Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Skarletė Siuzana Vein Kovo 03, 2016, 02:53:40 pm

Antraštė: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 03, 2016, 02:53:40 pm
Pateikti į Kambarį iki pareikalavimo, kitaip žinomą kaip Čia Yra, Čia Nėra kambarį, galima per aštunto aukšto koridorių. Tereikėdavę tris kartus praeiti sienos ruožą (Hariui Poteriui tai buvo langas už tos sienos gabalo ir žmogaus didumo vaza kitame gale) su gobelenu smarkiai galvojant apie tai, ko labiausiai reikia. Tuomet sienoje atsirasdavo nublizgintos durys, slepiančios kambarį, kuriame pildydavosi norai: rasdavosi vieta paslėpti pavojingą vadovėlį, reikalinga salė kerų treniruotėms, o gal paprasčiausiai jaukus kampelis pasigėrusiam namų elfui pasislėpti.
Paprasto koridoriaus sieną dengiančiame gobelene troliai kuokomis talžė vargšą Barnabą Besmegenį. Šis tokio atoveiksmio susilaukė po to, kaip pabandė trolius išmokyti baleto meno.

Rochell susimasčiusi keliavo ežero pusės link. Norėjo laisviau pajudėti arba tiesiog užlipti ant jos mėgstamos kalvos, kur susipažino su Aretha ir apsižvalgyti po apylinkes. Tikrai buvo pavargus nuo visų tų mokslų, pamokų ir namų darbų, o biblioteka, jai tik labiau sušiaušė mokslu mintis. Eidama klaidžiais koridoriais, pirmakursė kaip visada mėgdavo, niūnavo įvairias melodijas, kurios padeda jai atsipalaiduoti. Jau tiek burtažodžių išmoko, kad net sunku atsiminti, todėl poilsis - jai būtinas. Jau mėnesį čia pragyvenus, sidabraplaukė džiūgavo, kad jau turi daugoka draugų, uždirbo daug taškų koledžui, puikiai lanko įvairias pamokas, bet klaidžiais koridoriais vaikščioti dar neišmoko. Čia buvo kaip labirintas, visgi prie ežero eina ne pirmą kartą, bet vistiek nieko neprisimena. Praėjus plačią sieną, jos sugirgždėjo ir Rochell teko paeitj kelis žingsnius atgal. Prasivėrė kažkokios slaptos durys, už kurių ji pastebėjo mokyklos kiemą ir ežerą. Hm..Kai preitą kartą čia ėjau, įėjimas nebuvo šitas durys... susimąsčiusi varniukė įlėkė į Kambarį Iki Pareikalavimo...

((Pratesimas bus kambaryje iki pareikalavimo))
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Rafaela Ginoble Lapkričio 03, 2016, 10:49:37 pm
 Klastuolė klaidžiojo po pilį, net nesuprastama kodėl. Jai buvo liūdna, nors ji pati nežinojo dėl ko. Neturėjo jokių priežasčių liūdėti, greičiau atvirkščiai, tačiau ją vis kamavo nepasitenkinimas. Jautėsi žymiai geriau nei prieš kelias dienas; užteko gerai išsimiegoti ir išgerti kelis hektolitrus vandens, kad ugninės pasekmės nueitų tolyn tolyn ir, geriausia, niekada negrįžtų. Net vidinis šleikštulys praėjo, nejautė tokios gėdos prieš save. Vienintelis dalykas, likęs iš Helovyno - tai prisiminimai. Mintys, kurios ją aplankydavo netinkamiausiais momentais, kurių niekaip negalėjo išmesti iš galvos. Nenorėjo atsikratyti prisiminimų, bet būti jų persekiojama irgi netroško.
 Sirėjos nematė jau kelias dienas. Nežinojo, džiaugtis ar liūdėti. Neturėjo supratimo, ką jai pasakytų jei sutiktų. Labas, gražuole. Žinai, man labai patiko Helovyno naktis, gal kada pakartosim?. Net jei retkarčiais atsitiktinai tokios mintys ją aplankydavo, net galvoje jos skambėjo labai idiotiškai, garsu trečiakursė nė už ką nebūtų ištarus jų. Visų pirma, abejojo, ar tikrai to norėtų. Antra, buvo visiškai įsitikinusi, kad nė už ką neišdrįstų.
 Dienos atrodė vienodos ir pilkos. Pabudimas ir apsirengimas. Pusryčiai. Pamokos. Priešpiečiai. Pamokos. Pietūs. Nieko neveikimas. Namų darbai. Vakarienė. Vėl nieko neveikimas. Dušas. Miegas. Vakarais ilgai negalėjo užmigti, vis vartėsi nuo vieno šono ant kito. Atsijungdavo tik paryčiais, kai jau kūnas nebeturėjo daugiau jėgų ir smegenys reikalavo poilsio. Lyg to būtų maža, bene visąlaik lijo, tad negalėjo nueit į savo mėgstamiausią vietą Hogvartse. Neliko nieko kita, tik betikslis slampinėjimas po pilį.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 03, 2016, 11:14:35 pm
Na, o šitoji raudonplaukė grįžo prie savo šešėlinio gyvenimo, kaip dūmas slankiojo po pilį, retkarčiais nueidavo į pamokas, kad turėtų bent menką supratimą, kas vyksta pasaulyje. Laiškų nerašė ir negaudavo , didžiojoje salėje išvis nepasirodydavo - viskas kaip anksčiau. Pamanytumėt, kad ir Helovyno naktį užmiršo. Išties, panašiai ir buvo.
Penkto aukšto koridoriai niekuo ypatingi nebuvo. Tik paveikslai ant sienų buvo kitokie, bet ir juose lamkydavosi žmonės iś kitų aukštų. Tad Sirėjos apsilankymo čia irgi negalėtume pavadinti ypatingu. Ji ką tik praėjo sieną su ant jos atvaizduotu Barnabu Besmegeniu, bandančiu išmokyti trolius baleto pagrindų šiems tvatijant jį su kuokomis. Nors puikiai žinojo, kaip atrodo paveikslas, kai jo nematydavo, Barnabą įsivaizduodavo kaip žemaūgį burtininką, praplikusį viršugalvyje, didžiasmakrį ir pasidabinusį rožiniu tutu. Jei tik būdavo noro įsivaizduoti.
Nors ėjo nudelbusi akis į žemę, akimirką kilstelėjo žvilgsnį aukščiau. Išvydo ugniaplaukę Dalifrėją, žingsniuojančią priešais. Visai nenorėjo jos sutikti. Sirėja pavartė akis, per pusę žingsnio apsisuko ant kulno ir nužingsniavo ton pusėn, iš kirios atėjo. Koks skirtumas, ar koridiriaus galą pasieks trumpesniu, ar ilgesniu keliu. Vis tiek atsidurs ten pat.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Rafaela Ginoble Lapkričio 04, 2016, 12:09:50 am
 Iš minčių klastuolę pažadino žingsniai, artėjantys link jos. Pakėlusi galvą pamatė Sirėją ir bemat visas liūdesys išgaravo. Ne, širdis neėmė smarkiau plakti, pilve neskraidė drugeliai ar kaip ten dar sakoma. Nebuvo jokių tokių nesąmonių, tiesiog pasidarė nebe taip liūdna ir... šilčiau?
 Jųdviejų akys susitiko vos nanosekundei ir, Dallifrėjai nespėjus nusišypsoti ar droviai, bet dailiai nurausti, Sirėja apsisuko ir nužingsniavo tolyn. Mergina sustojo kaip įbesta, plačiai išplėtusi akis. Pasijautė lyg kas nors būtų jai smogęs į pilvą. O ko ji tikėjosi? Meilės? Nors buvo dar santykinai maža ir visiškai nepatyrus, tačiau nebuvo tokia naivi, kad viltųsi, jog vienos nakties nuotykis gali virsti kažkuo rimtu. Vis dėlto pamačius tolstančią varnę liūdesys sugrįžo su kaupu. Pasijautė labai bjauriai. Gal varnė tiesiog jos šlykštisi. Panoro viską užmiršti. Nors ne. Panoro atsukti laiką atgal ir nepaimti į rankas tos nelemtos stiklinės. Arba visai neprieiti prie nepatenkintos raundonplaukės.
 Tačiau įvykių pakeist negalėjo, kaip ir savo emocijų. Staiga panoro rėkt, verkt, trenkti kažkam ir visa tai vienu metu. Pyko ant savęs, ant varnės, ant visko.
 Neiškentusi, nusprendė pasivyti Sirėją, nubėgo koridoriumi paskui ją. Būdama vos per kelis žingsnius nuo jos, giliai įkvepė ir palietė jos petį.
 - Ei, palauk, - lūžtančiu balsu ištarė.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 04, 2016, 01:00:12 pm
Na, kitaip jau ir būti negalėjo. Išties, ko reikėjo tikėtis? Kad bus leista ramiai ir saugiai dingti liepsnelei iš akių ir užsiimti savais reikalais? Sirėja garsiai atsiduso ir paspartino žingsnį. Labai gerai nesuprato, kodėl šalinasi mažosios, tačiau viena buvo aišku - nenori nieko bendro su ja turėti. Visiškai nieko. Ji nebuvo nei kažkokia išimtis, nei ypatinga, nė viena, kadaise mylėta ar žavėjusi nebuvo, tačiau jos kažkuo traukė, kažkuo žavėjo ir taip. Ši - tik tada, kai smegenys apsvaigintos. Nieko čia gero ir nieko nuostabaus.
Varnė pasijuto mirtinai nukankinta, kai tik atsargūs pirštai palytėjo petį, o netrokštamas balselis išmaldavo palaukti. Virstelėjusi vyzdžius link antakių, ji dar kartą atsiduso. Tada atsisuko.
- Kas yra? - paklausė bespalviu tonu. Veidas tiesiog spinduliavo nepasitenkinimą, ir visas kūnas buvo pasiruošęs tuoj pat eiti, vos tik išgirs atsakymą. Tačiau kažkur giliai kirbėjo nuojauta, kad taip paprastai išeiti nepavyks.
O ir dar giliau, visiškai slaptoje kertelėje užgimė mintis, kad apkvaitusios smegenys neklydo. Dalifrėja graži. Bet ties tuo ir galima užbaigti, nes nieko daugiau nebuvo. Visiškai nieko.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Rafaela Ginoble Lapkričio 04, 2016, 01:43:51 pm
 Vos palietus varnę, Dallifrėjai pasitarė baisu. Ji bijojo, kad ši nieko nesakydama ir net nesustodama nueis tolyn. Bijojo, kad pasiųs ją toli toli. Laimei, o gal nelamei, taip neatsitiko ir ši į ją atisuko.
 Tik tada klastuolė suprato, kad iš tikrųjų neturi ką pasakyti. Galva knibždėte knibždėjo minčių, tačiau jokios jų netiko pokalbiui. Nenorėjo visko palikti taip; nors pati sau iš pradžių nenorėjo to pripažinti, tačiau norėjo... šio to daugiau. Nenorėjo, kad pažintis nutrūktų dar normaliai neprasidėjus. Norėjo prisiglausti ir paimti už rankos. Tiesiog. Be jokios aistros ar dar ko. Tiesiog nekaltai prisiglausti. Tačiau nesiruošė įgarsinti savo minčių, kurios varė ją iš proto.
 Taigi stovėjo ir kurį laiką tylėjo, tiesiog žiūrėdama raudonplaukei į akis, bandydama jose įžvelgti nors mažutėlę viltį. Nieko. Tuščia. Trylikametei pasitarė labai šalta, ėmė krėsti drebulys. Tylus balselis tolimame galvos kampelyje kuždėjo, kad reikia ką nors sakyti, kitaip varnė nueis sau.
 Nudelbusi žvilgsnį į savo batus, rankomis glamžydama mokyklinio sijono apačią, mikčiodama pralemeno:
 - A-aš norėjau p-pasikalbėti... - pajuto, kaip kaista skruostai. Vos girdimu šnabždesiu pridūrė, - apie mus.
 Tai pasakiusi, panoro bėgti tolyn iš čia ir išsiverkti. Apie kokius dar "mus"? "Mūsų" nėra ir niekada nebuvo. Ir nebus - suprato tai iš tuščio varnės žvilgsnio. Staiga apėmė keistas noras trenkti Sirėjai. Arba sau. Arba dar kam nors. Nė pati nežinojo. Bet tikrai netroško stovėti čia kaip nuskriaustas avinėlis, vedamas į skerdyklą. O būtent taip jautėsi. Lyg nujaustų, kad po akimirkos viskas baigsis, tačiau vis bandė pabaigą nustumti kuo toliau, net žinodama, jog ji yra neišvengiama.
 Lyg netyčia, Dallifrea švelniai palietė merginos delną. Nedrįso pakelti akių. Nejautė absoliučiai nieko, išskyrus beribį liūdesį. Visa gėda, pasišlykštėjimas savimi išgaravo. Teliko liūdesys.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 04, 2016, 02:30:04 pm
Sirėja ėmė nekantrauti. Nenorėjo čia stypsoti ilgiau nei dvi minutes ir laukti, kol mažoji ką nors pasakys. Norėjosi užsiimti savais ne itin svarbiais, tačiau šią akimirką gerokai svarbesniais reikalais, ji jau buvo beapsisukanti ir einanti šalin, kai Dalifrėja galiausiai kažką sumurmėjo. Varnė įsiklausė, lūpas pamažu iškreipė šypsena. Ne ta šilta ir keistai graži, ne, ši tikrų tikriausiai lūpas iškreipė, perkreipė, ir vis dėl to atrodė puikiai tinkanti raudonplaukės veidui. Nustebimas, susimaišęs su šiokia tokia panieka. Ji netgi tylutėliai sukikeno.
- Dalifrėja, - pirmą kartą ištarė mažosios vardą. - mes neegzistuojam.
Ir neketiname egzistuoti, dar norėjo pridurti, tačiau pabijojo, kad vis tik bus per žiauru. Nenorėjo, kad ji verktų naktimis apsikabinusi pagalvę. Norėjo, kad eitų ir susirastų kažką, kas nuoširdžiai ja domėtųsi. Sirėja negalėjo būti tas žmogus. Jokiu būdu. Ne tik dėl to, kad pastaruoju metu pati viduje verkė dėl kitos, ne tik dėl to, kad pati bijojo kažko rimto (šito pati sau niekad neprisipažino). Buvo daugelis su pačia Sirėja nesusijusių priežasčių.
Penktakursė žvelgė į mažąją ir galvojo, koks gražus jos gyvenimas galėtų būti, jeigu jame neegzistuotų jokia mergina, pavadinta Sirėjos vardu. Ši tik atimtų visas spalvas, nugramzdintų į juodžiausią bedugnę ir atitolintų žvaigždes. Kaip kažkas, dar visai nepažinęs gyvenimo (kad ir kaip banaliai skambėtų), gali norėti smukti žemyn?
