Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Savannah Lasaga Vasario 23, 2016, 08:07:22 pm
-
Už pelėdyno plytėjo labai vešli ir skaisčiai žalia žole apaugusi pieva. Laukymė plytėjo dar ilgokai nuo pat pastato užnugario, o ir ši galiausiai pasibaigė tik suklypusia tvora ir varteliais, įstatytais vidury jos. Vešlioje žolėje tarpais buvo išmindžiotas žemės plotelis ir apneštos žemėmis gelelės, tačiau paėjus toliau ir pašniukštinėjus po pievą dar galėjai rasti tų gražiųjų rugiagėlių ir smilgų.
Šone, prie pat tvoros, į dangų savo tvirtas šakas tiesė jauna obelis, tačiau jos įvairiai išraivyta drėvė rodė, kad jai teko iškentėti ir pūgas, ir šalčius, taip pat liūtis, karštį; pavasarį tekdavo iškęsti net ir nemenką šakas iki žemės lenkiantį vėją. Ši laukymė buvo ypatinga: joje negalėdavai aptikti kenksmingų žolėms vabalų, esant geram orui, aplink sklandydavo drugeliai ir neretai praskrisdavo alauda arvensis ar netgi columbadaie.
**
Lemon nusprendė baiginėti namų darbą vos išbrėškus pirmąjai aušrai, nė negalvodama pasilikti pusryčiams, juk tas nuolatinis maistas įgriso iki kaulų smegenų. Nebent desertai dar gana skanūs, kaip visada šyptelėjo švilpiukė ir esant geram orui rankose nešėsi aiškiai pagijusį augalą, trūko tik pokalbio ir trašų. Mergaitė nusprendė pradėti nuo trašų, nes pokalbis dar akivaizdžiai galėjo palaukti, o gal bus gerai ir be pokalbio, tik Lem niekaip nesuprato, kodėl augalui reikalingas pokalbis. Po to jis tik gal tik dar labiau susirgs ir nebebus pagydomas. Kas supras tas užduotis, teks tai daryti. Citrina jau nepajuto, kaip atsidūrė prie savo tikslo - už pelėdyno plytinčios pievos, priaugusios rugiagėlių, o aplink skraidė citrininiai drugeliai. Apcitrinėję mūsų pavasariai, citrinos citrinos kur dairais.. Poezija goals, sukikeno mergaitė ir nusidrėbė ant žolės, augalą saugiai laikydama prispaudusi sau prie pilvo. Garsiai nusijuokusi mergaitė iš krepšelio išsitraukė prakirptą ir sandariai užsuktą trašų pakelį. Trąšos, trąšos, trašos, spygavo mintyse švilpiukė, stebėdama aplinkui pasirodančius citrinukus ir bandydama juos sugauti. Pabaidyti drugeliai skrisdavo vis toliau nuo jos, bet kartu ir susidomėję nutūpdavo ant jos citrininių plaukų. Gerai, susiimk. Tai namų darbas, po paraliais, ne drugelių gaudymo ceremonija, Citrinai sutrūkčiojo antakis, bet ji vėl pratrūko juoktis ir pagaliau susiimė. Jei ne dabar, tai kada tada? Pirmakursė atsargiai pasirėmė į minkštą žolytę ir atsisėdo turkiška poza. Paėmusi pakelį Seth jį pralaisvino, kad iš jo galėtų išbyrėti kažkiek tai trąšų ir papylė jų šiek tiek, nes nebuvo tikra, kiek jų tiksliai reikia. Gėlytė, atrodo, pasiraivė ir pasirąžė savo mažais lapeliais. Vienuolikmetė šyptelėjo ir pasistengė čia neužgaišti, tad skubiai susigrūdo likusias trąšas į kuprinę ir ją užsimetė ant pečių. Pačiupusi vazonėlį mergaitė skubėjo pilies link, nes vis dėl to nenorėjo praleisti pusryčių. Kad ir ką stengėsi apgauti, iš tiesų ji buvo alkana kaip vilkas..
-
Lemon ir vėl čia atsidūrė įgrisus grifų ir klastuolių konkurencijai pusryčių salėje (tiesą sakant, šių koledžų vadovės buvo romios ir malonios; Seth niekaip nesuprato, kaip jos užaugina tokius liūtus ir gyvates), tačiau šįkart čia atsirado ne dėl namų darbo, o dėl troškimo pakvėpuoti grynu oru prasidedant pavasariui ir pasižvalgyti į paukštelius, tokius kaip corvus corax ar alauda arvensis; daugiausia tokių čia ir buvo, kitų lyg ir nebuvo įmanoma rasti, nebent kokioje egzotiškesnėje vietoje (tokių čia mergaitė nepažinojo, bet ššš). Citrina tiesiog prisėdo ant vėl kaip buvusios, taip ir vėl stovėjusios pievelės, ir nesvarbu, ar kas mindžioja, ar ne; pievelė vėl stovi stati, kai grįžti kitą rytą. Ir neatspėsi, ar tai magija, ar Rojaus poveikis.
Mergaitė mąsliai žvelgė į dangų ir kramtė smilgą, naršydama po dangų ir ieškodama paukščių.
-
Nusprendusi paklaidžioti aplink Hogvartsą, Junko atsirado didžiulės ir ganėtinai žalios pievos akiratyje. Na, čia atrodo kaip gera vieta pabūti.. Be to, nors ir klaidžioju be jokio aiškaus tikslo, galbūt bus gera vieta ką nors atlikinėti ateityje. Vis dėl to, neatrodo, kad čia užklysta daug žmonių. Pastebėjusi medžio, tiksliau obels kamieną, klastuolė iškarto patraukė link jo, ir atsirėmusi nugarą į jį pakėlė galvą į dangų, kuriame ryškiai švietė saulutė. Nors tokia ryškuma ir šiluma man ne prie širdies, bet medžio lapai ir šakos tiek tiek užstoja viską, todėl nėra taip blogai.. Nusprendusi, kad dangus vistiek toks pat yra, nors debesų pozicija ir keičiasi, pirmakursė nusprendė pamiegoti ar bent primerkusi akis pailsėti. Prieš pat užmerkdama akis pastebėjo kito žmogaus figūrą, kiek tolimiau už klastuolę sėdinčią ant vešlios žolės ir žiūrinčią į dangaus pusę, bet nusprendė nekreipti ypatingai didelio dėmesio. Eh, koks skirtumas. Tikriausia vistiek nori pabūti viena ar ką, kaip ir aš.
-
Lemon papešiojo ryžus (atsiprašau, braškinio atspalvio oranžinius) plaukų pūkelius, kyšančius iš po juodos kailinės rusiškos kepurės, kurios jau nė viename žingsnyje nenusiimdavo. Japonė pajuto kažkur netoli sėdint žmogų, kuris, atrodo, sedėjo atsirėmęs į medį. Atrodo, jau kažką savyje galiu pakeisti. Metomorfagija, atrodo, pradės sektis. Kol kas tenka dažytis plaukus. Ta žmogysta turi kaštoninius plaukus? Gal ji irgi metamorfagė? Patampydama vieną ilgesnę braškiniai oranžinių plaukų sruogą, mergaitė atsargiai žvalgėsi savo skvarbiomis juodomis akimis.
-Sain, - vos vos girdimai sušnabždėjo Seth, kad net pati suabejojo, ar tikrai tai pasakė.
Tikiuosi, supras.
-
Kol Junko bandė užmigti, ar bent jau minimaliai pailsėti šioje, na, raminančioje aplinkoje (nors ir nesėkmingai) jai pasirodė, kad kažkas kažką sako. Pravėrusi vieną akį, kiek piktesniu žvilgtelėjo į šalimais esančią merginą - kokio velnio tu kažką sakai? Tai gan idiotiška mintis, manyti, kad kažką išgirdau pasakytą tavęs per tokį atstumą, bet jei kažkas ir bent sucypė - tai buvo tu. Kas per velnias, kam? Jau kelias naktis iš eilės klastuolė nesugebėjo normaliai pailsėti miego laikotarpiu, o tai ką kalbėti apie dieną - ir ji rimtai džiaugėsi dabar galinti bent kiek prisnausti. Bet ne, labai tau ačiū. Tikėdamasi, kad nepažįstamoji susiprast, Junko iš per naujo užsimerkė, bandydama pailsėti, tačiau neilgam, nes jaute jautė, kaip nepažįstamoji mergina į ją spigina akimis - nežinojo, ar tai tik jos vaizduotė, o gal taip buvo realybei, tačiau vistiek neiškentė:
-Gal kuo galėčiau padėti?!- aršiu tonu pasakė, šiek tiek pakeldama balsą, kad kita mergina ją aiškiai išgirstų.
-
Dėl dievo meilės, jeigu jau norėjo trukdyti, tai tegul būna pakankamai maloni tęsti savo kalbas.. primerkusi akis mąstė klastuolė, stebėdama merginą. Geriau įsižiūrėjusi pamatė, kad mergina - o gal labiau tiktų vadinti ja mergaite - buvo dar visiškai jauna, gan keistos išvaizdos ir žymiai, žymiai jaunesnė už pačią Junko. Nors ar tai išvis mano reikalas? Koks man skirtumas, kaip ji atrodo. Ar tai, kad net nesugeba atsakyti po to, kai viską pati pradeda.. piktai sugriežusi dantimis kartu su paskutiniais žodžiais galvoje, klastuolė giliai įkvėpė, ir vėl pakeldama galvą į dangų. Na, man tikriausia reiktų nešdintis. Nieko čia gero, dar viena nesąmonė. Juolab, kai tik dar labiau nervuojuosi. Kelias akimirkas palaukusi, Junko atsistojo ant kojų, nusipurtydama bet kokias žemes, kurios galėjo prilipti jai besėdint. Vis dėl to, eidama pro mergaitę pirmakursė nesugebėjo susilaikyt nepaklausus:
-Klausyk, tau viskas gerai?
Ne tai, kad jaudinuosi, jei atvirai, man nusispjaut, bet.. Ech, koks skirtumas. Paklausiau ir viskas. Jei nenori, tegul nekreipia dėmesio, kas man rūpi.
-
Matydama, kaip keistoji mergaitė nieko nepasako, Junko dar labiau suirzo. Dėl dievų meilės, grynas įkyrumas..
-Jeigu tau ne viskas gerai, tai gal galiu kuo nors padėti?- paskutinį kartą pasiteiravo, dar atrasdama neišnaudotų savo paskutinių malonumo dalelių. Žiūrėdama į mergaitę, kuri viskuo rėkė "Keista, keista, keista!" Junko prisimerkė. Ką ji čia išvis veikia? Arba jos veido bruožai yra stulbinamai jaunai atrodantys, arba jai dar tikra nėra reikiamo amžiaus, kad pradėtų mokytis Hogvartse. Nesulaukdama jokio atsako, ir gaudama tik pilną ignoravimą, klastuolė atsiduso,- Na, gerai. matau, kad kalbėti su manim nenori, tai nesikišiu į tavo reikalus.
Dar kelias sekundes stebėdama mergaičiukę, Junko apsisuko ir lėtu ir nuvargusiu žingsniu pradėjo eiti link pievos pabaigos.
-
Adira pagaliau atėjusi tikėjosi pamatyti Rosemarie, bet jos niekur nesimatė. „Ir kur ji su tomis rankomis dingo?“ piktai pagalvojo ir numetė ryšulėlį ant žolės (jame buvo petražolės ir rudasis cukrus).
Dar ji nešėsi ir tuos vaistus nuo kosulio, kuriuos buvo sunkiau rasti, bet ji pavogė iš kažkokios mergaitės lagamino. „Kvailai padariau, kvailai“ Adira nusprendė neprasitarti apie tai Rosemarie.
Padėjusi katilą ant vešlios žolės, pirmakursė išsitraukė iš kišenės tuos vaistus ir nuobodžiai apžiūrėjo:
-Tokius turėjau prie savo lovos. Namuose, pas tėvus.
Adira atsitūpė prie katilo ir beveik paskendo žolėse.
-Taigi,-"pakrapštė" smegenėles ji ir prisiminė.-Dabar reikia įpilti šiuos vaistus.
Tai ji iš kart ir padarė. Įpylusi pilkšvo skysčio, mergaitė pajuto ligoninės kvapą. „Fu. Gerai, kad jo gerti neteks nei man, nei jai“
-
Rosemarie, išnaršiusi visus pilies ir jos apylinkės kampelius, galiausiai atklydo į šią pievą už pelėdyno. Buvo kiek suirzusi, mat vietoj to, kad ramiai kur nors sėdėtų, valkiojosi pakampėmis ieškodama, kur nusidangino toji varniukė. Tiesa, ne visą laiką vien slankiojo - dar spėjo įkišti tėvo knygą, ten, kur niekas kitas jos nerastų. Aš pati ją sunkiai berasčiau.
Prisiartinusi prie Adiros, jau spėjusios pradėti savo viralą, ir klestelėjo šalimais.
- Tikiuosi to marmalo nereiks gerti,- užuodusi iš katilo sklindantį kvapą, suraukė nosį.
Mergaitė pamatė rudojo cukraus ryšulėlį ir jau norėjo kišti į jį pirštą, jog paragautų, bet tuoj pat sustojo, prisiminusi savo violetines rankas.
- Tiesą sakant, net nežinau kas būtų blogiau: ar visą gyveni gyvent su tokiomis rankomis, ar lėtai kankintis, apsinuodijus neaiškiu gėralu.
-
Adira ir vėl susiraukė, kai jos gaminamą eliksyrą ši pavadino "marmalu":
-Ne, nereikės. Juk sakiau, tik teks nusiplauti. Kaip su vandeniu.
Nežiūrėdama į Rosemarie, varnanagė sėdėjo susiraukusi nuo nemalonaus kvapo ir žiūrėjo tai į žolę, tai į katilą. Nežinojo ką pasakyti.
Todėl po kelių minučių į skystį įdėjo petražoles, tada vaistai nusidažė kiek blankia žalia spalva. Adira iš karto pagalvojo apie Klastūnyną.
-O tau patinka klastuoliai? Na, jų būdas,-pirmakursė tik pasakiusi vos nesuprunkštė. Šis klausimas - labai keistas.
Adira jau norėjo pasiūlyti išmaišyti skystį Rosemarie (kad nesėdėtų be darbo), bet suprato, kad ši tik atsikirs - neva: pati pridarei reikalų, tai ir gamink. Todėl ji išsitraukė šaukštą ir lėtai pamaišė.
-
Tiesą sakant, šito nesakei, sukosi žodžiai ant liežuvio galo, tačiau nežinia kaip, Rosemarie sugebėjo juos nuryti.
Atsiritus dar vienam šleikščių dūmų tumului, kai į katilą buvo sudėtos petražolės, varniukė neišlaikiusi dusliai sukosėjo ir nusukusi galvą, įsikniaubė sau į petį. Jau tarėsi numananti, jog to kvapo nuo rankų negalės atplauti visą mėnesį.
Galbūt man reiktų pasilaikyti tas violetines rankas... Galėčiau nešioti kokias pirštines, ar ką.
- Žinoma,- atsakė į netikėtą ir kiek keistoką Adiros klausimą.- Bent tie su kuriais bendravau, tai buvo malonūs. Iki šiol nesuprantu, iš kur kai kurie ištraukia, kad Klastūnyno mokiniai šiurkštūs, nemalonūs, ar dar kokie.
Nors dabar pagalvojusi, mergaitė suprato kiek mažai yra bendravusi su kitų koledžų mokiniais. Ji bandė prisiminti daugiau nei vieną pažįstamą klastuolį, bet, deja. Žinoma ji nepridūrė, jog yra bendravusi tik su vienu klastuoliu, o tiksliau klastuole.
- O tau?- nieko geriau nesugalvojusi, paklausė.
-
Mintis duoti šaukštą Rosemarie nuskrido dar toliau, kai ši labai aiškiai nusikosėjo ir įsikniaubė į petį. „Na ir aktorė, negi šis kvapas toks nepakenčiamas?“
-Klastuoliai yra klastuoliai. Taip, gal jie ir atrodo draugiški, bet kepurė nemeluoja. Savo širdyje jie turi... o ko turi klastuoliai? Drąsaus įžūlumo?
„Adira, ar taip kažkas iš vis kalba?“ nuskambėjo kitas balsas jos viduje.
-Tiesą sakant, klastuoliai labai keisti. Vaidina geručiais, o tokiais net nėra,-dėbtelėjo Adira ir pakėlė aukščiau galvą, toliau stebėdama katilą ir tą eliksyrą. Kvapas kuo toliau, tuo labiau blanko. Ji nusprendė įpilti ir rudąjį cukrų, todėl taip ir padarė. Įkišo ranką į ryšulėlį ir ištraukė nedidelį pakelį. Pradarė jį ir įpylė.
Skystis ir toliau pasiliko rusvas, tik kvapas pasikeitė. Dabar kvepėjo saldžiai ir šlykščiai vienu metu - Adirą tikrai supykino. Priminė saldžius vaistus nuo kosulio, kuriuos jai teko kažkada gerti.
-
- Gal greičiau sukto gudrumo,- patikslino Rosemarie.- Bet, šiaip ar taip, manau, mes visi turimi visų savybių po truputį. Tiesiog, laikui bėgant, paveiktos mus supančios aplinkos, vienos savybės užgožia kitas, tačiau tos užgožtosios niekur nedingsta. Tam tikrose situacijose, galiausiai, iš šešėlio išlenda ir jos.
Mergaitė, atkraginusi galvą, mąstė apie savo ištartus žodžius. Nė pati nežinojo iš kur jie atėjo, bet neabejojo jų tiesa. Tik klausimas, ar pati jais tikėjo? Varniukei patikdavo nekreipti dėmesio į kitą žmonių pusę.
- Tu vadovaujiesi išankstiniais įsitikinimais,- pralinksmėjusi prunkštelėjo.
Tiesa, nusišaipė ji iš savęs, mat ir pati dažnai pasiduodavo tiems patiems įsitikinimams. Tokia jau ji yra - sakys net tai, kas pačiai nepriimtina, tik dėlto, jog galėtų paprieštarauti.
-
Adira trumpam žvilgtelėjo į besimėgaujančią Rosemarie ir nedraugiškai "pavartė" akis.
-Sakau ką žinau ir manau.
Tada tarp jų pradėjo tvyroti tyla - tamsiaplaukė nesuprato maloni ar ne - ir Adira nekantriai spoksojo į katilą. Šis greitu judesiu supūkštėjo ir lėtai pakeitė spalvą į šiek tiek tamsesnę. Mergaitė giliai širdyje jautėsi neramiai, kad eliksyras nesuveiks. Tada bus prasti reikalai.
-Tikriausiai viralas bus karštas,-spėjo Adira, nes iš šio lindo balti garai. „Nors čia nieko karšto ir nebuvo. Bet magija egzistuoja“ pamąstė ir nusuko žvilgsnį į skystį.
-Na, kišk tą ranką,-kiek šaltu tonu paliepė kitai varnanagei ir šiek tiek netikroviškai atsikvėpė. Juk buvo tokia šilta diena!
-
Rosemarie tik numojo ranka į tokį Adiros teiginį, tartum sakydama, kad jai visiškai nesvarbų nei ką ji žino ir tuo labiau, nei ką mano. Įsivyravusi tyla, mergaitei buvo savotiškas atokvėpis. Jau buvo spėjusi susierzinti nuo to, gal kiek keistoko ir nenatūralaus pokalbio, tad sėdėdama tyloje ir klausydamasi tik keleto čiulbančių paukštelių bei čirpiančių žiogų, nusiraminu ir galėjo vėl blaiviai mąstyti.
- Jei ir taip, tikėkis kad neapdegsiu,- tarstelėjo bespalviu balsu, prieš kišdama ranką į katilą. Tiesą sakant, ji buvo beveik tikra, kad nudegs, mat viralas vis dar buvo pastatytas ant ugnies ir nedavė preteksto manyti, jog galėtu, per ateinančias pora sekundžių, stebuklingai atvėsti.
Kiek padvejojusi, Rose atsiklaupė ant kelių, kad būtų patogiau, ir palinkusi virš garuojančio katilo, iš lėto įkišo į jį savo rankas.
-
Adira maloniai nustebo, jog kitoji varnanagė nepasipriešino ir laisvai įkišo ranką į katilą. Jos laimei, skystyje pasirodė nešvarios dalelės (jos leido suprasti, kad eliksyras nuo rankų nusiplovė).
-Na va, gali ištraukti,-laimingesniu tonu paliepė Adira ir didžiavosi savimi - nors ir prisidirbo, bet bent jau viską ištaisė kaip ir reikėjo.
Adira sulankstė medžiagos gabalėlį (kur buvo cukrus) ir įsikišo į vidinę švarko kišenėlę. Dabar tik buvo vienas klausimas - kaip ji parsineš karštą katilą rankose? Juk ji nelabai gerai moka burtus, o lėkti į biblioteką šiuo metu - prastas sumanymas. Rosemarie klausti irgi nelabai norėjo, apskritai nenorėjo pasirodyti prastesnė už kitus mokinius (pirmakursės pastebėjimu, visiems vaikams čia mokytis sekėsi tiesiog puikiai).
-
Rosemarie, kiek įsitempusi, stebėjo kaip skystyje pasirodo nešvarumai, bet nepajutusi nieko įtartino, galiausiai atsileido. Galbūt ir nenutiks nieko tokio, kas dar labiau pagadintų šią dieną.
Šiaip ar taip, palaikiusi dar keletą akimirkų, jog užtikrintų, kad viskas nusivalė, galiausiai ištraukė rankas iš vis dar garuojančio katilo. Atsargiai apžiūrėjo keistu skysčiu aptekėjusias rankas ir prikišo prie nosies. Kaip ir tikėjosi, kvapas ne iš maloniųjų.
Neturėdama kur nusišluostyti rankų, varniukė perbraukė jomis per žolė, kad bent kiek nusausintų - nenorėjo, kad tuo viralu apvarvėtų jos drabužiai, mat nežinia kiek laiko neatsiplautų.
- Ką gi, tavo laimė,- vis dar trindama rankomis žolę, sumurmėjo Adirai.
-
Adira dar kartą laiminga šyptelėjo, žiūrėdama į Rosemarie ranką. Tik paskui šypsnys lūpose dingo, kai pamatė mergaitės veidą. „Tas valymo eliksyras blogai kvepia“ prisiminė ir iš nerimo išrovė žolių kupetą.
-Nuo prasto kvapo padės muilas. Ypač levandų,-draugiškai patarė Adira, labai stengdamasi išlikti pozityvi ir apsimesti, kad taip ir būtent turi būti.
Pirmakursė apskritai nesuprato, kaip draugauti su šia varnanage. Ne dėl to, kad nesuprastų Rosemarie emocijų, bet dėl savyje tūnančių jausmų. Kartais Adira tik ir norėdavo varnai padėti (lyg jas sietų koks ryšys), o kartais norėdavo piktai atrėžti į akis ir toliau eiti nuo jos. Šiuo metu ji, aišku kaip dieną, norėjo padėti. Ir taip daug prisidirbo.
-Žinoma, yra toks kvepiantis eliksyras, bet tų eliksyrų šiandien pakaks. Manau,-ramesniu tonu ištarė ji ir atsistojo.-Padėsi nunešti daiktus?
Adira greitu mostu pakėlė mažą katilą ir vos nesuraudojo iš karščio, bet vis dėlto susikaupė ir toliau jį laikė rankose. Į kitą ranką paėmė mažą ryšulėlį ir paliko šaukštą Rosemarie. „Nors tiek paneš“ pagalvojo ir virš galvos jai vėl išdygo piktas debesis. Tuo pačiu ir antipatija kitai varniukei.
((Nu ką, turim baigti iki mokslo metų pabaigos :D))
-
Galiausiai kiek apsivaliusi rankas (nors tai ir nelabai suveikė, mat tik dar labiau išsitepliojo), atsikėlė nuo žemės ir pasirąžė, mankštindama užtirpusius raumenis. Kadangi rankų problema išsisprendė (ar bent jau vizualiai išsisprendė), šiuo metu beliko apraudoti tiktai sugadintąją knygą, kurios, deja, deja, niekam nebe pavyks sutvarkyti.
- Eik tu sau. Tikrai pati nebūčiau sumąsčiusi, jog muilas bent kiek užmuš šį dvoką,- sarkastiškai užgniaužė mažytę padėkok kibirkštėlę.- Ta taigi. Ko jau ko, o eliksyrų dar ilgam nenorėsiu matyti.
Rosemarie jau buvo pradėjusi kėblinti pilies link, kai išgirdusi Adiros prašymą, stabtelėjo. Rodydama perdėm didelį nepasitenkinimą, apsisuko ir pakėlusi jai paliktą šaukštą, demonstratyviai purkštelėjo. Su tokia savo nuotaika, net būtų buvę keista, jei visko pernelyg neiškreiptų.
- Jau nuo jo tai tikrai ranka nuluš,- tylomis sumurmėjo bei dar kiek pavarčiusi medinuką rankose, nutapsėjo pilin, pasirengusi iš atminties ištrinti visą pastarąją dieną.
-
Praėjo daug laiko, tame tarpe ir vasara, o mokiniai grįžo į Hogvartso pilį. Kas lyg akis padegę ir trokšdami įgyti daugiau žinių, kas vos ne per prievartą velkami ten, o kas galbūt tik šiaip sau - pasėdėti ir nieko neveikti, kaip, pavyzdžiui, Jekaterina, pamokas praleidinėjanti Hogvartso ir kitokiose apylinkėse. Kad ir pavyzdžiui traukiniu išdumianti į Londoną, iš šio - gal net į kitas šalis ir keletą dienų taip pradingstanti iš mokyklos vaizdo. Bet niekas šios vienišos Klastuolės nepasigesdavo, mat ir su savo tariamais draugais ji tiek nebendraudavo, kad būtų labai jos pasiilgę. O žmonės apskritai jos bijodavosi, šalindavosi. Nežinia, kokie gandai sklandė Hogvartse.
Kai visi maklinėdavo koridoriuose ir apkalbinėdavo vieni kitus, vaikštinėdavo lauke ši tamsiaplaukė mieliau paskaitydavo knygą koledžo kambariuose ar kažką įdomaus veikdavo Uždraustajame miške, bet kol vykdavo pamokos - viskas buvo jos. Ji galėjo aplankyti bet kokias vietas ir dar kažką, o įkliūti profesoriams labai jau nesisekė. Jie kaip tyčia vis dingdavo nuo vaizdo, kai demonė šmėžuodavo koridoriuose, tad sėkmingai atsikratydama prievolės eiti į Ateities Būrimo pamokas šeštakursė patraukė per pievą link bokšto, už kurio plytėjo pieva su keletu svyrančių medžių ir krūvomis gėlių laukuose. Šią vietą Jekaterina galbūt pasirinko dėl ramybės, ar dėl to, kad ten dažniausiai niekas neužklysdavo, tačiau ji visgi greitu žingsniu kulniuodama neryškiais, per metus ištryptais takeliais atsidūrė ten.
Eidama per kelius siekiančias žoles mergina buvo susimąsčiusi apie šį bei tą, o rankose atsidūrę ramiai ilsėjosi bloknotas ir pieštukas. Ši tamsiaplaukė, kad ir kokia žiauri bei neprognozuojama buvo išties turjėo gebėjimų menui: baletui, kitiems šokiams, piešimui, muzikai, net dainavimui. Tik štai ji nebuvo linkusi to demonstruoti, tad visiškai viena ir atsiskyrusi nuo žmonių juodoji persona atsisėdo prie vieno medžio ir ėmė piešti. O piešė ji net pati nežinojo ką. Tai, kas buvo užsilikę galvoje iš senesnių laikų ir greitai ant balto lapo jau netoli bloknoto pabaigos radosi kalnas ir skardis. Ant kalno viršūnės vienišas ir vėjo draskomas stovėjo dailus švyturys, plieskiantis šviesą nakčią grįžtantiems laivams. Kur buvo diena, greit dangus nusidažė tamsia spalva ir piešinyje sužibo žvaigždės. Visa galva panirusi į veiklą Klastuolė savotiškai atsijungė nuo realybės.
-
Sliūkindamas tarsi šuo su pririštu skanėstu priekį savęs, vaikinas slampinėjo to Hogvartso apylinkes, kaip jau buvo įprasta, praleisdamas visas pamokas iš eilės. Kad ir šiais metais buvo šovusi viena kita mintis pagaliau patapti aktyvesniu mokiniu (Ką jis ir šiek tiek padarė - net pats negalėjo patikėti, kad atlieka namų darbų užduotis), to dar neįvyko, o be minčių taip daryti, daugiau nieko ir labai nepasiekė.
Nors, nebuvo galima taip pilnai sakyti - lėtai aplink pėlėdyną bevelkančio kojas vaikino išvaizda būtų išgąsdinus daugumą - jis, tiesiai šviesiai, atrodė kaip koks ką tik iš psichūškės pabėgęs pamišėlis. Tamsūs ratilai, kurie dar buvo papuošti papildomi juodų šešėlių sluoksniu ant viso voko ir šiek tiek po juo, perbalusi oda it popieriaus lapas, kuri išryškino juodus, varnų lizdą primenančius plaukus. Patys judesiai buvo it negyvėlio, ar dėl kažko pamišusio žmogaus - ir gal kiek deja, bet pastarajam teiginiui jis negalėjo priešintis.
Užmatęs juodaplaukę, tarsi meno kūrinys sėdinčią prie medžio, aukštų žolių apsuptyje, Karmos širdis padarė keistą, kiek skausmingą veiksmą, o burna kiek prisipildė seilių. Jis.. net nežinia, negalėjo. Apie šitą merginą jis žinojo viską, bet nieko nežinojo - ji buvo it paslapties gabalas, užrakinta, išnešiota ir išskaidyta į visas puses, kur niekada nebūtų galima aptikti realios jos. Bet vardas - Jekaterina, Jekaterina, Jekaterina, nepaliaujamai skambėjo jo galvoje, kurdamas iliuzijas, kurių sveiko proto žmonės būtų nesupratę. Tai buvo it tyra meilė, tyras jausmas, persismelkęs neapykantos, jaudulio, aistros, keršto ir kraujo troškimo - visa tai buvo tyra, ir svaigino it pienių vynas.
