Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Koukvortas => Temą pradėjo: Rosemarie Mortimer Kovo 21, 2016, 12:52:32 pm
-
Koukvorto centrinis parkas, mažai kieno lankomas ir nežinia kiek laiko neprižiūrėtas, tačiau žalumos pilnas kampelis. Nors teigti, kad jis „centrinis“ nėra labai tikslu, mat tiesa ta, jog jis įkurtas gerokai už pačio miesto. Matyt jo įkūrėjai tikėjosi, kad laikui bėgant miestas plėsis ir jis iš tiesų atsidurs pačiame miestelio centre, tačiau Dievas mato, tai neįvyko.
Galbūt dėl šių, o gal dėl kokių nors kitų, niekam nežinomų priežasčių, jis ir buvo visiškai užleistas, tačiau nuo to jo grožis nė kiek nesumenko. Atvirkščiai, regis, su kiekviena diena jis tik gražėjo ir gražėjo. Nelygiais, spalvotais akmenimis grįsti takeliai vingiavo tarp šimtamečių, apsamanojusių (beje, kaip ir patys takeliai) medžių. Kur ne kur, galėjai išvysti įvairiausių akmeninių skulptūrų, nugludintų vėjo bei taip pat apaugusių samanomis (jei tiesą sakant, tai čia viskas buvo apaugę samanomis. Net ir akmeniniai suoleliai, išsidėstę abipus takelių). Jei kartais sumanydavai nuklysti nuo išgrįstų takų, tuoj pat patekdavai į aukštos, kelius siekiančios, žolės prieglobstį.
Be abejo, niekas negalėjo paneigti, kad parkas buvo ir baugokas, ypač naktį, tačiau jei nusikratydavai tą nejaukumą, šis žalumos kampelis pavirsdavo į mažytes džiungles, lietaus išvargintos Anglijos viduryje. Žinoma, gerokai jaukesnes ir ne tokias pilnas gyvybės.
-
Klaidžiojęs ir užmatęs kažkokią vien tik žalia spalva egzistuojantį parkelį, Karma iškarto patraukė lik šio - kaip jau pamokas įpratusiam praleidinėti vaikinui (įdomu, ar mokytojai išvis žinojo apie šio egzistenciją), šitas apleistas žmonių gyvybės buvo tiesiog aukso kasykla. Vėl užsidėjęs savo mylimąjį ilgą juodą apsiaustą, kurio skyles nuo varno buvo susisiuvęs, rodos, be reikalo - juodaplunksnis ir vėl tupėjo ant vaikino peties, juodas ir išdidžiai kraipantis galvą, ir aišku kaip dieną, vėl nagus suleidęs į tas pačias skyles apsiausto petį, kurias vaikinas kruopščiai susiuvo. Ir vėl jo darbas nuėjo perniek, bet klastuolis ne itin suko galvą dėl to.
Oras buvo tiek rūškanas - pūtė gan stiprokas vėjas, priversiantis vaikino ilgus plaukus eiti arba tiesiai jam į veidą, arba labai gražiai ir estetiškai pūtė šiuos už jo nugaros ((Įsivaizduokim Karmą kaip kokių plaukų modelį ir minutėlę pasijuokim)), o dangų dengė tamsūs debesys, žadantys greitu metu praplyšti ir išpilti savo turinį, lietų, ant vaikino ir visos aplinkui esančios aplinkos. Po apsiaustu tedėvėdamas gan ploną juodą maikę, vaikinas jautė, kad greitu metu gali sustirti į miniatiūrinį ledokšnį, bet bandė ignoruoti šį pojūtį - grįžti tokį kelią į Hogvartsą būtų nereikalinga, ir jis pats to nė velnio nenorėjo.
Jausdamas, kad šiandien norėjo pasirodyti aplinkui esančioms šmėkloms visu gražumu, klastuolis buvo ne tik "pasipuošęs" savais juodų plonų rėmėlių akiniais (kurie buvo ne tik puošmena, bet leido jam įmatyti ir menkiausias samanas), bet ir kaip kartais nutinka, aplink akis prisitepęs juodų šešėlių, dar labiau išryškindamas savus juodus nemigos ratilus ir viską užbaigė baltomis linzėmis, visiškqi paslepiančiomis tamsią rudą akies rainelę - ryte keli jį užmatę mokiniai tai cyptelėjo iš baimės, tai kažką sukrizeno draugui, tuo pat berodant į jį pirštu, bet vaikinas tokias personas tiesiog ignoravo, nes realiai, koks jam gi skirtumas?
Lėtu žingsniu bevaikščiojantis ir atidžiai tyrinėjantis visas skulptūras ar medžių raštus, Karma pajuto, kaip jo ant peties besiilsintis varnas sustingsta vietoje, o ir išgirdęs negarsius žingsnius, žengiančius link čia, vaikinas iš šiokios tokios nuostabos pakeltu antakiu atsisuko į personą, kuri irgi nusprendė apsireikšti šitame apleistame žalynų parke.
-
Šiaip pavyzdinga mokinė, iš pirmo žvilgsnio - nulieta Varnanagė, bet šiaip aiškiai nesanti tokia kokią aplinkiniai mano ją esą, jau dvylikametė raudonakė persona šiandien nusprendė imti ir nenueiti į keletą nuobodžių kurso patikrinimų bei mokyklinį suolą prisigėrusį rašaluoto pergamento kvapų ir lėkšto lėkštų burtininkų bruzdesio iškeisti į nuostabią, gal kiek vėjuotą, nors tai visiškai netrukdė, dieną, kažkur, kur nesutiktų nieko mokykliško.
Gana šiltas vėjas taršo iš supintos kasos išsipešusias rusvas, banguotas sruogas, lengvas, pavasarinis, kaštoninis apsiaustas smagiai plazda tarp jo pirštų, o išvaizda dar truputį vyresnę negu yra primenanti būtybė, šiandien švenčianti savo ne gimtadienį žingsniuoja prieš jį aukštai iškėlusi galvą, kad kiekviena savo lastele pajustų švelnų nematomo bičiulio prisilietimą. Taigi tokia mažytė, bet savotiškai žavi vėjuotos dienos idilė.
Klaidžiodamos po išsprogusių medžių minią, vieniems gražios, kitus gąsdinančios mistikės akys užkliuvo už tamsaus, nors perbalusio sutvėrimo ir kojos, lyg palieptos, nevalingai sustojo visai netinkamoje vietoje - būtent prieš tamstą.
-
Netikroms visiškai baltoms akims susitikus su raudonomis, kurios atrodė daug tikroviškesnės negu jo, Karma nuleido kiek pakeltą antakį - vis dėl to, čia tik kažkokia pirmakursė ar antrakursė, kuri jau nuo jauno amžiaus praleidinėja pamokas - ir gerai, bent jau mokosi šio to nuo minėto jauno amžiaus, ypač apie jų, pamokų, bevertiškumą. Na gerai, jose išmoktą teoriją gal kur ir panaudosi, bet kam to reik? Jeigu pats viską žinosi tiek, kiek reikia, o norima informacija visad pasiekiama ranka, tai bent jau klastuolis nematė prasmės eiti į pamokas, ten kentėti nuobodulio prisipildžiusias valandas dėl žinių, kurias pats galėtų laisvai per pusvalandį išmokti ir susižinoti vienas savo komfortiškose vietose.
Nors ir kiek suirzęs, kad kažkokia mažė nusprendė pasirodyti kaip tik čia, lyg tyčia (rodos, kad jį sekioja tokia velniška laimė - vos nori pabūti vienas, iškart su kažkuo susiduria. Gal jeigu norės pabūt su kažkuo, tai suveiks jo naudai ir jis pagaliau galės pabūti vienas?), ilgaplaukis nuleido nuo šios savo akis ir nusuko žvilgsnį atgal į skulptūrą, kurią kaip tik šią akimirką apžiūrinėjo. Prieš jai sutrukdant.
Bandydamas ignoruoti dar vieną nė velnio norimą nei reikalingą egzistenciją čia, parkelį, klastuolis pasitaisė savo akinius, kurie jau buvo spėja kiek nuslysti nosimi ir pradėjo lėtai eiti spalvotų akmenų takeliu link kitos skulptūros, kai pajuto varną įsitempiant - lyg šis bandytų susitvardyti nenušokęs nuo jo peties ir sulaužyti nebylią jo ir šeimininko, Karmos, taisyklę nepulti kitų žmonių. Per petį dirstelėjęs į mergaitę ir bandydamas suprasti, kuo ji varnui taip neįtiko (nors realiai, kas jo varnui be jo įtiko? Atsakymas - niekas, ir jeigu ne vaikinas, kranklys jau seniai būtų visiems pakelį pasitaikusiems iškapojęs akis), dabartinis baltaakis nepastebimai gūžtelėjo pečiais ir patraukė toliau - jeigu jau yra, tebūnie. Bet tegul mano kelį nesimaišo.
-
Margo nežymiai papurtė galvą, kai šis nukreipė savo išblukusias akis atgal iš kur buvo atitraukęs ir velniai žino kam, gan įkyriai atrodančiu skeptišku žvilgsniu spitryjo į Sireną. Šaltomis akimis perbėgusi per jau pradėjusią apaugti kerpėmis skulptūrą, Varnanagė tik gūžtelėjo pečiais, toliau lėtais, mažais žingsneliais čežindama tako akmenėlius ir prasilenkdama su būtybe, dėl kurios nesijaudino, jeigu bandytų kam paskųsti, kad mergaitė nebuvo mokykloje, atsikirstų lygiai tuo pačiu, vyresnis negu paskutinio kurso moksleivis neatrodo.
Viskas šiuo susidūrimu ir būtų pasibaigę, jei ne nelemtas tamstos paukštis, mistikei ganėtinai nutolus nuo jo šeimininko sumąstęs, kad vis dėl to ji kažkuo jam neįtiko. Priplasnojęs varnas suleido savo aštrius nagus į Mar petį, aiškiai suplėšydamas apsiaustą, bei kitus toje vietoje buvusius drabužius ir dar gan giliai prakirsdamas jais odą. Tvirtai įsikibęs pikčiurna ėmė plakti sparnais, o ir nuo jų galima stipriai nukentėti, tuo labiau, kai jie laksto tiesiai prieš tavo akis.
-Ei, gal malonėtum pasiimti savo paukštį čia nestovėjęs?! - sušuko, nesužeista ranka bandydama atplėšti gyvį nuo savęs.
-
Pats kiek per vėlai pajutęs, kad varnas tiesiog nesugebėjo nustygti savoje vietoje ir pasišalino nuo savo šeimininko paties taip staigiai, kad šis net nespėjo mirktelėti - atsisukęs pažiūrėti į jo atsiradimo vietą, kuri aišku kaip dieną buvo prie (nors gal labiau tiktų sakyti ant) tos nepažįstamos jaunosios Hogvartso mokyklos mokinės. Huh, ką, gal dabar žinosi, kaip blogai praleidinėti pamokas. Mintyse kiek pasišaipęs Karma apsisuko visu kūnu ir vis dar tokiu pat lėtu žingsniu žengė link nepažįstamosios, visiškai ignoruodamas tą faktą, kad per tą gan trumpą laiką jo varnas gali ją mirtinai sužaloti. Na, gal dar taip baisia nebūtų, ir pats paukštis žinotų kada sustoti, bet klastuoliui ne itin tas rūpėjo - šis net piktai nešūktelėjo ar dar kažkaip neliepė varnui atsitraukti, nors galėjo. Nes realiai, koks gi jam skirtumas?
Nuobodžiu ir gan tiesiogine prasme, visiškai baltu žvilgsniu drėbtelėdamas į mergaitę, kurią nusprendė esant pirmakursę, ilgaplaukis tik prisiartinęs prie šios tiek, kad ir jį galėjo kliudyti varno sparnų plakimas ore tyliai švilptelėjo. Kranklys akimirkai sustojo ore - primindamas vaikinui tą sceną iš animacinių filmukų, kai koks personažas bėga skardžiu, bet po jais dingsta žemė, o iki nukritimo būna ne tik kelių sekundžių tarpas, bet ir veikėjo atsigręžimas į jam neregimą ir net neegzistuojančia publiką su tuo žvilgsniu, pranešančiu, kad jis ką tik susikniso. Mirtinai susikniso.
Plunksnuočiui staigiai pakilus oran, sukeliant didžiulį ne tik vėjo, bet ir jame esančių priemaišų kaip mažų smėlio, žvyro, akmenukų debesį tarp dviejų skirtingų lygmenų mokinių, Karma kiek prisimerkė - kas jau kas, bet nenorėjo nė vienam tų dalykų patekti į pačią akį ir galimai gauti užkrėtimą nuo linzės. Krankliui nusprendus tiesiog palikti mokinius ramybėje (nors Karma ir žinojo, kad jis budriomis akutėmis kaip sagutėmis stebi abu mokinius taip įdėmiai, kaip jokie slapti šnipai nesugebėtų) ir nutūpti artimiausio medžio viršūnėje.
Atsisukęs į pirmakursę, vaikinas persmeigė ją žvilgsniu taip, kad rodės, jog nori rimtai kažkuo padurti - arba kad jam tiesiog šlykštu ir nenorima būti tokių šiukšlių kaip ji egzistencijos lauke. Mergaitė turėjo daug daugiau žaizdų, ir dauguma jų neskelbė gerų naujienų, nors vaikinui buvo ant to visiškai nesvarbu - iš patirties žinojo, kad be gilios žaizdos ant peties, kelių ne tokių gilių ant rankų ir kaklo dar daugybė žaizdelių ir mėlynių slepiasi po visu drabužių sluoksniu. Gyvenimas šitai mergužėlei nebus itin malonus kelias savaites.
-Ne aš kaltas, kad jam nepatinka tokie nežmoniški išsigimėliai,- atšiauriu balsu tarsi ledo kardu nukirsdamas žodžiais tarstelėjo Karma. Aišku kaip diena, ši mergiotė nebuvo žmogus, ir jis nė nesirengė gražiai su ja elgtis - jeigu ji taip nepatiko ir varnui, nepatiks ir jam.
-
Tamsiai gyvasčiai palikus sirenos petį, nekreipdama nė menkiausio dėmesio į į ją įsmeigtas prašalaičio akis, raudonakė ėmėsi apžiūrinėti žaizdas ir kitus nuostolius paliktus bjauraus charakterio paukščio. Mistikės antakiai irzliai susiraukė, žvilgsniui užkliuvus už nemenkai perdrėkstų apsiausto ir megztinio bei gilių kraujo upeliukų, besirengiančių tuoj pat nudažyti drabužių liekanas raudonai. Speiguotiems žodžiams pasiekus mergaitę, piktoki antakiai ne dar labiau susiraukė, nors taip turėjo būti, bet nevalingai grįžo į savo vietą, o sužaliavusį parkelį perskrodė pirma, spigi juoko nata. Antra nuskriejo malonesniu ir ne tokiu spigiu balsu, bet su savimi paliko isterijos prieskonį. Kiekvienas šlamantis, naujai atgimęs lapelis išgirdo garsų mistikės juoką, o ši net raitėsi.
Taigi iš šono vaizdelis buvo toks, į kurį tikrai būtų galima pažiūrėti, kaip į filmą. Grėsminga, tamsi, niūri, atšiauri, liesa, ištįsusi persona stovi lyg stulpas ir tikriausiai piktai žvelgia į garsiai ir truputį isteriškai besijuokiančia mažę, bandydamas kaip nors neparodyti sutrikimo. Tikriausiai taip būtų atrodęs šis reginys, jeigu tik aplinkui būtų klajojusi bent viena gyva dvasia. Bet ji čia nepasirodė. Galiausiai susivaldžiusi ir užgniaužusi keistą juoko protrūkį, pirmą kursą bebaigianti mokinė nusibraukė ištryškusią ašarą, atsitiesė ir giliai iškvėpė. Varnanagė nebesijuokė, net nebesišypsojo. Negalėjo pakęsti, kai iš jos bandoma tyčiotis.
-Žinai, mes gyvename dvidešimt pirmame amžiuje ir turim tokį stebuklingą išradimą kaip veidrodis. - akmeniniu tonu atrėžė, neketino nusileisti paprastiems žodžiams.
-
Įkyriai pirmakursei pradėjus smagiai juoktis, Karma vos vos susilaikė nepavartęs akių - mergiotė buvo ne tik erzinanti kaip akmenukas bate, bet dar įkyresnė, negu šis kada įsivaizdavo. Jos kiek spigiam juokui aidint tuščiame parke, pats klastuolis pajuto norą ją sudraskyti į skutelius - mažyčius, kad niekad neitų surinkti atgalios į visumą. Ir jeigu buvo jau jo reakcija tokia, kaži, kaip laikėsi varnas. Vargšelė medžio šaka.. Mintyse kiek pašaipiai šyptelėjęs, vaikinas sugrįžo į realybę kartu su paskutiniausiais juoko akordais, lėtomis ištirpstantiems ore, o galiausiai ir pilnai pranykstantiems - tarsi niekad ir nebūtų egzistavę.
Kiek nustebęs, kad kaip pirmakursė ši jau sugeba gan gerai atsikirsti atgal, vaikinas vos nešyptelėjo - nors ir negalėjo pakęst tokių personų kaip ji, pats pilnai suprato, kad iš jos išaugs kažkas gero - na, ne pačiam Hogvartsui ir tikrai jau ne profesoriams, bet kažkas, su kuo nebus liūdna būti kartu ir juolab nebūtų liūdna dėvėti winx'ių triusikų .
-Aš bent jau šimtaprocentinis žmogus, o ne išsigimėliškas hibridinis palikuonis. Bent jau nesu supuvusi šlykštynė nuo pat gimimo, tokiu su žmogiškąją prigimtimi tapau vėliau ir betkada galiu atsikratyti,- nepridėjęs, kad dažnu atveju patys žmonės buvo tie šlykštieji, neviltį ir skausmą tik atnešantys padarai, Karma vis dar tokiu pat atšiauriu balsu tarstelėjo atgal - net ne kaip įžeidimą. o tiesiog savo pačią teisingą nuomonę.
Nebuvo tikras, kokia ji mistinė būtybė - o kažkiek gaila, kadangi būtų mielai dar piktai pasisvaidęs žodžiais apie jos prigimtį, nuo kuriuos vien pagalvodavo aukštyn užsinorėdavo išsiveržti skrandžio rūgštys.
Nusprendęs, kad neturi laiko tokiems apgailėtiniems dalykams kaip pykčiams su mažėmis, vaikinas nieko daugiau netaręs atsuko šiai savo apsiaustu papuoštą nugarą, šio galu sukurdamas nedidelį vėjelį. Daugiau nebeatsukdamas vaiduokliškai baltų akių ir baltumą dar labiau išryškinančiais šesėliais papuoštus nemigos požymių į mergiotės regos lauką, vaikinas pradėjo žingsniuoti iš savo stovimosios vietos kažkur gilyn į parką - galiausiai pasuks kur nors iš šitos vietovės, nes kaip rodos, diena vienaip ar kitaip buvo nepakeičiamai sunaikinta.
-
Tirštas lapų sąžalynas, žalias, lyg kivių želė, pabudintas vėjo sušlamėjo, raudonoms akims vėl primindamas desertą. Šiaip malouns ausiai ir odai pavasarinis vėjas šį kart pats to nenorėdamas draskė sireną, it aštriausi nagai, durstė, kaip batsiuvio yla, kapojo medkirčio kirviais. Nuo nekalto nematomo visatos sūnaus prisilietimo aštrių, tamsiam gyviui su nepakeliamu charakteriu priklausančių nagų paliktos žymės ėmė perštėti ir įkyriai pulsuoti. Petys nežmonišku greičiu pašoko tinti ir nebenorėjo paklusti ir pajudėti, bet suirzusi pirmakursė neketino tiesiog nusileisti.
-Cha, gerą čia skėlei. - nusijuokė, nors nuo bandymų ignoruoti keistą tvinksėjimą besileidžiantį žemyn balsas prislopo. Perbalusiam (vakar tikriausiai, kaip reikiant nusivėmė) skeletui suskatus trauktis, o pečiui - dar labiau tvinksėti, garbanės antakiai vėl susiraukė. -Ei, nenorėtum bent atsiprašyti ar ką? Tavo augintinis suplėšė man apsiaustą, jau nekalbant apie tai, kad mano petyje žioji keturios krauju pasruvusios skylės.
Aiškiai suprasdama ir dar aiškiau matydama, kad popierinis bastūnas juodu apsiaustu ir nervus traiškančia esybe neketina sustoti (o ko reikėjo tikėtis?), pagal savo amžių aukšta pirmą kursą bebaigianti mistikė dar labiau susiraukė, o kraujo ir vyno atspalvių prisisotinę akys piktai įsistebeilijo į užpuoliką, erzinančiai tūnantį tarp šakų. Nors ir neturėdama įgūdžių, bet suprasdama, kad nieko nepraras mėnulio ir mistikų dukra, Tamsiojo anūkė, sirenos palikuonė nukreipė savo kol kas neišlaisvintą, bet viduje - milžinišką galią į sparnuoti. Šis neaiškia sukrankė, šiuo garsu sukeldamas merginai piktdžiugišką pasitenkinimą.
-
Žingsniuodamas tolimiau ir besikeiksnodamas, kartas nuo karto leisdamas ir vienam kitam keiksmui ar jo skiemeniui praslysti pro lūpų sukurtą sieną ir išeiti laukan - tuomet jį pasigaudavo vėjas, ir nunešdavo kur nors toli. Ignoruodamas dar ausis sugebėjusius pasiekti žodžius, Karma toliau spraudėsi pro vėjo sukurtas užgobtus pirmyn, o varnas pasekė šeimininko pavyzdžiu ir lengvais sparnų mostais, priverčiančiais orą trauktis šalin, o aplinką pajuosti prisiartino šalimais.
Jau beveik nykstant iš akiračio ir tepasiliekant juodai dėmelei horizonte, vaikinas susiprato, kad kažkas ne taip - karsi pajuto, kažką negero, nenorimo ir persisunkusios piktdžiugiškumu sliūkinant oru, artėjant, savo laibas, laukėtas ir nematomas rankas tiesiant prie vaikino. Pačią paskutinę akimirką susipratęs, kad tai buvo kiek klaidingas teiginys, iškarto pasuko galvą į varno pusę - kaip tik laiku, kad užmatytų tą tikslutėlę akimirką, kai lediniai kaulai sugniaužė varną, apsupdami jį kita tamsuma, negu tąją, kuri paprastai palaikydavo vaikino ir kranklio kompaniją. Visą parką perskrodęs šaižūs varno paukštiškas klyksmas, persismelkiantis lig kaulų, juos surakinantis ir agresyviai sulaužantis perpus, o iš kraujagyslių nugvelbiantis visus kraujo lašelius.
