Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Aukštutinis Fleglis => Temą pradėjo: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 07, 2016, 05:02:48 pm
-
Kas galėtų pagalvoti, kad tokiame miestelyje kaip Aukštutinis Fleglis dar ir viešbutis randasi! Ne itin didelis, bet gana prašmatnus penkiaaukštis viešbutis apsaugotas kerais ir lankomas tik burtininkų. Personalas gausus visiems apsilankančių burtininkų poreikiams. Sodas su lauko stalais ir kėdėmis dailiai apsodintas gėlių krūmeliais, viduje prašmatnūs apartamentai, kuriuose, kaip ir kiekviename viešbutyje, galėjai rasti pagrindinį kambarį pagal norus ir vonią. VIP klasės kambariai turėjo įvairių burtininkams prieinamų privalumų, tokių kaip mini baras, maistas vietoje, sūkurinės vonios. Žodžiu, tobula vieta pailsėti nuo žmonių šurmulio, atsigauti. Viešbutis ne itin populiarus, bet vasarą dažnai būna lankomas turistų iš kitų šalių. Šaltuoju metų laiku dažniausiai apytuštis.
Šią keistą ir tamsią naktį Jekaterina ir Andy ramiai žingsniavo Aukštutinio Fleglio miesto gatvelėmis. Na, tai buvo tarsi koks miestelio aprodymas, kaip ir pageidavo Klastuolės pasivaikščiojimo draugas. Visgi ši naktis, šis vakaras buvo keistai tarsi aptraukti lengva migla. Prieš akis išniro dailiai apšviestas Aukštutinio Fleglio viešbutis ir puse lūpų šyptelėjusi mergina patraukė jo link.
- Burtininkų viešbutis. Manau, vertas dėmesio, - mirktelėjo penktakursė. Jai buvo gana smagu, jog šįkart patrauks šion vieton. Įžengusi į vestibiulį juodaplaukė grakščiai patraukė link sekretorės ir paprasčiausiai pasiėmė raktą. - Būtų nuodėmė neapžiūrėti šių gražių kambarių.
Kartu su Andy pakilusi į penktą aukštą ji pravėrė vieno iš VIP apartamentų duris. Vidus buvo tiesiog pasakiškas, viskas, ko gali norėti žmogus norėdamas pailsėti. Pretty good, numykė balselis galvoje, kai Klastuolė uždarė paskui save duris.
-
Andy atsargiai pėdino paskui Jekateriną, atidžiai sekdamas kiekvieną pamatytą smulkmeną. Įdomus paveikslas, plačialapis augalas, įmantri rakto skylutė - niekas nepaliko apžiūrinėtas. Kadangi klastuolė tipeno per greitai, vaikinas neturėjo pakankamai laiko visko apžiūrėti. Praslydo žvilgsniu kartą, kitą, ir užteks. Kai jiedu sustojo prie durų, mergina pasikrapštė su raktu prie rakto skylutės, tada durys lėtai atsivėrė. Varnas ramiai įsirėmė į durų staktą.
- Hmm, - numykė Andy, žvalgydamasis aplink. Ko mums čia reikia, po velnių? - Gražu.
Black nenorėjo būti prispaustas durimis, tad paskubėjo ir įsmuko vidun. Bakstelėjęs savo skruostikaulius, vaikinas dar kartą peržvelgė patogią būstinę.
-
Jekaterina vos šyptelėjo nusisiausdama juodą apsiaustą ir likdama su tradicine juoda aprangą - kambaryje buvo pernelyg šilta, kad liktum su tokia mantija. Mergina nujautė, kad pokalbis tikrai taip lengvai neis, tad ramiai nužingsniavo prie senoviškos sekcijos ir ją pravėrusi surado dailų raudono vyno butelį. Šis atsikimšo gana lengvai, kaip ir dera viešbučiuose. Klastuolė paėmusi dvi taures pripildė jas ir niekam nematant įbėrė po vieną rausvą tabletę su nupieštais suktukais. Vynas lengvai suputojo ir tabletės ištirpo. Aišku, šis reikalas vyko Andy nematant. Ji grakščiai prižingsniavo prie vaikino ir ramiai padavė jam vieną iš taurių.
- Už tamsą, taip netradiciškai supažindinusią, - mirktelėjo juodaplaukė ir gurkštelėjo skanaus vyno. Skystis sušildė kūną, o po dešimties minučių, ji žinojo, bus juntamas ir kitas poveikis. Deja, šito nenutuokė Andy.
-
Andy kažką sušnabždėjo ir juodomis akimis ramiai pažvelgė į kraujo raudonumo skysčio pilną taurę. Grakščiai ją priėmęs, vaikinas vikriu riešo suktelėjimu privertė taurę atsidurti beveik prie pat jo smakro. Sudėjęs rankas ant krūtinės, Black atsargiai pakėlė vyno taurę šalia savo lūpų ir pajuto sproginėjančius burbuliukus, lyg kokiam šampane. Varnas dėl to nusprendė nesukti galvos, tad ramiai gurkštelėjo kraujo raudonumo skysčio gurkšnį. Viskas nusidažė tarsi kitomis spalvomis, vidų iki pirštų galiukų užplūdo keista šiluma, ir vaikinas ir pats pajuto keistai sproginėjantis viduje, lyg tie burbuliukai vyne.
- Žinai ką? Aš pirmą kartą geriu vyną, - blankiai šyptelėjo Andy, visos spalvos staiga pradėjo mainytis ir keistis daiktų pavidalai. - Skonis ne koks, bet jausmui... Nežinau. Jausmas nepakartojamas.
Vaikinas vėl perbraukė savo šviesius plaukus ir patampė kelias mėgstamiausias apyrankes ant riešų, kurios karojo kiekvieną dieną. Spindinčiomis juodomis akimis Black pažvelgė į Jekateriną ir šyptelėjo.
-
Jekaterina gurkštelėjo daugiau vyno ir jautė, kaip visos spalvos tarsi išryškėjo, bet negraužia akių, užplūdokeista šiluma, virpinanti kūną iki pat pirštų galiukų, nevalinga šypsena atsirado jos veide, greičiausiai ir vyzdžiai išsiplėtė. Na, žinoma, ne šiaip saldainius gi ji dėjo į vyną. Kojos kažkodė nebenorėjo smarkiai laikyti, tad ji prisėdo ant minkštos lovos. Pirštais jaučiama tekstūra atrodė tokia išraiškinga ir neapsakomai švelni, norėjosi atsigulti, bet visgi Andy atrodė labai... hm, tiesą sakant, jai nesinorėjo atsigulti ir tyliai šypsotis, kol nieko nėra šalia, tad vangia šypsena ir žibančiomis akimis galvos mostu mergina pakvietė jį prisėsti šalia. Šalia.
- Taip, jausmas nuostabus, - pakreipė žavingai galvą juodaplaukė.
-
Andy išraiškingai šyptelėjo ir pajuto labai švelnų kambario kvapą, dvelkiantį levandomis ir šiaip kambariu (gi kuo daugiau kambarys gali dvelkti?). Dar kiek padvejojęs vaikinas neryžtingai nutapsėjo prie Jekaterinos ir klestelėjo šalia. Visos spalvos maišėsi ir mirguliavo akyse, daiktų tekstūra ir formos keitėsi, lyg norėdamos apsukti jam protą, ir netrukus jis jau jautėsi lyg prisišniojęs narkotikų. Va kas būna, kai pirmą kartą atsigeri penkių šimtų metų senumo vyni, prieš tai jo nė negurkštelėjęs. Vynas vis dar palaimingai šildė, o kambaryje atrodė kažkaip šalčiau iš išorės.
Bus tau ragaut vyno, kvanka tu,dabar imk ir megztinį iš kažkur rauk. Kažką pamastęs vaikinas šyptelėjo ir toliau sėdėjo.
-
Jekaterina jautė, kaip ryškios spalvos maloniai užgriuvo akis ir kažkaip nedirgino - atvirkščiai, tai buvo be galo malonu, kažkokia šypsena vis žibėjo veide, o pirštai slydo per malonius paviršius. Ji nevalingai nusišypsojo Andy, pakreipusi galvą į jį ir nusispyrusi batus išsitiesė lovoje, švelniomis rankomis pajausdama šilkinius patalus. Buvo be galo malonu, o ir karšta darėsi be galo. Norėjosi nusimesti drabužius ir jausti oda tą švelnų šilką (lovos užtiesalą) ir kažką apsikabinti.
- Šiandien be galo graži naktis, - svajingu balsu ištarė juodaplaukė ir metė kiek primerktą, gundantį, viliojantį žvilgsnį į Andy. O tas žvilgsnis gavosi taip netyčia... visiškai sąmoningai netyčia. Labiau netyčia jau ir negalėjo būti.
-
- Aha, - nelabai kreipdamas dėmesio sumurmėjo Andy ir stengėsi apsiprasti su pernelyg ryškiomis spalvomis.
Staiga visi raumenys lyg atsipalaidavo, ir, užliūliuotas neoninių atspalvių, šviesiaplaukis griuvo ant nugaros. Vaikinas pajuto šiugždantį švelnų šilką ir suprato, kaip nori miego, bet kažkas jam neleido imti, užmerkti akis ir užparpti.
Nelabai kreipdamas dėmesio į šalia išsitiesusią juodaplaukę, juodakis vos susilaikė nesulipdęs akių vokų ir susimąstė, kaip, po velnių, jis išsilaisvins iš šio kambario ir kaip grįš namo prasigėręs.
Ir dar taip vėlai.
- Kiek dabar laiko, - nuoširdžiai sunerimo jaunuolis, tačiau jis užsikirsdavo viduryje žodžio ir nukirsdavo galūnes, tad gavosi "k-ie da-baa l-aik".
-
Jekaterina kelioms akimirkoms užmerkė akis, leisdama sąmonei panirti į svaigulio sūkurį ir, rodos, atsimerkė tik po kelių valandų, nors praėjo vos pora sekundžių. Ji lyg pro itin skaniai kvepiančią miglą pasuko galvą į Andy ir nusišypsojusi padėjo galvą jam ant krūtinės imdama pirštais piešti įvairias figūras. Būtų buvusi visai nieko prieš perbraukti delnu nuogą odą, bet dabar jautėsi pernelyg apsvaigusi, gal po kokios valandos, kai poveikis šiek tiek prasisklaidys, nes ekstazi tabletės tokiems jauniems organizmams turėjo išsilaikyti visą naktį, taigi garantuotai nei vienas iki ryto iš kambario neišeis... o iki tol buvo dar daug laiko. Mergina tikėjosi, kad pamažu Andy pasidarys visai nebeįdomu, kiek dabar laiko ir valandų.
- O ar tam yra skirtumas? - pro šypseną atsiduso juodaplaukė, šiltu atodūsiu suvirpindama vis labiau kaistantį orą aplink, keliantį didesnį norą nusivilkti vieną ar kitą drabužį. Visgi darėsi nežmoniškai, bet maloniai karšta.
-
Kas galėtų pamanyti, kad pačioje vasaros atostogų pradžioje, neseniai tik penkioliktąjį gimtadienį atšventusios merginos kūnas atsidurs tokiame prabanga vos ne kvėpuojančiame viešbutyje, kur šlamančiais, rodosi, būtų galima valytis ir subinę? Tikrai ne pati Karasuna, kuri dabar išsiviepusi šildėsi kaitinančioje vasaros saulutėje - aišku, kaip pridera, apsirengusi ne ką pridengiančiu maudymuku ir reikalo kaip pridengiantis drabužis neturinčiais šortukais, vistiek toks buvo jos įprastinis stilius, galima net buvo pasakyti. Sėdėdama ant vienos patogesnėse vietose pastatytose kėdės sodelyje, akimis tai žiūrėdama į į praeinančius aukšto rango burtininkus, kurie dažniausiai buvo palyginus seni, klastuolė atsiduso. Pasirodo, tai tikrai buvo geriausias būdas praleisti vasarą - atmetant tuos kelis faktelius, kurie apverstų visą vaizdą aukštyn kojomis, kaip kad tai, kad jos palyda buvo 37-erių metų vyriškis, kuris užmokėjo ne tik už aukščiausios klasės talpų kambarį ir jos drabužius.. Na, nesvarbu.
Galėjo pasakyti, kad net jautėsi laiminga - va, saulutė švietė, jinai maudėsi prabangoje, kartu buvo savotiškai pritraukianti dėmesį - ypač senų diedukų akytes, ir jos tikrai įstrigo ne į jos pilkai mėlynas akytes. Dauguma bendrakursių ar apskritai nevykusių mokinių buvo arba per bailūs, arba per daug pasinėrę į kitas, nekaltas ir neįdomias veiklas, kad čia pakliūtų - kartu, būdama su jau minėtais aukštesnio rango burtininkais, kurie arba turėjo komiškas žmoneles su kočėlais arba tik pripučiamas lėles kaip pakaitalą, jinai galėjo pati pasisemti daug negalimų žinoti dalykėlių, patarimų ir viso kito - užteko tik tylesniu balsu išmurkto žodelio ir akučių primerkimo.
Pasikartojant, Karasuna Mei jautėsi laiminga - vienintelė priežastis, savotiškai komiška, netgi, kuri galėjo priverst ją akimirkai nuliūsti buvo tik tai, kad grįžus į penktą kursą ji turės daugiau ką išmokyti Izaac, negu šis ją.
-
Dar vienos košmariškos atostogos. Šios turbūt bus dar baisesnės nei praeitos, nors ir tų negalėjai pavadinti, švelniai tariant, itin vykusiomis. Į gimtąjį kaimą turėjo grįžti tik įpusėjus atostogoms. Tėvai žinojo, kad pastarasis metas nebuvo laimingiausias laikotarpis varnės gyvenime. Įdomu, iš kur. Užtat davę jai nemažą sumą pinigų liepė rasti sau veiklos mėnesiui ar dviems. Esą prasiblaškys, taps linksmesnė. Didesnės nesąmonės penkiolikmetė gyvenime negirdėjo, kaip tėvams šauna į galvas tokios, atsiprašant, šūdinos mintys? Ji nenorėjo nieko veikti, su mielu noru vėl prasėdėtų pusę vasaros savo mažame, kiek per ankštokame, jaukiame kambaryje. O gal ir iki pat rugsėjo. Vis dėlto tėvus toks dukters nusistatymas slėgė, net pykdė. Naštą užsiimti raudonplauke perėmė vyresnysis brolis, kuris su šeima atostogamo saulėtame Fleglyje. Kartu su savimi pasiėmė ir nelaimingąją Dallifrėją, kuri labai jau nederėjo su aplinka.
Ji neturėjo ką veikti, tad tiesiog slampinėjo po prabangų viešbutį, su panieka žvelgdama į išsipusčiusias damutes ar storus, plikus ir senus jų remėjus. Apie jokią aktyvią veiklą nė mąstyt nenorėjo. Ir toliau taip elgtųsi, tačiau brolis nedavė ramybės. Dieną naktį įkyrėjo su savo idiotiškais sumanymais puikiam laiko praleidimui, litanijomis apie optimistišką požiūrį į gyvenimą ir dar kitomis nesąmonėmis, kurios Dallifrėjai buvo visai nereikalingos ir neturėjo jokios prasmės ar vertės.
Priversta brolio po kelių dienų galiausiai išlindo į lauką. Net normalių rūbų su savim nebuvo pasiėmusi, tad teko vilktis ankštą seną suknelę, kuri buvo ryškiai per trumpa. Jautėsi nepatogiai, ypač, kad dar nebuvo atsitokėjusi po paskutiniosios kelionės į Londoną. Viešbučio kieme buvo pilna bjaurių turtuolių, galėjai net užuosti prabangą, kuri vyravo visur aplinkui. Apsidairė, staiga jos žvilgsnis užkliuvo už lyg ir matytos merginos. Jei atmintis nešlubuoja (o visko gali būti), šioji bus Hogvartso mokinė. Jusdama ant savęs įkyrų brolio žvilgsnį lėtai pasuko jos kryptimi. Bent jau gal jis atstos ir nebesausins smegenų, esą reikia būti labiau bendraujančiai.
Priėjusi prie bendramokslės klestelėjo į netoliese stovinčią kėdę. Šalia jos atrodė dar blogiau nei įprastai - trumpi plaukai išsidraikę, oda nesveikai blyški, net pamėlynavusi, akys blausios ir be jokios gyvybės. Atsiduso. Matyt, kai dauguma merginų danguje ar bala žino kur stovėjo eilėje grožiui gauti, ji laukė savo eilės į nesėkmių parduotuvę.
- Labas, - niūriai pasisveikino, net nebandydama vaidinti draugišką. - Ką čia veiki? - itin gudriai paklausė, - Nesitikėjau sutikti kažko iš mokyklos, tik ne tokioje aplinkoje.
Jos veido išraiška aiškiai rodė nenorą bendrauti. Nebuvo linkusi pirma pradėti pokalbių. Padarė tai vieną vienintelį kartą. Prisiekė sau daugiau nebepakartosianti tokios klaidos. Bet štai užkalbina visai nepažįstamą merginą. Vienintelis skirtumas - šįkart darė tai ne savo valia. Taigi nė nesiruošė vaidinti draugiškos ar itin degančios noru susipažinti.
-
Nors kad ir kokios laimingos ir laiką švaistančios dienos bėgtų, mergina skendėjo ir savotiškame nuobodulyje - žinoma, galbūt reiktų džiaugtis tomis pinigų persipildžiusiomis dienomis, kur esi tas tikras gražumo centras (bent daugeliu atvejų, vis buvo įtikėjusios, kad jaunos ir gražios turi didesnę vertę ir galimybę būti pastebėtoms), bet aktyvi persona joje ne visada norėjo tiesiog sėdėti vietoje ir degintis, o gal stebėti žmones, kurie buvo nei įdomūs, nei reikalingi pačiam pasauliui, tad ką kalbėti apie jos pačios susikurtą pasaulėlį. Ir dar dabar - ne, kaip tik dabar, kai Junko nebesipriešina jos veikloms, kai vargšė, ne savą kūną užsiėmusi penkiolikametė gali jaustis ant tiek laisva, kiek gali savais veiksmais nesigėdijantis svetimšalis.
Apmąstymus, kurių sukėlėju galėjo laikyti tą patį savotiškai norimą, savotiškai keikiamą nuobodulį, staiga nutraukė tamsus šešėlis, aiškiai priklausantis sutrukdyti klastuolę norinčiam žmogui - lėtai pakėlusi galvą pamatė merginą, kuri tarsi kažko iš jos norėjo. Atrodė panašaus amžiaus, ir kad ir kaip norėjosi su šluota išvaryti iš idėjų ir apmąstymų srauto mintį, kad ji bus taipogi nieko verto Hogvartso mokinė, toks teiginys, didelėmis nenoromis, atrodė būsiąs teisingas.
-Mėgaujuosi saulute?- klausimu į klausimą atsakiusi kilstelėjo antakį, bandydama vyti mintį, kad galima bendraamžė taipogi netyčiomis čia bus - na, ir ką padarysi. Dar kai neatrodė, kad trumpaplaukė raudonplaukė buvo baisiai kalbi - ar bent šitoje situacijoje, kai žodžiai, ir taip nepasitenkintu tonu ištarti, buvo tarsi išspausti per prievartą.
Žiūrėdama į nepažįstamąją, kuri tikriausiai tokia nepažįstama, kaip kad norėjosi, jog būtų nebuvo, Karasuna pagavo kažkieno kito žvilgsnį- įsmeigtą iš tolo, galbūt norintis ko klausti, galbūt norintis pasididžiuoti? Nė nežinia.
-Turi gerbėjų, nuo kurių ir bėgti dera?- vos ne kandžiu tonu pasakė, vis dėlto dviese buvo galima žaisti šį žaidimą. Ir, aišku, galbūt dar pataikys - nenustebtų, jei kitus žmones trauktų į sergančias ir nesusinepatoginusias primenančias merginas, vistiek pasaulis vis labiau klimpo į keistus pomėgius turinčių žmogėnų būrį.
Net kažkiek pasigailėjo, kad nepasigriebė jokių akinių nuo saulės - galbūt ir hobiu jau būtų galima pavadinti jos banalių filmuose esančių veiksmų atkartojimą realybėje, vis tai buvo tarsi ikoniška, veik visų suvokiama kalba, kuri yra tikrieji norimi perduoti žodžiai. Vis dėl to, atsitiesė kėdėje, kūną atsukdama į nepažįstamąją, tarsi laukdama, ką dar per pokalbį ši bandys ar nebandys užmegzti. Ką gali žinoti, galbūt jinai ir pabus tas stipresnio gūsio vėjelis, kuris išsklaidys besitvenkiančius nuobodulio debesis.
-
Varnanagė akies krašteliu pašnairavo į kitą kiemo pusę, kur prieš tai stovėjo brolis. Kad ir kaip būtų gaila, šis vis dar ten buvo ir, rodės, nė akimirkai nepalieka Dalli iš akių. Teks ir toliau tęsti šį beprasmį pokalbį, kuris dar net nebuvo prasidėjęs. Ir kodėl gi jis negalėtų palikti jos vienos ir eiti savais keliais nuostabiai leisti laiką, kaip pats sakydavo. Ji jau nebe maža, nors jis gal to ir nežino. Nekantriai pavarčiusi akis vėl atsuko žvilgsnį į galimai būsimą pašnekovę.
Jos atsakymas buvo logiškas, tokio ir reikėjo tikėtis. Ką dar gali žmogus veikti itin saulėtą dieną, itin prabangaus viešbučio kieme? Žaliaakė net nepastebėjo, jog likusi jos pasakymo dalis liko be jokio komentaro ar pastabos. Turbūt jau spėjo pamiršti, ką sakiusi. Jau pusę metų taip, vis negali į nieką ilgesniam (ir nebūtinai) laikui susikoncentruoti, kad ir į tokį banalų ir paprastą dalyką taip pokalbis.
Kurį laiką abidvi tylėjo. Neatrodė, jog nepažįstamoji ruoštųsi tęsti pokalbį, tą patį teigė ir jos nelabai malonus ar draugiškas atsakymas, visa jos povyza ar veido išraiška.