Kelis kartus lėtai ir tingai tarsi saulute besimėgaujantis katinas sumirksėjęs, vaikinas tik dabar suprato stovintis toje pačioje vietoje kurį laiką, laikydamas įsmeigęs akis į gražuolę, kuri buvo jo viena ir vienintelė - jis niekam jos neatiduos, kad ir iš jos kūno teliks tuščias, krauju persipildęs kiautas. Tai buvo jo, jo vieno, o kas pabandytų tai atimti.. Na, tada tikriausiai būtų pradėtos naujos serijinio žudiko paieškos Hogvartso apylinkėse.
Nenorintis trukdyti merginai, kuri jo žiniomis, turėjo būti šeštakursė, bet ir nenorintis itin trauktis iš šitos vietovės, klastuolis tiesiog prisėdo į žoles, kurios šiek tiek jį pridengė - Jekaterina atrodė, kad buvo pilnai susikaupusi, tad gal net nebūtų jo pastebėjusi, kol jis pats galės pasigrožėti ja, ir užpildyti širdį ir kūną laukan besiveržiančiu noru ją laikyti savo glėbyje.
-
Jekaterina buvo pernelyg panirusi į darbą, arba, tiksliau tariant, savo pomėgį, kad atkreiptų dėmesį į ką nors, kad ir kas dėjosi aplink ją, nors piešinys jau slinko į pabaigą. Ji dar išraitė aplink švyturį storas, juodas grandines ir jūroje sukėlė bangas, atsidaužiančias į krantą. Šis vaizdas jai priminė tokią vieną seną, gerą dainą, kurią būdama mažesnė ji buvo tiesiog įsimylėjusi. Ją tai sudomino - galbūt dar atsimintų žodžius ar dar kažką panašaus? Ji kurį laiką buvo sustingusi ir ėmė tyliai mušti ritmą su koja į žemę. Nevalingai ėmusi niūniuoti melodiją ji jautė, kad žodžiai jau tiesiog sukasi ant liežuvio galo. Visgi su kokiomis dainomis užaugo, su tokiomis ir liko.
- This is how I show my love
I made it in my mind because
I blame it on my A.D.D. baby
This is how an angel dies
I blame it on my own supply
Blame it on my A.D.D. baby
Tai buvo bemaž mėgstamiausia jos vaikystės daina. Jai patikdavo vaikščioti naktimis miške ir šokti pagal jai vienai girdimą dainą. O dabar tai buvo tikrai tinkama vieta dainai, kur niekas jos nematė, negirdėjo ir negalėjo nusistebėti, kaip tokia tamsi būtybė gali elgtis kaip nors... panašiai. O tamsiaplaukė turėjo kuo stebinti žmones ir ne tik juos.
- Maybe I should cry for help
Maybe I should kill myself (myself)
Blame it on my A.D.D. baby
Maybe I'm a different breed
Maybe I'm not listening
So blame it on my A.D.D. baby
Koja visdar mušdama ritmą ji sudainavo trečią ir ketvirtą posmelius bei nutilo. Apėmė keistas jausmas, kad ją kažkas stebo. Galbūt ji buvo panirusi į tokį transą, kad tik jautri klausa prasiskverbė per mąstymo apimtus sąmonės klodus ir suveikė, o galbūt kūną sujudino iš žemės pajausti virpesiai ir ritmas nutilo. Sumirksėjusi juodaplaukė pakėlė galvą nuo piešinio ir pažvelgė priešais save. Aplinka tarsi džiaugėsi praeinančia vasara ir sudarė vėlyvo pavasario įspūdį. Štai kodėl ji ne itin mėgdavo rudenį. Jis nuolat būdavo šiltas.
Jekaterina apsižvalgė ir pirmai žvilgsnis tiesiog praslydo aukštų žolių kupinu nuošaliu lauku, tačiau vienu metu jos akys užkibo už tamsesnės personos netoliese. Mistiškai atpažinusi vieną kartą sutiktą asmenį ji kažkodėl nusišypsojo ir nuleido galvą ties savo piešiniu dabar jau nebe taip susitelkusi ties darbu ir rūpindamasi tik paskutiniais potėpiais.
-
Paskendęs mintyse, jausmuose, viskame, į ką buvo atėjusi Jekaterina, vaikinas tyliai žiūrėjo į tarpą tarp jos ir dangaus, kiek blyškiau matydamas ir pačią merginą, vis dar susikaupusiai piešiančią. Kažkas jo mintyse norėjo to piešinio, kaip įsirėminimo objekto, kaip šventyklos jai daikto, kol kita norėjo jį pasiimti, plėšyti, braižyti juodu anglies pieštuku, deginti ir minti purvinų batų kulnu, ištepant purvu ir paliekant be menkiausio pradinio tyrumo požymio. Realiai, tą patį jis norėjo padaryti ir pačiai mergina, ją laikyti glėbį, garbinant jos tyrumą, bet tą patį išniekinti, žiūrėti į jos baimės persikreipusį veidą, agonijos kančias, kol jis ją niekina, o ji verkdama prašo to nedaryti..
Tyliam, romiam balseliui perskrodus vienišos pievelės žoles, garsui lėtai vinguriuojant tarp aukštų stiebų, lėtai, bet vis dėl to pasiekiant klastuolį, jis įsiklausė. Nors tarpas tarp abiejų neklaužadiškų moksleivių buvo, o ir išgirstų žodžių suprasti jis negalėjo pilnai vien dėl to, kad ausys susikoncentravo ties pačios melodijos pagavimu, o ne žodžių išryškinimu.
Tamsias akis laikydamas įsmeigtas į merginos figūrą, Karma automatiškai rankomis susirado juodų džinsų medžiagą, ir gal kiek nervingai pradėjo tampyti siūles iš skylių\įplėšimų dalykų, einančių per kelius. Viduje siaučiantys jausmai norėjo bėgti prie jos (tarsi kokiose banaliose meilės dramose, kur išsiskyrėliai susitinka, dažniausiai kokiame oro uoste, ir užmatę vienas kitą kaip paskutiniai idiotai lekią vienas į kitą), suspausti ją glėbyje, gal kiek per stipriai, nepaleisti, pririšti ją grandinėmis, supančioti tokiu pat beviltiškumu ir nevilties jausmu, kuriame skendo jisai - nors labiausiai dabar iš visko tiesiog norėjo, kad ir jis tarsi hipnotizuotų ją. Kad Jekaterina irgi negalėtų būti be jo, negalėtų ištverti būti draskoma jausmų, persipynusių su bemiegėmis naktimis, ir kad jų aistros jausmas susipintų su dar didesne neviltimi, paliekant juos lekiančius ir norinčius kabintis į vienas kito gerklę, pasismaugti tarp neatplėšiamų bučinių ir tuoj pat metu durti vienas kitam su aštriu mėsiniu peiliu, paliekant tik įkaitusių, kartu supintų ir krauju ištepliotų kūnų masę.
Žvilgsniui, taip ir nenukrypusiam nuo merginos, susitikus su jos akimis - tai buvo vos sekundė, bet jis buvo tikras, kad taip nutiko - Karmos veidą papuošė kiek sarkastiška šypsenėlė, sakanti, kad jis žino, kad ji žino, kad jis čia. Nesijudindamas iš vietos, jis ir toliau stebėjo juodaplaukę, kuri rodosi, nesinervino jo egzistencija.
-
Jekaterina dar padarė kelis potėpius ant to piešinio ir to jai pilnai užteko, kad jis taptų keistai... niūrus. O juk ir diena buvo tokia graži, ir saulė skaisčiai švietė, ir mintys buvo dar palyginti gana gražios, o aplinkė vieta taip pat niūrumo nepasižymėjo. Vienintelis niūriai atrodantis objektas buvo pati mergina, tyliai sėdinti čia ir, tarkim, bandanti niekam nepridaryti bėdų, kai ji jau praleidinėdama pamokas pridirbo Klastūnynui, mat, žinoma, tie velnio nešti ir pamesti taškai, dėl kurių dabar rūpinosi ir grūdosi visai koledžai kaip išprotėję. O štai kai kurioms personoms visai neberūpėjo tokie dalykai. Visiškai esminis pavyzdys - pati Jekaterina. Jei anksčiau ji buvo tiesiog angelėlis, kuris nepriekaištingai atlikdavo viską, kas jam paskirta, tai dabar ji labiau priminė visišką totalią priešingybę. Ir dėl to niekas nebuvo kaltas, net nežinia, kas tokiu atveju būtų, kai ji taip ramiai tarsi... tiesiog gyvena ir tiek, o vasarą dar bastosi po visą pasaulį su geriausiais žmonėmis (nors anokie ten ir žmonės).
Mergina pervertė lapą ir norėjo tiesiog imti piešti kitą piešinuką (kas tikriausiai būtų koks nors anime filmukų veikėjas, mat jai jau ėmė nusibosti piešti įvairius gamtovaizdžius. Reikėjo kažko aštresnio laiko praleidimui), tačiau pati sau netikėtai pasidėjo tą užrašinę su piešiniais šalia ir kiek atsidususi atrėmė galvą į medį. Šio kamienas buvo toks šiltas ir svajingas, o ji pati jau keturias dienas nemiegojusi. Gal ir būtų užmigusi, tačiau tai ne jos stilius, tad tamsiaplaukė tiesiog užmerkė nuo saulės perštinčias juodas akis ir galvą apgaubė vėsuma. Tokia rami, netrikdoma... įprastai jos visiškai nejaudindavo, kad kas nors spokso į ją, tačiau tas žvilgsnis tiesiog gręžė jos plaukus ir ilgainiui (na, nepraėjus nei kelioms minutėms) ji suprato, kad yra stebima. Ši mintis pasirodė mažumėlę... kraupoka. Koks skirtumas. Tai turbūt dar viena kokia nors paslaptinga iš už nendrių išlindusi gyvybė... juk ruduo, dabar ji kaip tik spardosi paskutinėmis jėgomis prieš žiemą, kai prasidės pūga ir visi išdvės. Va tada tai bus smagu, nelinksmai pajuokavo ji mintyse ir pasistengė užsimiršti apie kitą persona, esančią netoliese.
-
Sėdėdamas tarp viso plauko žolių, vaikinas pradėjo jas kiek skabyti - ar tiesiog tas mažesniąsias, kurios nedavė jam ir taip nereikalingos dangsties nuo merginos svarbių akių. Užmatydamas, kaip nedidelė skruzdė lipa jo džinsų medžiaga, sprigtu ją nuspyrė atgal, į žolynus, šį kartą ir patį tamsių akių žvilgsnį nukreipdamas į žoles ir žemes, kurių teritorijoje ilsėjosi ir darė savo kaip stalker'io reikalus. Tamsi žemė po juo turėjo palikti šiokius tokius požymius ant drabužių, bet kažkaip tokia mintis rodosi tolima ir keista - rodosi, tarsi būtų kokia viešnia jo kūne, ar ne ten užsukęs svečias.
Atsidusęs klastuolis pakėlė galva viršun, vėl įsmeigdamas akis į meno kūrinį - jo meno kūrinį - kuri tarsi pozavo su atremta galva į medį. Užfiksuodamas šią akimirką atmintyje, jis ir vėl tingiai it katinas sumirksėjo, leisdamas jausmams ir mintims jį užvaldyti. Kaip smagu būtų ją supančioti, surišti, užkimšti burną merlės gabalu ir palikti kur pririštą, ar įtikinti į kokį bdsm veiksmą, ją laikyti nusilpusią ir nukankintą, o tada susmaigstyti peiliais, leisti kraujui gražiai tekėti srovelėmis per nuogą kūną, kol ji išleidžia paskutinius agonijos persipildžiusius riksmus.. Ah..
Net suvirpėjęs nuo malonaus ir šilto jausmo kūno viduje, Karma išleido nedidelį atodūsį. Kad galėtų sunaikinti ją kūniškai ir sieliškai, pirma turėjo leisti jai suprasti jį, o ji leisti tą padaryti tą jam. Kitaip visa tai būtų ganėtinai beprasmiška, ir nebūtų nei tyra, nei kažkas, kas tą tyrumą išnaikintų.
Kūnui automatiškai pakilus iš žolių, sukeliant nedidelį, bet tikrą garselį, Karma netgi nesijaudino - viskas atrodė taip, tarsi jau būtų lemta likimo, kad ir patys jo veiksmai ir ėjimai, kurie atrodė natūraliausias dalykas šitoje vietoje, tarsi patys žolės smaigeliai būtų išstūmę jį priekin, leisdami užimti sceną. Lėtai nužingsniavus prie merginos, jis užmetė nedidelį žvilgsnį į šią, neaiškiai pastebėdamas ir jos piešinį. Prisėdęs prie to pat medžio, klastuolis atliko tokį patį veiksmą kaip pirmais ir pati Jekaterina, įremdamas kietą mėsa ir oda apdengta kaukolę į medžio kamieną, nieko nepratardamas šalimais esančiai merginai.
-
Pro užmerktų akių vokus įkyriai skverbėsi saulės šviesa. Na, bent jau šiai tamsiai būtybei ji buvo įkyroka, bet jeigu rimtai... apsnūdusiai merginai švelnios spindulių glamonės ir bergždžiai bandymai paskrudinti krištolo baltumo odą buvo tiesiog visiškai nesąmoningi. Tas beviltiškumas jai sukėlė keistą šypsenėlę viduje, o šiluma nedrąsiai, tarsi bijodama šios demonės rūstybės keliavo juodais drabužiais pridengtu kūnu ir mėtė skaisčius blyksnius nuo metalinių sagčių, esančių tiek and švarkelio, tiek ant batų, o kur dar metalinės magiškos apyrankės, suteikiančios jai apsaugą. Juk tiek daug medžiotojų klajoja per pasaulį, kurie tiesiog trokšta pamauti būtent tokios būtybės kūną ant kokio magiško peilio. Nieko geriau nesugalvosi. Galbūt ketvirtame kurse vienas tokių šūdžių pervėrė jos koją, tačiau dabar jau nieko, net randelio, toje vietoje nebuvo likę. Balta ranka su juodais nagais lėtai perbraukė įkaitusią žemę, padengtą žolėmis ir jautė pulsuojančią gyvybę. Galbūt vien dėl šios priežasties ji galėjo be jokių problemų būti tas, kas yra. Nes tas jausmas, kai švelniai jauti tikrąją pasaulio energiją ir žinai, kad galų gale būtent tu ją sunaikinsi, nutrauksi amžiną ratą ir leisi viskam prasidėti iš naujo, stebėsi pradžią ir galbūt... kada nors... kai saulė pakils vakaruose ir nusileis rytuose, kai saulė išdžiovins jūras ir vėjai išpustys kalnus... galbūt tada viskasm vėl bus leista susinaikinti.
Galbūt Jekaterina buvo užsnūdusi, kad nepajuto nei garsų, nei dar kažko, tik nebylius žemės virpesius. Akių vokai virptelėjo ir atmerkė juodas it naktis akis iškart susidurdamos su ją sekančiu tokiu pat tamsiu žvilgsniu. Tamsiaplaukė lėtai sumirksėjo ir bejausmiu bei šaltu žvilgsniu žvelgė tiesiai į tąjį vaikinuką. Kitaip ji žiūrėti tarsi ir nemokėjo, tiesigog taip buvo, o gal ją šitaip sutvėrė visgi jos mieloji mamytė, kuri bandė ją nužudyti. Mergina vėl užsimerkė ir toliau gulėjo nejudėdama, idant koks seniai miręs lavonas, atremtęs į medį.
- Žinai, nemadagu taip spoksoti į nepažįstamus, - nuo visą parą trukusios tylos tyras balsas buvo kiek gundančiai prikimęs. Ji neatmerkė juodų akių ir toliau ramiai sėdėjo.
-
Viskas buvo pakankamai keista - ir nauji jausmai, užgimę jame, ir nauji potraukiai ir poreikiai, susiję tik su šia mergina. Jeigu kas gamintų narkotines medžiagas iš žmonių, nė nepagalvojęs Karma nužudytų tik tam, kad gauti kažko, kad galėtų ją pajusti ne vien kaip tolimą personą. Galbūt jį traukė, kaip ir turėtų būti įprastai saujai žmonių, jos grožis - galbūt jį traukė tas adrenalininis pavojus, sklidinas iš jos. Galbūt tai buvo beprotybė, kuri tarsi vijokliais buvo įsipynusi į jos kūną, o galbūt - keisčiausias, bet ir įtikinamiausias variantas, kad traukė jos tobulybė ir norėjimas ją sunaikinti.
Jekateriną kažką jam priminė - dievai galėtų jį talžyti rykštėmis ir duoti pasaulio atminties eliksyrą, tačiau jis niekada nesugebėtų to jausmo kažkaip priskirti ar paaiškinti daugiau. Tačiau kažkas, kažkas ypatingo buvo susiję su ja, ir jis norėjo tą sunaikinti. Sutrypti, sumindžioti, ir paversti nebeegzistuojančiu daiktu. Galbūt pati mergina jam nekėlė tokio didelio įspūdžio - žinoma, atgamtiška gražuolė, bet grožis yra keistas dalykas, kuris gali bet kada būti nušluotas tai nuo žemės, tai nuo personos smegenų paviršiaus. Panašų dalyką buvo galima pasakyti ir apie mistišką energiją ir traukimą, sklidiną iš jos - net ir pamišęs, bet atsargesnis žmogus nelinktų į jos lauką savavališkai.
Kažkas juodaplaukės viduje, ir gana geras klausimas - ar jos, dar dar kažko kito - jį intrigavo ir vertė ignoruoti sirenų sakymą, kad geriau neprisidėti. Tas kažkas ir buvo tai, ką jis norėjo sunaikinti.
Tačiau aišku, visiškai neprieštaravo ir tam, kad tas jausmas kilo merginai, tiesiog švytinčiai tamsuma ir blogumu. Bent jau bus daug didesnis įdomumas ją paversti palankia verge, kurią jis sunaikins.
Stebėdamas žaliuojančius medžio lapus, į kuriuos buvo tiesiai nutaikytos akys, klastuolis kiek prisimerkė - iš kur, po velnių, pas jį tiek daug minčių, ypač apie šitą merginą, ypač apie tai, kas tūno jos viduje. Tau buvo kiek nenormalu, ir pats Karma save sulygino su įsimylėjusia romantike mergina iš kokio banaliai lėkšto romantinio filmo.
Žalumai žaižaruojant regos lauke, taipogi - atsispindint tamsiose akyse, vaikinas išleido negilų atodūsį. Jekaterinos balsui perskrodžiant tylią ir natūralią erdvę, šešiolikmetis pats save turėjo raginti, kad iškrapštyti atsakymą ne vien mintyse. Nekalbant nieko nepasieksi. Tikslo įgyvendinimas - viskas.
-Oh? Maniau, kad tau kaip tik patinka nereikalingas dėmesys,- neatsuktas veidas į jos pusę, šiek tiek ironiškai pakeltas antakis privertė balse atsiskleisti sarkazmišką agresyvumą.
-
Jei susiliejusi su visa ta aplinka ir tuo pačiu iš jos išsiskirianti juodoji dama
kruvinoji Merė galėtų pasirinkti, kurioje vietoje šiuo metu norėtų atsidurti, tai nedvejodama pasirinktų Laiko namus. Ji norėtų keliauti jo šiurpiai pavojingomis rodyklėmis, bandydama išvengti neegzistuojančio ciferblato bedugnės. Vienas kvailas žingsnelis ir nuslysti į nežinią... tačiau net ir tai būtų taip savotiškai gražu ir žavinga, beveik magiška, kai krisdamas žemyn stebi apačią, bandai suvokti, kas yra už Laiko valdos ribų... o galbūt nukristum ten, kur prasmegtum kiaurai rūko sienas ir atsidurtum toje vietoje, ką įprastai žmonės ir kitokios būtybės vadina dangumi. Juk išjudinti seniausią laikrodį, egzistuojantį bokšte ir praverti duris jo glūdumoje į juodo stiklo rūmus gali ne kiekvienas. Ir jeigu pavyktų...
Štai keliauji rodykle pirmyn ir kuo greičiau. Tai - minutė. Turi vienintelę minutę pereiti šiuo ilgu keliu iki pat galo, kur laukia žadėtieji stiklo rūmai. Valandinė rodyklė per trumpa, tačiau nuo jos nenukristum, o štai sekundė jau ošia kitoje pusėje ir skuba tave sutrinti į mažiausias daleles. Bet ne, tu pasieki stiklo rūmus ir siaura atbraila atsiduri prie jų vartų. O viduje aukštos kolonos, užsibaigiančios smaigais. Daugybė tamsių koridorių ir tiksėjimas, tiksėjimas, tiksėjimas. Vis visur. Aidi tarp sienų, smaigų, bokštų ir kitų vietų. Atrodo, jis sklinda iš visur, lyg stovėtum milžiniškame nematomame laikrodyje.
Žengi į priekį. Sunkūs batai dusliai aidi aukštaskliautėje pilyje. Vienas koridorius, antras, migla prabėga po kojomis ir kikendama smunka į kitą pusę, iš kurios barškėdama į kitą pusę patraukia... sekundė. Ji šokinėja ir laiko rankose virduliuką bei bėga koridoriumi pas Laiką. Pirmyn, tik pirmyn! Ir tu pasileidi paskui ją. O sekundė tavęs nemato, ji skuba. Jei Laikas reikalavo arbatos, ji privalo ją patiekti kol karšta.
Sekundė net nejaučia, kad rodo kelią pašaliniam asmeniui, esančiam pilyje. Juk niekad čia neatklysdavo jokie žmonės, tik sekundės padėdavo Laikui tvarkyti savo pilį ir gyvųjų bei mirusiųjų laikrodžių takuose. Gyvieji kelia chaosą, kaip ir visada, tačiau tu jų nematai... tu skubi pirmyn, pirmyn, tik greičiau, kuo greičiau, kad pasivyti sekundę. Ji skuodžia tarškėdama sunkiais batukais ir staiga įpuola ą juodo stiklo salę...
Išties. Keistas dalykas tas miegas ir jo tarnas sapnas.
-
Kažkada, seniai, itin seniai, atsirado pasaulis, kuris susidarė vien nuo dviejų namų. Bėgo dienos, metai, šimtmečiai netgi - bet namai stovėjo kaip stovėję, nepalaužiami amžiaus, audrų, uraganų ir net gatve tekančios lavos.
Vieną dieną, iš niekur atsiradęs vaikis, nepriklausęs pasauliui, nepriklausęs namams, nepriklausęs niekams pasibeldė į vieną šių - lengvas stuktelėjimas, kitas, niekuo dėtas žmogiškas dalykas. Kelių sekundžių tarpe, viskas smego žemyn, nusinešant vieną namą žemyn, į prarają, į nieką - likęs vienišas namas stovėjo.
Ir stovėjo.
Niekur nesijudindamas, nepranykdamas, jis stovėjo, nerodydamas jokio požymio, kad kažkas pasikeitė.
Bet pasikeitė.
Namas stovėjo, kaip stovėjo, tamsindamas viską aplink - net jei to visko nebuvo, kadangi namas - pasaulis.
Per naujo, kitas atsiradęs žmogėnas, ištrūkęs iš - velniai žino kur, tiesiog atsiradęs - pasibeldė į vienintelį atlikusį pastatą.
Ir tada atėjo ragana, atplėšdama duris. Niekada ten negyvenusi, pragyvenusi ten amžinybes. Nuplėšė rankas, vidurius suvalgė pietums, o kūną panaudojo ano namo prikėlimui.
Istorijos, kurią jam kartais pasekdavo susinervinusi močiutė moralas - nekišk savo sušiktai purvinų rankų prie pasaulio tvarkos.
Kodėl jis tai prisiminė, per naujo pergyveno jos balsu visą tą vaikišką istoriją, kurią ji pradėdavo ramiai, o užbaigdavo susinervinusi ir skubėdama - velniai žino. Tamsios akys, spoksančios į įkyrius žalius lapus, tiesiog patenkintai besiilsinčius ant šakų susiaurėjo, bet atsibudo iš .. miego, istorijos, sapno, prisiminimų? Vadink kaip nori, visi variantai - tinkantys. Į veidą bloškęs šalto vėjo sluoksnis draugiškai pažadino dar labiau, ir lėtai klastuolis pakilo nuo savo sėdimos vietos, apsidairydamas aplink. Užmigti jis neužmigo, bet užtruko per ilgai paskendęs mintyse.
Būtų jau traukęs atgal, it pamiršęs savo pradinį tikslą, tačiau akį užkliudė kažkas tamsaus - atsisukęs atgal, leido akimis dar patyrinėti Jekateriną. Lengvai mieganti, rami ir lyg mirusi.. Ir dar kažkas, kas tūnojo joje, keliantis neapykantą ir norą suvaryti jai šaką krūtinėn.
Susiraukęs Karma sustojo tiesiai prieš ją, norėdamas žengti toliau ir nešdintis iš čia, bet ir kažkiek trokšdamas kažką padaryti, kad ir tąją šaką bent jau nusilaužti. Net nepajuto, kaip ištiesė ranką - kad ir pirštų pagalvėlės sustojo liečiant lengvą medžiagą, o ne odą. Dar labiau suraukęs antakius, nepatenkintas nei veiksmais, kuriuos darė, nei veiksmais, kurių neatliko, tarsi per prievartą žengtelėjo atgal, nusukdamas veidą ir akis į priešingą pusę - burnodamas tyliai sau panosyje, tiesiu žingsniu nužingsniavo toliau, iš pelėdyno ribų.
-
Kaip čia gražu... Vieną vakarą Ginta nusprendė nueiti pagulėti ant pievos. Tokia vešli pieva buvo už pelėdyno. Čia augo daug gėlių ir įvairių krūmelių. Nors Ginta po įvykio Uždraustajame miške nelabai be norėjo artintis prie krūmų, ateiti čia išdrįso.
- Kas ten taip šviečia?
Ginta už kelių metrų pamatė kažką šviečiant. Atsistojo ir nuėjo link šviesos. Šviesą skleidė vazonėlyje pasodinta gėlė. Tauškalė ją pakėlė ir greit vėl padėjo ant žemės.
- Juk čia- Luminė Ignis.
Mergaitė prisiminusi jog ji gali sprogti nusprendė ją nukenksminti.
- Reikia įvairių žolelių ir vandens. Manu jų čia rasiu, bet reikia atsinešti vandens.
Tuo pačiu pasiėmusi ir Slibino odos pirštines Ginta pradėjo rinkti įvairias žoles. Pririnkusi visą glėbį atskyrė jos manymu geriausias. Kadangi mergaitė neturėjo grūstuvės, žoleles trynė su rankomis. Tai žinoma buvo sunkiau, bet reikėjo suktis iš padėties. Sutrintas žoleles užpylė vandeniu.
- Gerai, puiku. Dar įdėsiu šiek tiek žolelių ir bus baigta. Štai!
Ginta savo pagamintą tirpalą už pylė ant augalo. Ir jai pavyko! Luminė Ignis nebešvietė. Antrakursė didžiavosi savimi. Nes pamokoje jai tai nelabai pavyko. O štai čia- "Wuolia".
Ginta pasiėmė gėlę ir nunešė ją Herbologijos mokytojai.
-
Vien prabudusi iš pačio ryto ir pramerkusi savo pilkai mėlynas akis, ji jau žinojo.
Aišku, mergina pati nė velnio nenutuokė, ką turėjo žinoti ar ką žinojo, bet pats faktas buvo iškeltas tiesiai priešais ją, niekur nedingstantis. Kažkas šiandien įvyks, ir tas kažkas bus smagus, ne - nuostabus dalykas. Galbūt net kažkas, kas išvaikytų nuobodulį - tas buvo itin retas dalykas, kadangi klastuolė daug dažniau nei dera naudojosi savo kaip "svečio kūne" vardu, kad galėtų daryti viską, ką tik nori - ir aišku, visada išsisukdavo nuo paskui sekančių atsakomybių. Na, bent jau ji, o ne šis vargšas trečiakursės kūnas.
Tad ir dabar, pasipuošusi laisvais drabužiais, kurie itin netiko tokiu vėjuotu oru, pilkaakė kėblino.. na, kažkur. Galbūt ieškojo to stebuklingo daikto, vietos, žmogaus, kuris galėtų padėti plėtoti tą žinią, kurios nė velnio nesuprato ji pati.
Tas saldus, nepažįstamas jausmas, užklupęs iš pačio ryto, buvo ganėtinai naujas - ta nežinia, ir tas pojūtis, kad nežinai kokia toji nežinia, bet kartu ir kažkas saldžiai pažįstamo, įkyriai lendančio ir gundančio.. Galbūt sulyginti buvo galima su tuo suvokimu, per kurį turi pereiti, kai supranti, kad vis dėl to gyvenime bent kartą, net ir to nežinant, paragauti žmoniegos būtų ne tik įdomu, bet ir norima.
O būtent toks jausmas ir užplūdo, tai pamatė žmogaus - iš nugaros ne itin ką ėjo pasakyti, bet rodėsi jaunesnis, ir aišku, priešingos lyties - figūrą. Ir vis dėl to, ji sugebėjo atrasti tą kažką, sukėlusį tokią pat emociją. Iš tos laimės net kuprinukės petneša nukrito nuo peties, sukeldama keistai skambų, jai vienai tegirdimą garsą nukrisdama į aukštas žoles. It būtų tyliai galandamas peilis.
Galbūt kažkada besilankydama virtuvėje ji šį tiesiog įsimetė vidun, visiškai užmiršdama? O gal tai buvo kažkas, ką sau pasiėmė Junko.. Nors vienaip ar kitaip, tai buvo ženklas, tolimesnio žingsnio parodymas, kad pajusti tą pilną užplūdusį suvokimą, ir velniai terauna, bet klastuolė tuo tikrai pasinaudos.