Plunksnuočio kūneliui pasiekus žemę, kol jis toliau vadavosi iš skausmo gniaužtų, juodaplaukis jau buvo prie šiukšlės, kuri taip darė. Pats leisdamas dažnai nepasirodantiems jausmams jį užvaldyti, Karma tarsi atbukęs pajuto, kaip jo liaunos rankos, įdėdamos visą jėgą, yra apsivijusios aplink mokinės kaklą, tarsi norėdamos jį perlaužti perpus.
Ne tik parką, bet ir pačią visatą perskrodė dar vienas kraktelėjimu išreiškiamas riksmas - nors buvo aiškiai persipildęs skausmu, tai buvo ir tarsi įkyrus rytmečio žadintuvas savajam šeimininkui, liepiantis pabusti iš emociško transo būsenos. Pagaliau realiai atsimerkęs, susipratęs, ką čia daro ir nebūdamas valdomas jausmų, klastuolio akys iškarto užmatė jau mėlynuoti pradėjusią ir su užverstomis akimis mergiūkštę, kuri netgi nebesipriešino smaugimui. Pilnas pasišlykštėjimo mesdamas ją ant žemės (sustiprindamas ir taip jos turimų žaizdų skausmą), tamsiaakis agresyviu žvilgsniu dėbsojo į ją tol, kol nepaliaujamai kosėjanti mergina atgavo reikiamą deguonies kiekį, o akys atsimerkė ir rodė, kad ji ne tik buvo gyva, bet ir sugrįžusi į pradinę būseną. Na, beveik.
-Suknista šiukšlė,- panosį paniurgzdėdamas, jisai kiek primerkė akis, žiūrėdamas į merginą iš viršaus,- Ko tu nori?
-
Tai įvyko taip greitai, kad net pats Einšteinas nebūtų susivokęs, o Pitagoras išsprendęs savo paties sukurtos teoremos. Jos atlėkė, kaip žaibas iš giedro dangaus, sudūlėję virvės, kur jau ten virvės - seni išblukę skarmalai apsivijo sirenos kaklą ir su aiškiai, iš išvaizdos jiems per didele jėga pašoko dusinti. Visas kūnas beregint pajuto deguonies badą, raumenys išsitempė, bet kaip mat neįstengė atsilaikyti alkiui ir ėmė nevaldomai glebti. Ir nors viskas aplinkui persikreipė, ir vaizdas, lyg radijo ryšys puolė trūkinėti, raudonam žvilgsniui tepalikdamas sekundės juodumą ir beerdvę tuštumą, bet su galiomis apsipratusios, karingos mėnulio dukters smegenys nė už ką neketino pasiduoti. Truks, pliš, gal numirs, bet nukankins bent jau tą nupeštavištį paukšį taip sudarkiusį mergaitės petį ir paliks jį merdėti prie suklupusio šeimininko ir jo krokodilo ašarų. Paskutiniams deguonies likučiams tirpstant kūne, anglies dioksidui pamažu užvaldant ląsteles, klastinga Varnanagė plačiai atplėšė limpančius vokus ir kruvinu piktu žvilgsniu perliejusi paukštį ir jo perbalusį skudurą, kabindamasi už paskutinių jėgų likučių, taip priartino pauktpalaikį prie mirties, kaip jis dar savo menkame gyvenime nebuvo prisiartinęs.
Akyse baigė aptemti, kai, nelyginant iš pačio vandenyno dugno pakilusi, nors iš tiesų skaudžiai į žolę kritusi mistikė, įtraukė tokio saldaus oro ir karčiai užsikosėjo. Saldesnis už patį saldžiausią visatos cukrų dujų mišinys kurį visi sutartinai vadiname oru, nepaliaujamai draskė rudaplaukės krūtinę. Atrodo, norėjosi skradžiai žemėn prasmegti, bet aitrus kosulys pamažu slopo, kartu gesindamas ir degančius plaučius. Prisisotinę deguonies sirenos smegenys vėl paliepė kovoti. Kovoti su pasauliu, kovoti su tvarka, taisyklėmis, kovoti su išpera stovinčia priešaky ir besijaučiančia pasaulio bamba. Tebesėdėdama žolėje mergina klastingiau už patį Salazarą Klastuolį prisimerkė. Neketino stotis, tegul menkysta žiūri į ją iš viršaus, jeigu tas paukštis jam reikalingas gyvas - turės paklusti. Raudonakė įsitikino, kad tikrai galėtų nudaigoti tą anglį.
-Hm... Man reikia treniruotės. - kilstelėjo antakį. -Turėsi ramiai pabūti kol bandysiu tau įvaryti... Bent jau migreną. Žinoma norėtųsi ir daugiau, bet nenorėčiau labai nukankinti. - išdėstė įdėmiai žvelgdama į popierinį vaikiną ir plačiai bei kas be ko, pasalingai išsišiepdama.
-
Būdamas abejingas tam faktui, kad ką tik kėsinosi į gyvybę ir vos pastarosios neatėmė, Karma tiesiog agresyviai suraukė antakius, nepatenkintas, kad paskutinę akimirką mergina vis dėl to atsigavo, ir taip pat piktai dėbsojo atgalios į jį. Tarsi iš per naujo svarstydamas, ar nevertėtų pratęsti šaltakraujiško darbo, o paskui kūną sukapoti į mažas daleles ir užkasti ar sušerti kokiam mėsėdžiui (Tik ne savam varnui. Tokių šiukšlių kaip ji ėdimas gali dar pabloginti skrandį), juodaplaukis viena ausimi klausėsi iš toli, rodos, be galo tolimai arti grįžtančio į gyvenimą paukščio, tuo pat ir kiek tęsdamas lauką, kad šis suspėtų kiek atsigauti. O tada ir iškapos tau akytes.
Palikdamas bevertį slieką, apsimetantį normaliu žmogumi drybsoti aš žemės, tamsiaakis nusisuko, pasitraukdamas nuo jos per kelis žingsnius, iš visko - atmosferos, žvilgsnio, minčių, sklindančių ore suprasti, kad ji jam kelią pasišlykštėjimą. Netgi kaip negyvėlė būtų vertingesnė, kol gyvosios pavidalu tik teršią ir taip sunaikintą žemę.
Ausims užfiksavus lengvus sparnų palikimą į orą garsus, medžio šakų sušnarėjimą ir tą sekančią tylą, Karma pagaliau atsisuko į rudaplaukę.
-Gerai, tebūnie. Bet žinokis,- balsui, ir taip itin nedraugiškai skambančiam atšalus dar labiau, skambant be menkiausio lašo abejonės ir su iš visų pusių skleidžiamu tikrumu, atrodė, kad atšalo ir patys paskutinieji bent jau šilti išlikę juos supę atmosferos likučiai,- tokiu kirminu kaip tu atsikratyti nėra sunku. Ypač taip, kad neliktų nė menkiausių įrodymų.
Absoliučiai baltoms akims prisimerkus, lūpoms nepajudant iš nieko nesakančios susiformavusios minos, klastuolis jau planavo kelis strateginius veiksmus, kaip būtų geriausia ja atsikratyti. Na, žinot - dėl visa pikto. Vienaip ar kitaip, mūsų abiejų tu niekaip nepaveiksi, tad galimai būsi sumalta į lavonišką masę bet kuriuo atveju.
-
Ach... Tikra mažos valdingos sielos idilė. Turbūt dvigubai vyresnis, nors geriau paskaičiavus ir suapvalinus apytiksliai vieną su puse karto vyresnis, keistokos išvaizdos sutvėrimas stovi prieš ją ir leidžia jį paversti gyvu taikiniu. Oi, tai yra, gyvu treniruokliu.
Pakilusi ant kojų ir, žinoma, kiek išgalėdama ignoruodama vis dar skaudantį ir tvinksintį, pulsuojantį ir nerimstantį, sužalotą ir vis dar kraujuojantį petį, Margo pasirausė sudarkyto apsiausto kišenėje ir išsitraukė į dėžutę pripildytą oranžinių taškuotų į saldainius panašių dalykų.
-Valgyk. Tik ne visus. - pašnairavo į skudurėliu pramintą personą. Chach... Skudurėlis. - mintyse smagiai nusivaipė. -Imk, neturiu visos dienos. Nenunuodysiu. Kam man, po velnių, to reikėtų. - užvertė akis į dangų užstojantį šlamančių lapų dangtį ir papurtė dėžutę. -Kad neišsisukinėtum nuo klausimų.
Bet kuriuo atveju, nes net pats velnias nežino ar tas prašalaitis prarys tą tabletėlę ar ne, Margo įsimetė uždarytą dėžutę atgal ir trumpam sužiuro į petį. Jau N-tąjį kartą mintyse paliepusi jam pakentėti ir NN-tąjį kartą bandydama užgniaužti apie skausmą rėkiančias mintis. Blaiviai suprasdama, kad ilgai taip neišsilaikys ir vis dėl to reikės sutvarstyti žaizdas kol jos neužsikrėtė kokia nors velniava ragana griebė jautį už ragų ir sužaibavo savo gražiomis akutėmis. Hm... Paplekšnok sau per galvelę. Juk nusipelnei. - be garso nusikvatojo ir susitelkė į vieną iš išbalusių galūnių.
-Žinai, tu tikrai bjaurus. Nekalbu apie išvaizdą. Nesąmonė, kas gali vertinti žmogų pagal jo išvaizdą? Bet visa tavo esybė erzina visą maniškę. - ji trumpam nutilo, lyg susimąstė, bet nenuleido savo krauju pasruvusio žvilgsnio nuo savanorės aukos. -Dar žinok, kad mažai ko nekenčiu. Nebent anyžinių ledinukų, - sirena susiraukė ir vos pastebimai nusipurtė. Jų kvapas tiesiog rietė nosį ir kėlė šleikštulį. Tai prisiminus būsimos antrakursės oda pašiurpo. -Dievaži, kas gali juos valgyti?
Popieriniai pirštai kažkaip keistai trūktelėjo. Eh, teks numoti į visus tuos klausimus ir aiškinimusis ar tai tikrai jos galios. Po perkūnais tos žaizdos ėmė vis nenormaliau negyti. Spjovusi į tai, kad tas kaukas juodais drabužiais gali mokėti skaityti mintis ar dar kaip nors nuspėti ką ji nori padaryti, nes kaulėtai rankai pakilus ir kažkaip, lyg sustiprėjus gravitacijai, prisiplojus prie tamsių iškarpytų vaikino plaukų raudonakė, it iki šiol nekvėpavusi giliai iškvėpė. Neišlavintos galios siurbė jėgas. Vėl žybtelėjusi akimis atitraukė galūnę ir dar kartą liepė prisiploti prie perbalusios makaulės. Įsitikinimui tą patį pakartojusi su kita ranką ir priešingu petimi mergaitė patikėjo ir išlindusi iš būtybės kraujo dar giliau negu prieš tai iškvėpdama, įkvėpė. Tik atrodė, kad valdyti - lengva pramoga. Gal būt kada nors ir bus, bet dabar, kol tas gebėjimas vos atrastas jis, lyg perdžiūvusi kempinė, lyg dykumoje merdintis augalėlis sulaukęs lašelio vandens, pašėliškai gėrė ir pasiutiškai siurbė jėgas.
Su truputį pergalinga šypsena veide burtininkė bemaž sukniubo, bet viena ranka spausdama tvinksintį petį kita pasirėmė į kelius.
-Ačiū, kad paplekšnojai sau per galvą. - vos pastebimai nusivaipė. -Tikiuosi, kad užspringsi bulve valgydamas šaltibarščius ir mes daugiau niekada nesusitiksime. Laimingo tau gyvenimo. Dasvidanija. - linktelėjusi ji apsižvalgė aplinkui, tarsi tikrindama ar nieko nepaliko, apsisuko ir nepaleisdama pečio lėtai žengė akmeningu parko takeliu. Neįveikusi pagundos ji trumpai stabtelėjo, bet neatsisuko, kad niekas nepastebėtų klastos perkreiptos jos šypsenėlės. Suklapsėjusi blakstienomis ir, nors neatrodė, įdėdama visas likusias jėgas ji vėl paveikė kaulėtą skeleto galūnę. Šį kartą jį pakilo ir plekštelėjo savo šeimininkui per veidą.
-Čia už tai... Tiesiog. Nusipelnei to. - akimirkai atsigręžusi mestelėjo ir šyptelėjusi nužingsniavo ieškoti vaistinės. Gal ten ras ko nors kas numalšins besisukančią galvą, kylantį kaistoką šleikštulį ir galų gale sutvarstys, ar bent jau leis susitvarstyti paukščio nagų pervertą petį.
-
Akis laikydamas primerktas visu metu, kol spoksojo į šiukšlių krūvą žmogaus pavidalu, Karma kiek suirzo ant savęs - pats žinojo, kad pasiaukojimas ir pasivertimas laboratorine žiurke būtų pats geriausias variantas, bet tai jautėsi ne tik kaip prasčiausias pasirinkimas, bet ir labiausiai žeidžiantis jo vidinį "aš". Ypač prieš tokią personą kaip ji, nusižeminimas ir leidimas elgtis su juo tarsi marionete vaikiną varė iš proto, bet kitos išeities nebuvo. Na, būti buvo, tačiau ne veltui sakoma, kad priešus laikyk arti - o tas kirminas, apsimetantis žmogumi, gal bus ne kiek priešas, bet persona, kurį radus progai, jis "netyčiomis" nustumtų nuo aukštos vietovės į vandenyną, kad užspringtų vandeniu ir nuskęstų, palikdama savo galių apimtą kūną bejėgį ir pūvantį.
Į rankas atsargiai ir neužtikrintai paėmęs nežinomos kilmės daiktą, kuris skausmingai iki galo atrodė kaip paprasčiausias saldainis ir vertė klastuolio jaudinimąsi, kad čia kažkokia bomba versti panieka sau, jis merginai nežiūrint šmukštelėjo jį kišenėn. Nuodai gal ir ne nuodai, tačiau eina velniop, iš jos jis nieko nevalgys.
Primerkęs nenatūraliai - ir aišku, netikras - baltas akis, kurias spėjo ir pavartyti aplink akiduobėse, jis visu kūnu atsisuko į merginą, rankas susinerdamas ant krūtinės. Eina tegul toji mergiotė šikt su savais klausimais - galėtų, ne, tikrai norėtų ją sučiupti ir.. na, gal ir nenužudyti. Gal ir neverta. Bet galėtų ją sučiupti, surakinti ir parduoti į viešnamį - būtų naudos jam, būtų naudos iš jos. O ir skambėjo kaip gana neblogai viliojantis planas. Staigus naujos viešnamio darbuotojos balsas privertė klastuolio akį sutrūkčioti ir pabusti iš smagių svajų, kurios galbūt, galbūt pataptų smagiu išsipildymu.
-Kaip džiugu girdėti, kad abiejų jausmai sutampa. Dar kartą pamatyčiau tave, tai tikriausiai išmesčiau į šiukšlių konteinerį be antros minties, ar supločiau vietoje kaip įkyrią musę,- nesijudindamas, tik agresyviai spigindamas akimis atšovė. Dar vienas suknistas kartas susitinkant, ir jis mielai tą padarys. Bet kad ir kaip gaila, turėjo pritarti jai dėl anyžinių saldainių. Tikra kančia pragare, o ne saldainis.
Stovėdamas tiesiai ir leisdamas fizinio kūno aš pabūti marionete, kol vidinio kūno aš - sumaniu iš Azkabano išsisukančiu žudiku, Karma pakėlė akis dangan. Debesys, lengvai plaukiantys ir tiesiog draugiškai chill'inantys savotiškai ramino, tad keistas jausmas, kaip kažkas lengvai braunasi jo kūnan ir traukia už rankos siūlus buvo tarsi iš tolimo sapno. Panašiai, kaip vaikai darželiuose ar pradinėse klasėse liepdavo ištiesti ranką, ir koks vaikigalis dvidešimt ar trisdešimt kartų rišdavo įsivaizduojamą siūlą aplink ranką, o tada šią pakeldavo nematomu siūlu aukštyn. Jausmas buvo nostalgiškai įkyriai panašus, nepaisant to fakto, kad Karma tik matė kitus taip darant.
Ranką, kuri kaip negyva žuvis plekštelėjo per galvą, jautėsi kaip ne jo - tas pats ėjo su dar vienu plekštelėjimu, ir dar vienu siūlu, pririštu prie kitos rankos - dantimis prikandęs lūpą, juodaplaukis aiškiai piktai nervinosi. Nors tikriausiai neužtektinai, kad varnas pasirodytų ir iškapotų jai dar kelias gilias žaizdas. Ot ir gaila.
-Žiūrėk, nemirk, paskui parduoti nebegalėsiu,- tyliai murmtelėjo pastabą apie dar labiau susilpnėjusią musę, skruzdę, slieką - žodžiu, kažką - pagaliau būdamas išlaisvintas iš keistų siūlų. Kūnas, pajutęs tik grįžimą į pradinę poziciją, o ne išėjimą iš šios, piktai barėsi šeimininkui, kokio velnio leidžia šiukšlių maišams paimti kontrolę. Karma, pakėlęs balsą, garsiau tarstelėjo,- Žiūrėk, nusirisk nuo kokio šlaito, tik kad kito susitikimo nebebūtų.
Pasitrindamas riešą ir norėdamas sukti tolimiau į parką, per naujo pajuto tą siūlą. Prisimerkęs, tyliai švilptelėjo, duodamas paukščiui komandą. Kartu - nu gerai, keliomis sekundėmis pavėluotai į draugišką neapykantinę harmoniją, bet koks gi skirtumas - su trenkimu, kurį gavo jo veidas, iš merginos plaukų buvo išrautos kelios ilgos sruogos - kartu, rodos, įpykęs varnas paliko nedideles žaizdeles, iš kurių pradėjo kauptis raudonas skystis. Ką gali pasakyti - nei pykčio, nei neapykantos, nei noro papildomai priešo sunervinti lengvai nesunaikinsi.
-Tu taipogi,- jau spėjęs nusisukti, vieną ranką įsimetęs į kišenę, kol su kita pamojavo atbulą ir itin draugišką atsisveikinimą, penktakursis nužingsniavo savais tikslais, į priešingą pusę negu patraukė menstruacinių akių savininkė.
-
Parkas nors ir ne toks populiarus kartais yra aplankomas žmonių. Keisti, smulkiais akmenukais grįsti, vingiuoti takai nuvesdavo prie seno medžio su gigantiška dreve, prie vienišo sulūžusio suolelio ar neveikiančio, bent jau šiuo metu laiku, fontano. Parkuose ji dažnai nesilankydavo. Mirta atsidūrė čia netikėtai. Pati nežinojo ko jai čia reikia. Lėtai krisdamos šios popietės snaigės medžius padengė baltu sluoksniu kaip ir jos kepurę. Eidama taku ji priėjo porą tamsiai rudų suoliukų. Vieną iš jų pasivalė kumštine pirštine ir atsisėdo priešais gyvatvores ir vijoklius. Varno nago mokinukė pradėjo mintyti pati sau apie viską. Apie gyvenimą, namus, save ir gamtą. Taip užsisvajojusi ji nepamatė artėjančio žmogaus, tad pakėlusi akis šiek tiek išsigando už metro lūkuriuojančios būtybės.
-
Rokas vaikščiojo po parką. Jam buvo labai nuobodu. Čia Rokas nieko nepažysta. Gaila, kad čia žiobarų miestas ir negalima naudoti magijos. Nors palaistyčiau tas gėlės, kurios džiūna saulėje. Juodaplaukis takeliu ėjo nežinia kur, tiesa sakant Varnis nelabai suprato, kaip čia pateko. Juk ką tik buvau mokykloje Vaikinas ėjo takeliu ir pamatė vos kelis žmones. Visi žaidė su savo telefonais ir, kaip Rokas pastebėjo gaudė kažkokius pabaisiukus. Eidamas jis pamatė mergaitę kuribuo matyta Varno nago bendrajame kmbaryje ir pasisveikino:
– Labas, gal žinai kur mes esame?
Rokas buvo labai pavargęs todėl atsisėdo po šalia esančiu medžiu ir pamatė telefoną.
– Kažkas pametė, – atsakė jis ir pakėlė telefoną.
-
Toji " būtybė" tai priėjęs vaikinukas kuris užklausė kur jie yra. Mirta vos nesusijuokusi sekundę žiūrėjo matytam susiktajam į akis. Vaikinas buvo taip pat iš Varno nago, tad ji nesidrovėjusi atsakė.
- Labas. Aš esu parke, bet tu... Tu atrodai lyg ne į parką atėjęs. - dabar tikrai nusijuokė ji.
Mirta pastebėjo, kad vaikinui neįdomu ką ji juokauja nes jis pasilenkęs nuo žemės pagriebė juodą daiktą. Mirta žinojo, kad tai telefonas. Žiobarai visada vaikšto su jais rankose ir nuolat naudoja kartais pamiršdami kur eina ar ką daro. Kažkokia keista priklausomybė... - manydavo ji.
- Akivaizdu, kad pametė. Niekas jo nebūtų čia dėjęs. - sarkastiškai sumurmėjo ji. - Ką su juo darysi? - staiga parūpo mergaitei. - Pasiliksi jį sau?
-
Rokas jau buvo supratęs kad yra parke, bet nežinojo kokioje vietoje tas parkas. Gal geriau neklausiu,kad nepasirodyčiau neišmanėlis. Varnis suprato, kad jis yra kokiame nors žiobarų mieste, kaime ar miestelyje. Kai mergaitė paklausė juodaplaukio ką darys su prietaisu Rokas net nežinojo, kas čia per daiktas.
– Nežinau, net neįsivaizduoju, kas čia per daiktas ir tuo labiau nežinau, kaip juo naudotis. Kiek atsimenu žiobariškos technologijos Hogvartse neveikia, tai jis man nelabai reikalingas, – pasakė Rokas ir pagalvojo kam reikalingas šitas daiktas Gal ta geltonplaukė žino, koks čia įrenginys? – Gal žinaikas čia per daiktas – paklausė varnanagis ir apžiūrinėjo kažkieno pamestą įrenginį.
-
Rokas greičiausiai buvo tikrų tikriausias burtininkas jei nežinojo žiobariško telefono. Vaikinukas laikė daiktą rankose, tačiau neatrodė, kad jis jam patinka. Kalbėdamas apie Hogvartsą ir technologijas pasakė teisingą faktą. Taip, mokykloje tokie daikčiukai tikrai neveikia. Bet ar tikrai...? - staiga pagalvojo Mirta. Kada nors būtinai reikės pabandyti. - užbaigė savo mintį ji.
Rokas vis dar stovėjo priešais jaunąją mergaitę. Mirtai tai nepatiko ir ji atsistojo nuo suoliuko priešais jį. Varnanagė visada laikėsi tokios taisyklės "visi pašnekovai viename akių lygyje'', tad atsistojusi pradėjo kalbėti.
