Linguodama iš vienos pusės į kitą Samanta vaikštinėjo viena ežero pakrante. Mažyčiai žiburėliai spindėjo tamsiame dangaus fone. Gražu buvo žiūrėti į žvaigžėtą dangų, kurį kartas nuo karto užgožia vienas kitas pasiklydęs debesis, nuolankiai lyg modamas savo pilku pūkiniu sparnu. Samanta rankose laikė fleitą. Taip, ji slapčiomis nuo visų mokėsi groti instrumentu, kuris uždraustas jos šeimos nariams....
Saugiai įdėta dėkle fleita prašėsi į laisvę. Samanta Atidarė nedidelį dėkliuką ir pasiėmė šalto metalo gabalą į rankas. Iš pradžių šaltis ėjo į rankas ir prilietus prie lūpų ji priešinosi. Fleita nenorėjo skleisti nei vienos natos. Vos tik ėmus pūsti orą ir įkvėpti gyvybę fleitai, ši kaip mat atsigavo. Pabandžiusi pagroti Do natą Fleita vis dar priešinosi. Matyt, kad šilumos mažai. Klastuolė įpūtė dar šiek tiek šilto oro ir užspaudė pirštukais do natą. Šį kartą viskas skambėjo daug gražiau. Matyt, kad jau buvo galima groti..
Samanta atitraukė fleitą nuo lūpų ir apsidairė, ar nieko nėra aplinkui. Juk maža kas galėtų pasirodyti naktį. Visi pirmakursiai mėgsta landžioti kur nereikia. Ir šiaip žmonės mėgsta ją šnipinėti.
įsitikinusi, kad nieko nėra, Sam vėl priglaudė instrumentą prie lūpų ir giliai įkvėpusi ėmė pūsti orą. Grakščiai dėliodama pirštus, mergina vis išplėtusi akis stebėjo ar niekas neateina. Mat fleita taip gerai girdėjosi, kad tikriausiai būtų galėję pažadinti net numirėlį.
Rami muzika vingiavo oru, glostė medžius, žolę. Melodija skriejo į niekur. O gaila, kad ši daina skirta tik miegančiai nakties publikai, kuri tikriausiai pašaipomis juokiasi iš tokio dalyko. Kur matyti, kad kažkas virpintų kokį nors instrumentą vidurį nakties.
Ta pati fleita... dabar jau šilta ir rami Samantos rankose. Kaip greitai metalinis gabalas gali sušilti. Bet ne nuo oro... O nuo teikiamos pirštų gyvyės... ir nuo įpučiamos gyvybės. Nebūtų prasmės kalbinti instrumentą, jeigu nemokėtum jo kalbos... Kalba visur yra kalba. Kiekvienas iš mūsų kalba. tik savaip.
Samanta nuleido fleitą. Nieko nebebuvo tik nelemta tyla, ir kartas nuo karto pasigirstančios paskutinės melodijos natos. Sam apsidairė aplinkui... Kažkur trakštelėjo šaka ir mergina greitai išsitraukė lazdelę. Sustingusi kaip statula ji prisiglaudė prie medžio ir stovėjo, taip, kaip stovi medis. Atrodė, kad mergina nė nekvėpuoja...
Melski atleidimo prakeiktas nakties darnos ardytojau. Prakeiktas įsibrovėli, kuris verti vėl plakti mano širdį baimės kupinu ritmu. Tebūnie prakeiktas šio chaoso kaltininkas...
Samanta visa virpėjo. Tylus alsavimas ir pramerktos akys, kurių visiškai nesimatė tamsoje... Klastuolė prilietė savo lazdelę ir išsitraukė ją iš kišenės. Tyliai tyliai priglaudusi pagaliuką prie lūpų mergina norėjo šnabždėti burtažodį, tačiau iš už krūmo iššoko triušis.
Mergina atsisėdo prie medžio ir giliai atsikvėpusi vėl pasiėmė fleitą į rankas. šį kartą ji grojo jau nebestovėdama. ji sėdėjo kiek susigūžusi, vis kažko bijodama ir neramiai žiūrėdama į tolį...