Pajutusi prisilietimą, švelnius pirštus ant savo delno, Sirėja pažvelgė į Dalifrėjos veidą. Ši buvo nuleidusi akis ir į ją nežiūrėjo. Varnė kilstelėjo ranką ir suėmusi už smakro atsuko liepsnelę į save, o tada pabučiavo. Paprastai. Bučinys buvo šaltas, be jokio jausmo, lyg per prievartą. Ir trumpas. Atsitraukusi ji nuleido ranką, šaltu žvilgsniu perliejo Dalifrėją.
- Nėra jokio mes, - ištarė.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Rafaela Ginoble Lapkričio 04, 2016, 06:22:20 pm
 Varnės veidą perkreipus kraupiai šypsenai, mergytė vėl išsigando. Suprato, kad šioji iš jos šaiposi, verkt panoro dar labiau. Bet ne, ji neverks. Bent jau ne čia ir ne dabar. Nors jai dar niekada nebuvo taip skaudu, kai tą akimirką, pamačius pašaipią šypseną.
 Kitokio atsakymo į klausimą ir nesitikėjo. Bet vis dėlto... kažkur giliai širdyje norėjo išgirsti visai ką kitą. Tai mažyčiai vilties kibirkštelei užgesus, rodės, mažylės pasaulis sudužo į šipulius. Tai pačiai buvo keista; niekada nebūtų pamaniusi, kad galima taip jaustis dėl kito žmogaus, beveik nepažįstamo žmogaus.
 Norėjo prieštarauti. Sakyti, kad egzistavo. Gal trumpai, gal ne visai savo valia, bet gi egzistavo. Atrodė, kad Sirėja pamiršo ir būtent tai labiausiai liūdino Dallifrėją. Ne atstumimas, tačiau neigimas, kad iš viso kažkas buvo. Tačiau nesakė nieko. Tylėjo.
 Raudonplaukei palietus jos smakrą, nustebo. Tikėjo, kad ji greičiausiai patrauks ranką. Pajuto keistą jaudulį, o šios lūpoms palietus josios, buvo laimingiausias žmogus pasaulyje. Kokią vieną tūkstantąją sekundės dalį. O paskui viskas vėl sudužo į mažiausius šipulius. Pamačiusi bejausmę kaukę, norėjo tiesios prapliupti ašaromis, išlieti visą susikaupusią nuoskaudą ir nusivylimą. Norėjo prikalbėti bjaurių dalykų. Ir gerų. Išsipasakoti, išsakyti visus jausmus.
 Vyresniajai pakartojus tą, ką Dalli ir taip jau suprato, paklausė tik vieno dalyko, labai tyliai.
 - Kodėl? - jos balsas buvo keistai ramus, neišdavė viso to skausmo ir liūdesio, kurie tūnoje viduje. Kodėl nėra jokio "mes"? Kodėl tu nenori, kad būtų? Kodėl pamiršai? Kodėl? Kodėl?
 Šįkart nenuleido žvilgsnio, žiūrėjo tiesiai į Sirėjos akis lyg bandytų šitaip įlįsti jai į galvą ir suprasti, kas joje dedasi.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 04, 2016, 07:23:47 pm
Siaubas. Kažkodėl staiga pasidarė beprotiškai šalta. Nelabai suprato, ar čia iš vidaus, ar iš išorės, o gal nuo to savo ledinio bučinio pati sušalo. Ir vis tik, ne metas buvo tyrinėti staigius temperatūros pokyčius. Į Sirėją žvelgė sudaužytos širdies skausmo kupinos akys. Net jeigu visu kūnu mažoji niekaip nerodė, kokia sugniuždyta viduje yra, akys atspindėjo viską. Juk ne veltui japonai sako, kad akys - vartai į sielą.
Kad ir kokio žiaurumo savyje ji turėjo, nenorėjo be jokio aiškaus tikslo skriausti žmonių. Bet o kaip kitaip? Kaip pasakyti, kad nieko neišeis, nedaužant širdies? Gal ir buvo būdų, bet Sirėja jų nežinojo. Ir nemanė, kad kada nors sužinos.
Nebenorėdama daugiau žvelgti savo ledo pripildytomis smegenimis į dūžtančią Dalifrėją, Sirėja nusisuko. Jautėsi pavargusi, nukankinta, iškreipta ir beširdė. Besielė. Na, tokia ir buvo. Besielė. Tokie kaip ji, sielų niekada neturėjo.
- Nes aš visiškai nieko tau nejaučiu. Todėl, - lediniu, pavargusiu balsu atsakė. Tai buvo tiesa. Kodėl nejaučia, irgi būtų galėjusi pasakyti - nes jaučia kitai, tačiau vėlgi, pamanė, kad dar labiau skaldyti negalima. Taip, toji naktis kažką paliko, kažką visai kito ir asmeniško. Nesusijusio su gražiąja liepsnele, nei su kažkokiais jausmais jai.
Nebedelsdama kelių paskutinių sekundžių, Sirėja ėmė eiti tolyn nuo Dalifrėjos.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Rafaela Ginoble Lapkričio 04, 2016, 07:56:07 pm
 Nusibodo slėpti savo emocijas. Kodėl turėtų? Juk ji žmogus, turi teisę būti silpna. Net jei buvo klastuolė. Pavargo vaidinti stiprią, nepriklausomą. Be galo liūdnomis akimis dar kartą pažiūrėjusi į Sirėją, susmuko ant grindų ir pravirko. Nešaukė, nekūkčiojo. Tiesiog ašaros pradėjo pačios tekėti įkaitusiais skruostais. Jautėsi sugniuždyta, sulaužyta ir pažeminta. Nesitikėjo tokio abejingumo. Dabar pasijautė kaip daiktas, kuriuo buvo pasinaudota, kad patenkinti savo poreikius, o dabar, kai jau nebereikia, išmestas. Suprato, tad fizinis artumas tai tikrai dar ne meilė ir net ne simpatija, bet juk nors kokius jausmus turėjo sukelti. Kad ir menkiausius. Būtent jausmų iš raudonplaukės nebuvimas ją laužė, pjovė pusiau.
 Net nepastebėjo, kaip Sirėja nusisuko. Atsakymas pasiekė jos ausis, tačiau smegenys neigė, nenorėjo priimti. Neturėjo ką pasakyti. Puikiai suprato, kad nepriversi žmogaus mylėti, tik kad... buvo taip liūdna, taip baisiai liūdna. Išgirdusi tolstančius varnės žingsnius, nesureagavo. Tik po kelių sekundžių staigiai pašoko ant kojų.
 - Netikiu! - sušuko, o jos balsas aidėjo beveik tuščiame koridoriuje. - Taip negali būti.
 Pati nežinojo, ką daro ir kam tai pasakė. Nenorėjo, kad raudonplaukė nueitų. Galėjo ir nekalbėti, užtektų, kad būtų šalia. Galbūt todėl intuityviai troško ją sustabdyti, atidėti atsisveikinimą.
 Vėl pribėgusi prie varnės, užstojo jai kelią ir piktai į ją pažvelgė.
 - Netikiu. - darsyk pakartojo, žymiai ryžtingiau.
 Pati nesuprato, kas jai užėjo. Galbūt tai hormonai, o gal dar kas. Emocijos keitisi kas akimirką. Tačiau dabar jai buvo labai pikta, pyktis pakeitė liūdesį. Nenorėjo leistis stumdoma, norėjo parodyti, jog neleis būti traktuojamai kaip daiktas, jog irgi turi savo valią. Neiškentusi viso to, ką jautė, gana stipriai trenkė varnei per veidą.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 04, 2016, 11:00:56 pm
Tas kelias akimirkas pasireiškė begalinis Sirėjos naivumas. Ji patikėjo tais stebuklingais temperatūros pokyčiais, tarytum žadančiais, kad daugiau nieko nebus, kad jau viskas, ji jau laisva ir gali keliauti kur panorėjusi bet kokiais takais, per bet kuriuos tiltus, plaukti per bet kuriuos vandenis. Naivu.
O tada kaip baltutėlis sniegas iš baltutėlio dangaus iškrito žodžio pavidalu. Žodis buvo stiprus, visiškai priešingas ir priešiškas raudonplaukės naiviam tikėjimui.
Galiausiai paskui žodį ir liepsnelė pasirodė, regimai užsiliepsnojusi ir viduje, ir išorėje, tirpdanti ledo sieną, kurią nusiliejo varnė aplink save. Atodūsiams nebuvo galo.
Stiprus staigus skausmas ištraukė iš pamažėle gramzdinančios apatijos, šaltų pirštų galais ji prilietė degantį skruostą, jau ir pykčio užžiebtomis akimis pažvelgė į ašarojančią Dalifrėją.
Suėmusi už mažosios riešų, jų nepaleisdama atsisėdo ant žemės sukryžiavusi kojas, žaliomis pagilėjusiomis akimis žvelgė į Dalifrėjos.
- Kalbėk, - ištarė. Ledo nebebuvo girdėdi balse, vien išlikęs nepasitenkinimas ir nuovargis. Užgautas skruostas degė, neabejojo, kad jis dabar burokėlio spalvos. Gal net mėlynė liks.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Rafaela Ginoble Lapkričio 04, 2016, 11:35:41 pm
 Nors visada gana rami ir miela, šįkart klastuolė nesigailėjo trenkusi Sirėjai. Nors ir nelabai gražiu būdu, bet vis dėlto privertė ją sustoti. Ji tiesiog degė pykčiu, o dabar pyktis mažumėlę atslūgo, kiek nusiramino. Ir verkt jau nebenorėjo, bent jau ne dabar.
 Nepatogiai suimti riešai skaudėjo, bet nekreipė į tai dėmesio. Praeis. Šiaip ar taip vidinis skausmas stipresnis. Atsisėdo ant kulnų priešais varnę. Žinodama, kad laimėjo laiko, susimąstė, nenorėjo sakyti visko, ką turėjo galvoje. Koridoriuje įsivyravo tyla, pertraukiama tik jų kvėpavimo.
 Pagaliau atsargiai rinkdama žodžius lėtai prabilo.
 - Aš nenoriu visko taip palikti. Taip bet kaip, neišsiaiškinus. Ir, manau, tu tą jau supratai. Netikiu, kad nejauti nieko, kitaip nebėgtum, nevengtum manęs. - minutėlę patylėjus, tęsė. - Nesakau, kad tavo jausmai yra labai šilti, tačiau... - suraukė kaktą, - negali sakyti, kad jų visiškai nėra.
 Išsilaisvinusi vieną ranką, megztinio rankove nubraukė jau bedžiūstančias ašaras.
 Įsivyravusi tyla jai patiko. Ji suteikė laiko apmąstymams, nusiraminimui. Nenorėjo šaukti ar pykti, tiesiog ramiai ir rimtai pasikalbėti kaip suaugę žmonės. Norėjo, kad Sirėja suteiktų jau bent mažytę viltį, vos vos pastebimą. Jai to būtų užtekę, bent kol kas. O tolima ateitimi nesirūpino.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 05, 2016, 12:03:21 am
Sirėja sėdėjo tyli, ir, sakykim, susimąsčiusi priešais liepsnelę. Niūrumo persmelkta suvokė, kad nepabėgs, kad ir kaip greitai bėgtų. Tačiau išgirdusi menamą jos bėgimo priežastį vos nenusikvatojo. Bėga todėl, kad kažką jaučia? Žinoma, juk tai tik... Nežinojo, kaip pavadinti 'palik mane ramybėj' jausmą, bet bent jau buvo aišku, kad tai šis jausmas. Panašiai ir susidėliojo galvoje savas mintis, žodžius, kuriuos garsais paversdama ištars bejausmiu balsu, o visa tai vainikuos nebylus prašymas palikti ramybėje.
Sirėja paleido Dalifrėjos rankas, ledinius pirštus priglaudė prie užmerktų akių ir palaikė kelias sekundes. Kai ši baigė kalbėti, keletą sekundžių, gal net minutę vyravo tyla. Penktakursė persibraukė per raudonus plaukus, įkvėpė, o tada prabilo:
- Jausmai yra. Tik jie, hm, šaltoki, - kreivai šyptelėjo. - Sakai, kad nori kažką išsiaiškinti? Nesupranti, kodėl, tavo akimis, panaudojusi tavo dailų kūną kaip daiktą, paskui bandau išmesti iš savo apgailėtino gyvenimo? - labai stengėsi, kad balsas nebūtų šaltas, tačiau neišėjo, jis vis tiek durstė lediniais kristalais. - Tai paaiškinsiu. Buvau girta. Tu irgi. O vietos tau manyje nėra, nes yra kitai.
Sirėja atsiduso, šalto vandens pripildytomis akimis stebėjo Dalifrėją, galvą dar kartą perskrodė mintis, kad ji graži. Ir nieko daugiau.
Mažajai daugiau nieko nepasakius, ji atsistojo ir nuėjo savais keliais, palikdama ją klūpoti ant šaltų akmeninių grindų.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Rafaela Ginoble Lapkričio 05, 2016, 02:14:32 pm
 Laukdama atsakymo, Dallifrėja paruošė save blogiausiam. Bent jau jai atrodė, kad paruošė. Pažadėjo sau, kad ir ką išgirstų, neleis emocijoms užvaldyti save, išliks rami, neprapliups ašaromis, tiesiog pasistengs reaguoti kuo racionaliau.
 Ir išties, išgirdusi atsakymą išliko rami. Tiesiog žiūrėjo į tolimą tašką, kažkur už Sirėjos nugaros. Ne tik atrodė rami, bet tokia ir jautėsi, nejautė aboliučiai nieko - nei pykčio, nei liūdesio. Išliko tokia keletą ar kelioliką sekundžių, kurios jai tęsėsi visą amžinybę ar dar daugiau. O po to viskas joje sprogo kaip didžiulis muilo burbulas. Nors jos veidas neatspindėjo jokių emocijų, ji vis dar žiūrėjo į tolimą tašką net nemirksėdama ir pamiršusi, kaip kvėpuot, bet jos viduje užvirė tikrų tikriausiais pragaras. Emocijos ją perpildė, viena buvo stipresnė už kitą - pyktis, liūdesys, apmaudas, nusivylimas - tačiau verkti ar rėkti nesinorėjo. Nuo to pasidarė dar blogiau - jei būtų galėjus išlieti ją užvaldžiusius jausmus, gal palengvėtų. Bet negalėjo. Viskas kaupėsi viduje, nors jos mažutė širdis nebuvo pajėgi išlaikyti visą emocijų perteklių.
