Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 01:45:02 am
-
Siūbuodami medžiai grėsmingai priminė apie nustatytas taisykles. Vien jų išvaizdos pakako, kad bet koks plauko vaikas bėgtų šalin pasikėlęs savo sijonėlį. Net ir vėjęs čia, atrodė lyg norėtų išgąsdint, dūsuodamas į ausį.
Vienas žingsnis, antras žingsnis, trečias... Ir jau atsidūrei pavojingoj zonoj. Iš miško į tave tupi įsmeigę įvairiausių dydžių akis padarai ir padarėliai, lyg jau regzdami planą kaip tev susimedžioti ir pasikepti ant laužo, kurio nemoka užkurti. Net iš pamiškės jau buvo girdėti kaip urzgia, drasko medžius padarai, iš tavo košmarų. Na, buvo ir tokių kurių tiesiog pilvas urzgė nes negavo paėst šiandien. Bet juk nesmė. "Scary" garsai turėjo atbaidyt bet kokią gyvastį.
Iš medžio purptelėjo keli paukščiai, aiškiai nenusiteikę net pasilabinti su lankytojais. Jie tiesiog nuplasnojo savais keliais, nė nepasižiūrėję žemyn, ar kas nors juos seka. Savisaugos instinktas nežadėjo nieko blogo... Kol kas.
-
Buvo jau vėlus vakaras. Žvarbus vėjas košė aukštą pamiškės žolę,kurios niekas neprižiūri. Krūmai šlamėjo neįtikėtinai grėsmingai. Pažeme nebūtum užtikęs nė vieno miško žvėrelio. Miškas vakare atrodė itin kraupiai,o iš jo gelmių veržėsi šalna. Atrodė,kad jis po truputį atgyja, nakties prieblandoje besislepiančios būtybės išeina iš savo guolių ir tyliai kvėpuoja tau į kaklą. Nors ir pamiškė, tačiau vis tiek neapleidžia jausmas,kad į tave žiūri iš miško gelmių. Stebi ir laukia pilnaties, kad tavo blyškiai šviesia oda nutekėtų kraujo srovelė...
Palei mišką ėjo tamsi figūra. Jos pasitikėjimą savimi gaubė tamsiai žalias apsiaustas. Ji tyliai ėjo per žolę, nepalikdama pėdsakų, o iš paskos vedėsi paskutinį šilto vėjo gūsį. Staiga figūra sustojo ir net neapsidairiusi atsisėdo ant didelio akmens. Patogiai įsitaisiusi ji išsitraukė fleitą ir prikišo prie lūpų. Veidą slėpė kapišonas, tačiau vakaro prieblandoje suspindo jos blyškios lūpos. Pasigirdo melodija. Ilgesinga nata nuplaukė it rūkas prie žemės ir pakvipo vanile. Kuo ilgiau grojo, tuo migla tirštėjo ir judėjo link miško. Visa žemė aplink fleitininką buvo padengta ilgesiu ir vienatve. Staiga iš miško išėjo vilkas. Jo pilką, beveik sidabrinį kailį, puošė it kokie rasos lašeliai. Prisiartinęs prie figūros, jis atsitūpė ir taip pat ilgesingai užkaukė. Staugimas nuaidėjo per visą teritoriją ir ištirpo su paskutiniais saulės spinduliais...
-
Miriana lėtu bei nedrąsiu žingsniu priėjo uždraustajį mišką. Saulė jau buvo pasislėpusi už debesų. Ne. Taip tik manė Miriana. Uždraustajame miške saulė nešviečia. Neveltui jis yra uždraustasis. Grifukė nelabai norėjo žengti toliau, tačiau ją ragino nežinomybė. Ji manė, jog miške ji sutiks tai, ko per penkiarius metus laukė.
Žingsnis po žingsnio - pergalė tavo - vėl šmėžtelėjo Mirianos galvoje.
- Kas tu?.. Iš kir tu?.. Kodėl aš?..- tyliai sunerimusi kalbėjo Miriana.
Nežinok, ir gyvensi sveikai - tarė balsas Mirianos galvoje.
Miriana atsisėdo ant šalia pasitaikiusio kelmo, atsilošė. Ji bijojo garsiai kalbėti, kadangi kažkokios figūros vis judėjo miško glūdumoje. Mirianą išmušė prakaitas. Jai buvo sunku judėti, tarsi visą jos kūną būtų surišę neįmanomomis virvėmis. Taip ji prabuvo kelioliką minučių, o gal net ir keletą valandų. Stagia ją apniuko šaltis. Ji pabandė atsostoti, ir jai pavyko. Šiaip netaip, sunkiai svyrduliuodama, Miriana nusprendė kur nors nueiti. Kad tas balsas jos nekamuotų.
-
Bevaikščiodama ir galvodama. Amanda Atsitokėjusi nustebo. Na ir koks velnias čia mane nešė..kur aš? Nesuprasdama kur miško galas kur priekis. Am beviltiškai žvalgėsi ir vaikščiojo. Staiga, už krūmų pamatė kažkokį gyvį.Kas tai? Priėjusi kiek arčiau mergaitė išsigandusi pradėjo eit atgal. Už kažko užkliuvus pargriuvo. Prie jos artinosi milžiniškas voras. Bent jau Am tai atrodė. Nekenčiu vorų.. O jai jis mane nuskriaus.. velnias reik šakos.. accio ar kaip . reik pamėgint
-Accio šaką.- Nieko neivyko. Milžiniškas voras artinosi. Naagi..
-Pasistenk Am Accio Šaką!-Bumt šaką trenkės jai į ranką.
-Auč.- na jau Metusi šaką į milžinišką vora , taip bandydama atkreipt jo dėmesį kitur, o ne į ją pačią. O pati atsistojusi pradėjo bėgt.
-Ei kas nors?! Ar čia kas nors yra?- Beviltiškai bėgdama klausinėjo. Kažkur išbėgus pamatė pilies dalį. Pagaliau.. Atsisuko ten kur šliaužė voras. Jojau nebebuvo. O pati, kad daugiau nieko nesutiktu nubėgo prie pilies. Atvėrus duris sau pagalvojo.Jokių pasivaikščiojimų po mišką.
((Gal kiek kvailai skamba kad pirmakurse moka accio, bet kiek paskaiciau kitu tekstus tai pirmakursiai siais laikais visko moka.;DD))
-
Diena buvo neįprastai vėsi. Saulę slėpė tankūs ir pilki debesys. Net be perstojo siaučiančiam stipriam vėjui nepavyko jų išvaikyti. Niūrastis kabėjo ant pilies ir jį supančių apylinkių, bei viso kas gyvą. Dangus ruošėsi ilgesingai raudai ir nesimatė jokių properšų. Visa gamta ėmė ruoštis tam, kas neišvengiamai artėjo. Kai kam tai galėjo būti paskutinė diena...
Per tuščią ir apleistą pievą žingsniavo baltaplaukė mergina. Ji žengė tarsi vaiduoklis, tyliai ir ramiai, tačiau kažkuo grėsmingai. Net vėjas ją aplenkė, todėl nė viena rūbo dalelė ar plaukų sruogą nejudėjo. Jos juoda suknelė, kaip ženklas nešantis mirtį, skleidė šaltį, o žemė aplink šerkšnijo. Tačiau merginos veido mina buvo atsaini. Akys buvo tuščios, tarsi apleistas židinys. Jokios gyvybės, jokios vilties kada nors dar sušildyti namų šeimininkus, kurie taip rūpestingai rūpinasi, kad neužgestų ugnis, šaltais žiemos vakarais. Tarsi dvi apsnigtos bedugnės, merginos akys bolavo tarp ilgų, baltų plaukų. Tarsi vaiduoklis, ji žengė per žolę, o ši traukėsi jai iš kelio..
Torai buvo sunki diena. Ne dėl to, kad daug ir sunkiai dirbo, mokėsi ar nieko neveikė.. Šią naktį turėjo pakilti pilnatis, vilkai palikti savo prieglobstį, o Tora susidurti su Kairi baimėmis. Ji nenorėjo mąstyti apie tai, kas laukia naktį, kai dangų papuoš apskritas, sidabrinis plėšrūnų ženklas - mėnulis. Ne, ji nesiruošė tapti kokiu vilkolakiu ir lakstyti po mišką žudydama kitus. Taip pat ji ne vampyrė, siurbianti nekaltų kraują. Lygiai prieš penkerius metus Kairi sutiko Mirtį ir nuo jos pabėgo. Nuo tos dienos Ši ateina tą pačią dieną, tarsi norėtų užbaigti ką pradėjusi. Tora saugojo savo kūną ir sielą nuo Mirties, kurios galios pranoko visų gyvų sutvėrimų žemėje, tačiau ir Ši turėjo silpnybę. Dvasia negali atimti pati gyvybės, o stipriausias ginklas - noras gyventi. Tai būdavo pati sunkiausia diena per visus metus, kuriai reikėdavo kruopščiai pasiruošti. Ir šiandien Tora žingsniavo link miško, kad galėtų surikiuoti mintis. Nepakeldama galvos, mergina įžengė į miško prietemą ir sustojo. Čia vėjas buvo kitoks. Atšiaurus ir negailestingas. Visą griaunantis ir bebaimis. Grifę pagavo sūkurys ir atrodė, kad tuoj nusineš, tačiau Tora lėtai pakėlė galvą, o akyse įsižiebė įprastas deginantis raudonis. Net šiam gamtos valdovui teko atsitraukti, nes mergina dabar prilygo patiems dievams. Atsukusi veidą į pievą, iš kurios atėjo, baltaplaukė priklaupė ant vieno kelio ir užsimerkė susiliedama su aplinka. Liko nebe daug laiko...
Po kelių tylos ir susikaupimo akimirkų mergina atsimerkė,nes link jos vėjas atnešė trijų žmonių balsus. Giliai įkvėpusi, grifė susimąstė. Žinau,kad ne tai man dabar turėtų rūpėti, bet jaučiu saviškius ir bėdą. Ir kodėl visi amžinai prisidaro bėdų? Atsidususi baltaplaukė atsistojo ir dar kartą užsimerkė. Sušnabždėjusi kelis senovės burtažodžius, Tora nepaliko po savęs jokio pėdsako. Jei Ji sumanytų ateiti anksčiau, nežinos,kad jos laukiau ir neatseks.. Tuomet greitu žingsniu pasileido link pilies. Greitai susirišusi plaukus į kuoduką, medžiotoja patikrino ar turi burtų lazdelę, jei reikėtų kartais kautis. Juk ten gali būti klastuolė arba klastuolis.. Pasikartojantis vėjo šuoras dar kartą atnešė link jautrių Toros ausų balsus. Vyko ginčas,o tai jai neleido susikaupti. Reikėjo viską išspręsti dar iki sutemų...
-
Užuot patraukusi į pilį,merginapėdino pamiške ir klausėsi Ši istorijų.Jis pasakojo:Su šiuo kentauru aš užaugau.Kai būdamas antro kurso pirmą syk nuėjau į Uždraustąjį mišką,jo tėvas mane pasigavo ir norėjo suėsti...Pakepintą karštos ugnies..Žinau,juokinga.Bet ant jų ugnies aš "nekepiau",ant jos net žibalo būtum papylęs-nedegtų.Tai supyko jis ir nutarė mane žalią suėsti.Žadėjo savo sūnų pavaišinti...Pasikvietė Martį,o šis kaip dar mažas tai jam pagailo manęs.Kai jo tėvas nematė,paprašiau,kad atrištų.Ir atrišo!Tėvas tai sužinojęs pakvaišo-paliko sūnų gyventi vieną.Kas vakarą aš nueidavau pas Martį ir padėdavau jam išsiversti.Jis atmerkė akis ir pamatė,kad mes,žmonės,nesame tokie jau blogi.Bet kai aš pavirtau voru...Tiesą pasakius,ten ir gyvenau-miške.Bet Martis jau buvo suaugęs...Trejus metus ten gyvenau,kol neatėjo burtininkai ir nepastebėjo,kad aš labai retos rūšies voras.Todėl jie pagavo mane ir įkišo į parduotuvę...Kai tau buvo penki metukai,tėvai tau nupirko mane-vorą.Bet jie laukė kol tapsi vyresnė-dešimties metų jie tau mane padovanojo.Kai praitais metais mokeisi Hogvartse,kai nematydavai aš nusliūkindavau į šį mišką ir kalbėdavausi su Marčiu.Dabar supranti?
-Suprantu,-tyliai sumurmėjo Karmen.-Bet mane kankina kitas klausimas-jei voru pavirtęs buvai ir ankščiau,kodėl mes nesišnekėjome?
Galvoje vėl pasigirdo balsas.Tu tam nebuvai pasiruošusi.Tu netikėjai savim.Netikėjai,kad sugebi kažką daugiau pagal savo kursą,pagal savo amžiaus vaikus.Vis bandydavau tau tai pasakyti,bandyti tave užkalbinti,bet suprasdavau,kad nepavyks-tai manydavai,kad tai sąžinė,tai,kad tau girdisi galvoje...Kartais net visai nekreipdavai dėmesiuo,nes turėjai savų rūpesčių.Kartais net pamiršdavai mane pašerti...Nesvarbu,kad labai mylėjai.Net aš jaučiau,kad ta meilė stipresnė nei būtų tavo paprastam augintiniui-vorui.Tu kažką jautei...Ir štai,atėjo tinkama akimirką-mokyklą atakavo Troliai...Tie baisūs siaubūnai...Tu patikėjai,kad gali juos nugalėti,ir tarsi atgimei su manimi!Mano ilgai taupytos galios tarsi pabudo,ir aš tau jas suteikiau,kad galėtum juos nurungti...Tada aš pasijutau gyvas,reikalingas,galiu kalbėtis su žmogumi!Tada tu girdėjai mano mintis,netik aš tavasias...Štai ir viskas.Karmen buvo giliai susimąsčiusi.Ji pirmasyk įsigilino į žodžius,ir suprato-tai nepakartojamas jausmas!Ir gaila,kad nepakartojamas.Taip norėjosi jį dar pakartoti...Gal ir būtų pakartojusi,tik staiga iš vieno tamsaus apžėlusio krūmo išlindo didžiulis nežinomas gyvis.Jis turėjo stačias ir dideles ausis,iš kurių kyšojo plaukeliai,ilgą nutriušusią uodegą primenančią šluotą,galva buvo ilga ir gauruota.Visas kūnas apžėlęs plaukais,bet per tamsą nesimatė,kokios spalvos.Tiesa,jis vienas pats atstojo dvi Karmenas,sustatytas viena ant kitos.Leisdamas grubius garsus žvėris norėjo parodyti,kad jam tai nepatinka.Nepatinka tokia svetinga viešnagė.Burna prasižiojo-pasimatė ilgos aštrios iltys.Iš burnos ištiško seilės-tiesiai Karmenai ant bato.Staiga ji suvokė,kad reikia bėgti-ne,ne į miško gilumą,o į Hogvartsą-galbūt padaras neseks iš paskos-prisibijos triukšmo ir žmonių.Mergina ėmė skuosti kiek kojos neša-net pati nematydama kelio.Porą kartų nikstelėjo koją,keletą paslydo,bet nepergriuvo-dūmė neatsigręždama,nematydama,ar baisūnas seka ją ar nebe.Bet girdėjosi šnypštimas,baisus šnypštimas,kažkieno kojų bildėjimas ir karts nuo karto šakos trakštelėjimas.Dabar mergaitė lėkė mintyse turėdama vieną mintį-kaip išlikti gyvai?Kojos pamažu silpo,tempas lėtėjo,padažnėjo alsavimas.Bet Karmen nesiruošė taip paprastai pasiduoti mirčiai.Kai visiškai nebegalėjo bėgti,grrifė išsitraukė lazdelę ir skuosdama staigiai apsisuko ant kulno ir suriko:
-Aguamenti!
Žvėriui į nasrus pasileido čiurkšlė ledinio vandens.Karmen pakėlė lazdelę,kad srovė tekėtų į akis.Gauruotis sustojo likus metrui iki antrakursės.Netrukus jis apsisuko ir sparčiu žingsniu nuslinko į savo gimtuosius namus-mišką.Karmen dar pastovėjo sustingusi ir statula.Laukė,nes norėjo įsitikinti,ar baisūnas nebesugrįš.Padarui visiškai dingus už medžių,mergina atsiduso.Ir lėtai bėgdama nuskubėjo į pilį.Žinoma,karts nuo karto atsigręždama įsitikinti,kad ji saugi.
-
Visai neseniai gyveno nuodų ir vaistų profesorė. Ji nebuvo paprastas žmogus. Ant galvos pūpsojo dvi žavios vilko ausytės. Akių vyzdžiai buvo pjūvio formos. Pačios akys iš toli spindėjo geltoniu. Pirmakursius ir kitus silpnų nervų žmones šiek tiek gąsdino iltys kyšančios iš po profesorės viršutinės lūpos.
Išsigimelė, mutantė, - o taip save mintyse vadino pati Mery Fate. Vilkolakė. Ji matė žvilgsnius tų, kurie jos bijodavo arba laikydavo ją esybe žemesne už žmogų, tačiau tai nevykusiai paslėpdavo už dirbtinės šypsenos arba sutrikusio vypsnio kaukės.
Vieną dieną viskas baigėsi. Mery neprisiminė visų detalių, gal dėl to, kad tai įvyko jau senai... Tą dieną ji mirė. Skausmas. Nebūtis. Tamsa. Šviesa. Po to prasidėjo šmėklos gyvenimas. Buvusi profesorė klaidžiodavo po Hogvartsą vilkės pavidalu. Tačiau ir tai baigėsi kai Kažkas (tikrai ne Dievas) taip nusprendė. Tas Kažkas buvo bjauri esybė gyvenanti tamsioj, šiurpioj ir drėgnoj vietoj... (Tikrai ne jūsų tualete.) Tą vietą daugelis vadina Pragaru. Kažkas valdė gyvenimus tokių pat bjaurių būtybių kaip ir jis pats.
Prasidėjo naujas Fate gyvenimo etapas. Tai buvo tamsa ir skausmas, begalinis skausmas, tik neaišku iš kur. Aišku. Tai už mano nuodėmes, – tačiau šią mintį skausmas greitai išstūmė iš Mery galvos.
Po metų, o gal penkių metų, o gal ir visos amžinybės, vilkolakė staiga atsibudo. Apsižvalgė. Ji gulėjo kažkur miške. Apsivėmė. Norėjo išvemti iš savęs visą Pragaro bjaurumą. Tačiau vėmė ne bjaurumu o prieš savo mirtį dar Hogvartse suvalgytu maistu.
Miškas buvo gražus (visas, išskyrus Mery vėmalais dvokiančią vietelę po paparčiu). Kvepėjo žiema, sniegu. Šalta. Vilkolakė atsistojo ir nustebo kaip jai lengvai tai pavyko. Ištiesė rankas į priekį...
- Tai tavo antras šansas, - sukuždėjo balsas merginos galvoje. Tai buvo Kažko, Pragaro valdovo balsas. Dievo, kurį garbindavo kvailiai susibūrę į sektas ir atlikinėdami keistus šėtoniškus ritualus.
- Išnyk! - suklykė Mery Fate.
- Tai tavo antras šansas, keliauk į Hogvartsą ir padaryk tai ką liepiau anksčiau... - sulyg kiekvienu ištartu to bjauraus balso žodžiu vilkolakė jautėsi vis blogiau. - ...bet tu tada nepaklausei. Turėjai mirti. Tai tavo antras ir paskutinis šansas. Galbūt po viso to leisiu tau gyvent iki galo... - nusikvatojo ir išnyko. Dingo lyg nebuvęs.
Mery lyg apkvaitus ėmė eiti per mišką. Pradėjo bėgti. Kadangi buvo keistai apkvaitus atsitrenkė į medį ir nualpo. Basos kojos ilgai šąlo sniege kol išaušo naktis. Giedrame danguje spindėjo pilnatis. Fate greitai atsigavo ir vėl suklykė kai jos kūną apėmė skausmas. Ji virto vilke. Tiksliau, vilkiuke, nes Pragaro valdovas ją pavertė tik vienuolikmete mergaite.
Graži vilkiukė, spindinčiu ir glotniu sidabriniu kailiu bėgo per Uždraustąjį mišką. Tačiau to lieso padarėlio mintys nebuvo gražios. Žudyti. Kraujas. - Tik tiek tesuvokė. Jautri nosis užuodė žmogų. Urgzdama Mery Fate atsistojo priešais tą žmogų ir pasiruošė puolimui.
-
Luna laiminga slinko takeliu.Kažkur pastebėjo klastuolį.O mėn!To betrūko...Klastuoliai,vien klastuoliai...Kiek galima?Šiame Hogvartse vien klastuoliai...Pamanė nueiti į šoną,toliau,tačiau pastebėjo kažkokį padarą.
-O nejau vilkolakis?Negali būt...-nutęsė.Apsuko vaikiną iš kitos pusės ir per mišką prie jo atidžiau apsidairyti.-Kas čia daros?-garsiai paklausė,kai pamatė tą padarą neaiškų ir kad jis ruošiasi žudyti.
-Kas tu toks?Kas tu per vienas?Pala,jis klastuolis,man nuojauta taip kužda...dar įskūs kam nors kad aš bailė ir taip toliau...
-Nejau nemoki jokių kerų?-grubokai metė ir prisiminusi burtažodžių kraitelę tarė:
-Incendio!-iš jos lazdelės galo pasirodė ugnis,kuri taip greit ir užgeso.Susijaudinusi mergaitė vos neapsiverkė iš baimės.Luna išgiandusi bėgo,tačiau užkliuvo už akmens ir apsivertė keletą kartų ant šalto sniego.Ne,ne,nepulk...Nejau čia mokinys?Labai jau panašus į kažką...Bandė pajudėti,tačiau klampus sniegas buvo apsėmęs visą vargšės kūną.Ji kapstėsi,trankėsi rankomis...Žodžiu,tadrė ką baišgalėdama.
-
Kaja pati apsigydė savo žaizdą galvoje. Net pati nustebo, kaip jai taip greitai pavyko. Taigi, visai padoriai atrodydama eidama iš kvidičo aikštės po kovos, kurią turbūt prakišo priėjo Uždraustojo miško pamiškę. Ji girdėjo kažkokį urzgimą. Vilkas? Kaja įsitempė ir pasislėpusi už storo medžio kamieno pažvelgė gilyn į mišką. Ten kažkas judėjo. Mergaitė stengėsi lėtai lėtai, žingsnis po žingsnio maut iš čia, bet tas padaras puolė. Jis atrodė per didelis, kad būtų vilkas.
-Vilkolakis!- aiktelėjo Kaja ir pagalvojo, kad tai bus jos paskutiniai žodžiai, bet neaišku iš kur išlindo kažkokia švilpė, kuri, šiek tiek atkreipė vilkolakio dėmesį.
Švilpė verkdama bandė bėgt, bet užklimpo sniege.
-Lumos!- sustugo Kaja ir pradėjo tirpdyti sniegą, kuriame įklimpo švilpė.- Nejudėk! Dar tave apdeginsiu!
Kai sniegas aptirpo tiek, kiek būtų galima iš jo išsikapstyti, Kaja ją pradėjo traukt ir staugt:
-Judinkis tu! Bėgam iš čia!
-
Truputį drėgna vilkiukės nosis uodė orą. Ji užuodė dvi aukas. Dvi - negerai, nugalės, sumetė primityvus vilkiškas protas ir Mery šiek tiek atsitraukė. Pabandė veikti greitai. Šoko... tačiau kažkoks vidinis balselis jai draudė pulti žmones. Paklausė, tik kažin ar ilgam. Pagriebusi vargšą triušį pirmakursė jį ėmė draskyti. Kurį laiką miške tesigirdėjo tik bjaurūs čiaumojimo garsai ir Lunos verksmas. Pasklido stiprus kraujo kvapas.
Baigusi ėsti grobį, Mery porą sekundžių stovėjo. Tada paklausiusi instinktų atsuko mažą snukutį į mėnulį ir kurtinančiai sustaugė.
Greitai, labai greitai mėnuo plaukė link horizonto. Kai jis pasislėps, naktis taps tamsi ir šiurpi. Mes visi bijome pabaisų, o jos visada slepiasi tamsoje. Mery Fate suurzgusi puolė Kaia. Parvertė mergaitę ant žemės ir jau ruošėsi perplėšti jai gerklę, tačiau, grifės laimei, kaip tik tą akimirką mėnuo pasislėpė už horizonto ir viską apgaubė tamsa. Be menesienos vilkolakiukė tapo žmogumi. Smulkia mergaite kaulėtu veideliu, tamsaus gymio (bet ne visiška juodaode) ir geltonom akim. Fate kūną dengė juodas rūbas savo išvaizda primenantis savotišką suknelę.
- Kur aš? - pasigirdo prikimęs mergaitės balsas. Liesa ranka stipriai suspaudė grifės petį, nepamirškime, jog klastuolė vis dar sėdėjo ant Kaios. Kažkur netoliese su klampiu sniegu kovojo Luna.
-
Vilkolakiui puolus ant Kajos ir jau besiruošiant perkąst jai gerklę, ji peršikusi užsimerkė. Galvojo, kad jeigu nematys, mažiau skaudės. Kelias akimirkas Kaja pragulėjo užsimerkus, bet kažkodėl viskas truko per ilgai.. Kaja atmerkė akis ir priblokšta net žožio ištart negalėjo. Apsižergusi Kają puolimo būsenoje buvo kažkokia tamsi, liesa, maždaug Kajos amžiaus mergaitė.
-Kur aš?- ištarė ji savo prikimusiu balsu.
Mergaitė stipriai suspaudė Kajos petį ir šioji atgavusi amą išspaudė:
-Kas tu ir kodėl tu sėdi ant manęs?
Staiga, prisiminusi vilkolakį Kaja pašoko nustumdama nuo savęs mergaitę.
-O kur vilkolakis?
Kaja įdėmiau pažvelgė į mergaitę ir aiktelėjo.
-
Mery priglaudė sušąlusią ranką prie kaktos. Hogvartsas. Klastūnynas. Nesigilindama kaip tai suprato, pirmakursė atsistojo. Pakratė ilgas, juodas garbanas ir pasijuto išties sužvarbusi. Šalta. Bet tai reiškia, kad aš gyvenu! Fate nusišypsojo plačia, nuoširdžia šypsena. Jos akyse švietė beprotiška laimė. Žvilgtelėjusi į grifės apsiaustą, vilkolakė pasidomėjo:
- Tu grifė?
Niekuomet nemėgusi daug kalbėti, Mery Fate priėjo prie švilpės. Savo širdyje neaptiko nei antipatijos, nei simpatijos kitiems koledžams, tačiau kažkodėl nenorėjo palikti sniege Lunos Hermer. Suėmusi už rankos ji nesunkiai pastatė švilpiukę ant kojų. Nejučia ilgu raudonu liežuviu apsilaižė nuo šalčio suskirdusias lūpas. Tuomet atsisuko į Kają ir jos žaizdas, ir pasidomėjo:
- Kas tave šitaip išgražino?
Klastuolė staiga sustingo. To gyvenimo prieš mirtį atsiminimai pernelyg ryškiai švietė jos galvoje. Visi tie mieli ir draugiški žmonės iš Hogvartso, kadaise buvę Mery kolegos... Per porą sekundžių visas gyvenimas prabėgo Fate galvoje. Ji suvirpėjo ir, kad nepargriūtų, įsikibo netoliese jos augusio ąžuoliuko šakos. Atsisuko į mergaites. Geltonose akyse spindėjo neviltis ir mažutėlis krislelis beprotybės. Krenkštelėjusi mergaitė paklausė:
- Kelinti dabar metai?
-
Nors ir visa drebėjo, vilkolakė (Kaja negalėjo tuo patikėti žiūrėdama į šią gležną mergaitę) plačiai nusišypsojo ir paklausė ar Kaja yra grifė.
-Mhmm..- vis dar apstulbusi numykė Kaja.
Dar didesnei Kajos nuostabai mergaitė padėjo atsistoti švilpei. O atsisukusi į Kają paklausė:
-Kas tave šitaip išgražino?
-Kažkoks klastuolis. Ričis ar koks ten...- išlemeno ji.
Išgirdusi klausimą, kelinti dabar metai, Kaja išpūtė akis.
-2010-ieji, aišku...
Kurį laiką apžiūrinėdama mergaitę Kaja nebeištvėrė.
-Kas tu tokia? Kaip tu čia atsidūrei?
-
- Du tūkstančiai dešimti... - lėtai pakartojo mergaitė. Ji galvojo apie tai, kad buvo vėl pasiųsta čia vykdyti užduoties. Pavogti vieną mažą, mielą dalyką... Gal net pernelyg mielą. Jei pavogsiu ar Jis leis man gyventi? Mery tuo kažkodėl abėjojo. Bet to begalinio skausmo metų prisiminimas atbaidė net nuo minties jog tai gali pasikartot. - A... Esu Mery Fate. Neklausk kaip čia atsidūriau, garantuoju, jog nepatikėtum. Jei aš netikiu, kur jau tu patikėtum... - atsakė išsiblaškiusi pirmakursė.
Nors buvo iš ties tamsu, Mery pamatė jog prie pilies kažkas vaikštinėja. Jai užgniaužė kvąpą: jei mane čia pamatys - užmuš! Taip gal ir nebūtų nutikę, tačiau įsiaudrinusi klastuolės vaizduotė piešė kitus vaizdus. Fate dirstelėjo į grifę:
- O kas pati tokia būsi? - tamsiame mergaitės veide antakiai pakilo į viršų. - Kažkur matyta... bet tai dabar nesvarbu. Esi grifė, vadinasi esi drąsi ir mėgsti nuotykius. Manau susiviliotum su manim nuslinkti giliau Uždraustuoju mišku... Į pačią jo tankmę. Ten slypi kai kas įdomaus, - keista buvo tai jog vienuolikmetės mergaitės balsas skambėjo lyg suaugusios moters. Buvo sodrus ir žemas. Geltonos akys žibėjo. - Rimtai. Nesigailėsi.
Ištiesų klastuolei beveik nerūpėjo - gailėsis Kaja ar nesigailės... Vilkolakė tik čiupo grifės ranką ir nutempė Kają į Uždraustąjį mišką.
-
Luna absoliučiai vsiką girdėjo,tik vaidino mirusią.Nuotykiai?Tą grifę?Ką?Noriu į Grifų Gūžtą!Jei esu švilpė,tai nereiškia,kad esu nevėkšla ir bailė.Mergaitė papūtė lupą ir lėtai ėmė liaužti per klampų sniegą.Palaukit dar jūs...Aš nepasiduosiu,na jau ne...Neketinu čia taip ir gulėti,peršalti,nieko nepamačiusi...Palaukit,nežinot,su kuo susidėjot...Žinojau,kad turėjau atsidurti klastūnyne...Arba Grifų Gūžtoje...Dabar man nebaisūs jokie vilkolakiai,jokie klastuoliai!Turiu...Nugalėti baimę...Ji su kiekvinu žodžiu ryjo seiles.Burna džiuvo.Taip,Luna išties drėbėjo iš išgąsčio,tačiau net neketino to niekam parodyti...Nors aplink,tikriausiai,nieko nebuvo,bet švilpukė net nenorėjo susipažinti su tikrąja savo asmenybės puse-naivia,lengvabūdiška ir visada linksma bei rūpestinga mergina.Dabar ji ketino sau meluoti...Apgavinėti save,vaizduodama,kad turi ir tamsiąją pusę,kurią tuoj atras...Ji visa išblyškusi,tačiau pasitikinti savimi ir visa įsiutusi ropojo per klampias ir kūpriuotas pusnis...
-
Abi profesorės jau pamažu ėjo gilyn į mišką. Žinomą, čia medžiai labai praretėję, na, o žvelgiant toliau, nelabai kas matosi. Aplink šioks toks rūkas.
- Jau beveik miške... Tikrajame Jame...
Qrane trumpam padėjo maišą, patempė ranką, pasirąžė. Atsipūtė ir vėl paėmė maišą. Ji šiek tiek aukščiau kilstelėjo jį. Maiše kažkas nuriedėjo. Hm... Ten turbūt jos galva... Nelabai šaunu...
- Klausyk, o mesim su maišu į duobę? - pasiteiravo kolegės.
Žengiant toliau, moteris išgirdo paukščių ūbavimą. Nieko keisto...
-
Tai buvo ganėtinai gražus, sniegingas pavasario rytas. Linksmai spigino saulutė. Čiulbėjo kovai, kurie, kad ir kaip būtų keista, nesušalo parskridę į gimtuosius kraštus. Lijo. Turbūt dangų papuoš vaivorykštė. Tačiau Ričis Tozijeris net neketino eiti ieškoti vaivorykštės galo ir ten sutikti gnomų, arba ko nors baisesnio... Auksas dar ne viskas, tai nėra svarbiau už sveiką kailį ir išsaugotą orumą.
Ričis morališkai ruošėsi dvikovai su švilpe Luna. Berniukas priėjo prie pamiškės ir atsirėmė į medį. Baisiai norėjosi apkabinti ir išbučiuoti visus gyvus augalus ir ne tik. Tačiau kiti klastuoliai jo nesuprastų, na, kiti koledžai Ričiui nelabai ir terūpėjo. Atkišęs naują, saulėje blizgančią lazdelę, klastuolis laukė netikėto švilpės puolimo. Tačiau jos pačios dar nesimatė ateinančios.
-
Grįždama nuo ežero, Luis stabtelėjo prie miško. Jis, priešingai nei ežeras, buvo niūrus bauginantis, tačiau medžiai atrodė įspūdingai. Matyt, ten yra visokių baisių padarų, kad draudžiama eiti. Nieko keisto... Luis dvejodama žengė link medžių. Nagi, Luis kalbėjo balselis galvoje. Tau būtina sužinoti, kas ten! Kitas priešinosi : Ne, Luis, tau negalima. Galbūt miško sargas jį kada nors aprodys, bet dabar negalima, gausi pylos. Luis negalėjo apsispręsti, kurio paklausyti. Jei eisiu į mišką, jokia drąsa nepadės. Tesingai, gal miško sargas kada parodys, bet ne dabar , apsisprendė Luis ir nužingsniavo į pilį. Tačiau mergaitė nesusilaikė dar kartą į jį nežvilgtelėjusi ir nustėro.
-Galiu galvą dėti,- sušnabždėjo ji. - Galiu galvą dėti, kažką pamačiau.
Iš miško išžingsniavo miško sargas. Ach..., atsiduso Luis ir jau tvirtu žingsniu nuėjo į pilį.
-
Eina lėtai. Eina greitai. Arba iš vis greitai arba lėčių lėčiausiai. Ir.. Rosos kojos nunešė į pamiškę. Čia buvo "labai gražu".
- Pavasaris vadinas - sumurmėjo Rosa. - Nieko gero.
Rosa "yra" jau tokia grakšti kad net spėjo užkliūti už nupjauto kelmo. Visa apsidulkėjusi stojosi ant kojų. Šaunu. Tokia gera nuotaika buvo. O dabar? Silkės ausį! Rosa niršo ant motinos. Po velnių ar būtina kelti į tą nukvakusį mišką? NE. Net neverta. O gal? Jeigu ateis klastūnai.. Batai. Rosai tai buvo ne prie širdies. Mergaitė pastebėjo drugelių bandą.
- Accio drugelį! - Ir atvimbė gražus drugys. Toks purvinos spalvos. Matos kad neturi dušo. Mhm..Ežero.
Nuostabu! Šitas tirynėjimas gamtą kaip tik bus į naudą. nusijuokė.
-
Samanta apsigaubusi kažkieno švarku išėjo pasivaikščioti. Lygus laukas ir miškas netoliese. Klastuolė susisukusi kaip kokone iš lėto žingsniavo link miško. Ji norėjo pabūti vienumoje. Jautėsi persekiojama ir pyktis tiesiog kunkuliavo. Mergina visa degė iš pykčio, kad rodėsi uždegs sausą pavasario žolę.
Mergina ėjo pamiška ir vis mąstė. Mąstė, koks sušiktas tas gyvenimas šioje mokykloje visiškas pragaras. Pirmą kartą per visą savo buvimą mokykloje Samanta gailėjosi, kad čia pasirodė. Ji jautėsi prislėgta, atrodė, kad tuoj puls į depresiją. Klastuolė atrodė sužvėrėjusi...
Emocijos tiesiog kunkuliavo. Iš pykčio klastuolė neatsargiai dėliojo kojas nežiūrėdama ar po jomis pasitaikydavo koks akmenukas, kuris sukeldavo skausmą pade, ar koks gyvas padaras, kuris tapdavo sumindžiotas. Vargšas gyvis pasimaišęs ne vietoje ir nebėr.
Priėjusi mišką Samanta staigiai sustojo. Ji apsižvalgė savo plačiomis žaliomis akytėmis ir pamatė siluetą tolumoje. Ji pasileido bėgti kiek tik kojos neša. Pamažu pradėjo ryškėti vaizdas ir ji pamatė ten nestoviniuojančią Rosą. Samanta buvo tokia pikta, kad atrodė ji tuojau pat užmuš ją. Klastuolė pasileido bėgti dar greičiau. Ji vos neukliuvo už kažkokios ne vietoje pasimaišiusios šakos, tačiau ji nesustojo ir bėgo taip tyliai, kad buvo neįmanoma išgirsti.
Samanta pribėgo prie Rosos ir apkabino ją iš nugaros taip stipriai, jog rodėsi, ši išspaus jos paskutinius jos oro likučius iš plaučių.
- Dabar nepabėgsi, brangute – sušnypštė Samanta ir lyg gyvatė rankomis toliau spaudė Rosos plaučius.
-
Rosai "sekasi" šiandien. Kas ji tokia? Vaikščiojanti bėda? Taip. O gal ne? Ne. Kur tik Rosa eina ten ir visos nelaimės atlekia penktakursiai ir kiti. Ir iš kur &^%$$* atsiranda klastunyne. Nusibodo gyvent. Bet..
- Koks čia karate veiksmas? Ar čia apkabinimas kažkoks? - supyko mergaitė - lendi prie manęs kaip reikalas. Silkės ausis.!
Rosai net juokinga pasidarė. Iš nugaros? Apsikabinimas? Samantha "suspaudė" Rosą. Bet Rosa jokio stiprumo nejuto.
- Ko tu nori iš manęs? - sucypė Rosa - Bučiuoti ar ką?
Rosa pradėjo kuistytis. Tai turėjo sunervinti Sam.
-
- Taip mieloji, pabučiuoti labai tave noriu – Samanta vyptelėjo.
Mergina apkabinusi Rosą per drabužius susirado tą vietą, kurioje maždaug yra skrandis. Klastuolė staigiai ten spustelėjo ir labai stipniai. Sam pirštai pakankamai stipriai sulindo į tą vieną, kurioje buvo saulės rezginys.
Samantos akys blizgėjo iš paniekos ir ji vis dar nepaleido Rosos norėdama įsitikinti, kad ši gerai užčiuopė Saulės rezginį. Samantos žudikiški pirštai spustelėjo dar kartą į tą pačią vietą ir ji klausėsi kiekvieno garso aplinkui.
Galiausiai Samanta paleido Rosą ir tvojo jai per veidą.
- Čia tau už astronomijos pamoką – žudikiškai suriko Samanta žiūrėdama į Rosą.
Susidarė toks vaizdas, kad Samanta jos nepasigailės. Jos čia susirinko tam, kad viskas baigtųsi. Kad išeitų tik ta, kuri to verta. Kad į pilį grįžtų tik stipriausia.
Niekados Samanta nebuvo dar tokia įpykusi. Jos rankų kapiliarai buvo iššokę, o o lūpos sučiauptos piktai kaip niekad. Akys bligėte bliz neapykanta. Rankos tiesiog pačios nešėsi prie Rosos, norėdamos ją prilupti.
-
Gavom į skrandį. Rosa buvo mhm.. išputusi pilvą ir nieko nejuto. Gudrutė. Šyptelėjo Rosa.
- Kan tu čia nusišneki?! Iš vis per atro pamoką net nebuvau šalia tavęs.!! - Suriko Rosa. - Netekusi proto tu. Lendi kai net nebuvau nieko padarius. - Susnyšptė Rosa atsistojus. Ant kojų jautėsi tvirtai.
Rosa gavo į veidą. Antrakart nuo tos pačios klastuolės. Antrą dieną. Fū. Dabar jau rimtai suskaudo. Tik ne į žandą. Shana būtų mane nužudžius. Ech..
- Atšok nuo manęs. Expelliarmus! Atšok atšok atšok!
Suskaudo gerklę.
-
Naktis... Pats geriausias paros metas pasivaikščiojimams pamiške. Mery truputį nusnūdusi taip ir padarė. Dabar ji žingsniavo. Sausos šakelės traškėjo po kojomis. LabaiDidelėsTalposTašė kadaravo ant peties. Kartais ją penktakursė prispausdavo prie šono. Kai išgirsdavo kažką, ko neturėtų būti miške. Pavyzdžiui, maitvanagio klyksmą. Jis tą vienintelį kartą nuaidėjo keistai, lyg iš požemių. Pala - kas tai? Šliaužimas. Vilkolakė krūptelėjo ir atsisuko. Nieko. Apžvelgė medžius, žolę. Nieko. Jokio mažyčio žalčiuko. Jokio šliaužiančio prisikėlusio numirėlio. Netgi niekingo jos pačios buvusio kūno, kuris iki šiol neatsirado.
Požemiai... Na žinoma. Vilkolakė pažvelgė į žemę. Nekaltutė... Tačiau širdyje išliko mažytė abejonė viskuo, kas dedasi aplinkui. Nors tai, kad Samanta ir Rosa susiruošė šią nuostabią naktelę pasimušti buvo tikra.
Šešėlyje Mery numetė tašę. Ji tylutėliai prisėlino prie Rosos, kad pirmakursė nematytų. Tada šaltos merginos rankos staigiai, bet nestipriai suėmė Koul kaklą ir tuoj pat paleido. Ir ji šiurpiai nusikvatojo.
- Nebijot naktį vaikščioti pamiškėj? Čia yra ir baisesnių už mane.
-
- Kieno bernužėlis šiandien prie manęs prilindo? A? Kas šiandien man į galvą su gniūžte vožė? Per ką neteko Klastūnynas taškų? – pyškino Samanta, negailėdama žodžių ir išliedama visą savo neapykantą, susitelkusią širdyje per visus mokslo metus.
Samanta tuo metu dar nebuvo išsitraukusi lazdelės, todėl kerai jos neveikė. Klastuolė tik žiūrėjo į grifę ir nusikvatojo. Nusikvatojo taip šaižiai, kad rodėsi, nuskambėjo visas miškas.
Būrys paukščių pakilo į orą ir prakslendė virš abiejų merginų galvos.
- Dabar esam vienos, saulyte, bėk kol gali – Samanta toliau šaipėsi iš Rosos.
Pirmą kartą ji pajautė malonumą iš kažko juoktis, ir ji juokėsi taip, kad atrodė niekas jos nbesustabdys. Klastuolė tenkinosi kiekviena šia minute, nes dabar visas gyvenimas jos rankose. Ji žinojo, kad dabar ji čia šeimininkė ir niekas nedrįs jai pasipriešinti.
Klastuolė vis dar netraukė lazdelės. Ji kažko laukė. Neskubėjo daryti nieko pikto. Ji tiesiog dabar susitingusi žiūrėjo į grifę pilnomis neapykantos akimis ir smerkė ją vien už tai kad ji grifė.
- Aš beprotė, mieloji, bėk kol gali, žinai, kad pasivysiu – maniakišku balsu kalbėjo Samanta,
Jos nebuvo įmanoma atpažinti. Tai nebe ta mergaitė, kuri protingai atsakinėdavo į klausimus pamokų metu, tai nebe ta mergaitė, kuri naiiai įrodinėdavo savo tiesą. Pasirodė tikrasis Samantos veidas – žudikės veidas. Jos kraugeriški instinktai pagaliau prabilo ir ji tiesiog norėjo pažaisti su mirtimi. Pažaisti su kitų mirtimi. Galbūt ne šiandien, bet ji norėjo sužinoti, kas yra tikra mirtis. Tikra, žmogiška mirtis.
Samanta krūptelėjo tamsoje išvydusi rankas. Ji pažino merginos balsą. Tai buvo Mery. Samanta ironiškai šyptelėjo. Ji vos kelias sekundes sustojo ir galvojo. Galvojo ką darys toliau. Sam suspaudė pirštus ir i jų suspaudė vieną didelį kumšį. Klastuolė atitraukė ranką ir smogė į pilvą.
- Tikiuosi patinka? A? – riktelėjo Samanta – Atsiimsi už tuos tris taškus. Viskas tavo dėka panelyt – toliau kalbėjo Samanta pilnu neapykantos tonu.
Samantos nebebaugino naktis. Nebebaugino ir Mery. Tenka pripažinti, kad Samanta Mery šiek tiek prisibijojo. Buvo baisu, kad nesugalvotų šita pikta teta jos suvalgyti. Tačiau klastuolė jautė pagarbą Fate. Pagarbą už tai, kad ją gina, jai padeda. Nors nežinia, ko pareikalaus tokia pagalba...
-
((Velnias maniau kad su lazdele ;D ))
- Atšok.. - kimiu balsu atsakė Rosa - Man tikrai nepatinka kad čia vaikščioji brungioji...- ..Vilkolake.- Nori bučiuoti kaip Samantha? NELEISIT PASIVAIKŠČIOT ŠALIA MIŠKO?!!! - Suriko Rosa. Jau žinojo kad Samantha vėl trenks.
- Tu taipogi atėmei iš manęs tris taškus. Kodėl aš negaliu iš vis mėtyt? Jis norėjo ir varė. Ką aš turėjau daryt? Bučiuoti ranką? Sakyti : atsiprašau ponia Ružder? Aš irgi turiu jausmus! Kaip tu. Ir tu - atsisuko į Mery. Visiškai suvaikėjusi vilkolakė.%^&*^%.
- Ką tu čia veiki? - paklausė Mery
-
((O iš kur teta Rosa žino jog teta Mery yra vilkolakė? ???))
Mery patenkinta prisimerkė. Jai patikdavo, kai kiti pykdavosi. Ypač jei priežastys būdavo visiškai nereikšmingos. Mergina vyptelėjo Samantai.
Šliaužimas... Krebždesys. Šnabždesys nesuprantama kalba. Tylus juokas, tylesnis už svirplių čirškimą.
Fate aiktelėjusi atsisuko. Man pasigirdo! tvirtino sau. Aš esu beprotė. Man gali girdėtis nebūti dalykai. Suraukė antakius. Nesu beprotė. Gal mane kiti tokia laiko, bet mano protas veikia šaltai ir blaiviai... Bet kol kas nusprendė dėmesį nukreipti į pirmakurses. Naktis miške nebuvo tinkamas metas ir vieta aptarinėti tai, kas trukdo užmigti naktimis. Nors Mery miegojo dienomis po keletą valandų... ir net ne Klastūnyno mergaičių kambaryje. Savo tašėje.
- Man nepatinka, kad tau nepatinka, kad man nepatinka, kad tau nepatinka, kad man nusispjaut į tai kad tau nepatinka, kad čia vaikščioju. Brungioji. Keistas kaimietiškas žodis. Tavęs bučiuoti nenoriu, nes nesu lezbė, o jei tu tokia, tai ieškok grifių tarpe su kuo galėtum bučiuotis, aš ne prie ko. Neleisiu pasivaikščioti šalia miško, čia vaikams pavojinga. Ką aš čia veikiu, ne tavo reikalas.
Ne tavo reikalas, taip, grifo išmata, ne tavo... klastuolė mieguistai nusižiovavo. Tik atėjau į šviežiausio savo košmaro vietą. Na, dar neatėjau, bet jau nedaug tetrūksta.
-
- Galėjai ir taip daryti – ironiškai šyptelėjo Samanta – ir be to, aš RYDER. Kai kam matai iš baimės pinasi liežuviukas – klastuolės akys švytėjo iš laimės. – Čia čia, kad turėtum pamoką, kaip mano pavardė tart – pasigirdo dar vienas trenksmas per Rosos veidą.
Samanta buvo žiauri, labai žiauri. Pirmą kartą jos tas žiaurumas atsiskleidė taip viešai. Nužudytas triušis buvo dar nieko. Triušis buvo tik pradžia Samantos ateities.
Kažkodėl tik dabar mergaitė suprato, kad ateityje bus žudikė. Tik dabar ji pradėjo matyti savo ateities vizijas ir tik dabar ji suprato, kad jos gyvenimas bus pavojingas. Galbūt daug kas bijos, tačiau dag kas trokš jos mirties. Juk visi nekenčia stipresnių už save. Visi nekenčia tų, kurie turi galią.
Klastuolė ironiškai šyptelėjo grifei. Prietemoje nieko nesimatė, tik ironiška Samantos šypsena. Buvo labai keista, kad nebespindi Samantos žalios stiklinės akys. Jas temdė tamsa. Viskas susimaišė į vieną juodą nakties paletę. Tik plati ironiška Sam šypsena vos vos įžiūrimai matėsi.
Mergina pasižiūrėjo į didesnį siluetą tamsoje – Mery. Ji kiek dvejojo, pasirodyti prieš ją nevisprotė, todėl stovėjo keletą minučių įbesta kaip stulpas.
Šaltas vėjo gūsis pakedeno Samantos plaukus lyg išbudindamas ją iš tos transo būsenos ir pagaliau ji grįžo iš to dvejonių pasaulio. Klastuolės veide vėl pasirodė plati pikta šypsena nepranešanti nieko gero. Balti dantys matėsi tamsoje. Daugiau nieko... tik mergaitės silutetas. Mergina vėl grimzdo į minčių liūną, iš kurio darėsi vis sunkiau pabėgti. Tačiau dabar apmastymams nebuvo laiko. Buvo laikas veikti.
Švietė mėnulis. Baltas ir šaltas sūris pakabintas danguje. Jis vis aukščiau kilo, ryškindamas vaizdą ir išryškindamas tris siluetus: Mery, Rosos ir Samantos. Nesimatė nei uniformų antsiuvų, nei spalvų, tik šiek tiek išryškėjo visų veido bruožai.
Visa tai įvyko vos per kelias sekundes ir galiausiai Samanta galutinai grįžo į tikrą pasaulį pūstėjus šaltam šiaurės vėjui. Klastuolė įbedė akis į Mery, tada į Rosą, tada vėl į Mery. Akys šokinėjo nuo vienos prie kitos.
Mergina pasiražė kaip katė, patęškino savo krumplius ir giliai atsiduso. Žinau, kad taip bus geriau tik man. Tačiau ką padarysi. Atleisk mielogi grife, bet aš nieko negaliu padaryti. Mano pareiga mušti grifus, o grifų pareiga – būti mušamiems... Samanta pakreipė kaklą į vieną pusę – trekšt. Į kitą pusę – trekšt...
Išsitreškinusi visus kauliukus Samanta pasižiūrėjo klastingai kaip katė. Žingsnis atgal.. Ji atsispyrė nuo žemės ir šoko ant Rosos kaip kokia pantera ant grobio.
- RrrraaaaarRrrr – kaip kokia katė pradėjo urgzti Samanta – parodykime kokių triukų išmokau žiobotyros pamokoje. Juk ne be reikalo ten mes kažko mokomės – dirbtinai iššiepė savo dantis Samanta.
Klastuolė užsimojo ir trenkė Rosai į nosį, Tada suėmusi už kaklo lėtai pradėjo spausti pirštais jos smulkutį kaklą, jausdama rankose grifės pulsą. Jausdama kiekvieną jos kvėptelėjimą ir iškvėpimą. Ji spaudė lėtai, kaip gyvatė smaugia savo auką – vis mažiau palikdama oro įkvėpti
-
Kas man darosi? Kodėl aš sunkiai kvepuoju? Rosa pasijuto kaip avinas šalia vilkų. Galvok galvok..
- Avis!! - atsirado paukščiai - Oppugno!! - ir numetusi nuo savęs Samanthą paukščiai pradėjo ją pulti. Nieko gero bet.. Apsiginti tikrai verta. atsisuko į Mery. O ką man su ja daryt? Piktai paklausė Rosa savęs. Regis jau žinojo.
- Tarantallegra! - Nežinojo ar pataikė bet turėjo. Buvo tamsu. Vien tik tamsa.. Rosa pasišvietė lazdele. Pasižiūrėjo į Sam.
- Tau už tai kaip aš kentėjau.
Pasistengė greičiau dingt iš čia.
-
Samanta keikė paukščius kurie atakavo ją. Ji išsitraukė lazdelę ir klastingai pasižiūrėjo į paukščius.
- Aguamenti – nutaikė į paukščius ir šie krito ant žemės kaip ledo gabaliukai ant žemės.
Vienas iš šių paukščių prakirto klastuolės antakį. Kraujas įbėgo tiesiai į akį ir todėl mergina viena akimi matė tamsą, kita akimi raudonus siluetus. Merginai pasidarė kiek bloga nuo savo pačios kraujo. Klastuolė žiūrėjo į paukščius nukritusius ant žemės. Sam atsistojo ir vienam iš jų užsilipo ant galvos bei skuodė kiek galėdama Rosos link.
- Kur? Kur susiruošei? Vakarėlis dar nebaigtas – sušnabždėjo Samanta – negi nesipriešinsi? Nieko nedarysi? – žaidė su savo auka klastuolė.
Mergina ironiška šypsena visą naktį puošė jos veidą. Samanta atkišo savo skruostą vis toliau žaisdama kažkokį prakeiktą.
- Na? Na? Ką tu man? – baksnojo pirštu per savo skruostą.
-
- Atleisk bet aš neturiu tiek laiko kiek tu Ružder. - Atsakė ramiu balsu Rosa - Jei turėčiau būtinai tau dar vieną antakį praverčiau. - Rimtai atsakė.
Na aš galiu ir dar vieną. Nebeesu kažkokia silpnuolė. Ir baisi jos šypsena. Niekas nėra jos tokios matę. Matydavo tik švelnią. Kodėl Rosa tik dabar išdrįso? Kodėl ankščiau taip nedarydavo. Aišku būčiau klastūnė. Ir kažkaip pamosavo rankomis virš veidą. Tai turėtų aiškėti " Atšok ir dink". Sukikeno. Nuo šiandienos niekada nebebus tokia KOKIA buvo. Galėdavau net primyšt į kelnes. Tada ramiai atsisuko į Ryder :
- Kodėl turiu tau durt? Ružder Ružder.. Gavai nuo manęs. Šitie paukščiai buvo patys geriausi Ryder. Žinok. - Suraukė antakius pasakius tikrąją Sam pavardę - Keista tave matyt. Labai. Ir dar tą.. - atsisuko į vilkolakę . Brungutę.
-
Kraujas žliaugė iš antakio, bet Samantai vienodai žydėjo sodai. Klastuolės veidas jau visas buvo išterliotas krauju. Iš prakirstos vietos kraujas net neketino sustori ir mažas upelis tekėjo per Sam skruostą nusileismas link smakro ir mažų lašiukų pavidalu krito ant žemės.
Šį rytą bus kruvina rasa. Žemė jau ragavo kraujo, jo paragavo ir iš pavasario bundanti žolė. Raudoni ryto spinduliai jau godžiai gėrė tamsą, palikdami spalvotą vaizdą ir kruviną rasą prie Samantos kojų.
- Dar bent kartą ištarsi mano pavardę neteisingai, prisiekiu, daužysiu per snukį tiek, kiek kartų blogai ištarsi. Juk žinai, kad skauda – vyptelėjo Samanta.
Pagaliau tamsa nuėmė šydą nuo jos žalių akių. Žalios akys vis tebespindėjo, tačiau miego trūkumas atsispindėjo kiek pajuodavusiuose paakiuose. Nesinorėjo niekur eiti, tiesiog norėjosi tiesiog užbaigti šitą reikalą.
- Manai man labai įdomu, ar tu turi laiko ar ne? – vyptelėjo Samanta – kraujas sveika mieloji. Minėjau, kad aš ne tik sadistė, bet ir mazochistė? – klastingai pasakė Sam.
Klastuolė vis dar delsė išsitraukti lazdelę ir pradėti kovą. Ji vis dar žaidė su Rosa, naudodama fizinę jėgą. Juk ji buvo panašesnė į berniuką. Galbūt ji ateityje bus gangsterė? Boksininkė? Velniai tik žino visa tai...
Samantos akių spindesys blėso ir jai pasidarė nuobodu žaisti šitą kvailą žaidimą. Ji vos regimai pajudino pirštus ir nuleido akis žemyn. Ji koja pakapstė žemę ir vis galvojo. Klastuolė kapstė žemę vis giliau ir ji vis giliau skendo mintyse. Merginos akys trumpam užsimerkė. Joka kliudė akmenuką ir Sam atsimerkė.
- Samanta buvo geresnė už tavo paukščius – pasakė klastuolė traukdama lazdelę iš kišenės.
Mergina lėtai tiesė ranką ir pasižiūrėjo į grifę. Jos akys šypsojosi. Šypsojosi klastinga šypsena. Du žali rutuliai tiesiog kvatojo.
- Še. Ir ką man gali padaryti su dviem lazdelėm? Darosi nebeįdomu. Vaizdas lyg daužytum kumpį – burbėjo Samanta – suteikim šiam žaidimui atspalvio. Imk, še, aš būsiu beginklė – klastingai ištarė Sam.
-
Kojas paveikė kerai. Jos ėmė tingiai kilnotis. Mery net, prisidengusi tamsa, sutrypė trumpą šokį. Baigusi norėjo nusilenkti neesamai publikai, bet kojas vis dar tebeveikė kerai. Nestipriai, bet vis vien erzino. Mergina kaukštelėjo lazdele į "pagedusias" galūnes. Dingo. Ne kojos, o kerai.
O Samanta sado-mazo, žiūriu... Gerai, kad pati tai pripažįsta. Mery išsišiepė. Pirmakursės niovėsi dėl nieko. Na, beveik. Tetos Mery pasiekėjos. O - jau rytas! Metas sukelti chaosą ir dingti iš čia. Klastuolė lazdele ore nubrėžė trikampį. Ir daugybę kartų bedė į jo vidų, murmėdama keistus žodžius. Pakilo vėjas. Vis stiprėjo, kol galiausiai ėmė plėšti lapus nuo medžių. Lapai pavirsdavo ledokšniais. Skriejo tiesiai į Rosą ir Samantą. Beje, tas žemės lopinėlis, ant kurio stovėjo Ryder ir Koul, įgriuvo (trumpiausias žodis... tiksliau būtų: išgaravo keliasdešimt kilogramų žemės, akmenų, sliekų, skaidytojų, lavonų, žolės ir kitų gerybių... liko tik didžiulė duobė Samantai ir Rosai po kojomis). Ar jos pakilo į dangų ir nuplasnojo, ar skaudžiai įgriuvo į duobę, tetulė Fate nematė. Ji kaip visuomet kažkur dingo. Tikriausiai sumanė pabėgioti. Porą ratų apie Uždraustąjį Mišką kiekvieną rytą ir antsvoriu niekada nesiskųsi...
Beje, duobėje matėsi tunelio anga.
-
- Sam nusišneka nesąmones. - piktai atsakė Rosa.
Jos akyse atsirado šviesa. Pagaliau. Juk nusibodo ta tamsa. Nusibodo stovėti ir gauti antausius. Tik pašviečius saulei Rosa pamatė beveik kruviną Samanthos veidą.
- Žinai man bjaurus tavo veidas - romiai atsakė - Bet.. Tergeo. Matosi kad iš laimės nemoki net burtų. - atrėžė.
Pagaliau Samanthos veidas pilnai matosi. Burtai išsiurbė kraują. Tačiau jos akyse buvo matoma pyksčio. Tačiau ji kai ką prisiminė:
- Gal einam į koridorius laiptai po galais? Juk ten turėjom būt prieš kelias minutes. - šaltai paklausė. Net nesulaukusi atsakymo Rosa dingo.
-
- Nai nai nai, nusto čia nesamones kliedėt - burzgėjo Samanta kaip koks traktorius.
Samanta klastingai pasižiūrėjo į Rosą. Mergina blykstelėjo akimis lyg žaibais ir griebė savo lazdelę iš rankų.
- Nors nelabai noriu sutikti su tavimi, bet tu teisi. Dingstam. Išsiaiškinsim viską ten – klastuolė mirktelėjo viena akimi grifei lyg norėdama pasakyti: „Ate paukštuk, susitiksime ten“.
Mergina pasileido bėgti. Ji bėgo taip greitai, kad mažas Sam kūnelis pamažu virto kruopelyte pilies fone ir ji dingo. Paskendo tamsiame pilies fone...
-
Gabriela atėjo čia nes mergaičių plotą užėmė kažkokie durniai. Niekada ten normaliai nepabūni. Ateina neišprusę berniukai. Nevalos...Kvaili nevaaalos pagalvojo Gabriela pamušdama koja akmenėlį. Jeigu jie žinotų ką ji galvoja... vistiek nesužinos! Gabriela vaikštinėjo,vaikštinėjo o jos ausyse skambėjo ,deja žiobarų lyg tais „Mprr“. Nu sakykim kažkoks groutuvėėėlis.
- Groutuvėėėlis! Aš tave dievinu – nusijuokė piktdžiugiai išklausydama kažkokią dainą. Visur meilės melodramos susiraukė išklausydama meilės dainelę. Jos tėvas turtingas nupirko dukrelei žiobarų daikčiuką. Nors dvynukės spiegė kad joms negalima tėvas vistiek joms nupirko po meškiną.
Gabriela susiraukusi išėmė iš ausų ausinukus ir sviedė į kraštą miško :
- Viiiiisuurrr kvailoooos melooodramooos!!!!!! – suklykė mergaitė kai jai ausyne pasigirdo testralių inkštimo garsas. – Nejau žiobareėlių kvailiai nemoka normalių dainų sukurt???
Kad nusiramintų ji pasiėmė savo sąsiuvinio iškamšą ir pradėjo rimuoti. Atsisėdus ant akmenėlio pradėjo rimuoti :
Stovi bernai šalia mergų,
Oj,oj kaip negražu!
Merginos susiriesdamos
Bliauna tarp bernų.
Po kūrimo ji pasijuto geriau. Jai visada patikdavo rimuoti. Tėvai vertindavo mergaitės talentą. Jei pamatysiu berną.. Apsimainysiu gražia mergele. nusišypsojo.
-
Po kojomis vis čežėjo lapai ir šakos. Vic ir Ros tyliai įsliūkino į pamiškę.
Pamiškėje pasirodė dailus medžių puslankis juosiantis šiurpoką vietovę. Vėjas stūgavo joms į veidą.
-Jau geriau būtumėm čia nėjusios,- Sumurmėjo Vic
Ros nieko nesakė tik žiūrėjo į vieną tašką.
Medžiai sušlamėjo. Tikriausiai klastuolė.
- Labas. -Išlemeno Vic nepažįstamam pavidalui.
Ji žengė lėtą žingsnį artyn kaip iš siaubo komedijos. Lapai traškėjo po kojomis. Šaltas vėjas vėl pripūtė miglos į akis. Vic girdėjo žingsnius kurie artėjo. Pamenu kerus kokius naudojo brolis. Pamąstė ji. Pabandysiu patikrinti ar jie veikia. Jie parodytų ar netoliese yra žmogus.
-Homenum revello,- ištarė
Keistai ramu, tikriausiai kas buvo arti, nuėjo... Ji vėl išgirdo kažką staigiai artinantis.
-Homenum revello!-Pakartojo
Lazdelė pasisuko rodydama kryptį. Ros nusisukusi vis dar stebėjo medžius.
-Sveiki? Ar čia kas nors yra?- Ir Vic sustojo kaip įbesta ir žiūrėjo į tą pusę kur lazdelė buvo pasisukusi.
-
Gabriela stebėjo kaip prie jos artėjo dvi figūros. Nuostabu.. Ką ir besakyti. ji piktdžiugiai mestelėjo keistą pozą ir dingo..
Štai kodėl Victory jos nepamatė. Tik riktelėjo „Labas“ ir pradėjo dėlioti sraiges ką čia klastuolei metus.. Tupėdama po tankia egle ji žiūrėjo kaip dvi grifės beprasmiškai ieško. Jos. Ant žolės matėsi Gabrielos juodraštis. Šūdas! Jeigu pamatyys? kramtė lūpą.
- Na gerai. – išlindo klastuolė iš tankumyno. Po egle – Ką. Jūs. Čia. Veikiat?! Sekat mane? Norit lopšinės? Šekit ! – nusijuokė.
Rimts ką jos čia veikia? paklausė savęs Gabriela. Kadangi jos tėvų dvare nevaikščiodavo vaikėzai jai tiesiog buvo staigmena. Dažniausiai likdavus viena, Gabriela rašė eilėraščius, dabojo sesutes.
- Nagi, nagi , aiškinkitės – bambėjo.
-
Vic akimirką suprato, kad išsisukt nepavyks, bet jeigu pasitelktų pagalbon melą kažkas išeitų.
Vėjas katik priminė, kad tuoj leisis saulė ir reikės grįžti į mokyklą. Vic skubėjo galvoti ką čia pasakius.
-Um... Am... aš tai yra mes...vaikščiojom ir užsinorėjom užeiti pasižiūrėti kaip aukštai užaugo medžiai,- kaltai pasakė Vic. Oj, velnias! Kvailai pasakiau. Koks sveiko proto žmogus eitų ir žiūrėtų kaip aukštai užaugo medžiai, nebent išprusęs žiobaras gamtosaugininkas pametęs protą dėl medžių.Bet kurių galų jai eiti į mišką?
-O leisk paklausti ką čia veiki tu?- garsiai paklausė. Įdomu sužinoti kam klastuolei eiti į Uždraustojo miško pamiškę. Vic pradėjo koją kalenti į žemę belaukdama atsakymo.
-
Gabriela stebėjosi grifiūkštės drąsa. Ne kiekvienas taip lenda prie klastuolių. Gal jos prisidirbti nori??
- Ahą... Pasivaikščioti mat... Ryte pasivaikščioti.. Tetrūksta princo ir žaliosios varlės... – nusijuokė.
Gabriela staiga kažko sumišo. Prisiminė : Jos „Mprr“! Ji vis nesupratus pradėjo raukytis be mužykos.. Žiobariškos dainos skambėjo galvoj , o dabar ji stovi prieš grifą. Jai reikėjo mėsos. MĖSOS! Po velnių duokit jai mėsą...
Pavargusios akys klaidžiojo belenkur. Keista , nes grifai nežiūri kaip išaugo medžiai. Tuomet Vica paklausė ką ji čia veikia :
- Klausausi medžių ošimo. – Tuomet jos akys vis labiau klaidžiojo ir vis užuodė grifės kvapo – Duok mėsos ! – suriko mergaitė be džiaugsmo.
(Nepyk Vica nes turėjau palikt kompą :D )
-
Mėsos...Kas tiem klastuoliam užeina...Drąskosi kaip vilkolakiai ir ėda kaip vilkolakiai.
-Besaikiai jūs!-Vic šaukė taip garsiai, kad net susigėdo bežiūrėdama į mėsos trokštantį Gabrielos veidą. Medžių ošimas.. gerai sumanyta. Vi galvojo ką čia susukus. Jos mintys drąskėsi su mintimis besipešdamos kurią pasirinks Vic. Jokie saulės spinduliai neapšvies jos minčių. Sunku atkirsti klastuoliams. Vėjas papūtė žolę ir vis dirgino Vi odą, kuri ir taip sausa. Vėl pasruvo minčių lavinos užliedamos visą kas gyvą viduje.
- Mėsos? Eik papjauk kokį briedžioką, bet tavęs už tai nepagirtų, na, bet koks man skirtumas. Čia juk laksto daug didelių vorų, skraido paukščiai, o gal nori vienaragio kraujo? Vi stebėjosi savo įžulumu, buvo negera tai paskius. Vi veidas pasikeitė ir sušvelnėjo:
-Arba eik į didžiają salę normaliai pavalgyti.-Šyptelėjo. Vi krūptelėjo nuo dar kartą papūtusio vėjukščio ir pasileido link pilies.
-
- Kur tu dabar skubi ,perekšle?Gal prisiminei , kad tavo tėvai nužudyti? – nukikeno. Vėliau pamačiusi, kad jos „Mprr“ guli po egle,numesta Gabrielos. Sulūžęs grotuolis uodė kvapą kurį išgavo grifė. Matyt „ pagadino orą“ grifė prieš išeidama. Tačiau pastebėjus , kad jai nuėjus Victory iš vis dingo. Nebesigirdėjosi , kad jai nuėjus jokio garso , šnokštimo.
- O.O.O. – nustebo Gabriela – Negi aš prieš ją burtus panaudojau?? Ne. Negali būti... – atsitupė ant kelių ir pradėjo verkšlenti.
Kas bus jeigu tėvas sužinos , kad jo duktė , žudikė?Huh... Gabriela kam tu su ja prasidėjai??? Gabriela stengėsi nuvyti mintis , kad tėvas ir mama sužinoję , kad jų duktė , metamofmagė ŽUDIKĖ???
- Viskas pasiduodu. Einu į Požemius... – tarė mergaitė susigraudinus..
-
Klastuolė vaikštinėjo vienui viena. Buvo diena, mažai debesuota. Nors vienas kitas debesėlis uždengdavo saulę, tačiau tai tik padėdavo nors kiek atsigauti nuo pakankamai kaitrios saulės, kuri spigino ne ką prasčiau negu Sacharos dykumoje.
Pamiškė. Aplinkui šviesu, tik pažvelgus į mišką, darosi kraupu. Paslaptingos, pavojingos mirties džiunglės lyg ir tykote tykoja kažkas pavojingo. Mergina susirado nors kiek mielesnę vietelę ir išsitraukė lazdelę. Ji keiksnojo save, kad taip apsileido ir praleido mirtinai daug pamokų. Tačiau toks gyvenimas, kad už visa, kas mums atsitinka gera, reikia sumokėti velniškai daug. Todėl dabar Samanta turi lieti kruviną prakaitą, nes antriems metams tame pačiame kurse nenori likti. Nors niekas to dar garsiai neminėjo, tačiau ji nujaučia, kad taip gali įvykti.
Štai kaip žūva talentas. Kai tinginystė užgožia darbą, žmogus paisdaro nebevertas nei vieno surūdijusio cento. Nors Samanta buvo talentinga burtininkė, visa tai kaip mat virsdavo visišku nuliu, kada ją valdydavo demonas, vadinamas Ponu Tinginiu. Visas tas nusimuilinimas iš pamokų, simuliavimas, lyg kažkoks užkeikimas žudo merginos talentą.
Klastuolė vis tebeturėjo lazdelę rankoje. Kiek prisimerkusi ji žiūrėjo į medį, esantį netoliese. Ji nukreipė lazdelę medžio link.
- Soncini! - sušuko Samanta ir grakščiai it plunksną rankoje laikydama, mostelėjo lazdele.
Pasirodė oranžinė migla, kol pagaliau pradėjo ryškėti kažkokio keisto gyvūno situetas. Dūmams visiškai išgaravus pasirodė lūšis. Mažos ausytės, kurių galiukuose puikavosi sutankėję plaukeliai, atrodė kaip mažytė puokštė lūšies ausyse. Geltonos akys grėsmingai žiūrėjo į merginą ir vos vos praverta burna... Lūšis dusliai kvėpavo, bandė gaudyti orą. Viskas grėsmingumas kaip mat išgaravo ir padarėlis sumanė pažaisti. Neramiai vaikščiodamas iš vienos vietos, į kitą lūšis ir vis dairydamasi į šeimininkę.
- Nagi nagi... stoviu pamiškėje su lūšimi... - burbėjo Samanta.
Ji vis galvojo, kokią užduotį būtų galima duoti lūšiai, kad išmokti valdyti padarą. Galiausiai ji pasižiūrėjo į medį. Viršūnėje buvo kažkokio paukščio lizdas. Klastuolė tik šyptelėjo sau patenkinta ir žybtelėjo žaliomis akimis lūšiai.
- Lipk į medį ir išardyk tą lizdą. - įsakmiai pasakė Sam.
Lūšis tingiai vilkdama uodegą žvilgtelėjo į medžio viršūnę ir atsispyrusi užpakalinėmis kojomis į žemę užšoko ant pirmosios, gana storos medžio šakos. Po to lūšis pakreipė galvą ir smalsiai žiūrėjo į viršų. Ropšdamasi ta pačia šaka aukštyn, lūšis nagais įsikibo į medžio žievę ir vėl atsispyrė užpakalinėmis kojomis. Ji užšoko ant daug plonesnės šakos. Pastaroji tik pradėjo siūbuoti ir atrodė, kad tuoj nebeišlaikys gyvūno svorio. Galiausiai viskas buvo tvarkoje, ir lūšis letena pradėjo siekti lizdo.
Lūšis nagais užkliudė vieną lizdo kraštelį ir šis pajudėjo iš vietos. Užkliudžius antrą kartą, lizdas jau balansavo tarp kritimo ribos. Trinktelint trečią kartą, lizdas kaip akmenukas nukrito ant žemės. Lūšis greitai išsiropštė iš medžio atsistojo prie lizdo ir klausiamai žiūrėjo į Samantą, gelntono gintaro akimis.
- Gerai, gali valgyti tuos kiaušinius... - nutęsė Samanta subedusi savo žalias akis į lūšį.
Gyvūnas pasiėmė vieną iš penkių kiaušinių ir tvirtai suspaudė tarp savo aštrių dantų. Šiek tiek stipriau spustelėjo ir visas kiaušinis su lukštais išsitaškė burnoje. Lūšis tik nusipurtė ir antrą kiaušinį tik prakando. Godžiai gerdama kiaušinio turinį, lūšis vis akimis stebėjo klastuolę, kuri vis atrodė nepatikima. Pabaigusi valgyti visus kiaušinius, lūšis vėl klausiamai pasižiūrėjo į Samantą, lyg laukdama naujų įsakymų.
- Sėst - įsakmiai pasakė mergina.
Lūšis kaip mat atsisėdo ir suriaumojo savo lūšišku balseliu.
- Prie kojos - tarė klastuolė.
Gyvūnas atsistojo paėjo kelis žingsnius iki merginos ir atsisėdo prie pat kojos vėl įsmeigdama savo geltonas akis į Samantą. Klastuolei nepatiko, kad gyvūnas taip keistai žiūri į ją. Ji stengėsi kuo mažiau žiūrėti padarui į akis, kad netyčia nesukeltų kokio nors agresijos priepuolio. Juk vargu, ar kas nors ją rastų šioje Dievo pamirštoje vietoje.
- Manau, kad dabar eisime gąsdinti kitų. Paskui mane - pasakė klastuolė lūšiai.
Gyvūnas iš karto atsistojo ir sekė paskui Samantą. Gyvūnas ir šeimininkė vis labiau tolo nuo vienos iš kraupiausių vietų visame Hoge - pamiškės. Galiausiai jų siluetai vis mažėjo ir du greta einantys padarėliai dingo kažkur už horizonto...
-
Vanilė pagaliau nusprendusi apvaikščioti visą pilies teritoriją pasileido link Uždraustojo miško. Į miško gilumą nutarė neiti- Tėvai ko gera užmuštų sužinoję. O ir mokytojai neleidžia eit... Et... Gaila. Paėjus dar kokį šimtą metrų Vanilės akys užmatė pirmuosius medžius ir krūmokšnius. Norėdama pamatyti tolimesnius medžius varniukė priėjo atrėliau, bet nieko gero nepasiekė. Joks saulės spindulėlis neprasiverždavo pro klastings medžių šakų ir lapų pinkles. Praradusi viltį daugiau ką nors išvysti Vanilė trespeno toliau, jautė tarsi ją kažkas stebi. Kai tik sušlamėjo lapelis ir šakelė Varnė pašoko lyg nuplikyta. Net jeigu ir leistų į tą mišką eit, kaip gyva ten kojos nekelčiau... Vanilė pažvelgė ton pusėn kur išgirdo šlamant ir neteko amo. Juodi vyzdai auksiniame fone žiūrėjo į mergaitę ir po kelių akimirkų dingo. Šakos toje vietoje kraupiai trakštelėjo ir Vanilė pamatė kažkokį pavidalą skuodžiantį į miško tankmę.
- AAAAaaaa!!!
Mergaitė nedrįsdama net atsigręžti pasileido link pilies. Daugiau- Niekada- Niekada- Ten- Neisiu. Atsidūrusi tolėliau varnė dar ilgai tirtėjo ir jos cemento spalvos akis nedrįso pažvelgti miškan.
-
Dar viena bemiegė naktis... Kam slampinėti mokyklos koridoriais, jeigu nepričiuptas gali slampinėti lauke. Dėl to mergina nemėgo vaikščioti po mokyklą, o tyliai kaip vieniša katė sėlino nugludintais, bet dar žaliais Hogvartso laukais. Vis viliote viliojo miškas su savo pavojais. Vien pagalvojus apie kokį baisų padaradą plaukeliai pasišiaušia ant viso kūno, širdis pradeda plakti stipriau ir pagaliau jauti, kad krauju jau bėga adrenalinas, kuris pagavęs įsupa į beprotybę. Kodėl beprotybę? Juk adrenas kaip narkotikas - verčia daryti kvailiausius dalykus: šauti iš šautuvo vamzdžio, šokti nuo skardžio, skristi ir visu greičiu trenktis į sieną. Kažkokia beprotybė...
Balta Samantos oda švietė mėnulio šviesoje. Mergina atrodė visa suglebusi, visai neklastuoliška. Net eisena buvo tokia: kojos nestabilios, vos vos linko per kelius, blauzdos vis kažko tūkčiojo. Ne nuo šalčio ar baimės, bet nuo kažko kito. Klastuolė išsitraukė spyglį iš kojos, kurio smaigalyje puikavoji jos kraujas ir kažkoks lipšnus skystis.
Kartkartėmis atrodė, kad tas lašas ant smailaus spylio galiuko juokiasi iš vos. Vis kvatojasi, kad nieko nėra šalia, kad niekas negali apsaugoti šitos pagautos būtybės. Juk čia buvo prakeikti spąstai... kažkas mane seka. O siaube, kažkas man paspendė spąstus. Žino, kad vaikštinėju naktimis. Galbūt tiesiog norėjo sužinoti, kas aš per viena ir kodėl čia slampinėju naktimis... Tačiau šitie nuodai? Ar jie mirtini?
Samantos blauzda vis dar trūkčiojo. Matyt šie nuodai išvaro iš rikiuotės raumenų darbą, todėl jie nevalingai trūkčioja. O dieve... ŠIRDIS Sam suklupo ant žemės pagalvojosi vien, kad širdį, vieną iš pačių svarbiausių raumenų, gali išmušti iš rykiuotės. Kas tada? Skausminga ir lėta mirtis, kai kiekvienas širdies dūžis vis kitoks, kai kraujas nuo nepastovių dūžių užstringa atokiausiose vietose, nuo ploniausių kapiliarų iki pat širdes - kraujas negrįžta į ją. O dar baisiau, jeigu širdies dūžiai darysis vis silpnesi... Pamažu pradės šalti pirštų galiukai, delnai pėdos, kol galiausiai mus varantis motoriukas visai užgęs.
Pasiduoti panikai dabar buvo nemetas. Tačiau ką daryti, kai nėra jokios išeities iš tokios idiotiškos sitacijos. Kai pakliuvai į bėdą ir tau belieka tik nusibaigti. Galbūt jos kūną ras koks pirmakursis, tačiau jau nebe tokiį kaip anksčiau. Galbūt jau aptaškytą žemėm nuo lietaus arba perkepintą saulėj. O dar baisiau, jeigu sudrąskytą kokio nors žvėries. Tačiau jeigu jos kūno niekas nerastų... Juk tada jos menkame kūnelyje pasidarytų puotą kirmėliukai lendantys visur kur tik įmanima: į nosį, ausis, pamažu graužtų jos švelnią, bet jau šaltą odą, gyvnetų jos aksominiuose plaukuose ir rengtų didžią šventę - maisto juk netrūksta.
Bet Samanta gaudė kiekvieną oro dalelę, kuri leido kvėpuoti. Kiek įsistebėjusi į nedidelį dygliuką Samanta negalėjo patikėti savo akimis. Ant jo buvo tik miręs geltonas šliužas. Galiausiai Sam suprato, kad jos koją sutraukė paprastas mėšlungis.
Klastuolė net neįtarė, kokią kvailą situaciją sukūrė vien leidus baimei prasiskverbti į jos mintis ir pamažu imti valdyti jos protą. Taip, tai buvo adrenalinas, kai bijai, kai panikuoji, kai širdis spurda kaip pašėlusi vis kėsindamasi pabėgti nuo savininko....
- Prakeikta naktis - suburbėjo Samanta taip tyliai, kad tik ji pati vos išgirdo savo drebandy ir pamėklišką balsą.
-
Grėsmingų medžių šešėlių priebėgoje klaidžiojo mergaitė, apsivilkusi mėlyna pižamą su triušiais bei apsigaubusi klastuoliškų spalvų šaliką, svajingu žvilgsniu žiūrėdama į migloje skęstančius tolius ji atrodė kiek keistokai apspangusi. Emilė pati nelabai suprato kokie vėjai čia ją atpūtė ir privertė palikti mikščiausią lovą pūkiniais patalais, kurioje garantuotai, pamatęs kad nėra šeimininkės, karaliauja pukuotasis Puškinas. Jeigu Emilė nebūtų tokia apspangusi būtų pastebėjusi jog kairėje trakštelėjo lūžtanti šaka. Bet, žinoma, ji nieko neišgirdo ir toliau plavinėjo mėnesienoje. Mergaitės svajingos, žibančios, skaisčiai žalios akys įsmigo į mėnulį. Pilnatis... Jei esama vilkolakių turėčiau juos pamatyt. Keista, bet klastuolės ši mintis nė kiek nebaugino, priešingai- jos širdelė ėmė viltingai uosti orą tikėdama, jog galbūt patirs nuotykį ir prisipildys adrenalino. Mergaitė vis dar spoksojo į mėnulį. Šis, vienintelis šviesos šaltinis gūdžiai alsuojančioje naktyje, regis labai susidrovėjo ir šmurkštelėjo už artimiausio pūkinio debesies. Emilė vėl liko viena. Bent jau jai taip atrodė. Klastuolė piktai sušnarpštė ir dar kartą žvilgtelėjo ton pusėn kur prieš keletą akimirkų bolavo mėnulis. Jis išlysti tikrai nesiruošė, tik paslaugiai tūnojo už minštučio, tiršto debesies. Emilei tas debesiukas baisiai priminė šiltą lovą su baldakimu. Prisiminus šilumą ji net nusipurtė nuo tikrosios nakties žvarbos. Ir kodėl išėjau tik su pižama? Kvaiša, kvaiša, kvaiša, kvaiša... Kartodama šį žodį ji leidosi į tolesnias nakties klajones. Kvaiša, kvaiša, kvaiša, kvaiša, kvaiša... Jos mintis nutraukė kurtinamas driokstelėjimas, Emilė susiėmė už galvos- ji atrodė tuoj skils perpus. Mergaitė susvyravusi aukštielnika griuvo ant žolių bei samanų kilimo ir nepajėgdama net kojos pirštelio pajudinti tik tankiai alsavo. Kai skausmas kiek aprimo klastuolė didžiulėmis pastangomis atsisėdo ir išsitraukė lazdelę.
- Lumos!
Iš lazdelės galo išsiveržė sidabrinės šviesos pliūpsnis ir jo dėka Emilė pamatė kas gi jai suteikė tokį skausmą- dangų remianti pušis. Pasukusi galvą ji prisiminė jog trenkėsi į tą nelemtą medį, pastojusį kelią mergaitei. Emilė atsargiai palietė kaktą ir sustugo iš skausmo. Kiek spėjo užčiuopti suprato jog, kaktoje pavojingai tvinksi gumbas. Emilė atrinktais iš savo turtingojo žodynėlio žodžiais apkeikusi pušį nupėdino tolyn. Priekyje pamatė kažkieno šešėlį. Mergaitė ėmė tankiau alsuoti ir karštis mušęs jai į smegenis, ir visur kitur, pakuždėjo: ''Šviesa. Užgesink šviesą.''
- Nox.- Kiek buvo įmanoma tyliau sušvabždėjo klastuolė ir atsargiai ėmė slinkti padaro link. Tas padaras kažką sumurmėjo. Emilė per garsų savo širdies tvinksėjimą neišgirdo. Ji prisliūkinusi kiek buvo galima arčiau įsižiūrėjo į siluetą stovintį netoliese. Pamačius kas tai Emilės visas kūnas atvėso ir širdis tankiai dirbusi aprimo. Žmogus. Ten tūnojo toks pat padaras kaip ir ji. Mergaitė išlindo iš krūmokšnių sažąlyno ir suprato jog spokso į klastuolę- Samantą, lyg toks buvo jos vardas girdėtas kažkurioje pamokoje.
- Velnias, Kaip išgąsdinai...- Priekaištingai sušnypštė mergaitė.
-
Mėnulis atrodė dar ryškesnis. Kaip volfrano siūlelis, kuriuo teka dar didesnė elektros srovė - priverčia dar ryškiau šviesti elektros lemputę. Vis ryškiau mėnesienos šviesa apšviesdavo baugiai atrodančius medžius, išgąstingai išsikerojusias jų šakas, žolę, kuri atrodė juoda lyg išdeginta, praskrendančius paukščius, kurie kažkodėl vis nenorėjo miegoti.
Balta klastuolės oda buvo panašesnė į pamėklės, lavono ar vaiduoklio - visa išbalusi, išsigandusi. Plaukai ne ką prasčiau atrodė negu laumės šukuosena - šimtą metų nešukuoti, susivėlę į vieną didelį gumulą.
Tolumoje pasigirdo žingsniai. Mergina pajuto, kaip plaka širdis, kraują vėl užplūsta menkutė, bet pakankamai stipri adrenalino dozė, kaip kvėpavimas padažnėja, nutirpsta kojos ir rankos. Šį kartą galvoje sukosi mintis kaip išsisukti, kad niekas nepamatytų jos čia. Tačiau mergina nieko nespėjo sugalvoti, kaip kažkoks šešėlis jau stovėjo prie jos. Ji girdėjo kvėpavimą - gilų ir dažną.
Mergina įsižiūrėjo į siluetą. Visgi buvo kažkur matytas. Ji pažvelgė į apšviestą žmogystos veidą, tyrinėdama kiekvieną išlinkimą, odą, baltesnę nei paprastai, akis, lūpas, nosį. Prieš akis šmėžavo jos darbas pamokose, ir Klastūnyno uniforma. Emille... visa nutirpo iš išgąssčio ir šiokio tokio motiniško instinkto saugoti jaunesnius.
- Ar tu išprotėjai valkiotis naktį, pamiške? Pirmakursiams draudžiama valkiotis už mokyklos ribų, ypač naktį. Ar tau viskas gerai su galva? Kaip man dabar tave į mokyklą reikės parversti? Juk nemanau, kad sėdėsi čia su manimi be miego... - Piktokai pasakė Samanta.
Tačiau paskui ji tik šyptelėjo. Kurį laiką patylėjo ir tačiau mintyse tylu nebuvo. Nieko sau klastuolė... Naktį vaikščioja. Visgi ji ne grifė, kad klausytų kiekvienos mielos taisyklės, ne varnanagė, kad bastybųsi po mokyklą, o juo labiau ne švilpė, kad bijotų iškišti kojos iš savo patalpos. Taip, ji klastuolė. Ją pažinsi ne tik iš uniformos, bet iš to klastuoliško 'cinkelio', kurį turi kiekvienas klastuolis. Ak, tas žudantis žvilgsnis, kuris neša baimė, vos šiai pravėrus akis... Tas žvilgsnis, kuris ateityje vilios, gundys, o po to be gailesčio paliks... Akys, kurios reikalauja, nori, priekaištauja, nekenčia... Taip, Emille, tai TU... Kadanors tapsi tokia. Na o dabar reikia ugdyti tave. Samanta giliai atsiduso ir meiliai žvilgtelėjo į Emille.
- Na, manau į mokyklą negrįšiu. Bent jau šią naktį. Mačiau, kad slampinėja profesoriai, tikriausiai greitai mus sučiuptų. O nesinori, kad nuluptų iš Klastūnyno taškų. Kažkodėl daug profesiorių nepagaili nuimti taškų. Aš ketinu likti čia, galbūt pasistatyti palapinę ir nakvoti, o gal tiesiog sėdėti. Na o tu, jeigu nori gali grįšti, bet gali likti su manimi. - šiek tiek bauginančiai, bet ir ramiai nuskambėjo Samantos balsas.
Vėjas šiek tiek pakilo ir darėsi šalčiau. Oda visai pašiurpo, sustagarėjo. Atrodo brauki kaip per vištos koją - visur kieta. Mergina žvilgtelėjo į Emillę, kuri buvo tik su pižama. Ji nusijuokė pažvelgusi į merginą, apsigobusią tik šaliku ir vilkinčią pižama.
- Visai jau sušalsi. Imk apsiaustą, paskui kai susirgsi, tai raitysies iš skausmo ilgai - pasakė klastuolė, nusivilko savo apsiaustą ir ištiesė Emillei.
-
- Ar tu išprotėjai valkiotis naktį, pamiške? Pirmakursiams draudžiama valkiotis už mokyklos ribų, ypač naktį. Ar tau viskas gerai su galva? Kaip man dabar tave į mokyklą reikės parversti? Juk nemanau, kad sėdėsi čia su manimi be miego...- Pradėjo bartis žmogysta stovinti šalimais.
Emilė išklausiusi nuobodžią tiradą norėjo išleisti garsą bent kiek panašų į ''pff'', bet įstengė tik neaiškiai kostelėti. Nakties žvarba ir spaudžiantis šaltis sukaustė balso stygas. Mergaitė garsiai atsikrenkštė ir pajuto galinti kalbėti.
- Pirmakursiams draudžiama,- Pamėgdžiojo ji Sam balsą ir nusišaipė.- O tu tai jau kokia didelė.
Emilė ištarusi šiuos žodžius truputį sumišo. Kurių galų ją mėgdžiojau? Nusprendusi, jog pasielgė be galo lopiškai mergaitė pabandė užglostyti viską prisidengdama skaudama galva.
- Eee...- Rinkdama žodžius numykė klastuolė.- Jei nori žinot tai man su galva tikrai nelabai gerai. Tiksliau ne nelabai, o tiesiog visiškai negerai. Beeidama susidūriau su agresyvia pušim... Beje kaip ir pastebėjai nors aš be vieno varžtelio, gal ir be dvejų, bet dar moku vaikščiot ir sugebėsiu kaip nors pilį ras...- Piktokai atšovė Emilė ir apsižvalgė. Tiesą pasakius, neįsivaizdavo kaip tamsoj rasti kelią į pilį, todėl tyliau pridūrė: O gal ir ne.
Nors...- Pamanė mergaitė. Net jeigu ir parodytų kelią į pilį nebenorėčiau grįžt. Koks kvailys pasirinktų miegojimą lovoj vietoj naktinių nuotykių miške? Klastuolė sukaupusi drąsą prabilo:
- Aš lieku.
Samanta nusivilko savąjį apsiaustą ir atkišo Emilei.
- Visai jau sušalsi. Imk apsiaustą, paskui kai susirgsi, tai raitysies iš skausmo ilgai.
Mergaitė dar dvejojo priimti ar ne, bet papūtus žvarbiam vėjui čiupo apsiaustą ir užsivilko.
-
- Pirmakursiams draudžiama. O tu tai jau kokia didelė. - vaipėsi Emilė iš Samantos
Klastuolė tik išsišiepė išgirdusi tokius žodžius iš Emilės ir tuo pačiu naiviu žvilgsniu pasižiūrėjo į savo kolegę. Jai buvo šiek tiek juokinga, kad moralizuoja kaip sena nupampuse senė visiškai nepatenkinta gyvenimu. O juk gyvenimas tam ir yra sukurtas, kad nuo jo nebėgtum, o kad nuolatos balansuotum ant gyvenimo ir mirties linijos, kuri yra tokia trapi... Bet neverta gyvenimą švaistyti vien baimei ir moralams. Jeigu gyventi, tai reikia gyventi su šypsena, džiugesiu, nuopuoliais ir pakilimais - tiesiog viskuo mėgautis.
- Mieloji, klastuoliai visada turėjo visus varžtelius. Tik ne visi asilai supranta mūsų linksmą gyvenimo būda ir dažnai mums pavydi. O be to, medžiai čia iš tikrųjų agresyvūs. Viena penktakursė pasakojo, kad pamiškėje medžiai gali vaikščioti, šlamėti ir net klykti. Tačiau tik tam, kad nusikratytų labai baisių padarų, kurie kankina juos. Neprisimenu tų padarų pavadinimo, tačiau prigrasė mane tiek broliai tiek vyresni klastuoliai neiti į pamiškę vien dėl tų gyvių... - kalbėjo Samanta - tačiau nemanau, kad jie kels kokių nors rimtų problemų.
Mergina žvilgtelėjo į dangų. Jis buvo duag šviesesnis nei paprastai. Juk jau tikriausiai aušta. Tačiau mėnesiena vis dar švietė ir nė neketino trauktis. Matyt, jog norėjo kautis su dienos šeimininke - Saule - ir užimti jos vietą. Tačiau šio karo lemtis ir taip buvo blankios šviesos savininko nenaudai.
- Matyt, liks dar kelios valandos pamiegoti. Tu galėsi pamiegoti, aš pasaugosiu, kad niekas neužpultų. Juk nežinia koks padaras mus užtikti gali ir pasmaugti savo groblėta ranka. - šyptelėjo Sam
Vis dėlto mėnesienos šviesoje Sam šypsena atrodė tokia bauginanti ir šalta, ši naktis, kuri apgobta prakeiksmu. Pamažu pradėjo ošti vėjas - lengvai, bet šaltai. Stingantys gūsiai šiureno suveltus merginos plaukus, kurie menkai tejudėjo iš vietos. Šitaip susukti į guzą, kad nežinia kiek laiko reikėtų juos iššukuoti.
- Sušalsim. Ką nori daryti: ar rinkti šakas ir kurti laužą, ar statyti palapinę? - paklausė Samanta.
Mergina buvo šiandien nepaprastai maloni. Tokia ji buvo tik su klastuoliais. Visgi juk klastuolio negalima stumdyti. Juk tai būtų tas pats, kas stumdytum savo brolį. Nors kai Samanta prisimena savo brolius Aleksą ir Martiną - jų broliški žaidimai darydavosi panašesni į kačių peštynes, kurios grėsdavo tik vienu - mirtimi. Tačiau tik pabuvę mirtinais priešais jie akimirksniu tapdavo vėl tokie patys broliai - juokdavosi iš vienas kito, kalbėjo, erzindavo Samantą.
Klastuolė vis stebėjo Emilės akis, kurios taip keistai atrodė mėnesienos naktyje. Visgi, mergina bijojo ilgai žiūrėti į akis, nes vis tvyrojo baimė, jog per akis gali ištraukti žmogaus siela. Matyt, kad ne be reikalo sakoma kad "Akys - sielos veidrodis", todėl ir pavogti ją galima tik iš akių. Įdomu juk būtų pažvelgti paskutinį kartą mirštančiajam į akis ir pasigrobti jo sielą. Tik ką su ja reikėtų veikti?
-
Žavus padarėlis keliavo pamiške. Maža mergaitė (130 centimetrų ūgio) su nutriušusiais rožiniais plaukučiais nešėsi lazdą, su kuria praeidama braukė per medžių kamienus. Kažką išgirdusi, susisuko į šiltą apsiaustuką, numetė lazdą ir sukluso. Ir kas čia kalba? Mery Hatred norėtų susidraugauti su pirmakursiais ir panašiais padarais. Mes panašūs. Neužaugos. Mailius. Bet ką man padaryti, kad suaugusio žmogaus dirbtinis skeletas taip brangiai kainuoja. Ir netilptų į katilą. Ir keistai jausčiausi suaugusi. Į kitus žmones nežiūrėjau iš apačios... Labai senai. Jau pamiršau. Po truputį mano siela byra. Greitai liksiu tik kvailas vaikas, be jokių atsiminimų, tikinti, kad kiekvienas suaugęs man tik ir tetrokšta nemokamai duoti šokolado.
Staiga minčių gija nutrūko. Akimirką Mery protas ištuštėjo. Dabar ji veikė kaip bejausmis karys. Išsitraukė lazdelę ir vaikišku balseliu, persmelktu neapykanta, suspiegė kažkokį burtažodį. Galingas kerų žaibas pažemiui, pro Samantą ir Emilę, nulėkė į tamsą, kur nesenai švietė dvi kraupios, šviesiai raudonos akys.
- Sveikos, mergaitės.
Mery galų gale atsistojo ten, iš kur Sam ir Emilė ją galėtų pamatyti. Lazdelę skubiai paslėpė.
- Gražus vakaras. - Tiems, kas matė, profesorės šypsena praplatėjo. - Ar galiu pabūti čia, prie jūsų? Jau daug metų sapnuoju, kad krentu į bedugnę. Todėl nemiegu. O kas jūsų miegą trikdo? Negi negirdėjote baisių gandų apie šią vietą, šį mišką? - Šypsena dar labiau išsiplėtė. Bet tamsiai mėlynos, beveik juodos, Mery akys liko abejingos.
-
Samantai pasakojant apie agresyvias pušis, Emilė klausėsi viena ausimi ir akimis rijo aplinką. Pora kartų jai pasirodė jog tarp krūmokšnių kažkas šmėsčioja. Antrą kart pamačius šešėlį tarp dvejų kątik išsprogusių klevų mergaitė tvirtai sau pasakė: Čia nieko nėra, tik toji agresyvi pušis sutrenkė man galvą ir man vaidenasi. Šešėliui prasliuogus trečią kart klastuolė nebegalėjo apsimesti jog jai vaidenasi, todėl tiesiog nusisuko nuo neypatingai šiurpinančio vaizdo. Samantos klausimas tarsi priminė, jog Emilė čia ne viena.
- Sušalsim. Ką nori daryti: ar rinkti šakas ir kurti laužą, ar statyti palapinę?
Mergaitė neiškart sumetė ką atsakyti. Ji ėmėsi apsvarstyti visus pasiūlymus. Emilė nejučia iš savęs nusijuokė, jog iš kažkokios nesąmonės daro filosofinius apmąstymus. Rinkti šakas... Tektų eit vienai miškan. Ši mintis galbūt pasirodytų visai viliojanti, jeigu ne tvinksinčios galvos skausmas ir begalinis miego noras. Kurti laužą. Ši mintis pasirodė priimtiniausia. Kerėjimo pamokoj mergaitei iš pirmo kart pavyko uždegti žvakę, todėl ji negalėjo sumąstyti kodėl dabar turėtų nepasisekti. Trečią pasiūlymą ji atmetė iškart. Su žiobariškais išradimais vieni vargai, o juk burtais nemoku sustatyt palapinės.
- Galiu užkurt laužą. Tik pirma reik šakų. O šituo jau pasirūpink tu. Išgasdinai su savo pasakojimu apie agresyvias pušis, taigi net nesitikėk, kad eisiu.- Nusijuokė Emilė nors buvo visiškai nejuokinga.
Tik ištarus šiuos žodžius nutiko keletas begalo keistų dalykų. Emilei eilinį kartą pasigirdus jog kažkas sušlamėjo klastuolė staigiai atsigręžė atgalios. Jai apmirė širdis, užšalo viduriai, nutirpo kojos bei rankos. Į ją žvelgė dvi raudonos, alkanos krauju pasruvusios akys. Nespėjus išsitraukti lazdelės Emilei palei kojas prašvilpė kerų pliūpsnis ir ūmiai raudonosios akys dingo. Klastuolė ėmė dairytis savo gelbėtojo ir tai ką pamatė ją dar labiau suglumino.
- Sveikos, mergaitės.- Ištarė Mery balsas.
Ji išlindusi iš krūmokšnių pradėjo kažką pasakoti, bet Emilė per garsų savo širdies tvinksėjimą nieko neišgirdo. Kone išfarkto negavau.
Mergaitė susmuko ant samanų kilimo bandydama įsiteigti jog tų raudonų akių savininkas buvo visiškai nepavojingas, bet protas sakė ką kitą.
-
- Tu burtininkė ar žiobarė? - linsmai nusišypsojo Samanta.
Ji žengė septyniolika žingsnių prie medžio, kurio vaiduokliškas šakas glostė vienas kitas vėjo gūsis. Tamsus medis, be lapų - tikriausiai sudiūvęs arba dar nespėjęs atsibusti po žiemos miego. Bet ne, juk jau ruduo, mokslo metai prasidėjo, o medis neatsibudo.(?) Galbūt jo šaknys vis dar gyvos, kaupia jėgas nors menkiausiai gyvybei, nori pareikšti, kad jis dar gyvas. Tačiau medis nespėjo atsibusti pavasarį ir dabar vis dar miega ankstyvą rudenėlį. Galbūt jis ir nebeatsibus - nebepakaks gyvybės prisikelti.
Klastuolė įsižiūrėjo į medį ir išsitraukė lazdelę. Kiek pasimosikavo tarp pirštų. Juk ji visada tą mėgo daryti. Nežinia, iš kur atsirado šis įprotis. Sam žvilgtelėjo į kamieną, kuris atrodė toks silpnas, gerokai papuvęs, bet jo kvapas kažkuo priminė žiobariškų dažų kvapą, tikriausiai tų aliejinių, kuriais jie mėgsta dažyti medines grindis.
- Bombarda - medis susvyravo, lyg nieko nebūtų pajutęs, lyg kažkas jį būtų pakutenęs plunksna. - Bombarda Maxima!
šį kartą tai jau buvo nebe plunksnos prisilietimas. Tai buvo smūgis virtęs prakeiktu pjūklu, kuris be gailesčio rydamas medieną, kasė tunelį per kamieną. Medis susiūbavo, lyg dar norėdamas pasipriešinti, dar pastovėti čia kokius metelius, bet pastangos buvo bergdžios. Šakos tik sušvilpė, o medis išsitiesė ant žemės kaip lavonas. Samata greitai pririnko nemažą glėbį šakų ir atnešė Emilei.
- už šią paslaugėlę, padėsi man statyti palapinę - meiliai nusišypsojo mergina.
Tamsoje švytinčios raudonos akys valgė Samantą ir Emilę, kurios stovėjo tokiame šaltyje. Mėnesiena be gailesčio tyčiojosi iš mergaičių neapšviesdama padaro smaragdinėmis akimis. Dūsavimas ir alsavimas maišėsi su lapų šnarėjimu, kol galiausiai pavirsdavo naktine mėnesienos simfonija.
Pažeme pralėkus kerams Samanta išsigando. Ji nukreipė pasuko žvilgsnį nuo tų raudonų akių, maždaug į tą pusę, iš kurios turėjo atskristi kerai. Nieko nesimatė. Čia užpuolimas..? O tų raudonųjų akių nebematyti? Nejaugi kas nors pastebėjo, kad mūsų nėra? Juk iš klastuolių niekas nedrįstų nei žodžiu prasitarti apie savus. Du rubinai dingo. Matyt, kad kerai kliudė, ir todėl jie buvo priversti pasislėpti.
Klastuolė pamatė miniatiūrinę moteriškę. Ji atrodė tokia miela. Nors palyginti su ja, Samanta buvo už ją visa galvą aukštesnė. Galėjo paimti ją, pasikišti po pažasčiu ir laikytu kaip termometrą. Jai visgi darėsi neramu, kad čia profesorė. Įdomu, gausim lupti ar ne?
- Labas rytas, profesore. - drebančiu balsu pasakė mergaitė
Matyt, kad dabar jos gavo apsauginę nemokamai. Bet juk mama ją mokė, kad negalima pasitikėti niekuo, net savo mokytojais, nes vis viena jie negaili savo mokinių ir anksčiau ar vėliau bando jų laimę ir kantrybę vis pamėtydami kokių nors gyvenimiškų pamokų.
- Girdėti girdėjom, bet į pilį grįšti nebeapsimoka. - burbtelėjo Samanta moteriškei - susems kokia žiobarotyros profesorė, tai areštas iki mokslo metų galo garantuotas. Žinot, gal kartais magišku būdu mokat statyti palapinę? - nekaltai sulapsėjo akimis Sam
-
Mergaitė su nesuvaidintu susidomėjimu stebėjo klastuoles. Tačiau jos mintys klaidžiojo kitur. Taip ryškiai šviečia Venera. Tikriausiai lis. Kentauriška mintis buvo sukelta miško aplinkos. Mery labiausiai bijojo sutikti tokį padarą. Nes jie mane atpažintų. Užuostų kas esu. Ne, nedvokiu, kol nepaklausėte, senjore. Tiesiog nekvepiu gėriu, meile, tiesa ir ramybe. Šelmiškos akys žybtelėjo tamsoje.
- Žiobarų blablablanesąmonių specialistė dievina tik savo švilpiukus. Tikriausiai apsiverktų iš laimės, jei jie jai prispjaudytų ant batų. Taigi saugokitės. Blogiausiu atveju pasakysim, kad aš medžioju kokius monstrus ir jus pasikviečiau, kad pažiūrėtumėte. Tik pamiršom spragėsius ir alų.
Papūtė stipresnis vėjas. Bet profesorė tai ignoravo arba nepastebėjo. Nesujudėjo net jos plaukai.
- Negi jūs, idiotės, išėjote laukan tik tam, kad nusnaustumėte miške? Taip miega tik vilkolakiai, turistai ir pasiklydėliai! Palapinę pastatyti lengviau, nei ištarti šimtą žodžių per dešimt sekundžių, bet jos nestatysiu. Naktis dar nesibaigė ir greitu laiku nesibaigs, - Hatred užsimerkė ir atstatė veidą vėjui. Vaikiška, bet kažkuo kraupi šypsena tebespindėjo jos veide. - Nejau nenorit pasivalkioti po mišką? - Tariant šį sakinį, vaikiškas balselis pasikeitė. Skambėjo lyg jau ne vieną šimtą metų nugyvenusios senės. Bet Mery to nepastebėjo.
-
Emilė įtūžo. Negi tai kvailei sunku mostelti lazdele ir pastatyt palapinę? Mergaitei garsiai nespėjus išreikšti pasipiktinimo vėl prabilo profesorė:
- Nejau nenorit pasivalkioti po mišką?
Emilė suglumusi įsispoksojo į profesorę ir jai atvipo žiauna. Labiau tikėjosi arešto nei pasiūlymo dūlinti į mišką. Neiškarto sumesdama ką atsakyti mergaitė tik neaiškiai numykė:
- Eeee...
Mintis buvo labai viliojanti ir krūtinėje besitrankanti širdis kriokte kriokė liepdama ištarti teigiamą atsakymą. Emilė nejučia prisiminė tėvus ir jų maniakišką išraišką sužinojus, jog jų dukrelė ketina naktimis slampinėti po miškus ir kenkti šeimos vardui ir kraujui. Jie ko gero nuspęstų mane išsivaikinti. Dar labiau nei tėvų maniakiškos veido mimikos Emilę baugino tik neaiškiai kraupios raudonos akys ir jų savininkas. Ji pabandė sau įsiteigti: Tas padaras visiškai nepavojingas, o net jei ir pavojingas aš jį kaip nors įveikčiau. Kaip? - ....
- Einu į pilį. Man šalta...- Po keleto minučių gūdžios tylos prabilo mergaitė ir apsisuko.
Eidama galvojo. Kogero Mery ir Sam pagalvos, jog aš myžu į kelnes, tačiau jos nepažįsta mano tėvų. Jei jie sužinotų ką aš darau..... Tačiau kad ir kiek norėjo klastuolė neapsisuko atgal į miško pusę, tik su nuoskauda širdyje risnojo į mergaičių bendrabutį.
-
Ana priėjo kelmelį ir atsisėdo. Nežinojo ko čia atėjo, paprasčiausiai ieškojo suoliuko.Pavakary prie miško nebuvo smagu. Ana niekada nesižavėjo tyrais, nebent jei ten buvo koks renginys. Jinai apsikabino rankomis juosmenį, kadangi ledinis vėjas košė kiaurai drabužių. Iš čia matėsi ežeras, kuris vakaro tyloje keistai žėrėjo. Miške kažkas suspindo. Lyg koks paklydęs padaras ieškotų kelio į namus. Mergaitė jautėsi, kaip patekus į kitą visatą, kūną nukratė nervinis drebulys. Nuo vieno žiedo atskrido peteliškė ir nutūpė ant žolės. Daugiau nieko neįvyko. Anė padėjo šalia kojų kuprinę ir išsiėmė pieštuką. Netrukus pradėjo ryškėti ežero kontūrai, ir meldais apaugusi pakrantė. Virš ežero atskrido kelios fėjos ir dugzdamos mažyčiais sparneliais leidosi lenktynių nuo žiedo prie žiedo. Taip buvo pavaizduota piešinyje.Pieštukas lengvai slydo popieriaus lapu. Ana nurimo.
Saulė pradėjo leistis, ir ežeras keistai nušvito. Rodos ore dvelkia ramybė. Pradėjo čirpti cikados. Jas keistai atkartojo miško aidas.
-
Tirtanti gyvybė pavojingai artinosi prie klastuolės.Temstant ta būtybė atrodė šiurpiai-vaiduokliška juoda suknelė,pirkta dar neatmenamais laikais,kaip visada surišta kasa,ir balti patukai ant nežymaus kulniuko.Ir ką gi su tokiai ji čia veikia?Kulniukai smigo purvinoje smaloje,buvo gerokai aplyta.Batai visiškai išsipurvino,nebesimatė balto lako,nebuvo galima atskirti,kokia batelių spalva.Darėsi tamsu.Jemma čia bastėsi viena.Beveik naktis...Nesugebėdama užmigti ji tykiai praspruko pro storulę ir išlėkė iš pilies,prasikvėpuoti grynu oru,o gal tiesiog užsimaršyti ir pamiršti šeimos ilgesį...Girdėjosi kraupiai ūkaujančios pelėdos,o garsas sklido iš miško gludumų.Garsas vis smarkėjo,blausi figūra vis ryškėjo,ir nusprendusi,kad vidury nakties normalus grifas nekištų nosies iš pilies,užuot pasisveikinusi mergaitė prisėdo greta.Kelmas buvo platus,taigi vidury tarp Jemmos ir Anos galėjo įsisprausti dar vienas nestoras žmogus.Kiek pamąsčiusi ir pasižiūrėjusi į žvaigždėmis nusėtą dangų,grifė atsisuko į Aną,kurios veido tiksliai nesimatė,tik veido kontūrai,ir ištiesė ranką.
-Labas,-gruboku balsu tarė,juk visgi buvo susinervinusi,jog negalėjo užmigti,o rytoj pirmadienis-laikas traukt į mokslus.-Aš Jemma,-sulig tais žodžiais sustojo,nes pastebėjo žalią atspindį nuo mėnulio pilnaties.
-Iš kokio tu koledžo?-neapdairiai paklausė.Užuot laukusi pašnekovės atsakymo,ji vėl atsisuko į Galiūną ir stebėjo jo kančias atsikratyti kažkokio įkiraus gyvio...Ir to paties gyvio kančias,stengiantis išlikti gyvam.Ilgai spektaklis netruko.
Tada Jemmai beliko spoksoti į dangų ir skaičiuoti žvaigždes.Ji žinojo,kad toks užsiėmimas niekada nenusibos,o panorus jį baigti,nebus gaila palikti žvaigždes skaičiuoti kitam.202,203,204,789,1001...Visgi šita veikla greit pabodo,o Jemma žinojo,jog neįmanoma suskaičiuoti žvaigždynų,taigi metė viską ir vėl atsisuko į klastuolę.
-Kažką sakei?
-
Sakiau- suirzo Ana- Jeigu neklausei, nekartosiu...Aš Ana Hovard, iš klastūnyno ((pakartojo viską, ką sakė)). Esu vienintelė tokia, šauni, nuostabi, protinga ir dar be galo kukli.
Ji nužvelgė Jemma. Žinoma, ji nėra tokia graži, kaip aš, bet p;aukai jos nuostabūs, veidas malonus ir ikrai graži oda. Nereikia pamiršti, kad pilyje tokių gražuolių kaip aš nelabai yra, todėl neverta savęs dėl to kaltinti .Jai trūksta žavesio, savo sporto dėka,(negaliu pakęst sveikuolių) yra sustabarėjusi, ir apie gerus malonumus, ko gero nenutuokia. Baisu yra ta jos kasa.. Mirčiau tokios nesipinčiau. Automatiškai pirštu susuku garbanėlę savo plaukuose. Primena Robertą, kuris taip juos mėgavo.-Ana pasiėmė veidrodį ir pažiūrėjo. Dievaži, negaliu kaltinti Džeimso, ar to naujoko, kad į mane taip žiūri. Atvykusi į pilį buvau graži, ir vis gražėju.
Ji pusiau gulom išsitiesė ant kelmelio ir veidu atsisuko į Jemma. Mėnulio šviesoje jos akys keistai žėrėjo:
-Dabar skaitom, kad ir aš tavęs negirdėjau, ir papasakok apie save. Mėgsti skaityt?
Uždraustajame miške sužibo dar vienas žiburėlis, kuris tegalėjo lygintis su žvaigždėmis virš galvų.
-
Vėsioje vakaro prieblandoje slankiojo vieniša figūra. Jos apsiaustas tirtėjo ir plaikstėsi nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo. Šlepetės, dar visai neseniai buvusios blausiai žalsvos, klampojant per tirštą purvo košę, tapo beveik tokio juodumo, kaip sutrūniję medžių kamienai. Elina priekyje užmatė du neklusniai pūpsančius kalnelius. Keistoje lygumoje šie išsišokimai atrodė labai svetimai. Vienam kalneliui sujudėjus mergaitė visai suglumo. Ji pasitrynė akis ir mintyse piktai šnypštelėjo. Kvaišos akys, visad žinojau, jog joms reikia pas okulistą. Vis dar įtariai drėbčiodama ton pusėn klastuolė mindama zigzagais ėmė palengva minti link keistojo reginio. Eiti buvo kiek sunkoka. Šlepetės, pritaikytos tik brūžinti per įvairaus plauko kilimėlius, smigo žemėje ir baisiai slidinėjo. Neapsikentusi Eli spyrė šlepetes tolyn ir kitą kelio atkarpą ėmė įveikinėti basomis. Būta ko... Beveik pasiekusi tikslą ir atidžiau į jį įsižiūrėjusi klastuolė aiktelėjo. Tačiau tarp cikadų čirpimo ir įvairiausių padarų krebždėjimų net pati mergaitė savęs neišgirdo. Ji keletą kartų pakraipė galvą ir pasitrynė akis, vis dar tikėdama jog tai tik haliucinacija, įprastinė jos akių išdaiga, tačiau du pavidalai nedingo. Elina prisėdusi šalimais nelabai varginosi gilintis su kuo susidūrė. Porą karų mėnuliui vogčiomis žybtelėjus į šias būtybes sutvisko raudonis. Iš to žybtelėjimo Elina suprato susidūrusi su grifę. Keisto smalsumo pagauta ji apžiūrėjo būtybę. Bemat atpažino rudą kasą ir jos savininkę, Jemmą. Klastuolė nusuko svajingai žybsinčias akis į dangų, taip ir nieko neištarusi, įsispoksojo į dangų ieškodama grižulo ratų ir panašių vėjų.
-
Jemma išklausė Anos ir vos nesuprunkštė,kai,jos nuomone,klastuolė išsitraukė veidrodį.Viena iš tų eiinių standartinių "fyfų".Juk skaičiau apie tai patarimų knygoj.Fyfų požymiai:Mano esanti gražiausia pasaulyje-tinka,visur su savimi turi veidrodėlį-tinka.Klastuolė-tinka.Supratusi,su kuo susidėjo,Jemma kažkaip suglumo,ėmė kreivai šypsotis ir vartyti akis,bet prieblandoje nieko nesimatė,tad galėjo būt rami,kad nieko niek nesuprato.
-Skaitykim.Aš Jemma iš Grifų Gūžtos,kad ir kaip,spėju, jos nekęstum.Bet ten nevisi tokie,-vieną akimirką Jemma susimąstė,kokie tokie,bet ilgai nesiknaisiojusi ką pasakė,įkvėpė gaivaus oro gurgšnį ir tęsė:
-Mėgstu sportuot,sportuot ir dar kartą sportuot,nemėgstu naujovių,esu bendraujanti,bet kam aš čia pasakoju,vistiek tau turbūt neįdomu,-ji atsirėmė ranka į kelį,ir netrukus vos iš išgąsčio neišsibarškino dantų.Panorusi žvilgtelėti į storakamienį Gluosnį Galiūną,ji ėmė cypti pamačiusi greta sėdinčią dar vieną blausią ir kraupią figūrą.
-Aaaaa!-trumpai riktelėjo ir persivertė nuo kelmo ant nugaros.Figūrą prisėlino taip tykiai,kad Jemmos vos neištiko širdies smūgis.Staiga pasimatė labai matyta šukuosena...Bet vis dar neatpažindama žmogaus grifė atsisėdo ir vėl atsisuko į Aną,neramiai dirsčiodama ir į Eliną.
-
Nuostabi mėnesiena, nuostabūs miško kvapai užliūliavo mergytę. Ji užmerkusi savo tamsiai mėlynas akytes stovėjo sukryžiavusi rankas už nugaros ir niūniavo. Ant nutriušusių rožinių plaukų nutūpė drugelis su dideliais, violetinių atspalvių sparnais sparnais. Maža rankytė su nedideliais, plonais pirščiukais pritrėškė vargšą miško padarėlį, o rankytės savininkė riebiai ir garsiai (tikriausiai girdėjosi net pilyje) nusikeikė.
Merytė atsimerkė ir iš vienos paslaptingos kišenės išsitraukusi cigarą (kuris buvo tokio pačio ilgio, kaip jos galva), užsirūkė. Išpūtė didžiulį dūmų debesį į žvaigždes ir giliai įkvėpė. Apelsinų kvapo ir skonio dūmai buvo jos mėgiamiausi (nes kitokių tą akimirką ir neturėjo).
Profesorė buvo labai, labai landi. Daug mailiaus prisirinko miške, todėl ji, dantyse sukandusi cigarą pricimpino prie Anos, Jemmos ir Elinos. Išplėtusi dideles akis ėmė stebėti mergaites, kurios buvo už ją žymiai aukštesnės.
-
Kažkur giliai miške pasigirdo garsus driokstelėjimas. Tai Edna išleido dujas iš savęs (moteriškė per pietus valgė pupelių sriubą). Išsigandę garso, iš tos vietos pakilo būrys paukščių. Edna garsiai užkaukė žiūrėdama į mėnulį ir keturiomis nubėgo į pamiškę (Ne, ji nekopina Mery ir netapo vilkolake).
Pasislėpusi kažkokiuose krūmuose, pakėlusi koją nusilengvino. Pajuto nemalonią srovelę tekančią dešine koja. Oj bliamba... Atsargiai iškišusi galvą apsidairė ir išvydo būrelį vaikų ir Mery Hatred. Lėtai, lėtai įtraukė galvą atgal ir nejudėdama laukė, kada šie žmonės pasišalins.
-
Ana pajuto kažkokį pirstelėjimą ir nemalonų kvapą. Tuoj pat suraukė nosį.Atsisuko į kelmo kompaniones, bet nė viena jų nedvokė, kiek buvo aišku, pupom. Mery Hatred net labai skaniai kvepėjo. Profesorė buvo pakankamai graži ir Ana slapčia jai pavydėjo vaikiškos ir mielos išvaizdos. Ji žvilgtelėjo į Eliną ir nejučia krūptelėjo. Balta oda atrodė kažkaip keistai, net galėtum pasakyti, švutėjo. Drebėdama pasitraukė arčiau Jemmos. Tada žvilgtelėjo į profesorę Hatred ir Į galvą šovė nemaloni mintis. O kas jei mus nubaus už sėdėjmą čia naktį? Nors Hatred malonesnė už kitas profesores, visgi jos kankinimų įrankių kolekcija manęs nevilioja. Abejoju ar dar ką nors vilioja. Gal jei jai padovanočiau savo piešinį...Ana ištiesė profesorei popieriaus lapą. Atsiėmė atgal. Vėl ištiesė. Vėl atsiemė atgal. Pakilo vėjas ir miškas ėmė ošti, tarsi šaipydamasis iš kvailų Hovard pastangų. Pilyje užgeso šviesos ir miške tapo aklinai tamsu. Vėjas, kuris buvo aprimęs vėl pradėjo ūžti. Virš galvos susitelkė juodi debesys. Ana nejučiom prisitraukė dar arčiau Jemmos ir atsisėdo jai ant kelių. Pakrūmėj kažkas subolavo ir pana Hovard pratrūko kvykti.
-
Atene atejo ir pasirode kaip seipas. Sneipas nugriuvo. *Kaip puikiai as gyvenau be to hogsvarto*. Prisimine sneipo pyraga. sneipas gerai gamina. atene atsisedo ant kelmo prie mergaites, kuri sneipas plaukais.
((Mery: mintis rašome pasviruoju šriftu, o postus stengiamės išstenėti bent 5 eilučių ilgio :) ok?))
-
Elina piktai suraukė nosį pasklidus pašvinkusių pupelių kvapui. Mergaitė įtartinai nužvelgė Aną, Jemmą ir Mery. Nieko ypatingo neišvydusi pasislinko toliau nuo gyvų būtybių. Nepraėjus nė keletui minučių pasigirdo šaižus kauksmas. Klastuolė it atsisėdusi ant ežio stryktelėjo nuo kelmelio ir bailiai apsidairė. Krūmuose šmėstelėjo kažkieno šešėlis, po keleto sekundžių ūmiai dingo. Pajutusi trumpą ramybę ji vėl klestelėjo ant kelmo ir svajingai įsispitryjo į žvaigždes. Žvaigždėtą dangų užėmė tiršti, juodi debesys, taigi nebesimatė nė menkiausios žvaigždelės. Elina piktai sušnarpštė ir atsisuko į kitą užimtąją kelmo pusę. Klasruolė akies krašteliu spėjo pamatyti kaip pakrūmėj vėl kažkas šmėstelėjo, tačiau įdėmiau įsižiūrėti nespėjo- Ana užsikabarojo ant Jemmos kelių, užstodama visą vaizdą ir ėmė gailiai kvykti. Elina atsargiai prisliūkino prie krūmokšnių ir apėjo juos ratu. Viskas buvo ramu. Ar bent mergaitei taip atrodė. Neskaitant Anės kvykimo, žinoma. Linksmai pamanė ir visai žvali vėl prisėdo ant kelmelio.
-
Jemma sėdėjo išsižiojusi ir stebėjosi,kaip Ana atsisėdo ant jos kelių.Tuomet vos nepratrūko žvengti.Iki tol,kol išgirdo kažką krebždant krūmuose.
-Em...Ei,panele,jūs sėdite man ant kojų.Primenu-MANO kojų.O tokios pamaivos ir klastingos sielos mergos negali sėdėti man ant MANO nuosavybės.Šiuo atveju tai yra kojos,-Jemma nepatenkinta atsikratė klastuolės ir lėtai išsitraukė lazdelę.Atsargiai nukreipė į krūmą...Ir tuomėt vėl ėmė cypti,beveik taip pat kai Ana-vėl pajuto skerbų žvilgsnį,bet atsisukusi nieko nepamatė,o dar tamsoje.
-Jis...Jis...Jis...Nematomas!-Jemai ėmė rankos kojos drebėt,kai ji pastebėjo mažą personažą iš animacinio filmuko.Atsargiai palietė personažą lazdelę ir kvyktelėjo.Dabar jau suprato,koks nedidelis žmogeliukas šalia jų stovėjo...Ir tai būvo Ponia Galvos Skausmas Mery Gruobuonis Knygų Plėšikė Pabaisų Kvietikė Maža Ryžai Rausva Transfiguracijos Mokyta!Nors kūnas buvo meželiutis,atrodė,tarsi galėtum jį,jos liesą kūnelį spardyti ir vaitoti,tačiau žinant dvasią ir aštrų kuribiškumą...Ajajai,bėkit,vaikeliai į krūmus!
Dar sykį sujudėjus kažkam krūmuose ir pasimačius vienai kailiuotai ausiai,Jemma pervertė savo tuščią smegeinę,ieškodama kokio burtažodžio,ir lig tyčia nieko neatsiminė.Arania Keksumai gal tiktų...Ne,čia juk ne voras...Tada Incendio...Padegsiu mišką!Jemma užsisvajojo,kaip taptų žvaigžde,bet nebegalėdama delsti pašoko ir tarė burtažodžių laviną...Gal koks nors egzistuos?
-Hemo Lavuči,Konfertus,Koncertus,Latvia,Pompornus,Hili Muči,Tūtū,trututū,Estavnio,Lexy,Incarcerous,Kliobit,Yavian,Lucka..-iš lazdelės iššoko virvė ir pradingo už krūmų.Kokį burtažodį paskiau,kokį?-Pamišusi šokinėjo.Pasijuto kažkaip nejaukiai...Kažkaip silpnai...Atsisėdo ir pasirėmė galvą,nervingai stebėdama krūmus ir kas iš jų išnyra.
((Čia Jemmos nebėra,jei norit,skaitykit palatose))
-
Sustok akimirka žavinga... Vieniša figūra, lėtai žingsniavo nuo pilies link miško. Tamsią naktį, kai net mėnulis pasislėpęs už debesų, o šviesos pilyje užgesintos, nebuvo galima pasakyti, nei kokia to asmens lytis ar amžius. Tamsa aplink, tamsa manyje. Tačiau viduje egzistuoja ir šviesa, ko nėra išorėje. Mėnulis-motina, saulė-tėvas, tačiau abu jie nuo manęs pasislėpę. Taip ta figūra buvo Urizielis, raudonplaukis alchemikas, smėlio spalvos akimis. Jis sustojo prie pat miško, nukreipęs savo ramų žvilgsnį į miško glūdumą. Paslaptis? Istorija? Mirtis? O gal... Visi trys. Tiek daug išgyventa, tiek daug patirta... Ne... Man dar ne laikas į jį įžengti. Vaikinas išsitraukė durklą, juodais kaip pati naktis ašmenimis. Paspoksojo, pavartė jį rankose, tada staigiai užsimojo ir įsmeigė durklą į tamsą. Pradėjo ore braižyti didžiulį stačiakampį. Pradžia buvo lengva, tačiau kuo toliau jis pjovė, tuo jam darėsi sunkiau. Paskutinius kelis centimetrus jam teko pjauti užgulus durklą, tačiau Urizielio darbas nebuvo bergždžias. Vietoje stačiakampio atsirado didžiulės, gotikinio stiliau durys išpuoštos rubinais ir auksu. Jose nebuvo rankenos, tačiau šalia Urizielio stovėjo Batleris, keistasis vaikino tarnas. Jis laukė raudonplaukio alchemiko įsakymo atidaryti duris, tačiau Urizielis neskubėjo jo duoti. Atidaryti, uždaryti, atidaryti, uždaryti... Sese, aš bijau. Ne Alex aš bijau, bet savęs... Jis geras vaikis. Tačiau ką daryti man, prakeiktajam. Sese, aš tave vėl pamatysiu. Gal. Koks sudėtingas pasirinkimas. Aš galiu tiesiog susikauti su Alex. Gal taip mes geriau vienas kitą pažintume. Ne... Aš ne karys, todėl ir negaliu pažinti jo. Todėl turėsiu pažinti jį kaip "Entropija". Žingsnis į priekį, ar ne taip Drakone? Urizielis šypsojosi melancholiškai, tarytum neseniai iškastruotas katinas. Batleris linktelėjo ir atidarė duris: dideles, senovines, prabangias ir visgi paslaptingas. Urizelis neskubėdamas žengė į iš už durų esančią tamsą.
Milžiniškas kambarys, atrodantis taip, tarytum viskas būtų iškalta iš titnago. Juodos grindys, juodos sienos, juodos lubos. Tam kas rūpinosi šio kambario interjeru labai patiko juoda spalva. Nors, gerai pagalvojus, juoda spalva gražu, ypač, kai ne viskas juoda. Lubos, sienos, grindys- pilnos idėjų, formulių, poemų, kitaip tariant visokios rašliavos. Viskas buvo užrašyta baltomis raidėmis. Visi tie užrašai vertė žmogų galvoti apie mirtį. Ne, ne tą piktą giltinę su dideliu dalgiu, taip pat jie nedvelkė juodąja magija. Mirtis šiame kambaryje buvo vaizduojama kaip normalų, normaliausias daiktas. Entropija veikia visus, netgi dievai, negali jos nugalėti. O ir nereikia, nes kiekviena pradžia turi turėti pabaigą, kitaip pasaulis pradeda išsigimti. Ach, tie archetipai įsisenėję mūsų galvose... Taip, viskas keičiasi, pasikeitė ir Urizielis. Nebeliko raudonplaukio alchemiko. Dingo. Nebėra. Vietoj jo stovėjo juodaplaukis vaikinas. Urizielis, nebebuvo panašus į merginą, dabar jis tikrai buvo šimtaprocentinis vyras. Jo plaukai buvo trumpi ir tiesūs, išskyrus dvi ilgas plaukų sruogas, siekiančias juosmenį ir atskirtas nuo kitų plaukų dviem žiedais. Auksiniu ir sidabriniu. Vaikino oda buvo balta, lyg pirmas sniegas, kol jo nesutrypė būrys išdykusių vaikų. Veido bruožai nepasikeitė, nors gal ir prarado Urizieliui būdingą žvėriškumą. Labiausiai pasikeitė jo akys, nebeliko ir jose Cruentus šeimai būdingo žvėriškumo, taip pat ir jų spalva pasikeitė. Dešinė- aukso spalvos, joje galėjai įžvelgti vaikino vaikiškumą, linksmumą, švelnumą. Taip pat joje buvo galima įžvelgti viltį, kad viskas vis tiek baigsis geruoju. Kairioji- juoda, tarytum obsidianas, tamsiose jos gelmėse lūkuriavo kažkas, ko geriau nepažadinti. Tamsa slėpė, daugybė jausmų, bet negalėjo nuslėpti liūdesio.Ne tik išvaizda buvo pakeista, bet ir garderobas. Urizielis nebevilkėjo VN uniformos, o buvo pasirengęs juodu apsiaustu. Ant dešiniojo pasiausto peties auksiniais siūlais, buvo išsiuvinėta saulė. Ant kairiojo-sidabriniai siūlais, buvo išsiuvinėtas mėnulis. Urizielio numylėtas auskaras, taip pat pasiliko jo ausyje, kur jam ir buvo vieta. Vaikinas , savo baltais ir ilgais pirštais palietė veidą.
-Taigi, apsimetinėjimų laikas baigėsi. Sese, aš ilgai nešiojau tavo paveikslą, tiek širdyje, tiek... Ant kūno. Tačiau atėjo laikas žengti pirmyn, ir atsukti tau nugarą. Aš- Urizielis Cruentus Liberis. Aš ir niekas kitas.-Urizielio balse buvo galima išgirsti aiškią pašaipą, kuri buvo nukreipta, ne į ką nors, bet būtent į save.
Po šių jo žodžių, kambaryje atsirado du marmuriniai sostai ir didelis, tokios pats medžiagos, stalas tarp jų. Ant stalo buvo padėta keturiolika kortų. Septynios vienoje stalo pusėje, septynios kitoje. Jis nesisėdo ant sosto, o tiesiog į jį atsirėmė ir laukė. Ko? Savo priešininko, žinoma.
-
Vienišas Sankt-Peterburgo vilkas nerangiai pėdino link pamiškės – į laukinius gimtuosius namus, kuriuos užuodžia kiekvienas laukinis žvėris. Tačiau čia nebuvo namai. Čia buvo tik laikinas prieglobstis, saugantis jį nuo paprastos ir nesuvokiamos nežinomybės. Aleksandras nebebuvo klastuolis. Jis to išsižadėjo šio vardo jau tada, kai užtrenkė duris. Tada pamiršo viską, kas buvo giliai įsirėžę galvoje. Tik diktatorius dėdė Nikolajus dar sėdėjo įsitaisęs patogioje vietoje, kur galėjo nurodinėti sūnėnui. Ne tiesiogiai. Prisiminimais.
Nikolajus, dar žinomas kaip dėdė Kolia, persekiojo savo sūnėną mintyse. Nepagalvokite, kad jis jau užvertęs kojas. Ne. Jis tiesiog diktatorius ir vaikino atmintyje įstrigęs taip giliai, kad jo išmesti negalima net mirties akivaizdoje. O ar tokių buvo? Nemeluosiu, nebuvo. Tačiau šiaip ar taip Kolia vis pasirodo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Aleksas apsirengė kaip kareivis – kareiviška uniforma. Ne dėl to, kad jaustųsi kareivis. Tik dėl to, kad tėvo dvasia jį saugotų. Šis apdaras buvo jo. Dabar jau tikrai buvo jo. Visa tai dabar teisėtai priklausė tam, kuris vienintelis šeimoje išdrįso mokytis kovos menų.
