Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 01:00:23 am

Antraštė: Ežero pakrantė
Parašė: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 01:00:23 am

Vėjas švelniai glostė minštos žolės paklotę, lyg tykiai vaikščiodamas basomis kojomis aplinkui, ratu. Per mažai buvo laiko viską išvaikščiot, tad jis tiesiog pasirinko tipenimo hobį, kurį tikriausiai labiausiai mėgo.
Ežero pakrantė išsiskyrė žaluma. Daug daug žalios spalvos - žalia žolė, žali krūmai, žali medžiai, kurių net kamienai buvo apsamanonę. Lyg lėlytęs su žaliom suknelėm jie lingavo sveikindami rytą ir vakarą, dieną ir naktį. Šnabždėdami medžių kalba jie aptarinėjo vaizdus, paukščių pasakojimus ir visokius kitokius mums įstabius dalykus. Pro jų kamienus kartais pralėkdavo kokia pelytė, ar voveraitė riesdama purią pulką uodegą. Net ir čia virė gyvenimas... na, gal išskyrus žiemą.
Klajodami paukščiai vis užsukdavo į šią vietą pasiteirauti kelio, ar šiaip perimesti keliais žodeliais, čirpesiais su saviškiais. Gera čia buvo... Lengvai pasijunti kaip namie... O ar ne tokia buvo mintis, statant šią mokyklą?
Ir tik viena laukinė katė, rąžydamasi pakilo iš savo vietos kurioj miegojo ir šmurkštelėjo į mišką, kuris lingavo ne taip jau ir toli.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 25, 2009, 10:26:26 pm

Ežero šaltis keistai traukė ir viliojo. Dvi figūros tolumoje brido per naktinę rasą. Tyliai, supamos vakaro cikadų. Mija šį garsą dievino, tačiau dabar tuo mėgautis neturėjo jėgų. Mintyse bėgo čia praleistos akimirkos, purtė vasariškas ežero šaltis. Ji dabar tenorėjo sugrįžti atgal į preitį ir ištrinti prabėgusių metų likučius.
Žingnis po žingsnio buvusios ir būsimos kolegos žengė artyn ežero. Mija kiek pagreitino žingsnį ir pirma atsirado ant pakrantės krašto.
-Na va, senasis ežeriūkštis,-pusbalsiu atsiduso. -Gera vieta buvo. Žiūrėk, kaip užžėlė. Įdomu, kur dingo suolelis...
Jos žvilgsnis bandė paskęsti vandenyje, tačiau nuklydo link artėjančios Dorotos.
-Ar čia aš viena tokia sentimentali kvaiša, prisimenanti geras akimirkas? Bijau, jog užsidepresuosiu...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dorota Grand Liepos 25, 2009, 10:35:30 pm

Dorota, susisukus į tamsiai juodą apsiaustą mynė taku, kurio niekas nematė. Raudonais batukais žudydama žalią žolę, kuri jau spėjo pasiglemžti po žiemos atsigavusią žemę. Tyliai ir ramiai, neskubėdama; ji turėjo visą laiką šį vakarą. Iki aušros, iki naujos pradžio tuščio lapo.
Mergina sustojo netoli Mijos ir apžvelgė kiek pasikeitusias apylinkes, drumstą ežero vandeny ir žvaigždėmis nusagstytą dangų; nostalgija užklupo netikėtai.
-Žinai, galiu drasiai teigti, jog apsisprendimas mokytojauti Hogvartse buvo pats geriausias iš visų mano priimtų. Tiek gerų pažinčių, o ką jau kalbėti apie.. - kostelėjo, - nuotykius.
Šyptelėjus violetinės ševeliūros savininkei, Grandz stipriau įsisuko į drabužį, rankas slėpdama ties alkūnėmis. Nors ir vasara, tačiau šis vakaras išsiskyrė savo šaltu dūsavimu. Šis vakaras buvo įpatingas - juk visi grįžo namo.
-Tai pasakyk man, kaip tu laikais? - tarstelėjo neatitraukdama akių nuo šokinėjančių švieselių, atsispindinčių ežere.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 25, 2009, 10:47:51 pm

Mija susikūprino.
-Gal ir gerai čia būti profesore. Čia viskas taip sava. Nenorėčiau dirbti niekur kitur. Rodos visus pažįstu nuo kūdikystės.
Ji kiek susvyravo ir akimirksniu sukryžiavusi kojas nusileido ant žolės ir patapšnojo per žemę, kviesdama Dorotą prisėsti šalia.
-O man sekasi gerai. Jaučiuosi nieko nenuveikusi per šiuos metus. Taigi, teks atsigriebti per ateinančius. Žinai, buvau Australijoj. Ir pagaliau supratau, kad nekenčiu daug žmonių aplink save. Ir kartais pagaunu save begalvojant, jog stipriai pasikeičiau. Mmm, kaip gera būtų dabar tyliai numirt....-paskutinį sakinį ji turėjo sudainuoti mintyse, tačiau jis nuskambėjo garsiai. -Ooo, kaip gera būtų dabar stipriai pakeist savo gyvenimą. Ir gaut kakavos, -pridėjo.
Profesorė bekalbėdama rankomis iškasė prie savęs duobę žemėje. Dabar jos pirštai buvo purvini ir žemėti, o be viso to, ji atkasė du sliekus. Su pasišlykštėjimu užkapstė duobę ir pakėlė akis į Grandz.
-O tau kaip gyvenas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dorota Grand Liepos 25, 2009, 10:56:40 pm

Mergina vyptelėjo, ir išsibūrus paklotę pasitiesą ją ant žemės nerizikuodama sušlapti sėdynės. Visgi vakaras - šalta ir drėgna.
-Nuo kūdikystės, sakai, - užsigalvojo sėsdamasi, - kaip tik pakišai man mintį. Dabar kokį nors savo priešą paversiu šliaužiojančiu ir nykštį čiulpančiu Mažuliu.
Lengvai sukikenus, ji užsimerkė klausydamasi, kaip vėjas nusineša su savim josios juokutį ir paslepia ten, kur niekas neberas. Kolekcionierus.
-Nuskambėjo kiek mazochistiškai, brangioji, - pasakė pastabą, - nors mielai melancholiškai...
Vis dar su užmerktom akim Grandz pirštais ėmė pešioti žolę. Tai girdėjosi toli, nes tie "pešt pešt" ėmė bėgioti po visą lauką žaisdami gaudynių; slėpynių.
-Man? Mano kaip visada - bėgu nuo rutinos. Bėgu nuo žmonių raizgalynės ir praeities, nors galima sakyti, jos nė nebuvo. Viskas prasidėjo tik Hogvartse, todėl aš jam lieku skolinga... - paskutinius žodžius tyliai tarstelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 25, 2009, 11:11:58 pm

Kažkur tolyje nuvingiavo pelėdos ūkimas. Tai trumpam prikaustė profesorės dėmesį.
-Nuo rutinos sakai...Skolinga... Tuomet ir aš turėčiau jaustis panašiai.
Prieš akis prabėgo avis jos plaukuose skaičiuojantis Neonelis Sandoras. Mmmm, kokie laikai, kokie laikai...Įdomu, jis nusiskandino šiame ežere?Ar ne. Mija sučiaupė lūpas ir išplėtė akis. Tada vėl kasdieniškai prisimerkė.
-Turbūt reikia nustot man galvot apie praeitį. Per daug toli ji liko. Gal tapti darboholike? Ot linksma būtų vaikučiams, Mija pradėtų kažką veikti per jų pamokas! -ironiškai išsiviepė. -Tik va, dabras stabdo mano keliones, o aš jas mėgstu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dorota Grand Liepos 25, 2009, 11:19:59 pm

Šnirpštelėjus Do apsikabino save rankomis ir suktelėjo galvą į dešinę. Štai ir Gluosnis Galiūnas. Sklido gandai, jog Monila su Steve ten dažnai duodavosi... Kaip ironiška - juk ji dabar mokytoja. O Steve Black visai prašapęs iš akiračio.
-Manau, daugiau ar mažiau, mes visi jaučiamės vienodai...
Grandz prisitraukė kelius prie smakro ir taikiai ant jų padėjo galvą. Tikriausiai plepėtume ir plepėtume apie visus įvykius mums čia būnant. Kelių tokių ramių vakarų neužtektų. Ir kakavos. Mintyese mergina vyptelėjo pati sau, nuo tokios paprastos minties, kurios galvelę aplanko itin retai.
-Niekada nebuvau tavo pamokoje... O turėjau būt. Pameni, buvau Magijos Ministerijos darbuotoja? Tai vat, turėjau eiti tikrint pamokas, bet tikriausiai buvau per didelė tinginė.
Tamsa paslepė klastingą Do šypsnelę, pasisavinda visą ją sau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 25, 2009, 11:28:53 pm

Profesorė krestelėjo plaukus. Taip visada darydavo nuotaikai pagerėjus.
-Mmm, piktas Steve ir geroji Mo,- šyptelėjo. -Buvau tinginė kaip reeeta...Tkrai. Negarantuoju, kad ir dabar tokia nebūsiu. Bet stengsiuos "keist savo gyvenimą ir būti pareiginga profesore".
Mijos paskutinė frazė nuskambėjo dramatiškai įtikinamai, tačiau netvirtai. Iš vidinės švarkelio kišenės ji išsitraukė lazdelę. Tada tarė Dorotai:
-Žiū, liepos medis, lanksti, tinka transfiguracijai. A la nauja. Nežinau ar gera. Gal esi bandžiusi? Ir gal žinai iš kur man gauti avį?
Profesorė jautė ore, jog nusišneka, tačiau nesijautė suvaržyta sėdėdama priešais šią pašnekovę. Galbūt, po šitiek laiko, ji ir vėl galės atvirsti į senają Miją?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: karolizx Liepos 26, 2009, 06:55:30 pm

Todas lyg iš niekur išdygo prie Hogvartso vartų. Tada prie ežero užmatė DoDo ir atskubėjo prie jos.
-Labas Mija, - uždusęs pasisveikino su kita kolege. - Atleisk kad neturiu laiko linksmai pasišnekučiuoti, - pasilenkė prie Do, pabučiavo ją ir kaip didžiausią paslaptį jai į rankas įdavė tris vyno bonkas. - Jei nori, DoDo, pasivaišink, o jei nenori nutempk į mano arba į savo kabinetą, jei nepatrūksi, aš šiam žygdarbiui neturiu laiko, - linksmai nusivaipė. - Nugvelbiau juos iš MAdam Rosmertos. Dar vienas dalykas... Mes važiuosim į Australiją ar nelabai? Kažkaip net neprasidėjus mokslo metams užsigeidžiau atostogų.. Flipp'o, kas be ko, šimtą metų nemačiau... Gal šimtą vieną.
Vaikinas nusižiovavo, pasiražė ir išsitiesė ant žolytės. Bet visa poza rodė kad jis nepaprastai kažkur skuba.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dorota Grand Liepos 26, 2009, 07:01:39 pm

Dzingsėdama nagais, profesorė nė kiek nenustebo pamačiusi nežinia iš kur išdygusį Todą. Šyptelėjus jam, mergina atmetė plaukus ir pasirėmė rankom į žolę.
-Jei nešiu pas tave - buteliai suduš. Tad jei norėsi išgerti, šliaužk pas mane, - pasitelkus savo ateities būrimo galias konstatavo ji.
Juodaplaukė galvojo. Galvoje zujo mintys apie Mijos žodžius ir visus kitus šiandien girdėtus dalykus, kurios dar ne kartą.
-Ai, nežinau nieko aš apie tas lazdeles. Maniškė sulūžo, tad teko pirkti naują, - sukikeno, - o kadangi krizė - ne pačią geriausią.
Nutaisius klastingą miną ji patapšnojo per apsiausto kišenę, kur dzingtelėjo keli sikliai. Tuomet išsitraukė tą savo nelemtą pagaliuką ir bakstelėjo vaikinui, išsitiesusiam visa savo grožybe, į šoną.
-Peršalsi ir numirsi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: karolizx Liepos 26, 2009, 07:09:58 pm

-Suduš sakai? - sunerimo vaikinas. - Tada tikrai geriau nenešk...
Jis trumpai galvojo ir tada pašoko ant kojų. Tada pavaikščiojo aplink Do. PRiėjo prie merginos, atsitūpė ir prikišo savo marmūzę prie jos veido, dar kiek ir nosys būtų susirėmusios (garbingam mūšiui):
-Do, aš skubu... tai važiuosim į tą nelaimingą Australiją ar ne? Man įdomu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dorota Grand Liepos 26, 2009, 07:16:47 pm

Dorota sumirksėjo ir su savo nosim stumtelėjo Todo nosį, kuri kėsinosi į jos nosies asmeninę erdvę. Būtų dar apkeikusi kažką, bet kad kalbėt nemokėjo.
-Taip, suduš, - pakinkavo galvą, - aš taip regiuuuu savo... kažkur...
Paskutinį sakinį ji tiesiog sumurmėjo nes nežinojo ką čia dar galima buvo protingo pridurt. Ir išvis, jai norėjosi susipažint su kuo nors nepažįstamu. Ką? Juk ir taip aišku kad susipažįstam su nepažįstamais.
-Nežinau. Tikriausiai kad nevažiuosim. Va, Mija jau buvo, - mostelėjo į kolegę, - o be Flipperio mums nėr ko ten važiuot.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 26, 2009, 07:33:14 pm

Mija stebėjo kolegų pokalbį.
-Labas Todai, malonu tave matyti!-nevisai mielai šyptelėjo, nes galvą vėl užplūdo mintys apie praeitį, išgirdus Flippo vardą. -Keliaujam, kodėlgi ne. Aš buvau tik viename mieste, tad degu noru ten vėl sugrįžti.
Profesorė vėl krestelėjo plaukus ir šįkart šyptelėjo pakeldama akis į žvaigždėtą dangų. Mmmm, kelionės geras dalykas. Bijau, artimiausiu laiku teks jų atsisakyti...
-Na, tai kaip, vyručiai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: karolizx Liepos 26, 2009, 07:34:15 pm

-...Vidinėj Aky? Šeštoj aky? - užbaigė sakinį. - Žinok tau papildomos keturios akys netiktų, tad net nesumanyk jų įsigyti kai kitą kartą būsi Mušeikų skersgatvy, - grėsmingai įspėjo.
Todas atsistojo ir išsitraukė lazdelę.
-Mija jau buvo? - nustebo. - Nuskilo tau, dėdule piktasai... Galėsim keliauti, - nušvito. - Juk su moteriškių kompanija, ypač šių dviejų moteriškių, labai smagu.
Išsitraukė iš kišenės miniatiūrinę šluotą ir ją padidino kerais. Tada ant jos užsėdo ir, kaip reikėjo tikėtis, nuvirto. Tada vėl užsėdo. ŠĮkart nenuvirto.
-Gerai, atia, Duo, - pasiuntė oro bučinį, pamojavo Mijai ir pakilo į orą. Nuskrido iki Hogvartso vartų (Todas labai tingi vaikščioti...). Atsidūręs už vartų, vaikinas sumažino šluotą, įsikišo ją į kišenę ir vėl kažkur iškeliavo oru.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dorota Grand Liepos 26, 2009, 11:56:55 pm

Dorota pažvelgė į dangų kaip tik tą akimirką kai krito net dvi žvaigždės. Kreivai šyptelėjus ji ėmė raizgyti minčių grandinę kurią sudarytų kažkas, vadinamu 'noru'. Kiek patylėjus, tarstelėjo.
-Tebūnie šie metai būtų įdomesni už praeitus, - bakstelėjo pirštu į dangų.
Nulydėjus vaikiną švelniu žvilgsniu, Grandz vėl atsisakė į Miją ir suraukė antakius. Pusbalsiu pradėjo:
-Nežinau, ar verta važiuoti į Australiją. Ką mes ten veiktume? Ogi nieko. Slampinėtume nuo pakampės į pakampę be tikslo.
Juodaplaukė vėl krestelėjo galvą lyg užtvirtindama žodžius.
-Be to, mokslo metų pradžia, taip kad vaikučiai bus įsisiautėję...
Jos rausvos akys staiga nukrypo į Hogvartso pilį, lyg matytų kiaurai pro sienas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 27, 2009, 02:04:42 pm

Mija palenkė galvą:
-Tavo tiesa, visai pamiršau apie mokslus, ironiška...
Jos rudos akys žybtelėjo ir lyg akmenys skausmingai nusileido ant vandens. Jis taip ją žavėjo, nes buvo neaprėpiamas. Nuo čia, per tamsą nesimatė kito kranto ir vieną akimirką Mijai ežeras pavirto bekraščiu vandenynu. Tačiau ji neleido sau atsipalaiduoti ir nugrimzti į tuščias mintis. Prisidengusi burną ranka ji nusižiovavo.
-Įdomu, kur dingęs Fliperis?- retorinio klausimo tonu nuskambėjo iš Mijos lūpų netikėtas sakinys privertęs ją atsisakyti grįžimo į praeitį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dorota Grand Liepos 27, 2009, 03:28:34 pm

Per raudonas juodaplaukės lūpas nuvilnijo lengva šypsenėlė. Stebėdama kiek pasikeitusią Amanitą, Grandz sunėrė rankas ties krūtine ir prisitraukė arčiau savęs kojas, kad bent kiek apšiltų. Jau buvo bepradėjus kristi rasa, kuri lyg tūkstančiai mažų deimančiukų žibėjo plokščio ir sunkaus mėnulio šviesoje. Merginos baltos it drobė plaštakos prisiglaudė prie kiek nuo šalčio paraudusių skruostų.
-Flipp Bennet.. - pusbalsiu tarstelėjo, - nežinau. O gal ir nenoriu žinoti. Niekada jis per daug nesidomėjo kitais. Pradingo kaip į vandenį, dėl to aš ant jo kone pykstu.
Kilstelėjus vieną antakį, Grandz įtraukė šalto oro į plaučius lyg norėdama juos apvalyti. O nuo ko - dar buvo neaišku. Pamažu pamažu viskas grįš, o jau tada kelio atgal nebebus. Likimo vėjas, praeities lietus nuplaus taką, jis dings visiems laikams. Nutiesti naują bus sunku, teks paaukoti daug valios ir laiko. Bet ak, argi mes taip ir nedarom?
-Žinai, jei dar labiau čia pašalsiu, tikrai įsigysiu kokią slogą, ar kosulį, - švelniai tarė, - nenorėtum kur nors kitur nueiti? Jau tuoj turėtų būti mokslo metų pradžios šventė, o tokios progos nė už ką nenorėčiau praleisti.
Su šiais žodžiais ji ir atsistojo. Tarp dviejų pirštų laikydama lazdelę, ragana pradangino mažą, jau suglamžytą patiesaliuką ir atsisuko į Miją. Staiga jos akys vėl žybtelėjo šalta ugnele.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 27, 2009, 08:07:43 pm

Mija lėtai linksėjo galva. Išties...Nelabai jam kas ir rūpėjo... Nebent nauda jam pačiam. Iš kitų.
Ji staigiai atsistojo ir pasekė kolegos žvilgsnį.
-Eime, tikrai šalta. Tikiuosi toje šventėje bus ko nors valgomo ir žalio, nes keturias dienas nieko burnoje neturėjau.
Ji šaltai klaptelėjo blakstienomis. Tarsi atsisveikindama su ežeru pamojo jam ir kviečiamai metė žvilgnį Dorotai. Tada pasisuko į apžėlusį taką vedantį į pilį ir kiek stabtelėjusi vėl tvirtai žengė link jos, link darbo pradžios ir link naujų veidų. Tai ir pratęsimas ir pradžia. O gal artėjimas link galo, kas žino. Persiskusi per petį pamatė, jog ir Grandz keliauja kartu, tad šyptelėjo ir sulėtino žingsnį.
Kiemsargis uždegęs sniegą...Supamoj kėdėj užmiega...Ir nemato kaip iš jūros tyliai išbrenda lietus...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: dianukas7 Liepos 31, 2009, 05:22:17 pm

Ežero link artinosi mergaitė Varno nago simbolika papuoštu apsiaustu. Šaltas rudens vėjo gūsis ištaršė ir taip suveltus plaukus. Rebeca stipriau įsisupo į šiltą apsiausto medžiagą. Priėjusi pakrantę, varnagė klestelėjo ant laisvo suolelio ir įsižiūrėjo į lygų ežero vandenį. Tačiau jos dėmesį patraukė septintakursių porelę, meilei besiburkuojančių netoliese. Susiraskit kambarį, pamanė mergaitė. Be jų kitoje ežero pusėje buvo keli pirmakursiai, matyti pamokose. O šiaip, tikriausiai kiti išsigando lengvo šaltuko.  Pakilęs vėjas nuo mergaitės kaklo nunešė mėlynai ir geltonai dryžuotą šaliką, kuris įkrito į ežero vandenį. Gražiausia... Rebeca atsistojo ir priėjusi visai prie kranto pagriebė varvantį šaliką. Kurgi man jį dabar dėti ? Išgręžusi įsidėjo jį į kišenę ir grįžo atgal prie suolelio. iš tos pačios kišenės išsitraukė sudrėkusią nuo šaliko šokolado plytelę. Vėl įsisupusi į savo apsiaustą, mergaitė atsilaužė šokolado ir įsidėjo į burną. Užsimerkė, mėgaudamasi nuostabiu skoniu ir vėsa, kuri švelniai glostė jai veidą. Tieisog nuostabu...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stella Liepos 31, 2009, 05:35:19 pm

Vėl klaidžiojusi hogvartso koridoriais mergaitė pagaliau rado išėjimą, tiesa, šį kartą jai sekėsi žymiai geriau, paklaidžiojo tik pusvalandį. Vaikščiojant Stella susimąstė ar visgi nepadarė klaidos taip apsirengusi, nes vėjas buvo tikrai žvarbokas. Nejaugi bus ankstyva žiema? Juodas iki kelių sijonukas, nepridavė šilumos, o ir kojinaitės nebuvo ilgos. Vien geriau buvo nuo to, jog ji užsivilkusi megztuką. Ryškus žalias megztukas su klastunyno antsiuvu švietė iš toli. Vėjas kedeno Stellos plaukus ir jie vis susiveldavo. Susinervinusi mergaitė vis tvarkė juos, bet jie visai jos neklausė. galiausiai prisiartinusi prie kažkokios varnanagės nustebo, nes dar nebuvo susipažinusi su jokia varniuke. Lure sakė, kad šitie nėra tokie nevėkšlos. Priėjusi pamatė, jog mergaitė valgo šokoladą. Dar labiau prisiartinusi paėmė iš jos šokolado plytelę ir pradėjo valgyti.
-Visai skanus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: dianukas7 Liepos 31, 2009, 05:50:29 pm

Rebeca net nepastebėjo, kai prie jos priėjo mergaitė, pasipuošusi megztuku su išsiraičiusę gyvatę.
- Tau nešalta? - pasibaisėjusi pažvelgė į klastuolės trumpą sijonėlį ir tarsi nuo jos vaizdo Bekei per nugarą perbėgo širpuliukai, tad ji pasimuistė. - Aha, imk, skanaus.
Atrodo, varnagė visai nekreipė dėmesio į tai, kad ji tiesiog atėmė pusė jos šokolado. Juk ji iš Klastūnyno. Visi tokie kaip ji yra nagli.
- Aš Rebeca, jei tau įdomu. Kuo tu vardu?
Varniukė pažvelgė į šviesiaplaukės žalias akis. Simpatiškas veidelis... Tikriausiai iš nugaros jos gana panašios, nes abi šviesiaplaukės. Pasislinkusi prie suolelio krašto, Rebeca užleido vietą klastuolei.
- Sėsk šalia. Nebijok, neužsikrėsi kuo nors.
Varniukė šyptelėjo, nes nutuokė, ką ji galvoja. Turbūt tą patį, kaip apie kitų koledžių vaikus. Tikėkimės, ji bus mielesnė...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stella Liepos 31, 2009, 05:59:28 pm

Valgydama šokoladą žiūrėjo į ežerą. Mergaitei paklausus apie tai, ar Stellai nešalta Stella suirzo.
-Žinoma, kad šalta, po šimts trolių, bet iš kur man žinoti, kad lauke šalta?
Piktai atrežė ir atsikvėpusi toliau darbavosi su šokoladu. Nužvelgusi dar kartą varniukę nustojo valgyti. Keista mergaitė, nepasikėlusi kaip grifė, ne netekša kaip švilpiai, nors ką čia žinai, tiek ir tepažįstu ją. Rebecai pasiūlius prisėsti šalia Stella dar nužvelgė vietą ir prisėdo. Išgirdusi apie užsikrėtimą STella pradėjo kvatoti. Atrodo pirmą kartą ją pralinksmino. Nurimusi suvalgė dar vieną šokolado plytelę.
-Stella.
Kuo maloniau atsakė, nors tai ir nebuvo maloniai skambantis tonas, tačiau švelnesnis nei bet kada. Kai rankoje beliko tik 6 plytelės su šokoladu ji atlaužė dvi ir padavė varniukei.
-Imk.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: dianukas7 Liepos 31, 2009, 06:17:31 pm

- Kiek žinau, dabar ruduo. O rudenį retai karščių sulauksi, - su nedidele ironija balse pasakė Rebeca.
Mergaitė stebėjo kiekvieną klastuolės judesį. Kai pagaliau ji pasisakė savo vardą, nusišypsojo.
- Malonu. Tu pirmoji klastuolė, su kurią susipažinau.
Tiesa, Rebecai neitin sekėsi su kitais susipažinti. Normaliau pakalbėjo tik su varniuke, sutikta bendrąjame kambaryje. Pamačiusi, kad Stella duoda jai dvi skilteles, varnagė dirbtinai maloniu balsu tarė klastuolei:
- Oo, tu tavo maloni, - ir nieko nelaukusi įsidėjo jas į burną. Netrukus Beki pakeitė savo balso toną į įprastinį ir vėl atsisuko į mergaitę. - Jei tau įdomu, nepykstu dėl to šokolado. Užsipirkau jų pakankamai. Dėl to išleidau galeonus nesusipirkusi visų daiktų ir vėlavau į pamokas...
Supratusi, kad jos kalba pakankamai nuobodi, greitai pakeitė temą.
- Ką mėgsti veikti?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stella Liepos 31, 2009, 07:17:15 pm

-Ruduo, bet galvojau, kad neprasidės ankstyva žiema.
Atkirto tada atsikvepė ir nusiramino.
-O tu pirma varniuke, kol kas nepanaši į kvailus apsiseilėjusius švilpius.
Paaiškino ir baigusi valgyti šokoladą išsišiepė.
-Skanus, aš tai kambaryje palikau viską.
Vėjas vėl papūtė ir klastuolės sijonas kiek kistelėjo. Greit nusileidusi jį Stella kiek susigūžė.
-Vakar vakare buvo visai šilta.
Lyg mergaitei lyg sau pasakė.
-Daug ką mėgstu.. O tu tikriausiai labai duag mėgsti mokytis tiesa?
Netgi šyptelėjo mergaitei.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: dianukas7 Liepos 31, 2009, 09:28:26 pm

Išgirdusi Stellos palyginimą su švilpiais, Rebeca nusišypsojo.
- Aš ne švilpė. Aš varnagė, - tarsi pasididžiuodama tarė ir nusijuokė, supratusi, kaip tai kvailai skamba.
Mergaitė pasimuistė savo apsiauste. Jai buvo nesmagu, kad ji jau sušilusi sėdi įsisupusi į savo apsiaustą, o klastuolė čia šąla. Trumpam įsmeigus akis į blizgantį ežero paviršiu, Beki pašoko nuo suoliuko ir išsinėrė iš apsiauto. Ji vilkėjo juodą megztuką su mėlynais krašteliais, iš po kurių lindėjo baltų marškinių apykaklė ir rankovės. Neilgas sijonas ir kojinės virš kelių.
- Aš jau sušilau, užsidenkim kelius su apsiaustu.
Varniukė užsidengė juo kelius ir užmetė ant Stellos kelių. Rebeca gali pasirodyti kiek per draugiška, bet jai jau tikrai buvo per šiltą. Išgirdusi klastūnės klausimą apie mokslą, negalėjo nesišypsoti.
- Na, kaip čia pasakius. Man patinka sužinoti naujus dalykus, tačiau neretai pritingiu mokytis. Man pamokos yra didesnė pareiga, negu pomėgis... - kiek patylėjo. - Koks buvo tavo gyvenimas iki Hogvartso? - pasidomėjo varnagė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stella Liepos 31, 2009, 09:46:01 pm

-Patikėk, jei būtum švilpė, jau dabar būtum murdoma ten.
Galva parodė į į ežerą ir sukikeno. Dar kartelį papūtus vėjui Stella visa suspurdėjo.  Toleliau gulėjusių septintakursių porelę patraukė pilies link. Kiti žaidžiantys vaikai pradėjo skirstytis ir pakrantėje liko tik Rebeca ir Stella. tačiau tada įvyko, tai ko Stella gyvenime nebūtų tikėjusis. Rebeca nusiėmė apsiaustą ir uždėjo mergaitėm ant kelių. Iš kart apsiaustui atsidūrus ant kelių Stella pradėjo jausti šilumą. Kadangi kampučio nelabai užteko ant kojų Stella pasislinko arčiau Rebecos.
-Ačiū.
Labai labai tyliai pasakė, tačiau pasakė. Ji nelabai mėgdavo dėkoti, atsiprašyti ir panašiai. Žaliaakė pažvelgusi varniukei į akis nusišypsojo, visai meiliai.
-Gyvenau su šeima.. Pilyje.. Visa giminė klastuoliai, tad ir aš tokia privalėjau tapti.. Bet mane ir auklėjo kasltuoliškai..
Nutilo.. Stella nelabai mėgo pasakoti apie savo tėvus, nes niekada negavo meilės iš jų.
-O tu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: dianukas7 Liepos 31, 2009, 10:01:20 pm

Stellai parodžius į ežero pusę, Rebeca nusijuokė.
- Kuo jie taip tau nepatinka? Na, o kaip grifai?
Varniukė stebėjo, kaip pakrantė ištuštėja. Pakėlusi akis į apniukusį dangų, pažvelgė į pro debesis prasiskverbusius kelis saulės spindulius, kurie artėjo prie laidos. Išgirdusi, kur mergaitė gyveno prieš tai, nustebo.
- O, pilyje. Tai turbūt tau Hogvartso aplinka neitin skiriasi nuo namų.
Rebecos veide gali įžiūrėti nedidelę šypsenėlę.
- Na, o aš. Mano tėvai daug kėliauja. Anksčiau gyvenau Italijoje, nes tėvai ten plėtė verslą. Anksčiau jie mane visur imdavo kartu, tačiau prieš porą metų nustojo keliauti kartu. Visi išvykstam tik per atostogas.
Ji nutilo, prisiminusi paskutinę jų kelionę, kuri vyko, kai ji turėjo atvykti čia.
- Tai tiek. Penso che mi prendo cura di loro... - numykė itališkai. - Daug čia susiradai draugų?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stella Liepos 31, 2009, 10:09:10 pm

Išgirdusi tokį Rebecos klausimą Stella nusijuokė.
-Supranti, grifai yra neginčijamas klausimas.. Apie juos neverta nė kalbėti.. Aš jiems plaukus sudeginsiu.
Prisiminusi paskutiį susitikimą su grife taip ir norėjo jai nusvilinti plaukus.
-Na pilis toli gražu ne Hogvartso dydžio.. Tačiau tikrai didelė. Bandau apsirpasti čia, bet keista kai kambaryje tiek daug miegančiųjų ir panašiai. Visgi džiaugiuosi, kad esu klastunyne, nes klastunynas man lyg namai.
Paaiškino. Tada pradėjo trinti delniukus vienus į kitus, kad apšiltų, nors dabar jau nepalyginamai šilčiau jai buvo.
-Daug esi mačiusi?
Pasidomėjo Stella.
-Na, tiesa sakant vakar klastuoliai būrėmės prie laž, tūkėm kalijaną.
Prisiminusi vakarykštį Stella sukikeno.
-Buvo geeeera.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: dianukas7 Liepos 31, 2009, 10:30:30 pm

- Nusvilinti plaukus, - pakartojo užsisvajojusi. - Žinok, norėčiau kada pasimušti. Išsilieti ant ko nors. Tik aš ne tokia kovinė, - nusijuokė.
Stellos klausimas privertė Rebecą pasivaikščioti po prisiminus. Truputį patylėjusi prabilo:
- Nemažai. Sakyčiau Europą bemaž visą pamačiau. Tik šiaurei nebuvau. Mano tėvai nemėgsta šalčio.
Išgirdusi klastūnės pasakojimą apie vakarykštę dieną, susidomėjo:
- O to nedraudžia taisyklės? Nu, nesvarbu. Faina, ane? Tėvai iš Turkijos ir parsivežė kalijaną, tai susirinkus svečiams užtaiso jį. Man dažniausiai užtenka dviejų gurkšnių dūmų ir man jau svaigsta galva.
Rebeca netyčia įgrūdo ranką į kišenę šalia jos ir ištraukė dar drėgną šaliką.
- Fe, - sau pasakė mergaitė ir pakabino jį ant suolo krašto, kad prapūstų vėjas. Jei vėl nenuneš į ežerą.
- Mačiau, jau lankai pamokas. Kaip tau profesoriai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stella Liepos 31, 2009, 10:37:32 pm

-Ėj, o tu drasiau, kadanors tikrai ką nors padaryk kokiam švilpiui... Pamatysi tikrai patiks.
Nusijuokė ir pasukiojo kaklą.
-Oho, aš taip pat esu daug keliavusi, tiesa sakant labiausiai man patinka Australija.
Susikieno nuo paskutinės kelionės ten..
-Na, mes ten kažkokį stebuklingą rūkėm. Kai pirmą dūmą įtrauki atsijungi nuo laiko, kai antrą... mm.. pamiršau..
Nusijuokė, o lauke darėsi vis šalčiau.
-Klausyk gal einam pasišildyti į tris šluotas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: dianukas7 Liepos 31, 2009, 10:57:06 pm

- Ne man švilpius už plaukų tampyti.. Gal vėliau, kai kas nors ką nors prisidirbs, - nusijuokė.
Klastuolei prakalbus apie Australiją, Rebeca pajuto pavydo strėlės durį.
- Aš ten nebuvus. O gaila. Kur dar keliavai?
Stellos pasakojimas apie dūmo traukimą mergaitę vėl pralinksmino.
- O antras dūmas ištrina laikinąją atmintį, - spėjo varniukė.
Ji patrynė delnus ranka perbraukė per susivėlusius šviesius plaukus. Mergiatės pasiūlymas dėl "Trijų šluotų" jai buvo prie širdies.
- Būtų puiku, nes man darosi šalta.
Rebeca pakilo nuo suoliuko ir paėmė apsiaustą Stellai nuo kelių.
- Teks paimti, - nusišypsojo ir greitai įsivyjo į storą medžiagą. - Na, eikim greičiau, kol dar visai į ragą nesušalom. Tiksliau tu nesušalai, - su šypsnelę lūpose tarė klastūnei patraukdama Kiauliasodžio link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 05, 2009, 10:27:52 pm

Miriana atėjo prie ežero, nešina dėžute. Na, nebuvo ta dėžutė labai maža. Ten tik tilpo jos svajonė. Tik tiek. Turbūt daugelis nusijuoktų, sužinoję, kas yra toje dėžutėje. Tai yra asmeniškas reikalas, kurį mėgsta ne visi. Tiesiog Miriana tai mėgsta, ir visai nesvarbu, ką mąsto kiti. Atsisėdusi ant ežero kranto, Miriana išsitraukė dėžutėje esantį daiktą - smuiką. Paėmė jį į rankas ir ėmė greižti smuiku. Švelni, graudinanti melodija pasklido apylinkėse. Tai buvo jos mėgiamiausio kompozitoriaus Bacho melodija. Taip atsipalaiduoja Miriana. Jos svajonė tapti profesionale smuikininke, muzikante. Taip pat Miriana sugeba puikiai groti pianinu bei skambinti gitara. Daugeliui sako, jog galėtų atstoti kone visą orkestrą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 07, 2009, 01:37:54 pm

Miriana nustojo groti. Smuiką įdėjo į dėžutę.
- Dabar jaučiuosi žymiai geriau. Nekankina nuovargis, jaučiuosi atsipalaidavusi. Reikėtų pagroti ir dažniau, tačiau laiko nėra...- tarstelėjo Miriana.
Tuomet paėmė akmenuką ir sviedė į vandenį.
- Pliumt,- tarstelėjo įkritęs akmenukas į vandenį.
Tuomet vanduo pradėjo raibuoliuoti, tarsi įrodydamas vietą, kurioje įkrito akmenukas.
- Kaip šiandien karšta. Norėtusi atsigaivinti. Gal eiti į Kiauliasodį? Pasiimčiau ko nors užkąsti, o gal ir ledų?.. Na, taip ir riekia padaryti.
Miriana atsistojo, nusivalė savo apsiaustą ir nužingsniavo link Kiauliasodžio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 07, 2009, 02:48:30 pm

Kairi vilkėjo baltus marškinėlius ir šviesius džinsus. Galinėje jų kišenėje kyšojo fleita, kurios grifiukė niekada nepalieka. Diena pasitaikė šilta, todėl Himura nesivargino imdama švarkelį. Niuniuodama dainelę, kurią girdėjo per Lucky Star filmuką, spardė koja akmenėlį ir žygiavo link ežero. Vėjas taršė jos šiandien palaidus plaukus. Saulėje jie spindėjo kaip ugnis. Himura pakėlė akis ir nustojo dainuoti. Sustojusi prie vandens įsižiūrėjo į dangų. Jeigu nori pamatyti ateitį, žiūrėk į praeitį. O juk dangus tokia tolima praeitis.. Kairi užsimerkė, nusišypsojo ir leido saulei glamonėti jos blyškų veidą, vėjui taršyti jos ugninius plaukus. Lygus it veidrodis ežero paviršius atspindėjo merginą, kuri šiandien neturėjo jokių rūpesčių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 07, 2009, 04:03:29 pm

Miriana žingsniavo iš Trijų šluotų,  pro šalį praeidama ežero pakrantę. Ten sėdėjo Grifukė, tačiau jos veido neeįžiūrėjo. Priėjusi arčiau, pamatė, jog ten - Kairi. Šiek tiek apžiūrėjusi, jos kišenėje pastebėjo fleitą.
Ji irgi groja instrumentu? Nežinojau. Kažkodėl ji man nepasakojo... Na, kaip ir aš jai nepasakojau apie smuiką. Bėje, aš  jį turiu čia. Gal kartų ką nors gero surimuosim? Miriana priėjo prie Kairi, ir tarė.
- Labukas. Kaip sekasi?- paklausė Miriana, staigiai atsisėsdama šalia Kairi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 07, 2009, 09:58:01 pm

Kairi jau žinojo,kad ateina Miriana. Jei Himuros turėjo draugų, tai pažinojo juos nuo pirštų galiukų. Tačiau Kairi neišsidavė ir leidosi užkalbinama. Atsimerkusi pažvelgė į grifiukę,kuri prisėdo šalia.
- Sveika. Gražus oras,tiesa? - paklausė, nekreipdama dėmesio į Mirianos klausimą. Nusisukusi vėl pažvelgė į dangų. Staiga virš miško pasirodė juoda dėmė ir ėmė artėti link mergaičių. Kairi nesistebėjo, ji atpažintų savo pelėdą iš tūkstančio tokių pačių. Nusileisdama prie pat ežero, Shin praskrido liesdama vandenį sparnais. Kairi tylėjo,kol paukštis atsitūpė jai ant peties. Nurišusi raštelį, grifiukė davė pelėdžiukui sausainį ir įsidėjo laišką į kišenę. Tuomet atsisuko į Mirianą ir nusišypsojo.
- Viskas kuo puikiausiai. Man čia patinka. Priešų jau turiu daugiau nei pirštų, - nusijuokė ir tuoj pat nutilo. Veidas surimtėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 07, 2009, 10:04:50 pm

- O iš kur tie priešai? Aš tai... Kaip ir neturiu, nebent Lurę galėčiau tokia pavadinti,- šyptelėjo. - M, tu groji fleita? Nuostabus instrumentas,- pasakė Miriana.
Tuomet nukreipė žvilgsnį į vandenį. Jis tapo juodesnis, nei ankščiau. Norėdama pažaisti, Miriana išsitraukė lazdelę, nukreipė į vandenį, ir tarė:
- Aguomenti- pasakė ir iš Mirianos lazdelės galo ištryško vandrns čiurkšlė, kuri nukrito į vandenį.
Nuo to vanduo suraibuliavo - Miriana sudrumstė vandens ramybę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 07, 2009, 10:10:08 pm

- Priešai iš praeities, - tarė glostydama savo paukštį. Staiga lyg pažadinta iš sapno sutrikusi atsisuko. - Fleita? A, taip, groju..
Kairi nutilo ir žiūrėjo kaip Miriana žaidė su vandeniu. Tuomet išsitraukė savo fleitą ir ją paglostė su ta šypsena veide.. Tai buvo brangiausia ką ji turėjo. Muzika jos gyvenime buvo viskas ir regis net daugiau, tačiau apie tai Kairi mažai ką žinojo, nors reikėjo numanyti.. Vis dėlto tam ir pasirinkau Ateities būrimą, kad žinočiau kas manęs laukia. Pakėlusi galvą nuo instrumento nulydėjo akimis vandens bangelę, kuri čia pat dingo iš akių.
- Kaip manai, kur dingo Kristianas? - paklausė vis dar žiūrėdama į tą vietą, kur prieš akimirką raibuliavo vanduo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 09, 2009, 03:54:29 pm

- Net nenumanau,- šyptelėjo.
- Gal susirgo? Ar tiesiog nenori rodytis viešumoje? Šiaip aš jo net nepažystu, žinau tik jo vardą, pavardę bei koledžą, kuriame jis mokosi,- pasakė Grifukei Miriana.
Tuomet nusuko žvilgsnį į salelę, kuri buvo ežero viduryje. Įdomu, kas ten yra toje salelėje. Pirmą kart ją čia matau. Paskui Miriana atsisuko į Kairi, ir teikėsi jai kai ką pasakyti.
- Kairi, aš irgi groju vienu instrumentu. Na, ne fleita, tačiau smuiku. Gal norėtum kartu ką nors surimuoti?- paklausė Miriana merginos.
Na, tai tikrai nebuvo puiki įdėja. Nemanau jog ji sutiks.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 04:44:31 pm

Kairi mąstė apie tuos,kurie dingsta ir niekas jų nepasigenda. Pasekusi Mirianos žvilgsniu pamatė salelę. Ir kaip aš jos anksčiau nepastebėjau? Himura žiūrėjo į tą vandens apsuptą sausumos plotelį ir mąstė,kad būtų smagu ten nusigauti. Grifiukė apsidairė, tarsi ieškodama valtelės į tą užraustą kampelį, tačiau palei ežero pakrantę daugiau nieko nebuvo, išskyrus dvi mergaites. Išgirdusi,kad Miriana groja smuiku, Kairi nusišypsojo tačiau idėja groti kartu jos nesužavėjo.
- Gal kada nors. Tačiau ne šiandien. Žinai, būna tokios dienos, kai muzika negali pasigirsti. Tam nepritaria gamta, stichijos, dievai. Šiandien viena tokių dienų, kai negalima nepaisyti aplinkinių norų, - Kairi nusišypsojo, nes nenorėjo įskaudinti grifiukės. Viskas buvo tiesa, tačiau ji galėjo nesuprasti. - Kitą kartą.
Tuomet krustelėjo ir Shin nuskrido link Pelėdyno bokšto. Kairi išsitraukė laišką ir lėtai išviniojo,tačiau neprisivertė skaityti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 07:45:36 pm

Bounita pasivaikščiodama tipeno ežero pakrante. Jos juodos akys lėtai slinko ežero paviršiumi besigrožėdamos švelniomis vilnelėmis. Nejau manai, kad bebraidydama šitam varlyne ką nors rasi? Sapnuok. Geriau jau būtum ėjus į mišką. Bou pavartė akis. Oh.. Aš ir vėl su savimi mintyse kalbuosi...Na tokia šeimynėlė tikrai gali pagadinti netik nervus, bet ir mąstyseną. Mergaitės akys užkliuvo už grifiukės.
-Per nelyg daug iš savęs tikiesi Bou. Tavo lūžiui dar ne metas..
Ji sustojo truputį atokiau, kad galėtų akies krašteliu ją stebėti. Lengvai pasilenkusi ji paėmė akmenėlį ir stipriai užsimojusi metė į vandenį sukeldama purslus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 07:52:15 pm

Kairi ją pajuto. Žinojo,kad mergina stovi netoli jų, o į vandenį mestas akmenukas tik patvirtino jos nuojautą. Įsidėjusi laišką į kišenę Himura atsirėmė rankomis į žemę ir užvertė galvą. Už poros metrų stovėjo šviesiaplaukė mergaitė. Jos daili pūsta suknelę ir dailūs plaukai padarė grifiukei įspūdį. Sužavėjo dar tai, kad ji taip pat buvo Azijietė. Vis dar žiūrėdama į ją žemyn galva, Kairi prabilo:
- Nesidrovėk ir prieik. Vienai nedera vaikščioti po apylinkes. Čia pilna žalčių prisiveisė, kurie tik ir taikosi į nekaltus žmones. O čia visi laukiami, - pridūrė patapšnodama vietą šalia savęs. Kairi laukė, kol mergina prieis, o ir šiek tiek kraujo smegenyse niekada nepamaišys.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 08:03:24 pm

Bounita atsisuko į grifiukę. Tada lėtai prikėblino ir šiek tiek tūptelėjo pasisveikindama:
-Sveika.
Mergaitė nužvelgė grifiukę iš arčiau. O pasirodo azijiečiai nebetokie retai kaip atrodė. Ji meiliai šyptelėjo ir lengvai atsiklaupė šalia grifiukės.
-Bounita Taion. Draugams, pažystamiems ir šiaip neoficialiai - Bou.
Bou krestelėjo šviesiaplaukę galvą ir atmetusi kelias sruogas plačiai nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 08:09:21 pm

Kairi leidosi apžiūrinėjama, tuomet nusišypsojo ir prisistatė:
- Kairi Himura.
Bou buvo švelnių bruožų, tačiau neįprastai tamsių akių. Kaip dvi juodos bedugnės, jos žiūrėjo į Kairi ir grifiukė šiek tiek nejaukiai pasimuistė.
- Tvardyk savo žvilgsnį, jis žudo, - tarė ir nusisuko nuo Bou. - Iš kur tu? - staiga paklausė žiūrėdama į savo atspindį ežere. Bou ir Kairi atrodė tarsi sesės, tačiau nepanašios. Himura įdėmiai stebėjo Bou ežere ir mąstė, kas ji tokia galėtų būti ir iš kokios šeimos. Žinoma, bendraujant tai visai nerūpi, tačiau atsarga gėdos nedaro. O Kairi nedaro gėdos savo šeimai..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 08:15:43 pm

Bou susigėdusi nukreipė žvilgsnį į tolį:
-Atsiprašau. Aš iš Londono. Nors pusę savo gyvenimėlio pragyvenau Tokijuje. Trumpai tariant nesutarimai tarp tėvų ir senelių.
Mergaitė skausmingai užsimerkė, o atsimerkusi sumirksėjo.
-O iš kur tu?
Bou stengėsi žiūrėti kuo ramesniu ir netokiu ,,žudančiu" žvilgsniu kokiu buvo pripratusi per visą gyvenimą. Jos veidelyje švelniai švietė miela šypsenėlė. Mergaitė švelniai nuskynė žolės stiebelį ir pradėjo žaisti su juo tarp pirštų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 08:22:18 pm

Kairi iškart pastebėjo mergaitės pastangas ir nusišypsojo. Iš kišenės išsitraukė sausainį ir padėjo šalia Bou, tarsi bandydama prisijaukinti. Susidomėjusi Himura pasistengė atsakyti, nors mergaitė kažkuo gniaužė kvapą.
- Aš irgi iš Londono. Mano tėtis japonas, todėl aš tokia..pusiau skusta pusiau lupta, - nusijuokė. Jos plaukus pakėlė staigus vėjo šuoras ir Himura akimirkai užsimerkė. Tuomet viskas tarsi sapne. Atsimerkusi vis dar matė savo besitaršančius ugninius plaukus, o pro juos auksaplaukę mergaitę, kuri žiūrėjo į žemę ir mielai šypsojosi. Tuo metu Kairi širdis tarsi sustojo. Ji negalėjo patikėti tuo,ką mato. Tai iliuzija.. Arba ji kažką slepia.. Bou atrodė per daug nereali, kad būtų tiesiog ragana. Kažkas joje buvo kitaip,nei kituose mokiniuose. Vėjui nurimus, Himura persibraukė plaukus pirštais ir šie stojo į vietą.
- Papasakok apie save daugiau, - paprašė, tikėdamasi išsiaiškinti kas ne taip su šia mergaite.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 08:30:40 pm

Bou išleido tylų ,,chi chi":
-Na užaugau su vyresniais broliais, kurie visą laiką stengėsi krėsti šunybes, netik man, bet ir tėvams. Mano tėvai švelniai tariant nuvažiavę. Motina išsiblaškiusi. Nekartą paliko verdančius puodus ant viryklės, ir išėjo į mišką pasivaikščioti. Kolkas vis spėdavome sunaikinti įkalčius, kol ji negrįždavo. Mano tėvas griežtas. Tam tikra prasme. Jeigu pamato brolius krečiančius išdaigas juos sudrausmina, bet kartu ir pataria kokias priemones naudoti jų blogiem planam. O aš... O aš sėdžiu šalia ir stengiuosi gyventi normalų gyvenimą. Kas ištikrūjų sunku. Turiu omeny kai tokia nuprotėjusi šeimynėlė sukasi aplink kiekvieną dieną, kartais imi ir nepastebi kaip tamsi vienas iš jų. Todėl, daug kas mano, kad aš keistuolė. Mėgstu atsiskirti nuo pasaulio ir dingti į kokius laukus ar mišką.
Mergaitė atsitiesė ir pasirąžė rankas.
-Na tiek trumpai apie mane ir mano nuprotėjusią šeimyną. O ką gali papasakoti apie save?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 08:39:31 pm

Hmm... Kairi susimąstė. Užvertusi galvą į dangų apmąstė,ką išgirdo, tačiau nieko įtartino neaptiko. Tuomet susimąstė apie save. Ką galėčiau papasakoti? Na trumpai galiu nušviesti, tačiau per daug nesigilinant...
- Na, aš vienturtė. Mano tėtis labai senamadiškas, todėl buvau mokoma ne tik Japonijos istorijos, bet ir jos tradicijų. Moku pasiruošti arbatos ceremonijai, žinau, kaip reikia dėvėti kimono ir kokiomis progomis. O kas svarbiausia, kad moku kautis. Tėtis daugiausiai laiko skyrė treniruotėms, todėl esu puikiai įvaldžiusi daugelį kovos menų. O mama visada rami. Ji labai švelniai šypsosi ir visada mane palaiko. Sakydavo, kad gimiau jog įstengčiau. Tokia ir užaugau. Vieniša, bet tvirta, - Himura nesijautė nejaukiai,kad pasakoja pirmai sutiktai apie save. Tačiau nieko įpatingo ji nepasakė. Na, gal nevisai...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 08:45:29 pm

Bou švilptelėjo ir jos akys išsiplėtė:
-Moki kautis? Atrodo tuoj imsiu pavydėti.
Mergaitė linksmai nusijuokė tarp pirštų sutrindama žolės stiebelį:
-O konkrčiau, kokie tie kovos menai? Su katana, bambukiniu kardu, ar visai be jų?
Jos juodos akutės suklaksėjo ir ji žiūrėjo gan sutrikusiu žvilgsniu.
-Aš beveik nieko neišmanau apie kovos menus, nes to buvo mokinami tik vyrai. Na bent jau mūsų šeimoje. Mano tėvas labiausiai treniravo mano brolius, o mane varydavo lauk. Taigi po kelių mėnesių mėginimo nustojau prašyti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 08:53:16 pm

Kairi nusijuokė. Bou ištiesų atrodė apgailestaujanti,kad nemoka kautis. Tačiau ji sakė tiesą, kovos menai tik vyrams.
- Moku moku. Ir katana ir bambukinėmis lazdomis. Galėčiau ir be jų apsiginti. Šiais laikais retai sutiksi besikaunantį, todėl užtenka vos kelių judesių, kad savo priešininką bent iš kojų išverstum, - kalbėjo Himura ir šypsojosi. Buvo smagu pašnekėti apie tai, kas ją slėgė visus tuos metus. Tik kaip Kairi norėjo,kad jai nepavydėtų. Pavydo ji nemėgsta. Jis veda tik prie skausmo ir kraujo...
- Net šis randas, - palietė savo dešinįjį skruostą, - atsirado per treniruotes.
Ir tai primena dar skaudesnius laikus.. Kodėl kiti manęs taip nekentė? Kairi atsigulė, susidėjo rankas už nugaros ir užsimerkė. Laisvai galėjo šnekėti ir taip.
- O kur tavo broliai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 09:00:38 pm

Mergaitės akys išsipūtė pamačius randą:
-Ohooo.... Na gal tada visai verta mesti norą kautis.-nusijuokė.- Juk aš tokia kiuža.
Bounita ištiesė nutirpusias kojas:
-Mano broliai seniai baigę mokyklą. Jie dešimčia metų vyresni negu aš. Jiems tai labai pravartu, nes aš beveik negaliu apsiginti. Na bent jau jie taip mano.-Bou paslaptingai mirktelėjo.-Iš tiesų aš moku keletą savigynos judesių. Bet mane labai lengva perprasti.
Padaužiusi batelius vieną į kitą ramiai pakreipdama galvą suburbėjo:
-Kautis visai nemoku, bet apsiginti, jeigu prispiria reikalas-tikrai sugebu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 09:26:51 pm

- Galėčiau bet kada tave pamokyti. O ir man pačiai praverstų treniruotės, - nusišypsojo Kairi.
Staiga saulę uždengė iš kažkur atsiradę debesys ir pasidarė vėsu. Kairi iškart pasigailėjo,kad nepaėmė švarkelio, tačiau buvo jau per vėlu. Išsitraukusi sausainį jį suvalgė, tada prisiminė laišką, o su juo ir fleitą. Paėmusi ją į rankas apžiūrėjo, tada paklausė Bou:
- Tu groji kokiu nors instrumentu?
Pakėlusi galvą pažiūrėjo į mergaitę ir jos bateliu, kuriai ji kaukšėjo. Garsas buvo keistas, bet malonus. Tarsi kažkas nematomas miške kirstų medį, tokį patį mažą ir nematomą,kaip ir medkirtys. Viduje Kairi nusijuokė iš savo fantazijos ir toliau klausėsi batų kaukšėjimo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 09:32:22 pm

Bou palingavo galva:
-Seniau grojau arfa, bet dabar nustojau.
Ji pastebėjo fleitą:
-Iš įrodymų sprendžiu, kad groji fleita?
Meiliai pakreipė galvą ir betrūko, kad sumurktų iki totalaus mielumo įsikūnijimo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 09:37:00 pm

Kairi ėmė juoktis - nuoširdžiai ir garsiai.
- Nustok taip žiūrėti, aš tuoj ištirpsiu, - sugebėjo išlementi ir toliau kvatojo,kad net ašaros ištryško. Galų gale nustojo, tačiau krizenimas vis dar purtė jos kūną.
- Tau tik reikėtų ausyčių ir uodegytės. Būtum tikra Neko, - tarė ir nusišypsojo. - Taip, groju fleita. Savo noru. Muzika man labai daug ką reiškia. Ji tarsi teka mano venomis ir liejasi fleitos garsais.
Himura trumpam susimąstė, tačiau šaltą veido miną tuoj pakeitė susidomėjimas.
- Sakai arfą? Kodėl būtent ja? Nieko prieš neturiu, tačiau tokį instrumentą retai pamatysi, - pareiškė savo nuomonę ir kasydamasi galvą pažvelgė į dangų, kur vėl pasirodė saulė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 09:45:07 pm

Bou skambiai nusijuokė:
-Dėl tokių dalykų, aš neatsakau.
Tada atžagaria ranka nusviedė skruzdėlę nuo kojos:
-Kodėl arfa?-pakartojo.- Na, gal dėl to, kad jos švelnus skambesys. Ji didelė, bet neapsakomai grakšti. Beto mano mama taip pat mokėjo groti arfa. Kai buvau maža klausydavausi jos prieš užmiegant. Tada ir mama buvo kitokia. Netokia užmarši. Normali. Visi jie tokie buvo...-Bounita pasinėrė į prisiminimus.
Ji staigiai nusipurtė ir puse lupų šyptelėjo:
-Nustojau groti vos mano šeima pradėjo keistai elgtis. Ta lyriška, švelni ir rami muzika, pjaute pjovėsi su namų fonu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 09:51:38 pm

- Kas nutiko tavo šeimai? - visai rimtai paklausė. Bou atrodė kažko prislėgta, o Himura labai norėjo, kad ji būtų čia laiminga. Ji žinojo kaip sunku, kai kažkas nesupranta ar nepalaiko ir žino, kokie prisiminimai kartais gali būti skaudūs. O ir Kairi nelabai turėjo su kuo labai atvirai pasišnekėti. Tačiau Bou atrodė ta, su kuria Himura puikiai sutars. Nusibraukusi plaukus nuo akių, grifiukė juos suėmė pakaušyje ir surišo. Iš uodegos savaime ištrūko dvi trumpesnės sruogos ir nuslydo veidu. Jai susirišus plaukus, veidas akyse pasikeitė ir Himura tapo visai kitu žmogumi. Kairi žiūrėjo į savo atspindį ežere, tuomet metė akmenuką ir šis ėmė raibuliuoti. Čia tu mane matai, čia nebe. Ir niekada nežinai, ar aš tapati ar ne.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 10:05:50 pm

Iš Bou veido dingo net ta kreiva šypsenėlė:
-Mano šeima priklauso Taion'ų klanui. Jam vadovauja patys seniausi giminės asmenys. Prieš keletą metų tai buvo mano prorosenelė Alerida Taion. Dabar ji jau mirusi. Bet jos kraujas nebuvo Taion'ų, ji buvo tik eilinė žmona, kuri padėjo tęsti pavardę. Bet ji išsikovojo vyriausiosios titulą. Mūsų giminė buvo prakeikta dar gilioje senovėje, kad neivienas iš Taion'ų nesisilauks dukters. Žinoma atrodo gerai, vieni stiprūs vyrai giminėje. Bet iš kažkur pasklido kalbos, kad 39 Taion'ų kartoje gims mergaitė. Alerida begalo išsigando, nes pranašystė sakė, kad ji mergiotė gali nuversti tuometinį klano vyriausiąjį ir įvesti kitą tvarką, kuri neivienam iš Taion'ų nebuvo paranki. Pranašystė pagaliau išvydo dienos šviesą.
Mergaitė gūžtelėjo pečiais:
-Na o toliau kaži ar nori klausytis. Tai pakankamai ilga nuobodi giminės istorija.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 09, 2009, 10:14:19 pm

Štai kas negerai! Pranašystė smarkiai pakeitė Bou gyvenimą... Jai turėtų būti sunku.. Kairi prisitraukė keliu ir juos apkabino. Padėjusi galvą ant kelių ji žiūrėjo į vandenį.
- Tai.. išties.. Na.. - Kairi atsiduso. Buvo sunku parinkti žodžius. - Tavo istorija įdomi, tačiau sukrečianti, kadangi tu esi tai, ko visi bijo...
Pakėlusi akis į dangų vėl jas nuleido, tuomet pasuko į Bou ir akies krašteliu ją stebėjo.
- Tačiau manau, kad iš tavęs išeis puiki vyresnioji. Tu būsi naujos kartos lyderė. Juk niekas vietoje nestovi, viskas juda. Negalima užsilikti kažkur praeityje. Tačiau... Jei tave tai slegia...
Himura nutilo ir vėl pažvelgė į dangų. Šiandien ji neturėjo kur dėti akių. Ech, keistas tas pasaulis..
- žinai ką? Jei kada norėsi, aš su mielu noru išklausysiu visą tavo istoriją.
Taip tarusi Kairi nusišypsojo ir suvalgė dar vieną sausainį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 09, 2009, 10:32:23 pm

Bounita kilstelėjo galvą:
-Ačiū. Tai taip miela iš tavo pusės.
Ji greitai nusuko veidą ir pirštais suspaudė drėkti pradėjusias akis. Nusiraminusi pažvelgė į Kairi.
-Jie nenorėjo. Jie nenorėjo, kad pranašystė išsipildytų ir jų valdymo epocha baigtųsi. 38-toje kartoje gimė devyni sūnūs. Tarp jų ir mano tėvas. Jie jau tada buvo akylai stebimi. O ką jau kalbėti, kai jie pradėjo kurti savo šeimas... Vos klanas sužinodavo, kad kuri iš devynių žmonų laukiasi, visi sulėkdavo tikrinti kas gims. Po kelerių metų jie nusiramino. Visų devynių sūnų vaikai buvo 8-10 matų, o tėvai irgi ne jėgų žydėjime ir ne kūdykių auginimui pasiruošę. Bet staiga mano maotina pradėjo jaustis nėščia. Tu tik įsivaizduok kaip jie sukruto... Man nebuvo nė pusės mėnesio, kai mano motina buvo atskirta nuo tėvo. Jie suprato, kad gražiuoju mano tėvas nepasiduos. Prasidėjo brolių žudynės. Kad ir kaip keista, tie devyni vyrai stojo ginti manęs ir mano motinos. Na trumpai tariant, jie išžudė visus kurie gražiuoju nesutiko įsileisti manęs į šį pasaulį.
Mergaitė garsiai iškvėpė orą:
-Per mane buvo išžudyta pusė klano.
Ji bereikšmėm akim sopksojo į ežerą. Tada garsiai iškvėpė orą ir nusišypsojo:
-Na bet baikim šitą temą. Kraujas kažko šiandien netraukia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 10, 2009, 10:57:47 am

Kairi nesitikėjo šitokios istorijos. Buvo tam nepasiruošusi, todėl liko sukrėsta.
- Puse klano... - prieš akis jai pasirodė tėvas. Kraujas. Kairi staiga susiėmė už burnos, pilvo ir susilenkė. Tiesa, ji negalėjo pakęsti kraujo. Priešai iš praeities... Visa tai buvo susiję su įvykiu, kurio ji mieliau neprisimintų. Himuros akys buvo plačiai atmerktos, ji stengėsi žiūrėti kur nors kitur, bet ne į prisiminimus. Staiga prisiminusi laišką ji šiek tiek aprimo. Atsirėmusi į žemę rankomis ėmė giliai kvėpuoti.
- Viskas gerai, - pagaliau tarė. Kairi visiškai nenorėjo, kad Miriana ir Bou pamatytų ją tokią. Greitai išsitiesusi ji nutaisė įprastą miną, tačiau vidinis skausmas iškreipė ją ir Kairi suglebo.
- Tavo praeitis - pasakojimas, maniškė- prisiminimai...
Himura užsimerkė ir nutilo. Sulaikiusi kvėpavimą laukė meditacinės būsenos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 10, 2009, 11:05:39 am

Bou išsitiesė kaip styga ir uždejo delną ant Kairi peties:
-Ar gerai jautiesi? Labai atsiprašau, nemaniau, kad ta sena istorija gali šitaip sukrėsti aplinkinius. Labai atsiprašau.
Jos veidą užpildė melancholija. Nagi Bou! Šaunuolė. Pirma sutikta draugiška mergaitė, o tu jau verti ją žiaukčioti! Palenkusi galvą ji stengėsi žiūrėti į Kairi veidą. Matyt ji irgi yra prisikentėjusi, juk kiekvienoje šeimoje būna liūdnų ir baisių prisiminimų...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 10, 2009, 11:09:30 am

- Viskas gerai, kas gerai baigiasi, - tarė Kairi ir prisivertė nusišypsoti. Jai buvo malonu, kad Bou ją susirūpino, nors kas nesusirūpintu.. Pūstelėjęs vėjas atgaivino Kairi savijautą ir ji giliai įkvėpė. Tuomet atsisuko į mergaitę.
- Gal einam į Kiauliasodį? Išgersim punšo, suvalgysim ledų, - pasiūlė Himura, nes jai labai reikėjo prasiblaškyti. Nelaukdama tiesioginio atsakymo Kairi pakilo ir susitvarkė marškinius, tuomet persibraukė per plaukus ir ištiesė ranką Bou.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 10, 2009, 11:14:54 am

-Tikiuosi daugiau taip nenutiks,-susigėdusi nuleido galvą.
Ji vos prisilaikydama Kairi rankos atsistojo ir pasitaisė plaukų sruogas. Išsitiesusi šalia pasistiebė pramankštindama sustingusius raumenis. Atžagaria ranka nubraukė žolės šapelius nuo suknelės ir aptvarkė klostis.
-Na tai einam?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 10, 2009, 11:18:10 am

Kairi mirktelėjo Bou tarsi sąjungininkei, taip patvirtindama, kad jos gali eiti ir, kad daugiau taip nebenutiks. Įsikišusi fleitą į galinę kišenę išsitraukė piniginę ir pasitikrino ar turi pinigų. Visa laimė, kad Kairi gyveno taupiai, todėl kapšelyje skimbčiojo galionai. Susikišusi rankas į džinsų kišenes Kairi atsisuko į Mirianą.
- Norėsi, ateik, - tarė ir mirktelėjo. Tuomet apsisuko ir nuėjo link Kiauliasodžio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 10, 2009, 11:23:59 am

Bou žaismingai prisimerkė. Apčiupinėjusi kišenes ji apčiuopė šilkinį maišelį su pinigais. Pasukusi galvą į kitą mergaitę kurios pirmai nepastebėjo ji kaltai šyptelėjo ir apsisukusi ant kulno beveik pasišokinėdama nukulniavo link Kiauliasodžio paskui Kairi.
Tikėkimės daugiau taip nenutiks, nes jei tai pasikartos tai mane ištiks infarktas..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 10, 2009, 07:09:16 pm

Miriana tyliai sėdėjo ant ežero kranto. Nekreipė dėmesio į Kairi ir atėjusios merginos, Bou kalbas. Kai jos išėjo, Miriana tik paslaptingai šyptelėjo, atsigulė ant nugaros ir stebėjo pralekiančius debesis.
- Kokie jie visi įdomūs. Visi panašūs, tačiau skirtingi.
Vienodi - skirtingi. Jei vienodi - tai priešai. Panašūs - netikri draugai. Skirtingi - geriausi draugai - visa tai skambėjo Mirianos galvoje.
- Iš kur visa tai?.. Tas balsas jau mane nervina. Ir taip jau penkiarius metus! Kas tai?.. - Miriana iš nusivylimo susigužė.
- Tas balsas tiesiog įaugęs į mano kūną.  Nesuprantu, kas man dedasi,- tuomet Miriana nusuko žvilgsnį į mišką.
Atsakymas yra visuomet, tik mokėk jį surasti - vėl suskambėjo žodžiai Mirianos galvoje.
- Eisiu į mišką. Ten turėtų būti mano atsakymas į klausimą. Tuomet Miriana atsistojo, ir nelabai ryžtingu žingsiu patraukė link miško.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 11, 2009, 08:36:36 pm

Sammi ilgai klaidžiojo Hogvartso apylinkėse. Įdomu... kaip man rasti Qinzu giminės knygą. nemanau, kad ji galėtų būti mokyklos bibliotekoje. Motina sakė, kad ją paliko Hogvartse vieno nelaimingo susidūrimo su kažkokiais pašlemėkais, purvakraujais dėka. Bet kur... kur? Joje aprašyta tiek daug juodosios magijos subtilybių bei kaip mama pasakojo kažkokio akmens galios. Na, nemanau, kad tai man yra svarbu dabar, kai mokausi tik kerėjimo pradmenis, bet... Ką žinai, kiek mano paieškos gali užtrukt? Priėjusi ežero pakrantę mergaitė grakščiai užšoko ant neukšto medžio šakos ir atsirėmė į kamieną. Pūstelėjo stiprus, atšiauraus vėjo gūsis ir mergaitė susigūžė. Pastaruoju metu čia gan vėjuota. Reikės įsidėmėt pradėt rengtis kiek šilčiau, bent jau kol nemoku kerėti taip, akd sugebėčiau savimi pasirūpinti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sniegas Ugninis Rugpjūčio 11, 2009, 08:49:36 pm

Sniegas lėtai klaidžiojo paežere. Jis gėrėjosi saulės atspindžiu ežero paviršiuje, nors ir buvo vėsoka jam tai per didelio galvos skausmo nesukėlė. Priėjęs nuošalesnę vietelę jis pastebėjo ant medžio šakos sėdinčia klastūnietę. Priėjęs arčiau Sniegas ją pažino. Vėjas darkė merginos plaukus, bet neatrodė kad jei tai patiktų. Priėjęs arčiau Sniegas prašneko
-Gražu tiesa...? Ežeras.... Saulė atsispindinti nuo jo atrodo lyk kraujo spalvos..... - Daugiau nieko nesakęs Sniegas nusirengė juodą su žaliomis juostomis džemperį ir ištiesė Sam.
-Še, neatrodo kad tau būtų labai šilta... - Šyptelėjo jis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 11, 2009, 08:58:03 pm

Sammi ilgai stebėjo klaidžiojantį vaikiną ežero pakrante, o jam priėjus atpažino jog tai klastūnietis, su kuriuo susipažino pirmąją mokslo metų dieną. Išgirdusi Sniego pastebėjimą apie ežero grožį pirmą kartą atkreipė dėmesį į vandenį. Jis žėrėjo tarytum daug deimantų, vanduo atspindėjo saulę ir dangų bei kelis pilies bokštus.
- Gražu?.. Gal. Čia viskas vienodai gražu ir bjauru tuo pačiu. Gražus ežeras, kuris atspindi saulę tarytum kraują. Bet pagalvok... karštom vasaros dienom čia maudosi nesuskaičiuojama galybė purvakraujų. Jie grožį mato kitaip. Jų akys nesutvertos tam, kas iš tiesų yra gražu. - Sammi lėtai ir tyliai tarė vaikinui, bet buvo tikra, kad jis išgirdo. Pagaliau vėl pasukusi žvilgsnį į vaikiną pamatė jo ištiestą ranką ir džemperį.
- Man nešalta - užginčijo Sam, bet praūžus dar vienam šalto vėjo gūsiui pridūrė - bet mėgstu šilumą. - nejučia šyptelėjusi Sniegui paėmė iš jo džemperį ir užsimetusi ant pečių tarė greičiau kaip teiginį nei kaip klausimą:
- Dabar tu sušalsi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sniegas Ugninis Rugpjūčio 11, 2009, 09:15:48 pm

Sniegas išklausęs merginos žodžius šiek tiek susimastė.
-Na taip.... Prvakraujai yra purvakraujai... Nieko nepadarysi.... - Sniegas akimis sugavo merginos šypseną, kuri buvo šilta, bei kelianti nuotaiką.
-Dėl manęs nesijaudink.... Nesušalsiu.... Incendio! - Iš lazdelės pliūptelėjo liepsna, kuri šalia Sniego sukūrė lauželį. Jis laikė llazdelę nukreipęs į ugnį, ir taip ją valdė, kad ji neišplistų ir nieko neapsvilintų.
-Na va matai? Šilta.... - Tyliai nusijuokė Sniegas ir įsmeigė žvilgsnį į uždraustajį mišką kuris buvo ne per toliausiai.
-Ten žuvo mano tėvas..... Jau susikaupęs prabilo jis. -Norėčiau surasti tą vietą ir pats ją pamatyti.... Sniegas pats sau prisiekė, kad suras tą vietą, ir kaip jam buvo pasakota, ją suradęs jis įgaus dar didesnių galių negu turėjo jo tėvas, kuris, kaip Sniegui buvo pasakojama, buvo labai galingas juodasis burtininkas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 11, 2009, 09:23:49 pm

Sammi šiek tiek sutriko dėl tokio atvirumo.
- Uždraustąjame miške?... - Mergaitė susimąstė. O jei būtent miške motina paliko knygą? Jei reikia prasmukti į mišką norint ją surasti? - Žinai... Aš ten taip pat turiu apsilankyti artimiausiu metu. Supranti, man reikia rasti vieną daiktą... knygą. Ir manau, kad ji gali būti uždraustąjame miške. - Sammi pažvelgė į tamsų, aukštais medžiais apaugusį ir nepraleidžiantį nė jokio saulės spindulėlio mišką. - Bet prieš tai ruošiausi apsilankyti bibliotekoje ir paieškoti kokių nors kerų, kurie padėtų man toje... ekspedicijoje. - Mergaitė kalbėjo lėtai ir susimąsčiusi. Vos nutilusi Sam pažvelgė į Sniegą ir į tai, kokia jo reakcija į jos prakalbą. Tikiuosi pernelyg neišpliurpiau apie savo troškimą rasti knygą... Tuo tarpu nuo ugnies sklindanti šiluma pasiekė ir mergaitę. Apsidžiaugusi, jog pagaliau jai visiškai šilta pasimuistė medyje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sniegas Ugninis Rugpjūčio 11, 2009, 09:40:17 pm

Sniegas išgirdęs kad ne jam vienam reikia patekti į mišką kiek nudžiugo.
-Manau galėsim veinas kitam padėt... - Su lengva šypsena pasakė Sniegas. Lazdele "vairuodamas" ugnį jis pradėjo su ja žaisti. Pakraipęs lazdelę į keles puses, ant žolės išdegino savo Inicialus S.U. Tyliai nusijuokęs jis atsisuko į merginą.
-Tau reikia kažkokios senos knygos taip...? Girdėjau kad kažkokios knygos yra saugomos pas kažkokį vorą miške. Girdėjau tai iš mamos. Na bet gana apie tai, ateis laikas ir susirasim tai ko ieškom.... - Sniegas vėl įsižiūrėjo į merginos veidą kurį apšvietė laužo liepsna. Simpatiška... Nepaneigsi....

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 11, 2009, 09:51:45 pm

Sammi ilgai žvelgė į liepsną.
- Taip... Tiesą sakai - kai ateis laikas. Kai ateis laikas... - Sammi grakščiai nušoko nuo šakos nesukeldama jokio garso. Priėjusi arčiau prie ugnies ištiesė rankas į ją ir ėmė šildytis. Tuomet pastebėjo įsmeigtą Sniego žvilgsnį į ją. Jau norėjo numesti kokią kandžią pašaipą, bet susilaikė.
- Tai kaip ten su tais tavo tėvais? Kas jie tokie buvo? Nes mama man yra daug pasakojusi apie savo Hogbartso laikus ir kiek atsimenu ji minėjo kažką panašaus... Įdomu būtų sužinot, kad tu mano mamos buvusios bendrakursės vaikas. - Na, jau kaip sušnekėjau, tai sušnekėjau. Bet gal supras. Šyptelėjusi iš savo minčių mergaitė nusuko žvilgsnį nuo ugnės ir atsisuko į Sniegą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sniegas Ugninis Rugpjūčio 13, 2009, 12:44:07 pm

Sniegas iš pradžių pagalvojes ar sakyti viską ko klausiamas pagaliau prabilo:
-Mano tėvas Ironas Willas, o mamos tikrai nepažinosi, nes ji mokėsi ne Hogvartse. - Tai pasakęs Sniegas lėtai apsidairė aplink lyk kažko ieškodamas. Bet apsidairęs vėl nusuko akis į ugnį, kuri smagiai judėjo pagal Sniego lazdelės judesius. Jis vėl žvilgtelėjo į merginą. Nušokusi nuo medžio ji nebeatrodė tokia žema kaip kad tada kai sedėjo jame.
-O toji knyga... Kuo ji tau tokia svarbi...? - Sniego klausymas pasirodė labai jau pasalūniškas, bet iš tiesų tai buvo papraščiausias smalsumas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 13, 2009, 01:18:13 pm

Sammi sutriko išgirdusi tokį asmenišką klausimą ir ilgai tylėjo mąstydama ar gali pasitikėti savo pašnekovu. Tuomet jos mintys pakrypo kita linkme. Ironas Willas... Reikės mamai parašyti. Na, man įdomu visgi. Įdomu... man... gal ir jam užduoti tą klausimą pastūmėjo tik... smalsumas? Sammi nebuvo linkusi pasitikėti aplinkiniais, bet kuo labiau vertino žmones esančius aplink ją, tuo atviresnė su jais būdavo. Tuo tarpu, jos pašnekovas buvo bendrakursis, taip pat patekęs į Klastūnyną. Klastuolius gerbiu, bet... jie juk klastuoliai. Žinodama savo būda negaliu sakyti, kad visi jie gali būti ištikimi draugams. Draugai?... ar apskritai yra tokie? Bent jau Klastūnyne? Juk čia vien tik... savanaudiškumas.
- Knyga?... Joje yra surašytos Qinzu giminės... pastabos... prisiminimai, patarimai ateinančioms Qinzu giminės kartoms. - Mergaitė kalbėjo labai lėtai ir neužtikrindama. Bijodama pasakyti per daug ir pastebėjusi, jog jei toliau šnekės, tai pasakys kokia toji knyga svarbi ir galinga ji nutilo.
Saulė jau buvo nusileidusi, o jos vietą užėmė mėnulis. Dabar ežeras atspindėjo Žėmės palydovą. Kiemą buvo apšvietusi mėnesiena, o Mėnulio apšviestas Sam veidas atrodė dar blyškensis nei dieną, todėl ji šiek tiek pasitraukė į medžio metamą šešėlį neatitraukdama akių nuo Sniego išburtos ugnies. Ji ir jos skleidžiama šilumą ją hopnotizavo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 17, 2009, 11:25:29 am

Vajėė... Jau tamsu. Taip ir reikia man tokių pasivaikščiojimų naktį... Tikiuosi koks grifas iš pasalų neužpuls... Bet nee, gi jie geručiai, miega jau turbūt. Šviesiaplaukė klastuolė lėtai žingsniavo nuo pilies link ežero. Paėjėjus šiek tiek tolėliau nuo pilies, mergaitė sustojo ir pakėlė galvą aukštyn. Žvaigždės! Matosi šią naktį. Gerai, kad giedras dangus. Galvojo Lu. Ji visuomet mėgo žiūrėti į žvaigždes. Klastuolė apsidairė ir netoli pamatė degančią ugnį. Kas ten? Juk tikrai negali būti grifai... jie bijotų. Turbūt.. Lure ėmė smalsiai eiti link ugnies. Išvydo jau matytą klastuolį. Linksmai pasišokinėdama Lu priėjo prie jo.
- Labas. Ką čia darai? - paklausė Lu ir tik tuomet pamatė medžio šešėlyje stovinčią Sammi.
- Oo! Sammi, sveika. - išsišiepė Lure išvydusi mergaitę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 17, 2009, 11:40:05 am

Sammi šešėlyje stebėjo besiartinantį šešėlį. Kas per lunatikas?... Tačiau siluetui priartėjus, Sam atpažino Lurę. Tai buvo Klastuolė, su kuria susipažino prieš kelias dienas. O gal savaites?... Mergaitei čia laikas bėga taip greit, kad ji jau nebesupranta laiko tėkmės greičio. Sammi išlindusi iš šešėlio žengė žingsnį arčiau Lurės.
- Sveika - mergaitė nusišypsojo. Cha, Klastuolių susirinkimas prasideda. Sammi buvo paėjusi kelis žingsnius nuo Sniego ir jo išburtos ugnies tad mergaitei sudrebėjo visas kūnas iš šalčio. Sammi pasisuko į berniuką:
- Jūs pažįstami? Jei ne, tuomet - Lure, čia Sniegas. Sniegai, čia Lurė. - atlikusi pažindinimo operaciją Sammi vėl priėjo prie Sniego išburtos ugnies. Velnias. Vadinasi dabar aš sąlyginai priklausoma nuo jo! Nes tikriausiai stipčiau iš šalčio, jei jis nebūtų pasidarbavęs ir išbūręs tos ugnies. Mergaitė kreipėsi į Lurę:
- Kaip sekasi? Senai nesimatėm. Drįsčiau priminti, kad dar neradom tų dviejų, su kuriais norėjom pasismagint. - Sąmoksliškai nusišypsojusi mergaitė nukreipė žvilgsnį į ugnį. Ech... dabar visai ne ta nuotaika. Norėčiau ramiai sėdėti prie ugnies... Šiltai, jaukiai ir... Ir nieko. Sam savo žalias akis nukreipė į Sniegą, kuris tarytum užhipnotizuotas stebėjo ugnį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 17, 2009, 11:50:04 am

Lure besišypsodama žiūrėjo tai į Sniegą, tai į Sammi. Mergaitei paklausus, ar Lu su Sniegu pažįstami, Lu jau žiojosi sakyti kažką panašaus į "Jau buvome susitikę kažkada prie laužo", bet jai nespėjus ištarti nei garselio, ji dar kartą susipažino su Sniegu. Na... Du kartai visai neblogai, bet jeigu trečią kartą su juo vėl susipažinčiau - jau būtų keistoka. pagalvojo mergaitė, tačiau nutylėjo. Pažvelgusi į Sammi ji pamatė, kad nėra labai šilta. Gerai, kad megztinį šiltą užsidėjau... pagalvojo mergaitė ir suglaudė kojas. Tik vat kam tą sijoną dėjaus... Galėjau kokias kelnias, normaliai... Bet nieko, pakenčiama. Lu kurį laiką spoksojo į savo kojas, tuomet vėl pažvelgė į Sammi.
- Taiip... To švilpio tai taip ir nemačiau nuo to laiko... Matyt slepiasi kur nors berniukų tuolete. Na, žinai, ten mergaitės retai lankosi. - šyptelėjo Lu. - O grifę tai per pamokas dažnai matau. Tiesą sakant, grifės mane labiausiai erzina. - išdėstė Lure.
- Tik žinai, man rodos grifės ne tokios drąsios, kaip kad turėtų būti. Esu visiškai tikra, kad jos bijo tamsos ir dėl to neina į lauką vakare.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 17, 2009, 12:01:22 pm

Sammi atsisėdo ant žemės pasitiesusi Sniego anksčiau duotą džemperį. Gal nesupyks. Šiaip ar taip jis labai jau ilgai tyli. Nuo Lurės atėjimo dar nepratarė nė žodžio. Matyt mąsto apie savo tėvo žūtį. Vargšas... Mergaitė susigriebė, kad ėmė gailėt Sniego, o tai jau buvo šis tas. Dažniausiai jai svarbi tik ji pati, nors atvykus į Hogvartsą ir ėmus bendrauti su kitais Klastuoliais Sam tarsi... ėmė galvot ir apie kitų jausmus, o ne vien apie savo poreikius. Baik, o tai greitai ištiši kaip kokia grifė. Mergaitė nusipurčiusi tokių minčių vėkl kreipėsi į Lurę nusprendusi, kad Sniego geriau netrukdys, kai jis taip susimąstęs.
- Gerai pastebėjai, aš kažkaip ir neatkreipiau dėmesio, jog lauke nėra nė vieno grifo. Bailiai jie... O paskirstymo kepurė dainuoja, kad jie drąsūs ir kilniaširdžiai. - Paskutinius žodžius Sammi ištarė su tokia panieka, jog galėjai pagalvot, kad mergaitė dega tokia neapykanta jiems, jog galėtų daug padaryt, kad ištuštintų pasaulį nuo atmatų. Mergaitė susigūžė. Visur šalta šaltair dar kartą šalta! Jei apsirengsiu džemperį - turėsiu sėdėt ant plikos žemės, o jei vėl atsistosiu prie ugnies atrodysiu lyg višta be vietos. Nusijuokusi iš tokių savo minčių Sammi visgi pakilo nuo žemės, nupurtė Sniego džemperį ir užsimetė ant pečių. Po kelių akimirkų mergaitė užuodė skanų aromatą sklindantį iš... Sniego džemperio? Kokie skanūs kvepalai...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 17, 2009, 12:16:11 pm

Tos grifės tikrai nesuprantamos... Vaidina drąsias, bet pastoviai ieško žodžio kišenėje. Ir šiaip kalba nesąmones. Neįdomu net su jom, kai nieko nežino. Lure mintyse svarstydama šį bei tą apie grifes įsispoksojo į ugnį. Patempė megztinio rankoves šiek tiek žemyn, kad taip pasišildytų rankų plaštakas. Ji palinksėjo, kai Sammi taip pat tarė kelis žodžius apie grifų gūžta. Vargu, ar buvo įmanoma, kad klastuoliai apie grifus kalbėtų teigiamai... Juk visa tai atėjo dar iš senų laikų. Lu pagaliau pakraipė galvą į šalis, nusukdama žvilgsnį nuo ugnies. Klastuolė dirstelėjo į Sammi. Kurį laiką tik bukai spoksojo į ją, kol nukreipė dėmesį į Sniego džemperį. Čia jo... megztinis? Lu pažvelgė į Sniegą, po to vėl į Sammi. Vajėė! Negi būsiu jiems sutrukdžius? Vakaras.. Laužas.. Viskas lyg ir sutampa. Lure sunerimusi žvelgė tai į Sammi, tai į Sniegą. Tik.. kodėl tada kai aš atėjau jie buvo taip toli vienas nuo kito? Šviesiaplaukė impulsyviai paėjėjo kelis žingsnius atgal.
- Am... O aš jums kartais nesutrukdžiau? Atrodo... šnekėjot kažką svarbaus.. - prikando lūpą Lu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 17, 2009, 12:50:51 pm

Sammi nusijuokė - garsiai ir žaviai.
- Mums? Ne, tikrai ne. - Linksmai atsakė Sammi. Negi tikrai galėjo taip atrodyt, kad ji mums sutrukdė? Na... aplinkybės tikriausiai klaidinančios. Sammi besišypsodama žvelgė į Lurę. Joa.... kietai. Tuomet nusprendusi pasiaiškinti prakalbo vėl:
- Aš čia sėdėjau ir mąsčau apie... - Sammi nutraukė sakinį ir užsičiaupė. Vienam jau išklojau beveik viską apie knygą. Gana, daugiau to nebus. - apie gyvenimą. - pratesė Sammi ir atidžiai pažvelgė į Lurę ar nebus sukėlusi įtarimo su savo trumpa pauzele. - O tuomet priėjo jis... Pamatė kad šalta... Ir suteikė visas galimybes sušilti. - Linksmai pridūrė. Gerokai pakėlė nuotaiką ji man. Mergaitė dar kartą įkvėpė to paslaptingo kvapo. Saviginantis. Ir sukeliantis priklausomybę. Prastai

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 17, 2009, 01:00:52 pm

Lure atidžiai stebėjo Sammi. Ji čia tik bando pasiteisinti ar iš tiesų taip yra? Hm.. Turbūt praverstų tiesos eleksyras. Lu pakreipė galvą, žiūrėdama į Sammi.
- Mąstei... apie gyvenimą. - pakartojo Lu neužtikrintai. Ji mąstė apie.. apie gyvenimą. Hm.. Įdomi tema apmąstymams. Lu kurį laiką tylėjo. Klausėsi likusios Sammi pasiteisinimų dalies. Dirstelėjo į Sniegą, tuomet vėl į Sammi. Ir tik tada Lu į galvą toptelėjo viena beprotiškesnių mintelių.
- Sammi! - Lu pašoko ir greitai priėjo arčiau mergaitės. - Mąstei apie gyvenimą? Ar tik neprisigalvojai kokių nors minčių, kad, pavyzdžiui, tau gyvenimas nebemielas? M? Sammi, tik nesugalvok taip kvailiot. Juk visas gyvenimas prieš akis, dar turim daug grifų nukankint... - visiškai įsitikinusi, kad Sammi mąstė apie savižudybę Lu ėmė ją tikinti, kaip gera gyventi...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 17, 2009, 01:08:27 pm

Sammi dar garsiau nusijuokė. Dabar ji juokėsi be perstojo kokias 30 sekundžių. Gal kas nors mane apnuodijo juoko dujom? Visdar besijuokdama Sammi kreipėsi į Lurę:
- Aš? Savižudybė? Nebemielas gyvenimas? - Mergaitė leipo juokais - žinok tikriausiai atspėjai. Rytdienos laikraščių antraštės skelbs: Nusižudė Klastuolė! Tu gal juokauji? Aš... aš galvojau, kad yra gražių ir bjaurių dalykų gyvenime. - Mergaitė labai lengvai pasakojo iš piršto laužtas istorijas Lurei besitikėdama, kad Sniegas neišduos apie kokią knygą šnekėjosi klastuoliai prieš kelias minutes. Savižudybė? Na, ši mergaitė tikriausiai mėgsta juokus... Dar po kelių minučių juoko Sammi pagaliau nutilo ir įsistebeilijo į ugnį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 17, 2009, 05:26:04 pm

Lu keistai pakreipusi galvą spoksojo, kaip Sammi juokiasi. Tačiau, kai ši prabilo Lurei palengvėjo. Blondinė tik gūžtelėjo pečiais.
- Ką aš žinau, ko iš tavęs galima laukti. - visiškai rimtai pareiškė. - Bet apie savižudė klastuolę tikrai sunku pagalvoti. - užsigalvojo Lure. Netrukus mergaitė pati ėmė juoktis. Net kai Sammi nutilusi įsistebeilijo į ugnį, Lu toliau tyliai kikeno. Po kurio laiko galiausiai ir Lu nutilo.
- Vis tiek... Nesuprantu. Gražūs ir bjaurūs dalykai... Pati, kiek pamenu, retai galvoju.. apie gyvenimą. Keista tema. - užsigalvojusi kalbėjo Lu, spoksodama į ugnį. Netrukus Lu žvilgsnis nuklydo dangaus link. Žvaigždėtas dangus. pagalvojo mergaitė ir paėjėjusi šiek tiek toliau, ant žolės atsigulė. Ėmė spoksoti į dangų.
- Gaila, kad astrologijos nelankau. - tyliai sumurmėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 17, 2009, 05:38:02 pm

Sammi netikėtai įtempė visą kūną. Kiek ta ji gali klausinėt? Keista tema jai mat! Visi6kai nesupranta subtilių dalykų! jau net tos kvaišos švilpiai suprastų, kad šitoj vietoj reikia patylėt. Nuo kada klastuolės patapo tokios smalsios? Kelias akimirkas Sammi žalios akys degte degė iš įniršio ir atrodė, kad jos tuoj paraudonuos. Tačiau mergaitės šeimoje nebuvo metamorfų ir ji neturi nė kiek metamorfų galių. Ramiai mergyt. Nereikia muštis su klastuolėm. Mergaitė dar po kelių minučių atsileido. Sam atsirėmė į medžio kamieną ir ilgai tylėjo. Tyla nebuvo nejauki, tačiau prisipildžiusi... kažkokios keistos energijos. Tuomet nutarusi prabilti atsisuko į Lurę:
- Nedaugelis lanko astronomiją... Reikės gal pradėt? Dar tik kelios pamokos buvo. Bet...  kam ji reikalinga? Žvaigždės gražu, taip. Ir netgi labai, bet... Nieko tokio jos nepasako. Tuolab jomis neįmanoma pasikliauti. Tuolab, kad apskritai - kliautis galima tik pačiu savimi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 17, 2009, 05:49:49 pm

Lure spoksojo į dangų. Tolumoje, laužo šviesoje... Susilieja žvaigždėtas dangus.. Sidabrinėje mėnesienoje, girdis taboro tylūs garsai.. tau dainą.. naktis tylioji padainuos.. Lure tyliai tyliai niūniavo panosėje melodingą melodiją, mintyse kurpdama dainos žodžius. Klausėsi Sammi žodžių.
- Tiesa.. Bet būtų visai įdomu sužinoti, nors ir menkiausius dalykus apie žvaigždes. - tyliai kalbėjo svarstydama Lu. - nors pati jos taip pat nelankau. - atsiduso Lure. Ji dar kurį laiką spoksojo į dangų, tuomet pasuko galvą į laužo šviesą. Tylėjo. netrukus pažvelgė uždraustojo miško link. Ėmė svarstyti, kada gi ji ten nueis pirmąjį kartą. Nors ten ir uždrausta eiti, juk klastuolė tikrai ten nueis. Jeigu ir ne dabar, vėliau tai tikrai. Mergaitė paėmė savo burtų lazdelę ir ėmė sukioti ją tarp pirštų.
- Jau esi buvusi uždraustajame miške? - pasidomėjo Lu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 17, 2009, 07:25:29 pm

Sammi tik numojo ranka:
- Žvaigždės - gražu. Bet daugiau iš jų nieko kito nesitikėk. - Po dar vienos ilgos pauzės Sammi išgirdo iš Luri šnekant apie Uždraustąjį mišką ir sukluso. Taip... kada nors. kada nors aš ten nueisiu. O kol kas - reikia pralaukt ir atsakingai žiūrėt į mokslą. Aš privalau išmokt visko, ką mokėjo mama. dar kelias akimirkas pamąsčiusi apie ateitį mergaitė nerūpestingai tarė:
- Ne, dar nebuvau. Kaip ir kiekvieno iš mūsų - bent jau aš taip manau - mano planuose Uždraustasis miškas. O į jį eisiu tuomet, kai išmoksiu nors kiek geriau burti. Reikia mokėti apsiginti. Nemokant gerai burti - ten eiti visiškai nėra reikalo. - Mergaitė atsitūpė ir paėmė jos akį patraukusį plokščią akmenėlį. kelias minutes varčiusi jį rankose įsidėjo į gilią mantijos kišenę. Sammi mėgo rinkti gražius daiktus nors daugumą jų dažniausiai vėliau išmesdavo. Reikės bibliotekoj paieškoti burtažodžio, su kuriuo būtų galima padaryti, jog į šias kišenes tilptų bet kas. Įdomu būtų. O ir nešiotis lengviau būtų didelius daiktus. Arba juos pergabent iš vienos vietos į kitą... Naudingas daiktas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 17, 2009, 07:38:55 pm

Lure spoksojo į uždraustąjį mišką. Tamsus miškas, o jame... Ach, gerai, kad aš bent nebijau tamsos. Juk teisingai sakoma, kad reikia bijoti ne tamsos, o to, kad joje slepiasi. Juk tikrai įdomu būtų pamatyti kokį kentaurą ar šiaip.. Lure nusižiovavo, prisidengdama delnu burną. Tik tuomet tamsoje išvydo žeme ropojantį vabalą. Viena... Dvi.. Keturios.. Aštuonios kojos. Riebus. Storas. Plaukuotas...
- VORAS!! - sukliko Lure ir kaip mat pašoko ant kojų. Ko gero didžiausia jos fobija ir buvo vorai. Keista, kad ji visai nebijojo gyvačių, kurių daugelis turbūt dar pavojingesnės nei vorai.. - Voras, voras, voras... - aukštai kilnodama kojas Lure greitai traukėsi kuo toliau nuo tos vietos, kurioje visai neseniai gulėjo.
- Fuuu! Jis buvo visai man prie veido. - Lure nusibraukė ranka plaukus nuo veido ir pasišlykštėdama ėmė spoksoti į tamsą. - Jį reikia užmušti. - išpūtusi akis pasakė ir baugščiai apsidairė. Jai visai buvo nesvarbūs tie prietarai, kad vorai neša laimę ir panašiai.
- Aš jį paskandinsiu. - išsišiepusi pareiškė ir atsargiai priėjusi kelis žingsnius link voriuko ištiesė lazdelę.
- Aguamenti! Aguamenti! Aguamenti! - nepaliaudama kartojo Lu, pildama vandenį ant žemės, mat tiksliai nežinojo, kur tas voras yra. Susidarius balutei ant žemės Lur kilstelėjo galvą aukštyn.
- Kaip manai, jau paskendo? O gal vorai moka plaukti? - išpūtė akis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 17, 2009, 07:50:15 pm

Sammi vėl buvo įsiklausiusi tylos. Vėjas jau buvo nurimęs, pilis gan toli, tad nesigirdėjo nė jokio garselio, tik ugnies spragsėjimas ir klastuolių kvėpavimas. Rodės tuoj vaikai galės girdėti vienas kito širdies plakimą. Kai staiga pasigirdo ausis veriantis klyksmas. Sammi pašoko ir prie kažko, ko nespėjo pamatyti stipriai prisiglaudė. Po akimirkos supratusi jog tai Sniegas - atšoko atgal. Tik tuomet mergaitė pamatė dėl ko jos bendrakursė šokinėja iš panikos. Ant žemės ropojo didžiulis voras. Sam sulaikė kvėpavimą - ji taip pat nemėgo vorų, nors tuo tarpu nei varlės anei jokie kiti padarai nekėlė jai jokios baimės. Mergaitė sustingusi stebėjo Lurės keliamą cirką - iš jos burtų lazdelės pasipylęs vanduo aptaškė ir pačią Sammi, bet to ji dar nepastebėjo. Sammi žvilgsnis buvo nukreiptas į aštuonkojį padarą.
- Plaukti?.. Vorai? Ee... Žinai, nežinau. Geriau aš jį sudeginsiu. - Sammi pamosavo brtų lazdele ir nusitaikiusi į vorą sumurmėjo:
- Incendio. - Voras buvo padegtas. Po kelių akimirkų, kai Sammi įsitikino, kad iš padaro liko tik skrudintas voras, mergaitė dar kartą mostelėjo burtų lazdele ir tarusi:
- Aquamenti - link voro paleido labai nedidelę srovelę vandens. Ugnis užgeso. Voras buvo sudorotas. Tuomet Sammi pamatė šlapias mantijos padalkas. Velnias! Ir taip šala, tai ji dar sugebėjo mane ir vandeny išmirkyt! Reikia eiti persirengt... Mergaitė pasiuko į Sniegą, tuomet pažvelgė į Lu ir prabilo:
- Žmonės, aš einu persirengt, nes kvepia peršalimu. Palieku jus vienus, dar susimatysim. - Šyptelėjusi Sam greitu žingsniu nuskuodė pilies link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 17, 2009, 08:15:40 pm

Lure prikandusi lŪpą spoksojo voro link, dairėsi tai į Sammi, tai į Sniegą, tai į vorą. Akimirką atrodė, kad voras tikrai plaukia... Išgirdusi Sammi pastabą, kad geriau jis sudegs Lu prikando lūpą. Turbūt ir pati būtų taip dariusi, jei nebijotų turėti kažką bendro su ugnimi. Paprasčiausiai bijojo, kad suveiks ne raganiškoji Lu pusė, o ta kita, kurią mergaitė visuomet slopino ir bandė užgniaužt. Turbūt jeigu būtų galėjusi, būtų atsisakiusi visko, kas ją sieja su velomis.
- Dek, bjaurybe! - paragino Lure ir taip degantį vargšelį vorą. Vandens čiurkšlė ir... Viskas. Galutinai sužlugdytas voras gulėjo, neturėdamas net menkiausios galimybės vėl gyventi. Lu atsiduso.
- Siaubas... Ir būtina jam buvo čia atsibelsti... - Lure žvilgsnis nukrypo uždraustojo miško pusėn.
- Turbūt iš miško atėjo. - sumurmėjo trindama ranka kojas, kurios buvo sušlapusios nuo jos pačios paleisto vandens.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 19, 2009, 08:52:03 pm

Lauke šilta, pūčia silpnas vėjelis.Katik buvusi Bilbiotekoje Merė nešėsi knygą " visos istorijos apie pelėdas" atsisėdo ant žolės  ir ėmė vartyti knygą.
Dauguma knygos puslapių buvo apie pelėdų auginimą. O radus istorija kodėl pelėdos neša pašta ėmė skaityti ir pasinėrė i knygos gilumą.
Priėjusi Mergaite pasisveikino,
-Labas ne netrugdai - droviai pasisveikino Merė. Mergaitė buvo labai graži, ir regis iš varno nago.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 21, 2009, 11:16:39 pm

Ashley lėtai vaikštinėjo ežero pakrante, jai darėsi čia truputi nejauku..nes aplink matėsi daug klasutuoliu...visgi vėlus vakaras o kurgi jiems daugiau dėtis?  Geriau lystumėte į savo požemius ir ten smirdėtumėte..Ashley prunkštelėjo praeidama pro viena iš ju. Bet jos aki užkabino kita klastuolytė kuri sėdėjo ir kažka taip įdomiai skaitė. Ji kitokia.. Ashley priėjusi prie mergaitės kuri kažka skaitinėjo tarė:
-  Sveikute...netrugdau? Ashley apsižvalgė ir vėl tarė:
- aš Ashley, ka čia veiki viena? Ashley pažvelgė į mėnuli.

---

Papildyta: Prieš 14 metus

---

Kadangi mergaitė nelabai norėjo bendrauti Ashley patraukliojusi pečiais tarė:
- okėi netrugdysiu..ir nuėjo toliau ežero pakrante. Priėjusi kažkoki didžiuli akmenu palei ežera Ashley užsiropšė ant jo ir atsisėdusi ėmė žiurėti į toli. Vanduo truputi judėjo, darėsi nedidukės bangos. Ashley nusišypsojusi užsimerkė ri ėmė galvoti kad ilgai viena čia neižbus..reikai ieškotis draugu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella Vizli Rugpjūčio 22, 2009, 03:34:12 pm

Gabriella eina link ežero.Buvo vėsoka diena.
Ji lėtai eina ir pamato puske.
Iš karto nepuola prie jos bet tyliai taria
-Labas,čia gražu ar ne?
Ji žvilgteli į savo atvaizda nuo vandens o vėlaiu į puske kuri sėdi ant kažkokio akmens.
-Ką čia veiki?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 03:37:20 pm

Ashley išvydusi savo pusesere Gabriella nušoko nuo akmens ir prilėkusi prie jos stipriai apkabino ir tarė:
- Sveikaaaa...džyzes...ka tu čia veiki? Gaš, kaip senai mačiau tave..Ashley iškarto pakilo nuotaikaa jos veide atsirado šypsena, ji nusišypsojusi tarė:
- Jo...čia labai gražu, ka čia veikiu? grožiuosi vaizdais. Ashley nusišypsojo:
- O tu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella Vizli Rugpjūčio 22, 2009, 03:40:57 pm

Gabriella stipriai apkabino Ashle ir tarė:
-Jo ir aš tave senai bemačiau.
Ji paleido puske ir žvilgtelėjo į ją:
-Kokia tu išgražėjus....O aš tai irgi grožiuos vaizdu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 03:42:51 pm

Ashley nusijuokė:
- Aha...kai turėsiu penkiolika ar septiniolika tada ir sakyk kad išgražejus o dabar aš dar mažas vaikelis. Ashley nusijuokė:
- Senai čia atvykai? bėje..kaip sekasi? kas naujo? Ashley turėjo  tiek daug klausimu savo puseseriai kad net nežinojo nuo ko pradėti ji tiesiog žiurėjo i ja ir viskas gryžo atmintin..tai yra gyvenimas iki čia, iki atvykimo į Hogvartsa.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella Vizli Rugpjūčio 22, 2009, 03:46:33 pm

-Baik tu jau visai nebe mažas vaikelis...
Ji žvilgteli į vandenį.Jis atrodo toks tamsus ir šaltas.
-Atvykau nesenai...o tu?Man sekasi visai ne prastai kaip tau?Nieko naujo kolkas išskyrus tai kad mano koledžas turi tik 23taškus.
Ji nusijuokia ir tuo pačiu metu nuliūsta.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 03:55:54 pm

- Man vienuolyk saulyt atsipeikėk. Ashley sukikenusi suplojo rankomis ir vėl tarė:
- Aš..prieš savaite beveik,  namie sekėsi puikiai o čia pakolkas ne kaip...susipažinau dar tik su keliom merginom..nieko iš čia esančiu nepažystu...jokiu draugu, nesmagu truputi, bet manau viskas pasikeis...
- Mūsu koledžas teturi tik 195..Klastunynas mus lenkia..isivaizduoji..Klastunynas. Ashley beviltiškai atsiduso ir vėl tarė:
- Kiek girdėjau..čia Varniukai jau septynis metus iš eilės laimi taure, o dabar regis nepasiseks...Ashley nusijuokė kiek liudnokai pažvelgė į puske:
- Tu...patekai į švilpyne? geeeras..ne nors jokio čia gėrio. Ashley nusijuokė:
- Maniau kad busi varne kaip ir aš su ses...Ashley patraukė pečiais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella Vizli Rugpjūčio 22, 2009, 04:01:52 pm

Citata iš: Ashley Kath  Prieš 14 metus

- Man vienuolyk saulyt atsipeikėk. Ashley sukikenusi suplojo rankomis ir vėl tarė:
- Aš..prieš savaite beveik,  namie sekėsi puikiai o čia pakolkas ne kaip...susipažinau dar tik su keliom merginom..nieko iš čia esančiu nepažystu...jokiu draugu, nesmagu truputi, bet manau viskas pasikeis...
- Mūsu koledžas teturi tik 195..Klastunynas mus lenkia..isivaizduoji..Klastunynas. Ashley beviltiškai atsiduso ir vėl tarė:
- Kiek girdėjau..čia Varniukai jau septynis metus iš eilės laimi taure, o dabar regis nepasiseks...Ashley nusijuokė kiek liudnokai pažvelgė į puske:
- Tu...patekai į švilpyne? geeeras..ne nors jokio čia gėrio. Ashley nusijuokė:
- Maniau kad busi varne kaip ir aš su ses...Ashley patraukė pečiais.

-Tikra nesamonė ką ta paskirstymų kepurė sau galvoja?
Pamišelė tikra mane į švilpyne fuuuuu...
Beja aš taip pat su niekuo nesusipažinau.Tik paguoda kad turiu tavę-Šypteli.
-Kepurė man šnibždėjo švilpynė ar Varno nagas bet parinko švilpynę...
-Aš čia dar tik prieš 3dienas atvykus...Turbūt švilpei niekad nelaimės taurės...
Nuliūsta ir žvilgteli į Ashley.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 04:08:40 pm

Ashley nusijuokė ir vėl tarė:
- Ta kepurė labai protinga...bet matyt sukčiauja nes švilpynėi mažai mokiniu...Ashley patraukė pečiais:
- o aš tave ir sesiu....Kažkodėl manau kad čia bus sunku man priprasti nes tie klastuoliai...jie nuolat sekioja iš paskos...grasina, šaiposi, nesveiki kažkokie..a man tai nepatinka..Ashley papurtė galva ir nužvelgė ežero pakrante kurioje buvo pilna klastuoliu:
- Nesenai visai, taip laukiau kelionės čia, o dabar..truputi gailiuosi. Ashley patraukė pečiais irvėl:
- Laimės kadanors...visgi reikia stengtis visiems.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella Vizli Rugpjūčio 22, 2009, 04:13:45 pm

Citata iš: Ashley Kath  Prieš 14 metus

Ashley nusijuokė ir vėl tarė:
- Ta kepurė labai protinga...bet matyt sukčiauja nes švilpynėi mažai mokiniu...Ashley patraukė pečiais:
- o aš tave ir sesiu....Kažkodėl manau kad čia bus sunku man priprasti nes tie klastuoliai...jie nuolat sekioja iš paskos...grasina, šaiposi, nesveiki kažkokie..a man tai nepatinka..Ashley papurtė galva ir nužvelgė ežero pakrante kurioje buvo pilna klastuoliu:
- Nesenai visai, taip laukiau kelionės čia, o dabar..truputi gailiuosi. Ashley patraukė pečiais irvėl:
- Laimės kadanors...visgi reikia stengtis visiems.

-Žinai užaugus būsiu Varno nago vadovė ir mokyklos direktorė.-Palingavo galva
-Beja prie manes niekas nesikabineja turbūt žino kad niekad nelaimėsim taurės...
Ji žvilgteli į klastuolius...
-Na aš turbūt lėksiu iki.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 04:16:07 pm

- Ohooo...vadinasi kovosim dėl varno nago vadovavimo. Ashley nusijuokė:
- Gražus tavo norai..aš busiu magijos ministrė, todėl labai stengsiuos mokytis..lankau jau visas pamokas...Ashley nusijuokė:
- Tau gerai... okė iki. Ashley pamojo ranka Gabriellai o pati vis dar liko prie ežero, atsisėdusi ant smėlio ji ėmė mėtiti akmenukus į vandeni.

---

Papildyta: Prieš 14 metus

---

Ilgai nesėdėjusi Ashley atsistojo ir apsižvalgė. Jau saulė buvo beveik nusileidusi, ežero paviršiumi kilo rūkas, o ir šilta itin nebebuvo, plius tokiu laiko vienuolikmetei mergaitei prie ežero tikrai pavojinga vien todėl kad aplinkui daug klastuoliu..Ashley apsisukusi ir visa persigandusi greitai nubėgo į pili kad niekas jos nepagautu nes jai čia buvo laaaabai baugu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 22, 2009, 07:19:05 pm

Ežero pakrantėje daug žmonių nebuvo, nors buvo šiltas oras paprastai tokiu oru būna daug mokiniu.
Atėjusi į ežero pakrantę, Merė žvalgėsi Varnanagės mergytės. tikiuosi ją rasiu..
Mastė sau Merė.
Pamačius ją, pribėgo.
-Labas - šuktelėjo ir nusišypsojo mergytei.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 07:21:59 pm

Ashley išvydusi ta pačia mergina kuri neseniai skaitė knyga sustojo ir atsisukiusi nusišypsojo ir tarė:
- O sveika dar karta. Ši nusijuokė žiurėdama į klastuole ir tarė:
- Norėjau susipažint..bet tu buvai užsiėmus ir turbut taip isijautus kad net negirdėjai ka sakau. Ashley šyptelėjo:
- Tai vat, aš Ashley Kath..kuo tu vardu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 22, 2009, 07:24:58 pm

Merė nusišypsojo Ashley ir tarė,
-Atleisk kad taip išėjo - atsiprašė  mergaitės Merė
. o..ji miela labai..
-Aš vardu Merė Harven , malonu Ashley- tikiuosi ne per daug drovi jai esu..
hm ko jos paklausus...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 07:28:41 pm

- Nieko, visko buna. Ashley mirktelėjo mergaitei. Ne per gera kaip klastuolytė?? šaunu.. Ashley nusišypsojo:
- Man taip pat malonu susipažinti, bėje gražus vardas Mere...Ashley pagalvojusi vėl tarė:
- Tu pirmakursė?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 22, 2009, 07:31:44 pm

-O, ir tavo labai gražus vardas Ashle. - nusišypsojo Merė mergaitei, o ši mirktelėjo jai.
-Taip aš pirmakursė.
-hm. o tu?-pasidomėjo Merė.
-ar varnanagiai laba draugiški? , nes klastunyne neturiu nį vieno draugo..- pasidomėjo merė ashlės.
turbūt visi varnanagiai tokie mieli,geros širdies..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Varlius Rugpjūčio 22, 2009, 07:34:19 pm

[[RPG posto ilgis turi būti bent 5 eilutės, pasitelkit vaizduotę ir rašykit po daugiau]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 07:36:04 pm

Ashley palinkčiojo galva ir vėl tarė:
- Jo, aš taip pat pirmakursė, atvykau prieš penkias dienas..o tu? Ashley nusišypsojo tada vėl tarė:
- Kadangi dar mažai laiko kaip aš čia tai reikia išsikovot savo vieta..nes į pirmakursius kaip pastebėjau niekas nekreipia dėmesio negražiai vadina ir taip toliau a man tai laaaaaabai nepatinka. Ashley nusijuokė ir apsižvalgiusi tarė:
- Ka tu čia veiki? vėlai taip? viena? nebaisu? Ashley susiraukė nes jai čia buvo ne itin jauku.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 22, 2009, 07:39:52 pm

-taaaip... pirmakursiai naujokai juk - nusišypsojo Merė
- O aš norėjau surasti tave ir atsiprašyti už vakar- tikiuosi ji labai nesupyko vakar , kvaila labai išejo
...gal ji bus drauge mano?
-Hm... Gal bukime draugės? - paklausė Merė
-o.. Tikrai tamsu , eikime gal jau? - nusišypsojo Merė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 07:44:07 pm

Ashley nusišypsojo ir maloniai tarė:
- Baik tu..nejuokauk, gi nieko tokio, nėra už ka atsiprašinėti, viskas gerai,  bučiau priėjusi kita karta... Ashley maloniai nusišypsojusi susikišo rankas į megstuko kišenes nes biškuti šalo rankos jas ten patrynusi, nusišypsojo ir nė negalvojusi atsakė į Merės klausima:
-  Tai aišku, nėra problemu...Eime, tik kur? Ashley nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 23, 2009, 12:24:03 pm

-O, Tai smagu , kad nesupykai - nusišypsojo mergaitei Merė, o ši jai.
Žinoma nėra problemų?.. Vadinasi turiu draugę. Merė
plačiai nusišypso , pasižiūri į dangų ir atsako
-Eime Vidun , truputį šaltoka- Sukikena.
Paema Ashlę už rankos ir vedasi į mokyklą. ha .. ši mergaitė nuostabi
Masto Merė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 23, 2009, 01:50:01 pm

Lure ilgai spoksojo į vorą, neseniai pakračiusį kojas. Giliai kvepuodama ji ėmė galvoti apie tai, kas būtų, jeigu jis prisikeltų iš numirusiųjų. Taip, Lurę dažnai aplankydavo keistos mintys.
- Tikiuosi daugiau čia tokių meilybių neišvysime. - atsidususi pareiškė Lure ir pasisuko Sammi ir Sniego pusėn. - Bet nieko, jis nugalėtas. - išsišiepė Lu ir pasitvarkė plaukus. Kurį laiką žvalgėsi aplink, kol išvydo kelias mergaites kiek tolėliau. Iš toli ji matė, kaip jos šnekasi. Viena, rodos, klastuolė... O kita... Varnė? Lu išsižiojusi spoksojo, kaip mergaitės nueina tolyn.
- Jūs.. matėt? - suvapėjo Lure pasisukusi Sniego ir Sammi pusėn. - Aš... eisiu. Netrukdysiu jums. - linktelėjo klastuolių pusėn. - Iki, - šyptelėjo jiems ir ėmė bėgti Merės ir Ashley pusėn.
- Ei, mergaitės, palaukit! - šaukė Lu, kol galiausiai jas pasivijo ir atsistojo priešais jas, taip priversdama jas sustoti.
- Sveikos. - giliai įkvėpusi pasisveikino klastuolė.
- Aš Lu, o kokie jūsų vardai? - paklausė klastuolė, iš pažiūros, draugiškai šypsodamasi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 23, 2009, 03:00:00 pm

Eidamos , ir besišnekučiuodamos Merė išgirdo kažką šaukiant ir artinantis.
Tai buvo mergaitė.O regis klastuolė.. tokia pati apranga mergaitė atsistojo priešais ir taip merė ir
ashley turėjo sustoti.
-O sveika, aš Merė- Nusišypsojo mergaitei Merė.
-O ji mano Draugė Ashley. - pristatė ir savają draugę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 23, 2009, 03:00:50 pm

- Kad nebuvo už ka pykt.pavymui atsakė Ashley ir palinksėjusi galva tarė:
- Eime..tik kur siulai? Stabteli Ashley paėmusi Mere už rankos išgirdo kaip kažkas šaukia mergaites;
- Čia turbut mus kviečia? Ashley stabtelėjusi atsisuko ir išvydo dar viena klasutole:
-  Sveika. Ashley nusišypsojusi ja rimtai nužvelgė, ji atrodė kitokia..ne tokia kai Merė, matėsi iš jos žvilgsnio kad šita..tikra klastuolė...A nebus iš Smirdžiu giminės?
Ashley pagalvojusi greitai nusišypsojo:
- Aš Ashley o čia Merė. Bedė pirštu Ashley į mere ir vėl tarė:
-  Malonu susipažinti Lu...gražus vardas. Ashley nusišipsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 23, 2009, 03:40:40 pm

Lure linktelėjo.
- Malonu su jumis susipažinti. - šyptelėjo mergaitė ir šiek tiek atidžiau nužvelgė mergaites. Merė ir Ashley. Atrodo, tarytum geriausios draugės. Negi toji Merė iš klastūnyno? Nelabai tikėtina... O Ashley.. Varnė? Ką gi... vis tiek geriau, nei švilpės ar grifės.   Tačiau Lu, visai neparodydama savo minčių, tik maloniai šypsojosi joms.
- Klastuolė ir varnanagė... keista matyti jus kartu. Na, žinote, daugelis mano, kad klastuoliai kažkokie pabaisos ir panašiai... Keistuoliai, ane? - šyptelėjo Lu. Jos akys sublizgo, tačiau nuo veido nedingo maloni išraiška.
- Jūs esate iš anksčiau pažįstamos, ar tik čia susipažinote? - paklausė Lu, susidomėjusi naujosiomis pašnekovėmis.
- Ir kur nusprendėte eiti? - pasidomėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 23, 2009, 04:42:13 pm

- Man taip pat malonu. Pakartojo Ashley ir pakreipė galva..Hmmm nieko sau dienele, susipažistu vien tik su klastuoliais..nejau varniu cia ner?    Išgrirdusi tai akd keista matyt jas kartu Ashley tarė:
- Kas čia keisto? nejau negalima bendraut su kitais koledžais? Taip dauguma klasutoliu butent tokie...bet ne visi, jau pažystu ne viena išimti. Ashley isišiepė ir pažvelgė į Mere:
-  Neee..mes katik susipažinome..na ne katik prieš tris valandas maždaug. Ashley pasidarė keista kad ši šitiek klausinėja visokiu nesamoniu, bet Ashley maloniai visvien atsakė:
- Einam mes...gal i bendraji kambari arba didziaja sale, dar nenusprendėme o ka? Ashley nusišypsojo.


((Baka Lure aš tave puikiai pamenu ; DDD Kiek mes pygdavomes epr si fora ;p ; DDD))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 23, 2009, 06:23:13 pm

- Na, iš pažiūros - keista. Be to, dar geriau yra bendrauti su kitų koledžų mokiniais, tikrai neesu prieš tai. Štai ir dabar, labai džiaugiuosi, kad susipažinome, Ashley. - nusišypsojo Lu.
- Tik... Matau, jau susidarei nuomonę apie klastuolius.. "Būtent tokie". - pakartojo Lu Ashley žodžius. - Juk mes ne kokie beširdžiai pabaisos, tiesa, Mere? - Klastuolė pasisuko šiek tiek labiau į Merę ir kelis kartus nekaltai sumirksėjo akimis.
- Tikrai? Pasirodė, kad jau tikrai senokai pažįstamos. Žinote, kai kurie žmonės iškarto labai gerai sutaria. - šyptelėjo. Tikiuosi, kad toji Merė neišduos klastuolių su ta varne..
- Šiaip paklausiau... Na, man taip pat nėra labai daug ką veikti, todėl pagalvojau, kad pabūsiu šiek tiek su jumis. Žinoma, jeigu neprieštaraujate. - Lu kelis kartus sumirksėjo, žvelgdama tai į Ashley, tai į Merę.

[[ Kaip miela, kai mane kažkas prisimena ;D joke, o tu būsi...? Ashley Ahern, ar kažkas panašaus, ar ne? ;] ]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 23, 2009, 06:37:00 pm

- Malonu malonu...man maloniau bendraut su kitais nei su savais...nes varniai labai jau...prislabe žmonės...Ne linksmi. Su jais nieko gero nenuveiksi. Ashley patraukė pečiais:
- Aišku ne visi tokie... Prisiminė savo drauges ir sesute, išgirdusi apie klastuolius Ashley greit tarė:
-  Sakau yra išimčiu..bet nedaug. Pridūrė ši. Pasikasiusi galva Ashley vėl tarė:
- Merė išvis nuostabus žmogus. Išsišiepė Ashley. Hm...toks jausmas kad ji nori mus supygditi..
 Ashley Lure nelabia patiko, bet ji toliau vaidino kad viskas tvarkoi, išgirdusi kad ji ir norėtu pabut kartu Ashley patraukė pečiais:
- Aš tai nieko prieš, galime eiti visos kartu. Ashley nusišypsojo, gal ir nieko Lu..visai miela.


[[ Ne kažkas panašaus o ta pati ; DDD ;p ]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 24, 2009, 10:09:21 am

-Hm...Aš taip pat nesu prieš , Tai kad bendrautu kiti koledžai- Merė trūktelėjo pečiais.Tarp šio pokalbio vyrauja kažkokia įtampa...
-Jo.. Mes su Ashle neseniai susipažinoma, o tu-  pasisuko galva į Ashle- Esi nuostabesnė- Nusišypsojo.
-Mane paskirstymo kepurė norėjo paskirt į varno nagą, bet nežinau kodėl paskyrė į Klastūnyną..- Isižiojo.
-Jo gali eiti kartu, aš taip pat nieko prieš- nusišypsojo Lurei. Na ir dienele.. o dar visi metai bent keleta draugiu turesiu šioi mokykloi tiek mokinių o tarp koledžų regis visi kaip ir kariauja .. ..Merė  Palingavo galvą  iš savo minčių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Viltė Rugpjūčio 24, 2009, 10:45:01 am

Lure skambiai nusijuokė.
- Varniai labai jau prislabę žmonės. - pakartojo Ashley žodžius Lu. - Niekuomet nesitikėjau tokių žodžių išgirsti iš varnanagės. - vėl nusijuokė klastuolė.
- Žinoma, nesakau, kad tai blogai. - šyptelėjo patenkinta mergaitė. Tuomet nežymiai pasisuko Merės pusėn.
- Tikrai? Norėjo paskirti į varnonagą? - pasidomėjo. - Geeras, man kepurė taip pat kuždėjo, kad dvejoja tarp varno nago ir klastūnyno. Bet matyt išklausė mano maldų ir paskyrė į klastūnyną. - nusišypsojo, tuomet nekaltai šyptelėjo Ashley.
- Neįsižeisk tik... Varno nagas mano nuomone nėra labai blogas koledžas. - šyptelėjo mergaitė.
- Puiku, tuomet galėsim visos eiti. - laimingai pasakė.

***

Po kiek laiko grįžo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 24, 2009, 11:30:57 am

-Aha , tikrai. Bet į klastunyną šiek tiek norėjau todėl kad visa Giminė mokėsi klastunyne tik tiek . Nesu klastinga.- Nusišypsojo Merė Lurei.
-Varno Nage mokosi šaunūs žmonės tikriausiai. Ashley yra labai miela - Merė pasisuko galva į Ashlę ir plačiai nusišypsojo.
-Man rodos mačiau tave didžiojoje salėje jai neklystu- susimąstė Merė. esu isitikinus...ji sėdėjo netoli manęs
-Na tai kur eisime?- pasidomėjo Merė.
-Nes stovime vienoi vietoi -  Garsiai Nuosijuokė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 25, 2009, 03:37:18 pm

Ashley nusišypsojo:
- Pridursiu..ne visi varniai tokie... Bėje, aš ir ne sakau kad varniai blogi, jie nuostabus..ir draugiški su visais ir visada..Tiesiog...ne labai linksmi, labiau linke mokintis. Ashley patraukė pečiais nes ir ji pati labai mėgo skaityti knygas ir ktia, bet nepamiršta ir linksmybiu bei draugu. Ši pagalvojusi tarė:
- Kur siulitumėte nueiti? Ashley nusišypsojo ir pažvelgė į Mere o po to i Lu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: versapypce Rugpjūčio 26, 2009, 09:05:11 pm

-šaunu kaip. Aš taip pat mėgstu skaityti knygas bet ne betką. Tik kas domina - Merė gužtelėjo pečiais.
-Hmm net nežinau ... Čia taip pat šaunu. Galime pasėdėti ant žolės.  Nors ir tamsoka bet tryse nebaisu  - Merė nusijuokė.
-Be to dar daug vaikų sėdi. Gal vakare geriausias pasivaikščiojimo laikas?- Apsižvalgė Merė. Oho kiek daug klastuoliu
Merė išsižiojo.
-Kiek daug klastuolių , ar ne?- ir nusijuokė pažvelgus į drauges, stovinčias šalia.
-O, atleiskit merginos. Prisiminiau kad turiu su kai kuo susitikti atleiskite dar susimatysime. Apsikabino ashley, Lu paspaude ranką ir išbėgo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maya Helton Rugpjūčio 28, 2009, 05:52:05 pm

Maya grožėdamasi kraštovaizdžiu lėtais žingsniais artėjo link ežero pakrantės. Nuo įkiraus vėjo mantijos apačia vis plaikstėsi, maišėsi merginai žingsniuoti link savo tikslo. Perilga mantija nusipirkau. Susiraukusi pažiūrėjo į savo batus. Po jų puikavosi mantijos dalis. Išpurvinta batų antspaudais. Nesiseka amžinai man. Atsipūtė ir pažvalgė priekin. Ežeras buvo jau čia pat. Kažkiek nusišypsojusi atsisėdo ant rasotos žolės. Aiškiai atrodė, kad naktį lyjo kaip reikiant.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 30, 2009, 04:49:31 pm

- Beleko neskaitau niekada. Ashley nusijuokė:
- Tai jus gal sėdėkit..nes man tai jokio malonumo nakti ant žolės sėdėt. Ashley pakraupusi apsižvalgė aplink ir išvydusi pilna klastuoliu tarė:
-  Jooo..tai klastuoliams patinka naktis...kitiems matot nelabai. Taip pat ir man. Ashley nusipurtė:
- Patinka nakti tik į mėnuli žiurėt, bet tik pro langa. Nusijuokė ši, nes Ashley išties kėlė siauba naktis. Apkabinusi Maya Ashley nusišypsojo ir tarė:
- Iki..tai gal ir aš jau eisiu. Iki Lu. Ashley apsisukusi nubėgo link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dovis Rugpjūčio 31, 2009, 11:06:16 am

Neo greitais žingsniais artėjo link ežero pakrantės. Miley vios dar gulėjo ligoninėje, o jos drabužiai buvo vis dar purvini. Neo spėjo padaryti kelis namų darbus ir persivilkti naują apsiaustą, todėl dabar jautėsi kaip ant sparnų. Diena buvo gera. Nė vieno ženklo, kad lis, bus perkūnija, vėjas, vėtra ar panašiai.
- Puikus oras. - sau tarė vaikinas ir susiradęs mažą akmenuką, nuėjo prie kažkokių keistų gėlių.
gėlės keistai mirguliavo ir tol kol jis į jas žiūrėjo, svaigo galva. " Kvailos gėlės, susiraskit kitą mulkį",- pagalvojo jisai. Tada išsitraukė savo burtų lazdelę, numetė akmenuką ant žolės ir prisiminė ką sakė mokytoja: Susikaupt, mostelėjimas, limax.
Neo mostelėjo lazdele ir ištarė:
- Limax. - Nieko neišėjo. Koks buvo akmenukas, toks ir liko, o vaikinui reikėjo prasipraktikuot, nes jis norėjo išmokti šiuos kerus. - Susikaupk, Neoneli, susikaupk.
Jis pabandė dar du kartus. Jokio rezultato, net menkiausio vėjelio nebuvo, oras tapo nepaprastai tvankus. Į galvą lindo mintys, nenusisekę bandymai su medžio žieve, gėlės žiedu ir tuoletiniu popierium.
- Turiu tai padaryti, turiu! Limax. - žybsnis ir akmenukas virto glitėsių krūva. - Man pavyko!
Neo apsidžiaugė ir nesitikėdamas, kad kitą kartą pavyks geriau, nustriksėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 31, 2009, 06:58:34 pm

Miriana atėjo prie ežero. Ji šiek tiek nuėjo į šalį, kadangi norėjo išbandyti kerus Limax, kuriuos mokėsi Transfigūracijos pamokoje. Grifukė priėjo prie medžio, atsitūpė ir ėmė akimis kažko ieškoti. Jeigu čia medis, tai šalia turėtų būti ir kokia nors šakelė, na, o blogiausiu atvėju akmenukas. Šiek tiek apžiūrinėjusi vietelę, Miriana susirado šakelę. Na, gal galėtų pavadinti jau ir šaka. Tikiuosi, jog man pavyks jį paversti glitėsiais. Miriana išsitraukė lazdelę iš apsiausto kišenės, nukreipė ją į šaką ir ištarė burtažodį.
- Limax.
Kurį laiką niekas neįvyko, tad Miriana pamanė, jog nepavyko. Jau mergina buvo pasiruošusi kartoti burtažodį, tačiau staiga šaka tapo glitėsiais. Tiksliau glitėsių krūva. Nudžiugusi savo darbu, Miriana nubėgo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 06, 2009, 12:31:49 pm

Amanda apsižvalgė.Vajee... Klastuoliai. Mama pasakojo apie juos, pasipūtę gudrūs tinginiai..pasakojo apie jų klastą. Ir ko jiemks nesisėdi savo požemiuose.
Amanda prunkštelėjo. Nieko sau. Visa mokykla vien klastuoliai. Mokykloje mačiau vien klastuolius.. Jų čia su kaupu.. Nors semk Nusijuokė švilpė. Atsisukusi pamatė bėgant grifų gužtos mergaitę.
Vaje jau nubėgo. Gal prisėdus čia. O gal ir ne. Dar kokia klastuolė prisikabins . Nežinau ar susitvardysiu neleptelėjus ko.bet tiekto

---

Papildyta: Prieš 14 metus

---

Amanda  priejo prie ežero, . Gal su kuo susipažinus?.. Atsisėdo ant akmens. Visai prie pat ežero. Ežere tariusi pamačiusi kažkokį padarą.
-O dieve kas tai.- nušoko nuo akmens ir priejo prie ežero.
-Nejaugi tai vandeniai? mačiau juos paveikslėlyje lyg ir- šnekėjo sau pakuždom. Staiga padaro nebebuvo matyti. Mergaitė paėjo pora žingsniu atgal o poto pradėjo bėgti. Atsisėdo ant žolės. Vis dar išsigandusi. Ir stebėjo ar niekas neateina su kuo galėtų susipažinti.Kadangi taip niekas ir neatėjo Amanda pakilo nuo žolės ir nuėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Eva Smith Rugsėjo 07, 2009, 07:24:58 pm

Eva kartu su Karmen ėjo prie ežero kol priėjo. Čia buvo ramu ir gražu. Vanduo ramus ,vėjas truputėlį pučia ,o mėnulis pradeda atsirasti po truputį. Pagal viską šiandien turi būti pilnatis. Vakaras išties buvo nuostabus. Merginos priėjo prie pat ežero. Eva nuėjusi truputi toliau nusiėmė švarkelį ir numetė ant žolės. Po to ant jo atsisėdo. Įdomu ir apie ką dabar kalbėsime su šita miela mergina? .Mergina pradėjo žiūrėti į spindintį ežerą.
-Šiandien išties nuostabus vakaras. Mielai kniurksnočiau čia kiaurą naktį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ieva Rugsėjo 07, 2009, 07:43:47 pm

-Tikrai čia gražu.Gal būt jau šimtą dešimtą kartą sakau ir sakysiu-čia NUOSTABU.
Karmen atsisėdo ir nusižiovavo.
-Įdomu,mokytojai visi turi savo numylėtinius...O kaip tau mokiniai?Ar turi jau draugų,ką?
Karmen atsigulo ant šlapios šlapios žolės.Kojas įkišo į vandenį,kuris buvo vėsokas.
Linksma,gal ir nieko mergaičiukė ši.Ją tikrai galiu vadinti drauge.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Eva Smith Rugsėjo 07, 2009, 10:32:04 pm

-Na ką žinau kokie tie mokiniai. Tiesa pasakius aš dar kol kas tave vieną pažystu.
Eva nusuko žvilgsnį nuo ežero ir atsisuko į Karmen. Tu tokia nekalta mergaitė, bet man labai patinki. Įdomu kokia bus jos rekcija. Mergina atsigulė ant žolės ir nuskynė vieną stiebelį ilgos žolės. Po to kaip berniukas įsidėjo į burną iki puses ir pradėjo kramtyt.
-O pati pažysti kitus vaikus?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ieva Rugsėjo 08, 2009, 03:57:51 pm

-Pažįstu,-tarė Kermen ir ant pirštų ėmė skaičiuoti vaikus.
-Ashley,Georgijus,Vanessa,Meg,Kairi,Amanda...Na taip,pažįstu nemažai,-galų gale pasakė.
-Tai gi tiek ir žinių...O tu moki plaukti?-paklausė mergaitė ir taip pat nusiskynė žolės stiebelį.
Mėnulis švietė apšviesdamas visą dangų.
-Esi romantikė?O kokią svajonę turi,jei ne paslaptis?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 08, 2009, 04:32:16 pm

Amanda, atėjusi prie ežero pakrantės ieškojosi sau vietos prie ežero. Pamatė kad vieta prie ežero ant akmenų tuščia. Gal vėl pamatysiu tą padara ežere..
Nuėjo atsisėdo ant akmens ir stebėjo vandenį. Ilgai žiurėjus nieko nepamatė. Nusisuko nuo vandens ir ėmė apžiurinėti kas sėdi prie ežero. Daugiausia sėdėjo klastuoliai. Ir vėl.. Ką jie prie žolės prisiderino ar ką? Am nusijuokė. Ir vėl atsisuko į ežerą. Ilgai žiurėdama kažką išgirdo. Greit nušoko nuo akmens ir pribėgo prie ežero. Krante gulėjo akmuo.
-Kas čia? Jo čia pirmai nebuvo...nesuprantu.-Atsisuko į ežerą. Jame nieko nebebuvo. Kas tame vandenyje.. Amanda giliai atsidusus, susiraukus paspyrė akmeni, taip susitrenkė koją.
-Au- Pašokinėjus, prisėdo ant akmens, ir atsisuko vėl į ežerą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emma Grander Rugsėjo 08, 2009, 05:19:54 pm

Emma ėjo link ežero ir pamatė ant akmens sėdinčią Amandą. O ta apskretėlė čia.
Priėjo prie jos ir šaipydamasi pradėjo klausinėti:
-Kaip matau esi viena. - Piktai nusišypsojo.
-Neturi draugų? - Šaipydamasi nusijuokė.
-Vargšė.
Nieko nespėjusi atsakyti Amanda, Emma ėjo toliau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 08, 2009, 05:43:09 pm

Am sėdėjusi pamatė link jos ateinančią klastuolę.Klastuolė ko ji čia velkas...?
Klastuolė atėjus pradėjo Am įžeidinėti. O poto nuėjo.
Am atsistojo. Ir nubėgo link mergaitės atsistojo prieš ją ir taip ji turėjo sustoti.
-Ei, klausyk. Visų  pirma ne tavo reikalas.- Nusišypsojo.
-Visų antra, ir pati vaikštai viena, gal  pati tarp savų pasipūtėlių nerandi savų? Nes tavo išsilavinimo lygis žemesnis už visų likusių ?
-Ir beto, Tu esi didesnė vargšė nei aš.- Nusijuokė. Ir nuėjo nuo mergaitės.
Na ir akiplėša. Priejus vėl prie akmenų atsisėdo .
Pasėdėjusi  ant akmens, prisiminė kad turi nueiti į pelėdyną. Nulipo nuo akmkens ir nuskubėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Eva Smith Rugsėjo 08, 2009, 09:36:23 pm

Eva stebėjo mergaites iš švilpynės ir klastūnyno ir kaip akiplešiškai vieną kitą doroja negražiais žodžiais. Klastuolės...Dieve kokios jos bjaurybės. Ačiū dievui aš ne jų koledže. Mergina atsisuko į Karmen.
-Na tiesą pasakiusi beveik moku plaukt.
Kiek abejingai pasakė.
-O kokia esu net nežinau kaip pasakyti. Ar romantikė ar ne. Būna visaip,priklauso nuo situacijos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleta De Savin Rugsėjo 10, 2009, 11:06:27 am

Aleta atėjo prie ežero ir nuželgė visą kraštovaizdį. Viskas buvo labai gražu. Aleta atsisėdo ant vieno iš akmenų ir prisiminė savo namus Jorkšyre. Ji labai pasiilgo namų, bet žinojo, kad tik čia gali išmokti naudotis savo galiomis. Ji matė, kaip tolumoje kelios merginos kalbasi, bet šį kartą troško pabūti su savo mintimis. Vieną dieną aš rasiu tą kuris jus nužudė mama ir tėti

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ieva Rugsėjo 12, 2009, 11:08:18 am

Karmen pastebėjo,kad prie ržero atėjo kiti vaikai ir ėmė klausytis jų pokalbio.
-Taigi taigi...-tepasakė Karmen.-Greit aštunta valanda,gal geriau jau grįžtam į pilį.Galėsime ten pasišnekėti.
Karmen stebėjo pilnaties mėnulį.Aplink jį debesys buvo sidabriniai.Jau vakaras atėjo...Rytoj vėl pamokos...Vėl naujos dienos pradžia...
Karmen nusižiovavo ir pasirąžė.Rudenį begalo greit temsta.
-Šiandien mamai laiško nebeišsiųsiu...Kągi,eime,vakarais čia ypač daug klastuolių,nenoriu,kad kas prisikabintų.
Karmen ir Eva nuėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleta De Savin Rugsėjo 12, 2009, 01:43:40 pm

Aleta atėjo prie ežero, apsidairė ir pradėjo laukti vienos švilpiukės. Aplinkui buvo ramu ir tylu, tik oras nebuvo labai geras, stiprus vėjas gadino puikią dieną. Aleta klausėsi vėjo ošimo kai pamatė, kad jos draugė Amanda ateina. Aleta jai pamojo ir nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 12, 2009, 01:52:55 pm

Amanda atbėgo į ežero pakrantę ir akimis ieškojo grifiukės Aletos. Akys
sustojo ties mergaite kuri mojo. Amanda priejo arčiau ir pamatė jog tai ji.
Am nusišypsojo ir pradėjo bėgti link mergaitės.
-Sveika.-Nusišypsojo Aletai.
-Atleisk kad vėluoju šiektiek- Užrausdama nusišypsojo Aletai.
Išsitraukė sausainį iš kišenės ir pasiūlė grifei .
-Nori sausainio?- Nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleta De Savin Rugsėjo 12, 2009, 03:18:14 pm

- Taip su mielu noru pasiaišinsiu Amanda, ir nieko toki kad kažkiek vėluoji, kartais taip atsitinka, - Aleta paėmė sausainį ir atsikando, - šokoladiniai, labai juos mėgstu. gal atsidėdam kur nors ant suoliuko? - Aleta parodė ieną iš daugybės suoliukų, bet jis buvo pastatytas labai gražioje vietoje, po dideliu ir dalingu ąžuolu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 12, 2009, 03:25:12 pm

Aleta paėmė sausainį iš Amandos ir pasiūlė atsisėsti labai gražioje vietoje po ąžuolu. Oho, atrodo paprasta vitea, bet ji kažkuo įpatynga. Tokia miela...
-Ateinu čia dažnai o šios vietos niekada nemačiau- Apstulbusi sumirksėjo Amanda.
-O tu čia dažnai ateini? Regis tavęs neikada nematydavau- Nusišypsojo
mergaitei Amanda.
-Eime- paėmė Aleta už rankos ir nuvedė po ažuolu. Atsistojo nugara į ažuolą,
Ir pasižiūrėjo į vandenį.
-Oho, čia nuostabu- Tyliai tarė užsisvajodama.
-Aplamai hogvartsas yra nuostabus.- Am atsisuko į mergaitę ir nusišypsojo.- Ar ne?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleta De Savin Rugsėjo 12, 2009, 04:09:01 pm

- Taip, Hogvartsas yra tikrai nuostabi vieta, čia ramu kaip namuose, čia jaučiuosi saugi, o iš kur esi tu, Amanda? - pasiteirao Aleta. Net nepastebėjo, kaip tamsus ir grėsmingas dangus staiga pasitraukė, ir pasirodė saulė.
- Pažvelk, ši vieta tikrai stebuklinga, - pasakė Aleta ir jos veide pasirodė šypsena.
- o tu turi brolių ar seserų? Ir beje kaip tau pamokos, aš dar nebuvau nė vienoje...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 12, 2009, 04:17:57 pm

-Jo sutinku, čia saugiau nei namie turbūt, juk dabar šiek tiek mokinamės burti. ir čia
yra daug burtininkų.- Nusijuokė Am.
-Jo tikrai stebuklinga- Nustebusi nusijuokė. -Juk tik tik toks dangus buvo lyg turėtų lyti o dabar štai tau - Saulė. - Amanda galvą pasuko vėl į vandenį
Nes saulė švietė tiesiai į akis.
-O, pamokos nuostabios. Buvau transfiguracijos, magišku gyvunų priežiuroje, nuodų ir vaistų vaje net nebepamenu- Nusijuokė Amanda.
-O ar tau patinka Klastuoliai? Man ne. Mama pasakojo kad ankščiau kai ji dar mokėsi Hoge, Klastuoliai nekentė grifų gužtos.Išdarinėjo jiems visokių blogybių. Turbūt ir dabar tas pats. Jie keisti žmonės. Dievaži net tarp savų renkasi. Su kuo draugaut su kuo ne. Kaip čia pasakius , aš bendrauju su dauguma. Išskyrus klastuolius -tuos pasipūtėlius. O  Mano tėvai abu burtininkai, mama mokėsi Varno nage, o tėtis Švilpynei. O kaip tavo tėvai? Ir kur mokėsi?- pasidomėjo Amanda.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleta De Savin Rugsėjo 12, 2009, 05:37:53 pm

Išgirdusi klausimą apie tėvus Aleta sekundei susyravo Ar jai papasakoti isą istoriją? O gal tik pasakyti, kad jie nebegyvi?
- Matai Am, dar prieš gerus metus De Savinų dvaras skendėjo laimėje ir gėryje... Bet tą dieną kai man suėjo 10 metų mano tėvai žuvo... Juos nužudė mano akyse, o aš nespėjau jų sustabdyti, - Aletos akyse pasirodė ašaros, -  bet mano tėvai buvo nuostabūs žmonės, labai ienas kitą mylėjo.... Na o klastuoliai, Am, ne visi tokie blogi kaip tau atrodo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 13, 2009, 09:29:02 pm

Išgirdusi atsakymą Amandos akys sumirkčiojo o poto prisipildė ašarų.
-Vaje, užjaučiu. Kaip siaubinga.- Am puolė apkabinti Aletą.
Paleidusi vėl atsirėmė į medį.
-Suprantu kaip tau sunku.-Amanda atsiduso.
Vargšė mergaitė. Kaip ji visą tai iškentėjo. Am lūpose jau kirbjo klausimas bet nusprendė nebe kankinti mergaitės.
Am kurį laiką patylėjo.
-O dėl klastuolių. Na supranti klastuoliai yra viena. Jie visi vienodi . Paskirstymo kepurė juk juos išrinko pagal tai kas supasi jų mintyse. Bet gal... Nežinau gal kokia išimtis ir yra.-susimąstė amanda.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleta De Savin Rugsėjo 15, 2009, 08:12:51 pm

Aleta leido, kad ją apkabintų Am. Buo gera pajusti paprasciausią žmogišjąją šilumą.
- Mano tėvai visada sakydavo, kad ne svarbu kuo žmogus gimė, o kuo jis tampa. Ir dar svarbiau, kokį kelią žmogus renkasi pats... Jie pasiringsi gėrį ir eisi gėrio keliu, bet jei pasirinksi tamsą, ji tave sunaikins. Taigi vardas ir statusas dar ne viskas Am. Na aš jau turiu bėgti, nes labai daug darbų turiu mieloji, - Aleta apkabino Am ir nubėgo į bendrąjį kambarį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 16, 2009, 03:04:34 pm

Am klausėsi Aletos kalbos ir viską bandė įsivaizduoti myntise.
-Bet juk jie ir pasirinko tokį kelią kokios mintys toks koledžas o gal ir ne, tiekto.-amanda nusišypsojo.
Aleta apkabino Am atsisveikinusi nubėgo. Amanda atsiduso pažvelgė paskutinį
kartą į Aletą. Atsisėdo po ažuolu ir ėmė svajoti.
Gal ji ir teisi? Gal ne visi klastuoliai blogi. Gal ne visi tokie šaltakraujai?
Nedavė ramybės įkyrios mintys. Norėčiau pažint nors vieną klastuolę ne piktą. Ne kalstinga, bet argi tokių yra? Atsiduso Amanda.
Poto atsistojo ir nužingsniavo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sarah Winlest Rugsėjo 20, 2009, 03:26:21 pm

Mergina nusprendusi apžiūrėti daugiau mokyklos vietovių , užsuko į ežero pakrantę kur vandenyje gyvena visokie gyviai , o vietų grožis neapsakomas.
Sarah neramiai blaškėsi kur švariai atsisėsti nes nenorėjo primą dieną apsikvailinti ir pačiai nepastebėjusiai jog įsipurvino bastytis po mokykla kur knibžde knibžda įvariiausiu koledžų mokinių. Suradusi jaukią vietelę ant žolės Sarah patogiai įsitaisė ir pradėjo galvoti apie šendieną, ir laukiantį rytojų bei apie pamokas.
Įdomu kiek taškų gausiu.. Blaškėsi panašios mintys klastuolės galvoje.
Mąstau kaip kokia varnanagė. Supykusi atsiduso.
Tuomet pradėjo galvoti apie matytus mokytojus ir pirmakursius.
Hm.. Patiko ateities būrimo bei žiobarotyros mokytoja.
Nusišypsojusi prisiminė transfigūracijos pamoką , bei profesorės isiblaškiusią mimiką kuri kėlė juoką ir nuostabą. Vis del to nusibodus sėdėti atsistojusi nusišluostė drabužius ir nupėdino į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brek Terrat Rugsėjo 25, 2009, 03:16:45 pm

Nešina knyga "Vėjai pamiškėse" atėjo prie ežero, kur aplink gamta, kaip ir knygoje, Brek patinka įsijausti į knygos vaidmenį ir visą tai patirt pačiai. Susiradusi gan jaukią vietelę atsivertė naujają na Brek naujają knygą, ir pradėjo skaityti.
Veiksmas vyko Anglijos viduramžiuose, knyga apie du žmones, vieną turtingą damą o kitas žmogus buvo vargšas. Keliom savaitėm prieš savo vestuves Gabriella tai toks damos vardas, sutinka Thomą ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio, Thomas jai labai patiko.Bėda ta, jog ji jau susižadėjusi ir damos turi rinktis vyrus sau lygius. Štai nuo to ir prasideda jaudinanti istorija apie du įsimylėjelius, jų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir visa kita tampa nebesvarbu tik viens kitam kitas. Knygoje daug liudnų vietų ir daug širdžiai mielų . Šioje knygoje magijos nėra, ji atrodo kaip paprasta žiobariška knyga, bei ir viduje yra paprasta, bet įdomi knyga. Užvertė knygą ir įsižiūrėjo į ežerą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: bearlt Rugsėjo 25, 2009, 05:52:04 pm

Sylvia atėjo prie ežero ir pamatė Brek. Visai, kaip tikėjausi ji šyptelėjo ir prisėdo šalia. Nenumanė ką turėtų šiai merginai pasakyti, bet jautė, kad pokalbį turi pradėti pirma...
 -Labas,Brek, -teištarė ji,- Ką skaitai?
Mergaitė pradėjo smalsiai apžiūrinėti Brek, bet stengėsi neparodyti savo susidomėjimo. Ji šyptelėjo. Sylvia taip pat atsakė šypsena.
[Nieko daugiau nesugalvojau, tai ilgiau neparašiau @)]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brek Terrat Rugsėjo 25, 2009, 05:58:07 pm

Brek išgirdo kažką atsisėdant šalia. Brek nusišypsojo mergaitei.
-Sveikutė, skaitau įdomią knygą "Vėjai pamiškėse" Skaitei ką danor ją?- pasidomėjo Brek nors labai abejojo ne visi tokias knygas skaito.
-Kiek liudna bet.- Draugiškai gūžtelėjusi pečiais pratarė Brek.
Poto vėl atsisuko į ežerą ir užsisvajojo. Atsisuko į mergaite ir tarė
-Čia gražu ar ne? Visa ta aplinka labai atpalaiduoja ir šeip.- palingavo galva ji.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: bearlt Rugsėjo 25, 2009, 06:06:47 pm

 -Turiu pripažinti, kad čia - nuostabus kampelis. Deja po pamokinio laiko turiu labai mažai ir čia beveik neateinu, - su nusivylimo gaidele tarė Sylvia,- kai knygą gražinsi į biblioteką, pasakyk ir man. Eičiau kartu, pasiimčiau ir perskaityčiau.
 Ji griebė šalia gulėjusį akmenuką ir sviedė į ežerą. Visai netyčiomis padarė tris...keturias...penkias "varlytes". Liūdnai ir susimasčiusiai nusišypsojo... Po to nusprendė patylėti minutę. Jai buvo taip gera sėdėti su šia mergina. Lyg jos būtų geriausios draugės jau amžių amžius.
 -Gal nusimaudykim?-tarė Slyvia, bet pamačius kažkokį čiuptuvėlį ežero vidyryje iš kart pasakė,- o gal vis dėlto nereikia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: siga Rugsėjo 27, 2009, 11:42:54 am

Kamilė pamatė sėdint dvi varnanages.Keista.Man šalta,jau greitai gal net tas ežeras užledys,o jos čia sau sėdi ir šneka!Kamilė nusprendė užšnekinti merginas.
-Sveikos,-pasisveikino ji.-Ką veikiat?
Kamilė nelaukusi atsakymo,prisėdo ant rasotos žolės.
-Tikiuos,nesutrukdysiu?
Kamilė nežinojo mergaičių vardų,tad maloniai paprašė:
-Gal prisistatysim,ką?Aš Kamilė iš Grifų Gūžtos,o kas judvi?Kaip suprantu,varnanagės,-Kamilė pažvelgė į jų uniformas.-Tai apie ką plepėjot?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: bearlt Rugsėjo 27, 2009, 06:03:02 pm

-Sveika,Aš Sylvia, ji Brek. Mes abi iš Varno Nago, - už abi atsakė Sylvia ir šyptelėjo, nors širdyje šiek tiek pyko, kad mergaitė sutrukdė tokią gaivinančią ramybę, - trukdyti tikrai netrukdai. Mes tiesiog radom laisvą minutėlę poilsiui, tad atėjom čia.
 Po kelių minučių nejaukią tylą sudrumstė dar vienas čiuptuvėlis išlindęs ne taip toli kranto ir pradėjęs žiaukčioti. Sylvia buvo taip užsisvajojus, kad jo net nepastebėjo. Staiga Slyva atsisuko į Brek. Keista... Ji jau kokį dešimt minučių nešneka...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: siga Rugsėjo 27, 2009, 06:15:43 pm

-O!-Kamilė pamatė Brek rankose knygą Vėjai medžiuose.-Aš šitą knygą irgi norėjau pasiimti,bet nebuvo egzempliorių...-nekaltai pamelavo,nes knygos nepajėmė,todėl,kad knygos viršelis buvo suplėšytas.
-Bet aš pasiėmiau Meilės salą ir Nimfodėjaus puotą,irgi labai įdomios turėtų būt.
Kamilė pirmą kartą pasijuto nesava ir nepritampanti.
-Tai gal aš jau eisiu...-Kamilė atsistojo ir lėtai ėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brek Terrat Rugsėjo 27, 2009, 07:08:47 pm

((Kamile ,Knyga vadinasi ne vėjai medžiuose o vėjai pamiškėse..))

-Taip - atsakė Brek Sylviai.
-Išties čia labai gražu. Viskas taip sava.- Šyptelėjo Brek. Atsiminusi kaip namuose mėgdavo žiūrėti pro langą, ten ežeras buvo kiek toleliau bet vistiek matėsi, atsiminė koks gražus vaizdas būdavo ir užsiplėskė noru pabūti vėl namuose.
Čia nuostabu..Reiks ateiti dažnai, kai tik nereiks ruošti pamokų.
Pąmastė mergina, poto atsisuko į Sylvia.
-Kad šalta...- Nusijuokė Brek.
Poto atsisuko į ateinančią Kmailę.Ir  Klausėsi merginų trumpojo pokalbio ir tylėjo nes norėjo dar pasigrožėti matomu vaizdu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: bearlt Rugsėjo 28, 2009, 05:20:00 pm

 -Aš kažkaip šalčiui atspari, tada. Tau ir anai grifei šalta, o man ne.
Na visada galim grižti į pilį. Įdomu, kokiu tikslu aš čia atėjau...? Brrrr! Iš tikro šalta.
 -Gal vis dėl to grįžtam, kol tau nosytė neužšalo, - taip pasakius, jos veidą nušvietė vos matoma šypsena, bet greit išnyko. Brek tubūt net nepastebėjo.
 Sylvia atsistojo, bet Brek tik žiūrėjo į ją ir nieko nesakė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brek Terrat Rugsėjo 28, 2009, 06:05:00 pm

-Jau buvau pamokoi..- Tarė susiraukusi Brek.
- Na, bet galime nueiti pasišildyti, bei pavalgyti į trys šluotas ką manai.?- Paklausė mergaitės pakildama nuo žolės ir pasiimdama savają knygą.
-Beto, manau ten turėtų būti šaunu kiek girdėjau, visi ten eina?-Šyptelėjo Brek tikėdamasi jog mergaitė eis kartu.
Poto pasižiūrėjo į ežerą ir nusipurtė.
-Brrr. Tikrai šalta.- Iškėlė antakius varnanagė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sarah Winlest Rugsėjo 28, 2009, 06:30:53 pm

Sarah nusivilko prie ežero pakrantės. Nu ir šaaalta.. užšalti kojas galima, tai kas bus žiema jai dabar ruduo.? Nekenčiu šalčio, kaip ir apgailėtinu grifių. Mąstė sau Sarah. Įsižiūrėjusi pamatė dvi Varnanages.  Prisiartino prie jų sparčiu žingsniu, regis jos jau pakilo eiti bet dar stovi. Priejus apžvelgė abi kaip parduodamus arklius klastingai šyptelėjo ir tarė.
-Ką jūs baidyklės?- Dedamasi nerūpestinga , paklausė.
-Pailsėt tokiu gražiu oru užsimanėt, ar ne?-Nusijuokė mergina.- Susikryžiavo rankas ant krūtinės ir tarė
-Tiesa sąkant atėjau čia, vienos grifės, nematėt?Tokia šlykšti kaip ir visos kitos Vardu Kamilaa... Regis pirmai mačiau ją einant čia-Pavartė akis klastuolė.
-Tiekto- mostel4jus ranką išėjo.
((Slyvuk, 5 eilutės..))
 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Taylor Lautner Rugsėjo 28, 2009, 06:50:00 pm

Tayloras ėjo su Mirianna ir kalbėjosi. Poto prisiminė ko klausė Mirianna trijose šluotuose.
-Ne, man ji nepatiko. Naujokė ir tokia išsišokėlė, na ir aš naujokas bet esu ilgiau čia.- Skambiai nusijuokė, gamtoje galėjo kalbėti kiek garsiau negu patalpoje.
-Tokia, nagla. Matei kaip ji žiūrėjo į Kairi, nežinau bendram koledže o taip pykstasi..-Palingavo galva jis.
-O ką tu manai apie ją?- pasuko galvą į Miriana.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 28, 2009, 07:12:14 pm

Miriana su Tayloru priėjo prie ežero. Išklausiusi jo nuomonę apie Kamilę, pritariamai linktelėjo ir nusprendė jam viską pasakyti tiesiai šviesiai:
- Na, turbūt nustebsi, kad aš nesu tokia "už draugus", "nesikiaikenti" ar "gera mergytė". Na, aš tiesiog esu aš. Ir mano nuomonė apie Kamilę štai tokia. JI nėra draugiška, "užsirauna" ant visų, kurie padaro menkiausią klaidelę, tad šiaip dar manau, jog ji jaučiasi tarsi pasaulio bamba. Ant visų ji gali "varyti", tačiau, turbūttikisi, kad kiti neturi teisės "varyti" ant jos. Na, nesupyk ant manęs dėl to,- mielai pasakė Miriana Taylorui.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Taylor Lautner Rugsėjo 28, 2009, 07:22:41 pm

Tayloras linkčiojo merginai kalbant.
-Jo, mane irgi nervina tokios gražuolės.- prunkštelėjo Tayloras.
-Tiekto, čia ne mūsų reikalas, prispirus reikalui pulsim.- Skambiai nusijuokė.
-Neee...nepykstu.- Ilgai nutęsė Tayloras.
Poto įsižiūrėjo į ežerą.
-Čia gražu ar ne?- šyptelėjo Miriannai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 28, 2009, 07:28:43 pm

- Tiesa... Labai graži vieta... Nors ir vėloka. Matai, ten dar keli saulės spindulėliai,- parodė Miriana pirštu į nusileidžiančius saulės spinduliukus.
Tuomet Miriana atsisėdo ant netoliese pasitaikiusio didelio akmens.
- Kaip manai, Kairi ateis?- Miriana paklausė Tayloro.
Kad ir kokia ji gera draugė, tačiau dabar norėčiau pabūti tik su Tayloru...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Taylor Lautner Rugsėjo 28, 2009, 07:32:26 pm

Tayloras pasekė merginos pirštu ir įsižiūrėjo į spindulius.
-O, tikrai gražu.- Šiltai nusišypsojęs tarė.
Poto prisėdo šalia, nes labai nusibodo stovėti. Išgirdęs klausimą kiek apstulbo, bet to neparodė ir tarė.
-Tiesa sakant nežinau, gal vėliau. - gūžtelėjo pečiais vaikinas.
Smagu jog grifų gūžtoje atsiranda ir tokių mielų žmonių kaip Kairi ir Mirianna. Tik gaila dėl tokių šiukšlių grifų gūžtoje kaip Kamile. atsidusęs atsisuko į Mirianna ir nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 28, 2009, 07:46:57 pm

- Tu labai gražus, kai šypsaisi,- sukikeno Miriana.
Tuomet ji labiau įsižiūrėjo į vaikino akis ir lūpas. Tiesiog nuostabus... Labai mielas žmpgus... Ir draugiškas... Tiesiog išsvajotasis. Tuomet mergina pažvelgė į ežerą. Lauke jau buvo vėsoka ir vėlu, bet Miriana buvo įsisiautusi tik į ploną vasarinę mantiją. Kai papūtė vėjo gūsis, ji tyliai sudrebėjo, tačiau neatitraukė savo žvilgsnio nuo ežero. Ežeras tarsi mirguliavo visomis vaivorykštės spalvomis, atspindėdamas kelis vis dar gyvuojančius saulės spindulius. Miriana susirietė į kamuoliuką ir šiek tiek sušilo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Taylor Lautner Rugsėjo 28, 2009, 07:54:37 pm

Tayloras išgirdęs Mirianna, apstulbęs nuleido akis į rankas, poto atsitiesė, nusišypsojo ir tarė.
-Ačiū. tu esi labai graži.- Mirktelėjo mergaitei.
Poto pasekė jos žvilgsniu ri įsižiūrėjo į ežerą.
kas galėjo pamanyti kad čia taip nuostabu.. susižavėjęs palingavo galvą. Poto nusuko žvilgsnį į kelias mergaites kurios stovėjo netoliese.
-Žiūrėk čia varnanagės.?- mostelėjo galvą į mergaites.
- Nelabai įžiūriu.- Nusijuokęs tarė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 28, 2009, 08:02:25 pm

Miriana žybtelėjo akytėmis.
- Galbūt... Nors akinių ir nenešioju, bet sunkiai matau. Užtat puikiai girdžiu,- sukikeno Miriana.
Tuomet ji pasilenkė ir paėmė mažą akmenuką.
- Žiūrėk, parodysiu, ką išmokau. Jei pavyks,- šyptelėjo.
Miriana išsitraukė lazdelę, ją pakišo po delnu, ant kurio buvo akmenukas, susikaupė ir ištarė:
- Aguomenti,- vandens čiurkšlė pakėlė delne laikytą akmenuką.
Tuomet Miriana pasiėmė tą akmenuką į ranką ir sviedė į vandenį, o lazdelę įkišo į apsiausto kišenę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 28, 2009, 08:03:04 pm

Tora kaip vėjas lėkė link miško. Saulė jau nusileido, apylinkes apgaubė prietema, o žolę papuošė ankstyvas šerkšnas. Mergina tvirtais žingsniai, lengvai bėgo per lauką palei ežerą, nuo kurio sklido tiršta tamsa. Žvarbus vėjas plaikstė baltaplaukės surištus plaukus ir paltą, kuris buvo atsegtas, kad palengvintų judėjimą. Buvo šalta, tačiau Toros kūne kraujas tiesiog virė ir tai neleido merginai prarasti budrumo. Akys tiesiog gręžė prietemą, kai priešais save, už dvidešimties metrų pastebėjo pažįstamas figūras. Ką jūs čia veikiat tokį vakarą? Nėra kur daugiau sėdėti?! siuto Tora, nes kiekvienas žmogus galėjo būti panaudotas kaip ginklas, o mergina nenorėjo nieko skriausti. Priartėjusi Tora sustojo tiesiai už Mi ir Tayloro nugarų.
- Nenoriu trukdyti jūsų saldžių kalbų leidžiantis saulei, balandėliai,tačiau jau vakaras ir šalta. Siūlyčiau grįžti į pilį, kol nepasidarė dar šalčiau, nes šiandien oras nenuspėjamas, - taip pat šaltai, kaip ir oras palei kojas, tarė Tora nugaroms. Akys žibėjo ugniniu raudoniu ir visai nesirodė, kad šiai būtybei būtų nors kiek šalta. Laibi pirštai paslėpti juodo šilko pirštinaitėse gniaužėsi į kumštį. Baltaplaukė nežinojo ar dėl to, kas jos laukia, ar dėl to, ką mato dabar. Tačiau laiko neturėjo kapstytis savo sielos gelmėse. Išbalusi oda švytėjo prietemoje, o paskutiniai saulės spinduliai jau išsisklaidė danguje, kurį aptraukė tamsūs debesys. Greičiau, nėra laiko!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 28, 2009, 08:18:11 pm

Miriana sėdėjo prie Tayloro, kai išgirdo žingsnius. Turbūt Vanessa arba... Kairi?.. Po kiek laiko Miriana neatsisukusi įsitikino, jog tai buvo Kairi. Ką ji čia veikia?.. Maniau, kad ilgiau mums dauos laiko pabūti kartu... O gal ir ji įsižiūrėjo Taylorą? Nebesuprantu jos. Kristianas atsimenu buvo, Tayloras... Kas dar?.. Turbūt neturi ką veikti. Naktimis. Nors neee. Ji ne tokia. O gal jos net nepažystu? Kartais taip ir atrodo.
- Na, tu mūsų netrukdai, tačiau nėra taip jau vėlu ir taip žiauriai šalta. Išgyvensim,- patikinamai linktelėjo Miriana atsisukusi į Kairi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 28, 2009, 08:28:33 pm

Tora sukando dantis, kumščiai tiesiog virpėjo ir mergina neištvėrė.
- Nežinai su kuo kalbi! Aš tau ne paprasčiausia Kairi! Jei nori likti gyva, siūlyčiau čiuožti į pilį, nes pati partemsiu!
Tora tvirtu, rimtu balsu beveik rėkė, tačiau tvardėsi ir žodžiai tiesiog liejosi pro sukoštus dantis. Kodėl jie tiesiog nedaro,kaip liepiami? Negi jiems visada,kaip idiotams reikia viską aiškinti? Daryk kaip liepiu!!! Tuomet baltaplaukė nurimo. Užsimerkusi leido atgauti sau pusiausvyrą ir ramybę. Vėjas ūžė ausyse, tačiau merginą supo tyla. Po akimirkos ji atsimerkė.
- Man nesvarbu ar tu nori būti su Tayloru ar ne, tačiau daryk tai saugioje vietoje. Pabrėžiu,kad dabar čia nesaugu.
Tuomet apsisukusi ant kulno, Tora nubėgo tolyn. Neturėjo noro dar kartą bandyti aiškintis. Mes neturėjom pakliūti pas grifus. Jie išties silpni ir bukapročiai.. Atleisk, Kijo. Aš tave nuvyliau... Toros veide atsispindėjo gailestis ir liūdesys, tačiau šį tuoj pat pakeitė susikaupimas ir mergina nulėkė toliau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 28, 2009, 08:35:05 pm

Miriana išklausė Kairi žodžius. Kai ji nubėgo, Miriana kreipėsi į Taylorą.
- Gal žinai, kas jai? Gal kas ją kerais užbūrė?- paklausė Miriana Tayloro.
- O gal varom į pilį? Jei ji vėl pareis - dar žiauriau bus... Einam gal ką? Gal į kokius požemius... Jei nebijai,- tyliai sukikeno.
- Dar galim varyt į didžiają salę, nors ir neseniai buvom Trijose šluotose,- svarstė visas vietas pilyje, kur jie kartu galėjo nueiti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Taylor Lautner Rugsėjo 28, 2009, 09:48:22 pm

Tayloras išpūtęs akis stebėjo Kairi , kai ji nuėjo susiraukęs atsisuko į Miriana.
-Joo... Kartais žmonių nesuprasi.- Pakėlė antakius jis.
-Kogero reiktų, nes matai čia labai nesaugu..- Nusijuokė jis kildamas nuo žolės.
-Eime gal į hm, bendrajį? Gal ten pakankamai saugu bus.- burbtelėjo jis.
Poto pažvelgė paskutinį kartą į saulėlydį, vėl atsisuko į mereginą ir nusišypsojo.

Malit prasižengus, gnomai apskrido garbės ratą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 28, 2009, 10:03:38 pm

- Gerai, galim,- šyptelėjo mergina.
Tuomet Miriana atsikėlė, nusivalė mantiją, šiek tiek palūkuriavo ir mažu žingsneliu kartu su Tayloru ėjo į bendrajį kambarį. Įdomu, kas nutiko Kairi? O gal Tora?.. Žinau, kad jos abi ten, tačiau dar visko labai gerai nesuvokiu. Dėja. Eidama Miriana pažvelgė atgal - į miško pusę. Ten švytėjo pora geltonų akių, kurios stebėjo jų judesius.
- Taylorai, žiūrėk ten,- tyliai pasakė Miriana vaikinui, rodydama pirštu į akis.
- Gal einam šiek tiek greičiau, bet ne bėkim, kadangi pasekmės gali būti blogos,- pasakė Miriana ir greitai nuėjo nuo ežero link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brek Terrat Spalio 12, 2009, 03:35:33 pm

Brek stebėjo praeinančius grifius. Atsidususi, užsimąstė. Kogero reikia eiti, pasimokyti, ar paskaityti. Paimė gerokai aptrintą "Vejai pamiškėse" knygą.
-Gal eime?- paklausė Sylvios vis dar nesikeldama.
-Šalta.. ir nuobodu jau.- tarstelėjo ir pakilo nuo žolės.
Sylviai taip nieko ir neatsakius Brek nusišypsojo ir nupėdino palengva į pilį.

(Sylvia:Taip parašiau nes noriu eit į kitą vietą..:} )

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: bearlt Spalio 23, 2009, 08:35:52 pm

Brek kažko klausė, kažką sakė, bet Sylvia neišgirdo. Ji klausėsi grifiukų pokalbio ir nukreipė akis į grifės parodytą tašką. Per tą laiką Brek jau buvo gerokai nutolusi. Tikrai! Kažkas ten yra!
-Brek! Breeek! Palauk ir manęs! - mergaitė vos ne vos pasivijo Brek ir tyliai jai į ausį pakuždėjo,- Ten. Krūmuose. Miške. Greičiau. Varom iš čia. Brek, varom.
Sylvia baikščiai žiūrėjo į Brek ir paskubomis ėjo pilies link.
-Greičiau, Brek.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 20, 2009, 04:55:25 pm

Nuobodi jauna profesorė atsivilko prie ežero.
- Boooring. Galėtų labiau pasistengti su kraštovaizdžiu. Kas čia įdomaus? - murmėjo Qrane, žvelgdama į ežerą.
Ji atsisėdo ant netoliese buvusio akmens. Kai boooring... Jau bent namie įdomiau... Profesorė apžvelgė lakstančius mokinukus apie ežerą. Kad jie žinotų, kas yra ežero dugne... Verta pamatyti. Vaizdas vertas spyrio į galvą. Ten yra vandenių? Esu įsitikinusi, kad taip. Ten yra negyvųvaikų kūnelių? Nesu įsitikinusi, bet manau kad taip. Bus kaip jums, vaikai, prie ežerų žaisti. Ypač magiškoje teritorijoje...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 20, 2009, 05:07:48 pm

Dakota beveik visiškai neišsiskirdama iš mokinių linksmai straksėjo paežere. Netrukus netikėtai sustojo, atsisuko į ežerą, užsimerkė ir giliai giliai įkvėpė. Plaučiai prisipildė gaivaus ir šviežio oro. Dar kelias sekundes laikiusi orą, mergina iškvėpė ir atsipalaidavo.
- Labas rytas, štai ir aš... - Ji sukikeno ir apsidairė. Pastebėjusi paniūrusią žmogystą kniūbsinčią ant akmens, Dakota išsišiepė. Ji pasišokinėdama nutepseno prie merginos, iš aprangos primenančios profesorę. Mergina vaikiškai pamojo ir pritūpė šalia profesorės.
- Tikrai gaivus ir nuostabus oras. Jei gerai įsiklausytumei, galėtum išgirsti kažkur šniokščiantį šaltinėlį... Undinų prislopusias giesmes... Paukščių sparnų plasdenimą virš galvų... Bet kaip matau, klausotės tik erzinančio vaikų kleketavimo... O gal užkniso šventinis bumas? Per mažos algos? Pasiilgote namų? Ar tiesiog reikia išsikalbėti?- Tauškė ji nė nežiūrėdama į žmogystą šalymais. Jos akys nardė ežeru, dangumi ir šaltu ryto oru, kuriuo ji taip džiaugėsi.
- Beje, mano vardas Dakota. Aš... profesorė, jei kilo įtarimų, - ji išsišiepė, nes puikiai žinojo, kad yra panaši į mokinę, dėl savo ūgio ir džiaugsmo, kurį ji mato kiekviename niekniekyje...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 20, 2009, 05:14:39 pm

Kažkas uždengė Qranei saulę. Tai buvo mokinukė? Lyg ir septintakursė. Ji priėjo prie profesorės ir ėmė malti liežuviu. Ir kaip jai taip greit išeina?.. Sužinojusi jog ji - profesorė - gan nustebo.
- Em... Aš Qrane Moris, naujoji astronomijos profesorė. Malonu susipažinti , - pabandė išgauti malonų šypsnį.
Profesorė apžvelgė Dakotą. Ji tikrai atrodė tarsi mokinukė.
- Jūs turbūt... Transfigūracijos profesorė? Kadangi aš Hogvartse neseniai, tad dar nepažystu visų profesorių , - šyptelėjo profesorė.
Qrane dar kartą apmąstė Dakotos žodžius.
- Ai, nuotaikos pas mane kinta tarsi Londono oras. Dabar kažkaip nuobodoka - nėra įdomios veiklos, o pamokos taip pat nėra įdomios, kaip beveik viską turi paaiškinti. Jokio savarankiškumo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 20, 2009, 05:27:10 pm

Dakota šyptelėjo.
- Man taip pat malonu. Aš irgi naujokė, labai jaudnuosi, nieko nepažįstu, o ir manau, kad vaikams mano pamokos nepatiks... Aš visiškai nepatyrusi, turėjau dar kelerius metus mokytis Magijos universitete, bet sužinojau, kad mane išsiunčia praktikai... Maniau, kad dar anksti, bet štai aš čia... Vos šiais metais baigiau Hogvartsą, tikėjausi bent penkis metus čia nesirodyti, bet deja... Tiesą pasakius, man čia nepatinka. Nuotaiką pataiso tik mokinių šypsenos, klastuolių gudrybės ir oras. Hogvartse jau keletą amžių niekas nepasikeitę, dvelkia senove... Mane vilioja naujovės ir nauji iššūkiai. Tikrai nesutikėjau matyti save čia. Tarp šitų sienų. Tiesiog staugiančių kaip čia niūru... Manau reikėtų įvesti keletą spalvų ir naujovių... Oj... Atleiskite, man visada taip... Niekada nepastebiu kaip užsikalbu... - Dakota droviai šyptelėjo.
- Transfigūracija... Taigi taigi... Lyg ir įdomus mokslas, nors manęs visiškai neviliojo vaikystėje... Man absoliučiai nepatinka antrakursių mokymo planas. Manau, kad niekas nesupyktų, jei aš jį... netyčia pakeisčiau, - Dakota nusijuokė ir atsiduso. Keletą minučių sugebėjo pratylėti.
- Taivat... Kokiame koledže vaikystėje mokėtės? Ir kokį dalyką dėstote?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 20, 2009, 05:50:16 pm

Profesorė atidžiai klausėsi Dakotos.
- Mokiausi Varno Nage. Kaip jau ir minėjau, dėstau astronomiją. Prieš tris metus baigiau šią vietelę... Kai baigiau, man beveik viskas buvo G arba N, tačiau geriausiai sekėsi astronomija. Mane visad žavėdavo dar neatskleisti dalykai, paslaptys. Tai kas nematoma pilka akimi, tačiau jaučiama , - užsisvajojo Qrane.
- Kiek jums metų? Man 21 - nesu senas paukštelis, -sukikeno Qrane.
Profesorė atsilošė, kad keli saulės spindulėliai galėtų pasiekti ją ir sušildyti...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 20, 2009, 06:02:29 pm

Dakota nuraudo.
- Atleisk, aš labai išsiblaškiusi, daug ką pamirštu arba praleidžiu pro ausis... Aš mokiaus klastūnyne... Vat ten tai koledžas. Tikrai nepamiršiu drąsių žmonių, ir nerealių išdaigų... Man septyniolika... - Dakota šyptelėjo, - Tik šią vasarą baigiau mokyklą, iškart peršokau į universitetą, o tepasimokius porą mėnesių išgrūdo į praktiką... - Ji sukikeno, - Patinka saulė? Aš jos privengiu... Esu šiek tiek alergiška jai, negaliu ilgai joje būti, o ir nekenčiu nudegusios odos. Kad ir kaip visi stengiasi įdegti, man tai nepriimtina ir net negražu... Balta, aristokratiška oda, va tai yra grožis.... - Ji nepastebimai perbraukė savo baltą ranką ir nežymiai šyptelėjo.
- Taivat... aš ir vėl tauškiu. Tai darosi nevaldoma... Galbūt man per anksti dirbti. Dar pilnai neišbridau iš vaikystės šalies.... - ji nusijuokė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 20, 2009, 06:07:31 pm

Profesorė sukikeno kartu su Dakota.
- Kaip matau, turi šaunų jumoro jausmą, - šyptelėjo. - Klastūnynas... Visad svajojau ten mokytis, tačiau, kaip nusprendė Paskirstymo kepurė, taip yra. Visuomet jaučiau simpatiją Klastuoliams. Turbūt mano ir jų santykiai iki šiol dar puikūs, - svaijingai keliavo po prisiminimus.
- Jau buvai apėjusi visas Hogvartso apylinkes, kai čia atlėkei, būdama profesorė? Gal varom kur nors? Pavyzdžiui į "Tris šluotas"? Norėčiau pažiūrėt, kaip atrodo po trijų metų. Gal tie patys žmogystos tebedirba... - sukikeno.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 20, 2009, 06:17:06 pm

Dakota nusijuokė.
- Man rodos aš tave prisimenu. Mačiau keletą kartų koridoriuje,  prieš tris metus. Tais laikais mane labai žavėjo septintakursiai, jie atrodė dideli ir laimingi, kad pagaliau baigs mokyklą... Tada aš buvau ketvirtakursė. Mano draugė iš klastūnyno buvo tavo bendraamžė, kažkada pastebėjau, kaip ji kalbasi su tavimi. Aš supykau, - Dakota nusijuokė, - Buvo dvi priežastys. Pirmoji- pavydas, ji buvo mano geriausia draugė, o čia šiltai bičiuliaujasi su tavimi. Buvau per kvaila suprasti, kad galbūt jai aš nebuvau geriausia draugė... - Mergina nusikvatojo, - O antroji- savotiškas rasizmas. Pykau, kad klastuoliai bičiuliaujasi su kitais koledžais. Tai man atrodė nesuderinama. Gal prisimeni, kai aš pirmą ir paskutinį kartą kalbėjausi su tavimi? Tiesa, nepanašu į pokalbį, nes aš išliejau viską ką maniau apie tuos, kurie nepriklausė mano koledžui. Tai buvo taip kvaila...- Ji nusijuokė ir liūdnai atsiduso, - Atleisk, jei tada įskaudinau, - Dakota nusišypsojo.
- Trys šluotos? Man jos niekada nepatiko. Ten trūksta oro, nes būna kimšte prikimšta mokinukų, nemėgstu triukšmo ir šurmulio... Ir uždarų patalpų... Juolab čia- Hogvartse...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 20, 2009, 08:11:01 pm

- O tai ten tu buvai? Eik tu sau... Nieko, nepykstu. Tik tada buvo gana keista, kodėl mane užsipuolei. Tik dėl koledžo. Kažkas panašaus buvo su mano pussesere. Mes buvom šaunios, neišskiriamos draugės, tačiau kai aš patekau į Varno Nagą, o ji - į Klastūnyną, ji man tėškė: "Tu ne Klastuolė. Nenoriu savęs žeminti kalbėdama su Varnasnuke". Nuo tada ir nesikalbėjom. Ai, bet koks skirtumas. Pala, ta tavo draugė, kiek pamenu, buvo vardu... Leila? Galbūt nelabai atsimenu... Taigi prieš tris metus buvo...
- Nors pritariu dėl Trijų šluotų. Kažkaip labai jau nuobodu. Tačiau man labiau patiko Šerno galva. Ten su pardavėjais visad galėdavai linksmai pajuokauti. Aišku, kol mokiausi pirmame, antrame kursuose jie į mane net nepažvelgdavo, tačiau vėliau... Ėmėm kartu ugninę traukt. Aišku, kažkaip keistoka, kad mokiniai gertų ugninę, tačiau tada buvo visai smagu, - kikeno Qrane.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 20, 2009, 08:45:57 pm

Dakota liūdnai linksėjo.
- Taip. Tai aš... Ir draugė Leila... Na, bet nesvarbu. Perduodu visus tuos negražius darbelius jauniesiems klastuoliukams, - ji nusijuokė. Mielai dar pati pabūčiau pirmakurse, maža neklaužada... Echh...
- Šerno galva. Taigi. Daugelis, ne tik vyresniųjų, o ir pirmakursių buvo parneštas iš ten. Girtas kaip šlepetė... Aš gvenime neragavau Ugninės. Na gerai, antram kurse pas Mirtutę su chebryte truputį patraukėm, bet nuo tada to gėralo kvapas jau verčia mane žemėn... Taip kad... - Ji nusijuokė, - Ta užeiga visai jauki, jeigu nors kartą per dieną plautų indus, ir ne su seilėmis, galėtų nedvokti dvėselėna ir gal būt ta skylė būtų malonesnė... - Dakota žvelgė į tolį ir galvojo visai ne apie tai, apie ką kalbėjo. Ji sugebėdavo taukšti gana protingai net negalvodama apie tai. Tai buvo privalumas, kai tekdavo kalbėtis nuobodžiomis temomis, o galvoti ar planuoti daug svarbesnius reikalus. Tačiau kartais tai išblaškydavo. Tai nutiko ir dabar.
- Atleisk... Galva neklauso. Tiek naujų įspudžių... Sunku susikaupt... - Ji pakėlė akis ir nedrąsiai gūžtelėjo pečiais. Dakota vis dar jautėsi lyg kalbėtų kaip mokinė su profesore, o ne kaip lygi su lygia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 20, 2009, 08:58:10 pm

-  Šerno galvoj... Pritariu tau. Jaukumo trūksta, tačiau kompanija ten visad unikali ir linksma. Bei šilta, - sukikeno. - Žinau tuos mažus neklaužadas. Tačiau pasaulis be blogiukų - gana nuobodus... Šaunu, kad yra Klastūnynas, - vyptelėjo Dakotai.
- Na, jeigu ugninė tau ne prie širdies, tai reiškia tau nelygis? Imi ko stipresnio? - linksmai sukikeno. - Doh... Atleisk. Koks aš žmogus. Ėmiau apie alchoholį kalbėt. O šiaip ką mėgsti? - pakeitė temą astronomikė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 21, 2009, 09:38:23 am

Dakota susimąstė ir burbtelėjo:
- Žiūrint kas kam patinka... Jei traukia ant snarglėtų girtuoklių... - Dakota papurtė galvą ir nusijuokė, - O taip. Klastuoliai. Visai mielai prisidėčiau prie jų ir iškrėsčiau kokią nesąmonę... Kaip manai, ar kas nors gali nubausti profesorę su keleta klastuoliukų, nuokojančius mokyklos turtą? Juolabiau, jei pasakyčiau, kad vaikai su manimi, ar tada kas nors mus nubaus? - Dakota nusijuokė.
- Žinai, mano manymu Ugninė tas pats, kaip žiobarų bomžams spiritas... Per daug nuvalkiotas dalykas... Gal visgi uždarykime šią temą... - Ji sukikeno ir papurtė trumpus juodus plaukus.
- Kaip tavo pirmosios pamokos? Ar susidomėjęs šiais laikais jaunimas dangumi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 21, 2009, 04:16:39 pm

- Pirmakursių tai buvo, tačiau apie antrakursius... Nieko gero. Bėje, kaip matau, klastuoliams astronomija neįdomi. Ką padarysi... - šyptelėjo.
- O kaip pas tave? Ar transfigūraciją daug kas mėgsta? Manyčiau, kad antrakursiai kažkaip aptingo... Nors gal tik pas mane taip. Hm... Iš kur esi kilusi? Aš tai kaip ir dauguma - iš lietingojo Londono. Nemėgstu būti su žiobarais. Jie man kažkokie... atsilikę. Aišku, jie neturi magiškų galių, tačiau ir šiaip jie neišsilavinę, - svarstė profesoriūkštė.
Qrane pažvelgė į dangų. Jis pamažu niaukėsi. Ėmė rodytis pirmieji lietaus požymiai - ėmė kristi maži lašeliai. Pamažu, pamažu...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 21, 2009, 04:56:54 pm

Dakota pagalvojo.
-Gal dėl manęs, o gal šiaip dėl mėnulio fazės, mano pamokos neturi didelio pasisekimo, - ji sukikeno, - Transfigūracijos aš ir pati nemėgstu. Ėmiausi ją studijuoti tik dėl gilių šeimos tradicijų ir bla bla bla... Aš gimiau Vokietijoje, dėl Hogvartso visa šeima persikraustė į Angliją, kurios negaliu pakęsti, nes joje vieni snobai, neįsižeisk, - Dakota gūžtelėjo pečiais, - O man žiobarai kaip tik labai įdomūs padarai. Kiek daug jie pažengę, išradę krūvas nuostabių ir pravarčių prietaisų, o leisk paklausti ką pastariuosius šimtą metų sukūrė burtininkai? Naują Magijos žinių maketą? Kreivą lazdelę? Taip pat dievinu žiobariškus drabužius. Patogūs, šilti, o kaip apibūdinti burtininkų drabužius? Man tikrai nėra patogi paklodė su skyle viduryje... Na, gal kiek perlenkiau, tačiau tai tiesa. Pagal mane. Kiekvienas turi savo nuomonę, kaip jau minėjau, - o gal ne?, - nekenčiu senovės ir dievinu naujoves, nemėgstu užsilikti vienoje vietoje, viename laikotarpyje... - Dakota papurtė galvą, - Ir vėl tauškiu. Nemoku pasakyti tiesiog taip arba ne. Atleisk, jei visą pokalbį užgrobiu aš... - Ji sukikeno ir jau ruošėsi paleisti naują pliurpesio bangą, tačiau laiku susivokusi užčiaupė pravirą burną ir nukreipė dėmesį į ežero viduryje plūduriuojantį laivelį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 21, 2009, 08:42:55 pm

- Na, kad ir kaip bubūtų, burtininkai man labiau prie širdies. Tačiau keistoka, jog Klastuolei patinka žiobarai. Nors... Apie žmones gali žinoti ne tik iš koledžo ,- paslaptingai šyptelėjo.
Heh... Kažkaip nuobodoka. Ant profesorės nosies užkrito lašas. Dar vienas ant jos plaukų. Taip lašeliai krito vis greičiau.
- Gal eime į pilį? Nenoriu peršlapti, tuolab - sušalti. Aišku, galime pasinaudoti kerais, tačiau kai užsiniaukę - man nelabai patinka būti lauke. Ypač, kai lyja. Nemėgstu vandens. Brrr... - nusipurtė vandens lašelius nuo sušlapusių plaukų.
- Jau ir oras atšalo. Manyčiau, jog prieš Kalėdas ir tikras žiemos oras ateina...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 21, 2009, 08:50:02 pm

Dakota pakėlė vieną pirštą:
- Nesuprask klaidingai, žiobarai yra viena, burtininkai kita ir jie niekaip nesusiję, bet puskraujai ir įvairūs purvakraujai yra visiškai kas kita. To klastuoliai nekenčia. Juk katė negali poruotis su šunimi. Tas pats galioja ir čia. Bent jau mums. Toks klastuolių mąstymas. Manau tai įgimta, - Dakota nusijuokė ir ištiesė delną. Ant jo nukrito keletas šaltų lašų. Netrukus lietus paspartėjo ir delnas buvo pilnas vandens, kuriam pritrūko vietos delne, ėmė tekėti pro kraštus. Dakota pakratė ranką ir tarė:
- Žinai, aš dievinu lietų... Tokie nuostabūs garsai... Bet nekankinsiu tavęs, - ji sukikeno, - Sniegas dar geriau... Et, vėl nukrypau... Na, tuomet traukiam kur nors... - Mergina atsistojo ir pasisuko pilies link. Nejučiomis ji užvertė galvą ir leido lietui nuplauti jos baltą veidą. Staiga ji baugiai žvilgtelėjo į Qrane ir tarė:
- Pamiršau. Man reikia kaiką susirasti. Šiaip. Įdomumo dėlei... Bibliotekoje... Palydėsi? - Ji šyptelėjo ir pradėjo žingsniuoti pilies link. Iš žingsnių už nugaros suprato, kad kolegė seka iš paskos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nicole White Sausio 05, 2010, 03:36:32 pm

Nicole skubėjo pas draugę,bet Soport nerado.Gal išbandyt ledą?Bet nea,gal ji norės pirma...Nic sukikeno.Neturėdama ką veikti atsisėdo ant užšalusio ežero krašto ir iš kišenės išsitraukė flleitą.Tuomet ir suglamžytą lapuką nudilusiomis raidėmis.Ir ėmė groti...Šerkšnu aptraukti medžiai siūbavo bandydami pataikyti į ritmą.Aplin buvo tylu,tad tas nepakartojamas garsas neatsitrenkė į jokią sieną-girdėjosi net su aidu...Tai gražiai ir švelniai skambėjo šis nepakartojamas instrumentas...Nicolei skruostu nuriedėjo viena mažytė ašarėlė.Gal nuo šalčio?Bet ne...Ji pati būtų taip teigusi,tačiau išties pati žinojo tiesą...Nic būdavo labai jautri.Tokia trapi muzika kaip fleitos,pianino ar arfos skleidžiami garsai jai sukeldavo ašaras.Ji nėra nė sykio grojusi jokiu instrumentu,tačiau prie lūpų priglaudusi fleitą jautė,kad tuo ir gyveno-šia nuostabia muzika...Lia,si,do,fa,ir rodės visa gamta įsijautė į šį puikų kūrinį.Medžiai pritariamai siūbavo,vėjas ūžė tarsi dainuodamas,o vanduo užšalęs po ledu,atrodė,tyliai pritarė,tyliai tyliai  liūliavo.Bet jo neišgirsi net jei priglausi ausį prie ledinio ledo-jo reikėjo klausytis širdimi...Nicole tai mokėjo daryti,galbūt todėl kas kart išgirdusi gamtos muziką ir kitus švelnius trapius garsus susigraudindavo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Soport Agneu Sausio 05, 2010, 03:44:38 pm

Soport artėjo prie ežero. Jos ausis pasiekė tyli, bet labai graži muzika. Mergaitė mėgo muziką, labai. Pati yra bandžius groti vargonais, todėl dabar labai tidžiai klausydama muzikos sulėtino tempą. Priėjus arčiau pamatė, kad prie ežero sėdi ir fleita groja Nicole. Niekad nebūčiau įsivaizdavusi, kad ji taip puikiai moka groti. Mergaitė lengvai pasileido bėgti ir greitai atsidūrusi prie draugės šlestelėjo šalia jos. Sustojus muzikai paklausė:
-Kaip tu gražiai groji. Ar seniai mokinies groti? Man labai patinka muzika, aš pati esu grojusi vargonais, bet jie niekada neprilygs fleitos grožiui.
Instrumentas draugės rankose, tiesiog spindėte spindėjo. Atrodė, kad jis yra jos dalis, o ji yra jo dalis, tai neatskiriami draugai. Soport piršteliu palietė instrumentą. Keista, bet jis nebuvo šaltas. Gal jis magiškas? Mergaitė pasižiūrėjo į draugę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nicole White Sausio 05, 2010, 03:55:14 pm

Nicole šyptelėjo atėjūnei.
-Labas.Ar seniai?Juokauji...Net pati nesuprantu,kas čia dedasi.Vakar radau ją trasfigūracijos pamokoj...Lindėjo pasuolėj...Tik nuėjus pasiimti mantijos ir šiltesnių drabužių ėmiau groti...Norėjau išbandyti...Bet nepatikėsi:tik pradėjau groti,ir...Ir...Ir atrodė,kad jau daugelį metų būčiau grojusi!Ten kažkaip keistai sukūriau vieną kūrinį...Įsivaizduok-improvizavau!Penkios minutės ir šast-jau įsiminiau natas...Užsirašiau jas ant lapelio,bet nesuprantu:nesu lankiusi jokios muzikos mokyklos ar dar ko nors...Nesuprantu,kaip galėjau groti iš natų!Gal ta fleita magiška?..-tarsi perskaitė Soport mintis Nic.-Atradau dar vieną talentą savy!-tuomet smagiai nusijuokė.-Dabar čia besėdėdama tam naujai sukurtam kūriniui,jei galima taip pasakyti,sukūriau žodžius...Sakei,mėgsti dainuot?Gal nori pamėgint?
Nicole Soport atkišo lapelį,ant kurio ji buvo surašiusi žodžius ir po apačia natas.
-Ar išeis?Aš gročiau o tu dainuotum.Pabandom?
Mergaitė akis pakėlė į beribį dangų.

((Jei nori gali net nerašyt ką dainavai ir taip toliau.Tiesiog padainavai o aš pagrojau.Daryk kaip nori.))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Soport Agneu Sausio 05, 2010, 04:01:43 pm

-AŠ taip sakiau?- SOport nuraudo ir susigėdo.- Galiu pabandyt, bet nieko neprižadu, dar niekad prieš nieką nesu dainavusi, pasikliaunu tavo magiškąja fleita. gal jos melodija ir mane užburs ir pajėgsiu traukt tavo dainą. O koki čia žodžiai? Mmm... Na galim pabandyt.- Soport apsidairė ar aplinkui nieko nėra. Mergaitė permetė akimis žodžius.-Pasiruošus?
Nicolė ėmė groti, o Soport su pasimėgavimu jos klausėsi, paskui ėmė tyliai dainuot. Mergaitė dainuodama klausėsi fleitos muzikos ir jos balsas po truputį stiprėjo ir stiprėjo. Aplinkui atrodo visa gamta joms pritarė, net balti zuikiai pasirodė prie kito ežero kranto. O ant ledo iššoko kažkoks slidus vandens gyvis. Atrodo, kad viskas aplinkui banguoja ir dainuoja kartu su mergaitėmis. Soport dar niekad nejautė tokios palaimos. Ji apskritai dar niekada nebuvo rimtai muzikavusi, o tuo labiau savo malonumui su malonumu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nicole White Sausio 05, 2010, 04:19:13 pm

Baigusi groti,Nicole nusišypsojo plačia šypsena.
-Tau puikiai išėjo!-mergaitė paplekšnojo Soport per nugarą.-Šaunuolė!O dabar gal eikime prie reikalo...Ko čia susirinkome?A,taip.Taigi ar norėtum paslidinėti?
Nicole savo,o gal ir ne savo,nes ją tiesiog surado,fleitą įsikišo atgal į kišenę.Tuomet sunkiai atsistojo,nes sniegas buvo gilus ir truputį klampus kaip kokia pelkė.
-Eime?-dar sykį paklausė ir kiek sunerimo.Iš jos veido dingo šypsena.Nujaučiu kažką negero...
-Ar manai,kad mes tikrai nesusižeisime jei truputį pačiuožinėsime?Rodos,ledas stiprus...Storas...
Švilpė klausiamu žvilgsniu pažvelgė Soport į akis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Soport Agneu Sausio 05, 2010, 05:20:26 pm

-Ne, viskas bus gerai!- padrąsino mergaitė, nors pati tuo abejojo.
Ant ledo buvo užkritę sluoksnis snaigių, todėl ledo storio negalėjai įvertinti, bet bandyti reikėjo. Neskaitant to, ne visas ežeras buvo užšalęs, o tik koks 100 metrų. Žinoma, tiek užtenka per akis pačiuožinėt, bet tai lėmė aišku ir ledo storumą. Mergaitė norėdama nuvyti blogas mintis užsilipo ant ledo. Iš pradžių žengė nedrąsiai, bet paskui įsidrąsino ir įsibėgėjus pačiuožė ir apsivertė.
-Opss...-Soport nusijuokė.- Nieko tokio.
Mergaitė greitai atsistojo ir pasiėmusi draugę už rankos atsitempė ant ledo. Oras buvo gaivus ir šaltas. Dangus giedras, o aplinka apsnigta. Diena turėjo būti puiki.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nicole White Sausio 05, 2010, 05:30:04 pm

Nicole garsiai suriko pajutusi,kad Soport ją tempiasi ant ledo.Pirma jai buvo nedrąsu,o paskui visai apsiprato.Vienu metu kaip tikra čempijonė visu greičiu čiuožė įsibėgėjusi ant ledo ir slydo.Krito atbulom.
-Visai neskaudus ledas,-linksmai pratarė ir pabandė atsistoti,tačiau ir vėl slydo.Užlipo keturiom,bandė stotis ant kojų,bet išsitėškė ant pilvo.
-O galėtumei papasakoti daugiau apie fėjas?Apie fėjų gyvenimą?Atrodo,kad labai įdomus turėtų jis būti.Tapsi fėja,skraidysi padebesiais...Ar ne?Juk skraidysi?-Nic pagaliau pavyko atsistoti,bet kadangi ledas buvo labai slidus,nepavyko įsibėgėti,o kraštas buvo tolokai.Mergina susvirduliavo,rankomis pasimosikavo,bet ligsvaros išlaikyti nepajėgė.
-Galėtum padėti?-tyliai paprašė,vis nesugebėdama atsistoti ant kojų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Soport Agneu Sausio 05, 2010, 05:46:49 pm

Soport nusišypsojo draugei pasivertus.
- Atsargiau, a tai paslydus ir į ežerą gali įkristi,- kaip sena močiutė pabumbėjo Soport ir apčiuožė aštuonetukę.
Mergaitė gėrėjosi aplinka, bet ją nutraukė draugės klausimas ir vis dar drybsojimas ant ledo. Priėjusi padavė ranką atsistoti, bet ir pati apsivertė. Deja ji trenkėsi stipriai. Atrodo ledas buvo jau įtrūkęs, kai Nicole atsitrenkė, o dabar dar labai įskilo ir neišlaikęs abi mergaites įvertė į vandenį.
-Aaa...-sušuko Soport įkritusi į ledinį vandenį.- Koks siaubas!
Aplinkui buvo vien ledas, mergaitei atrodė, kad išlipti yra neįmanoma. Krantas buvo, gal už penkiasdešimt ar šešiasdešimt metrų, todėl, mergaitėms reikėjo paskubėti kažką daryti. Soport priplaukusi prie ledo ėmė į jį kabytis nagais ir lipti. Ačiū Dievui, bent jau buvo negilu. Bet buvo taip šalta, kad mergaitei jau beveik išlipus, nagai atšalo ir ji pasileidusi įkrito į vandenį atgal.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nicole White Sausio 06, 2010, 12:50:03 pm

Nicole pajuto,kaip įskilo ledas.No,tik ne tai...
-Aaaa!-ėmė klykti bet spėjo sureaguoti.Ji rankomis įsikibo į ledo luitą,tad sušlapo tik kojos.Mergaitė vieną koją užkėlė ant kkrašto ir išsikapstė.Matė,kaip Soport stengiasi išlipti,tačiau jai neišena.Nic padavė draugei ranką ir ištraukė.
-Laimei,aš nesušlapau visiškai,-mergaitė linksmai nusišypsojo ir išsigrežė kelnių galus.Su lig tais žodžiais ji atsistojo ir jau ketino čiužti iki kranto,tačiau...
-Nors pavojinga,aš norėčiau nučiuožti ten,toliau...-Nicole ranka parodė ne į krantą,o į kitą pusę.Ten jau matėsi slidus slidus ledas.Visas tiesiog švytėjo,bet tolėliau atrodė,kad ledas vis plonėjo,plonėjo ir plonėjo...Prie kito kranto jau matėsi vanduo...Pamėginsiu...Švilpė nedrąsiai iš lėto svirduliuodama pričiuožė prie slidaus ledo.Pamažu apsiprato ir jai pasidarė visai linksma.Bet staiga netikėtai pasigirdo garsus TRAKŠT ir Nicolę tarsi kas už kojos į vandenį įtraukė.
-Aaaaa!-staigiai suklykė.Mergaitei kepurė nuskriejo į šalį,ir ledas smarkiai skilo.Nicole tespėjo pajusti,kaip yra įtraukiama į gilumą...Nic panėrė visu ūgiu.Kojomis pasiekė dugną,mat toj vietoj,kur čiuožinėjo švilpė buvo labai gilu.Didelės žalios akys blankai atsimerkė.Prieš save ji išvydo didelį baisų padarą.Jis buvo iš pirmo žvilgsnio panašus į žirgą,tačiau tai ne žirgas-vandenis.Merginos galvoje pasigirdo grėsmingas garsas.Kartografą...Atiduk Kartografą...Nicolę vandenis sučiupo už rankos ir ėmė temptis į tikriausiai savo būstą.Bet rudaplaukė pasiyrė į viršų ir ištrūko iš pikto padaro nasrų.Pagaliau išniro jos galva.Visas kūnas buvo suledėjęs,venomis tekėjo šaltas kraujas.Mergaitė abiejomis rankomis įsikibo į ledo luitą.Kabinosi dantim ir nagais.Nicole paniro dar kartą,nusileido į dugną ir išrovė aštrią šaką.Išniro,šaką įsmeigė į ledo gabalą ir taip lėtai išlipo.Išlipusi tiesiu taikiniu nučiuožė į krantą ir atsigulo ant,rodės,gan šilto sniego.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Soport Agneu Sausio 06, 2010, 03:07:47 pm

-Ačiū,- pakankamai mandagiu balsu atsakė Soport, nors ji truputį ir pavydėjo draugei, kad ta sausa, nes išlipus iš vandens toks šaltis apėmė. Soport nusiėmė šlapią kepure, nusirengė mantijas abi, nusiėmė šaliką ir pirštinaites. Liko tik su džinsais šlapiais ir marškinėliais. Tuomet nuropojus iki kranto prasikasė sniegą ir ėmė gręžti rūbus. Deja ji nepamatė, kaip jos draugė nučiuožė ledu tolyn. Soport jau rengėsi pirmąją mantiją, kai išgirdo klyksmą. Atsisukusi pamatė Nicolę įvirstant į vandenį. Mergaitę apėmė siaubas, nes ten buvo gilu ir Nicolė panėrė visu ūgiu. Neskaitant to, ji neišniro taip greitai, kaip to norėjosi. Soport ėmėsi šauktis pagalbos ir puolė keturiomis ant ledo gelbėti draugės. Ji vėl panėrė. Soport artėjant prie draugės ledas ėmė negražiai trakšėti. Soport jau dairėsi ką galėtų draugei paduoti, bet ši išniro su lazda įsikabino į ledą ir išlipo. Net neatsisukus, lyg būtų apimta transo nuėjo ir atsigulė ant sniego. Soport sutrikusi pasižiūrėjo į vandenį, kur tik ką, buvo įkritusi draugė ir į draugę. Ji gulėjo užsimerkusi. Soport priėjo prie jos ir papurtė.
-Nicole, kelkis! Tu sveika? Nicole!
Mergaitė draugę dar smarkiau papurtė ir stipriai laikydama pasodino.
-Nicole, negalima gulėti ant sniego, mirtinai sušalsi. Mes turim greitai grįžti į pilį, persirengti ir eiti pas seselę. Ar girdi?
Soport buvo supanikavusi. Jos draugė buvo balta kaip sniegas.

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti1.gif)

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nicole White Sausio 06, 2010, 07:43:55 pm

Nicole akimirksniu atsimerkė.Ji,išgirdusi,kad reiks eiti pas seselę,staiga pašoko ir atsisėdusi nusimetė kiaurai šlapią mantiją.Mergaitė maloniai nusišypsojo.
-Ne,žinai,man viskas gerai,tikrai nereikia seselės...Nors persirengti reiktų...Gal...
Mergaitė nudelbė akis į tolį.Staiga žvilgsnis užkliuvo už apyrankės,rastos Kiauliasodyje.Ar tai susiję?Visa tai...Nejau?Jau antrą kartą girdžiu kad iš manęs prašo Katografo...Kas tai per...Nicole nusišypsojo.
-Žinai,galim jau eit į pilį,-mergina atsistojo ir paspyrusi sniegą nukulniavo lin pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Soport Agneu Sausio 06, 2010, 07:50:21 pm

Soport nustebusi pasižiūrėjo į draugę. Kodėl ji nenori pas seselę? Juk nebadys, neskaudės. Mergaitė gūžtelėjo pečiais. Tuomet apsirengė savo šlapią mantiją, susiėmė į ranką šlapius drabužius ir atsisuko į draugę. Nicole žiūrėjo į tolį ir kažką susimąsčiusi galvojo. Ar ji turi paslapčių? Galėtų juk pasidalyt su manim... Gal būt galėčiau jei padėt. Ech, tiek to, dabar mums reikia susišilti. Išgirdus Nicolės pasiūlymą Soport suraukė nosytę. Nicolė, jau buvo nuėjus palikus savo mantiją. Soport ją paėmė.
-Palauk, palikai mantiją!- sušuko Soport ir pasivijus draugę atidavė jai šlapią mantiją.- Tai sėkmės, gal kai išdžiūsim dar susitiksim.
Soport taip pat nuėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Oresta Sausio 14, 2010, 06:34:37 pm

Per sniego pusnis mergaitė priėjo ežerą. Dievulėliau, lauke daug gražiau negul atrodo pro langą. Oras toks gaivus... Bet šalta. Tikrai. Gerai kad nors mantija nepraleidžia viso šalčio, nes kitaip... Mergaitė žvilgtelėjo į ežero paviršių, ir sudirgusi gerklė privertė ją nusikosėti. Vos išėjau į lauką, ir jau kosėju. Kitą kartą reikės susirasti šiltesniu batus ir daugiau drabužių, o dabar manau eisiu į pilį, kad nebūtų blogiau. . Paskutinį kartelį pasisukiojus aplinkui ir patrynusi rankas vieną į kitą Oresta pasitaisė savo mantijos skvernus ir kosėjanti bei šlapiais batais nukulniavo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Sausio 31, 2010, 08:25:47 pm

-Susprokit visi, kurių širdys plaka šią sekundę!-suriko Mija paleidusi naikinimo kerus tiesiai į Hogvartso pilį, ir pradingo ežere.

[Valio! Bum! Hoge, užskaityk šį postą kaip galiojantį, nes niekada tokio dar neesu parašius. Mylėjau tave, gyvenau tavimi, žinojau, kad buvome vienas kitam reikalingi. O dabar, adjos, mjamor, Mija išeina. Nors, gal čia tik sekmadieninė psichozė. Jei taip, ryt gailėsiuosi. Bet gereičiausiai ne. Avada Kedevra!]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Marijana Kovo 16, 2010, 03:42:50 pm

Marijana nedrasiai išlipo iš taksi ir iš kart pagalvojo tikriausiai ne čia pataikiau, ir vėl tas kvailas  taksistas griauna man gyvenimą. Marijana nuėjo prie ežero vėjas vėlė jos ilgus ir iškarpytus plaukus ,bet staiga iš vandens išniro šuo ir pradėjo plaukti link manęs . Aš tiesiog sustingau pamačiusi kad jis tuoj išlips ir nusipurtys vandenį tiesiai ant manęs pamo vidinis balsas šaukė bėk greičiau iš čia tai liksi šlapia,bet negalėjau pajudėti. Kai šuo išlipo iš vandens ko aš ir vijojau nusipurtė ir aš visa likau šlapia. Kai pakambinau taksistui jis pasakė aš jau pakeliui pas tave palauk juktoks gražus oras nelabai šalta. po pusvalandžio jis atvažiavo ir dar dryso pajuokaudamas paklausti ar su visais drabužiais maudeisi reikėjo paskambinti ir pasakyti , kad atveščiau maudymosi kostiumėli. Visa mano diena buvo sugadinta.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: auguste123 Kovo 17, 2010, 09:01:03 pm

Max eidama iš bendrojo kambario pasiėmė pledą, kurį buvo įdėjusi mama. Apsigaubusi jį ji nuėjo siauru nuo pilies link ežero vedančiu takeliu. Max sustojo kai pamatė ežerą. Priėjusi arčiau pamatė jį dar didesnį. Koks didelis, įdomu kur jo kitas krantas, ar labai toli, gal už Hogvartso pilies ribų? Max pastovėjusi prie kranto, pasižiūrėjusi į ežerą, nusprendė, kad ežeras atrodys dar didesnis nuo tiltelio. Ji tvirčiau apsigaubė pledą ir nuėjo ant tiltelio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Luis May Kovo 21, 2010, 06:57:24 pm

    Luis atsisėdo ežero pakrantėje. Puiku, pagalvojo, Galėsiu pasimokyti kerų ir padaryt namų darbus... Tačiau užmiršo ką galvojusi pažvelgusi į ežerą. Jis buvo tokio grožio... Toks tyras, neužterštas lyg šaltinėlis. Jis tarsi šnabždėjo tau į ausį žodžius, tačiau tu negali jų atsiminti, nes jie tokio grožio, kad kitam jų žodžiu nepasakysi, turi pats juos išgirsti. Jie ne tik šnabždėjo, tačiau ir čiulbėjo it paukšteliai, ošė lyg miškas... Ten nebuvo jokio kartaus prieskonio, nieko, kas galėtų sugadinti visą tą puikų jausmą, garsą... Nieko, kas nebūtų miela širdžiai, nieko, kas netiktų svajokliams. Tuose garsuose buvo sudėtas visas nuostabus pasaulis...
     Luis atsipeikėjo negreit, tik saulei laidžiantis. Ateisiu čia kiekvieną vakarą. Aš klydau. Tai puiki vieta ne mokytis. Tai puiki vieta svajoti... Taip pamaniusi pasuko link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Kovo 21, 2010, 08:43:28 pm

Samanta ėjo link ežero kranto. Atsargiai dėliodama kojas it kokia lapė, sėlindama prie grobio. Žalios akys prisimerkė kiek smarkiau papūtus vėjui. Dabar suprantu, kodėl plačiaakiai būt blogai. Vėjas pučia į akis. O vat kinam tai pūsk nepūtęs... Smarkus vėjo gūsis kedeno Sam plaukus. Ši tik suraukė lūpas ir dar labiau prisimerkė. Akys prisikaupė ašarų, bet ne dėl to, kad norėtų verkti. Čia vis tas nelemtas vėjas.
Sam atsisėdo po medžiu. O kad praeitų koks nors grifas.. Ai kam čia smulkintis, bet kas galėtų ateiti. Taip norisi kažką prilupti. Ot iš principo kažką prilupti. Muahahahah, who is the evil? I'm the EVIL.
Samanta sėdėjo ir beveik miegojo. Akyse smėžavo kažkoks padaras panašus į mažą šliužiuką, tačiau jis vis labiau panašėjo į žemę. Vaizdas liejosi ir Samanta vis labiau grimzdo į miego karalystę.
Galva vis labiau sviro ir žalios akys visiškai užsimerkė. Ji sėdėjo lyg medituodama, tačiau lyg ir apimta kažkokios transo būsenos. Nieko aplinkui nejautė. Visiškai tuščia. Ir jokios mintys, jokie sapnai nelindo į galvą.
Gaivi ramuma ir oras, kvepiantis pavasariu. Žinoma, šaltoka, bet gaivu...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Kovo 23, 2010, 09:12:31 pm

Dakota lėtai kerėpliojo ežero link. Į galvą skaudžiai daužės ledukai. Nieko gero.
- Pavasaris vadinas... - bambėjo ji. Vienas ledukas įskrido į jos burną ir mergina ėmė springti. Galiausiai išspjovusi nenormaliai didelį leduką ji nusipurtė nuo galvos krūvelę barškančių ledukų. Eidama ežero pakrante ji stebėjo, kaip ledukai pliumpteli vandenin, panyra, ir netrukus vėl iškyla, ištirpsta... Tokiu oru tik pati trenkčiausia būtybė gali išeiti į lauką. O kur daugiau dėtis? Reikia prasiblaivyt. Į kabinetą grįžt nesinori, per daug ugninės, ji nesusilaikys. Galiausiai eiti niekur jai nusibodo. Tiesiog užkniso. Ji atsisėdo ant šlapio apipūvusio rąsto palei ežerą. Po tokių lietingų orų vanduo buvo patvinęs, tiltelis ir smėlio ruožas palei ežerą buvo apsemti. Vanduo švelniai bangavo, gaudė nerimstančius ledukus. Nieko įdomaus. Dakota atsiduso ir pasirėmė veidą rankomis. Spoksoti į vandenį tikrai neįdomu... Bet vis šiokia tokia veikla...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Kovo 26, 2010, 03:09:41 pm

Vis dar kažkokioj neaiškioj būsenoj Samanta gulėjo nunėrusi galvą. Šaltas pavasario vėjas papūtė jai į veidą ir mergaitės žalios akys po truputį vėrėsi. Ne taip ir toli Sam pamatė moterišką siluetą. Sam nebūtų Sam, jeigu nebūtų pakilusi nuo žemės ir pamažėlę ėjusi link to silueto. Netyčia ji užmynė ant to paties šliužo, kuris prilipo jai prie pado ir trankėsi į žemė, kol galiausiai atlipo ir liko gulėti tik jo lavonas.
Samanta pamatė Dakotą.
- Laba diena - kažkaip nustebusiai pasakė Sam. Mat nesitikėjo čia prie ežero rasti žmonių, o juo labiau mokytoją.
Kiek atsitraukusi Samanta tik atsargiai pasižiūrėjo ir nepasitikinčiu žvilgsniu žiūrėjo į Dakotą. Galbūt todėl, kad vis dar šiek tiek prisibijojo, o galbūt dėl to, kad kiek nepasitikėjo nauju ir nepažįstamu žmogumi.
Nepasitikėjimas žudikas. Argi gali taip būti? Ne, negali... O visgi gal?
- Ką jūs čia veikiate? -  dar labiau atsilošė Sam ir visiškai pasimetusi ir bijodama, kad Dakota ją aprėks.
Bet kažkur širdies gilumoje žinojo, kad taip neatsitiks. Kažkodėl ji nujautė, kad ši mokytoja - klastūniškas pavyzdys. Kažkoks lyg ir ryšys jungė ją su Dakota. Nepaaiškinamas ryšys, kurį galima jausti tik tarp klastuolių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Kovo 26, 2010, 03:28:13 pm

Dakota ėmė napsoti. Galva nusvirdavo, o po to lyg trenkta elektros vėl pašokdavo. Staiga ji išgirdo šakelių ir sausos žemės čežėjimą. Ji jau ruošėsi apstaugti kažkokį nevisprotį pirmakursį, kuris vakare, juolab tokiu oru trainiojasi prie ežero. Ji giliai įkvėpė ir energingai atsisuko į žmogų:
- Po perku... O. Čia tu...- jos balso tonas nusileido ir ji šyptelėjo mergaitei. Gal ne tiek jai, kiek klastūnyno herbui ant mantijos.
- Labas, - burbtelėjo ji. Tiesą sakant nuotaikos bičiuliautis ji visai neturėjo. Nebent reiktų ką nors nubausti. Dabar kaip tik tokia nuotaika. Bausti, atimti taškus, šaukti, mušti žudyti ir panašiai...
- Ką veikiu? Turbūt sėdžiu ir blaivausi? O tu, kaip matau, nutarei pamiegoti? Laikas miegui? Gal ir taip, bet ne prie ežero. Vakarais čia pavojinga, iš ežero lenda gyviai. Maitintis. Ne vienas toks nenuovokus mokinys buvo dingęs. Ir manai kas nors ieško? - Tuo man ir patinka ežeras. Vakare... Gali ką nors nudėt ir paskandint, o to ko nors nė nepasiges... Kill, Samy killl... Here and nooooow... Mintyse užtraukė ji. Galiausiai papurtė galvą ir atsisuko į mergaitę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Kovo 26, 2010, 03:57:57 pm

- Vakarais čia galima atsivilioti grifų ir bandyti laimę prisijaukinti padarėlius duodant jiems kaip auką keletą grifų. Negi jūs taip nebandėte? - smalsios žalios akytės dėbtelėjo į mokytoją ir smailiai smaliai adatos tislumu iššovė klastingą žvilgsnį į mokytoją.
Samanta apsidairė ir jokio gyvio nematė. O taip norėtųsi pamatyti kokį nors įmantresnį padarą, o ne tokį kokius rodo mokytojai per pamokas. Juk kaip pirmakursiam tai primityvu. O juk šiaip ar taip norėtųsi daugiau pavojų, kad įvyktų atranka - išliktų tik stipiriausi, o visi kiti velniop. Kodėl ir taip iš tiesų niekas nepadaro? Juk taip būtų teisingiausia. Išliktų tik grynakraujai ir stipriausi. Juk net gamtoje vilkai medžioja silpnus ir negalinčius pasipriešinti.
- Hmz.. Blaivytis.... Irgi ne pati puikiausia vieta. Dar pamatys koks padaras jus pakankamai pachmielną, tai paskui sugalvos panaudoti kompromituojančią medžiagą prieš jus. Aš bent jau taip daryčiau. - Samantos akys žybtelėjo kaip du maži aukurėliai.
Kaip norėčiau greičiau užaugti. Dabar net mokytojai tenka nuolaidžiauti, rinkti žodžius. O taip norėtųsi ką nors tokio aštresnio pasakyti, taip norisi užaugti... Taip norisi sumalti į miltus visus pirmakursius grifus... et... Bet man patinka ežeras... reikės kada čia įmesti ką nors... Pažiūrėsim, kiek procentų Hogo mokinių moka plaukti... Samantos akys nukrypo į Dakotą, ir ji ironiškai šyptelėjo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Todas Baudenas Kovo 26, 2010, 04:26:52 pm

Vakare ToTo kaipir visada išėjo gaudyti drugelių. Kadangi buvo visiškai nusilakęs (o kada jis būna blaivus?) Todas Samanthą ir Dakotą palaikė drugeliais. Pribėgo prie jų ir Samanthą įstūmė vandenin.
-Skrisk laisvėn, drugeli, tu per gražus būti pagautu.
Koks gražus vakaras... dundulis dunda, drugeliai skraido ir pirmakursiai peša žolytę... Todas užkrečiamai nusijuokė ir tada stipriai įsikibo į Dakotos ranką.
-Drugeli, mane muša mamytė. Dar ji pirmiausiai mane pripratino prie alaus, o dabar jo nebeduoda. Ir ji atbaidė visas mano merginas savo burnos dvoku. Drugeli drugeli, ar būsi mano mamytė? Mokėsiu vieną galeoną per dieną.
Todo ranka paleido Dakę ir ėmė be tikslo kadaruoti. Dabar berniukas matė ateivius, kurie rengėsi užgrobti žemę. Ateivės ežero saloje ant kranto šoko striptizą, o ateiviai gėrė ateivišką alų.
-Jie mus nužudys, - sukuždėjo berniukas spoksodamas į tuščią salos ežere krantą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Kovo 26, 2010, 05:07:04 pm

Mergina keistai nužvelgė Sam, lyg ši būtų pasakiusi, kad atbėga dinozauras.
- O tai ne. Negi aš nepanaši į pirmakursių jauką? Matai, jau viena prilipo, - dėbtelėjo ji į mergaitę, - O dėl blaivymosi... Visur pilna daunų, kurie gali suėsti, tad koks skirtumas, ar pas kokią Qrane kabinete, ar čia... Visur tyko pavojai. Kad ir tas atbėgantis idiotas. Matai? A va ten, bėga. Tai va. Jis irgi gali būtų pavojingas... - ji stebėjo artėjantį berniuką. Kuris atrodė ne tik artėjantis, bet ir tragiškos būklės. Dakota kilstelėjo vieną antakį. Berniukas nieko nelaukęs įstūmė Sam į ežerą. Dakota nusijuokė ir šūktelėjo:
- Aš tau sakiau, kad šitas gali būti pavojingas, o tu nesiklausei! - tada jos ranką kažkas stvėrė ir mergina staigiai atsisuko. Ji praklausė visą vaiko iškalbą nekvėpavusi. Jis dvokė. išmatomis ir dar bala žino kuo. Staiga ji suvokė, kad šitas buvo jos kabinete. O bral, tai ten jau ir šikaną padarėt?
- Klausyk, tu, išgama tu, mažas apsišikęs nevala! Jei aš būčiau tavo mamytė, tai dar ir ne taip muščiau. Kabėtum ant elektros laidų žiobariškam mieste ir dainuotum apie čiulpuonėlį, o jei tik užsičiauptum, tai 220 ir vėl kleketuosi, - ji iškratė savo ranką nuo berniuko giaužtų ir refleksiškai nužiūrėjo jo amblemą. Šakės. Iš kur šiais laikais tokių !@#$% klastūnyne atsiranda...
- Jei būčiau drugelis, nebūčiau mamytė, jei būčiau drugelis pastipčiau nuo saulės, jei būčiau drugelis, būčiau kal... Katytė...- po nosim dainavo ji.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Todas Baudenas Kovo 26, 2010, 05:39:38 pm

-Skirk ugninę nuo šūdo, sena susiraukšlėjusi liurbe! - užriko Todas. Jis buvo pohuistas tai jam visai nerūpėjo, ar atims taškų ar ne. - Ko nužiūrinėji mane, ištvirkėle!
Berniukas supyko. Supykęs visada kąnors primuša. Akiratyje atsirado medis. Klastuolis smogė į medį, bet nepataikė, tai smūgis kliuvo grifei Rosai.
-A tu stora baidykle! Ko painiojiesi! - dar labiau įsiuto To ir iš (ne iš šiknos) kišenės išėmė lazdelę. Burtais padegė grifės plaukus. - Dar tu čia man painiosies.. - neužbaigtas sakinys rodė jog jei grifė jam painiosis, bus labai labai blogai.
Nekenčiu gyvenimo, reik nusižudyti. Tik kaip? Yra trys būdai: skandinimasis, pasikorimas ant medžio šalos ir seksualiai priekabiavimas prie Dakotos. Kurį rinktis? Todas atsisėdo ant kelmo (ne ant grifo arba švilpio, o ant to, medinio) ir ėmė mastyti. Beveik išsiblaivė. Reikia iš kur nors gauti gerti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Kovo 27, 2010, 01:35:13 pm

Samanta tėkštelėjo į vandenį kaip mažas akmenukas. Vanduo subangavo, o Samantos nesimatė. Po kelių akimirkų ji išlindo, o ant jos galvos kabėjo dumblis. Žalias dumblis, kruis puikiai derinosi prie merginos aprangos, o juo labiau prie Klastūnyno ženklo.
- Prakeiktas šliužagalvis!  - suspiegė Samanta.
Mergina nusiėmė dumblį nuo galvos, numetė į šoną ir kaip didelis kaukazo aviganis pasileido ToTo link. Pamokysiu šitą neišprususį begalvį žinduklį išauklėtai elgtis. Mergina įgavo pagreitį ir šoko tiesiai ant Todo. Ranka vožtelėjo tiesiai per veidą. Pliaukšelėjimas rodėsi skambėjo taip garsiai, kad visa mokykla tai girdėjo.
- Parše, paršeli, oi paršiuk paršeli, dar alučio srėbki, o po to pamyžki. - ironiškai uždainavo Sam.
Merginan rankoje tvirtai spaudė lazdelę, bet jos nenaudojo. Geriausia juk elgtis senu, geru ir patikimu būdu - kumščiais. Sam tik suspaudė kumštį ir užvažiavo Todui tiesiai į nosį.
- Še paršeli, še... - ramiai pasakė Samanta.
Paskui jos akys nukrypo į profesorę. Ši tik dabar atsiminė, kad ji stovėjo šalia ir viską matė. Viską viską... Kiekvieną smulkmeną. O Taip... va čia tai gyvenimas... šitaip apsikvailint profesorės akivaizdoje ne kiekvienas sugebėtų. Žinoma, kad galvoje turiu Todą... tačiau per šita avigalvį ir aš turiu gėdos... Brr... Ir dar jis kalstuolis? Nuo kada klastuoliai vaikšto girti kaip tapkės? Ar jis prisiuostės kokių žiobariškų nesamonių? O gal jam grifai smegenis išplovė?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adora Mason Kovo 31, 2010, 07:52:20 pm

Adora išėjo iš pilies.Buvo apsiniaukusi diena, tačiau nebuvo labai šalta.Apsidairiusi mergaitė nusprendė pasukti link ežero.Einant Ado plaukus kedeno silpnas vėjelis.Po pažastimi mergaitė nešėsi knygą.Adora megdavo skaityti knygas gryname ore.Vos tik sniegas nutirpdavo žiūrėk Ado pasiėmusi po pažastimi knygą lekia į kiemą.Šis jos elgesys nelabai patikdavo jos mamai,bet laikui bėgant ji priprato prie savo dukros keistų įpročių.Prie ežero matėsi keleta mokinių.Adora klestelėjo ant žolės, netoli ežero pakrantės.Mergaitė nužvelgė tamsų ežerą ir nusipurtė.Tikriausiai ten labai gilu...Ir pilna visokiausių gyvių.Su ta mintimi Adora pamatė kažką sujudant vidury ežero.Mergaitė nė nenorėjo pagalvoti apie tai ką ten galėjo pamatyti.Ado nemėgo vandens.Labai nemėgo.Mat ji nemokėjo plaukti ir vieną kartą kai buvo maža vos nepaskendo.Po to įvikio ji laikosi toliau nuo vandens telkinių, o ypač gilių.Adora nė nepajuto kaip užsisvajojo.Tačiau ją greit pažadino iš savajų jos katinas Mokas,kaip visada išokdamas ir igąsdindamas Ado.
- Oi tu... - su tariamu pykčiu pasižiūrėjo į savo katiną Adorą, - daugiau taip manęs nebegąsding, - mergaitė šyptelėjo.Ji negalėjo pykti ant savo katino.Tik ne ant Moko.Mokas susirangė mergaitei ant kelių.Adora paksė jam paausį ir Mokas pradėjo murkti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adora Mason Balandžio 02, 2010, 10:38:53 am

Adora nė nepajuto, kai pradėjo temti.Mergina svajingai žvelgė į dangų.Deja, beveik nieko nesimatė, nes lauke buvo rūkas, o ir tas faktas,kad dangus yra visiškai apsiniaukęs irgi nepadėjo.Ado atsiduso ir žvilgtelėjo į netoliese numestą knygą.Vajėėė...Aš čia prasėdėjau visą dieną ir jo net neatsiverčiau, nors ėjau kaip tik paskaityti.Hm...Per daug lengva matyt mane išblaškyti...Na tikriausiai nėra tokia ir įdomi ši knyga, juk mama man ją davė, o jos skonis knygoms nėra pats geriausias...Dievaži jos skonis viskam nėra pats geriausiais...Adora prunkštelėjo.Ką gi, gal reiktų keliauti į pilį.Dar kas areštą paskirs,kad basatausi lauke vakare. Ado šiaip ne taip atsistojo.Kojos buvo lyg medinės,mat ji jų nejudo gal pusė dienos.Mergaitė pasiėmė ir pasikišo knygą po pažastimi ir pašaukė Moką.
- Mokai, eime..., - ir Adora patraukė į pilį, o išpaskos bindzeno jos katinas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vanessa Williams Balandžio 09, 2010, 08:32:55 pm

Dakota nei šiaip nei taip stoviniavo vos vos linguodama, kai papūsdavo vėjas. Pasijautusi kaip bukas stulpas ji nusipurtė ir ėmė vaikštinėti aplink. Kažkokia grifė nepatenkinta bambėjo po medžiu. Dakotai pasidarė nė iš šio nė iš to juokinga, ir ji norėjo pasibičiuliauti su grife, žinoma, pasišaipyti... Ji jau žengė prie jos, bet nusispjovusi apsisuko ir nužvelgė klastuolius. Jie, rodos, įsimylėję... Mušėsi, skandinosi... Nuostabu. Nutarusi, kad nenori trukdyti, ji pradėjo lėtai šalintis iš įvykio vietos. Žinoma, kai reikia, niekad nepavyksta, ji sugebėjo užkliūti už kelmo ir galingai išsiploti. Nusikeikusi ji atsistojo, nusipurtė žemes, išsikratė spyglius iš plaukų ir pikta nužygiavo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 10, 2010, 09:27:04 pm

 Samanta žaliomis akimis pažvelgė į Todą ir suspaudusi lazdelę rankoje sukando dantis.
-   Džiaukis, kad man dabar šalta, nes kitu atvėju būtum jau trąša žolytėm arba maistelis žuvytėm. Rinktis priklauso tau – Sam akys sužaravo it du žali smaragdai.
 Netarusi nei žodžio Samanta apsisuko ant kulno tėkšdama savo ilgais ir tiesiais it svogūnų lakštai plaukus į Todo veidą. Sprink, paršeli, sprink...
Miglotame rūke mažas Samantos kūnas tiesiog tirpte tirpo, it cukus arbatoje, kol galiausiai jo nebeliko. Taip nebeliko ir kalstuolės. Ji dingo kažkur rūke.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lala Balandžio 19, 2010, 05:46:21 pm

 Ežero pakrante šliaužė Kaja. Ką tik ji pakeitė savo izabelišką aprangą (mėlyną pūstą suknelę) į įprastus mėlynus džinsus ir, kadangi oras buvo geras, marškinėlius trumpomis rankovėmis. Spardydama kelyje pasitaikančius akmenėlius, ji stengėsi užmiršti sušiktas dvi valandas su švilpe Izabela, kurias galėjo praleisti tikrai prasmingiau.
 Šiaip Kaja galėjo pasitampyti ir Kiauliasodyje, bet jai jo šiandienai buvo gana po tų "Mados namų". Paežerė buvo kaip tik. Aplinkui nesimatė nei vieno padaro, kuris sudrumstų ramybę, tvyrančią čia.
 Kaja paspyrė didesnį akmenį, tačiau jis buvo per didelis, kad pasijudintų, ir ji tai pajuto. Nusikeikusi pašokavo susiėmusi vieną koją ir prisėdo po vienu medžiu. Glostydama viršutinę sportbačio pusę (tarsi tai padėtų) nulydėjo akimis praskrendančią varną. Po to pasirodė kita. Vėliau dar viena...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adora Mason Balandžio 19, 2010, 07:26:42 pm

Adora išlėkė iš pilies.Jos ilgus, rudus plaukus kedeno lengvas vėjalis.Ado pasuko ežero link.Mergaitei jau buvo koktu nuo pilies atmosferos,ji nekentė uždarų vietų, o pastarąsias dienas praleido viduje.Kaip kalėjime kokiam.Fu...Buvo ganėtinai debesuota,tačiau nešalta.Varnanagės rūškanas veidas tiko šiai dienai.Pastaruoju metu Adora buvo tikrai nepačios geriausios nuotaikos.Viskas kas buvo aplink ją erzino: mokinių linksmi veidai, mokytojai,kalbantys paveikslai,vaiduokliai,net jos mylimas katinas - Mokas.Ech...Nekenčiu gyvenimo.Hmz, keista,kad taip pasakiau.Juk dar nenugyvenau nė pusės savojo...Damn it...Jaučiuosi kaip depresuojantis paauglys...Kad tave merlino kelnės, iki kur aš puoliau.Neee, tikrai nee, aš to nesakiau.Fak, reik nustot šnekėt su savim, ale aš darau sau bloga įtaką.Tikrai.Taip.Nustojam.Šnekėt su savim.Jau pradedam nuo dabar.Tuooj pat.Jau.Fak, nesiseka.Ok.Viskas tyliu....La la la la la...Aš su savim nešneku, la la la...Ado priėjo didelį akmenį kuris stovėjo prie pat ežero.Į vieną to akmens pusę daužėsi lengvos ežero bangos.Adora lengvai užsiropštė ant akmens, patirtis laipiojant medžiais, ir atsisėdo.Nuleidusi kojas pradėjo maskatuoti.Booooring, ką veikt, ką veikt?!Nėr čia ką veikt...Einu iš čia.Nušokusi nuo akmens mergaitė pasileido į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lala Balandžio 19, 2010, 08:47:59 pm

 Kajai beskaičiuojant varnas pasirodė dar viena varna. Šį kartą žmogiškuoju pavidalu. Kają ji nervino vien jau tuo, kad yra pirmakursė ir karstosi čia sau ant akmenų. Ir šita snarglė dar vaidina piktą...
 Atsispyrusi pagundai nustumti varnę nuo akmens Kaja atsistojo ir pasiražė. Tos varnos taip migdo... Kaja dirstelėjo į laikrodį, kurio nuturėjo, ir pabandžiusi nustatyti laiką pagal saulę nusprendė, kad galbūt jau pats laikas varyt į dvikovą. Nors greičiau jau trikovą...
 Kaja tvirčiau suspaudė lazdelę tvardydamasi nepaleisti į mažę ūsų priauginimo kerų ir greitai nubėgo savo keliais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: kammi Gegužės 09, 2010, 03:23:56 pm

Hana lengvais žingsneliais šuoliavo link ežero.Rankoje ji laikė knygą ant knygos viršelio buvo toks užrašas ''magiški ir ne magiški gyvūnai''.Hana baisiai mėgo visus givunus ir magiškus,  ir ne ,todėl ši knyga jai puikiai tiko.prišuoliavusi prie ežero ji sėdo po medžiu ir įsikniaubė į knygą.Taip sedėjo mažiausiai 2 valandas.Kai pagaliau atsitiesė ji jau buvo perskaičiusi 500 puslapių,knyga buvo baigta..Atsitiesusi ji atsistojo ir užvertusi knygą nušoliavo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emma Lu Bergeer Gegužės 17, 2010, 02:31:52 pm

Emma vaikščiojo ežero pakrante.Kartu su ja ėjo Anna bei Dina.Ir staiga Emma pajuto keistą norą groti.Ji išsitraukė iš įdėklo fleitą, ir pradėjo groti tą pačią melodiją, kur grojo kambaryje.Jai atrodė, kad tas noras nesibaigs niekada.Tačiau ji sustojo.Tada paslaptingas noras dingo.Baigusi groti ji prisiminė, kad kartu su ja yra Anna ir Dina.
-Na man atrodo sakei jog nori, kad pamokinčiau tave groti, Anna.Kokį kūrinį norėtum pabandyti groti?Gal šį?Jis kaip ir sakiau yra  mano kurtas.Jo pavadinimas ,,Svajonė''.Na, ar norėtum Anna?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anna Maurice Gegužės 17, 2010, 08:35:28 pm

Anna ėjo, bet atrodė, kad skrenda ir  klausėsi to nuostabaus kūrinio bei svajojo apie viską, bet staiga muzika sustoji ir Anna tarsi atsibudo. Ir vėl nukrito į tą pasaulį kuriame vėl buvo niūru, bet staiga pamatė šypseną Emmos veide. Ir jai pasidarė daug geriau Kaip gražu. Nuostabu... Tokia graži muzika, kad netgi užsisvajoji ir lyg dingsti iš šio pasaulio.Nusikeli ten toli toli.
- Aišku noriu Emma, kad mane pamokytum, bet kažin ar aš sugebėsiu. Aš gerai dainuoju, bet kažin ar sugebėsiu groti, bet pamėginti verta. IR man tikrai neverta lygintis su tavimi.Mergaitės... Ką čia dabar malonaus pasakius Mergaitės kaip man patinka su jumis vaikščioti. O jums? Tai tiesiog puiku. Na tai ką Emma pradedam?Anna susikaupk. Sukaupk visas jėgas. Bet Anna atsiminė Dina - Bet kaip bus su tavim Dina tau gi bus nuobodu?
Bet kažin ar Dina nesupyks, kad mes su Emma grosim o ji ne? Bet galės ir jinai kažin ar jai patinka?
- Mergaitės kaip jums čia Hogvartse? Ar patinka? Ar turit daug draugų? Kaip mokytojai? Kokia pamoka labiausiai patinka? Ar nepasiilgote tėvų?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jazminuteaa Birželio 02, 2010, 08:06:08 pm

Išėjusi iš pilies mergaitė užsimovė šiltą megstinį. Pavasaris užtuot buvęs šiltas, drėgnas. Pikta nors ir imk nusižudyk. Gal atvės tie ora ,tada galės lengvesnius rūbus mūvėt. Ne, geriau jau vasara negu pavasaris. Tuomet saulė daugiau švies tuomet ežerai, upės, maudymukai.... Bet ką ji čia? Ji burtininkė, o ne žiobarė. Beeidama su savo pavasariniais bateliais ji pasiekė ežero pakrantę. Jos kojos pasiekė šlapią rąstą šalia medžio.
Neklauskit ką čia ji veikia. Švilpė nemokėjo burtų per kuriuos buvo galima susausinti rąstą. Nusikeikiusi savo rinktiniais keiksmais,atsisėdo ant šlapio. Ką jau darysi..
Po medžiu pasirodo visai smagu pasedėti. Žiūri ką veikia kiti o tu sėdi , niekeno nepastebima. Mintyse grojosi dainos.. Iš kišenės išsitraukusi suglamšytą popierėlį bandė sukurt kažką. Kas čia dabar nutiko? Protas aptingo negali rašyt. nuramino save. Tačiau ką dabar veikti? Švilpiai dingę kažin kažkur, grifai drąsuolius vaidins , varnagiai į galvą kiš mokslą, o klastuoliai su savo pasipūtimu visiems įgrįso. Ech. Pralinksmintų mane žiobarų telikas... pasiguodė. Tačiau kelias minutes galvojo ką ji čia ne tą galvojo. AUKSE!!! Tu burtininkė o ne ŽIOBARĖ!! . Bet kodėl jai tas pakenktų? Gerai ,Aukse. Prisimink ko tu čia atėjai? Tikiuos,kad ne bernus kabint... Tikrai, ko ji čia atsibeldė?
Pamažu iš ryto tapo diena. Oras vis nesikeitė. Tačiau pajutusi, kad šalta jai.. Galbūt megstinis kaltas... Atsikėlusi pastebėjo kad jos kelnės šlapios.
- Šūdas! – nusikeikė. Tačiau supratus, kad šūdas nepadės išsinešdino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 10, 2010, 07:33:19 pm

Pūtė smarkus vėjas, kilo audra.Baltai apsitaisiusi figūra vaikščiojo neramaus ežero pakrante. Audra tarytum atspindėjo Anės jausmus, kuo labiau ji šėlo, tuo Anė geriau jautėsi. Jai patinka lietus. Labai ramina. Niekas nebenervina....mintys tarytum išnyksta, pats tarytum neegzistuoji. Atrodo tie lašai, kaip tavo vidinė rauda, kurios rodyti neleidžia išdidumas. Netoli sudundėjo perkūnija. Tvykstelėjo žaibas....Kuo labiau lijo, tuo Ana brido giliau į ežerą, kol vaduo buvo aukščiau juosmens. Tada pradėjo plaukti....Šaltis ramina...jauti, kap jis tave gramzdina vis giliau ir giliau.
Galiausiai pilyje užgeso šviesos. Jos niekas nepasigedo.Ana išlipo iš ežero ir pajuto drabužių svorį. Tada prisiminė Edvardą ir ėmė kūkčioti ir raudoti labiau, nei koks nors mano pažystamas vaikas- kone alpdama. Galiausiai grįžo į pilį. Kakta tiesiog degė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dina Gryn Birželio 13, 2010, 02:06:33 pm

Ak ,kokia graži muzika...Pamanė Dafnė.Emmos muzika plaukė ežero paviršium vis tolyn ir tolyn.Ji Dafnei priminė ugnies plazdenima bendrajeme kambaryje.Ak, kaip būtu gera atsisėsti prie ugnies ir sušilti.Staiga jai pasidarė bloga,pradėjo svaigti galva, tačiau dafnė ir toliau ėjo tolyn su Anna ir Emma, net neketindama sustoti.Išgirdusi šešis Annos klausimus Dafnė trumpam sustojo.
-Hogvartse man labai patinka.Aš turiu tik dvi drauges tave ir Emma.Mokytojai man pasirodė truputėli griežti tačiau jeigu jie tokie nebūtu nekažinką mes ir išmoktumėme ar ne?Ma labiausiai patinka transfiguracija, o tėvų aš visai nepasiilgau.O tu Emma?
Ir mintise pagalvojo.Idomu kaip Anna gros.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cornelia Disaster Birželio 22, 2010, 05:33:10 pm

Cornelia atžirgliojo per nenupjautą žolę, suoliuko link. Atsisėdusi ant suolo iškratė visą savo tašės turinį. Nieko ypatingo- pora pigių cigarečių pakelių, vienas brangiesniųjų cigarų, gal penki žiebtuvėliai, iš kurių trys nebefunkcionuoja, pora tuščių buteliukų, dėžutė su kanapės paveiksliuku, maišelis su vaistais ir piniginė. Tuščia, žinoma. Paspyrusi butelį ir cigaretes susižvejojo dėžutę. Nusiskynusi šalia augusio klevo lapą, pasidėjo jį ant kelių. Atidarė dėžutę, pasiėmė mėgintuvėlį, į jį įpylė žiupsnelį baltų miltelių, dar įdrėbė kažkokių susmulkintų žalumynų iš maišelio, pakratė mėgintuvėlį, nukreipusi lazdelę kažką subambėjo ir visą turinį išpylė ant lapo, kuris paklusęs magijai susisuko. Cornelia numetusi dėžutę ir kitą šlamštą į krūvą, atsigulė ant suolo ir pradėjo traukti suktinę. Dar kiek patraukusi, mostelėjo lazdele į vieną tuščių butelių, ir tas greit užsipildė violetiniu skysčiu, kurio galingą gurkšnį ji ir nurijo. Vėl įsikandusi suktinę užsimerkė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: rulonaS Birželio 22, 2010, 05:57:39 pm

  Maža mergaitė, gal pirmakursė, o gal antrakursė kėblino link suoliuko. Mery ranka vos laikėsi. Profesorė piktai subumbuliavusi pataisė situaciją burtais. Be moment klijų, bet gal bus gerai. Beeidama Hatred išsitraukė porą butelių. Girtavimas negerai, negerai, nege-, bet kūnas neklausė. Rankos atkimšo vieną ir supylė kelis gurkšnius į gerklę. Mery neapsvaigo, ne, kad tai atsitiktų, jai reikėtų išgerti bent vieną butelį. Mergaitė atrodė gan nevaikiškai gerdama. Jei kokia profesorė praeitų, sąžinė jai lieptų sudrausti Mery.
  - Che, che... - iškosėjo mergaitė kai pamatė, kad suolas užimtas. - Corne-chan, keičiu du ugninės į vieną suktinę. Pagalvok, pasiūlymas geras.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cornelia Disaster Birželio 22, 2010, 06:06:21 pm

Cornelia išgirdo šlepsėjimą. Ji piktai užvertė akis ir sukriokė. Tada atsisėdo ir piktai nužvelgė padarą. Matytas. Turbūt kažkokia pyplė iš bendros pamokos su pirmakursiais.
- Tu... - neradusi žodžių, pasišlykštėjusi nuskanavo ateivį ir tarė, - neūžauga, šiaušk iš čia, su savo limonadu ir nerauk kietos, ok? Aš šeštakursė, ir su baby born'ais nesitrinu, - Cornelia primerkė akį ir tariamai nuspriktavo Mery. Tada vėl išsidrėbė ant suoliuko. Tokį gražų dūminį rytą būtinai turi sudrumzti. Ava būtinai... Jau buvau pradėjusi regėti vienaragių ir pegasų kovą ant vaivorykštės tilto, ava ne. Turi sutrukdyt... Ji išspjovė iš burnos lapų likučius ir neatsimerkdama nuo žemės susigraibė cigaretę, kurią pridegė lazdelės pagalbą. Cigaretė po suktinės buvo kaip Lietuva po Kalifornijos, kaip kotletas po pyrago, kaip ,,trolis'' po ,,nuostabiai''... Tai ir privertė merginą suraukti snukelį. Kas be ko, Cornelios nuotaikos tarmometrą šikyne palaikė ir Mery...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: rulonaS Birželio 22, 2010, 06:17:58 pm

  - O tu pagarbiau su manim, nes viena iš profesorių pareigų yra konfiskuoti žiobariškus narkotikus ir atiminėti iš koledžų taškus. Niekada nieko neturėjau prieš Klastūnyną, bet jei mane vadini baby born'u, tai teks savo pareigą atlikti... - susiraukė Mery, jos vaikiškas balselis nuskambėjo piktai.
  Mergaitė atsisėdo ant švariausios pievos vietos ir pribaigė vieną iš butelių. Praleidai progą, Cornyte. Ši ugninė nuostabi. Gėrimas degino gerklę, tai privertė Hatred kelis kartus nusikosėti. Grįšiu prie vyno kai tik bus proga. Nuostabioj kabineto prieblandoj.
  - Corne-baka, klausyk, jei jau tu tokia kieta šeštakursė, tai gal galiu išbandyti tave dvikovoje? - nusišypsojo mergaitė besistodama. Ji išsitraukė lazdelę. Virš šimto metų turiu, tikiuosi, kad per kovą galutinai nesubyrėsiu. Jei kas - gelbės moment klijai. Jais aš visada pasitikėjau, nors niekada nenaudojau. Pradėsiu nuo švelnesnių burtažodžių, nukreipė lazdelę į šeštakursę, Expelliarmus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cornelia Disaster Birželio 22, 2010, 06:38:15 pm

Žodžiai atplėšė Cornelios akis. Ji lėtai atsisėdo. Aha. Profesorė. Bet ji nesiruošė atsiprašyti, padlaižiauti, ar kaip ką ten daro tie geri vaikučiai... Bet tie blondiniški plaukeliai, mažas ūgis, mėlynos akelės- baby borno bruožas. Iš šiokios tokios pagarbos ji mestelėjo profesorei dėžutę ir nuskintą lapą.
- Sukis. - pamačiusi kaip ji siurbia ugninę, Cornelia nusipurtė. Ugninė yra pats pigiausias ir baisiausias šlamštas, kokį ji yra mačiusi. Neesmė, kad ji ir tokio neįperka... Profesorė kažką pasakė, bet Corne neišgirdo, matyt nieko reikšmingo. Bet dar akimirka, ir mergaitės lazdelė išslydo iš rankos ir kažkur nusirito. Mergaitė įsiuto.
- Klausyk, tu, neužaugus kopūstvaike, eik žaisti į kitą smėlio dėžę! - mestelėjo ji ir įsispingsėjo akimis į priešininkės lazdelę, tikėdamasi, kad ši iškris. Norėtum. Priešininkė atrodė gana gtrėsmingai, ta kovos povyza, ir visa kita... Ji tikrai nespėtų pasigriebti lazdelės. Vieną akimirką jos ranka užčiuopė revolverį vidinėje švarko kišenėje. Kitą akimirką ji gerai užsimojo ir sviedė butelį į priešininkę. Tai buvo labai taiklus smūgis į galvą. Cornelia nematė, ar nuo smūgio profesorė pametė lazdelę, ar nukrito, ar nukrito tik jos galva, mergina nučiuožė spygliuota žeme ir pasigriebė lazdelę.
- Cikusfikus! - šūktelėjo mergina ir cigaretė iš jos burnos tiesiu taikymu nuskrido ir įsimūrijo varžovei į kaktą. Turėjo likti randas. Turėjo skaudėti, Cornelia puikiai žinojo tą jausmą. Šlykštu.
- Fertizailus, - šūktelėjo vėl, ir Mery link skrido dvigubas kamuolys, rudasis- natūralaus mėšlo trašos, turinčios užvirsti ant galvos, antrasis, baltas- sustingdyti ją ir neleisti apsiginti nuo smaržo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: rulonaS Birželio 22, 2010, 06:59:02 pm

  Smūgis į galvą buvo netgi malonus, palyginus su tuo, kas atsitiko vėliau. Cigaretė perėjo kiaurai per ilgą laiką dėvėtą galvą. Dabar kaktoje Mery turėjo juokingą skylutę. Aišku. Reikės nueit pas seselę, tik pirmiau parūkysiu. Neskaudėjo, bent jau taip manė mergaitė. Kai ji išsiblaivys pajus visą skausmą. Ne dabar...
  Pamačiusi šūdą skriejantį link jos, Mery sumojo išsisukti. Tačiau tai pavyko ne visiškai. Baltas kamuolys ėmė stingdyti Mery, pradėjo nuo rankos, tačiau visai nenutuokė, jog ta ranka nukris ir Mery liks vienarankė, bet laisva. Mergaitė vangiai pasitraukė kelis žingsnius atgal ir ant vienišos rankos uždribo mėšlo krūva.
  - Eik tu šikt, Corne. - liūdnai pasakė. - Nors geriau neik, čia ir taip prišikta.
  Mery susisuko suktinę, užsirūkė. Iš kart pasidarė geriau. Beje, ji vis įtraukdavo dūmą, bet neišpūsdavo. Galiausiai sulaikiusi kvepavimą iš mėšlo krūvos išsitraukė ranką, nuvalė, atstingdė ir kerais sau prisitvirtino. Vargšė tu mano, pamanė testuodama pirštus. Veikė gerai. Po to tas truputį flegmatiškas spektaklis baigėsi, Mery atsisuko į Cornę. Išpūtė visus dūmus, o jų buvo daug. Jie apgaubė Cornę ir Mery, paslėpdami jas nuo nepageidaujamų žvilgsnių. Keli vikrūs lazdelės mostai atgaivino šūdų krūvą. Daug mažų šūdinukų su aštriais šūdinais dantimis ėmė greitai artintis prie Cornės, kai pasieks ją, kąs.
  Vos sukūrusi "armiją", Hatred pajuto skausmą. Suklupo ir ėmė dėjuoti. Susiėmė rankomis už galvos. Mirsiu kaip skauda. Tačiau gera mintis atėjo net ir į kiaurą galvą. Profesorė padarė taip vadinamą vietinę nejautrą. Savo kaktai. Kerais. Suveikė puikiai, bet neskaudės tik laikinai.
  Šūdinukai jau pasiekė Cornę. Mery atsistojo, prišuoliavo prie jos ir įrėmė lazdelę į merginos smilkinį. Pasilenkusi prie jos ausies, garsiai sukuždėjo:
  - Nukryžiavimo užkeikimas ar tas, kuris padaro žaizdas, tarsi rėžtas nematomu kardu? Aš šiandien labai gera, leidžiu pasirinkti, - ir linksmai sukikeno. Šūdinukai ėmėsi Cornės kandžiojimo šūdinais dantimis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cornelia Disaster Birželio 22, 2010, 07:12:15 pm

Cornelia kiek sumišo, pamačiusi kiekvienu burtažodžiu vis nukritusią kokią galūnę, ar prasigręžiančią skylę.
- Įtariu, kad tu boba, prisispringusi vienaragio kraujo, deja- per daug... - Cornelia atsipalaidavo, kai priešininkė ėmė rūkyti. Pamanė- kad kova baigta, ir neūžauga cypdama bėgs gelbėtis. Corne nusisuko ir patraukė link cigarečių pakelio. Kaip laivas prie švyturio, kaip musė į šviesą, kaip uodas į odą. Bet ne. Kur tau. Parūkysi... Norėtum. Amžinai atsiras neūžauga, kuri vos pasiekianti kaklą, bandys tave primušti. Šūdinukų Cornelia nematė. Tačiau netikėtai pajuto krimsnojimus. Cornelia ėmė šokinėti, spardyti ir trypti padarėlius tiek, kiek leido Mery gniaužtai.
- Gali mane nors ir nudėti, ka... - ...le. Cornelia greit išsitraukė revolverį, užtvojo juo Mery per galvą, tada spyrė iš kerzo, priversdama atsikabinti, paėjusi porą žingsnių atgal ištiesė kairiąją ranką su lazdele ir dešinę su revolveriu. Išsišiepė ir tarė:
- Aš šiandien irgi gera. Leisiu rinktis, nuo kurios rankos numirti, - jos antakis šelmiškai pakilo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: rulonaS Birželio 22, 2010, 08:26:20 pm

  - Pff, - nusižiovavo Mery. - Jei ir mirsiu nuo kokios rankos, tai tik nuo savo arba nuo gražaus vaikino. Tu nei graži, nei vaikinas.
  O man skauda. Profesorė atsargiai pirštu palietė sutraumuotą galvelę. Pasigėriau, apsirūkiau, buvau sumušta, sumušiau kažką, dabar pats laikas... Ak, paskutinio dalyko neįvykdžiau.  Mergaitė paėmė bonką ir kaukštelėjo Cornei per galvą. Nestipriai, pasigirdo tik silpnas bumbt.
  - Atsiprašau, per silpnai, - dar kartą nusižiovavo. - Nevermind. Per pamoką atsiskaitysim. Ar minėjau, jog turiu žavią kankinimo įrankių kolekciją? Ir kaukuolių. Tik kaukolių kolekcija senai nepildyta. O gaila. Reikėtų. Rasi kokią švilpę ar grifę, tempk pas mane. Nes jei nerasi, į kolekciją įtrauksiu tave. Kas čia dar. Susitaikom, tu maištaujanti paauglė, aš irgi kažkada buvau. Prieš penkiasdeš... nee. Prieš... Ai, tau geriau nežinoti. Vis tiek tau nusišikt kas aš ir kuo buvau. Tipiška klastuolė, - smagiai nusijuokė. - Nevermind. Varau susipažinti su kolegėms, tą kuri dėvi XXL dydžio VS trauzus, pasilikau pabaigai. Girdėjai, iš klastūnyno daug taškų buvo atimta. Negirdėjai. Tu kurčia. Ir dabar nesiklausai, tikriausiai galvoji apie dangiškus migdolus arba dangišką kanapę. Susitaikom, bent laikinai, - draugiškai paplekšnojo Cornei per petį, tik per petį. - Einame, už bausmę mane palydėsi. Už tai, kad kada nors vis tiek padarysi kažką lievo. Nebijok, jauna išore, supuvusi viduje, tik širdis šviežia. Et, pavaišinsiu vynu ir žolyte, geresne nei tas tavo šlamštas. Eime.
  Nedidelė rankelė sugriebė Cornę, rankelės savininkė ėmė greitai žingsniuoti link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cornelia Disaster Birželio 22, 2010, 08:47:33 pm

Cornelia kažką suburbėjo ir gavusi per galvą stumtelėjo nuo savęs neūžaugą. Žinoma, ji absoliučiai nesiklausė nieko, ką sako Mery. Corne galvojo apie praitą naktį klube. Prisiminė nebaigtus darbelius. Labai apsidžiaugė, kad nešovė į Mery. Tos kulkos suskaičiuotos. Dar prireiks... Visus jos apmastymus sugriovė neūžauga. Kaip visada. Pradėjo tįsti Cornę į pilį. Mergina atsipalaidavo, kad Mery būtų sunkiau ją tempti. Tempiama ji spėjo burtais susirinkti daiktus, išmėtytus po suoliuku. O tašė įskrido į jos rankas, Cornelia spyrė Mery per kelius ir išsimuistė. Tada pasileido pilies link. Maža bjauri prielipa, reikia pasislėpti, nes tokia skruzdė gali visur pralyst...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 23, 2010, 06:49:08 pm

Bou lėtai žingsniavo ežero pakrante. Dabar atrodo, jai niekas nerūpėjo. Galva buvo tuščia, jokių rūpesčių. Bet taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio. Paėmusi akmenėlį, stipriai metė į vandenį. Aplink suraibuliavo purslai ir šis greitai nugrimzdo į dugną. Visada viskas ritasi žemyn.-pagalvojo. Visada.-atsakė Tashita. Mergaitė nužingsniavo prie didelio akmens ir ant jo atsisėdo. Po to pritraukė kojas prie krūtinės ir rankomis apsikabino kelius. Kaip manai, kur tabar Kairi su Tora?-tarstelėjo trečiakursė.
Tashita abejojo dėl atsakymo-Na atrodo, jos turėtų sudaryti Shaną. Arba ne. Gal jos kažkur...viršuje?
Bounita pakėlė veidą į dangų. Vėsus vėjas kedeno tamsiai rožinius plaukus, atrodo ant skruosto nukrito keletas lašelių. Shiroi kara shiroku itai to iu.Shiroi kara nani ka wo mazewareru
Mmm. Sniegas. Paskutinis kartas kai Matėme Kairi.-pasigirdo Tash balsas tolumoje.
Pasinėrusi į prisiminimus, Bou užsimerkė ir pradėjo tyliai niūniuoti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosa Fabes Birželio 23, 2010, 07:10:00 pm

Rosa po šventės, persirengė. Juoda suknė - patapo pilka. Hm... turbūt prarado spalvą. Žygiuodama iš pilies nusprendė eiti link ežero. Nuo garso, ausyse pradėjo spiegti visokios dainos. Ežeras jos manymui turėtų nuraminti nuo garso su savo įdomia melodija. Priėjus ežerą pastebėjo savo koledžo švilpiukę. Jai pasirodė, kad ji liūdi. Šuoliuodama prie akmens, atsisėdo ir paklausė Bounitos :
- Žemė kviečia Bounitą. - suplojo ji rankomis prieš ją. - Mano manymui, kad mano koledžo švilpiukai neturėtų liūdėti, ar ne?
Bet mergaitė sedėjo susigūžusi. Rosa dar kartą suplojo rankomis. Paskui nulipo nuo akmens ir vėl atsisėdo. Purvinas akmuo. Kurgi ne..
- Meilės reikalai? - nusijuokė. Bet vėliau surimtėjo. - Susipykai su kuo nors?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 23, 2010, 07:18:43 pm

Bounita krūptelėjo kažkam suplojus šalia jos. Ji pažvelgė į koledžo vadovę:
-Bounita žemėj.
Tada energingai papurtė galvą:
-Švilpiukai tikrai neturi liūdėti. Bet aš ir neliūdžiu,-plačiai nusišypsojo.
Mergaitė taip pat nusijuokė iš profesorės žodžių:
-Jokie meilės reikalai ir tikrai su niekuo nesusipykau. Sėskit šalia. Nejau visada žadate tiek saugoti drabužius? Jūs ragana! Viską galite išvalyti vienu mostu.
Pasislinko padarydama profesorei vietos ant akmens:
-Tiesiog..Tiesiog užplūdo prisiminimai,-jos veidu perbėgo šypsnis.-Kiek žinau, jūs labai jauna profesorė. Tikriausiai suprantate tą jausmą, kai tenka išsiskirti su draugais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosa Fabes Birželio 23, 2010, 07:43:40 pm

- Vadink mane Rosa - nusijuokė. - Taip geriau jaučiuos. - mirktelėjo jai.
Rosa stebėjo kiekvieną švilpės judesį. Jie kažką rodė,bet...... ką? Tie judesiai man matyti. Gal nusivylimą?
- Cha. Aš čia ne dėl rūbų taip taisausi - pasipūtė - dėl nepatogumo. Juk žinai kaip akmenys gali suplėšyt bet kokį rūbo medžiagą. Šaunu, kad neliūdi. Jei neturi kam išsipasakot galėsi ateit pas mane ir pasibambėsim abidvi. - metė pasiūlymą jai.
Rosa tylėjo. Ir jai sunku būdavo atsiskirti su draugais. Bet juk kiekvienas pasirenka savo kelią. Rosa pasirinko šitą kelią, nes žinojo, kad eina savo keliu. Nežinom kur einam, bet einam.
- Tep esu patyrusi. Kiekvienas eina savo keliu. Juk žinojai šitą " Nežiūrėk į gyvenimą per daug rimtai, vistiek gyvas iš šios istorijos neišeisi" ? Visada šituo naudodavausi kai tekdavo atsisveikinti. Supranti, mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Beje su kuo atsiskyrei iš gyvenimo? - paklausė.   