 Nesiruošė nieko atsakyti. Neturėjo ką. Tad tylėjo.
 Pamiršo, kad varnė vis dar sėdi prie jos. Absiblaususios akys nematė nieko aplinkui, nejautė šalčio ir savo užšalusių nuo akmeninių grindų kojų, deginančių skruostų ar staiga apsunkusių rankų. Jokie išoriniai faktoriai jos neveikė, jiems nebuvo vietos; smegenys atsisakė priimti bet ką, kas nebuvo susiję su Sirėja.
 Kai pragaras jos viduje pamažu atslūgo, pradėjo nejausti nieko, absoliučiai nieko. Nepastebėjo, kaip lėtai (o gal greitai) slinko laikas. Praklupėjo ant šaltų akmeninių pilies grindų iki vėlaus vakaro, praradusi bet kokį norą kažką daryti, pavirtusi bedvasiu kūnu.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Olivia Rose Winter Rugpjūčio 11, 2017, 03:31:20 pm
Praėjo kelios dienos po to, kai Albertina Sofija tarsi iš oro atsidūrė čia. Nors, po teisybei, taip ir buvo -  vieną minutę dar tiesė rankas link to velnio nešto ir pamesto (o gal taip ir atsitiko?) gaidžio, o kitą jau žiopsojo į pilies kuorus. Daugelis keturiolikmečių mergaičių tokiu atveju būtų visiškai pametusios galvą - atsidūrė nežinia kur nežinia kaip, tačiau Berta visgi sugebėjo susigaudyti. Taigi jaunosios Mussolini dar kol kas neištirtais pilies labirintais nukeliaukime prie Storulės portreto. Koridoriuje buvo beveik aklinai tamsu - ko norėti laikrodžiui mušant pirmą nakties. Pasibaigus dienai, rodės, net pati pilis snūduriavo, ką jau kalbėti apie pamokų išvargintus mokinukus. Tačiau netrukus iš grifiukų miegamojo išlindo liekna šviesiaplaukė mergina. Tyliai apsidairiusi ji nuslinko koridoriumi. Gal kita Hogvartso naujokė ir sėdėtų ausis suglaudusi, tačiau tik ne Albertina - jau pirmąją savaitę keturiolikmetė susirengė į naktinį žygį Kambarin Iki Pareikalavimo. Pilis ją masinte masino - jautėsi kaip didžiame, klaidžiame ir paslaptingame koridorių, laiptų ir salių labirinte, kuris kažkuo priminė žiobariškus filmus. Rodės, tuoj kur iš už kampo išlįs dama su krinolinų išpūstu sijonu. Nereikia nei sakyti, jog Albertinos fantazija buvo itin laki, tad tamsa tik suteikė papildomo žavesio mažytei iškylai į Kambarį Iki Pareikalavimo. Merginai buvo labai įdomu patikrinti ar viskas, ką apie stebuklingąją patalpą plaka liežuviai yra tiesa. Visgi kaip žiobarė auginta Berta dar turėjo gana skeptišką požiūrį į panašius dalykus. Ką gi, tuojau pati įsitikins. Gana greitai žingsniuodama tamsiu koridoriumi grifė net nepagalvojo, jog kelia kiek per didelį triukšmą, nei tinkamas uždraustam pasivaikščiojimui. Tvirčiau susisupusi į dėvimą džemperį jaunoji Mussolini pasileido beveik bėgte. Kai iki tikslo tebuvo likę vos pora dešimčių metrų, Berta išgirdo artėjančius žingsnius. Šviesiaplaukė staigiai metėsi į nišą koridoriaus sienoje ir susigūžė. Apie tokį pavojų nepagalvojo - buvo šventai įsitikinusi, jog tokiu metu tikrai visi miega. Pasirodo ne. Filmuose tokiais momentais praeivis, nesvarbu atsitiktinis ar ne, kažkokiu stebuklingu būdu apanka ir apkursta, tad besislėpiantysis kažkodėl retai kada būna surastas. Gaila, čia ne filmas... tylutėliai mintijo Albertina.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Tom William Riddle Rugpjūčio 11, 2017, 06:27:49 pm
Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, žingsniavo koridoriumi. Šiąnakt būtent jam reikėjo patruliuoti. Gaudyti neklaužadas, tai nebuvo mėgstamiausias jo užsiėmimas, tačiau visgi nudžiugdavo sučiupęs kokią vieną kitą nepaklusnią sielą, surakinęs ją savo geležiniais gniaužtais ir prismeigęs žvilgsniu. Jis dairėsi tai šen, tai ten... gaila, rodėsi šiąnakt visi nusprendė būti paklusnūs. Užkopęs į antrą aukštą sustingo it įbestas, jautri vampyriška klausa pagavo mergaitės žingsnius. Bus arba grifė, arba varnė. pamanė vaikinas, tylutėliai sklesdamas jos pusėn. Kai jau žinojo, jog auka nebetoli, pradėjo eiti žmogui įprastų žingsnių garsu. Juk nepraleis progos įbauginti tą vištelę. Vištelę, kuri manė viską sau leidžianti. Ak, kaip jis norėjo išvysti panelytės Lavenzos profilį, deja, pirma, toji turtuolytė dabar miegojo požemiuose grožio miegą, o antra, kvapas buvo kitoks. Vis dėl to, priėjęs sustojo, apsimetė, kad dairosi aukos, žinojo, kaip dabar dreba vargšės mokinukės širdelė, kaip ji maldauja Dievą, kad tik nebūtų sugauta. Ridlis praėjo visai pro pat nišą, kurioje tupėjo neklaužada, tada pasimėgaudamas sustojo, įsiklausė, nužingsniavo prie lango, ir tada staigiais žingsniais pribėgo prie merginos ir dar nespėjus šiai sureaguoti tvirtai sučiupo. Ohoho, o čia buvo į ką pažiopsoti, ilgi auksinio atspalvio plaukai, aukšta liekna figūra, didelės, žėrinčios žalios akys... puikiai tikėjo, jog ir jai į jį buvo ko paspoksoti, ne visada tave sučiumpa jaunutis dailus vaikinas.
-labas vakaras, brangioji, o gal jau laba naktis? Tikriausiai esate naujokė, nes jūsų veidas man dar nematytas. Aš esu Tomas Viljamas Ridlis, apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. O jūs, kaip matau, nuotykių ieškotoja? Nereikia, jau žinau, jog esate iš grifų gūžtos, jūsų drąsūs naktiniai žygiai man viską pasako. Kadangi esate naujokė, nenoriu jums pridaryti didelių nemalonumų, atiminėdamas taškus iš grifų gūžtos, bei pykdydamas ant jūsų bendramokslius, vis dėlto, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl skiriu jums areštą, rytoj vakare, prisistatykite į ligoninės sparną, pas mūsų hilerį, jums reiks išvalyti palatas, be jokios magijos. – po ilgų postringavimų pagaliau paskelbė verdiktą, o tada suėmė šviesiaplaukę už parankės ir pridūrė – o dabar, leiskite palydėti jus į jūsų bendrąjį kambarį Madam, juk nenorite susitikti dar ko nors, tik daug nedraugiškesnio už mane? – tamsiaakis vaikinas nusišypsojo mokinei pačia gražiausia šypsena. Žinojo, kad toji, kuriai nebuvo ddaugiau kaip penkiolika metų, išsilydys kaip sniegelis pavasarį. Neilgai trukus, jaunojo mokytojo ir gražiosios mokinės žingsniai nutolo koridoriumi.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Emilianne Mcwelle Gruodžio 04, 2017, 10:07:40 pm
Kulniukai sukaukšėjo į kietas koridoriaus grindis. Dvelktelėjo šalčiu, druska ir kažkuo... Kažkuo neapčiuopiamu, bet kaip visada be galo be krašto primenančiu jūrą. Ilgesingu. Pažįstantys ją pamatys iš tolo - tamsiame, tyliame koridoriuje ji švietė tarsi žiburėlis - balta baltutėlė oda tarsi sugaudė paskutinius šviesos trupinėlius, krentančius nuo degančių deglų. Emilijana McWelle visada atrodė keistokai tokiame kontekste. Žaliaakė sirena ėjo greitai, galbūt net per greitai, nes atėjus į vietą veide pasirodė nusivylimas - priešininko dar nebuvo, taigi reiks laukti. Laukti ji nemėgo. Ir laiko švaistymas, ir nervų gadinimas, ypač dabar - atėjo juk ne į pasimatymą. Nors apranga atrodė kiek kitaip - juodas odinis sijonėlis ir mėlyna palaidinukė - tipiška miesto liežuvautojos uniforma. Viena tų tuščių blondinių, per dienas tupinčių kavinėse, nosis sukišusių į tas keistas plytas, žiobarų vadinamas feletonais ar kažkaip panašiai ir kaskart pasirodančių vis su nauju vaikinu. Iš visų tų mergužėlių Emilijaną išskyrė veidas ir žvilgsnis - nors ir švelnus, tačiau tvirtas, tarsi katės. O ypač dabar. Pirštai nervingai sugniaužė lazdelę, užkištą už diržo. Dievaži, ir kas jai šovė, kad sumanė dalyvauti? Nepakako vilkolakio dantų prie pat kaklo? Nepakako, kad jau ir taip sužeista yra? Žinoma ne. Jūros mergelė pirma darys, o tik po to galvos. Prieš prigimtį nepakovosi, kad ir kaip stengsies. Tačiau Emi vis tiek nesiliovė bandžiusi. 
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Lapkričio 29, 2018, 10:22:05 am
Pasigirdo spartūs žingsniai nuo laiptų pusės ir po akimirkos, iš už kampo išlindo aukšta, šviesiaplaukė mergaitė. Ji kažkur skubėjo, atrodė kone susijaudinusi. Eidama vis dairėsi ar ji čia viena. Visur atrodė tuščia. Mokiniai po egzaminų arba krovė daiktus kelionei į namus arba jau buvo išvykę atostogauti. Pilis buvo ištuštėjusi ir Anika jautė savotišką dėkingumą dėl to. Gal vasarą likusi mokykloje, kai netrukdo pamokos ar kiti mokiniai šmirinėjantys aplink, gal ji ką nors išsiaiškins apie savo amuletą. Jis atrodė svarbus įkaltis, užuomina kurios mergaitei labai reikėjo, tačiau negalėjo pasiekti.
Sparčiu žingsniu priėjusi koridoriaus vidurį, sustojo. Rankoje ji kažką laikė. Pamiršusi viską aplink mergaitė puolė apžiūrinėti tą daiktą ir tiek prasmego savo mintyse, kad net neišgirdo kaži ko artinantis...
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 12:00:53 am
Elijah pilnas įvairių minčių ir idėjų klaidžiojo po mokyklą, nelabai galvodamas, kur jis atsidurs, vienas ar su kažkuo.. Kai staiga atsitrenkė į kažką, kieno galva atsirėmė į vaikino krūtinę, tačiau jis greit išsibudino ir pora žingsnių žengė atgal..
- Atsiprašau, nenorėjau, tiesiog užsigalvojau, nelabai mačiau kur kojos neša, - numykė Chris' as, kai pakėlęs galvą užmatė Aniką.. - Am.. Labas.. - Ištarė vaikis daugiau nelabai ir žinodamas ką sakyti, jis ją buvo beprimirštąs, o čia štai atsitrenkė būtent tiesiai į ją..
- Tai kaip sekas? Dar pyksti dėl to karto miške? Juk nesakyk buvo visai linksma, - šyptelėjo jaunasis vampyras, tačiau atsiprašyti jis net neketino, turbūt eilinį kartą buvo galima kaltinti tik vieną dalyką - principingumą..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 01, 2018, 09:04:42 am
Pajutusi kažkieno prisilietimą, Anika atšoko atgal. Greit paslėpė ranką už nugaros, kad niekas nematytų ką ji daro, bet pakėlusi akis pamatė pažįstamą veidą.
- A čia tu, - metė piktą žvilgsnį mergina.
Nebesislėpdama, ramiai įmetė ką laikė rankoje į mantijos kišenę.
Išgirdusi vaikino žodžius Anika sarkastiškai nusijuokė.
- Taip manai? Tuomet gali nešdintis atgal į tą savo mišką, - išspjovė mergina.
Ji net nemanė stovėti čia ir plepėti. Pernelyg niršo už paskutinį jo poelgį, taigi apsisuko eiti ir patraukė link laiptų vedančių kur nors toliau nuo čia. Buvo panašu, kad vaikinas ne tik nesigaili to, ką jai padarė, bet ir pateisina tai linksmumu. Ji negalėjo patikėti tuo ką girdi. Ją įskaudinti ir taip su ja pasielgti jam buvo linksma...
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 01:47:00 pm
- Jo aš, - pakartojo vaikis, matydamas piktą Anikos veidą.. - Žinok, nereikia pykti, juk nieko nenutiko, mes be to nebūtume leide, kad kas nutiktu..
- Taip, taip manau, ne nenoriu dabar į mišką, aš ką tik iš ten, - šyptelėjo Elijah ir sugrebė merginos ranką, kad ši nepaspruktu..
- Na gerai, - ištarė vaikis ir šįkart nusprendė nusileisti savo principams, - atsiprašau, nederėjo taip daryti, - burbtelėjo vaikis ir įsmeigė žvilgsnį į merginą..  - Negi visą likusį savo gyvenimą ir smerksi mane? Nemanau, kad tai gera mintis, - išspaudė Chris' as.. - Davai, tu man atleidi, mes susitaikome ir viskas bus gerai, tvirtai laikydamas Aniką už rankos išspaudė Dawson' as..
- Be to kaip sekasi, kas naujo? Kaip nauji mokslo metai?
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 01, 2018, 03:51:31 pm
Anika išsprokdino akis. Ji nesitikėjo atsiprašymo. Tiesą sakant laikė Elijah šiek tiek arogantišku savimyla. Tačiau gal visgi suklydo apie jį spręsdama.
- O davai, - pabrėžtinai šaltai ištarė mergina, - tu mane paleidi, aš apie tai pagalvoju kokį mėnesį ar du ir atsiunčiu tau pelėdą su atsakymu?
Jos balse aiškiai buvo juntamas sarkazmas, nors lūpų kampučiai vos kilstelėjo. Ji nemokėjo ilgai pykti ant ko nors.
- Rimtai, paleisk mane, - pareikalavo, - nejau manai, kad ateisi čia, atsiprašysi lyg niekur nieko ir to užteks? Kuo tu po galais save laikai? Nejau manai, kad užteks sumirksėti ir visos merginos puls tau po kojomis? Tikrai nesi toks žavus.