Rusas prisiminė savo pokalbį su seserimi. Ji buvo rusaitė, tačiau šiandien ji buvo pasipuošusi. Ne dėl to, kad vilkėjo japonišką kimono su raudonai geltonomis gėlėmis, tačiau jos smaragdinės akys išlydėjo jį į mūšį. Rusiška arbatos ceremonija su Samanta... Harmonija ir kosmoso kūrimas. Chaosas laikinai išnyko iš pasamonės. Visgi moteris magiška būtybė sugebanti ir griauti ir statyti. Moteriška ranka ant peties tvirčiau nei stiprus vyro paspaudimas...
Lyg trimitų mintyse palydinimas Aleksandras nedvejodamas įžengė pro duris. Šiandien liesis kraujas ir tu būsi paaukotas? Kolia, ar tai tiesa? pirma mintis užklupo vaikiną vos pamačius baltas raides ant grindų ir lubų visur. Tačiau vaikinas laikėsi ramybės, kaip Everestas. Rimta veido mina, žibančios rudos akys, tuo laukiniu kraujo troškimu. Visgi vaikinas vos pamatęs Urizielį net nesudvejojo, kad čia jis. Bet sudrebėjo kaip akimirkai prilietęs elektros laidą. Mat šitokio dalyko jis mažų mažiausiai tikėjosi.
Sužlegindamas savo kuprinę vaikinas pasiraitojo alkūnes ir nusimetė kuprinę nuo pečių. Nebuvo panašu, kad jis turi nors vieną vienintelį ginklą, tačiau kuprinės žvangesys rodė visai ką kita. Lyg kokie metaliniai skambalai, varpeliai, barškučiai suskambėjo kuprinėje. Bet ne šiaip, o melodingai, lyg mušamųjų ritmas, po kurio turėtų pasigirsti medžioklinio rago gausmas arba trimitų orkestras.
- Vis dėl to susitiko du laukiniai žvėrys. Vienas gerai užsimaskavęs intelektualus lapinas, kitas imigrantas mužikas vilkas. – ironiškai pasišaipė Aleksandras iš tokios situacijos.
Vaikinas atkreipė dėmesį į koras ir sostus. Kortos? Visgi ne aš vienas toks pamišėlis... Alekso rudos akys gana naiviai ir klausiamai pasižiūrėjo į Urizielį. Nesuprasdamas, kas čia bus. Kiek pasimetęs, jis nepamiršo ir Batlerio, todėl neakivaizdžiai ieškojo jo patalpoje. Ir rado. Kaip mažas vilkiukas vaikinas įtempė ausis, stebėjo Urizielį, stengėsi užuosti koki nors keistą kvapą, visa sužvarbusia oda bandė pajausti vėjo pūtimą, tačiau visa tai buvo bereikalingas laiko švaistymas(?) Žaidimas? Iš gyvybės? Iš pinigų? Iš to, kas man brangu?
-
Tarp Urizielio pirštų atsirado glotnus raudonas akmuo, kažkuo primenantis rubiną, tik gerokai tamsesnį. Akmuo buvo stumdomas tarp vaikino pirštų, nė akimirkai nesustodamas. Galiausiai Urizielis išmetė jį į orą ir krentantį prarijo. Ne pats įdomiausias fokusas, bet trečiarūšiam vaidinimui tiktų. Urizielis akimirkai nuliūdo, prisiminęs, kad prieš jį stovi ne paprastas karys, bet burtų mokslų ragavęs raganius. Raganius su kario uniforma. Nežinau, juoktis man ar verkti... Bet mintis, kad burtininkas gali stovėti fronte su AK-47 man yra gana juokinga. Arba baisi. Kodėl man kyla keistas jausmas, kad toks vaizdelis gali tapti kasdienybe. Savo skirtingų spalvų akimis pervėrė Alex, tarytum pirmą kartą būtų jį pamatęs. Urizielis suprato, kad vaikinas kažkuo pasikeitė, tačiau negalėjo suprasti kuo. Jis skiriasi, nuo to Alex, kurį sutikau klasėje. Šis pasiryžęs mirti. Ar aš toks baisus, ar jam gyvenimas nebemielas? O gal tai jo vilkiška prigimtis. Tikrųjų vilkolakių, kurie turi ne vilko kūną, bet jų dvasią. Vaikinas pajautė, kad kraujas gyslose pradėjo virti. Širdis daužėsi kaip pneumatinis kūjis, o pasaulis aplink jį sustojo. Tačiau, niekas nepasikeitė išorėje.
-Žvėrys? Tu nustebtum, kiek tiesos yra tavo žodžiuose. Tačiau ne tam čia susirinkome. Atėjome mes kautis. Pralieti priešo kraują ir lieti savąjį. Tačiau, kol mes nepradėjome necivilizuotų kautynių, tarp laukinių žvėrių, mes turime prisiminti, kad abu esame žmonės. Mus kausto moralės normos, idealai ir panašūs daiktai. Taigi, aš siūlau civilizuotą žaidimą. Kitaip tariat, įžangą prieš titanišką mūsų kovą. Aš pateiksiu taisykles, o sutiksi tu su jomis ar ne, tai bus tavo pasirinkimas.
Urizielis pasižiūrėjo jaunajam kariui į akis. Aukso ir obsidiano spalvos akys, gyveno atskirus gyvenimus, tačiau abejose buvo galima įžvelgti panašumų, kurie rodė tikruosius vaikino jausmus. Urizielis gerbė Alex drąsą, tiesumą ir paprastumą, nes tai buvo savybės, kurių alchemikas neturėjo. Jis instinktyviai nujautė, kad buvimas su šiuos vaikinu išeis jam į naudą. Tačiau jo akyse buvo galima įžvelgti ir kitokį požiūrį į klastuolį. Urizielis jį laikė retu eksponatu, kurį norėtų išskrosti ir pažiūrėti kaip jis padarytas. Šiaip ar taip alchemikas buvo mokslo žmogus, kad ir ką kiti mokslo žmonės apie tai sakytų.
-Taigi, taisyklės gana paprastos. Paeiliui mes paimsime po kortą ir būsime nukelti... Na, pasirinkimų gana daug, nuo tragiškiausių gyvenimo akimirkų, iki tobulo svajonių pasaulio. Nereikia sakyti, kad kol vienas grumsis su savo svajonėmis ar tragedijomis, ar dar kažkuo, kitas spoksos ir mastys, kaip tai būtų galima panaudoti kovoje. Taip pat jis gali vieną kartą per vidinę kovą įsikišti. Padėti arba pakenkti. Norint laimėti vidinę kovą, žmogui reikės keistis, bet koks tas pasikeitimas bus, priklausys tik nuo mūsų. Po kiekvienos vidinės kovos seks dvikova, iki pirmo kraujo. Kai tik bus pralietas kraujas, kitas asmuo turės traukti kortą. Tol. kol mes abu būsime atvertę visas keturiolika kortų. Arba, kol kuris nors iš mūsų nebegalės kautis. Jeigu atversime visas kortas, tada kausimės tol, kol kuris nors pasiduos. Arba mirs. Klausimų bus?
-
Gilus atodūsis iš vaikino lūpų perskrodė visą patalpą. Šaltas kaip ledinė žiema žvilgsnis nužvelgė visas septynias kortas. Visgi yra tokių žmonių, kuriems nei kortos, nei meilė nesiseka. Kaip tada tokius žmones vadinti? Lūzeriais, kuriems gyvenimas pamiršo įdėti šiokį tokį lauknešėlį? Bet staiga pervertas Urizielio chaotiško žvilgsnio vaikinas įbedė savas laukines akis. Drama tik užvirė tarp dviejų chaosų, kurie savyje vis bando kurti kosmosą, susikurti darną...
Taisyklės vaikinui sukėlė šypseną, juo labiau jis nesitikėjo, kad šis smogs tiesiai į silpniausią vietą – gyvenimą. Dalykų, kuriuos teko išgyventi vaikinui, buvo pernelyg daug, kad visas tai būtų galima sutalpinti į septynias kortas. O džiaugsmą jis turėjo tik vieną. Tas džiaugsmas, matyt, ir neleido pavirsti į šimtaprocentinį klajojantį žvėrį, kuris klauso savo instinktų. Tas džiaugsmas buvo jo mažasis vidinis raktas, atrakinantis žmogiškumo duris.
- Klausimų nebus. – burbtelėjo vaikinas patogiai atsisėsdamas į krėslą ir nė neklausdamas kuris pradės pirmasis, vaikinas išsitraukė kortą.
Rudomis akimis vaikinas pažvelgė į kortą, kuri įsitempė jį į puikiai pažįstamas apsnigtas vietas. Žiema, viskas padengta sniegu. Iš toli puikavosi Ermitažas. Tas didžiulis muziejus, kuriame daug salių su paveikslais.. Vaikinas apsidairė į vieną ir į kitą pusę lyg netikėdamas, kad per kelias sekundes jis vėl persikėlė į savo šalį, kur galėjo kvėpuoti.Tačiau šis džiaugsmas truko neilgai. Juoda ranka išniro iš niekur. Aleksas atsisuko, o ten buvo dėdė Nikolajus.
- Važiuosime į pirmą pamoką. Pažadėjau tėvui tave mokyti.. – šyptelėjo Kolia ir įsisodino Aleksandrą į automobilį.
Jis nė nepajuto, kaip iš didelio ir stipraus vyro, jis patapo tuo pačiu naiviu berniuku, kuris griebdavo net bitę, jeigu pasakai, kad ši draugiškai nusiteikusi.
Ilgokai Kolia su Saša važiavo, kol galiausiai mašina staiga sustojo. Privažiavus spygliuočių mišką, Alekso akys tik pakraupo, širdis suspurdo. Kažkas įvyks negero. Berniukas kiek išsigando, kai dėdė jį ištempė iš mašinos ir įbrukęs į rankas peilį liepė gintis. Bet vaikis neklausė ir nubrukęs ant žemės peilį apkabino dėdės koją. Nikolajus nuspyrė vaiką, bet Aleksandras neverkė. Tik sukandęs dantis atsistojo ir žiūrėjo, kas dabar bus.
- Nagi, ar apsiginsi be tos sušiktos lazdelės? Ką? – tyčiojosi Nikolajus – ar pasiteisinsi, kad lazdelę namuose palikai?
Berniukas visas drebėjo, tačiau ne nuo šalčio. Iš baimės, nes sustingęs kūnas pasitiko pirmąjį smūgį į veidą. Aleksandras neverkė, o tik nusišluostė pasipylusi kraują iš nosies ir vėl atsistojo.
- Ginkis pasakiau – trenkė kaip šuniui antrą kartą Kolia savo sūnėnui.
Berniukas pradėjo verkti. Dėdė Nikolajus tik sugriežė dantimis ir nusigriebęs vaikį pririšo jį prie medžio. Kad nepabėgtų dar apvyniojo grandine. Kito medžio viršūnėje jis pakabino nedidelę kuprinę.
- Jeigu norėsi valgyti, rasi ten. Žiebtuvėlius irgi. Šiltesni rūbai ten irgi turėtų būti. Naktį praleisi čia. Nenori gintis – pirmyn, išgyvenk kaip bailys.
Ir dėdė išgaravo kaip dūmas su visa savo gelsva mašinėkle palikdamas Aleksandrą vieną. Berniukas verkė, kol pasibaigė ašaros. Liko tik žvilgsnis kupinas kažkokios pagiežos. Matyt, dėdei pavyko pasėti neapykantos sėklą mažo vaiko viduje. „Lenk medį kol jaunas“...
Berniukas pratūnojo visą naktį, bet niekaip neišsilaisvino. Sniegas nušaldė visas rankas ir kojas, bet niekaip nepavyko išsilaisvinti iš tų prakeiktų pančių. O ir akys pamažu merkėsi, bet miegoti nebuvo galima. Vyresnysis brolis pasakojo, kad kai užmiegi lauke – niekada nebeatsibundi. O riešai... visi mėlyni nuo virvės, kuri, atrodė, nupjaus rankas.
Ryte sučežėjo sniegas ir dėdė Nikolajus atėjo kiek nusiminęs. Ne, jis neatgailavo. Jis buvo nusiminęs, kad vaikis neištrūko ir kaip žmogus nepavalgė. Apžiūrėjęs Aleksandrą atidžiau jis pamatė prišalusį kraują prie veido, sustirusius plaukus nuo šalčio ir baikštų mažo vilkiuko žvilgsnį. Vyras nė nedvejodamas atrišo Aleksandrą, tačiau tam, kad kankintų iš naujo. Kolia prisirišo berniuką prie mašinos už vienos kojos ir pats įlipdamas į mašiną tyliai pasakė:
- O dabar už užduoties neįvykdymą, važiuosim namo.
Vyriškis užvedė automobilį ir nuspaudė akceleratorių. Pajudėjus pirmiems metras berniukas sukniubo ant žemės. Bet nerėkė. Vis greitėjant automobiliui, tuo labiau berniuko galva trankėsi į sukietėjusį sniegą, kuris plėšė nuo kūno odą. Po kelių kilometrų nebeliko nei striukės rankovių, o rankų odos nė nesimatė. Ji buvo visa sudraskyta į mažus gabalėlius, kurie kaip trupiniai nubarstė kelią link kankinimo vietos.
Pusę kelio nuvažiavus mašina sustojo. Aleksandras buvo be sąmonės, todėl Kolia norom ar nenorom turėjo įgrūsti vaikį į mašiną. Nužudyti jis jo nei velnio neketino. Kraujuotas vaikis gulėjo ant sėdynės, kaip lavonas po gerų muštynių. Gaila buvo į į tokį žiūrėti: rūbai suplyšę, oda beveik atsilupusi nebe tik nuo rankų, bet ir nuo veido bei kojų. Vieno bato ant Alekso kojos nebuvo – matyt pametė kažkuriame posūkyje.
Vos tik atvažiavo į Sankt-Peterburgą, savo nediduką namą, Nijolajus paguldė vaiką į lovą, aptvarstė žaizdas, rūpestingai apklojo.
- Tik tu dabar vienintelis mano turtas. Tikras Katios vaikas... – šyptelėjo Nikolajus paglostydamas Aleksandro plaukus – Taip, kada nors būsi kaip Aleksandras Makedonietis. Tvirtas ir protingas. Nereikės tau jokių lazdelių, kaip dabartiniams burtininkams. Tau užteks tik anatomijos ir karo meno. Ne burtai žudo žmogų, o jis pats... Kančia ir yra tai... Būk silpnas, būk palaužtas, kad iš naujo atvirstum į stipresnį žmogų.
Berniukas atmerkė akis. Visus kaulus maudė, kūnas lyg sudaužytas. Bet prie jo sėdėjo dėdė Nikolajus ir Samanta. Vien pažvelgęs į ją Aleksandras nusišypsojo ir užmerkęs akis padėjo galvą ant pagalvės.
Aleksandras sugrįžo į savo tikrąjį kūną. Nebe tą prisiminimuose egzistuojantį berniuką. Vaikino rankos drebėjo, akys sustingo viename taške. Stiklinės. Lūpos net pamėlynavo nuo išgyvento šalčio. Jau seniai jam neteko prisiminti visų sadizmo atvejų, vadinamų fiziniu užgrūdinimu. Galbūt Nikolajus ir neteisingai auklėjo sūnėną. Išugdyti beveik civilizuotą žvėrį sugeba ne kiekvienas. Žinoma Aleksandras nekentė savo dėdės už tokius ugdymo metodus. Sadizmas. Bet Aleksas žinojo, kokį pirmą dalyką reikia padaryti – atleisti dėdei. Vaikino sučiauptos lūpos pamažu atsileido, ir veidą papuošė sarkastiška šypsena. Norėjai gero? Sugriaudamas mano gyvenimą? Sušikdamas visą vaikystę... Bet žinai Kolia, aš be to negaliu gyventi... Tik užuosdamas kraują, prisiliesdamas prie kaklo ir pirštuose laikydamas žmogaus gyvybę, jaučiu, kad gyvenu... Taip, kaip gyvenu dabar kovoje su Urizieliu... Žmogus - gyvulys, tik dangstosi prieš kitus taisyklėmis, kurias anksčiau ar vėliau pats sulaužo... Kolia, nesilaikei pats taisyklių, bet man jas kišai į galvą. Vis dėlto žinau, kad linkėjai man gera nemokėdamas mylėti...
-
Prieš Urizielio akis vystėsi Alex gyvenimo drama. Žiaurumas su kuriuo jis susidūrė vaikystėje paliko gilias žymes vaikino širdyje. Štai, šio vaikino galios šaltinis. Jaunas medelis, užaugintas laistant raudonuoju krauju. Žvėrys. Karo dievas. Tikrai, mes esame dvi vienos monetos pusės. Jis pasirinkimo neturėjo, bet aš... Urizielis sunkiai atsiduso ir toliau stebėjo kankinimus, kuriuos teko patirti Alex. Jis nesitikėjo, kad kito žmogaus praeitis jį taip paveiks, tuo labiau nesitikėjo, kad jam teks kautis su žmogumi, perėjusiu tokį pragarą. Ir netgi ne tai labiausiai erzino alchemiką. Jis kuo puikiausiai suprato, kad čia tik žiedeliai, pati pradžia. Urizielis ištiesė ranką į priekį, mintyse kurdamas ieties brėžinį: ilgesnės už patį vaikiną, su aštriu, rožės žiedlapį primenančiu antgaliu, ne vien antgalis priminė rožę, bet ir raudonas ieties kotas priminė kartį, aplink kurią apsivijusios aistros gėlės. Oras aplink vaikino ranką įkaito, ir jis jautėsi taip tarytum, būtų įmerkęs raką į išlydytą metalą, bet susitvardė nesurikęs ir sugebėjo išlaikyti dėmesį į Alex prisiminimus. Tiesą pasakius, pamatęs paskutinę prisiminimų dalį, mintyse jis sugalvojo šiek tiek sadistiškai-demonišką planą. Aš nesu žvėrys. Bet man patinka kankinti žmones. Tai padeda atskleisti jų tikrąjį potencialą. Ta mergina jam artima. Mergina? Draugė? Sesė? Šiaip ar taip, jei šitas kambarys pakeitė mano išvaizdą į tokią, kokia buvo prieš... Na, šiaip ar taip verta pabandyti. Urizielis skubėjo, mintyse bandydamas atkurti merginos paveikslą, jam sekėsi neblogai, nes jis nekreipė dėmesio į detales, bet susikoncentravo į svarbiausiais ir labiausiai žmonių pastebimas detales. Tada jis labai norėjo pakeisti savo formą, kad ji primintų tos merginos išvaizdą. Jis to troško visa dvasia ir širdimi. Todėl po akimirkos vietoje vaikino stovėjo mergina labai panaši į Samantą Ryder. Tik tiek, kad rankose ji laikė ietį. Urizielis labai tikėjosi, kad Alex dar buvo neatsigavęs po pamatytų prisiminimų ir nepastebėjo jo transformacijos.
-Jis nekaltas, dėl to ką tu patyriai. Tu pats dėl to kaltas. Tu ir tavo silpnumas. Alex, pamėgo kraują, todėl ir ieško atpirkimo ožio.-pasakė Urizielis balsu, kuris teoriškai turėjo priklausyti Sam, eidamas link klastuolio.
Jis/ji šypsojosi meilia šypsenėle, nors Urizielis nė velnio nenumanė, kaip ta mergina turėtų šypsotis. Priėjęs prie pat Alex jis nutaikė ietį į jį ir staigiai, tarytum žaltys smeigė ją į vaikino krūtinę.
-Todėl dabar mokėsi už savo nusikaltimus.
-
Aleksandras kelias sekundes buvo užsimerkęs. Vos tik žvėriškos akys prasivėrė. Rusas suglumo išvydęs pažįstamą veidą... Beveik septyniolika metų regėjęs jos veidą, jis nesimaišytų jos su niekuo. Tačiau tos pačios raudonos lūpos, žalios akys viskas atitiko. Iliuzija tiesiog suglumino Aleksandrą.
- Sam... Arbata... – tyliai pasakė Aleksandras.
Vienintelis turtas, kurį jis turėjo, buvo prieš jį. Ar tai tik baisus sapnas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis?
Trūktelėjo smuiko styga ir šis nebegrojo. Smičius nebegelbėjo braukydamas per stygas. Jis kitoks be vienos stygos. O kaip suderinti žmogų, kai trūksta jo gyvenimo styga? Tikriausiai žmogaus nebesuderinsi... o gal?
Širdis tik suspurdėjo pamačius ietį. Labiausiai iš visų blaškė prakeiktas ieties kotas. Toks pats raudonas kaip Samantos lūpos, kurios pasakė: „Lubi vseh nac, Gospadi...“ Ietis kiekviena sekunde artėjo vis arčiau Aleksandro krūtinės, bet rudas vis nejudėjo. Vaikinas negalėjo patikėti, kad sesuo kalba tokius žodžius. O pati mane mokei, kad kraują reikia pralieti vien tam, kad išliktų tik stipriausi. Vos kelioms sekundei likus Aleksandras slystelėjo žemėn. Ietis perbraukė per vaikino skruostą palikdama nediduką išvagojimą, kuris prisipildė kraujo.
Rusas sugriebė ieties galą, atsistojo, ir eidamas arčiau link Samantos vaikinas vis laikėsi ginklo. Grakščiai dėliodamas baltas rankas ant raudono ieties koto Aleksandras ištiesė ranką ir sprigtelėjo apsimetėliui į kaktą. Sprigtas norom ar nenorom, tačiau buvo kaip seseriai – stiprus, paliekantis raudoną žymę kaktoje, tačiau su meile ir šiokiu tokiu švelnumu.
- Daugiau taip nesielk, Urizieli - tokiomis pačiomis žmogiškomis akimis vaikinas žiūrėjo į priešininką, kaip žiūrėtų į sesę. O juolab, kai priešininkas slepiasi po Samantos kauke...
Ir visgi jis gudrus ir įžvalgus... Čia nebuvo sapnas... Čia tikrovė ir kova su žmogumi, kuris puikiai mato kiekvieną detalę. Tikriausiai, jeigu jis būtų gydytojas, o aš paprastas žiobaras, jis mane uždarytų į psichiatrinę ligoninę...
-
Nobodu. Pamanė Šorena eidama iš mokyklos į lauką. Bent jau pasižvalgysiu po grąžiąją gamtą aplink pilį... Čia augo įvairūs krūmokšniai, su daug išsišakojusių liaunų šakelių su šokančiais mažyčiais lapeliais. Ruduo... Gražus metų laikas.... Ruduo eidamas dažė medžių lajas įvairiomis spalvomis. Dažniausiai lapai būdavo geltoni, raudoni, kartais pasitaikydavo rudos ir žalios spalvų. Kažkur ošė ir bangavo jūra, taip pat šūkliojo baltosios žuvėdros. Kaip nuostabu. Staiga ant Klastuolės peties nusileido gražuolis jūros paukštis. Ji buvo balta, kaip sniegas, ji buvo apsitaškiusi jūros purslais. Gmail stovėjo pamiškėje. Kaip keista, kad net čia skraido žuvėdros...
-
Alex mirti nenori. Ji nori gyventi. Elgiasi švelniai, laikosi įsikibęs savo žmogiškumo... Keistas padaras, kuris nors ir yra žvėris, tačiau nori tapti žmogumi. Atvirkščiai? Paradoksas. Būtent tokias mintis Urizieliui sukėlė Alex žodžiai ir jo sprigtas. Alchemikas kuo toliau, tuo labiau nesuprato prieš jį stovinčio vaikino: jam reikėjo padaryti daugybę pakeitimų piešiant jo charakterį, naudoti daugybę spalvų, kurių net nenumanė esant. Galbūt pirmą kartą gyvenime Urizielis taip susidomėjo žmogumi, nes manė žinantis apie juos viską, nuo jų sudėties, iki sielos gelmių. Arogancija... O gal nepagarba gyvybei? Bet kaip galima ją gerbti, jeigu taip lengva ją sukurti? Vaikinas sunkiai atsiduso, paberdamas šūsnį keiksmažodžių, seniai užmirštomis kalbomis, tada atvirto į savo tikrąjį pavidalą. Galvą jam skaudėjo nežmoniškai skaudėjo galvą, ženklas, kad toks pavidalų keitimas turi savo kainą. Stengdamasis neparodyti, kiek jam kainavo šitas psichologinis žaidimas, jis nužingsniavo link stalo ir paėmė vieną iš kortų. Ir ką man kortos pasakys... Ilgas gyvenimas, ar greita mirtis. Arba kitas variantas- ilga mirtis.
-Kviečiu "Suknistaakį baltąjį drakoną".-dar spėjo pasakyti Uris-tan, tas hard-dye Yu-Gi-Yoh fanas.
Korta įsiurbė jį į savo vidų, bent jau tam atrodė, visa tai galėjo būti ir paprasta iliuzija. Šiaip ar taip išmėtė jį į vietą, kuri būtų tikusi papuošti kalėdinį atviruką: aukšti, dangų remiantys kalnai, daugybė sniego, miškelis, pilnas pavojingų žvėrių, kraupi pilis ir kruvinas raudonplaukis vaikinas, apsirengęs raudonais skarmalais. Gulėdamas sniego pusnyje, spoksojo į dangų nieko nematančiomis akimis, negalėdamas pajudinti nė vieno raumens, jausdamas, kad mirtis artėja ir laukdamas jos, savosios išvaduotosios. Raumeningas ir gerai įdegęs vaikino kūnas buvo nusėtas žaizdomis, nuo smulkučių, iki gyvybei pavojingų. Jis nebijo mirties, netgi atvirkščiai, gyvybei paliekant jo kūną, kančios išraiška veide nyko, užleisdama vietą begaliniai laimei.
-Aš tave radau.-šios žavaus paveikslo ramybę sujaukė bejausmis balsas.
Šalia jo stovėjo šešiametis berniukas juodais plaukais ir keistomis akimis. Juodaplaukis per prievartą sugirdė kažkokį eleksyrą raudonplaukiui, kuris visiškai negalėjo pasipriešinti, bet neaišku ar iš siaubo, ar todėl, kad visiškai neturėjo jėgų. Jo žaizdos sugijo beveik akimirksniu, tačiau jis vistiek negalėjo pajudinti savo galūnių. Vaikinas bijojo už jį jaunesnio berniuko, todėl laimė išnyko, palikdama savo vietą siaubui ir neapykantai.
-Monstras... Užmušk... Mirtis... Išdavystė... Išda...vikas kabo ant šakos. Prašau. Maldauju, leisk man viską pabaigti ant šakos. Aš būsiu geras berniukas, o taip, aš nesiginsiu. Tiesiog pabaik viską.-nevilties kupinu balsu kalbėjo raudonplaukis.
Berniuko žvilgsnis įsmigo į vaikiną, ieškantis jo savijautos priežasties. Jis nenorėjo žinoti, kodėl viskas vyksta, jis tai darė, nes tam buvo sukurtas. Tokia buvo jo egzistencijos prasmė tyrinėti ir kurti.
-Tu dar gyvensi.-tokiu pat bejausmiu balsu patikino jis.
-Kodėl... Todėl? Mirti geriau... O taip, mano mielas generalisime.
-Dabar, pratęskime, tai ką pradėjome. Mūsų laukia ilga naktis.
Berniukas nukreipė į vaikiną prietaisą, kažkuo primenantį nuotolinio valdymo pultelį. Raudonplaukio veidas persikreipė, o raumeningame ir gerai įdegusiame kūne atsivėrė daugybė žaizdų. Per kalnus ir ledines dykumas skriejo siaubingi klyksmai ir prakeikimai.
Veiksmo vieta akimirksniu pasikeitė, viskas vyko tuščiame, pilkomis sienomis kambaryje, tačiau raudonplaukio padėtis nuo to nepagerėjo, šįkart jo rankos ir kojos buvo prikaltos prie akmeninės sienos, didžiuliais vinimis, o prie jo rypavo neįprastai graži mergina, anglies juodumo plaukais ir auksinėmis akimis. Ji bandė išplėšti vinis iš akmeninės sienos ir išlaisvinti vaikiną, tačiau viso to rezultatas- nuo pirštų nuplėšta oda. Raudonplaukis bandė žvilgsniu raminti juodaplaukę, jis nenorėjo matyti ją kenčiančią, tačiau to ko norėjo nepasiekė, mergina vistiek verkė parpuolusi ant kelių. Ir vėl, tarytum iš niekur, pasirodė juodaplaukis berniūkštis. Šįkart jis rankoje laikė aštrų peilį, išmargintą runomis ir nusėtą rudėmis, susidarusiomis nuo kraujo. Mergina staigiai pašoko, norėdama apkabinti berniuką ir apglėbti jį savo šiluma.
-O, mano sūnau, ką tu čia veiki. Kodėl tavo rankose peilis?-bučiuodama berniuko kaktą pasakė ji.
Juodaplaukis bejausmiu žvilgsniu pasižiūrėjo į peilį, paskui jo žvilgsnis įsmigo į motiną ir po kelių sekundžių vėl į peilį. Vienas staigus dūris ir peilis susirado naujas makštis-merginos širdį. Berniukas kurį laiką stebėjo merginos kūną, laukdamas, kad kas nors pasikeistų. Jis nieko nejautė, stebėdamas šąlantį motinos kūną, todėl savo žvilgsnį nukreipė į raudonplaukį vaikiną, kuris vos tramdė ašaras žiūrėdamas į mirštančią merginą. Juodaplaukis neėmė peilio, tiesiog nuėjo lik prikaltojo ir apkabino jį. Vaikino kūnas iš lėto tirpo, upeliais tekėdamas ant žemės. Galų gale, iš jo teliko baltutėlis skeletas. Berniuko veidas nepasikeitė, išliko toks pat bejausmis, tačiau iš akių tryško ašaros. Neilgai jis tegalėjo paverkti, nes už jo nugaros atsirado dvi, juodais apsiaustais apsimūturiavusios žmogystos, kurios griebė juodaplaukį berniuką.
-Išvada: Eksperimentas nepavyko. Subjektas Nr.42 neatitinka reikalavimų.-pasigirdo keistas balsas iš sienų.
Kambarys išnyko ir vietoj jos atsirado didžiulė laboratorija pilna alcheminių reikmenų, knygų ir daugybės kapsulių, kuriose buvo patalpinti žmonės. Būtybių buvo daug, tačiau visos jos buvo panašios į berniuką, vaikiną ir merginą. Apsiaustuotos būtybės sugrūdo berniuką į kapsulę, pripildytą žalio skysčio.
-Nuosprendis: Subjektą Nr.42 teks perkurti.
Pasaka baigėsi ir Urizielis grįžo į savo kūną, kuriame nesijautė jaukiai. Ko jau ko, o šito jis nenorėjo prisiminti. Vaikino akyse degė šaltas įniršis. Taip, magija įspūdingas dalykas. Kaip galima totaliai sušikti žmogaus gyvenimą išmokus daryti homunkulus ir klonus. Tie laikai buvo siaubingi, nes aš nežinojau savęs ir tik pažinęs save išsilaisvinau iš tų grandinių, nustojau būti įrankiu Jis mąsliai pasižiūrėjo į Alex, bandydamas suprasti, ką jis pajautė stebėdamas vieną iš jo gyvenimo epizodų. Spėju, kad jis nė velnio nesuprato. Taip, kontekstas čia būtų neblogai, bet tegu paspėlioja.
-
Rusas kiek nerimastingai stebėjo Urizielio prisiminimus. Tiek pyktis, tiek apgailestavimas kaip rasos lašeliai pabiro po veidą. Bet ar apgailestavimas gali padėti įvykiams praeityje? Nei velnio. Apgailestavimas tolygus savęs kankinimui. Jis nieko neduoda, tik blogas emocijas ir išgyvenimus iš kurių šiaip ar taip nieko doro neišmoksi.
Kančia... Nuolatinė agonija supanti mūsų gyvenimą. Keista, kad budizme kančia laikoma net tada, kai negali įpirkti norimo daikto. Tada visaip stengiesi, dirbi, kad pasiektum savo tikslą. Rusui toptelėjusi mintis apie budizmą keistai susuko jo galvelę. Iš draugų girdėjęs apie tokią kančios formą, tačiau kaip pasiekti nirvaną Urizielio vietoje? Išsivaduoti iš kančios tik numirus?
Aleksandras sustingęs nenuleido akių nuo juodaplaukio berniuko. Vis piktai perverdamas žvilgsniu tą keistuolį vaiką. Nejaugi tai jo tas sarginis šuo? Batleris? Prijaukintas? Pati pirma mintis šovusi rusui į galvą vis labiau stebint juodaplaukį mažą berniuką.
Epizodas, kuriame raudonplaukis buvo nukryžiuotas kaip Jėzus Kristus, Aleksandui sukėlė nerimą. Žmogus, nuolatos kankinamas, pamažu ima nebejausti skausmo... Rusas kiek nerimastingai kaip suspurdėjo, pajusdamas kaip kūnas pasipila mažais šiurpulio paliktais pėdsakais. Motina... Maitintoja... Globėja... Viena ranka imti ir nužudyti ją. Rusas iki šiol pats to negalėjo suvokti – ką mato. Žiurkės lindinčios rūsiuose.... Nejaugi ir Urizielis vienas iš tokių?
Besibaigianti pasaka su indais, kunkuliuojančiomis kapsulėmis vaikinui buvo kažkas nežinoma. Jis niekada anksčiau nėra regėjęs nieko panašaus – tokios vietos, kurioje būtų lyg iš naujo kuriami žmonės. Rusas apie alchemikus yra girdėjęs tik iš Nikolajaus pasakojimų. Ir šių žmonių jam buvo liepta saugotis labiausiai. Mat jie tylios žiurkės, nešančios ligas. Gerai būtų, kad mirtinas, bet tokie eksperimentai paverčia gyvenimą pragaru.
Aleksandras kaip brolis broliui prijautė kažkokia nežinoma jėga. Kaip karys, rusas pasijuto visai bejėgis ir vėl sumišęs. Jį toks Urizielio gyvenimas trikdė. Rusui buvo pikta, kad ne jam vienam teko išgyventi kankinimus. Aleksandro priešininkui gyvenimas atseikėjo ne tik kančios... bet ir nesuprantamo žmonių poelgių, instinktų, priklausomybės ir paprasčiausios psichologijos pamokų... Šito rusas dar vis nesuprato... Ar nenorėjo suprasti?
- Ko tu sieki? Mirties? Savo mirties? Brolau, kam ši kova? – aiškiai sutrikęs pasakė vaikinas.
Tačiau vaikinas išsitraukė nedidelį kastetą. Pasukiodamas jį tarp pirštų, galiausiai užsimovė metalinį tvirtą ginklą ant rankos ir stipriai suspaudęs tarp pirštų. Ganėtinai stipriai užsimojęs, vaikinas paleido kumštį tiesiai į Urizielio tarpuakį.
- Brolau, kraujas kalbasi tik su krauju... – pasakė, taip, lyg norėdamas atsilyginti už jo išpuolį su ietimi.
-
... Jis suprato, ne viską kaip, kad aš būčiau norėjęs, bet už intuiciją parašysiu jam 5, tik nerusiškoje, o angliškoje sistemoje. Pažymys patenkinamas, bet jam dar reikia dirbti... Man tikriausiai irgi. Tokios keistos mintys pradėjo suktis Urizielio galvoje, stebint Alex, tą stiprų rusų karį, tikintį tradicinėmis vertybėmis. Vaikinas nujautė, kad tęsiantis šiai kovai, jis prarastų daugiau žmogiškumo, negu jo priešininkas. Tai nebuvo jausmų padiktuota mintis, tą Urizielis suprato pamatęs, kaip jo prisiminimai paveikė jo priešininką. Tiek daug spynų... Jis gal ir pats nežino, kiek jame daug žmoniškumo. Daug daugiau, nei pas bet kokius šventuosius. Jis nedemonizuoja to kas jame tauriausio, kaip kad daro kai kurie žmonės. Žvėris ir žmogus gyvena draugaudami. Taip, Hari, mano mielas stepių vilke? Klausimai, kuriuos uždavė Alex, prajuokino Urizielį ir jo veide atsirado užgaidaus vaiko išraiška. Nenoriu aš mirti. Ne. O kas galėtų norėti? Aš vis dar turiu pažadą, kurį turiu ištesėti... Kad ir kaip būtų tipiška, bet klastuolis užsimanė pasimušti. Ir ne taip, kaip visi padorūs mušeikos jis naudojo kastetą. Tai gali baigtis blogai, o taip... Laikas sulėtėjo. Žinoma, netiesiogiai, nors apksritai laikas yra reliatyvi sąvoka, tiesiog po Urizielio kūną pasklido visokios cheminės medžiagos, kurios buvo suleistos jam būtent dėl tokių įvykių. Taip, vaikinas neturėjo jokio noro, prisijungti prie vyrukų-subjaurotais-veidais klubo. Jo galva pasitraukė iš kelio galingam mušeikos kumščiui, nors visiškai išvengti smūgio nepavyko, nes kastetas pradrėskė jo skruostą. Šiaip ar taip ant žemės nukrito lašai kraujo.
-Tipiška. Žinau, kad aš mąstau steoreotipiškai, bet argi rusai neturėtų muštis, tik po penkto butelio vodkos? Taip, tai kvailas klausimas, bet vistiek įdomu.-pasakė tas nepakenčiamas vaikinas nutėškęs piktą miną, kuri visiškai neatrodė elegantiška.
Nusijuokęs iš savo paties sugalvoto ir visiškai nejuokingo juokelio, jis iš kažkur ištraukė pleistrą ir užsiklijavo jį ant savo marmūzės, o jeigu tiksliau, tai ant žaizdos. Tada jis nutėškė rimtą miną, kuri nesiderėjo su jo akimis, kuriose švietė linksmos padaužiškos ugnelės.
-Mirties, įsivaizduok, aš nesiekiu. Žinok, tai visai nemalonus jausmas ir jį man teko patirti daugybę kartų. Savo ir kitų. Tu matei tik mažytę dalį vieno juokingo eksperimento. Juokingo? Taip, būtent tokio, nes buvo siekiama tų pačių neįdomių tikslų- nemirtingumo ir valdžios. Tarp kitko, tas prisiminimas, kurį tu matei šimto metų senumo. Ir jis vistiek mano prisiminimas. Nesijaudink, man tikrai tėra septyniolika metų. Ir taip, aš esu vyras. Ir ne, aš nesu gėjus. Ir taip, aš žinau, kad esu seksualus. Gerai, o dabar baigiu humoristinį pasirodymą.-to bejausmio berniuko balsu pasakė jis.
Gal man tikrai reiktų dirbti cirke, arba atrakcione. Mane būtų galima panaudoti, tokioje daugybėje situacijų. Tokios mintys privertė Urizielį nusijuokti. Jo juokas priminė vyturio giesmę. Vaikinas žinojo, kad ir kokia gilia kančia, tačiau tamsoje visuomet galima atrasti šviesą-humorą.
-Mano žodžiai tau skamba keistai, tačiau tik daugybę kartų numiręs supranti, kad gyvenimas nėra tragedija, o netgi visai skoninga komedija. Spjauk į tuos budistus, su jų "viskas šiame pasaulyje kančia" filosofija. Spjauk į tuos krikščionius, su jų "kančia- Dievo meilės išraiška". Ir būtina spjauk į komunistus ir kapitalistus... Vien jau dėl to, kad jie nepasijaustų pernelyg kieti. Ir būtinai pribaik bet kokį kelyje pasirodžiusį žydą. Ir niekada neprarask pagarbos gyvybei, nes tai tiesiausias kelias į pesimizmo ir negatyvaus mąstymo jūra. Aš tai sakau vien todėl, kad pats patyriau. Gyvenimas bus visada bus toks, kokį tu jį norėsi pamatyti. Vis dėlto išimčių egzistuoja, nes žmogus statiška būtybė, ir tik susitikusios kelios tokios būtybės gali viena kita išjudinti. Niekaip negaliu užmiršti viename vaidinime pasakytų žodžių "pragaras-kiti". Kiekvienas žmogus, laiko vienas kito laimės raktus, bet juos panaudodamas pats praranda dalį laimės. Vis dėlto, aš tave iškviečiau į dvikovą, nes pamaniau, kad mano elgesys tave įžeidė ir taip norėjau atsiprašyti. Ar aš kažką ne taip supratau?
-
Rusas pyko. Iki pat širdies gelmių jį krėtė visų šitų „marazmų“. Nė pats nesuprasdamas kur esąs, ką čia veikia, Aleksandras pasijautė kaip mažas vaikas. Panikos būsena jį veikia ir dar tos Urizielio pašaipos. Bunda rusiškas kraujas, rusiškas temperamentas, tiek laiko giliai slopintas viduje. Aleksas jau nė neprisiminė nei jokių dėdės Nikolajaus žodžių, nei sesers Samantos, nei ukrainietės. Pyktis viską išstumia, ir regis, kad Urizielio erzinimai jį veikia iki pat širdies gelmių.
Kuo labiau jį erzina, tuo labiau rusas pyksta ir pameta sveiką protą, nuovoką. Skaudžiausiai jam buvo, kad Urizielis pamynė tai, kuo jis didžiuojasi – tautybę. Lyg pašiepdamas vieną didžiausią rusų ydą – alkoholizmą, Aleksas iš tikrųjų pasijuto kiek nejaukiai. Jis ir pats puikiai žinojo savo tautos trūkumus, bet baisėjosi, kad žmogus, stovintis prieš jį, tuo puikiai naudojasi.
- Įdomu, ar ta tavo vadinama medicina, kurią gėrei per NIV pamoką, kartais ne vodka? – rūgščiai atsikirto vaikinas aiškiai nepatenkintas Urizielio žodžiais.
Nikolajaus portretas vis dar bandė brautis į Alekso galvą, mokyti išlikti ramiam ir šaltam, bet rusas lyg bloku užsitvėrė kelią nuo pamokslų. Dar grūmodavo dėdė, pakraipydamas ūsus tai į vieną, tai į kitą pusę, bet jo žodžiai buvo tolygūs su tyla.
- Ak kaip smagu girdėti iš tavo lūpų, kad tu ne gėjus. Net nusiraminau, kad nebūsiu išprievartautas čia pat ant šito stalo. – gana sarkastiškai atsikirto vaikinas, vis dar jausdamas šiokią tokią nuoskaudą dėl savotiško pašiepimo.
- Aš nesusilaikysiu nesusijuokęs, išgirdęs šiuos tavo žodžius – pasigirsta gana aštrus vaikino juokas – Ne kiti priešai, bet tik pats sau esi didžiausias priešas. Dvejonės, vidiniai konfliktai yra didžiausi mūsų priešai, trukdantys pasiekti gyvenimo tikslą.
Rusas piktai tėškė ant stalo dar vieną kortą lyg nenorėdamas, kad priešininkas žinotų ką nors apie jį daugiau. Bet kažkodėl kaip klusnus šunelis laikėsi taisyklių, jų dar nesugalvojęs paminti.
Viskas prasidėjo Sankt-Peterburge prieš metus. Tada jam buvo dar ne visai šešiolika metų. Pavakarį Aleksandras ir Katažyna susikibę už rankų žygiavo prie vienos gražiausių pasaulio bažnyčių – Prisikėlimo bažnyčios, arba dar kitaip vadinamos Spas na Krovi. Aleksas toks ramus, o šalia jo vaikštinėjanti ukrainietė linksma, kiek išsidirbinėjanti.
- Saša, nagi susitvarkyk plaukus – linksmai braukė per plaukus mergina
- Nu gal ne prie žmonių – piktokai suniurzgė vaikinas.
- Akatau koks piktas šiandien mano Aleksandras – ukrainietė griebė vaikinui už nosies
- Moterie, po velnių tvardykis. Laukinė! – Suburbėjo aiškiai nepatenkintas.
- Aleksiukai, Aleksiusai! Kūdikėli tu mano... Va čia išsitepęs. Pala, kas čia? Sakiau, kad eitum skustis, nes nemėgstu kai vaikštai toks... Na toks dygliuotas. Net prisiglaust negalima – duria. – toliau čirškėjo Katažyna.
- Eik tu tik nuo manęs. Norėsiu – nesiskusiu barzdos, norėsiu vaikščiosiu pusiau plikas. Kas man tokia kad aiškintum kaip ką ir kur daryt? Žmona? – piktokai pasakė rusas.
Mergina iš karto susiraukė ir numetė vaikino ranką. Sunėrusi rankas ant krūtinės ėjo greta. Visas veidas perkreiptas iš nepasitenkinimo dėl jos nevykdomo žaidimo.
- Žinai Aleksai? Nepatinka, tai ko tada mane kvieteisi čia? Šitiek kelio nuo Volgogrado temptis, o tu net ačiū pasakyt nesugebi! Durnius!!!
Katažyna tik apsisuko į kitą pusę. Mergina akis pakėlė į bažnyčią ir atsainiu žvilgsniu žiūrėjo į spalvotą bažnyčią. Viskas priminė kaip pasaką iš spalvotų karoliukų ir aukso. Imtum viską ir suvalgytum, tačiau tam nebuvo laiko. Jau metas grįžti į realybę.
Vaikinas stovėjo nusisukęs į kitą pusę. Tačiau jis akis nuleido žemyn nežiūrėdamas ir taip mintinai žinomos bažnyčios. Keista, bet rusas nėjo apkabinti Katažynos. Nieko malonaus pasakyti taip pat negalėjo. Tikriausiai dėl to, kad buvo užkietėjęs stuobrys, kuris nežino, kas yra mandagumas.
Keista, kad šioje Prisikėlimo bažnyčioje buvo mirtinai sužeistas Aleksandras II. Dar keisčiau, kad jo tėvas – Nikolajus I. Dabar dėdė Nikolajus rūpinasi savo sūnėnu kaip sūnumi, kuris kada nors mokys kitus, to ką dabar mokosi pats. Žinoma, vodkos gamyba prie to neįskaičiuota.
- Tixa... tixa... – nusileido vaikinas nematydamas prasmės su ja ginčytis – Eime gal į vidų...
Bet vaikinas kalbėjo gana šaltai. Rudos akys pažvelgė į bažnyčios duris. Visus vaizdus nutraukė Katažyna, kuri prigludo visu šiltu kūnu prie Aleksandro. Ukrainietė visa išsišiepusi ir jau patenkinta savo manipuliaciniais sugebėjimais, įsitempė vaikiną į vidų.
Miela šypsena ir gyvybingos merginos akys rusui davė kažką tokio, ko jis negalėjo paaiškinti. Ne, tai nebuvo meilė. Tai tiesiog gyvenimo džiaugsmas, kuriuo galima užsikrėsti vos žmogui prilietus. Panašiaip kaip kokia vakcina, tik gaila, kad laikina.
Po gero pusvalandžio iš bažnyčios vėl kaip mėsos gabalą Katažyna tempė Aleksandrą. Vėl prisiglaudusi prie ruso taip, kaip metų metus ant rankos laikytas sumuštinis.
- Katažyn, butina tau taip glaustytis? – burbėjo Aleksandras
- O nepatinka? – išsišiepusi dar labiau prisispaudė prie vaikino.
- Kiek gi galima nu? Kam tą didelę meilę demonstruoti?
Bet mergina jo nei velnio nei velnio nesiklausė. Kaip lavoną ji tempė į siauresnę gatvelę, iš kurios girdėjosi smuiko muzika, kurią ukrainietė taip dievino. Bet, žinoma, Aleksas dar net negirdėdamas tos muzikos, pasamonėj pradėjo nekęsti tų žmonių, kurie grojo smuikais.
Priėję siaurą gatvelę, Katažyna ir Aleksandras pamatė gatvės muzikantus. Nebuvo panašu, kad jie rinktų pinigus, nes nebuvo padėta nei jokios skrybelės ar kokio kito panašaus daikto. Tikriausiai dvi moteriškės su smuikais ir vyriškis su būgneliu, groja savo malonumui.
- Aleksai? – mirktelėjo akimis ukrainietė – Pašoksim?
- Niet... – atkirto vaikinas
Bet mergina lyg negirdėdama vaikino atsakymo paleido vaikino ranką ir visa džiugesio nušvito žiūrėdama į moteriškes su smuikais. Jų raudonos, gal net kiek čigoniškos, suknelės lyg apkerėjo ukrainietę.
- Ar mokate groti Kalinką? – visa apimta džiaugsmo paklausė Katažyna – Saša, einam šokti!!!
Nuskambėjus pirmiems Kalinkos akordams, ukrainietė dailiai pradėjo dėlioti kojas. Aleksandras irgi neatsisakė šitos minties pašokti gatvėje. Iš pradžių rami muzika, kiek primenanti lapės žingsnius, įtraukė abu jaunuolius į šokį. Vis greitėjantis tempas kiek pakėlė įtampą Aleksandro veide, bet Katažyna tokia pati atsipūtusi laisvai dėliojo kojas ant žemės ir sukosi. Tas nepaprastas lengvumas ir švytėjimas jos akyse, gyvybė kiekviename žingsnyje.
Staigi pauzė. Sekundės tyla... Ir vėl pasigirsta tos gerai žinomos Kalinkos lėtos natos, reikalaujančios tos lengvos rankų plastikos ir tokio laisvo, skraidančio kūno. Tempas vis greitėja ir greitėja, vis įsukdamas į muzikos verpetą. Abu jaunuoliai skriejo lengvai, sukosi kaip du maži vijurkai, kartais šokdami atskirai, kartais susikibę už parankių.
Muzika staiga nutilo ir Katažyna prapliupo juoktis. Aleksandras uždusęs gaudė orą. Visi tie sukiniai, kelių minučių skraidymas oru pareikalauja daug jėgų.
Gatvelė nunyko ir Aleksandras grįžo į realybę. Prisiminimas išnyko kaip debesis palikdamas vaikino akyse vaikišką šypseną. O Urizieli! Tikriausiai mane palaikysi vienu iš tokių palaidūnų... Nagi, ar supranti kas yra muzika? Ar žinai, kas yra moteriškas prisilietimas? Grožis? Net žvėrims reikia kokio nors paskatinimo gyventi, pavyzdžiui fiziologiniai instinktai kaip maistas ir miegas... Rusas tiriamai įsmeigė akis priešininką stebėdamas, jo reakciją.
-
Urizielis jautėsi pavargęs. Ilgos šnekos jį išsekindavo, nes nebuvo pratęs kalbėti. Tušti žodžiai ir mintys, kurių niekas nesupranta. Vaikinas taip pat jų nesuprato, nes tai nebuvo nei jo mintys, nei jo žodžiai. Urizielis stengėsi pamėgdžioti įpročius žmonių, kuriuos labai gerbė. Žmonės man sakydavo, kad mano esybė šalta kaip ledas. Ką nors spręsdamas vadovavausi ne jausmais, o protu. Jie manė, kad tai yra blogai. Kada ir aš pradėjau taip mąstyti? Keistais elgdamasis- apgaudavau kitus, buvau laikomas keistuoliu. Tačiau neapgavau savęs. Kada aš tapau tokiu veidmainiu? Kuo rusas labiau pyko ir nesitvardė tuo ramesnis ir šaltesnis darėsi Urizielis. Vaikinas daugiau nesišypsojo, veidas pasidarė rimtas, tik akyse buvo galima įžvelgti ramią melancholiją. Taigi, pašaipius ruso žodžius atlaikė net nemirktelėjęs. Nejautė noro patraukti jį per dantį, nei su juo ginčytis. Tiesiog stebėjo jį ramiomis akimis ir nieko nesakė.
Šitas Alex prisiminimas, Urizieliui nebuvo toks įdomus kaip, kad pirmasis, tačiau padėjo sudaryti tikslesnį ruso psichologinį portretą. Prie Eos jis elgėsi panašiai, slėpė savo jausmus šiurkščiu elgesiu ir elgėsi kaip paskutinis stuobrys. Su kitais jis elgėsi, tarytum jie kėsintųsi jam priklausantį daiktą. Įdomu. Taigi, jis tipiškas patinas, manantis, kad jausmų rodymas yra silpnybės požymis. Žiūrėdamas į klastuolį, tarytum jis būtų įdomus, tačiau įprastas gyvūnas, bandė sumąstyti kaip tai panaudoti prieš jį. Vaikiną sužavėjo merginos sugebėjimas kontroliuoti vyriškos giminės atstovus, žinoma, jis buvo matęs ir geresnių, bet to ką ji sugebėjo užteko parodyti tikrąjį Alex veidą. Jis-tsundere. Japonų literatūroje taip vadinamos merginos, kurios mąsto viena, o daro kitą. Pavyzdžiui, jeigu tsundere įsimyli, ji savo meilę bando parodyti naudodama smurtą. Jeigu man pavyktų, pamatyti tos merginos ir Alex bendravimą įvairiose stresinėse situacijose, tai man pavyktų gauti tikslesnius duomenis. Urizielis ramiu žvilgsniu tyrinėjo klastuolį, bandydamas suformuluoti paskutinę teoriją. Jis numanė, kad kažko trūksta, kad egzistuoja paskutinė detalė, kurią pražiopsojo. Iš to kaip jis gynė Eos... Iš jo elgesio su seserimi... Iš to kaip pasidavė tai merginai... Alex laikosi jų įsikibęs, nes jie vienintelis lynas, siejantis jį su žmogiškumu? Meilė? Urizielis nebuvo tikras ar šis atsakymas, buvo būtent tas, kurio ieškojo, tačiau jį reikėjo patvirtinti.
-... Ar tu palikai tą mergina, ar ji paliko tave?-paklausė jis.
Vaikinas nenorėjo naudoti fizinės jėgos, na bent jau ne šitame raunde, todėl tiesiog mostelėjo ranka į Alex pusę. Prieš klastuolį atsirado kumščio dydžio kubas, kuriame buvo daugybė mažų spalvotų kubelių. Populiariai žinomas "Rubiko kubo" vardu.
-...Tikiuosi, kad žinai kaip reikia elgtis su šiuo daiktu, nes neturiu noro aiškinti. Patarčiau giliai įkvėpti, nes jį dėliojant tu galėsi įkvėpti tik septynis kartus. Jeigu per tą laiką jo nesudėliosi, kažkas iš jo išlįs. Jeigu jo nepaimsi ir pulsi mane, atsitiks tas pats.-šaltu balsu paaiškino vaikinas.
-
- Paliko ar ne... Šito kol kas nesužinosi. Dar ne laikas. - gana kartokai atkirto klastuolis.
Šitas laukinis tiesiog sutvertas lukštenti žmones. Tik esmė ar jis pats supranta jausmą apie kuriuos tikriausiai skaitęs knygose. Man nepatinka, kad jis taip ramiai į mane žiūri. Po velnių, juk pradeda vykti šioks toks veiksmas, virti gyvenimas, kova, o jis ramus kaip belgas. Rusas aiškiai nervinosi, o juo labiau nesuprasdamas nei Urizielio užmačių, nei to, kad galiausiai suprato, kad jo įžvalgumas baigiasi. Vidinis konfliktas, sąmyšis giliai viduje vis tempė blaivų protą. Kuo toliau, tuo labiau jis mane erzina... Žinau, kad tu žinai, Urizieli, kad aš nesu tvirtas. Tu įžvalgus, turi daugiau patirties... Aš to negaliu pakęsti, nes jaučiuosi menkas ir suluošintas... Kaip Paryžiaus katedros kuprius... Kvazimodas...
Aleksas piktai pažvelgė į ramias priešininko akis. Akių šį kartą jis nebegalėjo atitraukti. Hipnotizuojantis ramumo tvenkinys... To visai nepasakysi apie Aleksandrą. Įtūžio kupinos akys degino jį iš vidaus. Keista, kad rusui ugnimi niekaip nepavyko ištirpdyti Urizielio žvilgsnio šaltumo... Tikriausiai ledas virsdavo vandeniu ir kiekvieną ugnies pasispardymą nugesindavo iš aukštai krentančiu vandens lašu.
Aleksandras į rankas paėmė nedidelį kubą. Jį laisvai apglėbęs pirštais, pavartė, apžiūrėjo ir piktai nusijuokė. Spalvos mirguliavo akyse. Vaikystėje nekenčiau šitų kubų... Panašiai, kaip bulių erzina judantys objektai (neapsigaukite, ne raudona spalva), taip ir vaikiną šita dėlionė. Nežinia kodėl, bet pyktis atbėga iš nežinomo tvenkinio.
- Manai aš toks asilas, kad laikydamasis vienos taisyklės, dar priimsiu ir kitą? - Aleksas suspaudė kubą tvirčiau rankose ir užsimojęs paleido kaip nedidelį akmenėlį į Urizielio galvą. - Atėjau čia ne dėlionių dėlioti! Man neįdomu, kas iš ten išlįs.
Rusas pats kiek išsigando nežinomybės. Jis pasijautė taip, lyg būtų prie derybų stalo su pačiu velniu. Jausmas toks lyg derėtųsi iš sielos, nes tiesiog šiaip kviesti į kovą žmogų nėra prasmės. Yra kažkas daugiau - siela? Drauge mano Mefistofeli... Ar jis tavo pasekėjas, atėjęs man parodyti kitokio gyvenimo?
Atvirai pasakius, jį netgi sudomino, kas iš ten gali išlįsti. Visgi jis nebūtų vadinamas žmogus, jeigu jo nekankintų smalsumas. Tas pats kuris privertė kentėti dabartinius žmones ir kiekvieną kartą vis kąsti iš naujo Pažinimo Medžio vaisius.
-
Urizielis matė, kad ugnis degina Alex iš vidaus, numanė, kad būtent ta ugnis jį ir sudegins. Jo jausmai per stiprūs... Pavojinga. Baimė, įniršis ir nerimas glūdėjo ruso akyse. Jausmai, kurie skatino žmones tobulėti, tačiau kartu juos ir pražudė. Urizielis sunkiai atsiduso, supratęs kodėl ta aistras jam taip nepatinka. Jis ne tik pražudys save, bet ir visus aplinkui. Taip, vienintelis žmogus pasiekiamas ranka esu aš. Ledas ir ugnis. Kad ir kuris laimės pergale pasidžiaugti negalės. Urizielis nebegalėjo žiūrėti Alex į akis, nes jos privertė jį suabejoti daugybe dalykų, o vaikinas žinojo, kad suskaldytas protas- silpnas. Kelias akimirkas pabuvo visiškoje tamsoje, užmiršęs visus savo rūpesčius ir, tikriausiai būtų ilgiau taip pabuvęs, jeigu nebūtų išgirdęs pikto balso. Staigiai atsimerkęs, pamatė kai ką netikėto. Kubas lėkė į jo galvą. Kas... Kur... Kaip... Negalėdamas vienu metu galvoti ir veikti (taip, jis nebuvo labai geras kovotojas), gavo iš kubo į galvą. Aštrus kubo kampas rėžėsi jam į kaktą, pradrėksdamas odą, tačiau nepažeisdamas kaulo. Smūgis buvo pakankamai smarkus, kad sukontūzytų vaikiną, tačiau jo neparklupdė, visgi jis nepastebėjo, kad iš įdrėskimo srūvantis kraujas, plona srovele tekėjo ant rubiko kubo. Kodėl man visa tai nepatinka... Urizielis nujautė, kad ši absurdiška situacija, gali tapti visai nejuokinga. Kubas iš lėto paklio iki vaikino akių lygio, švytėdamas visomis spalvomis, kokios tik yra gėjų vėliavoje. Kubeliai virto į laumžirgius panašius padarus, kurie pradėjo skraidyti po visą kambarį, bandydami ištrūkti. Urizielis žiūrėjo į juos su vaikiška nuostaba veide, nesuprasdamas iš kur jie atsirado. Vaikinas nebuvo patenkintas, kad jo sukurtas prietaisas veikia ne taip kaip turėtų. "Laumžirgiai" nerasdami išėjimo pradėjo skristi vienas link kito, kol sudarė kumščio didumo spiečių. Kur man tai matyta... Šviesa sustiprėjo ir iš dūzgiantis spiečius virto spalvota sfera. Galiausiai ji sprogo, apakindama Urizielį, kuris į ją intensyviai žiūrėjo, vis dar negalėdamas patikėti tuo ką mato. Jis jautė kaip būrys sunkiai virškinamų gyvačių žaidė futbolą jo pilve. Taip, vaikinas bijojo. Atgavęs regėjimą neramiai apsidairė: kambarys, sostai, stalas ir visi kiti papuošimai, prie kurių sunkiai jis sunkiai dirbo buvo dingę. Netgi jo tarnas, Batleris, dingo. Ne, ne viskas. Urizielis jautė į pakaušį nukreiptą intensyvų žvilgsnį, tačiau visai nenorėjo apsisukti.
-Seniai nesimatėme, mano mielas Urizieli.-išgirdo balsą, kuris nors ir buvo švelniai meilus, visgi vaikiną suvirpėti, taip nežmogiškai jis skambėjo.
Supratęs, kad kito pasirinkimo nėra, jis atsisuko. Pirmas dalykas, kurį jis pamatė buvo pašaipos kupinos raudonos akys. Jos buvo gilios kaip baikalas, savyje slepiančios galią, išdidumą ir tamsą. Sukaupęs visą savo valią, nuo pastangų ant jo kaktos susiformavo gilios raukšlės, toliau tyrinėjo nepažįstamąjį. Tai buvo trisdešimtis vyras, ilgais juodais plaukais, bangomis krintančiais ant jo galingų pečių. Apdaras buvo, kaip turtingo verslininko: prabangus kostiumas, išryškino galingą vyro stotą, o raudona jų spalva derinosi su padaro akimis, batų jis kažkodėl neturėjo, gal todėl, kad trukdė milžiniški nagai. Paniekos pilna šypsena jis stebėjo abu vaikinus, savo naguotomis rankomis glostydamas smailią raudoną barzdelę. Stebėdamas tą keistą būtybę, Urizielis nusiramino ir susidorojo su savo baimėmis.
-...Alex, tu pagalvojai apie velnią, taip?-pavargusiu balsu paklausė jis.
Urizielis nuo kaktos nusivalė kraują, kuris jau bandė užkimšti jo akis. Nors kraujo ir buvo nemažai, tačiau žaizda jau buvo užsitraukus, nors ir su nenatūraliai, o magijos pagalba.
-
Laumžirgiai... šviesa apakino rusą. Viskas, kas skendėjo tamsoje, dabar pakliuvo į šviesos gniaužtus. Tačiau pyktis, įniršis... Šviesa šių dalykų nuskandinti nesugebėjo, kad ir kokia ji dangiška ar pragariška būtų. Akys kiek pavargo nuo tokio apšvietimo, nes vis bandydamas įžiūrėti, kas vyksta, Aleksandras visiškai pamiršo kitus pojūčius – klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą... Tikriausiai viską automatiškai išjungė šviesa.
Apžiūrėjęs kambarį, rusas akimis ieškojo ne to, kas pasirodė, bet Urizielio. Aptikęs, kad jis vietoj, ėmė dairytis Batlerio. Akys kambaryje jo niekur nepagavo. Negerai... Daiktai, sostai, stalas viskas dingo. Liko tik tuščia erdvė. Svečiuose pas tironą Dionisą... Vėl prakeiktas Damoklo kardas... karčiai mintyse pagalvojo vaikinas.
Ar ši šviesa išganymas ir pabaiga vaikino kelyje? Ne, tai viską nušlavusi šviesa, iš kurios gimė dar vienas nepažįstamasis. Draugas jis ar priešas?
Vos ištarus raudonajam keistuoliui jo vardą, Aleksandras sustingo kaip įbetonuotas į žemę. Jo raudonos kaip ugnis akys kiek baugino baikštų žvėrį. Tas žvilgsnis, kuris vis kažkuo baugino Aleksandrą. Kraujas, mirtis, meilė. Na nepasakysi, kad vyrukas su barzdele būtų toks panašus į Kupidoną...
- O žiūriu ponaitis draugų pasikvietė – gana sarkastiškai bandė kandžiotis rusas, tačiau supratęs, kad eilinį kartą tuščiažodžiauja, nusprendė nebetęsti savo paikos litanijos.
Žinoma, taisyklės pasikeitė. Impulso pagautas rusas toliau naikino save iš vidaus. Ramumas... Kaip jį pasiekti, kai aplink dvokia baime, kai protas, lyg išreguliuotas aparatas. Kūnas... jo nepajudini, nors žinai, kad su tavimi viskas tvarkoje. Jo neišnaudoji visu šimtu procentų. Net jo dalelės. Siela... prakiurusi valtis, kuri pametė kažkur irklus, todėl skęsta greičiau, be jokio šanso pasiekti krantą. Protas... mūsų raištis prie materijos... Kaip viską sujungti į vieną vietą, kad pataptum tobulu? Neapsigauk, to niekada nebus.
Rudos vaikino akys nepatikliai vis žvalgėsi kaip narve uždarytas žvėris. Lyg tyrinėdamas nepažįstamąjį, vaikinas sukoncentravo visą dėmesį į raudoną vyriškį.
- O visgi šamano galių turite pone. Argi jūsų nemokė, kad nemandagu landžioti, po kitų mintis, ar čia tik jūsų sėkmingas spėjimas? Ko čia atėjote? – paklausė rusas.
Sunkūs batai... keli žingsniai arčiau Urizielio. Aleksas stengėsi nusigauti kaip įmanoma arčiau priešininko. To vieno vienintelio, kuris buvo jo bendrininkas, kuriant visą šitą košę... Ir kuris dabar lyg buvo jam vienintelė atrama, į kurią galima atsiremti nors vienai sekundei. Nelengvi žingsniai vis artėjo prie Urizielio ir staiga sustojo tiesiai prieš jį. Tos pačios sužvėrėjusios akys, neapykantos nešėjos, ryte rijo vaikiną akimis. Tikriausiai, jeigu kas sugalvotų įmesti priešais stovintį vaikiną į akių laužą, jis tikrai nesušoktų Polonezo ant svilinančios ugnies.
-
Urizielio smegeninė įtemptai dirbo. Kii-Ishinas... Beprotybė žmogaus pavidale. Baimė vėl sugniaužė vaikino širdį lediniais nagais. Jis bijojo, tačiau ne mirties, o to, kad prieš jį sėdinti būtybė gali atimti iš jo sveiką protą. Drebėjo kaip drebulė, papūtus stipriam vėjui, todėl nematė nei Alex, nei Kii-Ishino veiksmų. Taip, tu niekaip jo neįveiksi, nors ir esi ledas. Jo beprotybė iškreipia viską ir tu tapsi iškreiptų veidrodžių karalyste. Taip jam sakė linksmas balselis, tūnantis jo pasąmonėje. Bijoti-nereikia. Viskas bus gerai. Tau neskaudės... Labai. HAHAHAHAHAHAHAHA. Pamišėliškas juokas jo galvoje vis stiprėjo, vedė jį iš proto, naikino paskutinius sveikus šulus, dar esančius ten. Urizielis norėjo parkristi ant žemės ir pravirkti, jis nenorėjo nei kautis, nei kentėti. Tada vaikinas pamatė Alex. Tą įniršio kupiną žvėrį žmogaus pavidale. Jis kaip užkerėtas žiūrėjo į tas įniršio kupinas akis, kurios vis dar laikė jį priešininku. Urizielis pradėjo pykti, ne ant Alex, o ant savęs. Ne, tai nebuvo aklas įniršis, tiksliau priekaištavimas sau, kad taip greitai prarado viltį. Jeigu jis dar nori kautis, tai kaip aš galiu pasiduoti. Prakeiktas rusas su savo ugningu temperamentu, man primena tą kalės vaiką, su kurio mokytoju mums ir tenka dabar susidurti... Baimė akimirksniu išsisklaidė, protas vėl dirbo atominės jėgainės režimu, o akys tapo šaltos kaip ledas. Vilties dar buvo. Urizielis iš apsiausto kišenės išsitraukė pypkę, tabako ir degtukų. Prisikimšo savo mylimiausią juodą pypkutę ir nežiūrėdamas į Alex ją prisidegė. Giliai įtraukė dūmą, leisdamas nikotinui pasklisti po kūną. Įsikandęs į dantis pypkę, pervėrė Alex šaltu žvilgsniu. Nuo Urizielio sklido ramumas ir šaltumas, tačiau didžiausią įspūdį darė jo žvilgsnis. Savo galios suvokimas, šaltumas, išdidumas, ramumas ir žmogiškumas- jame nebuvo nieko žvėriško ir neracionalaus. Įveikti tam padarui man reikia pačios įniršio reinkarnacijos. Jeigu aš priartėčiau prie Kishio-išprotėčiau. Bet Alex yra ir žvėris ir žmogus. Aš maždaug numanau, kurias virvutes reikia patampyti, kad jis įnirštų, bet ar man pavyks. Duomenų neužtenka pilnai analizei, bet yra penkiasdešimt septynių procentų tikimybė, kad mums pavyks ištrūkti gyviems. Žinoma, tik tada jei gerai sužaisim kortomis. Iš lėto išpūtė dūmų kamuolį į orą, kuris virto dūminiu vilkeliu, nusprendusiu nubėgti į nieką.
Kii-Ishinas iš lėto atsistojo, sostas subyrėjo į šipulius. Jis iškėlė rankas į viršų, tarytum pranašas, pasiruošęs pasakyti pamokslą savo garbintojams.
-Sveiki atvykę, garbūs sveteliai. Čia... Čia niekas. Bet man ir neprireiks kažko, kad jūs taptumėte sveiko proto žmonėmis. Jūs ligoniai, jus reikia pagydyti, o to imsiuosi aš- Daktaras Kii-Ishinas. Klausimų bus.-padaro balsas priminė polifoninę melodiją, nes balsas turėjo daugybę atspalvių, bet visi jie varė iš proto.
Urizielis net nekreipė dėmesio į tą beprotį, bet visą savo dėmesį sutelkė į Aleksą. Jis yra šio pergalės raktas, dabar tereikia jį įkišti į spyną. Nemirksėdamas žiūrėjo Aleksui į akis, naudodamasis savo menkomis legilimantijos žiniomis bandė kiekvienam žodžiui suteikti kuo daugiau svorio.
-Jis yra beprotybė ir tavo priešas, tai viskas ką tau reikia žinoti. Kai jis tave pakeis, tu bandysi sunaikinti viską, ką tik mylėjai. Tu niekada nebūsi kariu, būsi tik beprotybės vergas. Niekas tavęs nemylės ir tu nieko nemylėsi... Bet galų gale ką kalbu. Atsimink savo dėdės pamokymus. Prieš tave yra priešas. Kaip reikia elgtis su priešu? Fas, žvėrie. O gal tu tik dar vienas prasigėręs rusas.
Urizielis žinojo, kad žiauriai rizikuoja erzindamas Alex ir, kad viskas gali baigtis tuo, kad klastuolis jį užmuš, bet tai buvo vienintelis būdas. Vaikinas tikėjosi, kad bent giliai giliai širdy rusas jį laiko draugu ir pirma savo įniršį nukreips į Kii-Ishiną, o ne jį.
-
Ugnis... Karštis vis bandantis ištirpdyti tą ledą. Ironiška, bet rezultato jokio. Trečiajam kovos dalyviui prabilus Aleksandras susigriebė už ausų, nes jo balsas skambėjo kaip per lentą brėžiamų nagų garsas. Ilgas ir skvarbus iki pat smegenų. Ar balsas yra beprotystė? Muzika? Juk žmogaus balsas yra savotiška mūsų pačių muzika, kuri mus skiria iš kitų.. sekundei nurimus prakeiktam jausmų cunamiui, tespėjo pagalvoti vaikinas.
Šūviai aidėjo galvoje stipriau nei niekada. Kraujas lyg aptaškė akis ir vaizdas patapo raudonas. Raudona suknelė, juodi surišti plaukai... Esmeralda?.. Ne! Ratu sukosi miškas, rąstai, sniegas... Patalpos keitėsi su atvira erdve, paprasti daiktai hiperbolizuojami... Klykiantys tenorai, rėkiantys baritonai, baubiantys bosai... Prakeikta tešla, maišalynė...
Žmogiškasis pradas deginamas vidinio pykčio vis labiau nyko. Išnyko ir beprotiškos iliuzijos, nutilo šūviai ir vyrų balsai. Pamažu geso prisiminimai, saulėlydžiai ir saulėtekiai, lietūs ir giedros, laimė ir skausmai. Tik auksinė kulka niekaip neišsitrynė iš atminties. Viską skandino ugnis, tik metalo sudeginti ji nepajėgė...
- UŽSIKIŠK SENI! - suriko Aleksandras pamiršęs visą mandagumą, kurį jam ilgus metus skiepijo mama. - Manai čia reikia tavo pamokslų? Aš LIGONIS ir ką? PAŠOL tik VON iš čia! Kad nematyčiau nekvalifikuotų gydytojų!
Aleksandras vėl nusuko akis į Urizielį. Nei velnio nesuprasdamas, kas čia vyksta, kas čia per gyvenimo išbandymas, o juo labiau į kokią "peklą" pakliuvo, rusas dar piktesnį žvilgsnį metė į „priešininką.“ Ramumas ir pyktis... Dvi priešingos dvasinės būsenos. Kas susikuria jų kelyje? Nejaugi jų Aleksandro ir Urizielio žvilgsnių maišalynėje susikuria kosmosas... darna... iš naujo gimsta Gaja?
Tas ramumas... vėl hipnotizuojantis ramumas, kuris aušina ugnį, bet ar nors kiek įšildo patį Urizielį? Ne, vaikinas kaip nekeičia savo agregatinės būsenos, taip nekeičia. Bent jau buvo panašu iš pirmo žvilgsnio. Tikėkis stebuklo žmogau, šiandien kažkieno valanda jau muša. Juodulio kvėpavimas pašonėj jau tiesa garų debesį, kuris atplėš kažką nuo žemės ir lyg ant kilimo nusineš kažką iš mūsų į nežinomybę.
Rusas springo savo paties kartėliu, cholera, kuri jau tekėjo vietoje kraujo. Cholerikas... Taip jau ne kartą jis pats save vadino kalbėdamas apie savo temperamentą. Aš ne šuo, kad mane tampytų ir šokdintų pagal taisykles. Dėjau ir kovosim mano būdais! Dėjau ant nežinomybės ir tų sumautų juodulių. Rusas piktai stvėrė Urizielio pypkę, numesdamas ją ant žemės ir griebdamas vaikiną už atlapų ir piktai prisitraukdamas vaikiną prie savęs. Beveik veidas į veidą.
- Kariu? Koks asilas norėtų būti kariu? Daužyti ir dėti ant visų nereiškia būti kariu. - sušnypštė vaikinas pro sukąstus dantis - Prieš mane esi tu, vadinasi esi mano priešas! O žinai, kad su priešais rusai negeria degtinės! Malenkaya krysa!
Paskutinius žodžius betardamas vaikinas nupurtė Urizielį kaip "grūšnią" ir vėl staigiai paleido. Kunkuliuojantis jo pyktis...Ta ugnis, deginanti miškus, griaunanti... Ji taip ir liko Prometėjo nepažabotas laukinis žvėris... Jo paniekinta ir paaukota - atiduoda žmonėms. Todėl ji pavirto pykčiu mumyse ir kaip virusas plinta po šį pasaulį deginanti mus iš vidaus ir kiršina brolius...
-
Šorena vaikštinėjo po gamtą apie nieką nemąstydama. Viskas buvo dingę iš jos galvos. Atrodė, kad visas gyvenimas staiga sustojo išvykus Tiliui. Pasiilgsiu... Pagaliau Gmail galvoje išsivystė bent vienas žodelis. Šorei atrodė, kad visas miškas, visi medžiai ir krūmokšniai, liūdi kartu su ja. Gal vis dėl to nereikėtų taip liūdėti? Juk kai kalėdoms pargrįšiu, gal jį sutiksiu... Dabar iš mergino, gal jau būtų galima sakyti ir moters galvos išsivystė ir daugiau minčių. Profesorei praeinant pro šalį vis daugiau medžių liūdnai susiūbuodavo savo šakomis, vėjo gūsis darėsi vis liūdnesnis, šaltesnis. Darėsi nejauku. Staiga iš už medžių išniro keista figūra. Tai buvo psichas, gerai, kad vienas, nors tai buvo labai keista. Nieko nelaukusi Šorena išsitraukė lazdelę ir ištarė burtažodį.
- Expecto Patronum !
Psichas greitai nuskriejo toli toli.
Radusi pamiškėje labai gausią samanų buvenvietę Gmail atsisėdo. Išsitraukusi savo užrašų knygutę ir rašiklį pradėjo rašyti laišką Tiliui. Kai kur užbraukdama nereikalingus žodžius.
Sveikas Tili,
seniai tave mačiau. Vis dažniau pasiilgstu tavęs vaikščiodama po šią nuostabią gamtą. Vaikai nuostabūs. Tapau profesore. Na, gal jau tai žinai iš mano tėvų. Kaip tau ten sekasi? Atrašyk, nes jau dabar nekantrauju gauti tavo atsakymą.
Tavo draugė Šorena.
Prašiusi laiškelį užvertė knygutę, pasidėjo rašiklį ir išsitraukė knygą. Sparnai. Perskaičiusi pavadinimą atsivertė tą vietą, kur buvo baigusi skaityti. Penkioliktas skyrius. Buvo keturios po pietų, kai Lorelė pastatė dviratįgarže - žymiai vėliau nei galėjo pasiteisiti užtrukusi pamokose. Įsidrasinusi pravėrė duris... Perskaičiusi vieną skyrių Šorena užvertė knygą ir atsistojusi nuėjo į pelėdyną, išsiųsti Tiliui laišką.
-
Miškas gėrėsi į kūną. Tykiai ir nepastebimai; pernykščiai lapai glostė basas pėdas, beržų šakos droviai lietė plaukus, rankas. Į plaučius smelkėsi tirštas oras, lyg atidarius senos komodos stalčių, palenkus galvą ir kvėpus į save salsvu medžiu ir dulkėmis persisunkusią tuštumą.
O žengiant paskutinius žingsnius į laukymę, kur blėstančioj vakaro šviesoje medžiai atrodė vieniši ir paklydę, miškas paskutinį kartą ištiesė savo ilgus pirštus, sąnariais sausai sutraškėjo plonos šakos ir elfės apsiaustas drykstelėjo, perplėšdamas įtampa apkraštuotą tylumą.
Keli samanų žalumo siūlai pasiliko kaboti ant išdavikiškai į Elisą palinkusios baltosios akacijos spyglių.
-Manęs laukia,- sumurmėjo, ilgesingai žvelgdama į šviesią šiurkščią žievę, kurią norėjosi įvelti sau į plaukus - tyčia. Paėjusi dar kelis žingsnius, Elis stabtelėjo.
-Kas manęs laukia?- tarsi ką tik pabudusi paklausė pušų viršūnių danguje. O jos tik sušlamėjo, lyg melsvi spygliai būtų plunksnos.
Todėl Elisa atsisėdo ant vėsios žemės, atsirėmė į liauną kamieną ir ėmė laukti, kol sugalvos, kas jos laukia.
-
bandau
-
Rafaela bėgo tekina ir sustojo tik prie didelių medžių. Pamaniusi jog tai gluosnis galiūnas atšoko ir susigūžė laukdama smūgio, bet nesulaukė. Atsargiai pakėlusi galvą pažvelgė į medį.
Ne, tai ne gluosnis,- pamanė ji.- Čia medžių daug ir... Čia juk uždraustasis miškas...
Rafaela apsidairė ar jos nieks nemato.
Na, čia eiti negalima... Bet nieko blogo neatitiks, jeigu TIK pasižvalgysiu.
Rafaela sau teigė kad TIK pasižvalgys, bet giliai širdyj žinojo, kad jei įžengs į mišką eis vis tolyn, tolyn, tolyn... Kol pasiklys arba sutiks kokį nors neypač draugišką padarą. "Ko tik tas Hagridas miške nelaikė"- prisiminė ji kažkada girdėtus žodžius.
Pažvelgusi į mišką ji vėl apsidairė ir pradėjo trypčioti vietoje negalėdama apsispręsti.
Tik pasižvalgysiu, tik truputėlį...
Ji giliai įkvėpė, išsitraukė lazdelę ir tarė "Lumos". Rafaela jau žengė į mišką, kai išgirdo balsą su už nugaros.
-
- Kur tu eini, ten negalima,- sušuko Lili pamačiusi mergaitę einančią į mišką. Mergaitei atsisukus Lili pamatė jog ji klastuolė.
O čia tai užsiroviau ,- pagalvojo Liliana žvelgdama į ją.
Nors ir klastuolė, mergaitė Lilianai pasirodė nepaprastai graži - šviesiai rudi, lyg pelenų spalvos, lyg ir kaštoniniai švelniai garbanoti plaukai, eglės spyglių žalumo didelės įkyrpios akys... Lilianai labai užkliuvo jos veido bruožai - riesta maža nosytė, pusmėnulio formos lūpos ir aukšti skruostikauliai.
Prancūzė... O kad aš taip atrodyčiau ,- pamanė Lili prisiminusi savo nesuvaldomus auksinius plaukus ir tiesią nuožulnią nosį su duobute, dėl kurios ją pravardžiavo šiknanose.
Mergaitei tylint Lili tarė:
- A... Ką čia veiki? Tu ta prancūzė, taip? Delakur?
- Kas tau darbo, švilpe?
Mergaitė apsisuko ir pro Lilianą nubėgo į pilį.
(pabaigą rašėm kartu - aš ir Rafaela)
-
Alfas ėjo link uždraustojo miško.Dar naktį jis nusprendė patyrinėti miško gludumą ir niekas jo nesulaikys.
Vis arčiau miško darėsi vis tamsiau ir tamsiau.
Pagaliau Alfas priėjo pamiškę.Jis pajautė šaltį.Šaltį kurį skleidžia miškas.
Visai įsidrąsinęs Alfas sumurmėjo:
-Lumos!
Ir Alfas pagaliau įžengė į uždraustajį mišką.
-
Susan priartėjus prie Uždraustojo miško, dangų nutvieskį žaibas. Mergaitė žaibiškai atsisukusi spėjo išvystį žaibą, perskrodusį dangų.
-Matei?- trumpam pažvelgė į Jordan, perbraukė ranka medį ir nuėjo.- Man visada patiko stebėti žaibus o tau, Jordan?
Sustojusi palaukti Jordan, kuris vis dar lėtai klibinkščiavo paskui ją mergaitę apsižvalgė po miško pradžią. Lumos mintyse pamegino ji. Jos nuostabai lazdelė įsižiebė ir mergaitė atidžiau apžvelgė tamsią miško gilumą, įkurią ji ruošėsi įžengti. Vis dėl to pravertė kerėjimo pamokos.
Netikėtai miške sustaugus vilkui ar vilkolakiui, mergaitė ėmė greitai žvalgytis. Garsas atrodė sklido netoli. Susan nejausdama žengtelėjo atgal, vos neatsitrenkusi į Jordan.
-Gal...Gal tu pirmas eik- sumikčiojo ji.
-
Jordan lėtai ir atsargiai ėjo Susan pavymui, atsilikdamas vienu ar dviem žingsniais. Labiausiai jis baiminosi dar neįėjęs į Uždraustąjį mišką sukelti kokį nors triukšmą, nes tuomet į žaibo šviesą pasirodytų ūkvedys. Staiga jis atsisuko į pilį, jog pamatytų žaibą, trenkusį virš jos. Tada jis išgirdo Susan balsą.
- Matei?
- Man visada patiko stebėti žaibus o tau, Jordan?
Atsisuko į ją ir puse lūpų šyptelėjo.
- Taip, mačiau. Ir man patinka. Jie tokie gražūs, tačiau tuo pačiu ir... didingi,- vos vos linktelėjo suradęs tinkamą žodį.
Tada jis netyčia užmynė ant šakelės, kuri, kaip tyčia, turėjo trakštelėti labai garsiai.
- Fak,- tyliai nusikeikė.
Tada pasekė Susan pavyzdžiu ir įžiebė savo lazdelę.
- Gal...Gal tu pirmas eik,- išgirdo sakant Susan.
Jis aplenkė ją, tvirčiau sugniaužė lazdelę, mintyse pakartojo ginybos kerus ir žengė į tankmę.
-
Rafaela paleido mergaites ir suklupo vos išbėgus iš miško.
- Daugiau niekada, niekada, niekada niekada naktį, per pilnatį neisiu į uždraustąjį mišką!
Rafaela tiesiog sedėjo ant žemės ir vaitojo.
Velnias mus ten nešė... Oooj...
- Jūs sveikos?- pagaliau pakėlė galvą į bendražyges.
Jei užtiktų mokytojas, nušautų... Ne, nenušautų, bet gautume TOKĮ arieštą, kad visą gyvenimą minėtume...
-
Sonora buvo ranka užspaudusi šoną, nuo bėgimo.
- Sveikos, - ji iškošė pro sukastus dantis. - Prižadėkit man, kad daugiau niekada gyvenime neisit naktį į mišką, o aš prižadėsiu, kad daugiau niekada miške išgirdusi balsus, jais neseksiu! - Sonora nusijuokė per ašaras.
Ji perbraukė laisvąja ranka sau per plaukus, nes juose buvo įstrigusios kelios šakelės ir lapai.
- Atrodo man įdrėskė kažkas, kol bėgom, - ji galop atsitiesusi pastebėjo prakirstą apsiausto rankovę.
- Kaip manot čia tik medžių šakos, ar kažkas baisiau? - Ji atraitojo rankovę ir pačiupinėjo žaizdą.
Rankoje, virš alkūnės buvo kelių centimetrų plėštinė žaizda, tikrai prakirsta kokios šakos. Iš jos nesmarkiai kraujavo, tad turėjo būti paviršutiniška. Tačiau Sonora vistiek užspaudė ją apsiausto kampu.
- Ot ir nesiseka, tikiuosi neprireiks keliauti pas Madam Pomfri? Nebūtų smagu aiškintis, kur užsidirbau tokias kūno puošmenas, - Sonora liūdnai nukorė galvą. Dabar, kai adrenalinas baigė išsivadėti, po truputį užklupo skausmas rankoje.
- O judvi, ar sveikos? - Ji viltingai pasižiūrėjo į mergaites.
-
Emilė buvo visa uždususi nuo bėgimo. Sustojo tik tada kai medžiai visiškai praretėjo ir jau iš arti pasimatė pilis. Emilė pavargusi sudrebėjo ir sukniubo ant žemės. Manė, jog jos yra laimės kūdikiai, kadangi sugebėjo pabėgti nuo tokios vilkolakių gaujos.
- Taip, aš pasižadu, jog daugiau niekad naktį, ypač per pilnatį neisiu iškylauti į mišką,- Giliai šnopuodama prisiekė.
Sonorai užklausus ar jos sveikos Emilė apsičiupinėjo. Koja buvo pradrėksta, tačiau nesmarkiai ir pati klastuolė žinojo dėl ko, mat vienu metu įsipainiojo į dygius krūmus, tačiau nebuvo laiko normaliai išsivaduoti, taigi prasidrėskė odą. Toliau apsižiūrėjo rankas. Regis atrodė normaliai, tik kelios nedidelės mėlynės. Tarp plaukų buvo prisivėlę lapų ir įvairių šakelių. Bet tai irgi niekis.
- Rodos aš sveika, beveik,- Pridūrė atitraukusi tą pradrėkstą kojos vietą.
Emilės ranka nejučia slystelėjo kišenėn lazdelės, mat norėjo tuoj pat išsigydyti koją, tačiau o siaube, kišenė buvo tuščia.- - Klausykit, man rodos pamečiau lazdelę,- Išnaršiusi visą kišenę visgi turėjo pripažinti.
-
- Ką pametei? Lazdelę?- Rafaela išpūtus akis pažvelgė į Emillę.- nesiseka tau. Juk ir apsiaustą ten palikai...
Rafaela megino stotis, bet kažkodėl nelabai pavyko, nes baisiai maudė dešinę koją. Ji pasilenkė ir sudėjavo - nuo kelio iki čiurnos, per visą blauzdą, raudonavo rėžis.
- Velniava... Na aš ir netikus...
Ji apsižvalgė ir pamatė jog kitos mergaitės nėra labai sužeistos.
Bent tiek gerai... Didelio čia daikto tas įbrėžimas, užgis.
- Palauk... Emille, aš pabandysiu pašaukti tavo lazdelę... Accio Emillės lazdelę!
Krūmynai sukrebždėjo ir iš miško atskrido plonytė lazdelė kuri nusileido Emillei prie kojų.
- Tvarka,- atsiduso Rafaela. Tada susiraukė.- kaip manot, kurių galų vilkolakiui prireikė vienaragio kraujo? Negi maistui?
Ji pasilenkė prie žaizdos ir sumurmėjo kažkokį burtažodį kuris turėjo padėti jai užgyti.
-
Sonora glaudė prie šono sužeistąją ranką, nes tą akimirką į galvą neatėjo nė vienas dorai žaizdas užgydantis burtažodis.
- Tai viskas visoms gerai? Nė vienai negręsia mirtis? - Sonora nusišypsojo. - Rafaela, ar tau jau geriau?
Sonora matė, kaip ji iš pradžių šlubavo, tačiau po to, kai pasilenkusi ištarė kažkokį burtažodį, atsitiesė jau be skausmingos veido išraiškos.
- Ei, gal kuri žinot kokį žodelį dėl šito? - Ji atkišo savo kruviną alkūnę. - Man tikrai peršti šitą žaizdą, o pas madam Pomfri neturiu didelio užsidegimo eiti. Ji juk tikrai pradės klausti nuo to, kur užsidirbau tokią kiaurymę rankoj.
Sonora nukorė galvą ir tvirčiau apsuko apie žaizdą savo apsiausto rankovės kampą.
- Bėje, Emille, o kaip tu atgausi apsiaustą? Suprantu, na kad ji nelabai reikalingas. Bet juk tavęs neįleis į pamokas, jei jo nedevėsi. Gal reikia pabandyti vėl šaukiamaisiais kerais jį prisišaukti? - Sonora paklausė Emillės.
Mėnulis skaisčiai švietė, bet kažkur tolumoje jau rodėsi šviesesnis dangus. Sonora plačiai nusižiovavo, nes praėjus tokiam dideliam stresui, rodos, visos žmogiškosios savybės grįžo į vietas, kaip miegas, alkis ar skausmas. Ji pasitrynė akis ir pažiūrėjo į pilies pusę. Ten nedegė nė vienas žibintas languose, vadinasi visi saldžiai miegojo. O jos čia, beveik visos kruvinos ar sudraskytos, naktyje, kuri tarp kitko buvo ganėtinai žvarbi ir vėsi, stypsojo vis dar bandydamos atsigauti po tokio netikėto vilkolakių antpuolio.
- Žinot, ko dabar norėčiau? - Sonora sumirksėjo. - O gi kakavos. Šiltos kakavos, dideliame puodelyje. Kaip gera būtų. Ir kur nors ramiai, šiltai bei saugiau, pabrėžiu - saugiai - atsisėsti ir ten ją išgerti. - Sonora užsisvajojo apie tokią akimirką.
- Bet eina sau, kaip nesveikai keista. Ir kas galėjo pagalvoti - vilkolakių gauja Uždraustajame miške? - Ji vėl susirūpino...
-
Atgavusi savo lazdelę Emilė visų pirma kelis kartus karštai padėkojo Rafaelai. Pagaliau, kai koją pradėjo visai nežmoniškai mausti, klastuolė nukreipė atgautą lazdelę į kraujuojančią koją.
- Episkey.
Skausmas palengva nuslopo, o žaizda ant kojos ėmė trauktis, kol galų gale liko tik keli mažyčiai randeliai, bet Emilė žinojo, jog po kiek laiko išnyks ir jie. Baigusi pagaliau įstengė normaliai atsistoti. Širdis, pastarąją valandą tankiai plakusi, dabar gavo galimybę bent trumpam nurimti. Sonorai prabilus apie Emilės apsiaustą, likusį uždraustąjame miške, klastuolė vėl iškėlė lazdelę, tik šįkart nukreipdama į miško tankmę.
- Accio apsiaustą.
Vieną akimirką jai vėl pasivaideno, jog iš miško vėl sėlina vilkolakis, tačiau po kelių akimirkų šis pavidalas klestelėjo Emilei prie kojų ir ji įsitikino, jog tai tėra paprasčiausias, šiek tiek suplėšytas jos apsiaustas. Burtais jį sutvarkiusi ir užsimetusi ant pečių klastuolė atsisuko į drauges, norėdama patikrinti ar abi jau išsigydė šio naktinio nuotykio patirtą žalą. Rafaela regis pasinaudojusi kažkokiais kerais jau stovėjo sveikut sveikutėlė, tačiau Sonora dar vis laikė prispaudusi savo sužeistą ranką.
- Episkey.- Emilė nukreipė lazdelę į varnės ranką. Per kelias akimirkas žaizda nuo rankos išnyko visai taip pat, kaip prieš kelias minutes nuo Emilės kojos.
Tuo metu pakilo vėjas, nors ir nedidelis tačiau vistiek miške privertė medžius siūbuoti. Kai krūmuose kažkas trakštelėjo Emilė pašoko kaip nuplikyta. Nors ir vėliau pamatė, jog iš to krūmo išlindo tik mažas lankutis ir iškart nukūrė į mišką, nutarė, kad čia būti vistiek yra nesaugu.
- Sonora gerai sako,- Rimtai palinksėjo galva.- Einam kur į pilį, tie padarai gali atklysti ir čia.
-
- Taip. Tikrai,- Rafaela atsitiesusi linktelėjo.
Tikrai... Iš kur uždraustąjam miške vilkolakiai? Ir kokio velnio jie paskerdė vienaragį?
Išsitiesusi Rafaela atsiduso ir nepatikliai pažvelgė į pažiūrėjus ramų mišką, kuris skendo tamsoje.
- Šiandieną, tiksliau, šiąnakt nuotykių užteks. Eime?
Apsisukusi ji ėmė žingsniuoti link pilies. Manydama jog kitos eina paskui, bet ir jos negirdi, ėmė murmėti
- Vienaragis... Negyvas vienaragis... Miške.
Paburbėjusi kiek laiko atsisuko į mergaites ir paklausė
- Kaip manot, kam tie vilkolakiai paskerdė vienaragį?
-
Sonora traukdama Rafaelai įkandin vilko kojas beveik žeme. Tokia jau pavargusi ir be jėgų buvo.
- Kaip manot, kam tie vilkolakiai paskerdė vienaragį? - Sonoros ausis pasiekė Rafaelos klausimas.
Sonora ir pati susimąstė.
Tokie nekalti ir tyri gyvūnai, net gi būtybės būtų galima sakyti. Žinoma, kad jų kraujas, ragai bei plaukai yra labai vertingi. Kažkur skaičiau apie tai. Tačiau, kam jų reikėtų kvailiems vilkolakiams? Sako, jog jei geri vienaragių kraują, gyveni prakeiktojo gyvenimą, nepilną, tuščią, siaubingą ir pavogtą. Vilkolakiai ar taip ar taip jau prakeikti, visą gyvenimą kentėti. Gal tas vienaragių kraujas palengvina vilkolakių kančias?
Sonoros galvoje sukosi šimtai minčių.
- Žinot, - tarė ji susimąsčiusi, - man atrodo, kad gal vilkolakiams ne taip skauda, jei jie geria vienaragio kraują, kai transformuojasi. Kiek esu skaičiusi, pasivertimas į vilkolakį, per mėnulio pilnatį, yra visiškai nejuokingas ir net labai skausmingas dalykas. Žmogus kenčia nenupasakojamus skausmus, kol pakeičia savo būvį į vilkolakio. Nors nieko nesu girdėjusi apie vilkolakius žudančius viemaragius ir geriančius jų kraują, tačiau juk įmanoma, kad vienaragių kraujas jiems padeda, ar ne? - Sonora net stabtelėjo, bandydama viską paaiškinti tiek Rafaelai su Emille, tiek pati sau.
Galop ji nutilo ir pažvelgė į mėnulio pilnatį, kuri taip skaisčiai plieskė danguje, it koks naktinis žibintas. Visa laimė, kad pilies vartai jau artėjo, o dangus su kiekviena sekunde - šviesėjo.
-
Emilė ėjo gerokai atsilikdama nuo mergaičių, tačiau jos regis to nepastebėjo. Tik tada kaip jau vos įžiūrėjo jų siluetus pilies šone paspartino žingsnį. Nors bėgti buvo ganėtinai sudėtinga, nes nuovargis tiesiog maudė kojas, klastuolė gana greit pavijo jas ir atsidūrė Sonorai iš kairės. Kiek nugirdo jų pokalbį turėjo suprasti, jog jos aptarinėja kodėl vilkolakiai šitaip nužudė vienaragį. Pati Emilė neturėjo noro apie tai kalbėti, mat ir taip vos pavilko kojas, o dar jei būtų reikėję kalbėti. Taigi ji tik vilkosi ir klausėsi jų pokalbio. Tik kai jos jau pasiekė pilies duris Emilė sulaikė abi drauges už apsiaustų rankovių ir prabilo.
- Jūs gal pamiršot, kad dabar yra jau po vidurnakčio.- Emilė nejučia žvilgtelėjo į miško pusę.
Kaip tik tą akimirką miško pakraštyje subolavo kažkoks šešėlis, tačiau klastuolė nebuvo tikra, mat iš toli negalėjo visko įmatyti, tad tiesiog bandė įsiteigti, kad ten tik jos vaizduotės ir šios nakties nuotykio padarinys. Ir šiaip negalėjo patikėti, jog vilkolakiai galėjo atklysti taip arti pilies. Neramiai mindžikuodama vėl atsisuko atgal ir kreipėsi į stovinčias drauges.
- Negalim lyg niekur nieko įeiti į pilį. Filčas gyvoms kailį nuluptų.- Rimtai palinkčiojo galvą.- Gal kuri žinot Hogvartse vietą, kurioje nekliudomai naktį galėtumėm išgerti kakavos?
Emilė viltingai žvilgtelėjo čia į Sonorą, čia į Rafaelą.
-
- Gal kuri žinot Hogvartse vietą, kurioje nekliudomai naktį galėtumėm išgerti kakavos?
Rafaela sustojo ir atsisuko.
- Ramiai išgerti kakavos? Siūlyčiau virtuvę.-Ji atsiduso ir įsistebeilyjo į pilį.- bet jei sakai kad į vidų eiti pavojinga, tai manau tiktų ir laužavietė. Ten ramu, tolėliau nuo miško ir matosi pilis.
Ji pažvelgė į mergaites.
Iškyla virto nuotykiu, o šis ramiu pasisedėjimu? Šiek tiek kvaila...
- Kakavos pasikviestume, ar ne? Arba elfą. Bus smagu. Vidurnaktis, tamsu, brr...- jai vėl pakilo nuotaika. Matyt tas adrenalinas po vilkolakių antpuolio dar nebuvo dingęs.- eime į laužavietę ar dar kur? A?
-
Sonora plačiai nusižiovavo. Vargu ar dabar tikrai tinkamas metas kakavai ir mergaitiškiems pokalbiams. Vis gi turėjom nelengvą naktį ir siaubingų įspūdžių, tad visų pirma reiktų gerai išsimiegoti. Sonora pažvelgė į abi mergaites ir pamirksėjusi tarstelėjo:
- O gal traukiam tiesiog į savo lovas? Kitą dieną aptarsim viską, kas nutiko. Nes iš tiesų mane ėmė marinti miegas, - Sonora pasitrynė akis. - Man dar galva niekaip neišneša, kaip mes susidūrėm su šitiek vilkolakių, ir dar netoliese prie Hogvartso? Neįmanoma, neįmanoma, - Sonora sumurmėjo.
Jos ėjo koja už kojos pilies link, ir šios vaizdas vis kilo ir didėjo joms prieš akis, kol galop pasiekė pilies vartus, kurie vedė į nepaprasto grožio kiemą, vestibiulinį, apsodintą rožių krūmais, kurios jau po truputį baigė nužydėti. Sonora ėjo, mintyse beveik nieko negalvodama, nes galvą rodos spengė nuo visokiausių jausmų ir emocijų.
Kai merginos priėjo prie durų Sonora nusprendė dorai atsisvikinti su draugėmis:
- Ką gi, likimo sesės, džiaugiuosi, kad išgyvenome šį vakarą. Manau, visos turime neprastas galvas, kad jau šitaip pavyko mums nuo tų vilkolakių pabėgti. Kaip manot, ką? - Sonora karčiai nusišypsojo. - Bet jaučiu, kad reiktų prisižadėti daugiau tokiu metu neslampinėti belenkur, o ypač po mišką. Kai jau susipažinom su ta jaukia ir šilta vilkolakėlių šeimyna. - Sonora mostelėjo mergaitėms ir dingo pilies viduje.
-
Elena atlėkė į miško proskyną. Ji nutaikė lazdelę į medį, bet taip staigiai, kad net kerai nespėtų sureaguoti.
-GLACIUS!
Nieko neatsitiko, tik nuvyto kelios gėlės. Ela suprato savo klaidą ir nutaikiusi lazdelę į medį, ramiai, aiškiai ir tyliai sumurmėjo:
-Glacius.
Medis apšerkšnijo, o po kelių minučių jis buvo sukaustytas ledu.
-0Na, dabar tu esi išskirtinis, - nusijuokė grifė. - Avis. - iš lazdelės išskrido keli paukščiai. -Accio paukščiai. - ramiai tarė ir prie Elos
priskrido paukšteliai.
-Confringo. - nukreipė lazdelę į susispietusius paukščius, jie iš netikėtumo šoktelėjo, bet į juos pataikė kerai ir susprogdino ugnimi.
-Šiandien pakaks, - tarė ir sučepsėjusi įsikišo lazdelę į kišenę, nužygiavo kaip kareivis.
-
Venera įžengė į pamiškę. Ji anaiptol nebuvo linksma ir turėjo savų planų. Čia buvo tamsu, aplinkui bėgiojo voriukai. Šaltas vanduo lašėjo Venerai nuo plaukų. Šalta ir drėgna žemė buvo labai klampi. Venerai patiko miškas. Ji pasiėmusi voriuką su juo žaidė.
Hm.. Tas vaikinas, kaip ten jis. Stefanas. Aš neturėčiau būti tokia, vis dėl to jis supras. Jis nėra kvailas.
-Venera!,-pasigirdo prikimęs vaikino balsas.
-Labas,-sušuko Venera ir šoko vaikinui į glėbį.-Seniai tavęs čia nemačiau.
-Nuo to, kai..
-Šš..,-ji prikando lūpą.
Jie atsisėdo ant šakos ir Venera ėmė niūniuoti.
-Taigi, ką darom dėl?..-tarė vaikinas.
-Styvai, aš nemanau, kad tai gera mintis.-suabejojo Venera.
-Bet tu puikiai tinki! Visi lengvai gali pamanyt, kad esi gera. Tu lengvai gali tai įrodyt su tokiu veiduku,-jis perbraukė ranką per jos skruostą.
Venera nurijo seilę ir tarė:
-Aš nežinau ar tokia noriu būti.
Styvas susiraukė. Jis pataršė savo juodus plaukus ir tarė:
-Aš žinau kokia tu esi.
-NEBE!-sušuko Venera.
-Tu klastū-nė!
-Būtent, manai lengva įrodyt kam nors ką nors?,-sušuko Venera.
-Ša. Tu gali. Dovydas paprašė. Jam to reikia.
Venera nudelbė akis.
-Na. Yra toks vienas..
-Tai super. Neskubėk.
-Jis pirmakursis berods.
Styvas vėl pralinksmėjo, apkabino Venerą ir jie ilgai kalbėjo. Toli girdėjosi jų juokas.
-
Stefanas šį kartą buvo priverstas kulniuoti kaip įprasta į pamiškę. Jis nenorėjo, kad kas nors girdėtų, kaip jis užsislėpęs groja gitara. Dar kas nors juoksis ar vėl sugalvos sulaužyti gitarą, teikdamas, kad čia žiobariškas daiktas ir jo nevalia turėti mokykloje.
Grifiukas žingsniavo lėtai, niekur neskubėdamas. Atsigavusi žemė po lietaus kvepėjo kažkokiu dangišku kvapu, kuris primena gyvybės susikūrimą žemėje. Taip, jis tikėjo, kad būtent taip kvepėjo žemė tada, kada joje pradėjo rastis gyvybė.
Žalia žolė glostė Stefano batus. Su kiekvienu žingsniu vis nauja žolė priliesdavo, paglostydavo lyg atiduodama nežemiškos žemės trupinėlį.
Kažkoks juodas ryšulys buvo pakibęs ant Stefano pečių. Forma panaši į instrumento, bet taip apdangstytas, jog nebuvo net įmanoma pasakyti, kas ten per velnias buvo nešama.
Keista, bet tolumoje girdėjosi juokas. Keista. Anksčiau čia žmonių nebūdavo. Berniukas lyg ir girdėjo pažįstamą juoką, kurį buvo girdėjęs anksčiau. Juk čia negali būti Venera. Bet aš tik jai minėjau, kad kartas nuo karto slapčiomis išslenku iš mokyklos.
Stefano žingsniai tapo daug atsargesni. Jis lyg katė sėlino juoko link. Žalios akys smalsiai žiūrėjo į tolį vis bandydamos įžvelgti siluetus. Taip, pagaliau jis kažką tamsumoje aptiko. Juokas vis garsėjo ir garsėjo. Pagaliau Stefaną užplūdo šioks toks adrenalinas dėl to, kad jis galės kažką slapčia stebėti. Pagaliau prisiartinęs prie kažkokio medžio, grifiukas nepastebėjo šakos ir garsus TREKŠT nuskambėjo per visą pamiškę.
Velniava... Taip neturėjo nutikti...
-
Šypsodamasi Venera atsisuko garso link. Jos šypsena buvo abejotina.
-Girdėjai?-tyliai paklausė ji.
-Ne.-tarė Styvas.
-Kažkas sutraškėjo, reiškiasi mūsų klausėsi,-sušnibždėjo mergina.
Styvas atsistojo ir paėjo kelis žingsnius. Jis atrodė rimtas, jo rudos akys žibėjo, o tada jis išsitraukė lazdelę.
-Lumos .
Lazdelės gale užsidegė šviesa. Staiga Venera pašoko.
-Kas ten?! Už medžio nieko nebuvo, bet matėsi juodas.. Gitaros dėklas! Ten gitaros dėklas, tikrai. Pala.. Gitara.. Miškas.-Stefanai?
Styvas pažvelgė į Venerą.
-Huh?
-
Dangus apsiblausė tamsia debesų skraiste. Atrodė, kad vėl ketina lyti. Harmonija. Toks pirmas žodis topteli pamačius tamsų dangų. Pagaliau mano oda nebus nudeginta saulės. Iš tikrųjų vaikinas labiau už viską mėgo lietų, rūką. Tada būdavo ramu – jokių žmonių, zujančių aplinkui. Kai jos gyvendavo Šveicarijoj, deja, bet lietaus jis retai kada sulaukdavo. O čia, Hogvartse, lietus buvo dažnas reiškinys ir nesvarbu ar jo reikėdavo, ar ne.
Iš dangaus nukrito vienas lašas. Tada antras. Lietus dar neskubėjo parodyti visos savo galybės. Jis, lyg laukdamas tinkamo momento, delsė.
Išgirdęs savo ištartą vardą, Stefanas susinervino. Jis nesitikėjo, kad būtent čia, miške išsirgs jos balsą. Visgi, rodytis jis neskubėjo. Įdėmiai apžiūrėdamas vietą, berniukas mąstė, kaip geriau būtų iš čia pasprukti. Bet, deja, iš viso to pasprukimo jau nebebūtų buvę jokios naujos.
Grifiukas pasirodė prieš lazdelės šviesą. Keista buvo matyti įdėmiai stebinčias rudas nepažįstamojo akis ir truputėlį toliau šešėliu pridengtą Venerą.
- Taip, tai aš, Venera. Niekada nebūčiau pamanęs, kad net ir miškas toks mažas. – ganėtinai kandžiai atrėžė vaikinas. – Manau, man jau laikas keliauti savais keliais, o jums savais.
Tačiau Stefanas nujautė kažką negera. Intuicija lyg ir sakė kažką negera. Būk pasiruošęs. Širdis suspurdėjo truputį stipriau. Šiokia tokia baimė pradėjo kaustyti kojas, rankas. Visgi, po kelių sekundžių jį užvaldė kitoks jausmas – lyg ir saviškas azartas pasižiūrėti, kas bus toliau. Stefanas stovėjo kaip įbesta statula ir laukė kažko negero.
-
Venera pajautė šaltus lašus. O tada pasirodė Stefanas. Jis buvo išsigandęs, bet kartu ir narsus. Styvas stovėjo ir kažkodėl lazdelės nenuleido. Nežinia, jam šviesos reikia? Mergina atsistojo ir gundančiu balsu tarė:
-Ne, pasilik.
Styvas nuleido lazdelę. Jis išsigandęs. Du klastuoliai prieš jį, už jį galingesni. Greičiausiai.
-Meteolo recanto,-sušuko Styvas.
-Ei, nu! Man patinka lietus.-sušuko Venera.
-Man ne,-pašaipiai tarė Styvas.
Venera piktai pažiūrėjo į Styvą ir paėmusi Stefaną už rankos temptelėjo į save. Styvas atsidūrė už Stefano nugaros.
-
Keista, bet Stefanas dabar nevilkėjo jokios Grifų gūžtos atributikos. Kaip šešėlis jis buvo apsirengęs juodai. Tamsūs drabužiai dar labiau paryškino jo odos baltumą ir dar labiau išsodrino žalias jo akis. Vos vos įžiūrimos rudos dėmės jo žaliuose smaragduose atrodė tarsi nedidelė nuoskaudos liepsna grifiuko akyse. Kam man viso to reikia. Man ji nei velnio nerūpi.
- Aš turiu eiti! – tvirtai atkirto Stefanas bet kažkokiu būdu jis atsidūrė tarp dviejų klastuolių. Venera gerokai truktelėjo jo ranką ir kažkoks dilgčiojimas nuėjo iki pat pirštų galiukų.
Būtent ši situacija Stefanui ir nepatiko. Būti tarp dviejų klastuolių yra negerai. Kažkada jį vienas penktakursis mokė: vienas klastuolis yra problema. O kas yra du klastuoliai? Ne tai ne dviguba problema. Tai yra kur kas blogiau negu slibinas, besivejantis iš paskos. Geriausia vengti tokios situacijos.
Grifiukas neramiai pasimuistė ir pasitraukė į kiek toliau į šoną, kad bent jau turėtų galimybė pabėgti, jeigu bent vienas iš dviejų sumąstytų pulti.
Tarsi nevalingai Stefanas pamąstė, ar jis turi įsidėjęs savo viralus į tuos mažus buteliukus. Taip, jis dažnai ruošdavosi kažką panašaus naktimis vien dėl to, kad būtų tikras, jog galės naktimis saugiai parsirasti į mokyklą, nes niekada negali žinoti, koks gyvis ir kada užpuls.
- Aš tikrai privalau eiti, Venera. – Kiek neramiai pasižiūrėjo į ją, o po to į Styvą. Stefanas kiek neramiai laukė kažkokios staigmenos.
-
Venera nežinojo ką daryti.Jis manim ir taip nepasitiki.. Ką daryt.. Erm.. Jis mirs.. Reikia jį paleist, tegu bėga kiek kojos neša.
-T-Taip.. Gerai. Eik.-lėtai paleisdama ranką tarė Venera.
Stefanas atrodo jau ruošėsi eiti ir tada Styvas išsitraukė lazdelę ir sušuko:
-Arresto Momentum!
Tuo metu Venera irgi sušuko:
-Expelliarmus!
Lazdelė iškrito iš rankų.
-Tu prakeikta išdavikė!-rėkė Styvas, tada griebė lazdelę ir nutaikė į merginą.
-Bėk!-su ašarom akyse tarė Venera.-Tu neišdrįsi. Tu mane myli.
Styvas nusijuokė. Ką? Ne?
-Alandre Ascendare.
Styvas pakėlė Venerą į orą.
-Tu viską visada gadini,-pasakė.
-
Apsižvalgęs, kad danguje nebematyti nei vieno debesėlio, Stefanas kiek nusiminė. Pirma jo atėjusi mintis – Styvas panaikino lietų, vadinasi jis sugriovė gamtos harmoniją ir visą jos natūralų ritmą. Juk gamta sprendė ar šiandien lis ar ne, o Styvas pasinaudodamas savo „magiškais“ sugebėjimas suardė gamtos ritmą. Įdomu, ar jis lygiai taip pat ardo ir žmonių harmoniją, jų ritmą?
Pasirodo taip ir buvo. Styvas buvo ne kas kita, kaip tik chaoso pradininkas. Visa laimė, vaikinui nieko nenutiko tik Veneros dėka. Ji sugebėjo išgelbėti vaikiną nuo kerų. Tačiau, dabar Venera pati buvo ne ką didesnėje bėdoje. Pati kabojo aukštyn kojom. Stefanas nė neketino bėgti. Rimtas jaunas veidas agresyviai nužvelgė į Styvą.
- Bombarda! – sušuko Stefanas nutaikydamas į žemę.
Tenka pripažinti, kad ne kiekvienas idiotas sugalvotų sprogdinti žemę, kuri yra po kojomis, bet šį kartą šis metodas pasirodė veiksmingas. Tuo pat metu grifiukas išsitraukė kažkokį nedidelį buteliuką su violetiniu skysčiu ir sviedė jį į žemę. Kažkokie keisti keisti violetiniai dūmai pasklido visur. Vienas didelis debesis draikėsi aplinkui vis nenorėdamas palikti.
Dabar buvo vienas tikslas – Venera. Berniukas nė nelaukęs griebė merginą už rankos ir šiaip ne taip ją nuleido ant žemės.
- Greičiau, šis debesis išsisklaidys po trijų minučių. – griežtai ištarė Stefanas šiukščiai sugriebdamas Venerą už rankos.
-
Venera duso. Aš tikrai kvaila, bet ar nieko nenutiko Styvui?
-O kaip Styvas?
Ji atitraukė ranką. Ji negalėtų ramiai gyventi nežinodama kas nutiks. Jos plaukai buvo susivėlę, ji buvo pabalusi. Ją bandė uždusinti. Bet..
-Tiek to. Bėgam.-sušuko Venera.
Jie nubėgo į smuklę.
[[aš parašysiu smuklėj]]
-
Venera vaikščiojo pamiškėje. Ji galvojo apie bučinį ir ieškojo Esmerekos. Jai ir Stefanui būtinai jos reikėjo. Kam, Venera nežinojo. Ji vaikščiojo ir ieškojo tos gėlės. Violetinė su taškeliais.. Aplinkui rūkas, tamsa.. Venera išgirdo klyksmą, juoką, kažkokį nesveiką isterinį kvėpavimą. Venera pasislėpė už medžio ir pažvelgė tolyn. Ten stovėjo Styvas ir nepažįstamoji. Styvas.. Ką jie daro?.. Prie jų - negyva gyvatė. Styvas pakėlė gražios nepažįstamos klastuolės mantiją, pasimatė jos juodos odos šlaunis ir tada jis su lazdele perbraukęs ir kažką sušnabždėjęs nusišypsojo.Ant šlaunies atsirado įdrėskimas, iš kurio ant gyvatės ėmė lašėti kraujas. Užlašinus pakankamai kraujo, Styvas papraščiausiai žaizdą nulaižė. Šlykštu.. Jis.. Monstras.. Ką jie daro?.. Venera nesiruošė sėdėti sudėjusi rankų, ji norėjo pabėgti ir surasti Stefaną. Ji pakilo ir nuslydo. Tai sudarė gan garsų garsą. Nepažįstamoji tuojau pat atbėgo ir griebė Venerą už plaukų.
-Ką gi, ką gi..-tarė Styvas.-Ar čia tik ne mano brangiausioji Venera?
Styvas lazdele palietė jai kaklą ir vedė iki pat smakro.
-Neliesk manęs!-sušuko Venera.
Nepažįstamoji tik stipriau patempė už plaukų, o tai privertė suaimanuoti.
-Lauren, baik,-tarė Styvas.-Ji nepavojinga. Jos draugelis grifukas pavojingesnis.
-Ką, draugauji su grifu?-pasišaipė Lauren ir timptelėjo už plaukų.
Stefanai, ateik.. Šaukiu tave.. Ateik.. Venera nebežinojo ką daryti. Aplinkui viskas ją šiurpino, bet ji prisiminė Stefano žodžius: vaidinti šaltą.
-Ir ką tu padarysi? Nužudysi? Tu niekas be manęs.. Tik aš galiu tau atvesti Stefaną.. Negi nesupranti?-piktai atrėžė Venera.
Ji vaidino, kad palaiko juos. Tai buvo plano dalis. Styvas ir Lauren pasimetė.
-
Šį kartą Stefanas sekė Venerą. Jis lyg nujautė, kad kažkas turi nutikti blogo. Kadaise tėvas jį išmokė naudotis tuo vadinamuoju šeštuoju instinktu. Taip, netikėkite, kad jį turi tik moterys. Vyrai jį irgi turi, tik vis dėl paprasčiausių įsitikinimų, jie nenori girdėti savo vidinio balso. Bet grifiukas labai noriai klausėsi savo vidinio balso. Jis sekė Venerą iki pat pamiškės ir sėkmingai slapstėsi tarp medžių vis kažko neramiai laukdamas.
Vienas kitas paukštis praskrisdavo pro galvą, kartas nuo karto juoda varna nutūpdavo lyg ir pasityčioti iš berniuko nelaimės. Ta pati juoda varna pašaipiai sukranksėdavo Stefanui lyg išjuokdama jo būsimą nelaimę.
Kaip tyčia apsiniaukė dangus. Bet dar nebuvo pradėję kristi lašai. Dangus atrodė laikė savo paskutines ašaras lyg norėdamas šiandien kažką apverkti.
Visos tos varnos ir kiti prakeikti paukščiai kiek užgaišimo grifiuką. Jis atsiliko nuo Veneros, bet kažkodėl mintyse jautė, kur reikia eiti. Tai buvo tarsi kažkoks kvietimas ateiti. Tarsi savotiškas ryšys tarp dviejų žmonių.
Pagaliau grifiukas prisivijo Venerą, bet, deja, toje vietoje buvo kur kas daugiau žmonių. Venera buvo tąsoma už plaukų kažkokios keistos juodaodės merginos, o prakeiktasis Styvas stovėjo ir žiūrėjo. Stefanas kelias minutes mąstė, ką būtų galima daryti šioje idiotiškoje situacijoje. Jis pasikėlė savo švarko vidinę kišenėlę, apsižiūrėjo, kokius viralus turi pasiėmęs ir galiausiai patraukė link tų trijų siluetų.
- Sveikučiai. Matau vakarėlį rengiate. Gal galėčiau prisidėti? – vis labiau artėjantis Stefano balsas kalbėjo trijulei.
O miško tolumoje sužibo kažkokie neaiškūs žaibai. Tik plieskia, tik plieskia... Taip lyg netoliese vėl žaibuotų. Bet žaibas be griaustinio gyventi negali, todėl ten tikrai ne gamtos šviesa... Ten kažkas rengia savąją puotą.
-
Šį kartą Venera nesijaudino dėl Stefano. Ji džiaugėsi, kad jis čia. Venera pažvelgė į dangų. Žaibai ją neramino. Lauren paleido Venerą ir pasitaršiusi plaukus priėjo prie Stefano ir palietė jo ausį.
-Na, grifuk, prisijūnk, mes tavęs ir laukėme.-tarė Lauren.
Styvas nusijuokė. Lauren buvo žema. Ji pasistiebė ir kažką sušnybždėjo Stefanui. Venera išgirdo tik:
-Gausi viską..
Venera nubėgo prie Stefano ir išsitraukė lazdelę:
-Neliesk jo, tik pabandyk.-lėtai tarė Venera.
Ji nenorėjo duoti rankos Stefanui. Aš jį myliu.. Aš tave myliu. Ji pažvelgė į Stefaną jam tai sakydama akimis. Tada šyptelėjo, pažvelgė į Styvą ir tarė:
-Juk sakiau, kad jį atvesiu. Lauren, jis mano auka, neliesk jo.
Lauren šyptelėjo.
-Gerai, mergyt.-tarė ji.
Styvas pakėlė piktas akis ir tarė:
-Manai apgausi? Nagi.. Atvesk jį.
Venera prikando lūpą, tada paėmė iš Stefano kišenės lazdelę. Žinau, jis turės viralų. Ji paėmė jį už rankos ir ėmė lėtai eiti "monstro "link.
-
- O aš dar ir esu laukiamas? – sarkastiškai tarė vaikinas. – Malonu, labai malonu.
Stefanas pasižiūrėjo į Venerą ganėtinai ramiai, akimis jai sakydamas: „šaunuolė“. Berniukas pradėjo po truputį neramiai muistytis, kai Venera iš jo ištraukė lazdelę.
- Nagi, prakeiktoji. Šito norėjai? Šito? Ko manęs tada neleidai nužudyt? Ką? Taip, suprantu, buvo nedrąsu. Venera, tu esi paskutinė kekšė... Nebe reikalo grifai mane įspėjo neprasidėti su klastuoliais. Jie visi vienodi. – su dirbtiniu įniršiu vaikians.
Vaidinti jam sekėsi gana neprastai. Jis vis bandė tempti laiką ir galvoje suko šiokią tokią strategiją. Vaikinas apžiūrėjo keistą medį, už kurio būtų galima pasislėpti, jeigu kas nors paleistų kerus, tada akimis nužvelgė nedidelę duobę žemėje, kuri irgi būtų ganėtinai naudinga norint nuversti priešą. Berniukas mintyse skaičiavo kiekvieną tašką, kiekvieną galimybę, kaip būtų galima pabėgti arba bent kokias sąlygas būtų galima sukurti, kad Venera galėtų iš čia dingti.
- Jūs esate paskutiniai idiotai. Jeigu tikitės, kad mane nudėję liksite neišaiškinti... – grifiukas juokėsi visiems trims klastuoliams į veidą.
Berniukas vaidino pyktį Venerai, vis ją nužvelgdamas dirbtinos neapykantos žvilgsniu. Tada grifiukas priėjo prie Styvo, kuris gerokai buvo už jį aukštesnis.
- Mano tėvas išsiaiškins, kas tu esi. Jeigu tu esi toks mulkis, gali mane nudėti tuojau pat. Bet aš visoje mokykloje palikau žinutes apie savo galimą mirtį. Jeigu kartais aš netyčia mirčiau, tau, gerbiamasai, tektų išžudyti visas mokyklos pelėdas, tektų iššniukštinėti kiekvieną mokyklos sieną ir melstis dieną bei naktį, kad niekas nerastų mano paliktų ženklų. Ak, nepyk, tai neįmanoma. Jie paslėpti visur. – savimi pasitikinčiai kalbėjo vaikinas.
Bingo... Na, mano mielasis triušeli. Tikiuosi, kad tau patinka ta pati taktika, kurią tu naudoji prieš Venerą. Nagi... nagi... Kažin, koks yra jausmas užpuolikui, kai jį gąsdina jo paties auka? Styvai, Styvai... Tu esi pats tas eksperimentinis žiurkiūkštis visiems žmonių stebėjimams... Na, kaip tu elgsies? Nagi, pulk mane...
Tolumoje vis labiau plieskė šviesa. Vienas žaibas atkeliavo visai netoli ir piktai trenkėsi į žemę. Tai buvo lyg kvietimas kažkur keliauti, kažką pamatyti.
O dangus... O tas dangus... Vis laikėsi iš paskutiniųjų nepravirkęs.
-
Styvą sukrėtė Stefano būdvardžiai man.. Galiu pasakyti, piktas jis žymiai gražesnis. Venera pakėlė lazdelę prieš Stefaną ir tarė:
-Vadink mane kaip nori, aš tau galvą apsukau.
Ji pašaipiai žiūrėjo į Stefaną. Ir štai. Trys klastuoliai stovėjo prieš jį. Staiga Venera atsisuko prieš Styvą ir sušuko:
-Expelliarmus! Petrificus Totalus!,-sušuko Venera.
Burtų lazdelė iškrito jam iš rankos ir staiga Styvą suparaližiavo.
-Tu.. Gyvate! Ascendio!,-sušuko Lauren.
Staiga Venera pakilo į orą ir krito žemyn. Ji pažvelgė į Stefaną ir šyptelėjo. Tuo metu Styvo kerai baigėsi.
-
Stefanas vis apgraibomis ieškojo lazdelės, bet jos niekur nerado. Venera... Kam tu ją iš manęs paėmei... mintyse savo galvą į sieną trankė grifiukas. Vaikinas vis apsigraibė savo švarką ir patyliukais išsitraukė vieną viralą ir trenkė jį į patį pirmą pasitaikiusį akmenį. Oras pakvipo kažkokiu keistu ramunių ir hiacintų mišiniu. Tai buvo vieni iš stipresnių paralyžavimo eliksyrų, apie kuriuos vaikinas skaitinėjo naktimis. Jis užsidengė nosį ir sugriebė Venerą, kol dar pastaroji buvo neparalyžuota viralo.
- Venera, reikia bėgti. Greitai kelkis, bėgam. – pakėlė merginą ir tempė ją paskui save į miško tankmę.
Vaikinas paskui save tempėsi merginą lyg koks arklys tempdamas plūgą iš paskos. Jie vis labiau artėjo prie kažkokios neaiškios šviesios.
Keista, bet Stefanas pamiršo, ar kiti du klastuoliai seka juos iš paskos, ar jie pabūgo sekti iš paskos. Stefanas staigiai sustojo.
- Po velnių, ten kažkas vyksta. Jeigu jie mus vejasi, vienintelis kelias tik eiti į priekį. – berniukas mintyse keikė save, kad nesuplanavo kito bėgimo kelio.
-
Iš po medžių išniro du įniršę klastuoliai.
-Tu, šlykštyne!,-sušuko Lauren,-mes atkeršysim!
Staiga Styvas išsitraukė lazdelę:
-Obliviate!-sušuko Styvas taikydamas į Stefaną.
Klastuolis nusijuokė ir šie dingo tarp medžių. Stefanas griuvo ant žemės.
-Ne! Stefanai!-balsu rėkė Venera,-ne!
Venera pripuolė prie vaikino. Nagi, atsibusk, nepalik manęs, nepamiršk.. Aš tave myliu.
Dangus buvo raudonas. Lyg kraujas. Mirtina tyla.
-
Stefanas parkrito ant žemės ir stipriai trenkėsi galva į akmenį. Juodi plaukai susimaišė su raudonu krauju, tekančiu jaunuoliui iš galvos. Kerai kliudė berniuką ir šis vis dar raitėsi tiek iš skausmo, tiek iš nežinomybės, kodėl visa, ką jis ankščiau žinojo, staiga dingo.
Kerams užkliudžius berniuką, staiga lyg kažkoks trintukas pradėjo naikinti visą informaciją, kurią berniukas iki tol nešiojosi savyje. Nyko Veneros veidas, bendraklasių veidai. Tik tėvai ir senieji įgūdžiai gaminti viralus vis dar pasiliko atmintyje. Matyt, to, kas įgimta, neįmanoma ištrinti iš atminties.
Grifiukas susirietė į visai mažą kamuoliuką. Visas bejėgis, beginklis ir dar kruvinas jis vis blaškėsi ant žemės. Agonija vis kamavo berniuką ir iš savo gniaužtų paleisti neketino.
Greitai berniuko kūnas kur kas palengvėjo, nes jį trumpam paliko sąmonė. Jis nejautė nei skausmo, nei kraujo, varvančio per jo veidą, nei ką tik pravirkusio dangaus, nei šalčio. Stefanas jautėsi nepaprastai lengvai ir ramiai. Atrodė, kad niekas nebeslegia jo pečių. Tačiau ši ramybės būsena užtruko vos keletą sekundžių, nes jis buvo pažadintas kažkokio aštraus klyksmo klyksmo.
Jaunuolis buvo priverstas pramerkti akis. Keista, bet kažkokia nepažįstamoji žvelgė į jį. Stefanas net atšoko pamatęs jos veidą. Berniukas pasižiūrėjo į tas keistas akis, į uniformą. Širdis jam suspurdėjo iš išgąsčio, nes su klastuoliais neprisimena, kad turėjęs kokių reikalų. O juo labiau nepažįstamas žmogus – tokio verčiau pasisaugoti.
Vaikinas nieko nesakė. Tik sunkiai atsistojo ir pasirėmė į medį. Visas svirduliuodamas dar bandė nusivalyti kraują, bet tai buvo beprasmišką. Raudona juosta vis tekėjo per išbalusį veidą. Tikriausiai ta prakeiktoji bus nagus prikišusi.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O visai už kelių žingsnių, miško viduryje irgi vyko šis bei tas. Ta pati raudonplaukė tęsė savo ritualą, vis viltingai laukdama, kada gi jis vėl nors akimirkai pakils iš to nelemto patalo.
Šį kartą jokios šilumos nebuvo matyti jos žvilgsnyje. Mergina šaltai pažvelgė į bemiegantį berniuką ir tarsi nuo šios minutės ji buvo užvaldyta kažkokio nežinomo įtūžio, noro ginti tai, kas jai priklausė.
Vos išgirdusi, kad kažkas klykia už medžių, mergina nė nedvejojo ir stipriau suspaudė lazdelę. Ji pasileido bėgti to šaižaus moteriško klyksmo link.
Ilgai ji netruko bėgti. Raudonplaukė atrado du jaunuolius – vaikiną ir merginą. Vienas iš jų buvo sužeistas, o kita – sunerimusi ir sutrikusi. Nepažįstamoji, piktai suraukė antakius ir sužaibavo akimis. Nejaugi Styvas juos čia man atgabeno.... Du? Kodėl man reikia dviejų? Juk prašiau vieno.
Ugniniai plaukai tarsi užsidegė kažkokia neapsakoma liepsna. Nuo merginos buvo galima jausti karštį, pyktį, įtūžį ir neapykantą ant viso pasaulio.
Smulkučiai ir trapūs pirštai tvirtai laikė sugniaužę lazdelę. Raudonplaukė tyliai kažką sumurmėjo ir vos pastebima kibirkštis nulėkė į sužeistąjį berniuką. Šis tik susmuko ant žemės ir vėl iš skausmo sukliko. Keletą kartų berniukas iškosėjo kraujo. Lyg ir nežinia apėmė jaunuolį ir jis tiesiog tupėjo prie medžio laukdamas nepažįstamosios malonės.
O mergina tik smagiai nusijuokė gavusi tokią puikią laisvalaikio pramogą – kankinti žmones. Jau senokai raudonplaukė nesigrūmė su visiškai bejėgiais padarėliais, kurių likimai galėjo priklausyti tik nuo jos. Dabar čia ji buvo šeimininkė ir šitos dvi mažos gyvybės priklausė tik jai. Kada užsimaniusi ji savo smulkučiais pirštais galėjo suspausti kurio nors kaklą ir lėtai uždusinti. Arba pasiųsti mirtinus kerus į jų dar gležnus kūnelius. Ilgai netruktų jų mirtis – paprastai giltinė ilgai jų nekankina.
Nepažįstamoji pažvelgė į klastuolę ir ironiškai šyptelėjo. Mergina lyg ir davė savotišką ženklą, kad dabar jos eilė kažkokiam netikėtam siurprizui. Tik kažin ar tas siurprizas bus labai malonus.
- Tikiuosi supranti, kad tau atėjo laikas mirti. – sarkastiškai šyptelėjo mergina. – O gaila, o tu man visai patikai.
Hmmmm... Vėl Klastūnynas... O kadaise ir aš ten buvau. Tačiau ji nei velnio nepanaši į tą klastuolę, kuria verta pasitikėti. Gal ji negrynakraujė? Dieve, jos veidelis toks nekaltas, tiesiog prašosi mirties... Na, labai puiku... Man nelieka nieko kito, kaip tik įgyvendinti tai, ko ji nori.
Raudonplaukė suspaudė tvirtai savo lazdelę ir su visa neapykanta pervėrė Venerą.
- Mucus ad Nauseam – suriko mergina nutaikydama lazdelę į klastuolę.
-
Nikolajus jau kurį laiką sekė kraujo pėdsakais jis pastebėjo kad kraujo kuo toliau tuo daugiau. Staiga berniukas pamatė tamsiai orandžinį gyvūną pasliką gulinti ant žemės. Berniukas susirūpines nubėgo prie gyvūno. Nikolajus apžiurėjo gyvūną iš visų šonų ir pamatė kad ant jo nugaros plėštinę žaizdą.Tai yra anterodiktilis.Tai viskas ką Nikolajus prisiminė apie magišką givūną. Berniukas bandė atsiminti ko jo močiutė buvo mokiusi apie gyvūnų gydimą.Jei lūžo kaulas pasiimk dvi šakeles. Pasiėmes tarkim ranką iš abiejų pusių padėk po šakelę... Bet čia nėra lūžes kaulas.Mintyse save sudraudė Nikolajus. Kad ir kiek jis laužė galvą negalėjo prisiminti nieko naudingo, o šalia jo kojų merdėjo anterodiktilis. Staiga Nikolajus prisiminė burtažodį kurio galėtu padėti givūnui.