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 23, 2010, 08:03:15 pm

Bou pakartojo:
-Rosa. Tikiuosi nepyksite jeigu taip į jus kreipsiuosi ir per pamokas,-nusišypsojo.-Išsipasakoti? Ačiū už pasiūlymą. Kada nors tikrai juo pasinaudosiu.
Tikriausiai niekada. Niekas iš mokytojų negali žinoti, niekas negali turėti nė įtarimo.Mergaitė padėjo galvą ant kelių:
-Bet kai kurių kelias pasibaigia. Jie... Išnyksta nuo žemės paviršiaus, ir daugiau nieko nepalieka, tik trapų prisiminimą.
Pakėlusi galvą mirktelėjo:
-Rosa, toks jau tas gyvenimas. Retai kurio gyvenimas būna tobulas. Net aš, galiu papasakoti tokių istorijų kurių jums verčiau nežinoti. Esu tikra, kad jūs galite pasakyti tą patį. Kiekvieną būtybę supa permatomas paslapties šydas. Tik nevisi ryžtasi jį nusimesti.
Bou pažvelgė į ežerą ir šiltai nusišypsojo:
-Išsiskyriau su drauge, kuri išgelbėjo mano gyvybę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosa Fabes Birželio 23, 2010, 08:21:34 pm

- Nebijok gali taip mane vadinti - mirktelėjo. - Juk neįkąsiu. Ir nesikandžioju. - pridūrė.
Įtarimas.. man. Nujaučiu kažką bloga. Rosa tu tik fantazuoji... nuramino savo. Laimė tai neparodė, nei nusiramino, nei  įtarimas kyla. O gal?
- Visi palieka pasaulį. Nėra tų kurie numiršta. Kiekvienas palieka prisiminimus ir parodo, kad jie gyveno. - šyptelėjo - ir aš tai patyrus.
Paskui vienas uodas visas zyzdamas įkando Rosai į ranką. Ji staigiai pliaukštelėjo ir uodas su krauju ištryško kaip fontanas.
- Na, tu teisi. - pasižiūrėjo ji į savo ranką. - Šydas - man jis skamba kaip skydas kuris sustabdo viską.Net jausmus. - susiraukusi profesorė pradėjo spaudinėti spuogą ant rankos kurį paliko uodas. - Beje koks tavo draugės vardas? - paklausė ji.
Rosa nusuko žvilgsnį nuo jos. Taip Bounita. Man irgi taip buvo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 23, 2010, 08:35:50 pm

Bou prisimerkė kai profesorė sutraiškė uodą.
-A, taip. Miršta. Nevisi. Kartais tiesiog dingsta migloje ir atrodo, už kito kampo pagaliau jį pamatysi.
Uždėjusi baltą delną ant Rosos rankos papurtė galvą, kad ši nustotų čiupinėti įkąstą vietą, nes pradės labiau niežtėti.
-Jos vardas...K..Tora.
Tikėjausi, kad sakysi Kairi.-sušnabždėjo Tashita.
Ne. Ji galėjo ją pažinoti, ar būti apie ją girdėjusi. Nenoriu rizikuoti.-atsakė trečiakursė.
Mergaitė suplojo rankomis:
-Gal nekalbam tokiomis liūdnomis temomis? Kaip pirmosios pamokos?-pakeitė temą Bounita.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosa Fabes Birželio 23, 2010, 08:47:56 pm

Rosa nusijuokė.
- Taip Bounita. Atrodo, bet toli mums numirti. Džiaukimės, kad gyvenam. - šyptelėjo.
Rosa nekreipė ką mostais rodo Bou. Išspaudė ir pradėjo skaudėt. Vistiek geriau negu, kad niežtietų. Atrodo, kad kažkas palengvėjo.
- Gražus vardas, - mirktelėjo.- Neesu aplamai nieko girdėjusi panašaus.
Rosa nusuko galvą į saulę.
- Koks gražus vaizdas. - suniurnėjo po nosim.
Bounita suplojo rankomis ir tarė ką norėjo tarti.
- Pfiū sunkiai. Pirmakursiams neįdomu ką dėstau. Antrakursiai net aktyvesni už šeštakursius ir trečiakursius. Bet lanko, lanko. Kam gi įdomi Žiobarotyra? Nežinau, beeeeet kartais jaučiuosi didvyrė. Pff ot moku nusišnekėt ar ne? - nusijuokė. - O tau kaip mokslai? Neužkrovė tau dauug namų darbų? - šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 24, 2010, 09:56:50 am

Bounita taip pat nusišypsojo:
-Kol gyvensim, bus gerai.
Kreivu žvilgsniu pažiūrėjo kaip Rosa spaudžia uodo įkastą vietą. Trumpam užsimerkusi palingavo galva:
-Iki to laiko kai su ja susipažinau, tokio irgi nebuvau girdėjusi.
Mergaitė stebėjo kaip profesorė kalba. Ji atrodo, jautėsi visiškai laisvai kalbėdama su savo koledžo mokine. Ir tai tikriausiai buvo gerai.
-Na antrakursiai nedaug dar tematę, gal todėl aktyvūs,-nusijuokė.-O vyresni, tik nusiplauna nuo pamokų ir dingsta kaip į vandenį. Jūs visai nenusišnekate. Man patinka Žiobarotyra. Jie...kitokie. Lyg nueitum į zoologijos sodą ir juos stebėtum pro metalinius virbus..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosa Fabes Birželio 24, 2010, 10:28:34 am

- Negalvok apie mirtį. Geriausia negalvoti, - atsakė ji.
Išspaudusi spuogą atsirado skylutė. Menkniekis. Pasiiiitepsiu. Bet skaudėjo.
- Niekas beveik negelbėja savo draugų. Būna ir tokių žmonių, kad jie palieka draugus kęsti skausmą.
Rosa suprato, kad įsijautė ir nuraudo. Kokia aš pamoksli... Rosa atsistojo nuo akmens ir išsibūrė kėdę.
- Technikiniai nesklandumai. - nusijuokė.
Išgirdusi ką sakė Bounita ji tarė :
- Jiems taškai, galvoje, bet tyra - ne. Makalynė trakalynė - ir "Kada taškai, profesore?" - prunkštelėjo. - Šeštakursiams visokie pokyliai, vakarėliai. Mano nuomonė. O kuo čia dėti metaliniai virbai? - pakėlė vieną antakį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 25, 2010, 06:19:22 pm

Mergaitė palingavo galva:
-Na, mirtis anskčiau ar vėliau ateina. Geriau vėliau,-sukrizeno.
Ji stebėjo uodo įkastą vietą:
-Beviek niekas. Tagi. Bet kartais pasitaiko kas išgelbėja tavo kailį. Nejau tau taip nebuvo?
Linksmai šypsojosi bestebėdama kaip Rosa atsisėdo ant kėdės. Kuo toliau, tuo geriau. Gyvenimas mus tikrai lepina. Praleidusi visus žodžius apie mokslus pakėlė galvą:
-Grotos.. Kaip riba. Žiobarai nežino apie mus, bet mes žinome apie juos. Žinoma apie gyvūnus zoologijos sode, bet jie nesupranta ką mes su jais darome. Tai lyg nežinojimo riba.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosa Fabes Birželio 25, 2010, 06:43:28 pm

- Žiauriai ilga istorija, nesinorisi net pasakoti. - profesorė Cherry pasiėmė akmenuką ir labai stipriai mestelėjo į ežerą. Vanduo išsiteškė į visas puses. Tarsi joms įdomu ką veikia vanduo... Rosai iš ties tai neįdomu.
- Pf, mane gąsidina anksti numirti - nusijuokė. Tačiau pasižiūrėjusi į savo laikroduko ji nustėjo. - Kaip vėlu.. Eina tas laikas, kaip vanduo. Cha.
Vėliau prisiminusi, kad nepadarė ko reikėjo ji jau žadėjo keltis, bet tingulys ir šiluma buvę kėdėj liepė sėdėti.
- Na, Žiobarai, aš stebiuosi, kad mes jiems rodom, kad esam, bet nepastebi. Keistoki ar ne? - Rosa dar kartą nervingai pasižiūrėjo į laikroduką ir tarė - Na, manau, kaaaaaad turiu lėkti. Neveltui vakaras. Labanaktis, Bounita. - Atsistojo nuo kėdės ir ją panaikinus išlėkė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Birželio 25, 2010, 06:54:03 pm

Shaną nepaliaujamai traukė per pievą. Iš kur tas keistas jausmas? nenustojo svarstyti ji, tačiau atsakymo nerado. Gal jis bus ten, kur dabar eina mergina? Iš paskos sekė katinas ir visą laiką nenuleido nuo šeimininkės akių. Jam irgi buvo neramu.. Į Shanos matymo lauką lėtai įslinko ežeras ir šilti, besileidžiančios saulės spinduliai. Ten, prie ežero krašto sėdėjo vieniša figūra ir Miur patraukė link jos. Kažkodėl nenustebo, kai išvydo Bounitą. Prieėjusi arčiau pagaliau atsisėdo ir nieko netarusi aprėpė akimis horizontą. Šalia jos gulėjo krepšys, kuri kadaise visą laiką tampydavosi Kairi. Turbūt jame vis dar gulėjo visi naudoti daiktai, Shana iš tikrųjų nežinojo, kadangi nė karto nepasivargino žvilgtelėti. Jos plaukus kedeno vėjas, o pasauliui svetimą veidą atsargiai glamonėjo šiluma. Apsikabinusi kelius rankomis, mergina apie nieką nemąstė, tiesiog ilsėjosi. Tokia akimirka jai pasitaikė pirmą kartą gyvenime ir Miur jautėsi lengva, kaip svajonės. Šalia atsitūpė katinas ir susirangęs užsnūdo. Švelniai paglosčiusi jo minkštą kailiuką, Shana nusišypsojo, bet kažkokia galia neleido nei atsisukti, nei užkalbinti kolegės. Kodėl?... kažkaip nepastebimai, sielos kertelėje paklausė ji savęs, tačiau tiesą slėpė laikas. O laiko ji valdyti negalėjo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 25, 2010, 07:10:03 pm

Bou tylėjo ir linksėjo galva. Profesorei pakilus atsisveikino:
-Labanaktis.
Rosai dingus mergaitė sukluso. Paukščiai garsiai čiulbėjo, vandens paviršiumi lakstė nematomos vėjo kojos. Užsimerkusi pradėjo tyliai niūniuoti pažįstamą melodiją, bet niekaip nesugebėjo prisiminti kur ją girdėjo. Atsigulusi ant akmens žvelgė į dangų. Reikia susitikti su Shana. Kuo greičiau tuo geriau.-garsiai mintyse iškvėpė Tashita.
Niekur ji neprapuls. Dar nežinia su kuo ji turi problemų. Gal jai tiesiog pasirodė.-atsakė Bou.
Būtybė galvoje dar būtų kažką sakiusi, bet nutilo. Mergaitė linktelėjo supratusi, kad pokalbis baigtas, o Tashita atsiribojo minčių siena. Akies krašteliu matė Shaną. Bet taip pat tylėjo. Po kelių akimirkų atsidėdo ir pakedenusi rožinius plaukus pažvelgė į pažįstamą:
-Gerai. Kas yra? Tu atrodai kaip nesava.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Birželio 25, 2010, 07:23:01 pm

Shana krūptelėjo nuo tylą sutrikdžiusio balso. Nustebusi atsisuko į merginą, tačiau jos veidas privertė nuleisti akis ir net nurausti.
- Aš.. Atleisk.. Nenorėjau sutrukdyti ar .. Nenorėjau... - numekeno nežinodama kur dėtis. Staiga pagavusi save tokioje padėtyje dar kartą nustebo. Kodėl aš taip nerišliai kalbu? Kodėl tiesiog negaliu pasakyti, jog išėjau pasivaikščioti ir tiek? Pakėlusi galvą sukaupė visą sielos tvirtybę ir pažvelgė Bou į akis. Kurį laiką patylėjusi pagaliau atsiduso ir tarė:
- Atleisk, kad užmiršau, kas iš tiesų esu...
Na štai, pasakiau. Nebuvo labai sunku.. Žiūrėdama į savo rankas Shana jautėsi kaip ne sava. Norėjosi sakyti daugiau, bet ar tai tinkamas metas? Dabar arba niekada.
- Atsiprašau, kad pamiršau pažadą nešiotis draugystę ir šiltus jausmus, kurie priklausė Kairi ir Torai. Gyvenimas susiklostė .. ne taip, kaip būčiau norėjusi. Nors iš ko apskritai galiu rinktis? Iš karto tapau tokia, kokia esu ir nieko negalėjau pakeisti. Gal dėl to nepasitenkinimo, pagiežos aš norėjau pamiršti kas nulėmė tokį mano likimą, tačiau negaliu pabėgti nuo savęs. Nuo to, kas esu. Aš žmogus, Kairi, ir karys , Tora.. Ir tu visą laiką tą žinojai, tačiau nepriekaištavai, jog elgiausi savanaudiškai, kaip visai kitas asmuo...
Shana žiūrėjo į lygų ežero paviršių ir matė jame pasaulio atspindžius, bet nematė savęs. Aš nesu aš, jeigu to nepripažįstu, tiesa, Kairi?..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 26, 2010, 06:28:21 pm

Bou padėjo galvą ant kelių ir garsiai atsiduso:
-Aš negalėjau priekaištauti, Shana-san. Kairi ir Tora... Jos jau praeitis. Jodvi paliko mūsų gyvenimuose gražius prisiminimus ir viso šito pradžią. Dabar tavo laikas. Dabar gyveni tu. Sakyčiau esi pakankamai suaugusi, kad elgtumeis kaip nori,-mergaitė pažvelgė į šalia sėdėjusią draugę.-Nebūtina dėl kažkokios trečiakursės elgstis kitaip. Tavo valia daryti ką nori.
Atsistojusi pasitaikė šaliką:
-Pirmą kartą tave pamačiusi aš nustebau. Tu man atrodei kaip svetimkūnis įžengęs į mūsų ratą. Visad tave lygindavau su Kairi ir Tora. Atrodo, panašumų nerasdavau. Bet tai geras ženklas,-Bou pasisuko į ežerą ir sunėrė rankas už nugaros.-Tu mane įtikinai, kad tu verta mano pasitikėjimo. Dabar aš jau tavęs su jom nebelyginu. Shana įgavo savo spindesį. Savo žavesį,-trečiakursė atsisuko į profesorę.-Jeigu nenori, gali sulaužyti pažadą. Aš tikrai nejusiu nuoskaudos. Bet aš tau vistiek padėsiu. Taip būtų norėjusi Kairi. Atrodo mudvi vis dar draugės?-ištiesė delną į Shaną.
Apžvelgusi apylinkes papurtė galvą:
-Siūlyčiau eiti į Kiauliasodį. Kuo greičiau pradėsim, tuo greičiau baigsim. Nors tai nevisada veikia. Beto..-pažvelgė Shanai į akis.-Nekreipk dėmesio, kai aš pradedu kalbėti tokius dalykus. Manyje yra netik dar viena siela, bet ir manoji yra pasidalinusi į kokias ašuonias dalis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Birželio 26, 2010, 07:32:55 pm

Shana klausėsi, kokius šviesius žodžius tarė Bounita ir stebėjo ją, kaip kažką stebuklingo. Šią akimirka Shana buvo kai ne sava, bet jai patiko. Pagaliau pasijuto paprasta mergina. Nusišypsojusi Miur suėmė ištiestą delną ir kartą krestelėjo.
- Mes draugės. Ir žinai ką? Lydėsiu tave amžinai. Juk turiu tam laiko, - nusijuokė ir atsistojo. Jau geriau jausdamasi Shana nusipurtė kelnes, pakėlė krepšį ir pažvelgė į saulę.
- Taip, reikėtų judėti. Tik.. leisk man grįžti į savo kabinetą. Noriu pasiruošti. Užtruksiu tik akimirką. Susitiksime jau Kiauliasodyje, kapinėse. Regis kažkam teks šiandien prigulti, - kreivai šyptelėjo ir suokalbiškai mirktelėjo.
Dabar, kai ji jautėsi atsigavusi ir stipri, atėjo laikas parodyti, ko verta tikra Kovotoja. Man nesvarbu, kas trokšta mano mirties - ji pavaldi man.. Staiga iš toli pasirodė mažas taškelis, kuris vėliau pavirto į skrendančią pelėdą. Kiek nustebusi Shana žiūrėjo,kaip ši leidžiasi prie merginų. Nejau Bounitai? pamanė profesorė, tačiau paukštis nutūpė būtent ant jos peties. Šalia jo kojelės buvo pririštas siuntinėlis. Jį nurišusi ir atviniojusi, Miur išvydo sidabrinį, nešiojamąjį laikrodį. Atidariusi dangtelį išvydo išgraviruotą užrašą : Laikas tavo. Šyptelėjusi mergina susirado adresatą ir nuotaika iškart subjuro. Ne tas žodis kaip...
- O ne... - nustėrusi žiūrėjo į popierėlį. - Aš jau eisiu, - staiga tarė Shana ir apsisukusi pasileido link pilies. - Susitiksim kapinėse!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lilith Sargon Birželio 26, 2010, 08:10:13 pm

Bou plačiai nusišypsojo:
-To paties lauk ir iš manęs. Na bent kol sugebėsiu vaikščioti.
Mergaitė stebėjo kaip Shana valosi kelnes. Buvo daug lengviau negu galvojau. Kitas žmogus už tokius žodžius būtų įsižeidęs. Pagalvojusi apie kapines nusipurtė. Teks. Nieko daugiau nepadarysi.-atsiduso trečiakursė. Aš tave palaikysiu už rankos.žnusijuokė Tashita. Labai juokinga.-nusišypsojo Bou.
-Tik paskubėk. Aš greitai vaikštau. O nelaimės - mano geriausios draugės.
Pažvelgusi taškelio link prisimerkė. Pamačiusi pelėdą tikrai nustebo. Jai dar didesnę nuostabą sukėlė Shanos pasikeitusi veido išraiška. Bou įtarė, kad kažkas negerai, bet delsė. Net enspėjusi sureaguoti kai Shana nulėkė pilies link. Pamojavusi ranka atsisuko ir patraukė Kiauliasodžio link. Kaip manai, kas ten buvo?žpaklausė Bou. Neturiu žalio supratimo. Bet esu tikra, kad Shanai nepatiko jo siuntėjas.-konstatavo Tashita. Pakrante aidėjo žingsniai, Bou vis tolo kol visai išnyko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elisa Mirror Birželio 27, 2010, 09:46:17 pm

Elisa plaukia baltu laiveliu, kuris riečia kaklą it jauna gulbė. Kvepiančio medžio atplaišos braižo rankas, bet tėtis iriasi, iriasi ir iriasi, irkluoja nesustodamas ir nė kartelio nenutyla. Kalba apie karalystę, kuri taip arti, kad skauda - Elis sugniaužia melsvos vaikiškos suknelės kraštus ir pirštų pagalvėlėse pajunta širdies plakimą - arti, arti, ir skausmas toks malonus, kai tereikia stipriai užsimerkti ir prieš tave atsivers tūkstančiai aštriabriaunių veidrodžių.
Elisa liečia delnais Valandilo nugarą, liečia pečius, uodžia plaukus, tokius išdavikiškai švelnius,- medžio žievė po lietaus, saldus kartumas virpina gomurį. Susipina šakos ir šaknys, tyliai girgžda ir trūksmingai kvėpuoja, kutena blakstienos it plėšrių ausų šepetėliai, po iki skausmo suspaustais vokais veriasi tūkstančiai, dešimtys tūkstančių įstabių veidrodžių.
Ežeras tylus ir blyškiai melsvas, jo paviršiumi plaukia debesys it šviežio pieno puta, plaukia paklydusių avių pulkas, plaukia pailsusios Elisos vizijos. Vėlu jau ir aplink basas kojas sukasi vėsūs purslai. Elisa priklaupia tiesiai į debesis, avelių vilna apveja nuogas pėdas ir kutena kelius, aštrūs akmenukai įspaudžia laužytas linijas delnuose, pirštų galiukuose tuksi širdis. Tarp mėlyno apsiausto skvernų gimsta rūkas. Elisos akys užsimerkia, jos - pasakų veidrodžiai, karalystė jau čia pat.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 26, 2010, 04:06:27 pm

Emilė susijaudinusi skuodė link ežero pakrantėje augančio kukmedžio, po kuriuo turėjo būti jos ir Blair nuotykio gimtadienis. Pastebėjus vešlia bei tankia lapija apaugusį medį Emilės širdis ėmė daužytis, tarsi norėjo ištrūkti iš kūno ir pirma pasiekti medį. Mergaitė po kelių minučių spartaus žingsniavimo priėjo kukmedį. Apsidairė. Blair dar nebuvo atėjusi. Emilė savo skruostų duobutėse pajuto pažįstamą negerumą, jos galvon ėmė lysti nekokios mintys: Gal Blair nebe nuotykių ieškotoja? O gal jai kas nutiko ir ji dabar guli ligoninėj? Klastuolė stengėsi nuvyti nemalonias mintis vildamasi: Ji ateis. Ji ateis... Mergaitė atsirėmė į kukmedį ir palei kamieną nuslinkusi žemyn švelniai dunkstelėjo žemėn. Ji įsitaisė patogia poza į pilį, kad matytų visus žmones einančius link ežero. Tolumoje Emilės agurkų spalvos akys užmatė vienišą žmogeliuką sparčiai minantį link kukmedžio. Mergaitės širdis viltingai suspurdo manydama jog tai Blair. Nespėjus geriau įsižiūrėti Emilė sunkiai atsiduso. Figūra nusuko į šoną link Kvidičo aikštės. Klastuolė iš prigimties buvo optimistė, todėl nepasidavė ją norėjusiai užvaldyti panikai. Ji užmerkė akis ir kiekviena kūno ląstele meldė: Kai atsimerksiu lai šalia manęs sėdi Blair.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 26, 2010, 04:41:46 pm

  Blair skubėjo kaip galėdama, bet puikiai žinojo, kad jau vėluoja. Ką gi, gal ir Emilė vėluos. Mergaitė pradėjo dairytis draugės, bet žinojo, kad reikės geriau paieškoti. Ji turbūt nepatingėjo surasti beveik nematomos vietelės.
  Blair dar kelias minutes įdėmiai žvalgėsi, kol galiausiai, šiek tiek nusivylusi, išvydo būsimo plano bendrininkę. Ji neramiai mindžikavo po bukmedžiu ir atsargiai dairėsi.
  Blair panoro nusiskusti plaukus, nes keli vaikiščiai spoksojo tiesiai į baltų garbanų kupetą. Tariamai suurzgusi, mergaitė patraukė tiesiai pas Emilę.
  Blair atsargiai, beveik diplomatiškai nusišypsojo.
  - Sveika. Tikiuosi, kad labai ilgai nelauki, ką? Man teko skubiai nubėgti į tualetą ir ten radau Vaitoklę Mirtą. Bet ji nieko įdomaus nepasakė. Šiaip tikėjausi, kad tai kiek padės mūsų planui. Ai, nesvarbu.
  Blair klestėlėjo ant žolės pavėsyje, atsirėmė į medžio kamieną ir patapšnojo šalia.
  - Sėskis, - tarstelėjo Emilei.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 26, 2010, 06:43:30 pm

Emilė atsimerkė. Aplink vis dar nieko nebuvo. Jai beregint nukrito ūpas. Žvilgtelėjo laikrodin - negalimas daiktas, kad laukia dar tik keturias minutes. Mergaitė stryktelėjo iš smilgų bei kitokių, sutryptų ir numindžiotų, žolelių paklotės ir dar kartą apžvelgė platų horizontą. Pilies kieme zujo keli juodi taškeliai, bet nė vienas nesiartino link pakrantės. Mergaitė ėmė neramiai mindžikuoti aplink laibą medelį. Dar po kelių akimirkų klastuolės ausys suvirpo nuo baisiai pažįstamo ir taip laukto balso.
 - Sveika. Tikiuosi, kad labai ilgai nelauki, ką? Man teko skubiai nubėgti į tualetą ir ten radau Vaitoklę Mirtą. Bet ji nieko įdomaus nepasakė. Šiaip tikėjausi, kad tai kiek padės mūsų planui. Ai, nesvarbu.
Emilė lengviau atsiduso ir išsišiepė. Šalimais stovėjo Blair.
- Sveika,- Linksmai pasisveikino ir prisipažino.- Laukiu dar tik keletą minučių, bet jau buvo truputį pabodę. Gerai, kad pasirodei.
Blair žnegtelėjo ant žolės ir pasiūlė:
- Sėskis.
Emilė vikriu judesiu plumptelėjo šalimais. Nuo ežero pusės pūtė lengvas ir šiltas pietų vėjelis sukeldamas didelį žiovulį. Ne. - Piktai subarė save mergaitė. Negalima užmigti. Tik netokiu metu. Jos tankiai plakanti širdelė suvirpo nujausdama artėjančius nuotykius.
- Kokią neatpažintą teritoriją bandysim ištirti?- Sunkiai slėpdama susijaudinimą prabilo Emilė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 26, 2010, 08:10:09 pm

  Blair atsiduso, nes nežinojo ką pasiūlyti. Pešiodama drėgną žolę, mergaitė stebėjo raibuliuojantį ežero paviršių. Buvo taip ramu ir tylu... Blair buvo pripratusi prie erdvios pilies aidų. Bet ne tai dabar svarbiausia.
  Mergaitė pasuko galvą į Emilę ir paklausė:
  - Tu turi leidimą į Kiauliasodį? Ten tikrai nenuobodžiautumėm.
  Blair nežinojo, už ko galėtų užsikabinti. Paprasčiau būtų pasivaikščioti Uždraustajame Miške, nei suplanuoti nuotykį. Bet kam planuoti? Tereikia nuspręsti svarbiausius dalykus. Įsikibusi šio pamato, Blair tęsė:
  - Tikiuosi, jog tu nemanai, jog mes viską smulkiai suplanuosim, nes aš tikrai taip nemanau. Tereikia susitarti kur ir kada. Tikrai nemanau, kad reikia daugiau. Ką tu galėtum pasiūlyti? Aš kol kas realiai matau tik Kiauliasodį, bet tu tikriausiai dar neturi leidimo. O gal turi?
  Blair žvelgė į Emilę su viltimi. Tai jau būtų šis tas, pradžia, pamanė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 26, 2010, 08:34:29 pm

Emilė įdėmiai išklausė Blair žodžius. Kiauliasodis. Ši idėja klastuolei senokai kirbėjo galvoje neduodama ramybės. Šis žavus burtininkų miestelis mergaitei simbolizavo naujus nuotykius, naujas vietas ir galimybes.
- Žinoma, kad turiu.- Šūktelėjo ji taip garsiai, jog iš kukmedžio pabaidytos išskrido kelios varnos.- Nuostabi idėja.
Emilė ėmė karštligiškai sukti galvą mąstydama, kur Kiauliasodyje galima nuotykingai pasibastyti, bet nieko doro neatėjus į galvą ji atvirai prabilo:
- Matai, aš tame miestely niekad nebuvus. Žinoma, neskaitant atvažiavimo iš Londono. Nežinau jokio įdomių vietų. Gal tu turi ką pasiūlyt?
Emilė užsižiopsojo į tolį. Ten, stūgso Kiauliasodis. Laukia mūsų. Emilė palaimingai bemąstanti viena akimi žvilgčiojo į Blair ir laukė jos prabilstant.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 26, 2010, 11:10:18 pm

  Blair susimąsčiusi tylėjo. Kokia vieta Kiauliasodyje priverstų pašiurpti? Kur būtų galima pajausti pavojaus ir adrenalino skonį?
  Blair netikėtai aiktelėjo. Ji prisiminė pagrindinį dalyką, dėl kurio taip skubėjo susitikti su Emilė. Laiškas. Džeko laiškas. Drebančiais pirštais išsitraukė iš po apsiausto pergamentą ir paskubomis išlankstė. Patiesusi ant žolės blogąją laiško puse, bakstelėjo pirštu į kairįjį kampą.
  - Perskaityk, - tarė Blair.
  Ten smulkiomis raidėmis buvo parašyta:

  "Antradienis. Sutemus. Ten, kur Tamsiausia, kur neplaka širdys. MTS"

 - Po galais! Štai ir visi atsakymai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 26, 2010, 11:20:51 pm

Mergaitės filosofinius apmąstymus nutraukė garsus Blair aiktelėjimas. Emilė kilstelėjo antakį ir suglumusi pažiūrėjo į kolegę. Blair iš apsiausto ištraukė kažkokią pergamento skiautę ir įbedė pirštu į kairįjį kampą.
- Perskaityk.
Emilė gužtelėjo ir smalsiomis akimis peržvelgė smulkučius žodžius:

Citata

Antradienis. Sutemus. Ten, kur Tamsiausia, kur neplaka širdys. MTS

Mergaitė perskaitė dar sykį. Žodžiuose neįžvelgė jokios naujos prasmės.
 - Po galais! Štai ir visi atsakymai.- Lyg iš niekur šūktelėjo Blair.
- Ką? Kokie visi atsakymai?- Visai apdujusi pakartojo Emilė.- Paaiškink plačiau, nes aš visiškai nieko nesuprantu.
Arba man protas aptemo... Arba Blair proto nušvitimas. Klastuolė pati gerai nesuvokė ką katik sumąstė, bet suprato jog pakankamai nusišnekėjo. Ji įbedė akis į kolegę laukdama šio keisto raštelio paaiškinimo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 27, 2010, 12:16:44 am

  Blair pamatė sumišimą Emilės akyse ir užsimerkusi papurtė galvą.
  - Aš vakar gavau šį laišką iš brolio, - ir Blair apvertė pergamentą, parodydama vos įskaitomą Džeko raštą. Tada vėl apvertė ir kalbėjo toliau, vis balsomėčoč į žinutę: - Tas kažkoks MTS nori susitikti. Nejaugi neaišku? Antradienį, sutemus. Ką tai turėtų reikšti? Tai reiškia, kad tada turiu prisistatyti ten, kur Tamsiausia, kur neplaka širdys. Tik viena bėda, jog nežinau ar tai Hogvartso teritorijoje, Kiauliasodyje, o gal kur kas toliau. Ten, kur Tamsiausia... Oi, prašau, padėk man. Niekaip nesuprantu. Gal tu bent numanai, kur tai galėtų būti?
  Blair pašėlusiu greičiu dėliojo savo mintis, bet staiga sustojusi, atsisuko į Emilę ir jau kiek tyliau ir ramiau prakalbo:
  - Tu juk eitum su manim, ar ne? Aš galėčiau ir viena nueiti, tik man reikia išsiaiškinti tas kvailas užuominas. Nujaučiu, kad tai svarbu, kad būtinai turiu ten pasirodyti. Norėčiau išsiaiškinti ir dar kai ką. Kaip MTS pavyko tai užrašyti ant Džeko laiško?
  Blair po akimirkos susigriebė, jog yra prasižiojusi. Užsičiaupus mintys sklandė tarsi kažkur aplink, ne jos galvoje. Tada Blair pažvelgė kažkur Emilei virš galvos ir suprato, kad be tam tikros pagalbos aiškinantis šią idiotiškai įdomią mįslę ji tikrai neišsivers.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 27, 2010, 10:16:05 am

Tamsiausia. Kur neplaka širdys. Emilė veltui kartojo šiuos žodžius bandydama išspausti naują reikšmę. Vienintelė galvon lendanti mintis... Požemiai. Mergaitė pabandė dar sykį išanalizuoti užrašą. Tamsiausia- Požemiuose tikrai tamsu. Kur neplaka širdys- kiek suprantu tai kur nėra nei vieno žmogaus. Argi požemiuose kasnors vaikšto? Juolab naktį? Jos apmąstymus nutraukė persimainęs Blair balsas:
- Tu juk eitum su manim, ar ne?
- Dar klausi.- Papriekaištavo Emilė.- Žinoma, eisiu!
Kur dar tamsu ir nevaikšto žmonės?... Žviegianti būda- Galimas daiktas, žmonės ten nevaikšto ir ten neplaka jų širdys, tik nežinau ar ten tamsu. Uždraustasis miškas- Naktį ten tikrai tamsu, bėda kad gyvūnų širdys ten tikrai plaka. Mergaitė atsiduso. Ją visada nervindavo įdiotiškos mįslės. Negi sunku parašyt tikslią vietą ir tiek? Emilė atsikrenkštė ir mąsliai prabilo:
- Aš vis galvoju apie požemius. Ką manai? Ten tikrai tamsu, o ar plaka širdys irgi abejočiau. Galbūt dar žviegianti būda? Tik nežinau ar naktimis ten tamsu. Kokios mintys tau šauna galvon?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 27, 2010, 01:26:35 pm

  Blair pasimuistė vietoje, nes ją užgriuvo visas kalnas apmąstymų. Šiąnakt turės kažkur nueiti, bet kur? Emilė svarstė, jog tai požemiai arba Žviegianti Būda. Galimas daiktas. Mergaitę sudomino vienas dalykas. "Tamsiausia" parašytas pirma didžiąją raide. Taigi, būtų galima teigti, jog tai turi ne vieną prasmę. Blair, atsargiai parinkinėdama žodžius, prakalbo:
 - Tu tikrai manai, jog tai požemiai? Man užkliuvo žodis "Tamsiausia". Ką tai DAR galėtų reikšti?
  Blair sukryžiavo kojas ir atrėmė galvą į rankas. Mergaitė bandė plačiau galvoti apie šį žodį. Tamsu, šiurpu, nejauku, nežinomybė. Ne, iš to nieko nebus. Blair dar kartą perskaitė raštelį ir šįkart akis užkliuvo už "kur neplaka širdys".
  - Kur neplaka širdys... - suburbėjo. - Manau, kad tai negali būti Hogvartsas. Tai būtų rizikinga, nes šiaip Tas Kažkas galėtų nors ir dabar prisistatyti. Ar bent jau dieną, kad ir tame pačiame Kiauliasodyje.
  Blair apmąstymus staiga nutraukė švelnus pliūkštelėjimas ežero paviršiuje. Akimirką mergaitė galėjo pamatyti blizgančią vandenio nugarą. Tik išnykus visoms jo pasirodymo žymėms, Blair grįžo prie mįslės.
  Mergaitės galvoje po minutės užvirė chaosas. Stengdamasi sudėlioti mintis į reikiamas vietas, Blair atsistojo ir pradėjo žingsniuoti pirmyn atgal. Jai visada sekdavosi narplioti mįslės. Tai, atrodo, buvo jos talentas ir tuo pačiu kabliukas. Pasvėrusi visas galimybes, Blair sustojo prie pat kranto, atsisuko į Emilę ir, vėl atsirinkdama reikalingus žodžius, prabilo:
  - Tamsa yra nežinomybė, kai kam netgi siaubas. Kažkur skaičiau, jog žmonės labiausiai bijo dviejų dalykų: gyventi ir mirti. Na, o prie viso kito jie pamažu prisitaiko. Taigi, - trumpam nutilo. Grįžusi prie medžio, atsiklaupė šalia Emilės ir pašnibždom paklausė:
- Kokia vieta naktį tau būtų šiurpiausia? Apsiribokime Kiauliasodžiu. Taigi, kas tau šiurpiau - Žviegianti Būda ar Kiauliasodžio kapinės?
  Blair paskutinį žodį ištarė su baime. Žiūrėdama į mąslias Emilės akis, nekantriai laukė atsakymo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 27, 2010, 03:11:43 pm

- ''Ten kur neplaka širdys.'' - Ramiai pacitavo Emilė.
Dar kartą įsigilinusi į Blair samprotavimus mergaitė aiktelėjo ir nekantriai plaukštelėjo sau per kaktą.
- Na, žinoma.- Susijaudinusi sušvabždėjo.- Kapinės. Raštelio autorius tai ir turėjo omeny. Viskas atitinka! Kadangi širdys nebeplaka, tai vienintelis logiškas paaiškinimas, kad tų širdžių savininkai negyvi.
Emilei nuo šių atradimų svaigo galva.

Citata

Antradienis. Sutemus.

Mergaitės širdelė viltingai suspurdo laukdama nuotykių. Šiąnakt. Svajingu žvilgsniu žiūrėdama į tolį Emilė miglotai stebėjo Blair. Nebeiškęsdama stingdančio tylėjimo prabilo pirmoji:
- Jeigu abidvi manom jog tai kapinės...- Mąsliai tarė klastuolė.- Nemanai, kad reiktų suplanuot kaip naktį iš pilies nusibastyt iki Kiauliasodžio ir būt nesusektom?
Ši mintis nuo pat pradžioj blaškėsi galvoje neduodama ramybės. Iš tiesų kaip prasmukti pro budrias profesorių ir paveikslu akis? Kaip tai padaryti? Veltui Emilė karštligiškai suko galvą- į ją jokios super idėjos neatėjo. Liko paskutinė viltis- Gal Blair galvon kasnors atėjo?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 27, 2010, 04:45:42 pm

  Blair vėl įsipatogino šalia Emilės. Dabar galvą padėjo ant kelių ir vis stebėjo ežero paviršių, apmąstydama kiekvieną galimybę. Ne. Po vidurnakčio iš pilies pasprukti nepastebėtam neįmanoma. Blair truputį kilstelėjo galvą, kad galėtų kalbėti, ir kimiu balsu prabilo:
  - Taip. Kapinės. Man rodos, jis padarė nežymią klaidelę: ne "kur neplaka širdys", o "kur nebeplaka širdys". Taip iškart būtumėm supratusios.
  Blair nutilo, bet mintys lėkė vis didesniu greičiu. Tai, apie ką galvodavo vieną akimirką, kitą jau būdavo išgaravusi.
  - Vis dėl to tu teisi. Iš pilies pasprukti beveik neįmanoma. Nepastebėtam... Bet mes juk galim ir negrįžti į pilį.  Palaukti vidurnakčio... Problema tame, jog mūsų pasigestų dar iki vidurnakčio. Prasidėtų paieška ir galiausiai būtumėm išspirtos iš Hogvartso dar nepasiekusios tikslo. Po galais... Negalvojau, kad bus taip sunku.
  Blair susiėmė už galvos ir ėmė įtemptai mąstyti. Apie pasitraukimą mergaitė nė negalvojo. Šiaip ar taip, tai prieštarautų mergaitės prigimčiai. Kažin, ar ir Emilė būtų sužavėta tokia mintim.
  Blair bejėgiškai atsiduso. Ji nemėgo jaustis bejėgė.
  - Jei tik mokėčiau kokius stipresnius kerus, kaip, pavyzdžiui, Praskiedimo ar panašius. Būtų daug paprasčiau. Bet kai tokia pustuštė galva... - Blair trumpam nutilo ir tęsė beveik šnabždėdama: - Visgi manau, kad neverta grįžti į pilį. Nebent ko nors iš ten prireiktų.
  Tai pasakiusi, vėl padėjo galvą ant kelių ir plonyčiais piršteliais ėmė rauti po vieną žolės stiebelį. Galvoje vis skambėjo pačios ištarti žodžiai: Kur neplaka širdys...
  ...ten baigias gyvybė, užbaigė mintyse.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 27, 2010, 05:46:48 pm

Nuo ilgoko sėdėjimo Emilė sustiro į ožio ragą. Ji stryktelėjo ir kelis kartus apmynė aplink bukmedį. Sustojusi prie Blair mergaitė iš nevilties susmuko šalimais. Negalėjo susitaikyti jog tokia kvaila promblemėlė gali viską sugadinti. Ji suko galvą kaip nepastebėtam išsigauti iš pilies. Galvon atėjo tokios mintys: Neregimasis apsiaustas, praskiedimo kerai, keliavimas oru, bet visus šiuos pasiūlymus teko atmesti. Neregimas apsiaustas... Emilė nepažinojo nė vieno žmogaus kuris turėtų tokį apsiaustą. Praskiedimo kerai- Aš tik pirmakursė... Priminė ji sau. Tačiau trečias variantas klastuolei pasirodė pats kvailiausias. Keliavimas oru. Visų pirma iš Hogvartso negalima iškeliaut oru. Antra neišlaikiau egzamino. Trečia man tik vienuolika. Emilė laukdama beveik neįmanomo stebuklingo proto nušvitimo ėmė niūniuoti kažkokias neaiškias melodijas.
- Turi būti išeitis. Reikia tik įtemptai pagalvoti.- Tyliai murmtelėjo mergaitė.
Atsakymas trenkė lyg žaibas.
- Yra išeitis! Slaptas tunelis. Per vienaakės raganos kuprą. Burtažodis norint ją atidaryti ''Diffind Dissendium ''.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 27, 2010, 06:23:23 pm

  Blair atsisuko nustebinta. Akys akimirksniu pagyvėjo. Jau buvo beprarandanti visą optimizmą.
  - Tunelis? - pakartojo Blair. - Taip. Puiku. Tiesiog nuostabu! Bet ar tu nemanai, kad visi tuneliai bus taip pat saugomi? Ir, beje, kur jis išveda?
  Blair, kaip visada, bandė pasverti argumentus ir kontrargumentus. Bet kol kas nebuvo ką sverti. Juk ji net nežino, kur prasideda ir baigiasi tunelis.
  - Iš kur apie jį žinai? - smalsiai paklausė Blair.
  Tai buvo grynas smalsumas, nors buvo galima jausti ir pavydo gaidelę. Dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių jos vyresnysis brolis Džekas vengė bet kokių temų ir klausimų, susijusių su Hogvartso paslaptimis.
  Kvailys, pagalvojo Blair, nematau jokios priežasties nuo manęs slėpti kiekvieną smulkmeną.
  Blair akimirksniu grįžo į realybę ir vėl ėmėsi paiko žolės pešiojimo. Tai leido nusiraminti ir dabar mergaitė galėjo ramiai žvelgti į Emilę, nesijaudindama, jog ji akyse išvys pykčio ir pavydo protrūkio žymes.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 27, 2010, 07:56:53 pm

- Tunelis? Taip. Puiku. Tiesiog nuostabu! Bet ar tu nemanai, kad visi tuneliai bus taip pat saugomi? Ir, beje, kur jis išveda?- Išgirdo Emilė Blair balsą.
- Nemanau, kad jie saugomi.- Pradėjo mergaitė.- Kai mano pusbrolis čia mokėsi visąlaik galėdavo prasmukti.
Hmm... Bet ar tikrai nesaugomi. Nuo Džo Hogvarsto baigimo praėjo jau dveji metai.- Giliai galvoje sukirbėjo baimė, bet Emilės optimizmas tuoj pat ją nustelbė: Kas gi per tuos du metus galėjo pakisti? Niekas.
- Tunelis yra ketvirtame aukšte ir jis veda į tris šluotas. Naktimis baras aišku užrakinamas, bet durys paklūsta Alohomora kerams. Džo, mano pusbrolis, visąlaik šiuo tuneliu naudodavosi, o nuo to laiko kai jis baigė Hogvartsą praėjo tik dveji metai. Taigi nemanau kad kas bus pasikeitę.
Tai ištarus mergaitę sukaustęs nerimas dingo ir ji visiškai atsipalaidavo. Jokių kliūčių. Dar puikiau viskas negalėjo išsispręsti. Mes nueisim į ketvirtą aukštą... Mergaitės mintys staiga užsikirto ir ji perdėtai ramiu balsu prabilo:
- Dar viena bėda. Akilanda. Iki ketvirto aukšto koridorių poltergeistas mums tikrai pasimaišys po kojomis.
Emilės akys palengva nuslydo link Blair.
- Klausyk, čia tau ne daržas, ravėti nereikia.- Pasipiktino Emilė.- Kaip atrodys neįtemą kažkoks žemės lopinėlis?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 27, 2010, 08:32:14 pm

  Blair, išgirdusi pastabą, iškart liovėsi niekinti jau nebe tokį vešlų žolės lopinėlį. Ką gi, jei tai kažką nervina...
  - Tai tik priešlaikinė įtampa, - ir pyktis, mintyse pridūrė mergaitė.
  Jau šiek tiek nusiraminusi ir atsipalaidavusi dėl tokios geros žinios, jog tunelis, tarkim, nesibaigia aklinai, Blair nusišypsojo. Dėl Akilandos beveik nesijaudino.
  - Mes galime susitarti su Kruvinuoju Baronu, juk tik jo bijo Akilanda. JIS - Klastūnyno įkūrėjas, gal ne? O mes - Klastuoliai. Taigi, neturėtų būti labai sudėtinga. Galėtume jam primeluoti apie naktibaldą visokių nesąmonių, kurių jis nepadarė. Na, Baronas neužlaikytų jo amžinai, bet gal ir užtektų tiek laiko, kol mums pavyktų ištrūkti.
  Blair tai tikrai nepasirodė didžiulė problema, bet gerai, kad Emilė apie tai pagalvojo. Jau geriau žinojimas, nei  panika susidūrus su problema netikėtai, pagalvojo.
  Vadovėliai visgi pravartūs, kai namuose sėdi nežinioje. Ne geriau, nei gyvenant pas Žiobarus. Nespėjus vėl užvirti pykčiu, Blair kalbėjo toliau:
  - Baroną neturėtų būti sunku rasti, - bet balsas skambėjo neužtikrintai. Štai ir dar viena kliūtis. - Gal tu galėtum tuo užsiimti? Jeigu, žinoma, sutinki su šia idėja.
  Blair įsispoksojo į rudą žemės lopinėlį, kur neseniai lengvai siūbavo žolės ir panoro iškasti tunelį čia pat, kad nereiktų tiek vargti planuojant. Žinoma, garsiai to neištarė. Tai būtų pats paikiausias mano poelgis, pamanė Blair.

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Nespėjus Emilei ką nors pridurti, Blair, tarsi perskaičiusi jos mintis:
  - Aš tuo metu užsiimsiu keliais paprastais eliksyrais, kurie tikrai, manau, pravers. Ir dar turėsiu pakalbėti su Vaitokle Mirta. Gal pavyks ką išpešti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 27, 2010, 11:09:09 pm

Emilė išklausiusi Blair tiradą prabilo:
- Su kruvinuoju baronu vieni niekai. Ne kartą esu jį mačius koridoriuose. Nemanau jog bus sunku jį įtikinti.
Mergaitė panūdo tuoj pat dumti ieškoti barono, bet didžiulėmis valios pastangomis prisivertė dar pasėdėti po bukmedžiu. Galvojo, jog jei po vakarienės ištaikys laiko, nueis pažiūrėti kaip tas tunelis laikos. Nors mergaitė nebuvo tikra ar spės nueiti. Priekaištavo sau, jog per ilgai po šituo medžiu pradrybsojo. Nepadarytas Namų Darbų kalnas priekaištingai pūpsojo bendrajame kambaryje.
- Gerai. Tu pasirūpink eleksyrais ir vaitokle mirta, o aš susitvarkysiu su baronu... Kagi, nebedelsiu, eisiu ieškot vaiduoklio. Beto dar namų darbai laukia manęs.- Sunkiai atsiduso mergaitė ir pridūrė.- Bet tikriausiai ir nesulauks.
Emilė stryktelėjo iš malonaus guolio, dar kart žvilgtelėjo į kolegę ir pamojo:
- Viso, susitiksim didžiojoj salėj per vakarienę.
Susijaudinusi Emilės figūra palengva tolo nuo ežero ir įsimaišė į mokinių minią priekyje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Blair Bolder Liepos 27, 2010, 11:52:51 pm

  Blair šūktelėjo pavymui: "iki!" ir sekė nutolstančią Emilės  figūrėlę, kol galop ji visiškai dingo iš akiračio. Blair nė kiek nenorėjo grįžti į pilį, kuomet užgriuvo tiek daug apmąstymų.
  Po kelių minučių Blair susigriebė, jog kalbasi pati su savimi: Kas, po galais, tas MTS? Tai, aišku, koks nors slapyvardis. Gal tai paprasčiausiai pirmosios jo vardo raidės? Blair bandė prisiminti visus žinomus vardus, visas pavardes, prasidedančias iš T raidės. Tuomet bandė prisiminti tų pavardžių savininkus. Nuo tokio spėliojimo Blair nepasidarė nė kiek aiškiau, tad, jį metusi, vėl įsikabino į žolę, bet šįkart tik tam, kad galėtų patogiau įsitaisyti. Apatinė nugaros dalis buvo nutirpusi ir sukėlė skausmą pakylant. Blair tyliai aiktelėjo ir vėl pasinėrė į savo spėliones.
  Kam manęs galima reikėti? - pagalvojo Blair. - Kam manęs gali reikėti naktį kapinėse? Šiurpu net pagalvojus apie tai. Tai negali būti atsitiktinumas, - toliau mąstė. - Gal tai koks vampyras, geidžiantis patenkinti savo kraujo troškimą, bet kam tada viską taip apsunkinti? Kam reikia galbūt bergždžiai viltis? Jis negalėtų tiksliai žinoti, kad aš sugebėsiu naktį pasprukti iš mokyklos. Daug paprasčiau būtų sumedžioti ką nors kaimelyje. Ne dykuma, visgi. Ne, mintis, kad tai gali būti vampyras tiesiog absurdiška. O kaip tada dėl vilkolakio? Ne, iš manęs mažai naudos VILKOLAKIUI.
  Blair, toliau mąstydama apie visokias mitines būtybes, galiausiai susipainiojo savo pačios mintyse ir galop suprato, kad, išpūtusi savo pilkas akis ir sustingusi žiobso į mirguliuojantį ežero paviršių. Atsipeikėjusi ji grįžo į savo kūną ir pakratė baltų garbanų kupetą.
  Koks skirtumas, pamanė, nuo to tik daugiau maišaties. Ir ji buvo visiškai teisi, nes žingsniuodama pilies pusėn jau nebesusigaudė ar yra kokia nors prasmė rizikuoti  Hogvartsu, sveikata ar net gyvybe. Gal MTS neatsitiktinai pasirinko kapines?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 04, 2010, 11:07:19 am

Buvo šilta diena. Mokiniai spietėsi lauke, pilyje buvo tylu. Sus nenorėjo pasilikti tylumoje, tad pasiėmusi rastą buteliuką su vynuoginiu eliksyru nuėjo prie ežero. Prie jo keletas šiek tiek mokinių. Sus praėjo pro juos visus ir susiradusi nuošalesnę vietą, ėmė vėl apžiūrinėti buteliuką. Paskui ji pasidėjo radinį šalia kuprinės ir pažvelgė į ledinį ežero vandenį. Pūtė nesilpnas vėjas, todėl vanduo raibuliavo  link pilies. Sus pažvelgė į iškrypusį savo atvaizdą vandenyje. Kas bus, pagalvojo, jei aš išpilsiu tą eliksyrą į vandenį?
Sus apsižvalgė, ar nėra šalia kitų mokinių ir atkimšusi buteliuką, supylė jo turinį į ežerą. Nespėjus sulaukti, kas bus ji išgirdo šaukiant ją. Tad greitai pasiėmusi ji nulėkė į pilį. Šiek tiek nutolusi Sus atsigręžė ir pamatė, kažką pasirodant vandenyje, toje vietoje, kur supylė eliksyrą. Man vaidenasi, nieko ten nebuvo, pagalvojo Sus ir nubėgo toliau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 18, 2010, 12:59:59 pm

Negreitužingsniu ežero pakrante lakstė Jemma.Apsirengusi kaip priklauso:trumpi,aptempti šortukai ir rožinis švarkelis.Plaukai buvo palaidi,tačiau ties kasos rišimo vieta paliktas įspaudas-nuo tvirto ir dažno kasos rišimo.Grifė bėgo jau trečią ratą aplink mokyklą ir pabaigusi sustojo prie ežeriuko.Nors jos žiobariški,bet patvarūs sporbačiai mynė per purvą,kuris siekė tik padus,mergaitė judėjo gan greitai pagal savo amžių.Prisėdusi ant žolytės lopinėlio,kuris nebuvo toks teplinas kaip kiti,Jemma prisiminė senus laikus...Ne,nereikia.Reikia pamiršti praeitį ir susitaikyti su ateitim.Mano likimas čia,ir aš namo nebegrįšiu.O gal pasistenkt,kad mane išspirtų?Vieną akimirką tokia mintis pasirodė geneali,tačiau jau kitą pagalvojo.Ne kiekvienam.Toli gražu,ne kiekvienam tenka tokia galimybė.Ir aš jos nepraleisiu vėjais.
Kniūbčia atsisėdusi Jemma stebėjo vandenį,stebėjo mažas bangelias kokias dvi minutes,ir staiga kažkas sumirgėjo toli toli vandenį...Ten sala!Sala-nedidutė,bet apaugusi medžiais.Atsiskyręs žemės lopinėlis!Mergaitė nusijuokė.Kiek daug turiu čia ištirti...Ji ėmė niūniuoti kažkokią melodiją,įsitikinusi,kad niekas negirdi.Nors vėjas pakilo,ji išsitraukė burtų lazdelę-štai,pagaliau,ji jau sutvarkyta-geras tas žmogus Oliavandenis.Su mažais akmenukais ji ėmė treniruotis tokius kerus kaip Wingardium Leviosa,Lumos,Lumos Duo,Alande Ascendareir panašius.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maaa Rugpjūčio 18, 2010, 02:29:12 pm

Skaisčiai šviečianti saulutė varyte išvarė Belą iš palaimingai tuščio bendrojo kambario, pusrūsyje. Išėjusi laukan nė akimirkos nepasigailėjo. Saulė ir lengvas vėjelis maloniai glostė veidą ir rankas. Pasišokinėdama mergaitė nustriksėjo prie ežero. Nulėkusi prie vandens nusimovė batus ir įmerkė kojas į skaitų vandenį. Po kokių dešimties minučių vėl įsispyrė į batus ir nukeliavo toliau. Beslampinėdama ežero pakrante pamatė vienišą žmogeliuką sėdintį ant žolės. Švilpė palengva nuėjo ton pusėn. Priėjusi prie mergaitės Bela atsitiesė ir prabilo:
- Sveika, aš Bela.- Švilpės akys nuslinko ties grifės ranka, ji laikė lazdelę ir ruošėsi burti.- O, tu taip pat pirmakursė? Kokius burtažodžius jau moki?
Bela prisėdo šalia grifiukės ir ėmė ją stebėti laukdama atsakymo į savo klausimus.
- Tikiuosi netrugdau?- Sumišusi dar paklausė mergaitė, pamaniusi jog elgiasi per daug naglai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 18, 2010, 02:39:03 pm

Jemma net nepastebėjo,kaip dangus visai prasigiedrijo.Saulė jau buvo gerokai užkaitinusi pakaušį,bet grifė jautėsi šauniai.Ji buvo pakylėtos nuotaikos,nors nieks ir neatėjo,ir jau beveik buvo pakilusi stotis,tik staiga atstriksėjo nedidutė švilpynės mergaitė.Jai prisistačius Jemma šyptelėjo ir taip pat ištiesė ranką:
-Labas,labai malonu,aš Jemma,-mergaitė žvilgtelėjo į savo pačios lazdelę ir tarė gerokai pagalvojusi.
-Ką moku?Na...Moku Faubo,Flex,Reparo,o tokius kaip Wingardium Leviosa ar Lumos perskaičiau iš knygų,-šyptelėjo dar plačiau ir paplekšnojo ranka per sausą,o gal net kiek padžiuvusią žolę.
-Nenori atsisėst?-Jemma linktelėjo.-Ir taip,aš pirmakursė,atvykusi dar vos prieš savaitę.Pati irgi turbūt čia neseniausiai,ar ne?-pasidomėjo.Įkyriai lendančius į akis plaukus užsikišo už ausų,kuriose kabėjo prie ausies prispausti sidabriniai auskariukai.
-Ne,netrukdai,sėsk,-dar kartą paprašė ir paklausė:
-Neturėtum būt pamokose?Girdėjau,jūs gerokai atsiliekate nuo mūsų,-draugiškai alkūne kumštelėjo į šoną švilpei.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 18, 2010, 06:07:46 pm

Po pamokų, Stela išėjo į Hogvartso kiemą. O.. Koks puikus oras. Pamane ji, ir patrauke link ežero pakrantes. Beeidama prie ežero pamate savo drauge Bela, su kuria buvo dar viena mergaite- Gryfę. Stela pasuko link jų. Priejusi tare:
- Sveika Bela,- ir nusišypsojo- O tu matau Gryfę.._- tare kitai mergaitei- Aš taipat iš Gryfų Gūžtos, Stela Vy, - atkišo savo ranką Vy- malonu susipažynti. Tai ką čia veiket?,- ir atsisėdo šale mergaičiu..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 18, 2010, 06:17:18 pm

Jemma išgirdo iš už nugaros balsus,kurie bylojo-jū kompanija pasipildė dar pora-dešimčia žmonių.Bet atsisukusi suvokė,kad tai tik viena mokinė.
-Labas,-šyptelėjo,bet tarė abejingai-mat naujokė pažinojo Belą.
-Jūs...-Jemma parodė sunarintas rankas,-na,pažįstamos?-staiga sakinį užbaigė neprognozuotai linksmai.bet tokia jau buvo Jemma-neprognozuota ir linksma.
-Jemma,grifė Jemma,o jei reikia pavardės...-Negausit!-Peter.Bet nemanau,kad reikia-vistiek nepažįstat.
Mergaitė vėlei paplekšnojo ant tos pačios padžiuvusios žolės.
-Sėskit,na,kuri nors!-žaismingai susinervino-o gal buvo tokia žavinga,kad net susinervinusi atrodė žaisminga.-Čia mes ką tik susėdom.Tiksliau,aš susėdau.O ji nesileidžia,-vyptelėjo.-Taigi tik susipažinom.O aš tai sveikuolė-kas ryt bėgioju po ratą aplink mokyklą,bet kadangi šiandien ilgiau miegojau,tai save nubaudžiau-bėgau tris.Ir sustojau čia.Na vat,ir sutikau Belą,-plačiausia šypsena išsiviepė.
-O ką tu čia veiki?-pasidomėjo Stelos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maaa Rugpjūčio 18, 2010, 06:21:44 pm

Bela įsitaisė patogesne poza ir užsižiopsojo į tolį. Net nepastebėjo kaip link jų artinosi žmogysta. Tik jai prabilus švilpė suprato jog tai Stela, toji grifė.
- Tuoj pavysim.- Atkirto švilpė ir mostelėjo ranka.- Vieni niekai! Su Stela mes susipažinom per Žiobarotyrą...- Paaiškino švilpė ir atsisuko į Stelą.
- Labaaas...- Atsainiai nutęsė mergaitė ir vėl atsisuko į Jemmą.- Gal galėtum ir mane kokio burtažodžio išmokyt?- Maldaujančiomis akimis paprašė ir pasiskundė.- Dar nieko nemoku.
Bela išsitraukė iš vidinės apsiausto kišenės lazdelę ir mostelėjo ja įsivaizduodama kaip taria burtažodį. Iš lazdelę pasklido įvairiaspalvių žiežirbų spiečius. Mergaitė tyliai aiktelėjo ir skubiai šmurkštelėjo lazdelę į kišenę.
- Na, pati matai kad nieko nesugebu.- Nusivylusi susnabždėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 18, 2010, 06:35:55 pm

Jemma nusisuko į Bellą.
-Kiekvienas savaip talentingas.Galbūt tau sekasi...Dainuoti,arba šokti?-pasiklausė,bet išsitraukė lazdelę ir sutiko pamokyti kokį triuką.
-Na,tiesiog galėtum nueiti į kokią pamoką,bet šį kart išmokysiu...Pavyzdžiui,Wingardium Leviosa!-tarė švelniai nukreipusi lazdelę į vieną lengvutį rudeninį lapą.Šis suplasnojo ir lengvai pakilo į viršų,o netrukus vėl grakščiai nusileido burtams nustojus veikti.
-Na va,matai,kaip paprasta,-šyptelėjo patenkinta savo darbu ir tuom,kad jos kažkas paprašė kažką pamokyti.
-Pabandyk,-tarė ir tuo pačiu paklausė,taip tyliai tyliai ir paslaptingai:
-Ooo...K tau pasakė kepurė,kai ji paskyrė tave į..Švilpynę?-primerkė vieną akį,lyg tuoj tikėdamasi išgirsti žiaurios kritikos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 18, 2010, 07:20:50 pm

Pasibaigus pamokoms Eli iškart patraukė į lauką. Skaistus saulės blyksnis trumpam apakino mergaitę, prie šviesos nebuvo pratusi, o ir priprasti nelabai norėjo. Klastuolė iškart patraukė link ežero, mat ten bolavo nedidelis tamsus lopinėlis - Pavėsis, kone vienintelis visoje pakrantėje. Elina ūmiai sustojo pastebėjusi jog į jos pavėsį taikosi kažkokie trys žmogėnai. Aš jiems parodysiu...- Įtūžusi pamanė mergaitė skubėdama išvaikyti įsibrovėlius. Priėjus artėliau ir pamačius, jog ten sėdi tik trys pirmakursės, kurios visiškai nesikesina į pavėsį, tik sėdi šalia jo, Eli lengviau atsikvėpė. Ji nudrėbė kone toną sveriančią kuprinę, pilną prikimštą įvairiausių bukų vadovėlių, ir klestelėjo ant žolės. Tuomet apsidairė. Šalimais sėdėjo trys pirmakursės, dvi iš jų klastuolė pažino - Jemmą ir Belą. Kita jai atrodė kažkokia neaiški. Mergaitė papūtė lūpas ir prabilo kreipdamasi tik į pažįstamas:
- Sveikos!- Žvaliai pasisveikino.- Jemma, kaip laikais, dar begyva po paukščių išpuolių?.- Pašaipiai paklausė.
Klastuolės akys apžvelgė Jemmą ir užkliuvo už ištrauktos grifės lazdelės. Eli inkstinktyviai slystelėjo kišenėn ir išsitraukė savąją.
- Jei tuoj pat nenuleisi šito pagalio, prisiekiu, paleisiu kerus ir man nusispjaut į ką jie pataikys!- Pagrasino mergaitė. Po keleto sekundžių ji truputį atsipalaidavo, tačiau įtaraus žvilgsnio nuo Jemmos nenuleido.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 18, 2010, 07:33:42 pm

Jemma bešnekėdama pajuto,kad kažkas kažką numetė ant kažko,bet užuot atsisuksi toliau dėstė savo mintis.Netrukus išgirdo ir balsą,todėl nutraukusi savo samprotavimus apie žiobarų pasaulį instinktyviai griebė lazdelės ir atsisuko...Bet ten tebuvo Elina.
-Jemma,kaip laikaisi,dar begyva po paukščių išpuolių?-šitie žodžiai Jemmą sukrėtė ir nustebino.Negi tokia "kietaodė" kaip Eli drįs sveikintis su švilpe ir dviem pasišiaušusiom grifėm,kurios,viso labo,dar tik pirmokėlės!Arba ji nori kažko negero,arba...Taip ir neužbaigusi minties ji agresyvia veido išraiška "tik pabandyk padaryti kažką blogo" klausėsi klastuolės žodžių.Supratusi,kad visgi ji tikriausiai nieko blogo nenori,tik kaip reikiant pasilinksminti,Jemma nepatraukė lazdelės rizikuodama savo kailiu,ir tik pasuko galvą,kad net kaklas trakštelėjo.Nors antrą kartą to pakartoti nebeišėjo,grifė nesutriko ir laisvos rankos pirštu parodė Stelai į pakaušį ir vaikiškai iškišo liežuvį.
-Juk čia tik pagalys!-galų gale pratarė ir pasukusi lazdelę tarp pirštų,prisiminusi senus būgnų pamokų laikus,dar ja pamosikavo ir tarė,šverlniai ir kupinu ramybės balsu:
-Wingardium Leviosa!-nedideliukas,nykščio dydžio apvalus akmenukas pakibo tiesiai virš Elinos galvos.
-O kaip tu,mieloji,pūslės užgijo?-tarė maloniai.Net per daug maloniai,kad nebūtų pašaipiai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 18, 2010, 08:10:41 pm

Elina piktu žvilgsniu sekiojo nuo lazdelės Jemmos rankoje į jos šeimininkę. Grifei riktelėjus burtažodį nedidelis akmenukas pakibo virš klastuolės galvos.
- O kaip tu,mieloji,pūslės užgijo?- Lipšniai paklausė Jemma.
Klastuolė jai nesiteikė atsakyti. Eli sušnarpštė.
- Nejau tai viskas ką sugebi? - Pikdžiugiškai paklausė.- Protego!- Klastuolė it patrakusi nukreipė lazdelę į akmenuką grėsmingai tvyrantį virš pakaušio. Lengviau nebūna... Atsikvėpė Eli. Keletą minučių laužė galvą kokius burtus sviest į grifę. Galų gale nusprendė ją surakinti grandinėmis ir galbūt dar paversti akmeniu.
- Na, o dabar pažiūrėsim...- Linksmai išsiviepė klastuolė.- Chein!- Riktelėjo ir paskutinį kartą kerštingai drėbtelėjusi užsimetė kuprinę ant pečių ir nudrožė šalin. Akmeniu nepavertė, nes nutarė, jog kažkokia grifiūkštė neverta tiek daug pastangų. Neatsigręžusi Elina nukreipė lazdelę į pirmakursių burelį ir dar kart riktelėjo:
- Protego!
Žinodama jog iš pasalų niekas neužpuls klastuolė visai be jokio rūpestėlio patraukė į pilį. Nutarė, jog susitikimas su tomis mažėmis pagyvino dieną ir pakėlė nuotaiką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 18, 2010, 08:26:48 pm

Jemma nusišypsojo ir pažvelgė į suveltus trečiakursės dredus ar kaip jie ten vadinasi.Iš pirmo žvilgsnio mergina atrodė tragiškai baisi((nepyk ;D))bet kartu ir ne iš kelmo spirta.Nors Jemmą nuo pat pirmos susitikimo akimirkos gąsdino jos įvaizdis,stengėsi į tai nekreipti dėmėsio ir nutarė,kad tuos dridus ji susišiaušė tik norėdama atrodyti kraupiau.Jau tokios tos klastuolės-dabar ne tik knygas perskaitė,bet dar ir savo akimis pamatė.Po šokiruojančio Eli išsiviepimo mergaitė suprato,kad jau gana šaipytis iš jos,taigi jau atsitraukė ir buvo bene atsisukusi atgal į savo drauges,kai staiga suriko Chein.Mergaitė nežinojo,ką tas burtažodis reiškia,todėl buvo sustėrusi kaip sustingdyta,išsižiojusi ir nosies aukšty iškėlusi lazdelę.Kai į ją pasileido grandinių lavina,mergaitė pasilenkė,o viena grandinė pliumptelėjo į vandenį.Išvengė ir antrosios,tiesą pasakius,nepastebėjo,ar ji kažką kliudė,nes trečioji kietai sukaustė jos liemelį.Bet,kadangi grandinė užuot susipainiojusi tris kart susipynė tik vieną,grifei,dedant daug pastangų,pavyko išsivaduoti iš geležies gniaužtų.
Elinai jau nutolus tiek,kad nebesimatė kas užrašyta ant kuprinės,Jemma dar suriko akmenį skaldančiu balsu:
-Mūsų keliai dar susikirs!Paminėsi mano žodį!-vargu,ar ji kąnors dar išgirdo,nes sparčiai tolo ir jau buvo gerokai atokiau nuo trijulės.Bet tas riksmas neskambėjo grasinančiai,nes Jemmos buvo pernelyg gera nuotaika,ir ji neleistų,kad kažkokia klastuolė ją sugadintų.
Jemma vėl dribtelėjo ant kietos,padžiūvusios žolės ir giliai atsiduso-išsivadavimas iš grandinių reikalavo pastangų.
-Kaip jūs,mergaitės,paruošėt namų darbus,a?-pasidomėjo ir pažvelgė į Belą,nes Stela jai atrodė švelniai tariant keistoka.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maaa Rugpjūčio 19, 2010, 12:26:08 pm

Belai nespėjus atsakyti į Jemmos klausimus. Prie jų trijulės priėjo klastuolė. Švilpė tylėdama stebėjo visą ''spektaklį'' ir tik Elinai išsinešdinus užsipuolė Jemmą:
- Kurių galų užsipuolei ją? Iš jos žvilgsnio mačiau jog norėjo tik pakalbėti.- Piktai tarė.
Bela išsitraukė lazdelę ir nukreipė į pagaliuką:
- Vingardium Leviosa!
Šakaliukas grakščiai pakilo ir nupleveno mergaitės parodyton vieton. Švilpė lengviau atsikvėpė.
- Jei nori žinoti švilpiai visai ne mulkiai.- Atkirto.- Aš prašiau ne dėlto kad nieko nesugebu, o tiesiog dar nėjau į pamokas ir nežinau jokių užkeikimų.
Mergaitė sukryžiavo rankas ir papūtė lūpas, visad taip darydavo jei kas nepatikdavo. Po kelių minučių stingdančios tylos Bela pakėlė akis į Stelą. Ji atrodė kiek keistai ir švilpė nebesuprato, koks trolis jai trenkė, kad pasisiūlė prisėst prie jos per žiobarotyrą.
- Aš padariau namų darbus.- Saldžiai prabilo mergaitė.- Ir kai juos patikrins, patikėk švilpynė ne tik Grifų gūžtą, bet ir Varno Nagą praleks.- Šykščiai šyptelėjo.
Jemmos ji daugiau nieko nepaklausė, nes širdis vis dar kunkuliavo pykčiu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 19, 2010, 12:41:22 pm

Jemma kilstelėjo abu antakius.Tiesą pasakius,nelabai suprato,ko ta švilpė supyko,tiesiog stebėjo ją apuoko akimis ir klausėsi jos samprotavimų.
-Palauk,-lėtai prašneko.-Tai tu tą burtažodį mokėjai?-ji staiga susimėtė,bet vėl prabilo:
-Atleisk,nežinojau.Aš jį išmokau tiktais vakar skaitydama knygas,nes kilau iš žiobarų giminės...Jei įžeidžiau atleisk,-Jemma pati buvo truputį supykusi,kad neįmanoma ištarti nei žodžio.
-Iš kur man žinot,ką tu moki ir ko ne.Paprašei-štai,gavai,parodžiau.Gerai,vadinasi,tu jį mokėjai,kokio dar nori,Shian?-prabilo jau nebe taip švelniai kaip ankščiau,bet ne piktu tonu.
Iš kišeniuko išsitraukė saujyę kristaliukų,porą jų įdėjo ir Belos rankan,ir mesdama ežeran(mat norėjo įsitikinti,ar atvaizdai neprapuls)ištarė "Shian".Ežero pakrantėj sustojo šešios Jemmos,o ir tikroji,įbridusi iki kelių,nejudėjo.
-Surask tikrą,-tarė,ir visas būrys mergaičių atkartojo tą patį.Tikiuosi,šito nemokės...Nes vėl gausiu bart ir susipyksim.O juk man tvirti santykiai yra labai svarbūs.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 19, 2010, 08:50:51 pm

Stela sedėjo sustingusi. Lyg būtų į ja pataikyta sustingdomasis užkeikimas. Ji viską stebėjo:Kaip prie jų priejo klastuolė Lindsay, kaip ji paleido užkeikimus į Jemma, kaip susipyko Jemma ir Bela del kaškokio menko burtažodžio, poto Jemma kaško dave Belai, ir prieš ją atsirado septynios Jemmos. Tik tada atsigavusi Stela, neviską suvoke. Ji paklause:
- Ko tai klastulei Lindsay reikėjo iš tavęs? Ir beję, ko jus abi susipykot?,- Atsisuko ji į abi.
Pasakiusi tai, Stela nusisuko nuo jų ir pamate akmenuką. Išsitrauke lazdele ir padaliusi gražų gesta tare:
- Accio!
Akmenukas staigiai lėkia į ją, ir pataike teisiei į kaktą.
- Auč..,- Susigriebe už kaktos. Kaškas iš toliau nusijuokė. Tai buvo burelis klastuolių sedinčių atokiau.
- Visai nejuokinga,- Burbtelėjo Vy, ir atsisuko į drauges- gal sakau eime į peledyna? Man reikia parašyt mamai su tečiu, ir aplankyt Duda, savo pelėdą. Tai kaip?,- ir nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maaa Rugpjūčio 20, 2010, 12:20:55 pm

Mergaitė išklausė Jemmą ir atlaidžiai prabilo:
- Ne tą turėjau omenyje, jei nori žinoti, bet nebesvarbu...- Numojo ranka švilpė.
Bela paėmė porą kristalėlių ir pabėrė ant žemės.
- Shian!- Mostelėjo lazdele.
Priešais atsirado penkios Belos. Visos buvo sustingusios ir nejudėjo. Švilpė pasijutusi kiek nejaukiai mostelėjo lazdele ir kopijos išnyko. Išnyko ir pyktis.
- Oho! Iš kur tokių burtų išmokai?- Nusistebėjo mergaitė ir apgalvojo pirmąjį klausimą kurį užduos Jemmai. Jos mintis pertraukė čaižus Stelos balsas
- Ko tai klastuolei Lindsay reikėjo iš tavęs? Ir beje, ko jus abi susipykot?- iš Stelos lūpų išsiveržė klausimų virtinė.
- Iš kur žinai, kad jos pavardė Lindsay?- Nusistebėjo švilpė.- Pažįsti ją?
Bela vėl atsisuko į Jemmą ir tarė:
- Gal jau eikim iš čia? Skauda kelius ant žolės sėdėti, o aš nepratusi.- Šyptelėjo.
Ją ir vėl pertraukė Stelos balsas. Šį kart ji siūlė eiti į pelėdyną.
- Jei tau reikia tai ir eik.- Truputį irzliai atšovė.- Aš neturiu pelėdos kurią galėčiau aplankyt ir neturiu tėvų kuriems galėčiau parašyt.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 20, 2010, 12:43:07 pm

Jemma kilstelėjo antakius ir klausėsi.
-Nepatikėsi!-vaizdūniškai prabilo,-mes su ja buvom išvykusios į kalnus ir baidėm paukščius.Lipom į olą ir gelbėjom viena kitą.O galiausiai,užlipus į olos viršūnę,palietėm Grenties akmenį ir mums pakluso paukščiai karaliai.
Staiga nutraukė šypseną,lyg viskas tebuvo suvaidinta.
-Net nežinau,kaip ja vadint-drauge ar prieše...Gal veikiau prieše...Bet prisimenant,kad ji dėl manęs vos nepasiaukojo...Susipainiojau mintyse,jausmuose.Jum taip būna?-pasiteiravo.Lėtai atsistojo,net kaulai traškėjo.Nusipurčiusi nuodžiuvas nuo kelnių,mergaitė atsisuko į Stelą.
-Man irgi nereikia.Galėčiau tave palydėt,bet žinok gaila laiko.Dar turiu daug ką nudirpt-kngos,namų darbai,tvarkymasis...Juo lab kad prieš savaitę ten buvau.Nesuprantu,ko vėl grūstis.
Grifė nusimovė sportinį švarkelį,nes oras buvo gerokai įšilęs.
-Senai bepamenu,kad būtų toks gražus oras.Net ir žiobarų pasaulyje rudenį būna apsiniaukę.
Jemma surinko keletą lazdelių iš aplinkui,ir susirišo iš jų šukas.Nulaužusi galiukus keletą kartų perbraukė per ilgus plaukus ir atidžiai paslėpė už ieno krūmo-jeigu dar kada reikėtų.
-Bela,-kreipėsi mergaitė į švilpę.-Eime?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 20, 2010, 01:19:10 pm

Stela išgirdusi abieju atsakymus trupučiuka pyktelėjo ir nuliudo. Butu gera jeigu butu jos nuejusios kartu į peledyna. Atsistojusi tare:
- Gerai. Einu viena. Jemma susitiksime Gryfų Gūžtoje. Bela susitiksim kada tai. Iki.
Ir nudrožė į peledyną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maaa Rugpjūčio 21, 2010, 07:40:39 pm

Bela akylai stebėjo kaip iš jų ratelio pasišalino Stela. Ji taip greitai įsiliejo į ateinančią minią, jog švilpė jos spėjo pavymui sušukti:
- Iki!
Tuomet Bela atsuko atlaidžias akis į Jemmą:
- Atleisk, negaliu niekur su tavimi eiti.- Apgailestaujamai prabilo mergaitė.- Man reikia grįžti į pusrūsį, pas švilpius, ir namų darbus paruošti.- Sunkiai atsiduso mergaitė.
Bela palengva išsikabarojo iš žolynų ir atsistojo. Tuomet papurtė apsiausto atlapus, kad atkibtų žolės. Nejučia perbraukė per plaukus ir tarė:
- Viso, buvo malonu susipažinti, turbūt dar susitiksim per kokią pamoką ar šiaip.- Viltingai nutęsė švilpė.- Na, lekiu...
Mergaitė pasileido link pilies. Dar vieną kartelį stabtelėjo ir atsigręžusi pamojavo Jemmai. Tuomet nebeatsgręždama tipeno link savo tikslo, švipių bendrojo kambario.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jemma Rugpjūčio 22, 2010, 12:19:38 pm

Jemma išklausė Bellos.
-Gerai,jeigu ką,žinai kur mane rasti!Arba nežinai,-susimąstė stebėdama kaip draugė nueina savais keliais.Ak...Geras tas gyvenimas...Eini savais keliais,nosies tiesumu,leki tolyn,ir paklyst nebijai...Gali rinktis-eit su draugais,ar be jų-vistiek pakeliui susirasi naujų artimų širdžiai žmonių,pamatysi naujų veidų,ak,kaip lengva gyventi!Vėl dribtelėjusi ant žemės Jemma giliai įkvėpė gaivaus rasos oro,smilgų kvapo,ežero gaivos...Įsivaizdavo,kaip bėgo per ežero pakrantę,basomis, netrukus atsidūrė smilgų pievoje...Bėgo tarp žiedų,lakstė tarp pienių...Staiga griuvo...Bet taip maloniai-tarsi į minkštą šieno kupetą...Išniro iš šilto vandens,bet visa buvo sausutė...Tuomet išbėgo į krantą ir basmois nutipeno smėlio kopomis...Smėlis biro po kojomis,ir retėjo tiesiog akyse...Netrukus ji vėl smilgų pievoje,ir vėl viskas iš pradžių....
Jemma pajuto,kad trumpam maloniai užsnūdo.Vėsus rytų vėjalis kuteno jai panosį,ir atrodė,lyg švelniai brauktų per pagurklį.Nusprendusi,kad reikia eiti,ji nusimovė batus,nusiskynusi vieną smilgą įsikišo tarp lūpų ir basamis ėmė artėti link pilies...Visai,kaip sapne...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stela Vy Rugsėjo 04, 2010, 03:24:19 pm

 Vis dėl to, kaip čia gražu. užsisvajojo mintyse Stela Vy. Ji sedėjo ant ežero kranto, ir žiurėjoį vandenį. Gal vėl pamatysiu kokį Gabiklį. Bet negaliu čia užsisvajojusi sedėti, reikia mokytis savo šaukiamuosius kerus. Mergaitė apsižvalgė. Kaip čia ramu. Stela pasijuto nepaprastai vieniša. Nereikėjo iškviesti Šarlotės į dvikova. Bela- bala žino kur. Jemma apsikrovusi mokslais. Va ir gyvenimėlis. Gryfiukė sunkiai atsiduso. išsitraukusi savo bugienio lazdalę, ištarė:
- Accio!
 Nukreipė lazdelę į mažą akmenuką. Bet jis ne krust. Nagi susikaupk, Stela. Įsakė balsas galvoje.
- Accio!
 Akmenukas nuo žemes pakylo maždaug penkis centimetrus, bet iškart gryžo į vietą. Susikaupk. Bet į galvą lindo blogos mintis. O jeigu aš nebeturiu draugiu? Stela dar kartą atsiduso. Nusiminusi nuleido rankas. Beprasmišką kanors daryti. Nulenkusi galvą tyliai sedėjo, ir klausesi aplinkos garsų. Bet staiga..
 Ežero paviršiuje pasirodė žalias padarėlis su ragiukais. Gabiklis. Jis išiepė savo žalius dantukus. Nusivaipė, ir nėrė į ežero gilumą. Stela sukikeno. Koks jis mielas. Pamanė. Nenoriu čia sedėti viena. Man reikia draugo! Sugalvojau!
 Pasiemusi lazdelę, ji ištarė:
- Soncini!
Iš lazdelės iššoko Stelos gynėjas, Feniksas Rikas.
- Sveikas, Rikai. Saukau gal paskraidyk, pasidžiauk.
 Feniksas linktelėjo. Išskleidė savo sparnus, atsispyrė nuo žemės, ir pakylo. Atsigulusi ant žolės, Stela stebėjo kaip Rikas, skraido padangę..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: profesore Maljana Rugsėjo 04, 2010, 03:28:58 pm

Lilee atėjusi prie ežero pamatė Stelą.Ji mokėsi kažkokius kerus.
-Sveika,-išgirdo savo balsą Lilee.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Saulės Spindulėlis Rugsėjo 04, 2010, 04:20:47 pm

    Džesė sedėjo prie ežero ir  galvojo apie profesorės užduotą rašinį. Staiga kažkas šmurkštelėjo į krūmus. Mergaitė nejuokais nusigando.
     Staiga atbėgo jos draugė Ela.
     -Tai ką veiki?
     -Svajoju...
     -Tu praleidai apsiginmo nuo juodosios magijos pamoką. Mes su Bela pamanėme, kad tau kažkas nutiko, bet ačiū Dievui viskas gerai...
     -Ką veikėt per pamoką???
     -Mokėmės Gynėjo kerus... Nori pamatyti mano gynėją?
     -O taip, labai!
     Ela išsiėmė lazdelę, susikaupė ir ištarė:
     -Expecto Patronum
     Iš Švilpinukės lazdelės galo išlindo katės formos Gynėjas.... Mergaitė nuleido lazdelę ir sidabrinis pavidalas pradingo.
     -Kaip tu tai padarei?
     -Reikia prisiminti savo laimingiausia įvykį ir ištarti burtažodį.
     -Galiu ir aš pabandyti?
     -Žinoma!
     -Expecto Patronum
     Iš Džesės lazdelės išlindo feniksas. Mergaitei tai buvo naujas puikus nuotykis, o gal net atradimas...   

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Stela Vy Rugsėjo 04, 2010, 05:58:02 pm

 Stela užsimerke, ir užmigo. Ji sapnavo savo tėvus. Bet ja prižadino balsas. Negirdetas ir mergaitiškas. Balsas tare:
 - Labas.
 Stela atmerkė viena akį, ir pažiurėjo kas jei sutrukdė, nuostabų sapną.
 Tai buvo mergaite iš Varno Nago. Pff.. Varnanagė.. ne pati geriause draugyje, bet vistiek dabar neturiu draugiu..
 - Labas- abejingai tarė Stela- Ar mes pažystamos?
 Ji apsidairė. Po velnių, kur Rikas? Supanikavo Stela. Maždaug už dvidešimties žingsniu prie dviejų mergaičiu stovejo Gynejas feniksas. Bet jis buvo kitoks negu Rikas. Stela pažino kad tai Expecto Patronum kerai.
 - Rikai!
 Suriko mergaite. Jos gynejas feniksas, nutupe jei iš šono.
 - Kur tu buvai?
 Feniksas pakėlė galvą  ir snapu parodė į dangu.
 - Supratau.
 Ji visai pamiršo kad prie jos stovi varniukė:
 - Koks tavo vardas? Tu pirmakursė?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: profesore Maljana Rugsėjo 08, 2010, 01:25:51 pm

Lilee gulėjo didelėj saulėkaitoj po medžiu.Aplinkuj buvo labai daug vaikų todėl mergaitė niekaip neužmigo,nors buvo pavargus po visų tų pamokų.Ir šokolado ar pasukų punšo neturėjo...Nors gal pasukų punčas ne per geriausia mintis...Ju baisiai karšta.Galų gale Lilee nusprendė atlikti namų darbus Istorijos ND.Viskas atrodė taip:

                                                           "Kas buvo Salazaras Klastuolis? "

Jis buvo baisiai durnas ir piktas Klastunyno vadovas.Nea...Galvok normaliai...Jis buvo prasmirdęs Klastuolis.Nea nea...Jis buvo labai piktas Klastunyno įkurėjas.Dažnai pykdavosi su Grifu.Gal tiks?


                                                                                             Žodžiu Varnės pergamentas atrodė išmargintas rašalu  :-\

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: augustea Rugsėjo 15, 2010, 09:45:57 pm

Dina, karštą dieną pedino ežero pakrante. Fu, kaip čia karštą. Pamirkysiu kojas vandenį. Pamane. Atsisedo ant ežero krašto, nusievė batus ir sukišo kojas į vandenį. Jau net ir čia vanduo šiltas kaip siusiukas..   Ir tikrai. Tadie ežero vanduo buvo karštut karštutelis. Dina iš savo naujosios tašes isiemė buteliuką su limonadu. Bet bepastebėjo kad tai labai stiprus alus. Visdar žiurėdama į vandenį, Dina atsisuko buteliuka ir išmaukė iki dugno. Išgerusi pasijuto apspangusi.
- A kur aš esu? Jaučiuosi lyg stovėčiau sisiuke..
Keistu balsu kalbėjo mergaitė. Atsistojus netaisiklingai apsimovė batus, ir jie atrode kaip susipyke. Linguodama į šalis, ji patraukė ežero pakrante..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Rugsėjo 19, 2010, 09:54:16 pm

Linguodama iš vienos pusės į kitą Samanta vaikštinėjo viena ežero pakrante. Mažyčiai žiburėliai spindėjo tamsiame dangaus fone. Gražu buvo žiūrėti į žvaigžėtą dangų, kurį kartas nuo karto užgožia vienas kitas pasiklydęs debesis, nuolankiai lyg modamas savo pilku pūkiniu sparnu. Samanta rankose laikė fleitą. Taip, ji slapčiomis nuo visų mokėsi groti instrumentu, kuris uždraustas jos šeimos nariams....
Saugiai įdėta dėkle fleita prašėsi į laisvę. Samanta Atidarė nedidelį dėkliuką ir pasiėmė šalto metalo gabalą į rankas. Iš pradžių šaltis ėjo į rankas ir prilietus prie lūpų ji priešinosi. Fleita nenorėjo skleisti nei vienos natos. Vos tik ėmus pūsti orą ir įkvėpti gyvybę fleitai, ši kaip mat atsigavo. Pabandžiusi pagroti Do natą Fleita vis dar priešinosi. Matyt, kad šilumos mažai. Klastuolė įpūtė dar šiek tiek šilto oro ir užspaudė pirštukais do natą. Šį kartą viskas skambėjo daug gražiau. Matyt, kad jau buvo galima groti..
Samanta atitraukė fleitą nuo lūpų ir apsidairė, ar nieko nėra aplinkui. Juk maža kas galėtų pasirodyti naktį. Visi pirmakursiai mėgsta landžioti kur nereikia. Ir šiaip žmonės mėgsta ją šnipinėti.
įsitikinusi, kad nieko nėra, Sam vėl priglaudė instrumentą prie lūpų ir giliai įkvėpusi ėmė pūsti orą. Grakščiai dėliodama pirštus, mergina vis išplėtusi akis stebėjo ar niekas neateina. Mat fleita taip gerai girdėjosi, kad tikriausiai būtų galėję pažadinti net numirėlį.
Rami muzika vingiavo oru, glostė medžius, žolę. Melodija skriejo į niekur. O gaila, kad ši daina skirta tik miegančiai nakties publikai, kuri tikriausiai pašaipomis juokiasi iš tokio dalyko. Kur matyti, kad kažkas virpintų kokį nors instrumentą vidurį nakties.
Ta pati fleita... dabar jau šilta ir rami Samantos rankose. Kaip greitai metalinis gabalas gali sušilti. Bet ne nuo oro... O nuo teikiamos pirštų gyvyės... ir nuo įpučiamos gyvybės. Nebūtų prasmės kalbinti instrumentą, jeigu nemokėtum jo kalbos... Kalba visur yra kalba. Kiekvienas iš mūsų kalba. tik savaip.
Samanta nuleido fleitą. Nieko nebebuvo tik nelemta tyla, ir kartas nuo karto pasigirstančios paskutinės melodijos natos. Sam apsidairė aplinkui... Kažkur trakštelėjo šaka ir mergina greitai išsitraukė lazdelę. Sustingusi kaip statula ji prisiglaudė prie medžio ir stovėjo, taip, kaip stovi medis. Atrodė, kad mergina nė nekvėpuoja...
Melski atleidimo prakeiktas nakties darnos ardytojau. Prakeiktas įsibrovėli, kuris verti vėl plakti mano širdį baimės kupinu ritmu. Tebūnie prakeiktas šio chaoso kaltininkas...
Samanta visa virpėjo. Tylus alsavimas ir pramerktos akys, kurių visiškai nesimatė tamsoje... Klastuolė prilietė savo lazdelę ir išsitraukė ją iš kišenės. Tyliai tyliai priglaudusi pagaliuką prie lūpų mergina norėjo šnabždėti burtažodį, tačiau iš už krūmo iššoko triušis.
Mergina atsisėdo prie medžio ir giliai atsikvėpusi vėl pasiėmė fleitą į rankas. šį kartą ji grojo jau nebestovėdama. ji sėdėjo kiek susigūžusi, vis kažko bijodama ir neramiai žiūrėdama į tolį...

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Lyg iš žemių vėl čia prisikėlę, dvasios naktyje atgyja. Jos kalba vis sava kalba. Kitokia gal nei mūsų, bet kalba. Tik vėjas pūsdamas tarp fleitos skylučių, kalba, jog vėlei šalta darosi. Metalas šąla juk greičiau... Bet mergina atplėšė instrumentą nuo savo lūpų ir tiesiog ją šildė savo rankose.
Rudus plaukus pleveno vėjas, o pabalusi oda buvo gana gerai matyti blankaus mėnulio šviesoje. Nei kąsnio nesinorėtų praryti tokiu metu net labiausiai alkstančiam. Matyt, todėl, kad jautiesi sotus vien vėjo ošimo ir baimės, kad kažkas užklups.

Beprotės išpažintis (I dalis)

Matyt, kad vėl teks naktį praleisti vienai. Į mokyklą nebėra kaip grįžti atgal. Mokytojai pagaus, areštas. Šaltoka darosi, o normalaus megztinio nepasiėmiau. Kažkokia nesamonė. Įstatymai mokykloje tokie, kad bijai grįžti į ją ir pasilieki lauke, kur gyvybei gresia mirtis, kur bet kada užmigdyti gali naktis. Kažkokia beprotiška rutina slegia širdį, ir tikriausiai skubantis laiko verpetas mane sumaišo kaip mažą grūdelį dideliame tešlos dubenyje. Kol aš galiausiai išnykstu ir pamirštu, kad esu kažkas tokio, ko negalima pamiršti. Kad aš sugebu palikti žymę kiekvieno žmogaus širdyje. Man nesvarbu, kad dauguma manęs nekenčia vien todėl, kad esu klastuolė, smerkia, kad dėviu žalią spalvą... Aš negaliu pakęsti, kad mane nori pažeminti vien tam, kad nuleistų dar vieną klastuolę, kuri vis dėlto siekia pabūti nors šiek tiek vienumoje, atitrūkti nuo gyvenimo realybės ir skandintis ramybės okeane... Nejaugi man visada teks tik gintis prieš visus antrakursius, pirmakursius, trečiakursius it net ketvirtakursius, kurie mane graužia dėl visko, ką aš darau... Kad apsiginčiau naudoju nuodus... Nemirtinus... Tik paralyžiuojančius. Kolkas... Po velnių, koks tikslas mano šios išpažinties? Tačiau tiek to, aš tęsiu taip, kaip tęsia stiprieji. Baigsiu savo darbą. Išpažintis yra išpažintis... nebijau sau rankų teptis krauju. Ir nedvejodama užmuščiau. Žinau, kad gal esu ir kiek žiauroka, tik nesuprantu, kas mane per velnias į Klastūnyną nešė. Galbūt dėl to, kad visa mano giminė ten trūnija. Du broliai idiotai, ir todėl mane te nelemta paskirstymo kepurė sugalvojo atitempt. Et... Bet klastuole vadintis daug geriau negu grife ar švilpe. Ir varne visgi būti nenorėčiau....  Atvirai pasakiusi aš ketinu tapti žudikė. Nors jau ir dabar tokia esu. Net baisu pagalvoti, kiek gyvų padarėlių užmušu pati to nežinodama. Kiek skausmo nešu tiems, kurie to nenusipelnė. Visgi, grifai, varniai, ar švilpiai man nieko nepadarė... Aš visada tik teisindavausi, kad pateisinčiau savo elgiasi. Bet nei velnio. Pati kalta dėl savo veiksmų. Man dabar už tai kerštaujama. Visgi melavau pirmai, kad už nieką jie manęs nekenčia. Jie visi manęs nekenčia pelnytai. Bet jie manęs bijo. Aš irgi bijau... gal ims ir susivienys jie kaip skruzdės, kol galiausiai sugrauš mane ir ištrems iš šitokio pasaulio. Et, dar mirti nesinori. Nors atvirai pasakius, nemanau, kad tokie vaikučiai dar gali būti žiaurūs. O gal? Aš juk žiauri, aš juk žudikė.
Visgi pamenu, kad kažkada norėjau suvalgyti musmirių. Vis galvojau, kodėl jie sako, jog musmirę galima suvalgyti tik vieną kartą... tačiau dabar jau žinau kodėl... Nepagalvok, kad valgiau. Mane sulaikė. Nebe daug trūko iki tos vienintelės mirties, kuri vos neatėjo per menką vaikišką žioplumą. O ta vaikystė, kai vis jautiesi vaiku. Vaiku, kurį visada galima pateisinti. Kai suaugusieji į tave žiūri kaip į nekaltą dievo sutvėrimą, kuriam viską galima atleisti. Mat, jis dar neišmano, kas yra gyvenimas. O man jau niekas nebeatlaidžia. Visi tik kaltina ir smerkia už kiekvieną padarytą gyvenimo klaidą. Atvirai pasakius, vis keikiu nelemtus suaugusiuosius. Tuos intelektualius snobus kurie mane moko gyvenimo, kurie man sako, kad tik mokslas išgelbės pasaulį. Snobai... išalkę šunys siurbiantys mano jauną kraują, kuris dar vos vos pulsuoja šiokia tokia gyvybė... 

Samanta vis dar rankose tebelaikė tą pačią atšalusią fleitą, kurios gyvybė pamažu blėso. Matyt, kai su ja nekalama, ji pamažu miršta. Klastuolė gailiomis akimis pasižiūrėjo į instrumentą, po to išsitraukė lazdelę ir žvilgtelėjo į juos. Vis dėl to, kuris iš jų įdomesnis?
Samanta prisiminė fleitos istoriją. Kadaise ši fleita buvo senelio. Žinoma, visi jį laikė bepročiu, nors jis buvo protingesnis negu visi tie, kurie save vadina sveikais. Senelis pasiėmęs šią fleitą plaukdavo laivu ir viliodavo žvejus į krantą. Daug kas manydavo, kad tai sirenų darbas. Tačiau nei velnio. Tai paprasčiausio senuko darbeliai, kuris nuostabiai mokėjo manipuliuoti fleita, kuris mokėjo užhipnotizuoti šiuo instrumentu, mokėjo užmigdyti letargo miegu. O baisiausia, kankinti muzika... Kada jauti, kad kiekviena nata yra tau peilis link sielos. Kada spaudi ašarą net pats nesuprasdamas, kas darosi aplinkui...
Pirma naktis draugijoje su fleita... Ir ta pati naktis vis dar tęsiasi. Matyt, ji ilgai dar nesibaigs....
Aš žinau, kad esu beprotė. Tikriausiai kenčiu nuo depresijos, isteriškų minčių. Visi mane laiko beprote. Kartais man atrodo, kad esu prakeikta laumė: visų niekinama, nors su manimi sveikinasi ir meiliai sako „Labas“ tačiau už nugaros, pro iššieptus dantis rezga planus, kaip eilinį katą man pakenkti. Niekada nemėgau tų išpūstų mokslo metų atidarymo švenčių. Jos engia ir atima jėgas. Ką jau kalbėti apie visą šurmulį. Verčiau būsiu kaip vilkas – vieniša klajoklė, o mokykla tai mano teritorija. Džiaugiuosi, kad atsinešiau nors šiek tiek vyno. Raudono vyno. Jis kaip kraujas grįžta atgal į mano kūna ir šiek tiek sušildo nuo šios naktinės vėsos. Et.. vynas... Gaila, kad ne vyras šalia, o tik šita tuštėjanti bonka.

Samanta atsistojo nuo žemės nužvelgusi jau horizonte kylančia ryto aušrą ir išskubėjo link pilies. Rankoje vis laikydama dėklą, kuriame jos vienas iš svarbiausių turų – fleita....

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dūūūūūrnė Spalio 10, 2010, 06:21:07 pm

   Pagaliau jie pasiekė ežerą. Tuomet ji paleido Tilio ranką susirado kuo geresnę vietą ir atsisėdo. Apsigręžusi pamatė, kad Mačakas stovi vietoje Šorė tasistojo, priėjo prie jo ir  vėl paėmusi už rankos nusivedė atsisėsti ant žemės.
    -Sėsk pirmas!
   Jis atsisėdo labai apstulbęs. Gmail palaukė kol berniukas įsitaisys, tada ir ji atsisės. Gal man  geriau atsisėsti ant kelių? Kad neišsiterpčiau džinsų.. Žinoma... Ji taip ir padarė, labai gražiai atsisėdo ant kelių. Apsivijo jį aplink kaklą ir labai karštai pabučiavo į lūpas. Aš jį taip myliu...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: algiukas1 Spalio 10, 2010, 07:07:21 pm

Šore elgesi su Tiliu, kaip su žaisliuku. Ak tos moterys... Pasodinusi Tilį, Šorę atsisėdo ant jo kelių ir pabučiavo. Jeigu taip, tai aš pradėsiu per pamokas svajoti ir atsakynėti nesąmones. Baige bučiuotis, Tilis paklause:
- Tai kas mūsų bustinę prižiurės kol mes čia? Kobis taipat čia. Tikiuosi Šeila ne burtininkė. Ji viena iš mūsų šaikos liko. Kažin ką ji galvoja? Mes tu, aš, ir Kobis čia, Hogvartse. Juk Šeila Kobio mergina, ji tikrai jo pasilgs.
Tiliui pagailo Šeilos ir Kobio.
- Šore, įsivaizduok Kobio reakcija kai sužinos, kad tu čia. Palauk..
Tilis nugriuvo nuo suolo su visa Šorena. Besivoliodami juokiasi ir isivaisdavo Kobio reakcija: Ištisusi veidą.. Ir jo klausima ,, Ar Šeila irgi čia''

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dūūūūūrnė Spalio 10, 2010, 07:39:28 pm

      Šorė su Tiliu raitėsi iš juoko ant žolės. Vios dėl to aš su juo kitokia. Ne tokia kokia būnu dažniausiai.. Su juo taip linksma!
       Tilis su Šorena atsigulė ir atsuko veidus vienas prieš kitą.
     -Tili ne gi mani, kad mūsų būstinei kas nors atsitiks?! Aš manau, kad ne... O dėl Šeilos aš nesijaudinčiau. Galėsim jai pasakyti, kad tiesiog mes mokomės kitoje mokykloje, na, mes ir mokomės kitoje mokykloje. O kaip atrodys Kobio veidas tai aš jau įsivaizduoju, na jam bus truputį liūdna, kad jo draugės čia nėra...
      Gmail nutilo paskui vėl pabučiavo savo draugą. Tilis truputį spyriojosi, bet Šorena nenorėjo jo paleisti, nes begalo jį mylėjo...
     
   

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: algiukas1 Spalio 10, 2010, 07:52:49 pm

- Man taipat gaila, kad čia nera Šeilos. Nes tada tu mane su savo bučiniais atakuosi kiekvieną dieną. O aš svajosiu per pamokas.
Užvertes akis į dangų pamate,  kad jau vakaras. Šore vėl jį pabučiavo. Tilis spyrojosi, bet leidosi bučuojamas nes ją per daug mylėjo. Jie gulėjo ant šaltos žemes. Tilis gulėjo lyg sustingusi gipso statula, kurios krūtinėja it būgnas daužosi liepsnojanti širdis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dūūūūūrnė Spalio 10, 2010, 08:04:15 pm

    Šorei buvo labai sunku jo nebučiuoti, nes jis buvo jos visas gyvenimas.
    -Tili, jau tikrai vėlu, gal jau eime? Man reikia prisistatyti Kobiui, kad jis tavęs nekamandinėtų visą dieną kur tu buvai... Eime Tili, tik leisk man tave laikyti už rankos, gerai? Tu esi mano meilė... Ir aš tave labai myliu, todėl nenoriu, kad tau būtų nemalonumų, tu tik pirmakursis. Žinoma ir aš pirmakursė, bet kaip matai tokia netrodau. Aš moku išsisukti savo žavesiu, o tu dar neįpratęs ar ne mano Tili?
   Tuomet Šorena dar kartą norėjo pabučiuoti Tilį labai trumpai, bet šį kartą jis jos napaleido ir jie vienas kitą apsikabinę, stovėjo ir bučiavosi...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: algiukas1 Spalio 10, 2010, 08:47:01 pm

- Einam. Prisistatysi Kobiui.
Dar kartą pasibučiavo. Dabar Tilis leidosi bučiuojamas, nes pats norėjo ją pabučiuoti. Stovėjo apsikabine pilnaties šviesoja. Tilis nenorėjo jos paleisti. Šore nenorėjo paleisti jo.
Kaškur tolumoja suukė vilkas. O šude, juk pilnatis. Aplink pilna vilkolakių.
- Šore, eime greičiau. Pilnatis. Visur pilna vilkolakių. Ko jau ko bet tavęs prarast nenoriu. Eime.
Paemes ją už rankos, nutempė link mokyklos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dūūūūūrnė Spalio 10, 2010, 09:00:11 pm

   Kai jie jau buvo netoli mokykloj mergina sustabdė draugą ir pakreipė jo galvą į ją.
  -Tili, ramiau, man nieko čia jau nebenutiks. Ir jau manęs bijoti prarasti nėra ko, aš netokia svarbi, kaip tau atrodau. Tu, esi tik tu...
   Tuomet suėmusi jo galvą vėl sujungė jų lūpas. Ką jau ką, bet mūsų bučinį reikia pratęsti...Aš jį perdaug myliu, negaliu leisti sau šitaip juo rizikuoti turiu jį įvesti į vidų. Ir tebebučiuodama Tilį įėjo į vidų.
   - Aš tave taip myliu,-sušnibždėjo ji į ausį.
   -Eime, pas Kobį, bet dar pabučiuok mane...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sharlotte Lapkričio 05, 2010, 09:26:26 am

Shar sėdėjo ir svajojo.Dangui šykščiai švietė saulutė ir ruošėsi nusileisti. Po truputį temo, bet daugelis mokinių sėdė ant kranto ir juokėsi, arba tauškėjo. De Momss pamačiusi, kad nori ko nors užkrimst, išsitraukė Berti Bot visokio skonio pupelių pakelį. Netyčia įsikandus pipirinės, mergaitė įkrito į ežerą { mat buvo ant kranto }. Laimei plaukt mokėjo, bet buvo peršlapus ligi ausų. Išlipusią į krantą, Sharlottę nulydėjo daugelio juokas. Ji įsivaizdavo kaip tai turėjo atrodyti. Kažkokia varnė kiaurai peršlapus. Smagūmėlis.
Galų gale, kiek pasidžiovinusi ant besileidžiančios saulės ir vėjo, Shar nusprendė eit į Bendrąjį. Bet...
- Apčyy. Apčyyyy,- baisiai susičiaudėjo De Momss.
Dar negana, atrodo visko, tai dar ir peršalau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Lapkričio 22, 2010, 06:32:58 pm

Tingi popietė prasidėjo vos prieš kelias minutes. Mokiniai nėjo į lauką, nes buvo šalta kaip niekad. Šalnos. Bet trys jaunuoliai lėtai slinko ežero pakrante ir tempė su savimi nemažą dėžę. Iš pažiūros sunki ir milžiniška dėžė, rodės, nusvėrė dviejų vaikinų rankas. Mergina raudonu ilgu paltu nieko nė nesivargino ką nors daryti. Ji tik atsainiai pasižiūrėjo į tuos du iš paskos besivelkančius šunelius ir piktai sučiaupusi raudonas lūpas nusuko žvilgsnį į tolį.
- Ir dėl ko aš tai darau? Leidausi išmėsinėjama, mano viduj dabar kažkokie įrenginiai. Žavu. Noriu valgyti, bet negaliu. Saša, tu dėl to kaltas. Kažin, šlapintis tuo skysčiu, kurį man skrandyje įtaisei, nepradėsiu? – burbėjo Samanta.
- Ša. Viskas tvarkoje. Dargiau nebereikės to gyvenime daryti. Pakentėk. – atkirto Aleksas.
- Baikit, atsibodot. Visą kelią šitaip. Kiek galima... Žodžiu trumpai paaiškinsiu planą. Aš nubėgu į mokyklą, gražiai įsiveržiu Makso kabinetą, pastukačinu jus, kad daužotės ir tada viskas jau nuo jūsų priklauso. Taigi, kad viskas atrodytų įtikinamiau, jog iš tikrųjų valdote abu ugnį, į skrandį įdėjau kapsules, kurios pripildytos degaus skysčio. Pučiant jums orą iš burnos, pradės pilki pelenai, kurie užsiliepsnos vos šiems patekus į išorę. Neklauskit kaip, nes čia mano paties atradimas. Toliau, Samanta, tu kaip lyderiaujanti mokytoja šioje kovoje, todėl prie tavęs prijungiau vieną įdomų aparatėlį. Tavo ranka degs, degindama tavo drabužius ir aplinkinius, bet nedegins tavęs. Patikėk, visa tai yra idealu, nes pats viską sukūriau. Niekas apie šiuos dalykus nežino. Joks alchemikas, nes dažniausiai tokie žmogeliai nesidomi žiobariškais įrenginiais. Nagi, kaip ir viskas aišku. – pasakė Albertas.
Šeštakursis varnanagis nuskuodė link pilies, visas net kliūdamas. Jis greitai dingo kažkur už horizonto. Liko tik du spektaklio aktoriai – Aleksandras ir Samanta. Mergina atidarė dėžę ir nė nemanė jos slėpti. Ten buvo vaistai nuo nudegimų, tvarsčiai ir kiti reikmenys, skirti pirmajai pagalbai.
Samanta nusimetė savo raudoną paltą ir abiejose rankose laikė po špagą. Aleksandras atrodė mažų mažiausiai juokingai stovėdamas su dviem trumpučiais durklais. Bet tai buvo spektaklio dalis, kurį jie parengė specialiai Maksui. Dabar beliko tik laukti, kada pasirodys šio spektaklio vertintojas...
Koridoriumi bėgo smulkutis vaikinas. Albertas. Taip jį vadino Aleksandras ir Samanta. Tačiau mažai kas žinojo apie šio vaikio piromanijos simptomus. Žinoma, jis buvo gudrus ir sumanus, tačiau mokytojai visada jį nuvertindavo ir tyčiodavosi iš jo gabumų. Bet taip tik geriau. Slapstytis.
Pagaliau jis sustojo ties reikiamomis durimis ir nė nepasibeldęs atlapojo Makso duris.
- Profesoriau... Ugnis... pešasi... vaikinas ir mergina... Užmuš vienas kitą... Greičiau... rodysiu kelią... – visas uždusdamas kalbėjo Albertas.
O tuo tarpu prie ežero vyko ugnies spektaklio prologas...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Lapkričio 28, 2010, 08:11:48 pm

Kai į profesoriaus kabinetą įsiveržė berniokas, Maxas pašoko iš savo vietos tikėdamasis,kad prasidėjo karas ir pilis griūna, tačiau bėda pasirodė kur kas menkesnė. Užsimetęs paltą Lethal nusekė paskui klastuolį, kuris tiesiog nenustojo vapėti apie vykstančias muštynes ir gresiantį pavojų. Jei visos bėdos išsispręstu kovoje, pasaulyje sumažėtų žmonių, sustiprėtų ekonomika, gamta atsigautu ir įsiviešpatautų ramybė. Vaikinas atsiliko keliais žingsniais nuo ristele lekiančio mokinio ir mąstė, ką jam teks pasakyti dviem "neklaužadom". Pastarosiomis dienomis oras labai atšalo ir Lethal nepastebėjo,kaip paraudo jo rankos ir ėmė gelti. Šyptelėjęs jis patrynė jas vieną į kitą, pūstelėjo šilto oro ir kol pasiuntinys buvo nusisukęs sukalbėjo užkeikimą, nuo kurio rankos greitai įšilo. Taip, viskas kur kas geriau einasi,nei tikėjausi. Kai gauni nuo ko atsispirti, visa kita vieni juokai. Nors visgi turėčiau būti atsargesnis.. Maxas prisiminė neseniai Londone sutiktą vaikystės draugę, kuri buvo pasiryžusi jį nužudyti už padarytas klaidas. Jo veidas surimtėjo ir vaikinas susikišo rankas į kišenes. Pagaliau juodu pasiekė ežero pakrantę ir profesorius išvydo du mokinius, kurių rankose šmėžavo šaltieji ginklai. Kiek daug aš praradau paauglystėj pamanė Lethal ir nusišypsojo. Jo nuostabai vienas iš mokinių buvo Alexas. Maxas sustojo tolėliau ir nebesileido raginamas vaikinuko,kad juos sustabdytų. Nagi nagi, kokį cirką čia dabar sumanei surengti,a? Ir kas ta gražuolė raudonplaukė? Kodėl nepastebėjau anksčiau. Puikiai juda ir kaunasi. Iš jos išeitų puiki mokinė.. Stebėdamas veiksmą Maxas daug ką analizavo ir laukė tolimesnio pasirodymo. Jis nesitikėjo to, ką pamatė po kelių akimirkų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Lapkričio 28, 2010, 09:02:14 pm

Kolkas kova vyko tik su ginklais. Abu jaunuoliai jau spėjo gerokai apšilti. Samanta gaudė orą, o Aleksandrą jau net prakaitas išmušė. Tačiau tai buvo tik menkas prologas į šią nuostabią gyvenimo pjesę. Maksas jau čia. Aleksandras tai pajuto per orą. Visą energetiką. Taip, profesorius buvo vienas iš tokių žmonių, kurie turi išskirtinę energetiką. Net apie tai nenusimanantis žmogus gali pasakyti, kad už jo slepiasi KAŽKAS.
Mergina staiga sustojo ir dar tvirčiau suspaudė špagą. Nė nepažvelgdama į tą pusę, kur Maksas stoviniavo, ji stovėjo kaip stabas. Laikas... Abu jaunuoliai pravėrė lūpas ir pradėjo pūsti orą į  savo ginklus. Pastarieji užsidegė kaip didžiuliai fakelai ir liepsnojo. Ugnies šou.
Samanta kaip visada ėmėsi iniciatyvos pirmoji ir puolė Aleksandrą liepsnojančiomis špagomis. Aleksandras gynėsi, bet kovoti degančiais durklais prieš Samantos špagas buvo beprasmiška. Aleksandras juto, kaip sesuo pradegino jo skruostą, rūbus. Galiausiai tvirtai užkabinusi Alekso koją savąja, mergina truktelėjo kaip kabliu ir rusas nukrito ant žemės. Jo durklai užgeso, kai Samantos liepsnojančios špagos atsidūrė ties jo kaklu. Mergina vos vos prilietė brolio odą špaga ir šis pašoko kaip įkirptas.
- Saša, bijai ugnies. Blogai. Kai bijai, tada degina. Tai irgi blogai. - mergina vos vos padėjo špagą ant žemės ir ugnis nugeso. - Vadinasi teks pasikumščiuoti, nes su ginklais tau sunkiai sekasi. Treniruokis, nes laiko nebe daug liko.
Mergina vaidino griežtą mokytoją ir jai gana neblogai. Aleksas... Na žinoma, jo pikto ir perkreipto veido nė nereikėtų komentuoti. Visas net paraudęs iš pykčio jis atsistojo nuo žemės ir puolė tiesiai ant Samantos. Tačiau mergina tik kyštelėjo koją or Aleksandras jau voliojosi purve.
Vaikinas vaizdavo, kad jam nepatinka tokia situacija, ir kaip tikrame teatre jis improvizavo. Čia juk nebuvo parašyto scenarijaus. Rusas priglaudė švelniai sugniaužtą kumštį prie lūpų ir pūstelėjo pilkus pelenus. Vos vos įžiūrimos pilkos dalelės įsiplieskė ir ugnies pliūpsnis lyg gyvatė nuvinguriavo prie Samatos. O Maksai... Tikiu, kad pasijuoktum iš manęs, sužinojęs viso šio spektaklio tikslą ir mažų mažiausiai išvadintum bepročiu...
- Profesoriau, tai negi nieko nedarysit? - pasigirdo Alberto balsas, kuris piktomis akimis žvelgė į Maksą.- Negi nematot, kad šitie du nesveikėliai tuoj vienas kitą užmuš?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Lapkričio 29, 2010, 10:15:08 am

Maxui tai buvo puikus pasirodymas, už kurį būtų paplojęs. Abu jaunuoliai kovėsi iš visų jėgų ir profesorius galėjo tik pagirti. Ypač Alexą, kurio miklumas buvo stebėtinas. Lethal vis dar stoviniavo atokiau ir nesikišo. Ore tvyrojo nuojauta, jog kažkas dar įvyks ir Maxas būtent to ir laukė. Tačiau,kaip nustebo, kai tas kažkas pasirodė esanti ugnis. Plykstelėjusi iš abiejų mokinių ir grėsmingai nuvilnijusi ašmenimis ji tiesiog prikaustė profesoriaus žvilgsnį. Neįtikėtina.. Uždegti savo ginklą. Juk tai genialu! Žinoma ne magijos pasaulyje, nes manau iš degančios lazdelės būtų maža naudos, tačiau visa kita.. Ir kaip jam tai šovė į galvą? Lethal nė akimirkai nesusimąstė ar visas šis vaidinimas tikras, o tiesiog žavėjosi pamestom idėjom, kurios čia pat gimdė naujas ir vaikinui užvirė kraujas. Velnias, kaip man dabar pasišalinti? Reikia grįžti į kabinetą, reikia grįžti į kabinetą... Apsidairęs Maxas pastebėjo vis dar šalimais stovintį mokinį. Supratęs,kad vienintelė išeitis,tai stabdyti kovą, Lethal ėmė žiotis, bet čia pat Alexas krito ant žemės, o mergina iškėlusi smakrą prirėmė špagą prie vaikinuko odos. Manydamas, kad viskas jau pasibaigė, profesorius jau ruošėsi apsisukti, bet klastuolis pakilo ir prasidėjo antra scena. Maxas atsiduso ir sustojo.
- Profesoriau, tai negi nieko nedarysit?
- O ką aš galiu padaryti? Juk tai jų žaidimas, jų taisyklės, dvikova. Nesu nei teisėjas, nei kurio nors sekundantas. Apskritai manęs čia neturėtų būti. Štai jei kas nors būtų susižeidęs ar net miręs, tuomet galėčiau kuo nors padėti. O dabar grįžtu atgal. Beje, kodėl tu čia stovi? Pats galėtum juos sustabdyti. Net neabejoju, jog to užtektų.
Maxas krenkštelėjo ir garsiai kreipėsi į Alexą.
- Nustok čia vaidinti dvesianti drakoną. Kelkis ir eime, o tai dar sulėks visa mokykla. Galėsim tada džiaugtis dėmesiu, kai teks pasiaiškinti dėl tokių triukų. Beje, tau dar reikia daug išmokti, kad mane pralenktum, todėl negaišink laiko tokiems žaidimams.
Lethal apsisuko ant kulno ir lėtai patraukė link pilies, leisdamas Alexui jį pasivyti arba tiesiog pasigrožėti jo tolstančia nugara.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Gruodžio 04, 2010, 08:35:13 pm

Aleksandras vis dar gulėjo ant žemės akis įbedęs į žaliaakę. Mergina tik skardžiai nusijuokė ir patraukusi špagą žvilgtelėjo į profesorių. Aleksas matė Samantos keistą žvilgsnį į profesorių, todėl neramiai stebėdamas jos elgseną, rusas greitai atsistojo.
- Neverta nerimauti, profesoriau. Aš jau jus pralenkiau. Jūs esate tik vienas menkas kirminėlis, kuris tesugeba kažkokį ženklą ant rankos išspausti. O tai, ką mes mokomės... Čia vadinasi ugnies ištakos. Aš, Prometėjo vaikas, myliu ugnį ir noriu ją pasilikti sau ir sunaikinti vienintelį savo priešą - jus. Jūs vienintelis mano konkurentas. Kolkas. - rusas gana šiurkščiu tonu leptelėjo Maksui.
Profesorius tolo, bet Aleksandras nesivijo. Nenorėjo bėgti ir pulti kažko įrodinėti. Tai būtų per daug neprofesionalu aktoriui, kuris taip sunkiai ruošėsi vaidinimui. Tačiau mergina nubėgo paskui profesorių. Žaliaakė greitai pasivijo vyriškį ir padėjo ranką ant peties, o kitą priliesdama špaga.
- Prašau, susikaukite su manimi... nes jūs... turi supratimą apie ugnį... Tik ar išmanote, kas ji yra? - tyliai sukuždėjo į ausį Samanta.
Taip, Aleksandras pyko, kad šį kartą Samanta peržengė visas žaidimo taisykles. Nejaugi tai buvo jos kerštas už šią nedidelę paslaugą, kurią ji pati sutiko atlikti? Taip, pagaliau atėjo jo akimirka pasikankinti...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 04, 2010, 08:50:32 pm

Maxą pasiekė šiurkštūs mokinio žodžiai, tačiau tai tik išspaudė šypseną sužvarbusiame profesoriaus veide. Prilėtinęs žingsnį jis mąstė, ar derėtų kažką atsakyti,ar tiesiog palaukti, kol pasibaigs nustatytas laikas ir tiesiog įrodyti, jog yra geresnis. Kol jo galvoje kibirkščiavo mėlyni (taip mano tik profesorius) impulsai, prie jo priėjo mergina. Pajutęs josios ranką ant peties, Maxas nustebęs pakreipė galvą ir išklausė žinutę.
- Atleisk mieloji, aš neturiu su savimi jokio ginklo. Beje, mano ugnies žinios kiek kitokios, todėl apdegtum net neprisilietusi. Mudu, su Alexu, einame skirtingais pažinimo keliais. Smagu, kad tu galėjai jam padėti šitoje situacijoje, tačiau su manimi kovoti.. nenoriu sužeisti tokios gražios ir švelnios būtybės kaip tu. Nenuvertinu tavo sugebėjimų, kauniesi gerai, tačiau iki tobulo ugnies valdymo tau dar toli. O aš.. ugnį suprantu pakankamai, kad pralenkčiau jus abu. Nesu tik mokslo fanatikas, kaip kad galėjo pasakyti tavo kolega. Moku jausti ir priimti teisingus, racionalius sprendimus, - Maxas pažvelgė į savo subintuotą ranką ir jo veide išryškėjo jau seniai įsirėžusios nusivylimo raukšlelės. Pajudinęs pirštus jis pakėlė galvą į merginą, bet nieko nepasakė. Tuomet pasisuko į Alexo pusę.
- Jei nebūčiau pamėtėjęs šios idėjos, dabar čia nestovėtum, vaiki. Nesigirk tuo, jog tavo jaunatviškas veržlumas ir maksimalizmas leidžia imtis pirmų pasitaikiusių darbų. Kaip greitai jie ateina, taip ir praeina. O mano darbas išliks kitoms kartoms.
Jo ramus balsas skambėjo aiškiau ir garsiau, nei jis būtų šaukęs ir tai sukėlė nepatogumo jausmą, nes nuo Lethal veido vis dar nesitraukė niurus šydas.
- O ko tu vis dar čia stoviniuoji? - kreipėsi į merginą. - Grįžk pas Alexą..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Gruodžio 04, 2010, 09:12:40 pm

Mergina išsitraukė lazdelę ir į ranką išsikvietė kitą špagą, su kuria kovojo prieš tai. Dvi špagos pagaliau buvo jos rankoje. Samanta kaip mažas vaikas neatlyžo ir toliau švelniais prisilietimais bandė užverbuoti Maksą. Ji brūkštelėjo jam per plaukus ir ramiu balsu ištarė.
- Nereikia gyvenime bijoti iššūkių. Niekada nereikia bijoti sudaužyti gražios vazos. Prisiminkime, kad šukės neša laimę... Aš žinau, kad jūs taip pat nesate tobulas šioje srityje, todėl nemokykite manęs, nes aš savo minusus žinau daug geriau negu bet kas kitas... Neužrieskite nosies, kai mokate tiek nedaug...
Mergina liko prisiglaudusi prie profesoriaus. Ji neketino trauktis nei per žingsnį vien tam, kad Maksas nepabėgtų. Nedrįstų bėgti vien išsigandęs jos.
Aleksandras piktai žiūrėjo į Samantą ir į Maksą. Išdavystė. Štai kaip galima pavadinti šį reiškinį, kuris vyko prieš jo akis. Moteris, kuri visą gyvenimą jį globojo, saugojo, dabar kaip paskutinė paleistuvė reikalauja kovos. Šito gyvenimo dėsnio rusas negalėjo suprasti. Juk tai nebuvo pagal scenarijų. Nei vienoje eilutėje ši scena nebuvo aprašyta.
- Žinot profesoriau, dabar jau per vėlu gailėtis, kad man viską pasakėte ir kad aš jau kelyje link pergalės. Nerieskite per daug nosies - lyg susitaręs su Samanta pasakė rusas.
Mergina abejingai atsisuko į Alekso pusę ir greitai nusisuko. Ji šaltą špagą prispaudė prie Makso kaklo. Jos akyse įsižiebė kažkokia antgamtiška liepsna, kraujo troškimas.
- Profesoriau, aš negrįšiu pas Sašą. Jis sužeistas žvėris, o jūs jį puolate... Ar žinote, kad sužeistas žvėris ilgai negyvena vien dėl to, kad nuo jo nusisuka gamta? - naiviai pasakė mergina greitai nusukdama akis.
Mergina nenorėjo apsistoti ties šia tema. Ji ramiai atitraukė špagą ir stengėsi kuo greičiau ištrinti pasakytus žodžius iš profesoriaus atminties ji atkišo špagą.
- Tai? Nediskriminuokite moters, nes ji niekada nežaidžia pagal taisykles...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 04, 2010, 09:34:22 pm

Maxas šyptelėjo.
- Ak, tos gražbylystės. Pašnekėti moka visi, lygiai kaip ir jūs. Abu. Sakai, jog baidausi priimti tavo pasiūlymo? Netiesa. Gyvenime esu priėmęs ir ne tokių lengvabūdiškų, tačiau tai kainavo daugiau, nei antikinė vaza. Manai esu netobulas? Tiesa, tačiau aš tobulėju kiekvieną akimirką ir tų akimirkų esu turėjęs daugiau, nei tu ar Alexas. Gal ir žinai savo trūkumus, tačiau taip pat juos sužinoti galiu ir aš. Ar sugebėsi perprasti mane? Ar pažvelgusi man į akis, įstengsi pasakyti, kad matai sielą? - Maxas palinko labai arti, jog jų nosys beveik lietėsi. Balsas virto šnabždesiu ir lengvu atodūsiu.
Nors mergina laikėsi lygiai taip pat arti, Lethal nesitraukė. Jam tai nebuvo nepatogi situacija, nors jis jautė. Jautė,kaip netoliese stovintis Alexas kaista iš vidaus. Štai ką aš vadinu galia.. Tik tu jos dar nemoki įvaldyti.. Ir neišmoksi, jei nesugebėsi tvardytis.. Tavo temperamentas per daug karštas. Jam sukontroliuoti reikia ne tik pastangų, bet ir mokymo. Kas mokys tave, vaiki? profesorius šyptelėjo.
- Nori išduoti savo bandos vyriausiąjį ir pereiti pas stipresnį? Elgiesi gana logiškai, tačiau tik kaip žvėriui. Ar tu tokia ir esi? Pasiduodi laukiniems inkstinktams?
Tuo metu mergina atkišo špagą, lyg norėdama atsiriboti nuo to, ką tik ką pati pasakė. Maxas nusišypsojo ir paėmė ją į rankas. Visa laimė, kad jo stebuklingosios pirštinės buvo čia pat, po ranka. Išsitraukęs iš palto kišenės jis jas užsidėjo, šį kartą net dvi. Tačiau.. jos tuo pačiu ir skyrėsi nuo tų, kurias anksčiau matė Alexas. Kažkas kitokio.. Bet nebuvo laiko aiškintis. Lethal tvirčiau suspaudė špagą ir kelis kartus pamosikavo, kad nors truputį pramankštintų riešą. Nuo pastovaus rašymo jie buvo kiek aprūdiję.
- Na, tai kada pradedam? - atsainiai paklausė, tarsi jie norėtų tik sužaisti kryžiukus nuliukus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Gruodžio 04, 2010, 10:21:29 pm

Samanta irgi šyptelėjo. Jos žalios katiniškos akys įsismeigė į Maksą. Nosių galiukai beveik lietėsi. Ore tvyrojo įtampa.
- Net jūsų pasąmonėje įstrigęs faktas, kad esu "švelni ir graži būtybė"...-  Samanta giliai atsiduso.
Tolumoje mosikavosi Aleksas, o kitas jaunuolis tramdė rusą iš visų jėgų. Laikė jo rankas prispaudęs visu kūnų bijodamas jį paleisti iš narvo. Taip, Aleksandras degte degė kažkokia neapykanta Maksui. Smūgis žemiau juostos - Samanta, kuri yra ne kas kita, kaip išdavikė. O koks jausmas būti išduotam? Tikriausiai panašiai, kaip būti išpraustam į Prokrusto lovą ir būti tempiamam ir už rankų, ir už kojų... Tikriausiai idiotiška jausti skausmą, kaip išnyra sąnariai, plyšta raumenys... Tačiau taip Prokrustai, tu sumautas nedorėlis!
- Žinoma, kad bėgu pas stipresnį. Juk esu viena iš tų paleistuvių ir nesiginu to. Neturiu nei reikalo, nei noro teisintis. - gana naiviai atkirto Sam.
Tas jos naivumas toks vaikiškas. Balso intonacija tokia nerūpestinga ir neprikimšta gyvenimo rūpesčių. Kiekvienas melas iš los lūpų ėjo lengvai kaip linkstantys meldai nuo vėtros. Lengvi žodžiai, retorika. Bereikšmis liežuvio malimas, tuščiažodžiavimas vien tam, kad įbauginti.
Mergina niekada nemėgo kovų pradėti pirmoji. Ji visada labiau mėgo gintis, todėl iš visų jėgų ji nepuolė. Samanta švelniai mostelėjusi riešu tvirtai kirto ties Makso krūtine, nė minutės nesuabejodama savo judesių tikslumu. Nepažįstamasai, kodėl manai, kad aš bėgu pas stipresnį, jeigu pati tave puolu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 05, 2010, 03:12:23 pm

Išties Maxas nebuvo nusiteikęs nei žaidimams, nei rimtiems darbams. Jis tenorėjo grįžti į savo kabinetą ir patobulinti šį bei tą ugnies valdyme. O čia pristojo nematyta mergina ir tiesiog neriasi iš kailio, kad tik galėtų susiremti su profesoriumi. Jis neturėtų to daryt nei laisvu laiku, nei būdamas profesorius. Juolab, kad visa tai akivaizdžiai nepatiko Alexui. Lethal nenorėjo veltis į užburtus aistrų ar pasitikėjimo ratus, todėl nuo jo veido dingo šelmiška šypsena ir jis atsiduso. Nenoriu čia būti. Neturėčiau čia būti! Viskas per tą Alexą.. Viskas tik per jį. O ką man dabar daryti? Kautis? Cha! Nenoriu... Susiraukęs kaip mažas vaikas Maxas pažvelgė į Ryderį, tuomet į merginą ir apsisprendė.
- Aš išeinu, - tarė, tačiau tuo metu "trapioji būtybė" sujudėjo. Jo palte liko visai nesimpatiška išdarkyta linija. Profesorius susiėmė už galvos ir suraukė antakius. Kaip dabar teks tai sutaisyti? Atrodė, kad mergina tik erzina jį ir jai neblogai sekėsi, nes Maxas nusprendė vienu mostu ją pamokyti ir tuomet keliauti atgal į pilį.
- Dore - iš vaikino lūpų išsiveržė trumpas žodis.
Staiga profesorius iškėlė kairiąją ranką ir joje sužibo liepsnelė. Ji virpėjo, judėjo ir didėjo, kol galų gale gniūžtės dydžio ugnies kamuoliukas tiesiog atsiskyrė nuo delno ir nuskriejo merginai į krutinę. Išties viskas vyko kur kas greičiau, visi ten stovėję vos spėjo mirktelėti, bet galimas pasekmes galės studijuoti ilgai. Daugiau nieko netaręs Lethal įsmeigė špagą į žemę ir apsisukęs nuėjo. Šiandienai viskas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Gruodžio 05, 2010, 06:23:58 pm

Mergina nerimavo. Žaliu stiklu pasidengusios akys laukė, kas bus toliau. Tačiau ne baimė kaustė jos akis, o nežinia. Visa ši kova jai priminė argentinietišką tango. Meilė, neapykanta, kova, išdavystė. Meilė gyvenimui, neapykanta priešui, kova už būvį, išdavystė atradimams. Akutės žybčiojo vis tikėdamos kažkokio meno šedevro.
Ir štai, pagaliau sulaukta. Negailestingas ugnies kamuolys skriejo į jos širdį, kėsindamasis užgesinti jos gyvybę. Čia ir atsiranda meilė gyvenimui, kai priimi viską su šypsniu, ir kada kovoji tam kad išgyventum. Kovoti su meile? Štai koks gyvenimo tikslas?
Samanta nebūtų viena iš tų, kurios mokomos kovos menų. Ne sambo, o paprasčiausių vikrumo pratimų, balanso ir savitvardos. Merginai užteko atsitūpti ir dešinę koją ištiesti kaip balerinai, ir ji sėkmingai išvengė ugnies. Šį kartą jos akys nuslydo ties profesoriaus kojomis, ir šypsodamasi ji į špagą pūtė kažkokį neaiškų ir papilkėjusį orą. Ginklas užsidegė mėlyna liepsna, o mergina nutaikiusi progą rėžė į Makso šlaunis.
Tačiau kažkoks neaiškus svilėsių kvapas tvyrojo ore. Iš pradžių mergina nesuprato, kas darosi, tačiau jos plaukai jau nebesiekė liemens. Mažomis sruogomis dar vilnijo nedidelių žarijų pėdsakai, kurie naikino kelią iki galvos. Mergina pakraipė galvą skardžiai nusijuokdama iš svylančių plaukų. Dabar ji nesistebėjo, kodėl dėdė Nikolajus visada sakydavo kovoje susirišti plaukus.
- Kaip jaučiatės nurenginėjamas vienos iš eilinių paleistuvių? - gana grubiai paklausė Samanta.
Kitos išeities nėra... Belieka griebtis tik pritarimo taktikos. Aleksai, žinau, kad esu išdavikė, tačiau tik trumpam. Visos moterys mes siekiame savo ir gauname tai savais būdais...
Tolumoje vis du siluetai stumdėsi tarpusavyje. Abu kaukė kaip vilkai vienas ant kito. Rodės, kad vienas kitam tuoj perkąs gerkles, tačiau po nedidelio ugnies kamuoliuko jie abu sužiuro. Tiek Aleksas, tiek Albertas negalėjo patikėti tuo, kas vyksta.
- Ji beprotė. - trinktelėjo sau per galvą rusas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 06, 2010, 12:18:43 pm

Maxas suklupo ir jo rankos palietė žemę, tokią šaltą ir negyvą.
- Kaip jaučiatės nurenginėjamas vienos iš eilinių paleistuvių? - nuskambėjo klausimas ir vaikinas sugriežė dantimis. Iš kojos tekėjo kraujas ir lašėjo ant šviesios paklodės - šerkšno. Lethal nesitikėjo, jog mergina bus tokia vikri ir įžūli, kad pultų antrą kartą, tačiau svylančių plaukų kvapas pakėlė profesoriui ūpą. Sunkiai atsistojęs jis atsisuko į ją ir ištarė dar vieną užkeikimą:
- Seto, - ir su lyg rankos mostu pro merginą praskriejo vėjo gūsis sustabdęs plaukų trumpėjimą.
- Mieloji, jeigu norėčiau pasilinksminti su paleistuve, susirasčiau tokią, kuri nesitaikytų manęs nužudyti , -kreivai šyptelėjo.
Tuo metu Maxas pajuto keistą pasikeitimą viduje. Kažkas ėmė lyg judėti. Švelniai, atsargiai, tačiau juntamai tas kažkas kunkuliavo ir užpildė krūtinės ertmę. Profesorius nenorėdamas atkreipti per daug dėmesio į savijautą tik susiraukė, bet tai nė kiek nepadėjo. Kas darosi? bandė suvokti žiūrėdamas į tupinčia merginą, kuri dvejinosi akyse ir po truputį darėsi vis neaiškesnė. Apsidairęs Maxas suprato, kad visas pasaulis ima verstis aukštyn kojom ir jo akis pasiglemžia tamsa.Nejau aš apanku? Bet tai neįmanoma. Aš neturiu jokių sveikatos problemų, mano kūnas veikia nepriekaištingai, tai kas su manimi?! Vaikinas pasistengė nusiraminti ir tiesiog neišsiduoti, kad dabar jis silpnas. Nors akys buvo plačiai atmerktos, žvilgsnis klaidžiojo kažkur anapus. Tai pirmiau pasirodė tiesiog keista, tačiau kai akys ėmė blankėti ir galiausiai tamsėti, pasidarė visai nebe juokinga. Maxas giliai ir tolygiai kvėpavo, o jo ranka tvirčiau sugniaužė špagą.
- Tai nori susikauti? - suprasdamas, kad dabar tikrai neturi kur trauktis, retoriškai paklausė ir patogiau atsistojęs susikaupė. Dabar jį vedė tik garsas ir nuojauta. Jis nesuprato, kodėl tai nutiko dabar ir kodėl apskritai nutiko. Ar dėl gamtos gaivalų valdymo? Ar tokia ta kaina apie kurią kalbėjo Alexas? Tačiau vietoj tylos, kurią įprasta girdėti nerandant atsakymo, pasigirdo pats atsakymas. Visa tai vyksta, nes pats to norėjai. Ar ne taip, alchemike? Maxui staiga užvirė kraujas ir jis negalvodamas metėsi į priekį, kur dar neseniai matė merginą. Jo akys įgavo sielą ir ji viską puikiai matė. Špagos galiukas taikėsi tiesiai oponentei į kaklą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Gruodžio 06, 2010, 03:58:20 pm

- Tada kodėl šokate mirties tango su paleistuve, o ne žygiuojate į viešnamį? - vis neatlyžo mergina piktai žvelgdama į Makso akis.
Samantos būde rusiškų bruožų nebuvo itin daug. Tačiau lengvumas, plastiškumas - tai buvo įgimti dalykai, kurie ateina iš rusiško kraujo ištakų. Visgi mergina nebuvo tiek užsigrūdinusi fiziškai ir jos jėgos pamažu geso. Kova su Aleksandru, dabar dar su Maksu... Sunku treniruotėje, lengva varžybose... Ir koks idiotas taip pasakė, kai varžybos iš karto po treniruočių...
Mergina pavartė akis ir giliai įkvėpė stebėdama Maksą. Jos akys buvo kiek kitokios nei prieš tai. Pilnos kažkokio neatpažįstamo jausmo, be gyvybės, tuščios. Tačiau jos kelių akimirkų užteko, kad profesoriaus žvilgsnis pasikeistų į užvirinto vandens puodą. Ugnis, karšti garai, kažkas neapsakomo kunkuliavo jo akyse.
Merginos ranka buvo laisva, nebuvo sukaustyta tų elegantiškų špagos valdymo būdų. Klastuolė naudojo šį krakštų ginklą kaip paprastą priedą. Dūris į kaklą, kuris nė nepriminė žaidimo. Tai jau rimta kova, kuri pamažu įtraukia į nešvankybių pilną mirties labirintą. Samanta užsidengė alkūne kaklą. Metalas skaudžiai perrėžė merginos odą, palikdamas gilų pėdsaką joje. Būtų buvę mažų mažiausiai kvaila dabar numušti priešininko špagą ir žaisti pagal jo taisykles. Ji daug metų stebėjo sambo pratimus ir išmoko vieną taisyklę, kuria vadovaujasi iki šių dienų - niekada nežaisti pagal priešininko taisykles ir susikurti sau jaukią erdvę. Todėl Samanta nė nesudvejodama atkišo špagą ties kairiuoju šonu ir nieko nelaukdama dūrė.
Tolumoje Aleksandras ir Albertas liko stovėti kaip statulos. Aleksandras ardėsi tikrąja to žodžio prasme, bet smulkesnis vaikinas jį vis prilaikė, neleisdamas šiam bėgti prie sesers. Nerimas tiesiog kankinte iškankino, jog rodėsi po savaitės nemigo jis vis dar žvelgia į švenčiausiosios motinos portretą, prašydamas jos išsaugoti gyvybę tiems, kurie iš tiesų yra svarbūs....
- Jūs klystate, jog aš paleistuvė. Jūs dėl visko klystate. Aš jus dar susirasiu , nes jūs man reikalingas. Nėra laiko aiškinti, tačiau ateis ta diena, kada mes susitiksime ir tada susidurs mūsų pasauliai. Aš suaugsiu, tapsiu moterimi ir tada apversiu jūsų pasaulį aukštyn kojom. Aš galbūt sugriausiu jūsų gyvenimą, tačiau įvyks kažkas, ko negaliu nė pati paaiškinti... iki pasimatymo... Maksai...
Bet mergina daugiau nieko nelaukė. Ji metė špagą į profesorių piktai žybtelėdama akimis ir pasileido bėgti link kitų dviejų vaikinų. trys siluetai greitai dingo už horizonto...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 21, 2010, 11:50:20 am

Maxas staiga atsigavo ir tai ką pamatė jo nenudžiugino. Jis buvo vienas.
Po velniais! Girdėjau kažką kalbant, jaučiau kažką šalia esant,bet per tą atbukimą visai pasimečiau ir likau ant ledo! Kas čia vyksta? Vaikinas apsidairė, tačiau trijulė jau buvo išnykusi. Atsidusęs Lethal pažvelgė į savo rankas. Šios vis dar buvo apmautos jo specialiosiomis pirštinėmis. Nusivylęs ir sutrikęs jis jas nusiėmė ir susigrūdo į kišenę. Persibraukęs plaukus Maxas giliai įkvėpė ir užsimerkė.
- Matai, kas nutinka, kai priešiniesi sau pačiam, - nuskambėjo galvoje nepažįstamas balsas. Maxas skubiai atsimerkė, bet šalia tikrai nieko nebuvo.
- Po paraliais, nešdinkis iš mano galvos! - sušuko, bet jo žodžiai pavirto garais ir išsisklaidė.
- Nėra reikalo šaukti. Aš ir taip kuo puikiausiai girdžiu. Ir beje, tavo prašymo išpildyti negaliu. Matai, pats norėjai, kad pas tave ateičiau. Argi gražu dabar vyti lauk?
- Nė velnio aš tavęs nekviečiau.. Ir nenoriu girdėti, todėl užsičiaupk, - suburbėjo ir susigūžęs patraukė atgal į pilį.
- O, nejaugi.. Tuomet kas buvo tas mažas berniukas pentagramos viduje, kurio akyse atsispindėjo gailestis?
Lethal sustingo. Jo širdis ėmė smarkiau plakti, kūną užliejo karštis, o mintys visai prarado tvarką.
- Taip, Maxai, aš esu tavo prakeiksmas..
Tačiau Lethal nesiklausė. Jo kojos jį nešė į kabinetą, kur saugu ir šilta. Paveikslas neteko gyvasties..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dūūūūūrnė Sausio 12, 2011, 05:49:35 pm

   Išėjusi iš mokylos profesorė nusipurtė.
   - Uch. Šalta, reikia išsiimti savo didžiąją skarą.
   Nieko nelaukusi, taip ir padarė. Atsegusi savo juodą, didžiulę tašę, išsitraukė juodai baltą skarą su kailiuku viduje.
   - Taip jau geriau... Okey, kur man dabar eiti? Gal ežero pakrantėj pasedėti? Paskaitysiu knygą...
   Šorena ėjo ėjo ir priėjo. Jau norėjo sėstis, bet pamatė mažą gyvunėlį.
  - Oi, mažyli, atsargiau ! Nenorėčiau tavęs sužeisti... Tuoj aš tave grąžinsiu į vandenį.
   Išsitraukusi burtų lazdelę, pagalvojo kokį čia burtažodį. Sugalvojusi, tiesiog ramiai pasakė, ir gyvunėlis jau ežere. Atsisėdusi ant minkštų sąmanų, Šor pradėjo skaityti savo knygą.
   

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: expresyte Kovo 12, 2011, 11:50:16 pm

Lauke buvo nuostabus oras.  Nuostabiai gražus vakaras. Marieta vaikščiojo ežero pakrante ir mąstė. Vėjas švelniai kedeno jai plaukus. Ežero vanduo ramiai tyvuliavo. Pasiilgau namų.. Per daug prailgo tas laikas Hogvartse.. - galvojo Marieta. Ji vaikštinėjo ežero pakrante nukabinusi nosį. Matyt šiandien ne ta koja išlipo iš lovos. Visą dieną ilgėjosi namų. Galbūt taip liūdna tik šiandien. Prie ežero vaikštinėjo dar keli mokiniai, bet Marieta nekreipė nei menkiausio dėmesio į juos. Staiga mergaitė pamatė parskrendančią savo pelėdžiukę Plunknelę. O, juk ji grįžta iš Londono! Vadinasi parnešė laišką iš namų! Reikia eiti pažiūrėti, nes neištempsiu iki rytojaus ryto..- galvojo Marieta jau nudžiugusi. Jos nuotaika iš karto pasitaisė. Dabar ji troško atsidurti bibliotekoje tarp didžiulių knygų lentynų, kurias ji taip mėgsta. Ten ir eisiu, į biblioteką,- pagalvojo mergaitė ir tekina nuskuodė ''graužti'' knygų, kad pamirštų blogą nuotaiką, persekiojusią ją visą dieną. Juk šiandiena yra šiandiena, reikia gyventi šia diena, na o kas bus rytoj, nuspręs likimas...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sanguinary Black Balandžio 07, 2011, 05:41:19 pm

Sanguinary neskubėdamas, lėtai iš ėjo iš pilies. Jis neturėjo nei jokio konkretaus tikslo, nei kokios užduoties. O tai, tokią tamsę naktį atrodė mažų mažiausiai neįprasta. Vaikinas neskubėdamas praėjo, pro išvirtusius medžius. Matyt buvo audra, o gal vėl koks karas ar dvikova? Tai lyg ir įprasta turėtų būt... Praėjo jis ir pro laužavietę, kur kažkas kažkada prieš neaišku kiek metų, (o gal dienų?) šventė pergales kvidičo aikštėje ir mokyklos fronte (juk kovų su kitais koledžais kiekvienais metais būna) Praėjo ir dar toliau, bet jis nei labai matė, nei labai ir norėjo žiūrėt kur eina. Tiesa sakant, Sanguinary, kas jam visai nebūdinga nes vaikis visada būdavo atsargus ir pasiruošęs, bet kam, šį kartą buvo tarsi zombis. Ėjo tik į priekį, vis tolyn ežero pakrante. Šis zombis ėjo tol kol paskaudo kojos, o gal galva? (Kas ten žino, ką šiais laikais skauda zombiams) Neaišku, kur nuėjęs jis pagaliau teikėsi prisėst. O prisėdo jis ant vienišo akmens, vidury laukų. Aplink nieko nebuvo, tik tolumoj švietė pilies langai, kažkur už nugaros šnarėjo ir skleidė visokiausius neaiškius garsus uždraustasis miškas. O zombis Sanguinary, sėdėjo ant akmens ir mąstė: apie praeitį, dabartį ir ateitį. IAš pagaliau čia. Vėl griausim ir sprogdinsim, vėl ieškosim nuotykių, kaip prieš tai krūva žmonių Arba ne. Kaip čia bus niekas nežino.. Vaikinas pakėlę akis į dangų, o ten- nieko. Jis norėjo užstaugt tarsi vilkas, bet sekundėlę pamąstęs nusprendė, jog zombiai nestaugia ir nereik gąsdint žmonių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Balandžio 07, 2011, 08:04:30 pm

Mijos vyzdžiai susitraukė iki aguonos dydžio. Ar aš gyva?
Staigus šviesos pliūpsnis išnirus iš vandens ją tiesiog apakino. Dingo viskas - laiko nuovoka, blaivus protas, logika. Atrodo tai buvo kelionė laiku. Jos violetinė galva nesuvokė fakto, kad ežere prabūta jau balažin kiek laiko. O gal ežeržin.
Ji sumataravo rankomis, suklykė viduje ir panarginusi nosš atgal į vandanį pradėjo pūsti orą.
Viršugalviui buvo šalta nuo kaitrios pavasario saulės. Vanduo pasilikti viliojo, tačiau figūros pakratėje domino labiau. Kelinti dabar metai? Kas man? Kodėl aš ežere dingau? Statant kojasvirgžde, iškilo klausimas, kur rasti veidrodį, tačiau įkvėpus gaivaus sausumos oro viskas pasimiršo. Kiekviena Mijos smegenų ląstelė atgavo savo buvusį pavidalą. Smegenys šoko laimės šokį, o lūpos įnirtingai bandė prasižioti. Oras.
Mija žvelgė į senąją pakrantę, nusidažiusiąpilkšva spalva. Suolelis, laužas, krūmas. Kažkur tolumoje aidėjo garsai, triukšmas, gyvenimas. Mija stovėjo ir sunėrusi rankas negalėjo apsispręsti, į kurią pusę jai reikėtų žengti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cariana Eron Balandžio 07, 2011, 09:06:11 pm

O viskas turėjo būti ne taip. Planas buvo nueiti gulti anksčiau ir puikiai išsimiegoti. Svajok sveikas. Xantoria ilgokai pragulėjo spoksodama į lubas niekaip nepriversdama akių užsimerkti. Nė kaip. O kai kamuoja nemiga pradeda lįsti netikėtos mintys ar norai. Lygiai taip pat nutiko ir dabar. Viena iš tų akimirkų, kad kaži kas dėtųsi pasaulyje turi kažką padaryti ir tiek. Taigi Taraxanum be proto užsimanė išbandyti vandens atsparumo kerus. Praėjo vos kelios minutės, o ji jau tipeno per pilies kiemą melsdamasi, kad jokie prefektai, o tuo labiau ūkvedys nesutrukdytų jos tikslo.
 Tik nuėjusi pusę kelio link ežero pakrantės Xan susigriebė už galvos- kerus kuo puikiausiai galėjo išbandyti tualete ar galų gale su vandens ąsočiu bendrajame kambaryje. Bet ne, panelytei pirmoji mintis apie vandenį- ežeras. Kiaulystė...Na bet dabar tiesiog nuodėmė apsisukti ir eiti atgal.... Ji atsiduso ir nežymiai paspartino žingsnį. Po minutėlės ar dviejų jau rankomis skyrė apdžiūvusius švendrus. Taraxanum perkėlė koją per rastigalį ir tik tuomet pastebėjo, kad pakrantėje ji ne viena. O tuo labiau vaizdleis pasirodė gan komiškas. Kairėje kažkos šešėlis trūnijo ant akmens, o dešnėje, iki juosmens vandenyje bolavo dar viena figūra.
- Tiesiog gražu... Ei!- ji prisimerkė ir susiraukė bandydama įžiūrėti kas ten tokie. Ir beveik neabejojo, kad ant akmens sėdi vyrukas, o vandeny šąla mergina. Bent jau tikėjosi, kad akys neapgauna,- Nemanot, kad romantiškoms maudynėms dar ankstoka tokiu metų laiku?- pasiteiravo senoji geroji kandžioji ironijos meistrė.
 Xan išlipo iš krūmyno ir per purviną šlapią smėlį prisiartino. Veide tiesiog švietė "Busted!" išraiška.


((Pardon už neprofesionalumą. Įgūdžiai užrūdyjo, ir mintys lengviau angliškai reiškiasi (kažkp tai) )))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Balandžio 07, 2011, 09:25:55 pm

 George atbėgo prie ežero su knyga iš bibliotekos ,,Kaip sukurti Burtažodį". ,,Pažiūrėsim, ko gali manęs išmokyti". Jis atsivertė pirmajį puslapį. Tai buvo įvadas ar pratarmė. Vėliau buvo pasakojama, kad burto sukurimas - ilgas ir sunkus darbas. Tingėjo skaityti pirmuosius puslapius, bet pamanė, kad vėliau pravers. Perskaitęs pirmuosius, pradėjo pirmąją temą - ,,Pasiruošimas". Ten buvo rašoma apie vietą, burto tikslą, pavadinimą ir poveikį, kad visa tai jau reik apgalvoti.
  Antrajame skyriuje buvo rašomi žodžiai, kuriuos reik tarti, kad pradėtum kūrimą. Po žodžių reikėjo greitai parodyti mostą, tad George  nubrėžė ore apskirtimą, o kai ratas baigėsi(prasideda nuo apačios), nubrėžė liniją į viršų. Po šio etapo pasijuto šiek tiek keistai, lyg svaigtų galva. Pradėjo abejoti knyga, jos tikrumu - mat tai galėjo būti padirbta knyga.
  Trečioji dalis - ištarti pavadinimą. Jį reikėjo tarti tarp kitų burtų. George pasakė:
 - Sandeaux! - Po šio žodžio pasijuto dar blogiau; nepasitikėjimas knyga dar padidėjo.
  Ketvirtoji, sunkiausioji dalis, buvo poveikis. Knygoje buvo parašyta, kad daiktą, kurį ketini paveikti(jei ketini pakeisti jo medžiagą(o būtent tai George ir darė)) turi apibarstyti ar apipilti ta medžiaga. George tapo sunku: jis nepasirinko tarp smėlio ar ,,veidrodžio medžiagos"(stiklo su veidrodiniais dažais). Bet galiausiai nusprendė pasirinkti veidrodį. Dabar sunkiausia buvo gauti tą veidrodį: juk neis vogti iš Mirtos tualeto. O gal... Nubėgęs į vieną tualetą, atskėlė mažą suskilusio veidrodžio gabalėlį ir grįžo. Padėjo ant akmens ir ištarė burtažodžius. Jie birte biro jam iš lūpų. Galiausiai tarė didingąjį Sandeaux. Jis pajuto, kad daugiau nebegali. Viskas pablogėjo. Jis dribo, neišsilaikęs ant kojų. Lūpų kampučiai pakilo, kai paskutinę akimirką pamatė akmens formos veodrodžio gabalėlį. Tačiau netrukus viską apgaubė tamsa.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sanguinary Black Balandžio 07, 2011, 11:14:41 pm

Neaišku kiek laiko Sanguinary taip prasėdėjo žiūrėdamas neaišku kur ir darydamas neaiškų ką. Po neaišku kiek laiko iš ežero išlindo neaišku kas, vaikinas to kažko net nepastebėjo, bet nori nenori teko išgirst vandens pliuškenimą. Sangų į padarą ežere per daug nekreipė dėmesio Pasitaškys, pasitaškys ir nustos. Ne pirmas kartas, o ir šiaip rodos neskęstą kitaip kvyktų.. Gal jis taip ir toliau būtų sėdėjęs, o padaras ežere taškęsis, bet jis išgirdo ir dar šį tą, jauną moterišką balsą kuris akivaizdžiai kreipėsi į Sangu. Vaikinas pasisuko į jos turėtoją ir pamatė jauną, visai simpatišką nors ir nepažįstama varnanagę. Tiesa jie prasilenkė kelis kart per pamokas ir koridoriuose, bet tai nesiskaito. Vaikinas prisimerkęs, stengdamasis geriau įsižiūrėt į nepažįstamąją, kurios veido išraiška nieko gero nežadėjo, tarė:
-Tu čia apie ką? - tada, tarsi prisiminęs, kad kažką girdėjo ežere ir pasižiūrėjęs į padarą jame, tęsė- Ai, apie tą žmogystą, ar zombį? Aš jo nepažįstu ir net neįsivaizduoju ką jis ten veikia. Beje, nei kas tu tokia, nei ką čia veiki aš irgi nežinau.
Jis tarsi susimąstęs patylėjo, o tada tarsi prisiminęs mandagumą vėl pridėjo:
-Aš Sanguinary Black ir čia sėdžiu, bet jei nori galim susikeist vietom.
Vaikinas išgirdo dar vieną neaiškų garsą, tarsi kažkieno tariamą burtažodį, bet jam ir taip visko buvo per daug, tad jis nusprendė susikoncentruoti ties viena įdomia tema ir į naujus garsus nekreipt dėmesio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Balandžio 08, 2011, 11:36:12 pm

Mija stovėjo krante, rudom akim stebėjo aplinką ir nesuprato. Nesuprato tų medžių viršum galvos, nesuprato tų butybių krante. Atrodo prabėgo amžiai, pakito laiko suvokimas, mokslas. Pakito tiesa, kuri visą gyvenimą ją lydėjo. Šlapiems paluakms gulant ant išdžiuvusio veido, blakstienose mergina stebėjo savo gyvenimo akimirkas. Visiškas tuštuma, paviršutiniškumas. Ji gyveno taip, kaip neikas nebūtų norėjęs gyventi. Taip, kad visi pavydėtų. Ji nepaklsu niekam, nepakluso sau. Tikslas visada likdavo nuošaly, planai kelio gale. Žmonių arti nebuvo.
Tą akimirką ji pradėjo gailėti pati savęs. Tai nebuvo į gerą, tačiau tas jausmas, aplankęs Miją tą akimirką buvo pažįstamas. Tai buvo vienintelė grandis, kuri ją rišo su praeitimi. Kiek laiko? Kiek laiko tūnojau?
Kojoms įsakius slinkti, ji prisiartino prie dviejų žmonių, kurių veidai balnkiai bolavo saulės atokaitoje. Sustojusi taip, kad atstumas būtų patogus kalbėti šūkčiojant, ji kreipėsi:
-Ar galėtumėte nurodyti, koks dabar laikmetis? Ir ar čia nėra ežero dugnas?
Antrasis kalusimas skambėjo itin neparankiai, norint neabejoti jos psichine būkle, tačiau jis jau buvo nuskambėjęs.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Balandžio 09, 2011, 10:54:38 am

  Vaikinas jautėsi nejaukiai. Iš pradžių dar girdėjo balsus ir vėjo šiurenimą, bet paskui viskas nutilo. Juoduma apgaubė jį. Kažkas sunkaus, nejaučiamo ir nematomo slėgė jo kūną ir jis negalėjo pajudėti. Vis dėl to blaiviai mąstė. Tai gerai.
  Tyloje jis išgulėjo virš valandos, bet nekantrumas nedidėjo. Kaip tik, jis tik dar labiau nurimo. Staiga, kažkur vduje pajuto kažkokią galią. Jis labai panoro ją pareikšti. Tamsoje buvo niūru ir tamsu. Jis norėjo kažkokios šviesos. Jis jautė tą energiją savo viduje.
  Ir staiga, paėmė ir ją kažkokiu būdu išstūmė lauk. Ji užliejo visą juodumą aplinkui, ji išnyko. Lyg degė spirginama tos skaisčios šviesos. Tačiau ir ji baigėsi. Dabar tebeplaukiojo siluetai, kartais nugisrdavo vieną kitą žodį. Matė dangų - juodą lyg dervą ir ryškias, spindinčias žvaigždes.
  Suprato, kad jis atsigavo ir jau gali judėti. Jau buvo beeinąs, kai pamatė Miją Southwest. Jos Hogvartse jau ilgai nematė, paskutinį kartą gal prieš vienerius ar dvejus metus. Jis išgirdo jos klausimą ir miglotai, nes tiksliai nežinojo, kiek laiko prabėgo, atsakė:
 - Laikmetis... Na, nežinau, dabar viskas normalaus. tave aš mačiau gal prieš dvejus ar vienus metus... O čia ne ežero dugnas, čia Hogvartso ežero pakrantė. Welcome Back.
  Ir nuėjo atgal į Hogvartsą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cariana Eron Balandžio 09, 2011, 03:02:45 pm

Xan debtelėjo į klastuolį:
- Ką aš veikiu, manau, ne tavo reikalas. Tavo užsiemimas manęs lyg ir nedomina, nebent sedėjimas ant akmens vidury nakties dabar privalomas. Tokiu atveju galim ir keistis.- Vėl ta kvailoka šypsenėlė.
Mergina paėjo keletą žingsnių į priekį ir arčiau pakrantės. Ji jau norėjo kreiptis į tą vandens laumę, kuri atrodė it mietu trenkta, na Xantorios galva, koks pusprotis stypsotų vandeny,kai rodos ledas dar vos ką tik nutirpo, kai netikėtai tolėliau pakrūmėje pamatė kojas. Tikrų tikriausias kojas ir kaip paaiškėjo po akimirkos- su kūnu. Kuo toliau tuo idiotiškiau...Na ir naktelė, ateini prie ežero kvailo tikslo vedinas ir va kokią kompaniją sutinki... Klastuolis, kuris neranda geresnio užsiėmimo kaip ant akmens sedėti, kaži kokia laumė ir še tau, kad nori- Varnis krūmuose...
 Mergina dabar nė kiek neabejojo, kad tai jos moksladraugis. Uniformos spalvas įžiūrėjo ir vidury nakties, o tuo labiau, kad tą vaikinuką ji buvo porą kartų pastebėjusi bendrąjame kambaryje.
- Tavo darbas?- Žengdama prie kūno, Xan atsainiai atsisuko į Sanguinary.
Kai vėl atsigrežė norėdama bato galu bakstelėti Smith'ą, jo vokai nelauktai suvirpo ir jis kaip kiškis pašoko ant kojų. Xan krūptelėjo ir nejučiom žengtelėjo žingsnį atgal. Varno Nago moksleivis atrodė kažkaip šiurpiai. Tik po dar minutėlės ji suprato kad taip nederėjo prie jo. Rankos... Net ir šią tamsią naktį jo rankos keistai spindėjo..Ar grečiau atspindėjo... Varnanagio plaštakos atrodė kaip aplydytos veidrodžiu...
 Lyg to dar nebūtų gana, ežero laumė netikėtai prabilo klausdama kažkokios ,anot Xan, nesąmonės apie laiką ir dugną. Taraxanum žvilgtelėjo į Sangu, norėdama įsitikinta ar tik jai ši situacija atrodo visiškai sureali. O George'as, galbūt pasijutęs nejaukiai dėl gan gausios publikos pasistengė išnykti dar atsakęs Mijai.
Na tas paukštelsi taip lengvai nedings nieko nepaaiškinęs...Galų gale saviškį pagausiu nesunkiai... Tos šiurpios rankos man tikrai nepasivaideno.... Ir jis dar žino kas ji tokia... Dar keisčiau...Sakė matęs ją prieš keletą metų...Tai tuo labiau aš turėjau matyti....
 Mergina papurtė galvą vaikydama visą keistumą. Ji prisiartino prie vandens tiek, kad didesniosios bangelės lengvai apliedavo jos batų nosis. Prisimerkusi, kad geriau įžiūrėtų, o paskui beveik trinktelėjo delnu per kaktą:
-Lumos!,- Kai lazdelės gale sužibo šviesa ji kreipėsi į 'vandenę',- Ei tu, ten!
Lasivąja ranka ji kilstelėjo mantijos skvernus, kol vanduo nepradėjo sunktis tarp minkštos medžiagos klosčių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sanguinary Black Balandžio 09, 2011, 05:58:42 pm

Sanguinary ir toliau sėdėjo nieko nesuprasdamas, o aplink jį vyko keisti ir sveiku protu nesuvokiami dalykai. Keista būtybė-moteriškė ir toliau lindo iš ežero, o varnanagė atrodė irgi nieko gero nežadėjo. Valandėlė pasėdėjęs jis nusprendė jog laikas susikaupt, tuo labiau, kad išgirdo nieko gero nežadantį klausimą. Pagaliau vaikinas pamatė, tą kažką, kas anksčiau tarė burtažodžius ir tas kažkas gulėjo nejudėdamas. Dar geriau įsižiūrėjęs jis suvokė, kad ten dar visai mažiukas varniukas su oda paversta į kažką panašaus į veidrodį. Mjo.. išeik valandėlę pamedituot ant akmens ir pateksi neaišku kur. Zombiai kyla iš vandens, o vaikai gulasi pogulio visai ne vietoj ir ne laiku.. Bus tau pamoka, nezombinėt ne vietoj... Sangu prablaivėjęs, bet dar vis absoliučiai nesuvokdamas kas čia darosi, pagaliau prašneko:
-Na pamąstykim protingieji kurmiai ir visi kiti protingi ir ne visai padarai. Jei pasakysiu, kad tai ne mano darbas ir aš vaikų, laisvalaikiu nuo pamokų, veidrodžiais verst nemėgstu, manau nepatikėsi. Tiesa sakant, aš pats nepatikėčiau susitikęs kitą klastuoli tokioj situacijoj.. Na, o jei pasakysiu, kad tai mano darbas teks muštis, ko aš kol kas absoliučiai nenoriu. Tiesa, vėliau, galbūt, bet tai jau priklausys nuo aplinkybių.
Su paskutiniais žodžiais mažametis varnius pakilo ir pareiškęs padarui iš ežero jog jie jau buvo susitikę prieš kelis metus, kas bemaž aiškumo į situaciją neįnešė, pasišalino. Sangu dar norėjo rėk jog varnius palauktų, bet nusprendė jog su juo dar susitiks. Tad jis vėl kreipėsi į vienintelę būtybė, kuri teikėsi su juo šnekėti:
-Ei, tai kaip man į tave ar jus kreiptis. Ir kitas klausimas, ar tau neatrodo, kad tą moteriškę vandenyje laikas sužvejot? Toks įspūdis, kad jai net labiau pasimaišęs protelis nei visiems likusiems čia.
Sanguinary pagaliau ryžosi atsistot nuo akmens, nes meškerės jis neturėjo, o nieko geresnio nei savom rankom iškrapštyt būtybę jis nesugalvojo. Lazdele, juk neimsi mosuotis prieš neaišku ką, o ir varnanagė dar pagalvos ką nors ne to.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Balandžio 11, 2011, 10:26:01 pm

Mija žvilgčiojo į padarus priešais save. Jos balsas skambėjo kaip iš po žemių, panašiai atrodė ir jos veidas. Balta oda atspindėjo visus spindulius.
-Atsiprašau, akd sutrukdžiau, matot, turiu problemą - nežianu kaip viskas vyksta, ir nežianu, apie ką kalbu. Nepagalvokit kad esu kokia trenkta moteriškė, aš Mija, Mija SouthWest...
Ištiesusi ranką vienam iš pašnekovų sukalpsėjo didelėm migdolinėm akim ir įsisteiblėjo į tuštumą.
-Ir aš nieko nesuprantu. Nežinau iš kur atsiradau ri iš kur atsiradot jūs, - baigė tragiška gaida.
Kojos pradėjo virpėti, nes pakilo vėjas. Jos balsas skambėjo netvirtai, o galvoje ūžė gaudė traukinio bėgiai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cariana Eron Balandžio 12, 2011, 12:04:28 am

Xantoria visada laikėsi išdidžiai, bet niekada nebuvo pasipūtėlė. Gal kartais ir būdavo kietaširdė, bet tik tais atvejais kai įkyruoliai lįsdavo su savo problemomis, kurias patys galėdavo išspręsti. Tačiau kai tikrai rimtas reikalas prispirdavo, ji buvo žmogus, kuris išties ranką. Mergina vyptelėjo kaži kam ir vėl atsigrežė į klastuolį..
- Laisvalaikiu užsiėmi žvejyba?- Nepiktybiškai pasišaipė Xan,- Tiesa, atleisk už manieras... Taraxanum. Xantoria Taraxanum,- prisistatė.
 Per tą laiką Black'as pakilo nuo akmens rimtai pasiryžęs bristi į šaltą vandenį. Bent Xan taip atrodė, o vos pagalvojo apie šaltą vandenį-nusipurtė. Ji gūžtelėjo pečiais Šalk sau sveikas...
-Atsiprašau, kad sutrukdžiau, matot, turiu problemą - nežinau kaip viskas vyksta, ir nežinau, apie ką kalbu. Nepagalvokit kad esu kokia trenkta moteriškė, aš Mija, Mija SouthWest...
Taraxanum nustebusi atsisuko į vandenį ir iš palengvėjimo atsiduso pamačiusi, kad toji moteriškė pati brenda į krantą. ...SouthWest... Galvą guldau kažkur girdėjau tą pavardę...
Balti Xantorios dantys blykstelėjo lazdelės šviesoje kai ji nusijuokė:
- Ei, Black'ai! Rodos tau aukotis ir šlapti nereikės...
Ji pati čiupo Miją už vienos rankos, kilniai palikdama kitą Sanguinary pagalbai:
- Nesijaudinkit, vienu ar kitu būdu jums padėsim.
 Užbaigusi daugiskaita ji debtelėjo į Sangu, kad tas nė nemėgintų nusimuilinti. Velniai griebtų.... Kodėl pirmam kurse kažkas įkala į galvą ta kvailą nerašytą taisyklę... Nekęsk klastuolių.... Idiotiškiausias dalykas pasaulyje....Na gerai, jie turi reputaciją, bet jei gerai pamenu praeitų metų magijos istorijos pamokas, kai nagrinėjom Paskirstymo kepurės dainas, labai dažnaoi akcentuojama būdavo koledžų vienybė.....O kad mane kur Voldis... O varnanagiai tikrai knygų žiurkės....Ir aš viena iš jų... Tiesiog gražu... Užsigalvojusi ji grubiai timptelėjo SouthWest už rankovės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sanguinary Black Balandžio 12, 2011, 05:51:55 pm

Sanguinary nusijuokė, akivaizdžiai paguvėjąs:
-Jei atvirai tai neypatingai mėgstu, bet gi lazdele neimsiu mojuot nei iš šio nei iš to.
Tuo momentu kai Sanguinary jau buvo tvirtai pasiryžęs lįst į vandenį gelbėt vargšės žmogystos, ši ūmai pati išlindo lauk ir dar prisistatė esanti Mija SouthWest. Tai išgirdęs vaikinas taip ir sustingo, šis vardas jam jau buvo girdėtas. Negali būti, kad čia ji. Gi daugelis vyresnių mokinių pasakojo apie ją. Sklando legendos, kad kadaise mokykloj dirbo viena Mija SouthWest herbatologijos profesorė, bet vieną dieną netikėtai dingo.. Bet greitai Sangu nusprendė, kad tai tik keistas sutapimas arba moteriškei taip susisukęs protelis, kad nebe atsimena, kas ji tokia. Šiaip ar taip, čia gi Hogvartsas ir būna visko.
-Žinai, Xantoria. Nustebtum sužinojęs koks aš jai dėkingas, kad pati sugalvojo išbrist. Net ramiau pasidarė - nusijuokė, bet išgirdęs paskutinę Xan frazę apie pagalbą truputi supyko ir nužvelgė Taraxanum tarsi nužiūrėtų potencialų varžovą prieš dvikovą vertindamas šio galimybes ir sugebėjimus. Šiaip ar taip Sanguinary buvo klastuolis, o klastuoliams ne itin patinka nurodinėjimai, tuo labiau iš visai nepažįstamų žmonių. O ji visgi ne pėsčia ir nepanaši į tipišką varnanagę- knygų žiurkę, galbūt visai galėtume sutart nors ir baisiai knieti sužinot tikrases jos galimybes realios grėsmės sąlygom. Gal dar turėsiu progą, o kol kas reikia pasirūpinti šita moteriške. Rodos vargšai visai stogas nuvažiavo ir kaip bebūtų gaila jos čia nepaliksi. O žiūrėk gal dar ir iš viso šito ir kokios naudos apturėsi.. Taigi smalsumas kaip ir reikėjo tikėtis nugalėjo ir Sangu kibo į kitą Mijos ranką.
Bendrom jo ir Xantorijos pastangom išvilkus Miją į krantą, pakankamai saugiu atstumu nuo ežero, vaikinas vėl prašneko:
-Kadangi, Xantoria, jau pradėjai, tai ir toliau rodyk kryptį kur mums traukt.
Ir dėl visą ko, nors ir visai nereikėjo nes dėl nevisai suprantamu priežasčių, Sangu naująją pažįstama pasitikėjo, pridėjo.- Tik tikiuosi, nei tu nei šita SouthWest, nesugalvosit pakeliui dar ir galvos man nusukt pabandyt. Nors nemanau, kad pavyktų, ji pakankamai tvirtai laikosi.- Jau kiek draugiškiau ir linksmiau pasakė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mija SouthWest Balandžio 18, 2011, 03:59:22 pm

Mija stebėjo pašnekovus, kurių amžius buvo nenusakomas. Iškėlusi paskutiniąją koją iš vandens dar kart pažvelgė į plačiąją aplinką ir nusipurtė. Niekas čia nebuvo pasikeitę. Medis, krūmas, proskyna, dumblina paežerė. Širdis, rodos, vis dar buvo pilna vandens, ir kažkokio sunkumo, teliuskuojančio pirmyn ir atgal. SouthWest pakelė antakius. Ji suvokė, jog viskas bus kitaip. Kitaip, nei kažkada, kitaip, nei kadanors ateityje. Ji stovėjo čia ir dabar, nesigręžiodama į praeitą gyvenimą, būdama silpna ir bejėgė prieš pasaulio kumščius ir nagus badančius jos ploną odą.
Išlaisvinusi savo rankas iš pašnekovų gniaužtų ji palietė savo plaukus, suėmė juos, išgręžė ir paėjo keletą žingsnių ant kranto taip, kad mokiniai liko stebėti jos nugarą. Tada ji didingai atsisuko, šyptelėjo lūpomis ir prasižiojo sakydama:
-Kas dabar valdžioje?
Ji žinojo, tai esminis ir paskutinis jos klausimas užduodamas šiems nieko nenutuokiantiems apie ją, arba ne, mokinukams. O atrodo, kai jie buvo maži, manęs bijojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gintaryte Balandžio 21, 2011, 08:18:55 pm

Lesli išėjo iš pilies. Ji ėjo lėtai, kvėpavo grynu oru. Galiausiai ji priėjo ežero pakrantę. Tada atsisėdo ant žolės. Apsidairė aplinkui. Buvo jau tamsoka, bet dar įmanoma ką nors įžiūrėti. Ji nusiplovė rankas ežere ir pežvelgė į savo atvaizda. Nusišypsojo. Tada atsigulė ant žolės ir pažvelgė į dangų. Ji ilgai žiūrėjo į žvaigždes bandydama įžiūrėti kokį nors daiktą jame. Galiausiai jai pavyko ir ji įžiūrėjo katę. Ji buvo nedidėlė, su gražia uodega. Po to ji apstebėjo šalia dar vieną katytę, bet ji buvo labai jauna, nes buvo visai nedidėlė. Jos žvelgė viena į kitą. Lyg motina ir dukra. Tada Lesli atsisėdo ir atsistojo. Tada pradėjo lėtai eiti pilies link. Galiausiai įžengė pro duris į Hogvartso pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emilie Morgan Balandžio 22, 2011, 10:58:52 am

Lėtai ėjo su brangiais bateliais prie vandens. Žemė buvo drėgna it mėšlas . Priėjus upę ji pamatė daug skraidančių jonvabalių kurie tamsoje atrodė labai gražūs. Tada ji pasibjaurėdama atsisėdo ant drėgnos žemės ir ištiesė delną. Ant jo atsitūpė mažas jonvabalis. Emilie pasižiūrėjo ir paleido jį. Per tą didelį gražų reginį ji buvo visai pamiršusi žemę. Tada atsistojo ir vėl teko ją prisiminti. Kadangi ji buvo arti vandens ji tamsoje nepamatė akmens užkliuvo už jo ir įkrito į vandenį. Tada išlipo ir pradėjo spiegti... Ir visa šlapia nuėjo į Hogvartsą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cariana Eron Balandžio 25, 2011, 11:23:32 pm

- Rodyt kryptį?!- šiek tiek garsiau nei dera tokią vėlyvą valandą prunkšdama iš juoko riktelėjo Xan. Pati nežinojo kodėl jai viskas pasidarė taip juokinga,- Kad aš žinočiau kurią kryptį pasirinkt- vesti ją į pilį, ligoninę ar Kiauliasodžio link?
Ji visai linksmai žvilgtelėjo į Klastuolį beveik įsivaizduodama, jog vaikinas taip pat šypsosi kaži kokio linksmumo pagautas. Ne... Čia tik mane naktis veikia....Chi...
 Netikėtai Mija pasimuistė ir ištrūko iš ją 'tysiančių' rankų. Savo veiksmais ji Xantoriai padarė įspūdį kokį turbūt ir norėjo padaryti: Rimto, suaugusio žmogaus. Pranašesnio.
 Linksmumas prasmego kaip auksas goblino kišenėje. Xan nemėgo tų nelaimingų, nuolat surūgusių senių, kurie įsivaizduoja esantys pranašesni ir nuolat bando primest savo gyvenimo būdą. Kas valdžioje? Kaip tai kas valdžioje?... Mergina akimirkmai susimąstė apie SouthWest klausimą, o tada lėtai, rinkdama žodžius, su akivaizdžia panika atsakė:
- Valdžioje? Eiliniai mulkiai smugdantys dorų burtininkų gyvenimus. Korumpuoti žiurkės!- Xan išsišiepė krokodiliška šypsena,- Tikiuosi atsakymas tenkina?
Xan iš apmaudo treptelėjo koja. O kad mane kur devynios... Jau pusę kelio nuo ežero nuėjom, o aš net nepadariau to dėl ko čia iš viso trenkiausi vidury nakties.. Užbaigdama mintį ji giliai atsiduso, o tada nusižiovavo. Miego troškimas atėjo netikėtai, bet užgulė kaip kažkas didelio ir sunkaus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sanguinary Black Balandžio 28, 2011, 01:30:51 pm

Sanguinary nustebino tokia netikėta Xantorijos reakcija. Ko jau ko, bet to jis nesitikėjo. Mjo... matyt čia šiandien man ne vienam stogas nuvažiavęs, bet kaip nors išgyvensim... Gal...
-O tai negi manai jog aš žinau? Aš gi net ne vietinis, priešingai nei tu. Manyčiau reiktų vest į ligoninę, o tada pranešt minister...
Dar nebaigus paskutinio žodžio įvyko kitas vėlgi, kaip jau tapo gera tradiciją, neregėtas dalykas, jei taip įmanoma nustebinęs dar labiau. Mija SouthWest tarsi atgavusi visas jėgas staigiai išsivadavo iš Sanguinary ir Xantorijos glėbio ir su kažkokiu savotišku išdidumu pareikalavo atsakyt į nesuvokiamą klausimą apie valdžią. Kas valdžioje? Iš kur man, po velnių žinot apie tai kas valdžioje? Aš gi nei britas, o ir į Hogvartsą tik neseniai atvykau... Nors Xantorijos atsakymas buvo gana taiklus, bet vaikinas ryžosi dar pridėti.
-Nežinau kam jums tai turėtų rūpėt, nes tai abejoju ar jums padės. Kiek teko skaityt "Landžiąją plunksną" ministerijoj sėdi kažkoks bukokas, išsipūtęs kaip moliūgas žmogėnas. Mano nuomonę jo sugebėjimai labai vidutiniai jei ne tragiški.
Gal Sangu būtų ir dar ką nors pasakęs, bet jis prisiminė jog jau vėlu o rytoj jo laukia areštas ir galbūt karo su Lurida tęsinys.
-Klausykit, nežinau ką jūs dar turit suplanavusios šiam vakarui, o man metas į pilį. Rytoj laukia sunki diena, tad aš dingstu. O ir jums siūlau ilgai čia neužsisėdėt. Xantoria, tikiuosi labai nesupyksi, bet šita moteriškė jau atgavo jėgas tad manęs čia nebereik. Iki greito arba negreito susitikimo ir labanakt.
Sanguinary lėtai patraukė į pilį mąstydamas apie keistą susitikimą, naujas pažintis, o tai pat ir tikėdamas bet kurią sekundę susilaukt kerų smūgio į nugarą nuo varnanagės arba pakvaišusios moteriškės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 11, 2011, 09:11:58 pm

Ežero pakrantę košė vėjas. Nors buvo dar ankstyvas vakaras, tačiau raudoni debesys kaupėsi lyg prieš lietų. Sonora pėdino iš pilies ir žvalgėsi aplink. Čia buvo pirmas jos apsilankymas už Hogvartso. Ežeras buvo tamsus ir glūdus, vanduo paviršiuje raibuliavo ir bangavo. Sonora buvo daug prisiklausiusi iš brolių bei sesių apie įvairiausius ežero siaubūnus ir būtybes, tačiau nė pusę to, ką girdėjo, netikėjo. Bet šį vakarą, kai pati galėjo prisiliesti prie ežero magijos, viskas ėmė atrodyti kitaip. Kiekvienas medžio šlamėjimas ar kokio gyvūno bruzdesys atkreipdavo Sonoros dėmesį, kol ji ieškojo vietelės, kur galėtų ramiai prisiglausti, atsisėsti ir paskaityti. Tačiau niekur nesimatė jaukios vietelės, apie kurią Sonora mąstė. Kai jau manė, kad teks apsisukti ir vėl grįžti į pilį, ežero pakrantėje pamatė nedidelį kelmą, visai nemažą, kad galėtum atsisėsti. Jis buvo šviežiai nupjautas, o šalia stūksojo kitas medis, tiesa jau daug didesnis, bet galėjai puikiai atsiremti į jo kamieną. Sonora nusišypsojo ir mintyse tarė:Kai jau manai, kad atėjo blogiausia, ar kai jau manai, kad nebėra išeities, visada toji atsiranda po nosimi. Sonorai amžiais taip nutikdavo. Dėl to išmoko nesikliauti vien galva, o palikti kartais visus reikalus ir bėdas likimo valiai. Ji smagiai priėjo prie minėtosios vietelės ir pamėgino įsitaisyti. Buvo patogu. Medžio kamienas užstojo nuo vėjo, ir buvo galima jaukiai užsikelti kojas ant kelmelio, ant kurio sėdėjai. Sonora paseiliojo pirštą ir atsivertė gražią, skaisčiai mėlyną knygą. Pradėjus sukti plaukų sruogą apie pirštą, įniko į dar vieną kupiną magijos knygą. Prieš pasitraukiant iš šio pasaulio, ir pasineriant į knygos, viena mintis prabėgo jos galva: Tikiuosi, niekas neatklys ir nesuras mano slaptavietės...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniel Raion Liepos 28, 2011, 05:05:43 pm

Daniel lėtais, mažais žingsneliais ėjo link ežero. Ji buvo apsigaubusi juodu savo koledžo apsiaustų. Per veidą varvėjo didelis ir šaltas lietaus lašas. Įdomu ar čia kada nors nustos lyti? mąstė ši ir dangų perrėžė žaibas. Mergaitė susigūžė. Rankas įkišo į kišenes ir suspaudė kumštelius. Bet jai patiko šis smarkus lietus. Gal jis ir nešė slogią nuotaiką, tačiau jis ramino Dan. Prie ežero beveik nebuvo žmonių. Kiek mergaitė matė tik keli mokiniai sėdėjo netoli kranto. Daniel pasilenkė, nuo žemės paėmė akmenuką ir metė jį į ežerą. Ežeras tiesiog burbuliavo nuo milžiniškų lašų. Sudundėjo griaustinis. Kažin koks protas eiti vienai prie ežero per tokį lietų. Dar koks žaibas nutrenks galvojo mergaitė ir nuo tokios mintys jai sukėlė šypseną. Ji pati nesuprsdama kodėl tiesiog sėdosi ant šlapios žemės ir žvelgė į ežerą. Is it really necessary...Every single day...Making me more ordinary...In every possible way...This ordinary mind is broken...You did it and you don't even know...Leaving me with words unspoken...You better get back cuz I'm ready for... sau mintyse dainavo mergaitė. Ji nusiimė nuo galvos gaubtą ir užsimerkė. Daniel juto kaip kievienas lašas nusileidžia ir lėtai, niekur neskubėdamas varva jos veidu. Dabar viskas atrodo taip paprasta ir lengva ji atsiduso, staigia atmerkė akis ir savo žvilgsnį įbėdė į vandenį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 28, 2011, 05:14:10 pm

Alfas pėdino iš pilies norėdamas pabūti prie ežero,paspoksoti į greitai krentančius lietaus lašus.Tačiau pamatęs kelis mokinius prie ežero,apstulbo.
Kas gi galėtu sėdėti prie tokio nykaus ežero ir daryti bala ką žino.
Nepaisydamas mokinių jis atsisėdo ant plokščio akmens ir pradėjo žiūrėti kaip vandens lašai kerta ežero paviršių.
Apsidairęs Alfas pamatė mergaitę ne mažesnę negu vienuolikos-dvylikos metų.Ji buvo iš Grifų Gūžtos.Berniukas vėl apsidairęs nusprendė prie jos prieiti.
Tai buvo Daniel.
-Labas,jei manęs nepameni priminsiu: Buvome susitikę prie Grifų Gūžtos stalo.
Jis pažvelgęs mergaitei tiesiai į akis paklausė:
-Kodėl gi tu čia sėdi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniel Raion Liepos 28, 2011, 05:29:56 pm

Daniel išgirdo link jos einančius žingsnius. Ji lėtai pasisuko į tą pusę. Lietus apvėdė neaukštą siluetą. Mergaitė šyptelėjo ir laukė kas prie jos prieis. Nieko stebuklingo nesitikėjo, net nebūtų nustebusi jei būtų priėjęs koks mokytojas ir nusitempęs į pilį dėl to, kad per tokią perkūniją būti vienam truputi nesaugu. Bet prie mergaitės pasirodė Alfas. Jį Dan atpažino iš karto. Kalbėjau su juo prie bendrojo stalo. Tada aš jam pasakojau apie kvidičą. Taip, ir turėjau jam paskolinti knygą. Knyga tai turėtų būti kuprinėje, tik kažin ar jis pats prisimena, kad aš žadėjau jam tą knygą paduoti? Nenustebčiau jei neprisimintų. Man jis atrodo šiek tiek išsiblaškęs, galėtų gal labiau būti susikoncentravęs. Ir gal retkarčias per gerai save galvoja? Kaip andai per kerejimo pamoka... nors manau, kad gerai jis tada pasielgė, jog paklausė apie kitus kerus. Tik gaila, kad profesoriui tai visiškai nepatiko galvojo Dan, kai berniukai buvo jau visai netoli jos įdomu kaip jam sekasi dabar? Nemanau, kad daug kas galėjo pasikeisti. Per pamokas jis reikštis mėgsta...O aš taip ir nenuėjau į transfigūraciją ir kitas pamokas į kurias ketinau eiti. Tiesiog pasirodysiu kaip tinginė... Įdomu, kaip jam sekėsi su ANJM namų darbais. Aš savuoju rezultatu esu visiškai sugniuždyta. Esu garantuota, kad galėjau parašyti žymiai geriau. O dabar tik toks įvertinimas. Po velnių...man kartais... Jos monologą pertraukė atėjęs grifas. Jis jau buvo spėjęs kiauriai permirkti. Plaukai sulipę kaip virvelės, o žalios akys dairėsi į visas puses. Nors Daniel jautė, jog jis stovi prie pat jos, mergaitė savo žvilgsnį nusuko į ežerą.
- Sveikas, atminties sutrikimų neturiu,- šyptelėjo,- prisimenu tave gerai,- atsisuko į berniuką ir pažiūrėjo griežtoku žvilgsniu. Jis nepasimetė, kaip tikėjosi mergaitė, o ramiai žiūrėjo jai tiesiai į akis ir paklausė:
- Kodėl gi tu čia sėdi?
Tyla. Daniel pati nežinojo, kodėl ji per tokį lietų sėdi prie ežero. Ji nežinojo, ką jam atsakyti.
- Kodėl? Hmm... iš tikro tai pati nežinau. Lietus man patinka, ežeras gražiai atrodo, tik va griaustinis kiek gasdina,- nusijuokė ir sudrėbėjo,- o kam gi tu čia vaikštinėji? Pamatyti pažįstamą veidą tikrai malonu,- švelnesniu tonu tarė ir mirktelėjo berniukui.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 28, 2011, 05:41:36 pm

Alfas iškarto pastebėjo sumišimą.Tai išmoko dar neidamas į Hogvartsą.
Apgalvojęs savo veiksmus jis prakalbo švelniu balsu.
-Atsiprašau,nenorėjau įžeisti.Tiesiog...Na nesvarbu.Neteršiu tavo galvos tokiais niekalais.
Na,tikrai nenorėjau jos įžeist,-Pats netgi šiek tiek įsižeidęs jis galvojo -
Tačiau ištikrujų malonu pamatyti pažįstamą.
-O kam gi tu čia vaikštinėji?
Tie žodžiai tarsi ištraukė berniuką iš jo minčių.Alfas pametęs pokalbio giją truputi be nuovokos kalbėjo:
-A..Aš?Kodėl aš čia vaikštinėju?
Atsakymas tarsi pats atėjo į galvą:
Aš mėgstu žiūrėti kaip lietus skrodžia ežero vandenį.Tai tiesiog mane nuramina.
Galvodamas ką dar pasakyti,jis prisiminė:
-Knyga!Eee...Tu man žadėjai paskolinti knyga apie kvidičą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniel Raion Liepos 28, 2011, 05:54:46 pm

Daniel pradėjo juoktis.
- Įžeisti? Atsiprašai? Nejuokauk, nėra dėl ko nei įsižeisti, nei atsiprašinėti,- mergaitė stebėjo berniuką,- tikrai nėra...- dar po nosim sumurmėjo Dan. Atsiprašė? Įžeidė? Kažkokį fragmentą matyt savo gyvenime praleidau. Tiksliau ne kažkokį, o kai Alfas Saneris įžeidė mane... Ne rimtai, kaip? Kodėl jis taip pagalvojo? Gal aš nutaisiau blogą veido grimasą? nuo šių minčių mergaitė vėl sukikeno ir iškart pagyvėjo. Akys tiesiog pradėjo spindėti, skruostuose nuo šypsenos matėsi labai mažytės duobelės.
- Tai sakai, lietus tave nuramina? - mergaitė ištiesė delną ir ant jo pradėjo lašėti daugybę lašų,- taip... lietus ramina tik kartai jo būna per daug ir nuotaika subjūrsta, tiksliau, tampu išsiblaškiusi ir aptingusi, žinai, kaip būna. Nieko nesinori veikti. Matyt, dėl to aš čia dabar ir esu, nes tingiu skaityti knygą ar daryti kokius galvos skausmą keliančius namų darbus,- ji giliai atsiduso,- lietus veikia visus, manau,- toliau murmėjo Daniel nors Alfas jos nieko neklausė. Ji vos papurtė galvą ir pakėlė akis,- atsiprašau, nusišnekėjau,- šyptelėjo.
Taip, Daniel, puiku. Pavaidink pusprotę, kuri kalbasi su tavim ir matyt sukursi puikų savo įvaizdį. Oi kvaišele, tu kvaišele... Berniukas užsiminė apie knygą Vis dėl to jis irgi atminties sutrikimais nesiskundžia po šios minties ji išsišiepė.
- Taip, knygą turiu. Tikrai turiu. Po mūsų pokalbio ji visada pas mane kuprinėje.
Mergaitė atidarė savo kuprinę ir pradėjo joje kuistis Knygele kur gi tu, netikiu, kad kaip tyčia tavęs neįsidėjau... Ji pasimetė, bet knisosi po kuprinę toliau.
- Kur aš ją nukišau,- murmėjau,- tikrai ji turėjo būti čia. Oi durna ta mano galvelė,- toliau burbuliavo,- RADAU! - sušuko ir ištraukė knygą,- Nu ir pasislepei,- nusijuokė,- Še, imk ir turėkis. Tikiuosi tau patiks,- ir atkišo knygą apie kvidičą šalia stovinčiam Alfui.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 28, 2011, 06:05:54 pm

Alfas ilgai klausęs ir stovėjęs pamatė,kad Daniel duoda jam knygą apie kvidičą.
-Ooo.Ačiū.
Atsisegęs kuprinę kurią jis įpratęs nešiotis visur,atsargiai įdėjo knygą.
Na aš ir išsiblaškęs.Reiktu surimtėt.Ar bent jau bandyti.
-Galiu tavęs paklausti:Ar tu manai,kad aš išsiblaškęs? Ar kažkas panašaus.
Jis užraudęs pradėjo spardyti žolės kupstą.
-Galiu atsisėsti šalia tavęs?-Paklausė Alfas

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniel Raion Liepos 28, 2011, 06:23:53 pm

Daniel išsprogdino akis Jis gal ką? Moka skaityti mintis? Ji kiek pasimetė, apsidairė.
- Tu gal taip netyčia mintis moki skaityti?- nusijuokė mergaitė,- taip, gal truputi išsiblaškęs. Bet manau...- ji atsiduso,- kad mes visi esame mažiau ar daugiau išsiblaškę. Kas nors gi visada neleidžia susikoncentruoti. Gal tarkim aš išsiblaškiusi dėl to, jog ant mano veido teka didelis lietaus lašas ir panašiai. Aš manau, kad būti išsiblaškusiam...- ji nutilo,- normalu?... žinoma, jei žmogus per dažnai būna išsiblaškęs, tai blogai, bet nemanau, kad tu per dažnai išsiblaškęs,- šyptelėjo,- išsiblaškęs tiek, kiek būna išsiblaškę visi normalūs žmonės,- ir ji nusijuokė. Jos juokas čia, prie ežero, skambėjo švelniai. Dan net pati nustebo, kad ji juokiasi taip žaismingai.
Mergaitė pastebėjo, jog grifukas pradėjo spardyti žolę.
- Tau gal labai futbolas patinka?- nusijuokė,- aišku, kad gali prisėsti. Tik perspėju: labai labai šlapia,- ji vėl sudrėbėjo. Na čia ir šalta pasidarė, reikėtų ugnies ir karštos arbatos su dideliu gabalu karamelinio pyrago...Mmm... Vėl pasigirdo griaustinis. Dan krūptelėjo.
- Griaustinio tai aš nemėgstu,- ji giliai įkvėpė,- žaibas patinka daug labiau. O griaustinis...gasdina,- ji nuleido galvą,- nesušalai?- sumurmėjo

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 28, 2011, 06:34:07 pm

Išgirdęs jos balsą,ir ką ji pasakė Alfą tiesiog nuramino.Daug labiau negu lietus.
-Ačiū.
Jo balsas buvo užkimęs.
-Nuraminai.
Alfo balsas buvo toks ramus,kokio jis pats dar negirdėjo.
-Aaa...Ne,skaityti minčių aš nemoku.Tuo labiau man nepatinka futbolas.
Atsisėdęs jis tarsi pajautė tą šilumą sklindančią nuo mergaitės kūno.
-Ne,man nešalta,priešingai netgi šilta.
-Incendio!
Raudona ugnis šovė iš Alfo lazdelės.Ugnis šiek tiek padidėjo.
-Šilčiau?-Maloniai paklausė jis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Liepos 28, 2011, 06:53:20 pm

Merė žingsniavo ežero pakrante. Aplinkui buvo ramu išskyrus orą. Jis buvo tragiškas. Lietus lijo kaip iš kibiro,griaustinis su žaibais nesiliovė nė minutei... Tiesiog oras,galėtų būti geresnis.
Bet man lietus patinka. Ramina,kai lašeliai kapsi į langą,kai lėtai leidžiasi į žemę ir tykšta į balas. Tai nuostabus oras. Bet štai žaibai su griaustiniais,patinka tik tada, kai būnu viduje. O lauke,būti,kai virš galvos mirga kaip perdegus lemputė šviesa yra pasibaisėtina.
Taip mergaitė ėjo ir ramiai galvojo. Kai netoliese išgirdo berniuko ir mergaitės balsus. Jie taip pat kalbėjo lyg ir apie orą. Bet visgi Smit nežinojo,ar jiems nesutrukdys gana malonaus pokalbio,bet pabandė surizikuoti.
Paėjus kelis žingsnius pamatė berniuką su mergaite sėdinčius ant šlapios žemės ir besišnekučiuojančius.
- Ar jums netrukdau?- švelniai paklausė Merė. Ji tikrai nenorėjo trikdyti jų pokalbį,bet ji buvo vieniša,tad pasinaudoja šia proga.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 28, 2011, 07:01:32 pm

Tik paklausęs ar Danielei šilčiau jis pamatė,kad prie jų sliūkina kažkokia mokinė.
Alfas atsistojo ir pamatė,kad mokinė iš Švilpynės koledžo.
-Ar jums netrukdau?-paklausė ji.
Hm..Kaip čia pasakius.
-Ne,nesutrukdei.Tegu čia ateina kas nori,-Pagalvojęs pridūrė:
-Tik ne Filčas ir ne klastuoliai.
Alfas žiūrėjo į mokinę,kol pagaliau susivokė,kad jos nepažįsta.
-Aaa..Aš Alfas.Alfas Saneris,kaip matai aš iš Grifų Gūžtos.O tu kas būsi?-paklausė jis "švilpiukės" kuri jau buvo permirkusi kaip ir jis pats.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Liepos 28, 2011, 07:08:22 pm

Na,va. Pagaliau kas nors mane priimė šiltai ir maloniai... Nors berniuko balse pasigirdo abejonė. Gal aš jiems tikrai trukdau?
Netrukus berniukas prisistatė:
- Aš Alfas.Alfas Saneris,kaip matai aš iš Grifų Gūžtos.O tu kas būsi?
- O aš Merė For Smit. I kurso iš Švilpynės,- drąsiai prisistatė mergaitė,- ar tu tikras,kad jums netrukdau?
Dabar jau švilpiukė suabejojo.
Bet net nepraėjus kelioms akimirkoms Smit persisvėrė per berniuko petį ir pamatė ant žolės sėdinčią mergaitę.
Aš ją prisimenu. Susitikome Kerėjimo pamokoje. Kaip smagu matyti pažįstamą veidą,tokiame rūškanotame lietaus fone.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 28, 2011, 07:15:50 pm

-Tikrai netrukdai.Užtikrinu tave.Na...
Alfas pamatė kaip Merė pažvelgė pro berniuko petį ir nužvelgė Daniel.
-O! Matyt jus jau pažįstamos.
Jis nužvelgė mergaitė nuo galvos iki kojų pirštų galiukų.
Matyt Merė pamatė tai,nes Alfą taip pat "nuskanavo"
-Na,kaip tau patinka Hogvartse? Kokias pamokas lankai?
Jis paklausęs mergaitės atsisėdo ant šlapios žemės ir ėmė kažką murmėti.
Staiga ugnis pasidarė ne tik raudona,tačiau ir geltona.
-Kodėl vaikštinėji kai taip lyja?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Liepos 28, 2011, 07:26:02 pm

Alfas, mergaitę nužvelgė nuo galvos iki kojų. Ji paėmus pavyzdį,padarė tą patį. Staiga berniukas ją apipylė bagale klausimų:
- Kaip tau patinka Hogvartse? Kokias pamokas lankai? Kodėl vaikštinėji kai taip lyja?
Kaip man patinka Hogvartse?  Hm...
- Na hogvartse man labai patinka. Mokytojai labai malonūs, bendrakursiai taip pat. Bent jau kai kurie,-  švilpiukė  prisiminė Dorotą,todėl dar ir pridėjo ,,bent kai kurie".
Kokias pamokas lankau..?
- Ah... Lankau Kerėjimo pamokas,taip pat apsiginimą nuo juodosios magijos, taip pat užsuku ir į Magiškų gyvūnų priežiūra,nors ten dažnai nekalba mokytojas...
Merė šyptelėjo. Dar klausia manęs,ko aš čia vaikštinėju...?
- Šiaip į tavo šį užduotą klausimą : " Kodėl per lietų čia vaikštinėju?" turėčiau pasakoti gana ilgai. Bet sutrumpinus, tiesiog įšėjau pakvepuoti grynu oru ir taip pat apgalvoti ir sudelioti savo mintis. O ką jūs čia abu veikiate?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniel Raion Liepos 28, 2011, 07:29:24 pm

Daniel atsibudo tarsi iš kokio transo. Išburta Alfo ugnis šildė visą jos kūną. Jai pasidarė ne tik šilčiau, bet ir ramiau. Pasisukusi į berniuką, ji pastebėjo pažįstamą veidą. Tai buvo Mere. Dan jai šyptelėjo. Atėjusi mergaitė irgi buvo šlapia iki paskutinio sūlelio. Plaukai sulipę ir susisukę, nuo apsiausto lašėjo vanduo.
- Malonu, kad prisijungei, Mere,- švelniu balsu ištarė,- mes ,matyt, vieninteliai tokie protingi ir per lietų, tiksliau, ne tik per lietų, bet ir per griaustinį ir žaibus sėdim prie ežero,- ji nusijuokė. Atrodė, kad viskas liepsnoja. Žaibas apšvietė netoliesie esantį uždraustąjį mišką ir Dan pastebėjo baugius jų šešėlius. Kaip malonu matyti Merę. Ji man labai patiko Kerėjimo ir ANJM pamokose. Puiku, kad ji prisijungė prie mūsų. Manau, kad atmosfera iškart pagyvėjo Daniel pasisuko į šalia sėdinčius draugus. Alfas švilpinukės paklausė tokio pačio klausimo, kaip prieš tai ir jos. Labai orginalu, Alfai pamanė ir šyptelėjo.
- Mere, kaip gi tau sekasi? Beje,- ji atsiduso,- man labai smalsu, kaip jums pasisekė su ANJM namų darbais,- nusijuokė,- kvailas klausimas, bet ach...- giliai įkvėpė,- tiesiog smalsu,- vėl nusijuokė ir kaip tik tuo metu dangų perskrodė žaibas. Dan pažvelgė į dangų. Laukia baugi naktis, išvis įdomu ar išeis užmigti, jei lašai taip smarkiai barbens į mūsų langus. Dar kai kambary visada bus šviesu ir dar tas griaustinis... Fui, neapkenčiu griaustinio mergaitė susiraukė, bet išgirdusi Meres klausimą pagyvėjo ir iškart suskubo į jį atsakyti.
- Aš irgi ėjau pasimėgauti grynu oru, o gal pasimėgauti lietumi, bet šita perkūnija man po truputi pradeda nepatikti,- tyliu balseliu ištarė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Liepos 28, 2011, 07:37:49 pm

Neužiilgo Daniel taip pat prisijungė prie jų pokalbio. Merei buvo smagu,kad ji yra čia. Čia per pliaupiantį lietų, grėsmingai griaudžiantį griaustinį ir šalia draugų. Jai tai patiko. Ji galėtu taip amžinai sedėti,šnekučiuotis ir stebėti aplinką,deja tas oras,tiksliau griaustinis su žaibais nelabai tinkamas tokiems dalykams,apie kokius svajojo Merė.
- Malonu, kad prisijungei, Mere,mes ,matyt, vieninteliai tokie protingi ir per lietų, tiksliau, ne tik per lietų, bet ir per griaustinį ir žaibus sėdim prie ežero.Mere, kaip gi tau sekasi? Beje man labai smalsu, kaip jums pasisekė su ANJM namų darbais?- pasiteiravo Daniel.
Merė vos spėjo viską suprasti,nes netikėtai dangų perskrodė žaibas ir trenkėsi kažkur už Hogvartso pilies.
- O. Man sekasi gana neblogai... Neskaitant kelių akimirkų. Bet apie tai geriau nešnekėsiu. Tai va. Man su tais ANJM namų darbais tai išviso. Na,nelabai gerai... Aiii,žodžiu blogai,- šyptelėjo Smit.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 28, 2011, 07:54:49 pm

Danguje plykstelėjo žaibas. Ir tolumoje pasirodė keista figūra. Kai žaibo sukeltas blyksnis išblėso nepažįstamasis dingo tamsoje. Trys vaikai net neatkreipė dėmesio į tą šlubą žmogų, kuris matėsi tik plykstelėjus žaibui. Bet ji pastebimai artėjo. Po truputį... iš lėto... atkakliai siekdama tikslo... ji artėjo. Trys vaikai net nenujausdami jaukiai plepėjo. Staiga vienas iš jų sukluso - tai buvo mergaitė ir atsisuko. Bet ji nieko nematė... viską slėpė tamsa. Bet tuomet plykstelėjo žaibas. Ir vos už kelių metrų stovėjo jis. Susikūprinęs senis, pasirėmęs lazda. Tarsi išlindęs iš košmaro. Jo krauju pasruvusios akys žibėjo. Rankoje jis nevalingai spaudė lazdelę, kuri buvo nukreipta į vaikus. Jo žili plaukai plaikstėsi vėjyje, o jis pats atrodė perpučiamas. Bet jis stovėjo... stovėjo palinkusi nugara... sulinkę keliai... ir tas valingas žvilgsnis, tarsi gręžiantis tave, tarsi norintis pamatyti visas tavo paslaptis. Tos keistai suspaustos lūpos... ta pašaipi ironija... tarsi jis viską žinotų, tarsi jam nereikėtų nieko sakytų. Jis lėtai įveikė paskutinius metrus iki vaikų ir pirmą kartą... pirmą kartą... jis prakalbo. Ne, ne tuo magišku balsu. Kuris buvo netikras, bet tikruoju savo balsu. Jis švokštė tarsi jam trūktų oro, bet kartu galėjai pagalvoti, kad atsivėręs plyšys į pragarą ir ten veržiasi oras. Jo paslaptingas, tarsi užburiantis balsas tarė:
- Turite bėdos.
Jam nereikėjo nieko aiškinti, jis ir taip viską žinojo. Ir galbūt inkstintyviai vaikai tai suprato.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Liepos 28, 2011, 08:00:48 pm

Kažką išgirdau..? Gal tai žingsniai? Taip tai ištikrųjų buvo žingsniai. Seni,tylūs ir paslaptingi. Merė atsigręžė. Lyg ir nieko nepamatė,tik paskui neužilgo pamatė atsliūkinantį jų Kerėjimo mokytoją:  Christian'ą  Alfred'ą de Shevrez de la Roya.
- Profesoriau ar kas ne taip?- atsargiai,kad ne duok dieve neišgąsdintu mokytojo,savo šaltu abejingu balsu, Smit pasistengė paklausti atsargiai ir švelniai.
Mergaitė apsižvalgė. Aplink nieko nebuvo. Tik jie,mokytojas ir tamsa. Visur keistai tylu. Net griaustinis nutilo.
Darosi kažkaip nebejauku... 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 28, 2011, 08:14:59 pm

Profesorius išsitraukė iš kišenės laikrodį ir pažvelgė į jį. Tuomet atsuko jį Merei. Laikrodis rodė vienuolika nulis nulis. Įsidėjęs laikrodį atgal, profesorius ramiai pakartojo:
-Turite bėdos.
Jis matė kaip išsiplėtė vaikų akys. Ramiai bei užtikrintai senis mostelėjo lazdele ir visi vaikai pakilo į orą ir lėtai buvo pastatyti ant kojų. Mokytojas nusišypsojo ir tarė:
- Jūs dabar ne lovose. Užtat po penkių minučių būsite mano kabinete. Slankioti naktimis per audrą yra pavojinga. Ir - jis parodė ranka į mėnulį - dar per pilnatį. Negi nežinote, kad uždraustajame miške yra vilkolakių. nu, bet vis tiek.
Jis nutilo. Bet pauzė buvo nejauki ir slegianti. Senukas apsisuko ant kulno ir tęsė:
- Paskui mane.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Liepos 28, 2011, 08:20:55 pm

Kerėjimo profesorius... plius agresija ir ėjimas į kabinetą lygu ... Lygu kam? Visiškai nesiderina Kerėjimo mokytojas su blogom savybėm. Bet juk negalima spręsti iš išorės žmogaus vidaus... Žodžiu,prisidirbau. Jei jis praneš mano tėčiui man šakės. Neleis čia atvykti kitais metais. Na ka,TURBŪT pati kalta.
- Klausau pone profesoriau, taip pone eisiu paskui jus,jei taip pageidaujate pone,- sarkastiškai ištarė Merė ir nusekė paskui profesorių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 28, 2011, 08:30:27 pm

Na ką gi...Išbuvau čia maždaug dvidešimt dienų ir jau išlėksiu...Tai bent mokykla.
Turbūt niekada nepamatysiu šios didingos pilies,pelėdų pašto,kad ir savo naujų draugų...Bet...Taip sakant pats ir kaltas...
Merė su profesorium jau buvo nutolę.Alfas pradėjo begti ir po kelių sekundžių žingsniavo šalia Merės.
-Mes-Lavonai,-spėjo šnypštelti Merei Alfas

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Liepos 28, 2011, 08:42:18 pm

Merė išgirdo kaip prie jos atbėgo Alfas ir šnypštelėjo į ausį:
- Mes-Lavonai.
- Tai jau tikrai. Tuoj išlėksim iš mokyklos į kurią neseniai atvykom... Tragiška,ar ne?- irgi pasilenkusi prie berniuko šušnibždėjo Smit.
Jie : profesorius kuris pasirodė niūrus ir neatlaidus ir vaikai : mergaitė Merė ir berniukas Alfas. Neseniai susipažinę draugai,o dabar jau kartu lėks iš mokyklos... Jie visi trys keliavo į Hogvartso pilį,vidun kur šilta ir jauku ,bet paskui užsukę į Kerėjimo profesoriaus kabinetą,nebebus taip malonu,juk prisivirė tiek košės,jog srėbs keliaudami namo..
 Nuo to švilpiukė galėjo tik sunkiai atsidusti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 28, 2011, 08:45:58 pm

(( Biški kai ką pastebėjau:
1.http://forumas.hogvartsas.lt/index.php?topic=12.0 4.3 Taisyklė:Danielei.))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniel Raion Liepos 28, 2011, 08:47:14 pm

Daniel pastebėjo profesorių ir įdėmiai klausė ką jis kalbejo mergaitei bei Alfui ir Merei. Na ką, įdomu ką jis mums pasakys... Netikiu, kad jau taip vėlu. Na, gali būti. Pavojinga, tai pavojinga. Net nepastebėjau, kad šiąnakt pilnatis ji žvilgtelėjo į dangų. Mėnulis švietė ryškiai ir aiškiai matėsi nors buvo apgaubtas jau gan tirštu rūku.
- Paskui mane.
Tarė mokytojas ir Daniel šoko ant kojų ir įsitempė lyg styga. Kas bus tas bus. Patyrėm nors mažiuką nuotykį. O pokalbį ar taip ar taip pratęsim. Ne prie ežero, tai kur kitur... Kodėl vaikam nesaugu? Vilkolakiai... O taip, girdėjau, kad jie labai pavojingi. Tačiau ar jie pavojingesni už vampyrus?... Aš tikiuosi, kad per ANJM pamokas kalbėsime ir apie juos... Vampyrai? Hmm... tikrai gera tema. Aš po šiandienos pamokos imu tikėti, kad jie tikrai egzistuoja... pilnatis...Daniel mintys šokinėjo ir ji lėtai tepeno senajam profesoriui už nugaros.

(Pamokoms tai negalioja ;))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 07, 2011, 04:09:14 pm

Ištrūkusi iš mokslo metų pabaigos puotos Rafaela išlekė į kiemą, kur vakaro vėsa kuteno skruostus.
Jūra, jūra, jūra, aostogos...
Tokios mintys sukosi perkaitusioje jos galvelėje.
Vos tik jai atsisėdus prie ąžuolo, iš tamsos išniro miauksintis pavidalas, kuris prišlepsėjo prie Rafaelos ir sudribo jai iš šono.
- Oj Laiza, Laiza,- sukikeno mergaitė ir ėmė glostyti katytę.
Staiga Rafaela išgirdo krenkštelėjimą. Krūptelėjusi išpūtė akis ir apsižvalgė. Aplinkui nieko nebuvo.
Kas ten? Jei Laiza rami, ten negali būti nieko... Negero...
- Am... Ko ten šliaužioji?- paklausė ji tamsos.
- Pagaliau jus radau, madmuozela Delar.
- Jei tu tas, apie kurį aš galvoju, man įdomu ko čia atsibeldei,- nurimusi Rafaela žvelgė į iš tamsos artėjantį vaikiną.
Jei ten ne Viljamas, tada aš šiknašaudis pliurzis
Ir iš tikrųjų, jos spėjimai pasitvirtino - iš tamsos išlindo berniukas. Keliais metais vyresnis už Rafaelą, surištais juodais plaukais ir švytinčiomis akimis.
- Pasiilgau tavęs,- jis akinančiai nusišypsojo ir klestelėjo Rafaelai iš kitos pusės.- tavo maman pasiūlė kaliauti su ja pasiimti tavęs.
Tiesiog nuostabu kad Sonora nesutiko vykti iš ryto... Jai tai būtų nemaloni staigmena...
- Rožės,- staiga šovė Rafaelai į galvą ir ji nusišypsojo Viljamui.
- Rožės. Mano darbas. Kas daugiau sugalvotų?- jis palinko arčiau Rafaelos ir apkabino ją per liemenį.
- Į prancūziją vyks viena mano draugė,- Rafaela padėjo galvą jam ant peties.- ne dabar, o po kokios savaitės, dviejų...
- Puiku. Tavo draugė - mano draugė. Tik nesupyk.
- Dar pagalvosiu dėl supykimo,- sukikeno Rafaela.- laukiu kada grįšiu namo.
- Nedaug liko laukti.- švelniai atsakė Viljamas.
Šviečiant žvaigždėms, taip jie ir sedėjo....

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mey Canno Rugpjūčio 09, 2011, 01:13:43 pm

Mey išėjo iš pilies ir pasuko ežero link. Saulė šildė skruostus, o vėjas švelniai kedeno jos juodus plaukus. Ji paėjėjo pakrante ir suradusi tinkamą medį, atsisėdo atsipūsti jo prieglobstyje. Mergina žvilgtelėjo į mėlyną ežerą nutviekstą saulės.
  -Kaip čia gera...-pasakė ji sau.Mey išsitraukė ne mėgstamą detektyvą, o romaną. Tokia buvo jos nuotaika šiandien.Romantiška.
 Staiga ant kuprinės užskrido margaspalvis drugelis,toks trapus ir lengvas.Kaip ji pati.Mey šyptelėjo, ir pamatė jos link einantį žmogaus siluetą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 09, 2011, 01:18:51 pm

- Sveika Mey ką veiki?
  Nikolajus prisėdo šalia jos.
- Kaip atostogos? Man tai jos buvo mėšlinos tikraja to žodžio prasme.
  Nusišypsojo Nikolajus.
- Biški paplepėkime o poto galėsime kartu nueiti į apsiginima nuo juodosios magijos. Okey?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mey Canno Rugpjūčio 09, 2011, 01:33:26 pm

-Labas,-nusišypsojo Mey,-Ai, nieko.Skaitau knygą.
  Mergina užvertė romaną ir įsidėjo į kuprinę.
 -Kaip atostogos?Niekaip.Vaikų namuose tų atostogų beveik nebūna.Tai yra - visiškai nebūna.Kieme yra kelios sūpynės,bet...Džiaugiuosi ,kad gavau laišką ir atvažiavau čia.
  Mey liūdnai šyptelėjo.
 - Neturiu jokio noro eit į pamoką. O tu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 09, 2011, 01:39:35 pm

- Aš irgi neturiu noro bet reikia poros o mano koledžas pralošinėja tai galvoju gal nueitume bet labai sunki užduotis todėl aš greičiausiai neeisiu.-Pasakė Nikolajus.
- Kokia knyga skaitai?
  Įdomu nemačiau dar jos su romanu gal aš šią knygą irgi skaičiau?
- Na matau romanas o koks pavadinimas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mey Canno Rugpjūčio 09, 2011, 01:53:54 pm

-42.Žiobariškas romanas.Turbūt neskaitei?-sukikeno.
 Man Labai patinka šis rašytojas -Anrie Bordeaux.Norėčiau perskaityti daugiau jo knygų bet jis visada persivadina vis kitu pseudonimu.Toks paslaptingas. Kaip aš.-nutęsė Mey ir pasuko veidą į saulę.
-Sakai labai sunki pamokos užduotis?Tai gal neikim?-Pasižiūrėjo Mey į Nikolajų.-Gal kur nors kitur nueikim...Žinoma jei neturi kitų reikalų...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 09, 2011, 02:05:15 pm

- Kas gali pirmą dieną po mokslo metų pradžios turėti reikalų? Aišku galime kur nors kitur nueiti.
Įdomu kiek jai metų?
- Klausyk kiek tau metų? Kelintame kurse esi? Aš tai pirmameee....- Nikolajus liūdnai nutesė.
- Kaip norėčiau būti legilimantu tada galėčiau mokytojų mintis skaityti?-nusišipsojo Nikolajus.
  Staiga jis paklausė:
- Dalyvausi ugnies taurės atrankoje?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mey Canno Rugpjūčio 09, 2011, 02:18:40 pm

Mey nusijuokė:
 -Tikrai, galime kur nors nueiti.Bet kur? Aš jau išsekau minčių.-Šyptelėjo.
 -Man tiek kiek ir tau.Aš ir pirmame kurse. Mane užknisa kad visi mus laiko mažiukais.- sukikeno.
 Mey išklausė Nikolajaus klausimo.
 -Žinoma ,kad dalyvausiu.-Pasakė ji ir ryžtingai prisimerkė-parodysiu visus savo sugebėjimus,- nusijuokė.
 Mergina apsidžiaugė, kad jau rado Hogvartse ko ieškojo.Žmogaus, su kuriuo galima pasikalbėti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 09, 2011, 02:23:30 pm

- Gaila neturime leidimo į kiauliasodi nes tuo atveju galėtumėme nueiti. gal einam į ta puse kur miškas? Miškas grynas oras beto ten negalima.- Nikolajus šyptelėjo.
- Na tai kaip? Eime?- Nikolajus atsistojo ir ištiesė ranką padėti atsistoti Mey.
- Ką dar pažysti šioje mokykloje? Man tai nusibosta kad visi nekenčia švilpynuku neįmanoma turiu vos kelis draugus.- Liūdnai kalbėjo Nikolajus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 09, 2011, 02:31:20 pm

Senukas pėdino keliuku prie ežero.Ceresiziui patiko žiūrėti kaip sunkus lietaus lašai kerta tylų ir ramų ežero paviršių.Jis ėjo negalvodamas apie pasekmes.Žinia apie motinos mirtį pribloškė jį.Jos paskutiniai žodžiai buvo pyktis.Ant jo.
Priėjęs ežerą tarsi nematė dviejų mokinių kurie laisvai ir ramiai šnekėjos.Normaliu atvėju būtu skyręs jiems areštą,tačiau ne šiandien.Varyk iš čia asile.Kad daugiau tavęs nematyčiau! Šie žodžiai vis skambėjo jo galvoje.
Jis atsitupė prie ežero sumurmėjo:
Nacikanto.
Rožių puokštę jis padėjo ant vandens.Ji nuskendo.
Taip pat kaip ir jo motina paliko ši pasaulį.Paliko jį.Ceresiz pravirko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mey Canno Rugpjūčio 09, 2011, 02:40:42 pm

-Gerai,einam į mišką.-pasakė Mey ir sugriebusi Nikolajaus ranką atsistojo.Koks Džentelmenas.
- Ir aš norėčiau į Kiauliasodį. Gaila.-pasakė ji ir žvilgtelėjo į berniuką.-Mokykloje dar nieko kito nepažįstu, tik tave.-nuliūdo.Mergina atsiduso ir pažiūrėjusi į Niką pasakė,- kodėl manai ,kad visi švilpynukų nekenčia?-paklausė.-Einam pasivaikščiosim,gal sutiksim dar ką nors.
Jiems bekalbant pradėjo krapnoti.Mažais mėlynais lietaus lašeliais.Po to pasukusi galvą ji pamatė profesorių. Verkiantį. Kažkodėl Mey norėjo kuo greičiau iš čia nešdintis.-Eime.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 09, 2011, 02:52:57 pm

- Tikrai greičiau eime kol profesorius nesusiprotėjo arešto duoti.
Keista mergaitė neturi draugų.
- Švilpynuku nekenčia todėl kad galima juos pravardžiuoti visaip.
O gaila kad taip yra.
- Kiek turi galeonų ?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mey Canno Rugpjūčio 09, 2011, 02:59:13 pm

-Tuoj pasižiūrėsiu.-išvertė kišenes Mey.-Turiu tik 10g.-nusiminė.
Įdomu, gal tėvai turėjo kokią banko saugyklą?
-Gerai, einam greičiau,nes profesorius neatrodo geros nuotaikos.
Ką reiškia ta paskendusi puokštė?
-O tave yra kas nors pravardžiavęs?- paklausė Mey ir pasuko plaukų sruogą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 09, 2011, 03:00:47 pm

((Anto:Pratęsk iki penkių eilučių.))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 09, 2011, 03:13:14 pm

- Labai dauk kartų. Aš tai turiu 25 galeonus.
kiek mažai turi.
  Tik staiga atskrido pelėda snape laikydama laiška kurį numetė Nikolajusi prie kojų.
- Bene! Iš kur tu čia? turėtumei būti pelėdyne.
  Nikolajus išskleidė laiška ir per penkias sekundes perbalo. O laiške buvo parašyta štai kas:

Citata

Jeigu nelankysi pamokų pranešiu tavo motinai o jei tai neturėtų patikti. Eik į pamokas tuojau pat arba gausi velnių nuo mamytės. Kad man nepraleidinėtum daugiau pamokų. Antraip žinai kas taves laukia.
Tau nebūtina žinoti kas aš

- Klausyk aš turiu lėkti į pamokas dar susitiksime okey?- Nikolajus net nesulaukes atsakymo nubėgo link mokyklos durų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mey Canno Rugpjūčio 09, 2011, 03:29:46 pm

-Ate!-Dar spėjo sušukti Mey pavymui.
-Šit.-nusikeikė.Turbūt nenori būti su manimi.-Ach.Teks trainiotis vienai.Nebent sutiksiu kokių Varno Nago mokinių.
Mey nusiminė, kad ją taip paliko. Ji apsisuko ir pradėjo eiti pilies link.Mergina paėmė savo driežą Rocco į rankas.
 -Bent jau tu manęs nepaliksi,-tarė.Bet staiga Rocco išsprūdo iš jos rankų ir nubėgo pilies link.
-Palaaauk!!!,- pašaukė Mey ir pradėjo vytis driežą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 12, 2011, 12:42:08 am

Nikolajus išėjo iš mokyklos į lauką. Kvailas Dante penketa gavau o kiti po devynis ir septynis nesamonė aš jį kadanors užmušiu prisiekiu sau. Sudeginsiu jį. Kankinsiu kol pasimaišys protas.Nikolajus prisėdo prie kažkokio medžio ir ėmė regsti planus kaip atsikeršyti Profesoriui Dante. Staiga jis pamatė kaška einanti prie jo.Kas ten galėtu būti gal Dantė.
- Kas ten?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adriiana Macres Rugpjūčio 12, 2011, 09:35:35 am

Adrii ėjo link berniuko sėdinčio šalia medžio.. Jis lyg ir burbėjo sau kažką po nosim, nelabai suprasi, kadangi visai netoli esantis Uždraustasis miškas gudriai kvietė būti įraizgytam ir suėstam, suplėšytam..
- Kas ten?- pasakė Jis besėdintis prie medžio, kad Adriiana net krūptelėjo ( ji gali mielai tau tvotų per veidą žinia, jog ji yra bailė ).
Truputį pasvarsčius mergaitė išėjo į šviesą ir pamatė švilpį. Sprendė iš uniformos. Tik to dar jai ir betrūko. O juk ji tik norėjo ramiai pasivaikščioti malonioje vakaro vėsoje, po tokios baisiai karštos dienos. Vis gi Adrii garsiai pliumtelėjo ant rasto prie jo, išsitraukė kelias storas smilgas ir velniai žin kokių žolių. Tada, pasiėmus vieną smilgą, į ją pagrūdo gyvą galą žolių ir įsidėjo į burną. Užsidegė nuo lazdelės ( negi burtininkė nešiosis kažkokį žiobarišką žiebtuvėlį? ). Maloniai užsitraukė, viską pamiršdama nuplaukė tolyyn, gyvai apžvelgė savo mintis, dėl kai kurių apsidžiaugė, kurių supyko, juokėsi, susigėdo...
Po kokių penkių minučių tylos, neskaitant Adrii minčių sukeliamų garsų, ji pati atsigavo, ir lėtai pasisuko į tą prakeiktą švilpį:
- Adriiana Macres, antras kursas, Klastunynas, jei jau klausė,- monotoniškai atraportavo klastuolė.- Esu pusiau Bulgarė, pusiau prancūzė, gyvenu Anglijoje, ir man beveik viskas vienodai. Tu?? Leisk pastebėt atrodai žiauriai, bet kaip jau sakiau: man dzin. Jeigu nori patraukt dūmą, sakyk - nesidrovėk, pons rus,- juk daug linksmiau ne vienai rukyt!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 12, 2011, 10:07:27 am

Vakaras.Tylus,gūdus vakaras.Kartais pelėda sudrumščia šią tylą.Mokykla paskendusi tamsoje.Niekas niekur nevaikšto,nesikalba.Keistas vakaras.
 Ceresiz išėjo iš pilies pakvėpuoti grynu oru.Miško pradžiojo kartais sušlamėdavo lapelis,kokio nors gyvūno pajudintas.Antoine sustojo kaip įbestas.Mokiniai ne pilyje.Uždraustu laiku.Jis išsitraukė lazdelę.Sudaužė sau per galvą ir lėtai pradėjo eiti takeliu.
-Nesidrovėk, pons rus,-išgirdo jis mergaitišką balsą.Mergaitė traukė dumą kaip kaminas.Dvigubai areštuosiu.Gal dar pavyks išgasdinti?
Jis pradėjo drožti kaip tik galima greičiau.Jis atpažino "švilpinuką" Nikolajų ir klastuolę Adriianą.Cerasiz užėjo Adriianai už nugaros.Lediniu balsu tarė:
-Man neįdomu jūsų pasiteisinimai.Dvigubai areštuoju.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 12, 2011, 10:19:01 am

- Pone ir mane? bet aš nieko nedariau,-Nebent kuriau planus atsikeršyti Dante ir dar murmėjau po nosimi.- Kodėl taip žiauriai aš jau antr kartą esu areštuotas. Prisiekiu aš nieko nepadariau kad mane reikėtu areštuoti.
  Karvės mėšle nori žmogus po ilgos dienos vienas pasėdėti saulutėje viską apmastyti tik staiga prisigretina kaškokia klastuolė ir užtraukia areštą abiem.Nikolajus labai lėtai stojosi kad tik pavilkintu laiką. Dabar saulė mielai šildė jo nugarą.
- Čia tavo kaltė ar nežinojai kad negalima rukyti? galėjai bent gerą vietą susirasti kur niekas neužtiks. Dabar ir mane įpainiojai.-Nikolajus kalbėjo klastuolei.
  Kai pagaliau viskas susitvarkė Nikolajus nusekė paskui profesorių atlikti arešto

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 12, 2011, 10:22:55 am

-Ponaiti Nikolajau,areštas nėra vien dėl rukymo.Areštas dėl to,kad išėjote iš mokyklos uždrausti laiku.Nejaugi nežinojote,kad miške yra vilkolakių?Tikriausiai nelabai patiktu tapti vienu iš jų...
Ceresiz žiūrėjo tiesiai į vaikus.Po valandėlės ir vėl prabilo:
-Rytoj.Antrą valandą.Į mano kabinetą.Dabar marš į bendruosius kambarius!

