Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Kvidičo aikštė => Temą pradėjo: Mariè de Hemptinne Liepos 24, 2009, 12:54:58 am

Antraštė: Pagrindinė aikštė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 24, 2009, 12:54:58 am
  Šeši lankai. Milžiniškos tribūnos. Žalia, švytinti, ką tik nupjauta žolė, jos kvapu įsigėręs oras ir tūkstančiai vilčių tvyrančių ore: nuo pat amžių glūdumos iki šių dienų. Tai - Kvidičo aikštė. Trapia senove dvelkianti erdvė, kur pakliūt svajoja kiekvienas nevertėlis ir pats kvidičo profesionalas, kur rungtynes stebėti atskuba visos Hogvartso apylinkės, kur kiekvienas randa sau pramogą. Čia net naktimis zvimbia kritliai, spragsi šmaukštai ir daužosi muštukai.
  Į šią aikštę gali patekti per keletą įėjimų: pro keletą šoninių, per kuriuos aukštai galvas pakėlę įžygiuoja kvidičo komandos, t.y. per tą įėjimą, pro kurį svajoja patekti kiekvienas burtininkas, arba pagrindinį, plačiai vartus atvėrusį įėjimą, per kurį susispietę grupelėmis ar po vieną atskuba mokiniai ir mokytojai, darbuotojai ir miestelėnai.
  Kartais čia užklysta vienišiai, norintys pasislėpti nuo pilies gaudesio, o kartais čia gali rasti ir slaptai besitreniruojančių pirmakursių, kuriems vieniems yra griežtai draudžiama naudotis šluotomis.
  Taigi imk šluotą į rankas, ar šokoladinę varlę į kišenę ir eikš čia, nes burtininkų vieta ne žemėj!
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 22, 2009, 06:57:24 pm
Ši vieta Cynthiai labai patiko, tačiau dabar buvo ne metas grožėtis aplinka, o laukti kitų kovojančiųjų. Hm.. magijos ministerija ne veltui parinko saugesnę, arčiau mokyklos vietą.. Ji atsisėdo ant priekyje stovinčio suoliuko ir rankose sukinėdama auksinį laikrodėlį, bei kartais patikrindama, ar pergamentas, sklandantis ore, niekur nenuskrido, ji laukė ateinant Rebecos Weiss ir Mirianos Lendal. Varnanagė ir grifė.. bus įdomu, žinoma, galbūt, ne taip, kaip grifas su klastuoliu, bet visvien..
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 22, 2009, 07:14:29 pm
- Laikas, - tyliai sušnabždėjo Rebeca žvelgdama į laikroduką ant dešiniosios rankos ir patraukė link kvidičo aikštės. Aikštės viduryje jau laukė šiandienos kovos teisėja. Jos oponentės dar nebuvo.
- Labas, - nusišypsojo teisėjaujančiai klastūnei ir nukreipusi galvą tuščiu žvilgsniu žvelgė pro žiedus.
Tikiuosi ji pasirodis.. Man reikia išnaudoti energijos perteklių. Mergaitė pasirąžė ir apsidairė aplink aikštę, tikėdamasi pamatyti grifę. Išsitraukė lazdelę ir pradėjo apžiūrinėti, braukydama per ją pirštus. Tikiuosi manęs neapvilsi. Nenoriu užsitraukti gėdos. Kad ir kaip Rebeca jaudinosi, jos veido išraiška buvo visiškai rami. Dar karta žvilgtelėjo į nediduką laikrodėlį, kyšojantį po apsiausto rankove. Varnagė stipriau suspaudė lazdelę ir laukė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 23, 2009, 12:15:16 pm
Miriana atėjo į kvidičo aikštę. Ten ji išvydo teisėjaujančią Klastuolę bei Mirianos priešininkę - varnanagę Rebecą, kurią jau buvo pažinojusi. Miriana priartėjo prie merginų.
- Sveika Rebecą, labas,- pasisveikino Miriana su teisėja bei savo priešininke.
Miriana iš apsiausto kišenės išsitraukė savo lazdelę. Ją šiek tiek pavartaliojo, patogiai įsidėjo į ranką - kad neiškristų. Kada galėsiu pradėti kovą? Šiek tiek nerimauju... Miriana stovėjo ir ruošėsi kovai. Bandė prisiminti kerus, burtažodžius, kurių merginai galėtų prireikti. Dėja, nedaug pamokų lankiau. Įdomu, kas iš viso to išeis?..
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 23, 2009, 12:29:44 pm
Cynthia laukė, bet laukė ir kovą pradėtįi nedrįstančios mergaitės. Stipriau užsisagsčiusi apsiaustą, Cyn atsistojo, pasistengė atsistoti palei vėją, o tada ranka nurodžiusi, kur pirmakursės turi atsistoti, ji ištiesė lazdelę ties viduriu aikštės ir sušuko:
- Paruošti lazdeles, dėmėsio, startas! -  Ir šį kartą bemaž nesijaudindama ji atsisėdo į savo vietą, koją užsikėlė ant kojos ir kiek nuobodžiaudama laukė, kol kasnors prasidės.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 23, 2009, 01:32:47 pm
Rebeca kiek palinko link varžovės ir grakščiai iškėlė savo burtų lazdelę, nukreipdama į grifę.
- Jei neprieštarauji, pradėsiu aš, - nusišypsojo ir nusilenkė, kaip derėtų kiekvienos kovos pradžioje.
Rebecos mintys sukosi it pašėlusios, atrinkdamos per pamokas sužinotus kerus. Gaila, kad jų tiek mažai.. Galiausiai mergaitės akys sužibo.
- Incendio!
Iš varnagės lazdelės išlėkė besidraikantys ugnies liežuviai, kurie siekė juodą grifės apsiaustą ir svilino žolę. Pučiantis stiprus vėjas, atrodo įsiutino liepsnas ir šios padidėjo dar labiau. Gaila, kad ši ugnis nebuvo tokia deginanti, kokios reikėtų dabar. Bent jau išgąsdins oponentę. Beki atsistojo atgal į savo puolimo padėtį, bandydama prisiminti, kokiose pamokose ji matė grifę, kad žinotų, ko galėtų laukti. Tačiau jų galimybės buvo daugmaž venodos, tad jai teliko laukti Mirianos atakos.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 23, 2009, 05:04:41 pm
Miriana nusprendė būti budri, kai teisėja paskelbė kovos pradžią. Miriana stengėsi, tačiau nepavyko. Pirmoji puolimą pradėjo Rebeca. Ji paleido dar nelabai žinomus Mirianai kerus - Incendio. Kai Rebeca ištarė tuos žodžius, iš varnanagės lazdelės prapliupo liepsnos. Ką daryti?.. Nežinau kokius kerus galėčiau staigiai panaudoti... Gal Protego?... Reiktų pabandyti, kol jos ataka manęs nesužalojo. Miriana staigiu mostu nukreipė lazdelę į artėjančias liepsnas ir pasakė:
- Protego!
Tuomet Mirianą apsaugojo tarsi koks permatomas skydas - Miriana nelabai žinojo - koks, tačiau Grifukė apsidžiaugė, kadangi oponentės liepsnos pamažu silpnėjo. Kautis nemoku, tai pirmoji mano kova. Gal šią kovą reiktų pasimokyti kai kurių kerų, kurių dar labai gerai nemoku? Miriana apsigynusi nukreipė savo lazdelę į Rebecą ir tarė:
- Expelliarmus,- tvirtu balsu pasakė Miriana, tikėdamasi, jog priešininkės lazdelė jau bus ant žemės.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 23, 2009, 06:51:54 pm
Protego.. Negalėjau tikėtis ko nors kito. Rebeca stengėsi prisiminti dar kokius gynybos kerus, kad nereiktų naudoti tų pačių, tačiau veltui. Mergaitė buvo per daug susimąsčiusi, kai pajuto, jog iš atsipalaidavusio kumščio išslydo jos lazdelė. Greitai pritūpusi, varnagė pagavo ją dar neprisilietus prie žemės. Rizikinga, rizikinga. ANJM profesorė dar nespėjo paaiškinti šių kerų.. Ak, kodėl nemoku normalių kerų, pradėjo dūsauti. Rebeca taip suspaudė savo lazdelę, kad net jautė į delnus įsmeigtus savo nagus.
- Aguamenti, - nutaikiusi į Mirianą iš lazdelės paleido stiprią vandens srovę, per kurią vos nulaikė lazdelę.
Šįkart, Protego kerai jos neišgelbės. Jei būtų protinga, bėktų į šoną, jei nenori permirkti. Kaip būtų puiku, jei čia būtų Oliveris... Iš jos liktų tik ledo skulptrūra.. - mąstė varnagė, žvelgdama, kaip greitai vanduo įsigeria į žemę, ją paversdamas purvu. Bet nėra laiko svajoti.. Reikia visą dėmesį sutelkti į nevykusę dvikovą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 23, 2009, 07:25:32 pm
Miriana pamatė, jog Rebecos lazdelė iškrito jai iš rankų, tačiau varnanagė greit ją pagriebė. Nesamonė. Kodėl aš taip užmigau? Reikėjo man sugriebti tą lazdelę. Kai Rebeca sugriebė lazdelę, Miriana išgirdo, jog ji ir vėl paleido kerus.
- Aguomenti,- sakė Rebeca.
Kaip man dabar išsigelbėti?.. Ar Protego kerai tai atlaikys? O gal geriau pasitraukti į šoną? Miriana staigiu judesiu pasitraukė į šoną ir nepermirko, tačiau susvyravo ant purvo, kurį paliko vanduo. Miriana per plauką liko švari, nesusipurvino rūbų. Na, pirmų kerų išvengiau. Kokius paleisti šį kart? Gal atkartoti, tačiau kitokiu būdu? Miriana šiek tiek pamąstė, nukreipė lazdelę į Rebecą.
- Tikiuosi, jog pačiūžas turi, o gal tiktų ir slidės arba šilti drabužiai,- linksmai pasakė Miriana Rebecai.
Tuomet paleido kerus:
- Aguomenti,- pasakė Miriana ir paleido vandens čiurkšlę į Rebecą.
Tuomet iškart pasakė dar vienerius kerus.
- Glacio,- sušuko Miriana.
Šie kerai turėjo sušaldyti vandenį ir sustingdyti Rebecą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 23, 2009, 07:59:03 pm
- Kopijuoji mane? - kandžiai paklausė Mirianos, jai išleidus tuos pačius vandens kerus.
Rebeca greitai atsidūrė kitoje pusėje, išsisukdama nuo vandens srovės. Jos mintys atsidūrė pirmoje kerėjimo pamokoje, kada mokėsi išburti spalvotas ugneles. Jei darysit ką nors ne taip, iš lazdelės galo šaus deginanti vandens čiurkšlė, skambėjo profesoriaus Sanguinary balsas mergaitės galvoje. Ji pikčiugiškai išsišiepė ir nukreipė lazdelės galą į Mirianą.
- Relashio, - ištarė burtažodį, perkeldama kirtį į žodžio pabaigą. Jos ištartas burtažodis skambėjo vargiau kaip šnypštimas, nei kerai.
Iš lazdelės galo vėl ištryško vandens srovė, tik šįkart vanduo buvo visai baltas ir garuojantis.
Įkliuvai, paukšteli. Arba apsiplikysi, arba išsitiesi purve.. prisiminus, kad kitoje pusėje Rebecos tykojo ledas, ji dar toliau pasitraukė į šalį nuo jo. Atsargumo dėlei. Tokie įvykiai pažadindavo varnagėje kitą jos pusę, kuri dažniausiai būna nugrūsta tamsiojoje širdies pusėje ir tik laukianti, kada galės pasirodyti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 23, 2009, 08:11:51 pm
Miirana pamatė, jog Rebeca išsisuko iš jos kerų, ir tuomet paleido savuosius.
- Relashio,- išgirdo, kaip sakė Rebeca.
Kas tai per kerai? Nejaugi tai jie?.. Miriana pažvelgė, jog į ją artėja karšta, garuojanti vandens čiurkšlė.
Kagi man dabar daryti? Jeigu nesiginsiu - skaudžiai nupliksiu, o jeigu bandysiu trauktis - išsimurkdysiu purve ir tapsiu pajuokos obijektu. Pala, purvas taigi... Šlapias. Žinau kaip išsisukti. Miriana nukreipė lazdelę į purvą, kuris buvo visai šalia Grifukės.
- Glacio,- pasakė Miriana, ir šalia jos esantis purvas tapo purvinu ledu.
Miriana pasitraukė užlipdama ant tvirto ledo. Įdomu, kodėl Rebeca taip niršta. Tarsi būtų jos paskuitinė dvikova. Įdomu, už ką ji gali ant manęs pykti?.. Miriana mąstė, tačiau negalėjo surasti atsakymo. Miriana nusprendė atkuoti. Įdomu, ar aš bemoku burtažodį Flipendo. Nors jo ir nemokėjau, tačiau apie jį teoriškai žinojau daug. Gal išbandyti?..
- Flipendo,- pasakė Miriana.
Ji žinojo, ko turi tikėtis iš teisingai atliktų kerų. O ko tikėtis iš neteisingai atliktų? Teoriškai, kerai turėjo būti melsvos spalvos, tačiau Mirianai jie gavoji purpurinės spalvos. Kerai keliavo link Rebecos. Tikiuosi, jog kerus pasakiau tuos.Turbūt kiti mokiniai apie tai nesimokė. Na, nesimokiau ir aš. Tik apie tai skaičiau.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 23, 2009, 09:09:10 pm
- Ah, jau atsipodo tie išsisukinėjimai! - atšiauriu tonu tarė Rebeca.
Flipendo?? suglumo išgirdusi grifės balsą. WTF?? Į varnagę skriejo kažkokie nežinomi, purpurinės spalvos kerai. Jais apsiginti nebuvo sunku. Žymiai sunkiau sekėsi išsisukinėti nuo profesorės atakų.
- Protego, - išbūrė nematomą skydą, į kurį sudužo purpuriniai kerai..
Rebecai sunkiai sekėsi galvoti kerus. Kada baigsis ta dvikova?! Man tuoj baigsis kerų arsenalas! kiek pradėjo panikuoti. O gal nuobodžiauti..
- Stupefy! - paleido kerus, kuriuos bando pirmą kartą.
Mergaitė net nežinojo, koks jų veikimas. Vadovėlyje tik buvo parašyta: Stupefy - apsvaiginimo kerai. Tarti garsiai ir aiškiai, tvirtai laikant lazdelę ir darant griežtus judesius. Iš tiesų, ne per daugiausia informacijos...
Rebeca sukryžiavo ant krutinės rankas, laukdama, kaip šįkart Miriana išsisuks nuo jos atakos Protego kerais. Pasaka be galo...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 23, 2009, 09:17:49 pm
Miriana pamatė, jog jos Flipendo kerai, kuriuos bandė pirmą kartą, atsimušė į Rebecos paleistą šydą. Ir vėl. Aš puolu, ji apsigina arba išsisuka. Kai puls ji, turbūt ir vėl aš išsisusiu. Miriana pažvelgė į teisėją. Ji stovėjo ramiai bei oriai. Kadagi... Jau atsibodo man. Tiesiog visa dvikova prarado visą žavesį. Mes tik pirmakursės, daug kerų nemokam... Tuomet Mirianą iš mąstymų pažadino nauji ištarti Rebecos kerai. Stupefy? Kas čia per nesąmonė. Na, Protego turėtų apginti tuos kerus.
- Protego,- ištarė Miriana ir kerai atsimušė į šydą.
Knygų, vadovėlių daug skaičiau. Reiktų prisiminti visa tai... Pala... Išnykimo kerai visai tiktų šioje situacijoje. Miriana nutaikė lazdelę į Rebecą.
- Išnyk,- tvirtai ir oriai pasakė Miriana.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 23, 2009, 09:40:21 pm
- Atrodo nežinai, kad apsiginsiu, - suburbėjo.
Tačiau Rebeca nespėjo susigaudyti, kai kerai jau beveik ją pasiekė. Ji tiesiog šovė šoną, tačiau kerai spėjo pasiekti ore sumaskatavusę kairę ranką.
- Gražiausiai, - žvelgdama į tą vietą, kur turėjo būti ranka, tarstelėjo.
Rebeca vėl klastingai išsišiepė.
- Na, manau, kad galiu sau tai leisti, - sukdama lazdelę delne kalbėjo grifei. Ir tada..
- Išnyk! Išnyk! Išnyk! - leisdama į visas puses kerus, šaukė varnagė, kerais apsupdama grifę.
- Kad ir kur šoktum, išnyksi. Net ir Protego, vargu, ar išgelbės, - vargiau kalbėjo sau, negu Mirianai.
Atsisukusi mergaitė pažvelgė į savo kairę pusę, kurioje nebuvo jos rankos aukščiau alkūnės. Ji buvo nemaloniai žnaiboma, tarsi būtų aptirpusi. Ar visai ištirpusi...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 24, 2009, 05:09:39 pm
Miriana nusišypsojo, kai jos kerai pradangino vieną Rebecos ranką, tačiau nesitikėjo naujos atakos.
- Išprotėjai?- juokdamasi pasakė Miriana.
Kur man dingti? Ji tuos kerus paleido labai daug kartų. Kaip man išsisukti? Miriana pašokusi išvengė dviejų kerų, tačiau tretieji Išnyk kerai kliudė Mirianos dešinę koją. Tuomet Miriana nei iš šio, nei iš to ėmė juoktis.
- Visai šauni porelė, ar ne? Tu be rankos, aš be kojos,- šyptelėjusi pasakė.
Na, gerai kad bent mano makaulė nedingo. Tuomet Miriana atsisuko į teisėją.
- Kada baigiasi dvikova?- paklausė laikydama lazdelę, kadangi jai jau atsibodo tas banalumas. Vienas puola, kitas ginasi. Puolimas - ginyba ir t.t..
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 25, 2009, 01:57:45 pm
Cyntia sėdėdama ant medinio suoliuko vis graužėsi, kad jai nepavyko stebėti pirmosios profesorių kovos. Aš nesuprantu, magijos ministerija, ką, mano,jog nesugebėčiau jų prižiūrėti? Ji piktai dėbtelėjo į grifę ir varnanagę. Paukštukės susirinko.. Tada ji galiausiai atsistojo neiškentus ir pamalonindama Mirianos ausį iškelus lazdelę virš galvos sušuko:
- Finito incantatem! Viskas, mergaitės, kova baigta, visą eigą esu sukonspektavusi, o dabar, drožkit į pilį, ar kur ten jūs norit.. - Pati nieko nelaukusi Cyn apsigaubė veidą gobtuvų ir greitu žingsniu nubėgo kažkur kiauliasodžio link.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 25, 2009, 05:32:56 pm
Miriana atsiduso.
- Pagaliau baigėsi.
Tuomet pažvelgė į Rebecą. Miriana įsidėjo savo lazdelę į apsiausto kišenę ir priėjo prie varnanagės. Ištiesė jai ranką paspaudimui ir pasakė:
- Na, kova buvo šauni,- nusišypsojusi pasakė. - Bėje, Rebeca, gal žinai burtažodį, kuris atidangina dingusias kūno dalis? Tiesiog man mokykloje nelabai patiktų vaikščioti be kojos,- sukikeno Miriana.
Na, tikiuosi, jog Rebeca bus draugiška mergina. Gal kartu kur nueisim kovos pabaigą atšvęst...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 25, 2009, 07:06:28 pm
Rebeca pratrūko juoktis.
- O taip! Abi amputuotom galūnėm, - kreipėsi į Mirianą.
Tačiau jos dėmesį greitai patraukė teisėjavusi Cynthia. Pala, pala, o tai kas laimėjo?? jau žiojosi tai pasakyti garsiai, tačiau užsičiaupė. Beki įsidėjo savo lazdelę į kišenę ir priėjo prie grifės paspausti rankos.
- Taip. Buvo.. šaunu.
Mergaitė apžiūrėjo savo kairę ranką, kuri, tarsi sutraukta vaizdo juosta, pradėjo mirguliuoti.
- Matyt suveikė kerai, - tarstelėjo pažvelgus į Mirianos koją, kuri taip pat pradėjo mirguliuoti.
Rebeca, tarsi grifės akyse įžvelgė norą kur nors tai atšvęsti. Varnagė kostelėjo, pravalydama gerklę ir maloniai tarė:
- Tikriausiai būtų smagu nueiti į kokį Kiauliasodį, bet atleisk, aš turiu eiti į pilį. dar liko nebaigtų namų darbų ir panašiai. Gal kitą kartą, gerai? - su entuziazmu paklausė. - Aš jau eisiu, iki, - pamojo ir nuskubėjo į pilį trintada ką tik atsiradusę galūnę..
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 25, 2009, 08:33:11 pm
Miriana taip pat nusijuokė su Rebeca. Grifukė pažvelgė į savo mirguliujančią koją. Greit ji atsistatė ir tapo normali.
- Na, pokyčių kaip ir nesimato,- apžiūrėdama savo ranką pasakė Miriana.
Supratusi, jog ji su Rebeca niekur nenuvarys, nenusiminė.
- Oky, kitą kartą. Iki,- pasakė Miriana nueinančiai Rebecai.
Tuomet Miriana pasiliko viena. Aplink daug lankų, skirtų žaidimui - kvidičui.
- Tikiu, jog ir aš čia greit sužaisiu,- tyliai sumurmėjo Miriana ir išėjo iš Kvidičo aikštės.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ieva Rugpjūčio 30, 2009, 11:34:52 am
Kitą rytą Karmen be leidimo išėjo į Kvidičo aikštę.Ji sulaužė daugelį taisyklių-pirmakursiams negalima turėti šluotų,negalima eiti į aikštę.Slapčia pasiėmusi Aureolę2001 atsisėdo ant šluotos ir pasirėmė kojom į žemę.Atsispyrė.Ji aukštai pakilo,virš debesų sklendė kaip plunksnelė.Įmantriai sukiodama šluotą užsisvajojo būti gaudytoja.Šeši lankai atrodė begalo paslaptingai.Įdomu,gal ją kas nors priims į Kvidičo komandą?Pirmakursę?O kodėl gi ne!Karmen išties patiko,ką ji daro.Ji keletą kartų apsivertė aukštyn galva,greitai praskriejo pro lankus ir įsivaizdavo tribūnose šaukiant Grifų Gūžtos vaikaus.
Oras buvo rudeniškas.Vėjas kedeno Karmen jos juodus plaukus,staugė į ausis.Staigiu judesiu mergaitė pakilo į orą ir greitai pasukusi į kairę vos išsilaikė ant šluotos.Ji nebesugebėjo suvaldyti savosios Aureolės.Viena ranka užsikabarojo ir nusileido ant žemės.
-Šiandienai užteks,-suburbėjo ji.-
nebloga pradžia,gal kadanors mane išties priims žaisti kvidičo.Gal.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 04, 2009, 07:51:22 pm
Vanessa su Megan įžengė į aikštelę. Čia mergaitė buvo pirmą kartą ir vieta jai pasirodė įspūdinga. Mergaitė žavėjosi kvidiču, bet jai pačiai tai buvo neįveikiama kliūtis. Mergaitė apsidairė. Tai buvo milžiniška aikštė, ovalo formos, tribūnos su koledžų vėliavomis. Vanessa svajojo patekti į klastūnyno  kvidičo komandą, bet tam ji buvo per maža, tad tegalėjo džiaugtis žaidimu sėdėdama vėjo supuojamose aukštose tribūnose. Karmen nebuvo matyti, todėl ji kiek atsipūtė, bet buvo pasiruošusi staigiam atvejui- rankoje buvo stipriai suspausta lazdelė. Vaness rankos nervingai ją gniaužė ir visaip kitaip sukiojo savo ,,įrankį''. Tada atsisuko į savo draugę ir oriai tarė:
- Turbūt pats laikas testamentui? - Vanessa nusikvatojo ir pradėjo maivytis, - Taigi. Palieku tau viską ką turiu savo kišenėje, ir savo 137 galeonus bei keletą knutų... O gal siklių... Na šiaip ar taip, jie banke, o raktelis miegamąjame po mano lovos čiužiniu senoje megstoje kojinėje. - Vaness nusijuokė ir vėl prabilo:
- Čia pirmoji mano kova. Gailiuosi, kad nedalyvavau dvikovų klube. O taip knietėjo užsirašyt, bet ne, mano kvaila smegeninė mane atkalbėjo... Kvaila, ania? - Vaness vel nusijuokė. Bet ranka kurioje ji laikė lazdelę didžiulė išdavikė. Vanessa nervinosi ir visą laiką nuo tol, kol atėjo į aikštelę mergaitė galvoje perkratinėjo visus savo žinomus burtažodžius. Kova be jokio apšilimo... Vanessa šyptelėjo pati sau ir žvilgtelėjo įėjimo pusėn. Vartai buvo praverti, nes Megan greičiausiai pamiršo juos užverti. Kur ta grifiena spirginta? Tuoj mes ją pačirškinsim... Maža kvaiša... Mergaitė kilstelėjo lazdelę ir sumurmėjo:
- Limax... - tuomet viena popierinė vėlevėlė užsilikusi nuo varžybų suskydo. Vanessa pastebėjo ant jos raudoną spalvą, ir suprato kokiam koledžiui ji priklausė. Dvėsk vėlevėle, lėtai, skaudžiai, be apsigailėjimo.... Mergaitė nervingai sukikeno ir atsiduso.
- Megan, man neramu. Tu matei, ji moka daug daugiau nei mes...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ieva Rugsėjo 04, 2009, 08:02:58 pm
 Per šlapią žolią atsivilko Karmen .Ji rankoje nešė šluotą ir burtų lazdelę.Ne dabar metas susimautišnekėjo mintyse ji,kai už vienos kėdės išvydo Vaness.Ji atsitempė palydą-Meg,kurią Karmen bandė pakelti.Visa tai,ką tėvai tave mokino,kai tu Hogvartse praktikavaisi,tą atsinešk ir parodyk šį sykį.Pirmoji kova-pirmasis susimovimas-ne kokia pradžia.Na,bet jei nuspręsim kovoti ore,turiu patirties.Gerai,Border,susikaupk,susikaupk,nurimk...
Karmen priėjo prie mergiočių,kiek pasimaivius galvoje klibėjo mintis,kad jos dvi,o Karmen-viena.
-Jei manot,kad esat stiprios-labai klystat,-prabilo drąsiai,pasiruošusi kovai be pasigailėjimo.
-Taip,kartu jūs stiprios,bet išskaidžius jus abi-kupranugario šūdukai.Štai kas.Jei vienijatės kartu,reiškia,kad bijot pas mane eiti po vieną.Tu bailė,Vaness,jei atsivedei Megan,nes tu viena prieš mane susikauti BIJAI.Ir pripažinki,tu,rūpūže,karve,kiaule,kad neužtenkamai to esi dar ir bailė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 04, 2009, 08:18:55 pm
Pamačiusi ateinančią grifę Vanessa suprunkštė. Išgirdusi apkaltinimą bailumu mergaitė ramiu tonu tarė:
- Kaip matau, ir tu elgiesi nesąžiningai. Vaikščioti dviese niekas nedraudžia, bet nešiotis ir turėti šluotą, yra blogas reikalas. Kas ten jūsų koledžo vadovė? Na, nesvarbu, bet manau profesoriams bus įdomu išgirsti, kad mielo varliško snukelio grifo iškamša turi šluotą, kurią atsinešė turbūt tik dėl to, kad pasimaivytų? Ar ne taip? - Vanessa kilstėlėjo vieną antakį ir pakėlė akis į dangų. Oras buvo neblogas, bet giedrumu nešvietė. Lyti, rodos, irgi negrąsino. Mergaitė stipriai sugniaužė savo lazdelę. Tada vėl atsisuko į grifę ir tarė:
- Pradedam? - Nelaukusi atsakymo, mergaitė ištiesė ranką su lazdele į grifę ir tarė:
- Išnyk!, - Vanessa laikė lazdelę ir laukė. Apsigins ta vėpla, ar ne? O gal ims ir išnyks? Tada Vanessos akyse sužibo viltis. Ji išsišiepė, bet savo genialų planą pasiliko vėliesniam laikui. Tada mergaitė žvilgtelėjo į Megan. Ji taip pat išdidžiai stovėjo šalia mergaitės. Vanessa nusišypsojo. Ji vis dar nervingai minkė lazdelę, bet ji pradėjo pasitikėti savimi.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Megan Lanson Rugsėjo 04, 2009, 08:24:40 pm
Megan apsižvalgė kvidičo aikštelėje. Ji tegalėjo įsivaizduoti koks jaudulys kyla žaidėjams skrodžiantiems orą ant šluotų. Maža jos dalelytė taip pat norėjo tai patirti, bet kita, didesnė, suprato, kad mergaitė tėra pirmakursė ir ne ką galėtų paveikti dangaus platybėse. Nepratardama nė žodžio klastuolė išklausė Vanessos testamentą ir pabaigoje supratingai linktelėjo. Meg jau pradėjo skaičiuoti kur išleis jai patikėtus pinigus. Nauji bateliai būtų kaip tik! Pamanė Megan jau atidėdama nemenką sumą. Klastuolės lazdelė gulėjo apsiausto kišenėje vis dar neištraukta. Mergaitė šiek tiek nuobodžiavo, nes Karmen vis nepasirodė ir kai ji jau manė, kad grifė tik tuščiai pakalbėjo, tolumoje ji išvydo raudoną figūrą artėjančią jų link. Border rankoje ji išvydo sugniaužtą lazdelę bei šluotą. (?) Staiga, iš Meg lūpų pasigirdo nuostabos šūksnis. Jopšikmat, ta vunderkindė dar ir skraidyt moka. Sarkastiška šypsenėlė atsirodė mergaitės lūpų kamputyje kol išsiplėtė per visą burną. Kreivai šypsodamasi ji klastingai žvelgė į priešininkę. Visiškai nesibaimindama ji apėjo ją ir kai kur stabtelėdama nustatydavo pasibjaurėjimo kupiną ir šleikštulį varančią veido išraišką. Smulkutė, mažutė. Ech, neišeis iš jos joks vištienos kepsnys. O aš taaaip tikėjausi. Nutęsė savo minties vingį klastuolė. Ji grįžo į savo pradinę stadiją - šalia Vanessos, kaip tik tada kai  Karmen pradėjo kalbėti. Viso jos romano ji klausėsi kone išsižiojusi ir nustebusi. Nejučia rankos atsidūrė kišenėje ir po kelių akimirkų jau spaudė lazdelę rankose. Išdidi kaip fazanas, ji per kelis žingsnius priartėjo prie grifės. Tai buvo pakankamai arti, kad galėtų įžiūrėti kiekvieną krustelintį raumenėlį Karmen veide.
- Tai tu sakai, kad mes esam silpnos? - Paskutinį žodį ji spjaute išspjovė jai į veidą. - Tu, toks niekingas padaras, dar drįsti teigti, kad klastuoles gali įbauginti tokia smulki žiurkikė? Žinai ką, mieloji, jei tau jau kitas galas svyla nebūtina dangstytis tokiais banaliais žodžiais, kaip bailės ir panašiai, o tas šmeižtas, kurį tu reiškei Vanessai, tik parodo tavo skurdų žodyną. Iš vis, kvailute, kas sakė, kad aš prisidėsiu prie dvikovos? Gal man įdomu pažiūrėti kaip tave sumals į miltus, nemanai? Beje, tokiam bjauriam, niekingam padarui galiu paaiškinti, kad dvikova skirta DVIEMS žmonėms, mano miela, ir jei tu matai čia kažkur įpainiotą trečią aš tau nusilenksiu ir kojas išbučiuosi.
Baigusi Megan atsitraukė atgal. Ji guviai stebėjo Karmen reakciją pastačiusi lazdelę į puolimo padėtį. Niekada nežinai ko galima tikėtis iš tokios rūpužės Manė Meg ir mintyse pradėjo kartoti per tokį trumpą laiką išmoktus gerus. Jų nebuvo labai daug, bet pakankamai, kad galėtų nusodinti grifę. Nekantriai laukdama pradžios ji pasitaisė gobtuvą, kad netrugdytų pavojaus atveju. Dėl viso pikto.
Nespėjus jai nė mirktelėti Vanessa tarė užkeikimą. Burtažodis skriejo į Karmen ir Meg užgniaužusi kvapą laukė ar ši apsigins. Šaunuolė. Linktelėjimu padrąsino draugę klastuolė. Pakeltas nykštis į viršų turėjo pranešti, kad nėra ko bijoti. Jei ką Megan tikrai įsikiš. Ehh, kodėl garbė sumalti grifę į grifieną teko jai? Šiek tiek piktai pagalvojo mergaitė, bet po kiek laiko nusišypsojo. Velniai nematė, vaizdelis turėtų laukti įdomus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ieva Rugsėjo 04, 2009, 08:36:02 pm
Karmen pajuto netvirtą žemę po savo kojom.Na,ji nuvertino Vanessą,kuri,jos nuomone,visiškai nemokėjo burti.Karmen akimis pervertė iš po mantijos ištrauktą burtažodžių knygą.Aha!Karmen sušuko užkeikimą,nors nežinojo,ar jis suveiks.Nors akyse jai sumirgėjo storulės paveikslas,Karmen susikaupė ir jai vėl kojos sustojo ant šlapios tamsios žemės.
-Ach,tu kvaile,Lumox!
Jei pavyko koše paversti pelę,pavyks ir Vanessą!
-Lumox!Lumox!
Vanesos kojos pamažu sukaustė žali "drebučiai".
-Gerai,aš tau dar parodysiu,kas Kvidičo aikštelėje šeimininkas!
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 04, 2009, 08:55:03 pm
Vanessa nusikvatojo. Su kokia nevisprote čia susidūriau?
- Ei, mažiuke, išmok burtažodžius tarti... - Vanessa vėl nusijuokė. Bet dėl visa ko ji greitai tarstelėjo:
- Protego! - Vanesa atsisuko į Megan. Mergaitė vis dar buvo sužavėta diplomatiškos draugės kalbos. Ji džiaugėsi, kad tą mažą pliauškę kenčia neviena. Mergaitė susikaupė ir nutaikė savo lazdelę į priešininkės lazdelę ir sušuko:
- Limax! - Nagi, nagi, prašau, suskysk ir suklijuok jos sumautas rankas... Nagi... Mergaitė spurdėjo iš nekantrumo. Ji labai norėjo glitėsiais surankinti grifės rankas, ir viską užbaigti kumščiais, bet netrukus jos prasimokslinusi smegeninė uždraudė bet kokius žiobariškus veiksmus. Netgi įspirti negalėsiu? Ne. Bet... Jokių bet, nesižemink, ir nežemink klastūnyno vardo. Negi gaila? Taip. gaila. Bet tik vienas smūgis į nosį... Gana. Jokių nesąmonių Vanka, gerai? Geeerai... Mergaitė susiraukė. Jai nepatiko tariamas pokalbis su smegenine, nes ji ,,nukovė'' jos širdį. Vanessa vis neramiai žvilgčiojo į pagrindinius vartus. Ją labiausiai gąsdino tai, kad bet kurią akimirką gali užsukti profesorė, ar profesorius, ir tada bus galas. Galas kovai, galas taškams, galas grifienos šašlykų vakarėliui... Galas viskam. Vanessa papurtė galvą. Ji stengėsi susikaupti ir susitelkti į kovą bei pamokose išmoktus burtažodžius, nors jų žodynas platus nebuvo. Karmen elgėsi nesąžiningai klastuolių atžvilgiu, ji netik naudojo Vanessai negirdėtus burtus, bet dar ir naudojosi burtų knyga. Šlykšti maža sukčiuvienė... Vanessa susiraukė ir stipriai suspaudė lazdelę. Išrdožinėti raštai ant jos rankenos mūrijosi į mergaitės delną. Vanessa atleisdavo ir vėl sugniauždavo kumštį laisvąja savo ranka. Mergaitė atsisuko į Megan. Jai kiek pagailo, kad draugė gali ir neparagauti to kovos malonumo. Ji užjaučiamai mirktelėjo Megan ir sukikeno. Megan, būk pasiruošusi. Jei aš mirsiu čia ir dabar, tu privalėsi tęsti mano žygdarbį- pašlemėkų naikinimą. Megan? Tu nors moki skaityt mintis? Vanessa prunkštėlėjo susivokusi, kad iš tiesų nei ji, nei Megan to daryti nemoka.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: George Smith Rugsėjo 05, 2009, 08:31:08 am
 - Baikit, arba gausit nuo profesorių! - Suriko George, atskubėjęs į aikštę. - Baikit arba gausit nuo manęs! Baikit arba gausit nuo dar ko nors!Protego!Protego! Protego!Protego! - Iš tiesų taip George aptvėrė tik save ir Grifę ir Varnanagę, bet ne tas, kurios ,,atseit" kovojo. Durnų mergų žaidimas. Nieko daugiau. Ir tipo priešės. Ne. Tikrai ne. Reikia veikti kol dar yra laiko!
 - Evelina Williams, ar kokia tu ten. O, prisiminiau! Eveina Williams! Klausyk, jau atsibodai. Dundukė neraliuota. Ir vaidina kietą. Kietas tas, kuris protingas, bet ne ,,šūstras". Tikriausiai ir tikėjaisi tai iš mano lūpų, nes esu Varnanagis. Ne. Visiškai ne dėl to. Dėl to, nes aš samprotauju. Tokių žmonių jau liko mažai, bet aš vienas iš jų. Kiti, tokie dundukai kaip tu mano, kad jiegu nori būti kietas turi rauti ,,šūstrą". Tai va. Va durna tavo klaida. Daugiau nesuklysk. Meteolo Recanto, - ir ant George nebelyjo, nes iš pradžių lietus krapnojo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 05, 2009, 08:54:27 am
Netrukus kažkas įsiveržė į aikštelę. Kažkas bukas ir be galvos. Dabar ji tikrai buvo įsiutusi. Ji sparčiu žingsiu nuėjo prie varnanagio. Atsistojo visai šalia jo ir luktelėjo, kol neitin galingas pirmakursio išburtas skydas pagaliau įšsisklaidė, tada mergaitė įbedė lazdelę į smilkinį.
- Tu, mažas planktone, nyksti iš čia, arba paversiu tave krūva lipšnių glitėsių. - Vanessa kilstelėjo antakį ir nuleido lazdelę, bet ji vis dar buvo paruošta kovai. Įbego čia mat, herojus, gelbėtojas ir dar visoks koks idijotas... Neturi jis ką veikt, mat, didvirį vaidina... Tokie net nežino ką reiškia žodis dvikova. Tokiems Hogvartse net nevieta.
- Taigi berneli, gero kelio, prašom mauti tiesiai įlovą, atsigerti šilto prienuko ir saldžiai miegoti, avinėlius sapnuoti. Ir aš, jeigu tamstelė nieko prieš, grįšiu prie reikalo, kurį būtinai turi sugadinti psichinis vėpla. - Mergaitė apsisuko dideliais žingsniais sugrįžo prie Megan ir  Karmen. Atsirado matai, kažkokia Karmen, primena kabareto šokėją kažkuom... Vanessa sukikeno. Ji vėl užvertė galvą į dangų  ir pamatė tankų pilką debesį, kuris po truputį temdė dangų. Lis. Vaness žvilgtelėjo į priešininkės šluotą. Kas čia per zaparožietis? Mano prosenelė tokią turėjo... Lygiai tokią pačią. O pirmakursiams šluotą turėti nevaliaaa, oj nevaliaaaa... Mergaitė žvilgtelėjo į varnių, kuris rodos nesiruošė išeiti. Sušvilpė vėjas. Jis sutaršė mergaitės plaukus. Pradėjo krapnoti. Vanessa užsivožė gobtuvą, nes lietus po truputį stiprėjo, ir netrukus purškė kaip duše. Gražu. Dabar trys šlapios vištos išmaumos aikštelę, kurią vargšas ūkvedys vėl turės tvarkyti. Ji sukikeno ir atsiduso. Tada vėl surimtėjo ir suspaudė lazdelę. Ji nekantriai mindžiuokliavo vietoje trypdama žolę, ir po truputį versdama vietą po kojomis purvynu.

[[Čia dar ir tokių yra? Nepastebėjau...]]
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ashley Kath Rugsėjo 05, 2009, 06:30:46 pm
Ashley atsekusi Karen iš paskos iš pradžiu slaptai stebėjo kas tn vyksta. Išvydusi kad mergaitės svaidosi kerais Ahsley pašiurpo, pribgo prie Karmen ir tarė:
- Lekiam iš čia! Neprasidėk tu su jomis!! Ji bus kalta jei tave kerais sužeis, mokytojai pamatys...nereikia Karmen. Ashley pačiupusi ja už rankos bandė ištemt laukan iš kvidvičo aikštės nes žinojo kad čia su tokiomis traumomis kaip klastuolėmis išties gali buti pavojinga...Ashley pažvelgė į Karmen prašančiu žvilgsniu išeiti iš čia...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Megan Lanson Rugsėjo 06, 2009, 10:00:13 am
Megan atsišliejusi į sieną gana ramiai stebėjo kovą, kai staiga, lyg iš niekur, atbėgo kažkoks varnanagis ir sugadino visą malonumą. Kilstelėjusi galvą mergaitė priėjo prie George. Tylus murmersys pasigirdo iš Meg lūpų, kuris sulig kiekvienu ištartu žodžiu vis garsėjo, kol tapo normaliai girdimas. Greitai galvoje ji peržvelgė savo veiksmų planą ir pasirinkusi bandymą ,,draugiškai susitarti'' pradėjo kalbėti:
- Chem, - kostelėjo klastuolė norėdama atkreipti berniuko dėmesį. - Norėčiau paprieštarauti. Visų pirma, ji ne Eveina, o Vanessa. Patarčiau nekalbėt kai nesi užtikrintas, nes patikėk, atrodai kvailai. O ir nesistebiu. - Klastinga šypsenėlė šmėselėjo Megan veide, bet ji greit dingo, užleisdama vietą stipriai sučiauptom lūpom ir piktam įvaizdžiui. - Visų antra, kuo tu laikai save, kad gali eiti ir stabdyti kovą? Apsižvalgyk, tokių dvikovų vyksta šimtai aplinkui, ir manau taip net geriau, nes veikiau mažvaikiškai apsižodžiavinėjus geriau į darbą paimti lazdeles ir taip išsiaiškinti santykius. Abejoju, kad tu tai suprasi, bet vis dėlto. Visų trečia, nebūk toks apgailėtinas ir negink Karmen, nes ji pirma įsivėlė į visa tai. Ji pati norėjo daryti dvikovą ir taip aiškintis viską. Žodžiu, iš viso to, aš dabar padarysiu išvadas: Tu buvai visiškai ne į temą, apsikvailinai mūsų visų akivaizdoje ir paniekinai protingų varnanagių vardą. Kiek teko susipažinti jie taip nesielgia, o tu turbūt buvai kažkokia klaida. Kepurė sustreikavo ar dar ką. Tad linkiu malonios dienos, kur nors kitur.
Meg vaizdžiai apsisuko, pakeldama į orą mantiją. Ji buvo ypač susinervavusi, kad kažkas drįso kištis. Dievaži, kai susigalvojam kokių nors linksmybių, būtina įsikišti kitiems nieko neveikentiems pusgalviams. Megan akies krašteliu žvilgtelėjo į dar vieną personą - Ashley Kath. Nusprendusi, kad ir ji vaidins didvyrę Meg užsinorėjo vėl nusodinti aistras. Įsirėmusi rankomis į šonus ji pagiežingai nužvelgė Ashley. Atrodė lyg mergaitei iš akių šokinėja žiežirbos pasklisdamos po visą kvidičo aikštė. Ji nepastebimai priėjo prie varniukės. Balsas nebebuvo toks su kuriuo ji kalbėjo prie Smith'o. Klastuolės balso toną galėjai pavadinti netgi draugišku. Mergaitė iškvėpė orą, susikaupusį burnoje.
- Ashley, žinai aš tave beveik laikiau savo drauge ir dabar tau viską stengsiuos paaiškint draugiškai. Vanessa su Karmen susižodžiavo, tad grifė, būdama toookia protinga, nusprendė ją iškviesti į dvikovą. Vanka sutiko, todėl dabar jos čia ir nemanau, kad mums verta jas trugdyti. Žinai, man irgi knieti paleisti kokį nors burtažodį grifiukės pusėn, bet tvardaus, nes kova turi būti lygi. Patarčiau tai daryti ir tau, nes mano manymu, Border yra pakankamai išsimokslinusi, kad sugebėtų apsiginti pati, be niekieno pagalbos, - paskutiniai žodžiai nuskambėjo griežčiau. Dėl profesorių grėsmės klastuolė buvo pagalvojusi, bet tą mintį vijo kuo toliau iš sąmonės. Jie tiesiog negalėjo pamatyti. Mergaitė nemanė, kad kas nors galėtų įtarti kvidičo aikštėje vykstant kažką negero, beto dvikova buvo gana sąžininga. Lengviau atsikvėpusi Meg supratingu žvilsniu nužvelgė abu varnanagius. Didelio palaikymo ir pritarimo iš jų ji nesitikėjo, bet vis dėl to palaikė mažą viltį. O gal? Šmėžavo Megan galvoje, nes ji žinojo: bet koks iš jų pusės neteisingas judesys ir viskas gali būti žlugę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ieva Rugsėjo 06, 2009, 12:04:49 pm
Karmen nežinojo ką daryti.Akis ji mėtė tai šen,tai ten.Ashley buvo miela,bet Karmen negalėjo atsilaikyti pagundai pakelti klastuolę aukštyn kojom.Irgi mat,susirinko.Lygl abai reikėtų jau jų pagalbos man!Karmen!Varnanagiai neklysta,Ashley taip pat teisi.Ir tu suklydai,prisipažink.Juk reikėjo pagalvoti apie pasekmes.Reikėjo,Karmen,tikrai reikėjo.Border!Negi tu klausysi to kvailo balso,kuris skamba tavo galvoje?Pasilinksmink!Karmen,prašyčiau!Ashley,tas...berniukas,jie tave gina.Ir tu pamanyk-jei išties susižeisi?Border,kur dar gali pasitaikyti proga taip pakovoti?Karmen,sutik,elgiesi kvailai ir tučtuojau varyk iš čia.Mikliai,pasakiau.
-Mikliai!Karmen,eik iš čia!Border,padaryk iš klastuolių kiaušini...Perekšlės!Jūs abi ištikro perekšlės.Kodėl su jumis prasidėjau?
Karmen atsisuko į Ashley.
-Atleisk,aš tikrai labai suklydau.Bet nesugebėjau atsilaikyti.Pamaniau,kad būtų puiku iš tų pabaisų išvirti uogienę.Na,atsiprašau.
Mergina piktai sužaibavo akimis.
-Su jumis mes atsiskaitysime su laiku.Nenoriu būt pajuokos objektu prieš Grifų Gūžtą.Iki,karvės!
Karmen įsikibo Ashley į parankę ir kraipydama užpakalį nuėjo.Lyjo baisiai.Palikome tas vištas stovėti lietuje išsižiojusias.Na,žinai,Ashley,tu man labai patinki.Ačiū!Karmen taip norėjo bičiulei padėkoti garsiai,bet susitvardė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: George Smith Rugsėjo 06, 2009, 01:52:27 pm
George priėjo prie Megan.
 - Klausyk, aš kam nors trukdau? Muštis? Nesvaik, Ok? Aš juk ,,ne pričiom" žmones apginu. Tiesiog tuos, kurie čia neklati. Bet ne Karmen Border ir Vanessa Williams. Tai nevaidink tu su savo ,,Vanka" ir nešik į batą! - Tuomet jisai spėjo pasivyti Karmen ir Ashley ir tarė:
 - Nesivelk į ginčus su ta Vanka, - ir nuėjo toliau.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 06, 2009, 02:18:00 pm
Vanessa suglumusi stebėjo Megan ir varnių malonų pasišnekučiavimą. Betrūksta arbatėlės, ir pagaliau imčiau tikėti, kad esu Anglijoje... Karmen rodos irgi pasimetė.
- Ei, tu, grife, žinai, galvojau, kad jūs drąsūs, bet katik įsitikinau, kad jūs tai dar viena labiau išsivysčiusi žiobarų šaka. Eik, pasiskųsk savo seselei, būtinai, nes neduok Die, tokia pabaisa kaip aš ims ir praris tavo vaikiną,- Vaness galva parodė į varnių, - O gal su lazdele negyvai užbadysiu ją, - Vanessa nužvelgė Ashley, - O jei jau susiruošėte krypuoti iš čia, antytės, tai man belieka jums padėkoti, nes šitas pasicackinimas, kurio net nepavadinčiau kova, ėmė darytis nuobodus. Be to, Karmen, dėl to pajuokos objekto, patikėk, kuo toliau, tuo labiau žemini savo grifų inkilėlį, tu turėtum būti mulkių pavyzdys... Galėjo įkurti dar vieną koledžą: Gyvenimo klaidos, arba Pasaulio spuogas, ane Meg? - Vanessa nusijuokė ir akimis nulydėjo išeinančiuosius. Ji vos susilaikė nepavertusi glitėsiais Karmen užpakalio, kuris kraipėsi kaip nutukusio pingvino.
- Ką gi, Meg, kovą laimėjome mes, priešininkė pasidavė ir nuskubėjo skųstis, arba rodytis pasauliui: ,,Pažiūrėkit į mane, aš kvaiša.''- Vaness nusikvatojo. Mergaitė nusivožė gobtuvą, ji norėjo atsigaivinti po šaltu lietumi. Galėtų lyti Pepsikola, noriu gerti... Nu ir kova. Per ją labiausiai pavargo mano liežuvis ir ausys, pastarosios vargšelės turėjo klausytis nesamonių nuo A irki Z, bet nieko, rodos, nenukrito, ania Vanka? Patikrink. DABAR. Mergaitė palietė savo ausį ir sukikeno.
- Megan, einam? Noriu įsitikinti, kad Hogvartse dar yra žmonių, tų trijų žąsiukų žmogystomis nepavadinčiau. - Vanessa perbraukė savo plaukus ranka ir pasisuko eiti.
- Na, tai eini? - kreipėsi ji į draugę, - Pasivysi, aš ir taip permirkusi, manau, gana. - Vanessa sparčiu žingsniu patraukė vartų link. Netrukus aikštelėje jos nebebuvo, Mergaitė bėgte pasileido pilies link, nes ėmė lyti ledukais...

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti15.gif)
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ashley Kath Rugsėjo 08, 2009, 07:59:04 pm
Ashley pažvelgė į Megan:
- Mes pažystamos?? Ashley neatpažino kas tai per mergina. Kreivai pažvelgusi į ja vėl pratarė:
- Beveik laikai drauge...neblogai skamba, beveik. Ashley nusijuokė ir patraukliojusi pečiais vėl tarė:
- Neleisiu, kad kas nors mano drauge skriaustu.. tai nuskambėjo keik kvailai, nes ir taip turėjo buti aišku kad laimės grifiukė o ne kvaiša klastuolė.  Ashley išvydusi Karmen veido išraiška kai ši pamatė ja nusišypsojo ir  suprato kad ji pagaliau kažka masto protingai, ši nusišypsojo ir tarė:
- Taip tu suklydai...ir kad daugiau tai nepasikartotu..supranti...dėl tokiu bajeriu tave, jus abi gali išmesti iš mokyklos... Ashley gana garsiai ištarė paskutiniuosius žodžius:
- Iš jų dar manau bus daug kam progu išvirti uogiene. Sukikeno Ashley ir taip pat stvrėrusi Karmen už rankos nuėjo kartu su ja dar tardama:
-  Iki saulutės. Ashley pamojo ranka klastuolytėms ir dingo su Karmen lietuje.

Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: George Smith Rugsėjo 08, 2009, 08:18:10 pm
 - Nepasiduok joms,- pasakė George pasivyjęs Karmen, - Tu gali jas nugalėti, - ir nusišypsojo, nors ta šypsena buvo labiau Ashley, nes George pats nesuprasdamas, jautė Ashley simpatiją.
 - Tu tiesiog pasakei tokius žodžius, kurie turėti nutildyti jas, bent kažkuriam laikui, - pasakė George Ashley ir dar plačiau nusišypsojo. Staiga jam kilo mintis: Mus su Ashley kažkas sieja, bet kas? Paskui jisai pralenkė Karmen ir Ashley ir nuėjo į priekį.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ashley Kath Rugsėjo 15, 2009, 08:55:11 pm
Išgirdusi to varniuko balsa Ashley tarė:
- Varniau....tu kas? varnius?...bet maniau kad busi protingesnis..Jos gi klastuoles! Tikrai neleisiu Karmen rizikuoti kad ja is čia išmestu..Atkeršisim joms kita karta...Ashley taip pat jam atsakė šypsena, nors nežinojo nei jo vardo:
- Jos....pernelyg bukos, kad isijaustu i tai ka aš sakau. Ashley nusijuokė ir nulėkė su Karmen i pili.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Sausio 19, 2010, 06:36:14 pm
Slinko dienos po Nicoles ir Soport pokalbio bibliotekoje.Atėjo ir žiemos atostogos,ir Kalėdos,tad nebuvo laiko stengtis įminti mįslę.Beje,Nicolei po kurio laiko iš viso atsibodo šita nesąmonė,ir nusprendė išmesti ją į šiukšlyną.Bet nuo rankos nenusiėmė.Galbūt ją valdė magiška jėga,o gal tiesiog su šia apyranke ji jautėsi saugi.
Po atostogų Nic atėjo į dar nematytą aikštę-Kvidičo aikštę.Nicolę viliojo laisvė,toks,tikriausiai, palaimingas jausmas,kai vėjas kedena plaukus,pučia į veidą,o apačioje mirgėte mirga maži taškeliai-žmonės...Gal tai ir būtų nuostabu,bet šiaip ar taip Nicoles tai neviliojo kaip kitus.Pirma,ji dar nėra to išbandžiusi,ir kadaise bijojo aukščio.Antra,pirmakursiams nebuvo galima turėti šluotos ir mergaitė nemėgo laužyti taisyklių.Bet visgi reikės.Juk ji jau suplanavo nulįsti į Uždraustąjį skyrių,kad surastų daugiau informacijos.Nors buvo tikriausiai įsitikinusi,kad nieko neras.Beto,tai galėjo būti jos fantazijos vaisius.Tačiau jei išties egzistuoja toks Kartografas...
Nicole iš kišenės išsitraukė lapuką,kurį buvo išplėšusi iš knygos.Dar kartą perskaitė.Ranka persibraukė plaukus,šviesiai ir kiek rausvai rudus.Saulė pamažu leidosi-taip,saulėlydis,metas apsvarstyti dieną ir susikurti kitos planus.Švilpė buvo per nelyg susimąsčiusi,kad smarkiai kreiptų į tai dėmesį.Mergina išsitraukusi plunksną ėmė rašliavoti:
Citata
Soport,aš tvirtai apsisprendžiau-ryt keliausiu į biblioteką,pati žinai kur.Pati žinai ko ieškoti.Ir manęs nepergalvosi.Tiksliau,nepakeisi mano nuomonės.Mano tvirto sprendimo.Siųlau tau eiti kartu su manimi-kaip jau ir susitarėm.Deja,Kalėdoms negavau neregimojo apsiausto,kad ir kaip tikėjausi.Tad mums teks ten įsprukti kiek kitokiu būdu.Naktį.Tamsoje.Gali būti,kad daugiau nebesusitiksime.Turiu omeny,iki to laiko.Taigi lygiai vidurnaktį ateik į pati žinai kokį skyrių.Lauksiu,o jei persigalvosi ir vis dėlto neisi-tiek jau to.Palauksiu ten iki 0:10.Jei nepasirodysi,žinosiu.Rašau neaiškiai,nes nežinau,kam į rankas pateks šis laiškas.Taigi,iki,tavo ištikimoji draugė Nic(ole).
Baigusi rašyti,mergaitė vėlei susimąstė.Žinoma,tai pavojinga.Net labai,o gal net ir per daug pavojinga.Bet ji pasiryžusi nugalėti blogį,nors nė neįsivaizdavo,kuo tai gali baigtis.Tarsi perskaičiusi jos mintis,paplevesavusi dangum pelėda rusvom plunksnom ir rausvu kaspinėliu po kakleliu nutūpė Nicolei ant rankos ir ėmė kutenti snapeliu.
-Baik,Nuse!-sukikeno mergaitė.-Taip,tu-geriausia dovana Kalėdoms iš dėdės Rolando.Tik kad va,nepadovanojo 10 knutų ir keturių galeonų kaip kasmet...
Pelėdžiukė įkirto snapu švilpei į ranką.
-Na,taip,aš juokauju,-liūdnokai sumurmėjo.-O dabar pažiūrėsiu,ko tu verta.Skrisk,sparnuotoji!Skrisk ir nunešk laišką Soport!Nagi,pirmyn!
Pelėda įsikando laiškėlį ir tarsi viesulas pakilo į viršų.Apsklendė porą ratų aplink lankus,įlindo pro juos ,išlindo tarsi muštukas.Bet ne.Nusė buvo panašesnė į Aukso Šmaukštą,nes sklandė žaibo greičiu,ir žvelgiant iš apačios atrodė mažytė.Ką dar kalbėti apie rausvą Saulę,kuri nušvietė jaunutės pelėdos plunksnas auksu.Nicole atsiduso ir ėmė svajoti-svajoti,svajoti,svajoti atsisėdusi ant rasotos pievutės.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Sausio 22, 2010, 03:56:03 pm
Galiausiai Nicolei pavargo galva būti užverstai į dangų.O saulė jau blėso,jau slėpėsi paskutisnis spindulėlis...Paskutinis tvyskus spindulys...Paskutinis švytulys...
Nic atsistojo ir susiruošė eiti.Bet negalėjo palikti saulės vienos.Neprisivertė.O ką gali žinot,gal dabar jos ilgisi dar vienas geraširdis žmogus...
Nicole trumpai atsiduso.Ji atsistojo,pasivalė kelnes,kurios jau buvo purvinos.Teks išsiplauti namuose...Pchu,namuose...Na,o gal ir taip...Mano naujuosiuose namuose...Juk dabar Hogvartsas-mano namai...Kaip gaila,kad čia mano namai bus tik 7 metus...Nusipurčiusi nuo šalčio Nicole  nusprendė nebegalvoti ,kas bus kitą dieną,kitą menesį,o juo lab-po septynių metų!
Mergina nukulniavo per tarpais apšerkšnijusią žolę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Mariè de Hemptinne Vasario 10, 2010, 09:47:51 pm
- Ištežusios rūpūžėėės! Išpešiotos vištos, kūtvelos! Bedančiai diedai ir visi pasaulio niekšai, maldauju jūsų, gražinkite man mano ŠLUOTĄ!!! - Cynthia užčiaupė lūpas ir pasižiūrėjo, kas dedasi tribūnose. Nieko naujo, išmirusios kaip visada. Pokyčių metas neatėjo, o žadėjo, kad ateis.. vakar, ne, po naujų  metų.. Tada ji vėl atsižiojo.
- Išdribusiais glitėsiais dvokiančios kaimenės ožkos, kapinynų milžinai, vorų kojas valgantys prancūzai, ak, prašau, gražinkite man manąją šluotelę, gražinkite mano vienintelį čia esantį džiaugsmą, kol manęs neišsiuntė į Ligoninės flangą, ak gražinkite man ją! Atiduokit atgal.. Cyn drėbtelėjo ant žemės, susiėmė kelius rankomis ir iškišus smulkutį smakrą pradėjo gailiai šnopuoti. - Bet ne, josios niekasne..ne..gražins.. ūtiūtiu.. ne.. - Vaizdai su garsais ir pamišimu maišėsi ore skleisdami šaižų juoką, o toji baltapūkė klastuolė vis sėdėjo ant galinio tribūnos laiptelio ir toliau kalbėjosi su savimi, bei aikšte, tarsi joje tik ji viena žaistų kvidičą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Kovo 06, 2010, 06:32:28 pm
Vėlei rytą Nicole atpėdino į Kvidičo akištę.Atsistojo viduryje ir ėmė spoksoti į Saulę,svajoti apie antrą kursą.Pagalvojusi,jog ryt atostogos,mergaitė paskutinį kartą nutarė pasitreniruoti.Ėmė lieti burtažodžius,nukreiptus į akmenuką:
-Vermiculus!-akmuo sutraškėjo ir virto riebiu kirminu.Nicole nukreipė lazdelę į kirminą ir tarė:
-Avifors!-kirminas ėmė skrajoti padebesiais ir sprogo.Patapo lakštingala.Vėl nukreipė lazdelę:
-Anulus!-akmuo tėškėsi ant žolės.Nicole patenkinta šypsojosi.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Viltė Kovo 06, 2010, 06:54:29 pm
Tai gali būti paskutinė proga...
Nedidelio ūgio pirmakursė klastuolė tyliai, pasilenkusi tipeno pagrindinės aikštės pakraščiu. Ji stebėjo švilpę bei stengėsi, kad pati Nicole jos nepastebėtų. Rankoje Lure laikė eleksyro buteliuką, kurį išsijuosusi taisė beveik tris mėnesius. Knygoje, iš kurios Lure sužinojo apie šį viralą, nebuvo daug užsiminta apie tikslų eleksyro poveikį, tačiau Lu žinojo, kad jį nori panaudoti prieš tą nepakenčiamąją švilpynės pirmakursę - Nicole. Lure tiesiog norėjo jai pakenkti.
Ilgai netrukus, šviesių plaukų mergiūkštė išsitraukė lazdelę ir pikdžiūgiškai išsišiepusi artėjo prie Nicole's. Pulti? Sustingdyti? Sustingdysiu, o tada sugirdysiu... Lure išsišiepė iki ausų ir nutaikė lazdelę į Nicole. Nei labas, nei ate, o tiesiog:
- Stupefy! - sukliko Lure, tikėdamasi, kad kerai pataikys į švilpynės mergaitę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Kovo 07, 2010, 05:35:54 pm
Nicole pajuto taškančią žolę.Kažkas judėjo už jos nugaros.Mergaitė staigiai atsisuko.Už jos stovėjo Lure.
-Blondinė!-tespėjo ji užkaukti ir pajuto,kaip jai ant galvos užtiško kažkoks tai viralas.Nicole supyko ir iš visų jėgų stūmė Lure ant žolės.Prisilietė prie jos savo šlapiomis rankomis.Vieną akimirką ji Kvidičo aikštėje,o kitą jau kažkur padebesiose...Nicoles siela atsiskyrė nuo kūno.Kūnas,kaip iškamšą be kaulų,bloškėsi ant žemės ir susmuko.Nic tą akimirką ėmė spausti kažkokia stipri jėga,jos kūną,o gal verčiau reikėjo sakyti sielą,krėtė drebulys.Mergatė pajuto minkštą vatą po kojomis.Atsimerkė.Ji stovėjo kažkur kitur...Kažkokiame puriame,baltame debesyje...Aplink balta,šalta,tačiau Nicei panorėjus nusišluostyti dulkes nuo maikutės,ranka perskriejo per kūną kiaurai.
-Ar aš-danguje?Aš-vaiduoklis?-ašaringomis akimis suklykė ir dribo ant kelių.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Viltė Kovo 07, 2010, 07:40:33 pm
Bumbt! Eleksyras nukrito žemėn, išsitaškė į visas puses aptaškydamas ne tik Nicole, bet ir pačią Lure. Tą akimirką mergaitė nesuvokė kur yra. Kai švilpė pastūmė Lure, ji krito žemėn, užsimerkė... Netgi pasirodė, kad miršta. Nors ne, nukrito minkštai, ant minkštos žolės. Tamsu, labai tamsu buvo vos kelias akimirkas. Šalta-karšta. Baisu-ramu. Per kelias akimirkas Lure, atrodo, pajuto mažiausiai porą šimtų skirtingų pojučių. Mergaitė pramerkė akis. Visur buvo balta balta... Ji nenorom pakėlė galvą, apsidairė. Aplink dominavo šaltos, raminančios spalvos. Ji pajudino ranką ir užčiuopė kažką minkšto. Nuostabią tylą sutrukdė baisus klyksmas. Lure pakreipė galvą ir išvydo Nicole.
- Tu žliumbi, ar ką? - vyptelėjo Lure ir garsiai nusijuokė.
- Taip ir žinojau, kad vos kažkam nutikus švilpiai puola į ašaras. - šyptelėjo patenkinta savimi Lure, pasitvarkė blondiniškus plaukus. Neatrodė, kad jai labai rūpėtų, kur ji yra.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Kovo 07, 2010, 07:51:30 pm
Nicole piktai pastūmė Lure.Atsitūpė ir ėmė tyrinėti žemę.Lyg vakar dienos linksmybių būtų dar negana...Ji vis kažką burbėjo.Nors pati buvo vaiduokliško pavidalo,nusprendė,jog tai vis dėlto nepanašu į rojų.Ir čia dar išgirdusi Lure komentarą,visai pasišiaušė:
-Ką,tu laikai švilpius prasčiausiais Hogvartse?Žinok,kai kurie net už tave drąsesni!-sakydami "kai kurie" ji turėjo omeny save.Norėjo nusišluostyti ašaras,bet kadangi buvo kaip vaiduoklis,negalėjo.
-Tik pamanykit!Jei būčiau čia su kuo nors kitu,tai būtų danormalu,bet su tavim,ragana,nei minutės nepabūčiau uždaryta...kažkur!-užkaukė ir prisiminė,kaip ji beveik kiekvieną kartą pasitvarkydavo savo auksinius,geltonus plaukus.Norėdama ją pamėgdžioti,pati atmetė plaukus ir perbraukė ranka.
-Ar bent nutuoki,kaip tai kvailai atrodo?-išsiviepė.Nicole ėmė eiti toliau,nežinia,į ką.Pajuto,kaip žemė pradeda drebėti...Ojoj.Vatos patalai ėmė smukti.Nic,nežinia,kodėl,ėmė lėkti,kad neįkristų pro skylias,nors tai galėjo būti kelias į vėl normalų pasaulį.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Viltė Kovo 07, 2010, 08:02:04 pm
Lure palinkčiojo.
- Šiaip net nežinau, ar švilpius, ar grifus laikyčiau prasčiausiais visame Hogvartse. - užsigalvojo, pridėjusi pirštą prie lūpų. - Mm... Taip, vis dėlto švilpiai prasčiausi. - linktelėjo apsisprendusi Lure. Ji ėmė ieškoti savo lazdelės, kurios niekur negalėjo rasti.
- Po šimts trolių, kur mano lazdelė? - pasimetė Lu, dairydamasi aplink. Tik tada apsidairė, kur ji atsidūrė. Kas per... Dangus? Rojus!
- Aš patekau į rojų, ha ha! - nusijuokė Lure, kadangi buvo visiškai įsitikinusi, kad rojaus ji nebūtų verta. Dirstelėjo į isterikuojančią Nicole.
- Ramiau, švilpe, raminkis, per tave... - ji pajuto, kaip balta, minkšta žemė ėmė bliūkšti, smukti. - Per tave mus nori į pragarą nusiūst, netikša tu! - sukliko klastuolė ir ėmė bėgti paskui Nicole.
- Sustok! Sustok! - klykė Lure, ją vydamasi. Žemė toliau visa virpėjo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Kovo 10, 2010, 04:28:26 pm
Po tokių Lure žodžių Nicole dar labiau supanikavo.Ne,nu ta klastuolė tai nervuoja...Tuoj sprogsiu!
-Ką tu išmanai,nevykele fyfa?!-užkriokė ir stvėrėsi debeseies.Keista,bet jos kūnas kiaurai neperėjo.Nic viena ranka įsikabinusi ėmė tabaluotis,kol galiausiai užkėlė abi kojas.Atsistojo ir negalėjo vietoj stovėti-bėgo net griūdama,užkliūdama už minkšto patalo.Nekreipė dėmėsio į klastuolę-kas jau kas,bet Lure jai tikrai nerūpi-jeigu stovės kol nugarmės į prarają,tai tegu.O gal ir dar geriau-ir galva rami,ir mažiau nervotojų.
Po ilgo kelio švilpė užduso.Atsisėdo ant savotiškos žemės,bet ji jau nebedrebėjo.Mergaitė susiėmė už kaktos.Varvėjo prakaitas.Giliai alsuodama mergaitė keikė save,kad tai-PASKUTINĖ mokslo metų diena,o ji,štai,kaunasi su kažkokia nevisprote!Nežinia,ar girdėjo Lure,ar ne,bet Nicole jai suriko iš toli:
-Kokių galų tu ten įbėrei į tą viralą?Ar bent skaitei šalutinį poveikį?-paėėjusi dar toliau,kad blondinė nematytų,atsisėdo ir tylutėliai ėmė kūkčioti.Štai tau ir gyvenimo pabaiga...Amen...Gaida baigta...Dabar slankiosiu po žemę vaiduoklio pavidalu ir vis ilgėsiuos šio pasaulio...Bet pirmakursė neketino pasiduoti-ji nusišluostė ašaras į maikutę ir susikūprinusi toliau sedėjo.Kai rodės,jog žemės drebėjimas jau pasibaigė,vėl ėmė bildėti žemė,ir siūbuoti į visas puses...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Viltė Kovo 12, 2010, 12:42:02 pm
Lure galvotrūkščiais bėgo paskui Nicole, tačiau netrukus priešais pat ją atsivėrė praraja, mergaitė šiaip taip spėjo sustoti.
- Švilpe, nebėk! - suklykė Lure. - Na ir kvailos tos švilpės, net keista, kad burtininkės. - susiraukė, svarstydama kaip apeiti tą prarają. Tačiau netrukus visa žemė vėl pasidengė baltais patalais, tarytum iš baltos cukraus vatos pagamintais... Iš baltos cukraus vatos pagaminti... Mm... Cukraus vata. Lure apsidairė. Švilpė tuo metu buvo jau toli toli, todėl klastuolė nusprendė šį tą pabandyti. Atsisėdo ant tų baltų patalų ir pirštu "pakabino" tos keistos baltos masės. Įsikišo į burną ir išsišiepė.
- Cukraus vata! - patenkinta Lu ėmė valgyti žemę, tačiau kai ji taip padarė, žemė vėl ėmė drebėti. - Po šimts pliurzių... - Lu pašoko ant kojų ir apsidairiusi akimis susirado tolumoje Nicole.
- Ei, mergyt, palauk! - sušuko šviesių plaukų savininkė ir vėl ėmė bėgti link Nicole's. Netrukus ją pasivijo.
- Eik tu, švilpe, paragauk šitų, - parodė į baltus patalus - žemę. - Čia grynų gryniausia cukraus vata! Tikras skanumėlis. - išsišiepė ir tik tada pamatė, kad švilpė, rodos, verkia.
- Raminkis, mergyt, viskas gerai, kelkis geriau... - priėjusi ištiesė ranka Nicole'i, kad ji atsikeltų. - Viskas gerai, geriau paragauk cukraus vatos - iškart pralinksmėsi.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Kovo 12, 2010, 02:41:17 pm
Nicole vis pikta ir surūgusi sėdėjo ant puraus debesies.
-Cukraus pudra...Ms ne kažkokiame cirke,kur cukraus pudra nemokama...-bet susigundė paragauti.Mergaitė jau atsignybė nediduką gabaliuką,kai vėl suraukė veidelį.
-O ką galiu žinoti,gal tu ją užnuodei?-Nic piktai sužaižaravo akimis ir atsikando pudros.Griebėsi dar ir dar,bet vis dūrė širdį.O kas,jei daugiau visą gyvenimą teks pasilikti su kaliause?
-Saldus Rojus...-bet mergaitė vėl susikūprino ir bandė kažką pamatyti pro cukraus pudrą.
-Bet kaip dabar mes vėl nusigausime į žemę?-paklausė.Koja ėmė krapštyti vatą.Koja vis smigo.Galiausiai visai išlindo pro kažkokią skylę.
-Eeeeii...-nutęsė.Vėl atitraukusi koją visomis keturiomis ėmė kapstyti keistą žemę ir pro tarpelį pamatė du nuskurusius kostiumus...Pala pala,ten gi Nicole su Lure!Jų kūnai gulėjo subliuškę kaip iškamšos,drabužiai tik maskatavosi pučiami vėjo.Švilpė dar labiau pasilenkė ir iškrito pro skylę.Bet išsitėškė ant dar kažkokio tai patalo...Dar vienas dangus!Pasirodo,kaip debesų tokių cukraus vatų buvo begalė.Nicole nušoko nuo šio ir užlipo ant dar vieno,nu kito ant dar kito...Vienintelis skirtumas tarp jo ir debesų-tios "žemės" neplaukė,stovėjo vietoje,ir vaizdas niekur nedingo.
-Naaagi,Lure,ko čia stypsai,ar išsigandai?-vyptelėjo.Jai nuotaika pasitaisė.Ne dėl cukraus vatos,o dėl tokad pamatė savo kūnus.Man tereikia įšokti į savo kūną!Nice sustojo ir pritūpusi laukė Lure.
-Ei,cukraus vata čia dar skanesnė!-riktelėjo iš apačios.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Viltė Kovo 12, 2010, 03:09:10 pm
Lure apstulbusi spoksojo į Nicole. Jos nuotaika buvo visiškai pasikeitusi. Ji vėl buvo linksma ir netgi... savotiškai draugiška. Lure apsisukusi dairėsi aplink, kai Nicole tarytum atkasė žemę. Klastuolė net nepastebėjo, kai Nicole jau buvo nušokusi žemyn. Šviesiaplaukė mergaitė dirstelėjo žemyn. Greitai atsitūpė ir pažvelgė žemyn.
- Ha ha! Aš už tave aukščiau! - prapliupo juoktis mergaitė. Tačiau viena likusi taip aukštai Lu pasijuto nejaukiai. Apsidairė ir susiraukė.
- Gerai gerai, palauk manęs, Nicole, - sušuko Lure. Kone pirmą kartą klastuolė pavadino švilpynės mergaitę vardu. Pirmakursė šiek tiek susimėtė. - Tai yra... švilpe... - suniurnėjo Lure ir užsimerkusi nušoko žemyn, tačiau nusileido minkštai. Dirstelėjo aukštyn, iš kur buvo iššokusi ir šyptelėjo.
- Ką gi, ne taip ir blogai čia. - atsiduso, vėl pažvelgė žemyn į Nicole ir giliai įkvėpusi ėmė šokinėti vis žemiau ir žemiau, tarytum ant debesų.
- Tuoj pasivysiu, - juokėsi Lure. Tik tada pastebėjo Nicole's ir Lure's kūnus. Apstulbusi sustingo. Pajuto, kad nelabai nori grįžti. Jai čia buvo gera. Nereikėjo apie nieką galvoti ir pan. Lu nušoko kažkur netoli nuo Nicole's.
- O gal... verta čia pasilikti? Aš nenoriu grįžti... - suinkštė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Kovo 12, 2010, 03:19:07 pm
Nicole nusišypsojo.Gan draugiškai.Pajuto,kad Lure nėra jau tokia bloga...Bet kai pajuto,greit vėl nustatė surūgusi veidą.
-Pasilikti?-šsiviepė.Tuomet prisiminė,kad jos namie vistiek turbūt niekas nelaukia.Pasilikti?Gal ir nebloga mintis...Čia gera...Bet švilpė pati nusipurtė nuo savo minčių.Tai buvo ne ji,ne Nicole,mylinti pasaulį tokį,koks jis yra.Nespėjo mergaitė tart nei žodžio,kai visos "žemės" ėmė drebėti ir judėti.
-Nemanau,jog čia tu taip pat nuvalgai vatą...-truputį pasimetė.Staiga žemė ėmė trūkinėti.Iš jos išlindo kažkokie raudoni padarai.Visi baisiai riaumojo.Išlipę ji lakstė ir drebino žemę.Kart kartėmis pasirodydavo,jog tai kažkokios dvasios ar sielos,bet tik tai pagalvojus,milžinai vėl purtydavo žemę.
-Čia...Mūsų...Žemė...Ir...Jūs...Esate...Svetimšaliai...Dinkit...Iš...Čia...-jie kažką urzgė.Nicole akimis apieškojo Lures.
-Dar tebenori čia likti?-išsigandusi suriko.Net nenutuokė,kas čia vyksta ir ką reikia daryt.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Viltė Kovo 12, 2010, 03:32:16 pm
Lure net žagtelėjo, kai pasirodė baisūs, raudoni, šlykščiai riaumojantys padarai.
- Noriu... Noriu... Noriu namoooo! - išsigandusi prišoko arčiau Nicole's. - Turim dingti iš čia... ir kuo greičiau tuo geriau... - kelis kartus persigandusi suklapsėjo akimis. Tuomet greit dirstelėjo žemyn. Susirado jų likusius kūnus be sielų.
- Turim grįžti prie mūsų kūnų... - suniurnėjo Lure, tuo pačiu metu žengė žingsnį atgal, nes keistieji padarai artėjo link jų. - Jie... tragišk, fu... - suvapėjo Lu, nušoko žemyn, tačiau dalis tų baisiųjų raudonų padarų ėmė eiti link jos.
- Nicole, bėgam, aš nenoriu mirti tokia jaunaaa... - suinkštė ji. Tik tada ėmė šiek tiek tvardytis. Bandė nusiraminti.
- Žinai... žinai ką? Aš sapnuoju. Tikrai. Tie padarai.. neegzistuoja. Blogas sapnas... Košmaras.. nieko daugiau... - isterikuodama kalbėjo Lure. Vienas iš padarų grėsmingai priartėjo prie Nicole's ir ėmė ją uostyti.
- Nicole, man rodos jis ruošiasi tave suvalgyti...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Kovo 12, 2010, 03:39:30 pm
Nicole būtų apsižliumbus,bet sustojo.Žiūrėjo nustebusi į Lure,kaip ji kažką vapa.Klastuolė...Noriu namoooo...Noriu namučio pas mama,beee...Mergaitė greit atsisuko į klastuolę.
-Ką?Suvalgyti?-bjaurybė puolė atkišęs dantis.Nicole greit pasitraukė į šoną.Padaras perlėkė kiaurai debesį.Girdėjosi tik klyksmas,ir raudonodis pradingo.Bet šalimais stovėjo dar keletas...
-Šokam!-užkriokė švilpėIr nėrė į baltus debesis...
Nicole pajuto kūno digliūkus.Netrukus ji vėl stovėjo aikštėje.
-Čia buvo sapnas,ar ne?-metė Lure,net nepastebėjo,ar ji ten buvo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Viltė Kovo 12, 2010, 03:58:41 pm
Lure klykdama šokinėjo nuo debesies ant debesies, tačiau baisūs raudonieji padarai ją vijosi. Pabėgsiu... pabėgsiu... nee, jie baisūs, greiti, jie mane nužudyyys... nenoriu mirti tokia jauna... Lur kone verkė. tai tik sapnas... baisus košmaras... Tačiau šokinėdama po debesis ji galiausiai sustojo. Buvo atsiplėšusi gerą kelio galą nuo tų baisių padarų, liko vienas šuolis iki jos kūno, kuris iš šono atrodė tarytum užhipnotizuotas. Mergaitė dirstelėjo aukštyn, tuomet vėl į savo kūną.
- O iš šono aš gražiai atrodau, - nusijuokė Lure. Atsiduso, pamatė, jog Nicole dingo, bet jos kūnas sujudėjo. - Ką gi, grožis reikalauja aukų. - nusijuokė mergaitė, čiupo nuo pusnies gerą gabalą cukraus vatos ir šoko žemyn užsimerkusi.
Lure ranka sutrūkčiojo. Ji plačiai atsimerkė ir greitai apsidairė. Rankoje buvo gabalas cukraus vatos. Mergaitė apstulbusi pažvelgė žemyn. Ten matėsi eleksyro buteliuko duženos. Ji pažvelgė į Nicole.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nicole White Kovo 14, 2010, 01:42:41 pm
Nicole atsigulė ant žolės.Taip taip,ant žolės.Sniegas buvo patirpęs,o iš po jo stysojo išlindusi ruda žolytė.Mergina ilgai mąstė apie nieką.Apie atostogas.Apie tuštumą.Galiausiai atsisėdo.Iš Lure atsignybė didžiulį gabalą vatos ir ėmė kramsnoti.
-Žinai,suprantu,kad toks jau klastuolių darbas-erzinti kitus,o tų vadinamų kitų-nepasiduoti klastuoliams.Bet gal neverta pyktis?Gal...Galim jausti pykti viena kitai giliai širdyje,bet neverta elgtis vaidmainiškai.Tiesa,tu gan miela mergaitė,-šyptelėjo ir linktelėjoo jai.Pabaigė vatą.Sėdėjo ir galvojo,ar gerai padarė,kad visa tai pasakė,bet mažiau galvojusi atsistojo,atsisagstė švarkelio sagas nes darėsi karšta.
-Žinai,aš jau eisiu.Linksmų atostogų!-palinkėjo meiliai,bet pamaniusi,kad taip jai nepridera,pridėjo:
-Linkiu išsisukti koją!-su lig jos žodžiais ėmė lynoti lietus.Visa sušlapusi Nicole nuėjo į pilį.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Izabelė Irisė Kovo 14, 2010, 03:31:55 pm
Pirmą kartą Izabelė įžengė į Hogvartso kvidičo aikštę. Ji spurdėjo iš noro pabandyti patekti į koledžo kvidičo komandą. Tačiau didžiam jos nusivylimui į ją priimami tik nuo antro kurso. Nusprendusi, kad dėl to kolkas sukti galvos nereikia Izabelė ėmė vaikštinėti po aikštę. Netrukus pradėjo rinktis visi pirmakursiai, nes turėjo prasidėti pirmosios skraidymo pamokos. Visi šnibžėjosi ir rikiavosi pagal instruktorės nurodymus. Izabelės širdelė suspurdėjo. Jau tuoj tuoj.... ji pirmą kartą viena skris be tėvų šluota...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Viltė Kovo 14, 2010, 09:49:36 pm
Lure nepatenkinta dėbsojo į Nicole.
- Dar ko... Ne per daug nori? Darbas... neskiesk, toks jau čia ir darbas. Toks mano būdas ir nedrįsk reikšti man savo priekaištų. - išpyškino klastuolė. Nors ir matėsi, kad švilpė jos visiškai nesiklauso. Klastuolė spoksojo į buteliuko duženas. Atrodė susigraudinusi. Mėnesių mėnesius gaminau tą eleksyrą ir taip greitai poveikis baigėsi... Nelemta švilpė, čia ji kalta, žinau tai. Dar truputis ir Lu būtų norėjusi pulti švilpynės mergaitei į atlapus. Būtų puolusi žiobariškai ir užbadčiusi burtų lazdele. Tiesa, burtų lazdelė! Lu įkišo ranką į apsiausto kišenę ir lengviau atsipūtė. Lazdelė buvo savo vietoje. Visas eleksyro poveikis, veikiausiai, buvo tik iliuzija. Lu dėbtelėjo į Nicole, kuri baiginėjo valgyti jos parsineštą cukraus vatą.
- Nevykėle, savo reikėjo pasiimt, o ne mano čia valgyt. - susiraukė, stebėdama kaip Nicole eina link pilies.
- Paslysk ant trolio išmatų! - šūktelėjo jai pavymiui. Klastuolė kurį laiką nepatenkinta stypsojo dairydamasi į šalis, tačiau galiausiai atsidususi nutipeno link mokyklos.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vincent Lazar Liepos 24, 2012, 01:05:41 am
Arcari pasirodė pagrindinėje aikštėje kartu su keliais kitais mokytojais. Greitai prasidės kvidičo čempionatas ir Arcari pasirašė būti viso to dalimi. Kaip mokytojas ir kaip Klastūnyno vadovas. Reikėjo aptarti nemažai svarbių klausimų, kadangi jau seniai niekas neskraidė šioje aikštėje. Kai kurių tribūnų remontas, lankų patikrinimas, visiškai nauja programa naujajai kartai. Jau vien tai, kad po kojomis žolė nebeželia.
- Kiek metų čia niekas nesirodė? - pasibaisėjo profesorius dairydamasis pro vėtrų prapučiamą aikštę.
Praėjo daugiau nei valanda, kol buvo sudarytas sąrašas, ką reikėtų sutvarkyti ar apsvarstyti kitą kartą. Dante pats vienas daug nepadarys, neturi tam patirties, bet kartu su kitais mokytojais ir mokiniais atgaivinti šią vietą būtų įmanoma. Atsipūtusi trijulė pagaliau susiruošė atgal į pilį, kai danguje pasirodė tamsus taškas, kuris judėjo šia linkme. Diena buvo padrikai debesuota, iš tamsesnių debesų galėjo ir lietus pasipilti, bet dabar užvertęs galvą Arcari turėjo prisimerkti, kad įžiūrėtų atskrendančią pelėdą. Atsisveikinęs su kolegomis leido jiems išeiti pirmiems, o pats palaukė, kol paukštis nutūps. Prie jo kojos buvo prikabintas laiškelis. Nuėmęs jį leido pelėdai išskristi, o pats rimtu veidu perskaitė raštelį.
Citata
Dvikova prasideda: Dabar
Varžovas: Jane Abbot
Vieta: Kvidičo Aikštė

Arcari sulankstė pranešimą ir paslėpė apsiausto kišenėje. Vadinasi prasideda... Čia? Bus nelengva apsidairė ieškodamas priedangos. Įdomu, kada ji pasirodys? Laukti pasaloje? nusijuokė iš savo tokios minties ir išsitraukė lazdelę. Nervingai pasukiojęs tarp pirštų atsiduso ir išsibūrė pufą ant kurio nusprendė palaukti savo oponento. Virš galvos ir vėl užslinko debesys. Pakilo vėjas.
- O mano įgimtus gebėjimus galima naudoti? O kaip dėl Animagijos? - ėmė garsiai svarstyti kurdamas veiksmų planą. Viena jis žinojo tikrai - turi laimėti, kad kitame ture susitiktų su Ema. Jie niekada neturėjo nesutarimų, dėl nieko rimtai nesipyko ir tai visai neįdomu. Jei tik Dante galėtų suremti jėgas su elfe...žiežirbos pažirtų! Negailėtų jėgų nė per gramą. Todėl, kad ir kaip Arcari gerbė savo kolegę Abbot, jis turės čia ir dabar ją sutriuškinti, kad jo pergale nesuabejotų. Atleisk mintyse iškart atsiprašė už tokį planą. Vis dėlto jam koją pakišti galėjo jo petys, kurį ima mausti visiškai netikėtai, tačiau taip smarkiai, jog priverčia susilenkti. Jei kažkas panašaus nutiktų, jis galėtų pralaimėti..galėtų, bet nepralaimės. Jokiu būdu. Pajutęs kaip kūnas atsipalaiduoja ir jis visiškai nurimsta, veidą papuošė šypsena ir Dante atsistojo. Ir kaip tik laiku, nes jautri klausa išgirdo artėjant žmogų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Jane Abbott Liepos 24, 2012, 05:36:28 pm
 Įtemti veido raumenys nerodė jokio susijaudinimo, ryškios raudonos lūpos buvo tvirtai suspaustos ir tai rodė šios gylų susikaupimą. Ji buvo visiškai rami, tik, kad kitaip negalėjo būti, išgėrus tiek įtartinu ir įvarių žolelių. Tikėjosi, kad šalutinio paveikio nėra. Nors jautė lengvą galvos spaudimą, tai pagal įdėją neturėtų pakenkt būsimai dvikovai. Eidama link kvidičo aikštės, kur pagal neseniai praneštas žyniais turėjo vykti dvikova su jos priešininku Dante Arcari, ji prasilenkė su kelias mokytojais. Jiems linktelėjo ir nustebusi nuėjo toliau. Neskubėdama, Jane pagaliau pasiekė tikslą, ir numanydama, kad ten jis jau yra, įkvėpė oro.
 Kvidičo pagrindinės aikštės pradžioje suplevesavo tamsus apsiaustas. Ir nuo ten pasigirdo Abbott aidintis žingsniai. Ji artinosi prie aikštėje stovinčio vyriškio, kuris kaip galima buvo spėti laukė jos. Mažai buvo tekę su juo bendrauti, tad jo gerai nepažinojo ir nenumanė kokie jo sugebėjimai. Tik žinojo, lengva nebus, bet ji buvo pasiryžusi kovoti iki galo ir tai jau matėsi iš jos mėlynų akių.  Atsistojusi prieš jį, Jane nusimetė gobtuvą ir vėjo pagauti palaidi plaukai pradėjo plėvesuoti. Būtų buvę nemandagu pradėti nepasisveikinus, tad išspaudusi nežymią šypsena, ištiesė savo ranką Dantei. Jane nevengė žiūrėti priešininkui tiesiai į akis ir taip nenusukdama žvilgsnio kitur, ji žengė atatupsta. Tuo metu griebė už savo lazdelės galo, kuris kyšojo iš apsiausto kišenės. Pasiruošė ginimuisi, tačiau ne atakai, norėjo pamatyti ką darys jis. Pradžiai ji buvo pasiruošusi du buteliukus pavojingų eleksyrų, o toliau jai teks inprovizuoti, kas jai sekėsi matyt geriausiai - šaudyti burtus kaip papuola, tačiau žinojo šį kart teks taupyti jėgas ir veiksmus apgalvoti, nes laukia ilga kova...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vincent Lazar Liepos 25, 2012, 09:30:13 pm
Tiesi kaip styga lauku ėjo Jane. Nors veidą gaubė gobtuvas, nebuvo jokių abejonių, kad tai ji. Visa įsitempusi, bet ryžtingai nusiteikusi greitai pradėti ir greitai užbaigti. Sustojusi priešais vyriškį nusimetė gobtuvą ir pirmą kartą Dante turėjo galimybę atidžiau ją nužvelgti. Vėjas plaikstė rudus plaukus, už kurių slėpėsi šviesios akys, visai kaip Marcuso. Iš veido atrodė jauna, tačiau viskas magijos pasaulyje yra apgaulinga. Profesorė galėjo būti stipresnė, nei atrodė. Ji ištiesė ranką sveikindamasi, bet Arcari niekaip neatsakė, todėl pasitraukusi išsitraukė lazdelę ir pasiruošė. Nepratarė nė žodžio. Arcari šyptelėjo lengvabūdiškai sukiodamas tarp pirštų savąją lazdelę. Lengvai žengė žingsnį vieną, kitą ir lėtai ėmė eiti aplink panelę Abbot.
Visur tvyrojo tyla. Visas dėmesys buvo sutelktas į oponentą. Jų žvilgsniai buvo skvarbūs ir rimti. Tuoj turėjo prasidėti susirėmimas. Dante neskubėjo. Matė, kad Jane pasiruošusi gynybai, bet net jei jis nenorėtų pulti, kiek laiko reikėtų taip stovėti, kol pati Jane žengtų žingsnį? Arcari sustojo, užsimerkė ir giliai įkvėpė. Pasaulis nustojo suktis...
Tvirčiau suėmė lazdelę, pasuko riešą, taip galėtų be jokių pastangų pulti, truputį sulenkė keliu ir pasviro į priekį. Atsuko ausį klausydamasis kiekvieno, net ir tyliausio, garso. Girdėjo kaip eina sekundės. Jas lydėjo oponento širdies dūžiai. Įkvėpimas, iškvėpimas. Įkvėpimas...iškvėpimas. Nuo debesies atsiskyrė keli vandens lašai ir pasiekę žolės stiebelius suvirpino tylą. Dante atsimerkė ir staigiai ištarė:
- Deprimo.
Kerai buvo nutaikyti tiesiai Jane po kojomis. Arcari buvo įsitikinęs, kad ji žengs kelis žingsnius atgal vengdama sprogimo. Žolė čia buvo slidi, Jane ėjo atbulomis. Tikimybė, kad ji susvyruos netikėtai ir neteisingai perkeldama kūno svorį buvo lygi 80 procentų. Arcari nelaukė.
- Conjunctivitis.
Šie kerai skriejo tiesiai i Abbot. "Jei ji išsilaikė, jos kerai turėtų mane pasiekti dabar".
- Protego, - atsargumo dėlei ištarė ir priešais profesorių sumirgėjo oras. Reikėjo veikti toliau.
Dante staigiai metėsi į šoną ir daug tikėdamasis iš savo kolegės nusprendė trečią ataką atlikti į dešinį šoną.
- Obscuro.
"Šitą ji atmuš" mintis praskriejo kaip žaibas ir Arcari jau metėsi link Jane, kad smogtu iš arti. "Jos kerai" net nežiūrėdamas pajuto ir pasinaudodamas ta pačia slidžia žole mikliai pritūpė jausdamas, kaip kerų galia sušiaušia plaukus. "DABAR!" mintyse nuskambėjo gongas ir lūpos sudėjo žodį:
- Sectumsempra.
Keli šuoliai atgal ir Dante nuleido lazdelę. Pertrauka. Pirmas raundas užsibaigė. Arcari padarė savo ėjimą ir Jane galėjo susidaryti pirmą įspūdį. Dabar jos eilė rodyti, ką ji moka. O Arcari palauks. Dabar, kai vandens lašeliai vienas po kito virpino oro stygas, profesorius nustūmė į šalį protą ir rėmėsi tik jusle. Gamta tyliai stebėjo dviejų magų kovą ir tyliai mušė ritmą. Ar Abbot sugebės jį išgirsti? Ar atsidavusi savo patirčiai išsimuš iš vėžių ir kris, kaip vienas šių lašų? "Nenuvilk" pagalvojo prieš užsimerkdamas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Jane Abbott Liepos 26, 2012, 11:34:34 pm
Greitai nužvelgusi Dantę ši dar suabejojo ar nepradėti pirmai. Bet jos širdis liepė palaukti. Primerktomis akimis mergina sekė priešininką. Po akimirkos šalti lašai, nuriedėjo Jane veidu ir ji pajuto palengvėjimą, bet tai truko neilgai, staiga profesorė sulaukė atakos. Arcari smūgis buvo po kojomis, o per lėtai suregavus, ji pajautė dilgčiojimą kojose ir zvimbimą galvoje, nespėjus atsigauti, ši tiesiog mintyse aiškiai ištarė Protego, tarsi numanydama kitų kerų apgultį. Susiliejusiame vaizde pavyko pamatyti skreijančias į ją šviesas, bet jos laimei kerai suveikė ir tuos pavyko atmušti. Nieko nelaukus čiupo už kišenėje esančio buteliuko ir mesdama sušuko:
- Difinico,- buteliuko stiklas dingo, bet visas aitrus ir skaudžiai deginantis skystis atsimušė į skydą ir išsipylė ant žemės, taip nudegindamas žolę. Neatkrepdama į tai dėmesio ji išgirdo kerus kaip žinoma skirtus jai ir taip greitai sureagavus Jane atmušė juos.
- Mucus ad Nauseam,- greitomis sušnabždėjo.
Šaldantys kerai turėjo pataikyt, bet nespėjus pasiruošti gynimuisi ji pajautė tarsi kardo įbrėžiumus po visą kūną, staigiai išsitiesus, bet vėl susilenkus, savo prislopintu balsu ištarė:
- Bonexri elemante,- violetinė šviesa trumpam perskrodė aikštę, tai buvo galingi kerai kurie gal ir neturėjo stipriai sužeisti, bet jėgas primažinti (retais atvėjais jėgos persiduoda, tam kas iššaukė magiją). Trumpam pritupusi ji sukluso, kažkur toli subaubė žvėris, o ant tvoros keistai ūkė pėlėdos mirksėdamos savo didelėm akim, tribūnuose kažkas šmėžavo, o virš galvos matyt paukštis perskrodė dangų. Akis buvo užmerktos, bet ji tuo pačiu metu jautė gamtą ir bandė suvaldyti skausmą, jį nukreipdama mintimis. Nors Episkey kerai pagydis išorines žaizdas, bet kas viduj nieko nepakeist, o ir laiko nebuvo "gražintis". Varvantis kraujas buvo nebėda, tad atsitiesusi ir suvaldžiusi jėgas ji ryktelėjo:
-Everte Statum,- tuos kerus kaip manė turėjo atmušt ir tvirtai laikydama lazdelę, ant viršaus "užvarė" kitus kerus:
- Mimblewimble,- juoko vertas užkeikimas... šyptelėjo, nors nenumanė kas po jų atsitiks, bet buvo žinanti, kad į ją turėjo atskrieti kerai, tad taip pat mintyse ištarė Protego... again... 
Palei jos ausį pradėjo zvimti musių pulkas, kas čia dabar, ai tai panėrvuot sumanė... Svarbiau kova, dabar...
Ir vėl, nežinojo ar tai naujas skausmas ar pajautė praeitą, bet tai ją privertė trumpam sustoti, ir taip pat padaryti progą Dantei. Ji nusijuokė, ir bandydma "nustumti" tą jausmą, sumurmėjo dar vieną, bet tam laikui tubūt paskutinius kerus-Pralinksminimo kerus. Jai nepatiko įtampa, tad bandydama paįvairint kovą, ji taip nerimtai padarė. Žvelgdamą į jį su akyse atsiradusią ugnelė, kuri dabar negalvojo kiek skausmo ir kančių jei reiks patirt, mergina laukė, laukė vėl į ją smogiančių kerų, žinojo jis nesnaudžia. Dabar tik supratusi, kad vis dar lyja, ji pradėjo mėgautis tuo šaltu, ją visad gaivinusiu lietum. Keli mirksniai praslido pro akis, į kūriuos ji nekreipė dėmesio, nors ir tai pajuto, bet tai jai buvo nesvarbu, ji kaupė jėgas-jėgas iš gamtos...


Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vincent Lazar Liepos 31, 2012, 11:18:29 pm
Marcusas užuodė kraujo kvapą. Veidą papuošė šypsena. Jis ją kliudė. Tačiau greitai pergalingas mintis pakeitė troškulio apimtos. Dante jau seniai nebuvo išleidęs savo tikrosios prigimties ir todėl dabar jautėsi nejaukiai. Net užsimerkęs jis matė tirštą, raudona skystį tekanti šviesia oda. Teko sukąsti dantis. Dabar ne laikas suėmė save į rankas ir pasiruošė kovos tęsiniui. Jane ilgai nesvarstė, ką reikią daryti ir tiesiog puolė. Jos balsas buvo toks skardus, jog Arcari suprato apie puolimą jai tik įkvėpus didelį gūsį oro.
- Everte Statum!
Dante elegantiškai išsisuko net neatsimerkdamas. Per daug jau akivaizdi ataka buvo. Jei Abbot turi slaptų ginklų, tai turėtų juos traukti dabar, o ne žaisti svaidydama silpnus kerus, nes po Everte Statum į Dantes pusę parėjo Mimblewimble. Tai buvo taip netikėta ir profesorius jautėsi toks pasitikintis savimi, jog leido kerams kliudyti jo petį, tačiau to užteko, kad energijos pliūpsnis kaip virpuliukai pasklistų po visą kūną. Dante net žaktelėjo ir priklaupė. Kaip tu drįsti naudoti šitokius kerus? Visai nepriimi šitos kovos rimtai?! išmuštas iš vėžių tokio juokingo burto ėmė pykti Marcusas. Finite Incantatem ištarė mintyse nukreipdamas lazdelę į save ir keistas kutulys gerklėje pasibaigė. Pajudinęs žandikaulį ir pavartęs liežuvį įsitikino, kad viskas grįžo į savas vietas ir atsistojo. Žvilgsnį prikaustė prie Abbot, kuri dabar jau kaupėsi, klausėsi gamtos ir sėmėsi iš jos stiprybės. Jai visai nežinomas kovos ritmas. Vargu ar apskritai kada nors rimtai kovojo. Kokio dalyko ji mokytoja? Nešiojasi įvairaus turinio buteliukus... NIV? Tsh... Koks skirtumas. Bet kokiu atveju gana žaisti. Dante užėmė patogesnę poziciją ir paruošė strateginį planą. Tuo metu dangus visai aptemo.Neaišku ar vakaras taip greitai atėjo ar debesys tapo dar juodesni. Vis dėlto kažkokia audra kaupėsi virš galvų ir ji nieko gero nežadėjo. Ėmė lyti dar smarkiau ir Dante pajuto kaip vedu teka lietaus lašai. Ranka suglostęs plaukus atgal šyptelėjo ir tvirčiau suėmė lazdelę.
- Duro, - šis lengvas, atmuš. - Arresto Momentum , - tikėjosi, kad šis pataikys, todėl staigiai puolė į priekį, kol Jane nespėjo pasitraukti ir bato galu spyrė į šonkaulius. Tačiau nespėjo įsitikinti savo sėkme, kai suskaudo nelemtą petį ir Dante slystelėjęs griuvo ant nugaros. Nors tą pačią sekundę pakilo, vis gi teko atsitraukti. Kad išloštų laiko, per sukąstus dantis dar spėjo ištarti:
- Confundus.
Petys labai nemaloniai dilgčiojo, tačiau visai ne dėl prarastų prisiminimų tuomet toje vietoje. Arcari nuojauta buvo kur kas stipresnė, o ryšys tarp jo ir kito asmens ją tik sustiprino dar labiau. Ir dabar jis puikiai jautė, jog ji pakliuvo į nemalonią situaciją. Pasukęs galvą į Kiauliasodžio pusę sušnabždėjo jos vardą:
- Ema...
Visi instinktai liepė tučtuojau bėgti pas ją, bet Dante dvikovoje ir Ema greičiausiai taip pat. Jis negali kištis ir negali nutraukti savo kovos. Nebent greitai laimėtų. Arcari žiūrėjo tai į šoną, tai į Jane ir dvejojo. Kiekviena sekundė galėjo būti lemtinga. Reikėjo suktis greitai. Tuo metu į jį buvo paleisti kerai, kurie išsiblaškiusį vyrą parvertė ant žemės ir pagaliau privertė apsispręsti. Velniop tai! mintyse suriko ir išsinėrė iš savo odos. Marcusas pasinaudojo animagija ir priėmė Dire vilko pavidalą. Užkaukęs iš visų plaučių į verkiantį dangų vienu šuoliu pasiekė Jane ir stambiomis letenomis taikėsi ją priremti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Jane Abbott Rugpjūčio 14, 2012, 07:01:19 pm
Iš lėto, neskubėdama ši atsistojo. Pakraipius galvą ji atkišo lazdelę, ir kaip tik tuo metu išgirdo Dantes balsą, tad pirmą kartą greitai sureagavus atmušė kerus. Bandydama greitai sumakaluoti savo lazdelė, tik dabar suprato, kad viskas vyksta ne pagal ją, judesiai slinko baisiai lėtai, ir tik akimis spėjusi pamatyti, kad į ją smogią pats priešininkas. Ji nugriuvo, žaibišku greitumu (palyginus praeitus, padarytus veiksmus). Nebegaliu, žinau tai rimta, bet atrodo tai jam per daug svarbu, aš prakišiu, dėl to baisiai nekentėsiu. Nežadu pasiduoti, bet nebetęsiu kovos. Kažkas šalia pliumtelėjo, nors ir negalėjo patikėt, nukrito  pats Dante... Neneigus, kad ji tikrai jautėsi tragiškai ir buvo prie sąmonės praradimo slenkščio ar ko nors panašaus, ir kad tai tikrai nebuvo lengvas kūtenimo jausmas, ji nusijuokė:
- Nekr-isk, nekrisk bent... prie ma-no akių... - kos palsas trukynėjo, tad nusprendė mažiau kalbėti, bet maloni šypsena nedingo nuo jos veido, nes varbu kaip jautėsi ar kokioje būsenoje buvo. Pamakalavus ranką, pamatė atgavusi savo kūno pusiausvyrą. Tačiau ji nebandė stotis, tiksliau neįstengė to padaryti. Balsų virtynėj praslinkus pro jos ausis mergina vėl pasijuto beviltiška. Po keliu sekundžiu, susikaupus ir apsivertusi atsisėdo, įsižiūrėjo į jos taip tariant "konkurentą". Šis pradėjo keistai elktis, ir su keistu, bei marazmišku ar kokiu nors kitokiu jausmu, mergina užimerkė, trumpam, bet pajuto smenganti kažkur toli, mintimis. Nesiklausė kas vyksta, pasikliovė tik kitais pajučiais: uosle, kvapu, judesiais ir dar tuom ko negalėtum paaiškint. Jautė žemės impulsus, vis artėjačius prie jos, tarsi žvėriškai, tarsi beprotiškai, pametus galvą. Pramerkus akis, pamatė dar įdomiau atrodantį kaip žinoma galima suprasti... Dante... Staigiais judesiais ji išsisuko, vėl gulėdama ant nugaros, galbūt net pabijodama kas jos laukė, tačiau nei karto nepuldama, o ir galima buvo spėti kodėl taip yra. Paaiškinsiu kas nesupras: buvo sužalota, rankose nejautė lazdelės, žinoma, kad ši kažkur nuriedėjus, o ir neturėjo tikslo, dar labiau beviltiškai elktis.  Prakeikti kūno... Nebeįstengė galvot, bet tiesiog norėjus iškeikti skausmą, kuris atsinaujino. Ją pasiekė nagai... Kurie braižė ir drąskė jos kūną. Vėl pas ją, bala žino kas triokštelėjo, tiesiog toliau skersa jau gulėjo, leisdama jam toliau jausti pergalę.
-Gi žinai, kad bet kokiu atvėju laimi, tai kam dar eikvoji jėgas, matau, kad reikia tau lėkti kažkur, kur tave traukia. Tiesiog pala,- šalia savęs sugraibiusi lazdelė, lupomis kažką be garso sumurmėjo. Tai turėjo padėti jo sužalotam pačiui, tai, kad buvo sužeistas ankščiau, buvo mačius seniau. Tai buvo paskutinės merginos jėgos, kurios buvo panaudotos sudėtingam burtažodžiui.
- Bėk, ir tiesiog........... sėkmės tau,- ištarė, vos girdimai.
Ji "atsijungė", nebegalvojo, nebejuto, ir bejegė, pasiliko viena visame lauke. Kaip ji to nebematė.

[[sr, nebeskaičiau, neįsivaizduoju kaip skiryba, tačiau kažką beparašiau, vis nebesuksiu galvos dėl to. Visa vėl bėgime tad, skubu, nekreipkit, dėmesio į tą nelogiškumą ar jei kažkas kažkur kartojas]]
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 15, 2012, 12:33:20 am
- Gi žinai, kad bet kokiu atveju laimi, tai kam dar eikvoji jėgas, matau, kad reikia tau lėkti kažkur, kur tave traukia.
Dante laikė tvirtai prispaudęs Jane prie žemės, žvėries nasrų kvapas tvoskė tiesiai į veidą, jog net plaukų sruogas judino, tačiau šios moters žodžiai kaip magiška komanda patraukė Dire nuo jos.
- Bėk, ir tiesiog........... sėkmės tau, - ištarė su paskutiniu iškvėpimu ir tiesiog neteko sąmonės.
Arcari tą pačią akimirką atsivertė į žmogų, užsimetė apsiaustą ir pritūpė prie nejudrios kolegės. Žvilgsnis buvo nerimastingas ir tuo pačiu švelnus. Ji buvo sužalota, atrodė nekaip, palyginus su tuo, kiek nedaug Dante įdėjo pastangų, tačiau kai geriau pagalvojo, vis gi ir per daug nėrėsi iš kailio, kad jam pavyktų. Su lyg kovos pabaiga gamta aprimo, dangus truputį prašviesėjo, pasigirdo džiugios pirmųjų paukščių giesmės. Dante atsargiai pakišo rankas po Jane kūnu ir neskubėdamas pakėlė - nenorėjo pridaryti daugiau bėdos. Jos galva nusviro vyriškiui ant peties, drėgni plaukai uždengė išbalusį veidą, kuris buvo toks ramus, jog atrodė, kad ji tiesiog miega. Atleisk man, aš buvau neteisus. Neteisus Jus iškart nuvertindamas, neteisus siekdamas vienareikšmiškos pergalės, neteisus skubėdamas pas kitą, kai visą šį laiką prieš mane buvote Jūs. Lenkiu galvą, panele Abott. Nugalėjote žvėrį pripažindama jo pergalę. Kas atsilaikytų nuoširdiems ir išmintingiems moters žodžiams? Arcari per greitai nelėkdamas nešė raganą per vėjo pustomą Kvidičo aikštę ir slapčia sau šypsojosi. Kova baigėsi ne tik čia. Peties nebemaudė, nerimas išgaravo. Gal tai tik protas žaidžia su nestabiliais Marcuso jausmais, gal jis tiesiog po truputį pradeda tapti priklausomas nuo kelių dalykų, kas ten žino. Dabar jis tiesiog džiaugėsi, kad gali grįžti į šiltą pilį, pasirūpinti kolege ir po to susitikti su savo gyvenimo nugalėtoja. Ar gali diena būti geresnė? Tikiuosi ji laimėjo šypsena tapo platesnė, bet greitai dingo. Nenorėjo pasirodyti per daug lengvabūdiškas.
- Ir vis gi ačiū Jums, - garsiai ištarė užmetęs akį į ant rankų lengvai siūbuojančią Jane.
Dar keli žingsniai ir profesoriaus šešėlis paliko aikštę tokią pačią tuščią ir vienišą, kokia ji buvo visus šiuos metus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: George Smith Sausio 13, 2013, 01:28:15 pm
  Žemę buvo sukaustęs šaltukas. Įnoringas sniegas, regis, nenorėjo užgulti įvairių žolės plotų. Tos vietos atrodė nepaprastai nykiai ir negyvai. Sušalusios, pablyškusios žolės, sulinkusios nuo nedidelės naštos... Kažkokia gėlė, matyt, magiška - juk niekas nežydi taip vėlai - taip pat stovėjo sustirusi, išsitiesusi. Nors ir saulė buvo pasislėpusi už tamsių debesų, gėlė, nors ir mirusi, tačiau magiškos galios valdoma, buvo nukreipusi savo liūdną, melsvą žiedelį į pusę vos vos švytinčio apskritimo už debesų uždangos, kurio net nebūtum pastebėjęs, jei ne šis augalėlis.
  Šiurgžt, triugžt šiugždėjo sniegas, čežėjo ledas. Kažkas ėjo artyn. Kažkokia neaiški figūra, susisiautusi į juodą žieminę mantiją. Judėta buvo sparčiai, matyt, kažkur skubama.
  Toji figūra išsitraukė savo lazdelę ir išburusi ugnies, lazdelės galiuku tirpdė sniegą. Matyt, kažko buvo ieškoma, nes judesys vaikino - tą galime suprasti iš balso, ištarusio Incendio kerus - buvo nervingas ir greitas.
  Po kelių minučių, o gal ir akimirkų, buvo rasta tai, ko ieškota. Vaikinas pakėlė nuo žemės keistą migdolo formos daiktą, ryškiai spindintį. Pakėlęs jį bei apžiūrėjęs, šeštakursis apsidairė ir metė jį link keistojo augalo žydru žiedu. Išsiveržę karališkos mėlynos spalvosdūmai paslėpė augalą bei sėklą, įkritusią tiesiai į jo žiedą. Po kiek laiko, dūmams išsisklaidžius, išsiskyrė kiti: šviesiai mėlyni, tačiau jie nebuvo dūmai, jau veikiau rašalas ore, besielgiantis taip, lyg būtų vandenyje. Vaikinas pribėgo, ir, lazdele prikabinęs prie jos galo, sudėjo į iš kišenės ištrauktą buteliuką.
  Apsidairęs, ar nieko nėra, George patraukė toliau keliu, žinomu jau nuo kaži kada. Po penkių minučių atsidūrė Kvidičo stadione.
  Vos tik įžengus vidun, nuotaika pasikeitė. Nors ir pagal įvairius dėsnius viskas turėtų būti atvirkščiai, tačiau čia jautėsi vėjas, kitaip nei takelyje, vedančiame čia link. Net ir jei už kelių metrų stovėtų žmogus, vargu ką begirdėtų - viską užgožė tas begalinis kaukimas. Ir, nors čia buvo daug šalčiau, viskas alsavo gyvybę. Lyg kažkokiais atsiminimais ar nostalgija. Tačiau čia, kur kaukė vėjas ir nebuvo įvairių magiškų piktžolių, buvo daug smagiau.
  Vaikinas, nuėjęs į savo koledžo rūbinę, pamatė savo senąją šluotą. Lyg ir nebuvo naujesnių modelių, bet, na, nesigirkime, kad nepavydėtumėte ar, jei turite geresnę, nesijuktuotumėte.
  Šeštakursis, ant jos užlipęs, pradėjo skraidžioti, pamiršęs viską, kas yra pažeme.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: David Lockwood Sausio 13, 2013, 01:55:51 pm
David pavalgęs pietus patraukė link kvidičo aikštės. Nežinia ko ten jam reikėjo tiesiog gal jis norėjo paskaraidyti? Išėjas iš Hogvartso jis sudrebėjo. Nejaugi taip šalt??? David trumpiausiu žinomu keliu nužingsniavo link aikštės. Aplinkui viskas apmirę. Tuščia... Visi mokiniai Hogvartse retai čia ką nors pamatysi. Iš toli jau matėsi tribūnos. Švilpis dar prėjo arčiau ir pamatė kažką skraidantį... Iš aprangos buvo galima spęsti, kad jis iš Grifų Gūžtos. David nubėgo į rūbinę greit pasiėmė savo šluotą ir pakilo. Pagaliau jį pastebėjo ir Grifas. Švilpis priskrido prie jo ir prašneko:
- Labas,- iš pradžių ištarė neadrąsiai, bet paskui pradėjo pilti,- Aš David Lockwood. Aš esu antrakursis iš Švilpynės koledžo. Ar žinai, kad Švilpynės koledže mokosi draugiški mokiai?? Aš irgi labai draugiškas... Man labai patinka kvidičas, o tau? Oi... Pamiršau, kad ir tu turėtum prisistatyt, tai papasakok apie save.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: George Smith Sausio 13, 2013, 09:27:44 pm
  Žaibiškai nėręs į vieną iš lankų ir atlikęs ore kūlverstį, vaikinas pamatė, kad link jo skrenda kažkokia figūra, greičiausiai iš Švilpynės. George palenkė šluotos kotą ir ji greitai nučiuožė žemyn. Kai buvo akių lygyje su švilpiu(taip, tas vaikas iš Švilpynės, nors argi sunku atspėti - apsirėdęs gelsvais drabužiais su juodais motyvais), nespėjo net nieko pasakyti, kai jaunuolis - neturėjo daugiau nei 12 metų - pradėjo savo litaniją. Ją atrašyti būtų nuobodu, todėl geriau įsigilinkime į tai, kas buvo atsakyta, o ne perrašinėkime tekstą 5 eilučių taisyklės sumetimais.
 - Sveikas. Aš - George, grifas, šeštakursis. - Apibūdinti savo koledžą bei teigti savo charakterį berniukui pasirodė lėkšta bei vaikiška, todėl ši dalis buvo praleista jo prakalboje, - Kvidičą mėgstu, prieš kelis metus žaidžiau mokykloje, ir mūsų komanda laimėjo taurę! Gal pažaiskim? - mandagiai pridūrė jis, nekreipdamas dėmesio į atsakymą - jau laukė Accio kerais pašauktų dviejų lazdų bei Muštuko.
  Gauti daiktai, na, gal išskyrus Muštuką, paklusniai atskrido į šeštakursio rankas, jau pasiekusio kitą aikštės galą. Vaikinas palygino abi lazdas ir ranka kirtęs orą nusviedę labiau nušiurusią į David rankas. Tada užsimojo, ir... Atmušė muštuką, regis, širštantį dėl išjudinimo iš ramaus pogulio dėžėje. Jis nuskriejo į pusę, kurion ką tik nulėkė atmušėjo lazda.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Armand Desrosiers Sausio 13, 2013, 09:52:24 pm
Vaikinas atėjo ir apsižvalgė. Turbūt jam reikėtų dalyvauti kvidičo rungtynėse, vis gi buvo vienintelis vaikinas varno nage, na bent jau taip galvojo. Pakraipė galvą. Atsiminė, kad kažkur girdėjo, kad Varno nagas kažkada laimėjo kvidičo taurę, bent jau šioks toks laimėjimas. Šyptelėjo. Tikėjosi, kad šiais metais jie laimės mokslo metų taurę. Taip. Velinas dėl to pasistenks ir neleis grifams užimti pirmos vietos vėl. Taip begalvodamas jis atsirėmė į vieną iš stulpų. Užvertė galvą į dangų. Pamatė du vaikinus, na kitas greičiau jau berniukas. Vyptelėjo. Rodos grifas tikėjosi palaikymo komandos, kurios nebuvo. Kaip liūdna. Nusižiovavo ir išsitraukė lazdelę. Susimastė. Ar reikia juos nuo šluotų numesti, ar nereikia. Geriau nereikia. Vargu ar prieš tuos du pašokinės, ypač po praeitų kovų su pabaisomis, vis gi dar nebuvo tinkamai išsimiegojęs. O jeigu dabar susipeštu su tais dviem, tai tektu neišeiti iš kambario visą dieną. Tai kainuotu pernelyg daug jėgų, kurių mokiniai nebuvoi verti. Geriau tinkamai darys namų darbus. Taip. Tai geriausia mintis.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Alexandra Kennedy Sausio 14, 2013, 12:19:30 pm
Lexi dar jautėsi apsunkusi po kovos su pašėlusiu vilku. Karts nuo karto burtininkė vis pajausdavo tą smūgį - kritimą ant ledo su milžiniška našta. Prie ežero ji nebeeis. Gal kol atslūgs atsiminimai apie kovą ji pabus pagrindinėje kvidičo aikštėje.
Žengus į aikštę, kurioje vykstant žaidimui būna visiškas šurmulys ir painiava, Lexi pažvelgė į dangų ir išvydo dvi skraidančias figūras. Iš šūksnių, bei kart kartėmis pasigirstančio juoko ji suprato, kad abi neaiškios būtybės iš tikro yra berniukai.
O jie neblogi... Gal vertėtų prisidėti... Bet nee.. Dar pritruks kvapo to vilkiūkščio dėka... - susiraukė burtininkė.
Ir štai ji išvydo dar vieną asmenį. Maždaug už dešimties/penkiolikos metrų nuo šviesiaplukės. Dar vienas berniukas. Jis buvo atsirėmęs į stulpą ir, kiek mergaitė suprato, stebėjo ore žaidžiančius mokinius.
Gal reikėtų jį užkalbinti... Juk nedaug ką ir pažįstu... - svarstė Lexi.
Apsisprendusi ji dar kartą apsidairė aplinkui ir patraukė link netoliese esančio mokinio.
- Labas. Aš esu Lexi Branson - varno nago mokinė. - tarė burtininkė ir ištiesė savo ranką paspaudimui.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: David Lockwood Sausio 14, 2013, 08:14:28 pm
[[Kol kas rašykit be manęs, lyg aš būčiau... Na, bet aš nešnekėsiu, kai tūrėsiu kiek daugiau laiko gal trečiadienį atrašysiu.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Loras Lanisteris Sausio 14, 2013, 08:55:58 pm
Loras nelaikė savęs nei griežtu mokytoju, nei taisyklių pasančiu žmogumi, tačiau kažkodėl gavęs rimtas, koledžo vadovo ir dar mokytojo, pareigas vyras surimtėdavo kai kildavo klausimas dėl tvarkos Hogvartse. Jis tapdavo panašus į savo vaikystės privačių pamokų mokytoją.
Lanisteris tarp dantų buvo įsikišęs pypkę, ir rūkydamas Perkinsono kubietišką tabaką, bandė padaryti dūmų apskritimus. Tai jam sekėsi visai neblogai, įskaitant tą faktą, kad vyras judėjo. Jo dėmesį pro langą patraukė veiksmas Kvidičo aikštėje - jis pastebėjo kelis vaikus, kurie ar įsilaužę ar kitaip patekę į koledžų privačius sandėliukus dabar skraidė privačiomis mokinių šluotomis. Tačiau skraidymas jau tris metus buvo uždraustas Hogvartse. Paskutiniai taurės laimėtojai buvo varno nagiai, na o po to sekė tas nelaimingas sezonas, kuomet mirė viena švilpynės mergina. Du muštukai suspaudė jai galvą, na arba bent jau taip pasakojo viena mokytoja. Aišku dėl tokios nelaimės uždrausti patį žaidimą yra kvaila, tačiau nepaisyti direktorės žodžių yra dar kvailiau.
Kaip ir tikėjosi Loras duris į aikštę rado neužrakintas - tie vaikai net nesistengia slėptis - tikriausiai naujokai arba neatsakingai kvaili. Tačiau vienaip ar kitaip Lanisteris neketino jų palikti ramybėje. Įėjęs į aikštę vyras pastebėjo keturis vaikus du buvo ant aikštės, lyg tais varno nagiai, na o švilpis ir vienas jo koledžo mokinys, jam gerai pažįstamas George skraidė ant šluotų. Vyras prisidėjo lazdelę sau prie gerklės ir sužnabždėjo:
- Sonorus...
Nė vienas vaikas mokytojo stovinčio šėšėlyje nepastebėjo, tad balsas atsiklidęs tarsi iš niekur turėjo išgąsdinti:
- Tuoj pat leidžiatės žemyn. Aš skaičiuoju iki dešimties, na o tada pradėsiu jus numušinėti nuo jų ir žemę saugiai pasiekti turėsite patys. Dešimt... Devyni...
Loras buvo piktas ne tiek ant mokinių, kurie darė blogą darbą, tačiau jį nervino pats faktas, kad jie leidosi lengvai pagaunami. Jei aš būčiau čia skraidęs bučiau pasinaudojęs bent jau perspėjimo kerais arba apsauginiais nematymo kerais. Tie vaikai visiškai neturi fantazijos... Kaip bausmę jiems galėsiu skirti kažkokią gerą kurybinę užduotį, bent jau kažko išmoks
- Šeši...
Loras ta proga išpūtė tobulą apskritimą iš dūmų ir pagalvojo, kad šiandien gal ne tokia jau ir bloga diena. Vakar guli kruvinas su skaudamu šonu, na o kitą jau gali ir pasimėgauti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Armand Desrosiers Sausio 14, 2013, 10:23:25 pm
Jo mintis nutraukė mergaitės balsas. Atsisuko į ją ir nužvelgė. Antrakursė ar pirmakursė. Taip. Tikrai. Iš Varnonago, matosi iš šaliko. Dar ir išgirdo josios vardą, na, tai visa informacija kurios jam reikia. Daugiau ir nesivargins klausinėti, o geriau atsakys į jos klausimą kurio jinai net nepasakė. Išsitraukė savo užrašų knygelę ir tušinuką. Brukštelėjo atsakymą.
,,Velinas. Varno nagas. V-kursas.'' - parašė visą reikalingą informacija ir tikėjosi kad klausimų nebus, aišku, kad bus. Atsiduso. Apsimesdamas kad spaudžią ranką, įbruko mergaitei lapelį su atsakymu. Netrukus ją atitraukė ir nusivalė. Nelabai mandagu. Žinojo tai. Jau manė nusisukti nuo Lexy, bet o... Pasigirdo profesoriaus balsas. Velinas akimirksniu apsižvelgė. Niekur jo nesimatė. Pašiurpti net neketino, turbūt tasai stovi kur pasislėpęs, meh, ta undinė baisesnį šoką būtų įvariusi, deja... Tokios smulkmenos vaikino jau senai nebegąsdiną, um.... Nuo halloween tiksliau.
- Lumos Solem, - sušuko ir iš lazdelės blikstelėjo milžinišką šviesa, kuri turbūt apakino žaidėjus viršuje, ir tuos kurie buvo arti varnanagio. Bent jau visa aikštė tapo apšviesta. Vaikinas dabar apsižvalgė ir išvydo Lorą, norėjosi prunkštelt, bet nešvaistė laiko ir užgesino tą šviesą.
- Nox. - ir vėl tamsa. Ir vėl šešėlių atsirado. Pakraipė galvą. Skaudėjo jam akis nuo tokio  staigaus šviesos keitimosi, bet tamsa jas greit išgydė.
Pradėjo galvoti kokius kerus į mokytoją paleidus, bet ir vėl atmetė mintis, nes rizikuoti nebuvo reikalo. Dar atims iš jo taškus kai iki pergalės trūksta tiek nedaug. Aha. Optimistas buvo. Nusėlino prie Loro, nors tiesa... Nereikėjo sėlinti net. Brukštelėjo keletą sakinių į lapelį ir įteikė jį vyrui kuris turėjo skaičiuoti likusi laiką iki nusileidimo.
,,Labas vakaras, norėčiau paklausti...
Kaip suprantu... Jiems negalima skraidyti, kodėl? Senai nemačiau čia nieko skraidant, bet turbūt praleidau kažką pro ausis.'' - parašė gan mandagiai.