Širdis maloniai suspurdėjo, ir nekantraudama rauspalaukė vėl užsimetė kuprinukę per vieną petį, kaip galima greičiau žingsniuodama prie galimai jaunesnio vaikino - paskutinius metrus vos ne bėgte nubėgo, nors ir stengėsi tai daryti kaip galima tyliau.
-La-bu-kas~,- suskaldydama žodį į saldžiu balseliu išdainuotus skiemenis tiesiai nepažįstamajam į ausį, Karasuna Mei džiaugsmingai šyptelėjo, rankomis apsivydama aplink šio liemenį ir smarkiai apkabindama. Galbūt nederėjo šiandien apsirengti baltai.
-
Kai ryte pramerkė akis, berniukas žinojo, jog jis kažin kokioje pievoje. Nežinojo kur ta pieva randasi ar kada tiksliai į ją atsibeldė, tik, kad yra baisiausiai sušalęs ir alkanas. Taip pat neprisiminė, kada paskutinį kartą valgė šilto maisto. Ar bent jau kažko, ką būtų galima pavadinti maistu. Nežinia, kaip jis nenumirė kur pakeliui iš šalčio ir bado, mat iš jo buvo likę vien kaulai ir oda. Akiniai ir tie vis smuko žemyn nuo perlysusio veidelio.
Pakilęs nuo šlapios žolės, Benas pasisuko į pilies pusę, kur vakar matė linksmai mirksinčius langus. Dar vakar manė, jog galėtų ten prasmukti ir sušilti bei nukniaukti kokio maisto, tačiau dabar, kai tąją pilį slėgė geležiniai debesys, suabejojo ar jam tai pavyktų. Jam mažam atrodė, kad atšiaurios ir neįveikiamos mūro sienos kyla aukštyn ir niekad nesibaigia. Kad pranyksta tuose lietumi grasinančiuose debesyse ir nežinia kaip stebi jį iš viršaus.
Nusipurtęs tą jausmą, Benjaminas nukreipė žvilgsnį žemyn ir pamatė per pievą atskubančią žmogystą. Įžiūrėjo, kad tai, tikriausiai, mergaitė. Jam ji atrodė daug vyresnė už jį, tad berniukas nejučia susigūžė. Norėjo prasmegti skradžiai žemę, kol ši jo nepastebėjo, tačiau, regis, buvo per vėlu.
- Labas, - išsigandęs vien lūpomis pratarė ir dar labiau susigūžė nepažįstamosios glėby. Tiesa, jame buvo kur kas šilčiau, bet tai visiškai nesumažino jo baimės.
6. T
-
Galbūt tai buvo panašus susitikimas į tų, giminingų sielų, ar tų, kur tiesiog iš pirmo žvilgsnio atsiranda meilės pilnos akys. Tik šį kartą, deja, bus apsieita be romantikos, be jokių bežodžio supratimo dalyko.. ir apskritai, be to jausmo, kad čia buvo kažkas jos ieškota, daugiau nieko nėjo pasakyti. Ir vis dėl to, tai buvo kažkiek panašu. Ta mažąją, net procento nesiekiančia dalimi.
Aplink nepažįstamo liemenį apsivytos rankos iškarto pajuto ne vien tą kaulų maišą, kurį turėjo berniukas, bet ir keistą sustirimą, it baimę kažką daryti, kurią sekė ir baimė jos atsikratyti. Nors tai Karasunai kaip tik tiko, nenorėjo jo paleisti, ypač po to užplūdusio jausmo, kad jo pamatymas buvo lygus ryte pajustam nesuprantamų emocijų antplūdžiui.. ar kažko panašaus, bent jau - viską lengvino ir tai, kad pats nepažįstamasis nesipriešino, stengdamasis išsisukti iš jį apsivijusių rankučių poros. Galbūt buvo per daug silpnas, nors apie tai jau pranešė išsikišę kaulai.
-Ar tu pirmakursis? Niekada tavęs nemačiau..- tolimiau murkė tiesiai nepažįstamajam ausin, priglusdama dar arčiau, leisdama palaidų palų sruogoms užkristi ant jo pečių. Galų gale, nebūtų buvę itin smagu, jeigu dabar tiesiog atliktų ką nori ir trauktų savo keliais. Nepažįstamasis, gal ir per silpnas, kad jai pasipriešinti, vis tiek klastuole nė kiek nepasitikėjo - o gi ir būtų smagiau, jeigu vaikinukas dar spėtų įgyti šiokį anokį pasikliovimą ją, kad ir menkutį. O dar ir nepasisprendė, ar tikrai nori jį taip greitai pradanginti, o dar tada, kai jis ir taip atrodė silpnas, gebantis ištrinsi savo egzistenciją daug greičiau negu kažkam šioji parūps.
-
Nepakeldamas išplėstų akių, berniukas pasitaisė vėl nuo nosies besmunkančius akinukus ir nepratardamas nė žodžio papurtė galvą, taip atsakydamas į tos mergaitės klausimą. Ne, jis ne pirmakursis. Greičiausiai niekad tokiu ir netaps. Giliai vaikio krūtinėje dingtelėjo apmaudas, o prieš akis iškilo priekaištingas tėvo veidas, kaltinantis jį dėl to, kad gimė toks koks gimė. Dėl to, kuo niekada netaps.
Nusipurtęs tą vaizdą, Benas paslapčiai labai trumpai dirstelėjo mergaitei į veidą. Ne į jos akis, tik į skruostą šalia jų. Neatrodė, jog atėjūnė dėl kažko jį kaltintų. Priešingai, atrodė netgi maloni, o iki šiol dar nepadarė jam nieko blogo. Ir visgi, jo niekaip nepaliko kažkoks įkyrus nerimas, kad tai tik vaidyba. Jautėsi kaip tasai berniukas, iš mamos vakarais sekamų pasakų, atėjęs prie meduolinio raganos namelio.
Benjaminas vėl nuleido išgąsčio sklidinas akis į blankią žolė ir įtraukė smailą smakriuką į pečius. Jį plėšė dvejopi jausmai ir jis nė nenumanė ką turėtų daryti, tad galiausiai silpnai suspurdėjo daug tvirtesnėse už jį rankose bei vėl nurimo tarsi pasiduodamas.
-
Jeigu nepažįstamasis nebuvo pirmakursis, tada tikėtina, kad tikrai nebus ir vyresnių kursų dalis - aišku, galėti galėjo, tačiau taip tikrai neatrodė. Galbūt jis buvo vienas tų pamestų vaikų, kurie klaidžioja vienur ar kitur, o dabar tiesiog likimo vėjai atpūtė čia?
-Jeigu reikia, galiu tave nuvesti mokyklon. Atrodo, kad jau ilgą laiką neturėjai kąsnio burnoje, tad bent pasistiprinti nepakenktų, ne?- toliau saldžiu balseliu kalbėjo, pagaliau kiek atšlydama nuo jaunesniojo - tarsi bandydama dar labiau įrodyti ir taip akivaizdų faktą, nagu per drabužių sluoksnį bakstelėjo į jo šonkaulius, nedelsiant pakeldama akis į jį su tuoju "ką gi aš sakiau" žvilgsniu. Atsisakymas būtų tiesiog idiotizmas.
O dar ir atrodė, kad bent kiek buvo imta ja pasitikėti - kas, aišku, visada buvo geras dalykas, o jeigu negavo to, bent jau pajuto - ar verčiau, nejuto, tolimesnio pasipriešinimo ir baimės mišinio, kuriuo jaunėlis it šydu apsigaubė pirmais. Karasuną apėmė keistas jaudulys, susimaišęs su mažu baimės prieskoniu - o kažkur giliai, ar bent jau norėjo manyti taip ji, buvo užsilikęs tasai gailesnio jausmas. Šis nepažįstamas, vis dar būdamas vaikas, ir taip vedė save nevilties persismelkusio gyvenimo taku, o ji ne taip ir norėjo atimti tą jausmą iš jo - ką gali žinoti, gal jis to visai net norėjo, o klastuolė to daryti kas jau kas, bet tikrai nesiruošė.
-
Išgirdęs itin viliojantį pasiūlymą, berniukas nekantriai sulinksėjo. Tik po kurio laiko susigriebė, jog, galbūt, nereikėjo to padaryti tai energingai, kad toji nepagalvotų galinti jį nuspėti. Regis, šiaip ar taip, nieko nuo jos nuslėpti nepavyktų, mat prie iškalbingai atsikišusių kaulų ne laiku prisidėjo ir urzgiantis pilvas. Ne šiaip sau urzgiantis, o greičiau jau riaumojantis.
Nelikus mergaitės rankų paramos, Beno kojos suvirpėjo ir jis vos nešleptelėjo ant drėgnos žemės. Tačiau laiku spėjo susiimti ir stipriau suspausti kelius, jog šie bent kiek geriau laikytų menką jo svorį. Taip pat prie to prisidėjo ir menkai užsilikęs išdidumo jausmas. Juk tikrai nepasirodytų labai gerai, jei pradėtų klupčioti kiekvienam žingsnyje, kaip visiškas kūdikis, ką?
Papūtus šiauriniam vėjui, Benjaminas suvirpėjo ir stipriau įsisupo į palaikį apsiaustą. Kadaise tamsaus smaragdo spalva, dabar jau nusitrynusi ir susimaišiusi su purvu, panašėjo į papilkėjusius dumblius, o ir menkai tešildė jis nuo tipiškos rudens dienos, mat buvo visas nusišėręs ir nežinia kiek kartų kiaurai merktas lietaus. Tai matydamas, vaikas jau spėjo pasiilgti net tos menkutės šilumos, sklindančios nuo tos nepažįstamos mergaitės rankų.
-
Veidą iškarto papuošė šypsena - štai, toji reikalinga, toji norėtoji ir laukiama akimirka. Širdis dar kartą džiaugsmingai suspurdėjo, ir klastuolė vos vos susilaikė neišleidusi laimingos dejonės, aimanos, spygavimo ar bet kokio kito garso, apsakančio jos laimę - galbūt tai nebuvo itin tinkama tam, ką ruošėsi padaryti, galbūt išviso nebuvo tinkama taip reaguoti į tai, bet užplūdęs džiaugsmas buvo neatpažįstamai tyras, neatpažįstamai didelis, ir ji tiesiog nesugebėjo jo nulaikyti viduje.
Negalinti tolimiau nulaikyti savo rankų prie savęs, ir vėl, šį kartą bent jau viena apsivijo aplink jį, tarsi būtų meili ir vienas prie kito prisirišusi (tiesiogine prasme) porelė - skruostą ir vėl meiliai priglaudė prie jaunesnio, žemesnio ir liesesnio berniuko peties, vėl savo kūną prispausdama prie šio nugaros, ranka dar smarkiau apsivydama aplink šio liemenį.
-Nesibaimink, aš tau padėsiu, tikrai padėsiu patekti mokyklon.. Gi pažadėjau, ar ne?- vis dar draugiška šypsena papuošusi veidą tyliai pratarė, ir vėl tiesiai į ausį - tuo pačiu metu kita, neužokupuota ranka pradėjo raustis toje pačioje kuprinutėje - nepatogiai šią persukus rausėsi tarp to, ką užčiuopė esant knygutę, popieriaus lapų šūsnius, tušinukus, plunksną.. pirštams palietus tai, kas turėjo būti žirkles, Karasuna akimirkai sustingo. Nepaminė jas čia turinti, o ir ieškojo peilio, kurį pirmais girdėjo tikrai esant tarp šito šlamšto - ir vis dėl to, galbūt pasidarė gaila, galbūt ne taip ir norėjo jo mirusio, galbūt norėjo pamatyti tą patį vaikinuką ligoninės sparne, baimingomis akimis žiūrint į tą, kuri mieliai čiulbėjo, o paskui skaudžiai sužalojo.. Ir vis dėl to pirštai sugriebė žirkles, o ne peilį, kurį žinojo kažkur esant.
Jaunesnėliui galbūt ir kilo koks įtarimas, galbūt dabar jis buvo nesuprantantis kas vyksta, o galbūt apimtas baimės - net ir žadėdama trečiakursė jo niekur nevedė, o tik stovėjo apsikabinusi, neleisdama niekur eiti, o dar lyg ir dėmesio nukreipimui kitur ėmė tos pačios rankos, kuria buvo jį apsivijusi nagais švelniai barbenti į jo odą...
Spėjusi išleisti tylų, lyg būtų gavusi kokį komplimentą krizesį, kurį sekė lūpų išsiviepimas į lengvutę, žaismingą šypsenėlę, Karasuna, vis dar ilsindama galvą ant vaikinuko peties, kaip galima greičiau ir smarkiau laisvąją ranka suvarė žirkles tiesiai jam pilvan - nors ir nebuvo visiškai atbukusios, pati mergina juto, kad itin giliai jos nesusmigo, tačiau turėjo skaudėti kaip tikri velniai - nors ir peilis būtų padaręs kiek mažiau skaudamą žaizdą dėl aštrių ašmenų, buvo daug didesnė tikimybė, kad jis įsmigs giliau, priverčiant ir taip itin silpną jaunėlį nukraujuoti greičiau, negu kas spėtų sušukti "abrakadabra".
Paleisdama žirkles iš rankos, nekreipdama dėmesio į tai, jos laikysis jos pilve ar nukris ant grindų, mergina ir kita, padūrusiąją, ranka jį apsikabino, pagaliau kiek atlaisvindama savo gniaužtus. Galbūt reikėjo džiaugtis, kad dėvima maikutė buvo trumparankovė, tad net ir būdama apsirengusi balta it koks krikščioniškas angelas, ji vistiek išsisuks iš kraujo ant drabužių.. galbūt. Galvą vis dar ilsindama ant jaunesnėlio peties, vis dar laikydama jį apsikabinusi, klastuolė užsimerkė, leisdama sau tyliai pradėti niūnuoti kažkokią melodiją. Širdis dar kartą džiaugsmingai suplakė, ir mergina nesusilaikė nepavertus savo lengvos, nuoširdžios šypsenos į ilgesnę nei kelių minučių ant veido turimą išraišką.
-
Berniukas nudžiugo vėl pajutęs menkutį šilumos pliūpsnį, tačiau tosios mergaitės žodžiai jam kėlė nerimą. Jos balse jį kažkas trikdė, nors dar pats nesuprato kas būtent tai yra. Gal tas perdėm juntamas saldumas, o gal nuolatinis kartojimas, jog viskas bus gerai. Tai jam ir buvo keistą. Galbūt tokie veiksmai ir būtų jį nuraminęs, jei ne keistas jos elgesys, jei vietoj jos čia būtų buvę kas nors kitas.
Išsigandęs Benjeminas stipriau suspurdėjo jos rankoje, bet nepavykus išsilaisvinti tik sausai sukūkčiojo. Jį apėmė nepaaiškinama ir nežinia iš kur atėjusi neviltis. Jautė, kad toji atėjūnė kažką daro su kita ranka, tačiau ritmingas pirštų barbenimas pernelyg blaškė ir savotiškai hipnotizavo, tad jis nesugebėjo susikaupti.
Negalėdamas nieko padaryti, Benas susirietė mergaitės glėbyje bei šniurkštelėjo bandydamas sulaikyti ašaras. Toji, prie jo prisiglaudusi mergaitė buvo per daug arti ir kėlė jam per didelę baimę, tad jis kaip mat pasigailėjo prieš tai mintyse gimusio noro. Dabar tiesiog norėjo dingti iš čia kuo toliau, galbūt net grįžti atgal, kur niekad nebūtų jos sutikusi.
Šalia ausies pasigirdęs krizenimas ir staigus kažkokio buko daikto dūris į pilvą išplėšė vaikį iš jo pačio minčių ir privertė klykti. Bent jau jis norėjo, kad tai būtų privertę jį rėkti iš visų plaučių, tačiau jam tik užėmė kvapą, o iš lūpų pasigirdo paprasčiausias tylus unkštelėjimas. Jautė kaip aštrus skausmas it banga perliejo gležną kūną ir iš žaizdos tuojau pat ėmė sruventi kraujas. Kojos jo nebelaikė, tad jis pakibo tai gero prižadėjusiai mergaitei ant rankų tarsi skudurinė lėlė bei nebyliai krūpčiojo liedamas skausmo ir nevilties ašaras.
Agonijos užlietos sekundės išsitempė iki begalybės kartu nusinešdamos ir jį - liesą kūnelį, susigūžusį vyresnėlės glėbyje. Netrukus skausmas ėmė malšti, galūnės aptirpo, o jis nebe įstengė nė kūkčiot, tad ašaros, dabar jau nebyliai kapsėjo ant jį laikančių rankų bei nusiritusios gėrėsi į žemę. Kažkur iš toli atsklidęs melodingas niūniavimas išplėšė berniuką iš nutirpusio kūno bei nugramzdino į liūliuojančią, karčiai saldžią tamsą.
-
Niekada nesijautė tokia laiminga, su tokia džiaugsminga, tiesiog pro gerklę iššokti norinčia širdimi - akimirką kitą net atrodė, kad šis kūnas buvo jos, lyg net nebūtų to kito, tikro ir originalaus žmogaus viduje, vardu Junko - ji pati buvo savas, tikras, egzistuojantis kūnas. Nors jeigu imtų apie tai galvoti tokia kryptimi, kartu pridedant ir toliau viduje dūzgiančius jausmus, sukurtus žirklių įsmigimo į kito odą, tikriausiai pradėtų seilėtis, kartu ir visą veidą išmuštų raudonis.. Galbūt dabar nereiktų pradėti jaudintis it koks jaunas vaikėzas, pirmą kartą pamatęs pornografijos žurnalą.
Pajutusi, kaip šio liesas kūnelis ima kūkčioti, mergina pagaliau lėtai, it koks mieguistas katinas pravėrė akis, pagaliau apsidairydama aplink. Kiek keista, kad tokiu laiku nebuvo nieko aplink, dar ir tas menkutis riksmas, turėjęs atstoti klyksmą nieko neprikvietė.. Nors nepažįstamasis, krisdamas žemyn visu kūnu atsirėmęs į ją, privertė galvoti apie kitką.
Tarsi būtų kokia motina, vyresnioji sesuo, ar ir vėl - keisto tipo mylimoji, Karasuna priklaupė ant žemės, padurtą berniuką - kuris, kad ir kaip buvo suprantama, buvo lengvesnis už skudurinę lėlę - per naujo apkabindama, tik šį kartą prispausdama jo vargšą, bejėgį kūnelį prie savęs tarsi gindama, galvą padėdama ant krūtinės, ranka lengvai braukdama per plaukus - tyliai tolimiau niūnuodama tą pačią melodiją, net pradėjo kiek linguoti, tolimiau elgiantis su nepažįstamu berniuku it kokiu kūdikiu, kurį reikia užmigdyti nakčiai. Kita ranka kartas nuo kart nubraukdama ašaras, tai nuo akių, tai nuo skruostų, klastuolė nesugebėjo pasakyti, kiek laiko taip ir prasėdėjo, nieko daugiau nedarydama, Buvo net keista, kaip berniukas vis dar nenukraujavo, bet laikant jį prispaustą taip arti savęs ėjo girdėti tylų, lyg bijantį pasirodyti garsiau, bet vis vien ritmingą širdies plakimą.
Pagaliau pabaigusi melodiją, lūpos persikreipė į šypsnį, lengvą, draugišką, be jokių prastų kėslų - prilaikydama berniuką abiejomis rankomis, vis dar laikė jį prispaudusi prie savęs, bijodama numesti ar dar labiau sužaloti. Atsistojusi apsidairė aplink, tik tada lėtu, niekur neskubančiu žingsniu, ignoruojančiu tą faktą, kad ant jos rankų merdi jaunėlis, patraukė iš šitos pievos, kurioje pasirodė visą laiką ir prabuvo. Palikusi žirkles kažkur žolėse, o rankos nesugebėdama atitraukti nuo juodų jo plaukų, kurie per pačios Karasunos neatsargumą buvo kiek sutepti krauju, mergina pagaliau patraukė pilin, jau ruošdama dramatišką įsiveržimą ir netikras ašaras, padėsiančias jam gauti laisvą lovą miegui pas madam Pomfri.
-
Neturėdama veiklos, Dionė nutarė pasibastyti po Hogvartso apylinkes. Klaidžiodama netoli pelėdyno, ji užtiko labai gražią, spalvotomis gėlėmis nusėtą pievą, kurios iki šios dienos antrakursė pastebėjusi nebuvo. Mergaitė itin mėgo būti gamtoje, nieko kito jai nereikėjo, tad tiesiog atsigulė ant žolės ir pradėjo stebėti virš galvos skraidančius įvairiaspalvius drugelius. Ach, kaip norėčiau nors vienai parai virsti šia būtybe. Drugeliai tokie dailūs, lengvi ir mieli. Jie skrajoja visą dieną, atrodo, neturi jokių rūpesčių ar atsakomybių - tereikia tik vėduoti sparnais ir savo grožiu stebinti aplinkinius.
Besvajodama, ką veiktų, jei pavirstų drugeliu, ilgaplaukė, pati to net nesitikėdama, ėmė ir užsnūdo.
-
Žingsniuojant iš Hogvartso, Savannah pastebėjo mažą pievelę, augančią ir vešančią už pelėdyno, tad nusprendė ten užsukti. Kai mergaitę ir žolynėlį skyrė tik pora žingsnių, ši nustebo, jog išskrendančios pelėdos čia nepriteršia, ir tai džiugino, kadangi gamtos tarša buvo didžiulė problema, ir labai gaila, kad niekas ties tuo nepadirbėjo, kad ji baigtųsi. Prieš žengiant į minkštą pievelės žolę, švilpiukė pasilenkė ir nusiavė batus, tada juos abu paėmė už poros pirštų ir ėmė eiti tolyn, o kojas kuteno švelni, it ką tik išdygusi ir žmogaus batų nemačiusi žolė. Kai Savannah pagaliau sugebėjo atitraukti akis nuo žemės, pastebėjo visai netoli prisnūdusią merginą ir gūžtelėjo pečiais, tačiau ėmė tyliau slinkti, nenorėdama jos prižadinti ir būti apipilta daugybės keiksmų ar panašių žodelių. Mergaitė dar įsitikino, kad ji tikrai snaudžia, ir prieš ją atsisėdo lotoso pozą, stebėdama, kaip ji miega ir apmąstydama visus jai žinomus faktus ar mintis apie miegą.
-
Dionė sapnavo, jog atsirado bekraštėje pievoje. Iš pradžių mergaitė džiaugėsi ir linksmai šoko, tačiau vėliau, kai tai nusibodo ir pabandė rasti, kaip ištrūkti iš gamtos gniaužtų, jai niekaip nepavyko aptikti išėjimo. Kad ir kur beeitų - tos pačios gelsvos gėlės ir žaliausia kada matyta žolė. Galų gale ji pramerkė akis ir išvydo dailią afroamerikietę mergaičiukę, kuri spoksojo tiesiai į... Oi, tai jau nebe sapnas! Prieš ant žolės, tik ne tokios žalios kaip fantazijose, gulinčią antrakursę išties sedėjo labai graži mergaitė.
Ką tu čia darai? - pagalvojo Dionė, tačiau, kadangi drąsos jai netrūko, išsakė tai ir žodžiu:
- Ką tu čia darai? - kažkodėl labiau nustebusiu nei mintyse tonu pasiteiravo tamsiaakė.
- Išvis, kas tokia esi? - pasijutusi kiek nejaukiai, klausimą uždavė ji.
Mergaitė nežinojo kaip reaguoti į tokį nepažįstamosios apsireiškimą.
-
Tądien Emilijanos nuotaika buvo ne per geriausia. Po pamokų net nepasivarginusi pasidėti kuprinės į bendrąjį kambarį ji išsliūkino pasivaikščioti. Diena buvo apsiniaukusi, dangus regis negalėjo apsispręsti lyti jam ar ne. Visa tai priminė dieną, kai tai atsitiko. Stop, Emi, nebegalvok apie tai. Kitaip bus dar blogiau. GANA. Švilpiukei niekad nesisekė įtikinti savęs. Nepavyko ir šįkart. Kuo labiau ji stūmė mintis apie tėvus nuo savęs, tuo labiau jos lipo atgal. Ir nieko joms nepadarysi.
Prapliupus lietui mergaitė susmuko ant žolės. Taip nuo rugpjūčio ji sėdėjo balažin kiek kartų, bet nuo to nebuvo lengviau. Apsikabinusi kelius Emilijana mąstė apie tai, ką jau tūkstančius kartų buvo permąsčiusi. Kodėl taip atsitiko? Ką ji, paprasta mergaitė padarė blogai? Kodėl žuvo būtent jie?
Praėjus keletui minučių, o gal valandų Emi susivokė, kad sėdi ne ant žolės. Kažkas buvo nepatogu. Susidomėjusi mergaitė atsistojo ir pakėlė nuo žemės radinį. Tai buvo molinė plokštelė. Pavarčiusi ją rankose švilpiukė pastebėjo įrėžtus kažkokius simbolius. Kas čia per velniava? Šitas panašus į M, o anas primena kėdę. Šitas kažkuo panašus į pieno ąsotį, o ten beveik tikra K raidė. Visiškai padriki piešiniai. o gal... ne, neįmanoma. Chelputti abėcėlė sunyko prieš kelis tūkstantmečius. Tai kažkoks mišinys tarp Chelputti ir Halektos. pala, reikia patikrinti vadovėlyje.
Išsitraukusi iš kuprinės "Magijos istoriją" Emilijana atsivertė reikiamą puslapį ir pradėjo lyginti visus piešinėlius su savo radiniu. Nei vienas netiko. Galiausiai supykusi Emi užvertė knygą ir ant nugarėlės pamatė savo priklijuotą lapuką su informacija, kurią rado bibliotekoje. Na žinoma! Tai yra abėcėlė, kuri gyvavo labai trumpai - apie dešimt metų. Tai buvo perėjimas nuo Chelputti prie Halektos. Labai reta raštų parašytų šia abėcėle. Ji vadinama... Emilijana greitai perbėgo akimis lapelį ir surado - Chelekta. Ji gyvavo nuo 112-ųjų iki 121-ųjų. Raštelio data turėjo būti apytiksliai 116-ieji metai po Kristaus. Jis buvo neilgas, tad švilpiukė nutarė pabandyti jį perskaityti, nes įsilijo kaip reikiant.
Č, tada kažkokia keista raidė, po to - A. Turbūt bus "čia". Toliau - laivas, tai matyt bus "atkeliavo" arba "atplaukė", tada karūna. Ji turėtų simbolizuoti karalių. Bet šalia - burtų lazdelė. Tai turbūt labai garsus magas. Po to - G-o-p-p-i-k-a-š ir nupieštas kažkoks paukštis. Gal grifas? Aišku, Godrikas Grifas! Tai pilna prasmė būtų "Čia atkeliavo Godrikas Grifas.
Radinys kiek praskaidrino niūrią mergaitės nuotaiką ir ji patraukė į pilį ketindama parodyti plokštelę profesorei von Peach.
-
Po pamokų grifutė Gran lėkė lauku į pelėdyną.
Pabuvusi ten ji nuėjo į pievą už pelėdyno.Tiesa,pieva buvo visa apsnigta,bet ten buvo suoliukas,kurį Gran tuojau pat pamatė.Ji ėjo nuo kalno,sniegas po kojomis čežėjo.Nubėgusi nuo kalno mergaitė atsisėdo ant suolelio.Jis buvo šiek tiek apledyjęs,bet mergaitės jis nesušaldė.Ji ten sedėjo ir žiūrėjo į apledyjusius Hogvartso bokštus.Ji pastebėjo,kad iš vieno lango išskrenda pelėda.Mergaitė nusišypsojo.Vakaras buvo šaltas,bet jaukus grifutei.Jis jai priminė namus kai ji taip tap sedėdama ant suolelio stebėdavo savo namus.Šia prisiminimai mergaitę sugraudino...Ji atsiduso.Manau reikia grįžti,kol manęs kažkas nesučiupo...Bet ji nesitraukė lyg suolelis būtų prirakinęs ją.
Ji žiūrėjo į savo pirštus kurie buvo paraudonavę nuo šalčio ir jo skausmo...Pakėlusi akis į dangų kuris pamažu temo ji jau stojosi,bet garsai iš pelėdyno privertė ją vėl atsisėsti...
-
Frankas po pamokų tipeno link pelėdyno. Ėjo jis tamsiais Hogvartso koridoriais. Jam labai patiko ta šalta ir šiurpi tamsa, kuri dengė koridorius. Koridoriai pradėjo siaurėti. Stiglerių jaunuolis pasisuko šonu, kad pralįstų plytomis grįstą koridorių. Kai Frankas nugara prisilietė prie sienos, jį nukrėtė švelnus drebulys. Frankui išlindus iš siauro tunelio, jis pakliuvo į pelėdyną. Buvo vakaras, todėl Frankas beveik nieko neįžiūrėjo. Matė tik danguje šmėstelint šešėlius. Pelėdų šešėlius. Pats Stiglerių berniukas neturėjo pelėdos. Kodėl? Pats nežinojo. Jis tyliai slinko pelėdyno patalpa, kai netikėtai ant lentynos pastebėjo kažką sužibant. Jaunuolis, bandydamas siekti to daikto, užsivertė ant savęs pintinę, pilną įvairių grūdų. Jį padengė sluoksnis grūdų, pelėdų vakarienė. Pelėdos pradėjo skristi Franko link. Kai jos pasiekė berniuką, pradėjo lesti grūdus. Viena įkirto Stiglerių jaunuoliui į pakaušį. Jaunuolis išsigando ir, pradėjęs baidyti pelėdas, išbėgo iš pelėdyno. Jis išbėgo į vešlią pievą. Pieva buvo padengta sniego storu sluoksniu. Frankas paslydo ant apledėjusios žemės ir dribo į sniego pusnį. Jis ritosi, kol atsitrenkė į kietą daiktą. Jis atsitrenkė į suoliuką. Ant jo sėdėjo mergaitė. Frankas pažvelgė į mergaitę ir, nusišypsojęs savo šelmiška šypsena, tarė:
-Labas!