((Labai trumpas,nes biški skubėjau.Grįžęs parašysiu ką turėsite daryti ;) ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adriiana Macres Rugpjūčio 12, 2011, 11:30:56 am

{[ Nepykstam ;)). ]}

Šlamėjimas.. Negi kažkas eina?
- Man neįdomu jūsų pasiteisinimai. Dvigubai areštuoju,- išgirdo jį Adriiana. Taip, tai mūsų numylėtasis profesorius Cerasiz. Net ir tokioje situacijoje mergaitė neišsigando.
- Oi, Jūs manęs tai tikrai neišgąsdinsit,- staiga pasipūtus ir nejuokais supykus riktelėjo Adrii.- Man nerūpi,- šaukdama pabrėžė ji.
Tuo tarpu švilpis puolė teisintis ir maldaut profesoriaus pasigailėt, neimt arešto. Tai dar labiau supykdė, atrodė lyg karšti raudoni dūmai rūktų mergaitei iš ausų. Matai, galėjau nueit kitur patraukt? Aš kalta?? Palauk tu man.., siuto mergaitė. Vilkolakiai!      
O, jeigu aš jį.. užkeikčiau.? Taip. Eureka!                            
- Expelliarmus, Impedimenta,- štai kaip. Paprastučiai, bet veiksmingi. Sugavus bernioko lazdelę, Adrii užkeikė jį Trypenčių kojų užkeikimu. Tada burbtelėjo profesoriui " iki ryt " ir pasileido link Klastunyno bendrojo kambario.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 12, 2011, 12:02:05 pm

((Amelija,Nikolajus mano kabinete vykdo areštą  :P ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adriiana Macres Rugpjūčio 12, 2011, 12:16:02 pm

Citata iš: Antoine Cerasiz  Prieš 12 metus

((Amelija,Nikolajus mano kabinete vykdo areštą  :P ))

[{ Kaip aš? Ką man sugalvosit? }]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 12, 2011, 12:25:21 pm

taigi taspats tau kaip ir man tik parašyk poste kad nuėjai į kabinetą

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Isadora Octagon Rugpjūčio 14, 2011, 02:03:17 am

  Lėtai neskubėdama ji artėjo link ežero pakrantės. Nors lyjo, mergina į tai nė kiek dėmesio nekreipė, buvo pratusi prie šaltų audrų jūroje. Kūnų bėgantis šiurpuliukai jai buvo net malonūs. Pagaliau pasiekė ežero pakrante. Po laiko praleisto namie jai buvo keistą matyti ramų vandenį. Ežeras tyliai virpuliavo nuo jį pasiekiančių mažų lietaus lašų. Kur nekur pliūkšteldavo žuvis.
  Isadora užsitraukė cinamono skonio cigaretę, paskui dar kitą. Nors visada dėl to jautė kaltę, juk jai tik šešiolika, tačiau tai buvo kone geriausias, jos nuomone, žiobariškas išradimas. Stebuklinga magija kuri įtraukia net labiau nei meilės eleksyras.
  Iš kišenės iššoko Viktoras. Jis iš lėto ėmė uostinėti aplink pažinti ežero pakrantę, tiek daug laiko ankčiau čia buvo praleista. Mergina tik perspėjo augintinį:
- Būk atsargus, nes jei tave sugriebs kokia pelėda ar katė aš vargu ar daug kuo galėsiu padėt.
Viktoras supratingai linktelėjo, o Isadora tingiai žvelgė į tolį. Ją gaubė rūkas, lietus ir dūmai. Praleido ten kurį laika, tada iš kišenės išsitraukė pamokų tvarkaraštį.
- O žiūrėk, netrūkus bus magiškųjų gyvūnu pamoka, - linksmai tarė ji žiurkei, o tada garsiai sukaleno iššieptus dantimis,- tau patiks, eime!
 Gyvūnas klusniai užšoko jai ant peties, o Isadora nusipurčiusi nuo kelnių dulkes patraukė  miško pusėn.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ema Evans Rugpjūčio 15, 2011, 02:16:19 am

Ema išėjo iš Didžiosios salės. Nusprendusi įkvėpti šiek tiek gryno oro, ji pasileido ežero pakrante, vietoj grįžimo į bendrąjį kambarį. Atsisėdus ant didžiulio akmens, ji permąstė dienos įvykius ir pasijuto labai vieniša.
Kaip būtų gerai su kuo nors pakalbėti...
- Ex nihilo esse, libertate exercitum, invito te in mundo, Ophiuchus!
Oras priešais sumirguliavo ir atsirado juodaplaukė mergaitė su gyvačiuke ant rankų.
- Kvietėte šeimininke?
- Vadink mane tiesiog Ema..
- Žinoma, Ema. Šįkart be apsauginio rato?
- Kaip matai, ne pamoka dabar juk. Aš pasitikiu tavimi.
- Jūsų pasitikėjimas mane žavi.. Tačiau kodėl gi mane iškvietei? Juk žinai, kad kelionės man ne itin patinka.
- Atleisk.. Tačiau aš pasijutau vieniša, tad man reikėjo su kuo nors pasikalbėti.
- Pasikvietei mane, nes buvai vieniša? Tu gal juokauji? - nebeslėpė pykčio džinė.
- Ne. Taip pat žinau, jog ir tu vieniša, tad norėjau palaikyti tau kompaniją.
Džinė sutriko. Vienu metu jos akyse pasirodė nepaprastas skausmas, kuris akimirksniu išnyko.
- Vieniša? Aš, vieniša? Na, žinot ką.. Kitą kartą pakvieskit mane, kai turėsite naudingesnę užduotį, - tarė Ophiuchus ir išnyko.
Ji sugrįš. Žinau, kad sugrįš...
Lauke jau temo, todėl Ema pasileido pilies link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 06:00:05 pm

Alfas greitai bėgo takeliu.Buvo nyku.
 Jis greit nubėgo prie ežero,į savo mėgstamą vietą.Atsisėdo ant akmens.Berniuko veidu tekėjo ašara.
Vaikinas buvo įskaudintas kaip niekad nebuvo.Galvoje tebeskambėjo Merės žodžiai.
 Alfas nusiėmė apsiaustą.Atsisegė marškinius.Jis nežinojo kodėl taip daro,tačiau protas tai liepė.
 Gaila.Aš tikėjausi draugystės.Artimos,artimos draugystės.Šnipštas.Tobulas šnipštas kaip visada.
Jam suspurdo širdis kai išgirdo žingsnius ir pamatė link jo žingsniuojančią tamsią figūrą.Alfui tai nerūpėjo.Nesvarbu kas tai būtu.Netgi Merė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 06:05:08 pm

Nikolajus ėjo link ežero kur galėtu apmastyti šiandienos įvikius kai pamatė Alfa kuris buvo be apsiausto ir prasiseges marškinius.
- Ei žmogau apsirenk dar peršalsi,- Nors pats Nikolajus žinojo kad eis plaukioti bet taip stovėti vėjyje nelabai gerai.-Beje Merė prašė perduoti kad tave labai myli ir kad ateitum į ligonine.
 Nikolajus pasitraukė prie medžio į jo šešėlį ir atsisėdo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 06:10:54 pm

Alfas išgirdo pažįstamą balsą.Nepakėlė akių,nes žinojo kas jis.Nusukęs akis į ežerą jis pradėjo murmėti:
-Negali būti.Neįmanoma.Ji sakė,kad...
Paskutinis žodis užstrigo gerklėje.Jis tiesiog negalėjo jo ištarti.Apsiprendė,kad nematys Merės.Nekalbės.Negyvens.
Jis nusuko akis nuo ežero ir pažvelgė į Nikolajų.Jis stebuklas - šypsojosi.
-Ko jau toks laimingas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 06:20:31 pm

- Kartoju tau antra kartą kad Merė prašė perduoti tau kad tave myli ir kad kai galėsi ateitum į palata taigi džiaugiuosi dėl jūsu,- Nors Nikolajus ir prikūrė bet tai neturėjo reikšmės juk sumelavo vardan gero tikslo.-Gal nori paplaukioti?
  Nikolajus mostelėjo į ežerą. Nikolajus paėmė lazdele ir apibrėžė aplink save ir Alfa.
-Ex nihilo esse, libertate exercitum, invito te in mundo Dohandhan,- Šį kartą Dohandhan'as pasirodė balto vilko pavidalu.
- Sveiki šeimininke.- Vilkas pritūpė.
- Labas Dohandhan'ai ar galima tavimi pasitikėti ir mums su juo,-Nikolajus mostelėjo į Alfa.- Kartu su tavi eiti į ežerą?-Atrodė kad Dohandhan'as apsidžiaugė.
- Žinoma šeimininke eikite ir maudykitės.
- Tada puiku.- Nikolajus nusirengė apsiausta ir kviesdamas kartu Alfa įbrido į ežerą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 06:25:18 pm

-Na ką gi.
Alfas nenusirengęs drabužių šoko į ežerą.Vanduo buvo ledinis.Jis kelias sekundes tiesiog sustingo ir nugrimzdo į dugną.
-Nikolajau,va čia tai geras.Man patiko,-išrėkė Alfas. - gal reikėtu panerti?Aquogalis!
Virš berniuko galvos išdygo tarsi akvariumas.
-Iki!
Alfas panėrė.Jis pasiekė dugną ir pamatė milžiną galvakojį.Nuo to siaubo jis iškilo į viršų.
-Nikolajau? Ei Nikolajau!
Tačiau Nikolajus nepasirodė.Alfas išbrido iš ežero.Sumurmėjo
-Tergeo.
Drabužiai tapo sausut sausutėliai.
-Na ką.Pas Mere!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 06:32:05 pm

Nikolajus dar paplaukiojo ir išlipo į krantą.
- Dohandhan'ai gal galėtum išdžiovinti mano drabužius?
- Nėra problemų šeimininke.-Dohandhan'as palietė letena drabužius ir jie jau buvo sausi.
- Ačiu tau.
- Nėra užką šeimininke.
- Gal einame kurnors?
- Jūsu noras man įsakymas šeimininke.
- Tada puiku.- Nikolajus vėl apsrengė ir nuėjo kartu su savo džinu į nežinia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 16, 2011, 08:39:43 pm

Emilė tempė sunkią kuprinę su visos savaitės namų darbais. Kadangi jau buvo viena iš paskutinių saulėtų ir gana šiltų rudens dienų klastuolė nutarė, jog buvimas gryname ore išeis tik į naudą. Gal šviežias deguonis įpūs proto bent kiek? Susiradusi patogią vietą, iš kurios matėsi tiek ežeras, tiek pilis, tėškė kuprinę, o pati klestelėjo po medžiu. Keliolika minučių grožėjosi raibuliuojančiu ežero paviršiumi, kol pagaliau suskato pradėti mokytis. Išsitraukusi iš kuprinės knygas išsidėliojo aplinkui. Taigi nuo ko pradėti? Akimis peržvelgė visus vadovėlius, tačiau nei vienas jų noro mokytis nesužadino. Pagaliau captelėjusi Transfigūracijos vadovėlį įbedė nosį į jį. Įsivaizduokite, kad vieną dieną este animagas. Emilė pamirkė plunksną į rašalą ir paskrebeno.

Citata

Animaga Jei aš būčiau animagasė

Klastuolė įsikando plunksnos galą. Taip prasėdėjo apie valandą. Po to sukišo knygą atgal į kuprinę. Šitą padarysiu vėliau...  Toks pat likimas ištiko ir kitus vadovėlius, tik pervertusi juos ir pažiūrėjusi kas užduota iškart sugrūdo juos atgal. Patenkinta savimi, jog jau peržiūrėjo visas užduotis nutarė atsipūsti. Nė nepajuto kaip galvą nuknebo ir Emilė užmigo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 17, 2011, 09:10:15 am

Rafaela visa permirkusi išlipo iš ežero.
- Khe, khe, po velnių, daugiau čia nenardysiu.
Kiek pasedėjusi ant žemės ir atsigavusi pasiimė daiktus ir patraukė ežero pakrante pilies link.
Jaučiuosi kaip šlapia višta. Velnias man davė ten nerti.
Staiga ji pastebėjo mergaitę kuri rankoje laikė  pargamento galbalėli ir miegojo. Iš uniformos Rafaela pažino, jog tai ji klastuolė.
Ką ji čia veikia? Ilsisi?
Rafaela varvančiais rūbais prisiartino prie mergaitės ir numetusi daiktus atsisėdo šalia.
Matyta. Turbūt mokslo metų pabaigos puotoj...
- Ei, kelkis.
Rafaela pirštu badė klastuolę. Ši laiminga miegojo. Rafaela atsiduso ir pradėjo burbėti.
- Kelkis, kelkis, po galais...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 17, 2011, 11:30:11 am

Emilė prasnaudė kelias valandas. Laikytas pergamentas seniai išslydo klastuolei iš rankos. Kai kažkas pradėjo badyti Emilė tik pasisuko į kitą šoną, tačiau nuslydo nuo medžio kamieno ir dunkstelėjo į kietą žemę. Nuo smūgio pabudusi krūptelėjo ir vos infarkto negavo kai priekyje pamatė neaiškios figūros kontūrus. Įdėmiau įsižiūrėjusi pamatė, jog tai Rafaela.
- O, labas,- Kiek sumišusi pasisveikino, jausdamasi truputį nejaukiai. Juk ji per miegus dažnai vaikšto ar kalba. Jei prišnekėjo beveik nepažįstamai mergaitei kokių nesąmonių?
Emilė sukišo visus pergamentus ir plunksnas į kuprinę.
- Supranti, užmigau bedarydama pamokas. O tu ką čia veiki?- Prisimerkusi pasakė ir pagaliau pastebėjo, kad Rafaela visa šlapia.- Nejau tu maudeis? Ar jau neperšalta?
Emilė žavėjosi kitos klastuolės ryžtu, nes šiaip jos pačios tokiu oru net už didžiausius pinigus niekas neįkištų į vandenį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 17, 2011, 11:37:08 am

- Supranti, užmigau bedarydama pamokas. O tu ką čia veiki?- prisimerkė mergaitė.- Nejau tu maudeis? Ar jau neperšalta?
- Ai,- numojo ranka Rafaela.- žadėjau skandintis, bet nusprendžiau kad neverta aukotis dėl suknistos kitų žmonių nuomonės. Ne, ne per šalta,- papurtė galvą Emillei paklausus ar ne šalta.- nemėgstu šilto vandens, bėje, ežere ne taip ir šalta, vanduo drugnas. Bet būtų ne pro šal išdžiūti.
Rafaela pasiėmė lazdelę ir sušnabždėjusi užkeikimą užkūrusi mažytį lauželį ištiesė virš jo rankas.
- Kodėl pamokas darei lauke? Norėjai pravalyti galvą ar laukei kol vėjas įpūs protingų minčių?- Rafaela šyptelėjo Emillei ir pasislinko arčiau lauželio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 17, 2011, 11:44:47 am

- Žadėjai skandintis?- Visai suglumo.
Visgi net ir Rafaelos patikinta negalėjo patikėti, jog tokio oru vanduo gali būti nešaltas. Emilė stebėjo kaip klastuolė bando išdžiūti prie menkos ugnelės.
- Gal tau padėti?- Užjaučiamai paklausė, nes šiaip ir pati Emilė pradėjo šiek tiek iš šalčio, tai kaip turėjo būti šalta Rafaelai. Lindsay išsitraukė lazdelę ir pamakalavusi ja ore išbūrė šiltą oro srovę, nukreipė ją į šlapius drabužius. Šie bematant išdžiūvo.
- Tikėjaus, kad šviežias deguonis padės blaiviau mąstyti, tačiau kur tau,- Veidas truputį apsiniaukė.- Prasėdėjau kelias valandas, o visiškai nieko nepadariau. Mokytojai nemelavo apie tuos VML metus, jie tikrai nepaprastai sunkūs, o dar tik rugsėjo pradžia.
Emilė giliai atsiduso.
- Užteks man skųstis, o kaip sekasi tau?- Nusišypsojo.- Kaip praėjo atostogos su Sonora?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 17, 2011, 11:51:20 am

- Puikiai,- linktelėjo Rafaela jau sausa įsisupdama į apsiaustą.- tik, gaila dar nebuvome susitikusios Hogvartse po atostogų.
Rafaela iškėlė lazdelę užgesinti ugniai, bet staiga jai į galvą šovė mintis.
- Klausyk, gal tu alkana?- atsisuko į merginą.- galėtume surengti mažą iškylą. Pakurstysim ugnį, ir šilčiau bus. Be to, vakarėja...
Rafaela pažvelgė į apsniaukusį dangų ir toli horizonte pro dabesų pluoštus raudonuojančią saulę.
Iškyla tikrai nebloga mintis. Turbūt geriausia man šiandien šovusi į galvą. Esu šiek tiek išalkus, įdomu kiek laiko plaukiojau?
- Na, kaip dėl iškylos?- Rafaela pažvelgė blizgančiom akim į Emillę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 17, 2011, 11:58:18 am

- Klausyk, gal tu alkana?- atsisuko į merginą.- galėtume surengti mažą iškylą. Pakurstysim ugnį, ir šilčiau bus. Be to, vakarėja...
Na, žinoma ji alkana, tačiau jau vakarėja, jai jas sugautų būtų  ne kas. Nebūk bailė. Suniekino pati save.
- Iškylą?- Išpūtė akis Emilė.- Ką gi, galim, tik kur? čia, o gal uždraustajam miške?
Pati nusipurtė nuo tokios minties, tačiau po to visgi pagalvojo, jog būtų neprošal pažeisti mokyklos taisykles. Per visus šiuos metus vienintelis dalykas, kurį ji darė neteisėtai, buvo pasivaikščiojimas po požemius su Adriiana. Tačiau ir šis atsitikimas nebuvo labai nuotykingai, neskaitant to incidento su prakiurusiu vamzdžiu.
- Tuomet reiktų nubėgti į virtuvę, paprašyti kokio maisto. O gal tu turi kažką su savimi?- Pažvelgė į mergaitę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 17, 2011, 12:05:53 pm

- Ne, kam ta virtuvė?- nusišypsojo Rafaela.- dar kas nors sutiks ir paklaus ką išdarinėjam. Raganos mes ar ne? Lazdelas turim? Burt mokam? Tam kad gautume maisto, mums tereikia panaudoti šaukimo kerus, na, žinai, Accio.
Rafaela atsirėmė į medį ir ėmė mąstyti.
Kur, kur, kur galima iškylauti? Tikrai ne pro šal pažeisti kokias dešimt mokyklos taisyklių. Velnias negriebs.
- Aš manau kad iškylauti geriausia bus uždraustąjame miške. Ten užkursim lauželį, gal prisiviliosim kelis vilkolakius kurie mus vysis iki mokyklos... Juokauju,- sukikeno Rafaela.- bet manau nuotykiai būtų puikus išsilaisvinimas nuo rutinos. Na, tai į uždraustąjį mišką?
Rafaela išsišiepusi dėl laukiančios pramogos žvelgė į Emillę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 17, 2011, 01:33:39 pm

- Pamiršau, kad ragana esu,- Nusijuokė pati iš savęs.- Tu jau moki šaukiamuosius kerus?
Emilė pagarbiai nusistebėjo Rafaelos protingumo, mat pati antram kurse prisišaukti daiktų tikrai nemokėjo.
- Tai ko norėtum? Tiesa, aš nevalgau mėsos, bet gal galima apseiti ir be jos. Pavyzdžiui išsikepti... Bulvių?- Ką tik  galvą šovus šiai minčiai tuoj pat pasiūlė.
O ką man daryti su knygom? Lyg atspėjęs klastuolės mintis pro šalį ėjo Edvardas, Emilės brolis, su savo kikenančia mažiukų šutvę.
- Ė tu, mailiau!- Pašaukė Emilė. Edvardas nedrįso atsisukti.- Tu, arklio kanopa, tave šaukiu. Edvardai!
Berniukas, pasipuošęs žaliu klastūnyno šaliku priėjo ir piktai tėškė:
- Ko?
- Parnešk šitą daiktą į bendrąjį kambarį,- Paspyrė kuprinę jam prie kojų ir pamačiusi, kad jis bando prieštarauti iškart pridūrė,- Jokių bet, antraip tave užkeiksiu.
Jos jaunesnysis brolis dar kartą paniekinamai drėbtelėjo į klastuolę ir užsimetęs kuprinę ant pečių nurioglino.
- Tvarka,- Atsisuko Emilė į draugę.- Gal jau sugalvojai ką valgysim?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 17, 2011, 01:37:28 pm

Pašaipiai pažvelgusi į Emillės jaunesnį broliuką, Rafaela pamąstė.
Hm... Ką gi valgyti? Bulvės? Gerai. Kas dar?
- Taip, bulvės gera mintis,- linktelėji ji.- ir gal dar prisišauktume kokių saldumynų? Desertui, a? Gerai?
Rafaela pakilo iš savo vietos ir pažvelgė į mišką.
- Na, o kur eime? Į miško vidurį ar kokią daubą? Maisto pasišauksim ten nuėjusios. Tik kažin, ar nereiks maitinti ir kokių gyvūnėlių.- Rafaela sukikeno.- eime?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 29, 2011, 09:59:26 pm

Helena sulanksčiusi raštelį pririšo jį Dutei ant kojytės ir paleidusi pelėdą ėmė laukti. Netrukus pelėda grižo. Grifiukė paglostė pelėdą ir ant kitos kojytės pririšo kitą raštelį. Paleidusi pelėdą vėl kantriai ėmė laukti, o kol laukė laiko veltui neleido. Pakėlusi į orą lapus ėmė juos deginti naujais, profesoriaus Arcari pamokoje, išmoktais kerais. Pradžioje sekėsi nekaip. Galiausiai lapai stabiliai pakilę į orą sudegdavo ir ant žemės krisdavo pelenų krūvos.
-Tikiuosi Gilbertas ir Bellusas gavo namo raštelius ir netrukus ateis, kitu atveju aš čia tuoj visą mišką supleškinsiu.
Netrukus grįžo Dutė. Nutūpusi mergaitei ant rankos ji patenkinta suūkė. Pelėda išdidžiai tupėjo išpūtusi krūtinę. Helena paglostė savo augintinę ir iš kišenės ištraukusi kruopų padavė Dutei. Sulesusi jai duotą maistą palėda suplasnojo sparnais iš pakilusi į orą dingo. Staiga Helena išgirdo žingsnius. Kažkas pakankamais sparčiai ėjo jos pusės link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 29, 2011, 10:10:39 pm

Kai Helenos pelėdą netikėtai užklupo Gilbertą tik išėjus iš pamokos jis nesijautė labai noriai kažką pasakoti ar kalbėtis su pussesere. Žinodamas jos įkirimą nujautė, kad vis tiek nuo jos neišsisuks todėl patraukė ežero link. Jis ėjo sparčiai, nes buvo pavargęs ir tikrai neturėjo ūpo dar klausyti ką ji pasakys.
Pagaliau jis buvo netoli ir matėsi merginos siluetas. Ji sėdėjo ir degino lapus.
Tik ne ugnis sucypė sau mintyse Gilbertas
Atėjęs prie merginos jis prabilo
-Sveika. Matau, kad nori su manimi pakalbėti. Tai rėžk,- pasakė ramiai jis
Aplink juos buvo labai ramu
-Be to nesvaidyk ugnies. Man šiandienai jos pakako,- pridūrė vaikinas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 29, 2011, 10:22:58 pm

Helena nuleidusi ją įsikiro sau į kišenę. Atsisėdusi ant žolėd šalia savo numestos kursinės ji svarstė nuo ko gi čia geriau pradėjus. Ramiai nuo vėjo lingavo medžiai. Ji pažvelgė į pelenų krūvą. Ją šiuo metu kankino ne vienas klausimas.
-Visų pirmą, - pradėjo Helena. - Norėčiau paklausti, kas įvyko šiandien per pamoką. Kaip tu sutramdei ugnį? Kaip tau tas pavyko? Niekada nesakei, kad moki tą daryti. Visų antrą turiu kai ką tau papasakoti apie profesorių Arcari. Jis nėra tas kuo dedasi. Mes su Belusu jį šnipynėjome ir sužinojome, kad jis ne tas kuo dedasi. Ji nori pašalinti iš mokyklos, už tai, kad jis vampyras.
Helena pažvelgė į ištįsusę pusbrolio veidą ir įkvėpusi oro ėmė berti tekstą toliau.
-Nežinau, kaip galėjo tokį dalyką praleisti pro akis direktorė ir jei jis neišgalabis visų vaikų būsiu laiminga. Tiesa, į mano kambarį vakar negrįžo Rike. Ji iš viso nenakvojo kambaryje. Manau, kad ją suėdė Arcari. Tiksliau iščiulpė jos gyvastį, nors to, deja, įrodyti negaliu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 29, 2011, 10:41:02 pm

Mergina jį užpuolė klausimais.
- Norėčiau paklausti, kas įvyko šiandien per pamoką. Kaip tu sutramdei ugnį? Kaip tau tas pavyko? Niekada nesakei, kad moki tą daryti.
Jis šito klausimo kaip tik ir nenorėjo išgirsti.
-Nepasakojau todėl, kad aš pats tik atvykęs čia sužinojau, kad su ugnimi nesusikalbu. Be to aš to nevadinu kontroliavimo. Ji mane daugiau kontroliavo.
Klausydamas ką kalba jo pussesere apie profesorių Arcarį Gilbertas pradėjo isteriškai juoktis.
-O taip. Jis žudo vaikus. Hahaha geresnio pokšto negirdėjau. Jeigu jis norėtu jis jau seniai puse mūsų per pamoką būtų išgalabyjęs jeigu norėtu, bet to nepadarė, tad nekalbėk nesamoniu. Be to aš žinojau, kad tai turi būti stiprus žmogus, kas sustabdytu mano nevaldomus kerus. Antraip jūs jau būtumėte visi negyvi. Antra ar turi svariu įrodymu, jog jis dėl kažko kaltas? Kiek pamenu mus mokė, kad nenurašyt žmonių ankščiau reikalo.
Jis kiek patylėjo laukdamas ką ji pasakys.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 29, 2011, 10:52:36 pm

-Aš žinau Flowerfieldų kroniką. - Pasišiaušė ji. - Ir žinau ką sakydavo mums mano senelis. Bet dabar ne apie tai. Negali būti, jog tu netiki, jog už viso to profesorius Arcari. Kaip manai tada kuo jis minta? Vam-py-rai minta krau-ju. - Paskutinį žodį ji pabrežė ypatingai.
Sučiaupusi lūpas ji kurį laiką tylėjo. Pakrančiusi lūpą ji ėmė kalbėti toliau.
-Ugnis, ugnis... Kodėl man atrodo, kad mano močiukė kažkada kažką pasakojo susijusio su ugnimi, bet aš niekaip negaliu pririminti ką.
Helena pažvelgė į Gilbertą.
-O dėl Arcarį... Jei tau atrodo, kad už to stovi ne jis išsiaiškink kas tą daro. Visų pirmą pašnipynėk jį. Profesorius tavo koledžo vadovas, tad jį turėtum dažniau matyti. Be to įtarimas ant tavęs mažiau kris.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 29, 2011, 11:14:50 pm

-Jeigu tu išsiaiškinsi ką tau sakė seneliai, tada aš pabandysiu pašnipinėt profesorių. Bet pažadėt daug ko negaliu. Manau žinai tai.
Vaikinas kiek susimąstė. Čia buvo labai ramu ir beveik nieko nebuvo. Vaikinas kiek atsipalaidavo ir susimąstė.
Net jeigu profesorius ir yra vampyras, koks skirtumas? Aš irgi gal atrodysiu kaip manjakas žudantis žmones, bet tai nereiškia, kad reikia iš karto ji nurašyti į nenaudojamu daiktu skyrių.
Vaikinas matė, kad Helena vis dar nerimsta ir kažką aiškina, bet vaikinas buvo per daug susimąstęs.
Kur aš girdėjus tos moters balsą? Aš tikrai isitikinęs, kad jį girdėjęs ir tikrai ne viena karta.
Jos balsas visada skamba toks liūdnas ir sielvartaujantis. Atrodo, kad ji nežino ką daryti, todėl griebėsi paskutinės galimybės...
Bet kokios?
Vaikinas vis dar suko galvą dėl visko. Jo mintys po to nuklydo prie profesoriaus.  Jis atrodė ne toks pavojingas kaip visiems atrodė. Aišku, kadangi niekas neprisiminė šios paskaitos pabaigos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 30, 2011, 04:35:09 pm

-Gerai, aš parašysiu senelei Agorinai. Ji turėtų ką nors papasakoti. O tu tuo metu pašnypinėk Arcari. Tiesa tu nematei Belluso? Kaip ten jo ranka nežinai?
Helena pasidairė, bet berniuko nebuvo nė kvapo. Ji svarstė ar Bellusas tikrai perskaitė jos raštelį. Atsidususi Helena užvertė galvą ir įsistebėjo į dangumi plaukiančius debesys.
-Žinai. Gaila, kad tu patekai į klastūniną. Aš taip tikėjausi, kad mes busime tame pačiame koledže. Na, bet rodos toks likimas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 31, 2011, 12:01:25 pm

-Gerai. Pažiūrėsiu kaip viskas išeis.
Nors jis labai nenorėjo šnipinėti profesoriaus, bet pažadas yra pažadas. Jis kiek patylėjo susimąstęs apie Bellus.
Tas vaikis keistas. Su juo ir be jo visad problemos.
-Ne, po to kai jį išprašė iš kabineto jo nemačiau. Be to mes su Falco ne tokie jau draugai kaip jūs, - jis kiek patylėjo.
Mergina įsitaisė patogiau. ir toliau kalbėjo
-Žinok aš irgi galvojau, kad būtų linksmiau jeigu būtumėme viename koledže, bet.. kaip yra taip yra. Teks su tuo susitaikyti. Vis tiek per pamokas ir mokykloje matomes, tai nedaug ir prarandame. Jei neprieštarausi aš bandysiu treniruotis profesoriaus Arcari pamokos užduotį.
Jis nelabai ir laukė ką jam atsakys pusseserė ir išsitraukė savo knygutę. Joje jis visada susirašinėdavo savo pastabas ar pastebėjimus. Jis pradėjo rašyti apie ANJM pamoką.

Citata

Inflamarae kerai yra tas ko kontroliuoti neišeis taip kaip noriu, net tai busiu visiškai tam pasiruošęs ir susikaupęs. Mano liepsna turi daug pavidalu, bet dažniausiai deivių. Jos pakvaišusios kaip ir aš. Nieko nepadarysi - juk aš jas ir valdau. Mano liepsnos dar labiau panašios į prakeikimą, o ne dovaną kuri nori sunaikinti viską ką turiu sau brangaus.

-Oh well,- pagalvojo vaikinas atsidusdamas reikia pabandyti.
Jis traukė iš ežero šlapius akmenis. Prisikrovė jau didelį kalną ir matydamas, kad jam to užteks nusiėmė apsiaustą, nenorėdamas jo padegti padėjo prie savo daiktų netoli Helenos. Pasiėmė į rankas tik savo lazdelę ir nuėjo prie kranto kur gulėjo akmenys. Atsisėdęs patogiau ant žemės jis pasiėmė vieną ir pradėjo savo šocher mocher.
-Inflamarae,- tarė ramiai jis, bet deja liepsna kaip visada sučiaudėjo ir nieko nenutiko.
Jis ilgai bandė kažką daryti, bet liepsna vis vien tik čiaudėjo ir spjaudėsi, laižė daiktus ir nieko daugiau. ]
Jis vis bandė, bandė, bandė iš jo lūpų buvo girdimi tik keiksmai ir Inflamarae/
-Kažkas negerai,- sumurmėjo sau panosėje nenorėdamas, kad pusseserė išgirstu.
Jis pasiėmė vieną akmenį ir metė į orą. Iškėlė lazdelę ir suriko:
-Inflamarae, šį kartą burtas pataikė tik ne taip kaip norėjo. Liepsna susprogdino visą šlapia akmenį pasivertęs sviedinio pavidalu. Bet liepsna nedingo kaip visada. Ji ore pasivartė ir pavirto į lūšį. Ji nuskuodė dangumi prie vaikino ir pradėjo lakstyti apie jį palikinėdama pėdas ant žemės.
Ugninė lūšis neatrodė pavojinga, bet ir neatrodė labai gera. Ji išdegino letenom žodį ant žemės ir vėl dingo jo lazdelėje.
Maledicta ir vėl huh.... jeigu ir prakeiktas esu, tai kieno čia galėjo būti darbas. Juk aš per jaunas, be to net neprisimenu, kad pas mus namuose būtų kokie nors konfliktai.
Kuo toliau tuo užtikrinčiau vaikinas kartojo tą burtažodį, bet jo ugnis vis tiek nenorėjo klausyti, kad ir ką jis darytu. Jis suprato, kad be pagalbos iš specialisto šioje sferoje jis niekaip nesusitvarkys, bet pasiduoti vis tiek nenorėjo. Ilgą laiką buvo matomi liepsnų žypsniai prie upės kurie tai stiprėjo, tai paklaikdavo, tai vėl dingdavo.
Valandos slinko, bet naudos iš Inflamarae jau nebuvo. Vaikinui skaudėjo kairė ranka, kuri  trukdė dirbt, bet sukandęs dantis toliau dirbo.
-Agh!!!- suriko jis ir numetė lazdelę ant žemės.
Nusiėmęs akinius padėjo juos prie lazdelės, užsiraitojo kelnes ir įbrido į ežerą. Jis lipo gilyn kol vanduo pasiekė kelius. Jis atsistojo ir pažiūrėjo į vandenį jo atvaizdas maišėsi kartu su kažkokios raudonplaukės moters. Ji tai šypsojosi, tai atrodė pikta, juokėsi ir atrodė pažįstama. Klastuolis pasitrynė akis tikėdamasis, kad tai buvo tiesiog įsivaizdavimas, bet jį vis tiek nedingo. Moteris pradėjo kažką sakyti, bet Gilbertas nemokėjo perskaityti iš jos lūpų. Jis daug nelaukdamas tėškė ranka per vandenį ir nuėjo kranto link.
Išlipęs užsidėjo atgal akinius ir pasiėmė lazdelę kuria po to padėjo atgal į apsiausto kišenę. Jis atsisėdo prie Helenos ir pradėjo galvoti apie tą moterį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 05, 2011, 02:43:53 pm

Alfas susigūžęs ėjo tamsiu takeliu link ežero.Norėjosi paspoksoti į milžiną galvakojį ir ramų ežero paviršių.
 Visur šlapia ir drėgna,tačiau Alfui tai nė motais.Atsisėdo ant žolės pasirėmė ranka galvą ir užsimerkė.
Kaip būtų gerai,kad sedėtu Merė.Savo šiltomis akimis pažvelgtu į mane ir nuvytų visas blogas mintis ir abejones...Kaip gera būtų...Kaip gera.
Staiga grifiukas sukruto.Jis pamatė tamsų žmogaus pavidalą.Alfas atsistojo ir išsitraukė lazdelę.Jau buvo bekreipiąs ją į žmogų,tačiau greit ją nuleido.
Jei ten pažįstamas žmogus? Būtų bėdos...
-Na,kas gi ten? Pasirodyk!-Piktai sušuko Alfas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 05, 2011, 03:09:57 pm

Mere su gera nuotaika ir lydima saulės spindulių patraukė link ežero pakrantės. Tenais mergaitė norėjo ramiai paskaityti knygą,o galbūt tik pasvajoti... Ir štai jos gera nuotaiką,nuvijo piktas balsas kuris sklido iš ežero pakrantės. Tas piktas šūksnis skelbė:
- Na,kas gi ten? Pasirodyk!
Smit truputį susigūžusi paėjėjo kelis žingsnius,kad pamatytų pašnekovą. Ir štai, už kalvos pamatė kovinga poza atsistojusį ir su lazdele rankose,Alfą.
- Čia aš,- kiek nusikaltusiu balsu,pratarė švilpiukė,- ar išgąsdinau? O gal sutrukdžiau..?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 05, 2011, 03:18:19 pm

-Ooo...Atsiprašau...Matai-aš visada tikiuosi blogiausio,-Alfas vyptelėjo. - Nesitikėjau sutikti nors vieną žmogų...Na,bet džiaugiuosi,kad sutikau tave... - Grifiukas įsikišo lazdelę į kišenę ir nusibraukė nuo akių plaukus.
Alfas atsisėdo ir įsmeigė akis į ežerą ir giliai atsiduso.
-Hm...Klausyk,manau tu turi Alfo radarą.Visada mane surandi... -Berniukas giedrai nusišypsojo.
Alfas išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo:
-Tergeo...
Šlapia žolė išdžiuvo,berniukas atsisėdo ir patapšnojo vietą šalia savęs.
-Na,nepasiūlau penkių žvaigždučių viešbučio,tačiau manau tiks?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 05, 2011, 03:34:23 pm

Alfo radaras... Hm,būtų neblogai,deja tokio dar nesu įsitaisiųsi,bet reikėtų įsigyti... Merė šyptelėjo.
- O,dėkoju,tikrai norėčiau prisėsti,- tai tarusi Smit klestelėjo šalia grifiuko.
So... Ką mes dabar veiksim..?  Negi kaip ir praeitą kartą sedėsim ir tylėsim,nes nežinosim ką ir bepasakyti..? O gal ir vėl leisimės ieškoti nuotykių,tik šįkart be to profesoriaus... Mergaitės veidą trumpam apniūko pyktis. Tai ką mes veiksim..?
- Hm... Na,tai kas gero?
Jaunoji burtininkė nieko kito nesumątsė ko paklausti. Ah,kvailė,tu Mere. Juk visai neseniai buvot susitikę,o dabar tu klausi kas gero? Pfff...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 05, 2011, 03:42:24 pm

Grifiukas pakreipė galvą į mišką.Alfas buvo prisižadėjęs ten neiti,tačiau kažkokia nematoma jėga traukte traukė berniuką.
-Nagi,nagi...Gal vėl norėtum padaryti išvykėlę į Uždraustajį mišką? Iš tavo veido nemanau,kad tu norėtum ten pasivaikščioti...Bet aš užsispyręs,aš vistiek ten nueisiu-su tavimi,ar be tavęs,-Pusiau juokais,pusiau rimtai tarė Alfas.
Nesu tikras,kad manęs-mūsų neužpuls...Nors viena,kita akromantula nepamaišytu...-Grifiuko veidas buvo rimtas,tačiau lūpose žaidė šypsena.
 -Na,tai ar norėtum valandėlės nuotykių?-Paklausė Alfas,atsispyęs pagundai pabučiuoti Merę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 05, 2011, 03:55:52 pm

Ar norėčiau valandėlės nuotykių? Gal jis juokauja,man ne valandėlės,o kelių valandų reikės nuotykiams. Juk ekskursija po Uždraustąjį mišką,turėtų būti visai neprasta.
- Ah... Su tavim,Alfai,nors ir į pasaulio kraštą,- Merė svajingai nusišypsojo. Ji neatsispyrė pagundai pabučiuoti grifiuko,tad kokias kelias minutes ,,įsisiurbė" jam į lūpas. Tas bučinys nebuvo glitus,ar ne duok Dieve,seilėtas. Ne,jis buvo,švelnus kaip pūko prisilietimas ir šiltas kaip skaisčios saulės spindulys.
- Ups,- tik tiek ir tegalėjo ištarti Smit,nes buvo labai psimetusi nuo tokio savo ryžtingo žingsnio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugsėjo 05, 2011, 04:24:06 pm

Klastuolis buvo užsisvajojęs. Ramiai sėdėdamas prie pusseserės vaikinas po kiek laiko išgirdo kažką dar vaikštant prie ežero. Pirma uniforma buvo raudonos spalvos todėl nusprendė, kad tai buvo kažkas iš grifų gūžtos, o po kiek laiko atėjo ir mergina su geltonais uniformos elementais.  Jie kalbėjo pakankamai garsiai todėl girdėdamas visą jų dramą vaikinas tikrai negalėjo susilaikyti nenusižvengdamas arba nesusivemdamas. Jis niekada nebuvo ko nors įsimylėjęs, todėl jam tai atrodė labai juokingai.
-Helena. Matau tavo draugas Falco tikrai čia neateis, todėl norėčiau grįžti atgal,- kiek piktokai pasakė jis.
Susirinkęs visus daiktus jis patraukė mokyklos link.
Na ir dienelė pasitaikė

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 05, 2011, 05:10:27 pm

-Ups?-Alfas nusijuokė. - Manau mes esame šiek tiek daugiau nei draugai,taigi galime šį tą sau leisti... - Grifiukas susigėdijęs savo žodžiu nusuko akis.
AŠ esu kvailys,niekada neapgalvojantis savo žodžių...Prisižadu tapti šiek tiek rimtesniu,-Alfas mintyse kvatojosi iš savo žodžių.
-Na,ar esi pasiruošusi nuotykiams? O tuo labiau pavojams? - Alfas išsitraukė lazdelę ir atsistojo. - Tikiuosi mūsų neužklups koks mokytojas...Nors ne tai baisiausia,-Vėl nusikvatojo grifiukas.
Berniukas pažvelgė į dangų ir atsiduso.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Helena Flowerfield Rugsėjo 05, 2011, 05:12:29 pm

-Mes su Falco ne tokie jau draugai kaip jūs, - metė Helenai Gilbertas.
Helena kiek piktokai suraukė antakius, mesdama kiek piktoką žvilgsnį į Gilbertą. Jai jo priekaištas visai buvo ne prie širdies. Sučiaupusi lūpas ji toliau klausėsi pusbrolio.
-Žinok aš irgi galvojau, kad būtų linksmiau jeigu būtumėme viename koledže, bet kaip yra taip yra. Teks su tuo susitaikyti. Vis tiek per pamokas ir mokykloje matomes, tai nedaug ir prarandame. Jei neprieštarausi aš bandysiu treniruotis profesoriaus Arcari pamokos užduotį.
Kūrį laiką Helena stebėjo besitreniruojantį Gilbertą, tada jos dėmesį patraukė pora, kuri pakankamai romantiškai šnekučiavosi. Grifiukė išsitraukiusi lazdelę, dar kurį laiką praktikavosi inflamarae, burtažodį, kol tas pakankamai neblogai ėmė jai gautis. Po truputį ji ėmė kontroliuoti ugnį. Tada ėmėsi formos.
-Į ką gi man tave paversti? - svarsė grifiukė. - O! Sugalvojau.
Mergaitė susikaupė. Jai prieš akis atsirado grakšti laiba gazėlė. Mostelėjusi lazdele ji ištarė burtažodį. Iš lazdelės plykstelėjo ugnies ruožas, kuris paraibuliavęs visto gražia ilgakoja gazėle.
-Neblogai, - nuspręndė išsišiepusi mergaitė.
Staiga prie jos buvęs pusbrolis garsiai ir kiek nemandagiai nusijuokė. Helena kiek piktai į jį debtelėjo.
-Helena. Matau tavo draugas Falco tikrai čia neateis, todėl norėčiau grįžti atgal. - Kiek piktokai pasakė Gilbertas.
-Gerai. - Linktelėjo pusbroliui Helena, nesuprasdama ko jis taip širsta.
Mergaitė dar kiek pasedėjo ir nusprendusi, kad Bellusas tikrai neateis nuėjo mokyklos link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 05, 2011, 06:01:16 pm

- Ar aš pasiruošusi nuotykiams? Visada,- tvirtai linktelėjo mergaitė...
Merė pamatė,kaip Alfas žvilgtelėjo į dangų ir atsiduso. Ji,pasekusi jo pavyzdžiu,taip pat pakėlė galvą į viršų. Iš jos lūpų išsprūdo tik ilgas:
- Ohohoooo...
Danguje buvo chaosas. Vienam dangaus skliaute švietė saulė,kitame lijo lietus, trečiame viskas maišėsi su lietumi ir saule. Žodžiu,chaosas. Žemės ir dangaus.
- Na,ką. Gal greičiau paskubam,kol neatsidūrėm viso to viduryje,- Smit žvilgtelėjo į dangų,- man LABAI nepatinka toks oras,nieko gero nežada. O per tokią maišalynę būti nepažystamame miške,o tuo labiau Uždraustająme...
Tai tarus,Smit atsistojo,padėjo atsikelti Alfui ir pėmusi jį už rankos,pradėjo temti. Na, pavadinkim tai bėgimu...


  [[ Smit: Alfai,post'ą rašyk jau, Uždraustajame miške,miško proskynoje.  ;) Lauksiu  :-* ]]
 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ema Evans Rugsėjo 15, 2011, 09:42:43 pm

Iš bibliotekos Evans ketino eiti į bendrąjį kambarį, tačiau, jai užsisvajojus, jos kojos ją nuvedė į lauką, prie ežero. Atsipeikėjus Ema nustebo.
Kas čia.. kur aš.. ai, ežeras.. bet.. kodėl aš čia?
Rankoje ji vis dar buvo suspaudusi močiutės laišką. Atsisėdusi ant atsitiktinio akmens, ji dar kelis kartus jį perskaitė.
Tai ką, aš elfo anūkė. Na, tai bent kažkiek praskaidrins mano kasdienybę, - mergina bandė į tai pažvelgti humoro forma, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji suvokė, kad tai yra tiesa. Žiedas su elfų runom ant piršto, močiutės užrašai apie elfus, senosios kalbos mini-žodynas.
Sunku.. sunku patikėti. Bet.. juk galima tą išnaudoti savo naudai.
Klastuolė įsispoksojo į ežero paviršių. Sauja pasėmus vandens, ji ištarė:
- Adurna rïsa.
Vanduo pakilo nuo delno ir susiformavo į rutulio formos lašelį.
Tai.. nepaprasta.. O jei ką nors sudėtingiau?
- Waíse garm, adurna!
Iš ežero paviršiaus pradėjo kilti vanduo, kuris formavosi į vilko pavidalą. Evans susvyravo - magija ėmė iš jos jėgas kaip koks nesustojantis milžiniško galingumo siurblys. Klastuolė bandė nutraukti magiją, tačiau jai nepavyko, tad ji su siaubu akyse pradėjo laukti, kas bus toliau. Kai paskutinis vandens lašelis prisijungė prie ten, kur buvo vandeninio vilko snukis, magija nustojo traukti jėgas. Vos išlaikydama pusiausvyrą, mergina nuleido ranką. Vanduo išsitaškė ant žemės. Klastuolė dar pažiūrėjo į vandens balą prie kojų ir, netekusi sąmonės, nukrito ant šaltos žemės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 08, 2011, 01:12:16 pm

Elena murmėdama vaikščiojo ežero pakrante. Ji priėjo suoliuką ir krestelėjo ant jo. Rankoje laikė lazdelę ir kažką murmėjo sau panosėje.
-Turiu išmokti, ką neišmokau... - murmėjo vis Elena, po pažastimi pasikišusi vadovėlį.Ji atsistojo ir numetė knygą į vandenį. Tik po geros
valandos susiprato, ką padarė ir burbtelėjo, prieštai nukreipdama lazdelę į skenduolį:
-Accio vadovėlį.
Nė krust. Elena smarkiau užsimojo ir parodė į plūduriuojantį vadovėlį.
Accio vadovėlį. - vadovėlis atskriejo pas grifiukę. - Engorgio. - vadovėlis kelis kartus padidėjo. - Geminio. - ir atsirado
dar vienas vadovėlis. Elena kreivai šyptelėjo ir nužygiavo sau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sniegas Ugninis Lapkričio 23, 2011, 09:32:45 pm

Sniegas lėtai dėstydamas kojas, atėjo prie ežero. Oras nebuvo pats tinkamiausias iškylai, bet buvo idealus tiesiog pasėdėti. Jo galvoja virė milijonas ir viena mintis... Susiradęs suolelį, Sniegas ramiai ant jo atsisėdo, iš mantijos vidinės kišenės išsitraukė ryšulėlį su šokoladinėmis varlėmis. Iškart vieną įsimetęs į burną, jis sėdėjo ir mėgavosi tyla. Ežero vaizas tiesiog hipnotizavo, vanduo buvo skaidrys it stiklas, ir ramus jo tyvuliavimas buvo tikrai raminantis. Seniai jau teko taip ramiai pasėdėti... Praėjus keletui ramybės akimirkų, Sniegui pradėjo darytis nuobodu, bet kitos veiklos, jis dėja neturėjo. Jis išsitraukė lazdelę, ir pradėjo jos smailiuoju galu raižyti suoliuką. Greit ant suolelio jau matėsi užrašas: "Snow On Fire". Tai buvo viena mėgiamiausių Sniego frazių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elena Cholmondeley Lapkričio 24, 2011, 07:08:25 pm

Elena eidama lapais nusėta žole,  žiūrėjo į toli toli, tačiau buvo toks rūkas, kad atrodo, esi įkalintas tamsiam rūsy. Mergaitė pažvelgė į ežerą. Jis atrodė gan baisiai, nes
rūkas uždengė toli toli esančią ežero pabaigą, tad atrodė, jog tu stovi prie pat pasaulio krašto. Elena staiga susimąstė: ''O kas, jeigu taip ir yra?'' ji niekaip šito negalėjo
suprasti, mat jos galvoje buvo prikimšta daugybė beprotiškų, kvaištelėjusių, o gal ir nuostabių idėjų bei minčių. Ji norėjo pailsėti. Nespėjo. Atostogos buvo trumpos, o
per jas ''grifiukė'' spėjo gerai apsipirkti, įsitaisyti kepurių, ausinių saugančių nuo vėjo, pirštinių, šalikų, žieminių paltų, džinsų, megztinių, riešinių, batų ir bala žino ko.
Antrakursė, jau antrakursė mergaitė, gan paūgėjusi, gerai šokusi į viršų ir sulaukusi trylikos metų, nesuprato, ko jai dar trūko. Tačiau ji jautėsi labai blogai. Ją kankino
kažkoks ne-pagal-planą įvykis. Tačiau Elena buvo protinga, kaip dera visiems ''grifams''. Ji mąstė, kol suprato, ko jai trūksta - draugų, artimųjų meilės, laisvės. To jai nė
sykio nepavyko patirti. Net su Mere būdama, su ja susipažindama, ją prisimindama negalėjo gerai pasijausti. Mergaitė neturėjo draugų. Ji ant savęs pyko:kodėl gi ji
tokia lėkšta?Kodėl ji negali pasirūpinti savimi? Ir, kodėl gi ją aplanko tokios durnos mintys?
Ji nusipurtė, burbtelėjo ''ai'' ir nubėgo, spėdama nuo medžio šakos nurauti užsilikusius lapus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Miranelle Sonfell Lapkričio 27, 2011, 11:04:30 am

 Miranelle priėjo prie ežero. Buvo pavakarė, tačiau diena buvo gan sunki ir mergaitei reikėjo pailsėti. Mira petiesė apklotą ant žemės prie pat vandens ir atsisėdo. Kaip čia ramu ir gražu... Virš ežero tvyrojo rūkas, ir nors ji žinojo, kas dedasi ežero gelmėse, tačiau viskas vistiek atrodė labai tyra ir nekalta.
 Mergaitė išsitraukė kažkokį žiobarišką romaną, kurį jai padovanojo teta, ir ėmė skaityti. Kai visiškai sutemo, ir Mira negelėjo skaityti, ji padėjo knygą ir nusišypsojo. Tamsa visada jai patiko. Prisiminė dainą:

 Jei bijai,
 Slėpkis tamsoje.
 Ten neras niekas,
 O rasi save

 Daina buvo kvailoka, bet prasminga. Dar kiek pasėdėjusi, Mira susirinko daiktus ir nuėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Johny Pot Lapkričio 27, 2011, 11:13:25 am

Johnis atėjo prie ežero ir atsisėdo.
-Accio 'Viskas apie kerėjimą'-ištarė Johnis.
Staiga knyga atsirado ant Johnio rankų. Johnis visą laiką skaitė, apie gudrybes, apie burtus, gerąją ir blogąją magijas. Bet jam atrodė, kad skaito tik 10 minučių,o ištikrūju skaitė jau kelias valandas. Johnis atsistojo susidėjo, daiktus į kuprinę, ir dingo nakties migloje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Gruodžio 06, 2011, 04:45:53 pm

Pasigirdo tylus žingsniai. Per rasotą pievą pėdino Alfas. Nesinešė nieko,tik apsiausto kišenėje kyšojo burtų lazdelė.Ir mėtinių saldainiukų.
 Grifiukas buvo susitaršęs ir mieguistas - atėjo čia tiesiai iš Grifų Gūžtos kambario. Retai kas matydavo jį tokį,Alfas visada susišukuodavo savo šviesius plaukus.
 Jis atsisėdo ant akmens ir įsižiūrėjo į ežerą.Rūkas nebuvo tirštas,tačiau Alfas sunkiai įžvelgė milžinišką galvakojį.Šis ramiai plaukė ežero paviršiumi ir šiurpiai ūkavo.
 Kažkas sušlamėjo ir Alfas staigiai atsitūpė į savo keistają stovėseną - priekinė koją buvo ištiesta,o galinė buvo sulenkta,beveik pristatyta prie priekinės kojos. Iš šios stovėsenos berniukas staigiai galėjo pašokti,pajudėti į bet kokią pusę ir atsistoti.
 Alfas išsitraukė lazdelę ir nutaikė į tamsią figūrą,ką tik išnirusią iš rūko.
-Kas tu?- Grėsmingai paklausė jis.

((Jei kas turi laiko,tegu parašo kokį postelį,gal vėliau išvystysim RPG ;D ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rūta Allen Gruodžio 07, 2011, 01:57:29 pm

Vakar vakare, prieš miegą, Rūta buvo gavusi kažkokio Alfo iš trečio kurso raštelį. Raštelis skelbė: Rūta, anksti ryte ateik prie ežero. Lauksiu tavęs. Alfas. Jai knietėjo sužinoti, kaip grifas žino jos vardą ir kodėl berniukas ją susirado. Juk mergaitė buvo tikra vienišė. Ji mane jog niekas, net iš jos kurso, nežinojo jos vardo. O jei ir sužinodavo, kitą minutę pamiršdavo. Kad ir kaip ten buvo, mergaitė atsikėlė už visus ankščiau ir pasislėpusi, prie ežero, tykojo Alfo. Ir štai, per šlapią rasą atpėdino Alfas. Jis nebuvo nieko pasiėmęs, tik savo burtų lazdelę ir saldainių. Rūtai tai pasirodė įtartina. Tačiau Alfas beveik priėjęs Rūtos slaptavietę buvo užkalbintas. Jį užkalbino grifiukės kurso mergaitė iš varnanagės.Iš kur ta mergaitė atsirado, grifė nagalėjo pasakyti.  Ji manė, kad susitikimas bus tik tarp jos ir Alfo. Staiga Alfas prakalbo:
- Kas tu?- Kreipėsi į varnanagę. Ji nusišypsojusi atsakė:
- Eeeeei, nuleisk lazdelę.. - Tuo metu grifukė ir išlindo iš savo slėptuvės. Alfas ir varnanagė mergaitė liko nustebę. Rūta paklausė grifo:
- Na, Alfai, kvietei? - Taip grifukė ir liko laukti berniuko atsakymo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ema Evans Sausio 06, 2012, 09:25:17 pm

Juodas šešėlis slankiojo lauke prie Uždraustajam miškui artimesnės ežero pakrantės. Moteris nusprendė šiandien vis tiek neužmigsianti, tad kodėl gi nepakvėpavus grynu oru? Pypkė smilko jos rankoje, karts nuo karto švelniai paliesdama jos lūpas. Visi vakaro įvykiai susiplakė į milžinišką besisukančią masę galvoje, kuri sugrąžino moteriai praeities vaizdus. Padaryti sprendimai ir veiksmai vieną akimirką atrodė kvailai, o kitą - tobulai. Viskas tiesiog sukosi, sukosi, sukosi..
Ji žingsniuoja žalių rūmų koridoriais link didelių ąžuolinių durų. Ant pečių susivyniojęs žalias pitonas smalsiai dairėsi aplink, tačiau merginos žalios akys tiesiog degino vis artėjančias duris. Audringai įsiveržusi į salę elfė greitai akimis permetė ten buvusiuosius. Kaip įprasta. Į ją buvo įsmeigtos kupinos nuostabos žydros jos motinos akys, šalia buvusi tarnaitė stryktelėjo, išgąsdinta staigaus įsiveržimo.
- Ką visa tai reiškia, Angela?! - vos ne iššaukė netikėta viešnia, sparčiu žingsniu artėdama prie motinos sosto.
- Panele, kalbat su karaliene, prašyčiau.. - papriekaištavo šalia buvusi pagyvenusi padėjėja.
- Nutilk! - valdingas Emos balsas ir staigus rankos mostas nutildė tarnaitę, staigus oro gūsis nubloškė ją prie sienos, kur ji tiesiog kurį laiką žiopčiojo, gaudydama orą ir negalėdama ištarti nė žodžio.
- Na, na.. Vos tik paskyriau tave į aukštesnę poziciją, iškart pripratai nurodinėti kitiems.. Ir kaip tau valdžios skonis? - kambaryje nuskambėjo įmantriame krėsle sėdinčios moters balsas.
- Ką visa tai reiškia? - pakartojo mergina, sustojusi vos už kelių metrų nuo karalienės.
- Nesuprantu, apie ką kalbi. Gal malonėtum paaiškinti plačiau? - moters žodžių abejingumas tiesiog privertė Evans kraują užvirti iš pykčio.
- Neapsimetinėk! Puikiai žinai, apie ką aš. Kaip tu gali siųsti Ethaną į tą misiją, juk jis dar vaikas!
- Bet jis - princas. O kažkada bus ir karalius. Pati puikiai tą žinojai, kai atsisakei princesės titulo, žinojai, kad ateis laikas, kai..
- Bet jam tik dešimt metų! Manai, kad tokio amžiaus vaikui derėtų žiūrėti, kaip išskerdžiama keli šimtai žmonių?! Niekas nežino, kaip jį gali tai paveikti, juk jis net nepraėjo pasiruošimo..
- Tau buvo aštuoneri, bet kažkodėl nesiskundi..
- Tavo argumentai tiesiog juokingi, - nusijuokė Ema. - Kodėl manai, kad jis toks pats, kaip aš? Mane nuo pat mažens tavo, būtent tavo, įsakymu treniravo kaip suaugusius elfus, kad žinia apie mano tikrą asmenybę neišlįstų už šių rūmų ribų, bet Ethanas kitoks! Jis nežino apie gyvenimą už Arankielio, o masiškos žudynės nėra pats puikiausias būdas su tuo juo susipažinti.
- Leidi sau manyti, kad apie jį žinai geriau už mane? Nepamiršk, kad aš ne tik Arankielio karalienė, bet ir jo motina! - moteris pakilo iš krėslo ir piktai žybtelėjo akimis.
- O aš - jo sesuo! Kai tu pudruojiesi savo kilmingąjį veidą, aš mokau jį senosios magijos. Kai tu menėje rengi pokylius ir kvatoji su savaisiais svečiais, aš mokau jį taisyklingai laikyti kardą ar peilį. O kai tu su jo didenybe ir puikybe karaliumi Marisu šėlsti miegamajame, aš jam prieš miegą pasakoju įdomias istorijas iš savo misijų. Tad galbūt pati savęs paklausk, kodėl manai, jog pažįsti jį geriau nei aš? - kiekvienas Emos žodis tarsi peilis skriejo į motiną, kuri jau nebeturėjo kuo apsiginti.
Menėje stojo mirtina tyla, buvo tik kartais girdėti lėtas tarnaitės kvėpavimas. Žalia šįkart nugalėjo žydrą, karalienės akys prisipildė skausmo, lūpos pabalo. Mergina, nenutraukdama akių kontakto, tyliai tarė:
- Rytoj Mariso paliepimu išvykstu į Vieną. Jei tu jį išsiųsi, to tau niekada neatleisiu.
Apsisukus ant kulno Ema sparčiai nuėjo atgal prie durų, ranka nutraukdama tarnaitę prie sienos laikančius kerus. Prieš išeidama dar atsisuko į Angelą ir prabilo:
- Žinai.. Vis dar nesuprantu, kodėl mano tėvas tave mylėjo. Greičiausiai taip ir nesuprasiu.
Trenkusi paskui save durimis, Ema nukaukšėjo tuščiu koridoriumi.
Kažkas kažkur šaukė jos vardą, bet ji neturėjo nei noro, nei reikalo atsisukti. Balsas artėjo ir staiga kažkas griebė jai už pečių. Evans tarsi pabudo iš transo, pirmas dalykas, ką pajautė, tai ledinį vandenį, apsėmusį blauzdas. Kur aš? Po akimirkos suvokusi, kad užsisvajojo ir nuo ežero pakrantės nužengė tiesiai į patį ežerą, ji atsisuko į ją sugriebusį žmogų ir išsižiojo iš nuostabos. Į ją žiūrėjo violetinės akys, vyro balti plaukai spindėjo mėnesienoje skaisčiau už patį Mėnulį.
- Luca? - moteris negalėjo patikėti savo akim.
- Ką tu po velnių čia darai? Dievaži, kai tik būni be savo kvailo pitono, vis kas nors atsitinka.. - tarė vaikinas ir, paėmęs moterį ant rankų, išnešė ją į krantą ir pastatė ant kojų. - Tu pažiūrėk į save, kaip tu atrodai - suknelė peršlapus, plaukai išsitaršę, visa perbalus kaip lavonas.. Galėtum pretenduot į "Labiausiai į lavonus panašių moterų" apdovanojimus, - išsišiepė Luca.
- Čia tikrai tu.. - rankomis čiupinėdama vaikino pečius, tarsi tikrindama, ar jis nėra tiesiog matoma iliuzija, ištarė Ema.
- Aišku, kad čia aš, kas kitas tave galėtų ištraukti iš ežero vidury nakties viduržiemį..
- Kaip matau, vis dar nebuvai bendravimo su kitom mąstančiom būtybėm kursuose, - šįkart išsišiepė Evans.
- O, atleiskite man, mano gerbiamoji princese..  - nulenkęs galvą su apsimestiniu atgailavimu ištarė Luca, o moteris tvirtai jį apkabino.
- Aš galvojau.. Ethanas sakė.. Kaip džiaugiuosi, kad tu gyvas ir sveikas! - įrėmusi veidą į jo paltą tyliai sušnabždėjo.
- Tai jis vis dėlto tave susirado.. Na, tavo broliukas pagavo mane nepasiruošusį, bet sugebėjau pabėgti.
- Džiaugiuosi dėl to, vis dėlto bėgimas - vienintelė sritis, kur mane aplenki, - moters balsas atgavo pašaipų toną.
- Nebent esi kitoje formoje, nors greičiausiai dabar aplenkčiau ir ją.. - mįslingai tarė Luca, jo akys žaismingai žybčiojo.
- Ak, tu taip sakai? Na, tada nieko kito nebelieka, kaip tik tai patikrinti.. - šelmiškai ištarė Evans. Už kelių minučių elfės vietoje tupėjo juoda kaip naktis vilkė, kuri nekaltai laižė sau leteną. Vienintelis dalykas, kuris parodė, kad tai vis dėlto buvo profesorė, buvo tamsoje žybsinčios smaragdinės akys.
- Tu supranti, kad jei tave pagausiu, turėsi man papasakot, kad gi šiąnakt įvyko? - linksmai nusijuokė elfas, bet buvo tučtuojau pargriautas ant jo užšokusios linksmai išsišiepusios būtybės, kuri iškart nubėgo miško link. Akimirksniu nuo žemės pakilęs Luca dar kartą nusijuokė ir abu elfai pranyko tarp juodų medžių šešėlių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Sausio 06, 2012, 11:20:34 pm

Aušo rytas. Pirmieji saulės spinduliai nudažė dangų rožine spalva ir prikėlė pačius ankstyviausius. Pragydo paukščiai, miške ėmė šlamėti medžiai, traškėti krūmai, o ežero paviršių sudrumstė vandens gyventojai. Vis dar buvo vėsu, tačiau iš burnos besiritantis garas suteikė jaukumo.
Dante vaikščiojo ežero  pakrante stumdydamas koja akmenėlius. Veidas buvo paraudęs nuo šaltuko, tačiau ramus ir šviesus. Rankos buvo paslėptos kišenėse. Jis visą naktį vaikščiojo po Kiauliasodį, o paryčiais grįžo į pilies teritoriją. Vis dar buvo, ką apmąstyti. Jam už nugaros tipeno varna. Visą kelią nuo miestelio ji sekė vyrą ir tylomis lydėjo bet kokiais keliais. Dante to visai nepastebėjo arba jam buvo tas pats, nes nė karto neatsisuko. Kai jo kelias baigėsi ties uolomis, profesorius apsisuko planuodamas eiti atgal. Tada jų akys ir susitiko. Paukštis pakreipė galvą ir mirktelėjo kelis kartus. Dante taip pat tylėjo ir tik žiūrėjo. Jiedu prastovėjo kelias minutes, kol magas neapėjo jos, o ši nenusekė iš paskos. Dabar Dante negalėjo išmesti to paukščio iš galvos. Kartkartėmis atsisukdamas patikrindavo ar jis vis dar už nugaros. Varna atsakydavo pakreipta galva ir keliais mirksniais. Pasidarė keistai juokinga. Profesorius vieną akimirką sustojo ir susimąstė. Tuomet netikėtai pasileido bėgti. Sveikata nesiskundė, todėl per trumpą laiką nubėgo iki kito ežero galo. Sustojęs atsiduso ir atsisuko. Varna tupėjo priešais. Dante pratrūko juokais. Atsitūpęs iš arčiau apžiūrėjo šį palydovą: varna buvo švari, plunksnos absoliučiai juodos ir sveikos, akys didelės, tamsios, o snapas glotnus ir didingas. Profesorius ištiesė ranką link jos ir stebėjo reakciją. Bastūnas (taip jį akimirksniu pavadino) suklapsėjo akimis ir lengvai kirto į pirštus. Dante staigiai atitraukė ranką, bet žaizdos nebuvo – paukštis grybštelėjo draugiškai. „Ir ką man su tavim daryti?“ atsisėdo ant šaltos žemės, po apačia prisėdęs paltą. Varna prisiartino pakankamai arti, kad vyras neištiesęs rankos galėtų ją priliesti. Ji patrypčiojo ir grybštelėjo paltą. Pirmą kartą iš jos gerklės išsiveržė garsas. Dante žiūrėjo nustebęs ir ,kai ji vėl snapu užkabino paltą, ėmė juoktis.
- Tau šalta, tiesa? – uždavė retorinį klausimą ir atlapojo paltą.
Paukštis patrepsėjo prieš užeidamas į svetimą erdvę ir keliais mažais šuoliukais atsidūrė prie Dantes šono. Sukarksėjo. Profesorius šypsodamasis išsitraukė lazdelę ir ištarė:
- Incendio.
Priešais užsidegė lauželis ir Dante prikišo prie jo rankas. Jis nežinojo ar galima čia kuręnti žemę, tačiau šeštą ryto buvo nesvarbu. Varna iškišo galvą iš užanties ir pažvelgė tiesiai į liepsnas. Šoktelėjusi išlindo ir išskleidė plunksnas priešais ugnį. Atrodė nuostabiai. Sukdamasi aplink laužą ji šildė visas kūno dalis ir tai buvo taip neįtikėtina, jog Dante akimirka susimąstė ar nesapnuoja. „Reikėtų grįžti..“ pagalvojo pažvelgęs į pilį skendinčią rytiniame rūke.
- Eime į pilį? – kreipėsi į varną ir ši nustojusi šokti gentainių šokį suplakė sparnais ir pakilo  į orą.
Pirmą sekundę profesorius nuliūdo, bet išvydęs kaip ji skrenda tvirtovės sienų link nusiramino ir atsistojęs užgesino savadarbį šildytuvą. Susisupęs į paltą taip pat pajudėjo į tą pusę. Jo dar  laukė daug darbų, bet kartu su šiuo palydovu jis buvo pasiruošęs viskam. „Bastūnas“ nusišypsojo ir dingo rūko uždangoje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ema Evans Sausio 07, 2012, 12:18:29 am

Po truputį kilo rytinė saulė, medžiais apaugusioje ežero pakrantės dalyje tvyrojo rytinis triukšmas. Pakilę paukščiai jau traukė savo serenadas, mažas žvėrelis vis pribėgdavo atsigerti šalto ežero vandens. Tolumoje brūzgynuose pasigirdo šakų traškesys ir tylūs balsai.
- ... tai tada ir išėjau, bet kažkaip neturėjau noro grįžt į kabinetą, tad išėjau pasivaikščiot. O toliau jau viską žinai, - moters balsas nuaidėjo tarp medžių.
- Na, turiningą naktelę turėjai, nieko negaliu pridurti, - pasigirdo vyriškas juokas. – Ne veltui žiedas tai įkaisdavo, tai vėl atšaldavo. Jau galvojau, kad išsisklaidė kerai.
- Taip, žinoma, mano kerai nieko daugiau nesugeba daryti, tik išsisklaidyti.
- O tai ką, gal ne? Bet tu ir duodi vaizdų, tai kodėl nepasiėmei Šedyro su savim?
- Nu ką aš žinau, kiek galiu tau sakyt, sunkus jis pasidarė, pavargstu nešiotis, - moters balsas pasidarė irzlus.
- Gerai jau gerai, tyliu. Pasiilgau to niekšelio..
- Neabejoju, kad jis tavęs – irgi. Amžinai zyzia ir zyzia, kaip gerai, kad nebesirodai, nebėra, kas jį erzina, - nusijuokė moteris.
Balsai artėjo, kol pagaliau ant kranto pasirodė dvi figūros, kurios visiškai įsiliejo į aplinką. Nei vienas paukštis nepasibaidė jiems einant mišku, du netgi tupėjo moteriai ant pečių.
- Flauga, - atsisukusi į juos tarė, ir jie purptelėjo nuo pečių atgal į mišką. – Kiekvieną kartą susitikus tu mane stebini savo greičiu, negi nėra tau ribų tobulėti? – nusijuokė Evans. – Beje, kiek valandų?
- Lygiai be penkių minučių aštuonios.
- O, kaip tik galėsiu nueiti papusryčiauti. Kaip atrodau?
- Siaubingai, - išsiviepė Luca.
- Velnias.. padaryk ką nors, - nutaisiusi maldaujantį žvilgsnį Ema įsmeigė savo akis į vyriškio.
- Moterie, nieko be manęs nebesugebi, - dramatiškai atsiduso jis ir, ištiesęs rankas į priekį, sumurmėjo kelis žodžius. Šiltas vėjo gūsis apsisuko aplink elfę, pakeldamas jos juodus plaukus į orą. Juose buvę lapeliai nuskrido atgal į mišką ir plaukai tvarkingai nusileido moteriai ant pečių. – Na va, dabar galėtum pretenduot jau į „Gražiausių lavonų“ apdovanojimą, - nusijuokė Luca ir už tai gavo niuksą į šoną.
- Dėkui, - pasitaisiusi suknelę, nusišypsojo Evans, užsisagstė paltą ir apkabino elfą. – Dar ačiū už tai, kad pabėgai nuo Ethano. Ir už tai, kad tu dar gyvas. Ir už tai, kad privertei prasilakstyt miške, gavau iš jo daug jėgų, - nusijuokė moteris ir atsitraukė.
- Atlieku tai, ką privalau. Tiesa, kai ką prisiminiau. Užsisuk ir užsimerk. Arba tiesiog užsimerk, - linksmai tarė Luca ir užsisuko į kitą pusę nuo profesorės.
- Ką tu ten..
- Užsimerk, sakau.
- Gerai jau, gerai..
- Ištiesk ranką, - po kelių akimirkų prabilo vaikinas ir įdėjo į moters delną nedidelę žydrą dėžutę. – Atidaryk tik tada, kai grįši į kabinetą. Tik įsitikink, kad esi viena. Ir neklausk dabar, kas čia, nesakysiu, - nusijuokė, pamatęs klausiamą žvilgsnį Evans veide.
- Net neketinau..
- Tai jau taip. O dabar man metas dingt, kol niekas manęs nepastebėjo, abejoju, ar man čia galima būti, - sukikeno Luca ir pradingo miške.
Tikrai taip, mintyse nusijuokė Evans ir, giliai įkvėpus gaivaus rytinio oro, patraukė link pilies. Nors rytas buvo gan šaltas, jos kūnas tiesiog degte degė ir buvo kupinas jėgų – toks poveikis išsilaikys dar kelias valandas dėl rytinio prasibėgiojimo, kol vėliau susmuks nuo nuovargio. Bet tada aš jau gulėsiu savo minkštoj lovoj ir dar spėsiu kiek pasnaust iki pamokos. Kaip gerai, kad šiandien ji popiet. Susitikimas su dar vienu praeities veidu sugrąžino jai ryžtą ir Ema, svarstydama kas gi galėtų būti toje dėžutėje ir niūniuodama galvoje skambančią valso melodiją, nužingsniavo į Didžiąją salę pusryčiauti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Kovo 14, 2012, 09:33:06 am

Dangus liūdnas...Ne mėlynas,giedras,žydras...Nes vėjas lenkia sausą žolę,nes padange tolsta paskutinis gervių trikampis...
 Taip,dangus liūdnas,pilkas...Nemėgo grifiukas tokių dienų,kai Hogvartse tylu,nevyksta jokio veiksmo,nėra su kuo pabendrauti,galbūt patirti nuotykį,arba pakvailioti per pamokas su Vizlių pamokų praleidimo užkandėlėm,kurių Alfas buvo prisipirkęs sočiai...Norėjosi judesio,veiksmo.
Visur buvo tyla,net paukščiai nečiulbėjo.Tik Alfo balsas turėjo pasiekti miško gyventojų ausis.Jis garsiai dainavo "Meilės katilą". Ši daina jam visados patiko,netgi tada kai grifiukas neturėjo mylimosios,arba nebuvo mylimas.
 Priėjęs ežerą jis atsiklaupė prie pat užšalusio ežero ir išsitraukė lazdelę.Susirado keletą šakelių ir sumurmėjo burtažodį:
-Incendio. - Šakaliukai užsidegė ir Alfas prikišo prie jų rankas ir maloniai šildėsi.
Grifio ausys pagavo garselį.Katės miaukimą.Ji priėjo prie ugnies ir atsigulė.Alfas atsistojo,prisliūkino arčiau jos ir paglostė švelnų,šiltą kailiuką.
-Na,atrodo susiradau draugę,-Tyliai tarė pats sau. - Pavadinsiu tave Nala.Man šis vardas patinka... - Katė sutikdama sumirksėjo,padėjo galvą ant Alfo kelio.Tai maloniai nuėjo berniukui per širdį.Pasijuto vėl rūpimas,vėl mylimas..To jausmo pastaruoju metu Alfas nepatirdavo meilės jausmo,nes jo vienintelis rūpestis kažkur išvyko.Galbūt čia nebegrįš...
 Alfas pasiemęs katiną į rankas,tyliai nužingsniavo į pilį,glostydamas savo naująją draugę...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kim Parkinson Kovo 22, 2012, 02:43:11 pm

Kim atėjo tyliai, bet labai greitais žingsniais, to niekas negalėjo išgirsti, nes paukščiai aplink pakrantę stipriai klykavo. Ji priėjo prie pat, pat  pakrantės ir... Pasižiūrėjo į vandenį, kuriame matė savo atvaizdą.  Ji jautėsi taip, kaip lyg būtų kažkieno stebima. Bet grįžtėlėjusi atgal nieko nepamatė. Ji čia buvo viena, vienutėlė. Ji ir paukščiai. Ji atsisėdo ant ką tik išsikalusios žolės ir ramiai žiūrėjo į saulę, dangų, ežerą, medžius. Ji buvo tokia susimąsčiusi. Taip Kim išsedėjo, net kelias valandas. Ji visiškai sušalo.
  - Accio, puodelį karštos arbatos! - sušuko burtažodi ji ir net nepajuto, kaip greitai atskriejo puodelis su gardžiai kvepiančia arbata. MmmMMm... Greit jį ištuštinusi, ir sušilusi, pajutusi savo kūne šilumą, ji atsistojo, pasitaisė mokyklinę uniformą, kurioje švietė jos koledžo herbas ir šįkart lėtai, lėtai nužingsniavo link pilies, pilies kur ji nežinojo kas jos laukė, bent dabar ji taip buvo įsitikinusi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Gegužės 18, 2012, 08:50:49 pm

Stefanas vienas vaikštinėjo ežero pakrante. Nesvarbu, kad lijo - lietus vaikinui tarsi harmonijos pranašas. Taip, jis niekad nemėgo saulės, nes pastaroji tik nudegindavo jo baltą odą ir be proto kaitindavo jo tamsius it anglis plaukus. Vienišas, bet nepamirštas, grifiukas kažko laukė. Keista, bet jis lyg žinojo, kad turėjo būti čia. Būtent šia akimirką jis turėjo būti čia ir laukti kažko nežinomo.
Perkūnija trankėsi tolumoje, šaltas lietus žliaugė per veidą, bet Stefanas kantriai atsisėdo ant ežero kranto ir laukė. Laukė nežinia ko.
Jo žalios akys įdėmiai sekė besitrankančius žaibus tolumoje. Blykst, blykst ir berniuko akys būtent tuo metu sužaibuoja, kada žaibuoja danguje. Žaibas, perkūnija - visa gamtos stichija tarsi užhipnotizavo berniuką ir šis yra priverstas sėdėti vienoje vietoje.
Staiga per lietų atskrenda pelėda. Pati visa sušlapusi, aiškiai nepatenkinta, bet vis tiek skrenda. Priskridusi prie Stefano, ji numetė laišką ir arogantiškai nuskrido. Grifiukas tik pasižiūrėjo į laišką, kuriame buvo parašyta:

Citata

Mielas Stefanai,

Labai nerimaujame dėl tavęs Hogvarste. Tikimės, jog tau viskas gerai. Tėtis baigia išprotėti iš netikėtumo, jog tu taip greit užaugai ir kad jau tavęs nebėra namuose. Jis taip didžiuojasi tavimi. Aš irgi tavimi didžiuojuosi sūneli. Beje, tėtis tau siunčia žinutę, kuria privalai iškoduoti:

223.12.6 123.9.1 36.5.4 336.23.8 123.7.6 363.12.5 596.4.9 45.2.9

Tikimės, kad iškoduosi šį raštelį kaip įmanoma greičiau.

Su meile, mama

P.S. Įdėjome tau vieną užuominą: raktas ir raudonos spalvos kortelė. Sėkmės.

Vaikinas tik neramiai pasižiūrėjo į laiška ir giliai atsiduso. Žliaugiantis vanduo per popieriaus lapą jį visą permirkė, todėl vaikinas buvo priverstas norom nenorom įsigrūsti laišką į vidinę kišenę.
Stefanas toliau mąsliai žiūrėjo į tolumą, vis kažko laukdamas...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Moon Gegužės 20, 2012, 12:09:58 pm

Venera žengė ežero link. Ji norėjo pabūti viena po daug nesėkmių, kurios nutiko jai. Ji pamatė žavų vaikinuką, bet ji nesureagavo. Pamatė tik tai, kad jis tikrai ne klastuolis.
Hmm. Raudona spalva. Man jos jau per akis. Gal reikia viską pamiršti ir eiti tolyn?..
Mergina buvo drąsi, bet kartu ir išdidi. Ji neteikė vilčių į nieką, tad atsisėdo prie ežero ir žvelgė į vandenį. Griaudėjo. Iš tolo ji atrodė gan keistai - šviesūs plaukai, neatrodė lyg klastuolė. Buvo viena ir žvelgė į vandenį.
Juk vaikinai prieiti pirmi turėtų, ar ne?
Ji šyptelėjo pati sau ir atsigulė ant žolės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Gegužės 20, 2012, 12:36:04 pm

Skardūs žingsniai skambėjo kažkur tolumoje. Kažkas savo pėdomis šiureno lietumi besidžiaugiančią žolę, mindė beatsigaunančią žemę. Stefanas neatsisuko pasižiūrėti kas ten vaikšto, nors tikriausiai kitas žmogus, vedinas elemtaraus savisaugos instinkto, būtų pažvelgęs, kas ten per padaras šliaužioja.
Lietaus simfonija negailestingai trankė žemę lašais. Perkūnija, žaibai lyg ferverkai priminė, kad vyksta gamtos šėlsmo paradas. Taip, stichijos šiandien švenčia, bet dar ramiai, nereikalaudamos itin daug aukų.
Mergina atsigulė at žemės ir Stefanas noromis ar nenoromis buvo priverstas pasižiūrėti, kas čia per žmogus atsėlino tokią lietingą dieną. Jis kiek nustebo išgydęs klastuolę, nes iš vyresnio kurso studentų yra girdėjęs, kad klastuolęs pasižymi itin dideliu lepumu. Negana to, jos kaip kokios orchidėjos yra parazitės, todėl vyresnieji grifiukai mokė nesileisti būti išnaudojamam klastuolių, nesvarbu kokios mielos ir nuošidžios jos gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Visgi, šita klastuolė net nebuvo panaši į tą lepią orchidėją vien savo išvaizda. Šviesūs plaukai nė iš tolo nepriminė tos standartinės 'klastuoliškos' išvaizdos, kuriai taip tik ir norisi pasakyti "Hello degenerate!". Elgesys irgi kiek kitos. Koks sveiko proto klastuolis gultūsi ant žolės lietiną dieną plaikstantis žaibams ir lyjant lietui. Čia buvo gana keistas įvykis.
Tačiau berniukas ramiai nusisuko į ežero pusę ir toliau stebėjo bešėlstančia audrą.
- Nepatarčiau gulėti ant žemės. Visų pirma šalta, visų antra sušlapsi. Net ir menkiausias peršalimas nėra gerai. - ramiai ištarė Stefanas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Moon Gegužės 20, 2012, 12:46:10 pm

Venera atmerkė žydras akis. Ji prisiminė, kaip būdama švilpynėje ji susipažino su vaikinuku, kuris vėliau ją nusivedė į mišką ir vos nenužudė. Ji nuleido akis. Tada šiek tiek papūtė lūpas, kad parodytų, kad nėra lengvai pasiekiama ir tarė:
-Žinau. Bet maniau važiuojame į Hogvartsą ne tam, kad girdėtume amžinus tėvų pamokslus,-šyptelėjo.
Tai nepasirodė juokinga. Ji tik kostelėjo ir atsisėdo sukryžiavusi kojas.
-Nagi, sėėėėsk,-nusijuokė ji ir pakišusi koją vaikinui šis vos nenugriuvo, o tada galiausiai atsisėdo [[sorry, pavaldžiau situaciją už tave :D ]].-Aš esu Venera.
Jai buvo keista, nes vaikinas atrodė gan šiltas.
Keista, kad jis priėjo prie manęs. Žalia man tinka? Neatrodau tokia pikta.
Venera nutaisė linksmą veidą, kad vaikinui  būtų drąsiau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Gegužės 20, 2012, 01:05:06 pm

Keista, bet vaikinas dažniausiai būdavo atsiskyręs nuo kitų. Kaip kokia pamėklė slankiodavo iš vienos vietos į kitą, o čia dabar - kažkas ateina ir kalbasi (na, bent jau bando) kalbėtis su juo. Stebėtina, kad kažkas prie jo priėjo.
- Aš juk sakiau. - ypatingai ramiu balsu ištarė Stefanas. - Sakiau, kad susirksi.
Išbalęs pamėkliškas veidas atsisuko į Venerą. Žalios akys nužvelgė ją kiek nepatikliai, atsargiai. Berniukas lyg tyčia prisiminė aukštesniojo kurso vaikinų pasakojimus apie merginas: kokios jos visos koketės, kaip išsipusto pavasarį. Bet labiausiai grifiuką juokino tai, kad patys vaikinai dao lygiai tą patį. Taigi, mintyse išsidėliojęs visas mintis jis turėjo tik vieną paaiškinimą aplinkui vykstančiam procesui - morčius. Pavasario įkvėpti žmonės zuja lyg įkirpti ieškodami antros pusės, o kodėl? Čia jau geras klausimas. Hmmm... Eiliniai idiotiškas minties šuoras, argi ne tiesa?
Lietus lyg ir artėjo į pabaigą. Pamažu lijo vis mažiau ir mažiau. Saulė jau lyg ir norėjo rodyti savo spindulius ir tai grifiuko nei kiek nedžiugino. Lietus jam buvo tarsi harmonija, o dabar vėl artėja chaosas. Klykiantys žmonės greit pradės eiti link ežero, dainuoti dainas, klykti.
Stefanas atsisuko visas išbalęs kaip ir įprastai ir žaliomis akimis pasižiūrėjo į Vanesą.
- Aš Stefanas. Tikriausiai, Vanesa, žadi kažką man bloga padaryti. Klastuoliai juk neprieina prie grifų tiesiog pasišnekučiuoti - ganėtinai ramiai pasakė vaikinas.
Dabar Stefanas tikėjosi kokio nors sprogimo, nes nujautė, kad šito neturėjo sakyti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Moon Gegužės 20, 2012, 01:16:32 pm

Venera pasisuko ežero link.
-Visų pirma, pats ėmei kalbėti. Visų antra, aš ne Vanesa, o VENERA,-pabrėžė ji.
Ji pažvelgė į vaikino veidą, kuris lyg sakė: Aš.. Aš turiu lazdelę!
Įdomu ką jis čia mąsto. Kokia aš bloga ir panašiai?
-Aš nesu iš tų klastuolių. Aš tokia tampu, kai reikia kautis.
Jos akys žiūrėjo tiesiai jį.
-Ką aš tau padarysiu? Tu prisiskaitęs knygų esi. Tiesą sakant yra ir geresnių klastuolių. Aš buvau švilpynėje. O po to, kai..-Venera padarė pauzę,-po to, kai nutiko kai kurie įvykiai viskas pasikeitė. Mane bandė nužudyti. Tada vos nenužudžiau pati. Po to prasidėjo nauji paskirstimai. Ir štai aš čia.-tarė Venera.
Jos šypsena dingo.
-Negi sprendi apie žmones iš jų uniformos?
Ji vaidino piktą, supykusią, lyg tuoj jį nužudys, o tada.. Metė į jį žolės kuokštelį ir žvaliai ir linksmai nusijuokė:
-Eik jau!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Gegužės 20, 2012, 01:38:21 pm

Venera, Vanesa... Beveik tas pats. Stefanas kiek susinepatogino, kad sugebėjo supainioti klastuolės vardą, nes paprastai jam tokių dalykų nenutinka. Jo puiki atmintis padeda prisminti viską: nuo pamokose išmoktų viralų receptų iki sudėtingiausių burtažodžių.
- Atsiprašau. Tiesiog aš nepratęs daug bendrauti su žmonėmis, todėl ir vardai maišosi - iš ganėtinai ramaus balso vaikinas persimainė į kiek susinervinusį.
Išbalęs vaikino veidas suspindo balzganoje saulės šviesoje. Juodi ir šlapi at anglis plaukai pradėjo pamažu džiūti, glostomi saulės spindulių malonės.
Veneros žvilgsnis kiek privertė jį atsistatyti į tą pačią ramią ir šaltakraujišką būseną, kokia buvo iki sutinkant šią klastuolę.
- Nužudyti? Kokio velnio čia, Hogvartse, kažkas nori kažką nužudyti? - rimtu ir tvirtu tonu pasakė grifiukas.
Vaikinas šaltai įbedė žalias akis į Venerą, laukdamas atsakymo. Jos paklaikusios iš noro kažką nužudyti akys persmeigė grifiuką. Ką ta velnio nešta klastuolė mąsto. Galiu garantuoti, kad tuoj išsitrauks lazdelę ir mane pavers akmeniu.
- Aš nesprendžiu. Aš tiesiog tikrinu ar tu viena iš tokių, kurie dėl uniformos galėtų padaryti bet ką. - kiek dar labiau sutrikęs ištarė Stefanas, nesitikėjės iš Veneros tokio atsakymo.
Vaikinas mažų mažiausiai buvo nustebęs, nes šioje merginoje jis įžvelgė šiokias tokias intelekto nuotrupas, kurių, be abejo, stigo daugeliui klastuolių. Kiek susidomėjęs vaikinas metė velniop savo rimtą veidą ir vos pastebimai šyptelėjo. Susilaukęs didžiulio žolės kuokto tiesiai į veidą, grifiukas kiek susiraukė ir ramiai tarė:
- Aš tavęs, Venera, žolėmis mėtyti nė neketinu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Moon Gegužės 20, 2012, 01:48:09 pm

Venera pašaipiai nusijuokė:
-Oj, pamanykit!
Vėjas jai glostė plaukus. Ji norėjo papasakoti viską, bent vienam žmogui kas jai nutiko. Žudyti gali ne tik klastuoliai. Kai kurie žmonės yra tokie padarai, kurie ko nors negavę imasi priemonių. Venera nusprendė viską nutylėti. Vaikinas atrodė rimtas. Atrodė, kad jis nenori bendrauti su klastuole. Gal turėjo kokių nemalonių įvykių su klastuoliais? Tvyrojo tyla.
-Nusiramink gi. Vasara jau arti, greitai baigsis mokslai,-nusišypsojo.
Ją užkniso visaip gaivinti ir linksminti Stefaną.
-Kodėl nusprendei su manimi kalbėti, jeigu taip atsargiai žiūri į žaliuosius?-paklausė Venera.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Gegužės 20, 2012, 02:06:03 pm

Stefanui iš ties pasidarė smalsu, kas nutiko Venerai. Jis mąstė, kad būtų mažų mažiausia idiotiška klausti: "tai kas tau nutiko" arba "Kaip viskas įvyko?" todėl šiuo klausimu jis nutarė palūkėti. Neverta kažkur skubėti ir klausti to, kas žmogui yra skaudu. Neduok dieve pradės mergina verkti, o tada jau gelbėk mus nuo pikto. Neišmanytų ką daryti tokioje situacijoje. Visgi, Stefanas kiek šyptelėjo ir teištarė:
- Jeigu kada prireiks pagalbos... - nebepabaigė šito sakinio grifiukas, nes net pačiam neapsivertė liežuvis to pasakyti, bet mintyse jis pabaigė sakinį: ...Aš tau padėsiu.
Vaikinui galvoje sukosi viena diena, kai jis grojo netoli pamiškės. Vienas ir pats sau kaip įprasta. Niekas iki tol jo nebuvo kada radęs pamiškėje, slapčia grojančio su savo mylima gitara. Žinoma, burtininkui tai ganėtinai žemas lygis nes žiobariški daiktai mažai kam buvo reikalingi. Visgi, Stefanas per daug mylėjo muziką, kad leistų magijai atlikti ši darbą už jį.
- Paskutinis įvykis, kuris man nutiko su klastuoliais buvo tai, kad kažkos prakeiktas trečiakursis sulaužė mano gitarą. Taip, jis buvo klastuolis bent jau tiek prisimenu tikrai. Negana to, tas nelabasis užkerėjo mano gitarą ir po to, kai ją bandžiau susitaisyti kerais, ji pradėjo skraidyti po patalpą ir trankyti visus iš eilės. Laimei, viena mergina sugebėjo sutvarkyti visą šitą reikalą, bet už tai gavau ganėtinai daug pylos, jog esu neatsargus ir leidžiuosi būti engiamas klastuolių. - pats lyg netyčia papasakojo šią istoriją.
Grifiukas ganėtinai sutriko, kai Venera paklausė tokio ganėtinai neklastuoliško klausimo.
- Aš niekada nesakiau, kad į klastuolius žiūriu būtent taip. Aš tiesiog tikrinau, ar tu tokia, kaip dauguma klastuolių. - vos vos išspaudė šypseną grifiukas.
O ji ne tokia, kaip daugelis klastuolių...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Moon Gegužės 20, 2012, 02:15:12 pm

Venera žiūrėjo į jį. Taip, muziką jį dievino.
-Galėsi man pagroti? Pati dievinu klausyti, bet.. Groti, ne, aš dainuoju.
Mergina nusprendė patylėti, nes kalba, kaip visiška žiobarė, na, bet kagi.
-Niekam nesakyk, bet mane visad žavėjo tų žmonių folkloras. Ypač jų sutartinės ir laukų dainos. Tai lyg magija - užvaldo. Ir pati tai darau.-tarė Venera.
Sudaužyti ir užkerėti gitarą? Kokio ...? Kam to reikia?
Jai labai patiko kalbėtis su Stefanu, bet ji nepajautė, kaip greitai bėga laikas. Ji turėjo daug namų darbų, beto klastuolių merginų kambarys - katastrofa.
-Stefanai, man reikia eiti.-Nusišypsojo Venera.
Ji nebuvo tikra kaip čia atsisveikinti, tad pakštelėjo jam į žandą ir nubėgo. Vaikinas liko apšalęs.


[[Aš tau parašysiu savo numerį į pm, susirašysim ir dar susitiksim. :> Čiau. ]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Gegužės 20, 2012, 02:56:40 pm

Paskendęs vėjo muzikoje, Stefanas užsimiršo, kur yra ir kad šalia yra Venera. Nugludinta vėjo simfonija skambėjo ausyse, švelniai glostė išbalusią odą, tamsius plaukus. Odos plaukeliai kiek pasišiaušė, nes dar drėgni nuo lietaus drabužiai praleisdavo šaltį. Visgi, jeigu ne kaustanti vėsuma, Stefanas mielai būtų čia pasilikęs, bet, deja, tas pats šaltis įsakmiai kartojo: "Tau jau laikas".
Vėjo melodiją pertraukė Veneros balsas.
- Pagroti? Tikrai ne. - abejingai atsakė Stefanas. - Aš groju tik pats sau. Vienas. O be to, tu teisi. Žiobarų muzika yra nuostabi. Kartais jiems pavydžiu, kad jie sugeba be jokios magijos susikurti meno šedevrus. Jiems praktiškai nieko nereikia... Jie tiesiog talentingi ir gabūs.
Grikiukas kiek nustebo, kad Venera kažką žino apie folklorus, kažką esa apie jas girdėjusi. Vaikinui rūpėjo patyrinėti, kas ji iš tiesų per žmogus - ar ji tik apsimeta, kad jai patinka muzika, ar ji iš tiesų ja žavisi. Bet Stefanas tikėjo, kad ateitis greitai parodys, kas slepiasi po šitos merginos veidu ir kokių užmačių ji turi.
Dabar beliko vienas dalykas išsiaiškinti - draugas ji ar priešas. Ji pakenks jam ateityje ar nepakenks. Bet ateitis paslaptinga ir dažniausiai smogia kokį smūgį iš pasalų, todėl dėti kažkokias viltis būtų tiesiog beprasmiška. Vienintelis dalykas, kurį geriausia dabar būtų padaryti - laukti kito susitikimo. Nors, ne... kito susitikimo laukti negalima. Jis tiesiog gali neįvykti. Verčiau jau laukti ateities.
- Iki. - ir su tais žodžiais Venera paštelėjo Stefanui į skruotą.
Taip, tai buvo smūgis iš pasalų, kurio jis nesitikėjo. Tai buvo pirmas jo bučinys į skruostą. Nors Stefanas ir atrodė lyg apšalęs, bet viduje nesukirbėjo anei menkiausia molekulė, kuri lieptų daryti pačius keisčiausius dalykus. Matyt grifiukas dar nebuvo subrendęs nei bučiniams į skruostus, nei kitokei meilei. Ko juk galima norėti iš pirmakursio.
Nusekdamas akimis Venerą, Stefanas greitai atsistojo ir nusivalė visas žoles nuo plaukų ir rūbų. Darėsi šalta. Ir iš tikrųjų  buvo sunku pastebėti, kaip prabėgo laikas ir kad jau vakaras atgabeno tamsią skraistę. Pats laikas keliauti kažkur pasižmonėti, nors ir kaip tai buvo sunku grifiukui. Bet ką padarysi, be bendravimo žmogus yra ne žmogus.
Ilgai nestoviniavęs Stefanas nukulniavo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Gegužės 31, 2012, 04:30:03 pm

 Lietus šaižiai skrodė žemę. Kartais nuaidėdavo griaustinis ir blykstėldavo žaibas,tačiau tamsi ir susikūprinusi buvusio grifiuko figūra toliau sliūkino nepaisydama nei lietaus,nei žaibo. Sunkiai iškeldamas į atmintį visus pastarosios savaitės įvykius mokytojas suprato - daugiau pasikarsčiuoti nevalia,nes jis taps irzliu ir piktu vilkolakiu kuris sužeis arba nužudys visus kitokius negu jis.
 Anksčiau,kai dar buvo mažas,išdykęs,tačiau pakankamai rimtas,Alfas mėgdavo ateiti ir pasėdėti ant šilto akmens prie ežero. Tačiau ne vienas. Su Mere.  Bet viskas kažkada turi baigtis,kaip ir Merės ir Alfo santykiai. Kol dar buvo mokiniai,porelė slapstydavosi už medžių ir ten bučiuodavosi. Tačiau Merė pradėdavo paslaptingai dingti. Ji neateidavo į pamokas,niekas jos nematė nei bendrajame kambaryje,nei Uždraustajame miške. Merė dingo ir nebegrįžo.
 Po kelių metų,ar mėnesių Alfo meilė pagaliau grįžo. Tačiau ji tapo kitokia. Jai niekas neberūpėjo,taip pat ir senasis jos draugas.
 Žodžiu,Alfas visus keturis metus nesulaukė iš jos nei vieno žodėlio. Taip jie ir pabaigė Hogvartsą net neatsisveikinę. Ir iki dabar mokytojas vienišas.
 Priėjęs šlapią akmenį jis atsisėdo ir išgirdo lapo sušlamėjimą.Greitai atsisėdo ir pamatė jo prisėstą lapą.Jame buvo parašyta vingiuota ir iš kažkur pažįstama rašysena. Raštelis skelbė:

Citata

Sveikas A. Aš sugrįžau ir norėčiau susitikti. Tu manęs nepažinsi,nes nesi manęs sutikęs. Tačiau aš tave mačiau,stebėjau ir palaipsniui įsimylėjau. Taigi,ar galėtum ateiti rytoj,prie gluosnio galiūno? G. -

-Ką? Kas ta arba tas G? Kodėl visi man palikinėja keistus raštelius,- vos neapsiverkęs išlemeno profesorius. Jis žinojo,kad G. jau buvo palikusi raštelį prieš daugelį metų. Taip! Pirmojo diena Hogvartse! Trečiaklasė klastuolė Gaja. Ji parašė jam raštelį kuriame buvo nurodymai kaip išeiti iš pilies. Tačiau Alfas tą raštelį išmetė net neįvykdęs pirmojo nurodymo.
 Tačiau Alfo mintis nutraukė sunkus žingsniai ir lengvas moteriškas dūsavimas. Keliuku tipeno jauna Hogvartso profesorė.
-Sveika Jane! - Sušuko jis slėpdamas raštelį už nugaros. - Labai geras oras pasivaikščiojimui,ar ne?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jane Abbott Gegužės 31, 2012, 06:52:07 pm

Nors vakaras dar turėjo būti toli, bet jau tada buvo tamsu. Dangus užsiniaukęs, nesimatė, jaukaus žydro dangaus. Vienintelis dieną primenantis dalykas buvo žaibai. Tik jie akimirkai nušviesdavo dangų, o to buvo per mažai, kad niūrus oras, negadintų nuotaikų. O ir čia pat iki ežero žygiavo liūdnos nuotaikos žmogus. Tai nebuvo, oro pasekmės... Ji ėjo nunėrusi galvą, apsigaubusi tamsiu, jau peršlapusiu apsiaustu. Jis gaubė merginos galvą, o ilgi jos plaukai kyšojo iš kapišono kraštų, jie buvo įgavę tamsią spalvą - susitapatinę su aplinka. Jane atrodė tarsi išsibaiminusi gamtos stichijų,  tik taip nebuvo. Jai tas oras buvo atgaiva, nuo ilgų alinančių minučių mokykloje, kai turi neparodyti to ką jauti. Mokyklos zonoje niekur nepasislėpsi per gražų orą, visur grūdasi smalsūs mokiniai, vaikšto viską pastebintys kiti Hogvartso mokyklos darbuotojai. Retai būna proga, kai gali netrukdoma eiti ir išlieti visus mėnesiais susikaupusius jausmus. Tuo laiku, profesorė buvo trapi ir jautri, kas iš šono į ją žvilgtelėjus nesimatydavo. Iš Jane tamsių, liūdnų akių veidu ritosi ašaros. Mintys skraidė, prie prisiminimų, dabarties, o retkarčiais ir ateities. Jau ilgą laiką mergina buvo nežinioj, ir ką žinojo tai tik iš gandų. Lėtai profesorė ėjo ežero pakrante, kurią nedidelės bangelės ištisai skalavo. Vanduo atrodė juodas, šaltas. Kažkur toli, horizonte, buvo šviesu, tamsa dar ten nenusigavo, o mergina klastūniškai galvojo. Vargšai žmones, jie sau ten toli apšviesti saulės, linkiu jiems subjurusių veidų. Retai ji iš vis kažko kitam linkėjo, o dabar linkėjo to paties, kaip buvo ir jai. Šios nuotaika blogo ir atrodė, kad blogiau ir būt negali. Su pykčiu nuspyrusi akmenį į vandenį išgirdo tylu pliūkštelėjimą. Kūkčiodama būtybė nusprendė, kad jai vaidenasi, kai iš girdo pačiai brangaus, žmogaus balsą, kuris buvo toli ir ji tai žinojo.
- Alfai,- sušnabždėjo Jane. O išryškėjus garsui ši nepatikėjo. Staigiais judesiais nusivaliusi ašaras, ji paskubėjo. Norėjo išvysti Jo veidą, jo šypsena, plaukus. Bet ji ir pyko, taip ji pyko dėl to ką jis padarė.
- Tu, tu čia,- vos ne vėl apsižliumbdama sušnabždėjo,- puikus oras,- net neneigdama sumurmėjo. Žvelgė į Alfą savo atsigavusiu, sužmogėjusiu žvilgsniu,- kaip, kaip tu taip sugebėjai padaryt, tiek nuostolių, klaidų ir taip greit grįžt. O kas svarbiausia palikt ir įskaudint mane...
Nesvarbu, kad pyko, ji stipriai apkabino jį, jos vilkolakį, jos senąjį draugą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Birželio 01, 2012, 03:01:17 pm

Netikėtas apkabinimas sujaudino Alfą. Juk jis tiek daug bėdų ir rūpesčių pridarė,o ji vis tiek jį myli. Na,bent jau kaip draugą arba kaip pažįstama. Nesvarbu,tai vistiek meilę,nors ir netikra.
 Mokytojas paglostė Jane galvą,nes ji irgi rūpėjo jam ir Alfas mylėjo ją visa širdimi. Jei kas iš šono stebėtų šią situaciją,pamanytų,kad čia tik pora mažų vaikų,kurių meilė yra dar tik žaidimas. Tačiau taip yra visada. Meilė yra tik žaidimas ir nieko daugiau.Jane...Ar,ar tu man atleidi už visas bėdas?- Repetavo savo atsiprašymo žodžiu Alfas. Ir kiekvieną kartą jis arba susipainiodavo,arba nutildavo,nes atsiprašymui šie žodžiai netiko.
 Staiga jis suprato ko reikia atsiprašymui.
Atsitraukęs nuo Jane,jis vėl staigiai puolė ant jos ir apkabindamas pabučiavo. Saldžiai,karštai ir mielai. Tikėjosi,kad to užteks ir ji atleis Alfui.
 Galbūt tai buvo tik tuščios mintys ir samprotavimai.
 Galbūt dar šis bučinys nepadės.
 Galbūt jis tik dar pablogins situaciją.

[[Vis dėl to,tai bus meilės drama... :3 ]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jane Abbott Birželio 01, 2012, 03:45:46 pm

[[Pats pradėjai ;D]]
Staigus ir netikėtas Alfo veiksmas, merginą sukrėtė. Jane staigiai pasitraukė. Tai nebuvo nemalonu, bet principai to neleido tęsti. Nunėrė akis į žemę ir prabilo virpančiu balsu:
- Žinai, kad Tu man brangus, bet Tau sunku atleisti. Vis gi esi žmogžudys, tai ir yra...- ji užtilo, nežinojo ką ir besakyti. Alfas taip staigiai atsirado. Po ministerijos darbuotojos išsiuntimo į pilį, nieko sužinot nepavyko. Tai buvo viską magijos ministeriją sukrėtęs atsitikimas, bet ir labiausiai užslaptintas. Pati buvo stipriai pasikeitusi po tų įvykiu. Visos viltis jau buvo išnykusios, ji jau galvojo, kad Alfo nebe pamatys. Dabar taip viskas susipainiojo. O ką jautė tai buvo per sunku suprasti. Kodėl, jis viską slėpė, kodėl nieko nesakė, aš bučiau padėjusi...Ar tas bučinys buvo nuoširdus ar tai nebuvo jo melagystė... Ji sėdėdama svarstė, nežiūrėjo į Alfą, nematė jo, nenorėjo matyti. Abbott bandė susigaudyti, suprasti save, ko ji nori. Šalia būnantys žmogus, kažko iš jos tikisi, o ji tik nori pabūti viena. Išeiti ir palikti dabar jį vieną ji negalėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Birželio 01, 2012, 04:02:18 pm

-Be..Bet kodėl,-Verksmingu balsu išlemeno Alfas,nors jau viską žinojo dėl ko.Nemėgo kai žmonės ant jo supykdavo. Ypač merginos. Jis tiesiog negalėdavo pakęsti žiūrėjimo kaip jos verkia,ar apgalvoja. Juk turi veikti staigiai,kaip nindzė. Viską turi daryti šaltai ir apgalvotai,o ne su pykčiais ir ašarom.
-Ta...Mergina,ji norėjo mane nužudyti! Ką man reikėjo daryti? Verkti ir maldauti,kad paliktu mane gyvą? Na,jau ne,bent vieno ko šeimoje išmokau - tai,kad reikia nepasiduoti ir kovoti ligi galo. Ir kovose,ir meilėje,ir gyvenime. Suknistas minčių skaitymas. Galėjau neišmokti,nes dabar neįdomu,aš viską tiesiog žinau. Kaip reikia atsikratyti tos galios..? Kaip...
-Kodėl tau netinku? Kodėl? - Vis klausinėjo jos,nes atsakymą ji uždarė ir viskas. Niekas negalėjo jos perskaityti,netgi Tamsos Valdovas,jeigu jis būtų buvęs gyvas.
 Mokytojas prisėdo šalia bendradarbės ir tyliai paėmė jos ranką. Viena ruda,kita balta. Viena storesnė,kita laiba. Kokie tie žmonės skirtingi.. Nors ir Jane atstūmė jį,Alfas vis tiek padėjo savo galvą Jane ant peties. Tikėjosi,kad ji nesupyks.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jane Abbott Birželio 04, 2012, 09:25:09 pm

- Žinai kodėl,- griežtai tarė mergina. Neturėjo noro jam aiškintis, ar dar kitaip atsakinėt. Merginą rimtai erzindavo tie jo maldavimai, zyzimai.
- Visada Tu taip, tiesiog prisiimtum tai ką padarei. Vis giniesi, ne ne buvo kitaip, aš žinau kaip buvo. Būtų buvę mažiau problemų, jei iš vis būtum pasirūpinęs savimi, gi žinojai bus pilnatis.
Tai nebuvo jos atsakymas, bet mergina norėjo nutraukti, jo kvailus postringavimus. Stovėdama ji žvelgė tolyn, už ežero ir dar toliau. Buvo nutolusi savo mintimis. Jo švelnus prisilietimai, dabar jai nieko nereiškė. Ji nusikėlė į praeitį ir dabar nieko aplinkui nematė, nei jo, nei vėjo laužomų medžių, nei judriai krantą skalaujančių ežero bangelių. Pro minčių gilumą, ji pajuto, jos kūną surakinantį šaltį. Jane rankos pasidarė ledinės, o pati visa virpėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Birželio 06, 2012, 03:42:27 pm

Alfas atsistojo ir tylėdamas atsitraukė nuo panirusios į savo mintis Jane. Ji stovėjo prie ežero ir žiūrėjo ne į jį,bet į mišką,arba kažkur toliau. Kadangi mokytojas nežiūrėjo jai į akis,nematė ar Jane verkia,ar ne,ar šypsosi,ar ne. Tačiau jam tai nerūpėjo. Alfui reikėjo ištaisyti savo praeities klaidas,kurios sužlugdė jo beveik gerą vardą.
-Jane,-Nedrąsiai kreipėsi jis. - Jeigu nori,galiu nutraukti visus ryšius su tavimi. Viskas. Daugiau nebebendrausime ir nebesimatysime. Aš galiu išvykti iš Hogvartso jeigu tu to nori... - Alfas nutilo,nes pamanė,kad pasakė per daug. Jis išsitraukė lazdelę,užkūrė ugnį ir žemėje išraižė keletą žodžių. Tikėjosi,kad Jane juos pamatys ir supras jį.
 Mokytojas išsitraukė pakelį "Berti bot visokio skonio pupelių" maišelį,ir pradėjo lėtai,tačiau garsiais žingsniais sliūkinti atgal į pilį ir susidėti daiktų. Niekas jam to nesutrukdys padaryti,netgi Jane.
 Paslaptingasis raštelis nuo Gajos tyliai nuskrido link Jane.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jane Abbott Birželio 09, 2012, 12:34:10 pm

Jo žodžiai jai tarsi įstrigo gerklėje.
- Ne,- be garso, lupomis ištarė. Tu to negali. Sau pasiliko žodžius, kuriais vargu ar pati tikėjo. Pro akis sunkėsi karštos ašaros ir riedėjo pro apstingusi kūną. Jos širdis tartum plyšo, galbūt, kad jį pažinojo ir tarsi numanydama, kad jis nebe ateis ir jos neapkabins. Alfas toks buvo. Mergina suprato jo tikslą ir elgesį, kaip tik dėl to jo nesivijo, nebėgo, žinojo, kad nieko nepakeis. Nereikėjo taip grubiai su juo. Kaltino save mergina. Atsisėdusi, nuleidus galvą ji nebematė nieko aplinkui. Manęs nesupras, o man tiesiog būtų užtekę nuoširdaus atsiprašymo, o ne bėgimo, bėgimo nuo manęs... Jane neparodė to ką jautė jam. Ji to nemokėjo padaryt, nemokėjo išsiverkti ant kito peties, išsipasakot. Visada užsidarius savy, būnanti stipri. Galbūt šiuo momentu to ir truko, atsivėrimo, galbūt nebūtų padarius ko nenorėjo. Visą tai slėgė jos širdį. Kad jo nebematys ir nebegirdės, kad bus vėl viena.  Merginą pradėjo gaubti keista šiluma, kažkuo artima. Atsisuko. Prie jos degė laužas, o prie laužo buvo gražiomis raidėmis išraižyti žodžiai:

Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.
Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.
Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.
Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų pamirštum.

-Ką aš padariau?!- ištarė Jane.
Už jos akių baltas popierėlis, kuris voliojosi ant žemės. Nieko nelaukdama jį pakėlė ir perskaitė, ten buvo parašyta apie susitikimą prie gluosnio galiūno. Nueisiu, gal dar jį pamatysiu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 17, 2012, 02:21:43 pm

Keista, bet šį kartą Adamas vaikštinėjo vienui vienas. Šurmulys mokykloje jį kiek blaškė, nes dar mažai ką pažįsta. O jeigu ir ką pažįsta, tai tos personos tikrai nieko gero nemano apie grifiūkštį – juo labiau kai jis buvo išspirtas iš praeitos mokyklos.
Oras buvo ganėtinai vėsus – pats tas kokiems vampyrams, nes saulės šviesos nebuvo matyti. Viską užstojo tamsūs debesys, kurie pranešė apie didingą lietų. O ir vėjas sparčiai kilo iš vakarų pusės – ar tik nesiartina didžiulė audra.
Tačiau naujokui buvo tai nė motais. Jis tik smagiai žvilgčiojo į vis labiau banguojantį ežerą, kuris privertė mirgėti ežero atspindį jame.
Adamas lėtai šliaužė pakrante – niekur nesukubėjo, nes laiko turėjo. Dėl to jis lėtai jo akys sekiojo aplink kiekvieną objektą – nedidelį augantį medį, žolę, tolumoje matomą tiltą, kažkur medžiuose pasislėpusį paukštį. Kiekvienas objektas buvo lėtai ištiriamas.
Nors viskas buvo čia gražu, bet dar taip svetima. Ta pati žolė, ant kurios ir prisėdo grifiukas, atrodė tokia nemiela ir aštri tarsi norėdama sužeisti ar net piktai įpjauti. Viskas čia keista, viskas nauja, svetima. O kas dėl to kaltas, jog teko atkeliauti čia? Žinoma, tik pats Adamas.
Jis ir toliau spoksojo į ežero tolumą, už kurios buvo matyti ganėtinai daug medžių. Kylantis vėjas ganėtinai grubiai kedeno trumpus plaukus ir šaltas gūsis privertė pasišiaušti nuo saulės įdegusią odą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 17, 2012, 02:32:28 pm

Nastę iš pilies išviliojo patrauklus oras. Jis buso nei per šiltas, nei per šaltas, būtent toks, koks tiko tobulam pasivaikščiojimui. Nastė, kilusi iš Rusijos gilumos, buvo pripratusi prie tokio oro, ir jis jai priminė gimtus namus. Bevaikščiodama ji nutolo nuo pilies ir ėmė klaidžioti aplink ją. Po kelių valandų tokio bastymosi ji pasuko link ežero pakrantės, nes ten dar nesilankė. Iš toli ežeras atrodė kaip jūra - bangavo, raibuliavo ir puškavo taršomas vėjo gūsių. Priėjusi arčiau, Nastė pastebėjo čia pat, už medžio stovintį berniuką - turbūt dėl to ji iki šiol jo nepastebėjo. Jis Nastei iš stovėsenos pasirodė rimtas ir mąstantis. Kiek pasiginčijusi su savimi, ji nusileido šlaitu žemyn ir užkalbino tamsiaplaukį, kuris, kaip ji sprendė iš uniformos, buvo grifiukas.
- Sveikas. Aš Anasthasia, iš varno nago.- ji draugiškai nusišypsojo jam.- koks tavo vardas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 17, 2012, 02:43:07 pm

Adamas negirdėjo nei žingsnių, nei kažkokios būtybės kvėpavimo, kuri skubėjo link jo pusės. Tik išgirdęs moterišką balsą grifiukas atsisuko ir išvydo nematytą merginą. Na, gerai, nebūkim juokingi, Adamui šioje mokykloje beveik visi mokiniai nauji ir nepažįstami.
- Labas. – kiek sutrikęs pasakė berniukas, nes tikrai nesitikėjo sutikti kažkokių žmonių būtent tokiu oru prie ežero slankiojančių. – Malonu susipažinti.
Berniukas įsistebėjo į merginos uniformą. Hmmmm... Varnanagė... Įdomu, ar visi varnanagiai rimtuoliai. Vieną juk namuose turim, bet tai dar ne įrodymas. Vaikinas mintyse sukikeno grifiukas.
- Aš Adamas Monte. Na, tikriausiai iš pavardės supratai, jog nelabai vietinis esu. Ir tu teisi su tokia mintimi. Esu pusiau vietinis. – šyptelėjo berniukas.
Pietietiškas berniuko temperamentas jautėsi tokiame amžiuje. Greitas, energingas, charizmatiškas, žodžio kišenėje neiškantis. O ką daugiau ir bepridursi.
- Prašom, prašom, prisėsk. Čia greitai pasidarys šalta, todėl dar greičiau iš čia pėdinti reikės. Matai, kokie debesys? Nieko gero iš tokių nelauk. – sukikeno Adamas ir išmeigė rudas akis tiesiai į merginą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 17, 2012, 02:55:32 pm

Nastei pasidarė šiek tiek, na, netgi ne šiek tiek, o labai labai įdomu, iš kur jis, jeigu nera vietinis. Aišku, tai nereiškia, jog Nastė manė, kad Hogvartse gali mokytis tik anglai, bet iš tikrųjų jai buvo keista, jog čia mokytis atvažioja vaikai iš kitų šaliaų, arba netgi kito pasaulio krašto.
Adamui (toks buvo naujojo Nastės pažystamo vardas) pasiūlius prisėsti, Anasthasia mielai prisėdo ant žemės, pasitiesusi savo apsiaustą. Adamo rudos akys buvo įsmeigtos tiesiai į Nastę, todėl ši, kiek susidrovėjusi nuleido akis.
- Minėjai, jog nesi vietinis,- tyliai ir nedrąsiai prakalbo ji.- tai kodėl atvykai Hogvartsą? Tau atsakyti nebūtina, tiesiog šiaip klausiu. Na, žinai, įdomu...
Nastė nutilo visiškai, nes pamanė, jog grifiukui gali būti nesmagu pasakoti savo atsiradimo Hogvartse istoriją. Visai kaip Anasthasiai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 17, 2012, 03:16:59 pm

Adamas giliai atsiduso prikando lūpą, bet galiausiai linksmai šyptelėjo. Vaikino akys nukrypo į ežero pusę, kur bandos darėsi vis didesnės, o vėjas vis pikčiau kandžiojo žolę, medžius ir jaunuolių veidus.
- Mano tėvas portugalas, o mama anglė. Taigi galima sakyti, jog turiu teisę čia mokytis. Bet atkeliavau čia kiek kitaip negu daugelis mokinių. Esu čia tik nuo antro kurso. Anksčiau mokiausi Durmštrange ir gyvenau pas dėdę. Teoriškai ten praleidau metus, bet praktiškai mažiau nei metus, nes mane iš ten išspyrė kaip asmenį, keliantį pavojų mokiniams ir visam mokyklos turtui. Mat teko praktikuotis vienus ugnies kerus ir netyčia juos paleidau pelėdyno salėj. Teoriškai visos pelėdos turėjo būti negyvos, bet praktiškai – gal penkios išgyveno. Tada mane išmetė iš mokyklos, nes daugumos mokytojų ir mokinių nuomone esu nepakaltinamas chuliganas ir man ne vieta jokioje mokykloje. Bet viskas, kas ten įvyko, buvo netyčia. Prisiekiu, jie susimokė prieš mane.  Visgi mane priėmė čia. Bet nuoširdžiai pasakius, nei velnio nenoriu būti šioje velnio užmirštoje skylėje. – nusijuokė Adamas pagaliau atsisukęs į Nastios pusę.
Ir ko ji taip drovisi? Ar tai mano nuostabus žavesys privertė ją taip susigėsti? Cha, geras pokštas sau pačiam, Adamai. Dar keli tokie juokeliai ir aš tikrai pavirsiu narcizu Vaikinas jautėsi laisvai, nesuvaržytas jokių gyvenimiškų rūpesčių. Bet už grifiuko akių užkliuvo tai, jog Anastashia jaučiasi kiek susivaržiusi.
- Ar tau viskas gerai? - rūpestingai paklausė Adamas vėl drąsiai žiūrėdamas į merginą.
Grifiukas kiek susigūžė nuo šalčio, nes tenka pripažinti, kad dar iki šiol jis nebuvo pripratęs prie žvarbesnių vėju.
- Nagi, o dabar man to paties tavęs reikia paklausti. Kaip tu atsidūrei čia? – Adamas šiltai šyptelėjo Anastashiai vis nepamiršdamas sekti jos veido išraiškos po kiekvieno žodžio ir sakinio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 17, 2012, 03:34:30 pm

Tai.. Tai jis pavojingas? susimąstė Nastė po pirmų jo sakinių apie Durmštrangą. Bet juk toks neatrodo... Mergaitė kelis kart peržvelgė jį akimis, lyg jis, kaip koks mirties valgytojas, galėtų bet kurią akimirką išsitraukti lazdelę ir surikti Crucio, o paskui ilgai, širdingai kvatotis.
- Prisiekiu, jie susimokė prieš mane,- tarė Adamas, ir po tokių jo žodžių, Anasthasiai kiek palengvėjo. Ne dėl to, jog šis sakinys būtų ją itikinęs, kad jis yra nekaltas angelas, ir nenuskriaustų nė musės, bet dėl to, jog ji pati vargiai tikėjo, kad šis svetimšalis grifas savavališkai ir specialiai padegtų peldyną su šimtais pelėdų. Turbūt pastebėjęs, jog Nastė vis suka žvilgsnį nuo jo, Adamas pasiteiravo ar jai viskas gerai, bet mergaitei nespėjus suregzti nei vieno rišlaus sakinio, šis vėl prabilo, įsmeigdamas akis į Nastę ir šypsodamasis.
- Nagi, o dabar man to paties tavęs reikia paklausti. Kaip tu atsidūrei čia?
- Na, aš... Tiksliau mano mama... Mano tėvas,- pagaliau sugaudė savo minčių galus Nastė.- žiobaras, ir dirba žiobarų darbą. Jis ne anglas, jis kitatautis,- mergaitė sunkiai atsiduso.- mano mama - burtininkė, ir ji to nesakė tėvui iki to laiko, kai man sukako septyneri. Na, o septynerių metų vaikams pasirodo pirmieji magų požymiai, štai tada pakilo skandalas,- Nastė nuleido akis ir įsmeigė žvilgsnį į žemę.- tėvas niekada nebuvo pavydus, piktas ar isterikas, bet tada... Kaip šiandien prisimenu...-kelias akimirkas patylėjusi ji permąstė viską, visus įvykius, kurie tada nutiko.-mama nukentėjo. Stipriai. Jai teko griebtis magijos, kad sutramdytų įsisiautėjusi tėvą. Na, tada jį uždarė į kalėimą. Žiobarų. Mes su mama kelis metus gyvenime ramiai, kol jį paleido iš ten. Tada jis grįžo ir vėl prasidėjo...- Nastė papurtė galvą.- nenoriu to prisiminti, o tuo labiau pasakoti ir kvaršinti tau galvą savo šeimyninėm problemom. Taigi, mama pasiimė mane, ir mes persikėleme į angliją. Taip ir atsiradau Hogvartse.
Baigusi pasakoti, Nastė liūdnai šyptelėjo. Esu per daug atvira. Beveik jo nepažystu, o viską papasakojau...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 17, 2012, 03:55:54 pm

Adamas žiūrėdamas tiesiai į Nastią stebėjo jos veido išraišką ir klausėsi kiekvieno žodžio apie jos praeitį. Jis negalėjo patikėti, kad tėvas taip siaubingai galėjo pasielgti su merginos motina. Berniukui tai buvo lygu tas pats, kas atsižadėti savo šeimos. Gyvulys? Visi žiobarai tokie. Riboto proto.
Išvydęs varniukės liūdną šypseną, Adamas draugiškai ją apkabino. Kaip ir visi pietiečiai jis nevengė artimesnio kontakto, nes tik taip gali pajausti, kas iš tikrųjų žmoguje dedasi. O Anasthasia jam atrodė liūdna, nors ir nenorėjo to parodyti.
- Žinai, verčiau pamiršti tėvą. Niekas taip idiotiškai nesielgtų su savo šeima, o juo labiau žmona ir vaiku. Gyveni naują gyvenimo etapą, kuriame tėvo portreto nėra. Saugok mamą ir daryk viską, kas įmanoma, kad jums abiems būtų gerai. – grifiukas šį kartą kalbėjo rimtai, be jokio perdėto skubėjimo ir lėkimo.
Adamui buvo sunku įsivaizduoti, ką ši mergina gali jausti, kokie yra jos išgyvenimai, nes pats niekada to neišgyveno. O žodžius paversti išgyvenimais yra tas pats, kas misija neįmanoma.
- O be to, man nekvaršini galvos. Kaip tik, man įdomu pasiklausyti, ką tu pasakoji. – šmaikščiai šyptelėjo Adamas ir nestipriai žnybtelėjo Anasthasiai į skruostą.
Grifiukas kiek susigėdo, kai pamatė savo ranką ant merginos. O jeigu ji mano tokį gestą palaikys meilikavimu ar kabinimu? Et... Čia žmonės šaltesni. Tikėkimės, jog nesulauksiu smūgio į veidą...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 17, 2012, 04:13:56 pm

Anasthasiai baigus pasakoti, ji nusisuko nuo berniuko, bet greitai buvo baisiai nustebinta, kai šis ją apkabino. Nastė pasijuto kiek nejaukiai, bet nieko nesakė, tik sustingo kaip statula ir stengėsi nepravirkti, kai prisiminimų virtinė bėgo jai pro akis.
- Žinai, verčiau pamiršti tėvą. Niekas taip idiotiškai nesielgtų su savo šeima, o juo labiau žmona ir vaiku. Gyveni naują gyvenimo etapą, kuriame tėvo portreto nėra. Saugok mamą ir daryk viską, kas įmanoma, kad jums abiems būtų gerai.- kalbėjo Adamas, o Anasthasijoje kovojo jausmai - viena jos pusė mylėjo tėvą, koks jis bebūtų, nes kol ji buvo maža, beveik visą laiką praleisdavo su juo, kadangi mama dirbdavo, bet kita mergaitės pusė jo nekentė už tai, ką jis padarė mamai. Suvaldžiusi save Nastė giliai įkvėpė.
- O be to, man nekvaršini galvos. Kaip tik, man įdomu pasiklausyti, ką tu pasakoji.-pratesė prakalbą berniukas ir žnybtelėjo Nastei. Ji kiek sumišusi ir susidrovėjusi šio berniuko patraukė galvą toliau, bet daugiau niekaip nesuregavo, nes žinojo, jog greičiausiai jam taip elgtis įprasta. Po kelių tylos minučių ji krenkštelėjo ir sušnabždėjo:
- Mama norėjo gyventi su tėvu, bet nepajegė jo suvaldyti... Psichologai nerado jokių sutrikimų, taigi jis laisvėje, bet negali ižvažiuoti už savo šalies ribų. Tokią bausmę jam nustatė tenykštė burtininkų asociacija. Bet aš džiaugiuosi, jog mama vis dėl to išvažiavo. Tikrai džiaugiuosi,- paskutinius sakinius ji ištarė labai tvirtai, labiau norėdama įtikinti save, o ne Adamą.
Nastė nutilo. Ji nebeturėjo ką pasakyti, be to, nebenorėjo kalbėti apie savo šeimą. Ir apie save. Ypač apie save.
- Geriau papasakok apie savo šeimą. Savo pomėgius. Ar šiaip ką nors.- Nastė šyptelėjo, norėdama parodyti berniukui, jog viskas geriai, ir ji jaučiasi kuo puikiausiai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 17, 2012, 06:59:57 pm

- Mano mama žurnalistė, tėvas medžioja įvairias senienas ir relikvijas, todėl nei vieno, nei kito dažniausiai nebūna namuose. Ak, taip turiu dar brolį Dominyką. Tarp kitko, jis iš Varno Nago. Ir mažąją sesutę Silviją, kuri šiais metais pakliuvo į Švilpynę. Smagu, ar ne? Jeigu šeimoje būtų ketvirtas vaikas, tikriausiai jis būtų pakliuvęs į Klastūnyną. Kaip matai, mūsų šeima labai skirtinga, todėl nė neįsivaizduoju, kaip mes sugyvename neužmušdami vienas kito. – linksmai šyptelėjo Adamas atitraukdamas ranką nuo merginos.
Vaikinas vėl įsmeigė akis į ežerą, kuris vis taip pat stipriai bangavo. Dangaus portretas atsispindėjo vėjo liūliuojamame vandenyje – visas pilkas, rūstus, paniuręs lyg ašarų priklaupusios akys. Virš ežero praskrido du juodi paukščių siluetai, kurie vos galėjo skraidinti savo ir taip lengvus kūnelius. Mat vėjo gūsio būta tokio stipraus, kad visa, kas bando skristi buvo negailestingai bloškiama atgal. Bet tie keli paukščiai iš paskutiniųjų yrėsi į priekį. Adamas ilgai į juos nežiūrėjo, nes greitai reikėjo vėl tęsti kalbą.
- O aš... Hmz... Pažadėk nesijuokti. – grifiukas nustatė rimtą veido miną lyg per kokias laidotuves. – Aš mėgstu gaminti valgyti. Žinau, atrodo apgailėtina ir tikrai nepridera burtininkui, bet gaminti maistą yra vienas iš didžiausių pasaulio malonumų. Ten gali eksperimentuoti, kurti, netgi pašiepti maistą. Smagus reikalas. Na, žinoma, pažaisti su ugnimi, vandeniu, prieskoniais... Visa tai be galo įdomu.
Portugalo balsas kaip visada skambėjo linksmai ir nerūpestingai, o akys spindėjo kažkokią paslaptingą ugnelę, kuri įžvelgiama tik užkietėjusio maniako akyse. Nors jo veidas atrodė lyg per laidotuves, bet jo balsas nei velnio neatspindėjo laidotuviškos veido išraiškos.
Adamas pradėjo kažko ieškoti vidinėje kišenėje. Miklūs pirštai vis niekaip nesugebėjo apčiuopti vieno itin svarbaus dalyko, kurį saugojo net tris valandas. Ir vis nieko. Grifiukas ne juokais sunerimo – nejaugi bus pametęs? Bet ne, jis galiausiai kažką apčiuopė ir popierėlis smagiai sušnarėjo. Berniukas visas tik nušvito, nusišypsojo ir prieš akis ištraukė ganėtinai didelį saldainį.
- Jeigu papasakosi ką nors smagesnio apie save, pažadu, šitą skanėstą atiduoti tau. – vėl linksmai šyptelėjo Adamas. – Tikrai nepasigailėsi. Ir nepamirškim, jog šokoladas gerina nuotaiką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 17, 2012, 07:20:54 pm

Anasthasia labai susidomėjusi klausėsi Adamo pasakojimo. Iš tiesų, visi jų šeimoje skirtingi. Bet turbūt jie taip papildo vienas kitą, ir todėl sugyvena. O mes su mama kaip tik labai panašios. Tai greičiausiai irgi padeda žmonėms sutarti. Adamui ėmus pasakoti apie valgio gaminimą (kas Nastei visada atrodė moteriškas darbas, nors tai, jog visi geriausi pasaulio virėjai vyrai liudija ką kitą), jo akys ėmė žibėti. Maisto maniakas? Nauja rūšis. Nastė šyptelėjo klausydamasi savo naujojo pažystamo.
- Taip, iš tiesų tai tikrai neburtininkiška,- palinksėjo galva ji.-bet kodėl gi apgailėtina? Man tai atrodo netgi... Patraukliai. Na žinai, aš...-Nastė susigėdusi nutilo. Valdykis, juk nenorėjai pasakyti nieko blogo,- norėjau pasakyti, smagu, kai vaikinai, berniukai ir vyrai nelaiko to moterišku darbu ir nesikrato jo.
Net nežinodama, ar Adamas ją išgirdo, (greičiausiai ne) ji vėl nuleido akis ir ėmė dairytis po žemę, lyg ten galėtų rasti brangakmenį. Papūtus šaltam vėjui, Nastė apsikabino save rankomis, o grifukas, kiek pasikrapštęs kišenėse išsitraukė didžiulį saldainį.
- Jeigu papasakosi ką nors smagesnio apie save, pažadu, šitą skanėstą atiduoti tau. - šyptelėjo jis – Tikrai nepasigailėsi. Ir nepamirškim, jog šokoladas gerina nuotaiką.
- Jeigu tik turėčiau ką papasakoti,-atsiduso Nastė. Nėra skanesnio daikto už saldainius. Na, nebent šokoladas.- na, mėgstu tapyti. Labai mėgstu. Mano kambario sienos - mano tapybos viršūnė. Na, bent taip sako tie, kurie ten buvo,- galbūt jie susitarę su mano mama ir už tokį pareiškimą gauvo po prizą pamanė ji,- piešiu įvairiauriausius paukščius - ypač mėgstu piešti feniksus. Mama netgi leido, ne tik kad leido, bet ir liepė išmarginti savo piešiniais prieškambario sienas. Gaila, nespėjau baigti, nes prasidėjo mokslo metai...-Nastė šyptelėjo linksmuoliui grifiui.- tik tiek galiu apie save papasakoti, ir manau saldainio nenusipelniau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 17, 2012, 07:56:20 pm

- Moterišku? – Adamas net žagtelėjo išgirdęs tokį žodį. – Aš tau pasakysiu paslaptį, bet tu niekam nesakyk. Viską, ko vyrai nesugeba padaryti, tą jie laiko moterišku darbu. Vyrai prastai siuvinėja, vadinasi, tai moteriškas darbas. Vyrukai prastai augina vaikus – tai irgi moterų pareiga.
Adamas atsirėmė abiem rankom į žemę ir ištiesė kojas. Nesvarbu, kad vis dar šalti vėjo gūsiai kandžiojo saulės nudegintą odą, labiau už viską grifiukas norėjo ištiesti kojas. Na, ir kad bent kiek kraujo nubėgtų iki pirštų galiukų, kurie tikriausiai jau buvo numėlynavę, nes kojos beveik visą laiką buvo sulenktos.
Vaikinas pamatė, kad Anasthasia tiesiogine to žodžio prasme šąla, o jis kaip tikras paršas nė nepasiūlė tokio dalyko kaip švarkas. Dabar grifiukas vėl susimąstė: ar verta jai siūlyti savo švarką, nes dilema buvo tokia... Jeigu ji viena iš tų, kurios nori būti nepriklausomos, tai už švarko pasiūlymą Adamas galėtų gauti į dantis. Jeigu jai tikrai šalta ir jai patinka, kai kiti ja rūpinasi, tada mergina priims tai kaip mandagų gestą. Berniukas kelias sekundes pamąstė ir galiausiai kiek tvirtai bei užtikrintai ištarė:
- Gal tau paskolinti savo švarką? Nes visai į ragą sušalsi. O jeigu susirgsi, tai aš galiu šimtu procentų pasakyti, jog apkaltins mane, nes esu tas žmogus, kuris yra pavojingas ne tik mokyklos inventoriui, bet ir mokiniams. – nusijuokė Adamas ir ištiesė švarką.
Berniukas kitoje rankoje laikė saldainį, įvyniotą į auksinį popierėlį. Žinoma, jis dar įdėmiau klausėsi Nastios pasakojimo, nes jis nei velnio nesitikėjo sutikti meniškos sielos personą šioje mokykloje. Ji? Piešia? Jeigu kas nors būtų pasakęs, jog šita mergina piešia, būčiau davęs tris dantis išrauti. Ir gerai, kad nesutikau su niekuo lažintis, nes dabar savo burnoje turėčiau kur kas mažiau dantų. Grifiukas išpūtė rudas akis ir regis lyg būtų pamatęs gyvą Jėzų Kristų, kalbantį su juo. Mat Adamui iš tiesų buvo šokas.
- Tu? Pieši? Klausyk, gal kada galėčiau pamatyti tavo piešinius? – Vis dar negalėdamas patikėti ką išgirdo iš Varniukės, paklausė grifas. – Ir... Ir saldainio žinoma, kad nusipelnei. Dar ir kaip nusipelnei.
Adamas atsargiai paėmė Anasthasios ranką ir įdėjo į auksinį popierėlį įvyniotą saldainį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 18, 2012, 11:12:11 am

Adamui pasiūlius švarką, Anasthasia kiek sutriko.
- Na, nežinau, o tu pats nesušalsi?- Nastė tiriamai apžvelgė grifiuko veidą, bet jame tebežaidė linksma šypsena, todėl mergaitė tyliai tarstelėjusi "Ačiū" paėmė jo švarką ir užsidėjo ant pečių. Per visą kūną iš karto perbėgo šiluma, ir Nastė palaimingai atsiduso. Pastebėjusi, kaip nustebo berniukas, išgirdęs apie tai, jog ji piešia, Nastė net negarsiai sukikeno.
- Na ir kas? Manau daug kas piešia, ir garantuoju, daug gražiau už mane,- palinksėjo galva ji.- manau mano piešinius pamatyti galėtum, bet tai būtų sunkoka, kadangi jie yra mano namuose, ant sienų. Bet aš tikrai mielai tau juos parodyčiau.
– Ir... Ir saldainio žinoma, kad nusipelnei. Dar ir kaip nusipelnei.- sumikčiojo Adamas, ir paėmęs Nastios ranką, įdėjo į jos delną blizgantį saldainį. Varnanagė nežinojo ką daryti - ar jį isidėti į kišenę, ar suvalgyti dabar, kas būtų baisiai nemandagu. Bet mintis apie saldėsį taip masino, jog Nastė neiškentusi išlupo saldainį iš popierėlio, ir įsikišo į burną. Saldainis buvo toks skanus, jog ji net užsimerkė jį valgydama. Bet, kaip ir visa kas gera, saldainis greitai baigėsi. Nastė gražiai sulankščiusi tuščią, bet vis dar gražiai žvilgantį popierėlį į kišenę, įkišo rankas į Adamo švarko rankoves. Šios mergaitei buvo per ilgos, ir uždengė visas rankas, netgi pirštų galiukus, ir piktas, žvarbus rudens vėjas nekandžiojo jos odos.
- O tavo ilgos rankos,- nusišypsojo Nastė grifiukui, o tada paklausė šio to ne į temą.- ar jau apžiūrėjai visą mokyklą? Aš visur apvaikščiojau, bet niekur nesutikau vaiduoklių - o taip norėjau išvysti Akilandą...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 18, 2012, 11:52:10 am

Adamas liko tik su trumpomis rankovėmis. Visa oda pasišiaušė nuo šalčio. Kentėk. Kentėk. Tokia vyriška dalia. Berniukas nebejautė pirštų galų. Rodės, kad jie buvo net pabalę nuo šalčio, tvyrančio ore. O tiksliau nuo šalto vėjo, kuris pamažu pradėjo rimti.
-   Daug kas piešia? Tikrai ne. Daug kas sako, kad piešia, bet pagrindinės jų keverzonės būna trys kvadratai ir vienas kubas. – vėl linksmai kalbėjo Adamas. – O dėl tavo darbų tikrai nepasibodėčiau nukeliauti iki tavo namų, jeigu tik to reikia.
Berniukas apsidžiaugė, jog Nastei patiko saldainis. Tikiuosi ji ne iš tų, kurios rūpinasi savo figūra. Hmmm... Jeigu priaugs vieną kilogramą, tikiuosi, jog pas mane neatlėks su kokiu dideliu pagaliu bei nepradės tankyti ir kaltinti, jog noriu ją paversti storule. Prašau, neleisk taip nutikti. Aš juk gero jai noriu.
- Ilgos rankos? – kiek nustebęs paklausė Adamas.
Jis smalsiai akimis perbėgo per savo dešinę ranką, po to per kairę ranką. Už akies užkliuvo keli apgamai, kurių iki tol nebuvo pastebėjęs. Taip pat užkliuvo ir pasišiaušę nuo šalčio rankų plaukeliai, kurie lyg miškas dengė odą.
- Ne, jos ne ilgos. Gal. – vėl linksmai tarstelėjo berniukas. - Taip motina gamta sutvėrė.
Išgirdęs Anasthasios klausimą apie mokyklą, tarsi kažkas viduje suvirpėjo. Grifiukui pasidarė negera ir jo akyse pradėjo lyg ir kauptis ašaros. Kažkokį kartėlį portugalas nugurkė gerklėje ir viduje užvirė kažkokia kova. Portugalui nebuvo leista verkti vien dėl tų senų, nusistovėjusių taisyklių, vyrai neverkia.
Grifiukas šioje mokykloje jautėsi svetimas ir niekam nereikalingas. Nei velnio jis nenorėjo čia būti, landžioti po kažkokias vietas. Durmštrangas nors ir su savomis taisyklėmis, tikrais snobais mokytojais ir mokiniais, bet mokytis jam ten buvo miela.
- Nieko nenoriu apžiūrėti šioje mokykloje. Aš čia svetimas ir niekam nereikalingas. – skausmo persmelktu balsu ištarė Adamas.
Jis nusuko akis į ežerą ir nebejautė nei šalčio, nei kažkokio pykčio. Tik tuštuma ir neviltis bėgiojo kraujagyslėmis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 18, 2012, 12:42:12 pm

– O dėl tavo darbų tikrai nepasibodėčiau nukeliauti iki tavo namų, jeigu tik to reikia.- linksmai kalbėjo berniukas, o Nastė tuo metu mąstė apie savo namus. Nemanau jog jam ten patiktų. Mano namai juk ne pergražiausi. Ji prisiminė mažą, siaurą koridoriuką, kuris vedė į tamsų holą, kurio mama sutvarkyti dar nespėjo. Kairioji holo siena buvo apipiešta Anasthasios - rojaus paukščiais, feniksais ir baltais it sniegas obelų žiedais. O dešinioji vis dar stovėjo pajuodusi, su atsilupusiais dumblo žalsvumo dažais ir nepatraukliais žmonių paveikslais, kurie mėgo komentuoti Nastios piešinius.
- Nemanau, kad dėl tų piešinių verta trenktis į mano namus. Tiesiog neapsimoka,- šyptelėjo ji, o Adamas ėmė apžiūrinėti savo rankas.
- Ilgos rankos? Ne, jos ne ilgos. Gal. Taip motina gamta sutvėrė.- linksmai šypsojosi grifukas, o mergaitė pastebėjo, jog berniukas šalo. Ir Nastė tai puikiai matė. Negerai padariau, kad paėmiau jo švarką. Labai negerai.
- Am... Adamai, jei tau šalta, aš galiu gražinti tau švarką. Man nesunku,- tyliai pratarė ji ir jau išsinerdinėjo iš švarko, kai grifiukas, išgirdęs Anasthasios klausimą apie mokyklą persikeitė. Dingo jo linksma, atvira šypsena, jis sustingo, o akys prisipildė ašarų.
- Nieko nenoriu apžiūrėti šioje mokykloje. Aš čia svetimas ir niekam nereikalingas.- tarė jis liūdnai, o Nastė pasijuto labai nepatogiai.
Ir kam aš klausinėju tokių dalykų? Moku skaudinti žmones, galiu save su tuo pasveikinti, pamanė ji, berniukui nusigręžus į ežero pusę.
- Aš atsiprašau jei... Jei ką nors ne taip pasakiau... Nenorėjau tavęs... Tau... Na, aš...- Nastė nežinojo ką jam pasakyti, bet nenorėjo, jog vienintelis jos pažystamas šioje mokykloje ant jos pyktų.- aš nenorėjau pasakyti nieko bloga...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 18, 2012, 04:23:42 pm

Adamas kiek suabejojo ar Nastia iš vis jį nori matyti savo namuose. Tačiau grifiukas taip pat neatmetė ir tokios galimybės, jog ji nenori rodyti savo piešinių.
- Viską daryti apsimoka. O be to, man patinka keliauti. – kalbėjo berniukas. – Švarkas tavo. Aš turiu vieną idėją.
Apžiūrėjęs visą aplinką tolumoje, už berniuko akių užkliuvo kelios labai didelės šakos. Adamas nė nelaukdamas ištarė waddiwasi ir šakos pradėjo skrieti link jaunuolių. Pastorios skrodė orą lengvai lyg virtinė mažyčių laivų, plaukiančių atgal į uostą. Taip po kelių sekundžių jos atsidūrė netoli jaunuolių, suformuodamos šį bei tą panašesnio į laužą.
- Supranti, kalbėti apie tokius dalykus nėra blogai. Klausinėti apie juos irgi nėra blogai. Tiesiog jausmų šiai mokyklai nepakeisi. Aš nemoku apsimetinėti, kaip kiti sugeba. Čia ne mano vieta ir koks skirtumas, kalbėsiu apie tai garsiai, ar laikysiu tai tyloje, rezultatas bus tik vienas – tuštuma. – kalbėjo Adamas nutaikydamas lazdelę į sudėliotas malkas.
Ech, tikiuosi, jog ji nieko bloga neprisigalvojo. Po velnių. Idiotas tu. Visai nemoki kalbėti su mergaitėmis. Berniukas mintyse prisiminė, kaip broliui į kuprinę įkišo balandį ir tai jį privertė vėl nusišypsoti nors akimirkai. Mat Adamas nenorėjo pasirodyti, koks iš tikrųjų liūdnas ir be vietos jis yra.
- Fiendf... Pfu, inflamarae – nutaikęs į malkas ištarė berniukas ir galiausiai sutvisko ugnis.
Maloni šiluma sklido nuo laužo ir Adamo oda pasidarė normali. Pamažu pradėjo atšilinėti kojų galiukai, pirštai. Buvo malonu ir šilta.
Portugalas stebėjo kaip vėjas plevena ugnį tai į vieną pusę, tai į kitą.
- Švarko kišenėje turiu zefyriukų. Jeigu moki kokius skraidinimo kerus, visai smagu bus juos išsikepti. – vėl linksmai kalbėjo Adamas. – O be to, visai neprieštaraučiau, jeigu man kada aprodytum mokyklą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 18, 2012, 04:46:44 pm

Kol Anasthasia mąstė apie tai, ko prikalbėjo (ir ko neprikalbėjo), o Adamo akyse atsispindėjo liūdesys ir tuštuma. Jis jaučiasi blogai... Bet to neparodo. Ir aš norėčiau taip mokėti. Tada žmonėms neatrodyčiau tokiakvaila ir pažeidžiama. Tuo grifiukui metu kilo puiki mintis. Pasinaudojęs savo magiškomis galiomis ir burtų lazdele jis netoliese sukrovė gan padoraus dydžio laužą. Jam užsidegus, šiluma persmelkė Nastę, ir ji beveik užmiršo kaip liūdnai katik atrodė berniuko veidas.
- Švarko kišenėje turiu zefyriukų. Jeigu moki kokius skraidinimo kerus, visai smagu bus juos išsikepti.
Berniukas kalbėjo taip, lyg katik nieko nebūtų buve, ir jis nebūtų pasakojęs apie tai, kaip blogai čia jaučiasi. Jo nuotaikos labai greitai keičiasi. Ar tai įprasta visiems šiltųjų kraštų gyventojams? pamanė Nastė.
- Na... Kad nelabai...Nebent wingardium leviosa bet man kolkas nelabai sekasi burti,- šyptelėjo varnanagė.- man patikimiau atrodytų kokia nors šakelė arba pagaliukas.
Burtininkė bijanti burti kad neapsikvailintų. Nastė pažvelgė į Adamą, kai jis vėl prabilo.
– O be to, visai neprieštaraučiau, jeigu man kada aprodytum mokyklą.
- Galbūt ir galėčiau. Jei pati ten nepasiklyščiau. Tie padėti keičiantys laiptai kartais labai labai... Klaidina,- Anasthasia vėl šyptelėjo ir laukė berniuko verdikto, kuriuo bus nuspręsta kokiu būdu bus kepami zefyrai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 18, 2012, 05:22:17 pm

- Nagi, juk smagu burti. O kaip tik ir pasipraktikuoti galėtum. – švelniai ir atsargiai kumštelėjo į petį varniukei. – O blogiausiu atveju, galiu šį bei tą pamokyti.
Vaikinas iš išorinės švarko kišenės atsargiai ištraukė nedidelį maišiuką spalvotų zefyriukų. Atplėšęs pakelį, Adamas atsargiai išėmė vieną zefyriuką ir ištaręs waddiwasi kerus savąjį zefiuką lėtai nuskraidino link ugnies. Nei minutei nenuleidęs akių nuo lėtai kepančio zefyriuko, grifiukas ištarė:
-  Pabandyk, visai smagu. – linksmai šyptelėjo Adamas.
Bet už linksmos išorės vis tiek slėpėsi liūdesys. Tikriausiai šiuo atveju tiko tas pasakymas, jog patys linksmiausi žmonės iš tikrųjų yra tie, kurie daugiausiai kenčia.
Grifiukui taip pat buvo įdomu, kaip buria Anasthasia, nes kažkodėl jis nujautė, jog mergina gali burti kur kas geriau negu kiti. Ir kažkodėl jį kankino nuojauta, jog jam su ja gali tekti susidurti kokioje nors kovoje, tik nežinia, draugiškoje, ar ne. Tokia nuojauta Adamui nepatiko ir jis vėl mintis bandė sukoncentruoti į lėtai kepantį, bet labai skaniai kvepiantį zefyriuką.
Ugnis degino veidą, todėl grifiūkštis atsitraukė kiek nuo ugnies nepaleisdamas iš rankos lazdelės. Akys buvo nukreiptos į zefyrą, kuris jau beveik sėkmingai baigė apskrusti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 18, 2012, 05:39:20 pm

- Na, nežinau ar burti tikrai taip jau ir smagu,- suabejojo Anasthasia. Juk pirmoji magija kurią išvydau, buvo nukreipta prieš mano tėtį, liūdnai pamanė Nastė ir iš sijono kišenės išsitraukė dar beveik naują lazdelę, vos prieš kelis mėnesius pirktą ,,Olivanderio" stebuklingų lazdelių krautuvėlėje. Mergaitė paėmė vieną, šviesiai melsvą zefyriuką ir nutaikė į jį lazdelę.
- Win...- Nastė slapčia žvilgelėjo į po truputį kepantį Adamo zefyriuką.- Wingardium leviosa
Zefyriukas pakilo kelis centimetrus nuo mergaitės delno ir šiai dar nespėjus apsidžiaugti, vėl bumbtelėjo atgal. Tikėdamasi, jog Adamas to nepastebėjo, ji vėl nutaikė lazdelę į zefyriuką ir atkakliai tarė:
- Wingardium leviosa
Zefyriukas pakilo ir ėmė po truputėlį judėti, bet vėl pradėjo kristi. Nastė spėjo jį pagauti, jam dar nepasiekus žemės. Na aš ir netikusi esu, pamanė ji, visa parausdama, iš manęs burtininkė, kaip iš dramblio auroras. Nusprendusi vis gi nepasiduoti šiam mažam melsvam ir skaniam dalykėliui, Nastė giliai įkvėpė ir vėl pabandė:
- Wingardium leviosa!
Šįsyk pakilęs zefyriukas nuskrido iki pat laužo, ir rodos nė nemanė kristi.
- Man pavyko!- linksmai šūktelėjo Nastė ir išsišiepė iki ausų. Man pavyko!!! Laimėjau karą prieš zefyriuką! Tada, prisiminusi jog yra ne viena, prikando lūpą ir pratarė.- atsiprašau...
Kvailė. Dabar jis pamanys jog turi psichinę negalią, ir laikysis kuo toliau... Nukreipusi akis į laužą ir zefyrą, kuris laimingai laikėsi ore ir palaimingai kepė, Anasthasia užsileido plaukus ant veido, kad berniukas nematytų kaip ji nuraudo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 18, 2012, 06:08:42 pm

Adamas iškeptą zefyriuką pakabino ore tiesiai prieš save ir lėtai valgė. Atrodė, tarsi jį kas nors maitintų.  Kita vertus, toks idiotiškas grifiuko žaidimas su maistu iš šono galėjo pasirodyti ganėtinai vaikiškas.
Grifiukas stebėjo kiekvieną Nastės judesį. Jis žiūrėjo kaip pirštais mergina suspaudžia lazdelę, klausėsi, kaip ji ištaria žodžius. Niekas nepraėjo pro jo akis ar ausis. Adamas nesijuokė iš pirmųjų varniukės bandymų – atvirkščiai, jis norėjo, kad jai kuo geriau pasisektų. Ir kai pirmieji du bandymai buvo nelabai sėkmingi, portugalui lyg ir suskaudo širdį, tarsi jis pats būtų padaręs kažkokią didelę gyvenimo klaidą.
Tačiau trečias kartas dažnai nemeluoja. Taip buvo ir šį kartą. Zefyriukas sklandė ore lengvai ir Adamas velniškai apsidžiaugė. Jis kilstelėjo rankas į viršų ir visas išsišiepęs žiūrėjo į merginą.
- Iš tavo viso pasakojimo susidariau įspūdį, jog tu pirmakursė. Ir buri gerai. Netgi labai gerai. – kalbėjo grifiukas.
Įdomu, kodėl jos veidas nusidažė raudonai? Vaikinas, žinoma, to negalėjo praleisti ir jam užkliuvo tai, jog Anasthasia dengia savo veidą plaukais.
- Ar tau viskas gerai? Tu šiek tiek nuraudai... Nereikia gėdytis kažko. – šyptelėjo Adamas.
Na, ji šituos kerus bent jau moka. Ko negalima pasakyti apie mane. Vaikinas šį kartą vėl norėjo draugiškai apkabinti varniukę, bet susilaikė, nes mąstė, kad galbūt toks specifinis bendravimas jai gali būti ne itin malonus.
- Nori pasakysiu dar vieną paslaptį? Aš šitų kerų nei velnio nemoku. – ištarė berniukas su šiokia tokia apmaudo gaidele.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 18, 2012, 06:20:38 pm

- Iš tavo viso pasakojimo susidariau įspūdį, jog tu pirmakursė. Ir buri gerai. Netgi labai gerai,- pasakė Adamas šypsodamasis.
- Aš taip nesakyčiau,- tyliai sumurmėjo Nastė.- bet taip, aš pirmakursė. Ir kaip matai, apgailėtina ragana.
- Ar tau viskas gerai? Tu šiek tiek nuraudai... Nereikia gėdytis kažko.-vėl pasigirdo grifiuko balsas, ir Anasthasia suprato, jog berniukas pastebėjo jos veidą.
- Juk aš... Aš taip,- ji kiek patylėjo.- pradėjau šūkauti ir panašiai. Taip juk nemandagu.
Turbūt mano moralės normos kiek kitokios nei jo. Nieko nuostabaus, juk esame iš skirtingų pasaulio kampelių. Skirtingos kultūros, tradicijos. Na, ir auklėjmas, kas be ko... Nastė užkišo plaukus už ausies ir įsitempusi stebėjo kepantį zefyriuką, kuris, rodos nė nemanė pradėti skrusti.
- Nori pasakysiu dar vieną paslaptį? Aš šitų kerų nei velnio nemoku.- nutraukė tylą Adamas, o Nastė žvilgtelėjo į jį.
- Leviosa? Wingardium leviosa?- išpūtė akis ji.- tai juk turbūt lengviausi kerai pasaulyje! Juos išmokau pačius pirmus, dar važiuodama Hogvartso ekspresu. Tai tikrai nesunku - tiesiog šmaukšt ir pliaukšt!- vėl garsiau prabilo Nastė ir susigrizbusi pritylino balsą.-bet matai, man ir tai ne visada pavyksta. Beje, aš nemoku daugybės kerų.
Atsidususi mergaitė įsistebeilyjo į sklandantį zefyriuką, kuris rodos juokėsi iš Nastios išsišokimų ir gėdos. Pasidariau labai rėksminga. Ir nemandagi. Reiktų labiau valdytis...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 18, 2012, 06:48:06 pm

- Apgailėtina ragana? – Net nustebo Adamas. – Jeigu dar kada nors taip pasakysi, aš pats tau kailį išvanosiu. Na, gal nevanosiu, bet tikrai nepagirsiu. Nereikia taip galvoti, nes dažnai mintys išsipildo. Buri gerai, tik pati to nenori pripažinti, argi netiesa? Aš šiuos kerus mokiausi, tai vadinasi jie nėra tokie paprasti, kaip atrodo. Ir.... gal... Kchem... Pamokytum mane šių kerų? Aš galėsiu tave pamokyti waddiwasi ar bet kokio kito burtažodžio, kurio tik paprašysi.
Adamas kalbėjo su šiokia tokia ugnele. Jam pačiam kiek nejauku pasidarė, jog jis tokių paprastų kerų per vienerius metus išmokti taip ir nesugebėjo. Čia jau buvo neaišku, ar jam kantrybės pritrūko, ar jo rankų mostai vis dar buvo ne tokie grakštūs. Bet visgi faktai bylojo viena – šių kerų nebuvo Adamo sąraše.
Portugalas pastebėjo ir tai, jog mergina įsitempusi lyg gitaros styga. Kažkodėl grifiukui buvo keista matyti, jog mergina susiausčiusi ir jis taip ir nesuprato dėl ko taip yra.
- Na, zefyriuką nuleisk truputį žemiau. Kokiais penkiais centimetrais. Tada šitas daiktas turėtų ganėtinai gretai ir skaniai apskrusti. – šyptelėjo Adamas.
Hmmmm... Ji gyvena taisyklių pasaulyje. Džiaugsmas užslėptas, garsus kalbėjimas tiesiog nemandagumo ženklas. Nors įdomu kas aš per vienas. Taip pat sėkmingai įsipaišau į taisykles, nes savo skausmą slepiu nuo kitų vien dėl to, jog nenoriu kitų užkrėsti liūdesiu, nes tai kaip liga. Grifiukas išsitraukė kitą zefyriuką ir lėtai nuvinguriavo jį su burtų lazdele virš ugnies.
- Žinai, vien dėl to, kad šūkauji, nereiškia, kad esi nemandagi. Nuo kada džiaugtis savo pasiekimais yra tiesiog akiplėšiška? Ne visos sukurtos taisyklės yra teisingos. – trumpai tepasakė Adamas, tikėdamasis, jog  Anasthasia suprato jo mintį.
Berniukas lėtai prisitraukė zefyrą ir vėl suvalgė jį ore. Širdis pradėjo salsti nuo saldumynų, bet akys jų norėjo vis daugiau. Juo labiau kai maišelyje jų buvo likę ganėtinai daug.
- Nagi, tikiuosi, jog išmokysi manęs šių kerų. – portugalas susikaupė lyg prieš kokią svarbią pamoką ir laukė instrukcijų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 18, 2012, 07:01:54 pm

Klausydama Adamo patarimų, Nastė atsargiai nuleido skanėstą kiek žemiau, akylai jį stebėdama, lyg kiekvieną sekundę šis zefyriukas galėtų ją užpulti it kraugerys vampyras.
- Žinai, vien dėl to, kad šūkauji, nereiškia, kad esi nemandagi. Nuo kada džiaugtis savo pasiekimais yra tiesiog akiplėšiška? Ne visos sukurtos taisyklės yra teisingos,- Adamo žodžiai kaip šaltas vanduo perliejo Nastės stuburą. Netaisingos taisyklės? Bisos taisyklės yra teisingos, yra neteisingi žmonės, kurie mano atvirkščiai. Nors galbūt jis ir teisus. Gal aš kiek per daug susreikšminu kiekvieną savo krustelėjimą ar išleistą garsą.
- Galbūt,- po apmąstymų prabilo ji.- bet taisyklės sukurtos tam, kad jų laikytumeis. Bent jau aš taip manau.
Zefyras pagaliau ėmė po truputį skrusti, o Nastė šyptelėjo pati sau. Vis gi tu nesi nenugalimas priešas, saldėsi.
- Nagi, tikiuosi, jog išmokysi manęs šių kerų.- nutraukė mergaitės mintis Adamas.
- Aišku, išmokysiu. Pirmiausia, manau, tau reikia pradėti nuo judesių,- Nastė norėjo parodyti berniukui, bet jos lazdelė buvo užimta zefyriuku, kuris jau baigė kepti.- palauk, aš tuoj.
Lygiai taip pat taip grifiukas, Anasthasia nuskraidino zefyriuką sau į burną ir vienu mauku prarijo. Skanus nevidonas. Norėčiau ir dažniau tokių iškylų. Atsilaisvinus rankoms, ji iškėlė lazdelę ir pradėjo paskaitą.
- Tereikia iškelti ranką ir daryti šitaip- ir šmaukšt ir pliaukšt. Matai? Visai nesunku,- Nastė sumosavo ranka it drugelis sparnais ir šyptelėjo.- pabandyk pats. Ne per greitai, o svarbiausia ne per lėtai. Kitaip nieko neišeis.
Su šilta šypsena Nastė pažiūrėjo berniukui į akis ir staigiai nusuko savąsias į jo ranką.
- Nagi, pabandyk.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 18, 2012, 09:38:50 pm

- Taisyklės nėra sukurtos tam, kad jų laikytumeisi. Jos sukurtos tam, kad mus būtų galima valdyti. Kai kurios taisyklės skirtos mus suvaldyti vien tam, kad neišžudytume vieni kitų kaip žvėrys, kitos yra sukurtos tiesiog įtalpinti žmogų į tam tikrą šabloną, kontroliuoti jo elgesį. Juk tu pati save kontroliuoji, pati prieštarauji savo laisvai prigimčiai. – kalbėjo Adamas žiūrėdamas tiesiai į Anasthasią.
Ir pagaliau atėjo ta akimirka, kada Adamas pradės mokytis seniai pamirštus ir neišmoktus kerus. Jį apėmė šioks toks azartas, o kartu ir baimė. Azartas – dėl to, kad grifiukas viduje norėjo perlipti per save, o baimė buvo ne ta, kad apsikvailins prieš Nastę. Didžiausia baimė buvo ta, jog jis nesugebės perlipti per save, neišburs burtažodžio ir nuvils pats save.
Portugalas įdėmiai stebėjo varniukės judesius. Kaip ji viską taip lengvai sugeba padaryti. Atrodo, kad švyst, švyst ir yra. Adamas iš pradžių pabandė lėtai pamosuoti lėtai. Nors jo ranka ilga ir plona, bet judesiai grubūs ir sunkūs. Visai nesulyginsi su Nastės judesiais, kurie buvo grakštūs ir lengvi. Įdomu, kaip aš iki šiol sugebėjau kerėti...
Berniukas vis bandė atkartoti grakščiai tuos judesius, bet jo mostai buvo sunkūs ir grubūs. Adamo širdis pradėjo plakti kur kas greičiau ir tamsus veidas kiek paraudo. Ne iš gėdos, o iš pykčio, jog jam paprasčiausiai neišeina. Grifiukas vis bandė mostelėti lengvai, bet jo ranka buvo lyg medinė.
- Wingardium leviosa – neiškentęs ištarė vaikinas, į vieną iš zefyrų.
Skanėstas pakilo į orą vos kelioms sekundėms ir iš niekur nieko užsiliepsnojo žalia liepsna ir nukrito ant žemės. Skaudus ugnies gesimo garsas buvo vos girdimas tyloje. Pradėjo sklisti nemalonus degėsių kvapas, kuris priminė vieną iš tų svylančių pelėdų Durmštrango mokykloje.
Adamas kiek sunerimęs pasižiūrėjo į varniukę ir giliai atsiduso.
- Neišeina kolei kas. Aš tiesiog nemoku grakščiai burti. – nusijuokė Adamas. – visi burtažodžiai mano sąraše yra grubūs. Matyt, ir aš grubi asmenybė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 19, 2012, 09:54:21 am

Burti Adamui nesisekė, ko Nastė visiškai nesitikėjo. Na, juk ne visiems iškert pavyksta. Aš puikiausiais to pavyzdys. Iš pradžių berniukas lėtai kartojo Anasthasios judesius, o paskui greičiau, bet jam tiesiog nesisekė ir viskas. Nastė matė, jog jis ėmė rimtai pykti. Na, jei aš būčiau jį mačiusi tik įpykusį, ir kas nors man papasakotų apie padegtą pelėdyną... Tikriausiai patikėčiau, jog jis tai padarė tyčia.
- Nusiramink ir nesinervink. Tiesiog atsipalaiduok,- tyliai pratarė Nastė, bet neiškentęs Adamas nusitaikė į vieną ramiau gulintį zefyriuką ir tarė:
- Wingardium leviosa!
Zefyras kiek pasklandęs pradėjo degti, taip baisiai nustebindamas ir išgąsdindamas Nastę, o tada šlumštelėjo ant žolės. Išpūtus akis  varnanagė žvelgė į apdegusį saldėsį, negalėdama patikėti jog jis kątik liepsnojo. Nuo... Nuo ko jis galėjo užsidegti? Kiek kartų bandžiau šiuos kerus, bet to dar nebuvo... Adamas, rodos nepastebėjęs sunerimusio mergaitės žvilgsnio, vis dar tebestebeilyjančio į gulintį bei smilkstantį zefyriuką, prabilo:
- Neišeina kolei kas. Aš tiesiog nemoku grakščiai burti. Visi burtažodžiai mano sąraše yra grubūs. Matyt, ir aš grubi asmenybė.
- Gru... Grubi asmenybė? Kas čia per išsireiškimas?- paklausė Nastė, atitraukdama akis nuo vargšo zefyro, liūdnai besivaliojančio netoli laužo.- nereikia judėti grakščiai, labiau sakyčiau tiksliai. Na, supranti, pakreipi ranką laiku ir vietoje...
Nors laužas degė, bet Nastei pasidarė šaltoka ir ji dar stipriau susisuko į Adamo švarką. Jos galvoje pradėjo suktis mintys apie padegtąjį pelėdyną. Nagi, nustok, Naste, tarė ji pati sau, juk jis sakė, kad padarė tai netyčia... Neišsigalvok nesąmonių...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 19, 2012, 01:32:02 pm

Adamas kiek nusiminė, jog jam nepavyko šie kerai, bet jis neketino pasiduoti. Išgirdęs Nastės žodžius apie atsipalaidavimą ir nusiraminimą, grifiukas prisiminė jog praeitoje mokykloje jam praktiškai visi mokytojai yra tai kartoję. Įdomu, kaip reikia atsipalaiduoti, kai buri?
- Galbūt nesu geras žmogus, todėl esu kiek grubokas. Kažkada mokykloje viena profesorė prisipažino, jog jai yra tiesiog neramu, nes kai kurie mano burtažodžiai pasibaigia ugnimi, nors taip nutikti neturėtų. O baisiausia, jog mano daugiausiai moku tų burtažodžių, kurie gali sužaloti žmogų. Praktiškai visi ugnies kerai, sprogdinimai, kankinimai. Nesuprantu kodėl, bet tokie kerai man pavyksta iš pirmo karto. Gal grubumas dėl to kaltas? Nežinia. – Adamas šį kartą nebesijuokė. – Nežinau, kodėl tau apie tai pasakoju, bet tiesiog man reikia išsikalbėti.
Berniuko veidas atrodė visas persimainęs kažkokio skausmo tarsi kankinamas kažkokios nelaimės žymės. Bet tas pats veidas atrodė kur kas ramesnis negu buvo prieš tai. Ir mintys jo buvo kiek nurimusios, nes portugalas tiesiog apie nieką nebegalvojo.
Berniukas vis tebelaikė lazdelę rankose, jo antakiai buvo kiek suraukti. Tarp tų pačių smulkučių pirštų Adamas dar kelis kartus pasipraktikavo tuos pačius judesius, kuriuos jam Nastė buvo parodžiusi. Šį kartą jie buvo kiek kitokie – atrodė tikslesni, kiek lengvesni.
Portugalas kiek greičiau pradėjo mosuoti lazdele ore. Šį kartą jausmas buvo kiek kitoks negu buriant bet kokius kitus kerus – mintyse užplūdo ramybė, pasitikėjimas ir harmonija. Adamas jau senokai buvo pamiršęs šitą jausmą, kuris netikėtai sugalvojo pasibelsti į duris.
- Wingardium leviosa – labai susikaupęs ištarė berniukas tiesiai į tą patį apsvilusį zefyrą.
Skrudėsis pajudėjo lėtai, po to ganėtinai greitai kilo link laužo. Berniukas ir pats nustebo, jog jam pirmą kartą po tiek nesėkmingų bandymų visa tai pavyko. Šita mergina mane teigiamai veikia. Keista...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 19, 2012, 01:53:50 pm

-Praktiškai visi ugnies kerai, sprogdinimai, kankinimai. Nesuprantu kodėl, bet tokie kerai man pavyksta iš pirmo karto. Gal grubumas dėl to kaltas? Nežinia. Nežinau, kodėl tau apie tai pasakoju, bet tiesiog man reikia išsikalbėti.
Anasthasia susidomėjusi žiūrėjo į berniuką. Jis sako jog jam pavyksta... Gal jis tiesiog nori, jog jam pavyktų tie kerai, kurie atneša nelaimes... Adamas atrodė liūdnokas ir prislėgtas, bet jame bent jau nesimatė pasiuteliško pykčio, kuris preiš kelias sekundes dar vaidenosi berniuko veide.
Kurį laiką pakrantėje buvo tylu - Nastė sklandė savo mintyse, o Adamas mosavo lazdele, vis dar bandydamas atkartoti mergaitės judesius. Po kurio laiko Anasthasiai ėmė atrodyti, jog grifiuko judesiai pasidarė lengvesni, o jo ranka nebetokia susikausčiusi. Po dar kelių mostelėjimų, Adamas nusitaikęs į tą patį pavargusį vienišą ir liūdnai gulintį žolėje zefyriuką, tarė:
- Wingardium leviosa.
Nastė susidomėjusi žvelgė į zefyrą, ir mąstė - ar jis pradės judėti, ar vėl ims liepsnoti žalia ar kitokios vaivorykštės spalvos spalva. Tiesą sakant, ji nebesitikėjo jog zefyriukas skris, bet jis lėtai ir užtikrintai pakilo. Oho... Tikrai to nesitikėjau.  Bet tai tik įrodo, jog visko galimą pasiekti, jei tik stengiesi ir nori. Zefyras nuskriejo prie laužo, o Nastė šyptelėjusi tarė Adamui:
- Matai? Atsipalaidavai ir pavyko. Juk sakiau, kad šie kerai lengvi.- lengvi, jeigu net man jie pavyksta. Iš trečio karto, bet pavyksta.- beje, nemanau jog tas vargšas zefyriukas norėtų dar kartą pasikepinti. Nebent nori pasidirbti angliką, kurį galėsi naudoti vietoj kamuolio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 19, 2012, 02:29:26 pm

Vos nukreipus akis nuo zefyriuko, šis nukrito tiesiai į ugnį, kuri piktai pasiglemžė jo nedidelį, konservantais apipurkštą kūnelį.
Adamas įdėmiai žiūrėjo į Nastę, vis galvodamas ar jos neišgąsdino tokiomis nesąmonėmis. Ko jau ko, bet gąsdinti visokiomis keistenybėmis jis nenorėjo. Juo labiau kai Anasthasia yra galima sakyti vienintelis pažįstamas žmogus šioje mokykloje.
- Ačiū tau, jog man padėjai. – šyptelėjo Adamas. – Dabar gali manęs prašyti ko tik nori. Išpildysiu viską, ko tik paprašysi.
Portugalo veidas vėl persimainė į ta patį nerūpestingą ir linksmą mimiką. Visus metus mokiausi šiuos kerus ir tik dabar išmokau? Skolingas jai iki gyvenimo galo.
Grifiukas pastebėjo, jog laužas pamažu gęsta. Dar nedrįsdamas naudoti ką tik išmoktų kerų, Adamas atskraidino dar keletą riebių šakalių su waddiwas kerais. Šį kartą net ir tie patys pagaliai skrido kiek kitaip – truputį lengviau, greičiau. Atrodė, jog maža virtinė dykumoje pasiklydusių kupranugarių seka vienas paskui kitą.
- Žinai, man įdomu kada mokykloje prasidės dvikovų turnyras. Arba kvidičas. Laukiu nesulaukiu visų šių renginių. Jeigu kada norėsi, galėsim pasipraktikuoti dvikovų klubui. Turėtų būti smagu. – šyptelėjo berniukas.
Kodėl mane kankina tokia nuojauta, jog ši mergina slepia neįprastas kerėjimo galias. Adamas nenuleisdamas akių žiūrėjo tiriamai į varnanagę, vis bandydamas matyti jos sielą, jos gebėjimus. Nors ji buvo dar tik pirmakursė, bet Adamui atrodė, jog ji nėra paprasta burtininkė ir jį tai neramino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 19, 2012, 02:54:08 pm

- Ačiū tau, jog man padėjai.  Dabar gali manęs prašyti ko tik nori. Išpildysiu viską, ko tik paprašysi.
Adamas vėl nusišypsojo ir atrodė lygiai taip kaip jų pažinties pradžioje. Būtų gerai, kad jis galėtų išpildyti viską, ko noriu. Bet tai neįmanoma...
- Nėra už ką,- atsakė Nastė berniukui, nejučia šyptelėdama pati.- ir tikrai nesi man nieko skolingas už tai.
Kadangi laužas po truputį ėmė gesti, grifiukas pasirūpino jo neužgesimu, o Nastė stebėjo šokančius ugnies liežuvėlius. Gan ilgai mes čia užsisedėjome, pamanė ji, kai pasukusi galvą, išvydo iš už debesų spragsinčius besileidžiančios saulės spindulius. Kiek laiko praėjo? Valanda, dvi, ar daugiau? Net nepajutau kaip prabėgo laikas...
- Žinai, man įdomu kada mokykloje prasidės dvikovų turnyras. Arba kvidičas. Laukiu nesulaukiu visų šių renginių. Jeigu kada norėsi, galėsim pasipraktikuoti dvikovų klubui. Turėtų būti smagu.- nutraukė tylą Adamas.
- Na, nežinau,-atsisuko Nastė.- dvikovos mane nelabai traukia, bet gal ir būtų visai nieko sudalyvauti,-ir apsijuokti prieš visą mokyklą.-o dėl kvidičo... Esu stebėjusi kelias rungtynes, bet nesu žaidusi pati. Man tai atrodo gan suktas žaidimas, netgi kiek nesąžiningas, ypač tie muštukai...- pažvelgusi į Adamą, Nastė pastebėjo jo tiriamą žvilgsnį.- kas nors negerai?
Galbūt jis pagaliau susiprotėjo, jog sėdi su pamišele pusžiobare ir leidžia laika visiškai veltui? Nelaukusi berniuko atsakymo Anasthasia vėl nusisuko į laužą, neatlaikiusi jo skvarbaus žvilgsnio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 19, 2012, 03:28:13 pm

- Esu, dar ir kaip. – nusijuokė vaikinas.
Vaikinas nenuleido akių nuo Nastės ir tamsiomis akimis bandė įžvelgti tai, kas jam iki tol buvo nepažįstama.
- Žinoma smagu. Patikėk, dvikovos yra vienas smagiausių dalykų šiame pasaulyje. Tada pabunda visi instinktai, paaštrėja noras išgyventi, greičiau nei bet kada išmoksti naujų kerų. Kada nors tikrai lėksime į draugišką mačą. – šyptelėjo Adamas tikėdamasis ją nors kiek pralinksminti. – O kvidičas nėra pats švariausias žaidimas. Dėl to jis ir yra įdomus. Smagu apsukti sukčiaujančius.
Berniukas kiek sutriko, kaip Nastė paklausė „Ar kas nors negerai?“. Jis nebeišmanė, ką reikia daryti, nes jis pats suprato, kad galbūt per daug matomai bando pamatyti, kas slepiasi jos sieloje. O Adamui neliko jokios kitos išeities, kaip tik kažkaip gelbėtis iš šios situacijos. Ir staiga iš pasąmonės išlindo:
- Žinai, o tu graži.
Portugalas pats nesitikėjo šito pasakyti ir greitai nusuko akis į laužą. Iš vienos problemos jis staigiai įsipainiojo į visai kitą. Na taip... šaunuolis... Dabar ji tikrai pamanys, jog aš mergišius, ar kažkoks psichopatas. Taip, pats geriausias būdas gelbėtis iš situacijos – įsiklampinti į kitą.
Buvo galima matyti, kaip berniukas kiek nurausta, o kaip paslėpti tą raudonį - nebuvo jokių priemonių. Deja, jo plaukai buvo gerokai per trumpi.
 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 19, 2012, 03:39:38 pm

Kai Adamas visiškai atsipalaidavo ir ėmė juoktis, Nastei pasidarė keik lengviau. Jis nesutiko su tuo varnanagės nuomone, jog dvikovos nėra taip jau ir smagu.
- Žinoma smagu. Patikėk, dvikovos yra vienas smagiausių dalykų šiame pasaulyje. Tada pabunda visi instinktai, paaštrėja noras išgyventi, greičiau nei bet kada išmoksti naujų kerų. Kada nors tikrai lėksime į draugišką mačą.
- Galbūt jos ir smagios, bet baisiai pavojingos. Dėl draugiško mačo... Na, nežinau, gal būtų ir smagu, aišku, jei manęs neuždegtum,- Nastė šyptelėjo.- kvidičas manau yra stiprių vyrų žaidimas. Arba labai suktų moterų.
Kai Nastė sutrikusi nusisuko nuo jo žvilgsnio, kelias trumpas akimirkas stojo slogi tyla, tik laužo spragsėjimas girdėjosi.
- Žinai, o tu graži.- pasigirdo Adamo balsas.
- K... Ką sakei?-sutrikusi atsisuko Nastė, pamaniusi jog jai pasigirdo. Juk jis tikrai nesakė to, ką išgirdai tu, iš įpročio mintyse ėmė šnekėti su savimi mergaitė. Bet Adamas nusisuko į laužą ir ėmė po truputį rausti. Kad ir ką jis pasakė, dabar jaučiasi tikrai nepatogiai. Visai kaip ir aš su savo neišvalytom ausim. Nastė kiek patyrinėjo Adamo veidą ir taip pat nusisuko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 19, 2012, 03:58:24 pm

- Dėl uždegimo tu teisi... Tau su manimi pavojinga. – ganėtinai liūdnai pasakė Adamas tarsi kaltindamas save už tokį neatsakingumą ir neapgalvotus veiksmus.
Dabar jam buvo ne juokais baisu, jog jeigu kada reikėtų kautis prieš varniukę, jis netyčia galėtų ją sužaloti ar padaryti kažką negero. Tokios mintys jam varė siaubą. Vis bandydamas įsivaizduoti judviejų kovą, Adamui net pašiurpo oda, nes jis niekada gyvenime nenorėtų nudeginti nei Nastės, nei kokio nors kito burtininko.
Vaikinas žiūrėjo kaip pamažu šviečiasi saulė, po to pasižiūrėjo į ugnį. Gaila, kad tik savo skruostų raudonio portugalas matyti kol kas negalėjo. Tarsi kažkokia bendrystė buvo tarp visų šių trijų daiktų – žmogaus, ugnies ir saulės. Saulė nusėjo visą dangų raudonai, net ir debesis, kurie tolumoje buvo nudažyti ryškiai raudona spalva. Ugnis kartais žybtelėdavo raudoną ugnies liežuvį ir piktai kandžiojo orą. Na o Adamo skruostai nusidažė raudonai dėl žodžių, pasakytų merginai. Žinoma, jis nieko bloga neturėjo omenyje, bet vis viena kažkaip buvo nejauku. Matyt, jis dar nebuvo pakankamai užaugęs jog galėtų drąsiai pasakyti kokį mielą komplimentą.
O Adamas dar labiau pasimetė, kai suprato, jog mergina galvoja, kad jai pasigirdo. Dabar jau nebėra kur bėgti. portugalas giliai atsiduso ir žiūrėjo į ugnį. Grifiukas vis matė kartas nuo karto spragsinčias raudonas liepsnas, kurios lyg ir juokėsi iš jo įkaitusių skuostų.
- Na... Aš sakiau, jog tu graži. – pakartojo Adamas šį kartą užtikrintai, tvirtai ir garsiai.
Portugalas įsirėmė abiem rankom į žemę, pasižiūrėjo į zefyrų pakelį, kurioje dar ganėtinai daug skanėstų buvo likę. Bet saldumynų jis šiandien jau per daug buvo apsivalgęs. Iš tiesų, laikas labai greitai bėga. Gal ir gerai. Tegu. Juk retai pasitaiko tokių progų.
- Ir nesigailiu, jog pasakiau, kad esi graži. Nes iš tiesų tokia esi. Ir negalvok, jog bandau tau įsiteigti. Tiesiog sakau viską, ką matau. Nemoku slėpti tokių dalykų. – galiausiai Adamas kiek nurimęs vėl šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 19, 2012, 04:11:11 pm

- Dėl uždegimo tu teisi... Tau su manimi pavojinga,- liūdnokai tarė Adamas.
Negerai padariau jog apie tai užsiminiau, subarė save Anasthasia, jis ir taip save griaužia ir kaltina. Pasidėjusi rankas ant kelių ji kaip užhipnotizuota įsispiritnyjo į ugnį, lyg laukdama iš ten išeisiančių dvasių, ar šiaip ko nors, kas būtų vertas tokio dėmėsio.
-Na... Aš sakiau, jog tu graži,- išgirdo Nastė, žiūrėdama į liepsnas.-- Ir nesigailiu, jog pasakiau, kad esi graži. Nes iš tiesų tokia esi. Ir negalvok, jog bandau tau įsiteigti. Tiesiog sakau viską, ką matau. Nemoku slėpti tokių dalykų.
Aš? Graži? Ji gal pablūdo? Bent galiu pasiguosti tuo, jog gerai girdžiu, ir man nereikia gydytis pas hilerį. Nastė vėl atsisuko į berniuką, o šis, rankomis įsirėmęs į žemę vėl šypsojosi ir buvo beveik atgavęs veido spalvą.
- A... Ačiū,-sutrikusi išstenėjo Nastė ir nuleido akis kažkur į žemę.
Žolę šiureno lengvas, bet vis dar žvarbus bei kandus vėjelis, kuris bandė įsismelkti į mergaitės kaulus, bet jam ten nebuvo vietos, kadangi ugnies šiluma nuo laužo apglėbė ją visą - nuo galvos iki kojų.
- Mmm... Jau saulė leidžiasi,- sumykė Nastė nutraukdama nejaukią tylą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 19, 2012, 04:35:45 pm

Berniukas dar kiek mąstė apie ugnį ir ugnies ženklus, kurie lyg nuodai atitraukdavo žmones nuo berniuko. Dabar jis vis mąstė, ar jam iš vis verta dalyvauti dvikovų turnyre, nes jis gali sužaloti ten niekuo dėtus mokinius. Tačiau lygiai taip pat berniukas norėjo ir tobulėti, mokytis, todėl dvikovų turnyras buvo pati geriausia vieta viską išbandyti.
Nastės balsas nutraukė tylą ir Adamas vėl grįžo į tikrovę, pamiršdamas viską, ką iki tol mąstė. Bus dar laiko apie visa tai pamąstyti.
- Sakai saulė leidžiasi. Reiškia turime nedaug laiko, nes greitai į mokyklą nebepateksime. Manau, jau turime eiti. – ganėtinai nuogąstaudamas pasakė berniukas.
Jam patiko kalbėtis su Naste. Dar niekada gyvenime laikas taip greitai nebėgo su visiškai nepažįstamu žmogumi. Jam buvo keista, bet kartu ir graudu, nes portugalas dar norėjo kiek ilgiau pabūti su varniuke. Deja, laikas spaudė.
Grifiukas atsistojo ir nusipurtė visas žoles nuo savo kelnių. Taip pat jis jautė, jog nuo ilgo sėdėjimo kojos kiek užtirpo ir tik dabar kraujas kiek greičiau pradėjo cirkuliuoti iki pirštų galiukų. Bet dar jam reikėjo pasilenkti, nes į rankas pasiėmė tą nedidelį likusių zefyrų pakelį. Ir visai neblogai būtų dar kada atlėkti čia ir kokią iškylą pasidaryti. Vis smagiau, nei tūnoti tamsiuose požemiuose, kuriems šiaip ar taip aš nepatinku.
Pasižiūrėjęs į ugnį, berniukas pasiėmęs lazdelę kiek neramiai pasižiūrėjo į ugnį, lyg ir su kokiu ilgesniu lyg per kokias laidotuves ir vos girdimai ištarė aguamenti. Iš lazdelės galo pradėjo bėgti vanduo, kuris pamažu gesino ugnį. Adamui nebuvo smagu žiūrėti, kaip gesta laužas, tačiau taip reikėjo padaryti. Nors ugnis priešinosi, bet greitai užgeso ir liko tik kelios smilkstančios šakos.
Adamas ištiesė ranką merginai, pasiūlydamas atsistoti.
- Manau, mums jau laikas eiti. Tikiuosi, jog leisi tave palydėti iki mokyklos. Nenoriu, jog kas bloga nutiktų, jeigu susitiktum ką nors iš klastūnyno. Brolis patarė jų kiek privengti. – kažkaip keistai šyptelėjo berniukas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 19, 2012, 05:01:56 pm

- Sakai saulė leidžiasi. Reiškia turime nedaug laiko, nes greitai į mokyklą nebepateksime. Manau, jau turime eiti.- tarė Adamas, o Anasthasia sutrikusi atsisuko į jį.
- Eiti? Jau?- išpūtė akis ji, ir sunkiai atsiduso. Jis teisus, jau laikas. Nenorėčiau užsitarnauti ariešto, arba praleisti naktį ant mokyklos laiptų.
Adamas užgesino laužą - ugnis šnypšdama it pikta angis lėtai gęso ir mažėjo, ir Nastės kūną vėl ėmė kutenti atšiaurus vėjelis. Kodėl laikas taip greitai prabėgo? Nieko nesuprantu. Kad ir per pamokas jis šitaip greitai eitų. Būtų kur kas geriau. Ir nuobodžiauti mažiau reiktų.
Adamas pasilenkęs pasiėmė zefyrus, kurie dar buvo nesuvalgyti arba nesudeginti ir atsitiesęs ištiesė mergaitei ranką, norėdamas padėti atsistoti.
- Manau, mums jau laikas eiti. Tikiuosi, jog leisi tave palydėti iki mokyklos. Nenoriu, jog kas bloga nutiktų, jeigu susitiktum ką nors iš klastūnyno. Brolis patarė jų kiek privengti.
- Mama man irgi sakė tą patį,-šyptelėjo Nastė ir padedama Adamo atsistojo.- bet, ačiū dievui, dar nebuvau sutikusi nei vieno klastuolio. Ir, tiesą sakant nenoriu.
Vis dar tebesišypsodama Nastė išsitiesė, pasitaisė susilamdžiusį sijonėlį ir pasiraivė. Truputį apstingau sedėdama, pamanė ji ir apžvelgė užgesintą, bet vis dar smilkstantį laužą.
- Jei reikia eiti tai reikia. Ką padarysi,- tarė ji, ir ėmė lėtai bei nenoriai žingsniuoti didžiosios pilies link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adam Monte Liepos 19, 2012, 05:29:12 pm

Grifiukas ir varniukė žygiavo link mokyklos. Saulė pamažu pradėjo leistis vis žemiau horizonto, savo vietą užleisdama nakčiai. Debesys irgi pamažu sklaidėsi ir, rodės, kad ši naktis bus žvaigždėta.
Mintyse berniukui vis dar buvo apmaudu, kad jau laikas keliauti, bet juk dar visi mokslo metai bus skirti susitikimam. O galbūt nutaikęs progą  pamokų metu Adamas atsisės kur nors netoli Nastės.
Kažkokie du maži žmogeliukai pasišnekučiuodami žingsniavo link pilies. Nors jie ir kalbėjo, bet žingsniavo ganėtinai greitai, nes jau pats laikas buvo keliauti į savo dabartinius namus – burtų mokyklą. Ir kažkur už trijų minučių nei vieno iš žmogeliukų nebebuvo matyti, mat jie greitai išnyko pilkame pilies fone.
O švarkas taip ir liko pas Nastę. Adamas specialiai nepriminė, kad ši atiduotų švarką, nes berniukas soecialiai ieškojo dar vienos susitikimo dingsties. Ir, atrodo, vieną iš tų dingsčių rado.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alexandra Kennedy Spalio 07, 2012, 08:28:48 pm

Jaunoji burtininkė ramiai žingsniavo palei ežero pakrante. Rasa jau puikavosi ant žolės, o vakaro rūkas jau buvo apgaubęs horizontą. Čiuožikai ramiai slidinėjo ant vandens paviršiaus, lyg nerasdami sau vietos ir nenorėdami to parodyti. Lexi norėjo, kad jos geriausias draugas būtu su ja. Jam patiktų šis ežeras. Mergaitė jau įsivaizdavo kaip jis vardan juokelio nertų į vandenį ir pradėtų taškytis, lyg mažas vaikas. Nuo šių minčių jai nuriedėjo net ašarėlė. Akis pradėjo temdyti liūdesys, gerklėje užstrigo nenuryjamas gumulas. Jis nenorėjo pasitraukti. Lexi pravirko.
Ašaros riedėte riedėjo juo skruostais ir krito ant žolės lyg rasa.
Juk kartais sveika paverkti, tiesa? - pati savęs paklausė jaunoji burtininkė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alfas Saneris Spalio 29, 2012, 09:38:38 pm

 Kaip būtų gera susitikti su savo draugais,deja kažkodėl nė vieno iš jų nebematau mokyklose,koridoriuose... Netgi grifiukai kažkaip užsisklendę savyję ir nebenori bendrauti... Nelogiška. - Nutviekstas ryto šviesoje mąstė Alfas. Juk kaip faina pasivaikščioti ryte,kai rasa dar nenudžiuvus,kai mokiniai nespygauja,neklykauja,ir svarbiausia - gali ramiai atsisėsti ant pievelės ir mėtyti akmenukus į ežerą matydamas kaip milžiniškas galvakojis bando suėsti,ir kaip jis supyksta supratęs,kad tai ne žuvys...
 -Sveikas,paukštuk, - pašnekino regis žvirbliuką Alfas. - Kaip sekasi? - Grifiukas bandė paukštį paglostyti,tačiau tas tik purptelėjo ant rankos ir nuskrido. - Dėkui,prakeiktas nevala. Dėkui! Tergeo! - Suriko nukreipdamas savo naują lazdelę į ranką,ir kakutis(Chi-chi,kakutis!) dingo.
 Ar tik ten ne žmogus? Regis kažkoks šešėlis ateina... Bet palauk.. Juk gluosnis galiūnas ten,galbūt jo šakos taip švaistosi..Tikriausiai. - Galvodamas Alfas atsistojo ir svirduliuodamas nuo per daug staigaus judesio paliko čiulbančius paukščius už savęs ir grįžo į pilį vedamas saldžių pusryčių kvapų..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Lapkričio 02, 2012, 01:10:59 pm

Dante ramiai žingsniavo pakrante nuleidęs žvilgsnį po kojomis. Akmenėliai, smėlis girgždėjo po sunkių batų padais, linko žolės stiebeliai. Jis prisiminė kažką, kas vyko čia, šioje vietoje, tačiau negalėjo tiksliai atkartoti galvoje. Lyg praeities šešėliai slankiojo aplink jį, kaip koks prakeiksmas, ir bandė perspėti apie visus įvykius, bet Dante buvo per daug atitolęs nuo viso to, kad suprastų, ko iš jo norima. Ar apskritai jis vis dar priklauso mokyklai? Niekas labai neprižiūrėjo profesorių, nes kitu atvejų jį ir Emą būtų seniai išspyrę. "Ema..." sunkiai atsiduso sustodamas ir pakeldamas akis į ežerą. Horizonte švito dangus ir pirmieji atspindžiai žaidė ant lygaus vandens paviršiaus. Arcari pasikėlė kaukę pasauliui parodydamas veidą. O gal tai tik dar viena jo kaukė? Kas iš tiesų dabar jis buvo? Ar dar išsaugojo savo žmogišką dalį? Kažkur ten, Italijoje, kur šeima, kur vaikystė ir prisiminimai.. Tačiau gražias mintys išart aptemdydavo nerimas. Ar jie dar gyvi? Kur Celia? Tapusi Lazarų dalimi ji tiesiog išnyko ir tai kėlė nerimą. "Kaip ji galėjo, po to, kai mane išgelbėjo, kaip ji galėjo pas juos nueiti?" jis taip ir nerado atsakymų į šiuos klausimus, net po to,kai pats prisidėjo prie Lazarų. Gal dėl to,kad pats nežinojo, kodėl pasirinko šį kelią. Dante galėjo gyventi paprastą profesoriaus gyvenimą arba išvykti kur tik nori ir be rūpesčių pragyventi dar ilgus metus. Tačiau kažkas jį pastūmėjo tapti tuo, kuo niekada nenorėjo. Įskaudino ir į pavojų įtraukė mylimus, vėl susitepė rankas ir paniro į giliausią ir tamsiausią duobę.
Stovėdamas pradėjo šalti, todėl išsitraukęs lazdelę savo kostiumą pavertė į šiltą, rudeninį apsiaustą su gobtuvu. Geriau susisupęs į jį rado rąstą, ant kurio prisėdo, dar norėdamas pasigrožėti kylančiu rytu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ema Evans Lapkričio 11, 2012, 11:11:13 pm

Išėjus iš pilies, Evans patraukė iškart prie ežero. Brėkštančios aušros šaltas oras gnaibė kaip visada baltą moters odą, karts nuo karto sukeldamas šiurpuliukų bangą, perbėgančią kūnu. Juodoji uniforma turėjo ir savų minusų - būdama kaip niekad plona, tuo pačiu buvo vos ne perpučiama, nors šiuo metu Evans tai tikrai nerūpėjo. Šilumą skleidė jos viduje tankiai plakanti širdis, ieškodama kažko tolumoje - šešėlio, silueto, bet ko. Ji nujautė, nors daugiau žinojo, jog anksčiau ar vėliau ras to, ko ieško, tačiau nekantravo kaip niekad. Batai šiek tiek smigo į drėgną rudeninę žemę, palikdami paskui save nedideles pėdas, kurios akimirksniu išnykdavo žolei vėl atsistojus lyg nieko nebūtų nutikę. Pagaliau moteris sustojo, smaragdo žalumo akimis pamačiusi tolumoje ant rąsto sėdinčią figūrą. Atstumas buvo didelis, tačiau jį atskirtų bet kur. Vis dėlto dėti pirmąjį žingsnį sustojus buvo sudėtinga. Evans bijojo savo buvimu sugriauti tą tvyrančią ramybę, kurią sudarė sėdintis siluetas, tylinti gamta aplink ir vis šviesėjantis horizontas priešaky. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tik stingdanti tyla.
Nuo šalimais augančio medžio pakilo slyvos dydžio paukštelis ir nutūpė ant ištiestos elfės rankos. Šyptelėjusi tokiam mažam ir spalvingam padarėliui, moteris pagaliau pajudėjo link sėdinčio vyriškio. Žingsnis po žingsnio atstumas mažėjo, kartu su moterimi paskui judėjo ir silpno sakurų aromato debesėlis. Priėjusi prie to paties didelio rąsto, elfė atsisėdo šalia ir nukreipė akis į beveik žydrą horizontą. Saulė galėjo pasirodyti bet kurią akimirką.
- Koks ramus rytas, - prabilo tyliai atsidusdama, paukšteliui pagaliau nuskridus nuo jos pirštų. Dviems nakties būtybėms aušo nauja diena, ir Evans viduje džiaugėsi, galėdama ją pagaliau sutikti kartu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 11, 2012, 11:44:00 pm

Ir štai, trys siluetai ėjo apgaubti rūko. Ėjo jie iš uždraustojo miško, tiksliau bėgo. Tai nuostabu. Praras jie visus taškus, jeigu mokytojai juos aptiks, deja mokytojų nebuvo. O gal buvo? Kas žino. Tokioje tamsoje mažą ar ką išvysi. Nei kelmo nesimato, nei tų dviejų žmogystų. Apgailėtina. Veliną tai erzino, turbūt tas dvi mergaites kurios buvo įsikibusius į jo rankas, tai pat. Nors tiesa, vaikiną ne tiek erzino tamsa, bet ta mintis, kad jis tempia iš miško dvi mergaites. Kurios jam į ausį zyzė kaip ten baisu. Apgailėtina. Deja žingsnio jis nė neketino lėtinti, vis dar ėjo, velnias žino kur. Nedažnai vaikštinėdavo, tad galėdavo lengvai pasiklysti. Keikė save mintyse už tai, keikė ir keikė, kol... Neišlaikė pusiausvyros ir pargriuvo su abiem mergaičiukėmis parversdamas tuos du sėdinčius ant to prakeikto rasto, ant kurio šakos užkliuvo. Tie du žmogiukai, o gal visai ne žmonės? Turėjo nuvirsti, dėl tokio svorio. Trijų mokinių svorio. Bent jau Velinas tikrai skaudžiai nusibrozdino delnus į rasto žievę. O tos mergaitės... Gal ir nenusibrozdino, kas žino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lazar Lapkričio 12, 2012, 12:30:30 am

Erdvę užpildė pirmosios paukščių giesmės, sujudu ežero gyventojai, gamta ėmė busti su kiekvienu saulės spinduliu. Dantei taip pat buvo metas kilti. Neįtikėtina, bet kaulai ėmė šalti. Pasitrynęs delnus iškvėpė tirštą garą ir pasiruošė stotis, kai išgirdo žingsnius. Jie dar buvo labai toli, bet šypsena jau papuošė jo veidą. Ji čia vėl atsisėdo klausydamasis, kaip po jos lengvais žingsniais sminga žemė. Sakurų kvapas atsklido su lengvu vėjeliu ir apgaubė šilčiau, nei vilnonis apklotas žiemą. Dante nesistengė, tačiau klausa taip įsitempė, jog galėjo išmatuoti moters pulsą. Su kiekvienu jos širdies dūžiu, jis pajusdavo kaip atsakančiai suplaka jo paties. Į horizontą nukreiptas žvilgsnis nematė nieko, nejudri figūra nenusėdėjo vietoje, minčių pilna galva buvo užpildyta tik vienu žmogumi. Ir štai ji sėdasi šalia. Dante iš palengvėjimo atsiduso. Nedrįso į ją atsisukti, juk tiek laiko nesimatė.
- Koks ramus rytas, - tylą nutraukė jos skambus balsas.
- Iš tiesų, - atitarė stebėdamas, kaip už medžių viršūnių pasirodo saulė.
Jie sėdėjo šalia vienas kito ir daugiau nieko nesakė. Dantei to užteko. Jau seniai neturėjo ramių akimirkų, kurias būtų verta atsiminti sunkiais laikais. Dabar ši moteris jam jas dovanojo. Ilgiau netvėręs nežinios jis lėtai atsisuko. Nieko. Nei laimės proveržio, nei širdies paspartėjimo, jokio efekto. Jis buvo visiškai ramus ir tai buvo vienas nuostabiausių dalykų. Žvelgdamas į nė kiek nepasikeitusius elfės bruožus, tas pačias skaidriai žalias akis ir tvirtai, bet tuo pačiu švelnias sučiauptas lūpas, dailias ausis dengiančius plaukus, Dante suprato, kad be jos egzistencijos jam būtų sunku. O kol ji čia, nėra nieko verto jo nerimo.
Netikėtai jo mintis nutraukė garsai iš toliau. Žingsniai, net kelių asmenų. Arcari norėjo tai ignoruoti. Turbūt kokie nors mokiniai. Rytinė mankšta pats tas. kiek galėdamas prislopino tuos garsus ir pravėrė lūpas žodžiams. Bet nespėjęs net skiemens ištarti buvo parverstas ant žemės. Iškart nesusivokęs, kad tai tie patys mokiniai, kuriuos girdėjo, automatiškai stvėrė merginą į savo glėbį ir jie ant žemės atsidūrė kartu. Momentas buvo sugriautas, tačiau dabar Dantes galvoje sukosi jau visai kitos mintys.
- Neužsigavai? - paklausė žiūrėdamas į Emos veidą. Po akimirkos jis nusišypsojo. Buvo kvaila klausti tokių dalykų jiems tiesiog nugriuvus. Koks jis pasidarė jautrus. Atsistojęs padėjo pakilti ir merginai. Nieko neklausdamas ir nesakydamas nusiėmė apsiaustą ir užmetė ant elfės pečių, paslėpdamas plaukus po gobtuvu. Taisydamas jį švelniai prisilietė prie skruosto ir svajingai nužvelgė veidą. Dabar reikėjo tvarkytis su prasižengeliais.
- Jūs... - išvydęs šios suirutės kaltininkus nutęsė. - Man nesvarbu, ką čia veikiate, kur šlaistotės ir kodėl jūsų kojos nelaiko. Iš visų atimu po penkis taškus. Ir nenoriu jūsų daugiau matyti be priežiūros vaikštinėjančių toli nuo pilies. Būtent, vaikai, jums reikia priežiūros. Ir ponaiti Vauhelt, kaip vyriškos lyties atstovas, būkite toks mandagus, ir pasirūpinkite, kad jūsų damos saugiai grįžtu į bendruosius kambarius. Po to norėsiu su jumis pašnekėti kabinete. O dabar jei atleisite, gerbiamieji, aš turiu aptarti svarbius reikalus su profesore Evans.
Nepasitenkinimas tiesiog išsiliejo. Daug negalvodamas prigrasino mokiniams, net nesirūpindamas, ar jie jo paklausys. Kaip ir minėjo, buvo kur kas svarbesnių reikalų. Atsisukęs į Emą paėmė ją už rankos ir patraukė link pilies. Ryto jiems užtenka. Laikas persikelti į šiltesnę patalpą, kur galima bus pratęsti jų veiklą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ema Evans Lapkričio 12, 2012, 01:55:18 am

Po truputį iš už horizonto išniro saulė, paskandindama visa, ką tik pasiekė, savo auksiniuose spinduliuose. Nors ji jau ir nebe taip šildė, Evans vis tiek buvo gera. Visa gamta akimirksniu tarytum pabudo, alsuodama į jautrias, po ilgais juodais plaukais paslėptas jos ausis. Ji galėjo girdėti paukščius, savo rytinėmis giesmėmis sveikinančius rytą, žvėris, pabudintus skaisčios šviesos ir neramiai traškinančius šakeles miške, žemę, kuri visa tarytum alsavo gyvybe, ir šalia sėdinčio žmogaus ramų ir ritmingą kvėpavimą, kuris taip ramino ir suteikė taip ilgai ieškotą saugumo jausmą. Šypsena žaidė merginos veide, kai ši atsisuko į taip išsiilgtą vaikino veidą. Nors ir praėjo tik keli mėnesiai, atrodė, jog tas laiko tarpas buvo be proto ilgas.. Ir, nors ir buvo nežmoniškai užsiėmus, kiekvieną vakarą mintimis nuklysdavo tolyn, ten, kur iš tiesų norėjo būti.
Dante, atrodo, norėjo prabilti, tačiau jį nutraukė trys poros kažkieno žvilgsnių, ir, net nespėjus suvokti kas vyksta, mergina jau atsidūrė vaikino glėby. Ir ant žemės. Matyt kelionė iš tiesų nuvargino, jei nesugebėjo išgirsti į juos įsirėžusių trijų mokinių žingsnių. Arba ji tiesiog taip užsisvajojo, jog išoriniai jutimai kiek atsijungė..
- Neužsigavai? - ausis pasiekė klausimas ir Evans sugrąžino žvilgsnį į Dantės veidą. Klausimas pasirodė ganėtinai juokingas ir sugrąžino šypseną į veidą.
- Būtų keista, jei būčiau užsigavus, - lengvai nusijuokusi, pasinaudojo vaikino teikiama pagalba atsistoti ir ranka nusibraukė nuo savo juodo puspalčio prilipusius žolės stiebelius. Netikėtai pajutusi šilumą ant kūno, Evans pakėlė nustebusias akis į Dantę, kuris šiuo metu taisė apsiausto, kuris, pasirodo, ir buvo naujasis šilumos šaltinis, gobtuvą. Tas švelnus prisilietimas ir toks neapsakomas žvilgsnis.. Moteris akimirkai pamiršo, jog jiedu vis dėlto buvo jau ne vieni. Kol Dante užsiėmė tokį taikų momentą sugriovusių moksleivių moralizavimu, elfė smalsiai savo skvarbiomis akimis nužvelgė visus prasikaltėlius ir nustebo tarp dviejų varnanagių matydama ir savo koledžo moksleivę. Nusprendusi, jog reikės su ja asmeniškai pasikalbėti vėliau, leido pasireikšti vaikinui, pati nepratardama nė žodžio. O ir nereikėjo. Akys užkliuvo už nedidelių žaizdų ant moksleivių kelių, tačiau moteris neturėjo šiuo metu su savim lazdelės, o senąja magija stengėsi taip viešai nesinaudoti, todėl nusprendė, jog jais puikiai pasirūpins ir mokyklos seselė. Galų gale, ne visiems reikėjo žinoti jos tapatybę ir sugebėjimus. Dantei pabaigus šnekėti, Evans ištiesė jam ranką ir kartu patraukė link to mistiško pastato šalimais, kuris žadėjo šilumą. Nors man pakankamai šilta ir dabar, besišypsodama pagalvojo, sunerdama judviejų pirštus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 19, 2012, 01:42:32 pm

Buvo nepatenkintas tokiu mokytojo moralu. Jis atėmė jiems taškus už nieką. Kaukštelėjo dantimis, niekinamu žvilgsniu perliejo abu mokytojus ir atsistojo. Atsisuko į mergaites. Abi jos ašarojo, bliovė. A taip skaudžiai krito, ar dėl taškų, Velinui tai bemaž nerūpėjo. Uždirbs tuos penkis taškus ir vėl, na nebent prarastu dar daugiau, tada būtu kėbliau. Pakėlė abi mokines ir pastatė. Tas kaukimas rėžė ausį. Labai rėžė.
- Liaukitės, - supyko. - Nenusipelnėt kad rodyčiau savo balsą, bet dabar mane jūs supykdėt, labai supykdėt, - išrėžė ir jau ruošėsi vienai iš jų trenkti antausį, bet susitvardė. Jam būtu atėmę dar keletą taškų jeigu mergaitė pasiskųstų. Prikando lūpą. Gyvenimas erzina. Tikrai erzina.
Išsitraukė savo užrašų knygelę ir parašė:
,,Ar rasite savo miegamuosius be manęs?''
Turbūt kad ras, bet dabar savo pykti norėjo numalštinti uždraustajam miške ar padaryti transfiguracijos namų darbus, o jos čia bliauna... Uh.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Izzy Stafloves Lapkričio 20, 2012, 08:05:04 pm

[ Na BAIK jau nervini ,ji nei verkia nei ką , nei zyzia nei bliauna >:I supykdei žinok mane , juk negalima rašyti už kitus ! >>>>>>: < ]

Izzy susiraukė žiūrėdama į Velin, ji nei zyzė nei ką , tai jau jam vaidenasi , norėjo paimti ir sudraskyti jį gabalais. Jai buvo tas pats ,kad jis kalba . Izzy pradėjo nemėgti jo , rimtas kietaširdis , kuriam nesvarbu niekas. O jeigu dėl jo merginos būtu Izzy kentėjusi antausį , būtų prikūlusi jį ir pabėgusi . Mergina gailiai atsiduso ir nuleidusi galvą nužvelgė kiekvieną rasos lašelį aukštoje žolėje po kojomis , jai neberūpėjo niekas, nei taškai ,nei Velin . Kuri jai taip krito į akį , o dabar... Ji susiraukė ir nors buvo tamsu nubėgo link varno koledžo kambarių, skverbdamasi pro rūko skraistę ir plonas šakas kuriso lengvai lūždavo priliestos . Ji giliai įkvėpė bėgdama gryno oro ir iškvėpė , jos siluetas greitai dingo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 20, 2012, 08:33:56 pm

(Nežinojai ką rašyt, tai parašiau už tave :3 )
Pažvelgė į savo nubrozdintus delnus ir kiek aplipusi žieve megztinį. Nuėmė žievę nuo megztinio ir pažvelgė į varnanagę. Ji piktai į jį žiūrėjo. Ignoravo tai. Buvo pratęs prie piktų žvilgsnių, jo dažnai nemėgdavo žmonės. Tai Velino visiškai neskaudino, jis jau buvo pratęs, nekęsti tų kurie jo nekenčia. Netrukus mergaitė nuėjo, Velinas nežiūrėjo kaip ji nueina. Tada pažvelgė į grifę. Šioji nieko nesakė. Be garso ištarė ,,Viso, kada nors dar pasimatysim'' ir apsisukęs nuėjo, susikišęs rankas į kišenes. Vis dėlto laukė jo sunki naktelė. Reikia padaryti per ją namų darbus, kurių nedarė vien dėl tos priežasties, kad bastėsi su merginom, o laukti kol šviplė atrašys, tiesiog negalėjo. Kodėl, jau žino. Aišku mergaitės visai ne namų darbus ruoš, o gal jau paruošė? kas žino. Jo tai nedomino ir nedomins. Neilgai trukus vaikino siluetas paskendo tamsoje. Taip greitai sutemo... Net stebėtina.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jane Abbott Lapkričio 25, 2012, 01:19:52 am

Pasistenkit daugiau parašyt. Nes man rodo, bent paskutiniame post'e tik 2-3 eilutes. Ir jūs turėsit naudos - gausit daugiau galeonų. Bent taip.... Nežinau imkit minčių iš kitų knygų ar taip sau, bandykit aprašyt aplinką, garsus, ar dar kažką...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maria Huler Vasario 09, 2013, 12:14:22 pm

Mažutei mergaitei pro krūmynus pralisti buvo visai nesunku . Su knyga rankose mergaitė žengė į ramybės oazę. Ten buvo tylu . Tik girdėjosi paukščių balsai ir vandens ošimas . ,,Čia puiki vieta mokytis,, galvojo Maria . Pagaliau ji priėjo ežerą . Šiandien jis atrodė nuostabus . Saulė atsispindėjo jo tyrame vandenyje . Matėsi net kelios mažos žuvelės .Susiradusi saulėtą vietą , Maria nusirengė savo raudoną odinį švarkelį kurį ji buvo užsidėjusi išeidama. Išsirišo savo karamelinės spalvos plaukus . Vėjas pradėjo su jais žaisti. Maria atsivertė pačia knygos pradžią , ten pradėjusi skaityti paskaitė kokias dvidešimt minučių , labai užsimanė miego. Tai turbūt paveikė geras oras , ji užvertė knygą , padėjo galvą ant minkštos žolės ir užmerkė savo mielas akis ir ji užmigo.... Saldžiu miegu . (VN)

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alexandra Kennedy Kovo 03, 2013, 11:19:20 am

Ežero pakrantėje jautėsi pavasaris. Tik čia nedrąsiai švietė saulė, danguje plūduriavo debesys, o protarpiais, vis dažniau ir dažniau, matydavosi mėlynas rojus. Lexi gulėjo ant žolės, kur jau nutirpęs sniegas ir mėgavosi paukščių čiulbėjimu. Nors lauke ir buvo vos vienas, gal du, laipsniai šilumos, merginai buvo šilta. Tai buvo tikrai keista, nes pati buvo apsirengusi plonais džinsais, šiltesniais aukštakulniais, odinėmis pirštinėmis ir trumpa, prasegta, odos spalvos striuke, iš po kurios kyšojo juoda palaidinė.
Net nepastebėjo, kaip pradėjo dainuoti savo mėgstamiausios dainininkės Lana`os Del Rey dainos 'American' priedainį.

You make me crazy, you make wild.
Just like a baby, spin me 'round like a child.
Your skin so golden brown,
be young, be dope, be proud.
Like an American...

Nenustodama dainuoti mėgavosi oru ir apie nieką negalvojo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maria Huler Kovo 06, 2013, 05:27:47 pm

Jie priėjo ežero pakrantę .Ji buvo užšalusi . Mari buvo labai laiminga atgavusi savo nebeveikianti telefoną . Ir tada prisiminusi vaikinuko klausimą arsakė :
- Ačiū . galėtumėme kada dar susitikti ... Bet kur ? kur tu norėtum ? Ir ji nusišypsojo .Ji galvojo ,, Hmm o šeip kada aš galėčiau ? Tik , kad neanksti  ... Nes tada teks anksti keltis ." Ji kantriai laukė jo atsakymo .Kol jis galvojo ji stebėjo kaip medžiai linguoja nuo vėjo ir leidžiasi saulė ...Jin labai norėjo miego , bet dar galėjo ištverti ...Nors akys jau merkėsi ji kantriai laukė draugo atsakymo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 06, 2013, 05:35:15 pm

Nikolajus žiūrėjo į linguojančius medžius ir mąstė kur jie su Mari galėtų susitikti. Kašką sugalvojes Nikolajus atsisuko į merginą ir pasakė:
- Galėtumėme susitikti čia rytoj po pietų ir vėl nueiti į kiauliasodį. Juolab, kad tu ten šiandien buvai pirmą kartą... Parodyčiau tau saldumynų krautuvę ir kitas įdomias vietas.
Nikolajus pastebėjo kad Mari jau vos laikosi ant kojų. Nikolajus žvilgtelėjo į laikrodį jau buvo be penkiolikos dešimt. Keista... Ką žmonės taip anksti eina miegoti... pagalvojo vaikinas.
- Matau, kad vos laikaisi ant kojų... Tai sutinki? Nes jei taip aš tau daugiau nebetrukdyčiau ir eičiau ruošti namų darbų.- nusišypsojo jis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maria Huler Kovo 06, 2013, 05:51:14 pm

- Galėtumėme susitikti čia rytoj po pietų ir vėl nueiti į kiauliasodį. Juolab, kad tu ten šiandien buvai pirmą kartą... Parodyčiau tau saldumynų krautuvę ir kitas įdomias vietas.
- Taip būtų nuostabu ... - Maria ir šyptelėjo . ,, Negi aš jau taip prastai atrodau .Tai turbūt dėl miego . " pagalvojo ši .
- Tai va jau Hogvartsas .Aš tada jau einu į savo koledžą .Ate . Tai tarusi Mari nulekė link hogvartso , griebė už rankenos ir atsisukusi pamojavo Nikalojui ir įlekė į vidų , link savo koledžo .

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 06, 2013, 06:00:55 pm

Vaikinas merginai taip pat pamojavo ir dar kiek laiko  pasivaikščiojo, pažiūrėjo į nakties dangų. Vaikinas taip užsigalvojo apie visokius darbus, kad kai pažiūrėjo kiek valandų jau buvo trečia ryto.Keista, kad joks mokytojas manęs nenuvarė į pilį... pagalvojo Nikolajus apsisukdamas ir lėtai eidamas link didingos Hogvartso pilies. Eh, dar namų darbus reikės padaryti... Parašyti rašinį transfigūracijai ir dar rašinį kaip klasifikuojami drakonai magiškų givūnų priežiuros pamokai. Beto dar reikia perskaityti knygą apie ginybinius kerus... Atrodo šiandien neduos dievas man pamiegoti... Taip mąstydamas švilpis nuėjo į pilį stebuklas, bet durys buvo neužrakintos... Vaikinas stengdamasis kuo tyliau eiti, kad nepagautu koks slampinėjantis mokytojas arba ūkvedys nuėjo į švilpynės bendrajį kambarį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maria Huler Kovo 06, 2013, 07:34:59 pm

Maria atėjo truputį pavėlavusį . Nikalojus jau buvo ten . Maria buvo kaip visalaik apsirengusi savo raudoną palta ir juodus batelius . Oras buv žvarbokas .
-Labas . Ką weiki , ar tu jau čia senai ? Ir atleisk , kad pavėlavau . Tarė Maria . Pribėgo prie Nikolajaus ir atsisėdo prie jo ant tiltelio . Ji kantriai laukė kol jis atsakys .O tuo metu jos mintyse ,,Hmm ar jis nesupyko ? Nu ką aš galiu padaryti , kad pramigau ?" Ir ji kaiką pastebėjo  ,kad virš medžių gražiai kyla saulė  , ji to ankščiau nematydavo , nes miegodavo . Odabar kaip smagu stebėti kaip saulė kyla .

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 06, 2013, 07:52:28 pm

Nikolajus po bemiegės nakties jautėsi neblogai. Buvo užsigrūdinęs nemiegoti, jo rekordas buvo savaitė, kai reikėjo kęsti bausmę pragare su demonais. Vaikinas dar dabar tebeturi kelis magiškai neužgydomus randus. Bet ta tėvo skirta bausmė švilpį pavertė žymiai ištvermingesniu ir tvirtesniu. Nikolajus laukė Mari geras 15 minučių. Kai ji atėjo jis buvo atsisėdęs ant lieptelio nuo kurio vasarą galima šokinėti į ežerą ir maudytis.
Mergina vaikino paklausė pačio kvailiausio klausimo kurio galėjo paklausti tokioje situacijoje: Ką veiki?
- Ką nematai, kad sėdžiu? Niekis, kad pavėlavai, bet būtų įdomu kodėl?
Į Nikolajų iš po vandens įsispoksojo dvi geltonos akys. Prisiminęs, kad magijos pasaulyje dažnai pasitaiko gyvūnų kurie hipnotizuoja kai aukos akys susiduria su gyvūno vaikinas greitai nusuko žvilgsnį.
- Beje ką tu veikei kai išsiskyrėme vakar? Nuėjai miegoti, ar darei kąšką?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maria Huler Kovo 06, 2013, 08:03:07 pm

- Ką nematai, kad sėdžiu? Niekis, kad pavėlavai, bet būtų įdomu kodėl?  Maria nieko nelaukus Atsakė :
- atleisk , kad to paklausiau biški durnai .. Ai pramigau truputi .
- Beje ką tu veikei kai išsiskyrėme vakar? Nuėjai miegoti, ar darei kąšką?
-Tai aš dar dariau namu darbus ir skaičiau ir rašiau truputį  ... Ir ėjau miegot .Atsakė maria ir pradėjo mosikuoti kojomis . Vėjas blaškė plaukus , nors buvo šaltoka , bet buvo labai gera sedėti ...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 06, 2013, 08:31:43 pm

Nikolajus pagalvojo, kad viai norėtų nusipirkti cukrinių ananasų kuriuos jis be galo mėgo. Taigi pasiūlė Mari eiti į kiauliasodį. Nikolajus jau buvo atsistojas. Tik staiga ežero ledas perskilo ir išropojo baisus gyvis – jis turėjo dvi dumbliais apauguses galvas, lyg apkandžiotą uodegą, jo veidas buvo panašus į purvo dėmę. Išsiskyrė tik baltos kaip katik nukritęs sniegas akys ir tokios pat spalvos dantys. Tas padaras užsimojo savo ranka kuri iš arčiau pažiūrėjus buvo iš mažyčių čiuptuvėli, bet nikolajus išsisuko nuo rankos ir išrėkė burtažodį:
-Arresto Momentum- kerai į padarą pataikė, bet padaras tik truputėlį sulėtėjo..- Depulso. Expulso. Everte Statum
Padaras nuskriejo atgal kelis metrus ir pliumptelėjo ant ledo. Velnias nieks nepadeda... Atrodo lyg į sieną burtus leisčiau... Ne į sieną paleidus kerus siena bent įskiltu, o šita šlikštynė tik kaškur nulėkė...Ehh atrodo teks kviesti demoną. Po daugybės treniruočių Nikolajus išmoko išsikviesti savo demoną mintimis ir pilnai jį kontroliuoti. Dabar iškviestas demonas nebebuvo pavojingas aplinkiniams... Nebent Nikolajus ant ko nors supykdavo, tada demonas tapdavo baisesnis ir už velnią. Nikolajus įdėjęs daug pastangų nuo visko atsiribojo – vaikinas nebegirdėjo, nebejautė, net nieko nematė. Tik galėjo įsikūnyti į demoną.
Demonas atsidūrė priešais tikrą šlikštynę kuri taip įsiutino šeimininką. Taigi išgirdęs komandą demonas per sekundę užsiaugino labai ilgus ir aštrius nagus ir puolė gyvį. Padaras, net nespėjo kaip nors apsiginti nuo atakos. Pirmą demonas perrėžė padarui pilvą. Padaras suklykęs pabandė trauktis, bet demonas buvo žaibiškai greitas ir nieko nelaukęs nukando šlikštynei galvą ir tuoj pat ją išspjovė, nes pajuto nuodų skonį burnoje.
Nikolajui pradėjo grįžti jutimai: klausa, rega... Vaikinas pajuto, kad guli ant žemės pažįstamoje vietoje, bet jis niekaip negalėjo atsiminti tiksliai kokia čia vieta...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Kovo 15, 2013, 07:03:53 pm

  Danguje saulės nebeliko, tik virš miško žaižaravo spalvos: raudona, oranžinė, geltona... Visa kita buvo aptraukusi šviesi mėlynė, vietomis besimaišanti su blyškiai violetiniu šydu. Aukštesni virš miško iškilę medžiai svyravo nuo vėjo, tačiau jis nebedarė šiems įtakos: jų galingas stotas, matyt, aplaužė vėtrai ragus, ir ji nedrįso stengtis jų nulaužti. Skleisdama sidabriškai gelsvą šviesą, danguje pakibo delčia. Tatai nereiškė, kad jau buvo naktis, anaiptol ne. Buvo vakaras.
  Per lauką žengė aukšta figūra. Vėjas glostė jos mantija, bet regis, šiai nė trupučio nerūpėjo. Žingsnis nebuvo spartus, tačiau anaiptol nepasakysi, kad persona dramblino. Regis, neturėdama jokio tikslo, ji pėdino iš kampo į kampą. Vaikinas vaikščiojo palengva, galiausiai priėjo prie ežero ir prisėdo. Tada užsimerkė. Nutilo. Tyliai alsuodamas, grifas(tą bylojo jo koledžo ženklelis) klausėsi aplink jį esančių garsų. Vieną momentą jis išsitraukė lazdelę iš kišenės, nukreipė ežero pusėn ir įtaigiai sušuko:
 - Relashio, - čiuptuvas, kilęs iš vandens sugriebti George koją - galbūt ir nepiktybiškai - pavinguriavo ore ir burbuliuodamas nusileido.
  Pūstelėjo vėjo gūsis, o septintakursis mitriai atsimerkė. Nebesinorėjo čia būti, nes, nors ir pavasario pradžia, vis dar žvarboka. Jis atsistojo,  apsižvalgė po apylinkes. Vaikino akys užkliuvo už stogo. ,,Nemaniau, kad Hogvartse galima patekti ant stogo... Tačiau kaip?" Tada atsiminė vienoje mokyklos vietoje amžinai pravirą, pro kurį niekad taip ir nepažvelgė. Įdomu, ar...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 18, 2013, 06:15:37 pm

Nikolajus ėjo  iš rojaus kampelio ir staiga traukdamas iš kišenės lazdelę nes norėjo dar labiau nusivalyti purviną  apsiaustą vaikinas išmetė lazdelę Velniava... Kas man šiandien darosi? Jau antrą kartą per dieną...Švilpis ėmė purve ieškoti lazdelės klūpėdamas graibė purvą kol užčiuopė kažkokią įakelę ir pagalvojo, kad ten jo lazdelė, bet pasirodė, kad paprasta šakelė. Nikolajus pamatė lazdelę ir tiesdamas ranką ją paimti stipriai isibrėžė į aštrų akmenį. Vaikinas pamatė vaikiną iš grifų gužtos ir jam pamojavo:
- Labas gal gali padėti? Pamečiau lazdelę ir nelabai noriu po šitą purvą vėl braidžioti, tai gal gali ją su accio kerais prišaukti ir man duoti?- Paprašė Nikolajus

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Kovo 18, 2013, 06:37:23 pm

[[atsiminiau, kad esu išėjęs, tad tiesiog parašysiu kad išėjau, o vėliau sugrįžau]]

  Žygiuodamas mokyklos link George išgirdo, kaip jį kažkas vis dar šaukė, bet nusprendė sugrįžt vėliau...

**************

  Nusileidęs kieman nuo stogo septintakursis nuėjo tiesiai prie besišaukiančiojo. Buvo jau sutemę. Su užžiebta lazdele grifas priėjo prie berniuko iš Švilpynės, kuroi vardo neatsiminė. Kelias akimirkas pastovėjo, bandydamas prisiminti, ko šis šaukė. ,,Gal ir negražiai su juo pasielgiau? Priverčiau laukti ištisą valandą... Ką padarysi. Ir ko gi jis prašė? Kažką surasti... Kažkoks purvas... Accio... Lazdelė..."
  Peržvelgė berniuką akimis, bet nepamatė jokių lazdelės ženklų. Tikriausiai lazdelės ieško...
 - Accio. - iš rudos žliurzės šokteldama atskrido lazdelė ir plaukdama oru nuskriejo Smith į rankas,  - Uhhh, tergeo, - pridūrė jis, kai šioji apipurvino rankas.
  Mestelėjęs lazdelę Švilpynės berniukui, paklausė:
 - Atleisk, neprisimenu, koks tavo vardas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 18, 2013, 07:11:29 pm

-Dėkui. Dėl lazdelės.
Nikolajus visą valandą prakiurksojo ieškodamas lazdelės ir tikrai nesitikėjo, kad tas grifas pasirodys ir jam padės. Na kagi vistiek atgavau lazdelę. Vėliau ar ankščiau... Ne ankščiau ar vėliau... Ai tiek to...
- Nikolajus. O tavo?
Jau buvo sutemę ir abu vaikinai stovėjo grifo lazdelės skleidžiamoje šviesoje. Staiga kažkas tolumoje lyg sprogo. Švilpis krūptelėjo. Vaje. Tai jau žiobarų išrastas bombas čia sprogdina ar ką? Nikolajus suvaidino, kad užsikosėjo, nes norėjo pateisinti savo krūpsėjimą, kad grifas negalvotų jog jis skystablauzdis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Kovo 18, 2013, 07:40:15 pm

  Neatsakė į berniuko padėkojimą - visokie You're welcome, no problem ir kitokie pasakymai buvo banalūs. Nesvarbu.
  Švilpis prisistatė Nikolajaus vardu. Tada George atsiminė, kad kažkada buvo su šiuo berniuku kovojęs. Na, kas buvo tas pražuvo.
 - Aš George Smith, iš Grifų gūžtos. Septintas kursas, - pauzė, - ką veiki laisvalaikiu? Turi čia gyvūnų?
  Vaikinas pamatė didelį akmenį ežero viduryje. Išsitraukė lazdelę, nutaikė ir griausmingai sušuko:
 - Avis!
  Iš burtų lazdelės galo išlindo būrys įvairiaspalvių paukčių, kurie sutūpė ant akmens. Grifas nutaikė lazdelę į vandenį, tada lėtai ėmė kelti lazdelę, su ja kartu kilo ir vanduo. Jis kilo, kilo, banga vis didėjo, kol grifas atleido lazdelė. Visas vanduo šniokšdamas nukrito ant paukštelių, kurių kiekvienas, paliestas vandens, išnyko.
 - Kokie tavo mėgstamiausi burtai arba burtų rūšis?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 18, 2013, 08:22:13 pm

George taip greitai visus klausimus susakė lyg žirnius į sieną metė. Nikolajus, net nesugebėjo į visus atsakyti:
- Ne gyvūno neturiu, bet tūrėčiau gauti arba pelėdą arba katę. Mėgstamiausi kerai na nežinau... Galbūt Expectro Patronum... O magijos rūšis turbūt būtu transfigūracijos...
Kadangi George parodė magijos vaidinimą švilpis irgi sumanė parodyti ką moka ir iškvietė gynėją:
-Expectro Patronum!- Sušuko vaikinas ir iš jo lazdelės išskriejo didelis lokys.- Kaip matai mano gynėjas yra lokio pavidalo.- Nusišypsojo Nikolajus.- O kokie tavo mėgstamiausi kerai? Kokia magijos rūšis tau labiausiai patinka? Moki iššaukti gynėją? Jei taip kokio jis pavidalo?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Kovo 18, 2013, 08:53:01 pm

  Žiūrėdamas į trečiakursio lokį, George pamanė, kad ir pačiam reikėtų pasitreniruoti. Lokiui užriaumojus ant vaikino, šis pavartė akis. Nemėgo pasipūtėlių, o ypač pasipūtėlių, kurie sukurti magijos - lyg nežinotų, kiek daug jie priklausomi nuo kurėjų.
 - Labiausiai mėgstu transfigūraciją, nors užkeikimai irgi smagu, - jis nusišypsojo, - dar visai kerėjimai... Na bet aišku, aš čia juk neketinu vardinti visko, - jis nusijuokė.
  Pažvelgė ežeran. Vienoje jo vietoje burbuliavo puškavo - greičiausiai tenai nardė milžiniškas galvakojis. Nors ką gali žinot... Išklausė Nikolajaus klausimus.
 - Kerai mėgstamiausi yra transfigūracijos - Piscifors, Lapifors, Draconifors, Avifors, Ducklifors ir kitokie, - jam bešnekant, daiktai, nurkeipti lazdele - akmenys, gėlės, krūmai ir medžiai - virto - žuvimis, kiškiais, drakonais, paukščiais ir antelėmis.
  Kiškiai nušokavo miškan, drakonai kilstelėjo į orą, žuvys plekšeno vandens link. Drakonai su paukščiais pakilo į dangų ir dingo jo platybėse.
 - Ne, gynėjo neturiu. Be abejo, tai labai pravartu, bet kam jo mokytis, kol dar esu mokykloje? Nepanašu, kad čia jo prireiktų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 18, 2013, 09:03:28 pm

- Na taip psichas jokiu budu neatklystų iki hogvartso, o jei ir atklystų būtų greitai pašalintas.- Nusijuokė Nikolajus.
Jam prieš akis praskrido degantis paukštis. Turbūt drakonas nusičiaudėjo liepsna... Ir kam jis tiek daiktų transformavo? Dabar aplink mokyklą skraidžios drakonai visokie....
- Kuo tapsi baigęs mokyklą? Netyčinės magijos likvidavimo komiteto tarnautoju?- Nusišaipė Nikolajus, nes pamanė, kad jei George sekasi užkeikti tai sekasi ir atkeikti.- O gal auroru?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Kovo 18, 2013, 09:10:38 pm

  Berniuko kritiškas veidas pažvelgus į degantį paukštį išdavė jo nepasitenkinimą.
 - Viskas gerai su tais paukščiais. Ir drakonais, - juk ugnis buvo drakono padarinys, - mokyklos nepadegs.
  ,,Ir iš kurgi man žinot, kuo dirbsiu" pamanė jis, bet vis dėlto atsakė kitaip.
 - Ketinau tapti auroru, tačiau dabar... Gal užteks man ir vietelės Hogvartse. O tu? Liksi čia ar eisi į Ministeriją?
  ,,Taip, būsiu dar vienas eilinis Hogvartso mokytojas. Oh well..."

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 19, 2013, 07:40:54 pm

Cha likti čia... Ar jis trenktas? Mokytojo darbas yra pats blogiausias... Tikrai trenktas...
- Na mokykloje tikrai neliksiu. Nuolatinės mokinių nuoskaudos, kai gauna prastesnį pažimį... Arba kai kasnors nepatinka... Tai ne man...Galbūt auroru norėčiau būti... Bet man pakištų koją tingumas.- Nusišypsojo Nikolajus.- Nes aš per pamokas tiesiog negaliu klausytis mokytojo, nors laisvalaikiu ir mokausi naujų kerų...
Nikolajus pajuto vakaro žvarbą ir pastebėjo, kad jau kyla mėnulis. Įdomu ar būna vilkolakių uždraustajame miške?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Kovo 21, 2013, 05:49:16 pm

 - Nesu patyręs nė vienos nuoskaudos, o ir nematęs. Neabejoju, kad pažymys priklauso tik nuo mokinio, - jis nutilo ir davė galimybė susiprasti, kad tai yra tiesa(be abejonės, tai tebuvo šio jaunuolio nuomonė, bet ką gali žinoti - galbūt ji teisi?).
  Kitoje ežero pusėje pasigirdo klyksmas. George kaip mat atsisuko, bet, regis, pavėlavo: težibtelėjo blanki švieselė, girstelėjo urzgimas ir viskas ūmai nutilo.
 - Matei? - gal kiek per garsiai pasakė septintakursis.
  Jis priėjo artyn ežero, kad geriau įžiūrėtų, kasd vyksta kitoje pusėje, tačiau nieko nebevyko...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Kovo 21, 2013, 08:06:40 pm

Klyksmui nuskambėjus George paklausė:
- Matei?
- Ne. Bet girdėjau. Nori eiti ten? Galim. Gal kokį vilkolakį sutiksim ar dar ką... Nors gal ten šiaip kas už kokios šakos užkliuvo ar užlipo ant lankučio.- Nusijuokė vaikinas.- Judinkimės jei norime padėti žmogui kurį užpuolė lankutis.- Pridūrė Nikolajus vos nesijuokdamas iš George išraiškos. Jis buvo pakraupes, o gal išsigandęs k gali žinoti... Bet taip pat bandė vaidinti "kietą" ir nerodyti savo nuogastavimų dėl to kas ten nutiko. Tai atrodė tikrai juokingai. Susitvardęs Nikolajus nuskubėjo į uždraustajį mišką tokiu greičiu kad grifas nepastebėtų šypsenos švilpio veide.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: George Smith Kovo 21, 2013, 08:41:23 pm

[[Interpretuojam, ane?]]