Gal ir gerai, kad nieko nesako. Turės gerą pasiteisinimą, kodėl vėl grįžta į savo numerį. Žinai, broliuk, labai norėjau susidraugaut, bet ji nenorėjo, tai aš nelindau per prievartą. Naivu buvo tikėtis, kad jam užteks tokio pasiteisinimo ir daugiau nevers jos bendrauti su žmonėmis. Kokia iš viso buvo bendravimo prasmė? Jis neteikia jokios realios naudos, tuščias laiko švaistymas. Tarsi nebūtų nieko geresnio už malimą liežuviais, tarsi ji neturėjo jokio kito užsiėmimo. Na, gerai, gal ir neturėjo. Bet kas iš to? Tai nekeitė fakto, jog pats bendravimas su kitomis personomis, dargi nedegančiamis pozytyvia energija ir užsidegimu, noru susidraugauti ar bent jau susibendrauti, neturi nė mažiausios prasmės.
Tačiau tą akimirką nepažįstamoji prabilo. Jei nebūtų tokia abejinga, turbūt būtų prapliutus juoku. Ji? Gerbėjų? Nejuokaukit šitaip. Tačiau nusprendė vis dėlto atsakyti. Koks skirtumas, jai buvo jau tas pats. Be to, visai įmanomas dalykas, kad net negrįš rudenį į mokyklą. Žinot, netyčia nukris nuo skardžio ir užsimuš. Taigi nėra reikalo viską laikyt savyje.
- Žinoma, atsiginti negaliu, - sarkastiškai vyptelėjo, gūžtelėdama pečiais. - Ak, tiesa, pamiršau, - perdėtai išplėtė akis, - mano meilė jau nebegyva. Ak ak, kaip gaila, - pavartė akimis.
O ką dar reikėjo atsakyti? Sirėja nebuvo jos gerbėja, veikiau atvirkščiai. Jai tai tebuvo seksas, kitaip nei Dallifrėjai. O verkti ir niurzgėti dėl to nusibodo. Be to, nuo jos intonacijos ar žodžių niekas nepasikeis. Nebus gi taip, kad jei susilaikys nuo sarkastiškų pastabų, raudonplaukė ims ir prisikels iš kapo.
Tačiau išsprūdę žodžiai vis dėlto privertė grįžti į praeitį. Varnanagei toptelėjo mintis, jog niekada nesureikšmindavo fakto, kad Sirėja ne mirė, o buvo nužudyta. Niekada nesusimąstė nei kas tai padarė, nei kodėl. Jos mirtis buvo veikiau kaip abstraktus dalykas, tiesiog nutikęs be jokios priežasties, tačiau turįs be galo skaudžius padarinius. O juk gi kažkas už to slypėjo, kažkokie žudiko motyvai. Net jei tai buvo mūšis. Buvo gi begalė kitų mokinių, tinkamų žudyti. Kad ir pati Dallifrėja. Bet žudikas pasirinko Ją.
Šiaip ne taip nusileido į realybę. Kreivai šyptelėjo.
- O tu, kaip galiu spręsti, kaip tik gerbėjų medžiokle ir užsiimi, - vyptelėjo, kritišku žvilgsniu nužvelgusi visą nepažįstamosios figūrą.
-
Nors pradžiai buvo apėmęs keistumo, galbūt net susierzinimo pojūtis, Karasuna lėtomis iš jo ropojo, vėl įlįsdama į tuos beprasmių idėjų kampučius, kurių įgyvendinimas, net jei ir buvo kažkuria dalimi realus, buvo tiesiog.. na, savotiškas, pasakykim.
-Ar žinojai, kad didžioji dalis čia esančių garsiųjų burtininkėlių senukėlių pelnosi iš vergų? Ir ne tik iš fizinį sunkų darbą atliekančių žmogelių,- staigomis pratarė, gal kiek ir perdėdama. Žinoma, tokių tikrai buvo, ne vienas ir ne du, kurie šitame viešbutyje netgi vykdė savus nešvarius darbelius, o ne nuo jų bėgo poilsiui - arba kaip tik naudojosi be tik užsidirbtais pinigais, bet ir savomis prekėmis, kad šias išbandytų prieš parduodant. Nors atvirai, klastuolei tebuvo įdomi merginos nuomonė arba reakcija - priklauso nuo to, kurią išreikš pirmiau ir aiškiau, vis pati trumpaplaukė vos ne alsavo depresyvimu persisunkusia aura, kas ir privertė apie tai užsiminti. Kaži, galbūt reakcija išeis ir piktai atsikirsianti, kas priverstų Karasuną tik smagiai nusijuokti, o galbūt bus tarsi koks nevilties žiburėlis, tarytumei bendrakursei nerūpėtų nei kas vyktų su ja, nei kas vyksta apskritai.
Atvirai, rausvaplaukę depresyvumas nervino, nuo pat gilių raukšlių susikūrimo kaktoje iki galūnių, kurias ji, svetimkūnis, vis dar galėjo jausti. Jis nervino, erzino, užkniso, kartu keldamas ir savotišką niežulį - tikriausiai paprasčiausiai dėl to, kad pati mergina galėdavo lengvai perimti kitų emocijas, įsijausti į šias tarsi būtų jų realaus gyvenimo atvaizduotoja, lyg turėtų tokią pareigybę vien gyvenant. O galbūt paprasčiausiai dėl to, kad nuolatinis Junko žliumbimas, kaltinimas savęs ir inkštimas per dažnai įgrisdavo, ypač kai nelaimingas svetimkūnis, esantis jinai, visuomet buvo pilnai atsibudęs ir aktyvus jos kūne, net kai šis būdavo valdomas kitos.
-Ir kam tų meilių,- pavartė galvą, tarsi nepažįstamoji būtų tėškusi didžiausios idiotybės perpildytą teiginį. Ką, negi tai ir bus tojo depresyvumo priežastis? Tikriausiai ne veltui žmonės, kaip asmenybės, yra ir bus tokie beviltiški ir niekam tikę padarai,- Meilė yra nereikalinga. Jausmai kitiems nereikalingi. Galų gale, tai atneša kažkuriai pusei skausmą, o kita būna emocijų neturintis niurzgulio kamuolys. Tai tik laiko švaistymas.
Gūžtelėjo pečiais, vėl atsisukdama į praeinančius žmones. Tikriausiai buvo nereikalinga kažko tikėtis iš kitos Hogvartso mokinės, ypač skęstančios vaikiškose depresijose ir verkiančios dėl nepasisekusios meilės.
-Nors kas, tasai mūšis pasiglemžė? Na, ką padarysi tokiu atveju, gali bent apgaulingai įtikinti save, kad toks turėjo būti likimas, ir kad kažkas kažką mylėjo, blah blah..- net nusižiovavo iš laukan sklindančių banalybių. Kam viso to reikėjo? Atsilošė kėdėje, lėtai užsimerkė. Galbūt ir nuo naujos užkalbintojos kažkas tenais atstos, o ši galės ir pati iš čia nešdintis. Nebent..- Nors žinai, kaip gerbėjus galima išvaikyti su gerbėjais, taip meilę galima palengvinti su kita meile.
Pramerkė vieną akį, dar kartą nužiūrėdama priešais sėdinčią merginą. Tarytumei teisiantį komentarą apie išvaizdą būtų praleidusi pro ausis, Karasuna lėtai liežuvio galiuku perbraukė per savo apatinę lūpą, lyg duodama nežymų kelią galimoms to reikšmėms ir kas iš to galėtų išeiti.
-
Dallifrėja tik gūžtelėjo pečiais. Koks jai skirtumas, iš ko pelnosi seni, riebalais persunkę burtininkai. Tegul daro sau ką nori, kol tik tai neliečia pačios varnanagės. O šioji net nenustebtų, jei jos pašnekovė pasirodytų esanti vieną tų, apie kurias prieš akimirką šnekėjo vos ne su panieka. Tikrai atrodė, lyg tokia galėtų būti. Tokios panikės tik ieško pinigais šikančių susiraukšlėjusių visose kūno vietose dėdukų, kad galėtų gerai gyventi ir nė velnio neveikti, būti tiesiog visuomenės parazitėmis. Tai kas, kad tenka tenkinti visokias, net pačias šlykščiausias, jų remėjų užgaidas, kai gali tik gulėti ir leisti saulės spinduliams laižyti jų bjaurius kūnus. Apskritai, raudonplaukę gyvenimas ir ją supantis pasaulis ne itin domino, ką jau bekalbėti apie eilines prostitutes? Kitaip tokių merginų pavadinti negalėjai. Šiaip net žodis "merginos" ne itin tinka, verčiau jokios savigarbos neturintys daiktai. Na, jei kažkas yra skirtas tik naudojimui, tai tokį dalyką mes vadiname daiktu. Kodėl gi taip nevadinus tam tikrų žmonių, jei jais gali irgi tik naudotis.
- O kas man iš to? - sausai pakomentavo, visu savo kūnu rodydama, kad nieko mažiau dominančio gyvenime nėra girdėjus.
Ir iš tikrųjų, nėra. Supraskit, apskritai jos niekas nedomino. Vos keli dalykai galėjo priversti ją pakelti galvą ir suklusti. Visas likęs pasaulis buvo taip žemai nuo jos smalsumo lygio, jos net neverta kalbėti. Tai ir skyrė ją nuo daugumos kitų depresyvių mergiščių - jos visąlaik vaikščiojo nukabinusios nosį, nekęsdamos viską aplinkui ar be perstojo verkšleno dėl visko. O tai tas ne tą pasakė, o tai tas ne taip pažiūtėjo. Dallifrėja neverkšleno dėl nieko, mat jai į viską buvo nusispjaut. Beveik į viską. Dar blogiau galėjo būti tik trylikametės mažvaikės, vaidinančios emo ir besipjaustančios sau riešus. Kam? Jei nenori gyventi, tai turėk drąsos ir nusižudyk, velniai rautų. O jei esi baikšti (kokia buvo ir pati Dalli) ir negali paprasčiausiai nušokti nuo bokšto, tai kokio velnio save žaloti? Tarsi gyvenime ir be to neužtektų kančių. Negi jos tikrai mano, kad peiliuko ašmenys ir truputis kraujo gali panaikinti vidinį skausmą? Kurgi ne.
Iš gilių svarstymų apie savižudybes ir panašius dalykus ją pažadino rusvaplaukės balsas. Tarsi Dallifrėja pati nesuprastų, kad meilė yra nereikalinga. Puikiai tą žinojo, tačiau argi tas žinojimas ką nors galėtų pakeisti? Su mielu noru atsisakytų visų kada nors ją aplankiusių jausmų vardan to, kad galėtų nusispjaut į viską ir gyvent toliau ramia širdimi. Bet ne. Ją nervino, kad nepažįstamosios ištarta frazė puikiai aprašė jos būseną, jos santykius, kurių nebuvo. Taip, vienai jų buvo nusispjaut, kitai tai sukėlė skausmą. Mergina kalbėjo, it pati būtų kažką panašaus išgyvenus.
Visi kada nors yra nusivylę jausmais. O gal ne. Kita dalis, matyt, bus tie, kurie vis nuvilia kitus. O dar yra trečia kategorija žmonių - kurie ir patys nudega, ir kitus nudegina. Nes jeigu tau nepasisekė, kodėl gi nesuvertus visos kaltės visai žmonių padermei ir imt stumt tolyn nuo savęs visus kitus. Na, bet tas Dallifrėjai negrėsė. Tik ne jai.
- Prie ko čia likimas? - piktai debtelėjo. - Likimas nekaltas, kalti žmonės. Kažkoks šiknius ar šiknė, matyt, ypač nusivylęs gyvenimu, nutarė nužudyt ją, nes kodėl gi nesuvertus kaltės dėl savo netikusio egzistavimo ant kitų? - sarkastiškai pavartė akimis.
Neturėjo ūpo vaidinti draugišką. Pašnairavo į šoną - brolio nebebuvo, tad galėjo būti savimi. Arba nebūti iš viso. Galėtų eiti sau, tačiau pokalbis, pakrypęs netikėta linkme, visai ją sudomino. Vis kažkoks nukrypimas nuo vienodų ir nuobodžių dienų nuobodžiame viešbutyje.
Nepažįstamoji persimainė. Rodės, žaidžia kažkokį tuščių barbių žaidimą. Na jau ne. Dallifrėja gal ir nebuvo pati protingiausia, gudriausia ir apskritai -ausia (nebent nelaimingiausia, tačiau palikim šią mintį ramybėj), tačiau neleis sugundoma tokių bjaurių dalykėlių. Nenori, kad su ja būtų žaidžiama it su lėle. Kad ir silpna, tačiau neleis būti traktuojama it marionetė.
- O tavo sponsorius nesupyks? - meiliai pasiteiravo ir pernelyg teatrališkai pakėlė antakius.
-
-Argi negyviems daiktams dar rūpi, kas daroma būtų su šių kūnais?- ir pati užklausė atgal, pakeldama antakį taip pat, kaip padarė ir pašnekovė.
Atvirai, gal gyvenime Karasunai Mei tiesiog sekėsi, ypač kalbai einant apie depresikes, ar tiksliau šių nesutikimą kasdienybėje - o gal kaip tik ne, galbūt Junko užėmė visą tą vietą, kurioje turėjo susitalpinti tuzinas depresuojančių, it mados tendencijas besivejančių paauglių, kuriems tėra svarbiausia kaip gražiau išsipjaustyti žodelį "love", "hate", "die", "fat", "alone" ar dar kokį, ypač jeigu tai buvo kažkas mandrai skambančio - arba ir simbolį, kokią širdutę, pliusiniai taškai, jeigu jinai skilusi į dvi dalis - ar kaip pasikarti taip, kad neapsisysiotum ir gražiai atrodytum svyruodamas pirmyn atgal. Kažkas tuos vaikus turėtų išmokyti, kad reikia gatvele eiti ne horizontaliai, o vertikaliai, ir eiti ne tik giliai, bet ir greitai. Ir, žinoma, daug maloniau būtų, jei eitų tik vieną kartą.
Dar atviriau, priešais esanti mergina, ne vien savotiškai atmestinomis depresijomis, bet ir išvaizda, gal net aura, priminė vieną pažįstamą. Būtų ironija, jeigu šioji būtų Sirėjos pasekėja - arba pastaroji savižudžių klubo prezidentė, o šioji viceprezidentė. Ar nebūtų ir savotiškas pokštas, jeigu sugebėtų visus tokio banalaus klubo narius suvilioti ant tiek, kad su ja irgi permiegotų, arba "nepaisytų įteiktų stereotipiškų normų".
-Argi ne likimas yra tas, kas suvingiuoja žmonių kelius, šiuos sužlugdo prikišant kojų ir įtikina vieną, o paskui pereina prie kito? Vistiek žmonės tokie beviltiški padarai, kad nori suversti savo kaltę kitiems, o tai patapo tokia pačia yda, kurią turi kiekvienas, tarytum būtų nuo pirmųjų žmogbeždžionių gavę. Ir, žinoma, atsikratyti neįmanoma,- gūžtelėjo pečiais, tik tada akimis sužaibavo, tarsi sekundės dalį domėdamasi, kas per mylimasis čia buvo,- Nužudė, ir ką? Ne vienos tavo meilė vis mirti galėjo, įsivaizduok, kažkoks nuvaipėlis, besitaikydamas į priešą galėjo kokią apgailėtiną simpatiją sužeisti ar nužudyti, tai būtų juokelio. Ir klišas, ir apgailėtinas.
Akims užtikusi pro šalį einantį padavėją pasikvietė šalia, su akinančiai netikra šypsena veide užsisakė kokteilį - užsinorėjo kažkuo atsigaivinti, sakykim, pirma kokteiliu, paskui trumpaplauke, o galbūt norėjo slapta, bet ne taip ir slapta dirstelėti, ar nepažįstamosios stebėtojas vis dar trainiojosi aplink. Palyginus greitai ir savą braškinį kokteilį gavusi - ne veltui buvo toks prabangus ir lankytojų mėgstamas viešbutis vis - ir tik gurkšnelį nusivogusi tęsė kalbą.
-Tavo gerbėjas pabėgo, ar pati netrauksi ir savais keliais?- lėtai sumirksėjo, tarsi pabrėždama "gerbėjas", iš to dar kartą savotiškai pasišaipydama. Realiai, kokio kito velnio tokia nesusidomėjusi mergina prie klastuolės liptų, jei ne tam, kad atsiknisti nuo kažko vyresnio ar šlykštesnio? Ypač priskaičiavus tą faktą, kad judvi buvo bendraamžės.
-Sponsoriai nėra karaliai, kurie geba kažką man įsakinėti,- dar sykį gurkštelėjo šalto kokteilio, liežuvio galiuku nusivalydama paliktą perteklių lūpų kamputyje,- Karasuna Mei, ir nepasakysiu, kad malonu susipažinti, bet kad žinotum, tarkim, ateičiai. Jeigu išvis tokioje tave dar regėsime.
-
Negyviems daiktams turbūt niekas nerūpi. Na, kad rūpėtų, jie privalėtų turėti bent jau smegenis, kad ir kokio dydžio jos bebūtų, o ar negyvas daiktas gali jas turėti? Labai vargu. Nors ką ten gali žinoti, gal ir rūpi. Na, aršūs vegetarų priešininkai mėgsta skleisti erezijas, esą augalai irgi turi jausmus ir kitokį šūdą, tad gal galima pradėti malti, kad ir daiktai turi. Dallifrėja kažkada buvo girdėjusi, kad vanduo turi atmintį, o blogi žodžiai, tariami prie daiktų, pripildo juos neigiama energija, kuri po to grįžta su kaupu. Prisiminusi visas šias nesąmones, vos nesuprunkštė balsu, tačiau visgi pavyko susilaikyti net nenusivaipius. Tik perdėm dirbtinai pavartė akimis, šitokiu būdu atsakydama į pašnekovės beprasmį klausimą.
Tiesą pasakius, beprasmis buvo ne tik klausimas, tačiau ir visas pokalbis, kurio visai neturėjo įvykti. Tačiau kad ir keista, tačiau jis teikė varnanagei savotišką malonumą. Gal dėl tos banalios priežasties, kad bent jau nėra priversta spoksoti į šlamančiais apsidribusius senius, kurių čia buvo pilna ir nepastebėti jų buvo tiesiog neįmanoma. Tiesa, dar buvo jų palydovės - dažniausiai nenatūraliai oranžinės kūno spalvos peroksidinės blondinės, su mažiausiai ketvirtu dirbtinių papų dydžiu ir botoksu pilnomis lūpomis - ne ką mažiau nemalonios personos. Dallifrėja buvo beveik šimtu procentu įsitikinusi, kad jos pašnekovė irgi priklauso tokių tuščiagalvių lėlių rasei, nors ir neatrodė kaip tipinė jų atstovė.
Varnanagė netikėjo likimu, žvaigždėmis, kurios nulemia mūsų gyvenimus ar uolų darinių įtaka žmogaus pasirinkimams. Tuščios nesąmonės, kokių net klausytis neverta.
- Kad visai ne likimas, - tvirtai suspaudė lūpas. - Taip kalbi apie žmones, tarsi pati nepriklausytum jų padermei, - Dalli vėl teatrališkai (ir idiotiškai) iškėlė antakius. Tačiau tučtuojau juos nuleido, mat galvon (tikrai ne laiku) atėjo bjauri mintis, kuri tiesiog būtinai prašėsi būti išsakyta, - Taip, tačiau vargu, ar Sirėja šiaip pasimaišė kažkam kelyje, - nudelbė žvilgsnį, įsikandusi į liežuvį tikrąja to žodžio prasme.
Nenorėjo sakyti tų žodžių. Tiksliau, jai buvo nusispjaut, tačiau nenorėjo tarti Jos vardo. Jautėsi, tarsi šitaip jį terštų, tarsi vien ištarusi tą vardą, būtų visiškai atsivėrusi prieš nepažįstamąją. Pasijautė bjauriai. Lyg to būtų maža, apsikvailino net pati to nesuvokdama. Prakeiktas liežuvis, kurio niekada negali suvaldyti. Suirzusi jau norėjo iš tikrųjų pasišalinti, gal vis dėlto rusvaplaukė nenugirdo ar neatkreipė dėmesio ir tučtuojau pamirš nemalonią frazę. Tačiau niekur nepajudėjo, vis dar liko sėdėti šalia merginos. Kažkas ją traukė, velnias žino kas ir kodėl.
Išgirdusi jos repliką apie įsivaizduojamą gerbėją, pakėlė galvą su pašaipia veido išraiška, tarsi prieš akimirką jos viduje nebūtų įvykęs tikrų tikriausias karas.
- Tegul bėga, o kas man iš to? - gūžtelėjo pečiais, net nesiruošdama neigti tariamo gerbėjo egzistavimą. Ir taip jau per daug atviravo.
Vardas buvo negirdėtas. Prieš tai buvo įsitikinusi, kad mergina jai kažkur matyta. Na, kaip kažkur, pamokose - be abejo. Tačiau jokio žmogaus su tokiu vardu nebuvo girdėjusi.
- Dallifrėja, - sausai ištarė, - ak, man irgi labai malonu su tavim susipažinti, - meiliai sučiulbėjo ir išsišiepė ligi ausų.
-
Pagalvokim apie viską iš naujo. Dar sykį, ir dar - kokį kelią ji nuėjo, buvo tuo, anuo ir trečiu, manipuliavo, žaidė ir ant kelių klūpėjo, kad galėtų būti ten, kur yra dabar, o tas dabar tėra mergiūkštės kūnas. Apgailėtina! Šlykštu! Net ir šilta vasarinė saulutė, rodos, tik iš jos juokėsi, karčiai ir šleikščiai, tarsi norėdama pabrėžti jos situacijos apgailėtiškumą.
Tiesiog ligi kaip toli turi kristi ir kristi žmogus, ar net ir būtybė, jog suvoktų savą svarbumą, kad gyvenimo įsikabintų taip stipriai, kad net ir visas aukštesniųjų Dievų tuzinas šio neatimtų iš trapių rankelių? Ant kiek žmogus turi būti vaikiškas, ant kiek gabus ir ant kiek prakeiktas, kad ne tik gebėtų išlaikyti save, bet ir toliau kovoti - dėl savęs, už save, nežiūrint ir nejaučiant kitiems nieko - nekreipiant dėmesio į kitus. O ką kiti? Ar jie buvo tokioje situacijoje? Ar jie, snargliais ir ašaromis aptekę, kada gyvenime pajuto šaltos Mirties pirštus tik tam, kad šiems pasipriešintų, atstumtų, išsimaldautų kito šanso, ar gautų jį nejučiomis - tik tam, kad negalėtų niekuo džiaugtis?
Tad, realiai, kokia gi prasmė?