- Bracchium emendo, episkey.- Pirmą kartą episkey nelabai padėjo todėl Nikolajus nusprendė pabandyti dar kartą.- Episkey
Rezultatas buvo žaibiškas gyvūnas pašoko ant kojų ir pargrioves Nikolajų nubėgo.
- Tai štai koks atsidėkojimas.- purtydamas dulkes nuo savo apsiausto burbtelėjo Nikolajus.
Berniukas pažiurėjo į tą pusę kur nubėgoanterodiktilis ir atsidusęs nuėjo į bendrajį kambarį
-
[[ne į temą]]
Venera žvelgė savo akimis į klastuolę. Ji buvo abejinga viskam, niekas jai nerūpėjo. Jos akyse spindėjo neapykanta. Už ką.. Už ką?! Venera įkvėpė oro. Jis niekad nebuvo toks aštrus. Jis tiesiog pjaute pjovė gerklę. Venera jau traukė lazdelę ir klastuolė nutaikiusi lazdelę į merginą suriko:
-Mucus ad Nauseam!
Venera riktelėjo. Ji griuvo ant žemės ir staiga jos kūnu perėjo baisus šaltis. Nerealiai skaudėjo, bet Venera negalėjo ištarti nė žodžio. Ji leido keistas aimanas, kurios priminė vidinį klyksmą. Ji žiūrėjo į beviltišką Stefaną. Jo žvilgsnis buvo labai šaltas. Padėk man.. Aš.. Ta.. My.. Venera užsimerkė. Skausmo ji nebejautė, po truputį jis slūgo.
-
Paslaptingoji mergina priėjo prie Veneros ir įdėmiai į ją žiūrėjo. Ji pritūpė prie sukniubusios savo aukos ir kaire ranka suspaudė klastuolės veidą. Raudonplaukė piktai šypsojosi žiūrėdama, kaip kankinasi jos auką.
Dar niekada kančia neatrodė tokia žavi ir miela. Tas nekaltas vis dar vaikiškų kvailysčių pilnas veidas pasirodė lyg ir matytas. Nejaugi Styvas man jos nuotraukėlę bus parodęs? Ech… Ką man su ja daryti? O tas grifiukas? Spėju, kad grifiukas. Nagi, pasižaiskim su juo kiek ilgiau…
Nepažįstamoji suspaudė lazdelę dešinėje rankoje, vos akies krašteliu žvilgtelėjo į jį. Pasižiūrėkim, kiek šita mergina aukosis dėl jo. Patikrinkime jos klastuoliškumą.
- Incarcerous – sušnibždėjo mergina tyliai ir Stefanas visas buvo apsuptas grakščių virvių.
Jos vijosi rankomis, kojomis, kol galiausiai berniukas patapo visiška mumija iš virvių.
Mergina ugninėmis akimis stebėjo Venerą, vis galvodama kažkokį planą. Ir kai kas toptelėjo į raudonplaukės galvą.
- Pažaiskim žaidimą. Taisyklės labai paprastos. Aš tave paleisiu, jeigu tu nužudysi tą vaikiūkštį. - Mergina nuo savo diržo nusiėmė smailų peilį ir su šypsena.
Ji prispaudė savo kaktą prie Veneros kaktos. Kažkoks nežinomas karštis spinduliavo iš nepažįstamosios kūno. Kažkokia pasitenkinimo šypseną buvo galima įžvelgti jos veide – merginai patiko, kad šie du jaunuoliai yra jos valioj. Ji galėjo žaisti su šiais dviem mokiniais kaip užsimaniusi. Keistas jausmas – tarsi laikyti kažkieno vis dar plakančią širdį rankoje.
- Jeigu sumanysi pokštauti, mirsit abu. – Kilstelėjo antakį mergina.
Raudonplaukė staiga grubiai atitraukė Veneros veidą ir atsistojo. Ji numetė peilį prie pat klastuolės ir ištiesė jai ranką. Merginos smulkučiai pirštai kiek suvinguriavo tarsi laukdami teigiamo Veneros pirštų atsakymo.
- Nagi, laukiu nesulaukiu. Juk žinau, kad brangini savo gyvybę. Nebūk idiotė, kaip grifai. Juk nesi silpna. Esi klastuolė. – vis provokavo Venerą mergina.
-
Venera žiūrėjo į Stefaną. Jis atrodė beviltiškai. Venera pakilo, perbraukė ranka per burną sau. Iš kažkur bėgo kraujas, bet ji nežinojo iš kur. Skausmo ji nejautė. Venera atsistojo, susvirduliavo nuo smūgio į žemę ir su ironiška šypsenėle pasitaršė plaukus. Ką daryt? Sugalvojau.. Reikia.. Venera pažvelgė į Styvą.
-Nagi. Juk nepametei galvos dėl šito mažvaikio. Būk didelė mergaitė. Esi tai dariusi, tu tai gali.-įkalbinėdamas tarė Styvas.-Nagi, auksaplauke, paimk peilį.
Venera pakėlė ranką. Ji drebėjo. Nuleido ranką. Tada griebė peilį ir dūrė juo tiesiai raudonplaukei į krūtinę.
-Štai kodėl aš klastuolė, aš irgi moku žudyti.-piktai tarė Venera.
Raudonplaukės gyvybė blėso. Venera paleido peilį ir pažvelgė į Styvą.
-O tu.. Mažiausiai pavojingas.
Ji nė kiek jo nebijojo, o Styvas prarado jėgas. Jis stovėjo bijodamas pajudėti. Venera nubėgo prie Stefano, atrišo virves ir įsikniaubė į jo petį. Jos nagai sulindo jam tarp plaukų. Ji nebeturėjo jėgų. Styvas naudodamasis proga visiškai nekreipė dėmesio į mirštančią raudonplaukę ir pakėlė lazdelę Veneros ir Stefano link.
-Mums reikia ją išgydyti,-sušnibždėjo Venera.
Ji pajautė tą patį Stefano nepasitikėjimą ja, šaltumą. Ji užsimerkė. Jis mane pamiršo.
-
Peilis pervėrė raudonplaukės krūtinę. Jos kūnu bėgo kraujo upė. Mergina visa drebėjo iš šalčio ir nerimo. Jos neapykanta degančios akys prisipildė nerimo ir baimės – kas dabar bus su tuo varganu berniuku, kuris vos už kelių žingsnių kovoja dėl savo gyvybės.
Mergina negalėjo sau atleisti, kad padarė tokią klaidą. Ji keikėsi mintyse save keiksnojo, kad prisižaidė su klastuole ir galiausiai dabar jai pačiai tenka kovoti už savo gyvybę.
Raudonplaukė vis drebėjo iš šalčio. Ji suklupo ant žemės ir rankomis prilaikė žaizdą. Mergina garsiai kūkčiojo ir akyse buvo galima įžvelgti ašaras. Jos buvo ne dėl žaizdos, padarytos krūtinėj, o dėl tos amžinos žaizdos – berniuko.
Tolumoje buvo girdėti kaip sudūžta visi dvylika veidrodžių. Jie subyra į smulkias šukes ir tyliai nukrinta ant žemės. Mergina dar mostelėjo kažką lazdele tyliai suburbėdama.
- Styvai? Tu kalės vaike! Kur tu tampeisi, kai man tavęs reikėjo? Dabar kentėk, širduk… Crucio… – paskutiniai kerai skrido tiesiai link Styvo.
Deja, raudonplaukė jau nebesužinojo, ar jos kerai buvo taiklūs, nes jos kūną apleido siela. Ji nukrito tarsi sunkus akmuo ant žemės. Raudoni plaukai išsidraikė ant žemės tarsi nedidelės liepsnos.
Ilgai netrukus jos kūnas užsidegė tiesiogine to žodžio prasme. Nežinia, kodėl taip nutiko, niekas į ją kerų nebuvo paleidęs. Ugnis rijo kiekvieną jos ląstelę galiausiai ją paversdama ta pačia dulke, kokia ji buvo anksčiau. Dulke buvai, dulke ir liksi...
--------------
Stefanas neramiai pasimuistė, kai Venera priėjo prie jo. Visiškai neatpažintas veidas, šviesūs plaukai. Po velnių, ko ji prie manęs lenda. Vaikinas nusitraukė visas likusias virves ir ramiai atsistojo. Jis vis ieškojo savo lazdelės, kurios nebuvo nei vienoje kišenėje.
- Kur mano lazdelė? – Stefanas šaltai paklausė Veneros.
Berniukas galvoje neturėjo jokios strategijos. Tai buvo pirmas kartas, kai jis buvo visiškai sumišęs ir pasimetęs. Pagaliau pasijautė, kad jis yra ne kažkoks pagyvenęs genijus, o tik vienuolikos metų berniukas, kuris dar ganėtinai mažai yra matęs pasaulio.
Keista, bet grifiukui akyse užstrigo degančios raudonplaukės vaizdas. Dabar jos ugniniai plaukai iš tiesų liepsnojo – ji tikriausiai bus puiki trąša šio miško dirvai. O gal kaip tik – jos pelenai apnuodys visą mišką ir čia niekas negalės augti? Būtent šitie klausimai sukosi berniuko galvoje.
- Manau, niekas jai nebegali padėti. – Sarkastiškai šyptelėjo berniukas, atsitraukdamas nuo Veneros.
Grifiukas tik dabar pamatė Styvą. Kažkodėl būtent šis veikėjas jam sukėlė neapykantą ir gailestį vienu metu. Kodėl gailestį? Dėl tų pačių raudonplaukės paleitų kerų, kurie lėkė tiesiai į jį.
-
Aplinkui tyla, dundesys, tyla.. Venera žvalgėsi aplinkui nieko negirdėdama. Styvas krito ant žemės, raudonplaukė pavirto į dulkes. Venera pažvelgė į Stefaną. Jo žvilgsnis buvo neapsakomai šaltas. Veneros akyse jau kaupėsi ašaros, bet dabar prieš Stefano akis ji tebuvo pikta klastuolė, kuri prie jo kabinėjasi. Aš tave pamilau, bet taip nelemta. Veneros nuoširdumas dingo, ji buvo supykusi ant baisios neteisybės. Ji nužudė žmogų. Staiga ašaros išdžiuvo. Venera priėjo prie Stefano:
-Imk.-šaltai padavė lazdelę ji.-Aš tave sumaišiau, atleisk.
Būtų geriau jeigu nebūtumę išvis susipažinę. Jos akys spindėjo nuo ašarų. Ji stipriai prikando lūpą ir ištraukė ant stefano krūtinės ilgai gulėjusį pakabuką. Suspindėjo žodis: TRUST Venera nusisuko ir lėtai žengė pilies link. Dangus buvo raudonas. Net pykčiausi miško gyventojai bijojo iškišti galvą ir pažiūrėti kas čia nutiko.
-
Mane sumaišė? Ar tiksliau išsigando, ką pati padarė. Po velnių, reikia būti atsargiam su ja. Vaikinas abejingai paėmė lazdelę ir visiškai nesuprato, ko Venera taip raukosi. Jos akys lyg ir pilnos ašarų, po to vėl nebe, o po to vėl yra ašarų. Vaikinas net buvo sumanęs pasižiūrėti, kokia šiandien mėnulio fazė, bet, deja, tai buvo neįmanoma dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, vis dar buvo diena. Nors jau ir vakarėjo, bet dar ne visiška naktis. Visų antra, tas pats apsiniaukęs dangus dabar sugalvojo, kad reikia paleisti lietaus simfoniją visiems šio idiotų teatro dalyviams.
Berniukas kiek nusistebėjo, kai Venera ištraukė visiškai pamirštą mediatorių su užrašu „Trust“. Stefanas nė neprisiminė, iš kur jis gavo šį pakabuką ir kas jam jį padovanojo. Vaikinui kilo įtarimas, kad tai klastuolė gali būti prikišusi nagus prie viso šito, bet dabar vienintelis dalykas, kurio grifiukas norėjo – pabūti vienas, ramiai ir susidėlioti viską į vietas. Jis jautėsi per daug išbalansuotas ir per daug tuščias, nes įtartinai daug ko neprisimena.
Vaikinas dar užmetė akis į Styvą. Išgyvens... Pasiūsti reikės anoniminę pelėdą. Gal dar sugebės kas nors jam padėti... Berniukas apžiūrėjo parkritusį ant žemės klastuolį. Vienintelis dalykas, ką jis matė, buvo tik visas išsidrėbęs ir pažemintas klastuolis, dėl kurio grifiukas kažkodėl nenorėjo nė piršto pajudinti.
Stefanas neilgai trukus žingsniavo link pilies. Lyg patyliukais jis sekė Venerą, kuri buvo kur kas toliau negu jis.
Grifiukas eidamas apsičiupinėjo savo švarką ir jame rado ganėtinai keistų viralų, kurių anksčiau nebuvo gaminęs ar bent jau tikrai nebūtų mokėjęs to padaryti. Stefanui būtent tai sukėlė didelį įtarimą ir vaikinas kiek paspartino žingsnį link pilies. Merginos jis jau nebematė ir galiausiai nematomas tapo pats. Tik jo šešėlis kažkur slankiojo tarp pilies sienų.
-
Diena jau buvo įpusėjusi. Artūras vaikščiojo ties mišku ir dairėsi. Vakar vos išsisukau. Dangus buvo žydras, jame nebuvo nei vieno debesėlio. Vaikinas prisėdo ant žolės ir išsitraukė knygą. Jis norėjo ramiai paskaityti, bet nesugebėjo susikaupti. Brigita. Ji tokia miela. Visiškai nuprotėjau. Reikia būti ramesniam. Pagaliau jis nustūmė savo mintis šalin ir ėmė skaityti.
((E: mažiausiai 5 eilutės))
-
Tylėdamas mišku ėjo vaikinas, jo žingsnius visi girdėjo, nes eiti be garso, Rudenį čia buvo tiesiog neįmanoma. Varno nago moksleivis buvo juodai apsirengęs, visiškai juodai. Buvo susikišęs rankas į kišenes, o Varno nago spalvų šalikas dengė vaikino burną, tad matėsi tik akys.
Ore tvyrojo lietaus kvapas. Toks kvapas Velinui patiko. Vandens kvapas. O ir rūkas kuris gaubė šį mišką atrodė nuostabiai, žinoma čia ne vaizdiniais grožėtis čia atėjo. Jis atėjo pas Eun ae. Sakė kad ateis, o gal nesakė? Vakar įvykis tebuvo kvailionė, jeigu būtu išgėręs dabar mergaitė gailėtus kad išvis kada nors sutiko jį. Jos laimei tada jis negėrė nė lašo, nes turbūt ir nebuvo tų gėrimų... Netrukus priėjo prie Eun Ae. Ji atrodė nuliūdusi, turbūt pamanė kad ją jis apgavo. Šyptelėjo, bet to šypsnio nesimatė pro šaliką. Palietė mergaitės ranką, nes turbūt Velino ji kitaip ir nebūtu pastebėjusi. Knygutę savo traukti kaip ir tingėjo. Tad tegul Kim kalba, o jis... Kaip nors atsakys.
-
Pažvelgė į medžius. Jau beveik visi buvo numetę lapus, vienas kitas medis dar turėjo po keletą lapų. Jų spalvos buvo tamsios, raudonos, orandžinės. Kiek purvinos spalvos. Bet be juodų taškelių ir šiaip šlapio purvo. Nuskynė tuos lapus nuo medžių. Dabar turėjo keturis lapus. Įdavė juos mergaitei. Atsirėmė į medį. Žiūrėjo į ją, lyg laukdamas kol ši pradės darbuotis, bet jeigu šioji nenorės iš šių lapų ko nors daryti, tai Velinas nenusimins. Nes tie lapai nieko nekainavo, nei pinigų, nei jėgų, nei pastangų. Išsitraukė savo užrašų knygelę, žadėjo kažką parašyti, bet neparašė. O ir kalbėti net nesiruošė. Helovinas buvo vienintelė išimtis, daugiau jis su nei vienu žmogumi nekalbės. Niekada. O gal kada nors... Kas čia žinos. Viena ausimi klausėsi kaip dainavo Eun Ae. gal jam ir patiko dainelė, bet to tiesiog neparodė. Anei jokios emocijos. Taigi, jeigu norėdavo kas nors žinoti ką galvoją ar bent jau atspėti nuotaiką Velino, tereikėjo jam pažiūrėti į akis. Tiksliau į vieną akį, nes raudonoji akis visada išlieka tokia pati šalta apie mėlynąją akį tai pat galima taip pasakyti... Nedažnai ten pamatysi meilės jausmą, ar susidomėjimo, ar kokį kitą.
-
Izzy slampinėjo kaip šešėlis tarp medžių ,netraukė jos buvimas vienai tarp liūdnų koledžo sienų ,tad gal kiek adrenalino šiai dienai , nes visi žinojo,kad prie uždraustojo miško draudžiama eiti ,bet Izzy mokykla nebedomino ,ji norėjo greičiau grįžti namo , Varno nage juk tik dar vienas mokinys ,kuris ir tai nenori su ja bendrauti , nei keliais žodžiais persimesti , o gal jis nebilys ? Gal nė karto neištarė jokio žodelio ? Izzy susimąstė ir staiga pamačiusi dvi figuras stabtelėjo ir užlindo už medžio , įsižiūrėjusi ji pamatė Velin ir dar kitą nepažįstamą merginą , " turbūt jo mergina " susimąstė ,bei greitai įsilįpo į medį " tikiuosi niekas nežiūrės iš apačios ... " , kvailos ,bei dar kvailesnės mintys zujo galvoje ,nes buvo ji juk sijonu . Pažvelgė į juos ,bet numojo ranka ,bei atsirėmusi į medį , pradėjo sukti savo plaukus tarp pirštų iš nuobodulio.
-
Buvo įsiklausęs į miško tylą, deja... Išgirdo lapų šnaresį. Kažkas jais ėjo, bet netrukus garsas nutilo. Turbūt kentauras... Bet žingsniai buvo per lengvi, vadinasi mergaitė. Pakraipė galvą. Turbūt dauguma mokinių mėgsta šį mišką.
Pažvelgė į Eun Ae ir uždėjo savo delną jai ant galvos. Paglostė. Nieko nesakė. Sau duotą pažadą jis tesėjo, nekalbėjo, nė žodelio neištarė. Nepajuto džiaugsmo, kad suteikė laimės mergaitei. Nepajuto nieko. Paėmė jos plaukų sruogą ir pauostė. Atsiduso.
- Šeimininke, kažkokia mergiotė jus stebi, - pasigirdo gyvatės balsas, tik Velinas jį girdėjo, nei Kim, nei kas kitas negirdėjo to.
Vaikinas akies krašteliu žvilktelėjo į medį iš kurio sklido garsas. Maža gyvatė buvo pasislėpusi lapuose, kadangi jos žvynai buvo panašios spalvos kaip lapai, tad gyvačiukės beveik nesimatė. O kaip tik į tą medį buvo įsilipusi mergaitė. Izzy. Išmatimo Velinas ją jau pažinojo, pažvelgė tiesei jai į akis ir šyptelėjo.
-
Akimis vėl grįžo prie Kim, bet šioji jau buvo spėjusi apsiverkti. Atsiduso. Išsitraukė savo užrašų knygelę ir bruktelėjo kelis žodžius.
,,Ar ką nors padariau ne taip?'' - parašė.
Atsisėdo šalia jos ir apkabino ją su viena ranka. Pauostė plaukus. Nesuprato kodėl mergaitė verkia. Gal ji norėjo bučinio? Gal tada ji nustos verkti? Turbūt, kad tai suveiktu. Švelniai uždėjo savo abu delnus jai ant skruostu ir atsuko grifės veidą į save. Pažvelgė jai į akis ir pabučiavo ją. Švelniai. Antras kartas kai jis bučiuoja mergaite.
-
Pamačiusi kad Velin jai šyptelėjo ,atsakė tuo pačiu . Kim pradėjus verkšlenti tyliai sau nusijuokė ,nes ji tikrai atrodė juokingai , kaip mažas vaikas kuriuos Izzy dažnai pamatydavo žiūrėdama pro langą ,kai jai būdavo liūdna ,bei neturėdavo ką viekti ,nes jos teta dažnai mėgdavo išeiti pasitrainioti su bernais jaunesniais už ją ,bet greitai surimtėjo ,nes Kim galėjo ją pastebėti ir tieisog , supykti. . Jai šiek tiek suėmė pavydas dėl bučinio ,bet ji nenorėjo Velin kaip vaikino , tik kaip draugo ,nors pirmą kartą kai jie susitiko Velin galvojo visiškai apei ką kitą ir ją ignoravo , lyg ji būtų buvusi niekas ir nieko nereikštų . Pabandė nulipti nuo medžio, vienai , kitaip ,bet niekru nerado kur statyti tinkamai koją ,bet nelabai išėjo , išsigandusiu balsu išlemeno :
-Įstrigau ... - ir pasijautė kaip kvailio vietoje , pažvelgė į Velin , nors ir tai nesitikėjo iš jo jokios pagalbos ,juk jis jai buvo toks šaltas.
-
Nusuko akis nuo Eun Ae. Išklausė jos. Jį dabar domino vyresnės, nes šios turėjo didesnes krūtines ir šiaip turbūt buvo subrendusios seksui, o ne kaip šios... Mažos... Nesubrendusios. Pabučiavo jis Kim tik todėl, kad jį erzino josios bliovimas. Perbraukė per mergaitės skruostą, pirštu.
Netrukus pamatė, kad Izzy vos neiškrito iš medžio. Atsiduso. Vienintelė Varno nago moksleivė, o dar užsimušti bando. Priėjo prie medžio ir pažvelgė į mergaitę. Šyptelėjo. Paprašytu gyvačių pagalbos,kad ją išgąsdintu, bet neprašys, jo dar viena paslaptis būtu atskleista ir nebebūtu visiškai įdomus.
Bruktelėjo keletą žodžių lapelį.
,,Mergaite, susižeisi'' - parašė, bet neperdavė to mergaičiukei, kur čia perduos, ta gi vos nekrenta iš medžio.
Nusižiovavo. Pradėjo laukti kol Izzy išlips iš medžio savarankiškai, tuo tarpu stebėjo Eun Ae.
-
Medis nebuvo labai aukštas , bet susižeisti tikrai galėjo , jai žaizdos nelabai rūpėjo ji tiesiog nušoko nuo medžio ,bei visai smarkiai nusibrozdino kelius . Atsistojusi delnais švelniais nusivalė šiukšles nuo kojų ,bei paėmusi lapelį iš Velin rankų perskaitė ,
-Man nelabai tai tūpi ,vis tiek niekam aš nerūpiu , - tyliai pasakė pabrėždama žodį niekam ,bei nutipeno prie Kim Eun Ae , žvilgtelėjo į rožes , - Kokios gražios , gal galėtum ir mane pamokyti jas daryti ? - gražiai paprašė ,bei atsiklaupė šalia jos , nors labai skaudėjo kelius ,bet ji tai ignoravo . Savo meiliu žvilgsniu pažiūrėjo į merginą , nes jai rožės buvo tikrai gražios ir ji taip pat norėjo išmokti jas daryti . Su pora pirštų persibraukė per kirpčius ir dar atsisukusi į Velin pažiūrėjo ką jis darys.
-
Atsirėmęs į medį galvojo. Apie viską. Apie šiandieną, apie praeitį ir apie tas dvi mergaičiukes, bet kai jo mintis pasiekė namų darbai iškart susiraukė. Nebeatsiminė ar susirado pistoletą, kurio reikėjo... Šiandienai. ŠIANDIENAI. Po velnių. Jis čia gaišta laiką meilindamasis mergaitėms ir jas gebėdamas, o gi šiandien per pamoką jie turėtu eiti medžioti vilkolakių. Bet... Dabar jis yra miške, o nei klyksmų, nei šūvių nesigirdi. Vadinasi pamoka dar net neprasidėjo, arba mokytojas nusigėrė per vakarėlį, kai visi buvo išėję ir todėl nepravedė vaikams pamokos. Atsiduso. Ta mintis buvo juokinga, bet... Velinas neteko progos legaliai pažudyti, tad... Tai blogai. Nebent rytoj dar praves tą pamokėlę, o gal dar ir šiandien? Po dvylikos. Cha. Ateis žinoma į pamoką, jeigu ji vyks. Taip begalvodamas, net nepastebėjo kad Izzy išoko ir priėjo prie Eun Ae, nepastebėjo ir to kad grifė padarė rožytes ir šiaip, nepamatė kad sutemo.
-
Nusibodus tebėti vaikiną nusisuko ,nes jis beveik nerodė jokių gyvybės ženklų , šiek tiek susigūžė . Buvo šalta ,tamsu , jai tai neikiek nepatiko , taip tamsos ji nemėgo ,ją nuo vaikystės gąsdino tamsa ,o dar šaltis krėtė ,nes švarką paliko merginų kambaryje , na ką padarysi ,kad išsibląškiusi ir jai niekas nerūpi . Ji susimąstė žiūrėdam tai į Velin tai į jo merginą " gal juos palikti vienus ?" ji tyliai atsiduso bei nežymiai gūžtelėjo pečiais , tyliai sau pradėjo dainuoti dainą kurią Velin tikrai žinojo ,nes kai jį pamatydavo retkarčiais išgirsdavo jį negarsiai dainuojant ar niūniuojant tą dainą . Dainuoti ji mokėjo ,bet niekada tuo nesigįrė ir tai mėgdavo dažniausiai dainuoti viena .
-
Izzy pamačiusi ,kad mergina verkia šiek tiek ir pati nuliūdo,nemėgo matyti verkiantį žmogį , ypač kurio nepažįsta ,nes nelabai gali paklausti kas yra , ar kaip jautiesi ,Izzy norėjo ją paguosti ,bet Eun Ae mergina nepažinojo ir visiškai jos nepažino ,gal pats laikas su kuo nors susipažinti ,nes Velin nelabai ją mėgsta , o draugų ji čia neturi , ji žvilgtelėjo į ją ir pasakė ,
-Aš pati ,nelabai žinau kur ji vyksta ,man turbūt irgi reikėtų ten nueiti , - atsiduso , - Aš Izzy , - o tu ? - pasakė maloniu balsu šyptelėdama ir nubraukdama jos ašaras , ji taip pat nebematė Velin ,gal dėl to ,kad buvo tamsu , o gal jsi ištikrųjų išėjo ? Mergina susimąstė , bet greitai atsisuko į Kim . Vis dėl to nesuprato ,dėl ko ji taip dažnai verkia .
[Per trumpa žinutė. Taisom.]
-
Pradėjo dairytis aplink ,ieškodama Velin ,nes buvo baugu be jo , juk jis jeigu kas pultų tai apgintų savo merginą , o Izzy šalai kur įsispraustų .Vos tamsoje įžvelgusi Velin susimąstė ,
-Gal Velin galėtų mus palydėti , juk jis tavo vaikinas , - pasakė ramiu tonu ir žvelgė į merginą ,bet jos žvilgsnis vėl nukrypo į jos dailias susuktas rožes,kurios buvo labai dailių spalvų , visos spalvotos . Tos rožės ją traukė ,gal kada pati išmoks ,nes antrą kart buvo šiek tiek jau ir gėda prašyti jos , be to dabar jau vėlu , o gal susitiks su Kim Eun Ae ir paprašys ,kad ji jai padėtų . Ji atsistojo ,nes jau pradėjo perštėti kelius , jie atrodė nekaip ,bet juk nieko ,sugis . Pažvelgė į mėnulį kuris blausiai švietė ir į žvaigždes kurios buvo tokios mažytės ,kad sunku įžiūrėti .
[Per trumpa žinutė. Taisom.]
-
Vis galvojo, o miške darėsi vis šalčiau ir šalčiau, ir žinoma tamsiau. Suūkė pelėda, sustaugė vilkai, pasigirdo tolimas kanopų dundėjimas. Taigi. Miške prasidėjo naktinis gyvenimas. O jie vis dar čia. Vos tai suvokė, iškart akimis pradėjo ieškoti merginų, netrukus išgirdo jų balsus. Lėtai priėjo prie jų, tiesiog prisėlino. Beveik jų nematė, tad pasitelkė į pagalbą rankas. Palietė vienos iš mergaičių galvą, paskiau su pirštu lėtai pradėjo slinkti link peties. Pasilenkė ir pauostė josios kaklą. Tai buvo Eun Ae. Netrukus Velinas susirado jos ranką ir suėmė. Tada su laisvuoju delnu perbraukė per šalimais esančios mergaičiukės skruostą, ir nusileido link peties ir jau turėjo jos ranką. Dabar vaikinas laikė abi merginas už rankų. Abi patempė už rankučių į save ir tada abi apglėbė. Viena ranka Kim, kita ranka Izzy. Kad nė viena nepasimestu.
-
Jau buvo tikrai tamsu ,nieko nesimatė ,nes mėnulis šianakt švietė itin blausiai , ji ramiai stovėjo vietoje net nejudėdama , nors kas sekundę širdis smarkiai daužėsi krutinėje ,nes lauke buvo tamsu , labai tamsu , šiurpoka. Ir dar tie visokie gyviai , vienaragiai ,kentaurai ,gal dar vilkolakiai ? Gali juk juos bet kada užpulti ,o tada jau ne kas . Išgirdusi žingsniu einančius link jų labai išsigando ,bet stengėsi nusiraminti .Kai ją palietė Velin nesmarkiai išsigandusi krūptelėjo ,bet primerkusi akis vos įžirūėjo jį ,tad nurimo,
-Ar žinai kur eiti ? - nedrąsiai pasakė dairydamasi aplink ,nors nieko nesimatė ,nes buvo tamsu .Gal jis turi burtų lazdelę ? Nes ji savosiso nepasiėmė , negalvojo, kad eis į mišką , bet ką padarysi ,išgirdusi garsų pelėdos ūkavima stipriai prisiglaudė prie Velin .
[Per trumpa žinutė. Taisom.]
-
Laikė abi mergaites, jos buvo prisiglaudusios prie jo. Turbūt iš šalies atrodytu kaip tikras mergaičių numylėtinis, o... Koks geras vaizdas. Deja to niekas nematė, nes buvo tamsu, labai tamsu. Na nebent kokia kentaurų gauja eitu pro šalį... Bet jeigu jau eitu tai geruoju nesibaigtu. Velnias. Štai ir vėl jis paskendo savo mintyse, o Eun Ae su Izzy zyzia kad jie kuo toliau dingtu nuo šio kraupaus miško, kuriame tave gali papjauti nakties padarai. Pačiam Velinui tai pat nelabai patiko šis miškas, būtu pasilikęs čia per naktį, jeigu būtu vienas, turbūt jį gerai pakankintu... Pala kodėl jam tai nepatinka? Na žinoma, vaikinas nebebaimis, bijo dėl savo gyvybės, per tuos mielus pas teta metelius pradėjo branginti savo gyvastį (ji jį privertė tai daryti) o ir mergaitės jį dabar mėgsta, tai velniop jam mirtį? Išties... Gyvenimas neįdomus. Gal mirtis įdomesnė? Gal... Deja, jo apmąstymus nutraukė kanopų dundėjimas, ganėtinai arti. Varnanagis prikando lūpą, iki kraujo. Tvirtai suspaudė abiejų mokinukių delnus ir pradėjo jas visu greičiu tempti iš miško. Pagaliau jų noras išsipildė.
-
Pati ji nesuprato ,bet ji jautėsi saugi šalia Velin , gal buvo susižavėjusi juo , kaip vaikinu ? Ne draugu ... Taip ji pagaliau suprato ,dėl ko ją Velin traukė , bet šias mintis ji stengėsi vyti šalin ,juk jis turi jau merginą , tai Kim Eun Ae , ji juk dar maža, o jam Kim kaip tik .Izzy nuliūdo , sutriko ,bet pati nepastebėjusi suėmė vaikino ranką šiltai paspausdama ,nes ją išgąsdino aplink kentaurų ,bei vienaragių kanopų kaukšėjimai , ji niekada nebuvo čia , gal dėl to ,kad vos savaitę ar ilgiau ji išviso yra Hogvartse , o gal dėl to ,kad bijojo eiti viena? Mergina susimąstė , pajutusi ,kad Velin jas tiesiog tempte tempia iš miško ji pati pasijudino ir nusekė paskui jį greitu žingsniu , vis žvilgtelėdama tai į Kim Eun Ae , tai atgal į niūrų , tamsų mišką kurį gaubė plona rūko skraistė.
-
Elena skubiai artinosi prie pamiškės. Iš čia girdėjosi vilkolakių skleidžiami garsai - kauksmai, riksmai ir dejonės. Kažkur netoli nuo čia vyko arši vilkolakių dvikova. Mergina tikėjosi, jog nutaikiusi gerą progą, ji irgi galės stebėti kitų muštynes. Tai jau buvo mačiusi, tik pešėsi žmonės, ne gyvuliai. Bet koks skirtumas - žmonės ir yra gyvuliai.
Mergina vikriai užsikabarojo į medį - be dainavimo koncertų salėse ji tai darydavo visą savo gyvenimą iki Hogvartso. Grifė įsitaisė tarp medžio šakų. Deja, vilkolakių ji nematė, tačiau pagal garsus galėjo nuspėti pasekmes. Jai tai buvo baisi pramoga, nes jaudulys širdyje taip ir liko... Tas jausmas, kai lauki ir nežinai, ar ši diena tau bus paskutinė... Ir tuo baigėsi dvikova. Vienas vilkolakis išleido keistą, į aimaną panašų garsą ir staiga įsiviešpatavo mirtina tyla. Kažkur netoli sušlamėjo krūmai, iš ten pasigirdo urzgimas. Elena pastvėrė žiūronus su lemputėmis ir pamatė, kaip nugalėjęs vilkolakis tempė auką į krūmus.
Elena lengviau atsiduso. Ji atsirėmė į medžio šaką ir ėmė galvoti apie Veliną. Ne, jis tik mano, kad yra kietas, mąstė. Tačiau nė velnio. Matau, kad jis yra palūžęs ir man reikia jį tik užjausti. Nors mūsų likimai panašūs, neleisiu jam šaipytis nei iš savęs pačio, nei iš manęs, nei iš kitų. Ir sau pačiai neleisiu iš kitų ir būtent iš jo šaipytis, nes matau, koks jis paliegęs yra... ir visgi tuo aš patenkinta. Aš esu stipraus vidaus, bet silpnos išorės. Išorėje parodau, kad man kažkas blogai, o viduje - džiaugiuosi? Bet taip elgtis nežmoniška ir savanaudiška, tai suprantu. Bibliotekoje maniau, kad tai kvaila ir nesąžininga. Bet... vieta keičia mąstymą. Ką žinia, gal nuodų ir vaistų pamokoje galvosiu dar kitaip?
Bet Kim ir Brigita... Lexi. Jos keistokos atrodo. Bet mes visos keistos. Tuo ir esame išskirtinės. Man tai patinka. Kažin kokia ten naujokė atėjo iš varno nago... reikės susipažinti. Turbūt mūsų ir taip išardytą ir pykčių sukaustytą grupelę papildys dar viena nekalta būtybė.
Visi mokytojai šaunūs, gal ir griežtoki. Kaip gaila, kad nemandagiai elgiausi su Magijos Istorijos mokytoja. Dabar ji manęs turbūt nebemėgsta... o kai dar buvo pilna problemų su drausme... nu ir prisidirbau per tuos septynerius metus.
Elenai patiko kalbėti įvairiausiomis temomis su savimi. Tai dažniausiai siejo burtus, nes ji, išvykusi iš prancūzijos, nebegalėjo ramiai ir apgalvotai mąstyti, kai kas jai tapo sunku ir neįmanoma, nesuprantama smegenims. Ji tapo daug jautresnė po tėvų mirties, bet ir vietomis nedraugiška ir žiauri. Ji kartkartėmis nemėgo draugių, bet po to jai jų labai trūkdavo ir ji jas be galo brangindavo. Aišku, kad jos Elenai užknisdavo, pasitaikydavo retai, nes ir mergina, ir jos draugės buvo ganėtinai draugiškos, kad išlaikytų gerus santykius.
Bet kas tada kaltas dėl Merės? O taip, Elena ir pati Merė. Ji susirado sau vaikiną, gan anksti. Tai sukėlė Elenai pavydą ir ji visais būdais stengėsi susigrąžinti draugę. Bet pavydą pakeitė liūdesys, o ypač kai draugę užtiko su Alfu dvare. Kai ji šaukė Merę, bet ji abejingai žiūrėjo pro langą... Jai rašė milijonus laiškų, į kurių nė vieną negavo atsako. Tai ir buvo priežastis - įsimylėjo...
Įsimylėjo? Ką reiškia šitas žodis? Manau, kad mano draugystei su Kim gresia tas pats. Gi jie pasidarė tokie artimi su Velinu. Ir visgi aš teisi. Tiek to, pamėginsiu kaip nors toliau išlaikyti draugyste, bet kokia kaina. Nes be draugų pasaulis - ne pasaulis...
Elenos galva nusviro ant peties ir ji pamažu užmerkė akis. Tylioje tamsoje girdėjosi pelėdų sparnų plakimas ir sugauto grobio cypimas. Grifė mėgdavo stebėti gamtą, o ypač naktį... tačiau ji taupė jėgas, kad pajėgtų susidoroti su vilkolakiu.
Atrodė, kad laikui einant, mėnulis visiškai apsiblausė ir pro tirštus debesis jo beveik nebuvo galima pamatyti. Elena kilstelėjo galvą, pažvelgė į dangų ir pliaukštelėjo liežuviu - ooo taip, tai ji laikė geru ženklu... Mat knygoj skaitė...
A koks skirtumas, ką aš skaičiau, pagalvojo Elena ir prunkštelėjo nuo tos minties. Nors tai nebuvo visiškai juokinga. Gal, jai... tupint žemame ąžuole...
-O ne, - pagalvojo mergina ir nusikeikė. Jai skubiai reikėjo rasti aukštesnį ąžuolą, mat šis buvo toks neaukštas, kad vilkolakis jį būtų laisvai pasiekęs. Grifė skubiai pasivertė gyvate ir nušliaužė nuo kamieno. Tvarkingai vinguriuodama, ji ''pričiuožė'' krūmą, kuriame buvo vilkolakis. Elenai pasidarė koktu, tad ji greitai nuvinguriavo toliau.
Toli toli, jos laukė dar viena kliūtis - gyvas vilkolakis. Jeigu jis moka atpažinti animagus? toptelėjo mintis, bet jos greitai atsisakė. Reikia tik greitai prašliaužti. Gyvatė ėmė greičiau šliaužti. Laimė, vilkolakis, sukruvintu snukiu, jos net nepastebėjo, tik pastatė ausis.
Mergina ilgai klajojusi po apylinkes, atvirto žmogumi. Labai tingėjo grįžti atgal savo daiktų, kai dar pakely vilkolakis tyko, tad juos išsišaukė burtų pagalbą.
Nepamiršo ir burtų knygos - tai buvo proga pasipraktikuoti ir išsirinkti medžioklei burtažodius, kurių prireiks.
-Lumos, - šnipštelėjo mergina ir lazdelės gale užsidegė silpna švieselė. - Kad vilkolakiai neateitų, - burbtelėjo ir atsirėmė į ąžuolo šaką. Buvo labai nepatogu, bet ką jau darysi... - Arresto momentum visada padeda, - šyptelėjo grifė ir įrašė burtažodį į lapuką. - Toliau... mm... Flagrantia... reikės ant savęs uždėti šitą burtą, kad jei ta baisybė prie manęs prisilies, nudegintų jai odą. - Elena greitai pervertė kitus puslapius. Įsirašė dar kelis burtažodžius. Jų turėtų pakakti... mergina sunkiai atsiduso ir susitvarkė apsiaustą, susirišo plaukus į kuodą, kad kovoje jie nesidraikytų į visas puses. Ką žinai, gal vilkolakis sumanus, patrauks už palaidų plaukų, tai bus ne ką... Susidėjo žiūronus ir knygas į negyvenamą drevę. Praktikos pakaks.
Peiliuką ir lazdelę užsikišo už apsiausto. Mintyse kūrė planus, kaip prisėlins prie vilkolakio ir jį užpuls su sidabriniais peiliais. Supjaustys auką į gabaliukus, paims nagus ir dantis - atsiminimui, sudegins visas liekanas lauže, kad daugiau vilkolakis nebegrįžtų į žemę. Niekada.
Kilmingomis mintimis palydėta, Elena iššoko iš ąžuolo. Išdidžiai atsistojo ir iškilmingai iškėlė peiliuką į viršų... tik staiga pasijuto kaip kvaiša ir jai pasidarė labai nejauku, jog stovi vidury miško, vienut vienutėlė, iš visų pusių apsupta medžių...
-Taip ir niekada nenugalėsiu to vilkolakio, - atsiduso ir vėl įsilipo į medį. Laukė vieno žmogaus - Velino. Nes jis ir tegalėjo ateiti čia... nors... tai buvo mažai tikėtina. Jam nesvarbu, jis ten ir liks su Lexi bibliotekoj... turės progą susipažinti...
-Velniaaaas, man taip baisu, - pagalvojo Elena ir sutrenkė ranka sau per kaktą. - Kokia aš kvaiša... kodėl aš kitiems nepasakiau, kad einu medžioti to suknisto vilkolakio? Ką žinau, ar čia dar gyva liksiu... gal galą iš baimės gausiu, gal vilkolakis sukapos, gal iš medžio iškrisiu. - mergina ėmė ''žliumbti'' iš savo kvailo poelgio. Gailėjosi, kad neperspėjo mokytojų...
Tik staiga medžiai sušlamėjo ir toli toli, suūkė pelėda.
-Kkkk...ass... tt..eee...tttteee...nn? - išlemeno Elena ir, negavusi atsako, susigūžė iš siaubo.
-
Tylėdamas ėjo miško paklotę. Lapai po jo kojomis traškėjo. Šakos lengvai siūbavo, o dangus buvo debesuotas, bet pro debesis matėsi pilnatis, ryški it saulė. Todėl miškas atrodė sidabriškas ir kraupus, bet tuo pačiu metu ir gražus. Bent jau Velinui toks oras patiko, pasivaikščiojimai po mišką per pilnatį. Laukiant vilkolakių kurie nori tave netyčia nužudyti. Kentaurų kurie gali tave pagrobti į miško gilumą. Vampyrų kurie išsiurbs kraują ir visiškai nepavojingų ir baikščių vienaragių. Pelėdos čia buvo patys nepavojingiausi paukščiai iš visų, o ir patogu, kad miškuose jų pilną, jeigu ištiktu mirtis galėtum pasiųsti priešmirtinį raštelį.
Kaip bebūtu vaikinas atėjo čia nemiegoti, o žudyti. Vis dėlto buvo apsirengęs labai gražiai. Juodi plėšyti džinsai, languoti tamsiai raudonį marškiniai, juodas kaklaraištis ir juodi sportbačiai. Ant abiejų kumščių buvo užsimovęs metalinius kastetus. Prie juodo odinio diržo buvo prikabintas pistoletas, kuriame buvo sidabrinės kulkos, peilis ilgio su lyg kardu, aplietas lydytu sidabru. Tai pat kai kuriuose kišenėse buvo česnako, o vienoje iš kišenių ir krištolinis buteliukas su šventintu vandeniu. O lazdelei vietos kaip ir nebeliko. Nes nemanė, kad burtai padės dvikovoje su vilkolakiu.
Netrukus vaikinas išgirdo vilkolakio kauksmą. Paskui jį atsiliepė kiti vilkai ir dar kiti, šiaip nelabai ėjo suprasti ar staugę vilkai ar ištisas vilkolakių būrys. Bet jie buvo gan toli, tad varnanagis net nesudrebėjo. Jeigu būtu buvę arti, šis iškart būtu griebęs peilį ir nepaleidęs jo iš rankos. Toliau ėjo mišku.
Beeidamas mokinys išgirdo šliaužimą. Gyvatės, o gal gyvačių? Kas čia žino, bet vaikinas greit pradėjo žvalgytis. Deja nepamatė gyvatės, turbūt šioji bus pasislėpusi po lapais.
- Pasirodyk, - ištarė šnypštūniškai Velinas.
Netrukus iš po lapų pasirodė dvi gyvačių galvos. Dviejų kobrų. Jos iškėlė savo galvas ir pažvelgė į vaikiną su priekaištu akyse, bet nors ir buvo nelabai patenkintos, vis vien nusilenkė savo jaunajam šeimininkui.
- Labas vakaras, - pasakė viena kobra.
- Atleiskite už nemandagumą, - ištarė kita.
Varnanagis nužvelgė gyvates. Nuodingas gyvates. Tikras gyvačių karalienes, o gal princeses? Pasisveikino su jomis ir paklausė:
- Kodėl mane sekate?
- Mūsų valdovas, nori gauti vilkolakį kurį jam žadėjote, - sušnypštė abi kobros vienu metu.
Vaikinas kone su panieka pažvelgė į gyvates.
- Aš kaip tik vilko ieškau, gal žinote kur galėčiau jį rasti? - paklausė jis gyvačių.
- Taip, bet rodos ne tu vienas jo ieškai, mes matėme animagę kuri čia tai pat bastosi, - ištarė gyvatės.
Nė kiek nenustebo išgirdęs tuos žodžius, iškart suprato apie ką jos kalbą. O gi apie Eleną. Matė kaip ji šiandien virė giralą atbaidanti vilkolakius, o dar ir animagė šioji buvo, tad Velinui nereikėjo labai daug galvoti kas tai galėtu būti. Kad kaip bebūtu keistą, jam visa tai pasirodė juokinga. Gi Dante jiems buvo pažadėjęs kitą pamoką vestis į medžioklę, o va, dabar jie medžioją savarankiškai. Medžios. Tiksliau. Vargšas mokytojas prarado pamokėlę, na bent jau lengvus namų darbus buvo uždavęs. Planą man paruošt. Viską ką ten rašė, tebuvo išsidirbinėjimas, nes burtų tikrai nenaudos. Jau žadėjo paskęsti savo mintyse kaip ir visada, bet gyvatės jam neleido to padaryti.
- Jūs man dar neatsakėte į klausimą, - priminė gyvatėms Velinas.
Abi kobros susižvelgė tarpusavyje.
- Eik paskui mus, - sušnypštė abi ir paniro po lapais. Pradėjo šliaužti.
O kas liko vaikinui? Jomis sekti. Neįsivaizdavo kaip joms padėkos už tai, nes šalia Elenos net nesiruošė kalbėt šnypštūniškai, nors... gal tą mergaitę jau suėdė vilkas, kas žino. Aišku geriau taip nebūtu. Nes Velinas nei jos pabučiavo dar, nei ką, o ir nepabaigė savo kalbos dėl šėtono. Turbūt niekada ir nebe pabaigs.
Jis ėjo ir ėjo paskui gyvates, į pačia miško gilumą. Mėnulį jau užtemdė debesys. Miškas skendėjo visiškoje tamsoje. O burtų lazdelės vaikinas neturėjo, dabar tegalėjo pasikliauti tik savo klausa, uosle ir kitais jutimais. Rega tai pat veikė, bet jis nematė taip gerai tamsoje kaip kiti nakties padarai. O tai buvo minusas. Gerokas minusas. O, kad dabar galėtu ištarti burtažodį lumos, kuris viską dar labiau pasunkintu, nes išžiebtų šviesą, o viskas tada atrodytu dar tamsiau negu yra dabar ir vilkolakis jį greičiau pamatytu. Tad vaikinas tą mintį numetė. Padarė išimtį, kad gerai padarė, kad paliko lazdelę bendrajam kambaryje, nors kiekvienas burtininkas turėtu ją nešiotis visada su savimi, bet Velinas nebuvo burtininkas, jis tebuvo žiobaras, kuo paprasčiausiais žmogus netyčia gavęs laišką iš hogvartso. Ir tetos išsiųstas ten mokytis. Vien todėl kad nukreiptu savo mintis kur kitur, ir kad negalvotu vien apie savižudybe. Tetos planas jau senai pavyko. Šiaip niekada nemanė vaikinas, kad merginos jį čia pamils, nes pradinėse klasėse visos iš jo tyčiojosi. O dabar... Dabar jį visos myli, visos nėra jam abejingos. Visas iš eilės gali bučiuoti, kiekvieną skaudinti, ir vis vien sugebės susirasti dar ir dar vieną. Turbūt varnanagis per daug gerai apie save mąstė, bet dėl to kaltos yra merginos kurios parodė jam dėmesio.
Sekdamas gyvates, išgirdo Elenos balsą. Jį kažką kalbėjo, nelabai girdėjo ką, bet vis vien atkreipė dėmesį. Stabtelėjo. Gyvatės nušliaužė tolyn, nepastebėjusios kad Velinas nebeseka jų. Vaikinas pradėjo eiti grifės balso link. Ėjo ir ėjo ir galiausiai priėjo.
Sumirksėjo akimis, jos buvo kiek pavargusios nuo nuolatinės tamsos, bet tamsa jį savotiškai ramino. Miškas buvo pasidaręs savotiškai tylus, ore jautėsi įtampą. Rodos galėjai tai užuosti.
Pažvelgė į susigūžusią mokinę ir šyptelėjo. Turbūt jis ją taip išgąsdino, turbūt kiekviena mergaitė išsigąstu šlamesio nežinia iš kur. Pasilenkė prie Elenos ir su pirštu palietė jos skruostą. Taip parodydamas, kad čia pasirodė žmogiška būtybė, o ne piktas vilkas iš raudonkepuraitės, kuris norėjo suėsti mergaitę su pyragėliais.
-
Kažkas stipriai sukrebždėjo krūmuose, o tai sukėlė nerimą. Elena pakėlė galvą ir įsiklausė. Aplink šlamėjo lapai, kažkur toli vėtra talžė medžių šakas. Mėnulis skaidriai spindėjo pro rūko debesis. Toli, ant didelio kalno sukaukė vilkas. Tarsi banga nuvilnijo skardus vilkų atsakas. Mergina dar kartą apsidairė ir pažvelgė apačion. Į ją žvelgė dvi poros akių. Gyvatės, aiktelėjo mergina. Nors ji nebijojo roplių, tačiau staigiai, lyg iš po krūmų išdygusios gyvatės ją išgąsdino. - Ką jūs čia veikiate? - šnipštūniškai paklausė. Viena kobra bakstelėjo snukučiu į neaprėpiamą tamsą. Elena bergždžiai stengėsi ką nors įžiūrėti. - Lumos, - sušnabždėjo burtažodį ir nukreipė lazdelę į tą pusę, kur stovėjo nepažįstamasis. Grifė jaudinosi dėl to, ką išvys.- Velinai! - šūktelėjo Elena ir iš tos nuostabos vos neiškrito iš medžio. Ką tu čia veiki? būtų paklaususi, bet atsakymas aiškus - jis atėjo tokiu pačiu tikslu kaip ir ji. - Lipk čionai, - pakvietė. Aišku, vos tik Velinas atėjo, jai bematant pasidarė drąsiau ir ji iššoko iš medžio. Išsitraukė peiliuką. Už nugaros matė skvarbius kobrų žvilgsnius. Jos, laukė, ką toliau darys Elena. O ši, atsisukus paprašė paieškoti vilkolakių. Gyvatėms šis sumanymas nepatiko arba tai kenkė jų orumui, bet pasidavusios Elenai, nušliaužė takeliu.
Mergina belaukdama svaidė peilius ir šakutes į minkštą senos liepos medieną.
-Netoliese, už kelių pėdų, yra vilkolakis. Nulipus nuo kalno, ėda kitas vilkolakis. - pranešė po kelių minučių atšliaužusi gyvatė. Elena iškart atsisuko. Ji sustojo ir pažiūrėjo ką Velinas pasakys. Nieko. Jokios reakcijos.
- Aš einu nugalabysiu tą vilkolakį, kur prie kalno, - pasakiau. - Kai baigsi, - ateik. Nežinia, ar dar liksim gyvi. - grifė pastvėrė lazdelę ir išbėgo, palikdama Veliną vieną.
******
Elena, tirtėdama iš baimės ir nekantrumo, nučiuožė nuo kalno papėdės. Sunkiai alsuodama ji pusiaukelėje sėkmingai nušoko į krūmus, nes toliau čiuožti buvo pavojinga. Mergina laikinai pasislėpė už krūmo, kad galėtų atgauti kvapą. Ji dar niekada taip baisiai nesijautė. Ta lemiama akimirka... grifė iššoko iš krūmų. Tačiau vilkolakis to net nepastebėjo. Tuo geriau. Elena tyliai sušnabždėjo burtažodį:
- Arresto... momentum, - iš lazdelės galo pasipylė daiktai, panašūs į dulkeles. Jos žaibišku greičiu apsupo ir nutūpė ant vilkolakio. Šis dar nieko nematė. Kol kas. Mergina artinosi prie priešo. Jis sustojo ir įsiklausė.
-Kvailys! - sušuko Elena ir šoko ant vilkolakio. Smeigė sidabrinį peilį į nugarą. Vilkolakis staigiai atšoko ir nusikratė merginą nuo nugaros. Ši išsitraukė buteliuką su šventintu vandeniu ir tėškė padarui į akis. Tokios staigios atakos jis nesitikėjo, tad apsivertė aukštielninkas ir susidaužė galvą į uolieną.
Grifė ėmė sunkiai gaudyti orą. Bijojo to, kad pavojingasis priešas gali atsigauti. Jis buvo apsvaigęs. Bet mergina buvo sumani, tad nulupusi česnaką, juo ištrynė vilkolakio kailį ir sukišo jam į burną. Grįžo į savo kampą ir pasivertusi gyvate, laukė savo mirties...
...Tik staiga kažkas ją ėmė traukti už galo. Elena greitai pasivertė žmogaus pavidalu ir ėmė bėgti. Vilkolakis ją vijosi. Jis buvo greitesnis, miklesnis ir vikresnis. Žinau, kad mirsiu... bet turiu rizikuoti. Gyvenimas ir yra rizika, ar ne? Rizikuoju visur, netgi jei renkuosi draugą. Elena sustojo. Jai trūko oro. Galva savaime ėmė svaigti, kojos pynėsi. Na tu ir kvaiša, manai, kad gali padaryti viską pati... tu valgai mėsą, o dabar pati tapai mėsa... galvok, besmegene. Juk tu tokia pagyrūnė nevėkšla? Gali tik tiek? Ko mokeisi per tuos metus? Ir nieko neišmokai? Nieko. Grifė atsitrenkė į medį ir parkrito. Kvėša, mirtis stovi už tavęs. Elena bejėgiškai pasuko galvą. Šalia stovėjo vilkolakis ir pergalingai švysčiojo uodega. Ko išmokai? Kartoju. Ko išmokai? Bėgiojai ir karsteisi po medžius, kaip beždžionė... Tik staiga ji prisiminė visą praeitį - kaip šokinėjo nuo vieno medžio prie kito, kaip su draugais iki nakties rengė bėgiojimo varžybas. Ir dabar ji norėjo tai patirti. Bet negalėjo. Ji tarsi prilipo prie žemės. Negalėjo pajudinti pirštų, kojų, galvos ir kaklo. PASISTENK. STENKIS. Ir jai pavyko. Gal dėl to, kad kažkas padėjo. Arba ji sapnavo. Bet pakilo nuo žemės, nusivalė kraują nuo kaktos ir pasiėmusi tris sidabrinius peilius, vieną po kito metė į vilkolakį. O atrodo, jis net nesureagavo...
Tuomet mergina pasileido bėgti. Per krūmus ir žoles, bėgo nepailsdama, nors sunkiai kraujavo, ranka buvo apibraižyta ir perkąsta, plaukai sulipę nuo kraujų. Ir ši kelionė tuo baigėsi. Grifė pribėgo skardį. Apačioje tekėjo srauni upė. Šok, vis tiek mirsi. Ir Elena visuomet klausė savo pasąmonės. Ji užsimerkė. Skruostu nuriedėjo ašara.
-Sudiev, bičiuliai, - sušuko ir šoko. O galėjo būti ir blogiau... nežinau, ką pasaulis būtų man dar iškrėtęs. O mirštame dėl savo pačių kvailumo. Esame per buki...
Srauni upė pasigavo Eleną ir nunešė į bangų talžomą krantą... kur buvo to paties vilkolakio buveinė. Kokia graži ta balta šviesa... aš nieko nematau... ir nenoriu matyti. Keliauju tolyn, viskas keičiasi. Nejaučiu savo kūno... mano siela iškeliauja? Niekada nenoriu nustoti... neeeee... neee... nenoriu grįžti... čia taip gera... NE... NE!
-NEEEEE! - Sušuko paskutinį kartą. - Nenoriu grįžti... - mergina atsimerkė. Buvo tamsu. Ta pati niūri atmosfera, skaudančios žaizdos. - Kodėl? - ji verkė, sūrios ašaros riedėjo skruostais. - Noriu mirti, nekenčiu jūsų visų - visų profesorių, viso Hogvartso, visų draugų, visos giminės, visos Prancūzijos, viso pasaulio! Ir tavęs, bjaurybe! - tas pats vilkolakis atėjo ir putodamasis artinosi prie grifės. Jis jos nebijojo. Jis mielai būtų ją suėdęs... bet ji atrodė tikrai neskaniai. - Tu, kvaily, valgyk, ėsk mane, noriu mirti, - pyko ji. - Plėšyk į gabaliukus... taip aš planavau su tavim padaryti, nagi, - ji šaukė ir šaukė iš visų jėgų. Pasimaišė man protas... gerai, kad manęs niekas nemato. Juk aš tokia durnė... ačiū Dievui mirsiu, ir negirdėsiu apkalbų... skriesiu ir skriesiu milijonus metų tuo šviesiu tuneliu... noriu mirti. Tai buvo jos mintys. Bet kažkas galvoje sakė švelnius žodžius: Nenorėk mirti... tavo visas gyvenimas dar tik prieš akis. Nugyvenk visą gyvenimą iki galo, tada pamatysi, kaip nenorėsi mirti... tau jis patiks.
-Iš kur žinai? - klausė ji savęs. - Gyvenime nieko nėra gero. Nėra nieko gero, kas neišeitų į bloga...
-Stok. Nebūk durna. Būsi durna, jei mirsi. Neleisk mirti ir nugyvenk savo gyvenimą, tik tada lygink jį su kitu, kuris laukia tavęs po mirties. Tu būsi skysta. Nužudyk vilkolakį, kaip tik begali... jei mirsi, iš tavęs šaipysis, tu tai žinai, o jei tu nugalabysi vilkolakį... tavimi didžiuosis.
-Tu teisi, - pagalvojo mergina ir atsikėlė. - Neturiu jėgų, kad įveikčiau savo priešą, bet galiu jį pergudrauti. - ji, kol vilkolakis nematė, slapčia pabėgo iš jo buveinės ir netoliese užkūrė didžiulį didžiulį laužą. Dūmai turėjo jį pritraukti.
*****
-
Nužvelgė Eleną. Jau žadėjo jai kažką parašyti, bet atsiminė, kad nepaėmė savo užrašų knygelės. O kalbėti su mergina... Hm... Jis net neketino. Bet turbūt jeigu ir būtu ketinęs su ja kalbėtis, tai nebūtu spėjęs, nes šioji pradėjo kalbėtis su gyvatėmis. Na va, Velinas sužinojo dar vieną josios paslaptį, grifė turbūt nebeturi paslapčių. Kaip gaila, nebe nustebins niekuo ji vaikino. Šyptelėjo. Begalvodamas, net nepastebėjo kaip Elena išėjo, net negirdėjo jos paskutinių žodžių.
Varnanagis pakraipė savo galvą, atsikratydamas visų minčių. Akimis bandė ieškoti gyvačių bet jų nebuvo. Dabar Velinas buvo visiškai vienas miške. Vienas? Cha. Žinoma, jis nebuvo vienas, nes aplink bastėsi vilkolakiai ir kentaurai. Jis jų nematė, ir nenorėjo matyti, nei arklio, anei vilko, bet noras žudyti vertė jį ieškoti vilkolakio. Kurį galėtų užmušti.
Šio noro vedamas, varnanagis pradėjo eiti mišku. Lapai traškėjo po jo kojomis, jie sukėlė garsą. Erzinantį garsą, kuris turbūt labai nervino nakties padarus. O dar tas noras dainuoti. Uhhh... Gerai kad šiandien Velinas sugebės sulaikyti bent šį savo norą, nes ir vėl pradėtų dainuoti apie Londono tiltą, kuris visiems ir taip senai įgriso. Kaip bebūtu jis sau pamelavo, kad sugebės suvaldyti savąjį norą, nes oh, be dainos eiti tyliame miške yra visiškai neįdomu. Kaip bebūtu šį kartą jis dainavo ne apie Londono tiltą.
- In the deep forest of grief, the cicadas cry..., - pradėjo dainuoti. - That day was a very sunny day, but I breathed in a cold wind. Time, in just a tiny instant, stopped its needle, one-way, that cannot return twice. A lost child looks for a bright place. People who change and people who desire so. Let me pass, and you come here...
Eidamas dainavo šią dainą, bet girdėjo Velinas ne tik savo balsą, girdėjo ir miško garsus. Kovos garsus, vilkų staugimą, kanopų dundėjimą, pelėdų ūkavimą. Į visą tai vaikinas nekreipė dėmesio, bent jau apsimetė nekreipęs. Tęsė dainą.
- Someone cried; where is that sound? Please try peeking quietly, quietly. Good night, good children sleep and the awake children project hands. Is the pale moonlight from one tree? If you hear a lullaby on this path. Then the festival will start and the flames will vanish again; in the deep forest of grief, the cicadas cry...
Vos išdainavo ,,Someone cried; where is that sound?'' pasigirdo klyksmas. Vaikinas nesutramdė savo pašaipios šypsenos, rodos miškas žino ką Velinas dainuoja. Na ką tęs dainą, nors ir puikiai žinojo, kad artėja prie vilkolakio. Tai rodė požymiai, visur buvo daug kraujo lašų, kuo toliau eidavo, tuo kraujo buvo daugiau.
- Fearing those who are kind, and them giving screams. I wanted to cut away my hair and I closed my eyes. one-way, that cannot return twice. A lost child looks for a bright place. Whose name does your eyes that dye red call for? Let me pass; it'll be fun.
Dar net nebaigė dainos. Bet jau pamatė vilką. Ėdantį vilkolakį. Jis ėdė kentauriuką. Mažą kentauriuką. Vaizdas buvo bjaurus, bet tas vaizdas labai patiko Velinui. Jis išsišiepė. Vaikino ranka jau siekė pistoletą bet... Padaras jį išgirdo, jis lėtai, lėtai pasuko savo galvą varnanagio pusėn ir išiepė iltis. Nuo jų lašėjo seilės, tas vilkas buvo pasiutęs. Ilgai padarėlis nedvejojo šoko ant vaikino. Na o Velinas šoko į šoną ir pačiupęs savo pistoletą šovė į vilkolakį. Deja, netaikliai. Ta kulka tik pro ausį tepraskriejo, o žalos visai nepadarė. Vilkolakis nesutriko, kad auka pabėgo, net nepabėgo, o tiesiog į šoną pasitraukė. Turbūt vilkas būtu nusijuokęs, bet to deja, padaryti negalėjo, nes vilkai juoktis visai nemoka. Padaras susiradęs akimis Veliną ir vėl šoko ant jo. Užsimojo leteną ir jau norėjo jam trenkti... Bet vaikinas šovė į tą leteną. Vilkolakis sustūgo iš skausmo ir paėjo kelis žingsnius atgal. Iš letenos pradėjo smarkiai tekėti kraujas, o tuo krauju ir vaikinuką aptaškė. O taip, kraujas, nors ir nebuvo vampyru varnanagis, bet tas kraujas... Ah~ Jį tiesiog užvedė. Nusikvatojo pilnas laimės ir apvertęs pistoletą tarp pirštų tiksliai nusitaikė į vilką ir šovė į jį. Deja, vilkas paskutinę akimirką pasitraukė ir kulka tik pro jo kailį prašovė. O padarą tai suerzino, oi kaip suerzino. Jis suurzgė, tai nežadėjo nieko gero. Vilkolakis apsisukęs, atsistojo ant keturių kojų. Tiesa, priekinės kojos tik nagais telietė žemę ir ją braižė. Jo akys buvo raudonos it kraujas, o seilės dar labiau tekėjo, visai kaip ir letenos kraujas.
Kažkodėl Velino galvoje suskambo daina ,, Give Me Everything ''. Kažkodėl tai pašaliniam žiūrovui būtu atrodę baisiai juokinga, o gal visai ne? Kas čia žino, vis gi niekas negirdėjo vaikino minčių, na nebent tie... Kur skaityti mintis moka. Bet dabar tokių čia nebuvo, o vilkas tikrai minčių skaityti nemoka, tad koks skirtumas.
Vilkolakis pradėjo lėkti tiesei į bernioką, o tasai. Spėkit ką padarė? Apsisuko šokio žingsneliu dainuodamas:
- Excuse me
But I might drink a little bit more than I should tonight
And I might take you home with me if I could tonight
And I think you should let me cause I look good tonight
And we might not get tomorrow, - dainavo Velinas.
O taip jis tuoj pradės šokti, tiksliau jau šoką. Ritmingai apsuko ginklą savo rankose ir vėl nusitaikė į vilką. Deja, kai paspaudė gaiduką, pasirodo šovinių... Nebebuvo. Akimirksniu numetė pistoletą ir pačiupo savo peilį. Pirmyn į savižudybę. O taip, jis nusižudys, mirs dainuodamas. Flirtuodamas su vilkolakiu. Nuo tokių minčių varnanagis nusikvatojo. Taip, kraujas jį privesdavo prie beprotybės.
- Tonight I will love love you tonight
Give me everything tonight
For all we know we might not get tomorrow
Let's do it tonight
I will love love you tonight
Give me everything tonight
For all we know we might not get tomorrow
Let's do it tonight
Let's do it tonight, - lėkdamas į mirtį dainavo.
Vilkolakis jį pasitiko su atviromis letenomis, kaip tik paruoštoms ,,mielam'' ,,apsikabinimui''. Vaikinas laikydamas rankoje peilį, su kita ranka išsitraukė iš kišenės krištolinį buteliuką su šventintu vandeniu ir su nykščiu jį atidarė. Kai jau buvo beveik vilko glėbį, sviedė buteliuką jam į akis, šis išlaistė visą vandenį tiesei padarui į akis. Vanduo akimirksniu apakino vilkolakį, šis sustūgo ant viso miško ir panikuodamas švaistėsi su letenomis, netyčia vilkas perėžė Velinui nugarą. Vaikinas pajuto kaip ir menką įbrėžimą, dar kraujo nematė, tad ir nesuprato ar tai rimta ar ne, nes jautė tik menką dilgčiojimą. Tai varnanagį suerzino, jau žadėjo persmeigti vilką per jo nugarą, bet tai logiškai neįmanomą. Tad ir nedarė to.
Belakstydamas padaras į visas puses, galiausiai atsitrenkė į medį ir apsvaigo. Pargriuvo ant žemės
Velino galvoje iškart sužibo planas, pripuolė prie padarėlio ir užšokęs ant jo, net nedvejodamas smeigė jam į nasrus peilį. Nes nasrai buvo pražioti žinoma. Tai buvo varnanagio klaida... Viena iš ilčių pažeidė jo odą, bet... Ginklas akimirksniu pribaigė vilką, nes po velnių, kas išgyventu su milžiniška skyle gerklėje? Niekas. Cha. Kai tikslas buvo pasiektas, bereikėjo tik ištraukti ranką iš nasrų. O tai nebuvo lengvą. Reikėjo tai daryti atsargiai ir lėtai, nes vienas dantukas jau ir taip sužeidė ranką... O traukiant iš jų ranką, dar keli dantukai pažeidė odą. Bet... Kraujo nebuvo daug, o tikimybė, kad Velinas pavirs vilku per kitą pilnatį buvo milžinišką. Velnias. Vaikinas apie tai nebuvo pagalvojęs. Nuo tos minties jis sudrebėjo, visas linksmumas išgaravo. Atsitraukė nuo padaro lavono ir atsirėmė į medį. Tik atsirėmęs į medį, pajuto, kad jam skauda. O dar kraujas... Jo rankoje ir... Nugaroje... Viskas kraujavo. Medžio žievė buvo kruvina, nuo žmogaus kraujo. O ir pats tas žmogėnas buvo kruvinas. Raudoni marškiniai buvo perplėšti, o nugarą vagos bjaurus, gilus randas. Vaikinas užsimerkė ir atsisėdo ant žemės, alsavo iš skausmo. Labai skaudėjo. Nežmoniškai. Tai ja kėlė šiokia tokią laimę, gerą jausmą. Norėjo sau sukelti dar didesnį skausmą, bet negalėjo. Tas skausmas jau ir taip jį svaigino...
-
Vakare skaisčiai liepsnojo laužas. Kibirkščių spiečiai pakilo į tamsią padangę. Smagu buvo prie degančio laužo šildytis ir klausytis dainos...
...Pala... Elena nereginčiomis akimis pasuko galvą ir bergždžiai stengėsi ką pamatyti - visus miškus ir medžius, uolas ir kalnus apgaubė tamsa. Velniop. Ir TA atėjo. Ji iš kuprinės išsitraukė kremą ir vaistinėlę. Drabužiai vis dar buvo šlapi, bet baigė išdžiūti; į nagus buvo prilindę purvo, sportbačiai dvokė mėšlu ir baigė suplyšti; paakiai buvo pamėlę, kūnas buvo sužeistas ir lyg... sumaitotas. Mergina atsliūkino prie savo numirėlių draugelių ir juos kiek išgąsdindama savo pasibaisėtina išvaizda, silpnu balsu sukriokė:
-Ej, žmonės, turit sumušti... o vargeli, - ji taip ir nebaigė savo minties, išsižiojo pamačiusi Veliną - kas tiesa, tas tiesa. Jam nebuvo geriau, oj ne.
Grifė mintyse plūdo save, kad nepasiėmė jokio užkandžio, tik kvailus zefyrus - ji tikėjosi, jog medžioklė bus ant tiek sėkminga, kad ją pabaigus, sėdės su draugais prie laužo ir pasakos istoriją, kepindama zefyrus, kaip ji nugalėjo vilkolakį. Bet dabar vilkolakis savo draugams pasakos kaip jis mane nugalėjo. Mergina sunkiai atsiduso ir ištraukė skanėstą. Pasisotinimui.
-Žmogeliai, varom pavalgyt, - tarė ji ir susvirduliavo. Kraujas iš žaizdos ėmė plūsti vis daugiau. Elenai svaigo galva, drebėjo kojos ir jautė, kaip ji krenta. Lėtai, bet krenta... ant žemės. Jos galva atsimušė į medžio kamieną ir ji, nustebusi, kad nebegali savęs kontroliuoti, išpūtusi akis pažvelgė į tamsą, paskui į Kim.
Mergina užsimerkė. Dabar ji norėjo išvysti viziją, kas kartais pavykdavo. Matė save gulint didžiuliame šviesiame lauke, auštant. Žolių stiebai maloniai kuteno jos plaukus, vėjas ją gaivino nuo baisaus karščio, kuri jį patyrė. Elenai trūko oro, jai buvo karšta - nesilpnas vėjelis buvo vienintelė jos pagalba. Galvą ėmė nestiprus svaigulys, nosį kuteno švelnūs kvapai. Jos akys užsimerkė ir staiga pasijuto beesanti šviesioj patalpoj, kur dvelkė nemalonus vaistų kvapas. Elena sukosėjo. Ji ėmė garsiai kvėpuoti. Pamatė begulinti tame pačiame susmirdusiame miške. Prakeikimas. Grifė atsistojo ant kojų - jautėsi vos vos geriau. Lėtai žengė žingsnį, paskiau kitą. Ji stengėsi pasiekti laužavietę......Elena susmuko ant rąsto. Apgraibomis susirado pagaliuką, ant kurio pamovė kelis zefyrus. Pusė pakelio suėdė pati, bet pusę paliko Velinui.-Ai Kim nereikia, juk ji vis tiek neišalkusi, - pamanė bet sąžinė ją nugalėjo ir ji taip pat paliko ir švilpei.Grifė atsigulė ant pilvo ir ramstydamasi alkūnėmis nuropojo link jūros. Ją pasiekus, atsitiesė ir nusiplovė veidą bei kojas, nepamiršo ir mėšlu dvokiančių sportbačiu. Juos paėmė į rankas, bejėgiškai atsistojo ir labai lėtai basomis nupėdino prie ''stovyklos''. Tylėdama susmuko prie laužo ir eilinį kartą ėmė džiovintis. Alkio nebejautė, bet jėgų vis dar neatgavo, vien dėl to, kad ją traukė miegas. Mergina tyliai atsistojo, jos kojos sudrebėjo. Bet ji atkakliai stengėsi greitu žingsniu nueiti prie Velin. Numetė durklą į šalį, paėmė Varnanagį už peties ir ėmė tempti prie ugnies...
... po gero pusvalandžio, jau visi draugai sėdėjo prie laužavietės. Elena tylėjo ir netarė nė žodžio. Ji kremu išsitepė visą veidą ir kojas, iš vaistinėlės ištraukė vandenilio peroksido ir užpylė po lašą ant kiekvienos žaizdos. Kūną persmelkė baisus skausmas, skaudėjo taip, lyg būtų skaudžiai nusideginusi. Ji sušnypštė iš skausmo, bet atkakliai laukė, kol skausmas aprims. Bintu apsivyniojo sau ranką. Sportbačiai jau beveik ''iškepė''. Nors jie buvo dar labai šlapi, juos vis tiek apsimovė. Susišukavo plaukus ir juos surišo guma. Tyliai stebėjo Veliną - negalėjo niekaip padėti. Bet jo ištikimoji Kim galėjo.
-Būk gera, - tarė jai, - Atnešk kibirą vandens, - paprašė. Jos galva nusviro ant pečių, kojos išsitiesė ir ji užsnūdo.
-
Laukė. Vis kažko laukė. Gal kad vilkolakis prisikeltų iš numirusiųjų ir jį visiškai pribaigtu? Žinoma ne. Velinas neketino mirti dar nekaltas. Cha, taip jis vis dar toks. Dar neišmėgino nė vienos mergaitės lovoje ir ne tik. Tad todėl šiandien vaikinukas nemirs. Bet ką tada varnanagis sugebės daryti? Kraujas iš jo nugaros tekėti nenustojo, teką kiek lėčiau dėl medžio žievės... Jeigu taip ir toliau ta miela žievė tuoj taps raudona, o tai reikštu kad Velino visas kraujas ištekėjo tiesiog ant žemės. Nuostabi trąša. Tiesiog nuostabi.
Per tą laiką kol mokinys svarstė apie savo gyvenimą keletas kobrų surado vaikino pistoletą ir vieną iš jų jį prarijo. Kita kobra nušliaužė prie vilkolakio ir prarijo peilį. Netrukus abi gyvatės dingo, turbūt pakviesti to milžino. Taip ir buvo, netrukus atšliaužė didysis gyvatukas. Šis lėtai pradėjo doroti vilkolakį, galiausiai (po mielų 10min) jį visiškai sutalpino į savo skrandį. Susirangė čia pat ir užmigo, kitos dvi kobros buvo dingusios.
Vos suėdus gyvatinui varnanagio sumedžiota vilką, atėjo Eun Ae. Kaip ir tikėjosi mergaitė buvo labai išsigandusi ir iškart susigraudino pamačius Veliną tokios būklės.
,,Padėk man'' - tik judindamas lūpas pasakė, na kitaip tariant be garso, kaip visada.
Net nespėjęs deramai paprašyt švilpės pagalvos, atėjo grifė. Šioji buvo kruvina, rodos gavo į kaulus beveik tai pat kaip ir jis pats. Teks Velinui čia mirti... Nei viena mergaičiukė nesugebės jam padėti... Žinoma galėtu jis pasakyti instrukcija kaip stabdyti kraujavimą ir kitką, bet geriausiai būtu, kad visi trys nueitu pas hilerį ir būtu paguldyti.
Taigi vaikinas pajuto kad Eleną pradėjo jį tempti it maišą link laužo. Tuo tarpu jo kūną raižė pasakiški skausmai. Sudejavo iš skausmo, bet... Tuo tarpu Velino veidę buvo pasirodžiusi šypsenėlė. Velkamas žiūrėjo į merginą...
Po pusvalandžio jis jau kaip maišas gulėjo prie laužo. Stebėjo kaip grifė apsiriša savo žaizdas, o Veliną rodos pamiršo... Nepatenkintas kaukštelėjo dantimis. O tas kaukštelėjimas girdėjosi, nes miške buvo tylu. Jį mergaitės kiek erzinti buvo pradėjusios, elgiasi su juo kaip su šiukšlę.
-
Dante kiekvieną vakarą išeidavo patikrinti mokyklos teritorijos. Įprotis. Pavojaus jau seniai nebuvo, tačiau vis dėlto ramiau, kai pats įsitikini, jog visi saugūs ir niekas iš už horizonto neateina. Šiandien artinosi tik tiršti debesys, pranašaujantys šiltesnę naktį ir greičiausiai sniegą. Jo ir taip buvo su kaupu, šiugždėjo po sunkiais batais, išryškino tamsią figūrą su gobtuvu ant galvos einančią per atvirą lauką. Sustojęs Dante įsiklausė, tačiau be vėjo visur buvo tylu. Apsidairęs nužygiavo prie miško. Dažnai naktį ten ima virti gyvybė ir nors vyriškis nepriklausė jai, jis vis tiek užmesdavo akį į Uždraustąją zoną. Per daug nesitikėdamas lėtai artinosi baltam garui virstant pro burną, kai netikėtai sukirbėjo uoslė. Per daug į tai nesigilindamas Dante tęsė kelionę, tačiau kvapas aštrėjo. Jis tikrai sklido iš miško. Kraujo kvapas Jo buvo daug. Ir tai nebūtų nieko keisto, naktį visi plėšrūnai išeina medžioti, jei kraujas būtų buvęs ne žmogaus. Giliai įtraukęs to aromato Dante pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į tamsą už medžių. Tai ne profesorius. Joks proto turintis burtininkas sutemus neitų į mišką. Vadinasi mokinys. Tai buvo labai labai negerai. Pagreitinęs žingsnį Arcari iškart nėrė tarp medžių tiesiu taikymu į tą vietą, kurioje buvo kažkas sužeistas. Reikėjo tikėtis, kad tik sužeistas. Viskas aplink išnyko, medžiai susiliejo su aplinka, sniegas virto tik tvirtu pagrindu po kojomis, rodos pačios šakos ir šaknys iš kelio traukėsi. Viskas, ką Dante matė, tai kraujas, ryškesnis su kiekvienu žingsniu. Širdis ėmė plakti greičiau. Jei jis neras pirmas, pagal kvapą ateis kiti žvėrys. Nebuvo laiko galvoti keiksmų ir bausmių tiems, kas turėjo tiek "drąsos" čia ateiti. Staiga viskas grįžo į savo vietas, tamsa įgavo šešėlius, formas ir vyras vėl atsidūrė miške. Sustingęs, kur stovėjo, nuleido galvą į žemę ir atsitūpė. Įžiūrėti buvo sunku, bet prisilietęs pirštais iškart suvilgė juos dar nespėjusiame užšalti skystyje. Dante aiškiai užuodė būtent šią vietą, tačiau kur jie? Susikaupęs pažvelgė per tamsą ir pastebėjo laužo skleidžiamą šviesą. Išsitiesęs pajudėjo jo link ir po truputį ėmė ryškėti ir žmogiškai akiai matomi ugnies liežuviai. Apšviestoje aikštelėje buvo net trys mokiniai. Vienas sunkiai sužeistas. Antras taip pat patyręs sužeidimų. Trečias sveikas. Ir visa laimė. Kiek tai galėjo būti laimingas vakaras atsidūrus tokioje situacijoje. Metras po metro, žingsnis po žingsnio ir Dantę nuo vaikų skyrė tik keli medžiai. Iš tokio atstumo jis akimirksniu visus atpažino ir dabar leido sau nusikeikti. Nekalbusis vaikinas kraujavo ir jei jis jau paliko tokią balą ten, kas žino, kiek jam liko laiko, kol praras sąmonę ir neteks gyvybės. Oficialiems prisistatymas laiko nebuvo. Žengęs paskutinius žingsnius pasirodė laužo šviesoje ir užmezgęs trumpą akių kontaktą su merginomis, kad šios nepersigąstų, priėjo prie Velino. Atsiklaupęs perėmė jo kūną ir pakėlė. Rankos iškart susikruvino. Akivaizdžiai jo nugara buvo sudraskyta.
- Atpažįsti mane? - kontrolinis klausimas, kol Dante tikrino pulsą ir vaikino akių vyzdžius. Iki pilies jo nenuneš. - Nežiūrėk, - liepė panelei Eun Ae ir pasisuko į vaikiną. - Pasakos virsta realybe, - sušnabždėjo pasikeldamas savo riešą prie burnos ir suleisdamas į jį dantis. Akimirkai mėlynos Dantės akys tarsi įgavo spindesio, bet tai galėjo būti ir šešėlių žaismas nuo laužo. Kai nuo riešo ėmė tekėti kraujas, Marcusas prispaudė jį prie Velino burnos. - Gerk. Ir nesimuistyk. Žaizdos rimtos, prireiks nemažai, - tvirtai suspaudė mokinį, jei šis nuspręstų nepaklausyti.
Greitai gyjantis vyro kūnas sutvarkė įkandimą rodos akimirksniu, bet to turėjo pakakti. Bent jau kad sustabdytų vaikino kraujavimą. Atsargiai jį paguldęs leido organizmui dabar tvarkytis pačiam, o Dante atsistojo. Be varnanagio sužeista buvo ir grifė, bet ji buvo nusiteikusi šaltakraujiškai. Jeigu sugeba zefyrus kepti, tai iki pilies nueis.
- Gesink. Grįžtat į pilį. Tuojau pat, - pervėrė ją skvarbiu žvilgsniu. Kaip kažkas gali taip atsainiai žiūrėti į kolegos gyvybę?
Dar buvo Eun Ae, visa apsiašarojus ir pasimetusi, bet ji visada tokia atrodė. Pasimetusi.
- Kim? Nebeverk. Stokis. Peršalsi dar. Grįžtam į pilį. Viskas jau pasibaigė, - nutaisė kaip įmanoma švelnesnį toną.
Na ir naktelė. Vis dėlto gerai, kad jis apeina teritoriją. Šitiems vaikams apskritai grandinę ant kojos reikėtų uždėti, bet barniai po to, kai visi bus saugioje ir šiltoje pilyje.
-
Ant Velino veido krito Eun Ae ašaros. Jis tegalėjo tik į ją težiūrėti, žiūrėjai jai į akis, lyg į vieną tašką. Kažką be garso sakė, bet suprasti nebuvo įmanoma. Jautė kaip šiltas kraujas bėgą jam iš žaizdų, bet vaikinas dar nemirė dar ne. Tai buvo grynų gryniausias stebuklas. Jeigu būtų buvęs vienas jau senų seniausiai būtų tapęs lavonų. Turbūt gyvatė tikrai nebūtu atsisakiusi paragauti žmogaus mėsos.
Nežinia kiek taip laiko praėjo, bet Velinas pajuto kad jį paėmė iš Eun Ae rankų kitas žmogus. Pažvelgė į jo veidą ir išgirdo klausimą. Beveik negirdėjo per spengimą ausyse, bet vis vien linktelėjo, ką daugiau bedarysi. Tylėdamas tvėrė visą jo apžiūrą, galiausiai pajuto kraują burnoje. Nesavo, bet Dante. Nustebo. Akyse matėsi nuostabą.
,,Vampyras.... Niekada nebūčiau pagalvojęs'' - pamanė ir pradėjo gerti kraują. Skonis buvo bjaurus, bet jam nieko kito neliko daryti, tik gerti, netrukus tai tapo visai pakenčiamą.
Kai atsidūrė ant šaltos žemės, jis pradėjo gyti. Mažos žaizdos užgijo greitai, bet didžiosioms žaizdoms reikėjo keleto minučių. Velinas buvo sukandęs dantis, nei skaudėjo nei ką, bet jam taip niežėjo, kad neištvers nepasikasęs nugaros. Mokinys prisibijojo prie nugaros kišti nagus, nes kas žino, gal dar atsivers žaizda. Dar taip pagulėjęs keletą minučių, pasuko galvą į Dantę ir mergaites. Tada pakėlė ranką. Tada ir kita. Įsitikino kad jėgos grįžo. Na bent eiti galės. Atsisėdo ant žemės o paskiau ir atsistojo. Priėjo prie jų ir pasirąžė.
- Tai dabar tapsiu vampyru? - tyliai paklausė mokytojo. Varnanagio akys žibėjo iš laimės, bet turbūt teks nusivilti.
-
Vaikis atsigavo. Greičiau, nei Dante būtų pagalvojęs, bet turbūt tai labai priklausė ir nuo pačio žmogaus. Tai buvo gera žinia. Visi stovintys ant kojų galės grįžti. Ir šiaip reikėjo judėti dabar pat, tik niekas rodos taip neskubėjo. Apsidairęs Dante įsitikino, kad aplink nieko nėra, ir truputį atsipalaidavo. Galbūt vaikams toks tempas truputį per greitas. Kelios minutės nieko nepakeis, o ir profesorius galės pasirūpinti iškilus kokiam pavojui. Tačiau grifę reikėjo apžiūrėti atidžiau. Jog pati susibintavo dar nereiškė, kad nepakliuvo kokia infekcija. Apkritai, kas čia nutiko? Prieš jam spėjant paklausti, priėjo Velinas. Dante nustebęs nužvelgė visiškai sveikai atrodantį vaikį. Nesitikėjo, kad jis jausis taip gerai.
- Ne, vampyru tu nevirsi. Niekad negelbėčiau žmogaus gyvybės versdamas jį vampyru.
Atrodė, kad vaikis norėjo išgirsti teigiamą atsakymą, bet Dante čia ne vampyrų gretų platinti atėjo.
- Kas nutiko? Kodėl jūs čia? Kodėl tu buvai ant mirties slenksčio, o ji , - parodė į grifę, - tau nepadėjo? Kelintam tu kurse? Atrodai ketveriais metais vyresnė už juos ir neprižiūri?
Kad jie jau turėjo ramybės minutėlę, Dante galėjo ja pasinaudoti, kad išgirstų atsakymus į rūpimus klausimus. Jis taip lengvai viso to pro pirštus nepraleis. Jis niekad nėra atskleidęs savo tapatybės mokyklos ribose, o štai pirmieji sužino trys mokiniai? Kur pasaulis ritasi? Per šituos vaikus tikrai į bedugnę...
-
Išgirdus atsakymą iškart visa laimė dingo. Atsirėmė medį, bet netrukus nuo jo atšoko, nes atsiminė nugarą. Kurios negalėjo liesti, bent jau taip galvojo. Užsinorėjo pažiūrėt į savo kūną ten turbūt dabar yra daug randų. Nusiplėšė marškinius kurie ir taip laikėsi ant kelių siūlių. Patikrino savo kišenes. Veidrodžio nėra. Velnias. Bent jau užrašų knygelė su tušinuku liko. Bet tokioje naktyje vargu ar mokytojas ką išžiūrės, bet va. Atsiminė, gi tasai vampyras, o tie ir naktyje mato kaip katės.
Išgirdo mokytojo klausimus ir užvertė akis į dangų. Faktas, kad tasai buvo jiems pažadėjęs medžioklę, bet aišku, Dante tai pamiršo. Tad Velinas jam tai primins.
,,Jūs mums žadėjot medžioklę, susiradom daiktus, bet medžioklės nebuvo, tad nusprendėm patys pasipjauti su vilkais. Mano vilkas lavonas dabar.'' - meluoti neketino, abejojo ar jo melu patikėtu vyras. Toliau rašė. ,,Elena yra VII, o aš V, švilpė I o gal II nežinau. Grifai nėra tokie draugiški paukščiai kaip atrodo.'' - pabaigė ir išplėšė lapelį ir padavė Dante.
Pažvelgė į Eun Ae. Paskui į Eleną. Na jos nekalbėjo, vadinasi jam teks vienam pačiam kalbėti su savo gelbėtoju. Nusivalė kraujo likučius nuo lūpų, taigi tik dabar teatsiminė. Paskui ir veidą nusivalė, vis gi žaizdos užgijo, bet kraujas liko.
-
Kol laukė, kad jam kas nors atsakytų, pastebėjo, kaip vaikinas plešia nuo savęs rūbus.
- Idiotas? Vidurys žiemos, - iškošė pro dantis ir nusiėmęs apsiaustą pridengė jo nuogus pečius. Vaikinas buvo tvirtai sudėtas, tačiau tai nereiškė, kad atlaikys orą, net jeigu jie šalia laužo. Pats Dante stovėdamas tik su marškiniais ir švarku galėjo atlaikyti bet kokią temperatūrą. Nepasakysi, kad minusinė temperatūra nekandžiojo, tačiau tai buvo vienas juokas. Ne tokius kandžiojimus jam reikėjo iškęsti savu laiku...
- Jei tave domina tavo žaizdos, tai jokių žymių neliks. Nė įbrėžimo.
Ko daugiau vaikis būtų nusirenginėjęs? Nebent labai nori pasirodyti priešais merginas, tačiau šiuo metu tai buvo labai kvaila. Kaip ir bandymas pamatyti savo nugarą. "Dievaži, šia vaikai kvaili.." atsiduso ir paėmė į rankas popierėlį, ant kurio dailia rašysena buvo paaiškinta situacija.
- Pirmiau šnekėjai, dabar jau ne? - skeptiškai pažvelgė į Veliną, bet teikėsi perskaityti, ką jis parašė. Vis geriau, nei nieko.
Neleidęs jokiai emocijai prasiskverbti pro veidą, permetė akimis raštelį ir jį sulankstęs įsidėjo į kišenę.
- Jeigu pasakiau, kad eisime medžioti, vadinasi eisime. Daugiskaita. Jauti skirtumą? Reiškia, kad ir aš turiu būti. Jeigu jums taip knieti ne pamokų metu eiti nuotykių ieškoti, tai nereiškia, kad profesorių reikia išbraukti iš sąrašo. Tau tik per plauką pasisekė. Per labai ploną ir trumpą plauką. Net jeigu būtų atėjęs kitas profesorius, tu būtum nukraujavęs ir miręs pakeliui į pilį. Jei taip knieti patekti į kitą pusę, kitą kartą ateik pas mane. Bent jau vakarienę turėsiu.
Dante aišku dėl paskutinio pajuokavo. Jis niekad negėrė kraujo iš venos ir juo labiau nežudė žmonių, tačiau jame taip kunkuliavo pyktis, kad leptelėjo, ką jau leptelėjo...
-
Idiotas. Turbūt Velinas tokiu ir buvo nors priklauso varno nagui, aišku vaikinas dėl to žodžio supyko. Įsisupo į apsiaustą ir nepatenkintas kaukštelėjo dantimis. Elgiasi su juo kaip su mažu vaiku. Bent jau pasakė kad žaizdų ir randų neliks, tai mokinį kiek nudžiugino. Nes kelis randus jau ir taip turėjo, o jeigu dar įgautų, tai merginos į jį nė skersos nežiūrėtų.
,,Kalbu tik tada kai lapelių neturiu'' - bruktelėjo, bet netrukus užbraukė tai. Nes atsiminė, kad kalba ir tada kai reikia ilgus pasakojimus pasakoti, kaip antai per halloween vakarėlį. Tada kalbėjo, visą vakarėlį tai darė, atskleidė savo paslaptį kurią Elena jau ir taip buvo visiems išplepėjus. Bent jau liko dar viena paslaptis dėl gyvačių. Taip. Tos paslapties niekas nežino. Cha.
Išgirdęs mokytojo priekaištus, pavartė akimis, būtent tai jį nervindavo - visokiausi pamokslai ir pataisymai. Ir išviso kai jie paskutinį kartą ėjo lauk iš miško pargriovė tą profesorių, o tasai atrodė labai užsiėmęs. Tai čia priežastis kodėl jo ir nepaėmė.
,,Jūs buvote pasimatyme, todėl ir nedavėme kvietimo'' - parašė ir vyptelėjo, įteikė lapelį.
-
Vaikinas vėl kažką skrebeno ir Dante pavartė akis. Po to, kai sužinojo, kad Velinas šnekėti gali, tapo nebeįdomu. Tiek daug vilčių dėjo į tokį išskirtinį mokinį. Būtų daug ko išmokęs, žinių perdavęs, į nuotykius paėmęs, tačiau tai tėra žaidimas, įprotis, geriausiu atveju. Ir kuomet žinai, kad užtektų jam tik praverti burną, laukti laiškelių tampa nepakenčiama. Ir kodėl jis turėjo tokius suasmenintus jausmus šiam vaikiui? Atsidusęs paėmė dar vieną popierėlį ir jį perskaitęs apdovanojo varną kreivu žvilgsniu. Suglamžęs jį metė tiesiai vaikinui į kaktą, nesivargindamas, kad elgiasi neetiškai ir šiukšlina. Užtat vaizdas pakėlė nuotaiką.
- Aš pirmiau profesorius. Ir jei tu grieži dantį dėl to karto prie ežero, tai aš elgiausi profesionaliai. Kokio velnio jūs pastoviai čia einat? Aš ir šį kartą taškus atimsiu. Ir beje, mėgstu nuotykius ir pavojus ne mažiau už jus. Tai gera mankšta. Todėl dėl visų gerovės ir gyvybės, pirmiau pasakykit man, kur einat ir ką ruošiatės veikti. Nesu toks griežtas, kai laikomasi paprastų taisyklių.
Jo dėmesį pagavo panelė Kim, kuri vis dar atrodė ne kaip. Turbūt labiausiai nuskriausta iš visų. Atsidusęs priėjo prie jos ir suėmė už delnų padėdamas atsistoti.
- Prašau tavęs, neverk. Damoms negražu verkti, - atsargiai nuvalė jai ašaras ir pasistengė nusišypsoti. - Matai, jam viskas gerai. Net nereikia niekur eiti, kad tuo įsitikintum. Kaip sveikas laido savo kandžias pastabas, - pasisuko į Veliną ir vyptelėjo. Dievaži, šalia šito vaiko jis savęs visai nekontroliavo. - Prisėsk šalia Elenos. Suvalgyk zefyra. Tu nesužeista? Viskas gerai? - dar pasitikslino, kadangi norėjo, kad Kim suimtų save į rankas.
-
Dabar supyko kai vyras jam metė šiukšlę į kaktą. Karas, tai karas. Tuoj ant jo šoks ir sudraskys, taip, nė ačiū nepasakė už išgelbėtą gyvybę, nes pamiršo ir niekada niekam nebuvo pernelyg dėkingas. O tas ne išimtis, nors ir turėtų būti, nes tokiam šikniui kaip Velinas mažai kas gelbėtų gyvybę. Nes grifė nepasistengė juo pasirūpinti, nors tie paukščiai yra labai geraširdiški padarai. Sugniaužė savo kumščius, bet paskutinę akimirką užkasė savo jausmus gyliai savyje.
,, Jau sakiau, kad mes tik vilkų ėjome medžioti, daugiau nieko. Aišku tai ganėtinai romantiška vieta pasimatymams, bet jiems šių vietų neskiriam'' - parašė ir įdavė mokytojui lapelį.
Akimis pervėrė Eun Ae. Jeigu jisai jai taip rūpi, tai gali pati ir paklausti, bet ne dabar profesoriaus klausia. Dramų karalienė. Verkianti. Prikando lūpą. Pajuto kad užpavydėjo mergaitės, kai vos Dante ją pradėjo raminti. Nusisuko. Sumuš juos abu. Taip ir padarys, nors ir negali. Papurtė savo galvą ir nuvijo mintis šalin, negali šitaip elgtis, teta jį užmuštų jeigu dėl tokių smulkmenų Velinas būtų išmestas iš mokyklos.
-
Kol laukė, kad Eun Ae nusiramintų, gavo dar vieną laiškutį. Atsidusęs paėmė jį ir per skaitė. Raukytis jėgų nebeturėjo. Pasisukęs į Veliną klausiamai pakėlė antakius.
- Dar vieno į kaktą nori? Nėra tokio dalyko, kaip "tiesiog ėjome medžioti vilkų". Visų pirma, jūs nežinote, kuriuos ir kaip medžioti. Antra, aš sakiau, kad eisime vilkolakių medžioti. Nebent tu sakydamas "vilkas" turi omenyje būtent tai. Kas būtų keista, kadangi vilkolakiai čia retai šlaistosi. Manai taip nesaugome mokyklos teritorijos? Aš tau nepatinku, suprantu, tačiau aš vienintelis tau galiu padėti, jei nori tapti medžiotoju ar kitu aktyvia veikla užsiimančiu asmeniu. Buvau Auroras. Esu apsiginimo nuo juodosios magijos dėstytojas. Galų gale esu pats žvėris, jei nuoširdžiai. Mano kolega, kuri tau užstrigo galvoje turbūt, kaip mano mergina, yra ne ką mažiau kovoje patyrusi. Žinai, su kitais sutarti nėra jau taip sunku.
Garą nuleidęs dabar stengėsi įžvelgti vaikine teigiamus bruožus. Negali jo nekęsti dėl nieko. Ir visa ši medžioklė buvo ganėtinai suprantamas dalykas. Kieno netraukia į Uždraustąjį mišką? Reikėtų jį pavadinti kaip nors mieliau ir nesulauktų nė vieno lankytojo...
- Ką pasakiau tinka visiem, - nužvelgė ir merginas. - Aš jau geriau išmokysiu jus kaip pult ir apsiginti, nei leisiu vieniems klaidžioti po tokias vietas... Ar galim dabar sutarti? - pasisuko į vaikiną tikėdamasis nors šiek tiek nuolankumo iš jo.
-
,,Atsiprašyk, tu tikrai nenori turėt priešo vampyro, tu tikrai nenori, bet tas šiknius metė lapelį į mane, jis man skaito moralą, o dieve, kodėl aš prakalbau apie vilkus? man reikėjo sakyti kad ieškojome katės ir mus užpuolė vilkai, TAIP, man reikėjo taip pasakyti. Aš idiotas. Dieve. Man reikia atsiprašyti'' - galvojo, mintyse save keikė, sau prieštaravo, galiausiai pats su savimi kalbėjosi mintyse. Gerai kad to niekas negirdėjo. Tų įkyrių minčių. Parašė į lapelį vienintelį žodį:
,,Atsiprašau'' - ir įdavė jį Dantei. Nekentė atsiprašinėti, bet dar labiau nekentė klausytis moralų, heh, neatrašė tam į klausimus. Graužė savo lūpą. Gal dabar galės tą išbraukti iš priešų sąrašo, kurių jam nestigo. Na gerai, draugų... Tiksliau draugių jisai turėjo. Priešų nėra. Per gera mokyklą, bet jeigu su mokytojais visais susipyks, tai jo šioje mokykloj nebeliks. Atsiduso. Atsirėmė į medį, nebegalvodamas apie nugarą ir klausėsi ką mokytojas šnekėjo. Praves pamoka? Ne. Tikrai nepraves pamokos čia kur pilną vilkų, bent jau taip galvojo Velinas. Linktelėjo, kai mokytojas paklausė ir tie gali susitarti. Bet tada atsiminė, kad pamiršo įsijungti muziką. Įkišo ranką į savo kišenę. Ieškojo MP3. Rado ir išsitraukė jį. Bet tasai... Buvo sumaitotas, iš jo nieko neliko, bent jau iš ekrano tai tikrai. Įsikando sau į lūpą. Vienintelis muzikos šaltinis, be jo balso ir gitaros dabar yra dingęs. Nuostabu. Tikrai nuostabu.
-
Grifė kilstelėjo antakius. Visą tą laiką, kai Dante Arcari rėžė jai moralus, ji niūnavo savo mėgstamą dainą ir viską praleido pro ausis. Vos tik profesorius baigė, ji kilstelėjo galvą ir piktu, bei nepatenkintu skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į jį, tarsi bylodama - ''Ko čia man aiškini? Aš viską mačiau, ir pasiskųsiu mam...'' taip ir nebaigė savo paskutiniųjų trijų žodelių, nes jie buvo labai kvaili kaip tokio amžio mergaitei, tad tik karingai sučiaupė lūpas ir įsispiritijo į profesorių Arcari. ''Vampyrai nenugalimi, ta ta ta...'' ji mėgdžiojo jo balsą apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Štai kas jis yra iš tikrųjų - apsimetėlis, veidmainis, kietexas ale mat. Elena būtų mielai jį išvadinusi naciu ir pribėgusi prie jo savo vaiduokliškomis rankomis prismaugusi kaip Houmeris savo sūnų Bartą iš ,,Simpsonų''. Bet mergina tik prikando lūpą ir nusisuko nuo trijulės, tarsi sakydama, jog ''tegul jie daro ką nori - mano vilkolakis jau beveik paskerstas, einu jo toliau žudyti, o ne aimanuoti, jog kažkas kažkam nepadeda ir kažkas kažką užjaučia.'' Mergina susikrovė savo daiktus į kuprinę ir stvėrė lazdelę. Prisėdo ant rąsto, lyg tai turėtų būti paskutinė praleista diena su jais. ''Iki mano draugužiai, pasimatysim prag... danguje...'' Ji pasišildė savo rankas ir rūsčiai dėbtelėjo į Dante. Štai kokią paslaptį jis turi. Tuoj gal ir į Dievą mokės pasiversti, ko gero.
-
Tyla. Beveik visiška tyla ten, kur miškas susiliečia su sunkiu saldumu persisunkusia pieva. Svirpliai iš kažkur toli, gal nuo ežero, oro virpėjimas atkeliauja, neryžtingai šokia nuo vienos lietaus permerktos smilgos ant kitos.
Elisa bando įaugti į beržą. Nugara atsirėmusi, veik lietumi pavirtusi, medžio žievė plaukuose, lašai lėtai rieda kaklu, veidas rankose paslėptas.
Mintyse sūkuriai. Kita vieta, kitas laikas, kitokia panika.
Žvėrių išmintu miško takeliu atitipena voverė ir sustingsta už kelių žingsnių. Ūsai virpčioja be garso. Elisai gaila. Gaila voverės.
Sūkuriuose sukasi šimtai, tūkstančiai įvairiaspalvių voverių ir jų ūsai virpčiodami kuria įvairiaspalvę muziką. Negalima žiūrėti joms į akis. Jose iš vidaus į stiklines pertvaras kojomis beldžia milijonai pilkšvų svirplių trapiais svirplių kaulais. Bet kam svarbu, nesvarbu, tegul sukasi, tegu tirpsta vaivorykštėse. Sunkus, klampus saldumas.
Voverė plečia akis ir letena beldžia į žemę. Elis girdi tiksėjimą. Rankomis perbėga aitrus šaltis. Po žeme - šaltos širdys. Dabar ji žino.
Beveik tyla. Voverė nutipenusi į girios gilumą, išnykusi tarp kelmų, samanomis apaugusių, tarp plikų kamienų ir pasišiaušusių eglių spyglių.
Staiga - be galo greitai - pasiutęs, pašėlęs greitis, Elisa bėga, lekia, šokinėja per rąstus ir balas, medžiai tankėja, miškas alsuoja, lyg žvėris rąžosi, šiaušia medžius, samanas, paklydusius gyvūnus. Girios gelmė atsiveria, įkvepia Elisą, dantys iš brangių akmenų paslėptų drevėse, aplink praskrenda būriai pažadintų pelėdų ir nebylių šikšnosparnių. Elisa krenta ant kelių į baltas samanas. Medžių šakos virš galvos susipina. Rankos žemėje paslėptos. Paslėpti, o tada vėl išplėšti į paviršių, aš ieškau, noriu į karstą pabelsti triskart, gal ramiau bus širdy. Kažkas krito, iš nesibaigiančios istorijos dramblio kaulo bokšto, ir medžiai patraukė rankas, nesugavo, ir samanos sugėrė paskutines mintis, aštrias kaip deimantas, sugėrė viską, kas jas palietė, paslėpė. Elisa neranda. Gal eis ieškot į dykumas.
-
Greg nugirdo, kad kelį vyresni klastuoliai sake:
-Jei nebuvai uždraustajame miške, reiškia nebuvai Hogvartse...
Tą pačią akimirką Greg sušaukė "komandą", "ekspedicijai" į uždraustajį mišką. Jie ėjo drąsiai kol išgirdo kažkokius garsus. Jie taip greit skuodė iš miško, kad net pelėdos nuo medžių šakų pakilo.
Vos tik jie išbėgo iš krūmo juokdamiesi išsirito tie patys klastuoliai. Jie norėjo, kad patiklus pirmakursis išgirtų ir eitų į uždraustajį mišką.
-
Didelis, grėsmingas irbis, apsisaugojęs tik Apsauginio skydo užkeikimu, iltimis ir nagais, įžengė į gūdų Uždraustąjį mišką. Prabėgo keliais užaugti baigiančiais takais, apibėgo kitas vietas, kur galėjo lankytis žmogus. Pagaliau pateko į pamiškę, esančią kiek kairiau, negu iš Hogvartso pusės žiūrint. Keitės nebuvo niekur. Krūmuose, augančiuose visai netoli Faso, kažkas sukrutėjo. Irbis atsigręžė, tikėdamasis išvysti savo draugužį hipogrifą. Staiga iššoko kažkas tamsus. Didžiulis voras.
Irbis iš netikėtumo atšoko, nulaužė vorui vieną koją. Akromantulas pašėlo. Snieginis leopardas išsisuko iš dviejų smarkių voro smūgių, iš trečio, nors ir silpnesnio - nepavyko. Kieti akromantulo kojos šeriai perėjo per kailį , susmigo į odą ir ją perrėžė. Žvėris sustugo, užšoko ant akromantulo pilvelio ir perdrėskė. Didžiulis voras paleido lipnių siūlų, bet irbio jie nepasiekė, tik išgąsdino. Leopardas pašokinėjo ant siaučiančio voro polvelio, surplėšė chitininę dangą ir užbaigė kovą.
-
Liucijus Kampinis šlubuodamas ir dusdamas atbėgo į Uždraustojo miško pamiškę. Vilkas Atas, dabar Juodosios Skylės juodumo kailiu, su užuojauta žvelgė auksinėmis akimis į šeimininką. Liucijus sustojo. Ant kūno ėmė augti pilkas kailis, po kuriuo kažjkaip prapuolė visi rūbais ir burtų lazdelė. Vaikinas laikė nulenkęs galvą ir kniaužė kumštį dėl skausmo. Veidas pailgėjo ir nusmailėjo, nagai paaugo, sustambėjo ir tapo smailūs kaip velnio ragai. Kūnas pailgėjo ir neįprastoje vietoje - ant galvos viršaus atsirado ausys. Kojos buvo sulinkusios į priekį kaip drakono, paskui perlinko į kitą pusę. Vienintelis dalykas, kuris nepakito transformacijoje iš žmogaus į žvėrį - akys. Jos ir liko žmogiškomis. O priešais vilką Atą stovėjo didžiulis, ir į mešką, ir į vilką panašus padaras. Vilkolakis.
-
Baltąja tigre pasivertusi Džeinė Meko ir jos juodoji pantera Naktis sėlino pamiške. Jos kai ko ieškojo. Vilko ir vilkolakio. Liucijaus ir Ado. staiga tigrė sustojo ir pauostė orą. Žvilgtelėjo kiek giliau į mišką. Ten stovėjo vilkas Adas ir dar kažkoks žvėris- jis buvo panašus į mešką.
ko gero, tai Liucijus,-pamanė Džeinė.
Jos išlindo iš šėšėlio.
-Sveiki,-urgztelėjo tigrė.
Ji tikėjosi, kad jos iškart neužmuš.
-
Liucijus iškėlė galvą aukštyn ir užkaukė. Ne, čia visiška nebuvo Liucijus: jo asmenybės beveik nebuvo likę, todėl klaida būtų buvusi vadinti tą siaubingą padarą Liucijumi. Paskutiniai esybės ženklai išnykdavo vos užgesus vakarinei. Šio mešką ir vilką primenančios būtybės kailis buvo tamsiai pilkas, beveik juodas. Staiga vilkolakis nutilo ir iškėlė nosį aukštyn, kažką užuosdamas. Greitai pasuko galvą į pusę, iš kur sklido gardus kačių kvapas. Vilkas Atas su siaubu atsigręžė ir pamatė Džeinę su Naktimi.
- Palauk, Atai,- pavargusiu balsu suurzgė Liucijus ir keistai dėliodamas kojas, nukėblino link Džeinės ir Nakties. - Aš dar turiu savos esybės.
Liucijus sustojo. Jo ketera pasišiaušė ir išaugo aukštyn. Dabar jis buvo kone dvigubai didesnis už panterą arba tigrę.
- Negi nežinot, kad būti prie vilkolakio pavojinga?- subarė Liucijus. Perkreipė galvą iš skausmo: kūną pradėjo pamažu užvaldyti volkolakio protas. Koks gi ten protas: vieni instinktai ir žiaurumas.
-
Baltoji tigrė pavartė akis.
-Aš nebijau,-urgztelėjo plėšrūnė.-žinau, kad būti prie vilkolakio pavojinga ir panašiai, tačiau jeigu Adas nemirė, nemirsime ir mes.
Juodoji pantera pritariamai suurzgė.
-Kartais galvoju, kad pati esu pabaisa,-tyliai suurzgė Džeinė.-gal tai ir tiesa. Būtent dėl to mano baimės jausmas ir išblėso- labiausiai aš bijau savęs pačios.
Tigrė atsistojo ir pasiražė.
-Ką gi, tikiuosi, jau supratai, kad manęs neatsikratysi,-urgztelėjo ji.
Baltoji plėšrūnė akimirką pasvarstė.
-Gal pabėgiokim?-pasiūlė Džeinė.
Ji klausiamai žvilgtelėjo į Liucijų ir Adą.
-
Liucijus nbuvo apimtas tiek nuostabos, tiek įtūžio, tiek baimės.
- Visų pirma, jo vardas Atas,- pasakė vilkolakis.- Visų antra, tu nelabai daug išmanai apie vilkolakius.
Vilko ir meškos parodija vėl užkaukė: minutėlė iki nuvilkolakėjimo. Tada Liucijus iš pačių paskutiniųjų žmogiško proto jėgų iškėlė didžiulę aštriangaę, praplikusią - ir visa ta išvaizda - šlykščią leteną aukštyn į dangų, tiesiai į Vakarinę žvaigždę, matyt iš baimės nutolusią nuo pilnaties mėnulio.
- Ar matai tą žvaigždę?- užkimusiu balsu suurzgė vilkolakis. - Vakarinė...
Staiga vilkolakis pašoko. Akys tebebuvo žmogiškos, bet degė žvėriška beprotyste. Jis nukreipė galvą ir visą kūną į pilnatį ir jos šviesą. Atas nutempė vargšą žvėrį į mišką, dar spėjęs suurgsti:
- Nešdinkitės!
Tolumoje nugriaudėjo įniršusio vilkolakio stūgsmas.
-
Baltoji tigrė atsiduso ir pavartė akis.
-Pažįstu geriau nei tu numanai,-atkirto plėšrūnė.
Jos geriausias draugas Džeimsas buvo vilkolakis. Tačiau, priešingai nei Liucijus, savęs nebijojo ir mokėjo pažaboti žvėries protą ir jausmus. Jis mokėsi durmštrange, buvo metais vyresnis už ją. Vaikiną Juodasis privertė kovoti jo pusėje, tačiau dabar Juodasis nugalėtas ir Džeimsas vėl normalus.
-Gerai. Iki,-suurzgė plėšrūnė.
Ji ir jos juodoji pantera Naktis patraukė link Hogvartso. Proskynoje stabtelėjo ir pažvelgė į dangų. Aušo. Saulės spinduliai prašviesino naktį. Džeinė atsivertė į žmogų ir kartu su Naktimi nušingsniavo į pilį.
-
Vilkolakis, kažkur giliai savyje turintis surakintus Liucijaus esybės pagrindus, lėkė mišku. Atas jau nebespėjo su juo, be to, buvo eilinį kartą sunkiai sužeistas. Pilnatis vis dar smarkiai drumstė žvėries protą, bet tolumoje jau žiburiavo pavieniai saulės spinduliai. Vilkolakis dangstėsi medžių šešėliais ir pavojinga Uždraustojo Miško tamsa, kuri šėtono žvėrį globojo. Bet galų gale saulė vis vien apšvietė padarą, kurio tamsiai pilkame kailyje buvo prikritę šakelių, lapų ir purvo. Ir žvėris atvirto į žmogų. Vėl labai skausminga transfigūracija, bet tą skausmą lengviau pakęsti, kai žinai, kad žmogiškas protas ir šviesa vėl laimėjo.
Vilkolakiai ir į juos panašūs bet kokie likantropai geriausiai iš visų pasulyje egzistuojančių padarų suvokė Gėrio egzistavimą. Arba Blogio. Čia jau priklausė nuo paties žmogaus. Liucijus pasiražė ir nuėjo pasiimti gulinčio įprastoje vietoje prie medžio, savo vilko. Jį į mokyklą nešė savo rankomis.
-
Gabriellė degė neapykanta. Taip, helovino naktis ją pakeisdavo iš pagrindų. Ji tapdavo keista, pagiežinga ir visai kitokia, nei ją pažinojo žmonės. Merginos jausmai tarsi užvirdavo, labiausiai pasireikšdavo neapykanta ir žiaurumas. Gabriellė nieko negalėdavo sau padaryti.
Žingsniuodama palei medžius mergina nusiėmė nuo galvos apsiausto gobtuvą, išskleidė plaukus. Keista buvo šią naktį žingsniuoti ne nuostbiais kalnų takeliais Prancūzijoje, o pamiškėje kažkokio miško Anglijoje. Sustojusi Gabriellė įsiklausė: buvo girdėti dra neišskriduisų paukščių čirpavimas, įprasti gyvūnų skleidžaimi garsai. Karts nuo karto ūktelėdavo pelėda. Gabriellė atsisėdo ant skurdžios žolės, atsirėmė į medžio kamieną ir užsimerkė. Jautėsi išsekusi nuo nežinia ko. Taip sedėdama pajuto, kaip į kūną vėl grįžta jėgos, kaip į jos venas smelkiasi žemės jėga. pamžu Gabriellė nusiramino, neapykanta nuslūgo. Staiga mergina užsidengė delnais veidą ir sukūkčiojo. Po valandėlės miško tylą trikdė tik tylus merginos verksmas.
Valandėlę pasėdėjusi Gabriellė atsistojo, nužvelgė save nuo galvos ligi kojų ir vėl sudėtingai pamakalvusi lazdele ir ištarusi burtažodžių kratinį, pakeitė savo išvaizdą. Dabar mergina vilkėjo baltą paprastą medvilninę suknelę iki kulkšnių, buvo apsisiautusi žaliai pilkšvos spalvos apsiaustu su gobtuvu. Gabriellė plaukai tebebuvo palaidi. Prancūzaitė buvo basa, bet joskojos nejautė šalčio. Matyt dėl to, kad ji buvo prie to įpratusi.
Nužvelgusi save nuo galvos iki kojų Luelė vėl užsidėjo gobtuvą ir nubėgo atgal į helovino šventę.
-
Skraidantis helovyninis moliūgas sklendė žvaigždėtu dangumi. Apačioje raibuliavo ežeras, žmonės linksminosi aikštėje, vaikštinėjo keletas vienišių. O virš jų buvo tik dangus, mėnulis ir žvaigždės. Pro moliūgo langą žvelgė Džeinė Meko, šią Helovyno naktį apsirengusi balta angele. Jos juodoji pantera Naktis žvelgė pro kitą langą, taip pat stebėdama apylinkes, kol plėšrūnei tai nusibodo ir ji susirangė ant kilimėlio nusnūsti. Po jais sušmėžavo Uždraustojo miško medžiai, ir moliūgas ėmė leistis.
-Nesustok. Pakibk virš miško,-paliepė mergina magiškai transporto priemonei.
Kai jis padarė ko prašomas, klastuolė atsisuko į Liucijų ir Liusę.
-Dabar sugalvokim, ką veikti. Juk negalim tiesiog čia kyboti,-pasakė jiems nusišypsojusi juodaplaukė.
-
Liucijus Kampinis apžiūrinėjo moliūgo vidų. Moliūgas sklendė, į jo šonus atsimušinėjo vėjas ir oro pasipriešinimas, todėl į vidų atėjo keistas švilpesio ir ūžimo garsas. ,,Matyt, jie tyčiom taip padarė..." - pamanė Liucijus, žiūrėdamas, kaip nuo tokio garso automatinio veikimo, pašiuprsta rankų oda. Debesų sluoksnis, neleidžiantis link Liucijaus besisverbiančią mėnulio šviesą, pavojingai suplonėjo. Klastuolis paniuro, bet to neparodydamas, atsakė Džeinei:
- Gal skrendam į Hogvartsą ir pavaikštinėti po požemius?- pasiūlė Liucijus. Iš tikrųjų būtų įdomu ten panaršyti. Ir dar vienas to dalyko pliusas: kad Liucijaus Kampinio ten nepasieks mėnulio pilnaties šviesa. Klastuolis žvilgtelėjo į raudonkailį vilką ir susidūrė su juo žvilgsniais. Žvėries akys pritarė.
-
((Žvėries akys pritarė? :D žvėris akimis pritarė))
Džeinė pažvelgė į dangų. Mėnulis greitai galėjo išlysti ir pasirodyti, tad būtų saugiau keliauti į Hogvartso pilį. Liucijus, pasirodžius mėnuliui, virstų žvėrimi. Mergina vėl atsisuko į Liucijų ir Liusę. Linktelėjo sutikdama. Sumurmėjo:
-Skrisk link Hogvartso pilies.
Ir moliūgas nusklendė jos link.
-Manau, jau metas man išlysti iš šito kostiumo,-tarstelėjo klastuolė.
Juodaplaukė mostelėjo savo burtų lazdele ir angelo kostiumas ir sparnai pavirto paprasta, juoda suknele. Žaliaakė pažvelgė pro langą. Moliūgas sparčiai artėjo prie mokyklos.
-
Iškart po to, kai tik Gabrielė įveikė povandeninę hidrą, turnyro dalyviai ir jo svečiai persikėlė į aikštelę šalia uždraustojo miško. Čia vėlgi buvo palapinė turnyro dalyviams (Gabrielės ten jau laukė madam Pomfri su šilta antklode ir dideliu puodeliu karšto šokolado) ir tribūnos žiūrovams. Antrasis savo užduotį atliks Durmštrango mokinys Sorenas. Jam teko užduotis nugalėti margąjį auksasparnį, tad šį kartą visi čia susirinkę turės galimybę stebėti kovą, o ne apie jos baigtį sužinoti vėliau.
- Sorenai, laukiame tavęs aikštelėje, kai tik būsi pasiruošęs kovai. Gavę tavo ženklą, magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento darbuotojai paleis tavo priešininką - margąjį auksasparnį. Linkime tau sėkmės pasitinkant šį didingą padarą.
-
Sorenas von Sjuardas atsidūrė turnyro dalyvių palapinėje. Kai suprato, kad kautis teks ne su būriu skraidūnų, primenančius feniksus, o su vienu didžiausių ir pavojingiausių drakonų, vaikinas gavo šiokį tokį psichologinį smūgį. Vaikinas nusiėmė juodastiklius akinius ir padėjo ant stalo, išgėrė stiklinę vandens. Buvo keista visa tai - pačius paprasčiausius veiksmus daryti, kai kiekvieną nervingesnį rankos trūkčiojimą stebi priešininkai čempionai, kai žiūrovai nekantraudami laukia, kol jis išeis ì areną. Sorenas trinktelėjo stiklinę į stalą: Durmštrangas nepasiduoda. Išsitraukęs iš raudono darbinio apsiausto skroblo lazdelę jis atsistojo palapinės tarpduryje ir pamojavo visiems žiūrovams pirštinėta ranka. Visi pasiuto ploti, o durmštrangiečiai iškėlė plakatą su savojo čempiono vardu. ,,Koks ten kvailys sakė, kad durmštrangiečiai pavydūs ir nevieningi.. - Sorenas išpūtė krūtinę, nors vienas, su lazdele ir raudonu darbiniu apsiaustu atrodė kažkaip beviltiškai. Vaikinas vėl išklausė Arwen Evenstar žodžius ir išėjo į areną.
- Aš pasiruošęs!- sušuko Sorenas ir nuėjo tolokai nuo palapinės. Arena buvo milžiniška: daugmaž dviejų trečdalių kvadratinio kilometro ploto, o kitame jos gale stovėjo didžiulis narvas. Vyrai, kurie buvo apstoję metalinę konstrikciją ir iškėlę burtų lazdeles, jas nuleido ir atsitraukė į arenos kraštus. Į Soreno akis pateko spiginanti auksinių žvynų atspindima šviesa, kai drakonas margasis auksasparnis iš šešElio žengė į šviesą. Vaikinas prisidengė akis, o paskui prisiminė kažkokius senus, nuo spiginimo apsaugančius kerus. Nukreipęs lazdelę sau į akis, sumurmėjo burtažodį ir įsižiūrėjo į nuostabaus grožio magiškąjį roplį.
-
Gabrielė sėdėjo visa tirtėdama, šlapiais plaukais, mat ką tik įsigudrino išlįsti iš ledinio ežero vandens. ((Ką ji ten veikė - veizėkit į ežero glūdumą)) Bet nors ir šlapia bei sušalusi, prancūzė vistiek nusprendė stebėti, kaip Durmštrango čempionas Sorenas von Sjuardas atliks savo užduotį. O ką daugiau ji galėtų veikti? Keista, bet Gabrielė nejautė labai didelio priešiškumo šiauriečiui. Šis nebuvo pasipūtęs, nedemonstravo dirbtinės drąsos, buvo mandagus. Gabrielė pati gerai nežinojo, bet jai atrodė, kad jaučia tam šiauriečiui šiokią tokią pagarbą. Kur tau šiokią tokią, tai buvo didelė paprasta pagarba.
Arwen pranešus, kad kai tik Sorenas bus pasiruošęs, jie paleis drakoną, didįjį margąjį auksasparnį, Sorenas išžygiavo iš palapinės. Priėjusi prie palapinės angos, Gabrielė pamanė, kad į žemę nukrito saulė - tokia ryški buvo šviesa, atsispindinti nuo drakono žvynų. Prancūzė užsidengė delnais akis ir pasitraukė į palapinės gilumą. Patraukusi delnus nuo akių, mergina ėmė dairytis, kuom čia užsidengus akis. Jos žvilgsnį patraukė Soreno akiniai užtamsintais stiklais. Tikėdamasi, kad šis nesupyks, Gabrielė užsidėjo akinius ant nosies ir vėl priėjo prie palapinės angos.
-
Margasis auksasparnis žengė į šviesą, o tribūnas nutvieskė nežemiška šviesa, žiūrovai suskubo dangstytis akių, o gudresnieji kniso rankines ir kuprines, ieškodami akinių nuo saulės. Sorenas ramiai stovėjo toliau nuo arenos krašto. Arenos kraštuose augo javai - bet ar miežiai, ar kviečiai, Durmštrango čempionas neįžlibino. Tribūnose viešpatavo bruzdėjimas ir šnaresys, bet raudonų auksažvynio drakono akių žvilgsniui perliejus moksleivius, šie bematant užsičiaupdavo ir sustingdavo. ,,Ech, jūs, bailiai. Sudedate ausis nuo žvilgsnio, o aš iš jo turėdiu paimti kažkokį daiktą. - nusišaipė mintyse Sorenas. Sunki kairioji drakono letena nusileido ant žemė, o ši negarsiai sudejavo.
- O tu kairiarankis, ar dešiniarankis, bičiuli, a?- negarsiai paklausė drakono durmštrangietis. Raudinai akiai pasisukus į mažą raudonapsiaustę žmogaus formos pelę, ši apsimestinai narsiai nusišypsojo siaubūnui. ,,Gal man išsikviesti šluotą? Ne, šis triukas - tikra atgyvena... Hmm, kas čia man gali padėti? - mąstė vaikinas ir žaibiškai išsisuko nuo drakono išspjauto ugnies kamuolio, kuris pačiam drakonui atrodė tik mažytė kibirkštis, specialiai, pagal dydį atrinkta įžūliam peliukui paskrudinti. Dvi raudonos akys smalsiai, bet labai tingiai spoksojo į Durmštrango čempioną. Drakonas suurzgė, kas išvertus iš jų kalbos reikštų ne ką kita kaip - ,,Aš su tavim kol kas tik žaidžiu. Tik kol kas, mažieji priešpiečiai.". Na, didelio mokslo, kad suprastum griozdišką padarą, nereikėjo. Sorenas apžvelgė drakoną, tikėdamas atrasti bet kokią spragą.
- Sustink!- paleido paprasčiausią užkeikimą, kad įvertintų slibino šarvus. Užkeikimo žaibas nuo žvynų atšoko. Sorenas linktelėjo - to ir tikėjosi.
-
Gabrielės kova jau buvo baigta, dabar jau Drumštrangiečio Soreno kova. Nors sakoma, kad šios mokyklos mokiniai yra nedraugiški ir pasipūtę, Sorenas jai atrodė visai ne toks.
Iš palapinės išlindo Sorenas tipiniu Drumštrangiečio kraujo raudonumo apsiaustu.O tada buvo paleistas margasis auksasparnis.Vos jam įžengus švieson, tribūnas apakino šviesa. Grace skubiai užsidengė akis ranka. Mergina sušnabždėjo užkeikimą, apsauganti nuo šviesios, kad galėtų toliau ramiai stebėti kovą.
-Sustink!-suriko Sorenas.Aišku, drakono tai nei kiek nepaveikė.Ar jis tikėjosi, kad tokį siaubūną paveiks toks užkeikimas?!Ar čia kokia nors sukta taktika?
-
((Posto dar nebaigiau, bet greit užbaigsiu))
Sorenas von Sjuardas blausiai vyptelėjo, kai iš tribūnų ir kartais - net iš palapinės pasigirdo nepritariantys, smerkiantys, sunerimę ir paniekinantys šnabždesiai - ,,Ką jis čia nori parodyti? Što on dielajiet? Kvailys. Na, drakono pusryčiai jau patiekti. Soren, a ty dibyl? Žiebk į pilvą! Potseluieš na drakona prikladu!". ,,Nieko baisaus..." - pagalvojo Sorenas. Vienas juodos odos batas, panašus į kaubojišką, nusileido ant žemės, apibarstytos auksinėmis kviečių varpomis - lyg skanus, gimtadienio šventės proga iškeptas mamos medaus tortas, apibarstytas spalvotais, saldžiais pabarstukais. Ši batą kaip kitas, identiškos spalvos žirgas per lenktynes, šast ir aplenkė kitas. Dar du protingai apgalvoti žingsniai ir Sorenas sustojo, žiūrėdamas į drakoną ir mąstydamas, ką darys. ,,Hmm, drakono silpnosios vietos yra šnervės, akys, pilvas ir burna. Šitą dalyką Durmštrange turime mokėti it krikščionys malą ,,Tėve mūsų"..." - prisiminė Durmštrango čempionas ir tvirtai, ne per stipriai suspaudė skroblo burtų lazdelę rankose. Galvoje pradėjo regztis planas, ką su šituo didžiuliu auskažvyniu draugu daryti, bet Sorenas vis dar žvilgsniu naršė, kokį daiktą iš drakono reikės paimti. Staiga kiek užburtos kerais, apsaugančiais nuo švitinimo, akys, užfiksavo neįprastą šešėlį po drakono krūtine, slepiamą letenų.
-
Gabrielė stovėjo prie palapinės angos ir pro užtamsintus akinius stebėjo Soreną von Sjuardą, Durmštrango čempioną. Šis, regis, tik svarstė, ką jam daryti su tuo drakonu. Po kelių minutėlių iš Soreno lazdelės išsiveržė raudonas žaibas. Kerai atsimušė į drakono žvynus, nepadarydami jam jokios žalos. Tribūnose nuvilnijo juokas ir pašaipa, kažkas net suriko įžeidžiančius žodžius. Jis gi nekvailas. Turėjo žinoti, kad sustingdymo kerai nepadarys jokio poveikio. Bet matyt, tik tikrino. Pamanė biobetonsietė ir šyptelėjo. Sorenas jai atrodė ne iš tų, kurie pasiduoda.
Bet kol kas šiaurietis nieko nedarė. Tik stovėjo ir naršė akimis po aikštę lyg kažko ieškodamas. Gabrielė pasitraukė nuo palapinės angos ir nusiėmė akinius. Nusprendė žiūrėti tik tada, kai bus aišku, jog vyksta kažkas įdomaus ir intriguojančio.
Susiradusi rankšluostį mergina ėmė trinti juo šlapius plaukus, retkarčiais pasiklausydama, ar nevyksta kas nors už palapinės sienų.
-
Drakono raudonos akys įtariai stebėjo raudonapsiaustį žmogėną, kuris paleido į jo šarvus kažkokią kutenančią, bet labai šaltą ugnelę. Drakonas to neparodė, bet jau magiška nuo jo sklindanti energija pasikeitė labai aiškiai parodydama slibino mintis: ,,Kas toks yra šis vištelis, kad drįsta į mane, į mane, leisti tas šaltas ir kutenančias liepsneles?". Stipriai spausdamas žvynuotomis letenomis ir slėpdamas po krūtine tamsią dėžę, didysis monstras budriai stebėjo figūrėlę, stovinčią atsargiu atstumu nuo jo.
O ir pats Sorenas, tą minutėlę paskyręs apmąstymui, ką gi dabar darys, atsiduso ir pažiūrėjo į slibino snukį. Staiga iškėlė burtų lazdelę ir papylė, negarsiai sakomus, bet labai tvirtai ir aiškiai tariamus burtažodžius į visokiausias slibino šarvų vietas. Rodos, Sorenas per daug nė nesistengė slibino sužeisti. ,,Pasiutęs eruditas, mat..." - pasigirdo rusiška panieka.
- Depulso! Confundus!- į kone nepermušamus slibino žvynus atsitrenkė du pirmieji užkeikimai, Pabaisų nužudymo ir Supainiojimo. Aišku, nuo auksinę šviesą atspindinčių žvynų tai atšoko. Slibinas ramiai stebeilijo į vaikiną, tarsi sakydamas: ,,Ir ką?".
- Deprimo! - nuo slibino nukrito keli žvynai. Siekdamas dar labiau įsiutinti margąjį auksasparnį, Sorenas nukreipė lazdelę į žvynus:- Reducto!
Žvynai subyrėjo į miltus. Drakonas suurzgė.
- Confundus! Sustink! Stupefy! - atsekė antroji tirada, ir kaip visdaa - nuslydo į žemę, sudegindama ant žemės išbyrėjusias kviečių ar miežių varpas. Dabar niekam nė nerūpėjo išsiaiškinti, kas ten buvo per javai, nors tik dėl jų, greičiausiai, ir pavyko išsikviesti, prisivilioti slibiną. Drakonas suriaumojo, o tik to Sorenui ir tereikėjo:
- FUMOS!- Net susijaudinęs suriko jis, o pilkas, blankus žaibas nukeliavo tiesiai į slibino nasrus, atsimušė į gomurį ir pradėjo veikti. Slibino galvą apgaubė dūmų debesis ir vis didėjo, o pats drkaonas pradėjo kosoti, savo kosuliu keistai primindamas katės kniaukimą.
-
Gabrielė sukluso. Už palapinės sienų ėmė dėtis šis tas įdomaus. Prancūzė numetė rankšluostį ir įsistebeilijusi į palapinės angą, įsiklausė. Lauke girdėjosi šūksniai. Greitosiomis pagriebusi ir uždėjusi ant nosies užtamsintus akinius, biobetonsietė pribėgo prie palapinės angos ir pažvelgė į areną. Tenai, lyg raudonai vilkintis nykštukas priešais auksinį kalną su sparnais, stovėjo Sorenas von Sjuardas. Šiaurietis rėkalojo burtažodžius ir laidė į drakoną kerus. O tam, regis, buvo nusispjaut, ką ten kokia bluselė daro. Bet staiga iš durnštrangiečio lazdelės šovė kerai ir ant žemės nukrito keletas šiukšliadėžės dangčio dydžio auksinių drakono žvynų. Sorenas dar keletą kartų pamosavo lazdele ir susprogdino žvynus. Iš jų liko tik dūmas ir keletas aukso kruopelių. Matyt, tai įsiutino margąjį auksasparnį, mat iš atvėrė savo galingus nasrus ir piktai suriaumojo. Dabar tai jam bus... tuoj drakonas paskrudins jį kaip viščiuką ir praris... Bet Gabrielė klydo. Galima sakyt, kad nutiko atvirkščiai. Mat vos tik drakonas prasižiojo, Sorenas tuoj iš visų plaučių kažką suriko ir pilkas, neišvaizdus žaibas nuskriejo į monstro gerklę. Po kelių sekundžių iš drakono nasrų ėmė virsti dūmai, o jis pats ėmė kosėti. Kosėjantis drakonas! Nedažnai tokį vaizdelį pamatysi. Mat kokia čia sukta taktika... Tai ką dabar darysi, chérie? Griebsi lobį ir mausi iš aikštės? Mintyse pasišaipė Gabrielė. Nepiktybiškai žinoma. Ji tikėjosi, kad Sorenui pasiseks. Bet vis dėl to, kažkokioje tamsioje savo sielos kertelėje, troško kad jam nepavyktų. Bet toji kertelė, tas tamsus užkampis merginai atrodė toks tamsus ir bjaurus, kad nors apsivemk.