  ,,O taip. Išties. Vilkolakiai. Koks banalumas ir nebrandumas..." pamanė George.
 - Abejoju, ar tai lankutis. Nors ir aršus padarėlis, jis per mažas nutempti paskui save žmogų, net jei tai ir mokinys. Nors ką gali žinot?
  Jis dar kartą pažvelgė į ežerą, ar ko nepamatys. Pro jį praėjo visas krizenantis Nikolajus, kad ir kaip besistengdamas, tačiau nesugebantis paslėpti šypsenos veide. George pamanė, ,,Gal aš išties per daug jaudinuosi? Juk tam vaikui nieko nenutiks. Gal."
  Septintakursis patraukė paskui Nikolajų Uždraustojo miško link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sedrikas Bone Balandžio 01, 2013, 09:36:33 pm

Ežero pakrantė išsiskyrė žaluma. Daug daug žalios spalvos - žalia žolė, žali krūmai, žali medžiai, kurių net kamienai buvo apsamanonę. Tikriausiai būtent tai ir atviliojo Sedriką prie ežero pakrantės. Jo mėgstamiausiai spalva - žalia. Sedrikas lėtai tipeno ežero pakrante vis dairydamasis į šalis. Aplink kažkodėl nebuvo nė vieno mokinio. Tai labai stebino. Paprastai Hogvartsas visuomet pasižymėjo kaip knibžtėte knibždantis mokinių. Tačiau šiandiena viskas buvo kitaip. Gal tai dėl blogo oro? Dangus buvo apsiniaukęs. Jo pilkas atspindys vandenyje pranašavo lietų. ,,Iš pilko dangaus visuomet lauk lietaus" pagalvojo Sedrikas ir priėjo nedidelį akmenį. Atsisėdo ant jo ir pradėjo galvoti apie pirmąją pamoką.
Sedrikas dar nė karto nėra dalyvavęs nors vienoje pamokoje todėl nelabai įsivaizdavo kaip čia vyksta pamokos.... nežinojo trukmės... kokie profesoriais dėsto.... kur yra kabinetai... kokie yra mokinai....
Sedrikas atsistojęs nuo akmens nužingsniavo link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elanora Herbera Mildness Gegužės 25, 2013, 08:52:37 pm

Elanora išėjo iš mokyklos ir patraukė ežero link. Atsisėdusi jo pakrantėje, ji išsitraukė dvi knygas - nežinomą knygą parašytą runomis ir runų žodyną. Nora atsivertė žodyną ir bandė iššifruoti knygos pavadinimą. Ilgai ieškojusi, bet pagaliau suradusi visų simbolių reikšmes, ji perskaitė: Dumbldoras prieš Grindelvaldą.Ji nustebo, kad tokia knyga parašyta runomis, bet susidomėjo dar labiau, nes apie dvikovą buvo girdėjusi, bet nežinojo, kaip ten buvo iš tikrųjų. Taigi ji susijaudinusi palinko prie knygos ir ėmė šifruoti simbolius.
Prasėdėjusi gal valandą, Nora jau buvo iššifravusi pirmą skyrių. Ji patenkinta savo darbu pasiėmė popiergalį, ant kurio viską rašėsi ir perskaitė. Po to susidėjo viską ir patraukė atgal į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Cornelia Disaster Spalio 21, 2013, 08:36:11 pm

Cornelia tyliai išsliūkino iš miškelio ir žygiavo link ežero pakrantės. Merginos mintyse vyko didžiausias chaosas, koks seniai nevyko jos galvelėje. Mokslo metai buvo prasidėję, ar net įpusėję, bet šie jos žingsniai vieni pirmųjų Hogvartso teritorijoje, dviejų metų laikotarpyje. Septyniolikmetė Cornelia jau turėjo mokytis 7 kurse, tačiau dėl niekam neaiškių priežasčių du metus Hogvartse jos nebuvo.
Cornelia nusibraukė dulkėtą apsiaustą, kuris susiteršė gan keistos kelionės metu. Nelaiminga kelionės pabaiga nubloškė ją į miško tankmes, iš kurių ji kelio ieškojo mažiausiai tris paras. Išsekusi, nevalgiusi, išbalusi mergina išpūtusi akis žiūrėjo į ežerą. Corni niekaip negalėjo apsispręsti, ar pirma atsigerti, nusiprausti, ar tiesiog šokti į vandenį ir padaryti abu veiksmus vienu metu. Aplinkui nieko nebuvo, todėl ir pastarasis veiksmas nebūtų sudrumztęs ramybės. Žingsnis po žingsnio ji artėjo link ežero, kol galiausiai priartėjusi klestelėjo ant suoliuko ir įsispitrijo į vandens bangeles, kurios švelniai klojosi viena po kitos, vos pūstelėjus vėjui. Paprastai Cornelia nėra labai bendraujantis žmogus, tačiau šią akimirką ji norėjo pabendrauti su bet kuo, net su paiku pirmakursiu grifu...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 21, 2014, 08:52:12 pm

Ežero pakrantė buvo graži kaip niekada: juk buvo šiltas pavasarinis vakaras. Medžiai ir krūmai, augantys netoli vandens telkinio, net nekrutėjo - nebuvo jokio vėjo. Į šį rojaus kampelį neskubriu žingsniu atėjo grifų gūžtos mokinys ir didžiulis plėšrūnas - ligeris, liūto ir tigro mišūnas. Tik įsižiūrėjus į ąžuolo šešėlyje stovinčio vaikino veidą, galėjai suprasti, kad jis - Fasas Oldefortas. Fasas trynė rankas ir mintyse šypsojosi gamtai. Tas nuolatinis tupėjimas Kambaryje Iki Pareikalavimo, jį varė iš proto. Grifiukas atsimaukė rankoves ir priėjo prie ežero. Sudrėkino rankas, nusiprausė veidą. Vanduo buvo visai vėsus, kad per nugarą perėjo šiurpuliai. Ahadas palakė iš vandens. Fasas atsistyojo ir apsidairė, o išvydęs tik ežere šokinėjant žuveles, papurtė galvą. Ant jos išaugo dėmėtas sidabriškas kailis.
- Lenktynių,- suurzgė linksmai snieginis leopardas. Ligeris nepatikliai suurzgė, bet staiga buvo įveiktas pasitikėjimo savimi - kur jau palyginus mažas irbiukas lyginsis su juo. Plėšrūnai nudūmė į mišką. Fasas bėgdamas jautė, kaip žmogiškas mintis pamažu, pamažu užgula laukinis džiaugsmas ir vienas troškimas: bėgti, bėgti , bėgti per miškus. Jausti vėją. Gainioti grobį. Ech, kad jis būtų snieginis leopardas, o ne animagas...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 22, 2014, 10:29:33 pm

Džeinė ir jos juodoji pantera Naktis nušoko nuo testralio. Juodaplaukė krestelėjo savo plaukus ir po akimirkos jos vietoje stovėjo baltoji tigrė.
-Pagauk mane,-suurzgė Nakčiai.
Ši linksmai suriaumojo ir šoko vytis tigrės. Jos bėgo ir šoko į ežerą. Džeinė atsivertė į žmogų ir pradėjo kvatotis.
-Va čia tai gyvenimas.

[Ge: Ilgink iki 5 eil.]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 22, 2014, 10:36:27 pm

Stambus, tvirtas hipogrifas ir ne ką prasčiau sudėta hipogrifė, jo sesuo, nutūpė ant pievelės. Nuo jų nušoko vaikinas ir ligeris. Staiga iš Hogvartso atsklido pagalbos šauksmas. Šaukė mergaitė. Fasas suirzęs užlipo ant hipogrifo ir šūktelėjo:
- Aš tuoj, matot, kad kažkam pagalbos, mat, prisireikė.
Ir keliais plačiais mostais atsiplėšę nuo žemės, greitai nuskrido link Hogvartso. Saulė jau leidosi, todėl nebelabai ir besimatė, kas ten skrenda - hipogrifas, ar kokia varna. Ahadas nulydėjo geriausią draugą akimis ir atsitūpė šalia hipogrifės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 23, 2014, 04:26:29 pm

Fasas nesirodė jau ilgai.
-Užkniso,-sumurmėjo Džeinė.
Ahadas pritariamai suurzgė. Mergina ir pantera išlipo iš vandens ir išsidžiovino ugnimi.
-Skrendam pas Fasą?-juodaplaukė klausiamai pažiūrėjo į Ahadą ir Naktį.
Jie linktelėjo. Naktis ir Džeinė užlipo ant testralio, o Ahadas ant hipogrifės. Jie pakilo nuo žemės ir nuskrido Hogvartso link. Juodaplaukei patiko greitis. Džeinė linksmai šūktelėjo, o jos drėgni juodi plaukai plaikstė ši vėjyje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 24, 2014, 08:30:35 pm

Fasas, vis apsižvalgydamas, pėdino ežero pajkrante Ką tik susikrovė daiktus ir pasiruošė kelionei namo, todėl buvo visiškai ramus. Vaikinas nėjo nė artyn tos vietos, kur greičiausiai tebebuvo merginos. Apsisiautęs save ir Ahadą skydiniais kerais, grifas atsisėdo po medžiu. Niršo tiek ant Juodojo, tiek ant Keitės, tiek ant savęs. Ežere pliuškenosi žuvytės, ir kad ir kaip Faso dvasia tam priešinosi, jį ramino.
- Confringo!- ir virš vandens susprogo sidabražvynė maža žuvelė. Sidabrinė. Tokie skirtingi žvynai ir irbio kailis, bet rodos, būdvardis, toks pats. Fasas susiraukęs stebėjo ežerą ir sugraibė nuo žemės akmenėlį. Paleido ežeran. Gal pataikys kokiam kalmarui per galvelę.
- O ką tu, Ahadai, galvoji apie Juodąjį? - suurzgė Fasas. Net ir nebūdamas irbiu, gebėjo susišvekėti su plėšrūnais. Ahadas nustebęs žvilgtelėjo į grifiuką.
- Jis žudikas.
- Būna, kad ir neteisingai apkaltina.
- Nujaučiu, kad ne.
- O tu ne žudikas? Žudikas, žudai, kad prasimaitintum. Ir aš žudikas. Ir žmonių, ir gyvūnų. Galbūt ne toks, kaip jis, bet, bet.. kaip ten sako? Nuo draugystės iki žudymų vienas žingsnis, ar ne?- tarstelėjo Fasas. Mintis buvo keistai staigi.
- Gal per greitai...
- Ne, viskas buvo gerai.- pertraukė Fasas. Per dieną tiek buvo gana. Susitikimas su Juoduoju ir jo grasinimas. Keitės įtartinas elgesys. Gemma, kišanti trigrašį, kur pavojinga. Velniai žino...

Po kiek laiko Fasas atsistojo ir nuėjo į Hogvartsą. Atsisveikinti su mokykla visai vasarai. Ir pagaliau... pagaliau grįžti namo!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 02, 2014, 07:48:37 pm

Keitė lėtai ėjo ežero pakrante. Nieko šalia nebuvo.
Staiga ji pastebėjo testralį.
Durklas. Joks kitas testralis neitų taip arti pilies.
-Sveikas,-tyliai pasisveikino Keitė ir priėjusi pakasė Durklui paausius. Užsimerkė.
Nieko.
Mergina nesusilaikiusi šyptelėjo. Vienas iš nesuskaičiuojamų testralių pliusų- jie lyg oklumantai- tavęs jie nesisaugo, nesistengia, bet norėdamas įlįsti jam į galvą turi labiau pasistengti. Juos suprasti paprasta.
Staiga Durklas linksmai sužvengė. Keitė suraukusi antakius pažvelgė jam į akis. Po akimirkos jos išsiplėtė.
Durklo akyse žibėjo pasitikėjimas. Kažkoks dirbtinis, bet vistiek...
Testralių akys juodos ir tuščios. Nieko neparodo.
Staiga Keitei prieš akis prabėgo visas laikas, kai ji matė Durklą.
Jis Džeinei visada buvo meilus. Visada atsirasdavo, kai jo reikdavo.
O dabar dar tos akys... ir žvengimas...
Ji klydo. Džeinė nėra niekuo ypatinga.
Tai Durklas.
-Tu ne testralis,-sukuždėjo.
Akimirka, ir Keitė buvo partrenkta ant žemės. Dar spėjo pamatyti žalią apsiaustą ir jis pradingo pamiškėje. Atsistojusi Keitė per plauką išsisuko nuo žalio žaibo.
O...
Štai ir antras atlekia.
Keitė vos išsisuko.
Gražiausia.
Sekantis žaibas atlėkė iš kairės, ketvirtas- iš dešinės. Keitė apsisuko, ir dar spėjo pamatyti dar vieną žalią žaibą prieš jam pataikant į skruostą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 02, 2014, 09:24:16 pm

Fasas atbėgo į paežerę su Ahadu. Abudu padusę. ,,Reiks dažniau pabėgiot ištvermei" piktai nutarė Fasas. Anksčiau taip nepadusdavo po vieno kilometro. Vaikinas atsistojo į tą vietą, kur matė žaibus, bet dbar čia jau buvo tuščia.
- Protego... protego horriblis...- sušnabždėjo Fasas. Staiga ant žolės pamatė kažką gulint. Juodas, lyg ir pažįstamas siluetas. Grifiukas atsargiai priėjo ir lazdele atvertė daiktą, panašų į galvą. Ir išsižiojo iš nuostabos, pamatęs, kas ten guli. ,,Koks velnias ją čia nuguldė?"
- Keite, girdi?- pajudino ranką. Patikrino pulsą. Lyg ir dar yra. Pamatęs ją kvėpuojant aprimo. Nežinia, ar jam pasirodė, bet ji kažką ketino sakyt.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 02, 2014, 09:31:32 pm

Keitė staigiai įkvėpė ir atsimerkė. Akimirką nesusigaudė.
Ar aš jau negyva?-atėjo į galvą.
Nepanašu,-atsakė balselis galvoje.
Mergina lėtai atsisėdo. Ir staiga išvydo Fasą. Pasidarė kiek keista, kad anksčiau jo bepastebėjo.
-Hm... sveikas,-pasisveikino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 02, 2014, 09:40:02 pm

Fasas prisimerkė ir susiraukė. Keitė atrodė keistokai silpna. Virš ežero kilo vakarinis rūkas. Fasas priklaupė prie merginos, kad geriau matytų.
- Labas. Kas tau čia buvo?- paklausė jis. Balsas nuskambėjo gan šaltai iš įpročio. Bet turbūt neramus, susirūpinęs Faso žvilgsnis tą šaltumo spragą užtaisė. - Kaip jauties?
Prie Faso prisėlino ir šalia atsistojo ligeris Ahadas. Matyt, grįžo iš vietos žvalgybos nieko neradęs. Piktokai nužiūrinėjo varniukę, bet pamatęs Faso susirūpinimą, susidomėjo. Prisėdo šalia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 02, 2014, 09:48:38 pm

Keitė pasitrynė kaktą. Jautėsi sveika, tik maudė kairį skruostą, į kurį pataikė užkeikimas, ir skaudėjo dešinį delną. Matyt, žymė vėl ryškėja.
-Hm, visai nieko,-sumurmėjo mergina.-Tik pora avadų kedavrų. Ar panašių užkeikimų. Gal galėtum perduoti Džeinei, kad testraliai nesielgia kaip arkliai. Reikėjo seniau atkreipti į Durklą dėmesį... kvaiša aš, kvaiša. Ei! Fasai! Kai ką išsiaiškinau-Juodasis animagas.
Trumpa tyla.
-Durklas, jei tiksliau,-dar pridūrė Keitė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 02, 2014, 10:00:36 pm

Fasas susiraukė. Vos tramdė pašaipią šypsenėlę, nesusijusią su Durklu. Tada pasisuko į Ahadą. Pasivertė į irbį. Ir prišoko prie ligerio.
- Iš kur tu pabėgai?- grėsmingai suurzgė snieginis leopardas.
- Iš zoologijos sodo,- sutrikęs atsakė Ahadas.
- Ačiū, patikrinau. Nieko įtartino neradai?
- Kvapas ir viena nulaužta šakelė. Daugiau nieko.- tvirtai atsakė ligeris.
Fasas nuoširdžiai padėkojo ir atsivertė į žmogų. Šypsenėlės jau nebebuvo likusios nė ženklo.
- Negerai, kad taip išėjo su tuo testraliu... bet žinai, galėčiau lažintis, kad ne vienas jis yra labai įtartinas jojamas gyvūnas, tiesa, Keite?- pabrėžtinai nekaltai paklausė vaikinas. Tada ištiesė Keitei ranką, norėdamas padėti atsistoti. Ahadas kažko urzgstelėjo.- Tasai juodas eržilas iš Fleglio žirgyno. Tiesa?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 02, 2014, 10:16:44 pm

Šis klausimas užklupo Keitę nepasirengusią.
Gražu,-pamanė ji.-Kaip dabar paaiškint, kad tavo mažasis broliukas tiesiog per daug įsijautė žaisdamas seklius?
-Koks eržilas?-paklausė mergina gal kiek per daug nekaltai.-Nelabai mėgstu arklius,-na, bent jau tai tiesa.-Bet tavo ligeris juk neatrodo pernelyg keistas, ką? Nesu ligerių žinovė. Kai gerai pagalvoji, Durklas nuo pat pradžių elgėsi keistai, tik reikėjo atkreipti dėmesį. Dauguma testralių būna... visai panašūs į tave tuo metu, kai tavo jausmams nustatyti reikia kokios supermaksi legilimantijos,-Keitė atsiduso. Na va.
Ji užsimerkė. Gerai. Pirmyn.
-Fasai... tas užkeikimas, avada kedavra ar kas į mane pataikė. Kaip, po galais, aš išgyvenau?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 02, 2014, 10:43:12 pm

Fasas kilstelėjo antakį nustebęs. Tada paglostė Ahadą jį nuramindamas.
- Ahadas tikrai savas, kaip visada. Normalus ligeris, nors ir aš savę nelaikau superiniu jų išmanovu,- linskmai šyptelėjo vaikinas. Tada atsiduso. Šelmiška šypsenėlė kažkur prasmego, o veidas liko rimtas. Grifiukas pažvelgė į Keitę.
- Matai, Keite, tokius kaip aš dėl tam tikrų priežasčių visi arkliai meta žemėn. Suodis numetė, bet paskui netgi pats leido man užsėsti. Jis man panašus į vieną žmonių sekimui sutvertą gan kvailą padarėlį. Ir pirmutinis įtarimas, kas mane galėtų sekti - tu.
Fasas pritilo. Viskas maždaug aišku ir ne per daug išklota. Todėl kiek susimąsčiusiu, bet užtikrintu tonu.jis varė toliau:
- Tai, kad tu išgyvenai, paaiškinti būtų galima penkiais būdais. Pirma, Jakslis užleido Nužudymo užkeikimo iliuziją. Antra, prie Nužudymo kerų jis pridėjo Uždelsimo užkeikimą. Reikštų, kad tu mirsi vėliau. Trečia, tavo protėvio Godriko apsauga. Ketvirta, tai nebuvo Nužudymo, tai buvo kitokie kerai, pasirodantys žaliu žaibu. Deja, kitų tokių nežinau.
Fasas apmaudžiai skėstelėjo rankomis. Tada atsiduso ir tikėdamasis, kad Keitei nepabodo, tęsė:
- Ir penkta, nedaug teįmanoma. Ant manęs kai kurie užkeikimai veikia kitaip, dėl tos pačios priežasties, dėl ko arkliai manęs nemėgsta.. Sergėtojo užkeikimas pasisuko veikti kitaip. Jis, mano nuomone, manęs nesaugo. Jis saugo tave, tik nežinia, kam perduoda žalą. O gal tiesiog ją panaikina...
Fasas pritilo. Į galvą šovė dar viena idėja, bet per daug beprotiška. Per daug sudėtinga.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 02, 2014, 10:57:12 pm

Keitė nesmagiai šyptelėjo. Jai nepatiko idėja, kad tai buvo uždelstas užkeikimas. Visai nesinorėjo mirti.
Gal mane ištraukė būtent tas noras gyventi...-pagalvojo Keitė. Iškart nesusilaikiusi pagalvojo apie savo pusbrolį Bertramą. Jis buvo savanaudis ir tikrai norėjo gyventi. Kita vertus, jo mirtis gal buvo per staigi, kad jis susivoktų...
Vis dėlto Keitė nuvijo tą mintį šalin. Per daug jau gerai būtų.
Pala...
-Neplanuotas įvykis!-šūktelėjo ji net strykteldama. Tada paskubomis paaiškino:-Kur tik skaičiau apie Sergėtojo užkeikimą, visur buvo vienas sakinys: "Užkeikimas nutrūks įvykus nesuplanuotam įvykiui". Visąlaik atrodė nesąmonė, bet... Kai atliekamas Sergėtojo užkeikimas, manoma, kad nukentės viena pusė, šiuo atveju, tu. Tada viskas vietoj tavęs pereis man. Tačiau nukentėjai ne tu, o aš, o tai, taip sakant, buvo ne pagal planą!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 03, 2014, 01:24:05 pm

Fasas susiraukęs pagalvojo.
- Nemanau, kad tai - toks svarbus neplanuotas įvykis. Neplanuotas įvykis būtų pavyzdžiui... tai, kad aš būčiau nukreipęs pats į save Nukryžiavimo užkeikimą. O tai, kad nebuvo planuota, kad tu būsi užpulta, nemanau, kad svarbus faktorius. Aš manau, kad Sergėtojas tiesiog veikė kitaip.- pasakė grifiukas. Tada susiraukęs pažiūrėjo į Keitę.- Gal geriau einam į pilį. Čia nėra saugu, kad galėtume taip sau kalbėt.
Fasas suabejojo, ar verta varniukei pasiūlyti eiti į Kwmbarį Iki Pareikalavimo. Ji juk mirtinai nekenčia Džeinės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 03, 2014, 03:26:09 pm

Keitė nutarė nesiginčyti. Na, jei Fasas būtų nušokęs nuo stogo ar šiaip sau ką padarytų, užkeikimui nieko nenutiktų, viskas veiktų tvarkingai (ar bent jau teoriškai taip turėtų būti)- ji pajustų visą skausmą, o Fasui tai kas.
Na, bet nereikia ginčytis. Gal vėliau.
Ji tik kumštelėjo jam. Gal tai per silpna, kad jausmas pereitų jai, bet ji bent jau nieko nepajuto.
-Matai? Nors...nesvarbu,-Keitė tikėjosi, kad to užteks palikti šią temą. Mergina gūžtelėjo pečiais.-Galim eit. Amm... kur? Kambarys iki Pareikalavimo?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 03, 2014, 03:39:37 pm

Fasas smalsiai šyptelėjo, kai Keitė pabandė kumštelti jam į šoną. Fasas pajuto tai, bet nestipriai: matyt, ji dar nebuvo galutinai atsigavusi po sąmonės netekimo. Labai norėjosi įrodyti, kad Sergėtojo užkeikimas jam veikia visiškai kitaip. Todėl tada vaikinas nukreipė lazdelę į save.
- Crucio...- sušnibždėjo. Nieko neįvyko. Nenuostabu, juk Fasas kerus atliko pirmąkart. Ką gi. Kai varnanagė paklausė, kur eiti ir paminėjo Kambarį Iki Pareikalavimo, vaikinas kilstelėjo pečius.
- Kambaryje Iki Pareikalavimo jau sėdi Džeinė ir Nikolajus. Kaip nori,- abejingu tonu atsakė grifiukas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 03, 2014, 03:47:34 pm

Keitė kilstelėjo antakius.
-Ką, susipykai su jais?-paklausė.-Nikolajus... tas vaikinas, kur buvo su jumis? Mačiau Kiaurame Katile,-na, ji tikrai matė Nikolajų su jais Kiaurame katile.-Draugų vis daugėja ir daugėja, tiesa? Jis įsipainiojo į namelių prakeiksmo istoriją, buvo užpultas Juodojo ar tik šiaip susidraugavot.
Na, gal ne itin maloniai nuskambėjo, bet draugų jie susirasdavo tik tokiomis aplinkybėmis. Ar bent jau ji.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 03, 2014, 07:14:50 pm

Baltoji tigrė ir juodoji pantera atšuoliavo į ežero pakrantę. Ten jau buvo Fasas ir Keitė. Jie apie kažką kalbėjosi. Keitė atrodė kažkokia... Nusilpusi. Šalia penktakursių stovėjo Ahadas. Baltoji tigrė pasipurtė ir jos vietoje atsirado juodaplaukė mergina.
-Kas nutiko?-susirūpinusi paklausė.
Džeinė pažvelgė į išblyškusią Keitę.
-Netikiu, kad kas nors gero,-sumurmėjo.
Naktis pritariamai urgztelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 03, 2014, 08:41:29 pm

Fasas šyptelėjo, išgirdęs tokį keistą klausimą. Suabejojo, ar Keitė šaiposi, ar rimtai taip galvoja.
- Ne, aš su jais nesusipykau. Bet juk tu nemėgsti Džeinės. O Nikolajus... tik atsitiktinai prisėdo prie mūsų staliuko. Draugiškas, kaip visi švilpiai.
Fasas patylėjo ir paspyrė baltą pakrantės akmenuką į ežerą. Vos pasiekęs vandenį akmuo nugrimzdo. Ir ėmė kilti burbulai, aiškiai nesusiję su uolienos gabalėliu.
- Galiu garantuot, kad ir jis įsivels į tai.
Staiga atbėgo baltoji tigrė ir juodoji pantera. Kai jos paklausė apie Keitės sveikatą, Fasas žvilgtelėjo į ją.
- Nieko gero. Pergyveno sunkų užkeikimą.- pasakė jis. Na, skelbti, kad tai buvo Nužudymo užkeikimas, visiškai nebuvo būtina. Nes nebuvo garanto, kad ji išgyvens, arba kai tai išties buvo Nužudymo užkeikimas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 03, 2014, 08:51:47 pm

Džeinė susiraukė.
-reikia ja gabenti į pilį,-tarstelėho.
Mergina ištiesė Keitei buteliuka ekstrakto.
-Nugvelbiau iš ligoninės. Teikia jėgu
Ji linktelejo

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 03, 2014, 09:29:52 pm

Keitė piktai dėbtelėjo į Fasą. Pergyveno sunkų užkeikimą?
-Man viskas gerai,-tvirtai tarė Keitė. Na, Fasas bent jau nepaminėjo, koks tas "sunkus užkeikimas"...
-Ne, dėkui,-sumurmėjo Džeinei pasiūlius eliksyro.-Nejaučiu skausmo.
Tiesa, skruostą tebemaudė, tačiau toks ten ir skausmas...
-Tai ką darom?-paklausė mergina.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 03, 2014, 09:35:41 pm

Fasas pakėlė antakius, kai Keitė nepradėjo vėl pykti ant Džeinės. Tatai privertė net smagiai šyptelėti. Vaikinas pažiūrėjo į Džeinę, tada į Keitę.
- Hmmm... galim eiti į Kambarį Iki Pareikalavimo, galim į biblioteką...- staiga Fasas suvokė, kad bibliotekoje nebuvo kone visą šimtą metų. Ot atsilikėlis. Reiks būtinai užeit, kad ir vienam. O prieš tą suvargusį šimtą metelių jie bibliotekoje sėdėjo kaip puikiausi draugai ir nagrinėjo nesamas namukų paslaptis. O dabar - paežerėje, daug ,,draugiškesnėje" vietoje, dėbso vienas į kitą nelabai gražiais ir draugiškais žvilgsneliais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 03, 2014, 09:40:14 pm

Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Man tiks bet kur,-sumurmėjo.
Staiga dingtelėjo, jog Džeinė nežino. Gal geriau būtų, jei ji taip ir nesužinotų, tačiau tai leistų Juodajam toliau viską tęsti.
-Džeine, Juodasis-animagas,-išpyškino mergina.
Pauzė.
-Durklas, jei tiksliau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 04, 2014, 07:51:33 am

Džeinė gal minutę stovėjo sustingusi, tada tarstelėjo:
-Aš jodinėji ant savo dėdės.
Mergina pradėjo nervingai krizenti, o tada tikrai pradėjo kvatoti. Susitvardžiusi ji pasisuko į varnę ir Grifą, vis dar ten pat tebestovėjo.
-Atleiskit,-sumurmėjo.-tiesiog gerai skamba.
Šitas reikalas jai jau ištampė nervus.
-Taigi, visą laiką jodinėji ant savo testralių pasivertusi dėdės?-paklausė.
Džeinė jau pradėjo galvoti, kad kvaištelėjo. Nors... Tai įmanoma. Vis tiek viskas jau beprotiškai-sumauta-kvaila-nenormalu-durna-ir t.t.
-Linksmai čia,-sumurmėjo mergina.
Ji pasukiojo savo apyrankę ir pažiūrėjo į draugus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 04, 2014, 09:34:03 pm

Fasas su pusiau gailesčiu, pusiau pašaipa žvelgė į beprotiškai krizenančią Džeinę. Nieko nuostabaus: džiaugiesi testraliu, mąstai, kad jis tavo draugas, o pykšt - pasirodo, į testralį pasivertęs tavo dėdė. Vaikinas todėl ir visada, jodinėdamas ant magiškų gyvūnų, surakindavo juos kerais. Pirmas dalykas, bijojo, kad gyvūnai nepradėtų jam priešintis. Antra - tai puikus susitvarkymas su juoduoju magu. Animagu. Nors nežinia, ar animagą tokie kerai veržtų... gal.
- Nieko, suprantu. Aš ir pats jodinėjau ant visai neaiškaus padaro,- dėbtelėjo grifiukas į Keitę. Tada pratęsė.- Gal geriau keliaujam į Kambarį Iki Pareikalavimo. Ten galėsim viską ramiai aptart.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 04, 2014, 09:43:09 pm

Pamačiusi Faso Keitė suraukė antakius.
-Kas?-paklausė.-Fasai, kas yra?
Mergina gūžtelėjo. Nė neįsivaizdavo, kaip Džeinei išaiškinti tai, ką reikia.
-Džeine, gal kiek keista, bet paprastai testraliai... nelabai mėgsta žirgų mylėtojus.
Gal visai normaliai nuskambėjo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 04, 2014, 09:56:46 pm

Fasas ramiai priėmė apsimestinai nustebusį Keitės žvilgsnį. Išgirdęs jos pasakymą Džeinei, jis paprieštaravo.
- Melas. Daug kas joja ir ant testralių, ir ant žirgų. Pavyzdžiui mano teta iš pradžių dresiravo žirgus ir buvo jojikų trenerė, o paskui ėmė dirbti su testraliais. Ir tikrai visi buvo patenkinti. Gali nė nesiginčyti.
Fasas pritilo ir kiek susiraukęs pažiūrėjo į Keitę.
- Nesuprantu, iš kur pas tave tiek klaidingos informacijos, tu gal kokį Biobetonsą netyčiom lankei?- nekaltu balsu paklausė.- Yra žmonių, kurie dirba ir su testraliais, ir su žirgais. Yra žmonių, kurie yra ir legilimantai, ir animagai. Tu, Keite, sakai, kad tai neįmanoma.- skėstelėjo rankomis Fasas.- Sklando gandai, kad nesyk net Paskirstymo kepurė yra susipainiojusi, į kurį koledžą skirti mokinį - į Varno Nagą, ar į Klastūnyną. Jūs, žinoma, manysit, jog tai absoliutus melas. Bet gandai nenusileidžia iš Uralo kalnų su griūtimis. Net ir galingiausia magija gali klysti. O Keitės teiginiai, apimantys visiškai paprastus dalykus, tikrai nėra teisingi.
Fasas nutilo ir pasisuko į Džeinę. Paspyrė vieną labai erzinantį akmenuką. Ahadas ramiai jį stebėjo ir klausėsi. Turbūt ne kažin ką suprato, bet tikėjosi, jog paskui galės Fasą smulkiai išklausinėti.
- Suodžius, kurį aš buvau pasirinkęs, nebuvo tikras arklys, tai aš suvokiau vos ant jo atsisėdęs ir padėjęs joti. Tai buvo Keitės pasiųstas šnipinėjimui išveistas hibridinis gyvūnėlis. Iš kur aš tai žinau, dabar tikrai neminėsiu, nespėliok ir tu.- paprašė Fasas, įdėmiai žiūrėdamas į žalias Džeinės akis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 04, 2014, 10:19:35 pm

-Gudru, bet ne itin tikslu,-atšovė Keitė.-Priminsiu, kad legilimens nėra legilimantija. Įvardink man nors vieną, kuris buvo ir tas, ir tas. Gemmos minėta burtininkė nebuvo nei animagė, nei legilimantė. Paskirstymo kepurė neklysta iš esmės, ji suklysta tik tokiais atvejais kaip tavo- duodama per didelį pasirinkimą. Na, dažniausiai, nesakau, jad visada. Testraliai ir žirgai... ryšys ir darbas yra du skirtingi dalykai. Dirbti su abiem įmanoma, bet... pavyzdžiui aš jau tikrai niekada nebeisiu į žirgyną. O dėl Suodžiaus.... nieko aš neplanavau! Ir jis nėra hibridas. Jis transforas, jei žinai, kas tai yra,-tai aišku,kad žino...-Aš pati viską sužinojau tą akimirką, kai pakasiau jam paausius. Netas tik prašė jį paimti, nes jis įstrigo žirgyne, bent jau Neto žodžiais... ir ką tu blogo turi prieš Biobetonsą?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 04, 2014, 10:32:05 pm

Fasas tramdydamas šypseną pažiūrėjo į sunervintą Keitę.
- Aš tikrai pažįstu žmonių, kurie yra ir legilimantai, ir animagai, Keite,- lėtai pasakė Fasas. - Paskirstymo kepurė dėl manęs nelydo, būk rami. Klysta ne tik dėl tavo paminėto ,,per didelio pasirinkimo". O ką gi jai daryt, jeigu tėvukas koks švilpiukas, mamytė varniukė, o kraujyje įaugęs klastūniškumas? O testraliai ir žirgai nėra vien darbas. Kaip manai, kiek ilgai tavęs nekęsdamas, kerų nesupančiotas testralis išlaikys tave ant savo nugaros, lėkdamas virš uolų, ant kurių gali labai žavingai ištykšti? Arba skrisdamas pro avados kedavros žaibų debesėlį?
Fasas atsiduso. Kaip visada, turbūt padaugino ironijos. O gal ir gerai - pagyvina pokalbį. Ginčą. Nuleidęs klausimą apie Biobetonsą negirdomis, kad šis smagus pokalbis nepasisuktų ir dar nelygesnes vėžias, grifiukas tęsė.
- Ak Netas prašė jį priimti?- išsišiepė susidomėjęs Fasas.- Durmštrangietis Netas. Itin įdomu. Kelintakursis jis ten, m? Ir ar žinojai, kad transforai yra tikri juodosios magijos padarai, mūsų kraštuose, o taipogi - Hogvartse, sutinkami nelabai maloniai? Jeigu įskųsčiau apie tavo ,,naminį augintinį", prisistatytų ir magijos ministerija. Bet tikėdamasis, kad mūsų nebeseksi, aš turbūt to nedarysiu.
Fasas šyptelėjo. Grasinti nenorėjo, bet Keitės savivaliavimas ir ginčijimasis buvo įsiėdęs.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 04, 2014, 10:40:46 pm

Keitė vėl pavartė akis. Žinoma, žinoma...
Na, dėl jo postringavimų apie testralius norėjosi į jį paleisti kelis užkeikimys, bet geriau nepradėt didesnio konflikto...
-Nesiklausei, tiesa?-paklausė.-Nė neketinau tavęs sekti. Be to, tu animagas neregistruotai, tad nepradėkim svaidytis kaltinimais, gerai? Ir aš jo nepriėmiau, parsiunčiau atgal pas Netą. Kaip, žinai, jis Durmštrangietis, o ten ne jis vienas turi trabsforą,-Keitė kiek suabejojo paskutiniu sakiniu.-Ar bent jau taip sakė...
Staiga dingtelėjo, ko Juodąjam ją žudyti. Gal jis nori ne galios...
-Fasai... kai ką sugalvojau,-sumurmėjo.-Einam į Kambarį iki Pareikalavimo. Ten pasakysiu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 04, 2014, 11:44:01 pm

Fasas šyptelėjo ir atsistojo.
- Būk rami, Keite, transforas yra keturgubai siaubingiau, nei neregistruotas animagas. Transforo šeimininkas arba jo tėvai gali pakliūti netgi į Azkabaną. Neilgam, bet vis vien. Juk nesmagu, kai atiminėja laiimę ir gražius prisiminimus.
Išgirdęs itin paslaptingą Keitės pasiūlymą eiti į Hogvartso Kambarį Iki Pareikalavimo, Fasas prisimerkęs žvilgtelėjo iį jos akis, tada linktelėjo.
- Gerai, galim eiti į ten.- ramiu balsu tarė penktakursis. Tada paglostė Ahadą ir paplekšnojo.per šoną. Ligeris atsistojo ir žengtelėjo žingsnį į priekį, prašydamas paskubėti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 05, 2014, 07:12:33 am

Keitė linktelėjo.
-Tada nėra ko laukti,-sumurmėjo.-Pasimatysime ten.
Ji dar žvilgtelėjo į ežerą ir nudrožė.
Gerai, kad pavyko,-pamanė ji. Nemanė, kad bus taip lengva. Animagai, žinantys, kas yra transforai, visada juos apjuodina. Paklausk animago apie transforus- visi kaip susitarę ims pliurpti apie visokiausius transforų minusus. Per valandą jų neužčiaupsi.
Na, Džeinė tikriausia nežino, kas tie transforai, antraip taip ilgai netylėtų. O Fasas... gal jis tiesiog eilinį kartą yra kitoks

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 05, 2014, 07:53:18 am

Džeinė kietai sučiaupusi lūpas klausėsi, ką kalbėjo grifas ir varnė. Ji koja kapstė žemę, o mintyse save barė:
nu bet aš ir kvailė! Neatpažinau testraliu pasivertusio juodojo mago! Kaip aš išviso patekau į Hogvartsą...?
Ji linktelėjo Fasui ir tarstelėjo:
-Iki.
Ir nuėjo į kambarį iki pareikalavimo, o jos pantera nutipeno šalia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 05, 2014, 03:22:12 pm

Fasas apsimetė nepasrebėjęs keisto, lyg pergalingo, lyg pikto Keitės žvilgsnio.
- Iki, Džeine. Tuoj ir aš ateisiu.- tarė grifiukas klastuolei ir palydėjo ją žvilgsniu. Kai merginos išėjo, vaikinas giliai įkvėpė  ir atsiduso. Ežeras, supantis Hogvartsą, buvo lygus it stiklas, nė menkiausias vėjo šuoras, nė mažiausia bangelė nedrumstė jo ramybės. Grifiukas įdėmiai žiūrėjo į tolimą jo kraštą. Per vandenį plaukė juodas siluetas. Paskui tapo žalias ir išlipo iš vandens. Pasirodė pagyvenęs, barzdotas vyras su žaliu apsiaustu. Išlipęs jis apsidairė ir užtikrintu žingsniu nuėjo pas Fasą. Ahadas tarsi sustingo.
- Sveikas, Oldefortai.- pasveikino grifą burtininkas.
- Labas, Jaksli,- ramiai atsakė penktakursis. Balsas buvo ramus ir tvirtas, bet žvilgsnis budresnis, negu visada, o ranka stipriai spaudė burtų lazdelę.
- Gal persigalvojai? Gal stosi į mūsų armiją- nekantriai paklausė Juodasis.
- Ne. Aš galvoju, jog mūsų pareiga ne užvaldyti ir kar...
- Crucio.- pasakė Jakslis. Fasas suklupo, bet skausmas raižė silpniau, negu paprastą žmogų. Jakslis stebėjo grifą, tada prabilo.- Tu grynakraujis. Būtum generolų vadas, Fasai.Net Nukryžiavimas tavęs neima, kaip dera.
- Kartoju. Ne.- abejojančiu tonu pasakė grifas.- Jaksli, padėsiu ginti nekaltus, padėsiu iš pareigos. Nepamiršau himno,- niūriai šyptelėjo Fasas.- Bet jeigu, Jaksli, darkart pasirodysi, galėsi rinktis iš mirties ir Azkabano.
Juodasis įniršęs pažiūrėjo į vaikiną. Tada linktelėjo ir išnyko. Fasas atsiduso. Nei magijos įstatymų, nei Įstato nepažeidė. Ahadas nubudo iš sąstingio ir jie kartu nuėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 07, 2014, 12:51:16 pm

Keitė nusižiovavo. Jau vėlu. Labai vėlu.
Ji net nežinojo, ko atėjo prie ežero. Prisiminti, kaip jos vos neužmušė.
Mergina jau ketino eiti, kai stodamasi išgirdo balsą:
-Ar neturėtum būti mirusi, mažoji Elena?
Keitė sustingo. Pati niekada nebuvo girdėjusi to balso, tačiau atpažino jį iš Nakties prisiminimų.
Lėtai apsisukusi mergina jį išvydo. Vyrą žaliu apsiaustu. Juodąjį.
-Tu Azkabane,-tyliai pareiškė ji.
-O mieloji... negi rimtai tuo patikėjai?-nusišaipė Jakslis.
-Žinojau, kad kirk per paprasta,-ramiai atsakė. Stabilumas. Kuo stabilesnės tavo emocijos, tuo giliau įsiskverbsi.-Bet vieno dalyko-kam tau reikėjo mane žudyti. Maniau, tau prireiks manęs. Mano galios.
Juodasis nusijuokė.
-Na, tu gudri, mažoji Elena. Bet nepakankamai. Supranti, kone kiaurai permatei dalį plano... atvirkščiai.
Keitė suraukė antakius.
-Tau reikia... Faso?-Suglumimas kiek sulėtino darbą. O oklumantija buvo stipri. Na, o Keitė-užsispyrusi. Jaui pavyks.
-Bravo! Pagaliau susivokei. Na bet tarp jo ir manęs yra kliūtis. Labai didelė. O aš, kvailys, maniau, kad jau sugebėjau ją pašalinti.
Trumpa tyla.
-Matai, mažoji Elena, tu legilimantė. Kai nori, gali kiaurai viską permatyti, nors ir nesinaudoji šia dovana. Ir esi galinga. Tačiau yra pora problemų. Nė už ką prie manęs nesidėtum. Ir nė už ką, net savo gyvybės kaina, neleistum Fasui prie manęs prisijungti.
Štai! Skydas pralaužtas. Beliko tik susirasti...
-Tiesa. Nė už ką.
-Net jei jis to norėtų?
-Jis to nenorėtų.
-Tu jo nepažįsti, mieloji. Nežinai, kas jis toks. Vieną dieną jis panorėtų prie manęs prisijungti.
Šis pasakymas darbą sulėtino iki vėžlio greičio. Keitė jau nebegalėjo išlaikyti savo emocijų. Ir vis dėl to...
Bingo. Vienas yra.
Išvydus informaciją Keitei kone žemė išslydo iš po kojų. O Dieve.
Mergina nutarė nebeieškoti antrojo. Dabar metas sprukti.
-Net ir tada neleisčiau jam prie tavęs prisidėti,-atkirto ji.
Jakslis nusijuokė.
-Kaip negrifiška. Nemanai, kad tai savanaudiška?
-Taip,-atšovė Keitė.-Aš esu savanaudė. Pasipūtusi. Kvaila. Žinau, kad tai pridarys man bėdų vieną dieną, bet dabar tai daro mane drąsia.
Daugiau ji nepasakė. Apsisuko ir nudūmė.
Vieni pasakytų: "Anokia čia drąsa bėgti". Bet Keitė jų neklausė. Ji klausė kažkokio blogiuko balso, sakančio dviems pagautiems vaikams:"Bėgti nuo manęs yra kvaila. Kvaila, bet taip pat ir drąsu".
Taigi,-pamanė Keitė dūmdama,-aš bėgu.
Kai ji atsisuko nuo Hogvartso durų, Juodojo jau nebebuvo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 07, 2014, 05:03:39 pm

Baltoji tigrė ir juodoji pantera atskuodė prie ežero.
-Kaip čia gražu...-pagalvojo tigrė.
Ji žiūrėjo į raibuliuojantį ežero vandenį. Nuo jo atsispindėjo besileidžianti saulė. Po poros akimirku baltosios plėšrūnės vietoje jau sėdėjo mergina. Džeinė perbraukė ranka žole ant juries sėdėjo ir gražias, raudonas, geltonas ir mėlynas gėles. Mergina nušvietė besileidžianti saulė, o ji stebėjo dangumi slenkančius debesis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 07, 2014, 05:21:35 pm

Fasas neskubėdamas, kartu su savo ,,naminiu gyvūnėliu" Ahadu atėjo prie ežero. Jau iš tolo pamatė baltąją tigrę ir juodąją panterą. Paskui baltohi tigrė atsivertė į žmogų: Džeinę Meko iš klastūnyno. Fasas tyliai priėjo prie merginos ir panteros ir atsistojo šalia. Vaikinas labai džiaugėsi nebloga draugija tokioje gražioje vietoje. Vieta tikrai graži, nušviesta vakarinės gęstančios saulės spindulių...
- Gražus vakaras,- pastebėjo vaikinas ir sudrumstė skaidrią paežerės tylą. Ahadas atsisėdo prie grifiuko. Fasas išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę ir suspaudė rankose. Instinktyviai. Tada palaukė, kol draugė pradės kalbėti. O kad ji turi kažką pasakyt, vaikinas suvokė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 07, 2014, 05:27:22 pm

Džeinė atsiduso.
-Na, taip,-pritarė klastuolė.
Mergina trumpam nutilo ir atsistojo. Tada, žvelgdama į besileidžiančios saulės atspindį vandenyje, toliai prabilo.
-Keitė tvirtina, Kad matė pabėgusi iš askabano Juodajį. Manau, ji nenori, Kad tu tai žinotum, bet turi. Nežinau, ar ji tikrai jį matė, ar ne, bet...
Juodaplaukė nuleido akis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 07, 2014, 05:45:39 pm

Fasas susiraukė.
- Neseniai susisiekiau su aurorais. Juodasis tikrai Azkabane. Bet aš įsitikinęs,.kad žinau, ką matė Keitė.
Fasas nutilo trumpam susimąstydamas. Tada vėl prabilo.
- Džonas Jakslis tiesiog pasiuntė čionai davo atvaizdą. Šmėklą. Bet jis pats ištrūkti negali, nes jo apsauga sustiprinta keturgubai.- įsitikinęs tarė grifas ir pažvelgė į klastuolę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 07, 2014, 06:05:49 pm

Džeinė gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
-Tada gerai,-pasakė.
Juodaplaukė vėl nusisuko ir pažiūrėjo į ežerą.
-Tai ką darysim?-paklausė.
Staiga penktakursė prisiminė.
-Ryt išvyka į kiauliasodį,-pasakė žaliaakė.-keliausi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 07, 2014, 06:15:51 pm

Fasas šyptelėjo, žvelgdamas į Džeinę.
- Į Kiauliasodį važiuosiu būtinai. O tu?- paklausė penktakursis. Šiaip jau, matyt tikėjosi išvykti į ten kartu su Džeine. Kad nuotaikos negadintų jokia Keitė ir joks Juodasis.
Vaikinas staiga visai surimtėjo.
- O kodėl tu manai, kad Keitė nenori, kad sužinočiau apie Juodąjį? Ar ji su juo kalbėjosi?- ramiai paklausė grifiukas. Tikėjosi, kad tas senas beprotis neišpliurpė per daug. Nes tada jam galas. Arba reiktų panaikinti Keitės prisiminimus... bet su legilimante tai sunkoka.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 07, 2014, 06:21:40 pm

Džeinė linktelėjo ir nusišypsojo.
-Būtinai,-pasakė mergina.
Juodaplaukė trumpam nutilo, išgirdusi Faso klausimą.
-Dabar tu nesi jos mėgstamiausių žmonių sąraše,-tarė klastuolė.-ir, manau, aš taip pat. Ji tik pasakė jį sutikusi ir viskas.
Džeinė gūžtelėjo pečiais. Nemelavo. Tada atsiduso. Jau pabodo jai amžinai slapstytis, kautis ir bijoti. Galėtų viskas greičiau baigtis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 07, 2014, 06:35:58 pm

Fasas šyptelėjo ir linktelėjo. Akys nuskaidrėjo ir pasidarė žydros.
- Na, taip jau yra su ta Keite,- skėstelėjo rankomis vaikinas.- Na, bent jau tu mano mėgstamiausių žmonių sąraše tikrai esi.
Fasas nuoširdžiai nusišypsojo ir pažiūrėjo į ežerą. Vakaruose saulė jau rankiojo ir gesino paskutinius spindulius. Va taip va išrankios ir užgesins turdanogų vadai nepaklusniuosius.
- Tai ką, ryt Kiauliasodyje?- paklausė Fasas.- Gal norėtum palaikyt man kompaniją ,,Trijose šluotose"?- atsipalaidavęs paklausė grifiukas. Ahadas nepatenkintas atsisėdo. Matyt, įgrįso vis kažkur lakstyt.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 07, 2014, 06:53:14 pm

Džeinė nusišypsojo.
-Ačiū. Tu mano irgi,-pasakė juodaplaukė.
Mergina gūžtelėjo.
-Galim bet kur. Pradžioje gal nueikim į kokią kavinę, po to gal į parduotuves,-ji skubiai žvilgtelėjo į Fasą.-ne į drabužių ar kvepalų. Žinau, kaip jus, vaikinus, tai užknisa. Na, galėsim nueit pasižiūrėti šluotų, dar galėsim užsukti į saldumynų krautuvę ir apžiūrėti naminius gyvūnėlius.
Staiga klastuolė kai ką prisiminė. Jei tai, ką pasakojo jos vyresnioji, dabar jau mirusi sesuo yra tiesa, tai galbūt... Ji priėjo prie vieno seno ąžuolo ir spustelėjo gumbelį didžiausioje šakoje. Po medžiu buvęs akmuo atsivėrė ir ten pasirodė landa. Kelias į kiauliasodį. Džeinė atsisuko į Fasą ir valiūkiškai prisimerkė.
-O nenorėtum rytojaus maršruto susiplanuoti... Kiauliasodyje?-pasakė mergina.-čia slaptas trumpesnis kelias į jį. Išlystume gyvūnų parduotuvė.
Jis juodoji pantera Naktis linksmai suurzgė. Jai planas tikrai patiko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 07, 2014, 07:13:44 pm

Fasas gūžtelėjo ir smalsiai pažiūrėjo į Džeinę.
- Galim pabandyti.- pasakė vaikinas. Ahadas suurzgė. Grifiukas šyptelėjo ir pasakė:- Ahadas baisiai nenori trenktis į Kiauliasodį. Verčiau visą dieną pramiegos Grifų Gūžtos bendrsjame kambaryje. Jam ten gerai: pirmakursiai prisibijodami duoda ramybę, elfas atneša mėsos. O jis pats kiek ilgas išsitiesia ant minkštos sofos.
Penktakursis šelmiškai išsišiepė. Ahadas pavartė apvaluas, geltonas akutes. Bet šiaip buvo linksmas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 07, 2014, 07:23:36 pm

Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Okei,-sutiko.
Ahadas patraukė Hogvartso pilies link. Naktis nuėjo į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Juodaplaukė nulydėjo juos akimis. Tada pasisuko į vis dar ten pat stovintį Fasą.
-Pasiruošęs?-paklausė.
Nelaukdama atsakymo ji įsitempė Fasą į tunelį. Kiek laiko jie krito, o Džeinė juokėsi. O taip, ji tikrai pašėlusi. Po kelių akimirkų Džeinė nušoko ant žemės. Juodaplaukė uždegė delne liepsnelę ir ėjo tuneliu, rodydama kelią.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 07, 2014, 07:40:55 pm

Fasas paplekšnojo ligeriui per šoną ir atsisveikino. Tada pamatė, kad į Hogvartso pilį eina ne tik jo, bet ir Džeonės ,,naminis gyvūnėlis". Staiga Džeinė apsisuko ir paklausė vaikino, ar tas pasiruošęs. Fasui nespėjus atsakyti, Džeinė nutempė jį į urvą po Gluosniu galiūnu ir jie abu ėmė kristi. Grifiukas iš pradžių nusigano, bet paskiau ėmė kritimu ir vėjo šniokštimu pro ausis mėgautis. Pastebėjęs artėjant žemę, penktakursis sumurmėjo Sulėtinimo burtažodį ir saugiai nušoko ant žemės. Tada nusekė paskui merginą, šviečiančią kelią. Smagu. Fasas susišiaušė plaukus ir nusivijo Džeinę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 13, 2014, 07:18:25 pm

Mergaitė atėjusi apsižvalgė. Nuspręndusi pasivaikščioti ji nuėjo palei ežero krantą. Plaukai plaikstėsi vėjyje, ji pati šypsojisi, o glėby švelniai murkė Trintukas. Leila pakąsė katinui paausius.
-O tu žinai kas man patinka labiausiai?-ji paklausė savo katino šiam atvėrus akis pratęsė - kad čia viskas taip... magiška.
Ji apkabino katiną ir patraukė pelėdyno link

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 15, 2014, 09:34:41 am

Džeinė atbėgo prie ežero.
-O dieve,-sumurmėjo mergina.-vos vos praslydau.
juodaplaukė atsisėdo ant žolės ir sudrebėjo. jeigu ji būtų nespėjusi pabėgti iš 'trijų šluotų'... na, ne metas apie tai galvoti. merginai tiesiog reikėjo nusiraminti. ji pažiūrėjo į hogvartso pilį. ten eiti nenorėjo. norėjo pabūti viena arba su... Naktimi. taip. dabar jos juodoji pantera miegojo arba bent jau gulėjo klastūnyno bendrajame kambaryje. klastuolė kelis kartus šaižiai sušvilpė. netrukus atbėgo Naktis. Džeinė ją paglostė ir atsiduso. Nuskynė po kojomis augančią katžolę ir susimąsčiusi pasukiojo augalą tarp pirštų.
-nuo šiol reikės būti atsargesnėms,-tyliai tarstelėjo juodaplaukė.
Po kiek laiko jos atsistojo ir išėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugsėjo 17, 2014, 07:30:30 pm

Vaikinas niekada nebuvo susimastęs kokia graži gamta naktį, koks ežeras lygus nepučiant stipriam vėjui kuris uždavo bent kelias valandas per dieną šalimais „Hogvartso“ pilies, net nepagalvojo apie galimybę praleisti naktį lauke... Iki šiol.
Jaunuoliui tikrai nesinorėjo spjauti į gražų peizažą ir iš karto imtis Kaistžolės paieškų, todėl tiesiog klestelėjo ant pievelės prieš ežerą, į vietą kurioje kiekvieną pertrauką sugūžėdavo protingiausi moksleiviai ir mėgaudavosi keliomis minutėmis iki kito skambučio pranešančio pamokos pradžią. Patogiai įsitaisęs, alkūnėmis atsirėmęs į švelniai kutenančius augalėlius vaikinas drybsojo tol kol pastebėjo kitoje ežero pusėje kybantį didžiulį, beformį debesį baltų garų.
Nejaugi vaikinui net nereikės ieškoti herbologijos pamokoje nagrinėto augalo, o gal čia tik nemokšiškai sukurto laužo dūmai?
Šiek tiek susijaudinęs, kad gali taip lengvai atlikti visą pamokos darbą švilpis skubiai atsistojo ir nuklibinkščiavo į kitą ežero pusę kurioje tarėsi pamatęs nuodingų garų spindesį.
Priėjęs nežinia iš kur atsiradusius bruzgynus vaikinas nepatenkintas nusivilko savo apsiausta ir nėrė ieškoti Kaistžolės, juk būtų puiku gauti gyvą augalą ir jį aprašyti, galbūt net atsinešti vazonėlį su nemalonia praeitos pamokos temos medžiaga į klasę... Šiek tiek pasivaikščiojęs po giliausius šabakštynus, susibraižęs savo rankas, bei sukandžiotas kažkokių keistų vabzdžių vaikinas pagaliau rado ko ieškojo! Bet kur yra sėkmė iš karto seka nesekmė, taigi pasirodė, kad tai tik vienut vienutėlis augalas. Šiek tiek nusivylęs vaikinas mostelėjo lazdele ir panaudojęs apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje išmoktą burtažodį iššaukė mažą šviesos rutulėlį dėl kurio krintančių spindulių aplinkiniai augalai ėmė lėtai, bet nenumalžomai varžytis. Grįžęs atgal prie ežero vaikinukas pasiėmė grafito gabaliuką, pergamento ritinėlį ant kurio prieš tai, sėdėdamas bibliotekoje rašė, ir stovėdamas greitai brūkštelėjo šiokį tokį eskizą, mat nenorėjo ilgiau kiūtoti krūmuose, buvo rizika, kad ukvedys pagaus ir nuims koledžui taškų arba, kad vaikinas persišaldys ir vietoje to kad pristatytų savo namų darbus atsiguls į mokyklos ligoninę.
Greitai susidėjęs padriką eskizą bei grafito gabaliuką kuris buvo mažytis tarsi nagas, švilpis panaikino šviesos rutulį ir nuskubėjo į koledžo kambarį užbaigti savo namų darbų užduoties, o po to žinoma skaniai nusnūsti prieš ateinančias pamokas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 22, 2014, 01:27:01 pm

Luelė, išėjusi iš pelėdyno, pasuko tiesiai prie ežero. Jai ant peties tupėjo mažutė pipi pelėda Tvigi ir tyliai ūkavo. Luelė atsisėdo ant žolės ir  apsižvalgė. Netoliese, ant tiltelio, pamatė du klastūnyno penktakursius, Džeinę ir tą, kurį visai neseniai matė pelėdyne, bei Fasą Oldefortą, grifiuką. Luelė nusprendė nekreipti į juos dėmesio ir įsispoksojo į tylų, ramų ežero vandenį. Luelei kažkodėl atrodė, kad pasielgė kvailai, pasakydama Leilai apie tą Fernandesą Eversą. Ji tikrai nemanė, kad Leila taip susigraudins. Tikrai nestikėjo.
Luelė išsitraukė iš kišenės skiautelę pargamento, kelis spalvoto rašalo buteliukus ir plunksną. Pasitiesusi pergamentą ant žolės ėmė kažką paišalioti. netrukus ėmė ryškėti veidas. Žmogus, kurį Luelė piešė, turėjo juodus plaukus, buvo su akiniais ir nutaisęs pašaipią šypsenėlę. Luelė išsišiepė, pavėdavo ranka pergamentą ir susuko. Tada odine juostele pririšo ritinėlį prie Tvigi kojelės ir sušnibždėjo pelėdžiukei:
- Nunešk šitą Fasui Oldefortui.
Luelė mestelėjo plunksnų kamuolėlį į orą ir stebėjo kaip jis nuskrenda. Tada atsisėdo ir apsimetė lyg niekur nieko.Iš tiesų ji stebėjo Fasą. Šis, gavęs jos piešinėlį, atrodo apsidžiaugė. Luelė ne to tikėjosi. Staiga ji išgirdo pūkštelėjimą, paskui antrą, ir tada atsisukusi pamatė ant karanto tysančią šlaputėlę Leilą ir šalia jos sėdinčią Džeinę. Matyt, jos nutarė išsimaudyti. Du vaiknai ir dvi merginos smagiai sau juokavo, spoksodami į jos piešinėlį ir Luelė pasijuto nei šiaip, nei taip. Atsumta.
Žinoma, Leila grifiukė, kaip Luelė to nepastebėjo. Taigi ir Fasas su ja elgiasi draugiškai ir maloniai. O kuom jam neįtinka Luelė? Dėl to, kad ji varniukė? Luelė supyko pati ant savęs.
staiga ji oru pastebėjo skrendančias dvi šluotas, bet be žmonių. Kaip Luelė visada troško išmokti skraidyti šluota... Bet pirmakursiams draudžiama turėti savo šluotas, o senutėlės mokyklos šluotos Luelės nedomino. Be to, ji nebuvo tikra, ar sugebėtų nenukristi per pirmąjį savo skrydį. O štai Leilai pasisekė. Jai, atrodo, padės Fasas ir Džeinė, kuri jai jau ištiesė vieną iš dviejų Šluotų. Luelė piktai treptelėjo koja ir nusiminusi nusliūkino į kvidičo aikštę paspoksoti į Džeinę, Fasą, leilą ir tą penktakursį pasipūtusį klastuolį, Žaidžainčius kvidičą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 27, 2014, 08:46:38 pm

Liucijus Kampinis atkėblino į Hogvartso ežero pakrantę. Džeinės Meko dar nebuvo matyti. Dabar jau ryškiai raudonos, kone svilinančios akis dėl saulės šviesos, spalvos kailiu vilkas, vardu Atas, pėdino šalia Liucijaus. Kiek Liucijus save prisiminė, tol vilkas buvo su juo. Vilkas buvo kaip kone visas jo gyvenimas.
- Na, Atai? Kaip tau savijauta?- tyliai paklausė Liucijus vilkiškai. Atas prigulė šalia klastuolio ant žolės. Pastatęs ausis, akylu žvilgsniu žvelgė į Kampinio sūnų. Vaikinukas švelniai šyptelėjo ir liktelėjo. Tada akies krašteliu pamatė toli nuo jų, vis artėjančią Džeinę. Abudu nutilo. Liucijus atsisėdo tiesiai ant žemės, šalia vilko. Ir pradėjo svaidyti akmenukus į ramų ir lygų ežero vandenį. Gi kai nėraproblemų, reikia jų prisikurti. Su problemėlėmis įdomiau gyventi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 27, 2014, 08:49:46 pm

Džeinė Meko ir jos juodoji pantera Naktis žingsniavo ežero pakrante.
-Graži diena,-sumurmėjo klastuolė.
Ji stabtelėjo ir pažvelgė į dangų. Jame nebuvo nė vieno debesėlio, švietė saulė. Vis dėl to buvo šiek tiek šaltoka, šiaip ar taip, dabar ruduo. Mergina patraukė toliau ir, priėjusi prie kelių medžių, sukryžiavusi kojas atsisėdo. Juodaplaukė išsitraukė savo knygą ir ėmė skaityti. Tai buvo Paolini knyga "Eragonas". Penktakursė nuo mažumės domėjosi drakonais, ir dabar jau visiškai įsigilinusi į knygą. Aišku, tai buvo fantastikos žanro knyga, bet labai įdomi. Tokia įdomi, kad net nepamatė, kad Liucijus ir Atas jų jau laukia. Mergina ir pantera priėjo prie jų ir atsisėdo šalia, vis dar įsigilinusi į knygą. Šiaip ne taip atsitraukusi nuo knygos klastuolė padėjo ją į šalį ir paglostė Naktį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 27, 2014, 09:04:15 pm

Dar viena trenkta šlapiu maišu, įsikniaubusi į knygą, kai saulė žeme ridinėja. Ot mąstymas... Eikit kvidičo žaist, ,,grynakraujai" burtininkai... - pamanė Liucijus. Švelniai paglostė savąjį vilką Atą. Šis padėjo savo didelę ir supratingą galvą ant švelnių letenėlių, budriai stebėdamas ežerą ir kur ne kur iššokančias musių medžiotojas žuvines fėjas. Jos švelniai, kone kaip varpelio skimbčiojimas, kikeno. Žavingai.
- Padėk tu tą knygą kažkur.- nusišypsojo Liucijus.- Negi nėra kitokios veiklos tokiai gražiai dienelei, vienai iš paskutiniųjų gražių dienelių rudenį? Greitai akinius turėsi užsidėti.
Ech. O kažkur Klaastūnyno spintoje trūnijo Liucijaus šluota. Kaip gera būtų vėl skrosti orą kvidičo aikštelėje, nardant tarp muštukų... Bet kad visi tingi. Va sėdi knygoje ir medituoja. Vietoj to, kad rudens vėjelius išnaudotų pakinkydami. Brūdaaaa.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 27, 2014, 09:20:54 pm

Džeinė pavartė savo žalias akis, bet vis dėl to padėjo savo knygą į šalį. Įsidėjo ją į kuprinę. Akimirką tiesiog sėdėjo, tada atsigulė ant žolės veidu į dangų ir įsispoksojo į dangų. Jos juodoji pantera Naktis atsigulė šalia merginos. Klastuolė pasisuko į Liucijų.
-Ką veikiam?-paklausė.
Juodaplaukė prisidengė ranka nuo saulės ir primerkė vieną akį, nes saulė prasiskverbė pro juodaplaukės pirštus.
-Gal einam kur nors ar tiesiog pasikalbam?-paklausė žaliaakė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 27, 2014, 09:30:24 pm

Liucijus kilstelėjo pečius ir žvilgtelėjo į Džeinę.
- Nežinau, juk tau tu mane čia atsitempei,- nusišaipė klastuolis. Įkvėpė gryno paežerės, nepribezdėto Hogvartso mokinių oro. Ežeras. Vanduo. Gera. - plaukė mintyse daugiaprasmiai pavieniai žodeliai, reiškiantys daugumoje - vakarinę rudens ramybę. Ramybę, kai nečirškina paukščiai, nešiukgžda aušta ir vešli žolė ir panašiai. Šventa tyla, šiek tiek košiama vėjo. Ir dar šventesnė ramybė.
- Gal tiesiog pasikalbam,- nusišypsojo Liucijus. Štai jis šypsotis nuoširdžiai niekada nebijojo. - Kokia tavo mėgstamiausia spalva?
Kartais klastuoliui tiesiog patikdavo trikdyti štai tokiais ir panašiais klausimėliais aplinkinius.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 27, 2014, 09:41:29 pm

Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Gerai. Jei nori kalbėtis, galim,-pasakė juodaplaukė. Ji keletą akimirkų patylėjo galvodama.-manyčiau, kad mano mėgstamiausia spalva yra juoda arba sidabrinė. O tavo?
Klastuolė atsisėdo ir išrinko iš savo plaukų keletą žolės stiebelių, atsiradusių ten merginai gulint ant žolės. Klastuolė nukreipė žvilgsnį į ežerą. Jame atsisipindėjo saulė. Vienoje ežero vietoje kyštelėjo didelis pelekas- šiame vandens telkinyje plaukiojo keisčiausi sutvėrimai- nuo undinių iki milžiniško galvakojo. Ir jie toli gražu nebuvo draugiški. Tačiau sausumoje viskas buvo gražu. Skraidė paukščiai, prie medžių straksėjo kiškiai... Nebuvo ko tokią dieną lindėti namuose. Džeinė šyptelėjo ir vėl atsisuko į Liucijų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 27, 2014, 10:07:29 pm

Liucijus gūžtelėjo pečiais. Džeinė Meko rodės, neturėjo didelio noro plepėti. O ką - jai gi gerai. Nereikia kiekvieną pilnatį išeidinėti iš žmogiškojo proto ir kęsti didžių transformacijos skausmų, plėšančių visą kūną. Kaip šlykščiai jautiesi, būdamas nei žmogus, nei žvėris: šetono padaras, šėtono užkariautas velnio tarnas. Bet Liucijus nebuvo dėl to kaltas.
- Sidabrinė. Ir šviesi žalia.- Taip, klastuolis buvo žemiškų stichijų: žemės ir vandens žmogus. Nei ore, nei prie ugnies nesijausdavo taip jaukiai. Liucijų globojo žemė ir vanduo. Bet tai, žinoma, nereiškė, kad jis drumsto protelio arba materialistas. Imi vertinti šį tą daugiau, negu pinigus ir eliksyrus, kai esi vilktakas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 27, 2014, 10:17:14 pm

Džeinė linktelėjo.
-Aišku...-tarstelėjo mergina.
Klastuolė pasiražė ir šyptelėjo. Švilptelėjo. Prie juodaplaukės tuojau pat atskrido dvi fėjos- gyvūnai ir magiški sutvėrimai ją tikrai mėgo. Penktakursė ištiesė ranką ir ant jos delno nutūpė viena mažylė. Kita fėjūkštė nutūpė Džeinei ant peties ir ėmė pinti iš jos juodų plaukų kasą. Mergina sukikeno. Fėjos buvo tikros išdykėlės.
-Ką mėgsti veikti savaitgaliais?-paklausė juodaplaukė Liucijaus.
Ji nusišypsojo. Tokią gražią dieną nėra ko liūdėti, o be to, Džeinės šiandien dar niekas nesuerzino. Tikriausiai todėl, kad Keitė, kuri dažniausiai ir būdavo klastuolės įsiūčio priežastis, dabar linksmai plepėjo su Sorenu ir Džeinei netrukdė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 27, 2014, 10:36:45 pm

Liucijus šyptelėjęs stebėjo, kaip fėjos siaučia su Džeine. Šios mažytės būtybėlės vilkolakį erzino. Jam patikdavo tokios būtybės, kuriso didelės, konkrečios, negalingos ir aiškios. Pavyzdžiui, troliai, gnomai...
- Mėgstu kartais groti, žaisti Kvidičą,- trumpai ir glaustai atsakė Klastuolis.- O tu ką mėgsti veikti?
Liucijus priėjo arčiau ežero. Kyštelėjo ranką į vandenį ir nuo dugno paėmė blizgantį visiškai baltą akmenėlį. Atsitraukęs vėl atsisėdo ant kranto. Šaltas akmenukas maloniai vėsino delną. Liucijus žvilgtelėjo į Džeinę. Vis dar siautė su fėjomis. Žavu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 27, 2014, 10:49:34 pm

Džeinė mostelėjo ranka ir fėjos nuskrido.
-Mėgstu žaisti Kvidičą, dainuoti, piešti ir jodinėti. Labiausiai turbūt dainuoti,-sąžiningai atsakė klastuolė.-nors žaisti kvidičą taip pat.
Mergina ėmė skinti gėles. Jų čia buvo pilna-geltonų, raudonų, mėlynų, baltų... Pririnkti nemenką puokštę gėlių juodaplaukė gryžo prie Liucijaus ir atsisėdusi ėmė pinti iš tų gėlių ir žolių vainiką. Raudona, balta, mėlyna, geltona... Raudona, balta, mėlyna, geltoną. Vis dar nesustodama pinti penktakursė pažiūrėjo į Liucijų ir paklausė:
-Kokiu muzikos instrumentu tu groji?
Džeinės juodoji pantera Naktis pasirąžė ir nuėjo prie ežero palakti vandens. Atsigėrusi plėšrūnė gryžo prie Džeinės, Liucijau ir Ato. Pantera susirangė saulutėje ir palaimingai sumurkė. Ji dievino šilumą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 28, 2014, 07:27:04 pm

Liucijus stebėjo fėjas. Pagaliau jos išsinešdino. Suknistai linksmos, šėlsta ir uosto gėles... kaip kvaišelės kokios. O vakarais sulenda į lizdus. O tada ateina likantropų: o su jais ir vilkolakių laikas.
- Ant ko jodinėji?- jausdamasis kvailai, paklausė Liucijus Džeinės. Juk aišku: ant hipogrifo arba testralio. O žinant, kad hipogrifus mėgsta tik tie , kurie mokosi Grifų Gūžtoje ir Švilpynėje, tampa aišku, kad ant testralio. Ant žirgų jodinėja tik pamišusios žiobarų mergyčkos. Kaip galima pasitikėti tokiu padaru, kuris neturi nė lašelio magiško kraujo? Štai vienaragis kita kalba, bet jis tik merginoms ir pasiutusiai baikštus. Be to tik sužeisk jam šoną netyčia, tik kapt kapt kraujo lašai- ir tu jau prakeiktasis nusidėjėlis... Na, šiuo atžvilgiu tikrai geriau yra žiobariškasis žirgas. Jo šonus bent jau gali trinti kiek norėdamas...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 28, 2014, 07:41:14 pm

((Ei, žirgai nuostabūs gyvūnai! Pati realybėje turiu du! :D))
Džeinė pabaigė pinti iš gėlių vainiką ir padėjo jį į šalį. Išgirdus Liucijaus klausimą juodaplaukės veidas tarytum suakmenėjo. Ji prisiminė visus įvykius su Juoduoju... Klastuolė susiraukė ir išvijo tas mintis iš galvos. Dabar tai jau tikrai ne metas apie tai galvoti. Be to- kas buvo, pražuvo. Juodasis nebegyvas. Aišku, juodaplaukės testralio taip pat nebėra...
-Ant savo žirgo Baltazaro. Anksčiau jodinėjau ant testralio, bet... Tiek to jau. Pakaks žinoti, kad nebejodinėju. Žinau, tikriausiai manai, kad žirgai nuobodūs gyvūnai, neturi magijos ir taip toliau, bet... Nežinau. Aš tikrai mėgstu žirgus ir tą jausmą, kai šuoliuoju ant žirgo laukais... Pasijunti visiškai laisva,-pasakė Džeinė.-galėtum ir tu kada nors pamėginti.
Juodaplaukė paglostė savo juodąją panterą Naktį.
-Taigi, kuo tu groji?-paklausė žaliaakė.
Mergina pavartė rankose gėlių vainiką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 28, 2014, 07:54:25 pm

((Gal. Jodinėjau, bet įspūdžio nesukėlė.))
Liucijus Kampinis pajuto Džeinės blogesnę nuotaiką ir slogius prisiminimus. Lyg ir su testraliais tokios mintys? Nejaugi jinai jų nemėgsta?
- Gali būti,- trumpai, nenorėdamas ginčytis, bet abejodamas atsakė klastuolis Džeinei. Koks ten jodinėjimas ant žiobariškų arklių? Ir pats atsilakstai per pilnatį. Na, bet tokiems išsidirbinėjantiems animagėliams reikia kažko, kas paklūsta. Jiems nė motais, kad gyvūnai kenčia per tą savo ištikimybę. Asmeniškai Liucijus norėjo visada išlikti laisvas ir nepriklausomas... hmm, grynakraujis burtininkas. O vilkolakystė, skausmai ir problemos jau nueina į kitą planą.
- Aš groju gitara,- šyptelėjo Liucijus. Kiek buvo pastebėjęs, kad Klastūnyne šis instrumentas ypač populiarus. Galėtų susiburti klastuolių gitaristų grupė. Varniukai grotų labai inteligentišku instrumentu: pianinu... Grifiukai - pučiamaisiais, pavyzdžiui - trimitu arba tūba, o švilpiukai... na, su kuo grotų švilpiukai ir taip aišku.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 28, 2014, 08:31:44 pm

Džeinė nusišypsojo.
-Šaunus instrumentas. Visuomet norėjau išmokti juo groti,-pasakė klastuolė.
Klastuolė pažiūrėjo Hogvartso pilies link.
Reikės dar šiandien pasitreniruoti kautis su kardu... Nes visiškai susimausiu, jei nesitreniruosiu. ko gero, laive man reikės kažką surasti arba pagrobti. O gal išlaisvinti... Šiaip ar taip, treniruotės tai jau tikrai nepakenks,-pagalvojo juodaplaukė.
Mergina vėl nusisuko nuo Hogvartso pilies ir tylėdama vėl ėmė pinti dar vieną gėlių vainiką, šį kartą tik iš baltų gėlių.
-Kokia tavo mėgstamiausia pamoka?-paklausė žaliaakė.
Penktakursė, vis dar pindama vainiką, klausiamai žvilgtelėjo į Liucijų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 28, 2014, 11:02:25 pm

Balti dūmai pasirodė virš ežero – tarsi koks magiškas rūkas apgaubė visą didžiulę balą. Tačiau pamažu rūkas pradėjo mažėti, formuodamas keistą žmogaus figūrą. Iš pradžių negalėjai pasakyti, ar tai vyras, ar moteris, tačiau kuo greičiau laikas ėjo, tuo figūra tapo panašesnė į vyrą, iš pažiūros ganėtinai rūstoko veido, tačiau itin jaunai atrodančio. Niekas nepatikėtų, kad jam jau dvidešimt treji metai, nors iš pirmo žvilgsnio vyrukas atrodė tik neseniai pabaigęs Hogvartsą. Taip, Aleksandras pagaliau grįžo į Hogvartsą niekam nežinomų reikalų tvarkyti.
Jis  ramiai stovėjo vidury ežero, iš lėto sekdamas, kas vyksta aplinkui, ir tyrinėjo, ar niekas jo pasirodymo nematė. Deja, kažkieno nelaimei, tolumoje vaikinas išvydo du siluetus. Jis lėtai ėjo vandens paviršiumi link dviejų personų, mąstydamas, ką toliau šios dvi personos darys: puls ar nepuls.  Vaikinas sustojo kažkur už šimto metrų, sėkmingai vis dar tebestovėdamas virš vandens ir žiūrėdamas į klastuolišką atributiką. Mat jam smalsu buvo, ką šios dvi personos darys, apsireiškus nepažįstamajam: puls, nepuls, kokią strategiją sukurps.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 28, 2014, 11:19:14 pm

Liucijus šyptelėjo ir pasisuko į Džeinę.
- Niekada nevėlu pradėti mokytis... Juk mokomės visą gyvenimą,- pasakė klastuolis. Išsitraukė burtų lazdelę, vis dar abejodamas, ar išsikviesti gitarą, ar ne. Likantropas stebėjo nardančias žuvytes ir fėjažuves: jos eilinį kartą susimušė dėl vieno iš paskutiniųjų muselių. Bet koks taiklumas: fėjažuvė pačiupo už vieno, o žuvis – už kito musės sparnelio. Aišku, pasigirdo visų musiaėdžių širdį veriantis plyšimo garselis. Jo nesigirdėjo, bet Liucijus vis vien įsivaizdavo.
- Ko gero, Nuodai ir eliksyrai,- pasakė klastuolis ne visai nuoširdžiai. Jam labai patiko astronomija.- o tavo kokia?
Staiga ežero centre atsirado keistas žmogus. Klastuolis suspaudė rankoje burtų lazdelę: jeigu netyčia tektų gintis. O susikauti su rodos, suagusiu burtininku, visiškai nesinorėjo. Klastuolis ramiai stebėjo atėjūną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 29, 2014, 08:39:32 am

Džeinė linktelėjo.
-Taip, būtų neblogai išmokti...-pritarė jam.
Mergina apmąstė klausimą.
-Manyčiau, arba magiškųjų gyvūnų priežiūra, arba apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka,-pasakė klastuolė.
Staiga virš ežero susidarė tirštas, baltut baltutėlis rūkas. Jis suformavo žmogaus figūrą-ir ji artėjo. Tai buvo vyras, jaunas, atrodo, neseniai pabaigęs mokslus Hogvartse. Žmogus sustojo juo jų atokiai, buvo gal už šimto metrų, stovėjo virš vandens. Stebėjo ir laukė. Juodaplaukė primerkė savo žalias akis ir atsistojo. Rankoje sugniaužė lazdelę- galbūt reikės gintis, o gal netgi pulti. Jos juodoji pantera Naktis taip pat atsistojo ir suurzgė-ji taip pat iškilus grėsmei kautųsi. Penktakursė ir pantera, vis dar suspaudusi rankoje savo juodmedžio lazdelę, tyliai, be garso po truputį ėmė eiti link to vyro. Sustojo maždaug už dvidešimties metrų nuo jo. Tiriamai nužvelgė. Nusprendė, kad pulti būtų rizikinga, bet lazdelės iš rankos nepaleido. Tada paprasčiausiai, tiesmukai paklausė:
-Kas tu ir ko tau čia reikia?
Džeinė įžūliai primerkė savo žalias akis ir laukdama vyro atsakymo galvojo, koks geriausiai burtažodis tiktų apsiginti.
((O šiaip Hogvartso apylinkėse negalima atsirasti magišku būdu :D bet tiek to ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2014, 11:52:07 am

((OOC: Tuoj ištaisysim klaidą.))
Aleksandras tik vos vos kilstelėjo lūpų kampučius, išspausdamas dirbtinę šypseną klastuoliui, laikančiam lazdelę rankoje.  Mat pats buvęs klastuolis tikrai nebuvo linkęs nuolaidžiauti šiems dviems jaunuoliams: verčiau jau su ašara akyse žiūrės į jų degančius lavonus, nei raudonuos iš gėdos, kad šios personos priklauso Klastūnynuo – tikra tiesa, Aleksandras buvo labai prescižiškas vaikinas ir griežtas Klastūnyno studentams. Nuo kada klastuoliai į grifus darosi panašūs, rūsčiai mintyse keiktelėjo vyriškis, kreivą žvilgsnį numesdamas į jaunuolį. Tada jo akys nežymiai pakrypo į merginą ir vainiką, kažkur padėtą šone. Gėlės? Sentimentai? Jau geriau tas vainikas būtų užkeiktas.
Mergina buvo kur kas drąsesnė nei vaikinas – ji grakščiai priėjo taip arti, kad iš galėjai įžiūrėti kiekvieną apgamą, kiekvieną menką detalę ant merginos – dvidešimt metrų pakankama riba gerai matančiam žmogui įžiūrėti detales. Ta pati figūra vis stovėjo, žiūrėjo ir svarstė, tiek pirmą įspūdį apie šias personas, tiek apie tai, kas galėjo dėtis jų galvoje. Kova? Tikriausiai.
Aleksandras ganėtinai lėtai išsitraukė lazdelę, iš palto skverno, kuriame nežymiai galėjai pastebėti dar dvi ramiai miegančias lazdeles ir kažkokį keistą melsvos spalvos buteliuką, kuris tikrai nebuvo skirtas rašalui. Lyg tyčia visa tai parodydamas vyras nusišypsojo klastuoliška šypsena žybtelėjo akimis lyg mesdamas iššūkį jaunuoliams.
-   Incarcerous – tyliai ištarė Aleksas ir švelniai mostelėjo lazdele ore. – Kas aš? O argi tai svarbu?
It gyvatės keistos mažos virvės pradėjo vyniotis aplink ant žemės, greitai skuosdamos link dviejų taikinių. Pirma virvės tvirtai norėjo suvynioti merginos kojas, po to galutinai surišti ir vaikinuką. Aleksandrui iš ties rūpėjo, ką visgi šie klastuoliai sugeba, todėl jis tryško noru pasižiūrėti, ar šie jaunuoliai nepražus
O tolumoje matėsi kitas nepažįstamas žiūrovas. Juodu gobtuvu apsirėdęs jis stovėjo nieko nepastebėtas ir žiūrėjo, kas vyksta aplinkui – kova atrodė nuostabus spektaklis, kurio režisierius buvo tik jis pats.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 29, 2014, 12:09:56 pm

((=.= pagaliau kazkas įdomiau. Tik neuzmusk musu :D))
Džeinė sušnypštė.
-Oi ne, gal ir nesvarbu. Bet bent jau aš tai tikrai neketinu pasiduoti,-atšovė mergina.
Jos juodoji pantera Naktis pritariamai suurzgė. Plėšrūnė ėmė draskyti ir kandžiotis virves, o klastuolė iškėlė lazdelę ir nutaikė ją į aplink kojas besivyniojančias virves.
-Incendio!-sušuko ji.
Juodaplaukės kojas laikiusios virvės sudegė, taip pat ir tos virvės, kurios laikė Liucijų ir Naktį. Mergina, jau tikrai supykusi, vėl atsisuko į atėjūną.
-Expelliarmus!-sušuko penktakursė.
To vyro lazdelė atskrido jos link, ir Džeinė ją sugavo. Klastuolė priėjo prie to vyro, vis dar laikydama lazdelę paruoštą kautis ir gintis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2014, 12:50:49 pm

Alexandro lazdelė sėkmingai iškrito jam iš rankų ir atsidūrė švelniose merginos rankose. Tačiau vaikinas nebuvo beginklis: greitai išsitraukė dar vieną lazdelę iš savo apsiausto ir šelmiškai šyptelėjo – žaidimas darėsi vis smagesnis.
-   Pirma taisyklė, panele. Visada laikykitės atstumo. – pasižiūrėjo į merginą ir šmėštelėjo juodu apsiaustu tiesiai jai prieš akis, pats kažkur pradingdamas ir palikdamas vietoj savęs tik juodą siautės gabalėlį.
Baltas ir tirštas rūkas tvyrojo vėl ore, o jaunuolio niekur nesimatė – dingo kaip į vandenį. Kartas nuo karto rūkas suformuodavo kokią nors figurą: tai kaukolę, tai išsižiojusią ir piktą gyvatę, tai piktą hipogrifą. Pagaliau rūkas suformavo permatomą ranką, kuri lėtai artinosi link merginos.
O tolumoje šešėlis vos vos sujudėjo, toliau stebėdamas spektaklį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Spalio 29, 2014, 01:31:53 pm

Džeinė susiraukė.
-Aš geriau laikysiuosi savo taisyklių,-tarstelėjo mergina.
Tas nepažystamasis buvo... Keistas. Tačiau neatrodė, kad priklauso mirties valgytojams. Baltasis rūkas be perstojo formavo visokiausius pavidalus, kol galiausiai suformavo ranką. Ta ranka ėmė slinkti link juodaplaukės, ir ji mostelėjo lazdele.
-Deletrius!-sušuko klastuolė ir ta baltoji ranka pradingo.
Džeinė išvydo vyrą už maždaug penkiolikos metrų nuo jos.
-Expelliarmus!-tarė ji ir vyro lazdelė išskrido jam iš rankų.
Mergina pagalvo jo lazdelę ir sugniaužė rankoje, šalia kitos, kurią taip pat atėmė iš žmogaus.
-Incarcerous!-šūktelėjo ji ir vyrą apviniojo virvės.
Šį kartą juodaplaukė nejudėjo iš vietos, tik laikė nukreipusi lazdelę į burtininką, o jos pantera urzgė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 29, 2014, 06:26:22 pm

Liucijus Kampinis ramiai atsistojo. Žmogus, kurį aršiai atakavo Džeinė, jam neatrodė pavojingas. Galų gale, kodėl atakuoti tą, kuris nieko nedaro? Klastuolis priėjo arčiau, įsižiūrėjo į žmogaus, stovinčio ant ežero vandens, bruožus. Vaikinas. Jaunas vaikinas. Atrodo neseniai baigęs Hogvartsą. Pasitiki savimi. Greičiausiai klastuolis. - akimirksniu įvertino penktakursis.
- Kam atakuoji, Džeine? Gal čia tik Helovino dekoracija...- pasakė pusiau juokais, pusiau rimtai Liucijus Džeinei. Išgirdęs, kad visi jau renkasi į Helovino šventę, vaikinas priėjo artyn to vyro, stovinčio ant vandens. Atrodo, kažkur tolumoje švysčiojo keistas vaiduoklis, o žeme šliaužia virvės. Helovinas... Juk visi dėl jo pakvaišę. Keistąjį vaikiną apgaubė tirštutėlis magiškas rūkas.
- Ar eisi į Heloviną?- šypsodamasis paklausė Liucijus miglos. Lazdelė, pasiruošusi bet kam, niekur nedingo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2014, 06:51:31 pm

Merginai vos paėmus Aleksandro lazdelę į rankas, pastaroji pavirto į tvirtą plieninį trosą, kuris pradėjo vyniotis aplink plonutes merginos rankas. Tvirtai vydamasi aplink merginos ranką, plieninė virvė vis bandė pasiekti kaklą ir kaip koks smauglys pradėti dusinti nepažįstamąją. Aleksandras pamatė, kad kažkokios keistos virvės vijosi aplink jį – lyg kokios gyvatės bandė supančioti ir priversti jį sustoti nors sekundei, tačiau vaikinas tik vėl pavirto į baltą rūką ir tiesiog kybojo ore kaip koks debesis, kol virvių pavojus tiesiog dingo. Sukti maži gyvačiokai. Pasižiūrėsim, kaip atlaikys tai…
Vaikinas juodu apsiaustu pasirodė kiek toliau, išsklaidydamas rūką. Minutei galėjai pagalvoti, kad tas rūkas buvo dalelė jo, o gal rūkas ir nepažįstamasis buvo vienas ir tas pats?  Jam, žinoma, knietėjo atgauti savo lazdelę, nors dar keletą jų turėjo pasislėpęs kažkur užantyje. Tačiau Helovyną kolegoms juk reikėjo padaryti kur as smagesnį, nei jie galėjo įsivaizuoti - juk ne kiekvieną dieną mokiniai turi galimybę gyvai išbandyti viską, ką juos mokykloje išmokė.
Aleksandras jautė šiokią tokią simpatiją vaikinui - matyt, kad priminė jam jį patį, kažkada buvusį klastuolį - jokios kovos be rimtos priežasties, nes visada yra kur kas svarbesnių reikalų, smagesnių užsiėmimų kaip žmonių kankinimai, burtų bandymai, kurių metu netyčia jaunieji burtininkai paverčiami į grybus ar šiaip kokias neaiškias žalsvas substancijas.
Išsitraukęs galiausiai trečią lazdelę, Aleksandras ore greitai pradėjo paišyti kažkokius nežinomus ženklus. Iš pradžių galėjai pagalvoti, kad jaunuolis tik žaidžia, nors iš pradžių taip ir buvo, ir tik po to pasigirdo ganėtinai rėksmingas:
- BOMBARDA MAKSIMA- ir lazdelė nukrypo į žemę, išjudindama viską po apačia ir priversdama judėti visa, kas aplinkui. Galėjai pagalvoti, kad 6 balų žemės drebėjimas tiesiai iš Japonijos atkeliavo į Hogvartsą.
Tačiau vien tuo šventinė straigmenėlė nepasibaigė mieliesiems Klastūnyno kolegoms. Aleksandras ore nupiešė visiems gerai žinomą Stupefly burtažodį, tyliai jį ištarė ir pasiuntė link juodosios panteros, kuri kėlė vaikinukui šiokių tokių neramumų, todėl geriausia būtų, anot Alekso, kad šis padaras nejudėtų. Toliau atėjo buvo merginos eilė. Jaunuolis pasiuntė link jos Conjunctivitis kerus, tikėdamasis ją apakinti ir nors šiek tiek sugadinti šventę. O, žinoma, smagiausia dalis atiteko jaunuoliui, ramiajam Alekso favoritui, link kurio pasileido balta šviesa ir garsiai palydimi Sectumsempra kerai.
O tuo metu figūra tolumoje tik suplojo rankomis - pasigirdo kažkoks skambtelėjimas - ir dingo kažkur už horizonto. Pamažu ir jaunasis atklydėlis darėsi vis panašesnis į vaiduoklį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 29, 2014, 07:19:47 pm

Liucijus Kampinis greitai stryktelėjo į šoną ir kažkokie kerai praskrido per pusę milimetriuko nuo vaikino. Klastuolis išsitraukė burtų lazdelę ir riktelėjo, veikiau iš nervų:
- Protego!- ir aplink vaikiną trumpam suspindo sidabrinis kupolas. Klastuolis žvilgtelėjo į vaikiną, š Džeinę. Atrodė, kad ji labai nenukentėjo. - Ar tu girtas,...?- sušuko Liucijus keistuoliui. Žinoma, daugtaškio vietoje nuaidėjo keiksmai. Kuo tolyn, tuo tikryn ėjo šita kvaila situacija. Čia galbūt Hogvartso nusamdytas Helovinui aktorius?... Ką gi čia su juo padarius?
- Enervate.- pasakė aprimęs Liucijus, nukreipęs lazdelę į Džeinės panterą. Ši įsiutusi suriaumojo. Atrodė, kad pyksta, jog klastuolis ją išvadavo. Ką su vaikinu daryti? Aha... penktakursis apsisuko ir nukreipė lazdelę į atėjną.- Obscuro!
Ant vyriškio akių atsirado platus juodas raištis. Kartais ir paprastučiai pokštiniai kerai praverčia...
- Acio lagaminą...- labai tyliai tarė Liucijus, nukreipęs lazdelę į Hogvartsą. Šviiiiiilpt - ir prie jo kojų didelis, didžiulis lagaminas. Tada penktakursis nukreipė specialų judesį aplink lagaminą į ežerinį vaikiną. - Pack!
Ir keistuolis su visa migla buvo patalpintas lagamine. Miglą burtai dar gražiai sulankstė. Pribėgęs prie Džeinės Liucijus nuėmė apstingusią gyvatę ir nusitempė ją į Hogvartsą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2014, 07:42:15 pm

Kaip tolimesnė istorija byloja toliau, padaras, su kuriuo kovojo klastuoliai nebuvo tikras burtininkas. Galbūt jo kopija, galbūt kažkoks kitas kūrinys. Visa tai priklausė juodam šešėliui, kuris jau buvo spėjęs sėkmingai keliauti į kitas Hogvartso apylinkes ir dairytis, kaip laikosi kiti moksleiviai. Tačiau jis čia ne pasilabinti su moksleiviais atkeliavo.
Tiesa, tikriausiai jau beveik ir pamiršote lagalime įkalintą miglą – niekur ji nedingo, tiesiog susprogo į tūkstančius šipulių, kartu su savimi nusinešdama klastuolio lagaminą. Žinoma, tikriausiai jaunuolis prašytų kompensacijos už suniokotą turtą, tačiau, deja, nežino to svetimo veido. 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Sausio 07, 2015, 10:27:24 pm

((Rašau čia kaip mokinė, BTT dalyvė))
Džeinė nežinia kodėl stabtelėjo ir pažvelgė į dangų. Snigo, tačiau saulės, deja, nebuvo matyti. Šalta. Laimei, klastuolė buvo šiltai apsirengusi-su žieminių apsiaustu, Klastūnyno šaliku ir juodomis pirštinėmis. Kepurių mergina iš principo nenešiojo-jos klaikiai pašiaušdavo Džeinės plaukus-tad snaigės leidosi tiesiai ant jos juodų plaukų. Merginos pašonėje, kaip visada, žingsniavo jos juodoji pantera. Džeinė ėjo ežero pakrantės link, rankoje nešdama juodą knygą, rašalo buteliuką ir plunksną. Atėjusi ežero pakrantėn, juodaplaukė atsisėdo ant suoliuko ir atsivertė knygą. Ją, žinodama draugės pomėgį piešti, padovanojo Gabriella. Joje jau buvo keli klastuolės piešiniai. Džeinė atsuko juodo rašalo buteliuką, pamirkė į jį plunksną ir ėmė piešti Faso ligerį Ahadą. Piešinys ėmė atrodyti lyg tikras, o mergina tik piešė prisimindama seną draugą Fasą Oldefortą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 07, 2015, 10:31:41 pm

Fasas Oldefortas, pasidėjęs visus daiktus Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje, keistai šlubčiodamas, atėjo į paežerę. Pašlitinėjęs šen bei ten, nužengė šalia Draugų namelio ir atsisėdo ant prie sienos esančio mažo, sutrūnijusio suolelio, pasėdėjo, o paskui atsistojęs patraukė ežero pakrante. Sunkiai atsiduso. ,,Taip keistai ramu Hogvartse. Neišeina bloga nuojauta, kad čia tyla prieš baisią audrą." - karčiai pamanė Fasas giliai alsuodamas ir traukdamas gryną paežerės orą. Fasas išsitraukė burtų lazdelę neiškentęs.
- Expulso.- sušnibždėjo, nukreipęs lazdelę į kažkokį seną, nupiepusį krūmelį. Šis trnkiai susprogo, pažerdamas šakeles į vaikiną. Šis dar labiau įsiuto bet nusiramino. Staiga pamatė seną pažįstamą. Nervai jau visai atsileido, vaikinas pagreitinęs žingsnį nuėjo link jos.
- Labas,- džiugiai pasisveikino su Džeine. Išvydo jos piešinį ir atpažino ten ligerį.- O, gražu.- nusistebėjęs pagyrė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Sausio 07, 2015, 10:41:34 pm

Džeinė krūptelėjo, išgirdusi balsą sau už nugaros. Dar kartą krūptelėjo, supratusi, kieno jis. Tada atsisuko į Fasą Oldefortą ir minutėlę tik išplėtusi akis tylėjo. Tada pabilo:
-Kąą? Ką tu veiki Hogvartse?-nustebusi paklausė klastuolė.-god, rimtai, kada nustosi mane vis stebinti ir pasirodyti lyg iš niekur, o tada taip pat staigiai išnykti?
Tačiau visą tai Džeinė pasakė su šypsena. Tada kritiškai nužvelgė grifą.
-Kodėl tu šlubčioji? Ar viskas gerai? Kaip reikalai Durmštrange? Ar dabar jau mokysies Hogvartse? Ar tik atvykau pažiūrėti burtų trikovės turnyro? Žinau, kad viskas nėra gerai, tai kas atsitiko?-greitakalbe išpylė juodaplaukė.
Tada nusijuokė ir nusišypsojo.
-Beje, labas. Prisėsk,-tarė Džeinė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 07, 2015, 10:59:05 pm

Fasas Oldefortas nusišypsojo. Džeinė savo guvumo neprarado. Šaunuolė.- tyliai pagalvojo grifas. Užgriūtas didžiulės klausimų lavinos, vaikinas nusišypsojo, leisdamas pabaigti, bet kaktoje įsimetė rūpesčio raukšlė. Grifas kaip visada, negaišo laiko mąstydamas, ką pasakyti ir atsakė:
- Aš grįžau ir tikiuosi, kad jau visam laikui,- su nuoširdžia vilties gaida balse pasakė Fasas.- Na, argi aš jau toks stebinantis? Beje,- Fasas nutaisė seną pasipūtėlio išraišką, kurią naudojo sarkazmui.- Kodėl man grįžus nebuvo raudono kilimo su patrankom? Rašiau laišką tau.- Fasas surimtėjo.- Kodėl man nėkart neatrašei?
- Turėjom keletą nedidelių susirėmimų su Užkariautoju. Kai jį pagavo ir pasodino, iš Azkabano pabėgo toji psichopatė Lestreindž.- vaikinas atsiduso ir atsmaukė rankovę, parodydamas gilų randą.- Jai kažko reikia Hogvartse.
Fasas nusišypsojo ir atsisėdo ant suolo greta Džeinės.
- Tai va. O Durmštrange mokytis ėjosi puikiai. Jeigu ne Užkariautojas ir Lestreindž, viskas būtų buvę puikiai.- grifiukas apmaudžiai skėstelėjo rankomis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Sausio 07, 2015, 11:12:58 pm

Džeinė susiraukė.
-Tavo laiškų nė karto negavau. O pati neišsiunčiau, nes neturėjau laiko. Reikėjo ruoštis burtų trikovės turnyrui ir prie viso to dar prisidėjo daaaaaugybė pamokų ir namų darbų,-tarė mergina.
Klastuolė padėjo šalin piešimo blanknotą, plunksną ir rašalo buteliuką.
-Lestreindž... Helena Lestreindž...-susimąsčiusi sumurmėjo klastuolė.-žymiosios Belatriks Lestreindž palikuonė. Na, ką gi. Ir vėl nuotykiai laukia... Nors geriau jau jų kartais ir nebūtų.
Džeinė prisivertė nusišypsoti ir nuvijo tokias mintis šalin. Ji vėl atsisuko į Fasą.
-Na, manau, kad dabar ne metas galvoti apie tokius dalykus. Gal... Geriau tiesiog pasidžiaukime tavo sugrįžimu,-pasakė klastuolė.-beje, turiu gana nedaug laiko: vos valandą, o vėliau turėsiu keliauti vykdyti pirmosios burtų trikovės turnyro užduoties. Tikiuosi, ateisi pasižiūrėti?.. Anyway, ką norėtum nuveikti?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 08, 2015, 01:54:28 pm

Fasas pasisuko į Džeinę labai nustebęs. ,,Kaip gi čia dabar? O įdomu, ar Keitė gavo... - apstulbintas pagalvojo grifiukas.
- Nejaugi negavai nė vieno laiško?- paklausė jis su negera nuojauta.- Negali būti.
,,Et, juk Džeinei slaptos informacijos nesiunčiau. Išvis tokio dalyko niekada neperduočiau laišku... - nutarė Fasas ir irgi šyptelėjo, nors ir nelabai nuoširdžiai.
- Būtinai ateisiu,- pasižadėjo Fasas ir susigriebė-: o tau nereikia eiti ruoštis?
Fasas šyptelėjęs atsiduso, žvilgtelėjo į užšalusį gražiai blizgantį ežerą.  Netoli uždraustojo miško, į ežerą leidosi gerai apsnigta nuokalnė.
- Tiesą sakant, dabar norėčiau nusileisti su rogutėm nuo kalniuko,- išsišiepė vaikinas, traukdamas lazdelę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Sausio 08, 2015, 07:40:20 pm

Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Ne, laiško negavau. Iš tiesų manau, kad kažkas gaudo pelėdas...-ramiai tarė mergina.-ir tas kažkas gali būti netgi Helena Lestreindž.
Išgirdusi Fasą klausiant, ar jau nereikia eiti ruoštis burtų trikovės turnyro atlikimui, klastuolė tik nusijuokė ir numojo ranka.
-Mums davė beveik tris mėnesius pasiruošti užduočiai, ir aš tai padariau. Kiauras dienas mokiausi burtažodžius, svaidžiau peilius ir koviausi kardu... Nemanau, kad galėčiau pasiruošti geriau, nei esu pasiruošusi dabar,-tarė juodaplaukė ir prisipažino: be to, man reikia nusiraminti prieš užduotį. Šitaip jaudinuosi, kad per tą jaudulį, ko gero, dar ir lazdelę sulaužysiu...
Džeinė, išgirdusi Faso pasiūlymą nusileisti rogutėmis nuo kalno, prikando lūpą. Nekentė sniego. Nekentė šalčio. Nekentė visko, kas buvo susiję su šalčių ir sniegu. Ji amžiams bus 'ugninė' mergaitė. Džeinei netgi nesisekdavo žaisti sniego karą-o taip paprasta. Tačiau dabar klastuolė tik nusišypsojo ir tarė:
-Na, jei tu nori... Galim. Galbūt bus linksma.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 08, 2015, 08:12:33 pm

Fasas Oldefortas akies krašteliu pastebėjo, kaip Džeinės išraiška pasikeitė - tą jis jau kažkokiu būdu žinojo ir galėjo atpažinti. ,,Bet kas gi gali nemėgti pasivažinėti su rogutėm nuo kalno? Vėjas švilpia pro ausis, leki didžiuliu greičiu..." - nusišypsojo Fasas ir pasišaipė pats iš savęs,- ,,Bet žinoma, retas šeštakursis yra vaikiškų žiemos pramogų gerbėjas...."
- Na, jeigu tu nelabai nori,- šyptelėjo vaikinas,- galime veikti kažką kitą. Šiaip visai neseniai grįžau iš Durmštrango, keliavau kelionmilčiais, nusileidau Hogvartse, gana sėkmingai. Kažkokių nuotykių Uždraustajame miške nelabai ir norisi,- prisipažino grifiukas ir sunkiai atsiduso. ,,O dar tos kojos skausmas. Velnias.". Staiga šeštakursis susigriebė.
- O kaip tu gyveni, kas Hogvartse naujo? - paklausė vaikinas

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Sausio 08, 2015, 09:43:26 pm

Džeinė kiek paraudo.
-Ne, tiesiog... Aš niekada nevažinėjau rogutėmis,-prisipažino mergina.-tačiau būtų visai įdomu pabandyti.
Ji užsikišo savo juodų plaukų sruogą už ausies ir suprato, kaip kvailai skamba jos pasakytas sakinys. Koks gi vaikas nevažinėjo rogutėmis?.. Nebent Džeinė. Klastuolė visas žiemos tiesiog sėdėdavo namie prie židinio, kur šilta ir sausa.
-Na, gyvenu aš gerai, tačiau pastarąsias dienas jaučiuosi tarytum sudaužyta. Visos tos treniruotės...-pasakė juodaplaukė.-beje, ir su kitų mokyklų atstovais sutariu ne per geriausiai.
Džeinė atsiduso. Na, tai dar ne pasaulio pabaiga. Mergina nejučia mostelėjo rankoje laikyta burtų lazdele ir iš dangaus ėmė kristi įvairiaspalvės snaigės: žalios, raudonos, mėlynos, geltonos, rožinės, žydros... Klastuolė nusijuokė. Gal žiema vis dėl to ne tokia jau ir bloga... Mergina atsisuko į Fasą.
-Ką gi, eime pačiuožinėti rogutėmis,-tarė Džeinė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 08, 2015, 09:50:55 pm

Fasas išpūtė žydras akis.
- Eik jau, negi tikrai niekada nevažinėjai rogutėmis? - stačiai nustebęs paklausė vaikinas. ,,Va kuo blogai, kai tavo tėvukai pertekę galeonais. Nedarai to, kas smagiausia vaikystėje... ot sumauta vaikystė..." - pagalvojo grifiukas ir patikino:- būtinai išbandyk, kol dar nesi tokia sena, kad čiuožiant subyrėsi.- nusišypsojo. Tada iškėlė į orą lazdelę.
- Acio rogutes!- šūktelėjo ir luktelėjo. Iš Godriko Daubos, kuriuose Fasas Oldefortas su savo šeima gyveno, atskrido vienos rogutės ir nusileido šalia Faso. Jos buvo nemažos, gana patogios, bet visai paprastos, jokios prabangos. ,,Kaži, kaip turtuolė, ji negautų širdies smūgio, jeigu rogutės nebus išpuoštos?" - pasvarstė Fasas ironiškai ir mostelėjo ranka į rogutes.
- Sėsk.- išsišiepęs liepė Džeinei Meko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Sausio 08, 2015, 09:59:09 pm

((T_T))
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Daugiau treniruodavausi ir jodinėjau, nei pramogaudavau šaltyje ir šaltame sniege. Brr. Nesu žiemos mėgėja,-paaiškino mergina.
Atsargiai, tarytum rogutėmis būtų besispyriojantis žirgas-o ant jų, beje, Džeinė sėsdavo be baimės-ji atsisėdo at rogučių.
-Tu net neįsivaizduoji, kaip kvailai aš dabar jaučiuosi,-nusijuokė juodaplaukė.-net nežinau ką reikia daryti. God, kodėl aš vaikystėje buvau toks linksmintis nemėgstantis vaikas?..
Klastuolė giliai įkvėpė ir atsispyrė. Rogutės nučiuožė nuo kalniuko, ir Džeinė čiuoždama nejučia nusišypsojo. Tada parvežė rogutes Fasui.
-Na ką, ponaiti Oldefortai, tavo eilė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 08, 2015, 10:31:17 pm

Fasas musišypsojo ir nieko nesakė. Palydėjo žvilgsniu nučiuožiančią Džeinę, atsisėdo ant seno kelmo, mat koja vis nesitaisė ir nuo stovėjimo jai tikrai nepagerėdavo.
- Ačiū, panele Meko,- atsakė Fasas ir įsitaisė rogutėse. Įvertinęs kalno aukštį, vaikinas kažką pamaskatavo rogučių gale. Tada atsispyrė ir pasileido čiuožti, įsitvėręs už kraštų, o rogučių gale staiga ėmė lėkti kibirkštys, perpus padidinančios greitį. Rogutės čiuožė per kalną kone iki ežero vidurio, o paskui Fasas iškišo laiką ranką ir apsisuko ir šios nučiuožė atgal, užvažiavo ant kalno ir sustojo prie Džeinės. Šiaip ne taip išsirangęs iš rogučių, vaikinas mintyse iškoneveikė savo aukštą ūgį, kuris čiuožinėjant ar keliantis nuo žemės itin trukdė. Prieš paduodamas rogutes, grifiukas nuėmė nuo jų ,,variklius".
- Va kodėl žiema yra mano mėgstamiausias metų laikas.- šyptelėjo šeštakursis. Staiga žvilgtelėjo į laikrodį. - hmm, būtų laikas nešdintis iš čia, jau vakarėja. Nepyk, bet turiu eiti.
Fasas šyptelėjo.
- Tu kaip nori, o rogutės paskui pačios nuskris, kur jom reiks.- pasakė grifas ir nupėdino į mokyklą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rugilė Džinė Įkyrėlė Sausio 21, 2015, 08:07:54 pm

  Vėlų sausio 21-osios vakarą, Rugilė Džinė Įkyrėlė išsiruošė į kelionę prie Ežero. Ji norėjo būtinai surasti, savo akimis pamatyti ir aprašyti Kalėdinę Valeriją. Apie šį augalą ji mokėsi herbologijos pamokoje. Rugilė buvo girdėjusi, kad Kalėdinė Valerija yra labai graži gėlė, nuostabiai atrodanti mėnesienoje, tačiau auganti ne bet kur ir tik labai retose vietose. Bet ji žinojo, jog Hogvartse ši gėlė auga, bet pamatyti ją galima tik naktį, per pilnatį. Taigi Rugilė susikrovė į kuprinę reikiamus daiktus ir išėjo į vėsų ir gaivų orą.
  Kalėdinė Valerija yra augalas, kurio lapų nuoviras gali, bet kokį peršalimą ar gripą išgydyti per 2 minutes, augantis tik žiemą, todėl yra atsparus sniegui ir ją matę yra tik tie žmonės kurie nepabijojo sušalti, ir Rugilė užsimanė būti viena iš tų žmonių. Rugilė nuklampojo per sniegą iki Uždraustojo Miško ir jo pakraščiu patraukė link Ežero. Čia ji pamatė, kad jeigu išvis ras Valeriją tai teks ilgai klaidžioti per sniegą aplink Ežerą. Taigi toliau klaidžioti su kuprine ji negalėjo, nes kuprinė buvo sunki, todėl ji pasidėjo kuprinę netoli Ežero, ant sniego ir pasiėmusi reikalingiausius daiktus bei juos susidėjusi į maišelį nuėjo toliau. Ji ilgai vaikščiojo palei Ežerą, tą kuris yra pilnas vandenių, nes kito aplink Hogvartsą nebuvo, o iš Miško sklido baugūs garsai, bet Rugilė pasiryžo nekreipti į tai dėmesio ir keliauti toliau.
  Staiga tolyje ji pamatė kažką spindint. Ji tikėjosi, kad tai ką ji mato, yra tai, ko ji ieško. Tada Rugilė pasileido bėgte, bet kol pasiekė spindintį ,,žiburėlį" praėjo nemažiau kaip dešimt minučių. Likus keliems žingsniams iki ,,žiburėlio", kuris jau matėsi, kad yra Kalėdinė Valerija, Rugilė uždususi sustojo. Tada ji pradėjo iš lėto slinkti savo radinio link, lyg bijodama, kad jis nedingtų. Bet Valerija ir nesiruošė niekur dingti, kas žino, gal ji net džiaugėsi, kad buvo surasta. Bet apakinta savo džiaugsmo ir euforijos, dėl to, kad pagaliau surado tai ko norėjo, Rugilė nenumatė kitos bėdos: jos žvakė žibinte baigė degti ir užgeso. Rugilė pasijuto esanti visiškoje tamsoje. Ji buvo numačiusi, kad tai gali nutikti ir dėl to buvo pasiėmusi dar porą ilgų žvakių (jas turėjo kišenėje), bet neturėjo ugnies. Kai ruošėsi ji manė, kad pamačiusi žvakę baigiant degti, naują prisidegs nuo senosios, bet dabar senoji žvakė buvo visiškai sudegusi ir užgesusi, ir Rugilė neturėjo nei kibirkštėlės. Ji nenorėjo palikti Kalėdinės Valerijos ir eiti į pilį prisidegti naujos žvakės, nes bijojo daugiau neberasti šio augalo.
  Bet tik dabar Rugilė atsiminė, kad yra burtininkė! Ak kaip ji galėjo pamiršti?! Tačiau ir šis prisiminimas ne kažin ką padėjo nes Rugilė ne visiškai prisiminė burtažodį. Ji tą akimirką žinojo tik šių kerų nuotrupas. Keletą minučių pagalvojusi, kai bestovėdama jau visai sušalo ji pagaliau prisiminė. O jau po kelių sekundžių naujoji žvakė degė. Rugilė nutarė, kad geriausiai būtų tuojau pat aprašyti tai ką mato, kad nepamirštų nei vienos smulkmenos. O tai ką ji tuo metu matė atrodė taip: ,,Kalėdinė Valerija 23-25cm aukščio, raudonųjų žiedlapių ilgis apie 8cm, plotis 5-6cm. Žaliųjų lapų ilgis 12-13cm, plotis 7-8cm. Šis augalas nuostabiai atrodo mėnesienoje." Tada Rugilė pagalvojo, kad reikėtų parsinešti šį augalą į pilį, bet jos manymu būtų per žiauru skinti Kalėdinę Valeriją ir naikinti tokį grožį, nes nuskinta gėlė ilgai neaugs, ir greitai nuvys. Todėl Rugilė mostelėjo burtų lazdele, ištarė burtažodį ir taip išsikasė Valeriją, tuomet jos šaknis įvyniojo į tuščią pergamento lapą, susirinko daiktus, ir patraukė atgal, link savo kuprinės.
  Ėjo ilgai, bet nesunkiai surado savo daiktus. Tada, kad būtų patogiau kai kuriuos daiktus susidėjo į kuprinę, pakeitusi baigiančią sudegti žvakę į naują, patogiai užsimetusi kuprinę ant pečių ir pasiėmusi į rankas Kalėdinę Valeriją nuėjo pilies link. Eidama svajojo apie taškus kuriuos galbūt uždirbs Grifų Gūžtai, už herbologijos namų darbus, apie tai kaip galbūt profesorius Smith'as padės jai prižiūrėti naująjį augalą ir pan. Greitai ji priėjo Storulės portretą, o Storulė dar pradėjo Rugilę barti (kur tu valkiojaisi pusę nakties?), bet pamačiusi nuostabiąją Kalėdinę Valeriją, ji tučtuojau įleido Rugilę vos tik ji ištarė slaptažodį (Fenikso drąsa). Rugilė tuojau pat užlipo į mergaičių bendrabutį, pasidėjo daiktus ir nuėjo miegoti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 27, 2015, 07:40:54 pm

Firielė Lučiena Pilkoji ėjo ežero pakrante. Ji buvo apsivilkusi paprastą pilkos spalvos žieminę mantiją, ant kaklo ryšėjo bronzinį ir mėlyną varno nago šaliką. Plikose sušalusiose rankose nešėsi skersinę fleitą. Virš galvos spindėjo pirmos vakaro žvaigždės, ežero vanduo buvo ramus ir juodas. Firielė paėjusi galiuką prisėdo po netoliese augančiu medžiu. Pažvelgė į juodą ežero vandenį. Pilkose merginos akyse sušmėžavo ilgesio šešėliai. Ji pakėlė fleitą prie lūpų. Pasigirdo švelni ir liūdna melodija, ji įsipynė į šaltą vakaro orą, nuvinguriavo juodo vandens paviršiumi, pakilo į medžio viršūnę ir ten pasisukiojusi pasiekė šaltas žvaigždes. Fleitos garsai pasakojo istoriją (o gal legendą) apie seniai išplaukusius paskutinius laivus, apie amžinai žalią Valinorą, valarų kraštą, apie liūdesį, paliktą pilkuosiuose uostuose.
Pamažu fleita nutilo, ištirpo paskutiniai jos garsai. Minutėlę vyravo tik tyla. O tada pasigirdo daina. Tylūs garsai lyg krištolo skaidrumo upelio vanduo liejosi iš Firielės Lučienos lūpų, oras virpėjo. Nesuprantam dainos žodžiai varė liūdesį ir ilgesį, taip pat ir ramybę, susitaikymą. Kelias minutes skambėjusi daina nutilo. Po jos liko tik tyla, pamažu kartu su savimi atnešanti nakties tamsą.
Po kelių minučių Firielė atsistojo. Perbraukė sušalusiais pirštais per fleitą ir metusi žvilgsnį į ežerą patraukė į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 16, 2015, 03:00:05 pm

Buvo naktis, kai Elizabeth nuėjo prie ežero. Atsisėdusi pakrantėje po medžiu įsitaisė lotoso poza ir rankomis sudėjo joga mudra. Giliai atsikvėpusi suvienodino kvėpavimą ir užsimerkė. Tamsa išbluko ir mergaitė pasijuto mintimis sklendžianti virš Kiauliasodžio. Jos akis patraukė didelis kalnas. Ji norėjo grįžti į savo mišką, bet pirmiausia keliavo apžvelgti vietų. Nuskridusi prie kalno išvydo tamsų plyšį. Ji sukaupė valią ir atsidūrė oloje, kuri leidosi žemyn. Pirmakursė išvydo apvalią skylę. Ji stengėsi nenusileisti smalsumui, bet ji pamažu slinko siena žemyn. Nusileido ant žemės ir išvydo kelius apsikabinusią šviesiaplaukę merginą. Ši tikrai neatrodė čia esanti savo noru. Elizabeth negalėjo bendrauti tokiu būdu, bet to, ką pamatė, užteko. Pagal viską atrodė, kad toji mergina Varnė. Pirmakursę nusmelkė negera nuojauta ir ji iškilo į paviršių pro kalno plyšius. Mintimis atsidūrė toje vietoje, kur atsirado iš pradžių. Ji ištirpo migloje. Elizabeth atsimerkė. Staigiai pašokusi nuskubėjo į pilį tekina pranešti kam nors apie tai, ką matė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 18, 2015, 10:49:36 am

Diena ėjo vakarop ir Jekaterina atėjo išbandyti savo jėgas dainoje, kurios dar nebuvo dainavusi. Lėtai einant pakrante sklido daina.

She's just a girl and she's on fire
Hotter then a fantasy
Lonely like a highway
She's living in a world and its on fire
Feeling like a catastropohe
But she knows and can fly away
Ooh, she got both feet on the ground
And šydas burning it down!
Oooh she got her head in the clouds
And she's not backing down!

This girl iš on fire!
This girl is on fire!
She's walking on fire!
This girl is on fire!

Looks like a girl But she's a flame
So bright she can burn your eyes
Better look the other way
You can try But you'll never forget bet name
She's on top of the world
Hottest ir the hottest girl say oooh
We got our feet on the ground
And we're burning it down
Oooh got you head in the clouds
And we're not comming down

This girl is on fire!
This girl is on fire!
She's walking on fire!
This girl is on fire!

Oooh everybody stands, as she goes by
Cause they gan see the flame that's in her eyes
Watch her as she's lighting up the night
Nobody knows that she's a lonely girl
And it's a lonely world
But she gon' let it burn baby, burn baby

This girl is on fire!
This girl is on fire!
She's walking on fire!
This girl is on fire!

Oooh!
Oooh!
Oooh!

She's just a girl and she's on fire...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 20, 2015, 12:14:02 am

Venera prisiartino prie Jekaterinos.
Venera buvo laiminga jog pateko į šią nuostabią vietą. Ji džiaugėsi kiekviena diena praleista Hogvartse. Buvo tikra palaima atsidurti tarp tokių kaip ji. Visur šmirinėjo aukštos kepurės ir švaistėti apsiaustai. Ji mielu noru darydavo namu darbus ir del nieko nedejuodavo, prisiminus žiobarų pasaulį mergaitei darydavosi bloga. Kol kas neturėjo draugų. Tik kartais persimesdavo žodeliu su kitais Grifiukais. Venei teko girdėti jog Grifai ir Klastuoliai nesutaria tarpusavyje, bet nusprendė užkalbinti Jekateriną.
-Turi gražų balsą,-tarė,-norėčiau ir aš mokėti taip dainuoti. Bet mano balsas tragiškas. Užtat moku groti gitara, ir elektrine ir akustine. Matai labai myliu muziką. Kaip matau ir tau patinka dainuoti. Kas yra tavo megstamiausias atlikėjas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2015, 12:39:55 am

Jekaterina krūptelėjo, kai prie jos priėjo Grifė. Ji atsigręžė ir vos neparkrito, bet išsilaikė ant kojų. Linksmai nusišypsojusi pasakė:
 - Ačiū. Matai šią dainą dainuoju pirmą kartą, todėl man rūpi kitų nuomonė, - jau dabar mergaitė įsivaizdavo netikinčią Grifę. Iš tiesų buvo sunku patikėti, kad Jekaterina dainavo pirmą kartą. - Netikiu, kad tavo balsas tragiškas. Juk lankei muzikos mokyklą, ar ne? Taip, muzika man patinka. Mėgstamiausio atlikėjo negalėčiau išvardinti, nes jų begalybė, - mergaitė nusišypsojo. - Aš groju violančele, fortepijonu, gitara, smuiku ir fleita. Ak taip, neprisistačiau. Esu Jekaterina Houly iš Klastūnyno, nors gali mane vadinti ir Jeka.
Linksmai kalbėjo klastuolė. Skirtumas tarp grifų ir klastuolių jai nebuvo svarbus.
 - Matau ir tau nerūpi grifų ir klastuolių nesantaikos. Turiu nemažai draugų iš Grifų Gūžtos, nors ir Klastūnyniečiai draugiški.
Jekaterina kažin kodėl negalėjo užsičiaupti, bet pagaliau suėmė save į nagus ir jau ramiai paklausė:
 - Papasakok ką nors apie save, - ir atsisėdo po medžiu parodydama Grifei, kad ši prisėstų šalia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 20, 2015, 12:49:43 am

Venė klestelėjo ant minkštos žolės. Klastuoliai tikrai gali būti draugiški!-pamanė.
-Taip,taip lankiau muzikos mokyklą,-tarė ir šyptelėjo.
Venera galvojo kas gali būti įdomu klastuolei.. Ką ji turėtų papasakoti. Kas bus jei ji kaip visada susimaus ir nesugebės normaliai suregzti sakinio? Venė jautėsi labai keistai bet galiausiai prabilo:
-Mane užaugino žiobarė. Tėvai žuvo kai man buvo dveji metukai. Globėja neapkenčia kad keičiu plaukų spalvas, kai supykstu šitaip ją erzinu,-Venera perbraukė ranka melsvas garbanas,- Tu irgi metamorfmagė?Smagu ar ne? Gali virsti bet kuo. Aš svajoju tapti aurore, o tu ką planuoji veikti baigusi mokyklą?
Venera nesuprato kodėl tauškia tokius niekus, ji Hogvartse dar tik kelias dienas o jau kvaršina galvą Klastuolei kuo norėtų būti užaugusi. Ji atsargiai dirstelėjo į Jeką. Ši neatrodė nei nuobodžiaujanti nei pikta. Venė šyptelėjo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2015, 01:03:17 am

Jekaterina švilptelėjo.
 - Tu irgi metamorfmagė? Tobula! Dabar galėsim būti draugės, nes tikrai nesitikėjau sutikti dar vienos, - klastuolė perbraukė ranka plaukus jr viena sruoga virto deimantine. Ji žėrėjo ir blizgėjo nuo kiekvieno mergaitės judesio.
 - Sukurti spindėjimo įvaizdį sunku, bet jis gražus, - paaiškino ji. - Taip, aš taip pat svajoju būti aurore. Ir būsiu, nes neblogai mokausi, - klastuolė šyptelėjo. - Tikiuosi neatsibosiu aiškindama, kad netik groju penkiais instrumentais, bet moku šokti baletą, pramoginius šokius. Tobulai moku valsą, lankiau dailiojo čiuožimo pamokas, chorą ir rašau knygas bei kuriu eilėraščius. Su savo kūryba laimėjau daug prizų. Atleisk, kad taip pasigyriau, bet ta informacija reikalinga, jei nori gerai mane pažinti, - klastuolė pritilo ir vos nesusijuokė nuo Grifės išvaizdos.
 - Taip pat turiu vieną slaptą talentą ir sergu viena itin reta liga, - tyliai pabaigė apie save klastuolė Jekaterina. Ji staigiai paklausė:
 - Tu nedalyvauji Mis Hogvartsas? Aš dalyvauju ir siaubingai nervinuosi!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 20, 2015, 08:16:57 pm

-Taip aš irgi metamorfmagė,-šyptelėjo Venera ir jos plaukai nusidažė ryškiai mėlyna spalva. Jai mėlyna buvo pati gražiausia. Mėlyni plaukai ir raudonos akys buvo jos mėgstamiausias derinys. Neįprasta, bet Venei patiko. Ji manė kad galėtų sudalyvauti Mis Hogvartsas bet buvo per daug drovi. Visos tos patyčios kurias patyrė žiobarų pasaulyje paliko žymę. Bet ji žinojo kad čia, Hogvartse ji saugi, Venė žinojo jog yra tarp draugų.
-Ne, nedalyvauju Mis Hogvartse. O kokia liga sergi? Aš tai esu lunatikė, na nepavadinčiau to liga, bet kartais atsibundu keisčiausiose vietose. Beje koks gi tas talentas? Tau pasisekė, kad šitiek visko moki, man nelabai sekasi tokie dalykai, ir mokslai nelabai, bet stengiuosi ir turiu vilties tapti aurore.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2015, 08:34:51 pm

Jekaterina perbraukė savo stambių garbanų plaukus. Ji buvo smulki, bet proporcinga ir miela. Ir ji pati tą žinojo, nors dažnai tam reikėjo kitų patvirtinimo.
 - Aš sergu Hipertimezija. Tai tokia liga, kai žmogus prisimena visas savo gyvenimo smulkmenas nuo septynerių metų, nors aš prisimenu nuo ketverių, - Jekaterina šyptelėjo. Kažkodėl jautė, kad su ta mergaite ji gali laisvai kalbėti.
 - Tikiuosi moki saugoti paslaptis, nes ta paslaptis yra mano talentas, kurį atradau visai nesenai. Tiesa ta, kad aš gebu susikalbėti su gyvūnais.
Prisipažino Jekaterina. Ji laukė Veneros atsakymo. Ar bent reakcijos. Tiesiog mažai žmonių buvo tokie, kaip ji. Klastuolė pagalvojo, kad Grifės pavardė tokia, kaip kadaise buvusios metamorfmagės Nimfadoros Tonks.
 - Klausyk, o tavo giminė nebuvo Nimfadora Tonks? Tai paaiškintų, kodėl tu metamorfmagė, nes aš čia kaip ant juokų metamorfmage gimiau, - mergaitė šyptelėjo. Vasario mėnuo, bet gana šalta, nors kartu kr šilta. Bent po medžiu. Nesupaisysi to oro.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 20, 2015, 08:56:43 pm

-Nesijaudink, paslaptis saugoti moku.
Venera tikrai mokėjo saugoti paslaptis. Jos reakcija kai Jekaterina atskleidė jai paslaptį buvo rami. Ji tik didelėmis akimis žiūrėjo į Jeką ir galvojo, jog ši mergaitė tikrai ją supranta.
-Nimfadora Tonks buvo mano senelė. Tedas Remas Lubinas, jos ir Remo Lubino sūnus buvo mano tėtis, o mama buvo Viktuar Vizli. Jei nori galiu plačiau papasakoti apie savo giminės šaknis, bet manau jau susigaudei iš kur aš kilusi,-šyptelėjo Venė.
Šypsena buvo gan dirbtinė, nors Venė nepažinojo savo senelės labai ją mylėjo. Žinojo, kad ši buvo didi magė ir Aurorė. O žuvo mūšyje. taip pat ji begalo ilgėjosi savo tėvų, jai sakydavo kad jie žuvo kai Venei nebuvo nei dveju metuku bet ji visdar tikėjosi kad jie gyvi.
-O tavo liga tau netrugdo? Juk..Juk šitiek minčių,prisiminimų... Tavo galva turbūt prikimšta visokių minčių...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2015, 09:13:03 pm

Jekaterina šyptelėjo. Apie jos gebėjimą kalbėti su gyvūnais Venera nieko nesakė. Tačiau apie Hipertimeziją jai buvo paklausyti įdomu.
 - Kai man sukako septyneri metai pajutau, kad atsimenu kiekvieną trejų metų gyvenimo smulkmeną, - pradėjo pasakoti Klastuolė. - Du metus kankinausi ir buvau apimta depresijos, kuri truko visą laiką. Visi prisiminimai išnirdavo bet kada ir bet kur. Buvo klaikiausi metai iš visų. Gerdavau visus vandeis, kuriuos padarydavo mano giminaitė Ledona. Niekas nepadėjo. Galiausiai išvykau į šiaurę pas ją atlikti seanso. Gulėjau tinkle, kuris buvo lyg hamakas. Mane užbūrė savo magija ir gydomaisiais eliksyrais ji ir panardino į gydomąjį vandenį. Panirau į tarsi komą ir kelias savaites kovojau su prisiminimais, kol pabudau. Pabudusi jaučiausi gerai ir mane ištraukė iš vandens. Grįžusi namo po kelių dienų susitvarkiau su visais prisiminimais ir vėl galėjau gyventi įgydama naujų. Jau septynerius savo gyvenimo metus prisimenu iki aliai vienos akimirkos.
Mergaitė pasakojo gana ilgai, bet tai buvo jos istorija.
 - Bet Viktuar Vizli buvo Fredžio dukra... Palauk, manau, kad susimaišei. Tonks buvo tavo prosenelė, Tedis senelis, o tavo tėvas... pamiršau vardą, Tedžio sūnaus dukra, kaip ir Molė Vizli tavo prosenelė, Fredis senelis, o Viktuar mama - Fredžio dukra, ar aš kažko nesuprantu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 20, 2015, 09:31:27 pm

-Aisku, na smagu jog susitvarkei su savo liga, o gebėjimas kalbėti su gyvūnais manau nėra liga. Tai juk didžiulis pranašumas! Na, dabar žiūrėk. Nimfadora ir Lubinas buvo mano seneliai, Tedis ir Viktuar (Bilo ir Fler dukra)- mano tėvai.
-Na, gali būt kad abi susimaišėm. Bet gal dabar aiškiau? Beje, Fler turėjo Velos kraujo. Hmm, jei mano senelė turėjo Velos kraujo aš turėčiau būti tikra gražuolė, bet nesu,-nusijuokė ji,-ai man ir nereikia. Žinoma bet kada galiu pakeisti savo išvaizda ir tapti labai gražia, bet esu pripratusi prie normalios savo išvaizdos tai ir lieku visada tokia. Kartais keiciu akis arba plaukus.
Veneros plaukai staiga tapo švelniai violetiniai, o akys visiškai juodos su mažulyčiais baltais taškiukais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2015, 09:59:07 pm

Jekaterina šyptelėjo.
 - Žinoma, kalbėjimas su gyvūnais didelis pranašumas. Ar tu įvaldžiusi pavidalo keitimo metamorfmagiją? Tokioms jaunoms kaip mes tai beproto sunku, bet aš jau įvaldžiau, - Klastuolė ramiai ėmė keistis ir greitai virto maždaug dvidešimties metų mergina raudonais, tiesiais plaukais, kurie buvo iki pat žemės. Ji buvo liekna, bet moteriškų figūrų, aukšta. Jos oda atrodė įdegusi lyg ji gyventų Kalifornijoje. Jos akys buvo tamsios, rudos. Po kelių minučių prie ežero vėl sėdėjo ta pati Jekaterina su deimantine sruoga plaukuose.
 - Tu turi pelėdą? Aš turiu. Ji juoda, jos vardas Sokokė pagal kačių veislę, - mergaitė suūkė lyg kokia pelėda ir greitai prie jos priskrido jos pelėda. Pirmakursė ramiai paglostė ją ir Sokokė nuskrido.
 - Ar esi mačiusi vienaragį? - susidomėjo Jekaterina. Pirmą kartą ją užplūdo toks noras kalbėti ir mergaitė tiesiog nevaldė savo klausimų, kurie tiesiog sprūdo iš burnos. Pirmakursė kiek susidrovėjo, bet atsipalaidavo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 20, 2015, 10:56:22 pm

Venera nustebo kaip puikiai Jeka moka pakeisti pavidalą. Venė pamanė kad ir jai reiktų daugiau praktikuotis, nes ji irgi norėtų mokėti šitaip pakeisti pavidalą.
-Ne, nemoku pakiesti viso pavidalo. Galiu pakeisti plaukų, akių spalbą, tam man beveik nebereikia didelių pastangų, esu įvaldžiusi tai.
Venės plaukai tapo ryškiai rožiniai ir susigarbanavo, o akys tapo žydros.
-Taip pat galiu keisti atskiras kūno dalis, bet tam jau reikia daugiau pastangų.
Venera iškėlė blyškią ranką. Pirštai pailgėjo, tarp jų atsirado plona plėvė, oda tapo melsva. Venera nusišypsojo, vandenio rankos jai buvo nepaprastai gražios. Paskui plaštaka vėl tapo normali.
-Jei labai pasistengsiu sugebėsiu pakeisti odos spalvą.
Venera užsimerkė ir jos oda tapo balta.
-Hmm, manau pasiliksiu baltą odą, man ji labai graži. Manau jog nuostabiai esi įvaldžiusi metamorfmagiją. Mes tik pirmakursės o tu jau sugebi tapti visai kitokio pavidalo.
Slapčia kažkur giliai giliai Venė pavydėjo Jekaterinai. Bet jai buvo nesvarbu, ji žinojo, kad anksčiau ar vėliau išmoks keisti pavidalą, kol kas nėra kur skubėti. Mergaitė džiaugėsi jog turi tikrą draugę.
-Turiu pelėdą. Ji pilšva, man patinka pilkšvos pelėdos. Nea, niekada nesu mačiusi vienaragio, o tu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2015, 11:12:31 pm

Jekaterina šiek tiek nuraudo, kai Venera pagyrė jos metamorfmagijos įvaldymą.
 - Ačiū, - pasakė ji. - Aš esu. Ir bendravau su jais. Su Sidabrakaile. Ji akinamai balta ir švyti, yra nuostabiai graži.
Mergaitė prisiminė nuostabią vienaragę.
 - Taip pat bendravau su juodaisiais vienaragiais. Jie gana kraupūs, bet manęs nenužudė.
Mergaitė staiga įgavo melsvą odos spalvą. Jos plaukai tapo šviesūs ir banguoti, akys žalios. Ji tapo dvidešimt centimetrų aukštesnė. Greitai vėl tapo normalia.
 - Galėsim nueiti kartu į uždraustąjį mišką ir galėsi pamatyti Vienaragį, - mirktelėjo Jekaterina Venerai. Ji puikiai suprato Jekateriną. Su ja klastuolė jautėsi puikiai. Mergaitė buvo visiškai rami. Ji jau suprato visą Venos genealogiją. Paaiškėjo, kad ji turi velos kraujo. Jekaterina nusišypsojo jai pasakius repliką apie grožį.
 - Žmonės neturi būti skirstomi pagal grožį ir ne. Jie turi būti skiriami pagal širdį. Kaip ir tu - tu neskyrei, kad aš bloga vien dėlto, kad esu iš Klastūnyno. Man ten patinka, bet aš nemėtau supuvusių pomidorų į Grifus vien dėlto, kad jie Grifai.
Klastuolė šyptelėjo. Ji sakė tiesą, nes ji tikrai dažnai būdavo nuoširdi. Ypatingai su draugais. Mergaitė nusišypsojo Venerai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Vasario 20, 2015, 11:17:57 pm

((Dž: čia Hogvartso forumas, o ne magiškųjų būtybių. Galėtumėt gal neprisigalvot tokių galių kaip susikalbėjimas su gyvūnais? Suprantu, metamorfagė ir t.t. Čia dar normalu. Tačiau čia rašome apie Hogvartsą, o ne fantastinę literatūrą su įvairiausių galių turinčiais personažais. Turėkite saiko. Kol kas nieko, nebausiu ir t.t., bet kitą kartą pasistenkite neperlenkti lazdos. O šiaip-jūs abi šaunuolės, postai ilgi ir kokybiški. Tik nebūkit 'ower-powered' tokios :D ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 20, 2015, 11:34:14 pm

(Gerai :D stengsiuosi nebūti 'ower-powered' :D)
Venera ir Jekaterina dar ilgai sėdėjo prie ežero ir žiūrėjo į perlamutrinį jo paviršių.
-Žinai,-tarė Venė,-norėčiau kadanors nueiti į uždraustajį mišką ir pamatyti vienaragį. Bet tiesą sakant mane labiau vilioja galingesni padarai. Pavyzdžiui hipogrifai. Jie nuostabūs. Viską atiduočiau kad tik galėčiau ant tokio paskraidyti. Tie didžiuliai sparnai, jie tokie galingi! O kaip tu manai?
Ir tikrai viena iš didžiausių Veneros svajonių buvo praskrieti su hipogrifu. Jie buvo jos mylimiausi gyvūnai. Ji tiesiog negalėjo sulaukti dienos kai susidurs su tikru hipogrifu. Ji žinojo kokie išdidūs tie padarai.
-Žinai, darosi šalta čia, gal jau eikime kur nors kur šilčiau? Gal į vidų?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2015, 11:44:57 pm

((Mano powersai jau senokai aprašyme įrašyti :D ))
Jekaterina šyptelėjo Venerai. Ji atrodė linksma mergaitė. Nejučia pirmakursė nuskriejo į prisiminimus, kurie staigiai užplaukė į atmintį. Akyse vėl sušmėsčiojo užsidarančio stalčiaus vaizdas. Pirmakursė pasipurtė ir sugrįžo mintimis prie ežero.
 - Hipogrifai vieni kikniausių gyvūnų žemėje. Jie turi kilnią ir drąsią sielą. Juos nelengva prisijaukinti, bet prijaukinti jie tampa itin meilūs. Ne tokie kaip laukiniai. Nesistebiu, kad pakliuvai į Grifų Gūžtą, jei tavo svajonė skraidyti Hipogrifu. Neveltui jų pavadinimas užsibaigia grifas. Aš taip pat norėčiau paskraidyti nors... - Jekaterina nebaigė sakinio. Ji ir nenorėjo jo užbaigti. Jos svajonė buvo jodinėti ant vienaragio ir skrieti per mišką. Galbūt sutikti pegasą, jei tokių yra. Mergaitė mintimis norėjo nuklysti į svajas, bet jai neleido Venera pasakiusi, kad jai šalta. Po ilgų seansų su Ledona Jekaterina buvo pripratusi prie šalčio ir net labai. Ji galėjo prie minus dvidešimt laipsnių užsiimti aktyvia veikla be paltuko ir neperšalti. Tą ji jau buvo bandžiusi ir liko sveika.
 - Gerai, galim eiti. Kur eisim? - draugiškai pasiteiravo Klastuolė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 21, 2015, 12:27:12 am

-Nežinau, man reikia tetai išsiųsti laiškelį,jei nori gali kartu eiti į pelėdyną,-šyptelėjo ji.
Venera išsitraukė iš kuprinės pergamento skiautę, rašalo ir plunksną. Padažė plunksną į rašalą ir pakeverzojo mažoje pergamento skaiutelėje.
"Miela teta Heizele,
Hogvartsas nuostabus. Prašėte pranešti kaip sekasi, taigi pranešu.
Kolkas mokslai nesunkūs. Man labiausiai sekasi transfiguracija ir apsyginimas nuo juodosios magijos.
Žinau,kad jūsų gimtadienis neužkalnų taigi noriu pasveikinti.
Norėjau pranešti kad velykų atostogas praleisiu Hogvartse.
Pasiųskite atsakyma su šia pelėda.
Viso,
Venera."

Venera susuko raštelį ir perrišo virvele. Užsuko rašalo buteliuką ir viska sudėjo į kuprinę. Tada atsistojo ir paklausė Jekaterinos.
-Eini kartu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 21, 2015, 12:40:57 am

Jekaterina užsisvajojusi žiūrėjo į ežerą ir nepažvelgė į tai, ką rašo Venera. Mergaitė lėtai apmąstė visus įvykius, kurie nutiko Hogvartse. Pirmiausia mokslai. Sekėsi gana gerai. Ji daug kartų ėjo į uždraustąjį mišką, nors jame uždrausta lankytis. Atrado naują vietą jame. Tyrinėjo visą pilį, susirado kelis draugus ir dabar dar vieną, kuri labai miela ir draugiška ir jos giminės bei tėvai yra Hario Poterio draugai. Jekaterina žiūrėjo į ledą. Jis jau greitai ištirps, nes pavasaris. Dar ne,  bet jau ne už kalnų. Klastuolė ramiai žiūrėjo į tolius. Mintyse iškilo mūšio vaizdai, bet jie greitai dingo. Juodasis vienaragis spokso į ją. Vaizdas išblanko. Per trumpą laiką, kol Venera rašė laišką Jekaterina prisiminė daug įvykių. Pirmoji iškyla į mišką taip pat atsidūrė tame sąraše. Štai ji jau sėdi ant stogo šalia Alex ir ramiai švilpauja klausydamasi paukščių atsakymų. Medžiai. Gluosniai. Krištolinis krioklys. Valentino dienos pokylis. Galų gale Mis Hogvartsas atidarymas. Iš apmąstymų Jekateriną pažadino Veneros balsas.
 - O taip, žinoma, kad einu, - linksmai atsakė Klastuolė ir nuėjo su Grife į pelėdyną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 24, 2015, 09:59:24 pm

Venera tyliai išsėlino iš pilies. Ėjo koridoriais, lipo didžiuliais laiptais. Galiausiai mergaitė atsidūrė kieme. Ji nusiavė batus ir paėmė juos į rankas. Lėtai basomis ji ėjo per šlapią ir šaltą žolę. Buvo vasario pabaiga. Orai jau kiek šilo, bet visdar buvo žiema. Mergaitei patiko šaltis. Ji nebijojo, kad peršals. Venė vis artinosi prie ežero kol galiausiai pasiekė šiektiek smėlėtą krantą. Mergaitė atsigulė ant žolės ir žiūrėjo į ryškias žvaigždes. Tokias ryškias žvaigždes ji matė tik Hogvartse. Mieste, kuriame ji gyveno nesimatydavo nakties dangaus. Ji dievino naktį. Mėgo išeiti į lauką ir pasigrožėti tamsa. Iš pradžių Venera buvo nusprendusi eiti ant stogo bet pamatė, kad ten jau kažkas yra taigi patraukė čia. Ją užliūliavo tykus uždraustojo miško ošimas ir vandes bangavimas. Mergaitė užmerkė didžiules pilkas akis..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 24, 2015, 10:02:25 pm

Auri buvo su balta suknele, basa. Nežinojo, kodėl taip nusprendė, tiesiog norėjo. Kojos, rankos bei lūpos mėlynavo iš šalčio. Kad ir koks bebūtų mėnuo (Auri nežinojo, koks), šaltis vis dar žnaibė savo baltais kibiais pirštais ir neketino liautis. Auri nesustodama artėjo link vandens. Netoliese pamatė kitą personą, bet nekreipė dėmesio. Priėjusi įsibrido į ledinį vandenį. Suknelė prisipildė oro ir plūduriavo aplink septintakursę lyg baltas debesis. Auri brido vis giliau. Galiausiai vanduo pasiekė krūtinę, mergina nebejautė nei rankų ne kojų. Negalvodama ką daro, giliai įkvėpė ir panėrė. Šaltis suspaudė galvą, krūtinę surakino ledinio vandens gijos. Balta suknelė išsiplaikstė vandenyje atidengdama baltas bekraujes Auri kojas. Ji padarė grybšnį rankomis ir po vandeniu nusiyrė į priekį. Paplaukusi kelis metrus išniro. Ploni plaukai prilipo prie galvos, jų galai plūduriavo vandeny. Auri lūpos buvo tamsiai violetinės. Sukalenusi dantimis septintakursė nusiyrė į krantą ir išlipo. Šlapia suknelė prilipo prie kūno, Auri purtė drebulys. Ji tik atsisėdo ant žemės ir apglėbė rankomis save. Užsimerkė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 25, 2015, 08:37:36 pm

Venerą iš labai lengvo snaudulio pažadino kažkieno žingsniai. Žolė sugėrė žingsnius, bet kadangi mergaitės klausa buvo tobula ji išgirdo jog kažkas artinasi. Iš pradžių Venera išsigando ar tik tai ne mokytojas. Jei mane čia vidury nakties ras mokytojas man bus riesta!
Venė nors jau ir buvo pabudusi neatsimerkė ir laukė kas bus toliau. Ji žinojo kad Hogvartse pilna tokių keistų žmogystų kaip ji kurios gali vidury nakties ir dar žiemą panorėti basomis pavaikščioti po pievelę, arba naktimis bastytis po uždraustajį mišką. Perdaug nepergyveno, nes nujautė jog tai mokinys, ne mokytojas.
Pirmakursė išgirdo telkšančio vandens garsus. Jai pasidarė begalo įdomu. Kas gi galėtų viduržiemį užsinorėti išsimaudyti ežere? Bet paskui susiprato jog ir jai ne kartą buvo kilęs toks noras. Venera suvokė jog žmogus brendą į ežerą maudytis. Mergaitė išgirdo pliūkštelėjimą ir po kiek laiko kažkas išlipo ant kranto. Venė atsimerkė ir pamatė dailią merginą lygia balta oda ir baltais plaukais. Mergina buvo šlapia nuo galvos iki kojų, ji tevilkėjo baltą suknelę. Venerą nupurtė šiurpas, ir ji apsidžiaugė kad apsirengė savo juodają pižamą išmargintą mėnuliukais. Su pižama buvo tikrai šilčiau negu su tokia maža suknyte. Venerai mergina patiko. Ji atrodė paslaptinga, keista ir begalo įdomi. šiuos dalykus Venera labai vertindavo žmonėse. Pirmakursė panūdo susipažinti su šia žavia būtybe. Galiausiai labai tyliai ir nedrąsiai atrė:
-Labas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 25, 2015, 09:12:39 pm

Auri drebėdama ir kalendama dantimis sėdėjo ant žemės prie ežero. Buvo nepakeliamai šalta ir mergina pat nesuvokė, kodėl lindo į ežerą. Staiga septntakursės ausis pasiekė tylus ir nedrąsus pasisveikinimas. Auri liovėsi drebėti ir sustingo vietoje. Lėtai pramerkė pilkas akis ir dar lėčiau pasuko galvą į bals pusę. Išvydusi šalia stovinčią mergaitę krūptelėjo, akys išsiplėtė. Per arti. Per arti. Auri stryktelėjo ir stebeilydama į mergaitę žengtelėjo kelis žingsnius atgal. Per arti. Da vienas žingsnis atgal, baikščiai išplėstos akys. Staiga septyniolikmetės kojos susipainiojo suknelės klostėse ir ji pargriuvo. Bet tuoj pat vėl stryktelėjo ir žingtelėjusi dar atgal sustojo. Auri ir nepažįstamą mergaitę skyrė kelių metrų atstumas. Ji minutėlę spoksojo į juoda pižama su mėnuliukais pasipuošusią personą, kol galiausiai tyliai, tačiau girdimai sumurmėjo:
-Labas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 25, 2015, 09:31:22 pm

Vos tik Venerai ištarus pasisveikinimą, mergina nustojo drebėti ir pažiūrėjo į Venę. Ji atrodė labai baikšti. Staiga mergina pašoko ir atsitraukė nuo Veneros. Venei mergina priminė pabaidytą žvėrelį. Gal mažają baltą laputę. Mergina išties buvo balta, lūpos pamėlynavusios nuo šalčio. Venera baisiai persigando kai mergina taip pašoko. Ji iškart pagalvojo ką blogai padarė kad mergina taip persigando. Venera irgi buvo gan baikšti, bet vistiek stengėsi susirasti draugų ir mėgo kalbėtis. Pamačiusi merginą pamanė kad gal jai liūdna čia vienai tai ir pasisveikino. Mergina staiga pargriuvo, Venė krūptelėjo. O dieve, ką aš padariau.pagalvojo.  Ta balta žmogysta atsistojusi stebeilijo į Veneros veidą. Pirmakursė užsikišo melsvų plaukų sruogą už ausies ir nusprendė jog reikia arba bėgti arba kažką pasakyti.Nusprendė kalbėti.
-Kuo tu vardu?-paklausė mergaitė ir tikėjosi jog ši žavi būtybė atsakys.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 28, 2015, 11:01:32 am

Auri varvančiais plaukais ir suknele stovėjo priešais mergaitę. Mergitės paluakai buvo mėlyni, akyse matėsi išgąstis. Auri ir pati bijojo. Mažieji žmonės, t.y. vaikai, jai atrodė kaip labai sunkai suprantamos būtybės. Vieną akmirką jie nori to, kitą akimirką kito. Auri jų nesuprato. bet atsakyti vis tiek reikėjo, tad tyliai, tačiau girdimai, ištarė:
- Auri.
Tarp dviejų žmogystų įsivyravo tyla. Auri nejaukiai pasimuistė ir į kumštį sugniaužė šlapios suknelės kraštą. Pro kietai suspaustus pirštus ėmė plonomis srovelėmis ant sušalusios žemės tekėti vanduo. Staiga spetyniolikmetė atsisėdo ant žemės ir suėmė trumpus plonus šviesius, tačiau nuo vandens patamsėjusius plaukus ir išgręžė. Nuo plaukų ant meriginos pečių varvėjo vanduo. Paisžiūrėjusi į vis dar stovinčią netoliese mergaitę Auri lėtai jai linktelėjo, duodama suprasti, kad leidžia prieiti. Tik nežinojo, ar mergaitė su juoda pižama su mėnuliukais ją suprato.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Vasario 28, 2015, 12:55:25 pm

Venera žiūrėjo į merginą ir laukė kol ši pasakys savo vardą. Galiausiai vos vos girdimai mergina tarė:
-Auri.
Venera apsidžiaugė kad mergina atsakė į jos klausimą. Dabar bent žino vardą. Auri buvo visa šlapia, nuo suknelės ir plaukų varvėjo vanduo,ji išgręžė varvančius plaukus. Mergina atsisėdo ir linktelėjo lyg duodama suprasti kad Venera gali prieiti. Pirmakursė lėtai prisiartino prie Auri lyg nenorėdama jos išgąsdinti staigiais judesiais. Venė atsisėdo šalia merginos ir sukryžiavo kojas. Venera galvojo kaip šalta turėtų būti Auri. Galiausiai susivokė pasakyti savo vardą, nors jai atrodė kad Auri visai neturi noro bendrauti. Galiausiai Venera nusišypsojo tikėdamasi sušvelninti atmosferą susidariusią tarp dviejų žmogystų.
-Aš esu Venera, bet gali mane vadinti tiesiog Vene.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Kovo 01, 2015, 04:01:09 pm

Auri drebėdama linktelėjo. Lūpos buvo violetinės, veidas praradęs spalvą. širdis plakė kaip pašėlusi. Staiga septintakursė suvokė, kad jeigu nepaskubės, širdis gali sustoti. Nepakelti to milžiniško krūvio, kai turi stingstantį kraują varinėti pšėlusiu greičiu po visą kūną. Auri pašoko ir ėmė striksėti. Atrodė tikrai keistai: vidury nakties baltai pasirengusi balta žmogysta strikinėja šalia vandens. Kaip kokia nevisprotė. Auri sustojo ir giliai įkvėpė.
- Vene... Man šalta... - tarė mergina. paskui vėl sušokinėjo keletą šuoliukų. - Aš grįžtu į pilį.
Auri striksėdama ėmė judėti link pilies. Dantys barškė, bet į kojų pirštų galiukus pamažu ėmė smelktis šiluma, pėdos ėmė atitirpinėti. Kartą susipainiojusi suknelės klostėse Auri pargriuvo ir skaudžiai nusibrozdino kelį, iš pilkų akių ištryško skausmo ašara, bet mergina vėl atsistojo ir šlubčiodama nužingsniavo link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Venera Tonks Kovo 04, 2015, 09:06:25 pm

Auri drebėjo. Veidas buvo baltas, baltas, net šiek tiek melsvas. Merginos lūpos buvo violetinės. Venera pagalvojo, kad Auri gali mirtinai sušalti. Staiga mergina pašoko ir ėmė greitai šokinėti it pašėlusi, Venera suprato kodėl ji taip daro. Vanduo nuo merginos suknelės lašėjo ir maži šalti lašiukai kapsėjo ant žemės. Jos plaukai buvo šlapi ir šalti, šviesios sruogos aplipo aplink merginos veidą, pečius. Auri sustojo, Venė suprato jog mergina nori jai kažką pasakyti.
- Vene... Man šalta... - tarė mergina. paskui vėl sušokinėjo keletą šuoliukų. - Aš grįžtu į pilį.
-Gerai,-Venera puikiai suprato kad jai tikrai reikia sušilti,-jei kada norėsi vėl pakalbėti ar ką aš dažniausiai būnu čia arba ant stogo, naktį dažniausiai,-šyptelėjo pirmakursė.
Auri nustriksėjo link pilies, pargriuvo, bet vėliau atsikėlė ir nuėjo toliau.
Venera nulydėjo ją žvilgsniu, bet paskui vėl atsigulė ant žemės ir žiūrėjo į žvaigždes. Mergaitė užsimerkė. juk nieko, jei netyčia užsnūsiu, svarbu atsikelti iki aušros...
Venė girdėjo tik ežero ošimą ir tylius naktinio miško garsus.
Mergaitė pabudo už valandos. Keistai apsidairiusi nubėgo link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Kovo 08, 2015, 01:46:08 pm

Svelė atsisėdo ant žolės. Dirna nuvo šilta, nors pūtė vėsus vėjelis. Puotq dar nebuvo prasidėjusi ir Svelė nutarė aplankytį ežero pakrantę. Tai buvo iš esmės ir valios išbandymas, nes varnė sėdėdama ežero pakrantėje kuo puikiausiai matė namelį, nors buvo nutarusi, kad pačiä pirmą dieną į jį neis.
Hohvartsas nebuvo pasikeitęs, ar bent jau jai. Kita vertus, nuo mažų dienų prie bendravimo, laikraščių ar intrigų nepratintai Svelei Hogvartsas ko gero nebūtų pasikeitęs, bet jei ministerija vėl imtų "kištis į Hogvartso reikalus". Svelei ne tas buvo gapvoje, o kai jai ne tas galvoje, tai jai ne tas galvoje. Nežinia kokių pokyčių reikėtų, kad Svelė juos pastebėtų.
Kita vertus, visai paprasta. Tiesiog pirmiausia turėtų nelikti namelio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 08, 2015, 02:05:24 pm

Jekaterinos pirmasis darbas grįžus į Hogvartsą buvo aplankyti ežerą, tad šitai ji iškart ir padarė. Puota turėjo prasidėti vakare, tad juodaplaukė dar turėjo laiko į valias, nors ketino neiti, o praleisti laiką su draugais. Šitaip mąstydama ji išvydo ežero pakrantę ir jos širdis pašoko iki gerklės, nes šio vaizdo ji buvo itin pasiilgusi. Mergaitė paspartino žingsnį ir tarp medžių įžiūrėjo sėdinčią vienišą personą. Dvylikametė priėjo arčiau ir suprato, kad tai Svelė Džastin - Klastuolės draugė. Juodaplaukė sparčiu žingsniu atsodūrė prie jos ir atsisėdo šalia.
 - Sveika, kaip laikaisi? Eisi į puotą? - pakalbino Varnę Klastuolė. Praėjo tik kelios valandos nuo to laiko, kai jos išsiskyrė išlipusios iš devinto su trimis ketvirčiais perono, nes jas išblaškė mokinių minia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Kovo 08, 2015, 02:37:14 pm

Svelė pakėlė galvą.
-O, sveika,- pasisveikino išvydusi savo negandų lydimą neseniai įgytą draugę, kurios vardo iki šiol nežinojo.-Na taip, eisiu į puotą. Juk reikia. Nauji mokslo metai ir panašiai. Pirmoji puota būtina. Laikausi... gerai, manyčiau. Prasidės mokslo metai, viskas susitvarkys. O tu kaip?
Svelė nukėlė akis atgal prie namelio. Kuprinėje susegti gulėjo krūva lapelių, kuriuos  su Elizabet rado namelyje ant stalelio. Būtent dėl jų Svelė ir buvo labiausiai suintriguota. Mergina buvo nutarusi pasikalbėti su tais, kurių vardų raižiniai buvo naujausi, jei tik pavyks surasti tuos žmones. Iš viso jų buvo šeši. Liucijus Kampinis. Džeinė Meko. Fasas Oldefortas. Grace Nicholson. Keitė Moris. Ir Liusė Paik.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 08, 2015, 02:49:07 pm

Jekaterina šyptelėjo. Gana dažnai pagal pastebėjimus apie Svelę mergaitė galėjo pasakyti, kad ši dažnai apie daug ką  svajojo.
 - Aš nežinau ar eisiu, - gūžtelėjo Klastuolė. - Tam tislui turiu suknelę, bet dar neapsisprendžiau. Dažnai šventės būna nuobodžios, jei niekas nekviečia šokti. Ar esi mačiusi labai aukštą mergaitę baltais plaukais ir judančiomis akimis, kuri rengiasi melsva lengvos medžiagos suknele? - pasiteiravo juodaplaukė prisiminusi matytą būtybę pernai etais miške. Kažkodėl ji įtarė, kad Svelė turi su ja reikalų. Toji mergaitė jai pasirodė itin paslaptinga ir keista, verta nemažo dėmesio, nes toji baltaplaukė buvo itin paslaptinga.
 - Ji lyg ir Varnė ir jei gerai pamenu, jos vardas Elizabeth. Beje, aš - Jekaterina Houly. Nesusiek mano vardo su Rusija, - prisistatė Klastuolė suvokusi, kad draugė net jos vardo nežino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Kovo 08, 2015, 04:10:02 pm

Svelė šyptelėjo.
-Na, malonu,-tarė.- Pagaliau žinau tavo vardą. Elizabeh... taip, žinau ją. Ji viena iš... trijų mano pažįstamų žmonių?  Susipažinau su praeitų mokslo metų pabaigoje. O ką ji?
Svelė kiek sunerimo, kai Jekaterina paklausė apie būtent tą žmogų, su kuriuo ji susipažino namelyje. Elizabeth buvo labai paslaptinga ir... kiek keistoka. Buvo tikras.stebuklas, kad ji nesusiprotėjo pasilikti lapelių, kuriuos paėmė nuo stalelio, ir netyčia paliko juos Svelei.
Nepasakysi, kad pati Svelė būtų normalumo įsikūnijimas, tačiau Elizabeth visai netaikė į paprastumo standartus, lyg visai mepriklausytų Žemei. O Svelei, nors paprastai ji būdavo tolerantiška tokiems, tai nebuvo šaunu, labiau nepatiko nei žavėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 08, 2015, 04:20:27 pm

Jekaterina linktelėjo. Vadinasi ir Svelė pakliuvo į tų sąrašą, kurie gavo patirti, ką reiškia tikrai keistas žmogus.
 - Ar tau neatrodo, kad ji kokia šmėkla? Visus metus jos akyse neregėjau, o mokslo metų pabaigoje sutikau plavinėjančią miške. Buvo šalta, minusinė temperatūra, o ji ėjo basomis ir be garso, vilkėjo lengvutės medžiagos suknelę. Pūtė vėjas, bet nei plaukai, nei suknelė nuo jo nejudėjo. Toji mergina buvo balta kaip pamėklė, bet šalta jai nebuvo, jos akys judėjo. Paklausiau, nes ši Varnė, ką sprendžiau pagal suknelės spalvą buvo tokia leista ir aš galvojau, kad ji vaiduoklis. Ką tu manai apie ją? - papasakojo juodaplaukė prisiminusi vosas tos keistos baltaplaukės smulkmenas. Ir kuo toliau, tuo labiau Elizabeth atrodė panašesnė į šmėklą, o ne į žmogų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Kovo 08, 2015, 04:49:02 pm

Svelė atsiduso. Nejaugi visi šioje prakeiktoje vietoje skirsto žmones į koledžus pagal drabužius?
-Na... aš pati susipažinau tik su keliais žmonėmis ir tik mokslo metų pabaigoje. Nemanau, kad ir tai galima priskirti kaip keistumo požymį. Kita vertus, aš pati nesu normalumo įsikunijimas, kai penkis metus landžiojau ieškodama paslaptongų vitų. Esmė tame, kad susipažinimo laikas nebūtinai yra keistumo simbolis. Ir... ji negali būti śmėkla, ji judino daiktus,-paslaptingama namelyje,-dingtelėjo Svelei, bet ji vistiek tęsė.- O ką aš manau... na, nepasakysi, kad pats jaukiausias žmogelis. Tikrai ne pats jaukiausias. Labqi... mėgsta kur nors visai netikętai atsirasti iš už nufaros. Tai truputėlį nervina.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 08, 2015, 05:03:44 pm

Jekaterina šyptelėjo. Labai jau tiksliai apibūdino tą merginą Svelė.
 - Ji Varnė, nes mačiau su Varno Nago uniforma. Na, aš ir pati supratau, kad ji ne šmėkla, bet panašiai atrodė, - juodaplaukė vos nenusipurtė nuo prisiminto ledinio žvilgsnio, kuris buvo šaltas, bet ramus ir tikrai nežemiškas. Mergaitė sėdėjo apsikabinusi kelius ir žiūrėjo į tolumoje boluojančią ežero salą. Ji prisiminė keistą įvykį joje ir staiga kai ką sugalvojo.
 - Gal neinam į puotą, o naktį ištiriam paslaptingiausią Hogvartso reiškinį? - suintrigavo Svelę antrakursė. Visi nuotykiai, kuriuos Jekaterina patyrė Hogvartse buvo labai įvairūs. Vieni skausmingi, kiti nuobodūs, dar kiti gražūs, pavojingų grupė taipogi. Labiausiai juodaplaukei patiko nuostabieji nuotykiai, kurių buvo vos du.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Kovo 08, 2015, 05:18:24 pm

Svelė šyptelėjo puse lūpų. Jekaterinos pasiūlymas buvo gundantis- neiti į puotą, išsiaiškinti, kas per žmogus yra Elizabethir bent žvilgtelti į namelio paslaptį.
Tačiau ji negalėjo. Buvo pažadėjusi.
-Noręčiau,- nusišypsojo Svelė.-Tačiau negaliu. Žinau, kad nuskambės kaip nevykęs pasiaiškinimas, tačiau prižadėjau močiutei nepraleisti nė vienos didžiosios privalomos Hogvartso puotos- nesvarbu kokios, rugsėjo pirmosios, Helovyno, Kalėdų, metų baigimo. Ji mano, kad viskas prasideda nuo pamokų or didžiųjų puotų praleidinėjimo, o baigiasi Voldemorto karjera. Nors patikėk, tikrai norėčiau eiti. Nors, kita vertus, tų puotų liko visai nedaug...
Svelė pažvelgė į Hogvartso pilį. Du metai,-pagalvojo ji.-Man liko du metai čia, o aš taip ir nieko nenuveikiau...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 08, 2015, 05:30:47 pm

 - Na, galime nueiti, pabūti porą valandų o tada keliauti į vieną paslaptingą vietą, apie kurią dar nežinojai. Turiu omenyje ištirti tą vietą, o kad ten bus Elizabeth tai neabejoju, - ramiai atsakė Jekaterina. Jai pačiai magėjo nuveikti tai, ką norėjo su Svele.
 - Visi būtų puotoje ir nebūtų tinkamesnės progos, o ten galima eiti tik greitai ateisiant vidurnakčiui, taigi puotoje pabūsime nemažą laiką, - pasiūlė juodaplaukė. Baltas sruogas ji pašalino nematant niekam išskyrus Svelei perono kupė. Dvylikametė vis žiūrėjo į salą. Ten ji troško nueiti visa širdimi ir tai ruošėsi padaryti, bet tik šiąnakt su naująja drauge arba po kelių dienų viena. O galbūt ir Varnę pasikviestų. Juk dviese žymiai įdomiau, o pastaruoju metu mergaitei sunkiai sekėsi saugoti savas paslaptis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Kovo 08, 2015, 05:59:32 pm

Svelė atsiduso.
-Na, gerai. Pasiduodu,- ji žvilgtelėjo į Jekateriną.- Bet mes NUEISIME į puotą. Nors trumpam. Nenoriu laužyti pažado močiutei. Ji daug dėl manęs padarė. Ji labai manimi rūpinasi,- Drauge labiau ir to nepaneigsi, tačiau galbūt būtent dėl jos Svelė taip mylėjo močiutę.
-Ko pasiilgai labiausia Hogvartse? - paklausė Jekaterinos.-Žmonių, vietų? Pamokų?
Varnė vėl nudūrė akis į namelį. Velnias, kaip ta vieta ją yraukė. Svelė juto, kad tuojaus reiks atsistoti ir bėgti kuo toliau, kad ten neįeitų. Dar gerai, kad čia buvo Jekaterina, kitu atveju Svelės valios pastangos jau būtų neatlaikę ir ji jau seniausiai tyrnėtų tą namuką. Laimė, draugė morališkai ją laikė pririštą prie žem3s.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 08, 2015, 06:14:18 pm

Jekaterina nusišypsojo, kad Svelė sutiko.
 - Žinoma, kad nueisim. Taigi kam aš suknelę pirkau? - mirktelėjo ji. - Ir tą namelį kur tu spoksai galėsime nueiti. Dar nesu ten buvusi. Žinai, tu tikriausiai vienintelis žmogus, kuriuo galiu pasikliauti. O pasiilgau savo lovos ir žalio koledžo, pamokų, bet labiausiai miško ir ežero. Kitaip tariant - vietų. O tu ko pasiilgai šioje mokykloje? - paklausė Jekaterina. Dabar kiekvienas galėjo pamatyti, kad jos žvilgsnis nuo ežero krypsta link miško ir atvirksčiai. Ji buvo išsiilgusi tų vietų ir ramių naktų, praleistų kažkur Hogvartso teritorijoje. Prisiminusi pernai metus norėjo pusę jų užmiršti, nes tokiais dalykais nelabai ir pasidžiaugsi. Juodaplaukės mamos kerai dar veikė, taigi juodas žaizdas ji buvo užslėpusi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Kovo 08, 2015, 10:44:52 pm

Svelė greitai sumirksėjo.
-Oi ne, ne! Prašau, Jekaterina. Man negalima į tą namelį. Bandau valios pastangas. Ko gera, jo laboausiai ir pasiilgau. Ketinu nueiti į jį... rytoj. Arba poryt. Jis ir yra ta paslaptis, kurią noriu ištirti. O juk atrodo paprasćbiausias namelis, tiesa? O jau palaptingumų... įvairoviû ıvairovė. Išklosiu kiek vėliau. Supranti, nenoriu ten įlįsti pačią pirmą dieną- po to ilgai neišlįsčiau. O lauki pamokų? Kokios tavo mėgstamiausios?- Svelė nutarė pakeisti temą, kad Jekaterina nesugalvotų nusitempti jos ton trobelėn.- Aš asmeniškai laukiu Nuodų ir Vaistų. Ir Kerėjimo. Ir Žiobarotyros, nors nepasakysi, kad ji man sektųsi. Svarbu ne Astronomija. Va ta tai jėrgutėliau kaip baisiai man sekas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 08, 2015, 10:59:53 pm

Jekaterinai kiek sukilo erzelis dėl bala žino ko.
 - Na, o aš nieko nepastebėjau tame namelyje. Jis paprasčiausias išraižytas namukas, kuriame vos neužsimušiau, - kas jau kas, bet Jekaterina susinervinusi galėjo turėti tiek sarkazmo, kad jo užtektų visam Hogvartsui. Ir be abejonėss juodaplaukė neįsivaizdavo subjurusios nuotaikos priežasties. - Man daugelis pamokų sekasi, nors iš tiesų gal laukiu Nuodų Ir Vaistų, nes man lengvai įsimenama medžiaga dažniausiai būna apie tą dalyką. Dar laukiu Astronomijos, nes žvaigždes ir žvaigždynus labai gerai pažįstu, moku visas skales ir tik dėl to, kad man kiekvienas menkniekis įdomus ir paslaptingas. Be to ir mokytojai labai išradingi. Nors šiaip visos pamokos man patinka, jei koks mokytojas neužsirauna, - antrakursė prisiminė kaip kažkokiame būrelyje pakliuvo dėl velniai žino kokių priežasčių į blogąjį sąrašą ir užsisėdo ant jos. Ilgai darbe netvėrė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adamsas Kovo 09, 2015, 02:00:57 am

Nė viena iš merginų, kurios sėdėjo prie ežero nepastebėjo, kaip visiškai be garso atėjo Edwardas. Pirmiausia, ką jis išvydo buvo dvi žmogystos, o priėjus arčiau žvilgsnis nukrypo į juodaplaukę, žemutę mergaitę, apsikabinusią kelius ir žiūrinčią į tolį. Edwardas be garso priėjo prie vieno medžio ir atsirėmė į jį tokiu atstumu, kad girdėtų merginų pokalbį, bet išliktų kuo mažiau pastebimas. Jis stengėsi žiūrėti tolyn, bet jo akys krypo link juodaplaukės. Pats Klastuolis buvo itin charizmatiškas ir linksmas, bet vis dėlto jį traukė rodos, nieko neišsiskirianti antrakursė. Ji tiesiog turėjo keistą trauką. Vaikinukas nugirdo, kad tos merginos vardas Jekaterina. Pamanęs, kad vardas jai tinka, klausėsi tolesnio pokalbio. Jos kalbėjo apie sprukimą iš puotos ir ėjimą į kažkokias vietas. Klastuolis šyptelėjo nugirdęs sarkastišką Jekaterinos posakį - ji mokėjo juokauti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klerė Hikari Kovo 09, 2015, 08:27:58 pm

Svelė nusišypsojo.
-Nepyk. Vėliau būtinai trn nueisim, pažadu. Vargu ar ištverčiau ten nenuėjusi... kodėl ten vos neužsimušei? Kas nutiko? Man ten nieko nebuvo, tik radai kai ką keisto...
Svelė akimirksniu užsičiaupė. Kiek toliau ji pastebėjo kažkokį berniuką, kuris žiūrėjo į jas. O kas jau kas, tačiau netikėtai atsiradęs (o tuo labiau nepažįstamas) veidas mokėjo užčiaupti varnę.
-Jeka...-kuštelėjo ji neatitraykdama nuo berniuko.-Tenais...
Na taip, gal kiek pernelyg perspaustai. Tačiau išvydusi kažkokį neįprastą veidą Svelė sutrikdavo, visada. Prie kai kurių žmonių ji greit priprasdavo, kaip kad prie Jekaterinos ar Kasiopėjos, tačiau ne prie visų- ji pati abejojo, ar sugebėtų taip pat laisvai elgtis su Elizabeth.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 09, 2015, 08:36:50 pm

Jekaterina šyptelėjo.
 - Tai į tave nešaudė peiliai? Tai tau pasisekė. Tai dar viena to namelio paslaptis. O ką tu ten atradai paslaptingo? - staigiai nutilus Varnei ir pradėjus šnabždėti apie kažką, juodaplaukė vos vos pasuko galvą ir akies krašteliu pažvelgė į vaikinuką, stovintį atokiau nuo jų, bet net ir aklas galėjo suprasti, kad jo objektas yra ne Svelė, o Jekaterina. Antrakursei į akį krito jo šelmiškas įvaizdis ir tikrai neeilinis stilius. Iš pažiūros Klastuolio akys buvo tiesiog pašėlusios ir mėlynos spalvos. Vaikinukas turėjo itin šviesią odą, kuri kontrastavo su jo juodais plaukais. Jo lūpose žaidė šelmiški šypsniai.
 - Manau, jis nori pasikalbėti su manimi. Man eiti? - pašnibždomis Svelės paklausė Jekaterina.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Satyrė Monateli Kovo 14, 2015, 06:38:38 pm

Satyrė vaikščiojo gryname ore. Nors darėsi vis vėsiau, ji buvo su maudymosi kostiumėliu. Pasitiesusi rankšluostį ant drėgno smėlio, palaukė, kol iš už debesų išlys saulė ir tik tada nėrė vandenin. Vanduo buvo šaltas, bet mergina sau plaukiojo nesidairydama ir nekreipė į tai dėmesio. Varniukė vandenyje sau nardė, bet ne per giliai. Visa laimė, kad jai pavyko surasti negilią vietą maudynėms, nes susavo vandens ratu toli nebūtų nuplaukusi. Šiaip tai ji plaukti nemokėjo, tad visur nešiojosi savo raudoną - prie plaukų derantį, ratą. Žinoma panerti ji galėjo, bet tas jos panėrimas skaitėsi nebent įkišus pusė galvos į vandenį. Taigi mergaitė sau plaukiojo, bet pajutusi šaltį, kuris pradeda apgaubti ją kaip koks šydas, nusprendė lipti iš vandens. Bet, būdama vaikas kaip visada dar kiek laiko užsibuvo. Visa laimė, kad atsinešė pintinę su užkandžiais, o jos dugne gulėjo visada šilti ir minkšti jos rūbai. Priplaukusi prie kranto, kai jau pasiekė dugną, greitai išbėgo iš vandens, nes iš jos burnos jau lėkė garai. Kiek laiko aš čia jau plaukiojau?, nustebusi, kad jau temsta, pagalvojo mergina.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Kovo 14, 2015, 06:52:19 pm

((tikiuosi, visi pamiršot, kad Firė pagrobta... :)))
Firielė Lučiena atėjo prie ežero. Pūtė švelnus vėjelis, švietė blanki pavasarinė saulė, tačiau tai nereiškia, kad buvo šilta. Spetyniolikmetė vilkėjo paparastus juodus džinsus ir pilką paltuką. Plaukai, kaip visada, buvo palaidi. Po kiek laiko Firielė išgirdo pliuškenimą. Akivaizdžiai kažkas maudėsi. Kažin, ir kas tas nuprotėjusysis? Pamąstė Lučiena. O jei rimtai, kas gali sugalvoti maudytis tik pasibaigus žiemai? vat kas buvo neaišku elfei. Netrukus varnė priėjo vietą, kur vandens buvo iki kelių, pakrantė - smėlėta. Ten gulėjo rankšluostis, stovėjo krepšys. O tolėliau, ežere, į kažkokią lyg ir raudoną spurgą įsispraudusi plaukiojo ugniaplaukė mergaitė. Firielė stovėjo susikišusi rankas į kišenes ir žiūrėjo, kaip mergaitė maudosi. Kai ji po kurio laiko išlipo iš vandens pamėlusiomis lūpomis, Firielė šyptelėjo ir paklausė:
- Tai kokia vandens temperatūra? Gal ir man įšokti?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Satyrė Monateli Kovo 14, 2015, 07:04:11 pm

Satyrė nustebo, kai buvo į ją kreipiamasi. Ji net nesitikėjo ką nors sutiksianti, juk šios atokios vietelės ji ieškojo geras dvidešimt minučių. Pokelių sekundžių reakcijos, atsakė merginai.
-Geriau jau nesimaudytum. Kiek žvarbokas vanduo, be to ir maudimuko bei rankšluosčio neturi,-pasakė merginai, kurios vardo nežinojo, nors ši ir atrodė kažkur matyta. -Be to mano vardas Satyrė, o tavo?- draugiškai ištiesė savo šlapią ranką merginai, kuri buvo visom dviem galvom aukštesnė, o jos ausys buvo smailios. Tyrės akys net išsiplėtė, kai ji suprato. -Tu ėlfė!- surėkė, bet greitai susitvardė ir ramiu balsu pakartojo,- Tu elfė. Dar niekada gyvenime nesu mačiusi tikros elfės,- paaiškino aukštaūgei. Satyrė pasiėmusi krepšelį iš jo ištraukė porą sausainių, ištiesė juos merginai stovinčiai šalia. -Nori? Labai skanūs,- draugiškai pasakė, ir įpiršusi elfei sausainius pati greitai nubėgo persirengti už krūmų. -Greit gryšiu!- dar šūktelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Kovo 14, 2015, 07:16:09 pm

Lučiena šyptelėjo. Taip ir maniau, kad ne per karščiausias tas vanduo... Persibraukė ranka per plaukus ir pilkomis akimis apsižvalgė aplink. Nieko įdomaus nepamatė. Staiga Satyrei šūktelėjus, kad ji elfė, Firielė prisidėjo delnus prie ausų ir piktai pasižiūrėjo į mergaitę.
- Ša, nerėkauk taip, kvaiša! - kelioms sekundėms supyko Firielė. - Taip elfė, bet nerėkauk apie tai. Nereikia man čia smalsuolių būrio.
Lučiena plaukais užsidengė ausis. Loštelėjo, kai Satyrė ištiesė jai sausainį aiškindama, koks jis skanus, o paskui, įkišusi į delną, nubėgo kažkur už krūmų. Firielė papurtė galvą ir šyptelėjusi atsikando to sausainio. Jis tikrai buvo skanus. Staiga prisiminusi, kad neprisistatė, Lučiena šūktelėjo krūmuose lindinčiai Satyrei:
- Beje, aš Firielė. Gali vadinti Fire.
Paskui atsargiai, lyg nežinodama, ar tai gerai, atsisėdo ant mergaitės rankšluoščio ir sukryžiavo kojas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 14, 2015, 07:19:08 pm

   Gabi sugalvojo pasivaikščioti aplink Hogvartsą ir nusprendė aplankyti ežero pakrantę. Lėtais žingsniais mergaitė ėjo ežero pakrantės link. Prie ežero buvo mokinių. Gabi žvilgsnis užstrigo už mergaitės, kuri tik su maudymosi kostiumėliu lipo iš vandens. Šalia jos buvo priėjusi kita mergina, kur kas už ją vyresnė.
   Gabi ėjo tų jaunų burtininkių link, nes jai buvo be proto įdomu, KODĖL tokiu metu mergaitė maudosi ir apskritai, ar kas nors šiame ežere be jos yra maudęsis? Juk šis ežeras apipintas legendų, Gabi skaitė, kad jame yra visokių negirdėtų ir neregėtų būtybių... Aš į šį ežerą nei kojos nekelčiau. Gal ją kas užkerėjo? O gal ji susilažino, mąstė Gabi.
   Kol Gabi atėjo mergaičių link, ta, kuri maudėsi, nubėgo, o vyresnė atsisėdo ant tos kitos rankšluosčio.
- Ar tokį vaizdą čia dažnai galima regėti? - paklausė ji sėdinčios merginos ir mestelėjo žvilgsnį į tą pusę, į kurią mergaitė nubėgo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Satyrė Monateli Kovo 14, 2015, 07:29:43 pm

Satyrė greitai persirengusi, kad nepaliktų vienos elfės, atskubėjo atgal iš už krūmų. Pamatė, kad prie Firės jau priėjo ir dar viena megina. Taip pat pirmakursė. Išgirdusi šiosios klausimą, į jos klausimą atsakė klausimu.
-Kokį vaizda?- jau su šioku tokiu smalsumu kalbėjo Setė. -Beje aš Satyrė. Galit vadinti kaip norit - Sete, Ture, Tere, Sate, Saty, Tyra ir dar ten kokį velnią. Bet dažniausiai mane vadina raudonplauke. Malonu susipažinti, o tavo koks vardas?- bėrė žodžius kaip žirnius.Satyrė Monateli buvo labai keista, bet visi tą jos keistumą priimdavo kaip įdomų ir linksmą, tad tikėjosi, kad ir šios merginos bus tokios pat - priims ją tokią kokia yra. O jeigu ne, tai Satyrė turi pasiruošusi planą. Prisiminusi žodį planas, Satyrė garsiai nusijuokė, bet greitai abiem rankom užsidengė savo burną. Gana jai čia šiandien rėkaut.
-Uoj... Atsiprašau.- atsiprašinėjo merginų. -Jauskis kaip namie,- mostelėjo su šypsena Firei, kuri patogiai sėdėjo ant jos rankšluosčio sukryžiavusi kojas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Kovo 14, 2015, 07:38:52 pm

Firielė keistu žvilgsniu spoksojo į dar vieną pirmakursę, atėjusią prie ežero, Išgirdusi klausimą susiraukė ir kandžiai atsakė:
- O ką, labai patinka spoksoti į pusnuoges mergaites?
Netrukus atėjo Satyrė ir Firielė kažkodėl suvokė, kad ugniaplaukė galėjo girdėti du paskutinius žodžius. Tačiau mintyse numojo į tai ranka ir šyptelėjo Satyrei, pareiškusiai, kad varnė gali jaustis kaip namie.
- Kaip namie? Uoj, mergyt, tu jau man atleisk, bet niekur nesijaučiu kaip namie, išskyrus namuose, - nusikvatojo Firielė. Paskui dėbtelėjo į atėjusiąją mergaitę ir piktokai paklausė:
- Kuo tu vardu?
Nužvelgė nuo galvos iki kojų. Kažkas toje pirmakursėje jai nepatiko, kaip ir prieš metus bibliotekoje sutiktoje klastuoliukėje. Oi, tai gal ir šita bus klastuolė? Velnias velnias, ir kodėl jų čia tiek baisiai daug? Mintyse išmąstė ir keiktelėjo elfė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 02:02:19 am

   Satyrė Gabi pasirodė keista, tačiau kažkuo ji ir žavėjo - buvo labai draugiška.
- Mano vardas Gabi, - nusišypsojo ji Satyrei, tačiau kitai merginai nešyptelėjo. - Na, o dėl vaizdo, - nusijuokė atsakydama Satyrei, - na... pasirodė tikrai keista, kad kažkas čia maudosi.
   Gabi labai nepatiko tos kitos merginos žvilgsnis. Be to, jos ir tonas labai nemandagus. Gabi sekundę mąstė, ką jai pasakyti. O gal į jos kandų atsakymą nekreipti dėmesio? Ne, negaliu nekreipti dėmesio... Juk aš - klastuolė, pasakė mergaitė sau. Tačiau per pačias pirmas dienas Hogvartse susirasti priešų irgi negerai...
   Gabi įsistebeilijo į vyresnę merginą. Po to atsisuko į Satyrę.
- Aš jau keliausiu, - pasakė ji Satyrei. - Buvo malonu susipažinti, tikiuos, dar turėsim galimybę susimatyti. Nes kai kam čia nelabai patinka mano draugija, - mestelėjo žvilgsnį į vyresnę mergaitę. - Žinai, ne visi, dėvintys klastuolio uniformą, yra visiems priešiški, - pridūrė. Nuėjo.   

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Satyrė Monateli Kovo 15, 2015, 10:34:55 am

Satyrė klausėsi kaip ta mergina kandžiai kalba su Firiele. Gabi atsisveikinus, Satyrė pribėgo prie jos ir apkabino, nors mergina jau buvo nuėjusi.
-Ate. Buvo malonu susipažinti. Tikiuosi dar susitiksim. Gero kelio,- paskutinius žodžius pasakė pamodama su ranka. Kokio velnio jai reikėjo linkėti gero kelio, niekas nesupranta, o ypač ji pati. Tada atsisuko į Firielę, kuri vis dar sėdėjo ant jos rankšluosčio.
-Fire, gal jau malonėtum nulipti nuo mano rankšluosčio. Aš čia kaip ir ruošiuosi jau keliauti,- mandagiai, bet kukliai paprašė Firielės. Merginai susipakavus, užsimetė krepšį ant galvos ir ėjo kaip kokia afrikietė. Jos juk dažnai viską nešioja ant galvų.
-Žiūrėk kaip moku!- pasirodė Firielei. Satyrė labai savimi didžiavosi, kad nuėjo net tris metrus nenumetusi krepšio nuo galvos. Bet praėjus tris metrus varniukė užkliuvo pati už savo kojos ir kad drėbėsi ant žemės visu ilgiu, kurio buvo visai nedaug, nes ji labai žema. Susiprotėjusi, kad reikia atsistoti, Satyrė ilgai netruko taip padaryti. Atsisuko į Firielę visa raudona - plaukai raudoni, o tokios pat raudonos spalvos buvo ir jos veidas. Jos akys lakstė visur, kad tik nesutiktų elfės žvilgsnio. Pagaliau jos veidui atgavus normalią spalvą, mergina susirinko savo išmėtytus daiktus.
-Firiele? O kuris kelias veda į Hogvartsą? Gal galėtum palydėti? Bijau kad pasiklysiu...- paprašė elfės, nes dar nenorėjo su ja išsiskirti. Ji atrodė labai draugiška, nors ir daug vyresnė už Satyrę. Be to, ji nuėjo prie kažkokios keliukų sankryžos, ir nežinojo kuriuo keliu eiti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 20, 2015, 05:00:34 pm

Jekaterina pirmą kartą per mokslo mėnesį galėjo pagroti violančele, tad tuo ir nusprendė užsiimti. Apsidairius, ar ežero pakrantėje nieko nėra, atsiskraidino kėdę ir atsisėdo su violančele rankose. Patikrinusi, ar dera atsipalaidavo ir pajautė vėją, kuris blaškė jos plaukus, vandens kvapą, sklindantį nuo ežero. Muzika sukosi verpetu ir kilo aukštyn, sklaidydamasi ir nešdama tyrą garsą tolyn, kur jis galėtų pasiekti kažką, kas pajustų tą antgamtiškumą. Melodija veržėsi iš vidaus ir kūrinys lyg vėjelis skrajojo tolyn vis kviesdamas visus nutilti ir išgirsti, pasiklausyti. Visiškai atsipalaidavusi juodaplaukė užsimerkė ir pasidavė muzikai, kuri nešė ją kartu su vėju. Antrakursė kerėjo ne savo išore, o be galo švelniu vidumi, kuris dabar išsilaisvino ir siekė priversti užsimiršti nors vieną.
((Kūrinys: https://www.youtube.com/watch?v=ATXifclxtq8 ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 06:02:03 pm

   Gabi žingsniavo skaitinėdama savo užrašus su geriausiais eliksyrų receptais, kurių dar pagaminti nespėjo ir bandydama įsiminti, kokie produktai yra patys reikalingiausi ir dažniausiai naudojami eliksyrų gamybai. Mergaitei labai patiko ir sekėsi juos gaminti. Rankoje ji dar turėjo stiklainiuką. Ežero pradžioje ji bandys ieškoti jai reikalingo augalo.
   Gabi, žingsniuojančią ežero pakrantės link, pasitiko muzikos garsai. Ji pamatė Jekateriną, grojančią violančele. Ne be reikalo tai ji rengė muzikos festivalį, pagalvojo Gabi. Ji nuėjo prie draugės, kuri grojo net užsimerkusi. Nelabai Gabi žavėjo klasikinė muzika, bet Jekaterina grojo tikrai gražiai, be to, iš jos sklido tokia meilė muzikai, kad negalėjai nesižavėti.
   Gabi priėjo prie ežero kranto, atsitūpė ir su ranka bandė užčiuopti reikiamą žolelę. Jekaterinai ji nieko nesakė, pasisveikins, kai ši ją pati pastebės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 20, 2015, 06:12:46 pm

Jekaterina vis dar skraidžiojo kažkur ore su muzika, bet kūrinys turėjo baigtis. Aukštą, paskutinę natą ji dar ilgai virpino ore, kol garsas nutilo. Atsikvėpusi atsimerkė ir pamatė šalia žolių ieškančią Gabi. Klastuolė kiek sutriko - ji visada norėjo, kad kažkas džiaugtųsi jos grojama muzika ir su džiaugsmu klausytų, bet vis dėlto toks staigus atsiradimas ją sutrikdė.
 - L... labas, k... ką čia darai? - sutrikusi sumikčiojo juodaplaukė. Ji net nežinojo, kad moka mikčioti, nes paprastai kalbėdavo labai sklandžiai ir greitai, buvo iškalbinga. - Sveika, Gabi. Ko ieškai?
Suvienodinusi balsą pagaliau atsitokėjo mergaitė. Klastuolės atsipalaidavimas pranyko, bet labai jau nejaukiai ji nesijautė, nes vis dėlto Gabi buvo jos draugė, su kuria galėjai krėsti pokštus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 08:28:08 pm

   Gabi šyptelėjo.
- Labas, labas, - tarė ji. - Pirmiausia, klausausi muzikos, - pagyrė draugę.
   Gabi taip ir galvojo, kad Jekaterina sutriks, tačiau tuoj pat ji atsigavo.
- Aš? Ai, ieškau mervelo žolelių, - atsakė Gabi, dėdama į stiklainį šlapią žolelę ir ieškojo jų daugiau. -  Naudosiu jas dviems eliksyrams. Vienas padengs grindis žvynais, jei užpilsiu 3 mililitrus, o kitas pavers žmogaus lūpas kaip žuvies ir neleis kalbėti, - nusijuokė.
   Gabi vis dar knaisiojosi po vandenį. Netyčia ištraukė kažkokią keistą žuvį, kuri įsikabino jai į pirštą, bet neįkando. Fu, kaip šlykštu, Gabi nupurtė žuvį ir nusipurtė pati.
- Groji labai gražiai, gal ir dainuoji? - pasidomėjo Gabi.
   Jai buvo šiek tiek keista, kad klastuolė turi tokį pomėgį. Apskritai, Jekaterinos charakteris Gabi atrodė gana keistas. Vieną akimirką ji skraidina pudingą ant grifų, švilpių ir varnių, o kitą sako, kad nereiktų to daryti, nes galima prisidirbti. Nepaisant to, Jekaterina Gabi patiko. Be to, Gabi domina žmonės, kuriuos sunku perprasti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 20, 2015, 08:51:32 pm

Jekaterina žiūrėjo į nebylų draugės ir žuvies pokalbį. Toji atrodė šlykščiai. Juodaplaukė vos nepasipurtė.
 - Ačiū, dievinu muziką, negalėčiau be jos gyventi, bet labiausiai mėgstu ją kurti, o ne klausytis, - Klastuolė šyptelėjo. Ji sakė gryną tiesą. - Na, lyg ir mėgstu dainuoti.
Dvylikametė atsakė mglotai, nes dainuoti jai be galo patiko, o paprastai po tokių žodžių daugelis jos prašo kažką padainuoti ir nervina tol, kol ji sutinka, nors mergaitė per daug ir nesispyriodavo. Na, kartais, kai rimtai nebūdavo nuotaikos. Klastuolės akys apsiblausė. Ji žiūrėjo į tolumą. Nejučia ore suskambo širdį gniaužianti ir ašaras spaudžianti melodija. Ji bylojo apie skaudžius praradimus ir netektis, tačiau kartais užsimindavo apie praeities didybę ir ateities šviesulius. Tragiška kūrionio pabaiga virpėdama žemomis natomis priversdavo visus suklusti. Arijos. Vienintelis būdas priversti kitus įsillausyti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 09:22:04 pm

   Gabi klausėsi Jekaterinos. Ji atsisėdo ant žolės. Įdėjo visas mervelo žoleles į stiklainiuką ir skambant muzikai ant lapuko užrašė, kas čia per žolės, ir užklijavo ant stiklainiuko. Gabi įsivaizdavo, kaip Grifų Gūžtai nutinka tragedija, nes muzika buvo tokia graudi... Jie visi prigeria Gabi pagamintų eliksyrų. Ne po vieną, o po du. Vietoj jų galvų - žiurkių galvos. O vietoj lūpų - žuvies lūpos. Žmogiažuvežiurkiai, pagalvojo Gabi. Kūrinio pabaiga buvo neapsakomai liūdna, todėl būtent per ją Gabi įsivaizdavo, kad šių sukryžmintų eliksyrų poveikis yra nebepanaikinamas ir grifai tokie liks amžiams. Jie visi verkė ir jų koledžo emblema iš liūto pasikeitė į žiurkę su pelekais. Gabi nusišypsojo.
   Jekaterina, matėsi, negalvojo apie žmones, sukryžmintus su žiurkėmis ir žuvimis. Ji gyveno muzika. Ir kūrinio akimirkomis jai tikriausiai pasišalindavo iš galvos visos mintys. Likdavo tik muzika. Tada Gabi šypsena išblėso ir ji susimąstė. O ką moku aš, pagalvojo ji. Juk žiobarų pasaulyje Gabi nei dainavo, nei grojo, nei piešė. Joks menas jos nežavėjo. Tiesa, ji gražiai rašė, bet rašyti kokius nors pasakojimus pritingėjo. Ar eliksyrų gamyba gali būti pomėgis ir talentas, svarstė Gabi. Tikriausiai gali. Muzika - labiau žiobariškas pomėgis, o eliksyrai - labiau magiškas. Ir dabar Gabi knietėjo sužinoti, koks Jekaterinos gyvenimas buvo anksčiau, iki Hogvartso. Gal ji gyveno su žiobarais, o gal jos mama ar tėtis buvo muzikantai magijos pasaulyje?
- Jekaterina, - po kūrinio kreipėsi Gabi į draugę. - Mes visada visur kartu einame ir bendraujame, bet apie viena kitos praeitį nelabai ką ir žinome. Papasakok, kaip augai iki Hogvartso. Papasakok ir šiaip apie save, - nusišypsojo draugei Gabi.
   Mergaitė vis dar galvojo apie save ir apie tai, negi visa, ką ji sugeba - tai tik virti eliksyrus ir krėsti šunybes? Visai ne, ramino ji save. Juk gyvenau su žiobarais ir staiga sužinojau, kad esu burtininkė, galvojo. Ir turėjau pasimesti, nesuprasti, kas man patinka ir kas sekasi. Viskas ateis laiku, aš dar per maža, lyg ir nuramino save Gabi. Laukė draugės atsakymo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 20, 2015, 09:38:33 pm

Jekaterina nutilo, paprašyta papasakoti apie save. Ji pažvelgė į tolį ir akyse nejučia sužvilgo ašaros.
 - Prisimenu savo gyvenimą nuo pat ketverių. Tuomet buvau laiminga ragana, gyvenanti atokiame pasaulio kampelyje. Nuo septynerių viskas pasikeitė. Aš sužinojau, kad sergu Hipertimezija. Tai liga, kurios metu atsimeni kiekvieną gyvenimo smulkmeną, net ir pačią menkiausią. Dvejus metus praleidau užsidariusi kambaryje, laikydama už galvos ir verkdama. Negalėjau tramdyti mane užplūdusių prisiminimų. Kiekvieną doeną aš save atrasdavau iš naujo, o vakare vėl nužudydavau. Negalėjau miegoti, nes prisimindavau miegą. Viską išgyvenau savyje ir nieko negalėjau padaryti. Galiausiai atėjo laiškas iš mano giminaitės Ledonos. Aš išvykau į šiaurę. Visada būdavau graži, blondinė, žalliaakė, rengdavausi raudonomis palaidinukėmis ir džinsais, bet tuo metu buvau pilka. Aš išgėriau stebuklingo vandens, o tuomet buvau panardinta į magišką vandenį ir jame tūnojau apie metus. Pusę jų atradau save, sužinojau, kad eesu metamorfmagė ir viską stebėjau iš šono, o ne savyje. Kitą pusę metų mano protas išmokė kūną visko, ką galiu dabar daryti. Tik po tų begalinių metų atmerkiau akis ir išnirau iš vandens. Akys tapo mėlynos, plaukai juodi, tapau žema, balta oda ir smulki, dėviu juodus rūbus. Susitvarkiau s savimi ir galiu būti kaip kiti, bet nesu. Aš nemoku. Vienintelis dalykas, ko negaliu daryti. Galiu greitai išmokti kalbas - tereikia perskaityti vadovėlį. Galiu daryti triukus - užtenka koordinuoti save. Bet aš negaliu būti tokia, kaip anksčiau. Turiu susitaikyti su dabartine savimi. Ir susitaikiau. Kitaip negalėčiau gyventi, nors būti arti mirties teko daug kartų, - juodaplaukė žiūrėjo tolyn, pasakodama balsu, tarsi būtų išgyvenusi daugybę metų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 09:54:48 pm

   Gabi tikėjosi, kad išgirs kokią nors gražią istoriją apie laimingą burtininkų šeimą, tačiau išgirdo visai ką kita. Ji klausėsi Jekaterinos pusiau suprasdama, pusiau nesuprasdama, ką ji kalba, bet Gabi visą laiką buvo išsižiojusi ir suraukusi antakius, nes bandė suvokti jai teikiamą informaciją. Išklausiusi visko Gabi nežinojo - tikėti ar ne. Gal Jekaterina paprasčiausiai juokauja. Bet kaip ašaros jos akyse? Gal ji taip pat gera aktorė, pamanė mergaitė. Juk vis dėlto Jekaterina klastuolė. O gal visa tai - tiesa? Juk pastebėjo, kad jos draugė tikrai ypatingo charakterio. Tik kilo jai klausimas - kodėl paskirstymo kepurė paskyrė Jekateriną į Klastūnyną? Juk turi būti kokia nors priežastis. Tik reikia tą priežastį rasti.
- Tu rimtai? - vis dėlto paklausė Gabi apie Jekaterinos pasakojimą.
   Gabi tikėjosi, kad vėliau mergaitė ko nors paklaus ir jos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 20, 2015, 10:06:20 pm

Mergaitė tik linktelėjo. Tuomet atsisuko į draugę.
 - Taip. Aš pati sau lėmiau mokėti nemažai kalbų, groti įvairiais instrumentais, daryti tai, kas atrodo neįmanoma. Visada tokia norėjau būti. Ir esu tokia, nes pati tokią susikūriau. O kokia tavo praeitis? Kaip gyvenai tu? - paklausė Klastuolė. Ji visai norėjo, kad draugė klausinėtų kažką apie ją. Penki metai tylos juodaplaukei tikrai nepadėjo. Staiga prie instrumento sumirgėjo įdegusi blondinė žaliomis akimis, bet vaizdas lyg vanduo suraibuliavo ir vėl atsirado Jekaterina. Klastuolė net nenorėjo grįžti atgal. Jos didelės akys tankiau sumirksėjo, bet vėl žiūrėjo tolyn. Galiausiai akyse švystelėjo užsidarančios durys, už kurių tamsa. Dvylikametė negalėjo durų užrakinti ar nuo jų pabėgti, bet galėjo uždaryti. Jos ir jų turinys ją persekiodavo košmaruose kasnakt. Todėl ji nemeigojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 10:20:22 pm

- Tai skamba taip neįmanomai, - tarė Gabi. - O tai kai tu susirgai, ar nebuvo įmanoma visko panaikinti paprasčiausiais kerais? - dar pasidomėjo Gabi. - Beje, kas ta metamorfagė? - susimąstė Gabi. Lyg kažkur ir skaitė, bet ten turbūt buvo animagė. Suknistas žiobarų pasauli, per tave pusės nežinau.
   Dabar Jekaterina paklausė apie Gabi praeitį.
- Ech, o aš gyvenau visiškai žiobariškai. Pirmiausia gyvenau su mama ir tėčiu, bet vėliau jie išsiskyrė... Nors su tėčiu visada palaikiau ryšį, - šyptelėjo. - Lankiau žiobarų pradinę mokyklą. Turėjau ten daug draugų. Su jais krėsdavom šunybes, - prisiminė mergaitė, - na, turbūt, kad viskas. Bet... - tyliai pasakė Gabi, - bet... vakar nutiko labai keistas dalykas. Supranti, mano tėtis neturėjo žinoti, kad aš burtininkė, taip nusprendėme su mama. Tačiau vakar man atėjo laiškas, nepatikėsi... nuo tėčio! - jau garsiai kalbėjo Gabi. - Ir jis ten parašė, kad žinojo, jog nutarė, kad aš burtininkė. Ir parašė, kad viską sužinosiu vėliau. Man ir baisu, ir įdomu, - susimąstė Gabi. - Maniau, kad aš vienintelė burtininkė giminėje, dabar pasirodo, kad ne. Ir aš nieko nežinau apie tai! - pasipiktino mergaitė.
   

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 20, 2015, 10:31:03 pm

 - Metamorfmagė... - Jekaterina pavirto dvidešimties metų mergina tamsiai rudais, tiesiais plaukais ir tamsiomis mėlynomis akimis. Paslaptinga mergina. Vėl tapo savimi.
 - Aš galiu keisti savo išvaizdą, o Hipertimezija neišgydoma ir nepanaikinama jokiais kerais, - ramiai pasakė ji. Vieną minutę ji verkė, kitą sėdėjo ramiai. Daug kas sakė, kad mergaitė nervinga. Jos lūpos sujudėjo, lyg ji norėtų dainuoti, bet piršai lengvai sugrįžo ant violančelės. Bacho prelude suskambo ore. Ji vėl nardino visus užmarštin.
 - Tikrai tavo pasakojimas keistas. Na, dar vienas mano keistas dalykas, kad aš susikalbu su gyvūnais. Ne tiesiogiai, bet galiu iššifruoti ir pagauti jų siunčiamas mintis, - paaiškino juodaplaukė. Ir tuomet visai ne į temą užklausė Gabi. - Turi vaikiną?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 10:42:35 pm

   Gabi dar labiau išsižiojo.
- Tai tu gali pasiversti bet kuo??? Kuo sugalvoji? - ėmė klausinėti ji. - O tu gali pasiversti manimi??? Tai tau nei multisulčių eliksyras tada nereikalingas??? - vis dar bėrė klausimus mergaitė, nes anksčiau nei pagalvot nepagalvojo, kad magijos pasaulyje būna tokių dalykų ir dabar dar nenuotokia, kad yra dar įdomesnių.
- Aš tai nelabai mėgstu gyvūnų, - pripažino Gabi. - Tik štai tėtis dabar padovonojo man pelėdą, kuri ir atsiuntė laišką nuo jo, - prisiminė Gabi savo pelėdžiukę Smagdę.
   Netrukus Gabi išgirdo klausimą apie vaikiną. Tiesą pasakius, apie vaikinus ji dar nelabai ir galvojo, gal buvo per maža. Gabi vis dar jautėsi vaiku.
- Neturiu, - atsakė. - O jei ir būčiau turėjusi, turbūt jis mane būtų palikęs, jei sužinotų, kad draugauja su ragana, - Gabi pradėjo kvatotis. - O čia, Hogvartse, dar nesusipažinau nei su vienu... O tu ar turi? - susidomėjusi paklausė Gabi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 20, 2015, 11:43:51 pm

 - Na, galiu, bet tai sunkoka, - Klastuolė ilgai žiūrėjo į Gabi, kol galiausiai į viena kitą spoksojo dvynės. Jekaterina vėl tapo savimi ir linksmai nusišypsojo. Ji kilstelėjo antakį, kai Gabi nusikvatojo.
 - Na, matau, jog vaikinai dažnai kelia juoką. Ar turiu? Nežinau, - juodaplaukės veidas kaip patvirtindamas faktą paraudo. Klastuolė nesmagiai šyptelėjo.
 - O kodėl pelėdos vardas Smagdė? Gal ji turi kokį žalią elementą? - pasidomėjo dvylikametė. Smagdė jai asocojavoso su smaragdais, o smaragdai buvo žalios spalvos. Mergaitė vis dar laikė rankose violančelę. Ji tarsi suaugo su instrumentu. Švelnus vėjelis glostė jos veidą ir plaikstė plaukus. Diena pamažu slinko vakarop, tačiau iki komendanto valandos dar toli.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 11:57:40 pm

   Kai Jekaterina pavirto į Gabi, Gabi įdėmiai įsispoksojo ir palietė jai plaukus. Visai graži, pagalvojo. Nespėjus pasidžiaugti, prieš Gabi vėl atsidūrė Jekaterina.
- Pala, pala, - prisiminė Gabi. - O ne tu kartais kažkurią dieną didžiojoje salėje gavai laiškutį? Gal ten ir buvo nuo to vaikino? Pasakok! - Gabi akys sublizgo, jai buvo labai įdomu.
- O dėl pelėdos, - nusišypsojo. - Taip, mano pelėda yra žaliasnapė smaragdakaklė pelėda. Jos žalias snapas, be to, jai aplink kaklą yra kažkas žalia, tartum smaragdai, - prisiminė Gabi dar tik vieną kartą matytą pelėdą.
   Kaži, kas Jekaterinos vaikinas, mąstė Gabi. Mergaitė į kuprinę įsidėjo lapelį apie eliksyrus ir žoleles, kurių šiandien prisirinko, nes šiandien jai jau kaži ar jų prireiks.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 12:03:59 am

   Jekaterina pasidarė rubinų spalvos. Taip, laiškas, visa kita buvo nuo jos... nepasakytum kad tiesiog draugo, tai nebūtų tiesa, tiesiog pats faktas buvo labai neįtikimas.
 - Būtent dalykas, ką tiksliai nori sužinoti, - štai liežuvauti apie meilės reikalus Katenkai patiko. Bėda, kad daugeliui nelabai, o ir būti kamantinėjama ji dievino, taogi dabar laukė klausimų krušos. Akys ir veido spalva ją išdavė, nors mėlynos akys žybčiojo linksmai. Ji prisiminė juodą laišką auksinėmis raidėmis ir susitvardė vėl nenuraudusi. Dabar nebuvo galima taip elgtis. Draugės akivaizdoje. Klastuolė nejučia prisiminė vasarą ir vėl užkaito. Jai nebuvo gėda, tiesiog kaitra kilo dėl malonių prisiminimų. Ir nakties miške. Klastuolė nekučia droviai prikando lūpą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 12:14:57 am

   Gabi išsišiepė ligi ausų.
- Jekaterina, nereikia rausti, - šyptelėjo. - Atrodo, kad temsti kartu su dangumi, - pažvelgė ji aukštyn ir kuo labiau dangus temo, tuo labiau Jekaterina raudo.
   Gabi matė, kad Jekaterinai šia tema kalbėti įdomu, bet drovu. Kažkodėl mergaitei atrodė, kad jeigu ji pasakotų savo meilės reikalus, tai nei klausti niekam nieko jos nereiktų - pliurptų pati ir be jokio gėdos jausmo. Nors ką gali žinoti, Gabi su berniukais kol kas bendravo tik kaip su draugais. Žinoma, būdavo, kad patikdavo vienas kitas berniukas, bet nieko daugiau. Gabi išbėrė krūvą klausimų:
- Ką noriu sužinoti? Viską! - nusijuokė Gabi. - Kelintakursis, iš kokio koledžo, kaip pradėjote bendrauti, kiek laiko bendraujate?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 12:21:52 am

Katenkai atsirišo liežuvis.
 - Jis mano amžiaus - antrakursis. Ir faktas - yra Grifiukas, - palaukusi, kol dingo keistoka išraiška for Gabi vėl kalbėjo. - Šiaip paprasta istorija. Buvo mis Hogvartsas atidarymas. Po jo vyko šokiai. Paprasčiausiai atsisėdau su punšo taure ir laukiau stebuklo. Tuomet prisistatė jis ir pakvietė šokti, prižėręs komplimemtų. Tada kiek pabendravom ir šokom iki pirmos ar kelintos nakties, - apie vasarą ir susitikimus Klastuolė paliko tolesniai intrigai, nes jos akyse žybčiojo žiburiukai, kurie sakė, kad žino daugiau, nei kad atskleidė Jekaterina. Antrakursė suformulavo intrigą - tolimesnį bendravimą, išvaizdą ir kitus faktus. Linksmai šypsodamasi grimzdo į prisiminimus. Nejučia niūrios temos perėjo į puikias merginoms.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 12:35:43 am

   Gabi pamanė, kad būti išsižiojusiai, kai bendrauja su Jekaterina, jai taps natūralu, nes kuo toliau, tuo labiau mergaitė turėjo kuo stebėtis. Grifas? Jekaterinos vaikinas yra grifas? Meilei niekas nesvarbu, dabar jau nusišypsojo.
- Dabar viskas aišku, Jekaterina, kodėl tu draugiška ir su kitų koledžų mokiniais, - nusijuokė Gabi.
   Gabi iš kišenės išsitraukė kelias Bertie Botts pupeles ir vieną suvalgė, klausydamasi Jekaterinos pasakojimų. Pupelė buvo labai skani, joje buvo tikra karamelė. Suvalgiusi dar vieną pupelę Gabi pajuto braškių ir grietinėlės skonį. Šiandien man sekasi, pamanė ji. Ištiesė saują su pupelėmis ir Jekaterinai, laukė, kol ir ji porą iš jos pasiims.
- Na, o kaip toliau? - išklausiusi draugės paklausė Gabi. - Ar dažnai susitinkat? Kur einat? Ką veikiat? - lyg pabrėždama paskutinį klausimą tarė Gabi. Dabar jai jau tikrai buvo įdomu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 12:46:44 am

 - Na o toliau pokšt - gaunu raštelį su kvietimu. Ateinu prie ežero, kartu kalbamės, bet labai sutemsta, taigi grįžtam į pilį. Aišku, aš apdovanota rožėmis, prie kurių vėl susitikimo vietos ir va taip gavosi, o vasarą jis labai netikėtai išdygo pas mane namie, nepaisant to, kad išrinktieji težino, kaip įeiti, - atrodė, kad Katenka neužbaigė savo pasakojimo. O Gabi labai norėtų, tuo juodaplaukė neabejojo. - Susitinkam tai labai dažnai, nes jis atsiranda ten, kur esu aš. Vaikštom tai visur. Miške, prie ežero, Kiauliasodyje. O veikiam... Daugiausia tai kalbamės, šiaip ką nuveikiam...
Ooo, neee, Jekute, sužinos tavo draugička vis tiek, tai gana slėp, nors ji pati suprato mirktelėjo juodaplaukei jos pačios balsas, o po paskutinių žodžių mergaitė suvaidino angeliuką ir truputį iš to pasišaipė. Aiškiausias ženklas. Paėmusi pupeles rado vieną raudoną, o kitą žalią. Raudonoji buvo goji uogų skonio, o žalioji - kriaušių. Skaniai susivalgė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 12:55:33 am

   Gabi buvo išsišiepusi iki ausų. Jai buvo įdomu. Labiausiai todėl, kad atrodė, jog Jekaterina kažką slepia. Dėl to dar labiau knietėjo viską sužinoti. Nors aplink jau buvo tylu ir beveik tamsu, mergaitė nekreipė į tai dėmesio. Kaži, ar jau vėlu. Užtat dabar nesimatys Jekaterinos raudonio, sau nusišypsojo Gabi.
   Mergaitė, klausydama ne itin rišlaus draugės pasakojimo, nors įprastai ji kalbėdavo labai aiškiai, suvalgė dar vieną pupelę, kuri buvo pipirų skonio. Daugiau Gabi pupelių neėmė.
- Hmm, - susimąstė Gabi. - Kalbatės. Ir nuveikiat daaar ar šiaaaip kažką, - šelmiškai šypsodamasi kalbėjo Gabi.
   Ji Jekaterinos neklausė, ką jie dar veikia, nes Jekaterina turbūt pati puikiai suprato, ką Gabi nori sužinoti. Mergaitė laukė, ar Jekaterina dar papasakos kažką įdomaus tuo klausimu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 01:03:11 am

   Katenka vaidindama nekaltutę užvertė akis, bet greit atsirado jos šelmiška šypsena. Patamsyje sutvarkiusi violančelę nusiuntė į kambarį ir prakando rausvos pupelės - braškių su pienu skoniu.
 - Niu kaaalbamės, jodinėėėjam, kažkaip gudriai mes ten sufailinam, - gudriai šypsojosi Klastuolė. Ji puikiai žinojo, ką nori išsiaiškinti Gabi ir ko ji siekia, bet juodaplaukė taip lengvai tiesos nepripažino. Taigi atsiskleidė bruožas, kad jai patinka būti kvočiamai draugų gerąja prasme. Mergaitė šyptelėjo kiek svajingai. Štai vieną dalyką ji buvo suplanavusi. Bet to niekam nesakė. Niekas ir nežinojo. Na, neveltui Jekaterina sėdėjo Klastūnyne. Ji tikrai nebuvo iš ramiųjų ir dabar svajojo. Bet ne apie trankius, o romantiškus dalykus. Tai spindėjo jos akyse.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 01:15:30 am

   Gabi pradėjo juoktis garsiai. Ji puikiai žinojo, kad Jekaterina supranta, ką sužinoti nori Gabi. Bet tai, kad Jekaterina nepasiduoda ir neima visko pasakoti iškart, Gabi patiko. Žiobarų pasaulyje ji neturėjo tokios draugės, su kuria galėtų pasikalbėti panašiomis temomis, nes ten iš visų vyriausia buvo pati Gabi, todėl nelabai ten kam ir rūpėjo meilės dalykai. Visi susirinkdavo kieme ir krėsdavo išdaigas. Anksčiau apie tai pagalvojusi Gabi pasiilgdavo žiobarų pasaulio, tačiau dabar jai tai atrodo lyg visai tolimas sapnas ir ji džiaugiasi, kad yra čia, Hogvartse, kur pilna įdomių ir dar mergaitei nežinomų dalykų.
- Na, mergyt, tu juk žinai, ką aš noriu sužinoti, - galiausiai prabilo Gabi. - Aš tik noriu paklausti, ar jis tave pabučiavo... - numykė ir pati nuraudo, kas jai nebuvo būdinga.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 01:24:54 am

   Jekaterina neužvertė akių, nors norėjo - paslaptis išaiškės dabar pat dar netąsyta ir netampyta, kaip kad būtų įdomu, nors per ilgas galėjo atsibosti.
 - Na, kažkaip ne vieną ir ne du... - pakankamai aiškiai pasakė Katenka. Ir dabar jau laukė panašaus pobūdžio klausimų, kaip "Koks jausmas", "Ar patiko" ir panašiai. Kažkaip juodaplaukei norėjosi, kad Gabi paklaustų kažko išmintingiau už kavilus blondinių pasakymus - juk jos Klastuolės. Antrakursė stebėjo įdomią Gabi išraišką. Stebinti kitus buvo tarsi jos darbas, o reakcijos dažnai būdavo juokingos. Dabar Klastuolė užsivedė ant judviejų gvildenamos temos - nė vienas Hogvartse nenorėdavo apie tai kalbėti, o žiūrėk Jekai jau liežuvis atsirišęs, o visi iš eilės kvailai vaiposi "Dar per maža".