-Nuo kada peroksidinės blondinės įeina į žmonių rasę?- nejučiomis užklausė atgal, regos lauke pasipainiojus kaip tik tokiai - iškritę papai, kurie buvo prisispaudę prie raukšlėtos ir plaukuotos rankos savininko. Šlykštu - nors pažiūrėki, ji pati ėjo vos ne tokiu pat keliu. Svarbiausia buvo - ir tebėra - jinai pati. Kodėl kiti nusipelno kažko iš jos, kodėl jie nusipelno pasiaiškinimų iš jos?
-Sirėja,- tylomis atkartojo, išgirdusi vardą iš kitos rankų. Nepažįstamoji, kuri pasimaišė jos kelyje. Pažįstamoji, su kuria buvo ir ne tokie geri prisiminimai. Kažkas egzistuojančio, kas to nepakentė. Kažkas neegzistuojančio, kas toliau rodė save kasdienybėje.
Norėjo saldžiu šnibždesiu atkartoti tą vardą - nesijautė kalta, nė trupučiu, nė šlakeliu. Šita mergiotė verkė dėl Sirėjos, kuri buvo gyva. Keista, argi ne? Gyvenimas paėmė ir tėškė tokią ironiją, kad mergina, kuri labiau už viską norėjo mirti paėmė ir susiejo dvi skirtingas būtybes - vieną, kuri ją mylėjo ir kitą, kuri ją nužudė.
-Kodėl manai, kad Sirėja tave mylėjo?- kelis kartus smalsiau sumirksėjo. Mylėjo? Nesąmonė! Neįtikima, netgi - kas jau kas, bet toji mergiūkštė nežinojo, kas yra meilė. Manė, kad žino, tačiau nežinojo - tiesiog geidulingai pririšo save prie kitų, kurie ją dar labiau sunaikina. Ji nenorėjo meilės, net pačiai Sirėjai bandant dėl to prieštarauti Karasuna dėl nekrūptelėtų iš vietos, nepasitrauktų iš pozicijos, kurią užsiėmė sava nuomone. Raudonplaukė nemylėjo. Meilės joje nebuvo ligi pat paskutinio įkvėpimo,- Negi imsi ir pasitikėsi tokiu žmogumi, pilnu neapykantos tik sau, kai pasako, jog jaučia kažką teigiamo ir šviesaus kitam? Tai tiesiog idiotiška.
Vos akių neužvertė į šios šypseną - ką, staiga pasidarys bendraujanti, šilta ir meili su vien prisistatymu? Galbūt ir pati klastuolė tiesiog depresija užsikrėtė iš Dallifrėjos, kad vietoje laimingų atostogėlių, kurias pasiturės kol gali, jinai turi vargti ir vėl lįsti į mūšio kampus, bandant prisimint tą, aną, ir juolab save.
-Ant tiek malonu, kad ir su manim kristum į pragaro gelmes?- pakėlė antakius, atsakomai perdėtai saldžiai nusišypsodama. Kaži, kokia reakcija būtų šios, jeigu suprastų, kad toji apverktos meilės žudikė sėdi priešais ją? Būtų smagu tą pamatyt - net ne kiek smagu, kiek būtina. Koks skirtumas, jeigu dar vienas žmogus pasaulyje jos neapkęs ar laikys jos vudu lėlytę, kasryt šią badydama ir plėšydama. Noras pamatyti dar didesnę neviltį, galbūt pasibjaurėjimą ar ašaras Dalllifrėjos veide ją užvaldė - norėjo viską papasakoti taip detaliai, gal net perdėti, kad pastaroji pradėtų žiaukčioti, norėjo lazdele mostelėti ir visą realų, gyvą vaizdinį kaip perduoti šiai, kaip haliucinaciją verčiant regėti ir vėl, ir vėl, ir vėl..
Nes, realiai, kodėl gi ne?
-
- Na, tau geriau žinoti, ar peroksidinės lėlės įeina į žmonių rasę, - dviprasmiškai pažvelgė į pašnekovę, iškėlusi antakį.
Dallifrėja stėbėjo, kaip rausvaplaukės žvilgsnis su pasišlykštėjimu sustoja ties viena persona, būtent iš tų, apie kurias kalbėjo. Žvilgsnyje kartu su pasibjaurėjimu maišėsi dar viena emocija... Apgailestavimas? Supratimas? Paauglė negalėjo suprasti jausmo, pasislėpusio Karasunos akyse, tačiau pastebėjus tos neįvardintos emocijos šešėlį, žaliaakė iki galo įsitikino, kad kalba su tos žmonių-nežmonių rasės atstove. Na ir kas, kad ji neatrodė kaip stereotipinė tuščiagalvė barbė? Ir gal net nebuvo tokia visai tuščiagalvė, kaip kad dauguma jų. Tai nieko nekeitė. Vien faktas, kad ji mylėjosi (nors šis žodis velniškai netinka) ir dar bala žino ką darė tik tam, kad dabar galėtų šildytis vieno iš prabangiausių Jungtinės Karalystės viešbučio sodelyje, jau buvo apgailėtinas ir vertas pasmerkimo. Tai koks skirtumas, kaip ji atrodė ir ką ji turėjo galvoje? Jei faktas lieka faktu. Be abejo, Dalli neturėjo jokių įrodymų... tačiau buvo gana įžvalgi (o kokia dar turėjo būti ar ką daryti, jei leido jau antrus metus tik ir žvalgydamasi į žmones), o jos pašnekovės povyza bei mėtomi žvilgsniai kalbėjo patys už save.
Nepažįstamoji atkartojo Jos vardą. Tą vardą, kurį Dallifrėja mylėjo bene stipriausiai pasaulyje, stipriau už jį mylėjo tik jo savininkę. Karasunos lūpose jis skambėjo ne taip, kaip reikėtų. Nebuvo jokio aukštesnio jausmo, su kuriuo tą vardą visada ištardavo varnė. Be to, kas jai leido apskritai tarti tą vardą? Neva tik tylus pakartojimas, tačiau to užteko, kad raudonplaukė imtų jausti jai dar didesnį pasišlykštėjimą nei ligi tol. Taip. Ji šlykštėjosi, kad kažkokia mergina taip nepagarbiai taria Jos vardą, kuris pačiai Dalli buvo bene šventas. Staiga iš gelmių pakilo noras išpešti jai kuokštą tų bjaurių rausvų gaurų, išdurti pernelyg saldžias akis ar dar ką padaryti. Vien už tai, kad šioji išdrįso ištarti tą nelemtą vardą. Velniai rautų, kodėl ji negalėjo patylėti? Teko įdėti tikrai nemažai pastangų, kad pavyktų susitvardyti ir nepulti nepažįsamosios tik už vieną žodį.
Jei būti atvirai, tai penktakursė (egzaminai jau buvo praėję, tad buvo galima drąsiai vadintis penktakurse) puikiai žinojo, jog Sirėja jos nemylėjo. Ji pati tą ne sykį kartojo. Ir ne kartą įrodė savo abejingumą, šaltai atsakydama į karštus Dalli bučinius, į pilnus jausmų žodžius. Mergaitės gerklėje įstrigo gniutulas, kuris niekaip nenorėjo būti prarytas bei neleido nieko pasakyti. Gal taip ir geriau, iš lūpų neišsprūs jokie žodžiai, kurių vėliau gailėtųsi. Trumpaplaukė gerai žinojo, kad Sirėja mylėjo kitą. Ji nežinojo ką, tačiau tai nekeitė fakto. Tikriausiai Jos mylimoji turėjo būti be proto graži, tačiau kvaila, nes kaip kitaip galėjo atstumti Ją? Tik didžiausias kvailys galėjo taip pasielgti. Kad ji būtų prakeikta. Gal jai ne toji mergina, Sirėja priklausytų Dallifrėjai, gal viskas būtų kitaip susiklostę. Gal Ji vis dar būtų gyva.
Dallifrėja neatsakė nieko. Negalėjo. Ir nenorėjo. Kita vertus, jau ir taip per daug pasakė, negi dar keli sakiniai ką nors galėtų pakeisti? Jau ir taip turėjo suknistą gyvenimą, negi kas nors gali jį suknisti dar labiau?
- Ji manęs nemylėjo. Ji mylėjo kitą, - tyliai suburmėjo po nosimi.
Net nebuvo tikra, ar jos pašnekovė išgirdo jos murmėjimą. Koks skirtumas. Ji nesakė to konkrečiai Karasunai, tiesiog staiga pajuto nepaaiškinamą poreikį leisti išsprūsti šiems žodžiams. Rodės, net gerklę veržiantis gumulas kažkaip ištirpo ir ji vėl galėjo normaliai kalbėti. Teužteko kelių žodžių ištarimo.
Išgirdus rausvaplaukės klausimą iš lūpų dingo dirbtinė šypsena, akys vėl paniuro. Hm, pragaro gelmės, sakai. Sykį Dallifrėja ten jau buvo. Ir daugiau tikrai netroško - pernelyg brangiai teko sumokėti už kelias ar keliolika minučių malonumo. Žinoma, ji nė negalvojo staiga įsimylėti rausvaplaukę. Tik kad Sirėjos pamilti irgi neplanavo. Ką jau padarysi, kad ji nemoka valdyti savo jausmų? O paskutinieji įvykiai sugriovė jos ir taip nestabilią emocinę pusiausvyrą.
- Žinai, nors labai norėčiau, tačiau vis dėlto atsisakysiu, - nusivaipė, tačiau tai atrodė ne tik be galo dirbtinai, tačiau ir labai apgailėtinai.
-
Aiškiai jautė, kaip Dallifrėja ją tyliai, vos regimai pašiepia savų žodžių pagalba - kas, žinoma, buvo suprantama. Reta mergina, besielgianti taip kaip ji šiuolaikiniame pasaulyje buvo gerbiama -nors atvirai tariant, bet kuriuo laikotarpiu tokios nebuvo gerbiamos, tačiau dabar ta neapykanta nereiškia mirties. Na, bent dažniausiai ne. Bent kažkuo šis laikotarpis pasididžiuoti galėjo.
Ir gerai - o ką derėtų pasakyti? Nematė prasmės aiškinti, kad yra skirtumas tarp jos ir kitų merginų, o viskas prasidėjo nuo to, kad jos buvo atskiros, skirtingų emocijų valdomos būtybės ir žmogystos, kuriuos, net ir vienijamos panašių """"interesų"""" buvo skirtingos ligi kaulų smegenų. Tai kas, jei pinigai buvo bendrai dalijamasi didžiausia vertybė, o troškimų įgyvendinimas skaitėsi kaip vienintelis veiksmas, galįs atnešti bent kruopelytę laimės? Tai kas, kad jos buvo savanaudžiai padarai, ne kartą turėję akis išverkti, kol su tuo susitaikė - tai kas, tai kas, tai kas?
Kiti nebuvo jokioje pozicijoje, galinčioje jas teisti dėl atliktų veiksmų. Bet kas, norįs laimingo ir lengvo gyvenimo, nebuvo kvailas - lengviausias kelias iš padėties, kad ir kokia ši būtų, gi užsiskaito kaip intelektualumo ženklas. Ir, pačiame punkto gale - gi reikėjo pasauliui ir tokių, ir anokių, ir trečiokių žmogystų.
-Žinoma, kad nemylėjo,- savanaudiškumas ėjo koja kojon su neapykanta, bent jau šitoje merginoje - vien pajutusi, kad yra kažkuo geresnė, kad jai reikia visko geriau, kad ji turi būti geresnė, žmogų priešais apsupa smulkytės juodos gijos, o veidą užbrauko agresyviomis juodos spalvos kreidelėmis, pranešdama, kad skirtumo nėra. Jis, ji, jie, jos, tie ar anie - jei nėra svarbūs, jie neegzistuoja, jų įskaudinimas tėra pasižaidimas, kurio prizas - didesnė meilė sau,- Kaip ir sakiau, Sirėja mylėjo tik save. Žmogus, kurį ji įsimylėjo buvo dėl jos pačios labo, o tas sužydėjo viduje dėl to, kad ji norėjo destrukcijos.
Net raudonplaukei tildant balsą, Karasuna gaudė visus žodelius, sklidinus iš jos lūpų, visas reakcijas ir emocijas, kurios bent trumpam atsispindėjo bendrakursės veide - ji buvo menkesnė, todėl turėjo būti sutriuškinta. Kas gi Mei kaltinti galėjo dėl logikos tokios? Po tokios smulkios reakcijos, sužydėjusios pašnekovės balse, jinai negalėjo imti ir tiesiog nebesakyti Sirėjos vardo, nepridėti į jį pašaipos, neapykantos gaidelės, ypač gauta reakcija. Jai reikėjo daugiau, ir daugiau.
-Mh, gaila,- patempė lūpą, nusukdama žvilgsnį toliau. Į saulę, į krūmus, į gėles - į visą, kas slypėjo, žydėjo ir palaimingai margavo aplink, nekreipiant dėmesio į nereikšmingą pokalbį, perkeltinai primėtytą sausų šakų, persisunkusių neišsakytais jausmais ir neapykantos žebenkštimis.
Kas būtų, jei raudonplaukę per prievartą nusitemptų ten, į pačias giliausias ir neregimiausias pragaro gelmes? Sučiuptų už rankų, smarkiai suspaustų - ir kristų, kristų ir kristų, niekad nepasiekiant dugno, nes dugnas ir buvo ji pati - ar šiuo atveju, jos. Apsuptos tamsos, neapykantos, negalėdamos išbristi ir išlįsti į paviršių, kad ir jau būtumei išmokęs savo pamoką, kad ir norėtum grįžti į normalią visuomenės dalį, tačiau nesugebėtumei. Argi tai neskambėjo smagiai, argi tai nebuvo tobula vieta, kur reikėjo įmesti kitas, apgailėtinas ir nieko vertas būtybes, save vadinančiais "žmonėmis"?
Tačiau kas, jeigu ji sugebėtų išlįsti? Žinoma, skambėjo tai kvailai. Bet kas, jeigu taip nutiktų? Susitaikytų, išsilaisvintų iš bloga linkinčios merginos gniaužtų - ir tarsi į dangų lėtai kylantis angelas koptų aukštyn, laiptelis po laiptelio, kol pasiektų savo išganymą, ir atgailavęs už visas kančias, nuodėmes, neapykantas ir neigiamus jausmus būtų atleistas nuo šių pasekmių?
Tokia mintis siutino. Nežinia kodėl, tačiau siaubingai, neapsakomai siutino - norėjo ir vėl imti, draskyti viską aplink, kažką sumušti, išniekinti save pačią, einant tuo pačiu keliu, kaip kad tądien, kai susipažino su Sirėja.
-O ką darytumei, jei, tarkim, sužinotum jos žudiką? Paskerstum? Išniekintum? Įskaudintum?- lėtai sumirksėjo, leisdama šypsenai sužydėti veide. Kaži, kokį likimą gautų iš Dallifrėjos?- Arba jei jos mylimoji ir buvo jos žudikė, ak, būtų ironiška. Mirė dėl meilės, mirė dėl to, ko nesulauks.
Užsimerkė, patogiai atsirėmė į kėdės atlošą - nagi, kokia neapykantos perpildyta pabaiga ateitų jai iš merginos šios? Negi perėmė visą Sirėjos pavidalą, negi duos tokią pačią pabaigą kaip ir ši - na, bent jau tokią, kuri išėjo iš parko, kai viskas buvo tik neapykanta ir destrukcija. Kas ir ką pagalvoti galėjo apie tai, kad toji raudonų sportbačių mėgėja ims ir įdės į ją ne tik jausmus, bet ir savus norus..
-Pala,- pertraukė savo minčių giją, o mintis staiga užvaldė vienas ir paprastas minčių sriautas,- Tik nepasakyk kokios nesąmonės, kad tavas Sirėjos įsimylėjimas buvo vien dėl to, nes matei ją savyje, ir nenorėjai pati tokia patapti?
Ne veltui tokia mintis kilo - vien užmačius Dallifrėją atrodė, kad sutiko kažką pažįstamo, tačiau nežinomo. Nematė nieko keisto, jeigu staiga mintis pasirodytų esanti teisinga - taip pat, kaip traukia priešingybės, į nelaimingas meiles traukė panašumai. Ir, žinoma, baimės - panašumai ir galėjo tas baimes įgilinti dar labiau, regint gyvą pavyzdį savoje kasdienybėje - tiesiog koks ironiškumas, kad dauguma meilių yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su baimėmis.
-
Buvo be proto skaudu girdėti tuos žodžius. Vis dėlto penkiolikmetė pasistengė to nerodyti – kažkur giliai savyje juto, kad tai tik nudžiugintų jos pašnekovę. Ir jai visai neblogai pavyko – joks veido raumuo nė nekrustelėjo. Tik kažkur gilioje akių žalumoje galėjai pamatyti skausmą. Ne lašelį, ne kruopelytę, ne šešėlį. Visą jūrą, ne, visą vandenyną skausmo, tokio stipraus, jog labai mažai tetrūko, kad tas vandenynas išsilietų iš akių. Gal net kartu su jomis. Ir net nesvarbu, kad girdėjo šituos žodžius ne sykį, kad neseniai pati tą patį sakė. Karasunos lūpose tai skambėjo kitaip. Labiau... tikroviškai? Negalėjo apsakyti to „kitaip“.
Skausmas iš akių labai greitai užkrėtė kiekvieną kūno ląstelę, ji ėmė net drėbėti. Nė pati nesuprato, kas su ja vyksta – lyg jau buvo apsipratusi su ta mintimi, vos ne pusantrų metų su ja gyveno, nešiojo šiuos žodžius savyje, niekas nė garseliu neprasitardama. O ir išverkusi ne vieną naktį buvo. Tikriausiai jau seniausiai išeikvojo ašarų limitą vienam žmogui ir dabar atimtą kitų žmonių atsargas. Dabar verkti nenorėjo, tačiau skausmas, dabar užėmęs visą jos liesą kūną, reikalavo būti išlaisvinamas. Jei ne ašaromis, tai kitaip. O kas... o kas jeigu pasiduotų Karasunos vilionėms? Blogiau juk nebus – negali būti. Nusipurtė, vydama šalin kvailą mintį. Tikrai po to gailėtųsi. Be to, esmė buvo net ne Karasunoje ir net ne Sirėjoje – esmė buvo joje. Negalėjo. Vėl pajuto ant savo šlaunies storą ir prakaituotą taksisto delną, jo dvokiantį kvėpavimą ant savo skruosto. Buvo tikra, jog negalėtų prisileisti arti savęs kito žmogaus, ir psichine, ir ypač fizine prasme. Bet koks artumas jai atrodė vienas košmariškiausių dalykų žemėje ir visoje visatoje. Vien mintis, kad galėtų su kuo nors būti arti, vertė ją jausti pasišlykštėjimą sau.
Bjaurius vaizdinius prieš akis nutraukė rausvaplaukės klausimas. Dallifrėja susimąstė. Kadaise įtikinėjo save, jog šitoks žinojimas nieko nepakeistų, nes kerštas neatgaivins žmogaus. Tačiau tai buvo seniai; dabar jos nuomonė buvo kitokia. Taip, gal neatgaivins, tačiau... Nė pati nežinojo, kas tas „tačiau“. Bet dabar kerštas nebeatrodė tokia nesąmoninga mintis kaip tada, iš karto po nužudymo. Tolimesni Mei žodžiai privertė ją pakeltį galvą, įbesti į ją pilnas bekraščio skausmo akis.
- Kažkaip man atrodo, kad žinai daugiau, nei sakai, - įtariai išvožė pro dantis ir primerkė akis. Nenoleido jų nuo bjauriai mėlynų pašnekovės akelių; bjaurių, tačiau gražių, reikėjo pripažinti sau mintyse.
O gal tos akys tikrai matė Sirėjos nužudymą. O gal ne tik ma-, nutraukė save mintyse, nenorėdama prisileisti prie savęs tokios minties. Nenenene. Tikrai to negali būti, visa tikimybių teorija ir kitoks šlamštas beveik atmeta tokią galimybę. Per daug sutapimų, per daug atsitiktinumų. O ji netikėjo atsitiktinumais, kaip ir lemtimi, planetų ar žvaigždžių įtaka ir kitokiu šūdu. Tai buvo paprasčiausiai nelogiška. Nors ir Sirėjos nužudymas buvo nelogiškas, ir jos abejingumas Dallifrėjos bučiniams, ir atstumimas, ir miegas vienoje lovoje, ir seksas, ir visa kita, kas jas jungė bei skyrė. Skyrė. Turbūt tik skyrė, nes nejungė absoliučiai nieko. Nebe. O gal ir niekada nejungė.
Vis dėlto į klausimą, ką darytų su žudiko tapatybe, neatsakė. Negalėjo. O gal galėjo, tačiau nežinojo. Ir vėl – gal žinojo. Bet nenorėjo to pripažinti. Net sau – negalėjo sau pripažinti, jog ji sugebėtų apie kažką tokio pamanyti, jog tokia mintis galėtų gimti jos pustuštėje galvytėje.
Niekada nemanė esanti blogas žmogus. Geras – irgi turbūt ne, bet labiau į gėrio pusę, tai tikrai. Bet ne blogas. Blogas buvo gyvenimas. Žmonės. Aplinkybės. Ji – ne. Nors ir savikritiška – kartais žymiai labiau nei reikia – bet sąžininga. Ji bloga nebuvo. Tačiau dabar, galvoje gimus blogoms mintims (nors manė, jog niekada nesugebėtų tokių prisileisti), pagalvojo... kad gal visgi ji bloga. Gal dėl to dangus, Dzeusas, Hadas ir kiti dievai bei velniai ją nubaudė.
Dar sykį jos mintis nutraukė Karasuna. Nė neslėpdama nustebimo žaliaakė pakėlė antakius ir bene klausiamai pažvelgė į ją.
- Kodėl taip manai? – o taip, ką ką, bet „protingus“ klausimus uždavinėti ji mokėjo.