-
Igoris ėjo patamsy link už pelėdyno esančio vešlios pievos. Švilpis mat tikėjos ten susitikt su savo augintine Delta- uraline pelėda, nes niekad neištaikydavo laiko prasmuk iš pilies. Tai pamokos, tai namų darbai...
Šiaip ar taip jaunuolis tingėjo lįsti į patį pelėdyno patalpas, tad pasirinko pievą. Aišku kaip du kart du.
Žvaigždės mirgėjo viršum Igio galvos, šaltukas smagiai gnaibė ketvirtakursio skruostus. Šiam atsidusęs, šiltas anglies dioksidas lauke pavirsdavo matomais garais.
Mokinys pasitaisė petnešą, odinę, nemokyklinę kuprinytę, kurioj slėpė Deltai skirtas pelytes. Istorija nutyli kaip ir iš kur pagavo Igoris šias graužikes.
Artėdamas prie pievos, švilpis išgirdo priekyje kažkokį triukškmą ir netikėtai sustingo. Kaip jis naiviai tikėjo, kad pabus vienas...
Prisiartinęs prie triukšmo vietos, Igoris pamatė ant suolo sėdinčią grifę, matytą prie ežero pakrantės ir švilpį, pirmakursį, kuris buvo išsitiesęs prie pat suolelio.
Jaunuolis atsisduso. Nė nepasisveikinęs, nusliūkino prie senyvos obels, kuri buvo palinkusi it kokia susikūprinus senučiukė. Šis vaismedis augo visai netoli, vos už kelių žingsnių nuo suolelio, tad Igoriui nereikėjo ilgai dairytis, kur gi jam būtų galima nueiti ir pasilėpti. Šiąnakt ketvirtakursis norėjo pabūt vienas, kol Delta atskris pas jį.
-
Pažiūrėjusi į pelėdyno pusę Gran atsiridenantį juodą žmogystą.Jis ridenosi šalta,apsnigta žeme.Sustojęs prie pat jos kojų jis pasisveikino.Auč,atrodo jam skaudėjo... Pažiūrėjusi į vaikinuką ji pamatė ant jo uniformos daugoka sniego.
-Tau viskas gerai?Katik nusiridenai ir taip žvaliai sveikiniesi?
Gran tramdėsi nesijuokdama.Pūstelėjo smarkus šiaurys ir mergaitė pasuko galvą.Pasisukusi vėl į pašnekovo pusę ji išgirdo kažką einant.Pasižiūrėjusi į tą pusę nič nieko nepamatė.Prisiminusi,kad jau turėtų būti grifų kambaryje ji šiek tiek persigando,bet neperdaug.Ji nežadėjo palikti pažnekovo nesusupažinusi su juo.Nekarrtos tos pačios klaidos kaip prie ežero su ketvirtakursiu..Ji atsiduso ir tarė:
-Taigi,koks tavo vardas?
Ji dar kart atsisuko į pusę kurioje girdėjo balsus vildamasi kažką pamatyti,bet nieko nepamatė...
-
Mergaitė dėvėjo uniformą. Jos kaklaraištis buvo pasiūtas iš Grifų gūžtos koledžo spalvų. Mergaitė paklausė ar Frankui viskas gerai.
-Taip tiesiog nuostabu, neskaitant, kad ką tik man įkando sena pelėda, - pasakęs nusišypsojo.
Frankas greitai pašoko nuo žemės. Berniukas apžiūrėjo savo naują mantiją. Ji buvo visa sudrėkusi ir snieguota. Vandeniui pradėjus garuoti, jaunuoliui pasidarė baisiai šalta. Jis išsitraukė lazdelę ir nukreipė į mantiją.
-TEMPERATO.
Sniegas ir vandens dėmės pradėjo tirpti. Ištirpęs sniegas nepaliko dėmių. Netikėtai Frankas išgirdo žingsnius. Mergaitė taip pat juos išgirdo, nes jos veidas pakrypo garso link. Jaunuolis atsigręžė garso link, bet nieko nepamatė. Tik danguje skraidė kelios pelėdos.
-Taigi, koks tavo vardas? - paklausė grifiukė.
-Aš esu Frankas, Frankas Stigleris, o kuo tu vardu grifiuke?
-
Greitai įsiropšdamas į senyvą obelį, Igoris girdėjo, kaip Frankas- tas pats švilpis, kuris gulėjo šalia suolelio, prisistato grifei. Šyptelėjo- juk nereikės klausti pirmakursio vardo jei reiks. Ketvirtakursis užsiropšdamas ant storesnės šakos, kuri nebuvo palei žemę, o gan aukštokai, atsisuko į kitus Hogiečius. Ketino laukdamas pasižiūrėti ką šie veiks. Bet argi čia ne šnipinėjimas? Jaunuolis gūžtelėjo pečiais. Igiui tai nesvarbu. Gi ne jo kaltė, kad čia atsirado "nelaiku".
Švilpis pasidėjęs kuprinytę ant kelių, įsmeigė žvilgsnį pirmakursius. Pro apsnigtas, belapes medžio šakas, keturiolikmetis visą apsinigtą pievą matė kaip ant delno. Na nebent šiek tiek trukdė obels šakos, bet viskas buvo gerai.
Igoris atsirėmė į seną, bet galingą obels kamieną. dabar jis lauks. Arba ne.
-
Sedėdama Gran žiūrėjo į Franką,bent jau jis taip prisistatė.Pamiršusi,ko jis klausė pakrapščiusi pakaušį.Prisiminusi klausimą jam atsakė:
-A...Ai,tiesa mano vardas Grantacija,arba tiesiog Gran,arba Grant,-šyptelėjo ji.
Gran galvojo apie vaiinuką kuris sedėjo šalia.Ko man jo paklausti,ko?...Gran vis svarstė,kaip sudominti pokalbį.Ji buvo pripratusi prie tylos ir laukimo,bet tai ją erzino...
-Gal nori nuveikti kažką įdomaus,na...Ne tokio nuobodaus ir erzinančio,kaip tylėjimas ir sedėjimas,-ji susigėdo.
Ups...ar tik nebūsiu per daug pasakius?...Ir vėl tas laukimas ką gi jis pasakys,bet šį kart Gran tyla neerzino.Galbūt atvirkščiai,ji nenorėjo,kad jis greit atsakytų,bet galų gale ji sulauks atsakymo.Neišvengs visos nakties tylos...
-
Mergaitės vardas buvo Grantacija. Frankui labai patiko mergaitės vardo trumpinys, Gran.
-Gal nori nuveikti kažką įdomaus,na...Ne tokio nuobodaus ir erzinančio,kaip tylėjimas ir sėdėjimas?
Stigleris išgirdo Gran klausimą. Jis atsisėdo prie mergaitės. Staiga skruostu nutekėjo šalto vandens srovė. Ant plaukų esantis sniegas pradėjo tirpti ir tekėti Franko veidu. Berniukas pradėjo kratyti galvą. Sniego gabaliukas užkrito ant Gran mantijos.
-Oi, atleisk, - pasakė susirūpinęs jaunuolis. -Tuojau viską sutvarkysiu.
Stiglerių jaunuolis išsitraukė lazdelę ir ištarė jam gerai žinomą burtažodį:
-TEMPERATO.
Ir mantija buvo lyg nauja. Frankas nusišypsojo ir atsigręžė į mergaitės pusę.
-Gal ir noriu, ką nors nuveikti įdomaus, o ką siūlai? - paklausė jis.
-
Igoris beveik baigdamas nušalti sėdimąją vietą, "nutirpinti" kaklą, vos nenukristi nuo medžio šakos, bei neužsnūsti iš nuobodolio, stebėjo apačioje esančius pirmakursėlius. Taip, galvokit greičiau ką veiksit arba aš nudribsiu nuo šios šakutės...-pamislijo jaunuolis, pasiremdamas smakrą kumščiu.
Galiausiai neiškentęs paskutinį sykį pažvelgęs į Franką ir mergaitę ,sėdinčią ant suolelio, vardu Grantacija arba Gran, ( pastariosios vardą garbanius išgirdo jai tik prisitačius) dirstelėjo į nakties dangų-žiūrėjo kur gi pasidėjo Delta.
Nesulaukęs savosios augintinės, sudėjęs tokį delnų "dėžutę", pro nykščių plyšį, sušvilpė kaip kokia pelėda. Jaunajo burtininko ūkavimą nusinešė šaltas žiemos vėjas, paskleisdamas po visas Hogvartso apylinkes, kaip žinutę uralinei pelėdai.
Visgi į prašymą buvo atsakyta, ir žmogaus klausai neišgirdamais sparnų mostais, atskriejo pelėda. Tai buvo pilkai baltų su juodais galiukais plunksnų peledėlė, panaši į naminę.
Šiai grakščiai nutūpusi ant šakos šalimais Lorijano-Greywindo. Švilpis paglostęs gražuolę, mestelėjo kurpinytę ant žemės, taip paleisdamas pelytes. Delta pasisveikinusi su šeimininku, smigo žemyn ir išskėtusi kraupius savo nagus puolė gaudyti savo grobio...
-
Grntacija išgirdusi Franko klausimą šelmiškai nusišypsojo,o jai kaviliausių minčių netrūko...
-Na...Galime eiti į Hogvartsą ir naktį slampinėti po koridoriu,arba eiti į uždraustajį mišką,-atsikvėpusi ji tęsė toliau,-arba eiti į obelynus įsilipti į juos ir stebėti žvaigždes,
Gran mąstė ar jis spėjo suvokti ką ji pasakė?Galbūt per greitai pasakiau,na ką jis pasirinks?Man tai visi pateikti pasirinkimai patinka,kažin ar šiam vaikinukui jie patiks?Gal jis pabūgs ir pabėgs?
-Na tai rinkis.-tarė Gran.
Laukdama atsakymo ji plačiai nusižiovojo.
-Atleisk...
Išties jai jau nusibodo sedėti ji kinkavo kelius turbūt sukeldama ne kokia atmosferą...Pamačiusi virš savęs praskrendančią pelėdą ji nusišypsojo,mat turi tokią pat.Ji vėl nusižiovojo ir šyptelėjo vaikinukui...
-
Jaunuoliui patiko mergaitės pasiūlymas įsilipti į obelis ir stebėti žvaigždes. Jis galėdavo stebėti žvaigždes valandų valandas. Jos Stiglerį įkvėpdavo rašyti. Šio talento Frankas niekam neatskleisdavo.
-Labiausiai man patiko žvaigždžių stebėjimas, - tarė Frankas Stigleris.
Berniukas apžvelgė vešlią pievą už pelėdyno. Vietose matėsi išlindę žolių kuokštai. Netikėtai per sniegą prabėgo smulkus ir tamsus pavidalas. Tikriausiai pelė. Pamanė Frankas. Jaunuolis pievos pakraštyje pastebėjo obelį. Atrodo senoka. Mąstė jis. Frankas atsigręžė į Gran, mostelėjo į obelį ir prakalbo:
-Gal lipame į šią obelį?
Stigleris atitraukė akis nuo mergaitės, nes danguje labai ryškiai sužibo žvaigždė.
-Nors ji ir sena, bet mus išlaikys, - pridūrė Frankas, kai nuleido akis nuo dangaus.
-
Delta grakščiai gaudė savo aukas. Na taip, šis paukštis buvo grakštumo arogancijos, bet ir švelnumo įsikūnijas. Net nesulyginsi su kita pelėda- nei su Džeimso Sirena nei su kita kokia pelėdike. Igoris bemaž apie tai galvodamas skaičiavo uralinės draugės mažuosius lavonėlius- pelytes. Vienas... Du...Trys...Keturi...- atidžiai skaičiavo šis, įdėmiai sekdamas akimis Deltą. Tačiau šį darbą nutraukė Gran ir Franko pašnekesiai, kurie privertė Igį sunerimti. Jūs juokaujate? Jūs lipsite į šią obelį!?-nustebo švilpis, suprasdamas, kad jis jau nebebus nematomas. Ketvirtakursis susiraukęs nulinčiavo žvilgsniu pirmakursius ir atsiduso. Ką padarysi, reiks su tuo susitaikyti. -ir įsišiepė ,mat sugalvojo kaip galbūt išgąsdinti mažuosius burtininkėlius.
Paleidęs iš akių savo augintinę, Lorijanas-Greywindas įsikabarojo aukščiau esančias šakas, tai tikėdamasis, kad jo nieks nematys...
-
Atsistojusi nuo soliuko Gra pasisuko į obelyno pusę.Ji šyptelėjo ir ėjo sniegu link didžiausios obels.Prisiminusi Franka ji stabtelėjo ir tarė jam:
-Eini,ar pasiliksi?
Ji priėjo prie pat didžiausios obels ir ,,paglostė'' jos kamieną.Vėl atsisukusi į švilpį ji matė tik kažką juodą arba jo siluetą abą kažką tokio nuo ko reikės bėgti.Jeigu jis ir sumanė mane palikti aš į obelį lipsiu viena...Mąstę ji.Pakėlusi koją ji bandė užsiropšti į medį, bet jai nekažką sekesi.Pamačiusi iš kitos pusės šaką ant kurios ji lengviau užsilips ji užsilipo ant šakos ir įsiropštė į tą obelį.Aišku mergaitė bijojo aukščio, bet to parodyti Frankui ji net nežadėjo.Tad ji atsisėdusi ant apšerkšnyjusios šakos laukė draugo.
-
Mergaitė pakilo nuo suoliuko ir žengė kelis žingsnius. Tai padariusi, mergaitė atsigręžė ir tarė:
-Eini, ar pasiliksi?
Frankas greitai stryktelėjo nuo apledėjusio ir šalto suoliuko, rankomis susišukavo savo tankius tamsius plaukus ir tarė:
-Tai aišku, kad einu.
Jaunuolis tyliai ir lėtai slinko apsnigta pieva. Mėnulio pasislinko ir jo šviesa apšvietė Franką ir Gran. Stigleris pakėlė akis į dangų. Jame žibėjo keli tūkstančiai mažų švieselių, žvaigždžių. Tada Frankas prisiminė eilėraštį apie žvaigždes, kuris labai patiko jo mamai. Ar kaltos žvaigždės, žiūrinčios į žemę? Pasaulis keistas, bet žavus. Ar kaltos žvaigždės, kur likimą lemia – kadais išskyrusios, sujungė mus. Ar kaltos žvaigždės – jos tavim tikėjo, ir laukė laiko, tinkančio tik mums. Ar kaltos žvaigždės? Juk seniai reikėjo, ramybę šią lig pamatų sudrumst. Ar kaltos žvaigždės ūkanoto ryto, tą naktį vėl lankei mane sapne. Ar kaltos žvaigždės? Ašarom nukrito šilti lašai. Ir liko jie tavam delne... Ar kaltos žvaigždės, stebinčios kas naktį, skaičiuojančios žingsnius, didžiąsias svajones. Ar kaltos žvaigždės, galinčios netekti, tai, ko netekom kažkada ir mes... Baigęs mintyse deklamuoti eilėraštį ir žiūrėti į naktinį dangų, Frankas nuleido galvą. Jis jau beveik buvo priėjęs obelį. Mergaitės jis niekur nematė. Tik tada, kai priėjo obelį, ją pastebėjo. Gran sėdėjo ant apšerkšnijusios šakos. Frankas įsikabino į šaką. Iš pirmo karto prisitraukęs, jis atsisėdo ant jos. Frankui pasidarė gan vėsoka. Žieminė mantija visai negelbėjo. Tada jis iš mantijos kišeniaus išsitraukė kepurę ir ją užsidėjo.
-Gražus vaizdelis, ar ne? - pasakęs tai, jis bedė pirštą į dangų.
-
Kodėl jie tokia lėti?- paklausė savęs Igis, stebėdamas kaip Grantacija, o vėliau ir Frankas užsiropštė ant obels šakų.
Keturiolikmetis tūnodamas nakties tamsoj, viršum pirmakursėlių galvų, vėpsojo į naujuosius senės obels svečius, mat Igoris laukė, kol šiedu pradės lipti aukštyn. Tačia garbanius suprato, kad mažieji nelips pas jį, ir pradėjo veikti.
Lėtai, be garso, bandydamss imituoti šešėlį, Igoris leidėsi žemyn šakomis, pas Franką ir Grantaciją. Vos likus vienai šakai iki jaunesniojo švilpio ir grifės, mėlynai pilkų akių savininkas sustojo, sustingo. Delta, jau pamedžiojusi skrido link obels. Šiai nutūps šalia Gran galvos, uralinė pelėda pasukusi galvą žvilgtelėjo į savo šeimininką, lyg klausdama, ką šis sumąstė. Igoris tyliai atsiduso. Pelėda matė jį, tačiau jei pirmakursiai taip pat pasielgtų, kaip Delta, jie pamatytų žmogaus šešėlį. Ir tai buvo gerai.
Arba ne.
-
Gran ir švilpis stebėjo žvaigždes.Mergaitė išgirdo kažką judant virš galvos, bet nieko nesakė, nes nenorėjo įsibauginti pati savęs ir tuo pačiu Franko.Įsivyrojo ilgalaikė tyla.Kaip ir visad tai Gran nepatiko.Staiga ji pajuto virš galvos tupint paukštį.Pažiūrėjusi ji pamatė pėlėdą.Pėlėda?Ką ji čia veikia, jeigu ji čia, reiškias jos šeimininkas čia pat...
-Frankai, ar normalu, kad man virš galvos tupi pėlėda, bet ji ne mano.Nors...Ne.Ji tavo?
Gran nurijo gurgšnį seilių, kurios buvo susikaupusios.Ji pakėlė akis į viršų įsitikinti ar ten nieko nėra.Pamačiusi šešėlį ji nusisuko atgal į savo vietą.Jos širdies plakimas padažnėjo ir ji prisislinkusi prie Franko jam į ausį tarė:
-Klausyk, virš mūsų kažkas yra, bet ne pėlėda...Kažkas...Didesnio.Ir jis gyvas.
-
-Frankai, ar normalu, kad man virš galvos tupi pėlėda, bet ji ne mano.Nors...Ne.Ji tavo?
Mano pelėda? Apie ką ji čia kalba? Frankas niekada neturėjo šio paukščio ir nenorėjo turėti. Jis nebuvo jaunuoliui prie širdies, bet jis naudojosi jų pašto paslaugomis. Staiga švilpis pamatė sušmėžuojant tamsų šešėlį. Gran jį taip pat pamatė, nes atsisuko į jaunuolį ir prakalbo:
-Klausyk, virš mūsų kažkas yra, bet ne pėlėda... Kažkas...Didesnio. Ir jis gyvas.
Jaunuolis lėtai prilinko prie mergaitės ir sušnabždėjo:
-Pastebėjau.
Jaunuolis lėtai ir nepastebimai išsitraukė savo magišką burtų lazdelę, ją stipriai sugniaužė. Frankas staigiai atsigręžė, įbedė lazdelę į tamsą ir ištarė burtažodį:
-LUMOS.
Lazdelės gale užsidegė melsva švieselė, kuri apšvietė šešėlio veidą.
-Igoris? Ką tu čia veiki?
-
Tupėdamas tamsoje, it priklausydamas šiai karalijai, Igis savo vilkolakiškomis akimis žvelgė į Franką su Gran, kurie jau pajuto jį. Klausydamasis pirmakursių neramiai kvepenčių klausimų bei teiginių, būsimasis penktakursis šypsojosi. Pasirodo, jam pavyko kiek nors pagąsdyti jaunesnįjį švilpį su grifuke. Pavyko, tik trumpam. Igorio nelaimei, Frankas nusprendė pabuvoti drąsuolio kailyje, ir šis nukreipęs savąją burtų lazdelę į Igorio pusę, pasakė burtažodį ir mėlynai pilkų savininkas tapo matomas tiek Frankui, tiek ir Grantacijai.
-Sveikas, Frankai,- Lorijanas-Greywindas pasisveikino, nusišypsodamas šelminiška šypsena,- Negi, nematai, ką aš veikiu? Gi tupiu ant medžio šakos ir prižiūriu savo pelėdą,- parodė į Deltą,- Labas vakaras, Grantacija, kaip jauties?- paklausė Igoris, prisimindamas jų susitikimą užburtoj vietoj, ežero pakrantėj, kai Gran apalpo.
-Žiūrėsit į žvaigždes?- po trumpos pauzės, pridūrė Greywindų įsisūnytas vaikis, linkteldamas Deltai, kuri su šiuo ženklu, stipriai mostelėjo sparnais ir atsiplėšusi nuo savo tupėjimo vietos, nuskrido pas Igorį, nusileisdama šalimais jo.
-Aš su Delta netrukdysiu jums?
-
Taigi, čia tas pats vaikinas, kuris buvo prie ežero ir jo vardas Igoris.
-Sveikas,Igori,tiesa pasakius kiek nustebau, kad tavęs nebėra...-bandė nenusišypsoti ji.
Gran pasižiūrėjo į Franką kuris tebelaikė lazdelę.Kadangi jis nieko neatsakė, Gran vėl pasižiūrėjo į Igorį kuris šelmiškai šypsojosi.Staiga virš jos galvos savo didžiuliais sparnais praskrido Delta, Igorio pelėda.Grifukė kiek persigando šio paukščio, nes pačiai jos pelėda atrodė mažesnė.Išgirdusi Franko draugo klausimą ji pagaliau apsidžiaugė, kad nereikės tylėti,tad ji suskubo atsakyti:
-Na,jeigu Frankas sutiktų, aš norėčiau, kad tu pabūtum kartu su mumis ,Igi,ups...Tikiuosi nieko prieš jei taip vadinsiu jei ne pasakyk...-bandė atrodyti draugiškai Gran.-Tiesa, jeigu jau nuspręstume lipti į viršų, tai gal patrauksi Deltą?Nieko prieš ją neturiu, bet..
Grantacijai atrodė, kad ji per daug kalba, tad ji nutilo.Pasilenkusi prie švilpio su lazdele rankose,ji jam vos girdimai tarė:
-Kodėl tu nieko nesakai?Tu su juo nesutari, ar kas?
Grantacija pajuto kažką šmeštėlint ant žemės.
-Velnias,-tarė ji tyliai.
Jos lazdelė nukrito.Ji įsikibusi į Franko koją nušoko,pasiėmė lazdelę ir vėl užsiropštė ant šakos.
-
-Ar trukdysi? Visai ne. Kaip tiks bus smagiau, - tarė jaunuolis.
Frankas apžiūrėjo Igorio pelėdą. Delta, toks buvo pelėdos vardas, nutūpė šalia Igorio.
-Labai graži pelėda, - pagyrė Igorio augintinį.
Gran pasilenkė prie Franko ir tyliai sušnabždėjo:
-Tu su juo nesutari, ar ką?
Frankas negirdėjo sakinio pradžios, todėl tik papurtė galvą. Netrukus švilpis pajuto kažką šmėstelint žemyn. Pažvelgęs jis pamatė ant žemės nukritusią burtų lazdelę. Kieno ji? Igorio ar Gran? Gran įsikibo į Stiglerio koją ir nušoko ant žemės. Frankas vos nepersivertė. Grifė paėmė lazdelę ir vėl užsiropštė ant šakos. Frankas jai ištiesė pagalbos ranką. Pasirodo tai Gran lazdelė. Švilpis apžiūrėjo moksleivius ir tarė:
-Tai ką veiksim, a?
-
Igoris gūžtelėjo pečiais:
-Atleisk, jei teko nustebti,- švilpis nusuko akis į šoną, linkteldamas, taip parodydamas, kad pasilieka net nelaukdamas ar Frankas sutiks, mat nujautė, kad tasai berniūkštis leis jam pabūti kartu trise.
Igoris išklausęs Gran nekaltą prašymą, jaunuolis mirktelėjo kaire akim savo augintinei Deltai, kad ši įsitaisytų kur nors kitur. Kai pelėda nuplasnojo link obels viršūnės, Igoris atsisuko į pritemdytas nakties grifės ir jaunėlio švilpio akis. Šios, lyg sklidinos jaunystės stiprybės, džiaugsmo, linksmai žibėjo. Igis šyptelėjo. Bet visgi šypseną užtemdė sumišimas, kai Gran stryktelėjo žemyn - ant žemės. Jau norėjo Lorijanas-Greywindas sakyti kas atsitiko, tačiau ačiū kažkam, laiku susilaikė ir su šypsniu stebėjo kaip grifukė užsiropštė į medį, rankoje laikydama savo numestą burtų lazdelę.
Mėlynai pilkų akių savininkas taip pat akies krašteliu pastebėjo, kaip Frankas įdėmiai stebi mergytę. Igoris neatsakė į kito švilpio teiginius ir klausimus, tik palinkčiojo galva priimdamas Stiglerio Deltos pagyrimą. Bet va, būsimo penktakursio tylėjimą kaip tyčia nutraukė paskutinis Franko klausimas.
-Hmmmm....-numykė garbanius susiraukdamas antakius ir kartu geriau įsitaisydamas ant senyvos obels šakos, -Neturiu idėjų, tad neatsakysiu į šį klausimą,- pridūrė.
-O beje, jūs turit minčių?-pakreipęs galvą į jaunesniuosius Hogvartso mokinius paklausė Igoris.
-
Gran užsiropštusi kiek patylėjo ir netrukdė trumpo bendrakursių pokalsio.Išgirdusi Franko klausimą ir Igorio atsakymą ji nežinojo ką atsakyti.Gran atsiduso,nes buvo kiek nustebusi tyliu Igorio elgesiu:
-Frankai,ar jis visad toks...Tylus?-tyliai nežiūrėdama į vyresnį švilpį tarė grifė.
Atsitraukusi nuo Franko ji atsisukusi į Igori,drauge ir Franką tarė:
-Na mes su Franku buvom suplanavę eiti stebėti žvaigždžių,bet ,Igori, jei tau netinka...Aš norėčiau,kad sugalvotum kažką judresnio.Nes tiesą pasakius aš norėčiau pajudėti,nes man kiek šaltoka.Gran kiek bailiai išdrįso pažvelgti Igiui tiesiai į akis ir nužvelgti jį šiokioj tokioj tamsoj.Gran pažvelgė į jo keistos spalvos akis.Pamačiusi,kad Igoris ją stebi,grifiukė nuleido žvilgsnį nuo švilpio ir susikišo rankas į apsiaustą.
-
Buvo gražus vasaros pradžios oras - dangus giedras, be jokio debesėlio, saulė švietė, tačiau dar nespigino karščiu. Tiesiog nuostabu, nuostabiau nebūna. O jie tokiu oru turi sėdėti tvankiose klasėsė ar salėje ir rašyti egzaminus.
Atsiradus laisvam laikui, Nikas patraukė link pelėdyno. Norėjo išsiųsti tėvams laišką, padėkodamas už gimtadienio sveikinimus bei dovaną. Išsiuntęs pėlėdą nutarė nueiti kur nors pailsėti nuo mokslų, pasigrožėti gamta ar, galiausiai, tiesiog pabūti gryname ore.
Už pelėdyno buvo vešli pieva. Joje retai būdavo tylu, dažniausiai vyresnieji mokiniai čia leisdavo pertraukas bei popietes. Tačiau dabar, egzaminų įkarštyje, joje nebuvo nė gyvos dvasios, tad tamsiaplaukis keturiolikmetis būtent čia ir nutarė pailsėti.
Pievos pakrašty augo senas medis. Prie jo Nikas ir sustojo, atsisėdo ant šaltos dar žemės, po savimi pasitiesdamas apsiaustą (na, inkstų uždegimo gauti ne itin norėjo). Iš užantės išsitraukė gimtadienio dovaną - storutėlį, dailiai iliustruotą žinyną apie graikų mitologiją ir ėmė skaityti.
-
Parašiusi pirmą egzaminą, Elė kažkaip sugebėjo išsmukti iš tos maišalynės nepastebėta. Ji norėjo susirasti ramią vietelę, kur galėtų įkvėpti gryno oro ir pailsėti nors akimirką. Ji net nepastebėjo, kaip ją kojos pradėjo nešti link pelėdyno. Eleizija vilkėjo pilą sijoną, pilką megztinį, padabintą varno nago herbu, marškinėliais, varno nago koledžo spalvų kaklaraištį, juodas pėdukes - Hogvartso mokyklos uniformą. Ji nebuvo tokia patogi, kaip atrodė. Buvo pernelyg šilta su ja, todėl varnė eidama nusiėmė megztinį ir persimetė jį per petį. Ji pakėlė galvą ir pamatė, kad jau pasiekė savo tikslą. Ji stovėjo ramioje, tylioje, gaivioje vietoje - vešlioje pievoje už pelėdyno. Bet ji ten buvo ne viena. Prie pievoje augančio medžio sėdėjo vaikinas iš klastūnyno - Nikas. Eleizija nusišypsojo ir, išsitraukusi burtų lazdelę, pridėjo ją sau prie kaklo. Mintyse ištarė burtažodį. Staiga akimirkai suvirpėjo jos balso stygos ir jos akys sužibo iš laimės. Burtažodis pavyko iš pirmo karto. Ji ant pirštų galiukų pradėjo artėti prie vaikino. Netrukus pastebėjo, kad jis rankose laikė storą mitologijos žinyną. Tokio varnė dar nebuvo mačiusi. Ji būtų bet ką atidavusi, kad pavartytų jį. Tada likus centimetrui iki Niko, uždengė jam akis savo šiltais delnais ir žemu balsu (burtų darbas) tarė:
-Ar neturėtai sėdėti viduje, ponaiti... Ponaiti Maquet? - Netrukus balso stygos vėl suvirpėjo, kerai išsisklaidė.