-
Sorenas von Sjuardas ir nelaukė, kol nelauktai sužibusi ir dūmijančiu drakono kosulio pavidalu pasirodžiusi deivė Fortūna pasipustys padus atgal į dangų. Atidžiai stebėdamas drakoną, vaikinas greitai pribėgo prie jo ir iškėlęs lazdelę aukštyn suriko burtažodžius:
- Acio Beneklį! - ir iš Hogvartso su vėjeliu atskrido daiktas, kurio vardas buvo Beneklis - turkiškai tai reiškė tiesiog ,,Margasis", o kilimų, ko gero, net ir skraidančių kilimų tėvynė yra būtent Turkija. ,,Sakiau, kad šluota per daug nusenusi ir nebeįdomi." - pagalvojo Sorenas, lipdamas ant nedidelio, dailaus kilimo ir kildamas aukštyn. Iš tribūnų atsklido linksmas juokas, o tik to Sorenui ir reikėjo - juk šluota šiais laikais niekam įspūdžio nekelia, net ir žiobarui. Na, nebent žiobaras yra suaugęs, o šluota yra skraidanti. Išvada - visi skraidantys daiktai kelia įspūdį žiobarams. O tai kaip jie tada su tais lėktuvais... oot žiopliai.. Sorenas staigiai nuskriejo drakonui po pilvu ir atsargiai pakėlė leteną, kuria margasis (kokia ironija - juk kilimas irgi buvo margas ir turėjo netgi tą patį vardą) auksasparnis prie žemės spaudė kažkokį tamsų daiktą. Tada tą leteną uždėjo ant kantriai, it koks margas, ilgakailis afganų kurtas, laukiančio kilimo ir tą daiktą stumtelėjo. O šis pasirodė esąs ne iš lengvųjų - pastebėjo Sorena, bet kai susivokė, kad drakono burna seniai išsivadėjo ir kita letena užkirto vaikinui kelią, buvo šiek tiek per vėlu. Didelė, auksažvynė letena atskriejo ir negailėdama šniojo durmšštrangiečiui į pilvą. Dėžei tiek jėgos ir trūko - ji šast ir nuskriejo į šalį, maždaug dešimt metrų, o tada it koks meteoritas įsirėžė į žemę...
-
Gabrielė stebėjo Soreną. Stebėjo, kaip jis iškėlęs lazdelę kažką riktelėjo. Po kelių minučių prie durmštrangiečio atskrido kažkoks plokščias daiktas. Jis Gabrielei kažką priminė, tačiau galutinai suprato kas tai, tik tada, kai šiaurietis užsėdo ant jo baisiai savimi patenkintas ir nuskriejo prie milžiniškos drakono letenos. Mon deu, juk tai kilimas! Neprastai, chérie, neprastai.. Gabrielė sukikeno kartu su visais tribūnose sėdinčiais žiūrovais. Po kelių minutėlių visa aikštė jau buvo nutilusi ir žiūrovai, tiek profesoriai, tiek mokiniai, sulaikę kvapą stebėjo, kaip Sorenas von Sjuardas mėgina iš po drakono letenos ištraukti kažkokį daiktą. Ir niekas neatkreipė dėmesio į kosėti paliovusį drakoną, kuris su panieka spoksojo į raudoną žmogeliuką tarsi sakydamas: ,,Ei, šitas daiktelis mano!".
Gabrielė aiktelėjo. Margasis auksasparnis su didžiausiu malonumu spyrė šiauriečiui į pilvą. Dėžė iš po drakono letenos nuskriejo kažikur. Prancūzė su siaubu stebėjo, kaip Sorenas guli ne per toliausiai drakono letenų. O drakonas jau ruošėsi jį praryti. Prisižaidei, chérie...
-
Taigi, kone legenda pavirtusi juodoji dėžė nuskriejo tolyn, o kol drakonas stebėjo ją, Sorenas atsitiesė, nors ir kaip skaudėjo pilvą, ir atsistojo. Pasmatė, kur dėžė ir susvyravo. Drakonas staigiai pažvelgė į jį ir paleido didelį ugnies kamuolį, matyt supratęs, kad su šituo ponuliu ne kas. Sorenas nevikriai atšoko ir pajuto skausmą šone. Kad ir kaip negražiai tas šuoliukas pasirodė, jis Soreną išgelbėjo nuo kepto viščiuko likimo ir prikaustė visų dėmesį. Vaikinas nusibraukė prakaitą nuo kaktos, o tada įvyko kone legendinis žvilgsnių susidūrimas - raudonos akys įsistebeilijo į žydras akis. Tada dvi poros akių su visomis galvomis pasisuko į dėžę, tada darkart susidūrė. Drakonas ir Sorenas žengė abu po porą žingsnių link dėžės, o keturkojis monstras pasuko didžiulę galvą į durmštrangietį ir taip suriaumojo, kad beliko tik ausis užsidengti. Atsitiesęs vaikinas iškėlė lazdelę ir nukreipė į vis dar nepridengtą gerklę, kurios gale jau matėsi kylanti ugnis:
- Serpensortia!- sušuko ir pajuto skrundančių gleivių kvapą. Na, pats metas nešti kudašių. - pagalvojo Durmštrango čempionas ir pradėjo bėgti link juodos dėželės. Staiga priekyje vėl išdygo auksinė letena ir Sorenas išsitiesė aukštielninkas. Staiga priekyje atsirado ištikimas draugas - kilimas, kurį visi jau buvo pamiršę. Sorenas skubiai užsikorė ant jo ir paleido magišką daiktą link dėžės, o iš paskos kaip šuva paskui karietą sekė drakono ugnis, pagražinta suanglėjusiais gyvatės gabalais. Soreno rankose jau buvo Dėžė!!! Vaikinas, laikydamasis už kilimo, pakilo aukščiau virš drakono ir siūbuodamas iškėlė lazdelę.
- Acio veidrodį.- prikimusiu balsu šūktelėjo ir išpūtė akis, kai pamatė, kad ranka žaizdota ir su apsilydžiusiais kraštais. - Ajajai.
Dėžė nukrito ant kilimo, o į Durmštrango čempiono rankas nusileido didelis veidrodis. Jį vaikinas praplėtė kerais ir nukreipė į drakono snukį. Šis stūgtelėjo ir atsitraukė. Traukėsi iki galo... ir šmaukšt - tiesiai į narvą! Tada Sorenas nuskrido link palapinės ir nusileido šalia. Iš tribūnų aidėjo plojimai.
-
Gabrielė laikė prikausčiusi žvilgsnį prie Soreno. Šis sunkiai atsikėlė, o drakonas, matyt supratęs, kad bluselė gyva, nusprendė geriau paskrudinti būsimus pietus. Sorenas vikriai,.tačiau ne itin grakščiai atšoko šalin. Visiškai išvengti liepsnos nepavyko ir šiaurietis truputėlį apdegė. Gabrielė užsimerkė, ka į Soreną pliūptelėjo dar viena liepsna, o kai atsimerkė, abu priešai (nelygiaverčiai) jau buvo prie dėžės. Gabrielė, ir ne tik ji, pamanė, kad nebėra vilties. Ir štai pasirodė kilimas. Sorenas sėkmingai ant jo užsiropštė ir idrakonui nespėjus susivokti, paslaptingoji dėžė jau buvo šiauriečio rankose. Po kelių akimirkų durmštrangietis prisišaukė veidrodį ir spigindamas juo į akis drakonui, nuvarė jį atgal į narvą.
Gabrielė ėmė ploti. Kai Sorenas atskrido į palapinę, prancūzė jam nusišypsojo. Buvo bepuolanti ant kaklo, bet susilaikė. Raustelėjusi susivokė, kad ant jos nosies tebėra Soreno akiniai užtamsintais stiklais. Gabrielė nusiėmė juos nuo nosies ir grąžino durmštrangiečiui.
-
Sorenas von Sjuardas, suimtas drebulio dėl tik dabar pajausto ir dėmesiu besimėgaujančio skausmo.Skausmas be atokvėpio raižė suodiną kairę ranką, kurios dalis nuo riešo iki alkūnės buvo apsilydžiusi, nugarą, per kurią visai neseniai, negailėdama jėgos, tvojo milžiniška, pašiaušusi auksinius žvynus, letena. Sorenas susiraukė giliai alsuodamas, o tada atsisėdo į šalia padėtą nelabai minkštą fotelį. Atskubėjo medicinos seselė madam Pomfri ir užpylė ant riešo kažkokio bekvapio skysčio, nuo kurio riešas pradėjo mažiau skaudėti. Užtepusi balto vaisto, gydytoja apvyniojo ranką baltu tvarsčiu. Sorenas dešine atgalia ranka nusibraukė nuo veido prakaitą ir pasisuko į palapinės vidų. Šalia stovėjo Prancūzijos čempionė Gabrielė su juodais akiniais, kurie šiauriečiui atrodė kažkur labai matyti. Kai biobetonsietė raustelėjusi grąžino Durmštrango čempionui tuos akinius, vaikinas nusišypsojo ir linktelėjo.
- Ar pravertė?- su vos juntama pašaipėle balse paklausė Sorenas von Sjuardas. Ir dar jam labai rūpėjo sužinoti, kaip jo kova atrodė iš šalies, mat žinojo, kad tik jo kovos faktus detaliai žinos visi žiūrovai, nes niekas nematė, kas iš tikrųjų dėjosi ežero dugne ir be abejo, nematys, kaip Džeinės kausis aukštai virš debesų, kur net nelyja niekada. Sorenas atsiduso ir pagniaužė kumštį. Ranka tebeskaudėjo, bet kita ranka buvo uždėta ant dangčio Juodos, daug žadančios dėžės, kuri gulėjo prie durmštrangiečio kojų ir slėpė kažką, kas šiam čempionui turėtų labai praversti.
-
Arwen su kitais komisijos nariais atidžiai stebėjo, kas vyksta kovos aikštelėje, todėl neilgai trukus jau buvo pasirengusi paskelbti savo ir kitų narių balus.
- Komisija jau gali paskelbti kovos įvertinimą. Paprašysiu Soreną ir kitus dalyvius (žinoma, jei mergaitėms įdomus rezultatas) išeiti iš palapinės ir pažiūrėti skiriamus balus, - pamačiusi, kad dalyviai paliko palapinę, Arwen parodė ženklą kolegoms, kad jau galima parodyti korteles. Burtininkai mostelėjo lazdeles ir ore pasirodo kortelės su skaičiais: [8] [8] [7] [7]
- Na ką, liko paskutinė dalyvė - Hogvartso atstovė Džeinė, - sulig tais žodžiais pasigirdo žiūrovų ovacijos ir netrukus palapinė ir žiūrovų suolai išnyko oru. Jei dabar kas nors užklystų į pamiškę, net nesuprastų, kas čia ką tik įvyko.
-
Pūtė lengvas vakaro vėjelis, pilies kalno papėdėje stūksantis miškas taip ir kvietė įžengti į dar neištyrinėtą brūzgynų tankmę patirti naujų nuotykių. Ir ten, pačioje pamiškėje, senų medžių šešėlyje, sėdėjo pilku apsiaustu su gobtuvu apsigobusi figūra. Atrodė kaip paprastas mokinys, nutaręs į juodų apsiaustų rutiną įnešti šviesesnės, kad ir tokios pat niūrios kaip juoda, spalvos. Tai ir buvo mokinys, tiksliau - mokinė. Po gobtuvu slėpdama veidą, ir saugodamasi nuo vėjelio, mergina rankose laikė sidabro spalvos skersinę fleitą. Kojas buvo sukryžiavusi lyg medituodama. Bet nemeditavo. Tiesiog sėdėjo tarsi kažko laukdama. Pakėlė fleitą prie lūpų. Pasigirdo liūdna švelni melodija, ją vėjas nunešė į mišką ir išsklaidė (ne)įžengiamoje tankmėje. Taip sėdėjo Firielė Lučiena grodama. Šiaip, dėl savo malonumo, nes neturėjo (o gal nenorėjo) ką kitą veikti.
((Laukiu bet ko, kas nori nuotykėlio ar šiaip paplepėt. :)))
-
Liucijus Kampinis išėjo į pamiškę tiesiog pakvėpuoti grynu oru ir pasivaikščioti. Jokių taisyklių vaikinas nesulaužė, nes į mišką nėjo. Net ir nejautė jokio reikalo į ten eiti - dažnai nueidavo ir pavojų buvo sotus iki galo. Lengvas vėjas, pučiantis nuo tarsi gyvo, alsuojančio paslapčių pilno, neištyrinėto miško. Kaži, ar kur nors kitur tokią puikią girią rastum... - suabejojo Klastūnyno moksleivis. Staiga blondinas išgirdo grojant fleitą. Šio instrumento garso jis nebūtų sumaišęs su niekuo kitu. Užėjęs artyn grojančios, pilku apsiaustu vilkinčios moksleivės, Liucijus atsistojo ir atsirėmė į vienišą pamiškėje augantį ir kerojantį, bujojantį medį. Tylėjo, nes nenorėjo nutraukti ir išgąsdinti šios nuostabiai grojančios būtybės. Pats šeštakursis turėjo silpnybę saksofonams - bet čia tokio galingo instrumento neturėjo.
-
Firielė kažką pajuto. Kaip kažkieno žvilgsnis įsmigo lyg strėlė jai į nugarą. Tačiau groti nesustojo. Tik po kurio laiko, kai pajuto, kad pirštai sušalo, nuleido fleitą. Sustingo vienoje pozoje ir ėmė mąstyti. Bet kokiu atveju, to kuris stebi, padėtis geresnė. Visų pirma... Palauk, Firiele... kodėl visur matau tik priešus? mintyse savęs paklausė šeštakursė. Luktelėjusi kelias sekundes lėtai atsistojo nuo žemės ir atsisuko. Netoliese, atsirėmęs į medį, stovėjo klastuolis. Firielė mažumėlę nustebo. Kadangi vėjas pūtė į nugarą, ji nusitraukė nuo galvos gobtuvą ir tylėdama įsistebeilijo į atėjūną. Įsivyravo ne itin jauki tyla. Firielė jautėsi pažeidžiama. Nebuvo nieko, kuo galėtų apsiginti, jei paaiškėtų, kad klastuolio ketinimai negeri. Lazdelę buvo palikusi miegamajame, o fleita per galvą juk nepatrankysi. Staiga Firielė vėl pagavo save galvojant apie užpuolimą ir riebiai mintyse nusikeikė. Darausi paranoikė...
-
Liucijus Kampinis švelniai ir kartu pašaipiai šypsojosi, stebėdamas atvirai sunerimusią merginą iš Varno Nago. Ją iš kažkur pažinojo, galbūt mokėsi abu kurioje nors pamokoje... O vardą irgi prisiminė. Ir net pavardę, ir antrą vardą. Bet vis dėlto šios Protingųjų koledžui atstovaujančios šeštakursės vardai buvo keisti, tai bet kas pasakytų. Firielė. Lučiena. Pilkoji. ,,Kas šiaip laikais gali rinktis tokią pavardę?" - pagalvojo Liucijus, o tada susigriebė susigėdęs. - ,,Panaši situacija, kaip ir mano. Galbūt giminė kažkuo susisiejo su pilka spalva, kaip kad maniškė - su kampais. Juk senelis visada armijos rikiuotėje stovėdavo tik kampe..."
- Puikiai groji,- suplėšė vilkolakiškais nagais ir dantimis tylą klastuolis.
-
((Tarkime, Firielės dar niekas nepagrobė ir ji sveika ir gyva yra čia.))
Firielė vis dar nepatikliai žiūrėjo į klastuolį. Jis jai atrodė nei šioks, nei toks. Firielei atrodė kažkur matytas, bet kur - prisiminti negalėjo. Ir nebuvo per daug svarbu. Ei, o kodėl jis čia atėjo? dingtelėjo varnei. Primerkusi pilkas akis įsižiūrėjo į atėjūno veidą. jame švietė keista šypsenėlė - nei draugiška, nei pikta, nei... Švelni? Firielė išpūtė akis ir vos neprunkštelėjo. Ne ne ne... Mergyt, tau tik vaidenasi. Juk jis šaiposi! Mergina mažumėlę susiraukė. Išgirdusi komplimentą minutę tylėjo, paskui mestelėjo:
- Ačiū, - staiga nutarė mažumėlę, nepiktai pasišaipyti. Kilstelėjo antakius ir kritiškai nužvelgė vaikiną nuo galvos iki kojų, - O tau niekas nesakė, kad neamndagu kalbėti su mergina neprisistačius ir nežinant jos vardo? - paklausė. Lūpų kampučiai vos vos kilstelėjo. Staiga ji baisiai panoro atmesti plaukus atgal ir nužvelgti vaikiną dar kritiškesniu žvilgsniu, bet susitvardė prisimindama, kodėl niekada nesusiriša plaukų ir nenubraukia sruogelių už ausies. Todėl turėjo pasitenkinti tik kritišku žvilgsniu. Jie vis dar stovėjo per atstumą vienas nuo kito, bet pkankamai arti, kad klastuolis įžiūrėtų Firielės veido išraišką.
-
Liucijus Kampinis drąsiai šyptelėjo. Šiam Klastūnyno šeštakursiui niekada pradėdavo per visus galus lįsti įgimtas klastuoliškumas, tačiau kartkartėmis šiokie tokie ,,simptomai" pasireikšdavo. Vos išgirdęs piktoką padėką, tarytum sakančią ,,Pati žinau, čiūžink iš čia.", Liucijus per prievartą neišplėtė šypsenėlės dar plačiau.
- O, labai atsiprašau. Aš juk tik ką tik atėjau į čia ir išgirdau kaip groji. Mano nuomone, pertraukti muzikinį kūrinį, norint prisistatyti, arba klausiant muzikanto vardo yra žymiai nemandagiau, nei kalbėti su mergina neprisistačius ir nežinant jos vardo.- kaip įmanoma mandagesniu tonu atsiliepė Liucijus, protingo kvaišelio akimis stebėdamas žavingai santūrią Firielės šypseną.- Taigi, aš Liucijus. O kas tu?
-
Firielės lūpų kampučiai pakilo dar aukščiau, kai ji išgirdo, kaip klastuolis atsikirtinėja. Galų gale, jam prisistačius, Firielė nebesitvardė ir išsišiepė iki ausų. Paskui, vienoje rankoje laikydama fleitą, susidėjo delnus už nugaros ir droviai pasisukiojo vietoje. Galiausiai, pagauta linksmumo, kurio prieš dešimt minučių nebūtum galėjęs su žiburiu rasti, padarė galantišką reveransą ir prisistatė:
- Firielė, - ir vėl nematė reikalo sakyti viso ilgo vardo. Jei reikės - pats paklaus. Varnė luktelėjusi vėl atsisėdo ant skurdžios žolės, sukryžiavo kojas ir pasidėjo ant kelių fleitą. Šypsena nuo veido išnyko, kažkodėl Firielė prisiminė įvykį miške. Nejučia dešine ranka suspaudė kairiąją, toje vietoje, kur buvo likę nuodai. Niūrios mintys lindo į galvą, bet Firielė Lučiena atkakliai stūmė jas iš galvos. Staiga sukikeno kaip maža mergaitė, akyse sužybčiojo kibirkštys. Pajutusi vėją, pučiantį į veidą, užsidėjo ant galvos gobtuvą taip, kad uždengtų viršugalvį, bet nepaslėptų veido. Žvilgtelėjo į Liucijų.
-
Pamiškėje, sklidinoje apgaulingos tylos ir ramybės, pradėjo švelniai snyguriuoti. Balti miniatiūriniai pačios žiemos karpiniai lėtai leidosi ir krito ant žemės, apsiaustų ir galvų. Stebėdamas elegantišką šeštakursės reveransą, Liucijus primerkė vieną akį ir šyptelėjo, karališkai linktelėdamas.
- Man labai malonu susipažinti, Firiele.- pasakė klastuolis išdidžiu balsu. Šeštakursis smalsiai stebėjo Varno Nagui priklausančią moksleivę, įdomiai ir meniškai atrodančią krentančių snaigių apsuptyje ir senų pamiškės medžių paunksmėje. ,,Ką čia dar pasakius? " - svarstė Kampinis. Žmogus su fleita jam atrodė kaip gera galima pašnekovė.
- Ar seniai groji su fleita?- paklausė Liucijus Firielės.
-
Firielė šyptelėjo. Pajuto, kaip ėmė snigti. Balti sušalę vandens lašai, kitaip tariant - baltos gražios snaigės, krito ant pilko merginos apsiausto ir rankų. Ėmė labai labai pamažu temti. Firielė sėdėdama ant šaltos žemės Uždraustojo miško pakrašty, mintimis nuklydo kažkur kitur. Lyg iš tolių pasigirdusį klausimą ji ne iškart suvokė, bet kai klausimo prasmė pasiekė smegenis, elfė tylomis šyptelėjo ir kelias sekundes pamąsčiusi atsakė:
- Pakankamai ilgai, kad sugebėčiau susijungti su instrumentu ir pajusti jį kaip gyvą.
Lučiena nelabai suprato, kodėl taip pasakė, bet skambėjo gražiai. Varnė vyptelėjo puse lūpų. Keista buvo su kažkuo kalbėtis, bet kartu ir malonu bei įprasta. Kažkas Firielėje pabudo, ji tarsi atsipalaidavo ir ėmė lengviau priimti aplinką, bet šioks toks nesaugumo jausmas vistiek neišnyko. Lučiena gūžtelėjo pečiais. Paskui atsistojo ir palengva nupėdino į kalną. Ne į pilį, kažkur kitur. Pati gerai nežinojo, kur.
-
Gabi vaikštinėjo pamiške. Rankoje ji turėjo kažkokį lapelį. Skaitydama jį mergaitė rinko įvairias žoles, net užsikorė į medį ir nusiskynė jo šakelę. Kiekvieną dalyką ji dėjo atskirai į į stiklainiukus su užrašais. Gabi buvo gerai pasiruošusi. Nesitikėjau, kad rasiu viską, ko reikia, šypsojosi ji. Visus stiklainiukus Gabi susidėjo į kuprinę. Tada atsivertė kažkokią knygą ir pažvelgė tolyn į mišką. Mąstė. Paėjo kiek giliau, bet į miško gudumą nelindo. Grįžo nešina keistomis žolėmis rankoje ir įdėjo jas į tuščią stiklainiuką.
- Regis, viskas, - pasakė ji sau.
Ir knygą, ir stiklainiuką įdėjo į kuprinę. Buvo laiminga, bet per daug nedžiūgavo. Ji buvo klastuoliškai laiminga. Lėtai, bet iškėlusi galvą ji nuėjo atgal pilies link.
-
Prieš pat prasidedant medžiams, pamiškėje turėjo vykti antroji Mis Hogvartso užduotis, tad pamiškė buvo kaip niekad pasipuošusi.
Neseniai pasibaigusi pirmoji užduotis mestelėjo puikią mintį antrosios užduoties dekoracijoms, tad tarp medžių, lapų, krūmų ir danguje skraidžiojo įvairių rūšių fėjos, retkarčiais nutūpdamos mokiniui ant peties ir dainuodamos pavasarines daineles. Vieta, kurioje turėjo būti šiokia tokia scena, buvo paprasta žolės paklodė, tačiau ,,scenos'' ribas nurodė tiksliu stačiakampiu išdėliotos gėlės. Teisėjų stalas buvo pastatytas tiesiai prieš sceną, apsaugotas kerais, kad nenuvirstų nei kėdės nei pats stalas. Ant stalo kaip visada buvo dalyvių aprašymai, tušti popieriaus lapai, tušinukai, krištolinės stiklinės sklidinos vandens ir po vazelę su gėlėmis. Šį kartą gėlės buvo pavasarinės - saulutės, ramunės, žibutės ir pakalnutės, ir dar daugelis kitų. Aplinkui sceną ir teisėjų stalą, puslankiu buvo išdėlioti suolai žiūrovams. Suolai, kaip ir teisėjų stalas, buvo apsaugoti nuo netikėto nuvirtimo. Šitaip pavasariškai pasipuošusi pamiškė laukė antrosios užduoties.
Scenos viduryje, stovėjo Kasiopėja Evers, šio konkurso organizatorė ir vedėja. Mergina buvo pasipuošusi dailia balta suknele, puošta raudonomis rožėmis. Ant viršaus Kasiopėja buvo pasivilkusi raudoną megztuką, tinkantį prie suknelės, ir avėjo raudonus aukštakulnius. Vos paryškinusi akis pavedimu ir tušu, Kasiopėja, kaip visada raudonai pasidažė lūpas. Prie visos aprangos derindama, Kasiopėja dar segėjo perlų apyrankę ir auskarus. Mergina net buvo burtais išsitiesinusi ir susipynusi didelę, storą kasą ant šono, mat tiesius buvo žymiai patogiau supinti, nei visą kupetą smulkių garbanėlių.
Kasiopėja vienoje rankoje laikė savo popierius, o kitoje - magiškąjį mokrofoną. Jis buvo daug pažangesnis ir patogesnis nei Žiobarų pasaulyje. O užduotis juk proto, tad dalyvių atsakymus turės išgirsti visi susirinkę.
Šitaip pasipuošusi ir paruošusi pamiškę, pasitikdama pavasarį, Kasiopėja laukė susirenkant dalyvių.
-
Jekaterina tyliai atėjo į pamiškę. Suknelės apačia šlavė žemę. Pamiškėjo turėjo vykti antroji Mis Hogvartsas užduotis - proto. Su tuo Klastuolė turėjo susidoroti lengvai, jei tik klausimai nebus tokie, kaip "Kaip tau atrodo..." "Ką tu manai apie...". Tokių juodaplaukė nekentė. Ji vilkėjo žalią suknelę be petnešėlių. Na, gal ne žalią, o salotinės spalvos. Ties liemeniu ji buvo surišta vidutinio pločio bronziniu dirželiu. Po jo suknelė krito laisvai iki pat žemės su gaivios medžiagos klostėmis, bet anaiptol ji nebuvo pūsta. Per lapus žengė paprasti bateliai neaukštu kulniuku. Plaukus buvo išsitiesinusi ir susirišusi elegantišką kuodelį. Jokių blozgičių. Jekaterina net nesidažė smarkiai - tik pasitepė lūpas vazelinu ir pasilepino natūraliomis kaukėmis prieš pasirodymą. Mergaitė nusprendė, jog protui grožio nereikia, o kristališkai baltą odą ir švelnias akis turėjo. Šalta Klastuolei nebuvo. Ji sunkiai sušaldavo. Priėjusi pamiškę ramiai nuėjo prie Kasiopėjos, nes nei dalyvių, nei komisijos, nei žiūrovų nė padujų. Juodaplaukė specialiai atėjo per anksti.
- Sveika, Kasiopėja. Atrodai nuostabiai! - pagyrė gerą draugės skonį Jekaterina.
-
Kasiopėja skrebeno įvairius klausimus dalyvėms šalia jų pavardžių juodu tušinuku. Spragtelėjusi pirštais septintakursė įtraukė dar vieną klausimą prie Katerinos vardo, skaičiuodama jau penktą šeštakursei skirtą klausimą. Visoms kitoms dalyvėms klausimai buvo suskirstyti, tik vat Katerinai nespėjo. Ji užkišo tušinuką už popieriaus lapo ir ėmė belsti ritmą kaip visada juodai nulakuotais nagais, į lentelę, kurioje buvo susekti visi popieriai.
-Labas,-Kasiopėja pasisveikino su kol kas vienintele atėjusia dalyve - Jekaterina Houly.-Ačiū, bet tu pati atrodai nuostabiai. Tiesiog tobulai!-Kasiopėja šyptelėjo klastuolei išgirdusi komplimentą ir mesteldama vieną atgal. Hmm, keistai atrodytų, jeigu vienas kito aprangas pradėtų girti vaikinai... Kasiopėja sukikeno nuo savo minties ir pasistiebė, žiūrėdama ar tik nepasirodo kitos dalyvės.-Nematei kitų panų? Amžinybės nelauksim,-ji paklausė Jekaterinos. Kasiopėjos ūgis buvo mažas, tad nors jai ir buvo septyniolika, jos ūgis buvo lyg perraugusios penkiolikinės. Kasiopėja atsiduso - net ir su aukštakulniais ji buvo žema.
((Buvau visai pamiršus aprangą įkelt. Va https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/a8/f6/ba/a8f6baed4c011ca6962ff29cea296ee6.jpg ))
-
((Spragtelėjusi pirštais? :D ))
Klastuolė šyptelėjo. Kažkodėl daigelis pokalbių tarp merginų Hogvartse prasidėdavo tokiais žodžiais. Tai yra, komplimentais viena kitai, ko tarp žiobarų nepamatysi. Visos ten dažniausiai tik pjaunasi kaip katės. Jekaterina apsižvalgė po Grifės klausimo.
- Ne, Kese, aš atėjau labai per anksti, - draugiškai pasišaipė juodaplaukė ir šyptelėjo. Jos žodžiai tarsi buvo pasakymas "Persidirbai, Kasiopėja, arba laikrodį pily palikai". Mergaitė vėl apsižvalgė, kai ant peties jai nutūpė salotinėsvspalvos fėja. Ši derėjo prie Klastuolės dainelėsvir dainavo kažkokia sena kalba.
- Spėju, kad ši fėja iš miško, nes kažin ar dainuotų išburtos ar prijaukintos lotynų maišyta su Graikų kalbomis, - kilstelėjoa antakį juodaplaukė.
-
((Nežinau kaip kiti, bet aš kai galvoju, spragsiu pirštais kol sumąstau))
Kasiopėja užsikišo už ausies laisvesnę, mažą sruogelę, kiek atsiskyrusią nuo laisvos kasos ir pasikasė pusmėnulio formos apgamą. Ji apsižvalgė aplinkui, žiūrėdama, ar fėjų ne per mažai ar ne per daug, tačiau jų buvo tiek, kiek ir reikėjo.
Pasilenkusi Kasiopėja nuskabė vieną žibutę, ir ištiesė ją žydros spalvos fėjai, priskridusiai prie grifės ir klastuolės kompanijos. Fėja laiminga kažką pasakė, ir nuskriejo glėbyje laikydama mėlyną žiedą.
-Tiesą sakant, aš visas jas čia sukviečiau,-Kasiopėja prabilo, vis dar stebėdama tolstančią fėją.
Prie Kasiopėjos priskrido daili rožėa fėja, kuriai matyt labai patiko Kasiopėjos rožės motyvais parinkta apranga. Fėja maža rankele perbraukė per raudonus plaukus, ir plakdama sparneliais, prisėdo ant Kasiopėjos ištiesto delno. Iš oro ištraukusi mažą rožytę, mergina padavė ją padarėliui. Fėja su džiaugsmu ją paėmė, ir apglėbusi žiedelį, ėmė supuoti kojomis nuo septintakursės rankos krašto.
-
Katerina užtikrintai ir pasitikinti savimi žengė pamiškės link. Diena pasitaikė saulėta ir šilta, tad mergina nebijojo apsirengti suknelę. Ji mūvėjo odos spalvos suknelę, nėriniuotą ir su kaspinu kuris juosiasi per pilvą. Suknelė nebuvo ilga, vos vos siekė kelius, bet buvo ir pūsta. Mergina žengė kiek apsamanotu keliu savo jau pavasarinėmis plokščiapadėmis basutėmis. Plaukus buvo susirišusi į aukštą kasą, o kad nesimatytų plaukų gumytės, plaukų sruoga apvyniojo ją, sudarydama iliuziją, kad plaukus surišo plaukais. Plaukų galiukai buvo šiek tiek sugarbanoti ir teikė jos išvaizdai savotiško žavesio. Ji buvo visiškai be "špakliaus". Juk čia proto rungtis, be to natūralus grožis yra daug vertingesnis negu nenatūralus. Rankoje benešdama savo storą megztinį, jeigu pavakarėn atvėstų, ji priėjo pre jau besikalbančių Kasiopėjos ir Jekaterinos. Kol kas jos buvo vienintelės visoje išpuoštoje su skraidančiomis fėjomis pamiškėje.
-Sveikos! Atrodote... Gaivinančiai...- pajuokavo Katerina apžvelgdama merginų aprangas. Tai buvo tiesa. Abi buvo apsirengusios labai pavasariškai. O Katerina panaudojo paprastą ir kažkkek mielą stilių, nenorėdama per daug išsišokti.
((Suknelė: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/5f/a0/8e/5fa08e66f03d23c50c7a219212321cca.jpg
Bateliai: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/b0/7c/61/b07c6188272ba51a6d9f6e3905cd3c92.jpg))
-
Teisėja Gabriella Morris įėjo į pavasariu tviskančią pamiškę ir pamatė ten jau susirinkusias dalyves. Ji prie jų priėjo ir pasisveikino.
- Labutis! Kasiopėja, tavo plaukai... - nusistebėjo mergina. - Jekaterina, atrodai tobulai. Katerina, man labai patinka tavo suknelė.
Klastuolė buvo apsivilkusi kelių nesiekiančią, švelnios persikų spalvos suknelę, per liemenį surištą dailiu kaspinu. Suknelės viršus buvo išdabintas karoliukais bei blizgučiais, o apačia buvo papūsta. Septintakursė buvo apsiavusi blizgučiais papuoštais bateliais, o plaukus pasileidusi ir susigarbanojusi stambiomis garbanomis, o galiukus paryškinusi šviesiai rožine spalva. Prie suknelės mergina priderino persikų spalvos apyrankę, ant kurios buvo pavaizduoti paukščiai. Į ausis klastuolė įsisegė mamos rankų darbo žalvarinius auskarus.
Gabriella stovėjo ant žalios pavasarinės žolės ir kalbėjosi su jau susirinkusiais burtininkais, kurių buvo dar nedaug.
- Tiesa, Kese, kas dalyvėms užduos klausimus?
((Suknelė: http://data.whicdn.com/images/66481857/large.jpg
Batai: http://upload2.weddbook.com/blogs2/458/peach-rose-mink-wedding-inspiration-board-bridal-musings-815-int.jpg))
-
Kasiopėja pačiu laiku sužymėjo du paukščiukus, užmačiusi tolumoje Kateriną, prie Jekaterinos ir Katerinos pavardžių. Dažnai septintakursė sumaišydavo jas - juk pavardės tokios panašios.
-Sveikos!-ji džiugiai pasveikino atėjusią Gabriellą ir Kateriną.-Atrodot tiesiog kerinčiai. Kaip fėjos,-nusijuokė Kasiopėja.-Kažkas negerai su mano plaukais?-mergina kiek paniškai pažvelgė į Gabriellą, baimindamasi, kad jos stora ir laisva kasa ant šono neatrodo taip idiotiškai. Mažesnių sruogelių galai jau buvo pradėję pamažu riestis, tad visas jos tiesinimas (kad patogiau susipintų kasą)pokštelėdamas po kelių valandų pavirs į tuos pačius garbanotus karčius.
Kasiopėja žvilgtelėjo žemyn, galvodama ar nieko netrūksta. Pastebėjusi visų neryškų makiažą, Kasiopėja vėl sunerimo.
-Nepersistengiau su lūpomis? Gal reikėjo tik balzamu pasitept?-ji paklausė draugių, regis labiau nervindamasi dėl savo išvaizdos, nei dalyvės prieš pirmąją rungtį.
-
-Dieve šventas, žinoma kad ne! Atrodai tiesiog nuostabiai! - gyrė Kasiopėją Katerina. Ji juk iš tiesų atrodė nuostabiai - visa pavasariška ir gaivinanti. Katerina atsisuko į visas dalyves. Gabirellai įžengus į pamiškę, jai iš paskos įžengė ir būrelis trečiakursių, jie susirado laisvas vietas ir atsisėdo. Taip ir pradėjo rinktis žmonės, po truputį. Keista tai, kad visi vaikščiojo būreliais, retai kada galėdavai pamatyti kokį vienišių ar vienišę.
-Kasiopėja, pakartosiu ką pasakė Gabriella. Kas mums užduos klausimus? Ir kokia bus taškų sistema? - kiek susinervinusi, nuo minties, kad gali neteisingai atsakyti į visus klausimus, paklausė Kasiopėjos. Katerina perbraukė per savo suknelės klostę, lyg nuvalydama nesančias tenai dulkes ir purvą. Pakėlusi ranka perbraukė per savo švelnius it šilkas plaukus. Visą dieną ji juos visokiais tepalais, kremais ir dar ten kokiais kondicionieriais su balzamais trynė, kad nebūtų gėda rodytis viešumoje.
-
- Su tavo plaukais viskas čiki, - nusijuokė Gabriella. - Bet... Bet jie tiesūs. Ką su jais padarei? Naudojai ultra maxi super duper tiesintuvą, at burtais? O su makiažu viskas gerai, juk mano lūpos irgi padažytos šviesiai rožine spalva, - pasakė mergina ir ore bakstelėjo į lūpas.
Hm.. Čia kažko trūksta.. pamanė mergina ir išsitraukė burtų lazdelę. Ji sumurmėjo kelis magiškuosius žodžius ir ant netoliese esančių medžių ir krūmų šakelių atsirado dailūs rausvi kaspinėliai. Dabar geriau. Gabriella atsistojo šiek tiek atokiau Kasiopėjos, Jekaterinos ir Katerinos ir išbūrė joms po mėgstamiausio skonio vaisinį ledų kokteilį ir išdalino kiekvienai po vieną. Šiaudeliai buvo tokios pačios spalvos kaip ir gėrimas ir buvo papuošti kaspinėliais. Pati Gabriella sau išsibūrė kriaušinį kokteilį ir jį po truputį gurkšnojo.
- Taip, šiandien aš tikrai apsėsta kaspinėlių, - nusijuokė šviesiaplaukė.
-
Kasiopėja nervingai spoksojo tai į Gabriellą, tai į Kateriną. Pagaliau nuraminta merginų, septintakursė vėl atsiduso.
-Burtais ir visu kalnu įvairių tepalų ir balzamų, tiesinančių plaukus,-ji patvarkė pirštais savo levandomis kvepiančius plaukus. Tiesą sakant, ji pati kvėpėjo levandomis. Kaip visada.-Ak taip, klausimai. Aš užduosiu klausimus ir tik vienas iš jų kartosis. Vienas klausimas vertas dviejų balų, tad jų bus po penkis kiekvienai. Teisėjai turės vertinti kalbėjimo manieras, išsimokslinimą. Jeigu kuris nors atsakymas nelabai patinka, už jį galima duoti vieną balą vietoje dviejų. Tarkim, tu atsakai į visus klausimus, ir man tavo vienas atsakymas buvo netikslus, ir aš tau duodu devynis ir argumentuoju kodėl,-Kasiopėja aiškino, kol negavo bananinio kokteilio.-Ačiū,-ji padėkojo Gabriellai or siurbtelėjo pro šiaudelį gaivaus gėrimo. Net mintys prašviesėjo.
-
Jekaterina kurį laiką tylėjo, kol kalbėjo draugės. Pagaliau mergaitės maldos liko išklausytos - saulė pasislėpė ir Klastuolės plaukai bei kuodas ėmė žvilgėti. Jie buvo juodi it derva ir tarsi apšviesti mėnesienos.
- Gabriella ir Katerina - atrodot nuostabiai ir visiškai neperspaustai, - nusišypsojo juodaplaukė, prieš tai padėkojusi už komplimentus. Tamsoje pasirodė, kad akių vokus ji pasidažė sidabriniais blizgučiais, kurie ėjo beveik iki smilkinio ir nuostabiai žvilgėjo ant kristalinės juodaplaukės odos. Šypsodamasi Jekaterina nužvelgė visus. Kai išlindo saulė tarp medžių, efektas dingo. Nebūdavo gražios apangos pas tą Klastuolę, kuri nebūtų kažkaip užkerėta. Antrakursės galvoje ėmė tvinksėti nerimas dėl užduoties. Rinkosi žiūrovai.
-
- Ačiū, - juokais nusilenkė mergina juokdamasi, bet netrukus šypsena veide išgaravo. - Aš pamiršau katės akis... Accio akių kontūrų pieštuką! - sušuko Gabriella ir netrukus į jos rankas atskrido pieštukas.
Klastuolė paprašė, kad kažkas iš merginų palaikytų jai veidrodėlį ir ją uždengtų. Septintakursė staigiai nusipiešė gražią, lenktą juodą liniją palei akies voką, o galiuką užrietė.
- Na, dabar jau pasiruošiau, - šypsojosi Gabriella. Ji įsikišo pieštuką ir blizgantį veidrodėlį į savo prie suknelės priderintą persikinį rankinuką ir jį užsimetė ant peties.
Klastuolė priėjo prie Jekaterinos ir nuostabius juodus plaukus permetė ant vieno peties, kad pasimatytų kita mergaitės ranka. Ji akimis "nusišypsojo" klastuolei ir suplojo rankomis.
-
Venera atskubėjo į miško pamiškę, nes ten vyko antroji Mis. hogvartso užduotis. Oras kvepėjo pavasariu. Venė vilkėjo senamadišką juodą suknelę su mažyčiais rausvais taškeliais. Suknelės sijonas buvo šiek tiek pūstas, o per liemenį ji buvo surišta juodu kaspinu. Avėjo paprastus juodus batelius, o į plaukus buvo įsirišusi tokį juodą kaspiną kaip ir ant suknelės. Akys buvo paryškintos juodu pieštuku, o daugiau makiažo ji nenaudojo. Venerai visai patiko jos apranga, gal kiek per daug juoda, bet grifė mėgo juodą spalvą. Pamiškė atrodė gan natūraliai. Ore skraidė mažos fėjos kurios nutūpdavo tau ant peties ir imdavo dainuoti. Buvo jauku. Grifiukė priėjo prie kitų stovinčių merginų ir priėjo prie Kasiopėjos kuri šnekučiavosi su kitomis merginomis.
-Labas,-tarė Venė,-gražiai atrodai!
((suknelė: http://marketinu.com/wp-content/uploads/2014/12/sample1.jpg ))
-
Jekaterina žiūrėjo kažkur draugėms pro pečius, tad tarsi tuščiagalvė pagavo ore link jos skrendantį burokėlių lapų, rūgštynių ir kiškio kopūstų kokteilį. Ji nepastebėjo, kad visos gavo ledų su vaisiais gėrimu, o ji pati - žaliąjį. Juodaplaukė dievino sveiką maistą ir buvo veganė, tad saldūmynus valgydavo tik... niekada? Štai todėl ir jos kokteilis buvo žalias. Įtaisiusi jį tarp šakų, Klastuolė palaikė Gabriellai veidrodėlį, kai ši dažėsi. Nerimastinga ir užsisvajojusi antrakursė elgėsi kaip... akla? Kurčia? Taip, kol priėjusi Gabriella nepliaukštelėjo mergaitei palei nosį delnais. Ši krūptelėjo ir atsigėrusi šalto gėrimo su žaliųjų produktų sulčių ledo kubeliais pamatė atžingsniuojant Venerą.
- Praleidau kažką? - išsiblaškiusi paklausė Gabriellos. - Sveika, Venera, atrodai kaip tikra Misė.
Jekaterina nusišypsojo. Išėjo padrikos nesąmonės, bet Klastuolė nieko negalėjo padaryti. Nebent mažiau miegoti.
-
Mokinė Adelaidė Stuart lėtai įžengė į pamiškę, kurioje jau rinkosi žiūrovai ir dalyviai, bei teisėjai. Nors žmonių buvo mažai, pamiškė atrodė ankšta, tikriausiai dėl tų fėjų, jų čia buvo dvigubai, ne - trigubai daugiau nei žmonių. Taigi Delė žengė dalyvių ir vedėjos Kasiopėjos link. Adelaidė buvo apsirengusi paprastą žydrą suknelę ir žydrus aukštakulnius - ji tokia kaip Kasiopėja, žemutė ir smulkutė, tad niekada neišsiverčia be aukštakulnių. Buvo užsimetusi paprastą paprastutį džinsinį švarkelį, o ant peties kabėjo odos spalvos rankinukas, paprastai tariant "tašė". Ji niekada nesistengė labai daug prisipuošti. Jai labiau patiko paprastas stiliukas. Priėjusi prie merginų, kukliai, bet linksmai pagyrė visų nuostabias aprangas. Ar yra bent viena mergina ar vaikinas, kuris nemoka parinkti drabužių?, pagalvojo mergina, bet nustėro, kai suprato kad išsakė savo mintis garsiai. Ji truputį nuraudo, susigėdusi.
-Taigi, ką aš praleidau? Dar nieko įdomaus nenutiko? - bandė patraukti merginų dėmesį kitą tema varnė.
((Suknelė: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/15/b3/6a/15b36af04b53424d3c3f84edc036a1d1.jpg
Bateliai: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/54/0d/3a/540d3ab92c699e1a8f8a4fc1dcf21714.jpg
Švarkelis: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/57/cf/87/57cf879101f54cd4211298e78c655244.jpg
Rankinė: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/e9/7e/26/e97e26329ed7db6173f4cefa5edfc3a5.jpg ))
-
Pasitikinti savimi, žvali ir drąsi Alexandra sparčiai žingsniavo į pamiškę. Ji džiaugėsi, kad visgi neužsidėjo aukštakulnių, o šį kartą pagailėjo savo pėdų ir užsidėjo aulinukus. Įdomu ką darys tos, kurios dėvės dešimties ar daugiau centimetrų kulnus... Tikiuosi, kad nepaskęs samanose...
Artėjant prie tos vietos, kur turėjo tęstis Mis Hogvartsas konkursas, Alexandra pastebėdavo vis daugiau šviesų ir žmonių siluetų. Ou... Tikrai nesu ankstyva! - nusistebėjo švilpė. Geriau įsižiūrėjus ji pamatė išdekoruotą "sceną", gražias pavasarinių gėlių puokštes ant teisėjų stalo ir nemažai konkurso dalyvių. Visos tokios gražios! Būtent prie jų patraukė ir Alex.
Už kelių sekundžių mergina atpažino kelis veidus. Kasiopėja, Jekaterina ir, regis, Gabriela. - iš matymo spėjo.
- Sveikos merginos. Be didelių įžangų sakau, kad visos atrodote nepakartojamai. Tikiu, kad šis vakaras bus ypatingas, nes jūs visos tiesiog švytite! - Šypsojosi Alexandra.
Daugumos merginų suknelės buvo ekscentriškos ir savotiškos, kol švilpė liko ištikima klasikai. Burtininkė dėvėjo juodą suknelę, kurios galas nusitęsė iki pat žemės. Suknelė buvo vienspalvė, be rankovių ar iškirptės kaklui; ji nebuvo ilga, taigi parodė lieknus merginos klubus. Prie suknelės mergina priderino juodus aulinukus, auksinę apyrankę ir balta spalva nulakuotus nagus. Jos tiesūs ir ilgi plaukai buvo sukelti į aukštą "uodegą", o makiažas buvo labai natūraliai atrodantis: "išlyginta" oda, švelniai rudos spalvos šešėliai ir akių pieštukas. Besirinkdama klasikinį įvaizdį suklysti negalėjau. - nuramino save mergina.
((Suknelė, apyrankė: http://3.bp.blogspot.com/-6OMR4woXDP0/TsH626gzgYI/AAAAAAAAIvA/iEFv0zwq7XI/s1600/image1xxl.jpg
Batai: http://30.media.tumblr.com/tumblr_lr0pszyUgu1qa400zo1_500.png ))
-
Gabrielė Devertes, septyniolikmetė (taigi, ir pilnametė) prancūzė, burtų trikovės turnyro čempionė, atstovaujanti Biobetonso Magiškajai Akademijai, teisėjaujanti merginų grožio konkurse Mis Hogvartsas ir šiaip graži bei draugiška, gal šiek tiek pasipūtusi, kaip dera pancūzei, mergina, atėjo į uždraustojo miško pamiškę stebėti antrosios Mis Hogvartso užduoties. Dailių veido bruožų jaunoji moteris visa širdimi sveikino pavasarį pagaliau atklydusį į šį dažnokai pilką ir niūrų užkampį Anglijoje. Gabrielė neabejojo, kad Paryžiuje medžiai jau žali ir karštis kaip birželio pradžioje. Tad ir apsirengė atitinkamai: vilkėjo tamsesnę žalių alyvuogių spalvos suknelę iš kažkokios sunkiai, tačiau elegantiškai krentančios medžiagos, kurios pavadinimo nežinojo. Prancūzei einant, suknelė galantiškai plėvesavo aplink gražias jos kojas. Buvo be petnešėlių, tos pačios medžiagos juostele surišta po krūtine. Tiesūs Gabrielės plaukai buvo šiek tiek pabanguoti burtais ir palikti visiškai palaidi, o ant veido centimetrinio špakliaus sluoksnio kaip visada nebuvo. Tik akys paryškintos kažin kokiais ten šešėliais, vien dėl to, kad taip buvo gražu pačiai spetyniolikmetei. Gabrielė avėjo tamsiai rudus aukštakulnius sandalus. Eidama, jaunoji moteris šiek tiek gailėjosi, kad pasirinko tokį apavą, nes smailūs aukšti kulniukai smigo į minkštą ir drėgną žemę. Daugiau jokių papuošalų ar dar kokio nereikalingo šlamšto ant Gabrielės nebuvo.
Praeidama pro jau susirinkusias kelias dalyves ir renginio vedėją Kasiopėją, prancūzė puse lūpų šyptelėjo ir mestelėjo tylų pasisveikinimą. Priėjusi teisėjų stalą, susirado savo vietą ir atisisėdo. Netrukus tarp Gabrielės pirštų atsirado tušinukas, o baltame lape, kairiajame viršutiniame kampe - dailiom raidėm užrašytas vardas. Tačiau vardas buvo ne Gabrielės. Kažko kito. Po kelių skeundžių prie vardo buvo nupieštas ir išraitytas klaustukas.
Suknelė ir visa kita: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/fc/68/6d/fc686deb2e6be127c61466fcf0d41dfe.jpg
-
((Tarkim visi susirinko))
Kasiopėja apsižvalgė. Regis, jau visi susirinkę tik ir belaukia pradžios. Ji šyptelėjusi visiems, padėkojo už komplimentus, nugynė Gabriellą Morris į jos vietą ir sustatė visas ,,mises" ,scenoje" taip, kad visos matytųsi. Žengusi žingsnį priekį jų ir stovėdama viduryje, mergina prabilo.
-Sveiki susirinkę į antrąją Mis Hogvartso užduotį!-po visą pamiškę nuskambėjo magiškai pagarsintas Kasiopėjos balsas. -Šiandien dalyvės rungsis dėl visiškai kitos priežasties - bandysime išsiaškinti, kuri gi iš jų yra protingiausia. Viskas labai paprasta, kiekvienai merginai bus užduodama po penkis klausimu, į kuriuos laukiame išsamių atsakymų. Komisija vertins sakinio rišlumą, kalbėjimo manieras ir, aišku, tai, kas dedasi mūsų jaunosios misės galvoje. Tai nieko nelaukdami ir pradėkime. Kviečiu čia, šalia savęs, ne ką kitą, o Kateriną Houri, Grifų Gūžta!-nuskambėjo gausūs plojimai nuo grifų pusės, kai į priekį išėjo Katerina. Kasiopėja įteikė jai magiškąjį mikrofoną, ir kreipėsi į šeštakursę.-Kaip sekasi? Gerai? Puiku,-stengdamasi jaukiai priimti merginą, Kasiopėja pasiteiravo grifės.-Taigi, kuo, tavo manymu, be išvaizdos žmonės skiriasi labiausiai ir kodėl?-Kasiopėja palaukė, kol Katerina suformuluos atsakymą, ir šiai atsakius, šyptelėjo.- Kodėl žmonės atstumia kitokius?-nuskambėjo antrasis klausimas, o Katerinai atsakius, septintakursė žvilgtelėjo į savo klausimų lentelę.- Kodėl daugelis burtininkų niekina Žiobarus?-pasigirdo ir trečiasis klausimas, o po jo, ir jo atsakymas.-Kaip burtininkai turėtų tobulinti sukurtą visuomenę?-ketvirtasis klausimas sekė po trečiojo, ir Katerinai atsakius, Kasiopėja vėl nusišypsojo raudonomis lūpomis.-Na ir paskutinis klausimas. Kodėl nusprendei dalyvauti šiame konkurse?-šis klausimas turėjo kartotis visoms dalyvėms, tad Kasiopėja džiaugėsi, kad nereikėjo galvoti dar keliais klausimais daugiau. Pagaliau Katerinai atsakius, Kasiopėja atsisuko į komisiją.- Taigi, tai buvo mūsų pirmoji dalyvė. Katerina, palauk, nepabėk,-ji nusijuokė, sakydama grifei likti šalia.-Ką manote?-Kasiopėja vėl kreipėsi į teisėjus.
((Užduodu visus penkis klausimus iš kart, greičiau bus, bet rašykit taip, kad atrodytų, kad uždavinėjau po vieną, o ne visą krūvą iškart. Teisėjai gali savo nuomonę atsakyti bet kokia eilės tvarka, tik svarbu, kad atsakymai būtų pattys pirmi. Ta prasme, amano postas, dalyvės postas ir tada teisėjų.))
-
Susirinkus visiems žiūrovams ir teisėjams arba kitaip komisijos nariams, Mis Hogvartso konkurso vedėja Kasiopėja Evers nieko nelaukusi pradėjo konkurso antrąją užduotį - proto. Taigi jai pristačius grifę Kateriną, ir pasibaigus Grifų Gūžtos aplodismentams, Katerina lėtai atsiskyrė nuo kitų merginų ir priėjo prie Kasiopėjos, kuri jau ruošėsi klausinėti klausimų. Jai uždavus pirmąjį klausimą, Katerina greitai atsakė.
-Be išvaizdos žmonės nuo kitų skiriasi savo charakteriu, temperamentu ir protu. Visi mes esame skirtingi tiek išorėje tiek viduje, tad niekada nereikia nuvertinti žmonių išvaizdos, ką jūs galite žinoti, gal viduje slypi tai, kas gali jus tiesiog pritrenkti...- svajingai kreipėsi tiek į Kasiopėją, tiek į teisėjus, tiek į žiūrovus. Tada išklausiusi antrąjį klausimą, nieko negalvojusi leido kalbėti vidinei sau.
-Kitokius dauguma atskiria, todėl kad laikosi savo pačių sukurtų stereotipų, kurie dažniausiai būna klaidingi. Jeigu esi kitoks, dar nereiškia kad esi blogas. Kitokiu atskiria dar ir dėl pačios paprasčiausios išvaizdos. Pavyzdžiui, atskiria tuos, kurie yra ne sveiki, kažkuom serga. Juos iš tolo visi apeina. Bet kodėl? Todėl kad bijo užsikrėsti? Ne. Todėl, kad jis yra kitoks, negu esame mes...- kaip kokia psichologė kalbėjo Katerina. Šeštakursė atsisuko į Garbanėlę, kuri prieš tardama dar bent vieną žodelį greitai žvilgtelėjo į klausimų lentelę. Tada įdėmiai išklausė jos trečią užduodama klausimą.
-Manau dėl to, kad mano jog jie yra prastesni ir žemesnio lygio, vien tik todėl kad negali naudoti magijos. Bet juos niekina dažniausiai tie burtininkai, kurie yra kilę iš grynakraujų šeimos, ir laikosi senų tradicijų. Bet pavyzdžiui AŠ esu kilusi iš grynakraujų šeimos, o žiobarai yra mano geri draugai,- pasakiusi pavyzdį laukė, kol Kesė perskaičiusi klausimą jį ištars garsiai.
-Kam tobulinti visuomenę, jeigu tobulumo neįmanoma pasiekti. Jūs man bent vienas parodykite tai, kas yra tobula. Nei vienas to negalite padaryti, nes niekas nėra tobulas. Tiesiog nėra. O būdų tobulinti visuomenei, kuri ir taip nėra labai jau prasta tiesiog nerasime.- pasitelkusi vidinę save pasakojo visai susirinkusiai publikai ir teisėjams savo nuomonę. Žinoma ne visiems tokia yra priimtina, bet juk kiekvienas turi turėti progą ją išreikšti. Kasiopėjai nusišypsojus savo raudonomis lūpomis, Katerina įdėmai įsižiūrėjo į ją. Ji sakė penktąjį, ir paskutinį klausimą. Katerina truputį suglumo ir kažkiek laiko galvojo. Kodėl? Kodėl ji iš tikrųjų nusprendė dalyvauti šiame konkurse?
-Na... Net nežinau. Turbūt todėl, kad noriu išbandyti save? O gal todėl, kad mėgstu konkurenciją? Bet turbūt svariausia priežastis būtų tokia, kad dažniausiai būnu labai užsiėmusi mokslais ir nelabai turiu laiko ką nors veikti, o ir mokykloje nelabai kas vyksta... Noriu pasakyti, kad šiame konkurse aš linksmai praleidžiu laisvalaikį ir kažkaip nebesijaučia tos rutinos, kuri mus visus kamuoja diena po dienos... O ir be to, šiame konkurse, kad ir dar ne su visomis, bet susipažinaj su tikrai nuostabiomis merginomis...- lėtai, visai neapgalvotai mintijo ji per visą sceną. Katerina jau ruošėsi eiti pasakiusi savo nuomonę, bet tada ją sulaikė Kasiopėja. Juk dar teisėjams reikėjo pasireikšti... Taigi Katerina priėjo Kasiopėjai prie pašonės ir laukė teisėjų verdikto. Na, juk neturėtų būti taip blogai... Tiesa? , bandė save guosti grifiukė stovėdama viduryje scenos su Kasiopėja.
-
Gabrielė Devertes pasimuostė kėdėje, nubraukė subanguotų plaukų surogą už ausies ir nutarė pareikšti savo numonę apie Katerinos Houri atsakymus į Kasiopėjos užduotus klausimus:
- Katerina, visi tavo atsakymai skambėjo gana apgalvotai, nors esu įsitikinusi, kad neskaitei jų prieš antrąją užduotį, - Gabrielė šyptelėjo. - Esu labai patenkinta tavo atsakymais, išskyrus ketvirtą. Sutinku su tuo, kad tobulumo neįmanoma pasiekti, tačiau tobulinti visuomenę tikrai galime. Ne iki to blizgančio ir žvilgančio tobulumo, kur visi draugiški ir nuostabūs. Ne, to tikriausiai niekada nepavyks pasiekti, be to, koks įdomumas būtų gyventi, kai visi tobulai, tiesiog Jekateriniškai nuostabūs? Tačiau su tuo, kad tobulinti nereikia nieko, nesutinku, - Gabrielė Devertes gurkštelėjo vandens iš stiklinės ir iškėlė lazdelę. - Devyni. Ačiū, Katerina.
Iš prancūzės lazdelės išsivyniojo juodas kaspinas ir susiraitė į devynetą. Gabrielė nuleido būrimo įrankį ir prie vardo popieriaus kampe prirašė dar vieną klaustuką. Paskui pakėlė galvą ir linktelėjo kitiems dviem teisėjams, rodydama, kad jų eilė kalbėti.
-
Kol kalbėjo Gabrielė, Gabriella tvarkėsi ir taisėsi baisiai nepatogią suknelę, bet žinojo, kad nieko ji negali pakeisti. Vienintelė merginos paguoda buvo ta, kad jai nereikės nei judėt, nei vaikščiot.
Išklausiusi Gabrielės, klastuolė kažką pakeverzojo lape ir atsikrenkštė.
- Kasiopėja, tavo klausimai buvo labai geri ir įdomiai sugalvoti, - mirktelėjo. - Katerina, nors ir per trumpą laiko tarpą, tu sugalvojai labai gerus, sveiku protu pagrįstus atsakymus. Taip pat, man labai patinka, kad tu atėjai pasipuošusi suknele, o ne kokiais treningais. Džiaugiuosi, kad nepamiršai, jog misė turi būti ne tik protinga, bet ir graži. Dėl ketvirto atsakymo pritariu Gabrielei. Ačiū, devyni.
Septyniolikmetė mostelėjo burtų lazdele ir iš jos išsirangė devynetas.
-
((Atleiskit, nežinojau, kad čia reik man postint. Dėkui Jekai, atvedusiai į protą.))
Sorenas von Sjuardas nuobodžiaudamas sėdėjo prie teisėjų stalelio. Apie kažką svajojo, užsispoksojęs į žydrus debesėlius kažkur labiau į pietvakarius, o paskui tarytum nubudo ir surimtėjęs tvarkingai atsisėdo. ,,Kokie keisti klausimai."- nusistebėjo vaikinas. ,,Pats būčiau prigalvojęs, kad smegenis reikėtų pasukti, o ne vadovautis nuvalkiotomis paauglių išminčių frazėmis...". Paklausęs, kaip atsako pirmoji konkursėlio dalyvė, rodos, vardu Katerina, vaikinas nusižiovavo, leisdamas pirmoms kalbėti Gabriellai ir Gabrielei (koks ypatingas jautėsi, čia sėdėdamas su vardu, neprasidedančiu ,,Gabriel"). Baigus kalbėti teisėjoms, nė nesiklausęs, ką jos ten tauškė, prabilo ir pats durmštrangietis.
- Įdomiai mąstai,- šyptelėjo septintakursis.- Bet galvoju, galėtum ieškoti gilesnės prasmės. Filosofiškiau... Taigi...
Sorenas kilstelėjo lazdelę, dar sekundėlei sustingdamas, kokį čia pažymį rašyti. Iš lazdelės galiuko išbyrėjo žvaigždutės ir susidėliojo į devynetą.
- Devyni.
***
Juodaapsiaustis, tamsių plaukų Hogvartso moksleivis su ryškiai raudonais marškiniais nuobodžiaudamas slankiojo šalia Uždraustojo miško. Būtent šiandien ir būtent šioje vietoje jis buvo susitaręs susitikti su ypatingu žmogumi, nors išties susitikimai su juo buvo tapę kone įpročiu. Vaikinas budriai ir gyvai dairėsi, pamažėle prisimindamas visai šalia Uždraustojo miško vykusį Hogvartse besimokančių merginų grožio konkursą, kuriame bala žino kodėl sutiko sėdėti komisijoje - didelio sagumo tikrai nejuto.
Sorenas viltingai paželgė Hogvartso pilies linkui. Dėl Gabriellos atėjimo jis tikrai nebesijaudino - ja pasitikėjo, ir žinojo, kad ji tikrai paskirs laiko atžingsniuoti susitikimui, gal gale, pati jį čionai pakvietė. ,,Įdomu, kodėl būtent čia..." - pamintijo Sorenas.
-
Gabriella linksmai kulniavo į pamiškę. Čia ji tikėjosi susitikti su jau išsiilgtu žmogumi. Rodos, neseniai čia vyko Mis Hogvartsas, kaip gražu tada čia buvo... Pamačiusi ten jau stovinčią personą, klastuolė nejučiom šyptelėjo, pasitaisė raudonus it kraujas marškinius ir juodas it naktis kelnes ir nuėjo prie vaikino.
- Sveikas, - linksmai pasakė septyniolikmetė ir pabučiavo Soreną į lūpas. - Dėkui, kad atėjai. O, matau, kad mes panašiai apsirengėm, - atsitraukusi nusijuokė šviesiaplaukė nužvelgdama tamsiaplaukį, o paskui vėl šiltai apkabino ir prisiglaudė prie tvirtos Soreno krūtinės. - Kaip gera tave matyti ir jausti...
Nors buvo vakaras, saulė skaisčiai švietė, tačiau liko kelios valandos iki saulėlydžio. Danguje, rodos, nebuvo nei vieno debesėlio, taigi mergina nebuvo pasiėmusi nei švarkelio, nei nieko šiltesnio. Vėjas taip pat buvo silpnas ir švelnus. Gabriella nusišypsojo.
-
Sorenas von Sjuardas pasisuko į visai ne žalią, o tamsų, pilką ir paslaptingą Uždraustąjį mišką. Ūkanoti daugybės magiškųjų padarų, kurie nebūdavo draugiški, namai kažkuo traukė Soreną, nors jis nė kiek neabejojo, kad tą trauką jaučia ne vienas ir ne šiaip sau. Ne už ilgo jis išgirdo žingsnius, bet jų garsas sklido ne iš niūriosios girios, o nuo Hogvartso pilies pusės. Jau iš tolo atpažinęs ir supratęs, kas eina, Sorenas šyptelėjo ir atsisuko. Kilstelėjo antakius, išvydęs Gabriellą apsirengusią itin panašiai, kaip jis - jos aprangoje taipogi vyravo raudona ir juoda spalva.
- Labas, - šiltai šyptelėjo vaikinas. - Pastebėjau ir aš. Įdomiai gavosi. - Sorenas apkabino Gabriellą, tvirtai priglausdamas prie savęs. Kažkodėl jam buvo keista matyti merginą taip atrodančią - paprastai ji pasižymėdavo šviesiomis spalvomis, o štai, kažkas keista. Vaikinas tyliai atsiduso - gal taip ji tarsi gedi greitai paliksiamo žmogiškumo? O gal kažko kita...
- Norėčiau paklausti,- šelmiškai šyptelėjo Sorenas, mosteldamas link miško, esančio jam už nugaros.- Kodėl pasirinkai susitikimui būtent šią vietą?
-
Gabriella nusišypsojo. O paskui, linksmai pagrūmojusi kumščiu pasakė:
- Baik dūsaut, tikrai ne tam čia paskyriau susitikimą, - mergina atsikrenkštė ir pasitaisė. - pasimatymą. O čia todėl, kad... Nežinau net. Čia, nes seniai čia buvau, Uždraustasis Miškas turi kažkokių galių, kurios ir traukia čia užsukti.
Septyniolikmetė iš marškiniuose esančios kišenėlės išsitraukė paslaptingą daikčiuką. Šis daiktas atrodė kaip pakabukas, buvo pakabintas ant grandinėlės, o medalionas, pasakius reikiamą burtažodį, galėjo atsidaryti. Pats medalionas buvo sidabrinis su auksinėmis detalėmis. Mergina suspaudė pakabuką rankoje.
- Norėjau pasikalbėti apie šitai. Radau jį gal praeitą savaitę netoli Hogvartso pilies. Padėsi išsiaiškinti? - Gabriella pažvelgė į Soreną ir apkabino per liemenį.
-
Sorenas nutaisė juokingai liūdną prasikaltusio vaiko išraišką.
- Geeerai...- numykė jis šelmiškai išsišiepdamas, kai išgirdo žodį ,,pasimatymas". - Mane irgi traukia. Kiap ir tu, esu įsitikinęs, kad miškas mus vilioja ne šiaip sau,- šyptelėjo vaikinas rimčiau žvelgdamas į Gabriellą. - Ten gyvena padarai, kurie moka žaisti mūsų troškimais.
Sorenas susidomėjęs žvigltelėjo į merginos rankas, o tada išvydo iš brangiųjų metalų nukaltą medalioną. Įtariai kilstelėjęs akis į Gabriellą, vaikinas nuleido susidomėjusį žvilgsnį į daiktelį merginos delne.
- Aha...- sumurmėjo septintakursis, pats paimdamas sidabrinį medalioną, puoštą auksiniais elementais. Per ranką iškart tarytum perėjo keista magijos, šilumos srovė, o pakėlus ją nuo merginos rankų, srovė nutrūko. Sorenas kilstelėjo antakį.
- Kur tiksliau tu jį radai?- paklausė Sorenas, žvilgtelėdamas į žalias Gabriellos akis ir viena ranka tvirtai apkabindamas.- Būtinai padėsiu, o kaipgi galima kitaip.
-
Gabriella nusijuokė.
- Suprantu. Šiame miške yra dalykų, kurių mes galim gyvenime nesuprast.
Klastuolė rankose pavartė medalioną rankose, o paskui, sunėrė pirštus kartu su Sorenu. Delnu nuvilnijo šiek tiek deginanti banga.
- Kas čia per? Au... - pasakė šviesiaplaukė ir aiktelėjo. - Ar tu jauti tą patį? - surimtėjusi paklausė.
Po kelių akimirkų mergina vėl sunėrė rankas kartu ir lyg ir išgirdo kažkokį trakštelėjimą. Ji instinktyviai pasuko galvą miško pusėn, o supratusi, kad garsas sklido iš metalinio daikčiuko, atsuko galvą į jį. Gabriella suraukė antakius ir pačiupiniėjo medalioną. Jis girgžtelėjęs gana gerai prasidarė. Mergina labai nustebo, kad jame buvo parašyta kažkokie inicialai ir jos gimimo data, tik dviem šimtais metų anksčiau.
- Aš jį radau bevaikščiodama kieme... Gal žinai tą kitą datą? - parodė į skaičius, esančius kairėje pusėje. - Man regis, kad žinau kokia yra dešinioji, - lyg ir kažką prisiminusi pridūrė.
-
Sirėja, palikusi Afroditę vieną kažkur miške, o pati pasukusi maždaug į pilies pusę, netrukus atsidūrė miško pakraštyje. Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau mergaitė atėjo kaip tik į tą vietą, kur už ją žymiai vyresni mokiniai... kažką... hm... sakysim, veikė. Nebuvo labai aišku ką. Sirėja išsišiepė ir visiškai neketindama lyg niekur nieko pro juos praeiti ir grįžti į pilį, kurioje nebuvo ką veikti, atsisėdo prie atokesnio medžio šaknų ir su šiokiu tokiu susidomėjimu įsispoksojo į tuos du, pagal išvaizdą sprendžiant, septintakursius. Raudonplaukė negirdėjo, apie ką jiedu kalbasi, bet per daug neėmė to į galvą. Buvo įdomu vien stebėti. Vienuolikmetė vampyriukė žinojo, kad dažniausiai kūno kalba labai daug ką gali išduoti. Nuotaiką. Būdą. Mintis. Tiesa, jei nematai žmogaus veido, labai tiksliai nieko ir nenustatysi. Akys daug ką išduoda.
-
Sorenas linktelėjo, nors veidas išliko rimtas ir susimąstęs.
- Taigi...- pritarė nutęsdamas. Nuo medaliono sklido kažkas aiškiai magiško, bet vampyras nemokėjo nustatyti, ar blogo, ar gero linki ši jėga. Gabriellai sunėrus pirštus su vaikino, šis nustebęs nemąstydamas atitraukė ranką - jėgos veikimas baigėsi. Sorenui palietus Gabriellos ranką, vėl tarytum nedidelė elektros srovė trinktelėjo. Vaikinas pažvelgė į draugės akis.
- Jaučiu,- gūžtelėjo pečiais.- Nesuprantu, kas per.
Von Sjuardas tyčia atsitraukė keletą žingsnių atgal nuo merginos. Iš pradžių medalionas nejudėjo, bet paskui labai labai lėtai užsivėrė. Sorenui žengus artyn Gabriellos, papuošalas nekrustelėjo.
- Įdomu,- pralinksmėjęs prabilo septintakursis, tarytum užsimiršęs paimdamas merginos ranką ir vėl sujugdamas energijos šaltinį su lempute. Medalionas prasivėrė, vėl parodydamas datas.
- Nesimokau aš tos magijos istorijos.- tarė Sorenas, nužvelgdamas kairiąją datą. - O ką reiškia dešinioji?
Sorenas nekrusteldamas susitelkė į ore tvyrančius kvapus ir nežinojo, kaip reaguoti - rodos, netoliese jį stebėjo gentainė.
-
Gabriella papurtė galvą.
- Ne, čia ne magijos istorija... Supranti, liepos mėnesio 23 dieną mano gimtadienis, - nustebusi pasakė septyniolikmetė. - Tik ši data užrašyta dviem šimtais metų anksčiau, - staiga merginos akys išsiplėtė ir ji delnu užsidengė burną. - Tą dieną gimė mano propropro...senelė. O gal kairioji data susijusi su kažkuo panašaus? Pabandyk prisimint.
Klastuolė suraukė antakius ir pasimetė. Kad ir kas čia bebūtų... Nieko nesuprantu. Gabriella šyptelėjo ir vėl prilietė Soreno delną. Jos delnu nuvilniavo skausmo bangelė, bet klastuolė sukandusi dantis kentėjo. Rodos, vaikinui viskas nebuvo taip skausminga. Nors skausmas buvo sunkus, merginos žingeidumas ėmė viršų. Gabriella žūtbūt norėjo išsiaiškinti paslaptingojo medaliono paslaptį.
- Kažkas atsitiko? - pastebėjusi prabudrėjusį tamsiaplaukio žvilgsnį švelniai paklausė.
-
Sirėja sumirksėjo ir akimis nusekė lėtai žemėn besileidžiantį širdelės formos lapelį. Dar kartą sumirksėjo ir nusisuko į toliau stovinčius žmones. Arba... mergaitė pajuto kitokį kvapą. Tiksliau ore tvyrojo du kvapai - žmogaus ir tokio kaip ji pati. Varniukė primerkė neįtikėtinai tamsias žalias akis ir įsistebeilijo. Mergina? Ne.. Nepanašu. Tikriausiai vaikinas. pamintijo mergaitė ir plačiai prasimerkė. Nutarusi dar palaukti, kol galutinai paaiškės, kiek dar šitoje mokykloje bastosi krauju besimaitinančių padermės mokinių. Žinoma, be pačios Sirėjos ir naujo - ir pirmo bei neteisėto - jos kūrinio, kurio vienuolikmetė šiuo metu visa savo esybe nekentė. Dabar iš visų jėgų reikės stengtis, kad Velse likę jos giminaičiai nesužinotų, ką Sirėja padarė. Tai buvo nemaža paslaptis, kaip akmuo prie žemės prislėgusi liesą ir trapų vampyriukės kūnelį.
-
Sorenas mąstydamas žvelgė į medalioną ir datą kairiojoje jo dalyje. Čia buvo išgraviruotas skaičius 1815 - garantuotai tai buvo data, ir Sorenui kažkur regėta. Bet taip ,,ant smūgio" vaikinas negalėjo prisiminti, kur.
- Man rodos, ta data susijusi su mano proproproseneliu... tik neprisimenu, jis tą dieną gimė, ar tapo vampyru,- Sorenas susiraukęs spoksojo į bukus skaičiukus. Rankai dilgsint nuo keistosios elektriškos energijos, vaikinas suvokė, kad Gabriellai greičiausiai skauda labiau - ir skubiai nuo jos atsitraukė.
- Atleisk,- sumurmėjo jis.- Pamirštu, jog esi jautresnė skausmui.
Sorenas slapčia stebėjo pamiškėje stovintį mažytį siluetą, spindintį keistos spalvos plaukais.
- Žinai, ten stovi dar vienas vampyras. - tarė vaikinas Gabriellai tyliai tyliai, taip, kad garsas neprasprūstų nė kiek toliau, nei kad galėtų nenugirsti gentainis pamiškėje.
-
Gabriella ištraukė delną iš Soreno. Medalioną ji vėl saugiai padėjo į raudonų marškinių kišenę.
- Nieko tokio, - sumurmėjo mergina. - Aš labai noriu išsiaiškinti šią mislingą paslaptį. Tik dabar šiek tiek skauda delną.
Septyniolikmetė pažiūrėjo į savo delną ir suinkštė. Ranką pradėjo dar labiau skaudėti. Delno viduryje buvo į žaibą panaši dėmė, kuri tviskėjo auksu. Gabriella nuleido ranką ir suspaudė delną, nes manė, kad mažiau skaudės. Tačiau netrukus jos veidą iškreipė mina, pilna skausmo. Gabriella giliai įkvėpė ir pasistengė apie tai užsimiršti.
- Sakai, kad čia yra vampyrė? - tyliau paklausė klastuolė, o paskui jos veidą papuošė žaisminga šypsenėlė. - Liko tiek mažai iki mokslo metų pabaigos... Lauki? - paklausė.
-
Sorenas noriai atitraukė ranką - nenorėjo, kad Gabriella jaustų skausmą.
- Atleisk, - atsiprašė jis. - Visad pamirštu, kad tau skauda labiau. - vaikinas trumpam užtilo ir po pauzės tęsė. - Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kas čia gali būti. Arba jis iš tiesų susijęs su mūsų praeitimi, arba atspindi bet kokio žmogaus, paėmusio medalioną, praeitį. - Sorenas gūžtelėjo pečiais. Jam buvo įdomu, kokias galias slepia medalionas, bet nujautė, kad Gabriellai nenukentėjus nedaug ką išpeš. Todėl dėl visa ko kol kas apsimetė, jog jam medalionas ne taip jau ir rūpi.
Tada septintakursis išvydo auksinę dėmę ant merginos delno.
- Kas per?- nustebęs ir kiek išsigandęs paklausė jis, paimdamas Gabriellos ranką apžiūrėti. O tada pastebėjo savo delne - raudonos spalvos, baltų saulės ženklą. Užgniaužė delną, patrynė, bet žymė neišnyko. - Nesuprantu, kas čia...- sumurmėjo, bet atsakė į merginos klausimus.- Taip, ten vampyrė, tikrai. Laukiu, o kaip gi tu?
-
Gabriella linktelėjo.
- Nieko tokio, tikrai, - puse lūpų vyptelėjo ši. - Man įdomu ką šis medalionas slepia, bet kol kas palikime jį ramybėj, gerai? Man visa ranka dega iš skausmo. Nesuprantu kas vyksta, - prisipažino mergina.
Klastuolė kilstelėjo antakį ir prikando lūpą. Kas tai gali būt? Kas tai yra? Ką šis mažas daikčiukas slepia? Klastuolė vėl pažvelgė į savo delną, o tada simbolį pamatė ir ant vaikino delno. Gabriella klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo Sorenui į akis ir šiek tiek šyptelėjo. Ji džiaugėsi, kad vaikinas ja nuoširdžiai rūpinasi. Ji susikrimto dėl vaikino delno ir švelniai perbraukė pirštais per saulės simbolį.
- Aš taip žaviuosi tavo sugebėjimais... Ir šiaip pačiu tavimi, - priartėjusi prie lūpų sukuždėjo Gabriella ir pabučiavo į lūpas. Bet netrukus raustelėjo, nes prisiminė, kad juos stebi. - Oi, atsiprašau, - sukikeno mergina, šypsodamasi. - Žinoma, kad laukiu.
-
Sirėja ir toliau smalsiai tyrinėjo tuodu. Pasidarė dar akivaizdžiau, kad vaikinas yra vampyras. Varniukė šiek tiek stebėjosi, kaip jisai susivaldo lyg netyčia neįkandęs tai merginai. Bet po kelių minučių nuobodaus betikslio stebėjimo, pasidarė aišku, kodėl mergina vis dar gyva. Sirėja pakreipė galvą ir nusisuko, kai iš pažiūros septyniolikmetei užėjo švelnumo priepuolis. Varniukė nusisukusi pastovėjo gal pusę minutės, paskui vėl atsisuko. Nutarusi, kad jie jau seniai žino, kad ji tūno netoliese, Sirėja nusprendė ir pati apsireikšti. Pernelyg demonstratyviai užmynė ant sausos šakelės. Jai trakštelėjus krestelėjo trumpus, raudonus kaip lraujas plaukus ir garsiai keiktelėjo. Jie tikrai turėjo išgirsti. pamanė, tačiau nesijudino iš vietos. Norėjo pažiūrėti, ar du juodi balandžiai apsimes jos nepastebį, ar sutiks su faktu, kad ir ji egzistuoja.
-
Sorenas von Sjuardas susigėdęs dėl savojo užuomaršumo nulenkė galvą, tuo pačiu tyrinėdamas keistai pažymėtą Gabriellos delną. ,,Ką bendra turi baltų saulė su žaibu?" - slapčia suko galvą vaikinas.
- Žinau, kad tai nėra ,,nieko tokio",- tyliai tarė septintakursis karčiu balsu. - Pasistengsiu, kad tai nepasikartotų. O tu kaip nori, kada turėsi ūpo, tai ir išsiaiškinsime.- Padarė išvadą Sorenas, mąstydamas, kaip dar būtų galima tyrinėti metalinį papuošalą, kad Gabriellai netektų kęsti skausmo. Vaikinas stebėjo blizgančius auksinį žaibą ir raudoną svastiką, bandydamas įžvelgti kažkokį bendrą požymį, o po to kilstelėjo akis į Gabriellos veidą - ir nustebo, išvydęs jos šypseną.
- Džiugu.- sarkastiškai atsiliepė Sorenas, prieš karštai pabučiuodamas Gabriellą, bet visgi nepridėjo to, kas knietėjo - ,,ir tai tau sukelia didžiulį pavojų" - nes nenorėjo vėl nuliūdinti Gabriellos Morris. Išgirdęs šakelės trakštelėjimą toliau, Sorenas atsiduso, supratęs, kuo tai gresia - kažkas pasiutusiai trokšta dėmesio.
- Nieko.- tarė Sorenas, nukreipęs akylą žvilgsnį į gentainį, o vėliau suvokė, jog ten vampyrė, o ne vampyras. Deja, vaikinas per gerai žinojo, kad paprastai vampyrų patelės būdavo gal trigubai agresyvesnės už pačius vampyrus.
- Na, keliaujam, jau vėsta ir vakarėja, kad nesušaltum.- tarė von Sjuardas, pačiupdamas Gabriellą į glėbį. Greitai jų vietoje liko tik vėjo gūsis.
-
((Sorenai, rašai apie tuos vampyrus kaip apie gyvulius..))((Laukiu ko nors, kas nori rpg))
Sirėja tiesiog bėgo. Juodas Hogvartso mokinių apsiaustas plaikstėsi jai už nugaros kaip dideli, juodi ir grėsmingi sparnai. Raudoni varniukės plaukai ir smulkus kūnelis keistai atrodė tų didžiulių tariamų sparnų draugijoje. Mergaitė artėjo prie Uždraustojo miško medžių, kurių milžiniški stori kamienai ir tamsi lapija tarsi grasino sučiupti ir uždaryti miške amžinai. Sirėjai ėmė trūkti kvapo ir ji sustojo susiėmusi diegiantį šoną. Paskui, tarsi ko vejama vėl ėmė bėgti link miško.
Sirėja... Sirėja... Ateik, ateik... išlaisvink... Aidėjo ramybės neduodantys balsai antrakursės galvoje, tačiau jai rodėsi, kad jie sklinda iš miško. Balsai buvo gaivūs ir lengvi, tarsi šilkiniai, rodėsi, kad papūtus menkiausiam vėjeliui imtų ir nuskrietų į nežinią. Sirėja..! Balsai darėsi vis beviltiškesni ir graudesni. Mergaitė pasileido dar smarkiau bėgi ir staiga suklupo užkliuvusi už medžio šaknies. Priešais ją dunksojo uždraustojo miško medžių sieną. Sirėja atsistojo ir pažvelgė gilyn į mišką. Tarp medžiu, kartu nusinešdamos ir balsus mergaitės galvoje, tolo ledinės žydros spalvos permatomos vėlės su be galo liūdnais žmonių veidais. Sirėja pasijuto lyg akmeniu per galvą gavusi. Supykusi mergaitė spjovė ant žemės ir nusikeikusi pro dantis iškošė:
- Prakeiktos vėlės.
Varniukė šlumštelėjo ant žemės ir sukryžiavusi kojas atsisėdo. Po kelių sekundžių atsirėmė į medžio kamieną norėdama pailsėti po besaikio bėgimo. Šoną vis dar diegė.
-
Klara Harison ėjo lapais ir spygliais nuklota pamiške. Tai buvo pirma pirmakursės diena Hogvartse, o ji jau nuobodžiavo. Pamokos buvo nuobodžios. Žmonės-vien tik pilkų veidų masė. Nieko įdomaus nenutiko. Jau nuo pat pradžių mergina žinojo būsi antai paskirta į Klastūnyną, tad kai visi aikčiojo nustebę paskirti į tam tikrą koledžą, Klara tik šyptelėjo ir mintyse nusišaipė iš jų nenuovokumo. Ir visoje toje minioje mergina nematė nė vieno žmogaus, su kuriuo būtų verta susipažinti. Tad dabar klastuolė ėjo į Uždraustąjį mišką. Ir net jeigu ją ir pagaus darant Uždraustąjį dalyką pirmąją jos dieną Hogvartse, tai vis geriau nei gulėti ir bandyti užmigti, kai kelios kitos klastuolės gana garsiai knarkia. Klara iš savo melsvų, ilgų plaukų išėmė šakelę. Staiga mergina stabtelėjo. Netoliese buvo dar vienas žmogus. Dar vienas pakankamai pamišęs žmogus, ėjęs į mišką viduryje nakties. Nežinia kodėl, Klara priėjo ir atsisėdo netoliese.
-
Sirėja pasuko raudonplaukę galvą garsų link. Be žodžių ėmė stebėti artėjančią šviesių žydrų plaukų savininkę. Klausykit, kas čia visiems darosi su tais plaukais? Viena lilla, kita hellblau... O aš? Aš tai hhhrrrroooot.. Tik kad mano plaukai tai natūraliai tokie. Na, ką padarysi, vistiek pasauliui stogas važiuoja. mintyse kalbėjosi su savimi iš Velso atvykusi raudonplaukė senos vampyrų giminės palikuonė. Žalios akys vis dar sekė niekada nematytą mergaitę. Kai šioji priartėjo tiek, kad tarp Sirėjos ir jos liko tik kokie trys metrai, varniukė nusisuko ir palenkusi galvą, kad trumpi lygūs kruvinai raudoni plaukai uždengtų kampuotą veidą, išsišiepė. Nejaugi dar viena neformalė atėjo maldauti, kad įkąsčiau? Tai jau ne, nenoriu dar kieno nors paversti anoreksike. Juk aš ne vienintelė vampyrė čia, juk dar kokie penki tikrai yra. Egoistiškos ir bjaurios mintys sukosi Sirėjos galvoje. Mergaitė pakėlė akis ir atsisukusi į hellblau trumpai šyptelėjo.
-
Klara šaltai šyptelėjo nepažystamajai atgal, tačiau nieko nepasakė. Raudonplaukės judesiai buvo... Keistoki. Nežmogiški. O jos nežmogiškai balta oda net švytėjo tamsoje. Klastuolė padarė išvadą, kad raudonplaukė yra arba vampyrė, arba kažkokios kitokios jai nežinomos rūšies atstovė. Mergina neturėjo nieko blogo prieš vampyrus, tuo labiau, kad ir pati buvo ne visai žmogus, tačiau nežinojo, kad ir Hogvartse jų yra. Klara Harison įsmeigė savo žalsvai mėlynas akis į raudonplaukę jau nebegalvodama apie tai, kad gali pasirodyti keista. Nežinojo, kas tokia ta mergina, nežinojo, kokie jos ketinimai, tačiau trauktis nuo rasto, ant kurio sėdėjo, neketino. Paprasčiausiai buvo per daug smalsi. Arba landi, kaip pasakytų kiti. Klara užsidėjo koją ant kojos ir galiausiai melodingu balsu prabilo:
-Aš-Klara.
-
Sirėja įsmeigė akis į netoliese ant rąsto sėdinčią mergaitę. Žalios akys dar labiau pagilėjo ir patamsėjo, regis, net apsiblausė. Varniukė krestelėjo raudonus plaukus nuo veido, pirštu nubraukė spyglį nuo raudono sportinio converse'o.
- Kam tas vardas, vis tiek vadinsiu tave Hellblau. Bet jei tau reik - Sirėja, - šaltu balsu prisistatė vampyriukė. Kelias sekundes paspoksojusi į atėjūnę, Sirėja nusisuko į miško pusę. Tarp juodų medžių šmėkštelėjo baltai melsvas vėlės šešėlis. Sirėja tarėsi vėl išgirdusi liūdesio persmelktą prašymą ateiti, išlaisvinti. Mergaitė atsistojo, nuo juodo apsiausto, kabančio ant lieso Sirėjos kūnelio kaip maišas, nubraukė spygliukus ir žengė į mišką. Vėlė nuskriejo tolyn. Keletą sekundžių nieko nebuvo girdėti, paskui pasigirdo keiktelėjimas, iš už medžio išlindo raudonplaukė galva ir įsmeigė akis į Klarą.
- Eini? - paklausė Sirėja. Kelias sekundes paspoksojusi dingo tarp medžių.
-
Klara visą tą laiką stebėjo Sirėją Valin. Ji buvo labai smulkutė ir mažytė, tačiau smulučiame mergaitės kūne slypėjo milžiniška vampyrės jėga.
-Helliblau? Gerai, crimsonred,-atsakė klastuolė.
Pirmakursė susiraukė ir pašnairavo į vampyriukę.
-Ir be to, jie nedažyti,-susiraukė mergina, išvydusi Sirėjos nepritarimą jos plaukų spalvai veide.-tad nesmerk manęs.
Netoliese pasirodė kraupiai vaitojanti melsvai balta vėlė, tarytum prašanti pagalbos. Vampyriukei paklausus, ar Klara eina kartu, mėlynplaukė gūžtelėjo pečiais.
-Vis tiek neturiu ką veikti. Eime,-ištarė pirmakursė ir nusekė paskui raudonplaukę.
Turbūt ne pati geriausia mintis sekti paskui vampyriukę vidury nakties gilyn į Uždraustąjį mišką, tačiau šiuo metu geresnio pasirinkimo nebuvo. Klastuolė be garso nusekė paskui varniukę.
-
Drakas Įkyrėlis pagaliau pribėgo pamiškę . Jis nusiplėšė uniformą, drabužius, nes jam trukdė kailis. Drakas vos išsirengė jau virto tikrų tikriausiu vilkolakiu. Kadangi jo spalvų plaukai buvo žydri tai jo kailis pasipuošė žydra spalva. Jam ant kaklo liko medalionas. Medalionas buvo Drako prakeiksmas. Medaliono neįmanoma nusiimti. Jis prisimena ... Septynerių metų vaikas žydros spalvos plaukais vieną naktį iškeliavo į arti esantį mišką. Vos įžengęs miško proskyną jį pasitiko gobtuvu galvą, veidą uždengęs žmogus. Uždengė, nes tas žmogus turėjo paslapčių. Jis mažamečiui per prievartą užmovė užkeiktą medalioną. Sako :
- Šį medaliono nenuimsi tol kol tavo sesuo nesužinos kaip nuimti jį. Tu turėsi kentėti 10 metų kai ateis šis laikas susitiksi su manimi , - tai pasakė nepažįstamasis ir pargabeno tą mažą vaiką atgal į jo lovą. Triukšmo nebuvo, nes tėvai ir jo sesuo dvynė kietai miegojo, o jis pats užmigo. Sapnavo šį susitikimą ... Drakas baigė mąstyti ir visą naktį lakstė ligi aušros gaudydamas peles, lapes...
-
Jekaterina buvo susitarusi pati su savimi neiti gal savaitę į mišką po to, kai vyko apsėdimas, bet nusprendusi, kad reikia prasiblaškyti išėjo į pilies kiemą ir jos kojas pačią atvedė į pamiškę. Greitai sumetusi, kad toliau gal nereikia eiti atsisėdo ant minkštų samanų ir pati sau nusišypsojo. Buvo vakaras, tuojau turėjo prasidėti stebuklingiausias laikas - kada tik nusileidžia saulė, dar netamsu, švelni prietema, o rausvėjantis dangus jau baigia tapti visiškai tamsiu ir mėlynu, apsigobusiu tankiai žvaigždelėmis austu audiniu nakčiai. Ir vos pastukinis saulės spindulys blyktelėjo vakaruose, pasigirdo tyki muzika. Žaltvykslės ėmė lįsti iš visų pakampių ir tai vykdavo tik šioje miško vietoje, kuo Klastuolė įsitkino per ilgą savo buvimo Hogvartse laiką. Mėlynos, paslaptingos ir švelniai skimbčiojančios bei viliojančios savo balseliais, mėlynos švieselės skraidėaplink ir tūpė aplinkui merginos pečius, skraidė aplink. Bet į Magiškų Gyvūnų Priežiūros pamoką ji neketino atsinešti žaltvykslės. Tai būtų buvę smagu, bet jos dieną išnyksta, arba bent jau tada, kai yra šviesu. Žaltvykslių giesmės liejosi į bendrą muziką, kažkur girdėjosi lašeliai, kapsintys nuo mažo kriokliuko. Jekaterina užsimerkė ir ėmė melsti miško, kad sutiktų magišką gyvūną, o iki to laiko klausėsi muzikos garsų, kurie susiliejo į vieną bendrą muziką. Jeigu nebūtum toks mėgėjas klausytis miško garsų, kaip Jekaterina, netnesupastum tos paslaptingos miškokalbos. Tai buvo viena priežasčių, kodėl ji mėgo vienatvę ir tylą bei ramybę miške. Kiekvienas oro pūstelėjimas įsiliedavo į tuos garsus, kiekvienas lašelis, tylus pelėdos ūktelėjimas. Ji sėdėjo ramiai, sukryžiavusi kojas. Aplink rinkosi daugiau žaltvykslių. Galėtum pamanyti, kad ji sėdėdama miega. Galop pramerkusi akis jau aiškiai girdėjo miško muziką, nebe vos girdimus ir atskirtus garsus. Šalimais buvo ir gyvūnėliai. Keli, nedideli, bet tikrai ne paprasti. Vaivorukštėmis spalvomis nusidažęs triušis šokavo aplink, Ant dviejų kojų vaikštanti pelytė skaitė filosifinę, miniatiūrinę knygą. Bet Jekaterina ieškojo tik vieno gyvūno, kuris patrauktų jos akį. Ir rado. Tai buvo skraidantis padaras. aždaug kumščio dydžio mažas, juodas žirgas, nors labiau priminė drugelį, nes buvo su dideliais ir beprotiškai gražiais juodais sparnais. Jis švytėjo melsvai, kaip ir visos žaltvykslės. Juodaplaukė ištiesė delną ir laukė, žvelgdama į padarėlį. Jis buvo nuostabiausias jos matytas gamtos kūrinys, kurį galima įsivaizduoti. Skraidęs arkliadrugelis nusileido jai ant dleno plasnodamas sparneliais ir skleisdamas melsvas dulkes. Gamtos melodijos ritmu jis apsisuko ir žvelniai išskleidęs sparnelius sukdamasis užklo oran, paskui nusileido ir apskrido Jekateriną. Ši nusišypsojo ir laiminga šypsena žvelgė į tą padarėlį, kurį pasirinko kaip sako gyvūną. Jis taip pat jai nebuvo priešiškas. Klastuolė vis dar laikė ištiestą delną, ir galop švelniai mosuodamas sparneliais arklys - drugelis nusileido jai ant delno bei žvelgė savo juodomis, blizgančiomis akytėmis į ją. Miškas vis dar skleidė savo burtus ir muziką. Mergina žinos, kad kai tik išeis, viskas pasbaigs, dat nenorėjo to daryti. Bet galų galke jai vis tiek teks išeiti iš šios ramybės vietelės ir eiti pabendrauti su savo gyvūnu. Jam reikėjo vardo, bet pirmiausia reikėjo jį sugalvoti. Iškart prilipo Gwyrth, kas Valų kalba reiškė stebuklą. Ji nieku gyvu nenoėjo išeiti iš šitos vietos, bet privalėjo. Suspaudusi akis, kad jose nesusitvenktų ašaros, kas buvo jai reta, mergina ramiai atsistojo. Buvo akimirkai pasijutusi kaip visko dalis, bet dabar teko tai nutraukti. Žaltvykslėskaip švelni aura skraidė aplink ją. Iš tolo atrodė kaip kokia dvasia, bet išėjus iš pamiškės viskas dingo ir ji vėl buvo savimi. Tik Gwyrth skraidė aplink ją ir galop nutūpė ant peties. Jekaterina dar girdėjo tą miško muziką ir kiek nuliūdusi pasisuko į švytinčius medžius pamiškėje, bet švytėjimas išblėso. Kur yra magija, ten ir turi būti magija. Nusišypsojusi Klastuolė tvirtų žingsniu patraukė link pilies. Buvo apiberta žaltvykslių dulkių, tad nežymiai ir melsvai švytėjo, kol galop pranyko pilies duryse.
-
Luna Įkyrėlė naktį bėgo į Uždraustąjį mišką. Švietė pilnatis. Luna nusišypsojo, nes susitiks akis į akį su dvyniu broliu Draku. Bet jos brolis jau bus pasivertęs į vilkolakį. Luna lėkė kaip žaibas. Ji vos numalšino kraujo troškulį. Staiga Luna išgirdo kauksmą. Ji vėl šyptelėjo ir pamanė ...Ką gi atsiprašau ,miške, aš nekalta, kad siurbsiu kraują.., Luna susiorientavo iš kur sklido kauksmas. Ji nusistatė kryptį. Kryptis buvo - šiaurės kryptis. Ji nubėgo baisiu greičiu iššiepusi iltis. Luna pusiaukelyje užuodė kiškį. Kiškis pajutęs pavojų bandė pasprukti, bet jam nepavyko. Luna sugriebė jį ir jam sužnibždėjo :
- Atleisk, bet negaliu tavęs paleisti, - Luna apgailestaudama iššiepė dantis ir pradėjo siurbti kiškio kraują. Jai labai patiko kiškio kraujas. Ji nusivalė krauju aptaškytus lūpų kampučius...
-
Drakas Įkyrėlis naktį paslapčia bėgo į Uždraustąjį mišką.Jis turėjo bėgti,nes palengva virto vilkolakiu. Pribėgęs miško proskyną jis nusiplėšė drabužius mat jam trukdė kailis. Drakas žvilgtelėjo pro balutę ir mato : Prieš jį balutėje į jį žiūri žydras vilkas.Drakas jautė malonumą. Kodėl jis pats nežinojo. Jis sukaukė vilko balsu. Staiga jis išplėtė ausis. Drakas girdi šnabždesį. Jis bėgo prie žmogaus ketindamas įkąsti jam, bet staiga sustojo. Drakas nepatikėjo savo akimis ta žydraplaukė tai jo sesuo dvynė Luna. Jis nežinojo, kad jo sesuo vampyrė. Jo sesuo liovėsi siurbti kraują bei rankove šluostėsi krauju aptaškytas lūpas. Drakas iš džiaugsmo sukaukė. Jis bėgo link sesers. Drakas pargriovė ją. Baigęs griauti jis snukučiu patrynė Lunos nosį...
-
Luna baigusi valyti lūpas ji atsipalaidavo. Ji išvirto iš koto bei nugriuvo. Ji išsigando bei sušuko :
— O, dieve ! — sušukdama ji pašoko ant kojų ir staiga pamatė žydrą vilkolakį. Luna išsišiepė ligi ausų. Nes žinojo, kad čia jos brolis dvynys Drakas. Jos brolis netikėtai savo snukiu patrynė jai nosį. Luna nusijuokė ir sako :
— Išdykėlis pasidarei nori su manimi pabūti ? — Luna paklausė ir čia pat jai atsakė vilkas linksėdamas savo galva. Luna atsisėdo ant žemės ir ėmė kasyti vilkolakį. Luna padėjo savo galvą ant jos brolio— vilko kūno. Ji vos padėjusi galvą išgirdo inkštimą. Drakas parodė jai medalioną ant kaklo. Luna nusistebėjo ir bandė nuimti medalioną, bet neišėjo. Tas medalionas tarsi prirakintas . Lunai pagailo jos brolis.Luna bandė paguosti brolį— vilką. Staiga ji pamatė pelytę. Ji sugavo ją ir pamėtėjo vilkui. Tas sugavo ore pelę. Pasigardžiavo. Luna paklausė jo :
— Nori pasilinksminti ? — klausdama ji surado pagalį ir mėtė vilkui. Tas bėgo atnešti pagalio. Luna laukia jo ....
-
Drakas kaip vilkas juokėsi. Mat jis išgirdo kaip jo sesuo dvynė sušuko ir jo paklausė. Drakas tik linksėjo galva. Jis laukė kol jo sesuo ant jo paguldys savo galvą. Jis atsigulė ir garsiai šnopavo . Kai jo sesuo prie medaliono padėjo galvą jis pradėjo inkšti. Drakas juto kaip jo sesuo bando nuimti nuo jo medalioną, bet šiai nesisekė. Drakas nuliūdo, o Luna jį bandė paguosti. Staiga jo sesuo jam numetė pelę. Jis šoktelėjo ir pagavo pelę. Drakas pele pasigardžiavo. Drakui kiek pakilo nuotaika. Staiga mato skriejantį Lunos mestą pagalį ir bėgo į rytus. Ten Drako laukė pagalys. Jis uostinėjo ir galiausiai rado tą pagalį. Jis jį įsikando į dantis ir neša Lunai. Drakas pribėgo prie Lunos paslapčia ir šoko ant dviejų užpakalinių kojų ir priekines letenas padėjo ant jos pečių. Luna truputį susverdėjo, bet neprarado pusiausvyros. Drakas atšoko nuo josir bėginėjo aplink ją. Drakas bėgo aplink ją tris kartus.Numetė iš nasrų pagalį ir atsigulė.
Drakas uodega pasikvietė Luną...
-
Luna mąsto kol jos brolis nubėgo rasti pagalio ...Kaip gi tas medalionas atsidūrė ? Kodėl jis man nieko nepasakė ? Kodėl ?... Baigusi Luna mąstyti ji atsipalaidavo, atsistojo ant kojyčių ir neišgirdo bildesio. Luna staiga pajuto letenas ant nugaros ji susverdėjo, bet neprarado pusiausvyros. Luna atsisuko ir pamatė žydrą vilką, tas kaip šelmis šypsojosi išsižiojęs, liežuvis mataravo į visas puses. Luna nusijuokė nuo tokio vaizdo. Baigusi juoktis ji pajuto palengvėjimą mat brolis—vilkas atšoko nuo jos pečių ir bėginėjo aplink ją mažiausiai tris kartus. Luna pamatė, kad jos brolis guli ir ją kviečia kartu pagulėti. Luna atsisėdo ant žemės, galva, petimis, kaklu atsirėmė į žydrą brolio kailį. Luna vėl pakasė už ausų vilkui. Vilkas sukaukė, pradėjo laižytis. Lunai laižė į veidą. Luna tylomis cypė, ginėsi nuo laižimosi, bet apsiginti jai nepavyko. Luna atrodė kaip seilių princesė. Luna su broliu nusijuokė ir abu pradėjo stebėti dangų ....
-
Gabriella lėtai žingsniavo pamiškėje, niūniuodama kažkokią dainelę, labiau panašią į lengvą skanduotę. Šalia šviesiaplaukės žingsniavo kita profesorė - Kasiopėja. Merginos kalbėjosi įvairiomis temomis, Gabriella karts nuo karto gurkštelėdavo šaltos kavos, nors jau buvo šaltoka. Atmetusi plaukus ant vieno šono, profesorė pastebėjo ant žemės gulinčią mėlynplaukę mergaitę ir vilką. Kas čia per..? Kaip vilkolakis gali susivaldyti prie žmogaus? pagalvojo devyniolikmetė, bet greitai viską suprato, užuodusi, kad mergaitė ne paprasta mirtingoji, o vampyrė, ir dar labiau nustebo. Nuo kada vilkolakiai sutaria su vampyrais?
- Kese, galim šiek tiek užsukti čia? - paklausė draugės mergina ir galva kryptelėjo link porelės.
-
Kasiopėjai ir Gabriellai beeinant pamiške, grįžo visi senieji prisiminimai ir nuotykiai, patirti Hogvartse. Profesorė su nostalgija prisiminė nerūpestingus savo molymosi metus, kai vienintelis rūpestis buvo egzaminai.
-Ir tada aš jai sakau, keksiukus? Ar tu išprotėjai?-Kasiopėja tauškė nesąmones Gabriellai, šiai kažką niūniuojant ir tikriausiai visiškai nesiklausant. O Kasiopėja tiesoog nekreipė dėmesio, juk svarbiausia kažką daryti. -O, na, žinoma, kad galim,-ji sutrikusi pažvelgė į Gabriellą, šiai paklausus ar galima čia užeiti.
Profesorėms beeinant keistosios porelės pusėn, Kasiopėja aiktelėjo. Iš pirmo žvilgsnio galėjai pagalvoti, kad vilkolakis užpuolė žmogų. Mergaitei besijuokiant, Kasiopėja sutrikusi išvertė akis, visiškai nesuvokdama, kad dabar čia ji vienintelis žmogus.
-
Drakas sulaukęs sesers atsakymo linksmai suurzgė. Kai jo sesuo atsigulė ant jo jis pradėjo laižyti Lunai į veidą. Drakas buvo stipresnis ją nugalėjo laižymu. Vilkas išgirdo sesės cypimą bei pajuto kasymą už ausų. Drakas atsipalaidavo ir kartu su Luna nusijuokė ir stebėjo dangų . Vilkas matė danguje pilnatį ir daug daug žvaigždžių. Staiga Drakas pastatė ausis mat kažką išgirdo ar balsą ar kuždesį. Jis beregint atsistojo ant keturių kojų ir pradėjo grėsmingai urgzti ir kaukti bei šiaušri kailį. Drakas vos nepuolė. Luna tai pamatė žydrą vilką pykstant bei ją ginančią nuo kažko.. Drakas atsitūpė nes pajuto, kad jo sesuo jį ramina ir stabdo ir laiko švelniai jam už kaklo. Drakas tupėdamas bandė užuosti kvapą. Užuodė du moteriškus kvapus. Vilkas bakstelėjo Lunai į ranką ir snukučiu rodė už kažkokio krūmo bei laukia sesers atsakymo ar nurodymų...
-
Luna skaičiavusi žvaigždes staiga išgirdo savo brolio—vilko urzgimą. Luna matė kaip jos brolis pakilo ir urzgia bei vos nepuola. Luna išsitraukė burtų lazdelę ir puolė broliui už kaklo bandydama sulaikyti nuo puolimo. Luna bandė nuraminti Draką. Ji ištempė ausis. Ji išgirdo merginų balsus. Luna pajuto Drako bakstelėjimą į ranką ir jo snukučiu rodymą į kažkokius krūmus. Luna sušuko žmogystomis :
— Kas čia ? Prašau išlįskite, nes aš neatsakau už vilko veiksmus !— Luna perspėjamai sušuko. Ji burtų lazdele sušnibždėjo :
— Lumos— sušnibždėjo jinai ir staigiai ji pamatė iš lazdelės galo šviesą. Ji pasijuto ramiai, saugiai. Ji vos nulaikė vilkolakį. Mat tas veržėsi pulti. Luna jam vėl sušnibždėjo :
— Drakai, prašau apsiraminti ir laukti mano ženklo tik tada galėsi pulti . Sutariam ? — baigė išdėstyti Drakui Luna. Tas pakluso nors dar urzgė. Luna laukia žmogystų atsakymo bei pasirodymo ...
-
Kasiopėja sutrikusi žvilgtelėjo į Gabriellą. Arba tiksliau, į jos petį, mat Kesė buvo žymiai žemesnė už kolegę.
-Am.. Čia Kasiopėja Evers ir Gabriella Morris. Profesorės Hogvartse,-ji garsiau šūktelėjo klaususiai mergaitei, kurios balsas tikrai buvo dar vaikiškas. Kasiopėja vėl pažvelgė į Gabriellą, ir profesorės išlindo tiesiai prieš Luną. Profesorės akys blysktelėjo pykčiu. Nors savo dienom ji iš šio miško praktiškai neišlysdavo, ji negalėjo rizikuoti kitų sveikata ar net gyvybe.- Panele Įkyrele, tikiuosi žinote, kodėl šis miškas vadinamas Uždraustuoju,-tai nebuvo klausimas. Veikiau teiginys. Kasiopėja nukreipė juodas akis į Luną, užsidėjusi rankas ant šonų. Nors ji buvo visai žemutė, negalėjai pagalvoti kad tokio malonaus veido mergina gali ūmiai pavirsti rūsčia boba.
-
Gabriella Morris atsiduso ir papurčiusi galvą delnu švelniai trenkė sau per kaktą.
- Ir vėl mano koledžo mokinė, o Viešpatie švenčiausiasis... - šnibžtelėjo profesorė ir norėjo kaip mat kur nors pradingti magiškai, tačiau liko stovėti vietoje ir atsikrenkštė. - iš tikrųjų. Čia Uždraustasis miškas... - pritarė Kasiopėjai.
Devyniolikmetė giliai įkvėpė oro ir atsistojo priešais Hogvartso mokinius. Ji juto neapykantą vilkolakiams, kaip ir kiti normalūs vampyrai. Nesuprantu, kaip ji su juo gali bendraut... Ji priėjo prie vilkolakio ir iš aukšto į jį įsistebeilijusi piktai paklausė:
- Kas jis toks? Iš kurio koledžo ir ką jis veikia Uždraustajame miške? - profesorė apsidairė. - Ar aš jaučiu kraujo kvapą?
Gabriellos Morris akys sužaižaravo gelsva spalva ir mergina pasitraukė toliau nuo Kasiopėjos.
-
Luna nusiramino, nes ji šiek tiek pažinojo ateities būrimo ir ANJM pamokos profesores. Ji nuramino Draką jam paskubomis sušnibždėjo. Drakas bėgo prie profesorių apuostyti. Baigęs apuostyti jis grįžo pas Luną. Luna nuramino ir atsako į klausimus :
— Žinau, kad čia negalima, bet aš nesu beginklė. Turiu iltis ,— Luna iššiepė iltis.Sako :
— Užsukau čia pasipildyti kraujo atsargų mat pasibaigė . Taip taip aš vampyrė. Norite žinoti kas jis ? Tai mano brolis dvynys Drakas. Jis kursu žemesnis, nes buvo tinginys. Jis mokosi Grifo gūžtoje. Jis turėjo bėgti iš Hogvartso, kad ko nors nesudraskytų. Taip čia kraujo kvapas. Profesore Evers, saugokitės savo kolegės, nes užuodė kraujo kvapą. Vadinasi ir profesorė Morris vampyrė kaip ir aš , — Luna ramiai be jausmų atsakė į klausimus bei pakasė vilkui po snukiu.
-
((Lol, aš Ateities būrimo, o ne astronomijos))
Kasiopėja vis dar nepatikliai spoksojo į tuos du.
-Na, ką gi, rytoj jūsų abiejų laukiu pas save kabinete atlikinėti arešto,-ji blykstelėjo akimis. -Džiaukitės, kad ūkvedžiui nebus pasakyta, nes tuomet lengvomis bausmėmis neišsisuktumėt,-Kasiopėja atsisuko į Gabriellą, kažin kodėl stovinčią atokiau. -Gabriella?-ji sunerimusi tyliai paklausė, tačiau Lunai prakalbus apie vampyrus ir vilkolakius, Kasiopėja nejučia įtraukė kaklą. Regis ji čia buvo vienintelė, turintį normalų žmogišką kraują srūvantį gyslomis ir normalią plakančią širdį.
Kasiopėja žvilgtelėjo tai į vieną, tai į antrą, tai į trečią, nežinodama nei kaip reaguoti, nei ką atsakyti.
-
Gabriella sukando dantis ir bandė sulaikyti kvapą, kad nepadarytų klaidos netyčia prasižiojusi. Kadangi ji nejuto didelio alkio, tai padaryti nebuvo sunku, tad devyniolikmetė nusiramino.
- Taip, Luna, ačiū, kad pasakei kas aš tokia. Jei nežinojai, vampyrų taisyklė - nesiskelbti kas tu toks... Ir manęs tikrai nereikia saugotis, - piktai sušnypštė šviesiaplaukė.
Mergina lėtai, be garso iš nugaros prisigretino prie Kasiopėjos, įkvėpė jos kvapo ir šyptelėjo. Žinojo, kad nieko blogo nepadarys, tik pagąsdins draugę. Ji paslinko Kasiopėjos plaukus nuo peties ir prilenkė galvą prie kaklo. Išgąsdinusi draugę ir pajutusi plūstelint adrenaliną jos venomis, Gabriella Morris sukikeno ir nusijuokusi žaibišku greičiu atsidūrė kitoje pusėje.
- Dar susitiksim, - pasakė Gabriella ir nuėjo link ežero.
12. S
-
Lunai nusibodo klausyti pamokslo ir ramiai atkirto :
— Puiku mes su Draku rytoj būtinai ateisim atlikti bausmės. Prašom, kad pasakiau. Be abejo jūsų , profesore Morris, nebijau. Nebent kitiems reikia bijoti, — Luna pamanė... Ką gi tikrai susitiksime... Luna šūktelėjo :
— Viso gero. Gero vakaro. Nagi ,Drakai bėgam iš čia !— Luna su vilku bėgo kažkur. Jie nežinojo kur . Vilkolakis sukaukė. Jie dingo iš akių. Sustojo pailsėti. Luna sako broliui :
— Tai bent naktelė ar ne taip? Tai aišku. Norėtum dar kažkada ? — Luna paklausė jo. Drakas lyžtelėjo jai ant rankos. Luna jau buvo išalkusi. Taip pat Drakas. Ji pasigavo du zuikius. Vieną mestelėjo, o kitą sau pasiliko. Jie suvalgė . Pilnatis leidosi. Aušra tekėjo. Jos brolis pagaliau virto žmogumi. Luna suėmė jį ir bėgo žaibiškai į Hogvartso pilį ....
-
Taip gražiai stovint, ir Kasiopėjai pamokslaujant apie netinkamą elgesį, šioji gražiausiai nekreipė dėmsio į aplinką, tik dėstė visokias nesąmones.
-...jus galėjo kažkas sužeisti, galėjot pasiklysti... AAAAAAAAAAAAAAAA!-mišką, ir tikriausiai bent jau pusę Hogvartso teritorijos, pervėrė šaižus, ausį rėžiantis klyksmas. Kasiopėja stovėjo atšokusi, susigirbusi už širdies ir dar vis spiegdama kaip kokia Ariana Grande. -GABRIELLA!-ji užkriokė, atbulomis eidama, žegnodamasi ir atsitrenkdama nugara į medį. Nedaug trūko ir ši jau vieno rankoj būtų laikiusi švęstą vandenį ir rožančių, kitoje kryžių ištiestą į Gabriellą ir rėktų "Išnyk Šėtone!", nors religingumu ji niekiomet nepasižymėdavo.-Dėl Dievo meilės! Viršūnė! Vos infarkto negavau, Dieve tu mano švenčiausias...-Kasiopėja burbėjo po nosimi, širdžiai besidraskant krūtinėje kaip koks kolibris narvelyje.
Keiksnodamasi Kasiopėja apsižvalgė ir supratusi kad liko vienui viena, bėgte nubėgo į pilį.
-
((Rasiu laiko Kanuose parašyti :D ateikit kas noooors :3 ))
Baltoji tigrė sėlino minkšta, spyglių nuklota miško žeme. Šalia jos ėjo ir juodoji pantera Naktis, visuomet lydinti Džeinę. Plėšrūnės žengė be garso ir niekas nedrumstė paslaptingos Uždraustojo miško tylos. Tamsiame nakties danguje žibėjo žvaigždės ir mėnulio jaunatis. Tigrė sustojo ir apsidairė. Žalios akys įtariai nuslinko medžiais krūmais. Ji pauodė orą. Regis, saugu. Tigrė pasipurtė ir netrukus jos vietoje stovėjo Džeinė Meko. Devyniolikmetė vilkėjo džinsus ir juodą odinį švarką, avėjo juodus martinsus. Nieko nebūtų neįprasto, tik jos liemenį juosė diržas, prie kurio buvo prikabinta dešimt aštrių peilių. Kiekvieną naktį juodaplaukė ateidavo į Uždraustąjį mišką praktikuotis kerų ir kautis, nes to dieną padaryti negalėdavo. Niekas, išskyrus porą jos draugių, iš Hogvartso nežinojo, kad Džeinė yra aurorų vadė. Ir kad ji čia atvyko, nes iš Azkabano pabėgo pora pavojingų kalinių. Mergina paėmė vieną peilį, tada mostelėjo burtų lazdele ir kiti devyni peiliai ėmė skrieti į ją ir bandė ją sužeisti, o Džeinė mikliai judėjo ir juos atmušinėjo. Tik staiga netoliese trakštelėjo šakelė. Žaibo greitumu aurorė pasisuko ir prispaudė peilį prie gerklės atėjūnui, nuožmiai primerkusi savo žalias akis.
-
Jekaterinos kiekviena naktis prasidėdavo ir baigdavosi jei ne pilyje tyrinėjant visokius užkaborius, tai būtinai uždraustajame miške, nes pasiteisinimo nebuvo jokio, ką Hogvartso moksleivis veiks Londone viduryje mokslo metų. Tradiciškai juoda apranga ji nuėjo į pamiškę. Norėjo pasiklausyti miško garsų lyg nuostabiausios muzikos ir pailsėti nuo visų mokyklos rūpesčių. Ant peties sūpavosi Gwirithiel - kumščio dydžio juoda kumelė juodais drugelio sparnais, švytinti melsvai. Kaip palydovė ji trylikametę lydėjo visur. Mergina išgirdo kovos garsus ir sustingo bei perėjo ant šešėlio rrežimo ir nudūmė pirmyn. Vos ėmusi virsti žmogumi sustingo, kai į kaklą įsirėmė peilis ir pratekėjo kraujas.
- Jūs mirtingieji, turėtum atsargiau elgtis su aštriais daiktais. Trečias kartas savaitėje, kai kažkas bando nusukti man sprandą, - priekaištingai pasakė ji, nors to sakyti nenorėjo. Pasireiškė jos vidinė ousė. - Labas, Džeine. Išėjai pakvėpuoti grynu oru? - paklausė Klastuolė ir nusivalius kraują nuo kaklo atrodė, kad nieko neįvyko, nes žaizda jau buvo sugijusi.
-
Džeinė šyptelėjo ir pavarčiusi akis patraukė Jekaterinai peilį nuo gerklės.
-Nemėginau tavęs užmušti. Tačiau taip, jei tai būtų mano priešas, būčiau jį nudėjusi. Ir nevadink manęs mirtingąja. Tai erzina. Nesu kokia žiobarė,-su šypsenėle atšovė juodaplaukė.
Mergina iš savo odinio švarko kišenės išsitraukė juodą medžiaginę servetėlę ir nuvalė kraują nuo peilio. Aurorų vadė sukikeno.
-Išėjau pasivaikščioti?.. Na, galima ir taip sakyti,-tarstelėjo devyniolikmetė.-o tu ką čia veiki, Jekaterina?
Kad Jekaterina vaikščiojo Uždraustajame miške naktį, mergina neketino sakyti. Juk tada išaiškėtų, kad ji pati buvo miške ir iškiltų klausimas, ką ji čia veikė. Be to, Džeinė ir taip nebūtų skundusi Jekaterinos. Profesorė prisėdo ant kelmo ir ištiesė ranką peilių link. Šie tučtuojau atskrido ir nusileido aurorų vadės rankoje. Džeinė nuvalė ginklus ir prikabino juos prie savo diržo. Deja, ko gero, šios nakties treniruotė baigta. Na, bent jau atėjo įdomus žmogus, tad nebus nuobodu.
-
- Netyčia, išsprūdo. Žinai, labai seni įpročiai, - nervingai nubraukė nuo veido juodų plaukų sruogą Jekaterina. Pati nelabai nutuokė, kodėl pasakė ,,Jūs, mirtingieji...". Turbūt tai buvo dar vienas jos pačios iškrėstas pokštas.
- Tradiciškai kaip ir turėjau eiti prasimankštinti, kaip ir kasnakt, bet atėjau dėl čia, pamiškėje esančios magijos. Jei pasiseks, ji čia bus ir šįvakar, - pasakė Klastuolė ir apsižvalgė, ar nematyti Gwirithiel. Ji turėjo atskristi, nes kumelė ir trečiakursė labai artimai susidraugavo. Tarp jų užsimezgė ryšys, kaip kad būna trarp magiško, mąstančio ir protingo gyvūno ir žmogaus, burtininko. Nemirtingojo, kaip kad ji pasakytų, bet tai nebuvo esmė.
- Eilinė treniruotė, eilinė naktis, visiškai išskirtinai gavusis, - vyptelėjo mergina ir atsisėdo tiesiog ant samanų nebijodama tų vabaliukų, kurie gali užlipti ant jos ir ropinėti.
-
Luna vėl ėjo į Uždraustąjį mišką. Tiksliau bėgiojo. Pilnaties nebuvo. Luna sustojo pamiškėje. Staiga ji išgirdo balsus. Luna pasislėpė už nemažo medžio ir stebėjo spektaklį : Profesorė Jekaterinai prie gerklės pridėjo peilį, bet pamačius, kad tai mokinė. Luna Įkyrėlė neišsigando, nes neturėjo jausmų. Ji buvo vampyrė. Luna matė Džeinės Meko augintinius. Luna netyčia aiktelėjo. Ji atsitūpė, susigūžė, kad jos nepastebėtų. Luna nuniavo. Luna pagalvojusi, kad nieko neatstiks ji pradėjo bėgioti aplink jas. Sukėlė dulkių viesulą. Luna belėkdama padarė salto. Ji nuo mažens mokėsi daryti salto. Luna atsitūpusi repečkomis nuropojo prie krūmo. Lunai buvo nuobodu. Luna iš nuobodulio padarė kulverstį . Luna staiga pamatė ežį. Ji nelindo , klausėsi dialogo ...
-
Amelia nedrąsiai žingsniavo link Uždraustojo Miško. Pamiškėje sustojo - neturėjo nei menkiausio noro nulįsti giliai į mišką, pasiklysti ir atidėti susitikimą dar kelioms valandoms. Ji nekantravo - nekantravo pamatyti Uždraustąjį Mišką, pamatyti pavojų ir... Na, šiek tiek norėjo pamatyti vienaragius. Ji visada, net ir žiobarų pasaulyje, jiems jautė simpatiją.
Mergaitė atsirėmė į medį ir numetė kuprinę šalia. Ši, po dviejų metų intensyvaus nešiojimo, jau buvo išblukusi ir apiplyšusi. Žinoma, varniukė kiekvieną įplyšimą siuvo ryškiais, spalvotais siūlais - magišku būdu taisyti nenorėjo. Tai jai atrodė nuobodoka. Be to, spalvotais siūlais apsiūta kuprinė atrodė linksmiau.
Antrakursė nekantriai apsidairė. Ji vis dar laukė.
-
Jekaterina tyliai išėjo iš pilies ir patraukė miško link. Vos išėjusi iš akiračio pranyko iš vietos ir atsidūrė netoliese pamiškės. Ten sustojo ir sustingo. Tikėjosi, jog Amelia ateis ir nepabūgs Uždraustojo miško, kaip kad pabūgdavo kiti, kai ji siūlydavo. Aišku, kažkodėl tai niekas ir neįduodavo dėl bala žino kokių priežasčių.
Mergina pamatė tarp medžių stovinčią vienišą personą. Supratusi, jog tai Amelia, Klastuolė išlindo tyliai kaip šešėlis iš už medžių ir sustojo.
- Labas! Galvojau, neateiti. Susidarei galbūt kokių lanų, ką norėtum nuveikti šiandien miške? - paklausė trečiakursė. Tyliai, kad niekas neišgirstų, kas neturėjo, bet ir ne pašnibždomis, nes paprastai žmonės nevaikščiodavo miške tokiu metu.
-
Amelia jau buvo bepradedanti galvoti, kad Jekaterina pamiršo apie susitarimą, kai pagaliau ją pamatė. Pačiu laiku, šyptelėjo mergaitė. Dar kiek, ir man jau būtų tekę eiti pačiai vienai. O šito, reikia pasakyti, visiškai netrokštu.
-Sveika,-pasisveikino varniukė.-Būčiau atėjusi, net jei būčiau pamiršusi, ir tu tai žinai,-antrakursė nusišypsojo. Ji nė už ką nebūtų praleidusi progos apžiūrėti Mišką.-Mano planuose kol kas yra tik pamatyti vienaragį, žinoma, jei tai įmanoma, ir apžiūrėti mišką. Dabar pavakarys - pas žiobarus tai - monstrų metas, tikiuosi, pas burtininkus taip pat.
Dvylikametė išsišiepė. Ji pati sau atrodė truputį išprotėjusi (žinoma, labiausiai protestavo vidinis balselis). Dar prieš metus ji nebūtų nieko panašaus dariusi - Hogvartsas ir klastuolių dauguma draugų tarpe ją gerokai pakeitė. Kartais ji net svajodavo, kaip visgi linksma dabar būtų, jei Paskirstymo Kepurė būtų ją paskyrusi į Klastūnyną, bet ji tuoj pat nuvydavo tokias mintis šalin. Jai gerai ir Varno Nage.
-
Jekaterina šyptelėjo, išgirdusi, kad Amelia pamiršo. O paminėjus vienaragį susilaikė nepasižiūrėjusi su poker face, nes kažkodėl daugelis dievino pamatyti vienaragius, tas nuostabias būtybes. Taip, Klastuolei jie irgi laba patiko, bet juodieji vienaragiai spindėdavo pavojumi ir klasta, atrodydavo labai pavojingi ir tokie būdavo. Na, o tokius mergina traukdavo kaip medus bites.
- Žiūrint, kokius vienaragius. Jeigu paprastus, tuomet bus sunkiau, o jeigu juoduosius... paprastai aš jiems tikrai patinku, - suprunkštė trečiakursė. - Pas burtininkus monstrų metas būna pavakary, bet dažniau jau išvys visokias būtybes vidurnaktį. Neįsivaizduoju, kada jos miega, - ramiai pasakė juodaplaukė. Jos balse nebuvo nei krislelio baimės ar dvejonių. Lyg eitų saulėtą popietę pasivaikščioti po parką.
-
Amelia šyptelėjo.
-Visgi labiau norėčiau pamatyti baltąjį vienaragį, negu juodąjį,-Juk jie valgo vaivorykštes ir kakoja drugeliais, mintyse nusijuokė mergaitė. O drugeliai yra labai labai gerai.
-Na, tai einam?-varniukė nekantravo pamatyti arklius su ragu ant kaktos, o jei ne, tai bent jau kokių tamsiųjų būtybių. Nors mergaitė prieš tai kiek dėl jų nerimavo, su Jekaterina ji jautėsi saugiau negu savo pačios namuose - visgi ji demonas. Be to, ji jau seniai norėjo ištrūkti iš pilies naktį. Naktinis gyvenimas jai atrodė paslaptingas ir... Na, naktinis.
Antrakursė nužvelgė tamsų mišką ir ant pečių vėl užsidėjo kuprinę. Regis, iškylos šiandien nebus, taip, kaip praeitą kartą, bet maisto gali prireikti. Ypač šokoladinio kekso. Šokoladiniai keksai yra gerai.
-
- Vis tiek įmanoma, - vyptelėjo Jekaterina ir nusibraukė nuo akių juodų plaukų sruogą, kurios mėgdavo įsitaisyti jai ant veido ir ten sėdėti. Apskritai trečiakursė jau neprisiminė, kada rengėsi spalvotai, kad buvo paprastam žmogui tiesiog neįtikima. Vis dėlto jai buvo gerai ir tai buvo viskas, ko jai reikėjo.
- Gerai, einam, tik nepradėk strykčioti kaip pirmakursiai daro iš baimės ar iš laimės, kad eina į Uždraustąjį Mišką, nes taip tik greičiau kokiam akromantului pakliūsi į nasrus, - gana linksmu balsu paskelėb juodaakė ir mirktelėjusi be garso nužingsniavo tolyn. Aišku, jai pasisekė būt savimi miške, nes tiesiog akies nepatraukiantis šešėlis, einantis be garso iš toliau atrodys kaip vėjo papūstos medžio šakos, o ne kaip žmogus.
-
-Nesijaudink, aš jau net antrakursė,-kiek nevykusiai pasišaipydama iš savęs pajuokavo Amelia. Ji šypsojosi - šiandien raudonplaukės nuotaika buvo gana nebloga, nežiūrint į tai, kad apskritai diena praėjo ne per geriausiai. Mergaitė paskutinį kartą, prieš panirdama į tamsų mišką, apsižvalgė. Iš čia matėsi pilis - dauguma jos koledžo mokinių tikriausiai jau saldžiai miegojo. Apie tai pagalvojusi varniukė tyliai šyptelėjo. Tikriausiai ir aš dabar būčiau kartu su jais, jei Jekaterina nebūtų sutikusi... Linksma.
Amy nusekė paskui draugę. Eiti paskui šią pasirodė gana sudėtinga - ji ėjo be garso, be to, atrodė kaip šešėlis - jei antrakursė nežinotų, kad ji čia yra, nebūtų pastebėjusi. Gal nebent kokiems vampyrams tai nebūtų sudėtinga, mintyse purkštelėjo antrakursė. Ji stengėsi eiti kuo tyliau - tai jai visai neblogai sekėsi.
Abi mergaitės dingo tarp medžių.
-
Sorenas von Sjuardas šiandien pasiruošė visiškai netradicinei ir netikėtai pamokai – tikėjosi padaryti įdomų ir malonų siurprizą mokiniams ir progą pabūti ten, iš kur paprastai visi profesoriai išbaido su pašventintais kryžiais, taškų atėminėjimais, bausmėmis ir panašiais dalykais. Kadangi Nuodų ir vaistų pamoka mokinių tarpe greičiausiai nebuvo nei ypatingai mėgstama, nei labai gerai lankoma, šiandien profesorius nusprendė ją vesti Uždraustajame miške – dirbant įdomesnėje aplinkoje, galgi net padidės mokinių motyvacija ir pagerės mokymosi rezultatai.
Profesorius ant klasės durų buvo prikalęs lapelį - ,,Šiandien Nuodų ir Vaistų pamoka vyks Uždraustajame miške. Į pamokos vietą nuves praeitos pamokos darbai.
“. Visiems, kas mokėsi virti Dūminius kuriamuosius eliksyrus, buvo pateikta labai mažytė ir paprastutė mįslė ir kartu – žinių patikrinimas. Moksleivių eliksyrus profesorius buvo užbūręs, kad jie, vos atkimšus eliksyro kolbą ir susidarius dūminiams padarams, vestų savo šeimininką (kitaip tariant mokinį, kuris tai pagamino) į Uždraustąjį mišką. Reikėjo tik prisiminti, kur eliksyrus moksleiviai buvo pasidėję, ir kaip juos atkimšti.
Kaip mokytojas ir tikėjosi, daugelis mokinių mažumėlę vėlavo.
Netoli nuo miško krašto profesorius buvo įrengęs keistą stovyklavietę – su daug mažų laužaviečių, nemažu atstumu išdėliotų ratu aplinkui vieną didelį laužą, tarytum apjuostą saugiai nutolusiu nuo jo suolu. Rudenėjo, tad nors pasitaikė šilta diena, bet vis vien didelis laužas, kurį Sorenas uždegė, buvo visai ne prošal.
- Sveiki gyvi, moksleiviai sveikinu sėkmingai susidorojus su miniatiūrine užduotėle,- pasveikino visus mokytojas von Sjuardas. – Šiandien dirbsime Uždraustajame miške. Deja, neturim galimybės tokią pamoką vesti vasarą, tad bent jau rudeniu pasitenkinsim. Šiandien mūsų pamokos tema – eliksyrai stovyklaujant. Turėsite pasirinkti pagal savo žinių lygį eliksyrą, praverčiantį Stovykloje vasarą. Išmoksime rasti reikiamų šviežių ingredientų tiesiog miške. Nerasite tik kelių sudedamųjų dalių, jas galėsite pasiimti iš skrynios.- profesorius pabilsnojo per skrynią priešais pagrindinį laužą.
- Pamokos eiga tokia: susirasite porininką, kuris jums padės, susirasite kartu norimą ir tinkamą eliksyrą, pasinagrinėsite receptą, atrasite sudedamąsias dalis miške. Mokysimės jas apdoroti ir galutinai paruošti naudojimui ingredientus, o tada jau virsite eliksyrus. Nemiegokite, darbuokitės kuo sparčiau. Jeigu kažko visiškai nerandate, klauskite. Sėkmės.
-
Kiek uždususi mergina galiausiai sustojo pamačiusi jau laukiantį jos eliksyrinį draugužį ir pasirėmusi rankomis kelius palenkė galvą žemyn ir nuo šalčio jos atodūsis virto garais. Po kiek laiko atsitiesusi mergina suprato kokia šauni idėja buvo pamoka Uždraustajame miške. Bet nuo šaltuko pirmakursė net nusipurtė. Užduotis nuskambėjo kiek sudėtingokai, bet juk ji ir taip ganėtinai lengvą dūminio eliksyro užduotį sugebėjo paversti į normaliame buteliuke neužsidarantį storuliuką. Besirąžydama mergina pagalvojo Tu gali mergyt ir veidą papuošdama šypsena prisiminė bent dešimt žiobariškų filmų kur kas nors tai pasako.