Ir iš tiesų – kodėl ji taip manė. Tik labiausiai nepastabus stebėtojas galėtų taip pamanyti. Negi liekna figūra, žalios akys ir raudoni plaukai buvo kažkoks sprendėjas, kad jos panašios? Ir net jei taip – tai skyrėsi ir net šios detalės. Sirėja buvo žymiai lieknesnė, jos plaukai – ryškesni, sodresni, o akys – gilesnės, ne tokios ryškios, tamsesnės. Neva smulkios detalės, tačiau jos buvo esminis skirtumas išvaizdoje. Nors ir ne tik jos. Nors – būkim sąžiningi – vargu, ar jos pašnekovė išvaizdą turėjo omenyje. Bet charakteris, būdas – vadinkit, kaip norit – tarp jų skyrėsi dar labiau. Jos nebuvo panašios vidumi. Dallifrėja netroško mirties, negalėjo pasakyti, kad nekentė savęs ar gyvenimo, visko aplinkui. Jai patiko gyventi – daugiau ar mažiau. Ji tik norėjo išsigydyti iš tos nesveikos (taip, ji puikiai tą žinojo) meilės ir tiek – ir gyventi toliau, kaip gyveno ligi tos nelemtos, kad ji būna prakeikta, Helovino nakties. Dalli norėjo vėl išmokti džiaugtis kylančia saule, gaiviu vėju ir gražiomis žvaigždėmis, kad ir kaip tai, velniai rautų, šlykščiai ir banaliai skambėtų. Bet ji to norėjo. Norėjo gyventi pilnavertį gyvenimo. Tik kad jau nebemokėjo.
-
Pusę lūpų šyptelėjo. Kito žmogaus skausmo pats nepažinsi, kad ir kaip norėtumei, bandytumei ar gilintumeisi - kas ją tiesiog žavėjo. Tai, kokiomis tvirtomis gijomis Dallifrėja save pritvirtino prie Sirėjos, kaip smarkiai stengėsi suprasti ją ir tai, kaip siaubingai giliai save dėl to įskaudino. Tai buvo tarsi našlės žavesys - na, galbūt ne pilnai ir toks, tačiau siaubingai panašus. Aukštai iš tokių kančių iškilęs, it koks feniksas didingas, su kitais susidorotumei be menkiausio vargo - ak, koks nuostabumas!
Mergina tikėjo, jog savą gyvenimo dalį jau atkentėjo - gi jai ir buvo suteikta proga antrojo, gal net trečiojo ir ketvirtojo gyvenimų; tai buvo tarsi savotiškas kerštas, didžiai iškeltas vidurinis pirštas tam, kokį pirmąjį pojūčių pilnų praėjo. O galbūt tik paprasčiausias prakeiksmas, kurio ji nekęs - tas buvo dar galimiau, tačiau tuomet ims ir lies tąją gyvenimo neapykantą atėjus laikui; dabar tvarkėsi su kitomis skriaudomis, kurių neapykantą ir liūdesį išlieja šitame gyvenime, skaudindama kitus.
Tai, kaip Dallifrėja bandė nepasirodyti silpna, kaip bandė rodyti, jog žodžiai Karasunos nieko jai nedaro - ir tai, kaip pačią paskutinę akimirką stipriai visa uždanga krito žemyn, priverčiant priešais stovinčiąją drebėti, galbūt apgalvojant visus galimus skausmo atsikratymo variantus buvo ne tik žavinga, bet kažkas, tiesiog užgniaužiančio kvapą. Galbūt akimirką žavią net keiksnojo Sirėją, kitos akimirkos gale kaltę vėlei suverčiant sau - gi meilė ir bet kokia emocija, iš jos gimusi, buvo ne tik stiprios, bet dažnai ir susuktos, netikros ir tokios blogos, kad iškart visi keliautumėm pragaran.
-O jeigu ir žinau?- lėtai primerkė akis, veide leidžiant sužibėti šypsenėlei. Atvirai sakant, mūšį prisiminė it per keistą rūką - o gal reikėjo kaltinti tai, jog siaubingai ilgas laiko tarpas nuo jo prabėgo jau? - kad ir ketvirtakursė būdama, kad ir vis vien pasilikdama savimi, vis dar būdama tokia pačia, tądien - o gal tąnakt? - jos emocijos ėjo iš visų kampų, rinkosi ir viską naikino pakelyje; atrodė, kad klastuolę tuomet buvo prigriebę visi galimi jausmai, jog net su paskutiniu atsisveikinimu, net su bučiniu paskutiniuoju, kurį Sirėjai dovanojo, viduje trumpam jos pagailėjo.
Kažkas buvo - kažkas, ko rausvaplaukė prisiminti dabar nesugebėjo, tačiau užtektinai svarbu, kad tą turėtų padaryt. Nors ir vėl - kodėl turėjo prisiminti tą kruviną mūšį, ar juolab Sirėją, kuri jai reiškė tiek pat, kiek ir priplota musė? Nors, gal kiek ir daugiau - tikriausiai nebūtų tuo atveju dėjusi apsauginio skydo aplink šią, taip eikvodama ir taip siaubingai susilpnėjusias jėgas, bet ir vėl - kokio velnio peilio ašmenis suvarė tiesiai į kaklą šios, žinodama, kad tai bus tik nereikalingas skausmas?
Liežuvio galiuku persibraukė per lūpas, akimirkai atsiribodama nuo merginos priešais, nuo jos skausmų ar rodomų emocijų - galbūt kažkas būtų buvę tokio svarbaus, kas priverstų ją kentėti dar labiau, priverst prarasti pasitikėjimą meile ir kitu. Kažkas - žodžiai, gestai? Prisiminė, kad keliskart su Sirėja bučiavosi, o toliau?
Ir klaktelėjo - iš niekur atsiradęs balsas, jai pačiai priklausęs ir tie pragaištinti žodžiai mintyse prieš uždraustąjį burtą - sugrįžki pas mane, sugrįžki, ilgai netruk, gi man tavęs reikės . Atsilošė savo sėdimoje kėdėje, lūpas paliko tylus juokas, kurį klastuolė prisidengė atbula ranka.
Ak, štai kaip viskas yra.
Pati tuo momentu tik kėlė hipotezę - galbūt bus, galbūt nebus, o tikriausiai Sirėjos neregėjimas niekur ir buvo tai, kas privertė ją pasirinkti ne tik neigiamą variantą, bet apie šį netgi pamiršti. Nesulaikė šypsenos, kurią tolimiau bandė prisidengti ranka - kokios ironijos gyvenimiškos, tiesiog pasaka.
-Kas, jeigu galėčiau pasakyti tau ne tik kas suvarė ją peilį gerklėn, norint skausmo bangą daug didesnę sukelti, kas ne tik apsaugoti negyvą ją sumanė, bet net bučinį paskutinįjį nusivogė? O gal verčiau - kam ji pati jį dovanojo, apie tave nė negalvojant? O kas, jeigu pasakyčiau, kad tai buvo tas pats žmogus?- tankiai keliskart sumirksėjo, pasilenkdama arčiau Dallifrėjos, pirštais pasigriebdama vieną iš jos plaukų sruogelių; linksmumo pilnomis akimis įsispoksojo į josios žalias, tik tamsumu nusileidžiančias Sirėjos raineles,- Manau. Tiesiog manau, ir viskas. Matei savyje dalelę jos, todėl priartėjai, norėdama išgelbėti - bijojai, jog kažkada pavirsi į tokią pačią siaubūnę, kokia buvo ir Sirėja. Ir žiūrėk nutiko kaip - pasigriebė tave jinai, įsitraukė į šulinio dugną, kelis melagingus žodžius šnabžtelėjo ir pasinaudojo, nakties tamsumoje grįždama į savo mylimosios glėbį, tave paliekant visiškai vieną.
Dar kelias akimirkas trumpas žiūrėjo tiesiai į ją, leido iškvepiamam orui susimaišyti; gi judvi dabar buvo taip arti - galbūt bandė parodyti, jog galėtų ją nuvogti taip pat greitai, jog galėtų suteršti bet kokį tyrą prisiminimą, dar laikomą susijusį su Sirėja. O galbūt ir ne, pati Mei nebežinojo - tačiau pati situacija, vėl po metų priminta, jai pasirodė nuostabiai komiška, pilna vingių ir nesupratimų, jog didžiausių siužeto posūkių nominaciją laimėtų be vargo.
-O kas, jeigu tavo nereikalinga meilė buvo priežastis, kodėl ji nusprendė taip greitai mirti? Gi galėjo bet kada eiti mirties keliu, kodėl būtent tuomet? Gal pati pastūmei ją, su nereikalinga meile sava, mhh?- laimingai išmurkė paskutinius žodžius, lėtai atsitraukdama toliau, vis dar su ta pačia šypsena, tarsi iš kito besijuokiančia, žiūrėdama į Dallifrėją.
-
Kas kaltas, kad Dallifrėja taip stipriai mylėjo, kad kiekvienas blogas žodis apie jos mylimąją praverdavo jos širdį skaudžia, tačiau buka strėle. Tokia į raumenį įeiną lėtai, paliktadama po savęs didžiulį skausmą, kuris nepraeina net strėlei ir ištraukus, užuot greitai pervėrus jos širdį; šitaip skaudėtų mažiau, nes skausmas, nors gal didesnis, tetrūktų tik sekundę. Tačiau ne, jos skausmas buvo ilgas, tęsėsi jau amžinybę, o ir nemažėjo, su kiekviena akimirka, su kiekvienu rausvaplaukės ištartu žodžiu vis stiprėjo, lyg kas tą buką ir jau pusiau surūdijusią strėlę jos širdyje tiesiog tampytų pirmyn-atgal. Panašų skausmą juto, kai tada, šaltose mokyklos pilies sienose Sirėja ją atstūmė. Turbūt kaltas buvo ne jos žiaurumas, o liepsninga varnanagės širdis, nežabotų jausmų bei geismų kurstoma: niekad nesitenkindama tuo, ką turėjo, dažnai ji skaudindavo Dalli be reikalo. Iš pradžių Dallifrėja tetroško būti arti Sirėjos, turėti galimybę ją matyti vos ne kasdien; jai tai pasiekė, jai pasidarė maža, širdis nenurimo, ėmė reikalauti fizinio artumo. Kai net šį galėjo įgyvendinti, tada užsinorėjo tikro artumo, ne tik kūnų, tačiau ir sielų, užsinorėjo tikros meilės.
Tikra meilė. Ar kažkas tokio apskritai egzistuoja? Dallifrėja buvo linkusi suabejoti. Nors jos širdis vis dar troško meilės; nors jau buvo visa skylėta, kelis tūkstančius kartų perdurta surūdijusio peilio, perverta bukų strėlių, sudeginta skausmo. Tačiau jos meilės neįstengė palaužti nei sveiko proto išvedžiojimai, nei aiški gėda po tos nakties, nei galį kilti iš to pavojai. Jausmai neblėso, tik grasino išdeginti krūtinėje didžiulę žiojejančią skylę, per kurią visi galėtų pastebėti penkiolikmetės pasaulį, jos išgyvenimus, pačias intymiausias fantazijas ir giliausioje smegenų kertelėje slepiamus prisiminimus, prisiminimus, kurių niekam nevalia buvo atskleisti. Buvo ne sykį girdėjusi, kad jei atskleis kitam dalelę savęs, jei pasidalins tuo, kas kamuoja jos jauną sielą, jai pasidarys lengviau, žaizdos širdyje užsitrauks ir iš jų teliks randai. Tačiau pačiai raudonplaukei kartais rodės, jog jei kam nors atvers nors mažą dalelytę tų prisiminimų, taip stipriai saugomų, praras dalį savęs ir skylė tik dar labiau prasiplės, sudegindama ją visą, palikdama joje tik bekraštį skausmą.
Galbūt dėl to, kad jausmai buvo paslėpti kažkur giliai giliai joje ir apie juos žinojo tik pati mylimojo (na, dabar jau nebe tik), jie neslopo. Švelnioje krūtinėje paslėpta meilės liepsna tyliai, tačiau pastoviai rūseno, nė neketindama užgęsti; o žinia, kad slepiama aistra šimtąsyk stipresnė už atvirą meilę, kuri, rodoma visur ir visada, ilgainiui baigiasi, nes baigiasi deguonis, kurio dėka ugnis gali gyvuoti. Tačiau jei liepsnelė deguonio atsargas eikvos labai atsargiai, vos po truputį, ji degs ilgą laiką, sudegindama viską aplinkui ir neužgęsdama.
Tačiau tai širdžiai, pervertai tūkstančio strėlių, pilnai dar pūliuojančių nudegimų, buvo lemta pašokti, kai Karasuna prasitarė gal žinanti, kas nužudė Sirėja. Ta širdis, kuri, atrodė, jau nebeturi jėgų plakti ir gali bet kurią akimirką sustoti, staiga atrado jėgų apsiversti kelis kartus, o žaizdos vėl ėmė tvinkčioti. Rodės, tuoj išlėks iš krūtinės, idant visam laikui pabaigtų Dallifrėjos kančias, tačiau ne – ji vis dar buvo čia, plokščioje krūtinėje, kaip niekas kitas ištroškusioje meilės.
Pajuto ant savo išbalusių skruostų Mei alsavimą, jos akys buvo tuojau pat – degė nežmonišku linksmumu, kai lūpos – tokios dailios ir kviečiančios prie savęs – kalbėjo apie Sirėjos mirtį. Ir tada, būtent tą akimirką, kai Dallifrėja žvelgė į tas bekraštes, gražias, tačiau netekusias jokio žmogiško jausmo akis, viskas stojo į vietas.
Dallifrėja niekada nepasižymėjo dideliu nuovokumu. Tačiau tą akimirką būtų galėjusi prisiekti, kad viską suprato. Kad jau žino, ką mylėjo Sirėja, kas ją nužudė ir kas pavogė iš jos paskutinį bučinį. Ne, ne paskutinį. Paskutinė buvo Dallifrėja, nors jai ir teko bučiuoti jau atšąlančias lūpas, bejausmį ir bedvasį kiautą; tačiau ji buvo paskutinė. Jos širdis dar kelis sykius apsivertė, tačiau buvo suparalyžiuota – negalėjo pajudinti jokios galūnės, negalėjo nė sumirksėti ar praryti staiga gerklėje užstrigusį didžiulį gumulą. Tik akys išsiplėtė iš siaubo, vyzdžiai užėmė visą jų plotą, užsodami žalias raineles. Tose akyse – išvargintose nuolatinio skausmo bei sūrių kaip Negyvoji jūra ašarų – galėjai pastebėti tik siaubą. Tačiau smegenys ėmė dirbti šviesos greičiu, greitai atkartoti kiekvieną akimirką su Sirėja, kiekvieną jų pokalbių, nors ir kiek nedaug jų tebuvo, dalelę, po to ėmėsi pokalbio su rausvaplauke. Akys vis dar žiūrėjo į josios – tokias linksmas, kad net jas iškapot norėjosi. Nejučiomis ėmė mintyse save lyginti su Karasuna – savo liesą, dar vaikišką kūną su jos moteriškais apvalumais, savo paprastumą su jos grožiu. Nesistebėjo Sirėjos pasirinkimu – tikriausiai pati irgi būtų taip pasirinkusi.
Tik kad tai skaudėjo. Tai velniškai skaudėjo. Taip velniškai, kaip ir Apolonas negalėtų jos išgydyti, net Afroditė nenuramintų jos srūvančios kraujais širdies.
Net pati nesuprato, kad buvo sulaikiusi kvapą; išleido orą iš pavargusių plaučių tik tada, kai Karasuna atitolo. Visas Dalli kūnas buvo įsitempęs, kiekviena ląstelė buvo pasiruošusi sprogti. Tačiau jokio sprogimo neįvyko, net ne viena ašara neištryško.
- Pasakyk man, man reikia žinoti, - tyliu, bejausmiu balsu sušnabždėjo, lyg pati nebūtų nieko supratusi. O po to, pati nesuprasdama kodėl, pravirko.
-
Norėjosi imti ir juoktis, nesustojant, nebegalint įkvėpti oro - dar žiū, ims ir numirs ir tokio linksmumo. Jautėsi šlykšti, buvo šlykšti, sutepta pati ir perleidžianti tą nedovatimumą kitiems - ir nė velnio neapgailestaudama.
Meilė yra kvailystė. Žmogiškumas yra kvailystė. Tai, kad šis kūnas nėra jos, yra kvailystė. Tai, jog jo savininkė dienas leidžia lovoje nieko neveikiant, yra kvailystė. Faktas, kad ji turėjo antrą šansą, yra kvailystė.
Veide sužydo smulki, bet pašaipi šypsenėlė, tiesiog skleidžianti joje susikaupusį narcistiškumą - ji jautėsi geresnė, ji buvo, be abejonių jokių, geresnė; atrodo, kad galėtų visą save atiduoti, galėtų būti tikra rakštis ir daryti neatleistiną tam, jog gautų neapykantos perpildytus smūgius, žvilgsnius ar mintis atgalin, gi tai buvo smagu, gi tuomet ji vėl galėdavo lengviau atsipūtus pasakyti, kad yra gyvųjų tarpe.
O ir neapykanta kitų - tokia, regis, vaikiška ir nereikšminga. Pats žmogus suvokia, kokia nereikalinga ji yra, turi pripažinti, kad yra tik mažas, nenuvokus vaikelis - ir ak, kaip ji tą mylėjo, kaip mėgo, kai kiti rodė tokias nekaltas ir lengvas neapykantas jai. Kad ir kokių tikslų, kad ir kokių minčių vedama, ta neapykanta buvo toks trapus, nereikšmingas grūdelis. Gi buvo blogiau, ji juto blogiau - nors ir dabar tuometinės ašaros virstų springstančiu juoku, kaip apgailėtina, bjauru tiesiog!
Regis, prieš pilkai mėlynas akis --- jos akis, ne Junko, bet jos ir niekieno kito; keista, kad jos pasiliko šitame gyvenime, kai viskas kitas pasikeitė - pirmą kartą atsibudusi, pirmąkart vėl gyvųjų tarpe atsiradus ir užmačius tai, ašaros pačios ėmė skruostais tekėti --- ims ir atsiras praeities atsiminimų nuotrupos. Medinės durys, pradėjusios dėl drėgmės pūti kampuose; purvinas kambarys, kuriame visai dažnai apsigyvendavo griaužikai; netinkamas vaikas netinkamas vaikas netinkamasvaikas, rėkimai ir paliepimai, galvojimai, kur geriausia pasipelnyti iš jos; akmeninių sienų namas ir kambarys, jos kambarys, kurio nepalikdavo niekad, negalėjo palikti, būk gera mergaitė ir neišeik, gi neturi kur eiti kad ir ką darytumei, ar ne?; veidas žmogaus, kurio negalėjo prisiminti, bet nesugebėjo ir pamiršti; laužas ir karštis, siaubingas siaubingas; jis padarė neatleistiną kaip jis drįso naudotimergaitęeksperimentamsneatleisti naneatleistinaneatleistina!
Ilgi metai tamsos.
Klajojimai.
Regėjimas kitų - toks blausus, bet regimas; galėjimas jausti, kad jie gyvena, tačiau juose vietos jai nėra.
Atradimas.
Džiaugsmas.
Neapykantagalėjimaskeršytipagaliaupagal iaupagaliaupagaliau.
-Ak, brangute, ar reikia skiemenimis viską pasakyti? Ar reikia ant popieriaus skrajutės parašyti?- neapykanta, duokit jai neapykantos, dar dar ir dar. Dallifrėjos ašaros, jos žvilgsnis - ji taip ir neatsakė, ką padarytų. Bet padarys, kažką, mergina buvo tuo tikra,- Ar reikia tikslumų? Ar žinai, kad nė garso neišleido ji? Burna kraujais paplūdo, kraujas tekėjo ir tekėjo, persisunkdamas į drabužius jos - net dabar atpasakoti galėčiau, kaip jautėsi jos lūpos, kai paskutinė gyvybės liekana išsisunkė iš kūno.
Realybė yra keistas, siaubingai keistas dalykas - regis, per tą akimirką, kuri net nepaveikė jos, visa seno gyvenimo dalis prabėgo ir nubėgo per akis, apsistodama tarp prisiminimų iš dabartinio. Apėmė netgi emocijas, jaustas visais etapais - o laiko tėkmė nė nesustojo, nesulaikė savęs; net neatrodė, kad ji būtų kažką galvojusi ar kažką pajautusi, galbūt tik akyse, trumpesnę už laimės akimirką viskas gebėjo atsispindėti.
-Sirėja yra šlykšti. Nesakau to kaip kažko, norinčio labiau tave sunervinti, sakau, kaip yra. Jinai yra šlykšti ir siaubinga, verčianti savas emocijas ir viską ant kitų, palikdama viską kito glėbyje, o pati išlėkdama kitur ir vėl ir vėl skaudindama save. Ir kitas vėl neša svorį jos. Ji šlykšti, apgailėtina mergiūkštė, kuri ašaroja dėl to, kokia yra, tačiau nesupranta, kad kaltė tėra joje,- drąsiai ir net su ramumo šešėliais žiūrėjo į pašnekovės akis - ir, atvirai sakant, prasmės skaudinti jos nebeturėjo, ir taip šioji skendėjo užtektiname neapykantos ir ašarų kiekyje.
Atvirai sakant, raudonplaukė vampyriūkštė jai nebuvo svarbi -- pati, vien su šia prasidėdama - po visų įvykių parke, ypač - suvokė, kad ji tėra trumpalaikis pasidžiaugimas. Kaip kokia bevertė prekė, kurią turi tol, kol nori - o tada paimi ir viskas, įmeti į šiukšlių dėžę nė neatsigręžiant -- tačiau vien mintis, kad galėtų Dallifrėją nusodinti į patį dugną, kad paskui ši kabintis žodžių kaip virvės galėtų, taip į paviršių iškylant...
Ačiū, bet ne. Gi niekas jos nekaltins, jei nepaminės tokio mažo fakto, jog Sirėja yra gyva. Tikriausiai. Bent jau tikresnė buvo tuo negu tuomet, mūšio lauke būnant. Ak, koks skirtumas. Su ja tai susiję nėra, jos tai neliečia.
-Bet jei taip šią myli, ko tiesiog neini ten pat, kur nusiuntė ji save? Arba miršti, arba pamiršti. Vienu ar kitu būdu, kažkas turi numirt,- nusibraukė plaukų sruogą, užsikišo už ausies šią. Nebebuvo prasmės visko tęsti, toliau žaisti klausimų-atsakymų-klausimiškų atsakymų sesijos. Atsistojo, nežymiai pasirąžydama ir vos sulaikydama žiovulį. Nematė prasmės toliau domėtis dviejų gyvenimo prakeiktų raudonplaukių istorijomis.