-
Klastuoliui knyga labai patiko. Nors daugelį mitų jau žinojo, vis dėlto atrodo joje dar negirdėtų, be to, viską puošė tikrai gražios iliustracijos bei daug kitų, ne mažiau įdomių dalykų - giminių medžiai, grafikai, lentelės. Kaip tik buvo visiškai paniręs į Afroditės gimimo istoriją (ją iliustravo, be abejo, Sandro Botičelio ,,Veneros gimimas"), kai pajuto šiltus delnus sau ant akių. Iš pradžių išsigando, tačiau jau po nanosekundės jam toptelėjo, kad rankos yra pernelyg švelnios, kad reikėtų jų bijoti. Tokioms mintims visiškai prieštaravo tos žmogystoa balsas - žemas, gerklinis ir visai nepažįstamas. Bent jau iš pradžių. Prieš tariant jo pavardę balsas užlūžo ir jis išgirdo jau pažįstamą ir visai simpatišką tembrą. Tą sustiprino ir jau girdėta, neįprasta veiksmažodžio forma - pažinojo tik vieną žmogų, kuris taip kalbėjo. Veido raumenys norėjo patys išsikreipti į šypseną, tačiau jam pavyko susilaikyti.
- Neturėčiau, panele, - rimtu tonu atsakė.
Išsyk apsisuko, jos delnai nuslydo nuo akių. Neklydo - matė prieš save tamsiaplaukę varnę.
- O pati, spėju, jau parašei ir ilsiesi? - draugiškai pasiteiravo. - Tai kaip nuotaikos? Egzaminai nevargina?
-
Klastuolis atsigręžė, o Elės rankos nuslydo nuo jo veido ir sustojo ties pečiais. Ji švelniai juos spustelėjo ir jam nusišypsojo.
-Ką tik paskutinė parašiau. Nuotaika puiki, - Eleizija nurijo burnoje susikaupusias seiles. - Be to nepatikėsi kas atsitiko. To prakeikto ateities būrimo egzaminas nebuvo toks ir sudėtingas, kokio tikėjausi. O kaip pats jautiesi?
Laukdama Niko atsakymo, ji dribtelėjo šalia jo. Tik ji nepasitiesė nieko ant žolės, kaip jos draugas. Velniop. Tegul ir išsimurzina ta uniforma. Vistiek ji man nepatinka. Ji patraukė rankas nuo Niko ir atsirėmė į žolę. Ji lėtai atsigręžė ir pradėjo spoksoti į vaikiną, kaip visada. Tos akys, tie plaukai, tos saldžios lūpos, bet iš viso mane traukia tavo vidus, Nikuti. Tavo miela, maloni siela, išskirtinis humoro stilius, tavo išmintingi posakiai... Netrukus jos akys nukrypo į enciklopediją. Ji nusivalė savo delną, sudrėkusį nuo žolės, į tą uniformos sijoną ir švarų delną padėjo ant knygos.
-Ar galėčiau paskaitinėti, Burokėli? - su šypsena veide, Eleizija priminė tuos kartus, kai jis šalia varnės raudonuodavo.
-
- Na, tai džiaugiuosi, kad puikiai susitvarkei su egzaminais, - linksmai tarė ir šyptelėjo, nors tai reikalavo nemažai pastangų, turint omeny jau degančius raudoniu skruostus. - Nors, tiesą pasakius, nė kiek neabejojau, kad tau pasiseks, - tarstelėjo ir pažvelgė tamsiaplaukei į akis.
Dėl savo ateities būrimo egzamino klastuolis nebuvo toks įsitikinęs. Šį bei tą jam pavyko įžiūrėti burbule, tačiau vaizdas buvo toks miglotas, jog vargiai galėjo pamatyti kažką konkretaus, vien siluetus ir dėmių spalvas. Susiraukė prisiminęs šio nelemto dalyko egzaminą.
Pajuto varnės kūno šilumą, kai šioji atsisėdo šalia. Jautė pareigą susirūpinti jos sveikata (sėdėti ant dar vėsios žemės tikrai nebuvo jai į naudą, ypač su sijonu), tačiau nespėjo nieko pasakyti, kai buvo išmuštas iš vėžių.
- K-ką? B-burok-kėlis? - nusistebėjo ir jo veidas apsipylė dar tirštesniu raudoniu, lyg paliudydamas merginos žodžius, - k-kodėl?
Taip susijaudino dėl savo nerangumo ir vėl atsiraudusio mikčiojimo, kad net pašoko iš vietos, nuversdamas knygą ant žemės. Tai pastebėjęs susijaudino dar labiau, bandė ją pakelti ir nukrėsti purvą, tačiau neklusnūs pirštai drebėjo, neleisdami dorai to padaryti. Tik kai vėl visu grožiu pamatė Botičelio Venerą, prisiminė varnės prašymą.
- Aaa, t-taip, ž-žinoma, i-imk, - ištiesė jai storą knygą. - T-tik, sak-kau, g-gal geriau s-sėskis ant m-mano megzt-tinio, nen-noriu, kad p-peršaltum, - išlemeno, nudelbęs tamsias, bene juodas, akis į žemę.
-
-Taip, borukėlis. Kodėl? Tau dar klausimas kyla? Prisimink, kai pirmą kartą su manimi susipažinai. Vos prisivertei tikriausiai save pirmam užkalbinti merginą. O kai paklausiau apie simpatiją, atsimeni kas atsitiko? Tu visas nusidažei raudonai, o dar tas tavo mikčiojimas. Ach, tiesiog veda mane iš proto, gerąja to žodžio prasme, jei jis tokią turi. Man patinka šie tavo bruožai.
Nikas pašoko iš savo vietos, o knyga tėškėsi į vėsią žemę, tikriausiai išsimurzindama žemėse. Elė jau siekė ją paimti ir nuvalyti, bet klastuolis pirmas suspėjo tai padaryti. Jis ją nuvalė ir ištiesė varnei, kuri nieko nelaukė ir pagriebė enciklopediją.
-Esu labai dėkinga už tokią malonę, - šypsodamasi tarė ji. -Ne, nesijaudink, neperšalsiu. Bet pats prisėsk šalia, nes nuo tavo raudonio tikrai pasidaro šilta, - nenorėdama įžeisti pasišaipė Eleizija.
Ji pradėjo vartyti knygą. Puslapis po puslapio, bet nerado to, kas užkabintų akį, sudomintų, kol neatsivertė penkiasdešimt trečio puslapio. Jame buvo aprašoma viena labai įdomi pranašystė apie keistus padarus.
Kai mėnulis su saule susijungs, pabus miegantys milžinai. Jie griaus viską, kas pasipainios jų kelyje, žudys visus, ką sutiks ir kas mėgins juos sustabdyti. Viskas tęsis tol, kol jie ras tą, ko ieškojo. Atradę varno snapą, jie jį sunaikins ir vėl užmigs kelioms eroms, kol milžinų kalnui vėl grės grėsmė, būti sunaikintam.
Elė nustebo ir viską far kartą greitai perskaitė, kad galėtų geriau atsiminti ir persirašyti į užrašinę. Ji jautė, kad tai kažkaip galėtų padėti išsiaiškinti tą pranašystę, apie kurią žinojo tik Ashley. Varnė net Nikui nebuvo nė žodžiu apie tai užsiminusi. Ji staiga užvertė knygą ir atsisuko į vaikinuką.
-Oho, kokia įdomi. Turėsi paskolinti, kuriam laikui, - pasakė ir nusijuokė.
-
Nežinojo, ką atsakyti. Taip, puikiai prisiminė visą laiką raudonavęs ir vos galėjęs ką nors pratarti, tačiau ar būtina tai priminti? Jis ir taip labai nejaukiai jautėsi dėl savo nepatyrimo šioje srityje. Dabar jam pasirodė, kad tamsiaplaukė iš jo nerangumo tyčiojasi. Net jos patikslinimas esą tai nėra blogai jam nepakėlė ūpo - jautėsi tikrai prastai. Tačiau nebuvo linkęs afišuoti savo jausmų, tad jo veide nieko neatsispindėjo; vos nanosekundei akyse pasirodė liūdesio šešėlis, tačiau pastarasis dingo dar greičiau nei buvo atsiradęs.
- Šil-lta, sak-kai? - pralemeno ir atsisėdo šalia, savo kūnu prisiglausdamas prie jos šono.
Kol ji skaitė, Nikas turėjo laiko nusiraminti ir sutvardyti savo prakeiktą mikčiojimą. Pajuto, kaip palengva iš jo veido traukiasi raudonis (kažin, ar ilgam), o jam pačiam jau nėra taip nežmoniškai karšta veido ir kaklo srityse.
Akies krašteliu matė, kaip varnė įsigilinusi skaito kažkokią pastraipą, tačiau nenorėjo pasirodyti pernelyg smalsus, tad nekišo savo nosies, kur nereikia. Spėjo tik įsidėmėti jos skaitomą puslapį - vėliau būtinai prie jo sustos. Įdomu, kas ją taip sudomino?
- Taip, be abejo, imk kad ir dabar, - jau žymiai ramesniu balsu pratarė ir šyptelėjo, - tačiau ką už tai gausiu? - pasiteiravo iškėlęs antakius.
-
-Dar ir kaip, šilta, Nikai, - atsakė ji.
Varnė prigludo dar arčiau jaunuolio, nors žinojo, kad nevertėjo to daryti. Ji jį, pati to nesuvokdama, skatino ją apglėbti.
-Net su sąlygomis? Oho. Na, leisk pagalvoti, - Varnė nusigręžė nuo jo ir pradėjo tyrinėti aplinką. Čia tikrai buvo vešli pieva, nebe reikalo ji gavo tokį pavadinimą. Čia augo įvairiausios laukinės gėlės: ir kraujažolės, ir pienės, ir aguonos, ir snieguolės... Ant kelių obelų kabojo maži, bet rausi obuoliukai, kurie, atrodė, taip ir laukė, kada bus prakąsti. Pievoje išdykavo visa driežų šeimynėlė. Rusvasis driežiukas vaikėsi kitus du gelsvus. Tikriausiai, jie žaidė gaudynes, jei jie tai nors suprato. Eleizija pažvelgė į drugelius, kurie ką tik čia atskrido. Ištiesė ranką ir atkišo pirštą, tikėdamasi, kad nors vienas nutūps. Bet drugeliai nebuvo tokie drąsūs, tad ranką teko nuleisti. Viską apžvelgusį dar kartą, ištiesė ranką ir nuskynė vieną gelsvą pienę. Atsigręžė į klastuolį ir prikišo jam prie pat nosies augalą.
-Už tai duosiu pienę. Kaip manai? Geros derybos?
Laukdama Niko reakcijos ir atsakymo, ji pakėlė akis į dangų. Man reikia išsiaiškinti tą pranašystę. Reikia sužinoti, kada įvyks ta nelaimė. O jei rytoj? Ar šiandien vakare? O jei po atostogų? Negaliu gyventi tokioje baimėje, reikia išsiaiškinti.
-
Pajuto, kaip varnė prie jo priglunda ir vėl susigėdo. Negalėtų pasakyti, kad jam tai nepatikto - veikiau atvirkščiai - tačiau tai vertė jį jaustis be proto nejaukiai. Viskas jam buvo nauja ir nepažįstama ir nė pats nežinojo, kaip turėtų dėl to jaustis. Vis dėlto nerangiai permetė savo ranką per jos pečius, lyg ir netyčia, tačiau tai buvo gerai apgalvotas judesys.
Nutaisė nusivylusią veido išraišką.
- Pienę? O kas man iš jos? - uždavė retorinį klausimą, - Ne, taip netinka, noriu kažko daugiau, - pusiau šyptelėjo ir vėl nuraudo, gerai tik, kad tirštas raudonis greitai atslūgo. - Na, bet jei neturi nieko daugiau pasiūlyti, - teatrališkai nutęsė ir paėmė iš jos knygą, - tai, matyt, apsieisi ir be knygos, - draugiškai erzindamas varnę sukrizeno.
-
-Netinka? Eh, kaip blogai, tikriausiai negausiu progos paskaityti tos enciklopedijos, - dirbtinai nuliūdo.
Reiks kažko daugiau? Ko? Nikuti, nejau mėtai užuomenas? Nesitikėjau, kad taip išdrąsėsi. Na, bet pažaiskime dar šiek tiek. Pavaidinsiu kvailelę, kuri nieko nesupranta. Eleizija išsprogdino akis ir pažvelgė į klastuolį.
-Kažko daugiau? O kaip... - nusigręžė nuo vaikino ir nuskynė dar kelias pienes. - O kaip šešios pienės, a? Tai daugiau, nei buvo prieš tai, tad tekniškai tu to norėjai už paskolinimą. Tai ar dabar galiu?
Varnė pakratė savo tamsius plaukus ir greitai užsikišo už ausies plaukų sruogeles. Ji pasitaisė savo drabužius ir arčiau prisiglaudė prie vaikinuko, norėdama pajusti jo šilumą, jo virpėjimą, jo jaudulį.
(Atleisk, kad mažas, bet neturėjau minčių bei laiko)
-
Nikas nusivylė. Negi ji nesuprato jo užuominos ir dabar atsisakys noro paskaityti knygą? Aišku, suprato, kad labai žema yra taip, hm, šantažuoti vargšelę mergaitę, bet... bet jis nieko su tuo padaryti negalėjo, jam taip norėjosi būti arti jos, kad net pats stebėjosi tokiems drąsiems žodžiams išsprūdus iš jo lūpų. Kita vertus, nebuvo įsitikinęs, kad jis jai tikrai patinka, gal ji suprato užuominą, tačiau, nieko jam nejausdama, nutarė nekreipti į tai dėmesio.
Sutrikęs vaikinukas patraukė savo ranką ir nudelbė žvilgsnį. Kai jau bebuvo sakąs, kad jis tik pajuokavo ir vis dėlto sutiks paskolinti knygą už tą nelemtą pienę, mergaitė vėl jį patraukti už danties. Nežinojo, ar Elė tik nori jį paerzinti, ar tikrai nieko nesupranta.
- Ne, nie pienes turėjau omenyje, - visas raudonas atsakė, nutaręs duoti jai dar vieną šansą.
Tiesą pasakius, tamsiaplaukis net pats stebėjosi, kaip jam pavyko neužsikirsti. Bet kad jau tvirtai (kas yra stebėtina) ištarė vieną frazę, nutarė surizikuoti ir dar paerzinti likimą.
- Norėčiau kitokio pobūdžio atlyginimo, - pažvelgė jai į akis ir vos sugavęs jos žvilgsnį, paraudonavo ir iš karto pažvelgė į savo delnus.
Dabar ji dar labiau prisiglaudė. Vaikinuką kamavo karštis (gal bus kokią ligą pagavęs), visas virpėjo. Keista, tačiau tiek karštis, tiek virpėjimas nekėlė diskomforto, net atvirkščiai - buvo savotiškai malonūs. Norėdamas dar labiau pakurstyti tą ugnį viduje, suteikti sau dar daugiau naujų pojūčių, paėmė varnę už delno.
- Tai kaip ten dėl atlyginim-mo? - sumurmėjo ir mintyse nusikeikė, kad vėl sumikčiojo.
-
-Kitokio pobūdžio? Net nebežinau, ką galėčiau tau duoti. Tikriausiai apsieisiu ir be tos enciklopedijos, kuri taip mane traukia. Na, jau eisiu, turbūt.
Pasakiusi ji lėtai atsistojo, nepaisė plaukų sruogos, kuri vis maišydavo regėjimui. Atsistojusi, patogiai išsitiesė ir giliai įkvėpė. Na gerai, padarysiu tai. Greitai pasilenkė prie Niko veido ir netikėtai prisilietė savo šiltomis lūpomis prie jo skruosto. Bučinys ilgai neužtruko ir kai ji atšilo, netikėtu judesiu nugvelbė iš klastuolio enciklopediją. Tyliai jam sušnabždėjo į ausį:
-Tikiuosi tai tiks.
Ir tai pasakiusi, apsigręžė ir pradėjo pėdinti link įėjimo į mokyklą. Visas merginos veidas buvo išmuštas raudonio, bet jai tai nebuvo svarbu. Ji eidama šypsojosi ir mintyse juokėsi iš tokio savo poelgio.
-
Klastuolis nusiminęs ir nusivylęs stebėjo, kaip mergaitė pakyla iš vietos ir jau ruošiasi eiti. Pasijuto kvailai, kam paprašęs šio to daugiau. Dabar jinai manys, kad jis yra šykštus - nenorom pats įtvirtina mitus apie jo kilmės žmones.
Vis dėlto varnė dar stoviniavo šalia. Greitai jam buvo lemta suprasti kodėl; pajutęs ant skruosto jos lūpas, kad ir trumputę akimirką, visas nuraudo, širdis ėmė plakti labai greitai ir stipriai, jam atrodė, kad tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Norėjo kažką pasakyti, gal paimti ją už delno ar kitaip parodyti savo prisirišimą, tačiau nesugebėjo net žodelio išmekenti, smegenys lyg išsijungė.
Kol jis atsitokėjo iš savotiško transo būsenos, tamsiaplaukė jau buvo pabėgusi su knyga. Nikas šyptelėjo mintyse, vis dar jautė kaitrą viduj. Palaukęs, kol nustos taip keistai drebėti, pakilo ir pats pasuko pilies link.
Buvo laimingas ir nenorėjo, kad tai pasikeistų. Dar niekada nebuvo jautęs kažko panašaus. Bet kaip reikės iškentėti visą vasarą?
-
Mokslų metų pabaiga, egzaminai, atostogos. Tai taip viską nuvargino Emillia. Ypač tas herbologijos egzaminas. Ema galvojo, kad tiesioginę prasmę susprogs. Bet visgi, jau atostogos. Laisvė. Taip ji galvojo apie atostogas. Kadangi vistiek mokslo metai greitai prasidės iš naujo, tai klastuolė atvažiavo į Hogvartsą kiek ankščiau nei kiti mokiniai. Aišku, čia buvo daug tokių kaip Emillia, todėl tikrai buvo neįmanoma nustebti jeigu pamatai kokį mokinį Hogvartso pilyje ar Hogartso aplinkybėse, netgi tame pačiame uždraustajame miške.
Tuo metu Emillia turėjo įkvėpimą. Tada jau buvo dar paskutinės vasaros dienos, o saulė vis dar įspūdingai spindėjo. Taip ir norėjosi kažką padaryti tik lauke. O didžiulėje pilyje būti Emai kėlė tiesiog neigiamas emocijas. Na kaip visada. Bet ne šiandien. Kai pas Ema įkvėpimas ji daro savo mėgstamiausią darbą - piešti. Piešti klastuolė tiesiog dievina. Ar yra dar kažkokia veikla kuri gali būti geresnė nei šita? Tik ne Emai, nes menas tai jai vos ne visas gyvenimas. Ji netgi svajoja būti užaugusi dailininkė.
Klastuolė tiesiog nesusilaikius pasiėmė visas dailes priemones kurios reikalingos tikriesiems dailininkams. Gal klastuolė tik norėjo pasirodyti, nes ji juk ne dailininkė, bet ji kuo toliau, tuo labiau norėjo būti toje vaidmenyje.
Užsisvajojus išėjo iš Hogvartso pilies ir pradėjo dairytis aplinkui. Kur čia galima būtu nupiešti gražų peizažą? Galvojo Emillia. Taip galvojant, klastuolė jau pasirodė, kad ji buvo vos ne visose vietose, išskyrus kiauliasodį ir pelėdyną. Pelėdynas..Hm... Klastuolė taip vienoje vietoje stovėjo gan ilgai, kol neapsisprendė ten nueiti. Nešti visus daiktus rankose ir kuprinėje Emilliai buvo gan sunku. Juk ji yra pati labai silpna, ta galima buvo pasakyt dėl jos kūno sudėjimo. Emą pamatant taip ir norisi jai duoti maisto, kad pavalgyti, nes atrodo, kaip mėnesius nevalgiusi.
Savo kelionę klastuolė įveikė negreitai. Kelias buvo gan sunkus ir labai ilgas. Emai netgi kilo mintis, kad tai viskas veltui. Bet ne, ji nepasidavė. Nors tai buvo kiek keista, Ema dažniausiai pasiduoda, jeigu kažkas einasi per sunkiai. Bet visgi, ji tai įveikė.
Priėjus prie pelėdyno apsidairė dar kartą. Ten nebuvo taip ir gražu, kad ją piešti. Bet už pelėdyno buvo dar gražiau. Klastuolė visus savo jau ant žemės daiktus pastatytus su burtažodžių pagalba perkėlė ten ir po kiek laiko pati ten atėjo. Vaizdas buvo tikrai gražus. Klastuolė įsijungus muziką pradėjo piešti, netgi nė sumanius, kad tokį malonumą jai greitai patrukdys...
-
Grifiukė Elena LoveGood žingsniavo iš Hogvartso pilies. Šį kart Elena nuspręndė būti šviesiai violetiniais plaukais. Kol antrakursė išėjo iš Hogvartso pilies, ji jau buvo pakeitusi savo plaukus. Vos jai išėjus, kaikurie vaikai atsisuko į Eleną ir ją stebėjo. Argi mergina su violetiniais plaukais ir ryškiai raudonomis akimis neišsiskirs iš minios? Grifiukė nemėgo daug dėmesio, todėl greitai patraukė link ten, kur tikrai eidavo beveik kiekvieną dieną. Švelnus vasaros vėjalis kedeno jaunosios Grifiukės ilgus plaukus, o aptemtos, juodos kelnės ir balta, per didelė maikutė gražiai krito bei derėjo prie Elenos lieso kūnelio. Ištikrųjų Elena norėjo vėl eiti į uždraustąjį mišką, tačiau pamačiusi takelį kuria veda už Hogvartso, Grifiukė persigalvojo ir pradėjo eiti tuo takeliu. Dar nesu čia buvus... Pagalvojusi apie tai, Elena pradėjo žvalgytis. Staiga jos akys užkliuvo už rusvaplaukės merginos, tokios pačios figūros kaip ir Elenos. Nuspręndusi prie jos prieiti, Grifiukė taip ir padarė. Priėjusi arčiau jos, jaunoji Grifiukė pamatė jog ji piešia išties nuostabų vaizdą.
-Kaip gražu...- nutesė raudonakė ir atsisėdo prie rusvaplaukės.
-
Emillia ištraukė popieriaus lapą ir savo pieštukus, kreideles. Pirmam kartui ji galvojo užteks to. Patogiai įsitaisius, klastuolė atsisėdo ir pradėjo dairytis. Pievoje buvo įvairios gėlės vis dar. Visokios aguonos, pienės, ramunės ir kitas gėles kurių Emillios pavadinimų nežinojo. Ne veltui ji labai nemėgsta herbologijos. Augalai - tai ne jos sritis. Iš tolo matosi uždraustasis miškas kuris atrodo įspūdingai. Galima buvo pastebėti visokias mažas, smulkias detales. Kaip ežerą vidurį miško. Pastebėjus jį, klastuole prisiminė kaip šalia jo susimušė su vienu berniuku. Tiek laiko praėjo. Įdomu tas Keitas, kaip jam sekasi? Dar buvo visokių apleistų namukų, pavėsinių. Galima būtu dar daugiau pamatyti, bet Ema nepasigirdavo savo puikia rega. Todėl piešė tik savo matumo ribose.
Ištraukius lapą pradėjo piešti. Iškarto pradėjo nuo pievos kurioje Emillia dabar sėdi. Lape iškarto atrodė kad tik kažkoks kampe apskritimas, bet tik pradžiai. Po to ta 'apskritimą' paryškino ir tada jau atrodė kaip paryškintas apskritimas. Absurdiška. Bet tai tik pradžia. Tame apskritime jau silpnai nuspalvino žolę ir pradėjo piešti aguonas su kreidelėm. Pavykdavo jai puikiai, bet Emai nepatiko. Jai tai buvo kažkaip per silpna. Bet vistiek toliau piešė. Nupiešus pievą iki galo klastuolė priėjo prie Hogvartso pilies.
Pilį kažkodėl klastuolei buvo lengviau piešt nei kažkokią pievą. Tik deja, jai neišeidavo nupiešti idealiai ir simetriškai, ko norėjo Emillia. Plytelės atrodė kažkokios kreivos, o tos didžiulės durys kurias turėjo nupiešti atrodė visai kitaip nei turi būti. Emillia norėjo idealai viską padaryt, bet suprato, kad tikrai neišeis. Norėdama jau paimti trintuką šalia jos prisėdo kažkokia mergaitė.
Ema iškarto nesuprato, ko ji nori. Po to pasakė, kad labai gražu. Tai aišku, taigi aš piešiau. Pagalvojo klastuolė. Ema pradėjo ją apžiūrinėt. Ji buvo gan liekna, turėjo purpurinius ilgus plaukus ir raudonas akis. Emillia nenustebino jos išvaizda. Ji ne pirmą kartą mato, kai kažkas atrodo, ne taip kaip kažkoks normalus vaikas. Tą patį galima buvo pagalvot ir apie Emillia, juk jos plaukai - rožiniai, garbanoti ir turinti tamsiai rudas plaukų šaknis. Bet Ema niekada apie save negalvojo, kad ji kažką daro nenormaliai. Pagal Emą - ji gi 'ideali', o visi kiti ne. Todėl ir iškarto mintyse ją taip pakritikavo. Nes tokia išvaizdą normalūs vaikai gi neturi.
Per trumpą laiką klastuolė apžiūrėjo ją ir susidarė pirmą nuomonė. Ji - dabar bando susidraugaut su Emą tik pagiriant jos piešinį, turi keistą išvaizdą, kas parodo, kad turbūt ir protas pasimaišęs ir jai neatsiklausiant dar prisėdo prie jos. Kas ji jau tokia, kad nori prie manęs sėdėti ar čia bendrauti..Kaip banalu.
- Žinau. Ar kažkas atsitiko? - Paklausė pakėlus antakį ir kiek trumpai nusijuokus. Emillia pažiūrėjo į savo piešinį. Jai jis pasirodė visgi sugadintas, todėl ji visą suplėšė ir popieriaus likučius nupūtė vėjas. Klastuolė pagalvojo, kad reikėtu gal kažką kitą nupiešti. O priešais ją stovėjo nepažįstamoji, kuri pasirodė gan dar maža pagal Emillia. Ko ji nori?
-
Grifiukė atsisėdusi ant žmės stebėjo merginą. Tačiau jai greitai atsisukus į Eleną, Grifiukė išsigando. Tai buvo galima matyti iš jos staiga pasikeitusių plaukų spalvos, kuri dabar buvo šviesiai mėlyna.
-Ammm... Ne, nieko. Tiesiog ėjau pro čia, nes nė karto čia nebuvau, na... Dar pro čia norėjau eiti į uždraustąjį mišką,- kalbėjo Grifiukė ir stebėjo, kaip gan liekna rusvaplaukė ją apžiūrinėja. Elena tik pavartė akis ir vėl pažiūrėjo į merginos piešinį.
-Matau labai mėgsti arba net gi dievini piešimą,- pasakė raudonakė ir nusišypsojo,- aš pati Hogvartso Grifų Gūžtos bendrąjame kambaryje po savo lova turiu daug piešinių, kuriuose esu pavaizdavusi beveik tokius pat vaizdus, tačiau pusė tų vaizdų sudarė Hogvartso pilies vidus- tesė mėlynplaukė. Elena vis stebėjo kaip mergina vedžioja pieštuką. Staiga ji paėmusi visą lapą kuriame piešė, suplėšė ir paleido, o lengvai pučiantis vėjalis suplėšyto piešinio gabaliukus nusinešė tolyn. Elena išplėtusi akis stebėjo rusvaplaukės veiksmus. Tikriausiai ji ne tokia ir draugiška... Apie tai pagalvojusi Elena suglumo ir pradėjo žvalgytis.
-Bėja aš Elena. Elena LoveGood,- nusišypsojusi leptelėjo antrakursė,- ar aš tau netrukdau? Nes jeigu taip, galiu išeiti,- pridūrė Grifiukė, tačiau šypsena nuo jos veido niekur nedingo, mat Elena buvo draugiška ir labai mėgo šypsotis.
-
Buvo tokios nejaukios minutės. Emillia sėdėjo pradėjo po truputi nekęsti savo kūrinį. Jis ne tobulas. Jis ne simetriškas. Jis kažkoks kreivas ir dar prie to negražus. Emillia vis toliau pradėjo keikti ir keikti savo piešinį. Lapų turiu dar daug. Nupiešiu dar vieną. Taip galvodama buvo visas tas minutes.
Kai priėjo nepažįstamoji buvo gan keista. Emillia ją labai apžiūrinėjo. Toji turbūt ant tiek išsigando, kad net pakeitė plaukų spalva. Nu "vau". Nieko "sau". Iškarto Emai tai pasirodė kažkokia nesąmonė. Bet po to dar kartą apžiūrėjo ją. Ji turėjo metarmorfmagės požymius. Bet ar tikrai? Gal tai kažkoks pokštas? Trumpam Emillia užmerkė akis ir įsivaizdavo kažkokią tiesiog nesąmonę.
Vaizduotė turėjo klastuolė plačią. Todėl tai ką jį įsivaizdavo buvo gan keista. Ji įsivaizdavo, kad dabar jos sėdi ir Emillia pradeda bendrauti su tą nepažįstamąją. Nors tai jau buvo kiek nesąmonė. Kad Ema su kažkuo bendrautu? Turėtu įvykti kažkoks stebuklas tada. Bet visgi įsivaizdavo toliau tą sceną. Jos tampa draugėmis ir Emą labai sudomino jos toks išvaizdos keitimas. Ji pradeda apie tai klausinėti, o nepažįstamoji pradeda rodyti tuos savo išvaizdos keitimus. Emą tokia nustebusi žiūri ir tada iššoka iš po krūmų žmonės su kamerom ir nufilmavo tokį kaip "juokelį" iš Emos, kad ji patikėjo jos galiomis. Tada klastuolė nustojo įsivaizduoti tą nesąmonę ir nusipurtė. Netgi šiurpas kėlė kai pagalvojo apie tai. Laikas jau suaugti man. Galvojo klastuolė.