Anika pašaipiai nusijuokė ir pažvelgė vaikinui tiesiai į akis, žvilgsniu reikalaudama jai paklusti.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 04:27:43 pm
Vaikinas nieko nelaukdamas paleido merginą ir bandė dar sykį atsiprašyti:
- Tikrai, sakau atsiprašau savo ir Lunos vardu mes nenorėjome, norėjome tik tai, kad tau būtų linksma, o ne to, kad tu užpyktum ir paskui ilgai nekalbėtum, - šyptelėjo Dawson' as..
- Ne, taip nemaniau ir be to ne savo noru tave radau, čia turbūt netyčia, - šyptelėjo Elijah, - niekuo aš savęs nelaikau kas tau yra, ko tu čia putojiesi? Kas tau nepatinka? Aš atsiprašiau ko tu nori, kad klaupčiausi prieš tave už tai, kad paskraidei truputį su drakonu, juk buvo visai linksma, gal to ir nenori pripažinti.. Manau tu dabar truputį atsipalaiduok ir viską pergalvok.. O dėl merginų vienos nori puola kitos ne, kitoms jau per vėlu, tad aš to nenoriu, ir man tas nėra svarbus.. gal tau ir nesu žavus, tačiau kitoms tikrai patinku, - kiek arogantiškai ištarė jaunasis vampyras ir žvilgtelėjo į merginą, kuri atrodė išties pykta, tačiau kaži ar jam tai labai rūpėjo..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 01, 2018, 05:15:15 pm
 - Jeigu tu čia taip atsiprašinėji užsipuldamas su visokiais klausimais, kas man negerai, tai žinai... Atsiprašyti tu nemoki, - metė Anika. - O jei taip supranti linksmumą, pagrobti žmogų... Šitaip... Kai už viską labiausiai bijau didelio aukščio...
Ji nusuko žvilgsnį į šalį. Nenorėjo rodyti silpnumo ar išsiduoti esanti pažeidžiama šią akimirką. Ir vaikinas regis vis tiek nesupras, kodėl ji taip sureagavo, todėl beprasmiška buvo ką nors jam daugiau aiškinti.
- Atleidžiu, jei tau labai reikia atleidimo.
Mergina vėl patraukė link laiptų.
- Bet ar nemanai, kad labai jau giriesi sakydamas, kad daug kam patinki? - nusijuokė Anika įkandin. - Nesakau, kad nepagrįstai, bet derėtų būti kuklesniam, nemanai?
Dar už poros žingsnių ji stabtelėjo, išgirdusi ateinant dar kažką.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 05:19:57 pm
- teisingai, atsiprašyti aš nemoku, tačiau, bent jau stengiuosi, o pastangos juk turi būti užskaitytos, - šyptelėjo penkiolikmetis ir žvilgtelėjo į mergina.. - Nežinojau, kad bijau aukščio, - dar syki kilstelėjo lupų kampučiais, - tačiau gal dabar nebebijosi, juk kartą reik patirt, norint tą baimę įveikti..
- Ačiū, - už atleidimą padėkojo berniūkštis ir šį syk kažką tolumoje išgirdo, jis iškart suprato, kad kažkur netoliese yra Luna, o po paskutinio karto miške jis nusprendė, jai parodyti, kad merginų jam ieškoti ilgai nereikia..
- Gal, tačiau kas tave mylės, jei ne pats save, - šyptelėjo grifas ir dar syk nukreipė žvilgsnį į Aniką.. - Man kuklesniam, gal tu juokauji? - Šyptelėjo vaikis ir jau netoliese išgirdęs Luną, greit nustvėrė Aniką kuri jau keliavo link laiptų ir įsisiurbė į jos lupas..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 05:58:39 pm
Grįžusi į Hogvartso pilį po atostogų tik naktį Luna didžiąją dalį dienos praleido miegodama savo lovoje ir kaip jau buvo įprasta, vos sutemus nusprendė paklaidžioti po pilį. Turėjo pripažint, kad Hogvartso pasiilgo. Apsivilkusi kreminės spalvos megztuką, kuris atidengė dešinį petį ir ryškų raktikaulį, juodus džinsus, mergina uždarė Varno Nago bendrojo kambario duris ir ėmė lėtai žingsniuoti koridoriumi. Žvilgtelėjusi pro koridoriaus langus varnė stebėjo, kaip neramus vėjas lenkia medžių viršūnes arčiau žemės, o didelės, baltos snaigės pamažu leidžiasi žemyn. Stebėdama žiemos išdaigas Luna pati nejausdama paskendo savo mintyse. Atmintyje iškilo atostogų prisiminimai. Tiksliau įvykis prieš atostogas. Mergina tikrai nesitikėjo, jog medžiotojai pasieks ją Hogvartso pilyje ir dar sugebės pagrobti. Bent jau smagiai praleidau laiką... Nuo savo minties varnė linksmai nusijuokė, tačiau vos po kelių akimirkų šypsena ir juokas dingo. Paskendusi savo mintyse Luna pamiršo, jog bet kada gali sutikti kitus mokinius arba pažįstamus. Nė nežvilgtelėdama žinojo, jog netoliese yra Elijah'us su Anika. Nusukusi žvilgsnį nuo lango juodaplaukė kilstelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į abu jaunuolius. Netekusi žado mergina stebėjo, kaip rudaplaukis bučiuoja Aniką. Tokio vaizdo pamatyti tikrai nesitikėjo, ypač, pirmą dieną po atostogų.
-Ar čia nauja filmo "Saulėlydis" sagų dalis?-linksmai nusijuokė Luna.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 01, 2018, 06:45:42 pm
- Žinai, manau, kad tavo būdas save mylėti nėra pats žaviausias, - pasišaipė Anika. - Nors tau pačiam spręsti turbūt.
Staiga ji pajuto Elijah tvirtą ranką, traukiančią ją atgal ir... Jo lūpos įsisiurbė į jos. Anika negalėjo patikėti tuo kas vyksta. Negi jis čia rimtai? Ką po galais čia reiškia? Jis taip bando parodyti, kad jam patinku? Bet iki šiol nė menkiausios užuominos nebuvo...
Merginos mintys praskriejo per akimirką tačiau nelauktai patirtas malonus jausmas privertė ją viską užmiršti. Ji švelniai apsivijo rankomis jo kaklą ir atsakė į Elijah bučinį.
Išgirdusi Lunos balsą Anika atsitokėjo, tačiau savo lūpas nuo Elijah'o atitraukė dar po kelių akimirkų.
- Nauja kas? - sutriko mergina nesuprasdama, apie ką kalba vilkė. - Nežinau kas yra tavo minėti filmai, o saulėlydis... Spėju tu čia ne apie paros laiką kalbi.
Ji nusišypsojo Lunai, visai pamiršusi, kad turėtų ant jos pykti.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 07:11:00 pm
Elijah tik pajuto kaip jo kaklą apsivijo Anikos rankos, tačiau jis neatsitokėjo tol, kol neužgirdo kalbant Lunos, jis tik to ir laukė, negalėjo paleisti Anikos, kuri net neketino atsispirti, tačiau bučinys jam visai patiko...
- Kodėl tu taip galvoji? - Šyptelėjo Lunai.. - Klausyk, sakyčiau pasikeitei po atostogų, gal net..  aj nesvarbu, - šyptelėjo Chris' as ir pažvelgė į Aniką.. Viena akimi mirktelėjo ir sugriebė jai už rankos.. Jam buvo įdomu ar Luna, jam bent kažką jaučia ar bent jau patinka jis jai, tad stengėsi kuo labiau ją suerzinti..
- Anika, nepaliksiu tavęs nieko nesuprasti, - nutęsė Chris' as, - tu daug šnekėjai, o kaip kitaip nutildyti gražią merginą, a? - dar sykį grifo veidą papuošė šypsena.. - Be to "Saulėlydis" tai gana įdomus filmas, - šyptelėjo Elijah ir žvilgtelėjo tiesiai Lunai į akis... 
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 08:43:04 pm
Sulaukusi abiejų jaunuolių dėmesio Luna tyliai nusijuokė. Pasirodžiau pačiu tinkamiausiu metu... Išgirdusi Anikos klausimą mergina kilstelėjo savo lūpų kampučius. Regis, ši jau buvo pamiršusi apie neseniai įvykusį įvykį, tačiau į šios žodžius nieko neatsakė, atidžiai klausėsi Elijah'aus.
-Visa tai priminė tą filmą, vampyras ir mergina, jų meilė ir žinoma geriausia dalis - vilkolakis,-plačiai nusišypsojo juodaplaukė. Išgirdusi sekančius grifo žodžius mėlynakė klausiamai į jį pažvelgė. Praėjus atostogoms Luna jautėsi labiau suaugusi ir pasikeitusi. Nuolat tiesūs juodi plaukai dabar ant pečių krito didelėmis garbanomis, o ryškiai mėlynos spalvos akys dabar spindėjo tamsiai ruda. Ne, jokiu stebuklingu būdu mergina tikrai nepakeitė akių spalvos, paprasčiausiai, nebenorėdama daugiau išskirtinio dėmesio savo ryškias akis paslėpė po tamsiai ruda spalva panaudodama vieną iš žinomų burtažodžių. Taip pat jau ir anksčiau aukšta mergina dabar buvo dar aukštesnė. Ir vis dėl to nusprendė, kad neatsikurtusi vaikinui tikrai neliks.
-Na, deja, to paties negaliu pasakyti apie tave, vis dar esi pasipūtęs ir arogantiškas vaikinas,-šyptelėjo Luna. Būtų mielai užvožusi Elijah'ui, tačiau pasistengė nuvyti šį norą į šalį.
-Romantikams jis tikrai įdomus,-linktelėjo mergina.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 09:05:38 pm
Elijah dar vis laikė Anikos ranką.. Tačiau jis pats nesuprato ar jam ji patinka ar ne, nes buvo gana keista..
- Jų meilė? - Atkartojo ir tuo pačiu vaikis atsikosėjo ir keistu žvilgsniu nusmeigė Luną.. - Na tavoji vaizduotė tiesiog keista, - šyptelėjo jai.. - Jei bučiuoji žmogų vadinasi jį myli, o gal tiesiog jis patinka, - dar sykį bubtelėjo Dawson' as ir šįkart jau žvilgtelėjo į Aniką, tokiu žvilgsniu, jog rodėsi jis jos už kažką atsiprašo..
- Pasiputęs ir arogantiškas? Kodėl tu apie mane taip galvoji? O Anika tu irgi tą patį manai? - Iš pradžių keistu žvilgsniu nužvelgė Luną, paskui žvilgtelėjo į Aniką..
- Tu juk puikiai žinai, kad aš ne romantikas, - pašaipiai numykė jaunasis vampyras, - be to, o kur tavo vaikinas? Nesusiradai dar? - Gana šiltu žvilgsniu nužvelgė Luną.. tačiau ir pats nesuprato, kodėl jam tas parūpo..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 09:24:35 pm
Išgirdusi vaikino žodžius mergina linksmai nusijuokė.
-Elijah'au, aš kalbėjau apie meilę filme, ne apie jūsų bučinį,-nusišypsojo Luna žvelgdama į žaliai melsvas grifo akis. Nesi mano minčių centras, kad nuolat galvočiau, tik apie tave. Vis dėl to jausdama keistą Elijah'aus žvilgsnį Luna jautėsi nejaukiai. Buvo pratusi jausti tokius žvilgsnius, tačiau dažniausiai jie nulydėdavo merginą dėl jos sprendimų arba nutrukgalviškumo.
-Nežinau, pats verti mane apie tave taip galvoti,-gūžtelėjo pečiais juodaplaukė ir žvilgtelėjo į šviesiaplaukę, tačiau netrukus ir vėl Lunos žvilgsnį prikaustė vaikinas.
-Imu abejoti,-rimtai atsakė mėlynakė bandydama suvaldyti kylantį juoką, tačiau netrukus iš tiesų surimtėjo išgirdusi rudaplaukio klausimą.
-Turėsiu tave nuvilti, bet vaikino deja nesusiradau, šiek tiek buvau užsėmusi kitais reikalais,-šyptelėjo mergina.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 01, 2018, 09:40:10 pm
- Žinoma manau, kad tu arogantiškas, - nusijuokė Anika, - tačiau tai nereiškia, kad man tai trukdo.
Šviesiaplaukė pagavo vaikino žvilgsnį kuris tarsi šalčiausias vėjo gūsis perėjo jai per kūną. Ji suprato tą veido išraišką labai puikiai, ne kartą buvo mačiusi tokį žvilgsnį. Tačiau ką jis tuo nori pasakyt, ji nežinojo.
Mergina taip pat laikė vaikino ranką. Buvo gan malonus jausmas. Ji pažvelgė į vaikiną bežiūrintį į vilkę. Tada į jos veidą, vėl į jo ir viskas tapo aišku. Tada dar dasidėjo jo klausimas vilkei... Nusivylimas tarsi aštrus durklas pervėrė jai širdį. Ji švelniai ištraukė savo ranką.
- Žinai, man reikia eiti, - tarslelėjo, - manau judu turit daugiau apie ką pasikalbėti.
Ji nebuvo tikra, ar išvados kurios piršosi jos galvoje, buvo teisingos, tačiau ji buvo pernelyg ori, kad rizikuotų būti tik mergaite kuri reikalinga sukelti pavydui.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 09:58:13 pm
- Puiku, kad netrukdo, - šyptelėjo Elijah žvilgtelėdamas į šalia stovinčią merginą.. Tačiau neilgam jis šypsojosi, Anikai ištraukus ranką jis suprato, kad tai tikrai negerai..
- Kur eiti? Palauk dar, niekur neik, negi nežinai, kad ji mano.. am.. mano geriausia draugė? - Griebdamas už rankos merginai atsitraukė ją arčiau savęs, - negi tu nori pabėgti nuo manęs? - Maloniai jai šyptelėjo.. - Prieš išeidama visada pasakyk kas tau yra, nes dabar tikrai nesuprantu.. - Kiek sutrikęs kalbėjo vaikis ir vėl savo delne laikė įspaudęs varnės ranką..
- Klausyk, tu man visai patinki.. nebučiuočiau merginos, be jokios priežasties.. - vėl įbedė žvilgsnį į šviesiaplaukės akis.. - Nežinau ką padariau, bet jei nori eit eik.. - Atleidęs jos ranką dar sykį žvilgtelėjo jai į akis, prašydamas neišeiti.. tačiau iš galvos neišmetė ir Lunos, kuri stovėjau atokiau dviejų jaunuolių..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 01, 2018, 10:13:51 pm
- Gerai, pasakysiu kas man yra. Manau tu nori sukelti Lunai pavydą per mane.
Vaikinui prisitraukus ją prie savęs, ją perliejo kartštis, tačiau ji giliai įkvėpė ir suvaldė kylančius hausmus.