 
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: George Smith Sausio 15, 2013, 09:51:23 pm
  Nežinia, kaip buvo - galbūt David atmušė smūgį, galbūt George'o buvo per silpnas  - tačiau kamuolys žaibišku greičiu skriejo vaikino pusėn. Šeštakursis  užsimojo lazda, deja, ji nukrito ir skaudžiai kaukštelėjo į George klubakaulio priekinį viršutinįjį dyglį. Grifas, leisdamasis žemėn - juk reikėjo sugauti tą lazdą - išvydo keistą vaizdą. Ton vieton, jis ką tik kybojo, susidūrė liepsnotoji pelėda ir muštukas: regis, kažkas šiandien negaus savo laiško. Džiaugdamasis tokia sėkme - juk smūgis į galvą ir smūgis į klubą skiriasi - jis pažvelgė žemyn.
  Iš mažų skruzdėlyčių suprato, kad apačioje yra du žmonės. Vienas žemesnis, ir smulkesnis, iš ko galima spręsti, jog tai 11-12 metų mergaitė. Šalia jos stovėjo jau solidesnio stoto persona, nors irgi ne per seniausia. Besileisdamas žemyn, vaikinas suprato klydęs, tačiau į tai nesigilinsime.
  Deja, bėdos, tokios kaip patrakęs Muštukas, po vieną nevaikšto. Tuoj pat iš oro nugriaudėjo keistas, magiškai sustiprintas balsas. Jo autorius, regis, mėgavosi savo valdžia ir puikavosi sugebėjimu išburti tokius kerus.
  ,,Kvaila," pamąstė George, ,,negi mes atlikome kokį nusikaltimą? Juk skraidyti neuždrausta, naudojamos savos šluotos, kita vertus, sužeidimų nebus - juk prieš kelis metus kovojau už Varno Nagą..."
  Nusileidęs žemyn, Smith nuėjo į šešėlį, nes jo manymu, ten stovėjo profesorius Loras(iš pradžių neatpažinęs iš balso, bet vėliau atsiminęs George). Nesuklydo. Ten, papsėdamas savo pypke ir leisdamas apvalius dūmus, jis skaičiavo garsiai, ir vaikinas, garsiai nepasakęs savo minčių apie didelį garsą, tačiau akimis pavartęs - nesvarbu, tai matė profesorius ar ne - pradėjo:
 - Manau, kad mandagi įžanga būtų mandagus pasisveikinimas. Laba diena, profesoriau Lanisteri. Nesuprantu, kokios taisyklės buvo pažeistos. Juk šios šluotos yra mūsų, ir jų tikrai nepavogėme iš kitų mokinių, - padarė pauzę, - be to, treniravimasis yra geras dalykas, ypač kai Kvidičo čempionatas(tiesą sakant, užsitęsęs dėl techninių nesklandumų ir teisėjų neorganizuotumo) jau ant nosies. Beje, kokios problemos gali įvykti? Du žmonės žaidžia, du žiūri, jei vienas sutraumuojamas, kiti trys padeda.
  Nepamąstęs apie profesoriaus reakciją į, jo manymu, mandagiai įžūlias mintis, jis laukė jo atsakymo. Tada prisiminė vaikus, stovinuojančius ant žemės. ,,Nuodėmė būtų nepasisveikinti. Juk čia sutinki kitų žmonių taip retai - regis, kai kuriuos tik tai kas kelis mėnesius... O kiti išvis išnykę iš Hogvartso... Galbūt išmesti?" pamąstė vaikinas apie įvairias asmenybes, tokias kaip Vanessa Williams, Rosa Fabes, Diamond Fabes(oi, palaukite, ji numirė) ar Venera Moon.
  Priėjęs prie pirmąjį etapą peržengusių vaikų - jau spėjusių pasisveikinti bei pasidalinti vardais, jis prisistatė:
 - Sveiki, aš George. Esu Grifų Gūžtos šeštakursis.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Loras Lanisteris Sausio 16, 2013, 02:04:47 pm
Vienas vaikas iš pamokos - tas raštelių meistras nusprendė apšviesti aplinką. Negi jis negirdi iš kur garsiausiai sklinda balsas? Pššš.... Jei norėčiau pasislėpti tu manęs nepastebėtum, net su ieškojimo kerais vaike... Na o pasinaudojęs kerais vaikas  išsitraukė kngelę ir vėl pradėjo rašyti kažką į ją rašyti.
- Žinok leidžiu tau ir kalbėti vaike. Keturi.
Perskaitęs raštelį Loras šyptelėjo ir atsakė varno nagiui:
- Labas vakaras, tikiuosi kitą kartą pasinaudosi burna - taip nereikės jaudintis, kad parašėte kažką nemandagaus. O dė neskraidymo tai tai direktorės taisyklės ne mano. Ir iš viso kodėl jūs vaikštote po kvidičo aikštę - paprastiems mokiniams galima eiti tik į tribūnas ir tai tikrai ne po vakarienės.
Lanisteris pastebėjo, kad vaiko ranka kyla link knygutės, tad vyras greit šūktelėjo:
- Ei... Ei... Naudokis burna, vaiki... Ir beje, vienas...
George buvo nutūpęs ir Loras šyptelėjo savo koledžo mokiniui. Vaikai tampa vis įžūlesni ir įžūlesni, nors Lanisteris nelaikė savęs senu, šiokios tokios pareigos tikėjosi ir mokinių. Tačiau dabar, toks mokinio vaikiškumas profesoriui paprasčiausiai juokino. Bandydamas atrodyti rimtas jis tarė:
- Jei norite mandagaus pasisveikinimo, ponaiti Smith, tiesiog paprasčiausiai nelaužykite mokyklos taisyklių ir galbūt jo sulauksite. - Mokytojas išsitraukė iš burnos pypkę ir ją pavartė rankoje. - Na, o dėl taisyklių pažeidimo tai nuo pat to nelaimingo kvidičo sezono prieš du metus pati direktorė yra uždraudusi mokiniams skraidyti be mokytojų priežiūros. - Loras apsidairė ir tęsė. - Mokytojo čia nematau, tad sprendžiu, kad veikiate savo iniacityva, na bet aišku galite bandyti man įrodyti, kad yra kitaip, bet nemanau, kad jums pavyks. O visų antra - jeigu tiksliai prisimenu direktorės dekretą dėl kvidičo . - O Lanisteris jį mokėjo idealiai. - Tai muštukus išleisti iš dėžės yra griežtai draudžiama be direktorės žinios ir jie turi visą laiką būti teisėjų kambaryje. Tokioje situacijoje direktorės raštelis su leidimu jums aišku pagelbėtų, bet ar jį turite?
Loras išraiškingai iškėlė antakį ir įsikišo pypkę. Dar vakar profesorius kalbėjosi su direktore dėl kvidičo grąžinimo į mokyklą, tačiau viskas baigėsi nelabai gerai - nebuvo leista daryti, net draugiškų varžybų su iš visų koledžų surinktais mokiniais. Dėl to vyras puikiai žinojo, kad šiė vaikai čia yra nelegaliai. Jie tik turėtų džiaugtis, kad aš juos nuleidau, o ne direktorė ar ūkvedys, nes tuomet jų tėvams nepavydėčiau.
- Na, bet ko čia stovite jums taigi reikia bausmę sugalvoti.- Loras nusijuokė ir pasibėgėjęs ir pasinaudojęs magija užšoko ant mokytojų tribūnos. Pamiklinęs mikrofoną ir patikrinęs ar jis veikia, prakalbo pro jį. - Taigi iš pradžių jus suporuosiu - George su Velin ir David su Lexi. Jūs panašių kursų, vadinasi mokat tiek pat. Kadangi, veikiate niekus aš pamokinsiu jus šio bei to. Kerėjimo dvikovų meno. Jums tereikia paprastai kautis na o kai kova baigsis nereikės atlikti bausmės už jūsų nusikaltimus. Kovos taisyklės paprastos - galima naudoti tik kerėjimo kerus, jokių transfigūracijos kerų ar apsigynimo nuo juododsios magijos kerų. Supratot? Taip pat negalima sužeisti priešininko per daug. Tai reiškia jei jūsų priešininkas sušunka, kad jam skauda ar kitaip pasiduoda turite baigti kovą. Taip patkovą baigsiu aš. Ar visi supratote?
Vaikai, kurį laiką stovėjo ly gsustingę, na o staiga pajudėjo. Šaunu... Gal jie bent jau išmoks naudingo...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Alexandra Kennedy Sausio 16, 2013, 05:24:30 pm
Lexi laukė paspaudimo atgal. Tačiau jos nuostabai vaikinukas išsitraukė užrašų knygutę su tušinuku. Šviesiaplaukė jau mąstė, kad reikėtų nuleisti ranką ir šiaip jis kažkoks keistas... kai staiga ji gavo raštelį. Tiesą sakant burtininkas jį įbruko į Lexi delną. O dar tas 'rankos paspaudimas'...
Velinas.
Varno nagas.
 V-kursas.
Perskaičiusi šitą Lexi paklėlė galvą, o Velinas jau norėjo nusisukti.
Tikrai malonus stuobrys... - pagalvojus šviesiaplaukė pradėjo vartyti akis.
- Tuoj pat leidžiatės žemyn. Aš skaičiuoju iki dešimties, na o tada pradėsiu jus numušinėti nuo jų ir žemę saugiai pasiekti turėsite patys. Dešimt... Devyni... - griežtas balsas...
Lexi staigiai atsisuko tai buvo Loras Lanisteris - kerėjimo mokytojas.
Po to dar keletas scenų, kurias Lexi praleido, dėl tos nesveikos šviesos, kuri taip spigino akis, kad teko užsimerkti...
Ir štai ją pralenkė penktakursis - ėjo link mokytojo lyg čia nieko nebūtų nutikę. Ji stebėjo jo veiksmus...
O, Dieve... Jis visiems raštelius dovanoja?? - burtininkę suėmė juokas, kad neišsiduotų prikando apatinę lūpą.
- Keturi.
Matėsi, kad mokytojas buvo kiek sutrikęs, juk ne kasdien gauni raštelius.
Why don't you use your voice, duuuude? - galvojo Lexi.
Mokytojas jam atsakė ir jau garsiai sušuko, kad laikas žaidėjams išėjo...
- Mokytojo čia nematau, tad sprendžiu, kad veikiate savo iniacityva, na bet aišku galite bandyti man įrodyti, kad yra kitaip, bet nemanau, kad jums pavyks. O visų antra - jeigu tiksliai prisimenu direktorės dekretą dėl kvidičo. Tai muštukus išleisti iš dėžės yra griežtai draudžiama be direktorės žinios ir jie turi visą laiką būti teisėjų kambaryje. Tokioje situacijoje direktorės raštelis su leidimu jums aišku pagelbėtų, bet ar jį turite?
Visi tylėjo.
- Na, bet ko čia stovite jums taigi reikia bausmę sugalvoti.- Mokytojas nusijuokė ir staiga užšoko ant mokytojų tribūnos. Patikrinęs ar mikrofonas veikia pradėjo kalbėti. - Taigi iš pradžių jus suporuosiu - George su Velin ir David su Lexi. Jūs panašių kursų, vadinasi mokat tiek pat. Kadangi, veikiate niekus aš pamokinsiu jus šio bei to. Kerėjimo dvikovų meno. Jums tereikia paprastai kautis na o kai kova baigsis nereikės atlikti bausmės už jūsų nusikaltimus. Kovos taisyklės paprastos - galima naudoti tik kerėjimo kerus, jokių transfigūracijos kerų ar apsigynimo nuo juododsios magijos kerų. Supratot? Taip pat negalima sužeisti priešininko per daug. Tai reiškia jei jūsų priešininkas sušunka, kad jam skauda ar kitaip pasiduoda turite baigti kovą. Taip patkovą baigsiu aš. Ar visi supratote?
Visi stovėjo lyg nesupratę apie ką tas pilietis kalba. Lexi nebuvo išimtis...
Seriously... - negalėjo patikėti mergaitė. -Aš juk net nežaidžiau!.. Oh, whatever...
Burtininkė slinko prie David, ji net neįsivaizdavo, kaip su juo pradės kovą...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: George Smith Sausio 16, 2013, 09:09:54 pm
  [Truputį nesupratau, bet David juk neparašė, kad nusileido, todėl konstatuoti tokį faktą yra neteisinga ir yra prieš šio forumo taisykles]

Regis, atsakymo iš šių mokinių nebus. ,,O galbūt tiesiog neišgirdo? Reikia pabandyti..."
  Deja. Nespėjo net pirmojo skiemens ištarti, tačiau profesoriaus balsas grąžino jį atgal į šešėlį.
 - Manau, kad galiu bei turiu teisę paneigti jūsų argumentą, kad čia nėra jokio mokytojo. Jūs esate. Juk to nenuneigsite? Nebent iš čia išeitumėte, tačiau tada nesugebėtumėte užduoti mums bausmės... Beje, jūs savo mokinius prižiūrite gerai, tačiau prižiūrintysis dažniausiai stebi, kad neįvyktų sužeidimų, o ne grasina numesti nuo šluotų, - pasakojo George profesoriui, lyg tas čia išties būtų iškviestas tik kaip pabūti prižiūrinčiuoju mokytoju.
  Išgirdęs bausmę - kovoti dvikovoje, pamanė, kad tai nėra labai geniali idėja. Regis, profesorius kliovėsi tik savo valia ir viskas. Būdamas ilgiau už šį poną Hogvartse, šeštakursis, be abejo, būtų išgirdęs apie Kvidičo uždraudimą, ko tikrai nebuvo girdėjęs. Tačiau dvikovų uždraudimas buvo kalamas į galvą kiekvieną mielą dieną. ,,Galėtų būti mokytojų koledžas, kurio taškus galėtų pridėti ar atimti mokiniai. Už taisyklių nesilaikymą." pamąstė grifiukas ir atsistojo prieš Velin.
 - Pradėsi, ar leisi man?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: David Lockwood Sausio 16, 2013, 09:47:59 pm
[[Aš net neplanavau leistis taigi...]]
Visi skraidė, sukosi ore... Kvidičas- tikriausiai pats geriausias žaidimas pasaulyje. Atėjo ir dar keli mokiniai. Visus linksmumus pertraukė, profesoriaus balsas. Geriau įsipiūrėjus buvo galima pamatyti baltus dantis. Aišku, kad tai buvo Loras. Jis liepė visiems nusileisti, nes kažkas sugalvojo, kad kvidičas yra per daug žiaurus žaidimas. David aišku, net neketino leistis. Jo toks charakteris. Švilpis visada darys atvirkščiai, nei liepiama. Jis nėrė  į šalį. Profesorius bandė jį sustabdyti, bet paleisti kerai nėrė pro šalį. Švilpiui pasirodė, kad kažkas irgi nuskriejo su juo, bet gal tai buvo tik jo vaizduotė.  David nuskriejo prie ežero. Į gerai jam žinoma vietą, kad Loras jo nerastų...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Loras Lanisteris Sausio 17, 2013, 01:11:10 pm
[[ Ten jo susimaišiau truputuką - jau pataisiau, David senokai. PS. kiek prisimenu jokių kerų neleidau David ;)]]

Lorui patikdavo kai mokiniai netikėdavo viskuo kas jiems sakoma ir pays bandydavo atrasti tieą ir viską suprasti - tačiau tiesioginis nepaklusnumas jį šiek tiek erzino. Aišku Lanisteris buvo ne iš tų žmonių, kurie tai parodydavo - tai buvo viena iš priežasčių kodėl jis ir tapo oklumantu.
- Mielas George, negalima skraidyti be mokytojų prižiūros - tai tikslūs mano žodžiai. Pirma aš jus mačiau skraidant kol manęs nebuvo, na o visų svarbiausia aš jums saugos kurso nesu papasakojęs vadinasi nesu prisiėmęs už jus atsakomybės, o tai taip pat reiškia, kad neturiu legalios teisės jus prižiūrėti. o dėl numetimų nuo šluotos ponaiti - negi tikrai galvojate, kad sužeiščiau mokinį? Jūs daugiau šansų turėjote užsimušti patys skrisdami ir leisdamiesi su šluotomsi, negu mano privertinai nuleidžiami.
Mokytojas pasisuko į Velin ir šyptelėjęs tarė:
- O ir bausmė labai lengva - papildoma priverstinė pamoka. Priskiriama lengvesnėms bausmės pagal mokytojų kodeksą, tad liūdėti neturite dėl ko. Na o pamokos tema akivaizdi - kovos klubo atitikmuo ir...
Vidury sakini Loras suprato, kad vaikų yra tik trys, na o prieš tai tikrai buvo keturi. Apsidairęs pamatė moki nį kai ptik paliekantį kvidičo stadiono teritoriją. Arrrggg... Arwen nuraus man galvą jei tam mažiui kažkas atsitiks... - dar spėjo sumoti Lanisteris ir atsisukęs į vaikus tarė:
- Kad rasčiau jus kai grįšiu... Kovos nedarykite be manęs... Tiesiog pasėdėkit - sugalvosim kitokią bausmę...
Apsisukęs vietoje Loras sušnabždėjo elfišką burtažodį - ir iš jo kūno liko tik juodi dūmai. Na o tuomet Lanisteris it viesulas pakilo į orą paskui beskrendantį mokinį. Jei jis tikisi nuo manęs pabėgti ar pasislėpti - tai bergždžias reikalas - nuo minties viesulo, kaip jis buvo vadinamas Prancūzijoje, pavykdavo pabėgti tik keliaujant oru - ko tokie jauni Hogvartso mokiniai tikrai nemoka.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Armand Desrosiers Sausio 17, 2013, 05:46:04 pm
Sulaukęs atsakymo, nebuvo labai patenkintas. Ką jis turi galvoje sakydamas ,,paprastiems mokiniams''? Velinas ruošiasi sukurti Varno Nago kvidičo komanda, bet rodos net ant pievelės vaikščioti draudžiama. Atsiduso ir jau ruošėsi kažką rašyti, bet profesorius pareikalavo, kad šis kalbėtu. Na jau ne. Kalba tik išskirtiniais atvejais, arba tik tada kai reikia. Meh, visi žino kada jisai kalba. Turbūt čia visus tris nustebino. Ach. Atrodo visi pratę prie vienodų mokinių, nekuo neišsiskiriančiu. Pakraipė galvą ir tylėdamas klausėsi pokalbio tarp mokytojo ir grifo. Vadinasi direktorė yra uždraudusi kvidiča dėl... Kažkokio nelaimingo atsitikimo. Turbūt per tą įvykį kas nors mirė, nes nuo šluotos dauguma žaidėjų nukrenta arba būną numesti, o dėl to tikrai neuždraus vieno populiariausio žaidimo burtininkų pasaulyje, o jeigu ir uždraudė dėl menknieko, tai tik įrodytų kad valdžia yra paskutiniai kvailiai.
Štai išgirdo, kad teks kautis, kautis burtais. Uh, tai vienas ilgiausių kovos būdų, jeigu reikėtų kautis kumščiais vaikinas jau senai būtų suspardęs visus aplinkui, bet ir pats būtų gavęs į kaulus,  bet čia burtų pasaulis, žiobariški metodai nėra priimtini. Nuobodu. Išmetė lazdelę į orą ir ją sugavo. Taip parodė, kad į visą tai nežiūri rimtai. Šyptelėjo. Nusitaikė į grifą. Stengsis būtį kuo švelnesnis, kai visa tai jam nusibos, paleis į George crucio kerus ir kova bus baigta. Paprasta.
- Antonino Dolohovo , - sušuko, nusitaikęs į mokinį. Vidinis skausmas, tai grifas turėjo pajusti.
Bet staiga Loras pareiškė kad tuoj grįš ir nesikautų be jo. Pfft. Velinas net nesiruošė nutraukti burto. O sėdėti tuo labiau, nebent taip panorėtų kiti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Alexandra Kennedy Sausio 18, 2013, 11:56:36 am
Lexi slinko prie David, kaip tik jis nuskrido...
Kur jis skrenda?? - nesuprato burtininkė.
Loras išskrido paskui mokinį prieš tai paliepęs nekovoti, o Lexi, Velinas ir George'as liko vieni. Mergaitė atsiduso ir nusisukusi nuo likusių mokinių paėjo dar arčiau link žaidimo aikštės. Jai nespėjus sustoti kažkuris iš vaikinų pradėjo kovą. Staigiai atsisukusi burtininkė išgirdo Velino balsą:
Antonino Dolohovo!
Oh shit... Skaudės... Bet mokytojas tai pyks... Bet kas man iš to? Aš vaikų nesaugojau, nesaugoju ir nesaugosiu, ačiū, bet ne. Kas aš tokia, kad juos tvardyčiau? Vistiek neklausis... - susiraukė ši ir nepatenkinta nusuko galvą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: George Smith Sausio 25, 2013, 08:30:24 pm
[Velin, tu sumaišei. Antonino Dolohovo kerų burtažodis yra nežinomas. Sumaišytas kilmininko linksnis su burtažodžiu. Dar netgi paharrypotterwiki'nau, tikrai, jie sako, kad Incantation unknown]

  George nuobodžiai stypsojo kieme. Jam kažką atsakė profesorius, bet ne itin atidžiai klausėsi. Kažkas apie kovą... Likti vietoje... Nuobodu.
  Pro šalį praskridęs vėjo šuoras pagavo jo apsiausto skverną ir ėmė aktyviai juo plakti šeštakursį. Tuo metu kažkoks gelsvas padaras pakilo į viršų ir išskrido iš Aikštės ribų. Artyn jo judėjo kažkokie violetiniai kerai... Kerai... KERAI!?
  Grifas greitai šastelėjo šonan, o sparčiai lekiantys kerai atsitrenkė į arenos sieną. Ji, kaip ne keista, - juk buvo medžiaginė - užsidegė. Vaikinas išgirdo profesoriaus frazę pasėdėt ir palaukti jo. ,,Pff. Nieko gero", pamąstė vaikinas, ir palikęs medžiaginę stadiono sieną liepsnoti, išėjo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 23, 2014, 01:21:06 pm
Džeinė Meko ant savosios šluotos "žaibas 8" skrido į kvidičo aikštę. Jos juodus plaukus taršė smarkus, šaltas vėjas, o žalios akis buvo kiek primerktos. Rankomis mergina tvirtai gniaužė puikiai nupoliruotą šluotos kotą, apsiaustas plaikstėsi. Penktakursė turėjo įgimtų skraidymo ir kvidičo gabumų, tačiau įgūdžiai išlavėjo dėl nuolatinių treniruočių.
 Apačioje išvydusi kvidičo aikštę klastuolė staigiai nėrė žemyn ir sustabdė šluotą tik prie pat žemės. Penktakursė nušoko nuo šluotos ir nuėjusi į sandėliuką paėmė kvidičo kamuolių rinkinį. Jį sudarė du muštukai, kritlis ir šmaukštas. Padėjusi dėžę, kurioje buvo sukrauti visi tie kamuoliai ir kamuoliukai, juodaplaukė vėl užlipo ant šluotos. Kaip galėdama greičiau apskrido aplink aikštę keletą ratų, tada staigiai nėrė žemyn, vėl aukštyn ir į šonus. Apskrido visas tribūnas, darė kūlversčius ore, ir šitaip šėliodama laukė ateinant Faso, Liucijaus ir Leilos.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 23, 2014, 03:01:28 pm
Ji atšvilpė į aikštę ir pamačiusi Džeinę nusišypsojo. Pamačiusi dėžę ji smalsiai atsuko galvą į dėžės pusę, o atsisukusi vos neatsitrenkė į stulpą. Pasukusi į šoną, Leila jautė besidaužančią širdį.
-Ei! Kaip sustot?-ji šuktelėjo Džeinei ir pradėjo sukti ratus. Ką daugiau nemokant stabdyti veikti?
Šaltas vėjas plaikstė šlapius mergaitės plaukus, o žvarba dažė grifės  žandus raudonai. Leila kiek suvirpėjo. Ji jautė, kad skraidymas šlapia galva į gera neišeis.
Ji pradėjo sukti mažesnius ratus, po to skraidė aštuonetu, galiausiai gyvatėlėm, bet negalėjo sustoti.
-Labas,  Luele! -ji pamojavo pastebėjusi varnanagę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 23, 2014, 03:37:39 pm
Džeinė atsisuko ir pamatė Leilą.
-Ei! Kaip sustot?-šaukė grifiukė.
Juodaplaukė skubiai priskrido prie pirmakursės ir Leila vos į ją neatsitrenkė. Grifiukė dar nemokėjo valdyti šluotos. Džeinė greitai pasisuko ir jos nesusidūrė.
-Visų pirma galvok, įsivaizduok kaip sustoji. Ir šiek tiek kilstelėk šluotos kotą į viršų,-šūktelėjo penktakursė pirmakursei.-nagi, tau pavyks!
Staiga klastuolė akies krašteliu pamatė tribūnose sėdinčią Luelę.
-Accio šluotą,-sumurmėjo mergina.
Po kelių akimirkų atskrido dar viena Džeinės šluota- "žaibas 5". Žaliaakė padavė ją Luelei.
-Gal prisidėsi prie mūsų?-paklausė mergina.-ateik, jei norėsi.
Juodaplaukė padrąsinamai nusišypsojo ir vėl nuskrido į aikštės vidurį.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 23, 2014, 04:27:08 pm
Ji susiraukė. Aš stabdau. Aš sustoju. Kur čia stabdžiai?! Leila panikavo mintyse. Ji pamažu kilstelėjo šluotos galą ir loštelėjus į priekį sustojo. Atsitiesusi ji pažvelgė žemyn. Iš čia dėžė atrodė kaip degtukų dėžutė. Ji nusišypsojo.
Mergaitė papurtė galvą. Tada palengva apskrido aikštę. Sustojusi ji atsisuko į Džeinę.
-Ačiū! -ji šuktelėjo klastuolei ir šovė į viršų. Paskraidžiusi viršuje, ji nėrė apačion ir palengva sustojo. Kodėl aš neskraidžiau anksčiau? Juk tai taip smagu! pagalvojo mergaitė, pasiryžusi padaryti kilpą. Ji užgulė šluotą, skriejo tiesiai ir padarė pusę kilpos. Smarkiai laikydama šluotą, kad nugara nesitėkštų į žemę, ji pabaigė kilpą ir uždususi sustojo. Jos žandai buvo raudoni, plaukai dar drėgni, bet veide švytėjo daili šypsena.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 04:30:06 pm
Fasas Oldefortas atšvilpė į kvidičo ikštę. Ši dabar atrodė jau tvarkingesnė, negu ta lūženų ir griuvėsių krūva, kurią jis matė paskutinį kartą čia apsilankęs. Matyt, koks ūkvedys ar dar kas nors pasidarbavo. Gal. Fasas nuskrido į aikštės centrą prie Džeinės, o tada žaibiškai stabtelėjo, maudamas žemėn ir staigiai apsiversdamas, kad atrodytų, jog krenta, o tada išniro prieš Džeinę ir atliko dar vieną pusšuolį ir apsivertimą su savuoju ,,Žaibas 9". Tai buvo kruopščiai nugludinta Sju mirties kilpa. Fasas žinojo, kad buvo du kvidičininkai, nors ir ne patys geriausi, kurie atlikdami šį vieną pavojingiausių triukų, nusisuko sprandą.
- Šitą žinai?- išsišiepęs paklausė Fasas, geltonai degančiomis akimis žiūrėdamas į Džeinę, paskiau stebėdamas Leilą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 04:36:47 pm
Liucijus Kampinis, sukeldamas nemažą vėjo gūsį, atskrido ir stabtelėjo kvidičo aikštės krašte. Jis lėkė apie šimto kilometrų per valandą greičiu, bet sustabdė ,,Šviesą 666" per porą sekundžių. Dabar klastuolis kybojo virš žemės per didešimt du metrus, žinoma pakankamai, kad galėtų susilaužyti kokią ranką. Penktakursis blondinas pamatė aikštės centre Džeinę ir Fasą. Fasas kaip tik atliko Sju mirties kilpą, nelabai garsų, bet kietai atrodantį ir pavojingą triuką. liucijus irgi jį mokėjo, tad nusklendė prie bendramokslių.
- Neblogai,- pagyrė klastuolis grifą. Tada nepastebimai nukreipė šluotą žemyn ir paragino. Šluota dėjosi žemėn ir likus pusmetriui iki ištiškimo, apsisuko ir nukrypo į viršų. Tada nupiešė kreivą trikampį ore: vienas kampas penki metrai virš žemės, kitas - už kelių metrų, trylikos metrų aukštyje, o trečias - staigus judesys į kairę ir stabtelėjimas dešimties metrų aukštyje.
- Semo trikampis,- pristatė triuką Liucijus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 23, 2014, 04:41:35 pm
Luelė surūgusi stebėjo Džeinę ir Leilą, kai staiga prie jos priskrido klastuolė ir įteikė šluotą ragindama prisijungti prie to vartaliojimosi ore. Paskui Džeinė vėl nuskrido į aikštės vidurį. Luelė nustebusi žiūrėjo tai į šluotą tai į Džeinę ir negalėjo patikėti, kad jai teko laimė skristi šluota. ir dar ne bet koika, Žaibu 5.
Luelės veidą nušvietė šypsena, tačiau ji greit dingo. O kas jeigu ji ims ir nusivoš nuo šluotos, dar nespėjusi ant jos užsėsti? Bet Luelė greit nuvijo šias mintis ir užsėdo ant Žaibo. Ji atsispyrė ir... O siaube, ji ėmė kristi žemyn nuo tribūnos.
- Kilk, kilk, kilk, kilk, kilk!!!!- Klykė Luelė. Kai ji buvo visai prie pat žemės, šluota, matyt nusprendė paklausyti Luelės ir staigiai šovė aukštyn. Luelė tebeklykdama pamėgino ištiesinti šluotą ir jai pavyko, lengviau atsikvėpusi ir kiek svirduliuodama, Luelė nuskrido prie Džeinės, Leilos, Faso ir pasipūtusio klastuolio, kurie jau spėjo atskristi ir prisijungti prie merginų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 23, 2014, 04:48:12 pm
Ji išplėtusi akis stebėjo penktakursius. Klastuoliui padarius kažkokį keistą triuką, ji vos nepradėjo ploti. 
Leilos dėmesį patraukė žvirblis, plasnojantis aikštės kampe. Leila paspaudė šluotą ir nudūmė paukščiuko link. Plunksnuotis, pajutęs pavojų, greitai skrido nuo Leilos, bet ši jį vyjosi.  Praskridus pro penktakursių būrį, ji nusivyjo žvirblį. Po kelių minučių žvirblis buvo grifės delnuose. Aišku, žvirblis muistėsi, bet Leila laikė tvirtai. Viena ranka laikydama paukštį, kitą įsikišo kišenėn ir davė paukščiui skanėstą. Šis nedrąsiai sugnybęs gabaliuką snapeliu, Leilai paleidus, purptelėjo iš pirmakursės delnų. Leila nulydėjo paukštį žvilgsniu, ir panoro, kad ir Eos būtų čia. Paleidusi paukštį, Leila skrido į viršų ir sustojo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 04:53:11 pm
Fasas Oldefortas susižavėjęs stebėjo Liucijaus triuką.
- O man Semo trikampis neišeina taip gerai,- pripažino Fasas.- Bet Sju ir Vronskį moku be priekaištų.- pasigyrė nejučia vaikinas. Žvilgtelėjo į Džeinę. O staiga išgirdo šiurpų mergaitišką klyksmą, panašų į ,,Kilk, kilk, kilk!". Vaikinas susiraukė ir pažvelgė į tą pusę, iš kur sklido garsas, siaubingas triukšmas. Išvydo varniukę, krentančią su visa šluota žemyn. Vaikinas jau traukė lazdelę ir mintyse tarė burtažodį ,,Mobilicorpus", kai toji akivaizdi pirmakursė pagaliau ištiesino šluotą ir atskrido prie jo ir kitų penktakursių.
- Viskas gerai?- paklausė susiraukęs Fasas mergaitės. Tada ją atpažino tai buvo Luelė Žalialapė. Karikatūrininkė. Sanguinary Black'o kalinė. Fasas mintyse šyptelėjo, bet išoriškai atrodė gana paprastai, na tik susiraukęs. Tada grifas penktakursis šyptelėjo ir paklausė Luelės: - Tu irgi prisijungsi prie mūsų kvidičo grupės?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 05:04:08 pm
Liucijus Kampinis linktelėjo, išdidžiai vypteldamas.
- Sju aš mokiaus, bet dar nenuišmokau gerai.- pasakė penktakursis.- Vronskio simuliavimą irgi neblogai moku. Galėsim su visomis kombinacijomis pavaryt, a?- nusijuokė Liucijus. Tada išgirdo riksmą:
- Kilk, kilk, kilk!- Liucijus staigiai atsigręžė ir išvydo klykiančią Varno Nago moksleivę. Ji buvo jam matoma pirmą kartą. Liucijus susidėjo kojas ant šluotos ir mėgavosi žaviu reginiu, neskubėdamas padėti. Jeigu žmogus moka žaisti kvidičą, tegu žaidžia ir pats tvarkosi, o jeigu nemoka - tegu išvis nelenda į aikštę. Bet jam nė nespėjus to padaryti, pirmakursė suvokė, kaip valdoma šluota ir nors nedailiai, bet suvaldė šluotą ir atskrido prie penkakursių būrio aikštės centre.
- Puiku,...- nutilo Liucijus, nežinodamas mergaitės vardo. Bet skubiai perskaitė jį ant apsiausto nugaros ir prisiminė, kad ją matė pelėdyne.-... Luele. Puikiai susitvarkei, jeigu tik pirmą kartą skrendi.- pagyrė klastuolis.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 23, 2014, 05:14:27 pm
Džeinė šyptelėjo.
-Pritariu Liucijui,-tarstelėjo mergina.
Juodaplaukė žvilgtelėjo į Fasą.
-Žaibas 9, tiesa? Ir tau jis patinka?-paklausė penktakursė.-skridau ant jo, bet man nepatiko. Pernelyg lėtai pasisuka. Man reikia kažko staigesnio. Kaip žaibas 8.
Klastuolė atkartojo sju mirties kilpą du kartus greičiau nei Fasas.
-Gal susiskirstom komandom ir pabandom pažaisti?-pasiūlė juodaplaukė.-užteks čia skraidžioti vienoje vietoje. Tuoj užpakalį nušalsiu.
Žaliaakė sudrebėjo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 05:27:15 pm
Fasas šyptelėjo ir papurtė galvą.
- ,,Žaibas 9", taip,- patvirtino vaikinas.- Čia paskutinė gera ,,Žaibo" markės profesionalaus tipo šluota. Visai įmanoma, kad tau jis per lėtai sukiojosi, nes šio numerio šluota valdoma šiek tiek kitaip.
Fasas prisilenkė prie ,,Žaibo 9" ir vaizdžiai pademonstruodamas judesiu ir taip payvindamas pasakojimą, pradėjo aiškinti:
- Žinai, aštuntas ir kiti ankstesni numeriai yra valdomi riešiniais judesiais,- pasakė grifas ir pasuko riešą ant šluotos, nejudindamas jokios kitos rankos dalies, tik riešą ir šiek tiek - pirštus. Šluota truputį pasisuko, tada lėtai apsisuko aplink ir grįžo į pradinę padėtį.- Turbūt pastebėjai, kad įprastai šluotas alkūnės ir dilbio judesiai pristabdo. ,,Žaibo" kūrėjai pasistengė šį nepatogumą ištaisyti, todėl šluota valdoma ir alkūnės judesiu, taip išeina patogiau ir greičiau.
Fasas pakartojo Sju mirties kilpą greičiau, negu Džeinė. Su ,,Žaibu 8" tai padaryti buvo kur kas sudėtingiau, Fasas tai buvo patyręs.
- Tarp ktiko, atlikdama Sju mirties kilpą, praleidai pusšuolį,- pasišaipė Fasas. Liucijui išpūtus akis, grifiukas išsišiepė.- Pajuokavau.
Tada Fasas žvilgtelėjo į Džeinę, akies krašteliu stebėdamas į tribūnas atsisėdusį ligerį su jo kuprine.
- Gal paduoti pirštines?- paklausė Fasas, o tada sukruto:- Jau pradėsim žaisti. Kas kokiomis komandomis nori sužaisti? Kas bus vadovais?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 05:37:14 pm
Liucijus linktelėjo, klausydamasis Faso paaiškinimų. Tai jau žinojo, bet buvo akivaizdu, kad Džeinė - ne. O kas gi tom mergom rūpi, išskyrus rūbų parduotuvėles.
- ,,Šviesa 666" irgi valdoma jau pridedant šiek tiek alkūnės ir dilbio judesių,- tasrtelėjo Liucijus.- Kiek žinau, ,,Žaibas 8" yra paskutinė vien riešo judesiu valdoma šluota. Žinok, patariu nusipirkt tokią, kaip Faso, arba ,,Žaibą 10", tik jis kiek lėtesnis, nes nėra profesionalus.- kreipėsi klastuolis į Džeinę.- Nors bendrai, tai ir ,,Žaibas 8" yra faina šluota. Kartais riešu padaryti judesiai būna staigesni, bet kliudo alkūnė.
Liucijus Kampinis žvilgtelėjo į Fasą.
- Tai žaisim aš, tu, Džeinė, Luelė ir Leila?- pasitikslino klastuolis. - Bet būtų neblogai dar vienas žaidėjas, kad būtų lygesnės pajėgos. Arba žaist nelygiom, arba atrast dar vieną žaidėją, arba vienas turės sėdėt.
Liucijus žvilgtelėjo į dėžę, gulinčią ant žemės.
- Šmaukšto nepaleiskim, paskui katorga su juo. O Muštukai nežinau, gal kol yra pirmakursės leidžiam vieną? Nors ne, reikia kad įprastų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 23, 2014, 05:38:28 pm
Džeinė šyptelėjo.
-Ne, ačiū,-atsisakė mergina.-man tik reikia pajudėti.
Juodaplaukė gūžtelėjo pečiais.
-Gali vadovauti Fasas ir Liucijus,-pasiūlė klastuolė.-jie čia vieninteliai vaikinai. Tačiau tai nereiškia, kad jie žaidžia geriau už mus, merginas.
Džeinė sukikeno. Šiaip ar taip, ji tikrai taip manė.
-Nagi, rinkitės!-šūktelėjo žaliaakė.
Rankoje ji paslapčia uždegė liepsnelę, ir jai nebebuvo šalta. Ji su smalsumu pažvelgė į Fasą ir Liucijų. Laukė, ką jie pasakys.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 06:03:22 pm
Fasas linktelėjo Liucijui.
- ,,Šviesa 666" ir yra jau iš naujesnių variantų.- gūžtelėjo vaikinas pečiais.- Na, bet ,,Žaibas 8" mane nervina, kad reikia judinti tik riešą.  Tik kas ir šluota stoja. Bet alkūniniai stabdžiai neblogi.
Penktakursis apsižvalgė.
- Taip, aš, Liucijus, Džeinė, Luelė ir Leila...- nutęsė ir patvirtino Liucijaus žodžius Fasas mąstydamas.- Dabar žaidėjo surasti nepavyks, todėl teks žaisti taip.
Fasas padrąsindamas šyptelėjo abiejoms pirmakursėms.
- Jeigu jūs ne prieš, Liucijus su Džeine,- pažiūrėjo į vardų savininkus Fasas,- žais vienoje komandoje, o aš su Leila ir Luele - kitoje. Daugiau pavadovausiu, nes vis vien kai du žmonės Kvidičą žaidžia pirmą kartą, žaidimas rimtas ir geras neišeina.
Fasas pasisuko į Liucijų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 06:15:20 pm
Liucijus linktelėjo Fasui ir pamąstė.
- Manau, galime ir tokį variantą padaryt.- sutiko vaikinas. Visiškai nenorėjo susipjauti grybo su vadovavimu dviejoms neaiškaus kraujo ir intelekto pirmakursėlėmis. Tada klastuolis pasisuko į pirmakurses.- Aš nežinau, ar jūs gerai išmanote Kvidičo taisykles, bet dėl visko pakartosiu.
Klastuolis pritilo, astigręžė į Fasą ir Džeinę, bet nesulaukęs priešiškumo, vėl atsisuko į Luelę ir Leilą ir pradėjo aiškinti:
- Kvidičas žaidžiamas aikštėje su šešiais lankais, po tris kiekvienai komandai. Tokia yra tradicinė aikštė, nors kai kurie keistuoliai žaidžia su devyniais lankais trijų komandų aikštėje. Bet čia nukrypimas,- pakraipė galvą penktakursis ir tęsė:- Vienoje komandoje žaidžia septyni žaidėjai: gaudytojas, gaudantis Aukso Šmaukštą,... acio kamuolių dėžutę.- pasakė Liucijus, nukreipęs lazdelę į žemę. Dėžutei atskridus į jo rankas, jis parodė kamuoliuką, jo neliesdamas. Trys puolėjai, kurie bando įmesti Kritlį pro priešininkų lankus. Vienas gynėjas, ginantis lankus nuo Kritlio ir du atmušėjai, ginantys draugus nuo muštukų. Čia kritlis,- parodė raudoną, maždaug futbolo kamuolio dydžio kamuolį Liucijus,- čia Aukso Šmaukštas, tik šiukštu nelieskit, kitaip jis nebeveiks. O čia - muštukai.
Klastuolis parodė į du juodus, įnirtingai bandančius ištrūkti kamuolius, šiek tiek mažesnius už Kritlį. Tada Liucijus žvilgtelėjo į Fasą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 06:26:37 pm
Fasas Oldefortas gūžtelėjo pečiais ir paėmė iš Liucijaus Kvidičo Kamuolių rinkinio dėžę. Grifiuko akys dabar buvo nusidažiusios ramia žydra spalva. Penktakursis pasidėjo dėžę ant šluotos, prilaikydamas rankomis.
- Na, Liucijus taisykles ir esmę paaiškino. Už Kritlio įmetimą į lanką skiriama dešimt taškų, o už Aukso Šmaukšto sugavimą - šimtas penkiasdešimt. Bet šiandien mes žaisime tik gynėjais ir puolėjais, manyčiau. Liucijus su Džeine patys apsisaugos nuo muštukų, o Luelę ir Leilą apginsiu aš.- pasakė Fasas, žiūrėdamas į pirmakurses, ramiai sėdinčias ant šluotų. Fasas tvirtai sugniaužė rankose lengvą, neaiškios, bet tvirtos medžiagos dėžutę, nes Muštukai visai pasiuto. Vaikinas susimąstė.
- Aš jūsų gebėjimų nežinau, todėl patys nuspręskit, kas esat geresni - atkaklūs ir ištvermingi gynėjai, ar pasiutę ir stiprūs puolėjai. - tarė Fasas ir nusišypsojo, smalsiai nužvelgdamas draugus.- ir pasakykite, kada būsite pasiruošę.
((Trumpam išsinešdinti turiu))
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 23, 2014, 06:41:12 pm
Ji linktelėjo žiūrėdama į besidaužančius kamuolius.
-Aš pasiruošusi,-ji sumurmėjo nenuleisdama akių nuo muštukų. Mergaitės akį buvo patraukęs šmaukštas.  Jis dailiai spindėjo auksu. Leila pastebėjo, kad jis maždaug teniso kamuoliuko dydžio. Jį būtų sunku įžiūrėti tarp keturiolikos žaidėjų ir dar keturių kamuolių. Bet labiausiai Leila būgštavo dėl muštukų.  Jie atrodė tokie pasiutę.  Jeigu jie tikrai taikosi į nepatyrusius žaidėjus, tai vienas jų tiesiu taikymu  skris į Leilą, kitas į Luelę.  Bet Fasas sakė - jis jas gins . Bet vienam apginti dvi bus labai sunku. Leila pažvelgė į muštukus pasirengusi lakstyti nuo jų, nors ir kilpom,  gyvatėlėm ar aštuonetais.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 23, 2014, 06:44:31 pm
Liucijus Kampinis tvirčiau suėmė savo šluotos kotą. Rankos nešalo, nes buvo apmautos geros odos pirštinėmis.
- Aš galiu žaisti ir tuo, ir tuo,- gūžtelėjo pečiais blondinas klastuolis, žvilgtelėjęs į Fasą. Kažkodėl jam atrodė, kad prieš minutėlę Faso akys buvo ryškiai geltonos. Bet nesvarbu, gal tik pasirodė. Koks jau ten žmogus būna su geltonomis akimis. Blondinas šyptelėjo ir linktelėjo Džeinei.- Tegu Džeinė renkasi, merginoms pirmenybė. Aš visada būsiu pasiruošęs.
Penktakursis šyptelėjo ir pažiūrėjo į Džeinę Meko. Tada vė nusuko žvilgsnį į penktakursį grifą.
- Tu paleisk kamuolius, kai kiti išsirinks,- paprašė Liucijus, jau dabar nekantraudamas pradėti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 24, 2014, 04:29:59 pm
Džeinė šyptelėjo Liucijui.
-Norėčiau žaisti puolėja,-pasakė juodaplaukė.-geriausiai žaidžiu arba puldama, arba žaisdama gaudytoja. Vartininke bandžiau, tačiau man buvo labai nuobodu... Tik atmušinėti kamuolius. Mėgstu adrenaliną. Dievinu būti įvykių sūkūryje. Ir dažniausiai būnu.
Mergina susirišo savo juodus it degutas plaukus į uodegėlę ir užsimovė ant rankų dailias, bet praktiškas juodas odines pirštines. Įsikibo rankomis į savo greitosios šluotos kotą ir mirktelėjo draugams- Fasui, Liucijui, Leilai ir Luelei.
-Gal greičiau pradėkime?-pasiūlė klastuolė.
Penktakursė nejučia nusišypsojo. Jaudinosi ir nekantravo kuo greičiau pradėti žaisti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 24, 2014, 07:33:14 pm
Luelė priskridusi prie Faso, Leilos, Džeinės ir Liucijaus, kurio vardą sužinojo perskaičiusi ant apsiausto nugaros, išsišiepė išgirdusi klastuolio pagyrimą, kad kaip pirmas kartas, tai visai neblogai ir nuramino Fasą, kad jai viskas gerai. Tada ėmė klausytis, ką apie šluotas šneka Džeinė, Fasas ir Liucijus, bet jai tai pasirodė nepaprastai nuobodu. Tada Liucijus ėmė aiškinti kvidičo taisykles ir Luelė sukluso. Matyt, per pirmąjį jos pasiskraidymą ji žais kvidičą. Pamaniusi, kad maždaug suprato, kaip reikia žaisti, Luelė linktelėjo pati sau ir išsišiepė Leilai, kuri bus jos ir Faso komandoje prieš Džeinę ir Liucijų.
Buvo matyti, kiad visi nekantrauja pradėti. Luelė giliai įkvėpė ir tvirčiau suspaudė šluotos kotą. Staiga visai neprognozuotai šluota šovė į priekį ir nuskraidino rėkiančią Luelę į kitą aikštės galą. Luelė šiaip ne taip ją apsuko ir piktai išbarė:
- Jeigu tu taip reaguosi į kiekvieną mano krustelėjomą, greitai atsidursiu ant žemės su sulaužyta kokia nors galūne. Tad malonėk elgtis gražiai.
Luelė piktai pagrūmojo pirštu šluotos kotui, tačiau nuo šio menko judesėlio ji vos nenusitėškė žemėn. Šiaip taip išsilaikiusi nuskrido pas draugus ir pranešė, kad ji jau maždaug pasiruošusi. Luelė tikėjosi, kad šluota nebekvailios ir klausys jos nurodymų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 24, 2014, 08:04:24 pm
Keitė atėjo į kvidičo aikštę ir šyptelėjo išvydusi Fasą, Džeinę, Luelę, Leilą ir, berods, Liucijų. Jie visi ant šluotų skraidė ore. Keitė giliai įkvėpė.
-Ei!-šūktelėjo mojuodama.-Kaip sekas? Nepykit, buvau užsnūdusi. Ar ką praleidau?
Keitė Šaukiamaisiais kerais pasikvietė šluotą. Iš tos vietos, kur Keitė žinojo esant kvidičo sandėliuką, atskriejo apsitynusi "Aureolė-2000". Mergina apžergė šluotą ir atsispyrė. Priskriejusi arčiau kitų dar kartą pakartojo viską, ką sakė prieš tai.
-Tai?..
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 24, 2014, 08:09:36 pm
Fasas linktelėjo, išgirdęs Luelės pasakymą, kad jai viskas gerai.
- Taigi, o kuo tada tu norėsi žaisti? Norėsi labiau pulti ir įmušinėti į vartus, ar vartus saugoti?- paklausė Fasas, žiūrėdamas į Luelę. Tada pasisuko į Liucijų ir Džeinę.
- Gerai, Džeine, galėsi būti puolėja. Liucijau, tau tada teks saugoti vartus,- tarė Fasas ir šyptelėjo. Tada paskyrė pusę sekundėlės pamąstymui ir pasakė:- aš pats žaisiu atmušėju Liusei ir Luelei, padėsiu joms. Turbūt dar žaisiu gynėju, bet nežinau, ar suspėsiu ir atmušinėt muštukus nuo Leilos ir Luelės, ir padėti ginti.
Tada Fasas išvydo, kaip Luelė, nesuvaldžiusi šluotos, nuskrieja į tolimiausią aikštės galą. Vaikinas krūptelėjęs nuskrido paskui ir riktelėjo:
- Kai stabdysi šluotą, kilstelk jos galą aukštyn!
Bet rodos, tada ir pati Luelė susigriebė, kas kaip.
- Labiau saugokis, kad neištykštum. - tarė Fasas susierzinęs.- Nedaryk skubių judesių. Jeigu ką, geriau apsuk kelis negreitus ratus aplink aikštę, kad suprastum, kaip šluota valdoma,- pasiūlė penktakursis. Tada pamatė Keitę.
- Labas, puikiai.- atsišaukė Fasas.- Nori su mumis sužaisti kvidičą? Būtų daug įdomiau...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 24, 2014, 08:19:51 pm
Džeinė prunkštelėjo, išvydusi, kaip Luelė kamuojasi ant klastuolės šluotos "žaibas 5". Jis staigiai reagavo į kiekvieną rankos ar kūno judesį. O Džeinės dabar naudojama šluota "žaibas 9" buvo dar staigesnė ir greitesnė. Staiga mergina išgirdo kažkieno balsą:
-Ei! Kaip sekas? Nepykit, buvau užsnūdusi. Ar ką praleidau?
Atsisukusi Džeinė išvydo Keitę.
-Labas! Ne, beveik nieko. Mes ruošiamės žaisti kvidičą. Prisijungsi? Gali ateiti į mano ir Liucijaus komandą, mes tik dviese,-pasiūlė penktakursė.-galėsi būti atmušėja arba puolėja.
Džeinė nusišypsojo Keitei.
-Nagi, pažaidžiam!
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 24, 2014, 08:54:27 pm
Keitė šyptelėjo. Gerai, nieko nepraleidom,-pamanė sau.
Tada atėjo eilė suvokti tai, ką ką tik išgirdo. Žaisti kvidičą. Atmušeja arba puolėja.
Keitė visai nenorėjo pasirodyti užsispyrusia, niekuo nesidaminčia, viską atmetančia flegma, taigi, atsisakyti negalėjo. Juolab, kad kvidičą mėgo. Bet atmušėja arba puolėja....
Keitė pusėtinai žaidė gynėjos pozicijoje. Visai neblogai sekėsi būti gaudytoja. Bet mergina neturėjo to taiklumo, reikalingo puolėjai, ar jėgos, reikalingos atmušėjai.
-Aa...gerai,- vis dėlto sutiko ji.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 24, 2014, 09:10:02 pm
Liucijus mielai sutikdamas žvilgtelėjo į Fasą ir ryžtingai linktelėjo galva.
- Gerai, pažaisiu ir gynėju.- tarė Liucijus ir pažiūrėjo į nuskrendančią ir besikamuojančią su greita šluota Luelę. Klastuolis pakraipė galvą, žiūrėdamas į ją, o po to, kaip Fasas bando padėti.- Na, ji turbūt tokio talento, kaip Leila, neturi...- tyliai sumurmėjo Džeinei, nenorėdamas, kad Luelė išgirstų ir įžeistų. Tada penktakursis išgirdo nelabai pažįstamą, bet girdėtą balsą, sklindantį iš apačios. Jis pasilenkė ir pamatė Keitę Moris, varniukę, su kuria kažkada irgi bendravo. Palaukęs, kol Fasas Oldefortas ir Džeinė Meko baigs kalbėti, klastuolis ir pats įsiterpė:
- Keite, gal tu geriau eik į Faso komandą. Kadangi esame šeši, o Luelė ir Leila visiškai žalios, žaisime vienoje komandoje du profai ir vienas naujokas. Bus lygesnės jėgos. Juk tu gerai moki žaisti kvidičą?- paklausė Liucijus nepatikliai. Juk vis dėl to reikėjo paklausti.- Ir kokioje pozicijoje žaisi?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 24, 2014, 09:19:06 pm
Fasas Oldefortas paklausė, ką sakė Džeinė ir Liucijus.  Klastuolio mintis buvo geresnė, nes išsilygintų jėgos. Pamatęs, kokią šluotą išsišaukė Keitė, Fasas nusileido žemiau ir pažiūrėjo, pasitikslindamas šluotos markę ir numerį.
- Geriau nežaisk ant to griozdo,- patarė Fasas. - Jeigu tu neturi geros šluotos, aš galiu išsikviesti, mano namuose dar turėtų būti ,,Žaibas 6", mano senesnė šluota.
Tada penktakursis žvilgtelėjo į likusius draugus, kabančius ore ant šluotų.
- Manau, dabar žaisime susiskirste taip: Liucijus, Džeinė ir Luelė, aš, Keitė ir Leila. Nebent kam nors netinka, taigi persiskirstysime kitaip. Jėgos bus maždaug lygios.
Pats Fasas gebėjo prisitaikyti, galima sakyti, visose pozicijose. Dėl treniruočių pas pusbrolį, turėjo jėgos ir puikiai atmušinėdavo muštukus, taip pat turėjo pakankamai jėgos ir taiklumo puolėjo pozicijai, neblogai ir gynė lankus. Tik gaudytojas išeidavo ne per geriausiai, nes šiek tiek kliudė akiniai. Ir šiaip nelabai buvo įdomu vaikytis kažkokį aukso gabaliūkštį.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 24, 2014, 09:29:47 pm
Keitė linktelėjo. Fasas ir Leila. Okey.
-Susitvarkysiu ir ant "Aureolės",-šyptelėjo ji. Aureolės Keitei patiko tuo, kad priešininkas ją nuvertindavo, o kvidiče tai buvo gerai. Tave nuvertina lygu tavęs nestebi. Tave nuvertina lygu tave palieka ramybėje. O jei žaidi geroje ir sau patinkančioje bei besisekančioje pozicijoje, tai beveik tobula. Aišku, gynėjos pozicijoje geriau ant "Aureolės" nežaisti, bet kitur...
-Tai kokioje pozicijoje man žaisti?-paklausė Keitė linksmai nusiteikusios šypsena.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 24, 2014, 09:44:31 pm
Fasas nepatikliai nužvelgė Keitę.
- Na, jeigu esi tikra dėl tos ,,aureolės"- suabejojo Fasas. Šluota neatrodė labai gera, bet turėtų tikti. ,,Aureolės 2000" buvo išleistos berods 1994 metais, bet jų kokybė buvo tikrai nebloga. Fasas žvilgtelėjo į Leilą, tada vėl į Keitę.Fasas sumirksėjo, trumpam susimąstydamas. Tada nusprendė netylėti, o kalbėti ir reikšti mintis garsiai.- Aš turbūt būsiu atmušėju, nes reikės ginti Leilą ir tave. O tu gali būti puolėja, nes galbūt Leilai bus per sunku? Jūs, merginos, rinkitės.- tarė Fasas ir šyptelėjo Keitei ir Leilai.
- Liucijau, Džeine, Luele, ir jūs pasiskirstykit. Nebegaiškim ilgai,- paragino Fasas, atsigręžęs į priešininkų komandą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 24, 2014, 09:57:09 pm
Oi...
Na, puolėjos pozicijoj "Aureolė" tikrai nebus per daug vertinga. Nebent priešininkas skris ant "Kometos".
Keitė peržvelgė priešininkų komandą. Įtarė, kad jai pagrinde teks kovoti prieš Džeinę. Leila prieš Luelę, Fasas prieš Liucijų, Keitė prieš Džeinę. Paprasta.
-Galiu pamėgint,-taip, kad girdėtų tik Fasas, šnipštelėjo Keitė. Jai visai nereikėjo, kad priešininkai žinotų visas jos silpnąsias sritis,-bet puolėja tikrai nėra mano stipriausia sritis, tad per daug nesitikėk...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 24, 2014, 11:03:08 pm
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Gerai, Keitė tegul būna pas jus,-pasakė ji Fasui.
Tada juodaplaukė atsisuko į Liucijų ir Luelę.
-Gerai, gal žaidžiam taip: kaip jau sakiau, aš- puolėja, Liucijus- gynėjas, o Luelė- atmušėja. Logiškiausias paskirstymas,-pasakė mergina.-tau, Luele, reikės mane apsaugoti nuo muštukų, numušti juos lazda. Geriausia- mušk juos į priešininkus. Keitę ir Leilą. Paprasta. Greitai suprasi. Tik nepasiųsk muštuko man į galvą. Va kas svarbiausia.
Klastuolė nusišypsojo.
-Na, ką, pasiruošę pralaimėti?-pašaipiai mestelėjo Fasui, Keitei ir Leilai per petį.
Žaliaakė sukikeno ir atsisuko į komandos draugus.
-Prisiminkit- mes atskridome čia ne žaisti, o laimėti,-tarė ji Liucijui ir Luelei.
Ji nekantriai laukė žaidimo pradžios.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 25, 2014, 03:19:51 pm
Laukdama Faso atsakymo Keitė išgirdo, kaip Džeinė garsiai iškart, turbūt nė nesitarusi su kitais paskyrstė pozicijas. Vos neprunkštelėjo, kai Luelę Džeinė paskyrė atmušėja. Mergaitė nebuvo stambi ar raumenų kalnas ir šiaip tikriausiai pirmą kartą žaidė. Ar ji bent nulaikys blokštą?
Na, šiaip ar taip, Keitė įtarė, jog muštukai jai negresia. Jei Luelė tikrai moka žaisti, tai greičiausiai dauguma smūgių teks Fasui. O kadangi jis irgi atmušėjas ir tikriausiai moka žaisti, tai kova gausis beveik lygi.
Nugirdusi Džeinės žodžius Keitė kilstelėjo antakius. Tik pažiūrėkit, kam gi sugrįžo klastuoliška dvasia... ir vis dėl to Paskyrstymo kepurė dėl jos neklydo...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 25, 2014, 06:05:12 pm
Fasas susiraukė.
- Galiu būti ir puolėju,- tarė penktakursis. - O tu nori būti atmušėja ar gynėja? Galbūt tegu atmušėja liks Leila? Įprastų tvarkytis su muštukais... Aš galiu bet kuo, tik nelabai - gaudytoju. Taigi, rinkitės jūs , Leila ir Keite.- šyptelėjo vaikinas. Išgirdęs Džeinės pašaipius žodžius, penktakursis ramiai šyptelėjo.
- Visų pirma, pergalę išlošti galima ir nesąžiningai.- pabrėžė Oldefortas. Ir žvilgtelėjo ir kiek pasipūtusią Džeinę.- Todėl svarbiausia vis dėl to - žaidimas. O visų antra...
Fasas pritilo ir žvilgtelėjo į Keitę ir Leilą.
- Svarbiausia - šiek tiek blefo.- tyliai, kad girdėtų tik jo komandos narės, tarė grifiukas.- Niekada nereikia išsiduoti, kad esame geri žaidėjai. O tu, Leila, atrodyk visiškai pasitikinti savimi. ategul priešininkas, ir mes, ir tu pati tą jaustum. Tu turi talentą kvidičui.- mirktelėjo vaikinas. Jis pats ant šluotos jautėsi kone tvirčiau, nei ant žemės, todėl pamatydavo ir kitus tokius žmones.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 25, 2014, 06:23:53 pm
Ji atsisuko išgirdusi klastuolę. Leila iškišo liežuvį ir atsisuko į Fasą. Išklaususi ji linktelėjo ir papurtė ranka plaukus. Ištiesusi nugarą ji pažiūrėjo žemyn. Tą akimirką ji džiaugėsi, kad ji bent jau nebijo aukščio.
Išgirdusi tai kad ji turinti atrodyti pasitikinti savimi ir tai, kad ji turi talentą kvidičui,  mergaitė šyptelėjo. Iš tiesų, buvo neapsakomas jausmas skraidyti, būti virš žemės... Jai patiko tai jausti. Gal pirmą kartą pakilusi ji jautėsi labai keistai, bet grifė greitai susivokė kaip čia viskas valdoma. Tik pramokusi, ji jau pamilo skraidymą. Leilai patik girdėti švilpiant vėją ausyse, jausti plėvesuojančius plaukus...
Leila nusišypsojo ir giliai įkvėpė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 25, 2014, 06:24:19 pm
Keitė linktelėjo. Gerai.
-Žinau,-šnipštelėjo Fasui.-Žaidžiau taip visą gyvenimą. Aš geriausia būnu gaudytojos pozicijoje, bet kaip suprantu, žaidžiam be jų, taigi... galiu būt gynėja? Man tai palyginti neblogai sekasi. Iš bėdos- bet tikrai nemenkos bėdos- galiu būt puolėja, bet tikrai nežaidžiu gerai. Atmušėja... Man atrodo, trenkusi tuo blokštu aš pati pavirsčiau trečiu muštuku.
Tai nuskambėjo beveik juokingai, bet tai buvo tiesa. Trenkusi bluokštu per muštuką ji su šluota tikriausiai pati nulėktų tolyn kaip koks nemažas muštukas.
_Leila, ką tu manai?- pasiteiravo mergina.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 25, 2014, 06:56:36 pm
-Aš nesu žaidusi kvidičo. Tiesiog pastatykit mane į kokią nors poziciją ir viskas. Bet jeigu tau, kaip tu sakai, taip nesiseka būti atmušėja, -ji pažvelgė į Keitę po jos palyginimo su trečiuoju muštuku,-manau aš galėčiau pabandyti.  Anksčiau mėgdavau žaisti beisbolą. Gal tai kiek padės,-ji išdėstė savo mintis. Ji pažvelgė į priešininkų komandą. Džeinė ir Liucijus atrodė visiškai pasitikintys savo šluotomis,  o Luelė aiškiai ja nepasitikėjo.  Grifė prisiminė, kaip Luelė nevaldydama šluotos nuskriejo į kitą aikštės galą. Leila sudrebėjo nuo tos minties.  Ji vėl atsigrežė į Keitę ir Fasą. Nors Leila jautėsi patogiai ant šluotos, šie du atrodė lyg žuvis vandeny.
Leila nervingai nusišypsojo ir ėmė pirštu belst sau į ranką. Nors ji ir norėjo žaisti kvidičą, širdį ramybės nedavė jaudulys, žudantis ją su nervais.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 25, 2014, 07:14:34 pm
Luelė susiraukė, išgirdusi, kad teks atmušinėti muštukus. Ji nebuvo labai stipri, o blokštas daug sveria. Ant šluotos ji taip pat nesijautė tvirtai, o šluota, dėl balažin kokių priežasčių, nenorėjo jos klausyti. Skraidyti jai būtų gal ir patikę, jeigu šluota jos bent jau klausytų. Luelė žvilgtelėjo į Leilą. Ši visiškai ramiai sedėjo ant savosios šluotos ir laukė, kada prasidės žaidimas. Luelė pajuto šiokį tokį pavydą. Žinoma, grifai sutverti skraidyti, na, gal ne visi, bet didžioji dauguma tikrai. Kaip kad Leila.
Nuo Luelės pasitraukė tas džiugus jaudulys, kurį ji jautė sėsdama ant šluotos. Dabar Luelės mintis užvaldė nepasitenkinimas ir nerimas. Kad tik ji nenusivožtų nuo šluotos. Kvidičas ją labai viliojo, tačiau ji nenorėjo žaisti su svetima šluota. O, kad tik ji  galėtų nusipirkti savo... Luelė iš ,,Pasirink šluotą,, katalogo jau seniai buvo nusižiūrėjusi Žaibą 7, bet nusipirkti negalėjo. Jis kainavo apvalią sumelę.
Luelė nekantraudama, bet ir ne itin patenkinta pranešė, kad ji pasiruošusi žaisti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 25, 2014, 07:19:15 pm
Keitė šyptelėjo.
-Gerai, tai tu atmušėja, Fasas puolėjas ir aš gynėja,-sumurmėjo ji. Vadinasi, nuojauta neklydo- ji kovos prieš Džeinę.
Staiga Keitė pajuto kažką. Lyg ir... baimę. Nerimą. Kas čia dabar?
Netrukus mergina susivokė. Leila. Tas nelemtas jautrumas jausmams. Keitė stipriai užsimerkė. Reikia tai ištrinti,-pasakė sau mintyse.-Reikia tai ištrinti, reikia to nejausti. Tai- ne tau. Tai ne tavo. Tai Leilos. Tą kvailą įprotį, ar jautrumą, ar kas tai bebūtų, reikia užmušti. Jei Leila jaučia nerimą, Leilą jaučia erimą. Jei Džeinė pučiasi, Džeinė pučiasi. Jei Luelė bala žino ką daro, Luelė bala žino ką daro. Bet tu- ne Leila, ne Džeinė ir ne Luelė. Tu Keitė. ir tai, ką jaučia jos, tu nejauti. Tai jų jausmai, o tu turi savo.
-Viskas gerai,-vis dėlto šnipštelėjo Keitė Leilai.-Nesiklausyk jų. Tau pavyks. Tik neleisk jiems pajusti savo baimės.
Ji pamanys, kad šnekiesi su savimi,-pašaipiai vyptelėjo balselis galvoje.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 25, 2014, 07:31:22 pm
Džeinė susikrimtusi pamatė, kad Luelė bijo.
-Gali... Jei nori, gali žaisti gynėja. Manau, Liucijus vietoj tavęs žaistų atmušėju. Jei nori,-pasakė juodaplaukė.-gali pasirinkti.
Mergina jau nenustygo vietoje, tačiau norėjo nuraminti Luelę.
-Nagi, viskas bus okei,-tarė klastuolė.-tau pavyks. Tu turi talentą. Aš tavim tikiu. Tikėk savimi. Tau tikrai pavyks. Nepasiduok.
Ji šyptelėjo varniukei. Manė, kad ji būtų gera žaidėja, jei labiau savimi pasitikėtų.
-Netrukus lėkdama ant šluotos pasijusi kai žuvis vandenyje,-pasakė penktakursė.-man pirmą kartą irgi nejauku buvo. Tačiau po to apsipratau ir ėmiau dievinti šį žaidimą. Ir tau taip bus.
Ji dar sykį šyptelėjo ir ėmė skraidyti pirmyn atgal, nekantraudama greičiau pradėti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 25, 2014, 07:53:23 pm
Liucijus Kampinis abejodamas žvilgtelėjo į Luelę Žalialapę ir Džeinę Meko. Džeinei buvo būdingas keistokas pasipūtimas, beveik grifiškas.
- Juk svarbi ne tik pergalė. Jeigu žaisi tik dėl jos, nepatirsi jokio smagumo,- sumurmėjo Džeinei Liucijus. - Atmušėju galiu žaisti, jeigu taip tinka,. Iš tiesų Luelei būtų lengviau būti gynėja, negu ten atsimušinėti. Nes pagrinde muštukai ją ir puls, nes Leila turi talentą ir kamuoliai tai jaus. Nors nežinau, jų logikos, bet įtariu.- pasiaiškino Liucijus, žiūrėdamas į merginas. Tada apibendrino, kad būtų pasiruošę žaisti:
- Tai vadinasi, aš atmušėjas, Džeine, tu puolėja, o tu, Luele, ginsi vartus. Pasistenk nardyti kuo greičiau, nuo tavęs daug priklauso,- nevykusiai padrąsino Liucijus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 25, 2014, 08:07:20 pm
Fasas giliai atsiduso, įkvėpdamas dar gana šilto, bent jau nešalto, bet gaivaus vakaro oro. Ir nelabai kas galėjo suprasti, ar jis paduso, ar pavargo. Logiškai pavargti ar padusti negalėjo, tad prietaringesni galėjo pamanyti, kad jis, kaip turdanogas, bando pasisemti jėgų iš oro ir vėjo. Tada žvilgtelėjo į merginas ir ryžtingai linktelėjo galva.
- Gerai,- sutiko Fasas su Keite.- Taigi, aš žaisiu puolėju, Keitė gynėja, o Leila atmušėja. Leila, jeigu tau bus sunku, iškart sakyk man. Tada kaip nors susikeisime, kad tau būtų lengviau. Bet aš galvoju, kad iškart užklupusi tokia sudėtinga pozicija pagerins įgūdžius. Persilauši per ledus, o tada beveik visomis pozicijomis galėsi žaisti kaip profė. - šyptelėjo Fasas ir paklausė savųjų komandos narių, pamanęs, ar jam nepasigirdo, kad Keitė kažką murma sau.- Taigi, ar pasiruošusios?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 25, 2014, 08:17:19 pm
Leila sėdėjo žiūrėdama į šluotos kotą, kai išgirdo šnabždančią Keitę.
 -Viskas gerai. Nesiklausyk jų. Tau pavyks. Tik neleisk jiems pajusti savo baimės,- varnanagė drąsino  grifę,  o ši labai keistai į ją pažiūrėjo.
-Kaip tu sužinojai...?-Leila lėtai paklausė. Ją apėmė keistas jausmas, kad Keitė gal būt jaučia ir kitų jausmus. Ji dar kartą įtariai pažvelgė į Keitę ir atsisuko į Luelę.
Luelė netvirtai sėdėjo ant savosios šluotos. Ji atrodė kažin ko susikrimtusi.  Džeinei ir Liucijui pasikalbėjus su varnanage, Leila padrąsinamai nusišypsojo. Matyt, grifė jautėsi kur kas patogiau nei Luelė. Leila vėl atsisuko į Fasą  ir Keitę, mintimis drąsindama save.
-Aš pasiruošusi,-ji ryžtingai pasakė Fasui.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 25, 2014, 08:39:48 pm
Keitė aukščiau kilstelėjo galvą.
-Pasiruošusi,-tvirtai patvirtino. Gynėja- ne gaudytoja, bet ir ne atmušėja. Juo labiau, kad Džeinė viską sužinojo tik gavusi laišką iš Hogvartso, Klastūnyno komandoje nežaidžia, tad neturėtų būti profų profė.
Mergina žvilgtelėjo į Džeinę, tada į Fasą. Tikėkimės, jis pirmas pagriebs kamuolį. Na, jis žaidžia tikrai ilgiau nei Džeinė, gal tai padės...
Keitė skubiai pažvelgė į laikrodėlį. Iki komendanto valandos dar kelios valandos. Vadinasi, pradėjus nesisekti nebus galima ja pasiteisinti...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 25, 2014, 09:18:40 pm
Fasas pažiūrėjo į ryžtingai nusiteikusios Leilos veidą ir į nekantraujančią Keitę Moris. Pats grifiukas jautė nuoširdų linksmumą, nekantrumą ir kol kas vėsų kraują, pasiruošusį užleisti visas venas adrenalinui. Šluota ,,Žaibas 9" tarsi irgi nekantriai spirgėjo.
- Tai ką gi... pradedam,- išsišiepė paslaptingai Fasas savosios komandos narėms Leilai ir Keitei. Tada kilstelėjo antakius, susimąstęs ir kiek abejodamas.- Gal man pasigarsinti balsą, kad galėčiau laisvai įspėjinėti pirmakurses ir padėti joms? - paklausė Fasas tiek Keitės, tiek savęs, retoriškai. Tada pasiėmė kamuolių dėžę patogiai, kad tuoj pat ir galėtų atidaryti. Tuoj jis truputį nusileis ir atidarys dėžes... o tada prasidės smagusis kvidičas, nors ir su mažoku žaidėjų skaičiumi.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 25, 2014, 09:53:55 pm
Liucijus Kampinis žiūrėjo į tylinčią, galbūt mąstančią Luelę, tada į jos laukiančią labai ryžtingai nusiteikusią Džeinę. ,,Štai kiek laiko užima vien tik tai pasiskirstymas..." - pamanė klastuolis. Tada pasižiūrėjo į priešininkų komandą: Fasą Oldefortą, Keitę Moris ir Leilą Evers. Jie jau atrodė pasiruošę, o vienintelė iš šešeto neapsisprendusi tebuvo Luelė.
- Tai ką,- paklausė Liucijus Kampinis, labai nekantraudamas pradėti.- Aš žaisiu atmušėju, tu Džeine, puolėja, o Luelė gynėja? Ar jums tinka? Reikia greičiau pradėti žaisti, priešininkai jau susistatę, tik kažką aptarinėja dar.
Klastuolis apžvelgė Kvidičo aikštę. Ji buvo milžiniška. Appžiūrėti teritoriją buvo penktakursio įprotis: jis visada norėdavo nustatyti vietos privalumus ir trūkumos, sužinoti, kaip joje orientuotis ir panašiai.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 25, 2014, 10:41:51 pm
Džeinė pamatė, kad Liucijus tyrinėja aikštę, tad klastuolė irgi apsižvalgė. Ši kvidičo aikštė buvo kiek didesnė nei Frieglyje, kur ji treniravosi, tačiau iš esmės beveik tokia pati. Tokie patys lankai, tokios pačios tribūnos... Tik vienos tribūnos buvo išpuoštos klastūnyno žalia spalva, antros grifų gūžtos- raudona spalva, trečios -švilpynės geltona spalva ir ketvirtos Varno nago mėlyna spalva. Taip pat čia buvo komentatoriaus ir svarbiausių asmenų pakylos... Žodžiu, nieko neįprasto, kas trukdytų ar blaškytų. Mergina stipriau surišo savo ilgus juodus plaukus į uodegėlę ir žvilgtelėjo į Fasą, Keitę ir Leilą. Jie dar kalbėjosi, tačiau atrodė susitarę ir pasiruošę.
-Nagi, jei nepatiks, galėsim vėliau pasikeisti. Greičiau pradėkim,-pasakė ji Luelei.
Ji nekantraudama apskriejo ratuką aplink Liucijų ir Luelę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 26, 2014, 03:35:59 pm
Fasas, kantriai laukdamas Keitės ir Liusės atsakymo, smalsiai pasižiūrėjo į priešininkų komandos pusę. Jie jau atrodė pasiruošę, o iš Džeinės Fasas tikrai išgirdo žodį ,,pradėkim". Vaikinas pastebėjo, kad Liucijus ir Džeinė apžiūrinėja aikštę. Penktakursis pamanė, kad tai visai nebloga idėja, nors jis aikštę žinojo puikiai. Vieni lankai stovėjo labiau į Hogvartso pusę, o kiti - į laukų ir Uždraustojo miško. Fasas pasisuko į Keitę su Leila ir suokalbiškai mirktelėjo.
- Keite, skrisk link tų vartų,- Fasas parodė ranka į lankus, esančius toliau nuo Hogvartso ir šyptelėjo. Pamatęs keistą jos išraišką, skubiai pridūrė:- paskui paaiškinsiu, kodėl. Dabar skrendu pas priešininkus, paklausiu, ar jau pasiruošę.
Ir Fasas padaręs grakštų riešo ir dilbio judesį, nuskriejo prie Liucijaus, Luelės ir Džeinės.
- Ar pasiruošę?- paklausė Fasas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 26, 2014, 06:43:55 pm
Leila ryžtingai žvelgė į priekį kol pamažu tai pajuto. Silpnumas augo ir augo, grifė jau suvokė kas tai gali būti. Ji viena ranką prispaudė prie galvos, kietai užsimerkdama. Tik ne dabar... Tik ne per kvidičą... Kodėl širdies ūžesiai prasideda pačią netinkamiausią akimirką? šnopuodama pagalvojo pirmakursė. Mergaitę apėmė pažįstamas jausmas. Taip jai buvo nekartą. Galva ėmė svaigti, ausyse pradėjo spengti...  Ją apėmė silpnumas, akyse ėmė  rodytis iš pradžių įvairių spalvų dėmės, po to ją apėmė mirguliuojanti tamsa...
Nejausdama savo kūno, Leila šlumštelėjo nuo šluotos. Jos apsiaustas plėvesavo, plaukai irgi... Leilai krentant jai akyse visiškai aptemo dangus, ją lydėjo aklina tamsa. O ji vis krito ir krito....
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 26, 2014, 06:58:28 pm
Visi baisiai nekantarvo ir, atrodo, laukė Luelės. Ji susigriebė spoksanti kažkur į tolį ir, nutraukusi savo pamąstymus, atsigręžė į draugus.
- Aš pasiruošusi.
Luelė tvirčiau suėmė šluotos kotą, tik šį kartą ne taip stipriai, kad šluota vėl nešautų kaip žaibas į priekį. Ji šyptelėjo pastebėjusi, kaip jie pasiskirstė komandomis: Vienoje komandoje buvo du klastuoliai ir viena varniukė, ir kitame- du grifai ir viena varniukė. Luelė nervingai sukikeno ir apsukusi šluotą, kuri, matyt, nutarė galiausiai jos klausyti, nuskrido prei lankų, kuriuos turės ginti nuo Faso, priešų komandos puolėjo. Nors kokie gi jie priešai? Tiesiog šeši draugai, nutarę pažaisti kvidičą.
- Tai ar mes kada nors pradėsim?- iš aikštės galo paklausė Luelė. Ji vėl nervingai sukikeno. Kad tik nenusiversčiau nuo šluotos...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 26, 2014, 07:50:51 pm
Fasas pažiūrėjo į Liucijų, Luelę ir Džeinę. Išgirdo, kaip Luelė pasakė ,,pasiruošusi", o ir Liucijus su Džeine neatrodė nusiteikę priešiškai, todėl Fasas tvirčiau prispaudė spurdančią dėžę prie šono ir neskubėdamas nuskrido prie savosios komandos: atmušėjos Leilos ir gynėjos Keitės.
- Taigi, pradėsim jau.- pasakė vaikinas ir šyptelėjo. Tada nukreipė savo profesionalios šluotos ,,žaibas 9"galą į žemę ir nusileido.
- Sonorus,- ištarė Fasas, pridėjęs lazdelės galiuką sau prie gerklės. Pajuto, kaip balso stygos tarytum šiek tiek išsipūtė, atlaisvėjo. Tada tarė:- Pradedam kvidičą! Užimkite savo vietas!
Balsas buvo šiek tiek kimus, matyt dėl ne visai šimtu procentu pavykusių kerų, bet šiaip buvo labai garsus ir suprantamas, neaidintis. Vaikinas užvertė galvą ir prisidengęs akis, kad nespigintų saulė, pasižiūrėjo, ar visi jau užėmę savo vietas. Kai visi jau buvo pasiruošę pradėti, Fasas padėjo kvidičo kamuolių dėžę ant žemės. Padėjęs dėžę, Fasas atidarė ją ir atlaisvino diržus, laikančius kamuolius. Iš pradžių greitai paleido Kritlį, paskui truputį atleido abiejų muštukų grandines ir patraukęs jas, atšoko, kad negautų iš kamuolio per snukį. Kai trys kamuoliai pakilo, Fasas užtrenkė dėžę su tebespurdančiu Aukso Šmaukštu ir kaip kulka šovė į orą, dairydamasis Kritlio.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 26, 2014, 08:17:19 pm
Luelė užėmė patogią padėtį prie lankų ir išgirdo magiškai pastiprintą Faso balsą:
- Pradedam kvidičą! Užimkite savo vietas!
Fasas paleido kamuolius ir Luelė pastebėjo didelį raudoną kritlį, o paskui jį atlėkė ir muštukai. Jie iš karto ėmė taikytis į žaidėjus.
Atskriejo Fasas ir iš karto ėmė dairytis kritlio. Luelė susikaupė ir pasiruošė bet kokia kaina apginti lankus. Na, gerai, gal ir ne bet kokia kaina. Ji tikrai nenorėjo, kad skubėdama apginti lankų nusivožtų nuo šluotos, ilgo kritimo metu netektų samonės ir nukritusi susilaužytų porą šonkaulių. Šito ji nelinkėtų net savo pikčiausiam priešui. Gal. Bet, šiaip ar taip, ji kol kas neturi jokių priešų.
Luelė sekė Faso judesius ir skradžiojo kairėn dešinėn laukdama puolimo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 26, 2014, 08:18:48 pm
Džeinė skubiai šovė į viršų, dairydamasi kritlio.
-Kur tu, po veln...-pradėjo mergina.
Bet staiga ji jį pamatė. Jis buvo prie pat žemės. Juodaplaukė nėrė žemyn, sugavo kritlį ir labai greitai nuskrido prie priešininkų vartų. Juos gynė Keitė. Klastuolė be vargo įmetė kritlį į dešinįjį lanką ir uždirbo komandai taškų.
-Yes,-sumurmėjo penktakursė.
Tačiau staiga... Ji išvydo, kad Leila krenta.
-O Dieve!-sušuko žaliaakė.
Mergina skubiai sugavo Leilą.
-Nešu ją į ligoninę!-šūktelėjo.
Ir viską palikusi nuskrido Hogvartso link.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 26, 2014, 08:32:07 pm
Skraidydama priešais lankus Keitė akimis sekiojo kritlį. Svarbiausias dalyjas, būnant gynėja- neatitraukti akių nuo kritlio. Šmaukštas, muštukai- ne gynėjos reikalas. Atitrauksi akis nuo kritlio- nė nepastebėsi, kaip kamuolys prašvilps pro ausį.
Mergina tikėjosi, kad Fasas pagriebtų kritlį. Jei jis pirmas prigriebs kritlį, jam tereikės prasprūsti pro Džeimę. Luelė... kad ir kaip ją iškeltum, ji nei buvo gimus skraidyti ant šluotos, nei tvirtai jautėsi ore. Jei Fasas veiks greitai, ji kamuolio nesulaikys.
Keitė įkvėpė stebėdama žaidimą ir toliau melsdamasi, kad viskas eitųsi sėkmingai.
-Nagi,-sukuždėjo varnė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 26, 2014, 08:32:23 pm
Liucijus Kampinis, išgirdęs skambiai aidinčio, bet kažkodėl šiek tiek kimaus Faso Oldeforto balsą, kad pradedam žaisti kvidičą ir reikia užimti savo vietas, gretai, kiek tik leido įspūdingos ,,Šviesos 666" jėgos, nuskriejo prie vienos pakylos ir paėmė blokštą muštukams atmušinėti. Tada visu greičiu sugrįžo į savo vietą prie savo komandos vartų ir nukreipė žvilgsnį žemyn, kur Fasas jau atidarė dėžę ir paleido Kritlį. Staiga klastuolis pamatė Leilą Evers, krentančią nuo šluotos, ji atrodė be sąmonės, nes net nerėkė.
Liucijus pašiurpo. Įgrūdo į rankas pirmam pasitaikiusiam žmogui blokštą, o tada šviesos greičiu nudūmė prie krintančios Leilos. Kur jau ten šviesos: štai Leila krito gal dvigubai greičiau. Liucijus prisispaudė prie šluotos, sumažindamas trintį, o tada, Leilai likus vos pusmetriui iki žemės ir galingo ištyškimo, Liucijus ją pačiupo ir iškilo aukštyn, visas labai giliai alsuodamas ir suplukęs. Tada lėtai nusileido prie pat žemės ir nulipo nuo šluotos. Leilą paguldė ant žemės.
- Čionai!- suriko klastuolis, nors žinojo, kad draugai ir taip jau bus pastebėję Leilą ir jį.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 26, 2014, 08:41:53 pm
Fasas Oldefortas išvydo skriejantį į jį muštuką ir išsilenkė jo, apsivertęs aplink šluotą. Tada pačiupo šalia skriejantį Kritlį ir jį vikriai sučiupo, tada nukreipė šluotą į priekį ir metė Kritlį į lanką. Staiga Fasas akies krašteliu pastebėjo nuo šluotos krentančią Leilą Evers ir išpūtė akis. Kaip gi čia dabar taip... - sutrikęs pamanė penktakursis ir nebežiūrėdamas, kur pataikė Kritlis, nuskriejo prie grifiukės. Staiga prieš jį išniro ir į glėbį įgrūdo blokštą Liucijus. Faso reakcija akimirksniu suveikė ir rankos tarsi pačios sustabdė šluotą. Liucijui, vos matomam per dėl milžiniško greičio besiliejančių spalvų, pavyko sugauti pirmakursę ir jis nusileidęs paguldė ją ant žemės. Turdanogas skubiai nulėkė prie Leilos šluotos, paėmė ją ir tada apsukęs savąjį ,,Žaibą 9", nudūmė pas Liucijų ir Leilą. Atsidūręs prie žemės, Fasas nušoko nuo šluotos ir padėjo abi šluotas ant aikštės pagrindo. Pasilenkė prie Leilos.
- Kas čia buvo?- vis dar netikėdamas savo akimis, paklausė grifas. Išsitraukęs lazdelę, stebėjo pirmakursę. Jeigu ji neatsigaus, reikės imtis kerų...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 26, 2014, 08:55:59 pm
Ji truputį pramerkė akis. Primas vaizdas, kurį ji pamatė, tai dvi sukištos galvos. Ji suaimanavo ir pabandžiusi atsisėsti, pasidavė ir liko gulėti.
Leila visiškai nejautė savo kūno, jėgos ją apleido tą pačią minutę. Viskas ką ji prisiminė tai vėjo šuorus ausyse, plevenančio apsiausto garsą. Ir vis temstantį dangų. Mergaitė susiraukė. Blogumo jausmas nepraėjo. Ji vis dar jautėsi tarsi krisdama. Ji jautė išdžiuvusią gerklę.
Ji prisiminė ir dar kaiką. Šaltą juoką. Ji plačiai atsimerkė, jos juodos akys lakstė nuo vieno veido prie kito. Ją apėmė negera nuojauta, kad ji girdėjo savo tolimo giminaičio juoką. Leilai skaudžiai nusmelkė širdį.
-Vandens,-ji kimiui balsu sušnibždėjusi paprašė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 26, 2014, 10:14:22 pm
Fasas išgirdo silpnu balsu išsakytą Leilos prašymą. Pirmakursė keistai atrodė: akys lakstė kaip tiriant ir nepažįstant nei Liucijaus, nei Faso. Grifiukas atsistojo ir visai pamiršęs, kad jo balsas magiškai pagarsintas ir sustiprintas, suriko:
- Ahadai!
Ligeris krūptelėjo nuo garso, bet jau šuoliavo su Faso kuprine link trijulės. Fasas susigėdęs pasiėmė savo burtų lazdelę ir nukreipęs jos galiuką į savo gerklę, ištarė:
- Quietus .- balsas pritilo ir išnyko užkimimas. Vaikinas paėmė iš šalia atsisėdusio Ahado nasrų kuprinę ir ją atsegė. Šaukiamuosius kerus buvo visai pamiršęs, tad šiek tiek pasirausė, kol aptiko daiktą, kurio ir ieškojo: savo gertuvę. Pamaskatavęs gertuve, vaikinas pajuto, kad joje vandens beveik nebeliko ir nukreipęs burtų lazdelę į gertuvės vidų, ištarė dar vieną burtažodį, išmoktą Kerėjimo pamokose:- Aqua Eructo .
Vanduo silpna srovele ėmė sroventi ir greitai gertuvę pripildė. Fasas skubiai ją padavė Leilai. Vaikinas atidžiai ją stebėjo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 26, 2014, 10:15:49 pm
Keitė nusileido šalia Leilos, Faso ir Liucijaus. Iš pradžių nesuprato, kas negerai, po to suvokė, kad Leila be sąmonės. Mergina prikando lūpą prisiminusi Grace. Ji irgi taip staigiai ir paslaptingai neteko sąmonės. Kad tik Leilai taip nebūtų...
Staiga Keitė susivokė. Užklupus Juodajam, visą tą koledžų namelių magiją jie numetė į šalį nutarę, tad prakeiksmas- tik išsigalvojimas, iš tikrųjų dėl visko kaltas Juodasis. Bet Jakslis tada nepakenkė Grace. Tas, kas tada ją nuskriaudė, liko nepaliestas.
-Aquamenti,-piktai sukuždėjo Keitė Leilai paprašius vandens. Išsiveržusi srovė truputėlį aptaškė mergaitei veidą ir apsiaustą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 27, 2014, 10:45:51 am
Ji atsigėrusi nusišluostė rankove veidą.
-Ačiū,-ji kimiai padėkojo, tada šiaip ne taip atsisėdo. Galva dar sukosi.-Aš labai atsiprašau.  Jūs galit toliau žaisti. Manau, man tiesiog buvo širdies ūžesys,- Leila nutylėjo galą. Ji  ,,pamiršo" paminėti, kad jai širdies ūžesiai pasireiškia labai retai, o ir tada jai tik pasvaigsta galva, pamirguliuoja akyse ir viskas. Šitaip stipriai jai niekada nebuvo.
Leila sunkiai atsistojo ir susvirduliavo. Ji papurtė galvą, tikėdamasi, kad skausmas praeis.
-Mirties diena,-ji tyliai sukuždėjo sau pačiai. Ji kuždėjo vis tą patį, pamažu, guminėmis kojomis traukdamasi atgal.
-Jūs žaiskit, man reikia gaivesnio oro,-ji nervingai šyptelėjo ir pamažu patraukė link ežero.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 27, 2014, 02:23:04 pm
Luelė skaridžiojo aplink lankus, kai pastebėjo, kad kažkas negerai. Kitame aikštės gale kažkas krito. Tuoj prie krentančiojo prisitatė Liucijus (Luelė pastebėjo, kaip jis staigiai šovė žemyn) ir sugavęs paguldė ant žemės. Netrukus prie jų neusileido dar dvi personos, ir Luelė nusprendė prie jų prisidėti. Kažin, kas ten nutiko?
Luelė atsargiai pakreipė šluotą žemyn ir visu svoriu ją užgulė. Priartėjusi prie žemės, staigiai ją ištiesino ir pamažėle nusileido ant žemės. Tenai gulėjo Leila, o prei jos buvo palinkę Fasas, Liucijus ir Keitė. Luelė priėjo arčiau. Leila buvo atgavusi sąmonę ir dabar godžiai gėrė iš gertuvės.
- Kas čia nutiko?- paklausė Luelė. Niekas jai neatsakė.
Leila atsistojo, ir kažką pasakiusi išėjo iš aikštės.
- Kas nutiko?- dar kartą paklausė Luelė.- Ar žaisime toliau?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 27, 2014, 04:58:28 pm
Keitė gūžtelėjo pečiais ir nusekė akimis nueinančią Leilą. Na, ramu Hogvartse niekada nebūna. Arba ji tiesiog gimusi po nelaiminga žvaigžde.
Gal Leilai ir nebuvo tas pat, kas Grace. Bet kažkas buvo. Ir Keitė buvo linkusi širdies ūžesį (kad ir kas tai bebūtų) įtarti paskutiniausia.
Kvailiausia, kad Faso tada, kai Grace prarado sąmonę ir po to ilgą laiką nepabudo, nebuvo. Taigi, žmogus, su kuriuo ji šnekėtų pirmiausia, atkrinta.
 Pala...
Džeinė ten buvo.
-Džeine,-staigiai šnipštelėjo Keitė,-reikia pasikalbėti. Skubiai. Tai svarbu. Tikrai labai svarbu.
Keitė įsmeigė akis į Džeinę laukdama merginos atsakymo. Nedrįsk atsisakyt,-dar pagalvojo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 27, 2014, 05:52:43 pm
Džeinė susikrimtusi stebėjo, kaip Leila nuėjo.
-Kas jai nutiko?-pati sau sumurmėjo juodaplaukė.
Ji žvilgtelėjo į draugus.
-Džeine,-staigiai šnipštelėjo Keitė,-reikia pasikalbėti. Skubiai. Tai svarbu. Tikrai labai svarbu.
Mergina susiraukė.
-Gerai,-sutiko klastuolė.
Ji nuskrido kiek toliau.
-Kas?-paklausė.
Varnei neatsakius, mergina gūžtelėjo pečiais.
-Vėliau pasakysi. Pretenduoju tapti Hogvartso čempione, tad turiu vykti į kiemą,-pasakė juodaplaukė.-taip tarusi ji švilptelėjo.-Naktie!
Naktis atšuoliavo pas ją. Džeinė paliko savo šluotą sandėliuke ir kartu su juodąja pantera nubėgo link Hogvartso kiemo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 27, 2014, 06:44:26 pm
Fasas, kiek susirūpinęs ir todėl - susiraukęs, pažiūrėjo į nueinančią silpną Leilą. Tada išgirdo varniukės Luelės klausimą. Fasas atsistojo ir pažvelgė į pirmakursę.
- Leilai buvo kažkokie širdies ūžesiai,- kvailai jausdamasis, pasakė vaikinas. Tiesą sakant, ant medicinos jis nebuvo nei labai žalias, nei prinokęs, todėl nedaug žinojo apie širdį ir jos ligas.- Luele, galbūt tu gali palydėti Leilą? Jeigu iš paskos jai vilksimės visi, nebus gerai. Bet tu jos draugė...
Fasas pažiūrėjo į pirmakursę. Nenorėjo, kad ji pagalvotų, kad jis nori ją išvaryti, bet Leilą turėtų kažkas globoti. O gal nereikia leisti tokios pačios pirmakursės?... Gali nesusitvarkyti ir pasimesti. Gal Fasui pačiam eiti? Ar leisti kurį kitą penktakursį?
- Bet jeigu nesutinki, galiu eiti aš.- vis dar įdėmiu žvilgsniu stebėdamas varniukę, tarė Fasas. Tasa išgirdo besišnibždant Džeinę ir Keitę. Įtartina, pamanė Fasas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 27, 2014, 07:57:49 pm
- Leilai buvo kažkokie širdies ūžesiai,- atsakė Fasa į Luelės klausimą.- Luele, galbūt tu gali palydėti Leilą? Jeigu iš paskos jai vilksimės visi, nebus gerai. Bet tu jos draugė...
Luelė linktelėjo.
- Bet jeigu nesutinki, galiu eiti aš.- pridūrė Fasas
- Gerai, nueisiu.- Šiaip jau Luelė nejautė didelio noro sekti paskui Leilą. Ji manė, kad jai geriau pabūti vienai. Bet jeigu vietoj Luelės eitų Fasas, tai būtų nei šis nei tas.
 Luelė padėjo šluotą ant žemės ir išbėgo iš aikštės plėvesuodama apsiausto skvernais. Nesurišti kviečių spalvos plaukai plaikstėsi aplinkui ir plakė jai veidą. Bebėgdama pailso ir sustojo atsikvėpti. Ir kuriems galams aš taip lekiu? Juk ne gaisras.
Staiga Luelė pastebėjo pelėdą. Ši priskridusi prie Luelės atkišo kojelę ir Luelė nustebusi nuėmė laiškelį, kuris buvo nuo Leilos.
Citata
Luele,
Mums poros tiesiog BŪTINA nueiti į biblioteką. Manau tai susiję su, na... pati žinai kuo. Aš maniau, kad man širdies ūžesys, bet to nebuvo, aš girdėjau jo juoką, supranti? Niekada nesu nualpusi, mums sakau, reikės į bibliotek. Ir pasakyk kitiems, kad nesijaudintų. Žaiskit kvidičą .
Luelė perskaitė Leilos laiškelį ir ant kitos pusės brūkštelėjo:
Citata
Gerai, aš ateinu. Lauk manęs biliotekoje.
Luelė įdavė  laiškelį pelėdai, skraidžiojusiai netoliese ir nubėgo į pilį.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 28, 2014, 03:15:22 pm
Keitė toliau nuo kitų, paskui Džeinę. Priskridusi visai šalia, mergina sukuždėjo:
-Pameni, kaip tada buvo Grace? Kaip jai viskas buvo gerai, tada ji pradėjo kliedėti ir staiga nualpo,-Keitė iškvėpė.-Ir po to neatsibudo porą savaičių. Šitas atsitikimas su Leila man labai tą primena. be to, kai prasidėjo tas Juodojo reikalas, namelių prakeiksmą mes numetėm į šalį. Nesakau, kad kalti nameliai, juose Leila tikriausiai net nebuvo... bet kažkas tada pakenkė Grace, ir abejoju, kad Juodasis. Tokiu atveju skriaudėjas gali būti nesustabdytas. O net jei ne... nors nė nenumanau, kas tie širdies ūžesiai, nemanau, kad čia buvo vienas tokių. Be to, ar tau neatrodo, kad leila su Luele kažką nuo mūsų slepia?
Keitė pažvelgė į Džeinę laukdama atsakymo. Taip, lengva čia nebus...
-Gal aš kiek per įtari, bet čia tikrai kažkas ne taip,-dar pridūrė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 28, 2014, 04:16:37 pm
Fasas pamatė, kad Keitė slapčia nuskrenda pasikalbėti su Džeine. Jis priskrido taip, kad vėjas merginų kalbas neštų tiesiai į jį ir taip su mėgstamos stichijos ir be jokios magijos viską neblogai išgirdo. ,,Kaip merginos vis nepasimoko... Be mano pagalbos jos jau būtų kirmėlių pergraužti lavonai... Na, gal ir nebūtų. Bet tikrai galėjo vasarą praleisti Švento Skutelio ligoninėje." - pamanė sau Fasas. Bet kas buvo, tas, ko nebuvo - dar geriau. Fasas palydėjo akimis nuskrendančią Džeinę ir priskrido prie Keitės.
- Keite, iš tikrųjų aš nemanau, kad ten buvo ne Juodasis.- žvilgsniu aytsiprašydamas dėl klausymosi, tarė vaikinas.- Bet nesujunkime visų prakeiksmų į vieną. Jeigu tu nieko prieš... aš galvoju, kad kol kas nereikia nieko Leilai sakyti ar gąsdinti. Jeigu jai prireiks - Mes padėsime. - Turdanogas žybtelėjo ramia žydra akių spalva. Staiga iš  dangaus pasigirdo perspėjantis suūvavimas ir Fasui ant peties nutūpė apuokas. Penktakursis pasisveikino.su didžiuoju raguotuoju apuoku - savo augintiniu, vardu Turdanas ir paėmė nuo jo kojytės laišką. Išvyniojęs perskaitė ir susiraukė.
- Keite, turiu keliauti. Šiandien kvidičo nepavyks sužaisti...- nuoširdžiai apgailestaudamas tarė Fasas.- Nežinau, ar greitai susitiksime. Iki ir sėkmės.
Fasas pamojavo ir nervingai gniauždamas saujoje laišką, nuskrido. Su lazdele skubiai sugaudė kamuolius ur pamiršęs uždaryti tebeklajojantį kritlį, nuskriejo kažkur tolyn.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 28, 2014, 05:56:06 pm
-Ei, Fasai, palauk...-pradėjo Keitė, tačiau Fasas jau buvo nuskridęs.
Mergina atsiduso. Ji nieko ir neketino sakyti Leilai. Jos nuomone, Leila puikiausiai žinojo, kas vyksta, tai jie visi buvo palikti nežinioje.
Keitė nuskrido prie sandėliuko ir palikusi ten "Aureolę" nuėjo link Hogvartso. Girdėjo, jog netrukus vyks Burtų Trikovės Turnyras, netrukus turėjo atvykti Durmštrango ir Biobetonso atstovai. Tačiau ją tai ne itin domino- Natanielis neatvyks, o ir pati Keitė neketino dalyvauti. Na, nuo Kalėdų baliaus nenusiplausi, bet šiaip merginai nuotykių užteko.
Svarbiausia,-pamanė Keitė,-kad kitų mokyklų atstovai nebūtų pernelyg įkyrūs.
Ir vis dėl to Keitė nuoširdžiai abejojo, kad jie rokie nebus. Mergina pernelyg gerai pažinojo Natanielį ar Fasą. Kita vertus, gal ji su kuo nors susidraugaus...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 28, 2014, 06:45:36 pm
Liucijus Kampinis tyliai stebėjo, kaip pamažu visi išsiskirstė, nė nesužaidę Kvidičo. Leilą pakamavo širdies ūžesiai, ji bala žin kur išlėkė; Luelė, paliepta Faso, išlėkė paskui Leilą; Džeinė, pakvaišus dėl Burtų Trikovės Turnyro, iškeliavo pasitikti svečių; Fasas šelmis, gavo neaiškų laišką ir išlėkė vėl kaži kur... Pastebėjęs paskutinį, be jo paties, likusį žmogų - Keitę, vaikinas pasižvalgė ant šluotos aplinkui, o tada pagavo Faso pamirštą Kritlį ir nusileidęs įdėjo į dėžę. Tada užveržė diržus, sutvirtino netvirtai Faso pririštus grandinėmis Muštukus ir uždarė dėžę. Jos vieta greičiausiai buvo Kvidičo reikmenų kambarėlis po tribūnomis, ten Liucijus dėžę ir padėjo. Tada pasivijo pas Keitę. Nelabai žinodamas, ką čia gudraus pasakyti, jis paklausė:
- Ką veiki?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 28, 2014, 07:25:04 pm
Keitė kilstelėjo antakius.
-Einu. Link Hogvartso,-pasakė, nors buvo akivaizdu.
Jau temo. Durmštrangiečiai ir Biobetonsiai netrukus atvyks.
-Lauki Burtų Trikovės Turnyro?-paklausė Keitė.-Dalyvausi?
Mergina nebežinojo, ką dar galima pasakyti. Niekada nemokėjo plepėti, kartais dar pavykdavo palaikyti pokalbį, bet ir tai ne visada. Juolab su klastuoliais. Su jais ji siaubingai dažnai susikaldavo dėl nuomonės apie žiobarus. Kai kurie jų tiesiog pažvelgdavo į ją kreiva akimi, kai ji iškaldvo, kad burtininkai dažnai būtinai egoistai, o kai kurie žiobarai už juos ir gudresni ir geresni, tačiau kiti siaubingai ją terorizuodavo vos jai paniūniavus kokią žiobarišką melodiją...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 28, 2014, 08:47:20 pm
Liucijus Kampinis nejučia kilstelėjo antakį. Kažkodėl jam atrodė, kad Keitė keistai pernelyg šaltai su juo bendrauja. ,,Gal tik pasirodė, Liucijau... Bet man labai dažnai ima rodytis, ar ne? Faso akys keičia spalvą, Džeinė panaši į animagę... pasakyk man, kas čia vyksta? Hogvartsas. Ko tu nori, besimokydamas čia? Žinai, aš nenoriu mokytis ten, kur mokosi visi animagai, vampyrai... Tuo tarpu, kai pats esi vilkolakis, turintis savo gyvą demoniuką, kalbantį tavo mintyse. Užtilk, Orestai. Aš tau tik padedu surasti teisybę..paerzino tasai. Kartais pagalvoju, kad veikiau jau tu man trukdai ją surasti..."
- Gal galiu palydėti?- paklausė mandagiai Liucijus, mirksėdamas nuo paskutinio ryškesnio saulės spindulio, paspiginusio į akis. Dabar jau temo, o rytuose, kurie buvo gražiai nudažyti mėlyna spalva, primenančia knygos ,,Ypatingi" viršelį, jau žiburiavo pavieniai žvaigždžių pulkeliai.- Na, aš nei laukiu, nei ne. Nedalyvausiu, nenoriu tiek daug mokytis. Pinigų turiu užtektinai, o nuotykių bei pavojų ir Uždraustajame miške, be jokio Burtų Trikovės Turnyro rasi su kaupu rasi.- šypsodamasis atsakė klastuolis.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 28, 2014, 09:29:10 pm
-Aplamai Hogvartse, nereik jokio Uždraustojo miško,-sumurmėjo Keitė.-Tu irgi penktakursis, tiesa? Stebuklas, kad tau dar nieko nenutiko. Aš nuo pirmo kurso nuotykiuose gyvenu. Nelabai linksmuose, patikėk.
 Mergina tyčia nutylėjo apie palydėjimą. O ką ji galėjo atsakyti? Juk neatsisakysi. O patvirtinti... irgi ne itin.
-Aš irgi nedalyvausiu,-sumurmėjo mergina.-Mano brolis mokosi Durmštrange, bet irgi neketina dalyvauti, taigi, neatvyks. Pažįsti kažką iš kitų mokyklų? Aš- nebent Natanielį. Bet kai kurie, tarkim, Fasas, garantuotai džiaugsis. Tikriausiai atkeliaus daug jo draugų. Ir šiaip buvusių moksladrauģių.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 29, 2014, 07:16:11 pm
Liucijus Kampinis tyliai šyptelėjo. Jis turėdavo per akis nuoptykių kiekvienos pilnaties metu. Gerai, kad direktorė jo neišmeta, o leidžia gerti Antisiaubūniškumo eliksyrus, o kartais ir palakstyti miške. Liucijus net susiraukė prisiminęs, kaip sykį kovojo su kentauru. Abuodu po tos žiaurios ir negailestingos kovos buvo leisgyviai, bet užtat dabar jie - kone geriausi draugai.
- Kas sakė, kad man nieko nenutiko Hogvartse?- kiek pasipiktinęs dėl pažeistos savimeilės, paklausė Liucijus ir staiga prikando liežuvį. - O Fasas neiškeliavo į Durmštrangą? Girdėjau, kad jis ten anksčiau mokėsi. O dabar visai neseniai mačiau, kaip išlėkė, susikrovęs visus daiktus. Pakalbėjo ten su kažkuo prie vartų, tada sėdo ant hipogrifo ir mynė lauk.
Liucijus pasižvalgė po niūrų rudenišką dangų. Tolumoje pastebėjo žybsint ugnį.
- Eikim, manau, jau Durmštrangas atvyko.- pasiūlė Liucijus, pamažu žygiuodamas link Hogvartso pilies kiemo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 29, 2014, 10:11:35 pm
Keitė pasijuto lyg gavusi smūgį į paširdžius. Galvoje skambėjo žodžiai: "Fasas išėjo, Fasas išėjo, Fasas išėjo. Fasas iškeliavo, Fasas iškeliavo, Fasas iškeliavo..." Galop jie susiliejo, liko tik "Fasasišėjofasasišėjofasasišėjofasasiške liavo..."
-Fasas iškeliavo?-galop cyptelėjo Keitė, tačiau Liucijus jau buvo nuėjęs. Matyt, jau atvyko kokios nors mokyklos atstovai. Ir Liucijus, kaip ir visi kiti, netveria smalsumu. Kas atvyko? Kokie jie bus? Ar bus sunku Hogvartso čempionui?
Tuo tarpu Keitės galvoje kirbėjo vienintelė mintis- kodėl jos geriausias draugas išspruko iš Hogvartso į Durmštrangą nė neatsisveikinęs?
Nežinodama, ką dar galėtų padaryti, mergina patraukė pilies kiemo pusėn kur, pagal jos žinias, turėjo atvykti kitų mokyklų atstovai. Na, su svečiais susipažinti reikia...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 12:50:10 pm
Virš aikštės sukosi niūrūs pilki debesys tarsi pranašaudami artėjančią nelaimę. Ant tribūnų nekabėjo nei vienas gobelenas, matėsi plikos metalo konstrukcijos. Skurdi žolė, pasimačiusi nutirpus sniegui, nė kiek neviliojo prisėsti ir atsipalaiduoti. Aikštę gaubiančios sutemos grasino praryti ir niekada nebeišleisti iš šešėlių karalystės. Tenai, apačioje, ant skurdžios žolės, stovėjo maža figūrėlė juodu Hogvartso mokinių apsiaustu. Luelė delne tvirtai spaudė lazdelę ir dairėsi į šalis. Dailūs antakiai buvo suraukti, gražiame veide atsispindėjo ryžtas ir baimė, du ne itin derantys tarpusavyje jausmai. Šešiolikmetė dairėsi tarsi kažko laukdama. Ir pastebėjo. Viename aikštės gale šmėstelėjo juodas šešėlis. Tai buvo lyg ženklas merginai. Ji susikaupė ir sušuko mostelėdama lazdele:
-Expecto patronum!
Iš merginos lazdelės galo ėmė veržtis balta migla, kuri susiformavo į baltą šviesų suopį. Tai buvo Luelės gynėjas. Šeštakursė varnė dar pamakalavo lazdele ir sumurmėjo keletą žodžių. Paukštis linktelėjo galva ir pakilo viršun. Jis turėjo aplėkti visą mokyklą ir Luelės balsu pranešti, kad kvidičo aikštėje pavojus i kad reijalinga gausi pagalba. Dabar merginai liko tik laukti ir neištižti, kol ateis pagalba. Juodas šešėli vėl šmėkštelėjo, bet Luelė jo nepastebėjo.

((Atvarykit, kas norit, gali ir tu, Kasiopėja. Nepamirškit, kad mokyklos teritorijoje neįmanoma keliauti oru))
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Igor Orlov Vasario 03, 2015, 05:16:22 pm
Igoris visada rasdavo laiko mažai kelionei aplink Hogvartso apylinkes, kad galėtų sutraukti savo kasdieninę nikotino dozę, sugrūstą į degančius baltus pagaliukus. Tam, kad šis procesas ir toliau teiktų visišką malonumą, vaikis kas kart nuklysdavo vis toliau ir toliau, tyrinėdamas savo numylėtos mokyklos užkampius ir gėrėdamasis gamta. Šiandienos popietė pasitaikė mažiau žvarbi nei įprastai, todėl vaikinas klaidžiojo po miškus, pievas ir visas įdomias vietas, paskendęs savo mintyse. Igoris nė nepajuto, kaip atsidūrė netoliese kvidičo aikštės. Apžvelgęs šaltas metalines konstrukcijas, vaikinas patraukė link vienos iš savo mėgstamiausių vietų ne tik Hogvartse, bet ir visame pasaulyje.
Orlovas žingsniavo delnus paslėpęs savo samanų spalvos striukės kišenėse, galvą šiek tiek įtraukęs į pečius, o balti sportiniai bateliai kartais susiliedavo su apledijusia žole. Kai iki kvidičo aikštės liko visai nedidelis atstumas, Igorį iš jo fantazijų pasaulio ištraukė išrėktas burtažodis ir švelnus blykstelėjimas, nušvietęs pamažu temstančią aplinką. Klastuolis bene iš kart sustingo, o šiek tiek sušalę pirštai kišenėje apglėbė lazdelės galą. Žvilgsniu nusekęs gynėją ir viduje nujausdamas kažką baisiai negero, Igoris sparčiu žingsniu patraukė mažos žmogystos link, o atstumui mažėjant, vaikio tempas greitėjo, kol jis praktiškai pribėgo prie varnanagės, jau išsitraukęs savo patikimiausią magiškąjį ginklą.
- Kas atsitiko? - palikęs visus formalumus ir įžangas šalyje, susirūpinusiu balsu pasiteiravo Orlovas, o jo kakta bei antakiai jau buvo suformavę visiškai aiškų nerimastingumą spinduliuojančią išraišką.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Vasario 03, 2015, 05:27:27 pm
Džeinė Meko atėjo kvidičo aikštėn. Snigo, buvo susidaręs nedidelis rūkas. Keista, tačiau netgi tokiu oru klastuolei iš paskos atslinko keletas žioplių, norintys pažiūrėti, kaip treniruojasi Hogvartso atstovė. Juodaplaukė susierzinusi atsiduso. Jau niekur negalima rasti ramaus kampelio... Tačiau, ko gero, kvidičo aikštėje mažiausiai žmonių. Mergina vilkėjo juodas kelnes, raudoną maikę be rankovių, avėjo juodus batus ir buvo apsivilkusi juodą švarkelį-ne, ji nebuvo gotė, paprasčiausiai mėgo juodą spalvą. O prie Džeinės diržo kabėjo juodas jos kardas, lazdelė ir trys durklai. Viskas, ko jai reikėjo gerai treniruotei. Klastuolė mostelėjo lazdele ir netoliese atsirado penki žmogaus dydžio manekenai. Jie atrodė paprasti, tačiau judėjo taip pat greitai kaip žmogus ir turėjo tiek pat jėgos. Mergina nusivilko savo odinį švarką ir numetė jį ant suolo. Tada puolė manekenus kardu. Vos po minutėlės visi manekenai jau gulėjo ant žemės be gyvybės ženklų. Tačiau Džeinė nesidžiaugė savo pergale. Primerkusi savo žalias akis juodaplaukė žvelgė tolumon. Prie jos atlėkė sidabrinis gynėjas. Ir po keleto sekundžių iš rūko išniro šešios figūros. Viena jų, juodaplaukė, garbanota moteriškė pamišusiomis akimis kvatojosi ir traukė šiurpią dainelę:
-Ateina mirtis tavoji... Mano pavidalu. Kasiopėja, tu neverki... MIELOJI, KURGI TU?
Džeinė iškart suprato, kas ta moteris. Helena Lestreindž. Klastuolė vienoje rankoje suspaudė lazdelę, kitoje kardą ir žengė prieš tą pamišėlę. Ši tik nusikvatojo.
-Ak, kas gi čia? Ar tik ne mūsų Hogvartso čempionė?.. Kaip gaila, kad burtų trikovės turnyre bus vienu čempionu mažiau,-sušnypštė Helena.
Džeinė nusišypsojo ir primerkė akis, pasiruošusi atšokti arba pulti.
-O čia jau pažiūrėsim,-atšovė mergina.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 05:41:49 pm
Luelė krūptelėjo pasigirdus balsui. Atsigręžusi išvydo šeštakursį klastuolį. Nespėjus jai nieko pasakyti, į aikštę atskubėjo dar viena persona, regis lygiai kaip ir klastuolis, atėjusi čia ne gynėjo pašaukti. Staiga lyg iš niekur aikštės vidury stojo šešios juodais apsiaustais apsigobusios figūros. Vien iš jų kažką rėkalojo. Klastuolė ją puolė kardu ir Luelė staiga pažino Džeinę. Šeštakursė dar apsidairė sukdamasi ratu. Juodieji staiga virto dūmų tumulais ir pakilo viršun, išskyrus rėkaujančią burtininkę, su kuria kovės Džeinė. Staiga į priešais Luelę stovinčio klastuolio nugarą ėmė lėkti strėlė. Luelė dėjo šuolį į priekį ir riktelėjo:
- Protego!
Strėlė atšoko nuo nematomo skydo. Varnė vėl apsidairė. Penki juodieji buvo lyg išgaravę. Nuščiuvo visa gamta, ne oras ėmė virpėti. Kitame aikštės gale šūkavo moteris. Luelė išsigando. Trise jie nepasipriešins šešiems galingiems juodiesiems magams. Velnias, kad tik mano suopis praneštų žinią. Luelė žvalgėsi į dangų. Juodi debesys nežadėjo nieko gero, aikštę pamažu gaubė tamsa.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 03, 2015, 05:48:04 pm
Kasiopėja tvirtu žingsniu žengė link aikštės. Ji kojom mindė tą šaltą pliurzę ant žemės, sniegui atitirpus ir vėl truputį užsnigus. Žlegsėdama ji ėjo aikštės link, pagaliau pastebėdama ir liūtą šalia. Kasiopėja žiojosi jau liepti jam grįžti į pilį, tačiau šis suriaumojo jai dar nespėjus nieko pasakyti. Bet galų gale, liūto dantys pravers.
 -Ateina mirtis tavoji... Mano pavidalu. Kasiopėja, tu neverki... MIELOJI, KURGI TU?-Kasiopėja išgirdo beprotės riksmą dar net neįžengusi į aikštę.
-Užsičiaupk, karve,-šeštakursė, dar eidama tarstelėjo Helenai.  Šios akys išsiplėtė kaip lėkštės, bet pamišelės žvilgsnį patraukė Hogvartso čempionė Džeinė Meko.
Kasiopėja atsistojo šalia Luelės ir klastuolio, kurio apsiaustas skelbė Igoris Orlovas. Kasiopėja ištiesė galvą į juodą dangų, laukdama svečio, kurį mažiausiai norėtų matyti. Šalia Kasiopėjos liūtas atsistojo ant galinių letenų ir galingai suriaumojo.
-Kasiopėja, laukiau tavęs. Nepasisveikinsi su seneliu?-juodu dūmu atkeliavęs Fernandesas prabilo. Jis stovėjo per tris metrus nuo trijulės. Vyriškis tėviškai išskėtė rankas, tarsi laukdamas kol Kasiopėja atbėgs ir džiaugsmingai apkabins.  Kasiopėja tik iškėlė vidurinį pirštą.-Vaje, kokie mes nemandagūs...-caktelėjo liežuviu Fernandesas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Vasario 03, 2015, 05:57:38 pm
Visus Džeinės smūgius juodoji magė atmušinėjo savo kerais, ir tik dėl galingos magijos, kuria buvo pripildytas kardas, jis nesulūžo. Klastuolė susiraukė. Reikalai buvo tikrai ne jų pusėje. Juodųjų magų buvo netgi šeši! Ir strėlės. Jos visur. Ištaikiusi laisvą akimirką, mergina sumurmėjo burtažodį ir ją apgaubė aupsauginis skydas. Tada juodaplaukė puolė dar stipriau, ir jai pagaliau pavyko padaryti žaizdą Helenos petyje. Pamišėlė sušnypštė.
-Bjauri mergiščia, tu dar atsiimsi!-sušuko ji.
Ir išties-netrukus Džeinės petį kliudė kerai, jie padarė negilią, tačiau skausmingą žaizdą. Laimei, tai buvo kairioji ranka, o mergina buvo dešiniarankė. Tačiau kairę ranką pasidarė valdyti sunkiau. Klastuolė prikando lūpą iš skausmo, tačiau nesudejavo. Ne. Jau šitai tai tikrai neparodys savo skausmo.
-Avis,-sukuždėjo Džeinė.
Į dangų nuskrido Hogvartso link gal dešimt ugninių paukštelių. Tai buvo ženklas mokiniams ir profesoriams.
-Ji pasiuntė ženklą!-suklykė Helena.
Mergina tik šyptelėjo ir vėl puolė raganą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 03, 2015, 06:59:16 pm
Jekaterina kaip ir eilinį kartą, ėjo treniruotis. Šį kartą ji pasirinko Kvidčo aikštę. Ramiai eidama link jos mintyse kartojo burtažodžius, kuriuos turėjo treniruotis. Šiai veiklai ji pasirinko sportinius, bet lig pusės blauzdų batelius, tampres, ant kurių buvo užsitempusi šortukus bei pastelinę melsvą palaidinukę ilgomis rankovėmis. Nuėjusi į aikštę sustojo pakraštyje ir sustingo. Ten vyko arši kova. Jicdar spėjo pamatyti, kaip burtų trikovės turnyro dalyvė paleido į orą būrį ugininių paukščių. Jekaterina greitai sumojo ką daryti. Užsimerkė ir susikaupė - atėjo laikas ir jai pasitarnauti savo mokyklai. Susikaupusi riktelėjo:
 - Expecto patronum! - jos žirgas išsiveržė iš lazdelės ir nušuoliavo į pilį. Deje - šiuo elgesiu ji užsitarnavo dėmesį. Ji pajuto, kaip kažkas šiurena netoli jos. - Protego!
Iš baimės cyptelėjo ji. Nežinia kokiu būdu atsidūrė kovos įkarštyje ir laidė burtus, kuriuos mokėjo. Jie nebuvo stiprūs, bet duodavo gal porą sekundžių persvaros. Ji jautėsi išsunkta kr pavargusi, nes tai buvo pirmoji jos kova ir su tokiais burtininkais. Ji jautėsi nejaukiai, nes visi buvo visa galva už ją aukštesni. Daugelis ir dar aukštesni.
 - Expelliarmus! Locomotor mortis! Petrificus totalus! Rictusempra! - ją apėmė neviltis. Kodėl būtent ji turėjo atsidurti netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku?
 - Protego! Protego Maxima! - nežinia kiek kartų šūkčiojo ji.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 07:05:04 pm
Susimąstęs Švilpynės vadovas plavinėjo didingomis Hogvartso mokyklos apylinkėmis. Jis buvo apsirengęs šiltą juodą apsiaustą, turėjo mažytį odinį dėklą su peiliu reikalingiems daiktams, šakoms, samanoms nupjauti. Greičiausiai eilinį kartą pasislėpęs nuo meilės gamtai dievaičio George'o Smith'o ieškojo kokios nors retos žieminės samanėlės sprogstamiesiems eliksyrams gaminti. Profesorius tyliai sau niūniavo kažkokią klasikinę melodiją, sukurtą nedaug kam žinomo kompozitoriaus prieš keletą šimtų metų. Praėjus nedaug laiko, Sorenas jau buvo netoli Kvidičo aikštės - prie jos daugiausia augo samanos, mat didžioji dauguma eliksyrams reikalingų žolių tiesiog neišgyvena tiek trypiama arba taip kankinama neišsaugo reikalingų savybių, o be to - reti augalai teauga ir gyvena žiemą. Netikėtai Hogvartso ir buvęs ir Durmštrango profesorius kilstelėjo auksines akis nuo apsnigtos žemės ir nutilęs įsiklausė. Kažkas kvidičo aikštėje labai jau įtartinai poškėjo. Kai Sorenas išgirdo rėkiamus burtažodžius ir užuodė nerimą, iškart išsitraukė burtų lazdelę ir slapčia, tyliai, apėjo Kvidičo aikštę.
- Expecto patronum.- sušnibždėjo, išvydęs juodus siluetus. Šie buvo nusisukę ir kiek pakilę nuo žemės, bet Sorenas abejojo, ar jie psichai, todėl pasiuntė savo gynėją apžiūrėti padėties ir patikrinti, kaip ten kas. Sidabrinis lokys nušuoliavo arčiau juodųjų būtybių, bet joms nespėjus susigriebti, grįžo. ,,Ne psichai." - suvokė mokytojas ir atsisegė savo apsiaustą, pasiruošęs sušilti. Tada mokytojas išvydo Džeinę, į dangų leidžiančią pavojaus ženklą - ugnies paukščius. Sorenas grįžo į tą pusę, kur būrėsi Hogvartso mokiniai.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 07:19:25 pm
Gabrielė Devertes skubriu žingsniu ėjo link kvidičo aikštės. Beveik bėgo. Tamsiai mėlyno apsiausto skvernai plevėsavo vėjyje, rankoj moteris spaudė lazdelę. Temo. Keista, bet iš aikštės buvo girdėti tik riksmai, jokių žiežirbų ar žaibų. Devetes įbėgo - taip, įbėgo. Nedažnai pamatysi bėgančią profesorę. - pro vartus į aikštę pasiruošusi atremti užkeikimą. Pamatė keistą vaizdą. Vidury aikštės stovi trys mokiniai, klastuolis, grifė ir varnė, prie jų kraupus vyras tiesia rankas į grifiukę. Netoliese klastuolė kardu kaunasi su burtininke, ginkluota lazdele. Pastaroji šūkaloja grasinimus. Gabrielė sekundę sutriko, nežinodama, kuriems padėti. Paskui iškėlusi lazdelę puolė Heleną Lestreindž, mat nusprendė, kad tie trys ir taip gali apsiginti. Juk jie trys.
- Expelliarmus! - riktelėjo profesorė, tačiau raudonas žaibas prašovė pro šalį. Lestreindž sekundei nusisuko nuo Džeinės pasižiūrėti, kas į ją laido žaibus. Gabrielė Devertes riktelėjo Džeinei pasitraukti, o pati dar kartą paleido kerus. Bet juodoji nesnaudė. Išsisukusi nuo mėlynos liepsnos, šovusios iš Devertes lazdelės, kone sušnypštė:
- Crucio!
Gabrielė Devertes nespėjo atsitraukti ar apsisaugoti. Moteris suklupo rėkdama, bet pirštai tik stipriau sugniaužė beiškrentančią raudonojo buko lazdelę. Akies krašteliu pastebėjo pirmakursę, laidančią kerus į visas puses. Į ją lėkė juod strėlė. O Helena mėgavosi moters kančiomis. Gabrielė Devertes suraukė antakius ir su milžiniškom pastangom atsistojo raižoma skausmo ir dar kažko.
- Bombardo... - iškvėpė ji. Kerai nuskriejo maždaug ten, kur turėjo būti strėlės kelias, bet ar pataikė, profesorė nežinojo, nes vėl susmuko ant žemės.