- Rokai, tai telefonas kurį gali pamatyti pas kas antrą žiobarą. - ramiai paaiškino Mirta. - Juo naudotis nemoku, bet manau, kad turime jį apžiūrėti. Ar duosi jį man? - tiesdama kairę ranką paklausė ji.
-
Vaikinas atidavė mergaitei telefoną ir pasakė:
– tu gali jį apžiūrėti, o aš pasižiūrėsiu žiobatyros vadovėlyje, kam šis telefonas skirtas. Gal pavyks jį gražinti savininkui.
Keturiolikmetis paguldė kuprinę ant suoliuko ir išsitraukė vadovėlį. Skyrius apie žiobarų technologijas buvo pats pirmasis. Čia tiek daug įvairių prietaisų. Reikia surasti telefoną. Apžiūrėjęs visus du puslapius jis pagaliau rado telefona aprašymą:
Telefonas
Telefonas tai įrenginys kurio pirminė ir pagrindinė funkcija yra skambinti*. Telefonų yra stalinių ir mobiliųjų. Su staliniais galima tik skambinti, šie telefonai seni ir beveik nebenaudojami, nebent biuruose, ar senyvų žmonių namuose. Labai retai jaunesnių žmonių namuose. Su mobiliaisiais telefonais galima rašyti žinutes, žaisti žaidimus. Taip pat mobilusis telefonas atlieka radijo, kompiuterio, kalendoriaus, užrašų knygelės ir kitas funkcijas. Su jais kaip ir su senaisiais galima skmabinti, tik čia ši funkcija patobulinta, tu gali įsirašyti žmogaus numerį, pasižiūrėti kas tau skambino seniau.
*Kai žmogus prie vieno telefono ir žmogus prie kito telefono gali kalbėtis, nors ir būdami labai toli.
Rokas perskaitė tekstą ir pasiūlė Mirtai:
– Čia parašyta, kad su telefonu mes galime paskambinti (pasikalbėti) su to žmogaus draugais ar artimaisiais ir pasakyti, kad jis čia paliko telefoną.
-
Rokas įteikė Mirtai telefoną. Mergaitė pradėjo prakaituoti, juk ji niekada nelaikė telefono savo rankose! Vargšelė pirmakursė varnanagė laikė aparatą ir pradėjo jį apžiūrinėti. Juodas, stačiakampis daiktas ir blizgantis lygus ekranas, šonuose mygtukai apie kuriuos Mirta nežinojo nieko... Mirtai baigus apžiūrėti telefoną Rokas išsitraukė Žiobarotyros vadovėlį ir ėmė skaityti apie šį daiktą. Išklausiusi jau išklausytą tekstą ji pradėjo kalbėti.
- Jei juo mes galime paskambinti kaip tu ką tik paaiškinai tai ir pabandykime. - nedrąsiai pasiūlė mergaitė. - Aš tik vieno dalyko nesuprantu kaip tai padaryti? Gal tu numanai kaip? - kreipdamasi į Roką paklausė ji. - Manau tu paimk šį daiktą. - suraukė nosį ji. - Man jis nelabai patinka.
Mirta grąžino atgal telefoną radusiam ir laukė jo galimų veiksmų dėl šio daikto panaudojimo.
-
Rokas dar kartą apžiūrėjo telefoną.
– Na aš manau, kad turėtų būti kažkokia vieta ant kurios paspaudus galima skambinti. Knygoje yra nupiešta senesnė mobiliojo telefono versija, – Vaikinas parodė Mirtai iliustraciją – Čia jis pavaizduotas su paprastais mygtukais, o ne stiklą ir už jo mygtukus. Manau mygtukas skirtas skambinimui turi atrodyti panašiai ir ten ir čia ,– pasakė Rokas ir pradėjo ieškoti panašumų – Na čia yra skaičių mygtukai jie tikrai netinka. Grotelių ir žvaigždutės mygtukai irgi nemanau, kad tinka. Kažkokie brūkšnelių mygtukai manau, kad irgi neprieko. Liko mygtukas su kažkokiu žaliu riestu pagaliu ir toks pat su raudonu. Gal numanai, ką jie gali reikšti? – baigė kalbėti ir paklausė varnanagis.
-
Rokas Mirtai dėstė savo supratimą apie telefoną. Nors vaikinas nelabai ką išmanė, tačiau savo mintis aiškino drąsiai tartum žinotų tai metų metus. Pirmakursė mergaitė vėl klausė jo, o galvodama apie jo žodžius prikandusi apatinę lūpą galvojo kaip suprasti šią žiobarišką technologiją.
- Taip, matau tuos visus mygtukus. Ir... Rokai, tikrai nežinau ką reiškia jie visi. Tuo labiau nežinau ką reiškia tas raudonas ir žalias apie kuriuos manęs klausi. - gūžtelėjo pirmakursė varnanagė. - Aišku, mes negalime taip ilgai stypsoti ir galvoti ką darysime, tad geriau pabandykime ką nors. - pradėjo aiškinti Mirta. - Manau, turėtum paspausti vieną iš jų ir aiškintis kas vyks toliau. - drąsinamai pasakė ji. Hmm... Ką jis darys toliau? - prisimerkusi žiūrėjo į Roką mergaitė.
-
Mirta siūlė Rokui paspausti kažkurį mygtuką, bet jų čia buvo begalė. Jis apžiūrėjo juos: ant jų buvo užrašyta įvairūs pavadinimai: laikrodis, fotoaparatas, Facebook, Color Switch, Pokemon GO, žemėlapiai, žinutės... Bet nei vienas iš jų varniui nepasirodė tinkamas. Jis dar truputį pažiūrėjo ir reado tai ko ieškojo.
– Čia yra mygtukas skambutis, manau reikia jį paspausti, – pasakė juodaplaukis ir nebelaukęs atsakymo jį paspaudė.
Staiga ekranas pasikeitė ir jame atsiraado skaičių klaviatūra labai panašu į senesnę telefono versiją Jis apžiūrėjo visą ekraną. Vaikai nežinojo nei vieno telefono savininko draugo ar artimojo telefono numerio. Bet knygoje rašė, jog mobiliuosiuose elefonuse galima įsirašyti kito numerį.
– Gal numanai, kur čia surašyti telefono numeriai?
-
Visas šitas reikalas Mirtai priminė "Rubiko kubiką". Jei vieną kartą išmoksi jį sudėti tai taip padaryti mokėsi visada. Taip ir su telefonu vieną kartą sužinok kaip juo naudotis ir žinosi visada, tačiau štai ir buvo problema, jie vis dar aiškinosi kaip naudotis šiuo prietaisu. Rokas paklausė Mirtos ir paspaudė skambučių mygtuką. Ekrane išsišvietė skaičiukų klaviatūra. Viršuje buvo trys užrašai: žurnalas, parankiniai, adresatai. Mirtai pamačiusi šiuos tris žodžius pradėjo galvoti Rašant laiškus tu užrašai adresą ir siunti jį adresatui... Ak, na taip!
- Aš supratau! - džiugiai spygtelėjo ji. - Tau reikia paspausti ant adresatų mygtuko, tuomet turėtum gauti tuos numerius apie kuriuos kalbi. - nusišypsojo ji.
-
Rokas ir vėl paklausė Mirtos ir paspaudė adresatų mygtuką. Ji buvo teisi. Čia pasirodė daug vardų. Telefono ekrane buvo daug vadų tokių, kaip: Anė, Arnas, Agnė, Andrius, Adomas, Adelė, Aivaras, Antanas. Tikriausias čia viskas sudėliota pagal abėcėlę, neturėtų būti sunku susirasti toliau abėcėlėje esančius adresus, bet mes juk dar nežinome kam skambinsime. Nors aš manau, kad geriausia būtų skmabinti mamai arba tėčiui, nes jie tikriausiai gyvena su telefono savininku, o jeigu ir negyvena, tada gali ateiti į parką ir pasiimti telefoną, bet vistiek reikia pasitarti su Mirta.
– Tai kam skambinsime, nes čia numerių labai daug, visiems neišskambinėsime? – paklausė blondinės juodaplaukis.
-
Kadangi Rokas vėl maloniai paklausė Mirtos, ji buvo labai patenkinta, kad savo teisingais mąstymais viską judina į priekį. Štai dabar jie vėl pasistūmėję pirmyn galvoja ką darys toliau. Mergaitę keistai erzino, kad Rokas kiekvieną kartą klausia ką daryti, tarsi nieko nežinotų ir neturėtų savo nuomonės. Dabar paspaudęs mygtuką "adresatai" jis vėl spoksojo akimis į Mirta ir klausė ką daryti toliau. Ak... - mintyse sudejavo Mirta. Nežinau ką daryti toliau. Teks sakyti, bet ką. Svarbiausia pasakyti. - suvartė akis ji.
- Na manau, reikia ieškoti numerio kuriuo mes paskambinę surasim savininką ar kažką panašaus... - pakartojo Mirta. - Arba paskambinkime, bet kam ir pasakykime, kad radom šį telefoną. - pasiūlė ji.
-
Kadangi Mirta kalbėjo apie numerio paiešką ir skambinimą, bet kam skambinti taip ir nepasiūlė Varnanagis visgi nusprendė skambinti Mamai. Ekrano krašte buvo mažos raidelės ir Rokas paspaudė ant ,,M'' pasirodė visi adresatai iš ,,M'' raidės ir Rokas pasirinko patį pirmąjį Mama. Ekranas vėl pasikeitė. Kiek daug reikia mygtukų paspausti, kad paskambintum. Juk jau pasirinkau adresatą ko jie dar iš manęs nori.
– Tai ką spausti? – paklausė vaikinas ir laukė mergaitės atsakymo.
Man labai įdomu, kaip mes grįšime į Hogvartsą, jeigu aš net nežinau, kaip čia atsidūriau, mes čia jau sėdime gal apie pusvalandį ar net valandą. Tikiuosi, kaip nors pavyks grįžti, nes dar nepadariau magijos istorijos namų darbų.
-
Rokas nepaklausė Mirtos ir pagaliau pats nusprendė kaip elgtis toliau. Jis pasirinko skambinti adresatui kuris yra mama. Šis numerio pavadinimas iškarto iššoko tik ką paspaudus raidę "m". Telefono ekranas šiek tiek pasikeitė ir jame pasirodė žalias mygtukas. Rokas pakėlęs akis vėl klausiamai spoksojo į Mirtą. Mirta primerkusi galvojo Po galais aš ne visažinė! Dar kartą sakysiu tą kas pirmą šauna į galva... - susierzino ji.
- Teks spausti tą žalią mygtuką. Tikiuosi ta mama žiobarė atsilieps. - ramiai pradėjo ji. - Ir pasakyk, kad mes radome kažkokį telefoną bei paliekame ji štai ant šio rudo suolelio prieš gyvatvorę. - papūtusi lūpas užbaigė ji.
Mergaitei darėsi šalta ir ji jau norėjo grįžti. Tikiuosi Rokas prisimena kelią atgal. - sunerimo Mirta.
-
Varnis paklausė Mirtos ir paspaudė žalią mygtuką kuris buvo lygiai toks pat, kaip ant senesnės telefono versijos ir pasirodė vėl naujas ekranas, ten buvo parašyta
Mama,laukiama
Tegul ji greičiau paima telefoną, nes mums jau reikia eiti į hogvartsą Staiga ekranas pasikeitė ir buvo parašyta taip:
Mama, 00:01
Tikriausiai jau galima šnekėti.
– Laba diena – pasakė Rokas ir nelaukęs atsakymo tesė toliau – jūsų sūnus ar dukra paliko telefoną parke prie seno ąžuolo, mes jį padėsime ant suoliuko atvažiuokite pasiimti, – pasakė Rokas ir paspaudė raudoną mygtuką, nes manė, kad jis išjungia skambutį. Tikriausiai aš manau teisingai.
Varnis pasiėmė kuprinę ir atsistojo.
-
Matėsi, kad Rokas šiek tiek nerimauja. Vis dėl to jis nieko nelaukęs, drąsiai paspaudė žalią mygtuką ir pradėjo pokalbį. Mergaitė rymodama šalia stebėjo varnį. O jis rodos neblogai tvarkėsi. Bent jau nepamiršo pasisveikinti. - pašaipiai pamanė Mirta. Pokalbis rodos baigėsi neblogai, tačiau toji moteris net nespėjo įsiterpti kai Rokas kaip žirnius į sieną papylė repetuotus žodžius. Na, pagaliau susitvarkėm... - lėtai mirktelėjo ji.
- Manau, mums pavyko. - nusišypsojo Mirta. - Tikiuosi ta moteris atsibels į šį parką ir pasiims telefoną.
Rokas pasigriebė savo kuprinę nuo suolelio ir paliko telefoną ant jo. Mirta apsimovė pirštines nes jai labai pradėjo šalti rankos.
- Galime keliauti atgal į Hogvartsą, kartu kaip nors grįšime.
Kartu jie pradėjo eiti iš parko, Mirta beveik žino visą kelią atgal, tad jaučiasi užtikrinta, kad su Roku nepasiklys. O jei ir pasiklys, nieko tokio, galbūt tai bus dar tik vienas nuotykis kaip šis telefonas.
-
Penktakursė išėjusi iš Klastūnyno bendrojo kambario, nužingsniavo prie pilies durų ir išėjo į lauką. Nuostabi šeštadienio popietė nusišypsojusi nubėgo atgal į mergaičių miegamąjį. Apsirengusi pilkus džinsus, spalvotus marškinius ir užsimetusi ant viršaus apsiaustą, klastuolė užsidėjo batus ir nuėjo prie židinio. Šiame ugnis kol kas nedegė. Tai buvo į naudą prefektei. Pasiėmusi kelionmilčius Maria įlipo į židinį ir po kelių minučių jau stovėjo savo namuose.
- Teta? - išlipo iš židinio.
- Oh, mieloji, tu jau čia. - Iš virtuvės atėjo Reina. Teta ir dukterėčia apsikabino.
- Taigi, ką šiandien tokio svarbaus veiksim, kad paprašei manęs atvykt? - paklausė mergina tetos.
- Važiuoju į Koukvortą ir žinai. Na... Norėčiau įsivaikint. - Lyg prisibaimindama atsakė Reina.
- Tai juk nuostabu! - Nusišypsojo Maria.
- Tikrai? Maniau nesutiksi. - Šyptelėjo moteriškė.
- Aš nesutiksiu? Nejuokauk, tetule. - Šviesiaplaukė apkabino moterį. Su kelionmilčiais jos persikėlė į Koukvortą. Ten nuėjo į vaikų namus "Gyvybės Upelis". Prie jų pribėgusi visai maža mergaitė apkabino Reiną.
- Atrodo tu jai iš pirmo žvilgsnio patikai. - Nusišypsojo klastuolė. Reina pasiėmusi mažąją šiek tiek su ją pabendravo ir nuėjo sutvarkyti dokumentų. Tuo metu Maria nusprendė pasivaikščioti miestelyje ir užklydo į centrinį parką. Čia buvo tokia nuostabi aplinka. Mergina sukiodamasi ėjo ir žvalgėsi. Netikėtai ji atsitrenkė į kažkokį žmogų.
- Aš, aš atsiprašau. - Atšoko ir atsisukusi pamatė vaikiną. Mėlynos akys, tamsūs ir tiesūs plaukai. Alen. Alen Sullivan.
- Labas, Alenai. Seniai nesimatėm. Atleisk, kad atsitrenkiau į tave. Neužkliudžiau? - paklausė penktakursė.
-
Vaikiną pažadino saulės spinduliai. Jam jau atmerkus akis, pastebėjo laišką kuris buvo padėtas ant mažos lentynos kuri buvo šalia jo lovos. Švilpiui užsidėjus akinius, jis atidarė laišką.
Labas Alenai, kaip žinau, šiandien neturi rimtos veiklos, todėl turiu didelį prašymą. Ar negalėtum nuvažiuoti į Koukvortą ir nueiti į paštą ten atsiimti mano daiktus? Aš jau perspėjau jiems,
kad vietoj manęs ateisi tu. Daiktus kada nors pati atvažiuosiu ir atsiimsiu.
Carla
Šiandien reiškia, reikės į Koukvortą. Retai ten būnu. Bet turėsiu bent kuo užsiimti. Vaikinas atsistojo iš lovos, sušukavo plaukus, išsiprausė, apsirengė mėlynus marškinėlius ir juodus džinsus, apsirengė sportbačius. Pasipurškė kvepalais, ir vaikinas įlipo į židinį. Ištariant jam tam tikrą burtažodį, Alenas pateko į Koukvortą.
Taip reikės dabar surasti paštą. Vaikinas priėjo prie pirmo pasitaikančio žmogaus ir paklausė kur čia paštas. Žmogus paaiškino kur reikia eiti, todėl Alenas lėtu žvilgsniu nuėjo prie pašto. Paštas buvo netoli nuo tos vietos kur atsirado švilpis, todėl jis net ir su lėtu žingsniu eidamas, jis atėjo į paštą greitai. Vaikinas parodė laišką, ir jam davė gan mažą dėžutę. Tokia maža. Kas ten? Bet gal nesidomėsiu, nes tai ne mano. Vaikinas dėžutę padėjo į kišenę ir nusprendė pasivaikščioti po Koukvortu. Netoliese buvo centrinis parkas, ten vaikinas ir nusprendė pasivaikščiot.
Parkas buvo labai neprižiūrėtas, bet nuo to parkas atrodė dar gražesnis. Vaikinui einant, jis sustojo, kad pažiūrėti netoliese augančią gėlę. Bet jam sustojus į jį atsitrenkė kažkokia mergina.
- Atsiprašau - pasakė vaikinas. - Laba diena.. Ar mes pažįstami? - Gan nejaukiai paklausė. Bet jam įsižiūrėjus jis prisiminė, kad tai Maria. Bet vaikinui jau buvo nejauku, kad neprisiminė. - Gal nori susipažinti? - nedrąsiai paklausė. Kas per nesąmone, aš ją seniai jau pažįstu, o siūlau jai susipažinti. Kažkaip dabar nejauku sakyti, kad prisimenu ją.
-
Vaikinas sutriko. Va čia tai gebėjimas. Moku atsitrenkt į žmones kai nereikia pagyrė save Maria. Alenas rankose laikė dėžutę gerai, kad ji neiškrito, gal ten kas nors svarbaus.
- Ar mes pažįstami. Na buvom vieną kartą susitikę. Aš Emillios draugė. Na taip, būtų visai šaunu susipažinti. Juk mažai ką težinom viens apie kitą. - nusišypsojo Maria. Negi bandau su juo flirtuot?
Ne, abejoju. O gal? Dievulėliau Švenčiausias, kaip man suprasti ką aš darau?Uh, kokias aš čia nesąmones išsigalvoju. Bet... Jis juk toks gražus ir neabejotinai mielas, draugiškas, atsakingas ir rūpestingas. O jeigu ne? Kas tada? Gerai, Maria Aurora Blackwood, užtenka galvoti, atrodai kvailai tylėdama.
- Aš nežiūrėjau kur einu. Dar kartą atleisk, kad į tave atsitrenkiau. Visiškai nepažįstu Koukvorto, užklydau čia, o čia taip nuostabu. Pirmą kartą matau tokią gamtos pusę. Beje, dar atleisk, jei pasirodysiu plepi. Tokia deja jau esu. Ir pasikeisti nebemoku. - Nusijuokė.
-
- Tai tu Emos draugė? Aš jos įbrolis. Alen Sullivan. - Atsakė Alen. Nu jo, įtampa tai gan keista. Ir apie ką aš galėčiau su ją kalbėti? Bendros temos netgi neturime. - Ką veiki Koukvorte? Aš tai čia atėjau pasivaikščioti, visgi galėčiau sutikti, čia tikrai yra gan gražu. Ar nenorėtum pasivaikščioti? - Va, kažką pasakiau. Tylėti nelabai mėgstu, visgi jinai yra tikra plepė, tai gal turėsime apie ką kalbėti. O kodėl mes turėtume kartu čia būti? Gal ji turėjo savo reikalų. O aš čia jai trukdau. - Gal tu turėjai kokių nors reikalų? Nes aš čia taip pasiūliau kartu pasivaikščioti, tai gal tau trukdau tavo planams? - lyg su pergyvenusiu balsu pasakė. Alenui paklausius iš tolo jis pamatė, kad kaip į Maria žiūri kažkokie vyrai. Tai Alenui nepatiko.
- Ar tu juos pažįsti? Jie man nepatinka. Jie kažkaip labai į tave žiūri. - Rimtai pasakė vaikinas.
-
- Taip ta pati. - Nusijuokė klastuolė. - Malonu su tavim pagaliau normaliai susipažinti, Alenai. Tada labai sutrikau pamačiusi jūs kartu. Maniau jūs pora. - Nusijuokė vėl. - Hm, ką veikiu šiame miestelyje? Na, mano teta nusprendė įsivaikinti ką nors iš "Gyvybės Upelio" ir paprašė nuvykti su ją, nes ji labai jaudinasi. Deja jau mano "paslaugų" jai nebereikia. - Šyptelėjo. - Jau šiandien turėsiu pusseserę. - Pridūrė. - Galim pasivaikščioti, aš esu laisva. Teta vakare suruoš proginę vakarienę, tad tik vakare būsiu užimta. Tikrai man netrukdai. Jeigu pažįsti šį miestelį, galėtum man jį aprodyti? - šypsojosi Maria. - Ką pažįstu? - Sutriko. - Nepatinka? Į mane žiūri? - Atsisuko. - Ah. Jo čia tikrai nesitikėjau sutikti. - Piktai tarė.
-
- Pora? Ar tave nepagąsdino mūsų metų skirtumas? - susijuokęs pasakė. Išklausęs ką Maria pasakojo, vaikinas suprato, kad ji tikra plepė.
- Tu gan juokinga, man patinka tai. - pasakęs nusišypsojo Mariai. - Na jeigu netrukdau ir galim pasivaikščioti, tai tada puiku, visgi, bet kaip nors praleisim laiką. - Pasakęs dar kartą nusišypsojo Mariai. Vaikinas stengėsi būti su ją mielas ir draugiškas, kad ne atrodyti kokiu nors keistu ar išvis atrodyti, kaip iškrypėlis. Ar aš nepersistengiu? Visgi, ji gali mane ne taip suprasti. Buvo susigalvojęs Alen.
Alenui labai nepatiko, kad kažkas žiūri į Maria, todėl buvo nesusilaikęs ir jai tai pasakė. Kai mergina atsisuko, jinai pati sutriko, švilpiui pasirodė, kad ji netgi pikta.
- Ar viskas gerai? Mes galim nuo jų truputi toliau nueiti, parkas didelis visgi. - pasakęs, pats susigalvojo, nes jis norėjo išsiaiškinti, ko jis į ją žiūri. Jam tai nepatiko, nes tas vyras atrodė, kaip tikras iškrypėlis. Švilpis į jį žiūrėdamas susiraukė, vis galvojo ar prie jo prieiti ar ne.