- Eli, - mergina švelniai jam nusišypsojo ir savo delnu palėtė jo skruostą, - gal ji ir yra tavo geriausia draugė, gal aš tau ir patinku, kažkaip, šiek tiek... Tačiau aš juk matau. Ji tau patinka ne tik kaip draugė. Ir tai normalu. Mane pažįsti tik metus, o ją? Pusę savo gyvenimo? Manau tu ir pats tai supranti.
Ji švelniai palenkė jį prie savo veido ir pabučiavo jam skruostą tarsi atsisveikindama.
- Jei nori, kad likčiau aš liksiu. Tačiau siūlau būti atviriems vieniem su kitais.
Ji atsitraukė nuo jo ir paėjusi į šoną, nugara atsirėmė į sieną.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 10:47:30 pm
- Ką, tu gal mėgsti pokštaut? - Vaikis kiek išraudo, tačiau nepasimetė ir ėmė šypsotis.. - Aš sukelti Lunai pavydą per tave, kam? Kokiu tikslu? - Klaustelėjo Elijah ir nužvelgė Luną..
Pajutęs Anikos ranką ant skruosto vaikis, kiek nurimo ir suprato, kad ji turbūt nebepyksta..
- Am.. - tik numykė Elijah, - sakau tau, ji mano geriausia draugė, taip mes ilgai vienas kitą pažįstam, tačiau jei būtume norėja, būtume jau tai ir padare.. - tik šyptelėjo Chris' as ir pažvelgė į Luną.. - Klausyk, tu irgi čia nieko klaidingai nesuprask, - šyptelėjo Dawson' as ir vėl nusukė žvilgsnį  Aniką..
- Lik, gerai būkime, - šyptelėjo jaunasis vampyras, tačiau nelabai suprato, to žodžio atvirai, nes ankščiau visi pasakyti žodžiai buvo tikrai tiesa, nebent vaikinas pats nesupranta savęs..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 02, 2018, 10:26:16 am
Stovėdama ir stebėdama Elijah'ų su Anika juodaplaukė atidžiai klausėsi šių pokalbio. Išgirdusi šviesiaplaukės žodžius Luna sutrikusi žvilgtelėjo į Elijah'ų, tačiau po to sekęs varnės veiksmas privertė Luną tik dar labiau sutrikti. Nors per atostogas daugybė kartų matė, kaip Džesika meiliai elgiasi su Rajanu, tačiau matyti Aniką meiliai besielgiant su Elijah'u buvo mažų mažiausiai keista. Patinka ne tik kaip draugė? Tai reiškia aš jam patinku, kaip geriausia draugė? Vis dar negalėdama patikėti ką tik girdėtais žodžiais mėlynakė dabar klausėsi grifo. Norėjo dingti iš čia, tačiau kojos nė neketino paklusti. Būti atviriems? Hmmm...atsisakysiu. Juodaplaukė net nebuvo atvira pati su savim, tad apie kokį atvirumą galėjo kalbėti su kitais? Vis dar stovėdama vietoje mergina nepravėrė lūpų leisdama ir toliau aiškintis Elijah'ui ir Anikai.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 02, 2018, 11:22:18 am
Anika ramiai išklausiusi Elijah nieko neatsakė. Vis dar stovėjo atsišlijusi į sieną ir nežinojo ką begalvoti. Tarsi pusė pasaulio būtų apsivertę aukštyn kojom per vieną akimirką. Mergina pažvelgė į Luną. Ši atrodė kiek pasimetusi, tačiau visą laiką tylėjo. O Elijah... Darbar merginai jis atrodė neįminama mįslė. Dvilypis, dviveidis, viena vertus arogantiškas, pasipūtęs, šaltakraujis vampyras, o kita vertus mielas ir švelnus, šiek teik pakvaišęs gerąja prasme. Ir jo nuoširdumas galėjo būti toks pat dvilypis, nežinia kuri jo pusė čia buvo nuoširdi... Tačiau mergaitė nusprendė daugiau apie tai negalvoti ir pasikliauti tik tuo, ką jaučia pati. O ką ji jautė ir pati nežinojo, viduje šėlo tikras uraganas. Taip ir stovėjo prie tos sienos tylėdama.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 02, 2018, 11:40:10 am
Elijah jautėsi dabar paignoruotas abiejų panelių, nebežinojo ką sakyti, ką daryti ir kaip elgtis. Jis tik žiūrėjo tai į Luną, tai į Aniką, jos buvo lyg prarade kalbėjimo dovaną.
- Ką man sakyt? Juk pasakiau tiesą.. Dabar jūs būkit atviros.. - šyptelėjo Dawson' as.. Merginos stovėjo apšale, o Elijah buvo kiek sutrikęs ir pasimetęs. Anikos žodžiai jį privertė pasimesti savo viduje, nes jis pats nebesuprato, kuri mergina jam patinka.. Vėl nužvelgė vilkę ir varnę, tačiau taip išsiaiškinti jis tikrai negalės.
- Anika, Luna, klausykit.. Luna tu man geriausia draugė ir tu pati tai žinai, o tu Anika esi taip pat draugė, kuri man iš dalies patinka, - tai pasakęs vėl nejučia nužvelgė Luną ir pats nesuprato kodėl. Gal jam iš tiesių patinka Luna, tačiau to jis nenori pripažinti..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 02, 2018, 12:11:25 pm
Mergina švelniai nusišypsojo ir užkišo savo ilgus, banguotus plaukus už ausies. Ji buvo tarp draugų, bent pati taip galvojo, ir čia nereikėjo slėptis. Jos randas ant dešiniojo skruosto pasimatė kuo puikiausiai. Randas nuo magiškos ugnies atrodė tarsi keistas ornamentas, bjauriai įrėžtas ant dešiniojo skruosto.
- Eli, aš nenoriu būti draugė, kurti patinka tik iš dalies. Aš noriu visko. Kitu atveju busiu tik draugė ir nieko daugiau. Juk supranti, taip? Visgi aš nusipelniau žmogaus kuris man būtų atsidavęs visiškai, o aš jam. Jei ketini pabučiuoti, - ties šiais žodžiais ji tirštai užraudo,- tik dėl to, kad šiek tiek patinku, o paskui eiti pas kitą kuri irgi šiek tiek patinka ar pas dar kitą, tai gali pamiršt.
Ji įžūliai pažvelgė į vaikną, tačiau šypsojosi.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 02, 2018, 01:28:43 pm
- Nenori būt draugė, kuri patinka iš dalies? Tai kas tu nori būti mylimojo, tačiau kaži ar aš tau tą galėčiau suteikti, tačiau pabandyti galima, juk nieks neduos per galvą jei pabandysime būti drauge.. - šyptelėjo Dawson' as, - aš išvis nebežinau kas man patinka ir kas nepatinka, susipainiojau pats viduje, - žvilgtelėjąs į Luną šyptelėjo vaikinas..
- Atsiprašau Luna už tai ką tu dabar girdėjai.. - mirktelėdamas akimi tarė Elijah.. jis žiūrėdamas į vilkę matė kur kas daugiau kažkodėl nei Anikoje, tačiau pasielgti su varne šitaip negalėjo..
- Be to man visos merginos patinka, tiek Luna, tiek tu, tiek daugybė kitų mano gerbėjų, - žvilgtelėdamas į Aniką kiek suintrigavęs ištarė vaikinas.. - Juk nepamirškim to, kad tu esi žmogus, tu su manimi negalėtum būti, nes sau neleisčiau to, nes belekada galėčiau tave sužeisti, - kiek liūdnokai ištarė Elijah, - jei Luna būtų buvusi ne vilkolakė, ji jau būtų nebegyva dėl mano kaltės.. be to atversiu tau akis.. tu norėjai tiesos tik kaži ar po to dar norėsi su manimi pasilikti.. Aš padariau daug klaidų, o daugiausiai susiję su nekaltai nužudytais žmonėmis. Nenoriu, kad tau taip nutiktu.. - prisiminęs Lunos žodžius ar jis norėtu būti su žmogumi dabar šiek tiek suabejojo.. - Luna, buvai teisi negalėčiau būti su paprastu žmogumi ar burtininku.. Aš galiu belekada sužeisti, kai išalksiu.. Be to atsiprašau už bučinį, jo neturėjo turbūt būti..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 02, 2018, 02:07:37 pm
- Apsispręsk tu pagaliau, dėl Merlino meilės. Tai nori pamėginti būti kartu tai negali ir nenori, nes aš žmogus. Tau patinka Luna, bet ne tiek, kad parodytum jai tai ir skirtum tą dėmesį kurio ji nusipelnė. O kiek dar turi gerbėjų? Ir visoms būsi vienodai sąžiningas? Visoms rodysi savo jausmus kurių pats nesupranti, o gal net neturi? Kas tu per būtybė, kad leidi sau būti tokiu savimyla narcizu? Pasaulis nesisuka vien tik apie tave!, - pratrūko Anika.
Aprėkus Elijah ji apsisuko ir greitu žingsniu nukulniavo prie Lunos.
- Žinai, - nusišypsojo ji merginai, - jei ir tau jis patinka, tai tu paskutinė kvailė. Jei nors kiek gerbi save, spjauk jam į akis. Lai ir eina tąsytis su kitom tom savo gerbėjom, tokiom kurios neturi jokios savigarbos ir krenta pirmam gražiam veideliui po kojų.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 02, 2018, 02:36:27 pm
Klausydamasi Elijah'aus ir Anikos pokalbio Luna jautėsi taip tarsi sėdėtų kino teatre ir žiūrėtų romantinį filmą. Tetrūko spragėsių ir kokio nors gazuoto gėrimo. Galbūt dar kelių ašarų. Tik varnė nė neketino verkti, visa tai jai atrodė juokinga. Eilinį kartą papuolė ten, kur visai nenorėjo. Ką gi, dabar dingti nebebuvo kur. Pastebėjusi, kaip Elijah'us kalbėdamas su Anika vis pažvelgia į ją ir šypteli, Luna klausiamai kilstelėjo antakį. Anika stovi prieš tave, tad nustok vis žvilgčioti į mane. Žinoma, šių žodžių mėlynakė garsiai neištarė, nutarė, kad jie priverstų vaikiną pasijusti per daug nejaukiai, o atmosfera čia ir taip buvo ne per geriausia. Vis dėl to progos "įkąsti" mergina nepraleido.
-Dabar tereikia, jog prisiektumėt amžiną meilę ir galėsit gyventi ilgai ir laimingai,-plačiai nusišypsojo varnė žvelgdama tiesiai į žaliai melsvas grifo akis. Matydama kartu Elijah'ų su Anika mergina jautė keistą jausmą, tačiau nekreipė į tai dėmesio. Tik štai šviesiaplaukės poelgis privertė Luną sutelkti į tai visą savo dėmesį. Įdomu, dar daug kartų girdėsiu tuos žodžius? Jei taip ir toliau, pati imsiu jais tikėti. Anikai pratrūkus Luna atidžiai ją stebėjo nenuleisdama žvilgsnio net ir tuomet, kai ši priėjo prie jos. Išgirdusi šios žodžius juodaplaukė liko stovėti nustebusi.
-Anika, Elijah'us yra mano geriausias, kad ir koks jis pasipūtelis ir arogantiškas, jis mano draugas. Tiesa, kartais mielai jam nusukčiau sprandą,-šyptelėjo mergina kilstelėdama savo lūpų kampučius,-tačiau jis tik bando apsaugoti tave. Nepamiršk fakto, kad jis vampyras, o tu-žmogus. Meilė tarp antgamtinių būtybių ir žmonių dažnai būna mirtina,-šyptelėjo mergina.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 02, 2018, 03:56:21 pm
Anika garsiai nusikvatojo išgirdusi Lunos žodžius.
- Jis nebandė manęs apsaugoti, kai užsikėlė mane ant to tavo siaubingo augintinio. Tada jam nerūpėjau nei aš nei mano jausmai, tai kodėl tūrėčiau pradėti rūpėti dabar? Jam ar tau? Jokio skirtumo. Jūs tik žaidžiate su manimi, tai draugiški, tai atstūmiantys. Abu. Verti vienas kito. Mano saugumas yra tik mano pačios reikalas, aišku? - niršo mergina, - Ir net jei jis tau tik geriausias draugas, tai esu tikra, kad jam tu kur kas daugiau. O jei ir klystu, kas man jau vienodai, tai visvien neketinu veltis į tas jūsų intrigas. Tikrai nebūsiu antra, ar šešta jo gyvenime. Aš ne koks paguodos prizas velniai rautų.
Viską išpyškinusi mergina giliai įkvėpė ir nusiramino. Pasijuto šiek tiek geriau.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 02, 2018, 04:26:06 pm
Išgirdusi Anikos žodžius ir pakeltą toną Luna liko stovėti visiškai ramiai. Net pati dėl to nustebdama. Dažniausiai ėmus kitiems šūkauti juodaplaukė imdavo urgzti, tačiau tik ne šįkart.
-Nebandė saugoti, nes nebuvo nuo ko saugoti, Gartas nė neketino tavęs suryti, kad būtų nuo ko saugoti,-ramiu tonu atsakė mėlynakė žvelgdama į Aniką,-leisk priminti, kad čia tu elgiesi, tai draugiškai, tai atstumiančiai,-šaltai atkirto mergina. Po velnių, kur aš įsipainiojau?
-Jei taip nusprendei, mano pagalbos iškilus pavojui nesitikėk,-sukryžiavusi rankas ant krūtinės atsakė mėlynakė.-Anika, jokių intrigų čia nėra, Elijah'us man nieko nejaučia, lygiai taip pat, kaip ir aš jam. Ir verčiau baigiam visą šį pokalbį,-šyptelėjo juodaplaukė.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 02, 2018, 04:40:01 pm
Elijah tik stovėjo ir stebėjo merginas, nežinojo ar vertė tu kištis į jų pokalbį. Žinojo viena, kad turbūt abi paneles jam patinka, tačiau to neįgarsino..
- Luna teisi, mes tik geriausi draugai ir tiek, - šyptelėjo Chris' as, - be to po tokio tavo elgesio Anika kažkiek jau abejoju ar kas galėtu mus sieti.. Nes pas mane daugiau draugių nei draugų, tai čia kaskart iškėlus tokia scena bus baisu.. - kiek sutriko vaikis ir pažvelgė į Aniką..
- O dėl drakono, Luna ir vėl teisi nuo ko man tave saugoti reikėjo.. Nuo pačios nebent, - šyptelėjo Dawson' as ir žvilgtelėjo į Luna na iš dalies jis buvo žiaurus ir arogantiškas, tačiau neketino keistis,kam tiks tas liks kartu...