((Nepersistengiau?))
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 03, 2015, 07:21:53 pm
Jekaterina jautėsi bjauriai, nes pamažu neteko jėgų. Ji nežinojo, į ką taikėsi, bet bent į juoduosius. Poškant kerams ji pajuto aštrų skausmą skruoste ir pamatė nukritusią strėlę. Akyse ėmė temti, bet ji susitvardė, nes nuodai vos idrėskė, o strėlė neįsmigo. Užteko akimirkai pajusti budrumą ir skausmas pervėrė koją. Ji greitai suvokė, kas nutiko, todėl pasitraukė šalin. Ji būtų buvusi tik trugdis. Ji suklupo ant žolės, ašaros riedėjo skruostais. Staiga prie jos prišoko vienas juodasis su gobtuvu. Iškėlė lazdelę mirtinam smūgiui, bet mergaitės refleksai suveikė greičiau.
 - Nolite videre! - užpuolikas sukniubo nieko nematydamas. Mergaitė neįsivaizdavo, iš kur ji žinojo tą burtažodį, betveikimabs neturėjo būti ilgalaikis, nes ji silpna. Sudejavusi išsitraukė iš kojos strėlę ir virš žaizdos surišo koją batraiščiu. Nuodai kuriam laikui nustojo plisti, todėl mergytė, nors ir šlubčiodama grįžo į kovą. Jau iš anksto paleidusi kelis burtus pranešė, kad yra gyva ir tvirta. Skausmas teikė jėgų, todėl ji kaip pasiutusi puolė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 07:46:17 pm
Firielė nežinojo, kas vyksta aikštėje, tik suprato, kad tai rimta. Kai į varniukų bokštą atlėkė kažkieno gynėjas suopio pavidalu ir nepažįstamu balsu pranešė, kad reikalinga pagalba, per daug negalvodama Firielė čiupo lanką, ant nugaros užsikabino strėlinę, į rankovę įgrūdo lazdelę ir išbėgo iš pilies. Jau iš toli matėsi aikštėje blyksintys žaibai, sukelti kerų, girdėjosi riksmai. Atėjusi Firielė staiga suprato, kas čia vyksta. Mntyse nusikeikusi mergina įstatė į lanką strėlę ir ėmė suktis ratu ieškodama neaiškaus juodo pavidalo. Kiti du juodieji jos nedomino, jai reikėjo tik keturių juodų šmėklų ar kažko panašaus. Ir staiga vienas toks išdygo tiesiai priešais ją. Kairėje rankoje pabudo skausmas, bet Firielė stengėsi nekreipti į jį dėmesio. Paleido strėlę, tačiau ji perskrodė tik besisklaidančią juodą miglą. Visą aikštę supurtė kraupus, lyg iš po žemių sklindantis juokas. Varnė nusikeikė. Iš rankovės iškratė lazdelę ir apsidairė. Netoliese vėl šmėstelėjo juodas pavidalas. Lučiena paleido kerus. Jie praskriejo pro pat juodojo pavidalo galvą. Jėga, sklidusi nuo kerų, nubloškė gobtuvą nuo šmėklos galvos ir pasimatė baltas veidas, įrėmintas juodų kaip derva plaukų. Akiduobėse juodavo tamsa. Šeštakursė įsikando lazdelę ir išsitraukusi dar vieną strėlę iššovė. Šmėkla tik ištiesė baltą ranką ir strėlė sustojo ore. Paskui nukrito ant žemės. Firielė nustėrusi spoksojo į pilką an žemės gulinčią strėlę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Vasario 03, 2015, 07:54:25 pm
Džeinė pamatė, kad profesorė Devertes suklupo netoli merginos. Profesorės pasiųsti kerai pataikė netoli piktadarės, tačiau tik parklupdė juodąją magę, ir nors piktadarės koja baisiai kraujavo, o pilvas buvo pilnas žaizdų, ši tuoj pat vėl pašoko ant kojų ir šiurpiai nusikvatojo, vėl iškeldama lazdelę.
-O NE... MAŽIEJI DIDVIRIAI PRALAIMI... TAI GAL JAU PASITRAUKSI, MERGIOTE?.. JEI PASITRAUKTUM, LEISČIAU TAU RAMIAI NUMIRTI...-suklykė Helena Lestreindž.
Džeinės viduje sukilo įniršis. Na jau ne. Jie negali... tiesiog NEGALI pralaimėti! Tačiau kodėl aplink krenta draugai ir profesoriai? Juodaplaukės skruostu nuriedėjo vienut vienutėlė ašara.
-Ak, jau verki, mergyt?..-pasišaipė Helena.
Klastuolė metė į ją įsiūčio pilną žvilgsnį.
-Chm... Tik susimąsčiau, kaip jausiuosi tave sužalojusi,-atšovė mergina ir sušuko: Bombardo!
Ir aiktelėjo iš skausmo. Jos petin įsmigo strėlė. Tačiau jos kerai pasiekė tikslą-Vietoje kairės pamišėlės rankos kyšojo kruvinas strampas. O Džeinė vis krito, krito... Ir... Tamsa.
***
((Daaabar rašau kaip profesorė))
Profesorė Meko buvo ligoninėje, kai į palatą įskrido ugninis paukštis ir čia pat sudegė. Mokytoja išplėtė akis.
-Karo simbolis? Bet... Kaip...-sumikčiojo Klastūnyno vadovė.
Juodaplaukė pravėrė langą ir pro jį išgirdo mūšio garsus-šūkaujamus burtažodžius ir riksmus, Helenos Lestreindž dainelę ir sužeistųjų aimanas. Galvoti ar dvejoti nebuvo kada-Džeinė šoko pro langą ir sušuko:
-Accio šluotą!
Juodaplaukė nusileido tiesiai ant šluotos. Atskridusi dar spėjo pamatyti, kaip juodasis magas iššauna strėlę ir ši pataiko vienai klastuolei į petį. Profesorė nušoko nuo šluotos, nukreipė lazdelę į tą magą ir sušuko:
-Conjuctivitus!
Burtininkas susirietė iš skausmo ir nieko nematydamas ėmė klupinėti aplink. Staiga profesorės krūtinę nutvilkdė degantis skausmas-tai be jokios abejonės buvo kankinimo kerai. Mokytoja suklykė ir išvydo, kas paleido tuos kerus. Helena Lestreindž.
-Incendio,-sušvokštė Džeinė.
Helena ėmė klykti degdama. Ir tada... Užgeso.
-HA HA HA! NENUGALĖSIT MANĘS TAIP LENGVAI!-išsiviepė Helena.
Ir paleido kerus. Profesorė suklupo susiėmusi už krūtinės. Pro jos pirštus sunkėsi kraujas. Ne... Neapalpk... Laikykis...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 08:04:34 pm
Sorenas skubiai apžvelgė savo, pavadinkime, pajėgas. ,,Moksleivių tiek... pirmakursė Jekaterina, šešto Kasiopėja.. šešto Igoris, šešto Luelė... o, net ir elfė šešto Lučiena." - mintyse skaičiavo mokytojas, skaitydamas mokinių pavardes ant nugarų. Pastebėjęs atlėkusią dar vieną profesorę, Sorenas von Sjuardas linktelėjo jai. ,,Ir dar dvi profesorės - Džeinė ir Gabrielė. O tada - šeši juodi neaiškūs chebrantai...". Profesorius atsistojo netoli pirmakursės ir paleido skrieti Sustingdymo užkeikimą į vieną juodaapsiaustę bjaurybę.
- Expeliarmus! Sustink! Everte Statum!- šūkaliojo mokytojas, žaibais gindamas šalin sprunkantį vyrą. Taikinį pasiekė tik paskutinį užkeikimas. Sorenas išgirdo keiksmažodį iš Firielės Lučienos Pilkosios ir nevalingai nusišypsojo. ,,Ne kasdien išgirsi tokį dalyką - angliškus keiksmus, sklindančius iš gamtos globėjų lūpų...". Prieš Soreną išdygo bjauriai išsiviepęs vyras su didžiuliu randu, einančiu per veidą.
- Ką gi mes čia turime...- suvapėjo savimi patenkintas juodaapsiaustis. Sorenas kilstelėjo antakį - labai jau matytas jam buvo šitas snukelis.
- Sustink!- šūktelėjo, bet žmogus išsisklaidė į orą ir vėl sulipo atgal.
- Netaiklus von Sjuardas. Gi jūs visi nevykėliai. Debilėlis. Pusprotis. Griozdas.- nusivaipė vyriškis. Sorenas ramiai įsidėjo lazdelę į įdėklą apsiauste. Tada atlapojo apsiaustą ir parodė, ko gero esama ant vidinės juodo, šilto apsiausto pusės. Patyčininkui atvėpo lūpa - ant mokytojo apiausto pamušalo žėrėjo žavinga nublizgintų peilių svaidymui kolekcija. Vyras instinktyviai atsitraukė nuo Soreno, o šis irgi atsitraukė atgal; tada nepraustaburnis priešas atsirėmė į vieną iš kvidičo lankų stulpų. Sorenas išsitraukė paeiliui visus peilius ir šaltakraujiškai susvaidė: patį pirmą, lenktą, smeigė prie pat vyriškio kaklo, kad šis neįsipjovęs nė nekrusteltų; vieną tiesiai į vadinamąją Trečiąją akį ir prakirto kaukolę; trečiojo ašmenys įsmigo į saulės rezginį; dar vienas lenktas perlindo skersai kairės Juodojo mago kojos. Sorenas nusivalė kraują nuo veido ir pasisuko padėti kitiems. Auksinės akys, rodos, tapo sidabrinės, toks šaltis jose spindėjo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 03, 2015, 08:08:57 pm
Jekaterina pamažu vis smarkiau gynė save. Koja vilkosi it guminė, bet tai netrukdė jai kovoti. Jos nuostabai, vienas juodųjų, kurį parbloškė mergaitės kerai, dejavo nuo tamsos. Pajutusi, kaip akys traukiasi migla, stengėsi eiti toliau ir tą jau beveik įvykdė, bet staiga prie jos pripuolė juodasis.
 - Bandai sprukti? - abejingai pasakė jis. - Crucio!
Mirtimi dvelkiantis mergaitės klyksmas suskambo ore. Kiekviena jos ląstelė buvo tarsi suspausta tarp iki baltumo įkaitusių metalų. Kaulai draskė visą kūną, o kojos žaizda spaudė smegenis. Ji buvo jaunutė tam užkeikimui.
 - Patinka? - šaltai nusikvatojo žmogysta. Pakartojęs užkeikimą mėgavosi skausmu. Staiga Jekateriną užliejo ramuma. Viskas greitai baigsis. Deje, širdis sakė ką kitą.
 - Finite Incantatem! - šūktelėjo ji ir nubrėžė su lazdele liniją, kuri nukirto skausmo liniją. Ji atsistojo ir sušuko:
 - Nolite Videre! - žmogysta išnyko ir čiupo ją iš nugaros.
 - Greitai mirsi, laiminga? - nusikvatojo jis ir lėtai pjovė jos gerklę kartu smaugdamas. Jekaterina smarkiai spyrėsi ir krito ant jo. Peilis perrėžė visą ranką.
 - Incendio, - abejingai pratarė ir padaras užsiliepsnojo. Krauju pasruvusi mergaitė susmuko ant žemės.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Katherine Rivers Vasario 03, 2015, 08:12:22 pm
Semas ėjo į aikštę pamąstyti, kai pastebėjo kažkokias keistas šviesas sklindančias iš jos. Tai buvo panašu į mūšį, kovą. Jis vėliau pamatė, kad kovoja Hogvartsiečiai mokiniai ir profesoriai su kažkokiais blogais ir juodais šnipeliais. Nusprendė prisijungti, ir padėti saviškiams. Išsitraukė lazdelę ir nusitaikė į vieną juodąjį. Ištarė burtažodį:
-Reducto! - juodasis išsisuko.-Incendio, Furnunculus, Oppugno, Relasio, Serpensortia, Stupify, Confringo!!!- laidė kerus, kuriuos jis žinojo, bent kiek sužeisiantys priešininką, bet šis, atkakliai gynėsi. Nors keletas kerų jį paveikė, juodasis vis tiek aršiai kovojo. Bet ir Semas nesiruošė pasiduoti. Semas jau buvo sukūręs galvoje planą, jis lėtai slinko į kairę pusę, kur buvo daugiausia kovojančių. Kad sukliudytų puolėjui, paprastai tarė:
-Impedimenta!- ir pasileido bėgti, pažystamų veidų link. Tarp jų jis pamatė ir Kasiopėją, tad nutarė bėgti pas ją ir jai pagelbėti. Pribėgęs šalimais jos, metė kerus, kad nukreiptų dėmesį nuo Kaaiopėjos:
-Incendio!- pasileido ugnis iš lazdelės, bet priešininkas ją atmušė taip, lyg būtų to ir tikėjęsis. Bet Semas turėjo kitų planų- nepasiduoti. Jis pažinojo vieną labai stiprią burtininkę, tad paleido visiems esantiems 20 mylių atstumu ženklą mintimis, kurį suprastų tik ji. Supelyjusi duona be čipsų ir pagaliuko. Tai buvo vienas slapčiausių jų susisiekimo buūdų, apie kurį, niekas neturėjo sužinoti. Bet juk visų esančių šioje aikštėje gyvybems gresia pavojus.
Tikiuosi ji išgirdo, mąstė Semas, atmušinėdamas priešininko kerus. Nepavėluok...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Vasario 03, 2015, 08:13:48 pm
((Semai, tarėmės JOKIŲ ĮPATINGŲ GALIŲ juk :D ))
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 03, 2015, 08:14:23 pm
Kasiopėja lėtu žingsniu žengė link Fernandeso. Aplink lyg sulėtinta vyko kova. Strėlės, lazdelės raudoni žaibai, žalios kibirkštys, gynėjai ir šauksmai... visa tai supo Kasiopėją.
-Pasiruošusi iškeliauti pas tėvelį?-kandžiai mestelėjo Fernandesas, keldamas lazdelę.
-Pasiruošęs degti pragare?-dar kandžiau atrėmė Kasiopėja, taip pat iškeldama lazdelę. - Petrificus Totalus! -Kasiopėja staigiai paleido kerus į Fernandesą, nelaukdama kol jis pradės pirmas. Šis vos spėjo apsiginti. Jo akys tvykstelėjo juodai.
-Crucio! -pagiežingai sušnypštė jis.
-Protego! -vos spėjo surikti Kasiopėja, raudonam žaibui nepasiekus jos kūno. -Conjunctivitus!-grifė nusitaikė į Fernandesą, ir jos laimei, pataikė. Vyras susirietė net iš skausmo akyse, dar pikčiau puldamas Kasiopėją kerais.
Fernandesas paleido kažkokius kerus į grifę - ši nespėjo išgirsti kokius. Paleisti kerai pataikė jai į šoną, prakirsdami odą. Kasiopėja susirietė griebdamasi už šono, pro pirštus besisunkiant karštam kraujui. Krestelėjusi garbanomis atgal, ji paleido pirmus į galvą šovusius kerus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 08:22:35 pm
Sorenas von Sjuardas pažiūrėjo į du liepsnojančius priešus. Staiga pajuto labai... labai pažeidžiamas. Ne, labai... jau pažeistas. Vyras skausmingai susiraukęs išsitraukė vieną iš savo peilių iš kojos ir atsigręžė į juodąjį burtininką, kuris aptekęs kraujais riogsojo prismeigtas prie kvidičo lanką laikančio stulpo.
- Ashššš...- sušvokštė burtininkas mirdamas. Sorenas susiraukęs pažiūrėjo į jį, o tada į savo peilį.
- Suprantu, kad tu baisiai norėjai atsikeršyti..- tyliai pasakė mokytojas mirštančiajam ir peiliu prakirto vieną gyslutę ant galvos, taip galutinai, staigiai užmušdamas.- Bet man labiausiai nesmagu, kad mane sužeisti bandei su mano peiliu, išteptu tavo krauju.
Sorenas atsigręžė, staiga išgirdęs šūksnį. Vos vos išsilenkė žalio žaibo, skriejančio tiesiai į jį - šis praskrido profesorių, atsitrenkė į papjautą vyrškį ir privertė jo lavoną, priverstinai stovintį prie stulpo, smilkti.
- Gal jau nebeniekinkit lavono, ponai?- neįžvelgiamų emocijų pilnu balsu šūktelėjo Sorenas - paniekos, pašaipos, linksmumo ir įniršio pilnu balsu. Staiga trisdešimtvienmetis išvydo kraujuojančią Džeinę. Bematant atsidūrė prie jos ir mostelėjęs lazdele, kažką sušvokštė ir užgydė žaizdas.
- Prašau, tik nenualpkit.- nemąstydamas mestelėjo Sorenas.- Supakuosime tris likusiuosius ir tada nugabensime jus į ligoninę.
Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros dėstytojas išvydo krauju plūstant pirmakursę klastuolę. Šlubuodamas nubėgo prie jos.
- Kaip tu?- išsigandęs paklausė profesorius. Kažką sušnabždėjęs sumažino žaizdą - ši buvo daug rimtesnė, negu Džeinės, o šis mokytojas tikrai nebuvo medicinos specialistas.
- SUSTINK, ČIA NE TAVO URVAS!- riktelėjo Sorenas, leisdamas žaibą į Ferdinandą. Taikliai.
- Avada Kedavra!- atsišaukė Ferdinandas, lėkdamas atgal, mat neišsisuko nuo kerų. Sorenas vos vos spėjo pasitraukti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Katherine Rivers Vasario 03, 2015, 08:30:43 pm
Semas vos spėjo prieiti prie Kasiopėjos,  kuri atrodė smarkiai sužeista, ir tikriausiai jo net nepastebėjo, nes ir toliau kovojo su kažkokiu juodu pavidalu. Ji garsiai išleido kažkokius Swmui negirdėtus kerus. Ji jam pasirodė, kaip labai galinga byrtininkė. Tikriausiai tokia ir buvo, nes juodas pavidalas, su kuriuo Kasiopėja kandžiai susirėkaudavo, net sukliko iš skausmo, ar iš pykčio. Semas vis spėjo apginti Kasiopeja nuo juodo kerų, kai šis atsigavęs puolė Semą pirmas. Semas tik dabar pastebėjo,  kad Kasiopėjai bėga kraujas, tiesiog plūsta.
-A...Ar tau viskas gerai?- susinervinęs, nenuleisdamas lazdelės paklausė Kesės.
-Episkey, Ferulo, pagydyti bandė Semas Kesę, kai į jį buvo paleisti nukryžiavimo kerai, ir sau už nugaros jis išgirdo klaikų juoką. Semas staigapradėjo rangytis ant žemės iš skausmo. Jis gulėjo šalia Kasiopėjos,  ir galvojo, kad jau niekada neišsigelbės, taigi pro sukąstus dantis, jis pasakė Kasiopėjai Evers, pasitelkęs visą savo ryžtą ir jėgas:
- Kasiopėja Evers, aš tave myliu...- tikriausiai Kasiopėja jo net neišgirdo per visą šį triukšmą, bet tai buvo pirmas kartas, kai jis pasijuto laimingas, visiškai be baimės ir laisvas. Jis tik nerimavo, kad Kasiopėja, jam nejautė jokių jausmų.
Vis tiek aš tave myliu..., jo manymu paskutinį kartą pagalvojo Semas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 08:47:08 pm
Sorenas von Sjuardas žengtelėjo artyn besiraitančio iš skausmo grifiuko.
- Vaikine, dabar ne laikas prisipažinimams meilėje.- be šypsenos pasakė profesorius ir sustingdė žmogų, kuris piktdžiugiškai stebėjo Semo skausmus. Tada prie Švilpynės vadovo iš kitos pusės išniro tas žmogus, kuris anksčiau jį bandė nužudyti, bet nebenuavadakedavrino, mat per mažai turėjo taiklumo. Sorenas sustūgo iš skausmo. Blauzdoje, šlaunyje ir ant dilbio riogsojo peiliai.
- AR jūs nebeturit nė kiek savigarbos? Atsineškit SAVO ginklų!- riktelėjo Sorenas, traukdamas peilius iš žaizdų laukan. ,,Durniai, jūs, durniai, bet ką čia padarysi. Iš kur jums žinot, kad vampyrų audiniai stipresni...". Lazdele nuplovęs peilius, vėl juos susidėjo atgal į jų vietas.
- Crucio!- pasityčiojančiu tonu sviedė užkeikimą į Soreną tas, kuris susvaidė peilius. Sorenas suklupo, bet spėjo šūktelti:
- Expeliarmus!- ir kerai nustojo veikę, o spėjo tik sukelti skausmą, panašų, kaip kad pamažėle luptų skūrą ir svilintų gyvus audinius. Sorenas demonstratyviai lėtai atsistojo ir priėjo artyn kankintojo, kuris traukdamasis atgal pagriuvo, o gal paslydo ant ledo.
- Stokis, ponuli.- nieko gero nežadančiu balsu pasakė vyras ir stipria ranka kilstelėjo už pakarpos vyrą ir pastatė.- Klaupk ir melskis, kad nesulaužyčiau tavo lazdelės. Kai supykstu, kartais nesusivaldau.- Sumelavo profesorius ir davė smagų sprigtą į vyriškio pakaušį.
- Petrificus Totalus!- pasigirdo kerai iš aikštės galo ir Sorenas, nspėjęs ištartė nė ,,Velnias", nukrito ant sneigo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 03, 2015, 08:48:54 pm
Jekaterina pabudo gana greitai. Skausmą bent kiek sumažino pripuolęs profesorius.
 - G... Gerai, - sumurmėjo ji ir persikreipė iš skausmo. Ji pažiūrėjo į vieną koją ir ją supykino - ji buvo juoda, kaip ir jos skruostas. Per ranką žliaugė kraujas. Ji buvo perrėžta nuo peties iki delno. Gerklė kiek įpjauta. - Bandymas papjauti peliu, nedovanotini kerai ir... - ji patylėjo. - Dvi strėlės.
Ji išvydo, kaip link jos ir profesoriaus skrieja žalias žaibas.
 - Protego Maxima! - persikreipusi iš skausmo sušuko. Skrendantis raudonas žaibas iš kitos pusės kliudė. Ji vėl ėmė klykti, nors jis buvo skirtas ne jai. Per klyksmą ji suriko:
 - Finite Incantatem! - ir nutraukė skausmo siūlą. Jos akyse suspindo pamišusios merginos žvilgsnis.
 - Aš kovosiu, - iškošė pro dantis ji ir pakilo, bet veikiai susmuko. Pagaliau sugebėjo atsistoti ir išlieti krūvą burtažodžių. Keli jų kliudė juoduosius. Nuginklavimo - Fernandesą. Ji iškart suprato, kad padarė prastai. Jis sušuko:
 - Avada Kedavra! - burtai praskriejo prie pat jos kaklo ir mergaitė nuo jėgos krito ant žemės. Viskas atrodė taip, tarsi ji būtų kliudyta ir mirusi. Ji buvo netekusi sąmonės, bet atsižvelgiant į užkeikimus buvo puikiai inicijuota jos mirtis. Ji gulėjo be gyvybės ženklų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 08:52:07 pm
((FERNANDESAS, Sorenai...))
Luelė susigūžė skriejant kerams į visas šalis. Aidėjo klyksmai, žybčiojo žaibai, visi kovėsi, tik Luelė stovėjo aikštės vidury ir nieko nedarė. Nežinojo, ką turėtų daryti. Staiga suprato, kad Kasiopėja visai šalia jos laido kerus į Fernandesą. Luelės viduje sukilo pyktis. Ne dėl to, kad juodieji puolė visus, kas tik pasipainiodavo. Dėl to, kad čia buvo Kasiopėja. Luelė išsitiesė, akys žaižaravo pykčiu. Šeštakursė pakelė lazdelę į viršų ir iš visų plaučių sušuko:
- Protego maxima!
Mėlynas spindulys šovė į viršų ir nusileido kupolu ant keturių viduryje aikštės stovinčių mokinių, juoduosius ir kitus kovojančius nublokšdamas į šalį. Luelė pažvelgė į grifiukę ir suklykė:
- Kasiopėja Evers! Jam reikia tavęs! Liepiau nekelti kojos iš pilies! Visi aukojasi gerai nesuprasdami kodėl, o tu stovi čia ir tarytum lauk, kol į tave atskries nužudymo užkeikimas! Mes saugome tave, o tu žudaisi!
Luelė pasijuto baisiai aukšta ir pikta. Staiga pyktis atlėgo, mergina nutilo. Apsauhinis kerų kupolas išnyko. Jie vėl atsidūrė pažeidžiamoje zonoje. Luelė pakėlė lazdelę ir nukreipė ją į atskriejantį juodų dūmų kamuolį. Ištarė žodžius, nesuvokdama ką daro. Žalias žaibas nuskriejo link juodo pavidalo ir jis nukrito ant žemės. Liko tik juodų pelenų krūva. Luelė pakraupusi suklupo. Aš paleidau nužudymo užkeikimą... nužudymo... nužudymo... aš... sukosi merginos galvoje.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 03, 2015, 08:53:19 pm
Bekovojant Kasiopėja pajuto, kaip jos skausmas mažėja. Atsisukusi pamatė Semą,  gydantį jos žaizdą. Ji dėkinga šyptelėjo, akies kampučiu pastebėdama raudoną žaibą. Klyktelėjusi ji stengėsi pastumti Semą šalin, bet nespėjo.  Semui sumurmėjus, kad jis myli ją, Kasiopėja, matyt pati nesuvokianti ką daro, įsegė jam bučinį į lūpas. Burnoje juto kraujo skonį. Deja, ši mažytė meilės akimirka kainavo grifei daug. Fernandesas per tą laiką spėjo nukryžiuoti Kasiopėją.
Grifė klykdama raitėsi ant nugaros, tąsoma skausmo raumenyse. Fernandesas artėjo, dar labiau kankindamas Kasiopėją.
-Meilė...-atsiduso Fernandesas. Jis vienu lazdelės mostu nutraukė savo pačio ataką. Kasiopėja net atsiduso iš palengvėjimo. Bet neilgam.
Tą trumpą momentą, per kurį Kasiopėja atsistojo, Fernandesas kėlė lazdelę, išrėkdamas žudymo užkeikimą. Žalias žaibas lėkė į Kasiopėją, bet ši buvo per daug pavargusi trauktis. Pasiruošusi mirti, ji dunkstelėjimo į krutinę nesulaukė. Grifė pastebėjo, kaip į viršų šoka Trintukas, į jį pataiko užkeikimas ir bedvasis katino kūnas sukniumba Kesei prie kojų. Naktį perrežė gilus, širdį veriantis klyksmas. Netoli negyvo katino, kniūbščia sėdėjo Kasiopėja, liedama ašaras, dėl savo katino, dėl savo geriausio draugo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Vasario 03, 2015, 09:01:38 pm
Džeinė Meko atsipeikėjo, Sorenui von Skuardui užgydžius jos paviršutines žaizdas.
-Ačiū,-sumurmėjo profesorė.
Mokytoja pabandė atsistoti ir ryktelėjo. Jos krūtinę pervėrė aštrus skausmas. Ten įsmigo strėlė, prie pat širdies. Nuodai ėmė plisti po Džeinės kūną. Klastūnyno vadovė sukosėjo ir ant žemės ištiškęs kraujo. Tada pasigirdo pamišėliškas juokas. Priešais profesorę stovėjo Helena Lestreindž. Atrodė ji baisiai-be vienos rankos, apdegusi, šlubavo... Tačiau dabar tik stovėjo ir kvatojosi, žvelgdama į besikamuojančią juodaplaukę. Pamišėlė nukreipė lazdelę Džeinei į galvą.
-Crucio!
Tačiuo tuo pat metu profesorė sušnabždėjo:
-Avada kedavra!
Du blyksniai susidūrė. Raudonas ir mėlynas, Džeinės ir Helenos kerai kovojo. Ir galiausiai Džeinės kerai laimėjo. Ir Helenos... Nebeliko. Tačiau profesorė to nematė, nes burtas pareikalavo visų jos jėgų, ir dabar Klastūnyno vadovė tiesiog susmuko, o iš jos krūtinės styrojo strėlė. Džeinei buvo likę gyventi labai nedaug...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 09:05:41 pm
((Blyn kaip neįdomu, visi tik alpsta, alpsta, alpsta...))
Kažkas sutrikdė žmogaus, kuris sustingdė, suparalyžiavo Soreną von Sjuardą, pusiausvyrą. Tik taip mokytojas su auksinėmis akimis, išraudęs dėl savo neatsargumo ir įniršio, tegalėjo paaiškinti tai, kad staiga galėjo atsistoti ir vėl kautis, nors lazdelę priešininkas atsiėmė. Profesorius apstulbo, kai išvydo, kad ant žemės guli jau nemaža žmonių: Semas Houri, Kasiopėja, Džeinė ir Jekaterina, atrodanti kaip lavonas. Kasiopėjai staiga pašokus, Sorenas linktelėjo, su palengvėjimu širdyje, ieškodamas žmonių, kuriuos dar galėtų nubausti. Stebėjo jausmingą katinėlio, pasiaukojusio už savo mylimą šeimininkę mirtį - nė vienas gyvūnėlių mylėtojas negalėjo to pakelti lengva širdimi.
- Sustink! Expeliarmus!- šūkavo Sorenas, lėkdamas artyn Fernandeso. Šis šokinėjo kaip žiogelis, išsisukdamas nuo visų kerų. - Evertes Statum! Expeliarmus!
Nebetvedamas Sorenas suniurzgė.
- Fumos!- šūktelėjo, ir kerai eilinį kartą jam padėjo. Fernandesas susimaišė tirštuose, juoduose dūmuose. Sorenas išgirdo kosulį, jo akys prgalingai, piktdžiugiškai sužibėjo. Mokytojas didžiuliu greičiu prabėgo pro dūmus ir ištempė iš jų Eversą, parbloškė ant žemės ir įrėmė lazdelę į smakrą. Pasinaudojęs Fernandeso sutrikimu, Švilpynės vadovas atėmė lazdelę ir surišo vyrą virvėmis. Pasisukęs mokytojas išvydo nukritusią Džeinę su iš krūtinės styrančia strėle.
- Po šimts Merlino sodo nykštukų...- sumurmėjo Sorenas, žvalgydamasis, kas čia galėtų nugabenti Džeinę į ligoninę. Pastebėjo klūpančią Luelę ir prie katino verkiančią Kasiopėją.
- Kažkuri, Luele ar Kaisopėja, greitai nugabenkit į ligoninę profesorę Meko. Ir pačios ten pasilikit pasigydyti, bet greitai grįžkit. - griežtai pasakė Sorenas.- Burtažodis Mobilicorpus. Aš pridengsiu jus. Protego maximus! - atmušė nužudymo kerus mokytojas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Katherine Rivers Vasario 03, 2015, 09:17:17 pm
Semui jua buvo pajuodavę akyse, kai jį prikėlė bučinys, sumišęs su kraujo skoniu. Tai buvo pats pirmas Semo bučinys, ir dar su mylimu žmogumi. Bet tai tęsėsi neilgai. Semo traukuliai baigėsi, ir jie užpuolė Kasiopėją.
-Meilė...- išgirdo sakant juodą būtybę. Tuomet nuleido lazdele.  Ir Kasiopėjai spėjus įkvėpti, būtybė jau sakė žudymo užkeikimą, bet jos katinas Trintukas, buvo labai drasus, ir pašokęs sugėrė kerus, ir krito negyvas. Kasiopėjos akyse pradėjo kauptis ašaros. Semas jau buvo atsigavęs, ir netikėtai, kaip refleksą paleido į padarą jam pačiam nežinomus kerus.
-Dinestio Acateli! ,- ištarė. Šie kerai tikriausiai buvo išgalvoti, bet veike beveik taip pat puikiai, kaip ir nedovanotini kerai. Tik šie buvo geri. Jie sulipino, neleido pajudėti, ir padarė rezultatą, lyg būtubė butų mirtinai sumuštas. Semas tik spėjo pasižiūrėti į padarą, kai ant šluotos ūždama atlėkė vadinamoji nenugalima burtininkė. Jos vardas Atėnė Dafnė Afroditė jai tiko kaip nulietas. Nes ji buvobuvo tokia drąsi ir kerinti, kad netgi pamanytum, kad ji yra tikra deivė. Ji staigiai nušoko nuo šluotos, ir atsistojo priešais juodą.
-Fernandesai, nejaugi negali palikti jaunų panelių ramybėje?- ji paklausė kandžiai. Na Semas bent jau sužinojo jo vardą. Ir tada Atėnė puolė Fernandesą be jokių perspėjamūjų judesių. Pagaliau kova taps lygi..., apsidžiaugė Semas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 03, 2015, 09:21:13 pm
Jekaterina pamažu atgavo sąmonę. Akys vėl galėjo markstytis. Ji įniršo, kai pamatė, kas vyksta. Ji jautėsi keistai pikdžiugiškai, kai Fernandesas buvo pririštas. Ji atsistojo ir žengė kelis žingsnius supratusi, kad žino, kaip nepargriūti. Pusė veido buvo violetinės spalvos, kur kliudė kerai, o koja jau aukščiau klubų juoda. Ji neteko energijos ir parkrito ant žemės. Ji jautėsi taip, lyg būtų silpniausia iš visų. Priešų buvo mažai. Ji norėjo kažką padaryti, bet išgirdo juoką ir pajuto, kaip strėlė sminga į nugarą kirsdama stuburą. Ji suklykė apimta tokio skausmo, kokio nebuvo patyrusi. Greitai pusė jos kūno buvo juodos spalvos.
 - Kvaila mergiotė, - sušnypštė juodasis Jekaterinai. Ji gulėjo ant žemės. Nuodai plito po kūną žaibiškai. Keistas šypsnis papuošė jos veidą ir sąmonė dingo. Ji krito ant nugaros, kur strėlė nulūžo, o jos nuodingas antgalis smigo giliai. Žvilgsnis užgeso, o skausmas ruošėsi nusitempti mergaitę į tamsą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 09:29:40 pm
Firielė apsidairė. Aplinkui gulėjo daug kūnų. Su liūdesiu elfė suvokė, kad kūnai hogvartsiečių. Ją pagavo įniršis. Įdėjo strėlę į lanką, paleido į artėjančią šmėklą ir nežiūrėdama, ar pataikė nusisuko. Ištraukė iš dantų lazdelę, sumurmėjo žodžius. Trijų rūšių kerai nuskriejo į tris skirtingas puses, tačiau nei vieni nepataikė. Strėlė, kerai, kerai, strėlė, keiksmažodis, ugnis, klyksmas, keiksmažodis, kerai, skausmas, skausmas... skausmas? Firielės kairėje rankoje vėl styrojo juoda strėlė. Nuodai plėtėsi. Nusikeikusi mergina numetė lanką ant žemės ir suspaudė ranką lyg ketindama išspausti visus nuodus. Nepadėjo, karioji ranka virto it gumine, tapo visiškai nejudri. Firielė dešine ranka sugniaužė lazdelę. Kažkur klykė žmonės, blykčiojo žaibai. Laikas tai užbaigti...mintys pasiliko. Firielė ėmė eiti. Nežinojo, kur, tiesiog ėjo. Netoliese pamatė narsiai besikaunantį profesorių von Sjuardą. Priėjusi riktelėjo:
- Gana, užbaikim tai! Tik... padėkit man! - Firielė sukaupė visas jėgas, - Reikia apsaugos, kerų, kurie nublokštų juoduosius!
Su viltimi pažvelgė į von Sjuardą. Nebelaukusi nieko, sušuko iš visų plaučių:
- Protego Maxima!
Mėlynas žaibas, sustiprintas nepaprastos Firielės prigimties gabumų, šovė į juodą dangų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 03, 2015, 09:33:36 pm
Sielvartas, palaužęs Kasiopėjos sielą ir širdį, suteikė jai jėgų pakilti. Skaudančia širdimi ji lėtai ėjo link Fernandeso, kuris šiuo metu buvo pririštas ir dar užpultas. Kasiopėja atsargiai padėjo Trintuko pūkuotą kūnelį atokiau, ir slinko link Fernandeso.
Kiti juodieji puolė Kasiopėją, bet ta nekreipdama dėmesio nei į skausmą, nei į užkeikimus, kuris laidė magai. Priėjusi ji bakstelėjo magei, prašydama palikti Fernandesą jai.
Mergina, praskeltu smilkiniu, giliai įrėžta ranka ir apibraižytu veidu, kruvinais pirštais suspaudė lazdelę.
-Noriu, kad žinotum, kaip aš tavęs nekenčiu. Visa savo siela, širdimi ir protu. Nekenčiu,-ji sušnypštė jam į veidą. -Noriu, kad tu mirtum skausmingai. Kad pajustum tai, ką jaučiu aš.
Kasiopėja kilstelėjo lazdelę, ruošdamasi padegti Fernandesą. Suteikti jam skausmo ir kančių, visko, ko jis nusipelnė. Atkeršyti už kitus Eversus, už tėtį. Atkeršyti už Trintuką. 
-Inscendio ,-mergina rėkė užlūžusiu balsu. Ugnis žiebė Fernandesui į krūtinę, plisdama ir rydama besiraitantį jo kūną.
O juoda strėlė perverė Kasiopėjos nugarą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 09:44:27 pm
Sorenas von Sjuardas nespėjo atmušti strėlės, lekiančios į Jekateriną. Beviltiškai stebėjo, kaip nenušlifuotas, rakščių pilnas, nuodais aplaistytas smailus medžio gabalas iki pusės sulenda į Klastūnyno pirmakursės nugarą. Plūsdamasis visais jam žinomais vokiškais, angliškais ir rusiškais keiksmažodžiais, Sorenas paleido Antonino Dolohovo užkeikimą į strėlių laidytoją. Netaikliai. O aplinkui krito žmonės su strėlėmis nugarose, pilvuose bei rankose. ,,Džeinė, Firielė, Kasiopėja, Jekaterina..." Sorenas galutinai įniršo. Geras ženklas, mat kaip jis įniršdavo, viskas pakrypdavo pačia tinkamiausia linkme. Mokytojas palietė savo gerklę lazdele ir sumurmėjo ilgą ir sudėtingą užkeikimą.
- Luele, Semai, Gabriele ir visi, kas nesate sužeisti,- nuaidėjo niršus, rusiško akcento požymių įgijęs balsas visų Hogvartso kovotojų galvose.- Susirinkite į krūvą! Aš nugabensiu sužeistuosius į ligoninę ir greitai grįšiu.
Sorenas nutraukė ryšį ir spyręs į galvą Fernandesui, jį išjungė. Tada sumurmėjo kūnų skraidinimo burtažodį ir skubiai atmušinėdamas užkeikimus Fernandeso lazdele, o savąja nešdamas keturis kūnus, begarsiai išnyko ore.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 10:17:40 pm
Firielės kerai nepadėjo. Mėlynas žaibas taip ir išnyko juodame danguje. Firielė atsiduso. Ir be jos viskas baigėsi. Profesorius išgabeno sužeistuosius, aikštėje liko tik viena profesorė ir du mokiniai, neskaitant pačios Firielės. Mergina nukėblino prie jų. Netardama nei žodžio, atsisėdo ant krauju sulaistytos ir išdegintos žemės. Užsimerkė. Galvoje vis dar tebeaidėjo klyksmai ir rėkaujami užkeikimai. Nuodai merginos rankoje nustojo plėstis, bet ji tebebuvo sustingusi ir nejudri. Firielė atsimerkė. Pridėjo lazdelės galiuką prie žaizdos, kurią paliko strėlė, ir murmėdama žodžius ištraukė didumą nuodų. Bet ne visus, dalis pasiliko rankoje. Firielė pabandė kaire ranka sugniaužti kumštį. Ranką pervėrė skausmas, bet pirštai susigniaužė. Mergina atsistojo nusprendusi susirasti savo lanką. Nežiūrėdama į likusius nesužeistus, nuėjo į kitą aikštės galą. Savo lanką rado gana greit, mat jis silpnai švytėjo pilka šviesa. Laimė, buvo sveikas, nė įskilimo ar įbrėžimo. Elfė laiminga pakėlė lanką nuo žemės. Staiga pūstelėjo vėjas, juodas pavidalas, nusileidęs iš dangaus, tamsia migla apgaubė Firielę ir dingo. Elfės aikštėje nebebuvo, juodojo pavidalo taip pat. Dingo. Baba.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 10:26:35 pm
Sorenas von Sjuardas kaip galėdamas greičiau parsinešdino į Kvidičo aikštę. Sėkmingai nugabeno tris sužeistuosiu, tie dabar bus saugūs ir laimingi. Švilpynės vadovas apžvelgė aikštę: matė joje profesorę Devertes ir tris daugmaž sveikus moksleivius. Pastebėjo keturias krūveles pelenų: pasirodo, labai populiaru žudyti sudeginant, o kai kurios lazdelės Avada Kedavra kerus paleidžia kaip miritno karščio žaibo, o ne tiesiog nužudymą. ,,Skirtingi burtininkai, skirtingos ir lazdelės..." - pagalvojo Sorenas, žingsniuodamas prie stulpo, kur tebebuvo prismeigtas burtininkas, tik jau nebegyvas. Mokytojas paėmė iš vyro juodą, apibraižytą lazdelę ir įsidėjo į savo apsiausto specialią kišenėlę. Tada susirinko ir nusiplovė lazdele visus peilius, susidėjo juos į jų vietą apsiausto vidinėje pusėje, odinėje įsiuvoje - dėkle.
,,Palauk. Keturios pelenų krūvelės. Vienas prismeigtas lavonas... O juk jų buvo daugiau..." - staiga atgijo Sorenas, sudegindamas mirusį vyrą. Vyras žaibiškai atsigręžė ir išvydo, kaip elfę apgaubia juodas rūkas.
- Po perkūnais...- tyliai sušnabždėjo profesorius. Nespėjus nieko padaryti, migla išnyko. - Ei, kas čia per velnias?
Sorenas greitai prižingsnaivo prie vietos, kur Firielė dingo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 10:40:21 pm
Gabrielė Devertes pajuto, kaip nukryžiavimo užkeikimas pasitraukia, bet nesikėlė - neturėjo jėgų. Taip ir gulėjo, kol viskas baigėsi. Bu o keista, kad niekas į ją nelaidė kerų - galbūt manė, kad jau mirusi. Bet Gabrielei Devertes ir nereikėjo būti užkeiktai. Jau gana prisikentėjo.
Pamažu blykčiojimai liovėsi, riksmai nutilo. Gabrielė sunkiai, lėtai atsistojo nuo žemės ir ėmė svirduliuodama žingsniuoti į aikštės vidurį, kur spietėsi likę nesužeisti. Pasigirdo galingas Soreno balsas, liepiantis susirinkti krūvon. Pamažu profesorės žingsniai išsilygino, ji pasiekė aikštėys vidurį jausdamasi visiškai tvirtai. Sustojo ir nužvelgė du likusius mokinius. Viena mergina buvo iš Devertes koledžo, Luelė. Gabrielė tylėdama stovėjo ir dairėsi aplink. Netrukus priėjo dar viena varnė. Gabrielė linktelėjo Firielei, bet toji, ilgai nelaukusi nužingsniavo. Moteris palydėjo akimis nueinančią varnę. Staiga šmėstelėjo juodas pavidalas, juoda migla apgaubė merginą. Gabrielė Devertes iškėlė lazdelę, bet buvo jau per vėlu. Firielė dingo kartu su juoduoju. Gabrielė be amo žiūrėjo į tą vietą, kur prieš kelias minutes stovėjo varniukė. Staiga toje vietoje prisistatė Sorenas von Sjuardas. Gabrielė, palikusi kitus du mokinius, nuėjo prie jo.
- Ji... tiesiog išnyko toje migloje... - tarė Gabrielė, - Nieko nespėjau padaryti...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 10:51:31 pm
Sorenas susiraukė ir persibraukė kaire ranka sau per šaltą kaktą. ,,Per daug susirūpinai savo peiliai." - pyktelėjo pats ant savęs. Bet ką čia bepapyksi - kaip yra, taip, ir nieko čia nepakeisi.
- Mhm... - neaiškiai numykė Sorenas. Kilstelėjo akis nuo pelenų į Gabrielę.- Aš irgi nesuspėjau. Bet ką mes dabar darysime? Ji tavo koledžo moksleivė, tad gal numanai, kas ir kodėl taip galėjo padaryti? Nors gal jiems reikia įkaitų?..
Variantų, kodėl juodoji migla, paskutinio iš Šešeto likusio gyvo burtininko iššaukti tamsūs kerai pagrobė Firielę Lučieną Pilkąją, galėjo būti dešimtys ar net šimtai. O vietų, kur burtininkas galėjo šią elfę nusigabenti, buvo milijardai. Sorenas sunkiai atsiduso - net ir tokį ištvermingą padarą kovos gali nualinti. Dešinėje rankoje vyras pajuto belaikąs peilį, kurio nesuspėjo įsidėti. Iš keisto netikėtumo peilis įsmigo į dar šiltais pelenais nubarstytą žemę, prie pat profesoriaus bato. Von Sjuardas pasilenkė ir pasiėmė peilį. Lazdele nuplovė ir pasidėjo prie visos svaidymo kolekcijos.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 04, 2015, 02:30:12 pm
Luelė tiesiog klūpėjo viduryje aikštės. Nematė nieko aplinkui, negirdėjo. Nežinojo, kada viskas baigėsi. Akys buvo atmerktos, bet ji nieko nematė. Žvilgsnis buvo stiklinis. Aš... aš kažką nužudžiau... Ištariau tuos žodžius... merginos galvoje sukosi keistos ir padrikos mintys, neretai šmėsteldavo tokia mintis kaip ,,Kas bus valgyt?" ar ,,Tuoj išprotėsiu... turbūt.".
Staiga šešiolikmetės varnės nepaliaujamą depresyvių ir keistų, galbūt juokingų minčių srautą nutraukė po visą aikštę sklindantis kažkieno balsas, liepiantis likusiems nesužeistiems susirinkti į krūvą. Tai Luelę tarsi pažadino iš miego, nors ji ir nemiegojo. Mergina tiesiog jautėsi tarsi pabudusi. Apsidairiusi pamatė, kad viskas nurimo. Juodųjų nebeliko. Šalia jos stovėjo/gulėjo/klūpėjo (kaip ten yra, Semai?) Luelei dar nepažįstamas grifiukas. Netrukus priėjo ir profesorė Devertes. Visi trys tylėjo. Luelė kažkur giliai džiaugėsi, kad viskas galų gale pasibaigė, bet tą džiaugsmą temdė ir tai, kad niekur nesimatė nei Kasiopėjos, nei Džeinės, nei dar kokių nors kovojusių žmonių. Nieko. nebuvo nei jų gyvų, nei lavonų. netrukus, kaip pro miglas merginos galvoje iškilo prisiminimas, kaip kažkas, liepęs susirinkti krūvon, sakė nunešiąs sužesituosius į ligoninę. Luelė nusiramino, Jie visi saugūs. Ligoninėje.
Luelė atsisėdo tiesiai, vėl apsidairė. Kitam aikštės gale stovėjo du profesoriai ir šnekėjosi. Nežinia kokių jėgų verčiama Luelė išsitruakė iš žemėto kelioninio apsiausto kišenės pergamentą ir tą patį rožinį rašiklį. Greitosiomis pakeverzojo ant popieriaus ,,Aš išėjau į ligoninę", paliko popieriuką ant žemės, kad grįžę profesoriai neišsigąstų pamanę, jog ji dingo be žinios. Varnė atsistojo ir ėmė lėtai eiti link išėjimo iš aikštės. Netoliese pamatė gulint mažą padarėlį. Priėjusi pamatė, kad tai Kasiopėjos katinas Trintukas, tysantis ant žolės be gyvybės ženklų. Gerai nesuvokdama, ką daro, Luelė pakėlė katiną ir prispaudusi atšalusį kūnelį prie savęs, išėjo iš aikštės.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 06, 2015, 01:57:48 pm
Gabrielė Devertes spoksojo į tą vietą, kur prieš akimirką stovėjo Firielė. Deja, kad ir kaip būtų gaila, profesorė nenutuokė, nei kas, nei kodėl pagrobė jos koledžo moksleivę. Kad mane Vivjana su visais savo burtais, kodėl aš nesidomiu savo mokinių istorijomis, genealogija, kodėl apskritai mažai juos pažįstu? Mintyse peikė save prancūzė, kurios anglų kalboje tik supykus buvo justi prancūziškas akcentas. O juk vien ta galėjo padėti geria suprasti Firielės Lučienos Pilkosios pagrobimo priežastį profesorė susirūpinusi stebeilijo į žemę. Dabar toji mergina gali būti bet kur... Dėl pūkuotų vienaragių ant vaivorykščių, kas išvis čia įvyko? iškilo klausimas profesorei.
- Hm... tiesą sakant, neįsivaizduoju, nei kur Firielė, nei kodėl buvo pagrobta... - Devertes nutilo. Batu paspyrė ant sutryptos žemės gulėjusį akmenuką, - O kas ir kodėl čia vyko? Supratau tik tai, kad čia atsidangino Lestreindž. O kiti? Kas jie? - pabėrė rūpėjusius klausimus Gabrielė, stebėdama, kaip akmenukas pasišokčiodamas nurieda ir sustoja. Aplinkui buvo mirtina tyla, ant žemės smilko kelios pelenų krūvelės, juodavo išdeginta ir taip skurdi buvusi žolė. Astronomė pakėlė žvilgsnį į dangų. Juodi debesys pamažu sklaidėsi pasimatė lopinėlis žvaigždėtos padangės. Gabrielė žvilgtelėjo į Soreną laukdama atsakymo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 06, 2015, 05:22:01 pm
Sorenas blausų dėl galvojimo žvilgsnį įsmeigė į vietą, kur visai neseniai buvo apgaubta miglos Firielė. Akies krašteliu matė nueinančią Luelę Žalialapę iš Varno Nago, bet per daug dėmesio į ją neatkreipė. ,Reikia išsiaiškinti, kur Firielė dabar. Kas ją galėjo pagrobti ir kurių galų..."- svarstė Von Sjuardas. Iš minčių mokytoją trumpam ištraukė Gabrielės Devertes balsas.
- Aš irgi nežinau, kur Lučiena galėtų būti,- atsiduso vyras ir ketino pratęsti ,,ir kodėl ją pagrobė". Bet staiga šį tą prisiminė. ,,Po perkūnėliais, šaudančiais iš Šikšnaušaudžio spyglių..."- sužibėjo auksinės mokytojo akys. Nekeisdamas balso tono, vyras tęsė.  - Bet mano nuomone, tai susiję su jos gimine ir kilme.
Profesorius mostelėjo lazdele, apsaugodamas erdvę nuo pasiklausymo.
- Nors žinai, Gabriele, - sumurmėjo mokytojas.- Eikime į mokyklą. Ten viską ramiaiapsvarstysime,- pasakė, žingsniuodamas į Hogvartso pusę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 06, 2015, 07:14:14 pm
Gabrielė Devertes perkėlė svorį ant karės kojos ir įsispoksojo į eliksyrų mokytoją. Iš kur, kad jį kur hipogrifas, jis turi pagrindo manyti, kad tai kažkaip susiję su Lučienos genealogija? Bet pala... juk pusę Hogvartso mokinių kažkas vaikėsi ir galbūt vaikosi dėl jų kilmės... gal nėra tai taip nenatūralu. mąstė astronomė. Ėmė darytis šalta, tad Gabrielė pakratė rankas leisdama plačioms apsiausto rankovėms uždengti delnus. Pastaruosius ji sugniaužė į kumščius.
- Gerai, eime į pilį, - pritarė Gabrielė Soreno pasiūlymui. Dar kelias sekundes pastovėjusi patraukė pilies link. Nesinorėjo eiti į kabinetą, nebūtinai savo. Gal reikia tikėtis, kad mokytojų kambarys bus tuščias? Ne, jeigu ir tuščias, ten gali bet kas įeiti. Pavyzdžiui... nesvarbu. Teks eiti į kabinetą. Gabrielė eidama laikė pakėlusi pečius ir nelaisvai, nes žiemos nakties šaltis vis labiau skverbėsi pro ne itin storą apsiaustą. O kiek aš žinau apie Pilkosios kilmę? Tik tiek, kad ji neturi jokių giminių. Viena kaip pirštas. Ir viskas. O kas buvo jos protėviai, iš kur ji yra? Nieko nežinau apie tai. O jei aš nežinau, tai kas žino? Nebent tik pati Lučiena.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 08:12:06 pm
Jekaterina atėjo į aikštę su juoda palaidinuke ilgomis rankovėmis, juodomis tamprėmis ir juodais sportbačiais ant nedidelio kulniuko, kurie buvo iki pusės blauzdų. Sportbačių viena koja turėjo žalius batraiščius, o kita sidabrinius. Jekaterina turėjo tokių pat spalvų dvi sruogas viena šalia kitos dešinėje pusėje. Šitaip ji tarsi pasižymėjo save kaip tikrą Klastuolę. Merginos batų padai taip pat buvo priderinti - bato su žaliais raiščiais padas buvo sidabrinis, o su sidabriniais - žalias. Mergaitė atėjo į Kvidičo aikštę treniruotis gynėjo kerus, o vėliau gal dar paskraidys su draugėmis. Šitaip susiplanavusi dieną mėlynakė staigiai perkeitė akių spalvą. Ši šiuo metu tapo žalia, prie vyzdžio šiek tiek sidabrinė. Klastuolė šyptelėjusi ėmė laukti kito žmogaus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 15, 2015, 08:20:36 pm
Gabriella įžengė į aikštę. Ji apsižvalgė ir pamatė netoliese stovinčią Jekateriną. Mergaitė vilkėjo klastūnyniškai ((kai žodelis. :D )), su Katenka palyginus, Gabriella atrodė paprastai. Septintakursė vilkėjo baltą palaidinę ir tamsiai žalias aptemptas kelnes. Ant palaidinės buvo užsidėjusi žalsvą švarkelį ir jį suveržusi tokios pačios spalvos dirželiu. Šviesiaplaukė buvo apsiavusi juodus "vans" sportbačius. Gabriella priėjo prie kitos klastuolės ir su ja pasisveikino. Mergina išsitraukė lazdelę ir pasiruošė rimtai dirbti. T. y. burti. Gabriella yra bandžiusi iškviesti gynėją ir jai pavyko, mat ji buvo septintakursė. Mergina abejojo dėl Jekaterinos, nes tik labai mažai daliai antrakursių pavyksta iškviesti gynėją.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 08:44:42 pm
Jekaterina psisveikino su atėjusia Gabriella ir linksmai šyptelėjo. Pagaliau pradės burti.
 - Pradėsiu aš, nesupyksi? - mirktelėjo Klastuolė ir nusprendė, kad didelių vilčių nesuteikė draugei. Ji įsivaizdavo tą akimirką, kai pamatė atskrendant pelėdą su dideliu voku snape ir sužinojo, kad jau išvyksta į Hogvartsą. Vėliau užplūdo prisiminimai apie pirmąjį skrydį "Žaibu 18".
 - Expecto Patronum! - sušuko mergaitė ir didelis, sidabrinis žirgas žvengdamas atsistojo piestu ir apšuoliavęs Jekateriną ir Gabriellą pranyko kaip migla. Klastuolė šyptelėjo ir parodė, kad dabar eilė jos draugei. Ji įtarė, kad septintakursė nesitikėjo to, ką padarė Katenka, bet ką padarysi, jei jau moki kažką iš anksčiau. Mergaitė liko patenkinta šiuo pirmu savo darbu.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Kovo 15, 2015, 10:57:11 pm
Džeinė Meko ėjo Kvidičo aikštės link. Jos juodoji pantera Naktis liko Klastūnyno bendrajame kambaryje-panteros ir šluotos tikrai neturėjo nieko bendro. Juodaplaukė buvo apsivilkusi žalios, sidabrinės ir baltos spalvos kvidičo aprangą, kuri jai puikiai tiko. Ji buvo apsiavusi žalius sportbačius, o savo juodus plaukus septintakursė buvo susirišusi į ilgą juodą arklio uodegą. O klastuolei ant krūtinės žibėjo sidabrinis ženkliukas, ant kurio buvo parašyta: komandos kapitonė. Vienoje rankoje Džeinė nešėsi savo "žaibas 18", naujausią šluotą, o kitoje rankoje nešė sidabrinę dėžę, kurioje buvo sukrauti kvidičo kamuolių rinkinys. Mergina pažvelgė į laikrodį sau ant rankos. Jis rodė, kad po penkiolikos minučių turėtų rinktis į kvidičo komandą norintys patekti klastuoliai. Jau dabar tribūnose sėdėjo gal penkiasdešimt kitų mokinių, atėjusių čia paspoksoti. Belaukdama kitų, Džeinė padėjo ant žemės dėžę su kamuoliais ir užlipo ant savo šluotos. Septintakursė atsispyrė nuo žemės ir ėmė pašėlusiai greitai skraidyti po kvidičo aikštę. Iš tribūnų atsklido susižavėjimo šūksniai, o klastuolė nusišypsojo. Akies krašteliu ji pastebėjo ateinančius klastuolius.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 11:07:51 pm
Jekaterina šyptelėjo. Šiandien atranka ir ji be galo jaudinosi. Nusiraminusi ji nuėjo prie kitų dalyvių ir spausdama rankose savo "Žaibą 18" laukė nusileidžiančios Džeinės - komandos kapitonės. Klastuolė buvo apsirengusi savo tipinę juodą aprangą su nedidele Klastūnyno atributika ir sidabrinės bei žalios spalvos sruogomis dešinėje pusėje. Mergaitė žibėjo savo šypsena ir su nekantrumu laukė atrankos pradžios. Kovoti dėl gaudytojo vietos su žymiai vyresniais mokiniais - ne juokas, bet Klastuolė tikėjo savimi. Sustingusi iš nebylaus siaubo ji apžergė šluotą, bet greitai nulipo - pademonstruos gebėjimus vėliau ir vis dar šypsodamasi laukė pradžios. Jau turėjo rinktis ir kiti, bet kol kas mergaitė nieko nepastebėjo ir žiūrėjo į skraidančią Džeinę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 16, 2015, 12:14:30 am
Damon kaip ir visuomet pasitikintis savimi atėjo į pagrindinę Kvidičo aikštę. Atrodo, aukštas ir sportiškas ketvirtakursis, bet kas pamanytų, jog Damon tik dvylika? Jis pretendavo į atmušėjus. Tiesiog linksmai svaidytis blokštu ir pasiūsti kamuolius link kitų dėl pridaužimo - tobula. Todėl Damon ir jautėsi Klastuolis. Jis žiūrėjo, kaip meistriškai skraido Džeinė ir kaip linksmai šypsosi Jekaterina. Jis pasvarstė, kur ji eis ir išsižiojo - antrakursė rankose laikė "Žaibą 18"! Tai buvo naujausia markė. Pats Damon skraidė su "Žaibu 10". Toji šluota buvo puiki, bet kiekvienas troško toių šluotų, kaip Jekaterinos. Vaikinukas pagal manevrus ir greitį įtarė, kad aujausią modelį turi ir Džeinė. Pagalvojęs, jog jis, kaip vaikinas, atsidūrė komiškoje situacijoje, šyptelėjo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 16, 2015, 12:40:14 am
   Gabi ėjo į kvidičo aikštę. Tik ji dabar visai nepriminė burtininkės. Visų pirma, šluotos nebuvo rankose. Antra, jos apranga buvo tokia žiobariška, o joje nebuvo nei trupučio žalios spalvos, tik juoda. Ir ko aš čia einu, galvoji ji. Juk per pusryčius su merginom tarėmės, kad šiandien po pamokų jos mane pamokys skraidyt. O ką čia pamokysi, jei vyks atranka į kvidičo komandą, susiraukė. Turbūt teks laukti kito karto.
   Gabi priėjo prie klastuolių. Aikštėje jau buvo Jekaterina. Ant šluotos skraidė Džeinė. Ir buria, ir skraido, pagalvojo Gabi. Kaži, pastangos ar sėkmė, klausė ji savęs. Kai aš būsiu šeštakursė, irgi tiek mokėsiu, nusišypsojo sau. O atrodysiu kaip Gabriella, ji labai graži, tarė ji sau. Mergaitė visuomet stengdavosi lygiuotis į vyresnius, kad turėtų sau pavyzdį į ką gali lygiuotis. Apsidairiusi Gabi pastebėjo dar vieną klastuolį, kurio iki šiol mačiusi nebuvo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 16, 2015, 11:53:58 am
Gabriella įėjo į Kvidičo aikštę, nes joje turėjo vykti Klastūnyno kvidičo komandos atranka. Klastuolė buvo apsirengusi juodai sidabrines kelnes, balta palaidinę ant petnešėliu su Klastūnyno herbu. Mergina buvo apsiavusi karinius batus su dantytu padu ir užtikrintai ėjo jais. Jos plaukai buvo surišti į aukšta uodega, o jos galiukai šįkart buvo nudažyti žaliai.
Mergina labiau nei visada savimi pasitikėjo. Ji pamatė kitus ten esančius klastuolius ir apskridusi kelis ratus su naujausia savo šluota, priskrido prie ju ir pasisveikino. Visi buvo linksmi, tačiau šiek tiek jaudinosi. Gabriella šia akimirka irgi pasijuto ne tokia užtikrinta, bet pagalvojusi, kad viskas bus gerai, vėl pradėjo šypsotis. Šviesiaplaukė pasirėmė į savo šluota ir sukryžiavo kojas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nancy Opbhurst Kovo 16, 2015, 05:50:16 pm
Nancy pastriuokomis dūmė link Kvidičo aikštės. Ji absoliučiai netroško pasilikti užnugaryje, kai pusė jai žinomų Klastuolių eis į atrankas. Ji buvo kietai ir nepalaužiamai nusprendusi, kad bus puolėja. Be išimties. Kovos tol kol laimės. Ir tiek. Atėjusi rado jau kelis stovinčius ir laukiančius prasidedančios atrankos. Nužvelgusi visus NebandykitBeManęsUžimtiPuolėjoVietų žvilgsniu atmetė juodus plaukus ir pasipiktino – juodaplaukių čia buvo net kelios. O Nancy taip norėjo būti tokie vienintelė. Na, ne visame Hogvartse, tai neįmanoma, bet bent vienintelė tarp pirmakursių ir antrakursių, o čia – še tai tau, net vaikinai. Tūžmingai dėbtelėjusi į save atsisuko į skraidančią komandos kapitonę, nors tos komandos dar nebuvo, šiemet bus renkama. Tai yra, dabar. Abejinga ir pašaipi Klastuolė atmetė plaukus ir patogiau pasiėmė į delną savo „Žaibą 18“.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Adamsas Kovo 16, 2015, 06:05:56 pm
Edward kaip ir nuolatos atėjo apsirengęs juodais, odiniais drabužiais su grandinėmis ir pasipuošęs savo firmine pasitikinčia veido išraiška. Aukštas, sportiškas, platokų pečių. Kaip tik gynėjo vietai, į kurią jis ir lygiavosi. Kita vertus, jei nepasiseks, visada galės tapti puolėjo, nes komandai reikia meistriškai skraidančių vaikinų. O kam nereikia? Na, bent jau Edward pastebėjo, kad ne jis vienas čia toks pasitikintis savimi. Apžvelgęs visus norinčius pamatė, kad trūksta vieno nario. Išvydo ir Klastuolę Jekateriną bei Damon, Gabriellą ir Džeinę, kažkokią kitą Klastuolę. Taigi jis ir dar trūksta vieno žaidėjo. Vaikinukas apsižvalgęs gūžtelėjo pečiais – vis tiek kas nors ateis. Neįmanoma, kad neateitų. Jis ramiai stovėjo ir laukė pradžios, rankose laikydamas „Žaibą 18+“. Patobulimta versija – jo pačio mamos darbas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Kovo 16, 2015, 06:10:40 pm
((Jekaterina, techniškai tu dar nepaskirta į komandą, tad negali dėvėti kvidičo komandos aprangos. Ir... Nemaloni staigmena. Mes nusprendėme, kad bus geriau, jeigu komandos bus mišrios, iš visų koledžų. Taip bus daugiau aktyvių žmonių ir galės įsitraukti žmonės iš neaktyvių koledžų. Mm... I guess, aprangas irgi reikės keisti :D ))
Džeinė Meko nusileido ant žemės ir paėmė į ranką savo "žaibas 18". Tada septintakursė atsisuko į susirinkusius klastuolius ir jiems nusišypsojusi prabilo:
-Sveiki atvykę. Čia vyks atranka į kvidičo komandą. Kaip kapitonė narius išrinksiu aš, tačiau mielai išklausysiu ir jūsų pastabų. Manau...-staiga klastuolė nutraukė sakinį, nes prie jis priskrido balta mokyklos pelėda.
Paukštis padavė jai laišką su Hogvartso herbu ir nuskrido, nelaukdamas atsakymo. Mergina atplėšė voką ir ištraukė popieriaus lapą. Skaitant laišką juodaplaukės veidas vis labiau niaukėsi, kol galiausiai ji suglamžė popieriaus lapą, išmetė jį į orą ir nuspyrė. Tada paniurusi atsisuko į susirinkusius mokinius.
-Ką tik gavau laišką. Norint suartinti visus koledžus bus sudaromos mišrios komandos,-šiuos Džeinės žodžius palydėjo klastuolių aimanos.-čia tuoj prisistatys pasipūtėliai grifai, prielipos švilpiai ir tie knygų žiurkės varnai. Komandoje turėsiu turėti bent du narius iš kitų koledžų. Po velnių...
Mergina sužaibavo savo žaliomis akimis į ateinančiųjų siluetus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 16, 2015, 06:26:29 pm
((Paskaityk mano paskutinį postą prieš kvidičo atrankas, pamatysi, kokia mano apranga, nes tikrai ne komandos žaidėjų :D ))
Nusileidus Džeinei viskas prasidėjo laimingai, kol neatskrido baltoji pelėda. Mišrios komandos.
 - Juokus mėgsti, - į tuos tu žodžius Jekaterina sudėjo tiek pykčio, nevilties, įtūžio ir nusivylimo, kad visi žengtelėjo atgal. Mergaitė buvo beveik pasišiaušusi iš pykčio kaip koks tigras. Jos akys blykčiojo žaibais. Viskas tapo gryniausia nesąmonė ir per sekundę jos draugiškumas kitiems koledžams dingo lyg vėjui papūtus. Paskui staigiai atsitokėjo. Ar ji gali šitaip niršti, kad susidarė stebėtojų krūva, kurie žiūri į ją kaip į trenktą? Tai jau nebuvo svarbu. Dabar liko tik pyktis, bet po dešimties minučių liko tik nusivylimas, kuris smaugė mergaitę iki ašarų, bet akys net nesublizgėjo. Tik nebuvo tokia, kad dabar apsiverktų prieš visus ir pasikūkčiodama šnarpštų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 16, 2015, 06:44:51 pm
Garbanėles šiaip ne taip susirišusi į netvarkingą kuoduką, apsivilkusi paprastą sportinę palaidinę ir tampres, apsiavusi paprastais kėdais, Kasiopėja įžengė į aikštę nešina savo šluota. Garbanės šluota nebuvo naujausia, tačiau Kasiopėjai ji tiko ir patiko, nors ,,Žaibą 9" seniai numušė kitų markių šluotos.
Iš tolo pamačiusi, kad kvidičo aikštėje apstu žmonių, mergina apžergė savo šluotą, ir tvirtai atsispyrusi nuo žemės, šovė dangun. Apskriejusi ratą aplink aikštę, mergina užmatė kažkokį sūsibūrimą, tad nusprendusi pasižiūrėti kas ten gero, Kasiopėja nusklendė link žemės, ir nutūpusi priėjo prie susirinkusiųjų.
-Hey, nestumk. Ne visi iš mūsų yra pasipūtėliai,-ji nusijuokė Džeinei prakalbus, jog ne už ilgo susirinks ir kiti koledžai. Apsižvalgiusi grifė kiek nusivylė - aikštėje buvo vien klastuoliai.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Venera Tonks Kovo 16, 2015, 08:11:18 pm
Venera ėjo į aikštę. Ji buvo apsivilkusi juodas sportines kelnes ir juodus marškinėlius su grupės "Nirvana" logotipu. Mėlynus plaukus buvo susirišusi į uodegėlę o savo "Žaibą 7" tvirtai spaudė rankoje. Venė greitai žingsniavo aikštės link. Ji buvo kiek nusiminusi kad pasidarys mišrios komandos. Norėjo žaisti už savo Grifų Gūžtą. Venera manė kad visai neblogai žaidžia kvidičą. Visiškai nebijo aukščio, neblogai valdo šluotą. Vasarą miške dienų dienas treniravosi. Galiausiai grifiukė pasiekė aikštę. Aikštėje knibždėjo klastuoliai. Visi spaudė šluotas ir klegėjo. Staiga Venera pamatė kad daugumos klastuolių šluotos žymiai geresnės negu jos. Klastuoliai atrodė kiek nusivylę kad reiks žaisti mišriose komandose. Venera priartėjo prie mokinių minios. Ir vis dėlto tarp visų tų klastuolių stoviniavo ir viena grifė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 20, 2015, 10:11:03 pm
   Gabi stebėjo viską, kas vyko aikštėje. Akimirksniu jame ėmė daugėti žmonių. Kai Gabi išgirdo žinią, kad komandos bus mišrios, akimirksniu ją užliejo pyktis. Ir visai nesvarbu, kad ji dar nei karto net nematė, kaip žaidžiamas kvidičas. Taip pat buvo nesvarbu, kad ji nepretenduos į komandą, nes, visų pirma, nei karto nėra sėdėjusi ant šluotos, be to, jos nei neturi ir kaži, ar pirmakursiams išvis galima žaisti, bent jau kiek ji girdėjo.
 - Ot smagumėlis, - garsiai prabilo ji. - Įsivaizdavau, kad kvidičas žaidžiamas už savo koledžą, - kandžiai tarė ji, nors žodžiai buvo tuo pačiu neskirti niekam, bet ir skirti visiems. - O čia, pasirodo, žaisime visi laaabai draugiškai! - susiraukusi metė žvilgsnį į kitų koledžų mokinius.
   Pažvelgusi į grifus, Gabi pastebėjo logotipą ant Veneros marškinėlių. Gal ne visi grifai lūzeriai, pagalvojo ji. Nirvaną Gabi dievino. O šiaip, Gabi dar ir dabar nesuprato, ką čia daro - juk ji nedalyvaus atrankoje, turėtų sėdėt tribūnose. Bet juk merginos man žadėjo duoti paskraidyt, galvojo. Ot ir stovėsiu čia, pasakė sau mintyse, sukryžiavo rankas ir dar labiau susiraukė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 28, 2015, 12:03:52 am
   Jekaterina ramiai atėjo į Kvidičo aikštę. Vilkėjo juodą palaidinę ilgomis rankovėmis, juodas tampres ir savo ypatinguosius sportbačius. Šie buvo ilgi, maždaug beveik iki kelių. Vieno iš jų raišteliai buvo žali, o padas sidabrinis. Kito raišteliai - sidabriniai, padas - žalias. Dešinėje plaukų pusėje žvilgėjo dvi viena šalia kitos žalia ir sidabrinė sruogos. Tarsi dar labiau pabrėždama Jekaterina pakeitė akių spalvą į žalią, palei vyzdį ir išorėje rainelės turiančią sidabrinio atspalvio. Klastuolė paprašė tėvų atsiųsti jos senesnį "Žaibą 12". Pačios juodaplaukės rankose žvilgėjo "Žaibas 18". Atėjusi antrakursė aikštę rado tuščią. Tvarkingai padėjusi senesnę šluotą Jekaterina šovė į padangę. Padariusi kelias mirties kilpas ji skriejo kuo greičiau, o vėliau treniravosi "Vronskio simuliavimą" laukdama draugės.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 28, 2015, 12:11:57 am
   Gabi atbėgo į kvidičo aikštę. Jai norėjosi apsirengti žaliai, kaip ir priklauso klastuolei, bet dabar ji buvo atsivežusi tik juodus sportinius drabužius. Gabi matė, kad Jekaterina jau skraido, tačiau ant žemės gulėjo dar viena šluota. Šyptelėjusi Gabi suprato, kad Jekaterina tą šluotą tikriausiai iš kažkur šiandien gavo jai.
- Jekaterina, - sušuko mergaitei draugė, - ar galiu? - parodė pirštu į šluotą.
   Gabi dar nei karto nėra skridusi ant šluotos. Šiaip jai neatrodė baisu, bet vienintelis dalykas, kurio ji bijojo, buvo apsikvailinti prieš kitus. Tačiau jeigu Jekaterina pamatys, kaip Gabi nukrenta ar ką, tai dar ne pasaulio pabaiga. Svarbiausia, kad koks grifas neužmatytų ir viskas bus gerai. Gabi spoksojo į šluotą laukdama draugės atsakymo.

((Tai įsivaizduojam, kad aikštėj nieko nėra? Tikrai jau nieko nesigaus su ta atranka?))
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 28, 2015, 06:21:35 pm
   Jekaterina užsimerkusi skriejo ant šluotos, paleidusi rankas. Vėjas švilpė ausyse, atnešdamas kažkokius šūksnius. Klastuolė atsimerkė ir smigo beprotišku greičiu žemyn. Rodės, tuoj plosis, bet prie žemės staigiai sustojo ir švelniai atsistojo, nulipusi nuo šluotos.
 - Ši šluota - dovana tau, kad galėtume kartu skraidyti. O dabar daryk kaip aš, - juodaplaukė paguldė šluotą sau iš šono ir ištiesė viršum jos koto ranką. - Op!
Ryžtingu balsu pašauktas "Žaibas 18" stryktelėjo mergaitei į delną. Apžergusi šluotą Jekaterina atsispyrė nuo žemės ir didžiuliu greičiu nuskriejo viršun. Pamojavusi draugei laukė, kol atskris ir ji. Gabi juk drąsi ir ryžtinga, taigi šluota jai nepaklūsti negalėjo. Klastuolė šyptelėjo ir pasitvarkė išsidraikusius plaukus - išsitiesino  ir susirišo į aukštą arklio uodegą.

((Taip))
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 28, 2015, 09:12:25 pm
   Jekaterina nusileido ant žemės ir parodė Gabi, kaip pakilti į orą. Bet prieš tai ji pasakė, kad šluota - dovana Gabi. Gabi nelabai suprato - nejaugi Jekaterina jai šluotą dovanoja visam laikui? Gabi negalėtų priimti tokios dovanos, bet šiandien tikrai paskraidys. Mergaitė atsistojo taip, kaip skaitė knygoje ir ką tik jai parodė Jekaterina. Ištiesė ranką viršum šluotos ir valdingai, garsiai tarė:
- Op! - šluota iškart atsidūrė Gabi rankoje.
   Pirmakursė, nors ir bijodama, bet nieko nelaukusi atsispyrė kojomis į priekį ir pradėjo kilti aukštyn. Ji lėkė labai, labai greitai, tačiau pati jautė, jog stipriai svirduliuoja į šonus. Gabi pabandė keletą kartų apsisukti. Viskas lyg ir pavyko, o Gabi skrido tikrai labai greitai, bet tikrai matėsi, kad ant šluotos ji skraidyti dar nemoka, nes visada krypavo į šonus, nelabai išlaikė pusiausvyrą. Priskridusi prie Jekaterinos sušuko:
- Tai nuostabu! O ką tu turi omeny sakydama, kad ši šluota yra dovana man? Aš negalėčiau priimti tokios dovanos, nebent kartais paskraidyti, - pasakė mergaitė draugei. - Beje, pirmakursiams negalima skraidyti be priežiūros, ar ne? - apsidairė aplink, ar nemato koks profesorius.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 28, 2015, 10:33:36 pm
   Jekaterina stebėjo, kaip į orą kyla Gabi. Ši kiek svirduliavo, tad atrodė juokingai. Juodaplaukė nesijuokė. Juk draugė pirmą sykį skrenda.
 - Šią šluotą aš tau dovanoju ir nebandyk ginčytis! - suriko Jekaterina, nes aukštai vėjas stvarstė žodžius ir nešiojo tolyn. - Pirmakursiams negalima turėti savo šluotų, bet argi tu klausysi. O jei ką - galėsi palikti pas mane.
Žiasmingai nusišypsojusi Klastuolė nuskrido žymiai aukščiau, nei tikriausiai būtų galima. Paleidusi rankas ėmė lėtai ir atsargiai lipti ant šluotos koto. Širdis pašėlusiai daužėsi, nes cirko būrelyje reikėjo lipti ant ne taip judančio daikto, ne taip aukštai, o apačioje stovėdavo batutas. Mergaitė užlipo ant šluotos abejomis kojomis ir priėjo prie galo. Užsimerkė ir ištiesė rankas, o vėjas glostė veidą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 29, 2015, 09:44:27 pm
- Ačiū! - skraidydama sušuko Gabi, bet žinojo, kad kai gaus savo šluotą, šią Jekaterinai gražins. - Laikysiu pas save, - nusijuokė, - tiek to tas taisykles!
   Gabi skraidyti labai patiko. Vis dar jautė, kad svirduliuoja, bet kai skirsdavo lėčiau, tuomet nesvirduliuodavo. Tačiau Gabi patiko skraidyti greitai ir ji vis didino greitį nepaisydama to, kad gal atrodo kiek juokingai, kai šluota svirduliuoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Ji stebėjo Jekateriną, kaip ji užlipo ant šluotos abejomis kojomis ir priėjo prie galo. Gabi širdis į kulnus nusirito - o jei Jekaterina nukris? Dabar jau Gabi sustojo ore.
- Ar nebijai?
   Stebėjo draugę tuo pačiu ir žavėdamasi, ir bijodama. Gabi dar nematė, kad kvidiče dar ne tokių dalykų būna, tad šitai jai atrodė baisu.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 29, 2015, 10:47:28 pm
   Jekaterina stovėjo ant šluotos užsimerkusi ir ištiesusi rankas. Vėjas blaškė jos ištiesintus, bet jau paleistus plaukus. Jie vėl buvo juodi, be sruogų. Aukštai vėjas kaukė ir neleido jokiems žodžiams trikdyti to nuostabumo, bet prie Klastuolės priskrido labai susirūpinusi Gabi, bet jos klausimas išdavė susižavėjimą. Antrakursė atsimerkė ir nusišypsojo, žvelgdama į mišką.
 - Ne, - ramiu balsu atsakė. Tarsi ji nieko nebijotų. Juodaplaukė kiek paėjo toliau nuo krašto ir atsispyrė nuo šluotos, kuri ją kiek išmetė į orą. Grakščiai išsitiesusi, išrietusi nugarą ir ištiesusi rankas mergaitė ore padarė ratą ir nusileido tiesiai ant savo šluotos. Tuomet žaibo greičiu smigo žemyn, tarsi koks akmuo ir prie pat žemės sustojo ir akimirksniu šovė aukštyn, sukdamasi kaip suktukas. Galiausiai ore užlipo ant šluotos ir teatrališkai nusilenkusi vėl atsisėdo ir kvatodama priskrido prie Gabi.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 29, 2015, 11:24:03 pm
- Aš negaliu žiūrėt, - juokdamasi tarė Gabi.
   Jai tokie triukai ore tikrai buvo baisūs. Bet turbūt taip buvo dėl to, kad Gabi dar niekada neteko matyti skraidančių burtininkų ir pati ji ant šluotos sėdi pirmą kartą. Gabi pagalvojo, kad ir jos skraidymas neturėtų apsiriboti vien greitu sukimusi ratais. Ji ėmė skirsti tiesiai. Kaip ir prieš tai, skrido labai greitai. Sukaupė visą drąsą. Užsimerkė. Ir pabandė persiversti ore. Pavyko! Viskas įvyko taip greitai, kad Gabi net nepajuto, kaip vėl ėmė skirsti tiesiai ir vos neatsitrenkė į Hogvartso sieną, bet sureagavo greitai ir prie pat sienos mergaitė apsivertė dar kartą. Po truputį jos svirduliavimas ant šluotos ėmė dingti ir Gabi jautėsi drąsiau. Ji padarė dar kelis persivertimus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 29, 2015, 11:47:48 pm
   Jekaterina linksmai nusojuokė ir stebėjo Gabi apsivertimus ore, kuriuos draugė jau išdrįso padaryti. Ir svirduliavimas ėmė nykti.
 - Bravo! - sušuko plodama. - Bet dabar mano eilė!
Klastuolė iškilo kuo aukščiau ir atsispyrusi nuo šluotos padarė ore kelis kūlvirsčius. Nusileidusi šovė aukštyn, o vėliau lyg koks medžiojantis paukštis smigo žemyn. Likus gal porai centimetrų iki žemės žaibiškai sustojo ir net nepasišiaušusi nulipo nuo šluotos. Tuomet vėl užlipo, tik šįkart kojomis ant koto ir staigiai šovė viršun lyg raketa. Negalėjai suprasti, kaip ji išsilaiko. Tuomet ore linksmai atsistojo kaip žvaigždutė ir laikė šluotą rankoje. Greitai ant jos užsėdusi nušvilpė prie draugės Gabi. O šiai skraidyti sekėsi vis geriau ir geriau. Ji darė didžiulę pažangą, kaip pirmąsyk skrendanti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 29, 2015, 11:59:03 pm
   Gabi stebėjo Jekateriną ir nesuprato, kaip įmanoma taip skraidyti. Kai ji greitai nėrė žemyn, Gabi išsigando, nes pamanė, kad Jekaterina tėkšis žemėn. Tačiau nieko panašaus nebuvo - likus vos porai centimetrų ji sustojo. Man iki tokio skraidymo kaip žiobarui iki Hogvartso, pagalvojo Gabi. Mergaitė ir toliau skraidžiojo ore, dabar priskrido prie kvidičo lankų ir landžiojo pro juos. Vėl padarė kelis apsivertimus ore. Buvo smagu, bet tikrai neįspūdinga. Atsistoti ant šluotos ar kitaip prarasti kontaktą su ja Gabi tikrai bijojo, nes tai būtų byloję tik viena - Gabi kris ant žemės. Tad ji ir toliau skraidžiojo po visą kvidičo aikštę darydama apsivertimus ore. Jautė, kaip vėjas plaiksto plaukus ir šaltas oras pučia į veidą, bet tai buvo malonu. O šiaip ar taip, skraidyti jai pasirodė paprasčiau, nei anksčiau ji galvojo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 12:12:34 am
   Jekaterina stebėjo Gabi ir matė, kad ši elgiasi vis drąsiau ant šluotos. Klastuolė praradusi norą nardyti žemyn ir šaudyti aukštyn pradėjo landžioti pro lankus. Tai šonu, tai žemyn galva, tai kaip grąžtas. Vėliau dar suktukais ir apsisukant aplink lanką ir panašiai. Galiausiai apsivertė žemyn galva ir linksmai kvatodama ėmė skraidžioti po aikštę. Staiga kai ką prisiminusi šūktelėjo Gabi, kad tuo grįš ir nuskrido link pilies.

   Grįžusi už poros minučių Jekaterina rankoje gniaužė nuosavą aukso šmaukštą. Ji turėjo savo Kvidičo kamuolių rinkinį. Išmetusi jį į orą mergaitė pademonstravo tiesiog meistrišką gaudymą. Užtruko vos dešimt minučių ir jau pergalingai gniaužė kamuoliuką rankoje. Vėliau išmetė jį oran ir užsimerkė. Po penkių minučių šovė į orą ir pradėjo dar vienas gaudynes.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 12:26:22 am
   Jekaterina į kvidičo aikštę atsiskraidino aukso šmaukštą. Gabi taip pat pabandė prisidėti prie gaudynių. Ji nematė, kur yra šmaukštas, bet ėmė skristi paskui Jekateriną ir netrukus jos atrodė lyg per tikras kvidičo rungtynes - abi vijosi aukšto šmaukštą. Bet Gabi jo net nematė. Nelabai jai patiko tą šmaukštą gaudyti. Staiga prieš akis išdygo būtent tas šmaukštas, bet vos Gabi spėjo sureaguoti, jis jau buvo kitoje vietoje. Ne, aukso šmaukštas tikrai neskirtas Gabi.
- Gal turi ir kitų kamuolių, kritlį ar muštuką? - paklausė Gabi sustojusi ore.
Apie kvidičą Gabi skaitė knygoje, tad jau žinojo jo taisykles ir kitas subtilybes. Jai knietėjo pro lanką įmesti kritlį ar atmušti muštuką, bet aukso šmaukštas mergaitei nebuvo įdomus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 12:34:03 am
   Jekaterina nuskrido žemyn ir atidarė krepšį, kurį atsitempė iš Klastūnyno bendrojo kambario. Jame buvo gerai pritvirtinti du muštukai ir kritlis.
 - Paimk, kuriuos nori. Jeo dergsies su muštukais, lazdos yra krepšy! - šūktelėjo Klastuolė Gabi ir su nevaržoma jėga nusivijo aukso šmaukštą. Draugei jis nebuvo įdomus, o štai juodaplaukei tik ir magėjo vytis tą kamuoliuką. Vikriai nardydama tarp lankų ir stulpų ji dideliu greičiu sekė kamuoliuką, kuris skrido priekyje jos. Mergaitė jau skriejo iš visų jėgų ir tiesė ranką pagauti šmaukštą. Pergalingai šovusi viršun su spurdančiu kamuoliuku rankose Jekaterina apžvelgė tuščią aikštę ir kiek nusivylė. Kad ją būtų matęs komandos kapitonas! Juodaplaukė kiek nusiminė, bet liūdesį nutraukė vienas paprastas dalykas - Jekaterina sviedė šmaukštą tolyn. Jos veide nušvito padūkusi šypsena ir ji nusivijo kamuoliuką.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 07:49:59 pm
   Gabi nusileido ant žemės ir iš krepšio pasiėmė lazdą. Tada atrakino muštuką ir šis su didžiule jėga, kad Gabi net nespėjo susigaudyti, šovė į orą. Gabi tuoj pat apžergė šluotą ir ėmė skristi aukštyn. Muštukas kažkur dingo, bet netrukus pasirodė ore ir skriejo tiesiai į Gabi. Mergaitė rankoje laikė lazdą ir vos jai spėjus pasiruošti atmušimui, muštukas išdygo prieš akis. Gabi iš visų jėgų muštuką atmušė. Tam reikėjo nemažai jėgos, bet Gabi gerai pavyko ir tai jai patiko. Pirmakursė skraidžiojo po kvidičo aikštę kiekvieną kartą atmušdama muštuką, kai šis į ją skrisdavo. Jis kėsinosi ir į Jekateriną, Gabi raketos greitumu movė link muštuko, kad spėtų jį atmušti. Mergaitei šito neužteko. Ji atitaikė akimirką ir atrakino dar vieną muštuką ir dabar jau kovojo ne su vienu muštuku, bet su dviem.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 07:55:30 pm
   Jekaterina pastebėjo, kad Gabi žaidžia su muštukais. Šyptelėjusi staigiai išsilenkė į ją skrendančio ir žaibo greitumu nudūmė tolyn. Ji audė aukso šmaukštą. Tarsi iš niekur atėjo keli mokiniai. Jie greitai išbėgo iš tribūnų, o atėjo jų jau visa gauja. Padrąsinta žiūrovų antrakursė milžinišku greičiu lėkdama išvengė muštukų, kurie skraidžiojo aplink ir gaudė aukso šmaukštą. Ji skraidė aukštai, kai išvydo tą kamuoliuką pažemėje. Atpalaidavusi šluotą pasilenkė ir didžiuliu greičiu smigo žemyn. Kaip medžiojantis paukštis. Prie pat žemės išdidžiai sugavo šmaukštą ir iškėlusi virš savęs šovė kaip kulka viršun. Sustojusi klausėsi šūksnių ir ovacijų. Dėmesys buvo tarsi oras, kuriuo Jekaterina kvėpuodavo, tad susižavėję šūksniai glostė juodaplaukei savimeilę. Visi Klastuoliai turėjo kiek to pasipūtimo, bet šįkart mergaitė pernelyg nesipuikavo, kad kiti nepradėtų nervintis dėl pasipūtėliškumo. Smarkiai nusviedusi šmaukštą vėl puolė jo ieškoti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 08:30:09 pm
   Į kvidičo aikštę atėjo mokinių, bet į šiuos Gabi nekreipė dėmesio. Kažkodėl dabar jai jie nei kiek nerūpėjo. Kol kas įdomiau buvo skraidyti ir atmušinėti muštukus. Jekaterina buvo užsiėmusi aukso šmaukštu, o Gabi skraidžiojo, sukiojosi ore, kartais tiesiog išsisukdavo nuo muštukų, o kartais juos atmušdavo. Pirmą kartą Gabi jautėsi tokia laisva, tokia galinga. Skraidyti jai tikrai patiko. Ji jautė, kad kuo daugiau skraido, tuo jai geriau sekasi. Tačiau vis dėlto Gabi šiek tiek pervertino savo jėgas. Matydama, kaip laisvai skraido Jekaterina, Gabi ėmė į ją lygiuotis ir bandė daryti visokius triukus ore. Atmušusi muštuką pirmakursė pabandė atsistoti ant šluotos. Jai pavyko. Bet staiga jai į nugarą trenkėsi kitas muštukas, apie kurį Gabi tuo metu paprasčiausiai nepagalvojo. Mergaitė tik spėjo pajusti, kaip krenta žemyn ir netrukus atsidūrė ant žolės. Prarado sąmonę.

((Noriu į ligoninę. :DD))
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 08:39:51 pm
((Jeigu jau taip... :D ))
   Jekaterina vis dar smagino žiūrovus ir net nepastebėjo vis labiau drąsėjančios Gabi. Žaisdama su aukso šmaukštu Klastuolė jį pagaudavo, paleisdavo ir staigiai priskridusi sugriebdavo ir vėl išmesdavo oran. Akies krašteliu užmatė, kad Gabi lipa ant šluotos.
 - Ne, Gabi! Nelipk! - ji pavėlavo. Draugė jau stovėjo ant šluotos. Pamačiusi atskrendantį muštuką Klastuolė prarado viltis apie laimingai pasibaigusią istoriją. - Bombardo!
   Nepataikė. Muštukas nutrenkė draugę.
 - Arresto Mommentum! - sulėtinusi kritimą sugaudė visus kamuolius ir staigiu judesiu sudėjusi į krepšį užsimetė jį ir lazdelės mostelėjimu pradanginusi šluotas ištarė burtažodį, kuris pakėlė Gabi į orą. Žaibišku greičiu Jekaterina nudūmė link pilies ir paliko nespėjusius susigaudyti žiūrovus.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 27, 2015, 05:19:28 pm
Gabriella įžengė per pagrindinį įėjimą ir apsižvalgė. Aplink - žalia žolė, didžiulės, didingos tribūnos ir nei vieno mokinio ir mokytojo. Klastuolė prisimerkė. Kas čia dabar? Zombių apokalipsė, kad nieko nėra? nusistebėjo mergina.
Septyniolikmetė buvo apsirengusi patogias juodas timpes ir raudoną sportinę palaidinę ant petnešėlių. Gabriella nusimetė kuprinę nuo pečių ir iš jos išsitraukė sportinių batų porą. Šviesiaplaukė užsirišo batraiščius ir pakilo nuo žemės. Savo šviesius, tiesius plaukus, Gabriella sukėlė į aukštą uodegą. Septyniolkmetė padarė pramankštą ir prabėgo kelis ratus. Dar kartą prasitampiusi, klastuolė grįžo prie kuprinės.       
- Accio šluotą! - sušuko mergina ir po kelių akimirkų jos rankose atsirado puiki šluota - "Žaibas 18".       
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Constance Inaz Balandžio 29, 2015, 05:58:18 pm
Konstancija buvo susilažinusi su viena savo drauge dėl vieno dalyko, kuris slaptas, taigi ji niekam apie tai neprasitarė. Gaila, bet ji pralošė ir gavo daryti visą kelią iki pat Kvidičo aikštės ir dar aplink ją saulutes.
 - Devyniasdešimt keturi, devyniasdešimt penki... galima pailsėti? - springdama paklausė šalia žygiuojančios, išsišiepusios draugės Varnės.
- Ne, - ji tyliai kikeno. Konstancija žinojo, kad toji draugė - tikra bailė, tad nenustebo, kai ji prisauliavusi prie Kvidičo aikštės gavo staigiai atsisveikinti, nes išvydusi žmogų Varnė paspruko. Bailė, pagalvojo mergaitė ir tesėjo pažadą, taigi sauliavo aplink Kvidičo aikštę.
 - Šimtas aštuoniasdešimt aštuoni, šimtas aštuoniasdešimt devyni, šimtas devyniasdešimt... du šimtai! - ji atsistojo ir nusibraukė smulkiai garbanotus, raudonus plaukus nuo veido. Net ir būdama su baltinukais, džinsais ir juodais aukštakulniais ji viską atliko. Jau buvo praturi prie tos aprangos. Viduryje aikštės ji plestelėjo ant žemės sukryžiavusi kojas ir žiūrėjo į septintakursę, kuri ruošėsi skraidyti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 29, 2015, 07:03:23 pm
Gabriella jau ruošėsi šokti ant savo šluotos, bet išgirdo kažką trenksmingai ateinant. Labiau tiktų pasakyti atšuoliuojant. Mergina kilstelėjo antakį, o kartu su juo, pakilo ir lūpų kampučiai. Klastuolė tyliai sukikeno. Ji stebėjo raudoną garbanėlę besisukinėjančią ant žalios pievelės. Gabriella kritišku žvilgsniu nužvelgė mokinę ir šyptelėjo. Su aukštakulniais daryti saulutes - neblogai, mergyt, neblogai, pagalvojo mergina ir pažvelgė į šluotą. Tada vėl į mergaitę. Galiausiai, septyniolikmetė sumąstė nueiti prie raudonplaukės, susipažinti ir prisistatyti.
- Sveika. Aš Gabriella, Klastūnynas, - padavė ranką garbanėlei. Pamačiusi mergaitės išraišką nuramino. - Nieko blogo tau neketinu padaryti. O gal..? pagalvojo mergina ir nusišypsojo.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Constance Inaz Balandžio 29, 2015, 07:16:06 pm
Konstancija sėdėjo ir stebėjo, kaip į ją spokso mergina. Pakreipusi galvą mergaitė vikriai atsistojo ir padavė ranką, po to dramatiškai nusilenkdama ir linksmai nusijuokdama.
- Konstancija Inaz, pirmas kursas, Švilpynė. Čia visuomet taip teatrališkai sveikinamasi? - linksmai užklausė raudonplaukė ir atmetė galvą, kad nevirstų į plaukų krūvą, kurie buvo stori ir velniškai tankūs. Pilnapadžiai aukštakulniai, gal dešimties centimetrų nesmigo į žemę, kas labai patogu atrodė esant Kvidičo aikštėje, kur žolė. Žole ir žolė.
- Spėju, ruošiesi skraidyti? Ai ne, aš nebijau žmonių, kaip mane draugė, - prunkštelėjo. - Gal neatrodžiau kaip tragiška idiotė, darydama saulutes? Galva apsisuko, - Švilpiukė nenustygo vietoje ir apsisuko ant kulno juokingai užversdama akis ir iškišdama liežuvį, tarsi grasintųsi nualpti ir sukikeno.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 03, 2015, 08:34:23 pm
- Kas teatrališkai? - nesuprato mergina. - Ai, tu apie koledžą? Aš pratus pasakyt, kad Klastūnynas, mat nevisi tiki... Arba nenori tikėt, - mintyse pridūrė Gabriella. - Malonu susipažinti, - plačiai nusišypsojo.
- Kokia draugė? Išties, ruošiausi paskraidyt, bet nebežinau, ar skraidysiu, ar ne. Būtų visai nieko prasilėkt, užsimiršt ir nieko nejaust, tik švelnų vėją, bėgiojantį po kūną. Pala, aš visa tai pasakiau GARSIAI? - Gabriellos akys išsipūtė kaip milžiniški oro balionai. Yup, pasakei garsiai ir dabar atrodai sumautai...
- Ne, tikrai neatrodei kaip idiotė, aš didesnė idiotė, nei tu, patikėk, - nusijuokė Gabriella, perbraukdama plaukus, surištus į uodegą. - Skraidyt ar neskraidyt? Štai kur klausimas...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Constance Inaz Gegužės 04, 2015, 12:10:55 am
Konstancija žiūrėjo į Gabriellą ir niekaip negalėjo nustygti. Hyperaktyvus vaikas - ką padarysi.
 - Kodėl netiki, kad iš Klastūnyno? Tik Klastuoliai rengiasi nuo galvos iki kojų juodai, - lygbir aiškino, lyg ir postringavo, o gal nusišnekėjo pudelio pravardę užsitarnavusi Švilpė.
 - Draugė, tai ir sakau, kad nesu kaip ji, nes toji tavęs išsigando ir pabėgo, - Konsta išsišiepė, kai jos naujoji pažįstama pradėjo vapėt paistalus apie vėją. - Būtų užtekę pasakyti, kad mėgsti vėją, greitį, aukštį ir adrenaliną, - sukikeno ji. - Ir nenumanau, kodėl tavo akys panašios į balionus.
Pirmakursės eilė ir išmušė jos valanda. Dabar jai akys išško.
 - Netikiu, kad atrodžiau kaip sveiko priti sauliuodama aplink aikštę, - nepatikliai pasakė. - Čia Homeras ar dar koks biesas? - pasiteiravo apie tūkstantį kartų girdėtą frazę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 04, 2015, 06:47:29 pm
- Nežinau, gal nesu tokia klastinga, kad būčiau Klastūnyne, - nusišypsojo. - Atvykusi į Hogvartsą, norėjau pamiršti praeitį, bet, deja, paskyrė į Klastūnyną.
- A, geras, nepastebėjau tavo draugės, - nusijuokė Gabriella. - Ne, atrodei gan normaliai.
- Čia Šekspyras. "Hamletas". Niekada nesi girdėjusi?
- "Būti ar nebūti - štai mįslė.
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?"

Gabriella pavartė akis ir nusijuokė. Ji nenorėjo pradėti kalbėti apie visokius Šekspyrus ir jų "Hamletus".
- Kaip manai, Šekspyras buvo vyras ar moteris? Daugelis sako, kad tai buvo vyru apsimetinėjanti moteris. Tais laikais moterys neturėjo teisių, - Jėzus. Visada pradedu kalbėt apie moterų teises. Gabriella, turi teisę tylėti. Viskas, ką pasakysite, gali būti ir bus, panaudota prieš jus pakartojo girdėtą frazę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 04, 2015, 07:16:29 pm
   Gabi nuo pat Hogvartso durų lėtai ir ramiai skrido Jekaterinos skolinta šluota kvidičo aikštės link. Nors paskutinį (ir pirmą) kartą, kai Gabi skrido, jos skraidymas baigėsi ligoninėje, mergaitei kažkodėl visai nebuvo baisu skristi. Vėjelis švelniai glostė plaukus, skristi buvo lengva, Gabi jautėsi lyg plunksna. Aikštėje Gabi pamatė Gabriellą ir vienąkart pastebėtą švilpę, kurios dar nepažinojo. Lėtai prie jų priskridusi, nugirdo, ką Gabriella kalba apie Šekspyrą.
- Domiesi žiobariška literatūra? - šyptelėjusi paklausė Gabi. - Tai jau turbūt, kad jis buvo vyras, - gūžtelėjo pečiais Gabi, nors tiek jai ir terūpėjo tas Šekspyras. - Beje, labas, - nusijuokė ir pažvelgė ir į Gabriellą, ir į tą švilpę.
   Nors Gabi ne itin bičiuliavosi su kitų koledžų mokiniais, bet šįkart pirma pasisveikino su kito koledžo mokine ir, bent jau jai atrodė, Gabi dabar turėjo atrodyti visai draugiškai.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 06, 2015, 05:34:50 pm
Gabriella kažką kalbėjo apie Šekspyrą, kai prie jos prisigretino kita klastuolė - Gabi.
- O, sveika, - pasisveikino mergina nusišypsodama. - Man patinka žiobariška literatūra. Pavyzdžiui kaip Šekspyras, Agata Kristi. Dar visai patinka toks niekam nežinomas poetas, bet kam rūpi, - pamačiusi nuobodžias mergaičių išraiškas nutilo Gabriella.
Mergina tvirčiau suspaudė šluotą ir jau jautė vėją, kedenantį jos šviesius plaukus. Klastuolė nužvelgė aikštę ir ilgesingai atsiduso. Ji pasiilgo ilgų pasiskraidžiojimų, vėjo ir laisvės... Bet mergina norėjo skraidyti viena, tad nusprendė tai padaryti kitą kartą. Ji padėjo šluotą ant žemės.
- Esi kada nors skraidžiusi? - paklausė septyniolikmetė Konstancijos.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Constance Inaz Gegužės 07, 2015, 04:23:56 pm
Konstancijai mintyse dzingtelėjo žodis ,,Šekspyras" ir ji nurimusi klausėsi ištraukos, kurią deklamavo klastūnė. Prie jų prisiartino dar viena mergaitė, kurios švilpė nepažinojo.
- Labas. Konstancija Inaz, Švilpynė, pirmas kursas. O koks tavo vardas? - ji atsisuko į Gabriellą.
- Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus
  Širdies kančias bei sopulių šimtus,
  Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, -
  O, tokia pavydėtina dalia
  Kas nesidžiaugtų? Mirt - užmigt? Užmigti?
  Gal būt, net ir sapnus regėt? Štai kur
  Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
  Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
  Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Švilpė išsišiepė. Deja, Šekspyras patiko ne vienai tai speptintakursei, o ir Konstancijai. Ji mokėjo gražiausias vietas Hamleto ir dar mokinosi mintinai. Dėl savęs, tiesiog šiaip.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 07, 2015, 05:09:36 pm
   Gabi klausėsi, ką Gabriella kalba apie literatūrą, bet mergaitę tai ne itin domino. Ne mano sritis, pagalvojo ji.
- Aš esu Gabi, - prisistatė mergaitė Konstancijai. - Pirmakursė. Iš Klastūnyno, - didžiuodamasi užbaigė prisistatymą.
   Kai Gabriella paklausė Konstancijos apie skraidymą, Gabi tarė:
- Aš dar tik kartą skraidžiau, - nusijuokė. - Atsidūriau ligoninėj, bet koks skirtumas, - lyg niekur nieko pakilo su šluota aukštyn.
   Gabi apskrido ratą aplink aikštę. Lauke šalta nebuvo, bet vėjas buvo šaltas. Plaikstė plaukus į visas puses. Mergaitė grįžo prie Gabriellos ir Konstancijos. Buvo visa susivėlusi nuo vėjo. Gabi grįžo kaip tik tada, kai Konstancija deklamavo kažkokias eiles. Jaučiuos kaip žiobarų mokykloje, pagalvojo Gabi, bet nieko nesakė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 07, 2015, 06:22:18 pm
Šviesiaplaukė prisimerkusi pažvelgė į iš už debesėlių išlindusią saulę. Iš krepšio mergina išsitraukė naujuosius Ray-Ban akinius nuo saulės ir užsidėjo. Mergina jau buvo pamiršusi, kad naudojo tiek daug kosmetikos ir jos rūbai ir daiktai buvo pačios geriausios kokybės. Mergina šyptelėjo.
- Tu irgi mokaisi jo arba jos kūrybą? - nustebusi nusijuokė Gabriella. - Kaip matau Gabi nelabai patinka jis, geriau pratęsim šią temą kur nors Kiauliasody, gerai? - paklausė draugiškai.
Septyniolikmetė nužvelgė kaip skrenda Gabi. Šiai nusileidus, mergina paplojo.
- Ne taip jau tragiškai ir skraidai, - pagyrė, o gal ir paguodė vienu metu septintakursė. - Bent jau šįkart neatsidursi ligoninėj. Nors... "Neperšokęs griovio, nesakyk op", - tarė mergina ir nusijuokė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 08, 2015, 11:40:13 pm
   Gabriella pagyrė Gabi, kad ji ne taip jau tragiškai ir skraido.
- Na, dar pramoksiu, - nusijuokė. - O dėl ligoninės, tai praeitą kartą tiesiog prisidirbau pati. Ėmiau sukinėtis, stotis ant šluotos ir panašiai, - numykė. - Nereikėjo to daryti, - dar kartelį nusijuokė.
   Minutėlę Gabi stovėjo tyliai ir ramiai. Mąstė, ką gi čia šiandien nuveikus. Mintyse suko planus apie naktinius eliksyrų gaminimus ar šiaip pasivaikščiojimus po Hogvartsą, gal kokios vienos kitos išdaigos iškrėtimą. Bet vis dėlto dabar diena, todėl per daug nieko slapto nepridarysi. Gabi paklausė kitų merginų:
- Ką siūlot nuveikti? - šyptelėjo.
   Dabar ji pagalvojo, kad galima būtų palenktyniauti šluotomis, bet bijojo, juk šiandien tik antra diena, kai ji su šluota.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 10, 2015, 08:54:10 pm
Septyniolikmetė apžvelgė abi mergaites. Vis dėlto neprasti burtininkai čia, Hogvartse. nusistebėjo mergina.
- Hmm, nežinau, visai neblogai būtų paskraidyti šluotomis, - nusišypsojo šviesiaplaukė, bet pajuto stiprų vėjo gūsį, kuris garsus nunešė visai į kitą pusę.
Gabriella pažvelgė į dangų. Po truputį rinkosi tamsūs debesys, nežadantys nieko gero. Pradėjo pūsti stiprus vėjas, medžiai, esantys netoli, pradėjo svyruoti ir linguoti į visas puses, lyg būtų užhipnotizuoti. Merginai toks oras nepatiko. Klastuolė nusprendė iš čia kuo greičiau dingti. Į vieną ranką ji paėmė šluotą, į kitą - kuprinę ir, atsisveikinusi su mergaitėmis ir prižadėjusi dar kada nors susitikti, nuskubėjo pilies link.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 10, 2015, 10:10:40 pm
   Gabi apsidžiaugė išgirdusi Gabriellos pasiūlymą paskraidyti ir jau norėjo pradėti skristi, bet dėl prastų oro sąlygų Gabriella apsigalvojo ir nuėjo pilies link. Iš tiesų oras labai suprastėjo - pūtė stiprus vėjas, apsiniaukė. Ir ėmė po truputėlį lašnoti. Bet Gabi tikrai nebuvo iš tų, kurie išsigąstų darganoto oro. Mergaitė nusprendė paskraidyti viena. Ji apsižergė šluotą ir neaukštai pakilo:
- Na, turbūt metas skirstytis, - tarė ji Konstancijai. - Iki, - nusišypsojo ir nuskrido.
   Gabi nesakė Konstancijai, kur skris. Tačiau ir taip buvo matyti, kad mergaitė ėmė skristi ežero link. Per tokį orą buvo skristi daug sunkiau, bet Gabi tai patiko. Šluotą buvo valdyti ne taip lengva kaip geru oru, be to, į veidą pūtė nemalonus vėjas, o tai dar labiau sunkino skraidymo sąlygas. Toks skraidymas mergaitei buvo tarytum iššūkis. Gabi išskrido iš kvidičo aikštės.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 22, 2015, 09:48:35 pm
   Kvidičo aikštėje Gabi ilgą laiką konstravo skraidymo trąsą. Tai buvo sunkus darbas, tad keli vyresni klastuoliai jai padėjo. Nors buvo nelengva, rezultatas tenkino.
   Skraidymo trąsa prasideda ties kvidičo aikšte ir yra žymima mažyčiu gelsvu smėlio takeliu ant žemės bei rodyklėlėmis prie takelio, kur reikia skristi. Skraidymo trąsoje yra daug dalykų - lankų, pro kuriuos reik praskirsti, stulpų, kurie padeda stiprinti skraidančiojo koordinaciją, nes reikia skristi "zigzagais", ir visokių įvairių kliūčių - tuneliukas, tuščiaviduriai kvadratai, kurie visai šalia, tačiau vieni yra žemai, kiti aukštai, tad reikia gebėti greitai pakeisti aukštį.
   Trąsa labai ilga. Pradedant nuo kvidičo aikštės, skrendant aplink Hogvartso kiemą, nusukant ežero link ir net aprėpiant nedidelę dalį miško. Vėliau grįžtama prie starto, kuris ir yra finišas.
   Šiandien čia vyks skraidymo lenktynės su laisvalaikio būrelio nariais. Buvo vėsus, bet gaivus, saulėtas rytas. Gabi, apsirengusi žaliomis timpomis, žaliu bliuzonu ir avėdama juodus sprotbačius, jau laukė kvidičo aikštėje laisvalaikio būrelio narių ir rankoje laikė šluotą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 22, 2015, 09:53:38 pm
   Jekaterina atkeliavo su savo šluota į pagrindinę aikštę. Buvo griežtai nusistačiusi sau šiandien jeigu laimės - nepiktdžiugauti, o jei pralaimės - nesinervinti ir nepykti. Juk vis dėlto tai veikla su būrelio narėmis (nes kol kas nei vienas vaikinukas nteroško prisijungti prie šitos veiklos). Avėjo juodus sportbačius, buvo su juodomis timpėmis ir juoda palaidine ilgomis rankovėmis. Paprastai į netvarkingą kuodą surišti plaukai buvo sukelti į aukštą kasą, kas kiek trikdė aplinkinius, jos niekada nemačiusios šitaip nusiteikusios. Valiūkiša šypsena pasipuošusi ji sėdo ant šluotos dar kieme ir nuskrido į aikštę. Nušokusi nuo šluotos dar gana aukštai įsikibusi į ją žaibiškai nusileido (ir padėkojo dievams, kad nesiplojo į žemę).
 - Sveika! - Klastuolė nusišypsojo Gabi.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Zara Plunkett Birželio 22, 2015, 11:08:47 pm
Zara į kvidičo aikštę įžengė nešina nauja šluota. Zara visada nerimavo prieš skrisdama, nesvarbu, ar tai lėktuvas, ar tai šluota. Pamačiusi besibūriuojančias kitų koledžų mergaites Zara apsidžiaugė, jog neatėjo pirma. Užlipusi ant šluotos giliai įkvėpė oro, lėtai pakilo nuo žemės ir apskriejo aplink kvidičo aikštę. Nusileidus ant žemės šiek tiek drebėjo kojos. O jeigu nukrisiu arba pasidarys silpna? Zara greit nuvijo šias mintis šalin ir sukaupusi drąsą dar kartą greitai apskriejo kvidičo aikštę. Dabar jautėsi geriau. Zara nesitikėjo laimėti, bet ir nenorėjo būti paskutinė. Pasiėmus šluotą į ranką Zara patraukė prie kitų koledžų mergaičių. Jos iš pirmo žvilgsnio atrodė savimi pasitikinčios ir Zara neabejojo, kad viena jų laimės.
- Sveikos- pasisveikino Zara.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 22, 2015, 11:33:59 pm
   Gabi pastebėjo atlekiant Jekateriną, o vėliau Zarą.
- Labas, labas, labas! - nuotaikingai sušuko Gabi. - Na, ar pasiruošusios kovai ir adrenalinui? - nusijuokė.
   Gabi pažvelgė tolyn į trąsą. Regis, viskas buvo gerai.
- Šiandien čia padaryta trąsa, tad lenktynes apsunkis begalė kliūčių, kurių metu galėsite parodyti savo koordinaciją, greitą reakciją ir taip toliau, - entuziastingai tarė.
   Gabi vis dar buvo palaidais plaukais. Padėjusi šluotą ant žemės, mergaitė iš bliuzono kišenės išsitraukė žalią plaukų gumytę ir susirišo plaukus, kad šie netrukdytų skirsti.
- Gerai, kad prisiminiau, - nusijuokė. - O tai paskui pralaimėčiau vien dėl to, kad būčiau pamiršusi susirišti plaukus.
   Gabi tikėjosi šiandien pasirodyti gerai. Vis dėlto šiais metais laisvalaikio būrelis prisipildė naujų narių, kurios yra pirmakursės. Tad Gabi turi visai nemažą tikimybę laimėti, ji juk skraidė ir praeitais metais, nors ir nedaug. Turbūt lenktyniauti teks tik prieš Jekateriną, juk ji tikrai puikiai skraido, pamanė Gabi.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klara Harison Birželio 23, 2015, 09:18:22 am
Klara įskrido ant šluotos į pagrindinę aikštę. Šluotų, žinoma, pirmakursiams nebuvo galima turėti, bet... Su savo pusseserės pagalba klastuolė ją įsigijo. Savo melsvus plaukus pirmakursė buvo susirišusi į dailų kuoduką, kad jie nesiaikstytų jai skrendant. Ji vilkėjo paprastas juodas kelnes, žalius sportbačius ir žalius marškinėlius, nes buvo gana šilta. Laimei, bent jau oras skrydžiui netrukdys. Nes tai-dar tik antras kartas, kai Klara skrenda ant šluotos. Ji buvo tvirtai suspaudusi šluotos kotą, tačiau iš šalies atrodė neįsitempusi, kiti neturėjo nieko įtarti. Ir skristi mėlynplaukei sekėsi tikrai neblogai. Čia buvo pirmasis kartas, kai ji buvo šiame laisvalaikio būrelyje, ji užsirašė čia dėl Airisės, savo pusseserės. Klara nulipo nuo šluotos ir ją laikydama rankoje priėjo prie kitų merginų, nužvelgdama jas savo žalsvai mėlynomis akimis. Kol kas jos atrodė visai nieko.
-Sveikos. Aš Klara,-prisistatė ir šyptelėjo merginoms klastuolė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeinė Meko Birželio 23, 2015, 09:30:37 am
Džeinė Meko, nusprendusi atsipalaiduoti ir pasižiūrėti, ar kas nors pasikeitė, skrido virš ežerų ir miško Hogvartso teritorijoje. Savo juodus, ilgus plaukus ji buvo susirišusi į ilgą "arklio uodegą". Ji vilkėjo raudonus trumparankovius marškinėlius, juodus džinsus, juodus batus ir juodą odinį švarką. Taigi, labai panaši apranga į jos kasdienius drabužius. Jos kišenėje buvo burtų lazdelė, jei tik kas atsitiktų. Apskrido si kone visą mokyklos teritoriją, Džeinė dar nusprendė nuskristi į pagrindinę aikštę-gal ten kas nors vyksta. Žaibiškai nuskridusi-aurorė skraidė išties gerai-iki aikštės, ji pasuko aplink ją du ratus ir pažvelgė žemyn. Ant žemės buvo keletas merginų ir skridimo trasa. Susidomėjusi juodaplaukė nuskrido prie jų ir pakibusi labai žemai ji nusišypsojo merginoms ir paklausė:
-Ką čia veikiat? Ar ketinat lenktyniauti?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rosemarie Mortimer Birželio 23, 2015, 10:55:06 am
Arisė įžingsniavo į aikštę vienoje rankoje gniauždama šluotą, o kitą susikišusi į kišenę. Buvo apsiavusi lengvus juodus, sportukus, užsitempusi juodas tampres ir apsivilkusi mėlyną džemperį - juk viršui bus gan vėjuota. Taip pat buvo užsidėjusi plonutes, bronzines pirštines, kad neslidinėtų šluotos kotas.
Arisė neskraidė labai gerai, bet ir nepasakytų, kad visai nemokėjo. Tikriausiai viską apsunkina tai, jog nuo mažens bijojo aukščio. Tačiau jai patinka lenktyniauti su savo baimėm. Patinka klausytis vėjo, šniokščiančio pro ausis, patinka kutenimas pilve, kai staigiai leidiesi žemyn. Taip pat patinka jaustis nevaržomai, niekieno nestabdomai, tarsi paukščiui. He he, paukščiui. Visai nusišnekėjai mergyt, nusišaipė iš savęs. Galiausiai priėjo jau gan nemažą susirinkusiųjų būrelį.
- Sveikos,- tarė. Akimis susirado Klarą ir šyptelėjusi prisiartino.- Labas,- šįkart tarė tik jai vienai.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 23, 2015, 12:06:32 pm
Chinatsu kaip ir visada laiminga atkeliavo į pagrindinę aikštę. Gavo laiškelį, kad čia vyks laisvalaikio būrelio merginų šluotų lenktynės. Į tą būrelį jį užsiregistravo jau po atidarymo vakarėlio, taigi čia buvo tik antra veikla, kiek žinojo Klastuolė. Vilkėjo pilka ir neonine geltona margintais sportiniais treningais ir baltais sportbačiais. Tiesiog tragiškai ilgus plaukus buvo susipynusi į kokį šimtą miniatiūrinių kasyčių, tas kasytes į storesnes kasytes, tas kasytes į kasas ir taip toliau... kol gavo labai storą ir liemenį siekiančią juodą kasą. Skraidžiusi buvo vos kelis kartus, tad tikėjosi, jog būs paskutinė, nes bent jau vyriausioji Jekaterina turėjo būti pirma ir tik pirma. Chinatsu nesijaudino dėl to, kad bus garantuotai paskutinė, nes atėjo čia prasiblaškyti, užsiimti įdomia veikla su būrelio narėmis ir nors kiek pasitreniruoti skraidyti su šluota. Atsidususi priėjo prie merginų ir pasisveikino. Atskrido ir Astronomijos profesorė Džeinė. Jopikmat, neįmanoma pabūti vien su mokinėmis, visur baladojasi profesoriai, susierzino ji.
((Apranga @) : http://www.dhresource.com/albu_909377782_00-1.0x0/women-girl-039-s-hooded-tracksuits-zipper.jpg ))
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 24, 2015, 07:38:39 pm
   Gabi palaukė, kol susirinks visos merginos. Į kvidičo aikštę atklydo Džeinė ir paklausė, ar merginos lenktyniaus.
- Hey, - nesugalvodama, ar prieš kitus mokinius sakyti "Labas", ar "Laba diena, profesore", tarė Gabi. - Taip, lenktyniausime, - išsišiepė Gabi. - Tuojau pradėsime, - nusijuokė.
   Gabi giliai įkvėpė ir tarė garsiai visoms merginoms:
- Taigi, šiandien yra labai ypatinga diena, versianti mus pajudėti ir pasivaržyti! Manau, kad neverta laukti. Tikiuosi, visos esate pasiruošusios. Kaip matote, - parodė aukštyn, - trąsa turi daug kliūčių, visas jas turime praskristi. Jeigu praleisite kliūtį, krisite žemyn. Užkerėjau. Visos turime įveikti kiekvieną kliūtį, - klastingai nusivaipė.
   Gabi atsistojo prie finišo linijos, apžergė šluotą.
- Trys, du, vienas... Pradedam! - paskelbė lenktynes ir šovė priekin.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 26, 2015, 11:24:20 am
   Jekaterina tiesiog degė nekantrumu, kaip norėjo pradėti lenktynes. Viduje kovojo dvi pusės - ta geroji, kuri sakė, kad reikia nusileisti jaunesnėms ir blogoji - trokštanti žūtbūt laimėti ir nurungti visus kelyje bei išstumdyti į šonus. Kol kas Jekaterina negalėjo pasirinkti, kuriai dominuoti - blogoji atrodė per žiauri, o geroji - per švelni. Ji atsiduso ir pasirengė pakilti į orą. Akys greitai užmatė gana tolokai esančią pirmą kliūtį - kampuotą tunelį su posūkiais. Išgirdusi išganingą ,,Pradedam!" trečiakursė atsispyrė nuo žemės ir nuskrido priekin kaip kulka. Vėjas plaikstė į aukštą kasą surištus plaukus, o aukštis kėlė adrenaliną. Galop ji suprato, kad skrenda kiek per aukštai, tad nusileido arčiau žemės ir šovė kaip kulka priekin. Tuomet prisispaudė prie šluotos ir nėrė į tą kampuotą tunelį su keisčiausiais posūkiais.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 26, 2015, 11:37:00 am
Chinatsu buvo labai susijaudinusi - dar ne itin gerai mokėjo skraidyti ant šluotos, bet būdama Klastuolė negalėjo išduoti, kad jai blogai kažkas, arba nepatinka. Gabi jau apsižergė šluotą, tad mergaitė padarė tą patį. Be jos lyg ir buvo tik viena pirmakursė. Chinatsu vėl susinervino ir dėjo visas jėgas, kad to neparodytų. Suskardėjo antrakursės Klastuolės balsas, pranešantis varžybų pradžią ir mergaitė atsispyrė nuo žemės. Nekilo taip greitai, kaip kažkokia mokinė, kuri iškart šovė į dangų. Vėl susierzinusi Chinatsu nuskrido tolyn ir išvydo savo pirmąją kliūtį - degantį lanką. Persigandusi beveik iki klykimo ji skrido tiesiai į jį ir kietai užsimerkė. Kelioms sekundėms pajuto karštį aplink save ir net tyliai cyptelėjo. Atsimerkus jai palengvėjo - kliūtį įveikė. Įgavusi drąsos ji greičiau nudūmė priekin, nes atsirado didelis noras nebūti paskutinei.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 26, 2015, 03:19:02 pm
   Gabi stengėsi skirsti kuo greičiau. Artėjo link tunelio su posūkiais kliūties. Sėkmingai įveikusi kliūtį, nors porą kartelių vos neįsimūrijo į tunelio sieną, priskrido prie lanko, kuris degė. Lankas nebuvo didelis, tad Gabi stengėsi skirsti kuo tiesiau. Ir, žinoma, didino greitį, kiek tik galėjo - kad aplenktų kitas merginas ir kuo greičiau praskristų pro lanką. Gabi ir ši užduotis pavyko, tačiau užsidegė jos sportbatis. Riebiai nusikeikusi mergaitė pristabdė šluotą ir išsitraukusi lazdelę paleido iš jos vandenį. Užgesino sportbatį. Pati klastuolė nenukentėjo, bet sportbatį teks mesti laukan.
   Per tokį didelį sugaišimą Gabi liko priešpaskutinė. Ne, ji negalėjo sau to leisti. Stengėsi vis didinti greitį, kad pasivytų pirmutines merginas. Artėjo prie kliūties, kur reikėjo praskristi pro šalia esančius lankus, kurių vienas buvo žemai, kitas aukštai, kitas vėl žemai ir taip toliau. Gabi ši kliūtis pasirodė gana lengva - ji gebėjo laviruoti aukštyje. Kai mergaitė ją įveikė, ji jau išskrido iš kvidičo aikštės ir pradėjo skristi Hogvartso kieme.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 27, 2015, 06:06:29 pm
   Jekaterina didžiuliu greičiu nėrė į tunelį su posūkiais. Priekyje jos kol kas skrido Gbai ir užvaldyta noro skristi priekin mergina spaudė, kiek galėjo, bet suprato, kad tokiu greičiu vošis į sieną ir dar atsitrenks į Gabi, taigi truputį sulėtino. Labai vikriai įveikusi tunelį išnėrė iš jo ir dideliu greičiu movė link degančio lanko jį praskrido be problemų, o dar ir savo draugę aplenkė. Prasidėjo kliūtis su aukštai ir žemai esančiais lankais. Klastuolė įskrido pro aukštąjį ir nusileido į žemąjį, kai ėmė kristi. Pasirodo, praleido dar vieną lanką. Tyliai keiktelėjusi ji apžergė šluotą ir šovė aukštyn vėl prie lankų. Suspaudusi lūpas juos įveikė dabar jau be problemų, bet tapo paskutinė. Kuo greičiau movusi priekin susidūrė su netikėtai iššokstančiomis figūromis. Čia jai pasitarnavo greita reakcija, tad kur kas sustodavo, trečiakursė praskrisdavo šonan ir vėl išsiveržė į priekį. Džiūgaudama ji pamatė, kad jau yra Hogvartso kieme ir movė priekin.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 27, 2015, 06:12:41 pm
Chinatsu visa išsišiepusi nuo ausies iki ausies skrido vienodu greičiu. Greitai tapo paskutinė, bet merginos sustodavo dėl vienokių ar kitokių priežasčių, sustabdytos lėkimo ir kliūčių. Klastuolė iįskrido į tunelį viena pirmųjų ir kampais kampeliais skrido tolyn. Išskridusi iš jo be jokių pokštų ir blogų nutikimų kiek padidino greitį, nes juk neskrisi visą laiką kaip dailiojo skridimo čempionate. Toliau sekė aukščio kaitaliojimas. Perskridusi viršutinį lanką ji atpalaidavo rankas ir nukrito iki apatinio. Vėliau vėl įsitempė ir kilo iki viršutinio. Per kelis lankus įvaldžiusi šią techniką kliūtį įveikė be jokių problemų ir vis dar viena pirmųjų. Priekyje jos skrido tik dvi merginos, o užpakalyje - visos kitos. Padrąsinta to Chinatsu paspaudė greičiau ir sucypusi sustojo, kai priešais ją iššoko figūrėlė. Atsipalaidavusi po šoko ji atsargiai laviravo ir išskridusi iš to ruožo dideliu greičiu nudūmė pirmyn ir pasivijo arčiausiai esančią merginą. Jos tryse atsidūrė Hogvartso kieme.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 06:56:37 pm
   Gabi skrido nežmonišku greičiu ir netikėtai atsitiko nemalonus dalykas - prieš nosį jai išdygo kažkokia figūra, mergaitė nespėjo sustabdyti šluotos, tėškėsi į tą figūrą ir griuvo žemėn. Gabi stipriai užsigavo, nusibrozdino kelius ir alkūnes. Neturėdama kada apžiūrėti žaizdų, mergaitė atsistojo, apsižergė šluotą ir vėl šovė viršun. Kažkokia beprotybė, ir kam aš sumąsčiau tas lenktynes ant šluotų, pagalvojo mergaitė, skrisdama pro figūras.
   Dabar Gabi buvo paskutinė, bandė vytis kitas mergaites. Hogvartso kieme ji praskrido pro kliūtį, kurioje reikėjo greitai sukiotis tai į kairę, tai į dešinę pusę. Bent jau šią kliūtį Gabi įveikė be problemų ir toliau skrido Hogvartso kiemu, artėdama prie kliūties, kurioje reikia paliesti su koja pažymėtą akmenį, tad Gabi ėmė žaibišku greičiu nerti žemyn, tačiau ji trenkėsi į žemę, griuvo ir prarado sąmonę.
   Tuo lenktynės ir baigėsi, mergaitė buvo nugabenta į ligoninę, pragulėjo ten savaitę ir dar ilgą laiką nenorėjo pažvelgti į šluotą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Aišan Deliria Liepos 05, 2015, 11:26:42 pm
Aišan pažeidė iš karto dvejas taisykles. Pirma: neiti iš savo miegamojo naktį ir antrą draužiančią pirmakursiams naudotis šluotomis. Ta prasme su šluotomis kurios skraido, bet Aišan nemėgdavo taisyklių taip kaip ir žiobarų, tad ji dėl nieko nesirūpindama "nardė" tarp tribūnų. Jau aušo, raudoni saulės spinduliais truputį nušviesdavo tribūnas ir aplinką taip palengvydamas skraidymą, bet Aišai tas nebuvo būtina. Nesigiriant ji buvo tobula skraidytoja.
 