-
Dallifrėja klausėsi Mei žodžių stipriai užmerkusi akis, kad vokai iš vidaus atrodė nudažyti kraujo raudoniu, bei dar stipriau sukandusi dantis. Taip stipriai, kad atrodė, jog jie to spaudimo ir tos jėgos neišlaikys ir tuoj visi išbyrės jai iš burnos. Norėjosi verkti ir klykti, ir draskyti – save ir ją – ir viską vienu metu, kad tik nereikėtų to klausytis. Net pabandė rankomis užsikimšti ausis, kaip koks mažas vaikas, tačiau tai visai nepadėjo, kiekvienas skiemuo vis dar galėjo prasibrauti į jos išvargintas ir poilsio reikalaujančias smegenis ir dar labiau jas žaloti. Rodės, jog kiekvienas, net menkiausias, garsas grasina nunešti jai galvą, iššauti į ją iš kaukolės vidaus, kad smegenis išsitėkštų kelių metrų spinduliu aplink jos kūną; tačiau ne, galva vis dar buvo savo vietoj, kad ir kaip būtų gaila. Kiekvienas žodis – tai buvo dar viena strėlė į jos subadytą širdį. Tuoj tuoj ir ji nebeišvers, sprogs.
Tačiau sprogimas neįvyko – vėl.
Dar sykį jos prakeikta širdis atlaikė ataką it koks drąsus spartietis. Aha, kurgi ne, spartietis. Senovės Spartoj tokias kaip ji ir jos širdis būtų paprasčiausiai išmetę į prarają. Gal ir geriau – nereikėtų dabar galvoje matyti visko to, apie ką pasakojo Karasuna. O tie vaizdiniai varė ją iš proto. Taip, matė Sirėją tąnakt, tačiau ta naktis jos atmintyje buvo gana blanki, lyg jos organizmas priešintųsi šiems prisiminimams ir net nenorėtų pernelyg arti jų prisileisti pačios Dallifrėjos. Užtat dabar vaizdai išplaukė į paviršių, įgaudami labai realias formas; galėtų prisiekti, jog dabar visa tai mato prieš savo akis, o ne tik pustuštėje galvoje.
Pakėlė raudonas ir ašaromis pasrūvusias akis į tą bjaurią kalę, kad ją velniai pas save nusitemptų.
- Užsičiaupk! – šūktelėjo.
Skausmas, slypintis tame vieninteliame žodyje, pervėrė jos pačios širdį. Jos akyse plieskė neviltis ir neapykanta, pakeitę įprastą jai bekraštį liūdesį. Jos siela sudužo ir dvasia paliko šią žemę. Negi ji tikrai manė nebeturinti daugiau jokių jausmų be liūdesio? Kvailė, kaip baisiai klydo. Emocijos trankė ją, grauždamos ir taip subadytą širdį, siautėdamos, pakirsdamos jėgų likučius, žalodamos sielą, kuri buvo lyg ne jos.
Kurį laiką tylėjo, nė pati nesuprasdama, kas ir kodėl vyksta. Akyse liejosi ir temo; atrodė, kad viską stebi iš šalies: matė save, bejėgę ir silpną, suklupusią besėdint kiemelyje, su panardintu delnuose veidu, matė ir Karasuną – su triumfuojančia veido išraiška ir pilnomis didžiausios, juodžiausios neapykantos, kokią tik žmogus gali įsivaizduoti.
Nežinojo, ar ilgai žiūrėjo į viską iš šono, kol jos jausmų sukrėsta siela panoro vėl grįžti savo vieton. Giliai širdyje suprato, kad kažką panašaus jau yra išgyvenusi tada, tą nelemtą mūšio naktį. Ji vėl sudužo, tik šįsyk kelissyk stipriau; šįkart šukelės buvo tokios mažytės, jog jų neįmanoma surinkti ir nors kaip suklijuoti į daugmaž vientisą kūną, ne, dabar jos mėtėsi aplinkui ir niekas nerodė, jog tai galėtų pasikeisti.
Dar ilgą laiką sėdėjo įsikniaubusi delnais į veidą. Pakėlė savo veidą tik Karasunai vėl prabilus.
- Nesakyk nė žodžio apie ją daugiau, - staigiai pašokusi suklykė tiesiai Karasunai į veidą dar labiau apsipildama ašaromis.
Nebenorėjo verkti ir skęsti bekraštėje skausmo jūroje. Nors šią akimirką iki galo nesuprato ko norinti iš gyvenimo, tačiau tikrai neatsisakytų galimybės savo liesai pirštais iškabinėti rausvaplaukės šleikščiai gražias akis it tikra varna savo snapu; neatsisakytų ir suvaryti jai durklo į kaklą, kaip kad šioji padarė Sirėjai; arba bent jau stipriai suėmus už tų rožinių plaukų trenkti jos dailų snukutį į mūrinę sieną ar akmenines grindis. Puikiai žinojo, kad nei kerėtoja, nei kovotoja iš jos nėra itin gera, tačiau leido emocijoms išplūsti iš jos nuvargusio kūno it lavai iš ką tik išsiveržusio vulkano ir užlieti Pompėjas.
Pati iki galo nesuvokdama, ką daro, stipriai suspaudė kumštį ir trenkė jai tiesiai į nosį. Nesitikėjo kažin ko, tačiau bent jau gal pavyks užčiaupti tą snukį, kuris nesustodamas bėrė šlykštybes apie Sirėją.
Geriau pagalvojus ir įsigilinus į jos žodžius, Dallifrėja suprastų, kad juose yra dalis tiesiog – ir ne mažytė kruopelytė visame vandenyne melo, ne: tos tiesos yra žymiai daugiau, gal net visi žodžiai buvo ištarti nesutepant jų melu. Tačiau tai nesvarbu. Ką ji sau mananti, nejaugi ji – šlykšti tuščiagalvė kekšė – galinti taip kalbėti apie Sirėją? Tarsi pati būtų tobulumo įsikūnijimas, tarsi ji pati nedegtų neapykanta viskam ir visiems. Ji buvo ne ką ne geresnė, ne, ji buvo blogesnė. Jai malonumą teikė vien kitų ašarų ir skausmo matymas, o jei dar galėjo prie to prisidėti, jei dar pati galėjo pripilti benzino į skausmo laužą, tuo geriau, tuo didesnį malonumą juto, tuo didesnę euforiją išgyveno.
Po šio netikėto jai pačiai emocijų proveržio bejėgė sukniubo ant šaltų plytelių, kuriomis buvo grįstas viešbučio kiemelis, nerasdama savy jėgų net pastovėti – begalinis skausmas ir ašaros pernelyg ją išvargino. Nebūtų galėjus rasti jėgų net pakelti galvos, jei ne rausvaplaukė balsas, kaip tik tą akimirką vėl prabilusios.
- Jei kas ir turi numirti, tai tik tu, daugiau niekas, - sausu, bejausmiu balsu pratarė, vargiai pakėlusi galvą ir apdovanodama to saldaus balso savininkę neapykantos pilnu žvilgsniu.
Nė pati nemanė galinti taip stipriai ko nors nekęsti. Neapykanta, kurią jautė Karasunai, buvo šimteriopai stipresnė už neviltį ir skausmą; galėjo lygintis nebent su meile, kurią Dallifrėja juto savo mylimajai. Jokios kitos per jos neilgą gyvenimą patirtos emocijos, jokie išgyventi jausmai nė iš tolo negalėjo prilygti tai neapykantai, kuri, rodės, tuoj perims jos sudužusią sielą ir galbūt – bet tik galbūt – padės šukelėms grįžti į vietas ir vėl sudaryti normalią, sveiką dvasią, galinčią gyventi visavertį gyvenimą jos kūne.
Samanų žalumo akys stebėjo, kaip kita pakyla ir pasirąžo. Tegul eina sau, tegul būna ji prakeikta, po velniais. Tegul ją prarija Stikso vanduo ir pasitinka bekraštės kančios Tartare, tik ten ji ir nusipelno būti po viso to, ką padarė šiame gyvenime. Net žiobarų pragaras nebus tinkama vieta jai, joks iš devynių pragaro ratų nebus pakankamai bloga vieta jos supūvusiai sielai, jei tokią turėjo, kuo Dallifrėja buvo linkusi abejoti.
Iš karto po to nuleido galvą, visą šlapią nuo prakaito ir ašarų. Įsižiūrėjo į savo atvaizdą pilname chloruoto vandens baseine. Atrodė apgailėtinai. Apgailėtina ir buvo. Kas iš to.
Nebeturėjo jėgų kautis su savo lemtimi. Taip, turbūt įtikės, kad kažkas tokio egzistuoja.
-
Kartojo tą ne kartą, kartos ir toliau - žmogiškumas yra keistas.
Jis yra neatleistinas. Neleistinas. Vertas sunaikinimo, vertas paniekos.
Žinoma, neatleistinas buvo ir jos elgesys; net ir pati mergina buvo savotiškai neatleistina būtybė tuo atžvilgiu - na, žmogus, būtybė, pabaisa, siaubūnė. Koks gi ten skirtumas.
Veik tikra buvo, kad tai savotiškai pateisina jos elgesį - atsimeskime, kad taip ir yra; gi ji - tik žmogus, tiktai reiškia savo emocijas, norus ir visa kita.
Koks skirtumas, jeigu tai žeidžia kitus?
Koks skirtumas, jeigu kitų numenkinimas, sulyginimas su purvais ir apdrabstymas tuo, ko girdėti nenorėjo šie ir buvo tai, kas kėlė laimę jai?
Aišku, kad svarbu tai nebuvo. Nė per kruopelytę.
Visada tokius nevilties pilnus klyksmus, riksmus, siaubingą melodramiškumą ir visą kitą ji laikė nereikiamais. Žinoma, tai buvo papildomo triumfo dalelė jai, aiškus ir akivaizdus parodymas, kaip mergina sugebėjo žmogų perlaužti perpus, leidžiant į išorę išsilieti visam šlykščiam, šlykščiam žmogiškumui. Liūdino nebent tai, kad tai buvo reakcijos visų - kas, atsiprašant, buvo nuobodžiau už žmogų, savus veiksmus bandantį toleruoti pagal Dievo žodžius ar veiklas. Antrą, trečią, penktą ar dešimtą kartą regimas tas pats reginys tiesiog nebuvo įdomus - tad net ir dabar, su visais Dallifrėjos suklupimais, ašaromis, tyliais Karasunos Mei plūdimais ir prakeikimais ir viskuo, ko tik prisipildžiusi buvo dabar galvelė jos buvo, klastuolė reagavo, žinoma, su šypsena. Romia, iš kiek aukščiau pakilusių kampučių galimai net ir minimaliai pašaipia - akys, žinoma, tiesiog pilnos pajuokos buvo, kartu su savotiška laime; ak, kokios neapykantos, koks keršto norėjimas! Tačiau visa kita, be to, buvo tiesiog perpildyta nuobodulio - tarsi jis turėtų kokią fizinę sudėtį ir it botoksas būtų prileistas į visą jos veidą, kitaip nė nepasakytumei. Nuobodulys, kurį kėlė bendraamžė, buvo neaprėpiamai didžiulis - galbūt todėl nė nesiklausė jos dialogų ar verkimų, vis tai nebuvo nei reikalinga, nei įdomu.
Žmonių kitų nešiojamas kasdienis nuobodumas ir banalumas paprasčiausiai buvo jai neįdomus, gi kam klausytis kažkieno kito nesąmoningų kalbų, kai gali daryti tai pats savo viduje?
Karasuna Mei, žinoma, pati ne kartą susimąsčius buvo, kodėl turi elgtis taip, kodėl tai įplieskia mažą, džiaugsmingą ugnį širdy jos, priverčiant gyvuoti toliau - ir pirmas atsakymas, be jokių abejonių, būdavo paprasta neapykanta.
Antras - nes kodėl gi ne.
Trečias - smagu.
Ketvirta - nes ji gali pasijausti gyva paprasčiausiai dėl viso to adrenalino, kitų iškeikimu atsirandančiu joje.
Penkta - ji turi žmogų, kuris jai rūpi. Žinoma, iš to dar labiau kiltų klausimas, kodėl gi taip elgiasi, tačiau jeigu ji yra gyva, jei ji jaučiasi gyva, ji gali džiaugtis būdama su juo.
Net jeigu ir jis jos imtų nekęsti - reiškiasi, tiesiog paragaus savo pačios beržinės košės.
Šešta - žodžiai.
Tikriausiai visko galas, kitų paaiškinimų nebūtų. Žodžiai.
Karasuna Mei mylėjo, ir tebemyli, žodžius. Jų galia įstrigti ir nepaleisti, gebėjimas vienu žodeliu arba nuvaryti į neviltį, arba pasijausti galingesne žmogysta už Mergelę Mariją. Tai, atvirai sakant, buvo savotiškas nuostabumas; gebėjimas juos apsukriai valdyti prilygo galiai, magiškesnei už burtus.
Tai, kaip jos tiesos - dažniausiai - pilni žodžiai įsminga į kitus, kaip nepalieka, it maža pabaisa apsikabina ir sugrįžta, kai mintys šių lengvai plaukia kasdienėje nuobodymėje, kai negalvoja apie nieką blogą, o staiga ima ir prisimena žodžius, vėl grąžinančius į depresijas. Arba naktiniai košmarai - žodžiai iš burnos jos atsklidę it aidas atsimuš į visas puses, neleidžiant miegot, kvėpuot, gyvent.
Žodžiai turi per daug galios pasaulyje kaip šis - ir oj, kaip smarkiai ji tą paprastą faktą mylėjo.
Regis, taip smarkiai, kad net užsigalvojo - nors kas jas teisti galėtų, kai jos pašnekovė buvo tokia nuobodi ar net nuspėjama; gi jeigu elgėsi taip pat du ar trys žmonės, taip pat elgtis pradėjęs ir sekantis eis ta pačia linkme veiksmų, kuria ėjo ir praėję. Iš burnos klastuolės visą laiką automatiškai plūdo žodžiai, it jų minčių srautas ir tas, kuriame nuolatos skendo mergina, būtų buvęs visiškai skirtingi - o gal taip ir buvo, gal viena jos dalis dar sklendė sename ir mirusiame kūne, o kita šiame. Kas ten ir žinoti galėjo.
Šypsena dar labiau išsiplėtė - ak, apgailėtina. Nesuprato žmonių, kurie taip siaubingai nemoka priimti tiesų ar net logiškai akimirką pamąstyti - ar taip sunku akimirkai žavingai buvo sustoti ir tą padaryti, apsvarstyti ir nuspręsti, o ne tik leisti hormoniškoms audroms pasiglemžti visas svirteles, laikiusias emocijų lygį stabilų? Tikriausiai - norėjosi sakyti, gal net nusijuokti, tačiau.
Tačiau gi ne kasdien gauni į nosį - ypač tokia žavinga mergina kaip ji. Ir juolab ne taip, kad per visą tuščią kūno ertmę tiesiog nuaidėtų sutraškėjusio kaulo garsas, kurį sekė skausmo banga. Stipriai sukando dantis, primerkė kiek akis - reikėjo tvardytis, gi nepuls dabar imti ir rodytis silpna, tai nebuvo jai; pelė katės nepergudraus, ne taip gyvenime būna.
Nors kad ir šventieji Jėzaus šūdai, norėjosi keiktis, šokinėti ant vienos kojos ir galbūt atvožti taip pat atgal - ar išsijuokti iš to, kad ji savo senajame kūne, net ir pusligone būdama, turėjo didesnę, daug daug daug didesnę skausmo toleraciją negu šis nuglebęs kūnpalaikis. Siaubas.
-Mhhh,- nutęsė it katinėlis koks, primerkdama akis (šį kartą bent jau ne iš skausmo) ir pagaliau susitvardžiusi su įsigytu sužeidimu, kuris perėjo į įkyrų pulsavimą, palaimintą lėtai žemyn tekančios kraujo srovelės - kad ir nebelabai dailų veidą paliko saldus juokas, šlykštumos pilnu žvilgsniu atremdamas jos akis, kuriose siautėjo neapykantos audros,- Neprieštarauju, turiu numirti. Tačiau aš bent žinau, kas per žmogus esu, ir tą priėmus esu. Priešingai negu tavo klaiki ir apgailėtina Sirėja, galinti kaltinti tik kitus, ar net tu pati. Ne veltui abi esat šlykščios, bijančios pripažinti save pelės. Kalti jums tik visi, mhh? Pašvinkusios žmogystos, kurios pasauliui nė nereikalingos - jei ji jau mirus, geriau pasiskubintumei ir sektumei savo mylimosios žingsniais, kad toliau galėtum kęsti jos vaikiškus išsidirbinėjimus ir atstūmimus. Gi ji tai nekalta, ji nebėga nuo savęs, tiesa?
Ne veltui Karasunai prastai sekėsi su taisyklių paisymais - jeigu kas liepia ar reikalauja užsičiaupti, gi to tikrai imsi ir nedaryti, tiesa? Tai būtų siaubingai nereikalinga; kitų paliepimų laikytis nesmagu. Nebent, žinoma, tai būtų kitokio tipo paliepimai - kaži, ar tokio tipo vaidmenų žaidimas būtų smagus? Tyliai kartą sukrizeno iš minties tokios, iš viršaus pasižiūrėdama į Dallifrėją - ar bent norėjo, tačiau tematė jos susidraikiusių plaukų kupetą. Ką gi.
Ranka prisidengė nosį - reiks kur nors eiti ir šią susitvarkyti, įdomu, ar išvis egzistuoja burtai specifiškai sulaužytai nosiai? Niekad nesidomėjo, tačiau paprasto kaulų gražinimo į įprastą vietą burto gal ir pakaks. Taisyklių gi vis vien ji nesilaiko, koks skirtumas ir dėl magijos už Hogvartso ribų.
Skubriu žingsneliu patraukė pro merginą - reikalų čia nebeturėjo. Tačiau.
Ir vėl tačiau. Regis, jis visiškai stabdė jos įvykių srautą ar net pridėdavo papildomų veiksmų.
Nesinorėjo pripažinti, tačiau gi buvo mažvaikė ir pati - gi daugumą jos elgesio bruožų buvo galima priskirti prie dėmesio reikalaujančių vaikų. Galbūt todėl, tos minties ir varoma - gi pažink save, priimk save! Melų ji gi nesako - padą kojos įrėmė į merginos nugarą, stipriu spyriu įstumdama ją į baseiną; į tą patį, kuriame klajojo bendrakursės žvilgsnis.
-Bent nesidaryk gėdos prieš kitus su savo nereikalingais verksmais ir dramomis. Negadink kitų atostogų ir nuotaikų gerų, nedėkinga ir savanaude vaikiščia.
Na, o jeigu ji ir nuspręstų verčiau bandyt nusiskandinti ir mirti čia pat - sakykim, tai nebebus jos problema, vis kelių akimirkų tarpe vienintelis ženklas, liudijęs apie Karasunos Mei buvimą čia tebuvo keli kraujo lašai, nudribę ant plytelių.
-
Besileidžiančios ugninės saulės spinduliai skverbėsi pro jaukaus viešbučio kambario, pažymėto trisdešimt trečiuoju numeriu, langą ir lengvai nutupė ant strzdanosės skruosto. Žinoma, Ana nekreipė į tai dėmesio, mat skubėjo į kažkokį susitikimą. Nenorėjo mergiotė ten nei eiti, nei ką, o ypač tai suvokė vos išlipdama iš dušo ir neapdairiai slystelėjusi ant šlapiomis plytelėmis padengto vonios grindinio.
- Kad jį kur, tą muilą, - burbėjo rusvaplaukė ir apsigobusi baltutėliu rankšluosčiu pasileido tekina į gretimą kambarį.
Vaizdelis nebuvo vienas iš geresniųjų: visokios maikutės ir baltiniai mėtėsi ant dvigulės lovos prie lango, kelnės ir įvairiausio kirpimo suknės nerūpestingai gulėjo ant aksominio foteliuko šalimais. Tikrų tikriausia rūbų labdara, jau nebekalbant apie išmėtytus apatinukus ant kiekvienų kambary esančių durų. Gerai, kad bent kelios poros batų tvarkingai buvo sustatytos koridoriuje link išėjimo.
Na, bet sugrįžkime prie jaunosios klastuolės, kuri vis dar lakstė susiviniojusi į rankšluostį ir niekur nerado savo kaklaraiščio.
Kad ir kaip keistai skambėtų, safyrinių akių savininkė dievino kaklaraiščius, o ir beveik visose renginiuose ji stengėsi pasirodyti būtent su šiuo aksesuaru.
Liz pažvelgė į laikroduką, tiksintį virš tamsios medinės lovos.
- Vėluoju! - šuktelėjo mergina ir pilvu kristelėjo ant minkšto patalo.
Netrukus rusvaplaukės ausis pasiekė stuksenimas.
- Užeikit, jei nebijote pamatyti nuogos merginos su rankšluosčiu, pavėlavusios į svarbų sumautą susitikimą... - gailiai atsiduso ir žvilgtelėjo į besiveriančias duris.
-
Frankas išėjo iš papuošalų krautuvėlės ir kišenėje paslėpė mažą raudoną dėžutę. Jis apžvelgė miestelį, kuriame buvo pirmą kartą. Aukštutinyje Fleglyje jis jautėsi, kaip pelė milžinų pasaulyje. Nieko nežinojo, nieko nepažinojo, net nežinojo, kur kas yra. Jis apžvelgė gatvelę bei patraukė ja, ieškodamas Aukštutinio Fleglio viešbučio. Franko plaukai, kaip visada buvo puikiai sušukuoti. Jis dėvėjo tamsiai mėlynus marškinius, kurie buvo papuošti baltais taškeliais, ir smėlio spalvos šortus. Gatvės buvo pilnos žmonių. Jie dėvėjo įvairiausius drabužius. Viena moteris buvo apsivilkusi juodą suknelę ir galvą pasipuošusi skrybėlaite, pagyvenęs vyras vilkėjo rudeninį megztinį ir dėvėjo džinsus. Tikriausiai karšta jam. Netrukus kažkas suvirpėjo Franko viduje ir jis sustingo. Pažvelgė į kairę pusę. Išvydo tai, ko ieškojo. Stigleris stovėjo prie to viešbučio, kuriame per atostogas gyveno Anabetė. Jaunuolis pasitaisė savo plaukus, marškinius ir padėjo ranką ant šortų kišenės, patikrindamas ar dėžutė viduje. Giliai įkvėpęs jis žengė kelis žingsnius vidun.