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 01:33:45 am

   Gabi vis dar buvo išsišiepusi iki ausų.
- Ir gerai, - atsakė ji. - Tik reikia tą tavo berną perspirti į Klastūnyną, - juokais pasakė. - Kad tik nebūtų ko sumąstęs sužinot apie mus, klastuolius, - garsiai galvojo Gabi ir šypsenos veide šiek tiek sumažėjo.
   Tai, kad Jekaterina susidraugavo būtent su grifu, Gabi šiek tiek neramino. Juk grifai su klastuoliais didžiuliai priešai, o jeigu tas grifiūkštis bandys pridaryti Klastūnynui bėdos? Nors turbūt aš klystu, ramino save Gabi. Jekaterina protinga mergina, su bet kuo nesusidėtų. Na, o jeigu ir bandytų ką pridaryti, Jekaterina juk tikrai pastebėtų ir kliūtų visai Grifų Gūžtai. Gabi prisiminė, kaip žiobarų mokykloje dailės mokytoja pasakė, kad žalia ir raudona - labai derančios spalvos. Pagalvojusi apie Jekateriną ir jos grifą Gabi išsišiepė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 01:40:48 am

 - Cha, man Grifas fainiau, - ir suprato, kokį dalyką pasakė draugės atžvilgiu. - Jis absoliučiai nesidomi Klastūnynu. Jis domisi tik manimi.
Tie žodžiai turėjo ir kitą reikšmę ir Jekaterina mąstė apie Damon, kol suvokė, kad Gabi jo vardo nežino. Pagalvojusi, kad jei jai reikės, paklaus, lengviau atsikvėpė. Ausyse zvimbė tyla. Klastuolė norėjo, kad ją kas nors nutrauktų. Negalima tylėti, kalbant tokiomis temomis.
 - Ir tau daugiau niekas neįdomu? - šelmiškai paklausė juodaplaukė Gabi. Klausimų krušos - štai ko ji tikėjosi. Dabar buvo visai nesvarbu laikas ir vieta. Svarbu, kad jos vienos ir abejoms patinka jų pasirinkta tema. Pamažu temo, bet nė katrai nebuvo įdomu tai. Komendanto valanda vis dar trūnyjo už kalnų, taigi baimintis nebuvo ko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 01:52:05 am

   Gabi nustebo, išgirdusi, kad Jekaterinai grifas yra gerai. Bent jau dabar mergaitei atrodė, kad nei už ką nedraugautų su grifu. Turėti kokią draugę grifę gal ir nieko, na, bet draugauti su vaikinu grifu... Ne, ne, ne...
- Na, man viskas įdomu, - nusijuokė Gabi. - Tiesiog net nežinau, ko daugiau tavęs paklausti, - nusišypsojo. - Manau, kad turi dar ką papasakoti, tad jei nori, pirmyn, - padrąsino.
   Gabi matė, kad Jekaterina dar kažką nori pasakyti, kad nesistengia keisti temos, bet lyg ir nedrįsta pradėti pasakoti. Dabar ji tikrai nenutuokė, ko paklausti draugės, todėl laukė, kad ši prabiltų pati. Mergaitė buvo iš tų žmonių, kad jeigu nori, tai pati ima viską pasakoti. O Jekaterinos, regis, jau visko išklausinėjo. Jeigu dar kas nors yra, ji papasakos pati. Bent jau taip manė Gabi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 01:59:08 am

   Jekaterina kiek klastimgai, bet linksmai ir šelmiškai šyptelėjo.
 - Na, matau, apie vasarą nieko nereikia pasakoti, - užnervino juodaplaukė. - O.tu kaip savo idealą apibūdintum?
   štai kas domina Gabi. Toji dar nežinojo nei vaikinuko vardo, nei išvaizdos, tad Klastuolė tikrino savo draugę. Jeigu ji apibūdintų Damon - būtų juoko, bet greičiausiai taip neturėjo būti, juk visoms patinka juodaplaukiai mėlynakiai, aukšti ir sportiški. Nieko čia nepakeisi. Aišku, daug vaikinų čia taip atrodė, taigi nesuprasi, iš kur čia jų tokių priviso. Kvailos "pupytės" sako, kad gausesnis pasirinkimas, nors dažniausiai renkasi vaikinai, o merginos po to įsimyli. Dėl šito dalyko dvylikametė turėjo patirtį. Ir me tokią jau mažą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 02:26:21 am

   Gabi nusijuokė. Ji, galima sakyti, visą pokalbį juokėsi ir šypsojosi.
- Pasakok, pasakok apie vasarą, - tarė Gabi.
   Dabar Gabi pasirodė, kad Jekaterina papasakoti apie savo draugą nori labiau, nei Gabi apie jį sužinoti. Galbūt Jekaterina laukia, kol Gabi paklaus, koks to vaikino vardas, kaip jis atrodo ir panašiai? Bet būtent šitas dalykas Gabi visai nerūpėjo, tad jeigu Jekaterina norės, tai pati ir papasakos.
- Mano idealas? Hm... - susimąstė. - Visų pirma, aš norėčiau, kad mano vaikinas būtų protingas. Tai didžiausias kriterijus, - Gabi dabar kalbėjo rimtai. - Na, supranti, kad nebūtų koks blevyzga, per daug romantiškas ir panašiai. Aš mėgstu šaltą protą. Beeet, - dabar jau nusišypsojo, - atitinkamais momentais jis, žinoma, turėtų mokėti ir pajuokauti, surūgėlio man nereikia. O išvaizda, - užsisvajojo, - blondinai. Man tokie jie gražūs. Ir visi stebisi, - sukikeno. - Juk visoms merginoms gražiausi tamsiaplaukiai. O man ne. Į tą išvaizdą, jei atvirai, nelabai ir kreipčiau dėmesį, bet būtų puiku, jei jis būtų blondinas. Nei per daug žemas, nei per daug aukštas, - gūžtelėjo pečiais.
   Gabi vis dar atrodė, kad Jekaterina nori, jog Gabi paklaustų, kaip atrodo Jekaterinos vaikinas. Tiek jau to. Laukdama draugės atsakymo apie vasarą, ji pridūrė:
- O kaip atrodo tas tavo grifiukas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 02:36:07 am

   Katenka pažvelgė į saulę. Atrodo, ką tik buvo diena, o jau leidžiasi saulė. Žinodama, kad nenorės miegoti, sėdėjo. Ar pasivaideno Klastuolei, ar Gabi veide sušmėsčiojo nuobodulys?
 - Žinai, apie vasarą papasakosiu kada vėliau, jau temsta. Na, mano vaikinukas į tavo kriterijus netelpa, o manuose puikiai i§sitenka, nes man patinka tamsiaplaukiai, mylintys karštai ir mėgstantys romantiką. Na, panašų susiradau, nors veikiau jis mane susirado, - šyptelėjo mergaitė. Saulė leidosi kažkaip greičiau. - Hm, jis aukštas ir labai sportiškas, proporcingų veido bruožų, rudaplaukis, žaliaakis.
Mergaitė nukrito ant žolės. Svajonės pernelyg brovėsi pas ją galvon. Ji svarstė, gal pasakoti apie vasarą, bet labai tingėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 02:42:51 am

- Na, kaip nori, - šyptelėjo Gabi. - Apie vasarą papasakoti gali vėliau, - tarė.
  Nors dabar būtent apie vasarą Gabi būtų buvę įdomu išgirsti. Jai jau pradėjo knietėti, kas gi tada nutiko. Gabi jau seniai pastebėjo, kad jai patinka visai kitokie vaikinai, nei daugumai mergaičių. Ir žiobarų mokykloje Gabi girdėdavo kalbas apie aukštus, tamsių plaukų vaikinukus, kurie mergaites apipila dėmesiu ir romantika. Kažkodėl Gabi tai nelabai žavėjo. Žinoma, jai buvo labai svarbu, kad berniukas ją tikrai mylėtų ir šiltai su ja bendrautų, bet per daug dėmesio Gabi nepatiktų. Ji šyptelėjo sau. Puikiai suprato, kad meilei dar per anksti. Juk ji dar vaikas. Gabi galvojo, kad rimta draugystė gali prasidėti nuo kokių septyniolikos metų. Nes jei prasideda anksčiau, dažniausiai neturi ateities - poros anksčiau ar vėliau išsiskiria. Bet mergaitė taip pat puikiai žinojo, kad ji nelauks septyniolikos metų ir pati draugaus su berniuku, kuris jai patiks. Net žinodama, kad anksčiau ar vėliau išsiskirs. O gal ne? Jekaterina davė daug minčių mergaitei apie meilę, apie kurią Gabi nelabai ir mąstydavo.
- Jau vėloka. Gal jau einam, ar dar nori pabūti? - paklausė draugės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 21, 2015, 02:50:10 am

Jekaterina dirstelėjo į Gabi. Matė, kad sukėlė jai daig minčių. Pati Klastuolė jautėsi kiek apsnūdusi, tad gulėjo ant žolės ir žiūrėjo į žvaigždes. Matė gausybė žvaigždynų. Medžiotojos buvo jos mėgstamiausias, sukurtas vienos didvyrės garbei. Bent jau taip bylojo sena legenda. Apskritai Graikų mitologija juodalaukei buvo vienas įdomiausių dalykų. Namie savo bokštelyje turėjo krūvą knygų būtent apie Graikų dievus, kurie buvo labai populiarūs ir yra tokie. Niekas nežino, kodėl. Nejučia dvylikametės mintys ėmė skraidžioti miške ir Jekaterina nusprendė, kad kad ir kokį košmarą sapnuos, bet šiąnakt miegos. Pasakiusi, kad jau norėtų eiti susitvarkė ir pakilusi nuo žmės nukulniavo su Gabi pilies link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 02:56:26 am

   Gabi pakilo kartu su Jekaterina. Nors sakė, kad nebevalgys, bet suvalgė dar vieną pupelę. Šįkart - persikų skonio. Ir užsimanė valgyt. Tikriausiai dabar eis į didžiąją salę pavakarieniauti, kaip tik vakarienės metas artėja. Be to, kuprinėje turi krūvą eliksyrų, galbūt reikės kokių nors įlašinti į maistą, esantį ant grifų stalo. Bet jeigu netyčia suvalgys tas Jekaterinos grifas ar Venera? Gal verčiau reiks lašinti į varnių ar švilpių maistą... O gal nelašinti išvis? Gabi šiek tiek bijojo prisidirbti. Jeigu būtų turėjusi su kuo krėsti išdaigas, seniai jau tarp hogiečių vyktų išdaigų karas. Bet vienai imtis veiksmų baisu. Mąstydama tai apie skanią vakarienę, tai apie kitų koledžų mokinius, išgėrusius Gabi eliksyrų, mergaitė kartu su Jekaterina nužingsniavo pilies link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 02, 2015, 03:47:34 am

   Jekaterina tyliai vaikštinėjo ežero pakrante. Diena slinko vakarop, bet dar toli gražu buvo naktis. Mergaitė ėjo kiek nunarinusi galvą, apsirengusi bordiniu megztinuku "per petį", juodomis tamprėmis ir bordiniais lengvučiais kedais su lengva amortizatoriška pakulne. Viskas atrodė skirta bėgiojimui ir sportui, bet Klastuolė tiesiog vaikštinėjo ežero pakrante. Nostalgiškas vakaras jautėsi tylus ir ramus. Niekas jo nepraskaidrino, nes antrakursė vaikščiojo viena. Visiškai viena. Storų, juodų plaukų kasa buvo atmesta ant nugaros,.bet net ir dabar Jekaterina nenorėjo šokinėti ir kaip koks šuo gaudyti kasos. Kad ir kokia keista būtų jos nuotaika, Klastuolė priėjo prie ežero ir nusišypsojo savo atvaizdui. Iškart pralinksmėjusi atsisėdo po medžiu ir stebėjo ežerą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 04, 2015, 10:28:42 am

Buvo tylus, ramus vakaras, skirtas pasivaikščiojimams ir apmąstymams. Saulė degė skaisčiai raudona spalva, o ežero vanduo nusidažė rausvais atspalviais. Gabriella slinko ežero pakrante ir niūniavo kažkokią dainą. Pamačiusi figūrą, priėjo prie jos. Tai buvo Jekaterina.
- Sveikutė, Jekaterina, - apkabino mergaitę klastuolė. - Ką čia veiki?
Gabriella užsiropštė į artesnį medį ir atsisėdo ant tvirtos šakos. Mergina buvo apsirengusi patogiais rūbais: juodos kelnės, balta palaidinukė ir juodas švarkelis. Klastuolė buvo apsiavusi sportinius batelius, skirtus bėgimui. Plaukus mergina paleido plaikstytis vėjyje, tik šonines sruogeles supynė į kasytę.
- Keistas vakaras... Atrodo jauku, bet... - nutilo mergina. - kažko trūksta. Nežinau ko...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 04, 2015, 12:00:03 pm

   Jekaterina žiūrėjo tolyn, į pamažu rausvėjantį vandenį. Išgirdusi žingsnius neatsisuko. Ne cisada einantys link jos būdavo bendraujantys. Ji žinojo, kad atsisukti reiktų, jei nori atpažinti žmones pagal jų žingsnius, bet šįkart nuojauta sakė kai ką kitą.
 - Labas, Gabriella, - ramiai pasisveikino. - Mąstau apie šį bei tą.
Tas "šis bei tas"buvo buveinė. Mergaitė jau sugebėjo apie ją išsiaiškinti labai daug, bet tie žodžiai "Žalią žaibą siunčiau aš" glumino. Žalias žaibas? Kur? Nejaugi mirtis? Klastuolė svarstė apie tą žaibą, bet jai galvoje niekas nesirado.
 - Jam trūksta džiugumo. Dabar vakaras labai nostalgiškas, - atsiliepė tamsiaplaukė ir užsimerkė galvodama apie žalią žaibą. Staiga nuskambėjo juokas, burtažodis ir jos galva užsipildė žalios šviesos. Antrakursė staigiai atsimerkė. Viziją apie Hario Poterio tėvų nužudymą siuntė kažkas iš buveinės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 04, 2015, 12:10:18 pm

- Taip... Trūksta džiugumo, bet džiugių minčių nė su žiburiu nerasi mano galvoj... - pašnibždom tarė mergina. - Tau neatrodo keista, kad aš klastūnyne? Juk aš nemėgstu barnių, nesiveliu į konfliktus, nekrečiu šposų, bet klastūnyne...
Aš žinau kodėl... Bet man reikia, kad pasakytų kiti... Mano mintys... Ir nuotaika. Nuotaikų kaita. Kaip tą kart, kai išbėgau iš salės su ašarom veide net pati nežinau dėl ko... mąstė Gabriell kol laukė Jekaterinos atsakymo. Aš apsimetu labai stipria, nors tokia nesu... Gerai, kad mažai kas girdėjo ką man sakė Paskirstymo kepurė. Septintakursė sėdėjo ant ežero pakrantės ir žiūrėjo į ežero vandenį, danguje skraidžiojančius paukščius ir kitus gražius dalykus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 04, 2015, 12:14:39 pm

   Jekaterina pasiklausė Gabriellos. Antrą kartą susidūrė su verksmingu charakteriu, kodėl žmogus tokiame koledže, per mėnesį. Linksma visai spręsti tokias problemas sarkastiškai pagalvojo Klastuolė.
 - Nebent tau nutiko kaip Hariui Poteriui. Jį irgi per klaidą norėjo patalpinti Klastūnyne, bet patekęs į Grifų Gūžtą atrado save, - mergaitė vos nepasakė nesakyk, kad tu Haris Poteris. Aišku, kad būtų smagu, bet kai išžudo tavo šeimą ir taip toliau, kauniesi su blogiukais ir monstrais, visur dėmesys ir negali nė minutės atsikvėpti... na, toks gyvenimas galėjo žavėti nebent Lokhartą, kuris jau seniai miręs, o taip ir neprisiminė, dėdavo jis ant parašo skrituliuką, ar ne. Vis dėlto buvo geras žmogus. Jekaterina nutraukusi mintijimą grįžo prie buveinės ir vėl paniro į apmąstymus, bet vis dėlto klausėsi, ką pasakys Gabriella.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 04, 2015, 12:33:26 pm

- Ne, aš nesu Haris Poteris, - lyg perskaičiusi mergaitės mintis nusijuokė Gabriella. - Vis dėl to, aš žinau kodėl patekau į Klastūnyną.
Judrios Londono gatvės, važiuoja daug raudonų dviaukščių autobusų. Aš ėjau per gatvę su savo draugu. Nusprendėm nueiti į kavinę, išgerti kavos ir suvalgyti po sausainį. Tai buvo tragiška. Pati tragiškiausia mintis mano gyvenime. Gabriellos mintyse vėl atgijo tas pats vaizdas, kuris kartojasi kiekvieną dieną.
- Gal nori kavos? - nei iš šio nei iš to linksmai paklausė Gabriella ir nusišypsojo Jekaterinai. - Aš išbursiu.
Septintakursė išsitraukė savo burtų lazdelę ir išbūrė sau Karamelinės latte, o Jekaterinai juodosios arbatos.
- Imk ir gerk, vaikeli, - juokais kaip močiutė pasakė Gabriella.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 04, 2015, 12:38:02 pm

   Jekaterina nusijuokė, kai Gabriella patvirtino, jog nėra Haris Poteris, prisidirbęs horokrusų ir gyvenantis kitam kūne, bandydamas kažką nužudyti.
 - Na, džiugu, kad ne jis. O kodėl tu pakliuvai į Klastūnyną? - paklausė mergaitė ir linktelėjo dėl minties apie kavą. Gavusi juodos arbatos nusijuokė ir dideliu savo prigimties greičiu įsipylė mėlynų miltelių. Taip greitai, kad nebūtu spėjęs sumatyti net akyliausias, bet arbata kiek žaižaravo, tą ir durnius pastebėtų, bei skleisdama gardų aromatą leido melsvus, apvalius debesėlius.
 - Taigi kaip tu pakliuvai į Klastūnyną? - paragino pasakoti draugę mergaitė. Ji dažnai norėdavo apie kitus žinoti viską, nes buvo smalsi, bet savo pavojingo charakterio dar niekam neatskleidė, nors buvo matyti, kad yra tikrai ne iš kelmo spirta.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 04, 2015, 12:56:37 pm

Gabriella prisimerkė, kai Jekaterina į arbatą įsižėrė melsvų miltelių.
- Tik paskui nesakyk, kad aš tave nunuodijau, - nusijuokė mergina. - Moki saugot paslaptis ir jei aš tau ką nors pasakysiu, kitą dieną į mane nežiūrės keistai visi kiti? - nepatikliai, pakėlusi antakį, paklausė klastuolė. - O tu kodėl patekai čia?
Septintakursė gurkšnojo kavą ir mėgavosi jaukiu vakaru. Giliai širdyje spetyniolikmetė džiaugėsi pagaliau, po septynerių metų, radusi pašnekovę, kuriai išdėstys tikrąją savo gyvenimo istoriją.
Mes ėjom per gatvę... Jis mane užsipuolė, nežinojau ką daryt ir nužudžiau... Nu neblogai čia, Gabriella, neblogai. galvojo apie savo praeitį klastuolė ir juokėsi. Ji negalėjo užgniaužti juoko savo gerklėje ir vos ant Jekaterinos neišspjovė savo karamelinės kavos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 04, 2015, 01:35:37 pm

 - Panašu, kad paslapčių nemoku saugoti? - kilstelėjo antakį Klastuolė ir nusijuokė.
 - Na, kažin ar... - ji užsikirto. Tai, ką ji būtų pasakiusi, buvo didžiausia jos paslaptis. Mergaitės kovingumas ir ekstremali dvasia buvo niekam nežinomas dalykas. Tik Katerina žinojo, kad Jekaterina gerai duoda kikboksu, bet ir tai tuo metu jos kovėsi su demonu, taigi nelabai čia ką jau svarstysi.
 - Tai pasakok greičiau, tu kokio draugo gal vos neužmušai? - lyg tarp kitko paklausė, nes ta Gabriellos išraiška neatrodė lyg švento Kazimiero ir Petro. Papurčiusi galvą dėl kvapo, kurį skleidė arbata, antrakursė atsigėrė. Jos skonis buvo kaip... na, nežinosi, tiesiog dieviškas ir tiek. Lengviau atsikvėpusi dėl raminančio poveikio, mergaitė klausėsi, ką pasakys Gabriella apie savo Klastuolišką prigimtį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 04, 2015, 01:51:31 pm

- Draugo..? Ne... - suglumo Gabriella. - Buvo visai kitaip, - nusijuokė, o vėliau surimtėjo. - Aš iš prigimties blogiukė. Dar būdama maža aš paėmiau savo tėčio lazdelę pažaisti ir netyčia gėles paverčiau kažkokiais keistais padarais. Jie suėdė mano katę. Bet čia dar nieko. Viskas prasidėjo tada, kai aš pradėjau lankyt mokyklą. Aš rengiausi visada juodai, mano veide niekada nebuvo šypsenos. Aš buvau visai kitas žmogus. Kelis kartus išdaužiau mokyklos langus, susikivirčijau tikriausiai su visais mano žiobariškoje mokykloje dirbusiais mokytojais ir mokiniais. Niekas manęs nemėgo. Paskui aš pabėgau iš mokyklos. Nebenorėjau nieko matyti. Visi mane kaltino. Dėl nežinia ko, - pradėjo kūkčioti mergina. - O blogiausia tai... Blogiausia tai...aš nužudžiau savo draugą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 04, 2015, 02:25:23 pm

   Nu ir ko tu man aiškini, kad nenužudei draugo, jeigu tu jį nužudei? Tyliai pasipiktino mergaitė. Taigi ji klausė, žudė Gabriella, ar ne.
 - Na, žinai. Žudyti man įprasta, bet ne žmones, - ir vos netrenkė sau. Ką ji pasakė! Tai buvo itin svarbus faktas apie ją. Dar keista, kad Gabriella š pat pradžių neėmė klausinėti, ką Jekaterina nutylėjo, bet dabar... tai jau buvo neišvengiama. Klastuolė dar atsigėrė arbatos. Greitai susigalvojusi gerą atsakymą, jei kas nors būtų, žiūrėjo į vandenį. Saulė leidosi taip lėtai, kad negalėjai suprasti, bus naktis kada nora, ar ne. Na, ką, Jeka, prisidirbai. Tikėkimės, kad neužmiršau savęs... bet ką pagalvos Gabriella, jei viską sužinos? Ar nevirs ta padlaižūne, kokie tampa žmonės? Neturėtų. Ji gi geras žmogus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 04, 2015, 02:44:30 pm

Gabriella pažvelgė į aiškiai pasipiktinusią Jekateriną ir paaiškino:
- Iš pradžių nenorėjau tau apie tai sakyt, bet pasakiau. Ir tu vienintelė, kuri tai žino. Net mano mama nežino. Taip kad tylėk, arba galvą nurausiu, - nusijuokė klastuolė. - O tu ką žudai? - pasidomėjo.
Būsima moteris pasižiūrėjo į tolį ir nusprendė pasitreniruoti. Čia pat. Prie Jekaterinos. Ji pasitikėjo mergaite ir tikėjo, kad ši niekam nieko neišplepės.
- Accio lanką ir strėles!
Merginos rankose atsirado tamsaus medžio lankas ir strėlės sename raudoname aksominiame maišelyje. Ji paėmė lanką, nušoko nuo medžio ir nusitaikė į toliau esantį medį. Bam, tiesiai į dešimtuką! Iššovusi džiaugėsi Gabriella.
- Nori pabandyt ir tu? - pasiteiravo kitos klastuolės ir įkišo lanką į rankas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 04, 2015, 03:03:15 pm

   Jekaterina atsipūtusi stebėjo Gabriellą, kuri šaudė iš lanko. Šyptelėjo, kai gavo lanką.
 - Šaudyti iš lanko moku, bet kad suprastum mane... aišku, jei nori, reikia normalaus taikinio, tai yra, gyvo, turėjau omeny, - Klastuolės žvilgsnis nukrypo link Uždrasutojo miško. Vieną`akmenuką suminkštinusi, kad būtų kaip vata, sviedė tolyn. Paskui jį nuskrido strėlė. Nepasiekęs net aukščiausio taško minkštas akmenukas liko pakirstas strėlės ir nukrito žemyn.
 - Šiaip man patinka šaudyti, bet ne iš lanko, - šyptelėjo Jekaterina ir vos netrenkė sau. Ir vėl! Tarsi Gabriella jai būtų atrišusi liežuvį. Na, ką padarysi. Nutilusi Klastuolė nejučia siekė šautuvo, bet susilaikiusi tiesiog užgniaužė norą. Kitaip viskas būtų paaiškėję, ko antrakursė šiuo metu ne itin troško.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 04, 2015, 05:48:11 pm

- Šaunuolė, - šyptelėjo septintakursė. - O kodėl tu patekai į Klastūnyną? Ir iš ko tu šaudai? Paslaptis už paslaptį, - paslaptingai išsišiepė mergina, pati suprasdama ką "parodijavo". - Aš jau pasakiau tau daaaug paslapčių, - sukuždėjo klastuolė.
Gabriellos veide, su blakstienų tušo dėmėmis, sustingo prieš kelias minutes tekėjusios ašaros. Ji nužudė savo draugą. Gabriellos galvoje kirbėjo daug minčių, bet pačios didžiausios buvo Gabriellos draugo Tomo žūtis ir Jekaterinos paslaptis.
Klastuolė įsižiūrėjo į ežero vandenį. Saulė jau beveik buvo nusileidusi ir vanduo jau buvo tamsus. Gabriella apsižvalgė ir prisiminė strėles. Mergina nubėgo ežero pakrante ir paėmė strėles iš medžio ir suminkštėjusio akmenuko. Gabriella persipynė plaukus. Šįkart ji juos surišo į netvarkingą kasą ir radusi smulkių gėlyčių, jas supynė į vešlius, šviesius plaukus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 04, 2015, 05:54:22 pm

Jekaterina šyptelėjo. Ji ėmė panašėti į tikrąją save.
 - Manau, jog reiktų eiti į Uždraustąjį Mišką, - pasitikinti povyza ėmė grįžinėti. - Ten sužinosi visus atsakymus į klausimus, kuriuos uždavei ir norėtum užduoti man. Eini?
Jekaterina buvo apsisprendusi jai viską pasakyti. Na, bet tik už josios paslaptis, kurias ji, rodos dar ne visas pasakė. Klastuolė buvo apsirengusi bordiniu megztuku ir tamprėmis, bet po tuo megztuku slėpėsi pilka berankovė palaidinė, o magiškai užslėpti diržai ant kojų jau kirbino neramią merginos sielą. Ji norėjo mauti kuo greičiau į Uždraustąjį Mišką ir būtent prie akromantulų lizdo. Tik ten galėjai surasti normalių, dėmesio vertų monstrų, su kuriais būtų atsiskleidusi jos tikroji prigimtis. Tik nebe iliuzijų kambaryje, o tikrame pasaulyje. Gabriellai sutikus, Klastuolė ir ji nuėjo link Uždraustojo miško.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 06, 2015, 11:37:03 am

Gabriella bėgo įsikibusi ranka į Jekateriną. Na, Jekaterina tikrai treniruota. Ir aš kažkada tokia buvau... bėgdama galvojo mergina.
- Tu šaudai pistoletais? - uždususi ir pavargusi, tikriausiai vien dėl mandagumo pasiteravo jaunoji dama Jekaterinos. - Kai aš nužudžiau savo draugą buvo vakaras. Buvo šūvis, o tada Tomas krito ant žemės ir aplink jį atsirado kraujo klanas. Aplinkui viskas buvo raudona. Tada kažkas pamatė tai ir iškvietė policiją. Aš pabėgau. Niekas nežino, kad aš jį nužudžiau, nes bendravom slapta, jis apie mane niekam neužsiminė. Iki šiol visi mano, kad tai padarė banditai, arba savižudybė, nes aš šoviau į galvą... - pasakojo savo prisiminimus Gabriella. - nuo to laiko aš stengiausi pasikeisti. Turbūt niekada nebūtum pagalvojus, kad AŠ galėčiau tai padaryti, - pravirko klastuolė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 06, 2015, 06:25:07 pm

   Jekaterina linktelėjo.
 - Tai vienas didžiausių ir pagrindinis mano hobis, taigi numanai, kaip sunku to atsisakyti Hogvartse, - gūžtelėjo pečiais, nejučia imdama niūniuoti "Lordi" dainą. Kažkada pasiklausiusi norėjo klausytis vis daugiau, nes tai gana atitiko jos charakterį, nors buvo per šiurkštu. - Žudyti, kai to nenori, nėra gerai, - kitas reikalas, kai nori karčiai pridūrė mintyse. Jos vėl sėdėjo prie ežero. Klastuolei pasidarė graudu, bet akys net nesublizgėjo. Emocijas išdavė veidas. Norėjosi daugiau, nei pasitreniruoti poras minučių. Norėjosi kiaurą naktį sėdėti miške ir pliektis su monstrais. Bei būti apsivilkus savo tipinę aprangą. Kurių velnių apsirengiau bordinį megstinuką per vieną [etį ir juodas tympas? Kvaiša.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 10, 2015, 07:09:14 pm

Klastuolė nusišluostė ašaras ir įlipo į medį. Gabriella klausėsi mergaitės, kai netikėtai, ši antrakursė, nei iš šio, nei iš to pradėjo niūniuoti "Lordi" dainą. Gabriella nusisuko nuo Jekaterinos, pavartė akis ir atsiduso. Ji negalėjo pakęsti sunkiojo metalo. Gabriella būtų užtildžiusi mergaitę, bet labai tingėjo nulipti nuo medžio. Tie šlykštūs, baisias kaukes užsidėję, monstrai Mr. Lordi, Hella, Amen, Ox ir Mana visai netraukė septyniolikmetės.
Klastuolė kritišku žvilgsniu nužvelgė savo nagus ir burtais atsiskraidino dildę.
- Meh. Mano tas draugas Tomas mėgo "Lordi". Nuo kada tau tie...patinka? - be didžiulio susidomėjimo, iš didesnio noro nutildyti mergaitę, besidildydama nagus paklausė septyniolikmetė. 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 10, 2015, 09:36:18 pm

   Jekaterina ramiai atsirėmė į medį, kuriame sėdėjo Gabriella ir kurį laiką mėgavosi tyla, kol galiausiai ji ėmė domėtis apie Jekaterinos mėgstamą grupę Lordi.
 - Lordi patinka gana senokai. Pasiklausiau vienos dainos ir tiek. Ne visas metalas man patinka. Tik kai kurios grupės, - numanydama, kad Klastuolei ne itin įdomu kalbėti apie metalą, labiau kalbėjo abstrakčiai, kad nė vienai nesudarytų diskomforto. - O tu kokią muziką mėgsti?
   Tamsiaplaukė girdėjo, kaip tyliai į ežero pakrantę atsimuša smulkios bangelės. Paprastai tas garsas nebūdavo girdimas, bet antrakursė galėjo šį malonumą sau suteikti. Tas garsas ramino. Oras lėtai vėso, bet vėjas nepūtė, tad buvo vidutiniškai šilta. Jeigu pūstų stiprus vėjas, dabar būčiau sušalusi į ragą ir taip apledėjusi, kad mane būtų įmanoma nutirpdyti tik židinyje pagalvojo mergaitė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 11, 2015, 10:52:06 am

Gabriella suirzusi sėdėjo medyje ir žiūrinėjo savo nagus. Kodėl vienas nagas būna gražus, o kitas visai nesigauna?! Po velnių... pavartė akis mergina. Ji niurzgėjo sau panosėje ir piktinosi nagų forma.
- A. Kaip tau gali patikti "Lordi", kai tu pasiklausei tik vienos dainos? - prunkštelėjo mergina. - Man patinka Ariana Grande, Beyonce, Lana del Rey. Lengvutės dainos "prasiblaškymui", - sakydama šį žodį Gabriella eilinį kartą pavartė akis. - Aišku patinka ir vyrai, - nusijuokė. - kaip James Bay, John Legend, Sam Smith. Ir grupės, tokios kaip One republic.
Mintyse septintakursė pradėjo niūniuoti Lanos del Rey dainą "West coast" ir užsimiršo apie, merginos manymu, baisius nagus. Gabriella pažiūrėjo į ežerą ir prisiminė vaikystę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 12, 2015, 10:58:04 am

   Jekaterina sėdėjo atsirėmusi į medį ir stebėjo ežero raibuliavimą. Saulė leidosi lėtai, tiesdama rausvus spindulius tolyn, lyg besigelbėdama. Mergina pagalvojo, kad tai tikriausiai dėl pavasario.
 - Tokia kaip ir mini istorija yra, - tarstelėjo ji. - Kai sužinojau, kad yra tokia grupė, pradėjau domėtis ir daugelis sakė, kad jie labai geri ir taip toliau. Tada pasijungiau jų dainą "Hard rock". Čia aš sutrumpinau pavadinimą. Pasiklausiau kelias sekundes ir man tapo baisu klausytis, nes žiauriai per ausis ėjo. Nusprendžiau nesiklausyt visos. Tada kažkur išgirdau, kad merginoms negalima žiūrėti klipo "Who's your daddy". Aš nebūčiau aš, kad neperžiūrėčiau. Man ten nieko baisaus nepasirodė, o ir daina visai graži buvo. Tada dar kelias jų pasiklausiau ir nusprendžiau, kad man patinka, nes jos buvo gražios. Galiausiai persiklausiau visą "Hard rock" ir supratau, kad ji nėra tokia baisi. Yada visas persiklausiau ir man daugelis patinka, - Klastuolė kaip prisukta papasakojo ir toliau stebėjo ežerą, bet dabar jau susidomėjusi, nes jai pasirodė, kad kažkas toliau žybtelėjo smarkiau. Ir nuolatos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 12, 2015, 01:16:00 pm

Gabriella nuleido ranką ir įsmeigė žalią žvilgsnį į Jekateriną.
- Pala. Tai tu sakai, kad tu pasiklausei vienos jų dainos ir tau patiko, o dabar sakai, kad tu klausei jų visų? - Gabriella suraukė antakius ir suspaudė delną. - Ir kaip suprast "merginoms negalima" žiūrėt to klipo? Merginoms galima viskas. Kuo mes skiriamės nuo vaikinų? Ta prasme kalbu apie charakterį. Kodėl visi taip nuvertina moteris? Yra daug moterų pavyzdžių, kurios yra geresnės už vyrus. Ir vyrams nereikia kas mėnesį po kelias dienas kraujuot. Ir gimdyt jiems nereikia. Nors, ką aš čia kalbu. Pamiršk, - Gabriella užsidengė delnu veidą ir ištiesė kojas ant šakos.
Per klastuolės plaukus pūtė švelnus vakaro vėjas, o ežero vanduo ramiai mušė bangeles į krantą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 12, 2015, 02:22:38 pm

   Jekaterina blausiai šyptelėjo.
 - Na, tikriausiai man jau painiojasi žodžiai, bet tieisog tik viena ar dvi dainos man realiai labai patinka ir galėtų pretenduoti į mėgstamiausias, - vangiai atsakė. Klastuolė klausėsi, kaip apie lygias teises kalba Gabriella. - Galėtum būti sufražistė, - leptelėjo ji, nesuvokusi, ką pasakė. Pati ji jautėsi kiek išvargusi. Saulė, rodos, leidosi vis lėčiau ir lėčiau, beveik sustodama. Vėjas aukščiau buvo stipresnis, tad šiaušė draugės palaidus plaukus, o Jekaterina buvo juos susipynusi, tarsi varžydama save. Bet kartu ir paleisdama. Nežymus vėjas pūstelėjo į mergaitę ir saulė nusileido. Paskutinis spindulys dingo. Antrakursės oda nušviesėjo iki beveik kristališkumo, plaukai tapo juodi kaip derva, su keletu sruogelių, kurios atrodė lyg iš mėnulio atskridusios, o akys vos vos kibirkščiavo. Mergaitei pasidarė nejauku dėl tokių greitų pokyčių. Ji juk tyliapėdė, taigi turėjo su tuo susitaikyti. Ji - demonas. Kitos išeities nėra.
((Sorry, ką aš su tuo postu padariau :D ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 13, 2015, 05:33:11 pm

((Kas per demonai? :DD))     
- Žinai, moterys visada buvo stipresnės, nei vyrai. Net vyrai patys tą pripažįsta, bet aišku, jie sako "silpnoji lytis" ir panašiai... - Gabriella vikriai nušoko nuo medžio ir nušuoliavo prie ežero. Ji įmerkė ranką į skaidrų, šaltą ežero vandenį ir sauja jo pasėmė. Vanduo švelniai ištekėjo pro praskėstus pirštus. Klastuolė nupurtė ranką ir nušluostė ją į kelnes.
Mergina žvelgė į vis mažėjantį saulės plotelį, kol jis visai išnyko. Septyniolikmetė atsigręžė į į medį atsirėmusią Jekateriną. Ji stebėjo mergaitės pokyčius, nusileidus saulei. Pažvelgė į patamsėjusius plaukus ir pašviesėjusią odą.
- Įdomiai tau čia, - Gabriella priėjo prie Jekaterinos ir dar kartą permetė akimis. - Atrodai kaip vaiduoklis, kaip pasakytų mano draugeliai žiobarai...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 13, 2015, 05:37:59 pm

((Jo, aš demonas, nusprendžiau prieš kelias savaites ir įrašiau į aprašymą :DD))
 - Vyrai sako, kad esame silpnoji lytis vien dėl to, kad patys tokie yra. Na, fiziškai tai jie išties stipresni, bet moterys kantresnės, ištverrmingesnės. Ir labai atsparios skausmui. Pavyzdžiui, žiobarai nustatė, kad gimdymas prilygsta penkiasdešimties kaulų lūžiui vienu metu. Nors nesiklausyk, ką aš čia kalbu, nusišeku greičiausiai, man ta jų medicina... - tarstelėjo Klastuolė. Kai Prisiartino Gabriella ir pasakė, kad Jekateirna vaiduoklis, mergaitė šyptelėjo. Greičiau demonas, nei vaiduoklis pamanė. Pamažu ėmė kilti mėnulis.
 - Ar man vaidenasi, ar neįtikėtinai greitai saulė pakyla, nusleid[ia ir užleidžia vietą mėnuliui, - Klastuolė perbraukė ranka per savo plaukus, padabintus mėnesienos sruogelėmis. Tikėkimės, kad jai atrodys, jog mano pasikeitimai natūralūs.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 15, 2015, 08:17:11 pm

- Moterys kartais ir fiziškai stipresnės už moteris. Oi, tai yra vyrus, - prisidengusi burną nusijuokė Gabriella. - Girdėjau ir aš apie tuos kaulus, nenusišneki, - pamerkė akį.
Klastuolė burtais atsiskraidino savo juodąją akustinę gitarą ir paėmė į rankas. Kaip seniai dainavau. pamanė mergina ir švelniai perbraukė per stygas. Gabriella pradėjo groti akordus ir niūniuoti melodiją. Po kelių akimirkų iš klastuolės lūpų prasiveržė ir žodžiai:
-"If he said help me kill the president,
    I'd say he needs medicine,
    Sick of screaming let us in,
    The wires got the best of him.
    All that he invested in, goes
    Straight to hell,
    Straight to hell."
- Prisijungsi? - nutilusi paklausė mergina kitos klastuolės ir vėl perbraukė per stygas, grodama C akordą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 15, 2015, 08:26:15 pm

   Jekaterina linktelėjo. Na, bent mano tapatybė liko saugi. Ooo, gitara! Tai reiškia muzika, o muzika tai ir dainas... Velnias, šimtas metų nedainavau. Klastuolė kiek nuleido galvą ir akis ir ėmė klausytis, kol pagaliau Gabriella uždainavo. Muzikai kuriai akimirkai nutilus, mergaitė pakėlė galvą. Toji daina buvo kažkur girdėta. Ir beje, labai gerai žinoma.
 - He told me I should take it in,
   Listen to every word he's
   Speaking.,
   The wires getting older I can
   Hear the way they're creaking,
   As they're holding him...
Tyliai ištarti žodžiai turėjo vos skimbčioti ore, bet jie garsiai nuaidėjo per ežerą, nuvilnijo lyg banga. Juodaplaukė galvojo, ar Gabriella jai pritars, ar tik gros, o gal jos dainuos po vieną posmelį. Velnias, jai vis priedainiai pakliūva. Lygtai aš... baik pezėt. Eik dainuot. Mergaitė iš pradžių dainavo be muzikos ir neatkreipė dėmesio, kada draugė prisijungė savo balsu ir gitara.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 17, 2015, 05:16:09 pm

Gabriella sėdėjo ir žiūrėjo kaip dainuoja mergaitė. Netikėtai merginos mintys nuplaukė link pirmojo susitikimo su Jason. Iš klastuolės lūpų prasiveržė Arianos Grande daina "Best Mistake" ir užgožė Jekaterinos balsą.
- "Break up, make up
Total waste of time
Can we please make up
Our minds
And stop acting like we're blind

'Cause if the water dries up, and the moon stops shining
Stars fall, and the world goes blind
Boy, you know I'll be saving my love for you,
For you"
Gabriella nutilo ir uždengė stygas, kad šios nustotų skambėti.
- Atsiprašau, aš netyčia ją pradėjau dainuot. Prisiekiu, - juokdamasi ir pati nesuprasdama savęs pasakė mergina.
Septyniolikmetė vėl užspaudė Am akordą.
- Esi kada nors turėjus berniuką? - kaip mažo vaiko paklausė Gabriella Jekaterinos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 17, 2015, 05:24:45 pm

   Vos Jekaterinai sučiaupus lūpas, Gabriella užplėšė Arianos Grande dainą. Lygtais veržėsi švelnūs jausmai, bet skambėjo garsiai... labai garsiai. Klastuolę pagavo juokas, bet ji sutramdė jį ir klausėsi išsivažinėjusios kažkur po prisiminimus draugės balso. Pati tamsiaplaukė dažnai panirdavo į prisiminimus, bet pamažu vis rečiau. Paprastai taip elgdavosi, kai neturėdavo ką veikti. Bet dabar jautė, kad juokas spaudžia ją iš visų pusių. Nutilus Gabriellai Klastuolė vis dar atrodė rimta, bet kai ji paklausė apie berniukus, mergaitė vis dar stengėsi tramdyti šypseną, bet jai neišėjo (jūs žinote, kai norisi juoktis, bet nenori ir baigi praplyšti). Po kelių minučių antrakursė pratrūko kvatotis ir nusirito ant žemės. Juokėsi kaip kokia beprotė (kaip neišprotėsi, porą savaičių gerai nesijuokęs). Mergaitė niekaip negalėjo sustoti, tad pamažu ėmė dusti. Pagaliau gal už penkiolikos minučių atsipalaidavo ir vis dar kikendavo pamiršo, ko klausė Gabriella.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 17, 2015, 05:39:02 pm

Gabriella pamatė Jekaterinos reakciją ir suraukė antakius.
- Kažkas ne taip? Rodos, balsas, buvo gan neblogas. Nepavydėk, - nusijuokė Gabriella. - Ne taip aš jau baisiai ir dainuoju...
Septintakursė laukė kol Jekaterina nustos juoktis ir tvarkė savo šviesius plaukus. Baigusi, mergina pradėjo nurinkinėti pūkus nuo savo timpų. Ką reiškia turėti katę...
Pagaliau, Jekaterinai nurimus ir baigus plyšt juokais, septintakursė pakėlė antakį:
- Tai..? Turi berniuką? Turėjai kada nors?
Kol kas nepanašu į paprastus merginų pašnekesius apie vaikinus. Jekaterinai atsakinėjant, klastuolė mintyse niūniavo Beyonce - Crazy in love ir galvojo apie nuostabias šviesiai žalias akis, kuriose yra paskendusi begalę kartų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 17, 2015, 05:50:03 pm

   Išgirdusi, kaip kiek pasipiktino Gabriella, Klastuolė vėl padūk kvatotis, o nurimusi dar ir žagsėti ėmė.
 - Aš...žagt... ne, viskas..žagt.... gerai, - žagsėjo ir kikeno iš savęs mergaitė. Pagaliau žagsuliui praėjus Klastuolė nusiramino ir nusišpsojo. - Viskas tau gerai, čia man nei šis, nei tas. Berniuką? Nejuokink, su bendraamžiais ir jaunesniais neprasidedu. Sorry, nuskambėjo kaip... nežinau, - ji vėl ėmė kikenti, nes juokas ją taip plėšė iš visų pusių, kad net nesupaisysi, kas jai yra. Pati tamsiaplaukė nežinojo. Tiesiog nė velnio.
 - O tu ar turi vaikiną? - berną, krizeno ji. Po Gabriellos dainų pasijuto tokia beprotiškai linksma, kad nors tu užsimušk ir susipjaustęs iškepk ir vistiek žvengsi. Net ir kečupu apipiltas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 17, 2015, 05:58:51 pm

Septintakursė klastuolė bandė suprasti ką, per žagsulį, vapa Jekaterina ir laikėsi nesijuokdama.
- Ką? Tai tu turi berniuką? Vyresnį? - stengdamasi kuo mandagiau, nesusijuokusi, paklausė Gabriella. - Žinai, niekada su jaunesnėm nekalbu apie berniukus, net nežinau kaip kalbėt. Kaip jūs juos vadinat? - nusijuokė Gabriella ir taip garsiai įkvėpė oro, kad, rodės, tuoj uždus.
Septyniolikmetė laukė Jekaterinos atsakymo ir žiūrėjo į savo nesutvarkytus nagus. Kai grįšiu, būtinai nusilakuosiu...
- Tai va kaip vadinat... Vaikiną? Berną? O kaip tu manai? - išmetė "forever alone" veido išraišką šviesiaplaukė ir nuskraidino gitarą "namo". - Manau, mes radom įdomesnę temą, nebegrosim? - pakėlė antakį Gabriella.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 17, 2015, 06:06:32 pm

 - Jeigu ne tas žodis... berniukas... - vėl kvatojo Jekaterina. - Nu atsiprašau, kažkas man čia užėjo, paprastai dem... man nebūna tokia gera nuotaika, - vienu metu jos veide šmėstelėjo baimė, nes mergina vos nepasakė "demonams".
 - Vaikinas ir tiek. Kitos, kas vaikiškesnės ir sako berniukas. Jap, vyresnį, - Klastuolė pagaliau sugebėjo nurimti, nors giliai viduje dar krizeno. Ir ne bet kaip, o kaip išprotėjęs mamutas. - Neskieks, vaikiną turi, iš akių matau, - pirmas žodis susivartė antrakursei dėl vidinio juoko. - Čia tai jau kaip tu nuspręsi, bet manau, jog išties radom įdomią temą, - Klastuolė vėl sutramdė juoką ir stengėsi šypsotis ramiai, bet pamažu ėmė kirbėti nerimas. O jei Gabriella paklaus, ką Jekaterina norėjo pasakyti vietoje "man"?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 17, 2015, 06:20:33 pm

- Na. Ką aš žinau kaip man kalbėt su dvylikamete tokiais reikalais? - sakydama žodį reikalais Gabriella pirštais parodė kabutes. - Oi oi, tu mane vadini vaiku, ką? - juokais paklausė klastuolė. - Vyresnį, tai ką? Koks vardas? Pasakok, kaip susipažinot? Kiek laiko jau kartu? - kreiva šypsenėle nusišypsojo septyniolikmetė ir norėjo kumštelti Jekateriną, bet kaip visada, tingėjo.
Jekaterinos sakinį "vaikiną turi, matau iš akių" Gabriella vaidino, kad neišgirdo ir greit pamiršo šią temą.
Gabriella pažvelgė į tamsų nakties dangų ir jai pašiurpo oda, bet mergina niekur iš čia nenorėjo eit. Klastuolė žiūrėjo į tolį ir jame regėjo šviesų žalią žvilgsnį. Septyniolikmetė išgirdo kažką einant ir instinktyviai atsisuko.
Mergina atmerkė akis ir pasipurtė. Ar aš buvau užmigus?!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 17, 2015, 06:32:16 pm

   Jekaterina pamažėle nurimo, bet vis tiek viduje kikeno. Deja, tas malonus jausmas lėtai rimo ir galiausiai nustojo. Dabar praeis daaaaaug metų, kol vėl taip juoksiuos. O pala, kiek tas daug?
 - Pala, ką sakei? Lėčiau, aš dar nepasiruošus susiprogramuoti klausimams penkiasdešimt septyniolikai iš viso. Tiksliau, vienu metu. Aaa susipažinom... eee... kažkokioje puotoje, tikriausiai misių atidaryme. Kartu jau... nežinau, nepamenu, - Klastuolė netyčiom kai kuriuos klausimus praleido, nes, kaip pati sakė, dar nesugebėjo po juoko antplūdžio atsakyti į penkiolika aštuonis klausimus vienu metu.
 - Tai apie savo vaikiną... bachūrą... koks skirtumas. Pasakok, - pagaliau išdrėbė, realiai tariant, Jekaterina.
((Sorry, bet nebemoku rašyt dabar ;D ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 17, 2015, 06:57:29 pm

Pagaliau baigei čia žvengt kaip kokia, psichuškėn uždaryta, nesveiko proto, kumelė.
- Ai, nieko, - pasimetusi leptelėjo Gabriella, bet pralinksmėjusi atsakė. - Nu neturiu aš bernoooooo, - nutęsė Gabriella. - Kodėl manai, kad turiu? Negali septyniolikmetė neturėt vaikino? Plius, kad nėr gražių spetintakursių, - nusijuokė Gabriella. - Vien dėl to, kad tave kažkas "pakabino", tai nereiškia, kad mane kas nors "pakabins". Nebent pakabins ant medžio. Už virvės. Kitaip tariant pakars, - žvygaliavo klastuolė keista tema. - Nu bet neesmė. Kelintakursis jis?
Gabriella prisimerkusi žvelgė į Jekateriną ir sekė jos kiekvieno veido raumenėlio trūkčiojimą, kai ši pasakojo apie savo berniuką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 17, 2015, 07:03:34 pm

 - O aš manau, kad turi, - nutęsė Jekaterina, skvarbiu žvilgsniu nužvelgdama klaidžiojantį Gabriellos žvilgsnį. Melagė, mat pirimat. - Tau rimtai praverstų, - aišku, Jekateirna turėjo omenyje pakarimą, bet kažkas galėjo surasti ir kaip vaikino turėjimą.
 - Aaa, ketvirtakursis, - ištempė rankas užsisėdėjusi mergaitė ir linksmai atsistojusi pašoko ir įsitvėrė medžio šakos. Tada linksmai išsitempė ir lengvu judesiu užšoko ant šakos. Jokio laipiojimo. Tada kojomis pasikabinusi ant to medžio šakos nusileido žemyn galva ir patogiai įsitaisiusi stebėjo Gabriellą ir pasaulį aukštyn kojomis.
 - Neesmė pakarimas... jeigu būtų išties esmė, tai būtų svarbu, - ramiai atsakė Jekaterina, pradėjusi nusišnekėti. Į jos veidą neplūstelėjo kraujas, ji išliko balta. Tai buvo itin gerai, jei nenorėjai, kad imtų skaudėti galva.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 17, 2015, 07:21:25 pm

- Na, turiu simpatiją, bet mes tik draugai, - mirktelėjo akį Jekaterinai, supratusi, kad ši šiek tiek pasipiktinusi. Juk Gabriellos akyse galėjai aiškiai įmatyti susižavėjimą.
Mergina stebėjo, kaip vikriai klastuolė įlipa į medį ir persisveria per šaką. Žiūrėk, kad tik pati nepasikartum... nežymiai kilstelėjusi antakį pagalvojo Gabriella.
- Pala. Jis ketvirtakursis?! Jekaterina, Jekaterinčika, ką tu darai su savo gyvenimu? Juk jis gali tavimi tik naudotis... Tu tikrai žinai, kad jis dėl tavęs pametęs galvą? Gal man reikia nueit ir su juo pasišnekėt? - jau trynė rankas septyniolikmetė. Oi, aš jį pamokyčiau. Žinos kaip lįst prie mažesnių. Gerai, kad niekas neskaito mano minčių. Pala. O jeigu skaito?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 17, 2015, 07:34:43 pm

   Klastuolė dėbtelėjo į Gabriellą.
 - Simpatija ir užtenka žinoti. Jeigu elgsiesi kaip kvaiša, tai meilės nebus, o jei būsi savimi ir miela, įsimylės. Iš patieties žinau, - leptelėjo.
 - Jėzus tu Marija... aišku, kad žinau. Manau, nežinočiau? - ...kai labai "neaiškiai" skaitau emocijas iš akių, nes posakis akys - sielos veidrodis, yra tikras? Tu ką - pakartum jį? - Du metai - pats tas skirtumas. Juk sakoma, kad vaikinai bręsta dviem metais vėliau nei merginos. Beje, man labai tinka jo amžius, - gūžtelėjo pečiais, kiek tai buvo įmanoma kabant kojomis ant šakos žemyn galva. - Ir neskiesk. Simpatija reiškia, kad dėl jo greičiausiai pametei galvą, - staiga antrakursė suvokė jos ir Gabriellos metų skirtumą. Ir tai buvo penki metai. Tiek, kiek ir mano pusseserei Benitai! O juk mes geriausios draugės... Kodėl taip negali būti su Gabriella? Nes ji žiūri į mano amžių, bet juk metai - tai tik skaičiai. Jie nieko nereiškia...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 17, 2015, 10:50:19 pm

- Na nežinau, jis lyg ir mane pakvietė į pasimatymą. Ir buvo bučinys... Aš nepamečiau dėl jo galvos. Kaip matai, ji vis dar čia, - Gabriella vaizdžiai parodė į savo galvą, dar vis tebeesančią ant pečių. Jis toooks mielas ir džentelmenas ir... - klastuolė pritrūko žodžių. - Jis subrendęs. Jis papildo mane. Žinau, dar per anksti kalbėt, bet mes būtumėm visai gera pora, - nusijuokė Gabriella įsijautusi.
Nagi, Gabriella, pamiršk jos amžių. Jai - septyniolika, nesivaržyk. ragino save klastuolė.
- Na, o tarp jūsų? Buvo? Pirmas bučinys? Kokios emocijos? Koks jo charakteris? - kamantinėjo septyniolikmetė net neleisdama atsikvėpti Jekaterinai, kuriai tikriausiai buvo sunkiau kalbėt, kabant galva žemyn.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 17, 2015, 11:01:43 pm

   Jekaterina nusišypsojo. Mielai ir draugiškai, nesišaipydama. Lengvai ištiesė kojas ir grakščiai apsivertusi nusileido ant jų bei atsisėdo ant žemės sukryžiavusi kojas.
 - Manau, taip bus patogiau kalbėti, - ramiai paaiškino. - Taip, buvo ir gana keistomis aplinkybėmis. Na, pasakymas, kad drugeliai skraidžiojo pilve, nuvalkiotas, taigi pasakysiu, kad emocijų neišreikši, bet apima nevaldomas džiaugsmas ir palaima, bei trumpalaikė užmarštis, - mergaitė pasistengė gana tiksliai nubūdinti jausmus. Ypatingai, kad viską gerai prisiminė. - Jis mielas, romantiškas, - Ir pametęs galvą dėl manęs bei labai jausmingas, šiltas žmogus užbaigė mintyse ir akimirkai akyse šmėstelėjo svajingas žvilgsnis.
 - O ką jautei tu? - pasidomėjo Jekaterina Gabriellos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 18, 2015, 12:49:45 pm

Hmm. Geras klausimas, Jekaterina, geras. Jaučiau...baimę? Ir bejėgiškumą ir laimę?
- Na, aš bijojau jį prisileist, nesu linkusi prisirišti prie žmonių. Bet paskui spjoviau į visus principus ir leidau mėgautis sau emocija. Sakau emocija, nes tai trumpalaikis dalykas. Pastebėjai? Pasibučiuoji, tau būna gera ir kas toliau? Tu vėl paprastai šneki ir ta emocija po truputį dingsta. Užlieja šilti jausmai. Jautiesi kažkam reikalingas. Ką aš čia nusišneku? Žodžiu, aš įsimylėjau, - nusišypsojo mergina.
- Aš jo nesmaugčiau. Jei jis tave myli - draugaukit į sveikatą. Nejaugi man turėtų rūpėt?
Gabriella persirišo plaukus, kelias sruogas palikdama laisvas. Pūtė lengvas vėjas nuo ežero. Vanduo raibuliavo, buvo ramu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 18, 2015, 01:02:03 pm

   Jekaterina susimąstė.
 - Išties trumpalaikis jausmas. Bet vėliau apima prisirišimas ir šilti jausmai, - mergaitė nuklydo į prisiminimus, bet klajojantis žvilgsnis sugrįžo. - Taip, ne tu viena, - nusijuokė. Klastuolė perbraukė ranka supintus plaukus ir įsivaizdavo, kaip ji stovi ant kalno juoda suknele, palaidais plaukais, kuriuos blaškė vėjas. Mergaitei pašiurpo oda. Kodėl ji tai matė? Vizijoje ji atrodė žymiai vyresnė. Tamsiaplaukė šiek tiek trūkčiojančiu kvėpavimu atsiduso. Iš galvos neišėjo matytas vaizdas. Jeka, tau vaidenasi. Ką tai turi bendro su tema, apie kurią kalbi su Gabriella? Šifruosi visą tai vėliau.
 - Ir ką man dabar atsakyti, kodėl tau turėtų rūpėti? - nusijuokė Jekaterina. - Gal dėl to, kad smalsu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 18, 2015, 01:55:10 pm

- Ne, turėjau omeny, kad man nerūpi su kuo tu bendrauji. Jei mylį jį - viskas gerai, - paaiškino Gabriella ir nusišypsojo.
Klastuolė pasikasė kaklą ir užčiuopė skaudamą vietą. Septyniolikmetė prikando lūpą, bet tylėjo. Jos ranka nusileido plaukais ir greit atsidūrė ant sukryžiuotų kojų. Nors jau buvo pakankamai tamsu ir šalta, Gabriella jautėsi saugi ir rami. Šiluma užliedavo jos kūną vos tik pagalvojus apie Jason.
Gabriella užsimerkė. Ji pajautė ant pečių uždėtas tvirtas rankas ir atsisuko. Jason! apkabino vaikiną mergina. Ne, aš ne Jason Gabriella atsisuko ir pamatė šlykštaus veido pabaisą, kuri traukė jos sielą.
Klastuolė atmerkė akis ir išsigandusi pažvelgė į Jekateriną.
- Ką dar gero pasakysi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 18, 2015, 02:07:45 pm

 - Aš supratau, tik jeigu gilinsiesi į žodžius, tai ir gaunasi nesąmonė, - šyptelėjo Jekaterina. Žvarbokas vėjas pūtė iš rytų, taigi medis šiek tiek apsaugojo Klastuoles. Mergaitė pastebėjo, kaip Gabriella panyra į prisiminimus. Antrakursė nuklydo tolyn ir ėmė svajoti apie visokius dalykus, bet prisiminimai greitai grįždavo prie matytos vizijos. Tai garantuotai pranašauja kažką blogo. Juk mano veidas tikrai nebuvo linksmas tame regėjime. Kažin ką tai reiškia?
 - Ką dar gero? Daug kas gero nutinka, bet mano laimė atkeliauja ne taip jau ir dažnai, kaip būtų galima mamyti. O tu dabar papasakok apie tą vaikiną, - antrakursė linksmai nusišypsojo ir įdėmiai nužvelgė Gabriellos veidą. ar man vaidenasi, ar ji tikrai kažko išsigando?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 18, 2015, 03:40:47 pm

Gabriella sėdėjo ant šakos, apsikabinusi kelius ir priglaudusi juos prie krūtinės. Ji buvo užsimerkusi, bet iliuzijos jau buvo palikusios galvą ir mintis. Kodėl man taip būna tik prie Jekaterinos?
- Taip.. Geriau paliekam šitą temą ramybėj... - išpūtusi akis atsakė Gabriella. Įsižiūrėjęs į jos akis geriau, galėjai pamatyti, kad jos akių vokai trūkčioja, o vyzdžiai labai labai išsiplėtę. - Na. Gerai. Jis aukštas, tvirtas, raumeningas. Rudų plaukų, šviesiai žalių akių, šiek tiek šviesesnių nei mano. Jis labai paslaugus, džentelmeniškas, mėgsta skaityti knygas ir šiaip labai įdomus žmogus, gerąja prasme, - svajingai nusišypsojo septyniolikmetė. - O kaip atrodo taviškis? - pasidomėjo klastuolė.
Gabriella pažiūrėjo į tolį ir prisiminė, kad jai reikia eiti.
- Iki, jau lekiu, - apkabino klastuolė Jekateriną ir nuskubėjo pilies link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 18, 2015, 03:58:07 pm

   Jekaterina beveik negirdimai niūniavo itin keistą melodiją, kol Gabriella pasakojo apie savo simpatiją. Klastuolė patogiau įsitaisė ir žvilgsniu nuklydo prie ežero. Staiga ji tarsi oru nusklendė į ežero vidurį, bet realiai nieko neatsitiko, tik sekundei antrakursės akyse šmėstelėjo baimė. Ji tarsi paniro po vandeniu ir leidosi gelmėn. Kažkas sublyksėjus dugne vizija išnyko. Velniai griebtų, Jeka. Tave ši vieta keistai veikia! Ką tai reiškia? Ar nuskęsi, jeigu nutiks kažkas blogo susiję su vandeniu?
 - Maniškis aukštas ir sportiškas, rudaplaukis ir ryškių, žalių akių, - kažkodėl jų čia daug... ką nori, tą sakyk, bet kiekvienai merginai jos vaikinas bus mylimiausias, nuostabiausias ir taip toliau. Bet po dešimt metų bendravimo pajusi, kad jis turi ir daug trūkumų. Jeka, Jeka, nu tu ir nusišneki dabar...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Katherine Rivers Gegužės 10, 2015, 12:58:41 pm

Katerina tokią nuostabią dieną - šviečia saulė, šilta ir jokio vėjelio - bėgiojo ežero pakrante. Neturėdama jokio tikslo bėgiojo šlapiu smėliu, kartais įbrisdavo pabraidyti. Vanduo vis dar buvo vėsokas, bet juk dar ne vasara. Gaila, kad greitai baigsis mokslo metai ir teks palikti pilį. Bet užtat bus galima sugrįžti kitais metais. Kamuojama tokių minčių, Katerina pagaliau nusprendė šią dieną praleisti ne sportuodama, kaip visada, o mėgaudamasi gamtos teikiamais malonumais. Laimei ji šiandien ruošėsi paplaukioti, tad po sportine apranga turėjo apsirengusi maudimuką. Sustojusi toje vjetoje, kuri atrodė saugiausia, juk niekada negali žinoti kas tūno tame ežere,  nusirengė drabužius ir nusimetė batus. Tada kaip pasileido bėgti į vandenį. Vanduo buvo šiltesnis negu tikėtasi. Plaukiodama Ketė pradėjo niūniuoti. Dabar mažiausiai norėjo, kad ją kas nors aptiktų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 10, 2015, 01:05:08 pm

   Jekaterina tyliai vaikščiojo ežero pakrante. Buvo nuostabus oras, kaip tik sportui ar maudymuisi. Bet mergaitė ne to atėjo prie ežero. Šiltas vanduo raibuliavo saulėje lyg ant paviršiaus būtų pribarstyta deimantukų. Antrakursė tankiai pasimarkstė, nes saulė žilpino akis. Klastuolė kaip niekur nieko žingsniavo pakrante, vilkėdama baltus marškinėlius ir šviesiai mėlynus džinsus, kurie kažkaip labai nesiderino prie jos išvaizdos, kaip kad juoda spalva, nors tai ją sendino.
   Tą nuostabią dieną juodaplaukė troško ramybės ir tylos, o gal pabūti su savimi. Kas ten supaisys tą keistą asmenybę, kurią sukrėtęs susitikimas su pažįstamu pakeitė neatpažįstamai. Mergaitė žiūrėjo tiesiai priešais save ir galiausiai priėjusi prie žolėmis ir meldais apaugusios vietos ten atsisėdo. Įmerkusi basas kojas į vandenį išgirdo pūkštelėjimą. Meistriškai pasislėpusi antrakursė užmatė Kateriną, šuoliuojančią į vandenį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Katherine Rivers Gegužės 10, 2015, 01:18:38 pm

Katerina laiminga, kad surado tokią atokią vietelę, kurioje jos niekas neturėtų rasti, išlindo iš vandens ir atsigulė ant šlapio smėlio. Nežinia iš kur, jai užėjo noras pasideginti. Nors to ji daryti labai nemėgo, juk tai užimdavo daug laiko, per kurį tu galėdavai nuveikti tiek daug visko naudingo. Taigi atsigulusi ji išsitraukė savo mažą maišelį iš sportinių kelnių kišenės ir iš jo išsitraukė rankšluostį, akinius nuo saulės ir obuolį. Pasitiesusi rankšluostį atsigulė ant jo, nusiėmusi paprastus akinius užsimaukšlino akinius nuo saulės ir pradėjo krimsti obuolį. Laimei akiniai nuo saulės buvo tinkami matyti, tad Ketė galėjo laisvai viską matyti tiek toli, tiek arti. Aišku arti ji taip ar taip viską matė, tik su toliu buvo problemų. Juk negali matyti to, kas yra toli, kai esi trumparegis. Taip begulėdama ir kramsnodama obuolį, Ketė vėl pradėjo niūniuoti. Tik šykart niūniavimas peraugo į dainavimą.
-O my, I think that I found myself a cheerleader... - girdėjosi Katerinos dainavimas nemokant dainos žodžių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 10, 2015, 01:23:00 pm

   Jekaterina kiek suglumo, kai Katerina išlipo iš vandens ir sau ramiausiai įsitaisiusi pradėjo dainuoti kažkokią dainą. Antrakursė vis dar tylėjo ir nieko nedarė, kol nepradėjo šalti kojos vandenyje. Baltos odos savininkė ištraukė kojas ir palaukusi, kol jos nudžiūvo, išslinko iš meldų taip tyliai, kad nė vienas nesušlamėjo.
 - Labas, - gana tyliai ištarė ir iškart užsinorėjo skradžiai žemę prasmegti. Jos juodos akys ėmė blaškytis, kad netektų susidurti su Katerinos akimis. Gerai, bet dabar noriu sprukti. Kuo toliau ir toliau, kad į mane niekas nespoksotų ir nežiopsotų, kaip aš kvailai dabar elgiuosi, toptelėjo jai. Sukryžiavusi kojas ir atsisėdusi saulėtoje vietoje leido saulei baksnoti spinduliukais jos veidą. Gali šildyti kiek nori, neįdegsiu pagalvojo ji.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Katherine Rivers Gegužės 10, 2015, 01:31:59 pm

Vis dar pilna burna išgirdusi, kaip su ja pasisveikino, Katerina vos neužspringo iš išsgąsčio. Užsikosėjusi ji atsisuko į pažystamą veidą.
-O viešpačiau šventas. Labas. Išgąsdinai mane... - atsakė taip pat tyliai, kaip ir pati Jekaterina. Bet net menkas lapų šlamėjimas dabar atrodė toks pat garsus kaip koks roko koncertas.
-Tai... Ką čia veiki? - paklausė Jekaterinos, kuri sėdėjo prieš Ketę sukryžiavusi kojas. Katerina nejučiomis nužvelgė Jekos aprangą. Kažkaip netradiciškai apsirengei panelyyt... pagalvojo ir apsidžiaugė, kad niekas nemoka skaityti minčių. Tyliai apsivertusi ant nugaros ir atsisėdusi pastebėjo klastuolės baltą it koks sūris koją.
-Vau. Kokia tu balta... - sušnibždėjo, nes nežinojo ar ji įsižeis dėl tokio pasakymo ar ne. 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 10, 2015, 01:41:21 pm

((Baltą kaip sniegas, sūris tai geltonas :D ))
Jekaterina pašoko iš vietos, kai Katerina užspringo ir blausiai šyptelėjo, nors mintyse jau plavinėjo kažkur kitur.
 - Matau, kad išgąsdinau, - gūžtelėjo pečiais, lyg absoliučiai nesijaudindama dėl to. ir kodėl ji nusigribė mano balso toną? pasiteiravo savo pačios minčių antrakursė.
 - Hm, lyg ir nieko, - vėl gūžtelėjo pečiais ir staiga užsinorėjo persirengti. Pernelyg jai netiko šviesi apranga. Ji pasiėmė lazdelę ir baksnojo savo drabužius, kol pagaliau vilkėjo raudonai ir juodai languotus marškinėlius bei juodus džinsus.
 - Balta aš visuomet. Niekada neįdegu, - blankiai, beveik neregimai šyptelėjo. Jai netgi patikdavo, kai jai rėždavo apie juodas akis, juodus plaukus, raudonas lūpas ir baltą kaip sniegas odą. Sau ji paprasta mergaitė, bet kiti kažko priekabiaudavo dėl jos charakterio. Pagalvotum, neturi ką veikti, pamintijo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Katherine Rivers Gegužės 10, 2015, 01:52:36 pm

Katerina nusistebėjo, kai klastuolė pakeitė savo aprangą į juodą.
- Ką tu padarei? Tau labai tiko... - pasakė visišką tiesą Jekaterinai į akis. -Ir be to, kodėl tu visada vilki juodai? - užkariauta smalsumo pasiklausė Jekaterinos. Pagaliau nusprendusi, kad degintis labai tingi ir geriau jau eitų pasivaikščioti ar pabėgioti atsargiai pasiėmė savo drabužius, prieš tai kelnes pakeitusi į šortus,  kuriuos ištraukė iš mažojo maišelio. Susirinkusi visus daiktus agsisuko į Jekateriną.
-Gal nori eiti pasivaikščioti? O gal netgi pabėgioti? - pasiteiravo, tiesdama ranką norėdama padėti atsistoti. Įsikišo maišelį į šortų kišenėlę ir užsimaukšlinusi sportbačius apsižvalgė aplink ir tik tada suprato, kad viskas atrodo tamsu todėl, kad yra užsidėjusi akinius nuo saulės. Juos apkeitusi į savo "NERD" tipo akinius dar kartą pažvelgė į Jeką, laukdama kol ši atsakys į anksčiau užduotą klausimą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 10, 2015, 01:57:35 pm

Jekaterina šyptelėjo. Tai štai, kaip žmonės reaguoja į spalvų keitimo kerus.
 - Ne. Man pačiai nepatiko. O su spalvų keitimo kerais gali savo stilių keisti ir keisti, - gūžtelėjo pečiais. - Tokia mano prigimtis. Balta, raudona, juoda.
Mergaitė stebėjo, kaip tvarkosi Katerina ir akimis sekė jos judesius, kol jai nusibodo. Tuomet žvilgsnį nukreipusi į žolę ėmė draskyti tą žalią, minkštutę žolytę. Ne su kokiu įniršiu, o su abejonėmis. Apskritai ji nepykdavo. Tik baimė peraugdavo į įniršį. Nejučia ji tyliai ėmė niūniuoti gražią pianino melodiją. Tuomet susitvarkė ir antrakursės pažįstama. Klastuolė ji ištiesė kojas ir atkryžiavusi jas jau stovėjo ant kojų, kaip buvo paprasčiausia atsistoti, turint treniruotas kojas.
 - Galim eiti ir pabėgioti, jeigu tu nieko prieš, - linktelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Katherine Rivers Gegužės 10, 2015, 02:10:42 pm

Atsistojus Jekaterinai, Katerina pastebėjo, kad ši jau greitai peraugsianti ją.
-Kodėl jūs vaikai taip greitai augat... Tai tada eime. Kuri pirma prie to medžio. - metė iššūkį Jekai, ir nieko nelaukusi pradėjo bėgti iki parinkto medžio, kuris buvo už kilometro nuo jų, bet matomas labai gerai, nes tikriausiai buvo didžiausias visoje piles teritorijoje. Katerina bėgo labai lengvai, galima sakyti skrido. Kaip neskrisi, kai treniruojiesi kiekvieną dieną ištisus metus. Nubėgusi pusiaukelę apsisuko ir bėgo atbulai norėdama patikrinti ar Jekaterinai nieko nenutiko, juk ji buvo be sportinių batų. Galėjo netyčiom kokią kulkšnį išsisukti. Tai Katerina žinojo iš savos patirties labai puikiai. Bet žinant, kokia ji nevėkšla, ttai ji ir su geriausiais batais lygioje vietoje galėtų susimušti. Taip atsitiko ir šykart. Vis dar bėgdama atbulai, užkliuvo pati sau už kojos ir kad drėbėsi veidu į šlapią smėlį. Burnoje, plaukuose ir akyse žaidė smėlio gabaliukai. O veide kėrojo šypsena.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 10, 2015, 02:18:47 pm

 - Hm, augam, - šyptelėjo ir Katerinai vos metus iššūkį šovė kaip kulka į priekį. Kurgi nebėgsi kaip Žaibas Makvinas, jeigu turi tokią, kaip aš. Dar ant nugaros galėičiau ką nors užsimesti, tyliai šaipėsi iš savęs ir grįžtelėjo atgal pažiūrėti, kur Katerina. O ši, pasirodo, gulėjo ant žemės. Žaibo greičiu prie jos prilėkusi mergaitė pastatė ją ant kojų ir vėl nudūmė priekin kaip strėlė, paleista iš lanko. Galiausiai medis buvo likęs vos už poros metrų, taigi antrakursė sustojo ir palaukė, kol pribėgs Kateirna.
 - Prašom, madmuazele, - šyptelėjo ir laukė, kol draugė palies medį. Pati ji lenktyniavo savo malonumui, o ne dėl laimėjimo, taigi visiškai be graužaties pergalę perdavė šeštakursei, kuri treniruodavosi. Man treniruočių bėgimui nereikia, taigi ji ir turėtų laimėti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Katherine Rivers Gegužės 10, 2015, 02:44:37 pm

(Kaip tu gali būti tokia stipri ir pakelti šeštakursę??? O.o)
Katerina atsistojusi nieko nematė, nes akyse vis dar buvo pribirėję smėlio. Pagaliau mažkaip jį išsikrapščiusi atsisuko garso pusėn. Jekaterina stovinti prie medžio pavadino ją madmuazele. Katerinos planas iš pat pradžių buvo tik palenktyniauti, o ne laimėti. Matyt toks buvo ir Jekaterinos.
-Daugiau nebelenktyniausiu ant smėlio... - pasakė sau po nosim, lėtai bėgdama prie Jekaterinos. Pribėgusi lėtai ir grakščiai priėjo prie antrakursės "kulkos". Taip dabar ją vadins, nes ji tikriausiai vienintelis grifės sutiktas žmogus, kuris ją aplenkė.
-Ne, užleisim jums garbę panele Houly,- kaip koks liokajus nusilenkė Katerina parodydama Jekaterinai kad ji galinti būti prima, jai tereikia paliesti medį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 10, 2015, 03:23:18 pm

((Lol, pieva :D ))
Jekaterina vis dar stovėjo ir laukė, kol prieis Katerina ir palies medį. Medis... taip galėčiau vadinti tuos žmones, kurie nuobodūs ir neprisitaikantys kaip medžiai... galėčiau, bet to nedarau, pamąstė mergaitė ir stebėjo besiartinančią šeštakursę, kuri, rodos, nenorjėo liesti medžio. Klastuolė nepasikentusi paėmė jos ranką ir pridjėo prie medžio.
 - Tada. Tu laimėjai, - blankiai šyptelėjo. Juodi, iškarpyti plaukai tarpais užkrisdavo ant veido, o juos nupūsdavo vėjas. Buvo gera ir šilta diena, kaip tik maudynėms.Bet kojas tai įmanoma nušalti ir labai paprastai tame vandenyje pagalvojo antrakursė.
 - Tai ką dabar veikiam? - paklausė Katerinos ir užsisvajojo apie kažką. - Žinau garsią burtininkų pasaulio pianistę Dominyką de Lune? - staiga pasidomėjo ir prisiminė tą pianistę. O tuomet šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Katherine Rivers Gegužės 10, 2015, 04:02:03 pm

Katerina buvo apstulbusi nuo tokių Jekaterinos veiksmų, bet nieko nesakė.
-Ką veiksim...? Įdomu... Ką veiksim...- galvojo Katerina ir nespėjus nieko sugalvoti klastuolė jos jau paklausė apie kažkokią pianistę.
-Ne. Nežinau. Tai tas pats, kaip man tavęs klausti, kiek Opel Astros variklyje yra guolių. - palygino. -Aš nesidomiu tokiais dalykais. Mane labiau domina sportas, automobiliai ir kartasi mokslai,- pasipasakojo Jekatirinuškai. -O tave kas domina? - paklausė, kad nepasirodytų kaip koks "medis" ar "tūpa lenta". Buvo jau be pradedą temti, saulė pasislėpė už debesų ir pradėjo lašnoti.
-Na va, graži diena nuėjo skradžiai...- pasiskundė ir pradėjus lyti dar stipriau iš maišelio išsitraukė skėtį.
-Eime atgal į pilį, jeigu nenori sušlapti,- kaip kokiai sesutei ištiesė ranką ir įsitraukė po skėčiu Jekaterinušką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 10, 2015, 04:21:26 pm

Jekaterina klausėsi Katerinos dėstymo apie tai, ką ji sakė apie pianistę Dominyką de Lune. Taip, ją žino tie, kas tikrai domisi muzika ir tokiais dalykais, kaip aš. Pamąstė antrakursė.
 - Mane domina viskas, kas susiję su dainavimu ir klasikine muzika, bet tik ne popsas, - papurtė ji galvą. - Man įdomūs dainininkai ir dainininkės, atliekantys ne popso dainas. Kad ir opera, nors aš ne taip dažnai jos klausausi. Tiesiog mėgstu klasikinius kūrinius, ir tiek, - gūžtelėjo pečiais. Kartu ji susimąstė apie tai, ką pasakė šeštakursė. Vis dėlto kai pagalvoji, tai žmonės tokie skirtingi Klastuolė jau buvo beužsigalvojanti, bet prapliupo lyti. Ir smarkiai. Labai.
 - Buvo graži diena, bet vis dėlto, buvo. Ateis jų ir daugiau, - išnagrinėjo kažkokią nesąmonę juodaplaukė.
 - Gerai, einam, - linktelėjo. Katerina ją įsitraukė po skėčiu. Ir ji sakė tiesą - nors esu tik vidutinio ūgio, bet su Katerina susilyginsiu jau greitai. O gal ji žema... nesvarbu šyptelėjo ir nužingsniavo su bendravarde.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 11, 2015, 10:31:13 pm

   Gabi vaikštinėjo po ežero pakrantę ir ieškojo, kur galėtų prisėsti. Radusi gražų medelį, kurio šaka buvo nuaugusi lyg suoliukas, antrakursė ant jo atsisėdo. Kaip gera būti Hogvartse ir vėl po atostogų, mąstė mergaitė. O dar geriau nesijausti nieko nesuvokiančiai, nusišypsojo. Gabi buvo laiminga, nes šių metų pradžia daug malonesnė už praeitų. Hogvartse pilna paslapčių, tačiau daug ką Gabi jau žino, šiek tiek moka burti ir šiaip nutuokia šį bei tą apie magijos pasaulį. Praeitus metus net nesmagu atsiminti, kai visiškai viskas buvo nauja ir nesuprantama. Šiais metais mergaitė jaučiasi žymiai drąsiau.
   Gabi išsitraukė iš kuprinės didžiulę knygą, ant kurios pasidėjo pergamento. Taip pat pasiėmė rašalo bei plunksną ir ėmė skrebenti astronomijos namų darbo rašinį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 11, 2015, 10:41:11 pm

 Zara pamačiusi, kad lauke geras oras iškart išėjo pasivaikščioti ir susipažinti su apylinkėmis. Pirmiausia akį patraukė ežero spindesys, todėl mergaitė nužingsniavo kaip tik ten. Žvalgydamasi nekreipė dėmesio beveik į nieką- buvo paskendusi savo mintyse taip giliai, kad nepastebėjo prieš save esančios medžio šakos ir už jos užkliuvo. Tik krisdama pamatė prieš save sėdinčią vyresnę klastunyno mokinę, bet jau buvo per vėlu, mergaitė visu ūgiu krito ant jos ir išpylė klastuolės rašalą ant pergamento. Zara nerangiai atsistojo, išsitraukė servetėlę ir puolė valyti pergamento, bet tai tik pablogino situaciją- pergamentas buvo visiškai sugadintas, klastuolės marškinėliai taip pat. Zara susigėdo ir puolė atsiprašinėti:
- Aš atsiprašau... Nepamačiau... Tikrai nenorėjau... Aš labai nerangi... O varge...- išraudusi pylė mergaitė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 11, 2015, 11:14:58 pm

   Gabi susikaupusi rašė ir staiga, regis, per kelias sekundes nutiko toks didelis įvykis, kuris viską apvertė aukštyn kojom. Mergaitė tik pajuto, kaip ant jos kažkas užkrito ir rašalo buteliukas, kurį Gabi tuo metu laikė rankoje, krito. Išsiterliojo ir pergamentas, ir Gabi drabužiai. Kažkokia pirmakursė grifė, kuri ir užkrito ant Gabi, puolė atsiprašinėti ir servetėle valyti pergamentą.
- Pasitrauk, - tarė pirmakursei. - Tergeo, - susiurbė rašalą.
   Sumurmėjusi dar kelis burtažodžius, Gabi išvalė visas rašalo dėmes, tačiau tuo pačiu išsivalė ir Gabi rašinys - visa, ką ji jau buvo parašiusi, dingo. Minutėlę Gabi žiūrėjo į išraudusę mergaitę. Ir ką gi man su ja daryti? Ji netyčia, bet gi aš šitaip tikrai nepaliksiu, nusprendė Gabi.
- Levicorpus, - pabandė į mergaitę paleisti kerus, kurie pakabina aukštyn kojom.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 11, 2015, 11:23:18 pm

 Zara akimirkai trukus pakibo aukštyn kojom. Mergaitė bijojo aukščio todėl suspigo.
- Aš gi netyčia, aš nenorėjau nieko blogo, nuleisk mane žemyn.- Zarai iš akių pasipylė ašaros.- Aš bijau aukščio, man pasidarys silpna. Tiesiog paleisk mane ir daugiau akyse manęs nematysi...- Zarai pasidarė silpna, ji stipriai užsimerkė ir atsipalaidavo.- Aš nenorėjau...- Zara niekada nemanė, kad gali būti tokių kerštingų, nesupratingų ir žiaurių žmonių, todėl tiesiog laukė kas nutiks vėliau. Zara svarstė ar klastuolė ją nuleis gražiai ant žemės, o gal teks šlumštelėti ant galvos? Mergaitė buvo pasiruošusi blogiausiam, todėl rankomis apsikabino galvą, kad krisdama mažiau susižeistų. Zarai pradėjo balti lūpos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 11, 2015, 11:36:47 pm

   Gabi pavyko pakabinti mergaitę aukštyn kojomis, ji net suspigo ir Gabi jau buvo bepradedanti kvatoti, tačiau po akimirkos mergaitės nuotaika persimainė, nes grifė reagavo visai ne taip, kaip Gabi tikėjosi. Gabi manė, kad grifė ims pykti, bandys atsikirsti, tačiau ji ėmė verkti, apsikabino rankomis galvą ir visa išbalo. Kiek nusigandusi Gabi gražiai nuleido pirmakursę ant žemės. Gal ji irgi kilusi iš žiobarų pasaulio, dar nieko nesupranta, o aš ją čia šitaip, kiek subarė save Gabi.
   Gabi patiko savotiškas karas tarp klastuolių ir grifų, tai jai buvo lyg žaidimas. Ne retai Gabi apsisvaidydavo su grifais kerais, jie niekada nenusileisdavo. O dabar Gabi jautėsi tikrai sutrikusi, nes nesitikėjo tokios reakcijos iš grifės, kad net užsimanė ją pamokyti kariauti, jog kitąkart nenusileistų ir būtų su kuo pakovoti.
- Tau viskas gerai? - paklausė ji pirmakursės. - Atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti, tiesiog pajuokavau... Kai prie tavęs kas nors prikimba, reikia ne verkti, o gintis, - pradėjo aiškinti klastuolė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 11, 2015, 11:46:51 pm

 Zara nesitikėjo, kad klastuolė ją taip lengvai ir gražiai paleis. Atsistojusi ant žemės lengviau atsikvėpė, nors rankos vis dar drebėjo. Kai klastuolė paklausė ar jai viskas gerai, Zara sutriko.
- Ta... Taip, gerai...- nusišluostė ašaras. Zara maloniai nustebo, kai klastuolė jos atsiprašė, todėl nusišypsojo. Kaip klastuolė pradėjo mokyti Zarą kaip elgtis tokiu atveju, ji burbtelėjo:
- Aš tik tris dienas Hogvartse ir nenoriu skriausti mokinių, bet tiesą pasakius išmokau šitai...- Zara paėmė klastuolės pergamentą, sumurmėjo burtažodį ir pergamente pradėjo ryškėti prieš tai buvęs tekstas- astronomijos namų darbai. Zara nusišypsojo.
- Neseniai supratau, kad popierius turi atmintį, viską kas buvo kažkada parašyta galima atkurti iš naujo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 12, 2015, 12:00:06 am

   Dabar jau Gabi tikėjosi, kad mergaitė toliau verks, pabėgs ar dar ką nors. Tačiau ji nusiramino ir, ne gana to, atgaivino tai, ką Gabi buvo parašiusi pergamente astronomijos namų darbams. Akimirką ji išsižiojo iš nuostabos, tačiau tuo pačiu net pyktelėjo ant savęs, kad pirmakursė, esanti čia tris dienas, sugebėjo padaryti tai, apie ką Gabi net nepagalvojo.
- Tavo laimė, kad sutvarkei, - piktokai pabandė tarti Gabi, nors turbūt girdėjosi iš balso, jog iš tiesų ji visai nepikta.
  Gabi susidėjo visas šmutkes į kuprinę ir vėl atsisėdo ant medžio šakos.
- Pasirodei kaip verksnė, bet dabar atrodai lyg ir protinga, jei tris dienas būdama čia jau moki atkurti tai, kas buvo parašyta pergamente, - tarė Gabi. - Iš tiesų stebini. Papasakok apie save. Beje, aš Gabi, Klastūnyno antrakursė, - prisistatė mergaitė.
   Gabi tikrai buvo kiek sutrikusi - iš pradžių norėjo pasilinksminti kariaudama, bet mergaitė išsigando, ėmė verkti ir tuomet Gabi jau nieko kito nesitikėjo iš jos, tik ašarų, bet ji nusiramino ir dar pergamentą sutvarkė. O gal ji mane mausto? Ne, to negali būti, o jei bus, tai tada tikrai prasidės karas, pamanė mergaitė. Nors grifai iš prigimties geriečiai, bet vis dėlto jie gudrūs, tad visko gali tikėtis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 12, 2015, 12:08:07 am

 Pamačiusi Gabi nuostabą Zara prapliupo juoku. Mergaitei klastuolės apsimestinis pyktis atrodė ne tik juokingas, bet tuo pačiu ir mielas. Paprašyta papasakoti apie save Zara gūžtelėjo pečiais ir prakalbo:
- Mano vardas Zara. Esu paprasta mergaitė, bet nelabai mėgstu bendrauti, kol dar gyvenau žiobarų pasaulyje neturėjau draugų, po mokyklos grįždavau namo ir skaitydavau. Labai mėgstu skaityt. Taip pat ir piešti... Visi mano, kad aš keistuolė. Kai kurie netgi šalinasi manęs, bet aš to nesureikšminu.- nusišypsojo Zara.- O tu? Ar visada skriaudi tau ,,nusikaltusius" žmones?- Zara jau buvo įsidrąsinusi. Tikiuosi nepakabins dar kartą žemyn galva... Zarą nukrėtė šiurpuliukai, bet ji toliau šypsojosi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 12, 2015, 12:18:35 am

   Gabi išklausė Zaros pasakojimo apie save ir po jai užduoto klausimo apie kitų skriaudimą nežymiai šyptelėjo. Įprastai tokiose situacijose Gabi kaip nors užkerėdavo kitų koledžų mokinius arba bent jau bandydavo jiems kažką padaryti, tačiau su Zara kažkas buvo kitaip - ji buvo kažkuo per miela, kad ją skriaustum, tarytum bejėgė, bet tuo pačiu ir pasitikinti savimi, tad Gabi nesuprato, kokia ji iš tiesų.
- Iš tikrųjų tai ne, - atsakė į klausimą. - Skriaudžiu ir tuos, kurie man nieko nepadarė, - klastingai šyptelėjo. - Bet jūs, grifai, kartais būnat tokie keistuoliai, - susimąstė. - Daugelis jūsų kovoja su klastuoliais iki paskutinio kraujo lašo, bet dar didesnė jūsų dalis taip greitai atleidžiat. Jeigu mane kas nors būtų pakabinęs aukštyn kojomis, tai aš jau nežinia, ką būčiau tam žmogui padariusi, - nusijuokė.
   Nors mintyse Gabi pagalvojo, kad gal klastuoliai kartais tik kalba, o ne veikia iš tikrųjų. Ši klastuolių savybė Gabi erzino, bet ji ir pati ją turi. Gi ką tik sakė, kad, pavyzdžiui, jeigu ją kas pakabintų aukštyn kojom, tai nežinia, ką darytų. Tačiau juk kažkas ją visą apipylė rašalu, o Gabi tik atsikeršijo ir toliau su tuo žmogum kalba lyg niekur nieko.
- O aš, kitaip nei tu, labai mėgstu bendrauti. Ir krėsti išdaigas, - tęsė pokalbį mergaitė ir išsišiepė iki ausų. - Na, ir dar virti eliksyrus, - dabar jau rimčiau pasakė. - O tu kilusi iš žiobarų šeimos ar iš burtininkų? - paklausė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 12, 2015, 12:32:46 am

 Zarai patiko klastuolės atvirumas, nors ir nepatiko tai, kad Gabi skriaudžia kitus mokinius. Išgirdusi klausimą apie savo šaknis atsakė:
- Iš burtininkų, bet tai sužinojau tik gavusi laišką, tėvai tai nuo manęs slėpė, galbūt bijojo, kad aš nebūsiu ragana ir laikysiu juos bepročiais... Kai gavau laišką netikėjau jais, nes nieko panašaus internete nebuvo įmanoma rast, o internete randama visko, ko tik ieškai. Norėjau ieškoti tėvams rimtos pagalbos, kai 9 3/4 perone jie man liepė bėgti į sieną, galvojau jau visai protą pametė.- Mergaitė nusišypsojo, bet atsiminus tėvus pajautė didelį jų ir namų ilgesį.- O tu? Kaip tau žiobarų pasaulis? Aš mėgstu susimąstyti kaip jie be magijos sukūrė tokias technikas, proto jiems netrūksta.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 12, 2015, 12:40:26 am

- Na, mano situacija irgi visai panaši, - ėmė pasakoti Gabi. - Nežinojau, kad esu burtininkė, o tėvai žinojo. Tik esmė tame, kad jie man nesakė, jog tai žinojo, - nusijuokė. - Viską sužinojau tik grįžusi po pirmo kurso atostogų. Pasirodo, kad mano tėvai nėra mano tikrieji tėvai. Mano tikrieji tėvai mane paliko, - gūžtelėjo pečiais. - Tačiau man kuo puikiausiai tinka ir šitei tėvai, kurie mane augino visą laiką, - nusijuokė.
   Kažkodėl mergaitei nebuvo skaudu kalbėti apie tai. Ji nebuvo jautri.
- Na, o dėl technikos... - susimąstė. - O ką darysi, kai reikalas prispiria, tai visko prigalvosi, - nežymiai šyptelėjo. - Ką šiaip mėgsti veikti be skaitymo ir piešimo? - paklausė Gabi. - Jei nori, galim kur nors nueiti ir ką nors nuveikti, - pasiūlė. - Žinai, čia yra uždraustasis miškas, o bibliotekoje uždraustasis skyrius. Beje, jame dar ir pati nei karto nebuvau, o tu gal rastum ką įdomaus paskaityti, - susimąstė.
Uždraustasis miškas, uždraustasis skyrius, radai kam pasiūlyti, Gabi, susizgribo mergaitė. Kaži, ar pirmakursė grifė sutiks laužyti taisykles. Na, jeigu ne, tai gal bent po Hogvartsą pasivaikščiosim.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 12, 2015, 09:07:53 am

- Nežinau, ką dar mėgstu, nes paprasčiausiai daugiau beveik nieko neveikiu- nusijuokė Zara- Man pasakojo apie uždraustą mišką trečiakursė klastuolė Jekaterina! Sakė, kad ten yra mistinių būtybių apie kurias aš tik knygose skaičius! Labai norėčiau pamatyti, bet sakė jie ir nuskriausti gali.- kalbėjo Zara.- Ir į uždraustą skyrių neatsisakyčiau nueiti...- Zara nekantravo.- Ar mes ten eisim? O jeigu mus netyčia pagaus? Arba užpuls koks nors gyvūnas?- Bet tada mergaitė prisiminė, kad klastuolė tikrai moka apsiginti. Taisyklėse Zara buvo skaičiusi, kad nieku gyvu negalima eiti į uždraustas vietas, nes paprasčiausiai gali nubausti arba dar blogiau- išmesti iš mokyklos. Bet Zara buvo smalsi mergaitė ir smalsumas visada nugalėdavo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 12, 2015, 03:30:00 pm

- A, taip, - tarė Gabi, išgirdusi apie Jekateriną, - Jekaterina mėgsta paslampinėti po mišką, - nusijuokė. - Na, o dėl gyvūnų ir uždraustojo miško... taip, pripažinsiu, būtybės gali bandyti nuskriausti, bet visur visko gali nutikti, - šyptelėjo. - Nėra tas miškas jau toks baisus, kaip visi kalba, - gūžtelėjo pečiais.
   Gabi minutėlę pagalvojo, kur pirmiausia eiti - ar į mišką, ar į biblioteką?
- Kur pirmiausia norėtum eiti? Uždraustajame skyriuje tikrai niekas nenuskriaus, - nusijuokė, - tad galim pradėti nuo jo. Nors galim eiti ir į mišką, man nėra reikšmės. Na, o jeigu kas nors mus pagautų uždraustajame skyriuje, tai tikriausiai tiesiog skirtų areštą. Man praeitais metais nuodų ir vaistų profesorius buvo skyręs areštą už tai, kad paryčiais visus laiptus paverčiau čiuožyklomis, - prisiminė ir sukikeno antrakursė. - Bet toks ten ir areštas buvo, išviriau eliksyrą ir tiek, - nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 12, 2015, 09:42:36 pm

 Paklausta kur pirmiausia norėtų nueiti, Zara susimąstė. Uždraustajame miške gali kas nors užpulti, o bibliotekoj gali pagauti, bet juk ėjau pasivaikščioti, geras oras!
- Eime į mišką, jis arčiau- Zara pažvelgė į šešėlių apgaubtą mišką. Ir atrodo kraupiau... Zara giliai širdyje tikėjosi pamatyti vienaragį arba kentaurą, bet akies krašteliu, bet greitai nuvijo mintis į šalį prisimindama, kad žiobarų pasaulyje miške matė stirną tik vieną kartą, kad ir kaip dažnai ten eidavo paskaityti ar šiaip pasislėpti nuo žmonių ir miesto bruzgesio.
- Ar uždrausto miško gyvūnus kažkas medžio...- Zara nespėjo pabaigti sakinio ir sušuko- Kažkas ten vandeny sujudėjo! Labai didelis ir blizgantis!- Zara pribėgo prie vandens.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 13, 2015, 10:23:02 am

   Zara pasirinko eiti į mišką. Ji jau buvo beklausianti, ar uždraustojo miško gyvūnus kas nors medžioja. Tačiau mergaitė net nespėjo paklausti iki galo ir vandenyje kažkas sujudėjo. Gabi, paskui Zarą, priėjo prie vandens, tačiau bent jau Gabi dabar nieko nebematė.
- Matyt, šiaip koks gyvis. Jei nori, galim ir pasiplaukioti, - pajuokavo. - Žinau tokius burtus, kurie leidžia kvėpuoti po vandeniu.
   Nors, jei atvirai, Gabi turbūt būtų buvusi nieko prieš pasiplaukioti net po šio erežo gilumą.
- O dėl miško. Žinoma, kad medžioja. Visokie juodieji magai tik ir taikosi papjauti vienaragį, kad galėtų naudoti jo kraują juodžiausiams dalykams. Akromantulą papjauti ir aš neatsisakyčiau, matai, jo akys, kojelės gali būti labai naudingi eliksyrų gamybai, - šyptelėjo. - Na, tai eisime į mišką ar ieškosim čia to padaro vandenyje?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 13, 2015, 10:36:14 am

 Zara vis dar žiūrėjo į vandenį. Padaro jau nebesimatė, bet mergaitė tikėjosi, kad jis vėl pasirodys. Gabi pasiūlė panardyti po vandeniu, bet Zarai pasirodė saugiau eiti į mišką. o jeigo po vandeniu kas nors mane nusitemps žemyn ir tada man baigsis kerai, o lazdelei kažkas nutiks..? Zara visada manė, kad baisiausia ir lėčiausia mirtis yra dusti arba nuskesti. Visgi kaip jaustis žmogui jaustis, kai jis po vandeniu bando ištrūkti į viršų, jam trūksta oro ir tada jis turi susitaikyt, kad jau galas... Išprotėt galima.
- Keliaujam, manau, į mišką, o panardyti irgi reikėtų, bet ne šiandien.- Bet ar tu žinai visus keliukus? Mes nepasiklysim? Miškas atrodo labai tankus. Noriu pamatysi gražiausią miško vietą. Ką man parodysi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 16, 2015, 05:41:01 pm

Benedict atsisėdo ant žolės. Viskas aplinkui buvo taip žalia ir taip natūralu, kad berniukas net nejučiom pagalvojo, kad čia tikriausiai pati ramiausia vieta visoje Didžiojoje Britanijoje. Keista, kad čia nėra nei vienos šiukšlės. O gal kaip tik nekeista - juk burtininkai yra kur kas tvarkingesni ir labiau myli gamtą, nei žiobarai... Jei būtu žiobarų valia, tie, ko gero, visą Žemę sunaikintų. Gal jos jau ir iš viso nebebūtų, jei ne burtininkai. Varnanagis, vis dar mąstydamas apie žiobarų ir burtininkų skirtumus, nusiėmė daiktų prigrūstą kuprinę - ji buvo sausakimša, ir jei ne kerai, apsaugantys kuprinės turinį nuo dūžių, skilimų ir visokių kitokių nelaimingų atsitikimų, daiktai jos viduje jau būtų visiškai sumalti į miltus nuo spaudimo, kad ir kaip gražiai berniukas bandė viską sutalpinti. Vienuolikmetis atsegė kuprinę, ir iš jos pabiro keletas daiktų. Pirmakursis ant žemės išdėliojo du porcelianinius puodelius, arbatinuką, virdulį, tris šaukštelius, pieno butelį, kelias citrinas, alavinį katilą, tuščią skardinę, plastikinį butelį vandens, popierinį maišelį su arbatžolėmis, žiobarišką dėžutę su cukraus kubeliais, medaus stiklainėlį, keturias lėkštutes ir popierėlį. Pasirinkęs pastarąjį, berniukas pradėjo balsu skaityti tekstą:

Citata

Angliška arbata
Ingredientai:
• Airiškos pusryčių arbatos lapeliai
•Pienas
•Cukraus kubeliai
•Citrinų griežinėliai
•Medus

Benedict akimis permetė ant žemės gulinčius dalykus. Rodos, kad viskas yra. Pirmakusis skaitė toliau.

Citata

Ruošimo eiga :
Pripildykite virdulį šalto vandens ir ji užvirti. Kai vanduo beveik užviręs, įpilkite truputį į arbatinuką ir, kad jis sušiltų, vandenį arbatinuke išsukite, tada išpilkite.
Kiekvienam gersiamam puodeliui arbatos į šiltą bei tuščią arbatinuką įdėkite po pilną šaukštą arbatos lapelių (jie turi būti ne maišeliuose). Įpilkite verdantį vandenį į arbatinuką ir palaukite 3-6 minutes (priklausomai nuo arbatos rūšies).
Švelniai išmaišykite arbatą prieš per filtrus pildami ją į puodelius. Patiekite su pienu ir cukraus kubeliais arba citrinų griežinėliais ir medumi.

Berniukas numetė popierėlį. Viskas lyg ir aišku. Paprasčiausius dalykus padaryti mokėsiu. Supylęs šaltą vandenį į katilą, berniukas iš kišenės išsitraukė kelis pagaliukus (juos sumetė į skardinę) ir degtukus, tada skardinėje uždegė nedidelę ugnį. Ir saugu, ir užvirimui pakaks. Gi nenoriu aš čia visko sudeginti... Jei tai iš viso įmanoma. Vandeniui beveik užvirus, varniukas, kaip ir buvo parašyta recepte, įpylė šiek tiek karšto vandens į arbatinuką ir pateliuskavo, tada išpylė. Atidaręs maišelį, įdėjo keturis šaukštus arbatžolių - geriau daugiau, nei per mažai. Įpylęs vandenį, pradėjo laukti. Pagal mano skaičiavimus, reikia palaukti keturias minutes - tiek bus tobula, tada laoelius išimti. Kągi, tai nebuvo labai sudėtinga. Laukdamas, kol arbata "pritrauks", berniukas į vieną lėkštelę subėrė cukraus kubelius. Benedict pradėjo pjaustyti citriną ir griežinėlius taip pat dėti į lėkštutę. Aš gi nežinau, kaip ji norės gerti arbatą - su pienu ar su citrina.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 16, 2015, 07:10:40 pm

Nežinia ko šiek tiek jaudindamasi Chinatsu žingsniavo link ežero. Atsisakiusi tradiciškos japoni§kos uniformos mergaitė vilkėjo tamsiai mėlyną sijoną aukščiau kelių ir baltus marškinėlius. Batelius pasirinko mėlynus, be kulniuko. Nemėgdžiojo vyresnių mokinių. Plaukus buvo susipynusi į storą, juodą kasą, kurioje buvo daug baltų ir mėlynų gėlyčių. Taip ramiai žingsniuodama jau iš tolėliau užuodė arbatos kvapą. Nusišypsojusi akimis gaudė vandens raibuliavimą, kol pasiekė iškylos vietą po medžiu, su įvairiais pasirengimais. Ji kilstelėjo antakius, priėjusi prie Benedict.
 - Labas. Ne arbatos popietę surengei, o visą ritualą, - nusijuokė pirmakursė ir atsisėdo priešais, kaip ir buvo patogiausia bendrauti su žmonėmis, geriant arbatą. O angliška kvepėjo tikrai skaniai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 16, 2015, 07:28:23 pm

-Kokia arbatos popietė be ritualo?-nusijuokė ir Benedict. Jam patiko gaminti arbatą. Čia panašiai kaip eliksyrų virimas. Berniukas iš kuprinės išsitraukė gražiai į dėžutes sudėtus sumuštinius, pyragėlius, nedidelį tortą ir net šiek tiek picos, nugvelbtos nuo Varno Nago stalo. Ji, beje, kažkokiu būdu buvo vis dar karšta. Pirmakursis prieš save ir Chinatsu padėjo po lėkštutę, ant lėkštučių - po puodelį. Varniukas pažiūrėjo į laikrodį. Ir arbatžoles jau galima išimti. Vienuolikmetis lapelius iškrapštė šaukšteliu - o kaip gi kitaip. Berniukas arbatos pripylė po kiek daugiau nei pusę puodelio - pirma mergaitei, po to - sau.
-Tu gersi su pienu ir cukrum ar citrina ir medumi?-pasiteiravo pirmakursis, gražiai ant žolės išdėliodamas lėkštutes su desertais, lėkštutes su nedesertais, arbatinuką, lėkštutę su cukraus kubeliais ir citrinomis. Medų ir pieną padėjo šiek tiek atokiau - jie neatrodė taip dailiai, kaip visa kita. Galiausiai Benedict pakėlė akis ir į japonę.
-Nuostabiai atrodai,-nusišypsojo. Išties, mergaitė atrodė gražiai - nesistengė mėgdžioti septintakursių, kurie mėgdžiojo suaugusiuosius, kurie mėgdžiojo įvairias visokio plauko Leidi Gagas ir panašias įžymybes, o šios visiškai nieko nemėgdžiojo - tik stengėsi šokiruoti pasaulį tuo, kad jos nieko nemėgdžioja. Be to, Chinatsu buvo plaukus susipynusi į kasą ir ją apsikaišiusi gėlėmis - taip, ji atrodė dailiai. Pats Benedict buvo su paprastomis kelnėmis, baltais marškiniais, languota peteliške (kaip visada) ir mantija. Mantija jam labai patiko - kiekvieną sekundę priminė, kad jis mokosi Hogvartse - burtininkų mokykloje, kur žiobarai nesimoko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 16, 2015, 09:55:19 pm

   Kad ir ką Gabi besiūlė, Zara rinkosi mišką. Na, miškas traukia visus pirmakursius, pagalvojo Gabi ir prisiminė, kaip praeitais metais ir ji veržėsi su kuo nors nueiti į mišką. Zara paklausė, ar Gabi gerai pažįsta mišką, ar jos nepasiklys ir ką Gabi Zarai parodys. Iš tiesų tai Gabi pati miške tebuvo vieną kartą, tačiau dėl to nesijaudino. Juk visi eina į mišką ir visi grįžta. Tačiau gąsdinti Zaros Gabi nenorėjo, kad ji neapsigalvotų.
- Na, tikriausiai net ir pats Dumbldoras nežinojo visų miško takelių, - atsakė Gabi. - Nesijaudink, nepaklysim, - mirktelėjo. - O ką parodysiu, nežinau, gal sutiksim kokį gyvūną ar dar ką, - kalbėjo Gabi. - Eime.
   Gabi patraukė miško link ir netrukus dingos nuo ežero pakrantės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 16, 2015, 10:06:34 pm

 Zara šiek tiek nusiramino sužinojusi, kad miške yra takelių. Vadinas miške būna žmonių, o takeliais galima ir grįžti, tikriausiai nepasiklysim. Bet vistiek buvo neramu, nes nežinia ko galima laukti iš to miško, gi ne veltui jis uždraustas. Zara mąstė O jeigu mus ten sužeis? Gabi galės apsiginti, o aš ar galėsiu nesu tuo įsitikinusi. O jeigu pagaus kas nors? Tėvai labai nusiviltų, jeigu mane išmestų taip greitai... Tikiuosi nereikės nuo ko nors bėgti. Zara atsitūpė ir pradėjo veržtis savo sportbačius, kad esant reikalui būtų patogiau bėgti. Zara užsisvajojusi nepastebėjo, kad Gabi jau buvo pradėjusi eiti, greitai užsiveržė kitą batą ir pasileido paskui mergaitę.
- Ei, neskubėk šitaip!!!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 16, 2015, 10:10:37 pm

Chinatsu nusijuokė kartu. Kol kas popietė prasidėjo labai linksmai ir įdomiai. Pamačiusi kokią krūvą maisto atsitempė Benedict japonė pagalvojo, kad bus itin ilga popietė su pašnekesiais.
 - Susitempei pusę salės, - linksmai nusišypsojo pirmakursė, šiltai žvelgdama jam į akis. Buvo įsitaisiusi patogiai, o diena bvo šilta, nors tikrai nepasakytum, kad karšta.
 - Su citrina ir medumi, - atsiliepė ji. Pienas ir arbata jai atrodė keistas derinys. O ir cukrus lridėdavo nenatūralų saldumą, o kažkokį karčiai saldų. Galbūt dėl to, kad Chinatsu jį naudodavo retai.
 - Ačiū, - japonė kiek droviai nuraudo. Niekas jai nežerdavo komplimentų, nes Japonijoje atrodydavo įprastai. Tik mieliau, nei kitos bendraamžės. Bet jai buvo malonu girdėti, kad atrodo gražiai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 17, 2015, 01:56:56 pm

-Ne, nemanau, gal tik kokį trečdalį,-nusijuokė Benedict. Berniukas į Chinatsu puodelį šaukšteliu įdėjo griežinėlį citrinos ir šaukštelį medaus. Dėkui Merlinui, vis dar skystas. Jei medus sukietėjęs, ne taip greitai ištirpsta... Ir nelabai gražiai atrodo. Vėliau varniukas tą pati padarė ir su savo puodeliu arbatos. Puiku, tiksliai tiek, kiek reikia, kad arbata būtų nei per saldi, nei per rūgšti, bet taip pat saldumas ir rūgštumas jaustųsi ir nenustelbtų pačios arbatos skonio.
-Ar tiesa, kad Tokijuje visi mieliau važinėja tais troleibusai, ar metro, ar kas ten bebūtų, todėl jie būna nuolat perpildyti?-pasidomėjo berniukas, paragaudamas arbatos. Visai neblogai, nors iki tikros arbatos dar daug trūksta.-Ketvirtoje klasėje mūsų vadovėlyje apie Tokijų buvo šiek tiek aprašyta, taip pat ir įdėta nuotrauka su toje metro besigrūdančiais žmonėmis. Taip pat buvo aprašyti ir "stūmikai", kurie "stumia" netelpančius žmones į vidų... Man buvo sunku patikėti, kad egzistuoja ir tokia profesija.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 17, 2015, 02:04:41 pm

Chinatsu nusijuokė. Buvo puikios, pakilios nuotaikos ir šventiškai nusiteikusi. Ji padėkojo, kai arbatoje dailiai išsitiesė citrinos griežinėlis ir medus, kuris ištirpo taip pat greitai, kaip ir snaigė ant rankos šiltą vasaros dieną. Bet vasarą nesninga. Tik būna kruša, paporino ji mintyse.
 - Taip, tiesa. Visi mieliau važinėjasi jais, bet yra tokių, kurie nei autobusų, nei troleibusų nepakenčia ir važinėjasi automobiliais. Tiesą pasakius, didžiąją daugumą draugų susirandi autobuse, nes jeigu reikia nuvažuoti į kitą miesto galą, sėdi su kokiu nepažįstamu ilgai, gali susidraugauti, - pasakojo apie tas keliones, kurios buvau visai prie širdies japonei. - Tai ne kiek atskira profesija, kiek kontrolierių antrinis darbas. Bet kartais žmonėms patinka ir jie stumdo tuos žmones kaip šaškes, - nusijuokė Chinatsu. Ji buvo smulki ir autobuse niekam netrukdė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 18, 2015, 06:39:46 pm

Benedict šyptelėjo.
-Aš tai nelabai mėgstu viešąjį transportą, man labiau patinka pačiam nueiti... Žinoma, jei kelionės tikslas būna toli, tikrai pėsčiomis nenueisi, bet tada jau geriau traukiniai.
Berniukas paragavo žemuoginio pyrago gabalėlio. Tai kulinarinis šedevras - švelnus kremo skonis puikiai dera prie ryškesnio žemuogių.
-O tu mėgsti gaminti?-pasiteiravo pirmakursis.-Aš tai dievinu kulinariją, kai tai - ne mėsa ir kažko nereikia kepti arba virti. Ypač orkaitėje. Nekenčiu orkaičių. Orkaitėse visada viskas gaunasi ne taip, kaip turėjo gautis, todėl dažniausiai viskas ir susigadina... Nemėgstu orkaičių. Man labiau patinka įvairūs desertai, kuriuos reikia šaldyti ar panašiai, na, kaip šitą,-berniukas kita ranka mostelėjo į rankoje laikomą gabalėlį.-Hogvartso maistas nuostabus. Žinau tik vieną žiobarų kepyklėlę-kavinę, beveik prilygstančią Hogvartso elfams.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 19, 2015, 11:52:09 am

 - Yra labai daug transporto priemonių. Kaip sakant, tik išsirink, su kuria keliauti, nes su visomis vienu metu nevažinėsi. Pavyzdžiui su laivu Tokijuje nelabai eisis, - nusijuokė Chinatsu. Jau įsivaizdavo, kaip upe arba upeliu plaukia kruizinis laivas, plukdantis japonus į kitą kvartalą.
 - Kaip kada. Priklauso nuo nuotaikos. Nes jeigu būna kartais, kad nėra ką veikti, tai piešiu, mankštinuosi, o kartais užeina noras gaminti. Tada pasiimu savo receptų knygą ir į virtuvę, - nusišypsojo mergaitė ir pasiėmė gabaliuką vaisinio tortuko (o jis buvo mielas ir mažas). - Orkaitės minusas tas, kad galima nusideginti, arba kai trauki daiktus iš jos karšti garai gali nuplikyti. Bet jeigu moki dirbti - viskas gerai. Toks retesnis patiekalas Japonijoje - varškės apkepas, parsivežiau receptą iš Anglijos, kai seniai kažkada keliavau. Va, niekada normaliai neiškyla, - linksmai pabambėjo apie orkaites Chinatsu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 19, 2015, 02:31:55 pm

-Su tais varškės apkepais ir man vienos problemos,-nusijuokė Benedict.-Bandžiau jį daryti kokius penkis kartus, ir tik vieną pavyko normaliai. Man gaminti tenka nemažai, nes mama dažniausiai būna išvykusi, sesutė dar nelabai moka, o tėvas... Na, tėvo valgio geriau nerizikuoti paragauti. O tu pieši? Aš tai nemėgstu piešti, neturiu tiek kantrybės ir talento. Mėgstu žiūrėti į dailės kūrinius, juos tyrinėti, bet tik ne piešti,-tarškėjo pirmakursis.
Ji tikriausiai menininkė, jei jai patinka piešti, toliau mintis mintyse pratęsė berniukas. O gal ir ne menininkė - juk ji nesakė, kad dievina piešimą. Varniukas šyptelėjo.
-Koks tavo mėgstamiausias dailininkas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 21, 2015, 09:51:00 am

 - Tie varškės apkepai gadina nervus, - sukikeno Chinatsu. - Aš paprastai gaunu išvaryti šeimos virėją iš virtuvės, kad pati ką nors pagaminčiau, bet va, kartais neišeina ir tenka gaminti kartu. Tada visada bando prikaišioti, kodėl aš nenaudoju ryžių, - nusijuokė japonė. - O kartais pavyksta išaiškinti, kad tai kitos šalies maistas. Tuomet retkarčiais padeda, - šyptelėjo ji. - Aš labai mėgstu piešti. Tai vienintelė veikla, kada visiškai atsipalaiduoju, - pasakė japonė ir išstraukė iš kuprinės kaip ir piešinių albumą su japonišku užrašu ant priekio. Tuomet pasidėjusi labai greitai kažką ėmė piešti, vis pasižiūrėdama į Benedict. Po kelių minučių dailiai išplėšė lapą ir jam padavė - buvo nupiešusi jį patį, labai panašiai, kaip nuotraukoje. Pieštuku.
 - Tikriausiai Salvadoras Dali. Jis piešia labai abstrakčius ir gražius piešinius, man taip neišeina, bet labiau šiaip mėgstu užsiimti grafikos darbais, o ne tapymu, - nusišypsojo j jam ir gurkštelėjo arbatos - ši jau buvo pravėsusi iki pilnai tinkamo gėrimo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 03, 2015, 01:49:10 pm

Išėjusi iš Uždraustojo miško (nors iš tiesų ji buvo tik pamiškėje), Gabriella apsidairė ir nusprendė nueiti link ežero. Buvo vakaras, tačiau tikrai ne naktis. Oras nebuvo šiltas, buvo gana vėsu, bet kadangi šviesiaplaukė buvo ne visai žmogus, jai nebuvo šalta ir su baltu, klostuotu sijonu ir juodais marškiniais. Profesorė pažvelgė į dangų, kuriame plaukiojo keli nieko gero nežadantys debesėliai. Tikėkimės, kad greit nepradės lyti. pagalvojo mergina. Pūtė šioks toks vėjelis ir taršė Gabriellos šviesius palaidus plaukus. Devyniolikmetė juos susirišo į aukštą uodegą ir laukė neseniai išgąsdintos draugės. Nors jau buvo praradusi viltį jos sulaukti (mat Kasiopėja buvo labai išgąsdinta), išgirdo kažkokius žingsnius ir instinktyviai pasuko galvą garso pusėn.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 03, 2015, 01:57:34 pm

-Kad mane kur... vampyrai, vilkolakiai galvas čia nusukt nori... nu dar kokią undinėlę ar hobitą man suraskit, suvis gerai bus.... Velnias, kas daros dabar...-kliūdama už šakų, šaknų, kupstų ir šiaip visokių žemų krūmelių, vis dar susigriebusi už širdies, ėjo Kasiopėja. Širdis plakė kaip pašėlusi, tarsi stengtųsi išsivaduoti iš šonkaulių. Pamačiusi Gabriellą, Kasiopėja kaip suraukė antakius ir drąsiai iškėlė galvą. Kaip ten sako, reikia drąsiai pasitikt baimes.-Labas,-ji šaltai pasisveikino, atsisėsdama ant kranto. Vėjas kedeno (o gal vėlė ir taip suveltas) jos garbanas, o šioji tik žiūrėjo į tolį.
Danguje jau žibėjo pirmosios žvaigždės, o dangus buvo nusidažęs rožiniais ir oranžiniais atspalviais, saulei besileidžiant.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 07, 2015, 08:41:31 am

Gabriella pasuko savo šviesią galvą link Kasiopėjos, kuri, matosi, dar vis buvo siaubingai išsigandusi. Moterėlė atrodė labai susijaudinusi, kliuvo už medžių, o jos plakančią širdį galėjai girdėti nors ir už kilometro. Jos elgesys ir balso tonas tikrai nebuvo tobulas derinys. Turbūt mergina norėjo savo išgąstį paslėpti po "ledo" kauke.
- Sveika, - linksmai pasisveikino jaunoji moteris ir apkabino Kasiopėją, laukdama, kokia bus jos reakcija. - Tai vis dėlto atėjai. Galvojau, kad tavęs kojos čia neatves...
Gabriella nusijuokė ir atsisėdo ant pakrantės šalia kitos profesorės.
- Tu žinai, kad nieko blogo tau nepadarysiu, aš tik juokais pagąsdinu. Ką man be tokios draugės reikėtų daryti? - paskui dar ir kaltės jausmas grauš, mintyse pabaigė Gabriella.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 09, 2015, 10:48:01 pm

-Nedaug buvo trūkę ir kojos netik būtų neatvedusios, bet ir visai nepakrutėjusios. Man vos infarkto neįvarei!-suzyzė Kasiopėja sudėdama rankas ant galvos ir jas sugniauždama.-Cha! Juokais pagąsdini... o tai juokas, kai širdis per mylią išskris iš krūtinės. Cha cha cha! Juokimės visi,-ji subambėjo ir po to kažką suvaitojo po nosim. Tas kažkas buvo panašus į "Stupid idiot", laužyta anglų kalba. Kostelėjusi ji atsisisuko į Gabriellą.
Rudos akys, dabar tapusios juodomis, spoksojo į draugę. Kasiopėja vis dar pyko dėl išgąsdinimo, tačiau dar labiau ją skaudino kai kas kitas.
-Kodėl man nesakei?-ji sušnabždėjo, nesistengdama kalbėti garsiau. Juk vampyrai turi gerą klausą, ar ne?-Nesvarbu,-ji atsidususi vėl įsitvėrė savo garbanų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 14, 2015, 12:28:26 pm

- Jezau, Kasiopėja, atsibusk! - uždėjusi rankas draugei ant pečių papurtė Gabriella. - Čia aš. Ta pati Gabriella. Tavo geriausia draugė. Aš tokia jau nuo septyniolikos (daugiau, nei du metus) ir tu nepastebėjai. O staiga sakai, kad... KĄ TU PASAKEI?! - Mergina atšoko nuo garbanėlės taip pat greitai, kaip prie jos ir priėjo. - Aišku...
Šviesiaplaukė vėl atsisėdo ant ežero pakrantės ir pasirėmė galvą rankomis.
- Mes turim savo taisykles, - sumurmėjo iš po sunkių šviesių plaukų kupetos, užkritusios jai ant veido. - Mes negalim skelbtis, jau ir taip pažeidžiau daug taisyklių. Paskui manęs pradės ieškoti vadai ir aš vėl turėsiu kažkur bėgt. Kodėl visas mano gyvenimas kaip nesibaigiančios gaudynės..? - profesorė atsiduso.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 14, 2015, 01:26:06 pm

Kasiopėja pažvelgė į Gabriellą. Jos juodose akyse atsispindėjo žvaigždės, tačiau jose buvo įžvelgiamas susirūpinimas. Kasiopėja atsidususi atrėmė galvą į savo kelius, garbanėlės apgaubė ją tarsi gobtuvas. Ji jautėsi pasislėpusi nuo pasaulio, pasislėpusi nuo visų rūpesčių, kurie slėgė trapius jos pečius.
-Atsiprašau,-ji tyliai sukuždėjo apkabinusi savo kojas ir pritraukdama jas arčiau savęs. Ji panašėjo į mažą plaukuotą akmenį, kurio viena pusė buvo levandinė, kita balta.-Aš... atsiprašau, ji tyliai sušnabždėjo ir sunkiai atsistojusi, su tais pačiais baltais džinsais ir tuo pačiu levandiniu megztiniu brido į vandenį. Šaltas vanduo pamažu sunkėsi į medžiagą, sunkindamas naštą, tačiau Kasiopėja brido toliau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 14, 2015, 01:38:01 pm

- KASIOPĖJA! - nebūk durna, dėl Dievo meilės... sušuko Gabriella. Kas per durnos manieros pas tuos žmones..? Kažkas nesiseka, einu nusiskandint. Palieka gyvenimo meilė - einu šokt nuo tilto. Neišviriau skanios sriubos - einu susidegint. Neparuošiau namų darbų - paskęsiu depresijoj... - Kas čia per nesąmonės, Kasiopėja?
Gabriella Morris keistu būdu atsistojo ant kojų ir nusekė paskui merginą. Žinoma, šviesiaplaukei buvo žymiai lengviau eiti vandeniu, nes buvo labai stipri ir buvo prisirengusi žymiai mažiau rūbų. Suėmusi Kasiopėją už parankių, devyniolikmetė pradėjo tempti geriausią draugę į krantą ir laikė taip stipriai, kad ši neišslystų iš jos gniaužtų.
- Tu esi man svarbi, supratai? Net nedrįsk žudytis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 14, 2015, 01:52:34 pm

Kasiopėja atsisuko nusijuokdama jai nebūdingu, šaižu, šaltu juoku. Ji pažvelgė į Gabrielą ir nugara griuvo į vandenį, plūduriuodama ant vandens. Ji buvo per lengva nerti gilyn.
-Ką?-ji šūktelėjo atgal tuo pačiu per šaltu balsu. Vis tiek kada nors teks mirti. Kažkam ją sugriebus ji spygtelėjo. iš to staigumo ji netikėtai paniro į vandenį, besiblaškydama lyg ką tik pagauta žuvis, stengdamasi ištrūkti iš vandens gniaužtų. neilgai trukus ji buvo ištempta. To kažkieno gniaužtai buvo tokie stiprūs, kad Kasiopėja galėjo prisiekti, kad ant jos riešų liks mėlynės. Keturiomis sugriuvusi ant kranto ji ėmė kosėti, bandydama išvaryti visą vandenį iš plaučių. Ji sužiaukčiojo, dar vienas gurkšnis vandens plūstelėjo iš jos burnos. Gargaliuodama ji dar kartą nusikosėjo ranka nusibraukdama šlapias garbanėles nuo akių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 14, 2015, 01:59:31 pm

Gabriella stebėjosi iš kur pas tokią gležną mergužėlę atsirado tiek jėgos. Tipo sportuoji, ką? nusijuokė iš savo minties šviesiaplaukė. Atsargiai padėjusi garbanėlę ant kranto, profesorė atsisėdo šalia ir stebėjo, kaip mergina gaivaliojasi. Kaip žuvis, Kasiopėja ištraukta iš vandens pradėjo žiaugčioti ir atpilti vandenį. Tuo tarpu Gabriellos akyse sumirgėjo ašaros. Kaip žmonės gali elgtis taip neapgalvotai..? Gyvenimas tik vienas, jį reikia saugot. Šviesiaplaukės skruostu nutekėjo ašara. Mergina nusisuko nuo Kasiopėjos ir žvelgė į tolį. Galėjo prisiekti, kad matė kitoje pusėje kažką besigalinėjant ir bėgiojant, bet jai tai buvo nė motais. Nors galvoje klausimas kirbėjo - ką ten galima veikti vidury nakties..?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 14, 2015, 08:38:55 pm

-Kaip nuotraukoje,-tyliai nusistebėjo Benedict, pažvelgęs į piešinį.-Ir jis juda! Negi net piešiniai čia juda? Nors, žinoma, pilyje paveikslai taip pat...-berniukas nustebęs ir keistai nudžiugęs, nors ir pats nežinodamas kodėl, tik spoksojo į savo atvaizdą.
-Tu nuostabiai pieši,-galiausiai atplėšęs akis nuo popieriaus lapo nukreipė žvilgsnį į japonę ir nusišypsojo. Įdomu, ką ji pasakytų, jei pamatytų, kaip aš kraigalioju... Tikriausiai atimtų visus popieriaus lapus ir pieštukus - kad negadinčiau be reikalo.-Man taip neišeitų niekada gyvenime. Viskas, ką aš moku - standartinė šypsenėlė,-pirmakursis įspaudė smėlyje du taškelius ir lankelį.-Ir ta išeina kažkokia kreiva,-dar nusijuokė. Iš tiesų - šio "meno kūrinio" tikrai negalėjai pavadinti vykusiu.
-Salvadoras Dali? Man jo piešiniai atrodo šiek tiek keisti, bet keistumas ir yra geriausia. Nors labiau mėgstu Van Gogą - jo stilius ir spalvos... Neįtikėtini. Žinojai, kad visi jo kaimynai ir taip toliau nuvertino jo kūrinius? Jis pardavė vienintėlį paveikslą - ir tai draugo seseriai. Užtat jo brolis juo labai mylėjo ir rūpinosi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 14, 2015, 11:06:39 pm

Kasiopėja atsigulė ant smėlio, šiam limpant prie šlapios jos nugaros ir kojų. Profesorė giliai įkvėpė ir užmerkė akis. Ji buvo šlaput šlaputėlė - nuo pat viršugalvio iki kojų pirštų galiukų. Giliai dar kartą įkvėpusi, Kasiopėja sugniaužė kumščiuose smėlį. Jos smulkus kūnas suvirpėjo, pučiant vėjui - paprastai gaivus vėjas dabar žvarba kandžiojo šlapią Kasiopėją.
Profesorė tyliai sudejavusi atsisėdo, sulenkdama dabar jau žlegčinčiais kėdais apautas kojas. Kasiopėja pažvelgė į Gabriellą ir nusekusi jos žvilgsnį į salą, pliaukštelėjo per kaktą delnu.
Kiek gi dar mokinių jai teks šiąnakt areštuoti?
Sudejavusi ji atsistojo ir sunkiai prižlegsėjo arčiau Gabriellos, barstydama kumšteliuose laikytą smėlį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 14, 2015, 11:40:39 pm

Gabriella sėdėjo ant smėliuko, kelius apkabinusi, o galvą padėjusi ant kelių. Jai nerūpėjo kas vyksta aplinkui. Nors, net jei ji ir norėtų kažką įžiūrėti, jai reikėtų labiau pasistengti. Jos akys buvo drėgnos nuo ašarų, kurios tekėdamos skruostais žemyn, krisdavo ant apnuogintų šviesiaplaukės kelių. Bet Gabriellai Morris niekas pasaulyje neberūpėjo. Ji galvojo apie savo draugę, kuri vos nežuvo per jos kvailą pokštą. Mergina kaltino save dėl Kasiopėjos baimės, taip pat kaltino ir dėl to, kad ji visa dabar buvo šlapia. Ir labai didelė tikimybė, kad tuoj susirgs... Gabriella apgalvojo daug dalykų. Žinojo, kad turi pasakyti Kasiopėjai vieną dalyką. Tačiau devyniolikmetė abejojo, ar mergina ją supras, ar nesupyks dar labiau. Gabriella sėdėjo tyli ir rami, klausėsi ežero bangavimo, kas jai buvo nebūdinga. Galėjai pagalvoti, kad šviesiaplaukę kažkas užvaldė. Mergina atsisuko į draugę ir pradėjo tyrinėti jos veido bruožus, nepraleisdama ir susirūpinusio žvilgsnio jos akyse...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 15, 2015, 10:38:15 am

Kasiopėja liūdnai šyptelėjo. Timptelėjusi žemyn savo oversize tipo megztinio rankovę, ji papurtė šlapias garbanėles, išpurtydama visą smėlį, kuris prilipo prie drėgnų sruogų, jai besivoliojant ant kranto. Profesorė giliai atsiduso ir vėl pažvelgė į Gabriellą.
-Ei,-ji tyliai sukuždėjo apglėbdama draugę į jos mažą, šlapią meškos glėbį. Sunerusi rankas kitoje Gabriellos pusėje, ji krestelėjo atgal plaukus, lydimus vandens lašelių.-Aš atsiprašau. Man nederėjo pulti ežeran. Aš labai atsiprašau. Tu tik neverk,-ji sukuždėjo, neabejodama, kad draugė ją girdi.
Viskas vyko ne taip, kaip Kasiopėja norėtų, tačiau nieko negali pakeisti. Profesorė tyliai atsidususi ėmė sūpuoti draugę šlapiame glėbyje, bandydama ją nuraminti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 15, 2015, 10:52:19 am

Netrukus Gabriella Morris nusprendė Kasiopėjai pasakyti tiesą. Ji pajautė, kaip draugės rankos švelniai apkabino jos pečius ir skruostais dar labiau pradėjo ristis ašaros. Tik šį kartą šviesiaplaukė net nenutuokė, kodėl tai vyksta.
- Aš atleidžiu, viskas gerai, - šyptelėjo Gabriella, tyliai tardama žodžius. Galbūt net per daug tyliai, tačiau buvo įsitikinusi, kad Kasiopėja ją išgirs. - Turiu tau kai ką pasakyti. Žinau, kad skambės beprotiškai, bet tai tiesa. Tu privalai manimi patikėti. Neklausk kaip, tiesiog patikėk ir laikyk tai paslaptyje. Tai žinai tik tu ir dar vienas žmogus...
Po šių žodžių mergina pasilenkė prie draugės ausies ir kažką pakuždėjo. Palikusi deramą atstumą tarp veidų, profesorė laukė jos reakcijos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 15, 2015, 11:03:51 am

Kasiopėja kiek atsitraukė. Jos veidas panašėjo į tos OMG katės snukutį, kuri buvo populiari prieš kelis metus. Kažką suvapėjusi panosei, Kasiopėja galiausiai sumirksėjau.
-Wow,-galiausiai išspaudė ateities spėjikė, nelabai nutuokdama kas aplinkui vyksta. Neaišku, kodėl ji buvo apdujusi - ar dėl to, kad ji pavargusi, ar dėl to kad ji visuomet išsiblaškiusi, o gal dėl išgirstos naujienos. Vėl kažką suvapėjusi po nosimi, Kasiopėja atsiduso. - Na, ką gi. Juk pati dėl to nesikeiti,-ji galiausiai šyptelėjo, o po to susivokusi pašnairavo į šoną.-Vidumi nesikeiti,-ji skubiai pridūrė. -Ta prasme, asmenybė nesikeičia,-ji dar kartą pridūrė, bandydama išvengti galimų telemundų presentų.
Nusišypsojusi ji tik atrėmė galvą į draugės petį, niūmiuodama seną dainelę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 15, 2015, 11:17:54 am

- Tau turbūt įdomu sužinoti kaip per du metus sugebėjau tiek nugyventi? - linksmiau paklausė Gabriella. - Tiesą sakant, aš ir pati nežinau, kaip tai atsitiko. Tiesiog, viskas pagreitėjo viduje, bet išorėje ne. Keista. Aš vis dar jaučiuosi, lyg būčiau žmogus. Skiriasi tik tai, kad mano oda šalta kaip ledas ir aš maitinuosi krauju... - paskutinius žodžius pabrėžė keistai smerkiančiu tonu.
Gabriella padėjo galvą Kasiopėjai ant galvos, taip sudarydama savotišką "sumuštinį".
- O tu ką nuveikei per tuos metus? Atrodo, kaip seniai kalbėjom tomis temomis... Dažniausiai kalbėjom tik profesoriškais reikalais, - šiek tiek nusivylusi tarė ji ir užvertė galvą į tamsų nakties dangų. Danguje nebuvo matyti nei paukščių, nei kitų gyvių, tačiau ypatingai ryškiai matėsi žvaigždės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 15, 2015, 11:25:56 am

-Ech,-atsiduso profesorė, prieš atsakydama į kolegės klausimą. Jos gyvenimad per pastaruosius du metus buvo nenuspėjamas - tarsi virvė daugybę kartų perkirsta ir suraišiota vėl. -Na, bandžiau įsidarbinti veterinarijoje, or dirbti su katėmis,-ji galiausiai prašneko.-Tada bandžiau nuodų ir vaistų gamybą,-ji vėl atsiduso.-Po to pasodinau levandų lauką, ir juo rūpinausi, kol galiausiai nusprendžiau įsidarbinti čia,-ji vėl atsiduso, prisiminusi levandų lauką. Dabar jį prižiūri jos mama, mat šioji perrašė savo namą Kasiopėjai, o pati apsigyveno namuke prie levandų lauko. Lad ir kaip Kasiopėja tam priešgyniavo, Savana laikėsi savo - esą ji jau sena, jai to namo nebereikia, o vat Kasiopėja dar jauna, gyvenimas prieš akis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 16, 2015, 11:29:23 am

Gabriella pritariamai linktelėjo galva.
- Na, smagūs tie du metai tau buvo.. Ar ne? - nusijuokė profesorė. Kažkodėl staiga jai grįžo gera nuotaika ir jai norėjosi dainuotuoti kartu su paukščiais, žiūrėti į dangų ir piešti vaivorykštes, jodinėti ant vienaragių, skinti įvairiaspalves gėles, pasiekti žvaigždes, pamatyti Saulę, apkabinti pasaulį ir džiaugtis kiekviena laiminga gyvenimo minute, sekunde, akimirka...
Jos svajas nutraukė didelis, skaidrus, ant skruosto užkritęs vandens lašas.
- O fak, - nusikeikė Klastūnyno vadovė. - Lyja. Einam į pilį, susirasim ten kokį kampelį. Ar tu jau nori miego?
Šviesiaplaukė padėjo atsistoti draugei ir jos abi, per sunkius lietaus lašus, slinko į Hogvartso pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 20, 2015, 01:29:47 pm

 - Ką supratau iš Hogvartso istorjos, tai kad visus paveikslus, piešinius ir taip toliau veikia čia esantis magiškas laukas ar kažkas panašaus, tad sumagiškėja visi daiktai, arba neveikia, arba susprogsta, kaip kad žiobariški televizoriai, kompiuteriai ir taip toliau, - šyptelėjo Chinatsu ir vėl atsigėrė arbatos. Tuomet nusijuokė išvydusi smile'ą ant smėliuko. Tiesiog tai nuskambėjo juokingai ir kikenimas peraugo į juoką.
 - Nejuokink, užspringsiu, - giliai atsikvpėė ji, kad neimtų kvatoti iš to, ką pasakė Benedict.
 - Taip, Van Gogo istorija neeilinė, o piešiniai išties nuostabūs. Tik neprisimenu, kaip vadinasi vienas. Ar ,,Žvaigždėtas dangus", ar kažkas panašaus, bet tikrai nuostabus. O šiaip jo peišiniai tikrai nuostabūs, - Chinatsu kalbėjo ir bendravo visiškai laisvai ir ramiai. Sutiko žmogų, su kuriuo puikiai sutarė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 20, 2015, 07:32:49 pm

Išgirdęs Chinatsu pastebėjimus apie žiobarišką techniką, berniukas šyptelėjo. Įsivaizduoju, kaip žiobariškos kilmės burtininkas išsitraukia nešiojamą kompiuterį, kad parodytų draugams burtininkams kelis vaizdo žaidimus, o šis sprogsta... Žiauroka.
-"Žvaigždėta naktis"? Tai mano mėgstamiausias jo paveikslas, taip pat ir "Saulėgrąžos". Manau, kad Van Gogo piešiniai tokie nuostabūs, nes jis matė stebuklus mažuose dalykuose,-mintis dėstė Benedict. Truputį patylėjus, į galvą jam šovė keistoka mintis.
-Tai vadinasi, bet kas, ką nupieši, tampa magišku? Net mano nupiešti piešiniai (jei taip juos galima pavadinti) pradės judėti? O jei, pavyzdžiui, piešinys pateks į žiobarų zoną? Ar jis vis dar tebejudės, ar taps sustingęs, kaip žiobarų nuotraukos ir piešiniai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 21, 2015, 08:18:50 pm

 - Tikrai? Man jis irgi labai patinka, - pritarė Chinatsu ejučia kiek parausdama, bet nesuprato, kodėl. Juk nieko keisto sutikti žmogų, kuris mąsto panašiai, kaip ir ji. - Stebuklą galima įžvelgti visur, tik reikia mokėti žiūrėti. Neprisimenu, kas tai sakė, kokio žmogaus šis posakis, bet jis man patinka, - japonė prisiminė tuos žodžius, kuriuos tardavo jau nuo senų laikų.
 - Na, taip. Ant popieriaus nupieštas mirksiukas ims mirksėti. O žiobariškoje aplinkoje lyg ir judės, bet žiobarai to nematys, nes daugelis magiškų ir tradiciškai magiškų daiktų yra sukurti apsaugoti nuo žiobarų akių, - bandė prisiminti faktus mergaitė sėdėdama ant žolės. Nebuvo taip lengva viską prisiminti skaičius anglų kalba. Vis tas noras kalbėti angliškai taip pat laisvai, kaip ir kiti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 22, 2015, 09:10:58 am

-Gražus posakis,-nuoširdžiai pritarė Benedict.-Ir, mano nuomone, teisingas. Tai, koks mums atrodys pasaulis, priklauso tik nuo mūsų. Jis kaip veidrodis - jei tu juoksiesi, džiaugsis ir jis, o jei mąstysi ir atrodysi pesimistiškai, tai tada nieko gero nebus,-berniukas susimąstė, po kurio laiko nusijuokė.-Šitą aš taip pat kažkur girdėjau, bet nebeprisimenu, kas tai sakė.
Pirmakursis įsipylė dar arbatos, šį kartą ir pieno, ir pasiūlė Chinatsu. Jam arbata su pienu buvo vienas mėgstamiausių arbatos variantų.
-Taigi jei čia atsineščiau žiobarišką nuotrauką, ji sumagiškėtų?-tęsė pokalbį varnanagis.-Ir "Mona Liza" taip pat? Įsivaizduoji, kiek tada tokie piešiniai galėtų mums pasakyti apie Leonardą da Vinčį, arba Mikelandželą, arba...-Benedict užsisvajojo, bet tuoj pat nusileido ant žemės.-Nors tikriausiai jie "gyvi" taptų tik čia, todėl nieko apie savo ankstesnę praeitį nežinotų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 22, 2015, 09:38:53 am

 - Protingai mąstai, - pagyrė Chinatsu.  - Mano vienas pažįstamas yra tragiškas pesimistas.  Neįsivaizduoju, kaip galima taip keistai žiūrėti į lietų. Bus šlapia ir nemalonu, o kad gali vaivorykštė pasirodyti, tai net neprisimena. O kaip būna namie jauku, atsikerta: koks čia jukumas, kai niekur nosies negali iškišti. Jie kaip Voldemortas - visur įžvelgia blogį, - pritarė japonė prisiminusi savo draugelį Amaya. Sutikusi atsigerti arbatos su pienu tęsė pokalbį ir toliau.
 - Na, ne. Jeigu atsineši tokius žiobariškus paveikslus, kažin ar jie bus gyvi. Tiksliai nežinau. Ir taip - jeigu atgis, tai nieko nesužinosime, nes jie prisimins tik tai, kad dabar yra gyvi. Lyg ir. Nesu mokslininkė, nežinau, - nusijuokė Chinatsu. Linksmai ir laisvai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 22, 2015, 10:20:23 am

-Man patinka lietus,-kiek svajingai tarė Benedict.-Ypač, kai būna lietus su audra, tiksliau, audra su lietumi ir tu esi namuose... Kaip kam nors gali nepatikti lietus? Manau, net Voldemortui patiko justi, kaip ant nosies kapsi lašai,-nusijuokė berniukas.
-Gaila, kad paveikslai nieko neprisimintų. Nors jiems taip tikriausiai tik dar geriau - niekas nebando nuolat pasikalbėti, iškamantinėti ko nors, neverbuoja tapti rusų arba vokiečių šnipais, kaip tikriausiai būtų atsitikę per antrąjį pasaulinį karą, neįkyri. Jie tiesiog paveikslai, ir viskas - o tikriausiai atsigavus ir paslaptingoji Monos Lizos šypsena dingtų. Kokia Mona Liza be savo šypsenos?-berniukas nusijuokė.-Juk tada ji net nebūtų tapusi garsi. O gal ir būtų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 22, 2015, 10:53:43 am

 - Voldemortui gal ir būtų patikę, jeigu jis tą nosį būtų turėjęs, - kikendama pasakė Chinatsu prisiminusi didžiausią pokštą, kokį daugelis sakydavo - apie tamsos valdovo nosį.
 - Na, ji galbūt šypsotųsi, tik ne taip, kaip visada. O ir kodlė Mona Liza šypsosi, buvo pastatytas filmukas. Na, ne pagal ją, bet iškraipytais istoriniais faktais. ,,Ponas žirsnir ir Šermanas", - nusijuokė mergaitė. - Jeigu esi matęs. Mona Liza šypsojosi, nes ponas Žirnis skaudžiai krito ant žemės ir dar ant jo kažkas užkrito, - įsikvatojo japonė. Nežinia kodėl ji tai pasakė, bet juokinga buvo šimtu procentų.
 - Tikrai nusišneku jau, prisigėriau arbatos, - suprunkštė Chinatsu ir vėl atsigėrė. Tik šįkart su pienu. Ir japonė pripažino vcieną dalyką - buvo labai skanu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 22, 2015, 03:45:37 pm

Benedict juokėsi - ir juokėsi taip, kaip jau seniai buvo juokęsis, pirma iš Voldemorto nosies (tiksliau, dviejų skylučių, kurių ir labai norėdamas nosimi nepavadinsi), paskui - iš Monos Lizos šypsenos. Nors šio filmuko berniukas ir nebuvo matęs (nors sau pažadėjo, kad būtinai pažiūrės), tai tikrai juokingai skambėjo.
-Tavo juokas labai gražus,-pagaliau atgavęs kvapą tarė pirmakursis ir dar kartą nusijuokė.-Taigi, dėl visko visada kalta arbata.
Varniukas nusišypsojo Chinatsu, matydamas, kad jai arbata patinka. Nors vienas iš dažniausiai kartojamų melų Anglijoje yra "Tavo, hm, arbata labai skani", pirmakursis niekada neabejojo kūno kalba.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 23, 2015, 07:30:28 pm

 - Mano? Ačiū, - Chinatsu vėl raustelėjo. O to raudimo jai niekada nepavykdavo valdyti. Tikriausiai tai buvo jos įgimtas bruožas arba tiesiog žmogaus prigimtis, nors ji pažinojo keletą, kurie paraudonuodavo tik tada, kada patiems tai būdavo naudinga.
 - Varškelė... oi, vargšelė arbata, kaltina ją visi, - juokas jau buvo nurimęs, bet japonė vėl pradėjo kvatotis, o kadangi tiesiog klykauti kaip žuvėdrai pašnekovui į veidą nebuvo labai mandagu, mergaitė prisidengė burną. Dar vienas juoko priepuolis praėjo ir ji vėl gurkštelėjo arbatos, kad nesėdėtų kip koks baslys. O diena buvo tikrai labai graži arbatos popietei ir linksmiems pašnekesiams. O ypatingai su tokiais paprastais, bet žaviais bei gana vaikiškais pokštais. Man atrodo, kad kai Voldemortas tuoksis, jam vietoje žiedo padovanos nosį... toptelėjo jai galvoje ir japonė tyliai sukikeno apie tai pagalvojusi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 23, 2015, 09:48:53 pm

Benedict prisidėjo prie Chinatsu ir taip pat pradėjo kvatotis.
-Varškelė arbata, gavo naują pravardę,-šiek tiek dviprasmiškai pro juoką kalbėjo berniukas. Jis jau seniai taip gerai jautėsi - ir visiškai lasvai. Rodėsi, jo nebevaržė nei etiketas, nei perdėtos mandagybės, netgi įgimtas anglų santūrumas ir vienišumo jausmas - pirmakursis jautėsi taip, lyg laikas pasaulyje būtų sustojęs, lyg visoje Žemėje būtų likę tik jis, Chinatsu... Ir varškelė arbata. Tai prisiminęs, varniukas vėl prunkštelėjo. Galiausiai susitvardęs, Benedict apsidairė ir dar sykį pastebėjo visą gamtos grožį.
-Užuodi, kaip skaniai kvepia pievos?-berniukas užsimerkęs pauostė orą, o atsimerkęs nusišypsojo.-Nes Voldemortas neužuodžia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 23, 2015, 09:54:37 pm

Chinatsu neišlaikė ir pradėjo kvatoti su Benedict, nes jis tikrai mokėjo prajuokinti. Tereikėjo užsigriebti už kokios nors tewmos ir o tai tau - jau kvatojasi abu iš jo pokštų.
 - Užuodžiu, - sutiko ji ir vėl neišlaikė bei pradjėo kvatoti su Benedict iš to ,,Nes Voldemortas tai neužuodžia". Besijuokdama padėjo puodelį, nes grasino ji išversti ir apsipilti skania arbata. Didžiausias siekis buvo jos tokios skanios neišpilti. Prisiminusi tą pokštą ji vėl ėmė kvatotis ir neišlaikiusi atsigulė/nudribo ant žolės. Taip gulėdama ant žolės ir kvatojo.
 - Mirštu, nežudyk, - kikeno ji ir vėl pradėjo juoktis. Pirpeuolis nuslūgo tik po kelių minučių. Ji atsisėdo ir visiškai nepastebėjo, kad kelios žolės jai įsivėlė į plaukus. Atsikvėpusi ji pabaigė antra puodelį arbatos, kurį gėrė tą popietę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 23, 2015, 10:20:50 pm

Benedict, vos nustojęs juoktis, pradėjo vėl - ir vien dėl to, kad juokėsi Chinatsu. Jos juokas buvo tikrai užkrečiamas, arba bent jau varniukas taip manė.
-Gyvenime tavęs nežudyčiau, net jei būtum vampyrė, kuri norėtų išsiurbti mano kraują apsimesdama miela japone,-rimtai, galbūt net pernelyg rimtai tarė berniukas ir tik tada suprato, kad tai buvo pasakyta žymiaja perkeltine prasme. Tikriausiai atrodžiau kvailai, pagalvojo varnanagis, bet tai jam jau visiškai nerūpėjo - jis buvo čia ir dabar. Neabejojo, kad Chinatsu tai irgi nerūpi. Įsigilinęs į savo mintis, net pats nepastebėjo, kad stebi besijuokiančią, ant žemės nudribušią draugę. Jai atsikėlus, Benedict pastebėjo kelias į plaukus įsipainiojusias žoles. Tikriausiai čia neseniai buvo nupjauta žolė kokiu keistu magišku būdu, mintyse pastebėjo pirmakursis, paskui pasilenkė link Chinatsu ir švelniai išrinko jai iš plaukų žoles - tai daryti jau buvo įgudęs su Asteida, savo mažąja sesute, kuri labai jau mėgdavo gulinėti ant žolės. Atsitraukdamas varniukas pažvelgė japonei į akis. Kokios jos gražios - ir kaip aš anksčiau nepastebėjau! Pagaliau susipratęs, kad tai nei kiek nedera prie mandagumo ir etiketo (kurį dar prieš tris minutes buvo pamiršęs ir prisiminė tik dabar), berniukas nuleido akis ir atsargiai ant žemės padėjo žoles. Ką gali žinoti, gal kokios magiškos Hogvartso būtybės tokias mėgsta.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 23, 2015, 10:32:51 pm

 - Aš savęs irgi nežudyčiau, - rimtu balsu pasakė ji ir vėl nusijuokė. Jautėsi pernelyg laisvai, kad būtų surūgusi arba labai oficiali. Juo labiau, kai turėjo tokį smagų pašnekovą prie jau tuščio antro puodelio arbatos. Iš pradžių nesuprato, ką daro Benedict, bet kai pamatė, kad jos plaukuose buvo žolių, nežymiai paraudo ir padėkojo. Jis ją kažkaip keistai veikė ir nežinia, kaip. Rodos, net žiogai nustojo kvėpuoti (?), bet tas trumpas jaumsas pasibaigė ir nei iš šio, nei iš to japonė vėl sukikeno. Galbūt prisiminusi vieną iš tų gausybės pokštų, kuriuos šaindien ,,skaldė" su Benedict.
 - Žinai, ši popietė tikriausiai linksmiausia mano gyvenime, - šiltai nusišypsojusi nuoširdžiai pripažino mergaitė ir tai buvo gryniausia tiesa.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 23, 2015, 10:55:58 pm

Ar kas nors iš viso tave kada nors žudytų, mintyse sukikeno Benedict, o garsiai ištarė:
-Todėl tikriausiai mirsi sava mirtimi,-o tai yra geriausia, kas gali atsitikti bet kuriam žmogui. Tikriausiai. Pirmakursis nežymiai šyptelėjo, visa širdimi pritardamas Chinatsu.
-Mano gyvenime tikriausiai taip pat. O tai yra gerai - jei kada nors, kai jau būsim seni, susitiksim ir dalinsimės prisiminimais, man paklausus "O tu prisimeni linksmiausią savo gyvenime, bent jau iki antro kurso, popietę?", mes bent jau mąstysime apie tą patį. Juk kaip būtų painu, jei tu, prisiminusi kokią popietę Uždraustajame Miške, kalbėtum apie akromantulus, o aš neturėčiau apie tai nė menkiausio supratimo,-supratęs, kad jau pradeda nusišnekėti, varniukas nutilo.-Gal nori dar arbatos? Kaip sakoma, "trečias kartas nemeluoja".

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 23, 2015, 11:13:38 pm

 - Aš kol kas dar mirti nenoriu, - nusijuokė Chinatsu pagalvojusi tą, ką garsiai pasakė. Ji mėgo savo gyvenimą ir džiaugėsi, kad jame gali būti. O juo labiau tomis akimirkomis.
 - O tu žinojai, kad aš uždraustajame miške nebuvu? - šyptelėjo japonė. Jai tai neatrodė gėdinga. Tiesiog septyniasdešimties procentų tikimybė nusisukti sprandą nebuvo taip smagu, kaip gerti arbatą su Benedict laisvą Hogvartso popietę saulėtą dieną. - Manęs netraukia tie pavojai ir keistenybės. Daug smagiau ramiai ir linksmai leisti laiką nesinaudinant dėl to, kad gali mirti ant kiekvieno kampo, - nuoširdžiai pasakė mergaitė.
 - Būtinai, ačiū, - koks jis mielas, toptelėjo Chinatsu. - ,,Trečias kartas nemeluoja", bet ,,Visada būna pirmas kartas", - pasinaudojo žodžių žaismu japonė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Liepos 24, 2015, 10:07:34 am

Aš irgi dar kol kas nenoriu, kad tu mirtum. Benedict nusišypsojo.
-Aš irgi dar nebuvau Uždraustajame miške. Truputį keista, kad mokiniai, kurie dar nei karto nėra ten buvę, tapo retenybe - juk Uždraustasis miškas ir yra uždraustas, tai sako pats pavadinimas,- filosofavo tamsiaplaukis.-Nors šiais laikais vaikai žymiai mažiau bijo profesorių, taip pat juos skatina rizika, o ir miške nebe taip pavojinga, kai nebėra Mirties Valgytojų, Voldemorto ir kitų. Nors vampyrų ten visados buvo pilna. Kur kitur gausi kraujo?
Išgirdęs Chinatsu žodžių žaismą, pirmakursis nusijuokė. Ji jau labai gerai moka anglų kalbą. Kaip per tokį trumpą laiką gali tiek išmokti?
-"Kas atsitiko vieną kartą, nebūtinai atsitiks ir antrą, bet jei tai atsitiko antrą kartą, tai tikrai bus ir trečias",-kažkokį žymų žmogų pacitavo varniukas.-Beje, nuo kada tu pradėjai mokytis anglų kalbą? Tu labai gerai ja kalbi, todėl nesu tikras, ar čia įgimtas talentas, ar daug daug mokymosi, ar ilgos pamokos,-nusišypsojo Benedict.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Liepos 24, 2015, 10:17:08 am

 - Dabar mokiniai turėjo pažįstaus ir labai jaunus profesorius, taigi įkliuvę išsisuka, kaip manau. Be to, argi susidraugausi su mokiniais dėl kiekvieno ėjimo į mišką, kurių dar bus daug, skirdamas areštą. O tie areštai... pakilnoti knygas, - sukikeno Chinatsu. Ir nors taip buvo, ji vis tiek nesiruošė eiti tenai. Bijojo kaip velnias kryžiaus.
 - ,,Net beždžionės iškrenta iš medžio", - toliau naudojosi žodžių žaismu japonė, naudodama japoniškas patarles ir posakius. - Ką galiu pasakyti - ,,Išties yra durys, pro kurias pas tave ateina sėkmė, bet raktą nuo jų turi tu pats." - pacitavo kažkokį posakį japonė. Aišku, japonišką. - Mokytis gal ir nesimokiau daug, nes nebuvo laiko - pusantro mėnesio nuo tada, kai gavau laišką. Galbūt girdėdama tavo taisyklingą kalbą pati ėmiau normaliau kalbėti. Jaip Japonijoje sakoma, ,,Viena diena su puikiu mokytoju yra geriau nei tūkstantis dienų stropaus mokymos."

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 04, 2015, 08:20:47 pm

-Tuo labiau, kad ir žmonės kažkada buvo beždžionės. Kaip sakoma, klysti žmogiška,-nusijuokė Benedict.-O tu, vadinasi, tikras talentas, tuo labiau, kad ir su manimi dar nelabai daug bendravai.
Berniukas šiltai nusišypsojo. Ji ne tik turi gabumų, bet yra ir miela, ir turi gerą humoro jausmą, ir graži, ir dar protinga... Keista. Paprastai taip nebūna.
-Beje, kodėl tu patekai į Klastūnyną?-neištvėręs paklausė pirmakursis ir iš karto save sukeikė. O kodėl, pavyzdžiui, aš patekau į Varno Nagą? Šis klausimas ne tik kad kvailas, bet ir nepatogus. Niekas juk niekad nežino, kodėl pateko į vieną ar kitą koledžą. Tamsiaplaukis pasistengė pasitaisyti:
-Turiu omenyje, tu juk tokia maloni, noriu pasakyti, kiti klastuoliai dažniausiai nebūna tokie malonūs,-nebent kas nors pasikeitė nuo mamos laikų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 04, 2015, 08:39:56 pm

 - Ne toks aš jau ir talentas, tiesiog žmogus, kuris sugeba priimti dovanas, - šiltai raustelėjo Chinatsu galvodama apie Benedict pasakytus žodžius. Ji dar neminėjo savo geriausio sugebėjimo. Bet jį atidėjo ir vėlesniam laikui.
 - Tai kad aš ir nelabai žinau. Labiau tikėjausi patekti į Varno Nagą arba galbūt į Švilpynę, tad labai nustebau, kai paskirstymo kepurė pasakė, jog galiu lengviau pritapti Klastūnyne ir į jį paskyrė. Nenumanau, kodėl, - gūžtelėjo pečiais mergaitė. Tas klausimas ją kankino nuo tada, kai ji pradėjo mokytis Hogvartse.
 - O tu kaip manai, kodėl patekai į Varno Nagą? - paklausė draugo apie jo koledžą, nors ir pati matė, kad jis tikrai pagal amžių labai išmintingas ir protingas. Net klausti nereikėjo, ką jis veikia Varno Nage.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 05, 2015, 11:10:50 am

-Neabejoju, kad lengvai pritaptum visur,-nuoširdžiai tarė berniukas.-O aš į Varno Nagą patekau tikriausiai todėl, kad kaip to ir norėjau. Mano mama mokėsi Varno Nage - ji ir pasakojo, kad norint įeiti į bendrąjį kambarį reikia atspėti mįslę, kad ten pilna knygų ir taip toliau... Žinai, kiekvienas iš Hogvartso išeinantis varnanagis turi palikti savo mėgstamiausios knygos kopiją koledžui - būtent todėl ten kalnai knygų,-Benedict nusijuokė.-Be to, mane sužavėjo tai, kad visi mamos bendramoksliai, su kuriais ji dar bendrauja, yra išsilavinę, tikslo siekiantys žmonės. Žinoma, kai kurie pasipūtę - bet kai kada ši savybė netgi žavi. Ir, be abejo, mano sesuo labai norėjau, kad patekčiau į Varno Nagą, todėl tiesiog nebeliko kito pasirinkimo,-pirmakursis šyptelėjo. Ir kaip būtų viskas buvę, jei tu dabar būtum varniukė? Tikriausiai nebūtų labai didelio skirtumo.-O tu turi brolių arba sesių?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 05, 2015, 11:23:53 am

Chinatsu klausėsi Benedict ir tuo pačiu šypsojosi, nes buvo tikrai smagu ir linksma klausytis, o dar ir mergaitė mėgdavo pirmiausia išklausyti žmones, paskui kalbėti apie savo gyvenimą ir bėdas arba išvis apie jį nekalbėti ir neužkrauti kitiems savo keistoko, bet ir tuo pačiu mielo gyvenimo rūpesčių.
 - Tikrai Varno Nagas atrodo labai įdomus... o tu bendrauji su kitais Varno Nago mokiniais? Nes nežinau kaip tu, bet su Klastuoliais vargiai sutariu. Labai jie tokie pikti darosi, kai mato linksmą ir draugišką Klastuolį, - nesumojusi patylėti išsikalbėjo apie tai japonė. - Ne, kad ir kaip keista, nes Japonijoje ir Kinijoje yra turima daug vaikų, bet esu vienturtė. tėvai aiškino, kad norėjo būti išskirtiniai ir neturėti daug vaikų, nes jeigu visi padykę, tuomet sunku auklėti... o aš gavausi jų tobulo vaiko ir pokštininko mišinys, - šiltai sukikeno iš visko Chinatsu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 05, 2015, 11:47:56 am

-Su kitais dar nelabai bendravau,-droviai prisipažino berniukas,-bet jie atrodo malonūs ir draugiški. Kai kurie keistoki, bet man patinka keisti žmonės. Keli "pasikėlę", bet tai irgi ne pasaulio pabaiga. Kiekvienas žmogus turi savo pliusų ir minusų. Kai kurie daugiau, kai kurie mažiau,-Benedict bandė įsipilti dar puodelį arbatos, bet šios buvo belikę tik keli lašai. Tamsiaplaukis klausiamai pažvelgė į Chinatsu, lyg klausdamas, ar dar bedaryti arbatos.
-Tavo tėvai turėtų savimi didžiuotis,-nusijuokė pirmakursis. Japonė savo charakteriu ir mielumu jam labai priminė jaunesniąją seserį.-Kokį geriausią savo gyvenime pokštą esi iškrėtusi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 05, 2015, 11:58:23 am

 - Turėtum su daugeliu tikrai sutarti, - pasakė Chinatsu. - Tik tiek, kad net ir Varno Nage vargiai rastum tokį protingą, kaip tu. Net jeigu ten ir renkasi didžiausi gudročiai, - šyptelėjo japonė ir linktelėjo, tarsi sakydama, kad arbatą galima daryti, jeigu tik Benedict netingi pratęsti visą šią ir taip ilgą popietę. Tiesą pasakius, angliška arbata jai tikrai patiko, net jei ir ragavo jos tik pirmą kartą tą dieną.
 - Jie ir didžiuojasi. Nematei, kaip džiaugėsi, kai gavau laišką, nes šiaip mano tėvai ne burtininkai. O žiobarais jų nevadinu tikriausiai todėl, kad jie vis tiek mano tėvai ir dar nesu pratusi, - gūžtelėjo ji pečiais. - Gal ir banalu, bet sukeičiau druską su cukrumi tą dieną, kada turėjo atvažiuot daug svečių ir virėja gamino kaip išsijuosusi valgius, - prisiminė Chinatsu ir nusijuokė prisiminusi tas dienas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 05, 2015, 12:22:09 pm

-Pervertini mane,-nusijuokė berniukas.-Nors daugelio nepažįstu, kai kurie ten tiesiog genijai, be to, daugiau nei pusė varnanagių dar ir turėjo galimybę mokytis prieš Hogvartsą. Ir bent jau koks ketvirtadalis tikrai mokėsi. Man iki jų dar toli.
Benedict atsineštu vandeniu išskalavo arbatinuką (visiškai jį išplauti būtų buvę sudėtinga) ir įdėjo ar kelis šaukštus arbatos, tada užkaitino vandenį. Laukdamas, kol užkais vanduo, pirmakursis tęsė pokalbį:
-Mano tėtis žiobaras, o mama burtininkė. Tėtis pasakojo, kad kai sužinojo, kad mama ragana, jis tik šiltai ją apkabino ir pasakė, kad tai nuostabu. Mama pasakojo, kad jis visą dieną jos neprisileido artyn, o paskui nuolat baksnodavo pirštu ir prašydavo magijos.
Varniukas nusijuokė, išgirdęs japonės prisiminimus.
-Kaip reagavo tavo tėvai ir svečiai? Ir nejaugi virėja nieko nepastebėjo?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 05, 2015, 12:43:11 pm

 - Genijus ar ne, svarbiausia mokėti logiškai mąstyti, - protingai pasakė Chinatsu. Bent jau tai, ką manė esant tiesa. O loginį mąstymą ji vertino tikrai labai. Ji stebėjo, kaip Benedict kaičia arbatą ir vėl. Kad ir kaip keista, pilna ar persigėrusi nesijautė, be tp, buvo tikra smagu. Visa tai liudijo, kad japonė tikrai norjėo tęsti popietę su arbata.
 - Na, išgirdai iš abiejų pusių, bet mamos versija man atrodo įtikinamesnė, - nusijuokė japonė iš jai pasrodžiusio juokingo tėvo elgesio. - Paprastai sakoma,kad Klastūnyne vien grynakraujai, tad aš turiu labai slėpti, kad tokia nesu, - liūdniau šyptelėjo Chinatsu.
 - Virėja nepastebėjo, kad sukeista, nes nelabai mėgsta ragauti. Taip gavosi, kad svečiams tikrai nebuvo labai skanu, - nusijuokė ji. - Gal ir per žiauru, bet maža buvau, nelabai vertinau, kas žiauroka, o kas ne.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 05, 2015, 01:47:15 pm

-Taip, aš įsitikinęs, kad tėvai būtent tuo metu didžiavosi tavimi labiausiai,-nusijuokė Benedict.-Logiškas mąstymas yra labai svarbu, kaip ir vaizduotė. Vien vaizduote nieko nenuveiksi - na, gali parašyti knygą, bet tada ji bus tokia be  logikos, kaip "Alisa Stebuklų Šalyje"... Palauk, tai yra gerai! Bet kokiu atveju, jie abu yra labai svarbūs,-visiškai nusipaistaliojo berniukas.-Kokia tavo didžiausia gyvenimo svajonė? Žinoma, jei manai, kad jei pasakysi, neišsipildys, tai tada nesakyk,-varniukas nusišypsojo ir iš arbatinuko išėmė jau pritraukti spėjusias žoleles.-Nors aš asmeniškai manau, kad svajonės kaip tik greičiau išsipildo, jei jas pasakai garsiai ir dar pasikabini ant sienos. Aš visada taip darydavau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 05, 2015, 07:40:18 pm

 - ,,Alisa stebuklų šalyje" yra tikrai fantastiška knyga. Ją reikia rašyti pasitelkiant logiką, kad būtent jos ten nebūtų, - mergaitė nepajuto, kaip pradėjo filosofuoti. - Logika ir vaizduotė yra tikrai gerai. Tik va, logika yra labai geras dalykas, kurį reikia turėti, o vaizduotė yra dovana, kurią turi ne visi, - nuoširdžiai kalbėjo Chinatsu. O kai jos paklausė, kokia jos svajonė, japonė užraudo.
 - Na, aš... - ji kiek užsikirto ir atsikvėppė. - Visada svajojau, kad man mylimas žmogus vakare man padarytų staigmeną ir sudainuotų ,,Hey There Delilah", - mergaitė vėl nuraudo. Gal dar ir buvo per anksti apie tai galvoti, bet ji tikrai nuoširdžiai svajojo apie tai ir troško, kad jos svajonė išsipildytų. Kiap ir kiekvienas svajonių turintis žmogus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 06, 2015, 01:21:08 pm

-Ji parašyta protingai, bet be jokios logikos,-nusišypsojo berniukas ir susimąstė. Jos svajonė bent jau įgyvendinama. Ir visai nesunkiai...
-O tas žmogus turėtų tai padaryti vakarienės metu ar, kaip knygose ir filmuose, po langu?-Galbūt kvailas klausimas, bet tai tikrai svarbu. Galbūt kada nors man teks pažinoti jos mylimąjį. O gal... Varnanagio mintis nutraukė kitas galvon šovęs klausimas.
-O kas tau labiau patinka - anime ir manga ar naujosios technologijos?-visi trys dalykai juk dažniausiai būna iš Japonijos.-Man tai naujausios technologijos. Anime man nelabai prie širdies, o manga, na, manga yra gerai. Įdomus skaitymo būdas,-visiškai nusišnekėjai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 06, 2015, 01:51:33 pm

 - Ir tai yra gerai. Nes kai bandai suprasti ir pagauti, kas ten vyksta, būna dar keisčiau, - nusišypsojo Chinatsu. Jai pačiai buvo keista, kad dar prisimena tą pasaką, kurią skaitė labai senai.
 - Po langu Palangoj... - nejučia niūniavo japonė ir nusijuokė. - Tai jau tikrai man nervai pašliję šiomis dienomis, - kikeno ji tyliai ir atsiduso. Vis dar plaukiojo kažkur svajonių ir fantazijų pasaulyje, kuris nebuvo jau toks ir sudėtingas, kai pagalvoji. Tikriausiai todėl, kad ir pati japonė nebuvo sudėtinga asmenybė.
 - Man naujosios technologijos. Anime irgi visai nieko šiaip tai yra, o manga... tiesiog tas dalykas, kurį gali veikti tuo atveju, kai nėra ką veikti, - nuoširdžiai nusišypsojo Chinatsu. Viskas buvo kilę iš Japonijos, kaip ji suprato. Kad ir kaip ten bebūtų, bet mergaitė mėgo savo šalį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 06, 2015, 02:15:55 pm

-Visada maniau, kad Luisas Kerolis buvo genijus. Ypač jo eilėraščiai.
"Lankšliaują bukai pietspirgiai,
Sau grąžtėsi ant pieplatės,
Greit rainelaiši šluotpūkai,
Šmųlydę čiukai švilpčiaulbės"...
Pagal "Taukšlį" net sukurtas filmas! Ir kiti jo eilėraščiai nepakartojami, pavyzdžiui, Dailidė ir Vėžlys... Žinojai, kad jis buvo matematikas, o pasakas kūrė trims savo dukterėčioms, iš kurių vidurinioji buvo Alisa? Taigi Alisa iš tiesų buvo Alisa,-nesustodamas kalbėjo berniukas. Apie šią knygą jis galėjo kalbėti ir kalbėti.
-Ar tiesa, kad Japonijoje jau atsirado telefonai, kuriuos, kai tau jo nereikia, gali užsidėti ant riešo kaip apyrankę, o vėliau vėl atsitiesinti?-šį faktą pirmakursis jau seniai norėjo patikrinti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 06, 2015, 02:20:28 pm

Chinatsu klausėsi Benedict. Jai atrodė tikrai fantastiška, kaip jis atsimena tokius sunkius eilėraščius, kai beveik neįmanoma prisiminti, ką jis kada čia rašė ir ką sakė. Bent jau japonė kažin ar būtų greitai tokį išmokusi.
 - Aha, žinojau. Jo knyga tikra pasaka, tai ir yra pasaka ir tiesiog šiaip... labai jau įdomi jo istorija. Tokia išskirtinė ir vienetinė. Kažin, ar kas taip dar parašytų tokią istoriją. Luisas Kerolis vienas tų rašytojų, kur nesuprasi, genijus jis ar kuoktelėjęs truputuką žmogus. Bet juk ir Albertas Einšteinas buvo kuoktelėjęs, - kalbėjo po Benedict japonė apie šį bei tą, ir dar kažką. Sakė tai, kas užplaukė.
 - Aha, - sulinksėjo Chinatsu. - Mano pusseserė su gimtadieniu tokį gavo. Fantastiški telefonai , -susižavėjusi pasakė japonė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 06, 2015, 02:28:35 pm

-Visi bent truputį trenkti yra geriausi. Van Gogas, Einšteinas, Luisas Kerolis, kiti... Net Artūras Konanas Doilis buvo šiek tiek išprotėjęs - nors gal ir ne taip žymiai. Įsivaizduoji, jis rašydavo tokias knygas apie Šerloką Holmsą... Ir pats tikėjo spiritizmu bei dvasiomis. Jį net buvo apgavusios dvi mergaitės - prikarpiusios fėjų nusifotografavo su iškarpomis. Niekas nė neįtarė, kad jos jas tik iškirpo - visi manė, kad mergaitės suklastojo nuotraukas jau atspausdintas. Konanas Doilis tikrino nuotraukas, ir todėl nieko ant jų nerado. Vėliau net apie tai parašė knygą. Viena iš mergaičių prisipažino tik senatvėje, kai jos sesuo ir Konanas Doilis jau buvo mirę,-pirmakursis bėrė kaip žirnius.-O ar tiesa, kad japonai geriau supranta gamtą ir net gali su ja susišnekėti?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 06, 2015, 02:32:38 pm

Chinatsu nustebusi klausėsi apie viską. Tiek apie Angliją ji dar nespėjo sužinoti per tuos porą mėnesių po to, kai gavo laišką. O pagal viską tai jau buvo kultūra ir žinios apie anglišką kultūrą, tad mergaitė viską norjėo prisiminti, mat viskas jai buvo įdomu apie vietą, kurioje tuo metu gyveno, nors ji ir buvo pripildyta magijos.
 - Kai kurie taip, bet daugelis ne. Ypatngai tie miesto vaikai. Tai manh pasisekė, kad gyvenu Toronto pakrašty. Tai tu įsivaizduoji, kokio ilgio man būna kelionė, kai noriu nukakti į centrą? Tikrai ne kažkas. Geriausia, kad daugelis reikiamų dalykų yra netoliese. Torontas yra tarsi mini šalis, - pasakojo apie savo gimtąją šalį japonė ir prisiminė namus. Vėl ir vėl, nes pastaruoju metuir taip dažnai juos prisimindavo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 07, 2015, 03:34:39 pm

-Norėčiau pamatyti tavo namus,-nusišypsojo berniukas.-Ten tikriausiai žymiai ramiau negu centre. Esu girdėjęs, kad ten vietą automobiliui gali įpirkti tik turtingieji - ypač Tokijuje.
Pirmakursis užsisvajojo, žvelgdamas į ežerą. Jis svajojo apie Japoniją - apie grūstis troleibusuose, amžinas spūstis, daug parduotuviu, per televizorių nuolat rodomą anime, apie sakuras ir gražius medinius namelius... Bet kalbą tai ten tikriausiai sunku išmokti. Juk tiek daug simbolių - ir visus reikia kruopščiai išmokti ir dar nupiešti. Ir mokyklos ten tikriausiai kompiuterizuotos.
-Koks japonų mėgstamiausias patiekalas? Jūs dažnai valgydavote suši?-berniukas dievinu suši - ypač su ryžiais ir lašiša, nors jo sesutė jų negalėjo pakęsti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 07, 2015, 03:43:32 pm

 - Ten kaip iš po atominės bombos. Kai palygini su centru ir tada su mano gyvenama vieta, tai kaip išmirusi atrodo, - sukikeno Chinatsu. Jai patiko jos namai tikrai labai. Jie buvo jaukūs, japoniški, gana nemaži, su visokiais priestatais ir pavėsinėmis bei nemažu sodu. Ji nebuvo iš tų turtingiausių pasaulyje, bet tikrai gyveno pasiturinčiai. Perbaukusi ranka juodus, saulėje netgi nuo melsvos iki rausvus atspalvius kaitaliojančius plaukus Chinatsu grįžo į dabartinę realybę. - Gal ir pamatysi. Tikrai pasikviesiu, - nusišypsojo japonė.
 - Sushi for life, - nusijuokė Chinatsu ir staiga jai šovė į galvą, kad japonus dažnai vadindavo japaškomis. Ne prie ko ta mintis. - Kokias sushi mėgsti? Aš dažniau valgau su lašiša negu su mėsa ar kažkuo kitu, - nusišypsojo mergaitė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 07, 2015, 05:45:55 pm

-Gerai, lauksiu pakvietimo,-nusijuokė tamsiaplaukis. Jis, žinoma, to nesitikėjo - jau vien nuvykti į Japoniją būtų problema, o kurgi dar ir tai, kad dar ir kalbos nemoka... Asile tu, taigi burtininkų pasaulyje gyveni, kokios tau dar problemos, mintyse susipratęs subarė save berniukas. O kalbos dažniausiai ir anglų užtenka. Ir visgi... Kažkodėl jis nesitikėjo, kad kada nors tai įvyks.
-Dažniausiai valgau su lašiša arba agurkais, arba ir lašiša, ir agurkais,-nusijuokė Benedict.-Vieninteliai sušiai, kurių nemėgstu, yra su ikrais. Nors čia ne sušių kaltė, o tik mano išrankumas maistui ir ikrų nemėgimas.
Berniukas šypsojosi. Jam patiko kalbėti su japone - ji nelaikė jo pernelyg kalbiu ir keistu ir nekalbėjo banalybių (vieną kartą facebook'e surinkau net 300 like! Šaunuolė. Dabar pasakyk tai Šalčiūčei.). Ji buvo pakankamai tolerantiška, pakankamai draugiška, pakankamai protinga ir turėjo gerą humoro jausmą - o tai varnanagis vertino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 07, 2015, 05:51:03 pm

 - Patikėk, viskas bus gerai. Mano tolimi giminės iš Kanados buvo kažkada atvykę... po to nebesilankė. Ma atrodo, dėl to irgi buvo kalta druska ir cukrus, - mąsliai pasakė Chinatsu, nes jau nebeprisiminė, ar tiems giminėms iš Kanaods pripylė druskos į desertus ir cukraus į sushi, ar kažkam kitam. Pokštus ji tikrai mėgo krėsti, bet dabar kai galvodavo, tai tas su druska ir cukrumi jai atrodė tikrai per smarkus. Tikrai. Ir dar kiek žiaurokas.
 - Lašiša skaniausia žuvis, - nusijuokė japonė. Lašiša yra lašiša, kaip mėgdavo sakyti jos pusseserė. japonė atkreipė dėmesį į tai, kad saulė jau leidosi ir greitai bus vakaras. O ji, kad ir kaip keista, nebuvo tipinė Klastuolė. - Kad ir kaip gaila, bet popietė jau tikriausiai baigėsi. Saulė leidžiasi, - atsiduso Chinatsu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 07, 2015, 06:06:35 pm

Benedict nusijuokė, prisiminęs cukraus ir druskos incidentą. Toks jau tas gyvenimas. Kai tikiesi cukraus, gauni druskos - ir atvirkščiai, nejučia filosofuoti pradėjo pirmakursis. Ir kodėl gavosi tokia gera metafora?
-Man už lašišą skaniau nebent šviežiai rūkyta žuvis, dar geriau - jei neseniai pagauta, o ne parduotuvinė, kuri būna užšaldyta, vėliau atšildyta ir tik tada išrūkyta, ir dar nežinia ko į ją pridėta,-nusišypsojo varniukas. Jis bandė įsipilti dar arbatos (nes jau buvo vėsoka), bet arbata taip pat buvo jau atšalusi. O Benedict šaltos arbatos nemėgo. Iš minčių jį pažadino japonės pastebėjimas, kad jau leidžiasi saulė. Gražu, bet jau tikriausiai metas atgal į pilį. Per naktį gi nesėdėsi. Pirmakursis suprato, kad ir klastuolei darosi nebejauku prietemoje.
-Tikriausiai jau reikia grįžti, nes ir šaltoka jau pasidarė,-berniukas atsikėlė ir ištiesė ranką Chinatsu, padėdamas atsistoti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 07, 2015, 06:12:54 pm

Chinatsu linktelėjo ir priėmusi Benedict pagalbą atsistojo. O atsistojusi dar ir pasivalė sijoną nuo kelių žolelių. Taip, ji tikrai buvo labai tvarkinga. Galbūt ne pedantiška, bet chaoso tikrai nemėgo ir atrodė visada tvarkingai, o ne kaip iš šieno kupetos išlindusi. Ji padėjo susitvarkyti, nes negi išeisi palikęs viską kaip koks stuobrys, svirduliuojantis pakelėje. O jai mintyse visą laiką skambėjo žodžiai. Kažkokia japoniška frazė. Prisiklausiusi ir prisiminusi tą popietę viską apie savo šalį bei visa kitą mergaitė pabaigė tvarkyti. Dabar visa pievelė atrodė lyg niekur nieko nebūtų buvę. Tik vietoje, kur buvo pledas, žolė atrodė nugulėta. Šyptelėjusi Benedict ji šiltai apkabino berniuką.
 - Ačiū už tokią nuostabią popietę, - nusišypsojo. - Na, manau, jau turėtume eiti į pilį, - šyptelėjo jam.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 07, 2015, 06:37:55 pm

-Dėkui,-nusišypsojo varniukas, kai jų iškylos vieta jau buvo sutvarkyta. Jis net nustebo, kai Chinatsu pasisiūlė padėti - jam tai buvo neįprasta. Jo sesuo dažniausiai viską palikdavo pačiam berniukui, kartais dar nunešdama kokį puodelį. Tai ji laikė brolio pareiga - ir jis pats laikė tai savo pareiga.
-Dėkui,-dar kartą nusišypsojo Benedict, atsakydamas į apkabinimą. Tai irgi nebuvo įprasta jų šeimoje, bet jausmas geras Pirmakursis tvirtai nusprendė palydėti japonę iki pat Klastūnyno durų - dar kokia Akilanda prisikabins, ir visa graži popietė mergaitei bus žlugusi. O tai būtų labai labai negerai. Berniukas nužingsniavo link Hogvartso pilies, vis giliau panirdamas į savo mintis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 07, 2015, 06:43:34 pm

Chinatsu pasitvarkė nuo pievelės tvarkymo išsprūdusias kelias sruogas ir užsikišo jas už ausies, bet tradiciškai vieną pasiliko, kad neatrodytų griežtai. Atsistojusi ant pirštų galiukų ir vėl nusileidusi ji nusišypsojo, nes jautėsi tikrai gerai ir linksmai. Ta diena tikriausiai jai įstrigs ilgam laikui į galvą. Ypatingai dėl gana turiningų pašnekesių ir pokalbių su Benedict, kurie jai padėjo daugiau sužinoti apie Angliją ir jos kultūrą bei dailininkus ir rašytojus. Sutikusi būti palydima ji vis dar taip pat linksmai apsisuko ant kulno ir nutipeno kartu su naujuoju draugu į pilį. Vis dar tebebuvo šviesu, bet prieblanda nėra tas pats, kas diena. Tamsos Chinatsu nebijojo, bet vis dėlto kiekvieną vertė nerimauti tai, kas slypi joje. Su tokiomis ir linksmesnėmis mintimis jiedu dingo iš pievelės prie ežero už pilies durų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melody Rugsėjo 12, 2015, 03:20:21 pm

 Melody nusprendė pasivaikščioti su naujai, iš sėklos išaugusia Princese. Na, tiesa sakant, nelabai ir turėjo kitą pasirinkimą. Tikriausiai niekuomet savo noru nebūtų niekur ėjusi su šia nenuorama. Visą kelią lyg čia, pirmakursė uždengė akis Princesei, nes kitokiu atveju ji būtų sustojusi prie kiekvieno, mielo dalyko ir stovėjus, aikčiojus ir dejavus dešimt minučių. Tą akimirką kai klastuolė atrišo raištį nuo princesės akių jį porą sekundžių tylėjo ir netgi pasirodė, kad jai tai nieko ypatingo, bet tada ji pašoko į orą ir šūkaudama ir skėtariodama rankomis pasileido bėgioti po pievą.
 - Nusiauk batus,- pasiūlė Melody. Ir stebėdama kaip Princesė išsispiria iš laivelio stiliaus batų, kuriuos pirmakursė buvo paskolinus, pradeda dar energingiau šokinėti trypinėti ir voliotis - nusišypsojo.
 - TAI-YRA-PATS-LINKSMIAUSIAS-DALYKAS-KOKĮ-KADA-NORS-ESU-DARIUSI!- šokinėdama aukštyn-žemyn rėkė Princesė.
 - Koks tavo vardas?- paklausė pirmakursė taip pat nusiaudama batus.
 - Tu mane užauginai, tad ir tavo pareiga mane pavadinti,- atsakymą išdainavusi Princesė griuvo nugara ant žemės ir pradėjo ant žolės daryti sniego angelus.
 - Regina Depraysie?
 - Per rimtas!
 - Amaryllis Fade?
 - Ai, tiks. Vis tiek pamiršiu,- tarė Amaryllis. Melody šleptelėjo šalia princesės ir kartu su ja nusijuokė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 12, 2015, 06:05:18 pm

Atėjusi link ežero lapės pavidalu, nes ją buvimas žmogumi išsekina, atsitempė savo "princesę drugelį", nuo kurios slėpė beveik viską, nes ji būtų pradėjusi aikčioti ir nuskristų nežinia kur. Dar menka paguoda, kad jos sparneliai ne visai išdygę,-spėjo pagalvoti Kurenai, kai pamatė mergaitę su panašia į jos princese. Priėjusi prie ežero pakrantės, atsitūpė ir pasidėjo savo princesę. Gerai, kad ji bent jau miega. Jei būtų pabudusi, jos nebesuvaldyčiau. Pamojusi mergaitei savo letena, truputį paraudusi, nors pro jos rudą, tankų kailį to nesimatė, ji pradėjo graužti uodegą. Staiga princesė nubudo.
-LABAS RYTAS!-užrėkė ji. Beveik visi sužiuro į ją. Na, be jų dviejų, neskaitant princesių,buvo dar 2 mokiniai. Lapė staigiai susimąsčiusi užkimšo jai burną. Princesė pradėjo spardytis ir išsirovė iš žemės, na, ir pradėjo skraidyti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melody Rugsėjo 13, 2015, 09:03:11 am

 - O lia liaaa!- sušuko princesė Amaryllis rodydama pirštu į greta skraidančią princesę,- Ji tokia MIELAAA.
Melody tyliai atsiduso ir atsistojo sutramdyti princesės, suprasdama, kad jei nieko nedarys visa tai geruoju nesibaigs. Amaryllis užšoko pirmakursei ant nugaros ir sušuko:
 - Aš irgi noriu tokių sparnų! Noriu skraidyti.
Klastuolė bandydama saugiai nukelti princesę nuo pečių klykavo kartu:
 - RIBOS! VISKAM YRA RIBOS!- sekundei mergina susimąstė apie visą šitą vaizdą iš šono ir jau manydama, kad nebegali būti blogiau pajuto kaip kojos, nebe atlaikančios Amaryllis dreba ir staigus princesės judesys plojant katutėm galutinai perkrovė klastuolės kojas ir ji šlumštelėjo ant užpakalio kartu su nenuorama.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 13, 2015, 10:16:14 am

Kurenai pasisukusi pamatė, kad matydama jos princesę, draugės princesė veržiasi skristi. Supratusi, kad reikia nuraminti princeses, kai Kuren princesė pagalvojo, kad jos niekas negaudys, nuobodžiai pasisuko link kitos princesės.
-Kuo tu vardu? -paklausė ji, žiovaudama iš nuobodulio.
Lapė, pasinaudojusi proga, čiupo princesę ir grūdo atgal į žemę į vazoną. 
-Nea! NE-NO-RIU!!
Princesė spardėsi ir mušėsi, bandydama išlįsti, bet Kuren krimstelėjo (Aj!Skaudėjo!) ir princesė nebesispardė. Vis dar grūsdama princesę žvilgtelėjo link mergaitės ir nuoširdžiai atsiprašomai nusišypsojo.  Kurenai nieko pasakyti negalėjo,  nes balsas buvo kimus, kaip ir sakė Gabriella, "Viskas dar neišgijo". Mieguistai mergaitė pasimuistė ir užmerkė akis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melody Rugsėjo 13, 2015, 06:41:03 pm

 - Neįsižeisk, bet tau derėtų turėti išjungimo mygtuką,- sudraudė mergina princesę. Amaryllis lyg ir supratus užuomina aprimo ir pradėjo pievoje gaudyti žiogus.
 - Herbologijos pamokoje maniau, kad linksma užsiauginti nenuorama princesę, bet dabar bet ką atiduočiau už kokią nors alkanąją, ar protingąją...- pasakė Melody žvelgdama į lapę, nesitikėjo iš jos gauti atsakymą, tad tęsė toliau,- Nesuprask manęs klaidingai, mielai būčiau užsiauginusi ir nenuorama, tuo atveju, jei būtume jas palikę mokytojai,- mergina nutilo ir atsigulus ant nugaros ištempė sau virš galvos rankas,- Toks požiūris savanaudiškas ir bjaurus, bet tokia jau aš,- pirmakursė užmerkė akis,- Aš ne mama, nesiruošiu jos auginti nuolat. Jei teks pasilikti princesę, veikiausia parduosiu...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 13, 2015, 07:06:06 pm

-Aš taip pat,-kimiai atsiliepė Kurenai.-Beje, kuo tu vardu ?
Atsikosėjusi ji stengėsi daug nekalbėti, nes prasidėjo kosulio priepuolis. Vis dar krenkštadama ji savo letenomis uždengė princesės akis, kad ji nieko nematytų ir vėl neištrūktų. Atrodo, jai to įkandimo pakako. Princesė vis dar muistėsi, nes lapė ją buvo įkimšusi per giliai. Pagaliau pasidavusi, ji nuobodžiai nusižiovavo ir užsimerkė. Pajautusi silpną ir tolygų alsavimą, dar kelias minutes palaukusi įsitikino, kad ji kietai užmigo. Pagaliau atitraukė ranką nuo princesės akių, ir stengėsi judėti labai tyliai, kad nepažadintų princesės, ir vis dar kantriai laukė mergaitės atsakymo. Vaizdas suprastėjo, ir lapė jautė, kaip merkėsi jos akys..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melody Rugsėjo 13, 2015, 08:17:48 pm

 - Melody White, o tu?- atsakė pirmakursė,- mano manymu Hogvartsas turi per daug klastuolių... Ta prasme, aš esu viena iš jų ir tuo nesiskundžiu, bet juk koks Džokeris be Betmeno?,- mergina nesitikėjo, kad pašnekovė ją supras, mat palygino žiobariško komikso personažus. Dar žiojosi paaiškinti plačiau savo mintį bet pastebėjus, kad lapė užmigo/nualpo, atsistojo ir pasirąžiusi pašaukė Amaryllis. Princesei pribėgus pasakė:
 - Manau metas eiti.
 - O kaip tavo draugė?- vaikiškai liūdnu balsu paklausė princesė.
 - Manau jai ši diena buvo ilga.
 - Tu ką, ja čia taip paliksi?
 - Juk ji lapė, manau nepražus,- tarstelėjo Melody ir patraukė mokyklos link, tuomet jai į galvą šmėstelėjo mintis Pirmas prisirišimo požymis yra vardo suteikimas... mergina atsigręžė atgal į šokinėjančią ir dainuojančią Amaryllis ir nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Coy Rugsėjo 15, 2015, 08:17:04 pm

Ethan taipogi atslinko čia. Eidamas sau įprastai ,dideliais, bet lėtais žingsniais. Šalia jo strikinėjo mergina, iš pirmo žvilgsnio atrodanti įprasta, bet tai buvo jo išauginta princesė. Laimingoji princesė buvo žemesnė už vaikiną, ilgi, šilką primenantys geltoni plaukai buvo surišti į dvi kasas, į jas buvo prikaišiusi gėlių bei kaspinų. Žydros, be vyzdžių akys blizgėjo iš laimės. Kai princesė buvo ypač laiminga, akys nusidažydavo gilia aukso spalva. Plačiai besišypsodama ji liauna ranka įsikibo į Ethan ranką ir ją nežymiai papurtė,
-Ethan, žmonės! -Princesė, išdresiruota kaip gyvūnas iškart atleido baltaplaukio ranką jam atsisukus ir pervėrus ją žvilgsniu.
-Sakiau, kreipkis į mane -šeimininke, ar bent pone, -vaikinas pasakė tai visai negrėsmingu balsu ir atitraukęs nuo jos žvilgsnį įsistebeilijo į savo knygą delne.
Princesė besisukdama ratais, vaizduodama kažkokį vėjo malūną, nustriksėjo prie Melody ir Kurenai. Vis dar besišypsodama ji suėmė Melody delną savo delne ir jį stipriai papurtė,
-Mano šeimininkas mane pavadino Kin, malonu su jumis visomis susipažinti! -vos nekrykštavo geltonplaukė mergina ir jos akys be vyzdžių nusidažė sodria auksine spalva.
Ethan nenoriai taipogi priėjo prie klastuolių, mat nenorėjo ,kad laimingoji princesė pridarytų kokių nesąmonių. Tai juk iš dalies buvo jo pareiga pasirūpinti šiuo "augalu" .Ir kad kaip princesė buvo prisirišusi prie Ethan, vaikinukas nelabai kreipė į ją dėmesio, geriausiu atveju elgėsi kaip su drauge.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 15, 2015, 08:34:04 pm

Išgirdusi krykštaujančios mergaitės klyksmus, Kurenai atmerkė lyg sulipusias akis. Apsižvalgiusi suprato, kad mergaitė jau tikriausiai išėjo, bet dar spėjo išgirsti jos vardą. Atsigulusi ant tankios, aukštos ir vešlios žolės, sukryžiavusi rankas, laikydama jas po galva, sušnairavo į šalia staiga atsiradusį berniuką, kurį jau matė prie testralių olos. Pamačiusi, kad jis įsmeigė akis į žiobarišką knygą, pagalvojo, ką netrukus ir pasakė:
-Na, man tokio žanro knygos irgi neblogos, -dar apgalvodama namų darbus Kuren atsisuko link jo. Berniukas atrodė šiek tiek mielas, taigi ji šiaip ne taip išspaudė šypseną. Nusižiovavusi tęsė. -Graži diena, gal ne?
Sukdama savo trumpus raudonus plaukus aplink pirštą, pažvelgė į berniuką ir jo skaitomą knygą. Neįskaičiusi pavadinimo, gailėjosi, kad akinius nešioja tik mergaitės pavidale.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Coy Rugsėjo 16, 2015, 06:56:33 pm

Ausims pagavus merginos balsą Ethan nenoriai atplėšė akis nuo skaitomos knygos ir vandenynu dvelkianti žvilgsnį įbedė į Kurenai. Sunkiai užvertęs knygą ir delnu prispaudęs viršelį toliau stebėjo raudonplaukę. Pasikasęs ilgu pirštu išbalusį žandą jis sunkiai atsikosėjo -nelabai buvo pratęs su kuo nors kalbėtis.
-Visu pirma- sveika, -pasakė nukreipdamas žvilgsnį kažkur į šoną, -nemanau ,kad kam nors Hogvartse patinka žiobariškos knygos, visi mano ,kai ne lygis jas skaityti, -Ethan piktokai prunkštelėjo ir suraukęs antakius sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Laimingoji princesė pasilenkė prie Kureinai ir plačiai nusišypsojo,
-Labas ,labas! -linksmai sučirpė blondinė suplodama delnais, -mane šeimininkas pavadino Kai, malonu susipažinti!
Baltaplaukis pirštais perbėgo per savo plaukus o tada suėmęs Kai riešą patraukė ją link savęs, nes toji buvo pernelyg arti prisiglaudusi prie kalstuolės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Meibelė Casarano Spalio 08, 2015, 02:56:56 pm

Pagaliau išnirusi iš vandens, visa šlapia, mergaitė išlipo į krantą. Amelia toli gražu neatrodė kaip gražuolė undinėlė iš Disney filmukų - jau greičiau kaip šlapias, raudonplaukis, drebantis viščiukas. Tiesą sakant, ji taip ir jautėsi - ir nenuostabu. Po skendimo, gabikių ir lapės-mergaitės, viskas, ko trylikametė dabar norėjo, buvo didelis šokoladinis keksas ir puodelis juodos angliškos arbatos su pienu.
-Bet Gabriella - jos koledžo vadovė, ji turėtų apie tai sužinoti... Nors tikriausiai tu teisi, vistiek ji tikriausiai žino. Iš tiesų, reiktų nueiti ne tik pas Kasiopėją ir Gabriellą, bet ir pas kitus profesorius,-pagaliau prabilo varniukė, protarpiais vis sukosėdama. Regis, plaučių uždegimo nebus išvengta,, pagalvojo trečiakursė prieš kalbėdama toliau.-Taigi, eime pas Kasiopėją? Galbūt ji tikrai kažką žinos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 10, 2015, 02:45:49 pm

   Jekaterina dar pagelbėjo Ameliai išsiropšti į krantą per meldus ir nendres. Pamačiusi, kad draugė dreba ir kosėja, Klastuolė susigriebė. Rimtai, mes spalio mėnesį išsimaudėk ežere. Gražu, tikri gražu, mergina išdžiovino Amelios drabužius ir panaudojo sušildymo burtažodį jai.
 - Supranti, Kasiopėja yra aiškeriagė, arba, kitaip sakant, ji ,abai gerai išmano ateities būrimą, mums tai itin padėtų, tad pirma ir siūlau bėgti pas ją. Ką manai? Einam? - išklausiusi draugės atsakymo Jekaterina pasirąžė ir nutipeno tolyn. Ežeras apžiūrėtas, metas kibti į darbus pilyje. O galbūt net teks keliauti jos ieškoti į Uždraustąjį Mišką... suraukusi antakius Klastuolė nubėgo pirmyn į pilį. Dar teks keliauti į viršutinius aukštus, bet kam rūpi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Meibelė Casarano Spalio 10, 2015, 03:05:26 pm

Sušilusi nuo kerų Amelia padėkojo draugei. Mergaitė džiaugėsi, kad bent jau nemirs nuo šalčio - na, dėl plačių uždegimo ji nebuvo tikra, bet visa kita žadėjo būti gerai. Keista, bet dabar jai nebesinorėjo net keksiukų - tai rodė, kad trečiakursė išties sunerimusi.
-Žinoma... Gal ji galės kaip nors išburti, kas atsitiko? Kita vertus, tai juk ateities būrimas,-sekdama paskui Jekateriną į pilį svarstė varnanagė.-Nors ateitis ir praeitis persipynę... Žinoma, aš jau kliedžiu. Rimtai, po tiek įvykių... Ta mergaitė tikrai virto lape? Ir grota po ežeru...
Suprasdama, kad kalba nelabai rišliai ir kad klastuolė tikriausiai norėtų, kad ji užsičiauptų, raudonplaukė taip ir padarė. Abi mergaitės įėjo į Hogvartso pilį, už savęs palikdamos nejaukią, mirtį pranašaujančią tylą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 17, 2015, 10:33:10 pm

Ryte, Leilai atsibudus, jai skaudėjo visą kūną ir galvą, ir gerklę. Mergaitė buvo visa sušalus, o apystoris megztinis jos nelabai saugojo nuo šalčio. Juodaplaukė priėjo prie šalto ežero vandens ir nusiplovė rankas ir veidą. Galvą spaudė kaip su replėmis, skaudėjo visą nugarą, ant rankų buvo nuospaudos ir kelios mėlynės. Ugh, mintyse suurzgė ji. Štai ką reiškia pasitikėti žmonėmis. O ypač, vaikinais. Ji pauostė leliją, kurią jai padovanojo Dan ir atsidususi paleido ją plaukti į vandenį. Tikiuosi, kad jos niekada nebematysiu. Kaip ir to. Velnio. Klastuolio... DAN.
- Aaaa! - sušuko mergaitė ir nubaidė ant artimų medžių tupėjusius paukštelius. - Skriskit visi iš čia! - mergaitė atsisėdo ant kranto ir pasirėmė veidą rankomis. Pyko ant savęs dėl to, kad buvo naivi ir... Įsimylėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 18, 2015, 11:10:47 am

Dan atėjo pažiūrėti, kaip sekasi klastuolei.
-Sorry, nu nepyk, -pasakė jis, pamatęs pykstančią Leilą. -Man irgi skaudėjo, -pridūrė jis, parodęs dar kraujuojantį perpjautą riešą. -Ir dabar skauda, žinai.
Stengdamasis nemerkti riešo į vandenį, jis nusiplovė veidą. Pamatęs, kai mergaitei šalta, Dan nusimovė megztuką ir apmovė jį mergaitei.
-Tau šalta, -pasakė jis kaip dr. Aiškumas. Nusijuokęs jis pabandė sušilti šokinėdamas, tačiau jam lyt tyčia skaudėjo riešą. Kažkokį burtažodį sumurmėjęs, Dan pabandė išgydyti mergaitės žaizdas.
-Aš nueisiu pas madam Pomfri, -sumurmėjo jis.
Pasiražęs jis atsisuko į mergaitę.
-Nešalta?
Žvarbus ryto oras truputį spaudė. Dan paėmė tą leliją, kurią Leila buvo paleidusi. Žvilgčiojo į mergaitę. Į leliją. Į mergaitę. Į leliją.
-Verkiu. -Pasakė Dan pusiau juokdamasis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 18, 2015, 05:10:35 pm

- Ką reiškia nepyk? Oho sorry, tu galvoji, kad čia labai juokinga? Galėjai mane pakelt, galėjai pabūt su manim kartu, galėjai... - Leila atsiduso. - Nepalikt. Ech, tiek tos, vistiek nieko nesuprasi... Gali eit ir pas madam Pomfri, ir kur tik nori, man nesvarbu, nenoriu daugiau tavęs matyt! - sušuko ji, nusimetė jo megztuką ir įsikniaubė rankomis į veidą. Iš jos akių riedėjo skaidrus vanduo - ašaros ((ugh geriausias apibūdinimas ever)), mergaitė net neatsimena kiek laiko nėra verkusi. Meilė yra nesąmonė, kodėl aš turėjau įsimylėti. Ir būtent jį, tą kvailį, kuriam aš net nerūpiu...
- Gali eit kad ir pas kokią nors kitą mergaitę, - nurijo ašaras juodaplaukė ir sušniurpštė. Tikėjosi, kad Dan jos nepaliks ir įrodys, kad ji jam svarbi, bet vis dar buvo labai nuliūdusi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 18, 2015, 06:51:09 pm

Pakėlęs savo megztuką, Dan priėjo prie mergaitės ir atsiklaupė prie jos. Pasistengęs nuvalyti Leilos ašaras, jis atrodė labai susirūpinęs. Vėl užmetęs megztinį ant mergaitės, jis bandė ją apkabinti. Bandydamas ją paguosti, jis glostė jos nugarą.
-Viskas gerai, atsiprašau, -paguodžiamai sumurmėjo Dan. Netikėtai jam pačiam ištryško ašara tačiau stengėsi to neparodyti. Pajutęs jos šaltas rankas, jis paėmė megztuką, kuriuo buvo apdengęs mergaitę ir jai jį apmovė.
-Galiu jį atiduoti jeigu nori, -sumurmėjo Dan, tikėdamasis, kad bent truputį ją paguodė. -Gal ir tave nuvesti pas Pomfri, jei labai skauda?
Stipriai apkabinęs mergaitę, Dan sumurmėjo :
-Atsiprašau. Tikiuosi, tau nelabai skauda?
Bandydamas apžiūrėti Leilos žaizdas ir mėlynes, Dan stengėsi labai patiko prie jos žaizdų neprisiliesti, jei jai skauda.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 18, 2015, 07:02:58 pm

Leila Sunshine užsivilko megztinį ir iškart pajuto šilumą tekant jos kūnu.
- Dėkui, - nubraukusi paskutinę ašarą, tarė Varno Nago koledžo moksleivė. - Ne, man jo nereikia, jis man per didelis, bet kad sušilčiau, jis labai tinka, ačiū. Bet nemanau, kad tau reikėjo palikti mane, aš jau buvau labai supykus... Dabar jau... viskas gerai, kai... - tu esi šalia. mintyse sakinį užbaigė Leila ir šiltai šyptelėjo, pajutusi šiltą vaikinuko glėbį. - Ne, nenoriu pas madam Pomfri, jau viskas visai gerai, tik... - varniukė atraitojo kelnių klešnę, kur ant blauzdos buvo didoka mėlynė ar nubrozdinimas. - ...skauda čia. - pasiskundė tamsiaplaukė.
Kol Dan apžiūrinėjo jos žaizdas, Sunshine slapčia nužiūrinėjo jo veido bruožus, tarsi norėdama viską įsiminti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 18, 2015, 07:58:00 pm

Dan nusišypsojo, ir sumurmėjęs burtažodį ją išgydė. Pasistengęs kuo nerūpestingiau paklausti, nors jam išėjo laabai rūpestingas klausimas, vaikinas paklausė:
-Ar tikrai nenori pas madam Pomfri? Matau, tau liko randai.
Truputį raustelėjęs jis paklausė:
-Jei kas.. Aaa.. Galiu tau padėti nueiti į pilį, ar bent nunešti,-pasiūlė klastuolis.-Gal dar ką nors paveikiam?
Slėpdamas skausmą dėl perpjauto riešo, Dan pabandė nusišypsoti. Kai išėjo tik skausmingas šypsnis, jis atsiduso.
-Ką gi, gal.. Eime?-pasiūlė.
Nelaukęs atsakymo, gal tik pasipriešinimo, vaikinas atsistojo ir stengėsi ją pakelti, kad ji netrenktų jam.
-Ką gi, keliaujam į pilį,-pasakė Dan, dar tikėdamasis, kad gali būti, jog mergaitė vis dėl to pasipriešins. O dieve,ji tokia graži..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 18, 2015, 08:23:15 pm

Leila dėkinga pažiūrėjo berniukui į akis.
- Ačiū. Ne, pas madam Pomfri nenoriu, bet.. Aah, - nustebusi sušuko mergaitė, kai Dan ją pakėlė ant rankų. - Nuleisk, nuleisk, nors ne, palauk...
Ji atsipalaidavo ir leido klastuoliui ja pasirūpinti.
- Einam, - nusišypsojo mergaitė ir "netyčiom" priartėjo prie jo veido.
Jis skaniai kvepia, o jo lūpos ir rankos tokios stiprios... Mergaitė apsikabino Dan per kaklą ir atsiduso. - Nunešk mane kur nors... Kur gražu ir romantiška, ir ramu, - svajingai "įsakė" Leila Sunshine.
- Dan... Noriu tau kai ką pasakyt, spėk ką, - pradėjo mergaitė, padėjusi galvą jam ant peties. - O gal ir tu turi man ką nors pasakyti? Aš tau patinku..? - su viltimi, įsižiebusia veide, paklausė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 19, 2015, 02:26:19 pm

-Uhh..Taip?..Gal?..Galbūt..Tikriausiai?-mikčiojo Dan, išraudęs ir nusukęs akis.-Na, šiaip ar taip, eime.
Dan ėjo lėtai nešdamas mergaitę ant rankų. Aplinkui lapai pašėlusiai krito. Po Dan kojomis jie čežėjo.
-Na, o tu ?-švelniai paklausė.
Eidamas link pilies, jis specialiai pasvirdavo ar "mėgindavo" ją numesti, tačiau greitai liaudavosi. Dan užuodė Leilos kvepalus. Ramiai eidamas, jam išsprūdo, žodžiai, kurių jam nederėjo sakyti.
-Tu man patinki.
Nusukęs savo tirštai išraudusį veidą, jis dar labiau raudo. Toliau eidamas neišsidirbinėdamas, pajuto gėdą. Nereikėjo jai to sakyti..Dabar ji manys, kad aš ją myliu.. Bandydamas pataisyti padėtį, Dan pasakė:
-Tai kur tave nunešti?
Kai jis atsidūrė prie pilies, žengė pirmą žingsnį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 19, 2015, 07:14:24 pm

- Ar tu man patinki? - nuraudo mergaitė. - Tai tikriausiai... Nežinau, niekada nesu įsimylėjusi ko nors ir nėra buvę to žmogaus, kuris man patiktų kaip simpatija, na ir... tiesiog, tu - visai kas kita, kažkas naujo mano gyvenime, kažkoks naujas potyris... - mąstė Leila ir tik tada suprato ką pasakė. - Na, eee, nesakau, kad... Nors pala, jei pasakyčiau, tai meluočiau, o jėrgutėliau šventas, kodėl aš taip nusišneku, - sustresavo Leila. - Tu man irgi patinki, - prisipažino Leila, ieškodama vaikino akių, bet jis jas slėpė.
- Galim eit kur jauku ir šilta, kur galėtumėm ką nors paveikt, pavyzdžiui... Nežinau, gal ten, kur niekas nieko netikrina ir nebūtų profesorių, kurie galėtų mus užtikti? - čia pasirodė Leilos Sunshine "badass" pusė, kurią ji ilgą laiką bandė užslėpti. Ji matė, kaip jos vyresnioji sesė draugavo su vaikinu ir galvojo, kad meilė yra gražus dalykas, o dabar ji atėjo ir į jos gyvenimą...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 23, 2015, 09:34:04 pm

-Tiks pamiškė? Bet leisiu rinktis damai, -pasakė Dan ir pavojingai arti palinko prie Leilos veido. Atsitraukęs jis atsisėdo, padėjęs mergaitę, ir pridūrė. -Tikriausiai aš tau jau įkyrėjau su šiuo klausimu,tačiau tau tikrai nieko neskauda?
Berniukas pasirąžė ir atsigulė.
-Atrodo, šiandien bus graži diena. -Tyliai švilptelėjęs, Dan leido nutūpti drugeliui ant jo piršto.- Tikriausiai atrodo, kad aš per daug prisirišęs prie gamtos, nemanai?
Tyliai niūniuodamas, Dan vėl pakėlė mergaitę ir pasiteiravo :
Tai kur keliaujam, panele? -sukrizenęs sušnabždėjo vaikinas jai į ausį. Žaismingai ją pasūpavęs rankose, priartėjo prie ežero, vis dėl to laikydamasis atokiau, kad vėl nenudribtų su "princese ". Kaip ji skaniai kvepia. truputį pamėlynavęs ir paraudęs, įsikando sau iš įpročio.
-Kad ir kaip keista, aš mėgstu truputį kandžioti save, -skambiai nusijuokė Dan ir draugiškai įsižiūrėjo į mergaitę Leilą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 23, 2015, 10:15:12 pm

- Tiks bet kas, svarbu, kad su tavim, - nusišypsojo Leila ir pajuto švelnų alsavimą prie lūpų. Mergaitė užsimerkė ir laukė bučinio, bet Dan tik atsitraukė ir nieko neįvyko. Varniukė kiek nuliūdo, bet to neparodė. - Aha, diena turėtų būti nebloga, - šyptelėjo ji. - Ne, nemanau, aš irgi mėgstu gamtą...
Taip, tu tikrai mėgsti žudyti niekuo nenusikaltusius gyvūnėlius, Leila, tikrai... išgirdo mintyse balselį. Liepusi jam nutilti, mergaitė vėl visą savo dėmesį sutelkė į Dan.
- Kaip suprast "kandžioji save"? Kodėl? - nustebusi ir nežymiai sutrikusi paklausė Leila. Koks jis tvirtas ir gražus... nejučiom pagalvojo varniukė ir atsipalaidavo Dan ant rankų. - Nešk kur nori, - mano prince...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 23, 2015, 10:36:32 pm

-Ta prasme, man patinka kąsti sau į riešą ir vaidinti vampyrą,-švelniai nusijuokė Dan. Palaukęs, kol mergaitė užsimerks, jis priartėjo prie pat jos lūpų ir pabučiavo ją. Truputį atsitraukęs, jis pažiūrėjo į Leilą svajingomis akimis, tada visiškai atsitraukė.
-Žinoma.. Kur tik aš noriu.. Ką gi.. Hm..Kur eiti ?-prajukęs paklausė Dan. Pradėjęs kažkur eiti, žiūrėjo kokios nors vietelės. Dar jos nesuradęs, jis jau pradėjo jaudintis. Staiga išgido ramų alsavimą prie pat pat jo.
-Kaip tau šiaip sekasi ?-Dan kažką sumurmėjo, ir drugelis nuskrido prie mergaitės.
-Dovanoju tau šitą drugelį,-draugiškai nusišypsojo berniukas. Ramiau žingsniuodamas, vis dar įnirtingai žvalgėsi vietos kurioje galėtų sustoti. Jau truputį pavargęs, padėjo Leilą ant minkštos žolės ir pasirąžė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 24, 2015, 12:24:06 am

- Tai Hogvartse yra vampyrų, - mestelėjo Leila, pavartydama akis. - Tos meilės istorijos, kraujo troškimas, greitis kaip kokio žaibo, esi tvirtas kaip ąžuolas ir taip toliau ir panašiai... Fu, nenorėčiau būt vampyre. Dar ir ta naujoji įsimylėjelių von Sjuardų porelė... - jos samprotavimus ir visokias nesąmoningas sąpaliones nutraukė Dan bučinys mergaitei į lūpas. Ooo, jis išdrįso! mintyse net spygavo iš laimės Leila. Net pačiai keista pasidarė, kad iš tokio į depresiją linkusio žmogaus ji pasidarė visame kame įžvelgianti gėrį mergaitė.
- Negalvojau, kad žmonės taip greitai keičiasi, bet tikriausiai jausmai tai padaro... Ačiū už drugelį, - padėkojo mergaitė.
Kai Dan nuleido ją ant žemės, juodaplaukė kartu parsivertė ir berniuką ir padėjo galvą jam ant krūtinės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 25, 2015, 01:59:27 pm

-Gerai, laikas eiti, -skambiai nusijuokęs pareiškė Dan. -Nors būtų neblogai ir pailsėti.
Švelnus ryto vėjelis plaikstė vaikino plaukus.
-Nežinau, kur eiti. Gal.. Gal dabar eime papusryčiauti? Mes dar galėsim susitikti naktį. Aa.. Gal žinai, kokia bus pamoka? -maloniai paklausė Dan. Nusišypsojęs jis pasuko eiti, tačiau apsisuko ir greit nulėkė prie mergaitės. Pabučiavęs ją, jis vėl apsisuko eiti, tačiau dar žiūrėjo į mergaitę. Svajingai nužvelgęs Leilą, jis apsimetė nustebęs.
-Na, šiais laikais vampyrų kaip prikišta. Ir jie išsiskiria iš normalių žmonių kažkuo. Pavyzdžiui, mėlynais plaukais - viena trečiakursė buvo vampyrė. Taip pat yra kitokių keistų žmonių r daugybė Žiobarų. Na aš jų nesmerkiu, nes ir pats toks esu. Nenuostabu, kad Hogvartse vis mažiau grynakraujų. Nors tiesą sakant, kam jų reikia? Jie tokie šaltakraujiški ir vaidina grynuolius.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 26, 2015, 10:31:36 am

- Joo, galim eit, - nusišypsojo Leila, pajusdama kaip per jos kūną perbėga malonūs šalčio šiurpuliukai. - Galim eit, bet kad aš valgyt dar nelabai noriu. Ir kodėl tu nori susitikt būtent naktį? - įtariai paklausė Leila Sunshine. - Toks jausmas, kad vampyrų daugiau, nei grynakraujų burtininkų ir žiobarų kartu sudėjus... Ir kodėl tu taip sakai, apie grynakraujus? Jei nežinojai, tai aš irgi esu grynakraujė. Mano tėtis ir mama buvo burtininkai. Tiesiog tėtis kažkur... Toli, o mama... Mama... Jos nėra. Na, ji yra, bet aš ją mažai pažįstu. Visą gyvenimą tvarkiausi viena, niekas manęs nemylėjo, - jausmingai užbaigė Leila. - Na, stojamės.
Leila atsikėlė nuo žemės, nusivalė nuo odinių kelnių prilipusį smėlį, paėmė Dan delną į savąjį ir nuėjo link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 28, 2015, 02:19:16 pm

-Atsiprašau, atsiprašau,-sukikeno Dan.-O naktį.. Na, naktį, nes profesoriai negali užpulti, kodėl nemiegame.
Kai jo žodžiai nuskambėjo truputį keistai, [hahaha, erotiškai] Dan nuraudo ir paklausė:
-O kur galėtumėm susitikti kitą kartą? Kur tik nori.
Pasitaršęs savo tamsiai rudus plaukus, jis pažvelgė į Leilą ir pridūrė:
-Be abejo, jau galim eiti.
Kai pajuto Leilos ranką, įspraustą jam į delną, jis nuraudo ir lėtai žingsniavo per nukritusius ir džiūstančius įvairiaspalvius lapus. Medžiai jau buvo beveik nuplikę, šen ten dar likęs vienas kitas lapelis, bet ir tas, nestipriam vėjeliui papūtus, nuskrisdavo.
-O kur tu gyveni per vasarą? Juk turi kažkur gyventi? Jei kas, galėčiau vasarą tave pasikviesti į svečius, gyvenu su senele,-užjaučiamai nusišypsojo Dan.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 28, 2015, 03:30:03 pm

- Naktį galima ne tik nemiegot, - šelmiškai pasakė Leila, mirktelėdama Dan, tačiau nuspėjo, kad šis nesupras, tad per daug neėmė to į galvą. Leila Sunshine dabar pasijautė kaip padėties šeimininkė. Ji truktelėjo berniuko ranką, taip parversdama šį ant žemės, o ir pati ji užvirto ant klastuolio.
- Atsiprašau, aš netyčia, paslydau, - tobulai sumelavo varniukė, atsistodama nuo žemės. - Ką gi, iki greito! - bėgdama link pilies sušuko mergaitė. Norėjo išeiti neplanuotai, kad paliktų šiokią tokią paslaptį berniukui ir neatskleistų visko apie save. Net nesusitarė su juo, kur susitiks kitą kartą, bet tikėjo, kad likimas juos turėtų suvesti. Anksčiau, ar vėliau, bet suves. Leila pasitaisė juodus it naktis plaukus ir papūtusi lūpas nuėjo į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amabel Ray Spalio 28, 2015, 04:48:05 pm

Dan parkrito, o Leila užkrito ant jo. Berniukas labai tirštai nuraudo. Kai mergaitė nubėgo link pilies, jis lengviau atsiduso, nors dar truputį virpėjo. Kad čia nelabai kur ir yra paslysti, pagalvojo, pasitaršęs savo šokoladinio rudumo plaukus. Ore vis dar tvyrojo varniukės kvapas, kuris truputį svaigino. Pagaliau atsistodamas, suprato, ką norėjo pasakyti Leila, ir sudrebėjęs dar tirščiau nuraudo. Taip ji ir nepasakė, kur susitiksim. Gal ji specialiai?.. Ramiai atsistojęs, jis nupustė dulkes nuo savęs ir pradėjo eiti per gurgždančius sudžiūvusius lapus, ir dar visai naujus, ką tik nukritusius, įvairiaspalvius. Žingsniuodamas per pievą, jis ar po truputį apmastė mergaitės žodžius, tačiau stengėsi nusiraminti ir kuo greičiau pasiekti Hogvartso pilį. Jau pasiekęs pilį, jis pasileido greičiau bėgti. Gal dar ją sutiksiu..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 14, 2015, 07:35:55 pm

Pirmakursė galiausiai kiek pridususi pasiekė ežero pakrantę. Ištraukusi delną iš Mary gniaužtų, pasilenkė susiėmusi šoną ir vos gaudydama kvapą. Marilyn atrodė dar blogiau, mat pakeliui vos nenuleipo, tad Isabellai teko temte temti ją paskui.
Kai pagaliau atsitiesė, Isa nustebo, jog nebuvo taip šalta kaip iš pradžių. Nors čia tikriausiai dėl ilgo bėgimo, tad dabar tikrai neprošal atsigaivinti.
- Hmmm vanduo šaltokas,- įmerkusi pirštą į vandenį lyg kokia ekspertė nustatė ir linksmai nusijuokė:- bet juk grūdintis sveika!
Mergaitė patyliukais priėjo prie Marily iš už nugaros
- Saugokis!- džiugiai klyktelėjo ir suėmusi ją už liemens, švystelėjo į vandenį su visais drabužiais. Nors ši ir buvo aukštoka, svėrė ne per daugiausiai. Isabella pradėjo taip juoktis, jog buvo sunku net kvėpuoti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dakota Jackson Lapkričio 14, 2015, 09:39:56 pm

Pastumta į ledinį vandenį su visais drabužiais, Marilyn kiek pasipurtė kaip sušlapęs šuo ir džiugiai sukikeno.
-Oo, ačiū, mieloji, -vos prašnopštė Mary. Sunkiai kvėpuodama varniukė dar pasistengė išlementi. -Tuoj čia pat atsirasi. Beje, kas su tavim blogai.
Kiek galėdama linksmiau nusijuokusi, aukštoka vienuolikmetė paplūduriavo truputuką, iš šalčio patirtėjo ir griebėsi kurti planą. Kai varnanagei galvoje kaip tornadas sukosi pirmoji taktikos dalis, Marilyn žūtbūt rengėsi tai padaryti, tad nedvejojo ir pradėjo. Atsargiai lipdama iš ežero, visa mauruota ir aplipusi dumbliais, prie dailios kūno formos - platokų klubų, vidutinio storumo liemens ir pilvuko, storokų kojų buvo prilipę drabužiai,tad viskas matėsi pernelyg aiškiai, tad Marilyn nutarė paskubėti. Atsargiai paslinkusi prie mergaitės, Mary apkabino jos liemenį ir metė tiesiai į ežerą, nes mergina buvo lengva. Staiga kažko miglotai ištroškusi, varniukė tiesiog papurtė galvą ir truputį iškišusi liežuvį, apsilaižė lūpas. Nenorėdama atrodyti kažko delsianti ar bijantis, vienuolikmetė tiesiog pūkštelėjo į tvenkinį ir ėmė ramiai kikenti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 15, 2015, 11:17:29 am

Taip besijuokdama, mergaitė nė nepastebėjo kaip Marilyn išlipo iš ežero, visa apkibusi maurais, ir sugriebusi ją užliemens, taip pat švystelėjo į vandenį. Krisdama Isa tik spejo silpnai spygtelt ir ją apgaubė drumzlinas, dar nespėjusio įšilti ežero vanduo. Akimirką jos raumenis surakino šaltis, tačiau mergaitė, neilgai trukus, apsiprato su ta vėsuma ir išsivadavusi iš stingulio, šiaip ne taip išikapanojo į paviršių. Apsisukusi aplinkui dar pamatė kaip vėl į vandenį pūkšteli Mary.
- Ak tuuu...- apsimestinai piktai nutęsė žiūrėdama į varniukę.- Skelbiu tau karą, brangute!- linksmai šūktelėjo iškėlusi kumštį į dangų.
Iasabella, trumpam panėrusi, priplaukė prie Marilyn ir trenkusi į vandenį delnais, aptėškė nemažu kiekiu vandens. Na, šlapesnė nei dabar, tikrai nepasidarys.
- Kaip tau tai patinka?- juokdamasi paklausė ir dar kartą tėškė į vandenį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dakota Jackson Lapkričio 15, 2015, 12:12:39 pm

Marilyn žiūrėjo į mergaitę, kuri nardė ir plaukiojo aplinkui, kol į ją pataikė šalto vandens pliūpsnis. Pagaliau atsikvošėjusi Mary labai greitai prinėrė prie jos ir mojo per vandenį, taip aptaškydama jos plaukus, ne tokius ir sušlapusius.
-Atsilyginau, zuikuti,-paskutinį žodį vos iššnabždėjusi atsikrenkštė varniukė ir greitai nuo jos nuplaukė. Prasibrovusi pro dumbliną vandenį, vienuolikmetė greitai užkopė ant kranto, ir su prilipusiais drabužiais prie jos kūno kaip elastinis maudymukas, pirmakursė tiesiog pliūkštelėjo į vandenį, stengdamasi per daug nepasirodyti mergaitei, nes, ypatingai maikutė, atidengė jos pilvuką ir liemenėlę, tačiau stengėsi atrodyti nerūpestingai ir iki kaklo palindo po vandeniu. Pagaliau sumąsčiusi, ką daryti, Marilyn giliai įkvėpė deguonies ir panėrė po vandeniu, tiesiai po Isabellos kojomis. Suvokusi, kad jai jau pradeda trūkti oro, Mary dar spėjo įsitverti Isos koją ir po truputį grimzdo dugnan.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 15, 2015, 01:39:37 pm

Isabella sugebėjo tik inkštelti, kai šaltas vanduo užliejo jos galvą.
„Zuikuti“,- patyliukais ištartas žodis be perstojo sukosi mergaitės mintyse. Kažkodėl kiek sutrikusi apsimetė jog neišgirdo, bet Isa buvo tikra, jog ją išdavė vos vos rausvą atspalvį įgavę skruostai. Ji elgiasi keistokai,- dingtelėjo pirmakursei.
Isabella greitai nusisuko, mesdama, kad Marilyn nebūtų pastebėjusi jos sutrikimo, ir atsigulusi ant nugaros ėmė palengva plaukti. Pažvelgusi į dangų pamatė kamuolinių debesų nubarstytu dangumi, praneriant pelėdą.  Įdomu, ar pažįstu žmogų, kuriam ši pelėda galbūt neša laišką?- paskendo mintyse mergaitė.
Isa buvo jau tolokai nuplaukusi nuo kranto, kai pajuto, jog kažkas sugriebė už kulkšnies. Akimirką jos galva paniro po vandeniu, o plaučiai prisipildė dumblino vandens. Kai šiaip ne taip nusikratė laikiusiojo už kojos ir išnėrusi iškosėjo vandenį, Isabella pastebėjo, jog niekur nesimato Marilyn.
Siaubas nudiegė mergaitės širdį ir toji giliai įkvėpusi vėl nėrė gilyn. Kiek pasiblaškiusi, pagaliau pamatė palengva žemyn grimztančią varniukę. Sugriebusi ją už pažasčių, šiaip ne taip iškėlė į vandens paviršių. Apsidairiusi Isa pamatė, jog pakrantė jau buvo likusi toli už nugaros, ir nebuvo šansų, kad iki jos prisikastų. Žvilgtelėjusi į priešingą pusę, nei buvo ežero krantas, pamatė nedidelę salelę, kuri stūksojo visai šalimais.
Mergaitė nieko nelaukdama nusiyrė link siauručio smėlio ruožo, su rankose suglebusia Marilyn.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Gruodžio 26, 2015, 12:09:27 pm

Benedict, labiau nei visada prislėgtas, vaikštinėjo po apsnigtą ežero pakrantę. Per žiemos atostogas jis buvo grįžęs namo, pas savo šeimą – ir padarė didžiausią kvailystę, kokią tik galėjo. Įvyko tas pats, kaip ir prieš metus su puse – tuomet tai atrodė teisinga, o dabar berniuką vėl žiauriai kankino sąžinė. Jeanette buvo kaip priklausomybė. Tokia neapsakomai miela, svajinga ir iš esmės tobula, ji tarsi narkotikai jį vis traukdavo atgal, vos tik jis sau prisiekdavo daugiau niekada apie ją net nebegalvoti. Viskas prasidėjo per atostogas prieš šeštą klasę. Ji atsikraustė į visai šalia esantį tuščią namą. Iš pradžių buvo linksma ir smagu – varniukui ji buvo tik nauja draugė, besidominti jo eksperimentais, tyrimais, mąstymu ir idėjomis. Tačiau vėliau viskas pasikeitė. Paprasta kaimynė tapo artima drauge, puikiai gebančia ne tik suprasti slapčiausias jo svajones ir fantazijas, bet ir pati svajoti. Jie dažnai tiesiog gulėdavo ant žolės ir kalbėdavosi – gal kažkam tai būtų pasirodę nuobodu, tačiau jiems tai buvo nuostabūs nuotykiai įsivaizduojamose šalyse. Vieną vakarą – tą lemtingą vakarą - jie tiesiog sėdėjo prie upelio tarp levandų ir plepėjo. Berniukas klausėsi Jeanette – ši kaip tik įsijautusi apie kažką pasakojo. Prieblandoje ji atrodė tokia graži, svajingose akyse atsispindėjo žvaigždės, o balsas skambėjo kaip... Benedict tiesiog negalėjo atitraukti nuo jos akių. Mergaitė, nustebusi, kad jis neįsiterpia ar ko nepakomentuoja, atsigręžė, o tos nustebusios, didelės akys visiškai suglumino tamsiaplaukį – jis tiesiog nebesusivokė, kas jam darosi. Aiškus mąstymas lyg kur dingo, liko tik jiedu – abu tylėdami, rodės, visą amžinybę spoksojo vienas į kitą, kol berniukas pagaliau prie jos pasilenkė ir pabučiavo. Tai buvo Benedict pirmasis bučinys.
Prisiminęs tai, trečiakursis atsiduso. Šią žiemą jis vėl pasidavė tam silpnumui – galbūt būtų buvę lengviau, jei jis būtų galėjęs tvirtai pasakyti, kad ją myli. Atrodė, kad tai – tikrai meilė, kad tolimi atstumai ne kliūtis tokiai artimai sielų draugystei, kad bendros svajonės ir ilgesys viską paaiškina, tačiau jam kažkas trukdė. Kažkas lyg stovėjo ant kelio, neleisdamas apsispręsti. Jų draugystė nei pajudėjo į priekį, nei atšalo, tačiau Benedict vis dar kankinosi. Jeanette jam neleido mąstyti apie nieką kitą, išskyrus ją. Jis jautė, kad vienas nieko nuspręsti negali – pasikliauti vien jausmais jam trukdė protas, nuolat zyziantis, kad jis „dar truputį pagalvotų“, nors tas galvojimas jau tęsėsi metus. Jie su Jeanette buvo geriausi draugai, tačiau jis nemanė, kad jai rūpi daugiau, nei turėtų. Žinoma, jie bučiavosi. Žinoma, jie, apsikabinę vienas kitą, nepaleisdavo iš glėbio ilgai, lyg kokie įsimylėjeliai. Tačiau ji, kaip berniukas matė, mylėjo jį tik kaip brolį, o bučiniai, kaip nusiminęs pagaliau šiemet suvokė Benedict, tebuvo akimirkos impulsas, kai jausmų buvo per daug, kad galėtum juos išreikšti žodžiais. Kad ir kaip tuo suvokimu buvo nusivylęs tamsiaplaukis, jis ir toliau negalėjo nepasiduoti Jeanettes žavesiui. Ji tiesiog išvesdavo jį iš pusiausvyros, priversdavo jo širdį plakti stipriau, kai būdavo šalia. Vienintelė vieta, kur jis galėjo nuo to pabėgti, buvo Hogvartsas – tuomet, net ir skaitydamas jos laiškus, jis jausdavos abejingiau ir santūriau. Čia jį kažkas stabdė – kažkas viską užgožė, pasaulyje atsirasdavo daugiau dalykų, ne vien tik Jeanette. Tačiau, vos jam vėl pasilikus vienam, visos mintys dingdavo. Visos, išskyrus apie Ją. Kartais jis tiesiog atsisėsdavo ir prisimindavo visas tas akimirkas – tai būdavo lengviausia išeitis, išeitis, kuri tenkino jo protą ir širdį. Tačiau nuo kiekvieno tokio prisėdimo tas potraukis vis didėjo ir didėjo, vėl užplaukdavo nenumaldomas ilgesys, kviečiantis tuoj pat viską mesti ir grįžti namo, pas Ją. Taip berniukas padarė ir šįkart – susiradęs vietą, panašią į tą levandomis apaugusią pakrantę prie upelio jis sukryžiavo kojas ir klestelėjo ant sniego. Nors sėdėti buvo šalta, o žvarbus vėjas jį pūtė kiaurai, varnanagis vėl mintyse išgyveno tą vakarą. Jis jos neapsakomai ilgėjosi ir tuo pačiu metu norėjo būti kuo toliau nuo jos ir tų kankinančių minčių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 26, 2015, 01:33:03 pm

Žiema nors ir buvo šalta, su sniegu, bet Chinatsu vis tiek lakstė su sijonu ir storesnėmis pėdkelnėmis. Taip pat buvo su raudonu paltuku, papuoštu baltais kutukais. O ant galvos puikavosi Kalėdų Senelio padėjėjos kepurė su baltomis kasytėmis. Mielumo įsikūnijimas, kaip sakant, bėgiojo per pusnis su Kalėdiniais batais ir juokėsi iš šokinėjančio mėlyno katino su raudonai baltu paltuku ir raudonais batukais, o kur dar Kalėdinė kepurytė. Chinatsu buvo tarsi kokia pozityvumo ir juoko bomba - žemos japonės skruostai buvo įraudę, ji pati laikė skanėstus pirštinėtoje rankoje ir mokino katę šokti į orą apsiversti. Klastuolė kikendama paslydusi įkrito į pusnis ir ant jos užšoko mėlynas kačiukas. Užkrečiantis juokas pasiekė visus tikriausiai pusės kilometro spinduliu. Vartydamasi per sniegą mergaitė nusirideno iki pat ežero ir kaip koks sniego žmogus atsistojo ant užšalusio ežero. Chinatsu nusipurtė sniego perteklių, kaip ir katinas bei nusikosėjo. Ji nujautė, kad paskui tikrai susirgs, bet kam rūpi, kai tokios smagios pusnys aplink. Mergaitė nubraukė nuo veido iš po kepurės išsprūdusią šilkinę sruogą, nuo sniego susigarbanojusią kaip pats velniukas. Klastuolė pasiėmė jau beveik suaugusį, bet jauną katiną ant rankų ir patraukė po gluosniu, kur kartais mėgo atsisėsti. Bet ten jau buvo įsitaisęs jos pažįstamas, visas žiemos atostogas nematytas žmogutis.
 - Benedict! - nudžiugusi išsišiepė japonė ir klestelėjo šalia draugo tokia pat linksma, tik galbūt dar pozityvesnė, negu anksčiau. - Kaip sekėsi per žiemos atostogas? Beje, matai, kaip Nimba užaugo.
Pradžiugusi tauškė Klastuolė, katinui tradiciškai užsiropštus ant raudonos jos kepurės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Gruodžio 26, 2015, 02:16:26 pm

Benedict, pagaliau vėl sugrįžęs į tikrovę iš prisiminimų, sunkiai atsiduso. Tai vėl kartojasi – taip jam buvo daugybę kartų. Šio jausmo jis taip pasiilgdavo ir kartu taip nekęsdavo. Tai buvo tartum neapsakomas ilgesys, sumišęs su troškimu išgirsti Jos balsą, paskęsti akių gelmėse ir paliesti Ją, sumišęs su kalte ir skausmu širdyje. Berniukas tiesiog sėdėjo, draskomas iš vidaus, ir tai siaubingai gerai atsispindėjo jo kūno kalboje.
Trečiakursis net krūptelėjo, išgirdęs iki skausmo pažįstamą juoką. Šis juokas paprastai visada jį pralinksmindavo, padarydavo laimingą arba bent jau paguosdavo, tačiau šįkart tai tik dar labiau padidino kaltės jausmą. Atsisukęs pastebėjo, kad mergaitė ne viena – su ja ir kačiukas, padovanotas šių metų rugsėjį. Jis per atostogas gerokai paūgėjo – rodosi, iš vis dar mielo, jau nebe tokio mažyčio, bet vistiek nedidelio kačiuko lyg kerų pagalba pavirto į suaugusį, tačiau jauną, energingą katiną. Varnanagis vos vos šyptelėjo, draugei klestelėjus šalia, tačiau šypsena vėl išblėso, šiai paklausus apie žiemos atostogas. Jos buvo puikios, tačiau ar vertėjo?
-Sveika,-atsakė tamsiaplaukis, šiek tiek pasislinkdamas. Aplink buvo vieni krūmai, todėl jis tikrai nenorėjo, kad japonė susibraižytų.-Žiemos atostogos? Ar įmanoma, kad per jas būtų buvę geriau? Tikriausiai įmanoma. Jei dabar nebūtų dėl to taip skaudu... Chinatsu, ar aš galėčiau tau patikėti savo dilemą? Manau, kad tik tu gali man padėti. Mes juk geriausi draugai, tiesa?
Benedict jautė, kad nenori kalbėti apie tai su drauge – bet juk jei jis nieko jai nesakys, jį ir toliau kankins dar didesnė kaltė. Jis jautė, kad kaltė neturėtų sietis su Chinatsu, bet taip buvo. Tačiau visgi viską papasakoti jai ir paklausti patarimo atrodė logiškiausia ir protingiausia. Jie – geriausi draugai, o geriausi draugai visada viską supranta ir padeda sunkiausiais gyvenimo etapais. Šįkart kaip tik taip ir buvo, tačiau negi japonė norės jo klausytis?Ji gi atrodo tokia linksma ir laiminga, negi jai rūpės jo problemos? O gal ji įsižeis, kad jis turi kitą draugę? Varnanagis vėl atsiduso. Jis nemanė, kad pasipasakoti artimiausiam žmogui ar bent jau tam pasiryžti bus taip sunku.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 26, 2015, 02:31:46 pm

Chinatsu šypsenos net stipriausias vėjas negalėjo nupūsti, kaip andai katino nuo tą dieną visos raudonai baltai apsirengusios japonės galvos. Nimba dar labiau pralinksmino ir taip fantastiškos nuotaikos mergaitę, taip ramiai sėdinčią prie draugo. Ir tik tuomet ji pastebėjo, kad Benedict nėra labai linksmas, ar bent jau tikrai gerai nusiteikęs. Chinatsu įdėmiai dirstelėjo siauromis, tamsiai rudomis, beveik juodomis akimis į draugą. Įprastai su ja būdamas jis taipogi buvo linksmas, tai kas gi pasikeitė dabar?
 - Paasakok, pasakok, - susidomėjo Klastuoliukė. Ją domino, kas per problema galėtų būti, kad tokį pozityvų žmogų, perkeltine prasme, užmuštų. - Žinoma, mes geriausi draugai.
Ramiai atsiliepė japonė, bet kažkur giliai pasąmonės balselis ėmė murmėti nesuprantamus žodžius apie tariamą mergaitės pasakytą nesąmonę, bet japonė tuojau jį nuvijo, pasiruošusi išklausyti draugo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Gruodžio 26, 2015, 04:19:24 pm

Benedict giliai įkvėpė. Jam reikėjo daug drąsos, kad alėtų apie tai kam nors pasakoti – jau vien mintis, kad pasakojant tai teks išgyventi dar kartą, kėlė jam nepakartojamą ir tuo pačiu bauginantį jausmą.
-Viskas prasidėjo per vasaros atostogas po pirmo kurso. Ji atsikraustė iš Vokietijos, tačiau puikiai kalbėjo angliškai. Ji buvo nuostabi, visada mane suprasdavo geriau, nei Astrida. Na, žinant, kad Astrida už mane žymiai jaunesnė, tai suprantama, bet juk ji mano sesuo... Na, nesvarbu. Supranti, mes tapome artimais draugais. Ir vieną vakarą...-Benedict užsimerkė, vėl panirdamas į prisiminimus,-...aš ją pabučiavau. Nuo to viskas ir prasidėjo. Atrodė, kad mes mylime vienas kitą – žinoma, visi sakė, kokia gali būti meilė tarp antrakursių? Tačiau mes tikrai vienas kitą mylėjome. Leisdavome vasaros dienas kartu, ak, tai buvo tobulos dienos, viena už kitą gražesnės. Tačiau atėjus rudeniui, aš turėjau grįžti čia. Deja, bet ji negalėjo taip pat pradėti lankyti Hogvartso – neturėjo tiek pinigų, o ir tėvai tikriausiai jos nebūtų išleidę. Jai teko lankyti paprastą, ne itin gerą burtininkų mokyklą Londone. Mes prisiekėme, kad kai grįšiu, viskas vėl bus taip, kaip buvo, bet ar gali taip būti? Hogvartse, toli nuo Jeanettės, ją gana greitai užgožė kiti. Nuolat ą pamiršdavau, pamiršdavau net atsakyti į jos laiškus. Kiek ji man rašydavo! Po keliųmėnesiųji liovėsi, taip ir negaudama mano atsakymo. Tų metų žiemą namo negrįžau, atsimeni? Mes ir vėl nepasimatėme, o ji tikriausiai taip pat buvo mane pamiršusi. Ir štai šią vasarą aš vėl grįžau. Ji buvo tokia pasikeitusi – tylesnė, ramesnė, tačiau vis dar tokia pat žavi, kaip ir prieš metus. Mes vėl pradėjome bendrauti – kurį laiką ji negalėjo man atleisti dėl to, kad jai neatrašydavau, bet po kurio laiko viskas susitvarkė – mes vėl kartu sėdėdavome ant žolės štai taip, kaip dabar, svajodavome, kalbėdavomės apie viską ir apie nieką... Aš vėl ją įsimylėjau. Ar galėjo būti kitaip? Su ja praleisdavau didžiąją dienos dalį. Visą liepą ji buvo išvykusi su šeima atostogoms, tuo laiku, neturėdamas, ką veikti, su mama keliavau ir aš – tai buvo laikas, kai sugalvojau tau padovanoti kačiuką. Pamaniau, tau turėtų patikti, na, bet aš ne apie tai. Aš ir Jeanette grįžome maždaug tuo pat metu. Kaip mes buvome vienas kito išsiilgę! Visą savaitę po to pasakojome viską apie savo keliones. Kiauras naktis sėdėdavome ir kalbėdavomės. Ir kai vėl reikėjo išvykti į Hogvartsą, man plyšo širdis. Ji manė, kad vėl ją pamiršiu, tačiau nuvykęs čia, apie ją negalėdavau negalvoti. Jau rugsėjo pirmąją nemiegojau visą naktį, nes Ji nepaliko mano minčių – nes kai pavykdavo užmigti, sapnuodavau Ją. Ir štai pagaliau atėjo Kalėdų atostogos. Vos grįžau namo, pirmiausia pasisveikinau ne su tėčiu ar Astrida, bet su Jeanette – ji jau manęs laukė. Vieną vakarą prieš Kalėdas, na, per Kūčias, tėvai su sesėmis kaip tik buvo išvažiavę pas senelį Džo. Aš ne per labiausiai norėjau ten važiuoti, todėl gavau leidimą pasilikti – senelis Džo nėra labai malonus. Jis gerai sutaria su sesėmis, tačiau manęs aiškiai nemėgsta. Pasilikęs vienas, pasikviečiau Jeanette – kartu turėjo būti linksmiau, tuo labiau, kad ir oras lauke buvo nekoks – tamsu, pūga. Kai ji atėjo, išviriau kakavos su zefyriukais, buvo taip jauku! Sėdėjome su pledais ant sofos prieš židinį – buvo šilta, jauku, už lango šėlo pūga, o namie grojo Kalėdinės žiobarų ir burtininkų dainos – man patinka kai kurios žiobarų Kalėdinės dainos, jos visai nieko. Tą akimirką buvo taip gera, norėjosi ją pasilikti amžinai... Abu tylėjome – žodžiai tam buvo nereikalingi. Supratau, kad be jos negalėčiau gyventi. Ji, tarsi perskaičiusi mano mintis, tik šiltai šypsojosi ir žiūrėjo į mane, tarsi norėdama paklausti, ko aš laukiu. Kaip tik skambėjo viena iš žiobarų dainų. Bet ne tai buvo svarbiausia – na, ji tiesiog pažvelgė man į akis, sušnibždėjo „All I want for Christmas is you“ ir mane pabučiavo. Tai nebuvo toks bučinys, kaip seniau. Tai nebebuvo taip vaikiška ir miela. Tai buvo kažkas panašaus į meilę,-berniuko balsas darėsi vis tylesnis ir tylesnis. Jis žinojo, koks žodis čia tiktų labiau, bet „aistra“ tiesiog neskambėjo taip, kaip turėtų. Tai nebuvo priimtina tarp vaikų, net jei tie vaikai – kątik į paauglystę įžengę trečiakursiai.-Neįsivaizduoju, kaip neišsipylė kakava, bet ji neišsipylė. Vėliau visą vakarą... Na, pati supranti.
Šįkart varnanagis tikrai susidrovėjo – apie tai jis neketino pasakoti. Tisą sakant, ir taip jau papasakojo per daug... Bet jei jau pradėjai, tai ir užbaik.
-Vėliau grįžo tėvai – Astrida sakė, kad mus rado užmigusius, jos galva buvo padėta ant mano peties – ji vis dar tebebando mane erzinti, nuolat primindama tai. Jie mūsų net nebandė pažadinti, tik pranešė jos tėvams, kad Jeanette nakvos pas mus. Kartais tėvai tikrai būna labai supratingi. Atsikėlę Kalėdų rytą nepuolėmė iškart prie dovanų, kaip kad seniau – tiesiog sėdėjome, kol pasidarė šalta. Vėliau lyg maži vaikai... Na, tai jau nebesvarbu. Svarbu tai, kad buvau neapsakomai laimingas, koks dar nesu buvęs. Paskutinę atostogų dieną ji pati man palydėjo iki traukinių stoties – jaučiau, kad ji nenori, kad išvažiuočiau, bet žino, koks man svarbus yra Hogvartsas. Bet žinai, tą akimirką, jei ji būtų manęs paprašiusi likti, būčiau apsisukęs ir grįžęs namo. Dar niekada taip nesu norėjęs dar bent vienos atostogų dienos, dar kelių valandų pabūti su ja, bet nieko negalėjau padaryti. Važiuojant į Hogvartsą mane vis kankino ilgesys – neįsivaizdavau, kaip reikės ištverti dar pusę metų be Jos. Tačiau... Jau kitą dieną supratau, kad be jos gyventi galiu. Vėl pradedu Jos ilgėtis tik būdamas vienas, neapsuptas žmonių. Niekaip nesuprantu – myliu aš ją ar ne. Su ja visada būna taip gera, visada sau prisižadu, kad apie Ją galvosiu, nuolat rašysiu, visada mylėsiu... Bet Hogvartse jausmai išblėsta. Lieka prisiminimai, tačiau kuo toliau, tuo blyškesni, ramesni, jie nebesukelia tiek jausmų, nebesinori grįžti... Nesuprantu savęs – vieną akimirką atrodo, kad viską padaryčiau, kad tik ji būtų čia, ir kitą jau galiu elgtis taip, lyg jos nebebūtų! Padėk man, Chinatsu, nes sau padėti aš jau nebesugebu. Aš jaučiu meilę, tokią meilę, kokios nesu jautęs niekam kitam, tačiau ją temdo kaltė ir ilgesys. Kodėl ji negali tiesiog čia atvažiuoti? Kodėl aš negaiu būti laimingas, nors myliu? Ji man net nebeatrašo.
Galėjai aiškiai matyti, kaip kątik ištarti žodžiai skaudino berniuką – jam pačiam atrodė, kad be draugės tiesiog nebegali gyventi. Kiekviena akimirka, praleista toli nuo jos, kiekvienas jos neatsakytas laiškas jam tarsi peiliu smogia į širdį. Tik dabar jis suprato, kaip jautėsi Jeanette antrame kurse.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 27, 2015, 03:02:25 pm

Chinatsu apsikabino kelius klausydama ir kiek pakreipė galvą, kad katinas nuliptų nuo galvos ir įsitaisytų po keliais, nes, kaip buvo matyti, laukė ilgas pasakojimas. Japonė mylėjo Nimbą ir nenorėjo, kad kačiukas sušaltų, tad saugojo jo sveikatą bemaž labiau, nei pati savąją. Kaip jos mama buvo sakiusi, jos dukra ,,Per gerą širdį išgelbės pasaulį, bet pati už visus kitus numirs". Ir tai iš dalies buvo tiesa, mergaitė savęs negailėjo, nors, kaip ir visi normalūs žmonės, gyventi norėjo ilgai ir laimingai su mylima pora ir keliais vaikais, kažkur atokiau nuo žmonių dideliame name, ant skardžio, nuo kurio atsiveria fantastiškas vaizdas į saulėlydį. Štai tokios svajos japonę aplankė pastaruoju metu.
Pradžioje pasakojimo Chinatsu pirmiausia pagalvojo vieną dalyką - Benedict sesers vardas labai gražus, Astrida. Pati China apie vardus būtų papasakojusi daug - kartą buvo sutikusi žmogų, kurio vardas Ayiama, kaip jos pavardė. Buvo keista šaukti žmogų savo pavarde. O dar kažkada, kai Chi buvo gana jauna, ji sutiko daugybę kalbų mokantį poliglotą japoną. Ir kai jam Chinatsu prisistatė, jis ją praminė ,,Ilgąja vasara", nes, pasirodo, jos vardas reiškia ,,Tūkstančiai vasarų". Ar ,,Tūkstantis vasarų", mergaitė nebeprisiminė.
Bet toliau klausant jos nuotaika pamažėle ėmė bjurti. Keista, tiesa? Japonė buvo įsitikinusi, kad jai paprasčiausiai nepatinka meilės istorijos, bent tokios neaiškios, arba susijusios su jai brangiais žmonėmis... tiesa, Klastuolė tuo pačiu tikėjosi kad bus pirmas variantas, nes ji nelabai norėjo, kad jos nuostabiai puiki nuotaika priklausytų nuo kitų žmonių, ji mėgo būti džiaugsmo ir gėrio užtaisas, o ne kažkoks įrankis nuotaiką gadinti kitiems.
Nusipurčiusi jau trečią mintį mergaitė turėjo pripažinti, kad dalies, nedidukės dalelytės pasakojimo negirdėjo, Buvo apmaudu, išties, bet ką padarysi, tokios jau tos mintys. Ir klausantis toliau ją suspaudė keistas jausmas, ties kairiųjų šonkaulių viduriu, lyg kas su adatėle graužtų skylutę. Japonai tai vadino ,,zijevoo", bet angliškai tai buvo vadinama peiveidu... ne, pavydu, šmėstelėjo Chinatsu galvoje. Tik kad ji nesuprato, kodėl pavydi, bet vis tiek norėjosi kažkaip įgelti draugui.
 - Palauk, žinau, kad tau tai svarbu, bet aš greitai norėčiau paklausti ir tavo patarimo... gana neseniai taip įvyko, kad... žodžiu, aš galėčiau numanyti, kad esu nenormalios orientacijos, žinoma, pagal tai, kaip kiti supranta normalumą... taigi neseniai susipažinau su tokia mergaite, ji vardu Marilyn. Ji buvo labai miela, raudonplaukė, turėjo šokoladines akis... na, jai patiko merginos ir kažkada mes pasibučiavom... o tada ji mirė, - dalykiškai užbaigė Chinatsu. - Iiir dabar aš nesuprantu, kas iš tiesų man patinka.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Gruodžio 28, 2015, 05:57:03 pm

Benedict, baigęs pasakoti, užmerkė akis. Keistasis jausmas jam vis nedavė ramybės, tačiau dabar prie jo prisidėjo ir kitas - nuogąstavimas, lyg ir kokia baimė, kad apie tai su Chinatsu nereikėjo kalbėti. Tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai varnanagis prieš tai viską apgalvojo ir dabar vistiek dėl savo sprendimo gailėjosi. Reikėjo iš viso nieko nesakyti. Jau ir taip viskas aišku, kad aš Jeanette myliu... Kam apie tai pasakoti kitiems? Net jei Chinatsu - mano geriausia draugė, jai tikrai nebūtina buvo apie tai sužinoti iki smulkmenų. Giliai atsidusęs jis atsimerkė ir nustebęs atsisuko į japonę. Kodėl ji tiesiog jam neatsakė? Kodėl japonė... Kaip suprasti nenormalios orientacijos? Trečiakursio mintyse vis sukosi daugiau ir daugiau abejonių ir iš kažkur atsiradusio nusivylimo. Jai patinka žmonės raudonais plaukais? Ir dar mergaitės? Ir... Ji bučiavosi su mergaite ir nieko jam nesakė? Kodėl ji iš viso tai darė? Kodėl jis nepastebėjo jos kitokios orientacijos anksčiau? Galbūt ir pats net nenorėjo apie tai galvoti? Draugei nutilus, varniuko veide atsirado lyg panieka, lyg nusivylimas - jis tikrai nesitikėjo, kad jo Chinatsu taip galėtų su juo pasielgti.
-Galbūt jei nebūtum išsilaižiusi su visa mokykla, suprasti būtų buvę lengviau. Oi, palauk, tu gi bučiuojiesi tik su mergaitėmis,-sarkastiškai, su panieka balse trumpai tarstelėjo Benedict, net nebevaldydamas slengo. Jis jautėsi įskaudintas - pats manė, kad tai tikriausiai dėl to, kad japonė jam iki šiol nieko nesakė. Jis girdėjo apie Marilyn mirtį, tokie dalykai greitai pasklisdavo mokykloje - ji mirė jau seniai, visi ją ir pamiršti jau spėjo. Visi, tik ne Chinatsu. Kurgi jai tokius dalykus pamiršti. Dar gerai, kad tik pasibučiuoti spėjo. Kas žino, ką jos dar sumaniusios būtų. Bet iš kur tas pavydas? Jeanette berniukui visai iš galvos išėjo - dabar jis galėjo mąstyti tik apie mergaitės išdavystę. Jį valdė pyktis, kurio čia visai neturėjo būti, tačiau tamsiaplaukiui tai nerūpėjo. Jis pykdavo retai, bet kada tai atsitikdavo, varniukui neberūpėdavo kitų žmonių jausmai ar ginčo priežastys - visa, kas likdavo, tebuvo sarkazmas ir panieka.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 28, 2015, 06:28:00 pm

Chinatsu vis labiau spaudė abejonė - o galbūt nereikėjo išvis nieko sakyt, ji pati viską išsiaiškintų ir tuo pačiu geriau pažintų save, palaikyti gražią draugystę su visais ir viskas būtų labai labai gerai... bet ne, ji turėjo per savo palaidą liežuvį išplepėti šitai, kas šiaip turėjo likti paslaptyje... tiesa, mergaitei buvo gaila Marilyn - ji mirė visai neseniai, vos prieš porą mėnesių ir jos nebuvo itin pažįstamos, bet... na, suprantat, žmonės.
Klastuolė mąsliai galvojo, kai katinas staiga piktai šnypštelėjo ir kepštelėjo ją letena. Mergaitė paglostė jo galvytę ir jautė, kad kačiukas truputį jau ir sušalo. Ir tik tuomet mergaitė išgirdo, kaip Benedict ,,sarkazmina" ir ,,ironinasi" ir ,,niekinasi" nors išties japonė dar nelabai ir suprato, ką iš tiesų reiškia šitie žodžiai, bet užtat puikiai suprato, ką sako draugas. Aišku, iš pradžių ji pagalvojo, kad jis tikriausiai sušalo arba jam sukilo temperatūra, arba kažkas panašaus, bet paskui įsitikino, kad jis kalba visiškai rimtai. Kelias minutes ji sėdėjo visiškai apstulbusi ir sutrikusi, mat visiškai nesitikėjo tokio elgesio iš būtent Benedict - jis jai visada atrodė lengvai kvaištelėjusi, bet tolerantiška asmenybė (LKTA), o šįkart... jis pasirodė dar ir besityčiojantis vaikėzas, nemokantis priimti kitų žmonių nuomonės ir negerbiantis jų pačių! Mergaitė gana greitai pašoko ant kojų ir klastuoliškai sviedė niekinama žvilgsnį į jo pusę.
 - Tu nevertas draugo vardo. Tikri draugai taip nesielgia, - piktai, bet įsižeidusiu balsu pasakė japonė ir greitai nubėgo tolyn. Tik būdama netoli pilies nebesuvaldė ašarų ir skaudžiai pravirkusi leido ašaroms tekėti skruostais ir dingo už pilies durų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Gruodžio 28, 2015, 07:13:09 pm

-Kągi, jei mes būtumėme tikri draugai, galbūt tu nebūtum nuo manęs anksčiau to slėpusi... O aš būčiau galėjęs tavimi pasitikėti,-įskaudintas atsakė berniukas, kuris šiuo metu tikrai būtų buvęs nieko prieš, jei iš pasaulio staiga būtų dingusios visos merginos. Per jas - tik vienos bėdos, ne kitaip. Merginos gali tik priversti pamilti, ilgėtis, o geriausiai jos moka įskaudinti - taip, kaip jį įskaudino Jeanette, nebeatsakinėdama į jo laiškus, arba kątik jį palikusi Chinatsu. Kam tos merginos? Juk galima gyventi ir vienam, arba tik su vaikinų draugija. Išties, vienam būtų užvis geriausia. Niekas nenurodinėtų, kaip ką daryti ar ką mylėti.. Ir iš viso - net nereikėtų nieko mylėti. Nei meilė draugams, nei "gyvenimo meilė" nebejaudintų jo širdis, kuri taptų amžinai nejautri ir akmeninė. Galbūt jis net galėtų įsteigti klubą, pavadinimu...
Ne, negalėtų.
Benedict staiga suvokė, ką padarė. Jis įskaudino savo geriausią draugę, pasielgė kaip koks homofobas, nesugebėjo suvokti, kaip jaučiasi Chinatsu ir... Dabar jis tenorėjo dingti visiems laikams. Jo vienintelė draugė su juo tikriausiai nebebendraus. Maža to - jis suvokė, kad jam ji buvo daugiau, nei tiesiog geriausia draugė. Štai kas jį vertė jausti kaltę už Jeanette. Štai kas trukdė jo ir Jeanettės santykiams. Štai kodėl jis taip puikiai jausdavosi jos draugijoje... Ir toks vienišas per atostogas, kol į gretimą namą atsikraustė nauja kaimynė. Ji jam tik atstodavo japonę, kol pati Chinatsu būdavo toli... Jo tariama meilė buvo tik klaida, padaryta dėl geriausios draugės.
-Chinatsu?-pagaliau atsigrįžo tamsiaplaukis ir su siaubu suvokė, kad ji išėjo. Ji niekada daugiau jam nebeatleis - jo padaryta klaida buvo pernelyg skaudi abiems. Benedict ir nesitikėjo, kad ji kada nors galėtų jam atleisti, kad ir labai to norėtų, tačiau tai buvo nebesvarbu. Net jei japonė jam ir atleistų, jie vistiek geriausiu atveju liktų artimais draugais - jai patinka mergaitės, su viena ji net bučiavosi, todėl vargu ar jo prisipažinimas ką nors daugiau pakeis.
Neviltyje paskendęs berniukas atsistojo. Kad ir kas bebūtų, jam reikia pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti. Gyvenime varniukas dar nebuvo taip įskaudinęs žmogaus, tuo pačiu pamindamas savo įsitikinimus. Penkias minutes prastypsojęs ir vis labiau graužiamas sąžinės berniukas nubėgo į pilį. Gal mergaitė jam ir neatleis, tačiau pamėginti reikia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melody Sausio 01, 2016, 11:03:03 pm

 Vasaros saulė šildė pro langą taip, kad klastuolė prisiglaudusi prie jo sėdėjo ant palangės tol, kol galiausiai Patonas suurzgė prašydamas į lauką. Vartydama akis ir juokdamasi tuo pačiu metu Melody paėmė ant rankų jau paūgėjusį okelotą ir įsispyrusi į gėlėtas basutes išėjo laukan. Paleidusi ant žemės katinėlį nusekė paskui drugelius gaudantį augintinį, ežero link. Įsitaisiusi ant žolės išsitraukė iš krepšelio užrašų knygutę su odiniu viršeliu ir atvertusi sekantį tuščia puslapį pradėjo rašyti:
 "Liepos 13 diena. Jap, pradėjau rašyti dienoraštį. Jaučiuosi keistą gėdos, nepatogumo jausmą vien rašydama. O kas jei kažkas tikrai atsitiks arba blogiau - kažkas paims ir perskaitys... Huh, gerai, kad nesu viena iš besiseilėjančių merginų, o gal esu..?" Klastuolė užvertė sąsiuvinį ir suraukusi antakius pamirksėjo akimis žvelgdama į ežero paviršių ar tikrai nusileisiu iki tokio lygio? Nesakau, kad rašyti į dienoraščius yra kažkas blogo... Ne, tiesa sakant būtent tai ir sakau. Viskas, su šitu užraukiu reikalą.Tiesiog lieti savo jausmus lape - nemano stilius. Atsidususi mergina pažvelgė į dūkstantį Patoną ir nusijuokusi pati sau atsigulė. Ištiesusi rankas žaidė su savo garbana niuniuodama kažkokią melodiją, kurios pavadinimo nė neprisiminė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Coy Sausio 04, 2016, 01:51:18 pm

Kankinantis karštis stipriai kirto į veidus, nuo sauso oro darėsi sunkiau kvėpuoti, bet apskritai - diena buvo graži. Skaidrus, sušilęs ežero vanduo net nesiūbavo ,nes iš nė vienos pusės nepūtė šaltuką atnešantis vėjas. Pievoje ,lyg ant drovės puikavosi gėlės, o nuo liepų gražiai žemyn sviro geltonos žiedlapių kekės. 
Sunkiai kvėpuodamas ir pirštu tempdamas sau už apykaklės prie ežero prisistatė Ethan. Juodas pitonas, besidžiaugdamas tokiu karščiu iškišo galvą iš kuprinės ir besirangydamas išsitiesė ant pievos. Juodi marškiniai nebuvo pats geriausias pasirinkimas tokiam orui, bet vaikinas nusprendė kaip nors iškentėti. Atsisėdęs pievoje jis įsižiūrėjo į dangų. Dangus buvo žydras, vienos spalvos, o balti, purūs kamuoliniai debesys ritosi vienas per kitą.
Pitonas Nero patenkintas šildančia saule iškišo savo liežuvį ir sušnypštė. Keliaudamas per įkaitusią pievą jis net nepastebėjo kliūties- merginos. Nelabai patenkintas tokiu reginiu pitonas susisuko aplink jos vieną koją ir grasinamai sušnypštė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melody Sausio 04, 2016, 04:40:57 pm

 Vasaros karštis migdė. Pasukusi galvą šonan prisimerkusi stebėjo šokinėjantį Patoną. Bet neilgai trukus mažasis katinėlis susirangė vieno iš netoliese augančių medžių pavėsyje. Nusprendusi, jog nebėra nieko šiame pasaulyje kodėl dėl ko ji turėtų skubėti, užmerkė akis atsukusi veidą į saulę. Praskrendantys vabzdžiai, vėjas prabėgęs pro medžių šakas ir karts nuo karto atsiliepiantis draugui paukštis. Taip gulėdama kuris laikas nė nepajuto kaip kažkoks mažas padarėlis apsivijo koją. Okelotas pašokęs pradėjo urgzti, supratusi, jog jei nieko nedarys vienas iš jų nukentės, atsisėdo. Tačiau tais faktas, jog aplink jos koją buvo apsivyniojusi milžiniška gyvatė kuri be to dar ir šnypštė ant jos, sustingo. Huh... Cool cool cool cool cool... Lėtai traukdama burtų lazdelę spoksojo tiesiai į šaltakraujo akis. TAIP, IR PATI SUPRANTU, KAD NEVERTĖTŲ TO DARYTI! Vos lazdelė atsidūrė rankose, mergina staigiai ją atkišo į gyvūną ir tvirtu balsu pasakė:
 - Alarte Ascendare
Gyvatė šoktelėjo porą metrų į orą ir tada pliūmptelėjo į ežerą. Kodėl man atrodo, kad mirsiu? Mane vieną apniko tokios mintys? Staigiai pašokus pašaukė augintinį ir pasileido bėgti, tačiau nespėjus įsibėgėti užkliuvo už kažko ir nukrito veidu į žolę. Staigiai atsikėlusi pastebėjo jau kažkur matytą klastuolį. Ethan. Skaitovas. Pitonas užmuš mane, nes nepastebėjau sėdinčio žmogaus!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Coy Sausio 04, 2016, 05:34:22 pm

Iš akiračio dingus jo mylimajam augintiniui pitonui Nero, Ethan jau norėjo pašokti nuo  kvepiančios šiltos žolės ir pradėti jį šaukti, lyg pasimetusį šuniuką, nesvarbu, kad į jokius šaukimus gyvatė neatsilieptų, turbūt, net nesureaguotų. Pasipiktinęs ir savimi ir pitonu vaikinas pakilo nuo žemės ir primerkęs akis pradėjo dairytis aplink. Gan netoli jis pamatė ore, taip, ore. Ne lėktuvą, ne paukštį, o jo vargšą juodulį ,kuris tikrai nieko blogo nenorėjo. Pasibaisėjęs tokiu merginos elgesiu jis jau ruošėsi bėgti ,bet ji dar ir užkliuvusi už jo pargriuvo.
-Atsargiai, -sumurmėjo itin nepatenkintu tonu ir ištiesęs platų delną padėjo jai atsistoti.
Nero nebuvo labai puikus plaukikas, bet sugebėjo išsilaikyti ant vandens paviršiaus, o dėl savo sunkaus kūno jis sunkiai pajudėdavo iš vietos. Sugriežęs dantimis Ethan nusirengė savo marškinius ,nusiavė batus ir tik pasilikęs kelnes įšoko į ežerą ir nuplaukęs prie savo gyvūno paėmė jį. Titnaginis pitonas dėkingai šnypštelėjo ir kelis kartus klaptelėjęs savo juodomis sagutėmis apsisuko aplink vaikino kaklą ir kantriai laukė kol jie išlips iš vandens. Išlipęs į sausumą klastuolis stengėsi nevarstyti merginos labai piktu žvilgsniu, tad jis tik atsiduso,
-Būtų užtekę ,kad šūktelėtum ir aš jį būčiau pasiėmęs, -Ethan suburbėjo gan tyliai nerodydamas jokio akių kontakto.
Jam nelabai patiko ,kad jis buvo permirkęs, o ir pusnuogiam nebuvo labai malonu stovėti matant merginai. Nors neturėjo ko skųstis, buvo aukšto ir tvirto sudėjimo.
[aš apsimetu ,kad jam ne 11, 12 ar 13, po velnių, don't judge me]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melody Sausio 04, 2016, 07:46:15 pm

 Padedama vaikino Melody pagaliau vėl stovėjo stačia. Nusišluosčiusi nuo suknelės žolę ir žemes, suraukė kaktą:
 - Atleisk, bėgdama nuo milžiniško šaltakraujo nesusimąsčiau ar netyčia kas nors sėdi ant žemės,- ištraukusi iš brunos kažkaip ten atsidūrusi žolės stiebą sumurmėjo mergina. Pastebėjusi vargšą padarėlį šiuo metu plūduriuojanti ant ežero paviršiaus pasijuto be galo kalta. Jau norėjo žiotis atsiprašyti dėl savo elgesio, bet tada vaikinas nusimetė viršutinę rūbų dalį ir kažkaip Melody lūpos pačios užsivėrė. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės mergina stebėjo šitą mažą gelbėjimo akciją. Kuomet Ethan išlipo iš vandens, klastuolė jautė kad vaikinas iš paskutiniųjų valdėsi neaprėkęs, geriausiu atveju - nepervėręs žudančiu žvilgsniu. Už tai buvo dėkinga.
 - Atleisk, instinktai. Nepagalvojau, tiesiog taip išėjo,- tikrai nuoširdžiai kalbėjo mergina,- Beje,- merginos veidą norom nenorom nušvietė šypsena,- kaip besimokančiam Hogvartse pasakysiu, kad beveik visais klausimais, problemas gali išspręsti magija,- ranka mostelėjo į pusnuogį vaikiną,- Nebūtina nusirengti,- supratusi jog veikiausiai stato klastuolį į labai nemalonią situaciją - nusijuokė. Tuomet žengtelėjusi žingsnį vaikino link ištiesė ranką:
 - Mano vardas Melody, jei netyčia vėl nuspręstum nusimesti drabužius,- dar sykį nusijuokusi mergina papurtė galvą,- Atleisk, aš tik juokauju.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ethan Coy Sausio 08, 2016, 01:38:23 am

Buvo malonu justi kaip ant jo baltos odos krito karšti saulės bučiniais, greitai išdžiuvęs apsirengė marškiniais, nors būtų daug maloniau likęs be jų. Nenorėjo pasirodyti iškrypęs ar šiaip, nelabai sveiko proto, tad ir apsirengė juos ,nors ir kepino įkyrūs vasaros karščiai. Pakreipęs galvą įsistebeilijo vandenyno gilumo akimis į Melody ir maloniai šyptelėjo, kas buvo jam reta.
-Viskas gerai, tai iš dalies mano kaltė kad neprižiūriu savo augintinio ,-Ethan atsikvėpė taip išreikšdamas kaip apgailestauja dėl savo neapdairumo. Ištiesęs delną švelniai pakasė pitono Nero smakrą ,o tas patenkintas sušnypštė ,-jam nepatinka magija, vien dėl to kad jį įsviedei į ežerą jis nėra labai patenkintas, nenorėjau visko pabloginti.
Nesiruošė jo niekaip bausti, tai juk būtų visiškai beviltiška. Gyvatė nesuprastų barimo, žinoma, įpykęs juodulys neišdrįstų įkasti šeimininkui ,tai suvokė, bet visa kita neįskaitant šeimininko buvo grobis arba kliūtys.
-Aš Ethan ,-pasakė monotonišku tonu ir užrakino žvilgsnį su Melody šyptelėjęs dėl jos keistoko pokšto tik nejaukiai krenkštelėjo, -manau tau šis vardas tinka.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melody Sausio 08, 2016, 02:13:07 pm

 Mergina tūptelėjo paglostyti pribėgusį Patoną, šis išsitiesė ant žolės ir nusižiovavęs užsimerkė. Jam neberūpėjo prieš porą minučių kėlęs grėsmę pitonas. Pajutusi jog mažojo augintinio pilvukas pradeda kilnotis tolygiai nusprendė jog šis užmigo. Atsistojusi įsmeigė žvilgsnį į vaikino glėbyje miegančią gyvatę:
 - Kuo tu jį maitini? Arba ją.- suraukusi antakius pasiteiravo Melody, tuomet lėtai priėjo prie vaikino ir jau buvo betiesę ranką link roplio, bet ši sustingo ore. Klastuolė nebuvo įsitikinusi ar šis supykęs nenuspręs atkeršyti,- Jei neklystu jie minta tokiais dalykais kaip: smulkūs ropliai, graužikai, makakos, karveliai, fazanai ir antys. Tiesiog taip ir griebi nuo stalo mėsą?- nusijuokė mergina.
 - O dėkui, tėvai dėjo daug vilčių į mane. Manė, kad vardas nulemia ateitį,- seniau labai domindavo tokie dalykai, tad prisiminusi dar pridūrė,- Ethan hebrajiškai reiškia - kietas, patvarus. Ir viena iš mano mėgemesnių knygų - "Etanas Fromas",- šitas karštis mane iškeps. Užsinorėjau paskaityti knygą. Žengusi žingsnį artyn ežero nusiovė batus ir įbrido iki kelių, kiek tik leido suknelė. Pabudęs Patonas pribėgo artyn, tačiau nelindo vandenin, jam tai baisiai nepatiko. Nusijuokusi mergina pradėjo taškyti augintinį, žinojo jog jam nepatinka, tačiau nujautė kaip jis kenčią tokią karštą dieną būdamas toks kailiniuotas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 31, 2016, 04:03:25 pm

Sirėja per sniegus klampojo vienu apsiaustu, be jokio šaliko, be prištinių, ir be šiltesnės mantijos. Tačiau jai tai vis dėl to ne itin rūpėjo. Per sniegą su iš paskos sekančiu Benedict Sirėja klampojo ne šiaip sau, ji artinosi prie be galo įtratinų žaliai violetinių liepsnelių, kurias pastebėjo iš Varno Nago bokšto.
Priėjusi pakankamai arti, kad galėtų matyti, kas ten yra, Sirėja pasislėpė už medžio. iškišusi galvą iš už kamieno, įsistebeilijo į dvi tamsiai apsigobusias figūras, kurios delnais laikė tąsias ugneles. Dusliais, lyg iš po žemių sklindančiais balsais žmogystos kalbėjosi.
- Mes neturime balto kiškio. Nieko be jo nebus.
- Sniegena turėjo atnešti, bet ji vėluoja.
- Aš ilgiau nelauksiu, po velniais, jeigu norim tos knygos, tai tegul ji paksuba.
- Palauk, ji ateis, gal su kokiais sunkumais susidūrė..
- Kad ją kur tą snie.. - tą akimirką iš oro išdygo dar viena tamsi figūra, tik šioji laikė ne ugnelę, o balto kiškio lavoną.
- Kažkur norėjai mane nudėti, Balzabini? - švelnesniu nei anų dviejų, tačiau taip pat lyg iš po žemių skilndančiu balsu paklausė sniegena vadinama žmogysta.
Sirėja, stebėjusi visą tą sceną kartu su Benedict, žingtelėjo atgal ir netyčia užmynė ant apsnigtos, sudžiūvusios šakelės. Ši sausai trakštelėjo, trys būtybės nutilo ir atsisuko medžio, už kurio slėpėsi varniukai, link. Sirėja mintyse nusikeikė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Sausio 31, 2016, 04:27:55 pm

Benedict net sulaikęs kvėpavimą stovėjo šalia draugės ir klausėsi. Negyvas kiškis? Gerai, man jie jau nepatinka. Pasipiktinęs berniukas nė neišgirdo šakelės - užtat pamatė, kaip visi trys į juos atsisuka. Trečiakursis sugniaužė lazdelę. Jei jau jie gali nužudyti baltą nekaltą kiškį, kas žino, ar šių žmonių gyvenimuose išvis egzistuoja ribos.
Visa trijulė užsičiaupė, įtariai dėbčiodami į Benedict ir Sirėjos pusę, tačiau tyla truko neilgai.
-Nebežaiskim, blondine,-suurzgė vienas iš vyrų, tikriausiai Balzabinis.-Gerai, kad bent kiškį atnešei. Jei ir toliau taip, gali nė neabejoti, kad man visai nerūpės, kas tu ir kokią reikšmę turi Anglijoje.
-Kągi, turėtum labiau susirūpinti dėl savęs,-ant žemės mesdamas vargšą kiškį atšovė Sniegena. Benedict lengviau atsikvėpė - regis, jie pagalvojo, kad Sirėja - dar vienas kiškis ar akromantulas, kurių čia buvo apstu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Morishige Sausio 31, 2016, 04:45:10 pm

Pirmakursiams bet kuri Hogvartso vieta buvo it mirtinas iššūkis, kurio nelaimėjus laukė dideli nemalonumai, tačiau Dio apie save buvo gan geros nuomonės--- galima netgi sakyti, jog jis buvo šiek tiek egocentriškas.
Ir dar jis labai mėgo smalsauti,tačiau jis niekad to nepripažins.