- Taip tikrai. Dievinu piešti. - Atsakė gan po ilgo laiko, kol nepažįstamoji atsakė. Visgi tai, kad pasikeitė jos plaukai Emą labai domino. Tikrai jau labiau nei ta prakeikta herbologija. Dėl to ji galėtu netgi "pasiaukoti" ir pabandyti pabendrauti.
- Hmm.. Mano vardas Emillia DiLaurentis. - Kiek oficialiai pareiškė. - Netrukdai, bet ar kažkas atsitiko? - Paklausė ir atsirado po kiek laiko tokia kaip šypsena kuri tuoj kažką padarys tuoj blogo. Emą trumpai pradėjo įsivaizduot kaip ji atrodo. Tai primena visokius detektyvinius filmus, kur rodo žudikus. Jie daro tokias šypsenas. Greitai nusipurtus ir vėl klastuolė nesusilaikė su klausimu.
- Ar tu metarmorfmagė? Jei taip tai hmmm... Įrodyk. - Kiek šyptelėjo ir mirktelėjo Elenai LoveGood.
-
Elena jau būtų pagalvojusi jog rusvaplaukė yra užsidariusi savyje ir nenori su niekuo kalbėti. Tačiau vėl prakalbus merginai, šios mintys išsisklaidė, bet liko vienintelė ,,nenorinti bendrauti.” Apie tai pagalvojusi Elena nusipurtė. ,,Elena, elkis normaliau, nebandyk parodyt kokia nesveika tu esi.”
-Pirmasis mano pažįstamas žmogus kuris mėgsta piešti!- surėkė Grifiukė. ,,Sveikinu, Elena, tau pavyko. Dabar sėdėk ir elkis normaliai.” Apie tai pagalvojusi Elena atsisėdo normaliau. Grifiukė stebėjo mergina, kuri jos manymu buvo susidomėjusi jos pasikeitusių plaukų spalva. Staiga rusvaplaukė vėl prakalbo ,,Negi aš esu ta, kuri daug kalba ir neužsičiaupia? Taip, Elena, tu būtent tokia. Niekada negali patylėt. Daryk išvadas.”
-Gražus vardas Emillia, bet manau tokių žodžių esi girdėjus tikrai daug,- leptelėjo raudonakė ir nusišypsojo. ,,Nustok tiek daug šypsotis, atrodai kaip nežinau kas.” Grifiukė nekentė savo vidinio balso, jis tiesiog varė iš proto. ,,Gerai, dabar patylėk, negadink nuotaikos.” Vėl Grifiukė pradėjo ginčytis. Staiga Emillia vėl prakalbo. Dievaži... Kodėl ji taip mažai kalba?” Apie tai pagalvojusi, Elena vos neprunkštelėjo, gerai kad susilaikė.
-Taip, esu metamorfmagė,- vėl nusišypsojo Grifiukė ir atsisėdo turkiška poza,- ammm... Net nežinau kaip tau įrodyti...- staiga į galva atėjo mintis, kuri buvo iš ties gera. Tačiau mėlynplaukei nedavė ramybės klausimas ,,ar skaudės?” Elena susikaupusi pajautė, kaip vietoj jos mažos nosytės ir lūpų atsiranda anties snapas. Ištikrųjų net neskaudėjo, tačiau Elena įsivaizdavo kaip ji atrodo. Staiga iš nenuvaldomo noro juoktis, Grifiukė neišsilaikė ir pradėjo juoktis kaip tikra antis. Išgaravus norui juoktis, raudonakė vėl gražino savo praeitą išvaizdą.
-Aš įsivaizduoju kaip aš atrodžiau,- vis dar truputį juokėsi Grifiukė. Pakėlusi savo raudonas akeles į Emillia, Elena susikaupė. Staiga pajuto kaip jos veido bruožai, viskas pasikeičia. Dabar Elena nebuvo Elena, ji buvo Emill’ios kopija! Tačiau per ilgai Grifiukė tokia neužsibuvo ir greitai vėl pasivertė Elena.
-
- Pirmasis? Man atrodo, kad tikrai galėtum rasti savo draugų būryje slaptus dailininkus. - Šyptelėjo ir toliau stebėjo į Eleną. Emai kilo klausimas kodėl ji surėkė, o ne pasakė normaliu balsu? Tai buvo kiek keista. Eh.. Kokie vaikai. Pagalvojo Emillia ir pradėjo mintyse juoktis, kad ji jau vaidina kažkokią pasenusią moterį. "Juk jai jau penkiolika", "tuoj jau reikės pensijos laukti". Mintyse pradėjo su savo sarkazmu prisigalvoti visokias nesąmones.
- Gražus vardas? Žinau. Man jis irgi patinka. - Pabrėžė ir dar lyg pagyrė pati save. Emilliai iš tikro labai yra patikęs jos vardas. Taip pat kaip ir jos pavardė. Emillia DiLaurentis. Labai aristokratiškai skamba. Tai patiko klastuolei. Ji džiaugėsi, kad nėra kokia nors "Kerė Huber". Tai tikrai ją džiugino. Bet tik kai kada nepatiko, kad Emų labai daug Hogvartse ir tai neleido jai išsiskirti iš visų kitų žmonių. Tiesiog apgailėtina.
- Nu pažiūrėsim ar tikrai. - Pasakė ir pradėjo į Eleną spoksoti. Iškarto buvo kiek keista, bet ji tikrai įrodė, kad ji yra metarmorfmagė. Ji savo veido bruožus pakeitė į anties snapą. Ji taip juokingai atrodė, kad Emą nesusilaikė ir pradėjo juoktis. Bet nereikia apsigauti, kad tai viskas yra labai draugiškai. Tai buvo toks kaip pasityčiojimo juokas. Lyg Emillia šaipėsi. Nors ir iš išorės atrodo visai kitaip. Nu va tuoj pasibaigs mūsų ta draugystė. Kiek neabejotinai pagalvojo klastuolė. Nes visada kai, su kažkuo susipažino po to prasidėdavo visokie pykčiai ir ašaros. Emą gal turi tik vieną draugę. Ir tai gan abejotinai, ar ji yra draugė? Neesmė, kad jos iškarto labai stipriai nekentė viena kitos ir ruošėsi vienas kitą netgi nužudyti. Ji yra tokia pati nedraugiška kaip ir Emillia gal todėl jos ir susibendravo? Galvojo Ema.
Staiga Elena pavirto Emillios kopija. Aišku kai kurios smulkmenos visgi buvo, kurios leido atskirti Emillia nuo Eleną. Bet Emilliai patiko tai.
- Nu vau, kokia aš graži visgi esu. - Pagyrė save ir pasakė taip lyg be jausmų. Ir po to toliau žiūrėjo į Eleną. Ji juokėsi iš savo paties išvaizdos. Ar ji dabar pati iš savęs šaiposi? Kiek pagalvojo Emillia. Tai buvo keista. Gal klastuolė tiesiog nesuprato Elenos?
- Taigi visgi, kas atsitiko? Man kažkuo tau padėti ar tu kažko nori? Jeigu taip tai pasakyk iškarto tiesiai šviesiai į akis ir jeigu tai bus mano interesuose aš galėsiu padėti. Tai.. Kas atsitiko. - Pradėjo sakyti tiesą tiesiai šviesiai ir laukė mažos grifės atsakymo.
-
Elena atgavusi savo liesą kūnelį vėl pažiūrėjo į Emillia. Staiga pro Elena praskrido drugelis. Jis buvo mėlynas, tačiau turėjo ir baltus, vos vos įmatomus baltus taškelius. Visai kaip Elenos mėgstamiausios spalvos! Mažylis vis plasnojo sparneliais, tačiau nutūpęs ant Grifiukės peties nustojo tai daryti. Drugelis pradėjo vaikščiot ant jos peties ir po truputį plasnot sparneliais. Staiga drugelis suplasnojo sparneliais ir nuskrido toliau. Jam palikus Eleną, mergina jautėsi truputį vieniša. Juk Grifiukė labai mėgsta gyvūnus (ypač vilkus) todėl greitai prie jų ir prisiriša. Ištikrųjų pati Grifiukė buvo išties draugiška, visada linksma ir visur galėjo įmatyti tik tai gerą. Elena nebuvo ta, kuri kievieną dieną būdavo susiraukus, viskuo nepatenkinta, nedraugiška. Tačiau Elena labai greitai supykdavo ir ją labai greitai buvo galima sunervuoti, o kaip Grifiukė susinervuoja, tai geriau visiems esantiems šalia jos, reikėtų pasitraukti. Tačiau įskaudinta Elena gali užsidaryti savyje, mėnesį arba daugiau nekalbėti su žmonėmis, bei neišeiti kažkur, bet Grifiukė negalėdavo iš karto atleisti. Tas žmogus visada turėdavo kažkaip įrodyti jog yra vertas jos atleidimo. Staiga vėl išgirdusi Emilli’ios klausimą, Elena papurtė galvą taip grįždama iš savo fantazijos pasaulio, į realų pasaulį.
-Na... Ištikrųjų norėjau eiti pas testralius, tačiau kaip buvau jau už Hogvartso, šis noras praėjo ir atsirado kitas. Norėjau pasimokyti burtų čia, bet jeigu tu čia nori pabūti ir piešti, o nežiūrėti kaip aš mokinuosi, galiu to nedaryti,- kažką sumalė Grifiukė ir pažiūrėjo į rusvaplaukę.
-
- O tai tu irgi matai testralius? - Pabrėžė žodį irgi. Ema dar nė karto šiaip nematė testralius gyvai, bet ji buvo tiesiog įsitikinus, kad juos irgi matys, nes daug mirčių klastuolė matė savo akyse, kas ją netgi negąsdino, o atvirkščiai lyg Emilliai tiesiog "eiti ir girtis su tuo".
Elena pasirodė kiek keista. Tai, kad klastuolė yra šitoje vietoje ir ten jeigu tipo Elena Emi trukdys, tada ji gali išeiti kur nors kitur. Tai tikrai buvo keista, nejaugi ji nori visiems įtikti? Klastuolė tikrai galėjo tuo pasinaudoti ir kažką netgi įsakyti, bet ne dabar. Kai jai įkvėpimas Emi pastoviai daro keistus veiksmus. Lyg tai būtu ne ji.
- Tu atėjai pasimokyti? Aišku. Žinai... - Kiek nedrąsiai pasakė ir sustojo. - Ar galiu kartu? - Paklausė ir nusisuko. Ema visada norėjo išbandyti burtažodžius ant žmonių, dėl to ir pasisiūlė.
Neišgirdus atsakymo mažosios grifės, klastuolė nebebuvo sėdėjimo pozoje. Ji atsistojo ir pradėjo lyg tampyti raumenis. Tai rankas pakelia į viršų, jas taip ištiesia. Tai į šoną..
- Kokia pas tave burtų lazdelė? Pas mane tai iš juodmedžio ir su vienaragio plauku. Aš jai netgi vardą daviau.. - Pasakė, bet vardo ne. Dar per anksti jai žinoti.
Klastuolė mintyse pradėjo galvoti kokius burtažodžius nori ji išmokti. Bet prisiminus, kad ji išvis beveik nemoką burtažodžius. Tik kai kuriuos.
- Taigi.. Aš moku labai daug burtažodžių... - Pasakė su sarkazmu ir pažiūrėjo į Elena. Emilliai pasidarė toks jausmas, kad čia ne ji pirmaus, nors ir yra vyresnė, o Elena, kai ji gan dar "jauna".
Emillia atsistojo šalia Elenos ir nutaikė burtų lazdelės į priešingą pusę kur Elena stovi. Ten rožinplaukė norėjo išbandyti vieną burtažodį. Išviso klastuolė mokėjo tik keturis. Aviforis, Lumos, Wingardium Leviosa, Aguamenti. Be galvojimų, Emillia norėjo paleisti Aguamenti, kur iš burtų lazdelės pasileis toks kaip vandens fontanas. Kiek susikaupiant, ji jau ruošėsi paleisti kerus, bet jai lyg pasigirdo, kad kažkas ją kvietė. Klastuolė paleido kerus ir atsisuko. Taip nepastebėjus, kad sušlapino visą Eleną...Pasirodė.
- Aš atsiprašau labai.. - Kai pamatė, ką padarė kiek išsigando ir kiek supanikavo.
-
Grifiukė sėdėjo ramiai ir nieko nedarė, tiesiog žiūrėjo į uždraustąjį mišką.
-Taip, aš irgi juos matau. Kaip buvau kokių penkių metukų mirties valgytojai prie mano akių nužudė mano senelius,- atsakė Elena į Emillia'os klausimą gan liūdnu balseliu,- dabar taip norėčiau jiems atkeršinti už tai,- dabar Elena kalbėjo pagiežos pilnu balsu. Mėlynplaukė labai mėgo keršinti. Ji nebuvo iš tų kurie sėdi ir nieko nedaro. Jeigu merginai kažkas padoro kažką blogo, Elena galės jam keršinti tol, kol nusibos. Galiausiai atsistojusi ir iš megztuko kišenės išsitraukusi savo lazdelę, Grifiukė pažiūrėjo Emillia.
-Taip, žinoma gali. Kas gi per klausimas?- sukikeno Elena ir pažiūrėjo į savo lazdelę.- ji yra iš ąžuolo medžio su fenikso plunksna. Ši lazdelė man išties patinka, nenorėčiau su ja skirtis,- paskutinį žodį Elena nutesė. Iškėlusi savo lazdelę, raudonakė jau norėjo tarti burtažodį Expectro patronum kad vėl pasirodytų jos gynėjas. Tik staiga pajautusi jog ji yra nuo galvos iki kojų šlapia, Grifiukė nuo veido nusivalė savo šlapius plaukus ir tokiu ,,pokerface" atsisuko į Klastuolę.
-Ka man dabar daryti? Aš nemoku burtažodžio kuris mane padarytų sausa,- ramiu balsu psakė mėlynplaukė ir pažiūrėjo į Emillia.
-
- Aš labai atsiprašau... - Kiek pasakė, kai Elena papasakoj apie savo senelius. Emai kiek nejauku, kai kalba apie mirtis. Bet išgirdus žodį 'mirties valgytojai', tai ją kiek sudomino. Emillia išvis kiek domindavo magiją. O ypač juodoji. Ji dažnai galvodavo, kad kaip ten Drumštrange, juk ten yra mokoma juodoji magija.. O Hogvartse kaip nuo jos apsiginti. Kiek pagalvojus nusipurtė. Keisti dalykai tave domina, Ema...
Po kiek laiko Ema ganėtinai 'prisidirbo'. Ji padarė tai, kas ne labai gerai. Klastuole su savo burtažodžiais netyčia ir panaudojo ant Elenos ir dėl to ji visa šlapia. Mintyse ji kiek apie tai pagalvojo. Ačiū Dievui, kad jos vietoje ne aš.. Kiek pagalvojo ir po to pradėjo truputi mintyse juoktis nuo savo minčių.
- Kaip gerai, kad tai buvo tik vanduo, o ne tarkim ugnis.. - Ištarė ir pradėjo kiek tylėti. Emi truputi pasimetė, nes ji visa šlapia. Ir kaip ją čia dabar išdžiovinti? Aš burtažodžių išvis nežinau..
- Aš irgi nemoku.. Išvis šis burtažodis tai vos ne vienintelis kurį žinau.. - Nedrąsiu balsu pasakė. Po to kiek ir vėl prisiminėapie mirties valgytojus. Ta mintis išvis Emai niekaip iš galvos negalėjo ištrūkti.
- Girdi, o tavęs niekada nedomino juodoji magija? - Paklausė ir užsisvajojo. Net nepagalvojo, kad toks jos klausimas visiškai ne į temą, kai toji dar nukentėjo nuo klastuolės burtažodžio. - Gal žinai kokį nors? Ir išvis, kokius burtažodžius žinai? - Ištarius paklausė Elenos su tokiu susidomėjimu ir po to ir vėl pradėjo kiek svajoti.
-
Grifiukė stovėjo ir ,,grežė” savo mėlynus plaukus kad šie būtų nors truputį sausesni. Mėlynplaukė visa buvo peršlapusi. Ištikrųjų net nežinojo ką ir be daryti. Jeigu aš susirgsiu? Tada bus labai gražu. Staiga prisiminusi kaip ji kalbėjo apie savo senelius, nusiminė. Tačiau greitai išvijusi šias mintis iš galvos, Grifiukė pralinksmėjo.
-Manau nesusirgsiu, bei greitai išdžiusiu,- nusišypsojo raudonakė ir pažiūrėjo į Emillia. Tik staiga išgirdusi jos klausimą apie juodają magiją, Elena suglumo ir galima sakyti truputį supyko. Tačiau mėlynplaukė neneigia. Jai išties patinka juodoji magija. Jos kiti seneliai praktikuoja juodają magiją. Elenai ji išties patinka. Norėtūsi jog čia mokintų juodosios magijos, o ne kaip nuo jos apsisaugoti... Apie tai pagalvojusi mėlynplaukė užsisvajojo ir nieko aplink save negirdėjo. Tačiau supratusi jog geriau grįžti į realų pasaulį, kol jos niekas nepalaikė kažkokia nenormalia, Elena papurtė galvą ir ir pažiūrėjo į Klastuolę.
-O taip... Man ji labai patinka. Mano kiti seneliai ją praktikuoja prie manęs. Na... Man tai labai patinka. Ištikrųjų norėčiau mokėti ją valdyti, bei kad Hogvarste būtų ne apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, o tiesiog juodoji magija,- išsakė savo mintis Elena ir staiga jos žvilgsnis nukrypo link Hogvartso sienų,- žinau... Tai nėra gerai, bet aš nesiruošiu nieko žudyt ir taip toliau,- priėjusi prie Hogvartso sienos leptelėjo Elena ir palietė tą sieną,- bėja taip, moku išties daug burtažodžių. Na... Keli nesiseka bet džiaugiuosi kad bent jau moku atrakinti duris, nuginkluoti priešininką, iškviesti gynėją bei nugalėti kauką,- nusišypsojo raudonakė ir vėl grįžo į savo vietą,- na, o kaip tu? Domiesi juodają magiją?- mandagiai paklausė Elena ir pažiūrėjo į Emillia ir jos rožinius plaukus.
-
Elena buvo nelaimingiausia, kai Emillia 'sušlapino' Eleną. O Emi nežinojo kaip ir elgtis. Klastuolė norėjo tik pasirodyti, kad kažkokius burtažodžius moka. Bet prisižaidė. Kaip visada..
- Nesusirgsi? - Atsakė klausimu į Elenos žodžius. Emillia net nepagalvojo apie tai, kad mažoji grifė gali ir susirgti. Klastuolė kiek išsigando. Tai viskas bus gi ant jos atskokomybės. O juk ji gali ir pasiskūsti.. O jeigu už tai atims taškų iš klastūnyno, dėl netinkamo elgesio? Emi tikrai išsigando. Buvo labai pasimetus ir bijojo, kad Elena nesupyktu.. Ką daryti? Galvojo klastuolė. Reikia ją nuvesti atgal į Hogvartso pilį...
Prieš tai net nepagalvojus, kad Elena gali susirgt. Klastuolė galvojo apie keistus kiek dalykus. Juodoji magija ir t.t.. Emi buvo kiek smalsu dėl jos, bet, kad naudotis tikrai nenorėjo. Emillia netgi kiek bijojo. Bet nepagalvojus paklausė Elenos apie tai. Ar jai patinka juodoji magija?
Kai paklausė greitai ir susilaukė iš mažosios grifės ir atsakymo. Pas klastuolę išsiputė akys, padidėjo vyzdžiai. Ema nesitikėjo tokio girdėti. Jai buvo keista, kad ji taip viską atvirai ir pasakė. Oho..Nesitikėjau tokio jos drąsos ir atvirumo. Klastuolė kiek netgi pasimetė ką ir atsakyt.
- Gal visai ir smalsu būtu kažką apie ją žinoti daugiau ir gal netgi mokėti burtažodžius... Bet aš kažkaip netgi bijau. Tai kiek neįprasta, nes iš vaikystės gąsdino, kad tai yra blogai. Turbūt man vis dar tai užstrigo atmintyje ar tiesiog galvoje.. - Kiek pasakė ir nusijuokė. Ema netgi nežinojo ką ir atsakyt. Bet vis gi, pasakė ir tokią tiesą. Emillia tiesiog bijojo jos mokintis todėl ir nesidomi.. Reikia keisti tema.. Pagalvojo Ema ir mintyse su tuo ir sutiko.
- Žinai. Aš pergyvenu, kad tu nesusirgtum.. Gal geriau aš tave nuvesiu atgal į Hogvartsą? - Paklausė ir jau ruošėsi eiti Hogvartsui link.
-
Elena vis stėbėjo Emill’ios judesius. Ši atrodė kiek išsigandusi. ,,Kodėl ji tokia išsigandus? Juk čia nieko tokio.”
-Tu nebijok, aš niekam nieko nesakysiu. Juk visiems pasitaiko. Kaip buvau pirmakursė netyčia paleidau sustingdymo kerus į Profesorių. Taigi nesijaudink, čia tik šlapi drabužiai, kuriuos grįžusi į savo koledžo bendrąjį kambarį nuimsiu nuo savo kūno,- maloniai pasakė Grifiukė ir nusišypsojo,- o kad susirgsiu net nežinau... Turbūt kad ne,- susimąsčiusi kalbėjo mėlynplaukė.
Kaip raudonakė pasakė ką mano apie juodąją magiją, matėsi kad Emillia nustębo. Tačiau išgirdusi ką ji mano apie juodają magiją, Elena irgi ne ką mažiau nustębo.
-Kartais norisi išeit iš Hogvartso į kažkokią atokią vietelę ir ten ją pasipraktikuoti,- užsisvajojo Grifiukė,- tiesą sakant aš visiškai nebijau. Bet juk vieną kartą galima pabandyti kažką padaryti,- mirktelėjo mėlynplaukė ir pažiūrėjo į savo lazdelę,- jeigu nebijosi, galėtumiem kažkada padaryti,- nusišypsojo raudonakė ir apsidairė. Staiga Elenai pasidarė šalta ir kažkaip nemalonu. Supratusi jog jau laikas grįžti į pilį, Emillia staiga prakalbo.
-Taip, tu teisi, gal jau einam, nes jau kažkaip šalta ir nemalonu darosi. Jeigu norėsi dar kartą susitikt žinok kad visada būnu uždraustojo miško pamiškėje,- vėl nusišypsojo Elena ir kartu su Emillia patraukė link Hogvartso.
-
Po pamokų(kurių nebuvo labai daug) Keyes pasipuošusi varno nago uniforma ir koledžo šaliku, kuris šildė, tačiau kartais su juo buvo per karšta.
Sara niekada nebuvo pelėdyne ar už jo ribų, tad dabar pasitaikė proga apsilankyti bent kokioje nors pievoje prie pelėdyno. Egzaminai neskubėdami artėjo, taip baugindami penktakursę. Šie jau spėjo išgąsdinti savo sunkumu beveik visus mokinius, tad neskubėdama mergina ėjo link pelėdyno, priėjusi prie jo, neįėjo į jį, o tiesiog nuėjo į pievą už pelėdyno, kurią vos matė savo žaliomis akimis.
Paauglei žingsniuojant pieva, girdėjosi jos žingsniai, kvėpavimas ir keletą pelėdų ūbavimas pelėdyne.
Mėlynplaukė atėjo ant aukščiausios kalvos, kuri buvo šiauresnėje pievos dalyje. Nikolė apsidairė, kraštovaizdis buvo nuostabiai gražus. Horizonte daugybė medžių, pasukus galvą šiek tiek į dešinę buvo galima matyti pelėdyną, o toliau ir Hogvartso pilį, kuri labai gražiai atrodė mėlynai baltame danguje. Varnanagė ramiai stebėjo horizontą, kol už nugaros pasigirdo nelabai garsūs žingsniai, mergina atsisuko ir nežymiai pasisveikinus, toliau nusisuko stebėti kraštovaizdį, kuris visą laiką Sarai atrodė kerinčiai ir nepriekaištingai.
-
Penkiolikmetė sau palengva išėjo iš pelėdyno kątik išsiuntusi pelėdą savo motinai, kuri kažkur kitoje Anglijos pusėje dirbo savo darbus, retkarčiais pamiršdama savo dukrą, tad šią gražią popietę varniukė sugalvojo pranešti jai apie savo egzistavimą. Na, tai nėra blogai, tiesa? Dawn, rankose su savimi nešdamasi rašymo knygelę, ėjo link tos vietelės prie pelėdyno, kurioje mėgdavo pasėdėti ir pabūti vienai, pailsėti nuo to mokyklos ir pamokų šurmulio, ypač prasidėjus egzaminams. Deja, kažkas jos vietelę jau užėmė, o penkiolikmetė nelabai mėgo dalintis. Strain prisimerkė, kad matytų, kas užėmė jos vietą, ir pamatė mėlynų plaukų kupetą. Regis, Dawn šios merginos dar nėra niekur mačiusi, tad gali būti, jog paauglė yra iš visiškai kito koledžo. Varnė nutipeno arčiau merginos, norėdama iš aukščiau pasižvalgyti ir galbūt, jei pasisektų, atrasti kitą vietą, tačiau, būdama nerangi ir visada sugebanti prisidaryti bėdų, tamsiaplaukės kojos sugalvojo jos nebeklausyti ir Dawn grakščiai kaip statinaitė ėmė ridentis žemyn kalva, klykdama iš visų plaučių ir negalėdama savęs sustabdyti. Dabar jau mirsiu.
-
Kerintis vaizdas tikrai buvo kerintis, juk nuo mažens Sarą žavėjo gamta, o dabar ji stebėjo gamtą, kuri Sarai būnant penkiolikmetei, tik dar labiau traukė.
Išgirdus kažkam ateinat, mergina atsisukus pasisveikino ir stebėjo kraštovaizdį. Bet nutiko tai, ko varnanagė tikrai, tikrai nesitikėjo! Kitai mokinei ateinant arčiau mėlynplaukės, šios kojos 'susipainiojo' ir šioji it apvali, tuščia statinė nuriedėjo nuo kalniuko, garsiai spiegdama, atrodė, kad tuoj merginai plyš plaučiai, bet kas norėtų susižeisti ar netgi susižeisti?
Nikolė iš prigimties buvo ta, kuri padėdavo draugėms(pamirškime, kad jų daug neturėjo), motinai ar žiobarų mokyklos mokytojams(nuvalyti lentą, sutvarkyti klasę ir panašius dalykus), tad ne išimtis, kad nė dorai nepagalvojus, pradėjo vytis nuriedėjusią merginą ir kas kelias sekundes vis pagreitino bėgimo tempą. Varnanagė šiaip ne taip pasivijo merginą ir jau ruošėsi ją sustabdyti, bet še tau, kad nori! Keyes parvirto ir pradėjo ridentis kartu su jau senokai riedėjusią mokinę. Dabar dvi mokinės nė kieno nestabdomos sau riedėjo nuo kalniuko it tuščios statinės. Klykimas padvigubėjo, merginos garsiai rėkė. Sara tikėjosi, jog kažkur kalniuko apačioje jos sustos, lygioje vietoje atsistos ir normaliai susipažins.
-
Regis, mergina riedėjo amžinybę, bet galiausiai stati kalva baigėsi ir Strain ėmė lėtėti, kol galiausiai visiškai sustojo. Netrukus šioji pajuto, kad kažkas atsitrenkė į jos koją ir varnė akies krašteliu pamatė tą pačią mėlynplaukę merginą, kuri, atrodo, visą tą laiką riedėjo kartu su Dawn. Penkiolikmetė kiek sutriko. Na negali būti, kad nusitempiau ją kartu su savimi - mintijo Strain. Tačiau merginą iš minčių staiga ištraukė supratimas, jog ką tik nusileido iš bala žino kokio aukščio kalvos ir dabar turėtų merdėti nuo lūžusių kaulelių ir išsuktų sąnarių, bet, neskaitant nubrozdintų kelių ir alkūnių, varnė jautėsi visai gerai. Tik neaišku buvo dėl nepažįstamosios, tad Dawn nepasibodėjo paklausti:
- Ar tau viskas gerai?
-
Jos ridenosi pakankamai ilgai, Sarai jau spėjo tai atsibosti. Pagaliau kritimo tempas sumažėjo, o netrukus jos jau nebe krito, o sustojo kalniuko apačioje. Pagaliau, man jau galva apsisuko tris šimtus šešiasdešimt laipsnių kampu. Dar spėjo pagalvoti, kai netyčia atsitrenkė į merginos koją.
Ups...
Juodvi neilgą laiko tarpą pragulėjo ant žemės. Netrukus ore 'pakibo' nepažįstamosios klausimas,kuris buvo skirtas mėlynplaukei.
-Man viskas gerai. Tik turbūt turėsiu mėlynių ant viso kūno.
Tai buvo tiesa, nuo kritimo tikriausiai atsirado mėlynių ant viso merginos kūno.
Penkiolikmetė netikėtai nusijuokė. Dar vienas kartas. Dar keli kartai ir Sara pradėjo isteriškai juoktis, ji negalėjo nustoti juoktis. Ak, Sara nemėgo tų jos juoko priepuolių, jie užeidavo greitai ir pačiose netikėčiausiose vietose.
Saros juokas sustiprėjo.Sara, tvardykis!-ramino save mergina.
Penkiolikmetė jautė,kad turbūt atrodo kaip kokia durnė. Tačiau nors ir kiek stengiesi nusiraminti, surimtėti, jai tai visiškai nesisekė.
-
- Na taip, po tokio nusileidimo... - pritarė merginai Dawn stebėdamasi, jog nė vienai neprireikė keliauti į ligoninės sparną. Varnė palengva ėmė stotis, rankomis purtydama savo purviną ir žolėmis apkibusią uniformą. Galiausiai Dawn atsisuko į merginą ir pirmą kartą pažvelgė jai į veidą.