- Gal jau galima baigti? - kiek garsokai surėkė vaikis, - atsibodo.. Ačiū Luna, kad išsilaikei rami kas tau nebūdinga, o tu Anika, manau, turėtum atsiimti žodžius.. Nes kitaip ir mano pagalbos nesitikėk.. O dėl jausmų aš ir pats nieko nebesuprantu.. - tai ištaręs vaikis vėl žvilgtelėjo tai į Aniką tai į Luną, kuri matėsi nebuvo labai rami..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 02, 2018, 04:58:20 pm
- Ką pasakei? - visai pasiuto Anika, - aš nekeliu kvailų scenų dėl to, kad turi daugiau draugių nei draugų. Aš pykstu, kad manai, jog nesvarbu ar aš ar Luna ar dar kuri nors, gausi bet kurią kurios užsigeisi ir nesu tavo vienintelis pasirinkimas kurio trokšti!
Nežinia kaip merginai išsprūdo šie žodžiai. Ji nutilo nežinodama, kaip reaguoti į save pačią, nes pagal tai ką ji pasakė tai reiškia, kad nesvarbu koks Elijah bebūtų narcizas, ji visvien nori, kad jis rinktūsi tik ją. Ir ją be galo pykdė faktas, kad visgi jis renkasi.
- Ir puiku, - metė Anika, - Ko čia abu užsivedėt su ta savo pagalba? Man jos nereikia, aš ir neprašau. Judu įsivaizduojat, kad jei jau esat kitokie nei kiti burtininkai tai jau vieninteliai sugebat apsigint? Ir jei manai, kad tai kas nutiko čia buvo klaida, tai gal taip ir buvo.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 02, 2018, 05:06:24 pm
- Taip nesi! - Gana garsiai sušaukė Elijah, nes tai jį jau ėmė siutinti, jis belekurią akimirką galėjo nebesusivaldyti.. - Man svarbu, kad tai būtų žmogus, kurį mylėsiu aš ir mylės mane.. Galvoji pabučiuosiu tave ir tai reiškia, kad mes jau kartu? - Šyptelėjo Elijah, - aš galėjau pabučiuoti ir Luną ir kurią kitą merginą, bet tai nereikštu, kad ją jau myliu..
Dabar jaunasis vampyras nutylo ir gyliai įkvėpė.. Jam tai nusibodo, jis suprato tai, kad su Luna susikalbėti yra kur kas lengviau.. Tačiau kiti Anikos žodžiai jį dar labiau vertė nesitvardyti.. Jis vos laikėsi neperkandęs jai gerklės..
- Luna daryk ką nors, nes tuoj garbė žodis, aš ją sužeisiu.. - tai pasakęs berniūkštis dar sykį gyliai įkvėpė ir stengėsi nepulti merginos, tačiau jam kuo toliau tuo sunkiau darėsi..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 02, 2018, 05:27:02 pm
Klausydamasi Elijah'aus ir Anikos naujai pradėto pokalbio mergina giliai įkvėpė. Su Anika susikalbėti atrodė per daug sunku, ji niršo ant abiejų jaunuolių, o kaip ją nuraminti Luna nė nenumanė. Vis dėl to ką nors reikėjo daryti ir skubiai. Būčiau nieko prieš, jei dabar pasirodytų kas nors kitas ir visa tai nutrauktų... Tik regis, niekas nė neketino eiti šiuo koridoriumi ir aiškintis teko patiems. Ir skubiai, nes tiek Elijah'us, tiek Anika vis labiau niršo. Žvilgtelėjusi į šviesiaplaukę, o vėliau į grifą mėlynakė nusprendė, jog šiuo metu vampyras kur kas pavojingesnis, nei įsiutusi Anika. Nesutarimus tarp vilkų merginai dažnai tekdavo spręsti, tačiau kaip elgtis su vampyru ir žmogumi, mėlynakė nelabai žinojo. Nusisukusi nuo varnės mergina pasuko vaikino link. Pačiai imti niršti nebuvo geras sprendimas. Vargu ar taip būtų padėjusi nusiraminti rudaplaukiui. Prasidėjus kitoms atostogoms būtinai užsirašysiu į pamokas, kaip nuraminti vampyrą... Grėsmingai atrodantis vaikinas Lunai nekėlė jokios baimės. Drąsiai priėjusi prie jo mergina kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Jei pulsi prie Anikos, garbės žodis, nusviesiu tave per visą šį koridorių ir tai te bus pradžia,-šyptelėjo mergina.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 02, 2018, 05:37:34 pm
Vampyras buvo įniršęs ir pilnas vos tramdomos grėsmingos jėgos.. Tačiau Lunai priartėjus vaikis kiek nusiramino, nes nenorėjo turbūt būti nutekštas į patį koridoriaus galą..
- Gerai, aš stengiuosi tvardytis, tačiau Luna, tu man mažai te padedi, - šyptelėjo vaikis ir žvilgtelėjo į Aniką.. - Matai, nieko gero nebus jai tu taip ir toliau, greitu metu gulėsi čia su įkandimo žymę ant kaklo, - kiek liūdnokai tarė vaikis.. - tad geriau nurimk ir atsipalaiduok, nes dar sykį ir paskutinį kart kartoju, tarp manęs ir Lunos tikrai nieko nėra.. Tik tas.. tik tas, kad mes draugai.. - dar sykį šyptelėjo bandydamas nugalėti kylantį pyktį..
- O jei tu to dar vis nesupranti, tai galvok kaip tau geriau, galvok, kad mes pora.. - priėjęs arčiau Lunos tarė vaikis, bandydamas parodyti merginai, kad jam tikrai nėra svarbu ką ji galvos, nes tos scenos jį truputį jau užkniso..
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Anika Alanis Gruodžio 03, 2018, 02:32:23 pm
- Ir puiku, - metė Anika piktą žvilgsnį. - Aš tavęs nebijau. Galiu ir pati apsiginti, lai puola, man nereikia auklės.
Jau visiškai ramiu tonu pasakė mergina.
- Ir man visiškai nerūpi su kuo nuspręsi būti. Jei ji sutiks būt su tavim bus visiška idiotė. Viskas, man gana jūsų abejų. Kiekvieną kartą kai jus sutinku viskas baigiasi ne mano naudai. Išeinu, o judu galit kad ir suėst viens kitą, man tas pats.
Ji apsisuko ant kulno ir nuėjusi link laiptų dar kartą užmetė akį į tuodu ir po akimirkos dingo laiptų apačioje. Kai jau buvo įsitikinusi, kad jos nemato ir negirdi, mergina tyliai pravirko. Jai buvo skaudu net hogvartse neturėti nė vieno žmogaus kuris ją mylėtų, o tie du, kad ir kaip tai bebūtų apgailėtina, buvo jos atrimiausi draugai. Dar kurį laiką girdėjo jų balsus aidinčius koridoriuje. Bet po akimirkos viskas nutilo.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 03, 2018, 06:04:02 pm
Pastebėjusi, jog vaikinas šiek tiek nurimo Luna kilstelėjo savo lūpų kampučius. O aš maniau, kad tik filmuose taip būna...Regis, filmų režisieriai nepamiršo atsižvelgti ir į realybę... Išgirdusi grifo žodžius jaunoji anglė staigiai kilstelėjo galvą ir klausiamai žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Pora?-netikėdama pakartojo mėlynakė nepajudėdama iš vietos, net ir tuomet, kai Elijah'us priėjo arčiau,-tu gal peršalai?-kilstelėjo vieną antakį juodaplaukė. Atitraukti dėmesį nuo vaikino Luną privertė Anikos žodžiai. Sutrikusi mergina stebėjo šviesiaplaukę, kuri ištarusi paskutinius žodžius paliko abu jaunuolius. Žvilgsniu nulydėjusi nueinančią varnę mėlynakė liko stovėti vietoje. Visiška idiotė? Kaip miela, priimsiu tai, kaip komplimentą...Ir būtinai įtrauksiu Elijah'ų į draudžiamų vaikinų sąrašą...Ak, taip, tokio neturiu... Nusukusi žvilgsnį nuo koridoriaus, kuriame visai neseniai dingo šviesiaplaukė, Luna žvilgtelėjo į vaikiną.
-Manau, bus geriau, jei aš irgi eisiu, dramų šiandienai man jau užtenka...-šyptelėjo jaunoji anglė ir atsisveikinusi pasuko link Varno Nago bendrojo kambario.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo...
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 03, 2018, 09:10:53 pm
Elijah šįkart stovėjo sutrikęs ir pasimetęs, nesuprato kur pakliuvo ir kas čia vyksta.. Turbūt dabar galima sakyti jis tapo tikru liurbiu..
- Ne, neperšalau, - šyptelėjo Elijah, - ko tu taip rimtai imi į galvą, aš sakiau, jei jai taip geriau, tegu taip galvoja, čia jos reikalas, - šyptelėjo jaunasis vampyras ir išgirdęs paskutinius žodžius kiek šyptelėjo.. Na ką, ji greičiausiai atbaidys dabar nuo manęs visas paneles, ech.. dustelėjo vaikis ir žvilgtelėjo į Luną, kuri rodos stovėjo taip pat sustingusi iš nuostabos kaip ir jis..
- Manau tą patį, - tik linktelėjo galva ir palydėjęs žvilgsniu Luną, jis čia dar truputį pasiliko apgalvoti to kas čia ką ik įvyko.. Ir ką man daryti? Gal Anika teisi, gal man iš tiesų patinka.. Uoj ne taip negali būti, - atsidūso vaikėzas ir nusekė į bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Dori Mendel Kovo 16, 2022, 12:14:20 pm
Dori su Meg susitarė susitikti aštunto aukšto koridoriuje netoli kambario iki pareikalavimo. Šiandien bus ta diena, kuomet jos pamokys Robertą. Pati Mendel kuprinėje turėjo tik karpų miltelių, bet labai vylėsi, kad draugė bus ką nors sumąsčiusi. Kai norėdavo, Meg galėdavo su kitais būti labai bjauri. Kaip ir Dori. Šauni komanda, ar ne?
Klastuoliškai šyptelėjusi ketvirtakursė mynė žingsnius po koridorių galvodama, ar šį kartą Roberta jau kaip reikiant pasimokys. Tikėjosi, kad daugiau niekada negalvos apie kitų mokinių skundimą, o labiausiai - apie Alaną. Ji sugebėjo įskųsti Dori ir Meg, kad šios naktį ėjo mišką, tačiau ir pati siūlė Alanui ten keliauti. Karvių karvė. Ne kitaip, primerkė akis paauglė.
Už keliolikos minučių pro čia turėtų eiti grifai. Išdaigininkės pasislpės už kampo, o tada... Mendel sukrizeno.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 17, 2022, 02:59:18 pm
Buvo mokslo metų pabaiga. Beveik visiems egzaminams - pasiruošta. Žinoma, kartojimosi niekada nebus per daug, tačiau varnanagė nusprendė kelias valandas pailsėti.
Mokslo metų pradžioje transfigūracijos profesorius jai papasakojo apie kambarį iki pareikalavimo, tačiau Sakura į jį taip ir nebuvo pabandžiusi nueiti. Nusprendė tai padaryti šiandien. Tačiau tos vietos merginai niekaip nepavyko rasti, nors, regis, vaikščiojo ten, kuris Auris Senkleris ir sakė.
Baltapūkė svarstė, kokią vietą norėtų pamatyti kambaryje iki pareikalavimo. Tikrai ne gamtą, pagalvojo ji. Ne, gamta turi būti šimtu procentų tikra. Tad ką tada? Juk beveik visas strazdanės gyvenimas ir virė joje. Namai, pamanė. Taip, tas mažas namelis iš rąstų, kuriam nereikėjo jokių baldų, kokius gamina tėtis. Kuris kvepėjo natūralumu. Jos ir mamos pagrindinis kambarys. Miegamieji. Bet bėda: kaip gi rasti kambarį iki pareikalavimo?
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 20, 2022, 12:08:04 pm
Auris ėjo koridoriumi kuris vedė į jam reikalingą kambarį. Reikėjo gi išspręsti tą didžiulę problemą kilusią dviems siaubingai susiginčijusiems pirmakursiams Grifiukams. Abu jie buvo sporto aistruoliai. Tik Lėja simpatizavo kvidičui. O jos draugas Markas futbolui. Ir jie abu baisingai susiginčijo ir susipyko. Nes Lėja pradėjo kalbėti apie tai, kad futbolas yra nuobodi nesąmonė. Na žinoma Markas to negalėjo pakęsti ir jie taip susiriejo, kad Auriui dabar teko spręsti šitą reikalą.
Vaikinas ėjo paieškoti futbolo kamuolių ir dar šio bei to. Nes įkalbėjo Lėją pabandyti pažaisti. Be to surinko dar būrelį išdykėlių, kurie norėjo padūkti ir smagiai praleisti laiką. O dar gi ir pats profesorius visai norėjo pabėgioti ir pažaisti. O svarbiausia manė, kad žaidimas sutaikys Marką ir Lėją.
Žaidimas turėjo vykti ne šią dieną, bet kitą. Na žinoma egzaminai artėjo. Bet vieną popietę jo manymu buvo galima ir paaukoti.
Auris priėjo prie reikiamos vietos ir pamatė Sakurą. Kuri regis bandė patekti į kambarį iki pareikalavimo.
- Labas Sakura. - Pasisveikino Senkleris.
- Ar planuoji ilgai pabūti kambaryje iki pareikalavimo? Man čia reikia labai greitai, turiu kai ką pasiimti. Tai jeigu ilgai ketini čia užtrukti, gal galiu pirmas ten nueiti?
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 30, 2022, 11:05:41 am
Sakurai besvarstant, ar kambarys iki pareikalavimo tikrai yra, o gal jis atsivers tik tiems, kurie šią pilį myli, nes juk Sakurai nepatinka jokie pastatai, šviesiaplaukė išgirdo kreipinį į save.
- Laba diena, profesoriau! - džiugiai sušuko mergina. - Matote, aš kambario iki pareikalavimo tik ieškau. Jame dar nesilankiau, tačiau nutariau, kad šiandien apsilankysiu. Ir aš... ir aš jo nerandu, - pripažino. - Kur jis tiksliai yra? Kodėl man nepasirodo? - paklausė. - Ir taip, žinoma, kad galite pirmas nueiti. Aš galiu apsilankyti kambaryje iki pareikalavimo ir kitą kartą. Jeigu jums reikia, jūs eikite, o aš palauksiu kitos dienos. Tik, jeigu galite, pasakykite, kaip tiksliai jį rasti, nes man nepavyksta, - šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 30, 2022, 06:13:11 pm
Išgirdęs, kad Sakurai nepavyksta aptikti įėjimo į šį keistą kambarį Auris aišku ėmė jai aiškinti ką daryti.