Dvidešimt devintas, trisdešimtas, trisdešimt pirmas, trisdešimt antras, trisdešimt trečias. Na, štai. Už šitų durų yra mano klastuolė. Frankas jau siekė durų rankenos, bet sustojo. O kas jei ji ne namie? Nepažiūrėjęs, nesužinosi, Stigleri. Nagi, baily, pasibelsk. Dar kartą giliai įkvėpęs ir nurijęs seiles, pasibeldė. Nieko nelaukęs atidarė duris. Tik įėjęs į kambarį, išgirdo, ką Aną jam sakė. Pamatęs merginą tik su rankšluosčiu, raustelėjo ir nuleido savo žvilgsnį kitur, aptikdamas ant durų rankenos kabančias apatines kelnaites. Švilpis dar labiau raustelėjo. Netrukus jis užsidengė akis ranka ir šiek tiek susijaudinęs tarė:
-Oi, atleisk, neišgirdau. Beja, labas, - pasakė ir vos vos šyptelėjo.
-
Nieko nepastebėjusi prie durų, Ana nusuko žvilgsnį į temstantį dangų, apšvietusį josios kambario langus, tačiau išgirdusi pažįstamą murmėjimą, Betė staigiai grįžtelėjo į balso savininką.
Susišukavęs ir užsidengęs akis priešais stovėjo ne kas kitas, o švilpiukas. Tas pats juodų it smala plaukų ir Franko vardo savininkas.
Anabetė greitai atlipo nuo lovos ir šiek tiek pasitaisiusi rankšluostį šyptelėjo jaunuoliui.
- Sveikas, - pasisveikino ir žingtelėjo arčiau vaikinuko, - O ko taip nedrąsiai? Juk ne Gorgonė esu, nepaversiu akmeniu, - Liz pasitaisė mažą, rusvų plaukų sruogą ir liaunais delniukais atplešė Stiglerio rankas jam nuo veido. Anabetė vėl išsišiepė pastebėjusi, jog šeštakursio skruostai nusidažė raudoniu.
- Atleisk už netvarką, nesitikėjau svečių, - mestelėjo žvilgsnį į besimėtančius rūbus.
- Cliopso, - švelniai tarstelėjo mėlynakė ir netrukus visi jos rūbai buvo sulankstyti ir sudėti ant žalsvo foteliuko.
Ana vėl nukreipė žvilgsnį į Franką ir užsimiršusi ką norėjo pasakyti, apkabino jaunuolį.
Staiga rankšluostis ėmė smukti žemyn ir norėdama jį sugauti, merginai teko išsirangyti iš malonaus vaikinuko glėbio.
- Užeik, užeik, sėskis.. - Helė rankomis prilaikydama rankšluostį, linktelėjo lovos pusėn.
- Arbatos nepasiūlysiu, bet galim paveikti ką nors kito, mm? - Anutė pakilnojo tamsius antakius ir susijuokė.
Nesulaukusi iš jaunojo Stiglerio jokio atsakymo, Betė prisėdo vaikinukui ant kelių.
- Tai kam aš turėčiau dėkoti už šį malonų apsilankymą? - klaustelėjo strazdanosė ir apsirangė rankomis aplink kaklą.
- Greitai išvyksiu.. Galbūt tai paskutinis mūsų susitikimas, - nutęsė sakinuką Mirėja ir pakėlusi akis į bernioką, pakštelėjo jam į lūpas.
-
Į Franko šnerves plūstelėjo Anos kvapas. Nuo klastuolės sklido cinamono ir marcipanų aromatas. Stigleris pradėjo justi, kad jis atsigręžė ir pakilusi pradėjo artėti link jo. Netikėtai pajuto drėgnas, nuo vandens, rankas ant savųjų ir su Anos pagalba jas nusitraukė nuo tamsių, beveik juodų, akių. Jis galėjo matyti tik vieną. Tas nuostabias mėlynas akis, kurios švilpį varė iš proto. Jos net mirusį galėtų prikelti, kad jis tik pažiūrėtų į jas. Mergina atsiprašė už netvarką ir ištarė burtažodį, kurio pagalba drabužių karalystė buvo sutvarkyta. Ji vėl atsigręžė į švilpį, priversdama jį vėl netekti žado, ir stipriai jį apkabino. Ta šiluma pradėjo virpinti jaunuolio širdį, tirpdyti jį iš malonumo. Vaikinas taip pat ją apglėbė ir pajuto, kad Anos rankšluostis pradėjo slysti nuo jos nuogo kūno. Mergina greitai atsitraukė ir pasitaisė savo vienintelį uždangalą.
-Kai jau tokia mergina pakviečia, kaip neužeisi, - davė komplimentą jaunuolis.
Frankas patogiai įsitaisė fotelyje. Apžvelgė klastuolės apartamentus ir liko sužavėtas.
-Ką nors kito, mhm? Ką turi omenyje, gražuole?
Netikėtai Ana atsisėdo Frankui ant kelių. Tai vėl privertė šiek tiek jaunuolį raustelėti, bet raudonis greitai išgaravo iš skruostų. Jis apglėbė merginą per klubus ir nusišypsojo jai.
-Na, turėtai sau dėkoti. Matai aš atėjau, - pasikuitė savo šortų kišenėje. - Ne tuščiomis.
Tai pasakius, jis išsitraukė raudoną dėžutė iš kišenės ir įteikė ją klastuolei. Jis pakštelėjo jai į skruostą.
-Čia tau už tai, kad esi, - pasakęs nusišypsojo tik ta šypsena, kuri atsirasdavo šalia Anabetės.
Netrukus visa ši romantiška akimirka buvo sužlugdyta, sudaužyta į daugybę šukių ir dėl to kalta buvo mergina, pasakiusi tuos žodžius. Frankas išpūtė akis, pradėjo virpėti kažkas krūtinėje...
-Ka-aip su-pras-ti? Tu mane palieki? Kodėl tu-ri iš-vyk-ti? - Frankas dar stipriau ją apglėbė ir pridėjo savo galvą prie jos. - Ne-palik manęs, pra-šau.
-
Anabetė šypsojosi nuo malonių vaikinuko komplimentų. O kam gi nebūtų malonu girdėti kaip tavo savimeilė yra liaupsinama.
Frankas tikrai buvo mielas vaikinas, toks, kurį norisi paglostyti ir paduoti saldainį vos šiam įveikus kokią nors užduotėlę. O užduotis spręsti, Stigleriui sekėsi tikrai neblogai. Viena iš sunkesniųjų buvo klastuolė - mergiotė, savo charakteriu nuvaranti į kapus kiekvieną silpnesnių nervų savininką. Ir pačiam juodaplaukiui iš pradžių lengva nebuvo, bet ko tik nepaveiks tas švilpiškas mielumas ir nuoširdumas.
Anabetė žibėjo. Ji tikrai džiaugėsi draugo apsilankymu, kuris praskaidrino nuotaiką.
- Moki žaisti kortom? - Betsė šyptelėjo vaikinukui ir šiek tiek pakreipė galvą, bandydama paslėpti padaužas ugneles žaižaruojančias jos melsvose akutėse.
Netrukus brunetės kūną užliejo šiluma. Franko šiltoms rankoms apglėbus Helę, mergina bandė sunkte išsunkti iš jo tą malonią šilumą. Nepamirškime fakto, jog viešbučio kambary buvo vėsu, o ir pačią Anabetę gaubė tik drėgnas rankšluostis.
- Deja, o aš tau dovanėlės neturiu, - apmaudžiai numykė strazdanosė vos Frankitui įteikus raudonąją dėžutę. Mergaičiukė jau ketino ją atidaryti, kai liūdnokas šokoladinių akių savininko balsas sugirgždėjo.
Padėjusi dėžutę šalimais ant naktinio staliuko, Anutė susiglaudė kaktom su chimeriuku.
- Juk grįšiu... Be to su manimi bus profesorius Tomas, nieko man nenutiks... - trumpaplaukė nutarė nutylėti, jog dalyvaus mūšy. Jeigu jis taip liūdi vien dėl išvažiavimo, tai kas bus kai sužinos, jog dalyvausiu kovoje.. - Pamintijo klastuolė.
- Nereikia jaudintis dėl rytojaus, džiaukimės šiandiena... - pakštelėjo berniukui į skruostą.
Dar stipriau įkandus šaltukui, Helė nejučiomis ėmė kalenti dantimis.
- Ne prieš, jei apsirengsiu? - pasiteiravo Stiglerio. Nebuvo galima nepastebėti kaip šis raudonavo it šviesoforas, kas tikrai atrodė labai miela.
Mergina, kad ir kaip nenorėdama, atšlijo nuo švilpio ir pasilenkusi prie foteliuko ėmė susirinkinėti apatinukus.
Gal tai jį pralinksmins.. - Slapta išsišiepė trumpakasė.
Nusigręžusi nuo tamsiaakio, Betsė dailiai ir specialiai lėtai nuleido rankšluostį iki klubų.
Užsidėjusi liemenėlę, Anabetė žingtelėjo atbulomis kelis žingsnius atgal ir dabar jau galėjo jausti vaikinuko kvėpavimą į savo apnuogintą nugarą.
- Gali užsegti? - viena ranka prilaikydama rankšluostį, kita - drabužėlio priekį, paprašė žydraakė, tyliai prikasdama lūpą ir bandydama nuslopinti kylančią šypsenėlę.
Taip, Liz sugalvojo naują žaidimą, kurio pavadinimas turėtų skambėti štai taip: ,,kas ilgiau ištvers?"
-
-Taip, moku žaisti kortomis. Iš tikrųjų seniai lošiau, reiktų net prisiminti. O turi čia kortas?
Mergina kažkaip keistai pradėjo elgtis, tiksliau jos kūnas. Jis, atrodė, norėjo dar būti arčiau Franko, išsiurbti iš jo visą šilumą, nes pačiai klastuolei nebuvo karšta sėdėti tik su chalatu. Ji padėjo Franko dovaną ant spintelės ir atsigręžė į jaunuolį.
-Tu ir esi man dovana, supranti tai?
Ana pridėjo savo kaktą prie švilpio.
-Tai ir reikėjo sakyti, kad grįši. Iš tavo žodžių supratau, kad išvyksti amžiams ir niekada nesusitiksim. Išgąsdinai mane, klastuole. Bet vis vien bus nesmagu be tavęs. Prižadėk, kad pasiilgsi manęs ir nesusirasi kokio nupiepėlio, kuris nemokės tavęs vertinti.
-Taip, džiaukimės šiandiena.
Frankas padėjo padėjo savo ranką ant Anos. Jautė kraujagyslėmis tekant šiltą kraują, kuris turėjo ją sušildyti, suteikti jaukumo, bet to nedarė. Klastuolė net pradėjo kalenti dantimis. Jis pradėjo glostyti ją, suteikdamas nors šiek tiek šilumos.
-Žinoma ne prieš, dar klausi.
Ji atsistojo ir žengė kelis žingsnius nuo jo. Pasilenkusi, pradėjo rinkti savo apatines kelnaites ir švilpis vėl pradėjo raudonuoti. Porą kartų giliai įkvėpęs, sugebėjo paslėpti raudonį iš skruostų. Netikėtai Anabetė išsitiesė ir lėtai bei gundančiai nusmaukė rankšluostį žemyn, kad jis uždengtų tik žemiau juostos. Ką tu darai? Bandai mane suvilioti? Nejau, čia tu, Ana? Ji užsidėjo liemenėlę ir pradėjo eiti arčiau Franko vis labiau jį gundydama.
-Ži-žinoma.
Jaunuolis ištiesė šiek tiek virpančias rankas link liemenėlės ir vėl pabandė paslėpti milžinišką raudonį nuo skruostų. Tai tikrai Anabetė. Tikriausiai sugalvojo, išbandyti mane, pažiūrėti ar ilgai galiu sulaikyti žvėriuką savyje (Frankas omenyje turėjo ne chimerą, jei suprantate apie ką aš). Jis greitai užsegė ją ir patogiau išsitiesė ant fotelio. Pažaisiu ir aš.
-Na, ir karšta čia, - jis tai pasakė ir atsistojo. -Nieko prieš, jei aš... - rankos lėtai pradėjo slysti link marškinių sagų, lėtai jas atseginėjant.
-
Anabetė stiro iš šalčio, bet jos sumanymas buvo to vertas.
Vaikinukui šiek tiek uždelsus padaryti ko prašomas, Ana šyptelėjo ir žvilgtelėjusi akies kampučiu atgal, pastebėjo raudonuojančius Franko žandikaulio kontūrus.
- Ačiū, - numyktelėjo strazdanosė ir pasilenkusi ėmė mautis apatines kelnaites. Rankšluostis, klastuolės laimei, laikėsi tvirtai ir rusvaplaukei pasisekė neapsižioplinusiai apsimauti drabužėlį.
Išgirdusi jaunuolio atodūsį dėl ,,pakilusios" kambario temperatūros, klastuolė atsigręžė į vaikinuką ir nusiėmusi drėgnąjį rankšluostį, numetė jį ant lovos šalimais Stiglerio.
- Galim pažaisti kortomis, kas pralaimės - išpildys vieną kito norą, - gudriai nusišypsojusi, Liz vėl įsitaisė ant juodaplaukio kelių ir ėmė padėjinėti šiam atsiseginėti baltinius. Po to gražiai juos nuvilkusi nuo šeštakursio, Betė apsirengė jais pati. Žinoma, švilpis buvo stambesnis ir tvirtesnis, tad mergaičiokė, galima sakyti, skendo drabužyje.
Nusiropšnojusi nuo pusnuogio šokoladinių akių savininko, Helė grakščiai atsiklaupė ant kelių, pasilenkusi taip, kad ilgieji marškiniai apnuogintų sėdimąją kūno dalį, Mirėja ėmė ištraukinėti kortų kaladę iš po spintelės.
Tyčia nustūmusi kortas kuo toliau, Betė ištraukė ranką ir atsikėlusi suklapsėjo blakstienomis Frankui.
- Nepasiekiu, padėsi? - it katinas sumurkė ir nužvelgė įsitempųsį vaikinuko kūną.
-
Mergina pradėjo mautis apatines kelnaites, priversdama švilpį dar labiau raustelėti. Jis degte degė, bet negalėjo numalšinti raudonio, kaip prieš tai, nes tai nebuvo tik paprastas raudonis. Tai buvo romantikos, jaudulio ir susijaudinimo padarinys. Ji atsigręžė į jį ir priėjusi padėjo jam nusirengti tamsiai mėlynus marškinius, kurie buvo papuošti baltais taškeliais. Anabetė pati juos apsivilko. Nors marškiniai buvo jai žymiai per dideli, bet jie jai tiko.
-Ūūūū. Na, gerai. Tai kur kortos?
Klastuolė nulipo nuo jaunuolio kelių ir atsiklaupė ant grindų. Ji pasilenkė ir ranka pradėjo kažko ieškoti po spintele. Marškiniai pasikėlė aukštyn, atverdami labai intriguojantį vaizdelį. Frankas kuo geriausiai matė Anos apatinę kūno dalį ir jis jau net pradėjo kaisti. Jį net troškulys apėmė. Uždėjo savo šiltą ranką ant krūtinės ir pradėjo giliau kvėpuoti, bet akių nenusuko kitur. Juk vis dėl to, jis paprastas vaikinas. Beieškojant kortų, pasirodė ne tik sėdimojo kūno dalis, bet ir nuostabi moteriška figūra. Seniau Frankas nebuvo jos pastebėjęs, nes jam rūpėjo tik tos melsvos akutės, bet dabar... Oho. Akių nėjo nutraukti nuo kitos kūno vietos. Jis net nepajuto, kaip jo kūnas įtempė kiekvieną raumenį. Ana ištraukė ranką iš po spintelės ir pasakė, kad nepasiekia kortų. Frankas iškart pakilo ir atsitūpė ant žemės, ranką pakišdamas po spintele, atverdamas Anai savo kūno vaizdą. Iškart pasiekęs kortas, jas ištraukė ir nusišypsojęs tarė:
-Štai kortos. Labai jau keista vieta dėti kortas, nemanai?
-
Mergaičiukė net nepastebėjo, kai po spintele besivartaliojanti kortų kaladė jau ilsėjosi švilpio rankose.
- Dėkavoju, - linktelėjo strazdanosė paimdama kortas ir atsistodama nuo smaragdiniu kilimu papuoštu viešbučio kambario gridinio.
- Nope, labai patogi vieta. Nesimėto ant staliuko, o ir visada puiki proga prasimankštinimui, - stengdamasi rimtai kalbėti, rugiagėlių mėlynumo akių savininkė laikėsi nesusijuokusi. Teko net nežymiai į lūpą įsikąsti tvardant tą bekylančią klastuolišką šypsenėlę.
Penktakursė kristelėjo nugara ant lovos ir kažką mintydama nusmeigė žvilgsnį į lubas.
- Kortom aš prastai žaidžiu, - lyg tai sau, lyg tai vaikinukui tarė Liz.
- O norais nerizikuosiu, nežinia kas slepiasi tavo makaulėje. Bijau, kad raudonis ne dėl kokio eilėraštuko deklamavimo prieš klasę, - pasišaipė Anabetė ir mirktelėjo juodaplaukiui.
Kelis kart giliai atsidususi, Betsė persivertė ant šono atlaisvindama daugiau vietos, jeigu šeštakursis norėtų atsigulti šalia jos.
Staiga į strazdanosės nesąmonių ir išdaigų pilną smegeninę šovė mintis, taip stipriai, kad net pati Anytė labiau pasistengusi galėjo užuosti parako kvapelį.
Keturiomis išsiropojusi iš lovos, Helė pagriebė nuo foteliuko džinsinius šortus ir užsidėjusi juos išlėkė iš kambario.
Tik pribėgusi prie lifto, Anabetė susivokė, jog Frankas jos neseka ir greitai grįžusi į kambarį sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Na, bėgam, bėgam! - šiek tiek pridususi timptelėjo jaunuoliui už rankos.
- Hmm, palauk.. - prisiminusi, jog Stigleris pusnuogis, trumpaplaukė greitai nusisagstė marškinius ir mestelėjo juos jaunuoliui.
- Nereikia čia raudonuoti it švieaaforui per kamštį, juk tai tas pats kas bikinis, - šyptelėjo žydraakė, supratusi, jog liko su viršutine ,,maudymosi kostiumėlio" dalimi. Bet dėl jaukumo, užsidėjo plačią, kelius siekiančią maikę kažkada nugvelbtą iš tėvuko spintos.
- Paskubėk, jau dešimta vakaro, pats metas erzinti kaimynus, - dar pridūrė tamsiaakiui ir skriste išskrido iš kambario.
-
-Tai kodėl tada siūlei žaisti? - sutriko šiek tiek švilpis. -Be to, nesu aš toks jau išdykęs. Na galvoje visko gali būti, bet ne viskam leidžiu išeiti į išorę.
Klastuolė šiek tik susiprastino lovoje, atlaisvindama kampelį Frankui. Jis nieko nelaukė ir įsitaisė ten. Kuo geriausiai girdėjo merginos šnopavimą, net girdėjo, kaip ji nurydavo burnoje susikaupusias seiles. Jis taip galėtų gulėti ištisas valandas, galvodamas tik apie save ir merginą, pamiršdamas visus nesklandumus, blogus prisiminimus, dirbtinį imunitetą... Netikėtai Ana keturiomis išsikapstė iš judviejų guolio ir, apsiavusi džinsinius šortus, išlėkė iš viešbučio numerio. Frankas nesuprato, kas čia ką tik įvyko ir tik nusekė ją savo juodomis akimis. Jau ruošėsi stotis ir eiti ieškoti klastuolės, kai netrukus jį pati sugrįžo į kambarį.
-Kur bėgam? Ką sumanei? - bet į šiuos klausimus atsakymo nesulaukė.
Stigleris pašoko nuo lovos ir pradėjo eiti link išėjimo, kartu su klastuole. Ji sustojo ir, nusirengusi Franko marškinius, sviedė juos jam.
-Ne, ne. Pasilik. Jie tiko tau. Pala, tu ką tik mane šviesaforu pavadinai? Tu nepamiršai, kad suerzinus gali pabudinti chimerą, taip? - tai pasakęs, suvokė, kad tai Anutės nepagąsdins.
Jis nusišypsojo ir nusekė ją, prieš tai apsivilkęs marškinius, bet jų neužsisegęs.
-Mes ką darysime? Erzinsime kaimynus? Maniau tu ten kitokias užuomenas mėtei. Na žinai, gal romantiškai pasibūti ir t.t.
-
Klastuolė susijuokė, vaikinukui paminėjus chimerą.
- O taip, tikrai išsigandau. Baisesnio dalyko tikrai nesu mačius už tavo žvėriuką. Ar man jau dabar pradėti drebėti ir melstis pasigailėjimo? - sarkastiškai pavartė akis Betė ir šyptelėjo šiek tiek atsiliekančiam vaikinukui.
Nustriksėjusi laiptais į septintą aukštą, Ana ėmė akimis skenuoti kambarių numerius.
Šešiasdešimt antras, šešiasdešimt trečias... Penktas.. Aštuntas.. - Tylomis burbėjo mergaičiukė. Pagaliau akimis užčiuopė septyniasdešimt pirmąjį kambarį, kuriame šiuo metu turėjo ilsėtis piktoji senutė Frausher. Anabetei ne kartą teko išgirsti ją rėkiant ir keiksnojantis ant kaimynų.
Pasisukusi į pacanuką, Liz nusišypsojo jį padrąsindama.
- Tikiuosi nepyksi, jei bėgiosim laiptais... Nuo lifto mane pykina, o ir jis per lėtas, - greitai sudiktavo strazdanosė.
- Planas paprastas: aš šnekėsiu su bobulyte, o tu kažkur pasislėpsi. Hmm, būsi Juozas. Kai senutė trečią kartą užtrenks duris, tu išlysi ir pasakysi: ,,Sveiki, aš Juozas, manęs niekas neieškojo?". O dabar eik už to kampo ir tupėk, - maždaug paaiškino vaikinuko rolę Stigleriui ir stumtelėjo jį už sienos.
- Tai smagiau už tą tavo ,,romantiką", jei pasistengsi - galbūt gausi bučkį, - dar pridūrė ir pasibeldė į šviesias, metalines duris.
- Laba diena, - mandagiai pasisveikino penktakursė, vos tiotė atvėrė duris.
- Laba, Laba. Ko nors norėjai? - taip pat mandagiai pasiteiravo žilaplaukė.
- O Juozas yra?
- Ne, sumaišėte kambarių numerius, - pasakė senoji ir uždarė duris.
Pirmas kartas.
Palūkėjusi minutėlę, Betė vėl pasibeldė.
- Dar ko nors? - jau truputį nekantriau paklausė moteriškė.
- O Juozo tikrai nėra?