Iš pilies jis visų pirma išsliūkino tik todėl, kad norėjo pabėgti nuo viso erzelio ir šurmulio Klastūnyno bendrajame kambaryje, o geriausia vieta tuo metu jam atrodė esanti ežero pakrantė. Nors pats ežeras buvo užšalęs (?), berniukas vis tiek mėgo žvelgti į jo paviršių. Deja, Dio artėjant prie jo kelionės tikslo, jis pastebėjo keistos spalvos ugneles, kurios nušvietė kelių žmogystų figūras. Jos atrodė per didelės, jog būtų mokinių, ir klastuoliui pilve sukirbždėjo įtarimas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 31, 2016, 05:19:12 pm

Sirėja tylutėliai iškvėpė, kai suprato, jog tansiosios žmogystos jų nepastebėjo. Atsigręžusi į Benedict, jo veide išvydo kažką panašaus į pasišlykštėjimą. Gūžtelėjusi vėl atsisuko į Balzabinį, Sniegeną ir trečiąją, kol kas niekaip nevadinamą būtybę. Šis, nekreipdamas dėmesio į, matyt, įprastus kitu dviejų apsižodžiavimus, iš oro išbūrė katilą ir sviedė po juo violetiniąją ugnelę. Lazdele pripildęs katilą vandens, ėmė laukti, kol šis užvirs. 
Sirėja su neslepiamu smalsumu stebėjo vyksmą, nors ir nujautė, kad nelabai geri dalykai vyksta. 
Staiga už nugaros ji išgirdo žingsnius. Persigandusi atsisuko ir atstaė priešais save lazdelę. Tačiau tai tebuvo mokinys, išėjęs pasivaikščioti. Nežinia, kas tąkart nutiko varniukei, tačiau ji, nepaisydama pavojaus, per sniegą nušuoliavo link to naglo pirmakursio ir sučiupusi už rankos nusitempė pas Benedict už medžio.
Sirėja delnu užspaudė vaikigaliui burną ir sušnypštė, kad tylėtų. Deja, nei akromantulos, nei kiškučiai taip nešnypščia, ir Sniegena su Balzabiniu kažką įtarę nutilo. Prisiglaudusi prie šiurkštaus medžio kamieno, viena ranka užspaudusi berniuko burną, o kita gniauždama Benedict pirštus, laukė, kas bus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ariana Levinson Sausio 31, 2016, 05:47:17 pm

Ariana atlikusi namų darbus nusprendė išeiti pakvėpuoti gryno oro, kas visada nuimdavo stresą ir padėdavo atsipalaiduoti. Levinson nepažinojo Hogvartso apylinkių, bet pro Varno Nago langą ji vis pastebėdavo tą nuostabų ežerą, tad ji nusprendė nueiti ten. Mergaitę visada traukė vanduo, tai tai buvo dar vienas pliusas. Išėjusi į lauką, ši susisuko į savo juodą, mokyklinį apsiaustą ir nukulniavo žemyn pieva. Priėjusi prie vandens telkinio, Ariana nusišypsojo. Užsimerkusi ji įsiklausė į vandens plūduriavimą. Prastovėjusi ten kokį 10 minučių, mergaitė sušalo, mat buvo žiema, tad nusprendė grįžti į vidų. Grįždama tuo pačiu keliu, ji dar kartą atsisuko pasigrožėti ežeru ir galiausiai nusisukusi, užbėgo į kalno viršūnę ir iėjo į vidų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Morishige Sausio 31, 2016, 06:33:20 pm

Viskas atsitiko pernelyg greitai; jis netgi nespėjo išsitraukti savo lazdelės ir nukreipti lumos į tuos du žmones, jog geriau įsižiūrėtų į juos, paklaustų, kodėl jie slepiasi.
 Tą ranką, kuri ir siekė lazdelės kišenėje, sugriebė vienas iš dviejų žmogystų ir gana smarkiai trūktelėjo. Dio net nesuvokė, kas įvyko, o jo apatinę veido dalį jau slėgė delnas. Klastuolis supanikavo , nejučia iškėlė kumščius idant smogimui ir norėjo plačiai praverti savo burną ir tuomet iš visų jėgų suleisti dantis į jį tildančią galūnę, bet moteriškas balsas jam paliepė tylėti. Na, kur jau čia paliepė-- veikiau prigrasino.
Dio išgąstingai nurijo seiles, nuleisdamas rankas žemyn prie savo šonų. Stengėsi nesukelti daugiau triukšmo, nes veikiai jau pastebėjo, jog ne tik jis buvo pilnas baimės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 31, 2016, 09:27:29 pm

- Balzabini! - šūktelėjo prie katilo kiūtantis vyras, kuris, rodos neišgirdo Sirėjos šnypštimo. Balzabinis atsisuko.
- Kur tos donkrepelezos? Vanduo verda.
Grėsmingasis Balzabinis nužingsniavo link katilo ir pasirausęs kažkur savo apsiauste ištraukė kažkokių žolių pluoštą. Sniegena, metusi įtarimu pilną žvilgsnį į medį, nužingsniavo paskui Balzabinį.
Tuo tarpu Sirėja, įsitikinusi, kad jos išgelbėtas vaikis tylės, patraukė ranką nuo jo burnos. Apseilėtą delną nuvalė į mažiaus rankovę. Tačiau mėšlungiškai Benedict pirštus spaudžianti ranka neatsipalaidavo, regis, varniukė nė nejuto, kad laikosi berniuko rankos kaip gelbėjimosi lyno. 
Po minutėlės Sirėja išdrįso tylutėliai paklausti:
- Koks vardas tavo? - kreipėsi ji į neabejotinai pirmakursį. Tačiau staiga jos dėmesį patraukė kiti dalykai. Sirėja vėl pažvelgė iš už medžio.
- Radžanai, senas kvaily tu! - riktelėjo Sniegena savuoju požeminiu balsu. Motera kratė baltą ranką, kurią Radžanu vadinamasis aptaškė ant odos plito šleikščiai žali nudegimai.
- Pati kalta, kam kišai savo šūdu išteptą snukį, - atšovė tasai. O Balzabinis kone svajingai bėrė kažin ką į katilą. Sniegena įsiutusi nutarė atsigriebti ant už medžio tūnančių vaikų. 
((sugalvokit, kas nutiks, aš pavargau))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ariana Levinson Vasario 01, 2016, 09:55:21 pm

Ariana jau antrą dieną iš eilės, norėdama pabėgti nuo triukšmo, atėjo prie ežero. Apsidairiusi aplink, Levinson nusišypsojo, man aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Pasitvarkiusi apsiaustą, ji atsisėdo ant žemės. Pasilenkusi, ji paėmė kelis plokščius akmenis nuo žemės ir juos apžiūrėjo. Nors pamokos ėjosi gerai, mergina vis dar nebuvo susiradusi draugų, o tai varė ją į neviltį, mat žiobarų pasaulyje, ji turėjo begalę draugų. Na, bent jau gerų pažįstamų. Atsidususi, ji pakreipė ranką ir metė akmenį į vandenį. Šis nušokinėjo varlyte 3 kartus ir paskendo vandenyje. Taip Ariana padarė su dar keliais, o galiausiai atsidususi, ši išmetė visą saują akmenų į vandenį. Atsistojusi, ši pasitrynė rankas ir pažvelgė į nakties mirguliuojantį vandenį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Vasario 02, 2016, 08:30:11 pm

Benedict vos neapalpo, vėl išgirdęs garsą iš Sirėjos. Šitaip ir žūti galima, švenčiausioji Merlino barzda! Jei jūs abu nenutilsit... Mes visi mirsim, o aš net negliu to jums pasakyti. Savo mina aiškiai leisdamas tam vaikiui suprasti, kad bent garselis - ir jis bus negyvas ne nuo trijulės rankų, o nuo pačio varniuko, trečiakursis vėl atsisuko atgal į grėsmingąsias žmogystas, iš kurių viena, regis, buvo gana rimtai įsiutusi. Ir kaipgi nebūsi, kai tavo ranka ne itin žavingai žaliuoja lyg vanduo per žydėjimą. Ko gero, ir kvapas buvo panašus, nes Balzabinio svajingą veidelį kaipmat pakeitė pasišlykštėjimo pilna grimasa ir jis, užsispaudęs nosį, pradėjo mojuoti savo lazdele.
-Idiotai,-burbtelėjo Žmogysta Radžanas, kurio veidas, pažvelgus į Balzabinį, taip pat išsikreipė.-Balzabini, tavo protas kaip suskystėjusio guliašo!
Agresyviai pastūmęs vargšą Balzabinį jis pats ėmėsi žolelių, kartas nuo karto nusikeikdamas ar paniekinamai pažvelgdamas į kolegą. Regis, kiekviena detalė šiame virale turėjo būti itin tiksli, bent jau taip spėjo Benedict iš audringos Radžano reakcijos. Tuo tarpu Sniegena, išdidžiai nusisukusi ir nė neketindama kuo nors pagelbėti, jau žingsniavo link medžio. Prisimerkusi ji bandė kažką įžiūrėti, tačiau kamienas buvo gana storas, o aplink auga nemažai krūmų, todėl mokiniai buvo pakankamai pridengti. Varniukas sutrikęs žvilgtelėjo į draugę ir bernioką, lyg klausdamas, ką daryti dabar.
-Bėgam, slepiamės ar pasitelkiam kerus?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Morishige Vasario 04, 2016, 09:09:41 pm

Dio nenorėjo, o gal ir negalėjo pratarti nė žodžio, nes tuo metu jo galvoje sukosi ir dudeno sraigtukai, rodos, net dūmai ėmė rūkti iš jo ausų. Na, gal tai tiesiog buvo garai plūstantis iš to kažin kokio marmalo, verdamo tų žmonių.
- Jie...- klastuolis užmetė akį į trijulę, iš kuriu viena jau artėjo prie medžio už kurio visi slėpėsi. - Jie akivaizdžiai pranašesni. Bent jau palyginus su manimi,- Dio suraukė kaktą ir pažvelgė į varnanagių porą. -Tačiau jie du- ne pirmakursiai kaip aš, tačiau vis tiek ne tobuli...- berniukas apmąstė savo galimybes ir tik po to apgalvojo ir poros išeitis.
-Aš bėgčiau,- Dio sukrutino savo lūpas, taip tyliai, jog netgi atrodė, kad jis tiesiog sužiopčiojo be jokio garso.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Tae Yeon Min Vasario 05, 2016, 07:06:15 pm

Sirėja žvilgtelėjo į Benedict, paskui į Dio, tada vėl į Benedict. Kur mes galim slėptis? Sirėja suvokė, kad reikia greitai spręsti. Jai pačiai prie širdies labiau buvo kerai, slapstytis už aplinkinių krūmų jai neatrodė nusotabi išeitis, juk jie, kad ir be lapų, šlama. Medis juos bent kiek slėpė, o štai krūmuose vaikai būtų lengvas taikinys. Sirėja vėl žvilgtelėjo į Dio (sakysim, jis jau prisistatė), matė, kaip sukrutėjo klastuolio lūpos, žalios raudonplaukės akys išskaitė atsakymą. Antakis pakilo, lūpos kietai susispaudė. O aš maniau... Tiesa, negalėjo  pati savęs pavadinti didele drąsuole, tačiau nenorėjo bėgti. O Sniegena artėjo. Radžanas taip pat. Rodos, net vargšas Balzabinis sukrutėjo. Sirėja pasiryžo.
- Tai bėk, - tylutėliai išrėžė. - Būsi puikus taikinys.
Tada mergaitė išsitraukė lazdelę, kryptelėjusi Benedict galvą, atseit, aš kovosiu, iššoko iš už medžio tuo patmetu rėkdama pirmą galvon šovusį burtažodį:
- Duro! - deja, Sniegena lyg ir numanė, kas čia dabar bus tad neįtikėtinai mikliai atšoko, veikiai sušmėžavo akyse. Sirėja sekundei sutriko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Benedict Greasley Vasario 06, 2016, 01:44:22 pm

Benedict šyptelėjo Sirėjai, pats stipriau suspausdamas lazdelę. Žinojo, kad mergaitė kitaip ir nebūtų pasielgusi - na, bent jau tikėjosi.
Sniegenai išsisukus, berniukas patraukė draugę į save, už medžio. Čia buvo bent jau šiokia tokia apsauga nuo moters atsakomųjų kerų, be to, dabar, norėdama kažką jiems padaryti, ji turėjo šiek tiek prartėti. Kol kas, Balzabiniui dar nesusivokus, o Radžanui nesitraukiant nuo puodo, du varniai ir vienas klastuolis galėjo šiek tiek atsikvėpti.
-Galėjai palaukti, kol ji priartės, būtumėme pradėję visi trys vienu metu,-paskubomis, bet tyliai, priekaištaujančiu balso tonu ištarė tamsiaplaukis, jau svarstydamas, ką reiks daryti toliau. Aiktelėjusi Sniegena, rodos, taip ir sustingo, lyg apakinta tokio įžūlumo, tačiau neilgam - mokiniai galėjo girdėti grėsmingai girgždantį sniegą po moters kojomis.
-Expelliarmus,-skubiai išlindęs iš už medžio sušuko berniukas, tačiau dėl skubos nepataikė. Sniegena, aiškiai abstulbusi nuo tokio trečiakursių entuziazmo kovoti, kažkodėl nusijuokė. Benedict sustingo ir į ją įsispoksojo. Regis, moterėlė neketino nieko daryti, kas buvo pakankamai keista.
-Jūs rimtai norite manimi nusikratyti, ar ne? Visi jūs,-ištarė ji tarsi juokaudama, tačiau jos balse atsispindėjo nuoskauda.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jesse Diamond Vasario 16, 2016, 09:24:28 pm

Pasišvilpaudamas ir glėbyje laikydamas profesorę, vaikinas tvirtu žingsniu žengė takeliais, vedančiais link ežero. Pagaliau priėjęs vandens telkinį, vaikinas vėl išsitraukė lazdelę, išbūrė gėlę ir įpynė ją Kasiopėjai į plaukus. Įsivaizduojat, jis įpynė jai gėlę į plaukus ir iš jų nepadarė vieno didelio gniužulo ar dredo. Didžiuodamasis savo vis gerėjančiais sugebėjimais jis padėjo garbanės aplanką su popieriumi ant žemės ir pakvietė šokiui. Greitas čia čia čia užkaitino vaikino kūną ir kraują. Niūniuodamas Enrique Iglesias "bailando", kurios žodžius buvo išmokęs kažkokiam renginiui, rudaplaukis apsuko rudaakę ir pagavo savo tvirtomis rankomis. Pakėlęs ją ir dar kartą apsisukęs, jis pabučiavo merginą į lūpas ir pastatė ant žemės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 16, 2016, 09:41:01 pm

Kasiopėja skaisčiai išraudo, jos žandams nusidažius tokiu pat raudonumo atspalviu kaip ir glė jos plaukuose. Profesorė net sureaguot nespėjo, kai jos aplankas buvo atimtas ir padėtas ant žemės. Sukikenusi ji atsisuko į Džesį, padėjusi vieną ranką jam ant peties, kitą palikusi jo delne. Pradžioje kiek žiūrėdama į savo kojas, kad neužmintų ant vaikino, bandant prisiminti žingsnelius, bet greitai įsidrąsinusi, ji pakėlė galvą ir plačiai nusišypsojusi, pradėjo niūniuoti kartu su Džesiu, darydama pirmą balsą.
Nusijuokusi ji tvirčiau įsikibo Džesio, šiam ją apsukant, po to dar ir pakeliant ir dar kartą apsukant. Nuleidusi savo rankas ant jo pečių, pagaliau pabučiuodama Džesį iš viršaus (žinant jos žemą ūgį, tai buvo reta proga), ji šyptelėjo pajutusi žemę po kojomis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jesse Diamond Vasario 16, 2016, 10:26:48 pm

Džesis taip džiaugėsi matydamas profesorę, kad net pats nesuprato, kas jam darosi. Paprastai jis ją sutikęs nužvelgdavo nuo galvos iki kojų, bandydamas aptikti kitų vaikinų pėdsakus, tačiau dabar jis tiesiog džiaugėsi jos buvimu šalia. O vyruti, ir kur tu klimpsti, pasigirdo varganas balselis jo galvoje. Seniai jau Džesis negirdėjo jo moralų ir šiaip pastabėlių, bet štai ir grįžo tos dienos. Smagiai apsivijęs merginos kaklą septyniolikmetis atlošė savo galvą pasižiūrėti į dangų. Diena buvo graži ir saulėta, tik gal kiek šaltoka, bet tas šaltis netrukdė dviems karštiems žmonėms (hehe).
- Nupieši mane? - Prašydamas paklausė vaikinas ir nutaisė tų mielų akyčių žvilgsnį. Jis atsiminė visus darbus, kuriuos jam yra rodžiusi garbanė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 16, 2016, 10:45:04 pm

Kasiopėja gūžtelėjo pečiais, pakeldama nuo žemės aplanką su popieriaus lapais. Atvėrusi plastikinį viršelį, ji išėmė lygų, baltą lapą ir vėl užvertė aplanką, tvirtai prispaudė lapą prie aplanko, kišenėje sužvejodama tušinuką. Greitai lape nupaišiusi žmogų iš pagaliukų, ji atsuko savo šedevrą Džesiui.
-Matai, koks tu gražus?-nusijuokė ji, prikišdama žmogeliuką prie pat vaikino veido. Dar kartą nusijuokusi, ir vis dar tebekikendama, ji atvertė kitą lapo pusę, švelniai tušinuku nupaišydama skritulį ir šiokią tokią pradinę veido formą. -Kokios formos tavo akys?-nutęsė Kasiopėja, prikišdama savo veidą prie Džesio ir nagrinėdama jo akis. Šyptelėjusi ji pakštelėjo jam į lūpas ir atsitraukusi nupaišė akių formas, vėliau šešėliais pradėdama dėlioti jo nosį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jesse Diamond Vasario 16, 2016, 11:03:13 pm

- Pieši visai kaip aš, - nusijuokė Džesis, pasikasydamas pakaušį. - Aš taip ir neišmokau piešti, net po to, kai, pameni, mane mokei? Kartu piešdavom. Ką tu ten bandei mane išmokyt piešt? Anime ir filmukų personažus, nes aš dar vis žiūrėdavau Kempiniuką.
Tai prisiminęs jis nusijuokė savo skambiu juoku, kuris nuaidėjo per ežerą vis labiau ir labiau tildamas. Vaikinas pastrakaliojo vietoj iš neturėjimo ką veikti ir pramankštino savo raumenis, pasitampė. - Gražu, Kess, - pagyrė jis ir pabučiavo merginą į lūpas. "Netyčia" užsikabinęs už jos šaliko, kuris slėpė merginos kaklą, septyniolikmetis jį taip pat "netyčia" nutraukė it kokį meno kūrinį per jo pristatymą. - Oho, ir visa tai - mano darbas? - netikėdamas, ką padarė, nusistebėjo rudaplaukis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 16, 2016, 11:24:19 pm

Kasiopėja, prikandusi lūpą, dėliojo paskutinius šėšėlius ir plaukų sruogas ką tik nupieštame portrete.
-Na va,-pasakė garbanė, šalia Džesio plaukų suraitydama mažytį parašą, kuris, kaip savotiška vandens žymė, reiškė, kad tai jos darbas. -Gali pasiimt,-ji jau buvo betiesianti jam savo darbą, tačiau išvydusi, kad šis neturi nieko, kur galima būtų dailiai, nesulamdant įdėti tą piešinį.-Nors verčiau aš tau jį paduosiu vėliau,-vėl nusijuokė ji, įsidėdama piešinį į savo aplanką.
Kiek cyptelėdama, kai nuo jos buvo numuturiuotas jos pamėgtas pilkas šalikas, ji pažvelgė į Džesį.
-Tu tikras menininkas,-pavartė akis ji. -Labai jau įdomus tavo piešimo stilius ir medžiagos,-nutęsė ji, pasikasydama dar šiek tiek maudžiantį kaklą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jesse Diamond Vasario 16, 2016, 11:55:57 pm

Gavęs menką galimybę pasižiūrėti į Kasiopėjos piešinį, vaikinas bent kažkiek, nors ir labai trumpai, ją išnaudojo, kol piešinys buvo atimtas kaip koks žaislas iš mažamečio vaiko ir vėl buvo saugiai padėtas į kietą plastikinį aplanką.
- Tai... - pradėjo jis, koja pastumdamas smėlį. - Ką norite nuveikti, profesore Evers? - paklausė jis ir pabučiavo į lūpas. Jos dar vis buvo nukandžiotos, bet tokios pat putlios ir saldžios, ir viliojančios kaip visuomet. - O taip, tikrų tikriausiai, Kess, aš pats didžiausias menininkas pasaulyje, o mano mūza ir, tuo pačiu, drobė esi tu, mieloji, - nusišypsojo jis, nykščiu patrindamas jos rausvą skruostą, dar vis paraudusį nuo gėlės įpynimo į plaukus. Vaikinas tikrai pamilo šią merginą ir jam nebereikėjo jokios kitos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 17, 2016, 12:19:26 am

Kasiopėja saugiai surišo aplanką kaspinais, kurie buvo pritvinti būtent surišimui ir įsikišusi tušinuką atgal į kišenę, vėl padėjo aplanką ant žemės.
-O ką pasiūlysi?-nusišypsojo ji, mėgaudamasi kad ir trumpu bučiniu. Švelniai sukikenusi, garbanė apglėbė rankomis Džesio kaklą, žiūrėdama į jo akis.-Žinai,-staiga pradėjo ji, kažką sumanydama.-Bamdyk tu mane nupiešt,-nusijuokė ji, vėl pakeldama violetinį aplanką.-O lad būtų lengviau - anime stiliumi,-Kasiopėja ištiesė jam popieriaus lapą ir tušinuką. -Mhm, žinau,-rudakė krestelėjo atgal garbanas. -Tavo darbai reti, tačiau juose galima įžvelgti daug aistros ir meilės, nemanai?-Kasiopėja, kalbėdama kaip kokia meno kritikė, kokia ji nėra, žvelgė į žalias Džesio akis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jesse Diamond Vasario 17, 2016, 12:29:18 am

- Tu gal juokauji? - pradėjo garsiai ir nevaldomai juoktis vaikinas, lyg būtų buvęs kokiam nors komikų vakare ir kažkas būtų pasakęs metų anekdotu pripažintą juokelį. - Tau gal visai galvoj negerai? - dar vis tebekvatodamas retoriškai paklausė vaikinas, bet visgi paėmė popieriaus lapą (tiesa, jis paėmė jį taip, kaip kokia blondinė paimtų pasaulio žemėlapį - nesuprasdamas nei kaip jį laikyt, nei kur piešt, nei nieko). Iš pradžių lape atsirado vienas pagaliukas, paskui dar keturi, apvalus rutuliukas ir daug susisukusių spiralių.
- Iš jų taip pat galima spręsti, kad kai kas žymisi savo teritoriją ir nenori, kad kažkas kitas kištų savo purvinas ir šlykščias rankas prie jo meno kūrinio, - pasakė Džesis ir nekaltai šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 17, 2016, 10:46:46 am

-Pabandyk,-nusijuokė Kasiopėja, paimdama jo ranką ir įdėdama tušinuką. -Dėl manęs,-pasistiebusi ji žiūrėjo, kaip Džesis pradeda piešti. -Juk nebus taip...-kiek suraukusi antakius, pažvelgė į jo piešinį, tuomet į patį vaikiną.-...blogai,-nutęsė, žiūrėdama į pagaliukus. Nusijuokusi ji atėmė iš jo lapą ir tušinuką, pastarąjį vėl įsimetė į kišenę, o lapą įdėjo į aplanką.
-Labai jau saugai savo meno kūrinį žiūriu,-šyptelėjo ji, jiems vis dar kalbant apie jos kaklą taip, lyg pora būtų vaizduojamosios ir taikomosios dailės parodoje, o Kesės kaklas - pagrindinis eksponatas. -Bet žinai,-nutęsė Kasiopėja, akivaizdžiai kažką sumąsčiusi ir norėdama patikrinti Džesį. -Menas gali būti ir parduodamas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jesse Diamond Vasario 17, 2016, 05:03:53 pm

- Palauk gi, būčiau pabandęs pašešėliuot... - atsiduso Džesis, galvodamas apie savo tikrai puikius piešimo sugebėjimus. Na, bet bent jau dainuot mokėjo. O Kasiopėja... Ko Kasiopėja nemokėjo? Balsas tobulas, puikiai valdo ranką, pasakiškai gamina - gyvas talentas, kai pagalvoji.
- Hmm, sakai, juos galima parduot? - susimąstė vaikinas. - Ir kokią gi tau kainą reiktų duot? Kokiais skaičiais užrašyti "neįkainojama"? - paklausė Džesis, net pats nesusiprasdamas, kad ką tik, kad ir trumpą sekundės dalį, jis pabuvo labai mielas ir romantiškas. - Nes būtent tokia tu man esi, Kess, neįkainojama.
Taip pasakęs, vaikinas savo žodžius įtvirtino aistringu bučiniu į putlias ir nežmoniškai saldžias garbanės lūpas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 17, 2016, 05:15:17 pm

-Žinau aš tą tavo šešėliavimą,-atsiduso Kasiopėja, vis patraukdama plaukus nuo akių, mat vėjas tikrai nebuvo iš palankios pusės, ir būtent tada garbanė apsidžiaugė, kad namuose paliko savo vazeliną, nes visi žinome, kas būna, kai turi ilgus plaukus, pučia vėjas, o tavo lūpos pateptos vazelinu.
-Aww, Džesi,-net už širdies griebėsi Kasiopėja, vaikinui prabilus taip mielai, kad net širdis apsalo. Kiek raustelėjusi (dėl to ji kaltino vėją), negalėdama nulaikyti šypsenos savo veide, mat toji tiesiog spindėjo kaip tas skambaliukas ant karvės kaklo, kai pagauna reikiamu kampu saulės šviesą, Kasiopėja kelis kartus sumirksėjo.
Tvirtai apkabinusi jį per kaklą, šiek tiek pasistiebusi ir visiškai nekreipdama dėmesio į savo nuogą kaklą aka Džesio meno kūrinį ir žvarbų vėją, plaikstantį jos plaukus visur, kur tik įmanoma, ji prisitraukė vaikiną arčiau jiems besibučiuojant.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jesse Diamond Vasario 17, 2016, 05:34:42 pm

- Aš rimtai, būčiau ką nors pabandęs, dėl tavęs, - pasakė jis, šyptelėdamas, tačiau su klausiama išraiška veide. - Žinau, aš mielas, - nusijuokė jis, sumurkdamas kaip koks katinas ir šiek tiek suraukdamas nosį ir mielai nusišypsojo merginai.
Džesis apsuko merginą ratu aplink save, stebėdamas, kaip jos plaukuose tinka ta nuostabi raudona rožė ir kaip tik tuo metu kai ką prisiminė. Žinoma, septyniolikmetis niekada nepraleisdavo progos, kaip ir dabar, palaikyti rankas ant jos sėdimosios. Lūpomis nuslydęs iki jos kaklo, grifas švelniai pabučiavo savo meno kūrinyje įpaišydamas dar daugiau rožinės spalvos, paskui pakėlė (o jei tiksliau, nuleido) akis į Kasiopėją ir šyptelėjo.
- Ateik ant prie laiptų šiandien vakare, aš lauksiu.
Taip pasakęs jis pabučiavo merginą į kaktą ir ristele nubėgo pilies link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margo Diuken Vasario 21, 2016, 06:30:39 pm

 Kai iki vandens liko koks pusšimtis žingsnių Margo sustojo ir pradėjo tikrinti apsiausto kišenes.
 Lazdelė - yra, žibintuvėlis - yra, degtukai - yra. - tyliai žymėjosi nematomą sąrašą Varniukė. Nors burtininkui būtų pakakę tik lazdelės, pirmakursė dar nepasitikėjo savo jėgomis buriant, tad atsargumo dėlei nešiojosi žibintuvėlį. O ką darytsi, jei neišsibursi šviesos ir turėsi tupėti tamsoje? - sakydavo sau, jei kada suabejodavo ar verta neštis Žiobarišką daiktą.
 Įsitikinusi, kad kaip nors nepražus. Pasisupo ant pirštų galų ir apidairė. Gal Rutibel mane pamiršo? - suskambėjo nevaldomas balsas kažkur giliai Monikos smegeninėje.
 Ne, kvailas padare! Juk mes atėjome visomis penkiomis minutėmis anksčiau! Reiks truputį palūkėti. - atkirto kitas.
 Mergaitė užvertė akis. Varnanagė retkarčiais nevaldydavo savo minčių ir tai ją nervino. Dar kartą pasisupusi ant pirštų klestelėjo į žolę. O ką daryt, kai reikia laukti, o aplinkui nėra jokio daikto ant kurio būtų galima prisėsti? - prabilo prijaukintas balsas, išvaikęs iš mergaitės makaulės visus kitus laukinius balsus...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Vasario 21, 2016, 07:03:17 pm

Vėluodama gerą minutę (kas varniukei buvo nebūdinga), Rutibel galiausiai atsidangino prie ežero pakrantės. O vėlavo dėl to, jog per savo kvailą galvą, relikvijos paieškas vos neišėjo, praktiškai basa. Stebuklas, kad lazdelės nebuvo pamiršusi. Na, šiaip ar taip, jai teko grįžti į Varno Nago bokštą ir susirinkti reikiamus daiktus.
Na, bet kai galiausiai pasiekė pakrantę (ir šįkart su visais daiktais), jau pamatė ten trypčiojančią Moniką.
- Oh, atleisk, kad susivėlinau,- prilėkusi prie mergaitės atsiprašė.- Tikiuosi nepriverčiau ilgai laukti.
Papūtus vėjui, Ruti įsisupo į megztuką ir apsidairė.
- Taigi, nuo ko pradėsim šias paieškas?- pasidomėjo, nes pačiai, tiesą sakant, neatėjo jokių minčių, kur būtų galima ieškoti senovinių relikvijų. Juk iš dangaus nenukris. O būtų gerai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margo Diuken Vasario 22, 2016, 06:36:03 pm

 Pastebėjusi, kad Rutibel artėja, Margo stryktelėjo ir vėl stovėjo ant kojų.
 Po Magijos Istorijos pamokos lūžęs kairiosios kojos pirštas kiek atlėgo, bet vis dar tūnojo gipse iškeldamas dideles problemas merginai ieškant batų. Juk negali sukišti dvigubai storesnio piršto, negu turėtų būti į bet kokius batus! Laimei su sportbačiais nekilo jokių sunkumų ir Varna džiaugėsi, kad neteko eiti apiavus vilnonėmis kojinėmis.
 -Nieko baisaus. - šyptelėjo Mar, kai antrakursė pasakė ką norėjusi.
 Po minutės tylos, išgirdusi Rutibel klausimą apsidairė.
 -Hehmm... Tiesą sakant, aš nežinau... - nutęsė pirmakursė.
 "Bet juk reikia nuo ko nors pradėti..." - suokė prijaukintas balselis, gyvenantis kažkur tarp Varnanagės smegenų vingių.
 -Gal tiesiog eikime ežero pakrante... O kiek vėliau, kai surasime kokią vietą su didesne tikimybe ką nors rasti tęsime paieškas ten..? - nieko geresnio taip ir nesugalvojusi patraukė pečiais Margo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Vasario 22, 2016, 08:27:28 pm

- Puiki mintis,- pritariamai linktelėjo ir apžvelgė ežero pakrantę,- vis kažkokia pradžia ir, galbūt, šypsantis laimei, ką nors užtiksime.
Staiga, Rutibel ant skruosto paptelėjo lietaus lašas. Huh, nuostabu,- atžagaria ranka nusibraukė šaltą lietaus ašarą,- štai ir po visos laimės.
Stebėdama ribuliuojantį nuo lietaus ežero vandenį, varniukė žingsniavo ežero pakrante ir naršė atmintyje ieškodama kokių nors galimų vietų, tinkančių paieškoms (bent jau daugiau tinkančių, nei ežeras ir dar lyjant).
- Kaip manai, galbūt reiktų kur nors pasislėpti nuo lietaus?- greičiau jau retoriškai paklausė, mat visiems atsakymas visiems ir taip aiškus.- Bent jau kuriam laikui, kol apstos lynoti, mat jei taip toliau, tai greitai permirksim iki siūlo galo,- baigusi kalbėtis su savimi, Ruth žvilgtelėjo į Moniką ir abi varniukės, besidairydamos galimos užuovėjos, skubiai paliko pakrantę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Klara Antigonė Vasario 23, 2016, 04:44:40 pm

Kasdieniniai pasivaikščiojimai lauke Klarai tapo, tarsi būtinybė be kurios negalėtų gyventi... Antigonė vaikščiodama ir tyrinėdama gamtą, tai pat kaip ir skaitydama tiesiog prarasdavo laiko nuovoką ir nebejausdavo alkio. Ji tiesiog galėdavo vaikščioti valandų valandas nepaisydama nei oro sąlygų, nei kitų nuomonės... Hogvartse jai jau buvo "prikibusi"  keistuolės pravarde. Bet tai Klarai buvo nemotais lyginant su tuo nuotykių troškimu... Šį kartą ji drąsiai žingsniavo ežero pakrante, negalėdama atsižavėti tuo stulbinančiu ežero vaizdu, nors ir kiek ji čia praleistų laiko ir pražiūrėtų į jį, bet šis vaizdas jai niekada neatsibosta. Paėmusi nedideli akmenuką, ji sviedė jį i vandenį ir stebėjo kaip jis nugrimzda į dugną... Tik staiga, nors dabar ne vasara, ją apėmė didelis troškimas kojas įmerkti į tą šalta vandenį... Ji nesibaimino susirgti, nes ji buvo užsigrudinusi ir paskutini kartą sirgo dar tik neatmenamais laikais, o gal ir net išvis nebuvo kuo nors sirgusi... Sušlapusi kojas ir vėjo sutaršytais plaukais, kadangi jau buvo gana vėlus vakaras, jį vis dėlto nusprendė grįžti į Hogvarstsą... Prieš išskubėdama, ji dar kartelį  pažvelgė į ežero gelmes...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 24, 2016, 06:56:56 pm

- Gerai. Dar parodysiu Tau mūsų nuostabųjį ežerą,- atsliūkinęs prie ežero pakrantės Edgar'as pasakė savo gėlei. - Tikiuosi nenušalsi,- dar jai pridūrė, nes vis gi dienos jau nebe iš šiltųjų buvo, o juo labiau jau ir pavakarys.
Gal vertėtų palaistyti šitą augalą bent šlakeliu vandens galvojo juodaplaukis, jog reiktų pasemti vandens iš ežero. - Gerai luktelk čia,- įtvirtino vazonėlį, šį pasukinėdamas į žoles, kad jis tvirčiau laikytųsi ir netikėtai nenuvirstų ant šono. Šiek tiek įbrido į ramų lyg stiklas ežero vandenį, šiek tiek pats jį sudrumsdamas ir sunerdamas po vandeniu savo delnelius, pagriebė saujelę šalto vandens ir grįžęs prie Omnibulus Efxacsius pilstelėjo jo ant žemės aplinkui augalą. - Na atsigėrei, dabar galime pasigrožėti pavakare,- Edgar'as prisėdo šalia gėlės ir svajojančiu žvilgsniu įsistebėjo į miškus, žalius, kaip jo akys, esančius kito pus ežero. Tarp medžių buvo matoma tamsa, kuri netrukus apgobė ir visą Hogvartsą. Susivokęs vaikas, kad gal kiek per ilgai užsisvajojo susigribo: - Oj, net nepastebėjau, kaip sutemo,- tad jis čiupo savo šiandienos pagrindinė draugą ir greitu žingsniu nušutino link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aria Ling Balandžio 23, 2016, 09:38:12 am

Aria Ling nuo pilies iki ežero patraukė saulei besileidžiant. Ji ėjo niekur neskubėdama, tvirtai susisupusi į apsiaustą nes buvo šiek tiek vėsoka. Aplinkui nebuvo matyti nė vieno žmogaus. Vis dar valkojiesi viena, nevykele kandi mintis privertė mergaitės veidą dar labiau aptemti. Ji atrodė juokingai - tokia maža ir tokia pikta, neproporcingai pikta savo gebėjimams. 
Susiradusi priedangą, Aria pasidėjo kelias šakeles ir burbtelėjusi burtažodį įžiebė laužą. Tai kol kas buvo vieninteliai kerai kuriuos puikiai mokėjo. Ką tu čia viena veiksi? Retorinis klausimas iškilo mintyse ir tuoj pat buvo išstumtas iš galvos. Aria tiesiog nenorėjo daryti krūvos namų darbų. Kur kas maloniau buvo pamažu valgyti šokoladą, sėdint prie šildančios ugnies stebėti ramų ežerą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 23, 2016, 10:13:25 am

Pavakarė Hogvartse - paslaptingas ir gražus metas. Aplink tylu ir ramu, skaidrus ežero vanduo monotoniškai apglėbia smėliuotą pakrantę, tyliai ošia tolumoje žaliuojantis miškas, savo lengvas galveles į dangų kelia pavasarinės gėlės.
Žmonių pavakarėmis prie ežero nebūna daug. Čia susirenka tik vienas kitas. Tai puiki vieta pamąstymui, sprendimų priėmimui, knygos skaitymui, atsipalaidavimui po pamokų. Kaip ir šią popietę, prie ežero buvo tik viena kita žmogysta, mat pavasario metas nebuvo toks šiltas ir nepritraukė daug mokinių.
- Šalta? - pasigirdo tylus merginos balsas iš už Arios nugaros.
Už mergaitės stovėjo juodu apsiaustu apsisiautusi Gabriella von Sjuard - Klastūnyno vadovė bei apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aria Ling Balandžio 23, 2016, 03:02:27 pm

 - Šalta? - pasigirdo tylus merginos balsas iš už Arios nugaros.
Aria išsigandusi staigiai šoktelėjo iš vietos, tačiau kreivos kojos susipynė ir mergaitė įvirto į savo mažą lauželį. Žarijos išsibarstė į šalis ir sėdynę apėmė karštis, tačiau raudonplaukė neužsidegė. Ji staigiai atsistojo, pasivalė apsiaustą ir įbedė didelių rudų akių žvilgsnį į  Gabriellą.  Dabar tai bus... Išsigandusi pagalvojo Aria. Nors buvo visiška naujokė ir nepajėgė mintyse atgaminti, ar pirmakursiams leidžiama vaikščioti taip vėlai vieniems, klastuolė slapta vylėsi, kad jos koledžo vadovė pasigailės ir nenubrauks taškų. Po kelių sekundžių susigriebė, kad reikia atsakyti į klausimą.
 - Labas vakaras. Šiek tiek šaltoka, bet pagalvojau, kad reikia įkvėpti gryno oro. - pasistengė atsakyti ramiu balsu, kad nesijaustų baimė.
Kokia aš mandagi, pagyrė save mintyse. Nes kas daugiau pagirs, jei ne pati. Mergaitė kol kas ramiai stovėjo ir žiūrėjo į profesorę. Bandė žvilgsniu tyrinėti išvaizdą. Kažkada ir aš taip atrodysiu, kieta ir paslaptinga, tvirtai nusprendė mintyse.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 24, 2016, 12:47:32 pm

Vargšelė, nuvilnijo tyli mintis Gabriellos galvoje ir jos lūpa pakrypo, išreikšdama užuojautą. Nuo raudonplaukės atsidavė baime ir adrenalinu, kuris šiek tiek sužadino profesorės apetitą.
- Nebijok, neskriausiu tavęs, - padrąsino von Sjuard ir nusišypsojo raudonomis it šviežias kraujas lūpomis. - Gražus ežeras, ar ne? - paklausė Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė ir prisėdo šalia mergaitės, iš naujo burtų pagalba uždegė šiokį tokį lauželį. - Imk mano apsiaustą, - tarstelėjo Klastūnyno vadovė. Švelniai apglėbusi Arios pečius juodu ir šiltu apsiaustu, profesorė įkvėpė oro, kuriame buvo aiškiai justi kraujo kvapas - nuostabus šviežio organizmo kraujo kvapas, taip viliojantis vampyrę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 03, 2016, 05:09:03 pm

Atėjes prie ežero,Jamisonas nurėjo pabūti vienas.Jis matė kaip Gabriella ir Aria sėdėjo ant pievelės.
Jamisonas stebėdamas jas ištarė burtažodį ir toje vietoje kur jis rodė lazdele atsirado užtiesalas ant kurio Jamisonas ir atsisėdo.
-Ah...Kokia graži diena,kai norisi dainuoti ir šokti!-patyliukais sakė sau Jamisonas.
-Kaip norėčiau atostogų ir šiuo metu būti Lietuvoje,kur senelis ir senelė...Ah...Kaip norėčiau aplankyti savo gimtajį Panevėžį kur aš užaugau ir būtent tame mieste ir gavau laišką iš Hogvartso...
Ah...Kaip gera pavasaroti,pabūti prie jūros,ežerėlio.
Kiek Jamisonas žinojo-Hogvartse yra vienintelis ežerėlis į kurį jis labai retai užsuka...
-Kaip norėčiau atsiplėšti nuo pamokų ir visų,visų namų darbų...-šnekėjo sau Jamisonas.
-Kaip norėčiau...Atsukti laiką atgal ir sugrįžti kai gavau laišką iš Hogvartso...Kaip tada džiaugiausi...Ah...-baigė kalbėti su savimi Jamiosnas ir ramiu žvilgsiu žiūrėjo į ežerėlį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: liusinda Gegužės 03, 2016, 05:22:00 pm

Kaip ir kiekvieną vakarą Liusinda išėjo pasivaikščioti. Jai patiko vienai vaikštinėti po apylinkes. Jai patikdavo galvoti apie namus draugus, kurių Liusinda neturėjo daug. Dažniausiai ji vaikščiodama kur nors prisėsdavo, parašydavo po laišką mamai, tėčiui, seseriai, broliui ir draugams. Šį kartą Liusinda nusprendė eiti prie ežero. Ten taip tylu, ramu,- pagalvojo Liusinda. Bet nuėjusi prie ežero ji šiek tiek nuliūdo, nes netoliese buvo ir Jamison, bei Gabriela su Aria. Liusinda nusišypsojo ir atsisėdo ant žolytės. Išsitraukė popieriaus lapą ir pradėjo rašyti. Maždaug po pusvalandžio Liusinda buvo parašiusi laiškus visai šeimai. Ji išsitraukė kitą lapą rašyti kai suprato, kad neturi apie rašyti. Liusinda atsistojo, pasivaiksčiojo pakrantę, priėjo prie Jamison ir tarė:
- Labas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 03, 2016, 05:36:31 pm

-Labas,ką tu čia veiki?Nors...Nesvarbu.-šiektiek nuliūdęs pasakė Jamisonas ir toliau žiūrėjo į ežerą.
Staiga ežere praplaukė auksinė žuvelė ir sustojo.Jamisonas susijaudinęs nuėjo arčiau ežero ir...  Čiupo auksinę žuvele,bet nepagavo!Jam pasirodė,jog žuvelė tik pasijuokė užsiėmusi už pilvo ir nulekė.
Jamisonas atsisėdo atgal ant užtiesalo ir staiga pajuto,jog jo kišenėje kažkas sukrebždėjo...Jis isitraukė iš kišenės popierių bei plunksną!Ir suskubo rašyti laiško artimiesiams:

Citata

Mieli seneliai,Hogvartsas-tikras rojus!Čia lengvos užduotys,bet sunkūs namų darbai.Grįšiu maždaug per atostogas (tikiuosi jos bus greitai),pasiilgau jūsų...Žodžiu,jeigu rasite laiko-atrašykite. 


Jūsų Jamisonas

Parašęs laišką Jamisonas sušuko savo nupeštaakei papūgai Lindai:
-Linda!Laiškas-laiške,aš-pragare!-sušuko Jamisonas.Jo žodžiai reiškė,jog jis nori nuskraidinti laišką.
Po kelių sekundžių iį vieno Hogvartso lango išskrido Linda.Kai ji atskrido ir nutupė ant rankos Jamisonui,jis tarė:
-Linda,nuskraidynk laišką seneliams!-po tų žodžių Linda nuskrido.
Tada Jamisonas atsisėdo kur buvęs ir laimingas paklausė Liusindos:
-Kaip tau mokslai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: liusinda Gegužės 03, 2016, 05:51:19 pm

- Man mokslai... Na neblogai. O tau? Jamison, tau patinka hogvartse? Ar geriau namie?- Liusinda supratusi, kad turbūt per daug klausinėja pridūrė.- atsiprašau, kad tiek daug klausiu, man tiesiog įdomu.
Liusinda prisėdo ant žolytės. Pagalvojo apie namus, sesę dvynę, mažajį broliuką... Ji niekam to nebūtų sakiusi, bet Liusinda norėjo namo. Jai hogvartse patiko, bet ji pasiilgo savo gyvenimo namie. Ji pasiilgo savo futbolo komandos. Liusinda supratusi, kad tuoj verks nusišypsojo, nuvijo blogas mintis. Pasižiūrėjo į ežerą. Jis buvo toks mėlynas ir toks skaidrus. Liusinda atsistojo nuėjo prie ežero ir stebėjo karts nuo karto praplaukiančias žuveles, mažas bangeles virs vandens.
[[Luna: per trumpas. Max. 600 simboliai.]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 03, 2016, 07:28:30 pm

-Man tinka visur!-sušuko Jamisonas,nes pamatė,jog ji nuėjo prie ežero.-Gal sumuštinio?Beje,tau patinka futbolas?-paklausė Jamisonas.
Bliambe,per daug žiobariška...
-O pavyzdžiui kvičas,a,patinka?
Nemanau,jog pirmakursiems turėtu rūpėti kvidičas...
Jamisonas pasiėmė sumuštinį iš dėžutės kurią buvo pasiėmes ir gardžiai jį sukramsnojo.
-Nori sumuštinio? Turiu dar dvyliką...
Hm...Kažkoks labai keistas skonis...Lyg kas nors būtų jį apdergęs...
Jamisonas kuo greičiau jį išspjovė ir ramiu žvilgsniu ir vėl žiūrėjo į ežerėlį...
Ten plaukė žalios,geltonos,melsvos ir net purpurinės žuvytės!
Jamisonas priėjo prie ežero ir nesmarkiai perbraukė ranka per vandenį...
Tada grįžo ir atsisėdo ant užtiesalo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: liusinda Gegužės 03, 2016, 08:12:32 pm

- Ne, ačiū nenoriu,- atsakė Liusinda.- O dėl futbolo... Taip, futbolas yra mano gyvenimas. Ar bent jau buvo kol čia nesimokiau. Dėl kvidičo. Mhh nežinau manau, kad gal ir patinka. Tiesa ta, kad nemėgstu žiūrėti kaip kiti žaidžia, mėgstu tik žaidime dalyvauti pati. Kadangi esu pirmakursė Kvidičo kol kas žaisti negaliu, bet manau ateityje pabandysiu. O tau patinka futbolas ir kvidičas?
Liusinda nustojo žiūrėti į ežerą. Atsisėdo ant kranto.
- O tu norėtum žaisti kvidičą?
Liusinda nusisegė grandinę ir laikė ją stipriai suspaudus. Tai buvo nei didelis nei mažas, gal delno dydžio raktas. Tai pats paprasčiausias raktas koks tik galėjo būti. Jokių išvingiavimų nieko. Staiga Liusinda sušaukė kažkokį itink keistą vardą. Skambėjo keistai, bet pokelių akimirkų atskrido Liusindos pelėda. Jai mergaitė davė laiškus ir parodė raktą. Matyt pelėda jį puikiai atpažino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 04, 2016, 03:45:10 pm

Jamisonas tik gūžtelėjo pečias ir pasiimė savo gertuvę su vandeniu,atsigėrė ir staigiai paklasė:
-Jeigu tau labai patinka futbolas,žiobarų žaidimas,tai ko atvykai į Hogvartsą?Beje,man labiau patinka žiūrėti,nes man atrodo,jog nuo tada kai gavau laišką mane persiokioja nesekmių šmėkla: Kai žaidžiu kokį nors žaidimą,visada nukenčiu,per pamokas-išgirdęs užduotį pašiurpstu!Nežinau kodėl...Beje,ar tavo šeimoje yra žiobarų?-paklausė Jamisonas ir atsigėręs vandens įdėjo į savo krepšį kurį buvo atsinešęs.
Ah...Koks gražus vakaras!-mintyse sušuko Jamisonas.
Jis pažiūrėjo į žalut žalutėlę žolę-joje šuokliavo magiškosios varlės,žiogai.
Ah...Koks gražus pavasaris!Kaip norėčiau grįžti namo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: liusinda Gegužės 04, 2016, 06:06:58 pm

 Liusinda atsisuko į Jamison ir tarė:
- Tame ir yra broblema, kad aš nesu tikra ar norėjau važiūti į Hogvartsą. Tėvai liepė. Mano šeimoje nuo pat Lingoro Collins'o nėra nei vieno žiobaro. Beje jei nežinai tai jis buvo vienas iš vienas iš pirmųjų magų, O jų buvo gal penki... Nu žodžiu, manau supratai ką turėjau omenį,- Liusinda nusišypsojo.- Tėvai nori, kad laikyčiausi tradicijų, tapčiau gera mage ir taip toliau. Tiesą sakant visa gyminė to iš manęs tikisi, bet jie net nepaklausė mano nuomonės. O kokia tavo šeima?
Liusinda išsitraukė nedidukę  dėžutę. Iš jos išsiėmė keksiuką. Kai jau buvo suvalgiusi pusę keksiuko žvilgtelėjo į Jamison.
- Nori?,- tarė Liusinda šypsodamasi.- Turiu daugiau.
Liusinda pradėjo raustis savvo kuprinėje. Gal po pusės minutės ji ištraukė dar vieną nedidukę deželę su keksiuke ir atkišo dėžę Jamison.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 05, 2016, 12:59:06 pm

-Ačiū nenoriu.-tarė Jamisonas-Bet palauk,juk ne jie lanko Hogvartso,juk ne jie turi spręsti...Tu turi pati apsispręsti-nori to ar ne...-ramiai kalbėjo Jamisonas ir nubėgo prie ežero.Po kiek minučių grįžo ir pradėjo sakyti:
-Na,mano mama ir tėtis-negyvi,mirė kai dar Haris buvo kūdykis,Voldemortas nužudė...Mane augino senelė,vis pasakodama istoriją apie Harį-berniuką kuris liko gyvas.Paskui iš Antarktidos grįžo senelis,ten tirinėjo Magiškuosius Pingvinus,kurie gali teleportuotis.Būdamas šešerių sužinojau apie Hogvartsą ir,kad yra galimybė,kad aš-jo sarašuose.Na,o mano giminėje tik dešimt žiobarų,bet jie man kaip šeima.Beje,dabar senelis man žadėjo atsiūsti kažkokį giminės simbolį,herbą,bet tik dabar jis galės tai padaryti,nes tik dabar nusiunčiau Lindą...-liūdnai kalbėjo Jamisonas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: liusinda Gegužės 05, 2016, 03:11:17 pm

- Žinau, kad ne jie turėtų spresti, bet tai tradicija. Aš nenoriu griauti tradicijų. Aš noriu, kad visa giminė manimi didžiuotusi. Juk mano šeima lyg grynakraujai magai. Bent jau skamba geria,- Liusinda nusišypsojo.
Liusinda dar norėjo kažką sakyti, bet pamatė pelėdą, skrendančią link jos. Ji buvo juoda, gan nedidelė. Atrodė gan kraupiai. Tik kai pelėdukė priskrido arčiau Liusindos, mergaitė suprato, kad tai jos pelėda. Na jei tiksliau jos šeimos. Pelėda atnešė Liusindai laišką nuo July, Liusindos sesers dvynės. Liusinda apsidžiaugusi išvyniuojo laišką ir pradėjo skaityti. Maždaug po penkių minučių su puse Liusinda sušuko:
- Švilpynė? Rimtai švilpynė?
Liusinda numetė laišką ir pradėjo kūkčioti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Samarele Darkell Gegužės 05, 2016, 05:18:37 pm

Samarelė be galo mėgo ilgus pasivaikščiojimus prie ežero.Esą ten kur ji gyveno buvo mažytis ežeras.Ir ji lėtai vakarais žingsniuodavo pakrante.Taip ir dabar  lėtai žingsniuoja tyloje  apsikabinusi save ir vis dar šildydama savo šaltus delnus.Mergaitė iš tiesų daug mąstė:Kaip pasiilgo šeimos,arba ar ji tikrai norėjo čia atvykti.Nors ji buvo gan nedrąsi mergaitė ,bet naktį jai vaikščiot buvo vienas niekas tad nustojusi mąstyt ji paskendo tyloje.Tyliai žingsniuodama pakrante stebėjo ežerą ir  dangų...
[[Luna: per trumpas. Max. 600 simboliai.]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 06, 2016, 12:41:01 pm

-Kas tau?-derančiu balsu paklausė Jamisonas-Beje,kas per tradicija spręsti kitų likimą?!
Jamisonas pastebėjo vaiščiojančią Samarele ir jai sušuko:
-Sveika!-sušuko jis,bet atsakymo negavo.
Hm...Turbūt negirdi...
Jamisonas nubėgo prie vandens,nusimovė vieną batą ir koją įkišo į vandenį.
Br...Šaltoka dar maudytis...
Jis apsiovė batą ir vėl grįžo į savo vietą.Prisiminęs ką norėjo pasakyti Liusindai pasakė:
-Beje,kas nutiko,kad netikėtai sušukai ,,Švilpynė?"?
Bet staiga Jamisonas pastebėjo,jog iš tolumos atskrenda Linda.Po kiek laiko laiškas buvo jo rankose:

Citata

Sveikas anūkėli,tau rašo tavo senelė.
Senelis buvo išvykęs į Afriką ir tirinėjo papūgas (vieną parsivežė).Ji man neduoda ramybės!Kol aš tau rašau,ji man drąsko plaukus! ((Labai įkyri)).
Tai tiek,lauksiu atsakymo!
Tavo senelė...

Jamisonas tik nusijuokė ir žiūrėjo į jau temstantį dangų...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Samarele Darkell Gegužės 06, 2016, 04:07:32 pm

Samarele vaikščiojo pakrante.Kai išgirdo Jamison balsą.Bet  nebuvo tikra kad  ten tikrai buvo jis.
Apsisukus pamate jog ten tikrai jis.
-Sveikas!-Sušuko ji.Ir pritūpė prie ežero.
Brrr....šalta kaip....
Perbraukus kelis kartus per vandenį atsistojo.Bet prie Jamison taip ir nedrįso prieit.Turbūt bijojo nes gerai dar jo nepažinojo......

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 06, 2016, 04:35:11 pm

Hm...galvojo Jamison Įdomu,kas būtų jeigu aš šaltu,lediniu vandeniu aptaškyčiau Samarele...Hi himintyse juokėsi jis.Paskui sugalvojo planą kaip aptaškyti Samarele,ir viską užrašė:

Citata

Visų pirma: Prieiti prie ežero.
Visų antrą: Mintyse nustatyti kryptį.
Visų trečią: Delnu perbraukti per vandenį ir...
APTAŠKYTI  SAMARELE!

Planas sugalvotas...Dabar reikia jį įgyvendinti!
Jamisonas priėjo prie ežero.
(Pirma užduotis įvykdyta).
Tada jis mintyse nustatė,jog iki jos maždaug 98-100 centimetrų.
(Antra užduotis įvykdyta).
O paskui perbraukęs su delnu per ežerą jis galų gale aptaškė Samarele.
(Trečia užduotis įvykdyta).
Jis raitėsi iš juoko,kai tai padarė.
-HA HA HA!-juokėsi raitydamasis ant žolės Jamisonas.-HA HA HA! TU VISA ŠLAPIA! HA HA HA!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Gegužės 08, 2016, 05:28:25 pm

Gabė: Samarele ir Jamison, žinutės turi būti ne mažiau 600 simbolių ilgumo, prašom pataisyti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: liusinda Gegužės 09, 2016, 03:34:05 pm

  - Mano sesė dvynė... - vis dar kūkčiodama ištarė Liusinda.- Ji pagaliau gavo laišką iš hogvartso, bet ji... Ji mokysis Švilpynės koledže. O kokią žinią atnešė tavo pelėda?
Liusinda jau būdama šiek tiek linksmesnė priėjo prie Jamison.
Liusinda pamačiusi, kad Samarele visa šlapia dar labiau nusišypsojo.
  - Negi tikrai jau toks šaltas vanduo?
Liusinda priėjo arčiau ežero ir perbraukė porą kartų ranka vandens paviršių.
  - Na aišku, galėtų būti truputį šiltesnis vanduo, bet jeigu būtų šiltesnis oras netgi mielai paplaukiočiau...
Liusinda nusišypsojo. Tada pažvelgė į Jamison, po to ir į Samarelę. Liusinda dar kartą pasiėmė laišką, nes prisiminė, kad nebaigė jo skaityti ir tyliai perskaitė iki pabaigos. Tada laišką sulankstė ir įsikišo į kišenę.
 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 09, 2016, 03:41:47 pm

Jamisonas juokdamasis pasakė Liusindai:
-Na,supranti,čia ji pati sušlapo,o mano laiškas...-jis pasižiūrėjo į sarašą kaip aptaškyti Samarele ir įsikišo į kišenę-Na,čia...Dar vienas laiškas seneliams...-nusivalęs prakaitą prabilo jis.
Jamisonas ilgai žiūrėjo į jau besileidžiančią saulę,kol staiga prisiminė:
O Mama Mia!Kiek valandų?!jis pasižiūrėjo į savo laikrodį ir staiga visiems pranešė:
-O Hari Poteri! Jau penkios vakaro,tuoj miegoti!-dūsaudamas sušuko Jamisonas ir pradėjo lėkti Hogvartso link.
Kiek pabėgęs jis užkliuvo už akmens ir pargriuvo.Begriūdamas jis išmetė popierių kurame buvo parašyta: Kaip aptaškyti Samarele. Jis jau matė kaip Liusinda atbėga ir pradėjo mąstyti:
Dabar bus...Ji žinos,jog pamelavau...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: liusinda Gegužės 09, 2016, 03:52:16 pm

Liusinda atsistojo ir nubėgo paskui Jamisoną į Hogvartsą. Kai Jamison užkliuvo už akmens Liusinda nusišypsojo.
 -Ha ha ha,- pagalvojo Liusinda, bet nenorėjo garsiai juoktis iš draugo. Eidama Jamisono link Liusinda pamatė jam iškritusį popieriuką. Paėmė ir nunešė Jamisonui.
  - Imk. Aš nesiruošiu jo skiatyti, bet kitą kartą man nemeluok gerai. Puikiai matau kaip žmonės man meluoja.- Liusinda priėjo prie Jamisono ir tyliai sušnapždėjo:
  - Nors turiu pripažinti, kad buvo juokinga. Liusinda aplenkė Jamisoną ir nubėjo. Kai Liusinda buvo visai netoli nuo įėjimo į mokyklą ji sustojo.
 - Gal jo reikėtų palaukti? Nu gerai šiek tiek pastovėsiu. Bet tikiuosi, kad jis bėga, nes ilgai laukti tikrai nesiruošiu.
Atsisuko ir pamatė, kad Jamisonas jau atbėga.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 10, 2016, 05:55:55 pm

Jamisonas bėgo,bėgo,bėgo,bėgo,bet staiga prisiminė:
-Užtiesalas!-suriko Jamisonas.
Jis nubėgo prie tos vietos kur jį paskutinį sykį matė,bet ten jo NEBUVO!
Kur jis galėjo dingti?Juk neturi kojų,negali nubėgti...O gal... galvojo Jamisonas.
Pagaliau jis pamatė zuikį,o ant jo nugaros prilipusį užtiesalą.
Jamisonas pradėjo gaudyti zuikį,pavogusį užtiesalą.
Kai jis pagaliau jį sugavo Jamisonas staigiai nuplešė užtiesalą,bet staiga...
Jis ikrito į ežerą!Palaukit,palaukit,bet,juk Jamisonas nemoka plaukti!
O Hari Poteri!Viskas,mano dienos suskaičiuotos... galvojo Jamisonas Niekada nebeišgirsiu Lindos ūbavimo.Niekada nebedarysiu namų darbų...Mnao dienos suskaičiuotos...Viskas... pasinėręs į baisias mintis galvojo Jamisonas...
Viso gero,pasauli!Viso Hogvartse! Ir žinoma-Viso gyvenime!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Samarele Darkell Gegužės 11, 2016, 03:33:48 pm

(Atleiskit kad neatrašiau tiesog kelias dienas negalėjau prisėsti prie kompiuterio :D ) Samarelė pamačiusi kad buvo aptaškyta,taipogi sugalvojo aptaškyti netik Jamison bet ir Liusinda.Kodėl gi ne?Mergaitė pastebėjo,kad Jamison nebėra ir susimastė Kur jis galėjo dingti?Tada pagalvojo kad gali aptaškyti Liusinda, pritūpė prie vandens kai jie buvo nusisuke ir perbraukus per vandenį dar kartą ,aptaškė Liusinda.Tada atsistojo ir nusišypsojus pradėjo kvatotis,kaip niekad dar nekvatojo.Mergaite buvo be galo linksma dėl savo padaryto dalyko,na bet gaila,kad neaptaškė viso šito kaltininko Jamison.Mergaitė sukikeno dar kelis kartus ir nusiraminus žvelgė į Liusinda.Samarelė palietė savo drėgnus blondiniškus plaukus ir juos papurtė keli lašeliai nukrito ant akmenėliu.Tada mergaitė perbraukė per savo apdarus ir papurtė galvą dar kartelį,lyg nesuprasdama kas vyksta

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arnold Hafrey Gegužės 13, 2016, 05:52:20 pm

Arnold nuėjo ramiu žingsiu prie ežero.
Prie jo jau buvo keletas vaikų.Dalis iš jų-aptaškyti.
Jis nuėjo prie pat ežero ir mėgavosi ramiu ir švelniu,gaiviu oru.
O dabar dar tokia graži vasara...
Jis prisiminė vieną istoriją ir kaip mat pradėjo ją užrašyti,kad paskui nepamirštų:

Citata

Selemonas Paltanavičius- Labas,kaip gyveni? (ištrauka).
Ei!Ar girdi? Siunčiu tau linkėjimus iš pačios pušies viršūnės!
Jeigu tik pamatytum kur aš įsikūriau sprogtum iš pavydo!Nors...Gal tu visai nepavydus?
Jei taip,užleiščiau tau vieną pušies šaką kur galėtum tyliai megzti savo tinklus.
Atleisk,kad ilgai nerašiau,buvau išvykęs mokytis.Ar prisimeni...?

ir taip buvo viskas ką jis prisiminė iš savo vaikystės...
Ah...Kaip gera Hogvartse!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosė Saulėlydė Gegužės 15, 2016, 05:09:58 pm

Švelnus vėjelis glostė Rosei skruostus ir kedeno plaukus. Mergaitė mėgaudamasi tokiu nuostabiu vakaru atėjo prie ežero. Tolyje ji matė miškelį, už kurio leidosi saulė. Rosė atsisėdo ant didžiulio akmenio ir įkvėpė. Ji negalėjo patikėti, kad tuojau baigsis pirmieji jos mokslo metai Hogvartse. Atrodo, kad laikas prabėgo kaip kelios dienos. Ji puikiai prisiminė tą dieną kai paslaptinga pelėda atnešė laišką, kur dar apsipirkimas Skersiniame Skersgatvyje, kelionė į Hogvartsą, visos nuostabios pamokos.... Rosė atsiduso suprasdama kaip jai pasisekė, kad pakliuvo į burtininkų pasaulį! Bet viena mintis Rosę neramino. Egzaminai! Apie juos mergaitė buvo girdėjusi mažai. Kas jeigu ji blogai atsakys į klausimus ir jos neperkels į kitą kursą? O kas, jei egzaminuose išvis nebus klausimų, o reikės susikauti su kiti mokiniu? Rosė pajuto kaip sudrėksta jos delnai ir perbraukė rankomis per apsiaustą. Tada ji save nuramino. Ne tam pakliuvau į Hogvartsą, kad drebinčiau kinkas, dėl kažkokių egzaminų. Juk burtininkams tenka susidurti su dar baisesniais dalykais!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jamison NightWalker Gegužės 15, 2016, 06:42:46 pm

Jamisonas ramiai užsimerkė ir jam mintyse artėjo balta šviesa...
Viskas,čia jau pabaiga...Nereikėjo daryti namų darbų,vistiek mirštu ir rezultatų jau nebeišgirsiu...
galvojo Jamisonas.
O jeigu...O jeigu tai dar nepabaiga?Jeigu Liusinda atlėks ir išgelbės?Bet vargu...
toliau mintyse mąstė jis.
Staiga jis atsimerkė,įkvėpė...
Pala,pala ĮKVĖPĖ?!
Jis dar plačiau atsimerkė ir staiga pamatė,jog yra pakrantėje!
-O Mamma Mia,aš išgelbėtas! Ačiū Dieve,ačiū!-jis dar giliau įkvėpė ir staiga oras tapo dar gaivesnis.
-Kaip gražu Hogvartse pavasaroti...Kur šoliuja žaliosios varlytės...Na na na na-pradėjo dainuoti Jamisonas.
Jis kuo skubiau pasiėmė užtiesalą ir greitu žinksniu nutapseno į Hogvartsą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Gegužės 18, 2016, 05:27:52 pm

Dar viena niekuom neišsiskirianti daugeliui įprasta diena. Jau nemažai laiko prabėgo nuo mokslo metų pradžios iki mokslo metų galo. Hogvartso apylinkes gyvybę palaikusi moksleivių šnaresys, juokai, šnekos ir visa kita greitai išnyko. Mat jie dirba ir mokosi dieną naktį, kad gerai išlaikytų egzaminus. Tarp jų turėjo egzaminus laikyti ir Luna. Mergina pagal vieną egzamino praktikos užduotį privalėjo išeiti iš pilies ir rasti kokį nors padarą ar padarėlį.
Mergina rimtai nusiteikusi egzaminui sparčiai klajojo po apylinkes, gal kur nors aptiks įdomaus ar įspūdingo. Štai ji koja už kojos pasiekė ežero pakrantę. Ežeras tingiai bei ramiai bangavo nedidelėmis bangelėmis. Ir taip viliojo moksleivius kviesdamas juos išsimaudyti. Tačiau klastuolei tas ežeras nerūpėjo. Jai rūpėjo koks nors gyvis. Tad ji nieko nelaukusi pasuko link vandens telkinio bei vaikščiojo pakrante kuri buvo nusėta mažais akmenėliais, smėliu, kriauklelėmis. Klastuolė bandė ką nors įžiūrėti smėlyje ir netrukus ji pastebėjo kažką sujudant vandenyje. Allison susiraukusi kartligiškai mąstė ar brįsti į vandenį ar toliau eiti ir ieškoti. Pasirinkusi pirmąjį variantą - brįsti, ji paskubomis nusiavė sportbačius ir įbrido į vandenį. Ji taip pat pasiraitojo marškinių rankoves bei siekė ištraukt vandeny spurdant daiktą. Įmerkus ranką į ledinį vandenį ji pirštais sugraibstė atsargiai ir iškėlė. Ir pasistengė kuo greičiau išbrįsti iš ledinio vandens.
Klastuolė atsisėdusi ant žolės įdėmiai apžiūrėjo keistąjį gyvį kuris buvo kiek panašus į žiobarų moliuskus. Buvo juodas taip pat ir suplotas. Ji atidžiau apžiūrėjusi pastebėjo jog vienoj vietoj yra vos įmatoma skylutė. Tad ji švelniai perbraukė ir iš nuostabos aiktelėjo. Tas gyvis turėjo aibę dantų. Allison mintyse pagalvojo bandydama prisimint kas per gyvis. Jis gyvena vandeny. Labai panašus į žiobarų moliuskus. Juodas, suplotas. Su sunkiai įžiūrima skylute. Bei aibe aštrių dantų. Klastuolė bandė prisimint kokius namų darbus darė iš magiškųjų gyvūnų priežūros. Allison nusišypsojo sau ir pasakė:
- Gal tu būsi tas gyvūnas iš kur rašiau namų darbą? Pyora? Ne, Pyura. Chilensis? - jos manymu jog tas gyvis ir yra tas gyvūnas. Ir nelaukus jį numetė į vandenį tas išplaukė bei dingo iš akiračio. Kiek stebėjusi ji susivokė, kad jau turi grįžti į pilį. Bei patenkinta pažintimi nuėjo link savojo koledžo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 20, 2016, 09:07:37 pm

Lėja tyliai žingsniavo ežero pakrante. Ji nuolat žvalgėsi į dangų , kad nebūtų taip , kaip praeitą kartą , kad visa sušlapo , nes prasidėjo lietus.
Ji atsisėdo prie ežero ir atsegė savo kuprinę .Visą ją mergaitė buvo prisikimšusi skrebučių su apelsininiu marmeladu , meduolių ir žinoma , kaip gi be sumuštinių su tunu.
Tyli ežero atmosfera ją kažkaip ramino .Jai padėjo pasimiršti visus rūpesčius ir bėdas - prastus pažymius , vaizdinius veidrodyje . Tačiau kad ir kaip bebūtų gera vienai prie ežero , Lėja jautėsi labai vieniša.
Į veidą jei papūtė vėjo gūsis , sudarkydamas taip rūpestingai pintą kasą.
-Ech....
Mergaitė išsipyne plaukus . Plaukų gumelę užsidėjo ant rankos ir įsižiūrėjo i tamsų ežero vandenį , slepiantį gilias ežero gelmes.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: liusinda Gegužės 21, 2016, 12:00:20 pm

 Buvo gražus vakaras. Dangus buvo giedras. Toks giedras, kad net tolumoje negalėtum pamatyti nė mažiausio debesėlio. Liusinda pasiėmė pledą ir nuėjo ežero link. Pirmakursė nuėjusi atsisėdo ir išsitraukė dėžutę su sumuštiniais. Tiesa, po dešimties minučių tai buvo tiesiog dėžutė. Varniukė pažvelgė į dangų.
 Kokios ryškios žvaigždės.
 Liusinda į jas žiūrėjo beveik valandą. Ji negalėjo atsižiūrėti įvairiais žvaigždynais. Pirmakursė gerai pažinojo žvaigždynus. Mergaitė surado visus egzistuojančius žvaigždynus ir jau norėjo eiti, bet nusprendė, kad ežero pakrantė puiki vieta skaitymui. Išsitraukė knygą ir atsivertė penktą skyrių. Būtent tame puslapyje buvo mažas lapelis su burtažodžiu. Liusinda gan ilgai bandė prisiminti kam jis skirtas. Tik kai varniukė susiruošė eiti į koledžo kambarius jai į galvą šovė mintis.
 Egzaminai! Čia iš astronomijos egzamino. Čia žvaigždyno sukūrimo burtas. Norėčiau išbandyti... Taip ir padarysiu.
 Liusinda užvertė knygą ir išsirinko tinkamą vietos plotą danguje. Išsitraukė savo burtų lazdelę ir įsižiūrėjo į vieną tašką danguje.
 - Starlinux.
 Po kelių akimirkų toje vietoje kuria spoksojo varniukė atsirado nedidelė žvaigždutė. Liusinda su lazdele pradėjo braižyti žvaigždyno kontūrus. Maždaug po minutės pirmakursės žvaiždynas spindėjo danguje.
 -Starlinux.
 Galėčiau  žiūrėti ir žiūrėti į šias žvaigždutes.
 Varniukė būtų čia sėdėjus ištisą naktį, bet maždaug po pusantros minutės žvaigždės pradėjo blėsti. Dar pora akimirkų ir Liusindos sukurto žvaigždyno  niekur nesimatė. Niekas išskyrus pačią mergaitę negalėtų pasakyti, kad šis žvaigždynas kada nors egzistavo. Liusinda susidėjo daiktus ir patraukė link hogvartso.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: zaibas2000 Gegužės 21, 2016, 05:18:04 pm

Urtė bėgo pakrante. Jai labai reikėjo šnektelti su kuo nors. Ji net neabejojo, kad prie ežero ras kam išlieti širdį.Švilpė pajuto kaip skruostu rieda išdavikė ašara.Staiga sustojo. Pamatė, kad kažkas sėdi pakrantėje, o pagal figūrą matėsi jog mergaitė. Švilpė buvo nesvarbu kas tai ji tik pribėgo ir su palengvėjimu pamatė, jog tai Lėja.
-Labas,- tyliai sumurmėjo ji.
[[Luna: poste turi būti minimum 600 simbolių (žr. forumo taisykles).]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 21, 2016, 05:28:46 pm

Išgirdusi balsą Lėja atsisuko
-O , Urte , čia tu - ji nudžiugo - prisėsk
Lėja patraukė savo nešulį nuo žolės ir padarė vietos Švilpynukei atsisėsti.
- Buvai didžiojoje salėje pavalgyti ?  O gal esi alkana ? O kas nutiko ? - paklausė Lėja pamačiusi ašarą ant skruosto -Tikiuosi , nieko blogą. Prisėsk. Gal tu tikrai alkana?......
Pasirausiusi kuprinėje klastuolė iš jos ištraukė paketėlį ir jį atpakavo
-Atsinešiau valgio, jei nori ,pasidalinsiu -tarė mergaitė - turiu čia skrebučių , juk mėgsti juos , tiesa ? Kas gi jų nemegsta.... O jei tikrai jų nemėgsti , tai nenusimink , aš turiu arbatos . O jei neištroškusi esi ,tai gal nori sumuštinio su tunu ? - Greit viską išbėrė klastuolė
Ji padavė draugei sumuštinį
- Na, bent jau paragauk..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 21, 2016, 07:28:22 pm

Vos atsidūrusi prie ežero Lėjai norėjosi pradėti klykti.
Siaubingai iš Herbatologijos ! Kaipgi ji galėjo šitaip susikirsti !
Bet klastuolė susilaikė nepaleidusi gerklės. Ji tik atsisėdo ant žolės prie ežero.
Išsitraukė iš kuprinės Herbatologijos vadovėlį. Ach ! Šiuo metu mergaitė buvo tokia įtūžusi , kad mielai būtų nutėškusi knygą į tamsų ežero vandenį.
Bet mergaitė susilaikė ir šitaip nepadariusi. Ji tik tyliai atsivertė knygą. Gal kiek pasimokys ir galės dar kelis kartus prašyti kokį rašinį ir viskas bus ok . Gal...
'' Man reikia aktyviau dalyvauti pamokose '' - pripažino klastuoliukė. Tačiau laisvai reikšti savo nuomonę jai trukdė baimės pančiai.
Atsivertusi  124 puslapį mergaitė susirado pastraipą apie pūslėtuosius ginkmedžius ir pradėjo mokytis Herbatologijos.....
[[Luna: Negalima antrą kartą iš eilės rašyti posto.]]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Somin Ishii Gegužės 21, 2016, 10:29:28 pm

Ši diena buvo labai neįdomi.Triukšminga,nuobodi ir...žodžiu negera.Andrea šią dieną ypač nuvargo,o juk dar tie prakeikti egzaminai! Tad vakare,kai viskas nurimo ir nutilo,ji su krūva vadovėlių ėjo link Ežero pakrantės.Ji norėjo ramiai pasimokyti ir pasiskaityti,kad žinotų viską kaip 2+2=4.Tad ji jau priėjusi ežerą,žinojo,kur yra jos nuošalus kampelis.Varniukė priėjo nedidelį medelį ir ten patogiai įsitaisė ant patiesto šienelio.Pasiėmė Magiškų gyvūnų vadovėlį ir atsirėmusi į medį pradėjo skaityti.Po kokių šešių neilgų minučių,mergaitė išgirdo kažką krebždenant,o gal kažką kito panašaus.Ji atsisuko,bet nieko nepamatė.Tada atsistojo,paliko savo daiktus ir  nuėjo pažiūrėti kas ten.Iškišo galvą iš po medžio šakų ir pamatė ...Lėją! Pribėgo prie jos ir pasakė:                                                                                   - Sveika,ką čia veiki? Lyg ir mokaisi,jei neklystu,tad gal ką padėti?- Andrea šiltai nusišypsojo ir laukė atsako.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 22, 2016, 09:25:51 am

-O , labas - pasakė Lėja - Taip , bandau mokytis Herbatologijos , net antrą kartą gauti '' Siaubingai'' nelabai noriu.
Mergaitė padėjo knygą.
-Prisėsk. kuo tu vardu ? Iš kokio Koledžo ? Aš Lėja aš mokausi Klastūnyne. Neblogas koledžas , tik kažkodėl visi prieš jį nusistatę blogai. Na , bet juk mokymąsis Klastūnyne tavęs nepaverčia juoduoju burtininku , tiesa ? Aišku , aš girdėjau tas kalbas , kad atseit ''visi Klastūnyne besimokę burtininkai ir raganos nueina blogais keliais.'' Manau , tai nesąmonė. Aišku , mūsų koledžo vardą sutersšia tokie kaip...Kaip Tomas Ridlis - Lėja nusipurtė - Paminėjau  jį ''rašinyje ''kova su juodąja magija ''.
Mergaitė atsikvėpė ir nukreipė žvilgsnį į pašnekovę.
- Bet užteks apie mane , pakalbėkim apie tave. Sėskis ...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 11, 2016, 12:51:59 pm

Vakaras. Vakaro migla užklojo visą ežerą paslėpdama jį. O jo pakrantės tai nelietė. Pakrantė vakare visa žvilgėjo nuo pilnaties skleidžiamos šviesos ir blizgant akmenukams. Tamsi, aukšta, bet liesa figūra tyliai kiūtino ežero pakrante. Mergina batų priekiu vis spardė kelyje pasimaišusius akmenukus. Akmenukai riedėdami nuo kelio įkrisdavo į miglotą ežerą. Netrukus klastuolė stabtelėjo ir nuo jos galvos nukrito ją gaubiantis gobtuvas. Tai buvo Allison Luna Meko iš Klastūnyno. Ji ėjo penktuosius metus nuo to laiko kai pradėjo mokytis Hogvartse. Mergina stabtelėjusi, apsidairė. Ją kažkas privertė sunerimti. Atrodo, jog ją kažkas seka, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Ji spėjo išgirsti žingsnius, akmenų pliumptelėjimą, medžių ošimą. Ją supanti aplinka atrodė keistai tyli. Lyg kažkas turėtų greitai įvykti. Pamanė Allison mesdama žvilgsnį ant visų pusių bei dairydamasi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 11, 2016, 01:21:03 pm

Hogvartso ežeras (hmm, visi jį taip vadino, bet galimai jis turėjo kitą pavadinimą) paslaptingai juodavo, nedaug tesimatydamas pro tirštą rūką, kylantį ir besiskverbiantį visur po Hogvartso apylinkes tarytum milžiniška senstelėjusių obuolių sulčių banga - užliedama viską, kas tik papuola, lyg ir visai neblogas daiktas, bet visgi ir nelabai geras (mat tokioje bangoje ne tik prisigersi pagedusių sulčių, bet ir prigersi). Paskutiniai menkučiai saulės spinduliai vos kur ne kur beprasiskverbė, bet veikiai buvo numalšinti visagalės tamsos.
Ir šitoje ramybėje ir tyloje pasigirdo tolimas gausmas... tolimas, panašus į tą mašinų gausmą, kurį gali girdėti, sėdėdamas per puskilometrį nuo VIA Balticum kelio. Švilpesys, ūžesys... kiek primenantis vaiduoklius, bet visgi - tik mašinų sukeliamas garsas. Štai toks, tolygiai garsėjantis gaudimas pasigirdo iš vakarų. Greitai tas burzgimas tapo beveik nepakenčiamas - tada, jeigu kiek domėjaisi mechanizmais, galėjai suprasti, jog burzgia motociklo ,,Harley Davidson" variklis. O kas tokiais važinėja Hogvartso ežero krantu? Bent jau man žinomas veikėjas - tik vienas.
Fasas Oldefortas mėgo baikerišką stilių. Štai ir dabar - jis dėvėjo odinę juodą striukę su ant nugaros esančiu dideliu ženklu ,,Turdanog's Baikers Association" ar kažkas panašaus ir juodas odines kelnes. Ko gero, nereiktų pamiršti ir didelių stilingų juodų akinių nuo saulės (nuo kokios dar saulės? Nebent nuo pilnaties, bet jos spiginimą juk sugėrė rūkas...) ir griozdiškos grandinės, kabančios ant kaklo. Taigi, Fasas šiuo momentu visiškai atsipalaidavęs, mėgaudamasis atostogomis po darbo Magijos Ministerijoje važinėjo po Angliją ir netyčia užtiko Hogvartsą. Ir koks Hogvartsą baigęs moksleivis praleis galimybę bent iš tolo pasigrožėti tiek nostalgijos atnešančia pilimi ir pasėdėti ežero pakrantėje?
Nulipęs nuo motociklo, Fasas apsidairė ir išvydo merginą Hogvartso uniforma. Vaikinas nusiėmė šalmą ir pasidėjo jį ant motociklo. Jeigu būtų atkeliavęs tylesne transporto priemone, būtų pasislėpęs, bet šįkart... et, gal būtų visai ne prošal pasišnekėti?
- Labas vakaras,- mandagiai nusišypsojo Fasas ir pabandė tamsoje įžvelgti vardą ir pavardę ant apsiausto nugaros. Ar jam pasivaideno, ar ten buvo parašyta ,,Meko"?- Ką veiki čia tokiu vėlyvu metu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 11, 2016, 01:35:08 pm

Allison kiek neramiai pasimuisčiusi apsidairė sunėrusi rankas. Štai, kažkoks burzgesys iš tos pusės. Jos nebloga klausa iš tiesų ir buvo sugavo burzgesy. Ji apsidairė ir pamatė pora metrų nuo jos stovintį motociklą, o nuo jo lipantį vyrą. Allison kiek sunerimusi ir su išgąsčiu žvilgtelėjo link vyro pusėn. Vyras iš išvaizdos buvo ganėtinai aukštas pagal savo amžių, juodai apsirengęs kaip baikeris. Greičiausiai čia burtininkas, o ne žiobaras. Žiobarai čia nebūtų užklydę į šią vietovę. Pastebėjusi tai mergina apibemdrino mintyse išvadą. Ir liko toliau stovėti. Ją kažkodėl jis šiurpino, vertė jaustis nejaukiai nors šis ir pasisveikino. Allison vis jį akylai tebe stebėdama taipogi pasisveikino:
- Taip pat ir jums labas vakaras, - mergina ketino ramiai pasibūti čia tarp ginklų šaižesio. Tad šiek tiek suirzo. - Atsiprašau, ar mes pažįstami? - jos balse nuskambėjo įkyrus sarkazmas. Paklausta ką čia veikia, penktakursė tą nutylėjo ir toliau spoksojo į nepažįstamąjį kuris lyg ir nuskenavo jos išsiuvinėtus vardus su pavarde. Būtent reikėjo išsiuvinėt tai

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 11, 2016, 04:37:35 pm

Fasas atsirėmė į motociklą ir sukryžiavo rankas, taip išduodamas absoliutų pasitikėjimą savimi, atsiradusį per, palyginus, visai nemažą laiko tarpą - virš 30 metų, iš kurių tik šiek tiek mažiau, nei pusę, Fasas išdirbo Magijos ministerijoje, dalį to laiko viršininkavo Magiškųjų nelaimių ir katastrofų departamentui. Aišku, šiuo momentu nebūtum pasakęs, kad užkietėjusiam viengungiui tatuiruotais pečiais ir nugara (tik tų tatuiruočių per baikerišką aprangą, žinoma, nebuvo matyti) sueis 35 metai, ir juolab, kad jis užima tokias gan aukštas pareigas Ministerijoje. Bet juk per atostogas viskas galima...
Išgirdęs gana mielą, galbūt kažkuo pažįstamą (o gal čia tik iliuzija, susidariusi dėl perskaitytos Fasui tokios svarbios pavardės) merginos balsą ir tą kreipinį ,,jums", prie kurio, ech, anksčiau jam buvo taip sunku priprasti, Fasas kažkodėl tyliai sau linktelėjo.
- Grečiausiai ne,- gūžtelėjo pečiais tamsių, gana trumpų plaukų vyras ir priėjo arčiau, nusiimdamas akinius. - Aš esu Fasas Oldefortas, prieš keliolika metų baigiau Hogvartsą.
Vyras nusišypsojo (ko gero, ne itin nuoširdžiai) ir ištiesė ranką, laukdamas, kol ir mergina prisistatys. ,,Hmm, turbūt jai nejauku kiek... Atvaro pavakary kažkoks su mocu ir kalbina nė iš šio, nė iš to..." - pamintijo vyras, mąstydamas čia ilgai neužsibūti. Juolab, kad Hogvartsas niekad nemėgo neaiškiais tikslais atsibeldusių aukšto (arba žemo) rango Magijos Ministerijos darbuotojų, nesvarbu, kad šiuo atveju darbuotojas atsibeldė visai atsitiktinai ir anaiptol ne darbo reikalais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 11, 2016, 07:01:51 pm

Tebe suirzusi piktai mintyse subumbėjo klastuolė. Šiuo laikotarpiu ji buvo ne savam kailyje. Regis, taip ir dauguma paauglių šitaip jautėsi. Merginai labai keitėsi nuotaikos. Vieną kartą pikta ir žiauri. Kitą - linksma ir veikli. Klastuolė vis įtariai nužvelginėjo vyrą, kuris jau matyt buvo pražengęs trisdešimto amžiaus slenkstį. Tą Allison sprendė iš atvykėlio išvaizdos. Netrukus pajuto kaip pati atsirėmė į aukštą medį, o tas į motociklą.  Netrukus išgirdo jį prisistatant savo vardu. Fasas... Fasas Oldefortas... Kažką jinai apie jį girdėjusi yra. Gal iš laikraščių?  Pamąstė taip Luna ir pastebėjo jog šis žmogėnas priartėja prie jos ir ištiesia ranką. Penktakursė nepatikliai pažvelgė į jį ir taipogi ištiesė ranką vyrui, tačiau neišdrįso jam suspaust rankos.
- Manau, jog taip ir nereikia apie mane prisistatyti. Gi, iš uniformos galite tą spręsti. Aš Allison Luna Meko. Iš Klastūnyno, - įsmeigusi savo kaštonines akis į Fasą prisistatė ji. Jos balsas tyliai ataidėjo per miglotąjį ežerą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 12, 2016, 10:34:03 am

Fasas veikiai pajuto į jį įremtą žvilgsnį, ko gero, be mažiausio lašelaityčio pasitikėjimo. ,,Ką gi, seni..."- pamintijo tyliai Fasas,-,,Jeigu grįžai į vietą, kur praleidai vaikystę ir paauglystę, tai dar nereiškia, kad ir išvaizda grįžo... vaikiu, kuris gerai sutaria su mokiniais, tau, seni, nebelabai belemta tapti.".
- Aš nelabai gerai matau tokioje prieblandoje ir tokiu atstumu,- šyptelėjo Fasas su meluodamas. Spėjo, kad žmonėms toks apšvietimas skaityti  nebepadėtų, o juk jis visą gyvenimą tik ir apsimetė žmogumi.
Išgirdęs pavardę, kurią jau buvo perskaitęs ant uniformos, tik kažkodėl ne visai tuo patikėjęs, Fasas kilstelėjo antakį. Taip, šita pavardė jam buvo girdėta. Nejučia vyras pasuko galvą į tą ežero pakrantės dalį, kur turėjo stovėti Draugų namelis, kuriame, būdamas mokinukas iš Grifų Gūžtos, jis praleido tiek daug laiko. Su Keite Moris ir Džeine Meko. Vyras atsiduso, išvydęs stovint rūke tirpstantį pastatėlį ten pat - ir rodos, absoliučiai niekuo nepasikeitusį. Keitė Moris... kas ten jai nutiko? Ji mirė, nusižudė, ar buvo nužudyta, Fasas gerai net nebeprisiminė. O su Džeine jis nemažai laiko bendradarbiavo ir dirbo Magijos ministerijoje. Tik dabar ryšys kažkodėl nutrūko.
- Nieko nuostabaus, kad priklausydama Meko šeimai, esi klastuolė.... sakyk, o tu ne giminaitė su Džeine Meko?- išsprūdo Fasui.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 12, 2016, 11:04:39 am

Rudaplaukė tebelaikė ranką virš vyriškio rankos. Tačiau netrukus mandagiai paspaudė jam ranką kaip pasisveikinimo ženklą. Klastuolė dabar nebesijautė tokia baili, veikiau jau drąsesnė.
- Dauguma žmonių yra girdėję apie tokią pavardę, - taip pat kilstelėjo antakį ir Allison pastebėjusi, jog Fasas tuom nelabai tiki. Penktakursė taip pat pasuko galvą link to draugų namelio ir tarstelėjo:
- Tebegyvuoja draugų namelis, - patvirtino mergina ir pati prisiminė kaip pirmą kartą ten atsidūrė ir susipažino su Zara. Tačiau prabėgo tiek metų, jog Zaros išvis nebeliko. Kaip į vandenį dingo. Klastuolė netrukus susinervino kai šis vyriškis ją paklausė ar nėra susijusi su Džeine. Kiek padvejojusi tarstelėjo:
- Aš giminaitė su Džeine Meko, -  jos pirštai artėjo prie durklų, kurie buvo paslėpti po apsiaustu. O jeigu, sugalvos pulti? Nerimo ugnis šiek tiek atsispindėjo akyse. -Seserys, - patikslindama pridūrė. Garbanė tebe akylai stebėjo už ją gana aukštesnį Fasą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 12, 2016, 11:04:59 pm

Fasas Oldefortas nepastebimai (it Mūšos upėj nardantis ešeriukas) šyptelėjo iš to klastuolės nepatiklumo spaudžiant ranką ir visgi apsimetant drąsesne, negu mergina buvo. Nors kita vertus, koks mokinys elgtųsi kitaip? Ypač klastuoliai: kai tavo gyvenime tiek daug nesąžiningumo, slypinčio tavo prigimtyje, klastą automatiškai pradedi daug geriau pažinti ir taip pat imi labiau nepasitikėti žmonėmis. Kaip sako seni žmonės: ,,Kiekvienas vertina pagal savo sugedimo laipsnį."
- Tai visai nekeista,- linksmai žybtelėjo akimis Fasas,- Mekų šeima - sena burtininkų grynakraujų šeima, galiu pastebėti.- Pridūrė vyras, mintyse jau nekantriai laukdamas merginos reakcijos į šiuos jo žodžius. Aišku, išorėje buvo vis dar maloniai besišypsantis ir niekuo neišsiduodantis apie savo mintis.
- Smagu, kad tebestovi... - nutęsė ministerijos darbuotojas.- Aš ten praleisdavau labai daug laiko su draugais, kai buvau mokinys. Oi, kiek ten mes pridirbdavom nesąmonių...- vėl nejučia nusišypsojo vyras ir pakraipė galvą it susimąstęs gandras, laukiantis, kol kokia varlė iš prūdo išlįs. Bet veikiai toji svajoklio šypsenėlė iš vyro veido išnyko ir jis tapo rimtas kaip visada - tarsi iš įpratimo.
- Džeinė buvo mano vaikystės draugė, tiesiog išgirdau pavardę ir prisiminiau ją... o čia.. netgi seserys?- nusistebėjo vyras,- tai kaip čia būtų, apie penkiolikos - dvidešimties metų skirtumas tarp jūsų? Kaip dabar Džeinei sekasi, kur ji pradingusi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 13, 2016, 09:52:58 am

Klastuolė tebe stebėjusi vyriškį, atsipalaidavo. Atitraukė pirštus nuo užmaskuotų ginklų bei sunėrė rankas ant krūtinės. Ir prisivertė nusišypsoti, bet šaltai.
Netrukus rūkas esantis virš ežero, išsisklaidė. Tad jau galėjai matyti pilnaties šviesos nutviekstą bei raibuliuojantį ežerą. Protarpiais pro ežerą praskrisdavo kokia pelėda ar paukščiai. Burtininkams tei tebuvo įprasta kasdienybė, na, o žiobarams kiek neįprasčiau. Netoliese esantis ąžuolas tyliai suošė, pasiguosdamas, jog čia jau daug metų stovi ir yra daug regėjęs.
Mergina kiek pažvelgė į raibuliuojantį ežerą ir nusišypsojo pamačiusi salą ežero viduryje. Ji, išties pirmą kartą šiltai nusišypsojo atsiminusi tą laiką kai praleido ten pirmą kartą su Jakscon. Tai buvo seni, geri laikai. Klastuolė, jei galėtų, trokštų viską susigrąžinti. Netrukus ją į tikrovę grąžino Faso balsas. Įdomu, kodėl jis man tai visa pasakoja? Mintyse tykiai nusijuokė gana jos kandus balselis.
- Visko gali būti su amžiaus skirtumu, - nusijuokė Allison. - Deja, nieko nežinau apie Džeinę, - tarsi apgailestaudama atsakė klastuolė ir įbedė žvilgsnį į ežerą.
- Gražu...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 15, 2016, 10:36:03 am

Fasas Oldefortas žvilgtelėjo į Allison, atitraukiančią ranką nuo ten, kur sveikindamasis vyras išgirdo tylut tylutėlį žvangesį. ,,O pasirodo, švarkuose ir apsiaustuose slėpti durklus tampa madinga..."- mintyse nusišaipė jis.- ,,Iš pradžio Burtų Trikovės turnyre visi lakstė ginkluoti, dabar ta mada nebepraeina... įdomu, o jiems Hogvartse dabar išvis leidžia lakstyti ginklų pilnomis kišenėmis? Gi netyčia ir pasismeigs koks nevėkšla, o tada bėdos bėdelės...". Ministerijos darbuotojas žvilgtelėjo į ežerą - naktis, nuo pilnaties žvilgantys vandenys jam buvo tokie artimi, tokie įprasti, kad net kėlė šypseną.
- Gaila,- nustebęs tarstelėjo Fasas. Patylėjo, mąstydamas, paklausti, ar nukreipti temą kitur. Bet kol baikeris mąstė, klastuolė veikiai pakeitė temą pati.
- Taip,- sutiko Fasas. Dar kiek patylėjęs, pasuko galvą į merginą,- O Hogvartse nebėra komendanto valandos?- paklausė vyras, linksmai nusišypsodamas. Rodos, klastuoliai ir toliau sėkmingai pateisina savo vardą ir tęsia tradiciją laužyti taisykles. Bet vis vien dabartiniai klastuoliai - nebe tie, su nebe tais pokštais. Bent jau Fasui taip atrodė. O klastuolius jis pažinojo neblogai. Ir varniukus. Nes pats, būdamas grifiuku, kaip bebūtų keista, geriausiai sutarė ir daugiausia laiko praleisdavo su dviem merginom iš kitų koledžų: Varno Nago ir Klastūnyno. Ir visi trys jie puikiai atitikdavo savo koledžų vertybes.
Staiga Fasas išgirdo kažką labai neįprasto, keisto. Jis susiraukęs žvalgėsi aplinkui, kol suprato, kad garsas sklinda iš ežero. Vaikinas išsiyraukė lazdelę ir patraukė motociklą toliau nuo kranto burtų pagalba.
- Kas čia dabar?- paklausė burtininkas, išvydęs burbulus, kylančius iš tos ežero vietos, kurią jam užstojo motociklas. Vanduo patamsėjo, kažkas ėmė kilti į viršų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Liepos 16, 2016, 01:28:42 am

((Rašau kaip saugusi magijos ministerijos narė, aurorų štabo vadovė.))
Tamsus ežero vanduo ėmė burbuliuoti. Staiga iš jo iškilo didelis burbulas, kurio viduje sėdėjo... Mergina. Ji buvo graži, juodaplaukė, atrodė kiek vyresnė nei dvidešimties. Keisčiausia jos išvaizdoje buvo akys-neįprastai ryškiai žalios- ir jos apranga. Juodaplaukė vilkėjo juodus džinsus, juodą odinę striukę ir prie jos šono kabėjo prisegta katana.
Nusileidęs ant žolės burbulas sprogo, ore paskleisdamas saldų vanilės kvapą. Juodaplaukė nušoko ant žemės ir nusišypsojo dviems žmonėms, kuriuos puikiai pažinojo- Fasui Oldefortui ir savo sesei Allison Meko.
-Gal šiame keistame susirinkime atsiras vietos ir Džeinei Meko?-nusišypsojo aurorų štabo vadovė.
Ji nužvelgė kiek pasikeitusius draugus. Džeinės sesuo jau buvo gerokai paaugusi nuo to laiko, kai jos paskutinį kartą matėsi. O tai buvo... Tikrai senokai. Fasas Oldefortas išliko beveik toks pat- žinoma, keli jo išvaizdos bruožai gal ir pasikeitė, tačiau jis išliko tas pats baikeris grifiukas kaip ir senais gerais laikais.
-Tiesa, užmiršau pasisveikinti: Labas vakaras, panele Meko ir ponaiti Oldefortai,-juokais padarė reveransą Džeinė.
Ji nusišypsojo. Jau buvo pasiilgusi šitų dviejų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 16, 2016, 09:47:35 am

Klastuolė nesuprato kodėl prisivertė pasižiūrėti į ežerą, bet intuicija jautė, jog kažkas iš jos pažįstamų atvyksta. Iš kurio sklido burbulai. Šiaip nėra jau taip įprasta, kad iš ežero kiltų burbulai. Kiek palingavusi galva ji pastebėjo, jog viename, didžiuliame burbbule sėdėjo kažkokia būtybė. Geriau įsižiūrėjus galėjai įmatyt juodus plaukus taip pat ir tamsoje skaisčiai žibančias žalias akis. Ir Allison nusišypsojusi pasisuko į Fasą ir tarstelėjo:
- Vilką mini - vilkas čia, - ji jautėsi ganėtinai įsitikinusi, jog čia sesuo Džeinė lindi tame didžiuliame burbule, - Tiesog nuleisk burtų lazdelę, nes tau jos neprireiks, - tylomis pridūrė rudaplaukė. Ji negalėjo susilaikyti nesišypsojus kai sesuo nusitaikius progai juokais pasidarė reveransą. Klastuolė susikišo rankas į kišenes bei prakalbo nutraukdama tylą:
- Labas vakaras, panele Meko, man iš tiesų labai malonu matyti jus. Aurorų štabo vadove. 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 16, 2016, 07:45:27 pm

Fasas Oldefortas stovėjo ramus, išsitiesęs, pasirengęs pulti arba gintis, lazdelę pakreipęs į burbuliuojantį ežero paviršių. Fasas dažnai sėdėjo ramus, valdingas, kai tekdavo trūnyti Magijos Ministerijoje esančiame savo kabinete, o per atostogas arba po darbo persikūnydavo į labiau žiobariškos, nei burtininko, išvaizdos baikerį susivėlusiais nuo vėjo plaukais (kai vyras pamiršdavo, kartais, aišku, tyčia, užsidėti šalmą) ir nuo smagumo švytinčiomis akimis. Šįsyk, prie Hogvartso, rodos, abu Fasai - griežtas viršininkas ir nerūpestingas baikeris - susiliejo į vieną. Rezultatas išėjo kiek keistas: vyras odiniais rūbais ir susišiaušusiais plaukais, už nugaros saugantis motociklą ir jauną merginą, rimtai žiūrintis į galimą pavojų ir laikantis rankose keisčiausią įmanomą gynybos įrankį (tų, kurie jų neišmano, akimis) - medinę lazdelę.
Kai iš ežero išniro kažkuo pažįstamas siluetas, Fasas mąstydamas kilstelėjo antakį, nė sekundėlei nepaleisdamas jau paminėto silueto iš akių. Kai vyras suprato, kas per velnias stovi priešais jį, jis išplėtė akis iš nuostabos ir plačiai nusišypsojo.
- Labas, Džeine, na tu ir pataikai...- departamento viršininkas, demonstratyviai draugiškai kreipdamasis ir visiškai praleisdamas pro ausis mandagybes, įsirėmė rankomis į šonus.- Kur tiek laiko prašapus? Net ministerijoj tavęs nebepamatau,- gūžtelėjo pečiais vyras ir šyptelėdamas pridūrė:- Ir kaipgi tau čia gali neatsirasti vietos?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Liepos 16, 2016, 08:42:09 pm

Džeinė Meko sukikeno ir čiupo į glėbį abu pažįstamus.
-Oi, kaip jūsų pasiilgau!-nusišypsojo mergina.
Paleidusi draugą ir seserį iš savo glėbio, juodaplaukė gūžtelėjo pečiais.
-Turiu savo būdų išlikti nematoma,-tarė ji.-kartais net ir aš pavargstu nuo intrigų, mezgamų magijos ministerijoje, ir idiotų, kurie joje dirba. Neįsižeisk, Fasai. O be to, turiu galybę darbo, tad sėdėti dulkėtame kabinete ir skaityti paranoikų burtininkų laiškelius neturiu laiko. Tiesą pasakius, ir dabar neturėčiau būti čia, bet... Nusprendžiau aplankyti Hogvartsą. Jau ir taip seniai čia nebuvau. O ir jūsų tikrai pasiilgau, nors ir nesitikėjau čia sutikti.
Nutilusi ji klestelėjo ant minkštos ežero pakrantės žolės.
-Ughhhhh, man reikia atostogų,-sudejavo ji.-jei ir toliau dirbsiu dieną naktį, greitai panašėsiu į vaikščiojantį zombį.
Džeinė pakėlė savo žalias akis į Fasą ir Allison.
-Taigi, užteks apie mane. Kas naujo jūsų gyvenime? Intrigos? Meilės? Dramos? Tikrai ilgai nebuvau ištrūkusi iš darbo, ir man reikia paskalų,-nusijuokė aurorė.
Laukdama draugų pasakojimų, mergina atsisėdo ant žolės lotoso poza ir nukreipė klausiamą žvilgsnį į savo seserį ir draugą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 16, 2016, 10:17:53 pm

Fasas nejučia žengtelėjo atatupstas - Šventasis Heimdalai, apsaugok - vyras jau seniai nepakliuvo niekam į glėbį, ir tiesą sakant, jam pakliūti visai nesinorėjo. Et. Nebent šį sykį. Ir viskas. Užteks. Kokiems pusantro šimto metų. Klausydamasis Džeinės, Fasas sarkastiškai šyptelėjo iš vien tik sau žinomų minčių. ,,Ir vis dar nesuaugo, nesusitupėjo... vis nuotykių ieškot, kad ir tokiam darbe...".
- Aha, pati slapstaisi, o man krūvas dokumentų ir bylų peržiūrėt palieki, kol perduodu jums informaciją ir misijas,- suniurnėjo Fasas su apsimestinu apmaudu ir pasipiktinimu. Visgi į magiškųjų nelaimių ir katastrofų departamento viršininko darbą įėjo ir tai, ir nesvarbu, kiek laiko aurorų štabo vadė praleistų savo kabinete.
- O man kaip tik dabar atostogos,- Fasas kaip vaikas iškišo liežuvį erzindamas. - Todėl sėdau ant motociklo ir dundu po Angliją. Jeigu pavyks ir užteks laiko, nulėksiu ir kur toliau. Bet neįsivaizduojama, kiek ir savoj šaly galima pamatyt... O ko tu pati neišeini atostogų? Juk pilna padėjėjų turi. Pasodink kokį vieną pasigavus už ausies ir sodink į savo sostą. Motociklą turi?
Fasas lazdele net nežiūrėdamas sau už nugaros prisikėlė motociklą arčiau savęs ir patogiai pusiau stovomis, pusiau atsisėdęs į jį atsirėmė. Paglostęs vairą, vyras kilstelėjo antakį ir nusijuokė.
- Meilės? Indrigos? Dramos? Tu tikrai dar pažįsti mane?- paklausė Oldefortas.- Ak, teisingai, nusižiūrėjau vieną gražuolę.
Fasas su meile pažvelgė į motociklą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Liepos 17, 2016, 11:24:22 am

Džeinė atsiduso.
-Dokumentai, bylos... Juk daug įdomiau kovoti su nuklydusiais iš doros kelio burtininkais. Taip ir nesuprantu, kodėl pasirinkai tokį nuobodų darbą,-mergina juokais pavartė akis.-žinoma, turiu motociklą. Bet negaliu viso savo darbo tiesiog palikti kokiam vaikiščiui. Jei kas nors atsitiks, visa magijos ministerija iškart apkaltins mane. Neturiu tokių gerų ir talentingų padėjėjų. Daug mokslą baigusių burtininkų pasirenka tokius darbus kaip kvidičo žaidėjas arba dainininkas, ir labai nedaug nori rinktis tokią pavojingą specialybę kaip auroras. Dauguma įsidarbinę aurorais ateina ieškodami nuotykių ar dar balą žino ko.
Juodaplaukė sunėrė rankas ant krūtinės.
-Nors... Turiu vieną neblogą padėjėją. Gal... Ai, velniop,-aurorė mostelėjo burtų lazdele ir iš jos išskridęs ugninis paukštukas nuskrido magijos ministerijos link.-ką tik išėjau atostogų.
Fasui parodžius į motociklą, Džeinė tik pavartė akis. Amžinas rokeris buvo, amžinas rokeris ir liks.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 18, 2016, 11:29:02 am

Klastuolė dabar šį laiką išties nuoširdžiai šypsojosi parodydama džiugesį taip pat baltai išbalintus ir tvarkingus dantis. Rudaplaukė atsirėmusi į medį - sunėrė rankas ir stebėjo priešais ją stovinčią porelę. Aurorų štabo vadovę ir magijos ministerijos darbuotoją. Netrukus pajuto kaip juos abu ji apkabina - veikiau pasmaugia. Kone dusduma Allison subamba:
- Atsargiau, neužduink vaiko. Tada Azkabane sėdėsi, - juokais prigrasino garbanė. Išties jai buvo gera matyti prieš save stovinčią seserę kuri buvo pačiam jėgų žydėjime. Atsakymus į klausimus mergina nutylėjo. Ji tylomis pakreipė žvilgsnį į Faso motociklą, kuri ją iš tiesų giliai širdyje - žavėjo.
- O tas motociklas, jūsų, gali skraidyti? - penktakursė jau spėjo suvokti kokią nesąmonę jinai leptelėjo. Dabar, ko gero, ims juoktis ir šaipytis iš manęs. Hmm, kodėl negalėjau pasilaikyti sau klausimo? Mintyse ji save keikė ir pyko ant savęs.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 18, 2016, 03:57:41 pm

Fasas Oldefortas žvilgtelėjo į Džeinę ir kilstelėjo antakį. Labai knietėjo atsirėžti, kad į jo darbą įeina ne tik bylų skaitymas, bet vyriškiui pavyko susilaikyti.
- Juk nebūtina su jais kovoti,- su šypsena priminė jis. - Daugelis ne šiaip sau krečia nesąmones, o dėl kitokių priežasčių. Visi paaiškinimai ir pateisinimai randami jų praeityje. Šiuo momentu keli departamentai dirba ties šituo dalyku...- Fasas pažiūrėjo į susidrumstusį tamsų ežero vandenį.- Greitai projektas bus baigtas.
Fasas giliai atsiduso, nužvelgdamas abi merginas, stovinčias netoli jo. Beveik šalia. Departamento viršininkas iš tiesų nemėgo kalbėti ar galvoti apie darbą atostogų metu -  daug kas jam neduodavo ramybės. O motociklas šias mintis išblaškydavo geriausiai.
- Gal norėsi palaikyti man kompaniją keliaujant?- Fasas nusivaipė, Džeinei pavarčius akis dėl jo ,,mylimosios". Vyrui tebekėlė nuostabą aurorų vadės valiūkiškumas: jis buvo įsitikinęs, kad šis darbas beveik galutinai išmuš iš Džeinės jos laisvą būdą ir draugiškumą panašiai, kaip išmušė iš jo. Bet, pasirodo, Fasas smarkiai klydo.
- Taip, gali... Jis beveik viską gali,- nusišypsojo Fasas mažajai Džeinės sesutei. Kažkodėl jis dabar prisiminė savo brolį, ir jam pasidarė mažumėlę liūdna. Bet, tarsi nuvytų puolančius vėla vakare uodus, nuvijęs tokias mintis į šalį, Fasas pažiūrėjo į Allison.
- O kodėl klausi? Esi bandžiusi važinėti su tokiu daiktu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Liepos 18, 2016, 04:18:43 pm

Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Mielai. Tik kur keliausim?,-mergina šyptelėjo.-tau tikrai būtų neprošal kiek pralinksmėti ir pakvailioti, Fasai. Pasidarei beveik toks pats linksmas kaip Hogvartso vaiduokliai.
Juodaplaukė su beveik nepastebimu ilgesiu pažvelgė į Hogvartso pilį. Ji apžvelgė Uždraustąjį mišką ir ežerą. Tolumoje netgi matė medinį draugų namelį. Prisiminė visus nuotykius, kuriuos patyrė čia su Fasu Oldefortu, Keite Moris ir kitais draugais. Anuomet mokėsi Klastūnyne, tačiau bendravo su visų koledžų mokiniais, ypač su Grifų gūžtos ir Varnanagės. Vėliau ji net buvo mokytoja Hogvartse, tačiau labai ten nepritapo. Toks nuobodus darbas kaip mokytojavimas būtų ją galutinai sužlugdęs, tad gavusi pasiūlymą Džeinė mielai ėmėsi aurorų štabo vadovės darbo. Prisimindama senus laikus ji užsigalvojo, ir tik išgirdo, kaip Allison ir Fasas jau šneka apie motociklus.
-Ji dar nėra pilnametė, o tu jai jau į galvą bruki baikerišką gyvenimo stilių,-nusijuokė Džeinė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 18, 2016, 05:17:11 pm

Fasas paglostė šaltą motociklo vairą. Apskritai prie ežero buvo šalta, pūtė tolydžio vis smarkėjantis vėjas. Vyras nebuvo šalčio fanas, na, nebent žiemą, kai viskas būna balta, gražu ir šviesu. Ir kai galima voliotis po sniegą lyg... baltam snieginiam leopardui. O kai šalta ir šlapia, pavydžiui rudenį, kai net nėra kuo pasidžiaugt, išskyrus spalvotų pūvančių lapų krūvomis, Fasas visai neturėjo jokio reikalo ir noro kišti snapą laukan. Nebent pasivažinėti su motociklu. Tai pakeldavo ūpą ir suteikdavo vidinę ramybę labiau, negu bet kas kitas. Ir sukeldavo norą išeiti į lauką netgi didesnį, negu ,,Pokemon go".
- Keliauti galime bet kur,- Fasas plačiai mostelėjo rankomis aplink ežerą, parodydamas krūvas pasirinkimų, kur keliauti,- Tik rinkis ir turėk noro. O dėl to linksmumo... gal tu ir teisi. Bet kai vadovauji tokiam departamentui, didelis noras pokštauti pradingsta. Grįžta tik atsisėdus ant motociklo. Tik jis dar palaiko mane nesuvaiduoklėjusį,- niūriai nusivaipė vyras.
- Negrūdu aš to gyvenim,o būdo, aš tik šiaip... - Fasas nutaisė tokią veido išraišką, kad būtum pamanęs, kad virš jo spindi aureolė, o už nugaros žėri baltutėliai arkangelo sparnai.- Esu tikras, kad vaikiui įdomu. Tegul domisi. Vertinga.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 18, 2016, 08:59:47 pm

Allison šį laiką dabar nesijautė rami, tad sukandusi viršūtinę lūpos dalį ji neramiai pažvelgė į Džeinę ir Fasą, stoviniuojančius visai netoli jos ir šnekučiuojančius. Klastuolės žvgsnis vėl nukrypo link motociklo, kuris ją iš tiesų traukė (omg, gal čia nauja, dar žmonėms neatrasta trauka?) ir viliojo. Ji pati leidosi į prisiminimus kaip bandė važinėti motociklu svečiuodamasi pas draugą Jakscon vasaros metu. Kuris ją kantriai mokino kaip taisyklingai važiuoti motociklu, sėdėti, taip pat kaip vairuoti. Allison gana dažnai pas jį lankydavosi, tad greitai išmoko su draygo pagalba vairuoti motociklą. Tad nugurktelėjusi seiles pasakė vyriškiui:
- Taip, esu. Ne kartą važinėjau su motociklu, - nusišypsojusi tarė klastuolė. Ir vėl pažvelgė į motociklą. - Džeine, tu visai nė karto nepastebėjai kaip mano kambary būdavo ant lentynos sukrauti žurnalai apie motociklus? - tyliai sukikeno mergina ir atsigręžė į juos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Džeinė Meko Liepos 21, 2016, 12:17:52 pm

Džeinė, vaidindama įsižeidusią, susiraukė.
-Fasai, Fasai! Mano darbas irgi ne iš lengvųjų, bet aš tai ne paniurėlė!-pasakė mergina.-na, nebent mane supykdo.
Juodaplaukė gūžtelėjo pečiais ir susimąstė.
-Chm... Nežinau. Galėtume užsukti į kiauliasodį, jei nori,-tarstelėjo draugui aurorė, tada nusijuokė.-oi, patikėk. Aš tau neleisiu būt paniurusiam bent jau per išvyką.
Allison vis varstant motociklą ilgesingais žvilgsniais, Džeinė pavartė akis.
-Oiiii, dabar turėsiu dar vieną motociklų faną pašonėje. Neee, tavo žurnalų nepastebėjau, nes labai retai būnu namie. Juk čia tik motociklai, transporto priemonės!-nusijuokė juodaplaukė.-kas jau čia tokio ypatingo?
Aurorų vadovė mostelėjo savo juoda burtų lazdele ir po minutėlės prie jos atskrido juodas, naujoviškas motociklas. Jis buvo gražus, tačiau Džeinė jį nusipirko dėl to, kad juo važiuojant buvo galima klausytis muzikos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 25, 2016, 09:38:30 pm

Fasas Oldefortas slapčia įtariai žvilgtelėjo į mokinukę klastuolę, kuri karts nuo karto vis nužiūrinėjo Faso mylimąją. Gerai, kad ministerijos darbuotojas sėdėjo ant šios transporto priemonės ir laikė jos vairą - o tai klastuolė galgi net būtų išdrįsusi pasivažinėti be leidimo. Džeinė tai nebūtų padariusi, šiaip buvo sąžiningas žmogus. Bet ypatingai... naglas. Fasas nujautė, kad ta pačia savybe pasižymi ir jos sesutė.
-Šaunuolė,- pagirdamas nusijuokė Fasas.- Štai, kur įsikūnijusi baikerės dvasia, ir tu, Džeine, net nepastebi. Šaunuolė Allison,- pagyrė darsyk.
- Pažiūrėsim, ar nebūsi paniurus, kai per porą dienų motociklo sėdynė visiškai nutrins prie šluotos pratusią minkštąją.- pasišaipė Fasas iš Džeinės.- Kiauliasodyje... nežinau, galim ten užsukti, bet dabar vargu, ar rasi ten ką įdomaus paveikti. Na, jeigu įveiksi mano niūrumą, aš padėkosiu. Sėkmės bandant.
Vyras pasitaisė akinius, žvelgdamas į dvi seseris. Rado jų veiduose galybes panašumų. O Allison atrodė kone lygiai tokia pati, kokią vaikystėje Fasas pažinojo Džeinę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Rugpjūčio 17, 2016, 04:20:26 pm

(( Astronomijos egzaminui ))

Vakaras. Tauškalė gulėjo mergaičių kambaryje ant savo lovos.
- Ką veikti? Nuobodu...- klausė savo draugių Ginta,- ne, ne. Nenoriu skaityti knygos. Dar užmigsiu. Bet žinau kas nebus nuobodu!
Ginta sumąstė naktį eiti į kiemą ir pažiūrėti dar kartelį į savo vaikystė su kerais "Filiorum". Ji to laukė visą vakarą. Pagaliau kai laikrodis mušė dvylikta užmigus visoms jos draugėms mergaitė išskubėjo kieman. Lauke buvo tamsu.
- Lumos.
Pasišviesdama lazdele Ginta pasiekė ežero pakrantę.
- Čia manęs turėtu niekas nepastebėti.
Tauškalė atsigulė.
- Na, ką gi. Filiorum! Rimtai? Ir čia reikės šimtus kartų bandyti kol išeis? FILIORUM! Filiorum!
Mergaitei pavyko. Ji kaip ir pamokoje pradėjo matyti save mažą. Tik šįkart, kitokius įvykius. Pirmas buvo kai jai kalėsi pirmasis dantukas. Ji verkė, nes skaudėjo, o mama ją guodė dainuodama lopšinę. Antras epizodas buvo kai mergaitei buvo ketveri. Su mama ėjo į spektaklį. Ji labai džiaugėsi, mama nupirko jai ledų. Trečiame įvykyje Ginta gavo laišką į Hogvartsą. Tuo ir baigėsi vaizdai.
- Ak, kas sukūrė šį nuostabų burtažodį?
Tauškalė jam buvo iš visos širdies dėkinga.
- Jau reikia eiti,- tarė ji pasižiūrėjusi į laikrodį.
Antrakursė atsistojusi sušnibždėjo, kad lazdelė įsižiebtu ir nuliuoksėjo prie storulės portreto. Įėjus į kambarį atsigulė lovon lyg niekur nieko ir dar ilgai galvojo, kad dar kartelį tikrai nueis pažiūrėti į save mažą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Penelopė Kail Rugpjūčio 18, 2016, 01:23:42 pm

94 metais prieš mūsų erą, magijos pasaulyje vis populerėjo burtažodžių kūrimas. Tuo laikotarpiu jų buvo sukurta per 400, tik dauguma jų neišliko, arba buvo per pavojingi naudojimui. Štai keletas kerų, kurių paprastuose magijos vadovėliuose jau neberašo. - Penelopė žingsniavo prie ežero (juk tokia nuostabi diena, kam sėdėti pilyje?) vienoje rankoje laikydama atverstą knygą, o kitoje - grauždama sultingą obuolį. Ji buvo taip įsigilinus į vadovėlį, kad kelis kartus užkliuvo už akmens ir skaudžiai griuvo ant kelių. Po kiek laiko, nusviedė liesą obuolio graužtuką į krūmus ir klestelėjo ant žaliuojančio medžio šaknų prie pat skaidraus ežero vandens. Ir dabar baigė graužti nebe obuolį, o magijos knygą. Saitis morti burtažodis sulaiko gausų kraujavimą, Lecitus kerai, veikia panašiai kaip ir Bombarda burtai - susprogdina bet kokios rūšies daiktą, tik paliečia tiktai nustatytą objektą, o visa kita neukenčia. - Kail atsitraukė nuo knygos ir susimąstė - Gal būt nieko nenutiktų, jei kokius vienus kerus išbandyčiau? - Varniukė, vis dar įsikniaubusi į knygą ištiesė lazdelę ir juokais pamakalavo ja ore. Tik staiga prie jos pasigirdo gailus inkštimas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Kath Forest Rugpjūčio 26, 2016, 11:33:33 pm

Ežeras Kath pasirodė paslaptingas. Tamsi vešli žolė sudarė kontrastą su žalsvu ežero vandeniu. Kath buvo labai smalsi taigi nuėjo paliesti ežero vandens. Priėjus prie pat ežero, pamatė vandenyje plaukiančius mažus buožgalviukus. Jie buvo toki vikrūs. Kath prilietė vandenį. Kaip mat buožgalviai išsisklaidė. Vanduo buvo šaltas. O gaila, nes Kath galbūt netgi būtų pabraidžiojusi. Taigi Kath nusivylusi patraukė takeliu vedančiu aplink ežerą. Takelis buvo išpiltas žvyru, o jo kraštai apdėti akmenimis. Užsisvajojusi ji netgi už vieno jų užkliuvo. Na, visa laimė jog nepargriuvo. Ji patraukė toliau. Eidama mėgavosi šviežiu pušų kvapu. Staiga krūmuose kažkas pradėjo krebždėti. Kath nebuvo bailė taigi nepabėgo. Po kelių akimirkų ji pamatė kaip iš už krūmo povaliui iššliaužia miela juoda gyvačiukė. Ji nebuvo didelė. Galbūt 25 centimetrų ilgio. Taigi Kath nepabūgo ir pritūpė prie jos. Gyvatė jau tiesė galvą link Katherine rankos, kai kiti netoliese esantys vaikėzai pradėjo juoktis. Gyvatė tik šmurkštelėjo atgal į krūmus ir daugiau nesugrįžo. Taigi nusiminusi Katherine pradėjo žingsniuoti atgal į savi kambarį. Ji sau prižadėjo jog kitą dieną dar nueis prie ežero ir galbūt sutiks tą gyvačiukę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: patsuan Rugsėjo 05, 2016, 06:46:31 pm

Paskutiniai saulės spindulėliai dar lepino lauke esančius žmones savo šiluma ir šviesa. Ilgai netrukus šviesius ir giedrus orus pakeis niūrūs dangaus skliautai ir lietūs, todėl švilpis stengėsi pasinaudoti proga ir dar kiek ilgiau pabūti prie ežero ir ramiai pailsėti nuo viso triukšmo ir erzelio. Kartais mokykla būdavo tarsi kokia spygliuota grandinė, kuri per ilgai nešiota buvo nebe puošmena, o jau tik kankynė. Keista analogija,tačiau...
Pasirėmęs prie medžio ir galvą atlošęs atgal Nero net nepajuto, kaip ėmė merktis jo ir taip pavargusios akys; galbūt tai ir tebuvo bemiegių naktų padarinys, o gal tai tos šilumos kaltė, tačiau berniukas ėmė ir palaimingai užsnūdo, prisiglaudęs prie šiurkščios žievės, kuri kažkaip tuo metu atrodė it puikiausi pūkų patalai. Galbūt nereikėjo eiti į magijos istorijos pamokos, nes sapnas, kuris aplankė jį buvo pernelyg keistas ir netgi netikroviškas.
Vieta, kurioje jis stovėjo buvo ta pati ežero pakrantė, tiesa, metų laikas buvo visiškai kitoks-- saulė pliekė taip smarkiai, kad pamanyti, jog buvo kažkas kitko negu vasara buvo neįmanoma. Šalia Nero sėdėjo jauna, gana daili ragana ir kažką labai įsitempusi ir įsijautusi skrebeno į savo užrašų knygutę, ant kurios auksinėmis raidėmis buvo parašyta "Batildos Maišinės", idant ši tą užrašinę pamestų. Taigi, jis sapnavo apie garsią istorikę? Juk netgi savo kambaryje turėjo jos vadovėlį.
Skubiai prilietęs moters petį jis panoro atkreipti jos dėmėsi, tiesa, kiek Nero suprato, Batilda matė visai kitą žmogų jame, nes tik greitai užvertė knygą ir kepštelėjo jam per nosį. Tik tuomet pajuto turintis vientisu maudymosi kostiumėliu apvilktą merginos kūną ir jog Batilda taip pat buvo pasirengusi šokti į vandenį...
-O dieve mano, niekada daugiau...!- smarkiai krūptelėjęs Nero pabudo iš savo sapno ir nusipurtė, vis dar jausdamas ant savęs šaltą vandenį ir nerimastingai pasitrynė akis.
Niekas niekad nepatikės, kad jis sapnavo apie maudynes su "Magijos Istorijos" autore.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 01, 2016, 03:17:11 pm

Tą dieną Caroline su drauge išsiruošė pasivaikščioti. Na, pasivaikščiojimui diena nebuvo per geriausia: pūtė vėjas, dangus negalėjo apsispręsti lyti jam ar ne, bet ką darysi, jei dabar savaitgalis, o sėdėjimas pilyje įgriso iki gyvo kaulo. Taigi mergaitės lėtai žingniano ežero pakrante ir kalbėjosi apie tokius dalykus, kurios stebėtojui iš šalies atrodytų visiška nesąmonė.
Staiga Caroline akys užkliuvo už vienos zonos vandens paviršiuje. Praeinant vanduo ten prašviesėjo ir labai nežymiai suraibuliavo. Kas čia darosi??? pamanė grifiukė, bet tuoj pat nutarė, kad jai tik pasivaideno. Grįžtelėjus atgal vanduo buvo toks, koks visada : lygus it stiklas ir tamsus, kad negalėjai įžiūrėti jau antro colio nuo paviršiaus. Grįžtant atgal viskas pasikartojo. Caroline timptelėjo Gintą už rankos ir paklausė:
 - Tas vanduo išties raibuliuoja!! Ar tu matai tą patį ką aš, ar man vaidenasi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Lapkričio 01, 2016, 03:32:11 pm

Vaikštinėdama ežero pakrante su Caroline Ginta buvo paskendusi savo mintyse. Trečiakursė buvo visai be nuotaikos. Turbūt ją veikė niūrus oras. Diena buvo apsiniaukusi, atrodo tuoj ims ir pradės iš dangaus pliaupti lietus. Tokia buvo ir Gintos savijauta.
- Kkąą? Ką sakei? Atleisk, neišgirdau,- prakalbo pajutusi, kad Caroline patraukė jos ranką.
Mergaitė jai parodė į raibuliuojantį vandenį.
- Taip, jis raibuliuoja. Ir... Kas iš to?- klausiamai pažvelgė į pirmakursę.
Ginta atidžiai įsižiūrėjo į vandenį. Ežeras karts nuo karto suraibuliuodavo ir pašviesėdavo.
- Kodėl jis tai daro? Turiu omeny, kodėl jis šviesėja? Pirmą kartą tai matau. Šiek tiek keista, ar ne?
Gal iš šono keistai atrodė, kad dvi mergaitės stovi ir įdėmiai stebi ežerą. Bet Gintai tikrai kilo klausimų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 01, 2016, 03:51:15 pm

 - Tai neįmanoma...- sušnibždėjo Caroline ir atsisuko atgal - gal kas čia taip juokauja? Bet pilies kiemas buvo visiškai tuščias - tokią dieną visi mokiniai sėdėjo bendrabučiuose prie židinių.-Gal patikrinkim?
Mergaitė patraukė arčiau vandens ir pasilenkė pažiūrėti. Kelių colių gylyje tarsi traukiamas nematomo siūlo kabėjo mėlynas akmenukas. Jis buvo tarsi švytintis ir, atrodo, karštas. Kas kelias sekundes jis užsižiebdavo ir vanduo suraibuliuodavo.
 - Kaip manai, ar nepavojinga paimti?- pasiteiravo Caroline draugės - vis dėl to ši turėjo didesnę magijos patirtį.- Gal pirma Šaukiamuosius pabandyt?
Nelaukdama atsakymo Caroline išsitraukė lazdelę, nors protingoji jos dalis sakė, jog nieko iš to nebus.
 - Accio.
Kaip ir buvo galime tikėtis, akmuo nė kiek nepasijudino, tik ryškaiu užsižiebė.
Mergaitė sutriko ir atsisuko į draugę:
 - Gal tu pamėgink? Noriu pažiūrėti kas čia per daiktas... Gal jis kuo naudingas, kaip manai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Lapkričio 01, 2016, 04:18:25 pm

Ginta ežere taip pat pamatė mėlyną akmenį.
- Reikia elgtis atsargiau, gal jis užkerėtas...,- nutęsė.
Ginta šūktelėjo pamačiusi, kad Caroline pabandė kerus prieš jį.
- Daugiau taip nedaryk! Gali būti labai pavojinga.
Ginta dar kertelį pažvelgė į akmenį.
- Tuoj pagalvosiu...Štai! Impervius.
Trečiakursė lazdele nusitaikė į akmenį. Bet nieko neįvyko.
- Supratau. Mūsų kerai per silpni. Kaip tik astronomijos pamoką mokėmės burtažodžių sustiprinimo kerų.
Ginta prisiminusi burtažodį sušuko:
- Potestatem!- šįkart jai pavyko iš pirmo karto,- Impervius!
Pavyko! Akmuo staigiai iškilo iš vandens ir įmušė Gintai į kaktą.
- Ai!
Tauškalė pargriuvo. Jai pradėjo skaudėti galvą.
- Turi akmenį? Parodyk man jį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 01, 2016, 04:50:32 pm

Caroline stebėjo draugės bandymus pakelti akmenį.
 - Gal galėčiau kuo padė...
Sulyg tais žodžiais akmuo staigiai šovė į viršų ir atsimušęs nuo Gintos kaktos nukrito Caroline po kojomis.
 - Ginta! Nesusižeidei?- mergaitė puolė prie draugės ir padavė jai akmenį.- Štai jis. Esi įsitikinus, kad nepavojingas?
Akmuo mergaitės rankose pulsavo melsvai balta šviesa. Staiga jis taip nušvito, kad Caroline teko prisidengti akis. Šviesa tarsi susigėrė į Gintą. Mergina nukrito ant žemės.
 - Ginta? Ginta! Girdi mane?- mergaitė palietė draugės ranką ir pajuto iš jos plūstant kažkokią energiją. Po kelių sekundžių Ginta atsimerkė. Caroline pajuto, kad pradėjo matyti kitaip. Vaizdas nepasikeitė, tik tapo ryškesnis. Klausa sustiprėjo. Sprendžiantiš nustebimo tą patį jautė ir draugė.
 - Viskas gerai?- sušnibžėjo Caroline. Pasakė tai labai tyliai, bet kažkodėl buvo tikra, kad draugė išgirdo. Galbūt tai dar viena akmens "dovana".

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Lapkričio 01, 2016, 05:01:39 pm

- Viskas gerai...- meluodama tarė Ginta.
Kažkas keisto atsitiko su ja. Tauškalė dabar girdėjo kiekvieno lapo čeženimą, kiekvieną ežero bangelę.
- Nežinau ar man viskas gerai...- su baime tarė Ginta,- o kaip jautiesi tu? Tas akmuo kažkuo ypatingas. Gal mums jį nunešti ir papasakoti šį įvykį profesoriui Sorenui von Sjuardui?
Ginta atsistojo nuo žemės (ji tebesėdėjo ant jos kai akmuo jai pataikė į kaktą).
- Bet jei mes pasakysime - galime gauti arešto arba prarasti Grifų Gūžtai taškų. Net nežinau kaip elgtis. Ką siūlai tu?
Viską Ginta kalbėjo pašnibždomis, bet Caroline viską puikiai girdėjo.
- Eime į biblioteką, įsidėk akmenį į kuprinę ir ten gal ką nors rasime apie akmenį? Gal yra koks priešnuodis ar kažkas panašaus...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 01, 2016, 06:23:36 pm

 - Nemanau, kad eiti į biblioteką gera mintis. Gali paprašyt paaiškint, iš kur akmuo, ir nors ežeras nėra uždrausta teritorija, velnių gausim. Manau tai paprasčiausias Mėnulio akmuo. Mano močiutė tokį naudojo, nes prastai girdėjo ir matė.
Caroline galvoje suskambo senelės balsas Geras daiktas tas Mėnulio akmuo. Tik su juo atsargiai reikia. Per daug panaudosi arba per dažnai - apalpti ir net numirti gali. Kadangi senelė jo naudodavo po kruopelę per savaitę, tai tiek, kiek kliuvo Gintai, tikrai buvo "daug" Ką daryti...  Sakyti ar ne? Gal viskas bus gerai...
 - Ginta, girdi? Kažkas ateina... Gal paklausom?- Caroline balse atsirado šelmiška gaidelė.
Sprendžiant iš aplinkos garsų kažkokia porelė susitiko kiek už Kiauliasodžio. Caroline pažvelgė į draugę, prisėdo ant žemės ir ėmė klausytis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Lapkričio 01, 2016, 06:34:24 pm

- Sakai? Gal, o poveikis nežinai kada baigsis?
Ginta savo tobula klausa išgirdo kažką einant ir kalbantis.
- Klausytis? Na... Tai ne mano stilius, bet, kad jau mes taip apdovanotos...
Ir Ginta atsitūpė ant žemės, kad būtų patogiau. Klausytis buvo kiek nuobodoka, kalbėjo jie tik apie meilė, o po kelių minučių pradėjo porelė dar ir bučiuotis.
- Fee, eime.
Ginta atsistojo ir ištiesė ranką draugei.
- Aš nuo tų meilės pliurpalų galiu apsivemti. Gal jau eime į Hogvartsą? Man darosi šaltoka.
Iš tiesų grifiukės lauke prabuvo gerą valandą, todėl jau virpėjo iš šalčio.
- O Mėnulio akmenį pasiliksim ar pamesim čia? Gal tu jį pasiimk prireiks gal kam nors iš šeimos ar šiaip.
Ginta dar paskutinį kartą žvilgtelėjo į besibučiuojančią porelė ir patraukė link mokyklos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Justina Goooo Lapkričio 03, 2016, 07:30:53 pm

Justina vėjuotą rudens vakarą žingsniavo ežero pakrante. Vandens paviršius ramiai tyvuliavo ir spindėjo sidabru. Aplinkui nebuvo nei mokinių nei vaiduoklių. Ji džiaugėsi turėdama galimybę pailsėti nuo mokymosi. Staiga ji netyčia paspyrė kažkokį keistą akmenuką. Jis buvo skaidrus, kaip stiklas, su žydromis dėmelėmis. Hogietė pirmą kartą matė tokį keistą akmenuką. Ji vedama smalsumo pakėlė radinį ir stipriai sugniaužė delne. Tada pajautė savyje kažkokį keistą jausmą, lyg visas jos vidus kunkuliuotų. Jai pradėjo suktis galva, nematoma jėga ją traukė prie vandens. Ji lėtai, ramiai, bet tuo pačiu nekantraujančiai palietė vandens paviršių. Jos ranką užliejo šiluma, vanduo susiliejo su ja. Justina labai apsidžiaugė netikėtu atradimu ir ežeras pradėjo lėtai, palaimingai banguoti. Jaunoji raganaitė suprato, kad ežero būsena priklauso nuo jos nuotaikos. Ji pabandė prisiminti visus blogus dalykus įvykusius jos gyvenime ir didelės bangos pradėjo daužytis į krantą. Vanduo sugebėjo prisišaukti mane, bet ar aš sugebėsiu prisišaukti jį? pagalvojo. Justina atsitraukė per penkias pėdas ir susikaupė. Jos mintyse sukosi vaizdas su vandeniu jos rankose. Staiga ranka vėl pasklido šiluma. Hogietė atsimerkė ir pamatė vandens kamuolį savo rankose. Įdomu ką galėčiau su juo nuveikti? vėl iškėlė sau klausimą. Ji pabandė nusitaikyti į artimiausią objektą-mažą krūmelį, ir metė į jį vandens kamuolį. Krūmelį apsupo šviesą skleidžiantis melsvas laukas. Justina prisiartino prie lauko ir lėtai jį palietė. Netrukus milžiniška jėga numušė ją atgal. Mokinė suprato, kad su akmenuko ir vandens pagalba gali susikurti apsauginį lauką. Norėdama patikrinti ar jis atlaiko kerus, ji tyliai sumurmėjo burtažodį ir manevringai sumosikavo lazdele. Kerai neįveikė lauko. Justina nusprendė pasilikti akmenuką, įsidėjo jį į kišenę ir laiminga nužingsniavo atgal į pilį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elizabeth Riddle Lapkričio 13, 2016, 12:02:49 am

- Tai koks jausmas, - ji žiūrėjo tiesiai į vaikino akis, - koks jausmas vieną akimirką būti mirusiam, o kitą jau gyvam? Kokia ta mirtis?
- Ar tu labai nori tai sužinoti? Negi tau ne geriau ramiai gyventi ir vėliau pačiai tai pamatyti? - kuždėjo jis, abu buvo įsitempę, keista, bet šaltas Efės balsas truputį drebėjo, o Edvardas kažkodėl jautėsi labai liūdnas.
- Aš to nepamatysiu kol tu būsi gyvas. Kol tu gyvensi, aš nemirsiu. - atsiduso Efė.
- Ir nelinkiu tau to pamatyti. - jis nuleido akis.
- Kodėl? - jos lūpa sudrebėjo.
- Nes tu nepateksi į vietą, kur patenka gėris, Ef. Man labai gaila, kad tau teks viską iškęsti. - Edvardo akys prisikaupė ašarų.
- Aš nieko nebijau. - Efė kalbėjo tvirtai, bet ją išdavė jos nuriedėjusi ašara. Ji greitai nusisuko ir ją nusivalė. Tada vėl pažvelgė į Edvardą. - Aš nugalėsiu mirtį.
- Tai neįmanoma...
- Nieko nėra neįmanomo.
- Tai kodėl tu priešiniesi? Sau, savo prigimčiai, kodėl pažaboji save? Tu gera ar bloga? Kokia tu esi? Kas tu? Išlaisvink tikrąją save, parodyk mums kas tu per padaras, Elizabeta... - Edvardas verkė. Jis jautėsi toks silpnas, pasaulis atrodė toks bjaurus ir niūrus, jis niekada dar nejautė tokio jausmo.
- Tu žinai kokia aš. Aš visiems suteikiu skausmą. Juk seniai žinai... - atsiduso Efė ir paliko Edvardą vieną prie užšalusio Žaliojo ežero. 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Lapkričio 24, 2016, 06:20:47 pm

Beatričė Sandra Riddle stovėjo ežero pakrantėje ir žvelgė į žvaigždėtą dangų. „Kokia nuostabi naktis“ mąstė. Taurė, atsinešta rankoje, dabar grakščiai sukosi tarp mergaitės pirštų, švelniai apkabinusių plonytę kojelę. Ji išėjo pie ežero nes norėjo Cristaciem kerus panaudoti su tikru vandeniu, o ne išburtu Aquamenti kerais. Lengvai pritūpusi, Beatričė pasislinko ežero link ir pirštų galiukais vos vos palietė vandenį, atsargiai perbraukė per juodą, ribuliuojantį paviršių ir atitraukė ranką, tada padarė tą patį veiksmą dar kartą, tik užsimerkusi, ji įsivaizdavo, kaip mažyčiai vandens  lašeliai virs žaviais kristalėliais. Tada atsimerkusi ištiesė kitą ranką su taure ir panardino šią į vandenį. Iškėlusi taurę sklidiną vandens vėl pažvelgė į žvaigždes, o po to, į tą dalelę šitokio milžiniško ežero savo rankoje. Galiausiai iškėlė lazdelę ir beveik šventai, prislopintu balsu, tačiau aiškiai ištarė:
-Crystaciem – ir vanduo lygiai taip, kaip grifė ir įsivaizdavo pavirto mažyčiais kristalėliais.
-Nuostabu! – Beatričė sukrykštė į naktį tarsi vaikas, visas vaizdas tiesiog pakerėjo jos tamsias, gilias, šaltas akis. – tai Dieviška! Vėl šūktelėjo ji miškui, norėjo, jog visos žvaigždės danguje tai išgirstų, jog jis tai išgirstų. Tada dar kartą iškėlė lazdelę ir pakartojo burtažodį. Kristalėliai vėl atvirto į juodą ežero vandenį, kurį mergaitė grąžino ežerui it šventenybę ir prisisėmė kito.
-Crystaciem! – šįkart Beatričė jau šūktelėjo ir užsimerkė, įsivaizduodama tą pasaką, tik sulėtintame kadre.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arija Ravens Lapkričio 27, 2016, 01:58:11 pm

Buvo tamsus ir lietingas vakaras. Arija, nors ir žinodama, kad vakarais negalima išeiti už Hogvartso ribų, ši kartą nusprendė surizikuoti ir nusižengti taisyklėms. Dar kartą pažvelgusi į lapelį, kurį laikė delne, giliai įkvėpė ir įsitikinusi, kad jos niekas nestebi, greitu žingsniu pasileido taku, vedančiu ežero link. Lapelyje buvo parašyti žodžiai "Joks vanduo negalės nuplauti tavo paslapties. Susitikime ežero pakrantėje". Žinutė buvo anoniminė, taip pat nebuvo paminėta ir data - tiesiog paprasta popieriaus skiautelė, be jokių kitų užuominų.
"Nejaugi kas nors žino?", - pagalvojo Arija - "Juk Hogvartse esu dar pakankamai trumpą laiką, tad ši istorija tikrai neturėjo pasiekti kažkieno kito ausų - o ir liudininkų juk nebuvo".
Nors ir galvodama, kad tai gali būti spąstai, Arija vis tiek nusprendė patikrinti. Ne, ji nepasirodys slaptam raštelio savininkui, o pasislėps ir lauks už netoliese esančių medžių - gal išvys žmogų, o gal tai tik koks nevykęs pokštas. Žinoma, šis anonimas jau galėjo būti vietoje ir jos kažkur pasislėpęs tykoti, tačiau - reikia rizikuoti.
Krentančių lietaus lašų garsas užgožė mergaitės keliamą bruzdesį. Dar labiau paspartinusi žingsnį, vos ne bėgte lėkdama, Arija tolumoje išvydo raibuliuojantį ežerą. Aplink nebuvo nei žmonių, nei jokių kitų gyvų būtybių. Pasukusi dar toliau iš kelio, mergaitė pasiekė medžių juostą, kuri supo ežero pakrantę ir, pasislėpusi už vieno, ėmė laukti.
Nieko neįvyko.
Lietui nurimus, ausyse tyla tiesiog ėmė spengti. Girdėjosi tik ramus lėtas Arijos kvėpavimas, geriau įsiklausius – ir tylūs širdies dūžiai krūtinėje, bei vėjas, kuris vos vos judino medžių lapus. Be šių garsų, nurimus lietui, daugiau nebuvo nieko, kas galėtų sukelti bent mažiausią garsą, ir Arija pamanė, jog kažkas turbūt tik šlykščiai pajuokavo ir privertė mergaitę sunerimti kol....
Staiga Arija išgirdo murmesį – už kokių penkiolikos metrų šmėžtelėjo tamsi figūra. Sutelkusi visą dėmesį ir dar labiau įtempusi ausis Arija sustingo lyg skulptūra – niekas jos nepastebės. Tamsioji figūra vis artėjo. Ji judėjo pagrindiniu keliu, vedančiu ežero pakrantės link. Netrukus figūra pateko į mėnulio nutviekstą šviesos ruožą - ten ji ir sustojo. Arija išvydo vyrišką siluetą. Vyriškis rankas laikė susikišęs į kišenes ir neramiai trypčiojo, kažką sau panosei murmėdamas. Tuomet pasigirdo kitas garsas. Pokštelėjimas. Prie vyriškio atsirado namų elfas. Vyriškis pasilenkęs kažką jam sumurmėjo ir nepatenkintas išgirstu atsakymu ėmė keiktis ir garsiai suriko. Riksmas buvo kupinas įtūžio.
-   Crucio! – suriko žmogus ir namų elfo kūnas susirietė iš skausmo.
Arija krūptelėjo. Ji norėjo kuo greičiau iš čia dingti. Į galvą šmėstelėjo mintis „Kas šis vyriškis? Negi jis jos ieško? Jis juk panaudojo nedovanotinus kerus ir dar prieš nekaltą namų elfą!“
Staiga tamsi figūra apsisuko ir sparčiu žingsniu pasileido priešingu taku, negu tuo, kuriuo atėjo. Pokštelėjimas. Arija palaukusi, kol žingsnių aidas nutolo, tik tuomet pajuto, kad yra sustirusi – galbūt ne tiek kiek nuo šalčio,mat buvo visa permirkusi nuo lietaus, kiek iš išgąsčio. Apsižvalgiusi ir įsitikinus, kad aplink vėl tuščia ir ramu, mergaitė atsistojo ir kiek galėdama greičiau pasileido Hogvartso link.
„Reiktų kam nors pranešti“, - pagalvojo - „tačiau tada ir pati turėčiau daug bėdos“.
Nusprendusi, kad apie įvykį visgi niekam neprasitars, Arija nuskubėjo į mergaičių kambarį.
Pavyko grįžti nepastebėtai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: James Riddle Lapkričio 27, 2016, 08:01:50 pm

Jamesas žvaigždėtą vakarą sumąstė nueiti prie ežero pakrantes, kad galėtų pabūti vienas. Prie ežero pakrantes buvo labai tylu ir ramu jis atsigulė ant žemės ir pradėjo žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Jam bežiūrint jis pajuto, kad reikėtu parašyt tėvams kaip jam sekasi. Laiškas nebuvo ilgas, Jamesui baigus jį rašyti jis ji gražiai sulankstė ir įsidėjo į kišenė, kad paskui galėtu ji išsiųsti. Tada Jamesas vėl atsigulė ir pradėjo žiūrėti į žvaigždes, bet dabar pastebėjo, kad atsirado įvairių žvaigždžių, į jas bežiūrėdamas jis užmigo. Po dešimties minučių išgirdo keistą garsą lyg ir kažkieno žingsnius, jis nenorėjo būti prigautas, tad jis greitai atsistojo ir ėjo lyg hogvartso, bet jis vėl išgirdo žingsnius netoli jo, jam buvo labai smalsu sužinoti kas ten buvo. Tad Jamesas pažiūrėjo, bet nieko nematė. Tada jis pagalvojo, kad jis kraustosi iš proto ir toliau keliavo hogvartso link.                                         

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Gruodžio 25, 2016, 08:30:46 pm

 Starkas Erikas Hogvartse buvo jau virš savaitės, o dar neturėjo progos išeiti pro akmenines sienas ir apsižvalgyti aplinkui. Pilis jam buvo pabodusi, čia nebuvo kvailų mergiščių, kurios tiko tik žaidimams, tačiau kurios vaipydavosi ir vos ne alpdavo vien jį pamačiusios. Gal buvo, tačiau čia jis dar neturėjo pakankamos reputacijos, kad alpų būtent prieš jį. Na ir nieko, nereikia. Bus dar tų merginų. Užtat žymiai labiau vaikinukui trūko sporto. Nusibodo nieko neveikti. Bjaurus oras už lango vis neleido išeiti laukan, tad raumenys, pripratę prie nuolatinės įtampos ir krūvio, jau po kelių dienų tapo suglebę. Starką tą nervino. O pilyje nebuvo kur pasitreniruoti, visur tie paveikslai trukdydavo. Esą, jis užkliudys kurį nors nutapytą burtininką. Nesąmonė. Kliudytų tik tuo atveju, jei taikytųsi į jį. O pro šalį jis niekada neprašaudavo.
 Pagaliau pasitaikius dienai, kai oras buvo kiek geresnis, nors vis dar snigo, klastuolis išsliūkino iš pilies. Sniegas jam netrukdė, be to, pūtė gana stiprokas vėjas. Tokiu oru septyniolikmetis ypač mėgdavo treniruotis, mat tada būdavo įdomiau, reikėdavo kiek pažaisti su vėju. Užsimetęs ant peties lanką bei krepšį su strėlėmis, patraukė link ežero. Čia turėtų būti tylu ir joks įkyrus mažius jam netrukdys ramiai pasitreniruoti.
 Sustojo kiek tolėliau nuo vandens. Prie pat ežero pasistatė taikinį, keliais burtų lazdelės mostais padarytą iš netoliese ant žemės gulinčių šakų, likusių čia, matyt, dar nuo rudens. Nuėjęs tolyn nuo taikinio, nusimetė krepšį ir metė jį sau po kojom. Pasiėmęs vieną strėlę, prisidėjo ją prie templės, tvirtai prilaikydamas dviem pirštais. Plačiai pastatė kojas ir įtempė visus kūno raumenis, panašiai kaip ir lanko stygą. Laikydamas rankose strėles jis visada persimainydavo - jau nebebūdavo tas žavus kreivai besišypsantis vaikinas, kurį buvo pratusios matyti merginos. Tapdavo grėsmingas kovotojas, o iš pažiūros paprastas lankas jo rankose tapdavo mirtį nešančiu ginklu. Prisimerkęs ir įsižiūrėjęs į vos matomą taikinį, paleido link jo strėlę, kurį nulėkė žaibišku greičiu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mireille Céline Leroy Gruodžio 25, 2016, 09:04:51 pm

Sunkioms pavandenijusioms snaigėms drimbant ant pilies stogų, apylinkių bei vienišo švilpio plaukų, Yuri drimblino per pažliugusią pievą. Sniego nebuvo gausu, tačiau iš įpratimo spardydamas visa, kas papuola pakeliui, buvo sušlapęs vos ne iki pat liemens. Tarsi po gero pasibraidžiojimo lediniame žieminio ežero vandenyje. Ką gi, tikriausiai jo laimė, kad šitai dar nebuvo spėję dingtelti galvon, mat, jei tik sumanytų, tai nieko nelaukęs taip ir padarytų. Neišgąsdintų jo nei šaltis, nei visų apkalbėtas milžiniškas galvakojis.
Jį šiek tiek glumino čionykštė aplinka - šaltis buvo gerokai mažesnis nei senesnėje mokykloje, kur, žiemos viduryje, net su kailiais jauteisi tarsi nuogas. Taip pat jam keistai atrodė, jog čionai tiek daug erdvės, nors tame nieko blogo tikrai neįžvelgė. Atvirkščiai – galėjo dingti visiems iš akiračio kada tik užsimanydavo. Tai savotiškai vilioja.
Turėdamas kaip tik tokį tikslą, šią drėgną dieną Yurio ir slinko ežero pakrantės link. Žinoma, ne norėdamas pasimaudyti su galvakoju, tačiau tiesiog pasibūti atokiau nuo pilies šurmulio. Deja, Dievui, regis, jos ketinimai visai nerūpėjo, mat nespėjęs toliau žengti nė žingsnio, pajuto kaip nuo netikėjo vėjo šuoro ant kaklo pasišiaušia plaukeliai. Pasukęs galvą kairėn, pamatė taikinyje vis dar virpančią strėlę, o į dešinėn – viso to kaltininką. Jo veido įžiūrėti neįstengė, mat buvo per toli, tačiau būtų galėjęs lažintis, jog tai vienas vyresniųjų mokinių. Galbūt netgi septintakursį, bet švilpiui tai ne itin rūpėjo.
Paraudusiais iš pykčio skruostais, Yuri atsisuko nepažįstamojo pusėn bei per juos skiriantį atstumą užriko:
- GAL TAU POROS ŠULŲ TRŪKSTA?!
Jo žodžius buvo nuspalvinęs ganėtinai gerai juntamas rusiškas akcentas, bet jo tai jau seniai nebejaudino. Yurio vis dar negalėjo patikėti, kad toji strėlė šiuo metu galėjo stirksoti ne taikinyje, o jo galvoje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Gruodžio 25, 2016, 09:45:51 pm

 Nuleidęs žemyn rankas, vis dar laikančias lanką, šeštakursis žiūrėjo skriejančios strėlės pusėn. Šioji su įprastu garsu įsirėžė tiksliai į tą vietą, kur Starkas taikėsi. Patenkintas šyptelėjo puse lūpų pats sau. Bent jau įgūdžių neprarado. Ko ir reikėjo tikėtis, vis dar pasižymėjo ypatingu taiklumu. Jam patiko justi savo rankose jėgą, galią. Patiko žinoti, kad, jei tik panorės, galės ne tik apsiginti, tačiau ir atimti gyvybę - žinoma, jei prireiks. O dar labiau patiko žinojimas, kad šaudyme vis dar yra geriausias.
 Pasilenkė pasiimti dar vienos strėlės. Jau buvo beveik atsitiesęs, kai jo ausis pasiekė įžūlus garsas. Suraukęs antakius pažvelgė ton pusėn, iš kurios sklido balsas. Pastebėjęs ten stovintį vaikinuką, susiraukė dar labiau. Tik to dar betrūko. Kad velnias žino kokie mažiai slampiotų aplinkui ir jam trukdytų treniruotis. Net nuėjęs toliau nuo mokyklos žmogus negali rasti jokios ramios vietos. Irzliai pavartęs akis, sušuko:
 - Kad ne, netrūksta. O vat strėlių turiu net per daug. Gal, sakau, nori ir tu vieną gauti? - kreivai išsiviepė ir pakėlė aukštyn ranką su lanku. - Galiu pasidalinti.
 Vis dar pašaipiai besišypsodamas ir nepaleisdamas vaikino iš akių įtempė templę ir greitai paleido strėlę jo pusėn. Šioji nuskriejo tiesiai, pralenkdama sutiktąjį per kelis milimetrus nuo jo ausies ir nuskriedama tolyn, tikriausiai link miško. Strėlė nieko nekliudė, net plaukų nepalietė, tačiau išgąsčio turėjo įvaryti. Bent jau Starkas to tikėjosi; kad išsigandęs berniukas privarys į kelnes ir nubėgs į pilį, kur, apsiverkęs, įsisups į pledą ir parašys mamytei liūdną laišką, kad jį skriaudžia. Ajajai, kaip baisu, jo vos nekliudė strėlė. Ne tiek piktai, kiek labiau irzliai užvertęs akis viršun, ranka pasišiaušė sau plaukus ir vėl sušuko:
 - Ir kaip, patiko? Gal nori dar vienos? - plačiai išsiviepęs išsitraukė iš krepšio strėlę. Ši buvo ilgesnė ir tikrai pavojingesnė už tas trumputes, treniruotėms skirtas strėlytes. - Gali nebijoti, šįkart tikrai pataikysiu. - grėsmingai žybtelėjo akimis, nors toli stovintis vaikinas turbūt ir taip to nepastebės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mireille Céline Leroy Gruodžio 25, 2016, 10:38:36 pm

Tvirtai įsirėmęs kojomis į žemę, kad nepaslystų ant pažliugusios košės, Yurio niekaip negalėjo atsistebėti to vaikino įžūlumu. Ne tik, kad vos jo nepasmeigė tikriausiai nė neleistinu ginklu, bet dar ir akis kabinti drįsta ne kam kitam, o jam. JAM. Su šituo švilpis tikrai nesitaikstys. Gyvenime dar niekas, kas bent kiek kreiviau žvilgtelėjo jo pusėn, nebuvo likęs nekliudytas. Niekas.
Deja, Yuri per ilgai fantazavo, kaip nudiria tajam nepažįstamajam odą bei išverda su čili pipirais taip, jog tiktų pirozhki įdarui, ir nepamatė, jog šis išsitraukė dar vieną strėlę. Jai pralėkus milžiniškus greičiu ir vos neperdūrus jo ausies kiaurai, švilpiui sukilo dar didesnis siutas. Pirmąjį kartą dar suprantama, jog galėjo jį pasmeigti netyčiomis, per savo žioplą, vėjų išūžtą galvą, bet antrąjį kartą, neabejotinai paleido į jį strėlę tyčia, norėdamas dar labiau suerzinti. Na jau ne. Gal jis ir neturi kažin kokio lankpalaikio, tačiau gamta motina ne veltui tokia dosni. O kas jis toks, kad tuo nepasinaudotų?
Pasilenkęs vaikis pakėlė nuo žemės ganėtinai storą, permirkusią šaką ir trinktelėjęs ją į kelį, perlaužė pusiau. Kiek pavartė tuosius pagalius, lyg sverdamas turguje mėsą, bet galiausiai, tarytum iš niekur, stipriai užsimojo ir švystelėjo sunkias šakos puses vieną paskui kitą. Šiosios, sparčiai skrosdamos orą bei paskui save palikdamos ūžesį, nuskriejo jo link. Penktakursiui nė nebuvo labai svarbu, pasiek pagaliai taikinį ar ne – svarbiausia veiksmu norima perduoti žinutė.
- Tik pabandyk ir aš tau ją sukišiu ten, kur nesueina, - Yurio pasipūtėliškai suraukė nosį ir galvos krestelėjimu atmetęs atgal šviesius plaukus, įsisprendė į šoną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Gruodžio 25, 2016, 11:46:13 pm

 Starkas kantriai it bežaidžiąs su grobiu medžiotojas laukė, kol nepažįstamasis pratrūks, tik nepatenkinkos, apniukusios akys pavojingai spindėjo ir net nejučiom iš gerklės išsiveržė tylus urzgimas. Supykę žmonės, nors kartais tampa nebevaldomi ar gal net nenuspėjami, vis dėlto nesielgia racionaliai. Jie pernelyg pasiduoda emocijoms, leidžia pykčiui užvaldyti protą ir perimti kontrolę. Taigi vaikinukas stengėsi išlikti ramus, kad galėtų greitai pamokyti šį, iš karto matyti, karštakošį, greitai įsiplieskiantį mažių.
 Deja, šis nepabėgo pas mamytę išsiverkti. Gaila. Reikės terliotis dabar su juo, kad atstotų. Giliai atsidusęs ir pavartęs akim septyniolikmetis ėmė galvoti, ką gi čia galėtų sugalvoti įdomesnio. Be abejo, galėtų tiesiog paleisti strėlę mažvaikiui į koją ar į ranką, kad pamokytų, jog vyresnius reikia gerbti. Tačiau tai būtų neįdomu, o ir tasai galėtų pasiskųsti. Papildomų bėdų Starkui nereikėjo, tik ne dabar.
 Kol vaikinas mintijo ir bandė sugalvoti kuo originalesnę bausmę įžūliam berniokui, pastarasis nesnaudė. Vos pajutęs nenatūralų vėjo gūsį, klastuolis grakščiai žengtelėjo šonan. Išsisuko nuo paleistos link jo šakos, tačiau kita kliudė jo petį. Suirzęs rudaplaukis kaukštelėjo dantimis it žvėris, akys susiaurėjo iki mažyčių plyšelių. Pajuto, kaip jį užlieja pyktis. Garsiai įkvėpęs pabandė nors kiek jį apraminti.
 - Maža bjaurybė, - sumurmėjo sau po nosim ir nusispjovęs nusikeikė. Piktai dėbtelėjęs į vaikiną, suriko, - Nesukiši, toks šunsnukis kaip tu nieko man nepadarys. O vat pats geriau saugokis.
 Nurijęs įstrigusį gerklėje gumulą ramiai, tačiau tvirtai ir greitai pasuko link vaikino, nė sekundei nepaleisdamas iš rankų lanko.
 - Net nebandyk bėgti, mano strėlė vis vien tave pasieks, - pusiaukėlėje šūktelėjo, - Tai kokios bausmės nori - įdrėskimo strėle ar gražaus smūgio į tavo marmūzę? - kiek tyliau paklausė, pakėlęs antakius.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mireille Céline Leroy Gruodžio 26, 2016, 11:02:58 pm

Yuri veik su pasimėgavimu pastebėjo, kad vis gi vienas iš jo paleistų pagalių pasiekė tikslą. Pašaipi šypsena pražydo veide, o nosis pakilo vos ne iki dangaus. Žinoma, vaikinas suprato, jog gali laisvai gauti į kaulus, mat pats yra žemo ūgio, o nepažįstamasis stūksojo už jį aukštesnis daugiau nei visa galva, tad norėdamas pažvelgti jam į akis, švilpis turėjo kone užversti galvą. Yurio dažnai įkyrėdavo būti tokiam mažam, nes dėl to susilaukdavo priekabių bei būdavo stipriai nuvertinamas. Tai tikrai nepaglostydavo jo savimeilės, nors, turi pripažinti, padėdavo užklupti nepasiruošusius ir suteikdavo tik dar daugiau pasimėgavimo, kai išaušdavo jo valanda.
- Saugotis ko? Išstypusios vištos permirkusia makaule? – pašaipiai kilstelėjo antakį. Nors užgaulus žodis pasiekė jo ausis ir gerokai stuktelėjo į smegenų dalį, atsakingą už jo impulsyvumą, tačiau jis šiaip ne taip susitvardė. Nebuvo puskvaišis bei suprato, kad nuo strėlės nepabėgs, todėl būtų neprotinga strimgalviais pulti priekin. Geriau jau palauks, kol nepažįstamasis pats ateis.
Vaikinui artinantis, Yuri akys nejučiomis nukrypo į ateinančiojo vilkimą apsiaustą, bet, deja, jokių identifikavimo ženklų ten nepamatė. Gaila - jam būtų įdomu sužinoti, kokiam koledžui priklauso toks erelis. Jis beveik galėjo lažintis, kad Grifų Gūžtai – tik ten galima aptikti tokių neapsakomų storžievių, koks buvo tasai išpuikęs lankininkas. Be abejo, švlpiukui nedingtelėjo galvon, jog galbūt aplinkiniams ir jis iš šono atrodo būtent toks – egocentriškas ir perdėm menkinančiai žvelgiantis į kitus. Bet juk tai nė kiek nenuostabu – juk tikras egocentrikas niekad nepagalvos, kad yra kaip tik toks.
- Be savo žaisliukų, turbūt nesugalvoji kaip daugiau pagrasint, negi ne? O kas gautų į marmūzę, dar reiktų pažiūrėti, - žvelgdamas pro užkritusias plaukų sruogas, sugniaužė kumščius. Akys pavirto į siaurus plyšiukus, pro kuriuos vargiai pateko apniukusios dienos šviesa, o krumpliai pabalo ir ėmė šiek tiek drebėti. Dar stipriau suspaudęs pirštus, vaikis staigiai kilstelėjo koją ir iš visų turimų jėgų treptelėjo ant prie jo prisiartinusio atėjūno pėdos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Gruodžio 26, 2016, 11:30:26 pm

 Išgirdęs nemalonią pašaipą, Starkas tik nusijuokė, nors jo viduje įniršis sukėlė tikrų tikriausią audrą.
 - Ką, darželyje taip išmokė negražiai kalbėti? Ajajai, paskųsiu auklėtojai, tai gausi velnių nuo mamos. - kreivai šyptelėjo puse lūpų. Nors iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, jog jam linksma ir klastuolis tenori pažaisti su mažiumi, vis dėlto šaltos it plienas pilkos akys išdavė, jog verčiau reikėtų jo pasisaugoti, nes tikrai nėra nusiteikęs žaidimams. Jo savimeilė buvo užgauta, o Starkas to niekada neatleisdavo. Niekam.
 Tvirtu žingsniu ėjo prie bernioko. Pasitikėjo savo jėgomis ir įgūdžiais, tad nuo jo veido vis nedingdavo perkreiptas šypsnis. Akys grėsmingai žybtelėjo, septyniolikmečiui priėjus prie mažojo neklaužados.
 - Pakartok dar kartą, ką sakei, - kalbėjo tyliai ir ramiai, tačiau žemas vaikino balsas išdavė visai neslepiamą grasinimą. Jau žiojosi dar kažką pasakyti, kai tą akimirką pajuto pėdos skausmą. Neišsidavė, tik tvirtai sukando dantis, o žandikaulis ėmė nežymiai trūkčioti.
 - Po velniais, tu dar pasigailėsi, - iškošė vos girdimai pro dantis.
Giliai įkvėpęs, lėtai pakėlė ranką su ilga strėle ir pridėjo ją prie nepažįstamojo kaklo, kelis milimetrus po smakru. Strėlės antgalis, prispaustas prie vaiko kaklo turėjo kelti mažų mažiausiai diskomfortą. Toje vietoje, kur strėlė lietėsi su oda, susidarė nedidelis įdubimas. Starkas pasilenkė prie mažojo ir pažiūrėjo jam į akis. Nusprendė pasinaudoti momentu, kai mažvaikis tyliai stovi prieš jį ir net supratimo neturi apie tai, ką Starkas galvoja. Nejaugi jis tikrai mano, kad klastuolis tiesiog pagrasins šauti į jį iš lanko? Greitai trūktelėjo ranką, laikančią strėlę. Net nežiūrėjo, ar šioji paliko kokį sužeidimą, taip staigiai patraukta nuo odos. Nespėjus praeiti nė kelioms sekundėms, rudaplaukis tvirtu judesiu trenkė kumščiu tiesiai įžūliam vaikinui į nosį.
 - Matau, jau žinom, kas gaus į marmūzę, - pašaipiai nusijuokė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mireille Céline Leroy Gruodžio 27, 2016, 06:08:32 pm

Dar nespėjęs pasivaipyti dėl to, kad pavyko užklupti vyresnį vaikiną nepasiruošusi bei sukelti bent minimalų skausmą, Yuri pajuto prie kaklo prispaustą šaltą strėlės antgalį. Visi juokai akimirksniu išsilakstė savo keliais, o švilpis ėmė trūkčiojančiai traukti orą pro nosį. Tai kvailys. Aštrus it adata strėlės galas nepatogiai glaudėsi virš jo adomo obuolio, tad jis neįstengė net nuryti seilių, ką jau kalbėti apie kiek didesnius žygdarbius. Vaikis, negiliai kvėpčiodamas, mintijo, kaip geriau būtų išsisukti nuo galinčio jį sužeisti ginklo, mat beveik neabejojo, kad tasai pasipūtėlis galėtų aštrią strėlę suvaryti jam į akį. Malonu nebūtų, o ir akies raiščio Yurio dar nepasirengęs rinktis.
Netikėtai atitraukta strėlė vos nesukėlė šoko, dėl kurio iš pradžių nė nepajuto kaklu nuvinguriuojančio vienišo kraujo lašelio. Tiesa, tojo šoko vos nesukėlė užplūdęs dar didesnis siutas, jei tik tai įmanoma. Švilpis jau prieš keletą minučių manė, kad pasiekė asmeninio pykčio rekordą, bet kuo toliau, regis, tuo stipriau jį muša.
Nespėjus nusibraukti kraujo, nosyje pajuto sunkumą ir iš šios pradėjo pliaupti kraujas. Piktai urgztelėjęs pakėlė ranką prie veido ir paslėpė ją alkūnės linkyje. Tikėjosi, kad bent taip sumažins kraujo srautą, nors jo megztukui neabejotinai šakės. Bet ne megztukas jam dabar labiausiai rūpėjo (nors, turėjo pripažinti, kad šis buvo vienas jo mėgstamiausių, tad vien iš to galima matyti, kaip labai ėmė nekęsti nepažįstamojo vaikino).
- KVAILYS! – galiausiai atitraukęs rankovę nuo nosies, suriko. Nubraukęs kruviną delną į kelnes, atstatė pečius ir suraukęs antakius, kad šie vos nesusilietė tarpusavyje, prisikišo vaikinui prie veido. Kad tai padarytų, teko pasistiebti ir iš tiesų užversti galvą. – IR. SAKIAU. KAD. ESI. VIŠTA. PERMIRKUSIOMIS. SME. GE. NI. MIS. JEI KURČIAS.
Išrėkęs visą savo įsiūtį, Yuri atsivėdėjo ir kaukštelėjo kakta nepažįstamajam į nosį, tikriausiai palikdamas ant jo ir savo kraujo žymę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Gruodžio 27, 2016, 08:01:16 pm

 Smūgis į mažvaikio nosį nuramino Starką ir visas pyktis kaip mat išgaravo. Dabar jam iš tiesų buvo linksma, nors visiškai nesiruošė to rodyti. Gal mažius pasimokys, kad vyresniems negali trukdyti ir lįsti prie jų. O jei ne... ką gi, reikės dar sykį jam parodyti, kaip reikia gerbti bendramokslius.
 Vis dėlto negalėjo nuslėpti pasitenkinimo savimi, tad akyse buvęs grėsmingas spindėjimas pasikeitė į linksmas kibirkštėles, o pačios akys atgavo įprastą, tamsiai mėlyną spalvą. Lūpose vis dar liko kreivas vypsnis, tačiau šis beveik niekada ir nedingdavo.
 - Dabar gerbsi vyresnius, susitariam? - linksmai, lyg niekur nieko šyptelėjo.
 Pamatęs kraują dar labiau išsišiepė. Mėlynakis tik dar vieną kartą pats sau įrodė, jog ne veltui taip pasitiki savimi ir savo jėgomis. Bernioko akyse matė pyktį, gal net neapykantą, tačiau tas jam buvo nė motais. Tegul pyksta, pats prisiprašė. Paverks ir praeis, o jei ir liks koks randas, tai tik geriau. Ateityje dar padėkos, kad padėjo jam tapti tikru vyru.
 Jau žiojosi atsakyti į dar vieną nepažįstamojo repliką, kurį dar aidėjo jo galvoje, mat vaikis tikrai negailėjo savo balso. Tačiau teko vėl užsičiaupti, mat pats gavo į nosį. Tiesa, ne kumsčiu, tačiau skausmas buvo ne ką mažesnis. Atgalia ranka nusivalė nosį ir, mestelėjęs greitą žvilgsnį į baltų marškinių rankovę, suprato, kad irgi kraujuoja. Ranka pastvėręs mažąjį už megztinio, kad šis nepaspruktų, atsisukęs kitu delnu greitai nusivalė veidą ir išpūtė visą nosies turinį. Šalia jų esanti šlapia sniego masė nusidažė raudonai. Vėl atsisukęs į nepažįstamąjį, prisitraukė jį arčiau savęs.
 - Nagi nagi, žiūriu, drąsus erelis esi. - kone išspjovė pro dantis ir greitai, tačiau kritiškai nužvelgė visą mažių, nuo galvos iki kojų, - Nors koks ten erelis, greičiau jau gaidys ar net gaidžiukas. - tarė jau kiek linksmesniu tonu, - Be to, aš negaliu būt višta, nes esu vyras, kitaip nei kai kurie iš mūsų. Manau, tavo amžiaus darželinukai jau turėtų mokėt skirti lytis, - vyptelėjo.
 Paleidęs mažių, nuėjo kelis žingsnius atgal, vis dar neatsisukdamas nuo jo. Nosis skaudėjo, matyt, bus sulaužęs. Nebe pirmą kartą, tačiau vis vien nervino. Kietą galvą turi mažvaikis. Kietą, bet tuščią, jei drįsta pastot kelią jam.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mireille Céline Leroy Gruodžio 29, 2016, 07:32:15 pm

Apie savo spontaniško žingsnio padarinius Yuri pagalvojęs nebuvo. Ne kartą yra matęs, kaip kiti suduoda į nosį iš kaktos, tačiau nei iš vieno jų negirdėjo, kad nuo to kaktą skauda ne ką mažiau nei priešininkui nosį. O ją skauda tikrai velniškai, it kas būtų pramušęs su geru akmeniu. Na, viskam yra pirmas kartos, o vėliau, norėdamas tai pakartoti, nebebus visiškai žalias.
Ir visgi, nepaisant maudimo galvos viduje, švilpis negalėjo atsidžiaugti, kad nepažįstamasis neliko be atlygio. Niekas nelieka be atlygio jei jį užkabina. Galbūt ne iš karto, bet anksčiau ar vėliau sulaukia visi.
- Vyresnius? Negi tu devyniasdešimtmetis senolis, kad to reikalautum? – prunkštelėjo dėl tokio vaikino pasakymo. Daugų daugiausiai tasai bendramokslis galėjo už švilpį būti vyresnis dvejais metais, o tai praktiškai nieko nereiškia. – Bet jei labai nori... - Šio absurdo pakurstytas Yurio nutaisė perdėm paslaugų veidelį bei kiek nusaldino balsą: - Gal paduoti lazdelę? Ar nesulūši pernelyg ilgai stoviniuodamas? Gal geriau prisėsk, nes paskiau turėsiu aiškintis seselei, kodėl artritu sergančiui senučiukui neleidžiu pailsėti.
Yuri gniauždamas iš krūtinės kylantį juoką, kuris dėl slopinimo panašėjo į maurojimą, pasitrynė kaktą. Šiosios taip stipriai nebemaudė, tačiau vaikinas vis dar juto nepaaiškinamą sunkumą galvoje. Greičiausiai grįžęs į bendrąjį kambarį smigs kelioms valandoms nesulaukęs nė vakarienės.
- Jau geriau šitoks, nei toks kaip tu, - pyktelėjęs dėl vyresniojo vaikino užgaulių atsakė bei įsirėmė rankomis jam į pečius. Nebuvo kvailas, tad nė nebandė išplėšti savo megztuko iš jo aštrių nagų. – Be to, lytis skiriu puikiai, tad būtent dėl to ir esi višta. Tupinėji it perekšlė ir nepaleidi iš nagų tojo lanka, tarsi ten būtų tavo pačio ką tik išperėtas viščiukas.
Pajutęs, kad vėl yra laisvas, švilpis žengė porą žingsnių šalin, toliau nuo tojo kvailio. Vis dar jautė pykčio trupinius, užsilikusius krūtinėje, bei jautė, kad nuo jo veido nedingsta surūgusi išraiška, tačiau ir nelabai stengdamasis ją suvaldyti, rankomis palygino megztinį. Jo laimė, kad šis liko sveikas ir niekur neįplyšęs.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Gruodžio 29, 2016, 09:21:36 pm

 Nosies skausmas vis neslopo, nors ir nebekraujavo. Suėmęs jį pirštais septyniolikmetis pabandė pasukioti jį į vieną, vėliau į kitą pusę. Pasigirdo bjaurus trakštelėjimas, o skausmas apėmė ir galvą. Neklydo - nosis tikrai sulaužyta. Ranka nusistatė jį tiesiai, turėtų užgyti pats. Nelabai norėjosi jau patį pirmą mokymosi Hogvartse mėnesį lankytis ligoninės sparne ir dar dėl kažkokio piemens.
 - Vis vien vyresnis už tave, mažiau, - sarkastiškai prunkštelėjo, - Kiek tau? Devyneri? Aštuoneri? Ar net tų nebus? - neslėpdamas paniekos kilstelėjo antakius. Išgirdęs kvailą, vaikišką mažiaus kometarą pavargusia veido išraiška pavartė akimis ir, pernelyg dirbtinai nusikvatojęs, pažiūrėjo į vaikį atlaidžiu žvilgsniu - Chacha, kaip juokinga. Klausyk, ką burtininkų mokykloj veiki? Į cirką geriau gal eitum, a? Toks talentas paslėptas.
 Starkas pavargo nuo vaikiškų mažiaus užgauliojimų. Tikrai, nejaugi darželinukai niekaip negali išmokti žmogiškai įžeidinėti? Sunkiai atsidusęs pasitaisė plaukus, kurie, sudrėkę nuo prakaito ir šlapdribos, bjauriai lipo prie kaktos. Nuleido galvą žemyn, žiūrėdamas į lanką - vienintelę savo meilę. Išgirdęs dar vieną kvailą repliką nepakeldamas galvos pažiūrėjo į mažvaikį iš padilbų.
 - Žiūriu, labai jau tau kliūna mano lankas. Turbūt reikia, kad strėlė kaip reikiant pasiektų tavo lygutėles kaip plikio galva smegenėles, kad atstotum nuo jo, - kiek patylėjęs burbtelėjo, - ir manęs.
 Nusispjovęs apsisuko ant kulno ir pasuko numesto krepšio link. Matyt, šiandien jam nelemta pasitreniruoti, reikės ieškotis kitos vietos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Bethany Landworth Sausio 04, 2017, 06:01:43 pm

   Atitipenusi prie ežero Bethany ėmė laukti savo draugės. Na, kol kas taip jos nepavadinsi, tačiau juk tam jos ir susitarė čia susitikti. Kad geriau susipažintų. Vis gi, tam pačiam koledže besimokančius mokinius turi pažinoti. Tačiau Betė ir Ginta niekad neturėjo progos artimiau pabendrauti. O dabar ta proga yra, ir ji niekur nedings.
   Neturėdama ką veikti antrakursė susikišo rankas į kišenes ir pradėjo vaikščioti, karts nuo karto vis žvilgtelėdama pilies pusėn. Gintos vis dar nesimatė, tad Betė nusprendė prisėsti. Atsirėmusi į medį ji susirado pagaliuką ir ėmė kapstyti su juo žemę. Staiga ji pamatė iš žemės kyšantį kažkokį geltoną daiktą. Suraukusi antakius ilgaplaukė atsargiai prikišo pirštą, tačiau kaip tik tą akimirką pamatė ateinančią bendrakoledžę. Grifiukė linksmai, bet kartu ir bailiai, nutraksėjo prie pažįstamos ir visai užmiršo apie keistąjį radinį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Sausio 04, 2017, 06:13:54 pm

Ginta ėjo link ežero pakrantės. Ten ji buvo susitarusi susitikti su grife Bethany. Mergaitės norėjo artimiau susipažinti. Tauškalė per namų darbus kuriuos užduodavo mokytojai neturėdavo net laiko iškišti nosies į bendrąjį kambary. O šią laisvą popietę skyrė Bethaney.
- Sveikutė,- pamojo Tauškalė jau išvydusi grifiukę,- sveika,- pakartojo jau priėjusi šalia jos.
Ketvirtakursė apsižvalgė ar kas jų nešnipinėja. Nes einant link ežero Gintos neapleido jausmas, kad yra sekama. 
- Taigi... Kaip sekasi?
Tauškalė nuėjo ir atsisėdo ant akmens kuris stūksojo netoli prie medžio.
- Sėsk ir tu,- šyptelėjo ketvirtakursė,- o kas čia?- Tauškalė į rankas paėmė popieriaus skiautė,- žiūrėk, kokia sena... Ką manai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Bethany Landworth Sausio 04, 2017, 06:47:18 pm

   - Labas. Sekasi tikrai labai gerai, o tau?
  Bethany maloniai šyptelėjo ir nuėjo Gintai iš paskos. Atsisėdusi šalia, Betė žvilgtelėjo į ketvirtakursės radinį.
   - Oi, visai iš galvos išgaravo... Neseniai mačiau jį. Norėjau apžiūrėt, bet tu atėjai. O čia lygtais... - grifė pasilenkė arčiau popieriuko. - Hmm... Panašu į kažkokias raides ar ženklus... Kaip tik per praeitą magijos istorijos pamoką kalbėjom apie senovės kalbas. Gal atradom kažką panašaus?
   Rudaplaukė nusišypsojo. Tikrai gali būti, kad tas lapelis buvo prirašytas senovės burtininkų, tačiau ji tuo nelabai patikėjo.
   - Pala. Šitas simbolis, - Bethany pirštu parodė į pirmąjį ženklą. - reiškia A. O tas antras simbolis reiškia L. O trečiasis simbolis toks pat, tad irgi reiškia L.
   Betė iš mantijos kišenės išsitraukė suglamžytą popieriaus skiautelę, tušinuką ir užsirašė žinomas raides.
   - Paskutinis simbolis toks pat kaip ir pirmasis, vadinasi A. Na, tikiuosi neklystu. Gal žinai dar raidžių? Vis gi, tu vyresnė... Įdomu, kokiame amžiuje tai buvo parašyta? Niekaip neatsimenu. O gal profesorė net neminėjo?.. Na, o ar tu ką nors prisimeni?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Sausio 04, 2017, 07:07:32 pm

- Baik tu! - tarė Ginta ir nusikvatojo,- nemanau, kad radome senovėje parašyta raštelį. Tiesiog... Gal kažkas mums krečia eibes?
Tauškalė stebėjo kaip Bethany aiškinasi pargamente užrašytus ženklus.
- Taigi gavosi: ALLA. Ką tai galėtų reikšti? - uždavė klausimą labiau sau nei draugei.
Ginta mąstė ar nebus ko nors profesorė minėjus.
- Pala, pala ne tiek daug klausimų vienu metu,- Tauškalė nusijuokė, nenorėjo pasirodyti pikta,- taip, manau, na mažai tikėtina, netgi labai labai labai mažai tikėtina, bet gali būti, kad radome raštelį parašyta senovės burtininkų...
Ketvirtakursė sutriko.
- Hm,- vėl pradėjo,- Manau ALLA gali būti vardas ar pavardė. Duok pargamentą.
Ginta peržiūrėjo simbolius.
- Žinau! Tokius simbolius mačiau knygoje kurią man padovanojo mama!
Mergaitė iš savo kuprinės išsitraukė knygą. Vadinosi ji: "Senosios kalbos".
- Štai! Jaučiuos kaip detektyvė,-  nusikvatojo grifė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Bethany Landworth Sausio 04, 2017, 10:00:45 pm

   Įdavusi draugei pergamentą, Bethany apsižvalgė, ar kas nežiūri į jas. Gintai prabilus ir ištraukus knygą ,,Senosios kalbos'' Betė pažvelgė į ją ir taip pat pasisakė:
   - Tikrai. Čia juk surašyti dažniausi senųjų burtininkų vardai. Šis, Alla vardas, yra merginos.
   Atsargiai atvertusi vieną puslapį atgal antrakursė garsiai suspiegė:
   - O! Žiūrėk! Čia ir amžius parašytas! II a.. Okey, negali būti, kad kažkas mums pokštus krečia. Nebent tas kažkas turi tokią pačią knygą kaip tavoji. Na, o dabar grįžkim prie Alla. Jei čia vardas, vadinasi pergamento apačioje parašyti simboliai turi būti pavardė. Bent jau taip manau. Ketvirtą, penktą ir paskutinį, dešimtą simbolį, atpažįstu. Tai a, r ir vėl a. O kitus simbolius pasižiūrėkim tavo knygoj.
   Šyptelėjus rudaplaukė tyliai sumurmėjo:
   - Žinai, ir aš jaučiuosi kaip detektyvė...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Sausio 05, 2017, 01:07:15 pm

- Hm, antras amžius... Taip senai? Sunku patikėti, kad po šitiek laiko mes galėjome rasti šį raštelį. Tikrai įdomu.
Tauškalė žiūrinėjo knygoje pavaizduotus simbolius. Mergaitė išsitraukė iš kuprinės tuščia pargamentą su plunksna ir pradėjo dėlioti simbolius. Po kiek laiko šūktelėjo.
- Alla Pigarvarta! Reiškia šis raštelis skirtas jai. Na, bandykim išsiaiškinti kas toliau parašyta...
Ginta vėl pradėjo dėlioti simbolius. Ir murmėjo dėliodama raides.
- Taip, gavosi "Evakuacija, išgabenk savo žmones". Ką tai galėtų reikšti? - atsisukusi į Bethany paklausė Tauškalė,- evakuacija... Kažkas įvyko tokio dėl ko žmonės turėjo palikti savo gyvenamąją vietą. "Išgabenk savo žmones" reiškia, kad Alla buvo vyriausioji šiam mieste ar kaime... Tai paaiškina kodėl ji įrašyta į šią knygą,- garsiai mąstė Tauškalė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Bethany Landworth Sausio 05, 2017, 07:47:30 pm

   - Taip, tikrai sunkoka patikėti, kad raštelis išsilaikė tiek metų...
   Suraukusi antakius Bethany įsistebeilyjo į savo batus. Po kelių tylių minučių grifiukė išgirdo šūktelint draugę. Betė greit į ją atsisuko, tačiau paskui nusisuko, kadangi šioji vėl pradėjo aiškintis simbolius.
   - Ar ką nors jau išsiaišk... Evakuacija? Hm...
   Išklausiusi Gintos antrakursė tarstelėjo:
   - Ehm ehm. Taip. Įvyko kažkas, dėl ko Allos žmonės turėjo evakuotis iš čia. Bet kas tuo metu buvo čia? Ir kas atsitiko?.. Pala, duok raštelį.
   Rudaplaukė atsargiai, stengdamasi nepriliesti ketvirtakursės rankų, pagriebė iš jos raštelį ir žvilgtelėjo į jo nuplėštą dešinį kampą.
   - Čia dar du simboliai. Kaip manai, kas ten turėjo būt parašyta?.. Gal čia pasirašė žmogus, rašęs raštelį... O gal verčiau nuneškim šį popieriuką profesorei von Peach? Gal ji žinos kažką?
   Atsistojusi mokinukė klausiamai pasižiūrėjo į Gintą ir nužygiavo link pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Ginta Tauškalė Sausio 05, 2017, 08:24:47 pm

- Taip, tikrai įdomu kas buvo čia...
Pagalvojusi Ginta tarstelėjo:
- Taip, manau tu teisi. Profesorė von Peach turėtų daugiau apie tai žinoti... O kokie tie du simboliai?
Tauškalė vėl paėmė popiergalį į savo rankas.
- R ir U,- pasižiūrėjusi į savo knygą tarė Ginta,- bet taip prasidedančio vardo savo knygoje aš nerandu. Galbūt tai pavardė? Arba tas burtininkas pasirašęs nėra garsus, kad būtu įrašytas į knygą?
Bethanei atsistojus ketvirtakursė tarė:
- Gerai jau gerai. Eime. Tik norėjau dar pasiaiškinti,- mergaitė nusijuokė,- juk įdomu tiesa?
Atsistojusi nuo akmens Tauškalė pargamento skiautę įkišo į knygą.
- O kaip manai ar profesorė mums nepridės balų prie egzamino už tokį radinį? Žinoma jei tai originalas...- jau einant link pilies užklausė savo kompanionės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Frankas Stigleris Sausio 06, 2017, 04:47:57 pm

Kai Frankas, su juodąja knyga rankose, išėjo iš miegamųjų kambarių, visi švilpinukai pradėjo šnabždėtis. Berniukas nesuprato kas atsitiko. Keli vaikai į jį žvelgė, kaip į pelę, iš aukšto. Frankas pradėjo brautis pro minią išėjimo link. Kaikurie vaikai nekreipė dėmesio į kitų švilpinukų šnabždėjimą, o kiti į Franką žiūrėjo su gailesčiu akyse.
-Žiūrėkite tai pats Frankas... - sukriokė kažkas iš minios. - Tai pats bailusis Frankas.
-Bailusis Frankas? - paklausė berniukas.
Beveik visi pradėjo juoktis ir badyti Franką pirštais. Kiti švilpinukai, kurie nesityčiojo iš Franko, išėjo į miegamuosius kambarius, kad negirdėtų žiaurių patyčių. Frankas, neištvėręs, su ašaromis akyse, išbėga iš kambario. Duris smarkiai uždaro. Po kelių minučių Frankas, Stiglerių berniukas, atsirando prie ežero pakrantės. Lauke jau buvo pradėję temti. Oras atšalo. Ežero paviršius raibuliavo nuo vėjo. Berniukas pirštu palietė vandenį. Vanduo buvo šaltas ir gėlė kaulus. Atsirėmus į seną ąžuolą, Frankas pasiėmė juodąją knygą ir, rizikuodamas atversti puslapį, kuriame slypi drakono išmintis, ją atvėrė. Tyla. Niekas nekalbėjo. Frankas net pamanė, kad jam tik pasivaideno, kad išgirdo kentaurės ir drakono balsus. Staiga, išgirdo knarkima. Nejau gi kažkieno protas dabar miegojo? Nejau protai iš vis gali miegoti?
-LUMOS, - išsitraukęs savo lazdelę, sušuko Frankas.
Lazdelė iš karto užsižiebė. Nuo jos sklido švelniai mėlyna šviesa. Pridėjęs lazdelė prie knygos, Frankas pamatė purvo spalvos dėmę.
-Ar kas nors girdi mane? - pro ašaras sušuko berniukas.
-Kas čia kalba? - pasigirdo balsas iš ką tik sujudėjusios dėmės.
-Frankas Stigleris.
-Aaaa... - lyg žiovaudamas pasakė kažkieno protas. - Tai tu tas bailiukas.
-Ir tu manai, kad aš bailys? - kūkčiodamas paklausė Stigleris.
-Aš nemanau, nes nepažįstu tavęs, - atsakė kažkas. - Aš tik pasakau, ką girdėjau iš švilpinys koledžo vaikų.
-O ką tu girdėjai?
-Jie sužinojo apie tavo šeimą. Jie sužinojo, kad jūs pabėgote nuo mirties valgytojų.
-Ir dėl to jie mane vadina bailiu? Juk man buvo tik penkeri.
-Bet to jie nežino, - pridūrė kažkas nuobodžiaujančiu balsu.
-Gal gali patarti, kaip man susigrąžinti savo garbę? Be to kokios magiškos būtybės protas esi tu?
-Šis protas prieš 16 metų priklausė troliui. Žinau, žinau visi mano, kad troliai tai stiprios, bet neišmintingos būtybės. Aš nesu vienas iš tų trolių, - į vieną mano klausimą trolis atsakė.
Po kelių minučių trolio protas vėl prakalbo:
-Prieš tau pasiimant šią knygą, išgirdau bibliotekoje gandus, kad uždraustajame miške apsigyveno pabaisa. Pabaisa su kauke. Tu galėtai nugalėti tą pabaisą, o jos kaukę parodyti švilpinukams, kaip savo pergalės ženklą.
Frankas, išgirdęs trolio balsus, jau ruošėsi klausti, kaip jis gali surasti tą pabaisą, bet nutilo, nes juodoji knyga pradėjo drebėti. Staiga, pradėjo vartytis knygos puslapiai. Frankas pamatė smaragdinę, juodą, žalsvą dėmes.Kai pamatė kraujo spalvos dėmę, knygą sustingo lyg akmuo.
-Net nebandyk to daryti, - pasigirdo pažįstamas balsas. Ralnoros balsas.
-Kodėl? Tai juk mano galimybė susigrąžinti savo garbę, - pasakė Frankas.
-Tu dar drįsti klausti kodėl? Juk šį patarimą tau davė TROLIS, - paskutinį žodį ji rėkte išrėkė. -Visi troliai neišmintingi. Aš net nesuprantu, kodėl šios knygos autorė įdėjo čia jo protą.
Kentaurė nutilo. Po kelių tylos minučių ji prakalbo ramiu balsu:
-Yra ir išmintingesnių patarimų nei tas, kurį tau davė trolis.
-Bet aš nenoriu kitų patarimų, - sušuko Frankas.
-Tu pasikliauni kažkokiu troliu, o ne kentaure? - sukriokė Ralnora.
Ralnora ruošėsi dar kažką pridurti, bet nespėjo. Frankas užvertė knygą ir ją pakišo po ąžuolo šaknimis. Ant šaknų užmetė kelias nulūžusias šakeles, kad niekas nerastų juodosios knygos ir atsigręžė į uždraustąjį mišką.
-Tai mano galimybė susigrąžinti savo garbę, - sau pašnabždėjo Frankas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 06, 2017, 05:06:38 pm

Gabė: temos pavadinimas turi nusakyti konkrečią vietą, kaip, pavyzdžiui, "Miškas", taip pat pirmoji temos žinutė turi būti vietos aprašas. Šiaip nuotykius gali rašyti jau sukurtose temose, nebūtina kurti naujos kiekvieną kartą. Šią temą sujungsiu su tema "Ežero pakrantė".

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margarita Tylenė Sausio 21, 2017, 09:53:01 pm

Vėlai Margarita Tylenė ėjo ežero pakrante. Ji buvo nusivylusi. Pirma diena Hogvartse buvo blogiausia jos gyvenime.Ji nesusirado draugų. Ji kelis kartus gavo pastabas iš mokytojų,nes,,ji labai nedėmesinga''. Ji tiesiog norėjo su kažkuo pakalbėti.Ji optimistė ir tiki,kad jei šiandien buvo bloga diena gali guostis tuo,kad galėjo būti dar blogiau. Ji žino,kad papuolė į geriausių,dėl teisybės gyvybę paaukojančių mokinių koledžą. Rytoj ji ateis,atsistos į tą pačią vietą ir ranką prie širdies pridėjusi pasakys :
- Šiandien buvo nuostabi diena ir niekas neįrodys priešingai.                                                                                                                         

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Claudie Amneta Sausio 22, 2017, 10:30:32 am

Ši diena Claudie nebuvo labai ypatinga. Gal tik tiek, kad šiek tiek niūresnė už visas kitas. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl visos jos draugės patenka į grifų gūžtą, o ji lieka viena- varno nage. Ši diena jai nepatiko, nes tai suprato dar kartą. Ji taip norėjo būt su draugėmis, bet deja... Mergaitė žinojo, kad yra reikalinga, bet grifų gūžtoje jos draugės susirasdavo kitų ir geresnių. Claudie tiesiog norėjo žinoti, kad yra kam nors svarbiausia. Ne namie, o čia, Hogvartse.
Kai jai būdavo liūdna, nueidavo kažkur ten, kur nieks jos nemato. kad galėtų viena pabūti, viską apgalvoti ir išsiverkti. Ežero pakrantė tam buvo puiki vieta. Mergaitė čia buvo jau ne kartą. Čia vėjas maloniai kedengavo jos ilgus kaštoninius plaukus... Čia jai buvo gera.
Bet šią dieną ji buvo ne viena. Eidama matė mergaitę su grifų gūžtos uniforma.
-Mane visur persiakioja grifų gūžta,-galvojo mergaitė.-Tai draugės, tai šiaip klasė. O dabar ir vėl čia grifė. Bet jeigu draugės susiranda geresnių... Tai ir aš galiu turėti najų draugių. Ir tam niekas nesukliudys.
Mergaitė palengva ėjo link mokinės. Juk nenorėjo jos išgąsdinti. Priėjusi tarė:
-Sveika. Aš Claudie. Kuo tu vardu?- Varniukė tikėjosi, jog ji jos neatstums.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margarita Tylenė Sausio 22, 2017, 07:31:41 pm

Margarita ruošėsi eiti,bet prie jos priėjo varnanagė.
-Sveika. Aš Claudie. Kuo tu vardu ?,- Paklausė ji.
Ji į Margaritą pažiūrėjo su akimis pilnomis vilties. Ji tokių niekada nebuvo mačiusi.
-Sveika. Aš Margarita,Margarita Tylenė.
Tada ji pasijuto keistai,tarsi būtų suradusi draugą,kuris dėl jos padarys viską. Ir ji pagalvojo:
- Na ką pasąmone,juk sakiau,kad turėsiu draugų.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Claudie Amneta Sausio 22, 2017, 07:47:20 pm

Mergaitė prisistatė. Jos vardas buvo Margarita. Atsakydamos jos akys taip nusišypsojo, kaip nieko kito.Claudie po truputį drąsinosi:
-Margarita, tu pirmakursė? Matai, kadangi aš tokia esu, tai dar neturiu daug draugių. Žinoma, užkalbinau kelias pirmakurses, jos man pasirodė labai mielos. Bet vis tiek. Atėjusi čia praradau ne vieną draugę. Norėčiau ir su tavim draugauti,- kalbėjo Claudie.
-Ką gi ji atsakys? Ką? Prašau, sutik. Juk matai, kaip man sunku. Padėk man,- mažosios varniukės akys tiediog to maldavo.
-Tikiusi, koledžai nebus kliūtis. Norėjau patekti į grifų gūžtą. Ten beveik visos mano pažįstamos...
Pasakiusi šiuos žodžius Claudie dar labiau to tikėjosi... Kad čia bus mėgstama ir turės daug draugių...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margarita Tylenė Sausio 23, 2017, 09:11:00 pm

Claudie kalbėjo :
-Margarita, tu pirmakursė? Matai, kadangi aš tokia esu, tai dar neturiu daug draugių. Žinoma, užkalbinau kelias pirmakurses, jos man pasirodė labai mielos. Bet vis tiek. Atėjusi čia praradau ne vieną draugę. Norėčiau ir su tavim draugauti,- kalbėjo Claudie.
Margarita nustebo. Niekada niekas nekalbėjo su ja taip pažystamai ir mielai,bet tuo pačiu ir nedrąsiai.
- Taip,aš pirmakursė. Mano visi draugai žiobarai,žinoma jie nežino apie mano galias,jie mano,kad lankau kitą mokyklą. O,tu,pirmakursė ?                                       

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Claudie Amneta Sausio 24, 2017, 04:33:53 pm

Išgirdusi Margaritos žodžius ji negavo atsakymo į savo svarbiausią klausimą- ar sutiks būti jos drauge. Bet, kadangi nenorėjo pasirodyti nemandagi, ji tęsė pokalbį:
-Vadinasi, mes esame labai panašios. Abi esame pirmakursės ir... Aš apie magiją sužinojau dar visai neseniai. Tik gavusi laišką iš Hogvarsto. Šiaip apie magiškas galias šiek tiek numaniau. Galvojau, kad esu link jų linkusi. Mane jos visada traukė. Bet... Mano draugės buvo žiobarės. Tad dabar ir esu be daugybės draugių. Tad... Labai norėčiau su tavim draugauti.
-Ką gi ji atsakys?-tai buvo vienintelė mintis mergaitės galvoje.
Kol grifiukė suprato, kad reikia atsakyti, praėjo tik trumpa akimirka. Bet varniukei atrodė, kad laikas sustojo. Todėl ta trumputė akimirka jai truko kone gerų pora minučių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margarita Tylenė Sausio 29, 2017, 10:01:54 pm

-Vadinasi, mes esame labai panašios. Abi esame pirmakursės ir... Aš apie magiją sužinojau dar visai neseniai. Tik gavusi laišką iš Hogvarsto. Šiaip apie magiškas galias šiek tiek numaniau. Galvojau, kad esu link jų linkusi. Mane jos visada traukė. Bet... Mano draugės buvo žiobarės. Tad dabar ir esu be daugybės draugių. Tad... Labai norėčiau su tavim draugauti. - Pasakė Claudie.
- Ar norėsiu būti tavo draugė?Žinoma.
Aš nerandu draugų,nežnau kuo visiems neįtinku,bet taip yra,- su ašaromis akyse kalbėjo Magarita.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Claudie Amneta Vasario 02, 2017, 05:15:21 pm

-Neverk,- Claudie nušluostė draugei ašaras.- Daug kam taip būna. Žinau, jog dauguma yra nusistatę prieš mane. Arba turi nekokią nuomonę. Žmonėms aš neįtinku daug kuo. Bet svarbiausia, kad rastum tikrą draugę. Nežinau ar tai aš. Gali būt visaip. Tik žinok, kad viena gera draugė yra geriau nei penkios paprastos...
Claudie pažiūrėjusi į Margaritos akis pati susigraudino.Suprantu kaip jai sunku, šį jausmą aš gerai pažįstu. Varnė nepastebimai nubraukė nuo skruosto ašarą. Nepasirodyk jai silpna. Juk ji tikisi iš tavęs palaikymo.
Varnė paėmė draugę už rankos ir pažvelgė šiai į akis:
-Klausyk, aš žinau, kad dauguma žmonių randa geriausią draugą. Aš tavimi tikiu. Tu jį rasi,- mergaitės akys buvo pilnos drąsos ir pasitikėjimo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Eva Gargasaitė Vasario 11, 2017, 12:12:07 am

Štai ir atėjo vakaras.
- Pagaliau savaitgalis! - iš laimės sušuko Eva.
Penktadienio vakaras tai reiškė, jog ji susisėda su savo kambariokėmis ir žiūri penktadienio filmus, o po to atsiskiria ir prisėda prie savo telefonų. Šįkart jos visos kambariokės išvažiavo pas savo giminaičius taigi Eva liko viena. Ji sėdėjo viena savo kambaryje. Nesugalvodama ką veikti, todėl nuėjo link lango. Ji visada pamatydavo didžiulį ir ryškų mėnulį, bet šįkart mėnulio nebuvo. Ji tematė mažyčius fejeverkus kurie buvo labai spalvingi. Įsivaizduodama, jog juos leidžia jos kambariokės. Kurį laiką juos pastebėjo ir tada jai toptelėjo mintis. Fejeverkai už ežero! Aš galėčiau nueitį prie ežero!
*bus pratęsta rytoj*

((Eliza: pirmoji žinutė naujoje temoje turi apibūdinti vietovę, tik tada gali rašyti apie personažą, todėl tavo temą sujungiau su kita.))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margarita Tylenė Vasario 16, 2017, 07:52:42 pm

-Ne. Nekalbėk taip,tu neteisi. Aš geriausią draugę jau radau. Ji yra grifė kaip ir aš, ir jos vardas Claudie. Claudie Amneta. Tai tu. Tu labai panaši į mane. Mes panašaus likimo. Aš tikiu,kad mes nenutrauksim draugystės. Susitikim čia kasdien. 6 valandą. Ar sutinki ? - Margarita vylėsi,kad nepasakė nieko netinkamo,nes jai tap dažnai nutinka. Jai atsibodo kaskart apsikvailinti. Ir žinoma dėl to patirti patyčias. Ji jų susilaukia kieme. Nors kaip ji gali jų nesusilaukti. Žiobarai mano,kad ji nelanko mokyklos. Blogiausia,kad jos kaminystėje nėra burtininkų. Visi žiobarai. Marfarita negali su niekuo apie tai pasikalbėti. Nes neturi nei brolių,nei seserų,o tėvai visada būna užsiėme. Grįžusi į rielybę ji pamatė,kad Claudie į ją žiūri keistai.
- Margarita,tai sutinki ?
-Atsiprašau,ką sakei ?- susigėdusi tarė ji.                                 
                                       

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Claudie Amneta Vasario 16, 2017, 08:18:34 pm

-Kodėl aš turėčiau šalti? Ir dar žiemą būna tamsu- tai žinoma, kad ne!- Claudie nusijuokė.- Ką dar sugalvosi? Manau pakaks ir bendrojo kambario,- vos betramdydama juoką kalbėjo pirmakursė.
Abi mergaitės linksmai žiūrėjo viena į kitą. Po truputį atslinko vakaras. Prieblandoje esančios mergaitės taip stovėjo jau gal minutę.
-Nagi, eima į Hogvartsą. Kiek girdėjau, durys rakinamos anksti. Pasišnekėsime tenai. Gerai?
Nelabai laukusi draugės atsako, paėmė ją už rankos.
-Mes dar čia grįšim. Manau, kad greitai. Ši viena yra per daug nuostabi tam, kad ją paliktume,- Claudie visą laiką šypsojosi.- Matai, šiandien ryte dar nebendravau su tavimi. Manau, kad nuo šiol dažnai bendrausim. Eime, juk mūsų jau lakia Hogvartsas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margarita Tylenė Vasario 16, 2017, 08:41:17 pm

-Kodėl aš turėčiau šalti? Ir dar žiemą būna tamsu- tai žinoma, kad ne!- Claudie nusijuokė.- Ką dar sugalvosi? Manau pakaks ir bendrojo kambario,- vos betramdydama juoką kalbėjo pirmakursė.
Margarita pasijautė labai nejaukiai.
Ji ir vėl pasakė netinkamus žodžius,netinkamoje vietoje. Ir visada taip !
-Nagi, eima į Hogvartsą. Kiek girdėjau, durys rakinamos anksti. Pasišnekėsime tenai. Gerai?-Margarita linktelėjo.
-Mes dar čia grįšim. Manau, kad greitai. Ši viena yra per daug nuostabi tam, kad ją paliktume,- Claudie ir Maragarita šypsojosi.- Matai, šiandien ryte dar nebendravau su tavimi. Manau, kad nuo šiol dažnai bendrausim. Eime, juk mūsų jau lakia Hogvartsas,- kalbėjo jos draugė.
- Ištiesų,bėkime kuo greičiau vidun. Jau darosi vėsoka, o ir miego norisi,bet eisti paprastai neįdomu...
Einam lenktynių!? Ir  Margarita iš visų jėgų pradėjo bėgti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Claudie Amneta Vasario 17, 2017, 11:11:05 am

-Na, aš tau dar parodysiu!- sušuko Claudie ir pradėjo tekina bėgti.
Abiejų mergaičių jėgos buvo gan lygios, todėl tai viena, tai kita lenkdavo. Nubėgusios iki Hogvartso sustojo.
-Kitą... kartą... Kitą kartą aš... Tau dar parodysiu,- dusdama stengėsi kalbėti tamsiaplaukė.
Nors ir pavargusios, bet mergaitės buvo laimingos. Šiandien joms buvo patinga diena. Savo dienoraščiuose jos ją galės pasižymėti kaip naujos draugystės pradžią.
Šiek tiek atstačiusios pulsą, jau nebešnopavo.
-Na, tai einam. Bendrasis kambarys mūsų jau laukia,- grifė kalbėjo, bet dar mieliau būtų pasilikusi šiek tiek pastoviniuoti. Mergaitė pradėjo eiti.- Na ir nusivariau nuo kojų... O tu labai pavargai?- Nors ir žinojo atsakymą, vis vien Margaritos paklausė.
-Ar bendrąjame kambaryje bus daug mokinių?- sušnibždėjo Claudie.- Jei ne, pasisekė, galėsim jį šiek tiek suverst,- neištvėrusi sukikeno.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Margarita Tylenė Vasario 19, 2017, 11:41:26 am

- O ne ! Bendrajame kambaryje visad būna daug mokinių. Ir mums nereikės visko versti,nes ten ir taip būna išversta,- sukikeno Margarita.
- Tu dar klausi ar aš pavargau !? Negi nesimato ? Aš mirštu,- iš juoko ratėsi ji.
Mergaitėms priėjus prie storulės portreto ir Margaritai pasakius slaptažodį, bendrajame kambaryje buvo aišku,kad netvarkos padaryti nepavyks,nes kaip visada buvo nemažai mokinių. Todėl mergaitės nusprendė nueiti į mergaičių miegamajį. Ten jos atsisėdo ant Claudie lovos ir kalbėjo apie rytojaus pamokas iki kol abi pradėjo žiovauti. Margaritai pamačius,kad laikrodis rodo 22:59 ji atsisveikino ir palinkėjo labos nakties draugei. Apsivilkusi pižamą ir palindusi po antklode ji pagalvojo :
- Dabar aš suprantu kodėl šitaip vertinama draugystė,- su tokiomis mintimis ju užmogo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Karina Kalinskaitė Kovo 02, 2017, 08:31:03 am

Karina, atvykusi į Hogvartsą, nedaug mąstė apie aplinką ar žalumą. Gal manė, kad jos išvis nebus. Tačiau atvykusi, užsidėjusi Paskirstymo Kepurę suprato, kad nori pasivaikščioti. Nedaug težinodama apie Hogvartso koledžų grupeles, pateko į Kalstūnyną.
Nusitempusi krepšius iki Kalstūnyno būstinės bei pagaliau po ilgų klajonių suradusi merginų bendrabučių kambarius, atsikvėpė. Vargais negalais atidarė jai skirtp kambario duris ir įėjo. Numetė daiktus tiesiog ant žemės ir užtrenkė duris.
Lauke visur buvo žalia. Žolė, medžiai, viskas. Aplinkui plazdėjo paukščiai. Karina nusišypsojo. Pakėlė galvą į viršų ir pažvelgė į dangų. Jos veidą palietė silpnas vėjelis.
Šalia medžių ir kitos žalumos ši pastebėjo ežerą. Mėlyno atspalvio, kurio ji net apibūdint negali. Priėjo arčiau. Vanduo gundė jį prileisti. Ilgai padvejojus, palietė vandenį.
Šaltumas susimaišė su malonumu. Kariną užplūdo energija..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Balandžio 29, 2017, 01:32:35 pm

Pavasaris buvo jau kaip reikiant įsibėgėjęs. Oras prisipildęs saldžių kvapų, skambių, paukščių giedamų dainų bei paprasčiausių mokinių krykštavimų. Visiems svarbiau buvo kuo daugiau laiko praleisti lauke, o ne sėdėti prie įgrisusių namų darbų krūvos. Tikriausiai ir artėjantys egzaminai ne daug kam terūpėjo, kai pro langus akis džiugino šilti saulės spinduliai. Ypač šeštadienį. Kas išvis dar gali mokytis šeštadienį, kai tam yra visas sekmadienis?
Na, Rosemarie galėjo. Ji kaip tik baiginėjo šeštuosius savo mokymosi metus, tad buvo pasiryžusi neprisidaryti spragų, jog paskutinį kursą baigtų aukščiausiais balais. Vien nuo tokių minčių varnei įsisopėdavo galvą. Šiaip ar taip, ir jos dėmesį blaškė geras oras, tarsi kuždantis ausin spjauti ant tų mokslų bei bėgti kieman. Visgi mergaitės ištvermė nebuvo nei geležinė, nei auksinė, tad ji pabandė suderinti du menkai vienas kitam į kompaniją tinkančius dalykus.
Kad ir kaip bebūtų, dabar, pasikišusi po pažasčia kaugę knygų, Rose žirgliojo ežero pakrante nedidelį pavėsį teikiančių buksmedžių link. Šie augo prie pat ežero, tad varniukė jau iš anksto nekantravo išsitiesti po jais bei akimirkai pasidžiaugti nuo vandens atpučiamu gaiviu vėjeliu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Luna Night Balandžio 29, 2017, 01:57:33 pm

Pavasaris, žydinčios gėlės, šilta saulutė ir lengvas vėjelis. Atrodo, kam gi galėtų nepatikti tokia gamtos dovana. Tik ne Lunai. Visą gyvenimą sniego nuklotame Šiaurės kaimelyje praleidusiai mergaitei, ledinės žiemos naktys buvo kur kas artimesnės, nei šilti orai. Tiesą sakant pirmakursė išvis nebūtų kišusi nosies į lauką, jei ne įkyrus smalsumas, kviečiantis iš arčiau susipažinti su nematytais pavasario stebuklais. Gėlės, lapai, žalia žolė ir be perstojo čiulbantys paukščiai - visa tai atrodė be proto svetima, bet kartu paslaptinga ir magiška. Baltais sportbačiais apautos kojytės žingsniavo pačios, nė neklausdamos kur jų šeimininkė norėtų, kad jos nuvestų, o akys vis dairėsi tai žemyn į žalią žemės paklodę, tai viršun link žaliuojančių medžių ir giedro dangaus. Nežinia kiek toli taip mergaitė būtų dar ėjusi, jei ne kelyje pasitaikiusi mergina, į kurią pirmakursė taip stipriai atsitrenkė, kad net kiek atšokusi parvirto ant žemės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Balandžio 29, 2017, 02:32:15 pm

Vis dar svaigdama nuo minčių apie būsimą pasisėdėjimą, Rosemarie užmerkė akis ir švelniai šypsodama kilstelėjo veidą aukštyn. Jos palaidi, rausvi plaukai nuslydo ant nugaros bei švelniai glostė pečius. Mergaitė stengėsi kiekvienu odos milimetru sugauti saulės spindulius ir tuo pačiu giliai įtraukė šviežio pavasario oro.
Taip užsisvajojusi, nematydama nei kur stato pėdas, nei kas dedasi aplinkui, varnė ir žingsniavo priekin. Žingsniavo ir žingsniavo, pamiršusi prieš keletą akimirkų galvoje besisukusį tikslą ir tarsi pakilusi virš visko, susiliejusi su pačia aplinka. Tuo pat metu ji jautė pirmyn besibraunantį savo kūną, žolę minančias kojas, tačiau taip pat sklendė kažkur aukštai, tarsi pati būtų tas gaivus vėjas, nerūpestingai besisukantis virš pilies gyventojų, vandens, smailių, saulės šviesoje besimaudančių bokštų.
Tačiau toji akimirka taip pat greitai išgaravo, kai į jos šoną atsitrenkė dar nematyta mergaitė. Regis, ji ėjo greitokai, mat visai atsipalaidavusi varniukė nuvirto ant peties. Knygos išsilakstė į šalis.
Šiaip ne taip atsiklaupusi, Rose pasitrynė ranką ir apsidairė aplinkui. Netoliese pamatė iš pažiūros pirmakursę, baltais ir tarsi sniego kupeta apkritusiai plaukais. Ryškioje šviesoje šie itin rėžė akį.
- Neužsigavai? – pasiteiravo šeštakursė atsistodama bei žingsniuodama prie numestų knygų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Victoria Meschino Gegužės 02, 2017, 04:10:09 pm

Jie, hogvardiečiai, dauguma yra tokie svajokliai.... tokie atsipalaidavę bei dievinantys bet kokias oro sąlygas, gražias pasaulio duotus kraštovaizdžius. Tiesa, Hogvartso mokykla gali tuo pasigirti - užlipus aukščiau, maždaug iki didžiojo laikrodžio, matosi didžiulė aplinka, aplanko ramybė, apmąstymai, viskas viskas, juk tada būni taip aukštai... Nepaslaptis, jog kai žmogus atsiduria nekasdieniškoje ir kritiškoje vietoje jis pradeda galvoti apie viską kas buvo, ar ko trokšta , kad nutiktų, taigi, burtininkai neįšimtis.
Nagi, visos tos gražios bei mielos širdžiai vietos kaip: biblioteka, aukštai prie laikrodžio, upė, kvidičo aikštė, yra ir viena paprastesnė, bet neprasta vietelė - ežero pakrantė.
Mary beinant link jos, prabėgo dvi mergaitės, Stefany bei Emma , kažko Emma atrodė suglumusi. Prieinant jau arti arti prie pakrantės, Stefane nuėjo iškėlusi aukštai galvą, o Emma liko sedėti ant didelio mėlyno akmens. Mary priejusi nedrąsiai paklausė Emmos: ( nes jos dvi tik praeivės, bet kadangi Mary gerai įsisavina žmones, tai ji ją atpažino)
-Kas gi nutiko? Tavo kūkčiojimas mane blaško, ir aš iš tiesų pergyvenu..
-Nieko.,- grubiai, net neatsisukdama tarė Emma, ir pridūrė :
- Ir būtų gerai, kad visiškai niekam neprasitartum, kad matei mane čia, ir dar tokiam stovyje.
- Niekam neprasitarsiu, jeigu pasakysi kas gi nutiko. Man baisu. - susirūpinusi pasakė Mary.
- Aš tavęs niekaip neperkalbėsiu? - paklausė Emma.
-Ne.
Emma po lėta atsisuka į Mary, kadangi Stefany užkerėjo jos veidą į senos senos močiutės, su begalę raukšlių, o  Emmai nėra nieko svarbiau, už jos išvaizdą.
- Atrodai klaikiai, bet manau, kad galim tai sutvarkyti. - paguodė Mary.
- Jeigu galėtum, būčiau skoloj visą savo likusį gyvenimą...,- ašarų netvardžiusi mergina aiktelėjo.
- Estaformashopy!,- pamėgino. Na, jau atrodai jauniau, pamėginsiu dar kartelį, - nusijuokusi tarė Mary.
-Estafopmashopy!
- Ačiū, ačiū, ačiū,- netvarkydama džiaugsmo šokinėjo Emma.
- Nėra už ką, malonu kitiems padėti. O kas gi nutiko, kodėl Stefany taip su tavimi pasielgė?
- Na.... Tai asmeninis dalykas, bet kadangi tu jau man padėjai.... Ji pamanė, kad aš mėginu nuvilioti nuo jos vaikiną, tačiau, jis pats prie manęs priėjo, kad pasiklausti, ką gi dovanoti per jos gimimo dieną. Jis tiesiog norėjo mano patarimo. Todėl kai užmatė mus besišnekančius, užsipuolė mane, o mes buvom susitarę, kad jai nič nieko nesakysim dėl dovanų bei staigmenos, todėl aš jai ir pasakiau, kad tiesiog praiedami pasisveikinome, ji žinoma nepatikėjo, ir pradėjo vytis. Tai štai aš ir čia.
- Nieko sau.. O atrodo tokia paslaugi, gera, net musės nenuskriaustanti!
Na, tai Mary pirmas pasivaikščiojimas prie ežero pakrantės, pakrantė graži , rami. Tačiau, buvo gandų, kad prie jos priejus, visada kažkas nutinka, ir blogo ir gero. Na , tai jau tikrai patikėjo Mary, pareidamos atgal kartu su Emma.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Luna Night Gegužės 03, 2017, 12:55:42 am

Luna pasistengė kuo greičiau atsistoti ir labai nustebo, kai mergina į kurią baltaplaukė atsitrenkė pasiteiravo, ar toji neužsigavo. Šiai Šiaurės mergaitė niekada nebuvo leidžiama parodyti jokio silpnumo ženklo, juo labiau jos tikrai niekada niekas neklausdavo ar nesusižeidė, ar jaučiasi gerai. Mažoji Sniego Princesė buvo auginama kare, stipria, bejausme ir niekada nepalūžtančia. Tačiau rodėsi, kad Hogvartse viskas buvo kitaip.
- Viskas gerai, - linktelėjo ji vyresniokei ir padėjo surinkti nukritusias knygas. - Atsiprašau, kad nežiūrėjau kur einu.
Klastuolė dar kurį laiką nužiūrinėjo įvairias nematytas knygas, o vėliau pakėlusi akis į gerokai vyresnę merginą gan drąsiu balsu vėl prabilo:
- Tu turėtum jau daug mokėti ar ne? Juk esi tikrai nebe pirmus metus čia. Išmokyk ir mane ko nors.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Gegužės 06, 2017, 12:22:15 pm

Varniukė pasilenkusi pagriebė nuo žemės porą knygų bei atrėmė jas sau į šoną, jog kita ranka liktų laisva. Tačiau, regis, jos nė neprireikė, mat toji mergaitė pakėlė likusius tomus ir šiuo metu smalsiai apžiūrinėjo.
- Niekis, man ir pačiai nereikėjo varnų šaudyt, - silpnai šyptelėjo, o po akimirkos dar ir iš širdies nusijuokė. – Varnų šaudyt, - dabar jau plačiai šypsodama ir purtydama galvą pakartojo.
Na, juk suprantat. Rose ir pati yra varna, tad iš jos pusės tai nuskambėjo kiek kraupiai ir ypač šmaikščiai. Šiaip ar taip, pamaniusi, kad galbūt mažoji mergaitė varniškų juokų gali nesuprasti (apskritai, dažniausiai tik pačios varnos juos ir suprasdavo), Rosemarie pritemdė savo šypseną bei kiek susitvardė. Nereik atrodyt it beprotei.
- Mhm, žiūrint kaip tu supranti tą „daug“, - nustebinta klausimo ir nežinodama, ką atsakyti, pralemeno. Dar niekas nebuvo jos prašę tokio dalyko, o Rose lyg ir pašventė šią popietę mokslams, bet... Bet galgi būtų visai linksma, be to, šitaip ji irgi mokytųsi. Varnės galva net plyšo nuo minčių, kaip tokią gražią dieną išvengti kiurksojimo prie knygų. – O ko konkrečiai norėtum išmokti?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Keitly El Niro Gegužės 18, 2017, 08:17:48 pm

Ežero pakrantė buvo pagarsėjusi savo ramybę. Keitly nuomonė taip pat neišsiskyrė nuo visų. Tad šiltą bei gražią rudenio dieną nusprendė aplankyti tą išgirtąją vietą. Tad pasiemusi savo minkšta, pukuota mamos padovanota pleduką, nuėjo link. Atėjus pasitiesė jį, ir užkaudžiaudama saldžiu vafliuku žiūrėjo į ežero vandenuką. Tolumoje pasigirdo garsai, kurie vis artėjo ir artėjo. Tai buvo du klastuoliai beskraidantys šluota. Pasisveikinusi bei pašnekėjusi , tarė:
- Tai, ko gero, iki. Netrugdysiu, eisiu jau į savo ''guoliuką'' , paskaitinėsiu ką nors.. Gero vakaro bei malonu buvo susipažinti.
- Tu ką, baik! Mums bus be galo malonu, jeigu sutiksi su mumis paskraidyti. Pažadam, nepasigailėsi.
- Na gerai,- nusišypsojusi sėdo ant rudaplaukio su mėlynomis kaip jūros spalvos akimis. Kadangi Keitly niekada nebuvo kukli, atvikščiai, labai drąsi.
- Ouuuuuuuuuu!!!!!! Skrendam. 
Nuo šio susipažinimo laiko, Keitly tapo geriausiais draugais su berniukais, su kuriais leido kiekvieną savo laisvą minutėlę. Retkarčiais nuėjus prie ežero pakrantės, vis prisimena jų nuoširdų ir linksmą susipažinimą, kuris kėlė šypsena visiem trim jaunuoliam.