- Na kur kambarys yra tai aš nežinau. - Nusišypsojo raudonplaukis.
- Jis atsiranda mums panorėjus. - Aurio mintys pradėjo suktis apie tą nuostabią magiją gaubiančią kambarį iki pareikalavimo.
- Reikia tiesiog tris kartus eiti palei šią sieną galvojant apie tai, ką nori pamatyti. Ir toji vieta turėtų atsirasti. Pavyzdžiui, man reikia vietos kurioje yra sporto reikmenų. Aš tau parodysiu kaip tai turėtų atsirasti. - Jis pradėjo eiti palei sieną ir galvoti. Man reikia sporto reikmenų kambario. Man reikia sporto reikmenų kambario. Noriu rasti sporto reikmenų kambarį. Ir tada sienoje pasirodė durys.
- Va, štai ir viskas. - Auris tas duris atidarė ir uždarė taip ten ir neįėjęs. Kai tai padarė siena vėl stovėjo tokia pat kokia buvo.
- Pabandyk dabar tu. Aš niekur neskubu. Man svarbiausia rytoj pasirodyti kvidičo aikštėje. O iki rytojaus turiu mares laiko.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 31, 2022, 09:59:58 am
Tada rudenį profesorius pasakojo, kaip reikia įeiti į kambarį iki pareikalavimo, tačiau merginai to padaryti šiandien niekaip nepavyko. Ir dabar jis parodė vizualiai, kaip tą kambarį atverti. Profesorius ėmė vaikščioti palei sieną ir netrukus sienoje atsirado durys.
Auris Senkleris jas pravėrė ir mergina spėjo pamatyti įvairių sporto reikmenų. Be to, profesorius būtent apie juos ir kalbėjo, taip pat užsiminė apie kvidičą.
- Ar mėgstate žaisti kvidičą? - nejučiom paklausė.
Sakura jautėsi dėkinga, kad profesorius ne tik parodė varnanagei, kaip patekti į kambarį, bet kad ir dabar nutarė palaukti, pažiūrėti, ar jai pavyks.
- Jūs labai geras, - tarė šviesiaplaukė ir nusišypsojo. - Ačiū.
Tuomet ji susikaupė ir ėmė vaikščioti palei sieną lygiai taip pat, kaip ir Auris Senkleris. Galvojo apie namus. Ir netrukus toje pačioje vietoje, kaip ir prieš tai, pasimatė durys. Pravėrusi jas baltapūkė pamatė tą nedidelį kambarį, kurio buvo taip pasiilgusi.
Po akimirkos susivokusi, kad ir Auris Senkleris gali tai matyti, staigiai užtrenkė duris ir sutrikusi pasižiūrėjo į jį.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 31, 2022, 11:09:37 am
- Nelabai. Man patinka sportas, kuriame reikia bėgioti. O žaidžiant kvidičą reikia skraidyti. Tiesiog rytoj su būreliu padaužų eisim pažaisti futbolo į stadioną. - Paaiškino Auris. O taip, žiobariškas judrus sportas jam patiko labiau. Gal todėl, kad kėlė nostalgiją. Vertė prisiminti tuos kelerius metus. Kuriuos pragyveno vagonėlyje pas tuos mielus žmones. Kažkada suradusius jį, badaujantį ir nuvargusį vaiką.
- Nėra už ką. - Šyptelėjo Auris.
Dabar kambarį atidarinėti pradėjo ji ir merginai pavyko. Jis spėjo užmatyti kažkokį kambarį, tik nežinojo kas ten buvo. Nes Sakura greitai užtrenkė duris.
- Kokia ten vieta? - Paklausė Auris.
- Ar kambarys pasirodė toks, kokio ir norėjai? Ar kažkas buvo ne visai taip? - Domėjosi raudonplaukis.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 31, 2022, 12:43:34 pm
- Ar galėčiau ateiti pažiūrėti, kaip žaidžiate futbolą? - paklausė.
Tada pasigailėjo. Pirma, Sakura nežinojo, kas yra futbolas. Bet šiandien tikrai išsiaiškins. Bibliotekoje kas nors apie tai tikrai bus parašyta. Antra, galbūt šviesiaplaukė dabar pasirodė labai įžūli. O tokia būti nenorėjo.
- Žinoma, suprasiu, jeigu ne... - pridūrė. - Beje, man nepatinka skraidyti. O jei tiksliau, aš net nemoku to daryti.
Vos tik baltapūkė užtrenkė kambario iki pareikalavimo duris, Auris Senkleris paklausė, kokia ten buvo vieta.
- Ten... ten buvo... mano namai. Nežinau, ar viskas atrodė kaip ir turėtų. Nespėjau pamatyti, - vos vos paraudo.
Tada Sakura ir vėl ėmė vaikščioti palei sieną mintyse galvodama apie namus. Šį kartą ji duris pravėrė plačiai ir įžengė į vidų.
- Jeigu norite, galite pamatyti, kaip aš gyvenau, - pasakė.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 31, 2022, 01:56:40 pm
- O taip. Aišku ateik. Jei tau patiks, tai galėsi ir prisidėti. Galėsime tau paaiškinti žaidimo taisykles, jei norėsi pažaisti kartu. - Džiugiai pasakė jai.
- O kiek kartų bandei pakilti? Galbūt bijai nukristi? - Paklausė.
Kai mergaitė papasakojo, kad už durų buvo jos pačios namai Auris vėl pagalvojo apie tai kaip jai trūksta tos pievos. Gal man parašyti laišką jos tėvui? Svarstė vaikinas. Kas nutiks, jei ji ten trumpam nuvyks paviešėti? Juk Sakurai to regis labai trūksta. O kai ji pakvietė užeiti tai kažkaip nustebo. Kambarys aišku tebuvo Sakuros namų imitacija. Bet vis tiek. Ak, jei ne tie prakeikti Dolohovai viskas būtų taip gerai. Auriui net pradėjo atrodyti, kad mokykloje atrado sau tinkamą vietą ir nuoširdžiai patinkantį darbą.
- Išties norėčiau. Ačiū, kad pakvietei. - Pasakė ir įžengė paskui ją. Auriui uždarius duris koridorius liko tuščias.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 02, 2022, 01:40:05 pm
Šiandien buvo pirmadienis. Pas Alaną į kambarį iki pareikalavimo Dori turėjo ateiti ir vakar, tačiau laukdama, kol užmigs bendrakoledžės ir galės išsliūkinti, nulūžo pati pirmoji.
Jau ne viena klastuolė užsiminė pastebėjusi, kad Dori naktimis dingsta. Ėmė klausinėti. Tai šeštakursei nepatiko, tad ji prieš išeidama pradėjo laukti, kol visos sumigs. Deja, Ema Rouzvut užparpė tik gerokai po pirmos. Tad dabar tiek ir buvo.
Žinoma, merginai patiko miegoti Alano glėbyje, tačiau visumoje visas šitas reikalas jau ėmė užknisti. Pirma, Alanas Grifų Gūžtoje praktiškai neturėjo draugų. Antra, jiedu amžinai būdavo nepailsėję, o juk reikėjo ruoštis egzaminams, ypač raudonplaukiui, mat šiais metais jam egzaminai bus nepaprastai sunkūs.
Štai, kad ir dabar. Dori laukė, kol užmigs klastuolės, o Alanas vis dar laukia Dori. Jie dar pasiglaustys, pasiplepės, ir greičiausiai užmigs ne anksčiau nei antrą nakties. O rytoj anksti keltis.
Pačioje pradžioje, tas pirmas naktis, kurias juodu praleido kartu, paauglė jautėsi nepaprastai laiminga, bet kuo toliau, tuo mažiau visa tai teikė džiaugsmo.
Be to, Mendel ėmė ir prabudinėti naktį, sapnuodavo, kad porelę kažkas įskundė. Tikrai, jeigu juos kas nors pamatytų, tikriausiai būtų ne pyragai, o gal dar ir Auriui bėdų pridarytų, juk jis tai žino, kad pusbrolis persikraustęs į kambarį iki pareikalavimo, o yra Grifų Gūžtos vadovas.
Apie tai galvodama mokinė pėdino stebuklingojo kambario link.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 02, 2022, 06:17:38 pm
Šiandien buvo pirmadienis. Savaitės pradžia visada rodėsi sunkiausia, nors savaitgalis buvo praleistas be įkyrėjusių mokinių. Ir be vyno, kurį buvęs herbologijos profesorius itin mėgo. Tiesiog ramus laikas paskendus mintyse, vaikščiojant po nuošalias Hogvartso apylinkes. Vis dėlto darbo diena susikurtą šiokią tokią ramybės tvirtovę beveik iškart sunaikino. Ir kaip dabar ištverti nepaleidus kokių Locomotor Mortis kerų į nepaklusnų mokinį? Juk islandas ir taip vos laikėsi neperžengęs beprotybės ribos. Todėl nenuostabu, kad pilyje įsivyravus tylai, jis nusprendė pasivaikščioti.
Pamažu, labai pamažu nuotaika taisėsi. Ne, ji netapo tobula, tiesiog iš labai blogos pasiekė prastos lygį. Tačiau šis pasiekimas buvo gana žymus, kad vaikinas pradėtų kreipti dėmesį ir į aplinkinius dalykus. Kaip tik visai netrukus jis išgirdo žingsnius. Tylius, tarsi tas žmogus visai netrokštų būti užtiktas.
-Mokinys… Bus jam išsirengti į naktines keliones. - giliai atsiduso profesorius bei patraukė garso link. Kad ir kaip negeidė šią akimirką bendrauti, taisyklių pažeidinėtojų neketino praleisti pro akis ausis. Nors pats ne kartą ir ne du maklinėjo po tamsų Hogvartsą, dabar jis turėjo tam tikras pareigas.
Murmtelėjo burtažodį, panaikinantį žingsnių keliamą triukšmą ir leidosi į kelią. Po minutės jau sekė mokinį (ar mokinę). Nors nenumanė, kur anas traukia, Sigurdas nusprendė nutverti jam dar nepasiekus tikslo.
-Ir ką gi mes čia turime? - niūrus balsas nubangavo tuščiu koridoriumi, pasivydamas naktinėtoją. Vylėsi, kad tas nenuspręs surengti gaudynių, o verčiau ims nuvalkiotai teisintis. Laidytis kerais neturėjo ūpo.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 06, 2022, 02:00:26 pm
Dori krūptelėjo. Nedaug trūko ir iki to, kad tamsiaplaukė suspiegtų, tačiau vis dėlto susilaikė. Iš pradžių išsigando, mat balso savininkas sugebėjo prisiarti tarsi visiškai be garso. Tačiau atsigręžusi susivokė, jog tai žmogus. Ir jau norėjo apšaukti, kad šis ją išgąsdino, bet tik pašvietus burtų lazdele sekėjui į veidą pavargusią smegeninę pasiekė faktas, kas yra prieš ją esantis asmuo. Profesorius Rūgpienis!
- Na, tai kuri? - piktai paklausė Mendel. - Kuri čia pas mus skundalė? Kurią man reikės nudėti?
Žinoma, kad kažkuri mergina iš miegamojo Dori apskundė šitam surūgėliui. Juk jis - Klastūnyno vadovas.
- Aš lunatikuoju, - pridūrė prisiminusi, kad kaip ir reikėtų pasiaiškinti.
Ir iš tiesų. Dori vilkėjo veliūrinę violetinę pižamą. Tačiau buvo su batais. Ant pečių - kuprinė, kurioje rytojaus laukė įprastiniai drabužiai ir knygos.
Aišku, kad tai turėjo anksčiau ar vėliau nutikti. Juk čia gyvatynas, tas mūsų koledžas, ne kitaip, mintyse galvojo šeštakursė. Rūpintųsi savais reikalais.
- Ir, galiausiai, man jau ne dvylika! - nepasitenkinimas netyčia išsprūdo iš mokinės. - Ne taip jau ir seniai pats dar buvote mokinys, aš jus atsimenu! Mokėtės, berods, Grifų Gūžtoje! Tad neturite tei...
Ir Dori užsikirto. Deja, ji iš tiesų puikiai žinojo, kad dabar Hallgrimsson turėjo pilną teisę jai aiškinti. Galiausiai merginos lūpas paliko gilus atodūsis ir ji ėmė vartyti akis.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 21, 2022, 07:44:56 am
Keista, bet naktinėtoja, kaip netrukus paaiškėjo, nė kiek nesutriko: tuoj pasirodė ryški spingulė, kuri vos neapakino Sigurdo.
-Gesink šviesą. - suburbėjo jis, prisidengęs delnu. Mažų mažiausiai troško išvysti vadovaujamo koledžo mokinę, bet to nebepakeisi. Regis, klastuoliai egzistavo vien tam, kad laužytų taisykles, esamas ir ne. Žvilgsnis rūsčiai vėrė šeštakursę, kai ši bergždžiai ėmė ieškoti skundikų. - Tavo žiniai, galėtumei labiau pasistengti, jei jau ruošiesi į naktinius žygius. Ir nebandyk išsisukinėti, - nutraukė nevykusį pasiteisinimą, - kiaurai permatau. Iš tavęs tokia gera melagė kaip iš manęs Klastūnyno vadovas. - tariant paskutinį sakinį balsas nė kiek nepakito. Tad išties buvo sunku suprasti, ar jis pasitelkė sarkazmą.
Tyla nusėdo it dulkės, išlaisvindamos pačias netikėčiausias mintis. Greičiausiai jos pradėjo skrieti ne tik profesoriaus, kuris nelauktai susimąstė apie buvusį herbologą ir jo dabartinius gyvenimo kelius, bet ir Dori galvoje, mat po kelių ilgų sekundžių ramybė dingo. Mergina ūmai prapliupo tokia žodžių tirada, kad šviesiaplaukis net nežymiai atsilošė, nors visas įspūdis susigadino išgirdus apie Grifų Gūžtą. Lūpos pavirto į siaurą brūkšnį, tarsi saugodamos šiurkštų atsaką į išsišokimą. Jos kol kas grėsmingai tylėjo, augant įtampai tarp dviejų žmonių kažkokiame prieblandoje skendinčiame koridoriuje.