Tada švietė saulė, buvo graži diena. Kam man tokią diena gadintis? Nors ji jau turbūt ir pati susigadino, visgi nueisiu ir viską išsiaiškinsiu, nes po to gal dar prie klastuolės prikibs, bet rodos,
kad jinai jį pažįsta, nors pati pasidarė truputi pikta, kad jis čia.
- Kas čia? Žinai, aš einu su juo viską išsiaiškinti, - Pasakęs, davė dėžutę Mariai ir nuėjo pas tą vyrą.
-
- Hm.Na ne. 3 metai skirtumo yra niekas šiaip ne taip. - Nusišypsojo. - Aww, ačiū. Tikrai nemaniau, kad moku būti juokinga. - Nusijuokė. Nejaugi aš tikrai juokinga? Kaip mane Hogvartsas pakeitė, vaikų namuose mažai kas manė, kad esu juokinga. Na, bet juk tai nuostabu, ar ne? - Einam pasivaikščioti, bent nuobodu nebus man. Bet palauk, o tu pats neesi užimtas? Atrodo kažkur ėjai? Ar tai nėra labai svarbu? - Vaikinas pasakė klastuolei apie tuos vyrus ir Maria išties buvo pikta juos matydama. - Ne. Viskas, deja, nėra gerai. Ir jau per vėlu kažkur eit. - Vaikinas dar kažko paklausė ir nuėjo link tų vyrų. Jis pats sau duobę rausia, uhh. Ne veltui Emillios įbrolis. Abu panašūs. - Stok, Alenai. - Penktakursė greit tarė ir ištraukusi lazdelę mostelėjo į tuos du vyrus. - Stupefy! - abu vyrai sustingo.
-
- Aš ne užimtas. Galvojau važiuoti namo, bet tai gi ir gali palaukti - šyptelėjo. Maria buvo maloni, tai Alenui irgi patiko.
Tie vyrai švilpiui nedavė ramybės, todėl vaikinas ėjo prie jų, bet klastuolė jį sustabdė. Ką jinai daro? Tegul man netrukdo. Ką švilpis pagalvojo, tą ir pasakė.
- Ką tu darai? Gal geriau netrukdyk, aš tiesiog su jais pakalbėsiu - šyptelėjo. Bet Sullivan pasakius, jau buvo per vėlu. Maria ant juos panaudojo burtažodžius ir jie visiškai sustingo. Koks geras tritaškis, gerai panaudojo burtažodžius. Pirmos mintys Aleną truputi pagąsdino. Ką aš galvoju?
Išvis ar galima naudoti burtažodžius ne Hogvartso aplinkybėje? Tai yra uždraustina, be to rodos jie išvis yra žiobarai..
- A-a-š nn-e-žin-au, n-n-etgi, k-ą ir pri-durti. - gan sutrikęs sako švilpis. Visgi jis truputi netgi išsigando, todėl jis paėmė Marios ranką ir taria :
- Bėgam! - pasiėmęs Marios ranką pradėjo bėgti ir nuvedė Maria kuo toliau nuo tos vietos. Po kai kurio laiko jie pasislėpė. Alenas bėgant truputi netgi pavargo, bet jam tai nebuvo svarbiausia. Jį kamavo labai daug klausimų.
- Kodėl tu taip pasielgei? Kas jie tokie? - truputi nutilo ir vėl prakalbo, - Ar tu nesusižeidei? Ar viskas gerai? Beje ar galima čia naudotis burtažodžiais? Tikiuosi tau nebus bėdų, - gan susijaudinęs paklausė klastuolės.
-
Bailys? Bet kaip aš turėjau pasielgti? Taigi tai buvo nusikaltimas. Maria iš pykčio trenkė į medį. Tai gal netgi pagąsdino Aleną. O ji pavojinga.
Vaikinas išklausė Marią. Tėvas reiškia. Su tokiu tėvu, ir aš taip pasielgčiau.
- Žinai, - paėmė su dviem rankom, Marios ranką. - Aš irgi taip pasielgčiau, ir tiesiog, na suprantu tave. Gal nenori tiesiog tai pamiršti ir pasivaikščioti? Manau, tai nuramins tave. Žinai, toks tėvas yra ne pats blogiausias, yra ir žiauresnių. Bet jis yra tavo tėvas, gal jis tau ir pridarė blogo, bet tai nepatikėsi. Manau, kad turėtum tiesiog negyventi praeityje, ir pamiršti tai, ir tiesiog galvoti apie gerą, gerus prisiminimus. Gi tai pagerins dieną, pakeis nuotaiką. - Pradėjo kalbėti litanijas Alenas. Kalbant kiek sustojo ir vėl pratęsė. - Tai ką manai, kad pasivaikščioti? Tu tiesiog na nusiramink. Arba jeigu nori, gali išsipasakoti. Aišku, ne manau, kad pirmam pasitaikusiam žmogui, galima viską pasakoti, bet kodėl gi ne? Aš suprasiu tave, ir galiu atgal išsipasakoti irgi. Tai ką manai? - Pažiūrėjo į Marią su šypsena.
-
- Uhh, gerai. Pasivaikščiosiu su tavim. Negaliu su tokią nuotaiką rodytis pas tetą arba Hogvartse. Būtinai ką nors sudaužysiu. - Tarė klastuolė. Tai tikrai buvo keista, kad šis, mažai pažįstamas, vaikinas stengiasi jai padėti. Ne veltui švilpis toptelėjo. Jo šypsena tokia nuostabi, o akys, jos spindi lyg rytmečio saulę. Nors paskęsk jose. Tfu... Tfu... Tfu... Maria Aurora Blackwood, ko tu prisigalvoji sau! Jis tiesiog tavo draugas, na pažįstamas tiksliau. Juk su juo draugais tebūsim. atsiduso šviesiaplaukė. Išsipasakoti? - Tu neesi pirmas pasitaikęs žmogus, Sullivanai. Manau, kad tavimi galiu pasitikėti, be to, jei kam ir išplepėsi tai... Avada Kedavra tau bus. - Nusijuokė. Toks jau Blackwood giminės požymis. Kaip ne kaip, kai kurie tolimi giminaičiai Mirties Valgytojai. Blackwood'ams tiesiog įgimta tamsa. Tik pati Maria ir teta Reina išskirtinės. - Eime.
-
Alenui lyg lengviau pasidarė, kai Maria sutiko pasivaikščioti. Reikia tokią "demone" nuraminti. Nes gal dar ir man kažką padarys. Mintyse juokavo Sullivan.
- Man "Avada Kedavra"? Žinai, jeigu ir išsipasakosiu, tai tu to nesužinosi. Bet vistiek to nebus, nes netgi ir neturiu, kam taip išsipasakoti. Visi tie mano draugai, galima pasakyti, kad jie "netikri". Tokie draugai gal tiesiog susitikimams ir pramogoms, bet ne išsipasakojimams. - Pats to nepastebėjęs pradėjo lyg apie save pasakoti. Tai supratęs vaikinas truputi nutilo, ir paraudonavo, susigėdijo. Alenas savo rankas įkišo į kišenes ir pradėjo eiti greitu žingsniu, žiūrėjo žemyn. Nereikėjo man dar kažko tai pasakoti apie save. Geriau man tylėti, nes ir taip truputi gėda.
Vaikinas visas raudonas pradėjo dar greičiau eiti. Atsisukęs nepamatė Marios. Kur ji? Nejaugi ją pamečiau? Alenas labai išsigando, todėl pradėjo šaukti jos. Pažiūrėjęs į šoną ten buvo ji. Tai buvo gan keistas momentas, nes mergina ėjo šalia jo, o jis jos nepastebėjo todėl šalia jos ją kvietė.
- P-pamir-ršk t-tai. - Dar labiau susigėdijęs pasakė. Ir toliau žiūrėjo žemyn.
-
Sofija tėškėsi ant žemės. Pagalvojus, turbūt šioje pamokoje, po praktikos, mokiniai grįž papuošti mėlynėmis. O blogiausia, kad ne uogomis. Nors Sofijai jos bendražygė ir pasirodė kiek atgrasi, bet dabar tai nelabai ir rūpėjo. O jei jau labai kraipysis, tai Sofi irgi ne pūkinė. Mergaitė atsistojo nuo žemės ir pasivalė apsiaustą. Apžvelgus aplinką suprato, kad pateko į kažkokį, palyginus apleistą, parką. Bent jau ne koks miškas. Nors parkas, kuriame buvo mirtina tyla ir net tako plytelės buvo apaugusios samanomis, taip pat neatrodė per daug saugi vieta. Nors varna turėjo pripažinti, kad čia buvo tikrai gražu.
- Kaip manai, nuo ko turėtumėm pradėti?- paklausė savo porininkės ir apsižvalgė aptraukdama plaukus nuo akių. Jie buvo palaidi, o tai galėjo sutrukdyti darbui, todėl nieko nelaukdama, Sofija nuo riešo numovė gumelę ir surišo plaukus, kurie nuo mokslo metų pradžios buvo gerokai ataugę. Mergaitė patraukė akmenimis grįstu keliu, bet akelės niekur serafino nepastebėjo.
- Kaip manai, kur turėtumėm ieškoti?- kiek suraukusi antakius paklausė. Tembras buvo kiek griežtesnis, nes anoji panelytė taip pat nespindėjo draugiškumu, o Sofija tikrai nesiruošė nusileisti tokio pat amžiaus mergiotei. Staiga suprato, kad jokio atsako neišgirdo. Apžvelgė aplink, bet Auksės niekur nesimatė. Tikriausiai jau kur viena nuėjo. Tikras draugiškumo įsikūnijimas. Sofi tik pakraipė galvą ir pasiėmusi nešyklę patraukė į paieškas viena.
-
Mergaitė vis sukosi ir sukosi kartu su nešykle. Košmaras, o ne keliavimas. Galiausiai, kai jau atrodė, kad tuoj tuoj susivems, stipriai tvojosi į žemę. Torė kurį laiką tiesiog sėdėjo ant žols ir laukė kol praeis kelionės nešykle padariniai. Kai nustojo svaigti galva, Torė atsistojo ir apsižvalgė. Ji atsidūrė visiškai tuščiame parke. Čia tikrai buvo labai gražu, bet Torei dabar rūpėjo ne tas. Reikėjo ieškoti sudedamųjų dalių eliksyrui. Ji susižvejojo lapelį su receptu ir žvilgtelėjo. Pirmame punkte buvo įrašyta, kad reikia rasti saują kriptulų uogų. Bet Torė niekaip negalėjo prisiminti kaip jos atrodo. Žinojo, kad buvo girdėjusi, bet būtent čia ir dabar jokie atsakymai nelindo į galvą. Antrakursė nusprendė tiesiog paieškoti uogų ir vos už kelių minutėlių pastebėjo visiškai geltonas uogas, kurios sirpo ant mažyčio krūmelio. Būtent tai ko ji ir ieškojo. Mergaitė greitai nuraškė saują uogų ir sumetė į kuprinę. Toliau atėjo eilė lietažolių lapams, bet šiuos mergaitė puikiai pažinojo, todėl nereikėjo sukti galvos. Reikiamų lapų čia augo galybės tad net nereikėjo sunkiai ieškoti. Su sekančiu augalu taip pat nekilo bėdų. Garbenės labai buvo išsipūtę ir viduje slėpė galybę sulčių. Torė dėl viso pikto paėmė tris tokius lapus. Turėtų pakakti. Kitų augalų antrakursė niekaip nerado, todėl nusprendė, kad paieškoms metas keltis į kitą vietą. Varna greitai pribėgo prie numestos nešyklės ir ją stipriai suėmė.
-
Šešetas purškiamų dažų flakonėlių, spalvotos kreidelės ir pakelis mėtinių cigarečių - viskas, ko reikėjo šiltą penktadienio vakarą iš pilies išsliūkinusiam vaikinukui.
Žinoma, tokie naktiniai strazdaniaus žingsniavimai merdėjančiomis Koukvorto gatvėmis nebuvo vienetiniai. Juk berniokas dažnai praleisdavo savaitgalius trindamasis pamėgtuose užkampiuose su keliais bendraklasiais ar šiaip iš seniau pažįstamais ,,draugeliais". Tik vat šį kartą kažkas buvo ne taip ir, rodos, kad ir kaip bebūtų įtartina, septyniolikmetis pėdino visai ne į nuolatinius klubus, o į susitikimą. Galbūt daug kas dabar pamanytų: ,,aha, jau pradėjo narkašintis. Nereikėjo nieko gero tikėtis iš tokios vaikščiojančios problemos", tačiau visgi tenka nuvilti. Natas, kad ir koks vėjavaikiškas bebūtų, iš gausybės žalingųjų įpročių pripažino tik tas plonąsias žudikes, persismelkiančias kiaurai per pajuodusius plaučius iki pat maištingosios dūšios gelmių ir dabar, tokią ramią bei šiltą pavasario naktį susiruošė pasimatyti ne su kokiu prekeiviu, o su vėlionės sesutės draugu (nors galima kiek susimąstyti, juk nežinia kuo baigęs Hogvartsą, jaunasis Stigleris verčiasi). Kiek bepamena, pastarąjį kartą juodaplaukį matė prieš gerus dvejetą metų ir tai ne itin maloniausiomis aplinkybėmis. Niekas tikriausiai neabejoja, jog laidotuvės - klaiki ir ganėtinai skaudi proga susipažinimui. Na, bet kaip mėgsta sakyti meile nusivylę romantikai: ,,laikas gydo visas žaizdas". Tad Stiglerio mintis susitikti ir pagyvinti pažintį, rusvaplaukiui pasirodė priimtina ir net kiek viliojanti, mat vaikis seniai sau žadėjo paryškinti suniūrėjusį Koukvortą įvairiausiomis spalvomis.
Primindžikavęs iki tamsoje skęstančio, vyresniojo vaikinuko silueto, Natanielis pasisveikinamai linktelėjo šiam.
- Žinai, nustebau, jog tu dar gyvas. Jau maniau, kad senatvė padarė savo, - vos metais jaunesnis Lizertas vyptelėjo žibintų šešėly stoviniuojančiam Frankui ir iš nedidukės kuprinės išsitraukęs vieną mirtinąją lazdelę, siūlomai kištelėjo šokoladinių akių savininkui.
-
Nuo šešėlio prie šešėlio. Štai taip Frankas Stigleris sliūkino Koukvorto gatvelėmis. Tebuvo apsivilkęs baltus marškinėlius, džinsinį švarkelį ir juodus džinsus. Žinoma, nepamiršo ir reikiamų priemonių, kurios pagelbės tam tikram projektėliui. Kuprinė buvo užkimšta emaliniais, aliejiniais, akriliniais dažais. Kad jį įgyvendintų, jis pasikvietė į pagalbą Natanielį, Anos brolį.
Kai iki sutartos susitikimo vietos teliko keli metrai, Frankas pasitaisė savo garbanas ir rankomis pagriebė kuprinės petnešas. Jas timptelėjo žemyn, kad kuprinė labiau priglustų prie nugaros. Nepraėjo nė minutė, o buvęs švilpis jau stovėjo prie Natanielio. Vaikinukas linktelėjo Frankui ir ištarė kelis kandžius žodelius.
-Seniai miręs? Oi, vaikine, manęs taip lengvai nepakasi. Galima sakyti, kad aš nemirtingas, - mirktelėjo Anos broliui, nes paskutiniuose jo žodžiuose buvo šiek tiek tiesos, jei suprantate apie ką aš.
Tada klastuolis išsitraukė mėtinę gyvatę ir siūlomai ištiesė ją Stigleriui. Frankis tik pažvelgė į ją ir tik papurtė galvą pridurdamas:
-Ačiū, bet nesugundysi jomis. O dabar, jei nori, patrauk dūmą ir einam prie projekto.
Švilpis nusimetė kuprinę, atsitūpė ir ją atsisegė. Pasikuitęs rado eskizų knygelę. Atsivertė reikiamą puslapį ir pabandė įsivaizduoti tą eskizą ant visų sienų. Netruko ilgai, kol jis rado tą vienintelę. Prieš pasišalindamas, atsigręžė į Natą.
-Einam prie tos sienos, - pirštu dūrė į išrinktąją.
Pasigriebė kuprinę ir tyliai pradėjo sliūkinti link sienos. Frankas pagalvojo ir ištarė:
-O kaip pačiam sekasi? Kaip Hogvartsas? Kaip... - jau besiruošė klausti apie merginas, bet nutilo. Nenorėjo pasirodyti, kaip koks besirūpinantis tėvas. - Kaip paauglystė? - šyptelėjo.
-
- Net nesigilinsiu, - juodaplaukiui burbtelėjus porą žodžių nemirtingumo tema, neturėdamas jokio noro gilintis, su šypsena atitarė Natukas ir tamsiaplaukiui atsisakius mėtinės cigaretės, tik gūžtelėjo pečiais.
Tikriausiai kiekvienas nuodijasi savaip, - pamintijo berniūkštis, tačiau kažkodėl nepanoro garsiai pasireikšti. Užsidegęs ilgakoją cizą, Natanielis ne itin stipriai įtraukė kelis dūmus į gryno miestelio oro pritvinkusius plaučius. Stebėdamas kaip bene bendraamžis pritūpęs kuičiasi savo kuprinėje, o po to atsistojęs, blausioje žibinto šviesoje apžiūrinėja, paties Lizerto skoniui kiek keistokus eskizus, rusvaplaukis į suvarytus savo kvėpavimo takus dar porą kartelių įsileido saldžiojo nikotino ir sulankstęs apgraužtą lazdelę, įmetė į artimiausią šiukšliadėžę.
- Prie sienos, rankas už galvos, lazdelę ant žemės, - suparodijavo pikto teisėsaugos pareigūno balsą strazdanius ir patraukė paskui tolyn pėdinantį tamsiaakį. Po kelių akimirkų gan jaukios tylos, Stigleris pradėjo, tikrąja to žodžio prasme, berti klausimų laviną ant lengvabūdiškos, rusvaplaukės Natuko makaulės.
- Kaip matai dar gyvas, - vyptelėjo smaragdinių akių savininkas, - Hogas irgi stovi, dar nespėjau sugriauti jo visiškai. Daug naujų profų priviso, vat, senučiuko von Sjuardo nebėr. Galimas daiktas, kad numiro, pamatęs kaip jo rūsį ištepliojo pastelinėm spalvom. - Iš savos kuprinės išsitraukęs porą juodos spalvos flakonėlių, gerai juos papurtė jaunuolis ir sulaukęs dar vieno klausimo, nesusilaikė ir kiek susijuokė, - paauglystė? Seni, man greit pilnametystė. O beje mergaičiukių dėmesio, jei ta kryptim bandai sukti, netrūksta, - vyptelėjo baltų marškinėlių savininkui.
- Nors tos vienintelės, savo viso gyvenimo meilės, svajonių merginos, pabaisos, kurios bijočiau labiau nei mirties, - teatrališkai pradėjęs vaidinti besaikiškai įsimylėjusį Romeo, gatvėje į visas puses siūbuodamas, nustatęs išraiškingą intonaciją, šūkavo strazdanosis ir trumpam nutilęs, ,,meh" tonu vėl prabilo, - nope, dar neteko sutikti.
- Beje, kaip pačio meilės seilės reikalai? Radai sesutės pamainą? - silpnai niuktelėjęs kumščiu į vyresnioko petį, caktelėjo liežuviu pacukas ir nužvelgęs gigantišką, plytinę, greičiausiai kokios nors bažnyčios sieną, nedidukėmis raidėmis kamputy ėmė užrašinėti porą, netikėtai šovusių minčių.
-
Išgirdęs, kad Hogvartsas dar tebestovi, šyptelėjo. Pažvelgė į Natanielį ir tarė:
-Gal tu jo dar negriauk. Nenoriu, kad mano sesė atsirastų po senos pilies akmenų luitais. Nors tikriausiai ji sugebėtų kažkaip išsisukti nuo griūties. Plius, gal net pati tau padėtų ją nugriauti. Oi ta nenuorama.
Užmetęs akį į reikiamą eskizą, Frankas pagriebė anglies gabaliuką ir pradėjo ant sienos piešti reikiamas figūras, vis dar besiklausydamas klastuolio. Per kelias akimirkas ant sienos atsirado varlės siluetas ir pradėjo ryškėti pypkės fragmentai.
-Sakai netrūksta? Tik žiūrėk, neprisidaryk vaikų per anksti, nors ir tuoj "pilnametis" būsi.
Baigęs piešti pypkę, jis keliais tiksliais brūkšniais nusipiešė rankos formos dūmus ir žengė link lelijų žiedų piešimo. Tas irgi ilgai netruko, nes po kelių sekundžių, jis jau kuitėsi kuprinėje, ieškodamas akrilinių dažų.
Tada jis pasiteiravo buvusio švilpio ar rado pamainą Anabetei. Frankas nurijo burnoje susikaupusias seiles ir pradėjo šnekėti:
-Pamainą? Štai kaip jūs tai vadinate? Pamainos neradau, kol kas apsiribojau ties vienos nakties nuotykiais, - kažkodėl apie tai prasitarė klastuoliui. - Žinoma, jei rasčiau tą vienintelę, draugystę su vienkartinėmis merginomis nutraukčiau, bet kai JOS nėra...
Atsuko žalių dažų tubelę.
-O norėtai turėti? Ar manai, kad kol kas dar nereikia jos tau?
-
Išgirdęs, kad vaikinukas turi jaunesnę seserį, Natanielis smalsiai grįžtelėjo į juodaplaukį ir kilstelėjo tankius antakius.
- Neminėjai, kad yra dar viena Stigler ir dar padykusi. Kiek jai metų? - Sukryžiavęs rankas ties krūtine, klaustelėjo strazdanius.
Žinoma, būtų itin keista ir gal kiek nejauku artimiau susidraugauti su vėlionės sesutės vaikino seserimi, tačiau visgi mes kalbame apie Natuką, kuriam, rodos, tokie dalykai kaip nejaukumas nė motais. Tiesa, mažoji Stigler tikriausiai būtų tik dar viena mergikė pacuko sąraše, bet juk dėl to pats Frankas būtų kaltas. Oi nereikėjo prasitarti apie sesutę, oi nereikėjo.
Stebėdamas kaip juodos kavos spalvos akių savininkas persibraižinėja Lizerto skoniui visai nesuprantamą šedevrą, berniūkštis savaisiais dažų flakonėliais priėjo prie laisvesnio sienos kampo ir profesionaliai pradėjo purkšti tamsią raudoną spalvą ant šios.