-
Kurenai atsargiai nutipeno prie didžiulio medžio. Jos veidas atrodė subjaurotas; oda labai pabalusi, oda truputį nukarusi, po akimis maišeliai, rudos akys apsiblaususios. Ką gi, nesitikėjau.. Tokio.. Didelio.. Šalutinio poveikio.. Kuren pradėjo krenkšti. Jai į delną plūdo kraujas. Mergaitė su siaubu žvelgė į rankas. Jos buvo kruvinos. Mergaitė aiktelėjo, tačiau tai truko tik akimirką, kai ją lyg pakirto per kojas, ji dribo ant žemės ir pradėjo inkšti. Paskui rėkti iš skausmo. Pamažu iš jos pradėjo kauptis raudonos ugnelės, ji su siaubu žvelgė į save. Kurenai kūną plėšė skausmas. Staiga ji pajuto, kad pradeda didėti, o jos kailis tankėti. Kuren, supratusi, kas vyksta, labai stengėsi išsitraukti lazdelę. Arba sustabdysiu, arba pasidursiu.. Mergaitė atsirėmė į medį, plėšoma skausmo. Kaijos pasalūniškos lapės "siela" pasirodė, ji neapgalvojo ir dūrė sau. Pažvelgė į kruviną lazdelę. Gaila, tai buvo jos paskutinis jos matytas vaizdas. Kol spėjo, ji nugara atsiremė į medį ir suglebo. Nusišypsojusi prieš mirtį ji pagalvojo; Bent jau sustabdžiau lapę.. Mėnesienos spinduliai apšvietė mergaitę, gulinčią kraujo klane, paplūdusią krauju.
-
Leila vaikščiojo nepramintais Hogvartso takeliais, kol pamatė keistą, mėnesienos šviesos apšviestą vietą. Kaip gražiai šviečia mėnulis... pagalvojo mergaitė ir priėjo artimiausio medžio. Atsirėmusi į jį nugara, varniukė užsimerkė ir pradėjo semtis iš medžio energijos. Jautė, kaip šilta srovė teka jos kūnu aukštyn. Mergaitė nebuvo niekam pasakojusi, kad galių pasisemia iš žemės, jos artimiausios motinos. Prisipildžiusi šilumos ir energijos, Sunshine apsivijo medžio kamieną rankomis ir išvydo bjaurų, tačiau ir keistai malonų vaizdą. Šalia apšviestojo medžio gulėjo kita mergaitė, o šalia jos kūno buvo kraujo bala. Leila suraukė antakius. Kas čia per..? pagalvojo ji ir atsiklaupė šalia dar vis šilto kūno. Kas buvo keisčiausia - mergaitė buvo padurta lazdele.
-
Kurenai gulėjo. Ji buvo išmušta raudonomis per visą odą. Jos plaukai susivėlę ir riebaluoti, raudonumas jau spėjęs išblukti. Pati mergaitė buvo išblyškusi, akys plačiai atmerktos ir pasruvusios krauju.
Štai. Norėjau, kad visi žinotų, tačiau neturėjau progos to pasakyti. Noriu visų atsiprašyti. Atsiprašau, kad nekenčiau jūsų ir buvau nepakenčiama. Aš norėjau, kad visi jūs būtumėte mano draugai. Ar bent pažįstami. Kao
Vis dėlto kaip gaila, kad neturėjau progos visų pažinti. Atsiprašau. Manau, matau jus paskutinį kartą. Tačiau, žinoma, jūs nesigailite. Aš jumis visais didžiuojuosi, nors net nepažįstu.
Ačiū už progą pažinti jus. Galbūt mes susitiksime kažkur danguje, Rojuje? O gal pragare. Neturėjau progos sužinoti, kokia aš.
Dar kartą atsiprašau, ir viso.. Iki susimatymo. Jei susimatysim.
Dar truputį kvėpuodama, Kurenai dar spėjo viską išraižyti medžio kamiene, ir nusišypsojusi užmerkė akis.
-
Leila suraukė antakius. Ak, kaip dramatiška, pagalvojo ji, kai mergaitė medyje kažką raižė. Sunshine priėjo prie nepažįstamosios vien iš smalsumo. Svetimi ir nepažįstami žmonės jai nerūpėjo, tad varniukė nelabai dėl to suko galvos. Kažkaip padaugėjo savižudybių Hogvartse, vaje, kas dabar Klastūnynui taškus rinks... sarkastiškai pamintijo ir pradėjo skaityti išraižytą tekstą. Ple ple ple, rojuje, pagarba, lalala. Dramatiška.
- Iki, - linksmai tarė mergaitė, plačiai nusišypsodama ir mostelėdama šviesia rankele. Norėjo, kad paskutiniai mažosios prisiminimai būtų ne kokie. Gerai, kad čia atėjau, piktdžiugiškai mąstė Leila Sunshine, stebėdama kaip kraujo klane po truputį miršta Klastūnyne besimokiusi mokinė.
-
Vedama paukštuko vaiduoklė netrukus pasiekė uždraustojo miško pamiškę kurioje jau buvo profesorius ir Melody. Juos pamačiusi mergaitė pasijuto labai nedrąsiai - nors ji žinojo, kad Kasiopėja visiems mokiniams ir mokytojams buvo paskelbusi apie mergaitės mirtį ir, galbūt, apie tapimą vaiduokliu, visgi ji nežinojo kaip reaguos aplinkiniai ją tokią matydami. Priskridusi arčiau vėlė nedrąsiai pasisveikino su Melody ir nuskriejo link profesoriaus.
- Atsiprašau, - tyliai kreipėsi mergaitė. - Ar Jūs neprieštarausite jei ir toliau dalyvausiu Jūsų pamokose?
Emily žinojo, kad ne visiems mokytojams gali patikti mokyti vaiduoklį, o kai kurie iš jų gali manyti, kad be kūno mergaitė tiesiog nesugebės padaryti kai kurių dalykų, taigi jautė būtinybę paklausi leidimo toliau dalyvauti pamokose.
-
Sorenas von Sjuardas nužvelgė susirinkusius moksleivius: tarp jų jau pažino Melody White, Leila Sunshine (kuri greitai pasišalino) ir kažkuo pasikeitusi Emily Arcanus. Mokytojas nebuvo laimingas, kad moksleivių, atėjusių į pamoką, tiek nedaug. Mokiniams pradėjus vykdyt užduotį ((Kuri, beje, buvo įrašyta pirmajame mano pamokos Pamiškėje poste)), profesorius išgirdo nedrąsų balsą. Kiek nustebęs Sorenas žvilgtelėjo į Amily Arcanus, o tada suprato, kas pasikeitė (ne, iš tiesų jis nebuvo išsiblaškęs, tiesiog miške apšvietimas kitoks).
- Manau, kad taip,- linktelėjo von Sjuardas.- Na, tik atsispirk pagundai gąsdinti bendraklasius, jeigu tokia bus, bet jeigu nori mokytis - prašau.- mokytojas kiek sutrikęs šyptelėjo. ,,Keistai čia - vaiduokliu tapo, galimybę ištrūkt iš mokyklos turi, bet ne, lieka... šaunu..".- Gali eiti dirbti su Melody, jeigu ji sutiks.
-
Mokinukė stebėjo profesoriaus reakciją. Galbūt jis kiek nustebo pamatęs vaiduokliukę ir išgirdęs jos prašymą, tačiau to neparodė. Gavusi mokytojo leidimą mergaitė pasijautė kiek ramiau.
- Ačiū Jums labai labai, - nuoširdžiai padėkojo vaiduoklė. - Pažadu - tikrai stengsiuosi nekelti Jums rūpesčių.
Ji buvo dėkinga profesoriui von Sjuardui ne tik už leidimą dalyvauti pamokose, bet ir už tai, kad neapipylė jos krūva klausimų, ką pastaruoju metu darydavo kiekvienas, kurį tik antrakursė sutikdavo.
Pakalbėjusi su mokytoju paklausiusi jo patarimo mergaitė nuskriejo prie Melody.
- Sveika, - pasisveikino ji kuo natūraliau, tarsi tikėdamasi, kad dėl to mergaitė nepastebės jos pasikeitusio būvio. - Gal nori dirbti kartu?
Kol laukė klastuolės atsakymo Emily galvoje skambėjo tik viena mintis: Tik neimk klausinėti. Prašau. Tik nieko neklausk...
-
Mergina stovėjo atsivertusi vadovėlį skrupulingai nagrinėdama eliksyrų receptus. Mintyse atsainiai dėliodama kokius jai pavyktų padaryti, dėl kurių ingredientus jai tektų paplušėti, kuomet jos įnirtingas mintis nutraukė lyg iš niekur išdygusi vieną iš mokinių.
- Sveika, sveika,- Melody užvertė vadovėlį sukeldama mažą dulkių debesėlį,- Emily, ar ne?,- pasitikslino mergina,- Žinoma,- nusijuokė,- pasirinkimas nėra pats didžiausias. Tai va, negaišdama laiko,- mergina apsimetė nė nepastebėjusi pašnekovės fizionominio pasikeitimo, vien todėl, nes nenorėjo leistis į klausimus kurie užims kalnus laiko ir taip sutrukdys bent šį kartą darbą atlikti teisingai,- Susidariau mažą sąrašėlį kokius eliksyrus būtų galima padaryti: ateities vizijų, bet jis labai lengvas, mat reikia vos poros dalykų, meilės eliksyras,- mergina nusijuokė ir pakėlė į galvą į Emily,- tuomet gydomasis, išminties gėrimas... Na po kol kas tik tiek pasižiūrėjau.
-
Gydomasis, išminties.... Emily užmetė akį į knygą.
- Dar yra pasitikėjimo, - tarė mergaitė. - Tik čia rašo, kad jam reikia voro kojyčių... Bijai vorų?
Vaiduokliukė pati ne tik nebijojo šių nuostabių gyvių bet ir jais žavėjosi. Tiesą sakant buvusi klastuolė netgi manė, kad dauguma vorų yra mieli. Kita vertus, ji žinojo daugelį žmonių bijant šių nekaltų padarėlių ir visiškai nenorėjo gąsdinti naujosios draugės.
- Jei nenori, tai galime daryti ir gydomąjį arba išminties, - nusišypsojo mokinukė. - Jie taip pat skamba puikiai.
Ji išties manė kad abu paskutiniai Melody pasiūlyti eliksyrai yra labai naudingi ir juos gaminti turėtų būti įdomu. Iš tikrųjų mergaitė tik apsimetė, jog žavėjosi mintimi, kad galėtų priversti kitą ja pasitikėti - tiesa buvo ta, kad ji norėjo išmokti gaminti tokį eliksyrą vien tam, kad galėtų jį atpažinti ir niekas jo negalėtų panaudoti prieš ją. Kita vertus panaudoti eliksyrą prieš vaiduoklį būtų gana sudėtinga, taigi mergytė buvo linkusi pritarti bet kokiam eliksyrui.
- Palieku rinktis tau, - dar kartą nusišypsojusi pasakė vaiduokliukė.
-
- Aš manau, kad gydomasis eliksyras yra geriausias pasirinkimas. Jis gali praversti ateityje, jo sudedamosios dalys įdomios, bet kartu ir nesunkiai randamos,- kalbėjo Melody sudarinėdama sąrašą, baigus rašyti pakėlė akis į Emily,- taigi mums reikės: driežo uodegos, trijų saulutės žiedų, šikšnospario vilnos ir gelmių rasos. Driežų yra visur pilna, bet juos sunku pagauti. Su saulutėm problemų nekils, o šikšnosparniai miega dienom, tad teks pasitelkti burtus. Gelmių rasa, bus ilgas darbas, mat reikės viso buteliuko...- Melody užvertė vadovėlį, susidėjo į kuprinę ir pasikvietusi porininkę vaikščiojo aplink medžius, kol galiausiai rado vieną aplink kurį ratu lakstė trys driežai. Pirmakursė stovėjo per pusmetrį ir lėtai išsitraukė burtų lazdelę:
- Atleiskit draugai, bet jums teks pasiaukoti,- mergina atkreipė lazdelę į juos ir ištarė: Immobulus
Visi driažiukai nustojo lakstė ir sustingo, klastuolė atsargiai susirinko juos visus į saują ir atsisukusi į Emily paklausė:
- Gal norėtum turėti garbę ir nuplėšti jiems uodegas?
-
- Gerai, darome gydomąjį - atsakė mergaitė.
Nusekusi paskui porininkę klastuolė stebėjo, kaip toji sustingdė keletą driežiukų. Išgirdusi draugės pasiūlymą mergytė linktelėjo ir ėmė juoktis. Tiesa ji pati nelabai žinojo iš ko juokiasi - iš Melody sąmojo apie pasiaukojimą arba garbę, iš vargšų driežiukų ar iš pačios situacijos, kuri vaiduokliukei pasirodė kurioziška.
- Kiek uodegyčių reikia? Visų trijų? - dar pasitikslino mergaitė.
Tuomet pasiėmusi į rankas vieną gyvūnėlį ėmė ruoštis šiam neįprastam darbui. Kažin, gal jie gali atsiauginti savo uodegas? Jei taip, tai ne taip jau blogai... Nagi. Viens, du, trys ir... Viena uodegytė nutrūko. Keista, tačiau kraujo nepasirodė. Galbūt taip juos veikė sustingdymo kerai, o gal šie gyvūnai tiesiog neturėjo kraujo... Vėliau toks pat likimas laukė ir likusių driežiukų. Sudėjusi uodegytes į indelį, mergaitė pasisuko į Melody:
- Vieną sudedamąją dalį jau turim, ko ieškosime toliau?
-
- Taip visų trijų,- atsakė Melody ir šiek tiek palenkusi galvą stebėjo Emily darbą Dabar džiaugiuosi, kad neėmėm eliksyro su gyvatės širdimi...
- Taigi, dabar reikia penkių saulutės žiedų kurie auga beveik visur,- pasakė mergina atkišdama maišelį susidėti uodegoms. Paėjėja į šoną išvydo didžiulį šlaitą kuris buvo nusėtas mažom gėlytėm išskleistais žiedeliais,- veikiausiai čia galima būtų surinkti ir rasą...- pasakė mergina mesdama maišelį Emily,- tu gali čia rinkti gėles, aš einu tupinėti prie kiekvieno lapelio ieškodama rasos,- atsiduso parodydama tuščią buteliuką. Taigi kokias dvidešimt minučių klastuolė susilenkusi kapsendavo kiekvieną rastą rasos lašelį į buteliuką ir baisiausiai nudžiugdavo rasdama kokį didesnį rasos pilną medžio lapą.
-
Paėmusi maišelį mergaitė nuskynė penkis žiedelius. Vėliau priėjo prie Melody ir kurį laiką ją stebėjo ketindama prieiti padėti.
- Nebandei pasinaudoti lazdele? - šyptelėjo mergaitė. - Tiesiog manau būtų greičiau... Žymiai greičiau...
Antrakursė pasiėmė lazdelę ir pasakiusi burtažodį nukreipė į šalimais esančius augalus. Daugybė mažų lašelių paliko savo buveines ir pakilę nuskriejo tiesiai į buteliuką. Šiam prisipildžius mergaitė vėl nuleido lazdelę ir pažvelgė į draugę. Vaiduokliukės akys juokėsi, nors ji ir stengėsi atrodyti rimta - juk pati vietoj elementaraus magijos panaudojimo dar ne tokių nesąmonių yra padariusi. Kad ir tada, kai "visokio skonio pupelėmis" pamaitino augančią alkanosios princesės sėklą. Mergaitė net nusipurtė tai prisiminusi - tą kartą ji vos neliko be rankos. Taigi, lyginant su Emily, jos porininkė buvo proto bokštas.
- Ką gi, einam toliau? Žinai, kaip gauti šikšnosparnio vilnos?
-
- Arba mes galim daryti taip,- nusijuokė Melody suvokusi, jog tik sau sunkino naštą,- ačiū,- nusišluosčiusi juoko ašarą mergina šiek tiek surimtėjo ir užkimšus buteliuką susimąstė,- hmmm... Reik eiti į gūžtą prie testralių olos, tiesą sakant į jų ola. Tik ten tokiu metu turėtų būti šikšnosparnių. Bet prieš tai manau turėtume pradėti viską virti, nes vilna yra paskutinė sudedamoji dalis.
Pirmakursė užkūrė vieną iš mažesniųjų lauželių ir uždėjusi katilą su vandeniu pradėjo dėti sudedamąsias dalis atsargiai maišydama.
- Pagal receptą dabar jis turėtu virti kokią valandą, per tą laiką mes spėsim gauti vilnos,- pasakė mergina atsargiai dėdama maišymo samtį šalia katilo. Palikusi kuprinę stovyklavietėje Melody pasiėmė tik burtų lazdelę ir kartu su Emily patraukė į gūžtą.
-
Mergytė krūpelėjo.
- K-ką? - išsiveržė nerimo pilnas šūksnis iš jos burnos.
Ką ji žino? Negi kas nors jį jau rado? Kodėl tuomet nieko man nepasakė? Ir kaip ji tą sužinojo? Negi pati ir rado? Ne, turi būti kitas paaiškinimas... Ji negali žinoti tiesos. Ne ne ne! Jeigu kas nors ras mano kūną netruks išsiaiškinti ko jame trūksta. O tuomet visi kaltinimai kris ant vampyrų. Ir vargu ar Hogvartse be Gabriellos dar yra vampyrų... Kažin ar daug žmonių žino, kad ji vampyrė? Nebent gal jos vyras. Pala... Vyras?! O jis pats? Mergaitė įtariamai nužvelgė profesorių von Sjuardą.Ar gali būti kad ir jis vampyras? O gal greičiau, kokia tikimybė, kad jis NĖRA vampyras? Negi Hogvartse yra ir daugiau tokių? Bet koks galų gale skirtumas? Svarbu, kad niekas - NIEKAS- nerastų mano kūno. Vis kita dabar nesvarbu... Bet Melody... Negi ji žino?Mergaitei tiesiog sukosi galva nuo užplūdusios minčių lavinos.
- Ką turi omenyje sakydama "rasim ko nenorim rasti"? - pabrėždama kiekvieną žodį paklausė vaiduoklė.
-
Mergina nusijuokė:
- Žmonių psichologinė knygą veikia! Aš nieko nežinojau, tiesiog nujaučiau, kad kažką slepi. Pasirinkau tinkamesnę frazę ir jos dėka tu man leidai suprasti, kad tikrai kažkas vyksta. Duobėje miško vidury,- Melody papurtė galvą,- Bet aš nesikišiu, nesiaiškinsiu ir kad tu nesijaudintum pasakysiu, kad nieko nežinau. Ramiai, svarbiausia nepanikuok, nes kitą kartą gali taip išsipasakoti kažkam, kas nuspręs pasidomėti,- klastuolė atsiduso ir pakeisdama temą prisiminė eliksyrą,- Manau reikia pasidomėti paskutiniu ingredientu.
Pirmakursė nuėjo prie profesoriaus von Sjuardo:
- Atleiskite, bet mums eliksyrui reikia šikšnosparnio vilnos ir mums sunku jos rasti, gal galėtumėt padėti?
-
Tu ką, rimtai? Ir kaip man dabar žinoti, kad iš tikro nesiruoši nieko aiškintis? Hmm... Reikia vakare ten nueiti. Ne, geriau naktį - mažesnė tikimybė kažką sutikti. Reikia tą kūną kažkur paslėpti. Ne, sunaikinti. Sudeginti. Bet ugnį gali kas nors pastebėti... Gal geriau atiduoti žvėrims. Bet... Jie neės tokio senumo mėsos. O gal jau seniai suėdė... Taip, tikriausiai taip ir buvo. Bet, vis viena reikės patikrinti. Ir kodėl profesorė tuo nepasirūpino? Na nieko, gal jau seniai ten nieko nebėra. Bet vaiduokliukei buvo gana skaudu galvoti apie tai, kad galbūt jos kūnas šiuo metu tėra kaulų krūva išsibarsčiusi po visą mišką ir ji pasijuto dėkinga Melody už tai, kad pakeitė temą. Kartu su drauge priėjusi prie mokytojo ji ėmė laukti ką šis atsakys. Žinoma, geriausia būtų, jei jis pats duotų reikiamą medžiagą, mat mergaičių viralas jau baigė išvirti ir iki planuoto vilnos įdėjimo buvo likusios vos kelios minutės.
-
Sorenas von Sjuardas žvelgė į dvi bene aktyviausias moksleives, atėjusias į jo pamokas. Vaiduokliukė Emily, ir paprastas žmogus Melody - o dirbo jos dvi puikiai. Tiesiog džiugino mokytojo ir užkietėjusio eliksyrų fanatiko, jeigu galima taip išsireikšti, vampyrišką širdį.
- Šikšnosparnio vilnos rasite skrynioje, nes tos rūšies šikšnosparnių geriau nepešiot,- nusišypsojo mokytojas. Tada žvilgtelėjo į laikrodį ant savo rankos, ir sustabdė benueinančias mergaites.- Šiaip galit nebevargti, pamoka greitai baigsis. Vis vien abi tikrai fantastiškai padirbėjote ir... uždirbot savo koledžams po 4 taškus.
((Gavau moksleivių leidimą užbaigt pamoką.))
Visgi kartu su Melody ir Emily Sorenas nuėjo, ir kartu užbaigė eliksyrą. Dar pavaikščiojęs padėt kitiem moksleiviam, Sorenas pabaigė pamoką ir saugiai parvedė moksleivius į mokyklą.
-
Nelabai turėdama ką veikti, Vivian nuėjo link uždraustojo miško. Kartu ją nusekė ir jos ištikimieji draugai - Bella ir Tobis. Viv vargiai tesijaudino dėl yo, kad kažkas ją gali sučiupti. Retai mokytojai čia užsuka, o jeigu pamatysi vieną kitą mokinį tai vargu ar jis tave kam nors apskųs. Vivian po pažastimi nešėsi knygą "Tobula klasta", o rankoje turėjo Tobio žaislą - cypiantį kamuoliuką. Pamačiusi pamiškėje stovinti akmenį, tinkama sėdėjimui, Viv nieko nelaukusi nukūrė link jo. Atsisėdus paleido Bellą patyrinėti miško, o pati atsivertė knygą. Po kiek laiko pastebėjo, kad Tobis niekur nesijudina iš vietos ir ramiai prieš ją tupėjo lekuodamas liežuvį ir vizgindamas uodegą. Atsidususi Viv numetė jam kamuoliuką tolyn, o jis nukurnėjo jo pasiimti. Belaukdama jo, Viv pamatė netoliese balą. Nuėjusi link jos, Viv pamatė visiškai kitokią žmogystą negu buvo vos atvykusi į Hogvartsą. Dabar jos drabužiai atrodė lyg kokios Viktorijos laikų lėlės: Švelniai rausva, nėrinuota suknelė, nėriniuotos kojinės su juodais lakuotais bateliais, ant galvos buvo užrištas didelis, nėriniuotas kaspinas. Šitaip rengėsi lolitos. Užtat plaukai buvo nevisiškai juodi. Dešinė jų pusė buvo natūraliai juodos spalvos, o kairė pusė tamsiai mėlynos pereinančios galuose į rožinę spalvos. Dar nosyje buvo žiedo formos auskaras ir priekiniuose dantyse tarpas, lyg pas kokią nors Madoną. Staiga atlėkė Tobis ir prie Vivian padėjo kamuoliuką. Pamačiusi jį Viv linktelėjo irr paėmusi žaislą jį vėl numetė. Dar kažką pagalvojusi nuėjo ant akmens ir ėmė toliau skaityti.
[[Išvaizda: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/0f/5b/cb/0f5bcbc0c250bd24c587cded8cda96a1.jpg]]
-
Leila, kaip ir kiekvieną dieną, po pietų išėjo pasivaikščioti į lauką. Tiksliau, Uždraustąjį mišką. Mergaitė buvo išsikėlusi kažkokį uždavinį, kažką surasti. Ji net pati tiksliai nežinojo ko ieško, svarbiausia, kakad kažko ieško. Taigi, taip bevaikščiodama, mergaitė priėjo prie pamiškės ir išgirdo kažkokius garsus. Profesoriai. dingtelėjo varniukei, bet priėjus arčiau ji pamatė kitą varniukę, pasikeitusią, seniai matytą Vivian. Mergaitės stilius po paskutinio jų susitikimo buvo pasikeitęs. Sunshine dar vis laikėsi savo stiliaus. Juodi rūbai, plėšyti džinsai, juodi - raudoni languoti marškiniai, daug sidabrinių grandinėlių. Juodaplaukės akys buvo paryškintos juodu akių pieštuku, lūpos padažytos juodai.
- Vivian, čia tu? - nustebusi paklausė varniukė.
-
Kas žino kiek laiko taip būtų sėdėjusi Viv, jeigu nebūtų išgirdusi iki skausmo pažįstamo balso. Metusi šalin knygą, Viv nukurnėjo link Leilos ir ją apsikabino:
-Sveika, Snieguole. Kaip aš tavęs pasiilgau,- pagaliau atsitraukusi šyptelėjo,- kaip sekasi? Kas naujo?
Apibėrė klausimais seniai matytą draugę. Šeip, Viv ji buvo geriausia draugė. Po kelių minučių prie jų prisistatė Tobis. Išmetes kamuoliuką Viv prie kojų, pradėjo meilintis Snieguolei.
-Beje, ką manai apie mano stilių? Man tai jis labai patinka. Aišku, vis dar turiu normalių drabužių,- Viv sukrizeno ir apsisuko, pademonstruodama suknelę.
-Tu, beje, irgi labai gražiai atrodai. Ai, o kas žinoma dėl Emily žmogžudystės?- Vivian kaio visad tarškėjo neužsičiaupdama ir šokinėdama nuo vienos temos prie kitos.
-
Leila net nesitikėjo būti taip šiltai sutikta, tačiau suglumusi vistiek apkabino Vivian ir šyptelėjo. Iš jos šypsnio galėjai suprasti, kad juodaplaukė jau kažką sumąstė.
- Aš irgi tavęs pasiilgau. Sekasi neblogai, beveik nieko naujo... Nors gal ir yra kažkas, ką turėčiau papasakoti tau, kaip savo geriausiai draugei. Buvo toks vaikinas, jis mane tikrai patiko, tai buvo vienas iš tų žmonių, kurio trūkumai virsdavo pliusais. Gal netgi jį mylėjau... Bet jis mane įskaudino ir dabar nebepasitikėsiu nei vienu vyru, - greitai užsibrėžė sau tikslą Sunshine. - O kaip tu? Stilius ne mano skonio, bet turiu pripažinti, tau tinka. Kokios Emily? Aš jokios Emily nepažinojau. Aaaai, tu kalbi apie tą, kur dabar virto dvasia? Nežinau kaip ten viskas. Tiesą pasakius, nelabai ir domėjausi...
-
Atsitraukusi Vivian įdėmiai pasižiūrėjo į Leilą. Šioji vargiai ir tebuvo pasikeitusi. Bet Vivei ji visuomet buvo labai graži. Vivian ją mylėjo kaip draugę, gal net daugiau kaip draugę, bet tai bijojo Snieguolei prisipažinti. Išklausiusi istoriją apie tą vaikiną Viv susiraukė.
-O kas jis toks? Mielai išspardyčiau jam subinę,- Viv pavaidino, kad boksuojasi nors tiesą sakant atrodė lyg koks šokinėjantis, guminis kamuoliukas,- o šeip ką jis tau padarė? Beje, nenulinčiuok taip visų vyrų. Ne visi vyrai kiaulės! Bet daugelis jų tokie tad verčiau nereikia stačia galva pulti į visokias meiles,- greičiausiai Viv ir būtų taip atskaičousi draugei visą moralą, kad "neverta nuspręsti likti vienišai ir t.t.", bet staiga sustingo ir primerkusi akis nužvelgė draugę,- tu irgi...?
Viv jos nesmerkė, greičiausiai ir pati tokia buvo, bet neįmanoma, kad jos geriausia draugė tokia. O ir Viv žvilgsnis buvo paprasčiausiai tiriantis.
-
- Umm, toks... Dan, - atsakė Leila ir sunkiai atsiduso. - Anyway, neseniai jį mačiau kažkokioj pamokoj... Nieko, tiesiog galvojau, kad jis bus tas vienintelis ir mes visada būsim kartu, bet... Na, gyvenimas padaro kitaip.
Besiklausant mergaičių pokalbio, bet koks kitas žmogus negalėtų nustoti juoktis, bet Leilai tai tikrai neskambėjo juokingai. Tai buvo didžiausias praradimas jos gyvenime, pirmoji meilė, vaikinas ir dar jos pramanyta paauglystė.
- Na, kaip jau supratai, tai turėjau daug svarbesnių bėdų, nei kažkokios panos mirtis. Ir šiaip ne ji viena dingo, seniai Arisę mačiau. Irgi buvo iš Varno Nago.
Leila atsiisėdo ant akmens ir pradėjo glostyti Tobį.
- Tai ką veikiam? Nesedėsim gi taip be veiklos. Gal nori... Hm, išbandyt kokius nors burtus? - paslaptingai šyptelėjo ji.
-
-Privalėsi mane su juom supažindinti,- Vivian vėl pradėjo "boksuotis",- reikia, kad kažkas jį pamokytų!
Šeip, jeigu čia būtų ne Leila, o kita mergaitė, Viv greičiausiai jai tiesiog pasakytų "pabusk, čia realybė, pasakų nebėra!", bet Snieguolė buvo kitokia negu kitos mergaitės. Faktas, kad ji įsimylėjo tikrumu prilygo faktui, kad mokslininkai bando atgaivinti priešistorinius gyvūnus. Neįtikėtina, bet tikra. O faktas, kad ją išdavė katastrofiškumu prilygo faktui, kad daugeliui žmonių visiškai nerūpi globalinis atšilimas. Tragiška, katastrofiška, neįtikima, bet vis dėl to tiesa. Išgirdus apie Arise, Viv atsiduso. Vargiai pažinojo, bet vis tiek nekas. Snieguolei pasiūlius kažką nuveikti, Viv pastebėjo, kad jos šypsena kažkokia... paslaptinga?
-Na, gerai, galim. Žinai kokių nors burtų?
Tuo tarpu glostomas Tobis išleido kažkokį garsą primenantį murkimą. Tai išgirdusi Viv sukrizeno.
-Nagi, Tobi. Juk tu ne katinas.
-
- Jis iš Klastūnyno. Galiu lažintis, kad dabar sėdi apsikabinęs kokią nors kitą mergužėlę, o mane nugrūdęs ten, kur jo atmintis nebepasiekia. - atsiduso Leila. Bet turiu tave, Vivian... pagalvojo ji. Kažkaip keistai švelniai skambėjo tas balselis galvoje. Ir Vivian plaukai, kedenami lengvo žiemos vėjelio, atrodė kažkaip pasakiškai, užbūriančiai...
Leila Sunshine dar kartą atsiduso, bet dabar atodūsis reiškė visai ką kita. Varniukė nudelbė akis į savo apnuogintus kelius. Oda net buvo pašiurpusi, sužvarbusi ir šalta.
- Keistas klausimas iš mano lūpų, turbūt, bet... Hmm, susitikinėtum su mergina? - nejučiom paklausė juodaplaukė ir jau po akimirkos pasiuntė save velniop ir iškeikė baisiausiais žodžiais.
-
-Et, jis nevertas tavo liūdesio ir ašarų, be to bet kada gali jį mesti,- Viv gūžtelėjo.
Niekad nelaikė savęs meilės reikalų eksperte, nes pati nesuprato ar ją traukia ar vaikinai, ar merginos. Šeip ar taip Leila jai labai patiko, greičiausiai patiko daugiau negu tik draugė. Dieve, valdykis Vivian!,- subarė save mintyse. Šiek tiek, gėdijosi, kad ji simpatizuoja Snieguolei. Viv pažiūrėjo į Lei, iš esmės jos buvo panašios, bet dėl jų charakterių atrodė skirtingos. Leila buvo šaltoka, šiek tiek atšiauri ir paslaptinga, o Vivian buvo keistoka, visai miela ir ji pati niekd nesuprasdavo kas tokia yra. Išgirdusi klausimą šyptelėjo.
-Oi, manau susitikinėčiau. Manau mane traukia tiek vaikinai, tiek merginos. Jeigu tai būtų meilė manau susitikinėčiau,- Viv žodžiai buvo atviri ir nuoširdūs. Ji nieko nemelavo.
-
Luna stovėjo pamiškėje ir laukė, kol Amelia ateis, mat ji buvo kiek greitesnė (visgi jaunesnė. ir daiktų dar nepernelyg daugiausiai turėjo.), tad tą vietą priėjo pirmiau. Stovėjo ir mąstė, kodėl ši mergina tokia draugiška ir kodėl ji ją vedasi į Uždraustajį Mišką. Mergaitė jos akyse matė melo liepsneles, jai paklausus ar profesoriai nesupyks, tačiau ji tylėjo. Mažylė labai greit atskirdavo, kuomet žmonės meluodavo, mat senajame jos pasaulėlyje žmonės jai meluodavo labai dažnai. Tada, būdama septynerių mergaitė išmoko atskirti melą nuo tiesos. Nors Lunai buvo truputėli skaudu, jog Amelia jai melavo, tačiau ji suprato, kad ši tiesiog nenorėjus jos išgąsdinti. Ji laukė Amelios, tačiau būdama nekantri šūktėlėjo:
- Nagi, Amelia, greičiau!! Pati sakei, kad sutemos gali greit ateiti!!
-
Amelia beveik pasišokinėdama, ne per labiausiai ir skubėdama pagaliau priėjo pamiškę. Lunos veide šmėkštelėjo kažkokia nuoskauda, kuri privertė pažvelgti atidžiau, tačiau greitai išnyko. Panašu, kad pirmakursė mokėjo slėpti savo jausmus, ir tai Amelią neramino. Na, bet ji juk dabar su manimi, ar ne? Laikui bėgant gal ir išmoks tapti atviresne - taip, kaip išmokau aš.
-Kur nori eiti pirmiausia? Šis takelis,-mergaitė mostelėjo į mažytį, vos matomą keliuką, kurio dauguma tikriausiai nebūtų pastebėję,-veda link upelio. Jis gana žavus. Štai tas didysis eina per kone visą mišką, taiau yra gana pavojingas, bet nesijaudink - aš juk vistiek su tavimi, ar ne? Be to, tai būtų tau puikus kerų naudojimo pasipraktikavimas. Vėliau nuo jo galima nueiti link akromantulų lizdo. O nuo upelio galima... Na, daug kur, iš tiesų. Tai... Kur traukiam?
-
Luna pagaliau sulaukusi Amelios išklausė galimus variantus. Išgirdusi, jog vienas iš kelių yra pavojingas, mergaitė pagalvojo nuostabuu!! Mūsų laukia nuotykiai.
-Žinoma, kad einame ten kur pavojingiau! Koks tikslas eiti į mišką ir nenorėti ten patirti nuotykių. Rimtų nuotųkių. Juk, na ir kas, kad eisime ten kur saugu, ten nė nebus taip smagu.
Mažylės akyse sužibo nuotykių ieškotojos ugnelė, ir ji pagaliau pasijuto savimi. Tuomer paklausė Amelios:
-Klausyk, o akromantulos labai pavojingos? Manau jos apsidžiaugtų, jeigu jas aplankytų pora įdomių žmogeliukų. Be to, man juk reikia mokintis gyventi čia!
Ji susirado mažą pagaliuką ir jį pradėjo apžirinėti. Kodėl jis patraukė jos dėmesį, ji pati nesuprato. Tik po to pamatė, kad jis labai panašus į jos burtų lazdelę, tad ji jį įsidėjo į savo kuprinėlę ir laukė, kuomet jos galės eiti.
-
Po pamokų grįžęs į savo kambarį pastebėjau, kad iš žiobarotyros paimta katė namų darbams buvo nuliūdusi, turbūt dėl to, kad visą rytą buvo viena. Netrukus Gabriel pasiėmė juodąją katę ir išėjo. Buvo išėję pasivaikščioti. Praėjus kuriam laikui jaunasis burtininkas ir laikinasis jo augintis jau buvo prie pamiškės. Netrukus krūmuose kažkas garsiai sukrebždėjo, katė iššoko iš rankų ir nudūmė prie krūmo. Berniukas ėjo iš paskos. Katė sustojo prie pat krūmo, bet vis vien keistai elgėsi, tai galėjo matyti iš tolo. Pagaliau Gabriel prie katės priėjo ir pamatė, kad tai dar vienas atsitikimas su juodu gyviu. Pamatęs, kad katė pagavusi pilką paukštelį, nieko padaryti nebegalėjo, nes paukštis buvo negyvas, o katė jau smaližiavo. Jaunasis burtininkas luktelėjo, kol baigs valgyti, o pabaigus pasiėmė ją ir išėjo namo, nes truputį išsigando, to kas buvo krūmuose. Berniukas visą kelią svarstė galimus variantus. Gal tai buvo atklydęs kentauras, o gal kažkas iš mokinių, o gal didelis erelis? Mintyse buvo gausybę įvairiausių minčių, kurių negalėjo išmušti iki grįžimo į bendrąjį Švilpynės kambarį, kuriam jau laukė Gabriel draugai.
(http://www.radiotimes.com/uploads/images/original/91220.gif)
-
Išėjusi iš bibliotekos klastuolė iškarto pasuko link uždraustojo miško. Nenorėdama eiti gilyn į jį ir pasiklysti, nusprendė pavaikščioti pamiške i tikėjosi, kad rankose laikomam Omnibulus Efxacsius augalui tokio "tyro oro" užteks. Lėtai vaikščiodama ji tai galvojo, tai žiūrėjo į augalą arba vis dirstelėdavo miško pusėn. Mergina eidama pamatė kelis didelius akmenis, todėl lėtai atsidususi patraukė link jų - ant vieno pasidėjo augalą, ant kito atsisėdo pati. Žinojo, kad iš mokinių tikriausia čia tėra viena, ir niekas jos neišgirs, todėl pasirėmusi delnu smakrą pradėjo kalbėti - gal su savimi, o gal su augalu, o gal ir su abiem.
-Ir kodėl mums čia tave įgrūdo į rankas, lyg bent pusę klasės mokinių žinotų, kaip prižiūrėti augalą.. O jeigu nuvysi - atimami taškai ir jaučiama gėda.. Kažkokia nesąmonė,- tylomis bumbėjo klastuolė, žiūrėdama tamsėjančio dangaus link. Lėtai palenkdama galvą augalo pusėje, kairės rankos pirštais švelniai palietė gėlės žiedą,- tik tu nedrįsk man nuvyti čia, gerai?
Dar kažkiek tylomis pasėdėjusi, Junko pasiėmė augalą į rankas ir paprieštaravusi pati sau, nusprendė eiti giliau į mišką.
-
Melisa kartu su grifu ėjo link Uždraustojo miško. Na ir šalta. Nors tai tebuvo pamiškė, atrodė tamsu kaip naktį. Čia galime rasti gyvūnų ar net žmonių kaulų. Gal kada nors ateities pirmakursiai ras mūsų apgraužtus kaulelius ir palaikys juos vilko likučiais. Vargšai mokiniai. Varnanagė šyptelėjo. Ši vieta nebuvo tokia baisi, kaip jai iš pradžių pasirodė. Nors buvo galima girdėti keistus garsus ir buvo tamsoka, Melisa šiek tiek įsidrąsino ir apsižvalgė. Gailėjosi, kad neturėjo jokių pirštinių. O tikriausiai reikės liesti keistus ir gyvūnų apterštus daiktus. Šaunuolė, Melisa. Visada apie viską pagalvoji ir puikiai pasiruoši. Mergaitė matė, kad Edgar'as su pirštinėmis. Nors vienas iš mūsų pagalvojo apie tai, kad oras gali atvėsti. Ji apsižvalgė po pamiškę.
-Na, nuo kur siūlai pradėti ieškojimą?-paklausė grifo.
-
Neilgai trukus Edgar'as ir Melisa atsidūrė Uždraustojo Miško pamiškėje. Tikrai juodaplaukiui berniukui šalia jo nebuvo jauku, bet jautėsi žymiai saugiau nei pačiame miške, mat jau kartą jam teko pabūvoti net jojo centre, tačiau tą kartą jis buvo nešinas profesorės duoto amuleto. Žinoma jis nebūtų ir šį sykį atsisakęs eiti, kur nors giliau, mat jis yra labai vedamas noro parirti kuo daugiau nuotykių ir adrenalino vaikas, tačiau matydamas, jog mergaitė kažko prisibijo ir jai uždavus klausimą ties pamiškę, grifas jai atsakė švelniu, kaip vėjas kedenantis jo plaukus, balsu: - Kiek žinau senais laikais pamiškėse buvo auginami įvairiausi gyvūnai, tad manau čia puiki vieta rasti kokio nors iš jų kaulą ar iltį, kas tikrai nuo seno būtų įgavę ypatingą ir didelę magijos prasmę dabar.
-
Melisa nusišypsojo.Galbūt nereikės ilgai knaisiotis. Varnanagė užvertė galvą, kad matytų aukšto medžio viršūnę.
-Tikriausiai nereikės į jį lipti, ar ne? - paklausė grifo.
Mergaitė nebijojo aukščio, tačiau nelabai mėgo karstytis po medžius. Relikvijos paprastai būna ant žemės, o ne medžiuose, kvailiuke. Melisa šyptelėjo ir nuleido galvą. Pamačiusi įtartiną krūmą, pribėgo prie jo ir praskleidė šakas. Nieko įdomaus, tik žolės. Tuomet ji susimąstė. Gal medžio kamiene kas nors yra? Varniukė priėjo prie aukštojo medžio ir į jį pabeldė.
-Relikvija, atidaryk, čia aš, - tyliai, kad negirdėtų Edgar'as, sušnibždėjo Melisa, bet nieko neįvyko. - Na ir būk tokia.
Apžiūrėjo medį atidžiau, bet jis buvo tiesiog išraižytas. Kodėl kas nors prieš 100 metų negalėjo graužti medžio ir išsilaužti danties? Mergaitė pažvelgė žemyn ir batu pakapstė samanas.
-Ei, kažkas čia kieta! - šypsodamasi šūktelėjo Melisa.
-
- Kas čia žino, jei ten bus relikvija vadinasi reikės,- ramiai atsakė grifas dairydamasis aplinkui nuo kur geriau būtų pradėti ieškoti. Na ir užduotis, surasti relikviją, kuri lyg mėtytųsi ant kiekvieno pakampio piktinosi berniukas žvalgydamasis po pamiškės žolynus. Išgirdęs sušukusią Melisą Edgar'as prilėkė šalia ir pro šiek tiek pradarkytas samanas pamatę kažką pilko. Greit nuo rankų švystelėjęs savo pirštines į šalį, greitai pradėjo rausti žoles, taip bandydamas atkapstyti pastebėtą objektą. Jį aplinkui atkasinėjus matėsi, jog tai kažkokios giliai į žemę įkastos dėžės dangtis, kurį bandant atidaryti, jis neatsivėrė, nes turėjo užraktą. Tad patrynęs savo purviną rankytę žolę vaikas iš kišenės išsitraukė savo burtų lazdelę ir ištarė: - Alohomora. Spynelė suklinksėjo ir žaliaakis nužvelgė į varnę lyg ragindamas ją atidaryti dangtį.
-
Daug greičiau, nei tikėjausi. Melisa nekantriai čiupo dėžės dangtį ir bandė jį pakelti, tačiau iš pirmo karto nepavyko.
-Nagi, surūdijęs daikte, atsidaryk! - be garso piktokai sumurmėjo varnanagė.
Ji patraukė stipriau, ir dėžės dangtis pakilo. Ji buvo erdvi, bet daiktas joje visai mažas. Melisa pasilenkė ir pakėlė kažką, kas buvo suvyniota į parudavusį pergamentą. Varniukė lėtai išvyniojo ir pamatė seną, kažkieno pagraužtą burtų lazdelę ir dantį. Dar buvo lapelis, ant kurio tikriausiai buvo kažkas parašyta, bet mergaitė nesugebėjo įskaityti nė vienos raidės. Įdomu, kieno visa tai? Melisa pavartė lazdelę rankose ir nubraukė nuo jos dulkes. Mergaitė nežinojo, iš kokio ji medžio ar kiek jai metų, bet nusprendė, kad tai panašu į relikviją. O dar tas dantis... Varniukė apžiūrėjo ir jį. Koks tikslas į dėžę įdėti dantį ir lazdelę, o po to visa tai užkasti pamiškėje?
-Kaip manai, ar profesorė laikys tai relikvija? - paklausė Edgar'o, paduodama jam dėžės turinį.
-
Edgaras nužvelgė lazdelę dantį ir galiausiai nukreipė dėmesį lapelį. - Visko gali būti,- sumurmėjo varniukei jis, toliau rimtai tęsdamas, - Tai tikriausiai užšifruotas raštelis ir tai mes tuoj pat išsiaiškinsime,- padavęs atgal dantį ir atgal mergaitei, viename iš savo delnų laikė neperskaitomą lapelį, o kita raizganai mostelėjo šukteldamas - Aparecium!. Prie neįskaitomų brūkšnelių ir taškelių lapelyje ėmė rastis normalūs žodžiai. Viskam išryškėjus grifiukas šelmiškai šyptelėjo pradėdamas garsiai skaityti, - Šioje dėžėje saugomas labai retas viduramžių akmenukas priskiriamas relikvijai. Šį akmenuką panaudojus amuleto gamybai, galima pasigaminti amuletą, kuris sukuria apsauginį skydą dėvinčiam tą amuletą ir apsaugo nuo gyvybei pavojingų kerų. Jis yra aukso spalvos ir grikio kruopos dydžio. Jį pasieksi tik suskaldęs užkerėtą dantį,- baigęs atsisuko į mergaitę į ją akis nesuprasdamas kam tuomet reikalinga ta lazdelė, toje dėžėje buvo.
-
-Buvau tikra, kad tai kadaise gyvo žmogaus dantis ir burtų lazdelė... Gal tą akmenuką galima pasiekti tik su ja?
Melisa paėmė dėžėje rastą lazdelę ir ja pabaksnojo dantį. Esu tikra, kad yra kažkoks burtažodis, bet jo aš nežinau. Apskritai, kiek aš jų moku..? Varniukė nusivylė, nes tikėjosi, jog pabaksnojimo pakaks. Tuomet prisiminė vieną neseniai girdėtą burtažodį, kuris galbūt galėjo padėti.
-Alohomora, - tarė ji baksteldama dantį.
Varniukės nuostabai, jame atsirado nedidelių įtrūkimų. Beveik. Melisa šyptelėjo ir mintyse pradėjo galvoti apie visus kada nors girdėtus burtažodžius.
-Parumus, - pergalingai šypsodamasi tarė varnanagė.
Įtrūkimai padidėjo, ir Melisa bandė dantį ardyti nagais, tačiau jai nepavyko.
-Parumus, - garsiau pakartojo tamsiaplaukė.
Dantis visai suskilo, ir viduje kažkas sužibo auksu.
-Kur mes tai dėsim? - lyg niekur nieko paklausė Melisa.
-
Žiūrėdamas, kaip varnė su rasta burtų lazdele bando kažką daryti, berniukas džiaugėsi, jog paskutiniu momentu jam pavyko rasti mergaitę, kuri dar neturėjo partnerio šiame namų darbe. Visą tą džiūgavimą pertraukė, kai ausyse šmėstelėjo Alohomora burtažodis ir išpūtė akis į mergaitę stebėdamasis, kad šioji bando atrakinti dantį, tačiau nenorėdamas sumenkinti jos sugebėjimo nutylėjo tai matydamas, kad šioji bando įnirtingai kažką sugalvoti. Antru jos bandymų jau jis išgirdo tai ką ir norėjo girdėti ir šyptelėjęs pagyrė: - Šaunuolė Melisa! Dar kartelį!
Dančiui sutrupėjus Edgar'as gležnais pirštais paėmė auksinį grudelį ir padėjęs jį į kitos rankos delną užsimovė pirštinę, kad šį jaustų tvirtai šalia savęs. Pakilęs nuo žemės pasisuko į Melisą atsakydamas: - Kur, kur? Nešime profesorei, o jei nori galiu nunešti aš ir aš vienas jį,- pasakęs savo planus pradėjo žingsniuoti link Hogvartso pilies.
-
-Ei, palauk! Žinoma, kad eisiu kartu, dar priskirsi visą darbą kam nors kitam, - pajuokavo Melisa ir nusekė paskui Edgar'ą.
Varniukė džiaugėsi būsimais taškais savo koledžui. Ne tik savo, bet vis tiek jautėsi puikiai. Iš pradžių ji net neketino atlikti namų darbo, nes nesitikėjo rasti ką nors, kas taip pat neturėjo darbui poros. Kai taškai tavęs patys šaukiasi, negali atsisakyti. Varnanagė galvojo apie likusius namų darbus, bet neturėjo noro juos daryti. Galbūt vėliau. Ji šypeltelėjo ir apsižvalgė. Iš toliau miškas vis dar atrodė nedraugiškas ir tamsus, bet tamsiaplaukė žinojo, kad bent artimiausiomis dienomis jai nebus būtinybės prie jo artintis. Galbūt ateities pirmakursiai ir neras miške mano kaulų. Varniukė nusišypsojo ir kartu su grifu patenkinta savimi ėjo link pilies.
-
Mėnuo žibėjo skaisčiai danguje, o baugus Uždraustasis miškas metė tamsius šešėlius ant tirpstančio sniego. Anksčiau čia tokiu metu-prieš vidurnaktį- dar šmėžuodavo drąsiausių mokinių siluetai, tačiau ilgainiui drąsuolių retos praretėjo ir čia beužklysdavo vos vienas kitas mokinys. Šią naktį čia buvo kaip niekad ramu, o aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Staiga vienas šešėlis šalia ąžuolo sujudėjo ir nuo jo atsiskyrė siluetas-tiksliau, netgi du. Vienas iš jų buvo gana aukšta, labai graži juodaplaukė žaliaakė mergina, vilkinti juodai, o kitas siluetas buvo merginos ištikimiausia palydovė Juodoji pantera Naktis. Balti dantys tvykstelėjo tamsoje, merginai nusišypsojus. Jau daugiau nei metus ji nebuvo įkėlusi kojos į mokyklos teritoriją- magijos ministerijoje aurorų videi buvo apsčiai darbo. Vis dėlto, šiąnakt ji nusprendė aplankyti savo senąją mokyklą. Džeinė šyptelėjo ir atsirėmė į kamieną. Staiga jos ausys pagavo šakelės trakštelėjimą, ir mergina, suspaudusi burtų lazdelę ir nuožmiai primerkusi savo žalias akis, pasisuko ton pusėn.
-
Šaltą vėlyvą vakarą per minkštą ir pliūrziną nuo tirpstančio sniego žemę Edgar'as vaikščiojo po Uždraustojo miško pamiškę. Jis kaip ir dažniausiai buvo iš ėjęs be jokios priežasties, o tiesiog pakvėpuoti grynu oru ir pasidairyti po aplinką, nors ties vidurnakčiu retai kada sugalvodavo išeiti už Hogvartso pilies ribų ir tuo labiau į mišką, į kurį nevalia eiti be profesorių leidimo, nebent pamatydavo draugus, kurie neapdairiai ir vieni patys bandydavo čia patekti, tuo atveju jis lyg ir priverstas būdavo eiti kartu, kad ištikus bėdai galėtų pagelbėti saviems.
Sau ramiai bežingsniojančio berniuko žalias akis patraukė kiek tolėliau besimuistančios formos. Tai tikrai ne medžiai nusigandęs vaikas vis tiek tipeno arčiau ir arčiau, bet artinantis užlipęs ant nedidukės šakelės, ją perlaužė sukeldamas čaižų garsą, tad pasislėpė už greta buvusio storu kamienu medžio. Nedrąsiai kištelėjęs galvą iš už jo pamatė merginą ar moterį, tiksliai net pats to nesuprato ką, ir šalia jos besipuikuojančią panterą, kurios nėra matęs niekada anksčiau pas kažką iš mokinių ar dėstytojų. Tai tikriausiai miškų ragana, bet ji gan drąsi, jei drįsta artintis prie pat pilies teritorijos kiek pyko savo galvoje grifiukas ir jausdamas, kad gali čia taip lengvai ir nepraeiti, dėl visa ko įsikišo vieną ranką į savo mantijos kišenę, kurioje slėpėsi jo magiškasis ginklas.
-
Pamačiusi besislepiantį mokinį už medžio, Džeinė pavartė akis ir atsiduso.
-Gal jau išleisi? Jei būčiau norėjusi, seniai būčiau tave nudėjusi,-tarstelėjo mergina.
Jam vis dar nesirodant, juodaplaukė atsirėmė į medį ir pašaipokai kilstelėjo antakį supratusi, ko jis dvejoja.
-Ne, aš ne kokia nors paklydėlė ragana, klajojanti miškuose, ne vilkolakė ir ne šamanė,-pasakė devyniolikmetė.- esu iš Magijos Ministerijos.
Kiek patylėjusi pridūrė:
-Atėjau pro čia, nes noriu išvengti kelių nemalonių... Pažįstamų.
Įsikišusi lazdelę į užpakalinę kelnių kišenę, aurorė sunėrė ant krūtinės rankas.
-Džeinė Meko, aurorų štabo vadė. Malonu... Turbūt būtų dar maloniau, jei bent jau galėčiau matyti tavo veidą,-tarė juodaplaukė.
-
Ji mane pastebėjo! garsiai nuriedėjo seilių gumulas vaikui per gomurį. Merginai prisistačius, kaip Magijos Ministerijos darbuotojai pirmakursiui lyg ir nuslūgo šiek tiek įtampa ir šis su apsiausto gaubtu ant savo trumpų juodų plaukų pats išlindo nedrąsiai iš už medžio, taip jog būtų matomas. Ir staiga vėl jį apėmė nerimas jei ji dirba Magijos Ministerijoje, ji išskųs mane profesoriams, tačiau kiek pabėgus šioms mintims į šalį manė, kad ir apsimetinėti ji gali ne tuo kas iš tikrųjų yra ir piktai nutaisęs žvilgsnį tyliu ir ramiu it šilkas balsu paklausė, - O kaip Tu man įrodysi, jog ne kokia pabaisa esi?
Minutėlę pavėpsojo dar apgalvodamas variantą apie tai, jog ji galbūt iš ties yra aukštas pareigas einanti raganė, todėl nusprendė prisistatyti ir pats grifiukas, - Aš Ed..,- stabtelėjo, - Aš Edward'as, - antru bandymu pasakė savo išgalvotą vardą, kad mokykloje nekiltų gandai apie tai, kaip jis naktimis slampinėja, o neguli savo lovoje, kaip ir derėtų.
-
Džeinė prunkštelėjo ir pavartė akis.
-O man ir nereikia nieko įrodinėti. Jei nenori, netikėk,-tarė juodaplaukė.
Ji įdėmiai nužvelgė mokinį ir iš to, kad jis lankosi šiame miške, nežino kas ji yra ir iš vaikinuko atsargumo nusprendė, kad jis tikriausiai pirmakursis grifiukas arba švilpiniukas.
-Neketinu tavęs įskųsti, nedrebėk čia,-pavartė akis Džeinė.-kokia man iš to nauda? Tu bent jau ne bailys ir nebijojai atsidanginti į Uždraustąjį mišką, užuot miegojęs. O ir šiaip, nesu labai didelė taisyklių ir tvarkos mėgėja.
Jos juodoji pantera Naktis suglaudusi ausis įtariai vaikščiojo aplink berniuką.
-Nebijok, ji tau nieko nepadarys. Bent jau kol jai neliepsiu,-šyptelėjo aurorė.-vis dėlto, esi skolingas man mažiausiai istoriją, ką čia veiki.
Džeinė kilstelėjo antakį ir įsmeigė savo tiriančias žalias akis į mokinį.
-
Tamsi figūra prasmuko pro duris. Ji buvo apsitaisiusi juodai. Juodos, džinsinės kelnės, juoda palaidinė. Juodas diržas su specialia įranga: peiliai, burtų lazdelė, netgi pirmąkart buvo ir pistoletas. Mergina šiuos daiktus buvo rūpestingai ir atidžiai paslėpusi už palaidinės. Dar buvo apsivilkusi labiau į tamsiai rudą, odinį švarką. Plaukai surišti į kuodą. Taip pat ji nešiojosi lanką su strėlėmis kurio antgalis buvo pagamintas iš sidabro.
Toji mergina buvo iš Klastūnyno vardu Allison Luna Meko. Greitu bėgimu ji pasiekė Uždraustąjį mišką. Kuris skendo pragaištingoje tamsoje. Danguje kybojo mėnulis su žvaigždėmis, kurie nušvietė kelią į mišką. Ketvirtakursė jau gerai orientavosi miške. Žinojo jo kelius, takelius, ypatingas vietas. Ir greitai stabtelėjo. Išgirdo du balsus. Ji greitai pasislėpė už medžio. Ir atsargiai pažvelgė į figūras ir atpažino.
-
Grifiukas tik išpūtė akis, - O iš kur Tu žinai, kad galvoju apie tai, jog išskųsi mane?- pasiteiravęs įsusisuko dar labiau į savo apsiaustą žaliakis, kad net rankos nesimatytų, jei kartais merginos augintinis sugalvotų šiam netikėtai krimstelėti. Truputėlį sukrenkšėjęs persigalvojo prisistatyti savo tikruoju vardu, - Aš Edgar'as, jeigu ką. Prieš tai tik pajuokavau pasakydamas netikrą vardą,- dar tuo pačiu ir gynė save vienuolikmetis, tartum būtų sumelavęs ne iš baimės jausmo dėl galimo įdavimo.
- Gerai papasakosiu ką čia veikiu, tik pirmiau pasiimk tą savo padarėlį, švelniau tariant arčiau savęs,- pareiškęs neramiai akimis lydėjo juodą, kaip smala panterą. Po to kilstelėjęs akis į Džeinę ir nusimetęs kapišoną nuo savo trumpų plaukų ir šlamant medžių lapams, be juokių užuolankų prabilo lengvu balsu, - Aš tiesiog kartais vaikštinėju ir tiek, ieškau naujų vietų. Tačiau nebūtinai tai darau naktį ir nebūtinai miške visaip būna. O kartais palydžiu savo draugus čia ir prižiūriu, jog nieko nenutiktų, bet šiandieną tai tiesiog paprastas pakvėpavimas grynu oru ir grožėjimasis nuostabia naktim,- po sekundės, kitos sekusios tylos pasitikslino, - Ji juk nuostabi, ar ne?- ir nukreipė savo veidą į medžių viršūnes, kurios dalinai dengė baltą, kaip sniegą, milžinišką mėnulį.
-
-Akromantulos pavojingos, tačiau reikia žinoti, kaip su jomis elgtis. Žinai, šioje vietoje posakis "Su blogiu kovoti gerumu" tinka labiau, nei kur nors kitur. Nors nežinau... Tikrai nori ten eiti? Ar nebus pernelyg nuobodu? Juk tai - tik vorai...-svarstė mergaitė. Staiga jos akyse pasirodė dvi išdykusios kibirkštėlės.-O jei eitume prie upelio? Jei netriukšmautume, gal net pamatytume vienaragį. Juk tai - jų mėgstamiausia vieta! Patikėk, akromantulos tik skamba pavojingai. Iš tiesų jos - tik pūkuoti padarėliai, vaidinantys rajono chebrą.
Amelia suprunkštė, prisiminusi savo ir Jekaterinos kelionę pas juos. Nuo to laiko varniukė, ko gero, visam gyvenimui prarado tikėjimą baisiais dalykais - vorai ją šiek tiek nuvylė, bet gerokai sumažino baimę visam, kas tamsu.
-
Mergaitė, išgirdusi merginos siūlymą pabandyti pamatyti vienaragį, šiek tiek nusivylė. Juk vorai - vieni mėgstamiausių jos gyvių. Na, bet vienaragių kasdien nematai, tad ji sutiko.
-Žinoma, galime eiti pas vienaragius. Pamenu, turėjau vienaragio formos pliušinį žaisliuką. Tuomet, kai nežinojau, kad esu raganaitė, netyčia padariau taip, kad iš jo rago plūstelėjo blizgučių pliūpsnis. Pamenu, buvo labai linksma, tačiau niekaip nesupratau, kaip tą padariau. Na, bet dabar viskas aišku.
Mergaitė iš kuprinėlės išsitraukė aptrintą, savo mėgstamiausią knygelę, kurioje tebuvo vos trys paveikslėliai, tačiau jie Lunai labai patiko. Ji juos pradėjo rodyti Ameliai. Piešinukuose buvo vaizduojami gyvūnai: viename katinas, kitame voras, o trečiame - vienaragis. Jai bevartant knygelę, iš jos iškrito krūvelė lapelių, kuriuose buvo įvairūs, pačios mergaitės piešti piešinukai. Pirmakursė labai gražiai piešė, o jos mėgstamiausias dalykas piešimui buvo (kaip ne keista, susijęs su jų kelione) vienaragis. Jų čia buvo gal koks dešimt. ir visi jie buvo skirtingi. Tačiau nuostabiai, stebuklingai gražūs. Luna visad svajojo šiuos piešinukus priversti judėti, tačiau nemokėjo, tad paprašė merginos:
-Ehem.. Galbūt tu moki priversti piešinius na... kaip čia pasakius... judėti?
Ji visiškai nesigėdijo savo piešinukų, tiesą pasakius jais netgi didžiavosi, tad nuleidusi akis į savo plonas, juodomis kojinėmis iki kelių ir pilkais nutrintais batais aprengtas kojas, laukė merginos atsakymo.
-
-Kažkada vaikystėje, perskaičiusi Roald'o Dahl'o "Matildą", nusprendžiau, kad reiktų ir man pabandyti daiktus pajudinti akimis. Kad tu žinotum, koks nenumaldomas buvo mano džiaugsmas, kai pavyko! Tiesa, tik tą vienintelį kartą. Kol negavau laiško į Hogvartsą, taip pat nesupratau, kaip aš tai padariau,-nusišypsojo Amelia, prisiminusi savo nerūpestingą vaikystę. Kai dar jos mama buvo gyva... Mergaitės veide pasirodė slogus liūdesys, tačiau varniukė prisivertė pagalvoti apie ką nors kitką.
-Tavo piešiniai nuostabūs,-nuoširdžiai ištarė ketvirtakursė, juos apžiūrinėdama. Renkant pabirusius nuo žemės, raudonplaukės akys užkliuvo už vieno nuostabaus, paslaptingo grožio vienaragio - atrodė, lyg jis šuoliuotų per mėnesienos rūką. Susižavėjusi mergaitė kone pamiršo kvėpuoti, todėl atsitokėjo tik mažajai draugei kažko paklausus.
-Žinoma, jei tik to nori. Bet kiek žinau, piešiniai juda tik magijos pasaulyje, saugumo sumetimais, todėl namo tikriausiai jų judančių parsivežti nebegalėsi... Žinai, kažkada dievinau vienaragius. Vėliau perkėliau maniją ant keksiukų, nes vienaragiai pradėjo asocijuotis su blogais dalykais... Tačiau tavo vienaragiai nuostabūs. Tikrai. Ak, dėl judėjimo - tai visai nesunku!-Amelia išsitraukė lazdelę ir bakstelėjo ja į rankoje tebelaikomą piešinuką, kažką sumurmėdama panosėje. Staiga vienaragis atgijo - jo net žvengimas buvo tarsi tikro. Mergaitė šiltai nusišypsojo Lunai ir tą patį padarė su kitais. Popieriuje tarsi miške vienas pro kitą risnojo karališko grožio vienaragiai, tarsi nenorėdami vienas kitam nusileisti. Ketvirtakursė ištiesė pluoštelį pirmakursei.
-Na, štai ir visa magija. Oi, ir jei norėsi juos vėl sustabdyti, pasakyk. Beje, visi tavo čia piešiami gyvūnai ir žmonės nupiešti atgis, tik įspėju. Na, o dabar eime?
-
Luna su suižavėjimu stebėjo savo vienaragius, lakstančius, žvengiančius, rupšnojančius žolę ar skraidančius po padangę (p.s. skraidančius perkeltine prasme) ir negalėjo patikėti, jog tai ką ji nupiešė dabar juda. Mergaitė susidėjo piešinėlius kuprinėn ir pasakė:
-Na, keliaujam, vienaragių mūsų akys nepamatys, jei nenunešime jų ten.
Ji pasitaisė savo juodą sijonėlį, tvirčiau susirišo batus ir laukė kol mergina pagaliau pradės eiti.
Mažylė jau buvo pasiilgusi nuotukių, kurių jai netrūko gyvenant žiobarišką gyvenimą. Prisiminė, kaip su broliu ieškojo briedžių miške, tad šis žygelis jai tai priminė. Ji susirišo plaukus su gumyte, mat žinojo, jag palaidi plaukai žygiuose tik trukdys. Visa tai sužinojo ji skautuose. Pagalvojo tetrūksta maisto, tačiau atsiminė jog Amelia jo visad turi, tad ramiai ėmė sekti merginą.
-
Amelia šyptelėjo savo bendrakeleivei, vis dar patylomis būgštaudama dėl jos saugumo, tačiau nieko nepasakė. Nebuvo čia ir ko sakyti - laukė nuotykis, kurio metu ir taip jau prisikalbės iki soties. Užsimetusi kuprinėlę ant pečių, mergaitė patraukė miško pakraščių, įdėmiai stebėdama visus takelius ir ženklus bei nuolat tikrindama, ar mažoji varniukė seka paskui. Radusi kažką panašaus ketvirtakursė paprašė Lunos šiek tiek palaukti, tačiau jau po kelių minučių grįžo. Pataikė ne į tą taką ir vos nebuvo suėsta kažkokių keistų plėšrūnų augalų - gerai bent jau tiek, kad draugės ten nebuvo, nes visai riesta būtų buvę. Atsidususi Amelia patraukė toliau, kol priėjo labai į ankstesnįjį panašų takelį. Dar kartą į mišką įžengusi viena, jau po kelių minučių ji grįžo su plačia šypsena veide.
-Saugu, galime eiti,-tepratarė varniukė ir pati dingo miške.
-
Luna palaukusi ženklo, leidžiančio pajudėti, pradėjo eiti. Miškai jai visad labai patiko, o ypač tokie, kuriuose žinai, jog visad lauks nuotykis. Mergaitė jautė galinti pasitikėti šia mergina, tad pradėjo jai pasakoti istoriją (ir jai buvo visiškai neįdomu, kad Ameliai galbūt nė nerūpi)
-Atsimenu, na tiesa, kur čia pamirši... kai buvau trečioje klasėje, susipažinau su tokiu berniuku. Jis buvo labai mielas, gražus, geras ir na žinai... Buvau trečiokė, tad pliusas dar buvo tas, kad jis man visad guminukų nupirkdavo. Na, bet ne tame esmė. Jis man pradėjo patikti ir žinai, jis buvo mano geriausias draugas ir aš būdama kvailelė, jam na... pasakiau. Jis ne tai, kad būtų man pasakęs "sori, ne", jis visai klasei išpasakojo, kad aš esu "ne tokių pakraipų", o trečiokai yra žiaurūs. Taigi, patyriau patyčias, nes įsimylėjau berniuką. Kaip kvaila tai yra?
Ji nė pati nepajuto, kaip ironiškai nuskambėjo josios paskutinis sakinys, tad mergaitė nuvalė tas dvi keistuoles ašaras (kurios čia buvo visiškai dėl nieko) ir ėjo toliau.
-
Jekaterina pradžioje žingsniavo tiesiog greitai ir užtikrintai pirmyn, bet vėliau ėmė ir tiesiog ištirpo šešėliuose. Atsargiai sklęsdama arti medžių kamienų mergina susiliejo su tamsa (ta normaliąja tamsa). Štai ir dar vienas privalumo šios tamsios personos aprangos ir išvaizdos.
Lauke užklupo jau ir minėtas Tamsos poveikis: šiurpas nesidrovėdamas klaidžiojo visu kūnu ir skleidė ledines bangeles, duslus panikos priepuolis būtų visai nieko prieš supurtyti ką tik iš po smarkaus bėgimo atsigavusią personą, kuri tik ką užsigydė žaizdas. Bet juodaplaukė šį kartą net nemanė pasiduoti ir užtikrintai keliavo pirmyn. Vienu metu net buvo primiršusi, kad yra ne viena, tad tarpais tekdavo išnirti iš šešėlių ir, kad ją sekantis žmogus nepamestų Klastuolės iš savo akiračio. Ši tiesiog nardė keliukais. Po keleto įtampos minučių mėnuo buvo užstotas Tamsos sukeltų debesų ir viską apgaubė mirtina tyla be jokios properšos.
Mergina sustingo ir pabandė įtempti savo antžmogiškas akis, bet tai nedavė jokių rezultatų, net ir jai. Mergina prikando lūpą ir nervingai apsižvalgė. Siluetus dar šiaip ne taip įžvelgė, bet juos regėti tarp medžių kamienų buvo kažkoks košmaras. Dėkui dievams, bet gana greitai ji pajuto ir gyvybę visai šalia. Iškvėpusi sulaikytą orą demonė sumirksėjo kelis kartus ir vaizdas ėmė palengva šviesėti, kol galiausiai vaizdas pasidarė realiai ryškus, tik... pilkas. Spustelėjo didesnis šaltis ir Tamsa skleisdama nelabai pozityvą žadinančius garsus ėmė artėti, bet dabar Jekaterina matė kelią ir dar greičiau ėmė kastis pirmyn, o šaltukas jau gličiomis rankomis laižė jos šonus. Atrodo, nedaug trūks ir prasidės košmaras, o panika auga, strigo kažkur gerklėje. Bet reikėjo valdytis ir susitelkti ties pabėgimu.
Aplinka nuščiuvo dviems personoms bandant išsilaisvinti iš šio asmeniško košmaro. Atrodo, per visą mišką aidėjo neregimas kvepavimas, kuris kaip saldus medus viliojo Tamsą, šliaužiančią greičiau, nei jie keliavo. Arba tiesiog laikas ėmė stoti, lyg smėlio duobė jis traukė atgal ir nejučiomis mergina suprato, kad ji nebebėga pirmyn, o ima slysti. Labai palengva, dar beveik bėgant, bet slysta... atgal. Panika ir kraupi baimė ėmė tiesiog lipti per gerklę ir ji akimirksiu pašalino savo regos lauką atstatydama žmogišką pavidalą, bet kažkoks krislelis vis dar laikėsi įsikibęs kaip koks įkyrus padaras ir neleido jai atsiriboti nuo traukos jėgos ir dabar ji greitėdama ėmė šliuožti žeme, o jau pažįstamas skausmas be gailesčio atakavo jos kojas. Jis ėmė plisti ir Klastuolė jautė visu kūnu srūvant adrenalino ir akinančios panikos hibridą, kuris tikrai nesuteikė drąsos jai atsispirti ir bėgti tolyn, bet ji vis bandė traukti kojas... veltui.
Skausmas plito ir persimetė į rankas, kažkas viduje trūkčiojo, lyg būtų koks padaras paleidęs nesuvokiamus vabaliukus, graužiančius dabar ją iš vidaus... nors ką čia. Tai priminė keistą jausmą, lyg ji būtų taikinys girtuoklių vakarėlyje ir į ją kas smaigstytų strėlytes... koks išprotėjęs mokslininkas rakinėti odos lopinėlius idant tai būtų jo musių privisę tarpdančiai... šlykštesnio jausmo jau nebegalėjai jausti.
Kibūs gniaužtai užspaudė bet kokius pagalbos šauksmus ir dabar jau jai teko kapanotis pačiai su nežabota panika, kylančia aukštyn. Atrodo, kad net tamsi kaip naktis jos širdis išlips per gerklę ir sėkmingai paraitys kulnus nuo toliau nuo šios siaubingos vietos šio siaubingo nuotykio metu... atrodo, Hogvartse jų tiesiog pilna, bet štai kai kada įmanoma ir labai greitai kojas pakratyt, ką ką tik suprato (jau ne pirmą kartą per daugybę patirties metų) mergina.
Skausmas degino kaip liepsna, ne ta, kokią savyje nešioja demona, o ta, kuri tokia šalta ir nyki, kad paverčia pelenais bet ką... juodaplaukė jau buvo giliam strese, mat visos jos pastangos bėgti nuėjo perniek, ji slydo vis greičiau atgal, į Tamsą, o skausmas tik augo ir plėtėsi. Rodos, kažkas rovė lauk jos visas galūnes ir norėjo susiurbti. Ji būtų galėjusi pasprukti visiškai lengvai, jei būtų demonė ir šiek tiek toliau nuo tos pragariškos vietos, bet įgavusi ne fizinį kūną tiesiog išskystų ir būtų įtraukta kaip vieniša dulkelė dulkių siurblio ant kilimo. Ir vis per ta norą greičiau išsigelbėti, galbūt dar būtų buvusi gyva.
Kvapas suplazdėjo ir ji užmerkė akis. Reikėjo arba susitelkti, arba pasiduoti... baimė Tamsai buvo didesnė nei bet kas kitas, tačiau skausmas varstė kūną peiliais ir draskė odą, o galva buvo apsunkusi it pripūsta nuodingų dūmų ir ištuštėjusi, energijos kaip reta - visiškai nebeliko ir noras kovoti tirpo sulig kiekviena sekunde, o kojos žeme slydo vis greičiau. Beliko tik šiek tiek atlaisvinti raumenis ir ji būtų švelniai nusklendusi, kaip dūmas ir praryta begalinės Tamsos... tai būtų žymiai geriau, žymiai geriau nei kęsti dabartinį situaciją...
-
Bandydamas sekti merginą, kuri aiškiai net ir ėjo daug greičiau negu jis bėgtų, klastuolis iš visų paskutinių jėgų - keista, kad dar jų buvo likę- bandė sekti šios jau atšalti pradėjusiais žingsniais. Kelis kartus pamanęs, kad pametė šią iš akių jau buvo pradėjęs keiksnotis, bet paskutiniu metu visad kažkaip akys užkliūdavo už jos šviesesniame miško plote atsidūrusios figūros, ir kiek lengviau atsikvėpęs vaikinas skubiu žingsniu žengdavo, o kartais ir kiek tekinomis dabėgdavo iki nepažįstamosios, nors per tą laiką mergina ir vėl pradingdavo kaži kur. Nors ir žinodamas, kad nebūtų buvę daug naudos tokioje tamsoje, kelis kartus Karma mintyse apkaltino savo paskutinės akimirkos sprendimą nepasiimti akinių - tai ypač dažnai nutikdavo tuomet, kai jis vos nosimi neatsitrenkdavo į kokį stiprų ir tvirtą medžio kamieną, arba kai batas užkliūdavo už visokių nesąmonių, kurios pasitaikė po kojomis.
Nesuprasdamas, kaip ji taip lengvai gali ištverti tą skausmą, kurį kėlė Tamsa ir jos bandymas pasisavinti dviejų mokinių egzistenciją, Karma ir vėl bandė akimis užtikti nepažįstamosios figūros šešėlį, kuriai nors ir suprantama, kad visi žmogiškieji instinktai liepė kaip ir Karmai bėgti nuo visa įsiurbiančios Tamsos, vistiek sugebėjo nešdintis iš visa supančio miško neįtikėtinai greitai. O vaikinas, priešingai negu šioji, su kiekvienu žengtu ar nubėgtu žingsniu dar labiau juto, kaip visa tai beviltiška. Kodėl jam tiesiog neparodžius vidurinio piršto instinktams ir nepradėjus stovėti vietoje, pasidžiaugti netokiu ir itin linksmu gyvenimėliu dar tas kelias akimirkas o tada būtų įsiurbtam tos Tamsos - vis dėl to, tai skambėjo kaip daug džiaugsmingesnis planas negu toliau nereikalingai bandyti žengti žingsnį, kitą ir dar kitą pirmyn, besistengiant palikti mišką apsupusios Tamsos teritoriją. Nereikalinga ir banalu. Kodėl tavo kūnas nesustoja, kodėl jis toliau bando keberiotis iš šitos nereikalingos situacijos, kodėl toliau kenčia, kai gali eiti egzistuoti neegzistuojančioje begalybėje kaip niekas, kaip beviltė egzistencija, koks ir taip esi? kažkam - tikriausiai toms įkyrioms skruzdėms, kuris atėjusios į jo kūną atnešė ir visus nenorimus bei skausmingus pojūčius - šnabždant jo mintyse, klastuolis bandė galvoti apie savo motyvacijos eiti pirmyn šaltinį - karštą ir garuojantį vieną, o gal ir tris puodelius kavos ir dar šiltesnės ir patogesnės lovos apkabinimą, kurio sulauks.
Būdamas tokiame sumaišytame psichiniame ir fiziniame skausme, Karma pajuto, kaip sunku darosi kvėpuoti, kaip akyse pamažu temsta, kaip rodos, kad jo kūnas jo nebeklauso ir daro kažką savo - kažkas giliai vaikino mintyse nusijuokė, pareiškiant, kad jausmas toks pat, kaip būnant ant karuselių - jeigu viskas nebūtų buvę taip beviltiška, klastuolis tikrai būtų garsiai pradėjęs juoktis, nors nieko juokingo realiai tame nebuvo, bet rodės, kad situacija, kurioje jis dabar buvo vertė jį jaustis kitaip. Jautės taip, lyg iš jo buvo plėšiama jo esybė, jo kūno dalelės, varžtai, kurie prilaikė keistą minčių tinklą, kurių girdėti jis pats net nenorėjo.
Sunkiu žingsniu, o kiek vėliau ir dar sunkesniu bėgimu, juodaplaukis bandė irtis pirmyn ir nepasimesti nuo merginos kaip tik galima geriau, net jei ir rodės, kad paskutinis kvėpuojamas ir kūnui funkcionuoti reikalingas deguonies gūsis palieka jį, net jei ir jautė, kaip tikriausiai tuščias ir išsilaisvinęs nuo maisto, tik pilnas rūgščių skrandis nori apsiversti 180 laipsnių kampu ir papilti savąjį turinį, net jei ir nieko savyje nebeturėjo ir kaip galva palengva, bet užtikrintai slysta į juodumą, kur nieko nesugebėjo jausti, tik kažkur giliai, labai giliai buvo pasislėpę kelios emocijos, persipildžiusios noru kuo greičiau iš čia nešdintis - bet ir jos rodos, kad ėmė nykti, nykti ir nykti..
Užmatęs merginos figūrą Karma kiek nustebo - kas buvo kiek keista, nes tai jautėsi kaip emocija, kuri tiesiog nepriklausė jo kūne kuris jautėsi toks tuščias ir pilnas vienu metu, lyg iš jo viskas būtų siurbiama, bet tuo pat metu jis būtų prisipildęs tos energijos, kuri jį siurbė - nes vis dėl to, tai buvo pirmas kartas, kada jis ją pamatė ilgiau negu tris sekundes nuo tada, kai jie išlindo iš olos ir ėmė žingsniuoti šituo velnio prakeiktu mišku. Net ir iš šios nugaros matydamas, kad jai nė kiek negeriau negu jam pačiam, sukaupęs paskutines jėgas vaikinas puolė priekin link šios, bandydamas nors ir itin nesėkmingai priartėti ir sumažinti juos skiriantį atstumą. Vis artėjant, nors ir rodės, kad vyksta priešingai ir jis tik tolėja, tik yra stumiamas atgal miškan, kuris buvo apsuptas baimės pojūčio - rodos, vos tik žengti žingsniuką ne ten, ir papulsi į baimės spiralę, kuri tavęs jokiais būdais nepaleis iš savų gniaužtų, Karma pagaliau priartėjo prie bendrakeleivės šiame košmare tiek, kad juos skyrė tik keli žingsniai.
Jusdamas, kaip paskutinės jėgos jį apleidžia, o ir motyvacijos turėjimas yra per mažame lygyje, kad galėtų vien jos pagalba irtis į priekį, klastuolis savąją ranka sugriebė kiek aukščiau merginos riešo, smarkiai įsikabindamas - nors ir žinojo, kad tai galėjo ją prilėtinti, jam tai buvo kaip koks papildomas energijos šaltinis, kuris reikalui prispyrus, gal ir vėl galės pasinaudoti savo atgamtiškuoju bėgimo greičiu. Mestelėjęs žvilgsnį į merginą, kurios veide tiesiog atsispindėjo panika ir baimė - kažkur tyliai jo mintyse suskambėjo balselis, sakydamas, kad ji atrodo labai gražiai ir žaviai su tokia išraiška, bet nusprendęs, kad tai dar viena Tamsos sukurta nesąmonė, Karma atplėšė žvilgsnį nuo jos veido ir per prievartą privertė savo kūną žengti toliau, kur jam rodės, kad turėtų būti išėjimas iš miško teritorijos.
-
Kaulus plėšantis jausmas net neketino apleisti šios merginos kūno ir jausmą dar labiau stiprino emocijas darkančios panika, neviltis, kažkoks neaiškios kilmės depresiškas liūdesys ir dar balažin kas, šiuo metu nebloga jėga atakuojantys viską, ką dar buvo galima sužlugdyti. Gerklę deginte degino ledinis, sunkus ir tirštas oras, sunkiai slenkantis į plaučius ir užspaudžiantis visą vietą kvėpavimui. Tai dusino kaip niekas kitas ir juodaplaukės akyse ėmė tavaruoti keisti ženklai, senesni už patį gyvenimą. Visas kūnas, rodos, buvo tempiamas atgal lyg marionetė už virvučių ir tiek nedaug trūksta, kad ji atitrūktų nuo savęs ir nuskrietų lyg koks dūmas jau nekamuojama šlykščiai baltą odą graibančių nykiosios Tamsos prisilietimų. Kiekvienas įkvėpimas reikalavo vis daugiau jėgų ir, rodos, liko tik keisti savo pavidalą. Tokiu atveju mirtis būtų greitesnė ir mažiau skausminga, tokia nenatūrali ir savanaudiška, kupina egoizmo. Nagi mergina tiesiog paliktų viską taip, kaip yra ir išnyktų. Tai, kas ją laikė šioje vietoje, buvo vadinama troškimu gyventi. Ji buvo patyrusi tiek, kiek joks kitas mirtingasis negalėtų patirti, tačiau noras išbandyti viską kitaip, išragauti įvairiausių skonių ją varė pirmyn kartu žudydamas, traiškydamas ląsteles kaip niekingiausius šio pasaulio padarus ir plėšydamas liauną kūną į daleles... ir taip be galo ir vis iš naujo, iš naujo, iš naujo.
Pakartotinės skausmo bangos liejo daugybę kartų ir jau buvo sunku suprasti, kur čia jos, o kur kraujas, nemaloniai žliaugiantis oda ir po ja. Tai buvo kažkas dar nepatirta ir demonė jautė, kad pirmą kartą atsidūrė tokioje situacijoje, kuomet nežino, ką tiksliai reiktų daryti ir viskas tiesiog vyko spontaniškai. Retai kada jos šeimos narius įtraukdavo Tamsa, mat demonai buvo gudrūs ir vengdavo numatomų jos vietų, o štai ji dabar sugebėjo prasibrauti į tokią saugią vietą ir tai kėlė dar didesnę baimę nei visi kiti dalykai. Žinoma, laiko galvoti nebuvo, tačiau tokiomis kraupiomis akimirkomis kartu su mirtina tyla kaip nuostabi ir ištikima jos palydovė žengia mintis... ar mintys. Viena po kitos, ratu, ratu ir ratu daužo savo kimiais klyksmais ir besityčiojančiu juoku, kuris vis skanduoja pranašaudamas lėtą ir skausmingą mirtį. Tai didžiulio noro keliauti pirmyn nesuteikė ir neviltis be gailesčio kvatojo už nugaros, tarsi būtų mįslingai pasislėpusi Tamsoje ir mėgautųsi būsimų aukų skausmu. Šiurpas vilnijo visu kūnu ir neaiškūs traukuliai nebyliai supurtydavo liaunus merginos pečius. Skausmas darėsi nepakeliamas net ir jai, atrodė, kad oda lupasi nuo kaulų ir yra susiurbiama tos begalinės beprotybės.
Panirusi į išprotėjusią emocijų ir pojūčių laviną juodaplaukė ėmė nepastebėti, kad ją ima traukti atgal žymiai greičiau. Kojos slydo žeme ir ji įtempė visas jėgas, kad galėtų išsilaikyti panašioje vietoje. Kvėpavimas visiškai sutriko ir ji jautė dusulį, daužantį kūjais krūtinę ir laužantį kaulus. Ji nenumanė, kaip dar sugeba išsilaikyti neparkritusi ant žemės. Akys savaie merkėsi ir iš nesibaigiančios skausmo krūvos ją ištraukė prisilietimas. Sunkiai jaučiamas per draskomą odą (kol kas tik sukeliančia pojūčius, o ne realius dalykus), bet visgi prisilietimas. Šaltos, tokios pat išsigandusios ir virpančios odos. Sukandusi dantis ji atsimerkė ir pagavo Karmos žvilgsnį. Pečius jau beveik regimai purtė trauka ir ji vos sugebėjo atsispirti norui pasiduoti. Jausdama, kaip cirkuliuoja panaišų išgyvenimų energija ji vos akimirkai atsipalaidavo ir kojos smarkiai slystelėjo žeme į kitą pusę iš visų jos turėtų jėgų trenkdamos galvą į medžio kamieną. Pasidarė nepaprastai bloga ir akyse sutavaravo tarsi kokios priešmirtinės gaidos. Virpulys ėmė krėsti jos šaltą kūną ir kurį laiką ji negalėjo mąstyti, visiškai nesigebėjo susitelkti, o keistas troškimas tiesiog nualpti ir užsimiršti ėmė galąsti nagus. Krūtinės srityje jautėsi beviltiškas fizinis ir tuo pačiu žudantis psichologinis skausmas. Ji jau manė, kad negalės daugiau atsigauti, nes absoliučiai visas jėgas išsunkė tas smarkus trenkimas į medžio kamieną. Juodo kraujo srovelė nusirito jos skruostu ir lašas paptelėjo ant žemės. Garsai nutolo, lyg ji jau alptų ir pojūčius aptraukė tamsi migla. Net ir skausmas atsitraukė kuriam laikui, viskas atrodė daug nuostabiau, nors pasaulį gaubė tamsa. Ne priešė, o tiesiog... tamsa.
Skausmas. Visur tik skausmas, baimė, neviltis, troškimas mirti ir noras pasiduoti... viskas susiplakė į vieną, kaip koks tobulas mirties kokteilis šiam nuodingos ir tuo pačiu žavingos nakties vakarui. Tamsa, miškas, paslaptingas pakeleivis ir kraujo kvapas visur... akimirkai galva prašviesėjo ir ji šiek tiek mirktelėjo, tačiau viskas akimirksniu nublando ir paskendo kruvinose skausmo gaisose, šalta žemė tarsi lydėsi ir švelniai glamonėjo pavargusį protą.
-
Iš visų paskutinių jėgų bežingsniuojančiam ir bandančiam pirmyn veržtis vaikinui viskas staiga pasirodė beprasmiška - nereikalinga, nenorima, beprasmiška. Absoliučiai viskas nebeteko kada turėtosios prasmės, netgi ir tie jo paskutinieji motyvaciją vis dar sukeliantys norai atrodė tokie bereikšmiai. Netgi ir varnas - jeigu juodaplaukis staiga pranyktų, varnui, aišku kaip dieną, pyragai nebūtų (o gal labiau nebūtų pyragai žmonėms, kurie jį sutiktų savame kelyje), bet klastuoliui mintys palikti savąjį kompanioną nepasirodė nei keista, nei netinkanti, nei bloga. Kaip tik priešingai, gal net kiek viliojanti ir norima įgyvendinti.
Vis dar belaikantis už rankos ne tokią ir nepažįstamąją, bet nei pažįstamą merginą, Karma pagavo jos atgal metamą žvilgsnį, bet vaikinas jau pats nebeturėjo jėgų irtis priekin - rodos lygiai taip pat, kaip nebeturėjo ir mergina, nes ši tiesiog dingo iš jo regos lauko taip greit, kad jis jau buvo pradėjęs manyti, jog Tamsa pagaliau gavo vieną iš dviejų taip lauktų užkandžių. O gal jie buvo pagrindiniai patiekalai? Nors ne, to negalėjo būti - pagrindinis patiekalas gaunamas lengviau, ir tai galėjo būti visa miško ir gave esančių padarų gyvastis, kol desertas buvo juodu - sunkiai gaunami (ar bent jau tikrai sunkiau), bet už saldumą reikia pasiaukoti...
Nupurtęs visas mintis apie pagrindinius patiekalus ir desertus - vis dėl to, Tamsa net jei ir turėjo tokį skonį, tai vistiek nereiškė, kad buvo laikas apie tai galvoti. Nors kada galvoti, jeigu ne dabar..?
Stovėdamas lyg mietu įkaltas į vieną vietą, klastuolis net nejautė tos stiprios Tamsos traukos. Blausiai matė merginos, kurios vardo taip ir nežinojo ir tikriausiai net nesužinos kūną - o gal tik tiktai kiautą, kas ten galėjo žinoti - atremtą į medį, bet nesugebėjo pasijudinti jai padėti. O kodėl turėtum? Ir taip mes visi žinom, kad nesi herojus, nesi didvyris. Pats žinai tą geriausiai, argi ne? Kažkam, kažkokiam persaldintam moteriškui balseliui šnibždant jo mintyse, Karma norom nenorom turėjo pritarti, nes kad ir kas tai buvo, tuose klausimuose išryškinti teiginiai buvo visiškai teisūs.
Nagi, prisijunk prie mūsų, dar kelias akimirkas pabūki skausme, o tada viskas nuslops, gi to ir nori, argi ne? Saldžiam balseliui neužsičiaupiant, aplink vaikiną viskas aptemo - pasijutęs taip, lyg būtų kokioje juodojoje skylėje, kažkas tolimoje, ypatingai tolimoje smegenų kartelėje riktelėjo kažką apie galimą buvimą Tamsoje, bet nei protiškai, nei kūniškai liauna figūra, priklausanti šešiolikmečiui to neužfiksavo. Viskas skendėjo tamsoje, viskas skendėjo ramybėje, kuri rodės, kad yra amžina - ir tai vaikinui patiko, nors net negalėjo užfiksuoti pačios emocijos. Tiesiog žinojo, kad tokia būsena patiko, nes.. Net nežinojo kodėl, negalėjo paaiškinti, bet kažkas jam įteigė, kad tai buvo ta būsena, kurios jam reikėjo, todėl Karma net neprieštaravo.
Tamsoje atsiradus dar vienai figūrai, tokiai pat liaunai kaip jam, ir atrodančiai taip pat, kaip ilgaplaukis vaikinas - nors klastuolis to net nepastebėjo ir jam rodėsi, kad prieš jį stovi kažkas nepažįstamo, nematyti ir nežinomo - aplinka akimirkai kiek prašviesėjo, ir kad tik kelias sekundes tetrukęs, tai vistiek buvo šviesos spindulėlis, atsiradęs ne tik tamsoje, bet ir vaikino mintyse privertęs mąstyti, ką jis čia po velnių veikia. Nors taip pat greitai išnykusi šviesa išnaikino ir paskutinius minčių ir asmenybės likučius, ir vaikinas liko kaip marionetė, su mirusiomis akimis bukai žiūrėdamas į kitą "aš". Šiam kažką sušnibždėjus, taip tyliai, kad galimai jis tik pajudino lūpas, nesukeldamas jokio tikro garselio, Karma iškarto pajuto dar vieną pojūčių bangą, kuri šioje tamsoje esant buvo išnykusi - tą skendimo pojūtį, negalėjimą kvėpuoti, didžiulės baimės susimaišiusios su noru gyventi pojūtį. Tą jausmą kūne, kai tavo oda lupasi, yra lupama, ant jos pilama rūgštis, actas, žibalas, smaigstomos vinys, pagaliai, smeigtukai, su kastuvų galu badoma raudona mėsa, o su pjūklu bandoma nupjauti visas mažiausias kraujagysles - visa tai tarsi traukiniu bloškėsi į vaikiną, ir jis pradėjo kosėti, į niekam kitam nematomą ir neegzistuojantį jį skandinantį vandenį išspjaudamas kraują, iš visų pusių girdėdamas juoką, priklausantį ne tik tai saldžiabalsei merginai, bet ir jam pačiam. Iš visų pusių esanti tamsa staigiai užsižiebė ryškia balsa spalva taip staigiai, kad teko smarkiai prisimerkti, o ant nematomų sienų tarsi ore kabojo vienas ir tas pats besikartojantis užrašas, kuris tikriausiai dar ilgą laiką persekios klastuolį - You are laughing for succeeding in erasing the hateful pale color of my skin, right? - buvo išraižyta visur, kur tik Karma nukreipdavo žvilgsnį, o su juoku susimaiše tie besikartojantys žodžiai.
Staigiai pramerkęs akis ir baimės perpildytiems vyzdžiams išsiplėtus Karma toliau tęsė savo kosėjimo ceremoniją - instinktyviai prisidengdamas delnu burną pajuto, kaip delne lieka šlapias pojūtis, tekantis žemyn ranka. Ir taip žinodamas, kad ten bus kraujas, vaikinas net nesivargino to tikrinti, o tik siaubo apimtas apsižvalgė aplink - jį supusi tamsa buvo pranykusi, ir aplink tebuvo miške išlikę grėsmingų šešėlių medžiai ir Tamsa, bet tai buvo kitokia tamsa negu ta, kurioje skendėjo jis. Šoktelėjęs ant kojų ir apsisukęs ratu aplink savąją ašį, vaikinas užmatė, kad niekur čia nėra nei išraižytų žodžių, nei kito "aš", nei vandens, ir apskritai jokių nesąmonių, kurios jį taip neseniai persekiojo - jau verčiau būtų čia, grasinamas šitos Tamsos, negu anų patyrimų. Kiek per vėlai susipratęs, kad dar neseniausiai tysojo ant žemės dirstelėjo į šią - tarp šakų ir šakelių, visokio plauko žolių ir birios arba kietos kaip uolos žemės tysojo po ilgasis pakabutis, užsikabinęs už pačios storiausios šakos ir su sutrūkusia per pusę grandinėle.
Rankomis apsičiuopdamas kaklą ir pajutęs ten šiokį tokį deginantį pojūtį, susiprato, kad buvo plėšiamas ir traukiamas į vieną pusę, kol užsikabinusi grandinėlė to neleido padaryti. Pasiėmęs ir šią, ir ant jos dar tebeesantį pakabutį, Karma saugiai juos įsidėjo į kišenę, dar kartą apsižvalgydamas - kaip ir spėjo, Tamsa taukė jį pas save, todėl nors ir nutolo nuo savojo išsilaisvinimo tako, šešiolikmetis buvo vos per kelius žingsnius nuo tos vietos, kur į medį rėžėsi mergina, kuri rodos, kad mėgo jo kompaniją taip, kad net neatsitraukė nuo šio.
Ir kūniškai, ir protiškai jausdamasis kiek geriau (rodos, kad Tamsos traukimas čia palyginus su tuo, kad dėjosi jo smegenyse visai neseniai buvo visiškas niekis) vaikinas priskubėjo prie nejudančios merginos, ir kiek keikdamas save ir ją, persimetė jos liauną rankelę per savo pečius, o sava ranka stipriai apkabino jos liemenį - kad taip yra gelbėjami "nualpėliai" yra matęs tik filmuose, bet tai buvo geriau negu nieko, todėl stipriai ją laikydamas šalia savęs greičiausiu sugebamu žingsniu (kas buvo kiek panašu į bėgantį senuką, o to vertimas - gana lėtai) pradėjo pėdinti link ten, kur abudu mokiniai traukė pirmais.
-
Urtė bevaikščiodama pamiške iš miško išgirdo keistą garsą: lyg koks paukštis čiulbėtų kartu su varpelių skambesiu. Iš pradžių mergaitė nepažino kas tai- juk nebuvo tokio garso girdėjusi. Staiga ji susivokė: Kalabanos!Švilpė jais labai domėjosi, juk jie sugebėdavo pagydyti lūžusius kaulus, suteikti žmogui išminties ir net sugrąžinti žmogų iš komos.
Urtė puolė į mišką nekreipdama dėmesio į veidą pliekiančias šakas. Kalabanos labai reti gyvūnai ir tikrai ne kiekvienoj parduotuvėje jų gausi. Iš kur čia tas gyvūnas, jug jie veisiasi tik Amerikoi ir tik porje taškų. Staiga toptelėjo mintis. Magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytojos žodžiai!! Juk ji sakė, kad visą savaitę reikia ieškoti magiškųjų gyvūnų aplink mokyklos teritoriją, prijaukinus juos laukia papildomi taškai. Urtė dar drąsiau puolė šakas ir staiga čiulbesys nutilo ir Švilpė pasimetė nežinodama kur eiti toliau. Tada jai tik sumirgėjo akyse ir ji puolė... Sugniaužė delnus, YRA!!!
Mergaitė jau buvo bendrajame kambaryje tris valandas, o margais žvynais aplipusi būtybė panaši į paukštį neleido jai prisiartinti net per metrą. Urtė iš nevilties nuleido galvą, jau ir buvo verkti pradedanti, kai staiga kažkas šilto prisiglaudė prie jos rankos...
-
Jau septintoji saulė baigė patekėti, kai mažylė išsirito iš lovos ir pasipuošusi plazdančia suknele lengvai pakilo iš požemio aukštyn. Lėja sūpavosi ant baltojo medžio šakos ir kažką įnirtingai nėrė iš jo lianų traukdama miško garsus primenančias dainas. Šyptelėjusi mergaitė pašoko ir užskriejo ant šakos šalia vyresnėlės sesers. Ant šios galvos tykiai šlamėjo gyvų gėlių vainikas, kurį vakar buvo pasisavinusi jaunėlė.
- Tai bus medžio skraistė. Tokia raudona, kaip pranašautosios gyvybės šaltinis. Supranti? Šio medžio lapai raudoni. O štai šis - violetinis. Ar žinai, ką tai reiškia? - vyresnė sesuo nusišypsojo mažylei ir ši suklususi papurtė galvą. - Tai reiškia, kad medis miršta ir atėjo laikas pinti jo gyvenimo skraistę.
- Ar aš jas pinsiu? - pasigėrėjo jaunėlė, minkšta rankele perbraukdama svajingai atrodantį raudoną kilimą.
- Tai ne tavo likimas, Liusinda. Aš turiu prižiūrėti šiuos medžius, o tau skirta didingesnė tiesa. Žinai, kad ne visi mes išgyvensim, tačiau tu išliksi ir skriesi pirmyn, pamatysi daugiau, kai tuo tarpu aš rūpinuosi viskuo, kas vyksta čia, šioje vietoje. Galbūt nekeliausi toli, bet laikas parodys, - paglostė galvelę Liusindai sesuo ir mažylė nutilo.
Aplink siūravo raudoni, violetinį atspalvį turintys lapai, o tyki daina netilo. Mergaitė sūpavo kojomis virš elektrine spalva vešinčių žolynų, o vyresnėlė vis audė tą nesibaigianti medžio skraistės ciklą. Liusinda nuolatos jausdavo baltąjį pavydą seseriai, kad būtent jai pakliuvo tokios pareigos šiame šviesiama tamsiųjų būtybių pasaulyje. Tai galbūt ir atrodė keistai, tačiau visi buvo pripratę prie šio neatitikmens.
- O kokia mano vieta čia? Jei tu prižiūri šią tvarką, tai kodėl tuomet aš esu? Sakei, kad mes visi čia turime paskirtį, - nenusileido po šiek tiek tylos prabilusi mažylė.
- Tatai tu sužinosi vėliau. Juk supranti, kad net jei mes esame vieno kraujo, visi mes, negalima suvokti saves tokiu pačiu metu. Juk supranti, tiesa? – jaunėlei linktelėjus mergina tęsė toliau. – Jei neturėtum reikšmingos misijos, tuomet tikrai neegzistuotum taip, kaip dabar. Mūsų tarpe niekas nevyksta be reikšmės, nors galbūt daugeliui taip ir neatrodo. Gyvenimas pilnas tokių dalykų, o tau jis dar tęsis ir tęsis...
Tylantis sesers balsas nuslopo ir mažylė pasuko galvą įbesdama akis į vaivorykštės spalvomis mirgantį dangų. Tarpais jame likdavo vienos spalvos atspalviai ir jie imgavo mirguliuoti kaip nuostabiausias miražas, kol susikirtus kuriems nors atspalviams rasdavosi nauja spalva. Šį dangų, besimainantį ir varijuojantį nuo ryškiausių iki pastelinių spalvų Liusinda dievino labiausiai. Jei būtų galėjusi, būtų praleidusi gausybę laiko spoksodama į jį, tačiau buvo dar daugiau kitų įdomių dalykų, kuriuos reikėjo pamatyti, nes sesuo pasakojo, jog viskas turi pradžią, todėl viskas turi ir pabaigą ir tas tobulas jos akims gamtos peizažas kada nors išnyks ir ištirps neslepiamo skausmo migloje. Liūdnokos mintys kamavo tokią jauną mergaitę, tačiau visgi jos duodavo naudos. Ne kartą vyresnėlė aiškindavo, kad jos amžiuje nereikalingų minčių tiesiog nebūna, jos atneša kažką naujo. Ir yra tik vienas tarpsnis gyvenime, kai mintys tampa nebereikalingos, tačiau iki jo dar laukia ilgas ir sunkus kelias.
- Jei dangus kada nors keisis, ar aš neprarasiu dabartinės savo reikšmės? – vėl prabilo Liusinda, atsisukdama į dirbančią seserį.
- Mieloji, jei kada nors ir prarasi reikšmę, tai bus tik tavo pačios reikalas, nes dabar tik tu pati gali nuspręsti, būsi reišminga kitame pasaulyje, ar ne. Tavo briliantas dar nerodo vietos čia, tačiau viskas turi pabaigą ir kada nors, kai ateis nauja pradžia, tavo vieta bus ryškiausia. Visada nutinka taip, kad patys smulkiausi ir silpniausi padaro daugiausia. Prisimink ir niekad nepamiršk to net ir juodžiausiais savo metais. Tu dar jauna, tačiau tokia pat pajėgi, kaip ir visi kiti, net jei ir neturi vietos. Juk tam ir augi, esi čia. O dangaus pasikeitimas lydės tave, tikiu tuo, kad ir kaip tai liūdna. Pranašas sako, kad jis taps lygus ir vienodas, ir tik baltos ašaros įspaus plačias dėmes ir pasakos istoriją jo paviršiuje. Liūdna, tačiau tai tiesa, pranašas dar niekada nėra apsirikęs.
- Kalbi taip, tarsi tavęs jau nebūtų toje nežinioje, kurioje, sakai, atsirasiu aš, - graudžiai pasakė mergytė ir patrynė juodas lyg angliukai akis.
- Niekas nežino, kas bus toliau. Pranašas sako, kad mano misija įvykdyta bus greičiau, nei kitų, tuomet aš pasitrauksiu. Turėsiu pasitraukti. Ir taip bus tol, kol visi pasitrauks, atgis Tamsa ir Šviesa, įvyks didžiulis perversmas ir viskas prasidės iš naujo. Galbūt, kada nors, kai dangus bus bespalvis, taip įvyks ir tuomet galbūt ant balto, mirštančio medžio sėdės dvi mergaitės ir kalbėsis apie tai, kas kažkada nutiks. To jau ir pranašas negali numatyti. O dabar, Liusinda, įdėmiai klausyk, nes papasakosiu tau istoriją, kuri nutiko ir dar galbūt nutiks...
Nuskardėjo beprotiškai garsus klyksmas. Atrodo, jis perplėšė iš naujo tykioje ramybėje paskendusią transo veikiamą merginą ir jos akys plačiai atsimerkė, atskleisdamos tą demonišką juodumą savyje. Širdis beprotiškai daužėsi. Istorija, istorija, istorija... o klyksmas, rodės, skaldė kaulelius į mažiausias atplaišėles, skirstė pagal grupes į atomus, o tuos atomus dalino į protonus ir elektronus. Demonės pojūčius užgavo dvelktelėjimas ir galutinai atsipeikėjusi ji įgautomis jėgomis truktelėjo du kūnus su savimi ir klyksmas nutilo.
Jos nugara susidūrė su šalta žeme ir iš lūpų išsprūdo atodūsis. Nutyko visi taip alinę klyksmai ir ausys pagavo apuokų ir pelėdų ūbavimus, vandens šniokštimą. Demonišką klausą suvirpino ir medžių lapų šnabždesiai, vėsios žolės plaušelių lingavimas ir ežero paviršiumi skriejančių bangelių dainavimas. Pro pavargusius, užmerktus vokus įžūliai spindulėlius kaišiojo mėnuo. Tipinė šilta pavasario naktis. Aplankė jausmas, tarsi kūnas būtų visiškai atsijungęs nuo patirto skausmo ir energijos stygiaus. Kad ir kaip ten bebūtų, žaizdos ėmė palengvėle užsitraukinėti, nors per kraują to nesimatė. Giliai įkvėpusi juodaplaukė atmerkė akis ir tikėjosi sutikti šviesų pilnatį ir užsisvajojusi žvelgti į jį šitaip visą naktį, tačiau vietoj to pataikė tiesiai prie kitų akių ir mažumėle sutriko. Greičiausiai sunkiai valdomas kūnas nepajautė, kad šalia egzistuoja ir kita gyvybė. Bet dabar tai jau buvo giliai nusispjaut, nes jiedu išsigelbėjo ir bent jau Jekaterina neketino kelti į mišką daugiau kojos artimiausiu metu, o vėliau tęs savo pasivaikščiojimus ir bėgiojimus jame. Merginą užklupo noras garsiai ir ilgai kvatotis, tačiau ji to nepadarė ir leido vėsiai žemei pasiglemžti degančias galūnes, o orui vėdinti aitria liepsna alsuojančius plaučius.
-
Iš lėto paskui save tempdamas nepažįstamąją, Karma juto, kaip ką tik atsiradusios jėgos jį apleidžia - buvo galima sakyti, kad jų išvis nebuvo likę, o ir tebuvo sekundžių klausimas, kada jis nugrius kartu žemyn nusitempdamas ir merginą.
Jo ką tik regėtasis tamsos sapnas ėmė virsti į realiai matomą realybę, o ar buvo tai Tamsos darbas, ar tiesiog vaikinui tiesiog nušoko protas ir jis ėmė regėti haliucinacijas, buvo nežinodama. Vienaip ar kitaip, nesibaigiantis juokas aidėjo jo galvoje, miške, tikriausiai siekė ir Hogvartso koledžų kambarius, kuriuose dabar turėjo saldžia miegoti mokiniai, kol du niekam tikę moksleiviai čia bandė nepražūti. Bandydamas mintimis užkimšti ausų būgnelius, priversti smegenis atsikratyti vieno iš penkių svarbiųjų jutimo organų, klastuolis jautė, kad jeigu dar nenuprotėjo, tas greitu metu nutiks nuo nesiliaujančio pašaipaus, pikto ir klastingo balso (o gal ir balsų - jis jau nebežinojo, nebeskyrė ir jam neberūpėjo), kuris niekaip nenutyla.
Kartais apsireikšdavo ir kita "aš", ar būčiau geriau sakyti, kiti - pamatydavo vieną ar kitą stovint prie medžio, tarsi kokia šmėkla ir iškarto kiek šoktelėdavo į viršų dėl persipynusių baimės jausmų. Jeigu tempiama mergina būtų sąmoninga, tai tikriausiai pradėtų iš jo pašaipiai juoktis, dėl niekad nesiliaujančio jo bailaus šoktelėjimo ir nesibaigiančio dirsčiojimo į visas puses iš eilės, kartu ir tikintis, ir nenorint akimis užkliūti už kitų šmeklinių padarų. Nors apsireikšdavo ne tik jo kopijos, bet ir nepažįstami žmonės, gal vaiduokliai realiai, gal vaiduokliai jo mintyse - bet jie prisidėdavo prie baimės, kuri rodės, kad niekada nepranyks ir nebus išsemta.
Paskui save tempiančiui merginą klastuoliui kartais pačiam aptemdavo sąmonė - nors rodėsi, kad jokių realių žaizdų, kurios galėtų grasinti jo kaip įprasto žmogaus gyvybei neturėjo, o paprastos žaizdelės ir nesibaigiančių mėlynių ant kūno skaičius buvo jam kasdienybė, tad gal jis tiesiog išeikvojo visus savo sveiko proto ir limitų resursus, ir taip žengė per save - vilkdamas ne tik savąjį bevertį kūną į tolumą, kur laukė arba dar vienas pragaras, arba rojinis išsigelbėjimas. Pagalvodamas, kad tasai "rojus" - tai pats išėjimas iš šito suknisto miško, ten, kur driekėsi Hogvartso pilis ir jame jam ligi šiol vis dar esantys persisunkę nepakentimu dalykai, vaikinas šykščiai puse lūpų šyptelėjo ir sustojo.
Dirstelėjęs akimis aukštyn, ten, kur turėjo būti dangus, juodaplaukis pamatė daugybę viena per kitą einančių šakų, kurios paliko tik mažyčius tarpelius prasiskverbti saulei ir šviesai. Nors vien tas faktas, kad jo akys sugebėjo įžiūrėti tas šakas ir jų kontūrus reiškė, kad jau pradėjo palėta švisti, o tą dar geriau patvirtino menkutė, vos vos pastebima raudonai rožinė spalva, lendanti pro šakų tarpelius ir bent minimaliai apšviečianti patį mišką - nors nakties tamsumas, niekad nepaliekantis miško buvo aiškiai matomas (matomas nematymu, huh), šis tas buvo vis tiek geriau negu nieko. Iš to vaikinas galėjo ir spėti, kad buvo apie ketvirta ar penkta ryto, ir jeigu jie išsikapstys iš čia, jam bus kaip tik pats laikas miegoti, kol kiti skubės ir lėks į pamokas. Nors ir nebesiirdamas pro nematomą tamsumą, kuri jį tik lėtino, juodaplaukis vistiek naudojo paskutiniąsias jėgas merginos prilaikymui - net nežinojo, ar paguldęs (nors realiau - mestelėjęs) šią į uždraustojo miško žemę, šakas ir visokias nesąmones, iš kurio šis buvo sudarytas dar sugebėtų ją atgal pasiimti ir traukti kartu su savimi.
Kelis kartus ranka nesmarkiai paplekšnojęs per jos veidą, beviltiškai tikėdamasis, kad šioji tiesiog nuspręstų magiškai pabusti, Karma atsiduso - nežinojo, ar sugebės ir toliau tempti juodu abudu iš čia, ir ar sugebės išbūti nenuvirtęs ir nepasiglemžtas tos Tamsos, kartu su mergina. Kalbant apie ją, tai ramiu bemiegančiu veideliu, nekreipiant dėmesio į vienur ar kitur atsiradusį kraują ji atrodė graži - ne tokia graži, kaip atrodė apimta skausmo ir nevilties, bet vistiek. Atrodė, tarsi būtų mirusi. Tikra gražuolė, kokių reta.
Su pirštu lengvai nušluostęs kraujo pėdsakus nuo jos veido, klastuoliui pasirodė kažkiek keista, kad jos kraujas buvo toks tamsus - bet tai buvo smulkmena, maža ir įdomi apie ją.
Dar kelias akimirkas pasigrožėjo juodaplauke - nors ir pats nesuprato kuo ji jį taip traukia. Rodėsi, kad vien bežiūrint į šią jo emocijos patapo nevaldoma jūra, besidaužančia ir norinčia ištrūkti lauk, o žmogui, kuris taip niekad nebuvo jautęsis tai buvo keista ir nauja - bet tai buvo jausmai, kurių jis nenorėjo paleisti nieku gyvu. Nusprendęs, kad nebėra taip patogu ją vilkti, Karma "užsisodino" šią ant savo nugaros, rankomis prilaikydamas jos kojas, o šios tokias pat blyškias kaip jo rankeles užmesdamas sau per kaklą ir kiek tvirčiau prispaudė ją prie savęs, kad apleistas jėgų tik nepaleistų ir neišmestų. Iškarto suprato padaręs menkutę klaidelę, kadangi dabar jos ir taip menkai aprengtas kūnas buvo pilnai prisispaudęs prie šio nugaros, ir jis jautė viską, hm, kuo puikiausiai, net geriau negu puikiai - menkas raudonis išmušė Karmos skruostus, bet miško tamsuma jį paslėpė.
Lėtu žingsniu, bandydamas nekrypuoti kaip koks senukas į visas įmanomas puses, klastuolis palėta žingsniavo į priekį, ignoruodamas visus pasitaikiusius šešėlius ir nesibaigiančius juokus, sklindančius iš visų krypčių. Kelis kartus vos neišmetė merginos, dar dažniau vos pats nesudribdavo į šakų ir žolių mišinį, besidriekiantį po kojomis.
Išgirdęs klyksmą, vaikinas pirma krūptelėjo, tuomet kelias sekundes nesusipratęs stovėjo vietove tol, kol aukštas ir didelis garsas pilnai jį perskrodė per pusę, priversdamas atbukusį kūną virsti į tą minėtąjį mišinį, kažkur šalimais numesdamas ir merginos kūną. Negalėdamas pajudėti nė kaulelio, nė raumenėlio, tamsiaakis tiesiog gulėjo sustingęs žolėje, negalėdamas išleisti nė menkiausio garso, net nesugebėjo sugargaliuoti. Užmerkęs akis, jis ir liko tysoti toje pačioje vietoje, menkai jusdamas, kaip kažkas jį sugriebia ir tempia, rodos, amžinybę. Čia tikriausiai ji.. Paskutiniai minčiai pokštelėjus ir pranykus, kartu su tuo trumpam pranyko ir vaikino sąmonė, panardindama jį į pilną tamsumą.
Vos atsimerkusios Karmos akys susitiko su tokiomis pačiomis tamsiomis akimis - akimirksnį pasirodė, kad tamsuma buvo apėmusi visą akį, bet po greito vaikino mirktelėjimo jos ir vėl buvo normalios, kas privertė vaikiną palaikyti tą tiesiog pasimaišymu. Atitraukęs akis nuo merginos, klastuolis nukreipė jas į dangų, kuriame, nors iš rytų jau po truputį šviesėjo, vis dar kybojo ryškus mėnulis, apsuptas tavo tamsaus su baltais deimantais kompaniono. Kelis kart tankiai sumirksėjąs, jis ir vėl akis uždengė jų vokais, leisdamas ilsėtis - ausyse vis dar aidėjo tai klyksmas, tai juokas, bet tai buvo niekis - jie ištrūko, o tai svarbiausia. Leisdamas savo kūnui atsikvėpti nuo tokio streso ir bent kiek atgauti savas jėgas, klastuolis nesijudino iš vietos - rodos, galėjo tiesiog imti ir užmigti.
-
Visa, kas egzistavo aplink apsisuko dar keliolika ratų, pralėkė keliais šviesmečiais ir išsviedę aukštyn į orą paliko skrieti neaiškioje būsenoje virš visko. Neaiškus galvos svaigimas ir keisčiausių jausmų antplūdis užliejo lyg didžiulė jūros banga audros talžomą naktį ir įsupo į mistiškas savo dainų klostes, liūliuodama ir taip pavargusį kūną, sukeldama įdomų jūros efektą ir kuždėdama į ausį tykias istorijas apie du žmones, sėkmingai išsprukusius iš Tamsos glėbio šią kraupią naktį. Ir jau niekas tą akimirką nebuvo svarbu, kai žemės vėsa skverbėsi pro tankią, tačiau dar liauną žalumą. Ir buvo taip ramu, tyku... ypatingai jautri klausa akimirkomis liko švelnuma užgauta ežero paviršiumi nusiritusios bangelės šnaresio. Žodžiais nebūtų galima nubūdinti to jausmo, kai po visu kūnu kikendama stumdosi žolytė, tiesia savo liaunus daigelius į mėnulio šviesą, mirkčiojančią sąmoksliška akimi tai giliai gyvenime paskendusiai būtybei, nemirksinčiomis akimis geriančiai gyvybę į save. Kad ir koks blogas padaras ji bebūtų, gaivalai priėmė visus ir jausmas, judesys, troškimas, dar daugybė įvairių dalykų naujai plūdo venomis, perdavė energijos pliūpsnį ir panirimo į visišką ramybę jausmą. Lyg kokia magija visa tai ištraukė skausmą ir pasičiupusi gyvastį išsviedė oran idant mažo vaiko žaisliuką bei nunešė kažkur tolyn.
Praėjo šiek tiek laiko, kol merginos protas atsigavo ir išsibudino iš patirto keistos būsenos transo. Į aplinką panirusios juslės paaštrėjo kelis tūkstančius kartų ir neapsakomas jaukumas prapuolė akimirksniu, kaip ir ta šiluma viduje. Liko tik šaltas ir grubus charakteris, pagrinde dominuojantis matant kitiems žmonėms. Jis it prievarta prispausta kaukė lipo prie šios merginos ir negalėjo atsiplėšti, tarsi jam labai patiktų tas mistiškai atrodantis veidelis (o šis, savo ruožtu, galbūt ir būtų norėjęs nusikratyti tos slegiančios kaukės, tačiau tai jau nebebuvo įmanoma). Gilus įkvėpimas ir nuskriejęs iškvėpimas... akys sunkiau mirktelėjo ir krūtinė kilstelėjo pagavusi stebuklingą pūstelėjusio vėjelio šuorą. Tai galbūt ir atrodė keistai, ne taip, kaip turėtų būti, tačiau viskas buvo normalu, kai ką tik pasprunki nuo didžiausios grėsmes mirti, išnykti, pasišalinti iš šios purvinos ir degraduojančios egzistencijos. Deja, tokia garbė nebuvo suteikta nei šiai merginai, nei tam vaikinui, gulinčiam šalimais. Štai tą akimirką Klastuolė suvokė, kad šalia tikriausiai dar yra ir kitas gyvas kūnas, kuris taip pat sugeba ir gali kvėpuoti, mąstyti, judėti. Tik štai judesio signalo iš jo pusės mergina nepagavo, bent jai jau taip atrodė. Ką čia suprasi.
Juodaplaukė darkart įkvėpė ir pajudino ranką. Šią skaudžiai nudiegė. Atrodo, kad šis virsmas užtruks kiek ilgiau, nei mergina planavo. Ji atsargiai sugniaužė kumštį kitos rankos ir skausmas perliejo vėl. Palyginus su įvykiais miške tai buvo vaikų žaidimai, visiškai nereikšmingi šiam keistam pasauliui, kuris net nemėgo žmonių ir visų kitų padarų, kitaip kodėl tuomet išvis vyktų tokie dalykai. Sukaupusi dar kiek tos valios ar ryžto (o galbūt Tamsos paveikto proto prošvaisčių dingimo) ji sulenkė rankas ir pasirėmusi ant alkūnių šiek tiek pakilo. Iš lūpų išsprūdo tylus atodūsis. Nebūtinai skausmo ar nevilties, galbūt tiesiog tai buvo naktį susikaupusių įvykių padarinys. Jekaterina lengviau pasijutusi apsižvalgė. Medžiai dar nebuvo itin toli, tačiau ji jau jautėsi saugi. Bent dabar. Po juodo kraujo sluoksniu ant atvirų vietų nematomai gijo visos žaizdelės, nes jokia pasipūtusi motina nebenorėjo ateiti ir suėsti savo dukros. Taip, įdomią giminės liniją ji turėjo ir apie save būtų galėjusi pasakoti daug, tačiau to nebuvo lemta išgirsti niekam dabar dar vaikščiojančiam šia žeme. Ir istorija būtų per ilga pasakoti net ir daiktui. Juolab, kai ji atsiminė kiekvieną detalę, kad ir pačią nereikšmingiausią. Galvoje sklandyte sklandė kažkas, kas artimiausiu metu norėjo išlįsti į paviršių (o dažniausiai tai būna tie prisiminimai, kurių juodaplaukė kratėsi ir šalinosi bet kokiu atveju).
Taigi apsižvalgiusi mergina ėmėsi kojų ir atsargiai sulenkė vieną jų. Sėdėti pasidarė lengviau ir ji lėtais, tačiau užtikrintais judesiais pagaliau atsidūrė nerūpestingoje, bet patogioje pozoje: viena koja sulenkta, kita ištiesta, ranka permest per kelį. Nubloškusi plaukus ant nugaros ji palietė pirštais ant veido likusius kraujo likučius. Kol kas dar neskubėjo jų pašalinti, nors tolumoje dangus jau dažėsi švelnute violetine spalva. Smilkiniai pulsavo kaip niekad ir juodaplaukė magijos pagalba apsirūpino savo mėgstamiausiu dalyku ištampytiems nervams nuraminti – cigaretėmis. Ji dar pagalvojo, kokia maža jautėsi anksčiau ir kaip dabar reaguotų kokia nors jos vaikystės draugė išvydusi šitaip atrodančią merginą. Ji lėtai prisidegė cigaretę ir ramiu judesiu priglaudė prie lūpų. Dar sekundę trukusi akimirka ir į plaučius pateko tokių raminančių, beveik migdančių nuodus skleižiančių dūmų. Akimirksniu užplūdo ramybė ir toks retkarčiais aplanlantis taikos jausmas. Kelias minutes nekreipusi į nieką dėmesio ji visgi pasisuko į šalimais dar egzistuojantį Karmą ir klausiamai kilstelėjo antakius. Velnias žino, galbūt šitas ne iš kelmo spirtas piktokas vaikis taipogi mėgsta tokius iš esmės natūralius, bet visgi akibrokštus.
-
Tarsi pilnai atbukęs Karma tiesiog gulėjo, ir nors per laisvai užmerktas akis skverbėsi mėnulio metama šviesa (kuri tikriausiai ir jo veidą apšvietė dar geriau, negu tai padaro žieminė saulė), jam tai ne itin trukdė siela atitrūkti nuo kūno, kol pastarasis atsiribojo nuo aplinkinių garsų ar kūno skausmų, palikdamas tik įkyrų dilgesį. Laisvai klajojančią sielą vis dar tobulai pasiekė riksmai ir klyksmai, skirti tik jam vienam - merginos, kažkur netoli esančios, jie neturėjo kliudysi, tik laisvai pereiti tarytum kokie vaiduokliai ir keliauti link vaikino.
Juokui, keiksmams, skirtiems jam ar tam pačiam šaltiniui nukreiptiems klyksmams susijungus ir padidėjus, lengva mėnulio šviesa, besiskverbianti pro klastuolio nuleistus akių vokus pajuodo, ir jisai ir vėl, kad ir nenoromis, sugrįžo į jau miške patirtą tamsumą - tarsi pilkšvos šmėklos jį ir vėl apsupo kūnai ir veidai, kurių tarytum apsiblaususios akys neįstengė įžiūrėti. Tai tiesdamos į jį kaulėtas ir kraupias rankas, tai tiesiog naikindamos jį emociškai, kol dar kitos darė abudu - tiesiančios ir mirtį, ir kraupą nešančius nagus, ir klykaudamos, pamišėliškai juokdamosis ar bandančios žodžiais sužeisti šešiolikmetį.
Bandydamas nesėkmingai pramerkti tarytum sulipintas klijais akis, juodaplaukis pradėjo tarytum nykti - aišku, nors ir suprato, kad visa tai tėra vaizduotės reiškinys, iliuzija, pakrikęs protas ar kažkas panašaus, tai vistiek nesakė, kad vaizdas, kaip tave gabaliukais atitraukia ir naikina turėjo būti gražus. Kiek baimingu žvilgsniu žiūrėdamas į ilgus, tarsi metų metus nekirptus ir pilnus įvairiausių bakterijų ir užkratų juodomis panagėmis nagus, įsikabinančios į odą ir su nežmoniška ir nelogiška jėga išplėšiančius po mažus gabaliukus - netgi ir jam, kuris tosios skylių baimės neturėjo, tai kėlė ne tik itin malonius pojūčius, bet ir norą apsivemti. Vienose vietose plėšiami odos sluoksniai, kitose tik mažos skylutės, bet visos buvo sukurtos ne tik aršiai, agresyviai, bet ir plėštos ligi mėsų, kai kuriuos net tiek, kad jau buvo galima įžvelgti šviesią spalvą, kyšančią iš po mėsos sluoksnio.
Aišku, pats Karma viso to skausmo pilnai nejautė, bet vien žiūrint į upeliais iš visų žaizdų tekantį kraują, pasiliekantį ant beorių grindų ir besikaupiantį bei kylantį aukštyn, tarytum būtų juodaplaukis uždarytas kokioje juodoje dėžėje darėsi bloga - ir aišku, minimalus skausmo pojūtis vistiek buvo, kadangi regėdamos tokį vaizdinį akys iškarto persiuntė signalus smegenims, kad kažkas blogai yra su jo kūnu. Nors neapleidžiantis blogumo jausmas atrodė, kad buvo tikras, nes jaunuolis vos vos susilaikė neatpylęs viso savo tuščio skrandžio turinio.
Jusdamas, kaip iš kojų nieko nebeliko, kaip šnabždesiai pasiekė tolimiausias minčių kertes, Karma tiesiog susmuko ant žemės, panirdamas į nenormaliai didelį kiekį savo patirs kraujo, kuris vis dar tekėjo, tekėjo ir tekėjo, net nesusimąstydamas, kad jau būtų laikas sustoti. Nesugebėdamas kvėpuoti, bet neįstengdamas ir priešintis, tamsiaakis tiesiog pasidavė ir paniro dar giliau į kvėpavimą trukdančią masę, jusdamas, kaip sąmonė nešdinasi ir iš šito pasaulio. Kiek ironiška - būna tai jo kūnas, kuris dabar guli išsidribęs miške, ar jo siela ir protas, esantys šitoje tamsoje - visur buvo pripildyta skausmo, netikrų pojūčių, baimės ir nevilties. Gražiai banalu.
Giliu įkvėpimu ir staigiu atsimerkimu vėl atsidūręs kūniškajame "aš", Karma tankiai sumirksėjo ir apsidairė. Nosį pasiekė nemaloniai malonus kvapas, todėl jis ir visu kūnu atsigręžė į šaltinį - merginą, kuri atrodė labai palaimingai rūkė cigaretę. Galvoje kažkas užklausė, kaip ji, po velnių, sugebėjo jas ne tik turėtis tuose aptemtuose ir rodos, bekišeniuose drabužiuose, bet ir saugias išlaikyti viso ką tik buvusio "nuotykio" metu.
Tik dabar pajutęs, kad dreba - ne dėl šalčio, tai tikriausiai dėl to keisto haliucinacinio minčių ir sielos nukrypimo - klastuolis dar gana minimaliai drebančia ranka atsainiai persibraukė ilgus plaukus, daugiau ne itin pajudėdamas iš vietos. Žiūrėdamas į merginą, tuo pat metu stebėjo ir švintantį dangų, regimą už jos - su tokiu kas sekundę ryškėjančiu šviesos efektu už jos, juodaplaukė atrodė tikra gražuolė, tarytum meno kūrinys, kuris yra neįperkamas ir neperprantamas, tiesiog - savaip nuostabus.
Sugavęs jos mestą klausiamą žvilgsnį, šešiolikmetis kiek nustebo - ji neatrodė tokio tipo mergina, kuri tiesiog imtų ir su visais draugiškai dalintųsi cigaretėmis. O gal čia už tai, kad nepasakė man savojo vardo. Mintyse besišaipantis Karma išorėje puošėsi kiek sumišusia veido išraiška - vien jau dabar suprato, kad pirmasis pabandymas rūkyti būtų ne itin sėkmingas, nes, aišku kaip dieną, jis ne tik nežinojo kaip tą daryti tinkamai, bet ir tikriausiai užspringtų naujos patirties dūmais. Bet.. Jis ką tik išgyveno gana gražiai sakomą košmarą, ir tiesiogiškai, ir sieliškai, tad koks gi skirtumas? Veidui skelbiant ne tik tai, kad čia bus jo pirmasis bandymas, bet ir aiškų "velniop", vis dar kiek drebančia ranka vaikinas pasiėmė ilgą, ploną cigaretę iš šalimais gulinčio pakelio, kiek pavartydamas ją rankoje ir vis dar galvodamas, kaip ji po tokių nuotykių galėjo būti beveik nesusiglamžiusi - galiausiai įsikišo šią tarp lūpų, kiek prikąsdamas galiuką dantimis ir apsidairydamas ugnies šaltinio, kuriuo turėjo pasinaudoti ir pati mergina.
-
Po patirto nežemiško sunkumo, kuris laikė prispaudęs merginą prie žemės viskas atrodė taip lengva, lyg pripūsta helio dujų, tad ir pati iliuzija susidarė tokia, lyg kūnas skraidžiotų idant plunksnelė ore. Tai nebuvo malonus jausmas, tarsi tas valdytų už virvučių ir keltų į paviršių, tačiau net ir tai buvo geriau už patirtą siaubą miške. Sadistiška Jekaterinos dalis kažkur užbarikaduota širdies (jei ji tokią turėjo) gelmėse smalsiai kuždėjo, jog visgi būtų taip įdomu vėl nueiti į Uždraustąjį mišką ir pasiklysti tarp medžių, bėgti slėptis ir sprukti nuo Tamsos, kuri draskytų savo ilgomis rankomis ir čiulptų gyvastį. Tai buvo bemaž svajingai romantiška ir taip... tyra, kai šioji paslaptinga jėga bando susigrąžinti seniai nuo jos pasprukusius vaikus. Likimo ironija - tamsiaplaukė ir vėl paspruko nuo savo taip mylimos mamytės, kuriai, atrodo, savų kūrinių visiškai negaila... juk ne naujiena, kad motina pasibjaurėjusi išspjauna lyg nereikalingas šiukšles lyg ir saugotas būtybes, o vėliau bando susigrąžinti ir žudo, naikina, staugia vienumos apimta pilnaties atvaizdo migloje. Dar didesnė ironija - Jekaterinai buvo nusispjaut, kas jos motušei nutiks, mat jai, kaip labai geram vaikui, tai visiškai nerūpėjo.
Mergina dabar jau buvo savo realiame pavidale, sąmonė nebeklaidžiojo atokiuose užkampiuose ir ji galėjo blaiviau mąstyti, nors cigaretės dūmai ir aptraukė viską neaiškia migla. Ji pamažu ėmė atgaminti įvykius ryškiau ir prieš susimąsčiusias akis iškilo regėti įvykiai, kai ji dar buvo toks mažas ir nieko nenutuokiantis vaikas. Ir tai rodėsi taip seiai, kad net sunku prisiminti, tačiau sapnų ar vizijų pavidalu tai grįždavo. Ji buvo iš dalies įsitikinusi, kad būtent dėl tos vizijos ji taip greit nualpo ir atsijungė visiškai. Kitokios logiškai paaiškinamos priežasties ji negalėjo rasti, mat niekada dar nebuvo buvę taip, kad ji atsijungtų taip greitai. Net išvargęs protas ir stiprus smūgis į medį šios būtybės nebūtų privertęs netekti net aplinkos suvokimo. Demonas, ypatingai grynakraujis, buvo itin senas padaras. Jokie eiliniai veltėdžiai demoniūkščiai negalėjo jų sustabdyti ar kaip nors kitaip pažeisti. Ši mintis lyg banga atnešė ir dar vieną trečiame kurse nutikusį įvykį, kai vieną pažįstamą mergaitę buvo užvaldęs trečiojo laipsnio vandens demonas ir niekas negalėjo niekuo padėti - nei šalimais buvusi animagė, nei profesorė. Ir tuomet jai teko pačiai suktis iš padėties ir nerti į tuo metu užnuodytą ir deginantį vandenį bei traukti sielą bei visa kita iš tos vargšės kūno. O kaip vėliau toji mergytė buvo nukankinta, rankos sumaitotos. Šitai ji puikiai atsiminė.
Nežinia, ar tai buvo cigaretės poveikis, kad juodaplaukė įlindo į štai tokio tipo apmąstymus, tačiau sugrįžusi iš prisiminimų apsupties ji ėmė analizuoti ir matytas vizijas. Tai buvo vienas iš seniausių prisiminimų, kiek tik siekė jos atmintis. Kažkaip buvo lengviau atgaminti įvykius iš praeitų gyvenimų nei iš pirmojo. Šis plūduriuodavo migloje iki kol jos neaplankydavo kokia nors panašaus tipo vizija. O jos aplankydavo ne be reikalo, šitai ji žinojo. Tai prasidėjo nuo to karto, kai ji susidėjo su tamsiąja namelių magija. Kiekviena vizija atnešdavo kažko aiškesnio ir tuo pačiu mįslingesnio į jos pasaulį, tačiau ji niekaip negalėjo suvokti, bent jau dabar, kur šuo pakastos tos buvusios vizijos, išvystos miške. Galbūt ji negalėjo suvokti esmės būtent dabar, kai ką tik išsigelbėjo iš gresiančios mirties, tačiau tai buvo svarbu, šį faktą nuojauta tiesiog rėkė. Taigi mergina ne iš karto pastebėjo, kad ne jos vienos gyvybingumas pakilo keliais laipsniais.