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 05, 2015, 08:53:54 am
Emily atėjo į aikštę dar gerokai prieš prasidedant varžyboms. Naujai "iškepta" atmušėja norėjo dar kartą apskrieti didelę kvidičo aikštės teritoriją ir įsiminti kiekvieną stulpą, sieną ir arką, kad vėliau nepasimestų varžybų metu, nes stovint prieš pat muštuką dairytis nebebus kada.  Mergaitė pasiėmusi naują šluotą (mat praeitais metais jai, kaip pirmakursei, nuosavos turėti nebuvo leidžiama) apskrido kelis ratus ir nusileido aikštės viduryje. Vėliau atsisėdo ant žemės ir ėmė laukti ateinančių komandos narių. O tuo tarpu mintyse įsivaizdavo kas varžybų metu gali įvykti ir ką kiekvienoje situacijoje reiktų daryti. Antrakursės galvoje skraidė juodas blizgantis kamuolys kurį ji vis stengėsi atmušti. Išties klastuolė žinojo, kad visų muštuko atakų išvengti tikriausiai nepavyks, bet ji vylėsi, kad atmuš bent didžiąją jų dalį ir  visi apsieis be rimtesnių sužeidimų. Na, bent jau jos komanda...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 05, 2015, 09:11:03 am
Luna trindamasi akis ėjo pasiruošti kvidičui. Pirmiausiai nuėjo į rūbinę persirengti, šalmą ant galvos uždėjo. Po to ant plaštakos, alkūnės, ir kelių uždėjo apsaugas. Luna nekantriai patrynė rankas ir išžygiavo link aikštės. Mergina nusižiovavoir pakėlė akis į dangų. Jame kažkas treniravosi. Laimė, Luna nepamiršo savo naujutėlaitės šluotos. Turėjo su savimi atmušėjams reikalingus daiktus. Luna atmušėjų daiktą iš edši.ės rankos perkėlė į kairę. Mat ji dešiniarankė. Apžergė šluotą, ir atsispyrė nuo žemės. Šluota su žydraplauke pakilo aukštai į dangų. Luna pakreipė kotą link nelabai pažįstamos žmogystos. Skrido greitu greičiu. Pagaliau už penkių minučių pasiekė mergaitę. Pažiūrėjo ir sprendė jog ne iš Lunos komandos ši mergina. Luna matė kaip jos pusę skriejo muštukas ji pakėlė atmušuvą ir stipriai smogė kamuoliui. Tas skriejo ilgai į dangų. Luna šypsodamasi paklausė mergaitės:
— Labas kuo vardu? Aš Luna, — prisistačiusi Luna skraidė kelis ratus aplink mergaitę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Shiro Onibi Rugsėjo 05, 2015, 10:35:38 am
Diana Karen atsidarė Švilpynės mergaičių kambario langą ir pro jį išlipusi, sustojusi ant atbrailos sumurmėjo:
-Accio šluotą!
Ir jos naujutėlaitei šluotai atskridus šviesiaplaukė ant jos skubiai užšoko ir nušvilpė didžiosios kvidičo aikštės link. Pirmakursė tikrai neketino atskristi pavėlavusi, tad skrido kaip tik galėdama greičiau, ir netrukus nusileido aikštėje. Jos nerimas nepasitvirtino-žaidėjos dar tik buvo bepradedančios rinktis ant rasotos ryto žolės, ir ten šnekučiavosi. Pati Diana nuskrido ir nušoko už poros metrų nuo merginų, tačiau artyn nėjo. Nemėgo pradėti pokalbių-jei norės, pačios prieis. Tad naujoji gaudytoja tiesiog atsisėdo šonu ant neaukštai pakilusios šluotos tabaluodama kojomis ir žvelgdama į kvidičo aikštės įėjimą, belaukdama kol susirinks visa jos ir priešininkių komanda.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 05, 2015, 10:58:25 am
Profesorius Sorenas von Sjuardas, Nuodų ir Vaistų dėstytojas Hogvartse, įžengė į tikrai milžinišką mokyklos Pagrindinę kvidičo aikštę. Mokytojas dėvėjo kvidičo teisėjo aprangą, kuri nedaug kuo tesiskyrė nuo kvidičo žaidėjų - tik keliomis nežymiomis detalėmis. Kaip daugumai mokytojų ir mokinių jau buvo žinoma, profesorius šiandien turės teisėjauti ir komentuoti varžybas. Patylomis užlipęs ant komentatoriaus pakylos ir atsisėdęs, profesorius padėjo ant žemės vis šokčiojančią dėžę - magiški žaidimo kamuoliai jau aiškiai nekantravo, laukdami kvidičo varžybų. Sorenas apžvelgė aikštę, kurioje jau skraidė keli moksleiviai, rodos, pasiruošę ir nusiteikę šiandienos varžyboms. Vyras šyptelėjo, ir apžvelgė pustuštes tribūnas. Žmonės pamažu rinkosi, ir profesorius nulipo laiptais žemyn. Rankose laikė dėžę - šiandien jis paleis ir visus kamuolius, bei paskelbs varžybų pradžią. Kiek neramiai žvilgtelėjo į laikrodį, bet laiko iki pradžios dar buvo daug.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 05, 2015, 11:41:20 am
Arisė, neramiai spausdama rankose šluotą, pamažu žingsniavo link pagrindinės aikštės. Rytas, pagal metų laiką buvo tikrai šaltas, o dangus apsitraukęs debesimis. Ji nerimavo, kad gali prapliupti lietus, bet tuo pačiu metu džiūgavo, jog nespigins saulė.
Mergaitė, taip ir neapsisprendusi kas blogiau - čaižantis lietus ar spiginanti saulė - galiausiai pasiekė aikštę. Joje jau sukiojosi keletas mokinių, tad nieko nelaukdama pasuko link jų ir tūptelėjo ant rasotos žolės netoliese. Minutės vis bėgo, debesys nesisklaidė, o mergaitės nerimas pamažu augo ir augo. Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk. Iškvėpk - jai teko sau priminti, jog nepamirštų kvėpuoti. Kas čia baisaus? Juk bus linksma. Taip?
Oras stingo gerklėje ir ji žiūrėjo į iš burnos virstančius garus. Tai savotiškai ramino. Pakėlusi galvą, pūtė tuos garus į apniukusį dangų, o ant skruosto tekštelėjo vienišas lietaus lašas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 05, 2015, 11:47:34 am
Amelia, jau seniai apsirengusi kvidičo aprangą, pasišokinėdama ėjo į pagrindinę aikštę - ji nekantravo, laukė, bet tuo pačiu ir jaudinosi - ir kaipgi nesijaudinsi prieš savo pirmąsias kvidičo rungtynes, na tai kas, kad jos tik draugiškos? Išsitraukusi savo naują šluotą, mergaitė apžvelgė aikštę - atėję dar buvo nedaug žmonių, iš jos komandos vienintelė iki šiol pasirodžiusi buvo Emily. Raudonplaukė šyptelėjo, sėdo ant šluotos (kurią valdė pusėtinai, bet bent jau nudribti neketino) ir patraukė prie draugės. Kiek vėliau pastebėjusi, kad ji jau kalbasi su Luna, trečiakursė kiek atsitraukė, nenorėdama trukdyti pokalbiui. Pakeitųsi savo "kelionės tikslą", varniukė nuskrido prie lankų. Na, į juos įmesti Kritlį neturėtų būti sunku, šyptelėjo mergaitė ir sustojo palaukti Jekaterinos, tuo pačiu bandydama kuo geriau pajusti šluotą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 05, 2015, 03:10:56 pm
   Jekaterina atkulniavo su juoda, bet patogia apranga - juodos timpės, juodi sportbačiai ir juoda maikutė. Plaukus buvo surišusi į tvirtą kuodą, nes kasoje jie draikytųsi, o palaidi... žodžiu, žiauru. Plius palaidais ji vaikščiodavo tik per šventes. Šyptelėjusi praeinantiems mokiniams, kurie rinkosi stebėti varžybų, Klastuolė atsidūrė aikštėje ir nieko nelaukusi sėdo ant šluotos. Jautėsi beprotiškai keistai, kai visi buvo nuo pirmo/antro iki antro/trečio kurso, o ji vienintelė ketvirtakursė, neskaitant profesoriaus Soreno von Sjuardo, kuris teisėjaus. Atsikvėpusi ketvirtakursė apsispyrė ir greitai pakilusi į orą nuskrido prie lankų. Ėmė dideliu greičiu kaitaliodama padėtis skristi pro kairę, dešinę, apačią, viršų ir per vidurį, nevengė suktis ore ir skristi žemyn galvą. Maža, kas gali nutikti. Atsikvėpusi merginaskraidžiojo aplink ir toliau taip ir panašiai treniravosi. Vienu metu kartojosi ir Vronskio simuliavimą (apgaulingą ir staigų lyg akmuo kritimą žemyn ir staigų pasitraukimą, leidžiantį priešininkui tėkštis į žemę kaip musei ant automobilio stiklo). Tuomet patogiau atsisėdo ant šluotos ir ėmė skristi itin greitai ratais. Ir viskas, kad Klastuolė pasiruoštų tinkamai.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Rugsėjo 05, 2015, 03:33:59 pm
Chinatsu mintyse prašė miego dievų, kad jie dingtų mergaitei iš galvos, nes ji dabar tikrai norjėjo miego, mat nebuvo išsimiegojusi po lengvo naktinio pasivaikščiojimo pilies kieme su draugu. Vis dar žiovaudama ji atkepėsdino į aikštę ir atsisėdusi ant šluotos truputį pakilo bei išsitraukė iš magiškai išplėstos kišenės kavos termosiuką bei gurkštelėjo. Jį šiandien nešiojosi visą dieną, nes kitaip garantuotai dabar miegotų kur nors kampe, o ne skraidžiotų kaip tinginys medyje ant šluotos. Pastebėjusi, kad ir iš jos komandos žmonių yra (ir galbūt jie irgi nroi miego) priskrido prie jų.
 - Galbūt kas nors nori kavos? - žvaliai paklausė japonė Arisės, Lunos ir ir Dianos. Gal rimtai kam nors irgi buvo bemiegė naktis bei reikia atsigauti.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 05, 2015, 04:34:32 pm
((Blemba, kaip skauda kai kamanė įgėlė))
Drakas šaižiai švilpavo. Vieną po kitą žingsnį dėliojo. Šiandien buvo apsiniaukęs rytas. Pasidėjęs šluotą ant pečių nužingsniavo link Grifo Gūžtos rūbinės persirengti. Jis bus gynėjas. Drakui buvo smalsu kaip vadinsis jo komanda. Užsidėjęs gynėjo apsaugas, kostiumą. Jis greitai pasitelkęs vilko greitį greitai nubėgo link kvidičo aikštės. Jau buvo daug žmonių susirinkę. Ir žaidėjai buvo. Drakas sustojo ir nukėlęs šluotą, apžergė ją bei atsispyrė. Palengva vis kilo aukštyn. Vėjas darkė iš šalmo išlindusius kuokštą plaukų, tiksliau kedeno. Drakas pakreipė kursą link žaidėjų. Priartėjęs jis pamatė seserį. Drakas manė, kad Luna bus jo komandoje. Bet tikrai nežinojo ar bus. Jis kybodamas ore ant šluotos ėmė klausytis bei dairytis tikėdamasis ženklo buvimo...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 05, 2015, 05:13:45 pm
Prie Emily priskridus švilpiukei iš kitos komandos ir prisistačius mergaitė nusišypsojo. Jeigu jau kitos komandos narė gali būti tokia draugiška su priešininke, varžybų metu rimtų ginčų taip pat neturėtų kilti - tyliai mąstė klastuolė.
- Labas, Luna. Pažįstu tave iš bendrų pamokų. Mano vardas Emily, aš taip pat atmušėja, - prisistatė mergaitė.
Joms dar persimetus keliais žodžiais Emily pastebėjo, kad Amelia, Drakas, bei Jakaterina - jos komandos draugai jau irgi atėjo. Atsiprašiusi Lunos, kad nutraukia pokalbį antrakursė patraukė trijulės link.
- Sveiki, - pasisveikino. - Kaip jums orelis šiandien? Tikiuosi nepradės lyti.
Mergaitė nusišypsojo. Išties mergaitė manė, kad per lietų skraidyti būtų visai smagu, bet bijojo, kad prastos oro sąlygos gali trukdyti pasiekti norimų rezultatų. Vis dėlto, jeigu jau lietus trukdys žaisti, tai trukdys ir priešininkams - pagalvojo mergaitė. Kalbėdama su draugais mergaitė nekantriai žvelgė į profesorių Soreną. Ji laukė varžybų pradžios.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Shiro Onibi Rugsėjo 05, 2015, 05:17:37 pm
Vienai jos komandos mergaitei paklausus, ar ji nori kavos, Diana šyptelėjo.
-Ne, dėkui. Ryte jos prieš išskrisdama penkis puodelius išgėriau-naktį negalėjau nė bluosto sudėti. Neįsivaizduojat, kas dedasi Švilpynės kambariuose naktį. Jei ir neleidžiama visu garsu Taylor Swift muzika, tai bent jau plepama iki trečios valandos tikrai,-sukikeno šviesiaplaukė.
Tik dabar pirmakursė susivokė, kad nežino, koks tos mergaitės vardas ir pati neprisistatė.
-Oi, beje, aš Diana. Kas tu tokia?-pasidomėjo gaudytoja.
Visos Dianos komandos merginos-įskaitant ir ją pačią-dėvėjo raudoną su juodu aprangą, o kitos komandos spalvos buvo mėlyna ir balta. Ugniniai ir Lediniai.
-Chm. Ugniniai?.. Na, vadinasi, mes bent jau karštos...-pajuokavo ir sukikeno Diana.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 05, 2015, 05:24:52 pm
Išvydęs jau pilnas tribūnas ir susirinkusius visus aštuonis abiejų komandų narius, Sorenas von Sjuardas išėjo į aikštės vidurį. Dalis, o gal net jau ir visi, kvidičininkai skraidė po aikštę, pratindamiesi, įsisąmonindami, kur kas bus, o kai kurie - tiesiog apsukdami vieną kitą garbės ratą ir pasimėgauti ūžiančiomis sirgalių tribūnomis, ar begėdiškai klykiančiomis iš džiaugsmo ,,antrosiomis pusėmis". Kilstelėjęs lazdelę sau prie gerklės (it savižudis koksai, dramatiškoje vietoje - kvidičo aikštės vidury, prieš pat kvidičo žaidimą), sumurmėjo balso sustiprinimo burtažodį ir kuo geriausiai nusiteikęs, prabilo, mėgaudamasis įdomiu balso skambesiu - o balsas sklido į visas keturias puses, neįtikėtinai garsiai.
- Sveiki visi Hogvartso mokytojai ir mokiniai, kvidičo mylėtojai! Jus sveikina Sorenas von Sjuardas, kuris šiose varžybos su jumis bus kaip komentatorius ir varžybų teisėjas. Džiugu regėti šiandien visus, taip gausiai susirinkusius į draugiškas kvidičo rungtynes. Deja, oras mūsų per daug neglosto, - Sorenui ant nosies nukrito šaltas lietaus lašas.- Bet juk nei kvidičo mylėtojams, nei žaidėjams tai nerūpi!
Sorenas atvėrė dėžę - ir kamuoliai, uždaryti ir sukaustyti grandinėmis, visai pasiuto.
- Šiose kvidičo rungtynėse dalyvaus dvi komandos: tai ,,Lediniai"... irrr ,,Ugniniai". - Sorenas padarė pauzę, kol sirgaliai stūgavo.- Narsiesiems ,,Lediniams" priklauso gynėjas Drakas Įkyrėlis! Atmušėja Emily Arcanus! Puolėja Amelia Smith! Irr - gaudytoja Jekaterina Lutterworth! O atkakliųjų ,,Ugninių" komandai šiandien atstovauja gynėja Arisė Faye! Atmušėja Luna Įkyrėlė! Puolėja Chinatsu Ayiama! Bei gaudytoja Diana Karen!
Sorenas vėlgi turėjo palaukti, kol griaudėjantys žiūrovai pritils, o po kiek laiko, vėl tęsė.
- Linkime abiem komandom kuo didžiausios sėkmės, drąsos ir ištvermės. Primenu, už Aukso šmaukšto sugavimą komanda gaus 150 taškų, o kritlio įmetimas - 10 taškų. Dar du žaidime dalyvaujantys kamuoliai yra muštukai - ir ko gero, šiandien ypatingai, aršūs, tad atmušėjams teks gerokai pasistengti, kad apgintų savo komandos narius!
Sorenas nuėmė grandines, varžančias Kritlį, tada atleido neramiai besiblaškančius Muštukus. O tada kuo atsargiau paleido Aukso Šmaukštą, nekantriai mosuojantį sparneliais.
- Kvidičo varžybos atidarytos!- paskelbė komentatorius, ir užlipęs ant šluotos, pakilo šiek tiek virš pakylos, kad galėtų stebėti ir pranešinėti apie varžybas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 05, 2015, 05:34:11 pm
   Jekaterina išgirdo profesoriaus balsą ir kaip koks erelis/vanagas/sakalas nudūmė žemyn bei labai švelniai nusileido, ore dar sukikenusi su savo evil laugh. Sustojusi klausėsi prakalbos ir šyptelėjo visiems, kurie švilpė, plojo ir trypė, skandavo visokias nesąmones ir sąmones, džiaugėsi net labiau už kvidičininkus. Klastuolė stovėjo santūriai ir pristatyta tik pamojo, bet visiems žiūrovams ir užteko. Kai buvo paskelbtas atidarymas, mergina sėdo ant šluotos ir dideliu greičiu nušvilpė į viršų bei ėmė dairytis aukso šmaukšto. Nepatogiai ant galvos paptelėjo keli lašai ir juodaplaukė suspaudė lūpas. Bus sunku, o juk plius pirmos varžybos. Šmaukštas dingo iš akių vos paleistas, tad juodaakė ėmė dairytis jo per visą sąmyšį.

[Aiškiaregys, Sorenai. Aš irgi lietų norėjau per RPG padaryt.]
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Shiro Onibi Rugsėjo 05, 2015, 05:48:50 pm
Vos tik profesorius Sorenas von Sjuardas paleido iš savo rankų auksinį šmaukštą, Diana atsispyrė nuo žemės ir nuskriejo viršun, norėdama apžvelgti viską. Vieną kartą šviesiaplaukei pasirodė, kad ji išvydo plasnojantį šmaukštą prie Emily Arcanus kojos, tačiau tai galėjo būti tiesiog saulė, atsispindėjusi nuo krentančių vandens lašų. Dianos akys stabtelėjo prie Jekaterinos Houly, kuri kaip tik baigė juoktis savuoju piktadarės juoku. Pirmakursė prunkštelėjo. Kita gaudytoja, regis, šiek tiek perdėjo. Staiga Diana išgirdo garsėjantį švilpesio garsą ir instinktyviai pasilenkė. Pasilenkė pačiu laiku, nes muštukas, ko gero, būtų pataikęs švilpei tiesiai į smilkinį. Nežinia kodėl atrodė, kad muštukas tiesiog žūtbūt nori nuversti Dianą Karen nuo šluotos. Muštukas apsisuko ir vėl lėkė į ugninių gaudytoją. Laimei, Diana turėjo žaibišką reakciją, tad išsisuko ir muštukas nuskriejo link Drako Ikyrėlio. Diana vėl pakibo ir įtempusi savo regėjimą pro lietų bandė įžiūrėti mažą auksinį šmaukštą.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 05, 2015, 05:50:25 pm
((Jekute, aš lietų padariau pirmu savo postu, tik tikriausiai nelabai kas atkreipė į tai dėmesį :D ))

Arisė pakilo nuo žemės ir priėjusi prie kitų savo komandos narių, klausėsi profesoriaus von Sjuardo, kuris buvo šių varžybų teisėjas ir komentatorius. Jam baigus kalbėti kartu su visais apžergė savo šluotą ir iš visų jėgų stryktelėjusi, atsiplėšė nuo žemės. Vos po kelių akimirkų virš galvos ūžtelėjo muštukas ir mergaitė, vos spėjusi pasilenkti, nušvilpė link savo komandos lankų. Čia, aukštai, vėjas buvo kaip reikiant įsismarkavęs, o veidą ir rankas čaižė kol kas nesmarkus lietutis.
Visa sustirusi ir jau šlapia pasiekė lankus ir apskridusi porą ratų aplink juos, sustojo ties viduriniu. Kybodama ir akylai stebėdama žaidimą varniukė juto kaip nerimas pamažu sklaidosi, o jo vietą užima adrenalinas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 05, 2015, 05:52:07 pm
Amelia, nusileidusi ant žemės, stengėsi kuo įdėmiau klausyti kalbos - gal ką prieš tai praleido pro ausis? Pagaliau įsitikinusi, kad ne, ir profesoriui pranešus apie varžybų atidarymą, mergaitė pakilo į orą ir senu papratimu apsidairė. Jekaterina jau buvo pradėjusi savo darbą, tad varniukė taip pat nusprendė nelaukti ir akimis susirado Kritlį. Šis sau kuo ramiausiai gulėjo ant žemės - raudonplaukė žinojo, kad jį gaus tas puolėjas, kuris sugriebs kamuolį pirmiausiai. Trečiakursė nusprendė nedelsti ir aplenkti Chinatsu - kitos komandos puolėją. Varniukė pasilenkė arčiau prie šluotos ir nukreipė ją raudonojo kamuolio link, tuo pačiu ir didindama greitį - ir ją, ir japonę nuo Kritlio skyrė vienodas atstumas, bet varniukė kažkodėl beveik šimtu procentu buvo įsitikinusi, kad nustvers jį pirma.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 05, 2015, 06:03:52 pm
Vos pasigirdus profesoriaus balsui Emily paskui Jakateriną nusileido žemyn. Kai mokytojas pristatė komandų narius mergaitė vėl pakilo į orą ir laukė jį paskelbiant varžybų pradžią. Vos prasidėjus rungtynėms abu muštukai šovė į orą ir nuskriejo taip greitai, kad mergaitė sunkiai juos besugaudė akimis. Tačiau po kelių minučių apsipratusi stebėti taip greitai judančius kamuolius antrakursė pastebėjo vieną jų kone persekiojant ugninių gaudytoją Dianą. Tačiau po keleto bandymų numušti nuo šluotos ugninę muštukas staiga nuskriejo link Emily komandos gynėjo. Mergaitė visu greičiu pasileido jo link ir nusitaikusi į muštuką jį nusviedė link Arisės. Pirmas atmušimas vykęs - šyptelėjo savimi kol kas patenkinta atmušėja.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 05, 2015, 08:15:57 pm
((Po teisybe, aš savo poste norėjau ir orą paminėt ir ketinau saulėtą padaryt, tbet užmačiau ankstesniam poste kad debesys paminėti, tai ir tęsiau :) ))
Sorenas von Sjuardas gyvai žvalgėsi aikštėje iš komentatoriaus posto, šluotą laikė rankoje, jeigu netyčia jos prireiks dėl teisėjavimo, pagalbos kažkam ar panašių dalykų. Vyriškis jautė šiokią tokią (na, po teisybe, visai rimtą) įtampą.
- Gaudytojos žvalgosi Aukso Šmaukšto - o šis, rodosi, visai kažkur prapuolęs... gal lietaus išsigandęs palindo kur po stogeliu?- Sorenas pasišaipė neitin vykusiu ,,bajeriu".- Emily Arcanus pirmoji atmušė Muštuką ir apgynė savo komandos žaidėją, šaunus smūgis!
Sorenas von Sjuardas žvalgėsi, bet šiaip jau didžiulėję kvidičo aikštėje, kurioje sukiojosi aštuoni kvidičininkai, po keturis iš kiekvienos komandos, kol kas nieko įdomaus nevyko - varžybos dar tik pradėjo įsibėgėti.
- Amelia pastebėjo Kritlį - įdomu, ar jos neaplenks Chinatsu iš ,,Ugninių" komandos?
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Rugsėjo 06, 2015, 11:22:37 am
Chinatsu šyptelėjo narei Dianai ir įsidėjusi kavos termosuką į kišenę nutipeno prie reikiamos vietos startuoti. Greitai visi buvo pristatyti, o jaudulys kilo ir lipo per gerklę japonei. Visgi ji buvo jau arti pirmos vietos per pernai laisvalaikio būrelio skraidymą šluotomis, bet, deja, Gabi trenkėsi į kažkokią figūrą ir buvo sunkiai sužeista, taigi taip ir užsibaigė lenktynės.
Japonė pakilo kartu su visais ir ėmė dairytis kritlio. Rodos, Amelia jau buvo jį pamačiusi ir skriejo kaip kokia kulka žemyn. Klastuolė atleido visus raumenis ir ėmė tiesiogiai tiesiog kristi, tiesdama ranką į kritį. Vos metalas/plastamsė/magiškas lydinys palietė jos pirštus, kritlis ėmė systi iš rankos ir mergaitė užkišusi pirštus jį išmetė į orą sau patogia trajektorija ir galiausiai pagavusi nušvilpė kaip vėjas link lankų. Rodos, į ją taikėsi muštukas, bet jo išvengusi japonė nudūmė prie lankų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 06, 2015, 11:30:33 am
   Jekaterina pajautė, kaip švilpie oras šalimais ir greitai pasilenkė, bet tas durnius muštukas vis tiek spėjo trinktelėti į nugarą. Atsitiesusi taip pat mikliai ji primerkė akis ir vaizdas aplink ėmė lietis, bet spalvos išryškėjo, kas buvo gerai. Klastuolė nukreipė akis žemyn ir akimirkai kažkas žybtelėjo apačioje. Kaip sakant, visiškai atleidusi stabdžius ir nuspaudusi gazą ji ėmė skristi žemyn kaip išprotėjusi. Šmaukštas pakreipė kryptį r nuzujo link lankų, o juodaplaukė spaudė tiesiai prie jo. Išnirusi tiesiai prieš gynėją Draką ji praskriejo pro jį ir nusivijo šmaukštą, kuris skrido kuo toliau nuo Klastuolė. Praskriejęs pro Dianą jis tiesiog ėmė ir nukritęs kažkur žemyn pranyko iš akių, nei pasivyti negalėjai. Klastuolė nuskrido iki žemės ir pasilenkusi ėmė ieškoti to auksinio kamuoliuko.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 06, 2015, 04:27:09 pm
Luna pagaliau išgirdusi jos vardą sustojo. Iš tiesų sustojo, nes pradėjo laikinai svaigti galva. Lunai buvo įdomu ar Drakasbus jos grupėje. Pakėlė akis į dangų — buvo apsiniaukę. Ant skruostų pajuto nukritusius kelis lietaus lašus. Apsidairė, pamatė Draką. Bet nepuolė prie jo. Kažkur girdėjosi komentatoriaus balsas. Luna išgirdusi savo komandą nuskrido prie jų. Luna pastebėjo, kad jau buvo paleisti muštukai ir kiti.  Jau pastebėjo, kad muštukas skrieja link Arisės. Tad nuskrido prie jos ir iš visų jėgų atmušė muštuką, nukreipė į Jekaterinos pusę. Luna tiesog triumfavo. Stebėjo ar kas nors neužgauna ugninio. Stebėjo kaip ugninė gaudo aukso šmaukštą. Luna pastebėjo į jos pusę atskriejantį muštuką ir pakėlusi atmušėjų daiktą pavarė link Amelios pusę
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 06, 2015, 06:02:49 pm
Amelia jau taikėsi pagriebti Kritlį, kai betiesiant ranką jis dingo - vis dėlto Chinatsu buvo greitesnė. Žinoma, juk ji lengvesnė, vadinasi, ir skrenda greičiau, su apmaudu pagalvojo mergaitė, nusivydama priešininkę. Keikdama save už neapdairumą ir pernelyg didelį pasitikėjimą savimi, varniukė tik paskutinę akimirką pastebėjo, kad į ją lekia Muštukas - kadangi Emily tuo metu buvo užsiėmusi "Ledinių" gynėju, tikriausiai nebespėjo sureaguoti į tuo pačiu metu trečiakursę puolantį kamuolį. Muštukui pataikius į ranką, raudonplaukė dar kartą tyliai nusikeikė - kaip ji atliks savo darbą be vienos rankos? Dėkui Merlinui, smūgis buvo nestiprus, todėl per tą laiką, kol mergaitė atskrido prie lankų sumušimas jau nebekliudė žaisti. Rimtai, jei ji išdrįs pataikyti, aš kažką šiandien nužudysiu, piktai dėbsodama į japonę prisiekė sau varnanagė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Rugsėjo 06, 2015, 06:31:34 pm
Chinatsu laikė rankose kritlį ir skriejo kaip įmanoma greičiau. Jau buvo netoli lankų, tad pasiruošė metimui. Smūgis buvo apgaulingas, Klastuolė metė į kairį lanką, bet paskutinę akimirką jos pirštai užsilenkė ir kamuolys skriedamas į kairį lanką nuo smūgio žaibiškai pasisuko į dešinį. Toks gynėjas kaip Drakas tikrai negalėjo šitaip greit kaitalioti krypties, juk jis nesitreniravo pernai kartu su laisvalaikio būrelio merginomis skraidyti kaitaliojant visas kryptis. Japonė įsitempė stebėdama Draką ir meldėsi, kad būtų pataikiusi. Nelabai spėjus įžiūrėti visu smarkumu japonei į šoną trenkė muštukas. Sucypusi Klastuolė nuslydo, bet kojos liko įsikabinusios, tad ji sėdėjo žekyn galva. Antrakursė atsisėdo normaliai, kęsdama skausmą. Tikėjosi, kad joks šonkaulis nelūžo, kas buvo mažai tikėtina. 
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 06, 2015, 07:14:05 pm
Drakas kybodamas ore ant šluotos dairėsi ieškodamas kokio nors ženklo. Stebėjo sesę bendraujančią zsu klastuole. Pasirodė klastuolės vardas buvo Emily. Mažė nuskrido kažkur. Drakas išgirdo vyrišką balsą kuris sveikino su kvidičo rungtynėmis, pasakęs komandas. Išgirdęs savo komandos narius nuskrido prie jų. Jautėsi išdidžiai. Jį pirmą paminėjo. Paskelbus rungtynių pradžią jis nuskrido prie ledinių lanko. Jis įtempė raumenis bei bandė  apsaugoti lankus. Jis su šluota buvo per vidury. Apsidairė ar kur nors į jo pusę neskrieja Kritlis. Pamatė į jo pusę atskriejantį arba sakant atskrendant muštuką, bet jį apsaugojo mažė Emily. Drakas surėkė padėkodamas už apgynimą. Po to žiūrėjo lankus. Pamatė atskrendant kinę ar japonę kuri turėjo rankoje Kritlį. Ji metė apgaulingai. Drakas nuskrido link kairės pusės gaudyt kamuolio, bet jo nelaimei kamuolys nuskriejo į dešinę pusę ir pataikė tiesiai per centrą į lanką. Drakas surėkė. Nusikeikė. Jis atsisuko į komandos draugus...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 06, 2015, 07:30:56 pm
Amelia jautėsi bjauriai - pyko ant savęs, kam visko neapskaičiavo, ant Chinatsu, kad taip nemandagiai nukniaukė Kritlį ir ant Drako, kuris neapgynė lankų. Labiausiai, žinoma, ant savęs - ant kitų širdo tik iš principo. Žinoma, varniukės veido išraiška liko nepakitusi - "ledinė", kaip- ir pritiko komandos narei.
-Kitą kartą greičiau reaguok,-šyptelėjo Drakui raudonplaukė, pralėkdama pasigauti kamuolio, kol šis dar nenukrito - nuo žemės jį, pagal taisykles, vėl galėjo pasiimti priešininkai, o šito varniukė norėjo mažiausiai. Pagaliau sugriebusi Kritlį, trečiakursė nedelsdama vėl pasuko savo šluotą į priešininkų lankus. "Ugninių" gynėją, rodosi, parbloškė Muštukas - varnanagė leido sau papiktdžiugauti prieš visu greičiu nulėkdama į kitą aikštės pusę.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 06, 2015, 07:54:11 pm
Sorenas von Sjuardas stebėjo balta ,,Ledinių" apranga apsirengusią gaudytoją, gyvai besižvalgančią auksinio šmaukšto. Kažkur tolumoje netikėtai plykstelėjo žaibas, tarsi pagyvindamas pamažu didėjančią įtampą, na, nors šiuo metu jos dar nesijuto.
- Chinatsu pavyko išsisukti nuo muštuko smūgio! - pranešė Sorenas.- Luna sėkmingai atmuša muštuką! Šaunu, kol kas abiejų komandų nariai vis dar pilni jėgų ir abi komandas lydi sėkmė... O, štai, deja, muštukas pasiekė pirmą sėkmingą taikinį ir tai buvo Amelia Smith. Rodos, šiai užsispyrusiųjų ,,Ledinių" puolėjai tas nesutrukdys.. Chinatsu pirmoji pasiekė kritlį... meta į kairįjį lanką... ne, paskutinę sekundę pakeitė smūgio kryptį! Ar Drakui pavyks apginti?.. Ne! Bravo! Chinatsu Ayiama pelnė ,,Ugniniams" pirmuosius dešimt taškų!!- tribūnose nuaidėjo griausmingi plojimai, skirti japonų tautybės Hogvartso moksleivei. Simboliškai paplojęs ir profesorius, neišsiblaškė ir toliau sekė kiekvieno iš aštuonių kvidičininkų judesius.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 06, 2015, 09:42:33 pm
Iškart po to, kai atmušo muštuką šalia Drako Emily pastebėjo, kad kitas muštukas jau atakuoja Jakateriną. Mergaitė nespėjo iki jos nuskristi, kai šis trinkelėjo gaudytojai tiesiai į nugarą. Panašus likimas laukė ir pernelyg toli buvusios Amelijos. Po dviejų sėkmingų muštukų atakų antrakursė keikė save visais jai žinomais žodžiais. Kiek apsiraminusi mergaitė pamatė, kad ugniniai pelnė pirmuosius taškus ir supratusi, kad jos komandai dabar žūt būt reikia kritiklio, nuskriejo prie arčiau esančio muštuko ir numušė jį link Chinastu. Tai turėtų ją bent trumpam sustabdyti, kol Amelia pagaus kamuolį - mąstė mergaitė. Vėliau, pamačiusi, kad kitas muštukas skraido gana arti Jakaterinos, nuskriejo link jo ir numušė link netoliese buvusios Dianos.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Shiro Onibi Rugsėjo 06, 2015, 10:10:07 pm
Diana pasileido paskui "ledinių" komandos gaudytoją Jekateriną Houly-kažkas mažo ir auksinio tarytum ir sužibėjo neaukštoje pagrindinės Hogvartso mokyklos kvidičo aikštės žolėje, tačiau šviesiaplaukė, kaip ir kita gaudytoja, dabar pametė (galbūt) šmaukštą iš akių. Pirmakursė ir vėl išgirdo tą šaižų švilpesį ir persivertė ant šluotos, meistriškai daliai išsisukdama nuo aršaus muštuko, galėjusio pataikyti švilpiniukei į pilvą. Muštukas bent jau kol kas paliko ramybėje "ugninių" gaudytoją į nuskrido link Amelios Smith. Diana Karen pažvelgė į Jekateriną Houly ir pabandė įvertinti savo ir priešininkės galimybes. Klastuolė buvo vyresnė ir turėjo daugiau patirties, žaidė tikrai gerai, tačiau švilpiniukė turėjo nepaprastai greitą reakciją ir įgimtą talentą. Mergina dar apžvelgė pažemę ir nuskrido prie savo komandos, "ugninių" vartų, norėdama viską apžvelgti ir iš ten.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 06, 2015, 10:55:50 pm
Mergaitė stebėjo Dianos link skriejantį muštuką. Ugninei sėkmingai nuo ko išsisukus Emlily pastebėjo, kad nenuorama jau ruošiasi atakuoti Ameliją, taigi visu greičiu pasileido link jos. Po kelių sekundžių  sėkmingai apgynusi puolėją antrakursė nepaleisdama iš akių tolyn skriejančio kamuolio susirado ir antrąjį. Ji jau buvo įpratusi stebėti abu muštukus vienu metu, todėl tai didelių problemų nesukėlė. Netrukus mergaitė pamatė vieną juodųjų taškų vėl skriejantį link Arisės. Tuo tarpu ką tik atmušėjos numuštas aukštyn kitas kamuolys kol kas skraidė atokiau nuo visų žaidėjų niekam nekeldamas pavojaus. Antrakursė stebėjo ar Arisei pavyks apsisaugoti nuo muštuko atakos ir kuria kryptimi po to juodulys nuskries, kartkartėmis žvilktėldama į priešininkų atmušėją Luną, mat toji bet kuriuo metu galėjo nukreipti kurį nors muštuką vieno iš leidinių link.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 07, 2015, 02:31:39 pm
[Nu jeigu rimtai, tai mano pavardė LUTTERWORTH o ne Houly, gana maišyt, jau koks mėnuo ar daugiau]
   Jekaterina vėl skraidžiojo aplink ir beveik nekreipė dėmesio į kažkur besisukinėjančią Dianą, tik atkreipdavo dėmesį, jeigu ji kartais vytųsi šmaukštą. Klastuolė primerkė akis ir ėmė stebėti viską aplink įtempusi visus raumenis, kad būtų pasiruošusi bet kurią akimirką kilti viršun, smigti į apačią arba lėkti pirmyn, suktis atgal. Nuo krentančių lietaus lašų ir saulės atspindžių susidarė vaivorykštė, o saulė ir lietus Kvidiče - prastas derinys. Vien dėl to, kad lašeliai spindėdavo auksu ir bet kada galėjai sumaišyti su aukso šmaukštu ir dar dėlto, kad visur būdavo šlapia ir žilpindavo į akis. Mergina nuskrido kiek aukščiau ir ėmė žvalgytis iš viršaus, kas jai buvo patogu. Kartais apačioje užvirdavo ne itin švarios žaidynės, kas greičiausiai šį kartą negrėsė.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 09, 2015, 07:30:57 pm
Amelia įsmeigė akis į tikslą - vidurinį iš lankų. Nagi, tereikia susikaupti ir įmesti, čia kaip krepšinis, ragino save mergaitė ir pasiruošė mesti. Varniukė prisiminė, kaip žaisdavo krepšinį su broliu - šis visada darydavo apgaulingus metimus. Vieną buvo išmokęs ir seserį - žiūrėti į vieną pusę, o mesti į kitą. Panašų triuką jau buvo panaudojusi Chinatsu, tačiau mergaitė nusprendė surizikuoti ir jį pakartoti. Tik dėl gynėjo sumaišymo, lyg ketindama mesti ji pralėkė pro lankus, bet kamuolio iš rankų nepaleido - žaibiškai apsisukusi įsispitrijo akimis į kairįjį lanką, paskutinę akimirką pažvelgė į dešinį ir jau norėjo ten pat ir mesti, kai pastebėjo - Kritlio jos rankose nebebuvo. Akimirką suglumusi trečiakursė pagaliau susivokė, kad nė nepagalvojusi taip ir paleido raudonąjį kamuolį į kairįjį lanką.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 09, 2015, 08:13:20 pm
Arisė stebėjo dar tik bepradedantį įsibėgėti žaidimą. Matė kaip po aikštę blaškėsi abiejų komandų gaudytojos, kaip atmušėjai vieną po kito laido muštukus į priešingos komandos narius.
Visa sustingusi, paskraidė palei lankus ir vėl sustojusi ties viduriniu. Stebėjo veiksmą kitoje aikštės pusėje. Jie pelnė pirmuosius taškus! Iš to džiaugsmo nesusilaikė ir pamojavo iškėltu kumščiu rėkdama kiek įstengė (o jai tai nebūdinga). Vis dar džiūgaudama nepastebėjo, „Ledinių“ komandos atmušėjos Emily Arcanus, į ją paleisto muštuko. Kamuolys mergaitės nekliudė, bet pataikė į jos šluotos rąžus ir „Ugninių“ komandos gynėja, besisukdama vilkeliu, nuskriejo kairėn (iš kitų pozicijos dešinėn) nuo lankų ir šie liko nesaugomi. Galiausiai atgavusi pusiausvyra pamatė jog link jos pusės lyg kulka švilpia „Ledinių“ puolėja Amelia Smith. Atrodė, jog Amelia ruošiasi mesti į kairįjį lanką (iš kitų pozicijos dešinįjį), ir kad Arisė spės, nes šis lankas buvo arčiau, bet... Amelia akimirką anksčiau paleido kritlį ir jis įkrito į dešinįjį (iš kitų pozicijos kairįjį) lanką, esantį toliau nuo „Ugninių“ gynėjos. „Lediniai“ pelnė taškus. Lygiosios, niršiai pagalvojo Arisė, vėl užėmusi savo vietą priešais lankus ir piktokai šyptelėjo, kol kas.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 10, 2015, 10:40:36 pm
Emily pamatė Ameliją įmetant kritiklį į lanką. Žiūrovai pašėlo ploti, rėkauti ir kitaip reikšti savo emocijas. Ledinių komandos nariai taip pat džiūgavo dėl gautų taškų, tuo tarpu, kaip ir buvo galima tikėtis, ugniniai akivaizdžiai atrodė susierzinę. Lygiosios. Tačiau mergaitė žinojo, kad lygiosios niekada netenkintų nei vienos komandos. Kita vertus, kvidiče lygiosios - beveik neįmanomas dalykas, nes aukso šmaukštas iš esmės lemia viską. Visgi, kolkas sparnuoto kamuoliuko niekur nebuvo matyti, o taškų lenta jau rodė vienodus skaičius. Pasivijome. Pats metas aplenkti. Atmušėja, pamačiusi, kad jos pasiųstas muštukas puikiai pasitarnavo šioje situacijoje, nusprendė ir dažniau juo atakuoti gynėją, kai Amelia su kritikliu bus netoli lankų. Tačiau dabar atakuoti muštukais reikėjo nebe Arisę, o Chinastu. Klastuolė jau skrido prie artimesnio muštuko, kad nukreiptų jį link puolėjos, kai pamatė kitą muštuką esant pavojingai arti Amelijos. Mergaitė visu greičiu pasileido prie draugės, tačiau nebuvo tikra ar spės laiku.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 11, 2015, 02:42:51 pm
Amelia pagaliau suvokė, kad visai netyčia įmetė. Nuostabu, tiesiog nuostabu, apsidžiaugė mergaitė ir atsisuko į kitus komandos narius - žinoma, geriau jau būtų iškart skriejusi link Kritlio - vietoj džiūgaujančių "Ledinių" varnanagė išvydo tik į ją skriejantį Muštuką. Raudonplaukė bandė išsisukti pasukdama šonan, bet tai buvo ne itin tikęs sumanymas - Muštukas apsisukęs grįžo ir, trečiakursei nespėjus susivokti, žiebė jai į petį. Mergaitė, per smūgį nepajėgusi išsilaikyti ant šluotos, netyčia apsivertė ir pakibo žemyn galva. Bandydama bent jau nenukristi nuo šluotos, Amy į ją įsitvėrė rankomis, todėl taip ir liko kyboti kaip koks tinginys ant šakos. Žinoma, apie Kritlio pagavimą jau negalėjo būti kalbos - dabar svarbiausia buvo nenudribti ir nesusilaužyti šonkaulių - tai būtų buvę ne itin malonu. Varniukė tyliai sudejavo - negalėjo ilgai šitaip išsilaikyti. Dėkui Dievui, prie jos jau skrido Emily.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Rugsėjo 11, 2015, 02:54:22 pm
Chinatsu sukando dantis ir veidas pabalo, bet tik dėl jos pati mergaitė nežadjėo nutraukti tokių gerų žaidynų, tad patraukė ranką nuo šono ir nurijusi skausmą nuskrido gaudyti kritlio. Raudonasis kamuolys lėkė žemyn, bet miklioji japonė prieš pt jam pasiekiant žemę nusičiupo ir atsikvėpusi nuskrido link lankų. Galiausiai jai tikrai labai nepasisekė - atkrido dar vienas muštukas, kuris vožė į kairės rankos pirštus (kairė ranka kaip tik ir laikė kritlį). Jis iškrito ir japonė jį vėl pasigavo dešine ranka. Jeigu ir šitą nutrenks, tada jau... likusius žodžius ji išmąstė japoniškai. Juodaplaukė primerkė akis ir dideliu greičiu nulėkė link lankų, akį mesdama į gaudytojus. Išsisukusi nuo dar vieno muštuko, kurie ją atakavo kaip priklijuoti, mergaitė atsidūrusi jau netoli lankų paleido kamuolį dar apsisukdama, kad jėga butų didesnė, bet būtent jos smulkutei japonei ir trūko. Sukandusi dantis ji užmetė akį pažiūrėti, įmetė, ar ne.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 11, 2015, 05:19:59 pm
Kai klastuolė atsidūrė prie Amelijos, puolėją jau buvo pasiekęs muštukas ir ta, gavusi nemenką smūgį vos beišsilaikydama kabojo ant savo šluotos. Mergaitė tuojau pat priskrido draugei padėti ir po kurio laiko varniukė vėl sėdėjo ant savo šluotos.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė antrakursė. - Atleisk, kad neatmušiau jo - nespėjau - viskas taip greitai įvyko...
Vėliau mergaitė apsidairė po aikštę. Ji matė muštuką atakuojant Chinastu (Kažin kur pradingo Luna ir kodėl nepadeda puolėjai), tačiau kamuolys taip stipriai nekliudė mergaitės ir ugninių puolėja jau greitai su kritikliu rankose atsidūrė prie lankų. Klastuolė matė, kaip priešininkė metė kamuolį į vieną jų ir stebėjo ar Drakas spės laiku jį atmušti. Drakai, prašau, šį kartą labai pasistenk.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 11, 2015, 05:59:22 pm
Luna skraidė aplink žaidėjus. Ieškojo muštuko. Ausis pasiekė profesoriaus—komentatoriaus balsas pranešantis, kad Chinatsu įmetė į lanką. Luna ir džiaugėsi ir verkė. Bet susivaldžiusi ji susikaupė ir stebėjo muštukus. Per vėlai suvokė jog lediniai jau pasivijo. Luna buvo ugninė. Ir ta prasme ir perkeltine prasme. Per vėlai pastebėjo jog Chinatsu jau vienas muštukas ją muša. Luna sparčiai skrido. Išsisukinėdama nuo žaidėjų. Mat skrido tiesiai per juos. Priskridusi ji smarkiai sugniaužė lazdą ar kažkokį daiktą ji atsivėdėjo į muštuką kuris buvo už japonės nugaros. Tas zvimbdamas lėkė prie Jekaterinos. Ledinių gaudytojos. Antrą bandė smarkiai pavaryt link Amelios, bet nepasisekė mat sutraukė ranką mėšlungis.Luna sutraukta mėšlungio ranka prilaikė šluotą kaire bandė numušti muštuką nuo Chinatsu ir suriko iš skausmo :
—Skrisk! Negaliu kol kas atmušt muštuko! Skrisk kuo greičiau ! — ji stengėsi atmušinėt muštuką nuo Chinatsu.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 11, 2015, 06:14:23 pm
Drakas keikėsi ir žiobariškai ir magiškai. Jis buvo pripratęs visą laik laimėt. Bet jis surimtėjo. Bei susikaupė. Išgirdo padrąsinimą iš Amelios. Paskui stebėjo kaip jo komandai sekasi. Pasirodo jog neblogai. Sužeisti yra. Įsmeigė akis į kito gynėjo lankus ir žiūri kaip Amelia apgaulingai iš kairės pasižiūri ir bando įtikinti jog bandys įmest į kairį lanką, bet minutėlęgreitai nesvarsčiusi pataikė į dešinį. Ji įmetė! Drakas rėkė iš visų plaučių. Bet nutilo. Nes pastebėjo jog žaidėjai nesnaudžia. Jau japonė atakavo. Drakas skraidė ir į kairę ir į dešinę pusę. Kai japonė nusitaikė ir metė Drakas iš karto nereagavo, bet pastebėjęs jog skrenda kritlis į lanką jis nuskrido ir koja nusitaikęs įsismaginęs spyrė kritlį neįtikėtinai aukštai. Bei nuskriejo toli . Drakas šyptelėjo apgynęs lanką. Jam buvo įdomu kas pagaus kritlį.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 12, 2015, 10:30:15 pm
Sorenas von Sjuardas patogiai įsitaise komentatoriaus kėdėje ir gurkštelėjo vandens iš stiklinės, mažumėlę sudrėkindamas gerklę ir balso stygas.
- Amelia Smirh perima kritlį. Meta į Kairįjį ,,ugninių" komandos gynėjos Arisės saugomą lanką ir... pataiko! Bravissimo, Amelia pelno ,,Lediniams" 10 taškų!
Sorenas trumpam žvilgtelėjo į krentantį kritlį, o po to pasisuko link gaudytojų bei atmušėjų.
- Rodos, muštukų gaudytojams šiandien nelabai sekasi,- pastebėjo profesorius.- Muštukai vienas po kito talžo abiejų komandų žaidėjus, sukeldami nemenkų nepatogumų... Štai puolėja Chinatsu vėl perėmė kritlį, bet muštukai labai trukdo. Meta kritlį... o Drakas jį atmuša, neleisdamas ,,Ugniniams" vėl pelnyti taškų.  Išties puikus smūgis!- šyptelėjo von Sjuardas.- Primena devyniasdešimtųjų kvidičo čempionatą, kai Krisas Edlis, nuspirdamas kamuolį gindamas lanką, nukrito nuo šluotos ir susilaužė koją. Rodos, šiandien Drakui pasisekė daug labiau.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 14, 2015, 05:37:04 pm
Vardan Merlino barzdos, Drakai, aš tavimi didžiojuosi. MES tavimi didžiuojamės, visu greičiu skrisdama link nusviesto Kritlio kalbą mintyse kūrė varnanagė. Tau atleista už visas nuodėmes ir kaltes. Mergaitė sugriebė raudonąjį kamuolį ir kryptelėjo šluotą tiesiau link lankų. Laiminu tave ir tavo spyrį. Raudonplaukė prunkštelėjo ir, pastebėjusi skraidančius muštukus, pradėjo leistis. Kojoms beveik siekiant žemę, Amelia vėl sulygino šluotą. Nusišypsojusi trečiakursė pasilenkė prie šluotos kaip prie kokio lenktyninio dviračio ir... Visai netyčia išmetė Kritlį. Mergaitė tai pastebėjo tik po kokios sekundės. Staigiai apgręžusi šluotą, Amy bandė jį pakelti - deja, žolė po lietaus buvo slidi, todėl jis nuolat slydo iš rankų. Galų gale paėmusi Kritlį "Ledinė" vėl tapo tokia, kokia ir turėjo būti pagal komandos pavadinimą.
Varniukė nuskrido toliau link lankų.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 16, 2015, 09:34:26 pm
Emily kaip ir kiti leidiniai išsišiepė iki ausų, kai pamatė Draką atmušant kritiklį. Be abejonės, jis šaunuolis. Ne veltui yra gynėjas. Mūsų gynėjas. Mergaitė didžiavosi savo komanda ir kartu jautė pareigą pati jos neapvilti. Klastuolė nuskrido link į Jakateriną besitankančio muštuko ir sėkmingai jį numušė link Chinastu. Šiuo metu jai labiausiai reikėjo trukdyti, kad nebūtų pirmoji pagavusi kritiklį. Raudinąjam kamuoliui atsidūrus ledinės rankose mergaitė su palengvėjimu atsiduso. Nagi, Ami, dar vieną tašką. Tu sugebėsi, žinau tai. Vėliau antrakursė nuskriejo link šalia Amelijos esančio juodo rutulio, kuris atsitrenkęs į atmušėjos lazdą pakeitė kryptį ir nuskrido tolyn. Mergaitė akimis susirado gaudytoją - panašu, šmaukšto dar nematyti, o atmušėja jau ėmė jausti nuovargį. Esu silpna. Galbūt nepakankamai treniravausi...
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 27, 2015, 02:40:28 pm
Amelia skrido beveik pažeme, kad į ją nepataikytų koks muštukas - dauguma žaidėjų buvo gana aukštai, todėl jai tai nelabai ir grėsė. Jau greičiau mergaitė netyčia kojomis paliestų žemę ir netyčia nudribtų nuo šluotos, vėl paleisdama Kritlį ir suteikdama progą Ugninių puolėjai jį susigrąžinti. Deja, varniukė taip nė nežadėjo pasielgti.
Pagaliau, likus tik kokiems penkiems metrams iki lankų, raudonplaukė pakilo beveik iki pat kairiojo lanko - tiesa, tik beveik. Jau ruošdamasi mesti, staigiai pakilo į viršų virš lankų, nulėkė iki dešiniojo ir metė. Atsisukusi ir jau ruošdamasi sugauti raudonąjį kamuolį (ir net nepastebėjusi, ar įmetė), trečiakursė pastebėjo kažką žybtelint. Nusprendusi, kad tai tikriausiai tiesiog koks nors atspindys, varniukė pradėjo skristi iki Kritlio, kol to dar nepadarė Chinatsu.
Antraštė: Re: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 27, 2015, 03:06:01 pm
Arisė marširavo palei lankus, nė neketindama šį kartą, taip gėdingai praleisti kritlio. Ji stebėjo kaip jų komandos puolėjai nepavyksta prasiveržti pro „Ledinių“ gynėją ir tai tik dar labiau padidino jos ryžtą. Jei šį kartą neapgins lankų, jie atsiliks, o to ji labai nenorėjo. Nenorėjo jaustis kaip komandos stabdis. Jei jie pralaimėtų, ji šimtu procentų jaustųsi dėl to kalta.
Varniukė neiškart pastebėjo vos ne pažeme šliaužiančią „Ledinių“ puolėją. Likus keletui metrų ji pradėjo staigiai kilti lyg ir prie dešiniojo lanko iš mergaitės pusės (iš kitų pozicijos kairiojo), bet pilnai iki jo taip ir nepakilusi, pakeitė kryptį. Arisei to pakako ir nuskriejusi prie kairiojo (iš kitų pozicijos dešiniojo), pačiais pirštų galiukais, spėjo atmušti raudonąjį kamuolį ir nusviesti kuo toliau nuo priešininkų puolėjos. Tik nežinia ar užtektinai toli, kad jį spėtų pačiupti Chinatsu.
Stebėdama puolėjas, varniukė lyg ir pamatė, jog kažkas šone žybtelėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lukas Linkolnas Spalio 11, 2015, 04:30:44 pm
Lukas atėjo į tuščia Kvidičo aikšte kur ne per seniausiai vyko treniruotės. Berniukas labai mėgo kvidičą ir pagalvojo: laukiu tos dienos kada ir aš žaisiu kvidičą už savo komandą  (KL)Klastunyną . Lukui reikės ilgai laukti kol galės žaisti. Klastuolis net geros šluotos neturėjo su kuria galima būtu žaisti. Lukas valandėlę pasedėjo ir išėjo iš Kvidičo aikštelės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 17, 2015, 11:18:18 am
   Jekaterina atsiribojo nuo visų ir sutelkė dėmesį Šmaukšto ieškojimui. Štai, ten kažkas žybtelėjo, bet tai tik saulės spindulys, išlindęs pro debesis ir apšvietęs balą apačioje. Vienur ar kitur vis kažkas žybtelėdavo, bet staiga palei ausis Klastuolė išgirdo tylų zvimbtelėjimą ir nudūmė paskui Aukso Šmaukštą, spausdama didžiuliu greičiu. Ketvirtakursė pamatė, kad kamuoliukas žybtelėjo prie gynėjos šono. Klastuolė pranėrė pro ją ir vos neišvertė iš klumpių, kaip sakant, bet kol kas merginai rūpėjo tik šmaukštas ir rungtynės. Akimirksiu puolusi žemyn mergina vis greičiau leidosi ir leidosi, į spalvų kratalynę susiliejo lietus ir visos kitos spalvos, vientisas ūžimas tiesiog laužė klausą, bet reikėjo viską pabaigti. Priešais šmėstelėjo auksinis kamuoliukas ir pirštų galiukais jį pačiupusi Klastuolė grakščiai nušoko nuo šluotos tuos kelis metrus, nes kitaip būtų greičiausiai išsitėškusi į purvą. Suspaudusi kumštyje kamuoliuką mergina išsišiepusi jį iškėlė aukštyn. Rungtynės baigtos, ,,Lediniai" laimėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Spalio 17, 2015, 11:55:55 am
Emily dar kurį laiką stebėjo muštukus ir vis nuskrisdavo tai prie vieno, tai prie antro, kad apgintų savo komandos narius ir galbūt sutrukdytų priešininkams. Staiga ji pamatė ledinių gaudytoją dideliu greičiu praskrendant pro šalį. Negi?! Negi ji pamatė šnaukštą?! Ir iš tikrųjų - netrukus Jakaterinos rankose sužibo mažas auksinis rutuliukas mosuodamas žvilgančiais sparneliais. Emily ėmė suktis galva. Negali būti! Jakaterina pagavo šmaukštą! Mes laimėjom! Netverdama džiaugsmu mergaitė nusileido šalia gaudytojos ir ją apkabino.
- Jakaterina, mes laimėjom! - sušuko mergaitė, nors ketvirtakursė tą neabejotinai suvokė pati. - Tu... Tu šaunuolė! Tu nereali! Tu tobula! MES LAIMĖJOM!!!
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Spalio 17, 2015, 02:13:13 pm
Chinatsu jau trūko kvapo, bet žaidimą ji tęsė. Kritlis tiesiog švilpė jos link ir mergaitė skriejo jo pačiupti, bet nuskambėjo švilpukas, skelbiantis rungtynių pabaigą. Klastuolė pažvelgė žemyn ir pamatė, kad ,,Ledinių" gaudytoja sugavo Šmaukštą ir priešinga komanda laimėjo. Antrakursė nesijautė labai linksma dėl to, kad jų komanda pralaimėjo, bet žaidė tikrai gerai ir tai svarbiausia. Bet dar svarbiau buvo tai, kad japonei darėsi vis sunkiau išsilaikyti ant šluotos. Palengva nusileidusi žemyn ji sunkiai nulipo nuo jos ir paguldė ant žemės. Išspaudusi šypseną jau žadėjo keliauti sveikinti ,,Ledinių" komandos, bet akimirkai patraukus ranką nuo skaudamo šono skausmas paėmė viršų ir Klastuoliukė paprasčiausiai parkritusi ant žemės neteko sąmonės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Spalio 17, 2015, 02:30:39 pm
Benedict, prieš tai sau ramiai sėdėjęs tribūnose ir, žinoma, nuoširdžiai palaikęs "Ugninių" komandą, sunerimo. Rodėsi, kad Chinatsu kažkas atsitiko - nors berniukas jos veido ir neįžiūrėjo, pastebėjo, kad jos eisena ir laikysena kažkokia kitokia, tarsi jai skaudėtų, būtų sunku eiti. Japonei parkritus ant žemės ir tikriausiai netekus sąmonės, antrakursis nebeištvėrė. Bandydamas praeiti pro žmonių minią ir pagaliau pasiekęs aikštę, jis tekinas nubėgo prie draugės. Jam nelabai terūpėjo, kad jį mato visas Hogvartsas ir kad jam tikriausiai čia eiti draudžiama - Chinatsu šiuo metu buvo svarbiau už viską.
-Chinatsu? Tau viskas gerai?-pagaliau pripuolęs prie mergaitės paklausė tamsiaplaukis. Klausimas buvo kvailokas - japonė buvo praradusi sąmonę, todėl atsakyti negalėjo, tuo labiau, kad ir pats varniukas matė, kad jai toli gražu nėra gerai. Antrakursis akimis badė surasti madam Pomfri - deja, ji tikriausiai ramiai sėdėjo ligoninės sparne, nė nenutuokdama, kas čia atsitiko.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Spalio 20, 2015, 03:39:29 pm
Kelias minutes gulėjusi Chinatsu ėmė gaiveliotis. Nieko tokio nenutiko, ko nebūtų galima pakęsti, plius ji kiek laiko žaidė su tokiu skausmu ir net sugebėjo pelnyti taškų, o tai buvo svarbu. Po truputį merkdamasi Klastuolė jautė, kaip smegenys ir šonas buvo tiesiog sugnybti įkaitintų replių. Kažką nerišliai sumurmėjusi ji galop praplėšė akis. Toks jausmas, lyg ji būtų gulėjo ten jau ištisas valandas, tiek šalta buvo, tarsi nuritpusį badė visą kūną.
 - K-kas atsitiko? - nežymiai sumurmėjo japonė. Na, metas kaip ir buvo keltis, tik štai ji nežinojo, ar pajėgs. Bet būdama tvirta pabandė remtis ant alkūnių. Skausmui nugėlus šoną ji susiraukė. Kas per velniava dabar čia vyksta? Gal dar muštukas ir šonkaulius sulaužė? toptelėjo antrakursei.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 29, 2015, 12:43:41 pm
Tik prašvitus, aikštės link kurnėjo Kasiopėja Evers, profesorė ir Varno Nago vadovė. Šiandien turėjo įvykti pirmoji Tarptautinė Pasaulinė Saulės Sisteminė Paukščių Takinė Visatinė Kasmetinė Varno Nago Diena, tad jokiu būdu negalima buvo vėluoti.
Atsistojusi vidury aikštės, profesorė pamosikavo lazdele. Kaipmat aikštė pasipuošė Varno Nago atributika - kabojo mėlynos ir bronzinės vėliavėlės, sustatyti stalai buvo apdengti mėlynomis ir bronzinėmis staltiesėmis, vienkartiniai indai turėjo po Varno Nago herbą, o aikštės viduryje buvo iškelta didžiulė vėliava su Varno Nago ereliu.
Atgabenusi galybes maisto, vadovė sudėliojo viską ant stalų. Čia buvo visko - ir keksiukų su Varno Nago herbu, ir tortų puoštų mažyčiais ereliais, netgi punšas buvo mėlynas su sidabriniu samčiu. Viskas aplinkui tiesiog rėkte rėkė Varno Nagu.
Perbraukusi ranka per savo dryžuotą mėlyną bronzinę suknelę, Kasiopėja išbūrė užrašą ,,Tarptautinė Pasaulinė Saulės Sisteminė Paukščių Takinė Visatinė Kasmetinė Varno Nago Diena" ir pakabinusi virš įėjimo į aikštę, nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Amabel Ray Spalio 29, 2015, 02:04:15 pm
Hestera atitipeno į kvidičo pagrindinę aikštę, kurioje jau akivaizdžiai matėsi Varno Nago puošmenos. Iš džiaugsmo Hes net suplojo rankomis. Jos juoda suknelė su baltomis gėlėmis plaikstėsi, baltomis ir juodomis gėlėmis apkaišiotas vainikas švysčiojo, o pati mergaitė beveik ne bėgo, o skrido.  Atsidūrus prie pat aikštės, Hestera jau galėjo atsikvėpti ir pasigrožėti visomis puošmenomis. Varnanagių spalvų vėliavos, staltiesės, netgi ant popierinių lėkštučių buvo varno nago ženklelis. Štai ir įžengė į šventės aikštę Hestera - pilkai violetiniai plaukai susukti į aukštą ir netvarkingą kuoduką, (priešingai negu kitiems, jai patiko nepedantiški kuodukai) juoda ir balta suknelė plaikstėsi, vainikas su juodomis ir baltomis gėlėmis ypatingai pedantiškai sukaišiotas ir supintas, juodi bateliai su raišteliais visai netiko prie jos stiliaus, bet tada jai buvo nusispjaut, nes ji buvo kaip ant sparnų, sužinojusi, kad varnanagiai taip pat turi šventę.


[suknelė: http://www.notonthehighstreet.com/system/product_images/images/001/230/375/original_black-and-white-floral-skater-dress.jpg bateliai: http://aecfashion.com/wp-content/uploads/2014/02/black-shoes-for-women-tyth5xrz.jpg vainikas: http://www.ladypetrova.com/wp-content/uploads/2013/09/1322_LPV_1869A_1437.jpg [tik vainike tikros gėlės]]
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Spalio 29, 2015, 06:08:05 pm
Derek de Lacrosse greitai žingsniuodamas ėjo link pagrindinės kvidičo aikštės. Mat šiandien vyks Tarptautinė Pasaulinė Saulės Sisteminė  Paukščių Takinė Visuotinė Kasmetinė Varno Nago Diena. Sutrumpinus: TPSSPTVKVNG.  Šeštakursis nelabai norėjo dalyvaut. Bet tai buvo privaloma arba būtina. Jau iš tolo matė kaip plėvasavo Varno Nago vėliavos. Jos buvo mėlynos,  bronzinės spalvos. Derek vis artėjo ir artėjo. Jau matė stalus apkrautus vaišėmis. Apsodairęs jis pamatė koledž o vadovę ir mandagiai pasisveikino:
- Laba diena. Kaip matau jau lig ir viską susitvarkėte. Gal ką nors man pagelbėti, - siūlė pagalbą Derek. Šeštakursis mįslingai šypsojosi. Kol kas dar žmonių nelabai buvo.  Jaunuolis buvo apsirengęs juodai. Mat tokia jo apranga buvo. Juodi džinsai, juodi batai, juodas švarkas, juoda maikutė. Jis pasidarė ir pagyrė:
- Labai gražiai suruošėt, profesore.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rosemarie Mortimer Spalio 29, 2015, 07:27:43 pm
   Rose palengva atžingsniavo į pagrindinę aikštę. Buvo apsivilkusi senamadišką, tamsiai mėlyną suknelę iki kelių, kuri apačioje buvo nubarstyta bronziniais blizgučiais, o plaukai perrišti bronziniu kaspinu. Ji vis dar sugebėdavo pasiklysti mokykloje ir jos teritorija, bet šiuo atveju tai buvo tiesiog neįmanoma - pagrindinė aikštė švietė net iš tolo. Visokiausi mėlyni ir bronziniai papuošimai rėžė akį, o muziką galėjai girdėti ir pilyje. Rosemarie ta muzika pasirodė keistoka. Ji nebuvo pratusi prie tokio trankaus ritmo.
   Rankomis palygino suknutę, kurios bronzinė dalis, vakarėjančios saulės šviesoje, atrodė kone varinė, ir žengė į aikštę. Matė aplinkui sukiojantis bendrajame kambaryje matytus mokinius, bet nė vieno jų nepažino, tad jai buvo kiek nejauku. Mergaitė matė, jog jos suknelė vėl kažkuo lyg ir išsiskiria iš kitų, bet ji niekaip nesuprato kuo.
   Dar kiek pasižvalgiusi aplinkui priėjo prie vaišių stalo ir ėmė apžiūrinėti gardėsius, kurių dauguma, deja, irgi buvo nematyti.
   - Sveika,- užkalbino netoliese stovinčią mergaitę, apsivilkusią juoda suknele su baltomis gėlėmis ir apžiūrinėjančią papuošimus,- kas čia tokie?- klausiamai mostelėjo į mažus, juodus suktinuku, baltu vidumi (http://www.taste.com.au/images/recipes/agt/2004/06/7044_l.jpg).- Kaip manai, skanūs?
   Mergaitė paėmė į rankas vieną iš suktinukų ir atsargiai pauosčiusi įsimetė į burną. Skonis jai pasirodė keistokas. Rose lyg ir jautė žalios žuvies skonį, o tai jai nebuvo labai įprasta, tad kuo mandagiau (jei tai įmanoma) išspjovė tą suktinuką į servetėlę ir išmetė.
   - Beje, kuo tu vardu?- šį kart į rankas pasiėmė patikimiau atrodantį, šokoladiniu glaistu apipiltą pyragėlį ir klausiamai kilstelėjusi antakį atsisuko į tą pačią mergaitę.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 29, 2015, 08:44:17 pm
Kasiopėja nusišypsojusi žvelgė į ateinančius mokinius, kol jos neužkalbino moksleivis. Dievas mato, ji būtų jo ir nepastebėjusi, jeigu jis nebūtų prabilęs.
-O, labas,-ji pasisveikino, kiek stryktelėjusi viršun. Pasitvarkiusi savo suknelę, ir kiek kaukštelėdama mėlynu aukštakulniu per žemę (nors ir buvo profesorė, ji buvo labai žema - tas pats moksleivis buvo už ją gerokai aukštesnis), ji šiltai nusišypsojo savo auklėtiniui.-Ne, ačiū, viskas gerai. Viskuo pasirūpinta,-ji vėl nusišypsojo patraukdama savo pašėlusiai tankias garbanėles nuo pečių. Jai buvo kilusi mintis susirišti jas bronziniu kaspinu, tačiau kokia iš to prasmė? Kaspinas vistiek būtų prašapęs tuose karčiuose. Sukikenusi Kasiopėja išsitiesė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Chinatsu Ayiama Spalio 30, 2015, 01:40:54 pm
Lewis, visai linksmas ir nusiteikęs švęsti Tarptautinę Pasaulinę Saulės Sisteminę  Paukščių Takinę Visuotinę Kasmetinę Varno Nago Dieną greitu žingsniu eidamas atsidūrė Kvidičo aikštėje, kur sukinėjosi visokie Varnai. Nenuostabu, juk tai pirmoji šventė, kurią jie švęs visi kartu. Pagal viską vaikinas sprendė, jog atėjo vėliausiai arba, kitaip tariant, pavėlavęs. Nors ką čia gali žinoti, tikriausiai šventė vyks ilgą laiką.
Pirmas faktas, kritęs į akį atėjus buvo tas, kad visur vien mėlyna ir bronzinė spalvos, pilna erelių ir tik erelių. Net ant keksiukų glaistas buvo mėlynas su bronziniais ereliais ant viršaus. Viskas dvelkė širdžiai mielu Varnonagiškumu.
 - Sveiki, - pasisveikino jis nusišypsodamas. Nepažinojo daug jo koledžo moksleivių, bet tai buvo proga susipažinti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Spalio 30, 2015, 07:16:39 pm
Derek mandagiai šyptelėjo.Vėl apsidairęs pamatė pirmakurses naujokėles. Kuri viena išspjovė nemandagiai matyt neskanų patiekalą. Šeštakursis mažai valgė. Tad nebuvo maisto mėgėjas. Bet pasivaišint neatsisakydavo. Pakėlė akis į dangų: švietė saulė, buvo nedaug debesėlių. Svarbu, kad nebjauri diena. Staiga išgirdo pasisveikinimą. Atsisuko iš kur sklido tas balsas. Už jo stovėjo japonas. Kuris šypsojosi. Derek šaltai šyptelėjo. Ta šypsena buvo kažkuom paslaptinga. Jis atkišo ranką vyriškai pasisveikindamas:
- Sveikas, - laukė kada nepažįstamasis pasisveikins. De Lacrosse užsigalvojo.Gal ir visai nieko turėt draugą. Tikiuosi jog nebus jisai pasipūtėliškas. Kokių dažnai pasitaiko. Įdomu kuo jis vardu Taip galvojo jisai. Tebelaukė atsako...
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Vasario 02, 2016, 07:35:24 pm
   Chinatsu linksmai niūniuodama traukė per Hogvartso kiemą ir galiausiai išsukusi iš jo keliavo link Kvidičo aikštės - ten buvo didelis plotas, dideli statiniai (stulpai su lankais ir tribūnos), daug žolės ir gaivaus oro. Na, Hogvartse ir taip oras buvo labai gaivus, nes jo neteršė jokie žiobarų išradimai, o dar visa magija valydavo aplinką - vienas džiaugsmas gamtos vaikams, kai pagalvoji.
   Klastuoliukė traukė visokias dainas mėgdžiodama dainininkų balsus (kaip dar niekam nebuvo žinoma, tai buvo jos slaptasis talentas - meistriškai mėgdžioti balsus). Chinatsu šokinėjo per tarpais pasitaikančias balas ir pažliugusių žolių kupstelius nepaisant to, kad jai buvo trylika metų. Japonijoje mergaitės iki šešiolikos metų žaisdavo su lėlėmis, o ką jau kalbėti apie tokią veiklą kaip šokinėjimas per balas.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kota Lunalight Vasario 02, 2016, 08:08:11 pm
Kažkodėl užsinorėjusi ištrūkti laukan, Kota savo įprastiniu šokio žingsneliu liuoksėjo kvidičo aikštės link. Tiesą sakant, ji net nežinojo kad ten eina - toji mergaitė visada buvo tiesiog paskendusi savo svajonėse. Kartais balerina net neatskirdavo kur yra svajonės, o kur realybė.
Taip nutiko ir šįkart.
Nuliuoksėjusi į aikštę ji išgirdo kažką dainuojant. Pamaniusi, kad tai tikriausiai skamba jos galvoje, balerina pradėjo daryti tai, ką darė geriausiai - šokti baletą. Žinoma, jai šiek tiek buvo keista, man paprastai jos galvoje skambėdavo klasika, tačiau šioji permaina buvo įdomi ir keistai žavinti. Nusišypsojusi Kota visiškai nepastebėjo, kad tai ne jos galvoje muzika skamba ir juolab, kad aikštėje ji ne viena.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Vasario 02, 2016, 08:28:08 pm
   Chinatsu balseliu imituodama išdidžią muziką sukosi ant žolės visaip ir dar kitaip šokinėdama ir vengdama balų. Japonė vilkėjo mėlyną sijonėlį, baltus marškinėlius, raudona kaklaryšį ir buvo užsimetusi tamsiai mėlyną trumpą paltuką (puspaltį, kaip sakant), avėjo juodus batelius, tad stengėsi nieko neišpurvinti. Grakščiai besisukinėdama Kvidičo aikštėje mergaitė vs nepardribo - nedaug būtų trūkę, kad tai būtų įvykę, bet kažkokiu mistišku būdu išsilaikiusi ant kojų ji padarė labai jau keista pozą ir sukikenusi pertrauką dainavimą bei pasivalė rankomis tariamas dulkes nuo sijono.
  Japoniukė išgirdo žingsnius ir greitai apsisukusi ant kulno slystelėjo bei gerokai nučiuožusi per purvą trenkėsi į žemę.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kota Lunalight Vasario 02, 2016, 08:40:39 pm
Švystelėjus sidabriniam sijonėliui, Kota apsisuko, taškydamasi sidabrinėmis garbanomis. Klausydamasi to balso, Kota judėjo vis labiau link aikštės centra, darydama baleto pozas ir apsisukimus. Paprastai jos kojos judėdavo be garso, tačiau dabar, kai aplinkui buvo šitiek balų ir purvo, vis pasigirsdavo tas ritmingas tėškimas, vos tik jos koja nusileisdavo į balą. Tačiau net ir tai nesutrukdė Kotai.
Tik staiga išgirdusi itin garsų tekštelėjimą, Kota plačiai atmerkė tamsiai mėlynas akis, suraukdama kaktą ir ieškodama iš kur tas tėškimas skamba, pati vos vos nenugriūdama ant žemės. Išlaikiusi pusiausvyrą, sidabraplaukė nusišypsojo ir ištiesė ranką japonei, siūlydama savo pagalbą nepažįstamajai. 
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ethan Flavius Vasario 02, 2016, 09:04:21 pm
   Chinatsu pradėjo tyliai kažką burnoti ir bandė pasikelti, bet rankos slysčiojo purve (gerai, kad mergaitė buvo su pirštinėmis). Iš pat pradžių ji pamatė tik batelius, o paskui pakėlusi galvą ir pačią mergaitę, siūlančią japoniukai ranką. Chinatsu nusimovė pirštinę, kad neišterliotų mergaitės rankos ir patogiau atsistojusi atsiduso.
 - Labas, ačiū, kad pagelbėjai. Aš Chinatsu, Chinatsu Ayiama, o tu kuo vardu? - nusišypsojo greitakalbe išbėrusi Klastuolė. Tokia ji jau buvo - meg hyper atyvi ir kartu gana lėtoka. Pamokose nedalyvaudavo, ar bent sudalyvaudavo tik retkarčiais, o štai namų darbus visada atlikdavo laiku. Japonė pirštines pakračiusi suvyniojo viena į kitą ir įsidėjo į palto kišenę, lazdele pradėdama valyti purvą nuo savęs. Vis vien reikės paltuką valyti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 21, 2016, 08:16:59 pm
Benedict sparčiu žingsniu įėjo į pagrindinę aikštę. Diena buvo nuostabiai graži - švietė skaisti saulė, o danguje nebuvo nė debesėlio, todėl atrodė tiesiog keista, kad aikštėje nebuvo nė gyvos dvasios. Tiksliau, buvo, bet ir tas ne dvasia - tik paprastas tamsiaplaukis berniukas Varno Nago kvidičo uniforma, besinešantis su savimi naujutėlę, net spindinčią nuo valymo ir nuolatinės priežiūros šluotą. Benedict tiesiog dievino kvidičą, todėl nenuostabu, kad ir šiandien vietoj namų darbų darymo ir dykinėjimo pasirinko būtent savo skraidymo įgūdžių tobulinimą.
Galų gale sustojęs varniukas užsėdo ant šluotos ir pakilo. Taip, skraidyti jis mėgo tikriausiai labiau už viską - tą jausmą, kai vėjas glosto veidą, tą atsiskyrimą nuo žemės, tam tikrą ramybę... Viską. Nusprendęs, kad šiandienos tikslas bus išvystyti kuo didesnį greitį, Benedict kelis kartus apskrido aplink aikštę. Tiesiog šiaip sau, dėl savo pačio malonumo ir to nuostabaus pojūčio, kad esi virš žemės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 21, 2016, 08:27:04 pm
Luna, kuri šiandien buvo kaip niekad išplaukusi (mat atsiminė įvykį, įvykusį pradinėje mokykloje), lėtais žingsneliais ėjo kvidičo aikštės link. Ji manė, jog ten galės pabūti ramiai (tiesa, ir nesuklydo). Pamanė galbūt pagaliau radau vietą, kurioje galima ramiai pabūt ir neįsivelt į kokį nuotykį? Pavargau.... Iš kuprinelės ji išsitraukė sausainių su šokolado gabalėliais ir prisėdusi ant žolės bei žiūrėdama į dangų valgė tuos sausainius. Danguje, kuriame nebuvo nė vieno debėsėlio ir švietė saulytė, pirmakursė pamatė kaži kokią figūrą. Tyliai sau pamąstė vajė, ir vėl nuotykiai laukia... Kiek čia tų žmonių Hogvartse... Mergaitė tiesiog ramiai sėdėjo, ir paskendusi savo mintyse toliau valgė sausainius, tikėdamasi, kad toji figūra jos nepamatys.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 21, 2016, 08:46:30 pm
Benedict užsimerkė, jausdamas, kaip vėjas taršo ir taip išsitaršiusius plaukus. Berniukas pasilenkė prie šluotos koto, stengdamasis kuo labiau sumažinti vėjo pasipriešinimą. Deja, tai greitį padidino tik keliais kilometrais per valandą. Nagi, šluota gali išvystyti iki 150 kilometrų per valandą greitį. Vadinasi, man reikia šimto šešiasdešimties. Varniukas tvirčiau suspaudė kotą ir išsivalė mintis - liko tik jis, šluota ir vėjas. Pagaliau pasiekęs maksimalų greitį, trečiakursis iš gana didelio aukščio smigo tiesiai žemyn, taip vis greitėdamas, kol pagaliau pažeme nusuko šonan. Benedict veidas buvo visas baltas, o raumenys pernelyg įsitempę, bet pats berniukas pasijuto laimingas. Šimtas šešiasdešimt kilometrų per valandą greitis buvo pasiektas - o gal ir daugiau. Ko gero, jis būtų bandęs ir dar kartą, ir dar, ir dar, jei žvilgsnis nebūtų užkliuvęs už mergaitės, kuri, regis, viską stebėjo. Susidrovėjęs berniukas jai pamojo, pats nusileisdamas visai prie pat.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 21, 2016, 09:11:59 pm
Luna su dideliu susidomėjimu stebėjo tą silueta, kol jis nenusileido visai šalia jos ir ji pamatė nuostabaus grožio (taip. Lunai tai buvo nuostabus grožis) vaikinuką, nedrądsiai mojantį jai. Niekas nežino, kas įvyko jos galvelėje, tačiau ji pernelyg drąsiai pasakė:
-O žinai, tavo skraidymas užburia!
Tuomet, susivokusi ką ji pasakė ir kaip Luna puolė atsiprašinėti:
-Ehemm... na.. taprasme... kaip.. čia.. pasakius. Gerai skraidai, bro! (Lunos mintys tikrai buvo sujauktos tuo momentu). Atleisk, tačiau tavo plaukai tiesiog nuostabūs.
Supratusi, ką ka tik pasakė, ji tepasakė:
-Aaatleisk, iš kokio tu koledžo? Ir kuo tu vardu? Ir dar: galbūt netyčia galėtum mane išmokinti skraidyt? Visad to norėjau...
Tada, pagalvojusi, jog elgiasi kiek per drasiai mergaitė tiesiog tebepasakė:
-Atleisk...
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 21, 2016, 09:24:55 pm
Benedict, spėjęs sureaguoti į mergaitės žodžius, nusileido lyg elegantiška dama ar koks Gilderojus Lokhartas.
-Mano mieloji ledi, jaučiuosi pagerbtas, kad jus sužavėjo mano skraidymas ir plaukai. Jūsiškiai, jaučiu pareigą pasakyti, taip pat tiesiog nepakartojami. Rimtai, bro, atrodai osum!-berniukas nusijuokė, prisėsdamas prie Lunos ir šalia pasidėdamas šluotą.-Aš iš Varno Nago. Kol kas. Benedict jūsų paslaugoms.
Teatrališkai nusilenkęs varniukas ištiesė rudaplaukei ranką.
-Jei suteiksite man garbę jus pamokinti skraidyti... Jei nori, žinoma. Turiu omeny... Jei nejuokavai, prašydama išmokinti. Man tikrai būtų smagu tau padėti. Nors aš dar kol kas nė tavo vardo nežinau! Kuo tu vardu?-šiek tiek sutrikęs šyptelėjo trečiakursis.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 21, 2016, 09:52:39 pm
Luna nustebo tokiu vaikinuko mandagumu, o galbūt netgi... flirtiškumu? Nikeas nėra gyvenime su ja taip kalbėjęs, tad mergaitė pajuto, kaip kažkas jos mažoje širdutėje sukirbeno, tačiau ji tai tuoj pat nuramino ir ramiau tepasakė:
-O, tu irgi varnanagis! Aš - Luna.
Tuomet jos ausys sureagavo į frazę, kurioje varnanagis taip pat pavartojo žodelį "bro" ir tai paglostė jos mažą širdutę. Juk niekas nebuvo jai sakęs tokių žodžių - nesvarbu, juoko ar rimta forma. Mergaitė nedrąsiai nusišypsojo ir pasakė:
-Na taaip, juk šluotos - jėgaa!!! Visi tie modeliai, jų skridimo greičiai ir visa kita... Juk tai taip įdomu!
Ji nė nepajautė kaip išėjo iš šio pasaulio. Prieš akis matė tik šluotas, sausainius ir... ir... ir Benedict. Mergaitė nesuprato kas tai buvo, tačiau nutylėjo šį savo keistą išėjimą ir tepasakė:
-Na, tai mokinsimės ar taip ir stovėsim?!?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 21, 2016, 10:00:43 pm
"Regis, greičio pratybas teks atidėti kitam laikui, pagalvojo berniukas, tačiau kažkodėl tai jam nesukėlė jokio nusivylimo. Greičiau atvirkščiai - Luna atrodė įdomus ir mielas žmogus, o tamsiaplaukis tiesiog dievino su tokiais bendrauti. Tuo labiau, kad ji matomai buvo žiobarų kilmės - juk kone kiekvienas vaikas burtininkų pasaulyje yra skraidęs, o tie, kurie neskraido, to ir nenori.
Benedict linktelėjo galva.
-Taigi kad! Jau vien šluotų modeliai yra verti atskirų tyrinėjimų, ką jau bekalbėt apie patį Kvidičą arba skraidymą! Patikėk, tu tiesiog dievinsi skraidymą. Tavo vardas gražus. Kaip mėnulis,-šyptelėjo berniukas, atsisėsdamas šiek tiek toliau nuo šluotos priekio, nei kad buvo įpratęs.-Sėsk į priekį, pamatysi, bus smagu.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 21, 2016, 10:13:45 pm
-Pagaliau, radau žmogų, kuris domisi nemergaitiškais dalykais! Manau tai gana akivaizdu, juk tu vaikinas irr... Iš kurio tu kurso? Nes atrodai lyg koks žavus penktakursis. Ir net jei esi jaunesnis, žinok, kad tu vistiek velniškai žavus, kaip koks.... kaip koks... Matai, net nėra dalyko, su kuriuo būtu galima lyginti tavo žavumą,-pasakė Luna, mat jai velniškai patiko sakyti žmonėms tiesą. O ypač tokiems žaviems jaunuoliams, kaip ji.
-Žinai, tu man primeni mano brolį. Jis irgi toks didelis, toks gražus ir toks mandagus su visais. Beje, jis taip pat sportuoja. Tiesa, ne kvidičą. Nors žinai, žiobarai taip pat turi tokį žaidimą. Tiesa, jie neskraido šluotomis, bet... Kamuoliai ten irgi yra.
Mergaitė nusijuokė iš savo visiškai nejuokingo juokelio, ir nesuprato, kas jai darosi. Atisėdo ji į šluotos priekį, rankose laikydama sausainių pakelį ir paklausė:
-Klausyk, o čia kaip nors galima gauti sausainių su šokolado gabalėliais? Mat baigiu suryti visas savo atsargas, o be jų gyventi negaliu. Ai, beje, nori vieno? Šis paskutinis, tačiau man negaila.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 21, 2016, 10:30:11 pm
Benedict susidrovėjo. Jam taip atsitikdavo nedažnai, tačiau juk ne kasdien mergaitės jį vadindavo žaviu.
Na gerai, šiandien tai buvo pirmas kartas. Net jo paties mama sakydavo, kad jis protingas, bet ne mielas.
-Na... Dėkui, tikriausiai. Bet čia kažkaip negerai gaunasi. Aš turėčiau tau sakyti komplimentus, ne tu man,-šyptelėjo trečiakursis.-Esu girdėjęs apie tą žaidimą. Futbolas, ar ne? Kažkada tėtis mokė jį žaisti. Tiesą pasakius, ne ką neprasčiau už Kvidičą! Nors man visgi labiau patinka būti ore. Aš iš trečio kurso, kad jau klausi.
Tamsiaplaukis dar truputėlį pasislinko, kad Luna jaustųsi patogiai. Čia jos laukė pirmoji ir, kaip Benedict tikėjosi, dar ne paskutinė skraidymo pamoka.
-Dėkui, bet valgyk tu. Sausainių, deja, čia nelabai yra,-atsiduso berniukas.-Pasiruošusi?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 21, 2016, 10:54:16 pm
-Oj, žinok, čia ne bėda. Man patinka sakyti komplimentus gražiems žmonėms. O jeigu tie žmonės dar tokie kaip tu!-nusišypsojo Luna. Benedict jai pasirodė nerealiai idomus žmogus, ir šiaip, labai jau geras.
-Nee, tai ne futbolas. Yra toks žaidimas, žiobarai jį taip ir vadina - kvidiču. Yra 4 kamuoliai, 3 žiedai kiekvienoje pusėje, na žodžiu, panašiai kaip čia, tik be šluotų. O futbolas.. Na, man labiausiai patiko tenisas ir tinklinis. O tu iš žiobarų šeimos?
Pokalbis su šiuo žmogumi pirmakursei ėjosi lyg sviestu pateptas, žodžiai liejosi laisvai ir ji visiškai nesijaudino, kad galėtų nusišnekėti.
-Tu trečiakursis?!? Ech, pasijaučiau tokia mažė... Na, bet su vyresniais visad idomiau. Ir dar: klausyk, paimk šį sausainį. Jais aš nesidalinu, o jei tau jį duodu, tai matyt geras ženklas,-nusijuokė mergaitė.
Galiausiai sulaukusi to momento, kada jie pakils ji su dideliu entuziazmu sušuko:
-Žinoma, kad pasiruošusi!!
Ir laukė, kol jie pakils.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 22, 2016, 05:08:54 pm
Kvidičas pas žiobarus? Žiobarai išvis kažką apie tai žino? Ir kaip įmanoma žaisti kvidičą be šluotų? Berniuko mintyse kilo vis daugiau ir daugiau klausimų, tačiau garsiai jis jų nebeišsakė. Vietoj to, jis tik paėmė sausainį ir atsikando.
-Žinai, tu buvai teisi. Skonis - tiesiog dieviškas,-atsiduso Benedict, įsimylėjusiu žvilgsniu žvelgdamas į sausainį. Šis, skirtingai nei moliūginiai keksiukai su velniai žino ko ten prikimštu įdaru, buvo vertas atsidurti... Na, kokioje tikrai garbingoje vietoje, kokios dabar negaliu sugalvoti. Ech, tas vaizduotės trūkumas.
Rimtai, dėl tokių sausainių dėžutės trečiakursis ir pačios Chinatsu būtų atsisakęs (gal).
-Tai skrendam,-dar kartą atsiduso Benedict, kuriam šiandien buvo kažkokia dūstanti nuotaika, ir atsispyrė nuo žemės. Varniukas apsikabino Luną per liemenį, stengdamasis nenudribti ir nepridaryti mergaitei bėdos dėl nužudyto hogvartsiečio.
-Pabandyk pasukti į aikštės vidurį.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 22, 2016, 05:35:16 pm
Tik jiems pakilus, mergaitė jau pradėjo jausti savo aukščio baimę (senos baimės, ech, jos kartais griauna gyvenimą. Na bet ne šį kart), tačiau iškart metė šią mintį iš galvos. Išgirdusi vaikinuko užduotį, ji pabandė. Tiesa, nepavyko. Šluota pradėjo kratytis, o ji išsigandusi tepasakė:
-Ką aš padariau?!?
Ji pasijuto nusivylusi savimi (tiesa visokio chaoso pridėjo vis dar besikratanti šluota). Ji stengėsi nenuslysti, tačiau jai tai sunkiai sekėsi. Galbūt prie viso šito fiasko prisidėjo tai, jog kiekvieną minutę Lunai stovint šalia šio žavaus vaikinuko (na, ar šiuo atveju sėdint) vis labiau drebėjo rankos, o jos maža širdutė vis bandė jai kažką pasakyti.
-Na, ehem, galbūt tu galėtum sutvarkyti visą šia kratalynę?-nedrąsiai paklausė mergaitė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 22, 2016, 08:50:27 pm
Benedict nusijuokė, bandydamas nenukristi nuo šluotos. Tiesa, viena ranka laikant sausainį tai nebuvo itin patogu, bet varniukas bent tiek sugebėjo. Juk jau trečius metus treniravosi ir žaidė Varno Nago kvidičo komandoje. Ši mergaitė buvo miela. Trečiakursiui net kilo mintis pakviesti ją pasivaikščioti ir truputį daugiau pabendrauti - Varno Nago koledžo mokiniai visgi palaikė dažniausiai artimus ryšius vieni su kitais. Ypač pasireikšt reikėdavo globojant mažesniuosius, tad tamsiaplaukis mažų mažiausiai jautė pareigą susidraugauti su pirmakurse (na ir kas, kad pats tebuvo tik trečiame kurse).
-Viskas gerai. Tau tereikia tik šiek tiek labiau pasitikėti pačia šluota,-patarė berniukas ir uždėjo savo rankas ant Lunos.-Šiek tiek tvirčiau suimk kotą ir pasistenk patogiai įsitaisyti. Norėdama pasukti tiesiog švelniai kryptelk kotą į šoną.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 22, 2016, 09:26:26 pm
Mergaitė dar kartelį pabandė suvaldyti šluotą - šį kartą jai pavyko. Net pati nustebusi savo sėkme, sušuko:
-Matei, matei, man pavyko!!!!!
-Oj, atleisk...
Luna pastebėjo, kad berniukas buvo jai labai malonus ir ji ilgai bandė suprasti - ar tai tik dėl to, kad ji mergaitė, ar tai todėl, nes jis tiesiog toks yra. Nė nebesuprantu, kas su manimi dedasi.. Negaliu ramiai sėdėti šalia jo, man norisi šypsotis, o širdutė.. Na ji išvis kažką bando pasakyt. Kas yra širdute? Tu man bandai pasakyti ką? KA?!?!?!?!?!?!? NE NE NE NE NE. Taip negali būti. Baaik juokus, širdut, taaip tikrai nėra.
-Heh, taai... Kaip tau mokslai sekasi?-staigiai paklausė ji, bandydama nukreipti mintis.
Mergaitė nusprendė, jog norėtų artimiau susipažinti (nesvabu, jog jie susi[ažino tik šiandien) tad paklausė:
-Suprantu, kad nuskambės keistai, bet galbūt po viso šito pasiskraidymo norėtum nueiti.. eeem.. na, pasivaikščioti?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 23, 2016, 11:52:06 am
-Šaunuolė,-su pasididžiavimu ištarė Benedict. Tik pamanykit - dar tik pirmoji pamoka, o mažoji varnanagė jau pasuko šluota norima kryptimi it koks aštuntus metus besitreniruojantis, nacionalinėje kvidičo rinktinėje žaidžiantis vidutinio amžiaus ežiuku kirptas vyras su uodegėle ir barzda. Trumpai tariant, tamsiaplaukis iš jos to nesitikėjo, tad jo paprastas pagyrimas iš tiesu slėpė didelį susižavėjima.
-Žinai, aš taip pat norėjau tave pakviesti pasivaikščioti. Kaip gerai išėjo, ar ne? Turiu omeny, visas tas skraidymas ir vaikščiojimas,-šiek tiek pat dėl savo žodžių sutriko berniukas.-Žinoma, jei nori, galime ir pavaikščioti! Man patinka vaikščioti. Visad patiko. O tau? Turi kokių pomėgių, kurie nebūtų vaikščiojimas?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 23, 2016, 03:17:11 pm
Mergaitė juokėsi iš šio vaikinuko - jis jai patiko.
-Na, be vaikščiojimo man patinka piešti. Ir muzikuoti. Na, man patinka menai. Aš visad buvau užkietėjusi menininkė. Žinai, bet mums, menininkams labai sunku gyventi. Mes - jautrūs padarėliai. Na, aš dar mėgstu gaminti valgyti. Ir mėgstu pelėdas. Kol gyvenau žiobarišką gyvenimą, žaisdavau video žaidimus daugiau, nei bendraudavau su žmonėmis. Mėgstu berniukiškus dalykus, jie žymiai įdomesni nei mergaitiški dalykai. Buvau skautė, tad man patinka miškai ir gamta. Meh, nieko įpatingo. Esu įprasta mergaitė. O ką mėgsti tu?
Jis man patinka. KAAAAA?!?! Taip. Jis man patinka.
-Mėgsti ledus? Žinoma, kad mėgsti! Kas gi jų nemėgsta? O čia yra ledų?-paklausė mergaitė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 23, 2016, 03:50:00 pm
-Ledai yra gerai. Na, beveik visad. Ypač, kai būna karšta. Arba kai šiaip nori ledų,-dar labiau sutriko berniukas. Nė pats nežinojo, kodėl neišeina nieko padoraus pasakyti.-Na, turėtų būti virtuvėje, pas elfus, jie ten visko turi. Žinai, jei nori, gali jau leistis. Pasivaikščiotume ir pakalbėtume. Ir ledų galėtume nueiti pasiimti, jei elfai mane vis dar teiksis priimti. Nori?
Tai buvo tikriausiai vienas š nedaugelio kartų, kai Benedict kažką taip nuoširdžiai kažkur kvietė ir tikėjosi, kad gaus teigiamą atsakymą. Visgi diena buvo graži, Luna - irgi graži... Na, gerai, tai gal ir nebuvo itin svarbu (juk kiekvienas žmogus yra savaip gražus), bet pirmakursė iš tiesų buvo labai graži. Na, ji bent jau nebuvo ežiuku kirptas kvidičo žaidėjas. Tokie nebuvo varniuko skonio.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 23, 2016, 04:19:48 pm
Jiems nusileidus, pirmakursė pasakė:
-Taaaip, ledai dabar skamba kaip puiki mintis. Taai, eime?
Lunai dabar jau pasidarė aišku, kad Benedict jai patinka. Tiesa, nebuvo galima to sakyti, nes jie juk tik šiandien susipažino, tad ji tiesiog paklausė:
-Galiu tave vadinti bro? Vistiek, jau kad tuoj patapsim draugais, tai reiks kažkaip vadintis. Hei, mes gi kartu ledų einam! Žiobarų pasauly tai darydavau tik su savo geriausiu draugu. Tiesa, jis buvo vienintelis mano draugas.
Po paskutinio savo sakinio mergaitė liūdnai nusijuokė. Tai nebuvo linksma, tačiau čia, Hogvartse ji turėjo parą pažįstamų, tad žiobariškojo pasaulio situacija su draugais jai atrodė graudžiai juokinga.
-Tuo pačiu galėsime paklausti elfų, ar jie turi sausainių su šokoladu. Juk jie - skaniausi.
-Ai, beje, čia tau,-ji iš kuprinėlės išsitarukė vieną savo piešinėlių, kuris jai buvo pats brangiausias, tačiau tokiam žmogui kaip Benedict buvo negaila.-Jis - mano mėgstamiausias, tačiau imk tu.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Benedict Greasley Kovo 23, 2016, 07:31:00 pm
-Žinome, galime eiti,-nusišypsojo berniukas. Jis tiesiog dievino ledus - tą žiobarų išradimą, kuris slapčia patiko net purvakraujais žiobariškos kilmės vaikus vadinantiems mokiniams.-Žinoma, kad gali, bro!
Benedict draugiškai kumštelėjo varniukei, tik tada susivokdamas, kad visgi šalia eina mergaitė. Na, ji vistiek nėra jau tokia ir mergaitiška, kad pradėtų verkti dėl kumštelėjimo... Ji gi Bro.
-Žinai, niekad anksčiau nesu valgęs sausainių su šokoladu. Prieš tai, kai tu man davei vieną. Ir žinai, jie nuostabūs!-pastebėjo tamsiaplaukis, imdamas piešinėlį. Susidomėjęs trečiakursis jį atvertė taip, kad matytų, kas nupiešta. Berniukui kone kvapą užgniaužė. Šis piešinys tiesiog skleidė kažkokią energiją (vos ne kaip per ekstrasensų detektyvus), bet ta energija buvo švelni ir raminanti. Benedict nejučia nusišypsojo. Ir tai, kas buvo pavaizduota, buvo itin miela. Ir gražiai nupiešta, žinoma.
-Dėkui. Tu labai gražiai pieši,-nuoširdžiai ištarė Benedict Lunai.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Luna Moonlocker Kovo 23, 2016, 08:31:29 pm
-Dėėkui. Man labai patiko skristi, tai taip.. taip... taip... Nė nėra žodžių apsakyti ką jaučiau. Pasijutau lengva it plunksnelė. O tu geras mokytojas!-pasakė mergaitė, po šiais žodžiais slėpdama didelį susižavėjimą vaikinuku.
-Taigi, bro, turiu klausimėlį. Ar esi čia, Hogvartse įsimylėjęs? Žinau. kad keistas klausimas, bet matai, meilė toks dalykas su kuriuo gali labai lengvai nudegti. Man taip vienakart buvo, tad klausiu: ar čia įsimylėjus lengva nudegt?
Šie klausimai galėjo pasirodyti kiek įtartini, tačiau Luna mėgo rizikuoti, todėl vistiek klausinėjo. Na, gal jis neįtars, kad aš esu nereali romantikė. Ir kaa? Galbūt man įdomu, kokie meilės reikalai Hogvartse. Nes gal aš noriu įsimylėt. Ir mylėt. Aš gi žmogus. Ir dar koks žmogus. Taip. Aš žmogus. O gal vienaragis? Visai linksma būtų būt vienaragiu. O gaaaal. Pegasas??? Taaaip, ir pegasu būti būtų neblogai. O jeigu būčiau tas, kuris pastoviai turi sausainių... mmmm... Eeeei. Benedict. Jis gi toks gražus. Ir mielas. Ir įdomus. Ir geras žmogus.
-Taaai, eime! Ledai nelaukia, mano mielas bro, kurio broiškumo nėra žodžių apsakyti!!!!!!!!!!!!!!!
Tai pasakiusi mergaitė pasišokinėdama nuėjo kiemo link.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elna Klumpar Spalio 06, 2016, 10:11:46 pm
 Elna neturėdama ką veikti vaikštinėjo Hogvartso apylinkėse. Ji turėtu daryti namų drabus, bet nedalyvavo nei apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje, nei nuodų ir vaistų pamokoje. Ji pirkmakursė, o praleidžia tiek pamokų... Tėtis nebus labai patenkintas... Pagalvojo Klumpar. Varniukė tiesiog negali suprasti kai kurių dalykų, o mokslui viso laisvo laiko skirti visiškai nenori. Tokia jau ji buvo tinginė. Bet jai gana gerai sekęsi magijos istorija ir žiobarotyra.Todėl tik šiose pamokose ji dalyvauja.
  Vaikštinėdama po Hogvartso apylinkės staiga pamatė stulpus su lankais. Pirma mintis kuri jai šovė buvo Kvidičas! Ir taip tai buvo kvidičo aikštė.Su visomis tribūnomis, su persirengimo kambariais (keista buvo tik Klastūnyno persirengimo kamabarys),
su stulpais... Mergaitė nieko nelaukusi įžengė į pagrindinę aikštę. Kiap norėčiau žaisti kvidičą. Pasvajojo mergaitė, bet žinojo, kad šiai svajonei ne lemta išsipildyti.Šiuo metu Hogvartse kvidičas nežaidžiamas. Tai mergytę tikrai liūdina. Bet papurčius galvą ir atsikračius tokių minčių nuėjo į pagrindinės aikštės vidurį. Elna Klumpar pagavo Šmaukštą! Elna Klumpar jau dešimtą kartą įmušė! Taip besvajodama stovėjo ir nepastebėjo kaip gretai bėga laikas. Atsitokėjus pamatė, kad jau beveik sutemę... Išsigandus, kad jos nesučiuptų ir neatimtų jos šiaip ne taip koledžui uždirbtų taškų greitai pradėjo bėgti link mokyklos. Rytoj turiu būtinai čia sugrįžti ir dar nueiti pas direktorę...
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Skylar Winterrose Kovo 18, 2017, 07:19:23 pm
Skylar nors ir prastos nuotaikos,vis dar negalėjo atsiimti duoto žodžio, kad per pirmuosius metus Hogvartse, ji išmoks nepriekaištingai skraidyti, o kitais metais buvo kvidičo komandoje. Štai todėl Skylar kiekvieną laisvesnį vakarą, prieš temstant išsliūkindavo į kvidičo aikštę. Šis vakaras buvo nuostabus. Šiltas, gaivus oras, šiltos vėjo srovės, kurios merginos manymu bus puikios skrendant. Grifiukės žinojimas apie skraidymą apsiribojo tik knyga "Kvidičas Amžių Bėgyje", bet ji buvo pasiryžusi.
Skylar žingsniuojant aikštės link mėgavosi nuostabiu oru. Priėjus užrakintas šluotų sandėliuko duris merginos lūpas paliko burtažodis:
-Alohomora!
Durys beregint atsivėrė ir ji įėjusi penkiolika minučių ieškojo kuo geresnės. Galiausiai laikydama BEVEIK naują "Kometą 290" Skylar tyliai užvėrė duris ir nupėdino į aikštės vidurį. Ši paguldė šluotą, ištiesė ranką ir suriko:
-OP!
Šluota akimirksniu atsidūrė jos rankoje ir tamsiaplaukė tai palaikė geru ženklu. Apžergusi šluotą ėmė laukti. Į veidą plūstelėjus karštai oro srovei grifiukė atsispyrė ir pakilo aukštyn. Tą akimirką Skylar apėmė azartas. Ji niekada nesijautė tokia gyva, tokia stipri ir galinga kaip dabar. Bandydama prisiminti ką pasakojo vyresnieji grifai, tamsiaplaukė truktelėjo kotą dešinėn ir šluota ten pasileido. Išsišiepusi Skylar lakstė padange, mėgavosi vėju ir jautėsi, tiesiog nuostabiai. Pradėjus temti, mergina grąžino šluotą į jos vietą ir šypsodamasi šokinėjo pilies link.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Balandžio 22, 2017, 05:46:38 pm
Dar viena eilinė savaitgalio popietė. Oras buvo puikus, tikrai, tad vietoj slankiojimo po tykius bei tamsius koridorius ar kiurksojimo kur nors bendrajame kambaryje, Elizabeth išsiruošė pasivaikščioti lauke. Kieme, regis, jau buvo keli mokiniai, raudonplaukė neturėjo noro sukiotis tarp gyvųjų. Šie jau po truputį ėmė įgristi - tokie niūrūs, išsigąstantys menkiausio krepštelėjimo, visai be gyvenimo džiaugsmo. Tarsi žinotų, kad linksmybės prasideda mirus, tačiau vis vien to išsivadavimo paniškai bijantys.
Čia, kvidičo aikštėje, saulė spigino dar maloniau, ir tik menkas debesėlis drįsdavo jai pasipriešinti. Tai buvo pats mylimiausias metas alergiškiems žmonėms - juk kas gali būti maloniau už nuolatinį čiaudulį bei akių perštėjimą?
Laimei, Elizabeth žydėjimas netrukdė. Kritusi ant jau minkštos žolės, nepasitiesdama jokio patiesalo (jo, tiesa, ir neturėjo), kiek pasivartė, kol galiausiai įsitaisė gulėdama ant nugaros. Pakreipusi galvą šonu, matė nedideles melsvas gėles. Jų pavadinimo nežinojo, tiesą sakant, nelabai jis ir rūpėjo. Augalų vardai neatrodė labai svarbus dalykas.
Netoliese, šalia nedidelės juodos kuprinės, gulėjo ir šluota. Ji nebuvo kažkokia ypatinga, na, tiesiog raudonplaukė ją įsigijo dar prieš mokslo metus, nežinodama, ko gali prireikti. Nežinojo, ar anksčiau skraidė. Elizabeth nusprendė, kad šiandien puiki diena tai išsiaiškinti, bet galbūt kiek vėliau, tad užmerkė akis ir leido lengvam pavasariniam vėjeliui glostyti savo skruostus.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Clementine Alicia Buttercup Birželio 04, 2017, 09:05:39 pm
Clementine spinduliavo džiaugsmu, žengdama paskutinį žingsnį kvidičo aikštės link. Pagaliau pasitaikė ir šiltesnis savaitgalis, kai galima išeiti laukan ir veikti ką tik nori, o mergaitė labai norėjo pasiimti šluotą ir kur nors palekioti, tad ji nusprendė nukeliauti aikštės link bei pasižvalgyti žmonių su šluotomis. Pirmakursiams turėti šluotų dar nebuvo leidžiama, nors per atostogas Clem mėgdavo palekioti  po laukus ar kelis sykius apskrieti aplink savo namus, gal net nutrenkti kokią šluotą ar su batu užkabinti kaimynų katę.
Apsižvalgiusi aplink aikštę, Alicia pastebėjo, kad ant žolės guli kažkokia neaiški mergelė, tad panorusi išsiaiškinti, iš kokio molio ji nudrėbta, prisiartino prie jos ir klestelėjo ant žolės plotelio visai arti jos galvos. Pirmakursė nelabai norėjo nutraukti gana patogią tylą, tad nusprendė palaukti, kol nepažįstamoji pradės šnekėti, ar, jei nepasiseks, griebs šluotą ir lėks kiek įmanoma toliau nuo tos keistuolės, kuri prie jos pribėgo, lyg ją pažinotų.

Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Liepos 22, 2017, 09:18:41 pm
Diena nuostabi. Išties. Rodėsi, kad niekas negalėjo jos sugadinti - ir kaip tai įmanoma, kai saulė, regis, pati savo spinduliais kėlė šypseną?
Tačiau kažkas visai netikėtai klestelėjo šalia, taip ant Elizabeth veido užmesdamas šešėlį. Mergina suraukė antakius, nors ir žinojo, kad toks pasigulėjimas kaitrioje saulėje galėjo baigtis raudonais ne tik plaukais, bet ir veidu, kas, žinoma, buvo visai nebūtina. Ji atsiduso ir truputį pramerkė akis norėdama pamatyti, kas čia drįso sutrukdyti jos ramybę. Tai buvo mergaitė, iš pažiūros visai nedidelė ir atrodanti taikiai. Pasirodė kiek keistas tas jos atsiradimas - juk tikriausiai ne kiekvienas atsisėstų prie nepažįstamosios, juolab tokios spalvos plaukais. Ką gali žinoti, gal ir charakteris toks pat ryškus, ir, nė nespėjęs mirktelėti, būsi aprėktas ir pasiųstas kuo toliau?
Bet Elizabeth to daryti nesiruošė. Net priešingai - norėjosi draugiškai užkalbinti atėjūnę.
- Sveika, - pratarė meiliai šyptelėdama ir pažvelgdama mergaitei į akis. - Argi tokią dieną neturėtum leisti pilies kieme su draugėmis?

((Tema laisva kaip Amerika, rašykit į sveikatą ir šito rpg pabaigos nelaukit))
Antraštė: Kvidičo aikštė
Parašė: Felicijukas Vyšniauskas Rugpjūčio 17, 2017, 09:57:09 pm
Kai Marija atėjo į kvidičo aikštę pažiūrėti atrankos į grifų gūžtos  kvidičo komandą , netikėjo savo akimis .Tai buvo lyg jos pačios svajonių stadionas. Dideli ir maži lankai , svaiginantis aukštis ir kvidičas. Po kiek laiko atėjo ir mokiniai pretenduojantys į Grifų Gūžtos kvidičo komandos gaudytoją. Iš visų kol kas buvusių dešimties pretendentų Marijai labiausiai patiko viena mergaitė vardu Alisa, ji puikiai skraidė ir laikėsi ant šluotos beje akimirksniu sugavo Aukso Šmaukštą.Tiesą sakant Marijai labiausiai patiko ta dalis kai gaudytoja pakilo  į viršų ir bandė  apsisaugoti nuo muštuko , nes tas taikėsi tiesiai jai į galvą.Tačiau Alisa puikiai apsisaugojo nuo muštuko , bent jau taip manė Marija, tada susimąstė kaip būtų gerai jai pačiai taip paskraidyti, bet,- tarė ji sau mintyse,-turėsiu progą vėliau. Po kiek laiko atėjo ir jos nauja draugė Claudia Lorens , mergaitės sau ramiai šnekučiavosi, jos kalbėjo apie save. Marija  su Claudia susipažino po paskirstymo Claudia buvo šviesiaplaukė , turėjo pelėdą vardu Agata . Dar po valandos baigėsi rinkimas ir Grifų Gūžtos kvidičo komandos gaudytoja tapo Alisa .Draugės  dar ėjo pasivaikščioti po aikštę ,nes ji buvo tokia didelė , kad reikėjo mažiausiai pusvalandžio apeiti. Mergaitės ėjo ir šnekučiavosi tol kol jau reikėjo eiti į Bendrajį kambarį. 
Antraštė: Nuotykiai kvidičo aikštėje
Parašė: Klara Mondeu Rugpjūčio 18, 2017, 05:20:43 pm
....... kitą dieną Ela turėjo eiti apžiūrėti kvidičo aikšte su grifiukų  grupe ir stebėti kaip priimami komandos nariai. Vaikus kad būtų saugiau ir jie nenuklystų skirstė po tris, taigi Elą  paskyrė su rudaplauke mergaite ir zaliaakiu vaikinuku.
Visi būdami jauni smalsuoliai, laukė nesulaukė kol pamatys Grifų kvidičo komandą. Galiausiai pasirodė komandos kapitonas . Paskui jį atėjo ir liksieji komandos nariai. Prasidėjo priėmimas....
Tačiau Ela niekada nemėgo tokių renginių, todėl pačiupo zaliaakį už rankos ir nusitempė įsandeliuką pilną aukso šmaukštų. Prispaudė prie sienos,uždengė burną ir kuo tyliau kad šmaukštai nesureaguotų sušnibždėjo "niekam nė šnipšt" , berniukas linktelėjo ir Ela jį paleido. Toliau nebekreipė į jiį dėmesio, tk užsispoksojo į vieną ką tik pabudusį šmaukštą. Lėtai,lėtai prisiartino ir delnais pačiupusį auksiuką įdėjo į dėžutę......
Galiausiai išėjusi iš kambariuko atsistojo prie grupės narių mergaitė stebėjo žaidėjų mokymus. Tačiau ją labiausiai domino vienas šviesiaplaukis vaikinukas laukiantis kol bus išleistas šmaukštas. Elai jis pasirodė kažkur pažystamas, tačiau ji niekaip negalėjo prisiminti .....
Mergaitė visada svajojo tapti gaudytoja, netgi slaptai treniravosi namuose, todėl dabar jai rūpėjo rasti žmogų kuris ją mokytų čia, bet tai nieku gyvu negalėjo būti kapitonas. Todėl ji žūt būt turėjo susipažinti su tuo vaikinu, nes jai pasirodė kad jis patikmas iir gerai žaidžia.............

Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Claudia Lorens Rugpjūčio 20, 2017, 09:13:35 pm
Pagaliau Claudia sulaukė  ekskursijos po Hogvartso pilį. Pirmoji vieta tai buvo kvidičo aikštė kuri buvo dydžio kiek akys mato.Šiek tiek dėl artėjančio rudens papilkavusi žolė ir apnikęs dangus. aplinkui daugybė tribųnų pažymėtų koledžų simbolais. Tikra pasaka. Mergaitė dar pamato kaip Ela Sidilija nusitempia kažkokį vaikėzą į sandeliuką, bet nusukusi žvilgsnį tiesiog stebi ekskursija.
Jie apžiūrinėjo visą aikštę bet pirmiausiai jie apžiūrėjo vietą kur kadaisia pats Haris Poteris pagavo  šmaukštą.Taip pat jie matė tris milžiniškus lankus.
Taip pat Claudia ir visa grifu gūžta  ėjo į mokytoju tribūnas ir apžiūrėjo visas kitas tribūnas.Claudia ir kiti nusileido į apačia ir mato kaip iš už klastunyno tribūnos išeina klastuniukai  už kitos taip pat išlenda švilpynės mažyliai ir varnanagiai . Visi linksmai pasisveikina išskyrus klastunus su grifiukais.Pagaliau ekskursija baigėsi ir visi grižo į savo bendruosius kambarius  ir viska aptarinėjo.     
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Alenya Ryan Rugsėjo 29, 2017, 05:00:33 pm
Kaip visada saulei besileidžiant Rebecca išėjo pasivaikščioti po Hogvartso apilynkes. Grifė prisiminė, kad jau buvo Pelėdyne, prie ežero ir dabar nusprendė dar kartą pasidairyti po Kvidičo aikštę. Dar net nepriėjusi aikštės trečiakursė jau mato tris lankus, kaip visada atrodančius įspūdingai. Rudaplaukė lėtu žingsniu nuėjo iki pat aikštės vidurio ir lėtai apsisuko ratu, pamatydama visas tribūnas, lankus ir pilį, kuri buvo kiek toliau. Rebecca apėjo lankus ir pasižiūrėjo į vakarus. Saulė buvo jau beveik nusileidusi. Kažin ar tokiu metu čia kas nors beateis, -galvojo grifė. Tikriausiai jau ir man laikas grįžti į pilį. Ji lėtai ėjo atgal į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, pasidarė neįtikėtinai žvarbu, dėl to Grifė pasileido bėgti. Grįžusi atgal į pilį sau pasižadėjo daugiau niekada tokiu metu neiti iš pilies.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 03:27:54 pm
Buvo pats dienos vidurys, apsiniaukęs dangus kūrė slogią atmosferą, bet kurią akimirką galėjai tikėtis lietaus. Rudens buvo likęs trečdalis, nuo medžių lapai jau nukritę, atvėrę plikas šakas lietui, vėjams ir šlapdribai. Ore pamažu tvenkėsi žiemos kvapas.
Kaidenas O'Byrne žingsniavo per parudavusią, nepjautą žolę link kvidičo aikštės, šioje tik vakar buvo pasibaigusios rungtynės, kurios ne itin domino varną. Tolimąjame aikštės gale bolavo ant žemės gulintis kažkieno šalikas, o šluotų sandėliuko durys buvo vos vos praviros. Kaidenas nužingsniavo į aikštės vidurį ir susikišęs rankas į aptemptų džinsų užpakalines kišenes sustojo. Nestiprus, tačiau šaltas vėjas kedeno rudai auksines vaikino garbanas, vilkėdamas vėjo išpūstą juodą apsiaustą, škotas atrodė kaip iš praėjusio amžiaus nužengęs burtininkas, pasiruošęs nukariauti pasaulį dėl didesniojo gėrio. Bet tik iš šalies. Arčiau priėjus matėsi, kad buvo pavargęs, po akimis tamsavo pilki ratilai, lūpose nežaidė įprastinė kreiva šypsena.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 01, 2017, 04:47:21 pm
Neseniai buvo kvidičo rungtynės kur varžėsi Aleno koledžo atstovai. Pačioje aikštėje švilpis dar niekada nebuvo, todėl toks noras pabūti pagrindinėje aikštėje ir atsirado.
 Šį diena buvo nieko ypatinga, orai nedžiugino, tokią dieną tik ir norisi, kad ji pasibaigtu kuo greičiau. Buvo tik dienos vidurys, o švilpiui visos pamokos jau ir pasibaigė. Veiklos jis tikrai neturėjo, todėl Sullivan nežinojo, kaip praleisti laiką. Alen vaikščiojo po Hogvartso koridorių, taip bandydamas praleisti laiką. Jis iš neturėjimo ką veikti, atkreipė į kiekvieną smulkmeną kuri yra koridoriuje. Į tokius kaip, vieną iš judančių ar kalbančių paveikslų, yra kažkokios nežinomos smulkios dėmes, arba kad, sienų viršuje yra voratinkliai. Tai matyti, švilpis pradėjo galvoti, kada čia paskutinį kartą tvarkėsi, bet jo mintys labai greitai išsiblaškė, nes pro Aleną praėjo mokiniai, kurie kalbėjosi apie kvidičo rungtynes kurios buvo neseniai. Švilpis pats pradėjo galvoti apie kvidičą ir prisiminė, kad jau seniai norėjo nueiti į pagrindinę aikštę. Šiandien ir taip neturiu veiklos, gal ten ir nueisiu.
 Po kelių minučių, švilpis nusprendė nueiti tik prieš tai, jis nuėjo į berniukų kambarį, kad padėti knygas kurias laikė rankose. Einant į berniukų kambarį, jis vis ir galvojo tik apie kvidičą ir jau nebe kreipė dėmesio į tas smulkmenas.
 Padėjus visus savus daiktus, švilpis labai greitai išėjo iš Hogvartso pilies. Pažiūrėjus Alenui į dangų, jam atrodė, kad tuoj prasidės lietus, todėl einant vis dar buvo abejonių. Po kiek laiko, švilpis atėjo prie pagrindinės aikštės. Atėjus, Alenas nejautė tokį įspūdį, kurį įsivaizdavo, kad kai ateis į pagrindinę aikštę pajaus. Jam ten pasirodė lyg nieko ypatingo. Bet visgi, pati aikštė buvo didžiulė, todėl švilpis nusprendė dar ten pasivaikščioti. Kiek paėjus, Alenas pamatė, kad aikštėje jis nevienas.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 05:46:39 pm
Jis tarytum pajuto kito gyvo padaro egzistenciją, kaip pajunti žmonių žvilgsnius, nukreiptus į tave šlovės arba pažeminimo akimirkoje, kai būni užkluptas darantis ką nors netinkamo. Tačiau dabar tas pažįstamas jausmas nekėlė nerimo nei pasitenkinimo. Jis tiesiog buvo.
Kaidenas kryptelėjo galvą idant pamatytų atėjūną, gana aukštą baltaplaukį mokinį, greičiausiai jo paties amžiaus. Kurį laiką spoksojo rudomis akimis, svarstydamas, ko šiam čia reikia, kas jis apskritai per žmogus. Nužvelgė nuo galvos iki kojų, nusprendė, kad šis visai dailus. Smailas smakras ir šviesūs plaukai, pilkos akys - jis turėtų būti nužiūrimas savo kurso ir jaunesnių, gal net vyresnių mokinių. Nežinia, kodel varnas mąstė apie tokius dalykus, tačiau tai buvo tarsi natūralus jo būvis, primą kartą išvysto žmogaus kūno analizė, kiek plačiau žinoma kaip teisimas arba paprasčiausias sprendimas apie knygą pagal viršelį. Daugelis žmonių buvo paprasti, lengvai perprantami vien į juos pažiūrėjus. Tokie, kaip jis pats - pasipūtę, sarkastiški, įžūlūs ir apsimestines mandagybes įvaldę - kėlė susierzinimą.
Po labai ilgos spoksojimo minutės Kaidenas atsisuko visu kūnu ir neslėpdamas susidomėjimo paklausė, ką atėjūnas čia veikia.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 01, 2017, 11:06:54 pm
Alenui žiūrėjus į tolį pamatė žmogaus siluetą. Švilpiui vistiek nebuvo ką veikti, todėl jis prisiartino žmogaus. Ėjo kiek lėtu žingsniu, bet kuo toliau, tuo jis greitėjo. Prisiartinęs prie žmogaus pamatė mokinį. Jis atrodė tokio pačio amžiaus kaip ir Alen, kiek aukštesnis už jį, turėjo aštrius veido bruožus, lieknas. Prie to dar buvo gan dailus. Švilpis atkreipė į kiekvieną smulkmeną pradedant nuo jo rudų plaukų ir baigiant jo nešiojimais batais.
 Po kiek laiko, tokio nejaukaus spoksojimo į vienas kitą, nepažįstamasis paklausė ką jis čia veikia.
- Tiesiog vaikštau. - Atsakė kiek nustebęs. Alenui pasirodė keista, kad nepažįstamas žmogus nė iš to, pradėjo klausti ką jis čia veikia. Turbūt tai tiesiog dėl mandagumo. - O tu ką čia veiki? - Pasakė Alen ir toliau pradėjo spoksoti į jį. Visgi tas spoksojimas į vienas kitą buvo gan tikrai nejaukus, todėl švilpis pradėjo tiesiog dairytis aplinkui. Ant Aleno kaktos nukrito vienas lietaus lašas. Turbūt tuoj bus lietus.
- Kas esi? - Kiek bandydamas pradėti dialogą. Naujų pažinčių Alenui nereikėjo, bet visgi, dėl mandagumo, švilpis turėjo pradėti pokalbį arba bent susipažinti, nes tiesiog tylėti ir spoksoti, tai tikrai yra kiek nejauku ir netgi keista. Tuo tarpu kai priešais jį stovėjo ne kokia nors daili mergina, o vaikinas.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 11:32:17 pm
Šyptelėjo. Ne kreivai ar dar kaip nors, kaip buvo pratęs ar kaip manė, kad jam yra natūralu. Tiesą sakant, nė nesusimąstęs atliko šį paprastą veiksmą, lygiai kaip būtų perbraukęs ranka plaukus ar sumirksėjęs. Kažkas priešais stovinčio vaikino išvaizdoje, gal kalbėsenoje ar stovėsenoje penktakursį intrigavo, ir tai, kad jis dar nesugebėjo suprasti kas, Kaideną labai nervino. Nejudėdamas iš vietos ir vis dar pusiau slapčiomis tyrinėdamas vaikino veidą, atsakė:
- Irgi tiesiog vaikštau. Arba bandau sušalti, - pakreipęs galvą įsmeigė žvilgsnį kažkur už vaikinuko ausies, tačiau tai neilgai truko, Kaidenas apsižvalgė aplink, pakėlė akis į rodos vis arčiau žemės besileidžiantį, slegiantį dangų. Pajuto kelis lašus sau ant veido. Lyja, kaip ir maniau. Ranka nubraukęs šiuos, persibraukė per rudai auksines garbanas, tyliai atsiduso.
- Kaidenas, - daugiau informacijos pateikti kol kas nematė reikalo. Jeigu atsiras būtinybė, pasakys daugiau, kol kas baltaplaukis priešais atrodė gana abejingas ir nė netrokštantis išgirsti Kaideno gyvenimo istoriją. - O tu?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 02, 2017, 01:12:35 am
- Bandai sušalti? Visai įdomiai. - Kiek susijuokė. Pasakius, pataisė akinius, ir su ranka perbraukė savo plaukus. Alenas kiek pažiūrėjo į jį ir pradėjo toliau eiti.
- Nenorėtum kartu palaikyti kompaniją? Vistiek vienam liūdna vaikščioti. - Kiek prabilo. Alenas pradėjo bandyti atrodyti kiek draugišku ir geru, kad nesusidarytu bloga nuomonė apie patį jį. Švilpiui gal tai ir nelabai reikalinga, bet jam norėjosi patikti visiems. Todėl ir pradėjo vaidinti, pasistengti būti draugišku.
- Mano vardas Alenas. Alen Sullivan. - Pasakė. Ir pradėjo toliau eiti. Alenas pažiūrėjo į dangų. Debesys buvo gan tamsios, tai kad nebus lietaus, sakyti buvo neįmanoma. Po kokių dviejų minučių prasidėjo lietus. Švilpis tik pradėjo jausti, kaip pradėjo šalti, o lietaus lašai, užlaša ant Aleno akinių. Lietus buvo dar gan silpnas, todėl tai dar atrodė kol kas menkniekiu. Bet, kad tuoj prasidės stiprus lietus, neigti irgi negalima buvo. Sullivan nusiėmė akinius, ir juos nusivalė su savo megztinio rankove. Nusivalius Alen pažiūrėjo į Kaideną, ir po to juos užsidėjo.
- Tuoj bus lietus. Aš čia turbūt vistiek pasiliksiu, o tu? - Šyptelėjo švilpis. Alenui iš tiesų nelabai rūpėjo, ar jis sutiks ar ne, bet kompanija jam gal ir nepakenktų. Visgi švilpis kaip ir kompanijos žmogus. Na kitiems taip atrodo, o ką pats Alenas galvoja apie tai, apie juos, niekas turbūt ir nesužinos.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 02, 2017, 05:16:11 pm
Ėmė lyti. Lašai buvo maži ir nesunkūs, gana reti, sekundės dalį užsiliekantys apsiausto medžiagos paviršiuje ir tik po to susigeriantys. Kaidenas vis dar žvilgsniu tyrinėjo vaikino veidą, sekė jo judesius šiam valantis aplytus akinius. Sakytumėt, rijo žvilgsniu, tarytum būtų miręs iš bado, o baltaplaukis - kažkas neįtikėtinai skanaus ir nepasiekiamo. Taip, nepasiekiamas, atrodė viskam abejingas, atsainus, ir ne dėl savęs paties, o labiau dėl kitų, tarytum slėpdamasis atliekantis įvairius veiksmus. Kad ir tas pasiūlymas kartu pasivaikščioti - ištartas tokiu pilku tonu, tarytum tai tebūtų būtinas, tačiau jokio malonumo nekeliantis dalykas. Ir vis dėl Kaidenas neketino atsisakyti. Paprasčiausiai linktelėjo.
Vardus dažnai praleisdavo pro ausis, šie vis tiek neturėjo jokios didesnės įtakos jo gyuvenimui, tačiau šio vardą įsiminė. Ar bent pažadėjo sau prisiminti.
Galiausiai visai įsilijo. Pavargusiu žvilgsniu nužvelgė tuščias aikštę juosiančias tribūnas. Paklaustas, ar pasiliks, dar kartą linktelėjo galva. Nebuvo mėgėjas švaistyti žodžius, paprasčiausių judeisų turėjo užtekti.
- Kas tu esi? - paklausė pabrėždamas paskutinį žodį, atvirai žvelgdamas į Aleną.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 02, 2017, 10:44:39 pm
Kaidenas buvo paslaptingas. Jis vis žiūrėjo į Aleno veidą, ir elgėsi kiek atsargiai, keistai. Alenui ne tai, kad nepatiko tai ar jam buvo nejauku, švilpis darė tą patį. Bet jis stengėsi to taip nerodyti, kad apžiūri kiekvieną nepažįstamojo detalę.
Alenas ėjo lėtais ir tyliais žingsniai ir žiūrėjo į dangų. Jam žiūrint, Kaidenas uždavė gan keistą klausimą, nes jis jau buvo gi užduotas ankščiau. Ir apie ką jis turi omeny? Bet Alenas, ilgai negalvojo ir gan greitai atsakė.
- Alen Sullivan, žmogus, penktakursis, kaip dar atsakyt? - Kiek atsakė su klausimu. - O pats kas tu esi? - Bandė užduoti tą patį klausimą, kad suprast jį sužinojus jo atsakymą. Kaidenas buvo tylus, į ankstesnius jo klausimus jis atsakinėdavo kokiais nors gestais ar judesiais, Alenui buvo įdomu sužinoti, kuo jis toks paslaptingas ir tylus, todėl norėjo kažkaip jį prakalbinti, bet tai jam tikrai nepavykdavo.
 Lietus dar kartą užlašėjo ant Aleno akinių. Bet šį kartą švilpis juos tiesiog nusiėmė ir pradėjo vaikščioti be jų. Jo rega ne ant tiek bloga, kad negalėtų visiškai be jų vaikščioti, o kai dar lyja, tai paprastina jam. Nusiėmęs švilpis neabejojo, kad turbūt žmogus kuris yra šalia jo, ir vėl jį stebės.
 Turbūt, kad teks man priprasti jau.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 04, 2017, 09:13:32 pm
Galima pasakyti, kad dažniausiai varnui rūpėdavo vienas iš dviejų paties pasirinktų aspektų žmoguje: arba išvaizda, arba dalykai, kuriuos individo smegenys generuoja. Šiuo ypatingu atveju penkiolikmetis jautė poreikį susipažinti su abejais aspektais. Alenas, kaip jau anskčiau buvo minėta, buvo kažkoks skirtingas nuo visų kitų sutiktų žmonių - tiek merginų, tiek vaikinų.
Kaidenas truputėlį nustebo, kai išgirdo atsakymą tokį panašų į pirmąjį. Ne visai tai, ko tikėjosi, tad tik gūžtelėjo pečiais ir mestelėjęs kažkodėl staiga drovią šypseną, pats atsakė į perklaustą klausimą:
- Kaidenas. Neypatingas kūrinys. Ir mano akys rudos, - pastarajį teiginį pridūrė vien dėl linksmumo, o šis šovė į galvą pastebėjus, kad Alenas galiausiai nusiemė akinius dėl lietaus. Staiga šį bei tą prisiminęs, pačiupo vaikino akinius ir išstraukęs lazdelę suburbėjo žodelį. Grąžinęs akinius atgal, tarė, kad dabar neturėtų būti problemų su vandeniu, jis paprasčiausiai... nelips prie stiklo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 09, 2017, 10:58:02 pm
- Tai tu irgi, panašiai atsakei į klausimą kaip ir aš, kurį tu uždavei. - Galima tada spręsti, kad gal ir atsakiau taip kaip reikėjo? - Irgi neesu ypatingas kūrinys. Ir mano akys žydros. Dažniausiai taip nepradedu su kažkuo pradėti kalbėtis ir pradėti susipažinti. - Kiek atsakė. Kaidenas tikrai kažkuo yra gal netgi paslaptingas. Gal todėl ir susipažinau su juo, pradėjau kalbėtis, kad jį pažinočiau geriau? Alenas tikrai susimąstė, jam toks poelgis gal netgi pasirodė pačiam keistas, nors kitiem žmonėms tai būtu įprasta, nieko ypatingo, bet ne Alenui. Alen nėra draugiškas, jam nauji pažinčiai nereikalingi. Bet su Kaidenu visgi susipažino ir dabar vaikšto po kvidičo pagrindine aikšte.
 Lietui pradėjus lyti, jo akiniai pradėjo vis sušlapti. Švilpis tiesiog, kad kiekvieną kartą nevalyti, jis juos tiesiog nusiėmė. Nusiėmus pradėjo žiūrėti į Kaideną. Buvo tokia kaip "tylos minutė", nes toje tokioje atmosferoje buvo tyla. Bet Kaidenas kiek pasielgė keistai, jis pasiėmė švilpio akinius ir paleido kažkokį burtažodį. Alenas kiek nustebo, tai galima buvo pastebėti jo žvilgsnyje. Po to, kai Kaidenas paaiškino, ką jis padarė, Alenas pasijautė kiek gal netgi nejaukiai ar tiesiog keistai. Jis susipainiojo.
- Ačiū. Turėsiu įsiminti šį burtažodį, dar kartą ačiū. - Taria visgi ramiu balsu. - Kažkaip tikrai tylu, gal kažką papasakosi ar tiesiog pasakysi? Gali ir manęs kažko paklausti. Tiesiog.. Nenoriu būti tyloje. - Pasakė, ir Alenas pats nežinojo, kodėl jis tai pasakė. Švilpis jautėsi kaip kažkoks nesavas. Alenui atvirkščiai patinka tyla, ramybė, ir kai jis vienas, bet ne dabar. Tikrai keista..
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 10, 2017, 12:37:38 pm
Akyse sužybčiojo linksmos kibirkštėlės, paprastai tamsi ruda spalva rodos, dar labiau patamsėjo. Vos vos šyptelėjo. Atrodė toks paprastas, nuoširdus ir nesavanaudiškas veiksmas, daugelio apskritai galbūt net nebūtų įvertintas, o štai to baltpalaukio penkiolikmečio, kaip ir pats Kaidenas, judesiuose ir apskritai visame kūne buvo galima įžvelgti kažin kokį nežymų nejaukumą. Tarytum šiam tai būtų be galo neįprasta. Tokie dalykai mažumėlę linksmino.
Žvelgė į švilpį savo rudomis rainelėmis, visiškai atvirai tyrinėjo jo veidą ir galvos vis nepaliko mintis, koks jis gražus. Mėlynos akys, tarytum ledo kristalai atspindėjo pilką, lietingą dangų, traukė. Škotas šyptelėjo. Matyt, ne jis vienas juto kažkokią keistą, tačiau gana malonią trauką. Alenui paprašius kalbėti, nusiskuo ir persibraukęs ranka savo rudas garbanas tarė:
- Esu iš Škotijos, mano globėjai - olandai. Ten, kur augau ir gyvenu - Aberdyne - žmonės labai tiki mitinių būtybių egzistavimu. Fėjų ir elfų, trolių, kitų padarų esatimi. Kiekviena kalva tose apylinkėse knibždėte knibžda žaliųjų žmogeliukų, o medžiai vidury nupjautos pievos paliekami fėjoms...
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 14, 2017, 06:05:47 pm
- Įdomu. - Kiek tyliai sumurmėjo. - Aš irgi tikiu tokiais antgamtinėmis būtybėmis, ypač pradėjau kai, pradėjau būti Hogvartse, ten mokytis. Ankščiau tiesiog nežinojau apie šį pasaulį. Man tai vis dar viskas nauja. - Kiek šyptelėjo. Aleno tempas pagreitėjo, jautė kaip eina pro šlapią žolę. Švilpis kiek pradėjo tylėti ir artintis prie sienos kur kažką įdomaus matė. Kiek priėjus pamatė, kad ten yra, guli keturios šluotos. Ar jos skirtos kvidičui?
- Matai tas šluotas? Ar jos skirtos kvidičui? Jeigu taip tai gal.. - Kiek nutilo ir pradėjo žiūrėti į Kaideną.  Aš visiškai nemoku su tomis šluotomis skraidyti. Tik turbūt sau gėdos prisidarysiu... Nors gal..
- Ar tu moki skraidyti su šluotom? Nes aš tai nelabai. O jeigu rimčiau visiškai nemoku. - Kiek sugniaužė kumštį ir pasakė. Švilpis nejautė ten kokios nors gėdos dėl to, kad pasakė tiesą, bet visgi buvo kiek nejauku, nes jis jau penktam kurse, bet dar nemoka skristi su ta šluota. Išvis jis niekada nedalyvavo kvidiče. Todėl žiūrint į tas šluotas ir galvoti apie tai, kad pabandyti paskristi kėlė gal netgi kiek baimę. Dar laukiant Kaideno atsakymą, Alenui kilo tokia kaip ir mintis, kad jeigu jis labai gerai moka skraidyti, tai jis gali pamokyti skraidyti, o jeigu ne, tai gal gali kartu pasimokyti. Bet Kaidenas nėra toks Alenui artimas žmogus, išvis jis jį tik pirmą kartą matė, todėl kartu ten kažką veikti, Alenui būtu kiek nejauku ir tikrai keista, todėl švilpis nutilo. Bet toks noras jam buvo, susilaikyti Alenui buvo kiek sunku.
 Švilpis priėjo prie tų šluotų ir tiesiog lietė jas su ranka. Jis jautė ant kiek jos yra šlapios ir gal netgi kiek senos. Jos turbūt buvo naudojamos per paskutinį kvidičo turnyrą. Kiek gal netgi užsisvajojęs, taip 'nusipurtė' ir baigė sau fantazuoti ir pakreipė žvilgsnį į Kaideną.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Tae Yeon Min Gruodžio 23, 2017, 05:38:50 pm
Supratingai palinksėjo. Ne kiekvienas juk auga apsuptas magiškų, paprastiems žmonėms nesuprantamų ir neaprėpiamų pasaulių. Net jeigu jie ilgai tebūna pasakos ir ten gyvenančių žmonių vaizduotės vaisiai, galiausiai apie jų netikrumą nebegalvoji ir tarytum alcheminis nuodas ar vaistas įsismelkia per odą į kaulus, įauga į kraują ir tampi pats tokių pasakų ir pasaulių nešiotoju. Kaidenas pats beveik neabejojo, kad jeigu turės vaikų (tai šis faktas buvo didžiai abejotinas ir ginčytinas. Škotas vaikų nenorėjo, jokiu būdu, ne dabar ir ne artimiausius tris šimtus metų.) pats nė nesusimąstydamas ims porinti jiems apie fėjas ir elfų puotas miškuose, keliautojus, kurie prarado protą su jais susidurę, apie merginas, kurios pastojusios nuo elfo ir jam šias palikus, iš sielvarto gimusį vaiką mesdavusios nuo olos į jūras ir pačiui paskui jį šokdavusios. Kartą rudaakis nugirdo kažkieno pasakojimą, esą tas merginą palikęs elfas iš jūros susisemdavo kaulus ir juos sumalęs paleisdavo į vėją virš merginos šeimos laukų, kad šie ypatingai suvešėtų. Tarytum siekdamas atpirkti siaubingą skriaudą.
Alenui užsiminus apie šluotas, Kaidenas tik nusišypsojo savo žavia šypsena ir papurtęs galvą tarė kvidiču neužsiimąs. Jam šis sportas nerūpėjo, į rungtynes irgi niekad nevaikščiojo ir neketino pradėti. Skraidyti mokėjo, kiekvienas gi turėjęs skraidymo pamokas pirmame kurse, tačiau jam tai nekėlė itin didelio malonumo ir tebuvo būtinybei esant prisimenamas dalykas.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Clementine Martes Sausio 16, 2018, 10:17:52 am
 Kydenas tik linktelėjo. Reiškia, kad jis moka skraidyti su šluotom. Tas aišku, visi yra mokinami tuo pirmam kurse, bet ne Alenas, juk jis Hogvartse mokosi tik metus. O dar skraidyti su šluotom, neteko. Bet ką gi, dabar yra šansas tai pabandyti.
 Švilpis paėmė šluotą ir kažkaip ar tai ne teisingai atsisėdo, ar ką.. Bet atsisėdus šis sugebėjo neišlaikyti pusiausvyros ir gan greitai nukrito.
- Na ką gi.. Aš gerai jaučiuosi. - Pradėjęs teisintis prieš Kydeną, vaikinas toliau pabandė pratęsti savo 'mokymasi'. Nors orai ir buvo ne kokie, tas vėjas, lietus.. Tai nelabai Alenui trukdė. Vistiek, ką čia dar veikti, o dabar bent pasirodė tokios kaip linksmos kibirkštėlės, kažkaip švilpiui reikia ir pavaidinti linksmu...  Tokią dar vieną užsidėjo savo eilinę 'kaukę' kur stengiasi neparodyti savo tikros asmenybės.
 Na, Alenui dar kartą užlipus ant tos šluotos, šis pradėjo po truputi mokytis skraidyti. Iš pradžių pasirodė, kad viskas einasi blogai na, bet ne taip jau ir sunku vaikinui jau atrodė. Skraidyti įmanoma. Po truputi tas pradėjo kilti į viršų ir pats pažiūrėjo žemyn į Kydeną..
- Nenorėtum prisidėti? - Šyptelėjęs ir gūžtelėjęs pečiais, vaikinas po truputi pradėjo mokytis skraidyti ir pirma jo 'stotelė' buvo tos didelės kvidičo aikštės tribūnos ....
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elride Endlercat Rugsėjo 01, 2018, 12:19:52 pm
Elridė neskubėdama įžengė pro pagrindinį įėjimą į aikštę. Apsivilkusi gan patogiai, net šviesias spalvas savo apdare įtaisius, neskaitant mylimų, tamsiai juodų, kelnių, nužvelgė dar visai tuščią aikštę. Grifiukė apsidžiaugė, kad joje kol kas nieko nebuvo. Tvirtai laikydama šluotą mergaitė įkvėpė oro ir nužingsniavo į patį aikštės vidurį. Ji tikėjosi, kad neliks viena ir kad ateis bent vienas grifiukas, pamatęs lapuką su kvietimu pasitreniruoti, arba tiesiog pakvailioti darant nesąmones. Negaliu patikėti, kad tai darau aš... Aš!..
Šiek tiek pasirąžiusi ji šoko ant šluotos. Ir pakilusi ėmė tiesiog sukti ratus. Mintys sukosi ties kvidiču, mat ten patekti mergaitė norėjau jau kurį laiką, jai tai atrodė tiesiog nuostabus sportas. Ir kuo toliau vis labiau svajojo, kad turi patekti į kvidičo komandą. Šluota skraidė mergaitė ne taip ir blogai.
Vėjas nebuvo labai stiprus, tačiau skrendant puikiai atgaivino. Laiminga ir su šypsena Elridė tvirčiau suspaudė šluotą ir žvilgtelėjo į pagrindinį įėjimą, pro kurį turėjo bet kurią minutę įlėkti koks nors žmogus. Mergaičiukei kilo gan kvaila mintis. Tikiuosi tikrai kažkas ateis... Priskridusi prie įėjimo prisispaudė ties siena ir laukė tikėdamasi, kad jos nepastebės. Aišku, tai buvo gan vaikiška, tačiau baltapūkė labai norėjo kažką išgąsdinti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kaylie Mateo Rugsėjo 01, 2018, 06:21:16 pm
Kay truputį truko nuotykių, norėjosi kažko daugiau, negu pilies suteiktų galimybių.. Taip čia yra ką veikti paveikslų galerija ir daug kitų įdomių vietų, tačiau tai grifės nedomino, jai reikėjo kažko, kas būtų daug įdomiau ir reiktu daugiau drąsos.. Tad nieko nelaukusi mergina nulėkė į bendrąjį Grifų Gūžtos kambarį, maniusi, kad ten ras kokį nors kitą grifą, tačiau nieko buvo tuščia, bet Kaylie pamatė lapelį su kvietimu pasitreniruoti, tad nieko nelaukusi Kay apsirengė savo patogiausią džemperį, pasigriebė šluotą ir išlėkė... 
Ilgai netrukus rudaplaukė įžengė į pagrindinę aikštę vienoje rankoje nešdama šluotą, o kitą įkišusi į kišenę.. Vėjas buvo labai stiprus, tad mergina nieko nelaukusi susiryšė savo plaukus į "arklio uodegą".. Nors vėjas jų netaršys, be to, gerai, kad apsirengiau šį džemperį.. - mąstė mergina stebėdama tuščia aikštę.. Atrodo radau lapelį, sakau, gal ką rasiu, o čia tuščia, šaunu.. Ką dabar daryti grįžti ar vis dėl to paskraidyti, ech ir kodėl gi turėčiau aukotis.. Gal dar kas ateis.. - šyptelėjo mergina ir ruošėsi jau lipti ant šluotos..
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elride Endlercat Rugsėjo 01, 2018, 06:41:50 pm
Mergaitė apsidžiaugė, kad nereikėjo ilgai laukti. Pastovėjus vos porą minučių, nors jai jau spėjo atsibosti, pagaliau išgirdo, kaip kažkas atšliumpina aikštės link. Ji pamatė rudaplaukę mergaitę, vyresnę, tačiau jos veide vis tiek atsirado pasitenkinimo šypsena. Štai ir mano auka... Elridei atrodė kiek keista, kad mergiotė nepastebėjo jos, tačiau tyliai pribėgusi, kai mergina jau ruošėsi lipti ant šluotos ėmė kutenti ją.
-Bu,- atsitraukusi grifiukė ėmė juoktis. Iš tikrųjų, tą padaryti jai buvo linksma, kadangi seniau visados gąsdindavo močiutę. Ir nesvarbu jai pavykdavo, ar ne, močiutė vaidindavo išsigandusia.
-Malonu, kad kažkas prisijungė, sveika,-šyptelėjusi pasisveikino ši ir vėl patraukė link įėjimo, kadangi toje vietoje paliko šluotą. Elridės nuotaika buvo labai gera, o pavykęs "juokelis" ją dar labiau pakėlė. Šiandien turi būti gera diena, privalo. Su šypsena ji pasiėmė šluotą ir užšokusi ant jos nėrė į padanges.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Miona Hera Rugsėjo 01, 2018, 09:18:33 pm
Mionai buvo liūdna, kad mokslo metai taip greitai pasibaigė. Na, jie truko ištisus devynis mėnesius, bet jie prabėgo taip staigiai, kaip jokie kiti devyni mėnesiai josios žiobariškame pasaulyje nebuvo pralėkę.
Privalėjusi tiesiog išdainuoti slaptažodį, šviesiaplaukė įlindo pro Storulės portretą į bendrąjį grifiukų kambarį. Kaip nekeista, bendrabutyje nieko nebuvo. Juk paskutinė diena, paskutinė proga pasibūti su bendramoksliais. Miona ne itin norėjo bendrauti su kažkuo. Nebuvo tos nuotaikos, tačiau, įžengusi į tuščią bendrąjį gifiukų kambarį, pasijuto labai vieniša. Norėjo su kažkuo šnektelėti, apsikeisti adresais, kad galėtų vasarą susirašyti laiškais, bei pagaliau išmėginti tas garsiąsias ,,Bertie Bott’s įvairaus skonio pupeles”.
Židinyje nespragsėjo ugnis, bet jau pirmuosius mokslo metus baigusi pirmakursė (tiksliau, jau antrakursė) prisėdo ant krėslo ir pamėgino prisiminti pirmąjį savo apsilankymą Hogvartse.
Netrukus mergaitė, vis dar žiūrėdama į tuščią židinį, iš įpročio siektelėjo nuo stalo knygos, kurios, be abejo, ten nebuvo, ir užčiuopė kažkokį popierėlį. Pasižiūrėjusi, ir mintyse atsidususi, kad tai - ne knyga, perskaitė gana linksmą kvietimą pasitreniruoti kvidičo aikštėje. Miona nė nepajuto, kaip greitai pašoko nuo krėslo. Vos nepasiėmusi kvietimo su savimi, mergaitė delnu priplojo jį prie stalo ir skubiai užbėgo į mergaičių kambarį pasiimti šluotos. Žinoma, nepamiršo ir tų visų liaupsintų pupelių. Paslėpė jas giliai kišenėje ir pasiskubino kvidičo aikštės linkui. Nuoširdžiai tikėjosi, kad ten dar kažkas yra, arba išvis kažkada buvo. Tikėjosi, jog tai ne kokia išdaiga, bet argi kažką praras ten nuėjusi?
Mergaitė nė pati nepajuto, kaip atsidūrė netoli tikslo. Rugių geltonumo spalvos plaukų savininkė pasitaisė kiek nusmukusius akinius ir įsižiūrėjo į įėjimą. Ten lengvai sau žingsniavo mokinė, prie kurios tuojau pat staigiai kažkas iššoko. Po kelių akimirkų jau buvo girdėti smagus kvatojimasis. Miona šyptelėjo ir pabandė nuspėti, kas toji linksmuolė.
Pasijautusi kur kas smagiau ir jau žinodama, ko galima tikėtis, vienuolikmetė paspartino žingsnį ir visai netrukus jau ėjo pro įėjimą. Visai čia pat stovėjo dvi grifiukės. Pirmosios vardo nežinojo, o antroji buvo Elridė, kuri rankoje jau laikė šluotą
- Sveikos. Radau lapelį bendrajame kambaryje, tai pamaniau, kad prisijungsiu, - išdėjo ir kuo maloniau nusišypsojo. Mergaitė jautė, kaip kaista skruostai ir, mėgindama nukreipti mintis kitur, apžvelgė aikštę. Be jų daugiau čia nieko nebuvo. Kuo mažiau žmonių, tuo mažesnė tikimybė, kad baisiai apsigėdinsiu. Kažkur užgiedojo paukštelis ir jam kitoje pusėje atsakė keli kiti. Šviesiaplaukė kiek atsipalaidavo. Juk paukštis nebijo giedoti kitiems. Ko tada bijoti man?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Grinčas Drakundukas Rugsėjo 01, 2018, 11:19:30 pm
Tai buvo graži saulėta diena, kai Grinčas atsikėlęs lipo laiptais į didžiąją salę pavalgyti ir pasigrobti pusryčių skanumynų. Atsargiai dėdamas maistą į kuprinę, esančią po stalu, Drakundukas ilgai stebėjo kitus einančius grifų gūžtos narius, kurie matomai buvo sugalvoję, kažką šį rytą nuveikti. Vedinas smalsumo berniukas nespastebėjo, kai jo dedami skanumynai ėmė kristi nebe į kuprinę, o ant žemės. Bet netrukus susidomėjęs pažvelgti į kuprinės turinį, liko nusiminęs - visas maistas gulėte gulėjo ant žemės, todėl šį rytą skanumynų pasirinkimas kuprinėje buvo be galo mažas. Užsitraukęs kuprinę Drakundukas smalsiai ėmė sekti kitus draugus link kviličo aikštės. Įdomu, kur mes einame..tikriausiai einame į saldumynų šalį - valgyti šokoladų..arba einame i milžiniško dydžio šaldytuvą, kuriame bus kefyro kalėdų senelis, ir mes gersime daug kefyro!.. sau tyliai galvojo trečiakuris, bet greitai liko nusivylęs pamatęs, kad priešais jį įėjimas į kviličo aikštę. Įžengęs nedrąsiai į ją, berniukas jautėsi labai nedrąsiai: jį gąsdino ir kartu žavėjo didelės sienos, išpuoštos raštais, ir bokšteliai, niekuomet nematyti. Grinčas norėjo paskęsti toje vėsoje, kurią sudarė nuo sienų, krintantys šešėliai, tačiau netrukus, pastebėjęs, kad be jo yra daugiau mokinių, labai susigėdo ir pamažu ėmė prisiploti prie sienos ir slinkti tolyn nuo naujųjų draugų.aš prisitaikysiu prie šios sienos tarsi chameleonas ir manęs niekas nepastebės.. džiaugėsi tyliai berniukas, tačiau vargu ar jis liko nepastebėtas..
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 02, 2018, 12:37:35 am
Ir toliau sėkmingai pratęskime keturiolikmečių Greywindų desantavimą iš Ilvermonio (pasviras brūkšnys) Dumštrango adresu Hogvartsas, Mokykla, Kurioje Gali Žūti.
Ji gyveno apsaugota nuo viso to. Gal jos anapilin iškeliavusiai motinai, kurios taip ir nespėjo gerai pažinti, ir atrodė kaip pasisekęs bandymas nors vienam likti nesugadintam, tačiau tiesa ta, kad apsauga tapo izoliavimu. Areina Greywind, nepažinojo savo giminės, nebuvo jos sutikusios, o jei ir, maža būdama ir to neprisiminė. Net ir tų nuotraukų neitin ką teturėjo. Ji tapo balta varna tarp juodų nepažįstamų.
Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Prieš vienerius metus, Suomijoje, prie puskraujės senmergės herbologės namų, kuriuose Areina gyveno paskutinius tris metus atostogų laiku, durų slenkčio, atsirado du jauni vyrai. Jiedu prisitatė Greywindais. Vienas iš jų - jos pusbroliu. Žodis po žodžio ir išėjo kalba, išknisusi dalelytę praeities ir kuo saugiau bandančia išaiškinti susidariusią padėtį. Tai buvo paskutinis Levianos noras, kurio pasekoje, ji, jos dukra, po virtinės neapykantos, abejingumo ir keršto kupinų konfliktų, pagaliau įsilietų į giminės gyvenimą. Galiausiai pasakytas beveik praeinant keliems mėnesiams po paskutinės, vienos iš trijų Brendono ir Merės vaikų, mirties. Laikui bėgant, keturiolikmetė, vedama troškimo pagaliau išvysti likusį pasaulį už Dumštrango sienų bei pažinti visai nepažinotas šaknis, persikraustė į lietingąją Jungtinę Karystę, užsirašė į Hogvartsą, ėmė gyventi su Džeimsui ir Džonu. Dabar jau niekas nieko nuo merginos neslėpė. Kas toliau?
Jai bėgant, palaidi plaukai įkyriai plaikstėsti už nugaros. Jau nepraėjo nė kelios minutės ir mergina gaudydama kvapą sustojo, rankomis įsirėmusi kelius. Kol išlikusieji gyvi Greywindai mėgavosi puikia fizine forma, čia būsima Hogvartso mokinė, net ir neatrodydama kaip graži riebalų statinaitė, ir vėl buvo balta varna. Ištvermės ir jėgos - nerasta. Nesakysiu, kad grįžusi Guolin pradėsiu bėgioti, nes tikrai taip nedarysiu.
- Kad... tave.. hipogrifėliai medy,- ji įsmeigė žydras akis Hogvartso kvidičo aikštę. Ši atrodė įspūdingai - tribūnos, lankai švietė iš toli,- tai knisa.
Juodaplaukė atsitiesė atsidusdama, išsipešusią, visai negarbanotą, o tiesią sruogą užsikišdama už ausies. Tolimoje virš statinio jau šmėžavo juodas siluetas, pagavęs Areinos žvilgsnį. Aišku jau viena - gyvybės ten yra, taigi, galimas komunikacinis kontaktas. Pripažinkim, jis niekad nebuvo patrauklus merginai, mėgstančiai vienumą ir ramybę. Tačiau kaip bebūtų nusprendė viena: jei ir kas ten bus, nebendraus, nesivels į dramas, o tiesiog ramiai padarys lankstą, bet pirmiau įvertins ar daug kuom skiriasi Dumštrango aikštynas nuo Hogvartso ir pasistengs susipažinti anksčiau laiko su aplinka, kurioje trūnys keturis metus.
Kuo labiau artėjo, tuo labiau balsai įgavo tonus, žodžiai - aiškumą. Aptikusi vieną iš įėjimų, nieko nelaukusi įsmuko. Vidutinio ūgio juodaplaukė išlindusi iš šešėlio išvydo kvidičo lankų grožį, o kažkokio bernioko, juokingai prisipaudusio prie sienos figūros nė nepastebėjo.
- Aš jums pavydžiu, britai,-  sumurmėjo, nedrįsdama lįsti iš komforto zonos. Viena iš išvaizdos bendraamžė jau ruošėsi šauti padangėn, o kita, jaunesnė, stoviniavo lyg nežinodama kuo užsiimti.
Jei tik turėčiau šluotą,- deja, jiedu atvyko su nešykle, išmetusia tiesiai į Kiauliasodžio pagrindinę gatvę,- Jei tik ką pažinočiau,- deja, viena, tad neturėjo žalio suvokimo, kad čia, pagrindinėje aikštėje, turėjo susirinkti krūva Grifų Gūžtos mokinių.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Olivia Rose Winter Rugsėjo 02, 2018, 08:58:58 pm
Čia jai buvo geriau. Anglijos rūkas ramino, saulė nebuvo tokia kaitri. Čia buvo viena pati sau, pati rinkdavosi kur eiti, ką daryti ir su kuo bendrauti. Nors, kad ir kaip nesinorėtų pripažinti, tie metai pakeitė Oliviją. Tik tas lūžis nebuvo išoriškai aiškus ar labai matomas. Beveik nepastebimas - ji tebebuvo tokia pat linksma tokia pat pilna energijos ir noro viską daryti savaip, tačiau visgi... Vos santūresnė. Dažniau sėdėdama su visais mintimis nuklysdavo kažur toliau, į tuos mėnesius, kai buvo jie - dviese tarp dangaus ir tylos. Ji nebūtų prisipažinusi, kad jai kažko taip trūko.
Kambary, kaip pastaruoju metu dažnai pasitaikdavo, ji buvo viena. Egzaminai baigėsi, atostogs ant nosies, visi malėsi kas kur papuola. Oivijai būsimi mėnesiai džiaugsmo neteikė. Mokykloj jai patiko - daug žmonių, daug užkaborių, daug vietos gyvenimui. Todėl džiaugėsi kiekviena čia praleista minute.
Pasirėmusi ant alkūnių, mergina sėdėjo pamėgtam krėsle prie židinio. Akys šaudė po kambarį, kai staiga užfiksavo raštelį ant stalo. Perskaitė. Aha, reiškia kažkam irgi paskutinėj dienoj ramiai nesisėdi. Puiku. Po kelių minučių raudonas garbanas bėgant jau taršė vėjas, širdis po truputį greitino tempą, o raumenys džiaugsmingai prisitaikė prie pažįstamo ritmo. Čia Livi nebėgiodavo. Kvidičo aikštė priartėjo nepadoriai greitai. Sutramdžiusi pagundą apibėgti dar bent ratą, sustojo. Kelios šluotos jau kabėjo padangėse, o aikštėje slampinėjo dar kelios figūros. Vaikinas, besitikintis būti nepastebėtas (ak, kaip tatai beviltiška) ir juodaplaukė mergina. Šešiolikmetė dar kartą apsidarė. Šluotos neturėjo, skraidyti beveik nemokėjo - Biobetonse tokie dalykai nebuvo labai toleruotini. Telieka eit kelti maišaties kur jos dar nėra.  Arba tiesiog patyrinėti apylinkes - seniai to nedarė. Neklusnias garbanas paskubom susegė viršuje, kad nekristų ant veido ir jau pasisuko eiti, kai išgirdo kažką pažįstamo. Tylų balsą iš to laiko tarpo. Staigiai atsisuko ir prisimrkusi atidžiau pasižiūrėjo į tą juodaplaukę.
 Areina. Planai keičiasi.
Nuotaika pasikeitė iškart. Livi artinosi lėtai ir atsargiai. Keista, kad per tuos metus nesusitiko. Nebent ji atvyko visai neseniai. Praeitis vėl alsavo į nugarą. Mergina atsidūrė tiesiai už Oktavijos nugaros. Vis dar nebuvo apsisprendusi, ką sakys. Būti rimtai, nerūpestingai, ar išvis nesisveikinti?
 - Tu tik pažiūrėk koks mažas pasaulis,- akys gyvai sužibėjo, kaip dar niekada per metus.- Nors aš. žinoma, nesiskundžiu,- nusijuokė  taip, kaip moka tik ji ir vaikai, tačiau mintyse ir kažkur giliau visgi sukirbėjo viltis, dažniausiai nukišta kažkur po daugybe sluoksniu dėžėj su užrašu "Pavojinga"
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Bastiano Zuccarelli Rugsėjo 02, 2018, 10:10:32 pm
   Tuo metu, kai Baltuosiuose Rūmuose prasidėjo rimtas posėdis dėl Pentagono restauravimo, kažkur Australijoje aludėje mergiotė išmušė senam alhoholikui tris priekinius dantis, o Antarktidoje negyvai sušalo pingvinas, kvidičo aikštėje pamažu ėmė virti balius, augti juokas ir rinktis raudonoji nesovietinė armija. Kiek daug pasaulyje vyksta vienu metu ir mes nė neįsivaizduojame, kad tai vyksta. Pavyzdžiui, kol grifas, pavarde Drakundukas, krovė į savo kuprinę saldumynus, per neaukštą stadiono žolę šokinėjo mažytė šokoladinė varlė, o jam atsitiesus ji jau buvo užlipusi ant vieno kvidičo lanko. Neilgai trukus tą varlę prisivijo ir kita. Sąžiningai kalbant, neįsivaizduoju, kaip joms pavyko ten užsliuogti, bet matai - čia magijos pasaulis, todėl ir dėsniai, ir logika yra visai kita. Taigi, taip, dabar ant vidurinio kvidičo lanko buvo užsilipusios ir grynu oru kvėpavo dvi šokoladinės varlės, iš kurių viena greičiausiai ne už ilgo pabers visą krūvą mažų šokoladinių varliukų.
   Po dar kelių minučių atšokavo dar viena varlė ir nulindo į Klastūnyno mergaičių persirengimų kambarius. O po dar kelių minučių kaip nekokiame spektaklyje visas paraudonavęs ir garsiai šnopuodamas į Kvidičo aikštę įbėgo grifas. Atidžiai išžvalgęs žolę jis staiga pašoko ir nutūpė, o jo rankoje jau spurdėjo truputį žemėta šokoladinė varlė.
   - Štai, kodėl tėtis sakydavo valgyti po vieną, o ne išleisti visas... - piktai sau sumurmėjo Marcus'as. Atidžiai ir susikaupęs toliau žvalgėsi varlių, o rankose nešėsi peršviečiamą plastikinį indelį, kuriame jau buvo uždarytos trys jau pagautos. Viena iš jų buvo letenėlėmis susiėmusi savo kaklą, o kitos atidžiai ją stebėjo. Akivaizdu, pirmoji buvo aktoriukė, todėl vaidino, jog jai trūksta deguonies. Nors iš esmės nebūčiau tikras, kad toje dėžutėje buvo pakankamas deguonies kiekis, ir kad nebuvo pažeistos šokoladinių gyvūnų teisės.
   Įdomus faktas - nukandus varlei galvą ji apie dvi minutes dar mataruoja kojomis. Na, aš apie šokoladines varles, jeigu kas.
   - Oi! - staiga pajuto skausmą galvoje Marcus'as ir suprato, kad į kažką atsitrenkė. Pakėlęs akis išvydo visą krūvą grifiukų ir arčiausiai jo stovinčią jam dar nematytą, greičiausiai už jį jaunesnę mergaitę. Sarcasmison'as nuraudo dar labiau, negu jau buvo įraudęs nuo lakstymo. - Atsiprašau! Ieškojau savo šokoladinių varlių, visai nepastebėjau...
   Kažkas Marcus'o kišenėje tyliai prunkštelėjo. Berniukas buvo beveik šimtu procentų tikras, jog tai buvo Varanas Juokutis, vienas iš garsių burtininkų, kurių atvaizdai būna ant kortelių, kurias gali gauti iš šokoladinės varlės pakelio.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: kablelis Rugsėjo 02, 2018, 10:33:40 pm
Stevie nuobodžiaudama atslinko iki bendrojo kambario. Mokslo metų pabaiga buvo ant nosies, tačiau ji dar ne namie ir negali leisti laiko miške. Teks dar šiek tiek pakentėti ir tada bus galima džiaugtis laisve.
Bendrajame kambaryje mergaitės akis užkliuvo už kažkokio raštelio. Perskaičiusi jį, Stevie pamatė, kad grifiukai yra kviečiami pažaisti kvidičo. Nors jo antrakursė nelabai mėgo, nutarė nueiti. Labiausiai dėl to, kad tikėjosi pagaliau pasijusti koledžo bendruomenės nare. Aišku, jeigu čia ne koks pokštas pagalvojo Stevie, bet vis tik pasiėmusi šluotą patraukė kvidičo aikštės link.
Pakeliui į ją mergaitė pamatė sprukti besiruošiančią šokoladinę varlę. Stevie jas labai mėgo, tačiau ne itin dažnai jų gaudavo, tad norėjo pasinaudoti proga ir ją pasiimti. Nusiplausiu ir bus gerai nutarė Stevie. Mergaitė gana nesunkiai pagavo varlę. Tačiau netrukus ji pamatė dar keletą ir tada suprato, kad čia kažkas bus tyčia arba netyčia paleidęs neblogą kiekį varlių. Stevei pavyko pagauti kokias penkias varles, tačiau dar bent pora pabėgo. Mergaitė numojo ranka.
Tolumoje Stevie matė susirinkusius grifiukus. Ji patraukė link jų ir netrukus suprato, kad varles paliko ką tik atėjęs metais vyresnis grifiukas, kurio vardo Stevie neįstengė prisiminti. Ką gi, vyruti. Jeigu jau švaistai varles, gausi ko nusipelnęs.
Stevie sustojo pakankamai arti, kad galėtų nusitaikyti, tačiau pakankamai toli, kad berniukas nepajustų jos buvimo. Mergaitė susikaupė ir paleido pirmąją varlę berniukui tiesiai į galvą. Netrukus paskui pirmąją pasekė ir likusios varlės.
Stevie kiek apmaudžiai pagalvojo, kad nė vienos nepasiliko, bet šiaip jai buvo tikrai smagu.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Fiona de Treebook Rugsėjo 02, 2018, 11:13:31 pm
Taip. Tai buvo paati pati paskutiniausia priešpaskutinių grifų gūžtos mokinės Urtės Pang mokslo metų diena. Jau po visų egzaminų. A juos išlaikė jinai su pagyrimu. Neskaitant to vieno vienintelio trolio iš astronomijos. Ir dar kelių "Geriau negu tikėtasi". Tai gali būti, kad pagyrimas buvo Urtės vaizduotės vaisius, bet net tai glostė jos širdį. Žinojimas, kad jai pavyko. O kai prasidės kiti mokslo metai (tai bus po 2 mėnesių), grifė bus per atostogas gerai pasimokinusi, ir galės jau su tikru pagyrimu išlaikyti sunkiuosius VSMT egzaminus. Bet dabar buvo egzaminai praeitis. Ir visai netolima ateitis. Bet tiek jau to. Birželio galas, paskutinė priešpaskutinių mokslo metų diena. Urtė nuobodžiaudama vosur slampinėjo, ir jos dėmesį patraukė ant staliuko bendrajame kambaryje gulintis lapelis. Paprastai jo ten nebūdavo. Bent jau taip galvojo mergina.Sportas? Kvidičo aikštėj? Nu nueisiu pažiūrėt... Apsidairiusi, ir nustebusi, kad kambarys tuščias, ji gūžtelėjo pečiais, ir lėtai nupėdino link kambario. O tada atgal. Prisiminė, kad šluotą kažkur kitir palikus. Bet pakeliui ją rado, ir toliau, it apspangusi, pėdino į aikštę. O aikštėje jau iš tolo girdėjosi klegantys vaikų balsai. Ir juokas. Pakėlusi galvą, Urtė išvydo kitus. Kadangi dar nebuvo visai atėjusi, iš ten, kir buvo matė visus. Kai kuriuos grifus ji pažinojo, kai kurių ne. Apsižiūrėjusi suprato, kad tik ji, ir tokia raudonplaukė buvo vyriausios. Kiti - Elridė, būsima penktakursė, ir jauniausia buvo pirmakursė, kuri po dvejų mėnesių tokia jau nebebus. Urtė šyptelėjo prisiminusi kitą pirmakursę klastuolę, su kuria prieš kelias savaites susidraugavo. Kaip greitai jie auga... Kaži kodėl taip pagalvojo. Stipriau suspausi šluotos rankeną, aukštoji grifė apžergė ją ir švelniai pakilusi nuskrido prie Elridės. Vėjas buvo stiprus, tad rudi Pang plaukai plaikstėsi į visas puses, ir trujdė matyti kur skristi. Vis dėlto, jai pavyko pasiekti tikslą ir išsilaikyti vėjyje.
-Labas. Gera mintis, tiesa? Tik galėjo vėją nuimt,-nusijuokė mergina.
-Gal netyčia turėtumei su savimi plaukų gumytę? Savąją palikau kambary,-paklausė Urtė ketvirtakursės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Rugsėjo 03, 2018, 06:32:36 pm
 Lėta balta rožė, rodos amžinybę krentanti žemyn. Kaip ašara, tekanti grifės skruostu jį prisiminus, nors atsisveikino jau seniai.
 Bet atsisveikinti nėra lygu pamiršti ar užlopyti širdy esančias žaizdas. Atsisveikinant pavyko pripažinti, kad jo jau nebėra. Tačiau žinojo, kad net motina, visuomet tokia tvirta, per laidotuves apsimetanti suprantanti kas įvyko, nesugebėjo susitaikyti, nes skruostais tekėjo ašaros.
 Kas tas grifų vakarėlis, jei jos tėvo nebėra? Lyg kitiems rūpėtų.
 Tik į bokšto langą snapu pasibeldusi pelėda privertė persigalvoti. Juoda dėžė, perrišta pilku kaspinu. Su trumpučiu, nieko neduodančiu laiškeliu. Jei tiksliau - raide. C.
Claudie...
 Net netikrinusi kas yra viduje, nes ir taip gerai tai suvokė, pasididino veidrodį ir turbūt po mėnesio normaliai į jį pasižiūrėjo visu ūgiu. Aukštesnė už seserį, paveldėjus tėvo plaukų spalvą... Ne.
 Šepečiu porą sykių perbraukė per jei ne pamokos, amžinai susivėlusius plaukus ir jausdama gumytę ant riešo, sudvejojo. Pirštai, anksčiau šitaip nesielgę, pradėjo sukti plaukus, vydami į kuoduką. Ne.
 Paleidusi plaukus, prašukavo ir susirišo uodegą pakankamai aukštai ir taip stipriai, kad net kiek smegenis spaudė.
Aš ne Clau. Ne motina. Ne tėvas.
 Nurijus neesąmą gumulą, suniurnėjo kažką panašaus ,,aš niekad nebūsiu tokia kaip tu" ir ištraukė iš po lovos lagaminą, kuriame buvo šiek tiek kitokių drabužių. Kaip tipinė būsima moteris, neturėdama ką apsiregti (nors tikrai buvo ką), galų gale stengdamasi nesugadinti nemokšiškos šukuosenos, per galvą vilkosi bordinį megztuką, išrinką, be abejonės, kad Clau, kurio anksčiau nenorėjo nešioti, bet dabar jis priminė šeimą. Tiksliau pusę šeimos ir grifiškąją dalį, mat sesutė ir įseserė buvo švilpės.
 Juodos it žiobaiško kompiuterio klaviatūra kelnės norėjo prasitęsti savo atostogas arba bandė įtikinti, kad yra netinkamos, mat išskalbtos susitraukė, it aiškindamos, kad Amneta sustorėjo, tačiau (jų nelaimei) vis dėl to tiko.
 Patikrinus ar dėželėje vis dėl to tai, ką galėjo atsiųsti Claudie (o taip, sesers vardą pastarosiomis dienomis mintyse minėdavo ne vieną šimtą kartų), pamatė keksiukus ir atsidususi, mat grifai, kaip prisiminė, patys viską suorganizuoja (kam jiems prefektės, hm?), nusprendė, kad bent jau šitaip prisidės, nes sesuo daug kuo pasirūpindavo, tad išžingsniavo į bendrąjį kambarį, tik ten susiprotėjo, kad šlepetės nėra pats geriausias apavas laukui, tad netrukus persiavė ir rodos, nieko nepamiršusi, išėjo į lauką.
 Jau iš toli matė, kad kažkas skraido šluotomis. Šias šiaip mėgo, tad žadėjo už algą (jei tokią išvis kada gaus) nupirkti Roanai, jei ši norės skraidyti. O šiaip, šluotą turėjo tik vieną namie ir jos karts no karto prisireikdavo vyriausiosioms Amnetoms.
 Priėjus tyliai atsisėdo ir prieš save padėjo nemenką juodą dėžę su pilkšvu kaspinu. Prisitraukus prie savęs kelius, juos apglėbė ir vos vos šyptelėdama stebėjo kaip šokoladinės varlės mokosi skraidyti ne pačiu maloniausiu joms būdu.
 Jautė, kad prie grifų turbūt nepritampa.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 06, 2018, 02:40:29 am
Diena bėgo ant Klarės lovos. Jaudulį, pavasarį kamavusį dėl mokslų, galėjo palikti kitiems, tiesa, paskutiniams metams burtų ir kerėjimo mokykloje. O dabar ant kelių jaukiai susirangiusi miegojo juodakailė šeštakursės katytė. Šiltas kūnelis skleidė švelnią vibraciją po mažais grifiukės delnais, švelniai liečiančiais smulkų gyvūnėlį. Septyniolikmetė nebūtų niekur pasitraukusi iš jaukaus guolio miegamajame, jei ne šaižus garsas privertęs Marsę sekundės dalelei suleisti nagus į žaliaakės džinsus ir nubėgti kažkur, kur jau nesupaisė regos organai.
Pastebimai suirzusi kaštonplaukė išsiropštė iš lovos, lengvas šaltukas nupurtė nugarą, tarsi jausmas, kai profesorius paklausia atsakymo, kai tu nekeli rankos ir absoliučiai nerauki, ką reikės pasakyti vos už akimirkos. Pasirąžiusi visais įmanomais kampais, išėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, kur žmonių buvo ženkliai mažiau, nei prieš kelias valandas, kai ji pasigavusi savo katytę parsitempė ją į bokštą. Iš nenusakomo amžiaus jaunesnio kurso vaikio susižinojusi, kas vyksta, jau tingėjo eiti į šluotų sandėliuką, kur stypsojo ir progos pasidžiauti vėjo šuorais laukė ištikimoji kompanjonė. Kad ir žiobarų pasaulyje būtų galima ką nors taip pasišaukti... Pirma mintis buvo apgaulinga. Vos prieš mėnesį ir kelias dienas Klarei suėjo septyniolika, burtų pasaulyje tai ne tik reiškė pilnametystę, tačiau ir tai, jog galėsianti burti kada panorėjusi. Beveik.
Viena ranka paspraudusi šluotą po pažasčia, laisvomis rankomis susipynė kasą. Šlykščiausias jausmas painioti plaukus iš beveik milijono šluotražių, sudariusių šluotą. Skrydžio jausmo niekas negalėjo pakeisti. Pastebėjusi grupelę mokinių, kurių dar nelabai galėjo pastebėti iš nemažo atstumo, būsima septintakursė pasileido dideliu greičiu ir pasistengė išgąsdinti jau kažką beveikusius koledžo atstovus. Tai buvo smagiausia pramoga mokykloje. Už tokį gąsdinimą niekas nebaudė. Kvaili pokštai nerūpėjo mokyklos personalui tol, kol nežalojo kitų sveikatos.
- Atleiskit, kad trukdau linksmintis. - Kojoms vos spėjus paliesti žemę nušoko nuo šluotos, rimtas tonas buvo skirtas dar labiau paerzinti koledžo draugams, tačiau kreiva šypsenėlė išdavė, jog balsas buvo dar viena žaliaakės kvailionė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kaylie Mateo Rugsėjo 06, 2018, 05:28:24 pm
Kaylie nesitikėjo, kad čia kažką ras, manė, kad tas lapelis buvo tik pokštas.. Tačiau labai klydo, nes besiruošiant lipti ant šluotos ir kilti į padanges, grifę ėmė kažkas kutenti... tiksliau atsirado neaišku iš kur, o dar tas kutenimas, Kay jo nekentė.. Tačiau vis tiek ėmė juoktis, nes nuotaika palyginus buvo visai gera ir nenorėjo kelti skandalo dėl tokio menkniekio.
- Aham, man irgi labai malonu, Laba, - šyptelėjo mergina ir net nespėjo mirktelti, o toji nėrė į padanges. Tad ir rudaplaukė nieko nelaukusi sėdo ant savosios šluotos ir pasiruošė skristi, greit atsispirusi nuo žemės mergina pakilo į orą.. Turbūt nieko nuostabesnio nesu patyrusi, - mąstė Kaylie padidindama greitį, tiksliau linktelėjo į priekį ir skrido vis greičiau.. Vėjas buvo toks didelis, kad net buvo sunku skristi, nes tie gūsiai buvo sunku atlaikyti, tad mergiotė pakilusi gan aukštai sustojo ir stengėsi pasitvarkyti plaukus.. Kai net nepastebėjo, kaip aikštė greit prisipildė grifais.. Jų buvo gan daug, oho, čia gal koks susirinkimas, - šyptelėjo Mateo.. ir nieko nelaukusi pasileido į apačią.. Vos spėjusi nulipti nuo šluotos pribėgo prie grifų pasisveikinti..
- Sveiki, - maloniai nusišypsojo Kay ir vėl nėrė į padanges..
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elride Endlercat Rugsėjo 06, 2018, 06:02:48 pm
Mergaičiukei ilgai pabūti ore neteko, kadangi pastebėjusi, kad atkeliavo dar viena grifiukė ir panoro su ja pasisveikinti, bet štai prie jos priskrido vyresnėlė mergiotė.
-Sveika, nepyk neturiu,-šiek tiek patraukusi pečiais ji parodė į savo vėjo plaikstomus plaukus ir šyptelėjo, o tada šovė žemyn. Elridė tiesiog spirgėjo tikėdamasi, kad netrukus mokinukų prisirinks dar daugiau ir šie galės šiek tiek pakvailioti. Nors jos rankoje vis dar buvo šluota, daiktas kurį mergaitė gan greit pamėgo, ant žemės būti jai atrodė linksmiau.
-Sveika,-nusišypsojo dar nematytai grifiukei. Kiek tvirčiau nužvelgusi, kadangi norėjo įsiminti mažametę, pastebėjo kai ką kitą. Vaikinukas, kurį atsiminė iš pamokos, bet kokios nežinojo. A va ir tas keistuolis... Žaismingai šyptelėjusi baltapūkė numetė šluotą ir patraukė link jo. Aikštė buvo jau prisipildžiusi grifiukų, kas mergaitę labai džiugino. Jai pavyko ir turbūt paskutiniosios dienos nepamirš ilgai. Prisliūkinusi prie matyto vaikinuko Elridė draugiškai nusišypsojo.
-Galbūt norėtum paskraidyti? Jei šluotos neturi gali mano pasiimti,- stengdamasi išlikti draugiška ji dar kartą nusišypsojo ir nužvelgė aikštėje esančius mokinukus. Nejučia žaliaakė ėmė garsiai juoktis pamačiusi, kaip šokoladinės varlės ėmė skraidyti. Gražus reginukas... Tik jos šypsena greit išnyko, o paauglė sustingo. Matyti vėl tą grifę nebuvo malonu. Ją iš karto paėmė nemalonus jausmas ir pyktis. Sugniaužusi kumščius pasistengė kuo greičiau juos atgniaužti. Ne, ši diena ne virs į muštynių dieną... Taip negalima. Ramindama save Elridė patraukė link savo šluotos, kadangi norėjo ją atnešti tam droviam vaikinukui.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Miona Hera Rugsėjo 06, 2018, 08:30:07 pm
Gniauždama rankose šluotą, Miona stovėjo nieko nedarydama. Buvo smagu stebėti lekiančias šluotas, bet pagalvojusi, kiek jų per pastarąsias gal penkias minutes prisirinko, skrandį sugniaužė metaliniai gniaužtai.
Mergaitė apsidairė dar sykelį. Pasisveikinusi Elridė nuėjo prie vyresnio berniuko, kurio vardas Herai priminė Kalėdas. Vardas neįsiminė, bet Kalėdų eglutė visada jai prieš akis iškildavo vos tik jį pamačius. Na, tiek jį ir tematydavo. Rudaplaukei juokas vos nesuėmė, pamačius jį prisispaudusį prie sienos. Apsidžiaugė bent tuo, kad ne viena ji bijo čia būti.
Pirmakursę nustebino tai, kokį žvilgsnį metė į ją Elridė. Bet atsisukusi atgal mergaitė pamatė už savęs stovinčią kažkokią juodaplaukę. Atrodė kur kas vyresnė nei ji. Anksčiau nebuvo jos pastebėjusi, o jei ir buvo, tai neįsiminė. Nors kur įsiminsi, kai atrodo, jog žmogų gaubia kažkoks rūkas.
Mionai ji pasirodė visai normali. Nebuvo kokių išskirtinių bruožų, kurie rėktų, kad nuo jos tiesiog bėk arba jos nekęsk. Iš tiesų, vienuolikmetei atrodė visai šaunu ją užkalbinti. Rodėsi tokia pat nedrąsi, kaip ir ji, nors akys sakė ką kitą.
- Laba. Matau, šluotos neturi. Imk, va, mano vis tiek neskraidysiu. Mieliau pasėdėsiu ant suoliuko ar dar ką, - priėjusi kelis žingsnius pasakė ir ištiesė jai šluotą. Vylėsi, kad ji bus kiek draugiškai ir pasakys bent ,,labas" ar ką.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Grinčas Drakundukas Rugsėjo 06, 2018, 11:55:30 pm
Vis dar prisiplojęs prie sienos, Drakundukas ilgai džiaugėsi, jog niekas jo tariamai nematė, tačiau jam neilgai teko tuo pasidžiaugti: jaunuolis be galo išsigando ir mažumėlę susigūžė, mat netrukus jis pastebėjo besiartinančią draugišką mergaitę, kuri priėjusi jį užkalbino. Grinčas stengėsi iš paskutiniųjų tarsi mūšio lauke išlikti ramus ir nepasiduoti, bet mintyse pakilo be galo didelis tornadas: Neeee...ne..ne..nee...tai katastrofiškai blogai!...mane pastebėjo...tai labai, labai, labai blogai... net blogiau už tą mokslininką, kuris irgi taip pat kadaise praeityje prieš šešis tūkstančius metų ant akmens stovėdamas rėkė tai labai blogai!..Ką man jai sakyti?..aamm sugalvojau reikia pabėgti..ne tai nėra gražu galbūt tai nėra civilizuota?... blaškydamasis mintyse išsigandęs berniukas jautė, kai ėmė smarkiai plakti jo širdis, bet stengėsi atrasti tinkamiausią sprendimą šiai akimirkai ir nepasimesti, todėl nusprendė irgi taip pat šyptelėti grifų gūžtos draugei, kad atrodytų mažumėlę draugiškesnis. Bet, kai mergaitė priėjo labai arti, šypseną ėmė keisti mažas susimąstymas apie šluotą, mat jas visi turėjo. O netrukus išgirdęs apie naujos draugės idėją - paskolinti šluotą ketvirtakursis išraudo skruostais ir nežinojo, ką daryti, pamatęs, jog mergaitė nelaukė atsakymo, nueidama paiimti jam šluotos, vėl nugrimzdo į tylųjį minčių traukinį Ką daryti...jei ji paims šluotą, aš turėsiu skristi..oo jei skrisiu, tada...bus didysis sprogimas ir staiga berniukui vaizduotė ėmė piešti  reginį, kuriame įvyksta vandenilinės bombos sprogimas, sprogstantis į grybo formą. Bet berniuko dėmesį greitai nuo minčių patraukė mažos šokoladinės varlytės, šokuojančios tarp grifų gūžtos narių kojų. Susidomėjęs Drakundukas be galo norėjo vieną pagauti, todėl pamiršęs chameleono priedangą, ėmė bėgti prie artimiausios šokinėjančios varlytės, kuri nušokavo link draugiškos mergaitės: to nepastebėjęs jaunuolis netrukus netyčia atsitrenkė į mergaitę ir jiedu apsiversdami parkrito ant žemės, nesupratęs, kas nutiko Drakundukas susiėmė delnais už skaudančios galvos ir ėmė atsiprašinėti:
- Aš atsiprašau, - ir prisiminęs, jog turi keksiukų, bandė pasiūlyti naujajai draugei - ar norėtum pavalgyti?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 13, 2018, 08:22:52 pm
Paskutinįsyk įsivaizduodama save dėvinčią kvidičo aprangą, su blokštu rankose ir oriai iškelta galva, ji jau ruošėsi šauti šalin, taip ir neišdrįsusi eiti toliau. Tačiau, kaip jau įprasta, planai arba grožis nėra laikini... Kur buvus, kur nebuvus, į juodaplaukę svetimšalę-vietinę atsisuko jaunesnioji mergina, priversdama pasiklysti tarp minčių bei sumišti. Galbūt kažko ieško? Eh, nieko tokio. Dairosi? Et. Bet kuomet žydros pagavo tamsiai rudų akių žvilgsnį, Areiną persmelkė suvokimas.
Oi ne.
O rudaakė prabilo.
- Ne, ne, ne, ne, geriau pasilaikyk sau,- Areina skubiai žengtelėjo atsupta, nustebinta netikėto mokinės užkalbinimo ir švarios anglų kalbos, išplaukusios iš savų lūpų,- atsinešei, pati ir turėkis sau,- ji, lyg užklupta darant blogą, puolė malti liežuviu kaip jaunąjai Greywind įprasta, bet pastebėjusi nepažįstamosios smilkinį žymintį randą, užlūžo. Visgi, šiai personai pasisekė turėti tik tokį, Merlinai ačiū tau. Nieko siaubingesnio nenutiko - juk taip? - būna ir prasčiau. Toks pavyzdys tai iš vis šalia jos trynėsi prieš geras keturiasdešimt penkias minutes. Atmintyje išvydusi pusbrolio veidą, pasimuistė. Net ir po metų, Džeimso fizionomija kėlė kažinkokį pasibjaurėjimą, akių sukimą ir susinepatoginimą, - aš tuoj eisiu,- jos balsas aiškiai nužemėjo, puikiai išduodamas savininkės mintims nuklydus kažkur toli toli. Velnias, koks hipogrifas sumąstė tą mergaičiukę su nuostabiais medaus spalvos plaukais priversti užkalbinti kitus?
Rodos, ne tik ją. To balso nesugebėjo priskirti nė vienam žmogui, kurį tik išgalėjo prisiminti, tačiau faktas buvo aiškus - jis kažkur labai pažįstamas.
Areina, pasigirdus juokui - tokiam, kuris paskatintų niūruolius nuoširdžiai šyptelėti, o svajokliams primintų laukinių gėlių grožį - ant kulno staigiai apsisuko. Už jos stovėjo žymiai vyresnė raudonplaukė kvatoklė žaliomis akimis. Būtent jos ir priminė kas čia do persona esti. Užteko tik nanosekundės.
Šaltasis Dumštrangas. Revoliucija, perversmas - vadink kaip nori. Ji dar pyplė. Šnabždesiai, aurorų brigada.
 Kitos asmenybės, susirinkusios į kvidičo aikštėn, tą akimirką tapo jau nebe tokios svarbios - nei jos, nei kvidičo lankai, nei laisvai straksinčios šokoladinės varlės, nei pati aikštė ar ateitis. Juodaplaukė puolė Olivijai į glėbį sugebėdama džiaugsmingai iškrykštauti tik vieną sakinį:
- Barsukai raguoti, ką tu čia veiki?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: kablelis Rugsėjo 15, 2018, 05:45:19 pm
Iššvaisčiusi visas varles Stevie pajuto, kad nebeturi ką veikti. Nors aplinkui buvo daug grifiukų, mergaitė jautėsi taip, tarsi nepriklausytų šitam dideliam būriui. Ji norėjo apžergti šluotą ir apskristi kokį ratą, tačiau staiga mergaitė pamatė kitą grifiukę. Tą pačią, su kuria kartą atliko praktiką, kuri galėjo baigtis labai liūdnai. Stevie žinojo, kad ji buvo kalta dėl tos vos neįvykusios nelaimės, dėl to jautėsi itin nejaukiai. Be to, ir šiaip toji grifė buvo kažkokia... Keista.
Stevie karštligiškai galvojo, ką gi jai daryti, kad nepriartėtų prie tos grifės. Ir kas gi ją čia pakvietė? nusistebėjo Stevie, kuri, žinoma, nežinojo, kas paliko raštelį Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje. Mergaitė žvalgėsi, ar neatsiras kas nors, prie ko ji galėtų prieiti ir neatrodyti tokia liūdna ir vieniša. Staiga ji pamatė kažkokį jai iki tol nematytą grifą, kuris atrodė šiek tiek vyresnis. Stevie patraukė link jo, tačiau pakeliui ją užkalbino mergaitė. Stevie net nustebo, nes ji irgi neatrodė matyta.
- Aaa... Labas. Kodėl neskraidysi? Juk tai smagu. Ir nesunku. Nebūtina žaisti kvidičą. Galima ir tiesiog paskraidyti.
Stevie šiek tiek sutriko. Ko gero, mergaitė nemokėjo ar bijojo skraidyti. Stevie įsivaizdavo, kaip yra sunku tą pripažinti. Dėl to ji apsimetė, kad iš tiesų neturi šluotos, kurią buvo tiesiog pasidėjusi toliau žolėje, ir paėmė šluotą iš mergaitės.
- Tarp kitko, manau, kad mes nesame pažįstamos. Aš Stevie. O tu?
Mergaitė nutilo ir tikėjosi, kad išsivystys bent kažkoks pokalbis.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 19, 2019, 05:34:39 pm
Laikrodžiams skaičiuojant paskutinės pietų laiko minutes, o mokiniams kalendoriuose paskutines mokslų dienas, Kajus gan greitai išsinešdino iš Švilpynės  kambarių, kurie pastarieji skendėjo tyloje. Prefektas stipriai suspaudęs kvidičo reikmenų ryšulį akimis permetė tuščius koridorius ir pasidžiaugė idėja greičiau pavalgyti pietus.
Savaitgaliais paprastai koridoriai būdavo tuštut tuštutėliai, tačiau pasibeldus pavasariui į duris, visi išdundėjo į lauką, džiaugtis šiluma ir saulės šviesa.
Kajus kiek įmanoma tyliau nubėgo Hogvartso koridoriais, tačiau šiam ištrūkus į lauką - pradėjo bėgti pasiutelišku greičiu.
Berniūkštis įsišiepė, nusijuokė, pasijausdamas laisvas kaip paukštis. Ir tik netekęs kvapo, ir pilies kontūrams pradėjus nykti už nugaros, sulėtino greitį. Tačiau net ir tada, Kajus jautėsi laimingas, viena vertus, šiandien tai toji diena, kai Wrena įrodys savo tiesą, kad yra prasta skraidančioji ant šluotos, kita vertus... tai ta diena kai turi šansą... Kajaus mintis sutrukdė girgžantis suolas, ant kurio atsisėdo Švilpynės persirengimo kambaryje. Taip, jis net nepastebėjo kaip į čia įėjo.
Nagi, Wrena, baik taip mąstyti - juk galima iš tavęs padaryti gerą kvidičininkę,- pamintijo šis persirengdamas,- Galbūt tavo dėka, mes kitame kvidičo čepionate išplėšime pergalę.
Demja, pats Kajus žinojo, kad kitas čempionatas jam bus paskutinis - tuo laiku jau bus septyniolikmetis ir turės galvoti ką nors veikti po mokslų Hogvartse.
Švilpis liūdnai vyptelėjo. O taip, jis apie ateitį nieko negalvojo ir šį kartą nuvijo nepatogias mintis giliai, giliai į pasąmonę. Ir, greitai pašoko ant kojų, išlėkdamas iš kambario į aikštę su šluota rankoje.
Atmintyje iškilo varžybos su kitais koledžais: pragariškos rungtynės  su Varno Nagu ir Grifų Gūžta, ir perlenyg lengvos su Klastūnynu. O kaip bus kitą kartą?- akimirką pagalvojo šis, užlipdamas ant šluotos ir stipriai atsispirdamas nuo pavasariškai žalstelėjusios žemės. Dviems rankomis įsikibęs į medinį kotą, švilpis palengva apsuko ratą, jausdamas kaip vėjelis glosto jo skruostus.
Buvo gan keista skristi, negirdint žiūrovų šauksmų, švilpuko švilpimo, komentatoriaus balso, muštukų, kritlio švilpimų ar ir žaidėjų keiksmų. Kajui buvo pernelyg tylu.
Tačiau, kaip ir per praėjusios kartus kvidičo aikštėje, Kajaus akys akylai stebėjo apylinkę - laukė ateinančios Wrenos figūros.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Wrena Alder Vasario 19, 2019, 07:05:45 pm
 Kajus prisiminė. Po egzaminų jis iškart priminė, jog metas eiti į stadioną paskraidyti. Wrenos atveju - susilaužyti visus įmanomus kaulus. Kajus žadėjo, kad neleis jai pakliūti į ligoninę, tačiau toks pažadas buvo labai lengvai sulaužomas.
 Pietūs buvo kaip visuomet buvo gardūs, tačiau vien pagalvojus, kad reiks skraidyti, nesugebėjo suvalgyti net visuomet lengvai įveikiamos porcijos. Be galo keistai jausdamasi švilpiukė persirengė mokyklinę uniformą ir bandydama įsivaizduoti, jog tiesiog eina į lauką, užlipo laiptais ir netrukus jau buvo po atviru dangumo. Ėjo taip, kaip vėžlys, bandydama kuo labiau prailginti kelią iki kvidičo aikštės. Kas, kad pirmame kurse mokėsi skraidyti? Praėjus trims metams beveik nieko neprisiminė. Buvo gėda šitaip nemokėti, ypač, kai bus ne su kuo kitu, kaip Švilpynės kvidičo komandos kapitonu.
 Artėjant prie aikštės, pradėjo eiti kiek greičiau, jog nuo pat pradžių nemėgintų Winterso kantrybės, o jos jam tikrai prireiks. Bandė prisiminti visus pradmenis, lyg tai kompensuotų tuos tris metus, kuomet šluotos rankose neturėjo.
 -Labas, Kajau!- šūktelėjo įžengus į aikštę ir įsitikinus, jog ten tikrai jis. Iškart pasijautė keistai - nežinojo nei kur šluotą pasiimti, nei ką daryti. Merlinai, kodėl aš tokia nemokša? Šitaip apsikvailinsiu... Šviečianti saulė lyg kvatojos iš baigiančios ketvirtą kursą mokinukės. Buvo mintis bėgti, tačiau nuo Kajaus, o ypač Kajaus ant šluotos, toli nenubėgsi.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 19, 2019, 08:38:11 pm
Kajus, pamatęs atskubinčią Wreną, šyptelėjo. Pasukęs šluotą bendrakoledžės pusėn, smigo žemyn, tada staigiai šovė dešinėn ir netrukus, sustabdęs šluotą, šypsodamasis pasisveikino su įsesere:
-Sveika! Švilpynės persirengiamajame kambaryje palikau tau aprangą, apsaugas ir šluotą. Ilgai neužtruk apsirengdama!- greitai pridūrė, jausdamasis taip, tarsi į kvidičo treniruotę būtų pasikvietęs naujoką su tikslu išbandyti ar jis vertas būti komandos sudėtyje.
Atrodo, kad taip ir buvo iš tiesų.
Kajus nulipo nuo šluotos ir vyptelėjo, pajusdamas tvirtą žemę po kojomis. Gal jam tikrai reiktų pasvarstyti apie kvidičininko karjerą po mokslų?
Būsimas penktakursis grįžtelėjo per petį į aikštę, pabandymas įsivaizduoti kaukiančią minią per pasaulio kvidičo čempionatą, ir save, žaidžiantį puolėjo pozicijoje.
Nagi, o gal atmušėjo? Kajus žinojo, kad nesirinktų gaudytojo ar gynėjojo - pernelyg mažai turėjo kantrybės šioms pozicijoms, o ir gynėjo pozicija jam atrodė pernelyg neįdomi ir nuobodi, o Kajus taip norėjo būti žaidimo epicentre, kur virš galvų švilpia muštukai, kritlis žiba prieš pat panosę, kai po visą kūną varinėja adrealino bangos, kai švilpukai žymi įmestą kritlį į lankus....
Užteks svajoti,- save sudrausmino Kajus Arno, nusigręždamas nuo aikštės,- Reikia sugalvoti, kokią užduotį reikia duoti Wrenai.
Kajus vyptelėjo.
Ir netrukus sugalvojo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Wrena Alder Vasario 19, 2019, 09:43:59 pm
 Wrena nespėjo nė žodžio pasakyti, kaip Kajus pateikė informaciją. Pala, kur tas persirengimo kambarys? Švilpė apsidairė ir pamačius labiausiai tikėtiną vietą, ten nuėjo ir neprašovė. Rengdamasi aprangą susigėdo - beveik nemoka skraidyti, o čia aprangos ir šluotos... Kajus prašė neužtrukti. Nespėdama pagalvoti iš kur Švilpynės prefektas ištraukė aprangą, greitai persirengė ir pasiėmus šluotą, išėjo į lauką drebančiomis kojomis ir rankomis, kad net bijojo šluotą iš rankų išmesti, tad įsikibo tvirčiau.
 Jis turbūt iš manęs kažko tikisi. Turbūt, kad kažko gero. Ak, kaip jam teks nusivilti... Skraidau juk turbūt prasčiau už pirmakursį. Raganaitė neįsivaizdavo ką reiks dabar padaryti, tad puskutines ramybės sekundes dar pastovėjo ant žemės ir tuomet, mintyse suskaičiavusi iki penkių, atsisėdo ant šluotos ir šiek tiek atsispyrė nuo žemės. Sunku buvo prisiminti laikus, kai sugebėdavo kiek greičiau už vėžlį apskristi kvidičo aikštę. Dar ir egzaminą išlaikė, tačiau po to sykio šluotos rankose neturėjo.
 Nežiūrėk žemyn, nežiūrėk žemyn. Stipriai įsikirtus į šluotos kotą, pakilo aukščiau. Na, jei tą aukščiau būtų galima pavadinti gal septyniais metrais virš žemės. Lyginant su kvidiču, čia lašas jūroje. O jis dar iš manęs kažko tikisi.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 20, 2019, 08:54:26 am
Ilgai neužtrukai. Puikumėlis.
Wrenai gan kiek atsargiai pakilus nuo žemės, būsimasis penktakursis nulėkė prie tribūnų, mat tenais kažkas paliko dėžę su kvidičo kamuoliais. Prefektas nenorėjo žinoti, kad dėžė buvo palikta tada, kai kažkas nors skraidydamas ar treniruodamasis su savo komanda susižeidė.
Girgžtelėjo vyriai ir Kajus skubiai atvožė dangtį. Pavasario šviesoje sublizgėjo muštukai, kritlis (aukso šmaukštas buvo uždarytas dėžutėje). Garbanius kurį laiką pastoviniavo, svarstydamas kurį kamuolį pasiimti. Nusprendęs, kad su ausko šmaukštu neturi jokios patirties, muštukai bus per žiaurūs Alder, Kajus pasiėmė kritlį.
Ir netrujus Kajus ant šluotos su kritliu rankoje jau kilo link pat įseserės. Kitaip nei bendrakoledžė, jis jautėsi kaip žuvis vandenyje.
-Dabar klausykis, Wrena,- bemaž šalia jos prisiskridęs Kajus prabilo,- Turėsiu kritlį ir tu privalėsi iš manęs jį atimti, ar supratai?
Turbūt Helga, jei ši matytų kas dabar dedasi kvidičo aikštėje, užsidengtų veidą rankomis ir sunkiai atsidustų. Mat ši, kitaip nei Kajus, matė kaip jaučiasi Wrena ant šluotos, kas aiškiai rodė, kad Wrena bijo šluotų, o ypač aukščio.
Tačiau Kajus to nepastebėjo, o gal pastebėjo, tik tai priskyrė Wrenos drovumui ir kuklumui, jai bandant apsimesti nemokančiaja skraidyti.
-Pradedam? - ir paklausęs, staigiai apsisuko ir nudūmė su šluota tarp kelienių į kitą aikštės galą, link lankų, kurie prieš lyg metus, priklausė Varno Nagui.
Netrukus Kajus sulėtino šluotos greitį, grįžtelėjo per petį, pasitikrindamas kur yra Wrena, o tada atliko viražą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Wrena Alder Vasario 20, 2019, 09:29:18 am
 Nenorėdama žinoti kuo čia viskas baigsis, švilpė bandė kiek greičiau kilti aukštyn. Sekundėlei pažiūrėjus į žemę pasidarė bloga, bet lyg to būtų maža, pamatė, jog Kajus atidaro dėžę su kamuoliais. Per rungtynes ne kartą yra mačiusi tokias dėžes, tačiau šį kartą Wrena nejuokais išsigando. Jei Kajus jautėsi kaip žuvis vandenyje, tuomet Alder situacija buvo ne geresnė nei žvirblio ežere - tik laiko klausimas, kada pasieks dugną. Atrodė, lyg jis nepastebėtų kokia įsitempusi buvo raganaitė - kalbėjo greitai ir net nespėjus atsakyti ,,Aš bijau, gal šito nereikia", Wintersas jau buvo nutolęs. Helga, neleisk man užsimušti, nes nieks kitas nežino koks mylimiausias Akro maistas.
 Drebančiomis rankomis pasukusi šluotą į prefekto pusę, pasistengė šią kiek pagreitinti, tačiau ką daryti su tuo baisiuoju kritliu, net neįsivaizdavo. Nusivošiu. Tikrai nusivošiu. Mergaitė bandė priskristi arčiau jo, tačiau nieko doro iš to neišėjo. Dėl drebančių rankų vos nenuklydo į kitą pusę, pamačius žemę pasidarė baisu, o Wintersas buvo gerokai aukščiau. ,,Kajau, nesityčiok" norėjo sušukti, tačiau klausimas ar jis būtų išgirdęs, tad teko tik šluotą pakreipti aukščiau.
 -Bent jau ne muštukas,- sumurmėjo vos nesusidūrusi su kažkokiu ne vietoj ir ne laiku atsiradusiu paukšteliu, dėl kurio vos nenuskrido nuo šluotos. Nors ant šluotos buvo gal tik kokias dvi minutes, tačiau jau norėjo nusileisti ant žemės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 20, 2019, 09:59:27 am
O tada, Kajus atlikęs viražą, smigo žemyn, bet neilgam, mat po to prefektas vėl pakilo keliems metrams aukštyn.
Kajui rodėsi, kad jis sutvertas skrajoti, sutvertas kvidičui ir šluotai. Prefektas nusijuokė. Jis buvo toks laimingas!
Tačiau, džiaugsmas greitai pradingo, Kajui pastebėjus,  kaip lėtai Wrena artinasi prie jo, ar kaip ji pavojingai krypteli nuo šluotos.
Kajui jau pasidarė nebejuokinga. Sunerimęs jis, greitai apsukęs šluotą, buvęs atmušėjas ir puolėjas nuzvimbė prie draugės.
-Ei! Tau viskas gerai? - paklausė  atskriejus šalia pat įseserės. Laisvąja ranka suėmė mergaitės petį kaip atramą, kad ši nenuvirstų,- Viskas gerai?- pakartojo dar sykį, nežinodamas ko griebtis.
Ar jis turėjo tą akimirką pasijausti kaltu? Mat tik dabar pastebėjo, kad Wrena sakė tiesą apie jos sugebėjimus, o šis, neraliuotas šunsnukis nė nenorėjo girdėti ar ir tikėti tuo.
Kajus nykščiu perbraukė kritlio medžiagą, mintydamas kaip jam atitaisius situaciją.
- Tau reikėjo rėkti ant manęs, kad tikrai nemoki skraidyti,- sumurmėjo po pauzės,-  O dabar sakyk, nori išmokti skraidyti? Ar jau gal nori nusleisti žemyn?- nors ir Kajui buvo keista matyti Wrenos baimę aukščiui (kiek pastebėjo, įseserė stengėsi nežiūrėti į žemę), tačiau pabandė išlikti tolerantiškas Aldee baimei.
Nagi, juk visi turim ko bijoti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Wrena Alder Vasario 20, 2019, 10:48:52 am
 Būtų buvę smagu stebėti kaip Kajus vartosi ore, tačiau šį sykį Alder buvo ne tribūnose, o ant šluotos, tad kilo noras tik pradingti iš čia kuo greičiau. Pagaliau! Švilpiukė kiek lengviau atsipūtė, pamačiusi, jog Kajus galų gale grįžta prie jos. Puikiai įrodžiau, kad nemoku skraidyti, tiesa? Šiam atsiradus šalia, pradingo gal pusė baimės nukristi.
 - Taip,- atsakė Wrena, nė sekundėlės tuo neabejodama. Juk neteko apsikabinti su žeme, kaip tikėjosi, nepasilabino su giltine, tad nieko labai blogo ir nenutiko.
 - Nebūtum patikėjęs,- liūdnai šyptelėjusi atsakė ir susimąstė. Taip, dabar už viską labiau pasaulyje norėjo nulipti nuo tos šluotos. Tačiau nežinojai kada tos pačios šluotos gali prireikti gyvenime. Gal kada teks bėgti nuo pikto , kraujo ištroškusio kiškio, o šalia bus tik šluota? Dažnai suaugusieji minėdavo, kad reikia nepraleisti progų, kurias ji dažniausiai tiesiog praleisdavo. Klausimas ar dar kada pasitaikys galimybė išmokti bent šiek tiek skraidyti.- Gal pamokyk,- atsargiai tarė. Ar taip, ar taip, Kajus jau žinojo, kad ji beviltiška skraidyme, tad dar labiau susimauti turbūt nebuvo įmanoma.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 22, 2019, 09:58:27 am
Kajus vyptelėjo iš šitokios Wrenos drąsos.
-Gerai tada, pamokysiu,- taip taręs, palengva nukreipė šluotą link žemės,- Žinoma, nebūčiau patikėjęs,- nenoromis sutikęs, Kajus žvilgtelėjo į įseserę. Prefektas mintyse dar kartą sukeikė save už tokį neapsižiūrėjimą, neįsiklausymą, neampatiškumą. Jei globėjas tai, kas dabar nutiko pamatytų...
Viena Kajaus dalis norėjo priešintis sakydama, kad juk nieko blogo nepadarė, tiesiog įsitikino ir viskas, bet kita prieštaravo ir sakė, kad blogai elgėsi - juk pats galėjo pradėti nuo lengvesnės užduoties!
Nusileidęs ant žemės Kajus nulipo nuo šluotos. Laukdamas kaip Wrena palengva atskris čionais, Švilpynės koledžo narys, nužingsniavo prie paliktosios dėžės ir tenais paliko kritlį.
Grįžinėdamas Kajus jau rimtai mąstė nuo ko pradėti mokinti savo įseserę. Atmetęs daugybę minčių, galiausiai priėjo prie vienos išvados - pirmiausia pasiklausinėti.
-Ei, Wrena,- Kajui priėjo prie šviesiaplaukės,- Kokiame aukštyje bijai aukščio? Prieš kiek laiko buvai ant šluotos? Ką prisimeni iš skraidymo pamokų?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Wrena Alder Vasario 23, 2019, 01:05:06 pm
 Švilpė, stebėdama Kajų, taip pat pakreipė šluotą link žemės. Nė nežinojo kas lengviau - kilti, matyti dangų ir tolti nuo žemės, ar leistis, matyti žemę ir prie jos artėti. Nors gal... Lėtai leistis turbūt paprasčiau, nes bent šias kartas reiškė, jog nesitėkš į žemę.
 Lėčiau nei Wintersas, nusileido ir nulipo nuo šluotos. Pagaliau. Jau norėjo bėgti į Hogvartsą, tačiau buvo pati paprašiusi pamokyti skraidyti, tad pabėgti būtų nei šis, nei tas.
 - Na,- dėl baimės prigauta mergaitė šiek tiek tylėdama pagalvojo.- Sunku pasakyti. Turbūt labiausiai bijau, jog nesuvaldysiu šluotos ir krisiu, o pakilus aukščiau didesnė tikimybė susižeisti... Ant šluotos buvau prieš tris metus. Tik pirmam kurse,- Alder nurijo seiles ir suprato kaip apgailėtinai tai nuskambėjo Kajui, dažnai skraidžiusiam ant šluotos tuos trejus metus, kai Wrena tuo metu sėdėdavo bibliotekoje ir ieškodavo knygų apie goblinų mūšius ar septyniolikos eliksyrų, į kurių sudėtį įeina vienaragio plaukas.- O iš skraidymo pamokų... Nedaug pamenu,- bandydama prisiminti informaciją, tiesiog susinervino, nes į galvą lindo mintys, koks sunkus tuomet atrodė magijos istorijos kursas.- Atleisk.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Kovo 02, 2019, 08:15:48 pm
Kajaus veide pasirodė nuostaba.
-Tik prieš trejus metus? - negalėdamas patikėti pakartojo prefektas,- Oh,- ir nuleido akis.
Ką gi, jis dabar galutinai suprato, kaip pasunkėjo dabartinė situacija.  Tačiau suprato, kad trauktis jau nėra kur, ir vaikinukas atsiduso.
-Na, šiame sporte visados yra susižeidimų, tai su tuo tau iki grabo lentos reikės susitaikyti. Kaip ir su šluotos nesuvaldymu. Juk pasitaiko gyvenime tų atvejų, kai patys profesonalai nesuvaldo savo šluotų,- tai pasakęs, Kajus suprato, kad šitaip Wrenai neįkvėps drąsos.
Tiesą sakant, jis nė nenumanė ar po šios "treniruotės" Wrena norės kitą kartą užlipti ant šluotos. Tačiau pabandė. Paaiškinti kaip skristi su šluota ir susidurti su savo baimėmis.
Laikas bėgo.
Pradėjęs nuo pirmakursėlių lygio - nuo pat pradmenų, Kajus po truputėlį, vis nervindamas savo kantrybę, aiškino Alder apie kvidičą ir skraidymą. Po dviejų ar trijų valandų darbo prie pat žemės, Kajus jai liepė skristi keliais metrais aukštyn, ir ten pradėjo mokinti  staigesnių manevrų. Jei prie pažemės mokino apsisukti, pakilti, atlikti viražą, nusileisti, tai dabar pareikalavo, kad ši atliktų smigimą - greitą nusileidimą iki tam tikro taško. Dvivardis nutuokė, kad tokiame manevre gali nučiuožti nuo šluotos per priekį ir visu gražumu tėkštis į žemę ir skaudžiai susižaloti.
-Wrena, dabar smigimas! Turėsi žaibiškai leistis ir likus penkiems metrams iki žemės šluotą paversti vertikaliai! - sušuko šis, po to, kai paaiškino ir pareikalavo atlikti greitą viražą,- Būsiu šalia ir pasistengsiu, kad nedribtum žemyn!
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Wrena Alder Kovo 04, 2019, 06:57:36 pm
 Trys metai be skaidymo pralėkė greičiau nei tos kelios valandos, bandant suprasti apie ką eina kalba.  Pasijutusi lyg tikroje pamokoje, Alder stengėsi viską kuo geriau įsiminti, nes žinojo, kad Kajaus kantrybė dažnai pasireiškia tik tuose dalykuose, kurie jam patinka, o nors šita pamoka buvo apie kvidičą, šviesiaplaukė nutuokė, jog ją mokinti tikrai negalėjo būti įdomu ar smagu. Netgi pati nebūtų pasiryžusi savęs mokyti Kajaus vietoje.
 Istorija, teorija ir aiškinimai, dažniausiai, išgirdus klausimą, ar viską suprato - galvos linktelėjimas, kiek rečiau - papurtymas ir dar sykį išgirstas paaiškinimas. Iš pradžių - bandymai pakilti vos metrą virš žemės, tuomet - iškart nusileisti. Keletą sykių pavykus tai atlikti, sekė bandymas skristi tiesiai, kiti, Kajaus manymu, nuobodūs pratimėliai (tiesa, jis to nesakė, bet tai buvo ryškiau nei akivaizdu).
 Po gan ilgo laiko, liepė pakilti kiek aukščiau. Tuomet teko atlikti sudėtingesnes užduotis nei prie žemės. Vis dėl to, ne ta užduotis su kritliu... Aišku, pakilti buvo daug lengviau nei apsisukti (porą sykių nepavyko, kadangi bijojo šluotą pakreipti per staigiai), o nusileisti - baisiau nei pakilti (juk prieš pat akis buvo žemė!), tačiau švilpiukė nebedrebėjo, nenulipo nuo šluotos, o kas geriausia - nesitėškė į žemę. Beveik galima savimi didžiuotis, tiesa?
 Žinodama, kad Kajui atrodo apgailėtinai, bandė įsijausti į pamoką labiau, nei jeigu būtų įprastoje pirmakursių pamokoje. Karts nuo karto pakylantis nestiprus vėjelis neatrodė toks baisus kaip prieš kelias valandas (švilpė bandė patikėti, kad dėl kiek prisimintų skraidymo pradmenų, tačiau pasidavė ir pripažino, kad tai - dėl Kajaus, kuris greičiausiai būtų pataręs ką tokiu atveju reikia daryti ar būtų padėjęs). Kai jau atrodė, kad beveik suprato ką aiškino prefektas, teko pakilti dar aukščiau ir išgirdo naują užduotį, vos nenučiuožė nuo šluotos tik ją išgirdus. Smigimas! Jai! Taigi verčiau užsimuš negu kažką padarys!
 Galvoje nuskambėjo Kajaus žodžiai, kad net profesionalai kartais nesuvaldo šluotos, tad kiek ramesne širdimi, jog tikrai nebus pirma ar paskutinė nusivertus ir išsitėškus per smigimą, mergaitė patogiau atsisėdo ant šluotos, tvirčiau įsikibo į šluotkotį, pažvelgė į žemę, tačiau išsigąsti nespėjo - jau buvo spėjusi nukreipti šluotą į žemę. Žemė vis artėjo, žolė kiekvieną milisekundę atrodė ryškesnė ir žalesnė, tačiau kaip nuspręsti, kada liks tie penki metrai - misija neskraidžiusios mergaitės akiai - neįmanoma. Kol dar nespėjo suskaičiuoti visų boružėlių ir skruzdėlyčių bei artimiau susipažinti jas visai nesvetingai užmušant, greitai pakreipė šluotą, slystelėjo, tačiau ant jos išsilaikė ir ant žemės neatsidūrė. Nusistebėjusi tokia savo sėkme, iškvėpė orą, kadangi leidžiantis beveik pamiršo kvėpuoti. Švilpiukė atsisuko į Kajų, norėdama sužinoti, ar jai pavyko ne tik išlikti gyvai, bet ir bent šiek tiek teisingai atlikti smigimą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Kovo 17, 2019, 03:19:41 pm
Wrena smigimą atliko...kaip čia pasakius...gan gerai.
Kajus buvo patenkintas bendrakoledže. Atskriejęs su šluota šalia pat Alder, pagyrė:
-Šaunuolė, kaip pradedenčiajai smigimą atlikai puikiai, - aišku, Kajus nemėgo meilikauti ir iš pelės daryti dramblį, tad toliau išsakė, kaip viskas buvo iš tikrųjų,- Neturiu prie ko prikibti, tačiau kitą kartą laikyk stipriau šluotą, mačiau, kad truputėlį slystelėjai,- patarė šis.
Gal man reiktų pamąstyti apie skraidymo mokytojaus profesiją? Ne tik apie profesonaliaus kvidičo žaidėjo?
-Skrendam žemyn, šiandienai pakaks šios treniruotės,- it koks tikras treneris ar profesorius sukomandavo ir palengva nusileido ant žemės.
Kojoms palietus kietą žemę ir pažingsniavus link Švilpynės persirengimo patalpos, Kajus liūdnai suprato, kad ant žemės greičio neišvystys kaip ant šluotos.
Eh,- atsiduso šis,-Atrodo, taip ir žiobarams būna, kai šie nulipa nuo savo dviračių,- pagalvojo, atsisukdamas į Wreną. Sustojo, palaukdamas kol ši prisiartins.
-Kaip manai, nebijosi skraidyti ant šluotos? Beje, nori toliau mokytis ir tobulėti? - apipylė šią šviesiaplaukę švilpę klausimais,- O gal norėtai kada nors paskraidyti šiaip sau ant šluotų savaitgalį kokį? Virš Ūdrų Žabangų o gal kitur nors? - Ei, ei, ei, čia jau skamba kaip pasimatymas!,- vidinis balselis įsikišo,-Nagi, nebijai, kad ji gali nuvirsti nuo šluotos? Ale, ne per greit skubi?
Kajus pradėjo žingsniuoti.
-Tai ką manai?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Wrena Alder Balandžio 08, 2019, 10:11:15 pm
Išklausiusi Kajaus komentaro, linktelėjo. Žinojo, kad visko neatliks nuostabiai, tad net tai, jog nenusivožė nuo šluotos, buvo tiesiog nuostabu.
Pagaliau išgirdo tą nuostabiąją frazę - šiandienai pakaks. Wrena tikėjosi, jog pakakas ir ateinančiam mėnesiui, metams ar net dešimčiai, tačiau gerai žinojo, kad ne. Mintis, jog niekad daugiau neteks skraidyti buvo tokia pat fantastinė, kaip ir tapti Amerikos prezidente. Ar Magijos Ministre. Net išmokti skraidyti palyginus atrodė realiau, tad ramiai nusileido ir nulipo nuo šluotos. Jautėsi labai keistai. Mažiukais žingsniukais tipendama paskui Kajų, tik jam sustojus pasivijo ir toliau klausėsi ką Wintersas kalbėjo. Manė, jog nieko nesakys, pamatęs kaip prastai iš tiesų skraido, tačiau mergaitę nustebino klausimas, ar norėtų toliau mokytis. Nesuprato - iš mandagumo Kajus pasisiūlė, ar tikrai norėtų ją pamokyti. Bet paskraidyti šiaip sau jau atrodė nebe iš mandagumo. Wrena, ko taip pergyveni dėl visko? Juk čia tik šluotos, visiem kas nors nesiseka.
- Nesu tikra, tačiau dabar jaučiuosi geriau,- nusišypsojo.- Gal geriau tiesiog paskraidyti?- pagalvojus, jog gal skraidant paprastai nereikės atlikti tų smigimų, kurie atrodo tik ir laukia, kada švilpei nepavyks ir ji pabučiuos žemę, pasiūlė ir toliau žingsniavo paskui prefektą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 09, 2019, 04:02:55 pm
-Gerai, tada tik paskraidyti,- Kajus šyptelėjo ir pasuko link Švilpynės persirengimo patalpų. Įėjęs į patalpą, vos beeinantis tenais, kur berniukai persirengia, Kajus staiga sustojo ir atsisuko į Wreną.
-Wrena, kada eisim skraidyti? Ateinantį savaitgalį ar per vasaros atostogas? - paklausė, pagalvodamas gal Wrenai labiau tiktų vasaros atostogos, nes ši galbūt norės ramiai pasibaigti šiuos mokslo metus.
Wrena buvo daug atsakingesnė už jį mokslų atžvilgiu, ne tokia pramuštagalvė rizikuotoja, kuri paprastai neparuošia namų darbų.
Kartais jam atrodydavo, jog reikia imti iš Wrenos pavyzdį ir susiimti moksluose. Juk jau vieną kartą įseserė tarp visų švilpių surinko daugiausia taškų ir užėmė pirmąją vietą.
Šmurkštelėjo į persirengimo patalpą, greitai persirengė, pasičiupo kvidičo įrangą ir jau stovėjo laukdamas persirengusios Wrenos koridoriukyje.
-Na, eime į Hogvartsą. Dar kažkas mūsų pasiges,- pajuokavo, nusitempdamas įseserę Alder link Hogvartso pilies.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Wrena Alder Balandžio 13, 2019, 10:05:50 pm
-Per atostogas,- nė negalvojusi atsakė, kadangi dar sugebės susilaužyt ką nors ir dėl to prastai pabaigs mokslo metus. Arba tiesiog bijojo kristi. Greičiausiai antrasis variantas, nes klausimas ar sugebėtų ką nors taip susilaužyti, jog negalėtų parašyt kokio egzamino ar papietauti didžiojoje salėje per mokslo metų baigimą.
Užsidarius duris greitai persirengė. Jai čia net nederėjo būti. Su tokiais skraidymo įgūdžiais net neįsivaizduotų kaip atrodo tokios patalpos. O dabar pamatė. Gal tikrai per daug užsisėdėjo prie knygų? Buvo ne tokių stropių mokinių kaip ji, tačiau jie toje pačioje pilyje spėjo nugyventi daug įdomesnį gyvenimą. Pavyzdžiui, kad ir pats Kajus. Alder galėjo garantuoti, jog jis pažįsta kokius bent tris kartus daugiau žmonių. O ką Wrena? Ji labiau buvo stebėtoja, nedrįstanti nueiti pakalbėti su kitais. Ir kas iš to? Na taip, geri pažymiai, tačiau tik tiek. O kas, kai pabaigs Hogvartsą? Negi dirbs taip pat? Tuomet kas čia per gyvenimas? Šviesiaplaukė atsiduso ir paskutinį kartą pažiūrėjusi į Švilpynės spalvomis išpieštą sieną, susirinko drabužius ir išėjo. Kajus jos jau laukė, tad tikėjosi, jog su savo mintimis per daug neužsibuvo ir jam neteko laukti.
Wrena nusišypsojo išgirdus, jog jų gali kas nors pasigesti, tačiau suabejojo ar jos galėtų kas nors pasigesti. Nebent Akro, kuris turbūt ją mylėjo tik dėl maisto. Tačiau netrukus buvo nutempta link Hogvartso ir tokios mintys palengva sklaidėsi kaip debesys giedrėjant dienai.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 23, 2019, 09:09:48 pm
Žiemai besitraukiant, Hogvartse, gal tiksliau Švilpynėje, pasklido kalbos ar gandai, jog laikas šluotas  imti į rankas.
Visa tai prasidėjo nuo to nelemto klausimo: "tai ką gi veiksi po Hogvartso baigimo, m?".
Gal kai kas susinervino, gal kai kas pasiuto iš nevilties, ir nusprendė savo gyvenimą susieti su kvidiču. Ir kažkokiu būdu iš švilpių (amžius svyravo it nežinia kokia skalė) susiklijavo kvidičo komanda.
Ne. Ne. Ne.
Ne ta, kuri turėtų žaisti kvidičo čempionatuose, o kažkokia šiaip sau. O gal ir ne šiaip sau, nes gal kai kurie mintijo apie profesonalaus kvidičininko karjerą.
Ir štai iššaušo ta diena...em...po kelių dienų, kai pasibaigė trečioji Burtų trikovės turnyro užduotis.
Sniegas buvo ištirpęs, pažliugusi žemė vos ne kliuksėjo po kojomis, tačiau oras buvo gaivus, (šiek tiek šaltokas) ir svaiskus. Matomus buvo itin geras, atrodė, kad ir be sakalo akių galėsi įžiūrėti į bezvimbentį aukso šmaukštą.
Kajus vienoje rankoje besinešantis savąją šluotą, kitoje, betysiantis dėžę su kvidičo kamuoliais, žergliojo takeliu į kvidičo aikštę. Pastarąją lankydavo itin retai, apsilankymus tegalėjo suskaičiuoti ant pirštų: trys čempionato rungtynės ir netikėta skraidymo pamoka Wrenai - taigi iš viso labo keturi kartai.
Tamsiaakis mintijo. Nors ir laisva valia apsisprendęs ir apsiskelbiąs jog nebus nei komandos kapitonu, nei vicekapitonu (taip švilpiai vadina antrą asmenį po kapitono) (aišku, nustebindamas kai ką) vis vien galvojo apie veiksmą, vyksiantį šioje aikštėje.
Jis puikiai žinojo, jog čionais nevyks toks normalios rungtynės, greičiau vyks darbinė treniruotė.
Jis su kitais puolėjais grumsis dėl kritlio. Vienas bus priešininkas ir turės atimti kritlį, kiti du - vienas kitam perduoti ir pas save išlaikyti kritlį, kolei mesi į lankus, kuriuos saugos gynėjas. Dėl riboto skaičiaus bus žaidžiama tik prie vienų lankų.
Puolėjai turės begalės variacijų kaip treniruotis: vienas prieš du priešininkus, du prieš vieną priešininką, vienas prieš vieną, metimai, gynyba, atėmimai ir visi kiti dalykėliai. Ir kiekvienas puolėjas turės išbandyti kiekvieną variaciją.
Gynėjui paprasčiau - turės saugoti lankus, atmušti, sugauti, mesti "saviškiui" puolėjui kritlį.
Atmušėjai? Atmušti į erdvę, atmušti į  kokį priešininką (puolėjams nepasisekė - ne tik turės kamuotis su kritliu ir karts nuo karto "pasimėgauti" atmušėjo rodomu dėmesiu), išvengti muštuko, apsaugoti kitą nuo muštuko, deja, pastarųjų dviejų veiksmų nepavyks atlikti, mat jie teturėjo tik vieną atmušėją.
Gaudytojas? Žinoma, lengviausias ir "paprasčiausias" darbas - sugauti aukso šmaukštą ir nebūti numuštam muštuko ir čia pasirodo didžiausias atmušėjo džiaugsmas -jam priklausys net du muštukai, o ne tik vienas, kaip įprasta.
Puolėjai, gynėjas, atmušėjas, gaudytojas...rodos visi,- perkratė sąrašą galvoje prefektas, padėdamas dėžę ant kvidičo aikštės žemės.
Ir atsiduso.
Paveržęs stipriau pirštinių sagtį, Kajus apsidairė aplinkui ar nemato saviškių. Vyptelėjo pagalvodamas, ką gi sumąstė kapitonas ir vicekapitonė šiandienai. Kažin, kuriuos veiksmus parinko kiekvienam iš mūsų? Jis puikiai suvokė, kad kažką panašaus ką sumąstė, jie turės pasirinkti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Keitas Kolinsas Balandžio 24, 2019, 09:10:32 pm
Keitukas daug mąstė, galvojo, svarstė ir šiaip perkaitino savo smegenis. Jis galvojo kas gausis  iš viso šito reikalo-ir kiek geri šitie žaidėjai. Na, pats Kolinsas, savo numylėtoj atmušėjo pozicijoj irgi nebuvo profas, bet ir nevisiškas nevykėlis. Vis tik sau kartais leisdavo drįsti pasvajoti koks būtų gyvenimėlis patekus į profesionalią kvidičo komandą-šlovė, pinigai ir pripažinimas, taip, bet tai buvo niekis palyginus su tuo viską kaitinančiu adrenalino jausmu-vėjas plaukuose, visur lakstantys muštukai ir žinia, kad viskas pastatyta ant kortos-kad klaida gali reikšti pralaimėjimą, štai ko švilpis norėjo labiausiai. Palyginus su tuo švilpynės komanda, ar ta komanda, kurią jie dabar subūrė buvo niekis-taip, visi čia žaidžiantys turėjo potencialo, bet vis tiek.
Ilgai prieš tai jis bandė sugalvoti kaip viską padaryti-kaip išspausti iš žaidėjų geriausią rezultatą. Dabar nešdamasis savąją šluotą į saulės spindulių apšviestą aikštę jis pats sau pasižadėjo-draugystės ir švelnumas, taip būdingas švilpiukams bus paliktas už aikštės ribų-jis, kaip kapitonas norėjo likti griežtas ir padėti visiems savo pajėgumo maksimumą, tuo pačiu sugebėdamas ir išlikti ne per daug griežtas. Tai priverstų kitus jo nemėgti, gal net nepasitikėti, o pasitikėjimas žaidimo metu buvo kritiškai svarbi dalis.
Baltaplaukis apsidairė-kol kas matė tik Kajų-vaikinuką, kuris pernai taip gerai užėmė kapitono vaidmenį.
-Ee, sveikas,-linktelėjo Kolinsas, nedaugžodžiaudamas.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rebecca Williams Balandžio 25, 2019, 03:14:40 pm
Eidama į kvidičo aikštę, pirmakurdė bandė susivokti, kodėl jinai tai daro. Arba kodėl jai tokia laimė nusišypsojo. Žaisti kvidičą! Pirmame kurse.
-Iš tikrųjų tai net nėra tikras žaidimas, tik treniruotė,-ramino save švilpė. Ji labai jaudinosi, gniauždama rankoje iš mokyklos pasiskolintą šluotą - pirmakursiams buvo draudžiama turėti savo nuosavą šluotikę. Baisiausia buvo tai, kad skristi pirmą kartą skrido čia, Hogvarste, nes namuose tokios pramogos neturėjo. Tėtis dažnai buvo išvykęs darbo reikalais, tad Ana augo kaip tikrų tikriausia žiobarė.
O dabar, atrodo vos atvykusi į NAUJĄ mokyklą, jau gali žaisti ir treniruotis? Vos ne sunkiausioje komandos pozicijoje?
Prieš įžengdama į aikštę, Anastasija dar pasitikrino, ar nieko nepamiršo. Apranga atrodė pilna, visos apsaugos lyg ir pritvirtintos, kamuolį sakė duos, šluota rankoje. Pūstelėjus vėjo gūsiui ir garbanoms uždengus veidą, ji suprato, kad pamiršo svarbiausią dalyką - plaukų gumytę. Net stebėjosi, kaip anksčiau nepastebėjo, kai į šalmą grūdo galvą. Nusibraukusi pirštinėta ranka plaukus, švilpė pagaliau įžengė aikštėn. Pastebėjo kol kas tik du žaidėjus. Ir kadangi jie buvo ne merginos, labai abejojo, ar galės pagelbėti. Priėjusi arčiau, ji pasisveikino. Nedrąsiai, aišku. Vėjo gūsiui plaukus užmojus ant veudo, pasidomėjo:
-Nesinešiojat plaukų gumyčių?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nikita Borelič Balandžio 26, 2019, 05:26:24 pm
Tas varganas, sušalęs vasaris, kurio niekas nemėgsta. Visi tik laukia pavasario ir ,,naujos pradžios", kai visi planai ir tikslai prasideda data 'nuo kovo pirmosios'. O vat švilpiukai neišlaukė pavasario ir jau dabar pradėjo kurti savo neoficialią rinktinę, kurioje turėtų treniruotis tie, kurie rinktusi kvidičininkų karjerą ar kažką panašaus. Ką čia daro Nikita? Ketvirtakursei pasirodė per mažai veiklos, o egzaminai mokslų metų gale - nesvarbūs. Be to, amžiaus cenzo nėra ir ji galbūt susiras daaaaaar daugiau draugų. Tik yra viena problema... Jos brolio šluota, kuri siunčiasi iš Baltarusijos dar nespėjo atvykti, tad Nikitai teko skolintis skraidymo instrumentą iš mokyklos fondo, kas nebuvo maloniausia procedūra, kai ji nežaidžia Švilpynės komandoje ir tai, te buvo pati paprasčiausia ,,Rugiagėlė''.
Raudonplaukė pajudėjo link kvidičo aikštės. Ji mėgo orą, lauką, bet net ir tokiai užgrūdintai personai šiluma labiau prie širdies negu šaltis. Labai kietai surištas kuodas tempė galvos odą, bet į tai keturiolikmetė nekreipė dėmėsio. Dar kai šalmas buvo užmaukšlintas ant galvos kiti galėtų Nikitą palaikyti pliku berniuku, bet mergina neimė to į galvą. Apsaugos eiti ir judėti kiek trugdė, bet švilpė žinojo, kad ore to nesijaus ir viskas eisis kaip per sviestą. Oras geresnis būti ir negalėjo, susirinks visa komanda, bus galima nebijoti klysti, o svarbiausia tas jausmas ant šluotos.
Jausmas būti gyvai, laisvai kaip paukštis. Šiuo atveju nelabai, nes reikės gaudyti ir mėtyti kamuolį, saugotis dviejų kitų ir stengtis negauti per galvą su atmušėjo blokštu, bet vistiek... Namuose ji dažnai išlėkdavo paskraidyti su brolio ,,Senąją ugnimi'', bet čia - Hogvartse nenorėjo rizikuoti areštu pas direktorę lakstydama aplink astronomijos bokštus. Dar langą kokį išmuš. Ne, ne, ne neprimkite klaidingai, Nikita ant šluotos (skirtingai negu kur nors kitur) jautėsi gerai ir skraidyti tikrai mokėjo, bet juk visi daro klaidų.
O skraidyti ant šluotos ji išmoko tikrai ne iš skraidymo pamokų Hogvartse. Jos tėvelis, kažkada žaidė kvidičo rinktinėje ,,Raudona ir žalia'' už Baltarusiją! Tai bent gėda būtų turėti vaikus, kurie griuvinėja nuo šluotos. Na, bet tai buvo praeity. Dabar tėtis savo krašto garsus eliksyrininkas, o Nikitos gimtoji šalis jau kelis dešimtmečius pergales mato kaip ausis be veidrodžio.
Saulei šviečiant Nikita priėjo kvidičo aikštę ir ten jau pamatė tris savo koledžo draugus:
-Sveyky vysi. Labas Kajau, Anastasyja yr Keytai, - mergina šiltai nusišypsojo ir pamojavo pirštinėta ranka, - kayp laykotias? Gearas oras šiandzien, ar nea? Kayp tyk mum trenyruotis. O kas dzar turietų ateity?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Arily Difitz Gegužės 02, 2019, 12:03:39 pm
Arily gyveno ramų gyvenimą Londone, džiaugėsi vaikyste, kol vieną dieną jos tėvams teko bėgti nuo persekiotojų. Jos broliai buvo išsiųsti pas senelius į Prancūziją, o merginai teko atvykti į Hogvartsą.
Buvo šilta pirma pavasario diena. Medžiai, krūmai žydėjo, girdėjosi tyras paukščių čiulbėjimas. Pirmakursė Arily atėjusi į aikštę jautėsi nejaukiai Ar mane priims į komandą? O jeigu aš nepritapsiu? Ar jie man pagelbės, jei man nepavyks? Mergina pirmą kartą dalyvauja Hogvartso kvidičo treniruotėje, todėl patirties neturi. Aikštėje sutiko Nikitą, Kajų, Anastasiją ir Keitą. Arily pastebėjo gražųjį Keitą. Jis maloniai nusišypsojo, o Arily atsakė jam tuo pačiu. Visi pasirodė draugiški, malonūs, linksmi, todėl mintyse ji meldėsi, kad tokie ir yra jos naujieji komandos draugai.
-Sveiki,- nedrąsiai pasisveikino Arily.
Kadangi tai buvo pirmoji merginos treniruotė, šluotą teko pasiskolinti iš Hogvartso fondo. Arily nors ir buvo nedrąsi, tačiau kovingo būdo. Todėl per treniruotę ji ketino parodyti savo geriausius gynybos įgūdžius.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Anmeya Gegužės 02, 2019, 12:12:37 pm
  Nebelabai tikėjosi merginai, kad ji yra vicekapitonė ir gaudytoja, bet kas buvo - tas buvo. Gan nesunkiai susibūrė kvidičo mėgėjų būrelis ir nors daugelio manymu kapitonu būsiąs Kajus, tačiau ne šį kart. Net pati Roana jau nebeprimena kokio velnio jos best'as Keitas tapo kapitonu. (Ah, taip. Tai juk buvo jo mintis). Tvirtai surištus plaukus šeštakursė paslėpė po šalmu, per dvejus metus spėtu beveik išaugti - laimė, kitąmet jis jau bus Gajos, mat šiai teks treniruotis jei norės atstovauti koledžą. Ant rankų užsimaukšlino dar mažiausiai po tris gumytes ant kiekvienos, atsargumo dėlei. Juk gali savos plyšt arba kitos komandos narės būt primiršusios. Užsisegusi megztinį(žinoma, reiktų džemperį, bet ką daryt kai Mikė sugalvojo iš jo savo guolį pasidaryt?) baltapūkė užsidėjo visas reikiamas apsaugas. Lauke nelijo ir nebuvo tokio stipraus vėjo, tad apsiausto mergina nusprendė nesidėti. Pasitikrinusi ar sportbačiai nėra per laisvai užrišti, žaliaakė pasižiūrėjo į veidrodį. Seniai savęs tokios nematė. o atrodė ji pakankamai normaliai lyginant su ketvirto kurso metais.
  Iš po lovos išsitraukė kiek apdulkėjusią šluotą. Juk Kometą 140 jai padovanojo dėdė, tad ji stengsi ją prižiūrėti ir nepamesti. Susiruošusi, įsidėjo į kišenę burtų lazdelę ir nuskubėjo į stadioną. Numanė, kad ateis paskutinė, nes net pačios jauniausios komandos narės - vienuolikmetės Anastasija ir Arily jau buvo išbėgusios į aikštę. Tuo lab, švilpė taip pat nesutiko nei vieno nario pakeliui, tad tai buvo dar vienas pretekstas spręsti apie aukščiau galvotus dalykus. Ir Amneta neklydo, paauglei pasirodžius aikštėje matė visus keturis veidelius - puolėjas Nikitą, Anastasiją ir Kajų, atmušėją Keitą, gynėją Arily. Tik jos - gaudytojos - čia trūko.
  - Sveiki visi. - Tarė. - Puiki diena treniruotei, geras oras ir tikiuosi visi esam motyvuoti. - Atsakė į kai kuriuos klausimus bei pridėjo savo nuomonę. - Kas pirmą syk ant šluotos, nebijokit paprašyt pagalbos pas Keitą, mane ar Kajų. Sėkmės iš anksto visiems. - Plačiai nusišypsojo ir nuėjo prie Kajaus. - Ačiū, kad atnešei kamuolius. - Pagyrė Wintersą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 02, 2019, 04:27:55 pm
Neužilgo susorinko ir visi likusieji.
Pasisveikinęs su Keitu, po nosimi burbtelėjęs Anastasijai, žaviajjai lenkaitei, jog neturi gumytės (Ne gi niekas nepastebi, kad neaugina ilgų plaukų, tad jam ir neverta kartu su savim nešiotis gumyčių?), Kajus šiek tiek sutriko, išgirdęs Nikitos ryškų baltarusišką akcentą - švilpę buvo sutikęs tik per balių.
-Gyvuoju gera, Nikita,- šyptelėjo puolėjas, susikišdamas rankas į kelnių kišenes.
Atėjo nedrąsus kiškutis - Arily, po to ir pati vicekapitonė. Joms Arno tik linktelėjo, pasisveikindamas. Atmintyje iškilo it dūmas blankus prisiminimas, kaip iš tikrųjų buvo pasirinkti komandos vadai.
Lenkaitė, baltarusė, škotas, airis, anglė...Marga mūsų komanda.
Kajus pavartė akis.
-Prašom. Keitai, Ro, jau žinot kaip šiandien treniruosimės? - keistas jausmas užplūdo Kajų, kai šis pagaliau suprato, kad dabar esąs tik paprastas "eilinis" žaidėjas komandoje: ne kapitonas ir ne vicekapitonas.
Tik esąs paprastas puolėjas, besikausiantis dėl kritlio.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Keitas Kolinsas Gegužės 14, 2019, 08:55:08 pm
Keitas apžvelgė visus komandos narius. Visi švilpiukai komandoje buvo jaunesni už jį, bet užsispyrimo turbūt tikrai ne mažiau negu pas jį. Vistik, nerimas būnant kapitonu jautėsi-Keitas visada garsėjo, kaip lengvabūdis ir gan viskuo nesirūpinantis jaunuolis, o dabar štai vadovavo komandai. Na nieko, nors ir laužė galvą, kaip pavyks ši treniruotė, bet tai bus puiki patirtis norint žaisti kokioje užsienio komandoje-išmoks kantrybės (kurios dera pripažinti-trūko) ir šiaip nebevengs jam užkrautų atsakomybių.
Kolinsas pasitaisė nosies auskarą ir pagaliau prabilo:
-Gerai, sveiki visiems su kuriais dar nepasisveikinau. Tikiuosi, kad visi išsimiegoję, pailsėję ir nusiteikę pasportuoti,-plačiai nusišypsojo švilpis. Auskarai įverti duobutėse ryškiau sublizgo,-Tai va mes su Ro ilgokai planavom ilgokai, kaip vyks treniruotė ir kadangi neturime nei priešininkų, nei ko, tai šiandien gerai nusivarginsime ir patobulinsim savo taiklumą,-gan paprastai išdėstė Keitas. Paminėjęs Ro vardą žvilgtelėjo merginos pusėn. Dabar buvo vos ne geriausi draugai, bet keista net pagalvoti, kad kažkada viskas galėjo baigtis visai ki-
Keitas nukreipė mintis šalin. Dabar svarbiausia turėjo būti kvidičas.
-Tai pradžiai, kad apšiltumėt apskriskit kelis ratus aplink stadioną. Pirmą galit visai lėtai, kad priprastumėte prie šluotos, įsipatoginkit, o tada palaipsniui vis greitinkit. Aplink lankus apskriskit ratais-pagerins manevravimą -paaiškino Keitas. Nebuvo priemonių, kurios pasunkintų treniruotę, tas pasinauduos tuo kas jau yra aikštėje.
Žinoma, tiems, kurie kvidičą žaidė ilgiau ši užduotis pasirodys nuobodi, bet tikrai ne mažiau naudinga-prajudinti sustingusius kaulus visada gerai. Na, o pirmą kart skraidantiems bus gera patirtis išmoksant valdyti šluotą.
-Tik nepersistenkit, čia ne varžybos. Vėliau pasunkinsim viską, gausit pamėtyti į lankus. Ah, ir na jei reikės pagalbos-kvieskit, aš visada jūsų paslaugoms,-vėl šyptelėjo Keitukas.
Kad ir kiek norėjo būti griežtesnis, bet tai buvo ne jo natūra-tiesiog automatiškai gavosi kalbėti gražiai ir negriežtai.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rebecca Williams Gegužės 24, 2019, 12:46:49 am
-O... Gaila,-atsiduso vienuolikametė, supratusi, kad gumytės negaus. Atėjus paskutiniam komandos nariui (bet beveik svarbiausiam), ji pastebėjo ant vicekapitonės rankų gumytes. Bet neišdrįso paprašyti. Išklausiusi visas instrukcijas, ką kaip ir kur ir kodėl šiandien reiks, daryti, Ana apžergė šluotą, ir šiek tiek bijodama, atsispyrė nuo žemės. Niekada dar nebuvo skraidžiusi. Nebent lėktuvu. Bet šluota...
-Uojojoj!-tik spėjo cyptelt, ir nusivertė žemėn. Visa laimė, kad iki aikštės dugno buvo mažiau nei metras, tad skaudulių per daug nebuvo. Išsipurvinusi purve, švilpė pabandė antrąjį kartą. Šį kartą pasistengė pirštų galiukais liesti žemę, tad laikyti lygsvarą buvo tikrai lengviau. Nusprendusi, kad tokio aukščio jai pakaks, vėžlio greičiu (gal net lėčiau), ėmė skrieti su vėjeliu link artimiausių lankų. Vylėsi, kad gal niekas nemato, jog ji praktiškai eina. Arba šliaužia. Kažką lyg ir išgirdusi, ji biškelį išsigando, ir kilstelėjusi šluotą pakilo aukščiau negu norėjo. Dabar kojos liko tabaluoti ore, nejausdamos atramos.
-Nenenenenenene...-murmėjo sau po nosimi pirmakursė, beviltiškai bandydama nusileisti žemyn. Vėliau supratusi, kad čia visai net neaukštai (gal tik pusantro metro), ji padariusi visokių triukų nušoko žemėn. Visa laimė, šluota neliko kyboti ore. Bet nevisa laimė, ji tėkštelėjo žemyn tiesiai prie mergaitės kojų. Nusivylusi, ji patraukė atgal, kur buvo susitikimo vieta. Tikėjosi, kad gal kas nors ryšis ją pamokinti skraidyti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nikita Borelič Birželio 09, 2019, 08:09:59 pm
-Labas Arily yr Roooana, - atėjus likusioms komandos draugėms, pasisiveikino (o ką gi daugiau galėjo padaryt) Nikita. - Geray, kad geray, Kajau.
Išklausius instrukcijas, baltarusė nieko nelaukdama ir negalvodama laisvai apžergė skolintą brolio šluotą. Baisu būtų sugadint gražuolę, bet kai ore jautiesi taip laisvai, treniruotei negaila net auksinių šluotų. Na, tokias įpirkti dar reikia, bet...
Šalmuotoji palengva pakilo ir iškarto pradėjo skraidyti jau normaliame (jeigu toks išvis yra), lankų aukštyje. Iš lėto, iš lėto, o po to ir greičiau. Pradžioje buvo taip... Sunkoka pripažinti, bet sunku, rodėsi, kad ji tuoj virs ir kris, plosis ant žemės ir bus blogai, bet ji gi čia profė, negali taip nutikti.
'Profė' savo mintyse, žinoma. Mergina nebuvo pagyrūnė, bet apie save rašė gerus atsiliepimus, jei kas klausė.
Greitis vis didėjo ir raudonplaukė pagaliau tvirtai pasijuto ant šluotos. Pagaliau ta laisvė, laukta nuo vasaros pradžios. Ji matė, kad kažkam apačioje nesiseka, bet dabar ji buvo sakalas balandis, kuris skriejo kietai ir greitai. Ačiū Dievui pagyrūniškos mintys po 5 ratų išsivalė ir Nikita vėl buvo Nikita.
Galva? Sukosi. Leistis? Ne. Greitis? Didelis. Išvengti pavojaus? Sunku. Bet Nikita sugebėjo toliau (beveik. Pamirškime kai ji šiek tiek slystelėjo) sklandžiai bei laimingai skraidyti ratus aplink aikštelę.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Arily Difitz Birželio 25, 2019, 05:48:36 pm
Arily stovėjo šone baimės pilnomis akimis. Kapitonas Keitas apšilimui liepė apskristi ratus aplink aikštę, o mergina net nebuvo sėdėjusi ant šluotos. Arily akyse rinkosi ašaros. Galvoje sukosi mintys Aš nemoku. O jei nepavyks? Ar kapitonas supyks? Tačiau supratusi, jog verkšlendama nieko nepasieks, Arily susikaupė. Reikia pabandyti. Ne visiems pavyko iš pirmo karto. Mergina suėmė šluotą drebančiomis rankomis. Užsimerkė, giliai įkvėpė ir atsimerkusi pabandė atsisėsti ant šluotos. Pirmas bandymas buvo nesėkmingas. Arily atsidūrė ant žemės. Atsistojusi nusivalė dulkes nuo kojų ir pamėgino dar sykį. Šį kartą pavyko atsisėsti ir išlaikyti pusiausvyrą. Mergina pradėjo skristi lėtai pažeme. Pradžioje greitį didino skrisdama žemai. Po kelių ratų pakilo aukščiau ir dar labiau padidino greitį. Pajutusi kaip reikia skristi, Arily su šypsena suko ratus. Užsisvajojusi mergina susvyravo ir vos nenukrito nuo šluotos. Išlaikiusi pusiausvyra ji sulėtino greitį ir tęsė treniruotę. Galvoje sukosi mintys Man pavyko
Ne iš pirmo karto, bet pavyko. Dabat liks išmokti kitas kvidičo subtilybes
Visą likusį apšilimo laiką nuo merginos veido nedingo šypsena.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Anmeya Rugpjūčio 05, 2019, 04:43:02 pm
 Šeštakursė, pakilusi aukštyn apskrido porą ratų ir pažvelgė žemyn. Kai kurie net nebuvo atsisėdę ant šluotų. Šviesiaplaukė atkreipė dėmesį į tai, kad tai mažiausi komandos nariai. Nusileidusi ant žemės pažiūrėjo į Anastasiją ir Arily.
 - Imk gumytę. - Padavė gumytę Anastasijai. - Ar susitvarkysi pati? - Paklausė ir pažiūrėjo į šluotą. Kol laukė pirmakursės atsakymo, priėjo prie Arily. - Šluota tau turėtų pradžiai paklusti. Padėk šluotą ant žemės, ir ištiesusi ranką virš jos, tark op, ji turėtų atskristi tiesiai tau į ranką. - Šyptelėjo ir pažiūrėjo į Keitą. O jis šaunus kapitonas, šiek tiek pasimokytų bendraut su mažaisiais ir būtų puikus skraidymo mokytojas. Iš savo minčių pasijuokusi Amneta vėl grįžo prie Anastasijos ir Arily.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Rugpjūčio 11, 2019, 10:26:44 am
Kajus linktelėjo į Keito žodžius ir užlipo ant savo "kometos 140" ir kitą akimirką sparčiai kilo į dangaus mėlynę, vėjas taršė plaukus. Viskas buvo tobula. Stipriau sugniaužęs šluotos kotą, nušvilpė link lankų.
Ar žinai tą jausmą, kai pasileidi visu greičiu ir stebi kaip pro akis pralekia vaizdai, vėjas taršo drabužius, plaukus? Atrodo, jog vos kvėpuoji ir judi?  Kaip paukštis išsketi sparnus ir pasileidi šiltai oro srovei ir pradedi sklęsti? Kajus žinojo tą jausmą ir tuo mėgavosi.
Dalis greičio, dalis paukščio, dalis vėjo -  dalis gamtos.
Slysdamas oru Wintersas staigiai apsuko ratą aplink trijulę lankų ir kaip išsuktas varinis kamuoliukas iš svaidyklės nušvilpė tolyn, atlikdamas didesnį ratą aplink kvidičo aikštę.
Per periferinį matymą pastebėjo, kaip Roana nusileido prie jauniausiųjų kvidičininkių. Kajus nukreipė žvilgsnį į Nikitą. Dar labiau pagreitino šluotą ir nuskriejo pas baltarusę.
-Labas!- per sukeltą vėją džiaugsmingai šūktelėjo. Pasižymėjo mintyse - Nikita skraidė daug geriau už Wreną ir jau suko ne pirmą ratą,- Lenktynių? - ir nelaukęs atsakymo apsuko ratą aplink kitus lankus ir vėl nušvilpė lanku tolyn.
Leiskit bent pakvailioti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nikita Borelič Rugpjūčio 15, 2019, 12:07:22 pm
Nikita jau gan ilgokai suko ratus aplink aikštę. Tačiau ore, ant šluotos laikas neturi reikšmės ir nežmoniškai, ar turėčiau sakyti nežemiškai sutrumpėja. Mergina pralekė pro visus lankus į kuriuos tilpo ir po to vėl grįžo į aikštės vidurį ir pradėjo nardyti oru. Tokiu ritmu ji skraidė dar geras kelias ar keliolika minučių.
Pabodo. Raudonplaukė jau norėjo leistis žemyn, kai Kajus pašaukė lenktynių. Mergina dar bandė sušukti kažką panašaus į ,,Taaip, žynoma! Aš atliekiu, paliuaeuk manys'', bet dėl akcento ir didelio vėjo gavosi keistas garsas, kurio niekas taip ir neišgirdo. Tačiau tai nesutrukdė Nikitai šluotos greitį padidinti kone iki maksimumo ir kertant ratą pasivyti Švilpynės prefektą. Nesugebėjo išsiveržti į priekį, bet ir neleido sau atsilikti.
Taip ir skraidė kaip vapsva prisikabinus prie žmogaus. Dar ir geltonai-juodai marginta uniforma pasipuošusi, kas ten žino, gal praeitam gyvenime baltarusė tikrai buvo širšė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Rugpjūčio 20, 2019, 05:41:51 pm
Kaip į lenktynių atsaką sureagavo į Nikitos pusės aikštės kirtimą. Pro vėją nusišypsojo, nes nieko neišgirdo iš bendrakoledžės lūpų.
Borelič švilpė paskui jį kaip "uodega". Nei atsiplėši, nei ką. Lyg kažkas priklijavo su žiobariškais moment klijais.
Juodos akys desperatiškai apžvelgė kvidičo aikštę, kai Kajus pakreipė šluotą lanko posūkyje. Kairėje prašvilpė trys lankai, tačiau šį kartą Kajus neketino jų ratu apsukti. Ne, jis turėjo planą.
Wintersas staigiai šovė žemyn, link žemės. Paprasta logika - prie žemės kylantis vėjas bus silpnesnis, tad automatiškai šluota įgys daugiau greičio, o ir šis manevras turėtų išmušti iš vėžių Nikitą.
Širdis vos neiššoko iš krūtinės, vos kai Kajus neįsitėškė į žemę ir laiku sustabdė smigimą. Truputėlį čiuožtelėjo kotu, bet įsilaikė ant šluotos ir dabar skriejo horizontaliai. Širdis be proto katalojosi krūtinėje, pirštai dar stipriai gniaužė šluotos medieną, adrealinas varinėjo kraują venose ir arterijose. Jėga! Buvo nuostabu! Jo teorija pasitvirtino! Džiaugsmingas Kajus žvilgtelėjo į Nikitą, pasitiklsindamas jos poziciją, tačiau už juodų akių užkliuvo sparčiai besikaupiantys tamsūs lietaus debesys.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nikita Borelič Rugpjūčio 26, 2019, 10:40:52 am
Tokia pozicija patiko raudonplaukei. Gal nepirmauja, bet bent jau vaikiškai užnervuos Kajų. Ir neketino mažinti ar diditi atstumo ne vienu centimetru. Kvailas sumanymas lenktynėse būt gale. Nors anokios čia lenktynės, labiau gaudynės ar dar koks vaikymosi žaidimas.
Pasiryžusi ir toliau būti Švilpynės prefekto galiniu vaizdu, raudonplaukė tikėjosi, jog tas skris dar vieną ratą palei lankus. Ne! Matyt garbanius apmąstė keletą ėjimų į priekį ir dabar jau leidosi žemyn.
-Ar taū vyska... - persigandusi bendrakoledžio sveikata, kai šis vos nenučiuožė nuo šluotos, bet vėliau pamačiusi, kad jos vėl niekas negirdi ir, kad Kajus toliau laimingai skraido sušuko Nikita. Kaip iš vis žmonės ore sugeba kalbėti? Iš savo minties nusišypsojo baltarusė ir pasileido žemyn, link Kajaus, mat buvo sekundėlei sustojusi ore.
Dabar tai Borelič jau tikrai atsiliko, ir taip normaliai atsiliko, bet galvoje buvo tik aplenkti tą vaikį. Mergina net nepastebėjo debesų, kurie baugiai ryžosi prapliupti lietumi bet kurią sekundę.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nora Kühnemund Balandžio 13, 2020, 03:09:25 pm
 Buvo prašiusi Vintės, senos savo pažįstamos bei komandos draugės, kad truputį jai pagelbėtų. Vintė buvo koledžo vadovo numylėtinė, kad galbūt mintis išbandyti  bežodžius kerus tiesiai ant jos nebuvo pati tinkamiausia. Puikiai žinojo, kad Starkas kaip reikiant supyktų, jei bent vienas plaukas nukristų nuo jos šviesios galvos, tačiau šįkart nutarė tuo nesirūpinti.
 Tiesa, nė nebuvo tikra,  kad Vintė sutiks su jos prašymu, o ne nubėgs su ašarom skųstis pas herbologą. Juk greičiausiai į kvidičo komandą ji pateko būtent taip.
 Kaip ten bebūtų, matyt, šįkart mažvaikė neišsigando, nes jau laukė Noros kvidičo aikštelėje, taigi ten, kur merginos dažniausiai ir matydavosi. Nesvarbu, per treniruotes ar varžybas, tačiau geriausiai bendradarbiaudamos jautėsi būtent šičia.
 Galbūt būtų malonu pasisveikinti, tačiau Nora nutarė patyliukais jau išbandyti tai, ką spėjo perskaityti bibliotekoje. Kaip įmanydama susikaupė ir įbedė akis į nugara į ją stovinčią Vintę.
 Prisiminė skaičiusi knygoje, kad vienas iš tokių kerų, lengviausiai pasiduodančių bežodei kontrolei, yra levitaciniai kerai. Pasak vadovėlio, jie ir buvo sukurti tokiam vartojimui, o žodinė raiška atsirado kiek vėliau kaip palengvinimas. Neprisiminė besimokiusi juos per pamokas, bet galbūt tuo metu tiesiog skrajojo padangėse. O ir šiaip visos žinios iš Noros galvos išlėkdavo ypatingai greitai.
 Maža to, kerai dar ir kėlė aukštyn. Visai kaip užuominoje. Galbūt gausis dviguba nauda.
 Vis dar nepaleisdama akių iš Vintės nugaros, mintyse sukalbėjo užkeikimą.
 – Levicorpus, – stebeilijosi į draugę.
 Nieko neatsitiko.
 Tačiau Nora žinojo, kad bežodžių kerų įvaldymas reikalauja ypatingų pastangų ir net nereikėjo tikėtis, kad nuo pat pirmo bandymo viskas eisis it per sviestą.
 – Labas, Vinte! – pasisveikino su varne, – Levicorpus, – vėl mintyse pabandė sėkmę, šypsenai neapleidžiant jos veido, – Levicorpus! Levicorpus! Levicorpus!, – bene rėkė savo smegenyse, tik žiūrėdama į komandos draugę ir tikėdamasi pamatyti ją pakibusią ore.
 Tikėjosi ji daug ko, tačiau ne visoms viltims lemta išsipildyti, kuo mažoji jau spėjo įsitikinti savo kailiu. Taigi ir dabar, nors žinojo negalinti susikoncentruoti dar labiau, jos viltys tiesiog nuskriejo tolyn.
 – Kaip sekasi? Ko nebuvai paskutinėje treniruotėje? – draugiškai pasiteiravo, truputį bijodama pereiti prie esmės. Juk tiesiai šviesiai neprašys draugės pakyboti ore ir pabūti jos banduomuoju triušiu.
 Tačiau pokalbis nelabai mezgėsi ir Nora suprato neturinti kitos išeities, kaip tiesiog išdėstyti savo prašymą. Juk Vintė galėjo bet kurią akimirką nusisukti ir eiti sau, o Varno Nago kapitonė nesitikėjo rasianti dar vieną tokią, hm, auką?
 – Tikiuosi, nesupyksi, bet turiu prašymą, – droviai šyptelėjo, – Kaip žinai, dalyvauju turnyre ir greitai bus trečia užduotis... Turėčiau kažko pasimokyti, tačiau nežinau ko, gal galėtum kažkiek padėti?
 Kol kalbėjo, Noros mintys sukosi visai kitur. Vintės sutikimas ne itin jai rūpėjo, be to, nebuvo tikra, kad šioji mergiotė galėtų jai padėti. Todėl, kai lūpos judėjo ir dėjosi kalbančios su Vinte, mintys buvo susitelkusios kitur. O tiksliau, be perstojo kartojo tą patį: „Levicorpus. Levicorpus. Levicorpus. Levicorpus. Levicorpus.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vintė Adamson Balandžio 13, 2020, 03:48:41 pm
  Liūdni debesėliai kartais aplankė net pačius laimingiausius žmones (ir burtininkus), o Vintė šiai taisyklei išimtimi nebuvo. Nors mergaitė atsibudo itin džiugios nuotaikos, ją greitai pakeitė nerimas, kai Vintė suprato pametusi vieną nuostabiausių savo turimų stiklinių rutuliukų - tamsiai violetinį gražuolį, kurį jai padovanojo močiutė
Šios šokiruojančios realizacijos išvakarėse burtininkė bastėsi po Hogvartso apylinkes, vengdama kvidičo treniruotės, tad paieška nusimatė nelengva. Mitriai užsimetusi pirmus ant šalto pilies grindinio rastus drabužius, kurių nesuderinamumas nelabai skyrėsi nuo Vintės kasdienės aprangos, ketvirtakursė išpyškino ieškoti vertingojo daikto.
  Sekėsi jai ne per geriausiai. Praleidusi tris valandas besliūkinėjant po uždraustąjį mišką, tapusiu jos prieglausčiu nuo aršių kvidičo trenerių žodžių, mergaitė jau buvo beprarandanti viltį. Ak, kaip palengvėjo, kai prisiminė, jog prieš nusprendžiant nuo treniruotės išsisukti, buvo trumpam aplankiusi kvidičo aikštę!
Nupėdinusi į savo paskutinės vilties vietą, itin atidžiai žemę stebinti Vintė nė nepamatė savo draugės Noros, į kurią kone bedė nosimi.
  - Oi! - iš nuostabos sušuko Vintė prieš atsakydama į draugės pasisveikinimą savuoju.
  Tik malonus pokalbis staiga pavirto labai nejaukiu, kai Nora, kuri buvo burtininkės komandoje, paklausė apie kvidičą:
  - Uh... Em... Matai, čia buvo tokia įdomi situacija... Labai įdomi situacija... Nutiko taip, kad... Kaip čia pasakius...
  Dėl burbėjimo panosėje negalėjusi išgirsti Noros, Vintė suprato kažką praleidusi. Varniukė pakėlė akis, besiruošdama pasiteirauti, ką draugė čiauškėjo, tik, deja, to padaryti nespėjo. Nepraėjus nei pusei sekundės, Vintės kulkšnį aukštyn patraukusi jėga apvertė jos mažą kūnelį, kuris dabar kybojo ore.
  - Jergau! - dar spėjo suklykti moksleivė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Nora Kühnemund Balandžio 13, 2020, 03:54:54 pm
 Nora net nesitikėjo, kad kerai suveiks. Juolabiau, kad jos dėmesys buvo padalintas. Nors didžioji proto dalis buvo susikaupusi ties levitaciniais burtais, visgi reikėjo dar kalbėtis su Vinte bei jos klausytis. Vargu, ar toks būdas išmokti bežodžių kerų buvo veiksmingas.
 Tačiau jos nuostabai Vintė visai netrukus pakibo ore, mosikuodama rankomis. Nora apsižvalgė – taip netikėjo savo sėkme, kad smegeninėje atsirado mintis, kad tai kažkas kitas pasiuntė užkeikimą komandos draugės link. Bet nei arenoje, nei tribūnuose nieko nesimatė. Jos buvo tik dviese, taigi jokių abejonių neliko – Norai pavyko!
 Ir čia atsirado nauja bėda. Kaip gi Vintę nuleisti žemyn jos nenuskriaudžiant? Aišku, paprasčiausiai būtų nutraukti kerus, tačiau tada šioji plotųsi žemėn iš bent aštuonių pėdų aukščio. Vargu, ar toks krytis apsieitų be jokių pašalinių efektų.
 Nora vis dar laikė kerus mintyse ir nubėgo į persirengimo kambarį, palikusi vargšę ketvirtakursę vidury arenos. Ore.
 Grįžo su krūva kvidičo rūbų ir apsaugų. Patiesė viską tiesiai po kybančia ore Vinte ir tik tada nutraukė kerų veikimą. Žiūrėjo, kaip Vintė krenta žemyn, tiesiai ant jau paruoštos paklodės. Nors nežymiai, tačiau šioji turėjo amortizuoti krytį. Ir bent jau kažkiek sumažinti skausmą ir tikėtinas traumas, palyginus su susitrenkimu su kieta vėja, dengiančia kvidičo areną.
 Neatrodė, kad Vintė būtų labai laiminga dėl tokio truputį pasalūniško puolimo.
 – Atsiprašau, – droviai šyptelėjo Nora, – bet tikrai tikrai turėjau išbandyti tuos kerus nieko tau nesakiusi, – kaltai gūžtelėjo pečiais, – juk kitaip gal bandytum man padėti, mintimis pasitiktum kerus, o tada tai nebūtų visiškai sąžininga ir nieko neišmokčiau, – atsiprašomai šyptelėjo, – Eikš, apžiūrėsiu, ar nesusitrenkei, – padavė draugei ranką, padedama jai atsikelti.
 Apžiūrėjo. Jokių traumų nesimatė. Aišku, gal liks kokia mėlynė ant šlaunies ar alkūnės, tačiau to garsiai nepasakė. Žinojo Vintę esant truputį (švelniai tariant) nerangia, tad greičausiai šioji nė nepagalvos, kad tai Noros kaltė, kai mėlynė išlįs į paviršių. Greičiausiai iki ko laiko spės dar bent pustuzinį kartų pargriūti.
 – Ačiū tau labai, kad, hm, sutikai padėti. Ar, bent jau, padėjai, kad ir be sutikimo, – kaltai nusijuokė, – Amžinai dėkinga!
 Nė nelaukdama Vintės ašarų ar pykčio protrūkio, vėl nusitempė rūbus į persirengimo kambariuką. Grįžusi atsargiai apkabino Vintę per pečius, stengdamasi pernelyg nesiliesti prie potencialiai pažeistų kūno dalių.
 – Na, jau, nepyk, aš tikrai labai labai atsiprašau, – vėl kaltai vyptelėjo, nusitempdama draugę pilies link ir vis dar nenuimdama savo rankos nuo jos peties, – Nagi, eime. Nori pavaišinsiu pasukų punšu? Arba gal ledų nori? Tu tik sakyk, viską nupirksiu, – šyptelėjo, mintyse sukalbėdama maldelę Merlinui, kad tik Vintei nešautų mintis pasiskųsti Ramsayui.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 13, 2020, 11:02:33 am
Grubiai nutempta nuo laiptų Elliw nebuvo itin patenkinta. Ta Liucija kartais tikrai persistengdama! Na, gerai, gal ji ir padeda nesusižeisti, bet kam reikia laikyti rudaplaukę kažkokia kvėša, kuri iš viso nieko pati nesugeba? Tarsi ji negalėtų nueiti nuo bibliotekos iki klasės ar nuo ten iki kvidičo aikštės! Nepaisant to, kad Elliw suvokė, jog baltaplaukė jai nori gero, pamažu jos gerumas pradėjo erzinti. Gal dabar bent jau pavyks ramiai paskraidyti? Kad ir be kamuolio, juk rudaplaukė nė nebuvo skridusi.
Iš sandėliuko reikėjo pasiimti šluotą. Vos tik mergaitė paėmė artimiausią, visa jų krūva labai sėkmingai nugriuvo ir šluotos pasipylė ant žemės. Elliw tik gūžtelėjo pečiais. Ką gi, tai jai jau įprasta.
- Tu nori paskraidyti? - atsisuko ji į koledžo draugę paėmusi antrą šluotą.
Vienuolikametė patraukė į aikštę. Pradėjo šiek tiek jaudintis. Gal skraidyti nėra taip paprasta? Jeigu ne bet kas gali patekti į kvidičo komandą, vadinasi, skraidymas yra ne toks jau lengvas užsiėmimas. Galbūt tai reiškia, kad Elliw yra nepajėgi to padaryti? Vis dėlto nepabandęs nesužinosi, o velsietė labai nemėgo ką nors palikti taip ir neišsiaiškinusi. Tad ji nedvejodama užlipo ant šluotos ir jau ketino atsispirti. Vis dėlto paskutinę akimirką sudvejojo. Nebuvo taip jau drąsu. Tad ji tik žvilgtelėjo į Liuciją ir liko stovėti ant žemės. Rankose laikoma šluota šiek tiek virpėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 13, 2020, 05:28:17 pm
 Liucija nusitempė Elliw laiptais žemyn iki išėjimo į kiemą, o žengusi pirmą žingsnį laukan, paleido rudaplaukės riešą. Mergaitė tikėjo, kad per daug stipriai jo savo pirštais nesuspaudė, tad net nesuburbėjo atsiprašymo. Viskas gi daroma dėl pačios Elliw!
 Liucija lazdelę pasidėjo į kišenę, vis nerimastingai laukdama, kada vėl jos prisireiks. Šluotų sandėliukas švilpei atrodė kaip pavojinga vieta. Nors, geriau pagalvojus, visas pasaulis yra pavojingas Elliw arba atvirkščiai. Baltaplaukė net nesureagavo, kai šluotos pasipylė iš sandėliuko ant nelaimės galvos, tiesiog atsiduso ir pradėjo jas rinkti nuo žemės ir krauti atgal į vietą. Vieną pasiėmė sau, ką žinai, gal reikės krentančią bendrakoledžę gaudyt. Gal reikėjo ir blokšta pasiimti, galėčiau bent Elliw į galvą kada suduot.
 Mergaitės nužingsniavo į aikštę. Tuščios tribūnos Liucijai atrodė šiek tiek kraupokai. Ir netvirtai - neduok Dieve rudaplaukė nelaimėlė prie jų prisilies!
 Prisiminusi, kaip po pirmos skraidymo pamokos kampe vėmė, švilpė neskubėjo sėsti ant šluotos. Reakcija pas ją buvo pakankamai gera, kaip ir pusiausvyra, tik mergaitei ne itin patiko aukštis. Kol nepažiūri žemyn - viskas dar pusė bėdos. O štai Elliw, regis, tik ir skubėjo pakilt į orą ir užsimušti.
 Ir, vis dėlto, šluota bendrakoledžės rankose šiek tiek virpėjo. Laikoma Elliw ir aš drebėčiau. Liucija, jau nežinia kelintą kartą per šiandieną, atsiduso.
-Žinai, jei jau krisi, ore lazdelės netrauksiu, tai pasistenk neužsimušti,-nei piktai, nei ką, tiesiog įspėdama Elliw, tarė Liucija ir atsispyrė nuo žemės.
 Vėjas kuteno veidą ir draikė aplink keletą palaidų sruogų, pabėgusių iš kuodo. Apsukusi mažą ratuką, Liucija sustojo, ieškodama Elliw.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 13, 2020, 07:52:55 pm
Panašu, kad koledžo draugė yra nusiteikusi pasilinksminti. Tai Elliw labai tiko. Vadinasi, dabar bus galima paskraidyti (kažkodėl mergaitė buvo tikra, kad tai jai seksis puikiai). Galbūt per kitą kvidičo čempionatą netgi pavyks patekti į koledžo rinktinę? Tai būtų be galo smagu! Tik, žinoma, darbo reikės įdėti daug, juk norinčių tikriausiai daug.
- O kodėl aš turėčiau kristi? - nustebusi paklausė Elliw. Tiesą sakant apie tokią galimybę ji nė nepagalvojo, tad dabar kiek išsigando. Juk, žinant šios mergaitės sėkmę, ji būtinai tuoj nudribs ant žemės! Belieka tikėtis, kad dribs iš pakankamai žemai ir neužsigaus.
Galiausiai giliai įkvėpusi ji pakilo. Skrido visai palei žemę, tad buvo gana smagu. Kol kas nelabai suprato, kaip reikia valdyti šluotą. Norėdama sustoti netyčia padidino greitį ir užkliuvo už vieno iš kvidičo lankų. Laimei, buvo visai prie žemės, tad sugebėjo sustoti ir šiek tiek nusiraminti. Viena tokia nesėkmė negalėjo atitraukti mergaitės nuo smagaus užsiėmimo. Ji apsižvalgė ir pamatė ore Liuciją. Deja, ji buvo bjauriai aukštai. Vis dėlto reikėjo bandyti pasiekti koledžo draugę. Elliw dar kartą atsispyrė nuo žemės ir pradėjo ne itin elegantiškai artėti prie baltaplaukės. Kai mergaitės buvo pakankamai arti viena kitos, velsietė garsiai pasakė:
- Klausyk, bet aš bijau aukščio.
Ji norėjo sustabdyti šluotą, bet ir vėl padarė kažką ne taip, tad netrukus trenkėsi į Liuciją. Laimei, greitis nebuvo didelis.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 14, 2020, 01:27:22 am
 Tiesiog sėdėti ant šluotos ore buvo visai malonu. Vėjas švelniai žaidė su palaidomis Liucijos plaukų sruogomis, o vaizdas buvo kvapą gniaužiantis - didinga Hogvartso pilis, tamsiai žalias Uždraustasis miškas, lygus ir stiklas ežeras... Ne veltui dauguma mokinių šią vietą vadina savo antraisiais namais.
 Kelias minutes Liucija buvo pamiršusi apie Elliw. Tik kai bendrakoledžė priartėjo prie jos, pagaliau prisiminė savo neoficialią pareigą. Reikės kada vienai pralėkt pro apylinkes... Visas mintis apie ramų laisvalaikį pertraukė mažas susidūrimas - kvidiče tai jau būtų nepriimtinas manevras. Liucijos šluota kartą apsisuko (sudie, pietūs), paskrido šiek tiek į šalį ir sudrebėjusi sustojo. Baltaplaukei šiek tiek sukosi galva, o ir skrandis nepatenkintas sujudėjo, grasindamas visą savo turinį išmesti lauk. Pamirksėjusi ir kelis kartus giliai įkvėpusi, mergaitė truputį atsigavo ir iškart susirūpino dėl Elliw. Deja, per visą tą sukiojimąsi ir kratimą nebesusigaudė, į kurią pusę nulėkė švilpė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 14, 2020, 12:25:34 pm