((Eliza: pasviruoju šriftu rašomos veikėjo mintys, o ne garsiai tariami žodžiai.))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rokas Sviper Birželio 05, 2017, 02:56:40 pm

Rokas atėjo prie ežero. Su savimi nešėsi kuprinę pilną knygų. Atėjęs jis palietė vandenį, kuris, kaip Rokas po to suprato buvo šaltokas. Vaikinas pasidėjo kuprinę ant žemės ir galvojo ką veikti. Nors veikti nelabai buvo ką. Varnio akys nukrypo į netoliese esantį beržą. Medžio apatinės šakos buvo žemai ir atrodė pakankamai tvirtos. Juodaplaukis pasiėmė kuprinę, užsidėjo ją ant nugaros ir nuėjo prie medžio. Pasiekęs medį uždėjo savo ranką ant aukštesnės šakos ir koją ant truputį žemesnės. Tada ir toliau lipo aukštyn, kol galiausiai pasiekė pakankamą (bent jau taip atrodė Rokui) aukštį. Tada atsisėdo ant tvirtos šakos ir žiūrėjo į ežerą. Iš viršaus jis atrodė gražesnis mėlynesnis. Atsisukus į kitą pusę matėsi pilis. Koks nuostabus vaizdas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Birželio 05, 2017, 03:07:43 pm

Dienos pilyje nebuvo nuobodžios, na, jeigu kupinas vienišumo dienas galima vadinti nenuobodžiomis. Praleisdavo pusę dienos bibliotekoje, skaitinėdamas knygas, kurių nė nemanė, kad jam kada nors prireiks, kad ir dabar rankoje laikė „penki būdai kaip išnaikinti karčiuotusius šliužus iš jūsų kiemo,; Tomilija Grauždaitaitė“, knyga buvo stora, tad galėjo naudoti kaip ginklą... jeigu kada nors to užsigeistų.
Auksinės garbanos plaikstėsi vėjyje, o drabužiai nepriminė Hogvartso uniformos, buvo apsivilkęs baltinius, kurių apykaklė buvo suveržta blizgančiais siūlais. Dėvėjo aptemptas mėlynas kelnes ilgu liemeniu ir ilgus baltus batus, kurie derinosi prie viduramžiško pasiuvimo baltinių.
Jeigu jį šitaip pamatytų koks nors prefektas, gautų velnių, bet jam  buvo nė motais. Atsisėdo ant vieno iš akmens kuris buvo po medžiu ir atsivertė knygą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rokas Sviper Birželio 05, 2017, 05:30:25 pm

Rokas pamatė iš pilies pusėS ateinantį maždaug savo amžiaus varniuką, jis buvo matytas pamokose, tačiau vaikinas nė nemanė su juo sveikintis, juodaplaukis išsitraukė iš kišenės riešutų maišelį, kurį pripildė per pusryčius. Riešutai buvo didoki ir skanūs – daugiau nieko šeštakursis apie juos negalėjo pasakyti.
Na, o tas varniukas, lyg tyčia atsisėdo, būtent po tuo medžiu, kur sėdėjo vaikinas. Nors gerai, kad nepamatė, reikia būti tyliai, juk jis tiesiai po manimi. Po to Rokas į jį didelio dėmesio nekreipė, bei tiesiog valgė riešutus ir išsitraukė iš kuprinės magijos istorijos vadovėlį. Juk reikia šiek tiek pasikartoti, prieš pamoką. Staiga vienas didelis riešutas išslydo jam išrankų ir krito žemyn. Tiesiai ant berniuko galvos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Birželio 05, 2017, 09:27:24 pm

Berniukas sėdintis po medžiu, nebuvo jau toks ir jaunas, vėliau pradėjęs mokslus dėl savo žiobariškų tėvų sprendimo, antrakursis su penkiolikos metų patirtimi... gyvenime. Su tokia didžia patirtimi, jis puikiai žinojo, kad riešutais iš dangaus nekrinta, o paukščiai taipogi nėra tokie įžūlus, kad tokius dalykus mėtyti ant galvos, todėl...
Nusiėmęs riešutą, užvertė galvą į viršų. O medyje sėdėjo berniukas, na greičiau, vaikinas, panašaus amžiaus kaip jis, valgė riešutus ir turėjo rankoje knygą.
-   Ruošiesi pamokoms? Galėčiau pagelbėti, - tarstelėjo, mikliai įsispyręs į medį ir griebęs šaką, pritraukė savo kūną.
Dėl dėmių ant baltinių nesijaudino, jau vakar perskaitė kelis vadovėlius kurie dalino patarimus apie magiškus plovimųsi, kurie lengvino gyvenimą burtininkams visame pasaulyje. Elegantiškai kopė tol, kol galėjo sėdėti ant tos pačios šakos kaip ir varnas.
Ištiesė ranką, prašydamas riešutų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rokas Sviper Birželio 05, 2017, 09:50:31 pm

Vaikinas medžio apačioje nusikėlė nuo savo galvos riešutą ir atsisuko į viršų, bei pamatė Roką. Na ir sekmė. Būtinai turėjo užkristi jam ant galvos, negalėjo truputį šoniau. Reikia atsiprašyti, kad nesupyktų.
 – Atsiprašau, netyčia, – tarė juodaplaukis.
Tada vaikinas suriko:
-   Ruošiesi pamokoms? Galėčiau pagelbėti.
Taip, taip galėtum 1705 metų burtininkų sukilimo priežastys
Blondinas pradėjo lipti į medį, jis tai darė truputį greičiau negu Rokas. Jis greitai užlipo ir atsisėdo ant tos pačios šakos, kaip ir šeštakursis, bei ištiesė ranką. Rokas jau norėjo ją ištiesti ir paspausti, bet blondinas atsuko delną akivaizdžiai prašydamas riešutų. Kad nutraukti tylą juodaplaukis pasakė:
  – Aš Rokas iš šešto kurso. O koks tavo vardas, ir kuriame kurse mokaisi?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Birželio 05, 2017, 11:59:05 pm

Pažvelgė į vis dar tuščią delną ir lapiškai nusišypsojo. Nejaugi pagailės jam riešutų? Kiek matė, bernelis jų turėjo pilną, tiek pilna, kad net pro pirštus krito.
-   Hm... Tai gausiu riešutų, prašau? – meiliu balsu paprašė ir užsikišo plaukus už ausies.
Rokas iš šešto kurso. Nemanė, kad kursas yra toks svarbus dalykas, kad taip save kas nors pristatytų... Verčiau jau sakytų „Rokis iš Varno nago, ar Welso“ tai būtų bent šiek tiek informatyviau... o dabar šeštas kursas, kas jam iš to kurso.
-   Antrakursis, Giedrius, kaip matai, šiek tiek pavėluotai atvykau į Hogvartsą, - šyptelėjo. – O tu turbūt esi gryno kraujo, m? – paklausė, na, atsakymas buvo akivaizdus, nes šis dabar buvo šeštame kurse, nepaisęs savo paprasto išsilavinimo, žiobariško, bet ar šiame pasaulyje žiobariškas išsilavinimas buvo reikalingas? Tik laikas parodys.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rokas Sviper Birželio 06, 2017, 11:13:46 am

Kai blondinas paprašė riešutų, Rokas buvo visai apie juos primiršęs ir pasiėmė didžiulę saują riešutų ir įdėjo jam į delną. Kodėl aš nebaigęs vieno darbo iškart pradedu kitą. Po to vaikinas prisistatė ir Rokas sužinojo, kad jo vardas yra Giedrius ir jis vėliau pradėjo hogvartsą. Dar vaikinas paklausė ar jis yra grynakraujis. Šis klausimas juodaplaukiui pasirodė keistas, bet jis vistiek į jį atsakė:
 – Na iš dalies ir taip ir ne. Mano abu tėvai burtininkai, bet visi keturi seneliai žiobarai. Tai kodėl tu atėjai į Hogvartsą, taip vėlai?
Rokas laukė atsakymo ir žiūrėjo į ežerą. Niekada nemaniau, kad ežeras yra toks didelis, kos ištikrųjų yra, iš taip aukštai kito kranto, nei kraštelio nesimato nesimato.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Birželio 06, 2017, 03:26:13 pm

Patenkintas linktelėjo ir įsimetė vieną riešutą sau į burną. Pradėjo kramsnoti. Varniuko kalbos buvo įdomios, visi žiobarai, bet tėvai burtininkai, kokia keistenybė! Pirmą kartą girdėjo apie tokį atvejį, bet... ir pats buvo žmogus su magiškomis galiomis, todėl... Net nežinojo, kokie jo vaikai būtų „negrynakraujai“ ar „grynakraujai“? bet apie tokius dalykus jam galvoti buvo pernelyg anksti.
-   Mano tėvai norėjo, kad įgaučiau vidutinį įsilavinimą, kad baigčiau aštuonias klases, nes jau buvau pradėjęs eiti į mokyklą kai gavau laišką, žinai išmokčiau, chemijos, fizikos ir panašių dalykų, - pabandė paaiškinti, bet turbūt pats vaikinas numanė, kas tai yra, kadangi kaip pats sakė, kad yra iš žiobariškų burtininkų šeimos. – Jeigu kartais norėčiau grįžti prie paprasto gyvenimo... – tarstelėjo ir nusuko savo žvilgsnį ežero link.
Buvo skaitęs apie tą ežerą, ar tiksliau vandens būtybes. Ten buvo žuvų, vietinių ir magiškų.
-   Ar esi buvęs žvejoti? – paklausė. – Norėčiau pabandyti užmesti meškere ir pažiūrėti kas užkibs, - šyptelėjo, meškerės nebuvo atsivežęs, nes neplanavo, užsiimti žvejyba, bet galbūt tamsiaplaukis priešais turėjo ką nors panašaus į tai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rokas Sviper Birželio 06, 2017, 09:56:03 pm

Rokas ir toliau valgė riešutus ir klausėsi Giedriaus kalbų. Nepavydžiu jam, kad reikėjo eiti dar ir į žiobarų mokyklą. Pats mokiausi ten keturias klases, nes mano tik du tėvai, močiutė Marija ir senelis Džonas žino, kad aš ir tėvai burtininkai, nuo visų kitų slepiama.
 – Mano močiutė, senelis ir teta iš viso nežino, kad aš ir mano tėvai burtininkai ir norėjo, kad pasilikčiau namuose, o ne važiuočiau į berniukų internatą, kaip jie mano, – tarė Rokas.
Tada blondinas paklausė apie žvejybą ir Rokas atsakė:
 – Esu žvejojęs, tik čia meškerės nepasiėmiau irgi, bet mes su pusbroliais kelis kartus esame jų pasidarę, tai nėra sunku leidžiamės žemyn pasidarysim.
Pasakęs Rokas pasidėjo vadovėlį ir riešutus į kuprinę ir užsidėjo ją ant galvos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Birželio 07, 2017, 12:29:48 am

Kitiems tai gali pasirodyti it nepavydėtina situacija, bet Giedrius džaiugėsi dėl tų praleistų metų mokykloje, draugai, diskotekos, paprastas fizinis darbas vasarą... Nesigailėjo, galbūt kiek nyku bus pabaigti magiška mokykla daug vyresniam už kitus, bet buvo įsitikinęs, kad tai jo karjerai nemaišys. Galvojo optimistiškai.
-   Berniuku internatas? – žibtelėjo akimis. – Ar tokie vis dar egzistuoja? Maniau, kad tik istorijose apie uždraustą meilę, - saldžiai nusikvatojo.
Nemokėjo pasigaminti meškerės pats, tad su džiaugsmu priėmė naujieną apie tai, kad varniukas jas moka pasigaminti. Žvejyba jam leis atsikvėpti ir patyrinėti.
-   Šaunu, o ko prireiks? – pasidomėjo ir su lyg tais žodžiais susikratė visus riešutus į burną, atrodė it brundukas pilnais žandais.
Lipant žemyn, girdėjo sultingi triokšt triokšt iš vaikino burnos. Tai buvo ženklas, kad jis dorojo riešutus, o kol pasiekė apačią, jau buvo visą turinį ir nurijęs.
-   Aha... o ką masalui? – užbėgdamas už akių paklausė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rokas Sviper Birželio 07, 2017, 09:39:07 pm

Kol Giedrius kalbėjo Rokas jo klausėsi ir tuo pačiu metu galvojo ar viską turi meškerei. Kotui šaką turime, valo turiu, nes vakar bandžiau verti apyrankes, na o vietoj plūdės galima pasiimti bet ką neskestačio.
 – Kotą darysime iš šakos, valo čia turiu, plūdę pasidarysime iš bet ko neskęstančio, na,o kabliuką – juodaplaukis sustojo kalbėti. Iš ko pasidarysime kabliuką? Savaržėlių? – Jam turiu nebent savaržėlę, bet pagalandus gal ir išeis kabliukas. Namie naudodavome ,,žiogelius", bet aš čia tokio neturiu.
Kalbant šeštakursis jau lipo žemyn ir nusileidęs jau buvo baigęs kalbėti, bet tada antrakursis jo vėl paklausė.
 – Galima prisirinkti sliekų, galima paeksperimentuoti su riešutais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Birželio 10, 2017, 09:08:27 pm

Tikėjosi, kad neužkabins kokios nors undinės uodegos su sąvaržėlę, girdėjo ištrauktos iš vandens jos baisingai klykia. Mažiausiai troško prarasti savo ausų būgnelius per žvejybą.
Nusivalė nuo kelnių žemes ir žievės pjuvenas. Reikia nulaužti šaką, arba surasti. Suradimas skambėjo daug... švelniau. Negalėjo pakęsti kai matydavo vaikiščius kurie laužo varganas medžio ataugas ir išmeta po kelių mostelėjimu oran.
Tad apėjo aplink medį, tiesa pasakius, kelis ir rado net dvi mirusias šakas, pakankamai ilgas ir tvirtas. Paėmė jas ir nunešė Rokui.
-   Mums nebūtinai plūdės reikia... Žinai, mes ir taip matysime ar kas nors užkibo ar ne, pagal galą, - tarstelėjo.
Riešutai? Galbūt kam nors jie ir patiko šiame ežere, bet pati medžiaga ant kabliuko nesilaikytų, nuslystu ir nukristų.
-   Geriau pabandykime sliekus, nes... riešutai perlūš per pus, - pratarė ir vėl ėmė šniukštinėti po žolyną, keldamas akmenis, po kuriais gyvendavo įvairūs vabalai, o tarp jų ir sliekai.
„Sumedžiojo“ net penkis sliekus, laikė juos delne, kadangi neturėjo nei maišelio nei...
-   Ah, turi gal kokį indelį?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rokas Sviper Birželio 15, 2017, 09:50:40 am

Rokas nuėjo paieškoti sliekų po akmenimis ir rado juos keturis. Tada su kita rankapradėjo raustis kuprinėje ir ieškoti kokio nors maišelio ar indelio. Kažkur lyg ir turėtų būti maišelis. Rokas atsegė mažiausią kuprinės skyrių, bet ten išviso nieko nebuvo ir jį uždarė. Tada pradėjo ieškoti kitame skyriuje kuris  buvo prigrūstas įvairių daiktų, pasirausęs jame Rokas rado kažkokį plastikinį maišelį ir ten sudėjo savo sliekus ir padėjo jį ant žemės, kad sudėtų Giedrius. Tada jis ant vienos šakos užrišo valą, pamatavo pakankamą ilgį ir nukirpo jį. Tada iš kišenės išsitraukė savaržėlę, o iš kuprinės peilį ir pradėjo galąsti savaržėlę, kad jos galas būtų pakankamai aštrus. Kai pakankamai ją nugalando prišišo prie valo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Birželio 16, 2017, 02:14:13 pm

Įdėjo sliekus į maišelį, bet nepamiršo prikapstyti jiems ir žemių, nepakankamai, kad galėtų pasislėpti, bet užtektinai, kad nesijaustų nuogi ir pažeidžiami. Patikrino ar plastikas yra patikimas ir viskas.
Užmetė akį į Roką. Jis tvarkėsi su sąvaržėle ir meškere, nors nelabai tai meškere pavadinsi – pagalys su šiokiu tokiu valu ir kabliuku. O kaip ritė? O jeigu pagalys nulūš? Bet ir vėl šitas atrodė pakankamai tvirtas.
-   Na... Tu man parodysi kaip reikia žvejoti su šituo, - pratarė ištiesdamas slieką vaikinui. – Galbūt nepagausime piktos undinės, - šyptelėjo, pasukdamas savo galvą link vandens telkinio.
Jame nebuvo daug dumblių, bent jau paviršiuje, tad neliko ir nerimo, kad meškerė nulūš su jų abiejų „sunkių“ darbu. Žinoma, pats nelabai liūdėtų.... juk tik sliekus padėjo surinkti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Isabela Moner Liepos 21, 2017, 05:12:43 pm

ten buvo mergaitė. Isabela pasisveikino su ja ir atsisėdo šalia jos.Mergaitės vardas buvo Eliza. Ji buvo drovi, tokia paslaptinga ir santūri, aiški ,bet nesuprantama. Ji buvo įpatinga.Jos plaukai buvo žvilgančio aukso spalvos,akys... Akys gilios kaip vandenynai...Veidas švytėjo ,lyg saulės spinduliais apšviestas naktį, o oda...Oda buvo šilko švelnumo. Uniforma buvo išlyginta iki paskutinės siūlelės.
Elizos balsas skambėjo lyg angelo daina.... Bet...Bet ji nebuvo draugiška.Jos viduje tvyravo pyktis ir neapykanta,kančia ir kerštas... Ji... Ji buvo ne iš musų koledžų...Ji buvo kitokia....
Isabela ,būdama labai išsigandusi,nusprendė pasišalinti iš šios vietos. Ji labai nenorėjo nueiti toli, mat ši vieta buvo labai rami ir atoki.Nors mergaitė  to ir nenorėjo, jai nuojauta kuždėjo,kad reikia trauktis tolyn.Galų gale ji jautėsi saugi tik už 800 metrų. Jau atrodė, kad bėgimas niekada nesibaigs ,o Eliza ją seka. Bet taip nebuvo.
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 04, 2017, 08:45:21 pm

Tą dieną oras tikrai nepagailėjo karščio. Visur tvyrojo tvankuma, kartais net atrodė, kad gali pamatyti, kaip nuo kiekvieno gyvo padaro kyla garų debesėlis. Ir čia jau nebetiko posakis "nesi cukrus, neištirpsi", - tokią dieną visko galėjo nutikti, tad Adelaidė būtų visai nenustebusi, jei savo kelyje rastų išsilydžiusį mokinį ar būtų paskutinioji mačiusi mokytoją Soreną prieš jam galutinai išgaruojant.
Nors pirmakursė niekada nebuvo saulės gerbėja, šiandien Hogvartso požemių tamsa jos netraukė. Visi normalūs žmonės džiaugiasi šiluma, panelyte. Kodėl niekas nesugebi būti normalia. Vis dėlto, mintis apie pulkus lauke besimalančių mokinių vis labiau skrundančiais veidais ir prakaituotais smirdančiais kūnais mergaitės taip pat nežavėjo.
Taip bemąstydama ji kone visą popietę praslampinėjo aplink pilį, ieškodama tamsesnio šėšėlio ar vėsesnės kertės. Nejučiomis ji vis labiau artėjo link Ežero, kol galiausiai nusprendė be jokių vėsesnių aplinkkelių ten nueiti ir susirasti atokesnę vietelę kur nors medžio paunksmėje.
Gamta stebėtinai gerai laikėsi prieš klimato išdaigas ir jos žalumas buvo ryškesnis nei kada anksčiau. Einant ežero pakrante po kojomis šiugždėjo minkšta žolė, aplinkui vangiai šlamėjo lapotos medžių šakos. Atrodė, kad keliai tiesiog savaime linksta, tad Adė, nebeturėdama jėgų daugiau klajoti, įlindo į tankų krūmyną, jau matydama tą komišką vaizdą, kai kažkas randa mokinę gulinčią krūmuose.
Turbūt taip atsitinkti nebuvo lemta, nes praskyrus lrūmų uždangą mergaitė pastebėjo lyg ir proskyną ir nedelsdama ten įlindo. Čia, iš visų pusių jaukiai apsupta tankių krūmokšnių, slėpėsi žavi vietelė - nuo kankinančių saulės spindulių saugojo galingo ąžuolo lapija, žolė čia buvo nežinia kiek metų, o gal ir niekad nepjauta, bet nesusidarę brūzgynai. Visai čia pat raminamai tyvuliavo ežero vanduo.
Adelaidė sunkiai atsidusdama atsisėdo ant miško paklotės, atsirendama į medžio kamieną ir palaimingai užsimerkė.
Nuostabumėlis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dawn Strain Rugpjūčio 04, 2017, 10:15:58 pm

  Saulutė kaitino orą. Taip pat kaitino Dawn galvą bei veidą. Raudoni skruostai nebuvo dėl mielo berniuko ar gėdingo įvykio, kurį varniukė dažnai patirdavo, bet dėl nelemtos saulės, kuri negailestingai tirpdė merginos vidaus organus. Trylikametė mielai būtų tūnojusi bendrajame kambaryje, įlindusi į įdomią knygą, tuo pačiu pro vis žvilgčiodama pro langą į ten esantį ežerą ar uždraustąjį mišką, tačiau trečiakursė nusprendė, jog jokia knyga nepadės pamiršti jai jos problemas. Tad ši nusprendė nestebėti ežero iš vidaus, o pačiai nukakti link jo. Kiekvieną dieną matydama šiek tiek banguojantį ir blizgantį vandenį Dawn norėjo pati jį paliesti.
  Varniukė sparčiu žingsniu, nesižvalgydama į šalis, keliavo link ežero. Nudelbusi akis į žemę matė tik savo kojas, tačiau mokydamasi Hogvartse 3 metus, gerai pažinojo apylinkes, tad nukakti link ežero galėtų ir užrištomis akimis. Iš šalies Dawn gal ir atrodytų kraupokai - tarsi bejausmis robotas mergaitės kūne, žingsniuojantis link savo taikinio aplink save nieko nematydamas. Tačiau buvo vienas skirtumas - Dawn turėjo jausmus ir ji norėjo nuo jų pabėgti. Rašydama laišką šeimai, kuri visus 13 metų melavo varniukei, buvo skaudu, tačiau ji stengėsi išlieti visą savo širdį, jog po to neišsakyti žodžiai negriaužtų jos vidurių. Žinia, jog visą tą laiką gyveno su netikra šeima, smogė jai tiesiai į paširdžius. Mergina galvojo, jog skausmas išnyks su laiku, tačiau, praėjus jau beveik mėnesiui, Dawn vis naktimis nesumerkia akių, galvodama, jog jai būtų buvę geriau gyventi be artimųjų.
  Mintims sūkuriuojant trečiakursės galvoje, ši net nepastebėjo, kaip atsidūrė prie gaivaus vandens. Dawn greitai pritūpė ir įmerkė rankas į vėsų vandenį. Jaučiant gaivą, Strain už kart pasidarė geriau. Veide atsirado palengvėjimas. Dawn ėmė žaisti rankomis vandenyje, vis pagrėbdama šiek tiek žvyro iš dugno ir ištraukus iš vandens, trylikametė stebėjo, kaip žvyras pro pirštus krenta atgal į vandenį. Strain minutėlę pasimėgavo vaizdu ir trumpam atitrūko nuo ją erzinančių minčių. Mergina rengėsi stotis, tačiau neketino grįžti į pilį. Už varniukės prasidėjo miškų tankumynas. Dawn prieš akis iškilo fragmentas prisiminimų, kaip per lietų iš miško turėjo tempti savo leisgyvę draugę. Tačiau aš viena. Visiškai viena. Nuraminusi save, ji įžengė į mišką ir ėmė vis tuo pačiu greitu žingsniu pėdinti žole. Prieš akis vyravo žalia spalva, kartais išlįsdavo vis koks įdomus margas augalas. Miškas buvo gyvas, gaudėjo įvairiausi garsai. Merginai pasidarė lengva. Regis, gamta visada ją versdavo taip jaustis. Priėjusi proskyną, ji pamatė save, basomis šokinėjančią per samanas, o šalia sėdinčią klastuolę draugę, laikančią nuodingą gėlę. Staiga vaizdiniai išnyko, kai draugės vietoje iš tikrųjų kažkas sėdėjo. Trečiakursė sustojo kaip įtempta, kadangi nesitikėjo čia atrasti žmonių. Šviesaplaukė sėdėjo atsirėmusi į medį, regis, trylikametės nematė, kadangi buvo užsimerkusi. Ar ji miega? O jeigu ji negyva? Dawn iš nerimo suraukė antakius. Paėmusi arčiausiai gulinčią šaką, bakstelėjo šviesaplaukei į ranką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 06, 2017, 01:34:12 pm

Palaiminga ramybė buvo apgaubusi šią nuošalią vietą. Nedideles bangeles link kranto vis atgindavo švelnus pavasarinis vėjas, miškas migdomai ošė, lyg čiūčiuodamas, lyg dainuodamas negirdėtą tolimą lopšinę. Kažkur tolumoj buvo girdėti "kepančių" vaikigalių balsai, bet tai atrodė kaip kita realybė.
Nejučia taip giria ir užliūliavo Adelaidę ir ji nebesugebėjo ir, tiesą sakant, net nebesistengė atplėšti akių vokų vieno nuo kito. Vis tiek niekas negali žinoti šios vietelės. Niekas nesuras manęs čia. Ir staiga apsunkusi galvelė nusviro ant peties.
Taip snūduriuodama Adė neišgirdo po kažkieno kojomis čežančių lapų, nepabudo net kai tas kažkas prasibrovė pro tankius krūmynus tiesiai į šią oazę.
Kažkas brūkštelėjo Adelaidei per ranką. Ji nepramerkdama akių ją patraukė ir pasikasė. Tada nugirdo kažkieno kvėpavimą. Įprastai pirmakursė į tai nebūtų atkreipusi dėmesio, bet čia, kur nieko kito neturėjo būti, tik ji, girdėti kvėpavimą kiek baugino.
Vos vos praverdama tankias blakstienas, mergaitė stengėsi neatkreipdama dėmesio suprasti, kas tas atėjūnas, bet vaizdas liejosi į vieną neaiškią visumą. Jos kūnas įsitempė, ranka nejučia nuslinko prie kišenės, kur saugiai gulėjo lazdelė.
Nebedelsdama Adelaidė staigiu judesiu plačiai atmerkė savo smaragdines akis ir... ir liko taip spoksoti dar kelias akimirkas. Į ją žiūrėjo dvi žalsvai rusvos blizgančios akys. Tamsiaplaukė nepažįstamoji, regis, buvo tiek pat nežinia ko įsibaiminusi, kaip ir Adė. Rankoje atėjūnė laikė pirmakursę siekiantį pagalį, - turbūt juo ji bandė pajudinti Adelaidės ranką, kai čia ją rado.
Keletą sekundžių juodvi sustingusios tiesiog stebeilijosi viena į kitą, kol Adelaidė, vis neatitraukdama žvilgsnio, ramiu šaltoku balsu tarė:
 - Gal galėtum patraukti nuo manęs tą šaką?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dawn Strain Rugpjūčio 06, 2017, 03:11:37 pm

Kai Dawn bakstelėjo, gal net per stipriai, nepažįstamoji pagaliau atmerkė akis. Trečiakursė visiškai sumišo, kadangi nepagalvojo apie tai, ką sakys, kai ši atsibus. Stojo nejauki tyla, tačiau žvilgsnių "karas" buvo daug iškalbesnis nei žodžiai. Galiausiai miegančioji gražuolė prabilo pirma.
-Ak, atleisk,-supratusi, jog atrodo kraupiai su savo šaka rankose, murmtelėjo trylikametė. Galėtų save vadinti serijine žudike - "Šakų siaubas". Aišku, savo trapia šakele negalėtų padaryti daug žalos žmogui, tačiau vien pastovus bakstelėjimas galėtų išvaryti individą iš proto. Mergina numetė šaką ant žemės ir koja nestipriai užmynė. Šaka triokštelėjo ir perlūžo pusiau. Baigusi savo "ritualą", mergina įsistebeilijo į nepažįstamąja. Veido bruožai buvo kažkur matyti, tačiau Dawn niekaip negalėjo prisiminti kur. Gal tai dar viena mokinė, su kuria prasilenkė koridoriuose? Galiausiai merginos giliausias atsiminimų kampelis atsidarė ir trylikametė prisiminė.
-Tu Adelaidė, tiesa?-aukštu tonu paklausė.-Prisimenu tave dar tą pirmąją dieną Hogvartse, kai ant tavo galvos buvo paskirstymo kepurė ir nusprendė tave paskirti į Varno Nagą,-šiek išdidžiai tarė paskutinius žodžius. Dawn nieku gyvu nepakeistų savo koledžo, net kankinama ar mušama.-Beje, ką tu čia veiki?-su priekaištavimo gaidele pasiteiravo, kadangi manė, jog žmonių čia neturėtų būti. Arba, galbūt, Dawn tiesiog nenorėjo atrasti čia žmonių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 06, 2017, 10:05:35 pm

Adelaidė ramiai stebėjo, kaip tamsiaplaukė sutrypė savo "šaltajį ginklą", o tada pati pirmakursė iš mandagumo, o gal paprasto atsargumo instinkto, atsistojo. Laiba ranka palygindama apsiausto skvernus ji tyrė atėjūnės išvaizdą. Tai akivaizdžiai buvo varnė - išdavė Varno Nago koledžo uniforma, o ir šiaip šią mergaitė Adė buvo ne kartą mačiusi bendrajame kambaryje.
Nežinia, ar Adelaidė jautėsi labiau pakylėtai, ar sutrikusiai, kai tamsiaplaukė atsiminė jos vardą. Vis dėlto, tai buvo pirmas kartas, kai kažkas nepažįstamas užkalbina ją jau žinodamas, kaip kreiptis. Ir staiga pirmakursė sumišo - suprato, kad pati neprisimena atėjūnės vardo ar pavardės.
 - Tavo tiesa, esu Adelaidė Kondwani, - tiesdama paspausti ranką tarė ji. - Deja, tavojo vardo nežinau. - su klausiamąja gaidele pridūrė. Ji atmetė savo banguotus plaukus atgal ir kilstelėjo smakrą, bandydama atrodyti iškilmingiau.
 - Mhm, juk ir pati esi iš Varno Nago, tiesa? Esu tave mačiusi. - Adė šyptelėjo. Sunkiai įkvėpdama tvankų orą, ji jautėsi lyg kokioj dujų kameroj. Siaubas buvo pagalvoti, kas būtų išėjus ant plyno lauko be pavėsio.
 - Na, kaip matai, nieko įpatingo čia nedarau. Slepiuosi nuo žudikiškos saulės ir stengiuosi galutinai neišsilydyti. Bet to paties galėčiau paklausti ir tavęs, - ironiškai atkirto Adelaidė, pašnekovės balse pajutusi kartėlį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dawn Strain Rugpjūčio 07, 2017, 02:18:45 pm

Dawn stebėjo, kaip Adelaidė atsistojo ir ištiesė ranką. Mergina nebuvo pratusi taip oficialiai pažindintis su bendraamžiais ar jaunesniais, tačiau kiekvienas žmogus turėjo skirtingas manieras. Trylikametė pažvelgė į ištiestą ranką ir nieko nelaukusi nestipriai paspaudė ją.
-Aš Dawn,-užtikrintai tarė,-Strain,-nedrąsiai pridūrė, kadangi nežinojo, ar jai išvis galima prisistatinėti tokia pavarde. Varniukė neturėjo jokių giminiškų ryšių su Strain'ais, tad jautėsi šiek tiek nesava. Tarsi neturėtų tapatybės.-Ir taip, aš iš Varno Nago, kaip matai,-su pirštu bakstelėjo į Varno Nago emblemą ant uniformos. Kodėl aš užsidėjau šią uniformą, jeigu šiandien net neketinu eiti į pamokas? Į galvą lindo įvairios su pokalbiu nesusijusios mintys.
-Vis dėl to ne aš viena esu saulės įkaitė. Na, žinai, nuo jos negalima pabėgti. O aš kaip tik tai ir noriu padaryti,-linksmai tarė, pajutusi ironiją Adelaidės balse.-Regis, sutikau savo sielos draugę. Galėsime slėptis nuo saulės kartu,-Dawn stengėsi kalbėti kuo entuziastingiau. Trylikametė nusikvatojo, tačiau jautė kaistant nugarą bei galvą. Blogiausias dalykas tamsiaplaukėms - saulė. Saulė, kurios šilumą sugeria tamsi spalva. Mergina pajuto karščio bangai nusiritant per visą kūną. Dawn akimis permetė visą proskyną.
-Vargu, jog čia galėsim pasislėpti nuo saulės,-tarė žvelgdama į praretėjusius medžius ir krūmalius.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 08, 2017, 04:31:48 pm

 - Tai ką, saulės smūgis atmintį atėmė? - smagiai šyptelėjo Adelaidė, kai Dawn sudvejojo, sakydama savo pavardę. Pirmakursė apžvelgė proskyną, vėl ir vėl tikrindama, ar šios vietos nesimato iš kitos krūmynų pusės, o tada nusuko žvilgsnį į tyvuliuojantį vandenį. Toji gaiva taip traukė, kad Adė priėjo prie pat kranto ir, priklaupusi ant žolės kupsto, priglaudė delnus prie vandens paviršiaus ir giliai įkvėpė.
Entuziastingas tamsiaplaukės kalbėjimas, regis, dar labiau vargino, nei kėlė nuotaiką ar traukė iš tingulio. Adelaidei atrodė, kad nežinomais būdais pasisavina visą Dawn nuovargį, kol šioji lieka energinga. Bet geriau įsižiūrėjus buvo matyti, kad vyresnė mergaitė lygiai taip pat "merdėjo" ir tik stengėsi palaikyti atmosferą, o už tokias didvyriškas, bet vis dėl to beviltiškas pastangas Adelaidė ją labai gerbė. Ji užmerkė akis, nunarino galvą ir panėrė į vėsų ežero vandenį savo delnus iki pat riešų.
 - O taip, tokiomis dienomis tikrai gali atrasti sielos draugus, - prunkštelėjo mergaitė. - Nesuprantu, kaip kiti gali lakstyti pilies kieme lyg niekur nieko sau prakaituodami tarpusavyje ir maišydamiesi į vieną didelę troškinio masę. - Ji dar kartą pažvelgė į kitą ežero krantą, kur niekaip nepailstančios mokinių figūros malėsi tarpusavyje.
 - Kol kas šioj vietelėje buvo tikrai gerai, bet labai gali būti, kad saulei atsisukus į šitą pusę krūmynai taip gerai nepridengs nuo kaitros. - Adelaidė vėl atsisuko į Dawn.
 - Tai kaip, panele Dawn Strain, ar esate pasiryžusi aukoti savo paskutines likusias jėgas ieškotis geresnės vietos, ar žadate likti čia ir tapti įžymybe Magijos žiniose, kai Jus aprašys kaip saulės išgarintą mokinę? - iškilmingai pareiškė ir plačiai nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dawn Strain Rugpjūčio 08, 2017, 09:34:07 pm

-Žinoma,-tarė pakeldama antakius,-Jeigu tik jūs, Adelaidė Kondwani, būsite mano bendražygė šiame...dulkėtame ir pavojų kupiname kelyje...-nutaisė išraiškingą balsą. Dawn nusibraukė prakaito lašelius nuo kaktos ir pasišlykštėjusi nusipurtė.-O dabar eime, kol nemiriau iš dehidratacijos,-greitakalbe tarė žvelgdama į prakaito lašelius ant pirštų.
Trylikametė žinojo daug vietų, kurios buvo tinkamos slėptuvės nuo žudikiškos saulės, tačiau dauguma jų buvo per daug toli nuo ežero pakrantės. Strain neketino kankintis dar 10 minučių ir būti saulės kaitroje tiek daug laiko, tuo pačiu marinti ir draugę, kuri tikisi, jog Dawn jas nuves į geresnę vietą. Varniukės galvoje vyko chaosas, tad ši, visiškai nemąstydama, pasirinko pietus kaip kryptį, į kurią eis ir vesis kartu Adelaidę. Na, vis tiek kažkas ten turi būti, tačiau Dawn nenutuokė kas. Savo spontanišku būdu varniukė lengvai galėtų nuvesti merginas į pavojų. Tačiau pabandyti verta, tiesa?
Trečiakursė ėmė žingsniuoti žole gilyn į mišką nuo ežero. Galvoje ėmė kurtis įvairūs scenarijai apie tai, ką merginos atras. O gal jos nieko neras? Tada joms teks įsikurti po medžio šešėliu ir išlaukti vakaro.
-Tai tu - pirmakursė? Neeetikiu,-sumykė Dawn.-Man atrodai žymiai vyresnė. Ar niekas tau to nėra sakęs?-pasiteiravo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 09, 2017, 04:45:42 pm

Kai Dawn sutiko pasiieškoti geresnės vietos pasislėpti nuo saulės, Adelaidė su skaudančia širdimi ištraukė rankas iš vandens ir, smarkiai jas papurtydama, atsistojo ir prisivijo jau nupėdinusią draugę.
 - Aha, aš dar tik pirmakursė, - nusišypsojo Adelaidė. - Ir ne, man niekas tikrai nėra sakęs, kad atrodau vyresnė. Galbūt dėl to, kad aš išvis nedažnai kalbu su žmonėmis, - skambiai nusijuokė ji. - O tu iš kelinto kurso būsi?
Kažkam užkliuvus už akies, varnė staigiai nėrė į šoną ir pabėgėjo keletą metrų, tada pasilenkė kažko pasiimti ir grįžo į kelią su ilga lygia šaka pasiramstymui. Eidama ji karts nuo karto timptelėdavo už savo apsmukusių marškinėlių, bandydama prasivėdinti.
 - Tai iš kur esi kilusi? Man tavo pavardė girdėta, man regis, esu girdėjus, kad mano tėvas tvarkė kažkokius reikalus su Strainais. Iki pat sostinės keliavo, o mes juk iš pačios Anglijos šiaurės.
Kuo toliau į mišką jos brovėsi, tuo legviau darėsi kvėpuoti. Medžiai milžinai dengė dangaus skliautą taip, kad šio tik keli lopinėliai vos vos matėsi. Aplinkui buvo girdėti paukščių čiulbėjimas ir krūmų šnaresys papūtus vėjui, po kojomis augo minkšta, vešli žolė, tad eiti buvo lengva.
 - Tik ką kai ką suvokiau, - surimtėjusi tarė mergaitė. - Turbūt žinai, kad pirmakursiams negalima kelti kojos į mišką? Na, bet jeigu jau darai nesąmonę - daryk iki galo! - išsišiepė iki pat ausų.
 - Beje, jei tau karšta, kam tu su tuo mokykliniu apsiaustu vaikštai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dawn Strain Rugpjūčio 09, 2017, 07:19:31 pm

Mergina žvalgydamasi po mišką šiek tiek spartesniu žingsniu ėjo vos matomu takeliu, kuris turėtų nuvesti kažkur. Takeliai nėra padaryti veltui. Tai reiškia, jog žmonės juo ėjo. Gal tai nuves į tokią vietą, kurios merginos būtent ieško? Dawn retkarčiais sulėtindavo, jog bendražygė galėtų pasivyti, ir o Merlino barzda, ji lengvai galėtų pamesti Adelaidę miške. Vienuolikmetė išvaizda gal ir neatrodė kaip mažos mergaitės, tačiau Dawn nežinojo, ar Kondwani mąstymas atitinka jos išvaizdą. Tad trylikametė jautėsi atsakingą už jas abi.
-Aš trečiakursė, va, greit ketvirtakursė...-susimąsčiusi tarė,-Laikas bėga taip greitai, ar ne?-net nežinojo ar toks dalykas trylikametei buvo blogas. Regis, ji neprieštarautų, jeigu staiga persikeltų į septintą kursą ir nereiktų galvoti apie pamokas 24 valandas per parą.
Merginos ausis kuteno įvairūs gamtos garsai: trakštelėjimai, paukščiukų čiulbėjimai. Retkarčiais ji pastebėdavo kelias pažįstamas aplankytas vietas. Adelaidės klausimai apie tėvus ją išmušdavo iš vėžių. Varniukė staiga vėl pajuto slogią nuotaiką. Tokios nuotaikų kaitos trylikametę turėtų neraminti, tačiau rūpesčių jai buvo per daug, jog bandytų išspręsti dar vieną.
-Na, Liverpulis, kuriame užaugau, nėra jau tiek ir toli nuo šiaurės. Tačiau mūsų...šei..moje,-vos nepaspringo ties paskutiniu žodžiu,-nėra gražu tėvų teirautis apie jų reikalus - finansinius ir nefinansinius, tad nežinau, kokių ryšių jie turėjo,-greitai šyptelėjo Adelaidei, tačiau tuoj pat nudelbė akis ir ėmė krapštyti ir taip švarius nagus. Dawn būtų galėjusi trankyti savo galvą į artimiausią medį, kad išmuštų mintis apie savo tėvus, tačiau susivaldė bendražygės labui.
-Na, bet gal tuuu žinai, kokiais reikalais buvo užsiėmę mano ir tavo tėvai? Ak, gaila jog mūsų nesupažindino,-nusivylusia gaidele leptelėjo.
Dawn pamažu juto saulę deginant jos ilgus kaštoninius plaukus. Trečiakursė nustebo, jog ligi šiol iš jos plaukų nepradėjo kilti dūmas, o jeigu kas, charizmatiškoji Adelaidė būtų senokai apie tai pranešusi. Dawn vis pagaudavo save kvatodama iš šviesaplaukės pastabų ir replikų.
-...jeigu jau darai nesąmonę - daryk iki galo...- monotonišku balsu tyliai pakartojo Dawn ir ėmė kikenti,-Regis, tiksliai apibūdinai mano gyvenimą vienu sakiniu,-pasakė Dawn ir ėmė prunkšti,-Beje, draudimas eiti į mišką tau negalioja, kadangi, kaip matau, esi gerai ginkluota,-linksmai tarė žvelgdama į ilgą šaką pirmakursės rankoje.-Ir taip, mano uniforma man yra per daug brangi, jog kada nors ją nusiimčiau. Aš su ja net maudausi,-sušnabždėjo Dawn, tarsi tai būtų valstybinė paslaptis. Tiesą sakant, varniukė neplanavo tiek ilgai išbūti lauke. Bet, regis, mergina į pilį grįš tik saulei nusileidus. Staiga varniukė pastebėjo, jog pramintas takelis pamažu baigiasi. Na, ir kur gi dabar? Mergina pamatė kažką stovint už medžių, tačiau medžiai buvo per tankūs. Regis, teks prieiti arčiau.
-Nagi, mes jau netoli. Ten kažkas stovi,-šūktelėjo ir ėmė bėgti objekto pusėn.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Claudia Lorens Rugpjūčio 19, 2017, 03:32:35 pm

Claudia vėl rado laiko ištrūkti iš magijos mokyklos.Bet šį kartą ėjo prie ežero.Eidama ji matė paukščius ir visokius nežinomus gyvius.Bet eidama ji taip įsispoksojo į viena mažą padarėlį ir einant nepastebėjo akmens  užkliuvusi nukrito ir susižeidė kelį.Tad Claudiai teko pailsėti ir palaukti kol kraujas sustos bėgęs.Po kiek laiko viskas liovėsi ir ji toliau tęsė savo kelione.
Pagaliau ji buvo prie ežero jai ten atėjus jai atsivėrė nuostabus grožis aplink ežerą augo pušis ir jomis laipiojo voveres.Taip pat ten buvo senas tiltelis kuris veda į kitą pusę.Kadangi Claudia buvo smalsi ji užsimanė ant to seno tiltelio ji užlipo ir pasijuto taip lyg stovėtu ant vandens.Nuėjusi puse kelio Claudia įlūžo ir įkrito į vandenį.Įkritusi mergaitė prasimerkia ir kažkur toli mato kažkieno  žvilgančia uodegą.Claudia išneria ir įtraukia vieną didelį gūsį oro ir vėl neria tikėdamasi pamatyti tą pačia uodegą.Tačiau Claudia jos nebemato ji išneria ir nuplaukia atgal į krantą šlapia ir sušalus.Ji jautėsi nustebusi.Ir jau būdama prie Hogvartso vartų ji suprato jog toji žvilganti uodega buvo undinės.  .

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Felicijukas Vyšniauskas Rugpjūčio 22, 2017, 08:26:57 pm

Marija šiandien pabūti viena , ji tik norėjo atsipalaiduoti nuo triukšmo , o ne gyventi be draugų. Mergaitė nusprendė eiti į lauką , kadangi ten vos keli žmonės ir būdavo ankstyviais sekmadienio rytais. Kol dar neartėjo žiema Marija nusprendė pasidžiaugti šiltu oru . Kadangi buvo rytas, išėjus į lauką jautėsi nuostabi vėsuma, bet ir pakankamai šiltas , kad galėtum išsimaudyti , tokį orą labiausiai ir mėgo Marija.Ji džiaugėsi kiekviena minute būdama gryname ore , taip buvo todėl jog ji augo mieste ir niekada gyvenime ( išskyrus tuos visus kartus kai su tėvais ir jų draugais važiuodavo į populiariausias magiškąsias vietas ) nebuvo įkvėpus gryno ir tyraus oro. Štai dėl to ji taip mėgo Hogvartsą , štai todėl ji čia taip veržėsi . Ir galiausiai po ilgų klajonių Hogvartso koridoriuose ( kadangi Marijai jie atrodė labai dideli ir ji pati dar nebuvo įsiminusi visų kelių ) mergaitė pagaliau pasiekė savo tikslą tai yra Ežero pakrantę...
  Ten buvo tylu ir ramu taip kaip ir įsivaizdavo ji . Priėjusi ežero krantą ji sutiko mergaitę , tai buvo Alisa ta pati mergina kuri buvo Grifų Gūžtos kvidičo komandos gaudytoja. Marija prisėdo šalia jos ji norėjo geriau pažinti gaudytoją taigi padavė ranką kaip susipažinimo ženklą. Mergaitėms atrodė lyg laikas bėga taip greitai , kad jos nespės artimiau susidraugauti. Na štai ir jau išlindo saulė ,pasidarė taip karšta jog net atrodė sugužėjo pusė mokyklos. Draugės irgi neiškentė ir šoko tiesiai į ežerą su drabužiais , vanduo buvo gaivus ir labai atvėsino kaip tokią karštą dieną . Kadangi buvo linksma ir gera maudytis Marija sugalvojo nušokti nuo senojo tiltelio. Ji įsibėgėjo ir šoko į vandenį nugrimzdo giliai , bet kadangi buvo įkvėpusi daug oro ji nebijojo . Tada kažkas jai griebė už kojos ir tempė į giliojo ežero dugną , Marija muistėsi ir bandė plaukti į viršų kai pamatė stebuklingąją žiaunažolę greitai griebė ją ir sukramtė pagaliau ji galėjo kvėpuoti, bet liko dar kai kas mergaitė nežinojo kas jos pagrobėjas. Ją nutempė lyg ir į pilį , nes ją nutempė pro didžiulius vartus , tada ji ir pamatė kas jos užpuolikai tai buvo vandeniai jie ją nutempė į tamsų kambarį , o ten mergaitė pamatė Burtų Trikovės Turnyro laimėtojo taurę , o viduje maišelį su pinigais.Bet kai ji jau tiesė ranką  suprato jog ją tik nori apgauti, ji greitai praplaukė pro visus vandenius ir šovė į viršų. Kai išniro jai į glėbį puolė Alisa. Marija papasakojo savo nuotykius draugei , ji buvo tiesiog apstulbusi. Tada kai jau ėjo į bendrąjį kambarį mergaitės pasižadėjo patirti nuotykių ir daugiau pavyzdžiui kaip tik abidvi kartu. iIr kita vieta buvo Uždraustasis miškas...

((Eliza: naujoje temoje iš pradžių turi būti vietos aprašymas, tik tada atskyrusi gali aprašyti savo personažo veiksmus. Kaip supratau iš įrašo, ketinai rašyti tiesiog ežero pakrantėje, tad ten temą ir perkeliu.))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 26, 2017, 02:08:27 pm

Adelaidė pėdino, tvirtai spausdama šaką savo delne ir kas antrą žingsnį ja pasiremdama į minkštą samanų paklotę. Mergaitės akys bėgiojo, įdėmiai tirdamos kiekvieną miško užkaborį. Kartas nuo karto jausdavosi, kad ji pradeda atsilikti nuo bendražygės, tad tekdavo kiek pabėgėti, tarp kojų besispinant tam pagaliui.
 - Patikėk... - atsiduso mergaitė. - Net nebandyčiau kalbėtis su savo tėvu ar motina apie jų gyvenimus. O jie... tikriausiai niekada nesiteirautų manęs.
Adelaidė juto, kad nei Dawn, nei jai pačiai ši tema nebuvo pati maloniausia, tad pasistengė kuo skubiau nukreipti pokalbį kita linkme.
Tolumoj tarp medžių kažkas sušmėžavo, tačiau ji, nekreipdama dėmesio, žingsniavo koja kojon su trečiakurse. Kartais Adei pasirodydavo, jos naujoji draugė su ja elgiasi kaip su vaiku, nors tarp jų buvo tik poros metų skirtumas. Arba aš vėl esu nepataisoma kvailė, ieškanti vien blogųjų žmogaus savybių. Nuvijusi tokias mintis pirmakursė tik šyptelėjo, atsakydama į Dawn repliką apie uniformą.
Neilgai trukus Adė pastebėjo, jog nežymus takelis, kuriuo vyresnėlė jas vedė, ėmė ir pasibaigė.
 - Žinai, - pakeldama akis į tamsiaplaukę tarė Adelaidė. - paprastai takai nesibaigia. Juo labiau, čia juk nieko nėra. - Ji apsisuko ant kulno, padarydama pilną 360° kampą ir apžvelgdama apylinkes.
Kai Dawn pradėjo bėgti kažko link, mergaitė pasileido paskui, iš rankos paleisdama trukdančią šaką ir įtempdama žvilgsnį, tačiau išplaukę kontūrai neleido suprasti, ką Dawn pastebėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elena Lovegood Rugpjūčio 31, 2017, 06:19:28 pm

Penktadienio popietę Grifiukė sėdėjo Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje.Nusibodus kiekvieną dieną sėdėt kambaryje, mergina atsistojo ir patraukė į lauką. Ilgą laiką klaidžiojus koridoriais, pagaliau rado išėjimą į lauką.
 ,,Reikės kurią dieną išnagrinėt visus koridorius"
 Elena išėjusi į lauką giliai įkvėpė šviežio oro, tuomet patraukė link ežero, kuris jai pirma krito į akį. Priėjus prie ežero, ji pamatė kad jis yra daug didesnis, negu tikėjosi. Mergina prisiartino arčiau jo, jog pažiūrėtų ar šiltas vanduo. Tik įkišusi ranką, ją iškarto ištraukė, nes vanduo buvo ledinis. Atsistojusi visu ūgiu ji įsižiūrėjo į tolį. Pradėjo galvoti apie mokslo metus, ar bus sunku. Kaip seksai mamai ir tėčiui. Ar jie džiaugiasi jog jų dukra paskirta į Grifų Gūžtą. Staiga jai atėjo neapsakomas noras pamatyti tėvus. Tačiau ji suprato jog per rudens, žiemos ar pavasario atostogas juos tikrai pamatys. Grifiukė greitai nusivalė ištryškusią ašarą ir nustojo apie tai galvoti. Pavargusi stovėti, ji atsisėdo ant minkštos žemės. Staiga išgirdusi savo vardą, mergina atsisuko į tą pusę, iš kurios sklido balsas. Pamačiusi kas ją šaukia išsišiepė ir atsistojusi nubėgo link Alisos. Abi pasisveikinusios nutarė jau grįžti į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nico Maquet Rugsėjo 30, 2017, 04:29:12 pm

 Klastuoliui šie mokslo metai buvo sunkūs. Ne, ne mokslo prasme: gabiam mokiniui jie jokių sunkumų nekėlė, netgi atvirkščiai - mokslai buvo vienintelis saulės spindulys niūriame mokyklos gyvenime. Tačiau to spindulio buvo per mažai, jis buvo per silpnas, kad prasibrautų pro storą sluoksnį pilkų debesų; keturiolikmetis jautė, kaip jo smegenys pamažu glebsta, nesulaukdamos papildomo krūvio, prie kurio buvo pripratusios.
 Gal dėl to paprašė tėvo, kad iš namų atsiųstų kokių tikrų vadovėlių, tikrų mokslų. Tai, kas buvo dėstoma Hogvartse, vargu ar galėtum pavadinti mokslu tikrąja to žodžio prasme, o jis po vasaros (ir ilgų pykčių su tėvais) tik dar labiau įsitvirtino savyje norą (ar tikėjosi įsitvirtinęs) tapti mokslininku.
 Prie gautų knygų keletą valandų, net praradęs laiko nuovoką. Tik supratus, kad jau vakarėja, o jis lyg ir susitarė su bendramoksle susitikti prie ežero, nudūmė jo link.
 Jos dar nebuvo, tad jis nepavėlavo. Sunkiai alsuodamas pabandė atgauti normalų širdies ritmą bei kvėpavimą, gal pavyks, kol pasirodys klastuolė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 30, 2017, 07:10:56 pm

Daniela nenoriai pripažino, kad laukė susitikimo su Niku. Jis buvo vienintelis normalus, tiesmukiškas ir linksmas vaikinas iš visų tų perdėm nuoširdžių mokinių. Taip, kai kurie buvo mieli, tačiau visai nesuprato Danielos sarkazmo.
Prie ežero Klastuolis jau buvo, tačiau tikrai nuvargęs. Na, arba jis per daug skubėjo, arba labai jaudinosi, nes buvo visas raudonas.
- Pagalvočiau, kad laisvalaikiu bėgioji, bet neatrodo, kad išvis sportuoji, - pasišaipė Daniela. - Kodėl toks uždusęs?
Šalia buvo suoliukas, tad Klastuolė prisėdo ir įsmeigė akis į Niką.
- Na, kaip veidrodžių menė? Ką dar apžiūrėjai, kai išėjau?
Nuo Klastuolio ji nusuko akis į tamsų, raibuliuojantį ežerą ir pagalvojo, ar ji kada pamatys paslaptingąjį kalmarą, kuris rodėsi visiems, tik ne jai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nico Maquet Rugsėjo 30, 2017, 08:26:04 pm

 Nikutis vis dar bandė atgauti normalų kvėpavimą, rankomis įsikabinęs į kelius, kai šalia išdygo klastuolė. Išgirdęs pašaipų Danielos balsą, išsitiesė ir nutaisė perdėm pasitikinčio savimi žmogaus veido išraišką.
 - Ir tave malonu matyti, - ypač maloniai nusišypsojo ir jau po nanosekundės nusivaipė, iki šiol negalėdamas atsikvėpti. - Matai, kaip nuo tavęs netekau žado, kad net kvėpuot negaliu, - dar labiau pasišaipė ir pavartė akimis.
 Juodomis akimis lydėjo, kaip šioji randa vietos ant suoliuko.
 - Ką, nejaugi pavargai? - nekaltai iškėlė antakius. - Nejaugi kojytes pradėjo skaudėti ir reikia jas pailsinti? - komiškai saldžiu balseliu pasiteiravo.
 - Nieko ypatingo, - gūžtelėjo pečiais, - Ai, nors ne. Pamačiau tavo sesę, labai jau panaši į tave buvo, sakau, gal dvynę turėsi? - klastingai ir linksmai žibtelėjo akimis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 30, 2017, 08:46:41 pm

Daniela tik pavartė akis, kai Nikas užsiminė apie ilsėjimąsi.
- Deja, aš nepavargstu nueiti šimtą metrų, - saldžiai atsikirto. - Atsisėdau tik tam, kad neatrodytum už mane žemesnis.
Kai bendramokslis prakalbo apie kažkokią sesę veidrodžių menėje, Klastuolė iškart pagalvojo apie oranžines orangutanges ir susiraukusias kapucino beždžionėles.
- Lažinuosi, žavinga undinė, tiesa? - paklausė ir prisiminė, kad seniai normaliai plaukiojo. Ar lenktyniavo vandenyje. - Žinau, visi sako, kad man tinka paslaptingumas ir daili, žvilganti uodega, - toliau suokė.
Vanduo priešais neramiai subangavo ir mergina vylėsi išvysti tą vienų "didingą vandens pabaisą", kitų "lipnų aštuonkojį". Deja, viskas buvo kitaip, nei ji tikėjosi: didžiulė čiuptuvais pasidengusi koja, jei taip buvo galima ją pavadinti, ir su didžiule jėga trenkėsi atgal į ežerą. Ežero vanduo tarsi koks miniatiūrinis cunamis pakilo ir apgobė Klastuolius. Oro įkvėpti nespėjus, tačiau dėl ilgų plaukiojimų metų įgudusi Daniela užsimerkė ir pajuto ledinį vandenį ant plaukų, pečių, viso kūno... Ir taip nešilta, o dar toks šaltis...
Po kelių sekundžių mergina tirtėdama atsimerkė ir išvydo lygiai taip pat permirkusį Niką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nico Maquet Rugsėjo 30, 2017, 09:08:55 pm

 - Kad ir taip neatrodau, - iškėlė antakius, - čia dar būtų galima pasiginčyti, kas žemesnis ir jaunesnis, - pabrėžė paskutinį žodį.
 O tada nusikvatojo. Garsiai ir nuoširdžiai - kaip nebuvo juokęsis turbūt jau kelerius metus; o gal ir niekada.
 - Norėtum, - atsikirto, vis dar besijuokdamas, - šiaip jau mačiau nerangų ruonį, tokiom nieko nesuprantančiom akim. - parodė pašnekovei liežuvį.
 Ir iš tikrųjų - ant jųdviejų užsiritus vandens bangai, klastuolė pasidarė dar labiau panaši į ruonį.
 - Na, dabar tai neabejoju, kad ten tavo dvynę mačiau, - burbtelėjo, nepatenkintas, kad dabar turi stovėti šlapias. Nors... pala, jis gi ne šiaip sau dieną naktį burtus galvon kala.
 Nukreipė kažkur prieš save savo burtų lazdelę.
 - Lumos Solem, - tvirtai, tačiau ramiai ištarė.
 Nespėjus nė mirktelėti, paauglį užliejo šilta saulės šviesa. Dar iššaukė lengvą, vasarinį vėjelį, palaukė minutę ar dvi ir viskas - šlapių drabužių lyg nebūta, šieji, kaip ir juodi Niko plaukai, bene akimirksniu išdžiuvo.
 Šviesai dingus, Nikas pažvelgė į vis dar šlapią pažįstamąją.
 - Į vandenį įkritai ar kas, kad tokia  šlapia kaip sulyta varna stovi? - pasišaipė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 30, 2017, 09:25:21 pm

- Pff, ruonis, - aukščiau pakėlė galvą mergina. - Tiesą sakant, - pagalvojus pridūrė, - ruoniai laikomi vienomis jautriausių būtybių...
Po tos kalmaro sukeltos bangos Daniela liko šlaput šlaputėlė, tačiau Nikas greit išsidžiovino. Daniela nenorėjo pripažinti, kad šie kerai jai prastai sekasi, tad tik papurtė galvą.
- Koks tu pašaipūnas. Žinai, negi buvo sunku išdžiovinti - ar ką tu ten padarei - ir mane?
Kravitz išsitraukė taip pat permirkusią lazdelę ir pasimeldė, kad šie vieninteliai jai nesėkmingi kerai šįkart pavyktų. Ne vien dėl to, ką Nikas pamanys; darėsi tikrai šalta, Daniela kone kaleno dantimis.
- Lumos... Solem, - sumurmėjo Daniela, bet, kaip ir manė, nieko nenutiko. Ar dėl prasto jos pasipriešinimo vandens reikiamybei, ar dėl neaiškiai ištarto burtažodžio Klastuolė taip ir šalo prie ežero kranto, stengdamasi nekreipti į kelias kikenančias mokinukes.
- Gerai, prigavai - tarsi pasiduodama iškėlė rankas, tačiau tuoj pat vėl priglaudė prie kūno - buvo per daug šalta. - Dabar gal padėtum? - nusižemindama paklausė antrakursė, kartu nusiviepdama Klastuoliui šalia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nico Maquet Rugsėjo 30, 2017, 09:49:37 pm

 - Jautrus, sakai? Apie tave to nepasakyčiau, - ironiškai prisimerkęs pažvelgė į bendramokslę.
 Iki ausų išsišiepęs pagavo jos nepatenkintą žvilgsnį, kai jis jau sausut sausutėlis stovėjo priešais ją.
 - Maniau tokia protinga, kad ir pati sugebėsi, - gūžtelėjo pečiais, vis dar nesiruošdamas nieko daryti, nors ir matė, kad tamsiaplaukė jau kalena dantimis. Ir tikrai, kur čia nekalensi, kai rudeninis oras tikrai nepasireiškė šiluma.
 - Hm, o ką už tai gausiu? - kankinamai lėtai paklausė.
 Vis dėlto nė nelaukęs pakartojo savo ,,triuką" dar sykį, šį kartą išdžiovindamas klastuolę.
 - Lauksiu padėkos rašto ir apdovanojimo, - šyptelėjo kur kas draugiškiau nei įprastai.
 Kai Daniela nustojo drebėti iš šalčio ir erzinančiai kalenti dantimis, jis surimtėjo.
 - Hm, o jei rimtai, kas čia buvo? Negi kokia Loch Neso ežero pabaisa? - nusišaipė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 01, 2017, 11:40:18 am

Pagaliau ir Danielą išdžiovinęs, Nikas toliau šaipėsi.
- Nieko tu negausi, - atsikirto ji. - Tai buvo tiesiog draugiškas gestas, nes juk taip nesunku padėti vieni kitiems, - nusišypsojo, tačiau kartu džiaugėsi, kad nebešalta. Bet plaukai, aišku, susigarbanojo.
- Tu rimtai nežinai apie tą kalmarą? - sarkastiškai nusistebėjo Klastuolė. - Net pirmakursiai apie jį žino... Nes jie domisi Hogvartsu. - O tada sukikeno. - Lochneso pabaisa?
Suoliukas vis dar buvo šlapias, tad Kravitz atsistojo ir pasitraukė truputį toliau nuo kranto. Tikrai nebenoriu būti darsyk aptaškyta.
- Taigi, tau sekasi kerėjimas? - paklausė vaikinuko, nors pati suprato, kad tokius burtus moka net pirmakursiai. Na, koks skirtumas. Juk istorijos jis tikrai nemoka geriau už mane... Ir plaukdama aplenkčiau. Vis dėlto Nikas jai pasirodė perdėm protingas ir apsiskaitęs, nes mergina neatsiminė per kerėjimą mokiusis Lumos Solem. - Greičiausiai jis tau pavyksta ne taip gerai kaip bendravimas, bet... - vos sulaikydama šypseną gūžtelėjo pečiais antrakursė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nico Maquet Spalio 01, 2017, 11:57:17 am

 - Sakai, negausiu? Matyt, nori vėl būt šlapia, - nelabai draugiškai šyptelėjo, grėsmingai iškeldamas savo lazdelę ir žibtelėdamas akimis. - Kas pasakė, kad mes draugai? - abejingai gūžtelėjo pečiais.
 Draugų jis neturėjo ir tikrai nesijautė dėl to blogai - jam buvo labai gerai ir vienam, šiaip ar taip nebuvo linkęs atvirauti ir jau tikrai nepriklausė tiem, kurie be žmonių ir bendravimo negali nė dienos.
 Irzliai pavartė akimis. Nemėgo, kai kas nors judino šią jautrią temą - jo žinias. Hogvartsu domėjosi tiek, kiek tai yra būtina, savo brangų laiką verčiau skyrė tam, kas jam tikrai patiko bei tam, kas galėjo jam praversti.
 - Sekasi, kitaip nei kai kuriems, - pašnairavo į klastuolę, - Gal, sakau, šeimoj Nevertėlių buvo ir kai kurie genai atiteko tau? - iškėlė antakius, neužsimindamas, kad jo paties giminėje niekada nebuvo burtininkų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 01, 2017, 12:13:51 pm

 - Oi oi, vienas burtas nepavyko, ir aš jau Nevertėlė, - pavartė akis Daniela, kiek nejaukiai jausdamasi, kad kažkoks pokštas taip suerzino Niką. - Tiesą sakant, mano mama žiobarė - tačiau tai nieko bloga.
Klastuolė pamatė, kaip vanduo vėl neramiai subangavo, ir pasitraukė toliau, tačiau, laimė, joks kalmaras vėl nesumanė aptaškyti viso kranto. Šiandien buvau jau pakankamai aptaškyta.
Kažkodėl merginai atrodė, kad nuotaika pakito, tapo labiau "danieliška". O, puiku. Kaip visada, - paniuro Kravitz ir pagalvojo, kodėl visada ji sugadina normalų pokalbį.
- Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? - paklausė ir tikėjosi, kad šitas klausimas jo nesunervins. Na, jeigu ir sunervins, jau žinosiu, koks jis jautruolis, - abejingai pagalvojo ir ėmė laukti Klastuolio atsakymo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nico Maquet Spalio 01, 2017, 01:29:50 pm

 - Tai jei jau tokie paprastučiai kerai nepavyksta, tai drįsiu teigti, kad ir dauguma kitų ne ką geriau sekasi, - nusivaipė, iškišdamas liežuvį ir paplekšnodamas klastuolę per petį, gal kiek nerangiai, tačiau gana draugiškai. 
 Jam patiko, kad ji neįsižeidžia nuo mažiausių užuominų ar net tiesmukiško ir ne itin draugiško erzinimo. Jį nervino tos visos išsipuisčiusios pseudoprincesės iš žemesniojo luomo, kurios įsižeisdavo nuo mažiausio juokelio, tačiau pačios galėjo vos ne be pertraukos įžeidinėti kitus - ir tikrai ne juokaudamos.
 - O kam tas laisvalaikis reikalingas? - gūžtelėjo pečiais, - Ką aš žinau, man patinka mokytis ir skaityti, tai turbūt toks tas ir laisvalaikis, - kartokai nusijuokė. - Tu, spėju, laisvu laiku tik kažkokių mitinių pabaisų ieškai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 01, 2017, 02:41:31 pm

- Būtent, - šypsodamasi atsakė Daniela. - Ir vieną neseniai radau. Jos vardas Nikas. Ai, dar aš daug skaitau apie garsius žmones, plaukioju, vaikštau Uždraustajame miške ir pykstuosi su vienu Klastuoliu...
Daniela įsispoksojo į ežerą.
- Kaip gali sakyti "kam tas laisvalaikis reikalingas"? - apsimetė įsižeidusi Klastuolė. - Jei aš visas dienas iš eilės sėdėčiau ateities būrime ir skaityčiau tą patį nesąmoningą vadovėlį, tikrai išprotėčiau. Nemanai, kad Hogvartsui reikėtų kokios vietos plaukiojimui? Viduje, ežeras netinka, - iškart pridūrė Daniela, mintyse jau girdėdama kokią pašaipią Niko frazę apie ežerą. - Bet... Kadangi tau su sportu nelabai, manau, nepritarsi, - prisimerkusi tarė Klastuolė.
Antrakursė vėl nusuko akis į tamsų, šaltą vandens telkinį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nico Maquet Spalio 01, 2017, 03:15:28 pm

 - Ir kuo gi tas klastuolis tamstai užkliuvo? - lėtai mirktelėjo, dedamasis nekaltučiu.
 O tada nusijuokė. Keista, tačiau kalbant apie ateities būrimą, jautėsi lygiai taip pat. Nemėgo šio dalyko visa savo esybe ir, jei būtų jo valia, apskritai jį pašalintų iš mokyklos. Nagi, ne kiekvienas turi tą dovaną ar kitokį ,,š", kad galėtų nelemtuose kavos tirščiuose pamatyti ateitį. Šiaip ar taip, netikėjo tom visom nesąmonėm, laikėsi nuomonės, jog tik nuo paties žmogaus priklauso jo ateitis - pasikeitus jo ketinimams ar planams, pasikeis ir ateitis, tai kokį velnią galima čia išburti?
 - O man atrodė, kad tau patinka ežeras. Pasiplaukiotum sau su pabaisom, jaustumeisi kaip namie: tarp savų, - priėjo arčiau vandens, susikišdamas vis dar laikomą delne burtų lazdelę į galinę juodų džinsų kišenę. - Manai, viduje pabaisų nebūtų? Nors šiaip galėtum pasiplaukioti požemiuose. Kartu su bazilisku, manau, puikiai rasite bendrą kalbą, - lengvai stumtelėjo alkūne klastuolės šonan.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 01, 2017, 07:16:41 pm

- Tai aišku, geriausi draugai būtumėm, - nusijuokė Daniela. - Aš su visais tiesiog puikiai sutariu. Tiesiog tokia esu - mėgstu bendravimą.
Oras pamažu vėso, o mokiniai skirstėsi. Klastuolę stebėjo saulėlydį ir, nors buvo tikrai šalta, pasijuto tarsi namuose.
Visai nenorėdama atsikėlė ir tarė:
- Na, atleisk, bet jau turėčiau eiti. Pirma, prisikaupė namų darbų, antra, su tavim nelabai įdomu, - apsimestinai niūriai paaiškino mergina. Tada nusišypsojo: - bet būsiu maloninga ir, kadangi tu labai nekantriai lauki susitikimų su manimi, galiu pasiūlyti susitikti rytoj. Tinka?
Daniela sutramdė šypseną ir palankstė suledėjusias kojas. Apsidairiusi pamatė, kad pakrantė jau tuščia, ir jai toptelėjo, kad galbūt jie čia buvo porą valandų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nico Maquet Spalio 01, 2017, 07:52:01 pm

 Jis galėtų pasiginčyti su teiginiu, esą klastuolė puikiai su visais sutarė, tačiau jau spėjo pastebėti, kad ji nėra tas atvejis, su kuriuo ginčytis lengva, o veltui aušinti burnos netroško. Gal dėl to užuot atsakęs tiktai ironiškai palinksėjo galva, tuo mat metu vartydamas akis.
 Nikas stebėjo, kaip ji atsikelia ir susiruošia eiti, vis dar nepratardamas nė žodžio.
 - Kokia tu draugiška, man irgi patiko kartu leisti laiką, - kandžiai šyptelėjo, parodęs bendramokslei nešvankų gestą ir palydėjęs savo pasisakimą juoku, - Taip, net mirštu, kaip negaliu sulaukti, jau tavęs ilgiuosi, - dirbtinai saldžiu balsu pasišaipė.
 Nieko nelaukdamas nusisuko pilies link, jau ruošdamasis eiti.
 - Tai gal tamstą į mokyklą palydėt? O tai su tavo kerėjimo įgūdžiais dar ta tavo pabaisa vėl užpuls, turėsi kaip šlapia višta grįžt į bendrąjį kambarį. Nors... - susimąstė, - visai norėčiau tai pamatyti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elena Lovegood Spalio 31, 2017, 01:10:29 am

Diena buvo nuostabi. Išties. Vos Grifų Gūžtos globotinei išėjus iš pilies, į Brunetės veidą plūstelėjo šiltas vėjalis. Jausmas buvo pasakiškas. Elena per tiek laiko buvimo pilyje, pamiršo šį jausmą. Juk tiek daug namų darbų ir dar visokių kitokių dalykų, dėl kurių negalima išeiti į lauką. Nulipusi laipteliais ir atsistojusi ant žolės, Grifiukė pradėjo žvalgytis, mat norėjo užmatyti kokia nors gražią vietą. Prisiminusi jog dar nė kartelio nebuvo prie ežero, Raudonakė nuspręndė ten ir nueiti. Eidama vis žvalgėsi, prie ko galėtų nueiti po ežerėlio. Baigusi žvalgytis, Elena savo žvilgsnį nuleido į žemę ir stebėjo žolę, nuo kurios neperseniausiai nutirpo sniegas. Eidama vis galvojo apie pamokas, namų darbus, draugus ir netgi savo šeimą. Staiga Grifė pajautė jog į kažką atsitrenkė ir nukrito. Atsisėdusi normaliai ir pasitrynusi truputį skaudančią galvą, Elena pakėlė savo raudonas akis į žmogų, į kurį ji atsitrenkė. Staiga prieš save pamatė simpatišką vaikinuką. Supratusi kad vis dar sėdi ant žolės, Brunetė greitai atsistojo.
 -A...A...Aš atsiprašau. Nemačiau tavęs. Buvau užsisvajojusi ir staiga pajaučiau kaip atsitrenkiau į tave.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Michael Stearley Spalio 31, 2017, 09:13:24 am

Michaeliui diena prasidėjo klaikiai. Pilna namų darbų, o pamokų dvigubai daugiau!Nusprendęs pailsėti jis nuėjo prie ežero. Buvo ruduo, bet šalta nebuvo. Michaelis atsigulė. Jau norėjo prisnūsti, bet į jį staiga kažkas atsitrenkė. Staiga prakalbo jam nežinoma mergina. Grifas buvo labai supykęs, bet manė jei visą dieną toks ir išliks nebus smagu. Vaikinukas atsistojo.
- Pasitaiko. Kuo tu vardu? Koks tavo koledžas?
Michaelis buvo sutrikęs. Šiandien diena nešnekėjo su geriausiu draugu, o atsitiktinę panelę užkalbino net? Iš savo kuprinės jis išsitraukė obuolį, nes labai užsinorėjo ko nors užkąsti. Obuolys buvo sultingas. Tiesiog tirpo burnoje kaip mamos pyragas. Pasižiūrėjęs į laikrodį pamatė, kad dar tik 18:53 ir atsisėdo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: James Trayburn Spalio 31, 2017, 05:03:57 pm

Besedėdamas Švilpynes bendrajame kambaryje berniukas nusprendė nueiti prie ežero. Užsimetęs juodą apsiaustą jis išėjo iš kambario. Laiptai... laiptai... laiptai... Pagaliau priėjęs didžiules duris Džeimsas pro jas įšėjo į lauką. Oras buvo vėsus, bet ne šaltas. Švietė saulė, pūtė švelnus vėjelis. Buvo puikus oras pasėdėti prie ežero, pakvėpuoti grynu oru. Juk nesedėsi visą laiką mokykloje. Džeimsas beidamas dėliojo mintis į vietą. Niekaip negalėjo sugalvoti transfiguracijos rašinėlio. Gal pradėti nuo to, kuo svarbi ir kuo naudinga transfiguracija? Ne. Gal geriau pabaigti taip? Vaikinas nusprendė nebegalvoti apie namų darbus ir rytojaus pamokos. Jis leido sau bent truputį pailsėti nuo mokslų. Juk ne visas gyvenimas tie mokslai. Buvo likę vos keli metrai iki ežero, kai į jį atsitrenkė graži hogvartsiukė. Džeimsas vos neapvirto, tačiau mergina, kuri į jį atsitrenkė, apvirto ir, atrodo, truputį susitrenkė galvą. Išgirdęs atsiprašymą vaikinas greitai atsakė:
- Nėra už ką atsiprašinėti. Abu vienodai kalti, kad nežiūrėjome į priekį, todėl ir atsitrenkėme. Ar tau viskas gerai? Atrodo, susitrenkei galvą.
Vaikinas nusišypsojo jai ir padavė ranką.
- Aš Džeimsas, o tu kuo vardu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elena Lovegood Spalio 31, 2017, 05:20:21 pm

Išgirdusi vaikino balsą, Elena nusišypsojo. Pažiūrėjusi į vaikinuko uniformą, Brunetė suprato jog jis iš Švilpynės. Bent vienas žmogus iš kito koledžo. Tai pagalvojusi vėl išsišiepė.
 -Man viskas gerai. Tikrai. Nesijaudink dėl manęs,- nusivaliusi savo uniformą prakalbo Grifė.
 -Malonu Džeimsai. Aš Elena. Elena LoveGood, pirmakursė Grifų Gūžtos globotinė. O tu kaip matau iš Švilpynės,- vėl prakalbo Grifė. Man atrodo jam jau atsibodo klausytis manęs. Sukikeno Grifiukė ir pakėlė savo raudonas akis į Džeimsą. Supratusi jog jau ilgai į jį žiūri, Brunetė susigėdusi pradėjo žvalgytis. Elena stebėjo mokinius, tačiau pamačiusi jog keli iš jos žioplumo juokiasi, Brunetė greitai atsisuko į Džeimsą.
 -Gal einam toliau nuo ežero? Nes aš tuoj mirsiu iš gėdos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: James Trayburn Spalio 31, 2017, 05:49:07 pm

Kol Elena kalbėjo, Džeimsas šypsojosi. Ji visai miela, bet daug ir greitai kalba.
- Taip, iš Švilpynės. Na... gerai, galim eiti toliau nuo ežero, tačiau nekreipk į juos dėmesius. Tau patinka būti prie čia? - paklausė.
- Man tai čia vienintelė vieta, kurioje galiu negirdėti jokio vaikų šurmulio. Gal geriau einam į vidų? Į biblioteką ar dar kur nors? - ir vėl paklausė.
Vaikinas neturėjo daugiau ką pasakyti, todėl nudelbė akis į savo juodus batus ir tylėjo. Po penkių minučių jis jau girdėjo tylų mergaitės balsą. Jos balsas nedrąsus, bet iš jos veido nieko nepasakysi, jog ji nedrąsi. Aplinkiniai žmonės pradėjo skirstytis, po truputį atsirado pirma, antra, trečia žvaigždė. Jau greitai bus galima įžiurėti Mažuosius ir Didžiuosius Grįžulo ratus. Oras vėso, todėl berniukas užsisegė apsiaustą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elena Lovegood Spalio 31, 2017, 06:08:47 pm

 -Man čia tikrai patinka. Bet nekenčiu kaip vaikai prie manęs prieina ir žiūri į mano raudonas akis bei klausinėja ,,Ar tu vampyrė?” Mane tai labai nervina,- kol ėjo toliau nuo ežero kalbėjo Grifė.
 Nuėja kiek toliau, Grifiukė susigūžė nuo šalčio. Kodėl tu nepasiėmėi savo šilto megstuko? Dabar šalsi. Kalbėjo su savimi Grifė ir toliau šalo.
 -Taip, galim jau eit į pilies vidų,- leptelėjo Elena ir pradėjo po truputį eiti. Brunetei nepatiko šita tyla, tad bandė kažkaip užvesti temą.
 -Ką veikdavai tada, kaip dar nebuvai gavęs laiško iš Hogvartso?- Elena net nepajautė kaip išsprūdo klausimas. Nieko nelaukusi, raudonakė pati atsakė į savo klausimą.
 -Pavizdžiui aš nenoriu prisiminti savo vaikystės, tuo metu man nutiko baisus dalykas. Bet šiaip visada dainuodavau ir šokdavau. Tai mano hobiai, be jų negaliu gyventi. Dar patinka aktorystė, bet ne taip žiauriai,- pasisakiusi Grifė laukė, kol Džeimsas papasakos ką nors panašaus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: James Trayburn Spalio 31, 2017, 06:33:46 pm

Jis klausėsi Elenos visą laiką ir bandė nepertraukti, nors ir kaip norėjo.
- Vaikystė? Na, man ji nepraėjo labai linksmai, tiesą sakant, buvo pragaras. Turėjau prižiūrėti savo seses dvynukes, o tai buvo neįmanoma. Nė nenoriu prisiminti. O kas tau blogo atsitiko? - paklausė.
Mokykla jau buvo arti, tačiau nors ir buvo šalta, vaikinas nenorėjo eiti į vidų.
- Galim dar vieną ratą aplink mokyklą apsukti? Paskutiniai metai prieš Hogvartsą buvo smagūs, nes žinojau, jog tuoj ištrūksiu iš namų. Tarp kitko, kaip tau sekasi mokslai? Galiu pasigirti, kad nė iš vienos pamokos kol kas negavau trolio, sekasi, - šyptelėjo pasakęs.
Vaikinas pasižiūrėjo į dangų. Jau buvo matyti Mažieji Grįžulo ratai, Dvyniai. Kol kas daugiau jis nieko nematė, bet žinojo, jog jei įsižiūrėtų, pamatytu visus žvaigždynus, nes jau pakankamai tamsu. Vaikinas pasižiūrėjo į laikrodį. Pusė devynių. Dar galima vaikščioti valandą, o tada teks eiti miegoti. Nors Džeimso galvoj nebuvo vietos miegui. Aišku, jog jis skaitys vadovėlius.
- Kokia tavo mėgstamiausia pamoka? Atleisk, jei per daug klausinėju, - greitai pridūrė.
Vaikinas vėl nudelbė akis į savo batus. Jis negalėjo pakelti akių, nes tada reikėtų žiūrėri į Eleną, o jis kiek drovus pokalbių metu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elena Lovegood Spalio 31, 2017, 07:42:01 pm

Tik išgirdusi klausimą kas buvo vaikystėje, Elena atidengė savo kaklą ant kurio buvo vilkolakio įdraskymo bei įkandimo randai.
 -Vaikystėje man įkando vilkolakis, bei apdrasakė. Ačiū Dievui netapau vilkolake. Tačiau mano mama... Ji norėdama apsaugoti mane, tapo vilkolake. Niekada to nepamiršiu,- nuliųdusi tarė Grifė ir pažiūrėjo į Džeimsą, o po kiek laiko į žolę.
 -Taip, galim dar ratą apeiti, man visai smagu su tavimi,- jau nusišpysojo Brunetė ir pakėlė savo akis,- ha, aš buvau gavus trolį iš astronomijos namų darbo. Man astronomija labai nesiseka. Taip pat ir ateities būrimas. Tačiau visos kitos pamokos man patinka ir žiauriai gerai sekasi. Viena iš mėgstamiausių yra apsigynimas nuo juodosios magijos. Na, o tau? Kokia tavo mėgstamiausia pomoka?- vis kalbėjo Grifė. Prisiminusi jog dar vis laiko atidengtą kaklą, greitai jį uždengė kad neperšaltų. Susigūžusi į savo uniformą, Elena atsisuko į Džeimsą.
 -Žiauriai šalta, ar taip? O aš labai durnai padariau jog nepasiėmiau šilto megzstuko, nežinojau kad taip šalta bus,- paklausiusi klausimo, Brunetė jau nutilo. Man atrodo jau tikrai jam atsibodo manęs klausytis. Staiga Elena nusijuokė iš tokios savo minties. Tačiau greitai nutilusi, ji mėgavosi tyla ir laukė Džeimso atsakymo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: James Trayburn Lapkričio 01, 2017, 11:47:44 am

Džeimsas klausėsi draugės ir laukė, kol atsakys į jo klausimus, tačiau į vienintelį klausimą ji neatsakė.
- Tai tau patinka nuodai ir vaistai? Atrodo, tai viena geresnių pamokų. Įdomi ir astronomija, - berniukas visad žavėjosi dangumi, galaktikomis, kitomis planetomis, - galbūt kada nors ims patikti ir tau. Jei reikės pagalbos, galėčiau padėti iš astronomijos, tik nepamanyk, kad esu pagyrūnas. Be to, labai užjaučiu dėl to įvykio su vilkolakiu. Suprantu, kodėl nenorėtum būti antgamtinę būtybė. Nors jeigu kas paklaustų manęs, atsakyčiau teigiamai. Smalsu, kaip atrodo pasaulis, pavyzdžiui, vampyro akimis žvelgiant.
- Kelintame tu kurse? Tiesą sakant, truputį šaltoka, - patrynė delną į delną, jog pastarieji kiek apšiltų.
Džeimsas laukdamas atsakymo galvojo, ką darys po šito pasivaikščiojimo. Manau nueisiu į pelėdyną. Laišką išsiųsti. Per ketverius mokslo metus jis mažai bendravo, o šiandien net su dviem mergaitėm susipažino, todėl ir šeimai nusprendė parašyti. 
- Atpažįsti danguje ką nors? Šią akimirką matau dvynius, abu Grįžulo Ratus ir vėžį. Žinojai, jog vėžys vienas iš seniausių žinomų žvaigždynų? – lyg netyčia leptelėjo, mat neseniai buvo skaitęs vieną astronomijos knygą.
Ketvirtakursis vis galvojo ir galvojo. Apie pamokas, žvaigždes, šiandieną, Eleną ir astronomiją. Šiandiena buvo labai ypatinga. Berniukas dar sykį žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė devynias. Nors atsisveikinti nenorėjo, jie vis labiau artėjo prie mokyklos, todėl buvo aišku, kad greitai teks skirtis. Bet kol kas dar galima pasidžiaugti akimirka.
 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 01, 2017, 12:18:27 pm

Išgirdusi klausimą apie nuodus ir vaistus, Elena pasimetė. Ši pamoka jai vienu momentu patikdavo, kitu ne.
 -Na... Ši pamoka yra įdomi. Tačiau eliksyrų virti nemoku ir truputį nuobodoka ji. Bet vistiek patinka. Astronimija manau man niekada nesiseks. Nelabai mėgstu stebėti žvaigždes,- atsakė Grifiukė ir galvojo, ar nepasakė kokios nors nesąmonės.
 -Dabar esu pirmame kurse, bet kaip tai pasakau kokiam vyresniam mokiniui jis tiesiog pradeda su manim nebendraut. Kas gi norėtų bendraut su ketveriais arba penkeriais metais jaunesne mergina?
 Išsireiškusi Elena pastebėjo, jog jie jau netoli įėjimo į pilies vidų. Išgirdusi klausimą apie dangų, Elena pakėlė savo akis į tamsų, tačiau mažomis švieselėmis nusietą dangų. Vis bandė ką nors įžiūrėti, tačiau jai tai sekėsi prastai.
 -Nieko neįmatau,- nusijuokė Grifė ir nuleido savo akis,- apie žvaigždynus nieko nenutuokiu. Todėl iš astronimijos ir gaunu prastus pažymius,- vėl nusijuokė Brunetė. Pamačiusi jog jie jau stovi prie pat durų, Elena nieko nelaukusi jas atidarė ir įžengė į šiltą pilies vidų.
 -Na ką, buvo malonu su tavim susidraugauti bei pabendrauti, Džeimsai. Dabar jau turiu eiti, gal susitiksime rytoj,- atsisveikino Grifiukė ir apkabino Džeimsą, juk apkabinimas Elenai yra kaip atsisveikinimo ir pasisveikinimo įprotis. Paleidusi vaikiną, Elena pasišokinėdama ėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį ir galvojo apie šiandienos dieną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: James Trayburn Lapkričio 01, 2017, 12:46:36 pm

Jie jau buvo prie pat durų, kai Elena baigė pasakoti.
- Gaila, jog mūsų mėgstamos pamokos nesutampa. Mes domimės visai kitais dalykais, bet tai nereiškia, jog aš su tavim nebendrausiu, jei ką. Aš manau, metai ar kursas visiškai netrukdo būti draugais. Juk nuo to žmogus visai nepasikeičia. Be to, gaila, kad danguje nieko nematai. Kada nors tau papasakosiu apie visus žvaigždynus ir galaktikas. Sekmės! Susitiksim kitą kartą. Ir man buvo malonu su tavim susipažinti, labai malonu.
Vaikinas dar žiūrėjo, kaip ji nueina, o tada nubėgo į Švilpynės  bendrąjį kambarį. Ten jis pasiėmė kuprinę ir nubėgo į pelėdyną. Jau buvo po devynių penkiolika. Laiškas. Užmiršau paiimti laišką. Džeimsas ir vėl grįžo į kambarį ir pasiėmė laišką. Tada nubėgo į pelėdyną nusiųsti laiško  bei pašerti savo pelėdą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Gruodžio 09, 2017, 08:27:29 pm

Tai buvo šeštadienio rytas, kai Mela, apsisiautusi mantija, išsliūkino iš Švilpynės kambarių, tačiau nepamiršusi brūkštelti ant lapelio  švilpiams žinutėms.
Apie krikštynas.

Apsimiegojusi saulė kilo virš šalnos paliestų medžių šakų. Jos spinduliai vangiai prasiskverbė pro tirštokus rūko "debesis". Dėl klimato atšilimo orai durniavo- nė nesuprasi ar dabar žiema, ar ruduo ar pavasaris. Tik žinojai vieną- visa gamta buvo apsirengusi šalnos drabužiais, kilo rūkas, nuo vis dar šilto ežero paviršiaus.
Tačiau prefektė į visa tai neitin kreipė daug dėmesio. Mergina sparčiais žingsniais kulniavo link sutartos vietos, kur turės ir įvykti švilpių krikštynos. Kart kartėmis, pasitaisydama odinę kuprinę ant savo pečių, ar už ausies užsikišdama nepaklusnią rudą garbaną, Melijandra atsidūsėdavo.
Kad tik nepamirščiau žodžių,- pamintydavo ši, pralenkdama pakrantės medžius.
Galiausiai rudaplaukė sustojo ir staigiu judesiu nusviedė kuprinę už nugaros. Pasigirdo bumbtelėjimas. Turbūt atsitrenkė į kokį medį. Mergina atsisėdo ant žemės. Tyla įsivyravo ežero pakrantėj. Staiga regėjimo lauko šone sušmėžavo figūra. Švilpė sustingo. Rudaplaukė galva lėtai pasisuko į kairę.
Už kelių metrų stovėjo juodaplaukė garbanė, mėlynų akių. Vyresnė už Melą.
Dvivardė mergina sumirksėjo, lūpos virptelėjo. Tačiau ant liežuvio galo kybantis klausimas "kas tu?" nebuvo ištartas, nes juodaplaukė...
Dingo.
Tiesiog dingo.
Švilpė pakraupo.
Gal man pasivaideno?

Laikas greitai tirpo, sutarta devinta valanda artėjo. Lorijan apmiršusi įvykį, nerimastingai iš jaudulio vaikščiojo pirmyn ir atgal ežero pakrante. Kartais antgamtikė dirsteldavo į kuprinę, dabar gražiai pastatytą prie storo medžio kamieną, lyg būtų koks sieninis laikrodis.
Nagi.
Švilpė apsisuko ant kulno. Mintyse skaičiavo galbūt ateisiančius bendrakoledžius. Ji vylėsi, kad ir naujoji vadovė pasirodys čionai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nikita Borelič Gruodžio 09, 2017, 09:07:02 pm

Cherė su sese radusios lapelį iškart pėdino link krykštynų. Tai turėtų būti super įdomi šventė nagi, greičiau lekiam! spartino save Cherė... dėl visa ko įspesiu sesę...
-Šer, neslėpk, išsirėkauk... vėliau žinai, kad gali baigtis silencio kerais... ar tu bijai? Nebijok, mes būsim kartu... kaip priverstų katytė, gal iš jos pradėsiu mokytis legilimantijos... atėjusi Cherė apsižvalgė. Ji atėjo pirma, be to, kad čia jau buvo Švilpių prefektė.
-Sveika, - maloniai tarė Cherė už abi. Švilpė pakęsdavo tylą, jai ji net patiko, bet nemandagiai būt kažkaip buvo nemalonu o ką mes čia veiksim? Negi mus aplies pašventintu vandeniu? Kiek žinau čia ne religinė mokykla

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 09, 2017, 09:48:23 pm

Šiandien buvo svarbi diena. Aišku, kad ne visiems. O tik švilpiams, juk šiandien švilpių naujokų krikštynos. Vos ne visi švilpiai ėjo susirinkti prie ežero pakrantės, taip pat ir Alenas į tą švilpynės koledžo šventę ėjo.
 Ryte atsikėlus švilpis pastebėjo žinutę, kur buvo pranešta apie krikštynas. Švilpis perskaičius gan greitai susiruošė. Apsirengus švilpynės koledžo uniformą ir kiek vėliau dar nusiprausiant, Alenas susiruošė.
 Išėjus dar rodė tik aštuonias valandas. Alenas dar kartą patikrino žinutę kur buvo parašyta, kad krikštynos vyks lygiai devintą valandą. Spėsiu tikrai. Pagalvojo Alenas ir toliau ėjo link ežero pakrantės kur ir vyks krikštynos.
 Einant Alenas vis ir galvojo apie krikštynas. Dažniausiai, tokie dalykai jį nedomino, bet šiandien turbūt atsikėlė su gan linksma nuotaika, jeigu jį pradėjo domint pati švilpynė.
 Po kiek laiko, Alenas jau buvo netoli reikiamos vietos. Švilpis dar karta pradėjo tikrinti, ar čia būtent vyks krikštynos, kad įsitikinti. Bet netoliesė jau matė kai kuriuos švilpynės koledžo mokinius. Reiškia, čia jis vyks. Atėjau į reikiamą vietą.. Dabar reikia laukti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melisa Arin Gruodžio 10, 2017, 12:02:47 am

Mintyse ruošdamasi pasveikinimą ir burbėdama, jog šitaip anksti keltis šeštadienio rytą yra tiesiog žiaurus elgesys, Melisa, vilkdama koją už kojos, lėtai pėdino link ežero pakrantės. Na, iš tiesų ji nebuvo labai pikta dėl tokio jai nebūdingo ir priverstino ankstyvumo savaitgalį (pati kalta, kad naktį ne vien tik miegojo), šįryt jausmų puokštėje ryškiausias buvo jaudulys. Juk šiandien pirmą kartą pasirodys švilpiukams kaip jų vadovė! Nebuvo tikra, ar išlaikys tokią atsakomybę ant gležnų savo pečių, ak, kur dar visas tas profesorės darbas, kai atmintyje mokykos laikų prisiminimai dar tokie gyvi.
Priešingai negu blondinės pasitikėjimas savimi.
Tačiau dabar buvo ne laikas galvoti apie tai, kaip baisu, neramu ir kaip tragiškai galima sugadinti pirmąjį įspūdį. Pasitikrinusi, ar baltas paltas kailinėmis kišenėmis ir geltonas šalikas vis dar savo vietose, aštuoniolikmetė pasiekė vietą, kur rinkosi Švilpynės koledžo mokiniai. Jaudulys it sunkus akmuo užspaudė krūtinę, keistas gumulas strigo gerklėje, o ta visa graži prakalba, pasiruošta čia beeinant, išgaravo iš galvos. Išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Tarsi norėdama įsitikinti, jog šalikas jos nepasmaugs, Melisa jį patempė kiek tolėliau nuo kaklo. Nedrąsiai šypsodamasi apsidairė. Džiaugėsi, kad šiame koledže taip rūpinamasi naujokais, tikėjosi, kad ir ją šiltai priims. Blondinė visada prijautė Švilpynei, manė, jog priklausyti draugiškiausiam koledžui yra garbė ir pasisekimas.
Tačiau kol kas tesijautė balta varna. Balta varna, visai neseniai išskleidusi sparnus ir palikusi mokinio suolą.
– Sveiki, – pratarė gerokai tyliau, nei buvo suplanavusi. – Aš Melisa.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elzė Merė Smitherson Gruodžio 14, 2017, 09:10:39 pm

Atsikėlusi Šerė tyingiai kaip ir visados pasiruošdavo... radusi lapelį, ir pamačiusi kaip sesė nerimauja, ji sugalvojo keistą pokštą. būsiu tyli. Ji dėl manęs nerimaus. Bus visokios nesąmonės, kaip Šer išsirėkauk. Ha, o aš ją apmulkinsiu ir tegu ji žino, jog aš esu savarankiška, o ne kokia trijų metų mergytė! gana anksti su sese išėjusi iš koledžo jos šliumpsino lapais. prasidėda... išgirdusi sesę ji sunkiai sulaikė juoką, bet susitvardė. Kadangi nusprendė nuo sesės atsilikti ji pasirodė vėliau. ji net nepastebėjo, kad aš dingau cha! galų gale atėjusi, be sesės ji jau matė šeštakursį, jos manymu prefektę ir hm... matyt čia naujoji vadovė... gera bus ar ne... atrodo jaunutė... kaip tik supras mus, bus geriau! Arba kaip tik nepatyrusi, ir mus baus... žiūrėsim kaip čia bus
-Labas! - šūktelėjo ji ir numetė triušio žvilgsnį į sesę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 24, 2017, 12:29:45 pm

Nors oras nežavėjo Dylan'o, jis netroško likti nuošalyje. Berniukas nemėgo vienatvės. Taip ir nesupratęs ar verta, visgi berniukas iš pilies išlėkė besirišdamas šaliką, nors ir tai, jo užsirišti normaliai nesugebėjo. Plaukai neklausė Dylan'o nuo pat ryto, tad lauke jie šiaušėsi dar labiau. Turėdamas apsiausto kišenėje akinius, Dylan'as, žingsniuodamas takeliu trumpai pamintijo ir nutaręs surizikuoti, užmaukšlino ant nosies akinius, nors ir baisiai jų nemėgo.
Ežero pakrantė pasirodė gan svetinga, o dar lengviau pasidarė pamačius mokinius, nors jis nebuvo tikras, kad tai jo koledžo mokiniai. Bet visgi, šiandien Dylan'ui rizikos diena, tad pasitaisęs akinius, kurie jau kėsinosi nuslysti nuo nosies galiuko, žengė dar kelis žingsnius artyn nedidelio būrelio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: neptunica Gruodžio 31, 2017, 01:57:26 pm

"Išsivadavusi iš pančių" jaunuolė vaikštinėjo Londono gatvėmis ir gatvelėmis - skubėjo į Kiaurą Katilą - būtent šioje smuklėje galima išgirsti daugiausiai naujienų apie Hogvartsą. Ex-švilpė iš įpročio pasitaisiusi suknelę, įžengė vidun ir nuskenavo visą patalpą. Lankytojų buvo nelabai daug. Priėjusi prie smuklininko norėjo paklausti kas naujo mokykloje, tačiau pakeliui nugirdo apie krikštynas...Švilpių krikštynas.
- Pone, jūs minėjote švilpių krikštynas. - Priėjusi prie vyriškio, paklausė. Iš išvaizdos numanė, kad jis greičiausia kurio nors iš Hogvartso pirmakursių ar antrakursių tėtis. - Gal galėtumėt pasakyti kas jose dalyvaus? - paklausė. Užteko išgirsti jog krikštysis ir pati koledžo vadovė. Ar gi ne nuostabu? Gal ir tave ten priims, ką, Nep? svarstė mergelė. Prisiminusi, jog atostogos jau eina į pabaiga, tad Hogvartso ekspresas vėl veža mokinius buvusius namuose, nuskubėjo stoties link. Minutėlę pagalvojo, kad dabar visai praverčia jog ji su savim visur tamposi užburtą kuprinukę, kur yra ir Regalo ir Meros ir net jos pačios kambariukai galima net gyvent toje kuprinėje toptelėjo jai ir Nika pasijuokė iš tokių savo minčių. Lengviau atsiduso, pamačiusi vis dar stovintį traukinį. Įlipo į "svarbiems asmenims" skirtą vagoną ir pasirinkusi vieną iš daugelio laisvų kupe, atsisėdo ir vylėsi jog spės į krikštynas. Kiek girdėjo, jos jau ryt - pagal viską turėtų spėti. Galvodama apie visą tai, Eimešvilė užmigo su mintimi, kad gal reikėjo pasinaudoti nešykle.
Pabudo kai už lango jau matėsi Kiauliasodis ir traukinio greitis lėtėjo. Išlipusi iš traukinio, išsitraukė savo šluotą iš kuprinės ir atsisėdusi ant jos nuskrido prie ežero. Pasiekusi reikiamą vietą, pastebėjo jog jau visi po truputį renkasi - Hogvartse rytas. Priėjusi prie besirenkančios grupelės pastebėjo pažįstamus veidus, tiesa neaišku ar ją dar kas prisimena - juk buvo kaip "pelė po šluota"
- Labas visiems. - Nusišypsojo mergina. - Jūs ne prieš jei prisijungsiu prie krikštynų?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Raven Fitzbert Sausio 14, 2018, 06:45:58 pm

Žinot kas geriausia atsikėlus ryte? Taip, į pamokas nereikia, bet tai dar geresnis jausmas - gardus blynų kvapas iš virtuvės, kuri buvo visai netoli švilpių bendrojo kambario. Martelė, gaudydama šiltų pusryčių kvapą, apsirengė ir viena akimi žvelgdama į kerėjimo vadovėlį, kita - į kelią, ėjo koridoriumi tolyn.  Kaip gaila, bet Marta nėjo nei į kerėjimo pamoką, nei į didžiąją salę pusryčiams. Besirišdama geltoną šaliką aplink savo kaklą, bėgo link vietos, kur turėjo vykti naujų švilpių krikštynos, o ji kaip tik tokia ir buvo, tiesa? Na, matyt ne ji viena nespėjo papusryčiauti ar užsirišti šaliko. Atbėgus į vietą, Marthelle šyptelėjo tik vadovei ir atsitraukė toliau nuo visų, kas reiškia, kad, jei jai teks kalbėti - nekalbės. Skamba juokingai, bet patikėkit, ši bijo prisileisti kitus arčiau savęs taip smarkiai, kiek grįžti iš Hogvartso.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Melisa Arin Sausio 19, 2018, 10:27:07 pm

Kol vienas po kito rinkosi ankstyvo kėlimosi šeštadienio rytą nepabūgę Švilpynės mokiniai, Melisa neramiai trypčiojo vietoje, šypsodamasi žvelgė į kitų veidus mėgindama įsidėmėti. Juk kokia gali būti koledžo vadovė, nepažinodama savo globotinių, tiesa? Pastebėjo ir vyresnę merginą. Ne, neprieštaravo jos dalyvavimui, tik jis bei klausimas pasirodė baisiai keisti.
Na, nesvarbu.
Daug svaresnis buvo faktas, kad, regis, buvo susirinkęs ne pats mažiausias švilpiukų, pasiruošusių krikštytis, būrelis. Galbūt jau laikas pradėti ceremoniją? Blondinė žvilgtelėjo į prefektę, lyg tikėdamasi pritarimo ar paskatinimo.
Tolesniam dairymuisi laiko nebebuvo, taip pat ir reikalo atidėlioti krikštynų pradžią. Aštuoniolikmetė atsiduso. Ar tikrai dera jai taip elgtis? Šiaip ar taip, kad jau nusprendė šią jaukią ežero pakrantę pradžiuginti savo pasirodymu, kelio atgal nebebuvo, tad priėjo prie neseniai atvykusios ir nuošaliai stovinčios, regis, pirmakursės, nedrąsiai paėmė ją už rankos ir nusivedė prie švilpiukų būrelio.
– Reikėtų visiems susikibti, – gana garsiai pareiškė koledžo vadovė. – Krikštynų apeigoms, žinot. – Atsikrenkštė. – Manau, namuose turite šeimas, kurių per šiuos ilgus mėnesius Hogvartse be galo pasiilgsite. Pasigesite to artumo, jaukių vakarų, praleistų drauge, nuoširdžių pokalbių bei šilto apkabinimo. Tačiau labai liūdėti neverta, nes šeima – ne vien žmonės, su kuriais jus sieja kraujo ryšys. Būtent šiais žodžiais šįryt ir susisiesime – tegyvuoja jie ilgai ir laimingai, mat kokie santykiai be tarpusavio supratimo?
Šios kalbos Melisa nerepetavo. Ji sklido iš širdies, nes tikrai troško kuo geriau sutarti ir pagelbėti savo naujojo koledžo nariams, šiuos ištikus nelaimei, kartu džiaugtis. Burtų lazdele mergina ore vieną po kitos išraitė dailias raides, jos pakilo kiek aukščiau, kad visiems būtų aiškiai matomos.
– Cognatio non finis in genus, – perkskaitė gelsvai švytintį užrašą. – Šiuos kerus sukūrė mūsų mieloji Helga Švilpynė, todėl būtų gražu pratęsti šią tradiciją ir, visiems susikibus, jog nė vienas neliktų nuošalyje, ištarti burtažodį.
Rodydama iniciatyvą, stipriau suspaudė anksčiau pasigautos švilpiukės delną, o laisvosios rankos pirštus sunėrė su šalia stovinčiosios ir pasisveikinusios mergaitės pirštukais. Žvilgsniu bei šypsena paragino ir kitus padaryti tą patį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Jordanas de Balzakas Sausio 22, 2018, 01:46:29 pm

Nugirdęs jog vyksta švilpių lenktynės, raudonplaukis nevėpsojo. Išsimaudęs duše, išsidžiovino plaukus pačiu pirmu sužinotu ir labai naudingu, po dušo, burtažodžiu. Apsirengė ir išėjo iš berniukų miegamojo. Bendrasis kambarys buvo pustuštis, kai kurie ruošėsi krikštynoms, tačiau kaip spėja berniukas, didelė dalis švilpių jau ten. Nors dar tik antra diena, kai čia mokausi, bet palyginti jau daug žinau. Grifų Gūžta ir Klastūnynas dažnokai pešasi, Varno Nage mokosi mėgstantys kates ir knygas, o Švilpynėje panašūs į mane toptelėjo švilpiui. Užsidėjęs šiltą megztinį išėjo į koridorius bei pasisveikinęs su kažkokiu dėde-portretu, išėjo iš pilies. Ežerą rasti buvo tikrai lengva, nes jis čia vienas. Kiek pavaikščiojęs ežero pakrantę atrado ir savo koledžą. Čia jau buvo vadovė, mokiniai ir viena mergina aiškiai nebesimokanti Švilpynėje, jis dar nėra jos matęs mokykloje, be to ji žiūri į vadovę kaip į sau lygią.išgirdęs pakvietimą susikabint rankom, de Balzakas neturėdamas noro krėsti kvailysčių, pasiėmę pirmų pasitaikiusių žmonių rankas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Nikita Borelič Sausio 22, 2018, 05:28:32 pm

-Mhm... - nepatenkintai tarstelėjo į sesę ir toliau ją sėkmingai ignoravo, o kad būtų lengviau nuėjo į kitą pusę. Švilpukų rinkosi daugiau, bet jų nebuvo nerealiai daug, tad ir mažiau šurmulio. Kai Švilpių vadovė pradėjo gana gražią kalbą, atsirado gražūs žodžiai. Švilpukė tiksliai nežinojo, ką jie reiškia, bet numanė. Arba bent jau manė, kad numanė. Po nuoširdaus šypsnio ji susikibo su nežinia kuo, kas pasitaikė ir žvalgytis sesės. ach... gerą koledžą turiu... kituos ir nepritapčiau, o čia gera, čia visi šilti. Ir draugiški. ji nusipurtė minties kas būtų jei ji būtų kitam koledže. Pavyzdžiui Klastunyne. tai aišku nebūtų blogai, bet ne... aš ten nepritapčiau būdu... Grifų Gūžta - mano svajonė turėt elgesį, kad ten patekt... Varno Nagas tikrai, tikrai ne. Nei protinga nei kas esu... kaip ten sakė kepurė
-Geručiukė, nekalta mergužėlė... sėkmės Hogvartse. ŠVILPYNĖ! Prisiminus ir bereikalingai apsvarčius kas būtų, jeigu būtų ji laimingai atsiduso ir įbėdė žvilgsnį į žemę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elzė Merė Smitherson Sausio 22, 2018, 07:18:29 pm

yra žmogus kuris manęs nemėgsta. Kaip keista ir aš to žmogaus nemėgstu. kai sesutė pabėgo nuo jos, vos tik nutaikius progą antrakursė pradėjo sesės akyse vaidinti Cherę. Kai ir ji ir nusuko žvilgsnį, Šerė surimtėjo. Visgi krikštynos. Vadovė pasakė gražią, svarbiausia įdomią, o ne seną močiučių stotelėse apie šį pasaulį kalbą ir atsirado žodžiai. Nežinojo švilpukė, ką reiškia jie, bet jie gražiai skambėjo, išdidžiai. Užteko žinoti, kad jie garbingi. Pažiūrėjusi jog vadovė kviečia susikabint ir pašnekėt ji šiek tiek sunerimo, aišku to neparodė. stotis ar ne? Aš juk antrakursė. Ai tiek to, gi viena vidury lauko nestovėsiu... kaip visados norint paerzint sesę, reikėjo atsistot prie jos. Kai susikabino su Chere iš vienos pusės, iš kitos buvo kažkas. o ta manęs ieško. Ir nemato. Žmogaus paikumas tai... o svajoja... svajoja.
Gera jai, o viskas kito tegu lieka ane?
-Apie ką mąstai? - ramiu, erzinančiu balsu paklausė sesės. - manęs ieškojai? Ką?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Neptunica Ameshville Sausio 22, 2018, 07:42:21 pm

Kaip kokia maža mergaitė, Neptūnė atsisėdusi ant gan aukšto, samanomis aplipusio, bet sauso kelmo, tabalavo kojomis ir žiūrėjo kaip renkasi mokinukai. Daugelio, žinoma, nepažinojo. Tiesa sakant pažinojo gal tik 3-4 žmones. Prisiminė kai pati mokėsi Hogvartse ir nostalgiškai atsiduso žiūrėdama į ežerą. Iki šiol pamena kaip stebėjo dvikovų klubus, kaip šventė Kalėdas bei Velykas, tai pat negali pamiršti ir kvidičo - nors buvo bene ramiausia ir nepastebimiausia, tačiau tokius reginius stebėti mėgo. Melisai, tiksliau vadovei Melisai pasakius kalbą, blondinukė padarė kas liepta, nulipusi nuo kelmo ir susitvarkiusi suknelę atsistojo prie besiformuojančio rato ir padavė rankas 2 švilpėms. Trumpam dėmesį patraukė atėjęs raudonplaukis, mat šis kažkuo skyrėsi nuo kitų ausinės, matyt žiobarų kilmės burtininkas toptelėjo mergelei. 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Pasiflora Trumpaausė Vasario 01, 2018, 08:36:03 pm

Mergaičių miegamajame pirmakursė Pasiflora išgirdo sambrūzdį. juk šeštadienis. Kodėl jos taip anksti pabudo? pagalvojo mergaitė ir pastebėjo, kad visos rengiasi švilpynės koledžo apsiaustus, šukuojasi ir prausiasi. Garsiai paklausė, kur gi jos visos ruošiasi? Juk pusryčiams per anksti. Viena taip pat pasimetusi pirmakursė paaiškino jai, kad visi švilpei kviečiami prie ežero. Trumpaausės smalsumas nebuvo patenkintas, bet ji suprato, kad taip pat yra ten laukiama. Ji irgi susiruošusi, su visu būriu mergaičiukių nužingsniavo link ežero pakrantės. Ten jau stovėjo gan jauna profesorė. Ji buvo švilpynės koledžo vadovė. Visi dairėsi, šnibždėjosi, prie ežero buvo lengvas samyšis, o profesorė viską stebėjo, laugdama tinkamo meto. Tada paprašė susikibti rankomis. Pasiflorai pasirodė, kad jos balsas buvo griežtas, bet pati profesorė švelniai šypsojosi. Raganėlė tik žengė žingsnį į priekį, kad nebūtų už rato ribų ir tuoi pat jai už rankos paimė simpatiškas berniukas. Jų žvilgsniai susidūrė ir jie abu kvailokai šyptelėjo vienas kitam. Iš kitos pusės jai atsistojo jau vyresnė, gal antrakursė ar trečiakursė mergaitė. Tuomet visi nutilo, ir Pasiflora gaudė kiekvieną profesorės žodį. Nors keli žodžiai jai buvo negirdėti ir ji nesuprato jų reikšmės, bet buvo įsitikinusi, kad jie reiškia daug. Kad tai svarbiausi šendien profesorės Arin ištarti žodžiai. Išgirdusi juos Trumpaausė pasijuto kažkaip didingai. Širdis plūdo džiaugsmu, kad ji priklauso būtent šiam koledžui.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Isabela Moner Vasario 06, 2018, 07:32:55 am

Isabela, norėdama pabėgti nuo viso pilies šurmulio, nusliukino lyg ežero pakrantės. Prisėdusi ant žolytės, ji pastebėjo kažką neįprastai šviečiančio kitoje ežero pusėje. Jis švytėjo visomis galaktikos spalvomis, išskyrus juodą. Ji labai susidomėjo tuo švytinčiu daigtu, tad panoro nusigauti iki jo. Šiektiek pavaikščiojusi krantu, atrado medinę valtelę. Ji neatrodė labai patvari, bet Isabelos nekatrumas jai visas mintis išmetė iš galvos. Plaukdama ji po savimi matė ne tik žuvų, bet ir mirusių žmonių ir vilkolakių sielas. Jai tai pasirodė labai šiurpu, tad ji pradėjo irkluoti dar greičiau. Pasiekus krantą ji kuo greičiau nubėgo iki švytinčio daigto. tas daigtas buvo įviniotas į lininį maišelį. Ji jį atviniojo ir ten surado.... Perlą. Didelį, spalvotą perlą. Džiaugdamasi savo radiniu, ji rado dar vieną. Vėliau – trečią. Tai tęsėsi iki tol, kol ji surado visus dvyliką jų. Dvyliktojo maišelio viduje buvo raštelis:Paslaptys turi būti saugios, nes kitaip, geruoju nesibaigs... Isabela sukrupo.Jai tai pasirodė labai įtartina, ypač kai prisiminė jos buvusios geriausios draugės pasakytą paslaptį. Isabela turėjo mintį, kad tai galėtų būti burtas, taigi ji su visais perlais viename maiše, nubėgo iki bibliotekos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 16, 2018, 05:08:11 pm

Silena, su grybuko galvelės formos, rausva kepuryte ant galvelės, smėlinės spalvos, iš pažiūros plonyčiu, bet viduje apglėbtą dirbtiniu, šiltu, baltu kailiuku, paltuku ir visiškai nešiltais, žiobariškais, šviesiais džinsais, rudeniais batais, kėblino po purų baltą sniegą. Žiema kartais būdavo lyginama su pačia rusvaplauke - trapi, švelni, dora, nekalta... Sąrašą galėjo tęsti kiekvienas. Kristina retai prisileisdavo į savo pasaulėlį ir gyvenimą aplinkinius. Nuleistos rankos pamažu vėso, bet kišenėse jų laikyti net nežadėjo. Sileną visad žavėjo purus sniegas, baltas jo lygumas ir tyrumas. Mielai pati būtų buvus tokia. Kojos sunkiai yrėsi per sniegą, į rudeninių batų vidų smigo saujos sušalusio vandens, iškritusio iš debesų. Jos jėgos seko, eiti pirmyn darėsi vis sunkiau. Būdama perfekcionistė, Kristina nuolat krimadavosi dėl menkniekių. Tai ją sekino ir sekins visą likusį gyvenimą. Mergaitė stabtelėjo, susikišo rankas į paltuko kišenes ir atsiduso. Priešais ji išvydo ledu apsitraukusį ežerą. Akimirką vėl pradėjo nerimauti. Aš nenuklydau per toli? Manęs nebaus, jei kas nors sutiks čia? Ar žiemą galima vaikščioti kur nori ir kada nori (be to žiauraus miško)? Ak, baik, Silena. Čia tik ežeras.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Raven Fitzbert Liepos 16, 2018, 05:42:03 pm

 Neseniai baigė snigti. Tos paskutinės mažytės, dailių raštų snaigutės dar spėjo pasiekti Heizelio plaukų šaknis. Tirpo. Šiandien buvo kiek žvarboka, tad berniukas užsidėjo sau per didelį žalią megztinį, ant viršaus užmetė ir geltoną pledą. Įprastai taip nesirengia ir išvis neina į lauką žiemą, bet jautė, jog ši diena kažkuom ypatingesnė.
 Ėjo apsnigtu taku. Žiemą jam dažnai trūksta oro, o čia dar ir šiaurė. Nors, palyginus, Lietuvoje buvo daug šalčiau. Ironiška. Staiga aplinka nutilo. Girdėjosi tik per daug tylūs rudų žieminių batų klepsėjimas. Heizelis Viljamsas nežinojo kur eina, nežinojo kur nori eiti. Net negalvojo. Ėjo lydimas likimo.
 Pasirodo, klaidžiojo ne vienas be tikslo. Nusekė paskui mergaitę. Nenorėjo jos nei gąsdinti nei sekti. Tiesiog vedė save naujų pažinčių link. Labai trūko Hogvartse pažįstamų...
 – Sveika... Am, kuo tu vardu? – maloniai šyptelėjo ir tarė stovėdamas netoliese. Galėjo prisiekti, jog ji ne iš Švilpynės, tačiau nežinojo koks koledžas jai tiktų. Klastūnynas? O ir pats apie tai galvodamas pamiršo prisistatyti, – aš Heizelis, Heizelis Viljamsas. Pirmakursis. Švilpynė. – kiek daug jis dabar prisistatant gali paminėti! Didelis džiaugsmas tokiam kaip jis. Matyt, trūko dėmesio, o reikėjo šį trukdį nuvaryti. Savo gimtojoje šalyje bei Londone nereikėjo taikyti daug bendravimo įgūdžių, bet Hogvartse...tarsi viskas kitaip, net sudėtingiau kalbėtis, tuo labiau, kad susipažįsti su įvairios tautybės mokiniais. Vėl nusišypsojo, plaukus slėpdamas už abiejų ausų – pernelyg lindo į veidą. Šiandien man sekasi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 16, 2018, 06:31:18 pm

Silena šitaip suglaudė kojas, kad net kulkšnies kauliukai nepatogiai rėmėsi vienas į kitą. Rudos akys gana smalsiai, gal to neparodžiusios, bet vis vien tyrinėdamos, klaidžiojo apie ežerą. Pėdų tuojau mergaitė nebejautė - į batų vidų sukritęs sniegas tirpo, drėgme prisotindamas batų vidų ir šaldydamas pėdas. Paleisti Kristinos plaukai krito lengvų bangų pavidalu, o trumpučiai plaukeliai buvo kruopščiai plaukų lako pagalba prilipdyti aplink veidą tad joks plaukelis negalėjo lįsti prie veido. Taip jau nutikdavo būnant perfekcioniste. Pajutusi, kad kojos net aptirpo, ėmė mindžikuoti vietoje. Vėliau pakeldavo pusę galinės pėdų pusės, vėliau priekinės, šitaip mankštindamasi. Silena jau gręžėsi atgalios mąstydama apie grįžimą pilin, tačiau nespėjo pilnai apsisukti ir krūptelėjo iš netikėtumo. Jokia čia paslaptis, rusvaplaukė tikrai išsigando netikėtai jos akiratyje pasirodžiusio berniuko.
- Eee, - nubeldė akis, mat pajuto gėdą dėl savo pirmosios reakcijos į jį, - labas. Aš... - Jis nieko man nepadarys, taip? -... Silena. Bent jau prašau, kad taip mane vadintų, - nurimk, jokia čia paslaptis,- pilnas mano vardas yra Silena Kristina Frikaro, - pakėlė rudas akis nuo sniego paklodės, - Varno Nagas, pirmas kursas, - pridūrė. Silena pažvelgė į šoną, kažkur į tolį, už keletos tolėliau augusių medžių. Viena šaka neišlaikė sniego ir kartu su juo nusirito žemyn. Kristina žinojo, kad Heizelis galėtų tapti jos pirmuoju draugu Hogvartse, tačiau labai abejojo. Ji visuomet sugadindavo draugystes.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Raven Fitzbert Liepos 16, 2018, 07:07:04 pm

 Vėjas ir vėl nupūtė plaukus ant akių. Štai ir atsiskleidžia blogiausia ilgų plaukų savybė. Ir kaip dauguma merginų gyvena su tokiais plaukais? Jas turėtų nervinti labiau. Turbūt supratau, kodėl juos nusikerpa. Tik švilpis nežadėjo kirptis savo oranžinio galvos apdangalo. Priprato. Ir tarsi vizitinė kortelė. Išskirtinis. Kiek pasaulyje tokių žmonių? Nedaug, nors ir daugėja. Kiek iš jų merginų? Didžioji dalis. Kiek iš jų vaikinų? Maža, o ir Heizelis su šeima ten pakliūna.
 Berniukas kiek krūptelėjo ir nuo mergaitės staigių veiksmų.
 – Atsiprašau, jei išgąsdinau. Dažniausiai manęs net nepastebi, kai prieinu ir kalbu, tad nesitikėjau kažko panašaus, – menkas šypsnys paliko pirmakursio lūpas. Varnanagė. Tinka prie veido. Kodėl anksčiau nepagalvojau? Na, o berniukas juk nėra koks detektyvas, neatspėjo. Nudžiugo, jog bent pirmakursė, o ir su mergaitėmis jam sekasi geriau. Galbūt todėl, kad pradinėse klasėse bendravo su jomis daugiau, nes berniukai užskaitė jį kaip merginos išvaizdos keistuolį. Ką padarysi, būna gyvenime visko. Ir bus dar visko.
 – Malonu, Silena Kristina Frikaro, turi gražu vardą. Ir antrą. Ir pavardę, – droviai tarė ir nužvelgė užšalusi, gal ne iki galo, ežerą, medžius, mergaitę.
 Tada kilo beprotiška mintis.
 – Ar esi kažkada čiuožusi ledu?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 16, 2018, 07:27:08 pm

Tų draugysčių visad buvo mažai, jei išvis būdavo. Daugelis sąmoningai apsimesdavo jos nematantys, ypač bendraamžiai mieste, kuriame gyveno. Menkutis žiemiškas vėjas pakedeno ir vos vos pakėlė plaukų galus aukštyn, bet veido nepasiekė. Visų nejaukių akimirkų susipažinimų metu Silena nemėgo. Keistai jautėsi. To keisto jausmo Kristina nekentė ne mažiau, nei įvairių, net menkų klaidelių, dėl ko negalėdavo viską padaryti idealiai.
- Viskas gerai, - pradėjo tikinti, veide atsirado šypsena, - aš ir pati dažnai išsigąstu daugelio, - tai nuskambėjo šiltai, tačiau šiltumas buvo pernelyg dirbtinas, o ir pati tą suprato. Gal nesupras. Mergaitė atsisuko ir pažvelgė į sniegu nuklotą ežero ledą.
- Tavo vardas irgi, hmm, na... - užstrigo ir iškart ėmė nervintis, - atrodo labai originalus. Kaip ir pavardė.
Uf, išsisukau. Nurimk, Silena. Nesinervink. Tai nieko baisaus. Silena! Silenos akys vėl nukrypo žemyn, stebėjo dešiniojo bato galiuką, kuriuo kapstė sniegą. Rusvaplaukė pažvelgė į berniuką.
- Ne, - kiek pagalvojusi atsakė, - nesu.
Kristina ir vėl įtikinimai melavo. Mergaitė buvo čiuožusi ledu, pati tai kuo puikiausiai prisiminė. Tuomet Silena tebuvo keletos, turbūt keturių metukų, dar gyveno su tėvais ir broliu. Jis nesužinos. Niekada. Niekas nesužinos - niekam nesakysiu. Duodu žodį, pati sau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Raven Fitzbert Liepos 17, 2018, 01:09:05 am

 Heizelis jautėsi droviai. Nesiskyrė nuo mergaitės. Bet užtat labai norėjo bendrauti, draugauti. Hogvartse nelabai ir teko su kažkuom kalbėtis akis į akį, o dabar žinai, koks tai keistas jausmas.
 – Taip, viskas gerai, – šyptelėjo, o skruostai nusidažė švelniu raudoniu. Labiau dėl šalčio, – dėkui.
 Berniukas pledą padėjo ant sniego. Ir kas, jei sušlaps. Kol kas neprireiks. Tada nusimovė gelsvas pirštines. Net, jei ir žadėjo lipti ant ledo, tai tik be jų, jog nebūtų sunku laikyti pusiausvyros, nors, jei kris, susimuš rankas ir jos sušals tokiam ore. Niekis, viskas bus gerai, čia beveik taip pat, kaip prieš septynerius metus.
 – Tada gal eime ant ledo? Net, jei ir atrodo nelabai saugu, juk vaikais būti niekas nedraudžia, – tarė, atsargiai dėdamas batuotą koją ant sušalusio vandens. Paskutinį kartą čiuožė ketverių. Lietuvoje. Tada dar nemokėjo čiuožti. O Londone išvis nėra kur to daryti. Dabar yra proga, o Heizelis bijo apsikvailinti priešais mergaitę.
 Greitėjo ir taip greiti širdies dūžiai. Jei kris, tai apsimes, jog specialiai. Turbūt. Kol kas stovėjo viena koja ant ledo, kita koja ant snieguotos pakrantės. Galvojo, ar jau metas perlipti baimę?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 17, 2018, 05:37:18 pm

Tas mažytis prisiminimas apie tėvus ir brolį vėl atvėrė užgydytą žaizdą, kurią jau buvo spėjusi pamiršti. Nors teta apipylė ją meile, visus tuos metus Silena vylėsi, kad kažkas iš tėvų, ar bent jau brolis, sugalvos jos ieškoti. Ir ras. Gyvą.
Rudaplaukė šyptelėjo Heizeliui. Kiek laiko ji šitaip stypsojo paskendusi senuose prisiminimuose? Ar tai matėsi akivaizdžiai? Nebuvo kada šiuos klausimus svarstyti.
- Na... - gūžtelėjo, - gerai.
Kristina pamažu leidosi artyn ežero. Nesvarbu, kad batai nepritaikyti net šiam metų laikui, o tuo labiau - čiuožti ant ledo. Pasilenkusi pirmyn, vieną koją pastatė ant ledo. Vėliau, taip pat atsargiai - kitą. Išsitiesusi, lengvai nusijuokė. Juk pavyko mergaitei atsistoti ant ledo! Veide šmestelėjo linksma džiaugsmo ir nesuvaidintų emocijų kupina šypsena. Silena atsisuko į Heizelį, norėdama sužinoti, kaip sekėsi jam. Kol kas ji tvirtai laikėsi, mat net nebandė čiuožtelti, bet kodėl ? Ji bijojo. Kristina bijojo apsikvailinti eilinį sykį ir parodyti ne tik tobulą savo pusę, o tokios, būtent, ir nekentė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Clementine Martes Liepos 18, 2018, 12:32:52 am

  Amelija su basom kojom vaikščiojo palei ežero pakrantę kartais pajausdama ledinį vandenį kuris taškėsi į ją. Taip keista, kai kur ežeras yra padengtas ledo sluoksniu, o kai kur ne. Bet tas buvo tuo metu ne svarbiausia, rudaakė ieškojo bent vienos vietos kur ji galės pabūti viena. Žingsnis už žingsnį, bet nieko nepasikeitė, mergaitė tik nori pabūti viena, o Hogvartse rodos ne tiek daug ir yra mokinių, bet jų pilna! Jie visur! Klastuolė buvo tokiam giliam nusivylime, kad jau nieko nenorėjo tikėtis. Iškvėpus orą kurį giliai buvo įkvėpus, mergaitė tik pasistengė nekreipti dėmesį į tuos džiugus veidus, o pačiai toliau eiti.
  Kaip ir penkias minutes atgal, dešimt minučių atgal, dvidešimt, niekas nepasikeitė. Rudaplaukė matė kelis mokinius arba buvo vieta kur ji gali būti viena, bet tam sąlygos buvo netinkamos. Einant ji jau tiesiog pavargo ir atsisėdo prie pakrantės nekreipdama dėmesį į du mokinius kurie rodos linksminasi. Klastuolė sukryžiavo kojas ir tiesiog stebėjo į tolį ir įsivaizdavo neįmanomą.. 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Raven Fitzbert Liepos 18, 2018, 05:55:47 pm

 Berniukas slystelėjo ne tik vienu batu ant ledo, bet ir į prisiminimus. Berniukas bijojo, jog nebemoka. Praėjo šitiek metų. Keitėsi gyvenamoji vieta, keitėsi Heizelis, tačiau atminties niekas neištrynė. Nesugadintos emocijos.
 Švilpis pakėlė galvą aukštyn ir draugiškai nusišypsojo mergaitei. Ši jau buvo užlipusi ant ledo ir stebėjo pirmakursį pusiau ant kranto, pusiau ant vandens, paskendusį prisiminimuose. Kadangi nebuvo itin uždaras, norėjo papasakoti kodėl:
 – Anksčiau gyvenau Lietuvoje. Ten ledas labai tvirtas. Patikėk, tau ten patiktų, – džiugiai tarė, – aišku, beveik nieko neatsimenu, nes keturių mane išsivežė gyvenimui į Angliją. Seniai buvau ant ledo, tad bijau, – baigė ir atsargiai pabandė dėti antrą koją, tačiau ore sustingo. Pastatė ją atgal ant kranto, nes netoliese atsirado dar viena mergaitė.
 – Labas! – šiltai nusišypsojo ir drąsiau užlipo ant kranto, – čia su drauge...pažįstama norim pačiuožinėti, prisijungsi? – užklausė klastuolės, nors ir nesulaukė. Priėjo prie jos, timtelėjo ranką ir pradėjo vestis ežero link. Tada vėl, tik drąsiau, statė abi kojas ir nudžiugo nenukritęs. Nuslydo iki Silenos.
 – Aš Heize-eelis, – berniukas neišlaikė pusiausvyros ir vis nenukrito. Laimei, stipriai įsikibo varnės šalimais. Nu ir nesiseka., – pirmakursis, švilpynė, – susigėdęs nusišypsojo atėjūnei.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 19, 2018, 12:44:39 am

Silena nusišypsojo. Mergaitė jautėsi laiminga, galop juk nustojo, bent trumpai akimirkai, graužti save. Batai stabiliai laikėsi ant ledo, o ta proga ji stengėsi nejudėti. Kartais pasukiodavo galvą, akys nuolat nuklysdavo už kažkokios sniego paklodės, buvusios žymiai toliau.
- Lietuvoje? - kilstelėjo antakius, - girdėta šalis. Na, kiek teko susipažinti su ja, pagal plotą ji nedidelė. Bet nemanau, kad šalies didumas gali įtakoti puikius gyventojus.
Remdamasi savo žiniomis, Kristina galėjo teigti, jog Lietuvoje gyveno draugiški, patriotiški ir nuostabūs žmonės. Bet jeigu remtųsi tetos - viskas būtų atvirkščiai.
Rudaplaukė jau tikėjosi, kad Heizelis pilnai užlips ant ledo, bet kai jis kažką užkalbino, prisimerkė. Nieko neprireikė, Silena ir taip pastebėjo kitą mergaitę. Kartais neatrodo, kad ji nori būti viena? Hm, bent aš galvoju taip. Silena gal būtų paskendusi savo apmąstymuose ar vienumoje būti gerai, tačiau ją pažadino to paties berniuko balsas. It praradusi žadą, Kristina stebėjo Heizelį. Ups! Į nepažįstamą mergaitė pažvelgė tik tuomet, kai išgelbėjo pažįstamąjį, gal ir naująjį draugą, nuo nukritimo.
- Silena Kristina Frikaro, - tarstelėjo. - Varno Nagas. Pirmas kursas.
Vos spėjusi pabaigti paskutinį žodį, mergaitė susvyravo. Viena koja slydo pirmyn, kita dar šiaip taip laikėsi nejudėdama. Nugriauti Heizelio ji tikrai nenorėjo, tad paskutinę akimirką paleido jį ir krito ant nugaros.
- Man viskas gerai, - greitai pakėlė galvą, atsisėdo. Apsidairė. Prisiminusi, jog buvo ant ledo, atsargiai atsistojo. Ką tik suskydau. Negaliu taip! Negaliu!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Clementine Martes Liepos 19, 2018, 09:27:30 am

   Tik pradėjus galvoti apie idealų gyvenimą viskas išsiblaškė. Klastuolė net pati nesuprato kas čia vyksta. Kažkoks berniukas paėmė ją už rankos ir pradėjo tempti į ledą. Kąąąą?? Rudaplaukė niekada nemokėjo čiuožinėti ant ledo, todėl netgi ir pusiausvyrą jai buvo išlaikyti sunku. Ji kažkiek pajudėjo ir neišlaikė jėgas ir nučiuožė nežinia kur. Niekaip neglėjo sustoti iki tol, kol pati neatsirenkė į berniuką. Klastūnyno globotinė pažiūrėjo į jį su išsigandusiu žvilgsniu ir nežinojo ką toliau daryti.
 - Aam.. Am.. Ė... A.. - Pasimetė. - Sorry, no hablo inglés!!! - Iš nežinojimo ką daryti pradėjo kalbėti ispaniškai ir pavaidinti, kad nemoka anglų kalbos. Tik, kad nebūtu bėdų jai.
  Rudaakė nebegalėjo stovėti ant ledo, mat ji tiesiog praranda pusiausvyrą. Laimei, ji nučiuožė net iki berniuko todėl, kad ne nukristi, ji įsikibo į Heizelį it nenormali kokia.
 - Aš atsiprašau!! - Išsidavė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Raven Fitzbert Liepos 24, 2018, 09:05:43 pm

 Berniukas jautėsi kaip skęsta gėdoje.
 – Labai atsiprašau! – šūktelėjo, nes vos vėl neparkrito, išsilaikė ant ledo, nes šįkart ant nugaros krito naujoji draugė Silena, patvirtinusi esanti sveika. Heizelis nežinojo ar tikėti.
 O nauja atėjūnė nemokėjo angliškai. Gražu. Kažin, kokia kalba ji kalba? Ir dar visus pusę metų taip reikėjo! Švilpis suklydo, nes mergaitė buvo tik išsigandusi. Gerai, kad nepatikėjo iki galo.
 – Viskas gerai, kuo tu vardu? Ar esi čiuožusi? – paklausė švelniai paduodamas ranką, ir pats lengvai laikydamasi. Reikėjo vietoj batų įsivaizduoti pažiūžas. Tik tiek.
 Paėmė ir varnės ranką. Dabar jis buvo viduryje ir tai kėlė šypsena. Po truputį linija išsilygino ir Heizelis Njutas, dar bijodamas, stumtelėjo mergaites ir save priekin.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 30, 2018, 12:50:26 pm

Mergaitė netvirtai laikėsi ant ledo. Rankos pamažu valė drabužius, nors šie nebuvo aplipę sniegu, turbūt Silena elgėsi taip, nes nežinojo, ką daugiau daryti. Kadangi valėsi paltą, o vėliau ir džinsus, šiek tiek pasilenkė į priekį. Išsitiesė greičau, nei tikėjosi pati. Akimis Kristina greitai surado Heizelį, su kažkokia, pirmąkart mergaitei matyta mergaite, kuriai jau ir prisistayti spėjo. Silena nejaukiai šyptelėjo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, ką galėtų pasakyti abiems, panašaus amžiaus, burtininkams. Kai berniukas ėmė tiesti ranką Kristinos link, ji sudvejojo. Akimirką panoro apsisukti ir bėgti šalin, kuo toliau, persmelgta gėdos jausmo. Apsigalvoti  jau buvo per vėlu, o ir per užšalusį ežerą greit nenubėgsi, greičau jau nukrisi. Visas vaizdas tarytum sustojo laike. Mergitė įsikibo į Heizelio ranką ir, tarsi viską kompensuodama šyptelėjo, o kita ranka patraukė rudus plaukus nuo veido, kurie jau badė akis. Pamažu, vis dar prisibijodama, Kristina drauge su mergaite, kurios vardo nežinojo ir bernuku, traukė ledo paviršiumi pirmyn.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 01, 2018, 11:53:02 pm

Rudaakė pradėjo kaltinti save dėl jos poelgio. Jai jau toks buvo jausmas, kad ji tuoj numirs dėl gėdos jausmo. Ji taip apsikvailino prieš du nepažįstamuosius, kad jau tiesiog norėjo pabėgti kuo toliau nuo visų ir nesirodyti niekam apie keturis metus. Gėda. Gėda. Gėda. Gėda!!
 - Ameli... Mano vardas yra Amelija. Ir taip, esu čiuožusi, bet tai geruoju niekada nepasibaigdavo. - Ramiai tarstelėjo. Kai Heizelis padavė jai ranką, mergaitė tik kreivai nusišypsojo ir ją paėmė. Net neįsivaizdavo kam ir kodėl ji taip padarė. Tiesiog tai buvo neapgalvotas poelgis, dėl kurio ji truputi pasigailėjo, nes berniukas ją stumtelėjo į priekį.
 - Ne taip greeeeiitaaai.. - Pradėjo gan greitai čiuožti, kas truputi netgi patiko. Mergaitė dar stipriau suspaudė ranką, kad turbūt tuoj Heizeliui delną pradės stipriai skaudėti.

[RPG yra nutrauktas.]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Rugpjūčio 04, 2018, 07:19:50 pm

Saulė skaisčiai švietė vieną pavasario popietę, kvietė pasivaikščioti, o vos ne vasariška šiluma kėlė norą paskaninti gyvenime su porcija ledų ar šaltu limonadu. Ši popietė idealiai tiko maudynėms, tad vos tik sumąstė išsimaudyti, susirado maudymosi šortus (išrausė visą spintelę ir paliko netvarką), rankšluostį ir greitai dingo iš kambario. Vienam maudytis jokio smagumo, todėl dar spėjo ir Teodorą pasikviesti, nors vargiai galėjo viltis, kad šis taip pat įlįs į vandenį.
- Sveikas, - pasisveikino atėjus berniukui sutartoje vietoje, prie pilies išėjimo. - Ką gi, metas keliauti, - vyptelėjo ir žengė pro duris. Saulė iškart ėmė spiginti į akis, tad teko prisimerkti. Montis save išplūdo mintyse, nes pamiršo akinius nuo saulės, bet viską mesti ir bėgti pilin atrodė tik laiko švaistymas, be to, gi nenumirs be akinių. Žingsnis po žingsnio ir ežero pakrante su ramiai tyvuliavusiu vandeniu pasirodė horizonte, kas sukėlė dar didesnį berniuko džiaugsmą. Kai iki vandens teliko vos porą metrų, numetė rankšluostį, nusirengė maikutę bei liko tik su šortais. Žolei jis patikėjo savo daiktus, dar kartą žvilgtelėjo į Teodoro pusę, šyptelėjo ir ėmė bėgti vandens link, bet prie pat vandens, kuomet pieštukai jau pajuto vandens gaivumą, sustojo ir apsisuko sukryžiavęs rankas.
- Žinau, kad atėjai čia tik pasėdėti, - tauškėjo, - ir tikrai žinau, jog nesugebėsi įlįsti į vandenį. Tuo labiau, kad nuogas, - pakrizeno, nubraukdamas sutaršytus plaukus nuo veido. - Tik sakau, - gūžtelėjo pečiais, - kad tokio smagaus dalyko gyvenime nepadaryti yra kažkas... - nežinojo kaip pabaigti sakinį, - liūdno. Na, bet tai jau tavo reikalas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugpjūčio 04, 2018, 10:10:30 pm

 Teodoras atrodė labai surūgęs. Nieks jau nepasakys ar daugiau nei įprastai, ar tikrai jo nepažįsta, ar dar koks velnias apsėdęs žmogų, jog net nemato tiesos. Priežastis buvo ta, kad antrakursis nenorėjo būti nei šioje vietoje, nei šiuo metu ir nei su kompanija, tačiau jo pažįstamas, taip sakant, draugiškai paprašė klastuolio eiti drauge. Jis, ne taip kaip įprastai, net nenujautė kodėl varnanagis turėjo būti kartu, bet, kadangi ir taip neturėjo veiklos bei buvo nuobodu, sutiko. Ką gi, teko ir pasigailėti.
 – Taip, ir tau labas, – tarstelėjo.
 Pirmakursio žodžiai jį taip pat sudomino. Netgi privertė kelis kartus sutrūkčioti. Jis pasakė ką? Vienu atveju, atsisakydamas, parodys savo silpnybę ir pralaimės, kitu, priėmęs įšūkį, vėlgi pasigailės, tik kuris likimas visgi blogesnis ir sukelia daugiau skausmo. Theo nesiryžo.
 – Tu taip drįsti kalbėti? – balsas buvo ramus, ne toks, kaip visada supykus. Nors pykčio priepuolių pastaruoju metu turėjo dažnai, bandė susivaldyti, – čia gi vienas juokas. O pats nenori, ką?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Rugpjūčio 04, 2018, 10:46:24 pm

Jis vis dar pirštais lietė gaivų vandenį, bet daugiau nežengė nė žingsnio - darėsi pernelyg įdomu.
- Drįstu paprastai, - nusišypsojo, - juk tai ne kažkas vau.
Montis atsisuko į ežerą ir nužvelgė jo platybes.
- Aš tai lengvai, - atsisuko atgal į Teodorą. Galvoje gimė keista idėja, tačiau Arenui ji labai patiko.
- Susitariam taip : aš lįsiu nuogas, tik, jeigu pats sugebėsi. Man tai vienas juokas, - pridūrė paskutinį sakinį specialiai suerzindamas. Išties, erzinti kitų berniukas nelabai mėgo, bet šios aplinkybės jam leido sau tai leisti. Montis žengė kelis žingsnius atgalios nuo vandens ir stabtelėjo prie pat ant žolės numesto rankšluosčio ir marškinėlių.
- Pasiruošęs? - spėjo paklausti pasiruošdamas azarto pliūpsniui.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugpjūčio 05, 2018, 01:21:17 pm

 Klastuolis sužaibavo akimis.
 – Įžūlumas varva per silpnus kraštus, – jo balsas vis dar skambėjo ramiai, užtikrintai. Tik vienas Theo galėjo pasakyti kada pratrūks. Ne, net jis to negalėjo. Tai sudėtinga.
 Antrakursis priėjo arčiau varnanagio. Jam nepatiko ši mintis. Jautėsi ir taip nuogas. Bet ar jam rūpėjo? Ne. Nieko nesakė pirmakursiui.
 – Kodėl mane pasikvietei? Ar tai ir buvo tavo tikslas? – nepatikimai vyptelėjo, – o ne naktis buvo geresnis metas? Aišku, man jokio skirtumo, ačiū, jog ištraukei iš tos nelemtos ir nuobodžios pamokos, bet čia jau per daug, kaip mums, ne?
 Teodoras Šermanas lėtai atsisagstė baltus marškinius ir šiuos pametė kažkur ant vešlios pavasario žolės. Maudynių niekada neatsisako, tačiau ne tokiomis aplinkybėmis. O gal reikia tik nusispjauti? Kam rūpi? Vėliau nusirengė ir likusius drabužius ir, beveik nelaukęs, visiškai nuogas įlipo ir dar truputį šaltoką vandenį bei paniro iki paskutinio plauko. Gaivus ežero vanduo.
 – Ar dabar patenkintas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Rugpjūčio 09, 2018, 02:29:45 pm

Montis atrėmė delnus į savo šonus. Būtų pasivaipęs, tačiau nemokėjo - ne dažnas galėjo pasigirti žinodamas šį faktą apie berniuką. Uoj, tik nereikia, gerai? Su įžūlumu neturiu nieko bendro. Nemoki skaityti mano minčių, bet to ir nereikia. Priešais gulėjo numesti daiktai, bet jis tarsi jų nematė. Paprasčiausiai tai nebuvo reikalinga tuo momentu.
- Liaukis, - su šypsena pro ausis praleido visus Teodoro klausimus. - Pasikviečiau, nes norėjau kompanijos. Jokių kėslų neturiu, gi žinai mano būdą, - tikiuosi, kad žinai, - mano tikslas tebuvo pačiam įlįsti į vandenį ir bent kažkiek atsigaivinti šią karštą popietę. Apie naktį net nepagalvojau, bet... Mintis kilo netikėtai, o nakties neapsimoka laukti, - debtelėjo į pasikviestą kompanioną, - nagi, truputis linksmybių nepamaišys.
Žinoma, Arenas jautėsi pamalonintas savo paties pastangų, jei net Teodorą sugebėjo priversti lįsti vandenin. Nenorėjo būti pavadintas iškrypėliu ar kaip kitaip, tad nesivargino žiūrėti kito berniuko nusirengimo - pats greitai nusimovė šortus, nuspyrė nelabai sėkmingai į šoną, užkliuvo už jų, vos nenugriuvo, bet it akis išdegęs liuoktelėjo vandenin. Gaivus vanduo apsėmė kūną, o Montis tik išsišiepė.
- Žinoma, - tarstelėjo ir sulaikęs kvėpavimą paniro po vandeniu, tačiau ilgai šitaip neišbuvęs, iškišo galvą lauk.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 09, 2018, 05:23:11 pm

  Buvo popietė. Gražus oras tik ir kvietė išeiti į lauką, pasivaikščioti, pasimėgauti gamta. Mergaitė nenorėjo prarasti progos, todėl susiruošus ji išėjo iš pilies ir pradėjo vaikščioti Hogvartso aplinkybėse.
  Rudaakė tuo metu aprengė juodas pižamines kelnes skirtos laukui. Geltonus marškinėlius, baltus sportbačius ir ant viršaus užsidėjo odinę striukę kuri buvo viena ar dviem išmerom didesnė. Išėjus iš pilies, Clemencija negalėjo atsidžiaugti puikiu oru. Juk, visa ta žiema buvo labai niūri, debesuota, visada asocijavosi su negatyvumu, o dabar pagaliau saulės spinduliai galėjo džiuginti mokinius kaip klastuolius kurie džiūgauja taškų rezultatais.
  Martes galvoje kūrė visokių įvykių scenarijų, ji taip įsijautė, kad nepastebėjo kaip ji atsirado netoli ežero pakrantės. Ji greitai nusipurtė ir apsižvalgė, norėjo įsitikinti, kad toli nuo pilies niekur nenuėjo. Deja, ji nepažinojo tos vietos. Aišku, ji gali orientuotis pagal pilį, kuri matosi iš tolo, bet tai tik truputi palengvino jos situaciją. Klastūnyno globotinė pradėjo ieškoti žmonių, jie tai tikrai turėtu padėti dvylikametei su navigacija.
  Netoliese ji pastebėjo du berniukus kurie maudėsi ežere. Ameli truputi susiraukė. Ar jiems nešalta maudytis? Ir vėl nusipurtė nuo savo minčių. Mergaitė jau norėjo prieiti prie jų ir paklausti kaip nueiti iki pilies, bet prieš tai pagalvojo ar tikrai reikėtu eiti pas juos. Juk jie užimti?
  Clemence truputi atsitraukė, gal netgi pasislėpė, kad tie berniukai ją nematytu. Kaip pasirodė, klastuolė visiškai nesitikėjo, kad tie maudosi.. Nuogi? Tai visai pasirodė įdomiai nors ir šlykščiai. Nežinia kodėl, ji norėjo tuo įsitikinti. Martes orientavosi tuo, kad matėsi visi rūbai kurie buvo numesti link pakrantes. Laimei, dar nematė viso to 'grožio'. Klastūnyno globotinė nežinojo kodėl juos stebi, juk tai keista? Bet vėliau ji tuo pasigailėjo, nes prisimerkus ji pastebėjo tą jų 'grožį'..Mano akys.. Jos kartais ne kraujuoja?? Brunetė atsistojo ir išbėgo, iš tos vietos ir bandė susilaikyti, kad neapsivems, o po to pradėjo netgi ir klykti.
  - Čia juk vieša vieta! Prašyčiau tai baigti! - Neišlaikė visos tos nesąmonės ir sušuko tiems iškrypėliams, o kai pažiūrėjo į juos veidus, atpažino vieną berniuką. Teodorą. Jis irgi iš Klastūnyno. O vat šito nesitikėjau..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Rugpjūčio 15, 2018, 05:03:08 pm

Montis galėtų nardyti ir nardyti. Jam patiko jausti kaip vanduo apimdavo viską iki paskutinio plaukelio. Visgi, kadangi buvo ne vienas, apsiribojo tik plaukimu, be jokių nardymų. Kartais Arenas atsistodavo, kad pamatytų iki kokio gylio nusigavo ir, ar išvis galėjo siekti ežero dugną nepanėręs po vandeniu.
- Argi nesi patenkintas, negi nelinksma? - galop paklausė pirmo, į galvą šovusio, klausimo. Turbūt paklausė todėl, nes pasijuto nejaukiai dėka tos tylos. Berniukas apsisuko ant nugaros ir ėmė plūduriuoti, žvelgdamas į dangų. Neilgai jis žiūrėjo į jį, mat saulės spinduliai spigino tiesiai į akis ir jas ėmė skaudėti. Varnius nespėjo apsisukti ant pilvo, kai išgirdo kažkokios mergaitės šūksnį. Montis persigando, o iš tos baimės paniro po vandeniu, įkvėpė gurkšnį vandens. Vos tik išniro, ėmė kosėti.
- Turbūt maudynių jau pakaks, - tarstelėjo ir pamažu ėmė kabanotis kranto link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugpjūčio 25, 2018, 12:59:52 pm

 Jis atsargiai paėjo į priekį, stovėjo vandenyje beveik nejudėdamas, maudytis nelabai norėjo. Juk varnanagis sakė, jog nedrįs įlįsti, o ne maudytis. Teodoras savo darbą jau padarė. Staiga atsiminė, jog nuo vandens, jo plaukai sulipo ir atrodė lyg sulaižyti.
 – Ne, man nesmagu. Per tave išsileido visos garbanos, – klastuolis iškėlė rankas iš ežero, nupurtė vandens lašelius ir pabandė suvelti juodus plaukus į natūralią jų būseną. Dabar nesijautė jau toks gražus.
 – Beje, – berniukas pastebėjo bendrakoledžę, tačiau nespėjo to pasakyti pirmakursiui, kai šis išsigando jos, – jau nebesvarbu, ką? – nusijuokė.
 Tada sudėjo rankas vienas ant kitos, bet tamsiame ežere to nesimatė.
 – O tu ko čia klyki? Kažkokia nenormali, – berniukas vyptelėjo.
 – Abejoju, jog nori išlipti, juk tu visiškai nuogas, – sukikeno, – o nei vienas, nei tu pasirodyti, nei ji viską pamatyti nenori. Regis, įstrigom, – sarkastiškai tarė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 25, 2018, 10:54:23 pm

     Nuostabiai šilta pavasario popietė ir skaisti saulė kvieste kvietė laukan. Melsva Lisetės suknelė laisvai krito ant kūno, rožiniai plaukai buvo surišti į neitin tvarkingą kasą, o kojos, žinoma, visiškai basos.
     Septintakursė po pietų nusprendė į pamokas negrįžti, tad linksmai nuliuoksėjo ten, kur ir įprastai leisdavo šiltas pavasario dienas - prie ežero. Per dieną įšilusi žolė maloniai lietė kiekvieną prancūzaitės pėdų lopinėlį, o saulės spinduliai žaidė jai ant skruostų.
     Lisetė žingsniavo tiltelio link. Ten būtų gražiai pasidengusi savo rožinį pledą, o basas kojas įmerkusi į vandenį. Deja (nors gal ir nelabai deja), klastuolės dėmesį patraukė iš kiek tolėliau sklidę garsai bei vandenyje besipliuškenantys mokinukai. Matyt, kažkas iš jaunesniųjų,- trūktelėjo pečiais mėlynakė, tačiau vis tiek nupėdino jų link. Tikrai nepasigailėjo...
-Ką veikiat?- linksmai, gal net kiek pašaipiai paklausė mergina ir pasidengusi rožinį pledą ant ežero kranto atsisėdo. Berniukai, panašu, maudėsi nuogi. Klastūnyno globotinė kiek nustebo tokia didžiule drąsa, juk saulė visai nepasislėpusi, o skaidriame ežero vandenyje viskas visai neprastai matyti.
-Matau, smagiai leidžiate paskutines dienas mokykloje,- sukikeno gyvatėlė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 26, 2018, 01:33:03 pm

  Tas įvykis su traumavo Clemencijos visą vaikystę, nors kur toliau ten traumuoti? Rudaakei pažiūrėjus į tą vaizdelį, kyla noras nueiti kur nors ir apsivemti vaivorykštėm.
 - Kodėl aš klykiu? Na taip, aš juk ne pirmą kartą matau savo kolegą nuogą. Taip, taip, - nepagailėjo sarkazmo pasakytuose žodžiuose, - atsiprašau už savo negražų poelgį! - Tuoj matysis kaip venos iššoka ant jos kaktos nuo nervų.
  Visai greitai atėjo ir kita klastuolė. Vyresnėlė. Puiku, dabar visi dar linksmiau praleis laiką. Ameli net nežiūrėjo į tos merginos pusėn, šioji išvis visą tą laiką buvo užsimerkusi, kad daugiau nieko nepamatytu ji, ypač to, ko nereikia. Išgirdusi vyresnės klastuolės žodžius, rudaplaukė tik susiraukė.
 - Labai smagiai leidžiam laiką. Matai? Filmuojam pornografiją. O aš jų prodiuseris. - Turbūt netgi persistengė su savo sarkazmu. - Po galais, mes jau nusisuksim ir nežiūrėsim, tik išeikit iš ten!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Monty Aren Reimers Rugsėjo 01, 2018, 08:34:12 pm

Montis jau pasijuto tikrai nejaukiai. Visgi, mintyse keikdamas save nežinodamas už ką, sustojo vandenyje, vanduo siekė iki bambos. Jam nepatiko būti šitaip užspeistam. Išties, teko pritarti Teodorui, kad judu buvo tiesiogine prasme įstrigę. Oda pašiurpo, o šaltis suspaudė tą pusę kūno, kuri nebuvo vandenyje. Montis tylėjo, nes neturėjo ką pasakyti. Tylėjo ir kai draugas ėmė šūkauti tai mergiotei, kurios jis nepažinojo. Atrodė, kad blogiau būti nebegalėjo, bet iš kažkur išlindo dar viena nematyta mergaitė ir Arenas ėmė įtarti, jog jos veikė susitarusios.
- Rimtai? - tesugebėjo garsiai išspausti ir vėliau sau tyliau pridūrė, nors tai irgi nuaidėjo ne ką tyliau, - negi šiais laikais mergaitės tokios nenormalios?
Jis atsiduso ir sukryžiavo rankas. Jautėsi pažeidžiamas bei užspeistas kažkokių mergiočių, o viskas kas jį stabdė lipti lauk ir parodyti ką mokėjo, tebuvo maudymosi šortų gulėjimas ant žolės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 16, 2018, 08:46:08 am

 – Puiku, jog parodei savo sarkazmą, niekam jis neįdomus, mieloji, – Teodoras pats vyptelėjo. Tai tik žaidimas.
 Staigiai visas veiksmas apsivertė aukštyn kojomis. Clemencija, greičiausiai pati, pasikvietė ir draugę.
 – Vaje, koks prodiuseris. Labai originalus. Man patiktų, beje.
 Berniukas pirštais perbraukė per šaltoką ežero vandenį.
 – Kai jūs sakot, jog galėtumėm išlipti, nes tau nepatinka toks vaizdas, kodėl tada išvis neišeini? – sukrizeno, – o tu, rausvaplauke, džiaugiesi linksma draugija? Pagalvokim, ką gero pamatei? Nelabai ką, hm.
 Klastuolis kiek pasimuistė vandeny ir pažiūrėjo į varnanagį.
 – Pasiimk didelį akmenį ir užsidenk, jei baisu, – trylikametis vyptelėjo, – vis dėlto sumanymas tai tavo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lisette la Claire Rugsėjo 18, 2018, 09:15:08 pm

-Tokie jauni ir jau tokie sugadinti,- kiek perdėdama, Lisetė pakraipė rausvą galvą į šonus ir nusuko melsvas akis į jaunąjį klastuolį. Ko jau ko, bet to įkyriai neužsičiaupiančio ir poną visažinį vaidinančio bernužėlio tokioje situacijoje tikrai nesitikėjo pamatyti. Galėjo įsivaizduoti bet ką, tik ne jį.
-Nelabai džiaugiuosi. Sakyčiau, ne kokia iš jūsų draugija. Viena kažkokia suirzusi,- pažiūrėjo į Clemencę,- kitas negali užsičiaupti,- piktai sužaižaravo akimis į Teodorą,- tik va šitas,- įsistebeilijo į trečiąją personą, kurios, tiesą sakant, nepažinojo,matyt, bus iš kurio kito koledžo,- toks normalesnis. Ir ne, tu neklysti, tikrai nepamačiau nieko gero,- caktelėjo liežuviu ir atsilošusi leido saulės spinduliams bėgioti savąja oda.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Clementine Martes Rugsėjo 29, 2018, 06:18:32 pm

 - Nebijok, dabar tu irgi sugadinta. - Pašiepė senutę kuri pavadino Clemenciją ir kitus jos bendraamžius jaunais ir sugadintais. Klastūnyno auklėtinei  Lisetės žodžiai buvo kiek neaiškūs, juk Lisetė tik šeštam kurse, o Amelija trečiam. Iš viso, tarp jų tik trijų metų skirtumas. Kodėl tada ji taip save sendina?
 - Uh, ką tu čia supranti. Mes esam dream team. Kaip sakai, viena suirzusi, kitas daug plepantis ir trečiasis pas mus normalus. Ko dar daugiau norėti? - Atkirto. - Ir tu, - pažiūrėjo į Theodorą, - dabar specialiai čia pasiliksiu, kad negalėtum išeiti. Aišku, jeigu norėtum, kad aš pamatyčiau tavo "visas smulkmenas", galėsi išlipti. - Mirktelėjo pacanui. Dabar škotė nukreipė žvilgsnį ties kitu berniuku, kurio deja, vardo nežinojo.
 - Visos mergaitės nenormalios? Branguti, tik dabar pastebėjai?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Sausio 15, 2019, 05:20:18 pm

Suzu, išėjęs iš Hogvartso pilies, sudrebėjo ir patraukė ežero pakrantės link. Jam buvo šalta, iš tikrųjų jis nesitikėjo, kad šaltukas taip greit prilėks ir nuspręs apsikabinti mažąjį Grifiuką. Bet, stengdamasis pamiršti, kad jo nosytė rausta ir rankos, nors ir su pirštinėmis, ledėja, berniukas pėdino palikdamas pėdsakus sniege.
Ką veikti jis neturėjo, nieko gero nesugalvojo. Po pilį vaikščioti tingėjo, mat bijojo pasiklysti, ar sutikti kokį netinkamą žmogų, bet sėdėti bendrajame kambaryje ir nieko nedaryti nenorėjo, mokytis taip pat nesinorėjo. Galėtų, aišku, pabandyti kažką išburti, bet berniukas bijojo ir vijo šią mintį.
-Gal reikėjo Hayato pasikviesti...-garsiai svarstydamas Suzu apsidairė. Ežeras nebuvo apledėjęs, medžiai, rodos, kaip ir vaikinukas, sušalę laukė pavasario pradžios. Nesumąstydamas, ką galėtų nuveikti ir gailėdamasis, kad iškišo nosytę į lauką Grifiukas giliai įkvėpė, atsiduso, ir atbulomis krito į sniego patalus. Kodėl jis taip padarė, pats puikiai nesuvokė. Jis susidėjo rankas ant pilvo ir ėmė stebėti dangų, kuriame, jo nelaimei, nesimatė nei vieno saulės spindulėlio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Sausio 15, 2019, 06:29:35 pm

Tą rytą Yura, kaip visada, išėjo į kiemą. Ji jautėsi labai vieniša. Nežinia kodėl. Galbūt todėl, kad tai buvo jos pirmieji metai Hogvartse, o gal dėl to, jog labai ilgėjosi savo šeimos ir draugų...
Buvo be proto šalta. Yura užsimerkė. Ledinis vėja stingdė jos kūnelį ir ji jau pradėjo gailėtis jog išėjo į lauką. Bet grįžti taip pat nesinorėjo. Yura norėjo tiesiog būti su draugais. Ir staiga jos kūna persmelkė ledinė mintis. Čia ji neturi draugų! Jai norėjosi verkti, bet staiga Yuros veidą nušvietė šypsena.
 -Taip... iki rytojau turiu susirasti bent vieną draugą. Gerą draugą,- užsibrėžė tikslą sau.
 Kurį laiką taip ir stovėjo, su ryžtinga šypsena veide, tokiu pačiu, vilties kupinu žvilgsniu žvalgydamasi po kiemą. Staiga ji suvokė žiaurią tiesą. Kieme žmonių nesimatė. Yura atsisėdo ant sniego, įsikniaubė į kelius ir pravirko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Sausio 21, 2019, 08:50:51 pm

Turbūt galima įsivaizduoti tą vietą kaip filmą. Berniukas guli ant sniego nekreipdamas dėmesio, kad jam šalta. Kamera prisiartina prie jo veido, jis mąsto apie visokiausius filosofinius klausymus... Nors iš tikrųjų, jis svarstė ką grįžęs pilyje galės užvalgyt ir nuveikt, nes jam buvo per daug nuobodu.
Suzu dar gulėtų tikrai ne dešimt minučių, galbūt netgi ir užmigtų, mat miegot jis gali bet kur, bet kada ir bet kokiomis sąlygomis, bet va, išgirdo jis kažkokį gyvį, o pakėlęs galvą nuo baltų patalų išvydo mergiotę įsikibusią į savo kojas.
Nieko nesupratęs, pasiramstydamas rankomis, berniukas pakėlė viršutinę dalį nuo žemės, nužvelgė sniege likusius įdubimus, ir atsistojęs patraukė link minėtosios mergaitės. Ką jai pasakyti nenutuokė, išvis nenutuokė kodėl ji sėdėjo ant žemės.
-Ė...-tyliai numykęs berniukas sustojo metro atstumu ir pats atsisėdo prieš merginą.-Tau kažką skaudą?-pakreipęs galvą ir nesuvokdamas, ką turėtų daryti berniukas žiūrėjo į nepažįstamąją.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Sausio 22, 2019, 04:26:16 pm

Yura toli gražu ne iš karto suprato, jog kieme nebėra viena. Išgirdusi berniuko balsą, ji krūptelėjo. Nedrąsiai pakėlė galvą. Kažkodėl vylėsi pamatyti pažįstamą veidą, kažką iš senos mokyklos. Bet ne, ji pamatė visai nepažįstamą berniuką ir jos širdelėje vėl sužibo maža vilties susirasti draugų kibirkštėlė.
Vaikinas sėdėjo prieš ją ir tiesiog žiūrėjo. Yura striukės rankove nusibraukė ašaras ir pažiūrėjo vaikinui į akis. Jis buvo kokiais metais už ją vyresnis. staiga mergaitės veidą nušvietė šypsena. Ją pačią nustebino tokia staigi  jos nuotaikų permaina.
-Ne man viskas gerai, tiesiog jaučiuosi labai vieniša. Čia man tik pirmi metai ir man gan sunku prisitaikyti. Kadangi nesu vietinė, per pamokas netyčia įveliu vieną kitą žodį gimtąją kalba... - išsiliejo Yura.
ji kažkaip suprato, jog šiam žmogui galima atsiverti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Sausio 22, 2019, 04:38:37 pm

Vaikinukas klausėsi. Jis nesuvokė, kodėl ta mergiotė taip jaudinosi dėl paprastų dalykų, tad teisino tai tik vienu žodžiu - "mergaitės", kito pateisinimo jis neturėjo. Aišku, vaikis nebuvo toks didžiulis šiknius ir nieko blogo nesakė.
-Juk nėra čia taip baisu, draugai su laiku atsiranda...-vaikinukas šyptelėjo.-Arba atsiranda seni, vaikystės draugai...-atsiminęs Hayato berniukas pridūrė paprastutį sakynį, kuris, visgi, jam reiškė daug. Neseniai berniukai patyrė ne patį šauniausią dalyką, bet Suzu vis tiek žiūrėjo į bičiulį, kaip į patikimiausią ir geriausią draugą.
-O... Ir gimtoji kalba mūsų graži, beje, gerai, kai moki kažką, ko kiti nesuvokia... Gali pasišaipyt iš vaikų ir nieks nesupras, negausi į galvą, ar nebūsi paverstas šliužu,-vaikis vėl nusišypsojo. Nepatiko jam matyti liūdnus žmones. Jis vis dažniau matė tą lavoną, kuris jam kėlė baimę, nesinorėjo, kad kiti taip jaustųsi.
Berniukas pasiėmė saujelę sniego ir ėmė kurti visiškai apvalę gniūžte. Jo rankos šalo, berniukas  neturėjo pirštinių, bet nelabai jam tas rūpėjo.
-Nepatinka, kaip yra, padaryk, kad patiktų,-pačiam vaikiui buvo keista, kad jis taip kalba, bet gal ir gerai... Suzu ištiesė gniūžtę, nes norėjo ją duoti nepažįstamai, šioji buvo apvali, tokią ir mesti į kažką gaila...
-Beje, aš Suzu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Sausio 22, 2019, 05:26:28 pm

Vaikino žodžiai ją kažkaip nuramino ir prieš pora minučių verkusi Yura jau šypsojosi. Yura paėmė gniūžtę, bet nežinojo ką su ja daryti, todėl tik nusišypsojo ir atidavė ja atgal.
- Mano vardas Yura. Yura Natayaki. Ir atsiprašau, kad tau teko pamatyti mane verkiančią, šeip retai verkiu...
Mergaitė norėjo bet kokiu būdu užtęsti pokalbį, todėl nuspręndė papasakoti kas jai nutiko paskutinėje transfiguracijos pamokoje:
- Žinai kas man buvo praėjusioje transfiguracijos pamokoje? Žožiu mokėmės žmonių transfiguracijos ir aš, norėdama, pasiversti vilku užsiauginau vilko ausis! Jaučiausi kaip kokia anime veikėja. Beje žiūri anime?
Staiga merginai į galvą atėjo išganinga mintis. Ji buvo kažkur girdėjusi, kad vaikštant pokalbis vystosi daug sklandžiau ir paklausė:
 - Nori pasivaikščiot?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Sausio 22, 2019, 06:25:47 pm

Paėmęs gniūžtę berniukas ją tiesiog... išmetė. Neturėjo jis ką su tokia daryti, į Yura mesti nesinorėjo, mat pasimokė po to karto, kai mėlynplaukę mergaitę tešla apipylė...
Vaikinukas patraukė pečiais ir šyptelėjo. Netikėjo jis merginos žodžiais, bet nieko blogo nematė ašarose. Jis nebuvo auginamas pagal žodžius "vyrai neverkia". Tad vaikiui buvo visiškai vienodai.
-Hm...-Suzu numykė, jis, grynakraujis vaikis visiškai nenutuokė, apie ką kalba ta mergiotė. Taip, vaikis buvo iš Japonijos, bet žiūrėti tokių dalykų nežiūrėjo.
-Kas ta anime?-kiek susigėdęs berniukas pažvelgė į merginos akys. Neturėjo jis ką daugiau pasakyti, jautėsi gan kvailai, nors po truputį atmintis atkūrė kažką panašaus į anime, kadangi šis domėjosi žiobariškais dalykais.
-Aišku, galime,-ramiai atsakęs vaikis atsistojo ir kiek sudrebėjęs nusišypsojo naujajai bičiulei, bent taip manė. Suzu spėjo sušalti, kaltino save, kad nepasiėmė jokių pirštinių, tačiau nieko nesakė, manė, kad niekam neįdomu ir kad jis pats kaltas.
-Tai... Tu iš žiobarų šeimos, ar ne?-vaikio klausimas jam buvo įprastas. Jis visada domėdavosi žmonių kilme ir jei atvirai, labiau jam patiko žiobarų kilmės žmonės, nes iš jų sužinodavo daugiau įdomios informacijos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Sausio 22, 2019, 09:16:20 pm

Yura tikėjosi, kad Suzu mes tą gniūžtę į ją, bet ne. Yura šiek tiek nusivylė. Norėjo pažaisti sniego karą, bet... Pažais kitą kartą. Gal būt net su užkerėtomis gniūžtėmis...
-Pffft tu nežinai kas yra anime???!!!- Yura nesusilaikė nenusijuokusi, kaip vaikas, o dar iš Japonijos, gali nežinoti kas yra anime? Bet staiga grifiukė susivokė, kad berniukas grynakraujis ir paslėpė šypseną, na, gal ir nežiūri jis to anime...-Anime tai Japonų animacija, maniau, kad tikrai žinosi kas tai yra...
Yura vikriai pašoko ir atsistojusi nusipurtė sniegą.
-Na nevisai žiobarų kilmės. Mano mama burtininkė, o tėvas... Nenoriu apie jį kalbėti... Sesuo žiobarė.
Broliukas gali būti ir burtininkas, jam dar tik aštuoneri ir jis labai laukia laiško. Iš visos širdies tikiuosi, kad jį gaus.
- Beje turi kažkokią pravardę?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Sausio 25, 2019, 05:36:09 pm

-Akivaizdu...-kiek nejaukiai pasijautęs vaikinukas skėstelėjo rankomis. Juk ne jo kaltė, kad gimė ir gyveno tarp burtininkų, kuriems nepatiko žiobariški dalykai.
-Animacija? A... Ten tuose kvadratuose rodo anime?-atsiminęs iš knygų kažkokį dalyką, kuris, rodos, buvo vadinamas televizoriumi vaikis vos vos šyptelėjo. Žiobarų gyvenimas ji visados domino.
-Oho... O sesuo žino apie šitą pasaulį? Neliūdi, kad nepateko čia?-Suzu labai greit ėmė smalsauti tikėdamasis, kad Yura nesupyks dėl lavinos klausimų. Jis neįsivaizdavo, kaip vaikas gali nežinoti, ar bus burtininkas ar ne, bet žinoti, kad toks dalykas egzistuoja. Juk tai tragedija, magijos pasaulis toks nuostabus, o žmogus va negali į jį patekti...
-O kam ta pavardė? Na, šiaip, aš Nakashima,-vaikinukas atsakė draugiškai, nebuvo jis piktas padarėlis, o ir šypsena ilgą laiką žaidė veide.
-Beje, ką čia veiki, nešalta?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Sausio 30, 2019, 10:03:39 am

Yurai vis dar buvo keista, kad vaikinukas gimęs Japonijoje nežino kas yra anime.
Yura nusišypsojo jai būdinga nuoširdžia šypsena
- Kvadratuose? Turi omenį televizoriuose? Na, rodo ir ten... Bet dažniausiai prie televizoriaus sėdi sesė ir žiūri savo meilės serialus,- Yura nusijuokė- aš anime žiūriu per dėdės dovanotą nešiojamą kompiuterį.
- Taip, sesuo žino, bet nemanau, kad labai pyksta... jeigu ir pyksta tai viską išsilieja ant manęs.
- Turėjau omenį pravardę, o ne pavardę... Alderei, mano senoj mokykloj, kai kurie draugai vadino mane Koe, nes mano labai skardus balsas, ir šiaip kalbėt nebijau... Prieš Aldrei kiemo draugai vadino mane saiton, nes greit supykdavau,- Yura nusišypsojo prisiminusi kelis artimus draugus iš kiemo ir mokyklos draugus.
- ne nešalta... O tau?
- Keistas klausimas, bet koks tavo mėgstamiausias maistas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Vasario 06, 2019, 09:06:42 am

-Nešiojamą kompiuterį?..-berniukas pasikrapštė pakaušį ir susimąstė.-Kaip jis turėtų atrodyti? Kuo tas kompiuteris skiriasi nuo televizoriaus?-jam nuoširdžiai buvo smalsu ir dabar, kai gavo šansą išsiaikšinti daugiau dalykų iš žmogaus, kuris žino, akivaizdu, daugiau, nei jis, Suzu norėjo pasinaudoti  tuo.
-Kaip tai išsilieja? Juk tai nėra gerai...-Grifiuko tonas pasikeitė, balse jautėsi užuojauta, jis nesuvokė, kaip sesuo gali lietis ant jos, bet bijojo vien pagalvoti, apie galimus variantus.
-Ai... Oi,-Suzu kiek nuraudo suvokęs, kad ne taip išgirdo.-Mano draugas mane vadina Suzuki,-kai baigė kalbėti mergina pagaliau pareiškė berniukas ir nusišypsojo. Jam labai patiko ta pravardė.
-Man viskas gerai,-patraukęs petukais atsakė vaikinukas, nors iš tikrųjų jam buvo šiek tiek šalta. Na, gal kitą kartą labiau pagalvos apie aprangą išeinant į lauką.
-Nemanau, kad tai yra keistas klausimas, sakyčiau kaip tik, tai yra puikus klausimas,-pagiręs Yurą vaikinukas susimąstė, jis neturėjo tikslaus patiekalo, kurį labai mėgtu.-Žinai, tiksliai nežinau, bet labai mėgstu krevetes, arba suhsius su krevetėmis, tai toks nuostabus dalykas! Nors mano tėvai mėgsta europietiškai gaminti, nes patys dažnai ten išvyksta savais reikalais... Na, o tavasis koks megstamiausias maistas?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Vasario 06, 2019, 04:00:54 pm

-Na... Nešiojamas kompiuteris tai... kompiuteris tai toks daiktas... panašus į televizorių, bet...- Yura žinojo tiek daug apie kompiuterius, bet va kai reikia paaiškinti berniukui, kuris nieko nežino apie kompiuterius, visos žinios, atrodo, dingo.- jame yra daugiau galimybių, pavyzdžiui gali žiūrėti kokiu nori filmus, ir kada nori...
- Ai nesvarbu, mes dažnai pykstamės... Ji rėkia ant manęs, aš rėkiu ant jos,- grifiukė nusišypsojo.
- Suzuki? Kaip mašinos markė? oho, kaip fainai...- Yura labai domėjosi mašinomis,- Mano mama turi ,,Suzuki'' motociklą.
- Man taip pat patinka sushiai, bet skaniausias maistas pasaulyje yra ramen... galėčiau juos visada valgyt...- Yura šyptelėjo prisiminus mamos gamintus ramen,- Dar mėgstu aštrų maitą. Tavo tėvai mėgsta gaminti europietiškai? Mano mama visada puoselėja tik japonų tradicijas.
- Beje, tu turi brolių ar seserų?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Vasario 08, 2019, 07:42:24 pm

-Hm... Tai realiai, kompiuteris yra tiesiog geresnė versija televizoriaus?-vaikinukas susimąstęs paklausė ir ėmė įsivaizduoti minėtąjį kompiuterį. Jis įsivaizdavo lygiai tokį patį televizorių, tik su keliais mygtukais, kurie stebuklingai parenka filmą, kurį nori žiūrėti. Akivaizdu, Suzu nelabai skyrė, kur yra magija, o kur žiobarų pasaulis.
-Bet taip negražu... Ir net nelinksma,-vaikinuko tone toliau jautėsi užuojauta. Jis pirmą kartą užrėkė ant savo draugo per ne patį maloniausią įvykį, o šiaip ant jo niekas niekad nebuvo rėkęs, na, išskyrus tuos laikus, kai tėvai nebuvo pratę prie berniuko nemokšiškumo su burtų lazdele, ir pats Suzu ant niekeno nerėkė.
-Aha, kažkokia ten žiobariška mašina yra, Hayato labai patinka,-rudaplaukis patvirtino Yuros žodžius ir šyptelėjo.-Tavo mama važiuoja motociklu?-kaip gali būti keista, jis žinojo, kas yra motociklas ir jam jis atrodė labai įdomi transporto priemonė. Aišku, vaikinukas nepraranda svajonės išbandyti žiobarų vadinamus riedučius, tačiau su motociklu taip pat neatsisakytų kažkur pakeliauti.
-Mmm... skanu.... Ir taip mano namuose kažkaip dažniau galima rasti europietišką maistą, tėvams jis labiau patinka...-Suzu trumpam užsimerkė prisiminęs, kokius nuostabius patiekalus gali padaryti jo mama ir be jokios magijos!
-Esu vienturtis, bet man nereikia kažko daugiau, turiu bičiulį, dabar, tikiuosi ir tave, kaip draugę,-taip pasakęs berniukas išsišiepė lyg gavęs skanų saldainį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Vasario 08, 2019, 08:21:00 pm

Yura pirmą kartą girdėjo, kad kompiuterį vadintų geresne televizoriaus versija.
- Na, iš esmės galima sakyti ir taip,- nusišypsojo mergaitė.
- Taip, žinau, kad negražu... Bet... Ką padarysi, šeima yra šeima,- Yura liūdnokai šyptelėjo,- jos nepasirinksi...
- Suzuki, kaip mašina, žinoma, man nelabai patinka. Man labiau prie širdies Mercedez. O jei tiksliau Mercedez - Benz e-350.
- Oi, tu turbūt nežinai kas tai yra,- Yura šiek tiek nuraudo, nes kai kalba pasisuka mašinas ji visada pasako per daug.
- Mano mama važinėja motociklu ir sakė, kai paaugsiu ir mane išmokys.
- Tiesa pasakius pirmą kartą paragavau europietiško maisto kai man buvo aštuoneri, Ispanijoje.
Yura nusišypsojo.
- Na, mano geriausi draugai liko gimtinėje, o hogvartse turiu vieną draugą,- Yura nusišypsojo ir reikšmingai pažvelgė į Suzu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Vasario 09, 2019, 11:40:04 am

-Ooo... Kas čia per mašina?-kiek suglumęs vaikinukas susimąstė. Mašinų jis nelabai pažinojo, girdėjęs buvo tik kelis mašinų pavadinimus ir tų puikiai atsiminti nesugebėjo.
-Atleisk, jaučiuos truputį kvailai, bet visada gali paaiškinti,-Suzu iš tikrųjų jautėsi kiek kvailai, nepatiko jam taip nesuvokti turbūt paprastų dalykų, bet jis per daug stipriai norėjo viską suprasti ir žinoti, tad privalėjo klausti ir domėtis.
-Ohooo... O kai išmoksi, galbūt norėsi mane pamokyti? Juk taip šaunu būtų,-berniukas su viltimi nužvelgė Yura, kadangi važiuoti motociklu jam atrodė įdomiau, nei skristi šluota.
-Daug keliavai?-iš nežinia kur iškylęs klausimas, nė puikiai neapgalvotas, išsprūdo iš vaikinuko lūpų, bet ačiū Dievui nebuvo kažkoks baisus, ar skausmingas.
-Žinai, man tai iš tikrųjų buvo labai keista... Juolab, esame ne toje mokykloje, kurioje turėtume būti, bet tėvai nusprendė, kad turiu būti čia ir be jokio perspėjimo išsiuntė, nė nespėjau atsisveikinti su bičiuliu. O tada po kurio laiko susitikau su juo pamokoje! Geras, ar ne? Jį lygiai taip pat išsiuntė ne į artimiausią mokyklą,-vaikinukas pasakodamas prisiminė tą dieną ir kaip jam palengvėjo, kad Hogvartse nebus vienas.-Tau turbūt iki šiol buvo baisu, kad nėra jokių pažįstamų?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Vasario 09, 2019, 12:02:48 pm

-Na... Mercedez yra labai gera manevringa mašina, bet deja, labai brangi,- Yura šyptelėjo,- neišsimokėčiau.
- Norėtum išmokti?! Žinoma išmokysiu!- pirmakursės veide sužaidė plati šypsena.
-Ar daug keliavau?- nežinia kodėl Yura pakartojo klausimą,- na... Nemažai, mano mamai labai patinka keliauti. Be to kelionės dabar būna daug smagesnės, nes sesė į jas nebevažiuoja.
- Jo... tikrai... Juolab mano mama baigė Mahoutokoro mokyklą. Na, mano geriausi draugai, tokie Denki ir Mina, mane lydėjo iki stoties, bet gaila negalėjo patekti į devintą su trim ketvirčiais peroną.
- Taip man ištikrųjų, buvo baisoka,- Yura nusišypsojo,- tikrai, jokių draugų, jokių pažįstamų.
- O kokiose šalyse tu esi buvęs?- mergaitei pasidarė įdomu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Vasario 09, 2019, 12:40:55 pm

-Manevringa mašina?-nelabai supratęs perklausė berniukas. Jam tokie žodžiai nieko nereiškė.-O jei ir brangi... Juk mes ne šiaip sau magiškajame pasaulyje, o pas žiobarus naudojami ne galeonai, ar ne?-Suzu žaismingai nusišypsojo palikdamas šiokią tokią užuominą mergaičiukei.
Į pakartotus žodžius berniukas linktelėjo.
-Kaip šaunu... Aš beveik nekeliavęs, na, nebent į kokį Kvidičo čempionatą... Jie nuostabūs! Bet va, jei keliaut, tai tėvai vieni keliauja ir manęs nepasiima, tad tau pasisekė.
-Gaila, bet čia irgi galima susirasti draugų, kaip matai, juolab, nebūtina imtis kažkokių išskirtinių... Aš pažįstu viena mergina, kuri nėra iš Azijos, bet mes sutariame,-berniukas kalbėdamas kiek pamėlavo, kadangi nesutarimų jis turėjo gan daug, o dar ir atsiprašinėti kaip turėjo...
-Žinai, iš tikrųjų net neatsimenu, kai buvau mažesnis pavadinimai nelabai rūpėjo, na, bet kaip ir minėjau... Keliaudau tik Kvidičą pažiūrėti, tad jokių žiobarų nematydavau, Japonijoj taip pat nesu buvęs kažkokiam mieste, kur vaikšto žiobarai...-vaikinukas kiek pritilo. Jis susivokė, kaip tėvai nemėgsta jo susidomėjimo žiobarų pasauliu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Vasario 11, 2019, 04:54:03 pm

- Na taip,- Yura nusišypsojo,- žinoma ne galeonai, na, o japoniškų žiobariškų pinigėlių ne per daugiausiai...
Mergaitė suprato užuominą ir šyptelėjo.
- Į kvidičo čempionatus? Mes su mama buvom tik vienam...- mergaitė prisiminė kaip būdama devynerių buvo žiūrėjo kaip graikai sutriuškina italus.
- Na... nepasisekė, kad tėvai neimdavo į keliones.
- Aš taip pat spėjau susipažinti su viena šiauriete,- Yura prisiminė klastuolę ir nusišypsojo,- nors ir iš klastūnyno, ji visai nieko.
- Rimtai?..- mergaitė neįsivaizdavo kaip tai įmanoma,- na, žiobarai tikrai įdomios būtybės,- nežinia kodėl leptelėjo Yura ir pati nusijuokė iš savo žodžių.
- Na... O kur, prieš paskirstymą, tikėjaisi patekti?-Yura paklausė, nes pati tikėjosi patekti į švilpynę

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Vasario 11, 2019, 05:07:33 pm

-Hm... O beje, kaip jūs pragyvenate... Na, perkates viską pas žiobarus, ar buriates? Jei nepaslaptis,-Suzu toliau smalsavo ir laukė kažkokių įdomių atsakymų, kurie tik papildys jo galvelę. Kur tokia informaciją panaudos, nežinojo, tačiau per tiek laiko jam kilo svajonė bent metus pagyventi žiobarų pasaulyje.
-Taip, jie nuostabūs! Gaila, kad matei tik vieną čempionatą... Žinai, svajoju, kad kažkada pats pradėsiu jį žaisti, tačiau šiek tiek bijau... Nors šluota skraidau neblogai,-berniukas šyptelėjo. Rodos, visą laiką jo veide žaidžia šypsenėlė.
-Ooo, tikrai? O koks skirtumas ar iš Klastūnyno... Gal meluot tėvams puikiai moka,-berniukas nuslėpė, kad pats mielai tokį dalyką norėtų išmokti, kadangi niekad nesuprato, kaip mama pagauna jį meluojantį. Jam atrodo, kad jis nieko ypatingo nedaro, kai meluoja, o ji kažkaip greit supranta...
-O kuo skiriasi žiobarų pasaulis? Žinai, Hogvartsas iš dalies man į naudą, nes dar šiais metais per pamoką buvau mieste, tiksliau Londone. Tik gaila, kad laiko buvo mažai, o ir užduotį turėjau, negalėjau patyrinėti visko... Norėjosi pasižiūrėti, kaip atrodo jų ligoninės ir kaip ten viskas daroma... Nė negaliu įsivaizduoti, kaip žiobarai gali vieni kitus pjaustyt!-berniuko akys degė. Ši tema buvo jo "varikliukas" kadangi apie tai jis galėjo kalbėti valandų valandas, o juolabiau, žiobarų pasaulis iš tikrųjų buvo didžiulis ir jam norėjosi ištyrinėti jį visą, gaila, negalėjo.
Berniukas sudrebėjo, šaltukas buvo gerokai apkandžiojęs jo odos lopinėlius, grįžus berniukui teks gerti mylimą žalią arbatą, jei vaikai lauke užsibus dar ilgiau.
-O tikėtis... Nežinau, iš tikrųjų, aš buvau toks piktas, kad čia papuoliau, kad nemačiau jokios reikšmės,-patraukęs petukais vaikinukas šyptelėjo.-Na, o tu? Ar palaikai save drąsiausiu žmogumi pasauly?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Vasario 12, 2019, 04:26:21 pm

- Na, mes dažniausiai perkamės iš žiobarų, o kartais ir išsiburiam,- Yura šyptelėjo.
- Aš irgi labai norėčiau žaisti kvidičą,- mergaitė užsimerkė ir nusišypsojo. Jai atėjo viena įdomi mintis,- Gal kada nors norėsi kartu dalyvaut atrankoj į komandą? Beje, kokioje pozicijoj norėtum žaist?
- Ji tikrai draugiška. Turbūt,- Yura šyptelėjo.
-Na... žiobarų pasaulis...- mergina nežinojo kaip paaiškinti,- įsivaizduok burtininkų pasaulį, tik be jokios magijos, apsiaustų ar kitų panašių dalykų.
- Aš irgi dalyvavau toje pamokoje. Žinai, aš ten greit nupirkau šokolado ir megztinį su meškiuku, o visą likusį laiką prasėdėjau šiltoje kavinėje gerdama žalią arbatą,- Yura prunkštelėjo prisiminusi tą pamoką.
- Nežinau ar galima tai vadinti pjaustymu... Pas mus tai vadinama operacijomis.
- Ha! Toli gražu nelaikau.- grifiukė nusijuokė,- ištikrųjų tikėjausi švilpynės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Vasario 17, 2019, 07:34:55 pm

-Aišku, kad norėčiau! O toliau... Norėčiau žaisti turbūt puolėju... Nors ne, atmušėju!-vaikinukui reikėjo pagalvoti, kadangi šis tik svajojo patekti į komandą, nė negalvojo, kokioje pozicijoje.-Žinai, visai linksma būtų atmušėju... Svaidai muštuką į kitus, o jie negalės tau nieko padaryti,-berniukas tyliai sukikeno, jo galvoje ėmė rodytis vaizdai, kaip jis numuša kažkokį priešininką nuo šluotos.-Na, o tu kurioj pozicijoj būti norėtum?
-Turbūt?-Suzu nužvelgė kiek įtariai, kadangi nesuprato, kodėl tas žodelis ten atsirado. Juk, atrodo, žmogus arba piktas, arba draugiškas, nėra jokio "turbūt".
-Visiškai jokios magijos? O tai kaip tie magiški televizoriai, ar mašinos...-berniukas iš tikrųjų buvo suglumęs. Jam tai atrodė magiška ir neįprasta, juolab, burtininkai neturėjo tokių dalykų.
-Ooo... O aš tada nieko nevalgiau... Man atrodo, nors realiai, kai užsiminei, mielai kažko užvalgyčiau...-taip sakydamas berniukas ėmė save čiupinėti, ieškodamas kokio nors daikto kišenėse. Ir rado! Šokoladinį batonėlį, kuris kišenėje buvo gal kokią savaitę. Kaip jis jo nesuvalgė, nežinia, tačiau išsitraukęs jį berniukas pergalingai nusišypsojo.
-Ar norėsi truputėlio?-Jis draugiškai šyptelėjo ir pamojavo batonėliu, šis iš tikrųjų buvo žiobariškas, su užrašu "twix". Tokius šokoladukus berniukui vis atsiųsdavo tėvai, kadangi jam jie labai patikdavo.
-Juokauji? Jie perpjauna žmogaus kūną ir jį ima mesinėti, mes tik burtų lazdele pamosuojam, ar eliksyrus išgeriam... Jiems tikrai reiktų tobulinti savo metodus,-patraukė petukais vaikinukas.
-Na, bet visgi, gal nebe reikalo esi Grifė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Vasario 18, 2019, 08:41:48 am

- Oho! Aš irgi norėčiau būti atmušėja. Čia mano svajonė nuo pat vaikystės,- Yura nusišypsojo išgirdusi berniuko žodžius.
Tarsi juos papildydama, užsimojo nematomu blokštu ir numušė taip pat įsivaizduojamą muštuką. Tada nusijuokė. Bum!!!
- Na... Ji kartais rėkia, bet čia jos, kaip žmogaus, įpatybė. O šiaip... Ji labai jautri, mėgsta gamtą...-Papasakojo Yura.
- Televizoriai, telefonai, mašinos ir panašūs dalykai tikrai nėra magiški. Jie veikia baterijų, akumuliatorių, baterijų ir elektros dėka,- kantriai paaiškino Yura ir kažkodėl pamanė, jog būtų gera žiobarotyros mokytoja.                             
Kai Suzu įkišo rankas į kišenes, mergaitė padarė tą patį, tik deje nerado nieko geresnio už seną gumos pakelį, trylika žiobariškų centų ar kitokį šlamštą. Pamačiusi "Twix" berniuko rankoje Yura nusišypsojo.
-Žinoma, kad norėsiu,- mergaitė niekada neatsisakydavo maisto, o ypač, kai siūlydavo draugai.
- Na, tavo pasakymas kiek žiaurokas... Jie viską daro labai kruopščiai ir atsargiai,-Tarė mergaitė,- nors pripažystu, jūsų būdas žyyymiai geresnis.
- Na, tikiuosi, kad ne be reikalo.
- Beje, atleisk jeigu tau trukdo mano '' Na '' , Tiesiog niego negaliu padaryti, man taip savaime gaunasi,- Yura nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Vasario 18, 2019, 11:25:52 am

-Ooo, ir tu nori pakamuot kelis mokinukus?-berniukas nusijuokė ir stebėjo, kaip Yura viską įsivaizduoja ir šyptelėjo.-Taikysim į tą pačią vietą, ką?
-Jeigu ji rėkia... Gal jai skauda?-Suzu klausimas buvo labai keistas, bet jis kalbėjo rimtai. Jam atrodė, kad tokiems rėksniams kažką skauda, juk šiaip sau žmonės nerėktų.
-Kaip tais... Juk tada tos baterijos, ar kas čia... Yra magiški, juk įdedi ir viskas! Veikia, čia magija, Yura,-vaikinukas buvo įsitikinęs, kad žiobarų pasaulyje yra magijos, kaip ir burtininkų, tik šiek tiek kitokios. Jie galėjo kalbėti būdami šimto kilometrų atstumu, jam tai atrodė daugiau nei magiška.
Rudaplaukis šyptelėjo. Jis išlupo šokoladuką ir atsuko merginai, laukdamas, kol ši pasiims, kiek norės.
-Kruopščiai? Bet juk... Siaubinga tai, mesinėti kūnus... Nemanau, kad pasakymas žiaurus, žinai, pagalvojus, net šokolado nebesinori, o tai jau lygis,-Suzu nusijuokė ir nužvelgė vis dar rankoje laikomą šokoladuką. Nea, suvalgyt jį vis tiek reikės, jis žinojo tą, kadangi kitaip vėliau gailėsis.
-Galbūt kažkur giliai viduj esi labai drąsi... Galim patikrint,-berniukas nusišypsojo ir sustojo. Jie buvo prie pat ežero, tad šis, aišku, norėjo tuo pasinaudoti, juolab, vanduo turėjo būti šaltas.-Nagi, jei esi tikra Grifė... Nusimauk batą ir įkišk koją į ežerą,-berniukas šyptelėjo, užduotis žiauri, tačiau, aišku, jis neliks stovėti krante.-Jei tą padarysi, aš galėsiu šokt su rūbais į vandenį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Vasario 19, 2019, 08:40:30 am

 - Na... Taip, greičiausiai,- tarė Yura ir nusijuokė,- taip, į tą pačią. Bet juk žinai, atmušėjai komandoje būna du.                                                                                               
  - Ne, tikrai ne. Jos šeimoje nėra jokių problemų, ji neturi brolių ar seserų,- Yura nejučia prisiminė savo šeimą,- Turi abu mylinčius tėvus. Manau ji tiesiog labai išlepinta.                         
 - Na, sunku paaiškinti. Baterijos ir panašūs dalykai yra pakraunami, tai yra tiek prisotinami energijos, jog gali varyti kitus prietaisus,- Yura nusišypsojo, nes manė, kad visai neblogai išaiškino,- Bet vistiek manau, kad geriausias žiobarų išradimas yra mašina.
Mergaitė atsilaužė šokoladuko ir įsidėjo į burną. Mmmm... Kaip seniai valgiau '' Twix''.
 - Na, gerai, gal tai ir žiauru, bet tas žmogus, kuriam atliekama, hmmm, procedūra, nieko nejaučia,- nusileido Yura.                                                       
 Mergaitė nusišypsojo ir atsiduso.                                                                                 
 - Gerai... Plaukt moki?                                                                                                     
 priėjo arčiau ežero, nusimovė batą ir kojinę ir įkišo koją į vandenį. Vanduo buvo ledinis ir mergaitė staigiai ištraukė koją.                                                                                       

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Vasario 22, 2019, 11:43:32 pm

-Ai... Tikrai! Galėtume būti geriausiais atmušėjais pasaulyje ir tada ateityje dalyvauti didžiuose Kvidičo čempionatuose,-vaikinukas fantazavo, bet jis iš tikrųjų to norėtų.
-Gal žmogus tiesiog neparodo ir laiko viską viduj? dėl to ir rėkia...-berniukas kalbėjo kaip visiškas "žinovas", nors iš tikrųjų nelabai jis suvokė, ką kalba, kadangi jam viską į galvelę sugrūdo mama.
-Žodžių, baterijos daiktas prisotintas magijos... Gerai... ir neeee, mašina nėr geriausia juk žiobarai turi ir skraidančius dalykėlius... kur skristi gali ne vienas! Tai šauniau už šluotas, ar keliavimą oru, juolab, skaičiau, kad jų nepykina kaip po keliaviko oru,-vaikinukas išdėstė savo mintis ir šyptelėjo, domėjosi žiobarų pasauliu daug, juk turėjo žinoti, kad egzistuoja lėktuvai, ir, aišku, turėjo tą parodyti.
-Skaičiau, kad kaikurie jaučia...-berniuko komentaras buvo tylus, nenorėjo jis įžeisti mergiotės, nors nežinia, iš kur jis ištraukė, kad tai gali kažką įžeisti.
-Ar yra skirtumas?-Suzu žaismingai nusišypsojo. Jis bijojo to, ką pasakė padaryti, kadangi buvo šaltir panašiai, bet pasakė sau, kad nebus visčiukas ir nepabėgs.
-Ėė, drąsuole, laikyk ilgiau, nes aš turėsiu lįsti į vandenį visas!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Yura Natayaki Kovo 01, 2019, 05:53:21 pm

 Yura nusišypsojo.
 - Žinoma! Būtų žiauriai faina!
 - Viską laiko viduj? Niekada nepagalvojau...- susimąstė Yura.
 - Ne, ne magijos, o energijos tai tiesiog, na... Energija, manau galima sakyti, kad ji yra žiobariška magijos versija,-galiausiai pasidavė mergaitė,- lėktuvai nėra geriau už mašinas, na taip, gal ir nepykina, bet labai užgula ausis. Žinoma, aš neturiu nieko prieš prieš lėktuvus, priešingai man jie patinka! Tiesiog man atrodo, kad tiek mašinos, tiek šluotos yra geriau negu lėktuvai.
 - Na, jeigu operacija nėra labai skausminga, tai tada paciento tiesiog neužmigdo, bet suleidžia nuskausminamų, o kartais ir tų pagaili...
Yura plačiai nusišypsojo ir nusimovusi kitą batą įkišo abi kojas į vandenį.     

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mia Moon Kovo 02, 2019, 04:03:46 pm

Šiandien Mija ir jos nauja draugė Kamila nusprendė nueiti prie ežero pakrantės. Kamila iškart nusiėmė batus ir nubėgo prie ežero. Ji įšoko į vandenį ir pakvietė Mija. Mija giliai atsiduso. Pastovėjus. Ji pagalvojo, kas gali nutikti blogo. Ir pasileido prie ežero. Nusiėmusi batus ji kaip ir Kamila įšoko į vandenį. Vanduo buvo ledinis. Jai buvo labai šalta. Bet ji nenorėjo išlipti. Kamila pradėjo eiti vis giliau ir giliau. Mija žinojo, kad kai turi draugę iš grifų gužtos jie nieko nebijo:
- Ateik!-sušaukė Kamila
Mija pradėjo eiti. Kai ji priėjo prie Kamilos, mergaitė pasakė:
- Na ir ką dabar veiksim?-paklausė Mija
- Pamatysi,- po to Kamila pasilenkė lig norėjo kažką paimti iš dugno.
Mija irgi pasilenkė. Bet po sekundės Kamila aptaškė Mija ir nusijuokė. Mija labai nustebo, bet nepasimetė, kol Kamila juokėsi, Mija padarė ta pati ką ir Kamila su ją. Mergaitės nusijuokė. Po to dar kelias minutes, mergaitės žaidė vandens mūšį. Jos žaidė iki tol, kol nebuvo visos šlapios.
Po mūšio jos atsisėdo ant pakrantės, kad apdžiūtos. Po geros valandos mergaitės buvo sausos. Mergaitės grįžo atgal į pilį...
Šia dieną Mija nepamirš.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Suzu Nakashima Balandžio 07, 2019, 08:22:57 pm

Vaikinukas ramiausiai išėjo iš pilies ir niekuo nesirūpindamas patraukė ežero link. Kas iš tų elfų? Iš kur jie žinos, kur yra kiekvienas mokinys? Berniukas planavo nueiti į kokią nors vietą ir sau ramiai visai pamokai pasislėpti, juk tada jokių problemų nekils ir jis galės galbūt netgi numigti. O miego jis rudaplaukis tikrai norėjo, nors priežasties tam nebuvo, kadangi išsimiegojo puikiai. Bet, geriau pagalvojus, kur tu tokiam ore užmigsi, kai žiema jau čia pat ir su vienu apsiaustu, kaip ėjo Suzu, nebuvo taip šilta.
Suvokęs, kad reikėjo šilčiau apsirengti berniukas pavartė akis. Jis kaip tik buvo pasiekęs ežero pakrante, bet suvokė, kad teks apsisukti ir nulėkti savo koledžo miegamojo link, kad pasiimtų kažką šiltesnio. Berniukas apsisukė ir išsitraukė burtų lazdelę. Galvojat pagaliau susivokė, kad reikia ruoštis elfų atakoms? Norėtumet, jis išsitraukė lazdelę, nes šioji kažkodėl tai labai badė jam koją, tad buvo nepatogu taip eiti. Na, bet išsitraukė ją laiku, kadangi kaip tik prieš jį, visiškai iš niekur, atsirado elfas ir nieko nelaukęs paleido kažkokį burtažodį į vaikinuką.
-Nesupratau,-išsigandęs Suzu metėsi į šoną ir klausiamai nužvelgė elfą, tačiau šis, nieko nesakęs, vėl paleido kažkokius kerus.
-Protego,-pasakęs savąjį burtažodį, kurio, iš tikrųjų, net nelabai mokėsi, vaikis nusivylė, kadangi iš jo rankų buvo išmušta burtų lazdelė. Bus tau nesimokyt po pamokų... - Save subaręs berniukas metėsi vėl į šoną, ant žemės, kad pasiimtų lazdelę, šitaip išsisuko nuo dar vienų kerų, kurie skriejo jo link.
Ir kaip man pasprukti nuo šito padaro? - Savęs klausdamas vaikinukas ėmė bėgti tiesiai į elfą, tačiau tai jo visiškai neišgąsdino ir dar vieni kerai ėmė skristi berniuko link.
-Protego!-šį kartą prieš Suzu susikurė silpnas skydas, kuris sukėlė didžiulį džiaugsmą berniukui.-Taip! Pilie, aš ateinu, tu išgelbėsi mane!-spiegdamas iš laimės vaikinukas prabėgo pro elfą ir patraukė į pilį ir ėmė melstis, kad tik joks burtažodis į jį nepataikytų. Na, malda, kaip ir, buvo išgirsta, bet kažkokia švieselė vis tiek praskrido pro vaikio dešinįjį petį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Airina Sebastiana Sauders Gegužės 12, 2019, 06:28:37 pm

  Pavasarį rausvai žieduotos medžių šakos braukė per žmonių veidus, žadindamos čiaudulį, o gal ir džiaugsmą. Vėjas pūtė nuo pilies, tad oras pasirodė malonus. Mokykloje ir vidiniame kiemelyje vaikų buvo likę nedaug, daugelis išsiblaškė po uždraustąjį mišką, kuris, be abejo, jau tapo viena saugiausių vietų nuo atsakomybių, prie ežero, o galbūt net Kiauliasody dalis mokinių dairosi, kaip nučiupti kokį saldumyną iš krautuvėlės „Devyni medūs”. Saldu saldu kaip ir pavojus nuodų buteliuke.
 Airina Sebastiana, visa kratydamasi nuo žiedadulkių, bepuolančių išblyškusį jos veidą, nusprendė pasivaikščioti spalvota pieva. Saulė kaitino kaklą bei rankas, nepridengtas berankovės, laisvos, raudonos suknelės su drugelių raštais. Nežinia, gal ten tupi ir tikri sparnuotieji, ne tik pieštiniai. Nors ir rizikavo ilgai būsianti lauke, varnanagė atsigulė ant minkšto gamtos kilimo ir įsižiūrėjo į debesis danguje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 08, 2019, 04:52:24 pm

Prie ežero tvyrojo maloni tyla, ir nuošalaus kampo nereikėjo ilgai ieškoti. Tie patys mokiniai, kurie Hogvartso pilyje šūkavo ir triukšmavo, čia atrodė ramesni ir labiau atsipalaidavę. Keli jų gulėjo žolėje netoliese, ir vienas jų entuziastingai kitam aiškino apie marinuotus šliužus. Jų balsus iki Guramio karts nuo karto atnešdavo vėjas, tačiau mokytis tai netrukdė. Klastuolis atsirėmė į medžio kamieną ir ant kelių pasidėjo „Tipinių kerėjimų knygą“. Atvertęs nemenką tomelį, prikando lupą. Bijoti, kad nesiseks kerėjime, turbūt buvo normalu. Tereikia gerai įsiskaityti, o po to bus galima ir pasipraktikuoti, niekam nematant. Ir jis bandė, tikrai bandė įsigilinti į mokomąją medžiagą, bet jo žvilgsnis vis nuslysdavo ežero paviršiumi ir link netoliese boluojančio miško.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Lapkričio 09, 2019, 06:55:23 pm

Buvo graži, tamsi žiemos diena. Švietė skaistus mėnulis, danguje plaukė baltos žvaigždės. Papūgos skraidė nuo gėlės prie gėlės, akmenų krūvos karksėjo ir darė fotosintezę kol galų gale vienas akmuo šlumštelėjo Lukui ant galvos. Staigiai atsisėdęs pasitrynė galvą, pasitrynė akis ir dar apspangęs apsidairė aplink. Medžiai stovėjo kaip stovėję, aišku ne akmeniniai, o mediniai, švietė saulė, o ne mėnulis, prie gėlių skraidė drugeliai na o danguje plaukė lėktuvai, tiksliau skrido palikdami baltą taką. Taip pat kas jam nukrito ant galvos nebuvo akmuo, tai buvo stambus dar neprinokęs obuolys. Ko jie ten man pridėjo į tą gėrimą? Tikriausiai ten daugiau nebeeisiu. Apsisukęs aplink už savęs pamatė pilį, kurios tikėjosi jau nepamatyti, nes ten praleido savo blogiausius aštuonerius metus. Nors ir susirado draugų, patyrė įvairių nuotykių, bet tai nelabai pagražino prisiminimus apie šią mokyklą. Ech, teks susitaikyti kol kaip nors parsigausiu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 30, 2019, 12:20:57 pm

 Buvo šalta, pūtė vėjas o batai klimpo pusnyse. Bet tai Mayros nesustabdė. Vedina užsispyrimo bei ištikimybės Voldemortui, ji kaip stirna šokinėjo, dairydamasi į visas puses. Tolumoj suraudonavo pakavimo popierius. Bingo. Mayra, sušalusiomis kojomis, toliau brido per šlapią sniegą ir džiaugėsi, kad bent jau nesninga. Pačiupusi raudoną dėžę su auksiniu kaspinėliu, klastuolė papurtė ją, bet nieko neišgirdusi, sugrįžo prie savo tikslo - perduoti dovaną sunaikinimui. Ilgai dairytis neteko, visai netoliese sujuodavo figūra. Lyg nujausdama, kad ten gali būti jos sąjungininkė, Mayra pasileido tekina link jos. Nenorėdama prarasti laiko, vietoj paskutinių žingsnių, ji tiesiog metė dėžę pažįstamai figūrai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 12:35:06 pm

Išgirdusi Kalėdų senelio užduotį Katy nuskubėjo į ežero pakrantę. Tolumoje matėsi, kaip mergina rankose laikė dovaną, bet staiga metė į orą. Mergina staigiai susimąstė ir garsiai suriko:
-Wingardium leviosa!!!
Dovana sustojo ore ir pradėjo skristi link grifukės. Katy pradėjo artėti link dovanos ir netrukus ji atsidūrė Katy Valdorf rankose. Mergaitė labai apsidžiaugė ir truputį pabėgo į šoną. Katy dairėsi pažįstamo žmogaus iš Kalėdų senelio koledžo, kad dovana galėtų būti perduota pažįstamui žmogui.
Praėjus keliom sekundėm pažįstamas žmogus nepasirodė ir Katy jau pradėjo abejoti, ar kažkas ateis, bet netrukus, netoli ežero kažkas pradėjo eiti link jos. Gal tai Emma, o gal Martin pagalvojo mergaitė ir laukė, kol figūra ateis šalia jos, bet ilgai nebegalėjo laukti, todėl su burtažodžiu Wingardium leviosa skraidino dovaną artėjančiai figūrai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gerda Marqeen Gruodžio 30, 2019, 12:39:31 pm

Šiaurinis vėjas žiauriai talžė Gerdos veidą, bet pasiduoti nebuvo galima. Po velnių! Kas sugalvojo tą prakeiktą žiemą? NEKENČIU JOS! Dvylikametė bėgo kaip įmanoma greičiau vydamasi pažįstamą figūrą - bendrakoledžę Mayrą. Voldemortas kaštonplaukės gyvenime buvo viskas, todėl ji nenorėjo jo nuvilti. Kai juodaplaukė vedlė trumpam sustojo ir kažką pakėlė. Tai ir bus ta dovana, kurios ieškojome! Vos pavilkdama kojas Gerda klampojo prie Mayros ir likus keliems žingsniams iki jos sustojo gaudydama dovaną, kurią metė tamsiai rudų akių savininkė. Bet dovana nenulėkė į Gerdos rankas, o nuskrido į Kalėdų Senelio komandos koledžo narės glėbį.
- Sustink!- išskrido žodžiai iš Varniukės lūpų.
Žalsvai pilkų akių savininkė pagriebė dovaną ir sustingdytos merginos ir pasileido link Rosemarie, pažįstamo žmogaus.
- Imk! - Gerda sviedė dovana link magizoologės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 12:46:21 pm

Išgirdęs, kad kažkur yra paslėpta dovana Lukas iš karto patraukė prie ežero pakrantės, Pamatęs žibantį popierių per pusnis ir gilų sniegą nuskubėjo prie jo, bet... kelyje pasimaišė didelė pūsnis į kurią net nespėjęs sureaguoti įsmigo. Kol išsikapstė iš jos prie dovanos jau stovėjo kitas žmogus, ją pagriebė ir nubėgo kažkur kitur, o poto ją metė į orą, poto sustojo ir liko ten stovėti ir kiek vėliau nusklendė prie kito žmogaus ir vėl ta pati situacija pasikartojo, bet ta mergina susitingo ir pribėgusi nepažįstamoji pagriebė iš kitos merginos dovaną ir ją perdavė kitai merginai. Tad išsikapanojęs buvęs klastuolis išsitraukė lazdelę, tvirtai atsistojo ir sušuko:
-Accio dovana.
Ir po sekundės ji pradėjo greitai sklęsti link jo, vaikinas ją sugavo ir po truputį pradėjo trauktis link ežero kur lyg ir turėjo būti kiti jo koledžo nariai. Tad pamatęs vieną kurio vardo nelabai ir prisiminė, bet žinojo, kad tas žmogus tikrai iš jo koledžo perdavė jam ją.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Gruodžio 30, 2019, 12:51:18 pm

Aplinkui tvyrojo absoliutus chaosas. Visi kaip kaip pamišę pešėsi dėl dovanos, šioji skraidžiojo į visas puses iš rankų į rankas, kiekvieną akimirką grasindama nukristi ant žemės. Įdomu, ar dėžutėje slepiasi kas nors trapaus. Na, tokiu atveju jiems net nereiktų stengtis dovanos sunaikinti – šioji pati subyrėtų visos beprotystės metu.
Prunkštelėjusi iš susierzinimo, rausvaplaukė žengė žingsnį viso to chaoso link. Nieko dar nespėjus padaryti, Kalėdiniu popieriumi puošta dovana ir vėl atsidurė kitose rankos ir šiuo metu ją turinti mergaitė it viesulas skriejo jos link. Šitaip ir užsimušt galėjo.
Nespėjus jai prisiartinti, dovana pakeitė kryptį, tačiau vos spėjo atsidurti kažkokio vaikino rankose, Rose nukreipė į jį lazdelę.
– Petrificus totalus, – kerų žaibas nuskriejo jo pusėn, o Rose nulėkusi išplėšė dovaną jam iš rankų bei apsidairė. Kiek tolėliau pastebėjo viską pradėjusią Mayrą, tad sviedė dovaną aukštyn ir, nukreipusi į ją lazdelę, pasiuntė Juodaplaukės link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 12:52:51 pm

Buvo šalta žiemos dienas ir Martin'as visiškai nenorėjo eiti į lauką, bet bijojo, kad penktoji Kalėdų senelio užduotis to reikalaus. Švilpis gailėjosi, kad užsiregistravo į tą kvailą, jo manymu žaidimą, bet nenorėjo nuvilti savo koledžo, todėl stengėsi 
būti aktyvus.Jis gulėjo lovoje ir staiga, pelėda jam atnešė laišką. Perskaitęs užduotį, ir apsimovęs savo žieminę mantiją berniukas nubėgo link ežero. Tolumoje matė dvi figūras, jis nežinojo, kuriam koledžui jos priklauso, todėl pradėjo bėgti prie artimesnės. Pusnys buvo be galo didelės, todėl berniukas, kad ir kaip skubėjo, jis jūdėjo labai lėtai. Pamatė, kad tai Katy, todėl pribėgo. Bet ją sustingė kažkokia jam nepažystama mergaitė ir atėmė dovaną. Martin'as labai supyko ir kaip elnias šokinėjo per pusnis. Bet kai priartėjo prie jos, ji išmetė dovaną, todėl tarė:
-Wingardium leviosa pasakės jis apsidžiaugė, kad jam tai pavyko ir dovana sustojo skridus. Bet ją kontroliavo kažkas kitas, jis nesuprato kaip, bet dovana skriejo ne prie jo. Todėl jis nubėgo link kitos figūros. Tada dovana vėl skriejo, ir vėl tarė
-Wingardium leviosa. Dovana pakeitė kryptį ir jis ją prisiskraidinęs nieko nelaukė ir pradėjo bėgti link Katy. Pribėgęs ir antstingdinęs ją, tarė:
-Imk ir bėg, aš pasistengsiu apginti tave.- ištiesęs rankas, laukė, kol mergaitė paiims jo dovaną ir žvalgėsi ar niekas neatbėga.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 30, 2019, 12:55:40 pm

Wrena nelabai žinojo kas čia vyksta. Buvo daugybė žmonių, kiekvienas stengėsi kovoti už savo komandą, o ji buvo su keliais žmonėmis, kurių vardų ir išvaizdų nelabai prisiminė. Dovana. Jų tikslas... Koks gi buvo jos komandos tikslas? Pavogti ir paslėpti. Iš tiesų - juk jie - dovanų vagys.
Nespėjo sekti kaip ta dovana keliauja iš vienų rankų į kitas, nenorėjo per daug kištis, tačiau prie ežero pribėgo vaikinas, kuris netrukus buvo sustingdytas. Ore skriejo dovana, ją kažkas sugavo. Perdavė. Wrena išplėšė dėžę iš rankų ir pradėjo bėgti.
Rodos, vaikinas buvo iš jos komandos, tad ji pribėgo prie jo, norėdama perduoti dovaną. Juk jis turėtų žinoti ką toliau daryti, tiesa?
Nebebuvo sustingdytas, tad perdavė, pasiruošus kibti į atlapus pirmam, norinčiam atimti dovaną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 30, 2019, 01:00:40 pm

 Mayra ruošėsi pagauti Rosmarie siųstą dovaną, bet kažkoks nelabas švilpis ją pagriebė pirmas. Pagauta įtūžio Mayra pasileido jo, bet nespėjo, nes dar kažkokia mergiūkštė ją aplenkė. Lyg su petardomis vietoj batų, klastuolė padarė pusiau staigų posūkį, vos neišsitėškė į sniegą, bet savo taikino iš akių nepaleido. Pasiekusi vagišę, kalstuolė peštelėjo ją už plaukų, atėmė dovaną, o atsiveikindama dar ir į pusnį įstūmė. Nenorėdama rizikuoti prarasti dovanos, Mayra beveik atsitrenkė į Rosmarie, palikdama jai dovaną. Padususi juodaplaukė išsitraukė lazdelę ir nukreipusi į ten, kur buvo daugiausiai žmonių, sumurmėjo:
-Bombarda.
Pakankamai mažas sprogimas sukėlė sniegą į viršų, laikinai uždengdamas dvi slaptosios tarnybos nares.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Paul Gruodžio 30, 2019, 01:07:28 pm

Mergaitė sunkiai, bet ryžtingai stūmėsi per klampų sniegą. Emma skubėjo ežero pakrantės link, tikėdamasi, kad dovana nebus paimta. Bet kur tau! Trečiakursė tik spėjo pamatyti, kaip priešininkė sustigo jos koledžo draugę ir meta dar kitam žmogui. Suvokusi, kad dovanos nespės pagauti, nes buvo per toli, ji kiek įmanoma greičiau nubėgo prie grifės. Kol mokinė ten nusigavo, dovana jau buvo spėjusi pabuvoti keliose vietose. Pilkos akys puikiai matė, kaip dovana buvo išplėšta iš bendrakoledžio rankų. Žingsniai su kiekviena sekunde vis spartėjo.
Rudaplaukė apsižvalgė ir nuskuodė ten, kur dovana buvo nunešta. Vieną akimirką škotė matė raudonąją dėžutę, kitą -Emma skendėjo sniego rūke. Mergaitė nutrūktgalviškai puolė link jos ir nelauktai ištrūko iš miglos. Dovana jaukiai tupėjo kažkokios moters, aiškiai priešininkės, rankose, tad škotė pasileido link jos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 30, 2019, 01:10:23 pm

Paslėpti dovaną. Jie visi privalėjo paslėpti dovaną, jog laimėtų. Na vagys - ko gi daugiau tikėtis? Viskas vyko gerokai per greitai ir švilpė abejojo ar tikrai niekas nenukeliaus į ligoninės sparną.
Iš jos buvo atimta dovana, o pati mokinė - įstumta į pusnį. Šiek tiek užtruko, kol išsikapanojo iš jos ir šiek tiek nupurtė sniegą nuo palto.
Kažas kažką sprogdino, tačiau juk neturėtų sužeisti, tiesa? Švilpė bėgo link tos mokinės, šitaip ją išmaudžiusios sniege. Gal būt spės atimti ir kažkam perduoti. Aklai bėgo, kol į kažką atsitrenkė. Greičiausiai tai buvo Rosemarie, nes buvo su dėžute, kurią pagriebė iš rankų ir pradėjo bėgti. Metė tam vaikinukui, kuriam niekaip nepavykdavo perduoti.
Ak kokia kvailutė Wrenutė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Gruodžio 30, 2019, 01:18:09 pm

Rose tik atsiduso, kai vidury kelio jos dovana buvo sustabdyta ir nuskriejo pas visai kitą žmogų nei ji norėjo. Toji šviesiaplaukė lyg ir buvo kažkur matyta, tačiau vardo tikrai nebūtų prisiminusi. Visgi, ir pati kaidaise mynė šios pilies koridorius, tad galimas variantas, kad vienu ar kitu metu pažinojo.
Šiaip ar taip, jai dabar tai nerūpėjo. Matė, kaip Mayra pribėgusi išplėšia iš jos dovaną ir pasileidžia pas jos link. Rosemarie iškėlusi lazdelę susikūrė kerų skydą, saugodamasi nuo potencialiai galinčių atskrieti kerų, ir vos Mayra ją pasiekė, dovana atsidūrė jos rankose. Nespėjo nė susigaudyti, kai šalia jos išdygo iš pusnies išlindusi ta pati šviesiaplaukė, prieš tai nustumta Mayros.
– Na, palauk.
Čiupusi ją benulekiančią už pakarpos ištraukė pagriebtą dovaną iš rankų, vos spėjo susiruošti kažkam ją mesti, o tuomet durė jai lazdele, bedžodžiais kerais bandydama nustumti tolyn. Apsisukusi vėl išsikvietė skydinių kerų apsaugą ir pasiuntė dovaną savo komandos narės link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 01:23:16 pm

Martin'as nesigaudė kas vyksta, nes nespėjus paduoti dovanos, jos jau nebebuvo. Jis tik žiūrėjo, kaip ta dovana juda iš vienos vietos į kitą, bet jis nieko negalėjo padaryti, kad Kalėdų senelis tokią nesąmonę sukūrė. Berniukas puikiai žinojo, kad jo komanda neturi nei vieno perdavimo, bet staiga jis pamatė, kad dovana prie mergaitės, kuri buvo šalia jo.Bet kelioms sekundėms praėjus kažkas pribėgo ir iš jos atėmė jo kesintą dovaną. Jis supyko ir žiūrėjo ką daro dovanos nešėja, ji padarė kvailą sprendimą ir metė. Bet tada ją vėl kažkas pagriebė, jis nerizikavo atimti dovaną su burtais, todėl pribėgo prie to žmogaus. Tai buvo jam nepažįstamas asmuo, kuris mėgino nuskraidinti dovaną, bet Martin'as neleido to padaryti ir pagriebęs dovaną ir įstūmęs tą mergaitę į pusnį, bėgo link Emmos, kurią matė visai netoli. Bijodamas, kad jam kažkas mėgins sutrukdyti tarė:
-Bombarda.
Sniegas pakilo į orą ir padarė jam priedangą, pribėgęs prie jo koledžo narė, išsikvietė skydinių kerų apsaugą ir išsitiesęs rankas, padavė jei dovaną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 01:27:45 pm

Buvo labai šalta. Gal buvo tik Delfei, o gal buvo visiems. Pagal Delfės protą ir nuomonę, tokią šaltą dieną reikia tik gulėti šiltai po patalais ir skaityti. Bet kadangi, mergina buvo labai ištikima Akilandai, stovėjo ir šalo lauke. Vos išgirdusi užduotį, Delfė pasileido bėgti. Nors viskas ką tik prasidėjo, mergina buvo įvykių sūkuryje. Aplink ir skriejo dovanos, žmonės perduodavo kitiems. Galiausiai ji greitai pamatė vieną vaikiną, regis Martin. Akilandos koledžo narė, greitai pasileido bėgti paskui Martin. Delfė skaidė burtažodžius, kokius tik išmoko pirmame ir antrame kursuose, tuos, kuriuos ją mokino tėvai.
- BOMBARDA, - suriko Delfė. Ji nesitikėjo, kad pavyks, šį burtažodį ji girdėjo tik vieną kartą, iš tėvų. Ji bandė dar kartą. - BOMBARDA!!!
Šį kart pavyko. Dovana išslydo iš Martin'o rankų, Delfė vikriai ją sugavo. Galiausiai ji pasileido bėgti Luko link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 01:37:59 pm

Lukas nespėjo perduoti dovanos kai ji vėl atsidūrė kitose rankose ir vėl skrido ore Kas čia vyksta, kiek ji gali skraidyti? Ten suduž dar kas nors ir nebus faina slėpti duženų. O tada vyko tikra mėsmalynė ir dovana skraidė kaip niekad daug. Dovaną atėmė kita jo koledžo narė padavė jam, tad šiam neliko nieko kito kaip greitai apsidairyti, susirasti kitą žmogų iš jo koledžo ir jam perduoti, pamatęs pažįstama figūra pasileido prie jos stengdamasis išvengti visokių visur šmėkščiajončių žmonių kurie vis bandė atimti dovaną iš jo ar tiesiog pešėsi. Pribėgęs artyn išbūrė skydą aplinkui juos ir perdavė savo komandos narei dovaną, greitai pasisveikino ir tikėjosi, kad ji susiras kitą koledžo narį ir jam perduos dovaną, o kol kas jis bandys kaip nors tą dovaną ir jos nešėją apginti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gerda Marqeen Gruodžio 30, 2019, 01:41:11 pm

Gerda iš šalčio, o gal užklimpusi pusnyje, trumpam prarado sąmonę. Bet per tą laiką įvyko daug kas...
Žalsvai pilkų akių savininkė, vos atgavusi sąmonę, pasileido bėgti link besiplaikstančios Rosemarie. Bet, žinoma, nieko gero nepavyko, nes dovana greitai persimetė vienai komandai, po to kitai... Atrodė, kad vyksta trečias pasaulinis karas. Visur viskas sproginėjo, dangus maišėsi su žeme, o oras net kaito nuo tokio kiekio burtų. Kaštonplaukei vėl susisuko galvelė ir ji vėl nukrito į pusnį nebegalėdama atsikelti ir iš vis apie tai galvoti.
Laikas slinko lėtai, bet burtininkai ir raganos netinginiavo - burtai toliau griaudėjo, sniegas sproginėjo ir atrodė, kad kas nors ką nors nužudys. Kažkas porą kartų perlipo per Gerdą jos net nepamatęs.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 30, 2019, 01:43:46 pm

Ta rupūžė jai trenkė. Su kerais. Tokio pykąio Wrenutė dar nebuvo jautus net per trikovės turnyrą. Vėl trys dalyviai, vėl visi nori laimėti. Tik dabar ėdėsi kaip šunys. Alder vengdavo tokių dalykų, bet dabar norėjo laimėti. Labai norėjo laimėti. Visi turėjo maždaug lygias teises. Tik dabar ji vėl gulėjo pusnyje, pažeista kažkokių bežodžių kerų ir žiūrėjo į šviesiai žydrą dangų. Puiku. Bet ji nebus našta saviškiams. Jai reikia atsistoti. Atsistojo ant kojų, skaudėjo nugarą.
Reikėjo sugalvoti kur slėpti dovaną. Apsidairė. Jau žinojo kur slėptų.
Pribėgęs vaikinas padavė jai dovaną ir Wrena ją apsikabinus pradėjo bėgti. Perdavė dovanėlę Delfei ir bėgo toliau - gal kas to veiksmo nepastebės ir išloš laiko.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 01:50:24 pm

Laikant dovaną rankoje, ji jam iškrito, nes kažkokia mergiūkštė pasakė, jo pačio naudotus kerus. Bet jis jos nebematė, todėl mėgino surasti pas ką ta dovana. Pamatė, kad ją turi vagių komanda ir jie buvo du, o jis vienas, bet pasidaręs nematomą skydą jis prisiartino prie jų ir tarė:
-Bombarda.
Bet jam nepavyko jos paimti su priedanga, nes mergaitė pabėgo. Tada jis pamatė, kaip dovana Wrenos rankose. Jai nespėjus perduoti dovanos, jis iš jos ją atėmė.Tada Martin'as išmastė pasislėpti dovaną po savo mantija. Pribėgęs prie pusnies jis ją pasikišo po savo mantija. Atsistojęs ir apsidžiaugęs, kad jam pavyko ir kad niekas nepamatė pasileido bėgt link Emmos, kuri stovėjo gan tolokai nuo jo. Martin'ui nesisekė prie jos priartėti, nes jis judėjo lėtai ir tikėjosi, kad niekas nesupras, kad dovana pas jo. Pribėgęs prie mergaitės jis padarė nematomą skydą aplink juos.
-Atsistok ir imk dovaną, o tada pasislėpk po savo mantija.-Martin'as pasakė tyliai, bet išgirstamai.Perdavęs jis stengėsi apginti ją ir žvalgėsi ką daro kiti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleksas Gilbert Gruodžio 30, 2019, 01:54:59 pm

Tokio durnyno Aleksas dar gyvenime nematė. Ir dėl ko tai? Dėl kvailos dovanėlės? Kiek daug laimėti norinčių Hogvartso idiotų pamiršo apie garbę, orumą ir visus kitus svarbius prioritetus. Gerai, kad Aleksas laikėsi visų tų vertybių, tad dabar gulėjo ant sniego ir darė sniego angelus. Žinojo, jog turi paimti dovaną ir ją sunaikinti, bet gulėti buvo taip gera.
-WRENUTE! - suriko klastuolis, kai gulėdamas ant sniegelio pastebėjo švilpę dovaną kišančią į olą, - KĄ GI TU DIRBI? RIMTAI? Į OLĄ? O GAL AŠ TAMSOS BIJAU? TAI KAIP DABAR PAIMSIU? - atrodo kažką parėkavęs klastuolis vėl puolė dirbti sniego angelus stebėdamas kitų žmonių veiksmus. O ar kiti nenori prisijungti daryti sniego angelų? Juk čia taip linksma. Tai ne, kalasi dėl kažkokio supakuoto kardono gabalo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 01:59:28 pm

Delfė susipainiojo. PAINIAVA, PAINIAVA IR DAR KART PAINIAVA!!! Užkniso, mane negyvai...
Staiga mergina vėl pamatė Martiną iš kurio ji atėmė dovaną. Jis ją perdavė kitai mergaitei, ir ją gynė kerais. Kaip man praverstų neregimasis apsiaustas... Delfė žievė į Martin vėl Bombarda kerus, bet nepataikė.
- Po velnių, expelliarmus!
Lazdelė iškrito iš Martin rankų ir Delfė tuo naudojosi - pribėgo ir pačiomis rankomis išplėšė dovaną iš mergaitės rankų.
Delfė tenkina nubėgo šalia Luko.
- Imk dovaną ir bėk, aš tave apginsiu!!!
Skaidydama burtažodžius ji vis žvelgė Dūbajaus pusėn, bet galiausiai nebekreipė į jį dėmesio. Šaudydama burtažodžius ji šypsojosi. Mes laimėsime, tikrai! Aš tikiu ir tikėsiu

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gerda Marqeen Gruodžio 30, 2019, 02:06:28 pm

Šiaip ne taip Gerda išsikapanojo iš pusnies. Galėjau ir neatsigauti... Mėsmalė čia... pagalvojo kaštonplaukė ir pradėjo žvalgytis, pas ką dabar dovana. Ne, nu, šakės.... Kas čia per nesąmonė?! Kaip man matyti pas ką dovana, jei  nematau, kur aš?! pasipiktino kaštonplaukė mergiūkštė ir pradėjo klampoti link ežero. Atrodo, niekas į mane nekreipia dėmesio... Pats laikas veikti! Mažoji antrakursė varniukė, kaip niekada išraudusi, sušlapusi ir pavargusi, pakeitė kryptį - nebėjo prie ežero, o žvalgėsi po mūšio lauką. Nebuvo įmanoma nieko įžiūrėti, bet... Delfė Digori!
- Sustink!
Gerda čiupo dovaną ir nubėgo prie ežero, savo ilgai siekto tikslo.
Dabar manęs niekas nesustabdys!
- Aleksai! Mayra! Rosemarie! Greičiau ateikit!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 02:12:58 pm

Jis supyko, nes jis buvo nuginkluotas ir negana to dar dovana dingo. Švilpis nesuprato kaip ir kas jį pamatė, bet dar labiau nesuprato iš kur tokių kerų sumanumas. Martin'as buvo įniršęs be galo, todėl pasidarė nematomą skydą, bet bėgant kažkas pirmiau sustingdė ją. Berniukas pradėjo bėgti link tos nežinomos mergaitės. Pribėgęs ir pasivijęs ją, jis pagriebė ją už plaukų, nusviedė į pusnį, pasiėmė dovaną ir tarė:
-Sustink.
Jis nesidžiaugė taip padaręs, bet karma buvo karma.
Nežinodamas, ką daro pasileido bėgti kuo toliau nuo to šurmulio, bet dovana pradėjo irti ir Martin'as nežinojo ką daryti, nes bijojo, kad apkaltins jį. Tada jis prisispaudęs prie krūtinės dovaną pasileido bėgti link Katy, jis nežinojo ar ten tikrai ji, bet vis tiek surizikavo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 02:15:24 pm

Lukas jau džiaugėsi pergalę, bet nuskardėjo balsas kuris liepė viską dar kartą pakartoti.
 -Kas čia per nesąmonė, -garsiai sušuko Lukas, bet per daug nesigilino, nes dovaną buvo jau kitose rankose, o jo komandos narė greitai susitvarkė ir jau lėkė prie jo, bet VĖL iš jos atėmė dovaną, tad vaikinas išsibūrė skydą ir ėmė bėgti artyn merginos.
 -Lysk po skydu, -kiek galėdamas garsiau, kad jį išgirstų pasakė Lukas sustojęs prie Delfės ir kai jau atrodė, kad ji turėjo atsidurti po juo, pasileido paskui kitos komandos narę kuri dabar turėjo tą dovaną, bet iš jos dovaną atėmė kitas personažas, tad jam teko vytis jau jį.  Pribėgęs kiek galėdamas artyn prabėgdamas pro jį pakišo koją ir pagriebęs dovaną norėjo ją perduoti Delfei, bet jos ten nebuvo, tad greitai susiradęs ją pribėgo artyn ir įdavė jai dovaną, dar kartą pasikvietė po skydu ir liepė jai vesti kur reikia eiti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 02:23:36 pm

Katy išgirdo, kaip kažkokia mergaitė šaukia savo koledžo narius, todėl Katy nuskubėjo prie tos mergaitės atimti iš jos dovanos. Staiga dovana atsidūrė pas kažkokį vaikiną, brt neilgai.
- Accio dovana,- ramiai pasakė Katy ir jos rankose atsidūrė kalėdiškai supakuota dovana.
Grifukė apsižvalgė ir tolumoje pamatė Martin. Mergaitė pradėjo bėgti pas Martin, kad perduotų jam dovaną. Katy bėgo ler baltas pusnis ir norėjo pasiekti koledžo draugą, todėl galvodama kas yra šioje dežėje. Nebeištvėrus mergaitė stabtelėjo ir atsikvėpus vėl bėgo pas Martin. Po kelių akimirkų grifukė atsidūrė prie Martin ir davė jam dovaną apsisukdama žvalgėsi ar kažkas neatbėga ir nebando atimti iš Martin dovanos.
-Bėk, Martin, perduok Emmai dovaną!- surėkė Katy Valdorf.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 02:25:34 pm

Delfė be galo supyko ant Gerdos, dėl sustingdymo. Na, palauk kaštonplauke. Aš tau dar atkeršysiu.
Staiga prie jos pribėgo Lukas. Delfė nepalindo po skydu, nes vijosi niekas nežino, ką, galiausiai prie jos vėl pribėgo Lukas.
- Gerai, tuoj!
Delfė greitai palindo po skydu. Pačiupusi dovaną, ji nesuprato nieko.
- Kur man eit, Dubajau?!
Pasimetusi nežinioje, Delfė jau norėjo žiebti kerus Gerdai, už tai, kad ją sustingdė. Bet galiausiai ji vėl pasisuko į Dūbajų. Staiga ji suprato, kad kažkas prisikvietė dovaną accio kerais, bet Delfė nepasimetė. Delfė irgi sušuko accio. Kai dovaną atsidūrė jos rankose, Delfė pasisuko į Dūbajų.
- Nežinau kur eiti. Kam reikia perduoti dovaną? Nors pala, žinau.
Delfė pasileido bėgti paskui vieną Akilandos koledžo narę, kurios vardo nežinojo.
- IMK DOVANĄ!! - ėmė rėkti Delfė jai.
Nusiramink, Digori. Viskas bus gerai, bus gerai, aš žinau!!!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 30, 2019, 02:35:38 pm

Gabrielė atsirado pačiame įvykių sukūryje, vos tik išgirdo, kad vaikeliams iš Hogvartso reikia pagalbos. Ji šiaip buvo linkusi leisti jiems susitvarkyti patiems, tačiau šį kartą Akilandos koledžas, kurio dalimi ji buvo, rodos, negalėjo išsiverst be jos pagalbos. Moteris lėkė per pusnis ir svaidėsi nekaltais kerais, akimis ieškodama savo bendrininkų. Pamatė dėžę priešininko rankose ir pamosavo lazdele, riktelėjo keletą burtažodžių. Dėžė su dovana, jau visai apiplyšusi ir su nusmukusiu kaspinu, atsidūrė moters rankose. Ši visiškai nedvejodama, stipriai suspaudusi rankose dovaną ir mosuodama lazdele, ėmė atbula trauktis nuo sumaišties, link Luko Dubajaus. Atsidūrusi priešais jį, perdavė dėžę į jo rankas ir riktelėjo:
- Bėkit, aš juos sulaikysiu!
Pamosavo lazdele ir išbūrė nuo kerų apsaugantį skydą, kad užblokuotų kitų bandymus kerais atgauti dovaną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 02:37:40 pm

Martin'a pamatė Katy ir dar su dovana rankose, todėl be galo apsidžiaugė. Jis pribėgo ir į rankas įgrūdo dovaną, jis dar labiau apsidžiaugė, nes tai buvo pirmasis pilnas perdavimas ir niekas neatėmė dovanos. Jis buvo bekišąs dovaną po mantija, bet nežinoma mergaitė panaudojo kerus. Jis nieko nelaukės tarė:
- Accio dovana. Dovana buvo vėl  buvo švilpio rankose, tada jis pasidarė nematomą skydą, kad netyčia vėl kažkas jo nenuginkluotų. Jis žvalgėsi kur yra Emma arba Amira, bet nei vienos nematė. Bet tada staiga, pamatė mergaitę, panašę į Emmą ir pasileido bėgti, jis be galo bijojo, kad vėl kokia mažveikė atims jo dovaną arba, kad jis ją praras per savo žioplumą, bet ten nebuvo Emma ir nei Amira, todėl Martin'as žvalgėsi kr žvalgėsi, kol pamatė vėl panašią mergaitė. Jis link jos nuėgo ir galvojo...Gerai, kad dovana jau buvo pas mane, o ne pas Katy, per marytės plauką taip pasisekė. Pribėgo ir ten stovėjo Emma. Tada jis apsižvalgė ar niekas neatbėga ir įgrūdo į rankas dovaną. Mergaitės rankose buvo įgrūsta dovana, todėl Martin'as laukė, kada ji ją išpakuos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 02:51:43 pm

Vos tik Lukas perdavė dovaną Delfei pasirodė mergina kuri atėmė iš jos tą dovaną, perdavė vaikinui ir tada kitai merginai, tad Lukas greitai susitvarkė su Delfe kol ta galėjo vėl normaliai judėti ir ėmė šaudyti po ,,vagišės" kojomis kerus, kad ji nespėtų toli nubėgti su ta dovana, pamatęs, kad jie sustojo jis prabėgdamas perimė iš jos dovaną ir pradėjo bėgti link Delfės ir jai perdavęs dovaną liepė bėgti kiek gali tolyn ir ją paslėpti kiek gali geriau ir tik tada jie pagaliau laimės visą šitą reikalą. Kol Delfė ten kažką darė Lukas dairėsi aplinkui ir stebėjo visas tas peštynes, o karts nuo karto ir pats iššaudavo kokį kerą, taip prisidėdamas prie veiksmo ir pasunkindamas sąlygas kitų koledžų nariams, o gal ir savo taip pat.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 02:59:49 pm

Martin'as nespėjo sureguoti, kaip greitai dovana dingo iš Emmos, kuri jam nieko nespėjo atsakyti ir net normaliai paimti, nes dovana buvo pas berniuką ir jis matė, kaip dovana duodama Delfei, todėl tarė:
-Accio dovana.
Jis nežinojo kaip Delfė atstingo, bet džiaugėsi, kas per plauką paėmė dovaną. O tai buvo paskutinis jo variantas išsaugoti dovaną neperduotą ir jam tai pavyko, nes dovana skrido link jo, bet pusiaukelėje nukrito. Martin'as nieko nelaukės nubėgo link dovanos, pasiėmė ją ir pamiršo iš, kurios puses atėjo, todėl pasirinko eiti link upės ir sutikti žmogų, kuriam galėtų perduoti dovaną. Pasidarė nematomą skydą, nes bijojo, kad kažkas nenutiktų ir tada žvalgėsi Emmos, Amiros, bet jų nebuvo, jis nežinojo, kur jos, bet jam reikėjo veikti. Bėgdamas link upės jis pamatė Emma ir tikėjosi, kad jam pagaliau pavyks padaryti antrą perdavimą tokiame šurmulyje. Pribėgęs jis padarė nematomą skydą ir tarė:
-Imk dovaną.
Pasakęs jis neištiesė rankų, bet laukė kol Emma kažką pasakys, nes žinojo, jei išties kažkas ją paims.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 03:04:34 pm

Greitai Delfė buvo atstingdyta.
Išgirdusi ko iš jos nori Lukas, Delfė nieko neklausi ėmė bėgti.
- Po velnių, kur man dabar slėpti tą dovaną?! Reikėjo Luko paklausti...
Mergina greitai bėgiodama pasislėpė po medžiu. Ten ji bandė atgauti kvapą, nors tai buvo neįmanoma. Jooo.... Man BAISIAI nepasisekė... Digori, susimildama...
Staiga ji suprato tik vieną dalyką, ką turi padaryti.
Šaudydama kerus, jį laikė dovaną ir bėgo atgal pas Luką.
- Bėk, slėpk tu. Paslėpk oloje, arba po žeme, NEŽINAU!!! Laiko nebėra, aš nemoku tam tikrų kerų, juk esu antrakursė. VARYK, DUBAJAU!!!
Staiga iš Delfės dovaną buvo atimta. Delfė pagalvojusi sušuko:
-Martin, Grant, accio? Tave lengva perprasti! expelliarmus!!!
Lazdelė iškrito Martinui iš rankų, tuo pačiu ir dovana. Na, taip įvyko Delfės galvoje. Kadangi Martin buvo apsisaugojęs skydiniais kerais, kerai atsimušė. Bet vis dėl to, nesuprasdama kaip (turbūt kažkas padėjo) Digori mikliai sugavo dovaną ir nubėgo pas Luką.
- Aš pavandysiu apgint tave. BĖK, LUKAI DUBAJAU, NESTOVĖK!
Delfė atsiduso. Mes laimėsime, viskas bus gerai, viskas bus gerai..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 03:14:55 pm

Vos tik Lukas perdavė dovaną Delfei ji ir vėl buvo atimta. Kiek taip galima? Jau ėmė užknisti visas šitas balaganas Vaikinas ėmė vytis jį, bet mergina jį aplenkė pasičiupo dovaną ir padavė jam. Kadangi Luką jau buvo užknisęs visas šitas reikalas, jis neturėjo kito pasirinkimo.
 -Wingardium leviosa, -buvęs klastuolis pakėlė vaikiną virš ežero ir paleido, dar spėdamas sušukti:
 -Sustink!, -kerai pataikė tiesiai į vaikiną besileidžiantį link ežero.
Kiek besidairė vaikinas negalėjo rasti jokio kito savo koledžo nario, tad pribėgo prie Delfės ir įteikė jai dovaną:
 -Gerai, dabar nemalam nieko ir darom viską, greitai. Nubėk kur nors paslėpti dovanos, kol aš čia pasišaudysiu su šitais. Gal pagaliau laimėsim visą šitą reikalą.[/b]

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 03:24:08 pm

Kas vyko tada? Atsakymas labai paprastas - VISIŠKA NESĄMONĖ. Lukas visai gerai įkrėtė Martin'ui, Delfė nusišypsojo klastuoliška, visai švilpei nebūdinga šypsena.
- Gerai pavarei. Varau, sėkmės tau, - Delfė nusibraukė prakaito lašus ir persimetė susivėlusius plaukus. Tau pavyks, Delfe, tau pavyks.... Tikrai pavyks...
Delfė pasileido bėgti. Visas šitas balaganas tik dėl vienos dovanos? Iki ko nusirito šis pasaulis?... Nors...Man neįdomu. PULK, DIGORI, PULK...
Delfė įbėgo į kažkokią olą. Ėjusi vis gilyn ir gilyn ši padėjo dovaną.
Savo burtų lazdele išbūrus įvairius kerus dovana buvo apsaugota. Digori pasileido iš olos ir nubėgo prie Luko Dubajaus.
- Paslėpiau. Viskas gerai. O kaip tau?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 03:26:04 pm

Katy visiškai įniršo. Ji atsisėdusi ant apledėjusio suoliuko visą stebėoj ir nervinosi. Visiška nesąmonė! Daugiau niekada neisiu į tokias nesąmones, nes visi elgiasi labai nedraugiškai ir sukčiauja. Susingdyta mergina stebūklingai atstingsta. Nu nieko. Mergaitė atsistojo ir jau ruošėsi eiti apsikeisti žodeliais su Kalėdu seneliu, bet ji pamatė, kaip Akilandos koledžo narė paėmė dovaną ir apsižvalgiusi nuėjo slėpti dovanos. Ha ha ha, pričiupau! Mergaitė neturėjo noro jos sekti, nes buvo išsekusio nuo šito šurmulio, bet paslapčia pažiūrėjo kur dovana yra paslėpta.
Kai mergina dingo, Katy norėjo ją paiimti ir perduoti Martin, kad jis ją atpakuotų, bet dovana buvo užkerėta, kad niekas jos nepaimtų, bet Katy susikaupė ir dar kartą pabandė, bet jai nepavyko.
- Martin! Emma!- kvietė grfukė Kalėdauskų koledžo narius, bet niekas neatėjo, todėl katy dar kartą pabandė paimti dovaną ir jai pavyko.
Mergaitė nubėjo ieškoti Martin, bet jis buvo susustingdytas. Katy greitai atstingdė Martin ir davė Martin dovaną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maja Patvel Gruodžio 30, 2019, 03:40:35 pm

Maja greitu žingsniu ėjo, ne, greičiau bėgo, link ežero. Paskubomis užrištas šalikas tabalavo aplink judančias kojas ir trukdė eiti. Po kelių minučių nuo greito ėjimo sušilusi juodaplaukė pasiekė ežerą. Ten buvo visiška sumaištis. Maja apsidairė akimis ieškodama dovanos ir kitų tamsos valdovui ištikimų žmonių. Supratus, kad toks stovėjimas nieko gero neduos ji įsimaišė tarp žmonių bandydama pastebėti ką nors naudingo. Galiausiai juodaplaukės žvilgsnis užkliudė dovaną. Maja išsitraukė burtų lazdelę ir pasiruošė ją atgauti iš priešininkų. Dar kiek laiko dovana buvo veiksmo sūkuryje ir buvusi grifė negalėjo nieko padaryti. Dovanai atkeliavus į Katy rankas Maja mintyse ištarė Wingardium leviosa kerus lengvai mosteldama lazdele. Ji patenkinta žiūrėjo kaip dovana atkeliauja į jos rankas ir staigiai ją sučiupus pasileido bėgti prie savo komandos draugų.
- Laikykit! Imkit ją! - sušuko juodaplaukė tiesdama dovaną rankoje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 03:46:43 pm

Martin'as nesuprato, kaip kiti nemato nesąmonės ir buvo visai pasimetęs, nes jam atrodė  kad ten buvo dvi dovanos... Jis galvodamas staiga atstingo ir jau buvo beveik paėmęs dovaną, bet ji dingo kaip ir švilpio noras būti toje nesąmonėje. Ten viskas maišėsi ir buvo nesąmonė, bet berniukas pamatęs kur dovana, prie jos nubėgo prie jos, išplėšė iš rankų greičiau, nei tas žmogus kuriam ji buvo skirta. Tada Martin'as pasileido Katy link, kurios ir vėl nerado, bet tikėjosi, kad jis ją ras. Pasidarė nematoma skydą ir tikėjosi, kad jis veikia, nes praeitą sykį nesuveikė. Staiga jis pamatė Katy nebėgo prie jos ir tarė:
-Imk ją ir išpakuok, tu gali!!! Mes galime laimėti, jei niekas nesukčiaus.
Tai pasakęs Martin'as apsimetė, kad gynė Katy, nes žinojo, kad bet kokiu atveju dovana bus atimta iš jos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 04:03:14 pm

Katy paėmė iš Martin dovaną ir nubėgo kuo toliau nuo čia, kad mergaitė galėtų atpakuoti dovaną, bet prisiminė, kad jų komanda yra padariusi tik vieną perdavimą, todėl akimis bandė surasti Emma, ar ką nors dar iš savo koledžo, bet nelabai sekėsi. Katy pagaliau suradusi figųrą panašią į Emmos bėgo link jos su dovana ir jau ruošėsi jai paduoti dovaną, bet pamatė, kad link jos kažkas artėja.
-Sustink!- sušuko Katy ir vėl bėgo link Emmos.
-Emma, gaudyk!- suriko mergaitė ir metė dovaną Emmos link.
Tikriausiai ji pagaus dovaną, bet jei ne... Reikia pasilikti ir bandyti apsaugoti dovaną, kad ji pagaliau būtų atpakuota, bet kažin ar pavyks... Pirmakursė susierzinusi apsisuko ir stebėjo žmones artėjančius link jos..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 04:11:46 pm

Lukas pamatė, kad dovana buvo atimta, tad nusekė mergina ir šiek tiek pasekęs puolė ją ir pagriebęs dovaną besijuokdmas nušuoliavo tolyn. Nebuvo labai aišku ar jį paveikė tai, kad nuo viso šito reikalo jam skaudėjo galvą at dėl to, kad Akilanda jam kažką padarė, bet bėgiodamas aplinkui ėmė dainuoti:
 -Dovana aš sugavau, sugavau, sugavau
Ir linksmai dabar lakstau, aš lakstau, aš lakstau
Niekam jos neduosiu aš, ne, ne, ne, ne, ne, ne
Pabandykit ją atimt, tralialia, tralialia.
Tai va kodėl Akilanda tiek daug dainuoja, juk tai taip smagu. Kai baigsis visas šitas reikės sukurti grupę ir ten bus dainuojamos nuostabiausios girdėtos dainos. Dar kiek palakstęs vaikinas sustojo ir atsisėdo tiesiai į pusnį šiek tiek pailsėti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 04:18:56 pm

Martin'as padavęs dovaną žinojo, kad viskas neįvyks taip, kaip jis norėjo ir planavo. Jis manė, kad paduos Katy, o Katy paduos Emmai, bet deja ir vėl atsirado sukčiai vagys, kurie tik vogė dovanas ir mėgino paslėpti tada, kai jie to net negalėjo. Martin'as užsižiopsojęs pamatė, kad tas vagis atsisėdo pailsėti ir nieko nelaukęs jis priėjo prie jo su sniegu rankose. Sniegą užmetė jam ant galvos ir pačiupęs dovaną pradėjo bėgti ir vėl duoti Katy, nes reikėjo tris sykius iš eilės perduoti, o tai jis suprato po labai daug laiko. Nubėgęs prie Katy tarė:
-Imk tą nelemtą dovaną ir paduok Emmai, jei ir vėl nepavyks aš tikrai iš čia išeisiu, nes ką bedarysi, vis tiek nepavyks.
Pabaigęs pliurpt Martin'as žvalgėsi ar tas berniūkštis neparbėga ir mėgino padėti Katy surast Emmą, kad viskas įvyktų greičiau...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maja Patvel Gruodžio 30, 2019, 04:29:22 pm

Majos veide pasirodė šypsena. Dovana buvo netoli tikslo. Sunaikinta... Taip, ji turi būti sunaikinta... Skambėjo džiugus balsas mėlynakės galvoje. Tačiau staiga dovana buvo išplėšta iš Majos rankų. Susigaudžius kas atsitiko jodaplaukė sužaibavo akimis ir pasileido link ją atėmusio žmogaus. Deja per tą trumpą sutrikimo akimirką Maja vėl pametė dovaną iš akių - ją paėmusio žmogaus rankose dovanos nebebuvo. Staiga juodaplaukė išgirdo dainavimą ir pamatė dovaną dainavusiojo žmogaus rankose. Ta dovana keliauja greičiau negu bet kuri šluota. Atėjo mintis Majos galvon. Vis gi mėlynakė dovanos paimti nespėjo - ją pralenkė Martin'as, kuris dovaną atėmė iš jos. Šis matyt jau ruošėsi perduoti dovaną kitiems savo komandos draugams, tad Maja nieko nelaukus pakėlė lazdelę ir negarsiai ištarė:
- Accio dovaną! - Ši atskrido tiesiai į Majos ranką ir ši vėl pradėjo bėgti link jos komandos narių šaukdama:
- Nagi, greičiau! Paimkit ją!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 04:35:09 pm

Išgirdus Martin žodžius norėjo kai ką pasakyti Martin'ui, bet nespėjo, iš Martin rankų dingo dovana. Ji ir vėl atsirado pas tą klastuolę.
-Wingardium leviosa,- dovana pradėjo skristi pas mergaitę ir ji atsidūrė Katy rankose. Dabar akimis Katy ieškojo Emmos.
- Man jau įgriso visas šitas dalykas! Emma, kur tu!? Imk dovaną ir atpakuok!!! Man jau galva įsiskaudėjo nuo šitos betvarkės,- pasakė garsiai ką norėjo pirmakursė.
Kur ta Emma, man dar namų darbai yra likę, dar valgyt noriu, galvą skauda, ne-są-mo-nė!Įdomu, kas yra šioje dovanoje. Pagalvojo Katy ir laukė Emmos.
La la laaa, kur Emmaaaaa, kur ji?! Pala, taigi tai Emma prie pat ežero.
-Emma, gaudyk!!- grifukė metė dovaną Emmai ir pritūpė ant sniego.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 04:46:01 pm

Jau būtumėm laimėję, bet ne... Delfina piktai mąstė. Slapta ji stebėjo žmones. Paimti dovaną nebuvo progos. Galiausiai jai pasitaikė nuostabi proga,  nes kažkokia mergaitė pasielgė labai neprotingai (pagal merginą).
Vos ji metė dovaną, Delfė staigiai šoko ir pagriebė dovaną. Nors dovaną pagavo, skaudžiai nusibrozdino alkūnę. Bet dabar jai tai nerūpėjo. Jai reikėjo surasti vieną žmogų.
Digori pasileido bėgti. Bėgdama dar kartą pargriuvo, nusibrozdino kelį. Dovana išsprūdo jai iš rankų, bet Delfė ją vistiek paėmė. Bėgdama ji pamatė Luką.
- Labas, imk dovaną. Aš pabandysiu susidoroti su kitais, - sumurmėjo Delfė Lukui Dubajui. - Varyk.
Padavusi Lukui dovaną, Delfė ėmė skaldyti burtus, kokius tik mokėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maja Patvel Gruodžio 30, 2019, 04:56:23 pm

 Dovana jau buvo visai netoli tikslo, bet tą kvailą daigtą vėl išplėšė iš Majos rankų. Juodaplaukei atėjo mintis, kad ta dovana niekada nepasieks nei vieno iš trijų tikslų. Ir iš viso, atrodė, kad prie ežero dabar visiškas chaosas. Kodėl. Ta. Kvaila. Dovana. Negali. Būti. Pagaliau. Sunaikinta? Piktokai sukosi mintys Majos galvoje. Dabar dovana atsirado švilpės rankose. Maja bandė priartėti prie jos, bet dovana vėl perkeliavo į kitas rankas. Maja nebetekusi kantrybės pribėgo prie žmogaus laikančio dovaną ir ištraukus ją iš rankų pasileido tolyn.
- Protego, - paleido kerus į kažkurią pusę Maja. - Protego! - Nuskrido dar vieni kerai. Maja apsidairė.
- Paimkit ją! - pasklido mėlynakės balsas link Voldemorto komandos narių.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Paul Gruodžio 30, 2019, 05:05:00 pm

Pasaulis sukosi ratu, o Emma tik stovėjo ir žiūrėjo, kas darėsi. Dovana tikriausiai jau po kokį šimtą kartų buvo spėjusi atsidurti visose barikadų pusėse.
Vis dėlto, kai jau kažkelintą kartą iš Martino rankų buvo išplėšta dovana, mergaitė sureagavo. Tik truputį per vėlai. Ir kokia čia mėsmalė... Jau geriau būčiau pasilikusi pilyje... Niūrias Emmos mintis nutraukė skriejantys Protego kerai. Varnanagė pasileido link šio burtažodžio leidusios žmogystos. Regis, ji priklausė Voldemorto komandai, bet škotė tikrai neturėjo laiko klausti. Pagaliau prisigretinusi prie tamsiaplaukės mokinė pakišo jai koją. Nieko nelaukusi Emma pagriebė apiplyšusią dovaną ir skuodė kuo toliau nuo jos, žvalgydamasi pažįstamų veidų. Pamačiusi komandos draugą, regis, Martiną, ji pribėgo ir įkišo raudoną dėžutę tiesiai jam į rankas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 05:20:55 pm

Martin'as džiaugėsi, kad dovana buvo vėl jų komandoje, bet suprato, kad šitas žaidimas nėra toks lengvas kaip jis manė. Jis pradėjo galvoti visokias nesąmones.Čia reikia didelės sėkmės, negano to šalta darosi. Kaip norėčiau šiltos kakavos.Pagalvojo Martin'as ir prisiminė, kad jis žaidime.
-Tikėkimės iš manęs dabar jos niekas neatims, o kur Katy?- su dovana rankose pasakė Martin'as.
Jis žvalgėsi kur ji gali būti ir pamatė atsitūpusę prie pusnies, todėl nieko nelaukęs nubėgo prie jos ir padarė nematomą skydą  aplink juos bei tarė:
-Imk tą nelemtą dovaną ir išpakuok.
Jis netikėjo, kad jiems pavyks, bet ir vilties neprarado.Mes galim, galim,galim!!! sušuko mintyse Martin'as ir žvalgėsi ar niekas neateina link jo..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rebecca Williams Gruodžio 30, 2019, 05:25:04 pm

Pūškuodama per pusnis ir sniegą, Akilandos komandos narė skubėjo į šventę. O gal žaidimą. Ar taip ar taip, buvo užduotis, ir jai reikėjo ją įvykdyti. Sunkaikinti tą raudoname popieriuje įvyniotą dovaną. Prieš tai kelis kartus perdavus. Juk visai nesunku. Bet ji dar nematė kaip viskas vyksta, nematė, kaip viskas vyksta. Kol kas ji tik lekavo į vietą, kur viskas vyko.
Vos pasiekusi vietą, kur dovana buvo perduodama visur ir visaip, ji ją pastebėjo. Kaipgi  nepastebėsi to, kas yra objektas, kurį vejasi visi, ir dar ryškiai raudonas. Dabar jis tik ką buvo perduotas kitam švilpiui, kuris, deja, per renginį pateko į kirą komandą - koledžą.
Rebecca pasileido jo link. Pamačiusi skydo sukūrimą, tuoj pat jį panaikino, paleisdama kerus. Nuo jų jis dingo. Pagriebusi ją tiesiai Martinui iš rankų (ir stumtelėjusi), pasileido prie jau suaugusio savo komandos nario - Luko. Ir įgrūdo dovaną jam į kišenę.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maja Patvel Gruodžio 30, 2019, 05:31:10 pm

 Dovana iš Majos rankų buvo vėl atimta. Juodaplaukė supykusi žvalgėsi aplinkui. Atrodė, kad šios peštynės dėl kažkokios dovanos niekada nesibaigs. Stebėdama kaip dovana keliauja iš rankų į rankas Maja nebeteko kantrybės. Viskas atrodė veltui, bet laimėti kitiems mėlynakė nesiruošė leisti. Ji pradėjo bėgti link dovaną turinčio žmogaus. Atrodė, kad dovana jau taip arti, bet Majos kojos susipynė ir ši nugriuvo ant sniego. Greitomis atsistojus juodaplaukė iškėlė lazdelę ir ištarė:
- Accio dovaną! - ranka sudrebėjo ir kerai nepavyko. - Accio dovaną! - pakartojo mėlynakė. Dovana atskriejo į pas ją.
- Nagi sunaikinkit ją! - sušuko Maja tamsos valdovo komandos nariams artėdama link jų. Pirmyn! Jug tas daigtas turi būti sunaikintas! Pirmyn!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 05:34:44 pm

Mergaitė vos spėjo paimti dovaną iš jos rankų vėl dingo dovana. Mes buvom tiek arti ir vėl viskas išnaujo! Mes tikrai jau kokias penkias valandas čia... Katy galvojo kokį nors veiksmingą burtažodį, kad dovana būtų atimta kuo greičiau, bet nieko geriau neprisiminė todėl pamaudojo tą patį burtažodį.
-Accio dovana!-mergaitė suriko jau kokį trečia kartą tą patį burtažodį, bet dovana vėl buvo jos rankose.
Mergaitė vėl akimis pradėjo ieškoti Martin ar Emmos.
Emma buvo labai labai toli tikriausiai pavargo... Suprato Katy todėl pradėjo ieškoti Martin.
Martin buvo taip pat toli, bet žymiai arčiau negu Emma.
-Martin, gaudyyyyyyykkk!!!!!!- suriko Katy ir likus vienam metrui iki Martin, dovana pradėjo skristi vaikino link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 05:45:21 pm

Martin'as puvo supykęs, nes trūko tiek nedaug, bet dovana buvo atimta iš jo kokį šeštą kartą ir jį tai nervino. Taip norėčiau panaudoti juodąją mągiją ir visus kaip tarakonus išžudyt.Jis nežinojo, kas jam buvo pasidarę, bet ir nenorėjo, nes jam tai, kaip niekas patiko. Jis pamatė, kad Katy jam metė dovaną, todėl pabėgęs į  priekį ir pašokęs pagavo dovaną. Iš kart smegenys jam leipė bėgt link Emmos, kuri pakankamai toli nuo jo, kad kažkas per tą laiką atimtų dovaną. Pribėgęs jis ir vėl padarė nematomą skydą aplink juos ir įgrūdo dovaną, sakydamas:
-Pakuok, nieko nelauk tik pakuok...
Pasakęs jis dairėsi ir mintyse skandavo bei galvojo visokias nesąmones.Mes galim, galim!!! Arba negalim,negalim!!!Kodėl Kalėdų senelis toks žiaurus ir davė tokią užduotį. O šita užduotis kažin paskutinė?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 05:51:50 pm

Po tokio linksmo bėgiojimo Lukui tikrai reikėjo poilsio, bet vos tik jis atsisėdo iš jo atėmė dovaną. Na nieko svarbu jos nepraganyti ir viskas bus gerai. Tad greitai atsistojęs nubėgo prie vaikino, burtų pagalba pašalino skydą ir pagriebęs dovaną nuskuodė šalin šaukdamas:
 -Ar tu nematei, kad aš ką tik čia bėgiojau? Palauk truputį ir tada bus galima bėgti kartu.
Vaikinas greitai prisiminė burtažodį kuris padidindavo daikto skaičių, bet vos tik palietus to daikto kopija, ta kopija dingdavo. Tad kai tokių pat dovanų buvo pilna Lukas ėmė bėgioti aplinkui ratų:
-Tik neliesk tų kitų, dar susprogsi , -nusišypsojo Lukas ir pradėjo smagiai sprogdinti kopijas kurioms susprogus pasklisdavo muilo burbulai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rebecca Williams Gruodžio 30, 2019, 06:08:30 pm

- Ne! Neenneene!
Tik tiek išsklido iš Rebeccos burnos, kai ji pamatė, kad dovana su accio išlindo iš kišenės, Lukui dar tikriausiai nepastebėjus jos. Tada dovana dar paskraidė. Tiek daug žmonių jos norėjo. Žaidimas švilpei ėmė nepatikti, o ji buvo tik ką prisijungusi prie jo. Laimei, po kiek laiko dovana VĖL grįžo pas Dubajų, ir jis, puikiai pasinaudojęs padauginimo kerais, ėmė bėgioti, sprogdindamas kopijas ir versdamas jas į daugybę muilo burbulų. Būtų buvę linksma, jei ne liūdna. Burbulai trukdė matyti, bet kadangi dovanos turėtojas (tikrosios) bėgiojo aplinkui, greitai jį susiradusi, paėmė iš jo dovaną. O tuomet nuskuodė prie kitos bendrakursės švilpės Delfės, kuriai perdavė dovanėlę. Norėjo, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 06:15:02 pm

Martin'as antrą syk taip pat supyko, nes ir vėl prieš pat nosį, kažkokių būdų buvo atimta dovana. Jo neramino mintis, kad joje nieko nėra arba, kad tai, tik Akilandos pokštas ir tas laiškas sukalstotas, nes žmonių apmažėjo, bet nepakankamai ,kad laimėti. Jis žvalgėsi kur tas nenaudėlis bėgo, bet jis darė keistus dalykus, dovanos pradėjo daugintis ir kai susprogdavo išeidavo muilo burbulai.Be to, visai gražūs burbulai, bet ką daryti?Apgalvojo Martin'as ir stengėsi prisiminti, kokį nors tinkamą burtažodį. Pirma jis pagalvojo pamėginti Wingardium leviosa, bet suprato, kad jį ištarus atskries bet kokia dovana. Tada Martin'as prisiminė tą burtažodį kaip padidinti skaičių jų ir kaip sunaikinti, o tai sužinojo skaitydamas knygą apie juokingai pavojingus kerus. Jam nepavyko jų sustabdyti, nes vis tas berniukas juos padarydavo ir susprogdindavo. Bet staiga, pamatė, kaip bėga Rebecca, kuri pasiėmė dovaną ir norėjo paduoti kažkam, bet berniukas prisėlino po sunkios kelionės per burbulus prie jos ir pačiupęs dovaną pradėjo bėgti. Pribėgęs prie Katy, jis jei padavė dovaną ir nieko nelaukės tarė:
- Bėk ir duok ją Emmai ir pagaliau baikim tą nelemtą žaidimą.
Pasakęs berniukas žiūrėjo kas vyksta ir tikėjosi geriausio. Taip pat jis žvalgantis pastebėjo, kad burbulai baigiasi ir suprato, kad tai tikriausiai dėl to, kas žmogus nebeturi tos dovanos ir nebegali dauginti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 06:20:29 pm

Delfė pavargo. Skaudėjo visus kaulus, tiesiog degė iš vidaus žaizdos. Mergina labai norėjo pasitraukti.
Mergina stovėjo už medžio. Iš ten ji stebėjo viską. Noras laimėti palengva užgeso, Digori norėjo tiesiog gulėti lovoje ir ilsėtis.
Staiga prie jos pribėgo jos bendrakoledžė Rebecca ir padavė dovaną. O dieve dieve... Vėl turiu tą prakeiktą daiktą! Kodėl?! Viskas bus gerai..
Delfė pasileido bėgti. Bet žinoma, kažkaip dovaną vėl atsidūrė pas Martin'ą.
- Po velnių, rimtai?! Accio  dovaną!!!
Dovana nuskriejo pas Delfę. Atsisukusi ji žiebė kelis bombarda ir pasileido bėgti. Galvoje įsižiebė vienas vardas - WRENA
Pribėgusi prie Wrenos, Delfė įkišo jai dovaną.
- Paslėpk ją ir viskas bus gerai.... Viskas baigsis...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 06:29:52 pm

Katy nespėjo susigaudyti kas čia vyksta tai lyg be sąmonės viską stebėjo ir noras laimėti pamažu gęso, bet staiga mergaitė atsipeikėjo ir skubėjo prie merginos, kuri norėjo įduoti dovaną kažkokiai kitai merginai. Katy, tu gali, tu gali! Tu sugebėsi! Greitai viskas baigsis ir tu galėsi gulėti lovoje ir ilsėtis. Grifukė pribėgo prie Delfės ir išplėšė dovaną iš jos rankų. Grifukė nuskubėjo prie Martin Kiek kartų per dieną aš jau perduodu jam dovaną... Susimąstė pirmakursė, bet tik šyptelėjo nepastebimai ir toliau skubėjo prie Martin, kad perduotų jam dovaną, bet ji netyčia iškrito iš rankų. Mergaitė nenorėjo lenktis, todėl tik suriko:
-Accio dovana!
Dovana ir vėl buvo Katy rankose ir truputį pabegėjus mergaitė jau buvo prie Martin, todėl davė dovaną jam ir pasakė:
- Ieškok Emmos, aš nebegaliu. Prisėsiu čia. Jei reikės manęs, pašaukit.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 30, 2019, 06:32:17 pm

Kas čia darėsi išvis nesuprato. Buvo aišku tik tiek, kad atsirado daugiau jos komandos narių. Gerai, tačiau pastoviai vis kas nors pakišdavo koją, kai iki pergalės būdavo likęs vos vienas nedidelis žingsnelis. Keikėsi. Mintyse. Galvojo kas nutiktų, jeigu ji pabėgtų. Arba nueitų patikrinti ar užšalęs ežeras. Gal net paskraidyti šluota - kad tik nereikėtų čia toliau žaisti ,,perduok dovaną kitam žmogeliui" ir ,,atjunk visus priešininkus". Realiai, jos grupės užduotis buvo sudėtingiausia. Paslėpti. Čia tau ne sunakinti. Sunaikinti lengva. Na, nebent ta dovana - horokrusas. Akilandos arba Kalėdų Senelio.
Prie jos pribėgo šviesiaplaukė mergytė, kuri norėjo paduoti dovaną. Vargšelė, pavargus. Iš jos rankų išplėšė dovaną, tačiau Wrena pradėjo vytis tą plėšikę ir atsiėmė dovaną į savo rankdas. Išbūrusi su protego skydą, pradėjo bėgti. Perdavė dovaną ryškių plaukų komandos draugei ir saugojo ją, pridengdama kerų skydu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rebecca Williams Gruodžio 30, 2019, 06:42:24 pm

Ir kodėl gi ne? Dovana iš Delfės dingo, ją pasigriebė nenaudėlis Martin, bet VISA LAIMĖ, ji sugebėjo ją pasigriebti. Ir jie visi buvo viename kurse ir viename koledže. Hogvartse. Ne čia. Dabar jie buvo priešai. Su Martin. Nes Delfei nuskilo, ir ji pakliuvo kartu su Rebecca. Užtat dabar jos galėjo nugalėti Grant. O gal jis jas. Nežinia, nes kol kas be šansų viskas buvo.
Ir tada dovana iš Delfės vėl dingo. Pasigriebė kažkokia grifė. Ji tada bandė perduoti Martin, bet Wrena buvo greitesnė. Ir dar perdavė dovaną Rebeccai.
- TAIP! - sušuko ši, vos gavusi dovaną. Ir tuomet pasileido bėgti vėl prie Delfės, tikėdamasi, kad ši ją paslėps. Perdavusi, užsileido protego ir ėmė stebėti aplinką, būdama pasirengusi nublokšti bet ką, kas artinsis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 06:44:53 pm

Martin'as tik spėdavo paiimti dovaną ir iškart netekdavo. Jam sukosi galva nuo tokio veiksmo ir darėsi bloga. Jam pasidarė įdomu kiek laiko jis praleido vydamasis tą kvailą dovaną, taip pat mintyse klausė savęs visokių klausimų, bet pamatė, kas turi dovaną. Jis jau žadėjo pribėgti prie mergaitės ir paiimti ją, bet pamatė, kaip Katy paėmė dovaną ir bėga link jo.Ir vėl reiks bėgt, ir vėl atsims, ir vėl nepasiseks. Kaip noriu gerti. Švilpis pasiėmė sniego saują ir suvalgė. Bėgant Katy iš jos paėmė dovaną, Martin'as žinoma supyko ir pradėjo bėgt link to vagies, bet ji perdavė draugei, todėl jis pradėjo vytis kitą žmogų su dovana. Ji taip pat norėjo perduoti dovaną kitai savo draugei, bet Martin'as burtų pagalbą panaikino skydą ir pačiupęs dovaną nuskuodė link Katy.Parbėgęs ir pavargęs jis tarė:
-Imk tą velnio dovaną ir nešk Emmai, žinau, kad ir vėl nepasiseks, bet nepasiduokim.
Pasakęs Martin'as krito ant sniego lyg negyvas ir stengėsi pailsėti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 06:51:42 pm

Iš Delfės rankų dovana buvo išplėšta. Ją pavogė kažkokia pirmakursė. O DIEVE, TIE MAŽIAI
Delfė jau norėjo bėgti paskui ją, bet tai padarė Wrena. Digori sulaikė norą sušukti Wrenai, kad jei reikės, pavarytų su Crucio.
Delfė atsisėdo ant akmens. Jei kam reikės, kad paimčiau tą kvailą daiktą, sėdėsiu čia. Užkniso kaip...
Ilgi švarūs Delfės plaukai dabar gulėjo susivėlę ir purvini. Delfės alkūnė ir kelys labai skaudėjo. Antrakursės akyse sužibo ašarėlės, bet ji jas greit nusibraukė, mat prie jos pribėgo Rebecca.
Staiga vėl pasirodė Martin. Jis paėmė dovaną ir nubėgo prie grifės.
- Na ne... Taip lengvai neišsisuksi, Grant!!
Ji sušuko bombarda. Dovana iškrito, o Delfė vikriai ją sugavo. Pasileido bėgti link Wrenos.
- Bėk, Wrena!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 06:58:55 pm

Dovana nepasėkė Martin. Katy jau buvo labai pavargusi ir nusikalusi. Lauke pradėjo snigti, lauke labai šalta, mergaitė nori grįžti į pilį ir ramiai atsigulti ir pailsėti.
- Emma, Martin, kur jūs!? Aš pavargau!- sušuko mergaitė, bet pasiryžo dar kartą paimti dovaną iš kažkokios merginos.
Katy įkvėpė, iškvėpė, susikaupė ir pasileido bėgti link kažkokios merginos, kuri turėjo dovaną. Katy jautė, kad šiandien bėgdama treniruojasi lyg lengvoje atletikoje, todėl mergaitė apsidžiaugė ir dar greičiau bėgo link merginos su dovana. Pribėgus prie merginos Katy griebė dovaną ir pasileido bėgti link Martin. Hmmm, įdomu, kiek dar kartu bėgsiu jam dovaną perduoti pagalvojo Katy.
- Martin, imk ir nepamesk jos. Aš žinau, kad mums gali pavykti!- subėrė Katy ir atsigulė ant sniego.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 07:09:51 pm

Dovana ir vėl, ir vėl, ir vėl buvo atimta. Švilpis nebežinojo kiek laiko dar ištvers, o dar jas atiminėja švilpės, kurios jį neretai erzintą, bet tą kart ypač. Jis pamatė gerąją pusę, nes Katy taip pat stengiasi ir nubėgo atimti tos vagilės turimą dovaną, kuri bėgo pas dar kitą švilpę. Jis tuom, kad tik jos čia  nebuvo įsitikinęs, bet nieko daugiau nematė tik jas. Seniau klastuolių nemėgau, o dabar švilpių, tai gal ir savęs tuoj nemėgsiu? Martin'as atsistojo ir kai parbėgo Katy jis pasiėmė dovaną ir vėl bėgo. Jis mėgo bėgti, bet ne tiek laiko. Pribėgęs prie Emmos, jis įgrūdo dovaną tarp rankų ir tarė:
-Pakuok, pakuok!!!
Pasakės berniukas puikiai žinojo, kad jam nepavyks, bet nežadėjo po tokios atkaklios kovos pasiduoti, todėl padarė netvirta apsauginį nematomą skydą ir laukė, kol kažkas atbėgs ir pavogs ją. Bet širdyje viltis vis dar buvo viltis laimėti...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rebecca Williams Gruodžio 30, 2019, 07:11:26 pm

Ne. Dovana tikrai neatsidūrė pas Martin. Nes Rebecca jį pražiopsojo, o ir jis nesitaikė į ją visai. Net nekreipė dėmesio. Ak, tas Martin... tik savim susirūpinęs, šyptelėjo, prisiminusi, kad su juo mokosi jau pusantrų metų. Deja, dovana ilgai pas jį neišbuvo. Ją susigrąžino Delfė, o jai bandant perduodnat Wrenai, septintakursei, švenčiančiai paskutines Kalėdas Hogvartse, grifė pasisavino tą raudoną dalyką, kuris jau tiek šiandien prisikentėjo.
- Puikus pokštas, Akilanda,- tarstelėjo, bėgdama paskui grifę, kuri buvo jau prie pat Martin.
Rebecca padarė triuką - šoko tiesiog ant dovanos, išplėšdama iš jų abiejų rankų ir krisdama ant žemės. Deja, planas nepavyko, dovana liko pas Martin rankose. Tuomet Rebbeca pasileido paskui jį. Atsitrenkė į skydą, bet jis buvo silpnas, ir iškart subyrėjo nuo smūgio. Ji bėgo toliau ir prieš pat jam perduodant ją, atėmė. Ir perdavė Wrenai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 07:20:11 pm

Martin'as žinojo, kad jo skydas silpnas, bet kad toks nesitikėjo. Mintyse Martin'as pagalvojo.Nesvajok taip lengvai iš manęs ją paimti. Jis nieko nelaukė ir pradėjo vytis bendrakursę, kuri Martin'ą nervino be galo. Sustojęs jis tarė:
-Accio dovana.Burtažodis nesuveikė, nes jis bijojo, rankos drebėjo bei mąstė, kad dovana pasieks švilpę, todėl ir vėl tarė:
-Accio dovana.
Burtažodis suveikė ir beduodant dovaną ji pradėjo skristi link berniuko. Pasiėmęs tą nelemtą dovaną jis į sniegą paleido kerus.
-Bombarda.
Burtažodis suveikė ir sniegas pakilęs į viršų padarė mažą priedangą, pribėgęs prie Katy, jis ir vėl padarė savo silpną nematomą skydą ir duodamas dovaną tarė:
-Imk ir prašau nugabenk ją pas Emmą.
Atidavęs dovaną jis vėl krito ant sniego lyg negyvas ir tikėjosi, kad Katy pavyks.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 07:35:36 pm

Martin padavė Katy dovaną. Katy ją paėmė ir iškart pradėjo lakstyti ratais, kaip pakvaišusi. Katy bėgiodama ratais ieškojo Emmos, bet niekur jos nesimatė. Katy pradėjo liūdėti, nes Emmos čia nebuvo, bet staiga horizonte pasirodė Emma.
-Emma, aš tau tuoj mesiu dovaną! Greičiau gaudyk ją, nes aš nebegaliu. Ta dovana sugadino visiems mums šią dieną, bet, Emma, paimk ją, ir atpakuok greičiau!!!!!!!!!!!!!!!- jau pavargusiu balsu urėkė Katy.
Jei mes nelaimėsim, aš verksiu. Tiek daug valandų čia lakstau ir nesimato galo. NEBEGALIUUUUUUUUUUUUUU mintyse kalbėjo mergaitė. Ji galvojo api šiltą, minkštą lovą, apie karštą kakavą, apie miegą ir apie tą nelemtą, raudonai supakuotą dėžę, kuri sugadino visą šią dieną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 30, 2019, 07:38:47 pm

Iki jos dovana vėl neatkeliavo - nežinojo ar tai gerai, ar blogai, tačiau turbūt nieko gero, jei tavo koledžas prakiša. Mergina leido jiems kurį laiką pabėgioti, gal taip juos nuvargins kaip tie nuvargino jos bendrakoledžes. Kalėdų Senelio prižiūrimiems vaikučiams ryškiai reikėjo šiaurės elnių pagalbos, nes pastoviai griūdavo ant sniego pailsėti.
Neketino pasiduoti. Juk jiems tą dovanėlę reikėjo gražiai išpakuoti, nors tokiu atveju jau geriau ją sunaikinti, nes dar pora perdavimų ir atrodys visiškai apgailėtinai. Sušlapęs dovanų popierius, apsilaupę kampai... Ar tik pasirodė, ar jau kai kur ir įplyšę? Tuoj iš kartoninės dėžės pasidarys nesąmonė ir bus galima skandinti ežere.
Kadangi mergaitė pradėjo rėkti, netruko ilgai suprasti kur yra Emma ir pabūti ta juoda kate - atimti dovaną. Pagriebus dovaną, Wrena pradėjo kuo greičiau bėgti. Matė netoliese esantį Luką ir norėjo jam perduoti dovaną. Pora metrų. Padavė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 07:48:34 pm

Martin'as gulėjo sau ant sniego ir žiūrėjo, kad pradeda temti, galvojo apie šiltą kakavą ir minkštą lovą, bet mintis laimėti jam neleido pasiduoti po tiek laiko, todėl atsistojo ir stebėjo, kaip sekasi jo koledžo atstovėms. Jis stebėjo Katy ir tikėjosi, kad jai pavyks, bet deja, kita švilpė ir vėl prisistatė, kuri pagavo išmestą dovaną ir pradėjo bėgti prie berniuko. Jis buvo žymiai greitesnis, nes kita švilpė bėgo lėtai, bet ji padavė dovaną tam berniukui, kurio senai nebematė. Bet pribėgęs jis išplėšė iš rankų tą apdriskusią dovaną ir pradėjo bėgti, bėgant nenaudojo jokių kerų ir net neatsisuko pasižiūrėti kokia padėtis už jo. Pribėgęs prie Katy, jis ir vėl tarė:
-Imk dovaną ir bėk, aš stengsiuosi tave apginti.
Martin'as žvalgėsi ir kentėjo savo nuovargį, pėdų skausmą ir sušalusių pirštų skausmą, bet ryžtingu veidu neprarado vilties.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Maja Patvel Gruodžio 30, 2019, 07:49:20 pm

 Maja žiūrėjo į visą tą suirutę. Pati dovanos atimti nebemėgino, nes kitos dvi komandos puikiai pešėsi neleisdamos viena kitai laimėti. Apsižvalgius juodaplaukė pamatė medį ir padarė kone kvailiausią dalyką - priėjo prie jo ir apsidairius ar niekas nemato užlipo kamienu aukštyn. Įsitaisius tarp šakų ji patenkinta nusišypsojo. Iš čia galės viską stebėti, o jei reikės ir kerais dovaną prisišaukti. Kaip gera. Visai kaip vaikystėje... Pagalvojo Maja. Mokiniai vis gulė ant sniego ir vėl stojosi
 Atrodė juokingai ir mėlynakė nusišypsojo. Galiausiai jai pabodo sėdėti ir nieko neveikti. Juodaplaukė atsargiai nusliuogė nuo medžio ir kerais atsiskraidino dovaną.
- Imkit ją! - Šūktelėjo Maja savo komandos nariams.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 30, 2019, 08:18:30 pm

 Mažiau chaoso, Mayra manė, būtų skerdynių lauke negu šioje kalėdinėje mėsmalėje. Kerais išsidžiovinusi rūbus bei susišidžiusi, klastuolė atsirėmė į netoliese stovėjusią eglaitę ir stebėjo, kaip du koledžiai buvo pasiruošę perplėšti vieni kitiems gerkles dėl raudonos dėžutės. Klastuolė žinojo, kad tokia užduotis laimima ne jėga, o gudrumu, todėl kantriai laukė, kol tie laukiniai išsimurkdys sniege, purve bei pavargę aptings, sulėtės ir galiausiai nugrius. Šypsena žaidė merginos lūpose ir ši stebėjo savo sąjungininkus, kurie, jau perpratę visą šį žaidimą, irgi stebėjo šokinėjančią dėžutę. Majai užlipus į medį, po kuriuo stovėjo Mayra, ir gavus dovaną, klastuolei tereikėjo ištiesti rankas ir dėžutė atsidūrė jos rankose. Pamačiusi netoli akmens stovinčią Rosemarie, Mayra pasileido bėgti link jos, kas su pagaliau sausais batais buvo itin lengva. Metusi dovaną Rosemarie, Mayra įsivertė į pusnį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 30, 2019, 08:25:48 pm

Wrena apsižvalgė. Vėl eilinį kartą dovana neaišku kur. Švilpė vėl žadėjo pasinaudoti lazdele, tik laukė tinkamos progos. Iš rankų plėšti vyresnėms merginoms nenorėjo - šios stipresnės ir dar kokių kerų paleis, tad laukė, kol dovanėlė atsidurs ore. Ir atsidūrė - Voldemorto koledžo atstovės labai mėgo ją mėtyti. Kaip neetiška.
Švilpė iškėlė savo lazdelę.
- Accio dovaną,- paleido kerų porciją. Sėkmingai. Dovana pradėjo artėti prie jos ir netrukus ją pasigriebus seprintakursė pradėjo kuo greičiau bėgti, akimis ieškodama savo komandos narių.
Jei dabar ko nors neras, bus tragedija - visos šoks ant jos. Mergina pagaliau pamatė vieną iš mažesniųjų vagišių komandos atstovių ir padavė jai dovaną. Gal atleis. Pati gelbėjosi kailį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gerda Marqeen Gruodžio 30, 2019, 08:32:18 pm

Ir vėl dovana blaškėsi kaži kur... Gerda vos pastovėjo ant sušalusių kojų... Taip norėjosi eiti į pilį ir pailsėti... Ne, aš Tamsos Valdovo nenuvilsiu! tvirtai apsisprendė kaštonplaukė ir vos paeidama per jau pradėjusias tirpti pusnis, iškankintas tikslan nepataikiusių kerų, žvalgėsi, ar kur nors nesimato į raudoną popierių suvyniotos, auksinės spalvos kaspinėliu perrištos dėžutės. Kaip ir buvo galima tikėtis, jos niekur nesimatė, todėl žalsvai pilkų akių savininkė pradėjo dairytis jos koledžo narių - Mayros, Rosemarie, Alekso ir Majos. Su jais buvo ta pati situacija kaip su dovana - nei matai, nei girdi.
- Kas... čia... per... nesą... monė?! -  dusdama nuo klampojimo šaltomis pusnimis, šiaip ne taip tyliai sau ištarė Gerda.
Kai viltis jau buvo beveik prarasta, raudonas popierius suspindėjo kažkokios merginos rankose. Va dabar tai tu gausi! pamiršusi visą nuovargį, Gerda nulėkė link jos ir atėmė dovaną bei pasileido bėgti link Mayros.
- Imk! - padavė į rankas Mayrai dovaną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 30, 2019, 08:42:30 pm

 Išropojusi iš pusnies, Mayra išsipurtė sniegą iš jos susigarbanojusių plaukų ir apsidairė. Dovana nepasiekė Rosemarie ir vėl atsidūrė bala žino kur. Garsiai nusikeikusi, klastuolė pašoko ant kojų, valydama sniegą, nes nenorėjo vėl kiaurai permirkti. Susiradusi lazdelę, nukreipė į lauke labai energingai lakstančią švilpę, kuri turbūt paėmė iš jos dovaną, ir mostelėdama jos link tarė:
-Petrificus Totalus.
Iš tokių kerų be kito pagalbos neįmanoma išsivaduoti. Bent jau dabar apsiramins, nes matyt stumtelėjimo į pusnį nepakako. Mayra nepastebėjo jos link skriejančios dovanos, tad ši bumbtelėjo klastuolei į galvą bei nukrito į purvu virtusį sniegą. Ew Susiraukusi, Mayra atsargiai paėmė purviną bei ištižusį kartoną ir nuėjusi iškilmingai įteikė Rosemarie. Tegul daro, ką nori.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 08:49:07 pm

Dovana, kadaise buvusi labai graži, dabar buvo purvina kaip iš šiukšledėžės. Buvo liūdna žiūrėti. Delfė labai norėjo kad šitas karas baigtusi - geriausia pasiduoti ir viskas. Bet Digori nemokėjo pasiduoti. Aš turiu laimėti, mes turime laimėti...
Delfė pasileido bėgti prie Mayros. Bet ši dovaną jau įteikė Rose. Tad Delfė vėl greitai nuskuodė prie Rosemarie.
- Labai atsiprašau, Rosemarie, bet man labai reikia šios dovanos, - lipšniu balseliu kalbėjo Delfė. Ji bandė tempti laiką, nors buvo ir sunku ir pavojinga. Pasitaikius puikiai progai, mergina išplėšė dovaną iš rankų, netyčia įplėšdama popierių. Nesvarbu, vis tiek ta dovana atrodo kaip iš šiukšledėžės...
Švilpė nubėgo prie Luko.
- Varyk, Dubajau, varyk..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleksas Gilbert Gruodžio 30, 2019, 08:54:39 pm

Šurmulys, daug visokiausio triukšmo, veiksmo ir chaoso. Jei šiandien Aleksas būtų išsimiegojęs tai puikiai mėgautusi šiuo reginiu, tačiau dabar penktakursis tik snaudė, mat pavargo nuo sniego angelų gamybos. Kažkur šitoje žmonių masėje turėjo būti Gerda, Rose, Mayra ir Maja. Svajonių komanda panašu, jog taip pat snaudė (na tik gal ne tiesiogine prasme.) Aleksas atmerkė savo akis ir pasiražė nusižiovaudamas.
- Pas ką dovana? - burbtelėjo vaikis, o tada tik apsivertė ant kairio šono, susisuko į kamuoliuką ir užmerkė akis. Vėl  nusprendė pasinerti į sapnų karalystę, mat imtis iniciatyvos dar tingėjo. O kada gi Gilbert netingėjo? Ai, na tada kai tikriausiai reikėjo muštis su Dafydd ir Kaujumi. Ech, tobuli prisiminimai...
 Aleksas pašoko. Tinginystės laikas pasibaigė, o ir komanda pabudo. Vaikis greitai nuskuodė prie Delfės, o šiai metant dovaną Dubajui, sugriebė bei greitai nusviedė Mayrai
- Sorry guys, - išlemeno ir vėl krito į pusnį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 30, 2019, 09:04:43 pm

 Dovana, kurią lyg karūną iškilmingai Mayra įteikė Rosemarie, vėl kažkur dingo. Iš pykčio viduje buvo likęs tik susierzinimas - akivaizdu, kad Voldemorto slaptoji tarnyba laimės, bet ne visi tą suprato. O tarnyba ir buvo sukurta laimėti. Kitaip negali būti. Šįkart pagavusi į ja skridusią dovaną, kurią metė lyg Pilypas iš pusnies išlindęs Aleksas, klastuolė vėl įteikė ją kantriai prie akmens stovinčiai magizoologei. Šįkart, nerizikuodama, kad koks vaikpalaikis atbėgęs sutrukdys, Mayra išsitraukė lazdelę ir pradėjo murmėt apsauginius kerus, kuriuos visą savaitę kalė pamokoje. Ore sumirgėjus melsvam skydui, kuris turėtų atmušti lekiančius šia kryptimi objektus bei kerus, klastuolė beveik nemirksėdama stovėjo, nenorėdama susilpninti apsauginio kupolo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 09:14:17 pm

Martin'as pavargo iš vien lakstyti, todėl jis sumanė nieko nedaryti, o stebėti ką daro kiti, kaip ir daugelis mokinių. Be to, jis jautėsi kaip neišsivysčiusio proto žmogus, vejantis vieną dėžę, kurioje tikrai nėra stebuklinga dovana. Jei joje nieko nėra, kas tada? Jei ji gali būti susprogdinta, tai reiškia, kad ji tuščia?Todėl nieko nedarė ir leido kovoti kitoms dviem komandoms. Jis bijojo, kad jos kovos ir kažkuri pasiduos, bet toliau stengtis iš visų jėgų neleisti laimėt, jo manymų nebuvo protinga. Jis atsisėdo ant nedidelės pusnies, įsitaisė ir pradėjo mintyse dainuoti visokias dainas. Mintyse buvo Popso, klasikos, roko ir daug kitų muzikos žanrų. Bet jam atsibodo dainuoti ir šalti savo sėdynę, todėl sumastė atsistoti ir burtų pagalba sušildyti save. Jam pavyko jis buvo vėl sausas  nesušalęs, todėl sumastė pastovėti bei pasigrožėti tokia gražia žiemos diena, kuri buvo praleistą nebereikalingai su daug lakstymų. Bet jam ir tai atsibodo, todėl sumastė sutrukdyti kažkam laimėti arba padaryti perdavimą, todėl burtų dėką jis atskraidino dovaną pas save, jam tai pavyko per plauką, nes Mayra jau teikė dovaną ir buvo pradėjusi daryti apsauginį skydą. Apsidžiaugęs lengva ristele nubėgo prie Katy, kuri taip pat atrodė pailsėjusi.
-Imk tą dovaną ir jei netingi nunešk Emmai, kuriai norėjau nešti, bet nemačiau.-pasakęs ir įkišęs į rankas dovaną, berniukas pasitraukė į šoną ir toliau stebėjo kas vyksta tame nelemtame žaidime. Jis žinojo, kad kažkas pavogs tą dovaną, bet vis tiek pas jį buvo viltis, o iš kur net pats nežinojo...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 09:16:53 pm

Na, šis baisumas nė kiek nesibaigė, mat prie Delfės priėjo klastuolis Aleksas Gilbert. Paėmęs dovaną, jis metė Mayrai, ir pats krito į pusnį. Iki ko nusirito šis pasaulis...
- Sėkmes gulint pusnyje, - šaltai metė Delfė ir nubėgo. Dovana skriejo, Delfė davė burtažodį:
-WINGARDIUM LEVIOSA.
Dovana ėmė stovėti ore. Dar vienas lazdelės mostas ir dovana Delfės rankoje. Na taip buvo Delfės galvoje. Iš tikro dovaną sugavo Mayra. Į ją šaudyti buvo beprasmiška, nes turėjo apsauginį kupolą. Bet dėkui dievui, atkeliavo Martinas. Jis paėmė dėžę. Dėžę Martinas įteikė mažei, kuri buvo išplėšusi iš Delfės rankų tą dėžę. Švilpė nepraleido progos. Sušukusi accio, Delfė nusišypsojo. Dovana nusileido Delfės rankoje.
Turėti dovaną šiuo metu buvo pavojinga - jei turi dovaną, visi burtažodžiai šaudo į tave. Delfė nežinojo kam duoti dovaną - merginai reikėjo kažko, kas gali apginti dovaną. Galvoje sukosi visokie vardai. Lukas, Rebecca, Wrena... Na, tebūnie Wrena. Mergina pasileido link vyresniosios merginos ir įkišo jai dovaną į rankas.
- Bėk, kuo greičiau pabaigsim, tuo geriau, SKUBĖK....