Truputį pasukusi galvą į vaikinuką ji išvydo, kad visgi jis priėmė jos pasiūlytą priemonę nervams atpalaiduoti. Mergina palinko arčiau jo ir lazdele užžiebė jo paimtą cigaretę. Akimirkos dėlei paaštrėjusios juslės pajuto tykų kvėpavimą, duslų širdies plakimą. Šiuo metu tamsiaplaukė būtų norėjusi sustabdyti tokią akimirką ir įsiklausyti į gyvybę, tačiau, kaip ji manė, net ir toks dalykas pilnai nesuartina dviejų žmonių, kad ji galėtų sėdėti arti kaip nuo saulės atokaitos priskretęs lapas. Ji ramiai grįžo į savo sėdėjimo poziciją ir paslėpė lazdelę. Tiesa, ji galėjo naudotis ja miške, tačiau Tamsos magija buvo tokia galinga ir stipri, kad paprasta burtininkų magija tiesiog neveikdavo. Sekundės dėlei ji sukirto savo juodą žvilgsnį su Karmos, kurio vardą išgirdo oloje (turbūt tai buvo vardas) ir ji grįžtelėjo į saulėtekį. Jau greitai reikės grįžti į pilį, suprato ji, saulė kopė vis aukščiau ir apšvietė pilies vietas, virš ežero ėmė sklaidytis paslaptingoji ūkana. Jekaterina įsitikino, kad energijos jai tikrai pakaks. Be to, prie Hogvartso dar metėsi šešėliai. Tamsiaplaukė ramiai atsistojo ir nuorūka iš pirštų išslydo ant žemės. Nerūpestingai primynusi ją batu Klastuolė dar kartą pažvelgė į vaikinuką ir akimirkai uždelsusi žvilgsnį apsisuko bei nuėjo. Tyliai, ramiai, niekam nesukeldama problemų. Jai panyrant į pilies metamą šešėlį jausdami jos tamsią aurą mistikos apgaubti paskutiniai nakties žingsniai linko prie jos gerdami tą Tamsą, užsilikusią ant odos paviršiaus ir jos sieloje. Taip palaikoma savo amžinųjų draugų būtybė pradingo už pilies durų.
-
Jausmas.
Keistas, nesuvokiamas, naujas.
Nepažįstamas.
Giliai ir šaižiai įkvėpęs, Karma užsimerkė. Tarsi ilgi ir užkrėtimų pilni nagai įsmigo į jį, nepaleidžiant ir nesitraukiant. Ką dabar daryti? Kur juos pradanginti? Iš kur jie atsirado?
Susiraukė, nepatenkintai prisimerkė. Kas per velnias - kas per suknistas velnias -?!
Viskas šiek tiek sukosi, visai kaip sapne, visai kaip haliucinacijose, visai kaip.. realybėje? Velniai žino. Nors ar jiems, žinantiems ar ne, bent jau rūpėtų?
Keista diena, keista naktis, keistas momentas keistas susipažinimas keistas laikotarpis keistas gyvenimaskeistaskeistaskeistaskeist.. pala, ką? Pala, jis atsistojo? Kada? Taip, tikrai - stovi, tiesus ir sustingęs, nieko nesuprantantis, tarsi padaręs gero mėnesio - o gal net netoli dviejų? - pertrauką, ir visiškai užmiršo, kas vyko prieš kelias sekundes ((hah, nekaltinam manęs dėl keisto ir šūdino posto dėl to, k)) ar minutes. Keista, nepaaiškinamai keista.
O gal jis mirė? Ar toji Tamsa jį pasigriebė, ir jis sklendi amžiname nieke, su nesuprantumamu ir niekuo. Niekas nebuvo, niekas yra, niekuo patapo..?
Rankoje pridegama cigarete pažadino nesuprantamumo, paskleisdama papildomą dūminį kvapą ore. Galėjo pajusti, kaip plaučių velnias kvėpuoja jam į ausį, tyliai apkabindamas. Dar viena storų, aštrių ir ilgų nagų pora, pasiglemžianti jį? Kodėl gi ne.
Pridėjo prie lūpų, belaikant tarp dviejų pirštų. Lėtai įkvėpė, patraukė dūmų vidun - net nepajuto, kaip per akimirksnį pradėjo kosėti, laikydamas ilgą vėžio pagaliuką toliau, kita ranka bandydamas vožtelėti sau į nugarą. Kažkas priminkit Karmai, kodėl žmonės tai darė savam malonumui?
Ir dar labiau paaiškint, kodėl jis antrą kartą glaudžia susukta tabaką į popierėlį prie lūpų, dar kartą bandydamas įtraukti, tik šįsyk neleisti kosuliui prasprūsti laukan?
Lengvai pūstelėjęs dūmus laukan, klastuolis susiraukė. Jeigu jis vis dar tebėra sapno, ar dar velniai žino ko dalis, tai bent jau galėjo sumažinti pojūčių realumą - kažkoks kartumas įkyriai pradėjo griaužti gerklę, tačiau bent jau nebedavė tolimesnių kosėjimo pojūčių.
Vos po dviejų įtrūkių palikęs cigaretę lėtai smilgti pačiai, klastuolis pakėlė galvą aukštyn - tik dabar pastebėdamas merginą žingsniuojančią tolimiau. Šoktelėjo per žingsnį arčiau, tačiau užstrigęs balsas neprasiskverbė laukan - sustingusia poza, tarsi bandantis ją sulaikyti, bet neįstengiantis, juodaplaukis ir vėl suklupo ant žemės, kurią pradėjo lėtai dažyti šalta rasa. Iškvėpė, įkvėpė - patraukė gryno oro į save, tada dar kartelį dirstelėjo į tarp rankų smilgstančią cigaretę - ar faikę, kaip girdėjo savo miesčioniškus vaikus tariant.
Kiek trūktelėjo pečiais, per naujo nugara atsimušantis į šaltą žemę - pridėjo cigaretę prie lūpų, lengvai trūktelėjo, ir vėl sugebėdamas sulaikyti kosulį. Nedidelė dalis pelenų, nukritusių tiesiai ant jo, draugiškai pradėjo deginti.
Nedidelis atsidusimas, kurį sekė dar keli nepatogūs įkvėpimai dūmų vidun ir išleidžiant juos laukan pasilakstyti ir išsisklaidyti. Palikęs ganėtinai didelę dalį tabako, mestelėjo nuorūką prie kojų, lengvai ją sutrypdamas kulnu.
Taigi, kas čia, velniai terauna, įvyko?
Haliucinacija, sapnas, keistas nereikalingai nenorimas įvykis?
Papurtęs galvą, penktakursis šyptelėjo. Negalėjo sakyti, kad kas ir čia buvo, kad nepatiko - nors ir galiausiai, negalėjo pakęsti tokio tipo nuotykių, su perpildytu atgamtiškumu ir magija. Tai tiesiog nebuvo kažkam jo mėgimui.
Užsimerkė, leisdamas kūnui kiek atsipalaiduoti. Vėjelis lengvai perėjo per plaukus, švelniai paliesdamas veidą, kiek agresyviai šlestelėdamas and pilvo - Karma šyptelėjo, pakeldamas ranką aukštyn ir švelniai perbraukdamas per atsiradusio varno plunksnas.
-Nori kurį laiką eiti į kitus miškus?- dėkavoju, bet kurį laiką verčiau patyrinėsiu kitas vienas, o nebe šią.
Kelis naujus kartus sukosėjęs, išleidęs nedidelį dūmelį iš tikriausiai gaujos tų, kurie pasiliko viduje, juodaplaukis dar kartą atliko tą patį atsistojimo veiksmą, šį kart lengvai stuktelėjęs varną, kad keliantis pastarasis neįleistų nagų į marškinius ir odą. Leidęs šiam pasilakstyti danguje ir prieš pasijudinant pačiam leisti nutūpti ant peties - koks ten skirtumas, kad varnas nutūpė ant galvos, lengvai, bet skaudžiai įleidžiant nagus.
-When I was little, the sun came up at the park and I was crying at the swings
I made a sandcastle by myself, I looked at it and destroyed it.
When the pain is gone, everything is scary, therefore I go searching for pain again..,- tylomis niūnuodamas pasimirštos dainos žodžius itin bloga tvarka, Karma patraukė atgal į pilį, palikdamas užnugaryje teberegimus haliucinacinius žmogėnų šešėlius.
-
(( Herbologijos egzaminui ))
Ką manai, Ginta? Išdrįsi?- pati savęs klausė mergaitė,- Išdrįsi ten nueiti ir susidurti su pavojais?
Tauškalei galvoti sutrukdė draugės klausimas.
- Apie ką svajoji?
- Ai, apie nieką...
Bet iš tiesų Ginta savo galvoje kūrė planus kaip vakare eis į Uždraustąjį mišką. Sulaukusi dar tos pačios dienos vakaro, devintos valandos, Ginta išsliūkino į Hogvartso kiemą. Buvo tamsoka, tačiau matėsi kur eiti. Tauškalė jau prisliūkino prie pat miško pradžios.
- Na, ką. Žengiam. Lumos.
Ginta įžengė į mišką su šviečiančia lazdele. Vienas, du trys žingsniai.
- Reikia įrodyti, kad aš tikra Grifė.
Antrakursė jau buvo nuėjusi gan toli kol išgirdo gale savęs krebždesį. Ginta atsisuko. Nieko. Turbūt pasigirdo. Tą pačią sekundę kažkas pačiupo Tauškalės kojas ir ją parklupdė. Ginta pastebėjo, kad jos kojas apvyniojo šaknys. Lyg krūmo ar kažkokio augalo. Mergaitė buvo išsigandusi, bet nešaukė, tvardėsi. Labiau bijojo būti išmestai iš mokyklos.
- Sustink!
Šaknim nieko neatsitiko. Jos pradėjo traukti Gintą į Uždraustojo miško vidurį. Sustojus Ginta atsisuko į augalą kuris ją tempė. Tai buvo krūmas. Labai ilgomis šaknimis, ir retomis šakomis. Be jokių lapų, jis atrodė netoli mirties. Tauškalė matė kaip jis atsistojo ir ėjo link jos.
- Confringo!
Krūmas užsidegė, bet vis vien grėsmingai artinosi prie mergaitės.
- Bombardo maximmum!
Krūmas nukrito šonan. Ginta sekundės greitumu atsikėlė nuo žemės ir pradėjo bėgti iš miško. Dėja nesėkmingai. Ją išgirdo ir sustabdė Kentaurai. Tauškalei čia buvo paskutinis lašas. Ji pradėjo raudoti.
- Prašau. Paleiskit mane,- verksmingu balsu tarė Ginta.
- Paleisim. Mes jauniklių neliečiam.
- Šok aš tave parvesiu,- tarė kitas kentauras.
- A-ačiū
Ginta užšoko kentaurui ant nugaros.
- Koks tavo vardas mergaite?
- Ginta Tauškalė.
- Malonu. Aš Binkas.
Po šitų žodžių daugiau jiedu nebesišnekėjo. Tik prie miško pabaigos jis palinkėjo antrakursei sėkmės.
-
Tai buvo viena iš įprastinių naktų gegužės mėnesį. Danguje žibėjo tūkstančiai žvaigždžių, nes Hogvartso aplinka buvo ne tik magiška, bet ir švaresnė nei ta, kur gyveno žiobarai. Itin ryškus mėnulio pjautuvas kabėjo, atrodo, tiesiai virš ežero.
Pilies durys prasivėrė ir pro jas ramiai išlindo tamsi figūra. Ji iškart pranyko nakties šešėliuose, tačiau akylas žmogus įžiūrėtų, kad ji keliauja miško link. Figūra niekur neskubėjo, ėjo atsipūtusi, aplink buvo tylu, girdėjosi tik garsai, sklindantys nuo ežero ir tie, kurie atkeliavo iš miško gilumos. Virš galvos nerūpestingai pralėkė pelėdos, galbūt kažkas pamiršo išsiųsti laišką ir dabar pro pelėdyno langą žvelgia kažkur ten į tolius.
O toji tamsi figūra buvo ne koks iražas ar iliuzija, o visai paprastas (o galbūt ir ne) žmogus, atsitiktinai sumanęs atlikti egzaminą būtent tokiu metu. Jekaterina lengvais, begarsiais žingsneliais kulniavo miško link, kad galėtų gerai įsitaisyti ir stebėti dangų atlikdama Astronomijos kerus.
Medžiai suošė jau visai šalia ir juodaplaukė lengvai atsisėdo/pusiau atsigulė atsiredama į medį ir įsmeigė akis į dangų imdama tyliai niūniuoti. Ir buvo taip ramu. Šitokiu būdu ji kaupėsi prieš imdamasi burtų, kurie, kaip pranašavo bibliotekos knygos, buvo labai sunkūs. Tačiau nebuvo tokių kerų, su kuriais ji nesusidorotų. Viskam tereikdavo valios ir pastangų.
- Filiorum, - sukuždėjo ji mosteldama lazdele. Keistas rūkas apgaubė jos matymą kuriam laikui ir ji keistai sumirksėjo, tačiau žadėtosios vizijos neišvydo. Žinoma. Reikės pasistengti labiau.
Juodaplaukė patogiau atsisėdo ir ėmė sekti akiis žvaigždes. Žinojo, kad dėl Žemės sukimosi atrodo, kad jos juda ir jai dingojosi, kad gali įmatyti, kaip tas procesas vyksta. Gal dėl jos kilmės, o galbūt su ja žaidė vaizduotė. Geras klausimas, ar neėpavykę burtai prie to neprisidėjo.
- Filiorum! – garsiau tarstelėjo ji ir jau pažįstamas rūkas vėl apgaubė jos galvą. Ausyse pasigirdo riksmas ir ji greit išsilaisvino iš rūko gniaužtų. Kelias akimirkas ji dairėsi galvodama, kas galėjo klykti, kol staiga po kelių minučių suvokė, kad tai tebuvo tik tai, ką ji dar pamatys vizijoje.
Trečią kartą burtą ji ištarė tvirtai, mintyse. Visą galvą apgaubė tas pats šiltas rūkas ir vaizdas apsisuko šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, kakta švelniai prigludo prie grubaus medžio kamieno.
Viršuje plytėjo juodas dangus ir raudonos žarijos, kylančios į viršų. Aplink aidėjo riksmai, kažkas verkė, girdėjosi šniokštimas ir sirenos. Mergina ištiesė rankas priešais save, norėjo kažką padaryti, aplink traškėjo ugnis, tačiau išvydo tik mažyčius delniukus priešais save. Kelias akimirkas ji nesuprato, kas įvyko, kol prisiminė burtažodį. Ji žinojo, kokia tai diena ir kas tuomet įvyko. Staiga kažkas čiupo ją už rankelės ir pastūmė po suoliuku. Priešais sušmėžavo pažįstamas veidas.
- Ššš, viskas bus gerai, niekur neik, pabūk čia...
Kažkas staigiai atitraukė jį ir ėmė rėkti, visiškai mažytė mergytė nežinojo, ką daryti, todėl pradėjo tyliai verkti. Įkalinta mažametės kūne juodaplaukė tyliai keiksnojo savo mažą amžių ir norėjo, kad vaikas užsičiauptų.
- Kur ji? Kur tu ją padėjai? – kitas vyras papurtė jau matytą žmogų.
- Aš nežinau! Ji pasimetė per gaisrą, - graudžiai pasakė vyras ir jo žodžius palydėjo smūgis. Staiga kažkas griebė mergaitei už kojos ir...
Jekaterina pašoko iš vietos giliai įkvėpdama. Gaisras. Šauksmas. Kažkas girebė už kojos, tačiau kas tai buvo?
Klastuolė pasėdėjo kelias minutes gaudydama kvapą, o tada darkart pabandė išsikviesti tuos burtus ir panirti į tą įvykį. Jai reikėjo pamatyti, kas buvo toliau, tačiau to padaryti niekaip nepavyko. Niršdama juodaplaukė atsistojo ir pasivalė samanų kuokštelius nuo kelnių.
Pažvelgusi į mėnulį ji atsiduso ir giliai susimąsčiusi nuėjo pilies link.
-
Hannah praplėtė akis ir susiprato esanti Hogvartse, tam pačiam kuriame sužinojo apie mamos nelaimę, tam pačiam kuriame nebaigė pirmojo kurso, tam pačiam kuriame ji paleido saugoti savo paslaptis ir svajones. Senoji pirmakursė vos pusmetį pasimokiusi Burtų ir Kerėjimo mokykloje sužinojo apie mamos mirtį - tos pačios kuri buvo jai gera, kepdavo įvairius skanumynus, rašydavo laiškus ir mylėdavo ją. Tada ji grįžo namo ir visa sukrėsta nenorėjo grįžti atgal, kur ją vijosi šis prisiminimas, bet sulaukus šių metų ir paskaičiavus, kad antruose namuose nesilankė jau metus su puse, pasirįžo keliauti atgal Hogvartsą. Buvę draugai greičiausiai jos nebeprisimena ir nė nebandė rūpintis, greičiausiai smagiai leidžia laiką ir džiaugiasi, kad pagaliau pasiekė trečią kursą. Na o Hanai teks kartoti tą kursą kurio nepabaigė prieš pusantrų metų. Skaudu žiūrėti į vietas kurių jau nebepažįsti, skaudu, kad tenka grįžti su mama, bet širdy ir aukštai aukštai danguje. Pirmakursė sumanė keliauti į uždraustajį mišką, kuris pastarąsias kelias minutes traukė ją savo guduma, tylumą ir tankuma. Varniukė net nepastebėjo kai jau pasiekė reikiamą tašką – mišką, bet ne betkokį, o uždraustą, bet niekas nepaiso tų faktų, kad jis uždraustas, pavojingas ir tamsus. Išsirinkus vieną aukštesnių medžių, turinčių plačias šakas pradėjo keberiotis aukštyn. Šaka po šakos, klaida po klaidos ir varnanagė jau sėdi viršūnėje ir stebi aplinka bei galvoja apie mamą...
-
Prometėja artėjo prie uždraustojo miško. Akimirkai Tėja sudvejojo ar ten verta eiti. Ką aš ten rasiu? Gal ten visai nieko gero? Gal tik brolis norėjo mane pagąsdinti... Prometėja sustojo pakėlė akis į žvaigždėtą nakties dangų. Jame Prometėja matė Heraklio ir Grižulo ratų žvaigždynus. Nors Prom dar tik bus pirmakursė, bet jai patiko stebėti žvaigždes. Prom neabejojo, jog jai patiks ir gerai seksis astronomija.
Staiga Prom pastebėjo miško glūdumoje, įlipusią į patį aukščiausią medį mokinę. Hmm.. Jeigu gera prisimenu čia varnanagė Peach. Ją gerai atsimenu dėl pavardės ir plaukų. Sugalvojau, pavadinsiu ją ,,persikute"
Tėja nusprendė pasikalbėti su ja. Tėjai visada patiko jos ,,galaxy" stiliukas. Jai labiau tiktų pravardė ,,kosminė persikutė" Mergaitė nuskubėjo prie medžio kur sėdėjo varnanagė.
-Kosmine presikute,(nusijuokė) išlipk, pakalbėsim.
-
Hannah buvo pasiklydusi savo mintyse, kai išgirdo vos girdimus ir silpnus kelių šakelių trakštelėjimus apačioje. Visos jos mintys per milisekundę išsilakstė. Varniukė begalo dėkinga jai ar jam už tokį malonų minčių išsklaidymą. Pastaruoju metu ji tapo irzli ir pikta, tad toksai nekviestas minčių išbaidymas tam žmogui nieko gero nereiškia. Vos išgirdus "Kosminės persikutės" kvietimą nusileisti ji apsidairė po aplinkines medžių viršūnės, ir juose nieko kito nematė. Gal ji kreipėsi į mane? Juk aš persikutė ir visa galaxy spalvos, ar ne? Įdomu kas ji ar jis? Ir ko ji ar jis nori iš manęs? Bet mergaitė nenusileido sumanė paerzinti tą žmogų kuris sutrukdė jai galvoti, svajoti na ir šiaip mintimis klaidžioti po savo asmeninį gyvenimą.
-Aš? Nusileisti? Pati užlipk čia ir pakalbėsim,- nuleido šiuos žodžius į apačią,- dar viena atsirado kuri man įsakinės,- burbtelėjo von Peach.
-
Panašu, jog kosminė persikutė šiandien nekaip nusiteikusi. O man šiandien labai linksma. Ypač kai sugalvojau kosminei persikutei pravardę. Išgirdusi atsakymą Prom apsidairė. Visai šalia medžio kur sėdėjo persikutė, buvo kitas medis. Ji pradėjo į jį ropštis. Medis buvo šiek tiek žemesnis už persikutės, bet tai netrukdė. Prometėjai įlipus ji pradėjo kalbėti:
-Tikriausiai manęs neprisimeni, aš neįsimintina. Jeigu neprisimeni, tai traukinyje paskolinai man 4 knutus. Prom įkišo ranką į kišenę ir ištraukė 4 knutus.
-Štai, imk.
Prom buvo ketinati nulipti, bet pakėlė akis į dangų. Žiūrint į dangų matai viską. Mergaitė ilgai žiūrėjusi nutarė, kad jau eisianti.
Tėja dėjo koją ant šakelės ir ši nulūžo. Ji net nepajautė, kaip akimirksniu atsidūrė apačioje.
-
Hannah susikėlusi koją ant kojos galvojo kaip toliau paerzinti mokinukę, juk taip ilgai ji besijuokė. Tada pastebėjo, kad toji mergaitė (Taip, ji mergaitė) lipa ant šalimais stovinčio ir šiektiek trumpesnio medžio ir tik tada susiprotėjo, kad šioji gali ją tikrai pamokyti. O gal ji vyresnė? Ne, ne, ne! To negali būti. Kad tik nukristų... Varniukė skaniai nusijuokė. Ką aš darau? Hann, kodėl? Taip sakyti pavojinga! Mergiotė užsidengė burną ranka. Peach taip gyliai atsikvėpė, kai lyg ir kažkur matyta klastuolė sėkmingai pasiekė reikiama šaką ir atsisėdo. Naujoji pirmakursė pradėjo kalbėti, kad jos pažįstamos, bet varnanagė niekaip negalėjo prisiminti iš kur. Tada ilgėliokai pagalvojusi prisiminė:
-Ah, tiesa. Tikrai nereikia, grąžinti,- bet klastuolė laikė ranką su 4 knutais, tad tikrai nenorėjo pasirodyti nemandagiai ir pradėjo tiesti ranką juos pasiimti,- Na gerai, ačiū.
Deja knutai nespėjus pasiekti Hannah rankos, nukrito žemyn, bet greičiausiai šalimais sėdinti pirmakursė nepastebėjo. Varnė jau norėjo jai tai pasakyti, bet jaunesnioji "draugė" jau susiruošė keberiotis žemyn. Tada sekundėlei vėl pažvelgė į žvaigždėtą dangų, o Hana tylėjo.
-Iki!- vos ant tų žodžių klastuolei padėjus koją ant gana plonos ir nestiprios šakelės, šioji sulūžo ir mergaitė akimirksniu atsidūrė ant žemės. Tai vis per mano žodžius! Hannah, tai tavo kaltė! Ką tu padarei? O kad ji būtų gyva ir sveika!!! Hannah net tie 4 knutai iš galvos išgaravo. Von Peach pradėjo nulipynėti lipdama ant šakų ir galop saugiai pasiekusi žemę, senoji pirmakursė pribėgo prie vargšės mergaitės. Visur buvo nubrozdinta, juk visgi krito iš labai labai aukštai. Iš kelių vietų ir nubrozdinimų bėgo kraujas. Abiejų - tiek klastuolės, tiek varnanagės veidai sruvo prakaitu.
-Kai..iip tt..tu..?- tik pralemeno Hannah.
-
Prom atsistojo su šypsena veide. Į apačią jau leidosi kosminė persikutė, ji atrodo buvo labai išsigandusi. Persikutė vos pralemeno žodžius. Mergaitei atsakymo ilgai galvoti nereikėjo, ji buvo optimistė.
-Nejuokink voverių, man viskas gerai. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, -nusišypsojo Prom.
Prometėja susiradusi keletą trauklapių nusivalė kraują nuo žaizdų, rankomis šiek tiek apsivalė drabužius. Galiu galvą duot nukirst, kad ta nelemta varnanagė kažko prikalbėjo. Gal ji kokiais vudu burtais užsiminėja? Hahaha kaip būtų juokinga. Hmmm... Sėdi varnanagė su lėlyte rankose, ant kurios aprištas mano plaukas. Kokius niekus aš čia kalbu?
Prometėja pakėlė akis į persikutę.
-Ko tokia išsigandus? Man viskas gerai!
Prom su šypsena veide apsisuko ir jau ketino eiti.
-
Hannah visa išsigandusi jaudinasi dėl klastuolės, o ši mat sveika ir linksma. Moka būti laiminga ir optimistiška ne taip kaip varnė. Pirmakursė peržvelgus nubrozdinimus pasiėmė kelis gysločių lapus ir nusivalė kraują nuo žaizdų - žiobariškas būdas. Voverių? Na ir linksmuolė! Jei taip nukritusi būčiau aš - tai taip gerai neatrodyčiau ir nesijausčiau. Han dar niekada nebuvo nukritusi nuo medžio ir tikisi to nepatirti. O jai mat ne pirmas ir ne paskutinis kartas! Va čia tau ir drąsuolė...
-Kaip aš neturėčiau būti išsigandusi, jei tu nukritai tik dėl mano kal.......Tiksliau tu kritai iš aukštai ir nežinia kas tau galėjo nutikti! Ar nereiktų tavęs nuvesti pas seselę?- Varnanagė mąstė ką dar pasakyti naujokei.
Kai klastūnyno koledžo atstovė jau ruošėsi eiti Von Peach ją sustabdė:
- Prometėja, tiesa? Kadangi tu naujokė, galbūt norėtum, kad aprodyčiau aplinką, jei dar ne viską matei? Nes aš tikrai ne pirmakursė, deja metus su puse nebuvau Hogvartse, dėl....Na nesvarbu, tai sutinki?- nežinojo ką pasakyti varnanagė
-
Prometėja apsisuko išsprogusiomis akimis.
-Pas seselę??! Na jau ne! Na, o apžiūrėti mokyklos su tavimi, tikrai neatsisakyčiau, -šyptelėjo pirmakursė.
Prom žinojo, kad ji iš medžio iškrito dėl persikutės kaltės, bet keršyti jai tikrai nesiruošė. Na ir kas, kad aš klastuolė? Juk neprivalau visą laiką būti pikta.
-Bėje, vadink mane Prom arba Tėja.
Taip mergaitė sakydavo visiems, ją erzindavo jos ilgas vardas.
Tai pasakiusi baltaplaukė vėl pasinėrė į savo mintis. Man ta persikutė visai patinka. Tikiuosi ji nesugalvos manęs išmesti iš kokios varpinės ar astronomijos bokšto., -apie tai pagalvojus Prometėją suėmė juokas. Tiesa, ji visai pamiršo, kad šalia jos vis dar stovi kosminė persikutė.
-Ups, atleisk. Per daug susimąsčiau.
-
Hannah šiektiek išsigando Prometėjos akių. Hann, nejaugi tu tokia bailė? Tai tik...hm...išsprogusios akys, ir nieko daugiau! Mergaitė nusijuokė balsu.
-Ar tau tikrai viskas gerai? Atrodai pernelyg susimaščiusi. Beje puiku, kad sutikai pasivaikščioti su manimi po mokyklos apylinkes, nuo ko pradėti nori pirmiausiai? Gal kažkur dar nesi buvusi? Oo! Žinau gal nori įsliūkinti kur nors į aukšto bokšto balkoną?- mergaitė sukikenusi pasiūlė.
Įdomu ar mes įgysim mudviejų pasitikėjimus? Hannah puikiai žinojo, kad baltaplaukė klastuolė galvojo kad čia ji prikalbėjo, kas šioji nukristų. Taip, tai buvo tiesa. Bet argi mes negalime būti draugės? Prom švelni, gana draugiška ir labai drąsi - netokia kaip aš. Galbūt jei ji sutiks eiti į kokį balkoniuką bokšte, ji manim pasitikės? Galaxy spalvos plaukų savininkė buvo per daug užsigalvojusi apie draugystę su Prometėja, kai pirmakursė buvo grąžinta į realybę (ir vėl). Baltoji klastuolė juokėsi, o Von Peach irgi neatsiliko, nors nežinojo iš ko reikia juoktis.
-Apie ką mąstei? Oj, turbūt savi reikalai, nederėjo klausti...Aš irgi buvau susimaščiusi. Tai eime?- Hannah sukrizeno, kai šiltoka oro srovė pasiekė jos plaukus ir šie buvo įvairiai suvelti ir nupūsti ant veido.
-
Prometėjai kilo įtarimas. Nejaugi ji mane tikrai nori numesti iš kokio balkono? Na, bet ji atrodo pasitiki manimi. Nemanau, kad varnanagė eitų su klastuole į balkoną, kuria visai nepasitiki.
-Žinoma! Būtų smagu apsilankyti balkone. Ten dar tikrai nesu buvusi. Bėje, visai norėčiau apsilankyti žymiajame... Mirtos tuolete, tu nieko prieš?
Prometėja žiūrėjo į Hanos plaukus. Na ir gražūs... Kad man Dievas tokius duotų.
-Tavo plaukai nesveikai tobuli... Čia tavo natūrali plaukų spalva? Ar tavo šeimos irgi tokie plaukai? -Tėja apkrovė varnanagę persikutę klausimais. Prom perbraukė per plaukus ranka. Jos plaukai buvo švelnūs, ilgoki, bet jai nelabai patiko plaukų soalva.
-Aš ketinu dažyti plaukus. Galvoju apie melsvą spalvą, ką manai?
-
Hannah rankomis susitvarkė plaukus ir šios garbanos vėl styrojo ten kur reikia. Jai patiko jos blizgantys plaukai, bet visada jie krinta kažkam į akį, kaip šiandienai Prometėjai. Varniukę netgi pavadino kosmine persikute, bet Hann visiškai neįsižeidė, beveik nekreipė dėmesio.
-Mirtos tuolete? Mintis tikrai gera! Iš tiesų pati neesu ten buvusi, tad apsilankyti tikrai norėčiau,- pagalvojo Hannah. Tada varnangė pastebėjo, kad Prom žiūri į jos plaukus ir atsiduso.
-Ah, ačiū. Man jie dabar nėra jau tokie įspūdingi kaip anksčiau buvo. Kai 13 metų iš eilės į juos žiūri - nusibosta. Plaukų spalva yra natūrali,- Von Peach užsikišo kelias palaidas sruogas už ausų, kadangi ji nelabai mėgo, kai sruogelės lįsdavo jai į akis,- mano šeima turi bordo spalvos plaukus, o aš gimiau kitokia. Žiobarų pasaulyje būdavau atstumta, turėjau kelis, bet labai gerus draugus. Jie mane užjausdavo ir suprasdavo,- senoji pirmakursė prisiminė tuos senus ir nevisai gerus laikus žiobarų pasaulyje.
O aš pavydžiu tavųjų plaukų, Prometėja...
-Dažysies plaukus?- jeigu Hannah dabar kažką gertų, tai tikrai viską būtų išspjovus lauk,- tu negali! Balta spalva labai graži, net aš tokių norėčiau! Deja negaliu, mano akys, plaukai, nagai, lūpos - jų neįmanoma nudažyti jokiais dažais ar burtais, net trumpam,- nusiminė varnė,- visą gyvenimą norėjau baltų arba sidabrinės spalvos plaukų. O, kad pavyktų tai pakeisti.
-Bet melsva irgi visai tau tiktų. Bet pagalvok, ar nesigailėsi, tų dienų kai būsi nusidažiusi. Nežinia, kada paskutinis kartas...- varnanagė Hannah čiupo už rankos Tėją ir lėkė link mokyklos.
-
Šią vėsią žiemos popietę Melisa nusprendė pasidaryti sau mažytes atostogas ir šiek tiek nuo visko pailsėti. Jau buvo gerokai prisnigę, ir tamsiaplaukė brido per girgždantį sniegą. Jos tamsiai mėlyni kerzai sniege paliko pėdsakus su žvaigždutėmis - batų tokiais padais mergaitė ieškojo ilgai. Priešingai negu mėlynai juodo šaliko, kokių pilna žiobariškose parduotuvėse. Melisa niekada nebuvo didelė jų gerbėja, bet ką jau padarysi, jei jau už rankos tempia mama, vis burbanti, jog kitaip jos dukra toje mokykloje peršals.
Nusimaukšlinusi nuo akių kepurę, kad geriau matytų, trylikametė sustojo ir apsižvalgė. Miškas, kaip ir visada, neatrodė draugiškai nusiteikęs, nors Melisa žinojo, kad kai kurie jos bendraamžiai šią niūrią vietą aplankė dar ankstesniuose kursuose.
- Neprivalau būti kaip jie, - tyliai sumurmėjo, žvelgdama į pušį.
Išsitraukusi iš kuprinės pledą ir taip leisdama jai pailsėti nuo išsipūtimo, varniukė patiesė jį ant sniego ir prisėdo. Buvo pasiėmusi ir knygą, bet kažkodėl tiesiog sėdėjo lotoso poza. Galbūt baugino tariamai jaučiamas žvilgsnis iš gūdžios tamsos, galbūt prieblanda trukdė, o galbūt mergaitė nesidžiaugė tokia gausia augalų draugija. Papūtė žvarbesnis vėjas, ir Melisa prisitraukė kelius arčiau bei juos apkabino.
-
Nepagalvojo atsigabenti šiltesnių rūbų į mokyklą, nemanė, kad kiš nosį į lauką kai bus žiema... tačiau šį kartą teko, nes kaip visada panoro su grupe varnanagių žaisti tiesą ir drąsą, kuris labiau panašėjo į drąsą ir drąsą, nes ne daug kas tiesą ėmė, dėl nepatogių klausimų ar paprasčiausiai nenoro pasirodyti nuobodžiais.... Taigi gavo užduotį – nueiti į uždraustąjį į mišką ir sniege parašyti savo vardą. Vėliau du mokiniai nueis patikrinti ar tikrai atliko užduotį, o jeigu ne, bus išmaudytas sniege.
Abejingai ėjo, su mielu noru būtų ką nors paėmęs į kompaniją, bet niekas netryško noru eiti ten... Ypač po istorijų apie vorų išpuolius ir panašių gyvių.
Klimpdamas pro pusnis, susivyniojęs save į žieminį mokyklinį apsiaustą ir mėlyną šaliką su auksiniais driuželiais, išvydo mergaitę sėdinčia ant sniego... na žinoma, šioji buvo kažką pasitiesusi ant jo, bet vis. Pamatęs knygą šalia jos, suraukė antakius. Skaityti žiemą lauke, jam atrodė it didžiausia beprotybė.
- Sveika, - pasisveikino, su šia dar nė karto nebuvo sveikinesis, abejojo ar ją apskritai buvo matęs. – Ko nors lauki?
-
Išgirdusi žingsnius, Melisa krūptelėjo ir atsisuko link garso šaltinio. Tikrai nesitikėjo, jog ką nors sutiks, ar kas nors ją ras čia. Iš pradžių manė, kad net pati nė už ką nebūtų artinusis prie Uždraustojo miško, bet giedras dangus ir maloniai nosį kandantis šaltukas išviliojo. Matyt, ne tamsiaplaukę vieną. Mergaitė nežymiai atsiduso, iš burnos pasklido garas. Atėjūnas neatrodė pavojingas ar matytas, tad varnanagė nedrąsiai šyptelėjo.
- Labas ir tau, - ne per garsiai tarstelėjo.
Vaikino klausimas jai pasirodė ganėtinai keistas, tad ji tik vyptelėjo.
- Kaip tai ko laukiu, visi laukiam vasaros, - numykė, - O ko tu... lauki, ar kas laukia tavęs?
Nervingai sukikenusi, Melisa užsikišo palaidą sruogą po kepure ir nusuko žvilgsnį. Berniukas ar vaikinas trylikametei pasirodė mielas, ypač jo garbanos. Be to, Hogvartse mokydamasi jau trečius metus, jautėsi kiek drąsesnė, tad nė neatverstą knygą atsargiai įmetė į kuprinę, taip, kad nesutraiškytų keksiukų (kai kurių dalykų tiesiog neįmanoma atsisakyti), ir paplekšnojo delnu ant pledo šalia savęs.
- Prisėsk, jei nori, - tyliai pratarė.
-
Vadinasi ji savo noru prie miško, ant sniego. Kaip... Rimtai? Nejaugi nebėra bendrajame kambaryje vietos ar tai bibliotekoje, kad tenka būtų šaltos žemės.
- Neatrodo kad jos lauktumei, verčiau jau palaikyčiau tave žiemos mylėtoja, - vyptelėjo. – Aš nieko nelaukiu, žaidimą žaidžiu, - pratarė su batais imdamas sniege raityti pirmąją savo vardo raidę G, kad jau buvo išvarytas į lauką, tai bent jau parašys įmantriomis raidėmis savo vardą, o ne tai kokios siaubingomis spausdintinėmis.
Žvilgtelėjo į mergaitės pledą. Taip ir padarys, vos tai tik išraitys.
- OK, tik teks palaukti, - ir pradėjo raityti raidę I su E. – Kokią knygą skaitai? Ar tai, taip pat tiesos ir drąsos dalis? – užklausė.
Galiausiai užbaigė savo vardą rašyti it įmantriausias skriptorius. Jeigu turėtų veikianti telefoną su mielu noru dabar nufotografuotu savo kūrinį ir įdėtų į instagramą.
Klestelėjo ant pledo šalia ilgaplaukės.
- Nešalta? – pažvelgė į ją savo rudomis akimis.
-
-Kad nelabai, - nedrąsiai nusijuokė Melisa.
"Koks jau čia žaidimas su negyva medžio ranka kažką paišyti sniege?",- jau norėjo burbtelėti, bet paskutinę akimirką susilaikė. Nenorėjo pasirodyti nuolat kažkuo nepatenkinta bobele, na, juk ką gali žinoti, gal mergaitei kada nors dar prireiks garbaniaus pagalbos, o šis neturės jokio noro padėti? O ir pati norėjo turėti daugiau draugų.
Šyptelėjo.
- "Rytdienos grobikai",- kiek pagalvojusi tarė. Atsivertė tik vakar, o toks nereikšmingas daiktas kaip pavadinimas mintyse neužsifiksavo. - Ne, o kodėl turėtų būti? Nesu tokių žaidimų mėgėja. Jei atvirai, nė nepamenu, kada paskutinįsyk ką nors panašaus žaidžiau, - tyliai nusijuokė.
Tik dabar varniukė suprato, ką pašnekovas čia veikė. Na taip, žinoma, juk ko gi dar bastytis pamiškėje su pagaliu? Pati veikiausiai nebūtų pasirašiusi tokiai užduočiai, verčiau rinktųsi tiesą. Nors ir buvo gimusi po liūto ženklu, nesijautė drąsi kaip džiunglių (šiuo atveju - Uždraustojo miško) karalienė. Greičiau jau tiesiog gležna katytė, mėgstanti spoksoti į dangų.
Kai garbanius klestelėjo šalia, Melisa kiek pasislinko, padarydama jam vietos. Išgirdusi klausimą nenustebo - tikriausiai ir pati būtų paklaususi ko nors panašaus ką tik lauke sutikto žmogaus.
- Ne, atėjau čia pasiruošusi. O kaip tu? Jei žaidimai išvargino, turiu arbatos ir keksiukų.
-
Greitais žingsniais mergaitė judėjo link tos plačiai žinomos ir vis gi kažkodėl mokiniams uždraustos Hogvartso vietos. Kadaise šis miškas išties buvo pavojinga vieta, tačiau nuo Dumbuldoro laikų praėjo jau daugelis metų tad nenuostabu, jog ši medžių ir magiškų gyvūnų buveinė nemažai pakito. Nors miškas vis dar tebebuvo vadinamas uždraustuoju ir galbūt į jį nuklydę mokiniai galėjo užsidirbti vieną kitą minus tašką savo koledžui, visgi seniau pavojų kupina ir paslapčių apgaubta vieta dabar tapo viena lankomiausių ir į draudimą čia lankytis net profesoriai žiūrėjo gan lanksčiai.
Bet kuriuo atveju, greiti šviesiaplaukės žingsniai pamažu sustojo. Pagaliau mažoji buvo čia - prie pat įėjimo į uždraustąjį mišką. Tačiau čia ji ir liko - dairėsi, rodos kažko dar laukė. Kažko, kas atrodo netrukus pasirodė, mat klastuolė nušvito, pamačiusi neryškų siluetą kažkur tolumoje.
-
Jau buvo vakaras, saulė metė paskutinius savo spindulius, kurie atsispindėjo nuo ežero. Bet greitai jie išnyko ir mokyklą apgaubė tyli naktis. Juoda figūra skubėjo pro ežerą link miško. Siluetas buvo neryškus. Tas kažkas nustebęs, o gal išsigandęs sustojo priėjęs Hogvartso raktų ir Uždraustojo miško sargo trobelės. Einant šviesa užkrito ant būtybės veido ir pasimatė mergaitės veidas. Reyna buvo išsigandusi, atsargi. Mergaitė atsargiai apėjo trobelę ir skubiais žingsniais nuėjo tolyn. Tikiuosi manęs niekas nepastebėjo. Nenorėčiau prarasti koledžo taškų ir patekti į areštą. Reyna negalėjo patikėti, kad tai daro. Ji žinojo, kad miške pavojinga, kiek tai jai kartojo mokytojai, vyresni mokiniai. Bet jai dabar tai nerūpėjo. Smalsumas ir žinių troškimas nugalėjo. Darėsi vis tamsiau. Šešėliai tarp medžiu darėsi vis juodesni ir šiurpesni. Šiurpumas tvyrojo ore, o tarp šakų girdėjosi baimės garsų simfonija, Mergina susigūžė, mąstydama ar tai iš viso buvo gera mintis. Bet ji pamatė juodą figūrą tarp medžių ir visos abejonės dingo. Jos jau laukė. Merginą priėjo prie ten jau stovinčios klastuolės.
-Atsiprašau, kad vėluoju, - ištarė išbalusiam rimtam veidui. -Tikiuosi nepriverčiau laukti.
-
Ashley tipeno koridoriais, kuriuos apšvietė tik ant aptrupėjusių sienų kabantys deglai. Jų blanki šviesa apšvietė balsvą antrakursės veidelį. Taip, tokį vėlų metą kaštoninių plaukų savininkė nutarė pasivaikščioti. Aišku, klaidžiais Hogvartso koridoriais slankioti antrokei yra kiek banalu, todėl pats tas būtų sulaužyti vieną kitą mokyklos taisyklę. Na, tik nesakykit, kad nesmagu.
Šiaip ne taip prasprūdusi pro pilies sargą, dvylikametė užsimetė ant galvos gobtuvą. Ji ką tik suvokė, jog visą laiką rizikavo būt identifikuota. Laimei, joks vyresnėlis arba profesorius nepasigavo Tonks. Nukaukšėjusi akmenimis grįstu takeliu, rudaakė horizonte išvydo medžių gausą - Uždraustąjį mišką. Pasimėgaudama visai geru oru ir gaivaus vėjo pūstelėjimu į veidelį, Ashli užmatė dvi figūrėles. Nagi nagi ir kas dabar tokį metą susiruošė pabimbinėti? Nepaisant to, kad ir pati išslinko iš pilies, mergiotė sugalvojo pašnipinėti, tad pasislėpusi už medžių, ši vis artėjo link tų.. Mergaičių! Ach jūs.. Na palaukit. Dabar tai bus linksma. Nusiviepusi paauglė tūptelėjo. Dabar ji klūpėjo milžiniško krūmo užnugaryje ir sekė kiekvieną pirmakursėlių žingsnį.
-
Pagaliau sulaukusi būsimos bendražygės mažoji nusišypsojo.
- Nieko tokio, aš ir pati vos spėjau laiku, - nuramino bendramokslę mergaitė. - Džiaugiuosi jog atėjai.
Ji pasisuko į miško tankmę, nekantraudama tuojau pat pradėti tyrinėjimus šioje paslapčių ir legendų apipintoje Hogvartso apylinkių dalyje, tačiau kažkas sutrukdė ramią nakties tylą ir klastuolė krūptelėjusi atsisuko didžiulio krūmo link pasižiūrėti kas gi drįso trikdyti nakties ramybę. Visgi, galbūt dėl to, jog jau buvo gerokai sutemę, o gal dėl tik pradėjusio kilti vakaro rūko mažoji tąpus nepastebėjo jokios gyvos dvasios. Nusprendusi, jog matyt jos kiek dėl artėjančio nuotykio įaudrinta vaizduotė bus pradėjusi kelti pokštus, pirmakursė vėl pasisuko į mišką ir pradėjo pirmuosius žingsnius dar nepažintos vietos link.
- Reyna, tu eini? - dar pakvietė draugę ir mergaičių nuotykis bemaž prasidėjo.
-
-Taip taip, einu, - Reyna nusekė savo draugę. Abi mergaitės pajudėjo miško gylumon. Medžių vis daugėjo, krūmai vis didėjo, greitai per šakas negalėjai pamatyti dangaus. Pasidarė tamsu tamsu, toliau nosies galiuko negalėjai matyti. Reyna sugriebė Lunos ranką, kad nepasimestų. Buvo šiurpu, baugu, ir mergaitė visą laiką jautė, kad kažkas jas stebi.
-Lumos,-tiliai sušnabždėjo varnanagiukė. Jos lazdelės galiukas įsižiebė. Šviesoje pasimatė tamsūs medžių kontūrai. Deja, šviesa nepadėjo atsikratyti baimės. Tamsa atrodė tik dar tamsesnė. Staiga kažkas tamsoje ūktelėjo.
-Aaaaaa! - surėkė Reyna ir nukreipė lazdelę į tą pusę, iš kurios atsklido garsas. Lazdelę apšvietė neįprastai didelį apuoką. Toks galėtų ir lapę sugauti. Hmm... Kol kas nieko neįprasto neatsitiko. Reyna atsigręžė į savo draugę. Ji irgi atrodė išbalusi. Reyna sugriebė draugės ranką ir nusitempė toliau. Ją ir vėl apėmė jausmas, kad kažkas jas seka. Na žinoma, kad kažkas jus seka, miškas pilnas visokių būtybių, ne visos jos blogos. Gal tiesiog jie yra smalsūs? Taip save ramino mergaitė.
Jos toliau ėjo mišku. Medžiai neretėjo ir jokios būtybės jos dar nebuvo sutikę. Staiga Reyna pamatė dangų. Priekyje buvo laukymė. Reyna bėgom pasileido į jos pusę. Pribėgus ji pamatė kažkokį didelį daiktą. Mergaitė jį apšvietė. Tai buvo senas Ford Anglia.
-
Jaunoji šnipė sekė kiekvieną išsigandusių pirmakursėlių žingsnį. Raudonskruostė klūpojo klūpojo, o tada galiausiai pradėjo žiovauti. Kokios jūs neįdoomios. Boored! Aišku, Ashley nebūt Ashley, jei negąsdintų vaikų. Nutaikiusi pačią tinkamiausią progą, kaštoninių plaukų savininkė patyliukais nepastebėta išlindo iš krūmų, bei prisėlino prie mergaičių.
- Būūūūū! - antrakursė sučiupo juodviem už pečių ir kaip nenormali pradėjo kaukti.
Tikriausiai šį baubimą girdėjo ir šiltai sau pilyje snaudžiantys hogiečiai, bet Tonks nesuko galvos. Netrukus pasigirdo ir pamišėliškas krizenimas. Teip, jis sklido iš dvylikametinukės pusės. Pūstelėjus šaltesniam vėjo gūsiui, rudaplaukės garbanos buvo suveltos, tad perbraukusi pirštais per jas, merginukė susitvarkė. Surimtėjus ši nusikrenkštė, bei pažvelgė į mergaites.
- Ashley. Tikiuos neįvariau infarkto, - išsiviepusi iki ausų pasiteiravo grifė. - O jūs būsit..? - klausiamai tarė, bst nesulaukusi atsakymo dar pridūrė. - Tiesa, ką pirmakursės tokį vėlų metą veikia Uždraustajame miške, a?
-
Grifė Elena LoveGood paryčiais visa purvina ėjo iš uždraustojo miško gilumos. Nekenčiu pilnaties! Nekenčiu! Nekenčiu! Nekenčiu! Rėkė mintyse Grifė ir valėsi savo apsiaustą. Pikta, pikta, tiesiog beprotiškai pikta! Kaip Elena galėjo pamiršti kad ji taip greitai ateis!? Paryčiai. Elenai buvo beprotiškai šalta, o dar saulė vos vos pakilus. Danguje matėsi kelios, ir tai vos įžiūrimos žvaigždutės. Elenos visos rankos buvo nusietos apdraskymais, kojos taip pat. Tačiau Elena dėl to nepergyveno, juk vistiek visi apdraskymai greitai sugis. Pamačiusi jog jau beveik priėjo miško pakraštį, Elena apsidžiaugė. Pagaliau išeisiu iš šito beprotnamio. Net nepajautusi Grifė nusijuokė iš šios savo minties. Priėjusi miško pakraštį prie kurio buvo ežerėlis, Elena atsiklaupė ir bandė su vandeniu nusivalyt savo veidą bei apsiaustą. Kol Brunetė priėjo miško pakraštį, saulė jau buvo pakilusi. Baigusi valyti savo apsiaustą, Elena atsisėdo ant šaltos žemės. Staiga Grifiukė pajautė jog prie jos stovi aukštas žmogus, tai buvo galima suprasti dėl šešėlio, kuris krito tiesiai ant jos.
-
Jam tai tebuvo žaidimas. Nežinojo, kiek turės praeiti laiko, kol nusibos, visada galiausiai nusibosta. Jos per daug paprastos, per daug atviros. Jokio iššūkio. Dar nebuvo gyvenime sutikęs tokios, kuriai galiausiai nesudaužytų įsimylėjusios širdies. Ir viskas trukdavo ilgiausiai mėnesį. Šioji buvo keleriais metais jaunesnė, nepatyrusi, lengvai suvystoma. Dar vienas lengvas žaidimas. O kad lengvas, tai pasistengs išsiurbti iš jo visa, kas įmanoma. Iš dalies jautėsi kaip besielis fajeris, dangūs rautų, kiek panašių istorijų buvo girdėjęs, tačiau pats skyrėsi nuo tos padermės daugeliu dalykų, svarbiausias jų - buvo žmogus ir gebėjo jausti viską.
Pats save nustebino šaltą ankstyvą rytą atsidūręs pamiškėj, saulės šviesai vos skverbiantis pro horizontą. Dar labiau nustebo išvydęs tą pačią pirmakursę grifę, kurios naivų veidelį pirmą kartą regėjo prieš kelias dienas. Kreiva šypsena susirado kelią į lūpas, ir šis, nė kiek nesislapstydamas nužingsniavo prie šios, sėdinčios ant žemės. Kurį laiką žiūrėjo stovėdamas, šiai pakėlus galvą trumpai nusijuokė.
- Ir vėl. Ką čia darai?
-
Tik pamačiusi kas prieš ją stovi, Elena nusišypsojo.
-Aš sėdžiu, negi nesimato?- nusijuokė Grifė ir vėl atsisuko į miško pusę,- bet šiaip katik grįžau iš miško. Mokinausi vieną burtažodį kurį labai gerai galima išmokti per pilnatį. Tačiau kol mokinausi sugebėjau susiplėšyt beveik visus rūbus ir apsidraskyti rankas bei kojas,- leptelėjo Grifiukė ir pamerkusi savo ranką į vandenį, su kuriuo bandė plauti savo žaizdas,- o kodėl tu čia?- baigusi valyti likusias žaizdas paklausė Grifė. Atsibodus sedėti ant žemės, Elena nuo jos pakilo ir apsivalė savo beveik suplyšusį apsiaustą,- mane mama užmuš jeigu apie tai sužinos,- nusijuokė Brunetė ir pradėjo ieškoti savo lazdelės. Neradusi nei vienoje kišenėje, ji išsigandusi atsitūpė ir pradėjo jos ieškoti žolėje. Vos ją suradusi, Elena priglaudė ją prie širdies ir giliai įkvėpė. Įsidėjusi ją į vienintelę nesuplyšusią kišenę, Elena atsistojo ir vėl pažvelgė į Kaidena.
-
Palingavo galvą mintyse pasišaipydamas iš grifės atsakymo. Nebuvo jis nei labai šmaikštus, nei labai informatyvus. Galbūt gelbėjo tai, kad tuoj pat pati papasakojo, ką iš tiesų veikė. Kaidenas tyliai pasvarstė, ar išgirsta informacija yra pakankama, kad būtų įtikintas, tačiau tai truko vos kelias akimirkas, nebuvo svarbu.
Išgirdęs klausimą Kaidenas apsidairė, nužvelgė medžius, nužvelgė mirusią rudens žolę, tarp kurios kuokštų išsitiesusiuose voratinkliuose žibėjo rasos lašai. Gūžtelėjo pečiais ir sukišo delnus į apsiausto kišenes.
- AŠ paprasčiausiai išėjau pasivaikščioti prieš pusryčius, - tarė pusiau abejingu balsu, nusižiovavo. Nužvelgė grifės rankose laikomą apsiaustą, suplėšytą ir dėmėtą.
- Nenorėtum jo susitaisyti?
-
Išgirdusi Varno klausimą, Elena susimąstė. Būtų gerai kad mokėčiau. Staiga Grifė nusijuokė iš šios savo minties.
-Taip, norėčiau, bet nežinau kaip tai padaryti,- pasakė Brunetė ir bandė būti susikaupusi, kas jai prastai išėjo,- pasirodo čia visai gražu, nes dar nė karto nebuvau uždraustajame miške. Išskyrus šiandieną,- leptelėjo Raudonakė šį bei tą ir atsisėdo ant žolės. Iš neturėjimo ką veikti, Elena pradėjo tyliai dainuoti savo mėgstamiausia dainą:
-What about us?
What about all the times you said you had the answers?- Grifei nebuvo gėda dainuoti prie kitų, juk jos balsas yra iš ties gražus. Staiga Elena prisiminė kaip dar nebuvo gavusi laiško iš Hogvartso visur dalyvaudavo ir dainuodavo. Tas jai labiausiai ir patikdavo.
-Man atrodo jau laikas eiti. Greitai bus pusryčiai,- pasakė Elena baigusi dainuoti. Netrukus ji jau stovėjo ant savo kojų ir žiūrėjo į Kaideną.
-
Nesuprato, kas, dievai rautų, juokingo buvo klausime, tik gūžtelėjo pečiais. Žolė buvo šlapia, čia pamiškėje dar ir apkritusi slidžiais, pūti bepradedančiais rudais lapais, jau nebeišsilaikiusiais ant medžių šakų ir smarkesniam vėjeliui papūtus ramiausiai nusklendę ant žemės į mirtį. O gal ir prieš tai jau buvo mirę, kas ten žino.
Šyptelėjo, vos vos kilstelėjo lūpų kampučius ir išsitraukęs lazdelę, prietaisą, kurį naudodavo gana retai, ir pamosavęs šį bei tą suburbėjo link apsiausto. Šis gulė kaip naujas, jokių dėmių ar įplyšimų, dar vienas žavus taškas varno naudai. Pagreitintas procesas.
Kaidenas prisiminė, ko iš tiesų čia ėjo, ir nors nejausdamas jokio didelio noro, apskritai gan abejingai žiūrėdamas į visą situaciją, pasiūlė pirmakursei grifei, iš kurios vos keletą šio to vertų žodžių galėjai išgauti, nes visą kitą užėmė paprasti plepalai, paėjėti pamiške. Neturėjo jokių rimtesnių ketinimų.
-
Vos pamačiusi jog jos apsiaustas jau atrodė kaip normalus apsiaustas, Brunetė pralinksmėjo.
-Ačiū tau labai!- padėkojusi Kaidenui, Elena greitai jį užsisegė, nes buvo labai šalta.
Po kiek laiko Varnas ir Grifė vaikščiojo pamiške. Elenai per tokį trumpą laiką Kaidenas pradėjo patikti kaip draugas, jeigu galima taip sakyti. Brunetė beeidama girdėjo lapų čežėjimus, kurie, Raudonake tikrai nervino.
-Ką labiausiai mėgsti veikti laisvalaikiais?- paklausė Grifiukė ir su šypsena veide atsisuko į Kaideną. Belaukdama Varno atsakymo Brunetė pradėjo žvalgytis. Saulė jau buvo pakilusi, medžių lapai, kaip nekeista buvo ant žemės, o medžių viršūnės niūrios ir negražios. Kol Varnas dar neatsakė, Grifiukė pradėjo tyliai dainuoti dainą, kuri buvo jos kaip ir mėgstamiausia.
-But you'll never be alone
I'll be with you from dusk till dawn,- Elenai dainuoti labai patiko, tai buvo jos Hobis, o dar turint labai gerą balsą, nustoti dainuoti iš vis nesinori.
Baigusi dainuoti, Elena pakėlė savo raudonas akis į tą patį simpatiška vaikina - Kaidena.
-
Minkštai ant lapų statydamas pėdas, apautas juodais martensais iš žiobarų pasaulio, Kaidenas žingsniavo šalia rudaplaukės pirmakursės grifės, kuri jam tesiekė ligi peties. Perbraukė delnu per šlapią, belapę medžio šaką, ši paliko šlapią rėžį jam ant delno, mažumėlę susierzinęs nusipurtė vandenį. Pasigirdus Elenos klausimui, tik gūžtelėjo pečiais. Niekada nemėgo apibrėžti savo laisvalaikio veiklų, jos buvo arba labai monotoniškos, arba labai įvairios, arba labai nesuprantamos su daugybe detalių. Bet atsakymą šiokį tokį pateikti reikėjo, tai mažiausia, ko reikalavo mandagumas.
- Na, nežinau, šį bei tą. Dažniausiai neveikiu nieko, - šyptelėjo ir paklausė to paties, vien tam, kad nebūtų tylos, o mažoji nepagalvotų esanti užmiršta.
-
-Labiausiai mėgstu dainuoti. Negaliu įsivaizduoti savo dienos be dainavimo. Mėgau sportuoti, bet kaip daktaras man pasakė jog dėl vieno dalyko nesportuočiau, to nebedarau. Dar mėgstu šokti, groti pianinu ir gitara. Bet šiaip dažniausiai dainuoju. Juk kaip turi tikrai gerą balsą, nereikia jo slėpti,- atsakiusi į Kaideno klausimą, Grifiukė atsisuko į jį ir nusišypsojo. Staiga Elena prisiminė kaip daktaras prieš keletą mėnesių pasakė jog ji serga anoreksija. Elenai tai buvo labai skaudu. Juk dėl šios ligos ji negalėjo sportuoti. Brunetė tai prisiminusi, net nepajautė kaip jos skruostais nuriedėjo kelios ašaros. Kol kaidenas nematė, Grifė jas greitai nusivalė, tačiau Elena jautė jog ašaros taip greitai nedings.
-
Jis klausėsi jos puse ausies. Nieko sau negalėjo padaryti, kad nesusidomėjo jos dainavimu ar kitais dalykais, kuriais užsiiminėjo. Lygiai taip pat, kaip nebuvo pernelyg įdomu, ką ji veikė miške visą naktį. Rudaakis mintimis buvo nukeliavęs jau visai kitur, į kažkokias uždraustas ir niekam nepasakojamas svajones, ateities planus, į kuriuos įtraukė ir keltą pažįstamų, iki galo neperprastus žmones. Jie buvo daug sudėtingesni už šį vargšą padarą šalia, kurio skruostais riedėjo ašaros nežinia iš kur. Kaidenas nesijaudino, kad tai jis ką pasakė ar padarė, įskaudinti galėjo nebent jo abejingumas, bet ak, tai nepadėtų. Jis nemokėjo susitvarkyti su žmonių ašaromis, ne tik kad nemokėjo, bet neturėjo nė menkiausio noro. Buvo savanaudis ir tai suprato. Ir vis dėl to, šitai gyventi netrukdė. Kol kas.
- Manau, jau reiktų traukti atgal į pilį - tarė po kelių minučių ėjimo. - Pusryčiai jau į pabaigą, tuoj prasidės pirmosios pamokos.
-
Pabandžiusi apie tai negalvoti, Elenos skruostais jau ašaros nebesirito. Pakėlusi savo nuverktas akis į Kaideną, Brunetė nieko nelaukusi atsakė.
-Žinai... Manau aš būsiu čia, o tu gali eiti,- nusišypsojo Grifiukė ir sustojo,- ate, Kaidenai.
Šiuo metu jai nerūpėjo ką apie ją pagalvos Kaidenas, juk jis apie ją beveik nieko nežino. Varnui nuėjus toliau, Brunetė atsisėdo nugara į Hogvartsą, o prieš jos akis buvo uždraustasis miškas. Pabodus tiesiog sėdėti, Grifiukė atsigulė ant žolės ir stebėjo dangų. Elena stebėjo debesis, kurie jai priminė bent vieną, į ką nors panašų dalyką. Užmerkusi akis ir giliai įkvėpusi, Brunetė užuodė tikrą miško kvapą. Tas jai labiausiai ir patiko. Šiuo metu Elena norėjo tiesiog dingti nuo viso šito, ji tiesiog norėjo pabūti viena niekieno netrugdomai. Elena šiuo metu galvojo apie jausmus, jausmus kuriuos sugebėjo pajusti per tokį trumpą laiką truputį pažįstamam žmogui. Tai tikrai nebuvo meilė, ne. Tai tiesiog buvo susižavėjimas, kurio nuslėpti Grifei buvo beveik neįmanoma. Nusibodus gulėti ant tikrai šaltos žemės, Brunetė atmerkė akis ir atsisėdo. Tik atsisėdusi ji prieš save pamatė tamsų mišką, kuris prieš tai nebuvo toks. Pakėlusi galvą, Elena pamatė niūrias, o galbūt ir baugias medžių viršūnes. Nenorėdama paveluoti į pamoką, Grifiukė greitai atsistojo ir kaip visada pasišokinėdama ėjo link pilies.
-
((OOC: Apsimesiu, kad nebuvom pertrauktos ir tęsiu savo RPG))
Varnanagiukė tyliai žiūrėjo į stovinčią mašiną. Ką? Kaip ji čia atsirado? Kas ją čia paliko?- mąstė Reyna. Mergaitė iš karto atmetė mintį, kad automobilį čia galėjo palikti žiobarai - šie negali net prisiartinti prie pilies. Pilį saugo kerai, tad burtininkai čia gali jaustis visiškai saugūs. Tačiau kaip čia atsirado šis Ford Anglia?!
Staiga ant Reynos peties nusileido ranka ir pasigirdo baisus kaukimas. Šviesiaplaukė pradėjo klykti. Ji išsitraukė lazdelę ir pradėjo mosuoti į visas puses, nežinodama kur nusitaikyti. Regis, kad kažką ir užkliudė su ranka. Iš už nugarų sklidęs baubimas virto mergaitišku kikenimu, o kikenimas virto pamišėlišku juoku. Tai buvo rudaplaukė garbanė grifiukė. Antrametė. Reyna žiūrėjo su pasibaisėjimu. Negi jas kažkas susekė? Gal netoliese buvo ir mokytojas? Bet giria toliau atrodė tamsi, o iš už medžių nekyšojo joks žmogiškas veidas. Reyna išgirdo balsą ir krūptelėjo. Bet be reikalo, čia tik pabaisa-grifiukė prisistatė.
-Aš Reyna, - mergaitė žvilgtelėjo į išsišiepusį antrakursės veida. Ką, labai linksma gąsdinti pirmakurses?. - O ką mes veikiam miške?.. Na, mes tik... - Reyna pažiūrėjo į Luną prašydama pagalbos.
-
Regis pirmakurses ištiko infarktas. Viena skerečiojo it prigėrus ir mosikavo savo ta lazdele, kita išvis balažin ką veikė.
- Ei ei ei, dar akį išdursi, - dramatiškai atsitraukė mergiotė, o tada ėmė mėgautis pasimetusių pirmokių mikčiojimais. - Na na, tai ką čia veikiat, Reyna ? - dar kart paakcentavo klausimą ir kilstelėjo savo antakius.
Lengvai apvirškinusi, jog iš jaunėlių atsakymo tikriausiai šiam gyvenime nesulauks, nepaisant to, kad ir pati bastosi velniai žino kur, strazdanė priekaištingai sudėjo rankas, o tada atmetė koją.
- Juk jūs suprantat, pažeidinėjančios taisykles, taip? - surimtėjusi tarė rudaakė. - Visko taip tikrai nepaliksiu. Na, o dabar keliaujame profesorės kabinetan. Ten ir išsiaiškinsim, - nesusivaldžiusi kaštonplaukė nusiviepė. - Žinoma juokauju. Pati štai bastaus, tad jei kliūtų, tai kliūtų visom, - konstatavo faktą, o tada dirstelėjo į greta stūksantį automobilį, kuris buvo kiaaurai pervarstytas pirmakursių žvilgsnių.
-
Reyna suprato, kad pagalbos iš draugės klastuolės nesulauks. Toji, regis taip buvo išsigandusi tos nelemtos antrakursės, kad, regis, visai buvo dingusi. Nė žodžio neištarė. Varnanagiukė suprato, kad iš padėties suktis teks pačiai. Reyna jau norėjo žiotis pasakyti tiesą, bet grifė pradėjo grasinti profesore. Laime, tik juokais.
-Aš ir Luna išėjom ieškoti Paslapčių ežerėlio. Mano močiutė pasakojo, kad jos mama mokydamasi Hogvartse bėgiojo prie to ežerėlio. Sakoma, kad jis yra užburtas. Jam pasakius savo norą jis būtinai išsipildys. Tiesa, viskas turi būti savo ribose - negali prašyti nemirtingumo, didžiulių turtų, ar mirusiųjų prikėlimo. Tačiau jei noras smulkus ir gerai įvardytas, ežerėlis tikrai tą norą išpildys. - Reyna su pasimėgavimu pasakojo šią istoriją. - Ir dar sako, kad ten gyvena sidabrinės vandenų piksės. Tai pačios rečiausios fėjos pasaulyje!
Surasti šį ežerėlį buvo vienas iš dalykų Reynos norų sąraše. Ši istorija jai atįrodė tokia stebuklinga, juo labiau, kad jos prosenelės noras išsipildė. Jai tos vietos vaizdinys tiesiog pats piešėsi galvoje.
-Taigi, ieškojom, to Paslapčių ežerėlio, bet šiąnakt regis jo nerasime, - atsiduso šviesiaplaukė. Nežinome net kur eiti.- Nusijuokė. Tada jos žvilgsnis nukrypo atgal į stovintį Ford Anglia. -Bet tikrasis klausimas turėtų būti - iš kur šitas atsirado?
-
- Bla bla blaaaaa, dar viena beprotiškai nelogiška pasakaitė, - sarkastiškai pavartė akis. - Nuo kada kažkoks maurais apaugęs ežeriūkštis sugalvoja užimti džino pareigas, - nusiviepė antrakursė, o tada sau pasistrakaliodama priartėjo prie tokio gausaus pirmakursės dėmesio sulaukusio automobilio.
Mėlyni ford anglia dažai jau buvo kiek apsilupę, vienas veidrodėlis įtrūkęs, stiklas... ech, vadinkim jį patenkinamu, tik vargu ar pro šį galėtum ką įspangaliot. Padangos, keista, tačiau tarytum naujut naujutėlės.
- Nagi nagi, ką čia turime.. - apžvelgė kiekvieną mašinos milimetriuką, kiekvieną įdubimą ar net visą duženom virtusį stiklą. - Tuoj mes čia viską sutvarkysim, - iš vidinės kišenės ištraukė savo magicaaaal waaand, o tada lyg ruošdamasi kokiai kalbai, nusikrenkštė. - Šakala makala bum bala bam, dužena virtęs stiklas vėl grįžta atgal! - iškilmingai tarė, tačiau niekas neįvyko.
Matyt dėl to, jog ir neturėjo įvykti. Tai tebuvo eilinis Ashley smegeninų pašalimas. Kiek pakrizenusi, ši galiausiai išspaudė reikiamą burtą:
- Reparo, -beregint seno senučiuko automobilio stiklo duženos ėmė raklinėtis iš visų pakampių, o netrukus ir bendras vaizdas buvo tobulas. - Na štai, - lyg atlikusi milžinišką darbą, atsiduso kaštonplaukė.
Tonks nesunkiai atvėrė geldos duris ir įsėdo vidun.
- Tai taip ir stovėsi ten ar lipsi vidun? - šūktelėjo pirmakursei, o tada sujunginėjusi kelis mygtukus, užkūrė mašiną.
-
Reyna nedrąsiai stovėjo ir žiūrėjo į pamišėlę grifiukę. Ar tikrai jai verta lipti kartu su ja? Tai kvaila, beprotiška, neracionalu, visiškai nelogiška. Paprastas Reparo tikrai negali sutvarkyti tokių pažeidimų. Ne, ji nelips, tikrai nelips! Kodėl turėtų? Na ir kas, kad mergina draugiška? Ji BEPROTĖ! Neveltui grifė... Ir Reyna pasibaisėjo savimi. Ir kaip ji galėjo leisti kvailiems koledžų stereotipams taip pakeisti jos mąstymą. Juk visos koledžų vertybės yra sektinos: ir drąsa, ir išmintis, ir ištikimybė, ir gudrumas. Todėl šviesiaplaukė nusprendė: ji lips. Ji irgi gali būti drąsi. Juk to čia ir atėjo - ieškoti nuotykių. Tai ko paprasčiausias sveikas protas gali ją sustabdyti?
Dideliais, drąsiais žingsniais, atmetusi atgal koledžo šaliką, varnanagiukė pajudėjo link aplūžusios mėlynos Ford Anglia'os. Atsisėdo į priekinę keleivio sėdynę, dėl visą ko dar užsisegė čia dar stebėtinai esantį saugos diržą, šelmišku žvilgsniu pažiūrėjo į Ashley ir ištarė:
-Pirmyn.
-
- Žinai, o dabar pamatytum savo miną.. - prapliupo juokais trečiokė.
Ir iš tiesų, Reyna dabar matyt kovojo su angelu, kuris jai ant peties šnabždėjo nieku gyvu nelipti ton mašinon ir velniu, šaukiančiu "naaagi, bus smaguu. užsimušti. hehee."
- Jei kas, jau ne vienam esu sakiusi ir tikriausiai dar sakysiu, tačiau jeigu įvyktų taip, jog nusisuksi sprandą, su mielu noru užpirksiu laidotuves, - dabar sutelkė visą savo dėmesį į begalę "knopkių", esančių automobilio viduje. - Hmmm, jei neklystu, tai reikia spausti šitą, tada dar aną, - kratė smegeninus grifiokė.
Kažkada seniai Ashley buvo nutvėrusi vieną brolio knygą ir koks sutapimas, tačiau būtent apie tokias va geldas. Matyt prisiminimai niekur nedingsta, tik reikia šiems atverti kelią.
Automobiliui atsiplėšus nuo žemės, tiesą sakant, rudaakė net krūptelėjo.
- Uch, o ne taip jau čia ir sunku, - dar sugebėjo toliau vaipytis, nepaisant to, kad tikimybė nusileisti neužsimušus, yra gal kažkur 0,0000001%.
Bet tai tik skaičius, bylojantys, jog hogietėm kaput. Per daug nedėrėtų sukti sau galvos, nes na jau niekur nepabėgsi.
- Mieli keleiviai, - švelniu balseliu pradėjo garbanė. - Džiugu pranešti, jog sėkmingai pakilome į orą. Linkiu jums geros kelionės ir tokio pačio gero nusileidimo. Tikėkimės šįvakar neteks užsimušti, - baigė savo litaniją Ashli ir atsisuko į šturmaną.
-
Roana po persikėlimo atsidūrė ore, tad skubotai užsikabino už šakos ir atsargiai nušokusi žvilgtelėjo į delnus. Šis persikėlimas nebuvo toks nuostabus kaip ankstesnysis. Gal todėl, kad mokyklos teritorijoje nelabai toleruojamos nešyklės, jeigu persikeliama ne iš pilies ar jos artimų apylinkių? Juk Kiauliasodis buvo palyginti tolokai.
- Episkey. - Nukreipė iš pradžių lazdelę į kairį delną, tada perėmusi lazdelę iš dešines į kairę ranką, padarė tą pati dešinam delnui. Užsitraukus įbrėžimams. Mergaitė apsižvelgė. Buvo Uždraustojo Miško pamiškėje ir kažkur šalia turėtų rasti hipogrifo kiaušinio lukštą ir riešutus, kurių pavadinimą jau spėjo pamiršti. Viena buvo gerai - šioje miško dalyje auga tik tos rūšies riešutai. Suradusi jų krūmą, prisiskynė kiek netingėjo ir nuėjo ieškoti lukšto. Teko paklaidžioti, kol rado neseniai išsiritusio hipogrifo kiaušinio lukštą. Pasiėmusi jį, palietė nešyklę ir grįžo klasėn.
-
Nesuderinamos aplinkybės, toks ir nesuderintas sesers smuikas – naiviai cypiantis pavėjui kaip ir Teodoras dabar, niekada apie tai nepagalvojęs, išsliūkinęs iš pilies. O dar ir naktis!
Antrakursis, per šiuos du metus patyręs stulbinamų pokyčius ir būsiąs užmiršęs savo smuiką, kurį atsargiai dabar tempėsi miškan, į tamsą, kadangi ypač netroško dėmesio pačiam Hogvartse. Net, jei ir negros, bent prisimins Keitę, suvirpinęs stygas, pagalvos apie seserį, smičiu perbraukęs per jas – pažadins ilgesį. Užteks tiek nedaug, bet vasara tiek toli, atsiduso klastuolis.
Uždraustasis miškas nebuvo jau toks ir baisus, kaip visi pasakojo. Labai artimas audringai Teodoro Šermano Tomo širdžiai. Tylus, tarsi lauktų svečių. O štai ir vienas.
Berniukas, stipriai glausdamas prie savęs brangųjį instrumentą, užlipo į medį. Kodėl? Jis pats nežino, iš aukštai gražu, gal dėl to? Atsisėdo ant itin jam patagios dviejų šakų sankirtos, įsižiūrėjo į mėnulį, kabantį aukštai virš jo, perbraukė pirštu per stygą, išgaudamas aukštą natą žvaigždėms.
-
Šurmulys bei oro trūkumas išvertė Mayrą iš lovos ir ši susisukusi į žieminį apsiaustą išsliūkino iš pilies, Uždraustojo miško link. Eidama per tamsą mergaitė užvertusi galvą stebėjo šaltas žvaigždes juodame danguje, kai per neapdairumą užkliuvo už kažko ir pargriuvo. Griuvimas nuskambėjo per visus klastuolės kaulus, kurie buvo nemankai atsikišę. Iš skausmo mergaitė susirietė ant šaltos žemės ir įsisuko į apsiaustą tankiai kvėpuodama. Iš miško atsklidus smuiko griežimui, tarsi gyvūnėlis Mayra pakėlė galvą ir iš pradžių visomis keturiomis, o vėliau atsistojusi ant abiejų kojų, mergaitė skubėjo garso link. Priėjusi pamiškę nelabai susigaudė iš kur sklinda garsas, bet susiprotėjusi pakelti galvą aukštys, pamatė berniuką, griežiantį smuiku. Paėmusi nuo žemės kankorėžį, klastuolė svarstė ar mesti jį ar ne, bet ji norėjo pasikalbėti su paslaptinguoju berniuku, tad galiausiai pakėlė ranką ir švystelėjo kankorėžį siluetui į nugarą.
-
Turbūt neiškentė, per daug išsiilgęs smuiko natų, Teodoras lėtai smičiu perbraukė per itin tvarkingas instrumento stygas, išgaudamas tylių, švelnių garsų.
Kai atrodė, jog niekas jo nesutrukdys – pajautė kampuotą smūgį nugaron. Klastuolis atsiduso bei pavartė akis, krašteliu dar pažvelgdamas per petį.
– Labas, Mayra, – pasisveikino su nauju svečiu, – nepaisant to, kad pernelyg mandagiai atkreipei mano dėmesį, užlipsi? – antrakursis atrėmė smuiką į tvirtą šaką, garantuodamas jo saugumą, pasislinko, palikdamas vietos ir bendrakoledžei.
– Tai kokie vėjai tave atgynė čia? – pasiteiravo berniukas, kojomis tabaluodamas virš smulkių akmenukų keliais metrais po juo.
-
Siluetui atsisukus, Mayra iškart atpažino klastuolį. Ant šakos sėdėjo jos bendraamžis Teodoras.` Šiam pasiūlius užlipti, mergaitė minutėlę padvejojo, bet įsikibusi į apatinę šaką vistiek pabandė prisitraukti. Apsiausto rankovės nuslydo, atidengdamos jos baltas liesas rankas. Susigėdusi, klastuolė nuleido rankas ir sugriebusi rankovių galus vėl įsikibo į šaką. Galiausiai, tankiai kvėpuodama Mayra užlipo ant žemiausios šakos. Šiek tiek pailsėjus, ji vėl pabandė lipti aukštyn. Galiausiai ji pasiekė šaką žemiau tos, ant kurios sėdėjo Teodoras.
-Tai... Tai... Palauk...-Mayra bandė suvaldyti savo kvėpavimą,-Gerai. Žodžiu, požemiuose vis dar karšta ir dar drėgna, beje, kažkas labai triukšmauja. Tad, atsivilkau laukan ir išgirdau kaip tu groji. O tave kas čia atvijo? Beje, ar seniai groji smuiku?
Mergaitė įsitaisė kiek įmanoma patogiau ir susisupo į apsiaustą taip, kad atrodė kaip beformis minkštas gniužulas, nes jai buvo gėda dėl to, kaip atrodė.
-
Mergaitei arba nesisekė lipti, arba tik vaidino. Kad ir kaip ten bebūtų, štai ji ir viršuj.
– Ten per karšta, ten per šalta, nagi, atsipalaiduok, nesu aš jau toks baisus, – nenoriai sukrizeno klastuolis.
O kodėl jis čia? Kaip atsakyti Mayrai į šį klausimą? Tylėjimas vargu ar padės, tad Šermanas tyliai atsakė:
– Atsibodo visi ir tiek.
Antrakursis vėl plikomis rankomis perbraukė per stygą. Koks beprasmis pokalbis. Teodoras dabar mieliau grotų, bet kadangi šioji čia atsivilko, nebendrauti būtų klaida.
– Groti išmokau anksčiau nei skaityti. Čia tik keli perbraukimai per stygas ir šioks toks garsas, o skaitant – na, raidžių daugiau nei natų... Taigi, kadangi mano visa šeima bei dalis giminės groja smuikais, išmokino mane dar visai mažą, – nejaukiai gūžtelėjo pečiais jis.
Teodoras Šermanas Tomas vėl pažvelgė į klastuolę. Ypač jos rankas.
– O gal kartais ir tu groji? Bet kokiu styginiu instrumentu? Gal labiausiai smuiku. Matai, tavo rankų pirštų padėtis... – berniukas tamsoje lengvai įžiūrėjo Mayros rankas, – tebūnie, nesvarbu, neaiškinsiu. Geriau pakalbėkim apie kažką kitą. Turi brolių, seserų? – šyptelėjo jaunuolis.
-
Mayra nepatogiai sėdėjo ant šakos, bet ji jau buvo prie to pripratusi. Vis pavartydama akis ar atsidusdama ji klausėsi Teodoro atsakymų, bet šiam užsiminus apie styginius instrumentus, mergaitės akyse sužibo seniai nerasta švieselė. Ji švelniai nusijuokė ir atsakė:
-Taip, aš groju smuiku. Mane nuo mažens žavėjo jo skambesys, tad būdama šešerių nuėjau į pirmąją smuiko pamoką. Ach, kaip seniai jau grojau...
Mayra truputėlį nusiminė. Sportavimas bei galvojimas apie maistą dabar užimė didžiąją dalį jos laisvalaikio ir ji seniai lietė savo smuikelio stygas. Pažvelgusi į savo kairės rankos pirštus su nuospaudomis, susimąsčiusi klastuolė perbraukė jais per veidą, pajusdama švelnėjančius pirštų galiukus. Mergaitę iš savotiško transo pažadino kitas Teodoro klausimas.
-Ne,-ilgai tylėjusi pratarė Mayra,-neturiu nei brolių nei seserų. Turiu užtat dvi tetas bei dėdę. Taip pat pusbrolį Marką. Jis turi jaunesnę seserį Mariją. Kažkas negerai mūsų šeimoje su vardais, nes mano tetos vardas Mara... Viskas iš M...
Mergaitė suprato nejučiomis išpylusi viską apie dalį savo giminės. Ji nemanė, kad jai taip trūksta žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti. Išties, Hogvartse Mayra jautėsi truputėlį vieniša, bet galbūt tik dėl to, nes pati save izoliuodavo nuo kitų. Ji bijojo savęs bei savo paslapčių. Norėdama nutraukti nejaukią tylą, klastuolė prabilo:
-O pats ką gali daugiau papasakoti apie savo šeimą?
-
Švelnus vėjelis prasilenkė per mokinius, sušlamindamas lapelius aplinkui. Šaka, ant kurios sėdėjo klastuoliai, vis dar buvo tvirta. Net, jei ir nesėdėjo labai aukštai, bijojo nukristi. Ne dėl to, jog susižeis, bet itin baiminosi smuiko ir kaip jis susitaikys su smūgiu. Tačiau nieko tokio nebus.
Berniukas menkai šyptelėjo. Jei būtų bent truputėlį kitoks, galbūt ne tik guostų mergaitę, bet netgi ir duotų pagroti savu instrumentu. Bet kas jis toks, kad dalintųsi? Jo smuiką gali liesti tik jis ir sesuo Keitė. Daugiau nieko. Tad Teodoras Šermanas Tomas nieko nebesakė.
– Nesidrovėk, moku saugoti paslaptis, – pradėjo lėtai, labai lėtai judinti kojas.
Išgirdęs veidrodinį klausimą, vėl nusišypsojo. Tokia paslaptinga šypsena.
– Kaip jau minėjau, mūsų visa šeima groja smuikais. Nuo vaikystės, – Theodore aiškiai pabrėžė žodį, teigdamas, kad jau yra suaugęs, – mano sesuo vardu Keitė. Smuiku groti išmokiau ją aš. Ji, kaip ir mama, turi septynis vardus. Aš su tėčiu tris. Šeimos tradicija. Kaip ir groti senų burtininkų namuose Kalėdų proga. Gražu. – klastuolis piršteliu nužymėjo instrumento rašto kelią.
-
Švelnus naktinis vėjalis sklaidė Mayros plonėjančius plaukus.
-Moki saugoti paslaptis, huh... Kaip manai, kokia mano?-su kreiva šypsenėle nutęsė Mayra. Ji negalvojo, kad klastuolis atspės, ką ji slepia, o ypač kai taip tamsu ir ji susisupusi į apsiaustą. Bet viskas aiškiai matėsi iš jos įdubusių žandų, juodų ratilų aplink akis bei pamėlusių lūpų, bei iš to, kaip ji tokią šiltą naktį tirtėjo iš šalčio. Išklausiusi apie Teodoro šeimą, juodaplaukė susimąstė apie savo šeimos tradicijas. Negi mes turim kokių tradicijų? Nemanau.
-Mano šeimoje tradicijų kaip ir neturime...-su lūdesio gaida nutęsė mergaitė.-Nuo tada, kai mirė tėtis, mano mama visiškai pasinėrė į žiobarotyrą ir skiria man mažai laiko. Ji nieko nepastebi, nors nežinau ar norėčiau, kad ji pamatytų, kas man yra...-norėdama nukreipti kalbą kita linkme, Mayra paklausė visai su tema nesusijusio klausimo,-Ar esi lankęs žiobarišką mokyklą?
-
Gražus oras. Kaip tik šiandienai.
– Jei pasakysiu ją garsiai, tai jau nebebus jokia paslaptis, tiesa? – klastuolis švelniai šyptelėjo.
Ar jam pabodo viena veikla? Kabi ant medžio, tabaluoji kojomis, nuobodžiauji, kalbi banalia ir kvaila tema su kažkokia sutikta mergaite ir to pačio koledžo.
– Visos šeimos turi tradicijas, – pradėjo (nenorėkite, jog tęstų), – pati šeima yra tradicija. Suprask kaip nori.
Teodoras atsiduso. Taip nuobodu tas medis. Įprastas, niekuo neypatingas, tuščias, be muzikos garsų. Ar jam gaila Mayros? Ne.
– Užrašytas buvau, bet ar drąsu tai teigti lankymu – nežinau. Aš tarsi nesuprasta siela, nepatiko ten. Bjauru. O tu, turbūt, lankei? – ranka perbraukė per dailiai sušukuotus juodus plaukus.
-
Nepamačiusi Teodoro veide ar akyse gailesčio, Mayra nusijuokė.
-Man tu patinki. Tu neturi to kvailo gailesčio man kaip kiti. Juk aš pati sau taip darau,-šypsojosi klastuolė,-Ir taip, lankiau žiobarišką mokyklą. Man ten visai patiko, turbūt todėl, kad mėgau mokytis. O čia... Na, pirmais metais, kai viskas buvo šviežia ir nauja, todėl labai stengiausi. Dabar? Nelabai, bet vis tiek stegiuosi uždirbti mūsų koledžui taškų. Čia nuobodu. Nori ką nors padegti?-pasiūlė juodaplaukė su žaismingumu akyse. Ji tikėjosi, kad klastuolis sutiks arba bent jau pasiūlys ką veikti. Vėjas pamažu kilo ir nakties dangų užtemdė debesys, pro kuriuos retkarčiais išlįsdavo mėnulio šviesa. Mayra pakėlė akis į mėnulį ir susimąstė, vis grįždama mintimis prie savo problemų, bet taip ir nerasdama išeities.
-
Ar jam derėjo kažką dar pasakyti? Turbūt, jog ne. O tu man nepatinki, ha. Mintyse sukrizeno jis.
– Mhm, taip, – sužiuro į pačią gražiausią mėnulio fazę – jaunatį.
– Tiesą sakant, ne. Taip... nuobodu kažką padegti. Vaikiška. Tik tiek. Geriau jau medžiais palaipiokim, pašokinėkim, gal pasiseks ir užsimušti. Vis geriau nei už kiekvieną prarasti po penkiasdešimt taškų koledžui. Kvaila. Ne? – Teodoras palengva atsistojo, paliko smuiką atremtą į medį. Padavė ranką mergaitei, kad šioji lengvai atsistotų ir nenukristų. Nors, turbūt, nereikia jai tos pagalbos.
– Eini? – užklausė, koją dėdamas ant žemesnės šakos, susvyravo. Vėliau perlipo ant kito medžio, – moki kabėti ant šakos aukštyn kojomis? – klastuolis palengva kojomis prisitraukė šaką, laikėsi tvirtai, galvą nuleido ties Mayros kūnu. Tokia poza – aukštyn kojomis – kabėti išties smagu. Ir gana saugu, jei moki balansuoti ant šakų.
– Gerai jautiesi? Na, visgi, aukštis nemažas kaip dvylikamečiams.
-
Kuo toliau, tuo Mayrai darėsi nejaukiau šalia klastuolio, bet ji sutiko su jo pasiūlymu palaipioti medžiais. Paėmusi Teodoro ranką, mergaitė atsistojo ir atsirėmė į medį, nes jai, kaip visada, aptemo akyse. Vis dar bandydama apsimesti linksma bei nerūpestinga, nors buvo truputėlį nuliūdusi, kad jos mintis kažką padegti buvo atmesta, mergaitė atsargiai sekė paskui berniuką. Šiam pakibus žemyn galva ant šakos, Mayra tik prunkštelėjo ir atsakė:
-Moku, bet geriau man taip nedaryti. Ne tik mėlynių užsistatysiu, bet dar ir kraujas iš nosies bėgti pradės.
Įsikibusi į šaką, ant kurios tabalavo Teodoras, mergaitė akimirką suabejojo, ar sėstis. Dar nulaušim šaką, o tada tikrai teks eiti į Ligoninės sparną. Arba į karstą. Antras variantas man labiau patinka, cha. Užsilipusi ant šakos, Mayra susvyravo ir pajuto, kaip krenta, bet nugara atsitrenkusi į žemesnę šaką, sugebėjo į ją įsikibti. Skausmas perėjo per visą stuburą ir juodaplaukė pradėjo dusti, bet po kelių sekundžių mergaitė vėl galėjo normaliai kvėpuoti. Giliai kvėpuodama, klastuolė atsisėdo ant šakos ir nieko nesakė. Pamažėle jai apsvaigo galva, mergaitė užsimerkė ir pajuto, kaip kraujas iš nosies laša ant jos sušalusių rankų.
-
Klastuolis menkai šyptelėjo.
– Kaip nori, – berniukas pradėjo sūpuotis ant šakos pirmyn ir atgal aukštyn kojomis.
Stebėdamas neatsargius mergaitės veiksmus, Teodoras kiek atsiduso. Vėliau vėl vyptelėjo. Nagi, Theo, jai viskas gerai, nekreipk dėmesio. Žiūrėjo į klastuolę labiau iš viršaus. Ši kol kas buvo saugi.
– Matyt, kad tavo mintis buvo saugesnė, nei manoji. Bet, kad jau prisidirbom ir taip. Dabar mielai išvis nueičiau pasimaudyti, tačiau šalia esi tu, gi turiu pasirūpinti savo bendrakoledže, – nuo vienos šakos nušoko berniukas. Šermanas atsargiai tiesė ranką į kišenę, gal turės kokia servetėlę.
– Atleisk, nežinau kuom tau padėti, – šaltesniu veidu žiūrėjo į tolį, nulipęs iki pat jos.
Mėnulis švietė ryškiai, atsispindėjo vaikų akyse.
– Ar sutiktum kartu sulaukti saulėtekio? – paklausė, visiškai nežiūrėdamas į Mayrą.
-
Netikėtai pajutusi Teodorą šalia savęs, mergaitė atsimerkė. Klastuolio žvilgsnis kaip visada buvo neįskaitomas. Atsargiai viena ranka paleidusi šaką, Mayra išsitraukė popierinę nosinę ir nusivaliusi kraują nuo rankų prisidėjo ją prie nosies. Priminimas sau: nekrisk nuo medžių. Klastuolę vėl užplūdo tuštumos banga, bet ji stengėsi tai nuslėpti su maža šypsena veide. Teodorui paklausus, ar ji sutiktų kartu sulaukti saulėtekio, Mayra atsakė:
-Žinoma, bet jeigu nori, gali mane palikti. Vis tiek kaip nors grįšiu į pilį.
Dabar Mayra norėjo pabūti viena, susitvarkyti su savo mintimis bei tuštuma viduje. Turbūt šiąnakt liksiu nemiegojus. Nors ir taip man neitų užmigti. Mergaitė atsargiai atitraukė kruviną nosinę nuo nosies. Kraujas nebebėgo. Atsidususi, klastuolė atsargiai sulanksčiusi popieriaus skiautę įsidėjo ją į kišenę.
-
Supratęs, jog bendrakoledžei viskas gerai ir papildomos pagalbos nereikia, klastuolis atsirėmė į medžio kamieną. Atsiduso. Saulė dar nekilo ir ilgai nekils. Tobula.
– Ar taip, ar anaip, mokyklos vartai jau uždaryti, nebent žinai kokį slaptą kelią. Bet tiek to, paliksiu tave vieną, pasisaugok! – vyptelėjo ir sugrįžo prie medžio, kur paliko savo smuiką.
Nulipo žemyn. Atsargiai. Dar akies krašteliu nužvelgė Mayrą. Tada patraukė kažkur toliau nuo jos akiračio, gal ne nuo jos ausų jautrumo. Virptelėjo širdelėje pagunda. Atsirėmė šįkart į šviesesnį medį ir atsisėdo į pusę, kur turės ryte kilti saulė. Čia jos ir laukė. O kai pasirodė pirmieji saulės spinduliai, Teodoras užgrojo. Ir saulėtekį pasitiko taip.
Grįžo į pilį dar po valandos. Lyg niekur nieko. Ir miego visiškai nesinorėjo. Įprasta rutina.
-
Elijah suprato, kad jei greitu metu nepasimaitins, jis nusilps, o paskui gali nutikti ir blogiausia, tad sulaukęs vienuoliktos valandos, grifas paliko pilį ir nuskuodė į mišką.. ne belekokį, o Uždraustąjį, kur mokiniams eiti draudžiama, nebent atlieka, kokią bausme ir ten eina su mokytojais, tačiau taip būna labai retai.. Į mišką per mokslo metus Chris' as keliauja pirma kartą, nes kraujo atsargų buvo tėvas prikrovęs dabar jau kai baigėsi, tenka pačiam..
Atėjus į mišką Dawson' as tikėjosi sutikti Luna, nes ji irgi sakė, kad čia greitu metu keliaus, tačiau jos nebuvo matyti, bet kažkas ėmė šnarėti, kažkur ten toliau tarp krūmų, grifas persijungė į žvėrį, akys tapo raudonos, išdidėjo iltys, o visi pojūčiai dar labiau sustiprėjo ir buvo galima užuosti kraują, tikrai ne žmogaus, o sužeisto gyvulio, kas ten buvo vaikinas net nenutuokė, jis žaibišku greičiu nulėkė ten, kur gulėjo žvėris, Elijah nebuvo puikus žvėrių ekspertas, tad žvėries nenagrinėjo, tai buvo tikrai ne kentauras ir ne vienaragis, kažkas, ką atpažinti buvo sunku, nes gyvulio snukis buvo išdraskytas, turbūt kažkas kitas pasidarbavo.. bet, jei dabar paleisiu jį, jis vis tiek mirs, tad nieko nelaukęs jis įsisiurbė į žvėrį ir ėmė siurbti jo kraują, skonis buvo bjaurus, nelyginsi su žmogaus, tačiau kito pasirinkimo jis neturėjo arba gerti gyvulio kraują ir gyventi arba mirti. Baigęs savo darbą jis neatsigręždamas pabėgo, net nespėjąs apsivalyti savo veido, kuris buvo kruvinas, lyg po žiaurių skerdinių.
-
Išmiegojusi visą dieną Luna pabudo, tik tuomet, kai visi kiti jau miegojo arba ruošėsi miegoti. Neveltui esu naktinis žvėris. Pati iš savęs pasijuokusi mergina išlipo iš lovos ir priėjusi prie spintos išsitraukė tamsius džinsus, juodą palaidinę ir megztinį su užrašu "Wolf" ant nugaros. Persirengusi ir susirišusi plaukus į uodegą mėlynakė patraukė į koridorių. Artėjant nakčiai pilis darėsi vis ramesnė ir ramesnė. Dabar galėjai išgirsti tik vieną kitą balsą. Lėtai žingsniuodama koridoriumi rudaplaukė priėjo išėjimą. Gaivus nakties vėjelis sveikindamasis pakedeno surištus Lunos plaukus ir atnešė pažįstamą kvapą. Elijah'us...Tikiuosi jam viskas gerai... Nieko nelaukdama rudaplaukė pasileido link Uždraustojo miško sekdama grifo kvapu. Įbėgusi į pamiškę mergina sustojo ir įsiklausė. Šiek tiek toliau girdėjosi šakų traškėjimas. Pro medžių kamienų tarpus akimis suradusi Elijah'ų Luna nusprendė išgąsdinti berniuką. Lėtai be jokio garso sėlindama link savo "grobio" mergina atidžiai jį stebėjo, o šis nieko nė neįtarė. Prisėlinusi pakankamai arti mėlynakė pritūpė ir atsispyrusi pašoko į orą urgzdama. Už teko vos kelių akimirkų ir Elijah'us gulėjo pargriautas ant žemės, o virš jo šiepdama iltis urzgė rudaplaukė. Įtraukusi savo iltis Luna pasitraukė nuo berniuko.
-Labas, tikiuosi labai neišgąsdinau,-linksmai šyptelėjo mergina.
-
Elijah jautėsi bjauriai, nes gyvulių kraujas yra pats šlykščiausias dalykas pasaulyje, tačiau nesimaitinti jis negalėjo ir tik džiaugėsi, kad neteko atpilti, nes kitaip tektu maitintis žmonėmis arba susirasti Hogvartse žmogų, kuris jam padėtu, tačiau viskas gerai, Chris' as jautėsi daug stipresnis ir sotus, tik kaži kiek ilgam.. bet tokio kiekio kraujo jo organizmui pakaks vienai dienai, tad teks dar kartą kažką sumedžioti..
Staiga vaikinas nieko nesupratęs atsidurė ant žemės, o virš jo gulėjo Luna su savo iššieptomis iltimis.. Bet ji greit nusikeberiojo nuo vaikino ir ilgai netrukus atsistojo ir pats grifas, tik jam dar reikėjo apsivalyti, nes mat jis gulėjo ant žolės, o ne ant žmogaus..
- Labas, tiesa sakant laukiau tavęs, - bevalydamas burną, kuri dar buvo kruvina nuo praeito grobio vaikinas kažką burbtelėjo.. - nekreipk dėmesio į kraują, maitinausi, - nusišypsojo vaikinukas ir tęsė toliau, - išgąsdinti tai ne, labai neišgąsdinai.. O ką tu čia veiki? - paklausęs vaikinas, toliau įjungęs savo vampyriškus instinktus bandė užuosti grobuonį.
-
Stebėdama, kaip grifas nusivalo žoles mergina pastebėjo kraują ant berniuko lūpų ir smakro, tačiau nespėjus nieko paklausti, jis paaiškino, kad maitinosi.
-Maniau, kad kas nors tave užpuolė,-šyptelėjo mėlynakė.-Laukei manęs?-Nustebusi kilstelėjo antakius. Kilstelėjusi galvą į viršų Luna išvydo žvaigždėtą dangų ir mėnulį, kuris prasiskverbęs pro tankias medžių šakas apdovanojo grifą ir varnę savo balta šviesa. Nuleidusi galvą mergina atsisuko į Elijah'ų išgirdusi jo klausimą.
-Atsekiau tavo kvapą, vieną akimirką pamaniau, kad miške tave kas nors užpuolė, ypač kai čia yra vampyrų ir vilkolakių vyresnių nei tu.-Paaiškino rudaplaukė.-Kadangi mes miške, tad manau mums abiems praverstų medžioklė,-šyptelėjo parodydama savo iltis. Nekantrauju ir vėl pajusti tą jausmą ką nors persekiojant.
-
Elijah bandė užuosti grobuonį, tačiau nelabai sėkmingai, nes šalia nieko nejautė, tik šilta kraują, tekantį Lunos venomis.. Tačiau ten buvo uždraustas vaisius, nes maitintis draugų krauju būtų labai negražu..
- Kas gi čia mane puls, - nusijuokė vaikinas, - na gal žvėrys, tačiau greičiau aš pats jais pasimaitinsiu, nei jie man ką padarys, - jau rimčiau tarė vaikinas ir tęsė toliau, - Taip laukiau, nes tavo žvėriški instinktai turbūt irgi nori kažko, - kilstelėjęs antakį ir su gražia šypsena burbtelėjo Chris' as ir jau buvo be pasiruošiąs bėgti ir kažką susimedžioti, kai išgirdo, kad yra vyresnių vampyrų.. Ką, čia vieni kitus skriaudžia? Netikiu.. - pamįslijo vaikinukas.
- Gal savų nepultu, na nebent, ale koks skirtumas.. - vėl persijungęs į vampyrą vaikinas laukė, kol ką nors išgirs, - na štai, galim lėkt, girdi? - Ir žaibišku greičiu nusivijo gyvulį.
-
Stovėdama šalia Eljah ir klausydama jo Luna gaudė visus garsus esančius miške. Ir nors iš pradžių visa pamiškė atrodė tuščia, tačiau netrukus mėlynakė išgirdo menką širdies plakimą. Kryptelėjusi galvą į žvėries pusę rudaplaukė ir toliau klausėsi berniuko.
-Visi, kas tik nebijo pulti vampyro,-nusijuokė varnė,-Mano žvėriški instinktai visada ko nors nori, tačiau dažnai viską nustumiu į šalį.-Elijah'ui išgirdus kažką Luna linktelėjo ir nuskuodė paskui berniuką. Kol Elijah'us medžiojo savo grobį mėlynakė pasuko link savojo. Ir nors seniai medžiojusi Luna neprarado savo gebėjimų. Viduje tūnantis žvėris nebuvo alkanas, tad mergina galėjo medžioti tik savo malonumui. Prisėlinusi prie baikštaus triušiuko rudaplaukė iššiepė iltis ir nieko nelaukdama puolė grobį. Vos palietusi šiltą žvėrelio kakliuką ji perkando jam gerklę. Šiltas raudonas kraujas nudažė merginos iltis ir lūpas.
-
Gaudyti žvėris jam patiko, o dar tokį nedidelį ir baikštų, Elijah jo vytis ilgai nereikėjo, jis nebuvo greitesnis už grifą, todėl rudaplaukis iššiepęs savo dantis puolė žvėrį ir į jį įsisiurbė, šio kraujas buvo daug skanesnis ir šiltesnis, nei to praeito gyvulio, kurio vaikinas, net neatpažino.. Dawson' as buvo taip išalkęs, kad to žvėries kraują išsunkė taip greit, kad atsitraukęs ir numetęs jo kūną toliau išsigando, kad nebegali tvardytis, tačiau nieko padaryti negalėjo, jis išalkęs, o dar tie visi vampyriški instinktai jį žudė, tačiau paragavus kraujo, taip sunku sustoti.. Po šio gyvūnėlio jis jau jautėsi pakankamai sotus, tad nulėkė pažiūrėti, kaip sekasi Lunai, kuri iš ties atrodė siaubingai, jos iltys buvo nusidažiusios krauju, lygiai taip pat, kaip Elijah, jis net nepuolė valyti savo veido, nes neturėjo kuo..
- Na aš jau kaip ir sotus, be to gal turi kuo apsivalyti,- rodydamas į savo kraujuotą smakrą, nuo kurio dar varvėjo šaltas kraujas.. klaustelėjo Chris' as.
-
Šiltas kraujas patekęs Lunai į burną priminė tikrąjį medžioklės malonumą. Seniai nejautusi jo skonio dabar mėlynakė mėgavosi kraujo šilumą ir skoniu. Palikusi negyvą žvėrelio kūną mergina atsistojo, o netrukus prie jos pribėgo ir Elijah. Kaip ir ji pati berniukas irgi buvo kruvinas.
-Štai,-ištiesė servetėlę berniukui ir pati nusivalė kraują nuo lūpų.-Ką dabar norėtum veikti?-Nužvelgusi pamiškę atsisuko į Elijah'ų. Išgirdusi viršuje trakštelijant medžio šaką Luna staigiai kilstelėjo galvą. Ant šakos tupėjo juodą varną, kuri pakreipusi galvą stebėjo grifą ir varnę. Nuo pat vaikystės nemėgdama varnų mėlynakė iššiepė iltis. Sukarksėjusi varna pakilo į orą ir dingo tamsiame nakties danguje. Nuleidusi galvą rudaplaukė atsisuko į berniuką.
-
Elijah paiimė servetėlę iš Lunos rankų ir apsivalė, kad jei kas užsuktu į mišką netikėtai, neišsigąstu.
- Ačiū, - pakėlė savo lupų kampučius. - Norėčiau.. mhmm.. nežinau, nors žinau, kai buvome su Luku prie to suolelio, tu mane stumtelėjai, kad tos uogos neužgriaužtu mano akių, na tiksliau mūsų abiejų, kaip tu jautei artėjantį pavojų, žinau pagalvosi, kad esu visiškai kvailas, bet.. kai esu vampyras ir galima sakyti atsisakau žmogiškų jausmų, taip, jaučiu viską, bet kai viskas išsijungia jaučiu didelius pavojus, o mažesnių ir gudresnių nelabai, va ko norėčiau, kad padėtum.. - kilstelėjęs vieną antakį dar pasitikslino, - tai padėsi? - šyptelėjęs nutęsė vaikinas ir žvilgtelėjo į tą pačią varną į kurią spoksojo ir pati varnė.. Varnos Chris' ui kėlė šlykštulį, jos buvo baisios, o tas jų karksėjimas buvo apgailėtinas..
-
Stebėdama, kaip Elijah nusivalo kraują mergina klausėsi ar daugiau miške nieko nėra.
-Nėra už ką,-šyptelėjo ir pati Luna. Išklausiusi berniuko prašymą mėlynakė linktelėjo.-Tu nesi visiškai kvailas, tam kad galėtum išvengti tokių pavojų turi turėti greitą reakciją ir būti treniruotas. Be to, negali prarasti budrumo, praradęs jį būsi užpultas iš pasalų,-žvilgtelėjo į Elijah'ų.-Ar su tėčiu niekada nesitreniravot? Jei nori galiu tave patreniruoti, kad kitą kartą ir pats išvengtum tokios situacijos,-šyptelėjo rudaplaukė. Vos prieš kelis metus mane treniravo Kailas, o dabar aš treniruosiu...Tik ne vilkolakį, o vampyrą. Likimas tikrai mėgsta juokauti, ypač su manimi. Kilstelėjusi galvą Luna dar kartą nužvelgė žvaigždėtą dangų.
-
Elijah jautėsi truputį keistai, kai to prašė merginos, o ne vaikino, nes juk viskas šiuo metu turėtu vykti atvirkščiai, jis turėtu mokinti Luna, o ne ji, jį, tačiau likimo neapgausi.
- Tiesa sakant, ankščiau aš buvau žiaurus, gerdavau žmonių kraują, o tėtis juos užkalbėdavo, nes yra grynakraujis vampyras, o mane mokinti jis pradėjo, kai gavome laišką, kad aš nepulčiau žmonių ir galėčiau tvardyti troškulį, nes kitaip, užpjaučiau visą Hogvartsą.. čia būtų tik kraujas ir lavonai, - šiek tiek sunerimęs kalbėjo vaikinukas, - mane paliko mama ir tada aš norėdamas viską užmiršti tapau žiauriu vaiku, nemeluosiu, tik ačiū dievui, dar apie mane nerašė žiniasklaida, tačiau tėvo dėka tapau toks, koks esu dabar.. - nutęsė vaikinas.. - taip, labai norėčiau, ir tik jei tau nesunku išmokyk mane to, ką aš turi mokėti, kad grįžus tėčiui liktu mažiau darbo, - tai pasakydamas grifas, merginai atsakė šypsena.
-
Būdama su Elijah'u mergina jautėsi, kaip su jaunesniu broliu. Prieš kelis metus mokiausi iš savo vyresnio brolio, o dabar mokysiu netikrą jaunesnį brolį. Taip, likimas tikrai mėgsta krėsti pokštus. Baigusi klausyti berniuko mėlynakė pasiruošė treniruotei.
-Puikiai tave suprantu...Mirus mano vyresniam broliui išžudžiau ištisus kaimus žmonių ir vos nenužudžiau savo kelių gaujos narių. Ne, man nesunku, tik nežinau kokia iš manęs trenerė,-nusijuokė mėlynakė,-Pasiruošęs?-Žvilgtelėjo į berniuką.-Būdamas vampyras turi girdėti širdies plakimą, tik ar moki pagal tai atskirti kada žmogus meluoja? Be to per atstumą gali jausti žmogaus arba žvėries pulsą, tik žinoma turi būti pakankamai arti.
-
Elijah įdėmiai klausėsi ką kalbėjo vilkolakė, bandė prisiminti ką jis gali ir ko vis dėl to dar nemoka. Na, bet kodėl ji, na tikrai, kodėl negalėjau sutikti vaikino ir mokytis iš jo, - Chris' as jautė šiokią tokią gėda, tačiau labai nesureikšmino, nes Luna jam buvo lyg vyresnioji sesuo..
- Užjaučiu dėl brolio, bet deja mano motina gyva ir kažkuriame pasaulio kampe dabar trankiojasi. Tačiau ji, ji man mirusi, - mirktelėjo viena akimi merginai ir pradėjo atsakinėti į jos klausimus.
- Taip, tikrai pasiruošęs, - šyptelėjo grifas, - širdies plakimą jaučiu, o dažniausiai aš jaučiu, kaip žmogaus kraujagyslės verda nuo kraujo kiekio, tačiau nieko padaryti negaliu, - nusikikeno pirmakursis, - taip, atskirti moku, nes kai žmogus meluoja jo širdis ima daužytis, dužiai pasidaro kitokie, jie tampa stipresni ir dažniau kala. - Atsakęs į varnės klausimą vaikinas, kažką pajautė, krūmuose netoli jų tupėjo kiškis, tad Elijah nieko nelaukęs puolė žvėrį ir dar kartą pamaitino savo organizmą, kuris buvo toks išalkęs, kad nežinia kiek jam to raudono skysčio reikėjo.
-
Elijah'ui atsakius, kad šis moka atskirti kada žmogus meluoja Luna linktelėjo. Niekada nemokiusi nieko kito merginai buvo sunkoka sugalvoti nuo pradėti. Mėlynakei nespėjus pratarti nė žodžio už krūmo esančio šalia jų pasigirdo šnaresys, pagal širdies plakimą atskyrusi, jog tai kiškis Luna liko stovėti vietoje, tačiau ne Elijah'us. Berniukas puolė kiškį ir išsiurbė jo kraują. Pirmoji pamoka-neprarask budrumo. Mintyse prisiminusi Kailo žodžius rudaplaukė šyptelėjo. Kol Elijah'us nė neįtardamas maitinosi šviežiu kiškio kraujo Luna prisėlinusi puolė jį. Pargriovusi ant žemės ir prispaudusi taip, jog šis sunkiai galėtų pajudėti mėlynakė iššiepė savo iltis prilietė jomis berniuko kaklą.
-Pirmoji ir pagrindinė taisyklė-neprarask budrumo, antraip iš medžiotojo tapsi auka.-Šyptelėjusi tarė mėlynakė ir nors Elijah'us buvo vampyras, tačiau Luna buvo vyresnė ir puikiai žinojo, kaip išlaikyti jį ant žemės.
-
Elijah kiškio kraujas pasirodė išties skanus, jis buvo kažkuo ypatingas, buvo labai panašus į žmogaus, tačiau ne visai, bet jau geriau tai, negu visiškai nieko, - mįslijo vaikinas, kai...
Ant grifo staiga užšoko Luna ir savo iltimis kuteno jam kaklą, aišku tai turėtu būti nejuokinga, tačiau Chris' as tuo metu juokėsi, nes tai buvo šiek tiek juokinga, tačiau, kai jis norėjo išsilaisvinti, ši tiesa sakant nepasidavė, buvo tikrai gerai apmokinta.
- Šitas, klausyk, nenorėčiau, kad netyčia man įkastum, nes.. - truputį jau nusilpus juokui, kažką ten sumalė rudaplaukis.. - Ir dar šis tas, supratau, budrumas yra pirmoji taisyklė, bet kaip man jo išmokti, nes kai maitinuosi, man tas net į galvą nešauna, - vėl muistydamasis tarė garbanius. - Dažniau mane bandyk pulti iš pasalų, gal man pavyks, - viena akimi mirktelėdamas vaikinas, nusišypsojo ir bandė išsilaisvinti, nes kiškio kraujas jam tiesiog pridžius prie smakro..
-
Mergina nesitikėjo, kad berniukas ims juoktis, kai jam prie kaklo prispaus savo iltis, tad nustebusi ir pati ėmė juoktis. Mėnulio šviesai prasiskverbus pro medžių šakas išsiryškino kraujas esantis ant Elijah'o smakro. Šviečiant mėnulio šviesai viskas priminė siaubo filmą. Kruvinas vampyras prispaustas vilkolakio, tik šiuo atveju vilkolakis ir vampyras buvo draugai. Džiaugiuosi, kad į Uždrausąjį mišką retai kas eina, antraip numirtų iš baimės pamatę kruviną vampyrą ir vilkolakį šalia jo.
-Neįkasiu, nebent ir toliau spurdėsi, kaip kiškis,-nusijuokė mėlynakė.-Turėsi nepamiršti maitindamasis, kad tave kas nors gali užpulti, nes kitu atveju išgers tavo kraują. Aš tikrai tave užpulsiu dar ne kartą iš pasalų, tad verčiau būk pasiruošęs,-šyptelėjo rudaplaukė ir atlaisvino gniaužtus leisdama grifui pulti ją, o pati pasiruošė atremti būsimą smūgį.
-
Elijah jautė, kaip tas kraujas jau priskrebo jam prie veido ir dabar jau paprasta servetėlė tikrai nepadės, tad jis net nesistengė nusivalyti, buvo dar smagiau, nes jei kas užsuktu į mišką, kaži ar nepabėgtu pamatęs krauju nusėtą žmogaus veidą tiksliau vampyro, bet kas tą žino..
Lunai pasirodo irgi buvo linksma, ji taip pat ėmė juoktis, tik kaži iš ko ar iš vaikino, kuris buvo prispaustas merginos, ar iš to, kad vaikino juokas pralinksmino ją, tačiau tai nebuvo labai svarbu.. svarbiausia buvo tai, kad varnei ir grifui linksma..
- Ne, gal nereikia, geriau pabūsiu ramus.. - bijodamas, kad neįkąstu, bandė juokauti rudaplaukis. - Taip, taip, dabar jau būsiu atsargesnis, pastebėjau, kad ir skaniai besimaitinantis gali kažkas man sutrukdyti.. - kažką nutęsė vaikinas ir nutylo, kai Luna ji paleido ir šįkart jau rodė ženklus, kad grifas pultu ją. Chris' as buvo greitas, dėl vampyriškų instinktu, tad apsukęs pora ratų aplink merginą, puolė ją už nugaros užlauždamas ranką ir parvertė merginą ant pilvo, kad ši negalėtu pajudėti ir buvo jau besiruošiąs "įsisiurbti" jai į kaklą.
-
Kaip Luna ir tikėjosi vos tik ji paleido berniuką šis ilgai nelaukdamas puolė ją. Netrukus mergina gulėjo ant žemės su užlaužta ranka ir vampyro iltis sau prie kaklo.
-Nepamiršk, kad turiu dvi rankas,- staigiai apsivertusi ant nugaros rudaplaukė nustūmė Elijah nuo savęs ir atsispyrusi rankomis nuo žemės puolė grifą ir netrukus šis ir vėl gulėjo ant žemės prispaustas vilkolakės.
-Dar nepersigalvojai ir nori visa tai tęsti?-nusijuokė mėlynakė. Tikėjausi bus sunkiau treniruoti vampyrą.
-Jei ir toliau taip greit mokysis manau netrukus būsi stipresnis ir greitesnis,-šyptelėjo rudaplaukė spausdama grifą prie žemės, kad šis negalėtų pajudėti ir nustumti Lunos. Nors treniruodama Elijah'ų mergina stengėsi būti švelni ir jo nesužeist, tačiau jai neitin sekėsi.
-
Elijah jau tikėjosi, kad įveikė Luną, tačiau deja, nesėkmingai.. Na ir kodėl kaži man taip nesiseka, gal todėl, kad tik pamiršęs, kad esu pusiau ir žmogus, galiu visiems sprandus nusukti, o dabar neįveikiu mergiotės.. kas per vyras tu Elijah.. kaip tu gali turėti Dawson' o pavardę, kai esi toks nevėkšla, - mįslijo vaikinukas, kai jau buvo ir vėl prispaustas vilkės.
- Taip, turi dvi rankas, pamiršau, nusijuokė vaikinukas.. - taip noriu, - ir sukaupęs visas jėgas kiek turėjo nustumė Luną nuo savęs ir šįkart jau jam pasisekė.. Iš ties grifas buvo stiprus, tačiau jis tu jėgų bijojo, tačiau šįkart jau nebegalėjo jų laikyti, nes kitaip bus skaudžiai pamokytas, o merginos vargint labai nenorėjo.. tad greit nustūmęs varnę į šalį atsistojo ir šįkart jau eilinį kart rudaplaukis gulėjo prispaudęs mergina prie žemės ir laikydamas jos abi rankas..
- Na štai, - nusišypsojo vaikinas ir pridėjo iltis jai prie kaklo.
-
Prispaudusi Elijah prie žemės mėlynakė pajuto berniuko jėga, su kuria jis bandė ją nustumti. Stipriai nesipriešindama mergina leidosi nustumiama ir vėl pargriaunama ant žemės, o netrukus pajuto ir iltis sau prie kaklo. Toks įvykis jai priminė, kaip prieš kelis metus suerzinusi kitos gaujos vilkolakį buvo per plauką nuo mirties ir tik Kailo dėka išliko gyva. Išvydęs, kad jo seserį užpuolė, Kailas kaip pasiutęs puolė užpuoliką ir nieko nelaukęs nusuko jam sprandą. Turėjau elgtis apdairiau...Bet kas buvo tas pražuvo.
-Puiku, bet manau šiandienai jau užteks,-šyptelėjo rudaplaukė ramiai gulėdama ant žemės. Užuot bandydama išsilaisvinti ir vėl pulti ji gulėjo nė nejudėdama, leisdama berniukui suprasti, kad nebepuls jo.
-
Elijah jautėsi nelabai mandagus, tačiau pamoka yra pamoka ir prispaudęs šįkart laikė jis mergina, ji gulėjo ir nejudėjo..
- Tikrai, manau, kad užteks.. - vaikinas buvo stiprus, tačiau jau kautis tingėjo, išmoko jis šiandien nemažai.. - Ačiū, tikrai nemažai ko pamokei... Žinai esu vienturtis vaikas, bet tu kaip vyresnėlė sesė, kuri moko savo mažąjį broliuką susitvarkyti su savimi ir išmokti pajusti tikantį pavojų.. - su šypsena veide burbtelėjo vaikinas. Kaži ką dabar veikti, jaučiuosi sotus, truputį ir pamokų gavau, kurios tikėtina išeis į naudą.. - mįslijo vaikinas..
- Uoj pamiršau tave paleisti.. - paleisdamas merginos rankas ir nuo jos nusikeberiojęs tarė berniūkštis, - gal nori čia prisėsti, va kaip tik du kelmai, galėsime sau pasišnekučiuoti, nebent skubi? - Klaustelėjęs grifas nutylo ir prisėdo, pažvelgęs į mėnulio apšviestą Luną, tikra Luna.
-
Elijah'ui sutikus, kad pamokų šiandien jau užtenka Luna šyptelėjo.
-Nėra už ką, buvo smagu tave mokyti, be to tu greitai mokaisi.-Nusijuokusi iš berniuko žodžių mergina draugiškai šyptelėjo.-Aš taip pat jaučiuosi, tarsi mokinčiau savo jaunesnį broliuką visokių gudrybių, kurios padėtų išnešti jam sveiką kailį,-Elijah'ui paleidus mėlynakė atsistojo ir nusivalė prilipusias žoles. Kilstelėjusi galvą į viršų rudaplaukė išvydo mėnulio šviesą, kuri apšvietė pačią merginą.
-Ne, aš niekur neskubu, tad galim prisėsti, tik prieš tai...-Daugiau netarusi nė žodžio mėlynakė atsispyrė nuo žemės ir šoko ant grifo šiam nė neįtariant apie gresiama pavojų. Kaip ir pirmą karą Luna ir vėl spaudė berniuką prie žemės.-Pirmoji ir pagrindinė taisyklė-neprarask budrumo.-Dar kartą pakartojusi rudaplaukė atsistojo ir padėjo padaryti tą patį grifui.
-
Elijah jau atsipalaidavo, o dar, kai mergina pripažino, kad jis jai kaip mažasis broliukas, jis jai šyptelėjo..
- Tau smagu mane mokyti, aš taip nesakyčiau, man nelabai smagu mokytis, - nusijuokė vaikinukas, -be to man reikia gal dažniau pasportuoti.. - klaustelėjo Lunos grifas ir jau ruošėsi sėstis, tačiau nelabai sėkmingai..
Luna vėl puolė vaikį, kai šis jautė pavojų, norėjo gintis, tačiau per vėlai, jis vėl gulėjo prispaustas merginos, tačiau jau gintis nebenorėjo, tebūnie...
- Šįkart jau manau būčiau apsigynęs, tik jau nebenorėjau, - kilstelėdamas savo antakius tarė rudaplaukis. - Gal paleisi, ačiū.. - atsistojusi mergina, norėjo padėti ir vaikinui, tačiau šis pagalbos atsisakė, nes nenorėjo pasirodyti visiškas "mižnius".
- Tai sakau gal jau tikrai prisėskime, - šyptelėjo garbanius ir išgirdęs miške eilinį žvėrį, greit nusekė paskui jį ir įsisiurbė jam į kaklą.. ilgai netrukus vaikinas paliko kiškio kūnelį gulėti, o pats nulėkė pas Luną ir sėstelėjo ant kelmo..
- Na manau, šiandien jau būsiu sotus, - pakėlęs savo lupų kampučius nutęsė vaikinas, - be to, kas nutiko tavo broliui?
-
-Kodėl? Ar dėl to, kad tave mokina mergina?-nusijuokė mėlynakė.-Turėdamas vampyro gebėjimus sportas nebūtinas, esi greitas, ištvermingas, stiprus. Būnant antgamtine būtybe sportą keičia žvėries norai ir instinktai.-Stebėdama, kaip Elijah atsikelia, Luna išgirdo toliau nuo jų esantį žvėrelį, o netrukus link jo nuskuodė ir berniukas. Kol grifas maitinosi mėlynakė patogiai įsitaisė ant kelmo ir atsirėmė į netoliese esantį medžio kamieną. Po kelių akimirkų sugrįžęs berniukas taip pat atsisėdo ant kelmo priešais Luną ir apdovanojo ją šypsena pasakydamas, kad jis jau sotus.
-Džiugu girdėti.-Šyptelėjo ir pati mergina, tačiau išgirdusi tolimesnius grifo žodžius šypsena iš merginos veido dingo. Ji nesitikėjo, kad Elijah'us paklaus apie jos brolį. Nors praėjo nemažai laiko, mėlynakė nenorėjo prisiminti tos nakties. Prisiminimai vis dar skaudžiai žeidė, tačiau ji prisivertė kalbėti.
-Tą naktį, kai žuvo mano brolis, maniau niekada nebebūsiu tokia kokia buvau su juo...Nuo ne atmenamų laikų Pusmėnulio vilkų gauja buvo viena iš stipriausių. Retai kada kiti vilkolakiai sugalvodavo mus pulti, mūsų būdavo daug, per daug, kad jie galėtų nors kelis mūsų išžudyti, tačiau prieš kelis metus netoli mūsų miškų kelis gaujos narius užpuolė, kai šie apžiūrinėjo mišką, tad beveik visa gauja budėjo ten kelias naktis, kad sugautų tuos, kurie užpuolė mūsiškius ir jiems pavyko. Jie sugavo tris kitos gaujos narius, tačiau tai te buvo spąstai. Mama negalėdama mūsų palikti be apsaugos liko su mumis, tuo metu, kai tėtis ir kiti gaujos nariai budėjo ten. Dvi pirmos naktys buvo ramios, niekas nesirodė, tačiau trečią naktį į mūsų namus įsilaužė penki animagai. Likusieji gaujos nariai buvo per toli, kad galėtų padėti, tad mama su Kailu puolė vieni, kol tuo metu aš slėpiausi. Nė pati nežinau kodėl neišlindau iš savo slėptuvės. Tupėjau ten tyliai, kaip mama ir liepė, tačiau vienas animagas vistiek išgirdo ir nieko nelaukęs puolė prie manęs, tai pastebėjęs Kailas šoko ant jo, tačiau animagas buvo stiprus ir suaugęs, o Kailas tuo metu buvo tik paauglys, besimokantis vilkolakis. Mano akyse brolis krito negyvas, girdėjau, kaip lūžta jo sprandas ir būmtelėjimą, kai jo kūnas pasiekia grindis. Nežinau, kaip tėtis taip greitai atsirado namuose su likusia gauja, tačiau puikiai pamenu jo žvilgsnį, kai pamatė negyvą savo sūnų...Pusmėnulio gaujos būsimą alfą...Gyvenime nesu mačiusi tiek daug jausmų vienu metu, įsiutęs tėtis išžudė visus animagus, tačiau tai nė kiek nesumažino jo skausmo dėl sūnaus. Pamenu, kaip jis suklupęs prie Kailo ėmė verkti. Prie jo suklupusi mama klykte klykė iš skausmo, o aš negalėjau patikėti, kad brolio, kurį taip mylėjau, kuris mane saugojo ir globojo nebėra...Po Kailo laidotuvių nei aš nei tėvai nesugebėjom atsigauti. Man buvo per skaudu matyti tokius tėvus, o skausmas dėl brolio žudė iš vidaus, tad susikrovusi daiktus išvykau į Hogvartsą. Žinau, neturėjau taip elgtis, turėjau likti su jais ir savo gauja...
-
- Šiek tiek ir dėl to, juk ne manau, kad tai turėtu daryti mergina, vaikinai turėtu būti stipresni už paneles ir jas turėtu ginti, o ne atvirkščiai, - šyptelėjo grifas, žvelgdamas į tamsų mišką, kur paprastas mokinukas turbūt neišbūtų, o be to po šios nakties miške tikrai nemažai išžudytų kiškių.. nes tuo pasidarbavo jaunasis vampyras ir vilkė.
Elijah jautėsi sotus, kai išsunkė tuos vargšus gyvūnėlius, tačiau arba jie, arba jis jam tiesiog reikėjo rinktis.. Besijausdamas sotus ir truputį fiziškai sustiprėjęs, vaikinas merginai uždavė klausimą, bet vėliau jau gailėjosi, nes iš merginos veido buvo galima spėti, kad jai ši tema yra tikrai nemaloni, o tuo labiau, kad jos brolio jau nebėra tarp gyvųjų... O dar ta istorija, kurią jam papasakojo Luna buvo sukrečianti..
- Labai atsiprašau, kad įlindau ten, kur nereikia... O kodėl animagai taip pasielgė, kodėl jie brovėsi į jūsų namus? - toliau susidomėjęs klausė vaikis, - be to nemanau, kad palikdama gaują pasielgei negerai, juk ir tau buvo sunku, suprantu, žinau, ką reiškia netekt artimojo, tačiau ne taip žiauriai.. Be to jai tavo brolis būtų tavęs neginęs, jūs būtumėt abu žuve, jis išgelbėjo tave, nes buvai jauna ir jis norėjo, kad dar pagyventum, jis turbūt ir pats nenumanė savo pasekmių, tačiau išgelbėjo tave, turi jam būti dėkinga..
-
-Na, jei tu būsi mano mažasis broliukas, tuomet esu pasiruošusi tave saugoti ir ginti.-Juokdamasi tarė mėlynakė. Mėnuliui pasislėpus už didelio debesies mišką apsupo visišką tamsa. Dėkodama vilkolakės gebėjimam matyti tamsoje Luna apsidairė. Miškas atrodė baigus ir gąsdinantis. Šakos rodos, tik ir laukė progos pačiupti jaunuolius.
-Viskas gerai, tu apie tai nežinojai. Mano tėtis gaujos alfa, tad mes būsimi alfos, o jei išžudysi alfas-gauja žus kartu. Be vado jie sudraskytų vieni kitus į skutelius. Animagai buvo sudarę sandėrį su kita gauja, kad šie padės išžudyti mūsų gaują, tačiau nesitikėjo, kad didžioji mūsų gaujos dalis budės laukdami užpuolikų, tad jiems teko pulti mus, mane ir mano brolį. Ir kad ir kaip man buvo skaudu, aš būsima alfa, neturėjau atsukti nugaros savo gaujai po viso to įvykio. Turėjau likti su jais ir medžioti visus, kurie prisidėjo prie mano brolio mirties,-jausdama kaltę kalbėjo mergina,-Gal jei nebūčiau klausiusi mamos ir išlindusi iš savo slėptuvės, dabar Kailas būtų gyvas ir manęs Hogvartse nebūtų...
-
- Kai visko išmoksiu, manau, jau tada tave saugosiu nuo animagų, - rimtai pasakė vaikis, nes truputį sunerimo dėl Lunos.. Juk kai ji grįš ją bandys nužudyt, juk ji, kaip suprantu yra alfa.. Jezz.. geriau jau būt vampyrų ir ilgai gyvent, nei kankintis būnant vilkolakiu..
- Dabar aš viską supratau, bet kai tu grįši jie vėl bandys tave nužudyti, juk ta kita gauja, manau, nepasiduos.. teisus aš? - Susirūpinęs klaustelėjo Elijah, jis Luną pažįsta tik pora dienų, tačiau jau ir nuotykių yra patyrę ir Chris' as jau prie jos prisirišo, jis visą savo ilgą gyvenimą, ją laikys vyresniąją sesute, bet jei ji mirs, rudaplaukis taip visko nepaliks..
- Be to žinai, aš nenoriu grįšti namo, man dabar jau gerai ir čia, taip, pasiilgau tėvo, bet bijau, kad galiu sutikti motiną, nes nuojauta man kužda labai blogus dalykus, jaučiuosi lyg artėtu audra..
-
-Manęs saugoti nereikia,-nusijuokė rudaplaukė,-aš nebeesu maža mergaitė, kurią reikia saugoti ir ginti. Savo gaujoje esu alfa, tad aš turiu saugoti savo gaują ir ją ginti,-linksmai šyptelėjo mergina.
-Jie nebebandys manęs nužudyti, tėtis su gauja visus animagus buvusius netoli mūsų miškų išžudė, be to dabar sugrįžusi aš pati galėčiau juos įveikti, tad nebeturiu ko bijoti. Puikiai valdau kardą, kad galėčiau nukirsti kam nors galvą.-Šyptelėjusi mėlynakė žvilgtelėjo į dangų, mėnulio vis dar nesimatė.
-Neturi aukoti kitų dalykų dėl to, ko bijai. Žinau, kad nenori matyti savo motinos, tačiau visą likusį gyvenimą nebėgsi nuo jos. Ji paliko tave nė nepagalvojusi apie tave, o dabar tu turi parodyti jai, kad tau gerai ir be jos.
-
- Žinau, kad tu stipri, jai nebūčiau vampyras ir žaizdos greit negytu, turbūt dabar visą skaudėtu, nuo visų tų kartų ant žemės, - juokavo vaikinas..
- Na tikiuosi, kad po vasaros dar susitiksim ir tu būsi gyva, - su šiokiu tokiu sarkazmu burbtelėjo Elijah.
Chris' as jautėsi šiek tiek liūdnokai pagalvojęs apie gyvenimą, nes jo vaikystė buvo šiek tiek traumuota, jis žudė nekaltus žmones, dėl to, kad mama, kurios jau nebevale taip vadinti, paliko jį, kai jis dar buvo mažytis, tačiau ūgiu jis pranoko visus, tad jam žudyti žmones buvo vienas juokas.. Tiksliau dažniausiai jis jų nežudydavo, o tėvas slėpdamas sūnų juos užkalbėdavo, kad nieko neprisimintu..
- Jei iš tikrųjų tai ji man iš ties nerūpi, tačiau ką jai pasakyti, ją sutikus.. Aš nenoriu su ja kalbėti, gal geriau užtrenkt duris ir pabėgt, jok jokio tikslo man su ja vėl suartėti, juk ji gali vėl taip pat pasielgti, eilinį kartą paliks ir paskui aš vėl tapsiu žvėrimi, be jokios kibirkštėlės jausmų.. Žinai, gal ir norėčiau ją sutikti, kai gerai pagalvoju, išsakyčiau viską ką apie ją mąstau ir ką patyriau, kai ji net negalvojus apie mane dingo.. - gerai viską apgalvojęs nutęsė vaikinas ir kilstelėjęs savo galvą pamatė dangų nusėtą visą žvaigždžių..
-
-Jei nebūčiau vilkolake turbūt jau būčiau mirus mažiausiai šešis kartus,-juokdamasi kalbėjo mėlynakė,-Po vasaros mes tikrai susitiksim ir toliau bendrausim.-Šyptelėjo berniukui.-Sutikęs savo motiną nebūtinai turi su ja kalbėti, paprasčiausiai nusišypsok jai ir parodyk, kad tu ir be jos dabar laimingas. Manau, ji žino kiek skausmo tu ištvėrei, tačiau jai tai nerūpėjo ir nerūpi, tad nesuteik progos išgirsti tai iš tavo lūpų. Kad ir kaip skaudu pamiršk ją, tau nuo tos bus tik geriau,-bandydama paguosti grifą mergina stengėsi sugalvoti, kaip jį pralinksminti,-Jei norėsi, galėsiu pamokyti kautis kardu, kai sugrįšim po atostogų atgal į Hogvartsą.-Šyptelėjo mėlynakė ir žvilgtelėjo į viršų, kur jau žiūrėjo ir berniukas. Tamsus dangus buvo papuoštas mažytėmis žvaigždėmis.