- Na, o kaip dar tai pavadintum? - pakeitė „kruvinus” dažus į gelsvus, - ye, nuotykiai ne blogai, bet žinai, tu labiau panašus į tuos šeimyninius vyrukus. Tokius „uti tiuti tiuuu, mano princesyte” ir blah blah blah, - šyptelėdamas atvyravo Augustas ir ėmė švelniai mosikuoti rankomis, piešdamas figūros kontūrus. Sulaukęs kito klausimo, smaragdinių akių savininkas gūžtelėjo pečiais.
- Na taip, žadu kada nors susitupėti, negyvensi visąlaik vienas, bet ne dabar. Dar ne impotentas, - susijuokė vaikis ir pridūrė, - tai... Kokie tavo išsvajotosios reikalavimai?
-
Pastebėjęs, kaip Natanielis susidomėjo Frankio jaunesniąja seserimi, šyptelėjo lūpų kampučiais ir lengvai perbraukė teptuku per žalius dažus.
- Nesakiau, nes nebuvo tam progos, - atsakė buvęs švilpis. - Jai dabar šešiolika metų.
Tik atsakęs į pastarąjį klausimą, vaikinukas perprato Lizerto toną. Iškėlęs antakius atsigręžė į jį.
- Net nebandyk to daryti apie ką galvoji, - įspėjo klastuolį. - Elė ir tu? Pfff... Jums nereiktų nė žodžio tarti, o jau draskytut vienas kitą į gabalus.
Baigęs kalbėti, jis nieko nelaukė ir pradėjo paletėje maišyti įvairiausias spalvas. Tai truko ganėtinai trumpai, nes praėjo dvi minutės, o švilpis jau visą paletę buvo padengęs įvairiausiomis spalvomis. Teptuką pavilgė į vieną iš daugelio žalių atspalvių bei drąsiai užtepė ant varlės. Spalva buvo parinkta puikiausiai. Tiesiai į dešimtuką.
Išgirdęs, kad Natanielis jį laiko šeimos žmogumi, vos nuraudo, bet darbo nemetė. Toliau tapė varlę.
- Šeimyninis vyrukas? Na gal, tačiau ir jie kartais nutrūksta nuo grandinės.
Padengęs varlę, jis žengė kelis žingsnius atgal, kad geriau galėtų apžiūrėti darbą. Hmmm... Ten reikia pašviesinti, o štai ten šešėlius padaryti kur kas tamsesnius.
- Na... - šiek tiek susijaudino, išgirdęs tokį klausimą. - Manau, kad turėtų būti protinga, turinti humoro juoką, nerūkanti... Kaip ir viskas. Mano reikalavimai nėra tokie, kurie nuo manęs numuštų kiekvieną moterį, manau.
Grįžo prie darbo ir vėl kibo tapyti.
- Kaip pradėjai rūkyti? - smalsaudamas paklausė švilpis.
-
- Nu jau, seni, būtų truputį toks plot twist, jei susitikinėčiau su tavo sesute, kai tu draugavai su maniške. Kitą vertus, ar tu kalbi apie draskymąsi ta kita netiesiogine prasme? - Valiūkiškai išsiviepė strazdanius ir tepliodamas sieną dažais, ryškino portreto kontūrus.
- Mmm, nutrūksta nuo grandinės sakai? Tai bendraudamas su Anute irgi nutrūkdavai? - Tvardydamasis nesusijuokti, trumpam pasisukęs į tamsiaplaukį, klausiamai kilstelėjo antakius nefritinių akių savininkas.
Keli didesni potėpiai ir geltonos spalvos nebeliko. Lėtai rinkdamasis tarp šviesiai melsvos ir žalvai mėlynos, Natanielis toliau įdėmiai klausėsi buvusio švilpiuko. O grožio standartų tai nenustatė, - nebyliai pamintijo sau septyniolikmetis, tačiau kaži kodėl nusprendė nepertraukti Franko kalbos.
- Šiaip jau ruošiuosi mesti, - šyptelėjo pats sau klastuolis, - rodos, penkto ar šešto kurso gale susipažinau su nikotinu, - vis tik išsirinkęs rugiagėlių mėlynumo spalvą, šiurkščiais teptuko brūkšniais visai negailėdamas dažų, tapė ant gigantiškos sienos jaunuolis, tuo pačiu atsakinėdamas į šokoladinių akių savininko netikėtą klausimą, - tuomet buvau neseniai ją praradęs ir nesinorėjo nei stotis ant kojų, nei kuo nors kitu užsiimti tik gedėti... Na, prieš tabletes esu visiškai prieš, švirkštai labiau gąsdinai nei domina, o alkoholio skonio niekada nemėgau, kad ir koks prabangus bebūtų. - Gūžtelėjo pečiais Augustas ir mażumėlę luktelėjęs, pridūrė, - o kaip tu pats? Neturi žalingų įpročių?
-
- Išlygintum rezultatą, - šmaikščiai tarė jis. - Kalbu apie draskymąsi ta tiesiogine prasme. Na, jei nori pasidraskyti kita prasme, gali pasiūlyt, tačiau abejoju, kad ji sutiks. Tikriausiai dar gautai stiprų antausį. Ji tokia karštakošė.
Teptuką įmerkė į melsvus dažus ir perbraukė tose vietose, kur turėtų būti šešėliai. Varlė iškart atgijo. Jai to tik ir tetrūko.
- Su Anute viskas buvo kitaip. Galima sakyti, kad tų grandinių net nebuvo. Jausmai, emocijos, bučiniai, prisilietimai - viskas buvo taip tikra... Ai, nesigilink.
Baigęs tapyti varlę, Frankas priėjo prie vandens. Visą vietą, kur turėtų būti vanduo, padengė vienspalviu mėlynu tonu. Tada atėjo eilė dailinimui. Paletę padengę įvairiausi atspalviai, nudžiugo, nes atėjo jų eilė sužibėti.
- Gerai galvoji, jei tikrai mąstai mesti tuos "magiškus" pagaliukus. Aš pats, mano manymu, neturiu jokių žalingų įpročių. Esu geras berniukas, nors daug kas mano visiškai priešingai.
Teptuko galu pasikasė pakaušį ir toliau tęsė darbą.
- Ar turi kokią nors paslaptį, apie kurią žinai tik tu?
-
- Turbūt reikėtų džiaugtis, kad dar neteko su ja susitikti, - klausydamasis šokoladinių akių savininko, garsiai pamintijo vaikinukas ir linksmai pridūrė, - na, bet juk nebūtų blogiau už Morganą, ten tai tikra rupūžiokė. - Neleisdamas skruostų raumenims atsipalaiduoti, pastoviai šypsojosi klastuolis. Kartkartėmis žvilgtelėdamas į vyresnioką, Natanielis įnirtingai skaisčiais dažais tapė portreto akis.
- Vau, buvai rimtai įklimpęs, seni, bet tas smulkmenas pasilaikyk sau, - juodaplaukiui pradėjus kalbėti apie savo ir įseserės santykius, pasijutęs kiek nejaukiai burbtelėjo strazdanius. Užduodamas labiau retorinį klausimą, septyniolikmetis vėjavaikis nė nemanė, kad vaikinukas taip įsijaus. Nieko Lizertas neturėjo prieš tokius jausmų išsisakymus ir pačiam retkarčiais būdavo malonu atviriau paplepėti, tik vat dabar pabijojo, kad seni sentimentai ims vėl jį graužti ir visas optimizmas išsigaruos veltui.
Į sekantį Stiglerio komentarą, žalsvaakis atsakė tik menku, supratimą reiškiančiu linktelėjimu. Klastuolio manymu, toks žmonių skirstymas į blogus/gerus berniukus/mergaites atrodė nesąmoningas. Ypač tie ,,pavadinimai" berniūkščiui atrodė labiau naudojami kokiuose meilės žaidimuose nei paprastoj diskusijoj su draugais.
- Um na, leisk pagalvot... - Aukštaūgiui uždavus kitą, itin keistoką klausimą, Augustas mažumėlę susimąstė, - ye, turiu. O ką? Siūlai apsikeisti paslaptimis? - Susijuokė vaikis ir šiek grįžtelėjo atgal, norėdamas iš tolėliau apžiūrėti savo šedevrą.
-
Nusijuokė, kai jo ausis pasiekė Natanielio žodžiai apie tai, kad reiktų džiaugtis, kad dar neteko susitikti Elės. Išties šioje situacijoje Frankas pritarė klastuoliui, nes bala žino, kas atsitiktų tiems susitikus.
- Morgana? Atleisk, bet nesu apie tokią girdėjęs, - tetarė jis ir brūkštelėjo teptuku.
Baigęs kalbėti apie Anabetę, tiksliau nutildytas jos brolio, vaikinukas tik giliai įkvėpė ir visus mielus, bet tuo pačiu metu skausmingus prisiminimus užrakino po devyniais užraktais.
- Gerai, gerai. Vajė... Visiškai pamiršau apie ką mes kalbėjom, - parodė, kad prisiminimų šiai dienai užteks.
Paklaustas ar turi kokią nors paslaptį, klastuolis pamąstęs atsakė teigiamai. Frankis tik atsigręžė į vaikinuką, kai šis pasiteiravo, kodėl švilpis to paklausė. Stigleris greitai permetė savo smegeninę, bandydamas surasti kokią pikantišką paslaptį, tačiau rado tik dvi: chimerą ir bučinį. Žinoma, pasirinko bučinį.
- O kodėl gi ne? Visai puiki mintis, tačiau bus šiek tiek nejauku... Manau, - pridūrė ir visu kūnu atsigręžė į Nato pusę. - Jei nori, aš galiu pradėti. Taigi...
Švilpis greitai permetė tą įvykį galvoje bei atsiduso.
- Man tada buvo septyniolika metų. Buvo vasaros atostogos, tad nenuostabu, kad vyko vakarėlis. Kaip bebūtų keista, aš jame dalyvavau. Buvau ne vienas - su savo geru draugu Bror. Mes labai gerai sutarėme: rūpinomės vienas kitu, turėjom bendrų pomėgių, mūsų tėvai sutarė. Tačiau tą vakarą kai kas įvyko. Mes sėdėjome prie baseino. Visi buvę lauke pradėjo rinktis vidun, nes kažkokia kvaiša per daug prisigėrė ir laižėsi su visais norinčiais.
Nurijo seiles.
- Mes ramiai sėdėjom, kalbėjomės, kai netikėtai pajutau jo delną ant manojo. Klausiamai pažvelgiau į jį ir nespėjau sureaguoti, kai pajutau jo lūpas susiliejant su manosiomis... - pačioje kulminacijoje pasakojimą vaikinas ir nutraukė. - Tai va. Jis mane pabučiavo. Tokia mano paslaptis. Esu pasibučiavęs su vaikinu.
Viską pasakęs, jis tik garsiai nusijuokė.
- Dabar tavo eilė, klastuoli.
-
- Geriau ir negirdėti, - atsakomai vyptelėjo juodaplaukiui strazdanius ir šiam sustojus tapyti bei pradėjus pasakoti savąją paslaptį, Natanielis atsigręžė ir žalsvų akių žvilgsniu įdėmiai nuskenavo vaikinuką.
- Reikia išbandyti viską, ane? - Iki galo išklausęs rudaakio, silpnai niuktelėjo šiam petin Lizertas. Kiek pavargęs stoviniuoti, anglas krestelėjo ant suoliuko priešais ir sukryžiavo susikeltas kojas.
- Mhm... - Nenorom perėmęs estafetę, numykė septyniokikmetis. Frankui pasisakius, Natanieliui sava paslaptis atrodė kur kas reikšmingesnė, tačiau susitarimas yra susitarimas ir jo sulaužymas - principo reikalas. O kas jau kas, bet šiam klastuoliui principai buvo labai svarbūs. Taigi, porą minutėlių patylėjęs, rusvaplaukis pasikasė pakaušį ir pagaliau prabilo:
- Am na, dar niekad nesu priėjęs iki antros bazės, jei supranti apie ką aš, - apgailėtinai vyptelėjo berniūkštis ir išsitraukęs dar vieną cigaretę, godžiai užsirūkė bei nužvelgė sienoje tūnantį sesers portretą.
-
Natanielis lengvai niuktelėjo Frankui, tardamas, kad gyvenime reikia viską išbandyti. Tada klastuolis krestelėjo ant suolo. Tikriausiai nusibodo stovėti. Juk visiems nusibosta stoviniuoti. Vieniems greičiau, kitiems lėčiau.
- Gal ir tiesą sakai, - pagalvojo švilpis ir krestelėjo šalimais pirmosios meilės brolio. Rankas pasidėjo sau iš šonų taip, kad pirštais galėtų apgniaužti suoliuko kraštą.
Tada atėjo jo eilė kalbėti. Kol Natas dar nespėjo pratari žodelio, Frankis greitai užmetė akį. Jam pasirodė, kad pastarasis nenorom pasiryžo prakalbėti. Stigleris pasijuto išties nesmagiai, tai jau ruošėsi pasakyti draugui, kad to daryti nereikia, jei jis pats nenori, tačiau pavėlavo keliomis milisekundėmis. Natas nusprendė atskleisti savo paslaptį, kurią nuo šiol žinos ir švilpis.
Išklausęs draugo, jei galima jį taip nuo šiol vadinti, paslaptį, nejaukiai pasimuistė ir krimstelėjo sau į lūpą. Nežinojo net ką pasakyti. Žinoma, gailestis tokioje situacijoje netiko, o užmesti kokį juokelį tikrai nebuvo Franko stilius. Jis tik tyliai atsikrenkštė ir pabandė kažkaip pataisyti šią situaciją:
- Tai bėda. Pats antrąją bazę pasiekiau būdamas jau devyniolikos. Vėlokai pagal tuos sušiktus stereotipus, pasak kuriuos žmonės nekaltybes praranda jau penkiolikos, šešiolikos. Man nebuvo jokio skirtumo, kada tai įvyko. Tai mano gyvenimo nepakeitė.
Nutilo ir nugarą priglaudė prie suolo atlošo. Pažvelgė į savo varlę ir, pajautęs pasididžiavimą, akis pasuko link klastuolio darbo. Net žandikaulis atvipo. Ant sienos visu grožiu tūnojo Anutės portretas. Frankis nuosekliai rijo kiekvieną kūrinio centimetrą. Akys tokios pat nuostabios, kaip ir tikrovėje. Daugybė strazdanų, puošiančių veiduką..
Iš to mielo ir tuo pat metu skaudaus transo jį pribudino Nato užrukytos cigaretės kvapas. Kvapas taip jaudino jo chimerišką uoslę, kad neiškentęs jis panoro tą cigaretę stipriai pritrėkšti su batu. Žinoma, taip jis nepasielgė. Vietoje to jis vis dar sėdėjo ant suoliuko ir kentėjo. Ačiū Dievui, kad po kelių sekundžių papūtė švelnus vėjelis, nunešdamas tvaiką į priešingą pusę nuo švilpio.
- Visai smagu čia su tavimi pabūti. Reiktų dažniau išeiti į viešumą, - šyptelėjo.
-
Lijo. Buvo vidurdienis, tačiau dėl lietaus debesų tvyrojo sunki tamsa. Koukvorto centrinis parkas buvo tuščias, net paukščiukų nesigirdėjo. Nuo plikų medžių šakų ant gelsti pradėjusios žolės lašėjo vanduo. Suoliukai, sustatyti palei takelį, kaupė balutes. Pro lietaus užuolaidą išniro tamsus, aukštas siluetas. Elias, susisiautęs į ilgą juodą vilnonį paltą, abejingai žengė parko takeliu link artimiausio suoliuko. Jo tamsūs plaukai buvo šlapi ir lipo prie kaktos, o ir brangūs batai apsinešę purvu bei ant permirkimo ribos. Niekas nebūtų patenkintas tokioje situacijoje, Andrius irgi nebuvo. Suraukti antakiai bylojo jį intensyviai mąstantį. Greičiausiai tai tebuvo itin sudėtingų duomenų analizės padiktuotas sunkumas, o galbūt jis mintyse keikė bendradarbius, kuriems šovė į galvą pasveikinti jį su vardadieniu. Negalėjo pakęsti panašių švenčių, tad vos gavo progą, ištrūko iš darbovietės Londone ir atsidangino į šį niūrų, nedraugišką miestą, kurio parke dabar ir vaikštinėjo.
Priėjęs artimiausią suoliuką, lazdelės mostelėjimu jį nusausino ir atsisėdo. Sušalusias rankas susikišo į kišenes ir įsistebeilijo į permirkusį medį priešais.
Šiandien jam buvo bjauri diena.
-
Reikėjo pamąstyti. Ką toliau daryti su gyvenimu? Matthew žinojo, kad dar vienas gyvenimo etapas yra užbaigtas. Dabar reikėjo nuspręsti: ar likti magijos pasaulyje, ar grįžti į žiobariškąjį, kur, ko gero, jam ir vieta.
Dirbdamas Hogvartse juodaplaukis sugebėjo sutaupyti šiek tiek pinigų. Tad dabar keliavo po Didžiąją Britaniją tikėdamasis, kad ateis proto nušvitimas ir jam pavyks suprasti, ką nori toliau daryti. Aiškiai žinojo viena: tos mokyklos nė akyse matyti nebenori.
Visai netyčia Turner atsidūrė Koukvorte. Net nežinojo apie šio miesto egzistavimą - iki tol, kol nesugalvojo būtent čia išlipti iš traukinio. Savaime aišku, Matthew keliavo tik žiobariškais metodais.
Pirmąją dieną miestas nepaliko jokio įspūdžio - nei gero, nei blogo. Atrodė visiškai joks. Galvojo keliauti toliau jau tą patį vakarą, bet vis tik pernakvojo kažkokiame viešbutėlyje, o kitą rytą atrado visai netoliese esantį parką. Kaip aš jo vakar nepastebėjau? paklausė savęs Matthew, įeidamas į parką.
Visą rytą vyriškis praleido ten. Neilgai trukus pradėjo lyti, tačiau Turner to nepaisė. Jis nepastebėjo nei lietaus, nei to, kad praėjo jau kelios valandos. Atsitokėjo tik tada, kai pamatė kažką sėdintį ant suoliuko. Tas atrodė kažkuo keistas. Matthew stabtelėjo ir bandė suprasti, kas čia ne taip. Tik tada smegeninę pasiekė suvokimas, kad lyja kaip iš kibiro, o suoliukas yra keistai sausas. Magas? paklausė savęs buvęs Grifų Gūžtos koledžo vadovas su smalsumu žvilgtelėdamas į sėdintįjį. Tas atrodė tarsi kažkur matytas. Tai Matthew sudomino. Galiausiai jis priėjo arčiau ir, slėpdamas sukilusį nerimą, ištarė:
- Ar mes kartais nesam pažįstami?
-
Pasuko galvą į klausimo pusę. Sąmonėje sukilo dramatiškos mintys: kas drįsta trukdyti liūdną ir vienišą jo ramybę ir panašiai. Nei vienos jų neišsakė, kokia gi prasmė? Nebuvo koks nors didus dramatistas, priešingai, visad stengėsi laikytis sveiko vidurio ir neatkreipti į save nereikalingo dėmesio, bet atkreipti dėmesio tiek, kad į jį nebūtų imta žiūrėti įtartinai. Su savo klausimu priėjęs vyras mažumėlę nustebino. Paprastai, net ir Londone vaikštinėdamas, nesutikdavo pažįstamų žmonių. Nors ir negalėtų sakyti, kad labai daug jų pažinojo.
Nužvelgė jo ramybės drumstėją nuo galvos iki kojų, mintyse perkratė visus veidus, į šio bent kiek panašius, tačiau rasti atitinkančio nesugebėjo. Kilstelėjo antakius, kurie pasislėpė šlapiuose, prie kaktos prilipusiuose plaukuose ir dar kartą nužvelgęs vyrą, tarė:
- Nemanau. Kodėl taip pasirodė?
Elias Andrius vengė vartoti įvardžius. Pats nelabai gerai žinojo, kokia tokio vengimo priežastis. Galbūt paprasčiausiai nemėgo pernelyg didaus suasmeninimo, nebent šis būtų nukreiptas į jo paties asmenį. O taip, savo daiktus, ypač kirvį ir virveles bei baltas kojines Andrius saugojo kaip motinos širdį.
-
Tiriamas žvilgsnis, atrodo, kiaurai skrodė Matthew. Jis jau pasigailėjo, kad prisiartino prie šito žmogaus. Ir kokio velnio? Net jeigu ir buvo pažįstami, apie ką, po galais, jiedu kalbėtųsi? Kadangi vyriškis buvo magas, Turner jo nematė apie penkiolika metų - jis tikrai nedėstė Hogvartse. Tad kodėl - ir vėl - reikėjo pasielgti kaip kažkokiam kvailiui ir artintis? Vis dėlto vyriškis atsiliepė, tad dabar sprukti būtų buvę nei šis, nei tas.
- Pasirodė, kad esate matytas, - nesugalvodamas, ką dar galėtų pasakyti, šiaip ne taip atsakė Matthew.
Lietus gerokai erzino. Nebesinorėjo ilgiau šlapti. Žinojo, kad toks veiksmas ne itin padės, tačiau suoliukas buvo sausas, tad (buvęs) herbologas atsisėdo. Pakankamai dideliu atstumu, kad būtų galima nekreipti dėmesio, tačiau ir ne ant paties suolo krašto, kad neatrodytų kaip kažkas, kas labai bijo sutiktojo.
Kiek pasvarstęs Turner išsitraukė cigarečių pakelį. Pradėjo rūkyti itin vėlai - tik po to, kai atvyko į Hogvartsą mokytojauti. Vis dėlto dėl kažkokios priežasties cigaretės neišsitraukė. Sėdėjo ir spoksojo į pakelį.
-
Andrius puoselėjo mažutytę viltį, kad viskas tuo ir užsibaigs, nepageidaujamas nepažįstamasis pasišalins ir paliks jį ramybėje mintyti savo minčių. Bet tikėtis tokių dalykų šiandieniniame pasaulyje, pasirodo, yra be galo neapgalvota, naivu ir gal net šiek tiek rizikinga. Elias labai tyliai atsiduso, kai nepažįstamasis, užuot nuėjęs savais keliais, atsisėdo ant mistiškai sauso suoliuko krašto, ir mintyse jam padėkojo, kad neatsisėdo arti taip, jog abu vyrai trintųsi šonais it kokie... artimi... hm.. žmonės. Gal ir buvo truputį kvaila manyti, kad kas nors taip gali pasielgti, bet Elias nenorėjo rizikuoti manydamas kitaip. Žmonių jis nemėgo, o tuo viskas ir pasakyta.
Praėjo minutė tylos, Elias intensyviai stebeilijo į medį priešais. Vanduo tekėjo kaklu žemyn, už palto apykaklės, lašėjo nuo plaukų sruogelių, prilipusių prie kaktos, tiesiai jam ant nosies. Antakiai buvo nemaloniai šlapi. Andrius žvilgtelėjo skersai į netoliese sėdintį vyrą. Ir pakraupo (mintyse, žinoma. jo veido išraiška išliko tokia pati). Šis rankose laikė cigarečių pakelį. Andrius šiaip jau nebuvo pamaldus ar prietaringas, bet nedaug trūko, kad imtų kalbėti maldas Merlinui, idant žmogelis apsigalvotų ir susikištų tas tabako prikimštas popierines velnio tūteles sau į š.. hm, kišenę.