Papildyta: Prieš 13 metus
Lyg iš žemių vėl čia prisikėlę, dvasios naktyje atgyja. Jos kalba vis sava kalba. Kitokia gal nei mūsų, bet kalba. Tik vėjas pūsdamas tarp fleitos skylučių, kalba, jog vėlei šalta darosi. Metalas šąla juk greičiau... Bet mergina atplėšė instrumentą nuo savo lūpų ir tiesiog ją šildė savo rankose.
Rudus plaukus pleveno vėjas, o pabalusi oda buvo gana gerai matyti blankaus mėnulio šviesoje. Nei kąsnio nesinorėtų praryti tokiu metu net labiausiai alkstančiam. Matyt, todėl, kad jautiesi sotus vien vėjo ošimo ir baimės, kad kažkas užklups.
Beprotės išpažintis (I dalis)
Matyt, kad vėl teks naktį praleisti vienai. Į mokyklą nebėra kaip grįžti atgal. Mokytojai pagaus, areštas. Šaltoka darosi, o normalaus megztinio nepasiėmiau. Kažkokia nesamonė. Įstatymai mokykloje tokie, kad bijai grįžti į ją ir pasilieki lauke, kur gyvybei gresia mirtis, kur bet kada užmigdyti gali naktis. Kažkokia beprotiška rutina slegia širdį, ir tikriausiai skubantis laiko verpetas mane sumaišo kaip mažą grūdelį dideliame tešlos dubenyje. Kol aš galiausiai išnykstu ir pamirštu, kad esu kažkas tokio, ko negalima pamiršti. Kad aš sugebu palikti žymę kiekvieno žmogaus širdyje. Man nesvarbu, kad dauguma manęs nekenčia vien todėl, kad esu klastuolė, smerkia, kad dėviu žalią spalvą... Aš negaliu pakęsti, kad mane nori pažeminti vien tam, kad nuleistų dar vieną klastuolę, kuri vis dėlto siekia pabūti nors šiek tiek vienumoje, atitrūkti nuo gyvenimo realybės ir skandintis ramybės okeane... Nejaugi man visada teks tik gintis prieš visus antrakursius, pirmakursius, trečiakursius it net ketvirtakursius, kurie mane graužia dėl visko, ką aš darau... Kad apsiginčiau naudoju nuodus... Nemirtinus... Tik paralyžiuojančius. Kolkas... Po velnių, koks tikslas mano šios išpažinties? Tačiau tiek to, aš tęsiu taip, kaip tęsia stiprieji. Baigsiu savo darbą. Išpažintis yra išpažintis... nebijau sau rankų teptis krauju. Ir nedvejodama užmuščiau. Žinau, kad gal esu ir kiek žiauroka, tik nesuprantu, kas mane per velnias į Klastūnyną nešė. Galbūt dėl to, kad visa mano giminė ten trūnija. Du broliai idiotai, ir todėl mane te nelemta paskirstymo kepurė sugalvojo atitempt. Et... Bet klastuole vadintis daug geriau negu grife ar švilpe. Ir varne visgi būti nenorėčiau.... Atvirai pasakiusi aš ketinu tapti žudikė. Nors jau ir dabar tokia esu. Net baisu pagalvoti, kiek gyvų padarėlių užmušu pati to nežinodama. Kiek skausmo nešu tiems, kurie to nenusipelnė. Visgi, grifai, varniai, ar švilpiai man nieko nepadarė... Aš visada tik teisindavausi, kad pateisinčiau savo elgiasi. Bet nei velnio. Pati kalta dėl savo veiksmų. Man dabar už tai kerštaujama. Visgi melavau pirmai, kad už nieką jie manęs nekenčia. Jie visi manęs nekenčia pelnytai. Bet jie manęs bijo. Aš irgi bijau... gal ims ir susivienys jie kaip skruzdės, kol galiausiai sugrauš mane ir ištrems iš šitokio pasaulio. Et, dar mirti nesinori. Nors atvirai pasakius, nemanau, kad tokie vaikučiai dar gali būti žiaurūs. O gal? Aš juk žiauri, aš juk žudikė.