-
- Taip tu teisi, nereik jai rodyt skausmo, reikia jai įrodyt, kad aš puikiai sau gyvenu ir be jos, - šyptelėjo vaikinukas, jam pasikalbėjus su mergaičiuke šiek tiek palengvėjo, ji jam padėjo šįkart jau psichologiškai..
- Žinai, ačiū, už tai, kad truputį tau čia teko manęs paklausyti.. ir ačiū už tai, kad padėjai suprasti.. - mirktelėjo viena akimi Lunai ir tęsė toliau.. - O kas gi nenorėtu išmokti kardu, a? Aišku norėsiu, juk visai smagu, tada jau kitais metais grįžęs tėvui galėsiu įrodyt, kad Hogvartsas nedaro man blogos įtakos, - šyptelėjo vaikis. - Be to, o čia egzaminai būna sunkūs, jie jau ne už kalnų, o aš galima sakyti pamokų nelankiau ir maža to, nelabai ką moku.. - juokėsi Elijah.. - O kas būna jei neišlaikai egzaminų? Tipo neperkeltu į kitą kursą, taip?
-
-Nėra už ką, juk man nesunku išklausyti savo mažąjį broliuką,-nusijuokusi rudaplaukė žvilgtelėjo į grifą,-Be to tu juk irgi manęs išklausei, tad neturi už ką dėkoti. Patikėk, čia yra žmonių, kurie verčiau sau ranką nusipjautų, nei paimtų į rankas kardą ar durklą.-Sukryžiavusi kojas po savimi Luna patogiau atsisėdo ant kelmo ir atrėmė galvą į medžio kamieną. Tai nebuvo patogiausia vieta, tačiau merginai tiko.
-Egzaminai nėra labai sunkūs, tačiau įjungti vaizduotę ir protą tikrai reikia. Nesijaudink, manau išlaikysi visus egzaminus ir pereisi į kitą kursą. Ir kitais mokslo metais susitiksim, kai tu jau būsi antrakursis,-šyptelėjo mergina.-Aš visus šiuos metus nelankiau pamokų ir neruošiau namų darbų, tad būk ramus.
-
Egzaminai.. kiekvienam mokiniui jie kėlė šiokį tokį siaubą, juk jai neišlaikai, turbūt apie kitą kursą net negalvok, bet kiti lanko pamokas, jose dirba, daro namų darbus, o Elijah sėdi savame kampelyje ir apie tai net negalvoja.. Na buvo keliose, išmoko keleta burtažodžių, kaip laikyti lazdelę, to užtenka, juk tėvas net nenorėjo, kad vaikis čia keliautu, tačiau grifas, norėjo kažko kito, nes žiobarai jo nepriėmė kaip savo, tik vampyrų šeimos, kurioms vadovavo tėvas..
- Na žinai, dar ir kitais metais norėčiau pabūti pirmakursiu, - šyptelėjo Chris'as. - Juk smagu.. Be to ką aš galiu ten padaryti nelankęs nieko.. Kažkaip įdomiai, eik tu, aš su mielu noru paiimsiu kardą į rankas.. - pagalvojęs apie tai, kaip jau tą kardą valdo, jaunasis vampyras netvėrė džiaugsmu.. - Na matai, ne aš vienas toks, iš tikrųjų tai nežinau ką aš Hogvartse ir veikiu.. kai galėčiau dabar gyventi su tėvu, maitintis žmonėmis.. tačiau žinau, aš turiu būti geras.. - kažką ten nutęsė vakinukas ir žvilgtelėjo į netoliese sėdinčią merginą..
-
Kaip ir kiekvienais metais visi galvojo apie artėjančius egzaminus, kaip teks juos išlaikyti ir ar pavyks juos išlaikyti, tačiau tik ne Luna. Apie egzaminus ji išvis negalvojo. Mėgavosi gauta laisve.
-Man nepatiko būti pirmakurse, tik nežinau kodėl, galbūt dėl to, kad visi vyresni žiūrėdavo, kaip į mažą mergaitę, kuri negali apsiginti. Dabar einant koridoriumi pirmakursiai nuseka mane su pagarba akyse,-nusijuokė mergina. Jai nereikėjo to, tačiau ir ji pati taip ankščiau žiūrėdavo į vyresnius.
-Tuomet pasiruošk kitais metais gauti į kailį iš kardo.-Juokdamasi tarė mėlynakė berniukui.-Tu nesi blogas, priešingai esi geras, tad nemanau, kad Hogvartse esi būtent dėl to, kad būtum geras.-Šyptelėjo rudaplaukė.
-
- Na kaip matai nesu labai mažas, tad į mane mažai kas spokso.. - šyptelėjo vaikinas, - be to, man tas nemaišo aš jau pratęs prie jo.. - perbraukdamas ranką per plaukus tęsė vaikis.. - na, manau labai nesužeisi manęs, gal ir greit mano žaizdos užgyją, tačiau tavo smūgis į širdį gali būti man lemtingas, - su sarkazmu kažką ten burbėjo Elijah. Vaikinas nemėgo šposų ar juokų, tačiau su šia kompanjone jam buvo linksma, jis jautėsi su ja lyg su sese, drauge, kuri jį išklauso, palaiko ir nenustume į šoną.
- Na tu mane pažįsti pora dienu, nemanau, kad žinai ar aš geras ar blogas, aš esu nužudęs daugybė nekaltų žmonių.. o dabar sėdžiu čia, bandau save kontroliuoti ir mokausi gero elgesio iš jūsų, aišku ne iš to vaikio, kurį gerai pamokėm, tačiau iš tokių kaip tu, - jis norėjo Luną apkabinti, tačiau nedrįso.. bijojo, kad ji gali klaidingai suprasti.
-
-Taip, savo amžiuje išties esi aukštas ir stiprus,-šyptelėjo mergina.-Negalėčiau tavęs sužeisti net ir žinodama, kad tavo žaizdos greitai gija. Juk tu vistiek jaustum skausmą, net jei jis truktų neilgai.-Kilstelėjusi galvą į žvaigždėtą dangų Luna prisiminė, kaip prieš kelis metus taip sėdėdavo su savo broliu. Kalbėdavo ištisas valandas stebėdami žvaigždes. O dabar mėlynakė sėdi miške ir stebi žvaigždėtą dangų su "jaunesniuoju broliu". Ilgiuosi tavęs, Kailai... Vėl prakalbus grifui rudaplaukė nuleido galvą ir atsisuko į jį.
-Nors pažįstu tave tik kelias dienas, tačiau žinau, kad esi geras, o kas buvo praeityje tas pražuvo. Dėl praeities klaidų negalim kaltinti savęs dabartyje, kad ir kokios tos klaidos siaubingos ir žiaurios.-Drąsindama šyptelėjo Luna.
-
- Žinau, tačiau aš tavęs dar gerai nepažįstu, tačiau tu man jau reiški tikrai daug, - šyptelėjo vaikis.. - Nežinau, kodėl, mane saugai nuo žaizdų, nenori manęs sužeisti, bet tai tik žodžiai, iš tiesų man sunku pasitikėti žmonėmis, turbūt reikia daugiau laiko? - klaustelėjo Elijah truputį susimąstydamas ir pats, negi iš tikrųjų aš jai rūpiu, kaip brolis? Kaip galiu pasitikėti žmonėmis, kai šie gali palykti didžius randus krutinėse, juk mes tik žmonės, ateinam, išeinam.. taip skaudindami ir save ir kitus...
- Na gal ir geras, tačiau visi turim trukūmų, aš jų turiu begalę, - šyptelėjo Chris' as Lunai ir žvilgtelėjo į dangų, kur dangus buvo išmėtytas be gale žvaigždžių, - kaip manai, kai gimsta žmogus, atsiranda žvaigždė ar ne? O kai miršta jos krenta, žiūrėk matai, ten nukrito, o va ten toliau atsirado, - priartėjas arčiau Lunos jis įbedė savo rodamąjį pirštą į dangų...
-
-Turbūt turiu įgimtą instinktą ginti kitus, kadangi esu alfa,-šyptelėjo mergina atsakydama į berniuko žodžius. Nors nė pati nesuprantu kodėl taip rūpinuosi Elijah'u...Galbūt išmokau to iš Kailo?
-Taip, turbūt turi praeiti daugiau laiko, aš irgi mažai kuo pasitikiu, bet tai nereiškia, kad turi niekuo nepasitikėti, bet žmonės privalo užsitarnauti pasitikėjimą. O, trūkumų turim visi ir begalę, tačiau tai mus ir daro tobulais. Esam išskirtiniai ir nepakartojami,-draugiškai šyptelėjo berniukui, kuris netrukus prisislinko arčiau ir žvelgė į žvaigždėtą dangų.
-Ne, dangus nuo mūsų gyvybių nepriklauso, žvaigždės mirga, tad mums atrodo, kad jos užgesta, tačiau netrukus ji ir vėl žiba danguje. O ten pro žemę praskriejo meteoras, kuris mums atrodo, kaip krentanti žvaigždė.-Nors Luna ir pati neitin žinojo, kaip viskas iš tiesų, tačiau bandė prisiminti ką pasakojo mama jiems su Kailu ir regis jai puikiai sekėsi.
-
Elijah gaudė kiekvieną Lunos žodį, nes ši mergina buvo išties protingesnė ir už patį Einšteiną, na gal už jį ir nebuvo, tačiau už daugumą čia besimokančių, tikrai taip.. ji buvo ypatinga.. kažkuo, kas vertė jaunąjį vampyrą ja pasitikėti.. ji buvo jam lyg angelas sargas, kurio jis virš savo viršugalvio neturėjo, nes kaži ar velnią gali saugoti angelas..
- Turbūt, kad turi, - šyptelėjo vaikis, - taip, pasitikėjimą turi užsitarnauti... - o toliau jau jis nieko nebesakė, tik klausėsi to, ką pasakojo vilkė apie žvaigždes.. Ji astronomijoje tikrai nusimanė, juk ne kiekvienas galėtu tiek daug visko papasakoti, tik keletas, tų ypatingųjų vaikų ar paauglių..
- Tu mane išmokysi ne tik, gintis, tačiau daug jau sužinojau ir apie pačias žvaigždes, jos man įdomios, galėčiau nagrinėti jas kiekvieną naktį, tačiau.. ne visada galiu ištrukti iš pilies.. - kilstelėdamas antakį tęsė Dawson' as.. - gal norėtum, kada susitikti šviesiu paros metu, nes jei rimtai, aš tavęs nepažinčiau pamatęs, dar taip nebuvo, tačiau mes susitinkame naktimis.. aišku, tai mūsų laikas, tačiau.. -nusikikeno Elijah ir vėl tuptelėjo ant kelmo..
-
-Tiesa sakant aš pati nelabai žinau, tačiau pasakiau, tai ką ankščiau man ir Kailui pasakojo mano mama. Be to, kelias naktis su mama stebėjom žvaigždes pro teleskopą, buvo nuostabu,-prisiminusi tas naktis Luna šyptelėjo. Stebėdama dangų ji galėtų taip sėdėti ištisas valandas. Nė pati nesuprato kuo žvaigždės ją taip traukė, tačiau vaizdas, kuris matydavosi naktį užburdavo ją.
-Žinoma, galim, tik reiktų sugalvoti ką galėtume veikti. Manau pažinsi,-nusijuokė mėlynakė,-Nebent išsidažyčiau, pasidaryčiau tobulą šukuoseną ir apsirengčiau vakarinę suknelę,-juokdamasi pati iš savęs kalbėjo rudaplaukė. Nelabai save įsivaizduoju taip atrodančią...Nė nežinau ar norėčiau taip atrodyti kada...
-
Elijah klausė, ką jam pasakojo mergina, tačiau jam užkliūvo vienas žodis "teleskopas".. kas čia per daiktas, kaip pro jį galima stebėti žvaigždes, tėtis apie tokį lyg ir nepasakojo.. - mąstė vaikinas.. tačiau tuo pat bijojo ir klausti, kad pasirodys tikras nevėkšla, tačiau, neturėjo kitos išeities..
- Kas yra teleskopas? Tikrai pirmą kartą girdžių.. - truputį pasijautęs nejaukei burbtelėjo vaikis.. - Tau gerai, tau bent kažkas pasakodavo, o aš buvau užsiėmęs savo nešvariais darbeliais, tad neturėjau laiko domėtis šiomis įdomybėmis, nors dabar labai norėčiau atsukti laiką atgal ir atsiimti viską ką esu padaręs, tačiau taip, neįmanoma.. o manęs dar laukia ilgas gyvenimas.. ech, na koks skirtumas.. - šyptelėjo vaikis, kai jam užgimė dar vienas naujas klausimas..
- O kiek laiko gyvena vilkolakiai, tiek kiek eilinis žmogus, ar kaip? - Susidomėjęs klaustelėjo Elijah.. - Manau galėtume, eiti ten, kur būtų daug laisvo ploto, gal pamokintum mane kokių triukų su lazdele? - kilstelėjęs antakį tarė berniūkštis..
-
Išgirdusi berniuko klausimą kas yra teleskopas Luna įsmeigė žvilgsnį į vieną žvaigždę.
-Tai prietaisas skirtas stebėti dangaus kūnams. Žinoma jų yra įvairių rūšių. Be to yra galingesni teleskopai su kuriais dangų stebi mokslininkai ir paprasti, kuriais naudojasi žiobarai.-Paaiškino mėlynakė.-Mano motina stengėsi mus su Kailu išmokyti visko ką pati žinojo. Tad būdama vos dešimties jau mokėjau daugybę dalykų.-Šyptelėjo mergina. Iškilęs motinos paveikslas vaizduotėje privertė Luną pajusti ilgesį. Ji ilgėjosi savo tėvų ir artimųjų, net jei nuolat tai bandydavo pamiršti.
-Vilkolakiai gyvena tiek pat kiek ir eiliniai žmonės, gyvenimo trukmė nesiskiria,-kiek liūdnokai tarė rudaplaukė.-Ar esi kada skridęs? Naktį žibant žvaigždėms ir šviečiant mėnuliui?-Atsisukusi į Elijah'ų šyptelėjo mergina.
-
Norėčiau pamatyti tokį daiktą, kitais metais teks apsilankyti astronomijos pamokose.. - mąstė vaikinas, kai žvelgė į dangų, nes būtų daug smagiau pamatyti žvaigždes dar iš arčiau..
- Supratau, turbūt kitais metais teks dažniau apsilankyti astronomijos pamokose, nes kitaip jausiuosi labai jau kvailas.. - šyptelėjo vaikis..
- O gaila, o nebūna hibridų? Pavyzdžiui galėtum būti pusiau vilkolakė, pusiau vampyrų? - tarė Elijah ir išgirdo kitą merginos sakinį.. Paskraidyti, ką ji čia šneką? Kuo mes skraidysim? Sparnų dar neįsigijau..
- Tikrai ne, tačiau tokios pramogomis kol gyvas neatsisakyčiau, - šyptelėjo net nenutuokęs, kas jo dar šiąnakt laukia... - Be to skraidymo malonumų nesu jautęs, na gal pora kartų su lėktuvu, tačiau tai buvo šviesus paros metas, bet viskas atrodė stulbinančiai gražiai..
-
-Jei norėtum galėčiau pasiimti teleskopą iš namų ir po atostogų galėsi apžiūrėti jį ir stebėti žvaigždes iš arti,-šyptelėjo mergina stebėdama dangų.
-Nemanau, nors galbūt ir yra. Niekada tuo nesidomėjau, bet manau dabar grįžusi namo pasidomėsiu.-Ankščiau nė nesusimasčiusi apie tai mėlynakė dabar negalėjo pamiršti šios minties. Įdomu būtų tokį sutikti...
-Tuomet turi man pažadėti kai ką...Kad ir ką pamatysi turėsi neišsigąsti,-Atsistojusi nuo kelmo tarė rudaplaukė.-O aš tau pažadu, kad skirsdamas jausiesi nuostabiai,-šyptelėjo berniukui ir pažvelgė į dangų. Gartai, man reikia tavęs... Mintimis kviesdama savo drakoną nekantravo mėlynakė. Nors drakonas buvo jos, tačiau ji nedrįsdavo jo kviesti Hogvartse, kur visi galėjo jį pamatyti. Mergina bijojo, kad milžiniškas drakonas išgąsdins juos.
-
- Taip, jei nesunku pasiimk, būtų smagu apžiūrėti žvaigždes, o tuo labiau kartu sese, - mirktelėjo akimi Elijah.. Vyresniąją sesę turėti būtų berniukui išties smagu, nes jis jautėsi labai vienišas, augdamas tik tarp vyrų.. norėjosi vaikinui ir kitokios meilės ir rūpesčio, kurią suteikia moterys.. tačiau apie tai niekam nesakydavo..
- Pasidomėk, gal kažkaip galėsime tave paversti ir tada būsi pusiau vampyrė, pusiau vilkė, tuo pačiu galėsi mėgautis amžinybe, - nusijuokė vaikinas.. Jam atrodė tai smagi mintis, nes turėti draugę amžiams yra daugiau nei nuostabu.. Galėčiau ją supažindinti su savo tėvu.. jis gi domėjosi vilkolakiais ir vampyrais, tik Elijah niekada nesuprato, kodėl jį tai taip domindavo, be to jis daug kartų yra užsiminęs apie hibridus, tačiau nesileisdavo į kalbas..
- Prižadu, tik kodėl aš turėčiau bijoti? - Chris' as kiek sunerimo, dėl to pažado Lunai, tačiau ir pats nežinojo ką manyti.. Tad jau nieko nebesakydamas jis tiesiog laukė..
-
-Nemanau, kad mane įmanoma paversti pusiau vilkolake, pusiau vampyre,-nusijuokė mėlynakė ir laukė, kol berniukas prižadės neišsigąsti. Išgirdęs šeimininkės prašymą netrukus Gartas pasirodė danguje. Didelis juodas drakono šešėlis užtemdė dangų. Vos po kelių akimirkų šešėlis tapo daug didesnis ir įgijo tikrąją formą. Nuo galingų drakono sparnų mostų medžiai buvo priversti lenkti savo galvas arčiau žemės. Prieš varnę ir grifą nutūpė milžiniškas galingas drakonas. Ilgi smailūs kojų nagai susmigo į žemę. Priėjusi prie savo drakono mergina ištiesė ranką ir paglostė žvynuotą nosį. Sveikindamasis drakonas iškvėpė šiltus garus pro nosį.
-Tai Gartas,-pristačiusi savo drakoną atsisuko į berniuką.-Pasiruošęs pakilti į orą su juo?-nusijuokė mergina. Nekantraudamas ir vėl skristi su savo šeimininke Gartas nekantriai žvilgčiojo į rudaplaukę.
-
- Na kodėl tu taip manai, mano tėvas tikrai žino būdą, tačiau nekalba, - sunerimo vaikis, bet vėliau kiek atsipalaidavo, nes jo galva buvo perkrauta, tad nustojęs jaudintis jis tiesiog ėmė šypsotis..
Elijah su nekantrumu laukė, kažko, su kuo jie skris, tačiau jo mintis greit išbalškė didelis padaras danguje, sunku buvo įžiūrėti kas ten per gyvis, tačiau buvo tikrai ne koks feniksas ar kažkas panašaus.. jo sparnai privertė medžius lenktis prie žemės, kad tie atrodė nulūš nuo per didelių gūsių..
- Drakonas, - nutūpus padarui, tęsė jaunasis vampyras. - Dar pasakyk, kad tu jį augini? Jis manęs nesudegins kartais, - truputį su išgąščiu, bet ir juokom šnekėjo Chris' as.. - Labas Gartai, - maloniai šyptelėdamas nutęsė rudaplaukis.. - Žinok jei kas užsuktu netyčia į mišką, turbūt dabar čia ir numirtu.. - artėdamas prie to didžiulo padaro, kartojo grifas..
- Aš... Aa.. pasiruošęs.. - nenorėdamas pasirodyti bailus, priartėjo prje Lunos ir stovėjo šalia jos..
-
-Taip, tai mano drakonas, aš jį auginu ir ne, jis tavęs nesudegins, nebent jam įsakysiu,-juokdamasi iš Elijah'o reakcijos kalbėjo Luna. Pastebėjęs berniuką drakonas atidžiai jį stebėjo, tačiau išliko ramus.
-Turbūt taip, dėl to jo niekas ir nėra matęs. Esi pirmas, kuris jį mato ir netrukus skirs ant jo,-nusijuokė mėlynakė,-o dabar lipk jam ant nugaros ir tvirtai įsikibk,-glostydama drakono snukį liepė mėlynakė. Palaukusi, kol berniukas užlips ant drakono mergina netrukus padarė tą patį. Kylam, Gartai Mintimis liepusi drakonui pakilti rudaplaukė žvilgtelėjo į dangų, o tuomet į žemę. Atsispyręs nuo žemės Gartas suplasnojo kelis kartus sparnais ir pakilo. Vos po kelių akimirkų krūmai, medžiai, viskas dingo, teliko žvaigždėtas dangus. Šaltas vėjas kedeno merginos plaukus, o ši mėgavosi reginiu.
-Patinka?-šyptelėjo berniukui.
-
- Gal nereikia, - juokėsi vaikinas stebėdamas tą didelį padarą.
- Aš pirmas, kuriam tu rodai, malonu, tiesa sakant, jis nėra labai baisus, tačiau truputį gąsdina.. - nutęsė Elijah, - bet esu tikras, tu jo ant manęs neužsiundysi.. - nes kitaip man galas, pamiršiu ir tai kas yra amžinybė, - mislįjo vaikis.. Sėsti ant jo, na tokio vakaro tikrai nesitikėjau.. Gal geriau nereik... bet vaikinukas nenorėjo pasirodyti bailys, tad lipo ant jo nugaros, jam sekėsi gana sunkiai, tad geriau atsispyrė nuo žemės ir šoktelėjo ant Garto nugaros..
- Na gal tvirtai įsikibau, - kažką burbtelėjo Chris' as ir jautė, kaip jie pradeda kilti.. ir vos nenuslisdamas.. įsikibo dar tvirčiau.. Merginai tai buvo linksma, nes ji tai darė ne pirmą kartą, tačiau grifas, laikėsi iš paskutiniųjų.. bet vėliau, kai buvo galima matyti dangų, žvaigždes, o pažiūrėjus į apačią "juodąją skylę", nes ten nieko nesimatė, tik juoduma.. o gaivus vėjas kedeno Chris' o garbanas..
-
-Suspausk kojomis jo nugarą ir pasilenk jam prie kaklo,be to nebijok, apsikabink jo kaklą,-pamokė mergina, kai pakilo pakankamai aukštai. Nors pati skirdo ne pirmą kartą, tačiau kylant jai teko atsiremti į Garto nugarą rankomis ir suspausti jo nugarą kojomis. Netrukus Gartas ištiesė sparnus ir ėmė sklandyti danguje.
-Elijah'au, lėtai atsisuk į mane,-bijodama,kad berniukas gali nuslysti nuo drakono nugaros mergina atsistojo ir stebėjo, kaip šis atsisuka,-Puiku, o dabar gali atsigulti,-šyptelėjo mergina ir atsisėdo šalia grifo. Kol Gartas sklandė nuo jo nugaros buvo galima stebėti žvaigždes iš daug arčiau. Mėgaudamasi vaizdu Luna atsigulė ir užsimerkė. Neskraidžiusi jau kelias savaites su Gartu dabar mergina džiaugėsi būdama su savo augintiniu. Pasiilgau tavęs,Gartai... Išgirdęs merginos žodžius drakonas garsiai suriaumojo išpūsdamas liepsną ir palikdamas jos debesis danguje.
-
- Aha, - apsikabindamas drakono kaklą vaikinas sunerimo.. Ji taip lengvai šneka, o man iš ties kinkos dreba, tačiau vaikinas to garsiai nepasakė, nes nenorėjo, kad mergina galvotu, kad šis "mižnius"..
- Atsisukt? - Gal ji nori, kad aš nusikabanočiau žemyn? - mąstydamas vaikis, atsisuko į Luną.. Na ir kas dabar? Ką, ji stovi, ne tikrai prisiekiu, aš gal sapnuojuu.. - vaikinas paleidęs vieną ranką pasitrynė akis.. Deja.. man rods ji nori užsimušti..
- Atsigulti tai tikrai galiu, - po truputį judėdamas Chris' as atsisuko ir žvelgė į dangų, kuris buvo nusėtas mažų taškelių - žvaigždžių ir buvo viskas daug geriau matyti, nė nuo žemės..
- Žinai ką, nuostabu!!! Ačiū tau!!! - šypsojosi berniukas ir džiaugėsi, kad šiuo metu jis skraido, o ne miega savo miegamajame..
-
Gulėdama šalia Chris'o Luna pastebėjo, kad šis saugiausiai jaučiasi išsitiesęs ant drakono.
-Neleisčiau tau nukristi,-bandydama padrąsinti berniuką tarė mergina,-be to jei kristum, Gartas tave sugautų. Juk negalėčiau leisti užsimušti savo mažajam broliukui,-šyptelėjo mergina ir atsistojo ant drakono nugaros. Dar kartą žvilgtelėjusi į berniuką mergina lėtai nužingsniavo prie drakono uodegos ir žvilgtelėjo į apačią. Juoda tamsa prarijo visą žemę, tačiau geriau įsižiūrėjęs galėjai išvysti tyvuliuojantį Hogvartso ežerą. Nenorėdama palikti ilgam berniuko vieno mėlynakė apsisuko ir grįžo atgal.
-Vis dar nedrąsu? Ar jau pasiruošęs išbandyti dar labiau ekstremalesnę padėti?-Nusijuokusi rudaplaukė žvelgė į berniuką savo kristalinėmis mėlynomis akimis.
-
Elijah jautėsi atsipalaidavęs, pamiršo netgi tai, kad šis ant drakono, į realybę vaikiną grąžino Luna, kuri drąsino Chris' ą, tačiau jam to mažai reikėjo, nes šis buvo per daug atsipalaidavęs, kad visos baimės praėjo akimirksniu ir atsivėrė tik geri jausmai..
- Ką tu dirbi? - kilstelėjęs galvą pamatė merginą stovinčią ant drakono uodegos.. tačiau ši greit grįžo.. - tu gal užsimušti nori? - šyptelėjo vampyras..
- Tiesą sakant, drąsu ir net labai, jau galiu sakyti, kad ir smagu, nes geresnio jausmo už šį niekada nebuvau jautęs.. ir jau manau, kad mes ne šiaip sau susitikome tai likimas suvedė du, nuo likimo nukentėjusius paauglius, - juokėsi berniūkštis.. - Aaa!!!! Kaip geraa!!! - šuktelėjo grifas.. - O taip tikrai pasiruošęs.. - laukdamas ką merginą su savo augintiniu šįkart sugalvojo vaikinas džiaugėsi puikiu oru ir ekstramale naktimi..
-
-Užsimušti tikrai nenoriu,-nusijuokė mėlynakė atsakydama į grifo klausimą,-buvau mokyta kautis ant Garto, tad galiu drąsiai vaikščioti nuo jo galvos iki uodegos,-šyptelėjusi mergina apsidairė ir žvilgtelėjo į apačią, jie vis dar buvo virš ežero.
-Tuomet šaunu, nes tai kas bus dabar gali tikrai išgąsdinti...-Luna nežinojo, kaip į tai ką ji sugalvojo sureaguos berniukas, tačiau tikėjosi, kad jam patiks.
-Turėsi pasitikėti manimi.-Žiūrėdama į berniuko akis tarė rudaplaukė ir nuleido galvą į apačią. Tikėdamasi, kad Elijah'us suprato ką ji ketina daryti mėlynakė pasileido bėgti ir sulaukusi berniuko šoko nuo drakono sparno. Pliūptelėjęs vėjas sunkiai leido kvėpuoti, tačiau netrukus mergina galėjo laisviau kvėpuoti. Žvilgtelėjusi į šalia krentantį berniuką Luna šyptelėjo ir ištiesė rankas. Krentant jausmas buvo nepakartojamas, primenantis linksmuosius kalnelius, tik šis priminė labai aukštą kalnelį. Žemė artėjo nepaliaujamai greitai, tad mėgautis nuostabiu kritimu laikas seko. Gartai, dabar! Kai atrodė, kad jie tuoj skaudžiai trenksis į vandenį abu jaunuolius sugavo galingi drakono sparnai. Padėjusi Elijah'ui užlipti ant drakono mergina pasilenkė per augintinio nugarą ir ranka palietė vandenį. Gartui slandant virš vandens buvo galima matyti dangaus paveikslą vandenyje.
-Patiko?-atsisukusi į berniuką Luna nusivalė šlapią ranką ir šyptelėjo.
-
- Gerai, kad nenori, aš jau išsigandau, - šyptelėjo vaikinas pažvelgęs į apačią, ten buvo galima matyti didžiulį ežerą, kuris buvo šalia Hogvartso.. ko ji vėl prigalvojo, greitu metu aš manau mirsiu...
- Klausyk, ką nori tą daryk, tačiau palyk mane gyvą.. - šyptelėjo Elijah.. - Na aš tavimi ir pasitikiu.. na gal dar ir nevisai, bet... - žvelgdamas Lunai į akis kalbėjo Dawson' as, tačiau jos galva greit nusileido į apačią.. - Ne, tu mane tuoj išvesi iš proto, tu gal juokauji?? Aš nenoriu maudytiiiiss! - riktelėjo vaikis ir nušoko paskui merginą.. - Wohhhoo! - surėkė vaikis išskleisdamas rankas ir mėgaudamasis tuo šiltu gaiviu vėjeliu, tam jausmui apsakyti trūko žodžių, jausmas buvo nuostabus.. Elijah jau buvo pasiruošęs nusileisti į vandenį, tačiau juos pagavo Gartas ir vėl jie tupėjo ant jo nugaros..
- Nuostabu, ačiū TAU, - spindinčiomis akimis kalbėjo Chris' as.. - Kur čia gali ne patikti.. iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, bet vėliau...
-
Matydama spindinčias iš laimės Elijah'o akis Luna plačiai nusišypsojo.
-Džiaugiuosi, kad tau patiko. Be to nėra už ką.-Atsirėmusi į Garto nugarą mėlynakė atsilošė ir užmerkusi akis mėgavosi gaiviu vėjeliu, kuris draikė merginos plaukus. Nuo apačioje esančio vandens sklido šaltis, tačiau rudaplaukė nekreipė dėmesio.
-Kai patį pirmą kartą užlipau ant Garto ir jis pakilo į orą, maniau niekada daugiau nebelipsiu ant jo, tačiau tas nuostabus jausmas skrendant privertė mane apsigalvoti. Po to su Gartu tapom neatsiejamais, mums abiems patiko skraidyti ir vartytis ore.-Atsimerkusi ir žvelgdama į tolį kalbėjo rudaplaukė. Klausydamas berniuko ir savo šeimininkės Gartas ramiai sklandė virš ežero. Viskas atrodė netikra, tarsi sapnas.
-
Elijah jautėsi taip lyg sapnuotu, tačiau tai buvo ne sapnas, viskas buvo tikra.. netgi per daug tikra, gaivus vėjelis draikė vaikėzo garbanotus plaukus, malonus šaltis dvelkė nuo ežero, tiksliau gaiva, kuri gaivino Chris' ą, o dangus su baltais taškeliais dabar atrodė daug įspūdingiau, negu tą kartą, kai jis buvo pievoje arba kai sėdėjo miške ant kelmo..
- Žinai, nuostabu, - šyptelėjo vaikis.. - manau, kad tai yra pats geriausias jausmas.. kokį esu patyręs.. - su džiaugsmu balse kalbėjo Dawson' as..
Taip, tai tikrai nuostabu, turbūt niekas kitas taip nebūtų pradžiuginęs grifo, kai tai puikiai padarė Gartas ir Luna..
- Ačiū Gartai, - šyptelėjo vaikis.. - Be to kaip manot, bus nuodėmė negrįšti į pilį šiąnakt? - klaustelėjo Elijah ir mėgavosi tuo, ko daugiau gali netekti pajusti..
-
-Ne, nebus, nebent pats norėtum grįžti į pilį.-šyptelėjo rudaplaukė ir išsitiesė ant drakono nugaros. Nors Garto nugara nebuvo minkšta ir labai patogi, tačiau Luna į tai nekreipė dėmesio. Išsitiesusi ir žiūrėdama į žvaigždėtą dangų ji galvojo apie savo tėvus. Prasidėjus atostogoms ji galės grįžti pas juos ir vėl leisti laiką kartu. Nors skausmas dėl brolio vis dar draskė merginą iš vidaus ji neketino jam leisti nutolinti jos nuo tėvų. Begalvojant ir bekalbant su Elijah'u Luna nė nepastebėjo, kaip prabėgo kelios valandos. Kad ėmė švisti mergina pastebėjo tik tuomet kai pirmieji saulės spinduliai pasiekę žemę išvaikė nakties tamsą. Žvaigždės kartu su mėnuliu dingo dangaus platybėse.
-Manau mums metas grįžti, jau švinta,-žvilgtelėjusi į tolį atsisėdo mėlynakė. Gartai, leiskis. Gavęs šeimininkės komandą drakonas ėmė leistis ir nutūpė toje pačioje vietoje iš kur ir pakilo. Nušokusi nuo drakono nugaros mėlynakė padėjo nulipti berniukui. Priėjusi prie drakono skruosto mergina perbraukė ranka per jį. Patenkintas drakonas stumtelėjo šeimininkę ir atsisveikindamas sumosavo kelis kartus sparnais. Pakilęs drakonas netrukus dingo danguje, o grifas su varne liko stovėti ant žemės. Pradėjus švisti miškas nebeatrodė taip baugiai ir gąsdinančiai, tačiau Luna vistiek nebenorėjo čia likti. Visą naktį nemiegojusi dabar ji jautėsi mieguista, bet to neparodė.
-Eime į pilį?-atsisukusi į berniuką paklausė rudaplaukė.
-
- Dar tikrai nenoriu, - šyptelėjo vaikinas ir atsigules stebėjo dangų ir mąstė apie atostogas.. Elijah pasiilgo tėvo, visų vampyrų, kurie jį sūpė.. Taip pat pasiilgo kraujo, ne to kuriuo maitinasi čia, o to, kuris teką žmogaus venomis.. šiltas ir tiesiai iš venos.. ir dar tas tobulas skonis.. Ech.. ir kodėl dabar reikėjo apie tai galvoti? - tačiau mintys greit nutrūko, kai danguje ėmė švysti saulė, žvaigždes keitė, giedras dangus..
- Taip, tikrai metas, - su gaileščiu balse tarė Chris' as ir nutylo, tyla vyravo tol, kol jie nusileido..
-Ačiū Gartai.. - perbraukdamas drakonui per nugarą švelniai suburbėjo berniūkštis.. Šis vakaras tikrai buvo nuostabus..
- Taip, laikas, o dabar jau į lovas, miegoti, o naktį vėl čia, -sarkazmiškai nusijuokė Dawson' as ir nusuko link pilies..
-
Clemencija nakties nelabai mėgo. Visa ta tamsa ją tik gąsdino. Sveiko proto ji tikrai neeitu į uždraustąjį mišką naktį, dar žinodama, kad taisyklės to neleidžia dėl didelio pavojaus. Bet, tuo metu Martes gavo laišką, kad jai būtinai reikia ateiti į pamiškę kur ją sutiks kažkoks nepažįstamasis žmogus pakalbėti dėl "praeito savaitgalio". Viską ką ji pamena iš praeito savaitgalio, tai, kad ji buvo uždraustajam skyriuje. Rudaakė šį laišką priėmė kaip šantažą, todėl ji prisivertė save nueiti miškan.
Suprasdama, kad jos bemiegės naktys tik pablogins pažymius, klastuolė sau prižadėjo, kad nustos taip naktinėti, juk tam skirtos dienos, tiesa? Amelijai sušukavus plaukus ir išgėrus šiltą žalią arbatą, išėjo iš Klastūnyno bendrojo kambario ir nuskubėjo link miško. Puošt nesipuošė, mergaičiukė kaip visada buvo su paprasta pižama ir juodu pledu, kad galėtu susišildyti naktį.
Štai ji šioje vietoje. Laikant burto lazdelę kuri kažkiek apšviečia aplinką, visa apsivyniojusi pledu, drebanti nuo šalčio ir laukianti to nepažįstamojo. Praėjo dešimt minučių. Penkiolika. Dvidešimt. Jo vis taip ir nebuvo. Blondinė prikando apatinę lūpą. Ji dar kartą perskaitė tą laiškelį. Turbūt eilinis juokelis. Nejuokinga. Škotė apsižiūrėjo aplinkui, kad kažkaip surasti kelią, kad galėtų grįžti atgal. Bet ji pastebėjo švytintis akis pro krūmus..
-
Elijah eilinį vakarą tipeno į mišką paieškoti sau kažko užkasti, nes paskutinės dienos buvo tikra kančia.. Jis išbuvo nesimaitinęs apie tris dienas ir jam jau darėsi bloga, tas maistas Hogvartse jo nepasotino, jam reikėjo kažko kito, kraujo. Vampyrams to reikia, nors jis nuo gyvūnų kraujo ir kratydavosi, tačiau kitos išeities neturėjo arba maitiniesi tuo arba miršti iš alkio, tačiau, kad ir kaip rudaplaukis būtų išalkęs miręs jis nebūtų, nes grynakraujai miršta tik nuo vieno ginklo apie kurį grifo tėvas jam niekad nepasakojo...
Vaikinukas žingsniavo mišku kaip visad ieškodamas grobio.. tačiau užuodė tik žmogaus kvapą.. Kažkas čia yra.. tas kvapas vaikinukui buvo pažįstamas, tačiau jis niekaip neatsiminė kur.. tikrai ne Lunos.. Bet koks skirtumas jis greit įjungęs medžioklės instinktus pasikeitė, jo akys pasidarė raudonos, iltys, ištroškusios prakąsti sprandą, išryškėjo, matomumas pagerėjo.. klausa taip pat.. Tačiau artėjant prie žmogaus jis išgirdo krūmuose kažką šlamant.. Vilkas? Prisiekiu jis užpjaus žmogų, ką daryti? Turbūt, kad pulti.. Nieko nelaukęs vaikinas puolė gyvulį ir išsiurbęs jo kraują išdraskė jį į skutelius.. Jo smakras buvo nusėtas kraujo, tačiau niekas to negalėjo matyti, nes buvo per ne lyg tamsu..
- Ten jums viskas gerai? - pasiteiravo Elijah stovėdamas už krūmų.. ir bandydamas nusivalyti..
-
Ameli prisimerkė. Pabandė įžiūrėti, kas ten už krūmų. Prakeikta burto lazdelė negalėjo šviesti geriau, nes tai tikrai palengvintu jai darbą. Jos akies vyzdžiai nuo tamsos buvo padidėję, jie puikiai susiliejo su jos rudų akių spalva, kur dar tamsumoje atrodė, kad jos vos ne juodos.
Tai tikrai nebuvo tas žmogus kuris išsiuntė laišką. Tos akys buvo žvėriškos, taip ir skleidžiančios pavojų. Bet jos greitai dingo ir tada juodos kavos akių atstovė išgirdo pažįstama balsą. Škotė atsipalaidavo, nes tada jos širdis taip mušė į krutinę, kad ji vos neiššoko.
- Taip, puiku. - Martes kilo mintis, kad tai laiško savininkas. Todėl norėjo paklausti ko šis norėjo, bet tuo metu pamatė dar kartą tas pačias akis. Tik jų buvo daug. Clemence apsidairė aplinkui ir ji visur matė jas. - Čia kažkas yra.. - Tarstelėjus galima buvo išgirsti kaip jos balsas dreba.
Dvylikametė numetė savo pledą, nes šis jai tuo metu trukdė. Ji pasiruošė apsiginti, nes tikrai matėsi, kaip tie "padarai" ruošiasi ją užpulti. Mintyse ji pradėjo rinkti burtažodžius kurie jai leis pakovoti už save. Ji vis save keikė už tai, kad ji tik antram kurse ir žino tik kelis burtažodžius. Tom magiškom būtybėm iššokus, suprato, kad tai vilkai. Bet jų buvo per daug. Mergaitė nesugebės apsiginti.
-
Elijah nudžiugo išgirdęs, kad merginai viskas gerai.. Bet jam nedavė ramybės tas, kad tas balsas jam buvo girdėtas, tačiau niekaip negalėjo atsiminti.. Kvapas, balsas, kalbos manieros.. viskas.. tačiau kur ir kada.. grifas neatsiminė.. Kas tu tokia? A? - tai pamįslyjęs vaikis vėl išgirdo tarp krūmų kilusį šlamesį.. jis matė puikiai, kad tai vilkai, tačiau kaži ar jis vienas būtų juos įveikęs, jų buvo ten daugybė, tačiau jam buvo svarbu apginti ten stovintį žmogų, nes žinojo, kad jei ten jį paliks, tas žmogus į Hogvartsą nebegrįš.. O dar užgirdęs išsigandusi merginos balsą jis nieko nelaukė ir puolė tuos vilkus.. Buvo sunku.. tačiau Elijah įsiutęs draskė juos visus po vieną.. Grynakraujui vampyrui darėsi sunku, tačiau jis neprarado savo žvėriškumo ir išmėtė tuos vilkus lyg skudurus..
- Viskas baigėsi, nurimk.. - valydamasis kraują nuo smakro tarė vaikis.. - Be to manęs nebijok, - dar kartą tarė Elijah pakeldamas merginos pledą ir uždėdamas jai ant pečių.. Taip, jo veidas buvo dar vis žvėriškas, akys raudonos, iltys didelės, tačiau viskas po truputį dingo, slėpėsi..
- Tikiuosi daugiau viena neisi į mišką? - šyptelėjo vaikis ir prisėdo ant kelmo..
-
Vilkai apsupo ją. Klastuolė prikando apatinę lūpą bei truputi susiraukė. Vienu metu jai buvo taip baisu, kad šioji norėjo kuo greičiau bėgti nuo jų, bet kita pusė sako - kovok! Stipriau suspaudus burto lazdelę, Martes paleido vieną burtažodį į vilką kuris jį tik atstūmė. Jis atsistojo ir toliau bėgo mokinės pusėn. Kupina baimės, Ameli neturint kitos išeities iškarto pradėjo atbulai bėgti, bet deja, ji užsikabino už kažkokio akmens ir nukrito. Dabar vilkai yra priešais ją, urzgiantys ir nieko nelaukiant ruošiantys pulti rudaakę.
Clemencija užmerkė akis. Ji visa drebėjo bei pasiruošė mirčiai. Bet kažkas buvo ne taip. Tie vilkai ją nepuolė. Nieko nebuvo. Po truputi, škotė atmerkė akis. Tų vilkų nebuvo. Tik jų.. Lavonai? Pradėjus dairytis pastebėjo žmogaus liesą siluetą. Nors labiau ne žmogaus. O kažkokios rasės. Tai buvo vampyras.
- Tavo žodžiai "nebijok manęs" visiškai nepakeičia situacijos ir mano baimę tau. - Atsikėlė nuo žemės. - K-kas tu esi? - Vis dar galvojo, kad čia turbūt tas laiško savininkas. Bet jo išvaizda pradėjo keistis ir panašėti į riestanosei pažįstamą žmogų. Jam atsisėdus šalia kelmo kuris buvo labai arti mergaitės, ši tik dar labiau pradėjo bijoti. - Nesiartink prie manęs.. Ko tu nori iš manęs? Kam man atsiuntei tą laišką? - Kažkiek gavusi drąsos nepabijojo paklausti.
-
Elijah jautėsi nejaukiai, kai mergina nuo jo traukėsi, jis neketino jos skriausti.. Tačiau jausdamas baimę, jis norėjo perkąsti kaklą, tačiau jis buvo auklėjamas taip, kad negalima skriausti žmonių..
- Klausyk, aš tavęs neskriausiu... - rimtu tonu tarė vaikis, - aš nesu blogas, aš tave apgint norėjau, jei ne aš kaži ar dabar būtum gyva, - kiek su šypsena jau kalbėjo grifas.. - Kas aš? - dar kartą pasiteiravo vaikinas.. Ką dabar sakyti, juk ji ar taip ar taip suprato, niekur nepasislėpsiu.. - aš vampyras.. bet palauk nebijok, prižadu neskriausiu, neturiu tam priežasčių.. - dar kartą patikino Chris' as ir užsičiaupė.. Tačiau neilgam išgirdęs klausimą apie laišką vaikis kiek suklupo.. Kokį laišką? Aš jai nieko nesiunčiau..
- Koks dar laiškas, apie ką tu čia? - kiek suglumęs klausinėjo jaunasis vampyras norėdamas išsiaiškinti.. Aš jos net nepažįstu, o siųsiu laiškus, ji gal iš baimės protą prarado.. - Palauk, aš tave pirmą kartą matau ir siųsiu laiškus, aš čia pasimaitinti atsėlinau, o ne tavęs ginti, tačiau mhmm.. gavosi du viename tiesa sakant.. - pasikasęs pakaušį burbtelėjo Dawson'as..
-
Rudaakė dar labiau atsitraukė. Ji net nežinojo, kas ją laiko šioje vietoje, juk ji jau seniai galėtu nubėgti atgal į pilį ir pasislėpti savo kambaryje. Bet štai ji čia.
- Iš kur man žinoti, kad tavo žodžiai nėra melas? Man sunku tau patikėti, juk tu... - Dar labiau susiraukė, - vampyras. Nesvarbu ką tu man prižadi, juk vis tiek yra šansas, kad tu galėtum nesusilaikyti ir mane užpulti. - Iškvėpė orą kurį buvo giliai įkvėpusi ir tada apgalvojo savo žodžius kuriuos sakė. - Ir.. Ačiū, kad išgelbėjai. Tikrai šito nepamiršiu. - Visgi, suprato, kad jos elgesys nėra tinkamas tokiai situacijai, kai šioji kelia kaprizus po to, kai ją išgelbėjo.
Martes net nežinojo kaip toliau elgtis. Ar jai bijoti to vampyro ar ką daryti. Deja, visgi ji turėjo klausimų į kuriuos norėtu išgirsti atsakymus. Ameli labiau prisiartino prie bernužėlio bei ir stipriau suspaudė savo burto lazdelę. Na, atsargumas gėdos nedaro.
- Koks laiškas? Juk šitas. - Išsitraukė iš savo kelnių galinės kišenės gan susiglamžiusį popiergalį kur ir buvo parašyta, kad Clemenciją kviečia naktį susitikti pamiškėje, ir tada padavė jį vaikėzui. - Tai kaip suprantu, tai ne tu man jį išsiuntei? - Pakėlė kairįjį antakį.
-
Mergina dar labiau traukėsi nuo Elijah, nors šiam tai mažiausiai rūpėjo, tačiau jis jautėsi šiek tiek atstumtas.. Na taip, vampyrus dažnai taip visi vertina, kaip kraujasiurbius..
- Neliesiu tavęs, prisiekiu, be to esu sotus, pažiūrėk kiek čia lavonų.. - rodydamas pirštais į išdarkytus vilkų kūnus tarė grifas.. - Jei būčiau norėjęs, būčiau iš kart su jais kartu tave papjovęs, tačiau žmonių aš neskriaudžiu.. - šyptelėjo vaikinas.. - Prašom, nėra už ką.. - šiek tiek dvejodamas kilstelėjo antakį Chris' as iš pradžių aiškina, kad nepasitiki, paskui dėkoja, na sakyčiau įdomu.. - mąstė vaikis, kai staiga nepažįstamoji prie jo prisiartino.. ir viskas pasidarė aišku, kur tas balsas buvo girdėtas, nors ją buvo sunku atpažinti, trumpi plaukai.. apdraskytas veidas.. Tačiau nespėjus vaikinui užduotį klausimo ji į rankas įkišo jam lapelį..
- Tikrai aš tau to nerašiau, Amelija, - šyptelėjo vaikis.. - Pala neišsigąsk, tu manęs nematai, aš tave matau.. juk vampyras, - kiek nemaloniai tarė Dawson' as.. - Mes jau buvome susitike galerijoje atsimeni, kai mane miltais apipylei.. - Juokėsi Elijah, nes dabar tai atrodė jau juokinga, tą dieną paprasčiausiai vaikinui nebuvo nuotaikos dėl kelių asmeninių priežasčių..
- Tiesa atleisk už mano bjaurų elgesį ten, aš toks nebūnu.. - gražiai tarė vaikis.. - Na tai ką čia veikei.. ir be to, kas tau nutiko?
-
- Aš dabar pasakysiu atvirai. Tu vampyras. Todėl vis tiek negalėsiu tau pasitikėti. Jeigu būsiu šalia tavęs, visada būsiu įtampoje ir pasiruošus apsisaugoti. Nesvarbu, ką tu sakai. Todėl net nesistenk man įtikinti, kad tu tikrai manęs irgi nepapjausi kaip tuos vilkus. Mano nuomonė nepasikeis. - Be jausmų tarstelėjo, visiškai nepagalvodama, kad ji gali įžeisti Elijah.
Stovint šalia to vampyro šiurpas vis kilo ir kilo. O jam dar pasakius Amelijos vardą, šioji jau galėjo pridirbti į kelnes. Psichas. - Mintyse pakomentavo berniuko elgesį.
- Negąsdink manęs. - Apglėbė savo rankas. - Man rodos, tave prisimenu. Nors esu neįsitikinusi. Tiesiog praėjo laikas. - Išgirdusi vampyro juoką, rudaakė dar labiau įsitempė. - Am.. Prisiminiau tave. Ir dar kartą atsiprašau už tą įvykį. Tai turėtum būti ne tu, o toks varnius, kuris.. - Nutilo. Merginos liežuvis buvo jos priešininkas. Dabar ji turėjo susikoncentruoti ties laišku.
- Tavo elgesys buvo tinkamas situacijai, juk aš tave miltais apibarsčiau. Aš turiu atsiprašinėti, o ne tu. - Niekada negalėjo suprasti tą mokinių draugiškumą ir mandagumą. Fu. - Kas nutiko? Man nieko nenutiko. Neskaitant to, kad mane buvo užpuolę vilkai. Dabar turėsiu būti nežinia kiek laiko čia, kol neateis to laiško savininkas. - Atsisėdo ant šaltos žemės ir įsipatogino, žinodama, kad naktis bus ilga.
-
- Galėtum ir nebijoti, nieko blogo aš tau nedarysiu.. Žmonių neskriaudžiu.. Be to aš džentelmenas ir merginos tikrai neskriausčiau, tu iš dalies skaudini mane.. - liūdnokai tarė vaikis, - Jaučiu tavo baimę, tačiau nereikia manęs bijoti.. įtikinėsiu tol, kol pasitikėsi.. Juk kai mane apipylei miltais, galėjau jau tada tave sužeisti, tačiau to nenorėjau, nes man iš dalies patikai kaip draugė, o dabar tu manęs bijai, kai tave apgyniau.. nuo šitų? - Rodydamas pirštais į vilkus klaustelėjo vaikis.. Na ir įdomios tos merginos, apgink jas, saugok, padėk, tai ne jos atsilygins skaudžiais žodžiais ar veiksmais..
- Nereikia atsiprašinėti, ten tik mini pokštas ir tiek.. Tada sureikšminau, nes buvau pervargęs nuo egzaminų ir kitokio mėšlo.. - šyptelėjo vaikis, - kai grįžau į kambarį, man tiesiog juokas ėmė..
- Tu džiaukis, kad tie vilkai tavęs nepapjovė, be to vienos tavęs negaliu palikti, jei lauksim kartu, nežinai kokie pavojai gali tykoti iš pakampių, o kad būtų drąsiau tau su manim, gali manęs ko nors klausti, kas tave užtikrintu, kad tavęs neskriausiu.. Juk net nežinau kiek čia reiks tupėt ir laukt tavo draugo.. - linksmu tonu kalbėjo vaikis ir žvelgė į merginą, - Šalta? - Nusiėmęs savo megztinį ištiesė merginai, nes žemė iš dalies buvo šalta, o kur ji jį pasidės jam buvo nesvarbu ar ant žolės ar apsirengs..
-
Clemencijai tas ginčas (??) kuo toliau tuo labiau pradėjo tiesiog erzinti. O dar tas žodis "neskriausiu" skamba pernelyg pedofiliškai!
- Aš tik pasakiau tai, ką galvoju. - Galėtų visą litaniją pasakyti, kodėl ji yra teisi. Juk apsauga gėdos nedaro, tiesa? Plius, blondinė jį sutiko tik antrą kartą. Nuo kada žmonės tokie naivūs, jeigu kažkas rimtai dabar patikėtu Elijah žodžiais? Taip, taip, Clem labai dėkinga už tai, ką jis padarė ir labai blogai jaučiasi už tai, ką ji buvo padariusi prieš tai. Bet naujiena, kad šis vienais metais jaunesnis berniukas yra vampyras, siekia viršūnę to, kas buvo.
Labai ačiū, kad dabar naktis ir dėl to dabar tamsu, nes tas tamsumas puikiai slepia rudaakės nepatenkintą veidą. Informacija kuri susikaupė per tokį trumpą laiką truputi pakuteno mergaitės nervinę sistemą. Tas prakeiktas laiškas tikrai to nebuvo vertas.
Ameli tik linktelėjo šiam duodant megztinį. Kelias sekundes pasijautė nejaukiai, kai tas "džentelmenas džentelmeniškai pasielgė", bet jai tai tik į naudą.
- Matyt, turbūt gyvenimo neturi, jeigu nori praleisti su manim laiką čia. Aišku, aš pasistengsiu nežiūrėti į tokį dalyką, kad kažkoks random berniukas nori palaikyti kompaniją man dar ir naktį, miške. Ne, ne tai tikrai ne keista. - Sakant paskutinį sakinį dar pakeitė savo balso toną kas pridėjo sarkazmo jos žodžiuose.
- Tai ką, biče, gero pasakysi?
-
Elijah pavargo ją įtikinėti, nes suprato, kad tai daryti nėra tikslo, ji vistiek savo burbės.. Negi rimt atrodau toks, baisus ir žiaurus.. Ar visus tas žodis vampyras taip gąsdina. Paskutinį kartą aš jį kam nors sakiau, geriau aš jį nutilėsiu ir nieks to nežinos, kitaip mane visi atstums šioje mokykloje..
- Okay nieko nebesakysiu... - nutęsė vaikis ir nutylo, sedėjo tik tam, kad apgintu merginą, jei to dar prireiks, nes nenorėjo, kad vilkai ją prarytu gyvą..
- Mano gyvenimas bus amžinas, tad nieko neprarasiu būdamas čia.. - nutęsė vaikinas.. - Jei nepatinka galiu išeiti, jai maišau.. - užbaigė.. Vaikinas jautėsi kiek įsižeidęs.. Turbūt geriau būtų ją vilkai suėdę..
- Kas čia bus gero, sėdėti su pačia nemandagiausia sutikta mergina ir dar tokia keista.. tačiau gal visai ir nieko, daug tiesos apie save išgirdau.. - su šypsena ir šiokiu tokiu sarkazmu kalbėjo Elijah.. - Šiaip jai rimtai nieko gero, tingiu aš mokytis, visko tingiu.. Arba tiesiog nenoriu, namų darbų net nedarau.. esu "pavyzdingas" mokinys, - nusijuokė jaunasis vampyras, - o pas tave kas gero?
-
- Hahahah koks geras prikolas. - Nusivaipė. - Šiaip, iš dalies tiesa. Tavo gyvenimas amžinas. Nežinau ar tau čia sekasi ar ne. Na, jeigu visą savo gyvenimą praleidinėsi kartu su gražiomis merginomis, naktį ir miške, kol šios laukia kažkokio paslaptingo laiško savininko, tai skamba tikrai neblogai. - Pažiūrėjus į tą "amžinąjį vampyrą" pakėlė antakius ir išpūtė lūpas.
- Jezzz, chill woman. Kur tu matai nemandagumą? Gal tik tiesą? - Nusijuokė. Kokia aš nemandagi, kad net pasidomėjau kaip jam sekasi. - Na taip, juk vampyrai gali ir nesirūpinti mokslais, jie gali maistą gauti tiesiog sumedžioję kokį gyvūną, arba pardon, žmogų. - Dar plačiau nusišypsojo, nepagailėjus sarkazmo. - Vat tarkim man, mirtingajai.. - Truputi nutilo. - Nors žinai, šiaip man irgi nusispjauti ant mokslų. Vis tiek būsiu kokia nors "maximos" kasininkė žiobariškoje parduotuvėje. Nieko įspūdingo ir nuostabaus. - Labiau įsipatogino savo sėdimoje vietoje, juk jeigu duoda megztinį, reikia jį išnaudoti su nauda. - Kas pas mane gero? Hmm, viskas įprasta. Tik buvo vienas berniokas kuris mane papjovė, po to susipykau su dar vienu bernu ir dar buvau sutikus dar kelis bernus kurie nuogi maudosi ežere. Truputi sutraumavo mano vaikystę. Kažkaip man su "vyriškos lyties atstovais", - sakydama pakeitė savo balso toną, - nelabai sekasi.
-
- Gerai, kad tai būtų tik prikolas, - šiek tiek nusiminė Elijah.. - Tiesa sakant visiškai nesiseka, norėčiau mirti, nes praėjo tik vienuolika metų, kurie mane jau užknisė, - susinervavęs užbaigė grifas.. - O dėl gražių merginų tai taip, jai jos bus visada šalia, tai super, tada ir amžinybė neprailgs, - kiek ant juokų nusivaipė rudaplaukis.
Vaikinas iš tiesų nelabai mėgo merginų, jos jį jau ėmė įkyrėti, kur pasisuksi ten priešingos lyties atstovas, gal šioj mokykloj visi vaikinai jau išmirė arba mergos čia valdo..
- Jo jo tiesą, - nutęsė Dawson' as.. - O dėl mokslų tai ne dzin, norisi pramokti magijos, juk tai daro dar stipresnį, - kiek surimtėjęs burbtelėjo grifas.. - Be to, juk mokslai nėra blogai ir jų nebus per daug, mokaisi ar ne, vis tiek kažką išmoksi.. Atsėdėjęs pamokoje ir tai kažką sužinai, išgirsti ir tai lieka tavo galvoje.. - apsimesdamas dideliu mokslinčium užbaigė Chris' as.. O išgirdęs apie maitinimasi tik atsidūso ir nieko nebesakė, nes žinojo, kad tai beviltiška..
- Nori mokaisi nori ne, - nusijuokė vaikis ir apsidairė aplinkui, tačiau net nesimatė, kad ten kažkas ateis.. - tu tikra, kad čia dar kažkas ateis? Ar iki ryto čia taip prasėdėsim.. Nors aš taip ar taip nemiegu tai man vienodai, bet tau? - Apsimesdamas, kad jam rūpi pasidomėjo Elijah, norėdamas apsimesti gan padoriu vaikinu, nors šis toks tikrai nebuvo, tačiau su merginomis jis stengėsi elgtis mandagiai...
- Papjovė? - Netyčia suprunkštė vampyras, vaikinai pjauna merginas.. - Ech, pas tave panašiai kaip pas mane, tik man su mergomis tas pats, apspitę iš visų pusių, kur pasisuksi ten mergiotę sutiksi, kaip jos mane jau užkniso.. Aišku ne visos, tačiau tos, kurios ant kaklo kariasi..
-
- Fufufu, kalbi kaip koks varnius. "Mokslai nėra blogai", - truputi pakėlė savo balso toną ir parodė su pirštais kabutes sakydama paskutinį sakinį. - Ar man pradėti vemti? - It pamaiva mergiotė nusivaipė.
Šioji blondinukė netgi nepastebėjo, kaip su šiuo vampyru įlindo į dialogą. O iš išvaizdos nepasakysi, kad šis ale labai geras ir padorus berniukas yra vampyras, kurie maitinasi krauju. Clemencijai tai buvo ne tik ne priimtina, bet ir kažkiek šlykštu. Ar tai vadinama burtininkų "rasizmu"?
- Net nežinau. Pem ant pem. Galvoju, kad gal palauksiu dar kažkiek ir eisiu tada. Nelabai šiaip man rūpi, ko iš manęs žmonės nori. Jų problemos, ne mano. - Pakeitė savo sėdėjimą, dabar ji apglėbė savo kelius. - Ir, aš visiškai neprašiau, kad čia pasiliktum. Todėl čia jau tavo problemos. - Su tokiu žaismingu balseliu tarstelėjo.
- Taip papjovė. Pirma gi užpuoliau, tai tas iš kažkur ištraukęs peilį mane tiesiog papjovė. Eh, geri laikai. - Į tokią situaciją reaguoją ne taip kai reikia. - Vaje, tai gal man tave vadinti alfa patinu? - Pašiepė bernužėlį. - Nors, neesi vilkolakis. Bet koks skirtumas? - Clemencijos veide atsirado šypsena. - Nu, bet va kaip tau blogai. Žinai, aš juk mergaitė irgi. Bet tu pats prisiprašei, kad man palaikytum kompaniją. Tai gal su kitom irgi taip? - Su pirštu pradėjo sukioti savo plaukus. - Ant kaklo kariasi? Žinai, geriau net nesigilinsiu. Ir, mane irgi užkniso tai, kad čia labai daug merginų. Aišku, aš dažniausiai sutinku bernus, bet aš bent su jais bent kažkaip sutariu. O tos tai matku bože. Juk matai, kokia aš draugiška esu tau? - Nepagailėjo sarkazmą.
-
- Nori vemt, vemk, - pašaipomis nutęsė Chris' as.. Jis bandė elgtis taip, kaip elgėsi Clemence, jam tai atrodė nei priimtina nei nepriimtina, tiksliau buvo visiškai dzin.. Jis manė tik tiek, kad mergina sunkaus charakterio ir nėra lengvabūdė, kaip daugelis šioje mokykloje, o tai jį ir žavėjo..
- Sakai tau nerūpi ko iš tavęs nori žmonės, ane? - Šyptelėjo Dawson' as, - jei nerūpėtu, kaži ar būtum čia atėjus, o dabar dar ir laukus.. - kilstelėjęs antakį dar kartą nusišypsojo ir kilstelėjo galvą. Pilnatis.. miške šiandien pavojinga..
- Amm.. - tik numikė vaikis išgirdęs merginos reakciją į jos pačios muštynes, kurių jau taip ir pavadinti negalima, tiksliau ten ne muštynės, o skerdynės buvo.. - Ech.. - kilstelėjo lupų kampus.. - tikrai nesu alfa patinas.. nors jai norėčiau laisvai galėčiau būti, - taip pat su sarkazmu kalbėjo jaunasis vampyras..
- Hmm.. Ne su kitom kitaip, dažniausiai sutiktos panelės būna silpnos... Dėl visko verkšlena ir panašiai, tas žiauriai užknisa.. Atrodo pakliūvau į merginų stovyklą atvykęs į Hogvartsą... - nusikvatojo berniūkštis ir vėl pažvelgė į klastuolę..
- Na pakankamai draugiška manau esi, - taipogi su sarkazmu atsakė ir Elijah.
-
- Bhleeu. - Pradėjo skleisti garsus ir vaidinti, kad ji tikrai vemia. Na, bet vaidyba jos trūko apie dešimt sekundžių. O nustojus, mergaitė su ranka nuvalė nuo lūpų varvančias seiles.
- Ką žinau, vis tiek kažkaip nerūpi. - Gūžtelėjo pečiais. - O ir sėdžiu čia, prieš savo norą. Juk laiškas tai šantažuojantis. - Dar kartą pažiūrėjo į tą raštelį ir susiraukė. - Velniop. - Perplėšė per pusę popiergalį ir po to dar kartą per pusę. Vėjui pradėjus pūsti, jis nupūtė popierių gabalėlius į miško karalystės gilumą. Riestanosė atsistojo ir su rankomis nuvalė savo kelnių pusę ant kurios ji sėdėjo ir trumpam pažiūrėjo į šviečiantį mėnulį. Ačiū dievui, dangaus skliaustas maloniai atstojo erzinančiai švytintį pilnaties fazės mėnulį.
- Aš tai vadinu princesių karalystė. Tų tokių princesių tiesiog pilna čia. Fu. - Jos žemas balsas su šią frazę nuskambėjo pernelyg aštriai ir grubiai. - Man šalta. Ir noriu miegoti. Velniop tą laiško savininką. Aš einu namo. - Pažiūrėjus į Elijah škotė šiam pernelyg keistai nusišypsojo, kas reiškė jos kaip "atsisveikinimą" ir šioji pradėjo išeidinėti iš pamiškės, kažkiek tikėdamasi, kad dabar tas berniukas ją paskui vejasi.
-
Vakarą prieš Kalėdas, kai po šventinės vakarienės Didžiojoje salėje nutilo ir profesorių ir mokinių balsai. Visi nors suėjo į savo kambarius, bet retas nuėjo miegoti. Užmigti buvo sunkiausia. Visi įtemptai klausėsi, patyliukais šnabždėjosi, visi nekantriai laukė kol po eglute pasirodys dovanos. Bet niekas iš kambarių net nosies nekišo. Niekas nenorėjo sugadinti šios paslaptingos magijos gaubiančios pilį. Toji ramybė, apimanti kiekvieną ir tokia tyla, kad galėjai girdėti net mažiausius žingsnelius.
Klara staigiai išsitiesė krėsle. Įtempusi ausis bandė vėl išgirsti tuos keistus žingsnelius. Per daug lengvi, kad būtų koks profesorius ar mokinys, bet tikrai ne gyvūnas. Smalsumas paėmė viršų ir mergaitė pakilusi nuo krėslo tyliai ir atsargiai išsliūkino į koridorių. Laipteliai leidosi žemyn, stengdamasi kuo tyliau, kad tik negirgždėtų lentos. Jos smalsumą tik dar labiau didino, prie sienų besimėtančios dovanų popieriaus skiautės ir kaspinai. Be abejonės nujautė, kad kai kas sugalvojo visiems Kalėdas sugadinti.
Tik nusileidusi ji pastebėjo pilkšvą padarėlį. Klara iš kart atpažino namų elfą. Suraukusi antakius pakreipė galvą ir išsižiojo norėdama paklausti ką jis čia veikia. Bet šiam kažkiek pasisukus pastebėjo, kad plonose rankose gniaužė raudoname popieriuje įvyniotą dovaną. Nesusilaikiusi garsiai aiktelėjo ir staigiai ranka burną uždengė. Bet jau buvo per vėl, ji atkreipė elfo dėmesį. Šis ją pastebėjo tyliai cyptelėjo ir greitai nulėkė koridoriais. Varnė jau žadėjo vytis jį, kai suprato, jog viena pati to negalės padaryti. Apsisukusi grįžo į kambarius ir pradėjo judinti aptingusias varnas.
-Greičiau, reikia eiti,-ragino už pečių purtydama vieną varnę.-Namų elfai dovanas vagia!
Kai varnos nenoriai, bet prisivertė šilčiau apsirengti, Klara skubiai laiptais nubėgo. Deja, nei elfų nei dovanų pilyje nebuvo. Mergaitei jau atrodė, kad ji apsisapnavo. Bet jos galvelę, sujaudintą tokių įvykių, aplankė tobula idėja.
-Jie greičiausiai išbėgo laukan. Iš pėdsakų turėtume žinoti kur.-pasakė ir net neklausydama kitų varnų skundų išbėgo. Kaip ir manė elfai nebuvo tokie protingi. Juos išdavė palikti pėdsakai. O jų buvo daugybė. Aiškiai matėsi, kad visi Hogvartso darbininkai sugalvojo maištauti.
Pėdsakai varniukus nuvedė į pamiškę ir tęsėsi toliau į mišką. Klara suabejojo ar jie tikrai eina teisingu keliu. Kam elfams nešti dovanas į Uždraustąjį mišką?
-
Iš miego Norą prikėlė tamsiaplaukė varniukė, sakanti, kad elfai vagia dovanas. Dar iki galo neatsibudusi ir nevisai suprantanti, kas vyksta aplinkui, penkiolikmetė užsimetė šiltą apsiaustą ant zuikučiais margintos pižamos, šiaip ne taip apsiavė aulinius ir kartu su kitais varniukais nugarmėjo laukan, bėgdami paskui elfų paliktus pėdsakus.
Pagaliau atsidūrė pamiškėje, tačiau pėdsakai nesibaigė.
– Sekam toliau paskui juos? Manau, turėtume, ką jie čia iš viso daro?! – susirūpinusi šūktelėjo, naktiniam šaltukui išvaikius visus miegus.
Variantų, kas čia staiga nutiko tiems elfams, galėjo būti begalė, tačiau mažoji žinojo, jog išvedžiojimai ir spėlionės nepadės: reikia susiimti ir veikti. Dėl to, galbūt truputį prisibijodama, nulėkė į medžių tankumą, kur, prie pat tamsios ir šiurpios olos, voliojosi jau visa krūvą gražiai supakuotų dovanėlių. Čia kažkas ne taip, jie negalėjo patys pavogti. Namų elfai gi tokie mieli visada, toptelėjo rudaakei, jau besiartinančiai prie olos. Nusprendė, jog reikia ją patikrinti – galbūt supras, kas čia vyksta – tačiau pati viena pabijojo, tad nusprendė palaukti kitų varniukų. Drauge gi ne tik drąsiau, tačiau ir smagiau!
-
Eleizija neturėjo ūpo saldžiam miegui, tad nenuostabu, kad vėlyvą vakarą nusprendė praleisti savo pižamoje. Tikriausiai pagalvosite, kad pastaroji bus išmarginta kokiais kačiukais ir net vienaragiais. Deja, bet teks nuliūdinti. Varnei miegoti su jomis buvo per šilta, tad kur kas patogesnis variantas buvo trimis dydžiais didesni balti marškiniai. Išties, tai buvo kur kas patogiau nei tos jaukios ir šiltos pižamos. Bet šlepečių, papuoštų mielais kiškučiais, tikrai neatsisakė.
- Mhmm... - sumykė gardžiai kakavai nutekėjus gerkle.
Padėjusi puodelį ant spintelės, atsivertė šiuo metu skaitomą žiobarų romaną. Kūrinys nebuvo vienas iš geriausių skaitytų, bet tokiam vakarui puikiai tiko kaip lengvas skaitalas. Žinoma, kol to nuostabaus, Kalėdų kvapų pripildyto vakaro nesugriovė kažkokia varniūkštė. Elė suniurzgėjo po nosimi ir atkreipė į Klarą, jei neklystu, dėmesį. Ji nežmoniškai greitai išbėrė, kas atsitiko. Tamsiaplaukė tik pažvairavo ir dėbtelėjo:
- O kokio velnio namų elfams vogti mūsų dovanas? Tai nelogiška.
Ši Elės mintis buvo praryta varnių miegamuosiuose esančio šurmulio. Visi jau šoko iš lovų, ruošėsi lėkti paskui namų elfus. Ką jau padarysi. Teko ir Elei palikti savo jaukų guolį. Kad tą Klarą penki velniai apgraužtų. Kodėl tik penki? Na, ji nebuvo verta likusių keturių, nes per ją Eleizija turėjo nutraukti savo akimirką su knyga. Įsispyrusi kojas į šlepetes, apsivilko juodą apsiaustą ir suspaudė delne savąją lazdelę. Lengvai bedė ją į kiškučių šlepetes užburdama gan patogiais kerais. Matote, dabar tas apavas buvo apsaugotas nuo nešvarumų ir purvo. Lauke liks švarios.
Rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, nosis švelniai suraukta, o kojos vos pakilo nuo žemės. Elė traukė paskui visą varnų bandą. Nejau visi taip pakvaišę dėl tų dovanų? Juk ne dovanose esmė, nors kam aš čia tą galvą suku. Vistiek nepakeisiu jų mąstymo. Ech.
Netikėtai jie priėjo olą. Anga nebuvo milžiniška, bet nebuvo ir maža. Buvo tokia, kad net Frankas padoriai pralįstų. Belaukdama, kol kas nors išdrįs įlįsti vidun, mergiotė atsirėmė į aukštos pušies kamieną.
- Ir kas gi bus toks drąsus ir lįs vidun, huh?
Praėjo minutė, tačiau savanoris neatsirado.
- Vakarą sugadinti tai pirma, - tyliai sumurmėjo sau po nosimi, bet buvo tikra, kad Klara tai išgirs.
Kad ją devyni velniai apgraužtų, kas jai darėsi? Juk Elė nebūna tokia piktybinė, nebent... Nebent man kažkas sugadina vakarą, kurio taip ilgai laukiau. Prasibrovusi pro vaikus, priėjo prie olos ir, nieko nelaukusi, nėrė vidun. Iškart paskendo aklinoje tamsoje. Tereikėjo tik vieno grakštaus mosto ir pastaroji tiesiog ištirpo.
- Lumos.
-
Nors ir nenoriai, varnos vis tiek nusekė pėdsakais gilyn į mišką. Klarai iš jaudulio net širdis nekantriai spurdėjo krūtinėje. Vos ne pati pirmoji veržėsi į priekį negalėdama nustygti vietoje, norėdama sužinoti kur elfai nusinešė dovanas. Atrodė, kad jų laukė gana įdomus nuotykis. Ot, turės ką papasakoti kitiems, kurie užsispyrę pasiliko kambariuose ir toliau tingiai vartytis lovoje. O gal dar koledžo vadovas sužinojęs, kad varniukai išgelbėjo Kalėdas juos apdovanos kuo nors?
Deja, Klaros entuziazmas išgaravo tarsi kas burtų lazdele būtų mostelėjęs. Mergaitė nedrąsiai nužvelgė tamsios olos angą. Jai priminė siaubingo monstro burną, pasiruošusią praryti nieko nenutuokiančius mokinius. Gal dar nevėlu grįžti atgal į pilį?
Rodos, kiti mąstė antraip. Visiškai tuo nepatenkinta vyresnėlė varnė subambėjo po nosimi. Klara jau išsižiojo norėdama atsikirsti, bet nespėjo, mat ši leidosi praryjama tamsos. Bet jos šiurkštūs žodžiai šiek tiek suteikė drąsos. Iš kart po jos varnė taip pat įlindo. Šiek tiek pasigailėjo, kad nepasiėmė ko nors kas praverstų. Juk nežinojo kas jų laukė. Gali tekti net ir kautis.
Gerai, kad bent jau savo burtų lazdelę su savimi visur nešiojosi. Sumurmėjusi burtažodį apsižvalgė. Net oda pašiurpo nuo tokio vaizdo. Visur kur tik pažiūrėsi vien tik akmenys ir žemės. Mergaitei prireikė visų pastangų, kad išvaryti vizijas, kaip žemės juos užverčia, iš galvos.
-Eisim toliau?-paklausė priešais jos buvusios varnos. Giliai širdyje gailėjosi, kad visus taip išvarė iš šiltų kambarių. Jei kas ir atsitiks kam nors, kalta bus ji.
-
– Diavolo, – Rafaela bėgo paskui kitas varnes besikeikdama panosėje. Na, „velnias“ gal ir nėra keiksmažodis, tačiau ne itin gražus žodis tai tikrai.
Jai visai nepatiko idėja vidury nakties keltis iš šiltutės lovos ir pusę nakties praleisti belakstand miške. Laimė, užmigo beskaitydama knygą, taigi vis dar buvo su dieniniais rūbais. Užteko užsimesti žieminę mantiją, įsispirti į batus ir jau buvo lauke.
Nenorėjo eiti į grupės priekį: tai reikštų vadovavimą viskam ir ėjimą pirmam į tamsą, o šiosios jaunoji italė nemėgo, tad tikrai apsidžiaugė, kad lyderiavimo ėmėsi vyriausioji varnė, su kuria dar vakar puošė eglutę.
Vyresniajai varnei užėjus olos vidun, garbanė ruošėsi laikytis atokiau, gal net likti gryname ore, tačiau Elę nusekė visos varnos. O ne, ji viena tikrai neliks, tad, nors ir labai nepatenkinta, nusekė įkandin, nors ola tikrai neatrodė jauki ar saugi.
– Sì, einam – nenoriai tarstelėjo Rafa ir tuojau pat pasigailėjo.
Ola praplatėjo, sudarydama savotišką apskritą salę. Jos viduryje, ant dar didesnės dovanų krūvos, nei varnanagiai matė prie įėjimo, sėdėjo žalias, plaukuotas padaras ir šėtoniškai besišypsojo.
-
Ola buvo tamsi ir net pasišvietus burtų lazdele, tamsuma niekur neišnyko. Tik apskrita salė buvo ryškiai apšviesta šonuose kabančių fakelų ir žibalinių lempų. O visas tas paradas keistam padarui, sėdinčiam it karalius soste.
– Kasss jūsss būsssit? – sušnypštė žaliasis, – Ką čia darot ir kur mano elfai?!
Jo balsas buvo piktas ir nepatenkintas, o plati šypsena toli gražu nepriminė draugiškos. Varnės akimirkai nustėro, negalėdamos (o gal ir nenorėdamos) tarti nė žodžio.
– Mes burtininkai, o tu pats kas toks? Ir ką veiki su mūsų dovanomis? – Nora pirmoji atsipeikėjo ir įsitikino, kad apsiausto kišenėje turi lazdelę; niekada negali žinoti, kada šioji pravers.
– Aššš Grinčasss ir šiemet Kalėdų nebusss! – piktai atšovė vagišius, – Ei, Ssskulikai! – šūktelėjo ir už kampo išlindo persigandęs namų elfas, – Kur kitosss mano dovanosss?!
Elfas tik sumykė, esą tuoj visas atneš ir nubėgo šalin; girdėjosi tik jo raginimai kitiems broliams, kad paskubėtų.
Nora negalėjo patikėti savo ausimis: šis nenaudėlis privertė vargšus elfus, kad vogtų jam dovanas! Ne, jie to negali leisti, reikia rasti būdą ne tik kaip sugrąžinti Kalėdų seneliui jo siurprizus, tačiau ir pamokyti tą baisūną. Tačiau kaip tą padaryti?
-
Varnė prisišnekėjo. Ištarus burtažodį, tik akimirkai prašvito ir tada tamsa vėl puolė. Suleido savo iltis į tą menkutį šviesos kamuoliuką. Elė stipriau suspaudė lazdelę. Žinojo dar vieną burtažodį, tačiau delsė jį panaudoti. Nesinorėjo iškviesti ugnies gyvatę, kuri apšviestų šią skylę.
- Kas gi ten? - išgirdo kažką klausiant.
Elė įtempė savo regą ir po kelių minučių pastebėjo tolėliau esančią menę, apšviestą fakelų ir žibalinių lempų ugnies. Atsargiai žengė žingsnį pirmyn ir netrukus jau stovėjo pačioje menėje. Tada ir patalpą sugriaudėjo tas šlykštus balsas, labiau primenantis šnypštimą. Pastarasis priklausė žaliu kailiu pasipuošusiam padarui, kurio vardas - Grinčas. Grinčas? Juk tai tik filmo personažas. Kas čia dabar vyksta? Kokio nesąmonė. Ar čia pilies vaiduokliai bando erzinti mus? Nes jei taip...
- Grinčas, - tyliai pakartojo.
Tada tas padaras sukriokė ir iš kažkur išdygo elfas. Jis visas net drebėjo. Tikriausiai labai bijojo to žaliakailio. Netikėtai jis dingo taip greitai, kaip ir atsirado. Tada varnytė atsiskyrė nuo savo būrelio ir atsirado ganėtinai arti Grinčo. Caktelėjo liežuviu ir akivaizdžiai pavartė burtų lazdelę.
- Ar tikrai esi įsitikinęs, kad Kalėdų šįmet nebus? - pažvelgė savo aštriu žvilgsniu. - Esu girdėjusi, kad tas purvinas žalias kailis, jei galima jį pavadinti kailiu, nes man labiau primena šerius, gerai dega.
Šelmiškai šyptelėjo.
- Tai kur mūsų dovanosssssss, Grinče, - pašiepė jį.
-
Kartu su kitomis varnomis įžengus į erdvią salę, Klara nesugebėjo sulaikyti nuostabos aiktelėjimo. Menė atrodė kaip kokio baisaus piktadario buveinė. Kraupius šešėlius ant sienų metė uždegti fakelai ir žibalinės lempos, o tiesiai prieš pat varnas ant dovanų kalno it soste sėdėjo gan keistoka būtybė. Žalios odos, nudengtos taip pat žaliais plaukais ir piktdžiugiška šypsena. Klarai šitai priminė vieną žiobarišką filmą ir akimirkai ji klausė savęs ar kartais neišprotėjo. Apsižvalgiusi įsitikino, kad ir kitos koledžo draugės matė tą patį ką ir ji. O Grinčui prabilus net oda pašiurpo.
-Kam tau išvis tos dovanos?-susiraukusi paklausė. Atsakymą ir taip žinojo, juk tuos filmus matė kelis kartus. Nors gal čia nėra tas pats Grinčas kokį ji žinojo? Šitas atrodė gan rimtai nusiteikęs. Net ir tuos elfus privertė dirbti jam. O ir Elės grasinimų tikrai nenusigando. Piktai sušnypštė ir atsistojo ant to kalno. Jam sujudėjus kelios dovanos nusirito žemyn.
-Gerai... man rodos be kovos neišsisuksim,-sumurmėjo šiek tiek atsitraukdama ir ištiesė savo burtų lazdelę.
-Petrificus totalus!-išsigandusi, kad jis gali nušokti nuo tos krūvos ir pulti varnas, Klara garsiai sušuko. Bet Grinčas, rodos, žinojo kas per dalykas tie kerai, mat sugebėjo išvengti.
-
Grinčas nenorėjo pasiduoti be kovos, net ir po Eleizijos grasinimų sudeginti jo kailį ir, žinomą jį patį. Na, deginti gal nereikėjo; negi jie kokie žiobarai, kad degintų kitus kaip raganas per inkvizicijas, tačiau pagąsdinti galima. Tuojau pat kovon stojo ir kitos varnytės, tačiau tam nenaudėliui buvo nė motais; jis mikliai išvengdavo visų kerų.
– Stupefy! Rictusempra! Petrificus totalus! – vis bandė jį nukautuoti italė, tačiau viskas veltui; nei viena varnė neprilygo jam greičiu.
Galiausiai jis, matyt, pavargęs nuo išsisukinėjimų, o gal supratęs, kad, anksčiau ar vėliau, varniukės jį prigriebs, pasiėmė keletą didžiausių dėžių ir, šokinėdamas nuo akmens ant akmens, pabėgo nuo jų, išlėkdamas į nakties vėsą.
O varnytės, vis dar apstulbusios nuo jo greičio ir visos šios keistos situacijos, liko stovėti: ką daryti toliau? Daugumą dovanų susigrąžino, tačiau ką daryti su tomis trimis?
-
Ji nespėjo nė susigaudyti, kas čia vyksta, o Grinčas jau dūmė tolyn, pasiėmęs keletą didžiausių dovanų. Ne, jie to leisti negali! Reikia jį pasivyti ir atimti. Juk būtų tikrai liūdna, jei keli Hogvartso mokiniai būtų likę be dovanų.
Todėl Nora, vedama instinkto, pasileido bėgte paskui plėšiką, nė nesirūpindama, kad sniegas krenta į batus, kad pižamos kelnės jau permirkusios iki kelių, o ji pati atrodo tikrai nešventiškai. Koks gi skirtumas, jei kai kurie vaikai gali netekti Kalėdų džiaugsmo?
Aišku, Grinčas nebuvo protingas ir bėgdamas paliko dar daugiau pėdsakų negu jo tarnai, tad rasti kelią nebuvo sunku. Vis dėlto tas bjaurybė buvo greitas ir Nora labai nusiminė, kad neturėjo su savimi šluotos: šioji tokioje situacijoje tikrai pagelbėtų. Žinoma, galėtų ją prisišaukti kerais, tačiau net ji suprato, kad keliavimas ant šluotos tokią šaltą naktį su permirkusia pižama gali baigtis plaučių uždegimu, o šiojo ji nenorėjo, o ne. Tad nusprendė tiesiog bėgti, kiek turėjo jėgų kojose paskui Grinčą.
-
Ilgas, juodas apsiaustas, apgobęs liekną merginos kūną, plaikstėsi aplink draikomas vėsaus rudens vėjo. Vis dar šiltas oras ir sutemęs tamsus dangus, su žibančiomis žvaigždėmis, priminė neseniai praslinkusią maloniai šiltą vasarą. Regis, šiltasis metų laikas nenorėjo taip greitai pasitraukti ir užleisti vietą rudeniui. Deja, pamažu šiltą orą keitė vis vėsesnis ir žvarbesnis, o aukštai pakilusi saulė vis mažiau šildė apačioje esančius žemiečius.
Tylus, vos girdimas sausų šakų traškėjimas aidėjo žemės paviršiumi, vos merginai žengus žingsnį. Su kiekvienu tvirtu žingsniu Uždraustasis miškas vis artėjo.
Gautas laiškas, kuriame baltaplaukė prašė pagalbos ir kvietė susitikti miške, atrodė, kiek keistai, tačiau vykstant trikovei turbūt tai buvo įprasta. Kiekvienas burtininkas ruošėsi turnyrui. Žinoma, išskyrus tuos, kurie nusprendė į visą tai nesivelti.
Į kairę koją besidaužantis durklas, priminė, jog iškilus pavojai Uždraustajame miške, mergina turės puikų gynybos įrankį. Tiesa, nuoširdžiai tikėjosi, jog jo panaudoti neprireiks. Nebenorėjo pakartoti kapinėse įvykusio susidūrimo su vampyrais. Pralieti, kieno nors kraujo, nebuvo jokio noro.
Priėjus medžių karalystę, šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nuslydo tamsoje skendinčia pamiške. Mirtina tyla ir keista ramybė gobė visą Uždraustąjį mišką. Atrodė, jog visi jame gyvenantys žvėrys kažkur dingo. Net įprastai ūbaujančios pelėdos nesigirdėjo.
Nusiėmusi nuo galvos apsiausto gobtuvą, jaunoji lankininkė pasisuko į Hogvartso pilį klausydamasi aplink esančių garsų. Stebėdama tamsoje skendinčią pilį, kurioje vis dar degė kelios šviesos, Davina žvilgtelėjo į taką, atvedusį iki Uždraustojo miško.
-
Grifė sparčiu žingsniu išlėkė iš pilies ir nė neapsidairiusi patraukė link Uždraustojo miško. Jai nelabai rūpėjo, kad kas nors pamatys, jog ji ten eina, nors tai darydama ir pažeidė taisykles. Nerūpėjo ir tai, kad miške buvo visokiausio plauko gyvių, kurie turbūt tik ir laukė, kol koks nors kvailas mokinukas papuls į jų spąstus... Svarbiausia buvo gauti pagalbos, kadangi mergina visiškai nenutuokė, ką turėtų daryti.
Skubėdama iš pilies Elridė girdėjo įvairiausias šnekas apie pirmąją užduotį, kurios ją labai stipriai ėmė gąsdinti. Ji dar labiau sutriko ir ėmė svarstyti, kad pasiimta knyga iš bibliotekos, kurią ji nešėsi kairėje rankoje, visiškai nepadės ir iš jos nebus jokios naudos. Iš tikrųjų, jei ir atrastų kažką tikrai puikaus, kas padės ištverti viską, vargu, ar bus pakankamai laiko išmokti puikiai valdyti tuos kerus.
Mergaitė sulėtėjo, jai maudė blauzdas, stresas toliau blogino situaciją, tačiau vis tiek reikėjo kažką daryti. Miškas buvo jau čia pat, Grifė apsidairė ir patraukė link vietos, kurioje turėjo sutikti sau pažįstamą žmogų. Nežinia, ko Elridė iš to žmogaus tikėjosi - žinių apie užduotį, minčių kaip išgyventi, ar tiesiog petuko išsiverkti.
Kai vyresnėlė išvydo Daviną, jos akys trumpam nušvito. Per kūną perėjo malonus jausmas, kad galbūt ji visgi nėra visiškai draugų neturintis žmogiukas, mergina nusišypsojo varniukei ir paspartino žingsnį link jos.
- Sveika, manau, suvoki, dėl ko aš čia taip... - ji kalbėjo tyliai, kadangi buvo pavargusi, jai norėjosi vėl kristi ant žemės ir ten pagulėti kurį laiką. Dar kelias sekundes pastoviniavusi Grifė nusprendė, kad visgi geriau prisėsti, ką ir padarė. Tada ji pasidėjo knygą ant sukryžiuotų kojų, kurią pasiėmė iš bibliotekos ir nužvelgė Daviną.
- Aš nežinau užduoties, nežinau iš kur ją sužinoti ir kaip pasiruošti... - Elridės akys buvo įbestos į knygą. - Koridoriuj girdėjau kažkokias nesąmones apie parą be maisto ir vandens tarp būtybių, bet taip juk negali būt, ar ne? - pakėlė akis, pilnas vilties, į varniukę. Elridė nenorėjo tokios užduoties, išvis nenorėjo dalyvauti tame Turnyre, bet kelio atgal, deja, nebebuvo.
Grifės akys vėl nusileido ties knyga, kairiajame lape puikavosi burtažodžio pavadinimas, toliau buvo aprašytas burtažodis, tačiau mergina jį jau puikiai žinojo ir jokios esmės skaityti nebuvo.
-Kažkas minėjo psichus...-dar atsiminusi kažkokio pyplio riksmą baltapūkė paniuro.-Bet to burtažodžio nesu įvaldžiusi... Ir turbūt nespėsiu,-toliau dėstydama savo mintis mergaitė pajautė, kaip jos rankos ėmė drebėti. Ji bijojo tos užduoties, kadangi nepasitikėjo savimi, buvo praradusi viltį ir nesuvokė, ką turėtų daryti, nors iš paskutiniųjų stengėsi būti rami.
-
Tamsa, apgobusi visą Hogvartso teritoriją, sunkiai leido įžiūrėti joje pasislėpusias medžių šakas ir tako pabaigą, vedančią į pilį. Vis dėl to šviesiaplaukė puikiai matė vinguriuojantį keliuką, kuriuo netrukus atskubėjo jaunoji burtininkė. Dar nespėjus Elridei pasiekti varnės, šios veide suspindo šypsena. Atsakydama Davina taip pat kilstelėjo lūpų kampučius.
Tylą, karaliavusią Uždraustajame miške, išsklaidė tylus grifės balsas. Ši atrodė taip, jog gavusi progą, mielai kristų ant žemės ir susirangiusi į kamuoliuką, numigtų. Regis, artėjantis burtų trikovės turnyras išvargino baltaplaukę.
-Sveikutė,-draugiškai nusišypsojo linktelėdama į sekančius Elrdiės žodžius. Apie burtų trikovės turnyrą visoje Hogvartso pilyje sklido kalbos. Net tie, kurie jame nedalyvavo, buvo priversti klausytis įvairiausių spėjimų ir teorijų, o tie, kurie nusprendė savo burtų įgūdžius išbandyti trikovėje, buvo priversti kęsti nežinią ir baimę.
Elridei susirangius ant žemės, šviesiai mėlynos akys nukrypo į grifės rankose esančią knygą. Burtų knygą.
Netrukus puikią vilkolakės klausą pasiekė pasimetęs ir sutrikęs baltaplaukės balsas. Tai, jog jaunoji burtininkė buvo visiškai pasimetusi ir troško padrąsinimo, buvo akivaizdu iš jos žvilgsnio. Viltimi spindinčios akys, nukreiptos į žaviąją lankininkę, viduje sukėlė liūdesio bangą. Šviesiai mėlynos akys apsiblausė nuo liūdesio.
Davina būtų mielai paguodusi sėdinčią grifę, pasakydama, jog tokios užduoties ištverti neteks, deja, kokia bus užduotis, nė nenumanė, o pilyje sklindančios kalbos visiškai nepadėjo susigaudyti.
-Rodos, tokia užduotis gali būti, jog išbandytų burtininkų įgūdžius...-liūdnai žvilgtelėjo į baltaplaukę. Para be maisto buvo vieni niekai, bent jau kai kuriems, tačiau para be vandens...Vargu, ar kas nors lengvai ištvertų dvidešimt keturias valandas negaudamas skysčių ir kovodamas su jį puolančiais padarais. Turbūt galiausiai organizmas pats imtų protestuoti prieš bet kokius veiksmus. Turint omenyje, jog Elrdie buvo žmogus, priešingai nei Davina, šiai turėjo būti sunkiau ištverti tokią užduotį.
Pravėrusi lūpas jaunoji ispanė ketino išsklaidyti stojusią tylą, tačiau nespėjus to padaryti, ją ir vėl nutraukė grifės balsas. Mintis, jog septyniolikmetei teks susidurti su psichais, baugino. Tačiau psichai saugojo kiek kitokį objektą ir buvo neprileidžiami prie Hogvartso, tad tai, jog užduotyje bus panaudoti tamsos padarai, buvo maža. Vis dėl to tai nedavė ramybės varnei. Jei baltaplaukei teks susidurti su psichais neturint jokio burtažodžio gynybai...apie tai nė nenorėjo pagalvoti.
Stengdamasi nurimti pati ir sugalvoti būdą, kaip nuraminti sėdinčią grifę, Davina susirangė ant žemės priešais žaliaakę.
-Elride...Kad ir kokia bus užduotis, turi pasitikėti savimi,-švelniai suėmė drebėti pradėjusius grifės delnus,-net jei atrodys, jog visa tai neįmanoma, žinau, jog sugebėsi,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Pirmiausia reikėjo priversti priešais sėdinčią merginą atgauti pasitikėjimą savimi.
-Mačiau, kaip kovojai pas Edgar'ą, esi kur kas geresnė burtininkė nei manai, o dabar...-žvilgtelėjo į knygą, padėtą ant baltaplaukės kelių,-turi išsirinkti burtažodį, padėsiantį įvykdyti užduotį. Nemanau, jog jie leis mokiniams susidurti su psichais, tad tau tereikia burtažodžio kartu neleidžiančio kęsti troškulio ir padėsiančio apsiginti nuo kitų padarų,-drąsinančiai šyptelėjo. Tikėjosi, jog Elridei neteks kovoti su psichais, antraip kaltė persekios šviesiaplaukę visą likusį gyvenimą. Jaustis bejėgia, kai kitiems reikia pagalbos, o nuo tavojo sprendimo priklauso dalis jų likimo, buvo nepakenčia.
-
Elridė visiškai nebenorėjo kažką daryti. Ji žiūrėjo į Daviną, tačiau jos vietoje norėjo matyti visai kitą žmogų. Aišku, prieš varnanagę nieko neturėjo blogo, tačiau norėjo matyti mamą, kurios, deja, bet niekad nepamatys, kad ir koks ilgesys plaukiotų aplink. Keista, kad žmogus, kurio netgi realios išvaizdos atsiminti nepavyksta, gali kelti tokį didžiulį ilgesį ir norą jį išvysti. Ir visados, kai būdavo sunkiau grifei atrodydavo, kad jei ji būtų šalia, viskas gautųsi visai kitaip.
- Išbandytų įgūdžius?.. - retorinis klausimas iš pradžių nuskambėjo tyliai, tada mergina jį pakartojo, tačiau kiek garsiau ir pikčiau. - Tai beprotybė! Čia ir mirti bus galima, o tai dar tik pirmoji užduotis... Kaip aš nenoriu to... Kokia čia garbė? - Suvokdama, kaip iš tikrųjų gali viskas pakrypti, grifė ėmė dar labiau bijoti. Galbūt prieš kelis metus jai toks dalykėlis nerūpėtų, bet dabar, kai yra kažkas, dėl ko verta stengtis...
- Pasitikėti? Kaip? - akivaizdu, pasitikėjimo pas ją nebuvo nė trupučio, nors kažkur giliai sieloje buvo gera, kad kažkam rūpi.
- Galėtų čia būt kažkas su maistu... Išsiburi sriubos ir ramu, - šiek tiek apsiraminusi paauglė šyptelėjo. - Įsivaizduok, stoviu urve prieš kokį gyvį su indeliu sriubos ir imu rėkt ,,dink nuo manęs", o tada apipilu ta sriuba... - vaizdas jai iš tikrųjų atrodė kiek juokingas, būtent dėl to jos veide šypsena užsilaikė, bet tai nereiškia, kad neišnyko. Reikėjo mąstyti ir ieškoti. Tik Elridė norėjo paimt ir išmesti tą knygą kažkur tolyn, netikėjo, kad joje bus kažkokios geros informacijos.
Ji ištiesė kojas ir atsigulė ant žemės. Mergiotė pervertė kelis puslapius, o tada iškėlė knygą sau virš galvos, kad galėtų perskaityti, ką atsivertė.
- Netikiu, kad čia bus kažkas gero... - dar spėjusi tarstelėti garsiau grifė nukreipė akis į kairiajame puslapyje esantį burtažodį, tačiau nespėjo jo perskaityti, kadangi minčių traukinukas nežadėjo sustoti. Ji nenutuokė, kas galėtų padėti apsiginti ir dar viską ištverti. Jai atrodė, kad geriausia pasipraktikuoti protego burtažodį ir viskas bus visiškai ramu, tačiau nežinia, ar taip ištvers urve parą.
- O gal man reiktų kažko, kad užsimaskuoti?.. - garsiai paklaususi Elridė papurtė galvą suvokusi, kad nieko gero iš to nebus, ir tada pagaliau perskaitė, kas buvo knygos kairiajame puslapyje.
- Aguamenti... - garsiai perskaičiusi mergaitė sustingo, kadangi ėmė mąstyti. Burtažodį ji žinojo ir ne kartą naudojo, tačiau niekados per daug giliai į jį nežvelgė. Ėmusi skaityti, kas yra knygoje mergaitė išplėtė akis ir skubiai vėl atsisėdo ant žemės, o tada atsuko knygą į Daviną.
- Ar tai pavyktų? Jei man pavyks pakankamai susikoncentruoti... - geriau susimąsčiusi mergaitė išsitraukė burtų lazdelę ir ją nužvelgusi šyptelėjo. Geresnių variantų buvo daug, bet kažkodėl atrodė, kad šis burtažodis gali padėti.
Mergaitė atsistojo ir apsidairė, jai reikėjo susikaupimo, kad burtažodis gautųsi geresnis, nei tiesiog srovelė iš burtų lazdelės. Miško tyla, rodos, padėjo susikaupti. Elridė atsitraukė nuo visko, ignoravo tai, kad šalia yra Davina ir galvojo tik apie tą burtažodį.
- Aguamenti, - atlikus reikiamą judesį iš Grifės lazdelės ėmė tekėti vandens srovė, nors tai ir nepriminė bandos, srovė buvo kur kas didesnė nei įprastai, jei mergiotė puikiai atsiminė savo kitus kartus naudojant šį burtažodį.
-
Elridei pakartojus neseniai nuskambėjusius šviesiaplaukės žodžius, Davina tik liūdnai šyptelėjo. Išbandyti jaunųjų burtininkų įgūdžius sugalvodavo begalę žiaurių užduočių. O turint omenyje Hogvartso pilyje sklindančios kalbas, šiais metais kažkam stogas, kaip reikiant čiuožtelėjo.
-Beprotybės garbė,-kiek linksmiau kilstelėjo lūpų kampučius,-neleisk abejonėms tavęs užvaldyti,-gūžtelėjo pečiais pakartodama žodžius, kuriuos dažnai girdėdavo iš savo tėvų, kai rankose laikydavo burtų lazdelę. Tesa, tai nebuvo tas pats, tačiau jokia kita mitnis, deja, nekilo.
Baltaplaukei ėmus pasakoti apie urvą ir kaip ši apipila prisiartinusį padarą sriuba, privertė nusijuokti. Vaizdas išties buvo linksmas.
Džiaugdamasi, jog septyniolikmetė kiek ramiau ėmė žvelgti į užduotį ir net gi pradėjo juokauti, Davina lengviau atsikvėpė.
-Tik nemėgink pasiduoti, nė nepamėginsui,-šyptelėjo atsistodama ir nužvelgdama ant žemės išsitiesusią merginą. Jos rankose esančią knygą netrukus pasiekė pro medžių šakas besiskverbianti mėnulio šviesa.
Grifei stryktelėjus ant kojų ir, regis, pasiruošus išbandyti burtažodį, Davina atsitraukė į šalį nenorėdama trukdyti.
-Pamėgink,-šyptelėjo linktelėdama ir nukreipdama šviesiai mėlynų akių žvilgsnį į stovinčią septyniolikmetę. Šiai ėmus praktikuotis, kaip naudoti pasirinktą burtažodį, jaunoji ispanė kilstelėjo lūpų kampučius. Regis, pasitikėjimas savimi nebuvo visiškai palikęs grifės kūno.
Nusprendusi, jog geriausia būtų palikti Elridę vieną praktikuotis ir netrukdyti šiai susikaupti, šviesiaplaukė žengė kelis žingsnius atatupsta.
-Tau pavyks,-tylus, vos girdimas balsas atsimušė į netoliese augančius medžius, tačiau besipraktikuojančios merginos nepasiekė. Šyptelėjusi žavioji lankininkė tyliai, lyg sėlinanti katė, paliko Uždraustojo miško pamiškę leisdama Elridei netrukdomai praktikuotis.
-
Grifė burtažodį bandė dar kelis kartus, tačiau didelio srovelės pakitimo nepastebėjo, tad nusprendė trumpam pailsėti. Nuleidusi burtų lazdelę Elridė sutriko, kadangi Davina buvo dingusi. Nieko nesuprasdama ji susiraukė ir neskubėdama apsisuko, tačiau varniukės nepastebėjo.
- Ė... Davina? - sumurmėjo Elridė.
Vis dar iki galo nesupratusi, kur ji dingo, baltapūkė pasikasė pakaušį ir dar kelias minutes stovėjo sustingusi. Tada jai atėjo suvokimas, kad galbūt mergina, pastebėjusi, kad jai galvoj buvo tik burtažodis, nusprendė eiti ir netrukdyti? Grifei toks variantas atrodė pats logiškiausias. Giliai atsidususi, kadangi būdama miške viena ji jautėsi kiek nejaukiai, Elridė pasilenkė ir užvertė ant žemės numestą knygą, tada įsidėmėjo vietą, kurioje ši buvo ir vėl išsitiesė visu ūgiu ant šlapios miško paklotės. Merginai vis dar reikėjo treniruotis su burtažodžiu, nors norėjosi jį keisti ir pakartoti kitus, bet suvokimas, kad kitaip ji galingos bangos nesukurs, vertė kauptis ties vieninteliu vandens burtažodžiu.
Tvirčiau atsistojusi baltapūkė užsimerkė, kelis kartus giliai įkvėpė ir įsižiūrėjo į netoliese esantį medį. Įprastai ji būtų leptelėjusi kažkokią „juokingą“ frazę, tačiau šį kartą mergaitė tik įsmeigė akis į medžio kamieną ir paruošė savo burtų lazdelę.
- Aguamenti, - pasigirdo aiškiai ištartas burtažodis, iš merginos lazdelės, kaip iš kokios žiobariškos žarnos ėmė bėgti gan stipri vandens srovė. Elridė šyptelėjo, jos manymu, šis kartas buvo geriausias, kol kas. Motyvacija bandyti vėl ir vėl didėjo, ji džiaugėsi, tada dar kartą laistė medelį, tik šį kartą visai kitą, tada vėl džiaugėsi ir vėl laistė medelį...
Po kurio laiko grifė pavargo, nustojo laistyti medelius ir ramiausiai atsisėdo ant žemės. Kai ji tą padarė, jos galva ėmė keliauti minčių traukiniai, kurie po truputį pradėjo kelti ten chaosą. Šis dalykėlis, aišku, merginai nepatiko. Ji susiraukė, tačiau laikėsi, pasiėmė netoliese buvusią knygą ir įsistebeilijo į ją.
Elridė svarstė grįžti į pilį, tačiau per daug tingėjo keltis, dar pagalvojo apie tai, kad galėtų šiek tiek ilgiau pasitreniruoti, tačiau tada ėmė mąstyti, kad gali persistengti, galima tokias mintis pavadinti tingėjimu. Ir tada į jos galvą vėl ėmė plaukti dvejonės, kad jai pavyks, kad mokosi ji visiškos nesąmonės ir panašiai...
Miške pasigirdo garsus urzgimas, tik šis buvo ne gyvūno, o Elridės. Ji suėmė knygą ir trinktelėjo iš jos sau į kaktą, kadangi norėjo, kad visos blogos mintys dingtų, deja, bet toks veiksmas nepadėjo, išsigelbėjimas buvo labai paprastas - vėl praktikuotis burtažodį, ką mergaitė ir padarė. Ji vėl stojosi ant kojų ir vėl bandė sukurti kuo didesnę srovę, tačiau ilgai tą daryti nepavyko. Mergina dar labiau aptingo, nusižiovavo ir nuleido savo burtų lazdelę.
Staiga suėmęs miegas psmažu privertė baltaplaukę grįžti į pilį, tad ji pasiėmė savo knygą ir neskubėdama, atsargiai, patraukė lauk iš miško padėkodama, kad ir kas yra aukštybėse, kad jos neužpuolė joks gyvūnas, esantis miške, na, ir profesorius koks nors neaptiko.
-
Aukštai danguje šviečiantis baltaskrusotis mėnulis plačiai šypsojosi po tankiomis medžių šakomis besiilsinčiai vilkei. Su nakties tamsa susiliejantis juodos spalvos kailis, išduodamas tik dangaus mėlynumo akių, dabar žvilgėjo, it pasidabruotas. Juodakailės išskirtinumas, leidžiantis pranykti žemę apgobusioje tamsoje, kiekvieną kartą išnykdavo vos balta mėnulio šviesa nušviesdavo juodą kailį.
Nakties tamsoje spindinčių akių pora akylai stebėjo priešaky atsivėrusį vaizdą. Galingi, giliai šaknis suleidę medžiai stovėjo it sargybiniai pasiruošę pulti tą, kuris įžengs į mišką. Į viršų iškeltos šakos, primenančios siaubo filmus, tyliai šnarėjo kiekvieną kartą vėjui įsirangius tarp plonų, tačiau stipriai į šakas įsikibusių lapų.
Mirtina tyla, įsikaraliaujanti vos tik naktis atslinkdavo į Uždraustąjį mišką, migdė ant priekinių letenų galvą pasidėjusią plėšrūnę. Dangaus mėlynumo akys pamažu merkdavosi, kol galiausiai pradingdavo pasislėpdamos po akių vokais. Pasislėpus akims išdavikėms, o mėnulį uždengus juodam nakties debesiui, vilkės kailis susiliedavo su tamsa. Priedanga, leidžianti netikėtai ir be galo staigiai užpulti pro šalį keliaujančią būtybę, tik dangaus mėlynumo savininkė nė karto nesinaudojo jai suteikta galimybe.
Nenorėdama sutikti kito žvėries ar būtybės, nusprendusios naktį paslampinėti po tamsų mišką, juodakailė rinkdavosi atokiausią medžių karalijos kampelį. Tyliausią ir ramiausią. Žinoma, tokia ramybė turėjo savo kainą. Atoki vieta ne tik reiškė, jog čia mažai, kas užklysta, tačiau ir tai, jog tikimybė sutikti čia pavojingą būtybę, didesnė. Vis dėl to per pastaruosius mėnesius tokia sėkmė nuolat pralenkdavo merginą. Naktys, praleistos miške, likdavo be ypatingų nuotykių.
Juodiems debesims pamažu ėmus trauktis, o tamsų dangų ėmus keisti šviesiai melsvam, dangaus mėlynumo akys akimirksniu atsimerkė. Ir nors ant minkštų samanų gulintis žvėris atrodė budrus, tačiau viduje pamažu grimzdo į tamsą, užleisdamas vietą tikrajam merginos pavidalui.
Lėtai pakilusi nuo jau įprasto patalo, nusipurto pasirąžydama. Juodu kailiu padengtas žvėries kūnas pasileidžia aušros nutviekstu mišku. Nors keturios letenos kur kas greičiau nei žmogui įprastos galūnės, tačiau sugrįžti iš Uždraustojo miško užtrunka. Medžiai ima keisti medžius, kai priešaky atsiveria pilies horizontas.
Sulėtinusi bėgimą iki paprasto, lėto žingsniavimo išnyra kiek retesnėje medžių tankumoje. Pamiškė. Vieta, kur netrukus turi pasirodyti baltų plaukų savininkas, pasiruošęs susitikti su savo mylimąją.
-
Paryčiai, rodos, yra bene pats maloniausias laikas pasivaikščiojimui. Kai žvaigždėtas dangus pamažu slenka į horizonto liniją, o iš kitos dangaus pusės jį atsiveja charizmatiškasis egiptietis Ra. Tada mirtiną nakties tylą it nelabai patyręs chirurgas arba itin patyręs maniakas ima raižyti kokio nors ankstyvo paukščiuko čiulbėjimas, o ilgainiui prie šio solisto prisijungia ir dar du, ir dar trys, ir dar penki, ir gaunam jau ne kvartetą ir ne sikstetą, o visą ne itin darnų chorą, valdomą šiaip visai jau neblogo chormeisterio Ryto.
Bet ne visiems rytas esti toksai poetiškas. Tiems, kurių viduje tamsu, širdyje saulė nusileidžia su akimirka, kai žemę užplūsta dienos šviesa. Tų, kurių viduje tamsu, širdis aplankiusi saulės šviesa atveria tuos griuvėsius, kiaurymes ir skausmo ežerus.
Kiek turi turėti metų, kad tavo vidus jau būtų apverstas, išbarstytas ir nemokšiškai buldozeriu sustumtas į krūvą? Turiu mintyje, kiek mažiausiai metų turi turėti.
Velniai ten žino.
Paryčiais pirmakursis japoniukas braidė Uždraustojo miško erkynus, visur dairydamasis ir vėl pabėgusio katino. Nelabai koks vaizdas, jeigu būsim atviri. Berniukas braukė nuo kaktos prakaitą ir visur žvalgėsi nevaikiškai niūriomis, rimtomis akimis. Rankoje velniaižin kodėl jis laikė peilį. Kuriam laikui stabtelėjo apsižvalgyti, įsirėmė rankomis į šonus ir gaudė šviežią miško orą. Kuo daugiau deguonies, kuo daugiau deguonies į plaučius, o šonuose jau diegė nuo pieno rūgšties. Ar tik ne nuo deguonies trūkumo jinai pasigamina?
Tuomet Hayato akį patraukė keistas krustelėjimas visai netoli jo. ,,Junshi..." - pamintijo vaikis ir nusėlino prie judančios pūkuotos letenos.
Kuo arčiau ėjo, tuo labiau suprato, kad nė velnio tai nebuvo letena. Ir net nė velnio ne Junshi. Net nepanašu. Net ne katinas... '
- Monstras Hogvartso teritorijoje!!! - suklykė berniukas tiek iš siaubo, tiek iš jaudulio ir pasileido bėgti. Net nenutuokė, kad jo sušukti trys žodžiai nebuvo tiesa. Šis vilkolakis nebuvo monstras, o Uždraustasis miškas, rodos, net nepriklausė Hogvartsui.
A, nereikšminga smulkmena. Kiekvienas protingas asmuo būtų bėgęs namo, į pilį. Deja, Hayato nebuvo protingas. Jis bėgo artyn vilkolakio. Bėgo, keistai mojuodamas peiliu - jei tik tai pamatytų jo mama...
Hayato žavingai mostelėjo peiliu, į orą ištyško šiek tiek kraujo. Na, ne šiek tiek. Visai nemažai. Shinohara užsisėdo vilkolakiui ant sprando ir stipriai apkabino jį rankomis. Gyvačių silpnoji vieta - jų kaklas ir galva. Vilkolakių, ko gero, nugara? Juk šunys nėra labai lankstūs...
Jei tik Junshi nebūtų katinas...
- Junshi! - suriaumojo staiga Hayato, atsiminęs, ko čia ėjo. Bet visgi niekur nebesidės - užsirovė ant žvėries, jo letena jau smarkiai kraujavo, o japoniuko kraujagyslėmis pumpavo adrenalinas.
-
Aplink tylu. Tarsi pasirodę pirmieji saulės spinduliai, it pirmasis žadintuvo skambėjimas, būtų nustumti į šalį ir toliau pasinerta į saldžią sapnų karalystę.
Išaušusi rytą pasitiko tik ankstyvieji paukšteliai, nusprendę, jog aušra - puikus metas naujos dienos dainelei. Tylus ir itin malonus čiulbėjimas netruko pasklisti visa medžių karalija. Ant didingų šakų sutūpę it choras vienu balsu ėmė čiulbėti, regis, viso Uždraustojo miško paukšteliai.
Kryptelėjusi galvą vilkė nužvelgė pamažu šviesėti nusprendusį dangų. Baltaskruostė pilnatis ne itin noriai traukėsi iš savo vietos, tačiau pasirinkimo, regis, neturėjo. Aušo nauja diena ir spyriotis buvo beprasmiška.
Akimirka. Tiek užteko, jog malonų Uždraustojo miško paukštelių čiulbėjimą nutrauktų garsus riksmas. Visiškai užmiršusi, jog medžių karalystėje bet kurią akimirką galima sutikti kitą būtybę, juodakailė krūptelėjo. Vienai akimirkai prarastas budrumas skaudžiai atseikėjo.
Sutrikusios ir su nuostaba žvelgiančios dangaus mėlynumo akys stebėjo beprotišku greičiu artėjantį vaikinuką. Šis, regis, buvo gerokai jaunesnis už žvėries pavidale besislepiančią merginą. Nenorėdama sužeisti link jos pasileidusio Hogvartso pilies gyventojo, žengė kelis žingsnius atatupsta. Veiksmas, rodantis, jog juodakailė nė neketina pulti. Deja, pulti jai ir nereikėjo. Už šią tai padarė sustoti nemanantis vaikinukas.
Paskutinę akimirką, kai abu jaunuolius skyrė vos keli metrai, vilkė staigiai pasisuko šonu ketindama pasileisti bėgte, tačiau nespėjus to padaryti kūną užgulė keli papildomi kilogramai, o priekinės letenos vidine puse kažkas brūkštelėjo. Nekreipdama dėmesio į keistą jausmą, lyg juodas kailis būtų sušlapęs, vilkė pasipurtė. Reikėjo, kuo skubiau nusimesti ant nugaros užšokusį vaikinuką ir pasileisti mišku, kol šis nesusižeidė. Mintis, jog ant nugaros užsiropštęs nepažįstamasis pirmas sužeidė ją, šviesiaplaukei nė nekilo. Nuolatinis rūpinimasis kitais ir bandymas padėti retai kada leisdavo pagalvoti apie savoe panašiose situacijose.
Puikią vilkolakės klausą sudirginus prie pat ausies nuskambėjusiam šūksniui, vilkė dar kartelį pasipurtė, tačiau nesėkmingai. Vaikinas nė neketino pasiduoti. Deja, žvėris pabudęs pilnačiai, pasitraukė atgal.
Kelios akimirkos ir vilkės kūnas atgavo tikrąjį pavidalą. Neišlaikiusi ant nugaros vis dar esančio vaikino, Davina susmuko ant minkštos miško paklodės. Kovoti su žmogumi, kuris rankoje turi peilį ir yra pasiruošęs tave sužeisti, nelengva, ypač, kai netrokšti sužeisto jo.
Apsivertusi ant nugaros mergina švelniai nustūmė nepažįstamąjį į šoną ir nė pati nespėjusi suvokti, stryktelėjo ant kojų. Nors žvėris pasitraukė, tačiau savisaugos instinktai veikė.
-Tu nesužeistas?-sunerimusi žvilgtelėjo į neseniai ją užpuolusį vaikiną.
Dangaus mėlynumo žvilgsnis pamažu nuslydo prie puikią vilkolakės uoslę sudirginusio kraujo šaltinio. Atvira žaizda vidinėje riešo pusėje. Nuo alkūnės iki delno atsivėrusi žaizda stipriai kraujavo. Tamsiai raudonas kraujas upeliais tekėjo per bronzinę odą krisdamas ant žalių samanų.
-
Hayato bijojo, Hayato įsitvėrė į kailį kojomis, rankomis, peiliu ir dantimis. Hayato būk stiprus Hayato vilkolakiai pavojingi Hayato velnioptasbaimes kokie gi pavojai, tu Hayato. Ant berniuko rankos su peiliu nuvarvėjo šiek tiek žvėries kraujo. Švilpis išplėtė akutes, žvelgdamas į tą nuostabiai blizgantį, gana klampų ir stipraus metalo kvapą turintį skystį, jis taip stipriai kvepėjo, kad davė į galvą ne blogiau už kokias kanapes ar dar ką panašaus, nors japoniukas to gyvenime dar nebuvo uostęs. Jo vaizduotėje kraujas buvo laipteliu aukščiau nei alkoholis. Tik nežinia, ant kokių laiptų - abstrakti vaikio vaizduotė nerodė visko taip detaliai.
- PURVINAS ŽVĖRIE, ANT ŽEMĖS! - sustūgo vaikis, dar stipriau įsitverdamas į tankius, minkštus vilkolakės gaurus. Dar truputis rytinio vėjo, dar truputis tekančios saulės spindulių, dar truputis ateinančios dienos šypsenos ir tamsi vilkolakio esatis pasitraukė į laikiną užmarštį. Berniukas parkrito ant - netikėta! - merginos, nusispjovė ant žemės, mat burnoje vis dar buvo žvėries gaurų, kai jis buvo į juos įsikibęs. Tik dabar mažasis kovotojas susigaudė, koks tai buvo žvėris ir kodėl saulė nutirpdė klaikią jo išvaizdą.
- VILKOLAKĖ! - sukliko švilpis ir automatiškai peiliu ėmė kapoti švelnią merginos odą, kartais nepataikydamas ir smeigdamas į miško paklotę. Skirtumo, po teisybe, berniukas beveik nejautė - tiesiog kapojo. Tiek iš baimės, tiek iš pykčio. Bet veikiai buvo nustumtas ir staigiai pašoko ant kojų.
- PADĖKIT, ŽVĖRIS, PAVOJUS, PAVOJUS, PAVOJUS!!! - staugė Hayato ant viso miško ir toliau. Iš inercijos ėmė peiliu kapoti šalia jo augusio medžio žievę, o pastebėjęs, kad ant kriaunų liko blizgančio ir kvepiančio kraujo, bemaž nesuabejojęs apsisprendė, ką su juo galėtų padaryti.
Giliai įkvėpė ir sučepsėjo, keistai suraukė nosį. Burnoje kraujo skonis kelissyk sustiprėdavo ir tapdavo dar labiau svaiginantis. Japoniukas darsyk lyžtelėjo kriaunas ir sucypė, kai peilio ašmenys užkliudė liežuvį. Staiga atitraukęs ginklą jis pastebėjo kažkokį keistą mėsos gumbelį, likusį ant peilio...
Neiškart suprato, kad ten buvo jo liežuvio galiukas.
- Pachėkit! Žvėrich! AŠ ČIA, MIŠKE! - truputį švepluodamas toliau skalambijo Shinohara, o per smakrą jam varvėjo kraujo lašeliai - jau nebe tik vilkolakio, bet ir jo paties, sumišę su seilėmis ir žemėmis. O jam nerūpėjo.
Vėl pasisukęs į ramią merginą, jis šoko artyn jos.
-
Keito lūpų kamputyje smilko pusiau surūkyta cigarete. Laukė susitikimas su Davina, nes abu pagaliau rado laisvo laiko nuo mokslų ir galėjo susitikti.
Miškas buvo ramus - visai kaip jam patiko. Grynas oras maloniai liejosi į plaučius ir vaikinas visiškai neskubėjo. Jis mėgavosi savo kiekviena akimirka Hogvartse - mokykla tapusi jam namais visada turėjo ką naujo pasiūlyti. Nesinorėjo nė galvoti, kad greit visos linksmybės čia baigsis ir teks kraustytis į savo butuką, Tiesa, galimybė gyventi vienam labai viliojo, bet mintis, kad teks mąstyti kur dirbti ir kaip gauti pinigų visai neviliojo.
Ramius jo pamąstymus apie gyvenimą nutraukė riksmai. Baltaplaukis įsitempė, įsiklausydamas. Neilgai truko kol suprato iš kurios pusės sklido garsas, nors miške sklindantis klaidinantis aidas ir privertė kiek suabejoti.
Kolinsas pasileido riksmų pusėn. Vaikino kojos buvo ilgas, tad bėgikas iš jo buvo puikus - nors distancija ir buvo ilga, bet nubėgti nebuvo sunku. Jei kažkam reikėjo pagalbos, tai jis čia pasirodys pačiu laiku, kaip koks supermenas. Priešais atsivėręs vaizdas privertė staigiai sustoti, o nepažįstamas berniukas su peiliu rankose sukėlė tiek klausimų, kad galvoje ėmė spengti. Širdis ėmė plakti tokiu greičiu, jog rodėsi iššoks iš krūtinės. vaizdas akyse liejosi, kojos linko ir burnoje jautėsi metališkas kraujo skonis. Jo mergina gulėjo kraujo klane. Smaragdinės akys išsiplėtė iš baimės, panikos ir pykčio. Jausmų banga perliejo baltaplaukį. Kraujo buvo tiek velniškai daug, jog švilpis manė, jog... Jog... Ne, ne, apie tai nė galvoti sau leisti negalėjo.
Vienu metu viskas suplūdo atgal - tarsi dvasia būtų grįžus į kūną - Keitas vėl galėjo judėti ir iškart puolė prie nepažįstamo bernioko ir Davinos. Juodaplaukį jis smarkiai trūktelėjo atgal - gal jis buvo sužeistas, gal ne - šiuo metu tai vaikinui nerūpėjo - jis prieš pat jo akis puolė Daviną - jei teks sutrupinti nosį pirmakursiui, tai tebunie.
-Davina...
Keitas palinko prie jos, o tada skubiai, bet švelniai pakėlė ją ant rankų. Pamatęs žaizdą ant jos riešo žioptelėjo. Skausmas dėl merginos, dėl to kas jai įvyko, nes jis negalėjo jos apsaugoti, nutvilkė karščiau nei liepsna, o pyktis ant to vaiko virto įniršiu.
-Turi penkias sekundes suknistai pasiaškinti, šikniau.
-
Pamažu žalia miško paklodė permirko tamsiai raudonu, metalo kvapu atsiduodančiu skysčiu. Vis stiprėjantys kraujo upeliai nė neketindami liautis tekėti bronzinine oda nudažė šią ryto aušros spinduliuose spindinčia raudona.
Sąmonė aptemo, vaizdas akyse ėmė lietis. Iki šiol ant tvirtos žemės laikiusios kojos ėmė virpėti grasindamos bet kurią akimirką parklupdyti šviesiaplaukę ant minkštų samanų.
Trumpam paslėpusi rytinės saulės spinduliuose žėrinčias mėlynas akis, kelias akimirkas paprasčiausiai stovėjo giliai kvėpuodama. Ir nors leisti tamsai užlieti viską aplink atrodė lengviausia, tačiau netrukus akių vokai prasiplėšė leisdami žvilgsniui imti klaidžioti medžių karalija. Šalia aidėjo kurtinantis pirmakursio riksmas, drebinantis viską aplinkui.
-Ei, viskas gerai, neketinu tavęs sužeisti,-stengdamasi kalbėti, kuo aiškiau, mat, balsas drebėjo dėl jaučiamo silpnumo, lėtai kilstelėjo galvą. Dangaus mėlynumo žvilgsnis susirado priešais stovintį vaikinuką, aršiai dorojantį medžio žievę.
-Nurimk...-tylus, švelnus balsas susiliejo su naujuoju užpuoliko. Pykčio ar noro atkeršyti, jog buvo sužeista, nejautė. Troško tik vieno - kuo greičiau grįžti į pilį ir sustabdyti kraujavimą. Deja, palikti vaikinumo vieno Uždraustajame miške neketino.
Peilio ašmenims atsidūrus, regis, japoniuko burnoje, saulės spinduliuose žėrinčios akyse suspindo baimė. Akimirką atrodė, jog vaikinukas prarys peilį.
-Ne!-žengtelėjo žingsnį šio link, tačiau sustabdyti to, kas turėjo įvykti - nebespėjo.
Juodaplaukio smakru ėmė varvėti kraujas. Vėl susiliejęs vaizdas sunkiai leido, ką nors įžvelgti. Rausvos lūpos prasivėrė bandydamos ištarti kokį nors garsą, tačiau pastangos nuėjo perniek. Vaizdui ėmus nepaliaujamai suktis, mat, neteko per daug kraujo, pajuto smūgį, privertusį prarasti pusiausvyrą ir kristi ant miško paklodės.
Kūnu nubangavo galinga skausmo banga, tačiau net aiktelėti nebeturėjo jėgų. Bejėgiškai kilstelėjo sveiką ranką užsidengdama veidą nuo aštrios geležtės. Aptemusi sąmonė sunkiai leido suprasti, kas vyko. Tarsi viskas, kas dėjosi aplink, tebūtų nereikšmingas dalykas.
Kūną raižant aštriai peilio geležtei, klausą pasiekė tylūs, gana duslūs žingsniai, tačiau iš kur šie ir kas artėjo link, nepajėgė suvokti, tiesa sakant, tai nebebuvo svarbu. Dangaus mėlynumo akys pamažu ėmė merktis, atrodė, jog nugrimzdus į tamsą viskas pasibaigs.
Nuo kūnu nusiritus keliems papildomiems kilogramams, o netrukus tvirtoms rankoms atplėšus liekną merginos kūną, permirkusį krauju, nuo žemės, angamtinę uoslę sukuteno vyriški kvepalai, sumišę su mėtomis...sunkiai suvokė kas dėjosi ir kas laikė ją ant rankų.
Sukaupusi paskutines jėgas praplėšė dangaus mėlynumo akis. Siauras plyšelis, tačiau to pakako, jog žvilgsnis susirastų smaragdo spalvos akis. Keitas. Ant rankų ją laikė ne kas kitas, o vaikinas, privertęs pamilti jį iki ausų. Įprastoje situacijoje šviesiaplaukė būtų apglėbusi šio kaklą ir sveikindamasi apdovanojusi bučiniu, tačiau šįkart net lūpų kampučiai nesujudėjo. Per didelis kraujo netekimas neleido pajudinti nė raumenėlio.
-Keitai, jis ne...-atidavusi paskutines jėgas pravėrė rausvas lūpas ketindama užstotį vaikinuką, tačiau vaizdas akimirksniu aptemo. Tamsa pasiglemžė viską aplink.
-
- PACHĖĖĖĖĖKIT!!! - sustūgo Hayato iš visų jėgų, kai išgirdo kažkur netoli šlamant lapus ar žoles.
Šitie garsai išdavė, kad kažkas ateina. Švilpis sudvejojo, ar gerai padarė, kad liko prie vilkolakės net jai atgavus normalų pavidalą - velnias, dar praras reputacijos taškų. Na, bet, jeigu kas, tai jis nekaltas žioplas pirmakursis, velniškai bijantis kitų, magiškų rasių, humanoidų. Galvoje jau sukosi idėjos išsisukimui iš situacijos. Shinohara visada rasdavo išeitį.
Nuo dar vieno smūgio japoniuką sulaikė netikėta vyriška - na, ar labiau jaunuoliška - ranka. Pirmakursis prisimerkęs nužvelgė atbėgusį vaikiną, bandydamas įvertinti jo ketinimus ir charakterį.
- JI VILKOLAKĖ, - suspigo mažius koledžo kolegai į ausį, net nelaukdamas, kol šis pabaigs sakinį, liepiantį aiškintis.
Tuomet į galvą toptelėjo beprotiška idėja - o jei ir jis vilkolakis? O jei šis jaunuolis irgi yra vilkolakis, tik atbėgo padėti gentainei, kai jie susisiekė kažkokiu ekstra magišku ir super duper slaptu minčių ryšiu arba astraliniu staugimu?
Hayato atsitraukė nuo Keito, kurio vardo, kol kas, aišku, nežinojo. Išplėtė akis. Išsižiojo, pasiruošęs rėkti ir dėjo į kulnus.
- DU VILKOLAKIAI!!! DU VILKOLAKIAAAAAIAIAIAI, GELBĖKIT! - maurojo ant viso Uždraustojo miško žioplys, net nepagalvodamas, kad šaukdamasis pagalbos patekęs į bėdą šioje vietoje veikiau tik pasididinsi savo turimų bėdų skaičių.
Bebėgant išžiotais žabtais berniukui į gerklę įskrido kažkas sparnuotas ir nelabai didelis, bet pakankamas, kad sukutentų gerklę. Švilpis pradėjo kosėti, o tuomet staiga nuo apkrovos paskaudo šonus. Net ir bepročiui tapo aišku, kad tokioj būklėj nuo žvėrių jis nepabėgs, o šis vaikis ir buvo beprotis. Susilenkęs jis pradėjo spjaudytis, kosėti ir krenkšti.
-
Keitas atrodo nė nejuto merginos svorio savo rankose. Jaudulys, kaip juoda skraistė nugulė ant pečių, smukdydama ir dusindama. Jam dar niekada neteko susidurti su tokiu stresu. Su tokiu... Jauduliu ir juolabiau tokia baime.
Jis nuo pat vaikystės nekentė kraujo - nekentė tos burgundo spalvos, nekentė kaip jis atrodė ir juolab to metališko kvapo.
Dar baisiau buvo kai tas kraujas buvo Davinos. Keitas, rodės neišsilaikys ant kojų, nors puikiausiai žinojo, kad jos sveikata... Jos gyvybė, jo drebančiose iš baimės rankose. Švilpiui tai atrodė pernelyg didelė atsakomybė ir visai nesvarbu, kad jam jau 17, nesvarbu, kad burtininkų standartais jis pilnametis - viduje Keitas tebuvo vaikas, kuriam norėjosi nuotykių, laisvės ir žaisti kvidičą. Ir tas jo vidinis vaikas visai nebuvo pasiruošęs tokiems įvykiams.
-Davina.. Davina, viskas bus gerai,-užtikrino varnę jis, puikiai žinodamas, kad ji neteko sąmonės, bet tarsi ramindamas ją. Ramindamas save.
-Aš nužudysiu tą mažą bjaurybę...-panosėje sumurmėjo Kolinsas, imdamas kuo greitesniu žingsniu eiti ir nė nesivargindamas kažką daryti mažiui. Neturėjo laiko ir turėjo tikriausiai per daug atlaidumo.
Po kojomis traškėjo medžių šakos, bet Keitas, atrodo, girdėjo tik širdį smarkiai plakančią krūtinėje ir tas plakimas girdėjosi net ausyse. Jis spės ir viskas bus gerai. Vaikinas pagreitino žingsnį, tvirtai bet atsargiai laikydamas merginą prie savęs. Viskas bus gerai.
-
Artėjant žiemai niekas nepasikeitė. Dafydd ir toliau visko aplinkui nekentė ir nenorėjo matyti. Bendrajame kambaryje sėdėti iš viso nebebuvo įmanoma. Lauke darėsi šalta, tad irgi nebuvo labai gerai išeitis. Vis dėlto tai buvo šiek tiek geriau negu mažvaikių klykavimai. Tad raudonplaukis klastuolis patraukė į lauką. Kaip ir visada, jokio konkretaus tikslo neturėjo. Paslampinėjęs aplink ežerą patraukė miško link.
Nepaisant to, koks buvo piktas, velsietis taisykles laužė itin retai. Ko gero, Uždraustasis miškas buvo vienintelis atvejis, kur Dafydd visiškai jų nepaisė. Kita vertus, negalima teigti, kad vaikinas jų laikėsi. Tokios nesąmonės klastuoliui paprasčiausiai nerūpėjo.
Raudonplaukis priartėjo prie miško. Tik tada suprato, kad oras vis tik buvo bjauriai šaltas. Savaime aišku, vaikinas neturėjo šiltesnio megztinio ar striukės. Atgal į pilį eiti jis tingėjo. Ką gi. Teliko stovėti atsirėmus į medį ir bandyti nesušalti.
-
Aukštas, inteligentiškos išvaizdos jaunuolis rankas sukabinęs už nugaros neskubriai pėdino žvėrtakiu per lauką. Kol akys rausėsi padangėse, kojos pačios nešė į Uždraustąjį mišką. Jau nebepirmąsyk šiam varnui taip nutiko, bet visi kartai buvo sėkmingi - nepaisant, kad vienąsyk jis įkrito į lavonų duobę, kitą - sutiko vilkolakę, o trečią, regis, vos neįkliuvo mokyklos vadovybei.
- Jei tu nori švilpio kepsnio, tai sušvilpk... - panosėj niūniavo Hayato. - Jei tu nori švilpio kepsnio, plautį išsitrauk mažesnį, jei tu nori švilpio kepsnio, tai...
Varnas nutilo, užmatęs, kaip jam debesies vaizdą užstoja aukštesnis medis ir praskridęs neaiškus gigantiškas paukštis. Trumpam nuleido akis apsidairyti aplinkui, bet tamsaus silueto, buvusio visai netoli ir prisispaudusio prie medžio nepamatė.
- Junshi! - šūktelėjo japonas į mišką.