Pasuko galvą ir vos vos smerkiančiu žvilgsniu įsistebeilijo į nepažįstamąjį. Kostelėjo.
- Tai kenkia plaučiams, - labai ramiai pasakė. Taip, kad būtum galėjęs pamanyti, jog tai nepažįstamojo sveikata rūpi Andriui. Nors visų tikriausia tiesa buvo ta, kad Elias rūpinosi tik pats savimi, ir jeigu net po tokio perspėjimo žmogelis užsirūkytų, jis nedvejodamas pasinaudotu kaip tik tinkamo ilgio batraiščiu, kurį kaip tik turėjo palto kišenėje.
-
Matthew suprato, kad matytasis (jis buvo tikras, kad tą žmogų jis jau buvo kažkur sutikęs) vyras nėra patenkintas draugija. Nereikia itin didelio talento, kad susiprastum, kai esi nepageidaujamas. Deja, kaip žinia, Matthew Turner dideliais talentais nepasižymėjo. Jo talento suvokti, kad yra nepageidaujamas užteko. Deja talento tokiu atveju pasišalinti Turner pritrūko.
Spoksodamas į kiek drėgną cigarečių pakelį buvęs profesorius mąstė. Gal paklausti šito žmogaus vardo? Nors ne, turbūt nepasakys. Gal paklausti, kada baigė Hogvartsą? Juk jis burtininkas, tad tikriausiai matytas būtent ten. Daugiau niekur kitur burtininkų Matthew, ko gero, nebuvo sutikęs.
Ilgokai sėdėjęs juodaplaukis jau žiojosi užduoti klausimą, kai vyriškis išsižiojo pirmas. Ir pasakė tokią netikėtą frazę, kad Matthew net nerado ką pasakyti. Jis sėdėjo net prasižiojęs ir nustebęs spoksojo į (ne)pažįstamąjį.
- Ačiū už rūpestį, - galiausiai pratarė Turner. Nors tonas buvo rimtas, jis nebuvo tikras, kad sėdintis šalimais žmogus iš tiesų rūpinasi būtent jo plaučiais. Galbūt tik nori prisikabinti. Juk akivaizdu, kad Matthew čia nepageidaujamas. Herbologas pradėjo jaustis kiek nejaukiai. Protas kuždėjo, kad būtų protingiausia tiesiog iš čia nešdintis. Bet nežinia iš kur atsiradęs užsispyrimas to padaryti neleido. Sukaupęs drąsos likučius, Matthew išsitraukė žiebtuvėlį ir prisidegė cigaretę.
-
Elias kuo puikiausiai atsiminė savo nesenas, rodos, ką tik prieš kelias akimirkas mintytas mintis. Apie virvelę švarko kišenėje ir amžiną užbaigtį, kurioms pasirodyti bei įvykti tereikėjo vieno vienintelio neatsargaus veiksmo. Jis puikiai suvokė, kad šiems dviems jo gyvnimo aspektams būtina sąlyga ką tik įvyko, nutiko, atėjo pati ir pasidėjo save ant sidabrinės lėkštutės. Tačiau tuo pat metu Andriaus analitiškas, nuolat vertinantis ir visai neintuityvus protas pastebėjo, kad aplinka jokiu būdu neleis vykdyti numatyto plano. Vidurys dienos, šiek tiek labiau į vakarą. Lyja. Slidu ir purvina, skystas purvas tykšta į visas puses. Nieko tokio, kad aplinkui nė gyvos dvasios, bet kas gali bet kada atsirasti netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Be to, Elijui teko skaudžiai pripažinti, jo paties įgūdžiai gali būti atšipę, tinkamai nenušlifuoti. Vis dėl to, praėjo gana daug laiko, net šešeri metai nuo pirmojo ir vienintelio tokio plano įgyvendinimo. Ne, šio savo plaučiais nesirūpinančio nepažįstamojo baigtis turės palaukti vėlesnio, tinkamesnio laiko. Dabar Elias nusprendė apsiriboti vien žodžiais.
- Oo, taip, aš atsimenu tave, - sumurmėjo po nosimi, bet pakankamai garsiai, kad anas išgirstų. - Joks pokytis, matau, neįvyko, viskas kaip kadaise.
Nukreipė žvilgsnį nuo medžio priešais į pasibaisėtina veikla (rūkymu) užsiimantį buvusį kursioką, kurio veidą diskretiškai išrausė iš po dulkių ir kitų nereikalingų dalykų krūvos savo galvoje. Lūpas perkreipė į žiauroką šypseną. Šiaip jau nemokėjo rodyti savo nuoširdžių emocijų, šitoj srity buvo visiškai neintelektualus, tačiau gebėjo nuspėti, ką žmonės tikisi išvysti kito veide vienoj ar kitoj situacijoj. O ta šypsena beveik atitiko jo vidinius išgyvenimus. Beveik.
- Neturi daugiau smegenų, nei aš jų turiu savo alkūnėse, - tarė.
(("Thou hast no more brain than i have in my elbows." - Shakespeare in "Troilus and Cressida"))
-
Susidarė įspūdis, kad vyriškis susimąstė. Matthew pasidarė smalsu, apie ką. Negi apie tai, kad jie gali būti pažįstami? Turner susiraukė. Jam ir pačiam šitas klausimas nedavė ramybės. Jis buvo tikras, kad buvo šitą žmogų matęs. Ir tikriausiai Hogvartse - o kur kitur? Bet niekaip negalėjo prisiminti, kuriame kurse jis mokėsi. Tikrai ne Grifų Gūžtoje pasakė sau Matthew. Galvojo, kad bent jau koledžo draugą atpažintų. Tiesa, šis (ne)pažįstamasis atrodė kiek vyresnis, tačiau, tikėtina, taip buvo tik dėl to, kad pats Matthew atrodė itin jaunai.
Nespėjus dar labiau išvystyti minties, šalia sėdintis vyras prakalbo. Ir jis, pasirodo, Matthew prisiminė! Vėlesnis sakinys buvo visiškai neaiškus. Turner susimąstė, ar vertėtų klausti, ką gi jis turėjo omenyje. Nepaisant to, kad akivaizdžiai draugijos nenorėjo, vyras neatrodė pats baisiausias žmogus pasaulyje - iki Soreno von Sjuardo jam buvo itin toli.
- Ką turi omenyje? - ištarė herbologas, tačiau tuojau pat pasijuto nejaukiai - tiriantis žvilgsnis nebuvo itin malonus. Išvydęs šypseną, kuri buvo daug panašesnė į grimasą, Matthew net atšlijo. Prireikė visų pastangų, kad neatsistotų nuo suolo. Vis dėlto apsijuokti dar ir prieš šitą žmogų nesinorėjo.
- Na... - šiaip ne taip sukaupęs drąsą nutęsė Turner. - Deja, apie tavo alkūnes neturiu ko pasakyti, tačiau savo smegenimis esu pakankamai patenkintas.
Buvęs profesorius susimąstė. Kas jis, po velnių, toks, kad čia atvirai įžeidinėja žmogų, ne vienerius metus dirbusį profesoriumi?!
-
Išteisinto žudiko galvoje vis dar šmėžavo mintis apie dar vieną nusikaltimą. Gana ryškiai šmėžavo. Tačiau kartu su ta mintimi šmėžavo ir tokia, kad gal nelabai protinga ir apgalvota yra pasmaugti žmogų virvele vien už tai, kad jo protas nelabai šviesus, o socialinių situacijų pajautimo jis, rodos, išvis neturi. Nors negalėtum pasakyti, kad ir Elijas tokį turėjo. Jis tiesiog buvo labai gerai išstudijavęs žmonių veidus.
Nenorėjo atsidusti, bet atsiduso. Suėmė delnu šlapius, prie kaktos prilipusius plaukus ir suspaudęs juos išgręžė. Vandens srovelė nutekėjo per veidą, smakru žemyn ir nulašėjo ant šaliko. Kartais Andrius įtarė, kad turi keistų fetišų. Tiesa, nebuvo tekę to išsiaiškinti, nes paskutinis žmogus, su kuriuo siekė permiegoti, vidury veiksmo išsigando akivaizdžios Elijo kontrolės ir susirinkęs skudurus pabėgo. Vyras nemėgo prisiminti to įvykio. Buvo truputį gėdinga, o gėda - užgintas jausmas, tik mažulyti kamputį turintis pačiose giliausiose duomenų analitiko sielos gelmėse.
- Na, niekad nebuvai labai šviesaus proto, dabar irgi neatrodai patyręs sąmonės nušvitimą, - paparasčiau, su panieka balse paaiškino jis kursiokui iš senų laikų. Dievaži, ar sofistikuoti pasakymai tikrai yra didi paukščių kalba?
Jo ramybės drumstėjas, regis, nė nesiruošė liautis dūmyti tos velnio tūtelės. Elijas staiga pasielgė neįtikėtinai netipiškai savo charakteriui, beveik perlipo per save ir savo lavoną, nusižengė visiems vidiniams gyvenimo principams. Jis ištiesė ranką ir ištraukė smilkstančią cigaretę kvaileliui iš pirštų, pasibjaurėjęs nuspriegė ją ant šlapios žemės ir kulnu užmynęs įtrynė į purvą. Jeigu anas sugalvos prisidegti naują, Elijas savęs nebevaržys. Kišenėje užčiuopė virvelę.
-
Panašu, kad šitas keistuolis yra vienas iš tų, kurių Matthew nemėgo. Tikriausiai buvo iš tų "kietuolių", kurie į paprastus žmogelius, kaip Matthew, nė nekreipė dėmesio. Dėl to buvo keista, kad vyriškis prisiminė buvusį moksladraugį.
- Man atrodo, kai kuriems reikėtų pasitikrinti savo protą, - ne itin patenkintas suburbėjo Matthew. Nepaisant to, kad jis pats puikiai suvokė esąs, švelniai tariant, nekoks burtininkas, buvo tikrai bjauru, kai kas nors taip atvirai pasisakydavo ta pačia tema. Nors kas žino, gal šitas žmogus galvoje turėjo visai ką kita?
Ak, kas ten jį supaisys pagalvojo Matthew giliai įtraukdamas dūmo. Ir staiga pajuto, kad cigaretė kažkur dingo. Matthew prireikė kelių akimirkų, kad suprastų, jog tai to keistuolio darbas.
- Atsiprašau? - tarstelėjo Turner, žiūrėdamas, kaip ilgas galas cigaretės yra žiauriai suniokojamas. Jis (dar) nebuvo iš tų, kuriems tai reikštų tragediją. Deja, kaip tik šį kartą Matthew pajuto, kaip jam trūksta tų kelių įtraukimų. Ką gi. Neliko ką daugiau daryti. Jis puikiai suprato, kaip sužavės šalia sėdintį žmogų, tačiau ano jausmai rūpėjo kaip pernykštis sniegas.
Turner išsitraukė pakelį ir naują cigaretę. Teliko rasti žiebtuvėlį, kuris, bjaurybė, sugebėjo kažkur išgaruoti!
-
Lietus, rodos, nė neketino liautis. Pliaupė kaip iš kibiro. Takelis, išvagojęs parką savo purvina gysla, buvo arti patvinimo ribos. Elijo batai atsidūrė balutėje. Jeigu ji dar kiek pakiltų, būtų visai apsemti, ir purvinas vanduo prasismelktų į vidų ir užlietų jo sniego baltumo kojines. Negalėjo leisti, kad taip nutiktų, tačiau ryte, besiruošdamas į darbą, nė nepagalvojo užkerėti batų ir kojinių nepralaidumo kerais. O tai daryti dabar, šalia šio kvailo ir nepageidaujamo asmens, būtų mažų mažiausiai neoru. Sugadintų nepriekaištingai sukurtą ir palaikomą Andriaus reputaciją.
- Taip, tikrai. Gal tave užrašyti į proto tikrinimo sesiją? Pažįstu šio reikalo specialistą, galbūt net padarytų nuolaidą, - tyčiojosi šiaip gana santūrus duomenų analitikas. Lietus, šlapi plaukai ir cigaretė jį veikė neigiamai, kaip kokia pilnatis. O, turbūt reikia kam nors dėkoti, kad šiomis dienomis mėnulis žemėj buvo atsukęs vietą, kur saulė nešviečia. Pilnatis iš įprasto Elijo būtų padariusi ekstramegaturbo bjaurų Eliją. Gal net imtų kandžiotis, užmiršęs visas virveles.
Tačiau nebuvo pilnatis, o virvelė kišenėje paslaugiai apsivijo aplink pirštus. Kursiokas, kurio vardo neprisiminė ir neketino prisiminti, pasielgė neapgalvotai ir kvailai. Dar viena cigaretė atsidūrė tarp jo pirštų, o Andriui tai buvo paskutinis lašas. Ištraukė virvelę iš kišenės, ir įtempęs parodė tam kvailiui.
- Matai, su šita aš galėčiau tave pasmaugti, - pagrasino, veidą iškreipė siaubinga šypsena, beveik kaip grobuonies. Prie to prisidėjo ir bjauriai prie kaktos prilipę tamsūs plaukai. - Aš galėčiau tave pasmaugti, ir taip ir padarysiu, jeigu nesusikiši cigaretės į šikną, - sušnypštė. Aplink nieko nebuvo, ir Andrius pagalvojo, kad nebus didis vargas atsikratyti lavonu.
-
Pliaupiantis lietus, švelniai tariant, nepataisė ir taip vis labiau bjurstančios Matthew nuotaikos. Ir būtinai čia turėjo pasipainioti šitas kvailys, kuris neleidžia net įtraukti dūmo?! Kodėl Turner'iui negali bent kartą pasisekti? Net ir čia, kur, atrodo, nebuvo nieko magiško. Tik eilinis Anglijos užkaboris. Ne, būtinai turėjo susitikti šitą...
- Pirmiau pats užsirašyk, - burbtelėjo Matthew, nors tai padarė drąsiau nei iš tiesų jautėsi. Pamažu herbologas pradėjo bijoti šito keisto žmogaus. Jo veidas nebuvo iš tų, kurie itin žavėtų savo patrauklumu. Jis buvo... Na, sakykime taip, nejaukus. Tad nereikia stebėtis, kad toks bailys kaip Matthew Turner jau kuris laikas jautėsi nejaukiai.
Tiesą sakant, ištraukta virvelė ir grasinimas Matthew nenustebino. Išgąsdino - taip. Tačiau nenustebino. Tereikėjo nuspręsti, ką daryti. Parodyti, kad bijo? Net ir Turner nenorėjo to parodyti. Tad buvęs profesorius ilgokai tylėjo, kas, ko gero, ir parodė jo baimę.
- Kai kas labai gražiai moka pašnekėti, - galiausiai ištarė Turner. Jis dar kartą įkišo ranką į kišenę ir užčiuopė skylę. Pasirodo, žiebtuvėlis įsmuko ten. Matthew ištraukė jį iš skylės, tačiau kol kas tiek ranka, tiek žiebtuvėlis liko kišenėje. Cigaretė įsipatogino burnoje. Matthew šiek tiek įsitempęs laukė, kas bus toliau. Nebuvo itin geras mušeika, tačiau kadangi buvo perspėtas, neabejojo, kad keistuolis taip lengvai jo nenugalės.
-
Andriuje vidujai kovojo dvi jėgos, viena tamsi ir siekianti kontrolės, pergalės, valdymo, o kita - racionalus protas, kuris teigė, kad nužudyti niekuo dėta bernelį vien už tai, kad nervino, yra neprotinga ir neapgalvota. Elijo gyvybei negresia pavojus, negresia pavojus ir jo garbei bei orumui, tad kam terliotis su virvelėmis ir kirviais? Nejaugi vien pasilinksminimo tikslais? O paskui gi jam tektų terliotis su kūnu, negali jo paprasčiausiai sukapoti ir sukišęs į bulvių maišą išmesti į purviną upę, kuri, rodos, tekėjo visai netoliese. Be to, jo kojinės ir brangus paltas neabejotinai atsidurtų nešvaros akivaizdoje. Negalėjo taip nutikti.
Andriaus racionalus protas visada buvo stipresnis, nei tamsūs įgeidžiai, tačiau šį kartą vos per plauką jis nesigriebė jau tarp pirštų bevingiuojančios virvelės, įtartinai panašios į brangų batų raištelį. Duomenų analitikas metė neapykantos ir susierzinimo pilną žvilgsnį į cigaretę kvailelio nasruose, kažką neaiškaus ir grėsmingo suurzgė, o tada, visu savo kūnu parodydamas, kaip smarkiai tvardosi, kad nesiimtų smaugimo proceso, atsistojo. Susikišo virvelę į palto kišenę ir pasisuko eiti, nė nemestelėjęs paskutinio žvilgsnio į vyruką ant suoliuko. Jo batai, prisemti purvino vandens, nemaloniai žliugsėjo tolstant takeliu, vedančiu iš parko.
-
Regis, šis vakaras buvo vienas iš tokių, kai debesų legionai negrasino užgriūti dangaus ir nepaversti pasaulio sumauta permirkusia koše. Tik smulkutė gaivi dulksna jau buvo spėjusi nuprausti jauduliu spindintį veidą, kai Sigurdas prisiartino prie parko vartų. Link horizonto krypstanti saulė po išsidraikiusiais debesimis maloniai šildė ir paslapčiomis kuždėjo drąsinančius žodžius. Iš tiesų, gyvenimas dabar atrodė toks paprastas, toks aiškus, kol prisiminė, dėl ko čia atėjo. Akys karštligiškai apžvelgė aplinką, krūtinėje iš karto sukilo nerimo bangos - ar ji pasirodys? Gal Matthew neleido? Ar išvis buvo gera idėja čia atvykti? Tokiomis akimirkomis jis atsidusdavo, susilaikydavo nepatikrinęs laiko telefone ir šimtąjį kartą apsidairydavo. Retkarčiais kilstelėdavo ranką link kišenės, kur gulėjo maža staigmena-dovana Deoiridh. Nors greičiau islandas tai laikė liudijimu apie pasiryžimus ateityje, juk pagaliau - pagaliau! - atrado tai, kas jam patinka, nors ir visai netikėtai. Apsigyvenimas pas pagyrūnišką grifą iš pradžių atrodė prasta idėja, bet iš kur šiaurietis galėjo žinoti, kad būsimojo antrakursio žiobarų tėvų laikoma fotoateljė sudomins jį? Niekad nebūtų galėjęs pamanyti. Net dabar tai stebino, praėjus beveik savaitei po atvykimo, kai pasibaigė mokslo metai.
Dar kiek pastypčiojęs šalia įėjimo vaikinas žengė vidun bei klestelėjo ant artimiausio suoliuko, pasiryžęs toliau kantriai laukti. Deja, po kelių minučių sekundžių įvairiausios mintys užplūdo sąmonę, kankindamos ją būtais ir nebūtais dalykais. Todėl nenuostabu, kad telefonas, tas išsiilgtas žiobariškas daiktas, netrukus buvo ištrauktas. Kažkoks kortų žaidimas turėjo užimti smegenis, bet žinojimas, jog tuoj tuoj pasirodys škotė, vertė visą susikaupimą niekais. Jau? Jau? Jau? Gal dabar? - taip klausė jos, nė akimirkai nenurimdamos bei versdamos bent trumpam pakelti akis nuo šviečiančio ekrano. Vis dėlto Sigurdas džiaugėsi truputį pasislinkęs link kol kas miglose tūnančio gyvenimo tikslo ir laimingo atsitiktinumo, kuris dabar jam reiškė gana daug. Šios vasaros atostogos, kad ir paskutinės besimokant Hogvartse, žadėjo būti iš tiesų ypatingos.
-
Pastaraisiais metais atostogos buvo keistas laikas. Anksčiau Deoiridh jų nelaukdavo, nes ištisus du mėnesius reikėdavo galvoti, kaip išsimaitinti. Susipažinusi su Matthew ji pradėjo jaustis kaip bet kuri normali mokinė: su nekantrumu laukdavo Kalėdų, Velykų ir vasaros, mat tai reikšdavo laisvę nuo nusibodusių pamokų ir namų darbų.
O štai dabar... Grifiukė ir vėl jautėsi sutrikusi ir nežinojo, ką galvoja apie atostogų metą. Du mėnesiai, kada ji tikrai nesusitiks su Sigurdu, atrodė kaip be galo ilgas laikas. Ši mintis mergaitę vis dar gąsdino, tačiau ji jautėsi būtent taip.
Bet šios atostogos bus kitokios. Kvietimas susitikti be galo sutrikdė Deoiridh, bet ji neapsimetinėjo: tai ją be galo pradžiugino. Šis planas nudažė atostogas visai kitomis spalvomis, ir dabar tikrai buvo ko laukti. Egzaminai, aišku, užtruko ištisą amžinybę, bet tai nebuvo labai svarbu: grifiukė turės galimybę pirmą kartą sutikti Sigurdą ne mokyklos aplinkoje, ir tai buvo labai smagu.
Ko gero, nereikia stebėtis, kad artėjant susitikimo laikui Deoiridh vis labiau ir labiau jaudinosi. Nepaisant to, kad ji džiaugėsi būsimu laiku, praleistu su islandu, kartu kilo ir sudėtingi klausimai: kaip jiems seksis šnekėtis? Ar bus bent kiek lengviau nei mokykloje? Ar Sigurdas nenusivils jos, Deoiridh, elgesiu?
Tai tikriausiai buvo nulemta baimės, bet iš viešbučio rudaplaukė paspruko nepastebėta. Dieną buvo užsiminusi, kad vakare norės išeiti, bet išeidama Matthew neperspėjo. Bijojo, kad neišleis? Galbūt. O galbūt tiesiog nenorėjo matyti to pernelyg supratingo žvilgsnio.
Mergaitė tiksliai nežinojo, kur yra reikalingas parkas, tad išėjo gerokai anksčiau nei reikėjo. Žvilgtelėjusi į laikrodį suprato atėjusi likus gal penkiolikai minučių iki sutarto laiko. Labai nesinorėjo parodyti, kad nekantrauja, tad kiek pavaikščiojo gatve pirmyn atgal. Beliko tikėtis, kad islandas jau yra vietoje. Pritykinusi prie įėjimo Deoiridh atsargiai žvilgtelėjo vidun ir, savo džiaugsmui, ant artimiausio suoliuko pastebėjo Sigurdą. Šypsena nejučia nušvietė rudaplaukės veidą, bet ji skubiai buvo žiauriai sunaikinta. Ne, islandui nereikia žinoti, kokia Deoiridh laiminga dėl šio susitikimo. Kažkokiu būdu reikėjo elgtis santūriai ir ramiai - taip, kaip ji elgdavosi mokykloje. Tais atvejais, kai nesusimaudavo, žinoma.