- Aš Dawn, beje, - greitai prisistatė ir ranka nubraukė žemės gabalėlį ant kelnių, deja, padarydama tik dar didesnę rudą dėmę. - Velnias... - tyliai nusikeikė, kai suprato, jog ką tik ištepė savo mėgstamiausias kelnes. Penkiolikmetė piktai atsiduso.
- Tai va, tikriausiai man jau laikas grįžti į pilį, nevaikščiosiu visa murzina ir... - nebaigusi sakinio, varnės širdis sekundėlei sustojo plakusi, kai šioji suprato, jog su savimi nebeturi užrašų knygelės, kurią dar neseniai nešėsi savo rankose. Dawn iš panikos ėmė trypčioti vietoje, nežinodama, ką daryti.
- Ėėė, o tu gal matei mano užrašų knygelę? Tokią rudą, aptrauktą oda. Regis, pamečiau riedint nuo kalvos, - pasiteiravo jausdama savo balse augantį nerimą, tuo pat metu akimis aplink ieškodama tos nelemtos užrašinės.
-
Pakankamai ilgą laiką isteriškai juokdamasi ji spėjo nusiraminti ir giliai kelis kartus įkvėpti ir iškvėpti.
Isteriško juoko priepuolis pagaliau baigėsi. Dabar ji galėjo normaliai kalbėti ir susipažinti.
-Aš Sara,-ištarė, pasigirdus merginos vardui. Dawn.
Dawn pradėjo stotis, tad nieko nelaukusi stojosi ir Sara, dar kartais pasivalydama varno nago uniformą.
Merginos buvo pradėjusios skirstytis, kol penkiolikmetė išgirdo paniką naujosios pažįstamosios balse.
-Ne, deja, nemačiau.-Dawn neberado savo užrašinės, kuri tikriausiai buvo labai svarbi merginai.-Galėtume apsidairyti aplink, gal rasime, ką manai?-paklausė ir nuėjo toliau nuo merginos, ir pradėjo dairytis, akimis ieškodama užrašinės, kuri pasak Dawn buvo ruda ir aptraukta oda.
-
Žiema. Pats nemėgstamiausias metų laikas, kuomet šalta, dangus apniukęs, smagios nuotaikos nėra (tiksliau, atrodė, kad visi apsimėtė), traukia tik miegas, šilti gėrimai (labai dažnai pasitaikė įvairūs liežuvių nudegimai) ir meduoliai. Meduoliai buvo vienintelis geras dalykas visame žiemos sezone - taip manė mergaitė.
Katrilė atsiduso. Vaizdas už lango menkai priminė žiemą, sniego nesimatė, bet buvo ganėtinai vėsu, tad teko trauktis smėlinės spalvos paltą su pamušalu ir nedidukę kepurę. Tiesą pasakius, kodėl aš einu laukan? Ak, taip. Neturiu ką veikti, bet ir oro už lango nemėgstu. Kažkokia kvailystė. Ir išėjo pasižvalgyti bei paklaidžioti po pilies apylinkes. Vos tik atsidūrus lauke, šaltas vėjas privertė nežymiai primekti akis, susikišti rankas į palto kišenes ir paspartinti žingsnį. Kodėl visi atrodo laimingi, juokiasi su draugais, o aš sėdžiu kokiam kamputyje, rašau dienoraštį arba piešiu? Neteisybė. Tai vadinama neteisybe. Nubeldusi akis į takelį, Katrė žingsniavo pirmyn, o stabtelėjo tik pasiekusi neaiškią pievą, o tiksliau, lauką, kuriame žolė jau atrodė nebegyva. Bausiau nebus. Mergaitė pasidairė ne tokios purvu aptekusios vietos ir atsisėdo ant šaltos žemės.
-
Eleonora šyptelėjo pažvelgus pro langą. Jai patiko toks oras. Kartais. O būtent šiandien buvo tokia diena. Varnė apsivilko pilką paltą, kuris siekė kelius, o palaidus plaukus padabino raudona berete. Žvilgtelėjusi į veidrodį nusišypsojo savo atvaizdui ir nužingsniavo laiptai į lauką. Žinoma, nepamiršo ir eskizų sąsiuvinio, kuriame taip mėgo piešti drabužių modelius. Jo tamsiai mėlynas viršelis buvo gerokai apsitrynęs, o iš naujutėlaičio pieštuko, kuris buvo prikabintas knygelei prie šono, likęs jau visai trumpas galiukas. Na, bet mergaitė vis tiek nepageidavo naujos. Šioje juk buvo nupieštos beveik viso mergaitės gyvenimo idėjos.
Išėjus iš pilies, mergaitė nubėgo link pievos, kurioje buvo apislankiusi keletą kartų. Šioji plytėjo už pelėdyno, o ją mergaitė aptiko jau pirmomis dienomis Hogvartse. Tiesiog ieškojo gėlių vainikui, o štai būtent ten ir rado ko ieškojo. Žinojo, kad dabar pievelėje nebus nei gėlių, nei saulės. Juk vis dėlto ten tas pats pasaulis.
Vos Liusė praėjo pelėdyną ir pasiekė savo tikslą, jos tamsios akelės beveik iškart pastebėjo kitą mergaitę. Šioji kažkodėl sėdėjo ant žemės.
- Jei tau negaila savęs, tai bent pasaugok vargšą paltuką, kuriam dabar tenka kentėti šlapios žemės glėbį,- priartėjusi prie tamsiaplaukės pasakė. Eleonora pajautė, kad nuogoms rankoms darosi vis šalčiau ir šalčiau. Visa laimė, kad kažkur palto kišenėse slėpėsi dvi kumštinės pirštinės. Tik kaip jas paimti, jei rankos apglėbusios jos sąsiuvinį.
- Ar galėtum trumpam jį palaikyti?- šyptelėjusi paklausė ir ištiesė mėlyną knygelę.
-
Vėsi žemė pasiekė kūną ir pamažu jį vėsino. Katrė nebūtų niekam sakiusi, kad jai šalta. Kad šalo rankos, sėdynė ar kokia kita kūno vieta. Tokio pasakymo niekas iš jos negalėjo tikėtis. Tai - vienas iš dalykų, primenantis neįmanomas misijas ar milžiniškas svajones be galimybes jas pasiekti. Taip, tokios egzistavo ir egzistuos. Ir mergaitė pati taip manė.
Sunėrusi rankas ant kelių, leido vėjui taršyti juodus plaukus, o pati žvelgė kažkur į tolį. Pasimuistė, nes sėdynę ėmė mausti nuo sėdėjimo vienoje vietoje, palto kišenėje sušnarėjo lapelis, iškrito ir ėmė riedėti pieštukas. Greitai susigaudžiusi (dėka žaibiškos reakcijos), spėjo pačiupti pieštuką, ištraukė iš kišenės aptrintą ir aplamdytą popiergalį, pabandė šiek tiek palyginti, pasidėjo ant kelių ir patraukusi plaukų sruogas nuo veido, pasilenkė rašyti.
Brangus dienorašti,
Net neįsivaizduoji, kokia vieniša jaučiuosi. Keista manyti, o tiksliau, kokia patikli savimi buvau, kad maniau, jog lengvai susirasiu draugų. Še, kad nori! Dabar sėdžiu viena ant pašalusio, pievą primenančio, žemės ploto ir mąstau. Apie...
Išgirdusi artėjančius žingsnius, Katrilė greitai įsibruko pieštuką ir popieriuką į kišenę - nenorėjo, kad kas pamatytų jos paistalus, kuriuos rašė. Ausis pasiekus atklydėlės (visgi mergaitės) balsui, pasuko galvelę į balso sklidimo pusę ir šyptelėjo. Mm, gal pavyks susipažinti? Pasistenk, pasirodyk maloni.
- Ak, taip, - nejučiomis pasižiūrėjo į palto rankoves, tuomet atsisuko į mergaitę, - turbūt, reiktų.
Mergaitė buvo beprotiškai pasiilgusi Amerikos, o didžiausią jos prisiminimų dalį galvoje, sudarė būtent atsiminimai iš Amerikos.
- Žinoma! - pasisuko jau ir šonu, paėmė viena ranką knygutę. Koks gražus viršelis...
-
Vienas iš šiltesnių rudens vakarų tik ir vertė būti lauke, o ne kažkur pilyje slankioti po apdulkėjusius koridorius. Švelni saulė kiek degino mergaitės, o gal jau ir visos merginos nudegusią oda nuo tos pačios saulės. Kadangi ši atostogas praleido Hogvartse, tai ir sugebėjo įdegti, nes beveik visą laiką praleido įvairiuose laukuose, kur saulė kaitino kiekvieną odos lopinėlį.
O šiuo metu šviesiaplaukė žingsniavo link vešlios pievos, kuri buvo už pelėdyno, rankose ši laikė senus tėčio siųstus laiškus, kurie jau buvo kiek sušlapę, mat Adelė išsimaudė ežere ir jos plaukai dar nebuvo išdžiūvę, tad vanduo nuo jų varvėjo per visą kūną ir privertė sušlapti vokus, kuriuose buvo laiškai. Susiradusi ramią vietelę prie smilgų (o šios jai labai patiko), lengvai klestelėjo tarp jų ir pasitvarkė savo lininę suknelę, kuri gaubė merginą. Pervertė laiškus kelis kartus ir atsidarė vieną, patį pirmąjį, kurį gavo iš tėčio atvykusi čia, į Hogvartsą. Ji skaitė šį laišką jau šimtus kartus, tačiau net ir tūkstantis tikrai nepakenks. Pakėlusi akis nuo laiško Adelė pažvelgė į saulę ir staigiai užsimerkė, mat tikrai buvo apakinta jos. Vėliau vėl truputėlį prasimerkusi pamatė netoliese žmogau siluetą, kuris vis artėjo link jos.
-
Keitas buvo jau ketvirtakursis ir jo pokyčiai nuo pirmų kursų buvo ryškiai pastebimi-nors charakteris ir liko tokio švelnaus ir mielo pokštininko, bet gero berniukėlio išvaizda stipriai pasikeitė-aviniškos Keito garbanos buvo “nuvarytos” cheminiais juodais dažais, keliose vietose ausyse, antakyje ir lūpoje matėsi tamsūs arba sidabriški auskarai, o apranga visa juoda, neskaitant raudonos, lyg krauju aptaškytos kaukolės ant marškinėlių.Dabar vaikinas ėjo nunarinęs galvą į žemę, tarsi ko gėdydamasis ar bijodamas. Visą vasarą išbuvo Hogvartse, nes kitų namų kaip ir nebeturėjo. Po paraliais, jis net nežinojo kur dėjosi jo seserys po tėvų mirties, ar vaikų namuose ar dar kur ir tai siaubingai slėgė ketvirtakursį, tad ir dabar eidamas nepastebėjo, kad netoliese yra kitas žmogus.
-
Ak, garbanius! Tai buvo pati pirma mintis atėjusi į Adelės galvelę. Ir taip, tai tikrai buvo juodaplaukis garbanius, buvo matyti tai iš tolo, o kai vaikinas prisiartino Adelė šį atpažino iš veido bruožų. Eh, švilpis, niekad su jais nesu bendravusi... Trumpų plaukų savininkė menkai šyptelėjo vaikinui, kuris buvo priešais ją ir vėl nuleido akis į laiškus, tačiau pagalvojus, jog būtų nemandagu tiesiog nužiūrėti vaikiną ir nieko nepasakyti, pasisveikino:
- Sveikas,- nusišypsojo.
O taip, Adele, tik tiek ir sugebi? Varniukė atsiduso ir paklausiusi savo vidinio balso tarė:
- Adelė,- merginos skruostus nudažė raudonis, tačiau per įdegusį veidą to nesimatė, kas išėjo Adelei į naudą.
Mergina pasitvarkė savo suknelę ir padėjusi laiškus į šoną, atsigulė. Šlapius plaukus gražiai paguldė ant pievos ir laukė kol iš pažiūros pažįstamas, bet šiaip nelabai pažįstamas vaikinas prabils.
-
Keitas vis dar ėjo nuleidęs galvą, susikišęs išblyškusias rankas į kišenes, kai išgirdo balsą.
O puiku... Kitas žmogus, kaip tik to reikėjo.. Balsas galvoje nuskambėjo sarkastišku tonu, bet vis dėl to greit nužvelgęs merginą jis nusišypsojo, baltutėle skruostikaulius išryškinančia šypsena, kuri visada versdavo mergaites tiesiog lydytis dėl Kolinsų berniuko. Ji visai graži, nors turbūt jei varnė tai kalikė... eh... Nors gal ir gerai pabendrauti su kažkuo, bent mintis galiu nukreipt kažkur. Šiaip ar taip merginų kompanija niekada nesiskundžiu
-Labas,-pasisveikino jis ir išgirdęs merginos vardą, atkišo šaltutėlę ranką pasisveikinti,-Keitas Kolinsas,-prisistatė juodaplaukis ir nusipūtė ant blyškaus veido krentančius plaukus. Vis dėl to nors varniukė ir buvo įdegusi, bet pro žalias vaikino akis nepraslydo jos kiek paraudonavę skruostai ir jis dar plačiau nusišypsojo.
-O, jau vos mums susipažinus raudonuoji?-išrietė antakį juodaplaukis, nusišypsodamas šelmiška šypsenėle ir vis dėl to prisėsdamas lotoso poza netoli merginos. Akimis dar kart nužiūrėjo jos bruožus, tyrinėdamas kiekvieną jų atskirai ir atidžiai. Jam buvo labai gražūs merginos plaukai, nes visada turėjo šiokią tokią silpnybę blondinėms.
Ojej, tikiuos bent nepamatys, kad aš čia spoksojau.
-
Mergina nusipurtė kuomet jos gležnas delnas pakliuvo į šaltą vaikino ranką. Staigiai patraukė savo ranką nuo Keito ir pasijuto nesmagiai, visgi ir vėl, kiek nemandagiai pasielgė.
- Tai, taip, khem, aš neraudonuoju,- nervingai nusijuokė blondinukė.- Žinai, um, nudegiau nuo saulės vėl, tai tikriausiai nuo to,- jau nuoširdžiu juoku nusijuokė Adelė iš savo nevykusio melo.
Plati garbaniaus šypsena vertė trumpaplaukę irgi šyptelėti, o tai nebuvo įprastas šyptelėjimas, tai labiau buvo tokia pati šypsena kaip vaikino. Vaikinas prisėdo šalia, todėl Adelė ir vėl pasitaisė savo suknelę. Ko tu čia vis tą suknią taisaisi? Gi jin ir taip ilga, raminkis. Šviesiaplaukės galvoje nuaidėjo balas ir ši pati sau nusišypsojo. Ką tu gali žinoti, gal ji ir nėra tokia ilga.
Mergina visada jautė tuos įkyrius žvilgsnius, kurie tiesiog degte degino ir atrodė pravers skylę joje, tačiau tai nutylėjo ir nieko nepasakė. Tegu pasidžiaugia, kasdien gi tokio grožio nepamatys. Taip, Adelė buvo iš tų merginu, kurios laikė save gražiomis, o tiksliau ši buvo siaubinga savimyla, bet tai parodydavo nedažnai, tik kartais.
- Gal jau užteks į mane spoksoti? - vis dėl to mergina nesusilaikė ir drėbė kandžią repliką, tačiau greit ir vėl atsileido.
Pirštais perbėgo per plaukus ir juos pakedeno, šie jau buvo kiek pradžiūvę. Suknelės kišenėje ji susirado plaukų gumutę ir ją panaudojo susirišti savo nuostabiems plaukams.
- Žinai, man nuobodu,- atsiduso Adelė apglėbdama save rankomis.
-
Švilpis nereagavo, kai toji nusipurtė jo ranką, nes juk jo rankos visada šaltos, tad nieko keisto, kad žmonėms nemalonu sveikintis.
-Meluoji ir RAUDONUOJI,-perkurdamas žiobarišką frazę “meluoji ir neraudonuoji” nusijuokė Kolinsas.
Stebėdamas, kaip toji lyg kokia maniakė vis tampo ir tampo ir taisosi tą savo suknią jis susilaikė nepaleidęs kokio pasišaipymo, nes juk ir pats savo auskarus labai mėgdavo taisinėtis, tai lyg koks keistas jo įprotis buvo.
Ohoho... Vis dėl to pamatė. Nors gal taip smagiau. Keitas pats irgi žinojo, kad keistas jo stilius visada traukė mergaites ir jos visos jam tiesiogine to žodžio prasme ant kaklo vaikinui kabindavosi, bet tik kad ta Adelė kitokia buvo. Keista mergina... Kažkokia atšiauri.
-Na žinai, tu iš pradžių į mane spoksojai, tai aš irgi turiu teisę taip daryti,-net nedvejodamas savo žodžiais ir nesijaudindamas, vis dar su šypsena atšovė garbanius.
-Nuobodu? Tau gal atrodo, kad aš koks klounas, kad tave linksmint turėčiau?-išrietė auskaru pervertą antakį švilpis. Nesusivaldė vis dėl to.
Po velnių, Keitai... Vėl kaip idiotas elgies.
-
Mergina nuoširdžiai, gal net kiek per nuoširdžiai nusijuokė iš perkurtos vaikino frazės. Tai buvo tiesa, ši dar ir meluodama sugebėdavo raudonuoti. Adelė pasisuko į Keitą ir nužvelgė jo auskarus, pati prilietė savo antakį, kuriame kadaise buvo auskaras, deja, prieš tris mėnesius, kai šią metė tėvai, ji išmetė ir auskarą, tikrai neketino pasilikti to kas primintų jai tėvus. Dabar ten buvo likęs tik mažytis, vos įžiūrimas randelis, kuris nelabai žavėjo blondinę.
- Gerai, tarkim, turi,- nusijuokė varniukė.
Atrodė, jog viskas gerai, bet merginai prakalbus apie tai kaip jai nuobodu, garbanius, jos manymu, kiek per piktai sureagavo į šios tokius žodžius, todėl Adelė lyg nutrenkta žaibo, šiuo atveju jo balso tono, pašoko ir nusipurtė. Dieve, o jeigu šis vaikinas visai kaip JIS? Merginos akyse sužibo ašaros, bet Adelė jas sulaikė ir nuvijo savo mintis tolyn. Jeigu jis būtų toks kaip Danielis, tu jau seniausiai gulėtum leisgyvė šioje pievoje. Blondinės vidinis balsas ir vėl ją nuramino, pastaruoju metu jis kiek per dažnai lenda į Adelės galvą.
-
Jam užkliuvo už akių jos gestas, kai prilietė savo antakį.
-Tu irgi turi auskarą antakyje?-paklausė Keitas pamatęs randelį.
-Žinoma turiu,-dar kart patvirtino savo žodžius Kolinsas, vis dar su žavia šypsena veide.
Adelei pašokus švilpis krūptelėjo. Velnias... Turbūt per griežtai balsas nuskambėjo... Bet kodėl ji taip išsigando?.. O tu Merline, ji... Ji verkia? Šūdas, Keitai, daryk kažką! Balsas galvoje tiesiog klykte klykavo įsakymus, nes jis tikrai nenorėjo įskaudinti merginos.
-Velnias, atsiprašau,-jau švelniu balsu atsiprašė vaikinas, aiškiai apgailestaudamas. Štai ir prasiveržė jo švelnioji pusė,-Tau-tau viskas gerai? Nemaniau, kad taip sureaguosi. Atleisk,-nesusilaikė dar kart neatsiprašęs Keitas ir nervingai prilietė auskarą po lūpą, pasukiodamas jį kelis kartus, bet vis dar nenuleisdamas akių nuo žaviosios blondinės.
Velniai griebtų... Kas jai ką padarė?..
-
- Taip, turiu, - nusuko akis mergina,- Na, tiksliau turėjau,- liūdnai šyptelėjo.
Kuomet ji šoktelėjo ir jos akyse susikaupė ašaros, vaikinas lyg staiga pasikeitė. Matai? Jis atsiprašė. Jis nėra Danielis. Mergina susiėmė veidą rankomis ir kelis kartus giliai iškvėpė ir įkvėpė. Pažvelgė savo spindinčiomis akimis į Keitą ir krūptelėjo, vėl.
- Man taip, man, am, taip, viskas gerai, viskas visada būna gerai,- Adelė labai neaiškiai dėliojo žodžius ir vėl paraudonavo. - Nieko, viskas gerai, neatsiprašinėk, aš jau, am, - ieškojo ką pasakyti vaikinui.- Aš jau įpratus, tau nebūtina atsiprašinėti,- nusukusi akis nuo Keito vėl klestelėjo ant pievos, šįkart toliau nuo garbaniaus.
Pastebėjusi jo keistą gestą, kai šis prilietė savo auskarą kiek nusiramino ir prisislinko šalia juodaplaukio. Prisitraukė prie savęs kelius ir apglėbė padėdama galvą ant jų.
- Aš gal kiek per stipriai sureagavau.
Nebūtinai per stipriai, tu tiesiog bijai to kas buvo praeityje.
-
-Tiesiog išsivėrei?-pasidomėjo vaikinas. Nedaug žinojo merginų, kurios buvo prasivėrusios veide bent po menkiausą auskarėlį, tad Adelė jam iškart patiko dar labiau.
-Ta prasme gerai?-vaikinas susiraukė, su nustebimu veide,-Neatrodo, kad būtų gerai,-susirūpinęs dėl merginos ir vis dar kalbėdamas tuo pačiu švelniu ramiu tonu pastebėjo Keitas.
Įpratus? Po velnių, nežinau kas taip su ja elgėsi, bet negalima taip elgtis su merginomis. Šią taisyklę Keitas jau nuo pat mažens žinojo. Jį kiek gąsdino tai, kad nežinojo kas nutiko šiai varnei. Tai buvo labai keista ir jis norėjo viską suprasti, kad galėtų padėti, jei išvis galėtų.
-Kas tave taip įbaugino? Ta prasme, tu kažko labai bijai, ar bent taip atrodo,-prisimerkęs tarė jai Keitas ir kiek atsitraukė nuo jos, kad toji nesijaustų nejaukiai, vis dėl to nenorėjo dar labiau jos gąsdinti.
-
Adelė tiesiog linktelėjo vaikinui, neturėjo noro pasakoti kokie jos tėvai geručiai ir kaip ją myli, kad sugebėjo tiesiog pamiršti.
- Neatrodo, bet visada taip sakau,- atsiduso ši.- Nežinau net kaip pasakyti, bet yra vaikinų, kuriems nerūpi, jog esi mergina ir, kad jauti skausmą,- iš Adelės akių šįkart išsirideno kelios ašaros, o ši jau ir nebandė jų sustabdyti.
Mergina pastebėjus, jog Keitas atsitraukė kiek nuliūdo. Juk jis nenorėjo nieko blogo, jis nieko nepadarė. Šviesiaplaukė nebeištvėrusi prisislinko prie jo ir atsigulė šalia, jai nebebuvo baisu būti šalia jo. Šiai merginai tereikėjo šilumos, ne, ne tos saulės, o žmogaus šilumos. Juk beveik keturis mėnesius ji nejautė jokios šilumos iš tėvų, galbūt bent pajus ją iš Keito?
- Ir taip, aš bijau, labai bijau, kai ant manęs šaukia ar piktai su manimi kalbasi,- nusibraukė ašaras nuo veido, bet šios vis vien tekėjo upeliais.- Nekenčiu būti prie atšiaurių vaikinų,- atsiduso.- Kuriems niekas nerūpi,- sumurmėjo paskutiniuosius žodžius taip tyliai, kad vargu ar Keitas juos išgirdo.
-
Vaikinas tyliai klausėsi, vis dar sedėdamas ir bandydamas įsivaizduoti ką šiai varnei teko patirti. Po velniais, merlinais ir goblinais... Šitaip negerai, žiauriai negerai.
Jai atsigulus šalia Keitas ir pats nejučiomis prislinko arčiau. Ši mergina atrodė tokia trapi, kad Kolinsas atrodo net sulaikė kvėpavimą, kad tik “nesudaužytų” šios merginos, kuri jam atrodė tarsi iš trapaus stiklo.
-Galima?..-švilpis pirma paklausė, o paskui atsargiai atsargiai nuvalė Adelei ašaras, kurios atrodo nesiliaudamos bėgo ir bėgo, o paskui su tuo pačiu atsargumo apglėbė jos pečius rankomis, švelniai švelniai. Jis norėjo, kad ši varnė jaustusi saugi ir juodaplaukį tiesog drąskė iš vidaus, kad nežino nei kaip padėti, nei nieko.
-Apie kokį vaikiną tu kalbi? Ar jis iš Hogvartso?-Keitas pajuto, kaip susigniaužia kumštis, bet netrukus prikandęs apatinę lūpą, kad susivaldytų jis atgniaužė delną, nenorėdamas gąsdinti trapiosios blondinukės.
Nekenčiu žmogaus? kuris ją privertė taip jaustis...
-Adele...-kreipėsi jis į merginą,-Aš rimtai nežinojau, aš labai atsiprašau, kad taip šiurkščiai su tavim kalbėjau,-nesugebėjo dar kartą išbūti neatsiprašės vaikinas ir nejučiomis apglėbė merginą dar tvirčiau, tačiau vis dar švelniai.
-
Jau seniai kada Adelė buvo taip verkusi, o ypač atsiskleidusi žmogui, kurį nelabai gerai pažįsta. Vaikinui paklausus ar šis galėtų nuvalyti jos ašaras, mergina linktelėjo ir užsimerkė. Jai patiko Keito švelnūs prisilietimai, jie vertė Adelę jaustis saugiai. Jo rankoms apglėbus šviesiaplaukės pečius, ši krūptelėjo, tačiau jos mažosios rankelės apsivyniojo aplink vaikino liemenį ir galva nusviro ant jo krūtinės.
- Jis tiesiog žiobaras,- Adelė nelabai norėjo apie tai kalbėti, tačiau nenorėjo ir visko slėpti. - Danielis. Tai vaikinas, kuris neturi širdies, jis,- mergina užsikirto, tačiau ir vėl pradėjo kalbėti.- Jis buvęs mano kaimynas gimtinėje. Danielis man kažkada labai patiko, tačiau jis manęs kažkodėl nemėgo ir viską ką darydavo tai,- sekundėlei merginos lūpos nustojo judėti.- Mušdavo, spardydavo, jam niekada nebuvo svarbu ką jaučiu, mat jis buvo tas kietuolis berniukas ir visada norėdavo pasirodyti prieš kitus.
Adelės smulkus delnas paėmė Keito šaltą delną, kuris neseniai buvo sugniaužtas į kumštį ir surakino savo mažus pirštus su jo.
- Viskas gerai, tu tiesiog nežinojai,- papurtė galvą blondinė ir dar patogiau įsitaisė juodaplaukio glėbyje, kai šis ją tvirčiau apglėbė.
-
Vaikinas, vis dar nepaleisdamas varniukės iš glėbio, vis dar atrodo bijodamas net pajudėti, kad tik jai ko nesuskaustų, kad tik nuo kokio netinkamo prisilietimo iš jos akių vėl nepasipiltų ašaros, Keitas klausėsi jos istorijos, šiaip taip valdydamas pyktį. Jam niekada nebuvo tekę susidurti su smurtu, nes jo šeima visada buvo gera ir nuoširdžiai vienas kitą mylėjo.
Koks bjaurybė gali taip elgtis su mergina... Po velnių, nesuprantu.
-Dieve, Adele... T-tu,-jis giliai įkvėpė, trokšdamas vėl normaliai kalbėti, vis dėl to merginos žodžiai jį sukrėtė,-Tu nenusipelnei to patirti,-tiesiog panosėje suniurnėjo švilpis, rankoje atsargiai, ir kokį lobį laikydamas jos smulkų delniuką, jausdamas jo šilumą. Šiaip Kolinsų berniukas visada bent jau išorėje atšiaurus buvo, bet su šia mergina jis nesugebėjo elgtis grubiai. Instinktai ir intuicija jam rėkte rėkė, kad reikia ją saugoti. Saugoti nuo viso pasaulio blogio, nuo visų skriaudų.
-Ar tu ilgai-na ar ilgai tai kentėjai?-atsargiai pasiteiravo vaikinas, trumpam užmerkdamas žalias savo akis.
-
Varniukė ilsėjosi vaikino glėbyje, jautėsi lyg po kokiu apsauginiu šydu, kuris gaubė ją nuo visų pasaulio negandų ir blogybių. Žaisdama Keito pirštais ir raižydama įvairias linijas pirštu ant jo delno ji nusiramino, nusiramino taip, kad net atrodė daugiau nebereikės verkti. Šviesiaplaukė pakėlė savo akis ir pažvelgė į vaikiną. Jis taip ja rūpinasi ir taip ją saugo, kad Adelės širdis net suspurdėjo, o kūną užliejo maloni šiluma. Mergina įžvelgė sukrėtimą ir baimę Keito akyse, todėl nieko nelaukusi prabilo:
- Ej, dabar man viskas gerai, taip? Aš čia esu saugi,- delnu Adelė atsargiai prilietė vaikino skruostą ir dar kartą pažvelgė į jo žalias akis. - Dabar aš saugi, tu mane saugai,- sušnabždėjo.
Kita ranka, kuri ilsėjosi ant vaikino liemens paglostė jį ir privertė nurimti. Jam užteks dėl manęs jaudintis, jau ir taip vaikinas prisinervino dėl manęs.
-Maždaug apie du metus,- blondinukė galva vėl nusviro ant vaikino krūtinės.- Ir neklausk kodėl aš niekam to nesakiau. Mes buvom vaikai ir tai buvo pagal suaugusiuosius normalu, jie galvojo, jog man neskauda ir mes tik šiaip kartais apsipykdavom,- mergina nutylėjo tai, kad jos tėvams niekada nebuvo svarbu kaip ji jautėsi.- Ar gali pažadėti,- Adelė tyliai vėl prabilo.- Pažadėti, kad niekam to nepasakosi ir neleisi niekam manęs skriausti?- ašaros išdavikės vis tiek pabiro iš merginos akių.