-
Nespėjo Dafydd net sušalti, kai kažkas atšliaužė iš paskos! Klastuolis nesuprato - ar neišgirdo, - ką šūktelėjo atėjūnas, tačiau viena buvo aišku: net ir čia klastuolis nepabus vienas. Nereikia ir sakyti, kad dėl to raudonplaukis nebuvo itin patenkintas. Kas per... pradėjo mintį velsietis, nė nesusimąstydamas, kad tas išrėktas žodis ar sakinys buvo skirtas ne jam. Grieždamas dantimis Dafydd atsisuko. Iš karto pamatė gerokai aukštesnį vaikinuką. Vis dėlto tai turėjo būti Hogvartso mokinys, tad daug vyresnis nebuvo. Ilgokai spoksojęs į vaikiną klastuolis suvokė, kad anas yra visai nepažįstamas. O ir ko tikėtis, kai Dafydd itin retai apsilankydavo pamokose? Tai, kad buvo nepažįstamas, nieko nekeitė. Velsietis jo jau nekentė.
- Atėjai, parėkavai, puiku. Jau gali čiuožti, - tiesiai šviesiai rėžė Dafydd.
-
Hayato uždėjo siaurą ir ilgą delną ant medžio lyg mėgindamas pajusti augalo širdies plakimą. Keista, kad jo pirštai buvo labiau tinkami vagiui nei inteligentui, dėl šito kartais pats būdavo nepatenkintas, bet ką gi čia padarysi.
Japonas susvyravo, kai iš šono išgirdo kažką labai neintelektualiai rėkaujant. Ne iškart tas padaras nusipelnė gauti jo dėmesio, tačiau visgi siauros akys susirado žalią kaklaraištį ir ryžus, tik europiečiams būdingus šlykščius plaukus.
- Purvakraujis, ką, - Hayato lūpose suspindo subtili šypsenėlė. - Ko tokiam lįsti į mišką?
Tai buvo labiau jau teiginys nei spėjimas, bet kažkodėl varnas buvo įsitikinęs savo hipotezės teisingumu. Visgi per ilgai apie ją nesusimąstęs pradėjo apžiūrinėti savo nagus ir nusiėmė paliktą Junshi plauką ant kairiosios rankovės.
Tuomet toptelėjo, kad galgi Salazaras į savo koledžą purvakraujų neėmė, nors buvo girdėjęs apie pastaruoju metu Paskirstymo Kepurės pradėtą darbo broką.
- Sustink, - sumurmėjo hogvartsietis, matyt, staiga sumąstęs šitaip pajuokauti.
-
- Kokių mes protingų mokame žodžių, - suburbėjo Dafydd, kai azijietis pavadino jį purvakrauju. Tiesą sakant klastuoliui pats žodis visai nebuvo įžeidžiantis. Tuo labiau, kad jis ir pats nežinojo, ar tai tiesa, ar ne. Kaip jis gali tai žinoti, kai net motina nežino, kas yra tėvas? Tad situacija buvo visai neįžeidžianti. Ji buvo kiek juokinga.
Buvo įdomu, kaip toliau klostysis situacija. Šitas kvailelis nebuvo mažius. Vadinasi, taip paprastai neišsigąs. Kita vertus, gal ir nepradės klausinėti vardo, kurso ir kitų nesąmonių, kurios velsietį tiesiog juodai siutino.
Kelioms akimirkoms nukreipęs dėmesį kažkur kitur Dafydd iš karto gavo pamoką, kad to daryti negalima. Ausys nepraleido burtažodžio. Visas dėmesys staigiai suplūdo atėjūno pusėn. Vis dėlto nebuvo aišku, ar jis net neturėjo lazdelės (dėl to Dafydd paskutiniu metu niekada nebebuvo tikras), ar nenukreipė jos į klastuolį, ar tiesiog yra nevykėlis (šita prielaida velsiečiui atrodė labiausiai tikėtina), tačiau kerai nesuveikė. O gal jų net ir nebuvo.
- Šauniai mokam kerėti, - apsimestinai draugišku balsu ištarė Dafydd ir nesusilaikęs pradėjo kvatoti. Kvatojo taip, kad teko drėbtis ant žemės, nes nebegalėjo išstovėti ant kojų.
-
Klastuolio nesudrumsčiamumas Hayato pasirodė itin keistas, nors dabar japonui jau visai tapo aišku, kad šis nepažįstamas vaikis anaiptol nėra grynakraujis - kitaip jau būtų įsižeidęs. Na, arba bent jau ne teisingai mąstantis grynakraujis.
Varnas žengtelėjo atatupstas, mat iš čia, kad galėtai įžiūrėti dangų, galvą užversti reikėjo visai. Šiandien buvo debesuota, negana to, ir vėjas kilo, benešąs į rudeniškas Anglijos žemes dar šaltesnį metų laiką.
Kokie absurdiški tėra to įsivaizduojamo laiko pamatavimai! Dėsningi judėjimai - ir nieko daugiau.
- Asmenybių pasidalinimas, - patylomis sukrizeno Hayato, antrąsyk išgirdęs sutiktojo jaunuolio replikoje vartojamą daugiskaitos pirmą asmenį.
Visgi neilgą laiką Shinoharai tas terūpėjo. Išsitraukdamas cigaretę ir bemąstydamas, kokiu būdu ją uždegti, išstypėlis nusisuko nugara į nepažįstamąjį. Purvo klanams šitų gerų dalykų tikrai nesiūlys - jei nori, lai kvėpuoja vėjo nešiojamu dūmeliu, irgi šis tas. Gal pragrynins kraują. Įdomu, kaip išgryninti protą. Ar protas galėtų būti atskiras nuo kūno?
- Esi gėręs kopi luwak šūdų kavą? - toptelėjo Hayato, patylomis mėginančiam atsiminti, kurį cigaretės galą reikia pridegti, mat į šitą dalyką dabar niekaip negalėjo sutelkti dėmesio.
Pridegė atsitiktinį - ir pataikė.
-
Su tokia įdomia asmenybe, ko gero, dar neteko susidurti. Kažkoks visiškas idiotas... Žinoma "įdomi asmenybė" nereiškė, kad Dafydd iš tiesų buvo tuo asmeniu susidomėjęs. Kai kuriomis prasmėmis jis buvo lygiai toks pat nevykėlis, kokiais šita prakeikta mokykla buvo tiesiog pergrūsta. Vis dėlto... Jis galbūt buvo kitoks. Galbūt.
Kai keistuolis išsitraukė cigaretę, Dafydd garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Nepaisant to, kad rūkančiųjų, sakykime taip, aplinkui netrūko, velsietis staiga prisiminė konkrečią rūkalę. Ir girtuoklę. Susitikimas nebuvo itin malonus, bet nebuvo galima atmesti tikimybės, kad malonesnis už šitą.
- Ir iš kur tokių idiotų atsiranda? - garsiai pagalvojo raudonplaukis. Jis atidžiau nužvelgė atėjusįjį. Tik dabar pamatė, kad jis tikrai nėra europietis. Išgirdęs klausimą, kurio nesuprato, klastuolis burbtelėjo:
- Aš nekalbėti čainyziškai.
Ir ko aš čia atėjau? apmaudžiai paklausė savęs velsietis. Pamatęs, kad tas kvailys užsidegė cigaretę, jis susinervino.
- Tai nebūti sveiką, - rėžė raudonplaukis ir prisiartinęs išplėšė smirdantį daiktą gerokai aukštesniam vaikinui iš nagų. Numetė ant žemės ir piktai sutrypė.
-
Alexa vos tik pasibaigus pamokoms iškart nuskubėjo į lauką. Nors jau buvo vėlyva popietė, pirmakursė dar tikėjosi apžiūrėti bent dalį teritorijos aplink pilį. Labiausiai jos smalsumą traukė uždraustas miškas. Sužinojusi, jog pirmakursiams draudžiama artintis, kaštoninių plaukų savininkė nusprendė pamiškę patyrinėti viena.
Grifė labai mėgo draugiją, bet nenorėjo į neaiškią pamiškės (ar miško) apžiūrą įvelti bendrakursius. Per trumpą laiką pilyje, deja, daugiau nieko ir nepažinojo.
Iki miško likus daugiau kaip šešiasdešimt metrų Alexos pasiryžimas patyrinėti tirpo. Pirmakursę pradėjo kamuoti įkyrios mintys. Kokio velnio į pavojingą ir uždraustą pirmakursiams vietą aš einu... Lazdelę turiu, bet kokia man iš jos nauda, jei dorai nė vieno burtažodžio nepamenu...
-
Uždraustasis miškas negalėjo būti toks pavojingas, kaip visi apie jį kalbėjo. Tai tiesiog negalėjo būti tiesa. Su tokiomis mintimis į lauką patraukė Elliw. Nuotaika buvo visai nebloga. Nepaisant visų nesėkmių burtininkų mokykloje mergaitei galiausiai pradėjo patikti. Nors pamokos ir buvo be galo keistos (kas, po velnių, galėtų sugalvoti į pamoką neštis varles?!), Elliw tikėjo, kad tai, ką mokosi galbūt yra naudinga. Jau buvo pradėjusi mąstyti, kaip galės gąsdinti brolį, nors ir kilo įtarimas, kad Bastiano tokiems planams nepritartų.
Mergaitė jau buvo gana netoli miško. Ėjo apie kažką galvodama ir nepastebėjo balos, tikriausiai likusios nuo paskutinio lietaus. Žinoma, ji į tą balą įlipo. Tai buvo taip netikėta, kad velsietė neišsilaikė ant kojų ir nugriuvo tiesiai į vandenį. Per kelias akimirkas visiškai peršlapo.
- Nuostabu, - garsiai burbtelėjo rudaplaukė. Bandydama atsistoti ji paslydo ir dar kartą drėbėsi į vandenį. Susinervinusi išropojo ant sausos žolės ir tik tada pagaliau atsistojo.
Šlaputėlė eidama miško link pamatė kažkokią mergaitę. Elliw visai susidomėjo. Galbūt bus proga susipažinti.
- Sveika, - tarstelėjo švilpė, priėjusi prie mergaitės. Ji žengė žingsnį dar arčiau, bet nepastebėjo kažkokio kupsto. Užkliuvo už jo ir dar kartą nugriuvo ant žemės.
-
Hayato iš aukšto nudelbė akimis neaiškų klastuolį. Visi jie vienodi - šitas jam buvo aišku. Visi vienodi idiotai, nė kiek neverti dėmesio. Jau net nekalbant apie tą idiotę baltą mergiotę, su kuria jam teko nelaimė šokti per Burtų trikovės turnyrą. Didesnio absurdo turbūt nebuvo gyvenime patyręs.
- Europietis, - burbtelėjo varnas.
Išgirdęs dar ir rasistinio pobūdžio komentarą apie jį ir jo kalbą, Shinohara atsiduso ir papurtė galvą. Knietėjo gerokai paauklėti naująjį pašnekovą, bet kilnumas kažkodėl neleido. Tik jau tada, kai šis visai įžūliai atėmė cigaretę, už kurią Hayato buvo sumokėjęs savo pinigus, savo uždirbtus ir savo norimus leisti, japono kantrybė trūko.
Išsitraukęs lazdelę ir pasinaudodamas faktu, jog yra nepilnametis, jis nukreipė ją į virš Dafydd bekabančią šaką ir tyliai sušnabždėjo sprogdinimo burtažodį.
Pamiršo pasitraukti ir po sunku medienos gabalu atsidūrė ne tik jo taikinys, bet ir jis pats.
- Tie europiečiai, - piktai suknerkė Shinohara, pasitrindamas sutrenktą galvą.
-
- Na, europietis, ir ką? - burbtelėjo Dafydd. Nesuprato, iš kur atsirado čia kažkoks neaiškus kilometro ūgio kvailys. - Jeigu nepastebėjai, esi Europoje.
Velsietis nutilo. Pradėjo mąstyti. Nelaikė savęs rasistu - tiesą sakant, apie tai tiesiog niekad nesusimąstė. Vis dėlto tai buvo puiki galimybė pradėti bjauriai kalbėti apie šį žmogų. Negi raudonplaukis galėjo praleisti tokią progą?
Deja, susimąstymas kainavo itin brangiai, mat netrukus ant galvos nudribo kažkas sunkaus. Keisčiausia buvo tai, kad, atrodo, nuskambėjo ir ištįsęs azijietis. Jeigu tai jo darbas, kodėl lindo po šaka? Ar yra dar kvailesnis negu atrodo?
- Į save pasižiūrėk, idiote, - burbtelėjo klastuolis išlįsdamas iš po nuolaužų. Persibraukė pirštais plaukus, iš jų iš karto pabiro kažkokios smulkios šiukšlės. Velsietis dar labiau suirzo. Nesugalvojo, kaip galėtų atkeršyti šitam ilgšiui. - Visiškai prarūkei smegenis? - galiausiai paklausė jis. Bjauriai skaudėjo galvą ir nugarą.
-
Hayato nepatikliai dėbtelėjo į Dafydd lyg sunkiai tikėdamas šio jaunuolio pateikta apie jų buvimo lokaciją informacija. Dar kelios sekundės ir japonas pasipiktinęs pakraipė galvą, bet jau nebesiteikė nepažįstamajam ištarti nei žodžio. Kuo gi ypatingas šitas kvailys, kad filosofas ir poetas su juo kalbėtųsi?
Varnas iškėlė galvą aukštyn, tamsiomis akimis pro šakų properšas ieškodamas dangaus. Kai prarado cigaretę, truputį susinervino, tad tik žvilgsnis aukštyn galėjo kiek nuraminti. Bent akimis pasiekė debesis, nors plaučiais ir ne.
- Su nevykėliais nekalbu, - dangui burbtelėjo Hayato ir nuleido galvą.
Paniekinamai dar dėbtelėjo į buko klastuolio europiečio pusę ir nusisukęs nupėdino tolyn į miško gilumą. Kilo pagunda paleisti į šio vaikio pusę kokį burtažodį, bet jai Shinohara atsispyrė. Velniop tai, galbūt paskutinius metus Hogvartse pabaigs jau niekam nieko blogo nepadaręs.
- Junshi! - sugiedojo japonas ant miško, staiga atsiminęs katiną, kurio seniai jau nematė.
-
Dafydd niekaip nesuprato, kaip atsidūrė čia su šituo neįtikėtinu idiotu. Na taip, Hogvartsas idiotų buvo pilnas, bet šitas... Buvo kažkoks kitoks. Deja, ne pačia geriausia prasme.
Anam užvertus galvą klastuolis pradėjo galvoti, ar nežino kokio burtažodžio, kuris paleistų lietų - ar ką blogesnio. Būtų jam čia žvalgytis po dangų. Ir taip atrodo kvailai, o jeigu koks paukštis praskrisdamas pridirbtų, būtų galima bent pasijuokti.
Velsietis nežinojo, ar gerai išgirdo aukštaūgį, tačiau jam pasigirdo, kad anas dangų pavadino nevykėliu. Dafydd tik kilstelėjo antakius - o ir ką daugiau tokiu atveju daryti?
Sulaukęs žvilgsnio raudonplaukis į jį nereagavo. Tikėjosi, kad taip pavyks greičiau išsikapanoti iš šios situacijos. Ar dėl to, ar ne, tačiau kilometrinis, laimei, teikėsi pasišalinti. Dafydd teliko pasidžiaugti. Nenorėdamas ilgiau likti šitoje kvailoje vietoje patraukė į priešingą nuo azijiečio pusę. Dar išgirdo jo šūktelėjimą, bet tik prunkštelėjo.
Netrukus vaikinas paliko mišką ir lėtai nužingsniavo pilies link.
-
Mokslo metams jau visai artėjant į pabaigą, o orui vis šiltėjant, Sigurdo kojos visiškai netikėtai jį atnešė prie Uždraustojo miško. Ką padarysi - mintys klaidžiojo kažkur kitur, tikriausiai jau po namų apylinkes. Kiek šaltokas islandiškas vėjas turėjo taršyti jam plaukus, tačiau dabar kol kas grifui meiliai šypsojosi pavasarinė saulutė. Tik batai, kaip ir mintyse, mindė gana pravaikščiotą takelį.
Jis atsitokėjo tik tada, kai paniro į gūdų miško šešėlį. Vos už kelių žingsnių bolavo niūrūs aukšti medžiai, ir vaikinukas šiek tiek atsitraukė. Kaip aš taip galėjau nukrypti? paklausė savęs, nors paprastai vaikščiodamas nenusistatydavo jokių tikslų.
Šįkart ir varlės nesinešė, su kuria neabejotinai būtų nukulniavęs link ežero. Tokią gražią dieną palikęs ją pilyje, jis šiek tiek pyko ant savęs. Bet dabar Sigurdas tiesiog norėjo pabūti vienas, be Eylfos draugijos. Nors vieną kartą.
Stovėdamas netoli ošiančios girios, jis abejojo. Eiti ar ne?
-
Vieną vėlyvą pavasario dieną, Rokas ieškojo savo neseniai įsigytos augintinės Matildos. Kol vaikinas skaitė prie ežero pakrantės, ji nušokinė nežinoma kryptimi. Varnis lyg ir girdėjo kažkokį kurkimą iš miško pusės, tai nuėjo ten. Žalią varlę tikrai buvo sunku pastebėti tarp žalios žolės ir žalių medžių lapų, bet kurkimas darėsi vis aiškesnis.
Juodaplaukis buvo nuleidęs galvą ir atsargiai žiūrėjo po savo kojomis, nes nenorėjo sumindyti naujosios draugės. Dėl to eidamas netyčia trinktelėjo galvą į medį – nepamatė, kad priekyje toks yra. Ouč. Rokui šiek tiek suskaudo smegeninę ir spėjo, kad atsiras guzas. Tačiau tuo metu jis nieko nebegalėjo pakeisti. Tęsė augintinės paieškas. Galiausiai jos varnį apvedė ratu ir šis išeidinėjo iš miško, bet staiga pajuto, kad į kažką atsitrenkė. Šį kartą tas kažkas nebuvo medis ar koks kitas miško gyventojas. Rokas atsitrenkė į kitą mokinį. Žinojo, kad jo vardas buvo Sigurd, bet niekada nebendravo.
– Atsiprašau, ieškojau savo varlės ant žemės.
-
Taip bemąstydamas jis užvertė galvą į giedrą dangų, lyg ten ieškodamas atsakymų. Tačiau tą žydrynę kiek užstojančios pušys ir kiti medžiai nieko neatskleidė. Nors net ir tokią šviesią dieną nuo miško sklido kažkas nejaukaus, Sigurdas užsinorėjo ten eiti. Jis buvo taip užsižiūrėjęs į medžių viršūnes, kad net nepastebėjo, kad iš miško kažkas išniro. Ir palenkęs galvą, tarsi ieškodamas, žmogus pėdino tiesiai į jį. Tik po neskaudaus susidūrimo jis pamatė mokinį, todėl grifas kiek abstulbęs žengtelėjo atgal. Iš kur jis čia išdygo? Jis kiek priešiskai nužvelgė juodaplaukį, bet tokia išraiška kaipmat dingo, kai jis skubiai atsiprašė ir užsiminė apie varlę.
-Nieko tokio. Man viskas gerai. - ramiai tarė, jau kartu besižvalgydamas žaliaodės. Jokios varlės čia nebuvo, ar bent jau nesimatė. Jo smegenys lyg ir atsiminė, kad visai neseniai girdėjo kažką šalia kurksint. Bet tuomet Sigurdas suabejojo. Ar jam tik pasivaideno?
-Gal ji nušokavo prie ežero? - prisiminė Eylfos įpročius jis ir to pasiteiravo tamsiaakio. - Ji tikrai sugrįš. - norėjo nuraminti vaikinuką islandas, mėlynos akys dar kartą perskrodė aukštą žolę. Kilo mintis susipažinti, bet, regis, juodaplaukiui buvo ne draugystės galvoje.
-
Rokas nudžiugo, kad atsitrenkdamas nesukėlė jokios ekstremalios situacijos, tačiau nebuvo patenkintas, kad dabar teks bendrauti su dar vienu grifu. Su tokiais vaikinas turėjo patirties ir buvo jau susidaręs šiokią tokią nuomonę. Nors galėjo ir būti, kad šis blondinas netoks. Visgi rūpinasi Matilda:
– Aš su ja buvau prie ežero, girdėjau, kaip nušokavo į miško pusę. Turėtų sugrįžti, – greitai išbėrė žodžius varnis. – Bet vistiek geriau paieškosiu, svarbu tik pačiam nepasiklysti.
Pasišnekėjęs jaunuolis nusprendė nebetrukdyti sutiktojo ir nuėjo į kitą pusę, toliau ieškodamas savo varlės. Gilyn į mišką eiti nesiruošė, juk dėl to jis ir vadinasi uždraustasis. Nemanė, kad taip toli galėjo nušokuoti ir Matilda, varlėms nelabai patinka tamsios ir sausos vietos, koks ir buvo šis miškas.
Rokas savo dešinėje išgirdo kurktelėjimą. Nusekė paskui jį.
-
Iš tiesų, jaunuoliui rūpėjo tik jo varlytė. Tokią nuomonę susidarė klausydamasis Sigurdas.
-Eisi į mišką? - po kurio laiko dar perklausė juodaplaukį, bet šis jau buvo spėjęs dingti tarp medžių.
Grifas vėl stovėjo vienišas šalia senų linguojančių medžių. Akimirką svarstė, ar eiti, ar ne. Varlės paieškos skambėjo įdomiau negu įprastas pasivaikščiojimas, todėl jis nieko daugiau nelaukdamas nėrė girion. Islandą greitai apgaubė miško tyla ir tamsa, kelis kartus pamirksėjo, bandydamas prie jos priprasti. Netrukus jis greitu žingsniu pasileido link neseniai pasigirdusio kvarksėjimo.
Nors Sigurdas jau buvo miške, šone pro kamienus dar matėsi laukas, kuriuo atėjo. Ten kartkartėmis žvalgydavosi, lyg nenorėdamas pasiklysti.
-Kvarkt. - netikėtai sukurksėjo kažkas žemai, visai jam po kojomis.
Islandas skubiai sustojo ir pažvelgė apačion. Ant samanų tupėjo ir į jį spoksojo varlė. Dar kiek, ir būtų užrioglinęs ant šito mielo gyvūnėlio. Nukratė šiurpas nuo tokių minčių. Ji greičiausiai priklauso tam juodaplaukiui.
-Ei! Radau varlę! - atsitiesęs sušuko tebeieškančiam mokiniui. Bet vos tik ketvirtakursis nukreipė žvilgsnį į žaliaodę, jos jau ten nebebuvo...
-
Adelė linksmai ėjo link vietos, kurioje būdavo tikrai dažnai - pamiškės. Ji ten darydavo namų darbus, skaitydavo užduotas arba savo mėgstamas knygas, grodavo, šokdavo, dainuodavo ir tyrinėdavo augalus, rašydavo laiškus. Šiandien ji ten ėjo daryti ne ko kito, o groti smuiku, taip skamba labai keistai, tačiau Adelė nenorėjo, kad ją kažkas pamatytų. Ji žingsniavo lėtai, nes pamokos jai jau buvo seniai pasibaigusios, po truputėlį temo, todėl ilgai užsibūti pamiškėje ji nelabai nori.
Pagaliau prisistačiusi į vietą, kurioje norėjo griežti smuiku ji išsitraukė jį iš dėklo tačiau pastebėjo, kad buvo pamiršusi smičių, todėl ištarė burtažodį ir smičius atlėkė pas ją. Ji pradėjo griežti ir aišku, nes visi pauksčiai nuo medžių pakilo, kadangi nebuvo pratę klausyti tokio garso.
-
Kristinai pasibaigus pamokoms, ji nusprendė pailsėti ir pabūti tyloje. Mokinė norėjo eiti į pamiškę uždraustajame miške. Pamiškėje mergaitė mėgo klausytis paukščių čiulbėjimo arba pagroti gitara ir tuo pačiu dainuoti. Ji išsiruošė apsirengė šiltai , užsidėjo paltuką , kepurėlę ir nužygiavo iki pamiškės. Pamiškėje išgirdo garsą atrodė lyg kažkas smuiku grotu , tą garsą ji atpažino, nes seniau mokėjo ir su smuiku groti, bet dabar tuo neapsikrauna. Mokinė ėjo, ėjo ir pamatė mergaitę kuri grojo smuiku. Kristina priėjo ir pasakė:
- Sveika , matau , kad gražiai groji aš taip pat atėjau čia pagroti tik tai, kad gitara jeigu nori aš galiu tau netrukdyti ir kitur nueiti , o jeigu nori galime kartu pagroti.
Kristina nutilo ir laukė kol atsakys ta klastuolė.
-
Adelė Mokslinčė pamačiusi ilgaplaukę susinervino, tačiau išgirdusi mergaitės žodžius nusišypsojo:
- Labukas, aš esu Adelė. Adelė Mokslinčė. Manau, kad galėtumėme kartu pagroti. Moku groti ir gitara, tai padėjusi smuiką, kuriuo ką tik griežiau.
Žanos sesė ramiai nužvelgė mergaitę, tačiau niekur jos nebuvo regėjusi. Adelė suprato, kad mergaitė, kurios vardo dar nežinojo buvo iš Grifų Gūžtos, dėl to, kad jos šalikas buvo pagrindinių Grifų Gūžtos koledžo spalvų.
- O kuo tu, grifiuke, vardu? Nes niekada tavęs čia nemačiau, na tikriausiai nepastebėjau. Bėja tavo plaukai labai gražiai atrodo, jie nuostabūs ir labai spindi.
Tikiuosi nieko blogo jai nepasakiau, nes neriu turėti draugę iš Grifų Gūžtos arba tiesiog ne klastuolę.
-
Kristina apsidžiaugė, kad ši klastuolė nori kartu groti ir, kad yra maloni grifei. Kristina atsakė:
- Labai ačiū tavo plaukai taip pat gražūs ir mano vardas yra Kristina, Kristina Granger - nusišypsojusi atsakė mokinė.
Mergaitė atsisėdo šalia Adelės ir pradėjo groti gitara taip tikėjosi, kad kai ji pagros , klastuolė pagros kaip ji moka groti su smuiku. Begrodama grifė išgirdo kažkokius keistus garsus, o už savęs pamatė baisų, storą, didelį vorą! Kristina pradėjo visa drebėti, nežinojo ką daryti. O voras priėjo prie jų ir pradėjo storu balsu kažką kalbėti. Grifė iš tos visos baimės net nenorėjo klausyti ką jis sako, ji tik numetė savo gitarą atsistojo ir pradėjo vorui sakyti:
- Prašau nieko nedarykite mums , aš kitaip pasiskųsiu direktorei - visa išsigandusi maldavo Kristina.
-
Adelė negalėjo atsiklausyti Kristinos gitaros skleidžiamų garsų.
-Labai gražiai groji, -prakalbo Adelė. Ji pamatė išblyškusį Kristinos veidą ir suprato, kad kažkas negerai, ji pasisuko ir išvydo milžinišką, šlykštų vorą.
-AAAAA, vv..ooo..raaaaaas, gelbėkit padėkit! Aš jo labai bijau!!! -šaukė Adelė.
Po kelių minučių voras dingo, nežinia kaip, tačiau Adelė mąstė, kad jos balsas, na tiksliau klykimas šį padarėlį pradangino.
-Ačiū, kad pagaliau viskas gerai, tikiuosi jo daugiau niekada gyvenime nebepamatyti, nes jei pamatysiu tada dėsiu į kojas ir pas savo sesę Žaną bėgsiu, nes kito pasirinkimo aš visisškai nebeturėsiu, gal ji bent kokius kerus mokės, nes mano žinios prilygsta vienam procentui jos turimų žinių, -plepėjo Adelė.
-
O pagaliau ta bjaurybė išnyko... Kristina sušaukė:
- Adele!! Tu turi ypatingų galių!
Kristina sutriko, kad nuo jos rėksmo dingo tas padaras, na, o ji pati pagalvojo, kad jai ją užpultų kažkas ji surėktų ir gal jai būtų taip kaip Adelei, jis išnyktų. Mokinė pasiūlė nueiti į kitą vietą, nes bijojo, kad gali kažkas vėl panašaus atsitikti.
- Gal nori nueiti kitur arba galime likti čia tu galėtum jau tada pagroti smuiku, nes visai norėčiau išgirsti.
Kristina laukė kol klastuolė atsakys ir belaukdama pamatė savo pelėdą kuri atsiuntė jai laišką. Laiške buvo parašyta, kad direktorė ir visi kiti ieško jų ir, kad gresia didelis pavojus.
- Oho, mums reikia grįžti atgal į hogvartsą arba nežinau ką darom.
Kristina už savo nugaros pamatė direktorę, ir visus kitus profesorius.
- Ar man tik tais vaidenasi ar jie čia rimtai?
-
Adelė ramiai nusišypsojo ir tarė:
- Ačiū, Christina, už gražius žodžius. Man jie labai daug reiškia.
Adelė ramiai užgriežė smuiku ir pastebėjo, kad Christina vis žvelgia už nugaros ir šnekasi su savimi.
-Christina, tau gal vaidenasi? Nieko ten nėra, negazdink dar manęs taip, nes jeigu mano tėvai sužinotų, kad patekau į bėdą panaudotų Avada Kadavra kerus. Jie yra labai griežti...labai. O ir sesė čia pat, kuri labai labai labai nervina, -susinervino Adelė.
Tikiuosi, kad šita maža nesusipratėlė pagaliau ras sau vietą ir negazdins visų papuolusių po ranka, nes ji, kaip Grifė dar visai draugiška atrodė, na, bet gal aš klydau. Gal reiktų pabandyti padegti jos plaukus, nors gal ne..,o gal taip...ne. Tikrai ne, tai per daug rizikinga, tokiai klastuolei kaip aš- Adelė.
-
- Ai, tai tikriausiai, kad pasivaideno..
Kristinai pasidarė nuobodu, o lauke buvo balta, balta ir daug sniego. Grifiukė slaptai padarė sniego rutulį ir laikė ją kol bus pasiruošusi mesti į Adelę. Mokinė taip pat užsimanė nulipdyti sniego senį tai taip ji ir padarė. Pastatė sniego senį ir padarė iš sniego namelį kuriame tikriausiai ruošėsi saugotis nuo klastuolės sniego rutulių. Mokinė padarė stogą, ir namelyje padarė stalą kuris taip pat buvo iš sniego na ir žinoma daug sniego rutulių, didelių, mažų, visiškai mažų. Kristina šypsojosi ir negalėjo susilaikyti iš juoko ant kiek laukė Adelės reakcijos. Kristina pasiėmė sniego gniūžtę ir metė tiesiai į klastuolę. Tuomet pasiėmė dar vieną sniego gniūžtę tik jau didesne.
- Nagi! Sniego karas?
-
Adelei sniego buvo iki kelių, todėl išvydusi, kad grifiukė į ją metė kelias gniūžtes tiesiog paėmė ir stipriai trenkė jai į jos žieminę mantiją, kuri tiesą sakant atrodė kaip nauja.
- Tu dar klausi ar noriu sniego karo? Aišku, kad taip, koks gi dar atsakymas gali būti? -nusijuokė Mokslinčė.
Mergaitė numetė gal septynis šimtus gniūžčių į Christiną, o paskiau pasistatė visą sniego namelį, kuriame buvo gal tūkstantis blizgančių, nuo apšvietimo gniūžčių. Ji įėjo į baltą, kaip sniegas (nes ir buvo iš sniego) namelį ir pažvelgė aukštyn, deja stogo pastatyti Žanos sesuo nesugebėjo, todėl tiesiog paprastai užmetė savo mantiją tik dėl viso pikto. Ji ramiai atsisėdo ir staiga ant jos užkrito visas sniego kalnas, lyg kažkas specialiai tai durnai sugalvotų... Ji greitai išlindo, nes buvo permirkusi ir pradėjo klykti:
- Kas tau negerai, Granger, atrodai, kaip pati didžiausia kvailė pasaulio istorijoje!!!
Na, ir kodėl aš su tokia kvailele sugebu susidėti ir kodėl tai visada man? Neegzistuoja kiti burtininkai ar burtininkės??? Ai dar ir tie žiobarai yra...
-
- Tu pati kvailė! Ir aš ne esu kvailė, o tiesiog moku žaisti šį žaidimą ir jeigu ką sunervinai mane todėl atsiprašau, bet..
Kristina susinervinusi iš visų jėgų metė sniego gniūžtę tiesiai į Adelės veidą, o gniūžtė buvo kieta kaip ledas.
- O Dieve, Adele! Atleisk man, aš labai labai atsiprašau jeigu nori gali man atgal mesti - nusiminusi tarė grifų gūžtos mokinė.
Kristina net nebežinojo ką daryti, o už dviejų kokių metrų matėsi kažkoks lyg sniego žmogėdra ir priėjęs prie mergaičių tarė:
- Mergos!!! Aš esu sniego vaaadas, o jūs tik vaikai iš molio padaryti leiskit man jus apmėtyti didžiausią sniego gniūžtę kurios jūs net nematėte, o be to mano vardas yra Delfinauskas!!! Dinkite arba jeigu norite galite tapti mano draugėmis.
-
Adelė pajutusi stiprų ledo gniūžtės smūgį į veidą sutriko. Na, nemesiu vis gi jai atgal, gal geriau aprėksiu ją ir pasišalinsiu iš šitos kvailos vietos su šiuo prakeiktu žaidimu.
- Christina, elgiesi, kaip psichė, viso gero, panele, - supykusi burbėjo Adelė.
Ji apsisuko ir nuėjo Hogvartso mokyklos link, o išvydusi kažkokį Delfinauską nusijuokė, tačiau grifiukei padėti nė nagalvojo. Pati prisidirbo, tai pati ir kentės. Adelė ėjo per pūsnis ir pastebėjo kažkokį voriuką, todėl jį ramiai pakėlė ir nusinešė į savo klastūnyno kambarį, bus mano naujasis augintinis Mokslinčė ramiai pažvelgė į voriuką ir suprato, kad su juo jai niekados nebus nuobodu ar liūdna, nes šis mėlynas gyvis gali būti pats geriausias draugas jos visame gyvenime, o tokių kaip Christina jai tikrai nereikia.
Tai Christinai Granger aš tikrai kažkada atkeršysiu, o dabar einu atsišildyti veido ant, kurio milžiniška mėlynė nuo tos panelės veiksmų.
-
Iš labai tolimo miestelio- Grindeilo, Spellman stengėsi susipažinti su vietove kurioje buvo. Ši mokykla, burtininkai, vietovė Sabrinai atrodė visai miela ir patraukli, tik ji jautė, jog ši mokykla nėra skirta jai. Mergaitei patiko bent tai, jog Hogvartse buvo miškas, uždraustasis miškas, o tas jai ir patiko, nes į mišką ji eidavo kasdien savo miestelyje, tiesą sakant ji gimė miške, o ne kokioje nors įprastoje ligoninėje. Buvo ruduo. Šis metų laikas labiausiai Sabrinai buvo prie širdies, nes rudens dvasia, Helovynas, gimtadienis, visa ši atmosfera be galo patiko. Kadangi naujoji mokinukė kaip tik ruošėsi eiti į mišką, pasiėmė savąją lazdelę, jog nebūtų kokių nors problemų. Eidama mišku ji nieko nejautė, tik silpną baimę, vienišumą ir skausmą širdyje. Ji svarstė ar piktasis pusbrolis vis dar ieško jos ir ar jis bent nutuokia, kad ji yra ne, bet kur, o burtų ir kerėjimo mokykloje. Neturiu aš čia nei draugų, nei su kuo pasikalbėt, aš nieko neturiu.. viskas ką turėjau liko Grindeile.. Po kelių minučių, ji net nepastebėjo, jog užkliuvo už šakos ir krito tiesiai į balą.
- Nu ir gyvenimas! Nuostabu tiesiog.
Ši atsistojo, tvirčiau užsirišo batus ir ruošėsi toliau vaikštinėti naktį po mišką. Pro keistą namuką praėjo katė, juoda katė. Juodos katės vienintelės kurios mergaitei buvo prie širdies. Ji nubėgo arčiau namuko ir pasiėmė katiną į rankas.
- Na ir kas tu toks ar tokia būsi? Hmm.. matau esi mergaitė, tu neturėtum čia gyventi, gyvensi kartu su manimi, prižadu, tu būsi Luna. - Mielai kalbėjo Spellman.
Sabrina prisėdo ant kelmo ir glostė Luną. Ši katė buvo nuostabi, nesidraskė, klausėsi mergaitės ir dar davė puikių pasiūlymų tai buvo aišku, nes Spellman kažkiek mokėjo kačių kalbos, tiksliau išmoko praeitoje raganaičių mokykloje.
- Nagi, einame iš šios ganėtinai keistos vietos.
Varniukė užmiršo kur yra Hogvartsas, nes gana tolokai nuėjo, bet kadangi buvo Luna, ji rodė mergaitei kelią atgal. Ach, Luna, tu nuostabi katė.
-
Sparčiai artėjo žiema. Nuo pilies pastogių pakibo varvekliai, ežeras už Hogvartso užšalo. Dangus kas dien grasino pratrūkti sniegu, tačiau lauke buvo tik vėsu ir ramu. Žana norėjo pasimėgauti tokia oro temperatūra. Kažkodėl nuo vaikystės dievino šaltį ir nekentė karščio, tad išsliūkino iš pilies apsižvalgyti ir skirti laiko ramiam pasivaikščiojimui Uždraustojo miško pamiške. Vis dar prisiminė, kaip einant burtų ir kerėjimo mokyklos koridoriais, jos žingsniai aidėjo per visą mokyklą ir ne be reikalo, retas kuris iškišdavo nosį iš bendrojo kambario tokį ankstų rytą. Na, Žana ir buvo ta reta burtininkė, kuri išdrįso tai padaryti. Vienintelė problema buvo ta, kad tokį ankstų rytą jos ausyse jau spengė tyla.
Astronomijos profesorės rankose snaudė Debesėlis. Šis nuo to laiko, kai Christina mėgino jį pavogti nė žingsniu nenutolo nuo Mokslinčės. Matyt, ta antrakursė gyvūnėlį nemenkai išgąsdino. Tiesa, tas vaikas gąsdino ne vien tik feneką, tačiau ir kreminės spalvos kailiuką turinčio gyvūnėlio šeimininkę. Na, bent jau dabar Debesėlis išdrįso nušokti nuo profesorės rankų ir keliauti kieta ir šalta žeme pats. Buvo nuostabu, kad žemė dar nebuvo padengta baltu sniego sluoksniu, ko pasekoje fenekas tikrai nebūtų išdrįsęs pėdinti pats.
Žana stengėsi išlikti budri, bet mintys klaidžiojo kitur. Reiktų, kurią laisvą dieną užsukti į Kiauliasodį ir pažiūrėti ar dar namai nenugriauti, - pamintijo ir šyptelėjo nuo tokios savo minties. Tuo pat metu šmirinėjo tarp medžių ir dairėsi puikiausios vietelės, kur galėtų nuveikti ką nors įdomesnio ar ypatingesnio.
-
Šaltas žiemos rytas jau brovėsi į pilį ir po truputėlį žadino mokinius. Jessica, kaip ne keista, pabudo baisiai užsimiegojusi ir dar vos ne sapnuojanti. Apsižvalgė, bet pamatė, kad dar tikrai ankstokas rytas, vis tiek nusprendė nebemiegoti. Kiekvieną žiemos rytą ji skubėdavo laukan tikrinti, ar dar nepradėjo snigti. Todėl dabar tik išsiropštusi iš lovos, svėrė arčiausiai gulintį jos labai mėgstamą rusvai raudoną su geltonais dryžiais chalatą, užsimaukšlino mamos numegztą šiltą kepurę ir nepastebimai šniurkštelėjo pro bendrojo kambario duris. Su ką tik įsispirtais ilgais žieminiais batais, skubiai nukaksėjo laiptais žemyn ir pasileido tekina koridoriumi. Mergina tikrai niekada nebuvo rami, ji tik dažnai nori miego, nors ir išsimiega iki vidurdienio.
Jos siela yra paklaikusi nuotykiams ir įdomybėms, o ji dažnai įsivelia net į menkiausius išbandymų dalykėlius.
Na štai, ji jau stovėjo lauke. Bet... Sniego kaip nebuvo, taip nebuvo. Nusivylusi, nuleido galvą ir lėtai kiūtino pasivaikščioti. Paskui ją sėlino vienas iš augintinių – Aslanas, jis nepabijojęs šaltuko susiruošė pasivaikščioti kartu, senukas buvo ištikimas ir nepakartojamas Jessicos draugas. Jie kartu neskubėdami žingsniavo dar sniegeliu nepadengta žole.
Tada stabtelėjo, nes Uždraustojo Miško pakraštį ir išvydo kažkokį labai matytą žmogaus siluetą. Pirma pagalvojo, kad pasivaideno, bet pasitrynusi akis pamatė, jog tai ne kas kitas, bet astronomijos profesorė, teta Žana. Aslanas nuskubėjo prie profesorės Mokslinčės, nes kažką suuodė, pirmakursė dar bandė ką nors daryti, bet gaudydama tik skaudžiai plojosi ant žemės.
-
Profesorė įkvėpė šalto oro ir nusipurtė. Iš tiesų, ankstus rytas buvo gan vėsokas. Ir kodėl burtininkė sugalvojo atsibelsti čia? Priežasties Žana nenumanė, tačiau samprotavo, kad galbūt tai buvo keistoka nuojauta, o galbūt širdyje atsirado vietos paprastam norui, patirti ką nors naujo. Nors pastarasis variantas ir skambėjo kiek absurdiškai, ypač trisdešimtmetės akimis, jai reikėjo poilsio ir ramybės, nelendančių pirmakursių prie jos ir viskas. To ir tereikėjo iki pilnos laimės. Bent jau šiandieną, tai tikrai.
Mokslinčė giliai atsiduso ir susisiautusi į žieminę mantiją, rudomis akimis nužvelgė kerintį horizontą. Būtų paminėjusi, kad vaizdas, kurį regėjo tuo metu priminė pasaką, o gal labiau stebuklą, tačiau aišku, tokias mintis privalėjo kažkas nutraukti. Kaip visada.
Žanos ausis pasiekė seniai negirdėtas garsas, tačiau jis visiškai nestebino. Katino miaukimas, profesorės atžvilgiu nebuvo toks prastas dalykas, juk miške nebetvyrojo tyla, taip neapkenčiama tamsiaplaukės. Reikėjo džiaugtis dėl to, tačiau toks aplaidus mokinės ar mokinio elgesys kiek piktino astronomę. Negi iš tikro buvo taip sunku, savo augintinius pasilaikyti sau? - piktdžiugiška šypsena papuošė ispanės veidą ir ši, tik gūžtelėjusi pačiais, demonstratyviai aiktelėjo.
- Kieno šis katinas?! - kiek įmanydama šaižiau paklausė ir sunėrusi rankas pažvelgė į ant šaltos žemės gulinčią mergaitę. Jau numanė atsakymą į jos klausimą, visgi tai išgirsti ir pačios pirmakursės buvo šiek tiek įdomu.
Pirmakursiai. Kiekvieną kartą būtent jie...
-
Nepatiko Jessicai tas dirbtinas profesorės aiktelėjimas. Juk kiekvienas turi teisę į laukelį išsivesti savo mieląjį augintinį. O dar negana to, ir pati Mokslinčė buvo išsivedusi kažkokį katšunį su ilgom ausim. Susinervinusi mergina atsistojo, patrepsėjo, kad nukistų purvai ir sustingusi piktai ir gero nežadančiai žiūrėjo į astronomijos profesorę. Moony nebijojo jos, nes nu kodėl bijot? Kokiu reikalu? Priėjo arčiau „ponios“ ir pasiėmė savo katinuką. Toks jausmas, kad ta Žana bijo tokio mielo padarėlio! Vis dar įsmeigusi karštą žvilgsnį į Madam, prispaudusi prie krūtinės laikė savo senąjį bičiulį. Pastovėjo dar gal kokią minutę ir vėliau jai atsileido širdis, kai dar kartą pamatė profesorės gyvūniuką, jis tikrai nebeatrodė bjaurus katšunis ir nulėpausis, o buvo mielas, smėlio spalvos kailiuku ir mielomis rudomis akytėmis padarėlis. Savo katuką paleido ir pastūmėjo kiek toliau nuo tosios lepūniškos tetos.
- Mano tasai katinas, profesore Mokslinče, mano, - su pasityčiojimu rėžė grifė. Ir jau tikrai nebenorėjo atsakymo į šį faktą.
Iškvėpė visą pyktį ir dar kart dirstelėjo į pūkuotąjį Žanos fenekutį, jai atrodė, kad tas išsigando, bet gal tik taip atrodė... Dar kartą, bet jau daug švelniau pasakė profesorei:
- Galima paglostyti?
-
Pašaipus atsakymas Žanai tikrai nepatiko. Išvis niekas jai nepatiko, tenorėjo kuo greičiau grįžti prie ramaus ir gaivaus pasivaikščiojimo, kai jai netrukdė kažkokia pirmakursė, nerandanti sau vietos. Išvis, kodėl tokie mažiai turėjo mokytis Hogvartse? Čia jiems nebuvo vieta, jie nebuvo nei savarankiški, nei motyvuoti veikti ką nors kito, be kiekvieno suaugusiojo (ypač Žanos) erzinimo.
Debesėlis nustėro išgirdęs Jessicos balsą. Ir iš tiesų, Mokslinčei tai visiškai nepatiko. Profesorės ausis pasiekė nejaukus gyvūnėlio suinkštimas, mergina paėmė jį į glėbį ir perbraukė per kreminės spalvos kailiuką. Lyg to, kad išgąsdino nekaltą trisdešimtmetės augintinį Moony būtų negana, ši sumintijo paklausti vieno kvailiausių klausimų Žemėje.
- Ne, - paprasčiausiai tarstelėjo ir nusisuko nuo rudaplaukės mergaitės, taip parodydama, kad jai iš tikro nebuvo svarbi jos nuomonė šiuo klausimu. Išvis jai kito asmens nuomonė pradėjo neberūpėti. Žinojo, kad jos priimti sprendimai buvo nuostabūs ir neginčytini, tad kitų individų žodžių šia tema nė nesiruošė klausytis.
- Jeigu tavo elgesys būtų pagirtinas, atsakymas būtų kitoks, - nekaltai šyptelėjusi pasakė, vis dar tamsių akių nepakeldama į pirmakursę.
-
Medžių viršūnėse žaidė stiprus vėjas ir kedeno palaidus Meg plaukus. Mergaitė vaikščiojo Uždraustojo miško pamiške. Tolumoje leidosi saulė, bet švilpiukė dėl to nesijaudino. Tamsos ji nebijojo. Rudaplaukei patiko temstant vaikštinėti, be to, jai mirtinai reikėjo prasiblaškyti. Diena buvo sunkoka, todėl Meg turėjo atsipalaiduoti. Rudaplaukė leido mintims nuklysti tolyn, kol kojos nešė ją nežinia kur.
Išgirdusi kažką švilpiukė sustojo ir apsidairė. Nieko įtartino nesimatė. Medžių viršūnes nudažė besileidžianti saulė, tačiau tankmėje nieko negalėjai įžiūrėti. Aplink irgi jokios gyvybės mergaitė nepastebėjo. Merlino barzda, Meg, gal laikas nustoti skaityt detektyvus? Ar bent jau to nedaryti prieš miegą...
Vėjas pūstelėjo mergaitei į veidą išsklaidydamas jos plaukus. Švilpiukė pajuto, kad yra pavargusi, tačiau į pilį eiti dar nenorėjo, todėl tik prisėdo prie medžio ir nugara atsirėmė į kamieną. Pritraukusi kojas prie savęs rankomis pasirėmė galvą ir susimąstė. Ji negalvojo apie kokius reikšmingus žmonijai dalykus, tiesiog leido mintims nuklysti nežinia kur. Jei dabar kas nors būtų paklausęs Meg, apie ką ji galvoja, švilpiukė nebūtų sugebėjusi atsakyti. Nežinotų. Todėl lengviausia buvo apie tai negalvoti. Apie nieką negalvoti. Atsipalaiduoti ir išsilaisvinti nuo žmogiškų minčių ir rūpesčių. Pabūti ramiai, klausantis medžių ošimo.
-
Iš Hogvartso pilies išėjo teleskopas. Tiesą sakant, jis ne išėjo (juk teleskopai neturi kojų, ar ne?), o buvo išgabentas. Ir, deja, tikriausiai niekas nepasidomėjo, ar prietaisas nori keliauti į lauką, ar ne. Buvo vėjuota, bet didžiausią brangenybę rankose laikanti Elliw to nepaisė, o visai netrukus ir pamiršo. Ji sparčiu žingsniu kulniavo miško link. Nė neįsivaizdavo, ką ten veiks, bet užtikrintu artinosi prie miško. Neilgai laukęs faktas, kad mergaitė eina miško link, išnyko iš jos atminties, tad vos po kelių akimirkų Elliw jau žigsniavo kažkur. Tiesa, verta pastebėti, kad nuo to žingsnių užtikrintumas nė kiek nesumažėjo.
Velsietė jau labai seniai nematė savo draugių, kartais jų vardai netgi išnykdavo iš atminties. Galbūt pagaliau pavyks bent vieną iš tų trijų gerų mergaičių surasti? Labai norėjosi pasišnekėti su Liucija, Sabrina arba Joana trečiąja, tik jos buvo kažkur dingusios. Kaip žinoti, kur jas rasti? Gal reikia keliauti pas direktorių? Ar šita mokykla (koks ten jos pavadinimas?) turi direktorių? Jis tikrai turi žinoti, kur yra trys geriausios mergaitės!
Taip, vadinasi, Elliw dabar ėjo būtent pas tą žmogų. Kadangi nė neįsivaizdavo, kur jį būtų galima rasti, ir toliau ėjo ta pačia kryptimi, kol galų gale priartėjo prie miško. Mergaitė nežinojo, ar tikėtina, kad direktorių ras būtent ten, bet vis tiek ėjo. Paėjusi kiek giliau į mišką Elliw pastebėjo kažkokį žmogų, atsirėmusį į medį, ir baisiausiai apsidžiaugė. Gal tai ir yra direktorius? Skubiai prisiartinusi velsietė gavo skaudžiai nusivilti: tai buvo kažkokia mergaitė, bet, deja, ji nebuvo nė viena iš trijų, kurias labai norėjosi sutikti.
Kad ir kas ta mergaitė buvo, Elliw nespėjo laiku sustoti ir užkliuvusi už jos plojosi ant žemės. Teleskopas netrakštelėjo, o tai leido spėti, kad jis vis dar yra sveikas, nebent jau prieš tai buvo sudužęs, o šito klastuolė neprisiminė. Iš atminties dingo ir bet kokia informacija apie mergaitę, per kurią velsietė dabar gulėjo ant žemės. Bet viltis surasti geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje privertė gailiai ištarti:
- Liucija?..
-
Meg vis dar patogiai sėdėjo ant žemės, atsirėmusi į medį, kai kažką išgirdo. Šį kartą neabejotinai ir detektyvai niekuo nebuvo dėti. Rudaplaukė pakėlė galvą ir apsidarė. Link jos pakankamai greitu žingsniu kažkas ėjo. Iš eisenos buvo galima spėti, kad mergaitė. Kadangi jau buvo prieblanda, Meg nesugebėjo įžiūrėti nei koledžo emblemos, nei veido bruožų. O mergaitė vis artėjo ir, arba švilpiukės nematė, arba nenorėjo matyti. Meg jau norėjo atsistoti, kad artėjanti persona neįsirėžtų į ją, tačiau nespėjo, nes minėtoji persona jau spėjo užkliūti už švilpiukės kojų ir plojosi kiek ilga ant žemės. Rudaplaukė priklaupė prie mergaitės (paaiškėjo, kad Meg buvo teisi - tai buvo mergaitė) ir paklausė:
- Ar nesusižeidei?
Išgirdusi, kad mergaitė pavadino ją Liucija, Meg susiraukė.
- Ne, mano vardas Meg. O kuo tu vardu? Ir ką čia veiki?
Pastebėjusi, kad mergaitė kažką išmetė, rudaplaukė ištiesė ranką prie to daikto. Paaiškėjo, kad tai teleskopas. Švilpiukės atmintyje atgijo kažkokia keista mergaitė, kuri į visas pamokas nešiodavosi teleskopą. Neprisiminė jos vardo, tačiau buvo beveik įsitikinusi, kad ji - klastuolė.
- Tu iš Klastūnyno, tiesa?
Meg paėmė už Teleskopų mergaitės rankos ir padėjo jai atsistoti. Tada nusibraukė žemes nuo savo apsiausto ir, atsirėmusi į medžio kamieną, laukė, ką atsakys galima klastuolė.
-
Kai kažkas prakalbo, Elliw gerokai išsigando. Kadangi ji jau buvo pamiršusi, kad už kažko užkliuvo, manė čia esanti viena. Na, tikėjosi, kad kartu yra ir Liucija, bet balsas nebuvo girdėtas. Išgąsdinusį sakinį velsietė netrukus pamiršo, bet štai faktas, kad mergaitė nėra Liucija, atmintyje užstrigo. Ir, ko gero, ilgam.
- O kur Liucija? - paklausė Elliw. Žinoma, mergaitės vardas išnyko kažkur nebūtyje, ir velsietė jo neprisiminė. Ar jai reikėjo prisistatyti, ji irgi nežinojo, bet kiek padvejojusi pasakė: - Aš Elliw. Bet kur Liucija? Sabrina? Joana trečioji?
Ak, kaip klastuolei reikėjo kurios nors iš tų trijų ją suprantančių mergaičių! Nemaža dalis kitų mokinių buvo bjaurūs (prisiminusi neLiuciją, ne neLiuciją ir ne ne neLiuciją rudaplaukė net nusipurtė), o profesoriai mėgo daužyti teleskopu per galvas. Ar ir ši mergaitė yra lygiai tokia pati nemaloni? Tikriausiai, bet ji lyg ir padėjo Elliw atsistoti, tad dabar pastaroji jautėsi sutrikusi.
- Mano teleskopas! - į klausimą apie koledžą "atsakė" Elliw. Kaip ji sugebėjo pamiršti savo brangenybę?! Kur ji?! Rudaplaukė žvalgėsi aplinkui, bet astronomijos prietaiso niekaip nepastebėjo. Negi ji pametė teleskopą?!
- Kur Liucija?! - visai pamiršusi, kad neseniai to klausė, vėl sušuko mergaitė. Jautėsi vis labiau ir labiau išsigandusi bei sutrikusi. Ji ne tik negali rasti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje, bet dar ir pametė teleskopą! Ką reikės daryti dabar?
Kurį laiką Elliw stovėjo ir svarstė, ką reikėtų daryti dabar. Ir kodėl jai taip nuolat nesiseka? Juk ji - gera mergaitė, bet labai jau dažnai prisišaukia bėdą... Galų gale ji nutarė, kad ši vieta nėra gera. Reikia eiti atgal į... Iš kur ji atėjo? Tiesiog reikėjo eiti atgal ir daugiau niekada čia negrįžti. Problema buvo ta, kad velsietė neprisiminė, iš kurios pusės atėjo, tad neįsivaizdavo, kur keliauti dabar. Kur yra tas atgal? Ko gero, reikėjo spėti, bet vos žengusi porą žingsnių Elliw atsitrenkė į medį. Galvą suskaudo taip, kad ji pamiršo ir mergaitę, padėjusią atsistoti, ir Liuciją, ir netgi teleskopą.
-
Meg, vis dar atsirėmusi į kamieną klausėsi, ką kalba nauja pažįstama. Taigi, jos vardas Elliw. Keistokas vardas, tačiau panašu, kad ir ji pati nėra įprasta.
- Nežinau, kur Liucija. - rudaplaukė sutriko, išgirdusi tiek kitų vardų, iš kurių nei vieno nebuvo net girdėjusi. - Ir nežinau, kas yra kiti tavo išvardinti žmonės, juo labiau, kur jie yra.
Kai Elliw ėmė kažką rėkauti apie teleskopą, švilpiukė suprato, kad Teleskopų mergaitės brangenybę ji vis dar laiko rankoje. Jau norėjo atiduoti, tačiau tada Elliw vėl paklausė, kur Liucija, ir Meg galvoje viskas stojo į savo vietas. Ji suprato, kad Elliw serga kažkokia atminties liga ir viską pamiršta. Taip pat rudaplaukė prisiminė kai kurias pamokas, kuriose Teleskopų mergaitė dalyvavo ir jos elgesį jose. Reikia su ja elgtis ypač švelniai ir gražiai. Ir taip pat būtų neblogai palydėti ją į pilį, nes jau tamsu - gali pasiklysti. Tiesą pasakius, man irgi jau reikėtų eiti atgal.
Kol Meg galvojo ir dėliojo savo mintis į vietas, Teleskopų mergaitė pradėjo eiti ir iš karto atsitrenkė į medį. Rudaplaukė pribėgo prie jos, išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo:
- Lumos.
Tada, jau šviesoje, paėmė Elliw už rankos ir pasakė:
- Pažiūrėk man į akis. - Meg kalbėjo lėtai ir švelniai, tarsi su išgąsdintu žvėreliu. Švilpiukė nežinojo, ar toks elgesys tinkamas, tačiau daugiau nesugalvojo, kaip elgtis. - Štai tavo teleskopas, - ištiesė jai prietaisą. - Dabar einam kartu į pilį, nes jau beveik visiškai sutemo. Gerai? Beje, mano vardas Meg. - antrą kartą prisistatė rudaplaukė, nes nebuvo tikra ar klastuolė (lazdelės šviesoje jau galėjo matyti emblemą) tai prisiminė.
-
Bet kaip tai įmanoma? Kaip galima nežinoti, kas yra Sabrina ir Joana trečioji?! Juk jos yra nuostabios mergaitės, kurios taiso teleskopus! Šita, kuri buvo šalia Elliw, aiškiai buvo atsilikusi. Nežinoti tokių dalykų?.. Tiesą sakant, velsietė visai rimtai susirūpino šita mergaite: jai aiškiai buvo negerai su galva, tad gal reikėjo padėti?
Kai mergaitė, kurios vardą Elliw, žinoma, buvo pamiršusi, prisiartino, klastuolė kiek išsigando. Ką gali žinoti, gal toks atsilikimas užkrečiamas? Ji bandė žengti žingsnį atgal, bet kadangi jau buvo atsisukusi į tą mergaitę, tiesiog dar kartą atsitrenkė į tą patį medį.
Velsietė skubiai čiupo savo teleskopą, bet tas iš karto nukrito ant žemės. Laimei, ten pasitaikė minkštos samanos, tad astronomijos prietaisas (lyg ir) nenukentėjo. Elliw lengviau atsikvėpė ir pasilenkė jo paimti. Ko gero, to ir reikėjo tikėtis, bet ji susipainiojo tarp savo kojų ir nugriuvo ant teleskopo. Šį kartą ausiai taip pažįstamas trakštelėjimas nuskambėjo labai jau garsiai.
- Tai tu kalta! - suriko Elliw, staiga labai supykusi. Ji jau seniai pamiršo, kodėl iš viso artinosi prie šitos mergaitės. O dabar dar paaiškėjo, kad jai negerai su galva. Taip, velsietė ir vėl pateko į kažkokią bėdą ir visiškai neįsivaizdavo, kaip reikėtų šitą problemą spręsti. Klastuolė miglotai prisiminė, kad ta atsilikusi mergaitė norėjo kažkur kartu eiti, bet nė neketino to daryti. Jai ir taip kartais tas ar anas nepasiseka, ji tikrai nerizikuos užsikrėsti šituo atsilikimu!
Vos po akimirkos Elliw pamiršo sprendimą niekur neiti ir atsistojo nuo žemės. Netyčia trinktelėjo galvą į tą patį medį, bet to nepaisė. Ji pažvelgė į ką tik čia iš kažkur atsiradusią mergaitę ir paklausė:
- Gal moki taisyti teleskopus?
Ar Elliw ką tik buvo įsitikinusi, kad ta mergaitė yra atsilikusi? Ką tik kažkuo ją kaltino? Galbūt, bet visos šitos smulkmenos jau seniai išnyko iš rudaplaukės atminties.
-
Atgavusi teleskopą Elliw, regis, labai apsidžiaugė. Tačiau kaip mat jį išmetė ant žemės ir pati pargriuvo. Šį kartą Meg nepuolė jai pagelbėti. Kažkodėl nusprendė, kad bus geriau jei Teleskopų mergaitė susitvarkys pati. Ką gali žinoti, gal ji pagalvos, kad švilpiukė ruošiasi pagrobti jos teleskopą. Kai klastuolė atsistojo paaiškėjo, kad jos numylėtasis astronomijos prietaisas sulūžo (nors gal reikėtų sakyti - buvo sulaužytas). Elliw labai aiškiai nusiminė ir supyko. Meg toliau stovėjo atsirėmusi į medį ir stebėjo klastuolės pykčio protrūkį. Išsiliek, gal tada su tavimi bus įmanoma susikalbėti. Nors kažin... Meg žvilgtelėjo į savo laikroduką. Po penkiolikos minučių bus uždarytos pilies durys. Aišku, pro jas praeiti nebus labai didelė problema, sunkiau bus nepastebėtai nusigauti iki Švilpynės bendrojo kambario. Be to, rudaplaukei tiesiog sąžinė neleido palikti čia Elliw. Nors klastuolė Hogvartse išgyveno pakankamai ilgai, ką tu žinai, kur ji gali tamsoje nuklysti ar ką padaryti. Jeigu ji per artimiausias dešimt minučių nenusiramins, gali tekti ją sustingdyti ir taip pargabenti į pilį. Kita vertus, koks mano reikalas..?
Kol Meg ramiai mintijo, Teleskopų mergaitė, regis, pamiršo, kad ant kažko pyksta ir kuo nekalčiausiu balseliu pasiteiravo, ar Meg mokanti taisyti teleskopus. Su beveik nematoma šypsenėle veide rudaplaukė paėmė iš Elliw teleskopą, palietė lazdele ir tvirtai ištarė:
- Reparo.
Teleskopas vėl buvo kaip naujas. Švilpiukė atidavė prietaisą jo teisėtai (teisėtai, ar ne? Juk Elliw negalėjo pavogti teleskopo? Ar galėjo?) šeimininkei ir vėl atsirėmė į medį, laukdama, ką Teleskopų mergaitė darys toliau. Gal ji pati sugalvos eiti atgal į pilį? Meg su džiaugsmu būtų pasekusi iš paskos. Tik dabar rudaplaukė pajuto, kokia yra pavargusi ir kaip ji svajoja apie savo minkštą lovą Švilpynės mergaičių miegamajame.
-
Elliw buvo gerokai sutrikusi ir nežinojo, ką daryti. Nepaisant to, kad teleskopo skundų nesigirdėjo, mergaitė buvo tikra: jam skauda. O dėl to kalta yra tik... Šita bjauri mergiūkštė! Tiesa, ji nebuvo nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija, bet velsietė vis tiek nutarė, kad viskas yra tik jos kaltė. Reikėjo ją gerai pamokyti! Taigi klastuolė pradėjo įtemptai mąstyti, ką reikėtų padaryti šitai bjauriai mergiūkštei.
Elliw buvo visai pamiršusi, kad paklausė, ar ta mergaitė gali taisyti teleskopus. Taigi kai išgirdo kažkokį negirdėtą burtažodį, persigando, kad dabar jos brangenybė dar labiau nukentės. Atsisuko į mergiūkštę ir jau norėjo ją aprėkti, bet gavo baisiausiai nustebti: ji atidavė teleskopą! Ir, kas svarbiausia, jis buvo visiškai sveikas!
- Mano teleskopas! - apsidžiaugė Elliw, nors fakto, kad jis ką tik buvo sulūžęs, jos atmintyje jau nebuvo. Tiesa, velsietė neprisiminė ir to, kad dar ką tik pyko ant mergaitės. Netrukus jau buvo beveik pamiršusi ir tai, kad ji iš viso čia yra, bet vėl pažvelgė į ją ir pastarąjį faktą prisiminė.
- Kas tu tokia? - nuoširdžiai nustebusi paklausė Elliw. Ji buvo visiškai tikra, kad su šita mergaite dar nekalbėjo ir, žinoma, nežinojo jos vardo. Kadangi susipažinti būtų mandagu ir draugiška, velsietė nusišypsojo ir išrėžė: - Aš Elliw.
Netrukus ji pamiršo, kodėl ką tik prisistatė, o netrukus iš atminties išnyko ir tas faktas. Ne, reikėjo sugalvoti, ką daryti dabar. Galbūt reikėtų eiti į pilį? Deja, klastuolė neprisiminė, kur ji yra, tad to padaryti paprasčiausiai negalėjo. Ji dar kartą pažvelgė į tą nepažįstamą mergaitę tarsi laukdama, kad ji nuspręstų, koks bus tolimesnis dienos planas.
-
Meg, atsirėmusi į medį, toliau stebėjo Elliw. Atgavusi teleskopą klastuolė labai nudžiugo, tačiau, kaip rudaplaukė suprato, beveik iš karto tai pamiršo. Ir kaip ji išgyvena Hogvartse? Net su nepriekaištinga atmintimi ten lengva pasiklysti... Akivaizdu - tikra burtininkė. Nors žvelgiant iš kitos pusės, turėtų būti visai smagu. Pilis niekada nesiliauja tavęs stebinti ir kiekvienas kartas būna kaip pirmas.
Teleskopų mergaitė nutraukė jos mintis vėl prisistatydama. Švilpiukė atsispyrė pagundai užversti akis ir prisiverstinai ramiai ištarė:
- Aš vardu Meg. Malonu susipažinti, Elliw.
Kadangi klastuolė pažvelgė į Meg tarsi laukdama, kad ji nuspręstų, ką daryti, švilpiukė pasakė:
- Jau beveik tamsu. Gal nori grįžti į pilį?
Ištarusi pirmą sakinį, rudaplaukė pati susivokė, kad stovi visiškoje tamsoje, tad gretai išsitraukė lazdelę ir ištarė:
- Lumos.
Lazdelės galas įsižiebė, todėl jau buvo įmanoma ką nors aplink matyti. Meg dar kartelį dirstelėjo į savo laikrodį. Paaiškėjo, kad pilies durys jau turėjo būti uždarytos. Nieko baisaus. pabandė save paguosti švilpiukė. Ne pirmas kartas, kai naktį sliūkinsi po pilį, be to, kadangi nėra ekstremalios padėties, duris galėsi atrakinti kerais. Švilpynės kambarį pasiekti irgi nebus problema, o Elliw... Kaip nors nusigaus. Juolab, kad aš nežinau nei kur Klastūnyno bendrasis kambarys, nei slaptažodžio, kad į jį patekčiau ar įleisčiau klastuolę. Turės suktis pati. Ne pirmas kartas bus ir jai.
Meg dar kartą pažvelgė į Teleskopų mergaitę, norėdama įsitikinti, kad ji eis iš paskos ir pasuko pilies link.
-
Elliw nesuprato, kodėl ta mergaitė prisistatė. Ir iš kur ji žino jos pačios vardą? Laimei, netrukus ši informacija išnyko iš Elliw atminties, tad nebebuvo ko jaudintis. Kelias akimirkas klastuolė mąstė, kodėl ji jaudinosi, bet netruko pamiršti, kad apie kažką galvojo.
Elliw stovėjo sutrikusi, mat neprisiminė, kaip čia atsidūrė. Ir kur ji yra. Gal šita mergaitė... Juk čia buvo kažkokia mergaitė, ar ne? Galėtų jai padėti? Visa laimė, kaip tik tuo metu kažkas pasiūlė grįžti į pilį.
- Taip! - entuziastingai sušuko Elliw, nors jau buvo pamiršusi, su kuo sutinka. Vis dėlto teleskopas buvo sveikas ir saugus (?). Vadinasi, galima kažkur eiti. Tik kažin kur mergaitė eina? Akimirką pasvarsčiusi velsietė nusekė iš paskos. Jau buvo vėlu, teleskopui reikia pavalgyti vakarienę. Teleskopai nevalgo! staiga prisiminė Elliw ir staigiai sustojo. Jeigu jai nereikia pamaitinti didžiausios brangenybės, kam jai kažkur eiti? Tuo labiau, kad ji nė neįsivaizduoja, kur eina.
- Kur eini? - riktelėjo mergaitė, nors nebeprisiminė, ar priešais ją tikrai buvo kitas žmogus. Šis klausimas sužadino Elliw smalsumą, tad ji paspartino žingsnį. Nusivertusi į žolę supyko, bet greitai atsistojo ir pamiršusi viską, kas čia neseniai įvyko, nuskubėjo pilies (juk ten pilis, ar ne?) link.
-
Užduotis kurią turėjo įvykdyti buvo sudėtingas atvejis. Po tos stebėtinai keistos pamokos jis nedelsė. Susišaukė visus reikalingus reikmenis iš virtuvės, tai padarė šaukiamaisiais kerais ir Be ceremonijų dar mokiniams einant iš klasės paėmęs Elliw už rankos nusivedė pilies išėjimo link. Kažkada mėgino tiesiog jos neišgąsdinti, per tą pirmą areštą, nes kiekvienas veiksmas visada turėjo atoveiksmį, ji susižeisdavo. Dabar nebuvo kaip elgtis gražiuoju. Jam reikėjo visą šį reikalą sutvarkyti kuo greičiau. Taigi vaikinas ir nusivedė ją per koridorius. Skubinosi kiek tas buvo įmanoma su tokia mergaite, kokia buvo Elliw. Pagaliau jie išėjo į lauką. Mokiniai į juos žiopsojo, nes matyt keistai atrodė, kad jis tempiasi ją kaži kur. Bet Auriui tas mažiausiai rūpėjo.
Toli jie nenuėjo. Užteko pamiškės. O tada jis susimąstė kaip ją priversti daryti tai, ko dabar reikia. Nes kone visą ritualą ji turėjo atlikti pati. Kodėl aš tai sugalvojau? Nuo kitos pamokos mokysiu vaikus apie mažyčius nepavojingus elfus ar ką panašaus. Bus kokį tūkstantį kartų paprasčiau. Jokių prakeiksmų, aštrių daiktų, laužų.
Taigi ką daryti dabar? Deja mintis atėjo tik viena ir ne pati žaviausia. Nedovanotini kerai. Kažin ar taip galiu elgtis? Na nelabai, o ką man daryti? Trumpam paveršiu jos valią, priversiu atlikti ritualą, parvesiu į mokyklą ir visi bus laimingi. Jau ne vieną kartą dariau ne pačius geriausius dalykus ar ne? Juzefas, prasmukęs į mokyklą, tamsūnai ir taip toliau. Ilgai jis nediskutavo su savimi ir iškėlė lazdelę.
- Imperio. - Pratarė ir pajuto tą keistą jausmą, kurį sukelia šis užkeikimas. Atsiprašau Elliw, bet toks gyvenimas. Pamanė. Neturiu kada žaisti su tavo teleskopais. Šis prakeikimas paveikė tave per daug keistai ir man reikia skubėti. Mintis, kad gal visgi ši mergaitė yra animagė atrodė labai keista.
- Sėskis. - Pasakė. Buvo pats metas išbandyti tuos valdymo kerus. Gal jie jos net neveikė, Auris neturėjo supratimo kaip veikia šios mergaitės smegenys.
Magijos pagalba čia jau greitai suliepsnojo nedidelis laužiukas. Ant jo Auris pastatė puodą. O tada Padavė Elliw pieno butelį.
- Supilk į puodą. - Paliepė. Reikėjo pasigaminti ką nors saldaus. Jis nutarė, kad tiks karštas šokoladas, nes jį padaryti galėjai labai greitai. Žinoma, šokoladas irgi saldus daiktas, bet kad ritualas suveiktų reikėjo kokių pastangų, reikėjo ką nors pagaminti.
-
Tas nepažįstamas bjaurus berniūkštis kažkur tempė Elliw. Jai tas tiesiog siaubingai nepatiko, tad atkakliai priešinosi. Kelis kartus bandė ištrūkti, tačiau niekaip nesisekė. Skaudėjo ranką, tačiau šį faktą velsietė neilgai trukus pamiršo.
- Tai tu kalta! - kažkuriuo metu suriko mergaite, tačiau tai pykčio nė kiek nesumažino. Niekaip nesuprato, kodėl šitas nepažįstamasis turi elgtis kaip kokia bjauri mergiūkštė, kurias kaip tik Elliw ir kaltino. Jis nebuvo mergiūkštė, tad kodėl vis tiek yra toks bjaurus?!
Vos tik pajuto, kad gali judėti, klastuolė norėjo sprukti, nors ir neprisiminė, kodėl. Deja, to padaryti nepavyko - susipainiojo kojos, ir ji plojosi ant žemės.
- AUČ! - nuaidėjo garsus riksmas. Ak, kodėl jai nuolat taip nesiseka? Juk Elliw - gera mergaitė... Buvo be galo nepatenkinta, bet staiga suprato, kad jai tiesiog būtina atsisėsti. Negalvojo, kodėl (o jeigu ir galvojo, tai skubiai tą pamiršo), tačiau atkakliai bandė tai ir padaryti. Nebuvo patogu, tačiau galiausiai rudaplaukė sėdėjo ir kiek sutrikusi žiūrėjo į ugnį. Niekaip negalėjo prisiminti, iš kur ji čia atsirado. Norėjo kažko paklausti, tačiau galva buvo keistai tuščia (labiau nei paprastai), o netrukus velsietė tą ketinimą ir pamiršo. Įdėmiai apžiūrėjo rankose iš kažkur atsidūrusį daiktą, kuris nebuvo teleskopas. Nežinojo, ką dabar reikėtų daryti, tačiau galiausiai suprato: ji privalo supilti šito butelio turinį kažkur. Taip ir padarė. Tiesa, nemaža dalis pratekėjo pro šalį ir beveik užgesino ugnį, tačiau Elliw vis tiek jautėsi besielgianti teisingai. Tiesą sakant, tai buvo labai geras jausmas, mat paprastai velsietė paprasčiausiai nesigaudydavo aplinkoje.
Supylus visą kažką į puodą (tiksliau, kokį ketvirtadalį į puodą, o likusią dalį - į ugnį) klastuolė norėjo vėl apžiūrėti rankose esantį daiktą, tačiau jis išsprūdo ir įkrito į ugnį. Elliw susiraukė ir sunkiai atsiduso.
-
Net paveikta užvaldymo kerais ji sugebėjo geroką pieno dozę išlaistyti į ugnį. Jam pasidarė dar labiau jos gaila. Bet bent jau buvo džiugu, kad kerai paveikė Elliw. Ir dar buvo nuostabu tas, kad ugnis neužgeso, nes vykdant šį ritualą užgesęs laužas blogas ženklas. Net labai nekoks.
- Puiku. - Tarstelėjo. Į laužą įmestas plastikinis butelis gerokai parūko ir jis skubiai jį pradangino Evanesco kerų pagalba. Ir dar mestelėjo malkų į ugnį dėl visa ko. Tuomet padavė mergaitei į rankas juodo šokolado pakelį.
- Atpakuok jį, sulaužyk ir sumesk į puodą. Tai padariusi imk maišyti ir pasakyk. Gražinu tai, ką paėmiau. - Vėl paliepė Auris. Ir šalia padėjo šaukštą maišymui.
O tada staiga sukluso, nes kažkas sutraškėjo artimiausiuose krūmuose. Net nebandot lįsti, kad ir kas ten bebūtumėt. Piktai pamanė. Dar čia betrūko visokių miško piliečių. Jis įdėmiai nužvelgė krūmus, bet nieko nepastebėjo.
-
Gal Elliw ir buvo paveikęs kažkoks burtažodis, tačiau jis, deja, atminties nepataisė. Būtent dėl tos priežasties velsietė visiškai neprisiminė, kad yra čia ne viena. Taigi kažkam prašnekus labai išsigando. Pažvelgė į pirmą kartą matomą berniūkštį ir susiraukė - kodėl ją visi turi nuolat gąsdinti?
- Kas tu? - paklausė, tačiau neprieštaraudama paėmė į rankas paduotą daiktą. Su tam tikru susidomėjimu jį apžiūrėjo, tačiau žinojo turinti dar kažką padaryti. Problema buvo ta, kad neprisiminė, ką konkrečiai jai reikia atlikti. Nutarė, kad reikėtų šokoladą išpakuoti. Vos tai padarė, jis vos neįkrito į ugnį (Elliw jau seniai buvo pamiršusi, kad kažką neseniai kaip tik ten ir įmetė), tačiau šį kartą pavyko išlaikyti rankose. Tai jau buvo didelė pažanga, tad velsietė apsidžiaugė. Netrukus jau neprisiminė, ko džiaugiasi, tad nustojo tą daryti.
Atlaužusi gabalėlį įmetė jį kažkur ir tą kažką pamaišiusi ištarė:
- Grąžinu tai, ką paėmiau.
Deja, vos tik ištarė tuos žodžius, ugnis pradėjo keistai rūkti. Tai tiesiog siaubingai išgąsdino, ir Elliw pažvelgė į... O iš kur šitas berniūkštis čia atsirado?!
- Mano... - sunkiai, tarsi vos prakalbėdama, prabilo Elliw. - Taip. Kur mano... Teleskopas?!
Deja, ji visiškai neprisiminė, kur galėtų rasti prietaisą, tačiau apie jį galvoti buvo keistai sunku. Nutarė, kad tai šito berniūkščio kaltė, tad stengėsi pažvelgti į jį neapykantos kupinomis akimis. Deja, ir taip buvo sudėtinga, tad teliko spoksoti į vis labiau rūkstančią ugnį, kuri, regis, planavo ištrūkti iš po puodo ir pasklisti po aplinką. Tai siaubingai gąsdino, tačiau klastuolė nė neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti.
-
Elliw sumetė šokoladą į ugnį. Ištarė reikiamus žodžius. Viskas ėjosi visai pusėtinai. Ugnis pradėjo rūkti, reikėjo ištarti burtažodį ir pabaigti ritualą.
- Mano vardas Auris. - Atsakė į jos klausimą. Ir net nebandyk vadinti manęs penkis kart neLiucija. Pridūrė mintyse.
Senklerio pyktis ir noras negražinti Elliw teleskopo truko kažkur apie pusvalandį. Nors ketino neduoti jai to daikto iki mokslo metų pabaigos bet...
- Gerai jau gerai. Laimėjai. - Pasakė.
- Accio Elliw teleskopą. - Ištarė ir luktelėjo, kol daiktas atzvimbė iš mokyklos. Na kaip jis galėjo negražinti jai prietaiso? Kai ji paveikta užvaldymo kerais sugebėjo apie jį galvoti ir rūpintis dėl to daikto.
- Imk. - Pasakė atsidusdamas. Šiaip nedegė džiaugsmu jai vėl įduodamas tą ginklą. Po praėjusios pamokos galvoje iškilo neblogas gumbas. To kvailo teleskopo dėka.
- Tik nebandyk dabar stotis ar kaip nors kitaip judėti. - Griežtai paliepė atidavęs jai tą daiktą. Čia pat juk liepsnojo ugnis. O Auris labai gerai prisiminė kas nutiko dar rudenį, kai ji įkrito į laužą. Ir vos neįvarė jam širdies smūgio.
- Paimk savo burtų lazdelę. Nukreipk į puodą ir sakyk. Ganešiačio Depremento. - Liko mažai. Auris ir nemanė, kad jie taip greitai apsisuks. Taip susitelkė į paskutinį ritualo punktą, kad pamiršo tą traškėjimą krūmuose. Liepsnos rūko ir kilo vis labiau. Reikėjo, kad Elliw ištartų burtažodį. O tada iš krūmų išlindo Kelios didelės ir bjaurios akromantulos. Ką šie padarai veikė taip netoli mokyklos Auris neturėjo supratimo.
- Greičiau ištark burtažodį ir bėk į mokyklą. - Liepė. Tikėjosi, kad užvaldymo kerai padės jai pasiekti tikslą ir nesuklupti bėgant.
-
Iš kažkur atsiradusi ne ne ne ne neLiucija kažką pliurpė, bet tai Elliw visai nedomino. Reikėjo… Nustoti jaustis taip keistai ir pagaliau rasti teleskopą! Velsietė susiraukusi stebėjo, kas čia vyksta, bet vis tiek nežinojo, kur esanti.
- Mano teleskopas! - džiaugsmingai sušuko mergaitė, kai suprato, kad rankose turi didžiausią pasaulyje brangenybę. Neįsivaizdavo, iš kur ją gavo, bet nenorėjo pasirodyti esanti nemandagi, tad sušuko: - Ačiū!
Kai kažkas pradėjo šnekėti, Elliw šiek tiek sutriko, o pamačiusi bjauriąją mergiūkštę, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, sušuko:
- Tu esi ne ne ne ne neLiucija!
Judėti nebuvo galima, nors klastuolė nežinojo, kodėl. Būtent dėl to, kad nežinojo, mergaitė atkakliai bandė atsistoti. Buvo sudėtinga, tačiau galiausiai ji stovėjo prie pat ugnies ir įdėmiai apžiūrinėjo teleskopą.
Dėl niekam nežinomų priežasčių išsitraukė iš kišenės lazdą, kurios paskirties vis dar nebuvo įsidėmėjusi. Kiek pasvarsčiusi nukreipė ją į ant ugnies esantį puodą ir piktai išrėžė:
- Ganešiačio depremento.
Tai buvo keisti žodžiai, tačiau juto besielgianti teisingai. Dar kelis kartus pakartojo tą frazę, bet galiausiai vis tiek ją pamiršo. Jautėsi esanti itin protinga, tad apsidžiaugė ir atidžiai stebėjo dūmus. Darėsi sunku kvėpuoti, tad reikėjo grįžti kažkur. Neprisiminė, iš kur atėjo, tad į ten sugrįžti nebuvo paprasta. Vis dėlto mergaitė apsisuko ir žengė tolyn nuo ugnies. Teleskopas vis dar buvo rankose, kas šiek tiek nuramino. Deja, net ir tai nepadėjo išvengti problemų: Elliw užkliuvo už kažkokios šaknies ir skaudžiai plojosi ant žemės.
- AUČ!
-
- Prašom. Ir įsikalk į galvą, aš Auris. Nepažįstu jokios ne ne ne ne neLiucijos.- Taigi kai pasakė visą tai iš krūmynų išlindo prakeiktos akromantulos. Elliw ištarė pabaigiamąjį burtažodį, dūmai šovė aukštyn, o kai išsisklaidė puodas liko tuščias. Bet ne tame dabar buvo esmė. Elliw tysojo ant sniego. Visgi sugebėjo nugriūti. O voragyviai kaukšėdami žnyplėmis artinosi. Reiktų sakyti labai greit artėjo prie jos.
- Kelkis, bėk iš miško. Tuojau pat. - Įsakmiai liepė išsitraukdamas lazdelę ir nukreipdamas į vorus.
- Arania Exumai. - Padarai atšoko, bet greitai vėl pasikėlė.
- Protego. - Atskyrė jis Elliw nuo tų padarų. Reikėjo nešdintis iš čia. Laužas buvo užgęsias dėl tų prakeikimą pabaigusių kerų. Taigi juo rūpintis nereikėjo. Liko tik puodas, bet dabar nebuvo jam laiko. Auris šiurptelėjo, kai pamatė, kad prie tų kelių akromantulų pamažu pradėjo dėtis ir kitos. Vorai lėkė iš miško. Kas čia dabar? Kodėl dabar? Iš kur jie čia? Jis šaudė kerais į tuos padarus. Galvoja dabar teturėjo vieną mintį. Reikia paimti Elliw už rankos ir skuosti kuo toliau.
-
Elliw nesuprato, kodėl ta bjauri ne ne ne ne neLiucija turi kažką nusišnekėti. Kodėl ta bjauri mergiūkštė, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, negali griauti kieno nors kito gyvenimo. Kodėl ji negali tiesiog išnykti?!
- Tai tu kalta! - gulėdama ant šaltos žemės suriko velsietė. Nuoširdžiai nekentė ne ne ne ne neLiucijos, tik nežinojo, kaip pagaliau tai įkalti jai į galvą.
- Tai mano teleskopas! - po kiek laiko pridūrė. Nė neketino kur nors eiti, jai visiškai gerai buvo ir čia. - Atstok nuo manęs!
Ak, ta bjauri mergiūkštė! Elliw nenorėjo turėti su ja reikalų, tad visiškai nesijautė patenkinta gyvenimu. Kaip ji iš viso čia atsidūrė?! Gal vis dėlto reikėjo eiti kur nors kitur? Tik kur jai reikėtų eiti? Tos bjaurios mergiūkštės sugebėjo gadinti gyvenimą visur, kur tik Elliw atsidurdavo. Taip, viskas tik jų kaltė!
- Tu ne ne ne ne neLiucija, - rėžė velsietė nusprendusi pagaliau atsistoti. Nevėkšliškai tą padarė ir apsižvalgė. Aplinkui buvo kažkokie nematyti padarai. Elliw beveik susidomėjo, tačiau nespėjus nieko padaryti ar pasakyti apie juos pamiršo. Vis dar nežinojo, nei kur, nei kodėl kažkur yra. Turbūt reikėjo tą išsiaiškinti. Tik ar bjaurioji mergiūkštė nesugalvos meluoti?
- Kur aš? - paklausė, nes neprisiminė, kad ką tik galvojo tą klausimą esant netinkamą. - Tai tu kalta! - dėl visa ko pridūrė. Spoksojo į bjaurybę neapykantos kupinomis akimis ir galvojo, ką reikėtų daryti toliau. Leisti dar daugiau laiko su bjaurybe visai nesinorėjo, tad velsietė vėl prabilo:
- Atstok nuo manęs! Tu esi bjauri ne ne ne ne neLiucija!
-
Ar reikėjo tikėtis, kad taip sėkmingai viskam besiklosčius taip ir išliks? Tikriausiai to viltis buvo labai kvaila. Vorų daugėjo. Jie bėgo gana greitai. Lindo iš tankynės ir plūdo pas juos. Ar taip yra dėl žiemos? Ar jie išlindo, nes neranda ko sumedžioti? Bet ką aš čia darau dabar... Svarstymams juk buvo tikrai ne metas.
Atrodė, kad Elliw išsivadavo nuo jo kerų ir vėl turėjo laisvą valią. Auriui nepatiko, nes prisidėjo papildomų problemų.
- Tu miške. Laikykis arčiau manęs. - bėgimui jau laikas buvo prarastas. Aišku, jeigu Elliw būtų kaip visi žmonės, tai būtų kitas reikalas. Bet dabar nesinorėjo jos išmesti iš akių. Arčiau manęs cha... Bjauri ne ne ne ne neLiucija. Nuostabu... Ji nei už ką nebus šalia. Neliesti teleskopo... Labai man jo reikia. Lyg tas daiktas padės kovoti su vorais.
Keli padarai puolė priekin. Tą kartą Auris dar spėjo atsiginti ir sustingdė juos. vorai taip ir dribo ant žemės ir nekrutėjo. Bet juk čia pat knibždėjo ir kiti. Ką daryti, ar bandyti kovoti ar visgi mėginti bėgti į mokyklą? Ji taip toli. O Elliw nesileis tempiama ir bus sudėtinga. Tai apmąstė greitomis ir nutarė bėgti. Čiupo ją už rankos, visgi ji tebuvo tik smulki mergaitė ir ką jam reiškė ją nusitempti paskui. Ir puolė dumti. Bet netoli tenulėkęs išgirdo jų žingsnius ant sniego. Kažkuris privijo ir aštrios žnyplės kibo vaikinui į koją. Jis riktelėjo nuo netikėto skausmo, sumurmėjo kažkokį burtažodį ir padaras nulėkė šalin. Bet tas bjaurus skausmas degino koją, o vorai pajuto, kad gali su jais susidoroti.
-
Kaip Elliw galėjo čia atsidurti su šita bjauria mergiūkšte, kuri iš tiesų buvo berniūkštis?! Ak, koks neteisingas tas bjaurus gyvenimas? Kur dingo Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė ir Sarah? Kodėl aplinkui malasi tik visokios bjaurybės, kurios tik ir trukdo gyventi?! Tai buvo siaubingai nesąžininga, tad ne ne ne ne neLiucijai prašnekus Elliw dar labiau supyko.
- Užsičiaupk! Tai tu kalta! - dar kartą priminė šią visam pasauliui (o gal tik jai pačiai?) žinomą tiesą velsietė. Ak, kodėl ta bjaurybė negalėjo veikti ko nors bent šiek tiek prasmingesnio? Ne, jai būtina kažką pliurpti ir dar tampyti Elliw!
- Paleisk mane! - nė kiek ne tyliau suriko klastuolė. Tada bjaurioji mergiūkštė, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, garsiai kažką suriko, tik velsietė netrukus jau buvo pamiršusi, ką. Bet tai jai ir nerūpėjo. Tokios bjaurybės buvo tinkamos nebent tam, kad būtų ką gerai pamokyti. Ak, kad taip Elliw turėtų su savimi teleskopą! O gal ir turėjo? Šito ji, deja, niekaip negalėjo prisiminti.
Kaip neprisiminė ir to, kodėl kažkokie padarai artinasi. Jie nebuvo pažįstami, kas šiek tiek guodė - tai reiškia, kad jie nėra nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija, nei ne ne ne neLiucija, nei ne ne ne ne neLiucija. Nors... Pastaroji čia ir buvo! Vadinasi, viskas yra tik jos kaltė! Tik kaip jai pagaliau tą išaiškinti taip, kad ji įsidėmėtų? Ar tos mergiūkštės visai kvailos?!
Giliai susimąsčiusi šiuo nauju klausimu velsietė sustingo ir pradėjo galvoti. Netrukus pamiršo, apie ką mąsto, tačiau neketino kur nors judintis.
-
Skaudėjo koją. Ir sąžiningai buvo galima pasakyti, kad Auriui kilo mintis ją palikti ir pabėgti. Jis sėkmingai paspruktų, kol vorai būtų užimti su Elliw. Po galais, tikriausiai Elliw tuos vargšus voragyvius ištaškytų. Popikčiai susijuokė mintyse. Elliw vėl šūkavo reikalaudama, kad jis ją paleistų. O raudonplaukis tuo metu pagalvojo. Puiku, galiu. Man tai kas? Rimtai... Koks man skirtumas? labai man rūpi kažkokia pamišėlė. Bet greit net nejauku pasidarė nuo tų savo paties minčių.
Viena ranka tvirtai laikydamas ją už rankos pabandė tvirčiau atsistoti, koją gerokai skaudėjo. Ir jis aikčiodamas iš skausmo Vėl nutaikė lazdelę į tuos padarus. Taip laidydamas tai skydinius kerus, kad jie negalėtų arti prieiti, tai tuos, nubaidančius vorus ėmė trauktis iš tos vietos. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad koja nebelaikys, jie pralaimės. Bet pagaliau Senkleris įžengė į kiemą. O ten vorai nebesivijo. Taip pagaliau pasiekė ir mokyklos pastatą. Paliko Elliw vestibiulyje. Dabar troško tik pasiekti savo kabinetą ir susigydyti koją.
-
Buvo gražus ir saulėtas šeštadienio rytas. Pavasario rytais Auris negalėjo sėdėti mokykloje ir išlėkė pabėgioti. Nusilakstė kaip reikiant. Iš pradžių prie ežero, paskui nubėgo į mišką. Per ausines grojo muzika. Grotuvą pasiskolino iš Alano. Jų muzikinis skonis buvo panašus. O užburtą grotuvėlį pusbrolis turėjo jau labai seniai.
Jų abiejų nebendravimo metas seniai buvo pasibaigęs. Jau žiemą. Prasitęsė tai ilgai. Net dvi savaites abu pabrėžtinai neištarė vienas kitam nei žodžio. Bet vieną vakarą susitiko didžiojoje salėje per vakarienę. O paskui nuėjo į jo kabinetą ir ilgai kalbėjosi. Nesutarė dėl Adrijo. Bet bent jau išsišnekėjo kaip reikiant. Ir Auris sužinojo apie tai, kad Alanas nebegyvena Grifų bendrabūtyje ir išvis vengia bendrojo kambario. Norėjo užkurti tiems vaikigaliams pirtį. Bet Alanas labai norėjo šitai išspręsti savais būdais. Ir Auris nutarė stebėti viską iš tolo.
Taigi šiandien jis bėgiojo. Metus rūkyti tas palengvėjo. Nors Auris ilgėjosi cigarečių. Rųkė nuo paauglystės. Taip jausdavosi labiau suaugęs. Ypač Dolohovų akyse. Kai dabar tai prisiminė, tai pasidarė graudžiai juokinga.
Jis išlėkė į pamiškę. Buvo pavargęs ir uždusęs. Tada sustojo. Ir ėmė ieškoti savo vandens buteliuko kuprinėje. Tik ten jo neaptiko. Ir kaip aš jį galėjau pamiršt? Stebėjosi.
-
Sakura, nešina gitara dėkle ir nertu rankinuku lėtai sau pėdino pamiške. Ketino nukeliauti giliau į mišką, ten pagroti ir padainuoti.
Mergina jautėsi išties neblogai. Praeities vaiduokliai vis dar persekiojo, tačiau šviesiaplaukė ir vėl drįso pasileisti savo plaukus bei apsirengti suknelę.
Tačiau Sakura atrodė kitokia. Nebuvo panaši į tą naivią mergaitę, kuria buvo ką tik atvykusi į Hogvartsą. Kai buvo nusistačiusi prieš daug dalykų, kurie yra įprasti šiame pasaulyje. Dabar strazdanė vertino laisvę ir ne tik gyvūnų, ne tik savo, tačiau kiekvieno.
Kurį laiką mergina bijojo viena vaikštinėti ten, kur nesimato pilies. Tačiau po truputėlį įsidrąsino. Juk miškas - Sakuros namai. Ji neturi bijoti jame leisti laiko ir kvėpuoti tyriausiu oru.
Eidama baltapūkė pamatė Aurį Senklerį. Tiesą pasakius, profesoriaus varnanagė vengė. Ji vis dar jautė gėdą. Žinoma, jautė ir dėkingumą, tačiau gėda buvo stipresnė. Bet ar verta slapstytis nuo to, kuris tave išgelbėjo? Tad Levins prie jo priėjo.
- Laba diena, profesoriau, - tarė ji. - Gražus rytas, ar ne? Kažko ieškote? - pasiteiravo.
Auris Senkleris atrodė padusęs. Tikriausiai bėgiojo po mišką, pamanė.
-
Auris planavo išsiburti taurę ir pripilti į ją vandens iš lazdelės. Bet nespėjo to padaryti. Nes išvydo artėjant Sakurą. Taip ir neteko su ja pasikalbėti. Po to įvykio. Jis buvo užsivertęs darbais. Ieškojo informacijos apie senovinius ritualus ir jų pasekmes. Paskui Erka. Auris vis dar klausė savęs ką sau manė, kai nutarė tapti jos globėju. Kaip tas sprendimas atėjo jam į smegeninę. Reikėjo sutvarkyti dokumentus. Nors jis jos neįsivaikino, to dar betrūktų. O tik tapo jos globėju vis tiek turėjo sutvarkyti dokumentus. Aišku viską spartino magijos pagalba, bet vis tiek. O paskui reikėjo supirkti jai daiktus. Nes atostogas ji leido nebe vaikų namuose, o pas jį. Viskas. Jis prarado laisvę, savo noru įsikinkė į šitą reikalą. Nebegalėjo bastytis kur patinka laisvu metu. Tapo už ją rimtai atsakingas. Žodžiu tariant pats ėmė ir sujaukė savo gyvenimą. Bet juk ne pirmas kartas ar ne? Šį sykį bent neįsivėlė į kontrabandos versliuką. Šį kartelį tiesiog pasiėmė mergaitę, su kuria reikėjo dar dirbti ir dirbti. Kurios gyvenimas galėjo pakrypti nežinia kokiu keliu. Auris kartais klausdavo savęs kur retkarčiais pradingsta jo protas? Matyt man kartais užtemsta sąmonė ir tada padarau kažką, ko tiesiog iš savęs nesitikiu. Prieidavo prie tokios išvados jis.
Taigi Su Sakura taip ir nepasikalbėjo. O gal reikėjo. Bet jis stebėjo ją nuošaliau. Žinojo, kad lanko pamokas, kad gyvena lyg ir įprastai. Bet ar tikrai? Ką ji galvoja, kaip jaučiasi jis nežinojo.
- Labas Sakura. taip. Rytas tiesiog nuostabus. Negaliu sėdėti mokykloje. Mane kviečia pavasaris. Bėgiojau. O tu matau vis eini į šį mišką. O, turi gitarą? Kaip sekasi groti? - Nutarė elgtis lyg niekur nieko. Lyg niekada nebūtų buvę to seno pastato ir įvykio su Bretu.
- AI, ieškojau vandens buteliuko. Palikau jį mokykloj tiesiog.
-
- Gerai, - šiek tiek susidrovėjusi atsakė mergina. - Groju jau nuo vasaros, tuomet, kai pamokėte mane groti, visai neužilgo nusipirkau gitarą ir be jos nebeįsivaizduoju savo gyvenimo, - nusišypsojo.
Į tai, kad profesorius pasakė, jog Sakura vis vien eina į mišką, baltapūkė nieko neatsakė. Norėjosi pasakyti, kad jis, kaip Sakura mato, irgi eina į mišką, bet nuo tokio pajuokavimo strazdanė, žinoma, susilaikė. Tik nejučiom nusijuokė. Bet netrukus surimtėjo, mat ant liežuvio galo kabėjo sakinys, jog šiame miške kaži, ar bus Bretas, todėl nėra ko bijoti.
- Iš kur jūs jį pažįstate, profesoriau? - iš niekur nieko, jau be šypsenos veide paklausė Sakura. - Prašau, tik nesakykite, kad tas pašlemėkas kažkada buvo jūsų draugas, - balse pasigirdo panieka, kas mėlynakei buvo visiškai nebūdinga. - Aš... - trumpam užsikirto. - Aš niekada taip ir nepadėkojau jums. Ačiū, nes jei ne jūs... - ir ji nebesugebėjo užbaigti sakinio. - Aš turiu vandens, - pasigailėjusi, kad pradėjo tą temą, tarė Sakura ir iš rankinuko ištraukė nedidelį stiklinį buteliuką bei ištiesė ranką su juo Auriui Senkleriui.
-
- Tikrai? Būtų smagu išgirsti kaip tu groji. Kokia daina tavo mėgstamiausia? - Gerai, kad ji neužleido muzikos. Turi tam talentą. Pagalvojo. Bet nuo muzikos staiga teko atsitraukti.
- Na... Sunku paaiškinti. - Auris suprato apie ką eina kalba.
- Mes ne draugai. Mes... - Kas mes? Žmonės susitinkantis tam, kad ištaškytų vienas kitam smegenis?
- Mes tiesiog žmonės, kuriems geriau niekada nesusitikti. Tikrai ne draugai. O susipažinome netyčia. Turgaus eilėje. - Pabaigė savo padriką paaiškinimą.
- Aš tik pasipainiojau laiku ir vietoje. - Švelniai tarė. Norėjo paklausti kaip ji dabar jaučiasi. Bet juk atsakymas ir taip buvo aiškus. Tikrai nesijaučia nuostabiai. Bet visgi svarbiausia, kad ji nepalūžo.
- Labai gaila, kad turėjai tai patirti. Bet aš džiaugiuosi, kad regis sugebėjai tai palikti praeityje. Kad neužsileidai skausmui ir baimei. Aš tikiuosi, kad taip yra. - O tada ji pasiūlė jam vandens. Auris paėmė buteliuką.
- Ačiū. - Padėkojo. Atsuko jį. Iš buteliuko pasklido labai malonus ir svaiginantis dvelksmas. Kažkas, kas Auriui priminė vaikystę. Gal koks augalas. Užuosdamas tą kvapą prisiminė žirgyną, kurį turėjo jo tėvai. Pasijuto laimingas. Tai buvo keista. Bet jis pamanė, kad gal ji į vandenį lašina kokio aliejuko ar dar ko nors panašaus.
- Ką dedi į savo vandenį? Jis taip skaniai kvepia. - Nusistebėjo. Bet labai jau norėjo gerti ir gurkštelėjo iš jo. Ak, vandens skonis pasirodė tiesiog pasakiškas. Auris staiga sunerimo. Ar tai vanduo? Pagalvojo. Bet staiga visos mintys pradingo iš galvos kaip išluotos.
Jis pažvelgė į šalia stovinčią merginą ir nusišypsojo jai kuo plačiausiai. Akyse pasklido švelnumas.
- Tai bent gėrimas. - Pasakė kažkokiu džiugiu balsu ir atsigėrė dar truputį. Tada vėl žvilgtelėjo į Sakurą. Kokia ji graži. Kokia miela. Staiga pagalvojo. Į ją žiūrėdamas pasijuto kupinas jėgų ir energijos. Dabar taip norėjo ją apkabinti. Pamiršo visiškai viską. Aurio visatą užpildė tik ši mergina ir daugiau niekas kitas.
Užsinorėjo parodyti jai pasaulį. Pakeliauti po įvairiausias vietas. Norėjo būti jos vedliu ir rodyti visokiausius nuostabius dalykus. Norėjo sekti paskui ją visur ir visada. Iki pasaulio krašto. Norėjo paliesti jos veidą, paglostyti plaukus. Bet to nedarė, nes ji atrodė Auriui tokia trapi. Nenorėjo jos išgąsdinti.
- Turiu tau pasakyti kai ką labai svarbaus. - Pradėjo kalbėti. Žodžiai liejosi labai greitai. Auriui pasidarė sunku nustovėti vienoje vietoje.
-
- Galėčiau kada pagroti, - kaip ir pasiūlė mergina, o tada, žinoma, šiek tiek paraudo. - Aš pati kuriu dainas. Melodijas, - pridūrė, nes nenorėjo, kad Auris Senkleris paprašytų jos padainuoti.
Nebūtų drįsusi. Būtų nebent galėjusi perskaityti kurios nors dainos žodžius.
Sakurai akmuo nuo širdies nusirito, kai ji suprato, kad Auris ir Bretas niekada nebuvo draugai. Ji norėjo pasakyti, kad tokiam kaip tas užpuolikas vieta būtų tame kalėjime, Azkabane, tačiau nusprendė šitos temos neplėtoti. Nes buvo taip malonu ir vėl kalbėtis su profesoriumi tiesiog šiaip, pavyzdžiui, apie muziką, o ne apie transfigūraciją.
- Nieko nededu, - šiek tiek susiraukė šviesiaplaukė, kai Auris Senkleris paklausė apie vandenį. Juk ten buvo paprastų paprasčiausias vanduo.
Ir tada... O ne! Aš sumaišiau buteliukus, mintyse pagalvojo strazdanė. Ji pažvelgė į savo rankinuko turinį, kuriame stūksojo toks pat buteliukas baltu kamšteliu. Ten buvo vanduo. O raudonu... O buteliukas raudonu kamšteliu buvo meilės eliksyras, kurį šiandieną akylai pasaugoti paprašė Dori.
Sakura norėjo sušukti, kad profesorius neatsigertų. Tačiau jau buvo per vėlu. Šią akimirką Auris Senkleris šypsojosi ir žiūrėjo į mėlynakę visiškai kitokiu žvilgsniu, nei įprastai.
Mergina irgi žiūrėjo į jį. Ir tada suprato. Jis man patinka. Prisiminė tą popietę kambaryje iki pareikalavimo. Tą nekaltą ir pačiam profesoriui tikriausiai nieko nereiškiantį prisilietimą pirštais ir rankomis, kurio baltapūkė niekaip negalėjo pamiršti. Tik dabar Sakura suprato, kaip yra susižavėjusi Auriu Senkleriu. Susižavėjusi kitaip, nei derėtų. Ar Sakura buvo jį įsimylėjusi? Ne, to pasakyti ji negalėtų. Veikiau jautė jam kažkokią trauką, gal net labiau fizinę nei emocinę.
Ji žinojo, kad šita akimirka yra netikra. Žinojo, kad kai kerai išsivadės, tikriausiai bus labai sunku pasiaiškinti. Kaip ji, Sakura, galėjo duoti profesoriui meilės eliksyro? Ar jis patikės, kad tai nutiko netyčia? Ką ji išvis pasakys apie tai, kurių galų jai reikalingas šitas eliksyras?
Sakura žinojo, kad dabar reikėtų griebti meilės eliksyrą Auriui Senkleriui iš rankų ir vestis jį į ligoninę. Tačiau jis norėjo jai kažką pasakyti. O ji labai norėjo išgirsti. Todėl tik paklausė:
- Ką?
-
Auris degė noru jai pasakyti, kad negali be jos gyventi. Kad jo gyvenimas tai nyki dykvietė ir kad Sakura štai atnešė į tą dykvietę džiaugsmo ir spalvingumo. Norėjo pasakyti, kad myli ją iki begalybės. Bet tuos žodžius nusinešė labai permainingos jo mintys. Kas man yra? Staiga kažkaip baimingai pagalvojo. Bet baimę ir susinervinimą vėl pakeitė visiška euforija.
- Palauk. - Tarstelėjo. Atrodė kaip vaikas per Kalėdas. O tada nubėgo tolėliau į mišką. Ten aptiko nedidelį krūmelį. Neprisiminė jo pavadinimo, tiesiog žinojo kad jis nepavojingas, nenuodingas. Priskynė nuo jo mažučių besiskleidžiančių žiedelių ir sugrįžo. Priėjęs prie merginos atsargiai papuošė tais žiedais jai plaukus. Štai šis veiksmas buvo visai nepanašus į Aurį Senklerį. Jis taip niekada nesielgė. Net jei būtų ką nors išties įsimylėjęs to nebūtų daręs. Jam nepatiko tokios kvailystės. Savo meilę dalindavo visai kitokiais būdais. Komplimentais ar dovanomis nesižarstydavo. Tiesa, tų draugysčių jo gyvenime nebuvo daug. Nes Auris to vengė. Ir neleido joms plėtotis. Bet visgi jei mergina jam patikdavo Galėdavo tai suprasti iš to, kad esant bėdai jis atsirasdavo šalia. Be to mylimą žmogų galėdavo nustebinti Paruošdamas skanią vakarienę, pasirūpindamas kokiomis kitomis smulkmenomis. Palikdamas gėlių prie jos namų durų ar dar ką panašaus padarydamas. Į akis dažniausiai nesakydavo, kad myli.
Na o dabar elgėsi taip, kaip niekad gyvenime. To savo veiksmo niekaip nepakomentavo. Tik paprašė.
- Tai ar galėtum man pagroti? Tu jau kuri savo melodijas? Tai esi labai gabi. Tau reikėtų rimtai mokytis muzikos.
-
Sakura turėjo pripažinti, kad šiek tiek nusivylė. Profesorius tik papuošė ką tik nuskintais žiedais merginos plaukus, tačiau tai juk buvo mirties nuosprendis augalui. Jis nuskintas visiškai be reikalo, nebent šešiolikmetė kur nors vėliau žiedus panaudotų, tačiau dabar mintys sukosi apie kitką.
Deja, bet Auris Senkleris nepasakė, kad ją myli. Gal išgėrė per mažai eliksyro, ėmė svarstyti mergina mintyse. O paskui jose save sudraudė. Ką tu čia galvoji, Sakura! Tu davei profesoriui meilės eliksyro! Tai yra siaubingai blogai!
Bet ji šypsojosi. Jai neišėjo nesišypsoti. Ji norėjo paliesti profesorių. Nutuokė, kad jis taip pat atsakytų prisilietimu. Arba bent neatstumtų. Tačiau kas tada? Juk išsivadėjus kerams jis tikriausiai viską prisimins. Nebent Dori jį užmaršintų. Dažnai kartoja, kad ketina tapti užmaršintoja, toptelėjo dar viena nedora mintis galvon. Tačiau kur Dori, o kur transfigūracijos profesorius. Veikiausiai ir labai norint tai nepavyktų.
Galiausiai mergina atsiduso. Juk ji žinojo, kad visa tai - tik iliuzija. Šilta, maloni iliuzija...
- Dabar? - kiek nustebusi paklausė mergina, kai Auris Senkleris paprašė jos pagroti. - Gerai, tik ne čia. Šiek tiek atokiau. Eime, - ir Sakura pradėjo eiti gilyn į mišką beveik įsitikinusi, jog profesorius seks iš paskos.
Tačiau baltapūkė neketino jam groti. Ji norėjo. Tačiau ne tada, kada jis apdujęs. Tai kodėl ji vedėsi jį gilyn į mišką? Kad aš pati žinočiau, pasakė mintyse. Elgiesi siaubingai kvailai, toliau kalbėjosi su savimi galvoje.
-
Artėjo vasara. Dar viena, o paskui dar, ir Dori pagaliau bus visiškai atsakinga už save. Po septinto kurso nereikės grįžti į vaiknamį. Tačiau kur ji grįš? Kur ji gyvens? Kaip jai seksis pačiai save išlaikyti? Mamos paliktų pinigų Gringotse jau visai nebuvo likę. O apsigyventi tame apleistame dvare - per daug pavojinga. Tad mintys apie tai, jog po truputį artėja metas, kai Mendel taps nuo niekieno nepriklausoma, ėmė labiau kelti baimę, o ne džiuginti. O dar tai, kad Alanas visus metus mokysis Hogvartse, o ji jau nebe...
Galvodama apie gyvenimą tamsiaplaukė pėdino pamiškės link. Tačiau staiga sustojo. Pamatė vaizdą, kuris tiesiogine to žodžio prasme privertė ją apstulbti. Pamiškėje buvo Sakura ir Auris. Vyresnysis Senkleris ėmė ir papuošė Sakuros plaukus kažkokiom gėlėm, o tada basakojė pradėjo jį vestis miškan. Dori smegenims buvo per sudėtinga apdoroti šitą reginį, tačiau netrukus ji pamatė dar kai ką. Stiklinį buteliuką raudonu kamšteliu Aurio rankose.
- Eina peklon! - sau sušuko Dori.
Ji negalėjo patikėti, kad atsakingoji ir tyroji Sakura būtų galėjusi taip pasielgti. Būtent dėl šios priežasties klastuolė ir paprašė pasaugoti eliksyrą tos baltapūkės.
Vakar Marina grįžo į miegamuosius panikuodama. Išgirdo, kad gali būti, jog jos visi daiktai bus iškratyti, na, o kaip kitaip? Juk pusė Hogvartso žino, kad pas ją galima gauti visokių įdomybių. Ir ji maldavo Dori pasaugoti meilės eliksyrą, mat šis jai labai reikalingas. Tik nesakė, kodėl.
Aišku, Dori bijojo laikyti eliksyrą pas save. Vis dėlto ir pati nėra šventuolė. O jeigu ir ją patikrins? Todėl ir paprašė Sakuros pagalbos. Tačiau šito, po velnių, paauglė nesitikėjo. Ir dar Auriui?!
Dori tiesiog pribėgo prie gražiosios porelės. Norėjo pasveikinti, pasakyti, o, kokie žavingi, kaip iš pasakos! Tačiau net ironijai Mendel buvo per pikta. Ką ji pasakys Marinai? Toji ne iš kelmo spirta. Dori nebuvo tikra, kad dvikovoje ją nugalėtų.
- Ką tu padarei? - pribėgusi prie Sakuros mokinė ją sustabdė. - Po galais! Kodėl?!
-
Sakura šypsojosi, o merginos šypsena švietė jam kaip saulutė. Šypsojosi ir Auris. Mintys visai apsiblausė ir jis dar kartą gurkštelėjo iš to buteliuko. O tada pasileido paskui ją į mišką.
Norėjo išgirsti, kaip ji groja.
Įsivaizdavo kas būtų, jeigu ją apkabintų. Arba ne. Jis užburtų gitaros stygas ir pasiūlytų jai pašokti. Buvo taip smagu sekti paskui Sakurą kažkur. Auriui visai nerūpėjo kur.
Tik staiga jį sujaudino labai baisi ir košmariška mintis. Juk jiems teks išsiskirti. Kai kada nors išeis iš miško. Kažkur smegenų pakrašty švystelėjo supratimas, kad jis mokytojas, o ji mokinė. Jam reikės vesti pamokas. Jie išsiskirs. Auriui teks eiti į kabinetą, o Sakurai į Varno Nago bendrąjį kambarį. Tai atrodė nepakeliama. Kaip jis gyvens, jei jos nematys?
O tada sugalvojo nuostabų dalyką. O jeigu mes abu išvyktume? Tuojau pat? Tada galėtume pakeliauti. Parodyčiau jai ne didelius miestus, kurie tikriausiai Sakurai nepatiktų. Parodyčiau jai egzotišką gamtą. Miškus. Juk rinkdamas tas mitologijos istorijas, besisiejančias su magijos ritualais gyvenau visokiose keistose vietose. Turėjau ryšių su vietiniais. Aišku, tai buvo seniai. Baigus mokyklą. Bet jei susisiekčiau su genčių, kurias lankiau šamanais?
Jau norėjo pareikšti jai šį nuostabų planą, bet visos svajonės buvo išblaškytos. Nes pasirodė Dori ir juos sulaikė.
- Dori. - Mendel vardas Aurio lūpose dabar nuskambėjo taip, lyg būtų nusivylęs visu pasauliu. Bet tada trumpam žvilgtelėjo į sakurą ir nuotaika tuojau pat pakilo. Ir dabar jau kalbėjo džiaugsmingai.
- Ko šūkauji Dori? Nurimk. Kas yra? Žinai, tu lyg tas neramus vėjokšnis, kuris prašniokščia šlamindamas medžių lapus. Nereikia gadinti miško harmonijos savo šūkavimais. Juk pavasaris. Galėtum lėkti sau kur nors ir juo pasidžiaugti. Nori, parodysiu kaip reikia džiūgauti gyvenimu? - Baigė tą keistą prakalbėlę. Dar kartą atsigėrė to nuostabaus vandens. Apie tai, kad ten galėtų būti koks eliksyras šiuo metu ir negalvojo. Tada jau kreipėsi į Sakurą.
- Sakura, norėtum, kad išmokyčiau tave puikių šokio žingsnelių? - Planai pabėgti kur nors į pasaulio kraštą kartu su Sakura kol kas irgi pradingo iš galvos.
-
Žinoma, kad profesorius leidosi paskui šviesiaplaukę. O pačios širdis stipriai dunksėjo - na ir kas bus, kai jie paeis toliau? Sakura jam dabar tikrai negros, nors ji žinojo, kad Auris Senkleris ir nepyks. Tačiau vestis jį į miško gilumą nebuvo jokio tikslo. Bet strazdanė vedėsi.
Tačiau netikėtai juos sustabdė. Ir ne kas kitas, o Dori. Baltapūkė išsigando. Aiktelėjo.
- Dori! - sušuko. - Aš... aš... - užsikirto. - Aš labai atsiprašau, tai...
Sakura žiūrėjo tai į profesorių, tai į jo rankoje esantį meilės eliksyrą, tai į klastuolę. Nežinojo, kaip pasiaiškinti. Ar Dori patikės? Ji išsitraukė tikrąjį vandenį ir parodė merginai.
- Prisiekiu, aš tikrai netyčia! - teisinosi. - Aš sumaišiau buteliukus, Dori! Jis norėjo vandens, o tavo duotas eliksyras, kaip tyčia, supiltas į lygiai tokį patį buteliuką, kaip ir mano vanduo! Tikrai! Aš tikrai netyčia! - kartojo.
Tuomet Auris Senkleris paklausė, ar varnanagė norėtų, kad jis išmokytų ją šokių žingsnelių. Mergina nieko neatsakė, tačiau sulaikyti besiveržiančios šypsenos nepavyko.
-
- Koks vėjokšnis, ką šlamindamas, ką tu čia skiedi! - apšaukė Aurį Dori. - Po velnių, Sakura, aš tave nudėsiu! - dabar jau pažiūrėjo į baltapūkę.
Ši ėmė teisintis, kad sumaišė vandens ir eliksyro buteliukus. Ir iš tiesų, patys buteliukai buvo vienodi, tik jų kamštelių skyrėsi.
- Bet tai čia juk raudona! - toliau šūkavo Dori. - Kaip galima nepastebėti?! Dėl Merlino, raudona!!!
Dori nervavosi. Ji prikando lūpą ir ėmė trypčioti aplink. Ką darys dėl Marinos, sugalvos paskui. Tačiau dabar reikia kažkaip sustivarkyti su Auriu. Į ką kreiptis? Į Alaną? Po velnių, palikau rašiūną miegamajame, mintyse pagalvojo šešiolikmetė.
- Siaubas, nebegerk! - suspigo ir tiesiog išplėšė eliksyrą Auriui iš rankų. - O ne, kiek jisai nugėrė! - žiūrėjo į buteliuką Klastūnyno mokinė. - Man šakės!
Auris pasiūlė Sakurai pasimokyti šokti, o ši, paauglė pastebėjo, nesulaikė iš lūpų pasirodžiušios šypsenos. Galvoje nuskambėjo tik vienas klausimas: ką? Mendel antakiai susiraukė, ji įdėmiai pažvelgė į Sakurą. Sukirbėjo abejonė, ar tikrai ji šiuo eliksyru vyresnįjį Senklerį prigirdė netyčia. Mintyse praskriejo prisiminimai, kuomet Sakura pasakojo apie papildomas pamokas su Auriu, apie tai, kaip jis ją pamokė groti gitara. Bet... juk čia Sakura. Kaip ji galėtų susižavėti profesoriumi? Kaip tai įmanoma? O jis, jis juk niekada į ją nežiūrės, mąstė tamsiaplaukė. Sakura Auriui tikriausiai tik vaikas, juolab, kai šis apsiėmė globoti Erką.
Tačiau per ilgiems mąstymams laiko nebuvo. Apie visa tai Dori pamąstys irgi vėliau. Dabar reikėjo imtis kažkokių veiksmų, kad šita situacija būtų kuo greičiau sustabdyda.
- Gerai, - griežtai tarė Dori. - Gana. Einam į pilį. Tik jau tu patylėk, - dėbtelėjo į Aurį ir pabandė jį timptelėti už drabužių, kad šis pradėtų eiti.
-
Dori gąsdino Sakurą ir dar šūkavo. Auriui tai visai nepatiko. Ir jis piktai dėbtelėjęs į Klastuolę pasakė.
- Liaukis. Apsiramink, nes jeigu ne, tai aš panaudosiu nutildymo kerus. Kas tau yra? Palik ją ramybėj. - Kai jis pasiūlė pašokti, Sakura nebeatrodė išsigandusi dėl Dori nesąmonių. O taip, nesąmonių. Kaip ji drįso šūkauti?
Taigi, kai pamatė vėl ją šypsantis apsiramino.
- Taip. Tu teisi Dori. TU ne vėjokšnis. Tu tikra vėtra vartanti medžius. Tau reikėtų nurimti. - Bet ji neketino jo palikt ramybėje. Atėmė buteliuką su tuo nuostabiu skysčiu.
- Klausyk, šito jau per daug. Accio buteliuką. - Rankoje mikliai atsirado lazdelė ir jis prisišaukė jį atgal.
- Buteliukas net ne tavo. Aišku tau? - Į merginos pastangas nutempti jį iš miško net neatkreipė dėmesio. Tik pasitraukė toliau nuo jos išlaisvindamas drabužio skverną iš Mendel rankų. Tada atidavė buteliuką Sakurai. Juk jai tas daiktas ir priklausė. Tada dar kartą perliejo Dori nepasitenkinimo kupinomis akimis.
- Verčiau tu susirastum ką veikti. - Pasakė. Negalėjo dabar net pašokti su Sakura. Nes Dori čia stovėjo ir jį erzino.
Auris ėmė planuoti kaip nusikratyti Dori. Bet mintys lakstė taip padrikai, kad nieko protingo nesugalvojo. Gal ją ignoruoti? Galiausiai nusprendė.
- Gal pašoksim kitą kartą. Geriau einam pasivaikščioti. Gal tu man galėtum parodyti savo renkamus augalus? Mažai išmanau apie augalus, o tu juk daug žinai. Man įdomu. - Dabar jau aišku kalbėjosi su Sakura. Žiūrėjo į ją švelnumo pilnomis akimis. Ir svajojo, kad jie panirs į miško tankmę ir leis dieną ieškodami įvairiausių augalų.
-
Dori buvo kaip reikiant įpykusi. Ji šaukė tiek ant Sakuros, tiek ant Aurio Senklerio. Šviesiaplaukė jau nebesistebėjo tuo, kad kiti bendraamžiai ne visada gerbia suaugusius žmones. Dabar jau Sakura suprato, jog ne visi vyresni žmonės yra verti pagarbos. Žinoma, transfigūracijos profesorius, jis tikrai tos pagarbos vertas. Klastuolė be reikalo ant jo šaukė. Tačiau jų bendravimas, jis nebuvo oficialus. Dori buvo Alano mergina, o Alanas - Aurio Senklerio pusbrolis. Be to, Auris Senkleris nėra jau čia labai už mus vyresnis. Jis jaunas, pamanė mergina mintyse ir prikando lūpą. Tiesiog jis profesorius. Dėl to mes ir negalėtume būti draugais.
Sakura pastebėjo, kad kol ji šypsojosi profesoriui, Dori į ją įdėmiai pažvelgė. Susigėdusi mergina nusuko akis nuo abiejų. Tamsiaplaukė atėmė iš profesoriaus meilės eliksyrą, o šis jį atidavė pačiai Sakurai. Sakura užsuko buteliuką ir pasidėjo skystį prie tikrojo vandens. Pasidarė visai nebelinksma. Dabar jau pati baltapūkė visai norėtų, kad tas eliksyro poveikis kuo greičiau pradingtų.
- Kada visa tai baigsis? - paklausė Sakura Dori. - Kada išgaruos poveikis? Ką mes darysime, Dori? Ar jis patikės, kad aš netyčia? - kalbėjosi su bendramoksle taip, tarsi profesoriaus čia net nebūtų. - Aš tikrai netyčia... - vienu akimirksniu atrodė, jog strazdanė tuoj pravirks. - Profesoriau, mums reikia eiti į pilį, - pasakė ji Auriui Senkleriui, tačiau į akis jam nebepažvelgė.
-
Auris sugebėjo kerais atimti iš Dori buteliuką. Ėmė aiškinti, kad buteliukas - ne Dori, kad ji susirastų ką veikti ir pasiūlė Sakurai eiti pasivaikščioti bei paprašė, kad ji parodytų jam savo renkamus augalus.
- Tas buteliukas mano, asile tu nelaimingas! - toliau putojosi Dori. - Tiksliau ne mano, o Marinos! Ir dabar, kai jo šitiek nugerta, man bus šakės! - nervavosi.
Siaubas, tada mintyse pagalvojo. Nejau vaikinai, išgėrę meilės eliksyro, pasidaro tokie skysti? Nesuprantu, kas gali norėti šita nesąmone kurį nors prigirdyti ir šalia turėti iš esmės lėkštą bobą, vartydama akis užbaigė mintis galvoje.
- Po velnių, net neįsivaizduoju, kada tai baigsis, - atsakė basakojai. - Net neįsivaizduoju, ką reikės daryti, bet svarbiausia dabar dingti iš čia ir pasislėpti kažkur pilyje. O tada galvosim. Galvosim, ką daryti su juo, - metė žvilgsnį į raudonplaukį, - ir su nugertu viralu, nes jeigu aš Marinai atiduosiu tokį buteliuką, ji tikrai mane užmuš. - Taip, taip, veskis tu jį, - ragino Sakurą. - Pasakyk, kad nori eiti, seks paskui tave. Girdi, Auri? Tavo meilė nori į pilį. Palydėk ją, - dabar jau Mendel suprunkštė.
Kad ir kuo visa tai baigsis, aš jam galėsiu tai priminti visą gyvenimą, vos vos atsipalaidavusi pagalvojo Dori. Tikras mačo. Vieną kartą prisipažįsta meilėje pikčiurnai profesorei, o kitą kartą alpsta dėl keistuolės mokinės.
-
Reikalai klostėsi prastai. Auris gerai žinojo, kad kol ta Mendel nepasirodė, Sakura norėjo eiti į mišką pasivaikščioti. Juk jie ir traukė tolyn. Bet ne. Atsivilko toji mergiotė ir dabar diktavo savo taisykles. O Sakura dėl kažkokių priežasčių jai pakluso.
- Tu jos bijai? - Paklausė Sakuros. Dori ir vėl perliejo nepasitenkinimo sklidinas jo žvilgsnis. Į Klastuolės žodžius jis nieko nesiteikė atsakyti. Nenorėjo dėl jos aušinti burnos. Nebuvo prasmės to daryti. Juk dabar turės eiti į pilį. Koks siaubas. Ir reikės skirtis su Sakura. Taigi atsakinėti Mendel neturėjo nuotaikos.
- Jeigu tu jos bijai, galiu ja nusikratyti. Ir tau nereikės eiti į pilį. Tu visai nenorėjai eiti į pilį. Aš žinau. - Kaip reiktų nusikratyti tos mergiotės... Dar nežinojo kaip. Gal ją sustingdytų ir paliktų pamiškėje. Bet tai netiko. Kažkur šmėkštelėjo protinga mintis, kad pamiškėje sustingusią Dori galėtų kas nors užpulti. Galvojo apie viską taip susikaupęs, nes dabar išlaikyti minčių tėkmę bent kelias sekundes buvo labai sudėtinga. Taigi mąstė taip susikaupęs, kad neklausė ką jos ten kalbėjosi tarpusavyje.
- Sugalvojau. - Šūktelėjo garsiai bet tuojau pat nutilo.
Rankoje vis dar laikė lazdelę. Kurią sukiojo tarp pirštų. Taip buvo lengviau sukaupti mintis. O dabar lazdelė galėjo ir pasitarnauti. Imperio. Pamanė užkerėdamas Dori. Eik iš čia. Eik į pilį ir ruošk namų darbus. Palik mane ramybėje.
Poreikis pasilikti su Sakura buvo toks smarkus, kad jam visai nerūpėjo kokiu būdu nusikratys Dori. Net jei tai bus užvaldymo kerai. Na o Sakura jam pasirodė labai nusiminusi. Ir Auris manė, kad dėl visko kalta Mendel. Ir kai ji tik išeis ir paaliks juos ramybėje viskas bus taip, kaip prieš jai pasirodant. Ir Sakura nenorės eiti į pilį.
-
- Nusikratyti? - siuto Mendel. - Tuoj aš tavęs kai nusikratysiu, tai maža nepasirodys! Įsivaizduoji, jis nori manęs nusikratyti! - pažiūrėjo į Sakurą. - Nuodai čia, o ne eliksyras!
Dori kuo toliau, tuo labiau nervavosi. Ji galvojo, kad vos tik Sakura paprašys Aurio eiti į pilį, šis taip ir padarys. Bet ne, čia gi vyresnysis Senkleris. Net ir apsvaigintas elgėsi taip, kaip jam reikia!
Kelias sekundes tamsiaplaukė galvojo, ką daryti. Kokius kerus panaudoti, kad Auris nustotų spyriotis ir eitų į pilį. O gal tiesiog jį sustingdyti ir neštis kerais? Bet ne... Kas nors gali pamatyti, mintyse svarstė.
Ir tada profesorėlis pasakė, kad sugalvojo. Dori jau norėjo vėl jį apšaukti, tačiau staiga suprato, kad čia jai reikia eiti į pilį. Ir kad visai nesvarbu nei tas Auris, nei Sakura, nei meilės eliksyras. Nei Marina. Viduje pasidarė taip lengva, taip tuščia. Ji eis į pilį ir ruoš namų darbus. Tad šeštakursė nusigręžė nuo jų dviejų ir pradėjo tolti.
-
Dori barėsi. Tai Sakurai nepatiko, bet vis dėlto klastuolė buvo teisi. Dabar pridirbta daug negerų dalykų. Deja, bet profesorius į pilį eiti nenorėjo. Nes jis buvo atkreipęs dėmesį, kad prieš tai to daryti neketino ir Sakura. Jis tikriausiai prisimena, jog vedžiausi jį į mišką. Na ir kam tu taip darei, Sakura, kalbėjosi su savimi mintyse.
- Aš... aš norėjau. Eiti į pilį. Aš dabar noriu, - pasakė ji Auriui Senkleriui. - Ir aš jos nebijau, ne!
Netrukus profesorius ėmė sukioti rankose burtų lazdelę. Strazdanė susiraukė. Kilo klausimas, ką jis darys. Pasidarė kažkaip neramu. Ir tada Dori apsisuko bei pradėjo kažkur eiti. Nieko nepasakiusi.
- Dori! - sušuko Sakura. - Dori, palauk! Ką tu darai? Nepalik manęs vienos, prašau! Ką man reikės daryti? Ir kaip Marinos eliksyras? Dori!
O tada Sakura suprato. Jis panaudojo užvaldymo kerus, galvojo. Per mane. Ir štai, Sakura sukniubo ant žemės ir pradėjo verkti pro ašaras sakydama, kad per ją profesorius buvo priverstas panaudoti nedovanotinus kerus.
-
Mendel kaip visada elgėsi siaubingai įžūliai. Ir kažkokia Aurio smegenų kertė, kurioje dar rasdavosi šiek tiek minčių nesusijusių su Sakura pamanė, kad už šitai ji kada nors atsiims. Bet tas mintis vėl potvyniu nušlavė kitos. Senkleris užbūrė Klastuolę valdymo kerais ir šypsojosi kaip paskutinis kvailys stebėdamas, kaip ji tolsta.
Bet neilgai šypsojosi. Greitai pasidarė taip šuniškai liūdna, kad kaukti norėjosi. Nes jo mūza, jo meilė dabar ašaras liejo. Ji šaukėsi Dori, kuri darė taip, kaip jis liepė. Tai Sakura tikrai nori į pilį? Stebėjosi Auris. Na, tai buvo mažiausia, ką raudonplaukis galėjo dėl jos padaryti.
Jis pritūpė ant žemės ir leido sau ją apkabinti. Pasimėgauti tuo kokias kelias sekundes.
- Aš ją atkerėsiu ir eisiu į pilį, tik jau tu neverk. - Pasakė. Atsistojo ir paleido Dori iš savo ytakos.
Tada išbūrė nosinę, kurią padavė Sakurai.
- Tik prašau stokis, nusišluostyk ašaras ir einam. Darysiu taip, kaip tik nori. Atsiprašau, kad nuliūdinau tave. - Balse buvo justi liūdesys ir atgaila. Jam dabar atrodė, kad nieko baisesnio savo gyvenime nebuvo padaręs. O, kad tik ji vėl pralinksmėtų, kad tik imtų šypsotis. Galvojo.
-
Ikelas ėjo keliu. Artėjo uždraustojo miško link, tačiau į patį, žinoma, eiti neketino, juk baisu! Tačiau traukė į pamiškę. Berniukas labai tikėjosi, kad ten nebus jokių baisių padarų, nieko, kas galėtų jį nuskriausti. Taip pat berniukas labai bijojo nuodingų augalų, mat jis nenusimanė herbologijoje, tad nežinojo, kada elgtis normaliai, kada visko bijoti. Gerai, Ikelas kiekvieną sekundę, bent tamsiausiame ir tolimiausiame pasąmonės kampelyje, ko nors bijodavo, tačiau jo pagrindė būsena dažnai būdavo rami, dabar net džiaugsminga, kažkaip atėjo žiema, gruodis, o tai berniukui teikė laimę.
Pasiekęs pirmuosius medžius, uždraustojo miško pamiškę, jis apsižvalgė. Čia nieko nebuvo, todėl berniukas, priklaupęs ir nusiėmęs pirštines, mat nešiojo kumštines, o su jomis ką nors daryti buvo sunku, prakasė šiek tiek sniego. Nuodų ir vaistų vadovėlyje skaitė, kad iškritus pirmajam sniegui, jį nukasus, galima rasti geltonąją kermuknę, kuri labai naudinga eliksyrų gamyboje, tačiau turi būti sušalusi. Kažkaip pastaruoju metu jam ėmė visai patikti šios pamokos. Norėčiau naujos, stipresnės nuodų ir vaistų knygos... O, gi tuoj Kalėdos, išsiųsiu laišką mamai! Pagalvojo berniukas, mat pervertus vadovėlį, dauguma receptų nebuvo būtent tokie, kokių Ikelas norėjo.
Kiek pakapsnojęs, jis rado augalą, kuris buvo labai panašus į jam reikiamą, tad klastuolis, žinoma, nusprendė, kad tai būtent tai, ko reikia, tad, greitai nuskynęs, įsidėjo į kišenę ir skubiai užsidėjo pirštines, mat buvo labai šalta. Brrr, kaip šalta!
Tik pagalvojęs, kad reikėtų ir šiaip parašyti mamai, jau seniai tą darė, jis nubėgo pilies link, pirmiausia į Klastūnyno berniukų miegamuosius, pasidėti daiktų. Ir viskas, pamiškėje jo neliko - ten karaliavo tik šaltis ir sniegas.