Visgi pamenu, kad kažkada norėjau suvalgyti musmirių. Vis galvojau, kodėl jie sako, jog musmirę galima suvalgyti tik vieną kartą... tačiau dabar jau žinau kodėl... Nepagalvok, kad valgiau. Mane sulaikė. Nebe daug trūko iki tos vienintelės mirties, kuri vos neatėjo per menką vaikišką žioplumą. O ta vaikystė, kai vis jautiesi vaiku. Vaiku, kurį visada galima pateisinti. Kai suaugusieji į tave žiūri kaip į nekaltą dievo sutvėrimą, kuriam viską galima atleisti. Mat, jis dar neišmano, kas yra gyvenimas. O man jau niekas nebeatlaidžia. Visi tik kaltina ir smerkia už kiekvieną padarytą gyvenimo klaidą. Atvirai pasakius, vis keikiu nelemtus suaugusiuosius. Tuos intelektualius snobus kurie mane moko gyvenimo, kurie man sako, kad tik mokslas išgelbės pasaulį. Snobai... išalkę šunys siurbiantys mano jauną kraują, kuris dar vos vos pulsuoja šiokia tokia gyvybė...
Samanta vis dar rankose tebelaikė tą pačią atšalusią fleitą, kurios gyvybė pamažu blėso. Matyt, kai su ja nekalama, ji pamažu miršta. Klastuolė gailiomis akimis pasižiūrėjo į instrumentą, po to išsitraukė lazdelę ir žvilgtelėjo į juos. Vis dėl to, kuris iš jų įdomesnis?
Samanta prisiminė fleitos istoriją. Kadaise ši fleita buvo senelio. Žinoma, visi jį laikė bepročiu, nors jis buvo protingesnis negu visi tie, kurie save vadina sveikais. Senelis pasiėmęs šią fleitą plaukdavo laivu ir viliodavo žvejus į krantą. Daug kas manydavo, kad tai sirenų darbas. Tačiau nei velnio. Tai paprasčiausio senuko darbeliai, kuris nuostabiai mokėjo manipuliuoti fleita, kuris mokėjo užhipnotizuoti šiuo instrumentu, mokėjo užmigdyti letargo miegu. O baisiausia, kankinti muzika... Kada jauti, kad kiekviena nata yra tau peilis link sielos. Kada spaudi ašarą net pats nesuprasdamas, kas darosi aplinkui...
Pirma naktis draugijoje su fleita... Ir ta pati naktis vis dar tęsiasi. Matyt, ji ilgai dar nesibaigs....
Aš žinau, kad esu beprotė. Tikriausiai kenčiu nuo depresijos, isteriškų minčių. Visi mane laiko beprote. Kartais man atrodo, kad esu prakeikta laumė: visų niekinama, nors su manimi sveikinasi ir meiliai sako „Labas“ tačiau už nugaros, pro iššieptus dantis rezga planus, kaip eilinį katą man pakenkti. Niekada nemėgau tų išpūstų mokslo metų atidarymo švenčių. Jos engia ir atima jėgas. Ką jau kalbėti apie visą šurmulį. Verčiau būsiu kaip vilkas – vieniša klajoklė, o mokykla tai mano teritorija. Džiaugiuosi, kad atsinešiau nors šiek tiek vyno. Raudono vyno. Jis kaip kraujas grįžta atgal į mano kūna ir šiek tiek sušildo nuo šios naktinės vėsos. Et.. vynas... Gaila, kad ne vyras šalia, o tik šita tuštėjanti bonka.
Samanta atsistojo nuo žemės nužvelgusi jau horizonte kylančia ryto aušrą ir išskubėjo link pilies. Rankoje vis laikydama dėklą, kuriame jos vienas iš svarbiausių turų – fleita....