Kažkoks keistas purtymas, judesiai ir Elliw atsidūrė nežinia kur. Ji jau spėjo pamiršti, kad sėdi ant šluotos, tad norėjo žengti žingsnį į šalį, kas vos neprivertė jos nudribti žemėn. Laimė, taip neatsitiko, nes velsietė buvo pakankamai aukštai. Šiaip ne taip susigaudžiusi, kas vyksta, apsidairė. Nejučia žvilgtelėjo į apačią ir taip sudrebėjo, kad, atrodė, tikrai nukris. Vis dėlto kažkokiu būdu pavyko išsilaikyti ant šluotos. Tačiau reikėjo ją nuleisti žemyn, nes aukščio baimė kamavo vis labiau. Ir kur buvo jos protas, kai lindo čia skraidyti? Elliw - Švilpynės komandos narė? Labai juokinga! Mergaitė puikiai žinojo, kad ant šluotos daugiau gyvenime nesės. Svarbiausia kažkaip išgyventi šį pirmą kartą.
Rudaplaukė nukreipė šluotos galą žemyn ir pabandė kiek padidinti greitį. Jau visai buvo išgaravę iš galvos, kad ji čia buvo ne viena. Ir kad visą tą keistą purtymą sukėlė ne kas kitas, o jos susidūrimas su koledžo drauge. Elliw norėjo garsiai pašaukti baltaplaukę, tačiau ir vėl pamiršo jos vardą, tad šios problemos išspręsti negalėjo.
- Ar tau viskas gerai?! - pabandė surasti išeitį švilpė. Ji vis didesniu greičiu leidosi žemyn. Tai buvo gerai, mat atsidūrus žemiau paniškos baimės neliko. Deja, Elliw taip ir neišmoko normaliai sustabdyti šluotos, tad sparčiai artėjanti žemė pradėjo gąsdinti dar labiau nei aukštis.
- Gelbėkit! - spėjo surikti Elliw ir netrukus trenkėsi į žemę.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 15, 2020, 10:26:55 am
 Liucija dairėsi, bet jos akys vis kažkaip neužkabindavo Elliw smulkios figūros. Visgi, ilgai mergaitės ieškoti nereikėjo - ji pati savo šūksmu patraukė švedės dėmesį. Baltaplaukė, nieko neatsakiusi, pasuko bendrakoledžės link, lyg sulėtintame filmo kadre stebėdama, kaip ši įsirėžia į žemę. Liucijos kūnu perbėgo šiurpuliukai vien galvojant apie Elliw patirtus sužeidimus. Hilerei turbūt bus kas veikti.
 Vos švilpės kojos palietė žemę, ji numetė šluotą ir, išsitraukusi lazdelę, pribėgo prie Elliw. Mergaitė, regis, atsipirko tik galvos sutrenkimu, krūva mėlynių ir skaudančia nugara, nors švedės akys neveikė kaip rentgeno aparatas ir ji negalėjo matyti potencialiai lūžusių kaulų. Pavertusi nelaimėlę ant šono (dar sugalvos čia vemti ir paspringti), Liucija pritūpė prie jos ir švelniai padėjusi rankas laikė, kad per daug nejudėtų. Dar neaišku, kur ir kiek skauda.
-Elliw, beprotę tu. Reikėjo sakyt, kad nežinai, kaip stabdyti. Kur tavo protas? Gerai, dabar sakyk, kur ir kiek skauda. Ir nebandai judėti, nes sustingdysiu,-šiek tiek pikta, bet daugiausiai susirūpinusi, kalbėjo baltaplaukė. Na, dėl sustingdymo kerų ji tik grasino - šių dar nebuvo išmokusi. O ir bendrakoledžę gabenti į Ligoninės sparną turbūt reikės su Wingardium Leviosa.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 16, 2020, 04:14:40 pm
Elliw dejavo. Atrodė, kad lūžo visi visutėliai kaulai, ką jau kalbėti apie krūvas nubrozdinimų ir sumušimą pilve, kai jis trenkėsi tiesiai į šluotos virbus. Velsietė gulėjo užsimerkusi ir stengėsi apie nieką negalvoti. Tai sekėsi tarsi visai neblogai: netrukus ji buvo pamiršusi, kur yra. Ką jau kalbėti apie tai, kad netoliese turėtų būti dar viena mokinė. Tad kai išgirdo kažką ant jos šaukiant, mergaitė gerokai išsigando. Ji staigiai atmerkė akis ir bandė pašokti, tačiau skausmas visame kūne neleido to padaryti.
- Kas tu? - paties nelogiškiausio įmanomo klausimo paklausė rudaplaukė. Šalimais esanti šviesių plaukų mergaitė atrodė tarsi matyta, tačiau Elliw galėjo sau prisiekti, kad neprisimena, kas ji tokia. Gal tai ji kalta dėl to, kas atsitiko?
- Ar tai tu mane numetei? - paklausė ji. Tada susiprotėjo, kad baltaplaukė tarsi ir bando padėti. Lyg ir. Ar ji jaučia kaltę? Ar jos kaltės čia nėra? Elliw visai susipainiojo. - Kas čia buvo? - pridūrė ji, tikėdamasi, kad kita mergaitė teiksis ką nors (dar geriau - viską) paaiškinti.
Velsietė gulėjo ant žolės ir nejudėjo. Visų pirma, juk būtent tai jai liepė baltaplaukė. Be to, skaudantys šonai, nugara ir galva neleido net pagalvoti apie kokį nors judesį. Tad Elliw gulėjo ir laukė, kada kokiu nors jai nesuprantamu būdu skausmas praeis. Ji suvokė vis dar tebegulinti ant šluotos, tačiau išsitraukti ją iš po savęs būtų kainavę per daug jėgų.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 16, 2020, 06:42:31 pm
 Liucija kelis kartus giliai įkvėpė, bandydama suvaldyti kylančią paniką ir sau įsižnybė. Gerai, kvėpuoja ir sąmoninga. Reikia ieškot ar kur nebėga kraujas, taip. Ir ar nesimato atvirų lūžių. Ir pasišaukti pagalbą. O dabar iš pradžių. Dar kartą sau skaudžiai įsižnybus į riešą, Liucija tik dabar pastebėjo šluotą, kuri beviltiškai bandė ištrūkti iš po Elliw kūno. Švilpė atsargiai truputį dar pavertė bendrakoledžę, bandydama išsiaiškinti ar ši nepasimovė ant šluotkočio it koks šašlykas. Išlaisvinusi šluotą, kuri kažkaip liko beveik sveika, Liucija sugrįžo prie Elliw.
-Mano vardas Liucija. Elliw, tu įsirėžei į žemę su šluota. Ar tave pykina? Sukasi galva? Gali pajudinti kaklą?-atsargiai tikrindama ar niekur nesimato atviro lūžio, šiek tiek drebančiu balsu kalbėjo Liucija. O kas, jeigu ji padarys klaidą ir Elliw mirs? Arba ji dar labiau ją sužalos? O vargeli, mergaitei dar trūko patirties ir emocinės brandos, kad galėtų su tuo susitvarkyti. Ir dabar, panikos kupinomis akimis, baltaplaukė dairėsi, galvodama, kaip čia gavus kažką panašaus į gultą. Nukreipusi lazdelė į lentą, kuri tuoj nebebus suoliuko dalis, kerais ją prisišaukė. Pločio kaip tik Elliw pakaks, o dabar reikėjo švilpę ant ten dar užkelti. Padėjusi šalia mergaitės tą improvizuotą gultą, Liucija paėmė jos kojas ir įspėjo:
-Dabar bandysiu tave kelti, tai nejudėk. Rėkt galima.
Ir ši maža improvizuota hilerė pradėjo lėtai ir atsargiai kelti šią labai realią katastrofą ant to vargšo improvizuoto gulto.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 17, 2020, 04:12:37 pm
Liucija? Kokia Liucija? paklausė savęs Elliw, tačiau garsiai nieko nesakė. Jeigu šita mergaitė jau buvo prisistačiusi, dabar galimai įsižeistų, be to, tokie bereikalingi klausimai tik išeikvoja per daug jėgų.
Deja, baltaplaukė pati uždavė bent kelis klausimus, į kuriuos turbūt derėtų atsakyti. Vien jau tam, kad bent kiek ją nuramintų. Velsietė nebemanė, kad Liucija (?) kalta dėl to, kas čia nutiko. Argi ji šitaip stengtųsi padėti? Nebent pati išsigando to, ką padarė, bet tai neatrodė realu.
Elliw norėjo pasiskųsti, kad skauda viską, tačiau kaip baltaplaukė ištraukė šluotą, skausmas kiek atlėgo. Vadinasi, nereikia čia vaidinti vargšelės.
- Man viskas gerai, - neaiškiai sumurmėjo rudaplaukė ir pabandė atsikelti. Deja, šios minties greitai teko atsisakyti, mat tokiems fokusams jos kūnas nebuvo nusiteikęs. Ji užsimerkė ir laukė kažkokio stebuklo. Jeigu juo norės pabūti šalimais tebesanti mergaitė, dar geriau. Jeigu ne... Ką gi, tada Elliw gulės čia ilgai. Kol skausmas praeis arba... Kol ji numirs.
- Kelti kur? - išspaudė Elliw, nemačiusi, kaip Liucija atgabeno jai improvizuotą gultą. Jai nesinorėjo, kad baltaplaukė ją judintų, tad nutarė priešintis. Kad ir kokia velsietė smulki, kažin ar nedaug didesnė mergaitė gali ją taip lengvai pakelti! Tad pajutusi, kaip koledžo draugė pakėlė jos kojas Elliw iš visų jėgų (kurių buvo likę itin nedaug) spyrė į priekį. Spyris, žinoma, buvo panašesnis į mostelėjimą pėda nei į tikrą spyrį.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 18, 2020, 10:53:29 am
 Tuo mergaitės ,,viskas gerai" Liucija nepatikėjo, o dar ir netrukus beveik gavo purvina koja į nosį. Žinoma, nuo kada su Elliw viskas einasi greitai ir sklandžiai? Iš netikėtumo, švilpė paleido bendrakoledžės kojas ir šios bumbtelėjo į žemę.
-Atsiprašau!-beveik automatiškai tarė baltaplaukė, bet tada, susizgribusi, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir piktai išrėžė:
-Elliw, jeigu nenustosi muistytis, negalėsiu tau padėti. Tad. Būk. Ramiai.
Nusprendusi daugiau nerizikuoti su kojomis (gal kitą kartą ta ožka pataikys), Liucija apėjo ant žemės gulinčią mergaitę. Kelt jos nepakels. Panikos apimtoje galvoje liko tik Wingardium Leviosa.
 Na, tuomet laikas šiuos kerus panaudoti.
-Wingardium Leviosa,-taikydamasi į Elliw uniformą, mergaitė pakartojo gerai kerėjimo pamokose atidirbtą judesį. Rudaplaukė nuo žemės pakilo vos vos kelis centimetrus, bet to pakako, kad būtų gražiai padėta ant lentos. Žinoma, jei Elliw bandys gabenti tiesiog taip, ji nusivers nuo lentos, kitaip net būt negali, tad prieš pakeldama bendrakoležę į orą, Liucija švelniai padėjo ranką jai ant krūtinės.
-Nebandai judėti, nes nuridensiu nuo kalvos į ežerą,-labai rimtai ir piktai atrodydama pagrasino baltaplaukė ir burtų pagalba pakėlė tą improvizuotą gultą į orą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 18, 2020, 12:19:17 pm
Nepanašu, kad ji būtų kur nors pataikiusi, tačiau baltaplaukė paleido kojas, o tai jau buvo ne taip ir blogai. Dabar Elliw labiausiai norėjo būti palikta ramybėje. Deja, neatrodo, kad jos šitas noras sutapo su Liucijos poreikiais. Rudaplaukė atsiduso. Ar jai teks pasiduoti? Tokios galimybės Elliw planuose nebuvo, tad ji sunkiai išspaudė:
- Ar gali pagaliau palikti mane ramybėje?
Kur ten! Neatrodo, kad gera švilpė būtų nusiteikusi padaryti būtent tai. Pajutusi, kad guli ant lentos (sumušta galva jau išmetė jausmą, kaip ji buvo keliama ten), mergaitė gerokai išsigando. Nespėjus nieko padaryti ji pajuto baltaplaukės ranką. Na taip, buvo gana akivaizdu, kad ji bando padėti. Bet ar būtina? Kodėl negali tiesiog išeiti ir pasielgti kaip bet kuris normalus žmogus? Ne, ji būtinai turi kišti čia savo pagalbą! Ar būtina priminti, kad Elliw nepraleidžia progos susimauti?! Laimei, rudaplaukė jau buvo pamiršusi apie tai, kad Liucija užsiminė apie supainiotas pamokas, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę.
- Man ir nekvėpuoti? - suirzusi pasitikslino Elliw, tačiau suprato, kad, ko gero, išties geriau daryti taip, kaip sako Liucija. Kelias akimirkas netgi atrodė, kad viskas bus gerai. Tačiau neilgai trukus velsietė pajuto, kad tuoj čiaudės. Norėjo perspėti gelbėtoją, tačiau nespėjo.
- APČI! - garsiai nusičiaudėjo mergaitė. Nereikia ir sakyti, kad iš karto po to ji labai sėkmingai nusirito nuo lentos. Nepaisant to, kad lenta nebuvo pakelta labai aukštai, kritimas buvo skaudus.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 20, 2020, 10:21:51 am
 Lenta, ant kurios gulėjo Elliw, keliama nesulūžo per pusę ar kažkaip kitaip magiškai nesusinaikino. Taip pat ir neatslinko uraganas, liūtis ar chimerų būrys, taigi, viskas ėjosi neįtikėtinai gerai. Liucija šio ,,gulto" aukštai nekėlė - jeigu Elliw sugalvos nusiversti, bent jau nenukentės dar labiau. Ir toks pasirinkimas buvo itin protingas, nes būtent taip ir nutiko - garsiai nusičiaudėjusi, Elliw atsidūrė ant žemės. Baltaplaukė norėjo pasiduoti, bet užsispyrimas ir noras padėti mergaitei, dėl kurios sužeidimų jautėsi šiek tiek kalta, nugalėjo. Tad, ji tiesiog atsiduso, nuleido lentą ir pritūpė prie nelaimėlės bendrakoledžės.
-Elliw, nesakyk, kad turėsiu tave nuvilkti iki Ligoninės sparno,-vėl užridendama rudaplaukę ant lentos, tarė Liucija. Švilpė šiek tiek ant savęs pyko, kad negali padėti bendrakoledžei daugiau, kad nežino reikiamų kerų ir kad išvis, ką ji čia išsidirbinėja?
 Norėdama išvengti dar vieno Elliw skrydžio žemyn, Liucija padėjo delną ant mergaitės krūtinės ir švelniai prispaudė, mintyse tikėdamasi, kad šiai nelaimėlei nebus lūžę kokie šonkauliai. Ką gi, lenta vėl pakilo. Mergaitės jau buvo netoli išėjimo iš aikštės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Esmeralda Aukso Gija Rugpjūčio 13, 2020, 09:30:23 am
Esmeralda sėdėjo tuščiose tribūnose ir žiūrėjo kaip žaidžia Klastuoliai ir Grifai, o rankose sukiojo senajį Hario Poterio aukso šmaukštą kurį rado jos draugai. Dieve, ji bet ką atiduotų už žaidimą gaudytoje artėjančiose varžybose... Jai kaptelėjo ašara. Mergaitei dar nebent metus reikėtų laukti kol tai įvyks, o ji dar ant šluotos nėra sėdėjusi. Pasigirdo grifiukų komandos šausmai, Esmeralda dar kartą apžvelgė ar jų komandoje nėra tokių kaip ji, bet ne. Ten tik paauglai.
 Klastuoliai purkštaudami išėjo iš eikštės, o grifai nubėgo palikę savo šluotas ant suolelių, persirengti. Esmeraldai tiesiog knietėjo paimti vieną iš šluotų ir pagaudyti senajį aukso šmaukštą. Net nepastebėjo kaip ji jau sėda ant šluotos ir palengva skraido ant šluotos. Ji paleido šmaukštą, po akimirkos ji jau nebematė jo. Tada įsižiūrėjusi į orą pamatė auksinę švieselę. Aukso šmaukštas. Šitie du žodžiai skambėjo jau kokias dežimt minučių. Ji visu greičiu leidosi gaudyti švieselės. Jau beveik, beveik pagaus. Ji pabandė atsistoti, jai pavyko. Ir ji pagavo aukso šmaukštą! Mergaitės mintyse nuaidėjo šūkavimai. Ji patenkinta savimi atsisuko į tribūnas, bet tas pasitikėjimas savimi tuojau pat dingo, kai pamatė, jog tribūnose nieko nėra... Ji susvirduliavo ir nukrito nuo šluotos. Suskaudo galvą. Mergaitė prieš užsimerkdama išigirdo žingsniavimą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: domutis Rugpjūčio 13, 2020, 06:47:56 pm
Atėjo dar viena nelaukta diena. Danguje švietė skaisti saulė. Gamta jau buvo pabudusi vasarai. Lauke ne mažiau kaip plius dvidešimtpenki laipsniai karčio. Tokią gana karštą dieną galima apsieiti ir be apsiausto. Buvo pertrauka tad turėjai pakankamai laisvo laiko. Domantas nusprendė pasivaikščioti aplink mokyklos apylinkęs kurios dar per septynerius metus nebuvo visai išvaikščiotos. Pastarosiomis dienomis Grifą labai traukė Kvidičo aikštė. Varžybų nebuvo. Tad savaime aišku tribūnos nebuvo papuoštos koledžų spalvų milžiniškomis neaiškios medžiagos skiautėmis. Įėjęs į aikštę pamatė kraupų dalyką ten gulėjo mergaitė ,o prie jos sulūžusi šluota. Domantas greitai pribėgo prie mergaitės. Vargšas vaikelis. Domantas pažino mergaitę. Ji buvo Esmeralda Aukso Gija naujoji Grifų Gūžtos narė.
-Esmeralda, nereikia pagalbos?
Ir ištiesė mergaitei ranką.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Esmeralda Aukso Gija Rugpjūčio 14, 2020, 09:24:21 am
Esmeraldai ųžė ausyse. Atrodo lyg musė būtų įzvimbus. Prie mergaitės pribėgo aukštas berniukas. Domantas Varnanagis, taip pat grifas. Jau septintakursis. Nėra ko stebėtis, kad jis čia. Pastarosiomis dianomis jį gana traukė Kvidičo eikštė. Na, truputį gėda, kad jis mergaitę užklupo kai ji bandė treniruotis. Šiaip jai gerai sekėsi, bet būti išsidrėbus ant žemės su skaudžiai sumušta koja ir galva nėra grerai. Tad jai ne jis tai grifiukė būtų čia gulėjusi kiaurą dieną. Atrodo, jai lūžo kulkšnis? Nežinia, bet skaudėjo tai kaip reikiant. Rankoje jai dar spurdėjo aukso šmaukštas. Tai va, kad padarytų viską dėl tos gaudytojos vietos, bet po to gulėti stadijono viduryje nėra smagu. Pagaliau ji pabandė pakelti galvą, bet nepavyko, nes ji buvo sunki kaip švinas ir vėl trinktelėjo į žemę. Ausyse zvimbimas dar labiau sustiprėjo.
- Man tikrai reikėtų pagalbos. - ji įsikibo į ištiestą Domanto ranką ir atsisėdo. - Po galais, nemaniau, kad bus taip sunku kalbėti ir... atsistoti. - ji vos neparkritus atsisojo ant sveikosios kojos. - Ah, dabar dar šluotą reikės atpirkti, juk ji tai ne mano. O profesoriams kaip pasiaiškinsiu? - garsiai sudejavo Esmeralda - Aš dar niekad nesu iš taip aukštai nukritusi. Tiesa, o koks jausmas vidinio kraujavimo? - mergaitė sunkiai nusijuokė, ji pajuto burnoje kraujo skonį. - Į liežuvį dar įsikandau.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: domutis Rugpjūčio 14, 2020, 01:37:25 pm
Pūtė nesmarkus vėjelis vėsindamas kūną nuo šilumos. Mergaitė atsisėdo ir pradėjo paistyti nesąmonęs.
-Jei tau būtų vidinis kraujavimas čia jau gulėtum nebegyva, dėl šluotos tai galima užkerėti padauginimo kerais ir jų padaugės ,o dėl mokytojų tai jei reikės aš tave apginsiu.,-Nusišypsojo Domantas.
Grifas nesitikėjo mergaitės reakcijos. Juoko. Bet tai nebuvo labai svarbu.
-Kuo gi galėčiau aš tau padėti? Ar norėtum ,kad nuvesčiau į Ligoninės sparną ar norėtum ,kad kerais pagydyčiau?.,Maloniai paklausė Domantas.
Laikrodis mušė pirmą valandą. (Domantas tuo buvo įsitikinęs ,nes varpas sumušė tryliką kartų). Domantas nenorėjo valgyti. Iš persirengimo kambario išėjo Grifai ir Klastuoliai visi burnojo ir pykosi. Amžinoji Grifų Gūžtos ir Klastūnyno kova.
-Tu neseniai atvykai į Hogvartsą ar ne?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Esmeralda Aukso Gija Rugpjūčio 14, 2020, 02:52:47 pm
- Aha, neseniai, bet atrodo, kad seniai. - laiminga tauškėjo Esmeralda. - Aš nesakiau, kad man vidinis kraujavimas, aš tik klausiau koks jausmas vidinio kraujavimo. - vėjas kedeno ilgus rudus plaukus, o strazdanotas mergaitės veidas be perstojo šypsojosi. - Tau patinka Kvidičas? Man patinka, žinok dabar bandžiau atsistoti ant šluotos, na, man pavyko ir aš pagavau aukso šmaukštą, bet nukritau. - mergaitė nuliūdo. - Einu pas seselę. - mergaitė nušlubčiojo išėjimo iš eikštės link. Pūtė vėjas ir atpūtė nutolusių Grifų ir Klastuolių šnekas. Mergaitės galvoje sukosi nesmagios mintys. Kas jei ji negalės būti gaudytoja, o jeigu ji išvis negalės niekada daugiau žaisti Kvidičo? Būtų baisu, ji žiūri varžybas ir prisimena dėl ko ji niekada negalės paliesti Kritlio, Muštuko ir kito Muštuko, o svarbiausiai Aukso Šmaukšto... Jeigu iš jos atims ir josios senajį aukso šmaukštą? Neeee! O dieve, dar pradės kalbėti  kaip Lukas skaivokeris sužinojęs, kad jo tėtis yra Dartas Veideris. Prasti popieriai. Prieš eidama dar atsisuko į Domantą.
- Kur eisi tu? - paklausė Esmeralda Domanto.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: domutis Rugpjūčio 14, 2020, 03:08:27 pm
Domantas nesuprato ką šnekėjo Esmeralda. Grifas išsitraukė savo lazdelę (kaip be jos). Atsistojo priešais šluotą ir tarė:
-Reparo.
Šluota sėkmingai susitaisė. Smagu.
-Kvidičas? Neturiu jam labai didėlės simpatijos.,-Maloniai tarė Grifas.
Domantas apsidairė ar viskas gerai. Aukso šmaukštas pas pirmokę? Nustebo Grifas.
-Klausyk iš kur tu nudžiovei Aukso šmaukštą? Pirmakursiui turėti aukso šmaukštą labai keistas.,-Susirūpinęs šmauktu paklausė Domantas.
Grifas tipeno link išėjimo išgirsdamas kitą klausimą.
-Tikriausiai į Didžiają salę pietauti.,-Nusišypsojo.
Domantas prisiminė savo amuletą ant kaklo.
-Esmeralda, ne daiktas žmogų puošią. Atsimink tai.,-Trumpai numetė Domantas keliaudamas link pilies valgyti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Esmeralda Aukso Gija Rugpjūčio 15, 2020, 09:10:00 am
Esmeralda išgirdusi klausimą apie Aukso šmaukštą iškarto pabudo.
- Žinau, kad ne daiktas žmogų puošia. Man Kvidičas svarbus, o Aukso šmaukštas man kaip ir neša laimę, kaip tau tas amuletas ant kaklo. - truputį patylėjusi kalbėjo toliau. - Gavau šį auksiuką iš draugų, turiu ir daugiau įdomių daiktelių. Mano draugai taip pat.
 Stojo tyla tarp dviejų moksleivių. Tik paukščiai čiulbėjo, triukšmavo Uždraustojo miško padarai ir zvimbė Aukso šmaukštas Esmeraldos mažose rankose. Atrodo, kad tikrai ne pirmą ir nepaskutinį kartą nusivertė. Lyg šį nuostabų žaidimą žaistų jau kelerius metus. Ji skraidytų ant geriausios šluotos, skuostų kaip vėjas, nors kiti jos svajonių gali ir nesuprasti. Jai vėl suskaudo galvą ir koją. Prisiminė, kad ketino eiti pas seselę.
- Na, tai aš jau eisiu pas tą seselę, skauda vis labiau. Atę. - ir mergaitė išėjo ( truputį šubuodama ) iš pagrindinės eikštės, palikdama Domantą, aukštas tribūnas ir tris Kvidičo lankus. Kada nors ji bus šio nepakartojamo žaidimo dalimi, o gal būt,  taps ir kapitone.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 14, 2020, 05:04:12 pm
Kvidičo čempionatas nenumaldomai artėjo. Deoiridh dėl to labai jaudinosi. Nežinojo, kaip pakliuvo į komandą. Žinojo tik tai, kad nemoka taisyklių, nėra šito dalyko žaidusi, o tas, kas ją pakvietė į rinktinę, buvo gerokai trenktas.
Grifiukė atsinešė į aikštę savo šluotą. Norėjo pasitreniruoti. Neįsivaizdavo, nuo ko pradėti, tad paprašė koledžo draugo, kad jai padėtų. Pati nesuprato, kaip išdrįso parašyti laišką Sigurdui. Vis dar nežinojo, ar jiedu bendrauja. Buvo labai apmaudu, kad taip kvailai paspruko nuo vaikino tada, kai jam jos reikėjo labiausiai... Nereikėjo būti taip arti manęs! bandė teisinti save rudaplaukė, tačiau suprato, kad tai yra kvaila. Iš kur Sigurdas galėjo žinoti, kad ji, Deoiridh, yra kažkokia idiotė, bijanti paprasčiausio apkabinimo? Tai tikrai ne vaikino kaltė!
Jeigu jis dabar ateis, viskas bus gerai. Jeigu ne... Teliks kaltinti save nutarė škotė eidama per aikštę. Vienoje rankoje spaudė šluotą, kitoje - lazdelę. Nebuvo tikra, ar pastarosios žaidžiant kvidičą prireiks, bet dėl visa ko pasiėmė.
Priėjusi atsisėdo prie vieno iš lankų. Dėžė su kamuoliais buvo čia. Deoiridh nesiryžo eiti ir ją atidaryti: kadangi nebuvo tikra, ar Sigurdas pasirodys, bijojo išleisti kamuolius. Tikrai pati viena po to jų nesurankiotų. Tad dabar tik sėdėjo atsirėmusi į lanko stiebą ir mąstė.
Galvojo apie viską, kas nutiko nuo praėjusio pavasario. Tiek nelemtą susitikimą prie ežero, kuris tik per ją baigėsi labai kvailai, tiek visus pokalbius su Matthew... Nenoromis net pagalvojo ir apie Daviną, kuri buvo prastos vasaros pabaigos kaltininkė... Liūdnas gyvenimas nusprendė mergaitė puikiai suprasdama: dabar vienintelis dalykas, kuris galėtų ją tikrai nudžiuginti, būtų Sigurdo pasirodymas čia, kvidičo aikštėje. Deja, kuo daugiau apie tai mąstė, tuo labiau buvo įsitikinusi: islandas jai tikrai neatleis ir nė už ką čia nepasirodys. Sunkiai atsidususi ji atsistojo. Jau gailėjosi, kad iš viso čia atėjo. Juk buvo tikrai naivu tikėtis, kad jis taip paims ir atleis. Tik ne po to, kai pasielgei kaip paskutinė kvaiša! subarė save Deoiridh ir dar kartą atsiduso. Nužvelgė aikštę, tačiau nieko nepamatė. Lėtu žingsniu pradėjo eiti ten, iš kur ką tik atėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Rugsėjo 20, 2020, 09:47:10 pm
Gavęs laišką iš Deoiridh Sigurdas nustebo. Tikrai nesitikėjo, kad po jų praeito susitikimo pavasarį ji išdrįs ką nors parašyti, susisiekti su juo. Kita vertus, nežinia, ar jis būtų sugebėjęs taip pasielgti.
Nepaisant netikėto animagės pasišalinimo, islandas vis dar norėjo ją pamatyti bei susitikti. Tik ar sugebės išdrįs pažvelgti į jos akis? Jis vis dar kaltino save dėl spontaniško apkabinimo. O kaip dėl jos pabėgimo? Neverta net sakyti, kad atleido. Suprato, jog kad škotė ne viską pasakė. Kaip ir jis. O galimybė susitikti ją ir pasišnekėti, padėti pasiruošti kvidičo rungtynėms, viliojo.
Todėl dabar vaikinukas žingsniavo kvidičo aikštės link. Neskubėjo, nes buvo apnikusios įvairiausios mintys: nuo Deoiridh visiško nepasirodymo iki dar vieno jos pabėgimo. Taigi, bijai to, ką gali rasti aikštėje? Tavo žiniai, tu jau beveik praėjai ją ir jei iš tiesų nebijai, gali pasirodyti ten. Netikėtai nutraukė apmąstymus Mjorniras, tuo metu sklandydamas kažkur aukštai. Šviesiaplaukis atsiduso. Ačiū. Kad ir nelabai noriai apie tai pagalvojo, pasijuto truputį dėkingas. Vis dėlto jam pačiam reikėjo sutelkti valios jėgas ir pasukti atgal prie aikštės.
Kadangi prisiartino iš kitos pusės ir dar beveik pasislėpė už tribūnos, grifė tikrai jo negalėjo pastebėti. Tačiau šiaurietis puikiai matė ją. Dar kartą suabejojo. Net kiek atsitraukė atgal, nors ir baiminosi išgirsti sarkastiškai išmintingą kranklio balsą, bet jo nebuvo. Vis dėlto ne tai privertė sustingti - Deoiridh tiesiog atsistojo ir patraukė atgal į pilį. Kažkoks kietas mazgas susisuko pilve, bet Sigurdas neigė apie to dalyko egzistavimą. Taigi, galimybė buvo praleista. Jis pavėlavo. O gal ne? Žengtelėjo žingsnį priekin. Kitą. Net nepajuto, kaip pradėjo bėgti, tačiau tai suvokęs sustojo. Tarsi būtų bijojęs ją sutikti ar, net keista, nepavyti.
-Deo! - garsas nuskriejo per visą aikštę ir kiek iškraipė jį. Tačiau škotė vaikinuką tikrai turėjo girdėti. Jis taip ir liko stovėti viduryje aikštės, atrodydamas (ir jausdamasis) kaip paskutinis kvailys.
Akyse buvo sustingęs keistas džiaugsmingas laukimas, lūpos norėjo pavirsti į mažytį šypsnį. Tuo metu viskas jo viduje trūktelėjo. Lyg būtų staigiai pradėjęs važiuoti liftu aukštyn, o gal žemyn. Į Rojų, o gal į Pragarą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 24, 2020, 10:03:08 pm
Deoiridh koja už kojos vilkosi pilies link. Jautėsi taip, tarsi bandytų pagauti viltį, nors to daryti tikrai neverta. Sigurdo nebuvo. Jis neatėjo. Žinoma, būtų galima naiviai tikėtis, kad kažkaip negavo laiško. Vis dėlto grifiukė jau buvo išmokusi, kad tokiais dalykais tikėti neverta. Ne, tiesiog reikėjo pripažinti, kad vaikinas ant jos tebepyksta.
Ir tada, kai liūdesys beveik visiškai užėmė visas mergaitės mintis, ji išgirdo keistą šūktelėjimą. Nebuvo tikra, tačiau tai lyg ir buvo jos vardas. Nustebusi sustojo ir apsižvalgė. Pamačiusi Sigurdą visai nustėro. Atstumas tarp jų buvo gana nemažas, tačiau Deoiridh buvo tikra: ten tikrai yra islandas. Ir dabar ji išsigando. Ką man dabar jam sakyti? beveik panikuodama paklausė savęs ir apsisukusi lėtai patraukė jo link. Galvoje sukosi mintys, deja, nė viena iš jų nepateikė atsakymo į prieš tai užsiduotą klausimą. Nenorėdama pasirodyti kaip kvailė rudaplaukė įsikišo lazdelę į kišenę. Jeigu jos čia nereikės, geriau Sigurdas tegul nesužino, kad mergaitė pasiėmė magiškąjį pagaliuką. Juk vien nemokėdama žaisti kvidičo tikriausiai įrodo esanti visiška kvailė.
- Tu atėjai, - pratarė ji, kai buvo visai netoli šviesiaplaukio. Kvėša tu!
Labai reikėjo pasakyti dar ką nors. Deja, škotė nežinojo, nuo ko geriau pradėti: padėkoti už tai, kad jis atėjo, ar atsiprašyti už praėjusį kartą? Kad pastarasis variantas neviliojo, ko gero suprantama, tačiau Deoiridh dėl kažkokios priežasties nesijautė jaukiai ir mąstydama apie padėką.
- Aš nesu žaidusi kvidičo, - nei iš šio, nei iš to išrėžė mergaitė. Suprato, kad tai tikriausiai skamba kaip pasiteisinimas, kodėl ji rašė tą laišką, tačiau daugiau nežinojo, ką pasakyti. Laimei, dėžė su kamuoliais niekur nebuvo dingusi, tad galima žvilgsnį nukreipti į juos. Deoiridh lėtai patraukė ten link. Atrodė, kad galva sprogs nuo bandymo sumąstyti, ką sakyti ar daryti toliau. Sakyk ką nors! mintyse sušuko ji, nors nežinojo, ką turi omenyje: save ar Sigurdą.
Atsitūpusi prie dėžės ją atidarė. Iš karto atkreipė dėmesį, kad du kamuoliai bando išsiveržti iš juos laikančių diržų.
- Tai muštukai, ar ne? - paklausė ji jausdamasi vis kvailiau ir kvailiau.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Rugsėjo 29, 2020, 09:15:25 pm
Tikrai būtų buvę keista sakyti, kad tas įsivaizduojamas liftas sustojo kaip tik tada, kai Deoiridh pastebėjo grifą. Tačiau taip iš tiesų nutiko. Viskas jo viduje sustingo, tarsi būtų laukę, kaip pasielgs ji. O ši pradėjo artėti. Sigurdas kelis kartus sumirksėjo, lyg netikėdamas savo akimis, norėjo mintyse bent pasidžiaugti, kad vienas nuo kito dar nepabėgo. Bet toks pastebėjimas greitai ištirpo minčių tėkmėje vos tik ji prabilo. Jos vėl pradėjo kažkur lėkti, pasaulis vėl sujudo. Pūstelėjo švelnus vėjo gūsis, tačiau jo beveik nepajautė, vos ne visas dėmesys buvo susitelkęs ties škote.
-Atėjau... - paantrino islandas, kažkodėl netrokšdamas sutikti mėlynų akių žvilgsnio. Jis žiūrėjo kažkur pro šalį, (ne)sąmoningai tyrinėdamas kitus veido bruožus. Gal dar būtų ketinęs kai ką pridurti, nes vėl grasino įsivyrauti tyla, bet škotė buvo pirmesnė.
-Aš irgi. - tik tiek teatsakė, tikriausiai sudaužydamas jos viltį, jog vaikinukas yra kažkada žaidęs kvidičą. O gal Deoiridh tokios neturėjo, nežinia.
Kaip nieko nemokantis gali išmokyti kitą, taip pat nieko nemokantį? Nuo tokios minties Sigurdas šyptelėjo, žvilgsnis praskriejo pro tribūnų viršūnes, ieškodamos mažo tamsaus silueto. Nežiopsok. Tavo pana jau nuėjo. Jis kiek išsigandęs apsižvalgė, tačiau greitai nusiramino, pamatęs, kad animagė tik atidarė kvidičo kamuolių dėžę. Niekur ji nedingo... grifas ketino atsikirsti Mjornirui, kai kai ką suvokė. Pana?! Nenusišnekėk! Vis dėlto tai nudažė jo skruostus rausva spalva, nors iš šalies galėjo atrodyti, jog tai padarė dar vienas išdykėliškas vėjo šuoras. Eik tu Merlino apatinių skalbt!
Nieko daugiau nelaukdamas jis atsidūrė šalia Deoiridh.
-Greičiausiai. - vienažodis atsakymas išsprūdo iš lūpų. Nelabai jaukiai pasijautė nuo to, nes nelaiku prisiminė praeitą susitikimą. Jau buvo pradėjęs blukti švelnus raudonis. Sigurdas vylėsi, kad mergaitė to neklausinės arba dar geriau - išvis nepastebės. - Reikia pabandyti.
Taip taręs, jis ištiesė ranką ir išlaisvino vieną muštuką. Tai buvo klaida. Labai didelė klaida. Kietas daiktas rėžėsi tiesiai į vargšą vaikinuko veidą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 04, 2020, 09:22:41 pm
Tu irgi nežaidęs kvidičo? Bet kodėl tada?.. Deoiridh nieko nesuprato. Kodėl Sigurdas, ir pats nežaidęs kvidičo, sutiko ją pamokyti? Galvoje šmėstelėjo mintis, kad galbūt islandas norėjo pabūti su ja, tačiau mergaitė skubiai tą mintį nuvijo. Greičiausiai čia buvo kokia nors kita priežastis. Jeigu Sigurdas to norės, galbūt ją sužinos ir Deoiridh. Jeigu ne... Ką gi.
Keistas raudonis, nudažęs koledžo draugo veidą, atkreipė rudaplaukės dėmesį, tačiau ji nespėjo nieko paklausti, nes Sigurdo dėmesys nukrypo į dėžę su kamuoliais. Deja, vieno žodžio atsakymas (ir kodėl juos vaikinas taip mėgsta?..) neatrodė labai užtikrintas. Deoiridh jau norėjo atsidusti, nes suprato, kad visas šitas susitikimas bus tik laiko gaišimas. Jeigu kalbėsime apie kvidičo treniruotę, žinoma. Bet galbūt galima susitikimu pasinaudoti kitiems tikslams įgyvendinti? Apie ką tu mąstai? Kokie dar tikslai?! pradėjo plūsti pati save Deoiridh. Nors imk ir trenk sau antausį. Vis dėlto škotė nuo tokių minčių buvo staigiai atitraukta: kamuolys, išleistas iš diržų, iš karto puolė prie darbo - taip žiebė šviesiaplaukiui į veidą, kad Deoiridh persigando. Visų pirma, tai, kas čia atsitiko, buvo pernelyg netikėta, o muštukas jau buvo išėjęs pasivaikščioti.
Vis dėlto rudaplaukę daug labiau išgąsdino tai, kad ji visiškai neįsivaizdavo, ką daryti. Sigurdui akivaizdžiai reikėjo pagalbos, tačiau žmogus, kuris buvo šalia, buvo labai jau netinkamas. Matthew?.. beviltiškai pagalvojo Deoiridh, tačiau suprato, kad dabar negali palikti vaikinuko vieno. Iš nosies upeliais besiliejantis kraujas vertė mergaitę kuo greičiau priimti kokį nors sprendimą. Ji išsitraukė lazdelę, bet neįsivaizdavo, ką su ja daryti. Galiausiai padėjo ją ant žemės ir atsitūpė šalia Sigurdo. Labai norėjosi užversti jo galvą į viršų, nes įsivaizdavo, kad tai padės. Vis dėlto mergaitė labai bijojo prisiliesti, tad tik tupėjo šalia ir spoksojo į kraujais besitaškantį vaikinuką.
- Sigurdai?.. - sumurmėjo ji jausdamasi taip kvailai kaip įmanoma.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 10, 2020, 07:06:00 pm
Skausmo banga perliejo kūną, pradėdama nuo nosies. Akys trumpam užtemo, tačiau greitai Sigurdas vėl matė pasaulį ir jį stebinčią Deoiridh. Tik...kažkas buvo ne taip. Kilstelėjo ranką link veido, neatitraukdamas akių nuo škotės, tarsi klausdamas, kas neseniai nutiko. Laibi pirštai nusidažė raudonai, tik, deja, ten nebuvo pomidorų padažas. Atsitokėjo. Ūžtelėjo visi garsai, islandas išgirdo tylų ir išsigandusį jos murmesį. Kol kažkur viršuje dūzgė muštukas, dar pajuto buką maudimą nosyje.
-Mmman viskas gerai. - tyliai, bet gana užtikrintai prabilo jis. Sukepusios lūpos, lengva nuostaba ir dar kažkas vis dėlto naikino tą pasitikėjimą savimi, iš išorės paversdamos šviesiaplaukį mažu berniuku. Tokiu, kuriam reikėjo pagalbos... Bet akimirka praėjo. Amžiams. Ar škotė sugebėjo tai pamatyti?
Jis reagavo pakankamai lėtai ir per daug nepanikavo. Pasirodytų lyg ištežęs bailys, jei pradėtų cypti ar rėkti, išsigandęs paprasčiausio kraujo. O jis, tas nepadoriai ryškus skystis, nepaliaujamai kapsėjo žemyn. Vaikinukas žiūrėjo į ant delno užsiliekančius mažyčius lašelius. Tai hipnotizavo. Pradinis noras pasiimti nosinę iš kišenės buvo jau kažkur išgaravęs. Kelias sekundes net užmiršo šalia esančią koledžo draugę. Tačiau kaip tai greitai prasidėjo, taip greitai ir dingo.
Kai mintyse netikėtai suskambėjo susirūpinęs Mjorniro balsas, Sigurdui beliko atsakyti taip pat, kaip ir Deoiridh. Ko tu lauki? Gulkis! Apie kokį nors galimą burtažodžio panaudojimą jis net neužsiminė. Kranklys greičiausiai suprato, jog dabar po šiokio tokio sukrėtimo grifas nebūtų sugebėjęs kraujavimo sustabdyti burtais. Kas, kad penktakursis ir dar prefektas. Žinoma, buvo verta pabandyti bei tuo įsitikinti, bet gal nereikėjo sau pasidaryti dar daugiau problemų. Ir Deoiridh.
-Gal aš atsigulsiu. - pratarė, nukreipdamas žvilgsnį į ją, lyg klausdamas, lyg teigdamas.
Daugiau nieko nesakęs tiesiog išsitiesė ant kietos žemės. Sunėręs pirštus ant pilvo, islandas panašėjo į keistą lavoną, kurio mirties priežastis buvo ne ką mažiau keistesnė. Keli ryškiai raudoni lašai margino marškinėlius ir džinsus, bet tai nebuvo svarbu. Jis gailėjosi, kad taip kvailai sugadino susitikimą ir jos treniruotę. Net nepaklausė, ar mergaitei nieko nenutiko. Apgailėtina.
Atsimerkė. Dabar virš Sigurdo mėlynavo dangus, visai kaip jos akys.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 13, 2020, 07:09:38 pm
Aha, matau, kaip tau viskas gerai šiek tiek suirzo Deoiridh, tačiau garsiai nieko neištarė: jeigu jau vaikinas sako, kad taip yra, kas ji tokia, kad tuo abejotų? Deja, vis dar atrodė, kad turi kažką daryti ir jam padėti. Proto nušvitimas vis dar neatėjo į galvą, tad mergaitė taip ir liko spoksoti į Sigurdą. Kraujas, niekaip nesiliaujantis tekėti jam iš nosies, be galo gąsdino mergaitę, tačiau ji vis dar nežinojo, ką daryti. Nukreipė lazdelę į šviesiaplaukio veidą, tačiau ir toks veiksmas neatnešė naudos: ji vis tiek neįsivaizdavo, ką su ta lazdele galėtų nuveikti.
- Ee... Gal žinai kokį burtažodį? - galiausiai sumurmėjo Deoiridh, nors įtarė, kad tą daryti labai kvaila: islando galvoje tikriausiai dabar vietos burtažodžiams nėra... Jausdamasi esanti visiškai apgailėtina, mergaitė ir toliau tiesiog spoksojo į kraują.
- Ar tau skauda? - paklausė ji ir tuojau pat to pasigailėjo: juk tokius klausimus gali užduoti tik visiškas kvailys... Buvo labai apmaudu: pamačiusi kvidičo aikštėje pasirodžiusį vaikiną tikėjosi, kad jis atleido už pabėgimą. O dabar... Net jeigu tada ir atleido, dabar ji tik parodė esanti beviltiška idiotė. O koks vaikinas norės su tokia bendrauti?..
Staiga Deoiridh pradėjo raustis kišenėse. Tikėjosi rasianti kokią servetėlę ar ką nors panašaus. Laimei, aptiko truputį aptriušusią, tačiau švarią nosinę. Nebuvo drąsu liesti vaikinuko veidą, tačiau galiausiai pridėjo nosinę jam prie veido. Kelias akimirkas palaikiusi staigiai paleido - bijojo pernelyg artimo kontakto. Ji atsitiesė ir apsižvalgė. Tikėjosi, kad muštukas bus kur nors netoli - juk jį reikės kažkaip pagauti. Pakėlė akis labai laiku: kamuolys buvo visai čia pat ir taikėsi tiesiai Deoiridh į galvą. Mergaitė staigiai pasilenkė, bet neišlaikė pusiausvyros ir užkrito tiesiai ant Sigurdo.
- Atsiprašau! - staiga suriko ji ir pašoko. Nekreipė dėmesio, kad muštukas gali vėl būti visai čia pat. Daug baisiau buvo tai, kad tarp jos ir vaikino tą akimirką nebuvo jokio atstumo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 17, 2020, 10:21:27 pm
Sigurdas matė, kad grifės neįtikino. Vis dėlto neketino įpiršti savo nuomonės, jog puikiai jaučiasi. Anaiptol. Ji irgi tą žinojo, nes spoksojo į jį, lyg būtų išvydusi atgijusį savo baisiausią košmarą. Toks elgesys šviesiaplaukiui nelabai patiko, todėl beveik apsidžiaugė, kai ji išsitraukė lazdelę. Žvilgtelėjo į pagaliuką, nukreiptą tiesiai į veidą, ir nieko nesakė. Jeigu ji ketina sustabdyti kraują, tegu. Didesnė tikimybė, kad Deoiridh pavyktų kažką padaryti, negu jam. Bet ji tik pasiteiravo to islando. Tuo metu jis žvelgė į lašantį kraują, todėl laisvai galėjo apsimesti, kad neišgirdo. Tai daug geriau, negu kvailai ištarti, jog nežino jokio burtažodžio. Laimei, škotė irgi nieko nedarė, tačiau abu mokiniai buvo sutrikę ir pasimetę, tai puikiai įrodė dar vienas jos klausimas. Gana nesąmoningas, nes iš nosies varvantis kraujas aiškiai rodė, kad yra kitaip. Bet jo praleisti pro ausis niekaip neišėjo. Na, Sigurdas negalėjo apsimesti herojumi ir teigti, kad jam neskauda. Tai buvo netiesa. Tačiau sakyti, kaip suknistai jaučiasi ir nemaloniai maudžia nosį, netroško. Verkšlenančiu idiotu nenorėjo pasirodyti, vertėjo nežymiai pasiguosti, tad tarė:
-Mmm... Ne itin.
Tie trumpi atsakymai greičiausiai erzino ją. Bet ką jis galėjo padaryti? Jie savaime ištrūkdavo, o kai suvokdavo, kiek mažai pasakė, jau būdavo per vėlu kažką pridurti.
Pradėjęs kalbėtis su Mjorniru, beveik nepastebėjo, kaip Deoiridh susirado nosinę ir priglaudė prie veido. Vos tik ji prisilietė, grifas neatšlijo, nors išties nustebo. Nesitikėjo tokio veiksmo, kai atrodė, jog ji tik bus kaip statula ir visiškai nieko nedarys. Nors sėdėjo visai ramiai, pulsas šoktelėjo į neįsivaizduojamas aukštumas. Kas man daros?! Nusiramink, kvaily! įsakė sau. Bet žvilgtelėjo į jos akis kaip tik tą sekundę, kai mergaitė staiga atsitraukė. Spėjo kažką jose įžvelgti, tik ką?
Beveik nesupurvinta nosinė švelniai nupleveno žemyn. Iš jos daug naudos nebuvo - škotė bent jau stengėsi, bandydama tuo pačiu metu spjauti ir į savo baimę. Nes kieno, jei ne jos veikiama, Deoiridh taip ilgai nieko nedarė? O ko ji bijo? Prisiminė praeitą susitikimą, jo pabaigą. Prisilietimų? Toks spėjimas greitai pranyko minčių ir pojūčių košėje, nes islandui reikėjo priimti skubų sprendimą.
Atsigulė. Šiek tiek pagerėjo. Vis dėlto, kad būtų dar geriau, nusprendė dar pasivalyti su nosine. Tačiau kažkodėl jos delne nebuvo. Pamėgino kilstelėti galvą ir gal net paprašyti paduoti nosinę, kai ji užvirto. Ko jau ko, o šito jis tikrai nesitikėjo. Vietoj dangaus mėlynės į šiaurietį dabar jau žvelgė jos akys. Vėl skruostus nudažė žavus raudonis, tik šįkart animagė galėjo žinoti to priežastį. Nespėjus net įsivyrauti nejaukiai tylai ar suvokti, kas čia iš tikrųjų vyksta, ji netikėtai atsitraukė, sušukdama atsiprašymą.
Kelias akimirkas dar patysojo, bet greitai jis atsisėdo, nenorėdamas tapti panašaus įvykio auka. Sigurdas nesidrovėdamas dirstelėjo aukštyn, į Deoiridh, nors veide karaliavo rausva spalva, visai nepridedanti jam norimo rūstumo. Giliai alsavo, lyg ką tik būtų nubėgęs maratoną. Širdis daužėsi, neatsigaudama nuo patirto sukrėtimo. Nepaisant to, kad suprato, jog tai buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, islandas kaltinančiu žvilgsniu perliejo ją. Laimei, bent jau kraujas nustojo bėgti. Tačiau tai tik šiek tiek pataisė subjurusią nuotaiką. Ką tu čia išdarinėji?! norėjosi rėkti. Vis dėlto, lūpos kol kas buvo sučiauptos. Ta dingusi ir slepiama asmenybės dalis troško pasirodyti. Įtampa augo, tyla stiprėjo. Pradėjo erzinti netikėti rudaplaukės veiksmai ne tik šiame susitikime, bet ir iš anksčiau.
Pamažu, bet kartu ir stebinančiai greitai, užvaldė...kai kas. Kai kas iš praeities. Žybtelėjusios akys išdavė tai.
-Ką... - pradėjo grifas, ketindamas išrėžti, ką galvojo. Galbūt būtų ir pasakęs, jei ne pasijutęs metalo skonis burnoje. Tai galėjo reikšti tik viena: vėl pratrūko tekėti nelemtas raudonas skystis. Bet būtent tai padėjo atsipeikėti, grįžti į savąjį ,,aš’’. ...O gal jis ir buvo savimi? Gal tai tiesiog buvo jo tamsioji pusė?..
Islandas nieko nelaukdamas susirado ir prisidėjo nosinę. Dar kartą žvilgtelėjo į Deoiridh. Šįsyk susigėdo.
-Gal... reikėtų tą muštuką pagauti, kad... daugiau taip nenutiktų. - lėtai ištarė jis, turėdamas omenyje to kamuolio smūgį į nosį. Kito neseniai įvykusio atsitikimo net neminėjo, apsimetė, jog nieko nebuvo. Kaip ir to, kaip ir kodėl Sigurdas ką tik elgėsi. Teisintis nesiveržė. Kokiu būdu jis tai būtų paaiškinęs? Pasakoti savo gyvenimo istoriją nuo pradžios iki galo? Ačiū, ne.
Štai jis jau antrą sykį nesąmoningai praranda savitvardą šalia jos: tai nuodų ir vaistų pamokoje, tai čia. Tik šalia nebuvo augintinio, kuris sustabdytų vaikinuką. Pala, anksčiau jis buvo, o kur jis dabar? Mjornirai...?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 23, 2020, 12:19:36 am
Deoiridh puikiai suprato, kad jos užduotas klausimas buvo gan kvailas. Vis dėlto įsivyravusi tyla kiek žeidė. Tikėjosi kažko, tačiau pati nežinojo, ko. Tik ne tokio trumpo atsakymo! teko pripažinti, kai Sigurdas pagaliau teikėsi pasakyti du žodžius. Deoiridh niekaip neparodė, kad toks atsakymas ją nuvylė. Stengėsi nesusidurti su vaikinuko akimis ir mąstė.
Nosinei nusileidus tiesiai ant žemės, Deoiridh labai tyliai atsiduso. Ji ne tik bijo prisiliesti, bet galiausiai tą padariusi beviltiškai susimauna! Atrodau kaip visiška nevėkšla... liūdna mintis atėjo į galvą.
Deja, netrukus šią problemą buvo galima pamiršti. Kadangi Deoiridh nespėjo nusukti akių, jai užgriuvus ant islando, judviejų žvilgsniai susidūrė. Tai, ko gero, mergaitę išgąsdino net labiau nei fizinis kontaktas. Žinoma, netrukus po to, kai ji pašoko, Sigurdas atsisėdo - o kas norėtų užkrentančios mergaitės pavojaus sau virš galvos? Deoiridh juto, kad vaikinas žvelgia į ją, tačiau žvilgsniams susitikti nebeleido - buvo pernelyg nejauku. Vis dėlto išgirdusi jo gilų alsavimą rudaplaukė žvilgtelėjo į koledžo draugą - ir spėjo pamatyti jo žvilgsnį, kuris atrodė... kaltinantis? piktas? suirzęs? Juk atsiprašiau! Be to, ne aš paleidau tą prakeiktą muštuką! suirzo Deoiridh ir susiraukė. Ko jau ko, bet šito nesitikėjo. Kad Sigurdas ant jos supyktų už nelaimingą atsitikimą?! O juk... Minties baigti nespėjo - ją petraukė pradėtas, bet taip ir neužbaigtas islando klausimas. Jis, deja, neatrodė labai draugiškas - vienintelis žodis, išsprūdęs Sigurdui, skambėjo pernelyg šaltai.
Prieš kelias minutes Deoiridh būtų net pašokusi iš džiaugsmo, kai Sigurdas paėmė jos nosinę. Dabar tai nebebuvo svarbu. Mergaitė juto tik apmaudą. Tikėjosi, kad islandas yra tas žmogus, kurio pagalba ji galės mokytis bendrauti. Atrodo, atleido už akibrokštą prie ežero, sutiko jai padėti. O dabar... Kam tada reikėjo apsimetinėt? liūdnai paklausė savęs Deoiridh. Nenoromis teko pripažinti: Matthew buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji išties galėjo pasitikėti. Šis supratimas, deja, buvo labai skaudus.
Naujas klausimas, kurį Sigurdas teikėsi pabaigti, buvo ištartas draugiškesniu tonu. Lyg ir. Vis dėlto Deoiridh jau suprato: šis vaikinas yra lygiai toks pat kaip ir visi kiti. Juo pasitikėti negalima - o jeigu ji manė kitaip... Ką gi, pati kalta. Labiausiai norėjosi rėžti, kad Sigurdas dabar gali pats gaudyti savo prakeiktą kamuolį, tačiau kažkas to padaryti neleido. Deoiridh bandė įtikinti save, kad tai tik nenoras atskleisti kortų - tegul Sigurdas mano, kad ji nieko nesuprato. Vis dėlto širdyje atkakliai ruseno viltis: gal vis tik Sigurdas nėra toks kaip visi? Kaip jai žinoti?
- Kodėl sutikai man padėti treniruotis? - pačiai sau netikėtai ištarė grifiukė. Sigurdo klausimą paprasčiausiai ignoravo. Kad nereikėtų žiūrėti į vaikinuką, dairėsi po aikštę to prakeikto kamuolio - nemalonių įvykių kaltininko.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 26, 2020, 08:38:17 pm
Jis padarė didžiulę klaidą. Ir vėl. Kodėl reikėjo prarasti savitvardą? Juk puikiai matė, kad tai nutiko netyčia. O Sigurdas dabar jautė, jog jo elgesys nuliūdino ir supykdė Deoiridh.
Pateikęs kur kas draugiškesnį klausimą nenusiramino, savijauta nepagerėjo. Grifas gailėjosi. Norėjo atsukti laiką atgal. Nors jie nebuvo nei draugai (o gal?), nei dar kas nors, pajuto, kad prarasti ją reikštų daug. Juk be jos neturėjo artimesnių žmonių Hogvartse. Tai supratęs, sudrebėjo. Bet šito dalyko netroško atskleisti.
Jis matė mergaitės apmaudą, nusivylimą ir tarsi pats kentėjo. Nuleido galvą. Koks aš kvailys! Tų žodžių nepakako. Keisčiausia, kad nors jautėsi bjauriai, nenorėjo prasmegti skradžiai į žemę, tiesiog vylėsi tai kaip nors ištaisyti.
Trokšdamas kai ką sužinoti, kreipėsi į Mjornirą. Ko nori? Nuskambėjo irzlus, bet kartu ir keistai globėjiškas, balsas. Kodėl tu manęs nesulaikei? Penktakursis susiraukė. Kodėl turėčiau? Juk turėtum pats save mokėti kontroliuoti. Tu jau ne vaikas. Paskutinis sakinys tarytum sprogo ir išsitaškė jo galvoje. Prislėgė krūtinę. Ak, kaip jis geidė susigyventi su šia žiauria pribloškiančios tikrovės dalimi, tačiau tai buvo netinkama vieta, netinkamas laikas.
Sigurdas pagaliau atsistojo. Kraujas jau nebėgo, todėl suglamžė nosinę ir įsikišo į kišenę. Jis nustebo, kai Deoiridh prabilo. Nejauki tyla nutrūko. Aišku, pastebėjo, kad ji atsiliepė visai ne į temą, bet, saugodamas pokalbį, nutarė apie tai neužsiminti. Ir taip buvo per daug dalykų, kurie gadino šį susitikimą.
Vis dėlto užduotas klausimas buvo toks, į kurį visai nesinorėjo atsakyti. Mintyse tuoj pradėjo skambėti įvairiausi atsakymai, iš kurių nė vienas nebuvo ištartas. Nė vienas netiko, jie visi būtų privertę pasijusti nepatogiai. Kelias sekundes jis tiesiog spoksojo į škotę, lyg būtų nieko nesupratęs. Tiesiog nenutuokė, ką pasakyti, kad neskambėtų labai absurdiškai ir kvailai. Šiaip ar taip, nuo tokio tiesaus klausimo islandas negalėjo išsisukti.
-Ee... Tiesiog... - tik tiek išspaudė, karštligiškai galvodamas tolesnį sakinį. Nors atrodė, kad jis renka tinkamesnius žodžius, iš tikrųjų lakstančios akys sakė, jog geriau rudaplaukė nebūtų to pasiteiravusi. - Norėjau pagelbėti, pasišnekėti, susiti... - pradėjo berti žodžius, žiūrėdamas ne į ją, bet kažkur virš jos. Tuomet žvilgsnis už kažko užkliuvo. O ne. Balsas trumpam užstrigo, nutraukdamas sakinį, tačiau Deoiridh galėjo nuspėti jo pabaigą.
-Pasilenk! Kamuolys! - riktelėjo.
Muštukas dar buvo ganėtinai toli, už jos nugaros, bet jis nenumaldomai skriejo į mokinius milžinišku greičiu. Po poros sekundžių turėjo atsidurti visai šalia ir kažkuriam iš jų trenkti.
Per akimirksnį galvoje susidėliojo veiksmų planas. Sigurdas atsistojo plačiau, ruošdamasis pagauti muštuką, nes šis daiktas kėlė pavojų. Na, ne mirtiną, bet užteko vieno stipraus smūgio, kad suprastų, jog nenori dar vieno vožtelėjimo. Sau arba Deoiridh. Taip pat reikėjo kažkaip išpirkti savo kaltę, kurią vis dar jautė.
Visas dėmesys dabar buvo nukreiptas į kvidičo kamuolį, todėl nežiūrėjo, ar animagė paklausė vaikinuko. Nors laukė jo, smūgis į krūtinę vis tiek buvo netikėtas. Nepaisydamas skausmo, nelaukė, kol tas nirtus kamuoliukas pabėgs, tad tvirtai priglaudė prie kūno. Muštukas niekaip nenorėjo pasiduoti, porą kartų netgi šiurkščiai kumštelėjo jį, tad Sigurdas kluptelėjo kelis žingsnius atgal, vis dar tvirtai laikydamas kamuolį. Jau kėlė pergalingas akis į Deoiridh, kai po kojomis kažkas sutraškėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 27, 2020, 08:09:23 pm
Deoiridh nežinojo, ar Sigurdas suprato jos apmaudą. Stengėsi nežiūrėti į vaikinuką, mat juto, kaip liūdesys vis labiau graužia širdį. Ji norėjo - nuoširdžiai norėjo - pasitikėti islandu, tačiau nebežinojo, ar tokia viltis kada nors sugrįš. Reikėjo tikėtis, kad jis ką nors atsakys į klausimą. Ir kad pagaliau atsakymas nebus vienas vienskiemenis žodis.
Rudaplaukė girdėjo, kad Sigurdas atsistojo, tačiau ir toliau atkakliai nežiūrėjo į jį. Įtarė, kad atsakymo nebesulauks. Nusivylimas vėl pradėjo rodyti save, kai pagaliau pasigirdo vaikino balsas. O atsakymas buvo kaip tik toks, kokio labiausiai ir nenorėjo Deoiridh: trumpas ir absoliučiai nieko nepasakantis. Animagė jau norėjo atsisukti ir tiesiai šviesiai išrėžti Sigurdui, ką apie jį mano, kai jis teikėsi išspausti dar kelis žodžius. Šis tęsinys buvo labai netikėtas. Ir Deoiridh nežinojo, kas buvo didesnis stebuklas: ar tai, kad tęsinys buvo, ar jo turinys. Mergaitė teikėsi pažiūrėti į islandą, tačiau su jo akimis nesusidūrė - šį kartą atėjo jo eilė žiūrėti nežinia kur. Tas paskutinis žodis, kurio neužbaigė koledžo draugas, kėlė pernelyg daug klausimų. Kodėl? kelis kartus pakartojo sau grifiukė, tačiau garsiai žodžio neištarė: iš pradžių buvo pernelyg nejauku, o vėliau, kai jau žiojosi, teko staigiai pulti ant žemės, nes jų link skriejo tas pats kamuolys, kuris jau sukėlė šitiek problemų. Ir aš planuoju žaisti kvidičą? Ši mintis, tokia paprasta ir žemiška, nustebino pačią mergaitę. Dabar šis sportinis žaidimas atrodė kaip kažkokia neaiški ateities vizija. Dabartis reikalavo pagaliau ką nors išsiaiškinti su vaikinuku, kuris atkakliai grūmėsi su kamuoliu. Reikia pripažinti, kad Sigurdo drąsa sužavėjo rudaplaukę. Juk ne bet kas stotų gaudyti tokio kamuolio tiesiog plikomis rankomis. Deoiridh atsisėdo ant žemės, tačiau akių nuo vaikinuko nenuleido. Buvo įdomu stebėti, kaip kamuolys ir žmogus bando įrodyti savo pranašumą. Atrodė, nė vienas neketina pasiduoti. Mergaitė pradėjo naršyti ieškodama savo lazdelės, mat norėjo kažkaip padėti Sigurdui. Deja, ji nė neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti, o ir ginklo niekaip negalėjo rasti. Nutarusi, kad teks tai padaryti vėliau, kai muštukas bus sėkmingai įgrūstas į savo vietą, Deoiridh toliau stebėjo dvikovą. Atrodė, kad vaikinas pagaliau nugalėjo kamuolį, tačiau tada kažkas įtartinai trakštelėjo. Ir tai padarė taip garsiai, kad rudaplaukė iš karto suprato: garsas būtų toks, tarsi būtų perlūžęs koks medinis daiktas. Plonas ir ilgas medinis daiktas. Keturiolikmetė stryktelėjo nuo žemės ir vos ne bėgte prisiartino prie Sigurdo. Visai nebepaisė to, kad jis kovoja su mirtinai (arba ne) pavojingu kamuoliu. Pažvelgusi jam po kojomis pamatė tai, ko ir bijojo: iš po vaikinuko bato kyšojo lazdelės galas. Neprireikė daug laiko, kad Deoiridh suvoktų: tai ne šiaip koks medinis pagaliukas, tai - jos burtų lazdelė.
Iš pradžių mergaitė supyko. Nespėjusi to parodyti ji suprato, kad Sigurdas nenorėjo to padaryti - juk jis turėjo susitelkti į prakeiktą kamuolį. Vis dėlto iš galvos neišėjo vaizdas, kaip jis aiškiai supyko ant jos pačios už tai, kad ji užvirto. Labai norėjosi tokiu pat tonu ištarti tą patį "Kodėl?" Vis dėlto Deoiridh nutylėjo. Stengėsi nežiūrėti vaikinui į akis. Vietoj to ji priėjo prie kamuolių dėžės ir įtempusi jėgas nutempė ją kiek galėdama arčiau islando. Daugiau nesugalvojo, kaip galėtų padėti. Atsistojusi per kelis žingsnius nuo vaikino žiūrėjo į jį ir laukė, kada gi jis pagaliau teiksis nulipti nuo lazdelės - mergaitei reikėjo išsiaiškinti, ar viskas jau prarasta.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 01, 2020, 03:12:34 pm
Sigurdas turėjo nujausti - ir nujautė - kad jo žodžiai mažių mažiausiai nustebins koledžo draugę. Tačiau jei ji norėjo sužinoti tiesą, ją gavo. Visai nesirengė meluoti, ypač po to, kai beveik be reikalo ir beprasmiškai supyko ant Deoiridh. Kadangi jis sukėlė neabejotinai dar daugiau minčių bei nežinomybės, spėliojimų škotės galvoje, beliko tik džiaugtis, kai akiratyje pasirodė muštukas. Jis nutraukė nejaukią tylą ir užtildė bekylančius klausimus. Bet greičiausiai tik kuriam laikui.
Grifui grumiantis su kamuoliu visas pasaulis trumpam pranyko. Dėmesys buvo nukreiptas tik į muštuko sulaikymą, ką jis iš visų jėgų stengėsi padaryti. Tačiau tas užsispyręs daiktas niekaip nepasidavė. Sudavęs kelis smūgius į ir taip sumuštą krūtinę, kamuolys, rodos, leidosi būti nugalėtas stipresnio varžovo. Vaikinukas jau norėjo kilstelėti galvą, kai ant kažko užmynė. Akys vėl nusileido žemyn trokšdamos išsiaiškinti, kas ten buvo. Bet tai išblaškė. Vos nepaleido jo. Paskutiniu momentu spėjo sureaguoti ir sulaikyti muštuką, dar stipriau įkalinti savo gniaužtuose. Tik tada Sigurdas drįso dirstelėti kur nors kitur. Žvilgsnis iškart užkliuvo už kvidičo reikmenų dėžės. Net nepastebėjo, kaip Deoiridh ją atitempė. Mintyse tyliai padėkojo, nes žodžiai vėl greičiausiai būtų sukėlę šiokį tokį nejaukumą. Pripildytas keisto džiugesio, lyg nugalėtojo euforijos, jis prisiartino prie skrynios su kamuoliais.
Pagaliau įgrūdęs muštuką į savo vietą ir uždėjęs apsauginius diržus, šiaurietis atsiduso iš palengvėjimo ir gal netgi nuovargio. Nusibraukė suprakaitavusius delnus į džinsus, bet šie vis dar buvo nemaloniai drėgni ir šilti. Skaudėjo viską. Rankas, šiek tiek maudė raumenis, ypač krūtinę, ant kurios neabejotinai turėjo atsirasti keletas didelių mėlynių. Tuomet kai ką prisiminė. Pasisuko Deoiridh pusėn, akimirką bandė įžiūrėti ant žolės gulintį daiktą, kol galiausiai atsidūrė šalia jos. Islandas, vis dar nepratardamas nė žodžio, žvilgtelėjo žemėn. Pailgas šviesus pagaliukas - lazdelė - buvo perlaužtas per pusę.
-Čia tavo? - paklausė, norėdamas išsklaidyti tylą, nors numanė animagės būsimą atsakymą.
Pasijautė nesmagiai. Rodos, viskas privalėjo pasitaisyti jam sugavus patrakusį muštuką, bet ne. Jis būtinai turėjo užlipti ant nežinia iš kur atsiradusios škotės burtų lazdelės. Tai  tikriausiai suteiks priežastį jai niršti ant Sigurdo. Tačiau, kas keisčiausia, kol kas jokių piktų žodžių ar susiraukusių minų jos veide nebuvo. Žinoma, tai stebino, tad nuotaika vos vos pasitaisė, nes jam kol kas neteko tapti pykčio auka. Vis dėlto, kaltės jausmas neišgaravo kaip dūmas, jis greičiau graužėsi į kaulus, sroveno kraujagyslėmis tarsi nuodai. Euforija, kurią dar visai neseniai jautė, buvo išnykusi. Negana to, atsirado dar kai kas. Šviesiaplaukis iš tikrųjų suprato, ką išgyveno Deoiridh: buvo patyręs tai savo kailiu. Laukė jos reakcijos. Juk kai neteko savojo pagaliuko, baisiai pyko ir nenorėjo pasitikėti tuo žmogumi, su kuriuo ten buvo, nors tik iš dalies ta klastuolė buvo kalta. Sigurdas dar ir dabar žinojo turintis pyktį, bet šis buvo toks išblukęs ir neaiškus, kad vargiai galėjo vadintis neapykanta.
Ateidamas čia jis troško tik susitikti, pagelbėti, o štai kas gavosi! Akimirksnį prarado savitvardą, sulaužė jos burtų lazdelę, kas dar atsitiks? Jau nekalbant apie muštuko paleidimą sau į nosį ar... Mintys savaime nukrypo prie dar vieno atsitikimo, bet vaikinukas laiku užgniaužė tai ir prisivertė prabilti:
-Aš... Atsiprašau... - sakinys netikėtai pavirto į šnabždesį. Reikėjo kažkaip užpildyti nemalonią tylą ir islandas labai nenoromis prašneko, prisimindamas apskretusį raudonplaukį bomžą:
-Žinau, kur galėtum pigiai gauti naują lazdelę...
Po šių žodžių užsimerkė, lyg nenorėdamas matyti perlaužto pagaliuko, galbūt jų keisto bendravimo pabaigos.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 05, 2020, 12:22:23 pm
Prakeiktas muštukas, tapęs visos keistos ir nemalonios situacijos kaltininku, dabar tapo gelbėtoju. Buvo daug paprasčiau pulti ant žemės ar vėliau iš padilbų žiūrėti, kaip Sigurdas kovoja su tuo nenuorama. Deoiridh stebėjo islandą ir nejučia žavėjosi jo drąsa ir stiprumu. Šis suvokimas labai išgąsdino mergaitę. Visa laimė, dabar nereikėjo nieko sakyti.
Ar Deoiridh tikėjosi padėkos už tai, kad atvilko sunkią dėžę? Ko gero, nuoširdus atsakymas būtų "taip", tačiau iš dalies ji buvo dėkinga ir už tai, kad Sigurdas nieko nesakė - tai apsaugojo ją pačią nuo bet kokio kalbėjimo.
Muštukui atsidūrus dėžėje Deoiridh apėmė dvejopas jausmas. Visų pirma, ji pajuto palengvėjimą: kamuolys saugiai pririštas, jis nebegrasins. Kita vertus, šis saugumas atlaisvino tiek mintis, tiek žvilgsnį. Į Sigurdą atvirai žiūrėti vis dar nesinorėjo, tad Deoiridh nebežinojo, kur padėti akis. Galiausiai mergaitė nuleido žvilgsnį į žolėje tebesimėtančią lazdelę. Ir čia pat to pasigailėjo - tai patraukė vaikinuko dėmesį. Jam prisiartinus, rudaplaukė vos susilaikė instinktyviai neatsitraukusi: kito žmogaus - ypač šio - buvimas visai šalia vis dar vertė ją jaustis nepatogiai.
- Aha, - teištarė ji ir labai tikėjosi, kad balsas nesudrebėjo. Bandė suprasti, ką jaučia dabar. Žinoma, nesidžiaugė dėl tokio įvykių posūkio. Vis dėlto kiek pagalvojusi suprato, kad nejaučia ir pykčio ar liūdesio. Galiausiai Deoiridh nusprendė, kad tai yra rūpestis. Ir netgi ne dėl to, kad ji prarado galimybę atlikti pamokose skirtas užduotis. Iš kur aš gausiu pinigų naujai? rūpinosi grifiukė puikiai suprasdama: jeigu ji paprašytų, Matthew lazdelę jai tikrai nupirktų. Bet jo prašyti negalėjo - ypač po to, kai iki pat šiol dar neapsilakė herbologijoje.
- Juk tu dėl to nekaltas, - į nelauktą atsiprašymą atsakė Deoiridh. Tiesą sakant, tokių žodžių neplanavo, bet dabar suprato, kad nenori pykti ant Sigurdo. Jau buvo beveik pamiršusi keistą jo... išpuolį, kuris, tiesa, buvo nutrauktas vos tik prasidėjęs. - Pati žiopla, kad ją numečiau.
Deoiridh prisiminė, kodėl buvo išsitraukusi lazdelę, ir susigėdo: islandas gavo į nosį, po to kovojo su muštuku, o ji nė nepaklausė, kaip jis jaučiasi. Žiojosi tai ir padaryti, kai Sigurdas teikėsi ištarti visą sakinį. Tai buvo netikėta, bet kartu ir smagu - gal kada nors jie sugebės normaliai pasišnekėti?
- Eee... Būtų gerai, - sumurmėjo Deoiridh. Nelabai norėjo sakyti, kad neturi nė trijų knutų, tad tik pridūrė: - Ačiū.
Apžvelgusi aikštę mergaitė puikiai suprato: ji kvidičo šiandien tikrai nebežais. Jeigu susimaus per rungtynes, galės kaltinti tik save. O štai Sigurdui, ko gero, teks apsilankyti ligoninėje. Ir kas dėl to kaltas? Dar kartą ji!
- Ačiū už gerus norus, - nelabai jaukiai sumurmėjo rudaplaukė. - Ir atsiprašau, kad taip išėjo. Manau, tai reikėtų keliauti pas seselę. Eime, galiu... palydėti.
Deoiridh labai nustebo dėl šios ilgos iškalbos. Staiga tirštai išraudusi ji žvilgtelėjo į Sigurdą ir skubiai nuleido akis į kamuolių dėžę. Paėmusi ją ėmė tempti persirengimo kambario link. Teliko tikėtis, kad Sigurdas eina iš paskos.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 09, 2020, 10:44:15 pm
Aš nekaltas?! Sigurdas nustebęs pasisuko į Deoiridh ir pakėlė antakius. Siaubingai keista buvo girdėti, kad ji kaltina save ir tik save, jog prarado magiškąjį pagaliuką. Juk jis tokioje pačioje situacijoje labiau vertė kaltę kitiems, baisiai pyko, o dabar iš škotės lūpų to visai nebuvo girdėti. Neatrodė, kad ketina niršti, rėkti ar kitaip išreikšti viduje glūdinčias emocijas. Savaime aišku, jos egzistavo, bet kažkodėl animagė jų nerodė. Vis dėlto, tai veikė kaip neįprastas padrąsinimas, tad vaikinukas kalbą nukreipė šiek tiek kitur.
Palengva užsimerkė bei negirdimai atsiduso. Regis, lazdelės sulaužymas neturėjo daug įtakos jų bendravimui. Nuskambėjus tyliam paraginimui kalbėti toliau, jis truputėlį nudžiugo ir tarė:
-Turėtum susisiekti su tokiu Kaidenu Byrne.
Rodos, visai neseniai, o iš tikrųjų jau prieš metus, sužinojo apie šį žmogų. Niekad nesitikėjo, kad jo vardą tars dar kitam asmeniui, ypač Deoiridh. Pasijautė geriau, galėdamas bent taip padėti jai, bet išgirdęs padėką islandas tik linktelėjo. Visų pirma, eilinį kartą nenutuokė, ką sakyti. Nors ne, taip teigti būtų buvę gan netikslu, tiesiog... Be to, mergaitė ėmė žvalgytis po kvidičo aikštę, todėl ir jis nukreipė dėmesį nuo vargšo pagaliuko. Apsidairė. Įdėmus žvilgsnis vėl nukrypo į grifę, vos tik ši prabilo. Šįsyk ne be priežasties. Dar vienas ,,ačiū‘‘ keistai paveikė Sigurdą - jo akys nelauktai suspindo, bet tuoj pat ir apsiblausė, neleisdamos škotei to pastebėti. Kiek nuleido galvą po kitų jos žodžių, nes darėsi keista girdėti vis dažnėjančius atsiprašymus ir padėkas, pradžioje tartus labai šykščiai. O dabar jie birte biro iš lūpų. Šiaurietis nespėjo nei pagalvoti apie tai, nei įsiterpti, kai Deoiridh užsiminė apie seselę. Reikia pripažinti, jis buvo visai užmiršęs muštuko smūgį į nosį. Truputį suraukęs antakius atsargiai ją pasičiupinėjo. Tos vietos neskaudėjo, ji nebuvo persikreipusi, tad buvo galima ramiai teigti, kad į ligoninę vaikinukas neis. Nesvarbu, kaip baisiai atrodė sukrešėjęs kraujas.
-Ne, man tikrai viskas gerai... - paprieštaravo, dar ketino kai ką pridurti, tačiau greitai nutilo, pamatęs paraudonavusią škotę.
Trumpam susidūrus su jos mėlynomis akimis, pajuto vos vos lengvą karštį skruostuose, o gal jam taip tik pasirodė. O gal ir ją papuošęs rausvumas buvo tik vaizduotės žaismas? Akimirką suabejojo net tuo, bet Deoiridh, netikėtai nudelbusi žvilgsnį, ėmė tempti kamuolių dėžę iš aikštės vidurio. Greičiausiai tai nebuvo prasimanymas.
Islandas sutrikęs jau žingsniavo iš paskos, kai dar kartą užlipo ant lazdelės. Mintyse nusikeikęs, paėmė visiškai perlaužtą šviesaus medžio pagaliuką ir įsikišo į kišenę. Tuomet, kiek pabėgėjęs, jis netaręs nė žodžio sugriebė kitą skrynios rankeną.
Neaišku, ar ta tyla, kuri įsivyravo tarp mokinių buvo jauki, tačiau ji leido grifui susigaudyti jausmuose ir emocijose. O pasirodęs raudonis vėl greitai blanko.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 22, 2020, 04:20:14 pm
Pakelti antakiai šiek tiek nustebino Deoiridh. Ar ji turėjo reaguoti kitaip? Ar ir vėl susimovė? Mintyse perkračiusi savo žodžius niekaip negalėjo suprasti, kas iššaukė tokią islando reakciją. Neatrodė, kad labai nusišnekėjo ar pasakė kažką grubaus... Deja, panašu, kad Sigurdas yra vienas iš daugelio žmonių, kurių ji nėra pajėgi suprasti.
Dar vienas sakinys, kurį koledžo draugas sugebėjo ištarti be pertrūkių, keistai pradžiugino Deoiridh. Ji įsidėmėjo paminėtą pavardę, bet daug svarbiau nei ta informacija buvo faktas, kad Sigurdas vis dėlto geba neužsikirsdamas pasakyti net kelis žodžius. Mergaitė tik linktelėjo padėkodama, tačiau nieko neatsakė - kažkodėl pasidarė baisu, kad balsas gali išduoti pernelyg daug.
Tiesą sakant, kažką tarsi išdavė ir lakstantis Sigurdo žvilgsnis. Vienu momentu rudaplaukė jautėsi nejaukiai, nes vaikinas įdėmiai ją stebėjo, bet štai jau po akimirkos buvo galima nusiraminti, mat jis nukreipė žvilgsnį į šalį. Animagė bandė suprasti, ką visa tai galėtų reikšti, tačiau sekėsi sunkiai. Tam, ko gero, labiausiai trukdė bendravimo su žmonėmis praktikos stoka. Atrodė, kad daugelis žmonių perskaito jos emocijas kaip atverstą knygą. Kodėl tuomet ji pati nesugeba nieko išskaityti?! Tai buvo šiek tiek gąsdinanti mintis, tačiau ją pavyko nustumti į šalį: Sigurdui reikėjo pagalbos, ir ji buvo nusiteikusi tą pagalbą suteikti. Dėl tos priežasties vaikinui pasakius, kad jam viskas gerai, buvo labai apmaudu: Deoiridh norėjo jam padėti. Taip pat norėjo tiesiog praleisti dar šiek tiek laiko kartu - nors tai prisipažinti buvo baisu net ir sau. O dabar... Jeigu jis išties neis į ligoninę, jiedu jau visai netrukus turės išsiskirti, o kitą susitikimą į nežinomus tolius nukels ta pati baimė ir sutrikimas, kuris trukdė normaliai pasikalbėti. Ši mintis buvo liūdna, tačiau rudaplaukė puikiai žinojo: Sigurdas neturi teisės sužinoti, kaip ji jaučiasi.
- Jeigu esi tikras, kad viskas gerai, tada puiku, - sumurmėjo mergaitė. Įsidrąsinusi pažvelgti į islando veidą Deoiridh lyg ir pastebėjo lengvą raudonį, kas gerokai trikdė. Neįsivaizdavo, ar į tai reikėtų reaguoti, ar apsimesti, kad nepastebėjo, bet nutarė pastarąjį variantą esant paprastesnį, tad tiesiog patylėjo.
Neilgai trukus Sigurdas prisidėjo prie sunkios skrynios tempimo. Škotė žvilgtelėjo į jį ir galvojo padėkoti, tačiau tįsti dėžę vis tiek buvo sunku, tad ji susitelkė ties tuo. Jautė, kad tarp judviejų yra kažkoks keistas tarpusavio supratimas. Jis buvo nelabai pažįstamas, tačiau tikrai malonus. Galvą nedrąsiai pradėjo kelti viltis: galbūt jiedu sugebės susitikti ir pasišnekėti pakankamai greitai? Gal kada nors netgi pavyks pabendrauti be jokių nesąmonių?..
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gegužės 27, 2021, 11:19:58 am
     Buvo saulėta diena. Tokia diena, Vanesą dažniai gąsdindavo, nes saulėje nelabai jai ir galima būti. Bet juk vis vien, jei jau gyveni tarp žmonių, tai turi turėti kažkiek žmogiškumo ir retkarčiais pasirodyti saulėje (kaip ir kartais valgyti žmonių maisto, kad nekiltų per daug įtarimų). Tad šiandien Elizabet nusprendė padaryti tą „išimtį“ ir vietoj to, kad eilinį savaitgalį slampinėtų požemiais, ji šiandien vėl eis į lauką, į tą saulę.
     Apsivilkusi savo apsiaustą, kad saulė nesukeltų skausmų, ji išskubėjo iš Klastunyno bendrojo kambario ir savo vmpyrišku greitumu pralenkusi kitus netrukus buvo prie pagrindinio išėjimo iš mokyklos į saulės šviesos užlietą kiemą. Akimirką abejojo, bet netrukus žengė į saulę.
     Saulės spinduliai mėgino glostyti (nu ne, neglostyti, o veikiau deginti) klastuolės veidą, bet ši tik dar smarkiau užsitraukė apsiausto gobtuvą, kad net jos vyšninių akių nebesimatė. Na ir durnai atrodau. Jau beveik vasara, o aš lauke su mantija!
     Ilgai nelaukusi ir nestovinėjusi vienoje saulėtoje vietoje, Elizabet pasiruošė kur nors eiti. Bet kur? Prie ežero? Nach... Prie ežero būriavosi daugelis mokinių, tai nelabai ir norėjosi kristi visiems į akis su savo apsiaustu šilčiausią dieną lauke, kai visi vos ne išsiplikinę vaikšto. Greitomis apžvelgusi visą (ar bent jau dalį jo) Hogvartso kiemą (Ach... Kodėl jų visur tiek daug?!) pagaliu rado vieną vietelę, kurioje beveik nebuvo mokinių. Tai buvo kvidičo aikštė. Keista, bet šiandien, kai toks geras oras, nesitreniravo nė viena komanda. Jaunoji vampyriukė nė neįsivaizdavo ką tenai veiks, bet vis dėl to patraukė link kvidičo stadiono.
     Netrukus pasikusi stadioną, ji apsidairė ir įsiklausė. Čia nebuvo nė vieno mokinio, buvo taip tylu... Kol sugalvos, ką veikti šiame stadione, mergina pasitraukė į pavėsi, nes kad ir su apsiatu, bet vis tiek saulėje nebuvo malonu, atrodė lyg kas su adatų galiukais kas nenustojamai ją badytų.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Gegužės 27, 2021, 12:00:55 pm
Savaitgalis Hogvartse buvo išties saulėtas ir malonus, nors ir Vegard nemėgo dienų jis sugebėjo išeiti į tą sumautą lauką. Vienas kitas mokinys kalbino Vegard ,bet šis savo ruoštu tik abejingai žvilgtėdavo ir patraukdavo savo keliais. Dėl to Vegard ir neturėjo labai jau daug draugų, bet ne tai svarbiausia. Saulė spigino labai jau baisiai, su kelnėmis ir baltais marškiniais buvo per karšta, o ką dar kalbėti apie apsiaustą? Šiandieną Vegard norėjo praleisti ramiai be jokių pokalbių, kvailų mokinių ir jų kalbinimų, nesinori ir sutikti kokio paiko profesoriūkščio kuris vis priekaištautų dėl Vegard elgesio. Taip ir norėjosi visus pasiųsti ,bet juk norvegas išauklėtas ir taip nesielgia ar ne? Tai užknisa, prakeikta mokykla. Pamintyjo jaunuolis. Juodi plaukai spindėjo saulėje, o jau lūpos...Apie jas geriau net nekalbėti. Ir kur man dabar dėtis? Apsižvalgęs Vegard išvydo jau pažįstamus bokštus padabintus žalia, raudona, mėlyna bei geltona spalvomis - Kvidičo aikštė. Nors ten ir galėjo būti žmonių, varžybų ar treniruočių tai nesustabdė klastuolio nors visai neseniai jis manė priešingai. Vaikinas patraukė link ten. Po keletos brangių minučių Saeterhaug jau stovėjo ten - Pagrindinėje aikštėje ir apsižvalgęs ,net nustebo iš tiesų net apsidžiaugė jog nėra žmonių, bet jo laimę sutrukdė juodas siluetas, tiksliau mantija. Pro uždengtą veido vietą matėsi keletas veido bruožų - Elizabet Vanesa Von Chang, jau sena pažįstama, kad ir būtų keista Vegard norėjosi su ja kalbėtis tad nuėjo link jos.
-Sveika, Elizabet Vanesa Von Chang, ką čia veiki tokią saulėtą dieną, ir kodėl tu su žiemine mantija?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gegužės 27, 2021, 02:44:03 pm
     Aha... Nėra ką veikit. O ir dėtis nėr kur. Liko stovėti čia ir laukti... Stebuklo? Ne, stebuklų nebūna, tik Magija, su kuria Vanesa susidurią kiekvieną dieną. Tos Magijos buvo jau per daug, tai jeigu kas nors tokią Magiją pavadintu stebuklu, tai Elizabet spirtu jam į nosį. Stebuklas būtų... Kad ir kokios nors įdomios veiklos atsiradimas. Va, čia jau panašiau į stebuklą. Bet ir tai šią dieną buvo abejotinas dalykas, kaip turbūt ir bet koks kitas stebuklas.
     Tokiomis dienos kaip ši, japonė tarsi negyvuodavo. Kartais tikrai jausdavosi ta gyvoji numirėlė, apie kuriuos metų pradžioje pasakojo Hayato-denka. Tos dienos būdavo nekokios, jokios nuotaikos, jokios veiklos... Nieko! Tada būdavo tikra palaima naktis, kai galėdavai išeiti medžioti, tik ir tai ne visada padėdavo nuo blogos nuotaikos. Juolab dabar, kai iki medžiojimo valandos liko baisybė laiko.
     Nebežinodama ką daryti toliau, Vanesa tarsi suakmenėjo. Net stiprus šilto vėjo gūsis jos plaukų nė nepajudino, stulbinama! Taip, taip kartais nutikdavo - gal tai tiesiog vampyriškas dalykas? Gali būti...
     Jaunoji vampyrė taip giliai užsigalvojo, kad net su savo sustiprinta klausa ji neišgirdo, kaip kažkas prie jos priėjo.
     - O! - nustėro Elizabet ir dar kartą suakmenėjo (kaip tik tada pūstelėjo vėjas, o jos plaukai vėl nė nepajudėjo). Ji buvo labai nustebusi dėl dvejų dalykų: pirmas, tas, kas prie jos priėjo buvo Vegard; antras, jis prisiminė visą jos ilgą ir sudėtingą vardą, kurį visi sugeba pamiršti per dieną ar dvi. Ir kai suprato, kad tai ne kas kitas, o Vegard, ji nežino pykti ant jo, kad taip pasielgė su ja, o dabar lyg niekur nieko sveikinasi, ar džiaugtis, kad vis dėl to jis apie ją pagalvoja ir net užkalbina. Kol merginoje maišėsi šie du jausmai ir virė chaosas, jie nesuvokiamą laiko tarpą prastovėjo tyliai žiūrėdami vienas į kitą. Juodaplaukė net prarado laiko nuovoką, tad negalėjo pasakyti, jie čia stovi penkias minutes ar jau tris valandas. Galiausiai ji susiėmė ir nusprendė, kad iš pradžių ant Vegard'o baisiai supyks, o paskui kiek pasidžiaugs, kad jis vis dėlto jos nepamiršo.
     - Tu!.. Drįsti kaip niekur nieko ateiti ir dar mane šnekinti lyg nieko nebūtų buvę! - kai jau pratrūko, tai pykčiui lietis buvo tikrai lengva. - Žinok tai nieko nekeičia! - toliau varė ji savo. - Ir kad ir ką sakysi, niekada nepamiršiu tai ką padarei! Ir tavo žiniai, čia visai ne žieminė mantija! Ji tiesiog mantija... Pavasarinė! - tada dešine ranka pagriebė mantijos dešinį šoną ir dramatiškai apsisukusi bei leidusi mantijai taip pat dramatiškai paplevėsuoti, pasivertė į šikšnosparnį ir nuskrido už vienos iš tribūnų, kur Vegard'as negalėjo jos matyti. Jos mantija ir kiti drabužiai pasiliko ant žemės, o pats šikšnosparnis jau buvo toli nuo jų - už tribūnų. Tiesa, Vanesa labai troško, kad Vegard'as pradėtų šaukti ją prašydamas sugrįžti ir tada ji galėtų parskirsti ir viską pradėti iš naujo. Tuo pačiu ir pasidžiaugti, kad jis vis dėl to čia ir noriai su ja kalbasi.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Gegužės 27, 2021, 04:19:31 pm
Didžiulėje aikštėje kartas nuo karto papūsdavo vėjelis ir pakedendavo plaukus ,bei žalią kaklaraištį. Galvoje sukosi daug idėjų, kai kurios būdavo visai nelogiškos, kitos net kvailokos ,bet visos jos buvo naudingos. Užpakalinėje kelnių kišenėje kuri buvo didesnė nei įprastai gulėjo nepatogi šeivamedžio lazdelė, na suprantama apsaugai kiekvienas turi turėti su savimi lazdelę. Von Chang išties gąsdino, kaip vampyrė ji buvo pernelyg jau išbalusi. Tai kėlė menką pasišlykštėjimą bendraklase. Vegard išties laukė kažkokio ,,siurprizo'' iš merginos ,nes po praeito karto...Nežinia ką ji gali sugalvoti. Bet juk Saeterhaug visuomet pasiruošę, tiesa? Klastuolis pradėjo viduje juoktis, tik pats dar nesuprato kodėl. Jis stovėjo priešais baltą kaip popierius merginą ir laukė atsakymo, ar bent ko nors netikėto. Laimei, tiksliau nelaimei jo noras išsipildė Elizabet pradėjo rėkti kaip nenormali, o Vegard savaime aišku klausėsi ir tikėjosi nebūti prikultas. Rėkimas kuris jau formavosi į isteriją buvo nesustabdomas ir nesuvaldomas ,bet klastuolis tuo džiaugėsi, dievaži - nereiks aušinti burnos. Tai tesėsi neilgai ,bet atrodė jog ji rėkia jau du metus be sustojimo! Galiausiai ji nurimo ir pasivertė gyvūnu kurio pavadinimą Vegard tiesiog pamiršo. Jis labai norėjo jai pasakyti tai ką turėjo ,bei norėjo tad pasielgė ne savo profiliu.
-Gerbiama Elizabet, malonėtum sugrįžti? Aš juk tik noriu papasakoti tau tai ką reikia ir privalau papasakoti, dievaži tu tiek rėkiai, dabar mano eilė, jeigu tu nesugrįši tai bus neteisinga ir nedraugiška tavo atžvilgiu, nagi nebūk grafas drakula ir apsigręžusi nusileisk kaip Airbus A320.,-Sumalė visišką nesąmonę juodaplaukis.,- Tiesiog sugrįžk ir išklausyk ką turiu tau pasakyti.
Vegard nesitikėjo jog ji sugrįš, bet tai parodys laikas. Giliai įkvėpęs vaikinas užsimerkė ir laukė Elizabet Vanesos Von Chang sugrįžimo, o galbūt palikimo ir šios draugystės nutraukimo.
-Jei tu nesugrįši, manęs daugiau nebepamatysi, niekada.,-Dar išlemeno klastuolis.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gegužės 27, 2021, 07:40:24 pm
     Buvo tylu. Viena tyli akimirka. Antra. Trečia. Ketvirta. Penkta... Ne, taip negali tęstis! Tyla jau užgožė Vanesos ausis - daugiau taip negali tęstis. Tik ne dabar, tik ne jai - NE! Jeigu jau Vegard tuč tuojau nenutrauks tylos, tai tada... Tada tikrai teks iš čia dingti ir vėl užsisklęsti Hogvartso požemiose ir nebeišlysti daugiau į lauką.
     Mergina jau ruošėsi skristi link Hogvartso, nes tai darėsi nebepakenčiama, bet staiga tylą nutraukė gražus Vegard'o balsas. Tiesa, jis nebuvo tas, kurį Vanesa pažinojo, jis buvo kitoks - šaltas ir kiek atšiaurus. Bet vis vien, jis buvo geriau už tylą. Ir kad ir kokio jis šaltumo, jaunoji vampyrė vis vien jo atidžiai klausėsi. Tas balsas... Jis po truputį šiltėjo, bei tuo pačiu nešė gerą žinią - Vegard, kaip ir Elizabet norėjo, prašė merginos sugrįžti. Tiesa, neatrodė, kad todėl, kad ji jam rūpi, labiau atrodė, kad tik todėl, nes privalo kažką pasakyti. Bet ką? O kas jei privalo pasakyti kažką, kas tik ją dar labiau įskaudintų? To ji leisti negalėjo, nes vien Vegard'o pasirodymas kiek jausmų sukėlė, tai jeigu dar kažką pasakytų... Ne, tai visiškai palaužtų jaunąją vampyrę.
     Galiausiai, ji nusprendė, kad ir ką Vegard'as besakys, vis vien, kaip jis pasakyti, taip ji išklausti - privalo. Netrukus apskirdusi ratą aplink tribūną, kol Vegard'as atkakliai žiūrėjo tribūnos link, lyg tikėdamasis kad būtent iš ten išlys Elizabet, ji jam nematant už nugaros pasivertė dailiu, perblyškusiu žmogumi. Netrukus į merginos kūną lyg tūkstančiai peilių susmigo - ji buvo saulėje, be apsaisto (apsiaustas po tranzfigūracijos vis dar gulėjo ten, kur paskutinį kartą vampyrė buvo žmogišku pavidalu). Ši vos nesuklykė iš skausmo, bet susilaikė ir pasinaudojusi kol klastuolis jos nemato, žengusi žingsnį prabilo.
     - Aš klausausi. - ji kalbėjo labai monotoniškai, bet matėsi, kad Vegard kiek sutriko išgirdęs Vanesos balsą iš visai priešingos pusės nei tikėjosi.
     Vampyrę tūkstantis peilių smaigstė ir dūrė vis gilyn į jos kūną, bet ši bandė išlikti rami ir nebėgti kaip pamišusi į pavėsį. Deja, tai buvo labai sudėtinga, bet ji stengėsi bent jau iki galo išklausyti Vegard'ą. Na, visai nepavyko išlikti ramiai, aiškiai galėjai matyti kaip ji kiek spurda ar be garso kartais suklykia nuo aštrių saulėtų peilių dūrių.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Gegužės 28, 2021, 09:23:54 am
Mergina šikšnosparnio pavidalu skraidė dar keletą minučių. Jos mantija gulėjo sukritusi į vieną vietą. Vegard dairėsi laukdamas kol bendraklasė sugrįš ir vėl stovės priešais. Vegard pajuto keistą jausmą, šis jau buvo pažįstamas. Ar gali truputėlį greičiau? Mintyse paskubino Elizabet'ę. Sutapimas ar ne bet ji jau stovėjo priešais. Vegard išsitraukė lazdelę:
-Accio mantiją!
Draugės mantija įskrido į vaikino rankas. Šis atsargiai priėjo prie Elizabet ir užmetė jai mantiją, juk vampyrams skauda kai juos apšviečia saulė, tiek juodaplaukis tikrai žinojo. Jis pajuto malonų žolės kvapą ir kavos kvapą? Tai buvo neįmanoma ,bet juk nesivaidens kavos kvapas. Vaikinas mąstė kaip pradėti pokalbį, juk jis toks svarbus, įsistovėjo kurtinanti tyla. Ją reikėjo tuojau pat nutraukti, nes mintis buvo laikyti vis sunkiau ir sunkiau. Atrodė tuoj žodžiai išskris iš burnos ir susimalę išeis tikra nesąmonė.
-Taigi, pradėsiu manau ir pasakysiu ką norėsiu.,-Pasakęs pirmajį sakinį vaikinukas vėl nutilo.
Na ir kodėl man neišeina? Kvailys. Tokios mintys paspartino žodžių išsiveržimą.
-Elizabet Vanesa Von Chang! Aš tavęs negaliu pakęsti, bet...,-Tai buvo viskas ką jis sugebėjo pasakyti, bet tai buvo tikrai ne viskas. Vegard jautėsi kaip kvailys.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gegužės 28, 2021, 09:51:23 am
     Prakeiktoji saulė! Būk prakeikta apmažimas! nesitvardė vampyriukė, į kurią vis dar smigo tie saulėti peiliai. Tas skausmas... Jis buvo nepakeliamas, per jį veik nebesigirdėjo ką šneka Vegard, tarp to, nebesigirdėjo ir Vegard'o kerų panaudojimo, tad kai ant merginos užkrito jos pačios mantija ši labai nustėro. Bet reikia pripažinti, jautėsi labai dėkinga - kas gali būti nedėkingas, kai tave apsaugo nuo tūkstančio aštrių peilių smingančių tau gilyn į kūną?!
     - Ačiū... - tyliai sumurmėjo ji ir pažvelgė tiesiai į Vegard'o veidą savo ryškiai vyšninėmis akimis. Ak, tas veidas... Jis visada bus tobulas, nesvarbu ką besakys. Mergina su didžiuliu palengvėjimu, kad jos nebebado tie aštrūs saulės peiliai, stovėjo prie klastuolio ir laukė kada šis prabils. Nesvarbu, prabils už keletos sekundžių ar už dviejų amžių, jai tiks, ji palauks.
     Ir tada, iš Vegard'o įstabių lūpų išsklido pirmas sakinys. Jis buvo gana keistas, bet Vanesa jį priėmė. Vampyrė įstabiai švelniai prislinko prie klastuolio ir švelniai suėmė už rankos, o tada šnypštelėjo jam:
     - Sakyk, aš pasiruošus, - ir, kas jai nebūdinga, šyptelėjo. Vis dar nepaleisdama vaikino rankos ji laukė ką jis pasakys ir štai, tie žodžiai išsklido iš jo lūpų lyg dar didesni ir pavojingesni peiliai nei tie, kurie neseniai smigo juodaplaukei į kūną.
     Klastuolė staigiai paleido vaikinio ranką ir atšlijo nuo jo. Ji... jis.. Man...Manęs nek...ne..n..nekenčia?! perbalusiu (nors ir taip jos veidas visada baltas kaip kreida, bet šį kartą buvo dar baltesnis) veidu ji susmuko ant žemės. Tokios žinios ji nepakelė, ne, tik ne tokią. Kodėl? Kodėl būtent jos? Kodėl būtent ją aplankė ši kančia?     
     Bet... Kažkas neleido jai susmukti ant žemės ir savo kūnu pajusti minkštos pavasariško žolės. Kažkas pagriebė ją už liemenio, jai dar nespėjus pasiekti žolės. Kažkas ją pakėlė ir vėl pastatė ant kojų. Pastatė priešais pat Vegard'ą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Gegužės 28, 2021, 02:49:11 pm
Vegard jautėsi kaip paskutinis kvailys, jog pasakė tokį dalyką, tai išties buvo tiesa, bet ir dalis melo. Juk Vegard iki ausų įsimylėjęs Elizabet, o to pasakyti nesugeba. Jam buvo gėda ir nejauku. Jos balsas buvo lyg muzika ausims, jos dėkingumas tarsi pūkelio prisilietimas, o jau rankų švelnumas... Elizabet Vanesa paėmė už rankos juodaplaukį, ir šis išraudo kaip burokas ir negalėjo net pajudėti iš tos begalinės laimės. Žinoma tai truko neilgai, bet tai buvo geriausios gyvenimo akimirkos. Vegard norėjo rėkti, verkti ir šokti vienu metu, bet tai būtų viršūnė. Teko susilaikyti. Vampyriukė pradėjo smukti ,bet Vegard stipriai sugriebė jos liemenį ir neleido kristi ant aikštės žolės. Jis pastatė merginą ant kojų, patvarkė jai plaukus bei mantija ir priėjęs šalia pridėjo lūpas prie jos ausies ir tyliai tarė:
-Bet...Bet tuo pačiu ir labai myliu...,-Išsakęs savo jausmus Vegard pabučiavo Elizabet į žandą.
Galbūt tai buvo klaida? Prisipažinimas. Juk jiems abiems tik apgailėti dvyliką metų, bet juk meilei negalioja jokie terminai. Vegard buvo pasiruošęs viskam, tiek antausiui, tiek ašaroms, tiek apkabinimui ,bet viskas galėjo pasisukti kita linkme. Klastuolis lyg prikaltas stovėjo priešais išbalusią merginą, ir žiūrėjo ir jos vampyriškas akis laukdamas atsakymo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Liepos 16, 2021, 06:13:36 pm
     Elizabet stovėjo priešais Vegardą pati to nenorėdama, bet kojos jos neklausė, todėl negalėjo bėgti tolyn. Dailiu baltu jos skruostu riedėjo ašaros. Juk tai buvo neįmanoma! Kaip? Kaip vaikinas, kuriam Elizabet pat...
     - Bet...Bet tuo pačiu ir labai myliu... - nutraukė juodaplaukės vampyrės "depresiją" Vegardas.
     Aišku, tai gali būti gryniausias melas. Ką gali žinoti - gal jis tik pamatęs depresuojančią vampyrę tiesiog pasakė bet kokią nesąmonę, kuri galimai prasklaidys jos niūrias mintis? O gal, jis tiesiog taip norėjo pašiepti Vanesą? O gal taip norėjo atsiimti savo žodžius, įskaudinusius merginą? O gal...
     Tų "gal" buvo milijonų milijonai, bet vienas "gal" buvo kitoks. Jis... Jis skamba taip: o gal Vegardas pasakė tiesą? Gal iš tikrųjų ją mylėjo? Ar tai gali būti tiesa?..
     Ir tada visas abejones išsklaidė nuoširdus vaikino bučinys.
     Šis bučinys, kad ir koks jis trumpas buvo, pagaliau leido Elizabetei suvokti vieną svarbų dalyką. Nu gal ne suvokti, bet pripažinti. Ji jį taip pat myli. Mylėjo nuo pat pirmos judviejų susitikimo akimirkos. Ir kaip ankščiau to nesuprato? Juk tai akivaizdu - Vanesa pagaliau rado savo gyvenimo (ar per daug dramatiškai pasakyta?) meilę! Savo sielos antrąją pusę!
     - Ir... ir aš tave myliu. Labai. Amžinai mylėsiu.
     Tai ištarusi ir supratusi šių žodžių stiprumą ir tikrumą, Elizabet vėl apsipylė ašaromis - tik šį kartą džiaugsmo, o ne nevilties - ir lengvai įšoko Vegardui į glėbį. Stipriai apkabinusi ji dar kartą jį pabučiavo. Ši bučinys buvo kitoks. Jis skyrėsi nuo pirmojo, nes dabar vampyriukė pagaliau suvokė labai svarbų dalyką.
     Ji mylėjo Vegardą. O svarbiausia - ši meilė nebuvo be atsako.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 16, 2021, 09:32:03 pm
Vaikinas vis dar stovėjo įbedęs akis į Elizabet, jo akių vyzdžiai nagrinėjo kiekvieną klastuolės išbalusio veido milimetrą. Juodaplaukiui patiko vampyrai, jei buvo labai mieli ir jų asmenybės tiesiog spindėjo gerumu. Užvertęs žalias akis į dangų, klastuolis giliai įkvėpė gaivaus oro ir užsimerkė. Jis tiesiog darė tai kas jam patiko. Buvo smalsu koks bus Von Chang atsakymas, galbūt ji atstums Vegard? Pro vėją jis išgirdo atsakymą ir greitai atsisukęs atsimerkė. Atrodė it akmuo nuo krutinės nukrito su savimi pasiimdamas visas negandas, pavydą, egoizmą ir pyktį. Jis pajuto kaip vampyriukė jį apkabiną, jis pajuto dar ankščiau negirdėtą ir neatrastą jausmą. Raudonos lūpos švelniai pabūčiavo vaikiną. Kaip tai atrodė iš šono? Tikriausia niekas nematė, nes būtų nepatogu ir...Nesvarbu. Klastuolis jautė kaip jo apsiaustu riedėjo Elizabet verdančios ašaros, kaip jos tyliai nukrisdamos ant žolės susigeria ir pamaitiną visą aikštės augmeniją. Ar Saeterhaug verkė? Ne, bet jam buvo malonu. Pasigirdo varpo dūžis, jis tarsi perskrodė jaunuolio ausį.
- Elizabet... - Ištarė merginos vardą tyliai.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Liepos 16, 2021, 10:57:50 pm
     Meilė... Ar tai ją Elizabetė dabar jautė? Nes jei taip... Tada meilė yra be galo keistas, be galo malonus ir sudėtingas jausmas. Su-dė-tin-gas. Taip, šuto būdvardžio nevalia niekada pamiršti kalbant apie meilę, jei tai ką jautė Vanesa buvo galima pavadinti meile. Bet kaip įsitikinti, kad tai meilė?
     Jeigu kai pamilsti žmogų, laikas tarsi sustoja, tada tai meilė. Jeigu be galo trokšti būti vien su tuo žmogumi, kurį pamilai, tada tai ką jaučia vampyriukė - meilė. Kokių dar požymių galima paminėti?
     Bet tai nebuvo labai svarbu, dabar labai svarbu buvo Vegardas ir kiekviena sekundė praleista su juo. Kiekvienut kiekvienutėlė. Daugiau Elizabet niekada nepaleis Vegardo iš rankų. O jeigu jam kas nors nutiktų kol ji bus nešalia? O kas, jeigu jis nesugebės apsiginti? Ne, to tikrai negali būti! Nuo dabar japonė visada turės būti šalia jo ir apsaugoti jei kas nutiktų, nes jei jį prarastų amžiams... Ne, neišeina apie tai net galvoti. Negalima galvoti! Elizabetė iškart davė sau pažadą, kad daugiau nepaleis Vegardo iš akių...
     Tą pačią akimirką, kai klastuolė suprato, kad dar vienas galimas meilės požymis - begalinis rūpinimasis tuo, kurį myli, ji atitraukė nuo savo meilės lūpas ir įdėmiai pažvelgė į ją.
     - Pakartok, - paprašė ji Vegardo. - Pakartok mano vardą, iš tavo lūpų jis taip nuostabiai skamba... - patikslino.
     Mergina šyptelėjo ir "įtempė" klausą, nors paprastai to daryti jai nereikėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 18, 2021, 07:23:49 pm
Klastuolis užsimerkė vis dar girdėdamas varpo dūžius, tikriausiai kvietė vakarienės, nors nebuvo taip vėlu, bent jau neatrodė. Gaila, bet laikrodžio ant rankos jis netūrėjo, kaip jis būtų dabar pravertęs... Meilė. Ar tai tikrai tas jausmas? Galbūt tai tik eilinė gyvenimo apgaulė kuri palieka daug randų sieloje? O jeigu, viskas yra kitaip, galbūt meilė yra tai už ką reikia kovoti? Ar Saeterhaug šeimos atstovas kovotų už Elizabet, ar jis tikrai tai darytų? Ar dėl jos būtų pasiryžęs mirti ar nužudyti? Vėl tie klausimai, kaip jie pradėjo erzinti, bet rodos be jų neįmanoma išgyventi nei vienos dienos. Elizabet žodžiai buvo tarsi muzika, o tas prašymas privertė nusišypsoti.
- Elizabet... Elizabet... Elizabet... - Tris kartus pakartojo merginos vardą juodaplaukis.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Rugpjūčio 06, 2021, 02:12:19 am
     Elizabetė. Gal ir ne toks jau blogas šis vardas, kai jį taria tavo... mylimasis? Iki šiol mergina šlykštėjosi šio vardo, tad daug labiau mėgo kai ją žmonės vadino Vanesa, bet dabar, kai suprato, jog Vegardą ji myli, tai jo tariamas bet koks žodis, o juo labiau jos vardas, skambėjo ypatingai.
     - Ak... - ilgesingai ištarė klastuolė. - Kad tik ši akimirka tęstųsi amžinai... - ištarė tai taip švelniaaai, o tada apdovanojo Vegardą savo ypatingąją šypsena, dėl kurios net pati kartais netekdavo žado, kai išvysdavo ją veidrodyje. Vampyriukė tetroš...
     Pala ką?! Vampyriukė?!
     Vanesa labai staigiu, žmonėms per greitu, judesiu atšlijo nuo Vegardo ir atsitraukė kokius dvidešimčia metrų nuo jo, kiek tik leido toliau kvidičo aikštė.
     Kaip tu galėjai sau tai leisti?! Negailestingai barė save. Akimirką... Oi ne, ne akimirką! Gal net visą amžinybę galvojai, kad galėsi likti su juo! Laikyti jį savo vaikinu, mylimuoju, o po kurio laiko gal net vyru! Kaip tu galėjai?..
     Per visą šią sumaištį ji neberado jėgų sustabdyti iš akių besiritančių ašarų. Ašaros po poros akimirkų tapo upeliais, kurie prikaustė ją prie žemės. Ji norėjo lėkti, skristi, dingti iš čia, bet ašarų upės (jau ne upeliai) ją laikė it kokie nežmoniški klijai. Štai, jei tik akys per tas ašaras neapgauna, ir Vegardas prie jos jau bėga. Turbūt bus kilnus kaip visada ir kamantinės merginą, kol ji išpasakos viską iki menkiausios smulkmenos, kas jai nutiko, o tada nuramins, kad esą, čia nėra ko jaudintis. Bet taip nėra! Dėl šio dalyko ji dar labiau norėjo dingti iš čia, skradžiai žemę prasmegti, bet... negalėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Rugpjūčio 10, 2021, 08:52:11 pm
Vegard jautėsi pakylėtas. Jis stovėjo apsikabinęs Elizabet, bet ji staiga atsitraukė ir klastuolis vos nepargriuvo. Von Chang pravirko ir Vegard nesuprato kodėl, galbūt jis dėl to kaltas? Nežinia. Saeterhaug tikėjosi jog ta kvailė Evanns nieko nebūtų pridirbusi, kas ten žino gal užkerėjo Vegard ir Elizabet. Jeigu tai tiesa, ką Vegard pasiryžęs padaryti? Nužudyti? Pasmerkti? Ar dar blogiau? Parodys laikas ir ateitis.
- Elizabet, kas tau? - Juodaplaukis tikėjosi jog dėl viso šito jis nėra kaltas, o jeigu tai tiesa, beliks tik bėgti ir pamiršti Elizabet amžiams. Jis jau norėjo bėgti, bet jį kažkas užlaikė, rodos kojos magiškai užsirakino. Jeigu jis pasiryš bėgti, kas jis bus po to? Kokiu vardu jis bus žinomas mokykloje? Bailiu? Kvailiu? Tiek daug klausimų lindo į jaunuolio galvą, jog jis ,net nepajuto skausmo, vidinio, fizinio ir emocinio. Visgi, koks sunkus tas gyvenimas. Dabar viską parodys laikas, mirtingieji šioje situacijoje bejėgiai. Laikas taip pat gali būti mirtingas, bet jam mirti prireiks ilgo laiko. Klastuolis užsimerkė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Rugpjūčio 10, 2021, 09:50:26 pm
     Šiaip ne taip - prireikė visų valios pastangų - mergina susitvardė ir nustojo verkti. Jai padėjo ataidėjęs Vegardo balsas. Ak, tu nekaltas, tai aš kalta... Atsiprašau, kad taip tave įskaudinsiu. Nereikėjo man gimti vampyre. Ak, kaip aš taip galėjau?! Elizabetėje maišėsi skirtingi, bet visi neigiami jausmai: pyktis, pavydas, liūdesys, sumišimas... Atrodė, kad ji tuoj sprogs, nes niekas joje nebetilpo.
     Taip ir įvyko, tik ne ta prasme, kurią buvo turėta omeny ankščiau. Vanesa "sprogo" ir iš jos pasipylė japoniškų žodžių ataka:
     - Ne, nelysk prie manęs! Aš tau pavojinga! Ne, nesupranti! Laikykis atokiau, nes aš... - japoniškai plūdosi juodaplaukė, bet paskutinį žodį - kurį rėkte išrėkė - ištarė angliškai: - vampyrė!
     Tada nutilo, susmuko ant žemės ir vėl pravirko. Būtų verkusi ir ilgiau, bet staiga pajuto artėjant Vegardą, tad pro ašaras (angliškai) surėkė jam:
     - Nesiartink! Tu nesupranti - aš vampyrė!!! Aš tau keliu pavojų! Negali likti su manimi, kad ir kiek mes to norėtumėme! Aš... - sukūkčiojo. - Aš myliu tave, bet... Negaliu gyventi su tavimi, nes pastoviai statyčiau tave į pavojų.
     Tada klaustuolė, nelaukdama kol Vegardas prie jos prieis, pakilo, apsigręžė ir, manydama, kad tai jos paskutiniai žodžiai Vegardui, sukušdėjo:
     - Ar bent įsivaizduoji, kaip turėčiau jaustis, jei per kokią klaidą nudėčiau tave dėl savo vampyriškos prigimties? Tave, savo meilę...
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Rugpjūčio 11, 2021, 12:52:40 pm
Trečiakursis nujautė kas čia dėjosi, juk ji vampyrė, aišku kaip diena. Tikriausiai, ji bijo sužeisti Vegard. Kojos rodos magiškai atsirakino ir klastuolis ėjo link Elizabet, tik ši pradėjo rėkti, japoniškai, o vėliau jau Vegard suprantama kalba.
- Aš viską suprantu, tu vampyrė, tavo prigimtis medžioti...
Netrukus, vėl prasidėjo riksmai. Juodaplaukis norėjo kažką sakyti, bet Elizabet buvo pirmesnė. Jis pyko, pyko ant savęs, ant Von Chang, jis pyko ant visų. Pyko, net ant vabalo vaikščiojančio kvidičo aikštės žole.
- Elizabet... Jeigu tikrai manai jog gali mane sužeisti ir mes niekada nebūsime kartu, tebūnie, bet aš tave myliu, visada mylėjau ir mylėsiu. - Balsas virpėjo, rodos ir Vegard tuoj pravirks
- Elizabet, bet aš tave myliu ir man nesvarbu kokia tavo rasė, meilė šįkart nugali, prašau, suprask...
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Rugpjūčio 11, 2021, 02:10:17 pm
     Ji jau ketino bėgti, bet ją vėl sulaikė Vegardas. Ar kada nors jis baigs šauktis sau bėdą, kai ji mėgina nuo jo pabėgti? Irnoiškai sumurmėjo mintyse, bet sustojusi išklausė pirmųjų klastuolio žodžių. Jie buvo visiškai tokie tikslūs, kad japonė jau pamanė galėsianti būti suprasta ir atsisveikinti be didžiųjų dramų, tad sumurmėjo:
     - Taip, tu teisus - mano prigimtis medžioti, todėl statau tave į pavojų...
     Šįkart ji jau rimtai ketino bėgti, bet vaikinas ne iš kelmo spirtas ir vis nepaleidžia jos taip lengvai. Nuskambėjus dar vieniems jaunuolio žodžiams, ji pajuto užplūstant begalinę meilę Vegardui, bet vis dar tvirtai laikėsi savo ir neketino pasiduoti kažkam, kad vėl keltų pavojų Vegardui.
     - Ir aš tave be galo myliu, bet tu žinai - jei mudu neišsiskirsime... Tau nuolat grės pavojus, supranti? Aš nenoriu išsiskirti, nes labai tave myliu, bet taip reikia....
     Šie žodžiai graudino Vanesą, bet ji nebenorėjo verkti, tiesiog nebepajėgė. Pritrūko ašarų ar dar ko, o jei ir nebūtų pritrūkę, tai vėl ištarti klastuolio žodžiai ir nuolatinis priekaištavimas neleido to padaryti.
     - Ne! Tai tu supras... - ji norėjo išrėkti "suprask, jog keliu tau pavojų", bet persigalvojo. O kas jeigu nieko taip ir neįvyks? Jei ji sugebės visą laiką tvardytis? Tada juk nepakenks jam, ane? Bet prireiks labai didžiulių valios pastangų... Nežinau ar sugebėčiau, bet... Jis man skirtas, negaliu paleisti jo vėjais. Ypač tada, kai sužinojau, jog ir jis mane myli.
     Tada nieko netarusi pribėgo prie Vegardo ir šoko jam į glėbį. Ji nieko nesakė, bet jautė, jog mylimasis suprato, jog ji pasilieka su juo. Dabar jie bus neišskiriami.
    - Per amžių amžius...
    Aš sugebėsiu. Aš susitvardysiu.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vegard Saeterhaug Rugpjūčio 12, 2021, 01:48:26 pm
Meilė išties yra labai sunkus ir paslaptingas jausmas. Nenuspėjamas ir kiek banalus, bet labai stiprus ir malonus. Kartais meilė palieka gilius randus, kartais tuos randus išgydo akimirksniu. Meilė yra kaip magijos šaltinis tik jis kitoks, tai vyksta be burtų lazdelių ir eliksyrų pagalvos. Meilės kibirkštis gali pagauti kiekvieną, net to nesitikint. Taip atsitiko ir Vegard. Elizabet žodžiai apie pavojų į kurį ji įstato Vegard labai erzino, jis piktai pradėjo rėkti:
- Man nesvarbu! Jeigu teks mirti dėl tavęs, tebūnie! Bet aš tave labai myliu, Elizabet Vanesa Von Chang! - Piktai išrėkęs jis nurimo, bet vėl teko supykti ir taip parodyti jog jis vistiek mylės Elizabet, nesvarbu ar ji bus vampyrė, vikolakė ar dar kokios rasės atstovė, meilė neprašo ataskaitos apie asmenį.
- Tegul gresia, koks skirtumas? Esu stiprus, jeigu man išsiurbsi kraują aš vistiek liksiu gyvas... - Kiek nelogiškai pamelavo Vegard. Nagi, Elizabet, nebūk kvailė, juk aš tave myliu... Su šia mintimi vaikino ausis pasiekė dar vienas sakinys kuris išsprūdo iš Von Chang lūpų, tik jis nebuvo pilnas. Viltis jog ji baigė buvo didelė, taip ir nutiko. Elizabet šoko Saeterhaug į glėbį ir stipriai apkabino.
- Per amžių, amžius... - Pakartojo Vegard tyliai. - Dabar, grįžkime į pilį, būkime laimingiausi šiame pasaulyje... - Tai išsakęs, jis patraukė link pilies ir tikėjosi jog Elizabet seks paskui.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rapolas Drakas Lapkričio 02, 2021, 10:09:56 am
Vilis įėjo į Grifų gūžtos bedrąjį kambarį jame buvo keletas mokinių. Daugumą mokinių buvo išėję į didžiąją salę nes jau buvo vakarienės metas. Vilis jautėsi sotus, todėl į didžiąją salę nėjo, o atsisėdes bendrajame kambarį prie seno apdulkėjusio staliuko pradėjo ruošti namų darbus. Jam niekas netrukdė tik krosnyje traškėjo malkos. Lauke švietė saulė, oras buvo šiltas ir malonus. Vilis atsipalaidavęs net nepastebė kaip paruošė namų darbus. Po kiek laiko į bendrąjį kambarį sugūžėjo moksleiviai. Dabar ir Vilis šiek tiek praallko, tad nuėjo į didžiąją salę užkąsti. Vilis namų darbus paruošęs išbėgo į lauką ir kaipmat išsinešė šluotą. Vos ant jos atsisėdes pajuto begalinį džiaugsmą. Šluota klausė jo lyg būtų užprogramuota. Vėjas švilpė ausyse. Jis dar niekada nebuvo toks laimingas. Jam buvo taip gera kaip niekada. Po kiek laiko Vilis priskrido prie stadiono. Jame buvo ką tik nušienauta žolė. Visą laiką kol buvo Hogvartse taip norėjo paskraidyti, o dabar tik imk ir skrisk.Vilis pasileido nardyti pro lankus ir paskui visu savo šluotos greičiu apskriejo stadioną. Jis suprato, koks džiaugsmas turėti greitą ir naujovišką šluotą. Grįžęs į Grifų gūžtos kambarį suprato jog taupys
greitai šluotai. Bet kol kas turėjo tik penkis galeonus. Po kiek laiko užsinorėjo miego, tad nuėjo į berniukų miegamajį. Ir nuėjo į lovą. Pagalvojo apie dar vieną smagiai praleistą dieną Hogvartse ir užmigo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Rapolas Drakas Lapkričio 05, 2021, 10:49:56 am
Vilio šluota dabar jau buvo nebe Kometa 260 o Kometa 300. Taigi Vilis nieo nelaukdamas jau bėgo į kvidičo aikštę o bėgo jis tikrai greitai tad po kelių minučių atsidurė aikštėje. Greitai įsitaisė ant savo Kometos 300ir pakilo į dangų dešimt pėdų, dvidešimt, trisdešim, keturesdešimt ir penkesdešimt daugiau Vilis truputį prisibyjojo. Ir pradėjo skristi , kaipmat išbandė visą savo šluotos greitį nepalyginsite su Kometos 260, ant Kometos 260 kratydavo lyg ant žirgo o Kometa 300 yra tikrai patobulinta ir gal kokį trisdešimt kilometrų greičiau skrido už Kometą 260. Vilis jau taip senai norėjo žaisti kvidičą už savo koledžą bet jo niekas nepavietė. Nes nematė kaip jis žaidžia. Bet kol kas jam tai buvo ne problema nes galėdavo laisvai nieko neverčiamas treniruotis. Vilis nepraleisdavo nei vienų kvidičo rungtynių. Jo svajonė buvo isigyti Žaibą ir pasiprašyti į komandą. Tad dabar treniruojasi kiekvieną dieną nes nori parodyti save tip gerai žaidžiantį dar geriau negu jam gimus nes kaip jau ir sakiau Vilis turi nepaprastą talentą kvidiče. Jis turitris žiauriai praverčiančius dalykus ir tai yra gerą reakciją, nepaprastą vikrumą ir neįkainojamą galią suvaldyti šluotą. Nakagi prasideda dar vien  Vilio treniruotė. Jis susavimi turėjo pasiiėmes šmaukštą, senai prieš daugelį metų naudotą Hogvartse jį rado požemyje kamputyje. Paleido šmaukštą, šmaukštas nuskrido sau o Vilis suskaičiavo iki dešimties ir šoko ant šluotos gaudyti šmaukšto pirmą kartą jį pamatė skriejantį pro mokytojų tribūną nusivyjo ir po kelių sekundžių pagavo ir sušuko.
- Jes - paskui vėl paleido šmaukštą bet dabar jau nevien jį dabar dar užbūrė golfo kamuoliukus kad šie veiktu muštuko principu. Dabar Vilis vėl gaudė šmaukštą tik dabar pakiles aukštai ir kai pamatė šmaukštą nėrė į apačią lyg erelis ir per plauką nepristreškė. Vilio varžovas po tokio manevro tikrai būtų prisitrėškes bet ne Vilis jis jau taip gerai mokėjo atlikti šį triuką. O dabar mokėsi atlikti gražų suktuką. Bet jau temo tai viską susidėjes į savas vietas nuėjo į pilį.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 19, 2021, 11:00:00 am
Atėjęs ruduo sukėlė beprotiškai daug minčių. Sigurdas Hogvartse nebesimokė, Deoiridh buvo išdidi septintakursė, nekantriai laukianti, kada pabaigs mokyklą ir taps tikra suaugusia burtininke.
Kurgi ne. Tai, kad liko tik vieneri mokslo metai, siaubingai gąsdino. Kol kas rudaplaukė neįsivaizdavo, ką darys tada, kai baigs mokyklą. Kaip reikia gyventi, kai kiekvieną rudenį neišvažiuoji į Hogvartsą? Šios mintys nedavė mergaitei ramybės, tad nenuostabu, kad mokslo metų pradžioje ji po mokyklą vaikščiojo kaip apdujusi ir nelabai ką matė aplinkui.
Vis dėlto vieną dalyką pastebėti pavyko. Tai buvo įkyrios, bet kartu ir kažkuo įdomios klastuolės Dori pasikeitimas. Ji atrodė esanti visai kitas žmogus, nors Deoiridh nebūtų galėjusi paaiškinti, kas tiksliai yra ne taip. Galbūt tai, kad joms susitikus mažylė nepradėjo šokinėti iš džiaugsmo ar spygauti. Nepliurpė apie nieką, kas ir buvo labiausiai erzinanti Dori. Ne, ji buvo kažkokia… kitokia. Tai ir buvo priežastis, kodėl grifiukė pasiūlė kartu pasitreniruoti kvidičą. Atsiminė, kad Dori tą kvailą sportą mėgsta, tad nutarė parodyti šiokį tokį draugiškumą ir kartu pažaisti. Tiesa, jaunesnė klastuolė turbūt buvo nepalyginamai geresnė žaidėja, bet tikėjosi, kad ją pasiūlymas pradžiugino. Bent jau nesupykdė - šiaip ar taip, ji sutiko.
Taigi dabar Deoiridh stovėjo su šluota rankoje kvidičo aikštėje. Oras buvo geras, tad bus galima pažaisti. Dėžė su kamuoliais gulėjo šalia, o grifiukė atsirėmė į vieną iš stulpų. Nejučia prisiminė, kaip prieš kokį milijoną metų atėjo čia su Sigurdu. Vaikinas bandė ją mokyti, bet tas susitikimas baigėsi visišku fiasko. Sigurdas, aišku, dėl to nebuvo kaltas, bet prisiminti tą nutikimą nebuvo jauku. Deoiridh pažadėjo sau, kad šį kartą viskas bus geriau. Žinoma, situacija visai kita, tačiau būdų susimauti ji vis tiek nuolat randa. Reikia kažkaip šį kartą to nepadaryti. Mergina norėjo tikėti, kad šį kartą viskas bus gerai.
Dar kartą nužvelgusi kvidičo aikštę grifiukė Dori nepastebėjo. Lūpas paliko negarsus atodūsis, bet Deoiridh ir toliau kantriai laukė. Klastuolė ateis, dėl šito ji buvo visiškai tikra.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 19, 2021, 11:39:38 am
Trečias kursas. Dori negalėjo patikėti, kad ji jau trečiakursė, kad jai jau trylika. Taip taip, ji žinojo, kad trylika metų nėra labai daug, tačiau bent jau nebebus laikoma maže, kaip kad yra su pirmo ir antro kurso mokiniais. Per vasarą mergaitė šiek tiek ūgtelėjo. Juodi jos plaukai truputėlį paaugo, be to, tamsiaplaukė bandė atsiauginti kirpčiukus ir dabar jie krito ant dešinio šono. Kelias dienas Mendel juos metė per kairę kaktos pusę, mat norėjo paslėpti auskarą antakyje. Tačiau dabar ji nusprendė, kad metas to neslėpti ir atidengė auskariuką visu gražumu ataugančius kirpčiukus sušukavusi į dešinę, nes auskaras buvo kairėje. Iš tiesų Dori išvaizda buvo kitokia. Visi jos drabužiai buvo šiek tiek labiau aptempti, bet taip atsitiko tik todėl, kad tėvai jai naujų nenupirko, o mergaitė augo. Iki žiemos kažkaip ištemps, tačiau per Kalėdų atostogas reikės nusidžiauti pinigų ir apsipirkti. Mendel tik džiaugėsi, kad Hogvartse daugiausiai galima nešioti apsiaustus ir mantijas, o šie dar tikrai buvo tinkamo dydžio. Labiausiai trylikmetė suko galvą dėl batų. Kažkur kirbėjo mintis, kad reikalui esant galbūt juos išeis padidinti kerais?
Dabar mergaitė ėjo į kvidičo aikštę. Akys buvo padažytos juodu pieštuku, ausis puošė pankiški auskarai su spygliukais, o nagai buvo lakuoti juoda spalva. Klastuolė dėvėjo juodas timpas ir savo mylimą kvidičo džemperį.
Ji kulniavo pas Deoiridh, Grifų gūžtos septintakursę. Ši jai pasiūlė pažaisti kvidičą. Pasiūlymas Mendel pradžiugino, bet ir gerokai nustebino, mat prieš dvejus metus vyresnėlė minėjo, kad kvidičo nekenčia ir Dori nei karto jos nematė žaidžiant. Pati mergaitė pažaisti labai norėjo, bet ne dėl to, kad artėjo atranka, o tiesiog todėl, jog kvidičas jai kėlė gerus prisiminimus. Ji negalėjo pamiršti, kaip praeitais metais Klastūnynas laimėjo kvidičo taurę, o Dori gerokai apdėjo aršiai nusiteikusį Varno nagą. Tačiau vis tik šią akimirką Mendel džiaugsmu netryško, mat ką tik buvo praėjęs svarstymas Magijos Ministerijoje. Dar ką tik mergaitė matė tuos suknisčiausius pasaulyje žiobarus. Dabar jau Dori nuoširdžiai jų nekentė. Vaikiškas skaudulys ir nepasitenkinimas grimzdo kažkur gilyn, vis mažiau liko noro visiems skųstis ir dejuoti apie savo tėvus žiobarus. Kažkas buvo pasikeitę viduje ir tai aiškiai matėsi trylikmetės veide.
Štai, Deoiridh jau laukė. Priėjusi Mendel linktelėjo grifei taip su ja pasisveikindama. Trumpam padėjusi savo mylimą šluotą ant žemės mergaitė atidarė dėžę ir išėmė iš jos kritlį. Laikydama kritlį rankoje trečiakursė pakilo į orą netoli lankų. Buvo gera, vien skraidymas gali padėti iš galvos išpūsti visas niūrias mintis. Dori nepalietė nei šmaukšto, nei muštuko. Pastarasis mergaitei buvo jau gerokai atsibodęs. Jeigu norės, septintakursė jį paleis. O šmaukšto išlaisvinti ji nedrįso, nes bijojo šį praterioti. Dori nežinojo, kokiose pozicijose Deoiridh yra tekę žaisti kvidičą, bet ir klausti to nebuvo nuotaikos. Be to, jau iš patirties suprato, kad kuo mažiau kalbų, tuo bendravimas su vyresnėle įgauna didesnę prasmę, mat grifė nebuvo iš šnekiųjų. Įprastai tai Dori erzindavo, nes ši norėdavo tauškėti, tačiau ne šiandien. Be to, kažkur dingo tas vaikiškas noras lygiuotis į Deoiridh ir jai įtikti. Tačiau vis tiek grifė trylikmetei patiko ir ši mielai su ja sutiko praleisti popietę.
Mendel metė kritlį į vieną iš lankų ir tuomet visu greičiu lėkė pati jį sugauti, kad šis nenukristų ant žemės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 20, 2021, 02:05:22 pm
Deoiridh kiek nusibodo laukti, bet niekaip nedingstantis įsitikinimas, kad Dori ateis, neleido jai palikti kvidičo aikštės. Jeigu kas būtų paklausęs, mergina tikrai nebūtų pasakiusi, kodėl yra tokia įsitikinusi, kad jaunoji klastuolė pasirodys. Ją pamačiusi kiek sutriko, nes suprato: ji džiaugiasi. Žiojosi pasisveikinti, bet sulaukusi tik linktelėjimo atsakė tuo pačiu. Jeigu Dori suprato, kad vyresnė grifė nemėgsta pliurpti, pastaroji šio supratimo tikrai negriaus.
Tiesa, mergaitės tylumas šiek tiek stebino ir tik patvirtino nuostatą, kad ji yra pasikeitusi. Ar jai kas nutiko, ar tiesiog taip greitai išaugo iš vaikiško plepumo, Deoiridh nežinojo, bet pajuto, kad pačią pradeda kamuoti smalsumas. Tai gerokai stebino, mat visą laiką būtent Dori buvo ta, kuriai viskas buvo įdomu, kuri turėjo klausinėti ir pliurpti.
O štai dabar ji be žodžių pasiėmė kamuolį ir nuskrido. Grifiukė vis labiau ir labiau stebėjosi.
- Na gerai, galim žaisti tyloje, - sumurmėjo ji ir atsisėdo ant šluotos. Kiek padvejojusi paleido iš dėžės muštuką ir iš karto vos negavo į galvą. - Oi ne, mažyli, taip dalykai neveikia, - burtbtelėjo. Kamuolys kažkur nulėkė, tad buvo galima pradėti žaidimą. Nors dalyvaudama kvidičo čempionate Deoiridh buvo būtent puolėja, juto, kad nebus pajėgi kažko patarti. Dabar jau galėjosi sprendimo kartu pažaisti kvidičą. Dori tikrai pamatys, kokia ji yra nevykusi. Ką tada pagalvos? Dabar, kai jai kažkas tikrai yra atsitikę, nesinorėjo apsikvailinti.
Pati klastuolė, žinoma, tiksliai paleido kritlį į lanką. Nenoromis prisiminusi savo visas nesėkmes Deoiridh priskrido prie jaunesnės mergaitės.
- Panašu, kad tau nė nereikia treniruotis, - tarstelėjo norėdama išsklaidyti tylą. Buvo keista pačiai to norėti, bet buvo būtent taip. Tiesą sakant, grifiukė beveik pasiilgo plepės Dori: pasikeitimai buvo labai jau nejaukūs. Vis dėlto kamantinėti škotė nė nesiruošė, tad padidinusi greitį aplenkė Dori ir sugriebė kritlį.
- Jeigu nori, gali bandyti neprileisti manęs prie lankų, - pratarė tvirtai suėmusi kamuolį. Pasistengė atlikti kuo įvairesnius triukus su šluota, kad tik priešininkei nepavyktų sugriebti kamuolio. Ne, Deoiridh kritlio taip paprastai neatiduos! Šyptelėjusi grifė pasileido link lankų. Šiek tiek persistengė su greičiu, mat vos nenuslydo nuo šluotos. Laimei, pavyko išsilaikyti ore, ir visai netrukus ji jau buvo prie lankų. Kiek pasvarsčiusi ir nė nežiūrėdama, ar Dori yra netoliese, paleido kamuolį į vidurinį lanką. Nepataikė, žinoma: kamuolys atsitrenkė į lanką ir nulėkė į šoną.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 22, 2021, 03:56:33 pm
Klastuolė nei nespėjo pastebėti, kaip šalia jos jau buvo priskridusi vyresnėlė. Ši tamsiaplaukę pagyrė ir nejučiom trylikmetės veide atsirado mažytis šypsnis. Ji džiaugėsi, kad gavo pagyrą iš kažko, kas mokėsi net septintame kurse! Ir ne iš bet ko, o iš Deoiridh! Tai šiek tiek pataisė nuotaiką, bet nedaug. Kaži, ar greitu metu Dori atgaus savo įprastą būvį, jeigu išvis atgaus. Tiesą pasakius, jai visai gerai sekėsi būti šiek tiek atsainesnei nei anksčiau, o gal ir atėjusi paauglystė prie to prisidėjo. Ji jau nebebuvo tokia vaikiška, smalsi ir naivi.
Grifė pirmiau Dori prigriebė kritlį. Deoridh pasiūlius bandyti neprileisti jos prie lankų, klastuolė ėmė skraidžioti jų link. Iš pradžių pagalvojo, kad vertėtų pabandyti atimti iš merginos kritlį, tačiau suprato, jog tai bus vargiai įmanoma, mat Deoiridh skrido iš tiesų labai gerai! Sekundėlę Mendel pamanė, kad varžovė tuoj nuvirs nuo šluotos, bet ši meistriškai susitvarkė. Tada animagė metė kritlį į lanką. Deja, visai ne į tą, kurį saugojo Dori. Ji nebūtų sugebėjusi apsaugoti lanko, bet ir Deoiridh nepataikė. Mendel sugavo kritlį ir metė jį atgal grifei į rankas.
- Galim pabandyti dar kartą! - sušuko ir suprato, kad tai buvo pirmieji jos šiandien ištarti žodžiai.
Dori norėjo pasimokyti ginti lankus, nes suvokė, jog ši pozicija jai ne itin sekėsi. Kažkur netoliese skraidinėjo muštukas ir tamsiaplaukė labai keistai jautėsi neturėdama rankoje blokšto. Tačiau tuo pačiu ir džiaugėsi, nes atmušėjos pozicija jai buvo jai gerokai pabodusi.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 23, 2021, 03:05:19 pm
Deoiridh nesislapstydama ir nesigėdydama riebiai nusikeikė. Kodėl ji negali pataikyti net į neginamą lanką? Nereikia stebėtis, kad žaisdama komandoje nieko gero neparodė. Ir būtinai turėjo apsijuokti prieš šitą mažylę! Su ja situacija ir taip buvo keista, o dabar dar paaiškės, kad Dori nepalyginamai geriau žaidžia kvidičą... Šią akimirką Deoiridh visiškai nenorėjo užsiimti šita nesąmone. Suirzusi pažvelgė į klastuolę. Pasiūlė pažaisti tik dėl to, kad ji atrodė kažkokia pasikeitusi ir nelaiminga. Škotė negalvojo, kad draugė (?) apsimetinėjo. Ją paprasčiausiai erzino faktas, kad žaidžia prasčiau nei jaunesnė mergaitė.
Dori prašnekus Deoiridh gavo dar kartą nustebti: pirmą kartą gyvenime ji apsidžiaugė, kad toji mergaitė šneka. Vis dėlto dabar grifė suprato, kad pasiilgo laiko, kai Dori tebuvo įkyri mažylė. Dabar jai kažkas buvo negerai. Tai kėlė pernelyg daug klausimų: galbūt ji turėtų pasidomėti, kas nutiko? Ar tai ne jos reikalas? O gal klastuolės pasikeitimas iš viso tėra jos vaizduotės vaisius? Ech, sudėtingas tas gyvenimas...
- Gerai, pabandom! - kiek galėdama žvaliau sušuko rudaplaukė pagavusi kritlį. Dori nori ginti lankus? Tebūnie. Deoiridh tikrai dar nebuvo praradusi vikrumo, kurį teko įgyti sunkios vaikystės metu. Dabar ji tai mažylei parodys! Galbūt pasiseks taip, kad užsimirš visos problemos?
Deoiridh padidino greitį ir nuskrido šiek tiek toliau nuo Dori. Apsisukusi įdėmiai ją stebėjo ir galvojo, kaip būtų geriausia prisibrauti prie lankų. Reikėjo pagaliau pamokyti šitą mažylę! Šiaip ar taip, Deoiridh tapo kvidičo čempione. Ir visai nesvarbu, kad komandai labiau trukdė nei padėjo.
Stipriai suėmusi kritlį grifė pasileido priešininkės link. Paskutinę akimirką staigiai metėsi į dešinę ir paleido kamuolį lanko link. Teliko dar kartą nusikeikti: jis skriejo tiesiai į lanką, bet susidūrė su muštuku ir nulėkė nežinia kur.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 24, 2021, 12:42:56 pm
Regis, Deoiridh labai susinervino dėl to, kad jos mestas kritlis atsitrenkė į lanką, o ne pro jį praskrido. Tačiau Dori dėl to visai nesuko galvos, jai buvo svarbiau tai, kad pačiai nepavyko būti prie to lanko, į kurį skrido kritlis, tad kai vyresnėlė sutiko pabandyti dar kartą, Mendel pasižadėjo sau, jog dabar būtinai atsidurs prie to lanko, į kurį mes grifė.
Dori turėjo pripažinti, kad Deoiridh žaidimo metu atrodė tiesiog meistriškai. Mendel jautėsi labai pasimetusi, mat jai niekaip nepavyko suprasti, kurį lanką rinksis priešininkė. Čia mergaitė pagalvojo, kad galbūt ir nėra tokia gera kvidičo žaidėja, kaip dėjosi praeitais metais. Taip, bent jau varžybos su Varno nagu praėjo kaip sviestu pateptos, mat Mendel tada gerokai varniams įkrėtė į kaulus. Tačiau tai buvo labiau ne komandinis ir ne šiaip sąlygojamas kitų žmonių veiksmų darbas, o individualus su muštuku. Dabar Dori ėmė suvokti, kad žaisdama kitoje pozicijoje vargiai būtų tokia gera žaidėja, nes čia reikėjo susikoncentruoti ne tik į kamuolio ir savo, bet ir į kito žmogaus veiksmą.
Deoiridh lėkė Dori link ir klastuolė jau buvo pasirengusi apginti lanką. Bet... o, švenčiausieji sodo nykštukai! Vyresnėlė staigiu judesiu metėsi į kitą pusę ir kritlis tiesiu taikymu pradėjo skrieti į visai kitą, į neginamą, lanką! Dori riebiai riebiai nusikeikė. Besinervuodama nepastebėjo, kas atsitiko su kritliu. Nematė, jog šis pylėsi į muštuką. Galvojo, kad Deoiridh pataikė į lanką. Man tikrai reikėtų iš jos pasimokyti, pamanė Mendel. Dėl išrinktojo Poterio akinių, Dori, nejau manei, kad apžaisi septintakursę?
Mendel ėmė dairytis kritlio ir pamatė jį ant žemės. Netoliese skraidė muštukas, tačiau į jį mergaitė nekreipė jokio dėmesio. Ją apėmė kažkoks azartas, noras apginti lanką nuo Deoiridh, nors šiaip jau Dori kaip ir suprato, kad tai nelabai bus įmanoma.
Tamsiaplaukė paėmė nuo žemės kritlį, pakilo aukštyn ir vėl jį metė grifei į rankas.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 27, 2021, 09:37:57 pm
Deoiridh nebenorėjo žaisti šitos nesąmonės. Stengėsi tik dėl Dori ir nejučia pradėjo svarstyti, ar klastuolė tas pastangas įvertins. Norėjosi tikėti, kad taip. Ko gero, labiausiai dėl to, kad tai galbūt leistų laikyti Dori drauge. Ar ji šito tikrai norėjo, vis dar nežinojo, bet vis dėlto suprato, kad kažkuo jaunesnė mergaitė ją domina.
Mergina norėjo pamiršti kritlį. Svarstė nusileisti žemyn ir pasiimti blokštą. Galbūt gaus pagaliau pažaisti su muštuku? Taip norėjosi gerai kam nors trinktelėti į galvą. Žinoma, geriau būtų, jeigu auka taptų ne Dori, o Levanda ar Želatina, bet jų čia nebuvo. Gal ir gerai: Deoiridh visai nenorėjo dar labiau susinervinti. Ką, tiesa, netrukus vis tiek teko padaryti: nespėjus nusileisti iki dėžės pasiimti blokšto Dori vėl atidavė kritlį. Grifė susiraukė.
- Nenori pati pabandyti įmesti taškų? - burbtelėjo. Tiesa, klastuolė turbūt nežinojo, kad Deoiridh žaidė būtent puolėjos pozicijoje. Kaip ir nežinojo to, kad dabar šitos pozicijos nuoširdžiai nekenčia. Ką gi, teks bandyti dar kartą įveikti varžovę. Viskas, paskutinis kartas. Paskui galėsi pati pro mane brautis tvirtai apsisprendė Deoiridh spausdama kamuolį. Pažvelgė į Dori ir gudriai nusišypsojo. Reikėjo kažkokios naujos gudrybės, tik kol kas galva buvo visiškai tuščia. Na, bet laiko yra, kol kas galima priešininkę ir paerzinti. Neskubėdama škotė skraidžiojo aplinkui ir atrodė visiškai pamiršusi faktą, kad rankose tebelaiko kamuolį. Žinoma, iš tiesų ji atidžiai stebėjo Dori ir buvo pasiruošusi reaguoti į bet kokius jos veiksmus.
Staiga mergina priskrido kiek arčiau lankų, bet vis tiek paliko nemažą atstumą. Dar staigiau sustojusi ji paėmė raudoną kamuolį į vieną ranką ir iš visų jėgų paleido jį į vidurinį lanką. Žinoma, tokia taktika suteikia daugiau šansų apsiginti, tačiau Deoiridh nuoširdžiai tikėjosi, kad Dori tokios taktikos nesitiki. Nė nežiūrėdama, kaip sekėsi, mergina pasileido prie kitų lankų ir būdama beveik prie pat jų suriko:
- Šį kartą ginsiuosi aš! Tavo eilė mane įveikti!
Deoiridh nusišypsojo. Kažkodėl buvo įsitikinusi, kad gynėjos pozicijoje jai seksis nepalyginamai geriau.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 29, 2021, 01:04:09 am
Dori pastebėjo, kad grifė susiraukė, kai tamsiaplaukė šiai ir vėl į rankas metė kritlį. Ji pasiūlė Mendel pabandyti įmesti taškų, tačiau klastuolei nespėjus atsakyti, regis, Deoiridh dar kartelį sutiko bandyti įmušti kritlį Dori ginant lankus. Trylikmetė pamatė varžovės lūpose šypsnį. Jau kažką sugalvojo, primerkė akis. Turiu būti budri. Vyresnėlė pradėjo skraidžioti kaip niekur nieko. Dori taip pat ėmė rauktis. Nesuprato, ką kvidičo priešininkė išdarinėja. Ten, kur skrido Deoiridh, ten skrido ir Dori, tačiau atrodė, kad grifė buvo jau išvis pamiršusi žaidimą. Galiausiai visai netikėtai ši metė kritlį į lanką ir dailiai pataikė. Velniava, susinervino Dori. Ji net nebandė ginti to lanko! Nei kažkurio kito! Būtum suknistai prasta gynėja, pamanė galvoda apie save.
Ką gi, atėjo Dori eilė bandyti įmesti kamuolį. Mendel pagavo kritlį, kai šis, Deoiridh mestas, praskrido pro lanką. Trečiakursė ėmė skristi grifės link. Jautėsi kažkaip kvailai. Nedrąsiai. Tiesą pasakius, Dori nelabai yra tekę bandyti įmesti kritlį. Jaudindamasi ši priskrido prie lankų ir tiesiog pabandė mesti. Kritlis skrido link Deoiridh. Ne link kažkurio laisvo lanko, bet praktiškai varžovei į rankas. Beveik palietęs grifei batą ėmė kristi žemyn.
- Man gėda! Pasirodo, kvidiče aš visiška netikėlė, - užraudo Dori.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 30, 2021, 10:16:42 pm
Kritlis kuo gražiausiai praskriejo pro lanką. Deoiridh kiek nustebo, bet nė neketino to parodyti Dori. Juk ji yra gerokai vyresnė, be to, žaidusi būtent puolėjos pozicijoje. Tai turėtų būti tik smulkmena.
Ko gero, taip ir būtų, jei ne itin nelaiku į galvą atėjęs prisiminimas apie tai, kaip Sigurdas turėjo padėti treniruotis. Na, kuo bandymas baigėsi, istorija nutyli, bet Dori viso šito žinoti tikrai nebūtina.
Nenorėdama atkreipti per daug nereikalingo dėmesio grifė apsimetė susikaupusi ties žaidimu. "Atidžiai" stebėjo kritlį ir kažko laukė. Ko gero, klastuolės ryžtingesnių veiksmų puolime. Laimei, pagaliau jų sulaukė, tad tereikėjo gintis. O tai, pasirodo, nebuvo taip paprasta. Rudaplaukė nė neįsivaizdavo, ką jai daryti, kad apsigintų. Kurį lanką ginti?! Laimei, šiandien nebuvo Dori diena, tad buvo galima lengviau atsikvėpti.
- Gali priskristi kiek arčiau, nesikandžioju, - kandumo nuslėpti nepavyko, tad Deoiridh daugiau nieko nesakydama pradėjo leistis paskui kritlį. Nesunkiai jį pagavo, bet pajuto, kad žaidimas pradeda pabosti. Šiaip ar taip, škotė kvidičo nekentė, tad ką ji čia iš viso daro?.. Taip to ir nesupratusi vėl pakilo aukštyn. Pažvelgė į draugę (?) ir suprato: jai reikia kažko judresnio. Kiek pasvarsčiusi metė kritlį Dori link ir pratarė:
- Siūlau daryti kitaip. Tu su kritliu rankose bandyk skristi tolyn nuo manęs, o aš bandysiu išplėšti jį tau iš rankų. Ką manai?
Idėja buvo nebloga: tai būtų tikrai daugiau veiksmo suteikiantis užsiėmimas. Vis dėlto kartu su idėja grįžo ir prisiminimai iš tų nelemtų rungtynių, kur ji komandai tik trukdė. Deoiridh susiraukė. Et, ir kodėl ji pasiūlė mažylei šitą nesąmonę? Jau geriau eitų žvejoti...
- Na, ką manai? - paragino Dori grifė ir gudriai nusišypsojo. Kvidičas - tikra nesąmonė, bet per jį bent jau galima garsiai nusikeikti. Tada net Matthew nieko nesakys.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 01, 2021, 05:26:42 pm
Dėl sodo nykštukų, Dori jautėsi siaubingai kvailai. Po nepavykusio tamsiaplaukės bandymo, Deoiridh metė kritlį trylikmetei atgal į rankas ir pasiūlė pabandyti mergaitei išsaugoti kamuolį rankose. Nejaugi aš taip beviltiškai pasirodžiau puolėjos pozicijoje, kad Deoiridh pasiūlė kažką kito? Tai aišku, aš visiškai susimoviau. Tačiau taip paskraidžioti Mendel nebuvo prieš, mat jai patiko greitas skraidymas, patiko veiksmas, o galiausiai - tikriausiai nieko per daug mąstyti nereikės, tik bandyti išsisukti nuo vyresnėlės atakos.
- Gerai! - iš Dori lūpų išsispaudė šypsnis, tačiau prie veido jis ne itin tiko, ši vis tiek buvo kažkokia surūgusi.
Dori, laikydama kairėje rankoje kritlį, o dešine ranka laikydamasi už šluotos koto, šovė aukštai aukštai į viršų virš lankų. Tada tiesiui taikymu rovė į tolį. Ak, kaip buvo gera pravėdinti kūną ir smegenis! Vėjas taršė plaukus. Dori žinojo, kad neužilgo ją turėtų pasivyti grifė, tačiau kai kas tai padarė pirmiau jos. Muštukas. Juodas, sunkus ir stiprus išdykėlis ėmė skrieti į Dori. Netyčiom tamsiaplaukė sukikeno, nuotaika šiek tiek pasitaisė. Iš galvos išgaravo įkyrios mintys, ji tik lėkė nuo muštuko ir laikė kritlį stipriai prisispaudusi prie šono, kad priešininkei nebūtų taip lengva jį pagriebti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 01, 2021, 10:44:42 pm
Ar Dori šyptelėjo? Tai buvo keista, mat atrodė, kad per vasarą mažoji klastuolė stipriai pasikeitė. Kažkur dingo ta įkyri pleputė. Vietoj jos buvo ši gerokai vyresnė mergaitė. Paauglystė? Galbūt. O galbūt kažkokie rimti pokyčiai gyvenime. Deoiridh suprato, kad jai išties rūpi, kodėl jaunesnė mergaitė šitaip pasikeitė. Kas vis dėlto galėjo nutikti per tuos porą mėnesių?
Vis dėlto dabar atsakinėti į šituos klausimus nebuvo nei laikas, nei vieta. Reikėjo bent kiek susikaupti ties ta nesąmone, vadinama kvidiču. Kad ir kaip grifė nemėgo šios sporto šakos, nesigailėjo priėmusi tokį sprendimą. Atrodė, kad Dori kiek pagyvėjo. Vadinasi, jai galbūt yra bent truputį geriau. O tai džiugino, nors šis supratimas ir buvo keistas.
- Nepabėgsi! - riktelėjo ir padidino greitį. Netrukus buvo visai netoli Dori, bet pamatė, kad ji susirado dar vieną priešininką. Du prieš vieną? Ajajai, kaip negerai. Beveik prisispaudusi prie šluotos Deoiridh prisivijo juodąjį kamuolį. Blokšto, žinoma, neturėjo, tad pabandė atmušti jį ranka. Tai, žinoma, nebuvo protingas sprendimas. Ranką bjauriai suskaudo, ir teliko garsiai nusikeikti. Tik išrėkusi kelis ne itin gražius žodelius Deoiridh suprato: dabar Dori suvoks, kad kažkas ne taip. Galbūt netgi tai, kad grifei skauda. Ne, to parodyti tikrai negalima, tad škotė skubiai išsišiepė.
- Bėk, kol dar gali! - tarstelėjo ji duodama Dori ištisą sekundę nutolti. Tada vėl padidinusi greitį klastuolę pasivijo. Pasirodo, mažylė nebuvo kvaila, ir kritlį pasiekti nebuvo paprasta. Vis tik Deoiridh neketino nusileisti jaunesnei mergaitei. Ištiesusi sveikąją ranką čiupo kamuolį. Atsargiai priglaudusi prie jo ir skaudančiąją trūktelėjo kamuolį į save. Būdama sveika tikrai išplėštų jį trylikametei iš nagų. Kaip seksis dabar, nežinojo niekas. Net ir tas, kuris sėdėjo aukštai danguje.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 02, 2021, 01:09:37 pm
Deoiridh vijosi Dori ir mergaitė pajuto azartą. Ji lėkte lėkė nuo vyresnėlės, pasidarė taip smagu, kad kelias akimirkas trylikmetė pasijuto normaliu vaiku ir net nusijuokė. Tačiau nutiko šiek tiek keistas dalykas. Grifė ranka pabandė nublokšti muštuką. Ar ji tai padarė dėl Dori? Nejaugi rudaplaukė norėjo apginti klastuolę? Kažkas širdyje sukirbėjo.
Deoiridh garsiai nusikeikė. Ar jai skaudėjo? O kaip galėjo neskaudėti? Juk muštuko smūgis... Tačiau mergina dabar kaip niekur nieko išsišiepė ir žaidė toliau. Dori buvo šiek tiek pasimetusi, bet mąstyti nerado laiko, mat priešininkė jau tiesė ranką į kritlį. Mendel bandė nepasiduoti, tačiau reikėjo pripažinti, kad septyniolikmetė už trylikmetę buvo gerokai stipresnė ir kamuolys atsidūrė Deoiridh rankose.
Dabar buvo galima šiek tiek atsikvėpti ir Dori paklausė:
- Ar tu labai užsigavai ranką?
Tačiau tuo pat metu čia ir vėl išdygo muštukas ir nenaudėlis pylė tamsiaplaukei į pilvą.
- Gaidys! - apstaugė kamuolį mergaitė, tačiau staugti sekėsi sunkiai, mat nuo smūgio ėmė trūkti oro.
Dori pavargo. O dar tas suknistas muštuko smūgis. Būtų gerai šiek tiek pailsėti. Ir įdomu, o kaip gi Deoiridh ranka? Klastuolė nusileido ant žolės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 02, 2021, 04:55:12 pm
Ar Dori nusijuokė? Tai būtų labai smagu, bet ar įmanoma? Vis tik Deoiridh norėjo tikėti, kad jai nesivaidena. O jeigu ne, klastuolė būtent tai ir padarė. Tai pakėlė subjurti ketinančią nuotaiką ir suteikė ryžto nepaisyti skaudančios rankos.
Ko gero, tai buvo pagrindinė, o gal ir vienintelė priežastis, kodėl pavyko nušvilpti kamuolį. Turint omenyje, kad Deoiridh tikrai nėra gera žaidėja, ši sėkmė kiek nustebino. Vis dėlto ji buvo gerokai vyresnė, tad nė neketino rodyti džiaugsmo. Viskas vyko kaip tik taip, kaip ir turėjo vykti.
- Dėl manęs nesijau... - spėjo pratarti grifė, kai Dori gavo galingą smūgį į pilvą. Trylikametė piktinosi kaip tiko jos amžiui, o štai Deoiridh mintyse skambėjo gerokai riebesni žodžiai.
- Ar tau viskas gerai? - susirūpinusi paklausė rudaplaukė. Dabar suprato, kad šios mergytės savijauta jai išties rūpi. Nežinia, kodėl, mat Dori tikrai nebuvo ypatinga, bet dabar škotė nuoširdžiai dėl jos išgyveno.
Kiek padvejojusi nusileido jaunesnei mergaitei iš paskos. Mielai būtų dar paskraidžiusi, nors tai ir nustebino ją pačią. Vis dėlto rankos skaumas ir tikriausiai nemažiau skaudantis Dori pilvas privertė sustoti ir nulipti nuo šluotos. Ar dabar laikas bandyti kažką išsiaiškinti? Ar jos pakankamai artimos, kad Dori pasisakytų, kas nutiko? Ji pati, žinoma, nesakytų nei apie Matthew, nei apie Sigurdą, bet gal jaunesnė mergaitė yra kiek atviresnė? Tuo labiau, kad ji kažkodėl mėgo grifę nuo pat kiek keistos pažinties pradžios.
- Gal nori baigti žaidimą ir pasišnekėti? - pasiūlė rudaplaukė ir atidžiai pažvelgė į Dori. Pamačiusi auskarą kiek nustebo, bet beveik susižavėjo. - Gražu, - nelabai žinodama ką daugiau pasakyti pridūrė ir kiek neužtikrintai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 02, 2021, 06:04:37 pm
Dori dar kiek pakosėjo gaudydama orą. Skausmas ėmė mažėti.
- Debilas muštukas, - bumbėdama įkalino jį dėžėje. - Viskas tvarkoje, - atsakė grifei. - O tau? Kaip tavo ranka?
Viskas taip gerai ėjosi, o tas idiotas kamuolys turėjo sugadinti visus reikalus ir merginas apkulti. Dori jautė, kad veikiausiai jau artėjo metas skirstytis, mat buvo pratusi, kad Deoiridh per ilgai neužsibūdavo. Šiaip jau trylikmetė norėjo praleisti dar šiek tiek laiko su vyresnėle, bet žinojo, tiesiog žinojo, kad ji tuoj tuoj pasakys, jog jau laikas eiti į pilį. Dori ruošėsi atsakyti į tai teigiamai, kad taip, jau pats metas grįžti, suvaidinti, kad jai anaiptol nesvarbu, kad laiko pasibūti mergaitei užteko, bet prabilusi septintakursė pasakė visai kitus dalykus. Ji paklausė, ar Mendel nenorinti pasišnekėti.