- Tikrai.
- Tikrai, tikrai? Po lova tikrinot? - tampiojo nervus Anutė.
- Nu gi negyvena čia toks, - jau pikčiau atsakė senolė ir vėl užtrenkė duris.
Antras kartas.
Rusvaplaukė palūkėjusi penkias minutes, vėl pabeldė į septiniasdešimt pirmąjį kambarį ir išvydusi senąją ėmė berte berti žodžius:
- Kai grįš Juozas, pasakykit jam, -
pradėjo klastuolė, tačiau netrukus Helės tiradą pertraukė šaukimas.
- Jokio Juozo nėra!
- Ar tikrai?
- Taip!
- Ar tikrai, tikrai?
- Nu taip, aš gi ne akla!
- Ar jūs įsitikinusi?
- Nu taip!
- Ar tikrai, tikrai, tikrai? - erzinančiu, it animacinio filmuko ,,Kempiniukas Plačiakelnis" herojaus - Kempiniuko - balsu, klausinėjo mėlynakė.
- Nu nėra to Juozo!
- Gerai, tai kai ateis perduokit jam... - Betei nespėjus baigti sakinio, viešbučio durys su trenksmu užsivėrė ir mergaičiukė išsišiepusi pribėgo link Franko.
- Nagi, eik. Atlik savo rolę, - sušnibždėjo berniokui ir išstūmusi jį iš vietos, pati užėmė ,,slaptavietę".
-
Frankas pasislėpė už kampo ir laukė. Juozas? Kodėl Juozas? Eh, koks skirtumas, Franaki. Tiesiog stovėk ir lauk. Jis jautė, kaip į nugarą skverbėsi vėsuma nuo šaltos viešbučio koridoriaus sienos. Ji gaivino, bet ir šiek tiek vertė virpėti. Netikėtai Frankas išgirdo, kad kažkas artėjo prie durų ir jas lėtai atvėrė. Tada Ana pradėjo veikti. Ji pradėjo klausinėti apie Juozą, bet moterėlė atsakė, kad sumaišė kambario numerius bei uždarė duris. Po to Ana dar du kartus kalbėjosi su ponia, vis labiau ją suerzindama. Trečią kartą uždarius duris, klastuolė atšilo ir priėjo prie jaunuolio.
-Na gerai, bet net nežinau, ką sakyti.
Švilpis pasitaisė plaukus ir, išlindęs iš slėptuvės, priėjo prie durų. Giliai įkvėpė ir pabeldė į duris. Praėjo minutė, dvi, o ponios nė ženklo. Tada švilpis dar kartą pasibeldė ir iškart išgirdo greitai artėjančiu žingsnius. Durys nežmogiškai greitai atsilapojo ir ponia pradėjo bartis:
-Nėra čia jokio Juozo, merg... - bet moterėlė nutilo, nes priešais save išvydo jaunuolį.
Ji lėtai nužvelgė jo veidą ir dar lėčiau jo pusnuogį kūną. Frankas susigėdo ir iškart užsidengė savo krūtinę marškinių šonais.
-Sveiki, atleiskite, aš Juozas. Mane pasamdė jūsų draugė Janina... - tarė švilpis, nors neturėjo žalio supratimo ar ji turi draugių, vardu Janina. -Kad paišdykaučiau su jūsų... - Frankas giliai įkvėpė ir užuodė kai ką. - Su jūsų kate, - pasakęs nusišypsojo.
Ponia įtariamai nužvelgė jaunuolį ir nusičiaudėjo.
-Nežinau kas tu per vienas ir kas ta mergiotė, kuri tavęs ieškojo, bet tikrai žinau, kad neturiu draugės Janinos.
-Inana manęs ieškojo? O Dieve, mano sužadėtinė manęs ieškojo.
Moteris visai sutriko.
-Sužadėtinė jai kokie keturiolika ar penkiolika metų.
-Amžius tik skaičiai, bet pagal metus ji tikrai gera lovoje.
Moteriškė net už širdies susigriebė. Ji kuo giliau pradėjo kvėpuoti. Frankas net pamanė, kad ją ištiks širdies priepuolis.
-Nereikia čia taip dramatizuoti, juk mes tai padarėme, o ne jūs. Be to aš čia su prašymu. Gal turite ir galite paskolinti nešvankių žurnalų? Mačiau jus tokiame tinklalapyje ir jūs išties atrodėte stulbinamai, tai gal turite žurnalų su savo nuotraukomis. Juk jūs gi pornografijos plaštakė.
Moteris visai neteko kantrybės ir jau ruošėsi trenkti švilpiui už tokius žodžius, bet jis sugriebė durų rankeną ir uždarė duris, tada garsiai tarė:
-O dabar bėgam.
Pasileido bėgti, kartu nusitempdamas merginą. Greitai laiptais nusileido iki klastuolės apartamentų aukščio ir įlėkė į kambarį. Priešais uždarė duris ir jas užrakino duris.
-Tikiuosi ji tavęs nepažįsta ir nežino, kur tu gyveni.
Frankas žengė kelis žingsnius link merginos, bet užsikabino už kažko ir krito, kartu nusitemdamas ir Aną ant lovos. Jis ant jos užkrito ir jų žvilgsniai susidūrė. Stigleris nurijo seiles ir lėtai nuslydo iki jos riešų. Juos stipriai, bet neskausmingai, prispaudė prie lovos ir nusišypsojo merginai. Lėtai priartėjo prie jos su savo lūpomis:
-Dabar pasiimu savo atlygį už tai, ką padarėme tai moterėlei.
Staigiai prikišo savo lūpas prie Betės ir pradėjo ją bučiuoti.
-
Jaunuoliui pradėjus kalbėti, Ana trinktelėjo sau per kaktą.
Jis arba kurčias, arba kvailas... - Mintijo tamsiaplaukė ir toliau klausėsi tikrai labai, žiauriai, siaubingai netikėto Frankito improvizavimo.
Sužadėtinė... Katė.. Lova? - išplėtusi melsvas akis, Betė gaudė kiekvieną švilpio žodį.
- Tikiuosi, aš gyvenime nepamatysiu tos senutės.. - užsidengė strazdanotą snukutį delnais ir stipriai užsimerkė, bandydama nuslėpti ir kylančią juoko bangą, ir rausvėjančius skruostus.
Netrukus pribėgęs juodaplaukis stvėrė klastuolei už rankos ir tempte nusitempė žemyn laiptais.
Netoli savojo kambario, Anabetė ir pati paspartino žingsnį, o kai galiausiai atsidūrė už sunkių, tamsių durų, Liz ėmė panikiškai juoktis.
- Planas, buvo planas... Tu tai vargšelei vos infarkto neįvarei! - entuziastingai aiškino mergina šeštakursiui.
Tačiau vietoj to, kad šis pasiklausytų Anos burbėjimo, jaunuolis parvertė ,,balandėlius" ant lovos.
Klastuolė apatiškai pažvelgė į Stiglerį. Mergaičiukės liaunos plaštakos buvo stipriai prispaustos prie lovos ir Helė ėmė justi nedidelį skausmą.
Šokoladinių akių savininkui pradėjus seilėtis, strazdanosė it užprogramuota ėmė sukioti galvą į šonus, bandydama pristabdyti šitą sceną.
Berniokui neatkreipus dėmesio, Betsė spyrė šiam į tarpkojį ir pasinaudojusi proga užšoko ant nugaros bei sukryžiavo ant juodaplaukio kaklo rankas, taip po truputį imdama jį dusinti.
Tik po kelių minučių suvokusi savo veiksmus, Liz greitai nušoko ant žemės.
- Aš.. Aa.. Atsiprašau.. Ne - nenorėjau, mane taip mokė..- sumurmėjo mergina ir pakraupusi nužvelgė Franką.
-
Mergina pradėjo muistytis ir Frankas jau buvo beatsitrauksiąs, kai Anabetė spyrė jam į tarpkojį, į vyro silpniausią vietą. Švilpiui tik akyse pasirodė žvaigždutės ir per visą kūną pasklido trumpalaikis skausmas, kuris greitai išsisklaidė. Anabetė apsikeitė vietomis su švilpiu ir sukryžiavo savo rankas ant jaunuolio kaklo, lėtai neleisdama orui pasiekti plaučių. Ir taip jie išbuvo geras kelias minutes. Frankui pradėjo trūkti oro, bet jis nesinaudojo savo jėga, kad nuverstų klastuolę, nenorėjo jos sužeisti. Jis laukė, kol pati mergina supras, ką daro, nors tai galėjo kainuoti ir jo gyvybę. Netrukus Ana susivokė, ką darė, ir atsitraukė.
-Nieko, nieko. Pats kaltas, tikriausiai buvau per daug grubus. Tai tu man atleisk, bet visų pirma, kas tave taip gerai išmokė gintis? - norėjo švilpis padovanoti dar vieną komplimentą merginai. -Bet kitą kartą laikyk silpniau sukryžiavus rankas, nes tu perduoti visą svorį į rankas ir tave labai lengva perversti, - pridūrė Stigleris.
-
Penktakursė antsisėdo ant graikiškais raštais išmarginto, sodriai gelsvos spalvos kilimo ir prisitraukusi kojas prie krūtinės, panardino galvą žemyn.
Dabar mergaičiokė tenorėjo išnykti, tapti nematoma ar pasislėpti po neregimuoju apsiaustu.
Keletą akimirkų nejaukios tylos nutraukė švilpis, pasiteiraudamas iš kur Ana to išmoko.
Strazdanosė pakėlė safyrinių akių žvilgsnį į juodaplaukį ir galiausiai susijuokė.
- Aš jo vos neužsmaugiau, o tas teiraujasi kas mane to pamokino, - pro juoko ašaras išslibizavojo klastuolė.
- Kaip augdama šeimoje, kurios galva priklauso Mirties Valgytojams, negalėjau pasigirti saugumu. Apsauginiais kerais, tėtis net neketino manęs užburti. Mat, jo suvokimu Lizertas turėjo arba apgauti mirtį, arba jai pasiduoti. Taigi iki Hogvartso mokiausi žiobarų karo ir drausmės mokyklose. Ten gana smagiai praleidau laiką ir išmokau pagrindinius ginimosi veiksmus.
Turėjau būti perkelta į kitą karinės parengties ugdomąją įstaigą, tačiau gavau laišką/kvietimą į Hogvartsą. Tad ir kai kurie veiksmai nėra pakankamai ištobulinti. - pasitaisiusi užkritusią sruogą, pasakojo trumpakasė.
- Bet bent kiek veiksmingi, - nusišypsojo jaunajam Stigleriui Betė ir draugiškai pakštelėjo į skruostą.
- Buvau nustebinta tavo staigių veiksmų, nemaniau, kad taip spontaniškai pasielgsi, - teisindamasi nuraudo Helė.
- Vėlyvas morčius užplaukė, a? Beje, skolinga buvau tik bučinuką, o ne seilių lavina ant savo kaklo, - eilinį kartą išsišiepė margaičiukė ir sutaršė įmantrią rusvaakio šukuoseną.
-
Mirties valgytojams? Tavo šeima kovojo Voldemorto pusėje? Na, šito nežinojau. Karo ir drausmės mokykloje? Kas per? Frankas atsisėdo lovoje ir nužvelgė merginą. Jis laukė, kol ji vėl grįš į lovą, atsisės šalia jo ir vėl paskęs švilpio glėbyje. Jis net pats nejausdamas pradėjo švelniau gniaužyti kumščius. Pirštų kaulai tyliai, tik Frankui girdimai, traškėjo. Rankų gniaužymas paskatino kraujui greičiau tekėti į delnus. Švilpis, geriau įsiklausęs, išgirdo apartamentuose plakant dvi širdis. Viena priklausė Frankui, o kita, jo mylimajai, Anabetei. Jos širdis plakė sekunde greičiau nei jaunuolio.
-Na, atleisk, jei tai tau buvo tai per staigu. Nenorėjau sukelti nerimą ar išgąstį. Be to, kaip atspėjai, kad pavėluota ruja? Tikriausiai pavėlavo dėl to streso, kuris kamavo mane prieš kelis mėnesius. Laikausi, kiek galiu, bet vis galvoju, kad gal pasiduoti? Būtų labai lengva tai padaryti, - šmaikščiai atsakė jis.
Labai keistai jis jautėsi sėdėdamas ant lovos, o Anabetę matydamas kitame kambario kampe. Jis vėl porą kartų giliai įkvėpė, galvodamas, kaip nutraukti tą, ką tik atsiradusią tylą.
-Tai ką dabar veikiam? Kortomis nelabai moki žaisti, tad atmetam šį variantą, - pasakęs, šelmišku žvilgsniu pažvelgė į klastuolę bei pamerkė akį.
-
Anabetė šypsojosi stebėdama vaikinuko mimikas. Turbūt, jam buvo neįprasta girdėti, kad mergaičiukė lankė tokias mokyklėles, bet tikriausiai jaunuolis liko sukrėstas išgirdęs mažą faktelį apie Anutės tėtį.
- Hmm, o tavo tėtis nelabai mėgsta Mirties Valgytojus? - pasikasiusi smilkinį, tarstelėjo rusvaplaukė. Ji lyg ir buvo girdėjusi, jog Franko tėtis yra Auroras, tačiau patvirtinimas, juk niekada nepamaišo.
Na, jei švilpio tėtušis tikrai tas ,,šviesos gynėjas", tai susitikimą su Stigleriais reiks atidėti... Iki niekada.. - Pamintijo Betsė ir susikryžiavo kojas lotoso poza (khem, ramiai).
- Beje, jei morčius - reikia kastruoti, nes apsėklinimas brangus, o aš - ne veterinarė.
Teip, teip, tvardytis reikia, - išsišiepė vėl žydraakė ir mirktelėjo tam ,,rujojančiam padarėliui".
Prasedėjusi keletą nuobodžių minučių, Ana nusprendė atsigulti ant nugaros ir ištiestas kojas atremti į sieną.
Rankas susidėjusi ant pilvo, strazdanosė žvelgė tiesiai į lubas.
Vietomis nusilupę gelsvi dažai ir viduryje kabantis pigiausias, stačiakampio formos šviestuvas, apgaubiantis patalpą neryškia šviesa, tikrai nebuvo maloniausias vaizdelis, tačiau tokiam paprastučiam viešbutukui jis puikiai derėjo.
Išgirdusi garbaniaus klausimą, Liz
užmerkė melsvas akytes ir sekundėlę patylėjusi pasikėlė nuo žemės bei priropujusi prie bernioko, atsigulė šalimais.
- Pamiegam... - sumurkė Helė ir persivertusi ant pilvo, apsikabino netoliese buvusę pagalvę. Prisiminusi, jog Frankitui buvo pažadėjusi šiokią tokią dovanėlę, kaštoninių plaukų savininkė prisėlino vaikinukui iš nugaros ir švelniai apsikabino tamsiaakį.
Priglaudusi savo strazdanotą snukutį prie šeštakursio kaklo, Anabetė galėjo jausti nuo pacanuko sklindančią šilumą ir užuosti mielą vanilės kvapą.
- Pamiegam, mm? - dar kartą, šiek tiek pavargusi, sumurkė vaikinukui į ausį ir apdovanojo garbanių bučiniu.
-
-Na, jis kaip ir auroru dirba, tai... - murmėdama pasakė švilpis.
Šūdas. Juk teoriškai mūsų tėvai yra priešai, kovojantys vienas prieš kitą. Kiekvienas bando vienas kitą suvaldyt, sustabdyt... Stigleris nurijo seiles ir porą kartų giliai įkvėpė.
-Na, ne toks jau ir aršus tas mano morčius. Dėl tokio neverta kastruoti, - pabandė išsisukti jaunuolis nuo kastracijos.
Praėjo kelios minutės ir Ana pakilo nuo grindų. Ji priėjo prie savo apartamentų lovos ir krestelėjo į ją. Čiužinys vos vos suvirpėjo, bet greitai aprimo. Frankas nužvelgė Liz. Akys kilo nuo jos blauzdų ir, kaip nebūtų keista, sustojo ties jos akimis. Melsvosios kaip visada užhipnotizavo švilpį taip, kad jis tik galėjo žiūrėti į Anabetę. Net jei šalia būtų kokia kita mergina, būtų neįmanoma nukreipti žvilgsnį į ją. Tada mergina ištarė vieną žodį. Pamiegam? Na, jei tik to nori... Švilpis jau gręžėsi apsikabinti merginą, bet ji buvo greitesnė. Prisėlino prie jo iš nugaros ir maloniai apglėbė jį. Ji priglaudė savo nuostabųjį veidą (o ne snukutį) prie jaunuolio kaklo. Švilpis kuo geriausiai galėjo jausti šiltus atodūsius, kurie suvirpindavo jo sprandą.
-Pamiegam, - tuo pačiu žodžiu į Anos prašymą atsakė jaunuolis.
Netrukus garbanius buvo apdovanotas šiltu klastuolės bučiniu. Tada jaunuolis nieko nelaukė ir atsakė į merginos bučinį tuo pačiu. Ranka lėtai nuslydo iki jos šlaunies ir... Ir tada jis greitai bei švelniai ją apgręžė ir šiltai prisiglaudė prie savo kūno.
-Bet pamiegam va šitaip...
Akys greitai buvo užmerktos ir netikėtai prieš akis išryškėjo pievos vaizdinys. Joje gulėjo du maži vaikučiai. Berniukas dėvėjo marškinėlius su užrašu "Winter is coming", džinsinius šortus, o mergaitė gėlėtą suknelę. Abiejų rankos buvo susikibusios, o akys naršė dangų. Mažylis Frankas lėtai atsigręžė į mergaitė ir jaudindamasis, sušnibždėjo:
-Tu man patinki, Lilijana.
Mergaitė išpūtė akis ir pašoko iš pievos. Ji pakėlė Franką kartu ir susikibo jie rankomis:
-Ir tu man patinki, - tarė mergaitė.
Tada abu vaikai vienas kitą apkabino ir užmerkė akis.
Vaizdinys galvoje pradėjo nykti, iš tiesų švilpis jį naikino, nenorėjo prisiminti tęsinio, kaip vaikiška meilė žlugo. Jis pabučiavo Aną į kaklą ir savo plaštaką padėjo ant jos pilvo...
-
Rusvaplaukė nepastebimai šyptelėjo jaunuoliui į lūpas, kai šis vogte vogė iš jos bučinukus.
Iš lėto guldamasi ant nugaros, klastuolė galėjo jausti malonią šilumą, sklindančią nuo juodaplaukio delnų.
Nežinodama kur bedėti rankas, strazdanosė įvėlė pirštus į vaikinuko garbanas.
Dar kelias minutes trukę seilėjimaisi baigėsi, Anabetei atsitraukus dėl oro trūkumo.
Mergaičiukės snukutį puošė šypsnis ir žybsiančios, safyrinės akutės, žvelgiančios į Stiglerio šokoladines. Švelniai nubraukusi garbanėlę nuo bernioko kaktos, Liz šiek tiek pasikėlė ir pakštelėjo vaikinukui į skruostą.
- Neblogas bandymas, - vis dar besišypsodama it apkvaitusi nuo rūkamosios žolės, sumurmėjo Betė ir ,,pyptelėjo" švilpiuko nosį.
Dar kelias akimirkas pasimėgavusi Franko artumu, Helė išslinko iš po pusnuogio jaunuolio ir susirangė šalimais šonelyje.
- Nepyk, bet aš tikrai netrykštu energija, tad pamiegam, - užmerkusi akytes ir permetusi ranką per vaikinuko nugarą, sušnabždėjo Lizert.
- Ir ramiai, - linksmai patikslino trumpaplaukė bei smigo į sapnų gelmes.
//Suori, kad trumputis...
Čia kaip ir baigiu RPG, dar, žinoma, lauksiu tavo posto, bet jau atsakymo nebeparašysiu :'))
-
Jie kartu žingsniavo siaura Aukštutinio Fleglio gatvele. Karts nuo karto jis užmesdavo akį į grakščiąją, žavingąją panelę Amiką. Nors jos plaukai buvo išties netradicinės spalvos, bet Tanseriui tai kaip tik patiko. Toji spalva išryškino jos veido bruožus, akių spalvą, jos grožį. Akimirkai jis raustelėjo, bet giliai įkvėpė deguonies ir išsigando būti užkluptas stebint panelę. Akis nusuko ir toliau žingsniavo gatvele ir šnekučiavosi.
Net nepastebėjo, kaip greitai priėjo prie viešbučio paradinių durų. Jas atidarė ir mostelėjo ranka, rodydamas merginai užeiti.
-Tik po panelės.
Amikai įėjus, jis padarė tą patį. Iškart pajuto į veidą trenkiant viešbučio šilumą ir, nieko nelaukęs, nusivilko paltą bei persimetė jį per ranką. Priėjęs prie merginos, tarė:
-Kilsime liftu, - mirktelėjo jai akį.
Po kelių minučių jie jau stovėjo prie septyniasdešimt septintojo numerio durų. Pasikuitęs kišenėje, rado labai keistos formos raktą ir įkišo jį į spyną. Šiurkščiai jį pasuko, nes spyna buvo tokia sena, kad net vagys nesugebėtų įsilaužti. Tikriausiai šiandien buvo Oberono laiminga diena, nes durys iškart buvo atrakintos ir jis įsileido viešnią į savo apartamentus. Gerai, kad prieš išeidamas, susitvarkiau numerį. Paltą pasikabino ant kabyklos ir ištiesė ranką į Amiką.
-Duokite paltą, pakabinsiu.
Laukdamas, kol mergina nusirengs, apžvelgė savo numerį. Jis buvo gan šviesus, beveik visos sienos buvo nudažytos dramblio kaulo spalvos dažais, tik vienintelė, buvo pasidabinusi tamsiomis plytomis.
-Jei norėsite, vonia štai ten, - ranka mostelėjo į vienišas duris, esančias prie pat jo miegamojo.
-
Ledinis vėjas plaikstė purpurinius merginos plaukus, tačiau ši nekreipdama dėmesio, linksmai šnekučiuodamasi su ponaičiu Oberonu judėjo jo namų link. Žinoma, būtų buvę žymiai paprasčiau spragtelėti pirštais ir akimirksniu atsirasti vietoje, bet naktinis dangus ir pokalbis su maloniu vaikinu, Amikai nė kiek nepasirodė prastesni nei įprastinė galantiškos šviesiaplaukės teleportacija.
Žengdamos pro vieną iš viešbučio numerių durų slenkstį, tamsiaakės lūpų kampučiai pakilo.