Iš paskutiniųjų stengdamasi negreitinti žingsnio Deoiridh galiausiai priėjo prie Sigurdo. Visi žodžiai paslaptingai išnyko, tad kelias akimirkas grifiukė tiesiog stovėjo ir tylėjo. Tiesiog nuostabu...
- Labas, - galiausiai pratarė ji. Darė viską, kas buvo jos valioje, kad tik nenusišypsotų.
-
Vis dar stebėjosi, kaip lengvai išgavo iš tėvo leidimą dar keletą savaičių pasilikti Jungtinėje Karalystėje. Gal jis įprato prie augančio sūnaus savarankiškumo? Net jei liepą jam sukaks tik septyniolika? Tik? Tai daug ar mažai? Pats Sigurdas jautėsi pakankamai suaugęs, kad priimtų tokius sprendimus ir (greičiausiai) per daug neprisidirbtų. Kita vertus, kad ir kaip ten iš tikrųjų buvo, jis privalėjo kiekvieną dieną skambinti, apsakyti visus įvykius. Na, kartais kokių nuotraukų nusiųsti. Atrodė, jog nereikia dėl to jaudintis - laisvės pakankamai. Tačiau už tėvo balso kažkas slypėjo, lyg... Lyg... Vaikinas nerado tinkamų žodžių tam apibūdinti. Po pokalbių jis jausdavo virš galvos kybantį šešėlį - tarsi kokį nerimą ar blogą nuojautą, kuri visiškai išnykdavo tik sulaukus kito skambučio. Sunku buvo paaiškinti šio pojūčio priežastį, o dar sunkiau - bandyti su tuo kažkaip kovoti. Net Mjorniras, šiuo metu gyvenantis pas tėvą, pasidarė nekalbus, sumaniai išsisukdavo nuo tiesioginių ir netiesioginių klausimų. Rodės, kad niekas nesugebės priversti jų kalbėti bent kiek atviriau. Kakta nuo intensyvaus mąstymo net susiraukšlėjo, akims vis dar bukai spoksant į jau užgesusį telefono ekraną. Dabar ne laikas tam. Dabar…
Mintis netikėtai nutrūko pastebėjus, kad kažkas priėjo. Tą pačią akimirką nusistovėjusią tylą perskrodė Deoiridh balsas, kilstelėjęs islando žvilgsnį aukščiau ir stebuklingai nejučia nugiedrijęs veidą. Nors vos pastebima rūpesčių žymė liko, lūpose atsirado kažkas panašaus į šypsnį. Iki jo trūko visai nedaug - malonaus balso, juokingos situacijos ar pačios škotės veido išraiškos. O joje buvo įmanoma įžvelgti viską, išskyrus, žinoma, bent menkiausią laimės trupinėlį. Kelias akimirkas pasirodė, kad jis jau yra, bet tai liko tik fantazijose bei spėliojimuose. Todėl nenuostabu, jog Sigurdas, žiūrėdamas į animagę, užsibrėžė šio susitikimo tikslą - priversti ją bent nusišypsoti. Tai turėtų būti lengviau negu kalbėjimas su tais dviem „plepučiais“.
-Labas, - atsistojo jis, paslėpdamas telefoną vasarinės striukės kišenėje. Dar svarstė pasidomėti, kaip jai pavyko pasprukti nuo saugančios Matthew akies, bet paskutinę sekundę persigalvojo. Nereikia gadinti visko iš karto, todėl vaikinas šiek tiek patylėjęs pridūrė:
-Gal pasivaikščiokim po parką? Jis gana didelis, yra nemažai takelių ir suoliukų.
Žvilgsnis, vieną sykį drąsiai nukrypęs į Deoiridh, staiga susidrovėjęs nuskrido priekin, po svyrančiais senutėliais medžiais ir vešlia žole. Kojos tarsi savaime lėtai pasuko jų link.
-
Ar gali būti, kad Sigurdas išties apsidžiaugė ją pamatęs? Ar tai įmanoma? O gal jai tik pasirodė? Kita vertus, būtent islandas inicijavo šitą susitikimą. Vadinasi, jis norėjo susitikti. Deoiridh vos sulaikė šypseną. Teko skubiai nuleisti galvą, kad tik vaikinas nepastebėtų to menko šypsnio šešėlio, kuris galbūt nuslinko jos veidu.
Po Sigurdo pasisveikinimo stojo ta taip pažįstama tyla. Deoiridh buvo įsitikinusi, kad čia reikia žodžių, bet niekaip nesugalvojo, ką galėtų pasakyti. Jau žiojosi kažko klausti, bet islandas ją pralenkė. Klausimas buvo visiškai kasdieniškas, tačiau mergaitė susidrovėjo. Galbūt tai nulėmė žvilgsnis, užtikrintai smigęs į ją. O galbūt klausimai, vėl iškilę galvoje. Ar tai… Pasimatymas? Ši mintis taip išgąsdino Deoiridh, kad ji kokią minutę pamiršo atsakyti į klausimą.
- Žinoma, gerai, - galų gale susiprotėjo išsižioti mergaitė. Dabar pasijuto dar blogiau: ką vaikinas apie ją pagalvos, kai ji negeba normaliai atsakyti į tokį paprastą klausimą? Nė neketindama pažvelgti į islandą Deoiridh lėtai nusekė paskui jį. Galvą tiesiog spaudė mintys apie tai, kad reikia kažką pasakyti. Reikėjo išsklaidyti šitą tylą, kuri šią akimirką atrodė esanti nejauki. Tik ką pasakyti? Ko paklausti, kad neatrodytų esanti visiška kvailė, be galo laukusi šito susitikimo? Jis nežino, kaip aš šito laukiau, ar ne? karštligiškai klausinėjo savęs rudaplaukė.
Kiek pagreitinusi žingsnį ji atsidūrė šalia Sigurdas ir atsargiai pažvelgė į jį. Islandas atrodė susimąstęs, o gal tik nenorintis susidurti akimis. Bent jau taip pasirodė mergaitei. Deja, ji nė neįsivaizdavo, ar taip yra iš tiesų, ar tai tik vaizduotės vaisius. O jeigu ji teisi, kodėl taip yra? Atrodė, tarsi jie būtų žengę žingsnį atgal. Ar taip buvo dėl to, kad susitikimas buvo planuotas?
Jiems beeinant pro suoliuką Deoiridh galvoje šmėkštelėjo mintis, kad būtų visai smagu prisėsti. Vis dėlto ji laiku pagalvojo apie tai, kad sėdint nebus kur nusukti žvilgsnio, tad šį pasiūlymą atmetė jo net neištarusi. Dabar kažkokiu būdu reikėjo tęsti (pradėti?) pokalbį. Vienas klausimas jau senokai kankino mergaitę, bet klausti buvo nejauku. Vis dėlto galiausiai ji ryžosi:
- Ar tu… Turėjai reikalų Koukvorte? Kažką čia veikei? Juk neatvykai tik tam, kad, na… - kelioms akimirkoms stojusi tyla buvo labai nemaloni. Deja, nebuvo, ką daryti, nes klausimą užbaigti buvo baisu. Sukaupusi drąsą Deoiridh pratarė: - Susitiktum su manimi?
Ji nė nepastebėjo, kad paskutiniai žodžiai buvo ištarti gerokai tyliau. Taip tyliai, kad Sigurdas norėdamas galėjo jos lengvai neišgirsti.
-
Kodėl šį kartą jis kur kas lengviau rinko žodžius? Gal dėl to, kad ruošėsi susitikimui? Tikėtina. Bet dėl kokios priežasties Deoiridh, regis, dar labiau užsisklendė ar tiesiog tapo nekalbesne? Nejaukumas, drovumas ir dar tūkstančiai kitų dalykų - taip manė Sigurdas, slapčia irgi turintis šiuos jausmus. Jos pritarimas pastaruosius pamąstymus tik patvirtino. Vaikinas prisiminė, kaip anksčiau kalbėdavo nepilnais sakiniais. O kas dabar atsitiko? Užaugo? Ta mintis kiekvienąkart nukrėsdavo tarsi mažytė elektros iškrova. Vis dėlto škotę buvo galima suprasti, todėl jos nelabai kaltino, nors troško, kad būtų šiek tiek lengviau bendrauti. Tai, be abejo, liks tik svajonėse, kol pavyks išvysti merginos veide šypseną. Ir ne išspaustą prievarta, o tikrą, nuoširdžią. Jis stengėsi negalvoti, kas galėtų įvykti po to - nedrąsus juokas, žavus nuraudimas ar… Ne! Išsigando islandas, mėgindamas išlaikyti tokią pačią akmeninę išraišką pamažu pėdinant į medžių sukurtą paslaptingą prieglobstį. Kur saulės šviesa buvo gana retas svečias, kur šimtamečiai kamienai matė daug porų, vaikščiojusių po seną parką.
Neaišku, ar Deoiridh pastebėjo kažką keisto, bet, laimei, ji nieko neklausė, greičiausiai skubindamasi suspėti su plačiu Sigurdo žingsniu. Pagaliau sėkmingai nukreipus mintis nuo trikdančių temų ir beveik nusiraminus, beliko tik… Tik… Prabilti. Laisvai, nerūpestingai, taip, kaip šią akimirką jis tiesiog negalėjo šnekėti. Jau nekalbant apie prasmingą repliką ar klausimą - smegenys kategoriškai atsisakė pateikti tokią informaciją. Tad metęs trumpą žvilgsnį į rudaplaukę, giliai širdyje tikėjosi, kad stojusi tyla iš tikrųjų nėra tokia nejauki, kaip atrodė vaikinui. Nusistatytas tikslas šmėžavo kažkur toli, kone nepasiekiamas, o ką daryti dabar? Ištuštėjusioje galvoje netikėtai šovusi idėja išties buvo reikalaujanti ryžtingumo ir netgi šiokio tokio įžūlumo. Bet juk visi taip elgiasi. Tikino save, lėtai kaupdamas drąsą. Kairė ranka nežymiai sujudėjo, paslapčiomis siekdama škotės delno. Deja, ji nelauktai prašneko, sugriaudama daug nervų kainavusį projektą - islandas sulaikė beišsprūstantį atodūsį. Kas ten žino, o gal kaip tik tai užkirto kelią milžiniškam nesusipratimui? Akys įsmigo priekin, mintims karštligiškai lakstant iš vieno kampo į kitą bei bandant surasti normalų paaiškinimą savo veiksmams. Iki šiol mąstė, jog vienos priežasties turėjo užtekti, tačiau minint vien tik ją, Sigurdas galėjo pasirodyti kaip pakvaišęs įsimylėjėlis. O tokiu jis tikrai netroško būti palaikytas, ypač Deoiridh. Nebaigtas sakinys pakilo ore, sukurdamas nejaukią atmosferą. Kelias sekundes jiedu žingsniavo visiškoje tyloje, kol ją sudrebino vos girdimi žodžiai. Šiaurietis nustebo, kad jie iš viso buvo ištarti, bet egzistavo viena problema: kaip tinkamai nušviesti pasirinkimų priežastis? Lengviausia sunkiausia - sakyti tiesą, tačiau jei ji nepatiks animagei, kas bus kaltas? Tikrai ne jis, nors tuo save įtikinti buvo gana sudėtinga.
-Iš pradžių, - pagaliau pradėjo pasakoti vaikinas ir staiga nutilo, pastebėjęs atsivėrusioje proskynoje saulės nušviestą suoliuką. - Gal prisėskim tenai? - pasiūlė mostelėdamas ranka, kuri pasirodė stulbinančiai šalta bei nežymiai virpanti - jausmai pavergė kūną.
Kadangi ta vieta buvo arti, didelis nesmagumas nespėjo susiformuoti, kol jie (bent jau Sigurdas tai tikrai) su palengvėjimu klestelėjo ant suolo. Giliai įkvėpęs tęsė:
-Iš pradžių buvo taip, kaip tu sakei. - žvilgsniu tarsi grąžtu gręžė sunertuose pirštuose skylę. Jokios pasaulio jėgos nebūtų privertusios jo pakelti akis, o tuo labiau nukreipti jas į škotę. - - Dar galvojau savanoriauti atrakcionų parke, kurį buvau minėjęs, kai papasakojai apie savo vasaros planus, bet jiems padėjėjų kaip ir nereikėjo. - sekundę atsikvėpęs pridūrė - Po to, tiesą sakant, tą pačią dieną, supratau, kad mane domina fotografija bei panašūs dalykai… Bent jau dabar žinau, ko noriu iš gyvenimo. - islandas pasistengė kuo greičiau viską užbaigti, nes atvirauti nebuvo pratęs. Be to, susivokė, jog yra labai netoli nuo akimirkos, kai reikėtų parodyti paruoštą staigmeną. Jis jau ir taip buvo įsitempęs, tad kitas veiksmas turėjo palikti traumą visam laikui. Jaudulys maišėsi su baime būti nesuprastam, drauge virė ir kiti sunkiai įvardijami ingredientai, pavertę smegenis skysta košele. Gal atsisakyti šios idėjos? Ne! Per toli nuėjau, jog sustočiau. Pastaroji mintis uždegė akis, pravėrė burną ir privertė balso stygas ištarti šiuos žodžius, nuskambėjusius nelauktai tvirtai:
-Kadangi nežinau, kada tavo gimtadienis, o ir šis susitikimas… pirmasis už Hogvartso ribų, todėl sugalvojau, - tuo metu skruostai švietė tarsi šviesoforo lempos, bet jis nesustojo, pasiryžęs eiti iki galo, vis dėlto giliai širdyje būgštaujant, kad Deoiridh nieko nesupras, - paruošti staigmeną.
Sulig tuo šviesiaplaukis kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė...nuotraukas. Tris kvadratines spalvotas nuotraukas, kurių vienos kraštas buvo netyčia užsilenkęs. Mintyse nusikeikęs, jis ištiesė jas merginai ir išleido paskutiniuosius drąsos likučius į laisvę:
-Čia yra tai, kaip aš įsivaizduoju tave.
Vaiskiai mėlynas dangus su smulkiais, tarsi vatos gumulėliai, debesėliais; tankią miško paklotę nutvieskęs vienintelis saulės spindulys; ant apsamanojusio akmens tupinti maža žalia varlytė - štai kas jose buvo įamžinta.
-
Deoiridh jautėsi pasimetusi ir sutrikusi. Ilgainiui pradėjo nebijoti sau pasakyti, kaip laukia šito susitikimo. Deja, jam tapus dabartimi viskas pasidarė gerokai per sudėtinga. Žinoma, nereikėjo tikėtis, kad jiedu pradės pliurpti apie nieką, kartu juoktis ir visiškai atsipalaidavę užmirš sudėtingą bendravimo pradžią. Ne, tai būtų pernelyg naivu. Vis dėlto mergaitė tikėjosi, kad nebus taip… nejauku? Tylu? Vienaip ar kitaip, Deoiridh suprato, kad tikėjosi kažko kito. Į smegenis pradėjo brautis nusivylimas, tačiau grifiukė skubiai nustūmė jį į šoną. Ji pernelyg laukė šio susitikimo, kad susigadintų nuotaiką pačioje jo pradžioje.
Deja, pasirodė, kad klausimas, kurį ji išdrįso užduoti, nebuvo labai tinkamas. Gal išties nereikėjo to klausti? Ar Sigurdas pasakys tiesą? Šito rudaplaukė neįsivaizdavo, bet jau buvo per vėlu. Ji vylėsi, kad vaikinas nesupyks ir neįsižeis, nors pačiai atrodė, kad klausimas nebuvo užgaulus. Svarbiausia buvo sulaukti atsakymo ir tada galvoti, ką daryti ir sakyti toliau. O gal jai bent kartą pasiseks ir galvoti neteks? Galbūt pagaliau įvykiai pagaliau pradės tekėti sava eiga?
Kas iš pradžių? tarsi to ir telaukęs sušoko įtarumas. Ką islandas norėjo nutylėti? Ar suoliukas tebuvo dingstis laimėti šiek tiek laiko? Turint omenyje tai, kad Deoiridh ką tik atmetė sėdėjimo idėją net neištartą, dabar žygiuoti iki suolo buvo kiek kvaila, bet mergaitė nieko nesakė. Laimei, tyla ilgai netruko ir Sigurdas pratęsė sakinį. Ar jis tai ir ketino pasakyti, Deoiridh nežinojo, bet labai jau norėjosi vaikinu tikėti.
Tiesą sakant, netikėti tarsi nebuvo priežasties: Sigurdo atsakymas buvo labai nekonkretus. Kada jis sužinojo, kad atrakcionų parkui nereikės savanorių? Prieš ar po to, kai ji pasakė atvyksianti į šitą miestą? Ir kodėl tai, ką jis nori daryti, turi būti būtinai čia? Ir kas tai yra? O gal vis dėlto islandas išties atvyko čia tam, kad susitiktų su ja? Ar gali taip būti? Deoiridh susimąstė.
Deoiridh sėdėjo ant suoliuko ir įtemptai mąstė. Nežinojo, ar reikėtų ką nors sakyti ar klausti. O jeigu reikia, tai ką? Mergaitė pakėlė galvą tarsi norėdama pagaliau praverti burną, bet tuo metu islandas vėl prabilo. Deoiridh nuleido akis, bet spėjo pastebėti skaisčiai išraudusį Sigurdo veidą. Kaip tai reikėtų suprasti? Kas čia vyksta? Vaikinui užsiminus, kad tai yra pirmasis kartas, kai jie susitiko už Hogvartso ribų, tarsi pakuždėjo, jog jie išties yra pasimatyme. Ši mintis ir vėl išgąsdino, bet dabar nebuvo laiko bijoti - reikėjo klausytis, ką šneka koledžo draugas ir kažkaip atsakyti.
- Staigmeną? Man? - pakimusiu balsu sugebėjo pasitikslinti Deoiridh. Ji žiūrėjo į nuotraukas nesiryždama jų paimti. Ką reiškia gauti dovaną, jau buvo išmokusi iš Matthew. Vis dėlto ši situacija buvo visiškai kitokia. Ar jai taip paprastai paimti nuotraukas? O ką sakyti? Ar “ačiū” užteks? Ir kur, galų gale, jas padėti?
- Ačiū… - galiausiai sumurmėjo rudaplaukė ir kiek virpančia ranka paėmė nuotraukas. Žvelgė į jose pavaizduotą varlytę ir nejučia nusišypsojo. Nežinojo, kodėl, bet šis gestas pasirodė labai… Žodžio “mielas” vartoti nebuvo galima, bet tikrai buvo smagu.
- Džiaugiuosi, kad nesišaipai iš mano animagės pavidalo, - šiek tiek garsiau pridūrė Deoiridh ir tarsi tik dabar suprato, kad Sigurdas užsiminė nežinąs, kada jos gimtadienis. Ar tai buvo svarbu? Žinoma, Matthew jos gimimo dienos proga ką nors padovanodavo, bet ar datą reikia žinoti ir vaikinui? Kiek pasvarsčiusi mergaitė pratarė: - Aš gimusi kovą. O kada tavo gimtadienis?
Atsargiai žvilgtelėjusi į Sigurdą Deoiridh vėl nuleido akis į nuotraukas. Tai, kaip jis įsivaizduoja mane prisiminė islando žodžius ji. Ką tai galėjo reikšti? Kad ji yra vieniša? Ar kad mažytė? Ar Sigurdas ją mato tiesiog kaip varlę? Šios mintys kažkodėl buvo liūdnos, bet mergaitė neketino to parodyti. Nurijusi bet kokią blogą emociją ji pakėlė akis į Sigurdą ir sumurmėjo:
- Aš nežinau, kaip reaguoti…
Nejučia ji pasisilinko kiek artėliau jo - jeigu jau yra maža vieniša varlytė, gerokai aukštesnio tvirto vaikino buvimas šalia tikrai nepakenks.
-
Sulig kiekviena sekunde juto, kaip vis labiau susimauna. Tai nežinia kokiu būdu galvoje atsiradęs kvailokas pasiūlymas atsisėsti, tai nenuoseklus pasakojimas, tai... Laimei, mergina nieko nekomentavo, kai jis pagaliau nutilo. Bet ir neklausė - neatrodė, kad būtų itin susidomėjusi. Gal iš tikrųjų nepadarė didelio įspūdžio, tačiau viskas, ką Sigurdas sakė, buvo tiesa. Kad ir nepapildyta naudingomis detalėmis, kad ir, islando manymu, pernelyg atvira, ji atskleidė bent pusę jo minčių turinio. Taip, tarp visų stalčių, užkaborių bei sandėliukų Deoiridh vietos buvo palikta. Gal net su kaupu. Tikriausiai dėl to šovė idėja paruošti jai staigmeną. Tik dabar ją parodyti pritrūko šiek tiek drąsos, šiek tiek adrenalino, leidžiančio negalvoti apie netolimą ateitį. Vis dėlto, sprendimus gebanti priimti smegenų dalis nebuvo sutrikusi, todėl vaikinas netrukus prabilo. Žodžius lydėjo skruostus nuspalvinęs raudonis, liudijantis apie nemažą emocijų antplūdį. Deja, viskas buvo taip susimaišę, jog net nebandė atsekti jų tikrosios kilmės. Jis dabar daugiausiai rūpinosi, kad dar labiau nesusimautų, nors tai nelabai sekėsi - škotė, rodės, vis dar nesuprato, kas vyksta.
-Taip, - patvirtino šiaurietis, tebelaikydamas nuotraukas, nors jau spėjo pasijusti kvailokai. Ranką truputį paskaudo. Laimei, Deoiridh ilgiau negalvojo ir paėmė jas, bet balsas anaiptol neskambėjo džiugiai.
Ir tik tada, kai jos veide pražydo mažytė šypsena, Sigurdas atitoko. Kūną supurtė suvokimas - kaip visą tą laiką jis buvo įsitempęs, kaip netikėtai pasiekė nusistatytą, bet dabar jau nebesvarbų, tikslą. Net lengviau tapo kvėpuoti, tarsi sunkus akmuo būtų nusiritęs, visą amžių slėgęs krūtinę. Negana to, islandas pajuto, jog ir pats nori šypsotis - be galo be krašto. Išties, vos susilaikė nenusiviepęs iki ausų, juk tam priežasčių egzistavo ne viena. Tik įvardinti jas būtų buvę kiek nejauku - ne kiekvienas drįstų pasakoti apie savo jausmus, ypač artimų žmonių atžvilgiu. O animagę, tiesą sakant, jau giliai širdyje laikė tokia, nors garsiai paskelbti to negalėjo. Kai raudonis skruostuose pradėjo pamažu nykti, vaikinas išgirdo jos repliką ir netrukus po jos sekusį klausimą.