Tas klausimas aptvertė viską. Jis buvo toks... toks stiprus ir neįprastas. Toks seseriškas. Dėl Merlino barzdos, Dori niekas šito neklausė. Niekas. Na taip, ji pliurpė draugams. Pasakojo, kaip išsprogdino tą svetainę, kaip sekėsi svarstyme, skudėsi dėl savo tėvų ir panašiai. Bet vis tik Dori buvo vaikas. Trylikos metų mergaitė. Jos bendraamžiai negalėjo jai tinkamai padėti. Negalėjo priversti jaustis tvirčiau. Ir tas klausimas iš rudaplaukės lūpų... toks, tartum kažkam, kas jau yra nebe vaikas, irgi rūpėtų. Nes niekam, regis, nerūpėjo. Visi norėjo tik teisti. Sutvarkyti reikalus, kad tai daugiau nepasikartotų. Tačiau niekas nesiūlė Dori tiesiog imti ir pasišnekėti. Be gąsdinimų, kad bus taip ir anaip. Be kažkokių ketinimų išsiaiškinti, ar nereikia Dori apgyvendinti vaikų namuose.
Kai septyniolikmetė pagyrė Dori auskarą, ši instinktyviai jį pasukiojo, tačiau nieko atsakyti į tai nesugebėjo. Tamsiaplaukė stengėsi laikytis. Iš visų jėgų. Tikrai. Tačiau lūpa virpėjo. Akys sublizgo nuo ašarų. Mergaitė atsisėdo ant žolės ir užsimerkė, stengdamasi susilaikyti ir neprapliupti žliumbti. Nebuvo tikra, kaip į tai reaguotų Deoiridh. Žinojo, kad grifė nemėgo emocionalumo.
Jeigu Dori dabar prakalbs, tikrai apsibliaus. Todėl ji tik sėdėjo ir bandė tvardytis.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 02, 2021, 10:18:23 pm
Dori pasiūlius kiek stipresnių žodžių Deoiridh nesusilaikiusi išišiepė. Taip, šita mažylė tikrai yra įdomi. Kad ir kokia buvo jų bendravimo pradžia, dabar grifė visai nesigailėjo skyrusi laiko šitai mergaitei. Ji, žinoma, nepasakė, kad jaučiasi blogai, nors muštukas nuskriaudė išties skaudžiai. Ar ji buvo tvirta ir drąsi? O gal tik užsispyrusi? Šito škotė nežinojo, mat perprasti Dori vis dar buvo pernelyg sudėtinga.
- Gyvensiu, - trumpai tarstelėjo ir dar kartą šyptelėjo. Nejučia susimąstė apie tai, kad šypsotis Dori buvo žymiai paprasčiau nei Sigurdui. Laimei, nespėjus pernelyg įsigilinti į šią sudėtingą temą tam neliko laiko: reikėjo pasirūpinti Dori. Šito Deoiridh visiškai nemokėjo, tačiau žinojo: kai Matthew ją apkabina, pasidaro geriau. Dažniausiai. Galbūt tai padės ir Dori?
Neryžtingai pritūpusi šalia animagė stebėjo jaunesnę mergaitę. Jai tikrai kažkas nutiko: per vasarą šitaip pasikeisti nėra normalu. Vadinasi, reikia bent pabandyti išsiaiškinti. Jeigu tik Dori norės kalbėti, žinoma. Nedrąsiai apkabinusi klastuolę Deoiridh kurį laiką tylėjo. Neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti dabar. Vis tik apkabinimo, ko gero, neužteko, tad ji sumurmėjo:
- Matau, kad kažkas atsitiko. Jeigu nori papasakoti, aš išklausysiu. Jeigu ne, nespausiu. Bet leisk tau padėti...
Deoiridh neįsivaizdavo, kodėl jai taip rūpi Dori savijauta, bet buvo tikra: dabar dėl klastuolės galėtų padaryti tikrai daug. Dar kiek laiko laikiusi ją glėbyje galiausiai atsistojo ir pridūrė:
- Eime į pilį? Kur nors įsitaisysime ir mielai tave išklausysiu.
Grifė žvelgė į Dori ir galų gale suprato: jautėsi taip, tarsi juodaplaukė būtų jos sesuo. Tai buvo keista, mat škotė neįsivaizdavo, ką reiškia turėti brolį ar seserį. Ji nežinojo, ką reiškia turėti mamą. Galbūt anksčiau be reikalo teisė Dori už nepagarbą tėvams? Kad ir kaip ten būtų, tikėjosi netrukus bent ką nors sužinoti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 03, 2021, 02:39:52 pm
Deoiridh buvo apkabinusi Dori. Trylikmetė kažkiek pažliumbė, bet stengėsi laikytis kiek įmanoma labiau. Kada ją paskutinį kartą buvo kas nors apkabinęs? Ji prisiminė, kaip praeitais metais apkabino visas kvidičo komandos drauges, kai Klastūnynas nugalėjo Varno Nagą. Ar tai viskas? Ar po to karto tamsiaplaukės niekas taip ir nebuvo priglaudęs? Regis, taip. O kada... o kada paskutinį kartą Dori buvo apkabinusi mama? Tėtis? Po velnių, prieš pirmą kursą. Prieš įlipant į traukinį. Apie tai pagalvojusi mergaitė nesusilaikė ir kelis kartus sukūkčiojo.
O jeigu Dori turėtų sesę? Arba brolį? Ar ir šie jos nekęstų taip pat, kaip dabar nekentė tėvai? Ar jos sesė arba brolis būtų žiobarė arba žiobaras? O gal vis tik magas? Ar tada paauglė nesijaustų tokia vieniša?
- Ačiū, Deoiridh, - susigėdusi ir tuo pačiu dėkodama sekundėlei žvilgtelėjo į grifę.
Norėčiau, kad tu būtum mano sesuo, nejučiom pagalvojo. Bet Deoiridh tikriausiai turi gražią šeimą, kuri ją myli, gyvena išpuoselėtame burtininkų šeimos dvare, ech... Tikriausiai ji guodžia trečiakursę tiesiog iš mandagumo. Taip, veikiausiai Deoiridh yra labai gerai išauklėta. Vis tik ji Dori kalbėjo apie pagarbą tėvams. Matyt, jos šeimoje pagarba yra labai svarbi kiekvienam žmogui. O Dori kokia šeima?.. Nebeliko, tikriausiai, nieko iš jos...
- Einam, - tyliai pritarė.
Dori ir Deoiridh dingo iš kvidičo aikštės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Balandžio 07, 2022, 09:47:36 am
Dori atsivedė Gruodę į kvidičo aikštę. Prieš tai paprašė mergaitės luktelėti, nes turėjo pasiimti abi savo šluotas. Baltąją žvaigždę trys ir Padangių valdovę. Kartkartėm Mendel pasvarstydavo apie tai, ar tikrai vasarą vertėjo pirkti naują šluotą, tačiau dabar šis sprendimas atrodė tiesiog puikus, mat naujokei nereikės pirdaliotis su sena mokykline. Juk jausmas pirmąkart skrendant su žvaigžde bus tikrai geresnis nei su viena iš tų kometų.
Iš sandėlio klastuolė paėmė ir dėžę su kvidičo kamuoliais bei blokštą. Laikydama blokštą mergina pajuto, kaip per širdį pereina malonūs virpuliukai. Jau treti metai iš eilės ji yra atmušėja. Ir tikrai nebloga, ar ne?
- Apie kamuolius ir šitą lazdą, - numetė blokštą prie dėžės, - papasakosiu vėliau. O dabar turi pabandyti skirsti. Pasakyk šluotai OP ir ji turėtų atsidurti tavo rankose. Tada apsižerk šluotą ir švelniai atsispirk kojomis nuo žemės.
Dori padėjo Baltąją žvaigždę trys prie Gruodės. Pati apsižergė Padangių valdovę, su kuria Hogvartso teritorije skris pirmą kartą. Vasarą nešėsi su ja to dvariūkščio kieme. Taip pat Mendel buvo pasiruošusi ir burtų lazdelę, jeigu reikėtų pirmakursę gelbėti. Juk Dori nežinojo, kaip jai seksis.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 08, 2022, 09:08:20 pm
Kuo toliau, tuo labiau Gruodė degė iš nekantrumo. Trypčiojo aikštėje laukdama, kol Dori pasiims daiktus. Ir pagaliau sulaukusi ėmė klausytis ką ji pasakoja.
Priešais ją gulėjo graži nauja šluota. Mergaitė žvelgė į ją ir galvojo, kad tai juokinga. Šluotos neskraido. Normaliame pasaulyje jos skirtos šluoti. Normaliame pasauly paveikslai nejuda ir nekalba, jame nėra šmėklų, laiptai nesikeičia vietomis. Kartais mergaitei atrodydavo, kad vis dar guli ligoninėje ir tai tiesiog lakios vaizduotės padarinys. Kad ji panirusi sapne, kuris labai ilgai tęsiasi. Na, jei tai sapnas, tada turiu viską jame išbandyti. Pamanė ji.
Dori apžergus šluotą Rimeikaitė ryžtingai pasakė.
- OP. - Ir nustebo, mat šluota lyg to ir laukusi atsirado jos ištiestame delne.
- Kartais manau, kad tai netikra. - Kažkodėl ištarė tai garsiai. Tada apžergė šluotą ir atsispyrė.
Tai padariusi šovė į orą. Ausyse suūžė vėjas, jis taršė jos trumpučius plaukus. Gruodė neturėjo supratimo kaip nusileis, bet ir nenorėjo. Kažkodėl pasijuto tvirčiau, nei bet kada.
- Man regis, skraidymas kur kas geriau nei kerėjimas! - Šūktelėjo ji.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Balandžio 12, 2022, 02:08:56 pm
Iš tikrujų Dori nesitikėjo, kad Gruodei iškart pavyks pakilti su šluota. Tai keturiolikmetę nustebino ir privertė pagalvoti, kad galbūt ateis metas, kai šita maža varniukė paaugs ir žais Varno Nago komandoje. O tada aš ją turėsiu sumalti į miltus, mintyse pamanė. Spalvotaplaukė vis dar negalėjo pamiršti tų pirmųjų savo kvidičo rungtynių su Varno Nagu, kuomet varnanagės bandė įkrėsti Mendel į kailį.
Klastuolė atsispyrė nuo žemės ir taip pat pakilo į orą. Ramiai skraidžiojo šalia mergaitės kairėje rankoje laikydama burtų lazdelę. Prisiminė ir pati savo pirmą skrydį, kaip jai patiko ir kaip gerai sekėsi.
- Tai tikra, Gruode! - sušuko. - Magija yra nuostabi! - nusišypsojo.
Ketvirtakursė stebėjo mažesnę mergaitę ir galvojo, kad sunku patikėti, jog ir pati buvo tokia maža. O juk jautėsi didelė. Ar dabar Dori norėtų grįžti į pirmą kursą, kuomet viskas buvo nauja ir nepatirta? Kuomet dar ji buvo tik naivi mergaičiukė? Ne, ne, ne, pagalvojo. Tikrai nebenorėčiau vėl būti mažvaike.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 20, 2022, 07:57:21 pm
Nieko nuostabesnio ir didingesnio už skrydį savo suvaržytame gyvenime ji nebuvo jutusi. Atrodė, kad pakilus į orą pradingo visi žemiški vargai ir nepasitikėjimas savimi. Tai ją be galo nustebino. Intuityviai jautė kaip valdyti šluotą ir ji klausė Varniukės, kai ji lėkė aplink aikštę. Norėjosi šitaip zvimbti vis greičiau ir greičiau.
- Nemėgstu burtų, bet šitai man patinka. - Pasakė džiugiai ir pakiliai, kai vėl priskriejo prie Dori. Na žinoma, be magijos nebūtų ir šios šluotos. Pagalvojo, bet vis tiek burti jai nepatiko ir nesisekė.
Aikštė buvo pakankamai didelė ir ji linksmai pasiūlė.
- Nori palenktyniauti? Apsukim ratuką. - Visi perspėjantys balsai, sakantys, kad to daryti nereikia, nes ji nukris buvo išnykę. Gruodė žinojo, kad liks ant šluotos tol, kol nuspręs nusileisti ant žemės. Ji be galo nudžiugo, kad susitiko Dori, nes šiandien atrado tai, ko visai nesitikėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Balandžio 28, 2022, 03:58:37 pm
Kai Gruodė pradėjo skraidyti, ji nebeatrodė tokia bejėgė, maža mergaitė. Atkuto. Mendel šiek tiek susiraukė, kai varniukė pasakė, kad nemėgsta burtų. Kaip galima nemėgti burtų, jei esi burtininkas, bet nesi Matthew, pagalvojo keturiolikmetė mintyse ir pabandė įsivaizduoti, ar herbologas moka skirsti šluota.
Gavusi pasiūlymą palenktyniauti spalvotų plaukų savininkė gerokai nustebo. Juk toji mergaitė skrenda pirmą kartą, o kas bus, jei ji nukris? Klastuolė dar norėjo parodyti Gruodei visus kvidičo kamuolius ir papasakoti apie žaidimą.
- Nežinau, ar tai gera mintis, - tarė ir prikando lūpą. - Nebijai nukristi? - paklausė.
O jeigu dabar atrodys, kad pati bijai lenktyniauti su pirmakurse, ir vėl mintyse pagalvojo Mendel.
- Na, gerai, bet tik atsargiai, ir tik ratą, sutariam? Viens, du, trys! - mergina šovė į priekį, tačiau ne visu greičiu ir vis tiek rankoje laikė burtų lazdelę pasiruošusi sulaikyti galimą varniukės kritimą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 08, 2022, 03:34:58 pm
Dori neatrodė labai ryžtingai. Ir Gruodė suprato kodėl taip yra. Mergaitei ir patiko, kad rūpinamasi jos saugumu. Bet iš kitos pusės jai norėjosi, kad Dori tiesiog to neimtų į galvą. Visą gyvenimą juk viskas buvo draudžiama. Negalėjo maudytis kai švietė saulė, bėgioti, žaisti, dūkti. Nes amžinai teko gyti ar sveikti po kokios operacijos. O ir paskui reikėjo pasaugoti save.
- Nieko neatsitiks. Pamatysi, bus viskas gerai. - Ir ji šovė paskui Dori.
Dabar jau skriejo kur kas greičiau nei pirma ir jai tas patiko dar labiau. Gruodė net pamiršo, kad jos lenktyniauja. Mergaitė tik mėgavosi tuo nuostabiu jausmu. Ta laisve ir vėju. Mamą dabar ištiktų isterija. Pagalvojo. Gal geriau tėvams to net nepasakoti? Bet ji žinojo, kad tikriausiai vis tiek su jais viskuo pasidalys.
Apsukusi ratą norėjo ir toliau taip lakstyti, bet prisiminė ir tai, dėl ko juodvi atėjo į aikštę. Taigi palenkė šluotkotį žemyn ir pradėjo leistis.
Kai atsistojo ant žemės ir pagalvojo kokiame aukštyje ką tik skrajojo net pašiurpo. Ant žemės vėl pasijuto savimi.
- Buvo tiesiog nuostabu. - Pasakė ji.
- Na, tai kaip reikia žaisti kvidičą? - Paklausė ir pagalvojo, kad gal visai norėtų užsirašyti į komandą, kai bus antrakursė. Bet tada nustūmė tą mintį šalin. Ne, komandiniai žaidimai tikrai ne man. Pamanė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Gegužės 16, 2022, 03:14:00 pm
Dori stengėsi palaikyti tokį greitį, kad ji ir Gruodė skristų šalia. Turėjo pripažinti, kad mergaitei skrieti ant šluotos sekėsi išties puikiai. Sekundėlę spalvotaplaukė pagalvojo, kad būtų net norėjusi, jog varniukė trumpam prarastų pusiausvyrą. Tada būtų galėjusi jai padėti ir vaidinti didvyrę.
Tačiau nieko panašaus neįvyko, Gruodė gražiai nusileido ant žemės.
- Žinai, labai gerai skrendi, - labiau konstatavo faktą nei pagyrė jaunesnę mokinukę. - Manau, kad galėtum žaisti kvidičo komandoje, - prikando lūpą. - Tuoj papasakosiu, kaip viskas vyksta.
Mergina mestelėjo blokštą mergaitei į rankas.
- Čia yra blokštas. Juo naudojasi atmušėjai. Aš esu Klastūnyno komandos atmušėja, - balse pasigirdo pasididžiavimas. - Su šituo blokštu ginu savo komandos narius nuo muštuko ir bandau jį nublokšti į kitos komandos žaidėjus, - sukrizeno.
Atidariusi dėžę keturiolikmetė parodė į muštuką.
- Štai čia ir yra tas muštukas, tik aš jo nepaleisiu, nes jis mus puls.
Tada klastuolė išėmė iš dėžės kritlį.
- O čia yra kritlis, - pasakė ir atkišo kamuolį Gruodei. - Jį komandos puolėjai bando įmesti į priešininkų lanką, - ranka pamojo į stadioną. - Komandoje yra vienas gynejas, kuris tuos lankus gina. O puolėjų yra net trys, - pasakojo. - Ir dar yra gaudytojas, kuris, sugavęs šitą, - parodė į aukso šmaukštą, - pelno net šimtą penkiasdešimt taškų. Bet kokiu atveju, sugavus šmaukštą žaidimas baigiasi. Kokioje pozicijoje norėtum žaisti? - paklausė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 22, 2022, 12:12:18 pm
- Ačiū. - Pasakė mergaitė. Buvo malonu ir smagu, kad vyresnei merginai atrodo, jog ji gerai skraido.
- Tau taip tikrai atrodo? Kad galėčiau žaisti komandoje? Nežinau. Niekada nedalyvaudavau sporte savo mokykloje. - Tada ji pagalvojo, kad išvis kone nelankė įprastos mokyklos.
Su susidomėjimu klausėsi kaip žaidžiamas kvidičas. Pakilojo rankose blokštą. Kažin ar ji galėtų būti atmušėja. Neįsivaizdavo savęs tokioje pozicijoje.
- Oho. Ar žaidi jau nuo antro kurso? - Pasidomėjo Gruodė. Tada paėmė kritlį. Ir puolėja būti nenorėjo, Juk tektų nuolatos trintis su kitais žaidėjais norint atkovoti kamuolį. Bet va gynėja. Nuolat kybai sau vienas, nebent reikia ginti lanką. O gal ir gaudytoja būtų pats tas? Tada galėtų sau skraidyti ir dairytis to mažyčio kamuoliuko. Taip, ši pozicija jai patiktų.
- Manau, kad norėčiau būti gynėja arba gaudytoja. - Pasakė. Rankose vis dar laikydama kritlį.
- Ar vyksta tarptautinės kvidičo varžybos? Ar čia tik mokyklinis sportas? - Paklausė pirmakursė. O tada, vis dar degdama noru truputį paskraidyti pasiūlė.
- Nori pažaisti? Pamėtyti kritlį į lanką?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Gegužės 22, 2022, 04:37:03 pm
Dori linktelėjo, kai Gruodė paklausė, ar keturiolikmetė tikrai mano, jog mergaitė galėtų žaisti kvidičą.
- Tikrai galėtum, - pasakė. - Kaip pirmam kartui ir dar iš žiobarų šeimos, tu skrendi puikiai. Taip, aš žaidžiu nuo antro kurso, - išdidžiai tarė. - Prisimenu savo pirmąsias varžybas, kai sumaliau į miltus tuos bjaurius... na, kitą koledžą, - nusprendė nesakyti, kad tai buvo Varno Nagas ir kad būtent nuo tų kvidičo rungtynių Dori neapkenčia šito koledžo. Juk ten žaidusios varnės bandė ją apkulti ir iš jos išsityčioti, tačiau joms nepavyko. Mendel visas pastatė į vietą!
Tuomet Dori pažiūrėjo į Gruodę ir pagalvojo, kaip tokiai gležnai, regis, bejėgei mergaitei sektųsi žaisti šį negailestingą žaidimą. Juk tai būtų ne šiais metais, mintyse pagalvojo. Per tuos metus ji tikrai užsiaugins bent šiokią tokią skūrą, o skrenda išties gerai, galvoje užbaigė mintį.
- Geras pasirinkimas. Jei esi vikri ir pastabi, tai gaudytoja tiktum būti. Gynėjas turi būti stiprus.
Mintyse sužmėžavo Elliw, kuri sugauna aukšto šmaukštą. Vikri ir pastabi. Kur jau ne, pamanė klastuolė mintyse ir prunkštelėjo.
- O, kvidičas yra populiariausia magiška sporto šaka! Patikėk, visas pasaulis apie kvidičą žino, yra daug kvidičo komandų, vyksta varžybos tarp šalių. Tai laaabai populiarus žaidimas, - mirktelėjo. - Žinoma, - Dori griebė kritlį ir pakilo į viršų. Dabar jau lazdelė gulėjo mantijos kišenėje. - Sakei, norėtum būti gynėja. Nagi, pabandom? Saugok lankus!
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 22, 2022, 07:30:06 pm
Tai ką dabar jai sakė Dori be galo džiugino. Gruodė šiame keistame pasaulyje vis nežinojo savo vietos. O dabar. Tas skrydis ir išgirsta Dori nuomonė kėlė pasitikėjimo savimi lygį. Bent jau kol kas, kol galvoje vis dar ūžavo prisiminimas, kaip gera būti ore.
- Ar labai jaudinaisi prieš savo pirmas varžybas? - Paklausė ji. Pati net pabandžiusi įsivaizduoti savąsias pajuto šiokį tokį jauduliuką.
- O ar buvai kada nors ne mokykloje rengtose varžybose? Na tarp šalies komandų ar panašiai? - Pati pagalvojo, kad būtų įdomu pamatyti. Bet tada prisiminė, kad juk ir mokykloje tikriausiai bus varžybos, taigi galės prisižiūrėti kaip viskas atrodo.
Ar ji vikri ir pastabi? Gruodė niekada nežinojo. Neteko nieko tokio bandyti, kad tai suprastų. O ar stipri? Kažin... Jai apie viską pagalvojus Dori šovė viršun. Visos tos mintys išdulkėjo iš galvos ir ji apžergusi šluotą atsispyrė nuo žemės ir nuskriejo prie lankų. Pakibo prie viduriniojo. Trumpam pažvelgė į žemę ir nuo vaizdo susisuko galva. Geriau to nedaryti. Pamanė.
- Na mesk. - Pasakė kupinu džiugesio balsu.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Gegužės 24, 2022, 03:46:18 pm
- Jaudinausi, - pripažino Dori. - Tikrai jaudinausi, Gruode. O kas nesijaudintų?
Tiesą pasakius, ketvirtakursė jaudinosi ne tik per pirmąsias savo varžybas, bet per visas. Jau dieną prieš jas imdavo darytis negera ir tai trukdavo iki tol, kol prasidėdavo žaidimas. Mendel nieko su tuo negalėjo padaryti, taip buvo ir viskas. Nors žaidžiant jaudulio nebesijausdavo, tik adrenalinas ir azartas. Tačiau to mergaitei nusprendė nesakyti. Ji ir taip atrodė pakankamai drovi. Kam ją dar gąsdinti?
- Nebuvau, - atsakinėjo toliau. - Bet labai norėčiau.
Kai Gruodė jau buvo šalia lankų, Dori susikaupė ir nusitaikė. Nebuvo pratusi žaisti šioje pozicijoje, tačiau vis tik Mendel neblogai sekėsi sportas. Ji vidurinio lanko link metė kritlį. Stengėsi mesti ne itin stipriai. Kritlis skrido gražiai.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 24, 2022, 10:16:50 pm
- Tikrai būtų smagu pamatyti kokias nors tarptautines varžybas. - Pasakė Mergaitė.
Kai prasidėjo žaidimas galvojo tik apie kritlį. Kybojo ore, vėjelis taršė plaukus, o širdyje virė džiaugsmas. Kažkodėl tą kartą pagalvojo, kad seniai besijuto tokia laiminga. Ji stebėjo skriejantį kamuolį, kuris iš pradžių lėkė visai tiesiai į tą lanką, prie kurio ji ir kabojo. Bet paskui gal dėl vėjelio ar dar dėl kažko pakeitė kryptį ir ji šovė prie kairiojo lanko. Staigiai suktelėjo, ištiesė ranką, kad atmuštų kamuolį ir pajuto, kad slysta ar smenga žemyn. Akimirkai apėmė siaubas, bet ji sugebėjo pasitaisyti ir išlygino šluotą. O tuomet visgi atmušė kamuolį, tas nulėkė į Dori pusę. O ji pati pasijuto gyva kaip niekados. Vėl tvirtai sugniaužė šluotkotį ir nutarė savo gyvenimą sieti su skraidymu. Reikėjo viską išsiaiškinti apie šluotų kerus. Kas kuria naujus modelius ir taip toliau.
- O čia tai smagumėlis. - Pasakė ji plačiai nusišypsodama. - Mesk dar kartą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Gegužės 24, 2022, 11:02:16 pm
Dori jau galvojo, kad Gruodė nukris. Buvo pasiruošusi pulti ją gaudyti, tačiau mergaitė išlaikė pusiausvyrą ir ne tik, kad nenuslydo, bet dar ir atmušė kritlį. Pagavusi kamuolį spalvotų plaukų savininkė kelias akimirkas tik mirksėjo. Kaip ši mergaitė gali būti tik pirmakursė iš žiobarų šeimos, niekada neskridusi ant šluotos ir tik šiandien daugiau sužinojusi apie kvidičą, mintyse galvojo keturiolikmetė. Ji stebėjosi, mat varniukė, pasirodo, ne tik puikiai skrenda, bet gal ir būtų gera gynėja. Kas tai? Sėkmė? Atsitiktinumas? Ar talentas? Dori viduje juto pavydą, nes nors ji ir skrido gerai nuo pat pirmo kurso, tačiau pirmą kartą atsisėdus ant šluotos jai tikrai taip gerai nesisekė, o ką jau bekalbėti apie kvidičą. Susikaupusi Klastūnyno mokinė metė kritlį ir vėl į vidurinį lanką, tik šį kartą kur kas stipriau.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 25, 2022, 04:16:40 pm
Gruodė pilna pakylėjimo laukė atskriejančio kamuolio. Ji ir pati nesuprato kas ką tik nutiko, nes tiesiog to nesitikėjo. Nesitikėjo, kad taip nuostabiai seksis. Tą kartą vėl atmušė kamuolį ir švystelėjo jį Dori. Jos dar ilgokai žaidė. Gruodė praleido gana daug kritlių, sekėsi gana įvairiai. Bet ji kažkaip nesisielojo dėl to, kad daug kartų kamuolys įskriejo į lanką. Ji dar vis gyveno to pačio pirmojo savo atmušimo jausenoje.
Mergaitė nematė kaip greitai lėkė laikas. Nenorėjo, kad žaidimas pasibaigtų. Kažin ar Dori dar sutiks kada nors trintis su maže pirmakurse. O daugiau ko paprašyti neturėjo. Gal to Alano, kurį apkrikštijo savo broliu. Bet tada teko prisiminti, kad vienintelis kartas kai jį matė buvo per tą nelemtą herbologijos pamoką ir tikrai nebuvo aišku ar jie dar kada nors pabendraus. Taigi reikėjo išnaudoti šį nuostabų vakarą visu pajėgumu. Kol Dori dar nenusibodo. Bet nesuvaldomai artėjo tamsus vakaras ir galiausiai reikėjo leistis ir eiti iš aikštės.
- Buvo tiesiog nuostabu. Ačiū, kad parodei man šį žaidimą. - Čiauškėjo mergaitė jau stovėdama ant žemės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Dori Mendel Birželio 03, 2022, 10:26:17 am
Gruodei ir vėl pavyko atmušti klastuolės kamuolį. Dori šiek tiek suirzo, tačiau to neparodė. Galiausiai ėmė žaisti šiek tiek rimčiau, tuomet jau pavyko įmesti ne vieną kritlį pro lanką. Žaisdama spalvotaplaukė suprato, kad skraidymas ir kvidičas - tikrai varniukės talentas, nes kartais net ir labai stengiantis įmesti kritlį, mergaitė jį atmušdavo.
Mokinės žaidė iki tol, kol sutemo. Mendel pavargo, tačiau neketino parodyti ir to. Galiausiai jos nusileido, Dori padėjo kritlį į dėžę, paėmė visus daiktus.
- Nėra už ką, - atsakė ir vos vos šyptelėjo. - Buvo smagu. Na, o dabar galime eiti padėti į vietas visus reikmenis ir keliauti į didžiąją salę pavalgyti. Tik prie varnių stalo aš nesėsiu, - iškart įspėjo, - todėl tau pasiūlysiu prisėsti prie klastuolių.
Dori ir toliau kažką čiauškėjo ir mokinės nuėjo į pilį palikdamos aikštę skendėti tamsoje.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Walgunas Levinsas Lapkričio 03, 2022, 09:11:31 pm
  Walgunas atėjo į kvidičo aikštę. Atėjęs iškart pasuko pagrindinės aikštės link. Rankoje nešėsi visai neblogą, antrojo lygio šluotą. Po nesekmės abiejose savo kvidičo rungtynėse berniukas nusprendė treniruotis kasdien. Jis tikėjosi, kad ir kitais metais jis buvo komandoje. Žaisti kvidičą jam patiko ir tą daryti kitais metais tikrai norėjo, tačiau labai abejojo savo galimybėmis. Abejojo, nes nei per vienas iš praeitų rungtynių jam nepavyko nieko normaliai numušti. Dažniausiai taip nutikdavo todėl, nes jis nesugebėdavo pirmas pastebėti muštuko, o piešininkų atmušėjui jį netaikliai atmušus jis visiškai nebeturėdavo šansų jį numušti. O jei ir pavykdavo pastebėti muštuką pirmam tai netaikliai jį numušdavo ar priešininkai narį, kuriam grėsė toks likimas puikiai užstodavo kiti komandos nariai.
  Būtent todėl šiandien berniukas nusprendė pasitreniruoti. Šiandien jis norėjo tik pasitreniruoti skraidyti. Taip, skraidyti jam tikrai puikiai sekėsi, bet vien jaudulys tą sėkmę stipriai sumažindavo. Per rungtynes su Švilpyne jis net buvo sugebėjęs atsitrenkti į Patriciją. Taip, jis labai pyko ant savęs, kad taip blogai valdė šluotą, tačiau norėjo, kad tas daugiau nepasikartotų ir todėl, nes Patrcija tada tikrai nebuvo angelėliu. Walgunas buvo tikras, kad jei tai pasikartos dar kartą jam gerai nesibaigs. Tiesa, atsisveikinti su galva berniukas netroško. Bent jau kol kas.
  Walgunas stipriai suspaudė šluotą ir pakilo. Pūtė silpnas vėjelis, bet švietė saulė. Buvo tiesiog nuostabus oras paskraidyti, nes nelijo, o kad ir vėjelio buvo jis buvo silpnas, todėl negalėjo Walguno nunešti. O šluota išties yra nuostabus dalykas. Pagalvojo berniukas. Jis džiaugėsi, kad galėjo skraidyti su tokia šluota. Tiesa, to daryti negalėjo amžinai, nes šluota buvo ne jo. Walgunas ją tik pasiskolino. Ir taip, ji nebuvo tobula. Buvo pakankamai žemo lygio, kiek pasenusi, tačiau Walgunas džiaugėsi, kad apskritai turėjo su kuo skraidyti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sophie Garcia Lapkričio 04, 2022, 07:49:15 pm
Kai kiti Švilpynės koledžo moksleiviai tikriausiai vis dar šventė bendrajame Švilpynės kambaryje nepalikdami savo koledžo kvidičo komandos žaidėjų ramybėje bent penkioms minutėms, Sophie nusprendė išeiti iš pilies, šiek tiek prasiblaškyti. Intravertei mergaitei, nemėgstančiai žmonių, nuolatinis dėmesys tiesiogine to žodžio prasme graužė smegenis, tad pagavusi menką progą, rožinių plaukų savininkė spruko iš savo bendrojo kambario. Tačiau pagaliau išėjus iš Hogvartso pilies reikėjo nuspręsti kur eiti. Iš pradžių tamsiai rudų akių savininkės galvoje iškilo mintis eiti Uždraustojo miško link, galbūt pavaikščioti pamiške, o gal eiti į pačią Uždraustojo miško tankumą. Tada švilpinukė mergaitė pagalvojo, gal reiktų tiesiog pavaikščioti ežero pakrante. Bet kojos pačios nuvedė keturiolikmetę į kvidičo aikštę, pagrindinę aikštę. Švilpinukę prisiminė visas rungtynių emocijas, kaip pyko, pralaimėjus Klastūnyno koledžui ir kaip džiaugėsi, pralenkus Grifų Gūžtą ir užėmus antrąją vietą. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, mergaitė nebesidžiaugė, vietoj džiaugsmo liko tik nusivylimas. Aš tikrai norėjau laimėti šias varžybas. Antra vieta netinka.
Jau atėjus į pagrindinę aikštę, Sophie pradėjo gailėtis, kad nepasiėmė šluotos. Niekas taip gerai neišblaškytų minčių kaip skraidymas savo "Padangių Valdove", penktojo lygio šluota. Nors didžiausia merginos svajonė buvo turėti šešto lygio šluotą, ji negalėjo ginčytis, kad jai nepatiko turima šluota. Tačiau grįžimas į bendrąjį kambarį reiškė susitikimą su kitais švilpiais, ko ji taip stengėsi išvengti. Tad pagalvojusi kelias minutes, keturiolikmetė visgi nusprendė ramiai pasėdėti tribūnose, pasigrožėti geru oru ir tiesiog pailsėti nuo nesibaigiančio šurmulio, kuris laukė Švilpynės koledžo bendrajame kambaryje.
Kvidičo aikštėje jau buvo dar vienas vaikinas. Sophie užvertė akis iki dangaus. Pabandyk pailsėti dabar, Sophie... Berniuką švilpinukė atpažino, nes jis buvo Grifų Gūžtos atmušėjas, su kuriuo ji visai neseniai žaidė. Vieną akimirką ketvirtakursė norėjo pasišaipyti iš jo ir jo pralaimėjusios komandos, tačiau tai tikrai neleistų ramiai praleisti laiko, tad ignoruodama Grifų Gūžtos mokinį, ji atsisėdo tribūnose. Berniukas treniravosi savo skraidymą, o švilpė tylėdama sėdėjo tribūnose ir stebėjo. Pyktis nebuvo nuotaikos, tad keturiolikmetė tylėjo. Kol nepristos, viskas bus gerai, pagalvojo Sophie ir užsigalvojo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Walgunas Levinsas Lapkričio 04, 2022, 08:06:19 pm
  Jausmas pakilus į padangę buvo nuostabus. Walgunui taip patiko skrieti šluota. Dabar jam atrodė, kad antro lygio šluota irgi skrenda puikiai. Taip, per rungtynes jam buvo paskolinta penkto lygio šluota, tačiau ir šia antrojo lygio šluota Walgunas džiaugėsi. Jam atrodė, kad ši netgi galėjo konkuruoti su ta.
  Walgunas pamatė, kad dar kažkas atėjo į aikštę. Iš pradžių jis nesuprato net atėjūno lyties, tačiau kiek nusileidęs suprato, kad tai - Švilpynės puolėja. Paskui pamatė, kad ji įsitaisė vienoje iš tribūnų. Nusprendęs į ją nekreipti dėmesio Walgunas pakilo kiek aukščiau. Taip, jis jaudindavosi kai kas nors jį stebėdavo. Labiausiai mėgdavo skraidyti vienas. Tik su savo mintimis. Net ir vienas žiūrovas kėlė jam jaudulį. Taip, labiausiai jis bijojo per rungtynes, nes jį stebėdavo vos ne visi mokiniai ir profesoriai, tačiau jaudinosi ir dabar.
  Kiek pagalvojęs jis nusileido bei priėjo prie tribūnos, kurioje sėdėjo mergina.
- Labas, gal norėtum pasitreniruoti? Treniruotės praverstų, - draugiškai tarė. Nenorėjo nieko blogo. Taip, jis nepagalvojo, kad ji galėjo pamanyti, jog jis nori pasišaipyti. Kalbėdamas berniukas negalvodavo apie nieką. Kartais susipykdavo net to nenorėdamas. Rodos, nieko blogo nepasakydavo. Jis tikėjosi, kad ji sutiks, nes nebenorėjo skraidyti vienas. Taip, žiūrovai jam kėlė jaudulį, tačiau kompanionai - tikrai ne.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sophie Garcia Lapkričio 29, 2022, 01:21:23 pm
Labai dideliam merginos nusivylimui, berniukas priėjo prie Sophie. Nedraugiška švilpinukė metė į šių metų Grifų Gūžtos atmušėją piktą žvilgsnį, tikėdamasi, kad šis persigalvos ir dings iš rožinių plaukų savininkės akių. Tačiau berniukas vis tiek priėjo prie švilpės ir pasiūlė pasitreniruoti. Mergaitė nieko neatsakė (tikrai neketino pradėti pokalbio ir pradėti su grifiuku bendrauti), tačiau du jo ištarti žodžiai "treniruotės praverstų", įžiebė pyktį Sophie akyse ir mergina pajuto, kaip jos veidas palengva persikreipia, tačiau giliai įkvėpusi ir iškvėpusi tamsiai rudų akių savininkė sugebėjo nusiraminti. Iš tiesų ketvirtakursė iš tikro norėjo pasitreniruoti ir paskraidyti, nes nors ir labai nenorėjo to pripažinti, būti ant šluotos jai patiko ir netgi kėlė džiaugsmą. Tačiau sutikti su berniuko, kurio vardo mergaitė nežinojo, pasiūlymu, reikštų, kad ji suteiktų grifiukui mažą džiaugsmą, o švilpė norėjo, kad žmonės jos bijotų, o ne norėtų draugauti. Tad piktai metusi žvilgsnį į berniuką ir jo menką antro lygio šluotą, nieko neatsakė. Išdrįs pakalbint dar kartą, neatsakau už savo veiksmus.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 04, 2022, 08:01:07 pm
  Deja, tačiau Švilpynės puolėja nieko neatsakė. Walgunas nesuprato ar ji šiaip ignoruoja jį, ar nenori pasitreniruoti, ar jo nekenčia už keletą žodžių. Dažniausiai jam būdavo sunku suprasti kitų emocijas jei jos nebūdavo visiškai akivaizdžios. Bet berniukas dar turėjo vilties, kad mergina su juo paskraidys bei pasitreniruos, kad tą darant, nes berniukas jau iš patirties žinojo, kad tą darant ne vienam visada būna smagiau. Tuo labiau galėdavai pasitreniruoti įvairias kvidičo situacijas, o ne tik skraidymą, o tam reikėdavo kito žaidėjo.
- Na, tai kaip manai? Norėtum? Manau, kad tikrai būtų labai smagu, o tuo labiau tai mums abiems praverstų, - tarė bei nusišypsojo. Labai norėjo, kad Švilpynės puolėja sutiktų su juo paskraidyti ir todėl, nes tiesiog norėjo su kuo nors pabendrauti. Taip, tikrai dažnai pasitaikydavo dienų kai Walgunas jas norėdavo praleisti visiškai vienas, tačiau ši nebuvo iš tokių. Jam dabar reikėjo kompanijos ir jis manė, kad ta rožinių plaukų savininkė galėtų jam ją suteikti. Su tokiomis mintimis berniukas laukė merginos atsakymo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 01, 2023, 10:19:02 pm
Artėjančios atostogos kėlė dvejopus jausmus. Žinoma, bus gera šiek tiek pailsėti nuo tų iki gyvo kaulo įgrisusių mokinių ir mokytojų. Kita vertus, Hogvartse atrado net du žmones, kurie teikėsi išklausyti. Kurie, regis, norėjo išklausyti. Tai buvo ateities būrimo profesorė Keit ir gerokai vyresnė Varno Nago mokinė Gruodė. Su pastarąja berniukas ir ėjo susitikti. Tai buvo labai keista. Jis neturėjo draugų, kaip jis gali eiti kažkur, kad pasimatytų ir kažką nuveiktų su kitu žmogumi? Tai buvo kažkoks absurdas. Gruodė turbūt nė nepasirodys, o jam teks keliauti atgal į bendrąjį kambarį. Eion suprato: jeigu taip ir atsitiks, jis jausis nusivylęs.
Taigi dabar jis neužtikrintai žygiavo kvidičo aikštės link. Nė karto čia nesilankė - mokyklos čempionato rungtynių metu mėgaujasi miegamajame tvyrančia tyla ir ramybe. Taigi dabar pirmą kartą pamatė, kaip atrodo kvidičo lankai. Jie buvo siaubingai aukšti - tiek daug jis nė už ką nekils. Be to, ir šluotos neturėjo. Gruodė buvo minėjusi, kad kažkur galima gauti mokyklos šluotą, tad tikėjosi, kad galės tuo pasinaudoti, tik neįsivaizdavo, kur tą šluotą galėtų rasti. Gruodė padės, ar ne?
Taigi dabar Eion stypsojo netoli lankų ir neramiai laukė, ar mergina teiksis pasirodyti, ar ne.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Vasario 05, 2023, 09:47:49 pm
Prieš porą metų tokiu oru ji tikrai lindėtų tamsiausioje mokyklos kertėje. O dabar skuodė kvidičo aikštės link. Prieš tai dar užsuko į seną sandėliuką, kur pirmame kurse lankėsi su Dori ir paėmė porą mokyklinių šluotų. Vargšelės jūs. Reikėtų jus gerokai atnaujinti. Kalbėjo mintyse lėkdama aikštės link.
Nors ir nebevengė lauko kaip seniau saulei šviečiant vis tiek tebevilkėjo savo visą odą dengiančius rūbus džinsus ir megztinį aukštu kaklu. Dar vis kartais norėdavo užsitraukti gobtuvą ant galvos ir visai pasislėpti, bet stengėsi su tuo noru kovoti.
O jei einu čia kaip tikra kvaiša? Gal Eion nei neketina ateiti. Svarstė. Būtų gaila, jeigu taip nutiktų. Pasijustų eilinį kartą atstumta. Su ta dažna būsena susitaikyti vis dar negalėjo taip lengvai.
Bet jis ten jau stovėjo ir mergaitė pasileido dar sparčiau.
- Labas. - Pasakė sustojusi.
- Oras kaip tik skraidymui. Tiesiog puiku. - Plepėjo guviai.
- Gaila, bet turim tik šitas vargšeles mokyklines šluotas. Tos geresnės pasiskolinti negaliu. Mano draugė dabar nekokios nuotaikos. O aš geriau dabar eičiau žadinti lokį miegantį žiemos miegu, nei kalbinčiau ją dėl tokio reikalo kaip šluota. - Nusišypsojo. Dėl to buvo neramu. Dėl to kas dėjosi su Dori ir Alanu, nes abu jai buvo svarbūs.
- Ar nebijai aukščio? - Pasiteiravo dėl visa ko.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 12, 2023, 03:17:13 pm
Kuo toliau, tuo labiau Eion įsitikino, kad Gruodė neateis. Jis stovės ir lauks, o ji geriausiu atveju stovi kur nors pasislėpusi ir juokiasi iš to, kad jis patikėjo. Turbūt reikėjo tiesiog eiti į bendrąjį kambarį ir pasistengti pamiršti šitą susitikimą, kuris virto visišku fiasko. Vis dėlto nutarė dar kokią minutę palaukti ir, jo nuostabai, netrukus pamatė Gruodę. Ji nešėsi dvi šluotas.
- Labas, - atsargiai pratarė stengdamasis nuslėpti baimę, kurią jautė. Baimę, kad ji nepasirodys. Bet dabar, Gruodei atėjus, užslinko ir kitos rūšies nerimas - atrodė, kad ji ir vėl padarys kažką, kad jis papasakos per daug. Iš virtuvės tiesiog pabėgo, bet per taip neseniai buvusią nuodų ir vaistų pamoką vėl pasakė, ko nereikia. Kodėl ji jį taip veikia?
- Man nereikia geresnės šluotos, - sumurmėjo. Būtent taip ir buvo - skrisdamas ant greitos šluotos būtinai išsitėkštų ant žemės. Be to, kodėl kažkokia Gruodės draugė turėtų skolinti savo daiktą jam? O gal ji turėjo omenyje, kad pati norėtų paskraidyti ant geresnės? Taip, tikriausiai taip ir yra. Ir Gruodei su juo bus nuobodu.
- Nežinau, turbūt nebijau, - nejaukiai apsidairęs atsakė į klausimą Eion ir paėmė vieną šluotą. Nelabai žinojo, ką daryti toliau, tad taip ir liko stovėti. Atsargiai žvelgė į Gruodę ir laukė jos nurodymų, kaip reikia skristi.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Vasario 19, 2023, 11:58:58 am
- Geresnės šluotos patikimesnės. Bet aišku jos ir staigesnės. Todėl mokytis turbūt geriausiai tinka šitos. - Pasakė. Eion atrodė truputį neryžtingas. Įdomu ką galvoja. Mąstė. Prisiminė nuodus ir vaistus ir kaip parašė jam tą raštelį. Jis atrašė, kad viskas gerai. Bet ji tuo tikra nebuvo. Ir dabar mergaitė nenorėjo to aiškintis. Net nežinojo kaip reikėtų. Gal kai paskraidysim ir viskas bus gerai jis norės pats pasikalbėti. Juk artėja atostogos ir jam teks greitai palikti mokyklą.
- Tai gerai. Jei nebijai aukščio bus daug lengviau. - Pati prisiminė pirmą savo kartą ant šluotos. Kaip jaudinosi, o tada pakilusi pasijuto tiesiog nuostabiai. Tada taip smagiai pažaidė kamuoliu su Dori. Gal ir jis paskui norės pažaisti. Pamanė.
- Pasiguldyk šluotą priešais. Ištiesk į ją ranką ir sakyk op. Pabandyk ją prisišaukti. Paskui daugiau to niekada nereikės daryti. - Pradėjo pasakoti ji.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 22, 2023, 06:53:27 pm
Ką reiškia, kad geresnės šluotos yra patikimesnės? Ar jam suprasti, kad tokios šluotos nėra nusipelnęs? Bet kodėl? Iki šiol nebuvo sulaužęs nė vieno skraidymo įrankio. O gal Gruodė turėjo omenyje visai ką kita? Dabar gilintis nesinorėjo, tad Eion tiesiog linktelėjo.
Berniukas nebuvo tikras, kad nebijo aukščio, tačiau dabar bijojo tai pripažinti. Geriau apsimesti, kad viskas sekasi puikiai, o paskui, jeigu ką, kažkaip kapstytis iš padėties. Gruodė nesityčios, ar ne? Ji buvo tikrai gera mergina, kuri kažkodėl norėjo padėti. Klausimas, kodėl, labai degino širdį, bet Eion nedrįso to paklausti. Bent jau ne dabar. Jeigu bent pusėtinai seksis, galbūt paklaust prieš patraukdamas savo keliu.
Klusniai paguldė šluotą priešais save, bet tiesti ranką ir su ta šluota šnekėti atrodė mažų mažiausiai kvaila. Argi tam, kad skristum, nereikia tiesiog atsisėsti ant jos ir pakilti? Įtariai pažvelgė į Gruodę, bet neprieštaravo. Galiausiai ištiesė ranką ir tarstelėjo:
- Op.
Šluota nė nekrustelėjo. Eion klausiamai žvilgtelėjo į varnanagę ir pratarė garsiau:
- Op!
Skraidymo įrankis suspurdėjo ant žemės, bet, regis, nė nesiruošė pakilti iki jo rankos. Pasidarė liūdna. Pasirodo, čia dar sunkiau nei nuodai ir vaistai.
- Op! - dar garsiau suriko, tačiau šluota ir vėl tik pasirito žeme. Eion nuleido ranką ir nudūręs akis į žemę sumurmėjo: - Aš nemoku...
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Vasario 24, 2023, 03:14:08 pm
Iš pradžių atrodė, kad jis nedarys to, ką ji pasakė. Bet visgi pabandė. Net kelis kartus. Šluota lyg ir norėjo pakilti, bet nekilo. O Eion kaip visada ištarė tą patį, kaip ir pamokose, jei kas nenusisekdavo.
- Ji nori pas tave atskristi. Matai kaip juda? O tu ar tiki, kad taip bus? Kad ji pakils ir tu galėsi sėsti ant šluotos ir skrieti? Gal dėl kažko abejoji? Gal bijai pakilti? O gal šiaip netiki, kad šluota gali pas tave atskristi? Bet ji gali. Tikrai. Ir tau neblogai sekasi, nes šluota juda. - Jai atrodė, kad tereikia tik kažkokios kibirkštėlės ir šluotkotis pagaliau pakils.
- Pagalvok ar pasitiki šluota ar savimi ir tada pabandyk. O jei nenori bandyti antrą kartą galiu tave paskraidinti. Gal jei pajusi koks tai smagumas visos abejonės išnyks ir tu pats skrisi. - Kažką tokio pabandė ir su Sakura. Bet kai Gruodė ją paskraidino paaiškėjo, kad draugė bijo skristi, jai nepatiko aukštis ir Sakura nesijautė tvirtai.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 24, 2023, 03:50:58 pm
Na, Gruodė buvo tikrai maloni mergina, bet šį kartą jau stipriai nusišnekėjo. Šluota nori? Ji tik daiktas, kaip gali kažko norėti? O gal Gruodė uždavė klausimą, į kurį šluota atsakė? Jau norėjo kandžiai to paklausti, bet ši varnanagė atėjo čia pamokyti skraidyti, tad sarkazmui nebuvo nei laikas, nei vieta. Taigi Eion taip ir liko stovėti ir spoksoti į tą norinčią pas jį atskristi šluotą.
- Kaip aš galiu pasitikėti šluota? - vis dėlto neištvėrė nepaklausęs. - Savimi tai ne, nepasitikiu. Bet šluota... Na, ji yra tik daiktas...
Viskas buvo pernelyg keista, bet jau geriau tai nei sudėtingas santykių aiškinimasis ar pastangos neišplepėti per daug. Ne, jis būtinai paskraidys, net jeigu užtruks čia iki nakties. Iki to laiko, kai Gruodė nebenorės jo matyti, žinoma.
- Ne, aš skrisiu, - ryžtingai ištarė ir ištiesė ranką. - Op. Op! OP!
Pagaliau pavyko - šluota pakilo, ir Eion netrukus gniaužė ją rankoje. Norėjo iš karto šokti ant jos ir kilti aukštyn. Atsargiai apžergė skraidymo įrankį, bet dabar vėl pajuto sukilusias baimes. Berniukas pažvelgė į Gruodę, bet bijojo prisipažinti, kaip jam nejauku.
- Man tiesiog atsispirti nuo žemės? - tikėdamasis laimėti laiko paklausė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Vasario 24, 2023, 08:28:47 pm
- Šluota magiškas daiktas. Nepaprastas. Gal tu manai, kad nuo jos laisvai gali nukristi. Abejoji. Taigi šluota nekyla, nes tu ja nepasitiki. - Ar jis turi omeny, kad išvis savimi nepasitiki. Ar tai, kad nepasitiki skraidymo įgūdžiais? O kai pirmą kart jie susitiko Varnė manė, kad Eion yra vienas iš tų bjaurių vaikigalių. Bet pasirodo, kad jį kamavo kažkas negero.
- Aš irgi dažnai nepasitikiu savimi. Bet vis bandau. Būna, kai nepasiseka. Bet kartais ateina diena, kai kažkoks norimas dalykas pasiseka ir tada jaučiuosi laiminga. - Atsakymas turbūt buvo labai bendras. Gal ir nelabai aiškus. Ji turėjo galvoje viską. Kad bando kerėti, bendrauti. Bando priimti save tokią, kokia yra ir negalvoti apie tai, kaip atrodo.
- Ir gerai. Skrisk pats. - Nusišypsojo. Ir pagaliau šluota pakilo.
- Valio. Taip. Dabar tereikia atsispirti. Kai suskaičiuosiu iki trijų kylam gerai? Viens, du, trys. - Tarė ir apžergusi savo šluotą atsispyrė nuo žemės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 26, 2023, 03:18:21 pm
Na taip, Gruodė nemelavo. Šluota tikrai buvo magiškas daiktas. Bet tai visai nepridėjo noro ar galimybių ja pasitikėti ar nepasitikėti. Viskas skambėjo kažkaip labai jau absurdiškai. Deja, Eion neturėjo nieko, ko galėtų paklausti, kaip visa tai reikėtų suprasti. Su juo šnekėjosi tik du žmonės mokykloje, ir vienas iš tų žmonių dabar kaip tik aiškino apie šluotas taip, tarsi jos būtų gyvos. Bet nenorėjo ginčytis, taigi tiesiog tylėjo.
Deja, netrukus suprato, kad iš tiesų teks skristi. Eion vylėsi, kad Gruodė dar paaiškins, kaip ir ką reikia daryti. O, pasirodo, ji jau kilo. Ir akivaizdžiai tikėjosi, kad jis darys tą patį. Bet man baisu mintyse pasakė berniukas, bet balsu to ištarti nė už ką neketino. Gal Gruodė ir gera, bet tikrai nesuteiks jai progos šaipytis. Ilgokai stovėjo ir net nežiūrėjo į varnangę. Įtarė, kad ji jau toliausiai nuskridusi ir pamiršusi, kad atėjo čia jį išmokyti skristi. Bet galiausiai reikėjo ryžtis. Taigi klastuolis atsispyrė nuo žemės ir pradėjo lėtai kilti į viršų.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Kovo 03, 2023, 06:14:54 pm
Kaip visada ore pasijuto daug geriau nei ant žemės. Kildama trumpam užmerkė akis ir mėgavosi skrydžio jausmu. Kai žemė vis tolsta, tolsta, kai atrodydavo, jog yra lengva kaip plunksna. Atmerkusi akis pamatė, kad eion dvejoja.
- Viskas gerai, Ei, kilk pas mane. - Ragino. Galiausiai berniukas irgi pradėjo kilti. Gruodė nusileido žemiau, kad jį pasitiktų.
- Tik būtinai tvirtai laikykis. Ką jauti? Koks pirmasis įspūdis? - Paklausė.
- Jei nori kažkur pasukti, reikia pakrypti į norimą pusę. Kai norėsi leistis kreipk šluotkotį žemyn. - Aiškino ji.
- Ar norėtum pabandyti apskristi ratą aplink stadioną? - Gruodė labai norėjo, kad jam skraidyti patiktų. Norėjo pamatyti Eion išties šypsantis, išties linksmą. Ji neprisiminė ar kada yra tokį mačiusi.
Gyvenimas išties pasirodė Rimeikaitei toks keistas. Juk rudenį manė, kad įsigijo dar vieną žmogų, kuris darys jos gyvenimą nepakenčiama. O dabar jie kartu mokėsi skraidyti. Kaip viskas atrodė permaininga. Ji norėjo, kad taip ir liktų, kad jie sutartų.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Kovo 05, 2023, 07:34:02 pm
Baisu. Buvo velniškai baisu. Paimti ir skristi. Ne, tai pernelyg neįtikėtina. Tik jau ne jam. Jeigu jis gali skristi, kaip kitiems vaikams įmanoma iš jo šaipytis? Jis galėjo tiesiog išskristi ir palikti juos išsižiojusius. Ak, kad taip anksčiau būtų žinojęs apie tą galimybę...
- Baisu, - atvirai prisipažino. Būtent toks pirmasis įspūdis ir buvo. Atrodė, kad kada nors tai gali net ir patikti, bet kol kas visas tiesiog tirtėjo.
- Man sunku pakrypti. Bijau nukristi, - sumurmėjo Eion, bet pabandė pasukti į kairę. Lyg ir pasisekė, tad berniukas šiek tiek pralinksmėjo. Kol kas negalvojo apie tai, kad leistis bus dar baisiau. Tikriausiai įsirėš į žemę, ir gera nuotaika dings kaip nebuvusi.
- Galim pabandyti, - neprieštaravo ir pasileido stulpų link. Nė nepastebėjo, kaip priartėjo prie stulpų. Teko staigiai pasilenkti į dešinę ir šiaip ne taip pavyko išsisukti. Eion neabejojo, kad jeigu būtų pataikęs į stulpą, daugiau gyvenime nesėstų ant šluotos.
- Baisu, - dar kartą pakartojo nusiminęs.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Kovo 15, 2023, 04:59:33 pm
- Įsivaizduoju, kad pirmas kartas baugina. Bet šluota tikrai nepradės kristi ar panašiai. - Pasakė.
- Todėl reikia tvirtai laikytis. Krypk atsargiai. Ne per daug, kad nenuslystum. - Visgi jis sutiko paskraidyti. Ir mergaitė nulėkė paskui. Ir tiesą pasakius Eion skrido normaliai ir visai greitai.
- Tau tikrai gerai sekasi. - Bandė padrąsinti.
Kybodama ore susimąstė kodėl gi jai taip patiko net pirmą kartą pakilus. Pačiai atrodė keista, kad nejautė baimės. Juk visko baisiausiai bijodavo. Gal čia mokėsi koks mano giminaitis? Gal buvo geras skraiduolis? Varniukė sumanė, kad reikės paskaitinėti knygas ir paieškoti. Gal kartais, labai seniai šiais koridoriais klajojo koks nors žmogus iš Gruodės mamos ar tėčio pusės.
- Turbūt reiktų pašlifuoti posūkius, kad tvirčiau pasijustum. Gali pabandyti nusileisti žemiau. Dėl visa ko. Ir pasisukioti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Kovo 24, 2023, 10:41:58 am
Gruodė jį puikiai suprato. Na, gal ne jį, o tą baimę skristi. Bet vis tiek buvo keistai gera. Čia jį kažkas bent bandė suprasti. Netgi elgtis draugiškai ir padėti. Su tokia situacija Eion nebuvo anksčiau susidūręs, tad dabar nežinojo, kaip reaguoti. Gal reikėtų padėkoti? Ar pasakyti tai tik tada, kai pamoka baigsis? O gal iš viso nereikia? Ech, tai buvo labai jau sudėtinga.
- Aš laikausi, patikėk, - atsiliepė Eion. Jautė vis didesnę įtampą, tačiau kartu buvo ir visai smagu. Tik sukiotis nelabai norėjo. Prisipažinti tai būtų pernelyg kvaila, tad tik linktelėjo ir pabandė nusileisti kiek žemiau. Vos nenuslydo nuo šluotos, bet šiaip ne taip pavyko išsilaikyti. Sulėtinęs greitį apsisuko aplink savo ašį.
- Man atrodo, šiek tiek supratau, kaip tai veikia, - linksmai pratarė. Dabar jam tikrai patiko. Deja, atsipalaidavo per anksti - pernelyg staigiai pakrypęs neišsilaikė ant šluotos ir žnektelėjo ant žemės. Šluota nukrito šalia, o Eion teliko džiaugtis, kad buvo visai prie pat žemės. Suskaudo nugarą, bet klastuolis nenorėjo prisipažinti. Tiesiog gulėjo ant žolės ir nieko nesakė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 02, 2023, 09:45:31 pm
Gruodė kybojo viršuje ir stebėjo berniuko skraidymą.
- Viskas kuo puikiausiai. - Pasakė jam pasisukiojus.
- Gal galėsi įsirašyti į kvidi... - Bet nepabaigė sakyti, nes jis nukrito nuo šluotos. O ji tą akimirką šovė žemyn.
- Eion! - Šūktelėjo baimingai smigdama žemyn. Norėjo kuo greičiausiai pasiekti jį.
Nusileido. Jis gulėjo ant žemės.
- Kaip tu? Ar gali atsisėsti? Nors gal nereikia. Gal aš kažką pašauksiu. Ar labai skauda? - Dėl sukilusio jaudulio užpylė jį krūva žodžių.
- Tos traumos. Kaip gerai, kad buvai neaukštai. - Tikrai. O jei būtų buvęs aukščiau. Ne. Apie tai pagalvoti ilgėliau nei nedrįso. Toji mintis kėlė kuo tikriausią šiurpą.
Norėjo dumti pakviesti seselę ar dar ką. Pati buvo visai neseniai nukritusi nuo šluotos. Tą kartą nei nemanė į nieką kreiptis. Bet dabar, kai buvo sužeistas kitas žmogus norėjosi elgtis daug atsakingiau.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Balandžio 15, 2023, 11:11:14 pm
Buvo apmaudu, kad kvailu nusivertimu nuo šluotos neleido Gruodei kažko pasakyti. Atrodė, kad ji siūlo ateityje įsirašyti į kvidičo komandą, bet to, žinoma, niekada nebus. Ko jau ko, o komandinio sporto išbandyti visai nesinorėjo. Geriau jau taip paprastai paskraidyti su žmogumi, kuris erzina mažiausiai šitoje mokykloje.
Bet varnanagės išgąstis išgąsdino ir Eion. Gerokai labiau nei pats kritimas. Berniukas žvelgė į Gruodę ir bandė suprasti, kodėl ji taip išsigando. Jeigu gerai prisiminė, kažkurioje pamokoje minėjo, kad buvo nukritusi. Ar tai dėl to?
- Man viskas gerai, - bandė nuraminti merginą Eion ir sunkiai atsisėdo. Pajudėjus skausmas sustiprėjo, tad jis  susiraukė, tačiau didvyriškai tylėjo. Nenorėjo, kad kas nors dėl jo jaudintųsi, tuo labiau Gruodė.
- Mielai dar paskraidyčiau, - ryžtingai pratarė ir sunkiai atsistojo. Bėda ta, kad šluota gulėjo ant žemės, o pasilenkti ir ją paimti Eion taip ir nesiryžo. Taigi stovėjo nejudėdamas ir spoksojo į skraidymo įrankį. Nežinojo, kaip išspręsti šitą problemą nepasakant Gruodei, kad vis dėlto stipriai skauda.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 28, 2023, 12:46:08 pm
- Gal dar pabūk ramiai. - Kiek ne taip karštligiškai pasakė. Matė kaip jis susiraukė sėsdamasis. Ir stojosi kažkaip įtemptai.
Šluotą gulinčią ant žemės pakėlė. Ir dabar laikė rankoje.
- Ar nesusitrenkei galvos? Arba gal skauda nugarą? Dar turiu to tepalo, kurį vartojau kai pati nusiverčiau nuo šluotos. - Gruodė dabar nenorėjo jam gražinti šluotos. Gal kitą dieną? Galvojo. Visgi juk nukrito. Gal reiktų truputį palūkėti?
- Gerai, kad nusileidai ir buvai neaukštai. - Pasakė. Keista. Bet dėl šito kritimo nervinosi kur kas labiau, nei dėl saviškio. Jautėsi atsakinga už šitai. Juk ji pasiūlė skraidymą, atnešė šluotas. Buvo vyresnė.
Aišku, kai pagalvoji ilgiau tai supranti, kad mokantis tokių dalykų kartais nepavyksta išvengti. Viskas juk pasibaigė ne taip blogai kaip galėjo.
- Ar tikrai nori skraidyti? - Pasitikslino darsyk.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gegužės 07, 2023, 10:14:21 pm
Gruodei tikrai buvo labai neramu dėl šio nukritimo, o Eion tiesiog degė iš gėdos. Kaip galėjo šitaip apsikvailinti? Nukrito kaip koks nevykėlis ir privertė nerimauti normaliausią žmogų mokykloje. Turbūt reikėjo atsiprašyti, ar ne? Norėjo taip ir padaryti, bet Gruodė paėmė šluotą ir pradėjo kalbėti. Tiksliau, klausinėti, ar jis gyvas. Meluoti nesinorėjo. Bet atskleisti visos tiesos irgi ne.
- Aš... - galiausiai pradėjo klastuolis stengdamasis per daug nesiraukyti. - Turbūt prisitrenkiau.
Taip, geriau jau sakyti tiesą, o ne meluoti ir galiausiai vis tiek įkliūti. Tik kažkokio tepalo visai nenorėjo ant savęs dėti. Tuo labiau kad jį dėtų Gruodė. Mintis, kad gali tekti nusivilti apsiaustą, o ji kažką terlios ant nugaros, buvo tiesiog šlykšti. Eion vos susilaikė nenusipurtęs.
- Norėt tai noriu, bet... Gal geriau einam atgal į pilį? - galiausiai pasidavė berniukas. Šį kartą pats sugadino smagų pasibuvimą. - Ačiū tau už pamoką, - dar pridūrė, tačiau nesijudino. Nežinojo, ar Gruodė nesijaučia kalta dėl to, kas čia nutiko. Taigi geriau dar palaukti, ką ji pasakys.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 16, 2023, 05:31:31 pm
Buvo kiek ramiau. Bet vis tiek liūdna, kad jis nukrito.
- Jei ką, tai būtinai užsuk į ligoninę. Palauk. - Ji padėjo šluotas ant žemės. Ir išsitraukė lazdelę. Varnė pabandė prisišaukti savo kuprinę iš kambario. Pavyko tikrai ne iš pirmo sykio. Bet pagaliau ji buvo čia. Gruodė išsiėmė buteliuką su tirpalu nuo sumušimų. Ir kitą mažesnį indelį. Kažkiek įpylusi vaisto užsuko indelį ir ištiesė jį Eion.
- Jei labai skaudės ir nenorėsi į ligoninę tai pasinaudok juo. Padės. Bet jei nepraeis, tai būtinai nueik į ligoninę. Visgi juk buvo aukštoka. Ir kritai tiesiai ant kietos žemės. - Tada įsidėjo lazdelę ir likusį tepalą į kuprinę ir užsimetė ją ant peties. Vėl paėmė abi šluotas nuo žemės.
- Nėra už ką. Galėsime kitą kartą išeiti paskraidyti jeigu norėsi. - Šyptelėjo. - Eime? Aš dar užsuksiu į sandėliuką ir padėsiu šluotas į vietą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gegužės 24, 2023, 07:23:44 pm
Į ligoninę Eion eiti tikrai neketino. Nešvaistys laiko tokiems niekams. Kam jam tai? Geriau jau eis į miegamąjį ir gerai išsimiegos. Jeigu pasiseks, jokie kvailiai netrukdys. Tiesa, Gruodei apie tai nieko nesakė. Ji, ko gero, ligoninių nemėgsta, bet vis tiek patarė eiti. Keista, ar ne? Bet su šita mergina pyktis nesinorėjo.
- Ačiū, - susidrovėjęs sumurmėjo, kai Gruodė pasiūlė tepalą. - Nebuvo aukštai, viskas bus gerai, - ramino merginą taip tarsi parodydamas, kad nė už ką neis į ligoninę. Buvo šiek tiek liūdna palikti šią vietą. Skraidyti vis dėlto buvo visai smagu. Keisčiausia buvo tai, kad Gruodė pasiūlė kažką paveikti kartu ir netgi atėjo į tą susitikimą. Galbūt jis susirado draugę?
- Ačiū tau, - vėl pasakė ir nužvelgė aikštę. Be jų čia nieko nebuvo, tad gal niekas nepradės šaipytis, kad jis, bjaurybė Eion, trainiojasi su daug gerokai vyresne mergina.
Galiausiai klastuolis atsiduso ir kartu su Gruode paliko kvidičo aikštę.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 19, 2023, 04:48:27 pm
Buvo graži ir rami spalio diena, vėjas švelniai šiureno spalvotus medžių lapus, dangumi ramiai plaukė keli maži debesėliai, švietė saulė ir kvietė į lauką. Todėl Lina, pasiskolinusi iš šluotų sandėliuko mokyklinę šluotą, išsiruošė paskraidyti. Nebuvo ji profesionalė, net nebuvo tam gabi, o ir mokymai buvo senokai, bet ji nusprendė, kad reikia pagerinti įgūdžius. Todėl pasiėmusi šluotą kulniavo į kvidičo aikštę, nes nusprendė, kad čia bus geriausia. Juk ji ir skirta skraidymui, tai niekas ir nesupyks ir ji niekam netrukdys. Ramiai pasitreniruosiu ir pailsėsiu nuo pamokų. Taip mąstydama, ji atėjo į aikštę ir, užsėdusi ant šluotos, atsispyrė ir pakilo. Skrido truputį svyrinėdama ir dar nelabai jaukiai jautėsi, bet perdaug nebijojo. Manė, kad nukristi neturėtų, nes juk nedarys kokių pavojingų triukų, todėl nesibaimino labai. Aišku prieš kildama ji pasikartojo kelis kerus, kurie padėtų nesusižeisti jei kristų, nes nebuvo labai naivi ir netikėjo, kad tik ramaus skrydžio užteks, kad nebūtų kokių nelaimingų atsitikimų. Juk niekada nežinai kas gali atsitikti. Ramiai apsuko keletą ratų dairydamasi po apylinkes ir mėgavosi vėju, kedenančiu nesurištus rudus plaukus, ir šypsojosi. Panašu, kad tikrai pavyks atsipalaiduoti. Tik kas galėjo pagalvoti, kad tai man suteiks skraidymas? Linksmai pamąstė žiobarų kilmės raganaitė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vega Dellal Rugpjūčio 19, 2023, 06:45:17 pm
  Rugsėjis. Dar šilta diena, tačiau rudenis jau vertė prisiminti apie ateinantį šaltį, lietų ir kitą nesmagų orą. Nors lietus Vegai patiko. Tik šaltis nelabai. Bet šiandien reikėjo pasidžiaugti dar šiltomis šio semestro akimirkomis, todėl Vega padarė dalyką, kurio iš savęs niekada nesitikėjo - nusprendė nueiti paskraidyti. Skraidydavo ji tik pamokų metu, nes ji nebaisiai mėgo skraidymą. Gal labiausiai nemėgo dėl to, nes tai jai visiškai nesisekė. Kvidičo aikštė jai buvo tiesiog chaotiškumo oazė, kurioje gali greitai susižeisti, nors to ir visai nesitiki. Bet šiandien kažkas buvo kitaip. Varna norėjo pajausti vėjelį, kuris susikuria lekiant šluota ir pajausti tą adrenaliną nevaldant šluotos kai ką nors susilaužyti yra lengviau nei ištarti šluota.
  Vega nešėsi mokyklinę šluotą. Savos ji nepirko, nes žinojo, jog ne pamokų metu visai neskraidys, nors tėvai ir siūlėsi nupirkti. Vega geriau pasirinko kelias knygas, o ne greitą kaulų laužymo mašiną. Vis dėlto mokyklos šluotos nebuvo tokios geros ir greitos, todėl ant jų mergina jautėsi geriau.
  Pasiekusi pagrindinę aikštę pamatė, kad ji ne tuščia. Tai kiek nuliūdino, nes ji norėjo paskraidyti būtent čia. Tik pagrindinė aikštė skraidant sukeldavo tą jausmą, tą nuotaiką, kuri bent kiek nudžiugindavo skrendant. Bent jau tiek kiek tai įmanoma. Todėl varna tik pakilo laikydamasi atstumo nuo kitos mokinės, kuri, regis, irgi buvo iš Varno Nago, tačiau Vega nebuvo tokia tikra, mat vaizdas skrendant nebuvo toks tikslus.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 19, 2023, 08:40:14 pm
Visdar stebėdamasi, kad visai pamėgo skraidyti, Lina apsuko kelis ratus, ir kiek pamąsčiusi tvirčiau įsikibo į šluotą ir padarė kelias kilpas. Buvo kiek baisu,bet jai pavyko išsilaikyti ir buvo visai smagu. Kagi kagi, gal išties skraidymą pamėgsiu… Ot keista būtų. Visad taip baisu atrodė, bet dabar… Tokia kaip ir laisvė. Sakytum gali pabėgti nuo baimių, problemų, jausti tik vėją plaukuose. Smagu. Visiškai atsipalaidavusi ir viską pasaulyje pamiršusi ji apsuko kelis ratus ir nusprendė truputį paeksperimentuoti ir pabandyti kelis triukus. Truputį padvejojusi ji padarė kelias lėtas aštuoniukes ir zigzagus. Tai nebuvo įpatinga, bet jai, kaip pradedančiajai, tai atrodė labai įspūdinga. Ji savimi didžiavosi.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vega Dellal Rugpjūčio 19, 2023, 10:42:17 pm
  Vėjelis buvo nuostabus. Plaukai tiesiog šoko pagal chaotišką muzikėlę. Ir tik akys priminė, kad gal reikėtų pasisaugoti. Net protas taip nemanė. Tas irgi skraidžiojo padebesiais. Tačiau Vega turėjo žiūrėti kur skrenda ir tai buvo didžiausia bėda. Kad ir kaip šviesiaplaukė niekam nenorėjo to pripažinti, tačiau aukščio ji šiek tiek prisibijojo. Todėl ir per skraidymo pamokos aukštai nekildavo. Taip galvojo daryti ir šiandien, tačiau pakilo per aukštai. Tad ji tiesiog užsimerkė, kad nematytų to baisaus vaizdo. Ir tai buvo didžiausia nesąmonė per visą burtininkų skraidymo istoriją.
  Vega pradėjo kristi. Suprato, kad šluotos nebevaldo. Leidosi dideliu greičiu nieko negalėdama padaryti. Galvok! Galvok! Juk dar gali suvaldyti šluotą. Kalbėjosi su savimi mintyse. Ir, laimei, jai pavyko sustabdyti šluotą. Tiesa, visai visai prie pat žemės. Varniukė tik nuslydo nuo jos ir pliumptelėjo ant nugaros. Tačiau stotis neketino. Tik liko gulėti.
- Aš kvaila, - balsu pasakė sau ir tik paskui pastebėjo, kad visai netoli jau nusileido kito mergaitė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 20, 2023, 09:40:13 am
Nuoširdžiai, nors ir stebėjosi Lina skraidymu nuoširdžiai mėgavosi ir stipriai laikydamasi išbandė kelis triukus. Po kurio laiko pastebėjo, kad nebėra viena. Į aikštę atėjo ir į orą pakilo kita mergaitė. Iš tolo bruožų neišžiūrėjo, tik pamatė ilgus šviesius plaukus. Pirma svarstė, kad reiktų pasisveikinti, bet pastebėjo, kad ji pakilo gana toli nuo jos tai turbūt bendrauti nenorės. Todėl ji nekreipė į ją dėmesio ir susitelkė į skraidymą. Po kiek laiko ji vėl apsidairė ir pamatė, kad kita skrajūnė nesuvaldė šluotos ir ėmė kristi. Lina galvojo, kad reiktų padėti, bet kita mergaitė prieš pat žemę sugebėjo suvaldyti šluotą. Atrodė sveika, tik nulipusi nuo šluotos liko gulėti. Pirma Lina svarstė dingti ir neversti jos pasijausti nepatogiai, bet suprato, kad ji jau tikrai buvo matyta ir tas bus nemandagu, todėl ji nusprendė prie jos prieiti. Ir dar spėjo išgirsti kaip ji save pavadino kvaila. Na visko juk pasitaiko…
- Labas. Ar tau viskas gerai? Manau, kad išsigąsti turėjai, bet ar nesusižeidei? Ir nesijaudink, nesi kvaila, visko visiems pasitaiko. Jeigu sveika esi tai viskas ir gerai baigėsi.
Lina jai nusišypsojo ir pritūpė šalia tikėdamasi, kad jos labai nesugėdins ir neperžengs kokios ribos.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vega Dellal Rugpjūčio 20, 2023, 05:37:51 pm
  Laimei, Vegai pavyko suvaldyti šluotą. Ji jau tikrai galvojo, kad yra ant mirties slenksčio. Dabar tik gulėjo žiūrėdama į saulę ir debesis, kurių čia buvo nemažai. Debesys varnai visada patiko. Ji galėdavo valandų valandas stebėti debesis ir galvoti ką juose mato. Kaip ir dabar. Vienas buvo panašus į drakoniuką, kitas - į puodelį.
  Kol ji taip žiopsojo į nieką priėjo ta kita mergaitė. Tiesą sakant, dabar Vega nejautė didelio noro kalbėti, tačiau nenorėjo pasirodyti nemandagi, todėl nieko nesakė.
- Labas, taip. Atrodo viskas gerai. Ir vis dėlto aš kvaila, tačiau nenoriu apie tai kalbėti, - pasakė šviesiaplaukė. Kalbėti ji nenorėjo, nes nežinojo kaip į tai reaguos ši mergaitė. Bijojo, kad ji gali juoktis ar dar blogiau - papasakoti visai mokyklai. Tačiau vis dėlto nusprendė su ja pabendrauti. Tik ne apie tai, žinoma.
- Aš Vega.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 20, 2023, 06:31:49 pm
Išgirdusi, kad ta mergaitė sveika Lina lengviau atsiduso. Ji tikrai nenorėjo, kad būtų reikėja eiti į ligoninės sparną jei ji būtų susižeidusi. O juk Lina buvo šalia ir nieko nesugalvojo daryt… Tikrai nebūtų gerai. Na bet kadangi jai viskas gerai tai nereikia per daug nerimauti.
- Džiaugiuosi, kad sveika esi. Būtų žiauru, jei būtum susižeidusi, o aš šalia būdama nesugalvojau kaip padėt. Aš Lina. Lina Catamans. Antrakursė varniukė.
Tai pasakiusi ji geriau apžiūrėjo kitą mergaitę ir pastebėjo, kad ji irgi iš Varno nago.
- Matau, kad ir tu varnė, Vega. Iš kurio kurso? Kažkaip per pamokas neatkreipiau į tave dėmesio.
Tai pasakiusi ji nusišypsojo ir tikėjosi, kad jos kalbėjimas neįkyrės labai. Juk ji katik iš dangaus, tiesiogine prasme, krito, tai gal dar atsigauti reikėtų. O ji čia kalba po ausim.
- Pasakyk jei įkyrėsiu.
Paprašė kiek pagalvojusi.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vega Dellal Rugpjūčio 20, 2023, 07:18:53 pm
  Vega klausėsi ką sakė mergaitė. Buvo aišku, kad ji iš Varno Nago ir tikrai turėjo būti bent dvejais metais už ją jaunesnė.
- Taip, būtų tikrai žiauru, - nusijuokė varniukė. - Malonu, - dar pridėjo. Paaiškėjo, kad jos vardas Lina ir ji mokosi antrame kurse. Nusprendė vis dėlto pasikalbėti su ja. Puikus laikas susirasti naują draugę. Pagalvojo. Tikėjosi, kad tai nebus vienos dienos pokalbis kaip kartais ir būna.
  Paskui Vega išgirdo ir klausimų, todėl varna nusišysojo. Paaiškėjo, kad ši mergaitė tikrai buvo smalsi. Vega nieko prieš tai neturėjo, todėl atsakė:
- Aš penktakursė. O per pamokas nesistengiu būti visų pastebėta. Man geriau ramiai atlikti darbą ir netapti didžiausia žvaigžde.
  Ir kiti mergaitės žodžiai privertė nusijuokti. Čia tik aš galiu įkyrėti. Pagalvojo šviesiaplaukė nusišypsojusi, tačiau garsiai nieko nesakė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 21, 2023, 02:19:57 pm
Supratusi, kad Vega nepyksta dėl jos klausimų Lina lengviau atsikvėpė. Juk būtų nesmagu užknisti dar bendrauti normaliai nespėjus pradėti. Ji sužinojo, kad Vega yra iš penkto kurso ir neturi didelio noro būti pastebėta per pamokas. Na tai paaiškina kodėl, aš nesu jos mačiusi ar pastebėjusi. Kažkaip dėmesį labiau patraukia garsūs žmonės, kurie dirbti trukdo, o ne tylūs, kuriems kaip ir man svarbu tiesiog gerai atlikti klasės darbą ir ką nors išmokti. Taip pamąsčiusi ji nusišypsojo mergaitei ir pasakė:
- Panašu, kad turim šį tą bendro, aš irgi nemėgstu per pamokas į save dėmesį atkreipt. Jau geriau ramiai mokytis ir stengtis nei būti kokia nenuorama ar scenos žvaigžde.
Tai pasakiusi ji šyptelėjo dėl savo žodžių pasirinkimo ir kiek pamąsčiusi irgi išsitiesė ant žolės. Diena tam dar buvo tinkama, o ir saulė bei debesys viliojo. Vėliau paklausė:
- Ką šiaip tau patinka veikti? Kokias pamokas mėgsti? Spėju, kad skraidymo nelabai.- tikėjosi, kad tai nuskambės pakankamai žaismingai, nes įžeisti tikrai nenorėjo, bet ir pokalbį pabandė padaryti gyvesniu ir įdomesniu.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vega Dellal Rugpjūčio 21, 2023, 08:09:09 pm
- Gali būt, - nusijuokė Vega. Ši mergaitė tikrai neatrodė iš tų, kurie norėtų griauti pamokas. Bent jau jos tą darančios per pamokas ji nematydavo. O tokių atsirasdavo ir varnių, o tai Vegai kėlė daug klausimų. Ji nežinojo ką tada šie veikia Varno Nage.
  Vega klausėsi kitų mergaitės žodžių. Jau galvojo, kad negaus jokio pasityčiojimo, tačiau kaip tik tuo metu jį išgirdo. Nemėgstu mat skraidymo. Tai, kad blogai skraidau nereiškia, kad tos pamokos nemėgstu. Ir kam šaipyti? Pagalvojo ji. Kažkur giliai širdyje norėjo tikėti, kad mergaitė įžeidė netyčia, tačiau protas aiškiai sakė, kad taip būt negali. Vis dėlto šį kartą šviesiaplaukė nusprendė tai nuleisti negirdomis. Vis nutikdavo, kad iš jos pasityčiodavo, todėl Vegai tai jau nebebuvo keista ar baisu. Ji įprato. Paprastai su tokiais nebendraudavo, tačiau dabar jai trūko draugų. Vis dėlto Vega atsakė, nors ir kiek liūdnai:
- Mėgstu magijos istoriją ir herbologiją, o tu? Tiesa, herbologiją mėgstu tik dabar, - pasakė ir tyliai nusijuokė prisiminusi kaip būdama pirmuose kursuose jos bijojo. - O šiaip mėgstu skaityti, leisti laiką gamtoje.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 23, 2023, 09:16:11 am
Išgirdusi, jau kiek liūdnesnį varniukės balsą, kai ji sakė mėgstamas pamokas, Lina mintyse sau įspyrė. Ar aš nors kartą negali palaikyti normalaus pokalbio, po galais? Juk taip gerai sekėsi, o čia būtinai pajuokauti sumaniau… Turbūt kaip įžeidimas nuskambėjo. Po velnių…
Ji mintyse dar kartą nusikeikė ir nusprendė, kad tikrai reikia atsiprašyti. Gyliai įkvėpė ir tarė:
Atsiprašau, jei įžeidžiau… Tikrai nenorėjau. Bandžiau pajuokauti.
Tai tarusi ji droviai nusišypsojo ir tikėjosi, kad Vega atleis. Nes kitaip per pirmą pokalbį būtų sugebėjusi sumauti draugystę. Tai gražu… Po kiek pamąsčiusi pasakė:
- Man labiausiai turbūt patinka Apsigynimas Nuo Juodosios Magijos ir Astronomija. Magijos įstorija kartais visai įdomu, dar transfiguracija. Herbologija kartais įdomi, bet dažniau šiurpoka. Augalai baisoki būna. Kartais man labiau patiktų jei tai būtų būrelis. O šiaip patinka skaityti, vaikščioti ir mieste po kokį senamiestį ir muziejus, ir gamtoje. Mėgstu mokytis ir sužinoti naujų dalykų.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vega Dellal Rugpjūčio 23, 2023, 08:46:16 pm
- Viskas gerai, - nusišypsojo varniukė Linai atsiprašius.
  Varniukė jau atsistojo. Nusprendė, kad pakankamai praleido ant žemės. Ir dabar jau jai parūpo apranga. Pagalvojo, kad gal geriau susiteps bent mažumėlę mažiau.
  Išklausiusi kas patinka Linai Vega nusišypsojo. Taip, jos turėjo panašumų, tačiau kai kurie dalykai jas stipriai skyrė. Pavyzdžiui apsigynimas nuo juodosios magijos. Vegai ši pamoka keldavo šiurpą. Dabar, žinoma, mažiau nei pirmuose kursuose, tačiau vis dėlto šioje pamokoje ji dirbdavo labai atsargiai. Ypač kai net iš profesorių, kurie apie tai mokydavo išgirsdavo, kad tema labai pavojingą. Prisiminus profesoriaus Walters temas ir šiaip jo profesoriavimą šviesiaplaukę ir dabar nukrėsdavo šiurpas.
- O aš ne itin mėgstu apsigynimą nuo juodosios magijos, - nusijuokė varniukė. - Man per porą metų šio dalyko pamokų užteko iki pat Hogvartso baigimo. Beje, visai norėčiau persirengti. Gal jau traukiam į pilį? Paskui galėsime pasivaikščioti, - nusišypsojo varna.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 24, 2023, 03:36:20 pm
Vegai atleidus Lina lengviau atsiduso. Ačiū Merlinui už tai. Būtų tikrai liūdna sugriauti draugustę.
Kai Vega atsistojo, Lina irgi pakilo. Ant žolės sėdėti gal ir smagu, bet jau nebebuvo taip šilta, o ir drėgmė skverbėsi pro apsiaustą. Todėl ji tikrai nenorėjo nei peršalti, nei sušlapinti savo drabužius. Išgirdusi, kad Vega nelabai mėgsta apsigynimą nuo juodosios magijos Lina šyptelėjo ir tarė:
- Na taip pamokos kartais baisokos yra. Ir pavojingos. Bet tai įdomu. Nors prisiminus žemesniasias formas ir šventyklą, mane šiurpas visdar krečia. Bet tai praktiška manau. Juk niekada nežinai su kuo susidursi ir kokie kerai pravers kovojant. Šiaip man profesorius Senkleris patinka. Jis pamokas labai įdomias padaro.
Vegai pasakius, kad norėtų grįžti į pilį Lina linktelėjo ir jos kartu patraukė link pilies.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Walgunas Levinsas Lapkričio 21, 2023, 08:13:57 pm
  Walgunas, susikrovęs savo kvidičo mantą ir jau rengdamasis visas apsaugas, stovėjo pagridninėje aikštėje, tiksliau jos viduryje, ir laukė pirmakursių. Buvo parašęs kelis raštelius visų koledžų pirmakursiams, kad šiandien vyksta skraidymo pamoka. Kodėl jis tą darė? Tiesą sakant, nebuvo tikras, tačiau, jau ilgą laiką žaisdamas Grifų Gūžtos kvidičo komandoje, pajuto norą savo žiniomis, net jei jų turėjo ne itin daug, su kuo nors pasidalinti. Tikėjosi, kad šis gražus šeštadienis tiks daugeliui pirmakursių, kad jie jau nebus sukurpę planų su draugais. Raštelius išenšiojo neseniai, kokį antradienį, mat tik tada sugalvojo, kad tikrai nori tą daryti. Ką būtent ten prikeverziojo, Walgunas jau neprisiminė.
  Kiek pastovėjęs, kol pagaliau apsirengė visas apsaugas, Walgunas atsitiesė žiūrėdamas į tolį, tikėdamasis pamatyti ateinančius mokinukus. Mokyklinių šluotų iš kambariuko jau buvo prinešęs, tačiau pats norėjo skraidyti su savąja. O apsaugų reikėjo, nes žadėjo, kai jau paaiškins viską, skraidyti kiek aukščiau ir stebėti mokinukus, kad kuris nenusiverstų, tad jam pačiam galėjo kilti pavojus. Svarbiau, kad jie gyvi liktų. Aš jau ir po mirties paskraidysiu, tik jau šluotos nebereiks! Pagalvojo vaikinas, tolumoje jau įmatydamas kelis vienuolikmečius mokinukus, einančius į aikštę.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eliotas Llewellyn Lapkričio 21, 2023, 09:58:27 pm
Na, mokytis skraidyti jam visai nereikia, nes jau seniai to išmokė tėtis. Bet užlipti ant šluotos Eliotas tikrai neatsisakys, todėl vos pamatęs raštelį informavo Oliverį, kad jie eis skraidyti. Pasirinkimo broliui nepaliko. Bet užtat dabar džiaugėsi, kad tėtis neleido pasiimti šluotos - ja skraidytų Oliveris, o pačiam tektų imti seną ir turbūt aplūžusią mokyklinę. Dabar jie bus lygūs, o tai tiesiog puiku.
- Susirasim draugų, paskraidysim. O tada jau galėsim ir į koledžo rinktinę eiti! - džiaugsmingai kalbėjo broliui. Vos rado lauko duris, pro kurias reikėjo išeiti, kad patektų į kvidičo aikštę. Hogvartsas buvo labai klaidus, tad Hestijas, sakydamas, kad viskas ne taip čia ir sudėtinga, suklydo. O gal specialiai prišnekėjo bet ko. Tas berniukas Eliotui atrodė keistas. Kol kas visai nebuvo aišku, ar galės laikyti jį draugu.
- Labas! - iš tolo sušuko kažkokiam vyresniam mokiniui. Turbūt šį kartą jis bus ne mokinys, o mokytojas. Nusivedė Oliverį prie jo ir išdidžiai prisistatė: - Aš esu Eliotas Llewellyn. O čia mano brolis Oliveris Llewellyn. Mes jau esame skraidę, bet neatsisakysime ir daugiau tai padaryti. Kada pradėsime?
Nužvelgė šluotas ir suprato, kad ta, kuri liko namuose, tikrai geresnė. Bet ką padarysi, turės būti gerai ir taip, o kai jis žais komandoje, tėtis tiesiog privalės nupirkti naują ir itin greitą šluotą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 21, 2023, 10:12:15 pm
Jau buvo išlieta nemažai ašarų, bet mokykloje nesidarė lengviau. Pamokos tikrai nebuvo lengvos, labai trūko mamos ir tėčio, be to, visai nesinorėjo piešti. Ką jau kalbėti apie tai, kad Oliveris nesusirado nė vieno draugo, o Eliotui, regis, daug įdomiau buvo kiti dalykai nei nusiminęs brolis. Pamatęs kvietimą į skraidymo pamoką Oliveris žinojo, kad į ją neis. Nors jau buvo tą daręs, neabejojo, kad prie kitų vaikų apsijuoks, ir viskas bus dar blogiau. Gal jis jau gali važiuoti namo? Apsieis ir be magijos. Jeigu reikės, piešinius pagyvins tėtis. Geriau būti su juo, mama ir mažaisiais broliukais ir sesutėmis. Eliotas jo tikrai nepasiges.
Deja, tas pats Eliotas privertė eiti ne namo, o į tą kvailą skraidymo pamoką. Oliveris atkakliai priešinosi, tačiau brolis buvo nepalenkiamas. Kodėl jam visai nesvarbu, ko nori Oliveris? Juk Eliotas jį myli, tad kodėl...
Tai buvo sudėtingi ir skaudinantys klausimai, į kuriuos atsakymų nebuvo. O gal ir buvo, tik nedrąsus pirmakursis jų nežinojo. Tiesiog ėjo paskui dvynį ir galvojo, ką daryti, kad taip labai neapsijuoktų.
Eliotas, žinoma, garsiai pasisveikino su daug vyresniu žmogumi, o Oliveris su juo kalbėti bijojo. Brolis turbūt mielai iš karto griebtų šluotą ir išskristų, bet, ko gero, jiems reikia sulaukti kitų. Taigi Oliveris tiesiog atsistojo šalia dvynio ir mintyse prašė jo leisti eiti atgal į kambarį.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Leticija Mendel Lapkričio 21, 2023, 11:19:48 pm
Ir pati nežinojo kaip drįso čia pasirodyti. Bet tikrai stovėjo kvidičo aikštėje. Kvailas sportas. Ir spoksojo į šluotas. Atrodė nekaip. Kažin ar mes neužsimušim? Aš net neskrisiu, tik pažiūrėsiu ir eisiu sau. Nors matė, kad yra pažįstamų veidų stovėjo viena, atokiai. Vis dar buvo pasišiaušusi kaip ežys prieš šitą kalėjimą. O baisiausia, kad degė iš smalsumo, be proto troško pakilti į orą ir už tai savęs nekentė. Mamos balsas šnypštė, kad ji nenormali. Ragana ir todėl to nori. Aš ir neskraidysiu mama. Tikrai ne. Tik leisk man grįžti namo. Bet ji juk buvo toli ir Leticijos negirdėjo. O jei net ir būtų čia pat neklausytų.
Juos mokyti turėjo kitas Grifas. Iš to paties koledžo, kaip ir Letė. Tai atrodė labai mielas gesstas, mokyti mažesniuosius. Bet ji neleido sau pajusti net menkutės simpatijos jokiam žmogui iš šio pasaulio.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lumita Pandora OConnor Lapkričio 21, 2023, 11:21:45 pm
  Tas faktas, kad Lumita pateko į Varno Nagą juokino tiek pat kiek faktas, kad jos motina buvo patekusi į Švilpynę. Toks jausmas, kad prakeiktoji paskirstymo kepurė nusiteikusi skirti šios giminės atstovus į koledžus, kuriuose jie vargu ar pritaps. Lumita, prisiklausiusi nemažai apie Hogvartsą nuoširdžiai tikėjosi patekti į Klastūnyną, nors gal čia buvo ir mamos įtaka?
  Radusi raštelį apie skraidymo pamoką Lumita išsišiepusi atėjo į pagrindinę aikštę su šluota, kurią jai vos ne tą pačią dieną įteikė mama. O šluota buvo tikrai neprasta (geriau neklaust iš kur pas Amirą tokie pingai, nors kai buvai netrumpą laiką įsivėlęs į juodosios magijos reikaliukus ir žmonės apie tai žino, nustebti nėra ko) - Padangių valdovė.
  Kodėl O'Connor džiaugėsi šiandiena? Ogi todėl, kad ji galėjo paskraidyt ir jei kas nutiks kaltę suverst ant to bernioko, kuris čia visus sukvietė. Gudru, ar ne? Kadangi kažkokie Llewellyn'ai prisistatė, mergaitė susivokė, kad prisistatyt matyt teks ir jai. Priėjusi prie Grifų Gūžtos mokinio ne mažiau išdidžiai prisistatė. - Lumita O'Connor. Tikiuosi ne prieš, kad atsitempiau savo šluotą. - Žvilgtelėjo į Padangių valdovę, o tada ir į mokyklines šluotas. Ne, su tokiomis sutriušėlėmis ji tikrai neskraidys, kai rankose laiko nuostabų kūrinį.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gaiva Devilaite Lapkričio 22, 2023, 09:06:19 pm
Gaiva buvo klastuolė, bet kol kas nenumanė, kokie tie klastuoliai yra. Nenorėjo ji patekti pas gyvates, nes vos pagalvodavo apie klastūnyno simbolį, prieš akis iškildavo didžiulė gyvatė, kuri praryja triušiuką. Tačiau kepurė kažkodėl nusprendė ją paskirti būtent ten.
Gaiva nemėgo kai už ją parinkdavo, tokius svarbius pasirinkimus, kaip pavyzdžiui aprangos detalės. Tad ji paliko žalius ir sidabriškus akcentus šalia lovos ir įsiruošė į skraidymo pamoką su paprasčiausiu juoda uniforma.
Mėlynplaukės mergaitės rankose buvo šluota, kuri per savo trumpą gyvenimą jau turėjo keletą šeimininkų, tad mediena, tiek lakas buvo nutrinti. Ši šluota buvo viena pigiausių sendaikčių krautuvėje, tad ji tapo Gaivos. Mergaitei nebuvo skirtumo ar šluotos modelis senas ar naujas, šluota yra šluota, jeigu ji mokės skraidyti, galės tai padaryti ir su ąžuolo šaka.
Be apsaugų, be šalmo, Gaiva atkulniavo į kvidičo aikštę. Buvo žadėta skraidymo pamoka ar kas, tiesa pasakius, ji jau pamiršo kas buvo raštelyje, nes jį tiesiog permetė akimis ir iš įpročio suglamžė.
- Sveiki visi, mano vardas yra Gaiva ir taip esu negryno kraujo, skraidyti nemoku, bet ketinu išmokti! - garsiai, kad visi išgirstų pratarė ir linktelėjo.
Daugelis susirinkusiųjų buvo pirmakursiai, galimai juos matė per paskirstymo ceremoniją, tačiau neįsiminė nei vieno iš jų veidų. Gaivai buvo sunku įsiminti veidus, o ypač jeigu tie yra panašūs. Tad faktas, kad būrelyje buvo dvyniai, privertė suskausti galvą.
- Ir aš esu... iš Varno nago! 
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lumita Pandora OConnor Lapkričio 23, 2023, 01:19:21 am
  Kad ir kaip Lumita norėjo jau pakilti į dangų ir pasidžiaugti galimybe paskraidyti (ypač kai atsakomybė už būsimas avarijas ar susižeidimus neša ponaitis Levinsas), jos dėmesį atkreipė viena mergaitė. Gaiva, Gaiva, Gaiva. Ji tikrai negalėjo būti iš Varno Nago, nes Lumita jau spėjo sužinoti ir įsiminti visų pirmakursių, patekusių į Varno Nagą vardus. Tai kas per musmirė tarp voveraičių buvo ta Gaiva? Sunku buvo suprasti iš kurio ištiesų ji koledžo, kai nei kaklaraiščio nei šaliko ar kito skiriamojo ženklo ant pirmakursės nesimatė.
  O'Connor įtartinai žvelgė į kur kas žemesnę bendraamžę ir netrukus prisiminė paskirstymo ceremoniją. Šita musmirė gi į Klastūnyną pateko! Kokio velnio ji drįsta teigti esanti Varno Nage? Kadangi geresnės pravardės kol kas klastuolei nesugalvojo, tai ir priklijavo tą, kuri jau buvo mintyse. Pati Lumita neslėpė esanti Varno Nage - net nagus buvo nusidažiusi mėlyna spalva.
  Ei, musmire, iš tavęs varnanagė kaip iš manęs Anglijos karalienė labai norėjo leptelėti balsu pusvampyrė, tačiau sąžinė neleido. Nors pati nebuvo patenkinta paskirimu į Varno Nagą, kažkodėl jautė norą ginti savo koledžo garbę ir tiesą. Net jei būdai tą padaryti buvo kiek neaiškūs ir juos įgyvendinus Lumita galėtų įžeisti kitus šioje burtų ir kerėjimo mokykloje besimokančius žmones.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eliotas Llewellyn Lapkričio 23, 2023, 04:45:12 am
Atėjo kelios mergaitės, ir Eliotas susiraukė. Kaip jie skraidys su mergaitėmis? Tos būtinai išsigąs ir dar turbūt apsiverks. Geriausiu atveju Oliveris puls jų guosti. O ką reikės veikti pačiam? Pirmakursis laukė, kad ateitų dar bent keli berniukai, bet laukimas tikrai nebuvo ta veikla, kuria Eliotas mėgautųsi. Jau norėjo griebti šluotą ir skristi, bet išgirdo vieną mergaitę sakant, kad ji iš Varno Nago.
- Bet aš mačiau tave Klastūnyno bendrajame kambaryje! - nė akimirkos nesudvejojęs sušuko. Jeigu gerai suprato, į bendrąjį kambarį gali patekti tik to koledžo mokiniai. Vadinasi, ji arba meluoja, arba sugebėjo patekti ten, kur nepriklauso. Abu atvejai tiesiog sužavėjo, ir Eliotas pažadėjo sau pabandyti su ta mergaite susidraugauti. Na ir kas, kad nemoka skraidyti? To jie čia ir susirinko, tik tiek, kad abu Llewellyn berniukai šioje srityje tikrai nebuvo naujokai. Ir Eliotas galiausiai nutarė tą įrodyti. Kiek vis dėlto galima laukti? Jis priėjo prie tų nekaip atrodančių šluotų ir pasiėmė iš pažiūros geriausią. Nelaukdamas draudimų ar dar kokių nuobodžių komentarų atsisėdo ant jos ir plačiai išsišiepė.
- Oliveri, eikš! Mes mokame skraidyti, mums tikrai nereikia visko aiškinti nuo pradžių!
Nelabai ryžtingai, bet Eliotas atsispyrė nuo žemės ir pradėjo lėtai tolti nuo grupelės mokinių.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 23, 2023, 05:08:43 am
Pradėjo rinktis ir daugiau vaikų. Oliveris niekaip neatsikratė minties, kad labiausiai nori iš čia išeiti. Bet Eliotas jo tikrai nesuprastų. Kažkada ta atskirtis padidės tiek, kad brolis ir vėl nustos jį mylėti.
Daugelis atėjusiųjų prisistatė, tačiau Oliveris to beveik negirdėjo. Galvojo tik apie brolį ir tai, kad jam šioje mokykloje visai nesiseks. Tiesa, tai, kad viena iš mergaičių atsinešė savo šluotą, visai sudomino. Norėjo jai pasakyti namuose tokį daiktą irgi turintis, tačiau nedrįso. Galbūt kada nors papasakos, tačiau kol kas nenorėjo išsišokti. Priešingai nei Eliotas, kuris iš karto visiems pranešė, kad kita mergaitė meluoja. Taip, ir pats ją matė Klastūnyno bendrajame kambaryje, bet tikrai nebūtų drįsęs prie visų pasakyti, kad ji sako netiesą.
- Ne, Eliotai, - nedrąsiai sumurmėjo broliui, kai jis jau ruošėsi skristi. Deja, dvynys nesiklausė. Žinoma, jis mokėjo valdyti šluotą, o šitos turbūt dar ir lėtesnės už tą, kurią pirko tėtis. Bet ar būtina taip elgtis? Kodėl brolis negali ramiai pastovėti vietoje?
- Eliotai, sugrįžk, - dar sumurmėjo Oliveris. Ir pats to nesuprato, bet turbūt labiau norėjo ne kad brolis nusileistų ant žemės, o kad grįžtų tas dvynys, kuris kartu su juo leisdavo laiką namuose.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Leticija Mendel Lapkričio 23, 2023, 04:58:34 pm
Rinkosi vaikai vienas po kito. O Leticija jautėsi vis labiau vienišesnė. O tai atrodė keista. Juk Grifei patiko vienatvė. Bet čia visi atrodė tokie laimingi, kad mokosi šioje mokykloje ir tai dar labiau ją skyrė nuo visų mokinių.
Viena mergaitė teigė, kad yra iš Varno Nago. O vienas iš dvynių, kurį jau spėjo pažinti sakė, kad ne. Keista. Kodėl ji meluoja? Tai buvo labai įdomu. Bet tada tas valiūkas dvynys, tas kuris nuo pat pirmos sekundės erzino Letę užsėdo ant šluotos ir pakilo į orą. Leticija negalėjo neigti, kad tai padarė įspūdį. Bet nusuko akis nuo jo, nebežiūrėjo. Kojos ėmė veikti prieš jos valią. Juk Letė sakė sau, kad niekada su jokiais burtininkais nesielgs gražiuoju. Bet kojos ėmė ir nunešė prie antrojo brolio.
- Jis juk žino kaip nusileisti tiesa? Juk sakė, kad mėgsta kvidičą. Tai gal žinos, kaip nusileisti. Jis sugrįš. - Bandė raminti ant žemės likusį dvynį.
- Ei tu! Tuojau pat leiskis. Nemanyk, kad viskas šiame pasaulyje daroma vien tau! Jeigu žmogus organizuoja pamoką, tai gal bent paklausytum ką papasakos! - Šūktelėjo taip garsiai, kad skraidantysis brolis ją tikrai išgirstų.
- Nepyk, bet jis mane veda iš kantrybės. - Šyptelėjo ant žemės pasilikusiam dvynukui.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Walgunas Levinsas Lapkričio 23, 2023, 06:26:23 pm
  Mokiniai po truputį rinkosi, kas leido Walgunui šypsotis. Jis sveikinosi su kiekvienu pirmakursiu. Rodos, vaikams tikrai rūpėjo išmokti skraidyti, kas leido spėti, kad artėja kvidičo žvaigždžių laikai. Vaikai net prisistatė, kas privertė grifą nusijuokti. Rodės, vieni tai darė, kad pasigirtų, kiti, nes taip darė visi.
  Walgunas dar norėjo šiek tiek palaukti, tačiau tada pamatė, kaip vienas iš berniukų, rodos dvynių, atėjusių pačių pirmų, pakilo į orą.
- Ei, leiskis! - suriko. Girdėjo, kaip viena mergaitė, turbūt net drąsesnė už jį patį, liepė jam leistis, tačiau nebuvo panašu, kad jis klausys bendraamžės, jei turėjo įžūlumo pakilti. Tačiau grifas nesiruošė leisti skraidyti vienam. - Aš rimtai, už tavo traumas net dėl įžūlumo turėsiu atsakyti aš! - vėl suriko. Na jau ne, grifas neatsakys už tokio įžūlaus mokinio traumas, kai tas nukris, nes nepakluso nurodymui leistis. Kaip, po velnių, atėjus į pamoką galima leisti sau elgtis kaip nori? Pradėjo niršti. Va dabar jau tamsiaplaukis pagalvojo, kad gal pamoka ir nebuvo pati geriausia mintis jo gyvenime.
  Tačiau grifas nusprendė patikėti, kad jis už sekundės nusileis, todėl, vis dar stebėdamas jį ir pasiruošęs kilti, pasakė kitiems vaikams:
- Galit sustoti atskirai, kas esate skridę, tą mokate ir kas pirmą kartą skris?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lumita Pandora OConnor Lapkričio 24, 2023, 03:58:32 am
  Žinoma, kad kažkas aplenkė varnanagę. Tačiau tai buvo jos kaltė. Ji pati per ilgai delsė pakilti į dangų ant šluotos. Jai dabar buvo įdomiau ką toliau darys musmirė. Taip pat sudomino ir kita čia esanti mokinė, kuri šūkavo. - Nebūtina šaukti, garsiakalbi, - prunkštelėjo. Žinoma, kad pravardę sugalvojo ir Leticijai. Su pravardžių sugalvojimu Lumita niekada problemų neturėjo.
  Padangių valdovės kotas vis dar buvo tvirtai suspaustas vienoje rankoje. Seniausiai būtų pakilusi į orą, Eliotui iš paskos. Deja, stabdė supratimas, kad Walgunas yra kvidičo komandoje, o reiškia jis privalo pamatyti jos gebėjimus skraidyti ir galbūt pasiūlys savo tėvui (žinoma, kad O'Connor sudėjo du plius du, kad grifas Walgunas yra Varno Nago vadovo sūnus) Lumitą įtraukti į komandą, net jei ji pirmakursė? Jei ji dabar sukvailios ir pasielgs netinkamai, kelionė į kvidičo komanda jai užkirsta nežinia kuriam laikui. Tai būtų negera pasekmė, todėl varnanagė kantriai laukė. Išgirdusi ne tai prašymą, ne tai paliepimą, Lumita atsistojo nuošaliau, leisdama kitiems (pagrinde Levinsui, žinoma) suprasti, kad ji jau moka skraidyti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kaja Adams Lapkričio 24, 2023, 12:12:44 pm
Kaja kartu su savo draugėmis Lina ir Sevirina vaikščiojo po Hogvartso apylinkes. Dabar mergaitės pėdino per kvidičo aikštę. Tačiau kvidičo aikštė nebuvo tuščia. Joje ketvirtakursė pamatė Walguną ir būrį... pirmakursių?
- Kas čia vyksta? - paklausė šviesiaplaukė draugių. - Ar Walgunas moko juos skraidyti? Einam, pasižiūrėsim, - pasiūlė draugėms.
Netrukus Kaja priartėjo prie kompanijos. Iš čia pažinojo tik Walguną ir Leticiją. Leticijai dėmėsio kol kas neskyrė. Vis dėlto Kaja jau ketvirtakursė, o ši bendrakoledžė - visai mažylė. Na, ir Sevirina buvo tik antrame kurse, tačiau antras - tai ne pirmas.
- Labas, Walgunai, - pasisveikino ji su vaikinu. - Ką čia darot? Nejau įsidarbinai skraidymo mokytoju? - nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 24, 2023, 12:43:12 pm
Sevirina vaikščiojo pro pilį ir plepėjo su Kaja ir Lina. Jos nusprendė išeiti laukan ir ėjo link kvidičo aikštės. Antrakursė kaip ir jos draugės žvilgtelėjo į aikštę kuri nebuvo tuščia.
  - Na tikriausiai, - spėliojo švilpė, - kam jiems tada reikėtų šluotų. Eime.
Tuomet visos trys priėjo arčiau būrio pirmakursių ir vyresnio berniuko. Sevirina galvojo, kad Kaja tikriausiai jį pažįsta. Mergaitės mintys pasitvirtino kai grifiukė užkalbino berniuką. Klausydamasi pokalbio nužvelgė pirmakursius. Sevirinai buvo keista, kad ji nebebuvo mažiausia. Netrukus pamatė pažįstama mergaitę. Nežinojo ką daryti gal pamojuoti jai, o gal nieko nedaryti. Nusprendusi nieko nedaryti atsisuko į Kają ir berniuką kurio vardas buvo Walgunas.
  - Labas, - taip pat pasisveikino Sevirina, - geras. Aš ir norėčiau išmokti skraidyti, - užsiminė antrakursė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gaiva Devilaite Lapkričio 24, 2023, 09:07:20 pm
Gaivos kaklo plaukeliai pasišiaušė. Kažkas į ją buvo įdėbę akis, o tai buvo praktiškai visi. Tačiau aršiausias žvilgsnis buvo brunetės, kurios spalviniai akcentai buvo varniški. Pirmakursė, kuri buvo iš varno nago, atrodo norėjo ją sutrypti. O manė, kad varno nagai moksleiviai yra draugiški, ne tokie kaip gyvatės, kurios dėl kraujo grynumo norėdavo perkasti gerkles.
Tačiau nė nespėjo jai pamojuoti, kaip vienas iš dvynių pareiškė, kad ją matė klastūnyno bendrajame kambaryje. Gaiva atmetė savo ryškiai mėlynus plaukus ir nusišypsojo:
-   Ten buvo mano dvynė Daiva, nejaugi manei, kad esi vienintelis dvynys visame Hogvartse? Mano sesė ir aš, esame identiškos dvynės, tad nieko tokio, kad sumaišei mus.
Apsimesti dviem žmonėmis vienu metu bus lengva, tačiau reikės iš kažkur gauti varnišką uniformą. Nors po piktų žvilgsnių, gal verčiau reikėjo sakyti, kad yra iš grifų gūžtos. Ten žmonės atrodė draugiškesni.
Planuoti tarp žmonių, niekada nėra gerai, nes štai, vienas iš berniukų jau ėmė vaizduoti kaip puikiai moka skraidyti. Užlipo ant šluotos ir pakilo. Jis priminė vestuvinį žibintą, kuris pradėjo kilti į dangų ir galimai atsitrenks į debesį.
Atrodė lengva. Gaiva apžergė šluotą ir šoktelėjo į viršų. Tačiau nei į dangų pakilo, nei į orą. Šoktelėjo dar kartą, bet ji atrodė lyg vaikas su mediniu arkliuku. Ar ji kartais nenusipirko paprastos šluotos? Mokinukė suraukė nosį ir nulipo nuo šluotos.
Vyresniojo kurso mokinys, juodaplaukis, kuris turbūt juos pakvietė čia, bandė sutramdyti skraiduolius ir davė komandą tiems, kurie čia atėjo išmokti skraidyti.
Ar ji yra skraidžiusi? Oro balionu – taip, ant šluotos – ne.
-   Skrisk! – ji liepė šluotai, tačiau ši nė krust. Taip jos planas apsimesti, kad moka skraidyti nuėjo šuniui ant uodegos ir ji nutipeno prie mokinių, kurie taip pat nepasižymėjo skraidymo sugebėjimais.
Bet tikrai turėtų būti koks burtažodis, kuris paliepia šluotai skristi! Ji atsisuko į varnanagę.
-   Bendrakurse, gali pasakyti tą burtažodį, kur leidžia mums skraidyti? Tas dvynys, - mostelėjo ranka į pirmakursį. – Kažkaip skrenda.   
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lumita Pandora OConnor Lapkričio 25, 2023, 02:29:05 am
  Lumita jau buvo spėjusi apsispręsti, kad geriau šiandien daugiau nieko nesakys ir prie nieko nelįs. Deja, likimo valia buvo kitokia, jis buvo banalus kaip muilo opera. Kai tik kažko nesinori, tai įvyksta. Šita mėlynplaukė musmirė (sicilietiškas erkėvoras) toliau čiauškė melagienas, tad Pandorai reikėjo sugalvoti kaip nuleisti šitą musmirę iš mėnulio į žemę. Nors gal atvirkščiai? Gal ji nukrito iš mėnulio į žemę ir turi grįžti į mėnulį? O'Connor per daug laiko apmąstymams neskirė (greičiausiai šiuo klausimu buvo labiau panašesnė į tėvą, tačiau sunku buvo pasakyti tiksliai).
  Siutino tas faktas, kad ši bjauri mergiukštė drįso vis dar apsimesti esanti Varno Nage. Per šitiek laiko ji nei karto nenakvojo mergaičių miegamajame! Mintis staiga persikreipė visai kitur. O jeigu šita Graiva ar kaip ten ji yra berniukas? Berniukas, kuris apsimeta esantis mergaite? Tai juk būtų logiškas paaiškinimas, kodėl ji nematė šito nesuprasi ko mergaičių miegamajame. Pyktis šiek tiek atslūgo. Bent iki to momento kai O'Connor susižinos ar šita musmirė tikrai yra Varno Nage. Pasitikslinti kol kas neturėjo pas ką, nes čia nebuvo nei vieno berniukščio, kuris dėvėtų Varno Nago spalvas.
  Ta pati berniukštė (kaip kitaip šį neaiškų žmogų pavadint) atrodo norėjo pasileisti Eliotui iš paskos. Lumita jau buvo sugalvojusi kokį palinkėjimo žodelį kai Gaiva nusiristų nuo šluotos (arba savo arba Lumitos dėka), tačiau pamatytas vaizdas privertė prunkštelėti. Panašėjo į tai, kad šita ne-da-varnė net nemokėjo pakilti su šluota. Kur tavo išdidumas dabar, musmirė? pagalvojo pirmakursė. Reikalai klostėsi visai gerai, sėkmė atrodė esanti rusvaplaukės pusėje.
  - Burtažodžio nereikia, musmire, - nusijuokė ir pati apžergusi šluotą pakilo į viršų jau pati nepaisydama Walguno žodžių. Jei Eliotas ir kažkokia musmirė drįsta pakilti (pastarosios atveju bandyti pakilti) ant šluotos, tai kuo už juos blogesnė pati varnė? Padangių valdovė kaip visada (o taip, Lumita ant šios šluotos skraidė ir prieš mokslų pradžią Hogvartse) buvo nuostabi skraidymo kompanionė. Pirmakursė pakilo dar aukščiau ir jau buvo pradėjusi sukti ratą aplink aikštyną.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eliotas Llewellyn Lapkričio 25, 2023, 05:43:11 am
Na taip, dvynės mergaitės egzistuoja. Eliotas tuo įsitikino, kai susitiko tą, kur ne ledai. Bet kad jų būtų čia, Hogvartse? Kažkokia nesąmonė. Žinoma, gal yra ir daugiau dvynių, bet jau tikrai ne mergaičių.
- Klastūnyne nėra jokios Daivos! - sušuko jis. Žinoma, dar nespėjo įsidėmėti visų vardų, bet netikėjo ta mergaite. Tik kam jai meluoti? Nieko, išsiaiškins. Tai, kaip ji elgėsi, visai sudomino. Tiesa, visai nereiškė, kad ji žaidžia futbolą. O turbūt ir neskraido.
Pakilęs pasijuto visai kitaip ir nenorėjo sustoti. Išgirdo, kaip ta nelabai maloni mergaitė, kuri turi lego, liepia nusileisti. Prunkštelėjo. Dar betrūko jos klausyti! Tiesa, tada tą patį liepė ir vyresnis berniukas, jų mokytojas. Leistis Eliotas vis tiek nenorėjo. Jam visai nerūpėjo, kad jeigu kas nutiks, kaltas liks vyresnis mokinys. Tiesa, gal ir būtų galiausiai paklausęs, bet pamatė, kad ore yra ne vienas. Ore buvo ne kas kitas, o ta pati mergaitė, kuri turi varlę. Augintinis gal ir keistas (visai nesvarbu, kad vieną pasigavo ir pats Eliotas), tačiau mergaitė visai šauni. Bet kartu ji tarsi nurodė nė už ką nesileisti. Jeigu skraido mergaitė, kodėl leistis turi jis? Taigi pasuko šluotą Lumitos link ir pabandė pasivyti. Nors ir buvo skraidęs, patirties trūko, o ir šluota buvo nekokia. Nereikia stebėtis, kad Eliotas tarsi užstrigo ore ir liko kabėti vienoje vietoje. Tik tai jam, deja, labai nepatiko.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 25, 2023, 05:58:21 am
Eliotas, regis, nebuvo nusiteikęs artimiausiu metu nusileisti. Tai ir gąsdino, ir skaudino. Niekada nepagalvojo, kad jie tokie skirtingi. Natūralu, kad tam nepasiruošė ir dabar nežinojo, kaip viską ištverti. Jam reikėjo tėčio. Ir to brolio, su kuriuo gali statyti konstruktorių, žaisti su Miriam ir mažaisiais. O šitas Eliotas, kuris dabar skrido šluota, atrodė kaip nepažįstamas žmogus.
- Mes neturime daug patirties, bet nusileisti jis mokės, - atsakė Oliveris priėjusiai Leticijai. Buvo kažkaip smagu, kad ji prisiartino. Žinoma, bendrauti buvo drovu, tačiau ši mergaitė atrodė draugiška. Bet jai tikrai nepatiko Eliotas, ir netrukus pasigirdę žodžiai tą tik patvirtino. Taip, ji buvo teisi. Brolis tikrai turėtų nusileisti, bet Oliveris bijojo ką nors sakyti. Tiek priekaištauti Eliotui, tiek pasakyti Leticijai, kad ji teisi.
- Jis geras, - nykiai pratarė, kai mergaitė vėl kreipėsi į jį. Nežinojo, ar reikėtų paaiškinti, kad brolis tiesiog labai nekantrus ir nori pasirodyti, kad skraidyti moka. Be to, ir kita mergaitė pakilo į orą. Vadinasi, Eliotas ne toks jau ir išsišokėlis.
- Tu turbūt nesi skraidžiusi? - dar paklausė Leticijos ir neužtikrintai nužingsniavo ten, kur ką tik stovėjo ta jau skrendanti mergaitė. Vis dėlto jis skristi mokėjo ir norėjo, kad šiandieninis mokytojas tai žinotų.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Leticija Mendel Lapkričio 25, 2023, 10:09:13 pm
Letei kuo toliau, tuo labiau visa tai nepatiko. Aišku, kad Eliotas nesileido. Na, jei nudribs, tai Letei jokio skirtumo. Bet Oliveris tikrai nusimintų.
- Tu labai broliškas. Labai miela savybė. - Tik ar tas brolis to vertas?
- Tu ten man kažką sakei? - Paklausė tokios bjaurios Varnės.
- Niekada neskraidžiau. - Atsakė Oliveriui.
Mergaitė nusičiupo nušiurusią šluotą ir atsistojo šalia tos mėlynplaukės. Girdėjo tą kvailą pokalbį ir tik labiau ėmė siusti. Juk Gaiva tiesiog draugiškai paklausė kaip pakilti. Kai tik toji pasipūtusi povė pakilo į orą pasakė mėlynplaukei.
- Tu irgi nemoki skraidyti ar ne? Klausyk, sukirskim ją kaip nors. Kažkokia pasipūtusi povė atsirado. - Toji Gaiva irgi turbūt melavo. Bet gal turi priežastį. Gal jai čia irgi liūdna, kaip ir Leticijai. Meluoti negerai, bet vis tik povė nervino labiau.
 Leticija visiškai ėjo prieš savo charakterį. Kol mokėsi žiobariškoje mokykloje niekur nesivėlė. Niekada. Bet laikai keičiasi. Ir be to jeigu pešis, tai gal greičiau išlėks iš šitos nelemtos mokykliūkštės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Walgunas Levinsas Lapkričio 25, 2023, 11:12:43 pm
  Tas berniukas, rodos, nežadėjo nulipti nuo šluotos. Kas dabar jam negerai?.. Mintyse atsiduso berniukas. Matė, kokių dalykų vyksta pamokose, tačiau tikėjosi, kad paskraidyti ateis tie, kurie tikrai nori išmokti, o ne tie, kurie nori viską sugadinti. Ypač žinant tai, kad tai nebuvo privaloma. O patys paskraidyti galėjo bet kada, kai bus patys už save atsakingi.
  Paskui jis išgirdo pažįstamą balsą, kas privertė nusišypsoti. Pamatė Kają su dar dviem mergaitėmis, viena, rodos, iš Švilpynės, o kitos uniformos grifas neįžiūrėjo. Na, nelabai turėjo laiką tą daryti. Tai, kas vyko danguje, buvo svarbiau.
- Bandau daryt pirmakursiams skraidymo treniruotę, dauguma komandų narių jau baigė Hogvartsą, o komandos reikėtų visiems koledžams, - nusišypsojo.
  Tačiau tada pamatė vaizdą, kuris vertė sukąsti dantis. Viena mergaitė, iš Varno Nago, irgi pakilo į orą.
- Leiskis! - ir vėl piktai pakartojo žodį, kuris, rodės, šioje aikštėje niekam nieko nereiškė. O tada, lyg problemų dar būtų mažai, pirmasis į orą pakilęs berniukas ėmė kabėti ore. Walgunas sėdo ant šluotos, ne taip patogiai kaip įprastai, mat teko spaustis priekyje, ir priskrido prie berniuko. Atsiduso, pašnopavo ir pasakė:
- Jei nenori kaboti, lipk. O apie jus pranešiu jūsų koledžų vadovams.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Lapkričio 26, 2023, 04:24:14 pm
Lina su Kaja ir Sevirina vaikščiojo po kiemą. Ji labai džiaugėsi, kad susirado kelias geras drauges. Su Kaja ji susipažino jau seniai. Dar kai buvo pirmakursė. O štai dabar ji trečius metus Hogvartse pradeda. Kaip greitai laikas bėga. Su Sevirina susipažino pernai, bet irgi greitai susidraugavo, kartais dirbdavo kartu per pamokas. Todėl Lina buvo labai patenkinta ir jautėsi tikrai priklausanti Hogvartsui. Ji plepėjo su draugėmis kai jos kartu ėjo link kvidičo aikštės. Kaja pirma pastebėjo, kad toje aikštėje yra žmonių. Buvo panašu, kad jie pirmakursiai. Ir mokėsi... Skraidyti? O kaip įdomu! Kodėl mes negavome skraidymo pamokų? Lina buvo kelis kartus skraidžiusi, bet negalėjo sakyti, kad tai mokėjo. Tai neužsimušti sugebėdavo, bet nedaugiau. Bet ji buvo savamokslė ir labai tam dėmesio neskyrė. Todėl ir stebėtis negalėjo. Todėl kai Kaja pasiūlė eiti į aikštę ir pažiūrėti kas ten vyksta ji su džiaugsmu sutiko ir jos kartu priėjo aikštę. Paaiškėjo, kad tai išties buvo skraidymo pamoka. O dar ir vedė ją pažįstamas žmogus.
- Labas, Walgunai!
Pasakė šypsodamasi berniukui.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Gaiva Devilaite Lapkričio 26, 2023, 11:46:22 pm
Rusvaplaukė varnė jeigu būtų galėjus, galimai būtų sudeginus Gaivą. O galbūt pakasus po žemėmis. Mergaitė nuoširdžiai nesuprato, kuo užgavo varnę. Ar tai dėl jos mėlynų plaukų ar tai todėl, kad nemoka skraidyti, o galbūt toji bevardė užpavydėjo jos šluotos?!
Nes tikrai nebūtų niekas ant jos supykęs dėl paprasčiausio prisistatymo.
Varnė nieko nelaukus pati pakilo su šluota, tačiau nepamiršo numesti Gaivai sugalvotos pravardės „musmire“, kuri beje neskambėjo taip ir blogai. Galėtų priimti tai kaip komplimentą, nes dažniausiai, bent jau ten kur gyvena, musmirės buvo ryškiai raudonos su sijonėliu.
Bet mergaitė, tikrai, norėjo ją įžeisti.
-   Grambuolį tu, skrisk, jeigu jau skrendi ir neatsitrenk į lietaus debesį! – šūktelėjo varnei paskui.
Ramybės nedavė jai dvynukai, ar tiksliau vienas jų, užtad atsakęs į paprastą klausimą – kaip skristi, jis taipogi užsipuolė, kad bene Daivos nėra Klastūnyne. Taip, jos ten nebuvo, tačiau iš kur jie tai žino!
-   Daiva yra! O gal buvai mergaičių kambaryje ir patikrinai? Maniau esi berniukas! – ir parodė liežuvį, kuo toliau tuo ši aikštė tapo nemalonesnė.
Gaiva gniaužė rankose medinę šluotą. Manė, kad vyresnis mokinys pasakys kaip skraidyti, kad juos pamokys, tačiau čia susirinko bendraamžiai, kuriuos jau kažkas (turbūt tėvai) išmokė juos skraidyti. Mamai nepatiko skraidyti, o tėtis visada dirbdavo, tad Gaiva taip niekada ir neišmoko skraidyti, nors buvo maišyto kraujo.
Jai nepatikdavo lipti kopėčiomis, tad turbūt ir skraidyti nepatiks. Kam išvis čia atėjo? Jau ketino numesti šluostą ir išeiti, tačiau mergaitė su grifų gūžtos akcentais ją užkalbino.
-   Tu irgi nemoki skraidyti? – net apsidžiaugė Gaiva, dar labiau išsišiepė kai mergaitė išreiškė nepasitenkinimą varne. – Tai pasipūtėlei, povė pernelyg gražiai skamba, ji grambuolys! Tas bjaurus vabalas skraidūnas, kuris atsitrenkia į langus! – net sukikeno, o tada tyliau sukuždėjo. – Būtinai sukirksime ją, sakyk, ar žinai kokį burtažodį, kuris iškviestų audros debesį?
Bet dabar ore kabojo trys skraiduoliai – du nuožmieji ir tas, kuris bandė juos sutramdyti, vyresnėlis. Jeigu mergaitėms pavyktų užkeikti, kurią nors šluotą, galėtų bent pasijuokti.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kaja Adams Lapkričio 27, 2023, 12:08:27 pm
Buvo keista, jog nei vienas pirmakursis neatkreipė jokio dėmesio į atėjusias vyresnėles. Kaja prisiminė save tokio amžiaus, tada ji prisibijojo vyresnių kursų mokinių. Na, bet šie pirmakursiai, regis, buvo labai užsiėmę išsidirbinėjimu ir tarpusavio ginčais.
Kai Walgunas pakilo į orą, Kajai jo pagailo. Ji tikėjosi, jog už tokį vargą jis bent gaus Grifų Gūžtai kiek nors taškų. Kaja jautė norą bendrakoledžiui padėti. Tačiau pati skraidyti nemokėjo, o ir su kerais ne kaip sekėsi.
- Galėtume ir mes su jais pasimokyti, nes ir aš juk taip ir neišmokau skraidyti, - pasakė šviesiaplaukė Sevirinai. - Aišku, jeigu tik tie pirmakursiai pradės klausyti, - nusišypsojo draugėms.
Jeigu Kaja ir galėjo ką padaryti, tai nebent žodžiu sudrausminti pirmakursius. Ir čia viduje ji pajuto nusivylimą savimi. Ji norėjo tai padaryti, tačiau nieko neišdrįso pasakyti nenaudėliams. Galbūt draugės išdrįs? O jeigu mes prisijungsime, ar nebus taip, jog tie vaikai iš manęs juoksis, kad aš, būdama ketvirtakurse, nemoku skraidyti, mintyse pagalvojo paauglė. Ėmė gailėtis, kad čia atėjo. Ir vėl pasidarė gėda dėl svorio. Šią akimirką grifė užsinorėjo tapti nematoma. Mokyklinės šluotos atrodė prastai. Jeigu vis tik perlūžtų?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 27, 2023, 05:58:10 pm
Sevirina stebėjo kvidičo aikštėje vykstantį chaosą. Ji matė kaip keli vaikai buvo ore, kiti tiesiog šnekėjo, bet visa tai sudarė didelį šurmulį. Mergaitė nesuprato kaip įmanoma sukelti tokį chaosą, o tuo labiau kaip sutramdyti visus vaikus. Sevirina vis galvojo, jog ji tikrai negalėtų būti profesorė ar mokyti ką nors, nes ji turėjo gan silpną balsą todėl mergaitei tikrai nepavyktų sudrausminti mokinių. Na, bet matėsi, kad Walgunas stengiasi tas neklaužadas sutramdyti ir Sevirina norėtų padėti, tačiau žinojo, kad jos žodžius geriausiu atveju išgirstų šalia stovinčios Kaja su Lina. Todėl draugėm ir pasakė:
  - Kažin ar jie kada nors nustos klykauti bei daryti nesąmones?
Švilpė vis dar svarstė ką daryti. Jai patiko idėja mokinti skraidyti pirmakursius ir Sevirina mielai būtų prisidėjus pati šiek tiek pramokti, tačiau matė, kad į jokią pamoką čia nepanašu. Staiga išgirdusi Kajos pasiūlymą antrakursė nudžiugo, jog ne viena galvoja apie kartu mokinimasi skraidyti.
  - Tikrai? - apsidžiaugė Sevirina, - oj aš labai norėčiau labiau išmokti skraidyti su šluota, - dėstė savo mintis mergaitė, - Tiesa. Nors klausimas ar jie išvis nustos, - šyptelėjo.
Švilpiukė toliau apžiūrinėjo mokinius. Tai galėjo mergaitė daryti laisvai, nes atrodė, kad visi užsiėmę savo reikalais ir negaudys Sevirinos žvilgsnių žiūrinčių į kiekvieną vaiką.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eliotas Llewellyn Lapkričio 30, 2023, 09:52:47 pm
Toji meluojanti mergaitė ir toliau kažką aiškino, bet Eliotas jos nebeklausė. Tą daryti nusibodo, ypač kai galima skristi. Taigi pirmakursis ryžtingai mėgavosi skrydžiu. Iki užstrigo, žinoma. O tai jau visai nepatiko, ir Eliotas susiraukė.
- Kas per nesąmonė?! - suirzęs riktelėjo. - Aš... Noriu... Skristi!
Tarsi to būtų maža, priskrido tas vyresnis mokinys, kuris ir turėjo juos mokyti. Eliotas norėjo rėžti, kad jam pagalbos nereikia, bet, deja, tiesa buvo kitokia. Tik kad ore perlipti ant šluotos buvo kiek baisoka, tik šito išdidus berniukas tikrai nepripažins. Be to, tai buvo nuotykis! Skraidyti gali bet kas, bet argi kiekvienas ore perlipa ant kito skraidymo aparato? Nuotaika pasitaisė, ir Eliotas kuo ryžtingiau paėmė to vaikino šluotos kotą ir permetė koją. Netgi labai patiko.
- Geras, - ištarė ir jau planavo, kad pasiūlys šią pramogą Oliveriui. Bet tą padarys tada, kai niekas nematys.
- Aš nenoriu leistis, - viena ranka gniauždamas savo šluotą pranešė Eliotas. Neabejojo, kad mokytojas jį apdovanos už gerą skrydį, ir jau netrukus jie dideliu greičiu kils aukštyn.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Oliveris Llewellyn Lapkričio 30, 2023, 10:05:19 pm
Leticijos žodžiai sutrikdė. Tai, kad jis broliškas, reiškė kažką gero. Oliveris labai norėjo būti geras brolis. Netikėjo, kad taip yra, bet ką reiškia mergaitės žodžiai? Negi jai atrodo, kad jis ne visai niekam tikęs? Tai gerokai stebino, bet paklausti ir išsiaiškinti daugiau Oliveris drovėjosi. Taip ir liko tylėti.
- Esu skraidęs, - kita tema kalbėti buvo lengviau. - Bet man geriau tą daryti, kai niekas nemato. Labai bijau apsijuokti.
Tai buvo labai atvira, ir berniukas susigėdęs išraudo. Nusisuko nuo Leticijos, bet ji, laimei, susirado kitą nemokantį skraidyti žmogų. Tai, regis, buvo, toji pamelavusi mergaitė, bet svarbiausia, kad niekas nematytų, kaip nepatogiai jis jaučiasi.
Tiesa, netrukus dėmesį prikaustė Eliotas. Vyresnis vaikinas priskrido prie jo, ir broliui kažkaip reikėjo užlipti ant kitos šluotos. Oliveris niekada taip neišdrįstų, ypač būdamas taip aukštai. Bet Eliotas - visai kas kita. Ir, žinoma, jis sėkmingai atsidūrė šalia mokytojo.
- Šaunuolis, - tyliai sumurmėjo Oliveris ir nedrąsiai nusišypsojo. Žinojo niekada nebūsiantis toks šaunus, koks yra jo brolis, bet labai džiaugėsi tokį turintis.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Leticija Mendel Gruodžio 02, 2023, 03:23:13 pm
- Čia juk daug kas nemoka skristi Oliveri. Nieko tokio, jeigu nepavyks iš karto. Nieko tokio, kad jaudiniesi. - Rimtai pasakė berniukui Letė. O tada ketindama kada jį susirasti nuėjo prie kitų neskraidančiųjų.
Leticija nusišypsojo.
- Man nepatinka vabalai. - Pareiškė. - Jai labai tinka. Tikras povgrambuolis. Išvis ko ji čia purkštauja? Net nesuprantu. - Liejo pyktį ant nepatikusios mergaitės.
- Taip. Skristi ir aš nemoku. Mano namuose šluotos būdavo reikalingos tvarkai palaikyti, o ne skraidyti. - Šyptelėjo ir tikėjosi, kad mėlynplaukė supras, jog Letė yra iš paprastos šeimos.
- Audros debesį? - Mergaitė šį kartą nusijuokė. - Ne. Net nežinojau, kad tai įmanoma. Bet ką nors reikia sugalvoti. Mums reikia pakilti, o tada... - Grifė įsikišo ranką į kišenę ir išsitraukė dėžutę. Nežinia kur tai norėjo panaudoti, gal per kokią pamoką į ką nors švystelėtų. Bet dabar irgi bus gerai. Ji atidarė dėžutę. Ten gulėjo bjaurus slaimas voro formos. Jis buvo labai lipnus, glitus, tąsus.
- Jeigu pakiltume tai galėtume jį užmesti jai ant plaukų. Turėtų darbo, kol nusigramdytų. O gal tu žinai kaip kerais tai padaryti? - Paklausė savo bendrininkės.
Leticijos galvoje ėmė suokti pavyzdingasis balselis. Juk ką tik pati drausmino Eliotą, o tai, ką ruošiasi daryti juk irgi negerai. Bet aš noriu išlėkti iš šios mokyklos. Piktai nustelbė savo sąžinės balsą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Gruodžio 03, 2023, 09:51:20 am
Lina stebėjo veiksmą aikštėje. Ir suprato, kad tai tikrai nebuvo pamoka, kurios tikėjo. Vargšas Walgunas... Jis norėjo gero, stengėsi sugalvoti kažką įdomaus, dar bando išmokyti. O čia visiška šaršalynė. Kaip taip galima? Nepagarba tai viena, bet jeigu kas susižeis? Tai blogai bus Walgunui. Ir išties. Aikštėje vyravo visiškas chaosas. Visi darė ką norėjo, pakildavo į orą be komandų ir dar pešdavosi. Nuo triukšmo ir erzelio Lina vos girdėjo savo mintis draugių žodžius. Tačiau ji vargais negalais ji išgirdo tai, kad Kaja norėtų išmokti skraidyti. Bet tik tada jei viskas nurims. Ši mintis patiko ir Sevirinai.
- Taip. Būtų smagu išmokti skraidyti. Man gaila, kad to beveik nemoku. Aišku suprantu, kad čia filmų suformuotas įvaizdis, bet kokia ragana be šluotos.-nusijuokė- Bet išties reiktų palaukti kol čia viskas nurims. Arba gal kada paprašysim Walguno asmeniškai. Jam ir dirbti būtų lengviau su tomis mokinėmis, kurios dirbti nori. Nes dabar prašant tai spėju tik streso pridėtume.
Pasakė Lina. Ji nebuvo tikra ar yra teisi, bet jai buvo gaila Walguno.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 04, 2023, 09:36:15 pm
  Situacija buvo kebli, tačiau Walgunas nesiruošė to mažiaus palikti taip kaboti, todėl priskridęs laukė, kol šis sugalvos užlipti. Jam tą padarius ir net nudžiugus, Walgunas tik sumurmėjo kažką panašaus į kurgi ne, tačiau daugiau nieko ir nesakė.
  Jau norėjo leistis, tačiau berniukas pasakė, kad leistis nenori.
- Leisiesi ir viskas! - pradėjo niršti, mat tikrai nesitikėjo, kad pamokoje, į kurią eiti tikrai nebuvo būtina, kažkas taip elgsis. - Nori greičio?.. - pasakė ir trumpam pasisuko į berniuką, o tada pamerkė jam akį.
  Walgunas sugalvojo visai neblogą planą - jis dideliu greičiu leisis žemyn! Greitis jam buvo įprastas dalykas, nors ir nebuvo gaudytoju, bet, kad spėtų paskui muštuką, turėdavo lėkti greitai. Nors, tiesą sakant, dažniausiai kildavo aukštyn, ne žemyn, tad dabar truputį jaudinosi. Bet nusprendė daryti!
  Stipriai sugniaužė šluotą ir visu greičiu ėmė leistis žemyn. Garsiai nieko nesakė, elgėsi ramiai, tačiau mintyse tiesiog rėkė iš baimės!
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kaja Adams Gruodžio 06, 2023, 04:25:47 pm
- Panašu, kad nenustos, - atsiduso Kaja. - Na, jau mūsų kursas tai taip tikrai nesielgdavo.
Nors iš tiesų tai elgdavosi. Būdavo visko. Tiesiog Kaja nelabai kur dalyvaudavo. Ir dabar iš savo kurso neturi draugų.
Kaja sukrizeno Linai pajuokavus apie raganą be šluotos.
- Taip, tikrai, - šypsodamasi pritarė ji.
Tuomet pagalvojo, kad gal vis tik išties šiandien Walguno to nereikėtų prašyti. Na, kad jis ir jas pamokytų skristi. Gal kitą kartą. Be šitų nesubrendėlių. Ir vėl keturiolikmetė pajuto nusivylimą savimi. Štai, pirmakursiai kvailioja, o jos čia atėjo trys, vyresnės, bet nei viena nepadeda vaikinui sudrausminti jų.
Walgunas ėmė dideliu greičiu leistis žemyn. Kaja tikėjosi, kad nesusižeis. Na, neturėtų. Jis juk puikiai skraido, žaidžia kvidičą. Kai Kaja buvo pirmakursė, jau tada Levinsas jį žaidė. Bet... bet juk dabar jis buvo ne vienas. O kas, jeigu vis tik jie nukris?
- Man baisu žiūrėti, - pasakė Kaja draugėms. - Mes turime sustabdyti šitą šaršalą, nemanot? Klausykite, - garsiai išdrįso ištarti Kaja. - Walgunas yra vienas geriausių kvidičo žaidėjų Hogvartse. Ko jūs čia atėjote? Jeigu nenorite mokytis, tai eikit savais keliais!
Tačiau Kajos balsas visai neskambėjo taip, kaip ji norėjo, jog jis skambėtų. Nors ketvirtakusė ir šnekėjo garsiai, bet balsas, jis šiek tiek drebėjo. Grifė pasigailėjo, jog prabilo. O jeigu dabar tie pirmakursiai pradės iš jos šaipytis?
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vanessa Carlier Gruodžio 09, 2023, 03:51:56 pm
Vanessai aptikus raštelį apie skraidymo pamoką ant skelbimo sienos labai nustebo. Nors tiksliau sutriko. Išbandyti skraidymą su šluotą mergaitė norėjo, bet ir bijojo. Niekada nebuvo to bandžius todėl bijojo ir susižeisti ir apsikvailinti. Visgi ji nuėjo į kvidičo pagrindinę aikštę. Ten jau buvo nemažai vaikų, kurie jau kėlė chaosą. Prie to prisidėti Vanessa nenorėjo todėl tiesiog šone atsistojo. Ilgai stovėti buvo nuobodu todėl greitai pirmakursė pradėjo gailėtis čia atėjusi. Nežinojo ar galima būtų išeiti todėl ir nebandė to. Nors ir norėjo, nes užsiėmimas taip ir neprasidėjo, o vietoj to matė vien šėliojančius vaikus.
Visą šią situacija praskaidrino trys einančios pro šalį ir sustojusios vyresnės mergaitės. Viena iš jų buvo pažįstama ir nedvejodama bei nudžiugus nubėgo trijulės link ir apsikabino savo pusseserę Seviriną.
  - Labas! - džiugiai tarė giminaitei Vanessa, - ką tu čia darai? - taip pat paklausė nustebusi, jog jos buvo čia. Mergaitės vyresnės todėl čia jų būti neturėtų, bet visgi jos čia.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eliotas Llewellyn Gruodžio 10, 2023, 02:38:40 am
Taip, jie jau tuoj pakils dar aukščiau, ir Eliotas įrodys esantis geriausiai skraidantis pirmakursis. Antroje vietoje, žinoma, Oliveris. Būtinai tą pasakys šitam vaikinui. Abu dvyniai puikiai skraido, tik jis tą daro šiek tiek geriau.
- Nesileisiu! - pakartojo susiraukęs. Kodėl mokytojas jo neapdovanoja ir net nepagiria? Galima pamanyti, kad jis padarė kažką blogo. Tikra nesąmonė, ir Eliotas jau svarstė, kaip pakreipti šitą šluotą į viršų.
Deja, ją valdė ne pasiutęs pirmakursis, o gerokai ramesnis (ir dėl to nuobodus) vyresniokas. Eliotas tik spėjo linktelėti norintis greičio, kai jie... pradėjo leistis?!
- Ne! Tu ne ten skrendi! Visai nemoki skristi! - nepatenkintas šūkčiojo. Žemė artėjo labai jau greitai, bet Eliotas neketino prisipažinti išsigandęs. Ne, jis tik nepatenkintas, kad šitas atseit mokytojas jo nepagyrė ir nepakilo aukščiau.
- Viršus yra ten! - dar sušuko slėpdamas išgąstį ir parodė į dangų. Tam teko viena ranka paleisti šluotą, ir Eliotas vos nenusivertė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 10, 2023, 02:49:53 am
Leticija ir vėl jį ramino. Ji tikrai buvo gera. Liūdna, kad jai taip nesinorėjo čia būti. Žinoma, panašiai jautėsi ir Oliveris, bet jis nenorėjo dėl to, kad pasiilgo mamos ir tėčio. Leticijos nenoras visai kitoks. Ji gal ir namuose nebūtų laiminga, o pačiam tereikėjo apkabinti mamą ir tėtį. Dar sužaistų kokį žaidimą su Miriam, ir viskas būtų puiku.
- Bet Eliotas daug šaunesnis už mane, - dar liūdnai pasakė jai pavymui. Džiaugėsi, kad po pokšto namelyje vėliau paaiškino, kuris dvynys yra kuris. Kad ir kaip mylėjo brolį, labiau patiko būti Oliveriu, ne Eliotu.
Dabar pakėlė akis ir pamatė, kad dvynys jau patogiai įsitaisęs. Neabejojo, kad jie lėtai nusileis. Tai Eliotui visai nepatiks, bet jis turi suprasti, kad egzistuoja ribos. Negalima taip pakilti. Deja, netrukus Oliveris tai pamiršo - šluota leidosi labai greitai. Jau tuoj jo brolis trenksis į žemę ir susižeis! Gali net ir mirti, o šito Oliveris neištvertų.
- Eliotai! - klyktelėjo jis. Apie tą vyresnį vaikiną negalvojo - dabar rūpėjo tik brolis. Pasileido skrendančiųjų link. Atrodė, kad netrukus įvyks labai skausmingas susidūrimas.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 16, 2023, 07:36:57 pm
  - Aš ir manau, jog mes nors kiek geresni būdavome, - galvojo Sevirina apie savo amžiaus vaikus ir tikrai neprisiminė, jog kas nors taip elgtųsi. Nors nebuvo pilnai tikra. Bent jau nepažinojo nieko kas galėtų padaryti tokį chaosą.
Švilpė taip pat sukrizeno, kaip Kaja išgirdus Linos pokštą ir vėl atsisuko į vaikus. Situacija negerėjo. Sevirinos viltis išmokti skraidyti mažėjo ir dėl to nuliūdo.
  - Na tikriausiai nieko nebus. Neišmoksim skraidyti dabar, - perteikė mintis draugėms.
Tikėjosi niekas nesusižeis tada tikrai nebus gerai. Walgunas įklius, o dar merginų trijulė turės liudyt kieno kaltė. Tai daryti norėjo mažiausiai. Nors iš tikrųjų visiškai nenorėjo.
Kajai pasidarė baisu. Sevirina irgi jautėsi panašiai.
  - Bet, kaip tai padarysim? Kaip mes juos sustabdysim? Kad ir ką jie daro tikrai mūsų žodžių neišgirs, - kalbėjo Mckenna, bet visvien išgirdo grifės balsą. Situacija buvo prasta ir poto.
Netrukus šviesiaplaukė pajautė apsikabinimą ir dar išgirdus pasisveikinimą suprato kas čia.
  - Labas Vanessa! - atsisukusi tarė Sevirina, - susipažinkit čia Vanessa mano pusseserė, - pristatė Linai ir Kajai savo pusseserę, - Vanessa, čia Kaja ir Lina mano draugės.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Gruodžio 24, 2023, 01:47:59 pm
Lina šyptelėjo kai draugės sukikeno iš jos pasakymo apie raganą be šluotos. Ji nesakė to kaip pokšto, bet turėjo pripažinti, kad tai išties buvo juokinga. Skirtingai nuo chaoso kuris dėjosi aikštėje. Jis atrodė gana pavojingai. Lina pritarė Kajos minčiai, kad reikia kažką daryti todėl taip pat pabandė šaukti, kad jie sustotų. Juk pagal logiką mes vyresnės. Gal turėtų būti kokia pagarba. Bet ne... Juk Walgunas už mus visas vyresnis, dar berniukas, bet jo vistiek neklauso. Tai gal amžius čia nesvarbu. Tiesiog daug vaikų, kurie lieja savo energiją. Tik nelabai produktyviai. Ir išties. Jos balsas kaip ir Kajos greitai buvo užgoštas erzelio nepadaręs jokios veiksmingos įtakos. Todėl pasidavė.
- Taip panašu į tai, kad mes nelabai čia ką galim padaryti.
Atsakė Sevirinai kiek liūdnai.
Po kelių akimirkų prie jų trijulės pripuolė šviesaplaukė mergaitė, kuri apkabino Seviriną. Draugė pasakė, kad ji yra jos pusserė, vardu Vanessa.
- Labas Vanessa. Kaip jau supratai, aš Lina. - ji lengvai kilstelėjo ranką kai Sevirina jas pristatė. Padarė tą tam kad mergaitė suprastų kuri iš jų Kaja, o kuri Lina.
- Atėjai čia mokytis skraidyti?
Pasidomėjo.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 26, 2023, 06:12:03 pm
  Walgunas greitai leidosi žemyn. Negalėjo pasakyti, kad nebuvo baisu. Baisu tikrai buvo, jis nelaikė savęs tokiu geru skraiduoliu, kad galėtų taip leistis, ypač su kitu žmogumi, pirmakursiu, už kurį buvo atsakingas. Tačiau nenorėjo leisti jam jaustis geriausiu, viską valdančiu. Norėjo, kad pagaliau visi pradėtų klausyti arba, jei nenori čia būti, tiesiog išeiti.
- Žinoma, nemoku! - sušuko, mat per vėją nieko negirdėjo. O laiko turėjo, net dideliu greičiu leidžiantis, iki žemės buvo gabaliukas kelio. - O tu jau nuostabiai skraidai, ne, kad leidi sau neklausyt ir vadovaut?!
  Walgunas užsimerkė. Labai bijojo. Tačiau tik akimirkai. Greitai suprato, kad negali būti užsimerkęs, kad ir kaip bijo, mat tada tikrai nenusileis.
  Ir štai, jie jau ant žemės. Vaikinas vos spėjo sustabdyti šluotą, mat tą padarė truputėlį per vėlai. Laimei, pavyko nesusilaužyti ir berniukui nesulaužyti kojų.
- Lipk!
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kaja Adams Gruodžio 28, 2023, 02:26:55 pm
Žinoma, iš Kajos sudraudimo nebuvo jokios naudos. Beliko džiaugtis tuo, kad niekas nepradėjo šaipytis (bent jau kol kas). Walgunas šiaip ne taip nusileido su tuo pirmakursiu ant žemės. Regis, nei vienas iš jų nesusižeidė, o tai jau buvo gerai. Šviesiaplaukei buvo smalsu, ką toliau bendrakoledžis darys.
- Iš tiesų. Jiems tas pats, - atsidusdama pritarė Kaja Sevirinai ir Linai. - Man atrodo, šitoje situacijoje padėtų tik koks nors profesorius ir areštas.
Prie vyresnių mergaičių priėjo viena pirmakursė. Sevirina ją pristatė, pasirodo, tai švilpiukės pusseserė Vanessa.
- Labas, - pasisveikino grifė ir nusišypsojo mergaitei. - Na, jeigu nori pasimokyti skraidyti, tai kaži, ar pavyks, - ir vėl atsiduso apžvelgdama visą šitą aikštėje vykstantį šaršalą.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Sevirina Mckenna Sausio 02, 2024, 08:09:52 pm
Regis mokinai neklausė nevienos draugės. Neverta net bandyti. Dar tuo labiau gėdo darytis Sevirina tikrai nenorėjo todėl nieko nesakė.
  - Būtent, - pritarė Kajai - tikrai galėjo pasikviesti. Manau koks nors profesorius ar profesorė būtų sutikę. - Kalbėjo.
Sevirina džiaugėsi, kad Kaja su Lina taip pat linksmai pasisveikino. Vanessai tai yra pirmi metai hogvartse todėl norėjo, jog ši susipažintų su visais draugiškais žmonėmis. Regis kol kas viskas jai ėjosi gerai.
  - Kaip sekasi? - toliau kreipėsi į pusseserę, - regis skraidyti nelabai pavyks išmokti, bet kadanors gal atskirai būtų galimą, - Kalbėjo švilpė svarstydama ar nepadarė klaidos ateidamos čia. Mat situacija nei gerėjo nei blogėjo. Vis dar tvyrojo chaosas, kuris taip ir nesibaigė.
Sevirinos nervai nebuvo geležiniai todėl jau tikrai pabodo. Tai kaip tada nekantriajai Vanessai jaustis. Ji niekada nieko nemokėjo laukti ar išbūti kantriai.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Vanessa Carlier Sausio 04, 2024, 12:06:29 pm
Kai aplinkui toks chaosas Vanessa iš ties nuobodžiavo. Todėl buvo džiugu, kai čia rado atėjusią pusseserę ir net ne vieną. Kartu su Sevirina atėjo dvi kaip varniukė manė šaunios mergaitės, kurios taip pat prisistatė ir pasisveikino gražiai.
  - Na taip bandžiau. Galvojau pavyks išmokti, bet regis ne. - atsakė į Linos užduotą klausimą. Apskritai ši pamoka atrodė komplikuotai todėl Vanessa net svarstė apie išėjimą.
  - Tiesa, nemanau, kad pavyks ką nors išmokti, - pritarė Kajai ir pusseserė, kurios taip pat kaip pirmakursė galvojo teigė, kad dėl tokios sumaišties nepavyks nieko išmokti.
Na, bet paplepėti, kol kas galėjo bei susipažinti su abejomis Sevirinos draugėmis.
  - Sekasi prastai, - pradėjo atsakinėti į švilpiukės užduotą klausimą. - Neturėjau ką veikti ir galvojau ateisiu pasimokinti skraidyti, bet čia tik dar nuobodžiau buvo. Ačiū Dievui jūs išgelbėjot mane nors ir pastebėjau ne iš karto. Ar buvote nuo pat pamokos pradžios čia ar atėjote jau įsibėgėjus pamokai? - čiauškėjo šviesiaplaukė.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Lina Catamans Sausio 10, 2024, 09:40:04 am
Vanessa atsakė į jos klausimą. Išties atrodė, kad joms tikrai nieko nesigaus išmokti. Vaikai kėlė baisų chaosą ir nekreipė jokio dėmesio į mergaičių bandymus juos sudrausminti. Taip pat sėkmingai, gal net sėkmingiau, jos galėjo rėkti ant sienos. Juk Hogvartse ir sienos magiškos, tai galbūt paklausyti galėjo. O mokiniai, kurie arba jų negirdėjo, arba jiems nerūpėjo tikrai buvo prastesni klausytojai ir vykdytojai.
Lina klausėsi Vanessos čiauškėjimo. Ji buvo truputį sunku girdėti, per triukšmą, bet ji dar galėjo suprasti.
- Ne. Mes čia atėjome atsitiktinai. Šiaip ėjome pasivaikščioti ir pamatėme, kad čia kažkas vyksta. Tada ir pagalvojome, kad būtų smagu pasimokyti skraidyti kada nors. Na čia veiksmo prasme tikrai nėra nuobodu- nusijuokė stebėdama chaosą- bet norint paskraidyti tai nuobodu. Gal norite geriau eiti kažkur kur būtų ramiau, galėtume kažką nuveikti. Šiandien tikrai čia neskraidysime.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Kaja Adams Sausio 11, 2024, 06:36:20 pm
Dabar jos jau kalbėjosi keturios. Ak, kaip būtų smagu, jeigu bent viena iš trijų pašnekovių būtų Kajos bendraamžė. Bet ką padarysi. Bent jau Lina jaunesnė tik metais, o, pavyzdžiui, suaugusiųjų pasaulyje net ir dveji ar treji metai, šviesiaplaukė girdėjo, nieko nereiškia.
Jos čia atėjo visai be reikalo. Ir Linai kilo mintis, kad jos visos galėtų nueiti kur nors, kur būtų ramiau. Ši mintis žavėjo Kają, nes mergaitės tokioje aplinkoje nei pasimokys skraidyti, nei pasikalbės. Keturiolikmetė apsidairė. Pirmiausia pamanė, kad galima būtų eiti į tribūnas, tačiau paskui pagalvojo, jog reikia išvis pėdinti kur nors tolyn nuo šitos aikštės.
- Gal einam prie fontano? - pasiūlė Kaja.
Dar ji pažvelgė į Walguną ir palinkėjo jam sėkmės. Nors nebuvo tikra, ar vaikinas ją išvis išgirs šitame triukšme. O tuomet pasuko kiemo link.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 13, 2024, 03:11:26 am
Tasai vyresnis berniukas kažką rėkė, bet viskuo nepatenkintas Eliotas jo neklausė. Norėjo paskraidyti ir smagiai praleisti laiką, o anas viską sugadino. Ir kam reikia eiti į pamoką, jeigu per ją net negauni užlipti ant šluotos? Ant žemės jie ir taip prisibūna.
Galiausiai jie nusileido. Ir padarė tą tikrai ne taip grakščiai, kaip būtų nusileidęs vienas Eliotas. Todėl jis nulipo nuo šluotos ir įžūliai rėžė šitam atseit mokytojui:
- Tu nuobodus.
Apsidairė akimis ieškodamas Oliverio. Jis turbūt gerokai išsigando. Vis dėlto pirmiausia pamatė ne brolį, o keletą vyresnių mergaičių. Drąsiai priėjo prie jų ir įdėmiai kiekvieną nužvelgė.
- Čia pirmakursių pamoka, - pareiškė jis ir skubiai pridūrė: - Bet tasai vis tiek nemoka skraidyti. Aš skraidau geriau už jį. Ar matėte? Jis tik apsimeta kažką mokantis.
Tiesą sakant, čia pasidarė gerokai nuobodu. Ateis čia kitą kartą, kai nieko nebus. Paskraidys ir būtinai pateks į koledžo komandą. O per rungtynes dar parodys šitam Walgunui, kaip reikia žaisti kvidičą.
- Oliveri, eime! - šūktelėjo broliui ragindamas jį palikti šitą aikštę ir tikra nesąmone virtusią pamoką.
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 13, 2024, 03:11:54 am
Taip baisu nebuvo niekada anksčiau. Žiūrėti kaip brolis tuoj tuoj užsimuš buvo tikras košmaras. Oliveris nenorėjo to matyti, todėl stipriai užsimerkė. Vis tik buvo pernelyg neramu, tad ir vėl atmerkė akis. Pačiu laiku - spėjo pamatyti, kaip vyresnis mokinys saugiai nusileidžia ir, atrodo, ne itin patenkintas liepia Eliotui lipti nuo šluotos. Pasileido prie jo, bet brolis jau rado įdomesnės veiklos. Kalbėti su vyresnėmis mergaitėmis buvo pernelyg nejauku, todėl Oliveris pasiliko vietoje. Žvilgtelėjo į Leticiją, bet ir prie jos nepriėjo. Taip ir būna, kai nemoki bendrauti. Visai neaišku ką veikti, kai vienintelis žmogus, su kuriuo moki kalbėtis, turi įdomesnės veiklos.
Laimei, tas žmogus (t.y. Eliotas) prisiminė turintis brolį. Pakviestas Oliveris skubiai priėjo prie jo. Nustebo, kad Eliotas nori eiti sau. Kad ir kaip ten būtų, čia skraidymo pamoka, o šią veiklą dvynys tiesiog dievina.
- Tikrai? - tyliai paklausė Oliveris, tačiau viduje džiaugėsi. Pats bijotų lipti ant šluotos, o tos vyresnės mergaitės pradėtų šaipytis. Geriau nereikia. Taigi berniukas apkabino brolį ir neprieštaraudamas paliko kvidičo aikštę. Dar viena veikla, kurioje jam klaikiai nesiseka. Ir kam reikalingas toks nevykėlis?..
Antraštė: Ats: Pagrindinė aikštė
Parašė: Ikelas Garver Vasario 19, 2024, 11:06:05 am
  Pavasaris, pati gegužės pabaiga. Jau artėjo namo grįžimo laikas. Ikelas tikrai neturėjo nieko prieš tai, tačiau labiau norėjo pasilikti čia, pilyje. Gaila, to padaryti negalėjo, reikėjo grįžti namo. Kad ir kaip jis norėjo grįžti pas tėvus, kad ir kaip jis jau jų pasiilgo, Hogvartse jį kažkas laikė. Todėl berniukas iki išvykimo nusprendė padaryti viską, ką daugiausiai gali. Ir šiandien jis norėjo pramokti skraidyti. Ikelas, nors jau buvo trečiakursis, skraidyti dar nemokėjo, o labai norėjo to išmokti. Tad dabar jis keliavo kvidičo aikštės link, mat norėjo bent pramokti suspėti iki vasaros atostogų. Šluotą susirado sandėliuke, kurį patį vos ne vos rado. Lengva nebuvo, bet galiausiai išsitraukė nusususią šluotą, apdriskusias apsaugos, pusę numetęs beveik sau ant galvos, tad jau galėjo eiti skraidyti.