- O jūs, ponaiti Tanseri, neblogai įsikūrėte, - pagyrė erdvų kambarį vėlyvoji viešnia. Neskubėdama nusivilkusi paltą, Mikusia padavė jį profesoriui ir nebyliai linktelėjo padėkodama. Pirštais perbraukusi violetavas garbanas, nežmogiškos prigimties mergina lėtu juosvų, gilių akių žvilgsniu keliavo šviesiomis sienomis, nepraleisdama jokios įdomesnės detalės, kaip antai išraiškingo, geltono piešinio virš plačios lovos ar nediduko, perlamutrinio fotelio prie spintelės.
Atsisėdusi ant minkštos, visai prie aplinkos nederančiu, bordinės spalvos, raštuotu užtiesalu padengtos lovos, ilgomis blakstienomis apibrauktų akių savininkė sukryžiavo kojas ir nuskenavusi kompanioną, maloniai šyptelėjo šiam.
- Ir ką gi ketiname veikti? - pradėjo pokalbį Lordess, tačiau abejodama jo pratęsimo sėkmingumu, pakilo iš vietos ir dailiai judindama klubus priartėjo prie garbaniaus. Rankomis apkabinusi vyriškio kaklą, gražioji dama įsmeigė klastingą žvilgsnį į tamsiaplaukio akis it nebyliai sakydama, jog pastebėjo kaip šis probėkčiais žvilgčiojo į ją.
-
Oberonas paėmė panelės paltą ir ji gražiai pakabino šalia savojo ant drabužių kabyklos. Atbula ranka persibraukė garbanas, neleisdamas joms kristi ant jo veido. Tada išgirdo Amikos komplimentą apie jo apartamentus.
-Na ačiū, ačiū. Stengiausi, kad numeris primintų Tsibėją, bet reiktų pristatyti daugybę augalų, gridnų lentas pakeisti žeme. Bet, kaip matote išsprendžiau problemą žiobarų dalykėliais. Žolę atstoja štai šie žali, pūkuoti kilimėliai, ta augalų kompozicija - vešlias Tsibėjos pievas. Smagu girdėti, kad jums patiko.
Tada panelė atsisėdo ant lovos ir pasiteiravo profesoriaus, ką veiksią.
-Na, visų pirma reiktų išsiburti du puodelius kaka... - nespėjo užbaigti sakinio, kai gražiosios, tobulosios panelės rankos apsivijo jo kaklą.
Oberono viduje užsiplieskė laužas, kuris vis kaitino ir kaitino aistrą. Jis švelniai apglėbė panelę per liemenį ir jaudinančiai jai pašnabždėjo į ausį:
-Gal pirma išgerkime kakavos, o tada galėsime apsikabinti, a? - tyčia perbraukė per merginos klubą ir šlaunį bei, atitraukęs ranką, išbūrė du mažus puodelius, priminančius turkų arbatos puodelius. Jie buvo pagaminti iš spalvotų stikliukų, bet vis tiek matėsi, kad viduje yra kakava. - Taigi, gal kakavos?
Atsisėdo į minkštą fotelį, palikdamas Amikai visą sofą. Gurkštelėjo šiltos kakavos ir tarė:
-Neįsižeiskite, bet turiu klausimą. Jūs minėjote, kad ir jūsų močiutė, ir jūsų mama yra laumės, taip? Ar iš jų nepaveldėjote jokių galių?
-
Sulaukusi švelnaus apkabinimo per liemenį, purpurinių plaukų savininkė žaismingai šyptelėjo vyriokui, tačiau šiam staiga atšlijus, mergina kiek nepatenkinta nežymiai rauktelėjo antakius.
- Nemanipuliuokite jausmais su kakava, - linksmai replikavo juodaakė ir lėtai grakščiu judesiu pakėlusi puodelį pripildytą karšto gėrimo, atsargiai pridėjo šį prie savo rausvų lūpų. Deginantis skystis maloniai nutekėjo trumpakasės gerkle ir gurkštelėjusi antrąjį sykį kakavos, Mikusia su išburtuoju, spalvingu puodeliu dailiai klubais nulingavo prie garbaniaus.
Prisėdusi ant minkštos sofkutės, buvusi varnanagė gražiai sukryžiavo koją ant kojos ir atsirėmė į patogų, paminkštintą atlošą.
- Tiesa, mano pirmtakės yra laumės, - patvirtino juodaplaukio, pasidabinusio gėlėmis žodžius.
- Nejau mano išvaizda jums nėra pakankamai magiška, jog jos negalima būtų pavadinti galia? - žavingai šyptelėjusi klausimu į klausimą atsakė Miku Mi ir klaptelėjusi blakstemienomis pridūrė, - o beje kokių ypatingesnių gebėjimų turite pats, Oberonai?
Minutėlę akimis nuskenavusi vaikino reakciją, Amika lėtai atsistojo ir porą kartų švelniau perbraukusi per tamsaus, pieštukinio sijono sklasčius, Lordess apėjo aplink fotelį, kuriame įsipatogino žavingasis profesorius ir rakomis lengvai apglėbė šio pečius.
- Nemanote, kad esate per daug įsitempęs? Gal padėti atsipalaiduoti? - palinkusi arčiau, negarsiai sumurkė Tanseriui violetavaplaukė.
-
-Jūsų išvaizda? Iš tokios jūsų reakcijos ir miela balselio galiu pamanyti, kad esate Vėla, tačiau noriu tikėti, kad šis grožis, - perbraukė pirštu per jos skruostą. -Yra tikras.
Pasakęs šyptelėjo lūpų kambučiais ir mirktelėjo akį. Tada Amika pasiteiravo pačio Oberono apie jo magiškas galias. Jis šiek tiek įsitempė ir galvoje pradėjo mąstyti. Parodyti jai ar ne? Ji tokia patraukli, miela, viliojanti, graži, tad galėčiau atskleisti paslaptį, bet... Jei rodysiu visoms žavioms merginoms tai, tada tai nebebus paslaptis. Ne, nesakysiu, nerodysiu. Jis pažvelgė į ją.
-Na... Kaip čia pasakius. Iš tiesų tai magiška, bet jokių galių man nesuteikia, - įkišo ranką į kelnių kišenę ir išsitraukė magišką burtų lazdelę. Nukreipė ją į savo garbanas ir tyliai pašnibždėjo burtažodį. -Gėrėkis, tik laikyk tai tik tarp mūsų.
Maži gėlių žiedeliai pradėjo nykti, tirpti akyse ir tada išaugo išlenkti, dideli, juodi kalnų elfo ragai. Oberonas giliai atsiduso, nes jau seniai nebuvo panaikinęs kerų. Jis pasukiojo galvą, kad Amika galėtų juos matyti iš kelių pusių.
-Na ir kaip tau jie?
Po kelių akimirkų panelė priėjo prie jo ir lengvai apglėbė jo pečius. Jis silpnai suvirpėjo ir pradėjo jaudintis.
-Padėti atsipalaiduoti? Skamba gundančiai.
Tada jis staigiai, bet švelniai stvėrė už merginos riešo ir švelniai pasiguldė ją ant savo kelių. Šyptelėjo jai ir perbraukė per jos plaukus.
-Ir kaip man padėsite, panele?
-
trumpaplaukė sukikeno:
- jūsų akcentas tragiškas, - neslėpdama plačios, rausvų lūpų išpaustos šypsenos, pareplikavo amika.
- argi velų grožis - dirbtinas? - kilstelėjo antakius purpurinių plaukų savininkė, - mano tėvas buvo inkubas, stebiuosi, kad spėjau gimti greičiau nei jis iščiulpė motinos sielą, - kiek paatviravo mikusia, tačiau abejotina, jog šis atvirumas suteikė jaukumo oberonui. Nubraukusi banguotą sruogelę nuo dailaus veiduko ir užkišusi garbanėlę už kiek smailėjančios ausies, Bela įdėmiai klausėsi Tanserio. Šiam parodžius po burtažodžiu paslėptus ragus, Lordess kiek, žinoma to neparodydama, sunerimo. Bus sunkiau nei galvojau, - nebyliai pamintijo mergina ir įdėmiai nuskenavo jo burtų lazdelę, jos vietą ir magiškąjį ponaičio gebėjimą.
- Išties dailūs, tačiau kodėl slepiate tai, kas jums duota pačios gamtos, - šiek tiek meilikaudama klaustelėjo ministerijos darbuotoja ir net nepastebėjo kaip netrukus įsitaisė ant profesoriaus kelių. Grakščiai išsirangius iš nepatogios pozicijos, Amika atsistojo priešais dėstytoją ir šį kart apglėbė jį aplink kaklą.
- Galime išgerti dar porą puodelių kakavos arba, - prisiglaudė arčiau juodaplaukio, - arba galime pažaisti slėpynių, - sumurkė į ausį ir minutėlę nutilo, laukdama gėlių berniuko atsakymo.
-
Amika smalsiai nuskenavo jo juoduosius elfiškus ragus, tačiau Oberonas pastebėjo, kaip panelės akys nusileido ir prie jo lazdelės. Švelniai nusišypsojo. Ranka perbraukė per vieną ragą ir šiek tiek suvirpėjo. Jis nenorėjo panelei pasakyti, kad ragai yra labai jautri jo kūno dalis, jautresnė net už... Nesakysime už ką.
-Suprantate, bijau, kad mokiniai praneš savo tėvams, kad kažkoks raguotas padaras moko juos kerėjimo. Tėvai gali sunerimti savo vaikų saugumu ir... Ir išmesti mane iš darbo, o šito aš nenorėčiau. Na, bet jei jau tai įvyktų, tikriausia apsigyvenčiau Tsibėjoje ir užsiimčiau sodininkyste. Tai man visada buvo prie širdies, - akis pakėlė link savo garbanų. -Ir prie plaukų.
Nusijuokė, tačiau panelė vela nesnaudė ir, apsivijusi ponaičio kaklą, davė pasiūlymą.
-Ačiū už pasiūlymą, tačiau esu jau sotus kakava ir slėpynių neišeitų pažaisti, nes mano numeris nėra toks jau ir didelis, o patys nesame maži, kad tilptume bet kur, be magijos pagalbos. Gal norėtute išbandyti savo magiškas jėgas prieš mane, panele Amika? - lengvai šyptelėjo ir taip užsigeidė paliesti ją, tačiau nebuvo toks drąsus, šalia esant moteriai.
-
Amika įdėmiai stebėjo besikeičiančias Oberono minas.
- Neabejoju, jog vien supratimas, jog tai BURTŲ ir KERĖJIMO mokykla ir joje gali dėstyti tikrai nepaprasti žmonės, tėvus turėtų kiek ,,nuleisti ant žemės", - šyptelėjo trumpaplaukė ir patogiau įsitaisiusi ant vaikinuko kelių, dešinės rankos pirštais perbėgo per garbanose įstrigusias, ramunes primenančias, smulkutes gėlytes.
Išgirdus kiek nerišlų atsakymą, violetiniaplauklės akys kiek prisimerkė, o tamsūs antakiai susiėjo į vieną liniją. Stuobrys, - Nemandagiai pamintijo Bela ir tramdydama bekylantį susierzinimą, kad vyriokas atmetė tokį puikų pasiūlymą, prikando lūpą.
- Juk kambaryje yra daugiau vietų nei kokia mažutė spinta, - mergina žvilgtelėjo per petį į viduryje pūpsančią lovą.
- Galima pasislėpti ir po antklodėmis, - valiukiškai suklapsėjo ilgomis blakstienomis. Kitą vertus, - prisiminė naują Tanserio idėją, - kokias magiškas galias turite omenyje?
-
Oberonas pajuto, kaip panelė pirštais perbraukė per jo magiškas gėlytes. Jis neramiai pasimuistė savo vietoje ir netyčia perbraukė ranka per merginos liemenį. Ranka sudrebėjo. Išgirdusi vaikino atsisakymą žaisti, Amika primerkė akis. Profesorius sustingo. Akis įsmigo į josios. Velnias. Kam atsisakiau. Reikia dabar kaip nors suktis.
-Žinoma, sutinku, kad yra daugiau vietų pasislėpti, tačiau... - jis nutilo, kai ji paminėjo lovą. Gerklėje atsirado gumulas, kurio jis neįstengė nuryti. Giliai įkvėpė. -Velniop.
Pagriebė mergina už liemens ir prisitraukė arčiau savęs. Juto jos saldų alsavimą, glostantį Obio garbanas. Jis pažvelgė į jos akis. Oberonas jos taip norėjo. Jis norėjo, kad ji priklausytų tik jam vienam, kad ji mylėtų tik jį vieną, kad ji negalėtų be jo gyventi, kad jie mylėtų vienas kitą.
-Velniop, pažaiskime slėpynes.
-
Tamsiaakė įdėmiai spoksojo į garbanių, klausydamasi kiek pavėluoto pasiteisinimo. Juodaplaukio rankos virpėjo ir jam atsargiai prilietus tatuiruotą Mikos liemenį, kurį dengė nestoros, aksominės suknės medžiaga, profesorius pats, atrodė, tuojau nualps.
- Nejau nesate nė karto lietęs moters? - žaižaruojančiomis akimis nuskenavusi vyriškį, paerzino. Ir netikėtai Tanseriui gana stipriai prisitraukus merginą arčiau, velos lūpos išrangė dailų šypsnį.
- Minus dešimt taškų iš kerėjimo profesoriaus už keiksmažodžius, - sukikeno Mikusia ir kiek pasistiebusi link garbaniaus kaklo, pūstelėjo šilto oro pliūpsnį.
- Norit slėptis kartu, profesoriau? - it mokinukė, nekaltai klaustelėjo ir pridūrė, - ar vienas ieškoti?
Atšlijusi nuo raganiaus, purpurinių plaukų savininkė nužingsniavo link lovos ir krestelėjo ant jos.
-
Pradžioje nebuvo nieko. Begalinė tamsa ir tuštuma.
Amikos akyse liejosi vaizdai: apsiniaukęs, rūškanotas dangus maišėsi kartu su nuožmia upės srove. Merginos plaukai ir rūbai, permirkę sūriu vandeniu, tempė ją žemyn, gilyn į dugną, tačiau ši dar mosikavo rankomis, kojomis nepasiduodama. Įkvėpimas. Vienas. Vos iškištas veidas ir absurdiškas yrimasis. Staiga mergina užkliuvo už akmens. Duobė. TRAKŠT! Sutraškėjo čiurnikaulis arba šiaip kažkas kojoje. Velnias. Vanduo ėmė plūsti į plaučius, tvinde tvindyti mažąsias ilgakasės alveolės. Įkvėpimas. Du. Pavyko iškelti galvą, bet neilgam, rodos, net priešintis nebebuvo verta. Jėgos seko, o tikslo jokio. Juk ji pati šoko. Viena, niekieno neskatinama, pati. Pati savo noru. Savo sumautu noru kaip mažametė paleistuvė ar girtas, nusibaigęs advokatas, kaklaraiščio pagailėjęs medžiui. Paskutinis įkvėpimas. Trys. Kūnas ėmė skęsti žemyn. Suknelės kraštai nerangiai pakilo tarsi raudonas, vaiko pamestas balionėlis, sudarydami oro kišenes, taip iškeldami ir tamsiaplaukės kūną.
Tuomet Dievas sukūrė šviesą ir dieną atskyrė nuo nakties, o naktį nuo dienos. Ir buvo gera.
Sulipusios blakstienos ir ledinė kaukė dengė jaunuolės veiduką. Užtvindytos akys neprasimerkė net raginamos gelbėtojo. Tik staiga kažkas tyro tarsi koks liepsnos gumulėlis palytėjo merginos beužmiegančią sielą ir ši pabudo. Gerklėje ėmė kauptis skysčiai, merginą suvimdė. Vandens fontanėlis ėmė trykšti iš šios burnos. Flirtas su mirtimi neretai baigiasi šlykščiai.
Amika ėmė muistytis. Kojomis ir rankomis nevingai tabaluodama į šalis, vela ėmė rėkti. Šauksmas skverbėsi kiaurai per viską: tiek ją, tiek buto sienas. Iš akių, sunkiai sulipusių, pramerkt neįmanomų sidabrinių josios akių tekėjo ašaros. Skausmas, baimė, kančia, nusivylimas, pyktis, meilė - viskas virė vienu metu ir nenumaldomas noras išnykti vis grįždavo su vos akimirksniu uždelsusia liūdesio banga. Gerai, kad ji bent jau buvo ne viena šį laiką, kad buvo kažkas, kas ištraukdavo pustuštį butelį iš jos melancholiją prasmirdusių rankų, apkabindavo ir tarsi mažą užmigdydavo su pasaka apie geresnį rytojų. Ir vis tik tai kažkiek padėjo, nes kartais, jei labai tiki ir nori, netgi vienatvė baigiasi anksčiau negu vynas, o, rodos, metai tepraėjo.
-
Chaosas vis dar persekiojo Oberoną, tikėdamasi galiausiai užklupti jį tokiu metu, kai vargšelis nepajėgs kovoti su negandomis, kai nebeturės kur pasislėpti, kai košmaras pataps realybe. Mat ta prakeikta žmogžudystės byla Tsibėjoje vis dar nebuvo baigta. Raguočio tėtis nesugebėjo surasti svarių įrodymų, kad tai ne Oberono kaltė, kad ne jo sūnus paskerdė tą vargšelį. Net pradėjo abejoti savo sūnaus šventumu. Gal vis dėlto tai jo darbas. Po galais, praėjo penkeri metai, o tos negandos vis dar suka sparną aplink vargšą lyg maitėdos.
Išpiltas prakaito nuo jau tradicija tapusio košmaro, Obis nerangiai pasimuistė ganėtinai mažoje sofutėje. Vietos gulėti išties buvo per mažai žmogui, kuriam iš galvos dygo kiekvienam už akies užkliūvantys ragai. Pastarasis privalėjo miegoti arba sulenkęs kojas, kas iš tiesų nebuvo viena iš maloniausių pozų, arba ištiesę jas virš tuštumos, dėl ko jos dažnai pradėdavo tirpti dėl kraujo stokos. Idealu. Esi nuolatos persekiojamas nuožmiųjų aurorų ir net negali patogiai išsitiesti sofutėje. Žinoma, nepaisydamas nepatogumą, Oberonas buvo be proto dėkingas Amikai, nes tai ji priglaudė likimo nuskriaustąjį į savo butą. Suteikė pastogę ne tik nuo lietaus, bet ir nuo akylių akių, davė galimybė vėl kvėpuoti švaresniu oru ir misti ne maisto likučiais, randamais šiukšlėse. Vėl vadinti save žmogumi. Už visa ta dėka Amikos malonės.
Netikėtai mažą butą perskrodė klyksmas - Amikos klyksmas. Tikriausiai taip pat bus susapnavusi kokį nors košmarą, kaip ketino užbaigti savas dienas kaip Ofelija arba kaip likimas atėmė iš jos mylimą vaiką. Pastarieji tikrai ėdė jiems gyvenimą. Beje, tik Amika pabusdavo klykdama, Oberonui tik širdis pradėdavo sparčiau plakti ir kaktą papuošdavo šaltas prakaitas.
Pusnuogis, vilkėdamas tik pižamines kelnes, Obis įlėkė į kambariokės, jei galima šioje situacijoje vartoti tokį žodį, miegamąjį. Pastaroji iš nepasakomo skausmo, nevilties muistėsi savo lovoje. Kiekvienas judesys buvo perpildytas agonijos, lyg Amikos kūnas tebūtų marionetė, už virvučių tampoma pačių košmarų. Ašaros, tekančios skruostais, jau buvo tapusios akcentu jos veide,lyg priminimas, kad gyvenimas nėra vien tik kelionė geltonų plytų keliu, kuriame sutiksi vien tik laimę, džiugesį, meilę - tobulybę. Juk tai tik vizija, miražas, nepasiekiamas nė vienam.
- Bele, - tyliai kreipėsi į draugę.
Matote, Oberonas nebuvo vienas iš tų, kurie į pagalbą pasitelktų žodžius. Oi, tikrai ne. Juk žodžiai yra tokie nenuspėjami. Ne taip ištartas ar pasirinktas posakis ir viskas gali akimirksniu suirti, sugriūti. Tad vietoje to, kad šnabždėtų į ausį įvairius pažadus, kurių pats negalįs ištesėti, raguotasis tik krestelėjo šalimais jos, stipriai priglausdamas sau prie krūtinės gležną prakaito išpiltą kūnelį. Juk dažniausiai tai padėdavo. Žinoma, reikdavo tokioje situacijoje išbūti pusvalandį, dvi valandas ar net daugiau. Tai priklausydavo nuo paties košmaro dydžio.
- Išsiverk, - lyg pats sau patarė, nes pajuto savo šeriais padengtu skruostu tekančią vienišą ašarą.
-
Amika jautė kaip jos liemeniu apsivija vyriškos rankos. Pasąmonėj suvokė, jog tai tebuvo dar vienas košmaras, taip įkyriai kankinantis nusilpusią velos psichiką. Tolumoj lyg ir girdėjos raminantis, kiek prikimęs Oberono balsas. Kelias minutes pragulėjusi greta garbaniaus, leisdama išsibaigti paskutinių ašarų lašeliams, trumpakasė garsiau įkvėpė ir iškvėpė.
- Šiandien sutikau jį gatvėj, - tyliai sumurmėjo anglė, prisiminusi, jog popietę tą faktą nutylėjo nenorėdama prasitarti. Oberonas turėjo suprasti apie ką ji kalba. O kaip gi nesupras? Juk per tuos penkerius metus antgamtikai tapo artimi ir net ne seksualine prasme, kaip, tiesą sakant, bebūtų neįprasta veliškos rasės atstovei, tačiau pakankamai artimi, kad galėtų vadinti vienas kitą draugu ir dalintis buitiškomis gyvenimo problemomis.
- Pasisveikinom, - toliau tęsė Lordess ir atšlijusi nuo vyriškio krūtinės, pakilo ir atsisėdo ant lovos, - buvo keista matyti jį tokį... Hmm... Subrendusį. Nors, rodos, jis niekada ir nebuvo itin valiūkiškas.
Bela nuleido pilkšvas, tamsoje skęstančias akis žemyn. Mergina jautėsi prastai, tačiau dar didesnis nerimas apėmė netrukus pastebėjus ašarotus kambarioko skruostus.
- Ar yra kokių žinių dėl bylos? - Rauktelėjo antakius, įsistebeilydama į tamsiaplaukį.