-Liepos viduryje, - atsakė bei mintyse pasižymėjo gimtadienio datą, tiksliau, tik mėnesį, bet jis neabejotinai nukeliavo į svarbių dalykų stalčių. Kas tuo tarpu vyko Deoiridh galvoje, jis nenumanė, tačiau spėjo, kad šioji pasijautė nesmagiai. Juk septynioliktasis gimtadienis - ne už kalnų, o būtent šviesiaplaukis buvo tas, kuris papildomai ruošėsi susitikimui. Kad ir kaip ten bebūtų, nuotraukos - jau paduotos, žodžiai - išsakyti, tad liko laukti tik… Ko? Jis ir pats to nenutuokė, pakeldamas akis ir susitikdamas su škotės žvilgsniu.
Šįkart nenukaito, nekrūptelėjo, nesutriko. Pabandė įžvelgti giliau nei mėlyna rainelė ar paviršiuje plūduriuojanti emocija, nes tylus šnabždesys atskleidė ne visai tai, ko tikėjosi. Kita vertus, kone instinktyviai žinojo, kaip reaguoti. Beveik akimirksniu galvoje susidėliojo ištisi sakiniai, kontrargumentai, bet iš lūpų neišsprūdo nė menkiausias garsas. Tarp jų mirguliuojanti jausmų, kažkokių nuotrupų ir atspalvių atmosfera būtų iš karto sugadinta. Sigurdui norėjosi sakyti, kad šypsenos visiškai pakanka. Kad blogiausias scenarijus - dovanos atmetimas bei jo paties atstūmimas - neįvyko. Kad dabar dėl to jaučiasi kuo puikiausiai. Tačiau vis dar nieko neištarė, tik nuleido akis, karštligiškai svarstydamas apie kitus galimus veiksmus.
-Tavo laimei, aš irgi nežinau, kaip į tai reaguoti… - pagaliau prabilo islandas, žvelgdamas į paskutiniuose spinduliuose besimaudančias gėles - saulė tuoj turėjo pradingti už medžių viršūnių. Malonus, vos juntamas vėjelis sklaidė beįsivyraujančią tylą. Švelniai šnibždėjo nesuprantama kalba, gal tikino, jog šis vakaras pasibaigs… Ne, apie tai negali būti nė kalbos! Vaikinas pamėgino sutramdyti per daug atsipalaidavusias mintis ir lyg gelbėdamasis nuo savęs pasisuko škotės pusėn. Kažkodėl pasirodė, kad Deoiridh anksčiau sėdėjo kiek tolėliau nuo jo. Nesvarbu. Dabar netgi geriau. Regis, tos maištingos mintys nežadėjo niekur dingti, sukeldamos chaosą ir pamažu perimdamos kūno valdymą. Tai gąsdino. Tačiau jis galvojo, kad spės susivokti bei susitvardyti prieš padarant kokią nesąmonę. Vis dėlto net nejusdamas pasislinko arčiau merginos.
Sekundės dalelę sutrikęs, kai staiga kūne veržlumo neliko nė lašo, Sigurdas apglėbė ją, truputį abejodamas. Tikino save, jog taip elgiasi norėdamas įteigti, kad abu jaučiasi panašiai. Sutrikę, pasimetę, bet kartu ir slapčia kažko trokštantys vienas iš kito.
-Tavo šypsenos man pakanka, - netikėtai išsprūdo. Tik po kurio laiko suprato, jog mintis buvo įgarsinta, o paskutinis žodis nuskambėjo labiau kaip ,,patinka‘‘. Vis dėlto tai buvo ištarta lyg vos juntamas atodūsis, tad beliko viltis, kad škotė jo neišgirdo.
-
Atrodė, kad lengviau būtų kažkur eiti, gal netgi bėgti tolyn. Galbūt tai padėtų išsivaduoti iš tos kaustančios įtampos ir pastangų pernelyg neapsijuokti. Deja, rudaplaukė buvo įkalinta šioje situacijoje ir nė neįsivaizdavo, kaip iš jos išsivaduoti. Smegenyse krustelėjo mintis, kad Sigurdas tikriausiai nenori justi tą įtampos lygiai tiek pat, kiek ir ji, tačiau tai negelbėjo. Tiesa, šis suvokimas padėjo suprasti: ji tikrai dėl nieko islando nekaltina. Kažkuria prasme mergaitė beveik džiaugėsi: kad ir kaip baisu buvo tai pripažinti, pasaulyje turbūt nebuvo nė vieno žmogaus, su kuriuo patekti į tokią situaciją būtų taip… smagu?
Deoiridh žvelgė į nuotraukas ir atkakliai bandė sugalvoti, ką daryti dabar. Kaip jai elgtis, kad Sigurdas neliktų jos nesupratęs? Kaip pasakyti, kad sutrikimą lemia tik tai, kad ji nėra pratusi prie staigmenų, tuo labiau iš vaikino? Ir, svarbiausia, kaip būti tikrai, kad islandas neįsižeidė? Grifiukė taip paskendo mintyse, kad pamiršo apie užduotą klausimą. Kai Sigurdas į jį atsakė, netgi kiek sutriko, bet, laimei, netruko atsitokėti. Problema buvo, kad tai negelbėjo: islandas ką tik pranešė, kad jo gimtadienis jau visai netrukus. Ir ne šiaip gimtadienis - jeigu tik Deoiridh neklydo, jis taps pilnamečiu. Argi tokia proga ji neturėjo paruošti staigmenos? Dabar Sigurdas tikrai gali įsižeisti, jeigu tik to nori.
Trumpam susidūrę žvilgsniai čia visai nepadėjo, mat Deoiridh juto tą slegiančią kaltę. Žinoma, galėjo teisintis apie gimtadienį nežinojusi, bet vaikinas savo iniciatyva paruošė dovaną, o ji?.. Atrodė, kad Sigurdas taip pat yra kiek sutrikęs, bet tai negelbėjo. Neapsižiūrėjimas sugadino nuotaiką, ir Deoiridh neįsivaizdavo, kaip reikės situaciją pataisyti. Mergaitė neįsivaizdavo, ką jaučia Sigurdas, bet kažkodėl atrodė, kad vakaras buvo sugadintas visai.
Vaikino žodžiai neliko neišgirsti, bet sukėlė dar daugiau klausimų. Ar galima manyti, kad jis neįsižeidė ir nesijaučia įskaudintas? Norėjosi atsiprašyti, pasakyti kažką svarbaus ir galbūt atviro. Deja, žodžiai strigo gerklėje, tad Deoiridh liko tylėti. Ji atkreipė dėmesį, kad Sigurdas atsidūrė kiek arčiau jos ir turbūt pirmą kartą tai sukėlė ne kažką panašaus į baimę ar nerimą. Nesinorėjo pripažinti net ir sau, bet ji džiaugėsi. Grifiukė bandė įtikinti save taip besijaučianti tik dėl to, kad Sigurdas parodė neįsižeidęs. Neapsižiūrėjimas neprivertė vaikino galvoti apie ją blogai. Jiedu gali ir toliau bendrauti.
Atrodė, kad mintys tuoj visai įsišėls, kai Deoiridh pajuto esanti apkabinta. Nedrąsiai nusišypsojusi ji išgirdo vaikino žodžius. Jie buvo ištarti taip tyliai, kad negalėjai būti tikras, ar tai nebuvo tik vėjo gūsis, kurį smegenys sudėliojo į širdžiai mielus žodžius. Mergaitė nedrąsiai prisiglaudė prie islando. Nors buvo smagu, ji vis tiek nežinojo, ką pasakyti. Kurį laiką tiesiog džiaugėsi tuo, kad jie yra kartu, tačiau viduje vis tiek kirbėjo nerimas, verčiantis klausti, ar Sigurdas nesijaučia įžeistas. Deoiridh neužtikrintai pakėlė žibančias akis į vaikiną. Norėjo nusišypsoti, parodyti jam, kad džiaugiasi šia akimirka, bet lūpos buvo kaip surakintos, tad teliko spoksoti į akis iš paskutiniųjų stengiantis nenusukti savųjų.
- Džiaugiuosi, kad esame čia, - vos girdimai pratarė rudaplaukė. Pačią išgąsdinę žodžiai privertė nuleisti akis, bet Deoiridh neatsitraukė nė per milimetrą. Teliko tikėtis, kad vaikinas patikės jos žodžių nuoširdumu.
Nė nepastebėjusi, ką daro, mergaitė priglaudė rankoje laikomas nuotraukas prie krūtinės.
-
Nebuvo prasmės kaltinti jos dėl kažkokio nepasiruošimo - abu per tiek bendravimo laiko nesugebėjo normaliai komunikuoti. Tad nieko nuostabaus, kad nesugebėjo ir sužinoti gimtadienių datų. Net keista, kad jie vis dar draugavo. Neužkasė savęs milijonais bereikšmių žodžių ar tūkstančiais daugiaprasmių žvilgsnių. Bet ne viskas visada vyko nuspėjamai - kad ir švelnus merginos apkabinimas. Sigurdas, prieš kelias minutes pasakojęs apie atvykimo į Koukvortą priežastis, nė nebūtų pagalvojęs, jog netrukus jo glėbyje bus Deoiridh.
Tarsi iš narvo išleistas paukštis išlėkę žodžiai priminė nedrąsų vėjo gūsį, o ne laukinio žmogaus riksmą, tačiau ji išgirdo juos. Tuo tarpu islandas neatsitraukė, išgąsdintas savo veiksmų, bet apmirusia širdimi laukė. Praslinkus amžinybei pavyko pajusti, kaip škotė prigludo arčiau. O tyla nebebuvo tokia nejauki, kaip anksčiau. Vaikinas džiaugėsi šia akimirka, jei tik buvo įmanoma įvardinti jausmus, užplūdusius sielą. Pavertusius ją į saulės apšviestą šventovę, į ramiai ošiančią jūrą, į viržiais apaugusias kalvas. Vis dėlto kažkas joje nerimo, gal abejonės, susierzinimo pėdsakai, slapta griaudami harmoniją viduje. Jis stengėsi tai ignoruoti, kreipė žvilgsnį tolyn, bet netikėtai susidūrė su Deoiridh akimis. Jos mįslingai žibėjo, tarsi norėdamos atskleisti paslaptį. Sigurdas pajautė kūną užkariaujantį palengvėjimą, nuplaunantį visus negatyvius jausmus. O jei to neužteko, pro merginos lūpas išsprūdę žodžiai įspaudė veide švelnią šypseną.
-Aš irgi… - kiek nedrąsiai atitarė jis, neturėdamas kur dėti žvilgsnio. Kol galiausiai islandas pastebėjo nelauktą veiksmą, privertusį šiek tiek susimąstyti. Negi jai iš tiesų patiko dovana? Tarė sau jis, suprasdamas, kad mergina nuotraukų neišmes į pirmą pasitaikiusią šiūkšliadėžę. Ne. Jos tapo svarbios, turėjo šiokią tokią prasmę Deoiridh. Nenuostabu, jog giliai sieloje pradėjo kirbėti kažin koks malonus jausmas, gal palaima, o gal… Nė nesuvokė, kaip palinko arčiau. Kone girdėjo jos širdies plakimą.
Deja, likimas nebuvo nusiteikęs draugiškai jų atžvilgiu ir neketino leisti jaunuolių draugystei pažengti kur nors toliau. Sigurdas, akimirkai mestelėjęs akį į takelį, išvydo artinantis žmogų. Lyg žaibo trenktas jis atsitraukė nuo škotės, vis dar viena ranka laikydamas ją per pečius. Tik dabar pastebėjo, kad vyras buvo siurbte įsisiurbęs telefono ekraną ir beveik nekreipė dėmesio į nuolat pavadėlį tampantį šunį. Ta nepakartojama atmosfera išsisklaidė. Su visam. Nepažįstamasis išgelbėjo sugadino jų susitikimą, tad beliko tik palydėti itin piktu žvilgsniu. Tačiau vyriškis padėjo susivokti, jog buvo jau vėlu - saulė nusileido, o rožinį dangaus atspalvį baigė užimti sutemos.
Vaikinas po ilgos tylos pagaliau pažvelgė į Deoiridh, bet nieko nepasakė.
-
Keista buvo jų draugystė. Deoiridh nebebijojo to žodžio - ir tai jau buvo didelis žingsnis į priekį. Bet kartais taip norėjosi, kad viskas būtų bent per nago juodymą paprasčiau. Buvo gera sėdėti kartu, nereikėjo jokių žodžių. Bet dabar atrodė, kad viskas galėjo (o gal ir turėjo?) vykti greičiau. Kodėl taip baisu pasakyti, kad kartu leisti laiką yra smagu? Tikriausiai turėjo seniai leisti Sigurdui žinoti, kad jis yra vienas iš nedaugelio žmonių, prie kurių galima jaustis saugiai. Tiesą sakant, net ir dabar Deoiridh nebūtų galėjusi pasakyti, ar vaikinas žino, koks yra svarbus ir reikalingas. Tikriausiai tai buvo pirmas kartas, kai taip pagalvojusi rudaplaukė nekrūptelėjo ir neišsigando. Ir prie to tikriausiai daug prisidėjo, kad laiką leido ne su kuo kitu, o būtent su minčių niekaip nepaliekančiu žmogumi.
Nežinia, ar tai buvo malonių minčių padarinys, ar ne, bet susidūrus žvilgsniams Deoiridh neišsigando. Nenusukti akių nebuvo lengva, bet šį kartą tai nebuvo baimė. Ar bent jau ne ta baimė, kuri niekaip nepaliko mergaitės ramybėje. Tikriausiai nesinorėjo, kad Sigurdas suprastų viską, tačiau kartu reikėjo ir bent kruopelytės atvirumo. Grifiukė jau žiojosi kažką sakyti. Galbūt būtų padėkojusi už susitikimą ar bendravimą. Galbūt būtų pabandžiusi pasakyti, koks islandas jai yra svarbus. Be galo norėjosi žengti tą žingsnį. Atrodė, kad pagaliau atėjo ta atvirumo akimirka, kai ji leis Sigurdui suprasti, kokia jai brangi ši draugystė.
Deja, visas grandiozinis planas šnekėti buvo žiauriai sudraskytas į smulkiausius skutelius. Deoiridh nepastebėjo besiartinusio žmogaus, tad staigus Sigurdo atsitraukimas nudiegė širdį. Laimei, nemaloniam jausmui nespėjus užpildyti viso kūno mergaitė suprato, kas atsitiko, ir susigūžė. Kuo puikiausiai suprato, kad ir pati būtų reagavusi taip pat. Situacija buvo visiškai sugadinta. Noro pasakyti kažką svarbaus neliko nė kvapo. Ir vėl norėjosi slėptis nuo pasaulio - ir Sigurdo. Deoiridh sėdėjo ant suoliuko ir gūžėsi savyje. Labai bijojo tokiu veiksmu įžeisti vaikiną, tačiau nieko negalėjo padaryti: dar ką tik vyravusi atmosfera išnyko kaip dūmas. Mergaitė nuleido galvą ir pradėjo svarstyti, ką daryti dabar. Norėjosi grąžinti tai, kas ką tik buvo prarasta, tačiau imtis iniciatyvos buvo nedrąsu, o Sigurdas, atrodo, lygiai taip pat nebuvo nusiteikęs to padaryti.
Apmaudas vėl bandė imti viršų, bet Deoiridh atkakliai stūmė jį į šoną. Įsivyravusi tyla buvo nenusakoma. Tai nebuvo tas momentas, kai tiesiog yra gera būti kartu ir nereikia žodžių. Bet kartu ir nebuvo nejauku, kai norisi pasakyti bet ką, kad tik nutrauktum tylą. Atsargiai pažvelgusi į vaikiną mergaitė susidūrė su jo akimis, bet savųjų nenusuko. Reikėjo padaryti kažką, kas parodytų, kad viskas yra gerai, kad jai patiko šis susitikimas, kad būtų galėjusi prasėdėti čia visą naktį. Deoiridh tik dabar suprato, kad Matthew gali sunerimti, tačiau skubiai nustūmė tą mintį į šoną. Ne, dabar akimirka buvo skirta tik Sigurdui. Tik kaip jam leisti tą suprasti?
Grifiukė nieko nesakė - nežinojo, kas čia tiktų. Laimei, prisiminė kai ką, kas tikrai turėjo parodyti, kad ji džiaugiasi būdama čia. Vis dar nenuleisdama akių ji nedrąsiai nusišypsojo. Neabejojo, kad šito užteks: islandas tikrai supras, kad ji yra patenkinta susitikimu. Nepaisant to, kad nepakartojama akimirka išnyko negrįžtamai, dabar daugiau nieko nereikėjo, tad Deoiridh pasijuto be galo laiminga.
-
Sigurdas turėjo būti užmiršęs viską pasaulyje, ar bent jau ignoravęs kitus dalykus. Galbūt tada susitikimas būtų pasibaigęs visiškai kitaip. Deja, per vėlu apie tai apie tai galvoti ir gailėtis. Visos galimybės spėjo išslysti tarp pirštų tarsi smėlio grūdeliai. Tik pasikeitusi atmosfera tvyrojo tarp jaunuolių, kurios nė vienas nedrįso pakeisti, nutraukti spengiančią tylą. Stipriai sučiauptos lūpos galėjo reikšti du dalykus: nepasitenkinimą, pyktį arba neryžtingumą. Kaip elgtis dabar? Tokia varginanti mintis kirbėjo jo galvoje. Net islandas tempė iki paskutinės akimirkos, kol dabartinės situacijos kaltininkas pranyko tarp medžių. Tik tada jis išdrįso atsisukti į Deoiridh. Reikėjo pripažinti, kad vaikinas jautėsi kiek pasimetęs - prieš minutę neabejotinai viskas buvo priešingai. Tuomet nebijojo, negalvojo, kas vyks toliau. Greičiausiai tai buvo geriausia atostogų, o gal ir viso gyvenimo akimirka.
Kaip anksčiau, taip ir dabar, jų akys susitiko. Sigurdas susivokė, kad viena ranka vis dar buvo apkabinęs škotę, bet dėl to nepasijuto nejaukiai. Gal net priešingai, mat nespėjus išgliaudyti savo jausmų tarsi riešutų, jis buvo apdovanotas šypsena. Nors ji pasirodė nedrąsi, tai liudijo, jog viskas yra gerai. Mergina džiaugėsi - vadinasi, galima daugiau nebesijaudinti. Ar patiko susitikimas, ar egzistavo dar kas nors, kas galėjo patikti Deoiridh, jis nenutuokė. Tačiau maloni šiluma netruko užpildyti vidų, o šypsnys savaime atsirasti nušvitusiame veide. Buvo sunku nusakyti, kaip jautėsi šiaurietis - dar žiupsnis kažko nepatirto, dar sauja laimės, dar...
Kad ir kaip patiko sėdėti kartu, vienas dalykas nedavė ramybės: laikas. Į parką tamsa netruko įsibrauti, o rudaplaukės globėjas galėjo pradėti nerimauti, nors vaikinas troško tai ignoruoti. Vis dėlto po kelių minučių draugiškos tylos jis tarė:
-Nenoriu priminti, bet gal tau jau vėlu? Galbūt laikas grįžti? - nuleidęs ranką susirado kur kas mažesnį Deoiridh delną ir tvirtai, bet švelniai jį apglėbė. Sigurdas be jokios baimės pažvelgė į merginos akis. - Mmm? Eime?
-
Tarp jų vyravusi tyla galėjo būti labai įvairi. Deoiridh puikiai prisiminė, kad šios keistos, bet kartu brangios draugystės pradžioje įsivyravusi tyla jai pačiai būdavo nejauki, ir tik nežinojimas, ką reikėtų sakyti, neleisdavo jos nutraukti. Vis dėlto einant laikui tai labai pasikeitė. Jai buvo gera tylėti kartu su Sigurdu. Užteko būti kartu.
Šiame Koukvorto parke jiedu, ko gero, pergyveno visus įmanomus variantus. Be galo malonią tylą sugriovė pro šalį praėjęs ir jų galbūt net nepastebėjęs žmogus. Laimei, tas nejaukumas, kurį sukėlė nepažįstamasis, nesitęsė ilgai. Sugrįžti į tą jaukumo akimirką nepavyko, tačiau, Deoiridh nuomone, dabar jie įsitaisė kažkur “per vidurį.”
Kai Sigurdas į nedrąsią šypseną atsakė savąja, mergaitė suprato: daugiau jiems nieko nereikia. Mielai būtų likusi čia visą naktį. Apie tai, kad Matthew galbūt jaudinasi, ji dabar visiškai negalvojo. Tiesą sakant, apie tėčio egzistavimą buvo pamiršusi. Buvo pernelyg smagu sėdėti čia kartu su Sigurdu, kad būtų galima galvoti apie kažką kitką.
Deja, panašu, kad vaikinas nebuvo nusiteikęs dar labiau gąsdinti herbologijos profesoriaus. Deoiridh apėmė apmaudas, bet ji nesiryžo prieštarauti. Kad ir kaip norėjosi pasilikti šiame parke ilgiau, mergaitė suprato Sigurdo nenorą užsisėdėti pernelyg ilgai. Tai, ko gero, parodė jo rūpestingumą ir… Kitkam apibūdinti Deoiridh nerado žodžių, tad pajutusi, kad islandas paėmė jos ranką, tik linktelėjo.
Žvilgsniams susidūrus grifiukei pasirodė, kad juos sieja toks tarpusavio supratimas, kokio ji neturėjo su niekuo. Su Matthew viskas buvo visiškai kitaip: ji herbologu pasitikėjo ir jį, ko gero, mylėjo, tačiau jis buvo jos tėtis. Sigurdas… Su juo leisti laiką buvo smagu. Jis taip pat buvo vertas pasitikėjimo. Bet jis buvo… draugas. Dabar dėl šito mergaitė buvo tikra. Dabar svarbiausia buvo viena - kažkaip tą draugą išlaikyti. Reikėjo jo neišgąsdinti savo kartais tikrai bjauriu elgesiu. Vis dėlto Deoiridh žinojo: Sigurdui kažkodėl su ja bendrauti patinka. Argi kitaip būtų siūlęs susitikti ir dar atnešęs dovanų? Žmonės šiaip sau taip nesielgia.
Dar kartą šyptelėjusi rudaplaukė atsistojo nuo suoliuko. Nė neįsivaizdavo, į kurią pusę Sigurdui reikia, bet pajuto norinti, kad jis palydėtų iki viešbučio. To paklausti kažkodėl buvo nedrąsu, bet žengusi žingsnį Deoiridh staiga sustojo ir vėl pažvelgė į Sigurdą.
- Džiaugiuosi, kad susitikome, - tyliai sumurmėjo ji nė nebandydama išsprūsti iš islando gniaužtų. Kurį laiką žiūrėjo į jį ir galiausiai neskubiu žingsniu patraukė parko išėjimo link.