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 09:44:14 pm

Kai dingo visi muilo burbulai Lukas nuliūdo, nes juk buvo taip linksma juos sprogdinti, o dar ir dovana kažkur prapuolė, visiška tragedija. Tad atsisėdęs ant akmens vaikinas sėdėjo ir stebėjo kaip dovana skraidžioja nuo vienos vietos link kitos, kai kuriose vietose kažkas sprogdavo ir vėl viskas iš pradžių. Pamatęs, kad jo komandos narė turi dovaną ir neša kitai kuri kiek jam atrodė nerodė gyvybės ženklų jis pagriebė dovana apibėgo ratelį palikdamas lipnios plėvelės taką kuris vėliau baigėsi su lig daiktu aplink kurį ji buvo apvyniota. Viskas, nebeturiu plėvelės, negalėsiu suklijuoti nieko su ja, kaip liūdna, o ir Kalėdos baigėsi, naujos iki kitų metų negausiu, blogai, labai blogai. Baigęs savo bėgiojima perdavė dovaną Delfei ir išbūrė skydą aplink juos abu.
 -Paskubėk slėpk!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 30, 2019, 09:50:19 pm

 Mayra kuo toliau, tuo smarkiau susierzino. Ir kam visa tai? Klastuolė pačiupinėjo savo plaukus, kurie dabar priminė Medūzos gyvates. Stebėdama, kaip toliau vyksta veiksmas, nors ir aprimęs, klastuolė, kaip pačiai pasirodė keista, visiškai negalvojo. Gal tai buvo nuovargio ar šlapio sniego poveikis, bet Mayra tiesiog grožėjosi saulėlydžio atspindžiu vandenyje. Bet pamačiusi lyg nuprotėjusį bėgiojantį Dubajų, Mayra pasišokinėdama prilėkė prie jo šiam nespėjus nieko išburti, tyčia bakstelėjo alkūne į nosį ir, pačiupusi tą kvailą dovaną iš švilpės nagų, nušokavo tolyn.
-Buv Tūpajus, nebėra, oi čia buvo, oi čia ką.
Kadangi klastuolė buvo labiau užsiėmusi dainavimu nei žiūrėjimu, netrukus jos nosis atsidūrė sniego ir purvo mišinyje. Apsivertusi ant nugaros, mergina apsikabino dovaną, pasiruošusi spirti bet kokiam priėjusiam.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Paul Gruodžio 30, 2019, 09:53:59 pm

Visas šitas veiksmas virto baisiu chaosu, o dovana - kaip iš šiūkšliadėžės ištrauktu nebereikalingu daiktu, į kurį buvo gaila žiūrėti. Visą tą laiką dovana buvo mėtoma, plėšiama iš rankų ir taip toliau. Todėl Emma norėjo visam tam padaryti galą. Tad tai vargšei dėžei atsidūrus priešininkų komandos rankose, rudaplaukė puolė vytis šviesiaplaukę, kuri kaip tuo metu perdavė dovaną. Klausydama, ką jinai kalba, varnanagė pražiopsojo ir iš jos panosės buvo nugvelbta dovana. Laimei, ją pagriebė kažkokia keistuolė juodaplaukė, kuri atsigulė sniege apsikabinusi dovaną. Su ja problemų nebus...
-Accio dovaną!
Vargšė aplamdyta dėžutė atskriejo pas ją ir škotė apsisukusi ėmė skuosti link komandos draugų. Pribėgusi ji giliai atsiduso ir uždususi tarė:
-Nagi, atidarom tą dovaną ir bus baigta... Daugiau ši makalynė negali tęstis...
Norėta draugiškų rungtynių, o štai kas gavosi...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 10:04:04 pm

Šurmulys nerimo ir tik spėjęs paimti dovaną jis jos neteko. Švilpis žinoma supyko ant to žmogaus kas ją pavogė, bet ne tiek kiek praeitus kartus.Kiek galima vytis ta dovaną, tada ją prarasti, o vėliau ją vėl vytis? Ir taip ratu...Pagalvojo Martin'as ir lyg suprato, kad tai nesąmonė, bet vis tiek žiūrėjo kur yra ta dovana. Jis pamatė, kad ją laiko Emma ir apsidžiaugė. Priėjus Emmai Martin'as norėjo sutikti jos pasiūlymui, bet tarė:
-Jei taip padarysim nelaimėsim ir būsim pašalinti.-jis paėmė dovaną iš mergaitės rankų ir tarė:
-Katy, imk ir atidaryk, tada bus pagal taisykles. Jis žinojo, kad jie tėra trys ir laimėti yra žymiai sunkiau, bet tikėjosi, kad Katy spės ją atidaryti ir ras puikią dovaną. Taip pat jis manė, kad kiti jų pasigailės ir leis atidaryti bei laimėti. Todėl jis garsiai sušaukė:
-Gal atidarome dovaną visi kartu ir pažiūrime kas viduje, o paskui pasidaliname. Ar svarbiausia yra laimėti ir dalyvauti šitoje nesąmonėje? O gal ten nieko nėra ir pešamės dėl nieko.
Pasakęs tai jis gailėjosi, bet žinojo, kad kitų žmonių širdys žiauresnės ir tikrai niekas nesutiks...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 10:07:24 pm

Lukas nenorėjo vaikytis dovanos, nes ji vis dingdavo kažkur, tad ėmė statyti sniego senį. Po truputi, po truputi sukočiojo pirmą rutulį, tada ant jo užrideno kitą kiek mažesnį ir ant jo dar mažesnį. Tada išspaudė akytes ir nupiešė burną. Na va čia jau kitas reikalas ir kažkas gražaus šitam mūšio lauke, na nors naikinančios magijos sumažėjo, bet graži vieta nebebuvo graži, ji buvo veikiau duobėta. Kiek dar pavaikščiojęs po visą šitą buvęs klastuolis pamatė dovaną ir nuskubėjo jos atsiimti, kol kiti dar nelaimėjo viso šito karo. Prabėgdamas pro šalį vaikinas pagriebė dovaną, metė kelias gniūžtes ir nubėgo tolyn linksmai pasišokinėdamas ir aukštyn mėtydamas dovaną lyg visą dieną nebūtų pralakstęs lauke.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 10:15:01 pm

Katy norėjo sutikti su Martin pasiūlymu, bet nespėjo. Kažkoks mulkis, kuris statė besmegenį pasiėmė dovaną iš mūsų ir apmėtė mus gniūžtėmis.
Visas šis dalykas turi baigtis! Kodėl nė vienas koledžas nenori baigti šių beviltiškų rungtynių draugiškai. Dovana galėtų būti išpakuota, tada paslėpta,  tada susprogdinta. Visi koledžai gautų savo, bet neee, visi griebia tą vargršą, aplamdytą dovaną... Mintyse niršo Katy.
Katy skubėjo link Luko pavogti iš jo dovaną ir perduoti Martin, bet ateodo, kad mergaitei trūko jėgų ir ji būtų kritusi ant žemės, bet sukaupė paskutines jėgas ir bėgo prie Luko.
Pagaliau pasiekus besmegenio statytoją Katy pagriebė dovaną, akimis surado Martin ir pasileido bėgti prie jo.
Pamačius, kad grifukė jau nebetoli jo sulėtino bėgimą ir būdama visai šalia Martin davė jam dovaną ir tarė:
-Nešk Emmai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 10:26:28 pm

Martin'as žinojo, kad niekas nepritars, bet vis tiek viltis buvo. Jis laukė ką pasakys kiti, bet jie nieko nesakė ir belaukiant kažkoks vyras, kuris lipdė sniego senį pagriebė dovaną ir pabėgo. Švilpis neniršo.Koks aš mažvaikis, tikėjausi, kad kažkas sutiks, bet net penkios minutės nepraėjo ir jau puolė į dovaną. Martin'as žadėjo jį vytis, bet Katy nubėgo, todėl Martin'as liko stovėti. Jis stebėdamas kaip sekasi atsiimti dovaną vis dar tikėjosi, kad kažkas norės prisidėti prie jų ir pabaigti žaidimą lygiosiomis. Bet per tą laiką niekas, nieko nesakė ir grįžus Katy berniukas paėmęs dovaną tarė:
-Kodėl niekas nenori baigti draugiškai?
Neilgai trukus atsisukęs į Emma su nedideliu entuziazmu tarė:
-Imk šitą dovaną ir išpakuok, nes niekas nenori taikos.
Pasakės Martin'as žiūrėjo kaip sekasi pakuoti dovaną ir kas jos viduje. Taip pat žadėjo pasiūlyti kvailą mintį, bet tai pasiliko savo galvoje.Gal išpakavus vis tiek pasidalinkime dovaną su visai, nors jie tokie buvo?...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 10:29:12 pm

Pamatęs, kad vėl paimė dovaną Lukas apsidžiaugė, nes gi taip smagu bėgioti ir vaikytis dovaną, smagesnio dalyko už šį net negali būti. Tad kiek palaukęs kol žmogus su dovana atsidurs kiek toliau vaikinas atsistojo ir pasileido paskui jį. Bet dovana ties tuo nesustojo ji atsidūrė jau kitose rankose, tad išsitraukęs iš kišenės blizgučių indelį pasivijo jį, apibėrė ir pagriebęs dovaną nubėgo tolyn, vis pamėtydamas blizgučių aplinkui, kad bent kiek ši niūri vieta pragiedrėtų, nes net Kalėdų senelio komandos nariai atrodė paniurę. Na neveltui aš nei pas vieną iš jų, trykštu laime ir džiaugsmu, o ne sėdžiu paniuręs ir burbu koks gyvenimas negailestingas, nes nemoku užsirišti batų. Padaręs nedidelę mankštą buvęs klastuolis vėl pasileido bėgti tolyn ir įlindo į kažkokią duobę kurios įėjimą užvėrė žemėmis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Delfė Digori Gruodžio 30, 2019, 10:42:16 pm

Delfė nebedalyvavo mūšyje. Ne, ji paprastai snaudė po medžiu. Nėra prasmės kautis, jei laimėti neįmanoma. Digori nuobodžiavo. Vienintelis įdomesnis atsitikimas buvo tas, kad Lukas Dubajus statė sniego senį. Va, nors vienas žmogus protingas. Nesivaiko tą kvailą dėžę,  o mėgaujasi gyvenimu. Gerbiu...
Galiausiai jis nubėgo paimti dėžės. Delfė atsiduso ir vėl atsigulo po medžiu. Bet gulėjo ji neilgai. Ji pamatė, kad Lukas Dubajus įėjo į kažkokią duobę ir ją užkasė žemėmis.
Delfė pribėgo prie tos duobės ir pasibeldė.
- Čia aš, Delfė Digori, iš Akilandos koledžo! Ką ten darai? Slėpsi dovaną? Gal vis dėl to...
Švilpei pritrūko žodžių. Nežinodama ką sakyti, ji tik sumurmėjo:
- Tai aš, Digori...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Paul Gruodžio 30, 2019, 10:45:56 pm

Kuo toliau, tuo baisiau viskas darėsi. Paskutinėmis minutėmis atrodė, kad jie jau laimės, bet vis kas nors išplėšdavo tą suniurkytą dovaną iš rankų. Vieną kartą dėžė buvo atimta ir grąžinta. Dabar - vėl. Emmai šis ,,mūšis'' darėsi vis labiau nesuprantamas, bet eilinį kartą dovanai pasprukus iš komandos draugų rankų, varnanagė nieko nelaukdama puolė bėgti paskui priešininką. Gal tai bus paskutinis kartas... Man jau bloga nuo to darosi...Dusdama galvojo ji, tačiau nepamesdama bėglio iš akių. Šis, pasirodo, susirado, kažkokią olą ir užbėrė žemėmis, kad nesimatytų. Netrukus prie tos duobės priėjo šviesiaplaukė, irgi priešininkė, ir prašėsi įleidžiama. Škotė nesutriko ir nekreipė dėmesio į beviltiškus jos žodžius. Tikėdamasi, kad nesugadins nei dovanos, nei sužalos priešininko, ji tarė:
-Bombardo!
Žemių grumstai išlėkė ir atidengė skylę, per kurią Emma įlindusi atėmė apiplėšytą dovaną. Skubiai pasišalinusi mergaitė skubėjo link savo komandos draugų ir padavė dovaną.
-Greičiau!

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 10:56:24 pm

Katy tiesiog sedėjo ant sniego ir... juokėsi. Ji draugiškai juokėsi iš Martin, kuris buvo apipiltas blizgučiais, ji juokėsi iš Delfės ir jos bandymo patekti pas Luką. Ji juokėsi iš krentančių snaigių ir tiesiog pagaliau ramiai ilsėjosi. Katy taip būtų ramiai sedėjusi ant sniego, bet pasigirdo burtažodis, kuris visas žemes nuskraidino ir jos koledžo draugė Emma turėjo dovaną. Katy ir vėl juokėsi iš dovanos, kuri buvo aplankstyta ir apiplyšusi, brt mergaitė surimtėjo, kai Emma jai įdavė tą nelemtą dovaną.
Turiu ieškoti Martin, turiu ir vėl ieškoti Martin minyse vis kartojo sau pirmakursė.
Jai pasidarė smagu lakstyti lauke, per šitą beprotybę, tačiau pamačiusi Martin, puolė pas jį ir davė dovaną.
-Martin, sėskis kažkur atokiau nuo šios beprotybės ir atplėšk dovaną, mes tikrai galim laimėt! SĖKMĖS! - sušuko Katy ir pati vėl atsisėdo ant aniego ir stebėjo šį lauką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 11:02:34 pm

Išgirdęs, kad kažkas beldžiasi Lukas jau norėjo atverti angą, bet ją kažkas išsprogdino ir dar be kita ko paimė dovana:
 -Ar jūs pablūdot? Kiek galima tą dovaną vogti? Juk nėra taip jau sunku gražiai paprašyti ir viskas, gal būčiau davęs, bet dabar man nelieka nieko kito kaip vėl iš jūsų atsiimti tą prakeiktą dovaną.
Išlipęs laukan buvęs klastuolis išlėto, kažką niūniuodamas patraukė link dovanos kuri buvo jau pas tą patį vaikiną iš kurio ką tik atimė, tad šiam dar nespėjus jos išpakuoti vaikinas ją pagrobė ir kiek leido kojos nubėgo tolyn nuo jų, vis sustodamas ir pasižiūrėdamas ar jie toli, ar jau prie pat jo.
 -Kaip smagu lakstyti vienam, man lauke
Mane vejas daug žmonių, tram pam pam
Noriu aš suvalgyti ledų skanių
Nors paskutinė eilutė ir nesirimavo, bet. tai buvo puiki daina.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 11:09:44 pm

Martin'as buvo apibarstytas blizgučių ir jų privalgęs. Jis nieko nematė, tik bandė kažkokiu būdu iš jų išsilaisvinti. Jų buvo visur: akyse, nosyje, burnoje, ausyse ir ant visų jo dėvimų drabužių. Todėl nespėjęs sureaguoti, kaip dovana atsirado jo rankose, praėjus kelioms sekundėms jis jos jau nebeturėjo. Martin'as žinoma įniršo, nes buvo prie pergalės, bet per daug nesureikšmino, todėl pradėjo vytis tą kažkiek kvaištelėjusį vyrą. Jam atsibodo jį gaudyti ir klausytis jo neįdomių ir net nesurimuotų dainų, todėl tarė:
-Accio dovana.
Dovana greit atsidūrė švilpio rankose ir nieko nelaukęs jis parbėgo prie savo komandos. Parbėgęs jis padavė dovaną ir tarė:
-Greičiau duok kitam!!!
Martin'as žinojo, kad jiems ir vėl nepavyks, bet vis tiek nepasidavė ir mėgino laimėti šį žaidimą tik su savo komanda, nes kiti nenorėjo prisidėti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 11:19:56 pm

Katy ramiai sedėjo. Jai buvo linksma stebėti, kaip dovana keliauja iš vienų rankų į kitas todėl mergaitė šypsijosi, bet ir liūdėjo. Jos komanda jau buvo arti pergalės jau daugybę kartų, bet jiems nepavykdavo.
Mergaitė norėjo stotis, bet stiprus smūgis jos galvoje lyg sustingdė grifukę, todėl ji sedėjo visai sustingusi.
Pirmakursė ir vėl stebėjo visus, bet netrukus dovana ir vėl buvo jos rankose.
Katy apsisuko, bet Emmos ten nebuvo.
Katy sukaupus jėgas linksmai nušuoliavo Emmos link, kuri ramiai stovėjo, bet dabar dovana jau bu o jos rankose.
-Emma, atėšk ją ir viskas bus baigta. Mes tai padarysim, - padrąsino grifukė Emma, o pati sukristo po medžiu, nes skausmas galvoje nedingo, jis stiprėjo.
Katy galvojo, kad ji susirgo, bet dabar tam nebuvo laiko. Ji turi ginti dovaną nuo kitų grobikų...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 30, 2019, 11:23:54 pm

Vos baigęs dainą jis prarado dovaną, tad greitai apsisukęs nuskubėjo atgal:
 -Dovana aš praradau, praradau, praradau
Bet atgausiu ją tuojau, aš tuojau, aš tuojau
Gausim prizų didelių, didelių, didelių
O gal tik vorų mažų, ma-ažų, ma-až.
Pribėgęs artyn vis dar dainuodamas tą pačią dainelę vaikinas pagriebė dovaną ir nubėgo tolyn, link ežero, kurį buvo papuošęs ledas tik vietomis stipriai užšalęs ir buvo sunku pasakyti kur lipti saugu, o kur pavojinga, nes kaip žinia ežeras buvo gilus ir jame galėjo nuskęsti bet kas, neaukštesnis, nei keturių metrų aukščio. Šalta vandenyje tikriausiai, tad manau tai yra puiki mintis pasivaikščioti ledu ypač kai tave gaudo įtūžę žmonės, o šioje ežero vietoje sumažėja galios.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Agnė Šarauskytė Gruodžio 30, 2019, 11:31:35 pm

Katy jau gulėjo pusnyse ir norėjo eiti į pilį pamiegoti, bet kišenėje rado vaistų nuo galvos skausmo.
Tai gali padėti suprato grifukė ir nurijo baltą tabletę.
Po kelių akimirkų galvos nebeskaudėjo ir mergaitė jautėsi sveika, lyg ridikas todėl žvalgėsi kur dovana.
Neilgsi trukur pamatė, kad dovana yra pas Luką, kuris jau nepirmą kaetą sutrukdo Kalėdauskams laimėti.
Katy atsistojo ir ėmė judėti link užšalusio ežero, tačiau ant jo nelipo. Pirmakursė nuo mažens bijojo vaikščioti užšalusiu ledu, todėl panaudojo kerus:
-Wingardium leviosa.
Dovana greitai atsirado grifukės rankose, todėl niūnuodama kažkokią smagią dainą galvoje Katy nuskubėjo link Martin.
-Imk šią vargšą dovaną ir perduok ją Emmai, o aš pasėdėsiu ramiai va čia va,- ramiai pasakė viską Martin, bet tada mergaitė susvirduliavo ir vos nenukrito ant Martin. Ji nukrito ant žemės, bet jautėsi gerai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 30, 2019, 11:42:25 pm

Martin'as perdavė dovaną Katy, bet iš jos ir vėl atėmė, ir tai buvo tas pats kvaištelėjęs vyras, kuris lakstė dainuodamas ir darė nesąmones. Jis stebėjo, kaip vyras nubėgo ant ledo ir nesuprato, kodėl Katy pasiėmusi burtų pagalbą dovaną neįlaužė ledo, nors galėjo jį taip sustabdyti. Mes galėjom jį įmest į vandenį, bet gal ir gerai. Pagalvojęs Martin'as laukė, kada grįš Katy ir žvalgėsi Emmos, kurios nematė. Berniukas paėmęs dovaną tarė:
-Nematei Emmos?
Jis pradėjo visur ieškojo jos, bet ji buvo lyg į žemę sulindusi, bet staiga pamatė, kažką stovint už medžio, prie kurio Martin'as kadaise nualpo. Pribėgęs jis padavė dovaną Emmai ir tarė:
-Pakuok ir gal po tiek vargo mes pagaliau laimėsim. MES GALIM!
Berniukass žvalgėsi ir tuo pačiu žiūrėjo ar niekas neatbėga ir taip pat paprašė Dievo pagalbos...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Gruodžio 30, 2019, 11:51:30 pm

Pastarąjį kartą dovanai išsprūdus iš rankų, moteris net neapsigręžusi patraukė į pakraštę. Velniai ją rautų, kam išvis čia danginosi per šventes. Manė, aplankys senus pažįstamus, pažiūrės, kas naujo pilyje ir apylinkėse, o še kur dabar įsimalė.
Visiškai paniurusi svajojo apie tai, kaip nuslinks į pilies virtuvę ir pasėdės su karšto šokolado puodeliu. Ir visgi šias svajas nutraukė padaryta klaida – grįžtelėjimas atgal. Matė prieš akis vykstantį chaosą ir veik nusijuokė. Nebe sniegu mėtosi kaip kadaise, o dovana. Absurdas.
Išgaravus mintims apie karštą šokoladą, paėjėjo kiek toliau nuo viso to sąmyšio. Nubraukė nuo paežerėje pūpsančio akmens jį apklojusį sniegą ir prisėdo. Buvo šalta, bet norėjo tiesiog ramiai pasibūti prieš akis verdant pragariškai kovai. Kad ir kas galų gale laimės, iš tos dovanos vargu ar kas bus belikę, kai tiek laiko ją purtė ir tąsė į visas puses.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amira Martin Gruodžio 31, 2019, 12:01:43 am

  Į šį keistą sąmyšį, vadinamą žaidimu vampyrė įsitraukė jam tik įpusėjus. Ji neturėjo noro kažką daryti, tačiau šeštasis jausmas - nuojauta - liepė pagelbėti savo komandai. Na ir kas, kad su Martin susipykot? Tai nereiškia, kad gali dabar nieko nedaryt kažkur mintyse kirbėjo pasąmonės galia. Greit atbėgusi prie ežero pakrantės, porą sykių vos neįbridusi į pusnis, Amira apsižvalgė. Gal dėl to ją paskirstymo kepurė ir paskyrė ne į klastūnyną? Ji prakeiktai visus gelbėja, kai to reikia. Susiradusi greit Martiną ir Emmą, pribėgo prie jų. - Duokit tą prakeiktą dovaną čionai, kol nieks jos iš mūsų neatėmė. - Pagriebė dovaną perdavimo metu. Kelioms akimirkoms pasijuto taip, lyg čia kvidičas ir ji yra puolėja, turinti atimti iš priešininkų kritlį. Deja, taip nebuvo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 31, 2019, 12:13:50 am

Martin'as jau žadėjo atiduoti dovaną, bet staiga pasirodė Amira, ko jis mažiausiai tikėjosi. Ji nebepyksta ir mums padės, pagaliau mes nesame keli žmonės šiam žaidime.Ji jam paėmė iš rankų dovaną, jis nesupyko, bet iš kart atsiėmė ją ir suprato, kad jiems trūksta tik vieno perdavimo, kurį planavo duoti Katy.
-Amira, einam pas Katy, tada jai paduosiu ir ji išpakuos dovaną. Gerai?-pasakė Martin'as ir su dideliu entuziazmu pradėjo eit link savo tikslo. Jam buvo nebaisios net pusnys ir per jas jis skrido lyg vėjas. Bet jis net nepastebėjo kaip ji dingo, todėl grįžo prie Amiros padavė dovaną ir tarė:
-Tiksliai gi tu paėmiai antrą sykį, o aš net trečia ir dabar tu ketvirta. Išpakuok dovaną!!!
Pasakęs Martin'as su dideliu nekantrumu laukė kas bus viduje...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 31, 2019, 12:20:55 am

Kai prie jo prisistatė mergina vaikinas tikėjosi, kad ji kažkaip kitaip ne burtų pagalba paims dovaną, bet ji tikriausiai manė kitaip, tad dar kartą Lukas prarado dovaną. Kada baigsis šitas žaidimas? Jis ima mane erzinti. Paimk dovaną, perduok ją, paslėpk, jeigu nepaeina iš naujo. Nulipęs nuo ledo vos neįlūžęs vaikinas patraukė ten kur dabar ir buvo dovana, kurios būklė neatrodė labai stabili ir ji, bet kada galėjo suplyšti.
 -Atsiprašau, gal būtų galima iš jūsų pasiskolinti dovaną valandai? -mandagiai paprašė Lukas ir ėmė laukti jų atsako niūniuodamas vieną iš jo sukurtų dainelių kurių žodžiai nors ir nebuvo geri, bet melodija juk gi svarbiausia. Jeigu melodija bus bloga, tai ir daina bus bloga, niekaip kitaip ir negalėjo būti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amira Martin Gruodžio 31, 2019, 12:22:58 am

  Ir ko gi aš čionai veliuosi? Atsiduso keturiolikmetė pažvelgusi į turimą rankose dovaną. Nežinojo net kas bus viduje, tačiau tikėjosi, kad jos laikas ir dėmesys, skirtas sąmyšiui, bus vertas. Išsitraukusi lazdelę apsižvalgė. - Bombarda! Susprogdino žemes šalia. Taip bus sunkiau ją pastebėt ir dovanos neatims. Nekenčiu pakuot dovanų tik dabar jaunoji burtininkė suprato, kad nemėgsta dovanų ir sulaukusi, kada komanda paims šią dovaną, nuskubėjo paskui tą žmogelį. Tada, vėl gavusi atgal į rankas dovaną, atsiduso. Teks dovaną pakuot pačiai. Buvo jau pasiruošusi tą daryti, kai netikėtai dėmesį išblaškė kito koledžo narys. Raudonos akys piktai pažvelgė į atėjūną. - Prakeiksmas. Neatiduosiu dovanos, kvaily! - Puolė Luką žodžiais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Martin Grant Gruodžio 31, 2019, 12:40:31 am

Martin'as tuo tarpu kol mergaitė pakavo dovaną visai pamiršo esąs žaidime ir pradėjo vėl galvoti.Kaip norėčiau išgerti kakavos arba karšto šokolado, paskaityti knyga apie žiobarus ir atsigulus į šiltą lovą išsimiegoti kaip žmogus.Svajojant apie tai kas nenusimatė, atėjo vėl tas pats kvaištelėjęs vyras. Jis norėjo dovanos, bet  gerai, kad Amira jo atsikratė. Paėmęs dovaną Martin'as nieko nelaukė ir ją vėl davė Amirai.
-Išpakuok tą nelemtą dovaną ir nekreipk į nieko dėmesio, mes galime, galime pagaliau laimėti šią nesąmonę, kuriai atrodė nebuvo galo.-pasakęs visišką nesąmonę Martin'as nutilo ir žvalgėsi.Kažin mes baigsime šią nesąmonę? O gal ir vėl kažkas ateis ir sutrukdys? Kodėl jiems taip gaila, tai padaryti? Galvojo Martin'as ir tikėjosi geriausio...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 31, 2019, 12:49:46 am

Kadangi Lukas buvo išplūstas, nes gražiai paprašė, tad jam neliko nieko kito kaip tik per prievarta pasiimti dovaną, bet kadangi Martinas ją paimė ir poto vėl atidavė jai vaikinas greitai jį apipylė klijais ir lipniais lapeliais, pagriebė dovaną ir nubėgęs tolyn ją padėjo ant žemės. Gerai kadangi visas šitas reikalas jau užkniso, tai reikia kaip nors visą tai sutvarkyti. Gerai, kad yra toks burtažodis kuris šiandien kaip tik labai gerai pravers. Kol dar niekas nespėjo ateiti buvęs klastuolis išsitraukė lazdelę nukreipė į dovaną ir ištarė:
 -Avifors, -dovana pavirto į paukštį, kiek pavaikčiojo, ėmė kilti aukštyn ir pamažu skristi link ežero pusės. Tikiuos dabar pagaliau viskas baigsis ir nebereikės jos vaikytis .

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amira Martin Gruodžio 31, 2019, 01:00:04 am

   Prisiekė, kad galėjo čia vietoj perkast gerklę Dubajui. Deja, išsiduoti tikrai negalėjo. Ne šiandien, ne dabar, ne šią akimirką. švilpiukė atsiduso. Taip arti pergalės buvo. Nors ką tik atėjo, jau visas šis renginys ir žaidimas užkniso. - Galėjo kažką normalesnio sugalvot, nei šią prakeiktą nesąmonę. - Burbtelėjo panosėje ir pažvelgė į Martiną. Tikėjosi, kad jis supras raudonplaukę be žodžių. Dabar jie vėl turės progą atidaryt. Jei niekas neatims ar neišblaškys kažkurio iš "Kalėdauskų" dėmesio. Mažiausiai norėjosi, kad kažkas atimtų ir slėptų ar naikintų dovaną. Tačiau čia tas nelemtasis Lukas Dubajus vėl sutrukdė. Kaip jis drįsta?! Pyktelėjo, pažvelgusi į nuskrendančią dovaną. - Duro! Pavertė šią akmeniu ir nubėgo bei pasiėmė ją. Atvertusi atgal akmenį į dovaną, nubėgo link Katy.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 31, 2019, 01:51:35 am

Luko planas neišdegė ir paukštis nenuskrido toli, tad pribėgęs prie merginos pagriebė iš jos jau į tokią pačią dovaną paversta ką tik dar buvusį paukštį ir pavertė jį akmeniu, tada kiek galėjo smarkiau metė jį į žemę ir dovana sudužo į šipulius. Surinkęs duženas nunešė jas prie ežero susirado plonai užšalusi ledą ir pro tą vietą sumetė viską ežeran. Na va dabar viskas gerai, dovana paslėpta ir sudaužyta, tad Senio komanda neturi šansų laimėti, na turi, bet gal ne tokius didelius. Na o jeigu ir vėl nepavyks, bandysim ką nors naujo. Laiko dar turiu į valias ir dar truputį .
 -Darbas atliktas, jums nebereikia vargintis dėl dovanos, viskas yra gerai. Galit eiti namo, baigiam čia tuos žaidimus, net nebeįdomu darosi, -sušuko Lukas ir atsisėdo ant sniego lopinėlio stebėti ką jie darys.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amira Martin Gruodžio 31, 2019, 02:12:10 am

  Pergalė buvo arti. Būtų perdavusi dovaną Katy, tada ją susigrąžintų arba leistų perduoti Emai ar Martinui ir kažkuris išpakuotų. Tačiau matyt per lėtas bėgimas leido vyresniam žmogui suvienodint galimybes ir Amira neteko rankose turėtos dovanos. Prisiekiu, kai bus mažiau žmonių ar jam gerklę perkasiu pamąstė vampyrė. Atsisukusi pažvelgė į rudaplaukį. Dabar ne prošal būtų į jį kokius nedovanotinus kerus paleisti. Pavyzdžiui žudymo, nukryžiavimo kerai ar valdymo užkeikimas. Ir kaip ji po tokių minčių iš viso pataikė į Kalėdų Senelio komandą? Šis juk nė iš tolo neprimena seriale "Legacies" esančio Santa Klauso, kuris Krampusui širdį išplėšė (O ką daugiau veikti žiobariškame pasaulyje, turint prieigą prie interneto bei apribotą galimybę burti?). Sportbačiai po tokių linksmybių jau buvo kiaurai peršlapę, tačiau raudonplaukei tas nerūpėjo. Ji pradėjo vytis Luką. Stabtelėjo tik, kai šis numetė dovaną į vandenį. - Tu idiotas, Dubajau. - Puolė tiesiai į vandenį, nusiavusi sportbačius. Juk nesusirgs - turi neblogą imunitetą. Ištraukusi visas rastas duženas (gerai, kad buvo ne tamsios kaip žemė ežero dugne), išlipo į krantą. - Reparo. Sutaisė dovaną. - Reducio. - Sumažino dovaną ir palietė savo plaukus. Nuo šių kaip lietutis pylėsi vandens lašiukai. - Petrificus totalus! - Nukreipė burtus į Luką. - Aguamenti! Glacius! - Žinos kaip trukdyti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleksas Gilbert Gruodžio 31, 2019, 03:07:49 am

Ir taip buvo aišku, kad laimės ne kas kitas, bet Alekso dream team. Ir kaip gi žmonės nesupranta, kad taip švaisto savo ir kitų laiką? Dėl šito Aleksas riebiai paleido keiksmus ir pakilo iš sniego pusnies. Juk ir taip buvo aišku nuo pat pradžių, jog penktakursiui nusnausti čia nepavyks. Gilbert apsižvalgė po aiškštę. Dovana keliavo iš rankų į rankas ir buvo panašu, jog kažkas taip užsikrės per rankas perduodama infekcija. Gal geriau nebeliesti tos dėžės? Juk praleisti ligoninėje mokslo metų nesinori. O gal dar kažkas kokia mirtina ir niekam nežinoma liga serga? O jei vaikis taip ir galą gaus - kas bus kaltas? Arwen už šio chaoso organizavimą? Iš vis, ar ji suorganizavo šitą betvarkę?  Nepanašu į jos stilių. Ne, ne, ne, ne. Tai negali būti Arwen. Gilbert trenkę pliaušką sau į veidą.
- Nu ir apie ką tu čia dabar mąstai? - savęs paklausė, o tada nuskuodė į veiksmo sukurius. Čia dovana jau buvo pas Amirą. Gilbert gūžtelėjo pečiais ir paprastai pagriebė dovaną iš švilpės bei apsikabino it auksą, dar prieš tai gražindamas į normalų dydį. Nieks jos išplėšti dabar nebeturėjo šansų

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Gerda Marqeen Gruodžio 31, 2019, 03:23:26 am

Kodėl vėl ta raudonu popieriumi apvyniota sudriskusi dėžė dingo?! piktinosi Gerda tirtėdama iš šalčio. Viskas vėl kartojosi - žalsvai pilkų akių savininkė įnirtingai akimis ieškojo dovanos bei savo komandos narių. Bet kur tau! Kai taip švaistomasi kerais ir visur lakstoma, sunkiai begali pamatyti savo kojas, o ką jau kalbėti apie dėžę, kuri kažkur toli...
Susierzinusi kaštonplaukė mergiūkštė paleido Sustingdymo kerus į kažkokią figūrą, kuri jai nebuvo pažįstama. Po to į dar vieną žmogų.... Aiškios priežasties tam nebuvo - varniukė tiesiog norėjo išbandyti savo galimybes ir parodyti, ką moka. Nei komandos narių, nei raudonos, sudriskusios, perrištos auksiniu kaspinėliu dėžutės niekur nesimatė. Po kiek laiko Gerda tiesiog užsimanė ir...
- Bombardo! - nukreipė lazdelę į sniegą dvylikametė.
Kaštonplaukė pamatė lekiantį Aleksą ir pasileido bėgti link jo.
- Turi dovaną! Kaip nuostabu! -
 mergiūkštė pagriebė iš penktakursio rankų dovaną ir nuskuodė link Rosemarie, kurią matė keliomis akimirkomis anksčiau.
- Imk ir sunaikink! Greičiau! - sušuko Gerda duodama dovaną Rosemarie.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Rosemarie Mortimer Gruodžio 31, 2019, 03:33:31 am

Rose buvo taip užsigalvojusi, kad iš pradžių net nepastebėjo jos pusėn lekiančios figūros. Toji skuodė taip, tarsi ją vytųsi pats šėtonas, mosikuodamasi ta prakeikta dovana. Iš tokio atstumo neįžiūrėjo, kas ten asmuo, tačiau galėjo nuspėti, kad kas nors iš jos komandos. Šiaip ar taip, kol bendražygis galiausiai sėkmingai ją pasiekė, moteriai prieš akis spėjo įvykti visa maksi turbo greitumo kova. Vis dar ta pati dovana lakstė iš rankų į rankas taip sparčiai, kad vargiai tegalėjai ją ir įžiūrėti, o tuo labiau sekti bei suprasti, pas ką tuo metu ji atsidūrė. Tarsi pats Tartaras būtų užviręs. Ir kai galiausiai toji dėžutė atsidūrė rausvaplaukės rankose, ši švystelėjo ją į orą ir nukreipė iškeltą lazdelę į ją.
– Confringo!
Pasirodęs oranžinis kerų žaibas trenkėsi į dailiu, tačiau jau gerokai pasiplėšiusi popieriumi apsuptą dėžutę, palikdamas iš jo tik kruvėlę po lauką išsitaškiusių likučių, per mažų, kad būtų įmano ką nors išgelbėti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aleksas Gilbert Gruodžio 31, 2019, 03:37:47 am

Aleksas bėgiojo nuo vieno kampo į kitą užsikrėtęs Luko nuotaika. Penktakursis pasišokinėdamas iš visos širdies traukė visiems žinomas dainuškas. Tiesa, tarp Dubajaus ir Gilbert vyravo skirtumas. Anas naikindamas dovanas akivaizdžiai norėjo taikos bei ramybės, o Aleksas voldžio slaptosios tarnybos pergalės. Penkiolikmetis net dainą buvo sukūręs. Tiesa, ne pačią geriausią ir skambingiausią:

Do re mi fa sol la si do,
 Voldis sėdo į taksido.
Sumokėjo tris eurus,
 ir nuvarė pas savus.

Čia Mayra nervus drožė,
Ir beveik visiem sudrožė.
Gerda šoko bei stryksėjo,
O stryksėdama niurnėjo.

Patvel buvo, bet nebuvo,
Dirbo, plėšės, kol nugriuvo.
Į pusnis šaltas, šaltas,
Bet vis vien labai purias.

Rose dovaną naikino,
Ir taip pergalę uždirbo.
Gaila, kad čia tik daina,
Nors realybe taps ana.

 Staiga Rose gavo dovaną, kurią Gerda buvo paėmusi iš Alekso ir ją sunaikino. Gilbert dar labiau pakvaišo ir ristele atsidūrė prie Mortimer, kurią stipriai apsikabino ir įvertė į sniegą.
- MEEEEEES LAIMĖĖĖĖJOM! - visa gerkle suklykė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 16, 2020, 04:32:36 pm

 Ar kada Skarletė Siuzana yra ištvėrusi nors dieną nepaminėjusi, jog ruduo – jos mėgstamiausias metų laikas. Žinoma, ne dėl to, kad mokykla, konkrečiau, Hogvartsas. Ir ne dėl to, jog medžiai nebetenka savo spalvotų suknių, pasaulis tampa pilkas, nuobodus, lengva paklystį į depresiją. Ne, taip nėra. Tačiau varnanagė ir neturi jokios tikslios priežasties. O kam ji tokia? Dar po to argumentuok ją... O dabar juk lengva atšauti: "nesvarbu, tiesiog taip yra!" Ir visi smalsuoliai tuojau pat atstoja. Bet šiaip pirmakursė yra be galo jautri ir mandagi mergiotė, paprašius, bandytų paaiškinti. Juk vis dažniau apšąlanti žemė pasidengia trisdešimt skirtingų spalvų, jos lyg gėlės žydi šaltesniu laikotarpiu. Kai lyja, balose matai mėlyno dangaus ir debesėlių atvaizdus, o kai vienišas lapelis slysteli lygiu paviršiu, susidaro raibulai lyg kūdroje varlei įkvėpt išlindus . Lietus, tuo labiau, rudens lietus padeda raudonplaukei pagalvoti apie gilesnes mintis. Tokia stipri jėga, jaukumo apsupta. Gali gerti arbatą, žiūrėdama pro langą į visą grožį, kaip keičiasi gamta pereinant iš vasaros lig žiemos. Paukščiai pakyla iš lizdų, keliauja, kur tik jiems šilčiau. Štai kodėl vienuolikmetei patinka, ne, ji dievina rudenį. Tačiau tik ant pirštų suskaičiuotų kitus, kurie galvoja taip pat.
 Šiandien nelijo, net šalta nebuvo. Kaltinkime žmones ir jų ūkinę veiklą. Negi šiais metais net žiemos neturėsim? Kadangi vėjelis pūtė tik vos vos, mergužėlė dėvėjo ilgarankovę žydrą suknelę, tik šįkart smėlio spalvos batelius dar apsiovė – mama prigąsdino nesusirgti bėgiojant basomis po rasotą ryto žolę prie ežero. Nepaminėjau, dabar ankstyvas rytas. Geras klausimas, ką varnė čia veikė, tikrai geras. Bet neatsakytų jau niekas. Net ji pati nežinojo. Pakėlė nešukuotą galvą aukštyn, įsižiūrėjo į paukščius, varnelės forma skrendančius į kitus namus. Tada nužvelgė lygų, tamsų ežerą. Sudrebėjo nuo minties, jog kažkas vis dar drįsta jame išsimaudyti. Ir Skarletei patiktų, bet tik ne čia – nežinia, kiek porų akių stebėtų droviąją Raudonąją Leliją savo stichijoje. Rinkdama akmenukus pakrantėje susimąstė ir net nepastebėjo, kaip aptemo. Tamsesni debesys užstojo skaisčiai švietusią geltoną saulę. Ar lis? Ar pradės šalti? Tai ne varniukės galvoje, tai ne jos rankose. Kaip aukštai danguj Dzeusas nuspręs, taip ir bus. O dabar ji mėgaujasi tik akimirka. Tik viena maža akimirka.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Veronika Logde Kovo 18, 2020, 06:08:33 pm

Mergina tykiai atėjo prie ežero pakrantės. Ji prisėdo. Veronikai patiko ošiančios jūros garsai. Švilpė apsidairė. Pamatė kitus žmones, bet į juos nekreipė dėmesio. Ji matė, kaip sklando paukščiai danguje, kaip debesys balti, lyg sniegas kaupiasi danguje ir matė, kaip žibutė žydi. Pirmakursė pasijuto lyg svajonėje. Šviesūs merginos plaukai uždengė jos veidą. Švilpė norėjo pamatyti saulėlydį, todėl čia pasiliko iki pat vakaro. Jai patiko, kai saulė vis greičiau ir greičiau leidosi. Žvaigždės jau buvo įrėmintos danguje, kaip Veronika išėjo vakarieniauti į didžiąją salę. Pirmakursė būtinai dar kartą apsilankys šioje vietoje.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Leonas Hollandas Kovo 19, 2020, 10:26:18 pm

 Ir vėl ruduo... Ir vėl monotoniškas darbas, jei galima taip įvardinti mokymąsi Hogvartso pilyje, trunkantis bene metus. Žinoma, niekas neskaičiuoja tų menkų atostogėlių. Niekas, išskyrus Leoną. Vargšelis kasnakt prieš užmigdamas iš stalčiaus išsitraukdavo kalendoriuką, tiesa, žiobarišką, neapžavėtą nė menkiausiais kerais ar burtais, ir užbraukdavo riebiu „X" besibaigiančią dieną, taip vis artėdamas prie išsvajotųjų atostogų. Tikriausiai įdomu, kuo taip tos atostogos rūpėjo varniukui. Tiesa, smagu būdavo grįžti pas šeimą, švęsti šventes, bendrauti. Vis dėlto Leoną ištikdavo laimės ekstazė, nes galėdavo velniop nusviesti tą prakeiktą burtų lazdelę, dėl kurios pirmoje vietoje čia ir papuolė. Matote, Leonas buvo kilęs iš žiobarų šeimos - magija buvo naujas dalykas, bauginantis, keliantis šiurpą. Bandė su ja sugyventi, tikrai stengėsi, bet kaskart vargšelį nupurtydavo nerimas, vienaip ar kitaip prisilietus prie burtų, magijos, kerų.
  Pilies mūrai vis dar buvo kupini to magiško atspalvio, kartu ir viliojančio, ir atstumiančio, suduodančio šaltą antausį. Kol daugelis jaunųjų raganų ir burtininkų sau garsiai šūkavo, linksminosi ar net klykavo, vargšelis Leonas vis dairėsi, tikėdamasis išvysti Montį - nors su juo laikas eidavo greičiau. Tiesa, tikriausiai ne vien dėl to, kad abu turėjo daug bendro. Gal čia bus prisidėję ir tie viduje augančios jausmų sėklytės. Visko gali būti, taip? Deja, varnanagio draugo neužmatė savo akimis, todėl nusprendė patraukti kur nors atokiau, kaip visada. Ar tai bebūtų pieva už pelėdyno, šešėliuose tūnantis bibliotekos skyrius, užkampis už kolonos... Leonui tai buvo bene geriausia vieta leisti laisvą laiką, nebijant, kad reiks vėl prisiliesti prie pašonėje esančia lazdele.
  Palikęs kerais prasmirdusią pilį užnugary, vargšelis patraukė ežero pakrantės link. Taip, žinau, kad kvaila. Juk bent dalis moksleivių sugebėdavo atsiridenti iki ežero. Net tokiu oru sugalvodavo išsimaudyti, pašėlti. Tad kokio velnio varniukas ten dabar traukė? Gal ką nors bus pametęs palei ežerą? Gal tiesiog buvo vedamas vidinių instinktų, balselio, kuris seniau gana dažnai provokuodavo Hollandų atžalą? Ai... Nesupraskite neteisingai. Ir dabar išpuola tie suknisti pykčio protrūkiai. Visgi ne taip dažnai. Gal jau sveiksta?
  - Velnias, - sumurmėjo sau po nosimi, išvydęs tą mergiščią, besitrinančią netoliese.
  Tačiau ar tikrai reikėjo nustebti? Juk čia ežero pakrantė, jaunimo pamėgta vieta. Žinoma, kad šalia bastysis nors vienas vaikėzas, šiuo atveju mergiūkštė. Tai ką dabar? Suktis ir mauti atgal, iš kur atėjus?
  Nespėjo mintyse apgalvoti antro galimo varianto, kai kūnas savaime pajudėjo, patraukė prie vandens. Tiesa, merginos vis dėlto nepasisveikino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 20, 2020, 12:42:55 pm

 Rytas išties buvo gražus. Spindintys, lyg sidabriniai, tačiau, vis dėlto, bespalviai rasos lašeliai kibo nuo žalsvos, kiek pritryptos žolės ant smėlio spalvos lengvų Skarletės batelių. Šie jau buvo spėję patapti murzini per pirmąsias minutes prie ežero – mergaitė spardė nešvarius akmenėlius į vandenį, griuvo, vartaliojosi, trynė juos vieną į kitą. Tikrai, išbūti ramiai, ne jos didžiausias malonumas ir talentas. Debesys vėl pradėjo slinkti, atidengė neseniai pakilusią saulę. Oras vėl pradėjo šilti. Nurimo net ir silpnas vėjas. Gera. Malonu.
 Pasirodo, šįryt Siuzana nebuvo vienintelė ankstyva. Kažin kokie garsai, o gal tiesiog šlepsėjimas per dar drėgną žolę, privertė varnę suklusti, nustoti daryti kvailystes ir pradėti elgtis kaip padorus vienuolikmetis varnanagis. Sulėtėjo jos veiksmai, atsirado net gėdos, net nesaugumo jausmas. Tas atėjūnas jau buvo visai šalia mergužėlės, tačiau tylėjo, net nepasisveikino. Skarletė pasuko galvą į kairę, dešinę, apsimesdama, jog kažko ieško, tačiau turėjo tik norą pažiūrėti, kas atėjo palaikyti jai kompanijos arba išvaikyti iš ramybės bei pasibūvimo tik su savimi. Galvą paliko užfiksuotą tik ties berniuku. Lyg ir matytas, ko gero, varniukų bendrajame kambaryje. Taip! Atsimena, koks tylus ir nekalbus šis berniukas. Tačiau dabar pirmakursė skaito tik knygos viršelį, ne aprašymą, ne pačia knygą, tik paveikslėlį, kaukę. Kas slepiasi viduje? Galbūt ji ne taip suprato šviesiaplaukį? O kartais net per daug prikuria. Tarkim, gal gimtojoje šalyje paliko mylimą mergaitę? O gal berniuką? Galbūt jam nepatinka Hogvartsas? Viską galima interpretuoti. Taip, Skarletė Siuzana itin tai mėgsta. Dėdė Olivjė, senasis Herefordo dailininkas ir bibliotekininkas, nusipelnęs daug pagarbos gyventojas, nuolat sakydavo, jog mergužėlė – viską supranta ne taip, kaip yra iš tikrųjų, nes turi plačią vaizduotę. Iki šiol nesuprato, ar tai gerai, ar blogai, ką tiksliai vyras turėdavo galvoje. Deja, ji to niekada nebesužinos. Širdis, varnė nepasakytų, jog yra labai nuspėjamas organas, ne. Ką gi, aišku viena, negali spręsti iš žmogaus iš jo išvaizdos kaip ir knygos iš viršelio. Bet Veinų darbščiausia atžala tikrai nesirūpino tuo, svarbiausia buvo džiaugtis ir būti laimingai bei per šias emocijas pažinti kitus. Galiausiai ji visada pamato, kas viduje. Tai koks gi skirtumas, ką prikurs mažoji pačioje pradžioje? Paaiškinkite jai, kiek tai svarbu.
 Visgi Siuzana neišlaukė.
– Labas, – pasisveikino ir kukliai nusišypsojo, – aš Skarletė Siuzana. Bet gali mane vadinti Raudonąja Lelija, arba tiesiog Lelija. Žinai kodėl? – jos akys spindėjo tiek pat, kiek rasos lašeliai, – Skarletė iš senosios anglų kalbos reiškia raudoną spalvą. Ko gero, kažkoks atspalvis, ką manai? – entuziastingai sumojavo rankomis, – o Siuzana iš Hebrajų – leliją. Štai tau ir paaiškinimas.
 Mergaitė nuolat šypsojosi, pasakodama savo vardų kilmes. Apskritai, ji šypsodavosi beveik visada. Ar išskyrus tik tą kartą, tuos metus, kai pamatė mirusį savo geriausią draugą. Čarlis gulėjo praskelta galva Vajaus upės pakrantėje. Jį gaubė pilki, rausvi, balti ir juodi akmenys. Užplaukiantis dar šaltas pavasario vanduo nunešdavo jo sodriai raudoną kraują į upės vidurį. Keli lašeliai užklupdavo už balkšvai geltonų lelijų žiedų. Vos devynerių, Skarletė suklupo prie draugo, nelaikė ašarų ir bandė išsprūsti iš grafystės gyventojų rankų. Jos klyksmą girdėjo visi paukščiai, tupinėję nuo medžio ant medžio. Čarlis negimė turtingoje šeimoje. Buvo vyriausias brolis, tačiau jam ir labiausiai viskas nesisekdavo. Dėka jo kūrybingų istorijų, abu tapo draugai. Berniukas išmokė ją rimuoti eilėraščius, mergaitė padėjo jam šeimoje. Neįsivaizdavo, koks skausmas netekti vienintelio sveiko sūnaus šeimai, koks skausmas nežinoti, ar jis buvo nužudytas, ar nusižudė pats. Ką patyrė dar visai vaikas? Ir kodėl likimas taip sudėtas, kodėl Siuzana neaplankė jo bent valanda anksčiau. Gal viskas būtų pasikeitę, gal nieko blogo nebūtų nutikę. Štai tokią naštą varnė dabar neša ant savo pečių. Po mirties datos, sunku ją buvo pradžiuginti, nei obuolių pyragaičiais, nei nauju fortepijonu. Bet išmoko susigyventi, pradėjo daugiau leisti laiko su Čarlio giminaičiais. Tačiau, apart šito, Skarletė visada yra laiminga bei šypsosi tiek stipriai, kad lūpų kampučiai, atrodo, turėtų suplyšti. O dabar grįžkime prie vaikų, dviese stovinčių ežero pakrantėje.
– O kuo tu vardu? – prisiminusi paklausė, – neatrodai itin pasiruošęs bendrauti, bet tu tik pasakyk savo problemas, mielai padėsiu. Matosi, kad kažkoks kirminas širdy graužia tave. Kas nutiko? – pirmakursė apėjo atėjūną ratu. Šypsojosi. Argi nesakiau?
 Tada atsitūpė. Atsisėdo prie vandens, išlygino žydrą suknelę. Rankas su nagais, purvinomis nuo žemės, kai tvarkė augalus herbologijos šiltnamy, panagėmis, panardino į krūvelę jos surinktų akmenų. Pajautė kaip šaltis švelniai prispaudė odą prie krantinės žemės. Ar štai tokią bausmę suteikė sau varnė?
– Vaje, ar aš tikrai tiek daug kalbu, kad nuo manes nusisuka šitiek žmonių? – mergaitė nuleido galvą, bet staiga vėl nužvelgė bernužėlį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Leonas Hollandas Kovo 22, 2020, 09:48:16 pm

  Tiesa, šviesiaplaukis garbanius galėjo ir pasilabinti su mergina, kad ir nepažįstama. Juk tai daug nekainuoja. Net nusišypsoti nereikia, nors būtų gana gražu. Tereikia pakelti akis ir tiesiog tarti paprastą žodelį „labas". O dabar va... Stovi lyg stuobrys prie pakrantės. Nei labas, nei kaip sekasi. Na, bet gal ir gerai, kad Hollandų atžala nesimėtė bereikšmiais pasisveikinimas. Mat priešingu atveju tikrai patrauktų aplinkinių dėmesį ir sulauktų to velnioniškai nepakeliamo dėmesio, kuris, rodos, varžo, trypia Leoną iš vidaus. Todėl geriau atrodyti kaip stuobriui, veltėdžiui, apsisaugojant nuo nereikalingų pažinčių ir dar kokio balagano, nei čia imti ir sveikintis visus sutiktus burtininkus ir raganaites.
  Apsižvalgęs aplink, matote, šviesiaplaukis varnius bandė surasti patogesnę vietą, nepaliestą rytinės rasos, kur galėtų ganėtinai patogiai įsitaisyti, krestelėjo ant sauso kupsto. Deja, apart to, kad pastarasis nebuvo gana patogus, nebuvo lygaus paviršiaus, derėtų paminėti, kad tasai dar nebuvo ir toks sausas, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Rasa kupsto neapėjo, paliko savo žymę, per kurią vaikiščio užpakalis pasipuošė šlapiomis dėmėmis. Idealu. Tiesiog idealu. Greičiau ta mergiščia dingsta iš čia, nes Leonas tikrai nekaitė noru pats išeiti su sudrėkusiu pasturgaliu. Oi ne. Gandų ir pasityčiojimų pakankamai prisiklauso iš aplinkinių. Tad apsieis ir be kokio naujo.
  - Labas, - išvydęs artėjančią mergiščią, atsidusdamas tetarė.
  Velnias... Kad mane velnias pamestų. Kokio velnio ji čia artinasi? Nejau neužteko ten, kur stovėjo, vaizdo į ežerą, kad čia reikia trintis arčiau? Uchhh... Velnias kubu.
  Jau kai pradėjo čepsėti savo lūpomis, berdama bereikšmes žinias apie tą savo prakeiktą vardą, tai rodėsi, kad ir nebaigs. Tikrai, ta teikiama informacija vis nesibaigė ir nesibaigė. Tikra enciklopedija. Tik atsiversk vieną iš storų tomų ir gėrėkis pateiktomis žiniomis, kad ir kokios stulbinančios ar bereikšmės pastarosios bebūtų. Mat žinios - svarbiausias dalykas gyvenime. O ypač magiškos, žiobarams neįkandamas, taip? Žinot ką? Eikit jūs visi ši...
  - Dearg, - numykė škotiškai.
  Velniava. Ir ko ji čia pristojo? Nemato, kad Leonas nėra iš kalbiųjų, užsiskleidęs savajame pasaulėlyje, kur tėra tėvai, Montis ir dar vaikystėje miręs katinas. Kaip matote, jokios magijos, pulko draugų iš Hogvartso, žiobarų kaimynystės ir jokių prašalaičių, netikėtai kalbinančių vargšelį.
  - Leonas vardu. Beje, viskas man gerai, - nukirto trumpais ir aiškiais sakiniais. - O tu kitos veiklso neturi, kad čia karksi man o ausim? - norėjo pridurti, bet susilaikė. Visgi tokias mintis pasilikdavo viduje, nedrįsdavo išleisit laukan.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 26, 2020, 06:27:04 pm

 Akmenys, gaubiantys mergaitės plonus kaulus, aptrauktus šviesia, nubraižyta oda, maloniai spaudė iš šildė vidinę Skarletę, ar tiksliau, jos žaismingą sielą. Mintys vijosi viena kitą. O berniukas tylėjo. Tylėjo ir ji.
– Leonas skamba kaip liūtas, – nusijuokė varnė, – tikriausiai ir turėtų reikšti liūtą kokioj kalboj? O kartais tai ne vardo trumpinys iš Leonardas? Nors tau netiktų, – garsiai susimąstė.
 O, tiesa, įdomus faktas, Siuzanos brolio Saimono vienas iš draugų yra vardu Lenardas. Galbūt šitaip prasidėjo pirmakursės kelionė po vardų, jų reikšmių ir analizavimo pasaulį. Kiek daug panašių vardų yra, kiek iš vieno gali iškilti trumpinių, formų – visko.
– Neatrodo, jog tau būtų viskas gerai, – rankas iškėlė iš akmenų kauburių, – aš pažįstu tokius, kaip tu. Nagi, man gali viską sakyti. Aš matau, koks tu tylus ir kaip nori nukirpti mano pagalbą it raudonąjį kaspiną per žiobarų šventinį kokios nors parduotuvės atidarymą.
 Kartą mažoji dalyvavo tokioje ceremonijoje, kai buvo atidarytas tos pačios dėdės Olivjė meno muziejus po jo mirties. Sode, kuriame spindėjo gražus, pilko marmuro fontanas su dar žydru, švariu vandeniu, netoliese stovėjo jo biustas. Jo garbei. Kaspiną nukirpo jos tėtis. Iš kur tokia garbė? Bet šitokia šventė buvo per didelė Herefordšyro grafystės gyventojams. Neįprasta. Ypatinga ir Skarletei Siuzanai. Graudino, atsimins visą gyvenimą ir net po jo – mano, jog reinkarnuota viską atsimins. Ak, plati ir trapi josios vaizduotė.
 – Papasakok, iš kur kilęs? Aš tai iš Anglijos, kaip daugelis čia esančių. Gimiau Hereforde, mano šeimos namas tolokai nuo upės. Vajaus upės. Ten dažnai kyla potvyniai, bet mama sakė, jog visai nenori niekur kraustytis. Aš taip pat. Jau geriau būti užplūstiems vandens srauto nei gyventi toli nuo ten. Man ten patinka. Oi, labai. Taigi, o kaip tu? – paklausė, tikėdamasi, jog vyresnis berniukas atsakys.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amanda Adler Gegužės 02, 2020, 10:09:18 pm

 Amanda jau dešimt minučių sėdėjo ežero pakrantėje. Vėjas kedeno pirmakursės plaukus, tačiau ji į tai nekreipė dėmesio. Mergaitė skaitė storą, seną knygą ir vis žvilgčiodavo į ežerą. Amanda mėgo vandenį ir kai tik turėdavo galimybę laiką leisdavo prie jo. Nesvarbu ar tai būdavo ežeras, vandenynas ar upė, mergaitė visada sėdėdavo į ką nors atsirėmusi ir skaitydavo.
 Staiga pradėjo lyti. Mergaitė įsidėjo knygą į kuprinę, tačiau vis dar sėdėjo ežero pakrantėje. Lietus buvo nestiprus, netgi švelnus. Tačiau galiausiai lietus virto stipria liūtimi ir Amanda suprato jog nebėra prasmės sėdėti prie ežero. Ji atsistojo, tačiau paėjusi kelis žingsnius sustojo ir atsisuko į ežero pakrantę. Mintyse sau pažadėjusi ateiti čia rytoj, pirmakursė galiausiai nuėjo link Hogvartso pilies.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lémery Gegužės 17, 2020, 08:34:53 pm

Buvo velniškai ankstus rytas. Vincentas, tuščiai prasivartęs lovoje visą naktį, kankinamas minties apie pirmuosius egzaminus, po jų laukiantį mėnesį nepažįstamam, bjauriam, vidury kažkieno šiknaskylės įkurtam Oksforde, išsiropštė iš patalų vos ėmus švisti. Ir vėl jo liaunos, ilgos kojos nešė rudaplaukį link ežero, į pakrantę, kurios gegužiška žolė - padengta rasos lašeliais, o mistiškas rūkas nusėdęs tylų, neraibuliuojantį vandenį.
Visas varniuko gyvenimas tikrai negalėjo suktis aplink tą vienintelį laišką, prieš kelias savaitęs gautą iš motinos. Betgi sukosi, ir jis nieko negalėjo sau padaryti. Dažnai juk negalime išmesti iš galvos tų dalykų, kurie kelia pasiutusį nerimą. Na, ir be to, jis nuodų ir vaistų pamokoje skaudžiai nusidegino pirštą, o burtažodis, kerėjime ištartas prancūziškai (nors iš tiesų buvo lotynų kilmės - juk panašumas nepaprastas) vis dar aidėjo galvoj kartu su bendraklasių juoku. Laimė, jo lazdelė nesuvokė, kokį velnia bernelis bando jai pasakyti.
Vincelis sustojo visai prie pat vandens, jo batų nosys kone maudėsi taikiose bangelėse. Varnanagis atsitūpė ir įsispoksojo į smėlį po kojomis. Vis geresnis vaizdas, nei varniukų miegamojo lubos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 20, 2020, 10:17:35 am

Dar viena bemiegė naktis. Nors ir teko miegoti pirmąją nakties dalį, bet aplanke košmarai nebeleido daugiau užmigti, o tuo labiau Heidi nenorėjo jų patirti dar kartą, bent iki kitos nakties. Košmaras visada būdavo tas pats. Kaip demonu pavirtusi pamotė rėkte rėkia žodžius ,,Tu neverta savo tėvo, tu jam per prasta", o josios tėtis jai tik pritardavo. Nors šis košmaras ir atrodydavo vaikiškas bei nelabai gąsdinantis, bet klastuolė po kiekvieno karto, kai jis pasirodydavo jos sapnų karalystėje negalėdavo užmigti.
Pakilusi nuo žolės, kuri dabar jau buvo prisikaupusi rasos, mergina iš lėto susikrovusi daiktus patraukė palei ežero pakrantės vandenį. Batų šonai karts nuo karto trumpam paliesdavo vandenį, bet į tai Heidi nekreipė per daug dėmesio, netgi tai jai teikė šiokio tokio malonumo. Pakėlusi akis į tolį pastebėjo, bent jau kaip atrodė kažkokį vaikiną, kurį galbūt buvo mačiusi vienoje ar kitoje pamokoje, bet niekaip neprisiminė ar taip tikrai buvo.
Nors mergina ir nenorėjo turėti naujų pažinčių, bet trumpo ar ilgo pokalbio tikrai nebūtų atsisakiusi. Artėdama artyn nepažįstamojo klastuolė galvojo ar tai tikrai gera mintis, bet jau po kiek laiko buvo vos už kelių metrų nuo jo, tad sustojo netoliese.
 -Labas, -trumpam nutilusi prakalbo toliau. -Aš Heidi.
Kadangi nebuvo kito pasirinkimo, o ir nelabai norėjosi stebeilytis į jį, mergina ėmė stebėti kitoje ežero pusėje esančius kalnus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lémery Birželio 09, 2020, 10:55:59 pm

Ir gal vos prieš minutę jo galvoje sukosi mintis, kad šlapias smėlis - šaunesnis už žvaigždėtas Varno Nago bokšto lubas. Gal taip ir buvo, bet po akimirkos Vincentas Lemery manė jau kitaip. Šlapias smėlis ir į ji besidaužančios smulkutės bangelės varė nuobodulį. Vincentas atsiduso. Rytas buvo gražus, tačiau žvarbokas. Šalo pirštai. Tam vieninteliam nudegusiam vėsa buvo maloni, o kiti nevalingai rietėsi į kumštukus.
Staiga susivokė esąs nebevienas. Gal išgirdo žingsnius, o gal akies krašteliu užmatė besiartinantį žmogų. Pažvelgė į netoliese sustojusią mergaitę. Ak, galėjo ir praeiti, brūdijantis ir "giliais apmąstymais" užsiėmęs veinuolikmetis berniokas neturėjo nei noro, nei pasišventimo žavingiems mažažodžiams pokalbiams. O gal tik jam taip atrodė. Vincentas vis dar neturėjo labai daug draugų, bet to, buvo nugirdęs kažin kur tai koridoriuje, kad reikia "kurti ryšius". Kad ir ką tai reikštų.
Kilstelėjo galvą, prisimerkę.
- Labas, - atsakė. Sekundę patylėjęs pridūrė ir vardą. - Aš Vincentas.
Velniai žino, kodėl nusprendė, kad ši tamsiaplaukė klastuolė negali būti fėja. Gal todėl, kad fėjiškumo, Vinco akimis, nelabai turėjo. Visai ne kaip toji Liucija.
Berniukas atsistojo ir susibraukęs sruogą už ausies paspyrė smėlio kupstelį į vandenį. Suraibuliavo.
- Ką čia darai taip anksti? - paklausė savo batų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Heidi Mollson Liepos 29, 2020, 11:44:02 am

Atrodė, kad prabėgo visa amžinybė iki to momento kuomet vaikinas sėdintis netoli ežero vandens prakalbo. Šiam taipogi prisistačius Heidi pasijautė kiek laisvesnė, nes dabar bent jau žinojo šito vardą. Vincentui pakilus nuo žemės merginai pasirodė, kad papūtus stipresniam vėjui jis bus nuneštas į ežero gelmes, o taip pat šiai pasidarė ne  taip malonu, kai prieš ją stovėjo žymiai už ją aukštesnis žmogus. Užduotas klausimas pasirodė nei šioks, nei toks, o gal net labiau ne klausimas, o jo uždavimas. Taip, galbūt jam buvo nefaina ar nejauku kalbėtis su žmonėmis, o tuo labiau nepažįstamais žiūrint tiesiai į juos, bet bent galėjo pasistengti ir žiūrėti tarkim į dalykus esančius jai už nugaros.
 -Nežinau ko čia klausi, -stebėdama vaikino judesius prakalbo klastuolė. -Bet jeigu manęs, tai aš buvau vienoj vietoj, -mostelėjo ranka į tą pusę iš kurios atėjo čia. -Ir bebūdama tenai užmigau, o pabudus nelabai norėjosi ten būti, tai patraukiau palei ežero krantą ir taip atsidūriau čia. O tu pats ką čia darai anksti?
Baigusi kalbėti tamsiaplaukė patraukė savo akis nuo jo, nes nujautė, kad jam gali būti nelabai malonu, kai kažkokia nepažįstama stebeilijasi į jį. O ir nelabai norėjosi, kad ją palaikytų kokia nors iškrypėle, nors abejojo, kad taip gali atsitikti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Vincent Lémery Rugpjūčio 14, 2020, 06:44:20 pm

Jai ėmus kalbėti, pakėlė akis. Galbūt nenorėjo pakelti, kas ten žino ir pažįsta jo vidujas mintis. Neaiškūs mostelėjimai į neaiškias puses, tušti "ten", nenurodantys jokios krypties, jokios nuolatinės vietos, kuri nebūtų skirta išėjimui (būtų skirta pasilikimui) - visa tai įspūdžio nepadarė. Mergaitė neatrodė kažkuo ypatinga. Atrodė nuoširdi. Ji tegalėjo gūžtelėti pečiais, kaip jautėsi norįs padaryti Vincentas, ir nesileisti į detales apie tai, kaip atsidūrė būtent ten, kur atsidūrė. Ir vis dėl to.
Varniukas gūžtelėjo pečiais, žingtelėjo žingsnį atgal nuo vandens. Bangelės nebeskalavo batų, o ten, kur vos prieš akimirką ritosi raibuliai, ežero paviršius vėl gulėjo lygus it stiklas.
- Tiesiog. Nebegalėjau užmigti, - pratarė nežiūrėdamas į Heidi. Suvokė, kad toks atsakymas neįeina į atsakymų, kurie tinkami "kurti ryšiams", sąrašą. Ir vis dėl to. Nutilo. Negalėjo rasti savy dalelės, kuri susidomėtų mergaite šalimais. Nei baltų plaukų, nei mėlynų akių. Nei ašarų vidury nakties.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Heidi Mollson Rugpjūčio 26, 2020, 10:39:58 am

  Heidi jautėsi kiek nejaukiai, nes visas šitas reikalas su šiuo keistu berniuku prie palyginus gražaus ežero kranto atrodė keistai. Nors ir tikėjosi, kad galbūt pavyks užmegzti kokį pokalbį, bet kaip bebūtų gaila mergaitė neturėjo tokių gabumų, kad su ką tik susitiktu žmogumi užmegztų pokalbį. Gavusi atsakymą į savo klausimą tamsiaplaukė tik tuomet pajuto, kad rytas yra vis dar palyginus šaltas, tad kiek galėdama labiau priglaudusi savo rūbus arčiau odos apsidairė aplinkui lyg ieškodama kažko. Kadangi kiek užmatė akys aplinkui nieko nebuvo įdomaus tamsiaplaukė iš lėto ėmė grežtis į pilies pusę, kur jos laukė šilta lova, na, o tada pamokos. Dar kartą atsigręžusi į Vincą pažvelgė į jį ir tuomet jau nusisukdama ištarė:
 -Iki, gal dar kada nors susitiksim.
  Kuomet trumpa atsisveikinimo ceremonija galų gale buvo baigta jaunoji klastuolė iš lėto patraukė Hogvartso pilies link. Gal kada kitą kartą viskas pavyks geriau. Vis dar kiek nuliūdusi Heidi pagaliau pasiekė pilį, na, o čia buvo belikę vos kelios minutės kelio.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Leisė Lamontagn Spalio 04, 2020, 12:49:13 am

Po puotos Didžiojoje salėje Leisė nusprendė prieš einant miegot pasivaikščioti. Tiesa sakant ji buvo pasimetusi, visą laiką taip laukė kada pateks į Hogvartsą, ir štai ji čia, sėdi ežero pakrantėje atsirėmusi į medžio kamieną ir galvoja, kas toliau? Ji taip svajojo apie atvykimą į Hogvartsą, paskirstymo kepurę, magiją,  jog net nesusimastė apie ateitį. Leisei taip buvę nėra, ji visą laik buvo, kaip kiti sako, moksliukė. Tiesa ji taip nemanė, Jai tiesiog nepatiko bendrauti su žmonėmis, ji manė, jog žmonės gali tik įžeisti, sukelti skausmą ir nepykantą. Na, ji turėjo pagrindo taip manyti...Ir tuo metu jos mintis nukreipė katinas. Leisė susikalbėjo su gyvūnais, ji pati nėra tikra kaip, tiesiog gyvūnai patys ją susirandą, pasakoja jai istorijas ir nuotykius su žmonėmis... Jai to pakanka, Leisei niekada nereikėjo žmonių pagalbos, ir ji nemano jog jos kada nors reikės... Na o kadangi Leisė neturėjo žmonių draugijos, ji turėjo daug laisvo laiko skaitydama knygas ir mokydamasi. Tada Leisė pajuto, pajuto 2 dalykus, 1- jog jau 1 nakties ir ji čia būti neturėtų jei nenori skristi iš mokyklos pirmą dieną, 2- jog ji pirmą kart pasijuto vieniša.... :'(

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Violeta Stephenson Spalio 06, 2020, 04:58:00 pm

Stephenson po pamokų, nesiruošė eiti į savąjį kambarį. Tiksliau, visai neturėjo noro vykti iš vienos patalpos į kitą. Jai trūko gryno oro, todėl per daugiausiai negalvodama ėjo link ežero pakrantės. Diena po truputį ėjo į pabaigą, tad tikrai negalės ilgėliau pabūti, bet tikrai spės pasižiūrėti į besileidžiančią saulę. Kartais tai matydavo pro kambario langą, bet ir tai būdavo užsiėmusi besimokydama.
Galiausiai priėjo pakrantę, nors ir praėjo ne tiek ir daug laiko, paėjo kiek nuošaliau nuo žmonių, kurių buvo visai nedaug. Radusi, merginai atrodančią tobulą vietą, lūpų kampučiai šiek tiek pakilo. šypsnis buvo tikrai nuoširdus, lyg sakantis, pagaliau rami vietelė, kur bus galima pasiklausyti vabzdžių garsų ir stebėti besileidžiančią saulutę. Atsisėdusi ant žolės, stebėjo ir patį ežerą. Veide vis dar buvo šypsenėlė, kuri regis nenorėjo niekur dingti. Tas jai patiko.
Pasukusi galvą kiek į šoną, nusiskynė mažą gėlytę bei žvilgsnį sugrąžino į horizontą, kur po kelių valandų, o gal ir daugiau turėtų dangus susilieti su vandeniu ir žeme, saulės dėka.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Elizabeth Carrington Spalio 14, 2020, 07:22:49 pm

Carrington praleidusi kelias valandas prie ežero nusprendė nusirengti ir išsimaudyti bei kažkiek pailsėti vandenyje. Blondinė dievino šaltą vandenį, tad nieko nelaukusi pradėjo bristi vis gilyn ir gilyn. nė pati nepajuto, kaip panėrė ir pradėjo plaukioti šaltame vandenyje, taip pašalindama visas galimas mintis ir neigiamas emocijas iš savo galvos. Išnėrusi pastebėjo kaip apmažėjo žmonių pakrantėje, o saulė jau ėmė leistis, tad net susimąstė kiek laiko prabuvo po vandeniu.
Išlipusi iš vandens, kiek susiraukė pastebėjusi kažkokią merginą šalimais savo drabužių, dėl prastesnės regos lėtai pradėjo eiti link jos ir atsiduso pamačiusi grifų gūžtos atstovė. Pakračiusi galvą nuėjo prie savo rūbų ir greitai apsirengė ant vis dar šlapio kūno.
- Ar grifukai neturėtų jau gulėti lovytėse?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Violeta Stephenson Spalio 18, 2020, 08:58:09 pm

Mėlynų plaukų savininkė džiaugėsi šia akimirka. Oras buvo vėsus, bet malonus. Trumpam užmerkė akis, mat norėjo taip pat ir pasidžiaugti vabzdžių garsais. Kai atmerkė akis, mergina pastebėjo artėjant žmogystą. Ilgai netruko suprasti, kad tai viena iš klastuolių. Kai ji apsirenginėjo, Violeta pasuko galvą į šoną. Tikrai neturėjo net minties galvoje stebėti ją apsirengiant. Taip pat išgirdo žodžius, kurie buvo skirti jai, nes nieko daugiau šalia merginų nebuvo. Atsisuko į ją.
- Ar klastuolė nebijo būti užpulta ko nors? - kilstelėjo antakius pasakydama. Violetai dar tikrai reikėjo išmokti kaip atsikirsti, bet bent jau nesileido būti žeminamai, kad ir kokia ji bebūtų. O taip tikėjausi pabūti viena tyloje ir ramybėje, pagalvojusi tai, atsiduso.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Laura Brack Zurita Lapkričio 20, 2020, 10:47:54 am

Buvo rudens rytas. Laura vaikštinėjo netoli ežero. Ji grožėjosi rudeniškomis spalvomis. Ją labai žavėjo rudi, raudoni ir oranžiniai lapai. Tą dieną skaisčiai švietė saulė ir debesų nebuvo matyti, bet oras vis tiek buvo šiek tiek žvarbokas. Jai pažvelgus į kairę matėsi pliki, belapiai krūmai kurie lenkėsi kartu su vėju. Ant žolės matėsi rasos lašeliai. Spalvingųjų medžių viršūnės kaip ir krūmai siūbavo kartu.
Dangus po kurio laiko šiek tiek apsiniaukė. Pradėjo matytis rūkas, o vėjas vis stiprėjo. Jau buvo vidurdienis. Laurai pažiūrėjus į viršų, nors labai menkai, bet matėsi pelėdos nešančios laiškus. Ji nelabai norėjo eiti atgal į pilį, bet žinojo, kad jei neis dabar teks eiti per lietų. Ji atsistojo ir ramiai ėjo miško takeliu pilies link. Eidama ji vis karts nuo karto atsisukdavo pasižiūrėti į ežerą kol jo jau visai nesimatė. Ji tikrai sugrįžti ten kitą dieną ir istorija kartosis vėl.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 21, 2020, 07:23:49 pm

 Negailestingų lietaus lašų išplakta perdrėkusi žemė skleisdavo nemalonų garsą kai baltaplaukės batai ją suspausdavo. Kaip nepavykęs šokoladinis pyragas - šlept, šlept, kliurkt. Net šviesiai žalia žolytė - ir ta buvo sumaišyta su šita pragariška šlykštyne. Medžiai, jau pavasariškai žali, lenkė vėjo ištąsytas šakas prie žemės ir prisisprogę šviežio dangaus vandens dejavo, braškėdami per žievės siūles. Įdomu, ar kada sprogo medis? Tik bam! Ir nieko nebėra. Ežeras ir atrodė ne ką geriau - visa bjaurastis nuo kranto buvo suplauta į jį. O dabar dar toks didelis, drumzlinas, patvinęs... Ir smirdantis. Liucija šiek tiek susiraukė. Įprastai nuostabi ežero pakrantė, taip maloniai kviečianti vaikus, dabar buvo dvokianti, ruda ir atstumianti.
 Šlept, šlept, kliurkt. Liucija sustojo ir įsižiūrėjo į tolumoje vargiai matomą pilį. Nesvarbu, kad liūtis jau praėjo, debesys vis dar piktai ritosi dangumi, viską pridengdami prieblandos skraiste. Vėjas tarsi atsiprašydamas kedeno medžių lapus ir mergaitės šiek tiek pašiauštus plaukus. Nepatenkinta, švilpė užsimetė apsiausto gobtuvą ant galvos. Nekokia nuotaika, nekokia. Panašus jausmas kai pykina, prieš pat apsivemiant, kai žinai, kad to jau nebeišvengsi. Klausimas - tik kada viskas pasipils lauk?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amelija Harmon Lapkričio 21, 2020, 08:00:34 pm

 Lauke buvo bjaurus oras. Amelija vos išėjus iš pilies, panoro grįžti į ją. Tačiau ten laukė namų darbai, kurių ruošti Amelija dabar neturėjo menkiausio noro. Ar įmanoma sėdėti prie kalno užduočių ir jų neruošti? Amelija atrodė, kad ne. Todėl ji pradėjo eiti link ežero, kurio pakrantė dabar atrodė klaikiai puvina. Ir Amelijos nuotaika dabar buvo purvina.
 Profesoriai ir pamokos,
Namų darbų krūva,
Pakrantė purvina -
Pasaulio pabaiga. Mintyse sueiliavo mergaitė. Bet tai Amelijai skambėjo taip kvailai, kad ji nepatenkinta treptelėjo koja į balą. Iš jos pasklido lašai, o koja sušlapo. Kai nesiseka, tai nesiseka, dabar Amelija norėjo viską daužyti  ir gadinti. Tada pakrantėje ji pamatė mergaitę. Jos nuotaika nė kiek ne pasitaisė, bet jos mandagumas neleido nepasisveikinti. Priėjo prie mergaitės ir susierzinusi pasakė:
- Labas, ko čia atėjai, - bloga nuotaika padarė savo, Amelijai buvo sunku patikėti, kad tai pasakė. Tačiau taisyti padėties dabar ji nesiruošė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 22, 2020, 02:43:32 pm

 Dvokiantis ežeras toliau ramiai bangavo, iškraipydamas dangaus atvaizdą savyje. O dangus šiandien buvo niūrus - matyt jam nepatiko tokie netikslūs atspindžiai. Liucija įsižiūrėjo į vienoje formoje neužsibūnančius debesis. Hayato irgi dažnai žiūrėdavo į dangų - gal jie abu dabar stebi debesis? Ta mintis kažkaip nuteikė Liuciją maloniai.
 Deja, šventas dangaus stebėjimo metas buvo pertrauktas tos šlepsinčios ir klerksinčios rudos glitynės. Šlept, šlept, kliurkt. Baltaplaukę pykino nuo to garso. Šlept, šlept, kliurkt. Susierzinimas kilo ir pastrigo kažkur gerklėje, nežinodamas, kokia forma pasireikšti.
Labas, ko čia atėjai.
Pasigirdo lygiai toks pat susierzinęs balsas. Liucija išplėtė akis ir pajuto, kaip įsitempia kiekvienas kūno raumenėlis. Nemalonu, kai tave užklumpa benardantį po savo giliausias mintis. Dar nemaloniau, kai trenkia dvokiančiu kaip šūdas nepasitenkinimu. Atsisukusi, Liucija išspaudė šypseną.
-Prikemšu pirmakursius purvo ir tada stebiu, kaip jie skęsta,-susierzinimas lyg stalo teniso kamuoliukas skriejo atėjusiai mergaitei, kuri akivaizdžiai buvo pirmakursė. Dėl visa pikto švilpė siektelėjo lazdelės - nežinai, šiais laikais net pirmą kartą magiškąjį įrankį į rankas paėmę vaikai svaidosi nedovanotinais kerais.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amelija Harmon Lapkričio 28, 2020, 03:01:37 pm

 Amelija pamatė, kad ta mergaitė irgi buvo pikta. Mergaitė truputį išsigando, kad jinai kažko nepadarytų, nes ta mergaitė buvo vyresnė. Kai jinai atsakė Amelijai, Varno Nago moksleivė pagalvojo, kad mergaitė nenormali. Bet Amelija truputį ir išsigando, nes nenormalūs žmonės gali būti pavojingi. Amelija nežinojo ką jai dabar daryti, galvojo, kad geriau išeiti, kad jai nieko neatsitiktų, bet tada pamatė, kad mergaitė nori paimti savo lazdelę. Amelija irgi pasiėmė savo lazdelę ir bandė prisiminti kokius nors gerus burtus. Varno Nago
mokinė galvojo, kad mergaitė ją puls. Tada Amelija pradėjo po truputį eiti atgal link pilies, bet lazdelę buvo paruošusi ir nukreipus į mergaitę. Amelija pagalvojo, kad dabar mergaitė tikrai pagalvos, kad Amelija nori kovoti, nes jinai buvo pasiruošusi lazdelę. Bet lazdelę nuleisti ji nenorėjo, nes svarbiausia jai buvo apsiginti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 29, 2020, 11:10:03 am

 Mergaitė, matyt, buvo viena iš pastabesnių, mat vos Liucija siektelėjo lazdelės, ji išsitraukė saviškę. Na, bet pastabumas yra viena, o protas ir sugebėjimas neišsiduoti yra kita. Baltaplaukė suėmė magiškąjį įrankį, bet jo neišsiėmė. Taip, ji nepasitikėjo atėjūne, ji ją erzino, bet tai nereiškė, kad dabar švilpė nori visus pakeliui pasitaikiusius vaikus su Flipendo nusiųsti į ežerą priburbuliuoti. Na, gerai buvo tik tas, kad mergaitė suprato, kad Liucija už ją žymiai vyresnė ir stipresnė, tad jos tas atsitraukimas baltaplaukei neprasprūdo pro akis.
-Džiugu matyti, kad žinai, už kurio galo laikyti lazdelę. O dabar pasidėk tą pagalį, savo žinias gali rodyt profesoriams, ne man,-prunkštelėjusi tarė Liucija. Ir kadangi negalėjo nuspėti, kas dedasi mažės galvoje, mergina vis dar nepatraukė rankos nuo lazdelės, pasiruošusi gintis nuo bet kokių kvailų kerų, kurie galėtų gulėti pirmakursės ar antrakursės smegenyse. Lyg mąstydama, lyg šiaip, baltaplaukė nukreipė žvilgsnį į savo dumblinus batus. Prie ežero dvoko ji jau spėjo priprasti, bet ta mažė? Kažin. Pritūpusi, švilpė paėmė pilną saują dumblo ir metė į mažesniąją mergaitę.
 Jei žuvys mokėtų šnekėti, ar jos priburbuliuotų?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amelija Harmon Lapkričio 29, 2020, 03:52:42 pm

 Amelija supyko kai mergaitė iš jos pasityčiojo. Ir padėti lazdelės ji nenorėjo, bet nieko neatsakė ir stovėjo toliau, nes kita mergaitė irgi nepadėjo savo lazdelės. Varno Nago mokinė galvojo, kad mergaitė vis tiek ją tuoj puls. Ji nusprendė, kad pradžioje bandys gynybos kerus, nes juos geriausiai mokėjo, o jei mergaitė ją vis tiek puls, tai bandys ją sustingdyti. Amelija bandė dar paeiti atgal, nes norėjo iš ten dingti ir grįžti į pilį. Ji norėjo atsigerti šiltos arbatos, nes sušalo ir truputį sušlapo kojas. Bet tada mergaitė į ją metė gniūžtę dumblo. Amelija labai supyko, todėl irgi paėmė gabalą purvo ir metė į mergaitę. Amelija dar bandė nusivalyti purvą nuo savo apsiausto, nes jai jo buvo labai gaila ir jinai nenorėjo pirkti naujo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 06, 2020, 08:53:20 pm

 Sauja tamsiai rudos, šlykščios glitynės gracingai skrido oru ir galiausiai sutiko savo amžinąjį atilsį ant mažės, kuri, beje, jau bandė tepti slides, apsiausto. Liucija nusišypsojo. Taip jai ir reikia. Pažiūrėjusi į savo dumbliną delną, švilpė šiek tiek susiraukė. Jausmas buvo nemalonus, o ir nuo šlapio purvo šalo ranka. Jei varlės miegotų dumble, ar jos žinotų, kad baigės žiema? Kažkaip šiandien į galvą merginai lindo įtartinai hayatiškos mintys. Dvokiančio dumblo garų įtaka turbūt.
 Ir štai netrukus mažylė atsilygino jai tuo pačiu. Šalta ir gliti košė papuošė baltaplaukės krūtinę. Gerai, kad ją saugojo apsiaustas - po juo slėpėsi vieninteliai marškiniai, kurie tiko Liucijai po vasaros. Mergina tyliai keiktelėjo gimtąja kalba po nosimi ir atsisuko į ją išpurvinusią nepažįstamąją. Trim dideliais žingsniais priėjusi prie mergaitės, ji pačiupo šią už plaukų ir pradėjo temptis ežero link.
-Aš tave tuoj nuplausiu, suknista murze! Bus tau! Purvint!-nežinia kodėl pasiutusi, Liucija judėjo link tamsaus ežero rėkdama. Po tų žodžių, švilpė slystelėjo ant apgaulingai atrodančio kupsto ir kartu su mergaitei nukrito ant dumblo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 08, 2020, 10:09:21 am

 Amelija pataikė. Purvas pataikė tiesiai į mergaitės krūtinę. Varno Nago mokinė pradžioj apsidžiaugė ir jos veide pasirodė šypsena, bet paskui Amelija išsigando. Ji nesiruošė kovoti. O ta mokinė dar ir vyresnė. Ir atrodo... Pavojinga? Pikta? Ne, man reikia dinkti iš čia. Reikia nešti sveiką kailį, kol jis dar sveikas. Galvojo Amelija. Bet tada mokinė ją paėmė už plaukų ir pradėjo tempti link ežero. Amelija pradėjo rėkti, nes jai labai skaudėjo ir buvo baisu. Varnanagė galvojo, kad dabar ta mergaitė ją nuskandins. Ji labai stengėsi ištrūkti, bet jai nepavyko. Paskui abi mergaitės nuvirto ant žemės. Amelija stipriai pastūmė mergitę, kad galėtų išsilaisvinti. Ji nebeglėjo susilaikyti, todėl pradėjo mėtyti purvą į mergaitę.
-Tu...! Pati...! Pirma...! Pradėjai! Purvinti! - rėkė Amelija, viena ranka mesdama purvą į mergaitę, o kita bandydama nusivalyti ištepliotą veidą. Deja, bet ir ranka buvo purvina, todėl veidas tik dar labiau išsipurvino.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 13, 2020, 03:44:10 am

 Krytis buvo skaudus - smūgio banga nukeliavo per šoną ir sujudino didžiąja dalį jos kelyje pasitaikiusių vidaus organų. Liucija iš skausmo susiraukė ir sukando dantis - prie nepažįstamos mergaitės tikrai nenorėjo rodyti, kaip jai skauda. Deja, vos baltaplaukė spėjo atsisėsti, į ją pabiro purvas. Pasisukusi šonu, švilpė juto, kaip glitūs gniutuliukai trankosi jai į apsiaustą ir mintyse keikėsi. Regis, ši dumblina audra net nesiruošė rimti, o kažką daryti reikėjo - nesėdės jos taip amžinai, o ir kuo ilgiau dels, tuo sunkiau bus panaikinti kvapą iš rūbų ir plaukų. Lazdelės mergina liesti tamsiai ruda koše aplupusia ranka net nenorėjo - delikatus magiškasis instrumentas po to galėjo tapti praktiškai nenaudojamas nuo jį apnikusios smarvės - tad beliko gintis tuo pačiu dalyku, kuriuo ją ir puolė - purvu.
 Suleidusi pirštus į drėgną ir šaltą košę, Liucija nusipurtė. Jausmas buvo beveik nepakeliamai nemalonus, bet suprasdama, kad kitos išeities nėra, baltaplaukė suėmė saują dumblo. Ji galėjo jausti, kaip jis teka pro jos pirštus ir lėtai tikšdamas grįžta namo, tad sulaukusi, kada purvo gniūžčių atakoje atsiras tarpas, švilpė apsisuko ir tėškė purvo saują mergaitei į burną.
-Ša,-žiūrėdama į jos akis tarė mergina.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 15, 2020, 08:24:36 am

 Amelijai po truputį darėsi baisu. Ji pradėjo suvokti ką daro. Ar tu visai pakvaišai? Nuo kada pradėjai muštis? Ir ji juk vyresnė! Pavojinga!.. Galvojo mergaitė. Jai buvo labai keista, kad sugeba taip elgtis. Tačiau prisiminus kaip su ja elgėsi priešininkė Ameliją vėl suėmė nelabai jai pažystamas pyktis. Ji galvojo kodėl ta mergaitė su ja taip elgėsi. Buvo jau pamiršus, kad blogą nuokaiką čia atsinešė pati. Ji galvojo kodėl jai taip pikta, nesuprato kas jai darosi. Staiga ją užčiaupė kažkas žnektelėjęs jai į burną. Amelijai iš siaubo išsiplėtė akys. Ką ji padarė!? Ji bandė nusivalyti purvą ranka, bet jo visur buvo pilna. Amelija baisiai įpyko ir pabandė įspirti mergaitei, bet tuo metu neišlaikė tokios šlykštynės ir pradėjo vemti ant dumblu aptekusios žemės.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 19, 2020, 02:02:21 pm

 Mergaitės veidas, kai jos burną pripildė dumblas, buvo nepakartojamas. O Liucija, pati išsimurzinusi kaip pelkių trolis, tik stovėjo su pergalinga šypsena lūpose ir stebėjo besikankinančią bendramokslę. Taip tau ir reikia, dumblakirmėle.
 Dumblas baltuose plaukuose, dumblas už apsiausto ir ant jo, dumblas ant rankų, dumblas, dumblas, dumblas. Liucija atsargiai nusibraukė rudos košės lašelį nuo veido, palikdama ten tik rudą dryžį. Šaltos mėlynos akys stebėjo vemiančią mergaitę ir jose nebuvo nė krislelio gailesčio.
-Baigei?-žengusi kelis žingsnius atgal paklausė Liucija atėjūnės. Įsilipti į šviežių skrandžio išskyrų balą baltaplaukė visiškai nenorėjo, kad ir kaip prie to buvo pripratusi nuo tada, kai pradėjo savanoriauti Ligoninės sparne. Vis tiek, tai buvo šlykštu.
 Valydamasi dumbliną ranką į kelnes (ji jau pasidavė tiek rūbų švaros išsaugojimu - teks kankinti namų elfus, kad šie viską itin greitai išplautų), Liucija atsisuko į ežerą ir atsiduso.
-Jei žuvys mokėtų kalbėti, ar jos norėtų tylėti?-klausimas nuskambėjo garsiai ir nusirideno ežero paviršiumi kaip girtas uodas. Išties, ar ir žmonės nori tylėti ar juos tik priverčia gyvenimas? Baltaplaukės niūrus žvilgsnis keliavo į ūkanotus tolius, ieškodamas atsakymo į keisčiausius gyvenimo klausimus.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 20, 2020, 05:19:01 pm

Buvo baisiai šlykštu. Amelija dar vis nesugebėjo suvokti, kad tokia bjaurastis atsirdo jos burnoje. Blogiausia buvo, kad neįsivaizdavo ką darytų, jei ta mokinė vėl ją pultų. Dabar jautėsi tokia bejėgė, nieko negalėjo daryti, kartu ir sustoti vemti. Galiausiai viskas ką turėjo sukaupus viduje išsęko. Pabaigą palydėjo dar ir nemalonus baltaplaukės klausimas. Amelijai norėjosi šokti ant jos ar dar ką padaryti, bet šį kartą ji susilaikė. Galvojo, kad galėtų kažkaip prieš ją panaudoti savo skrandžio turinį, bet tai Amelijai dabar buvo per daug šlykštu. Ji taip ir stovėjo nežinodama ką daryti. Viduje dar vis virė pyktis, norėjo pulti mergaitę, bet nesiryžo. Išgirdus keistoką baltaplaukės klausimą atrėžė:
- Aišku, kad nenorėtų. Norėtų tik sukilti prieš žvejus... Ir prieš kai kuriuos kvailius... - Amelija nutilo ir išspjovė burnoje likusį purvo gabalėlį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 23, 2020, 02:09:08 am

 Susimąsčiusi, Liucija stebėjo drumzliną ežero vandenį. Vargšės žuvys, nieko jame nemato. Įsivaizduodama mažas sidabrines žvynuotąsias, klaidžiojančias tokioje dumblo pilnoje tamsoje... Mergina pajuto kažkokį ryšį su jomis, tarsi giliai viduje jos siela suprastų, ką tenka išgyvent toms vandens būtybėms.
-Taip...-pritardama mažės atsakymui palinksėjo baltaplaukė.-Bet žvejai žymiai galingesni už žuvis. Jie neprivalo jų klausyti, o tas, kurios prieš juos blogai kalba, gali išmesti ir iš ežero... Matai, sunkus tas kalbančios žuvies gyvenimas. Todėl ir gerai, kad dauguma tyli, supratai?
 Atsisukusi į atėjūnę, mergina apsidairė, priėjo prie kažkokio augalo ir nuskynė šakelę. Priėjusi prie mergaitės, ištiesė ją jai sakydama:
-Jeigu dar pykina, pakramtyk lapelių. Taip pat padeda nuo refliukso. Tik įspėju - kartokos,-lyg kokia hilerė praktikantė Liucija greitai viską paaiškino. Visas pyktis ir susierzinimas regis iškeliavo kartu su sidabražvynėmis žuvelėmis į ežero krantą. Dabar ir tas mėtymasis dumblu ir kitos isterijos švilpei pasirodė apgailėtinai vaikiškos, nederamos net pirmakursiui. O ir bėda ta, kad dabar baltaplaukei sukilo gailestis dėl jos kaltės apsivėmusiai mergaitei.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Amelija Harmon Sausio 13, 2021, 11:01:46 pm

 Amelija klausėsi kaip baltaplaukė pasakoja apie labai rimtą dalyką - kalbančias žuvis. Bet paskutiniai žodžiai ją... Na, nustebino, jei taip galima pasakyti. Dauguma? Tai ką, ji nori pasakyti, kad kai kurios žuvys kalba? Ar čia irgi filosofija? Jeigu taip, tai šios mergaitės filosofinės žinios buvo Amelijai akivaizdžiai per aukštame lygyje.
 Jaunoji varnanagė net nepajuto, kaip bemąstydama nurimo. Bet vėl atsisukus į baltaplaukę nemalonūs jausmai grįžo. Nors ir žinodama, kad nepuls pirma, jei priešais ją stovinti mergaitė nepradės, Amelija vis tiek nenorėjo prie jos būti. To priežastys buvo dvi. Pirma - Amelija dar vis jautė pyktį, nors jis su kiekviena akimirka mažėjo. Antra - nors baltaplaukė dabar atrodė nepikta, bet Amelija niekaip negalėjo pasitikėti ja ir įsitikinti, kad ji nebepavojinga.
 Mergaitei pasiųlius pakramtyti augalo Amelija nepatikliai nužvelgė jį ir mergaitės veidą. Galvojo ar tikrai nepavojinga. Bet iš baltaplaukės žodžių neatrodė, kad ji ketina apgauti Ameliją. Tyla užsitęsė ilgokai. Amelija užsigalvojo. Galiausiai, nusprendus, kad reikia kažką daryti, (be to, Ameliją tikrai dar truputį  pykino) tamsiai mėlynų akių savininkė lėtai paėmė augalą. Neskubėdama įsidėjo jį į burną. Augalas tikrai buvo kartokas ir Amelija bandė nesusiraukti. Lyg ir nieko nenutiko, bent jau kol kas. Ir pykinimas pamažu mažėjo. Tačiau dabar Amelija baisiai užsinorėjo gerti, o vienintelis vandens šaltinis šalia buvo ežeras, tad mergaitei teliko stovėti ir laukti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: mergaitė123 Vasario 22, 2021, 07:58:42 pm

  Adelė vis dar žiovaudama ir net pilnai neatmerkusi akių vaikštinėjo po ežero pakrantę, aišku glėbyje laikydama vieną iš mažųjų savo draugužių. Vis dar užsimiegojusi pirmakursė čia atėjo ne šiaip sau. Ji norėjo pabūti tik su savo katinėliu. Tik juo ir daugiau niekuo. Ji buvo labai įniršusi ant viso pasaulio ir, jeigu tik būtų galėjusi (arba mokėjusi) ištarti kokį nors burtažodį iš karto būtų susprogdinusi kiekvieną, kuris pasimaišytų jai po kojomis. Deja, mergaitė to negalėjo. Ji net nesugebėjo prisiminti tokio burtažodžio, jeigu jį išvis mokėjo, o ir po pastarųjų dienų įvykių suprato, kad lazdelę rankose laikys tik tada, kai būtina. Mokslinčės požiūriu ji pati niekad neišmoks kerėti, klastuolė to niekad nesugebės. Ji nesugebėjo nieko, absoliučiai nieko.
  Mergaitė jautė, kaip tuoj pravirks. Jautėsi tokia ne sava, tiesiog negalėjo patikėti, kad ji - ta pati mergaitė, kuri čia mokėsi nepilnus metus. Kad ir, kaip buvo Adelė negalėjo susitvarkyti su savo emocijomis, negalėjo susitvarkyti su niekuo, na nebent katėmis, tačiau tą ji daro nuo pat pirmų gimimo dienų. Vien tik katės mergaitę darė laimingą šiame gyvenime, nors ji jautė, kad kažkada džiaugsmo visai nebeliks, o tai ją privertė dar labiau liūdėti.
  Ji atsigulė ant rasos lašeliais padengtos žolės ir tiesiog priglaudė katinėlį šalia savęs, nejučia pradėjo kūkčioti, tačiau suvaldyti to nebuvo įmanoma. Teko tik viltis, kad niekas šios ašaras liejančios pirmakursės neišvys tokioje padetyje.
  Ir už ką man taip? - ranka persibraukiant per veidą paklausė savęs klausimo tuo pat metu per ašaras akyse stebėdama dangų. Jis atrodė tiesiog stulbinamai, mergaitė ištyrinėjo kiekvieną debesėlį, kiekvienam sugalvojo po skirtingą vardą, pavardę ir į ką šis panašus. Tą darė vis dar bandydama neatkreipti į save dėmesio, kai burtų ir kerėjimo mokykloje jau girdėjosi vaikų šauksmai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aurora Gler Vasario 22, 2021, 09:24:53 pm

Aurora pastaruoju metu jautėsi gan vieniša ir atstumta. Broliui daug rašyti negalėdavo, nes tas buvo labai apsikrovęs darbais ir neturėdavo laiko jai atrašinėti. Vienintelis gyvas padaras su kuriuo Aurora dar galėjo pabendrauti buvo Naida - jos šunytė.
Grifiukė karts nuo karto su Naida išeidavo pasivaikščioti. Labiausiai mergaitei patiko pėdinti link ežero. Naida laiminga pliuškendavosi tamsiame, vėsiame ežere kol Aurora skaitydavo knygą. Mergina be galo mėgo stebėti kylančią ir besileidžiančią saulę. Aurora ramiai sėdėdavo ežero pakrantėje su Naida padėjusia galvą jai ant kelių, iki pat sutemos ir tik visiškai nusileidus saulei jos pakildavo ir pėdindavo atgal į pilį.
Grifiukė visą naktį negalėjo sumerkti akių. Į galvą lindo įvairiausios mintys ir prisiminimai. Kai tik pradėjo aušti mergaitė nedelsusi čiupo Naidą ir išlėkė laukan. Tipeno jos per šlapią žolę link ežero pakrantės. Netikėtai Naida kažkur prapuolė. Aurorai nereikėjo nerimauti, nes žinojo, kad šunytė niekur toli nepasidės. Staiga merginos ausis pasiekė riksmas. Ji pasileido į tą pusę kur prieš porą sekundžių girdėjo kažką šaukiant. Pagaliau grifiukė pamatė mergaitę. Aurora pastebėjo merginos akyse pasipiktinimą. Tuo metu grifės akys nukrypo prie žalios Klastūnyno koledžo emblemos ant mergaitės krūtinės ir Aurora suprato, kad jos akys matė ne ką kitą, o klastuolę. Šalia merginos Aurora pastebėjo mielą kačiuką. Jo kailiukas atrodė pasišiaušęs ir grifiukei jis aiškiai atrodė išsigandęs. Aurora pasišaukė savo šunytę ir švelniai prispaudė ją prie šono.
- Atleisk aš... ji nenorėjo tavęs išgąsdinti,- puolė atsiprašinėti Aurora.
- Mes tuojau pat išeisime,- toliau kalbėjo grifiukė. Ji nenorėjo niekam gadinti ryto.
Nusisukusi į savo šunytę Aurora ėmė ją barti:
- Negeras šuo! Kiek kartų tau sakiau, kad taip nedarytum,- įpykusi kalbėjo mergina.
- Jei tai pasikartos, daugiau tavęs niekur nesivesiu ir tūnosi vienut vienutėlė kambaryje,- pasakė Aurora ir nusivylusiu žvilgsniu pažvelgė į Naidą.
Atsigręžusi į klastuolę grifė pažiūrėjo jai į akis ir pasistengė nutaisyti besigailiančią miną.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: mergaitė123 Vasario 23, 2021, 07:33:06 am

  Mergaitė vis dar nesuprasdama, kas dedasi jos širdyje jautė, kaip per jos skruostą rieda ne viena ašara. Adelė net neįstengė to nuslėpti, todėl gulėdama ant rasos lašeliais padengtos žolės tiesiog priglaudė katinėlį dar arčiau, lyg jausdama, kad dabar galėjo nutikti kažkas ne gero. Švelnus katinėlio kailiukas pasišiaušė, o pats augintinis pradėjo šnypšti, jeigu Adelė nebūtų Adelė jai jis net gi būtų įdrėskęs, tačiau to tikėtis iš įvairiaspalvį kailiuką turinčio katinėlio net nebuvo verta. Mokslinčė žinojo, kad jis jai tikrai gyvenime, taip negalėjo padaryti, taip pat žinojo, kad pati pirmakursė dėl šitokio jo išsišokimo nėra kaltą.
  - Na, ir kas tau čia dabar? - persibraukusi per veidą apsižvalgė ir išplėtė akis. Prie jos artinosi milžiniškas šuo, na arba taip atrodė tik ant žolės gulinčiai mergaitei. Ji paguldė katinėlį sau už nugaros. Jo gyvybė buvo daug svarbesnė, nei jos pačios. Mergaitė ašarų pilnomis akimis, net negalėjo įžiūrėti ar tas šuo atrodė pavojingai, tačiau jis šuo. Šunų Adelė nemėgo, kadangi šie padarai jau ne kartą buvo įkandę klastuolei.
  - Nesiartink, - bandydama šnekėti kuo rimčiau iš tikro žodį ištarė drebančiu balsu, tačiau tą pačią akimirką išvydo mergaitę, kuri matyt ir buvo šio gyvūno prižiūrėtoja.
  - Galėtum išmokti tai, kad be pavadėlio šunims vaiksčioti negalima, - mėgindama nuslėpti ašaras kalbėjo pikčiau, tačiau tuoj pat sulaukė atsiprašymo, todėl teko pridurti: - Viskas gerai, kas gerai baigėsi...
  Mergaitė vis dar stengėsi nepravirkti dabar jau prie Grifų Gūžtoje besimokančios pirmakursės, todėl giliai įkvėpusi bandydama nukreipti dėmesį nuo savęs uždavė patį įprasčiausią klausimą, kurį galėjo užduoti:
  - Kuo tu vardu? Aš Adelė...
  Mielai būtų pridūrusi ir koledžą ir pavardę ir katinėlio vardą, bet nejautė, kad tai šiuo metu buvo reikalinga. Juk vienuolikmetė šuns šeimininkė čia tikrai neužsibus. Bent jau Mokslinčė to tikėjosi iš už nugaros ištraukdama mažą, išsigandusį katinėlį, kuriam lėtai perbraukė per kailiuką, bandydama jį nuraminti. Juk jis buvo toks mažas, o jau dabar patyrė tiek daug baimės...
  - Nepyk ant jos taip, - lyg pamokslaudama, juto, kaip per skruostą ir vėl rieda ašara ar kelios, tačiau vis dar negalėjo nieko pakeisti. - Geriau jau papasakok kažką, matau, kad norėjai čia pabūti, o aš pati tikrai niekur neisiu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aurora Gler Vasario 25, 2021, 07:08:18 pm

Ką tik sutikta mergaitė prisistatė Adelės vardu ir Aurorai jau pasidarė lengviau, žinant, kad klastuolė ant jos labai nepyksta.
- Aš esu Aurora... Aurora Gler,- mandagiai, bet kiek sutrikusi prisistatė grifiukė.
- Patinka rytiniai pasivaikščiojiimai?- prisėdus šalia, bandydama užmegzti pokalbį, paklausė Gler. Grifei mergina nors ir klastuolė, pasirodė visai maloni.
- Aš dievinu pasivaikščiojimus!- nusijuokė Aurora ir iškart susiprato, kad per daug kalba ir jau per daug įsijautė. Bet kažkas leido Gler atsipalaiduoti prie Adelės. Klastuolė atrodė kitokia, kitokia nei daugelis kitų žmonių, kuriuos ji buvo kažkada sutikusi.
- Aa, čia Naida - mano šunytė, žinau, jog ji tave išgąsdino, bet ištikrųjų, ji nesužeistų nei musytės,- kalbėjo Grifų Gūžtos pirmakursė.
- O kuo gi tu vardu, mažyli?- norėdama susipažinti ir su katinėliu, paklausė ji.
Tada kurį laiką stojo tyla. Gler sėdėjo užvertusi galvą į mėlyną dangų ir sekė pralekiančius paukštelius, mėgavosi ryto tyla ir saulės spinduliais. Nuo ežero atsispindintys rytinės saulutės spinduliai spigino jai akis. Šunytė gulėjo prisiglaudusi šalia ir regis parpė.
Aurora pasuko galvą į Klastunyno koledžo bendrakursę ir išvydo šlapią nuo ašarų veidą.
- Ei, ar viskas gerai? Gal nori išsipasakoti...?- susirūpinusi pažvelgė Gler į vandenyno žydrumo Adelės akis. Nors jos ir ką tik susipažino, grifė tikrai jautė ryšį tarp savęs ir klastuolės. Atrodė, kad jos buvo pažįstamos visą gyvenimą ir Aurorai tikrai rūpėjo kas galėjo nutikti merginai, kad ji net pravirko...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: mergaitė123 Kovo 04, 2021, 09:22:11 pm

  Tas keistas prisistatymas. Ir kam Adelei reikėjo žinoti, kokia tos Auroros pavardė? Tai juk visiškai nereikalinga. Išvis kas šiam gyvenime buvo reikalinga? Tokios keistos ir labai neįprastos mergaitei mintys šiandien skraidžiojo jos galvoje ir neleido gyventi ramiai.
  - Jis vardo dar neturi...- šyptelėjo ir atsargiai pakėlė mažajį draugužį ir ištiesė jį parodyti pirmakursei. Ne, glostyti neleido, dar nepasitikėjo šia mergaite, tačiau bent jau išvysti tą mielumo įsikūnijimą suteikė galimybę. Vis gi mergaitė norėjo būti to gyvūnėlio vietoje, atrodė, kad jo gyvenime viskas sudeliota taip, kaip turėtų būti ir tiesiog jis gali juo mėgautis, o ji. Ji tik vargsta nežinodama dėl ko ir eikvoja gyvenimo minutes. Visiškai betiksliu savo egzistavimu.
  - Dėl manęs nesijaudink, išgyvensiu, - atsiduso ir ranka nusibraukė riedančias ašaras nuo veido. Iš tikro, kas privertė ją jaustis tokia beverte? Ji juk viską turėjo. Krūva katinų ir viską, ko daugiau reikėjo šiame gyvenime? Ir kodėl klastuolė jautėsi tokia nedėkinga, neverta daugiau įkvėpti oro ir tiesiog negyva? Daug tokių minčių skraidė Adelės galvoje ir kas buvo visos šios sumaišties kaltininkas? Ne, vienuolikmetė tikrai nežinojo kokia to priežastis, neturėjo nei menkiausio įtarimo, kas privertė ją jausti tokia, kokia yra dabar.
  - Atrodau, kaip nežinau kas, - sumurmėjau sau po nosimi ir nusisuko. Įsijungė netikrą šypseną ir atsimetė, kad jai viskas gerai. - Am..atsiprašau, man tik ašaroja akys, aš alergiška...- pradėjo. Gyvenimui... - paskutiniojo žodžio taip ir neištarė. Neturėjo noro, kad jos kažkas gailėtųsi arba guostų. Ne ne, ji buvo per daug stipri nusiristi, taip žemai, kad girdėtų paguosti turiančius žodžius.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aurora Gler Kovo 14, 2021, 09:42:32 pm

Aurora galėjo permatyti Adelę kiaurai. Toks jausmas, kad ji net galėjo skaityti klastuolės mintis. Gler matė merginos akyse skausmą ir nerimą, bet nežinojo kaip jai padėti. Mergina galėjo jausti, kad nauja pažįstamoji ja nepasitiki. Nenorėdama sėdėti tyloje, ji paklausė:
- Iš kur tu? Kur gyveni? Ar turi šeimą? Brolių, sesių?- papylė grifė ir dabar tik sėdėjo ir laukė klastuolės atsakymo.
- Aš turiu vyresnį brolį,- šyptelėjo Gler.
- Jis visada mane gina ir saugo,- dar pridūrė. Tuo metu Aurorą užpylė prisiminimai apie vaikystę ir tada, tada ji prisiminė tėvus. Nuleidus galvą, merginai per veidą ėmė kapsėti ašaros. Ji labai tikėjosi, kad Adelė to nemato ir verčiau žiūri į visai kitą pusę.
Nusiminusi Gler pasilenkė ir pabučiavo savo šunytę į kaktą. Naida buvo jos viskas. Jos šeima ir jos geriausia draugė. Aurora sėdėjo šnirpščiodama nosimi ir ant šlapios žolės, pirštu vedžiojo pentagramą. Ji įsivaizdavo normaliai leidžianti laiką su šeima. Su tėvais...broliu... Pasiilgau jo...- apie Nojų pagalvojusi, nusišypsojo mergaitė. Jos galvoje sukosi bent tuzinas minčių ir jos visos ją graužė iš vidaus. Ji taip norėjo grįžti į pilį ir ramiai kažkur atsisėdusi parašyti laišką namo, bet žinojo, kad turi čia dar pasėdėti ir palaikyti kompaniją Adelei. Dabar grifė nė nenumanė kas vyksta klastuolės galvoje, nes aiškiai pati turėjo daugybę minčių, kurių niekaip negalėjo atsikratyti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: mergaitė123 Kovo 17, 2021, 04:02:27 pm

  Adelės mintys vis dar buvo tokios pačios. Tas nerimas buvo toks slegiantis, kad atrodo, kiekvieną minutę galėjo nualpti, tačiau stengėsi to neparodyti ir tiesiog pažvelgė į Aurorą, ši atrodė susirūpinusi, kažkodėl Mokslinčė jautė kaltės jausmą dėl to. Išvis kodėl turėjo būti čia? Negalėjo savo emocijų išlieti, kur nors kitur? Visad turi pasisukti ne ta linkme, kuria turėjo? Kodėl mergaitei iš vis kilo tiek daug klausimų? Kodėl ji tiesiog negalėjo nurimti ir pasimėgauti vaikyste?
  -Aš gimus Ispanijoje, Barselonoje, tačiau nesu grynakraujė ispanė, tiesiog ten augau ir gimiau, tėvai nėra ispanai, tai va, - jau norėjo papasakoti visą šeimos istoriją, tačiau nejautė, kad tai buvo reikalinga. Išvis, kas šiam gyvenime mergaitei buvo reikalinga? Atsakymas buvo tik vienas: katės, tačiau ar jai tikrai daugiau nieko nereikėjo....
  -O tu iš kur? – pasidomėjo, šiek tiek atsikvėpė ir jau ruošėsi atsakyti į kitus klausimus, tačiau pajuto, kaip į glėbį įšoko augintinis. Mergaitė perbraukė, per jo šlapią, nuo ryto rašos kailiuką ir šyptelėjo. Katinėliai iš tikro buvo mielumo įsikūnyjimas. Šis įsitaisė ant mergaitės kojų ir užsnūdo. Matyt, poilsio reikėjo kiekvienam, o ypač tam, kuris visą rytą lakstė, kaip pašelęs.
  - Tai ir gyvenu Ispanijoje, Barselonoje iki kol sulauksiu pilnametystės, tada tikrai dingsiu iš ten su savo tikrąja šeima – katėmis, nežinau, kur tiksliai išvyksiu, tačiau manau, kad kažkur kuo toliau nuo giminių, gal į kokią Vokietiją arba Italiją...- jautė, kad šnekėjo per daug, tačiau jau pradėjo svajoti, kaip vaiksčioja gatvėmis, nieko nevaržoma ir gyvena svajonių gyvenimą. Ten ji turėjo namą, krūvą katinų ir daug saldumynų ir jai, ir augintiniams. Apie visą kitą buvo galima negalvoti, gyvenimo planą buvo nukišusi kažkur lagamine, kuris buvo bendrąjame kambaryje, o jei ir nebuvo, tai egzistavo kažkur Hogvartse. Adelė tikrai suras jį iki tol, kol pabaigs septynis kursus (jei aišku, pabaigs) ir naudosis juo visą gyvenimą. Ji tuo kol kas buvo užtikrinta ir nematė priežasties, kodėl tokia nebūti.
  -Turiu šeimą, tačiau apie juos kalbėti tikrai nenoriu...- nutęsė sakinį ir nebeturėjo ko pridurti. Tiesiog. Ši tema nebuvo ta, kuri buvo ir įdomi ir naudinga šnekėti pirmą kartą susitikusioms mergaitėms, aišku, jei norės kažkada papasakos, tačiau nejautė pareigos to padaryti dabar. Manė, to nereikėjo, o ir darė, ką galvojo tiesiog išklausė Gler pasakojimo apie brolį ir viskas. Na, tiksliau ne viskas. Mergaitė pastebėjo, kaip per Grifų Gūžtos koledžui priklausančios grifiukės veidą riedėjo ašaros.
  -Nu neverk...prašau, viskas bus gerai, - per daug paguodžiančiai ištarė. Iš tikro nenorėjo stebėti kūkčiojančio vaiko, kai pati buvo ką tik nusiraminusi, tad paprasčiausiai palenkė galvą prižiūrėti gyvenimo prasmės – katinėlio, lyg laukdama ką pasakys Aurora.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aurora Gler Kovo 23, 2021, 01:39:29 pm

- Atleisk... viskas gerai, nekreipk į mane dėmesio...,- liūdnomis, raudonomis akimis žiūrėdama į Adelę, netikrai nusišypsojo grifė. Šeima Aurorai buvo skaudi tema, bet kaip pastebėjo Gler, ne jai vienai...
- Ar dažnai čia ateini?- kiek nusiraminusi, paklausė mergaitė.
- Mes su Naida čia nedažnai lankomės, labiau mėgstam... mišką,- nežinodama ar pasitikėti klastuole, pasakė grifiukė.
Naida gulėjo prispaudusi šoną prie Auroros ir ramiai kvėpavo, karts nuo karto dūsaudama. Gler glostė šiurkštų gyvūnėlio kailį ir svajojo apie šiltą orą, kaip vasarą ji su augintiniais galės pakeliauti ir ramiai pagalvoti, pabūti netrukdoma pamokų ir kitų mokinių. Dabar Aurorai į galvą šovė mintis Adelę supažindinti su Beta - savo katyte. Gler pašoko iš vietos ir šyptelėjusi nudūmė pilies link. Jai net neįdomi mano katė, ką aš darau... o gal vis dėl to... Grifė skubėdama čiupo Betą ir jau išeidama iš kambario prisiminė pasukų punšo butelį, gulintį kažkur giliai, mokykliniame lagamine. Dabar ji skuodė koridoriumi, link pagrindinio išėjimo. Tikiuosi ji neišėjo...
- Aš... čia...,- uždususi, bandė kažką pasakyti grifė.
- Atleisk... čia mano katytė... Beta,- atgavusi kvėpavimą, paaiškino ji.
- Pagalvojau, kad galbūt norėsi kažko atsigerti,- dar pridūrė ir nusijuokusi atsisėdo šalia Adelės. Ji švelniai nuleido katę ant jau šiek tiek pradžiūvusios žolės ir atsisuko į klastuolę.
- Nori atsigerti?- paklausė ir pamojavo buteliu Gler. Ji išbūrė dvi paprastas taures ir įpylė po šiek tiek punšo. Labiau Aurora mėgo vandenį, bet punšo butelys jau buvo užsistovėjęs lagamine. Ji pastūmė klastuolės taurę arčiau jos, o savąją paėmė ir paragavo punšo.
Mergina užsisvajojusi gurkšnojo gėrimą ir žiūrėjo į dangumi ramiai plaukiančius debesis. Beta regis domėjosi Adelės katinu, bet stengėsi palaikyti atstumą, glausdamasi prie Naidos.
- Kokioje vietoje labiausiai norėtum šiuo metu būti?- paklausė labai keisto klausimo šiuo metu, bet nė nepajudėjusi sėdėjo ir stebeilijo į dangų.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: mergaitė123 Kovo 25, 2021, 03:50:53 pm

  Katinėlis, kaip visad atrodė tobulai. Ar buvo galima tikėtis ko nors kito? Adelės požiūriu tikrai ne, ji vos galėjo atitraukti nuo jo savo mėlynas akutes.
  - Nemanau, kad dažnai, tiesiog stengiuosi ištyrinėti viską ką galiu, jei man ten patinka, tai tada užsuku ir dažniau, - nepažvelgusi į Aurorą sumurmėjo tyliau, nei įprastai, net nesupradama kodėl. Gler atrodė sumišusi, visai tokia pat, kaip ir Adelė prieš keletą minučių, tačiau Mokslinčė jai nejautė tokios paguodos, kokią suteikė jai grifiukė. Ji stengėsi to neparodyti, bet jai nerūpėjo tai, jog ji verkia. Arba bent jau stengėsi sau įrodyti, kad mergaitei iš tikro nerūpėjo.
  Klastuolės viduje egzistavo daug jausmų, jau nebesuprato ar buvo liūdna ar linksma, o gal išvis pasimetusi... Buvo sunku, ak ar ji kažkada gyvenime sugebės valdyti savo jausmus ir emocijas?
  - Katytė? - klausiamuoju žvilgsniu pažvelgė į Aurorą, tačiau aišku, vandenyną primenančias akytes nukriepė į Betą. Aš noriu dar vieno kačiuko... Katytė rodos, norėjo susidraugauti su Mangu, deja šis kačiukas nerodė tokio pat susižavėjimo Auroros augintiniu.
  - Galvojau, kad tau tik šunys patinka...- paremė galvą ranka ir šyptelėjo. Aurora jai iš karto pasirodė priimtinesnė ir šaunesnė. Katinėliai nuostabūs, dažniausiai jų šeimininkai irgi tokie buvo. Juk, ne kiekvienas būdavo toks drąsus ir turėjo noro auginti šiuos mielumo įsikūnyjimus.
  - Aš irgi turiu Nebelungą. Jos vardas Snaigė, - perbraukė per Betos kailiuką, tačiau tuoj pat pajuto iš savojo katinėlio tvyrančią neapykantą ir kažkokį pavydą. Adelė paniuro. Ir kodėl jos augintinis negalėjo būti toks pat draugiškas, kaip ir Auroros? Aišku, jį mylėjo labiau, už viską pasaulyje, tiesiog jai tai buvo keistas klausimas ir aišku, nesurandamas atsakymas.
  - Norėčiau būt hm...- susimąstė, kur gi iš tikro dabar norėtų būt, tačiau jos mintis išsklaidė atplaukiantis tamsus debesis, pranašaujantis lietų. Ne, Mokslinčė tikrai nebuvo orų žinovė ar kokia ateities būrėja, ir tokia būti nei galėjo, nei norėjo, tačiau nuspėti tai, žinių dar užteko. Vien dėl katinėlių (kaip žinia, daugima jų neapkentė vandens) greitai atsistojo ir tarė:
  - Nagi, eime greičiau, negi nori, jog tavo katinėlis liktų šlapias?
  Pati mergaitė tuoj pat su savuoju augintiniu rankose nutrepsėjo iki mokyklos, jau daug puikesnės nuotaikos, nei buvo prieš ateinant į ežero pakrantę. Keista, jog taip prastai prasidėjusi diena pasirodė ne tokia ir bloga. Auroros katinėlis iš tikro buvo visai mielas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Aurora Gler Kovo 30, 2021, 12:53:31 pm

Aurorai pasirodė, jog Adelė visai susidomėjo jos augintine ir Gler liko patenkinta. Grifė nebuvo nei "šunų žmogus", nei "kačių žmogus". Ji begalo mylėjo ir kates ir šunis. Katės jai suteikdavo daug ramybės ir palaimos su savo flegmatišku judėjimu ir bendravimu, o šunys tuo tarpu leisdavo jai jausti mylimai, saugiai ir suteikdavo jai patikimą aplinką. Aurora mylėjo visus gyvūnus ir niekada neišskyrė koks gyvūnas jos mėgstamiausias.
Besišnekučiuojant užplaukė didelis juodas debesis. Lietus!- gan nudžiugusi pagalvojo mergina, bet po valandėlės susiprato, kad esanti ne viena ir Adelei lietus tikriausiai nekelia tiek džiaugsmo kiek jai, o ir judviejų gyvūnėliai nenorės sušlapti. Tempiama Adelės Aurora pašoko iš vietos ir greitai spėjusi pagriebti Betą, pasileido link pilies. Na, o ji tikrai nenori sušlapti...,- dar pagalvojo grifiukė. Aurorai lietus buvo kažkas ypatingo ir ji galėjo kiaurą dieną, pliaupiant lietui, gulėti ant žolės ir gaudyti šaltus vandens lašelius. Bet tiesą sakant, kartais lietus Aurorą baugindavo ir nuo jo nuotaika, dar labiau subliukšdavo. Kartais lietus primindavo jai kokia vieniša ji yra ir koks didelis pasaulis. Tokiomis dienomis tenorėdavosi visą dieną sėdėti ir nieko neveikti. Kartais ji piešdavo, tapydavo, skaitydavo arba mirkydama plunksną į rašalą - rašydavo. Dar kartais ji tiesiog sėdėdavo Betą užsikėlusi ant kelių, Naidai sėdint šalia ir žiūrėdavo pro langą į niūrų, tamsų pasaulį ir svajodavo apie neįmanomus dalykus.
Auroros gilias mintis nutraukė garsus durų trenksmas ir apsidairiusi ji suprato, kad jos jau pilyje. Ji atsargiai nuleido katytę ant grindinio ir dar kartą apsidairiusi įsitikino, kad Naida ir Adelė su kačiuku šalia. Beeinant link pilies lietus jas užklupo ir nespėjus įžengti į mokyklą, jos buvo permirkusios ir sušalusios.
- Aš turiu persirengti, susitinkame už valandos ketvirto aukšto koridoriuje?- šyptelėjusi Adelei paklausė Gler. Ji Naidai paplekšnojo per krūtinę ir apsisukusi nukurnėjo link mergaičių miegamojo. Naida su Beta lėkė iš paskos, vos ją pasivydamos.

((Tęsinys čia: http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=187.330 ))

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arletė Russell Birželio 17, 2021, 07:17:22 pm

  Tūnoti pilyje mergaitė visiškai netroško. Niekados. Žinojo, kad yra gamtos vaikas ir daug mieliau būtų slampinėjusi uždraustojo miško pamiške, stebėdama kerintį horizontą ir bendravusi su Ailanu. Šiam irgi patiko gamta, kadangi Hogvartse išskleisti savo metrą siekiančius sparnus buvo sunkoka, ypač kai koridoriuose visad spraudėsi vaikai nesugebėdami apsispręsti, kurion pusėm sukti jie norėjo tą akimirką. Ir dėl marso sakalo Arletė šiandien išlindo laukan apsidairyti, jos šviesius plaukus taršė žvarbokas rudeninis vėjelis ir pirmakursė džiaugėsi tuo, kad sumanė užsivilkti melsvą megztuką. Nors šis mergaitei buvo kiek per didelis ir priminė suknelę, žalsvų akučių savininkę nebūtų jo iškeitusi į nieką kitą. Juk šis megztinis buvo mamos, tik panelė jį pasiskolino, kad šis primintų Anyą, kurios spėjo pasiilgti pirmosiomis mokslo metų dienomis.
  - O tu nori namo? - nedrąsi mintis lyg ir nuskrido paukščio, patogiai įsitaisiusio ant mergaitės dešinio peties, link, o vienuolikmetė tik nuoširdžiai šyptelėjo pastebėjusi susirūpinimo kupiną žvilgsnį link jos.
  - Man visur gerai..
  - Negalėjai pasakyti kažko pozityvesnio ir paguodžiančio?
  - Na, jei šiandien gausiu daugiau skanėstų nei įprastai, galėsiu apmąstyti geresnį atsakymą, - šviesiaplaukė pajuto, kaip Ailanas nuskriejo kažkur tolyn, tad ši tik nusekė paukštį savo žalsvomis akutėmis, galiausiai įsitikinusi, kad šis jos tikrai nematys lėtu, tačiau grakščiu žingsniu vaikščiojo palei ežero pakrantę kartais liūdnai vyptelėdama žuvytėms, kurios ramiai ir palengva plaukiojo visai šalia.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Luna Evanns Birželio 21, 2021, 07:59:39 pm

Štai ir nauja diena kaip bebūtų keista šį kartą Luna ne bibliotekoje ,bet vis vien rankoje laikė knygą. O kitoje savo šuns Rubės pavadėlį  Na
 galų gale ,juk galiu paskaityti ir lauke ir išvesti savo Taksę  ,juk geras oras ir be to čia labai gražu ir galiu rasti dragų. Evanns nusišypsojo pati sau. Dar kelias minutes švilpė tiesiog ėjo ir galvojo tuo pačiu ieškojo kur atsisėsti paskaityti. Vis tik džiaugiuosi čia išėjusi reikėtų dažniau tarp kitko. Dar po kelių minučių galvojimo Luna pakėlė galvą aukštyn į dangų ,o Rubė sulojo. Ten pamatė nežinia kieno skrendantį paukštį. Luna skubiai išsitraukė savo burtų lazdelę. Aišku jo nežudysiu ir todėl ,kad negalima ir todėl ,kad esu tam per silpna ,bet vis tik ,o jeigu jis agresyvus? Ir vis tik būtų ne blogai surasti šito padaro šeimininką ar šeimininkę kas tai bebūtų nesvarbu. Ir štai po kiek laiko Evanns pamato vienintelę mergaitę vaikštančią pakrante. Po kiek laiko antrakursė prie jos pribėgo. Na ir ką man jai pasakyti? Nuo ko pradėti? Po šiokio tokio tylėjimo Luna ištarė:-
Sveika, aš Luna....Luna Evanns iš švilpynės ,o tu?.- Dar kiek patylėjusi tarė:-
Aš tik norėjau paklausti ar tas skraidantis paukštis tavo?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arletė Russell Birželio 23, 2021, 05:22:48 pm

  Slankioti palei ežero pakrantę varniukei patiko. Viskas šioje vietoje priminė harmoniją, lengvą ir įprastą Arletės gyvenimą, ramybę. Paprastus, tačiau mergaitei reikšmingus dalykus. Dauguma su šia pirmakurse bendraujančių žmonių tai jau suprato, tačiau ar Russell tai suvokė pati..
  - Labas! Aš Arletė, pirmakursė varnė, - džiaugsmingu, pakyliu tonu prisistatė ir šiltai, bei nuoširdžiai šyptelėjo šviesiaplaukei mergaitei stovinčiai prieš ją. Nuo jos sklindanti maloni energija nuramino varniukę ir ši jautėsi užtikrintai. Juk toks draugiškas žmogus jai negalėjo padaryti nieko blogo.
  - Taip. Tai Ailanas, - tarstelėjo ir pažvelgė aukštyn į dangaus žydrynę. Paukštis išgirdęs savo vardą atplasnojo arčiau Russell ir mandagiai linktelėjo galvą Lunai. Žalsvų akučių savininkė žvilgsniu švilpiukei stengėsi parodyti, kad gyvūnėlis tikrai jos nenuskriaus, tačiau suprato, kad mergaitė vis tiek galėjo jo šiek tiek baimintis.
  - Nu, jau mane apkalbinėjat?
  - Žinai, kad aš negalėčiau, - šypsena nė nepaliko vienuolikmetės veido, tačiau pirmakursę užplūdo šiluma. Ak, kaip ji mėgo savo augintinį, su kuriuo praleido didžiąją laiko dalį šioje burtų ir kerėjimo mokykloje, tačiau norėdama nesukelti streso šalimais esančiai mokinukei mintyse paprašė, kad Ailanas nuskristų apsižvalgyti, paliktų paneles vienas.
  - Tau nereikia jo bijoti..

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Luna Evanns Liepos 08, 2021, 01:43:08 pm

Luna dar vis ne galėjo nuleisti akių nuo to prakeikto paukščio ir vis dar laikė savo Burtų lazdelę pakelta tik šiek tiek žemiau, kad to nematytų Arletė. Na ir kodėl aš jo tiesiog nenudėjau kai šitas paukštiena ten skraidė? Nors greičiausiai aš to padaryti nesugebėčiau, o be to dėl šito greičiausiai sėsčiau į Azkabaną taigi nemanau, kad tai labai gera mintis. Evans pabandė nusišypsoti ir apsimesti nebijanti Alano. Po kiek laiko Luna ištarė :
-Iš kur gali žinoti, kad jis man nieko nė padarys? Tau jis nieko nedaro, nes esi jo šeimininkė, o klausimas ką jis gali padaryti visai nepažįstamiems žmonėms. - Luna nutilo ji visai ne norėjo skaudinti nei Arletės nei jos paukščio, tačiau tiesa pasakyti turėjo.
- Kaip tu iš vis gali laikyti tokį gyvūną negi nenorėtumėte kokios pelėdos, šuns, katės ar galų gale rūpužes, juk jeigu turėtum šituos niekas nebijotų. - Luna šiptelejo ir laukė ką jai atsakys Arletė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arletė Russell Liepos 09, 2021, 05:39:43 pm

  Arletė primerkė savo žalsvas akutes, kadangi saulės spindulėliai švietė tiesiai į jas. Manė, kad taip galės puikiai pamatyti Švilpynės koledžo atstovę, suprasti, ką ji nori pasakyti. Burtininkė troško pabendrauti su mokinuke, draugystės su burtininkais anglei ėmė trūkti. Žinoma, bendravimas su marso sakalu taip pat buvo nuostabus, tačiau kalbėtis mintimis vien tik su juo darėsi nuobodoka.
  Ir, regis, mergaitei tai pavyko. Ji iš tikro suvokė ką jai sako Luna, nors žodžiai ir nebuvo labai malonūs. Deja, Arletė jau žinojo, kad ne kiekvienas grifas, švilpis, varnas ar klastuolis buvo labai draugiškas, tad teko su tuo susitaikyti. Nors vienuolikmetė to, kaip ir nenorėjo..
  - Na, jis jau dabar tau nieko nepadarė, - nusijuokė nenuleisdama savo blankių bei žalsvų akučių nuo Evanns. - Ir nieko nepadarytų. Ailanas geras paukštis, aš su juo bendrauju mintimis, jį pažįstu.. Taip pat jis negalėtų nieko tau padaryti, na nebent nusileistų ant dešiniojo peties, o tai tik išgąsdintų, - nuoširdžiai šyptelėjo pasakiusi viską, ką norėjo dvylikametei.
  Net pati nustebo savo pasakytais teiginiais. Keista, tačiau Arletė buvo jautri, retkarčiais bijodavo kiekvienos smulkmenos, o dabar drąsino už save vyresnę panelę. Ne, nesijautė viršesnė už ją, jaunajai Russell tai netgi buvo nuoširdžiai smagu.
  - Yra daug žmonių, kurie bijo ar katės, ar šuns, ar tos pačios papūgos. Turiu omenyje tai, kad kiekvieno žmogaus baimės skirtingos, - tarstelėjo šviesiaplaukė ir nežymiai atsiduso. - Ar pati turi kokį augintinį? - paklausė norėdama pokalbio temą pakeisti į ką nors linksmesnio. Koks vaikas norėtų kalbėtis filosofinėmis temomis su bendraamže, kai stūksojo lauke, kuriame mielai būtų pažaidęs slėpynes ar kokį kitą linksmą žaidimą, kuris visad praskaidrindavo nuotaiką?..
  Mergaitė nieko nelaukusi ištiesė rankoje laikytą pledą ant žalios, gyvybingai atrodančios žolės, kuri dar buvo padengta menku rasos sluoksniu ir patogiai įsitaisė ant jo, savo žvilgsniu parodydama, kad tą patį galėjo padaryti ir Luna.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Luna Evanns Liepos 09, 2021, 07:49:18 pm

Luna dar vis stovėjo ir žiūrėjo į Arlete galvodama kas dabar bus. Evanns buvo šimtu procentų įsitikinusi, kad mergaitė iš Varno nago nenorės su ja draugauti ypač po to ką ji pasakė paprastai Luna ne sakydavo to ką mano tiesiai į akis, bet argi ji kalta, kad bijojo to paukščio? Švilpė jau ketino eiti, tačiau tą minutę ji gavo atsakymą iš Arletės ir Evanns suprato, kad Arletė teisi Alanas jai nieko nepadarė, bet galėjo . Ir iš kur ta Arletė gali žinoti, kad jis man tikrai nieko nepadarytų? O jei ir nusileistų ant peties ką man reikėtų daryti su visiškai svetimu man paukščių. Luna atsiduso nieko nesakė, nes ne norėjo, kad Arletė galutinai supyktų. Galų gale išklausiusi viską ką pasakė Varniukė ištarė :
- Atsiprašau, atleisk tikrai nenorėjau skaudinti ir tu teisi, bet aš tikrai jo bijau. - Evanns šyptelėjo ir tęsė kalbą - Ir taip turiu net gi du gyvūnus pelėda Avą ir Šunį Rubę kurią man padovanojo mano pusseserytė Jessica. - Luna nusijuokė. Po kiek laiko Arletė išskleidė pledą ir atsisėdo Luna žinomą padarė tą patį  ir ištarė :
- Labai ačiū tikrai nelabai malonu taip stovėti tiesa sakant,o kaip tu susikalbėti su tuo paukščiu mintimis? Gal tu netgi moki jas skaityti?

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arletė Russell Liepos 16, 2021, 07:12:46 pm

  Gaila, nesumąstė nugvelbti kokio nors keksiuko ar sausainio nuo pusryčių stalo, galvojo, kad ne ji vienintelė šiuo metu buvo išalkusi, na, o jei tai ir nebuvo tiesa, šiek tiek gailėjosi, kad sugebėjo praleisti gardžius pietus, kurių laukdavo kiekvieną dieną, tačiau taip pat mintijo, kad vienus pietus laisvai galėjo iškeisti į draugystę su šia švilpiuke, juk draugų per pirmuosius metus susirasti Arletė vis dar nesugebėjo, kas šiai mergaitė buvo šiek tiek skaudu, ypač, stebint draugų grupeles, kurios kiekvieną dieną šnekučiavosi bei užsiėmė kitomis, Russell nežinomomis, veiklomis.
  - Galėtum kada nors atsivesti savo šuniuką bei pelėdą, aš labai norėčiau juos pamatyti, tikiu, kad jie draugiški, kaip ir tu pati, - pasakė ir šyptelėjo.
  Nukreipė žalsvas akutes į dangų - Ailanas skraidžiojo padange, tolumoje matėsi ir kitų mokinių paukščių, tačiau, kažkodėl, marso sakalas prie jų nesiartino, net neskrido kažkur arčiau, nei per metrą. Tai glumino šviesiaplaukę, tačiau negi ji galėjo patarti savajam augintiniui susirasti bendraminčių, kai pati nesugebėjo padaryti to paties?..
  - Hm.. Na, tai sunkoka paaiškinti, - nejaukiai nusijuokė mąstydama ką turėjo pasakyti antrakursei. - Man jį nupirko mama, kurios labai pasiilgau..- liūdnai vyptelėjo panerdama į prisiminimus, kiekvieną vakarą drauge, pokalbius ar tiesiog kitą veiklą, kurią visad atlikdavo su Anya, tačiau nenorėdama tapti liūdnesne tik stengėsi susikoncentruoti į atsakymą, kuris galėjo būti pateiktas, kaip atsakymas į Evanns klausimą. - Jis man savo žodžius, sakinius, teiginius ir įvairiausius dalykus perduoda į mano mintis. Atvirai tariant, neįsivaizduoju, kokia čia magija, tačiau šiuo metu man tai nėra svarbu. Jo balsą, kaip ir girdžiu galvoje ir galiu jam atsakyti tiek balsu, tiek mintimis. Jis jas supranta, na tikriausiai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Luna Evanns Liepos 30, 2021, 08:28:57 pm

Luna kurį laiką tiesiog tylėjo ir laukė ką gi pasakys jos naujoji draugė. Taip pat tuo tarpu stebėjo dangų ir Arletės paukštį. Ačiū dievui tas paukštis dabar ten kažkur sau skraido kuo toliau nuo mūsų ir aš galiu ramiai bendrauti su Arlete ramiai prasidėjusi savo lazdelę įšalį. Po kiek laiko Evanns šyptelėjo Arletei ir pratarė:
- O taip žinoma, būtinai kada nors jas atsivesiu.- Pratarusi šiuos žodžius švilpiukė taip pat nusišypsojo Arletei ir po kiek laiko vėl pasakė:
- Kaip šaunu,  kad tau Ailaną tau padovanojo mama! Tikriausiai jis tau ją primena? Žinai aš Avą gavau dovanų iš brolio aš labai prastai sutariu su tėvais ir kartais pagalvoju, kad  jie manęs nemėgsta jie labai norėjo, kad aš pagaliau išvažiuočiau čia tau labai pasisekė, kad gerai sutari su  mama .- Evanns atsiduso ji niekada gyvenime niekam taip atvirai nepasakojo ypač apie savo šeimą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arletė Russell Rugpjūčio 01, 2021, 06:54:21 pm

  Kuprinėje gulėję pergamentai, įvairūs sąsiuviniai ar vadovėliai jau seniai glaudėsi tamsoje, o prieš akis išvysti troliu įvertintą namų darbą galėjo norėti tik burtininkas, kuriam jo ateitis visiškai nerūpėjo. Žalsvų akučių savininkė stengėsi nebūti tas žmogus, tad visus darbus ruošė, nors dalies jų prasmės ir nesugebėjo įžvelgti. Pavyzdžiui, transfigūracijos namų darbams ji privalėjo perskaityti visą vadovėlio skyrių. Tai mergaitei atrodė beprasmiška: ką ji pasieks skaitydama tai, ką profesorius turės paaiškinti klasėje?
  Anglė nežymiai papurtė galvą. Vienuolikmetei reikėjo grįžti iš pamokų pasaulio į karčią realybė, tik, regis, šiuo metu ji nebuvo tokia prasta. Gi pirmakursė bendravo su malonia švilpiuke ir, žinoma, tai darė mielai. Negi būtų buvusi tokia nuostabia aktore? Faktas, kad atsakymą žinojo ir pati ją šiek tiek nuvylė. Galbūt vertėjo apgalvoti prašymą mamai, kad ši galėtų ją užregistruoti į vaidinimo sugebėjimus praplečiantį būrelį? Tik, aišku, šias svajones galėjo išvaikyti vienas dalykas: negalint girdėti, jaunoji magė, ypač žiobarų pasaulyje, buvo priversta atsisakyti tokių idėjų. Leisti joms pasilikti tik kažkur giliai fantazijos žemėje ir priversti save niekuomet neprasitarti apie tokį norą. Nesinorėjo liūdinti tiek savęs, tiek mamos...
  - Nežinau ar Ailanas man primena mamą, - vos sugrįžusi į realybę prabilo, - tačiau labai jos pasiilgau, tikiuosi, kad grįšiu namo Kalėdoms, kad galėčiau visą laiką praleisti su ja, - nežymiai šyptelėjo varniukė ir toliau stengėsi suprasti ką sakė Luna, nors tai, šiuo metu, ir buvo sunkoka, kadangi būti susikoncentruoti į kažką ilgesniam laikui, kai galvoje vyravo sumaištis, buvo neįmanoma ir vyresniems už ją.
  - Aš netikiu, kad jiems tu nepatinki, - atsakė į dvylikametės teiginį, - juk esi tokia maloni bei draugiška, - perbraukė per savo šviesius plaukus ir net nepastebėjusi pradėjo vieną sruogą sukti aplink pirštą.
  Arletės šviesius plaukus taršė rudeninis vėjelis, lyg pranešdamas, kad mergaitei reikėjo skubėti pilin.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 19, 2021, 12:49:23 am

Juodu išėjo pro mokyklos duris ir patraukė ežero link. Pakrantė driekėsi į tolį ir prasieiti čia tikrai buvo kur. Žmonių kol kas  čia nebuvo.
Berniukui patiko vėsus ir tylus rytas. Dingas laimingas, kad pagaliau gali laisvai lėkti šuoliavo priekyje. Iš pradžių, Grifiukas galvojo uždėti jam pavadėlį, kad nenutiktų kaip tada, kai kartu su Dori teko eiti jo ieškoti į mišką. Bet nusprendė leisti jam dumti laisvai. Nors pavadėlį turėjo paėmęs dėl visa ko.
Alanas drožė spėriu žingsniu, buvo smagu eiti ne vienam.
Aš irgi atsiprašau, Juk pirmas tave užkerėjau. - pratęsė jis pokalbį pradėtą prie stalo. Tada, šelmiškai šyptelėjo ir paklausė.
- Mėgsti bėgioti? Gal nori palenktyniauti? Iki tilto dar gana toli.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 19, 2021, 11:45:29 am

Eiti koridoriais su pirmakursiu berniuku buvo keista. Deoiridh niekada neturėjo pernelyg daug draugų, tad matydama, kaip kiti mokiniai eina būreliais, jiems pavydėdavo. O štai dabar pati ėjo su kažkuo taip, tarsi turėtų draugų. Jausmas buvo keistai malonus, tad mergaitė tiesiog mėgavosi. Buvo keista ir kiek nejauku žinoti, kad žingsniuojant šalia Sigurdo jausmas būtų visai kitas. Ko gero, ji būtų daug labiau įsitempusi, tačiau širdyje jaustų tą šilumą, kurią pripažinti buvo… keista. Dabar buvo galima atsipalaiduoti ir paplepėti. Ko ji daryti, tiesa, nelabai mokėjo.
Į atsiprašymą Deoiridh neatsakė, tik gūžtelėjo pečiais. Nenorėjo grįžti į tą situaciją, mat jautė, kad pati pasielgė kvailai ir neapgalvotai. Daug geriau žiūrėti į šunį, kuris akivaizdžiai mėgavosi laisve. Grifiukė nusišypsojo ir pagalvojo, kad pačiai būtų visai smagu turėti tokį augintinį.
- Tikrai nori lenktyniauti? - gudriai šyptelėjo ji. Žinoma, apsigyvenusi su Matthew kiek aptingo, tačiau vis dar buvo tikrai greita. Žinoma, negali žinoti, ką Alanas sugeba, tačiau mergaitė šioje vietoje tikrai pasitikėjo savimi. Ji neskubėjo pradėti bėgti, tačiau juto, kaip tai turėtų būti smagu. Nepaisant to, kad nemėgo žmonių susibūrimų, dabartinė tuštuma kieme netgi kiek liūdino: niekas nemato, kad ji kaip normali mokinė kažką veikia su koledžo draugu.
- Gerai, bėgam, - po kiek laiko apsisprendė Deoiridh. Nelabai žinojo, kaip reikia tokias lenktynes pradėti, tad tiesiog davė Alanui akimirką pasiruošti ir netrukus pasileido bėgte. Buvo netikėtai gera ir smagu.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 19, 2021, 03:37:15 pm

Pamatęs, kad šeštakursė jau ruošiasi lėkti jis irgi sukruto ir puolė paskui. Juodu kūrė pro medžius, teko kilti į kalnelį. Kaip smagu šitaip dumti. Galvojo Alanas vydamasis Deoiridh. Pagaliau susilygino su ja. Dingas garsiai skalydamas lėkė priekyje.
- O tu super bėgikė.- linksmai pasakė. Buvo gana sunku nuo jos neatsilikti ir pirmakursis kūrė iš visų jėgų.
Kadangi ūžavo žiema kelias buvo dar gana slidus, bet taip bėgti Alanui atrodė net smagiau. Pagavo toks puikus ūpas, tai jis išsitraukė lazdelę ir susižėrė sniego gniūžtę. Galėjo tai ir rankomis padaryti, bet nenorėjo sustoti. Tada, švystelėjo purią gniūžtę į Deoiridh.
- Čia bus lenktynės su kliūtimis. - Smagiai nusikvatojo berniukas ir dar pagreitino tempą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 19, 2021, 05:09:44 pm

Ko gero, toks lėkimas buvo kaip tik tai, ko Deoiridh ir reikėjo. Buvo be galo gera, mintys, atrodo, išskrido ir pagaliau paliko mergaitę ramybėje. Ji dūmė į priekį ir, atrodo, pamiršo, kad paskui ją turėtų bėgti ir Alanas. Jam kažką pasakius grifiukė tik nusišypsojo, bet neatsisuko: nenorėjo švaistyti jėgų ir laiko. Dabar pagavo azartas būtinai aplenkti šitą vaiką. Jis nebuvo blogas, bet praleisti vis tiek nesinorėjo.
Kažkurią akimirką slystelėjusi Deoiridh vos neišsitėškė ant žemės. Laimei, pavyko išstovėti ant kojų ir beveik neprarasti greičio. Beveik. Nežinia, ar Alanas būtent tuo ir pasinaudojo, bet netrukus į galvą kažkas kaukštelėjo. Rudaplaukė gerokai išsigando, bet netrukus viską suprato: linksmas koledžo draugo tonas pasakė daugiau nei reikėjo.
- Aha! - sušuko Deoiridh ir staigiai sustojo. Bėgo taip greit, kad vos nenusivertė. Čiupo šalimais buvusį Alaną už rankos ir taip jį sustabdė. - Nori išsimaudyti sniege?
Gudri šypsenėlė, nušvietusi Deoiridh veidą, turėjo parodyti, kad ji nenori pyktis, kad viską daro draugiškai. Tiksliau, mergaitė tikėjosi, kad Alanas tai supranta, nors ką ten gali žinoti?
Pakėlusi berniuką nuo žemės Deoiridh stengėsi jį parversti švelniai, bet nelabai pavyko: netyčia labiau numetė nei paguldė jį ant žemės.
- Atsiprašau, - tarstelėjo animagė, tačiau rankos jau buvo pilnos sniego. Dar kartą nusišypsojusi ji pažvelgė Alanui į akis. - Tai sakai, nori karo, ar ne? - skambus juokas nuskambėjo paežerėje. Galvoje iškilo klausimas, kodėl dabar buvo taip lengva bendrauti, bet Deoiridh pasistengė nustumti mintis į šoną. Ilgai nebegaišdama ji paleido purų sniegą tiesiai Alanui į veidą.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 19, 2021, 05:52:52 pm

Šaltutėlio sniego pribyrėjo visur. Už apykaklės, į plaukus. Jis degino odą ledinėmis adatėlėmis ir tai Alanui reiškė žiemą. Kai esi visas snieginas ir išsimaudęs sniege iki kaklo. Berniukas juokėsi, kai Deoiridh murkdė jį pusnyje. Tiesa, kiek prisitrenkė, bet juk čia karas. Pirmakursis skubiai atsisėdo, reikėjo kuo greičiau šokti ant kojų ir pulti į kontraataką.
Jo šuo, kuris buvo abu koledžo draugus gerokai pralenkęs grįžo ir kelis kart sulojo, bet pamatęs kas čia vyksta ėmė stipriomis priekinėmis letenomis kasti sniegą ir apžėrė juo abu.
- Na palauk tu man. -  Kikeno berniukas ir iš puikaus minkšto sniego susilipdęs gniūžtę paleido ją į darbą. Tada, pamėgino parversti Deoiridh, bet pats paslydo ir nukrito. Alanui pavyko nusitemti ir ją kartu. Ir juodu nučiuožė nuo to kalnelio, į kurį ką tik bėgo lenktyniaudami.
Alanas pamiršo pirštines kažkur kambaryje, todėl rankos sugrubo nuo šalčio. Bet jam visiškai tai nerūpėjo. Viskas buvo puiku. Dingas šokinėjo aplink juos ir kasė sniegą kur papuola. O Alanas užmiršęs, kad tuojau pamokos galėjo šitaip dūkti iki pat vakaro.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 22, 2021, 11:08:11 am

Alanui pradėjus juoktis, Deoiridh atėjo supratimas, kodėl jai taip smagu. Berniukas buvo tarsi jaunesnis brolis, su kuriuo galima pasipykti, bet jau po kelių minučių smagiai leisti laiką. Iki trylikos metų neturėjusi jokios šeimos mergaitė nežinojo, kaip reikia bendrauti su broliais. Kita vertus, nelabai norėjosi, kad Alanas šį jausmą suprastų. Atrodė, kad jam irgi smagu, bet visko atskleisti tikrai negalima. Deoiridh pasistengė surimtėti, tačiau kartu ir nesinorėjo prarasti smagios akimirkos. Tai šiek tiek trikdė, tad grifiukė tiesiog pasistengė atsipalaiduoti.
- Palaukti? - kreivai šyptelėjo ji ir atidžiai pažvelgė į priešininką. Nespėjo nieko padaryti, net ir reaguoti į gniūžtę, kai pradėjo kažkur slysti. Nesusilaikiusi Deoiridh pradėjo juoktis. Ji jau buvo visa šlapia ir, aišku, sušalusi. Tiesa, dabar tai nebuvo labai svarbu, nes gera nuotaika atpirko viską.
Šuo, tiesa, kiek erzino, mat šie gyvūnai kiek gąsdino, ypač jeigu būdavo aktyvūs. Dingas, švelniai tariant, tikrai nebuvo ramus, tad tai vertė jaustis šiek tiek nepatogiai. Vis dėlto Deoiridh stengėsi į Alano augintinį nežiūrėti.
Pagaliau nustojusi slysti rudaplaukė nė neketino keltis nuo žemės. Gulėjo sniege ir giliai kvėpavo. Žinoma, buvo šalta, tačiau pernelyg smagu, kad pultum keltis ir kažkur eiti. Dešine ranka paėmusi saują sniego nepastebimai sulipdė gniūžtę. Tikėjosi, kad Alanas nemato, ką ji daro, ir paleido gniūžtę tiesiai į jį. Kažkur smegenų kertelėje sukrebždėjo mintis, kad reikėtų grįžti į mokyklą persirengti ir keliauti į pamokas. Vis dėlto Deoiridh tikrai neketino to daryti.
- Kaip manai, gal verta čia pasilikti visą dieną? - paklausė ji ir galiausiai atsisėdo. Buvo visa aplipusi sniegu, bet nuo buvo tik smagiau.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 22, 2021, 02:00:07 pm

Nulėkęs nuo kalnelio tysojo sniege ir šypsojosi. Taip buvo apdovanotas dar porcija sniego. Juodviems gulint pusnyje šuo dar vis šėlo.
- Raminkis Dingai, gana. - Ėmė raminti įsismarkavusį šunį. O kai ji pasiūlė nebeiti į pamokas, Alanas iškart sutiko.
- Gerai. Super. O ką nori veikti? Turiu kelis pasiūlymus. Galim eiti virtuvėn ir pasiimti karšto šokolado ir drožti į namelį. Tokį medinį, tikriausiai esi jį mačiusi, jis netoli tilto. Arba galim eiti šiaip kur pasivaikščioti, ši pilis man tokia įdomi. O gal tu nori toliau kariauti?- Šyptelėjo jis. Žinoma, galvoje turėjo karą mėtantis sniegu. O tada į galvą šovė mintis, kuri nebuvo labai džiugi.
- Deoiridh, ar tavo varlytei nieko nenutiks kai mes šitaip kvailiojam? Jau kelis kartus kritai, ar jos nesužeisim? - Paklausė berniukas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 23, 2021, 02:22:30 am

Alano entuziazmas pamokų praleidimo klausimu sutrikdė mergaitę. Atrodė, kad nereikėtų rodyti tokio blogo pavyzdžio pirmo kurso berniukui, kuris galbūt iki šiol dar nepraleido nė vienos pamokos. Kita vertus... O kada, jei ne dabar? nuramino pati save Deoiridh ir nusišypsojo.
- Na... - nutęsė ji ir susimąstė. Išties, ką jie galėtų nuveikti? Geriausia, žinoma, būtų nesipainioti profesoriams po kojomis. Užtenka Matthew, kuris kiekvieną kartą primena apie nekokį pamokų lankomumą. - Visada galėtume nusėlinti į Kiauliasodį, - gūžtelėjo. Tiesa, spėjo, kad pirmakursis berniukas dar nė karto ten nesilankė, tad pati pasigailėjo šios pasiūlytos idėjos, tad liko tikėtis, kad pasiūlymas nebus priimtas. - Nors nuotykių galima patirti ir uždraustajame miške, - kiek geresnę idėją pasiūlė šeštakursė.
Tiesą sakant, šaltis vertė galvoti apie grįžimą į pilį, bet šito gerokai jaunesniam mokiniui prisipažinti tikrai nebuvo galima. Deoiridh buvo pasiryžusi visiškai sušalti, tačiau neišsiduoti, kad tai kelia kažkokių nepatogumų. Žinoma, Alano neklausė, ar jam nešalta. Ką gali žinoti, ar jis nieko neįtars. Ne, šito daryti negalima.
- Ačiū už rūpestį, - nuoširdžiai nustebusi pratarė Deoiridh, kai Alanas paklausė apie Matthew. Kelias akimirkas kaupėsi, kad netyčia neišpliurptų augintinės vardo - tikrai nereikia, kad koledžo draugas susietų tą varlę su herbologijos profesoriumi. - Ji pripratusi.
Kiek padvejojusi rudaplaukė atsistojo. Juto, kad šiek tiek virpa iš šalčio, bet tikėjosi, kad Alanas to nemato. Neįsivaizdavo, ką daryti dabar, tad tiesiog prisiartino prie apledėjusio ežero. Kurį laiką nesiryžo, bet galiausiai užlipo ant ledo. Iš karto paslydo, bet pavyko neišsitėkšti.
- Nori pačiuožinėti? - paklausė Deoiridh.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 23, 2021, 11:11:57 am

Išgirdęs idėją apie Kiauliasodį nudžiugo. Ten patekti labai norėjo, bet dar negalėjo.
- Aš tai mielai nulėkčiau į Kiauliasodį, bet neturiu leidimo. Nebent žinai kokį slaptą tunelį į miestelį. Bet šiaip miškas irgi įdomus. Aš ten vieną kartą turėjau lėkti ieškoti šuns. Įsivaizduoji, jis pavogė Dori burtų lazdelę. Gal tu pažįsti Dori? žodžiu pastvėrė ją ir nudūmė į mišką. Ten mūsų vos neužpuolė vilkai. Bet ne paprasti, aš vis pamirštu kaip jie ten tiksliai vadinasi. Žodžiu, tie vilkai bijo vandens ir...
Alanas nutilo, mat nenorėjo nusibosti Deoiridh su savo kalbomis.
- Trumpai sakant, Galim eiti į mišką. - Jis atsikėlė nuo žemės ir prisegė šuniui pavadėlį, jį nešiojosi gilioje apsiausto kišenėje.
- Tai gerai, kad varlytei nieko nenutiko. O tau nešalta? - Paklausė ir užlipo ant ledo paskui Deoiridh.
- Žinai, iš manęs toks čiuožinėtojas kad... Nors, be pačiūžų gal ir nieko visai.
Jis pasileido ledu. Slidinėti buvo visai smagu. Diena jam atrodė nusisekusi, o juk dar tik rytas.
Buvo smagu bendrauti su vyresne mokine. Alanas dar kartą pagalvojo, kad pirmi įspūdžiai dažnai yra klaidingi, ir nereikia iškart jais vadovautis.
 

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 24, 2021, 02:41:12 am

Ne, ne, ne, NE! Dabar Deoiridh puikiai suprato tinginti eiti į Kiauliasodį. Pirmakursis berniukas, aišku, leidimo dar neturėjo. Tuneliai? Na, ji galėtų parodyti kelią, bet ar verta tą daryti? Niekada negali žinoti, kad Alanas neapsimeta esantis pasiutęs tam, kad vėliau galėtų išpliurpti profesoriams, kokia ji, Deoiridh, yra bloga. Ar aš išties tokia bloga? susimąstė grifiukė ir prisiminė profesorę Moonlight. Ta, aišku, negalėjo būti geros nuomonės, bet kam rūpi, ką galvoja visokios kvailos vištos? Ta kvaiša tikrai neverta profesorės vardo!
- Gerai, galėsime nueiti, - gūžtelėjo pečiais rudaplaukė, nors nelabai girdėjo, ką ten Alanas pliurpia. Vis dėlto šneka šiek tiek per daug su tam tikru apmaudu suprato mergaitė, nejučia palygindama koledžo draugą su Dori. Kaip tik apie ją ir užsiminė Alanas. Nesistebiu, kad draugai pasvarstė Deoiridh. Abu buvo vienodai plepūs, bet kartu ir abu kažkuo įdomūs.
- Ne, man nešalta, - atkakliai pamelavo rudaplaukė ir atidžiai nužvelgė berniuką. - Bet jei nori, galime keliauti atgal, - gūžtelėjo ji. Ne, tikrai neprisipažins, kad jau senokai šąla. Škotė nė kiek neabejojo, kad Alanas čiuožinėja neblogiau nei ji pati, tad žiūrėjo į jį ir laukė, kol galės kažko išmokti. O jeigu ir ne, vis tiek geriau matyti, kaip susimauna kitas, nei susimauti pačiai. Deoiridh plačiai nusišypsojo. Taip, ji ramiai pastovės ir palauks, kol koledžo draugas (ne)susimaus.
Deja, vos po akimirkos ji norėjo parodyti ir pati kažką mokanti. Bandė grakščiai pačiuožti į priekį, tačiau nieko neišėjo: iš karto paslydo ir be galo kvailai sumosikavusi rankomis plojosi ant ledo. Viską suskaudo (tik ne teleskopą, juk ji ne Elliw), tačiau to parodyti nebuvo galima.
- Smagu, ar ne? - paklausė Deoiridh atkakliai ignoruodama vis labiau sopančią ranką.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 24, 2021, 02:35:41 pm

Alanas slydo ledu ir stebėjosi, kad dar nekrenta. Vadinasi, be pačiūžų čiuožinėti aš sugebu. Svarstė. Aha, Deoiridh nėra kalbi, o aš irgi galiu neplepėt kaip užsuktas, tereikia tik susikaupti ir viskas. Jis norėjo, kad ši jų pažintis nebūtų vienkartinė. Ir jam atrodė, kad Deoiridh tiesiog reikia daugiau laiko, kad jie susidraugautų. Gal mes ir netapsime kažin kokiais draugais, bet visgi...
Šeštakursė čiuožtelėjo ant ledo ir nukrito. Taip skaudžiai susitrenkdama. Alanas pričiuožė artyn.
- Smagu? Man atrodo smarkiai susitrenkei. Ką tau skauda? Ar tau padėti?
Dabar berniukui iš galvos išdulkėjo ir Uždraustasis miškas ir Kiauliasodis. Ledas juk buvo toks kietas ir Alanas prisiminė, kaip vaikystėje pirmą kartą užlipęs ant pačiūžų susilaužė ranką. Tikriausiai ji tiesiog nukrito ir smarkiai nesusižeidė. O aš imu į galvą. Svarstė jis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 24, 2021, 03:20:22 pm

Alanas pagaliau teikėsi užsičiaupti, ir tai buvo labai gerai. Nepaisant to, kad buvo daug jaunesnis, nebuvo jis toks jau blogas. Panašu, kad galima ir pasipešti, ir pabendrauti draugiškai. Toks variantas Deoiridh visiškai tiko. Galbūt jaunesni mokiniai gali tapti tais, kurie padės išmokti bendrauti? Su savo amžiaus mokiniais jai akivaizdžiai nesiseka (bet argi ji kalta, kad ta pasipūtėle Daniela yra tokia šlykšti?), tad gal su vaikais bus paprasčiau?
Net jeigu ir taip, mergaitė tikrai negalėjo prisipažinti, kad jai skauda. Negali žinoti, kiek protingas yra Alanas. Ar ji gali būti tikra, kad jis kažkaip tuo nepasinaudos? Ne, geriau apsimesti, kad viskas yra gerai. Nors koks ten apsimetimas: nepaisant vis labiau erzinančio skausmo, jai išties buvo smagu.
- Na, šiek tiek prisitrenkiau, bet nenumirsiu, - pratarė Deoiridh ir pabandė nusišypsoti. Atrodė, kad koledžo draugas susirūpino nuoširdžiai, bet taip greitai pasitikėti žmonėmis tikrai negalima. Vienintelis būdas nenukentėti yra neleisti žmonėms suprasti, kad kažkas atsitiko. Taigi rudaplaukė atkakliai slėpė skausmą ir bandė atsistoti.
Deja, panašu, kad jis buvo stipresnis nei norėjosi prisipažinti netgi sau. Kiek pasikėlusi nuo ledo grifiukė rankomis neatlaikė svorio ir plojosi atgal.
- Auč... - nesusilaikiusi tyliai išspaudė ji ir iš karto to išsigando: dabar Alanas tikrai supras, kad ji tiesiog apsimetė. Vis dėlto apsimesti reikėjo ir toliau, tad rudaplaukė vėl išsitiesė ant ledo, tiesa, šį kartą gulėjo ant nugaros. Žvelgė į pilką dangų ir "mėgavosi akimirka."
- Šiaip nelabai mėgstu žiemą, - po kiek laiko pratarė Deoiridh. - Vis dėlto kartais ji nėra taip jau blogai.
Nebent tau yra žvėriškai šalta, viską skauda, bet tu negali to pripažinti garsiai...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 24, 2021, 03:45:49 pm

Alanas puikiai matė, kad ji apsimeta, jog neskauda. Berniukas prisiminė pirmą jų susitikimo minutę. Ji sakė, kad žmonės blogai. Kažkas matyt yra smarkiai įskaudinęs šią merginą. Apmąstė viską greitai. Stebėti jos pastangas atsistoti buvo liūdna. Ir kai ji atsigulė ant ledo ir pamėgino ramiai prabilti, Alanas tvirtai apsisprendė, kad jie turi grįžti į pilį.
- Žiema yra žavinga ir smagi.  Bet tau skauda, ir jei susižeidei aš padėsiu tau atsistoti ir mes eisim į pilį. Ar manai, kad kam nors papasakosiu kad nukritai ir iš to pasijuoksiu? Aš neketinu to daryti.
Berniukas nutilo, Labai norėjo, kad mergina leistų jai padėti, Tada jis palydėtų ją į mokyklą ir viskas būtų gerai.
Koks permainingas šis rytas. Regis tik ką kvatojomės per visą ežerą, o dabar...

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 24, 2021, 08:23:28 pm

Kadangi Deoiridh Alano gerai nepažinojo, negalėjo pasakyti, ar jis yra kvailas ir patiklus, ar kaip tik itin protingas ir sunkiai apgaunamas vaikas. Tai kėlė tam tikrų nepatogumų, kas vertė rudaplaukę jaustis nejaukiai. Dabar ji jau gailėjosi įsivėlusi į šitą situaciją. Kažkokiu būdu reikėjo iš jos išsikapanoti, tik grifiukė, deja, neįsivaizdavo, kaip tą padaryti. Prisipažinti, kad nukentėjo? Ne, to daryti tikrai negalima. Tikriausiai ir toliau teks apsimetinėti, kad jai viskas gerai.
Deja, panašu, kad Alanas nebuvo iš kvailųjų. Jis viską perprato, ir dabar teko galvoti, kaip išsisukti iš situacijos. Nebuvo galima parodyti, kad jai skauda labai bjauriai. Tik ką daryti, kad berniukas pagaliau paliktų ją ramybėje? Galvoje sukosi mintys, bet nieko gudraus sugalvoti taip ir nepavyko.
- Tiesiog prisitrenkiau, - stengėsi nutaisyti abejingą balsą Deoiridh. Dar kiek pagulėjusi pagaliau atsisėdo, bet ir pati juto, kad atsistoti nesugebės. Tai šiek tiek gąsdino, mat vis dar neketino nieko pasakoti Alanui. Negi jis taip ims ir prisipažins, ką padarys sužinojęs, kad vyresnė mergina stipriai nukentėjo?
- Jeigu jau taip nori, galime keliauti į bendrąjį kambarį, - po ilgokų svarstymų pasiūlė rudaplaukė ir dar kartą pažvelgė į Alaną. Labai nenorėjo prašyti jo pagalbos atsistoti, bet bijojo, kad kitaip nieko nebus. Sukandusi dantis ji pabandė atsistoti, bet suprato: nepavyks. Dar kurį laiką nieko nesakė, bet galų gale pasidavė:
- Galėtum padėti atsistoti? - paklausė ji mintyse melsdamasi visiems įmanomiems ir neįmanomiems dievams, kad Alanas vis dėlto išties nebūtų nusiteikęs visko pakreipti ne itin tinkama linkme.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 24, 2021, 08:48:19 pm

Ji vis dar nieko nesakė ir Alanas nežinojo ką geriau daryti. Įkalbinėti ją ar ne. Pirmakursis matė dvejones merginos akyse. Nejau ji tikrai mano, kad pasišaipysiu ar ką? Ar kad pasinaudosiu tuo, kad jai skauda ir ką nors kvailo iškrėsiu?
Bet pagaliau mergina paprašė pagalbos. Tikriausiai jis ir taip būtų ką nors daręs, Nebūtų lengva, bet tikrai nepaliktų čia vienos.
- Tikrai nori eiti į bendrąjį kambarį? Ne į ligoninę? - Dar paklausė. Tada kiek mokėdamas atsargiau, kad nekeltų jai daugiau skausmo Padėjo atsikelti. Pilis stūksojo gana toli, todėl jis paklausė.
- Nueisi taip toli? Galiu prisišaukti roges, aš jas čia laikau. Šuo nutemtų iki pat pilies. Jis išmokytas ir ramiai bėgti, Neiškristum. Rogės užburtos ir vienas šuo tikrai mus nutemtų lengvai. Žodžiu gal taip būtų lengviau?
Po galais, tikriausiai perdedu. Bet jeigu jai buvo sunku atsistoti, tai ir eiti nebus lengva. Geriau nuvažiuoti.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 24, 2021, 11:36:27 pm

Pasitikėti ar nepasitikėti - štai kur klausimas. Deoiridh niekaip negalėjo apsispręsti, ar Alanas yra vertas to, kad ji paprašytų pagalbos. Žinoma, galiausiai kitos išeities neliko, bet ką daryti toliau? Ne, į ligoninę keliauti ji tikrai neketino, tad Alano klausimas šiek tiek suerzino.
- Nieko tokio baisaus man neatsitiko, - pratarė ji stengdamasi neparodyti, kad yra nelabai patenkinta. Nežiūrėjo berniukui į akis, tačiau sulaukusi pagalbos pajuto, kad susierzinimas traukiasi. Bent jau dabar neturėjo priežasties priekaištauti, tad pažvelgė į koledžo draugą ir sumurmėjo:
- Ačiū...
Buvo smagu žinoti, kad berniukas neprieštaravo padėti, nors vis dar atrodė, kad jis tik ir laukia progos kažkaip tuo pasinaudoti. Deoiridh neįsivaizdavo, ką tiksliai jis galėtų padaryti, tačiau nuo pat vaikystės viduje kerojusi baimė neleido taip paprastai atsipalaiduoti. Atsargiai žvilgtelėjusi į Alaną ji išklausė pasiūlymo, bet apsimestinai dvejodama papurtė galvą.
- Ne, nereikia, dėkui. Tikrai sugebėsiu pareiti.
O jeigu ir ne, kažkaip vis tiek išsiversiu. Jeigu negaliu pasitikėti tavimi, negi manai, kad pasiklausiu tavo augintiniu? Na jau ne, šito Deoiridh tikrai neleis. Ji ryžtingai pažvelgė į nemaloniai toli stovinčią pilį. Tiesą sakant, nė neįsivaizdavo, kaip iki ten nueis. Na, kažkaip - kaip ir visada gyvenime. Žinoma, jeigu šalia būtų Matthew ar Sigurdas, situacija buvo visai kita. Deja, artimiausias žmogus buvo kol kas nieko blogo lyg ir nepadaręs, tačiau vis tiek pasitikėjimo nekeliantis Alanas. Vadinasi, reikėjo tvarkytis pačiai. Giliai atsidususi Deoiridh žengė nedidelį žingsnį pilies link. Viską skaudėjo, bet pavyko nepargriūti. Žengusi dar vieną ji suprato, kad kažkokiu būdu iki pilies nueis. Net jeigu kris, užsigaus ar netgi mirs, daugiau pagalbos neprašys.
Giliai įkvėpusi mergaitė nuklibinkščiavo Hogvartso link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arabella Dawson Lapkričio 12, 2021, 06:33:18 pm

  Dar vieni mokslo metai Hogvartse, kurie, deja, bet ėjo ypač lėtai, ėjo pabaigos link. Galbūt dėl to buvo kaltas vienišumas, galbūt aplinka, o galbūt net pats mergaitės nusiteikimas? Kad ir kaip bebūtų, jie ėjo pabaigos link, kas reiškė, kad Arabellai nebeteks ilgą laiką praleisti vienai, be artimų žmonių, nepažįstamųjų apsuptyje, ji galės grįžti namo.
  Namai. Tiesą pasakius, mergaitei vis dar buvo kiek keista savo globėjų, pusmėnulio vilkų gaujos namus, vadinti namais. Nors ši ir jautėsi ten kaip namuose, bet taip tarsi kažkas maišė, kažko trūko, kad jie įgautų tikrąjį ir nepameluotą namų vardą. Galbūt prisirišimas prie mažos paveikslo aplinkos vis dar veikė varniukę, ji vis dar laikė tai savo tikraisiais namais? O galbūt jai tik trūko stipresnio ryšio su globėjais? Nė pati Arabella negalėjo atsakyti į šį klausimą.
  Ežero pakrantėje buvo ramu. Aplink nesisukiojo nė vienas žmogus, nesigirdėjo nė ūžančio vėjelio. Vienas kitas paukštelis ar kitas mažas padarėlis susidomėję vis atskrisdavo ar atropodavo pažiūrėti, ką ši vieniša mergaitė su augintiniu čia veikė, tačiau išsigandę jos ar šalia jos esančio didelio, smalsaus padaro sukrutėjimo, greit pasitraukdavo tolyn.
  Arabella sėdėjo. Jos kelėnai buvo sulenkti, o ant jų, padėta knyga, kuri buvo tarsi įtraukusi į save. Žinoma, mergaitė negalėjo sau leisti per daug atsipalaiduoti, kadangi iš specialaus, apkerėto krepšio ištrauktas drakonas, galėjo pridirbti nesąmonių, nuklysti. Ji privalėjo atsiimti atsakomybę už augintinį ir jį prižiūrėti, kas neleido per daug paskęsti knygoje. Vis užmesdama žvilgsnį į visai šalia tipinėjantį ir aplinką tyrinėjantį mėlynąjį, varniukė vylėsi, kad joks nelauktas svečias neateis ir nesudrums jų ramybės, drakonui neteks grįžti atgal į krepšį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Danielis Lorijanas Lapkričio 12, 2021, 07:46:02 pm

((https://youtu.be/vbAhtZAs5H0 (https://youtu.be/vbAhtZAs5H0)))

Danielis nebegrįžo į Hogvartsą. Nebesusirado draugų, jautėsi vienišas ir svetimas kitiems. Trylikametis mokėsi namie su Melos ir kitų namiškių pagalba - dažnai matė tėčio giminaičius, tačiau kažinkokia nostalgija pakuteno jo širdį ir berniukas atsirado Hogvarse. Bet čia nieko nebuvo artimo, tiesa? Tiesa?
Bet prisiminė vieną jauną varniukę Arabelos vardu.
Nieko apie ją negirdėjo, nė nesuprato, kas vyko Hogvartse. Bet ar buvo svarbu? Ne.
Berniukas tylėdamas vaikščiojo po ežero pakrantę. Ilgai čia neužsibūsiu. Vis vien pažadėjau tėčiui, kad anksti grįšiu. Danielis apsidairė.
Tą akimirką Hogvartsas atrodė gražus. Saulės spinduliai prasišvietė po rūką, o pilis didingai stūksojo ant kalvos. Ežero vanduo tiesiog blizgėjo. Pavasaris atėjo.
Danielis įsišiepė plačia šypsena kaip upė. Širdis plakė iš džiaugsmo, bet tada, kažinkoks jaudulys suėmė. Ar Arabela neišsigąs? Ar ji jį prisimins?
Bet tiek daug skausmo. Trylikametis užsimerkė. Ne, viskas gerai. Žengė pirmyn.

Ją pamatė visai netoli. Mėlynakė skaitė, o krepšys gulėjo šalimai jos. Danielio antakiai pakilo. Ar jam pasirodė? Ten driežas? Ne, negali būti...
-ARABELA! - sušuko metamorfmagas,- LABAS!-  džiaugsmingai geltonai ir laimingai mėlyna turkio spalvomis nusidažė plaukai. Danielis puolė kaip vilko šuoliais bėgti prie draugės...?
Dar keli žingsniai, trylikametis apkabino varnę. Stipriai. Nuoširdžiai. Ir tada berniukas pratrūko:
-Atsiprašau! Atsiprašau! Aš turėjau tau pasakyti! Turėjau pasakyti! Nepyk ant manęs! - įsikniaubė į jos petį. Vėl pasijautė, kaip mažas ir silpnas. Silpnas vis dar buvo - ne, jis daug stipresnis! Jis gi su šeima, jis ne vienas, o Merline, ar Arabela jo nepaliks? Ne, to neištvers.
-Arabela...
Jis buvo be gyvūnų ir pasigailėjo. Su Freiru galėtų iš karto pradingti, bet ne, Mela jį pasiėmė. Susiimk.
Tamsiai turkio, ugninė oranžinė, mėlyna maišėsi jo plaukuose. Danielis trūksmingai atsiduso, kelis kartus sumirksėjo.
-Arabela, aš...- šiek tiek atsitraukė. - Aš turėsiu išvykti,- širdis nusirito į kulnus, atrodė, pati gamta nutilo,- ir aš NORIU, kad vyktum kartu! A-aš noriu, kad kad tu būtum mano sesė! Aš dar savo tėvams nepasakiau, bet aš juos įkalbėsiu, pažadu! Aš daugiau nebenoriu būti vienas...!
Jis nutilo ir rijo ašaras.
Aš noriu, kad būtum drauge, Ara!
Ašaros krito ant žemės, pečiai trūkčiojo.
-Aš...Mes kuriam laikui keliausim į JAV...nežinau, kada grįšim. Ten mokysiuosi Ilvermonyje...Arabela.
Užsimerkė. Nurijo seiles.
Ašara nusirito skruostu.
Hogvartsas nebuvo jo šeima, namai. Jam jų nereikia. Antrų jam nereikėjo. Ūdrų Žabangų namas vėl liks vasarnamiu, kaip ir kadaise buvo, tačiau istorija nepasikartos ir antrą kartą tėvų nepraras. Nebus ir Slapstūnų, nebus Medžiotojų ir Senato.
Ne, bus tik draugai, su kuriais jo tėvai ir jis pats susitiks. Juoksis prie stalo, laidys medinius juokelius, bet dabar...reikia judėti į priekį, kad galėtum atsitraukti ir nusišypsoti savo praeičiai.
Danielis nusivalė akis, jis buvo pasiryžęs.
 Ir mėlynai žalios akys pažvelgė mėlynai pilkas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Arabella Dawson Lapkričio 12, 2021, 09:34:44 pm

  Užvertusi knygą, prieš tai į baigtą skaityti puslapį įdėjusi skirtuką, mergaitė žvilgtelėjo į savo augintinį. Iš tiesų, bent kol kas, mėlynasis atrodė kaip koks neįprastos spalvos driežiukas ar roplys, toli gražu nepriminė smulkiojo mėlynojo drakono. Tačiau Arabella buvo įsitikinusi, kad kai šis paaugs, iš tolo bus atpažintas kaip drakonas, o ne kaip koks nors ropliukas. Nors ir dabar, atidžiau įsižiūrėjus, buvo galima pasakyti, kad dar vis be vardo esantis padaras yra drakonas.
  Mėlynajam suklapsėjus ausimis, tarsi kažką išgirdus, sukluso ir pati mergaitė, tačiau neišvydus jokio gyvo padaro ar pavojaus, nurimo, pažvelgė į horizontą. Danguje maišėsi ryškios spalvos. Įvairūs mėlynos spalvos atspalviai tarsi pykosi tarpusavyje, nepasidalino vieta ir norėjo užimti visą dangaus teritoriją, tačiau vienas kitam visvien nepasidavė. Taip danguje ir žaidė daugybė mėlynos spalvos atspalvių. Nesimatė nė vieno baltesnės spalvos debesėlio. Matyt, šie žaidė slėpynių, buvo pasislėpę už dangaus mėlynės.
  Rodosi, kad drakoniuko klausa buvo žymiai geresnė už jo šeimininkės, kadangi, vos tik už akimirkos, tolimoje pasirodė žmogaus siluetas. Tai kiek nuliūdino jaunąją varniukę, kadangi tai reiškė, kad jos augintinis turės grįžti atgal krepšin, negalės pasimėgauti tokiu šiltu ir gražiu pavasario dienos oru. Ir ko gi tam žmogiukui čia prireikė?
  Siluetui pamažu artėjant, o galiausiai, atsiradus visai arti Arabellos, mergaitė puikiai atpažino jo savininką. Liūdnas, įskaudintas berniukas uždraustajame miške. Tas pats sudominęs mane ir atrodęs kitoks, negu visi.
  Tik šį kartą jaunuolio veide buvo matyti visai kitokie jausmai, negu pirmąjį jų susitikimo kartą. Danielis tarsi tryško laime ir džiaugsmu vos tik pamatęs varniukę, o jo plaukai, vis dar paslaptingai, gražiai keitinėjo spalvas. Jo plaukai – dar viena sudominusi mergaitę detalė.
  - Danieli, sveikas, - droviai šyptelėdama tarė Holland, nežinojo, iš kur pas vaikiną atsirado tokia per kraštus trykštanti laimė. Nejaugi aš – ypatinga?
  Visiškai nesitikėjusi apsikabinimo, mergaitė nustebo, sekundėlę pasimetusi toliau ramiai sėdėjo, o tada taip pat rankomis apglėbė švilpuką. Knyga vienišai nukrito ant žolės, skirtukas iškrito iš jo, skaityti puslapiai pasimetė tarp neskaitytų. Skruostai nusidažė švelniai rožine spalva. Toks artumas buvo neįprastas, tačiau keistai malonus, vertė rausti.
  Rodosi minutėlę trukusi laimė ir vėl išnyko. Tarsi perkūnas pasirodęs iš giedro dangaus vaikino veide pasirodė liūdesys, nusivylimas, ašaros ir daug panašių atvirkščių džiaugsmui jausmų. O tuo metu mergaitės veide – pasimetimas, galiausiai ir susirūpinimas.
  - Danieli, už ką tu atsiprašai? Aš nepykstu. Viskas gerai, matai, aš čia ? - susirūpinusi tarė, bet negalėdama susilaikyti, nusišypsojo. Jautėsi gerai, laiminga, kad rūpėjo kažkam daugiau, negu Elijah su Luna, kad kažkam buvo įdomi. Ar gali būti, kad aš susiradau draugą? Netaipnetaiptaipnenetaipnetaipnežinau
  Šypsena ilgai neužsibuvo veide ir greit dingo. Ją pakeitė nusiminimas, kurį mergaitė kaip įmanydama stengėsi paslėpti.
  - Oh... - tai buvo viskas kas išėjo iš jos lūpų ir visos viltys, kad pagaliau šiai neteks būti vienai, vienišai, kad turės draugą, ramstį, artimą žmogų, sudužo į mažiausias stiklo šukes. Už ką man taip?
  - Danieli, taip nėra taip paprasta... Aš turiu šeimą, globėjus, kurie man rūpi ir kuriems, tikiuosi, kad taip pat rūpiu. Aš norėčiau būti su tavimi, keliauti kartu, bet tikrai negaliu, - liūdnu balso tonu prakalbo, liūdnomis mėlynėmis pažvelgė į draugą, tikėjosi, kad šis supras. Drakonas viską atidžiai stebėjo, rodosi, suprato, kad Danielis yra draugas, geras, tačiau visvien tarsi saugojo šeimininkę.
  Išpūtė akis. Pasijautė kalta, prastas žmogus ir prasta draugė. Ašara, nutekėjusi švilpio skruostu, buvo skausminga ne tik pačiam vaikinui, tačiau ir Arabellai. Priklaupė ant kelių prieš taip pat panašioje pozicijoje esantį Danielį. Švelniu delniuku nubraukė riedinčią ašarą ir apgailestaujančiu žvilgsniu pažvelgė.
  - Aš atsiprašau, tikrai... Labai, labai, labai... Klausyk, mes nedingsim vienas iš kito gyvenimo... Gi pelėdos, laiškai, mes būtinai susirašysim, kad ir kiekvieną mielą dieną, - pati tuo sunkiai tikėdama prakalbo, rodosi, pati susigraudino ir šniurkšėtelėjo nosyte. Akys buvo pritvinkusios ašarų, bet nė viena išdavikė nepabėgo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Liepos 05, 2022, 10:14:49 pm

Buvo praslinkusi savaitė po žiemos atostogų. Sekmadienio popietė. Alanas ir jo šuo Dingas kėblino paežere. Buvo čia todėl, kad Auris paprašė pagalbos ruošiantis pamokai. Še tau kad nori, tas stebino. Alanas neįsivaizdavo ko pusbroliui galėtų reikėti, bet norėjo su juo praleisti laiko. Buvo lengviau viską išsipasakojus ir išsikalbėjus. Taip, šešėlis žinoma buvo. Prisiminimai ir žinojimas, kad jo pusbrolis gali būti visai kitoks. Bet Auris norėjo viską ištaisyti. Norėjo pabaigti ir Alanas tuo tikėjo. Norėjo tikėti.
Eidamas pastebėjo paskui sekančią merginą ir nustebo. Erka... O čia dar... Ko jai dabar reikia, nejau eina į tą pačią vietą? Tai jam visai nepatiko. Vaikinas pamatė Aurį ir priėjęs sustojo šalia jo.
- Labas. - pasisveikino.
- Tai ką mes čia veiksim? - Paklausė nusišypsodamas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Erka Forrm Liepos 05, 2022, 11:21:46 pm

  Auris sekmadienį paprašė Erkos padėti pasiruošti transfigūracijos pamokai. Erka taip ir nesuprato ką reikės daryti, tačiau padėti vis vien norėjo. O ir praleisti daugiau laiko su juo Erka norėjo, todėl ėjo prie ežero, nes ten ir turėjo susitikti. Šalia jos skrido ir jos feniksė mirtis. Eidama Erka mąstė apie antrąją nuodų ir vaistų pamoką. O tiksliau mintis, kurias perskaitė Alano galvoje. Ji pamatė Aurį parke ir kažkokį žmogų, kuris panašu, kad buvo paveiktas nedovanotinų kerų. Bet Auris? Kaip? Galvojo Keturiolikmetė eidama, nes neįsivaizdavo Aurio darant tokį dalyką. Bet pala... Jei Alanas tą atsimena, vadinasi, jis irgi ten buvo. Bet kaip? Ar ir jis naudojo nedovanotinus kerus? Nors ne. Auris turbūt jam neleistų. Bet kaip jie galėjo atsidurti tokioje situacijoje, kad Auriui prireiktų naudoti nedovanotinus kerus. Labai jau keista. Auris stiprus kerėtojas. Tas tiesa. Bet gal ne iki tokio lygio, kad šiaip sau naudotų nedovanotinus kerus. Ne. Tikrai turėjo būti labai bloga situacija. Toliau apie tai mąstė Erka eidama ir žiūrėjo į žemę. Greitai į kažką atsitrenkė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 08, 2022, 07:47:44 pm

Tą sekmadienį Senkleris stovėjo paežerėje ir laukė Erkos bei Alano. Po žiemos atostogų norėjo daugiau laiko praleisti tiek su vienu, tiek su antru. Dėl Alano jam buvo baisiai neramu. Ir kol kas jis nežinojo kaip jam padėti. O blogiausia, kad dėl pusbrolio būklės buvo kaltas ir jis pats. Na o kas dėl Erkos. Štai jau taip ėmė ir susiklostė, kad jų gyvenimai pradėjo sietis. Kažin ar Auris labai dėl to džiūgavo. Padėti jai gyvenime norėjo, bet eilinį kartą viską drumstė jo paties gyvenimo verpetai, į kuriuos nenorėjo įsukti ir šios mergaitės. Bet, kai po kelerių metų regis pradėjo įgauti jos pasitikėjimą negalėjo taip visko numesti. Galimai taip tik siaubingai pakenktų Erkos asmenybei, gal tada taptų dar uždaresnė ir įžūlesnė.
Per žiemos atostogas jie sutvarkė jos reikalus banke. Auriui atrodė, kad trisdešimt galeonų per metus, kai Erka kone visus metus pragyvena mokykloje daug. Ir jis jai sakė, kad jei tiek per metus neišleis, tegu padeda pinigus atgal į savo saugyklą. Per tas atostogas dar buvo nuėję į Kalėdų muge vienoje iš Londono aikščių, juokavo ir šiaip linksminosi klaidžiodami po šurmuliuojančią žmonių minią.
- Labas Alanai. Sveika Erka. - Pasakė, kai jie atėjo. Abu kartu su savo numylėtais augintiniais. Ji su feniksu, jis su šunimi. Jie buvo šiek tiek panašūs, abu pakvaišę dėl gyvūnų. Tik Auris žinojo, kad nelabai sutaria vienas su kitu. Jis norėjo, kad tai pasikeistų.
Erka atrodė susimąsčiusi, Alanas lyg ir neblogai nusiteikęs. Tik, kai Erka į jį atsitrenkė ėmė raukytis.
- Taigi, kaip jau sakiau man reikia jūsų pagalbos. Noriu, kad pristatytumėt sniego senių. Rytoj reikės jų per pamoką. Ir gana raukytis Alanai, o tai dar žiūrėk būsi išmaudytas sniege. - Nusišypsojo. Galėjo magijos būdu pristatyti tų besmegenių, bet tyčia to nedarė.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Liepos 08, 2022, 08:00:16 pm

Pasirodė, kad Erka čia ir turėjo būti. Dar sugebėjo į jį atsitrenkti ir Alanas nuvėrė ją deginančiu žvilgsniu.
- Ko? Besmegenių? Tai prisidaryk jų magijos pagalba. - Pasakė. Bet ilgai neįstengė raukytis, mat akį be galo traukė feniksas. Toks nuostabus paukštis ir Alanui apie jį kilo krūva klausimų. Bet net nemanė klausinėti tos mergiotės. Kuri visam Hogvartsui plepėjo nei šį, nei tą. Pati nežino ką plepa.- Žiūrėk, kad neišsimaudytum sniege pats. - Pasakė pusbroliui. Prisiminė didžiulius sniego mūšius savo vaikystėje. Kuriuos rengdavo su Auriu ir Enrika. Trumpam tie prisiminimai sukėlė begalinį džiaugsmą, kurio jau nejuto visus šiuos bjaurius metus. Užsimanė pašėlti.
- Kam reikia tų besmegenių? Ką reikės daryti pamokoje? - Paklausė. Pritūpdamas ir prisisemdamas sniego pilną saują. Jis lipo ir gniūžtė išėjo kuo geriausia.
O kai atsitiesė paleido ją į Aurį.
- Tu pirmas būsi išmaudytas. - Pasakė džiugiai. Bet staiga džiugus jaudulys pradingo, nes prisiminė, ką dar Erka regėjo jo mintyse. O jaigu ims dabar klausinėti kas ten buvo? Kaip į tai sureaguotų Auris? Nerimąstingai mąstė jis.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Erka Forrm Liepos 08, 2022, 10:15:01 pm

  Atsitrenkusi ir pakėlusi galvą aukštyn suprato į ką atsitrenkė.
- Atsiprašau. Užsigalvojau, - tarė ketvirtakursė. - Sveiki, - pasisveikino. Ką čia veikia Alanas? Juk Auris nieko nesakė apie jį. Tai dabar dar turėsiu ir su juo čia kažką daryti? Nuostabu. Tada dar pamatė, kad Alanas metė sniego gniūžtę į Aurį.
- Jei nežinojai, - tarė ir pasilenkė pasiimti sniego. - Sniego mėtymas į Aurį nėra besmegenių lipdymas, - pratarė ir rankose sulipdžiusi gniūžtę paleido ją į Alaną.
- O tu būsi antras, - pratarė. Sniegas buvo nuostabus. Puikiai lipo. Erka prisiminė kaip per žiemos atostogas vaikų namuose visi mėtydavosi sniegu. Nors kiti vaikai ir buvo žiobarai Erkai būdavo smagu, tačiau kitu metu žiobarų ji nekentė. Nors šiemet niekas to nedarė. Visi tik prisiminė vasarą buvusias muštynes. Keturiolikmetė pasilenkė ir ėmė lipdyti antrąją sniego gniūžtę, kuri jau netrukus turės skrieti kažkurio raudonplaukio link.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 10, 2022, 02:52:04 pm

Nei vienam, nei antram užsispyrėliui Auris neaiškino, kad jie susitiks visi trise. Tai darė todėl, kad greičiausiai tie du užsispirtų ir neateitų.
- Alanas čia veikia tą patį ką ir tu. Teks jums abiems bendradarbiauti ir prilipdyti kuo daugiau besmegenių. O ką teks veikti per pamoką, pamatysi rytoj Alanai. - Tada staiga pusbrolis švystelėjo į jį sniego. Atrodė laimingas ir tai privertė Senklerį nusišypsoti. Nors plaukuose jau tirpo sniego smiltelės. Bet tada Alano veido išraiška tapo kažkokia baiminga. Kodėl? Apie ką jis pagalvojo? Svarstė Senkleris, bet nutarė, kad gal jam tiesiog pasirodė. Į Alaną nulėkė Erkos sviesta gniūžtė ir Auris neatsiliko susilipdydamas saviškę ir ją paleisdamas mažiaus link.
- Tau galas Alanuk. - Pasakė.
- Ginkis. - Ir tada užvirė galingas sniego mūšis. Besmegeniams regis teko luktelėti iki jo pabaigos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Liepos 10, 2022, 03:02:44 pm

Atrodė, kad Erka neketina klausinėti apie tai, ko jai nederėjo matyti ir tai ištrynė rūpestį iš vaikino veido. Į jį pažiro sniegas.
- Susiradai gynėja Auri? - Nusivaipė. Turėdamas galvoje tai, kad Erka regis nutarė padėti Auriui šioje kovoje. Jis nesnaudė ir ėmė juos abu atakuoti. Lakstė po sniegą, išsisukinėdamas nuo Aurio svaidomų gniūžčių. Dingas šį kartą nutarė tuos keistus žmones ignoruoti. Jis tupėjo atokiau ir žiūrėjo į juos. Jau sensta. Atėjo mintis vaikinui į galvą.
Alanas ėmėsi ridenti didelį sniego kamuolį, norėdamas pabandyti kuo greičiau pasistatyti tvirtovę, kad tie du jo nepasiektų. Vėsus oras ir visur pribiręs sniegas regis pažadino jį iš to ilgalaikio sustingimo, bent jau kol kas. Kaip buvo gera negalvoti apie vasarą, apie viską, kas suko jam galvą ir neleido užmigti naktimis.
- Profesoriau Senkleri, jums reikėtų suaugti vieną kartą. - Pasakė slėpdamasis už suridento sniego kamuolio. Paskui, staigiai stryktelėjo iš už jo. Nusitaikė į Erką. Reikėjo ją gerai išvolioti sniege. Pirmą kartą negalvojo apie ją kažkaip piktai. Prisiminė, kad ji iš vaikų namų, kad nenori ten grįžti. Gal dėl to kartais ir elgiasi kaip išprotėjusi. Paėmęs ją už rankos atsargiai įstūmė į didžiulę sniego pusnį.
- O tu vadinasi būsi trečia išmaudyta. - Pasakė jai.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Erka Forrm Liepos 12, 2022, 01:05:06 am

  Erka dar kelias gniūžtes paleido Alano link. Paskui pamatė, kad jis ridena kažkokį didelį sniego rutulį. Kai violetinių plaukų, kuriuose jau buvo sniego savininkė pamatė, kad Alanas slėpėsi už to sniego rutulio tik nusivaipė. Ir kaip ketina ten pasislėpti? Pagalvojo keturiolikmetė. Paskui Alanas kažkodėl priėjo prie jos ir paėmė ją už rankos. Ką jis čia dabar... Pagalvojo, bet mintyse sakinio užbaigti nespėjo, nes po akimirkos atsidūrė sniege. Erka greitai čiupo Alaną už rankos, kurią jis panaudojo tam, kad Erka atsidurtų sniege ir grifą įtraukė į tą pačią pusnį kurioje dabar ir gulėjo.
- Nuo manęs neatsiliksi, - tarė keturiolikmetė ir atsistojusi paleido dar vieną gniūžtę į Alaną. Neišsisuksi. Prižadu tau, kad neišsisuksi. Pagalvojo ketvirtakursė ir šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 14, 2022, 06:55:37 pm

Dar kiek apsvaidęs sniegu pusbrolį trumpam nuo jų nusisuko. Matė, kad jie dabar murkdė vienas kitą sniege, žodžiu kvailiojo. Pats priėjo prie šuns. Paglostė jo gauruotą galvą. Įdomu ką tu dabar galvoji drauguži? Svarstė Senkleris. Galvoje pradėjo suktis prisiminimai kaip šitas šuo atsirado Senklerių dvare. Alanas parsitempė jį iš tos prieglaudos agresyvų ir baikštų. Greičiausiai šunį skriaudė buvę jo šeimininkai. Auris prisiminė, kaip Alano tėvai prieštaravo dėl šuns. Nenorėjo šio gyvūno senų ir prabangių daiktų pilname dvare.
Užsigalvojus mintyse pradėjo rastis ir kiti dalykai. Kur kas rimtesni. Galvojo apie vasarą. Apie tai, kaip po visų tų siaubingų nutikimų Alanas kuriam laikui nustojo kalbėti. Kaip jį paveikė tie nutikimai. O jei kada nors ir Erkai teks susitikti su mane persekiojančiais žmonėmis? Ar teisingai elgiuosi su ja tiek bendraudamas? O kas bus, jei ji šiaip iš kur nors sužinos apie viską, kuo užsiėmiau praeityje. Kaip tada galėsiu jai sakyti kaip teisinga elgtis ir kaip ne?
Stovėjo, glostė šunį ir galvojo apie visą tai. Pasidarė kažkaip vėsoka. Ir žinoma nieko gero neišmąstė. Kuo daugiau galvojo, tuo daugiau kilo visokių klausimų ir neramių minčių.
- Ei judu? Tai pradėsit lipdyti tuos besmegenius ar ne? Gal jau skelbkit taiką? - Pagaliau prakalbo atsisukęs į juos.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Liepos 14, 2022, 07:09:41 pm

Alanas tysojo ant sniego ir juokėsi. Kone kiekvienais metais, nuo pat pirmo kurso tekdavo su kuo nors kariauti apsimėtant sniegu. Regis tik trečiame kurse su niekuo neteko pakariauti.
- Nesidžiauk per anksti. - Pasakė ir patraukęs ją už drabužių parvertė atgal į pusnį. Tada kuo skubiau atsistojo ir pradėjo žerti sniegą ant Erkos.
- Ar jau pasiduodi? - Pasiteiravo. O tada prabilo Auris.
- Gerai jau palauk, tuoj. - Pasakė. Žinoma žodis tuoj buvo labai neapibrėžtas ir galėjo užtrukti daug laiko. Kaip liūdna būtų gyventi be sniego. Pagalvojo raudonplaukis. Jau aprimdamas ir ištiesdamas Erkai ranką, norėjo padėti atsikelti.
- Tai kaip? Lygiosios? - Paklausė jos. Stovėjo šlapias nuo galvos iki kojų. Dar pradėjo pūsti bjaurus žvarbokas vėjas. Norėjosi išsidžiovinti drabužius.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Erka Forrm Liepos 30, 2022, 12:30:10 pm

  Erka greitai vėl atsrado pusnyje, o to ji visiškai nesitikėjo. Deja, bet Alanas greitai atsistojo ir pasitraukė, todėl jo įtraukti į sniegą violetnplaukė nebegalėjo. O paskui Alanas pradėjo ant jos berti sniegą. Lengvai neišsisuksi. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė bei atsistojo, pasiėmė sniego ir metė jį į Alaną. Tą keturiolikmetė pakartojo kelis kartus iki kol išgirdo Aurio balsą.
- Tuoj. Dar vieną sekundėlę, - pasakė ketvirtakursė ir pasiėmusi dar vieną saują sniego vėl jį paleido į Alaną. Keturiolikmetė jau norėjo pradėti lipdyti senį besmegenį, tačiau tuo metu užkliuvo už nedidelės krūvos sniego, kuriame buvo ir ledo, nes Erka nugriuvo, o paskui dar ir užsigavo. Ketvirtakursė pradėjo juoktis, o paskui atsistojo ir ėmė statį senį besmegenį.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 06, 2022, 02:21:27 pm

Erka ir Alanas neketino nustoti šėlti. Auris jų nebeskubino pabaigti. Dabar svarstė, kad gal Alanas pamirš viską, kas buvo šią vasarą. Dabar atrodė toks ramus ir linksmas. Gal viskas tikrai bus gerai? Bet kas bus su manimi? Auris jau visiškai prarado ūpą kariauti su savo praeitimi. Ak, jei galėtų padaryti taip, kad tie žmonės jį tiesiog pamirštų. Pamirštų jo kvailą paauglystės klaidą, kai su jais susidėjo. Bet tai buvo neįmanoma.
Pagaliau jie baigė dūkti. Bet vienu momentu Erka pargriuvo ir atrodė, kad gan smarkiai susitrenkė. Bet ji atsikėlė ir ėmė statyti sniego senį.
- Neužsigavai? - Paklausė jos Auris. Ir pats taip pat ėmėsi lipdyti. Tada kai ką prisiminęs atsegė kuprinę ir ištraukė iš ten maišelį su morkomis. Ir kitą su angliukais.
- Galima juos truputį padekoruoti. - Pasakė. Dar turėjo medinių šakelių ir panašių daiktų.
Jie taip ir lipdė kurį laiką, kol paežerę pradėjo puošti būrelis išsišiepusių sniego senių.
- Dėkui už pagalbą. Rytoj pravers.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Alanas Senkleris Rugpjūčio 06, 2022, 02:35:05 pm

Jie su Erka dar truputį pakariavo ir paskui jau pradėjo lipdyti besmegenius.
Ir ką reikės su jais daryti? Svarstė Alanas ridendamas sniego kamuolį. Jis papuošdavo savo besmegenius. Kad tie turėtų šypseną, akis, nosį.
Dingui jau nusibodo ramiai tupėti, tai jis vis lįsdavo prie Alano. Jam matyt buvo įdomu kas čia vyksta. Kelis kartus jis apgriovė jo besmegenius ir reikėdavo viską daryti iš naujo.
Galop pakrantė išties atrodė labai gyvai ir smagiai dėl tų sniego senių. Bus gaila, kai reikės juos sugriauti. Ar kai jie ištirps pavasarį. Pamanė Alanas.
Pradėjo temti. Jis visai užsinorėjo valgyti. Ir dar norėjosi atsirasti prie židinio Grifų gūžtos bendrajame kambaryje. Ir paskaityti kokią knygą. Nors tiesa reikėjo mokytis. Labai smarkiai reikėjo padirbėti su nuodais ir vaistais. Ak, bet tai beviltiška. Nieko man ten nesigauna. Galvojo Alanas.

Antraštė: Ats: Ežero pakrantė
Parašė: Badis Smudge Lapkričio 18, 2022, 03:22:26 pm

Badis žengė į lauką pro Hogvartso duris. Jis įkvėpė gryno rudens oro.
- Jau seniai nebuvau lauke. - Tarė žingsniuodamas link ežero.
Iš tikrųjų Badis labai seniai buvo lauke. Gal prieš savaitę. Jis praėjo pro kvidičo aikštę, kurioje treniravosi Klastūnyno komanda. Badis norėjo nueiti prie ežero ir žiūrėdamas į jį, pilną prikritusį margų lapų, atsipalaiduoti po egzaminų. Ir pagaliau Badis priėjo ežerą. Jis išsibūrė sau kėdę ir atsisėdo. Pusvalanduką ramiai pasėdėjęs Badis atsistojo, priėjo prie pat kranto ir lenkėsi paliesti vandenį, norėdamas sužinoti ar vanduo šiltas, ar šaltas. Tik staiga, pūkšt! - Kažkas Badį įstūmė į vandenį. Dabar jis tikrai pajuto koks šaltas vanduo. Laimė Badis mokėjo plaukti. Šiaip ne taip jis išplaukė į krantą. Buvo mirtinai sušalęs. Jo apsiaustas buvo suplyšęs. Batus Badis pametė vandenyje. Atsigulęs ant kranto jis padėjo galvą ir užmerkė akis... Tačiau nemirė.