-Deja, aš turiu tam teisę ir ja atitinkamai pasinaudosiu. - Beveik nepastebimas lazdeės mostelėjimas prieblandoje ir... - Accio kuprinė. Patikrinsiu, ką tu joje nešiojiesi ir tada pažiūrėsim. Vienaip ar kitaip, tau teks grįžti į lovą. - Nukirto jis, svarstydamas, kaip nubausti prasižengėlę. Areštas plaunant arklių gardus ar kažką panašaus atrodė kiek  per švelnus. Ką gi mes čia turime? Knygos? Rūbai? Na, akivaizdu, kad ne magiškieji narkotikai. Kiek lengviau atsikvėpė islandas, rausdamasis toliau.  - O kas čia?  - tarė, ištraukdamas keistą daikčiuką, kurio paskirties negalėjo suprasti.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 22, 2022, 10:17:31 am
Dori, vis dar vartydama akis, nuleido burtų lazdelę nuo profesoriaus veido, tačiau šviesos lazdelės gale neužgesino. Dabar švietė į grindis.
Į paauglės replikas apie tai, kad neseniai Hallgrimsson pats buvo mokinys, šviesiaplaukis nieko neatsakė. Kiek Mendel įmatė šioje prieblandoje, jis buvo baisiai nepatenkintas, tačiau klausimas, ar šitas žmogus apskritai kada nors būna patenkintas? Tad nieko neįprasto, ar ne?
Deja, bet koledžo vadovas nebuvo tas asmuo, kurio dėmesį būtų įmanoma nukreipti kalbomis. Šeštakursė tuo įsitikino jau per pamokas, o dabar tai dar sykį pasitvirtino. Jis neužkibo už kabliuko, kaip kad daugelis žmonių užkimba, ir netuščiažodžiavo.
Ir staiga Dori pajuto, kaip jos kuprinė, patogiai įtaisyta ant pečių, pradėjo nuo jų mautis. Mergina buvo pajėgi sustabdyti šitą veiksmą, tačiau to nepadarė. Tiesiog nustebo. Išpūtusi akis stebėjo, kaip profesorius apžiūrinėjo kuprinės turinį. Regis, jis susidomėjo rašiūnu.
- Kas čia? - dar labiau nustebusi prabilo Dori. - Kaip galite klausti, kas čia? Žinokit, lenta demonams kviesti, - suprunkštė. - Tik atsargiai! - staiga susirūpino. - Nesulaužykit, Alanas ir taip tikriausiai ilgai vargo, kol sutvarkė...
O kad tai rašiūnas, mokinė taip ir nepasakė. Netikėjo, kad profesorius galėtų nežinoti apie šį daiktą. Juk jis toks jaunas!
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Timotis Senkleris Sausio 15, 2024, 01:50:09 pm
Šiandien Timotis tyliai išsliūkino iš bibliotekos. Buvo pamokų laikas. Tačiau Timotis taip nenorėjo sėdėti kambaryje arba kabinete, kad vis dėlto išdrįso paprašyti didelio brolio nuvesti jį į biblioteką. Šis sutiko, nors paminėjo, kad taip dažnai būti negalės - bibliotekininkė turi savo darbų ir Timotis pas ją turėtų eiti tik tada, kai Auris negali jo prižiūrėti, turi reikalų.
Iš pradžių vaikas tyliai sau vartė knygas apie Hogvartsą. Bandė skaityti, bet nelabai sekėsi. Eion buvo išmokęs berniuką pažinti, parašyti nemažai raidžių, tačiau iki skaitymo dar buvo toli.
Po kurio laiko berniukas netikėtai šoktelėjo iš vietos. Jis susivokė neturintis brolio Eion dovanotos mašinytės. O ši jam buvo nepaprastai brangi, šešiametis nepaleisdavo jos iš rankų.
Bibliotekininkė buvo pradingusi kažkur tarp lentynų. Negalvojo Timotis tą akimirką, kad blogai elgiasi. Žinojo tik tai, jog privalo surasti mašinytę.
Aišku, kad Timotis pats vienas nesurado vietų, kuriomis jis ir brolis Auris šiandien ėjo. Hogvartsas buvo toks didelis ir klaidus. Todėl dabar raudonplaukis bėgiojo bet kur koridoriuose ieškodamas mašinėlės. Dažniausiai kuklus ir lėtas vaikas šiuo metu atrodė kaip gana įprastas berniukas. Mat jis lėkė ir neslėpė emocijų. Verkė. Koridoriai bent kol kas buvo tušti.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 17, 2024, 09:18:06 pm
Velniop astronomiją! Eion nutarė į tą nesąmonę daugiau neiti. Ir tegul sako kiti ką nori. To dalyko vis tiek atsisakys, tad menkas nuostolis, kad neišlaikys egzamino. Žinoma, mintis, kad Klastūnyno vadovė buvo Erka, kėlė pasišlykštėjimą, bet ji neis su juo kalbėtis. Tikrai neis. Eion taip ir įsivaizdavo, kaip nemėgstama "profesorė" aiškina jam, kad negalima praleidinėti astronomijos. Pernelyg absurdiška.
Penktakursis ir pats nežinojo, kodėl neliko bendrajame kambaryje. Visi geri berniukai ir mergaitės sėdėjo pamokose, tad ten buvo tylu. Bet jis kažkodėl išėjo mokytis į koridorių. Kelionės tikslo tarsi neturėjo, tad tiesiog klaidžiojo po mokyklą.
Pasukęs už kažkokio kampo pamatė mažą vaiką. Jo žiniomis, Hogvartse toks buvo tik vienas. Timotis. Taigi Eion paspartino žingsnį ir netruko jo pasivyti. Apstulbęs pamatė, kad broliukas (stengėsi kuo dažniau taip Timotį vadinti - vylėsi greičiau priprasiantis prie šios minties) verkia. Nenorėdamas jo išgąsdinti paliko tarp jų šiokį tokį tarpą ir tiesiog kreipėsi:
- Timoti? Ar kas atsitiko? Ar Auris tau ką nors padarė?
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Timotis Senkleris Sausio 23, 2024, 10:43:09 am
Netrukus koridoriuje dar kai kas pasirodė. Tai buvo pats mylimiausias žmogus pasaulyje - Eion.
- Broli! Broli Eion! - sušuko Timotis ir puolė vyresnėliui į glėbį. - Broli, aš...
Netrukus šešiametis atsitraukė nuo brolio Eion. Nustojo verkti, ėmė šluostytis ašaras. Dabar atrodė labai kukliai, susigėdęs.
- Broli, aš... - kaltai pažvelgė į Eion. - Aš nenorėjau, broli, aš netyčia, - ėmė vėl tempti lūpą.
Nežinojo, kaip tai pasakyti. Nemanė, kad Eion supyks. Eion buvo geras. Tačiau Timotis jautė tokią didelę gėdą, kad sugebėjo pamesti patį mylimiausią žaislą, kurį padovanojo Eion. Tai buvo pati geriausia ir brangiausia mašinytė.
- Auris nieko nepadarė, bet padariau aš... Aš... aš pamečiau tavo dovanotą mašinytę, - galiausiai pasakė ir vėl pradėjo verkti.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 23, 2024, 11:52:48 pm
Nors bandė prisijaukinti tą mintį, kai Timotis jį pavadino broliu, kiek sutriko. Ir tas poreikis apsikabinti... Auris buvo pažadėjęs niekada nesiliesti, o štai Timočio to niekada neprašė. Jis turbūt nė nesuprastų ir gal įsižeistų. Deja, apkabinimas nebuvo labai malonus, ir Eion turėjo labai pasistengti, kad pasibjaurėjęs neatšlytų. Vis dėlto pavyko sau priminti, kad tai jo šeimos narys. Jo broliukas. Galiausiai ir pats jį apkabino, nors vis dar nesuprato, kas čia vyksta. Ne, Auris tikrai negalėjo to padaryti...
- Tu - ką? - visai nieko nesuprato penkiolikmetis. Stebėjo staiga susigėdusį Timotį ir jautėsi vis labiau sutrikęs. Ar jis kažką nuskriaudė? Bet negi dėl to verktų?
- Ką tu padarei? - dar pabandė paraginti, ir galiausiai pasigirdo paaiškinimas. Eion jau beveik ir pamiršo, kad kažką dovanojo - tą dieną daug svarbesnis buvo "leidimas" vadinti Timotį broliu. Negi vaikas tikrai taip reaguoja į tą mašinėlę? Ar ji jam tokia svarbi? Bet kodėl? Penkiolikmetis nenorėjo tikėti, kad dovana svarbi, nes gauta iš jo. Gal jis tiesiog neturi daugiau mašinėlių?
- Ar tu dėl to verki? - atvirai paklausė ir kiek pagalvojo, ką daryti toliau. - Galime pabandyti ją surasti. Ar žinai, kada ji dingo? Na, o jeigu netyčia nerastume, paprašysiu Aurio, kad nupirktų tau naują. Nieko baisaus neatsitiko, Timoti.
Vėl apkabino broliuką. Turbūt pirmą kartą gyvenime pajuto, kaip yra neramu, kai brangus žmogus kenčia. Be galo norėjo jam padėti ir vylėsi sugebėsiantis tai padaryti.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Timotis Senkleris Sausio 26, 2024, 01:42:31 pm
- Taip, - tyliai atsakė į klausimą apie verkimą. - Atsiprašau. Aš... aš... neverk-ksiu, - bandė valdytis, tačiau sekėsi gana sunkiai.
Timotis žinojo, kad brolis Eion jo nemuš, tačiau nuo mažų dienų raudonplaukiui buvo pabrėžiama, kad verkti - blogai. Nors didelis brolis ir sakydavo, jog tai - nieko blogo, berniukas visuomet stengdavosi nepravirkti, tačiau ši situacija buvo labai skaudi.
- Aš ją nešiausi į didžiąją salę ir daviau jai košės, - pradėjo pasakoti vaikas. - O tada ėjome į biblioteką, bet dar užsukome iki kažkokio kambario, kuris būna kuo tik nori, - Timotis turėjo omeny kambarį iki pareikalavimo, tačiau neprisiminė jo pavadinimo. - Bet man atrodo, kad mašinytę tada dar turėjau, - bandė prisiminti. - Bet nežinau... - balse nuskambėjo neviltis. - Aš nenoriu naujos, - būdamas Eion glėbyje tarė vaikas. - Tą mašinytę dovanojai tu. Aš ją labai myliu. Tu ten sėdi ir vairuoji, o aš sėdžiu šalia. Ir mes būnam visur kartu.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 27, 2024, 04:58:05 am
Situacija trikdė. Tai, kad Timotis verkė tik dėl mašinėlės, buvo daugiau nei keista.
- Nereikia atsiprašinėti. Ypač dėl to, kad verki, - sumurmėjo Eion, tačiau visai nesidžiaugė atsidūręs šioje situacijoje. Taip, Timotis jam be proto rūpėjo, tačiau niekas nepamokė, kaip reikia elgtis, kai brangus (vis dar vengė žodžio “mylimas”) žmogus verkia ar blogai jaučiasi. Eion buvo pernelyg pripratęs gintis ir kankinti. Dabar reikėjo… Kažko, kas jam nebuvo pažįstama. Ką kartais bandydavo suteikti Auris.
- Ėjote iki kambario iki pareikalavimo? Bet juk jis visai netoli, - kiek pradžiugo. Gal iš tiesų mašinėlė guli kažkur čia, ir jiems visai nereikės ilgai ieškoti? Apsidairė koridoriuje, bet žaislo nepamatė. Ir netrukus gavo pasijusti dar nepatogiau. Timotis aiškiai pasakė: mašinėlė jam svarbi dėl to, kad gavo ją iš jo, Eion. Argi tai iš tiesų gali būti bent šiek tiek svarbu? Negi jo broliukas dėl to ir verkė?
- Gerai. Jeigu nenori naujos, mes būtinai surasime tą, kurią pametei. Bet tu per daug neliūdėk. Nieko blogo neatsitiko. Juk tu ne specialiai tą padarei.
Čia labai norėjosi paimti Timotį ant rankų, bet jau buvo pastebėjęs, kad vaikui tai ne prie širdies. Taigi paleido jį ir pasiūlė įsikibti į ranką. Gal taip bus drąsiau ir smagiau?
- Eime jos ieškoti? - pasiūlė. - O jūs buvote kambario viduje? Ar gali būti, kad mašinėlė ten? - dar pridūrė dar kartą nužvelgdamas koridoriaus grindis. Ką gi, ši paieška žymiai naudingesnė už kvailą astronomiją.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Timotis Senkleris Sausio 31, 2024, 08:40:20 am
Timotis linktelėjo. Ir Eion sakė, kad nereikia atsiprašinėti už tai, kad vaikas verkia. Tačiau ši užduotis, nesijausti blogai dėl verkimo, kol kas berniukui neatrodė įmanoma. Nes jo patirtis iš ankstesnės vaikystės bylojo atvirkščiai. Verkimas būdavo vienas tų dalykų, dėl kurių tėvai labiausiai pykdavo.
Šešiametis dar kartą linktelėjo. Dabar dėl kambario iki pareikalavimo. Taip, jie tikrai iki jo ėjo. Jis nustebo, kai brolis pasakė, jog tas kambarys visai netoli. Tačiau tikėjo Eion, nes Eion yra pats geriausias žmogus pasaulyje ir jis viską žino.
Vaikas paėmė brolio ranką. Pasijuto dėl to drąsiau. Gal jiems tikrai pavyks rasti mašinėlę?
- Eime, - tyliai pasakė ir leidosi vedamas. - Buvome. Ten buvo labai daug visokių dalykų. Gali būti, kad ji ten. Aš nežinau, - Timotis vėl šiek tiek patempė lūpą.
Antraštė: Ats: Koridorius, vedantis link kambario iki pareikalavimo
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 31, 2024, 05:12:42 pm
Atrodė, kad Timotis vėl visko bijo. Ar bent jau kalbėti. Tas linkčiojimas vertė jaustis kažkaip keistai. Ir kas čia tokio, kad ta mašinėlė dingo? Ji jam brangi. Gal jis neišsigandęs. Gal tiesiog liūdna? pradėjo mintyse svarstyti klastuolis.
Dabar laikė Timotį už rankos, bet nežinojo ką daryti toliau. Turbūt iš tiesų reikėjo eiti į kambarį iki pareikalavimo. Žinojo, kur jis yra ir kaip jį rasti, bet niekada ten nesilankė. Pasiekęs reikiamą sienos ruožą sustojo.
- Pabandykime patekti vidun, - pasakė ir paaiškino: - Čia reikia praeiti tris kartus ir galvoti apie tai, ko reikia.
Tą ir padarė. Nežinojo kaip paaiškinti, koks yra jų tikslas, bet galvojo apie įvairius pamestus daiktus. Apsisukęs trečią kartą pamatė duris ir padrąsinamai nusišypsojo Timočiui.
- Matai? Viskas ne taip ir blogai. Įeisime vidun ir surasime tavo mašinėlę.
Vis dar laikydamas broliuką už rankos priėjo prie tų durų ir nelabai ryžtingai paspaudęs rankeną įėjo vidun.