-
Jis ramiai leido merginai žaisti su savo ledinėmis rankomis. Adelės delniukai buvo šilti ir atrodo net amžinai šaltos Keito rankos irgi truputį sušilo.
-Turbūt gerai,-sumurmėjo Kolinsas, vis dar baisėdamasis tuo ką teko patirti Adelei,-Saugau,-sutiko švilpis vis dar kalbėdamas tuo atsargiu ir švelniu balsu.
Saugosiu, velniai griebtų tikrai. Tegu pabando bent kas dar ją paliesti ar nuskriausti.
-DU METUS? DU METUS?-Keitas nešaukė nerėkė, bet vis dėl to tonas buvo siaubingai susirūpinęs. Kaip suprasti du metus po velnių?!
-Kodėl tu niekam nebandei skųstis?-kiek nurimęs paklausė Keitas, švelniai glostydamas merginos plaukus,-Tau juk siaubingai skaudėjo, Adele,-norėdamas viską suprasti sumurmėjo Keitas. Žinoma jis to niekada nesupras, nes pačiam neteko to patirti. Laikydamas šią varniukę rankose jis pats jautėsi tvirtesnis ir prieš tai galvą spaudę rūpesčiai tarsi trumpam nutolo.
-
Adelė mielai nusišypsojo Keitui ir spustelėjo jo ranką. Šiuo metu vaikino smakras buvo atremtas į merginos šviesią galvelę, o rankos susipynusios, lyg būtų amžinai surakintos. Mažoji varniukė krūptelėjo, kai vaikinas šūktelėjo, tačiau nuo jo nepasitraukė ir dar stipriau suspaudė jį, o jo rankos vis dar nežadėjo paleisti.
- Aš tiesiog bijojau,- prabilo Adelė.- Visada bijojau, tu nežinai ką reiškia kiekvieną dieną su baime eiti namo ir iš namų, su baime, kad sutiksiu jį, o ypač, kai jis paprasčiausiai grasindavo, kad niekam nesakyčiau,- paglostė vaikino liemenį.
Saulė jau buvo beveik nusileidusi, jau buvo tamsoka ir tai neramino Adelę, mat ši siaubingai bijojo tamsos, tačiau jautė, kad su Keitu bus saugi.
- Taip, man skaudėjo, tačiau dabar tai jau baigėsi,- vyptelėjo mergikė ir pažvelgė į juodaplaukį.
Žalios jo akys pakerėjo blondinukę ir ši jose visiškai paskendo, paskendo taip kaip niekada dar nebuvo nuskendusi.
-
Keitas, kurį laiką tylėjo, vis dar su prieš tai buvusiu atsargumu glostė jos ranką, o juodas, apsitrynęs jo lakas ant nagų vis sublyksdavo jau gęstančioje saulės šviesoje.
-Taip, tikrai nežinau,-atsiduso švilpis, su mintimi, kad vis dėl to niekada to nesupras,-Tik bandau suprasti.
-O kai grįžti namo, ta prasme pas tėvus,-Keito balsas trumpam užsikirto,-Ta prasme, kai grįši, jis vis dar gyvena ten?-paklausė galiausiai Kolinsas šiaip taip sudėliojęs sakinį, visai nežinodamas apie Adelės šeimą. Jis gal ir norėjo nukreipti kalbą kita tema, bet negalima taip, jis norėjo viską žinoti ir apsaugoti Adelę.
Mes vos pažįstami, bet ji man jau velniškai svarbi. Po velniais, ar kada nors tikėjau meile iš pirmo žvilgsnio? Ne... Bet ji velniškai tobula.
Juodaplaukis švelniai glostė jos plaukus, vis nepaleisdamas jos delniuko iš savo ledinio delno. Dėkui dievui ši varniukė nematė jo riešų... Turbūt būtų velniškai išsigandusi ir palaikiusi jį kokiu bepročiu pabėgusi, jei būtų pamačiusi visus tuos jau pradėjusius gyti ir šviežesnius, vos užvakar dienos rėžius.
Viskas gerai, tik būk normalus... Būk normalus.
-
Adelė buvo laiminga, tikrai laiminga, kai žinojo, kad šalia jos juodaplaukis. Ji jo visiškai nepažinojo, tačiau jau jautė daugiau negu draugiškus jausmus. Jai patiko kaip Keitas ja rūpinosi ir teikė jai šilumos. Kaitrios saulės jau nebeliko merginos akyse ir šalčio banga nuvilnijo per jos odą.
- Namo? Aš jau tokių neturiu,- prisipažino Adelė.- Mano tėvai mane metė,- gūžtelėjo pečiais.- Tai priežastis kodėl išsivėriau auskarą, tiesiog jis man per daug juos priminė,- trumpam atitraukė savo delną nuo vaikino ir perbraukė pirštais per antakį. - O ar jis ten gyvena, aš nežinau,- sumurmėjo šviesiaplaukė.
Stojo tyla. Adelė užsimerkė ir klausėsi tylaus vėjo ošimo, tačiau jausdama kaip vaikinas glosto jos plaukus, atsimerkė ir pažvelgė į jį. Netyčia perbraukė per vaikino riešą ir sustingo. Atvertė jį į save, paglostė randus, kurie buvo visai švieži, na gal kelių dienų senumo. Ji nerimaudama pažvelgė į vaikiną ir prabilo:
-Kodėl? Nors, nesvarbu, nieko nesakyk,- sumurmėjo.
Blondinukės piršteliai švelniai braukė per jo riešą ir ji, paėmusi jo ranką aukščiau savo veido, švelniai lūpomis prilietė kiekvieną randelį ir pažiūrėjo į Keitą.
- Ar galėtum prižadėti, jog taip nebedarysi?- Adelės akys tiesiog skverbėsi į vaikino akis prašydamos pažadėti.
-
Pajutęs, kad Adelė sudreba švilpis labiau prisiglaudė prie jos. Deja nei švarkelio nei nieko pasiūlyti neturėjo, nes pats sėdėjo tik su ilgarankoviais marškinėliais.
-Taigi visada lieki Hogvarse?-dar pasitikslino jis, tik dabar atsimindamas kur ji anksčiau buvo tokia matyta-ji buvo iš tų kelių nelaimingųjų mokinių, kurie vasarą praleido Hogvartse,-Turbūt geriau, kad ten negrįši,-tokiu pat tyloku tonu sumurmėjo Kolinsas, pilnai tikėdamas savo žodžiais.
Žinoma ši rami idilė, leidžianti Kolinsų berniukui bent trumpam užsimiršti ilgai netruko-vos varniukei palietus riešus, jis atšoko lyg nuplikytas.
Šito niekas neturėjo žinoti. Niekas neturėjo žinoti..
-A-aš, aš negaliu šito pažadėti,-sumurmėjo Keitas. Dabar rankomis nebelaikė apglėbęs Adelės. Ne ne, tikrai be dėl to, kad pats nenorėjo, o dėl to, kad jo randai jam pačiam atrodė šlykštūs ir švilpiui atrodė, kad kitų nuomonė lygiai tokie pat. Ką šis vaikinas norėjo apgauti kai sakė, kad apsaugos Adelę, jei jo pačio būdas nuo visko apsisaugoti ir atsiriboti buvo savęs žalojimas. Vaikinas stebėjosi kai ji savo švelniomis lūpomis, nebijodama šlykščiųjų randų, atsargiai lietė visus juos. Vis dėl to vaikinas atitraukė rankas, priglausdamas jas prie savęs.
-Tu neturėjai pamatyti,-panardinęs rankas į juodas savo garbanas sumurmėjo ketvirtakursis,-Neturėjai.
-
Adelė buvo priglausta prie Keito stipriau, šis veiksmas privertė šviesiaplaukės širdį plakti stipriau ir dažniau, o malonus jausmas pilve, kaip ten sakoma ‘skraidantys drugeliai’ privertė merginą nusišypsoti.
- Taip, lieku čia,- mirktelėjo vaikinui.
Nekalbant apie tai kaip Adelę žavėjo juodaplaukio garbanos ir akys, dar labiau jos akį pritraukė jo auskaras lūpoje. Tai buvo dar vienas dalykas dėl kurio blondinė buvo lyg pamišusi. Garbanos, žaliaakis, auskarai. Ar tai vaikinas apie kurį Adelė kažkada svajojo?
Keitas staigiai atsitraukė nuo merginos ir ši nuleido savo akis. Atsistojusi mestelėjo žvilgsnį į tolį, tada priklaupė prie vaikino ir abejais mažais delniukais prilietė jo skruostus. Lėtai perbraukė per jo švelnią odą. Pakėlė vaikino galvą taip, kad šis susitiktų su jos tyromis, mėlynomis akimis ir patraukė jo rankas, kurios buvo įveltos į plaukus. Žemutė mergina žvelgė į Keitą taip, kaip dar nebuvo žvelgus į nieką kitą.
-Aš tavimi nesišlykščiu,- prabilo tyliai šviesiaplaukė ir tai ką ji pasakė buvo tiesa.
Ji nelaikė juodaplaukio šlykščiu ar dar kokiu nors, jai patiko jis toks koks yra. Blondinukės veidas priartėjo prie vaikino ir ši suglaudė jų kaktas.
- Viskas gerai,- sušnabždėjo.
-
Keitas su šia blondinuke jautėsi šiltai, galėjo viską bent trumpam pamiršti, bet štai... Gavosi kaip gavosi. Kolinsas nenorėjo būti šiurkštus, tačiau ir apie savo problemas jam kalbėti nesinorėjo. Galvojo, kad skausmą ir visas kitas nesąmones geriau tverti vienam, neveliant į tai kitų.
-Lieki? Ta prasme... per visas visas atostogas?-Kolinsas žinojo, kad nelabai gerai dėl tokio dalyko džiaugtis, bet vis dėl to ir pats visų atostogų metu tūnodavo Hogvartse, nes neturėjo kur daugiau dėtis,-Nepagalvok, tik, kad čia gerai, nu ta prasme čia ir yra gerai, na... Aš irgi visada lieku per visas atostogas,-galiausiai sugebėjo pasakyti ką norėjo pasakyti.
Šiai palietus jo skruostus, juodaplaukis susilaikė nekrūptelėjęs. Nors ir buvo malonu, bet vis dėl to keista ir neįprasta. Adelei suglaudus jų kaktas, vaikinas giliai įkvėpė. Jis jautė varnės šilumą, jos kvepalų aromatą. Jausmas buvo svaiginantis ir nepažįstamas ir Kolinsų berniukas pasidavęs tam jausmui, pats palinko arčiau blondinės, tarsi ruošdamasis pabučiuoti. O gal tai ir ruošėsi daryti, velniai žino.
-
Adelė nusišypsojo Keitui ir tylėjo. Jų suglaustos kaktos vertė merginos širdį plakti žaibišku greičiu, lyg ši būtų prisivartojusi kažko kas suteikia adrenalino. Juodaplaukiui palinkus link šviesiaplaukės veido, mergina pasuko jo galvą ir lėtai priglaudė savo lūpas prie vaikino skruosto, tai padarė ir su kitu, o tuomet, palinkus prie vaikino, sujungė jų lūpas. Bent jau blondinukei laikas lyg sustojo ir ši tikėjosi, jog vaikinas jos neatstums. Praėjus keletai sekundžių Adelė atsitraukė nuo vaikino, prilietė pirštais savo lūpas ir žvilgtelėjusi į Keitą, atsistojo.
Iš dangaus, kuriame plaukiojo debesys pradėjo kristi sunkūs vandens. Žemoji mergina užsidengė degančius skruostus ir apsisuko aplink savo ašį. Atleidusi rankas nuo veido, pažiūrėjo į viršų, lietus nuplovė jos veidą, ši pasižiūrėjo į vaikiną ir sugriebusi jį už rankų privertė atsistoti. Jai nebuvo svarbu, kad ji bus visa permirkusi nuo lietaus, jai patiko mėgautis šia akimirka su vaikinu.
- Pagauk, jeigu sugebėsi,- nusijuokė Adelė ir paleidusi Keito rankas palengva nubėgo tolyn.
Trumpam sustojus atsisuko į tą pusę kur stovėjo žaliaakis ir plačiai, tikrai nuoširdžiai nusišypsojo
-
Keitas net nežinojo, kaip reaguoti po bučinio, tad ir liko truputį pravertomis lūpomis, vis dar jausdamas merginos lūpas ant savųjų.
Ji kaip ir nukniso mano pirmąjį bučinį. Keitas mintyse po šito sukikeno, bet juk tikrai tai jam buvo pirmas bučinys, nors atsižvelgiant į tai, kiek panelių juo domėjosi, tai iš tiesų keista, kad tai išvis tiesa.
Lietui pradėjus lyti, švilpis užvertė savo galvą į dangų, šypsodamasis ir atrodo lygiai toks pat laimingas kaip Adelė. Vaikinuko veidas sušlapo, juodos garbanos nulinko žemyn ir nors dabar visas veidas buvo šaltutėlis, bet Keito lūpos vis dar degė. Nuostabus jausmas, kad tave kur.
Vos tik ji trūktelėjo jį ant kojų, juodaplaukis susvyravo, vos nesišniodamas ant nugaros atgal.
-Tu žinok, taip lengvai nepabėgsi!-jau lėkdamas pavimui suriko jis. Ilgos, kerziniais batais apautos kojos dunksėjo į bepradančią sušlapti žemę ir berniukas juokdamasis kliūvinėjo vos ne už kiekvienos šakos, nardė tarp lietaus lašų, nekreipdamas dėmesio, kad siaubingai sušlaps ir jis pats ir plaukai ir rūbai, dabar niekas kitas nerūpėjo. Adelę, kuri buvo daug žemesnė ir tuo pačiu žinoma turėjo trumpesnes kojas, nei jo, Keitas greitai pasivyjo ir vėl čiupo į glėbį, vėl su tuo pačiu atsargumu ir švelnumu, trokšdamas tos nuostabios šilumos.
-Sakiau, kad pagausiu.
-
Vaikinui pagriebus Adelę į glėbį, ši klyktelėjo, mat visi Keito ir šviesiaplaukės drabužiai buvo kiaurai permirkę, o nakties šaltukas nepastebimai greitai artinosi. Šviesūs plaukau buvo vėl šlapi bei krito ant mėlynų akių. Adelė atsirėmusi į Keito krūtinę giliai kvėpavo, nuo tokio milžino sunku pabėgti. Ši tyliai nusijuokė. Viena ranka laikydama vaikino rankas, kurios ilsėjosi ant jos liemens, ji nubraukė nuo savo veido prilipusias plaukų sruogas ir nusičiaudėjo.
- Uoj, atsiprašau,- sukikeno blondinė.
Staigiau judesiu atsisukusi į Keitą, išplėtė akis. Jis buvo už ją kokiomis penkiomis, na, gal trijomis galvomis aukštesnis. Jos burna kiek prasivėrė.
- Oho, tu labai aukštas,- nuleido galvą Adelė ir tyliai sumurmėjo.- Aš tai išvis kažkokia gnomė, kaip visada,- pavartė akis ir vėl kilstelėjo galvą į juodaplaukį.
Varniukė pasistiebė, rankomis nubraukė nuo jo kaktos garbanas ir pabandė jas sukelti į viršų, tačiau nepavykus nuleido rankas ir pažvelgė į vaikino akis. Ši grožėjosi jo neryškiomis strazdanėlėmis ir mielai vyptelėjo.
- Aš, čia, šitą,- padėjo ne aiškiai kalbėt, o šios skruostai įgavo neryškų raudonį.- Atsiprašau, jeigu tau nepatiko, kad tave pabučiavau,- nusuko akis nuo Keito ir pradėjo žaisti su savo pirštais.
-
Nors rūbai ir buvo šlapi ir pats Keitas jautė atrodo net gniaužiantį bjaurų šaltį, bet vis dėl to jį iš galvos išmušė viduje rusenanti maloni šiluma.
-Tau šalta?-susirūpino Keitas,-tiesa neturiu pasiūlyti kokio švarkelio ar ko, bet gal tada reikia eiti į pilį?-pasiteiravo jis Adelės. Lauke jam pačiam buvo beprotiškai gera ir tas lietus tarsi nuplovė visus suknistus rūpesčius, bet vis dėl to galbūt blondinukei jau šalta, o Kolinsas nenorėjo būti jos peršalimo priežastimi.
Švilpis turėjo nuleisti galvą, kad matytų merginą ir su ja normaliai kalbėtų, bet dėl to nesiskundė. Tai užsiminus apie jo ūgį ir jų ūgių skirtumus, Keitas nusijuokė.
-Matai, mes tobulai tinkam,-nesusilaikė neįkišęs paerzinimo Keitas.
Jautė kaip mergina bando sukelti jo plaukus, bet nesivargino sakyti, kad tai bergždžias reikalas-jam buvo malonu, nors niekam kitam nebūtų leidęs liesti plaukų.
Ji rūpinasi dėl to kad mes pasibučiavom? Aš galvojau, kad vienas čia psichavau...
-Ee, viskas gerai, man patiko tas bučinys,-šelmiškai nusišypsojo garbanius ir vėl palinko prie merginos,-Žinai, mielai pakartočiau,-dar kurį laiką jis žvelgė į jos vandenyno mėlynumo akis ir galiausiai, nubraukęs vieną Adelei ant veido užkritusią blondinišką sruogą, berniukas sujungė jų lūpas. Laikas, lygiai taip pat kaip anksčiau būdavo žaidžiant kvidičą, atrodo sustojo, visas pasaulis nutilo ir jis kaip kokia banali romatinių filmų herojė, it koks cukrus lietuje, sutirpo bučinyje.
-
Trumpučiais pirštais mergina pavėlė savo trumpus plaukus ir užsikišo kelias sruogas už ausies. Vaikinui paklausus ar šiai šalta, privertė ją susimąstyti. Šalta, nešalta, ką žinau, aišku, kad šalta.
- Šalta,- tarė.- Bet tik išorėje,- nusišypsojo.- Nieko, kad neturi, juk nežinojai, kad sutiksi tokį nuostabų ir mažą sutvėrimą kaip aš,- nusijuokė Adelė, pagaliau atskleisdama savo nedidelę savimylos dalelę.- Galėsim eiti, bet dar pabūkim čia, man patinka čia būti.
Tiesa, Adelei visada patikdavo būti šioje pievoje. Mergikės mažas kumštukas silpnai trinktelėjo Keitui, kai šis paminėjo, jog jie tobulai tinka vienas kitam. Tobulai? Aš ir jis tobulai? Žinoma. Blondinukę vis dėl to erzino tos aviniškos garbanos užkritusios ant vaikino akių, tad ši pabandė laimę vėl ir patraukė jas jam nuo veido, tačiau po sekundėlės juodos plaukų sruogos grįžo į savo pradinę padėtį. Ha, sugalvojau. Šviesiaplaukės ranka nuklydo į suknelės kišenę ir iš šios ištraukė tamsiai mėlyną bandaną. Pasistiebusi kiek tik gali mergina aprišo raištį aplink vaikino galvą ir šio garbanos jau buvo sukeltos į viršų.
- Manau, jog dabar atrodai dar geriau,- nusišypsojo.
Keitui tarus, kad jam patiko bučinys, blondinė priglaudė savo kaktą prie jo krūtinės ir rankomis užsidengė skruostus, mat jie jau buvo įraudę kaip reikalas, o ta šelmiška garbaniaus šypsena privertė ir pačią varniukę išsišiepti. Pagaliau pakėlusi savo galvą į vaikiną, pastebėjo, jog šis linksta link jos, todėl ši pasistiebė ir jam sujungus jų lūpas, apsivijo rankomis jo kaklą. O mama, jis man taip patinka.
-
-Na, jei baisiai sušalsi sakyk, nenoriu vietoj merginos į hogvartsą parnešt sniego senio,-vėl su ta pačia šelmiška šypsenėle paerzino ją Keitas, nesusilaikęs.
A savimyla, aš tik nekenčiu savęs, tai papildom tobulai vienas kitą.
-Savimyla,-suprunkštė Kolinsas, tik šią mintį išreikšdamas garsiai.
Garbanius tik užvertė akis tai žaidžiant su jo plaukais.
-Ee, ką darai,-nusijuokė švilpis, jausdamas, kaip ta uždeda jam bandana. Plaukus truputį pešė, bet jus tik plačiau išsišiepė, vėl ryškiai pasimatant skruostikauliams.
-Dabar aš dar nuostabesnis, a?-išrietė auskaru pervertą antakį garbanius, nors pats tikrai taip nemanė, tiesiog buvo įpratęs sakyti tokius erzinimus, kurie kaip pats žinojo mergaitėms patinka.
Tai atsakius į bučinį, Keitas vis dar neatsitraukdamas šyptelėjo. Atrodė bučinys truko amžinybę, kai pagaliau vaikinas atsitraukė, pritrūkęs oro, kurį visa ta keistoji šiluma, drugeliai pilve ir kiti dalykai atrodo iš plaučių išmušė.
-Tu nuostabi, žinai?-sumurmėjo Kolinsas, švelniai pirštais žaisdamas su gražiaisiais blondinės plaukais.
-
- Nebijok, atitirpsiu,- nusijuokdama nusibraukė nuo veido vandens lašus.- Ir nustok taip daryti,- bakstelėjo su nosies galiuku į vaikino tą šelmišką šypseną.
Mergina išsinėrė iš juodaplaukio glėbio, nes jai reikėjo išsitraškinti kojas, rankas ir kaklą, mat čia stovėdama visai sustingo. Lietus jau buvo beveik pasibaigęs, po truputį ryškėjo mėnulis.
- Taip, savimyla, turi kažką prieš?- pagriebė Keito ranką ir apsisuko, lyg šoktų kokį valsą ar salsą.
Pasiėmusi iš kitos kišenės baltą galvos raištį taip pat jį užsirišo ir plačiai nusišypsojo vaikinui:
- Nuostabesnis, o dabar mes dar ir įvarčiai,- pakraipė galvą blondinukė.
Adelė, grįžusi į garbaniaus glėbį, pažvelgė į jį savo tyromis akimis, kurios atrodė taip mielai, kad ši tikėjo, kad vaikinas taip pat kaip ir kiti neatsispirs jos žvilgsniui.
- Kai eisime į pilį, tu mane neši,- stipriai apkabino Keitą.
O štai šis bučinys buvo kiek kitoks. Šiame atrodė, kad buvo sudėta daugiau jausmų, o pirmajame buvo daugiau pasimetimo. Atsitraukusi Adelės lūpos buvo šiek tiek išburkusios ir dar putlesnės nei prieš tai. Mergina paglostė vaikino liemenį ir šypsodamasi tarė:
- Žinau, visada žinojau,- nusijuokė.- Bet išgirdus tai iš tavęs visiškai tuo tikiu,- sumurmėjo.
Keitas. Ar tai vaikinas pavogęs mano širdį? Blondinukė mielai pažvelgė į garbanių ir priglaudė savo skruostą prie jo krūtinės.
-
-Tik neištirpk,-lyg rimtai perspėjo Keitas, bet paskui sukikeno, sugalvojęs naują paerzinimą,-Juk šiaip ar taip jau lydais dėl manęs.
Reiktų ramintis su savo nesąmonėm, bet dar galima truputuką, biškutuką ją paerzint.
-Gi negražu save labiau už kitus mylėt,-juokaudamas pakraipė juodaplaukę galvą švilpis.
Velnias, man smagu su ja. Norėčiau rimtai kada pašokti, jaučiuos kaip koks princas. Jei princai nešioja auskarus, dažo akis juodu akių pieštuku ir rengias kaip per roko koncertą. O velnias iš kur ji tas bandanas traukia?
-Tu gal kišenėse visą rūbų parduotuvę nešiojies, a blondine?-kilstelėjo antakį Kolinsas, įkišdamas į savo žodžius dar vieną paerzinimą.
Jis vėl jautėsi tarsi saugiai, kai Adelė grįžo į jo glėbį. Gal turėtų atvirkščiai, bet koks gi skirtumas.
Velnias, su ja taip suknistai nuostabiai jaučiuosi. Šita mergina tarsi mano antroji pusė, velnias, kad tik neįsimylėt... neįsimylet?.. Ką aš apgaudinėju, ji jau išvedė mane iš proto.
-Tada gerai, kad tiki, kartosiu tau tai kiekvieną dieną, blondine,-šyptelėjo Keitas, pabučiuodamas jos viršugalvį, tarsi vaiko. Lietaus kvapas maišėsi su Adelės kvepalu kvapu ir Kolinsui tas kvapas nuo šiol simbolizavo tikrą meilę.
-
- Aa, padėkit, man rodos ištirpau ir tai vien tik Keito kaltė,- blondinė dramatiškai pridėjo ranką prie kaktos ir apsimetė alpstanti.- Ir šiaip, tu čia dar taip pašnekėk tai ir pats tuoj kaip ištirpsi,- piktu, bet tokiu ir ne piktu žvilgsniu pažvelgė į Keitą Adelė.
Mergina pakėlė antakius ir apsisukusi žengė vieną žingsnį nuo juodaplaukio. Kaip tai negražu? Gražu.
- Aš tau kaip duosiu negražu,- vėl atsisuko į vaikiną ir ruošėsi jam jau gerai trinktelti, tačiau jis mestelėjo dar kitą sakinuką, kuris suerzino blondinę ir ši sukryžiavo savo rankas ant ties savo krūtine.- Gal ir nešiojuos, jeigu ne aš tai dabar tu ir toliau mano akyse nebūtum nuostabus,- iškišo liežuvį mergina ir žaismingai pavartė akis.- Plius, juk mes įvarčiai,- mergina vėl įsivyniojo į Keito glėbį.
Jeigu aš neužsičiaupsiu tai jau visai nusikalbėsiu. Tikrai. Nu, bet rimtai.
- O tu labai mielas, labai,- patampė vaikinuko žandus ir nusijuokė.- Nekartok, galvosiu, jog iš reikalo tik tai man sakai,- primerkė akis trumpaplaukė bandydama pasitaisyti savo bandaną.- Na, štai, ką veiksime toliau?- mieloji varniukė klaustelėjo vaikinuko.
Velnias, mano levandų kvapas sklinda nuo manęs dar labiau, galvojau jau išnyko, tikiuosi, jog jam jis netrukdo. Pajautusi kaip jis pabučiavo jos viršugalvį mergina šyptelėjo ir pasistiebusi pabučiavo jo skruostą.
-Atleisk, tavojo viršugalvio nepasiekiu,- gūžtelėjo pečiais Adelė.
-
-Gal tirpsti dar dėl to, kad esi saldi, kaip cukrus?-truputį flirtuodamas išsišiepė Keitas.
Ji dar ir pikta geba būt. Kad tave Helga Švilpynė, šita mergina tiesiog tobula.
-Ojojoj, nereikia,-nusiviepė švilpis,-Aš ir taip tau nuostabus, mieloji,-dar plačiau išsišiepė Keitas,-O mes taip ar taip įvarčiai, blondine,-jau prilipinęs jai pravardę pridūrė garbanius.
Ji tikrai nuostabi, dėl to ir noriu kiekvieną dieną tai kartoti, vien dėl tos tobulos šypsenos...
-Bet kartosiu,-pareiškė žaliaakis rimtu veidu, vis sukinėdamas jos plaukų sruogas tarp savo pirštų,-Beje, mano žandus čiupinėdama auskarų neišrauk netyčia,-atseit rimtu, išsigandusiu balsu perspėjo ją Keitas.
-Toliau?-lyg nustebęs paklausė garbanius ir apdovanojo ją dar vienu šaltų lūpų bučinuku,-Turi idėjų?
Mm... Levandos, tai štai kokio kvapo jos kvepalai... Kolinsas visą tą laiką buvo jų tarsi užburtas ir tik dabar suprato koks gi tai kvapas. Truputį primena skalbimo kambarį namuose, tik Adelės levandos kvepia kokį tūkstantį kartų skaniau...
-O ar išvis yra žmogus, kuris pasiektų?-nusijuokė Keitas ir dar kart nesusivaldęs pabučiavo ją, dabar į patį nosies galiuką.
-
Adelė išsižiojusi iš nuostabos stovėjo ir negalėjo pratarti nė žodžio.
-Tu, tu ką tik pasakei ką?- varniukė jau galvojo numuš tą jo nuostabią šypseną nuo veido tačiau susilaikė ir suleido savo nagus jam į odą.- Oj, aš labai atsiprašau,- pasimetė blondinė ir patrynė juodaplaukio nugarą.
Adelė paraukė nosytė, pakraipė galvą ir šoktelėjus sugebėjo lūpomis priliesti vaikino nosies galiuką. Pasididžiuodama savimi išsišiepė lyg vaikas gavęs saldainį.
- Atsiprašau? Aš mieloji? - blondinė vaidino dramos karalienė norėdama paerzinti vaikiną.- Kaip miela!- specialiai sucypė mergina ir nusijuokė.
Mergina negalėjo atsigerėti nuostabiomis Keito akimis ir šiaip juo visu, tiek išore tiek vidumi jis taip ją traukė, kad ji atrodė niekad nepaleis jo.
- Na, gerai, kartok,- bakstelėjo pirštu į vaikino kietą krūtinę.- Nelaikyk manęs visiškai beviltiška, neišrausiu.
Pajutusi vėl vaikino lūpas ant savųjų, nusišypsojo. Tai miela. Jis mielas.
- Idėjų? Salsa, valsas, o gal šiaip šokiai? Šiaip salsa man išeina geriausiai,- mirktelėjo juodaplaukiui panikė.
Stojo trumputė tyla. Adelė sunėrė savo ir Keito pirštus, sulaukė iš jo mielo gesto. Jis pabučiavo jai nosies galiuką, ši nusijuokė ir paglostė laisva ranka jo liemenį.
- Aš pasiekčiau jeigu tu mane pakeltum,- nusišypsojo mergina.
-
-O žiūrėk, pašokus ir pasiekt mane kažkaip sugebi,-lyg ja didžiuodamasis šyptelėjo Keitas.
Nors šiaip vaikinas po Hogvartso koridorius vaikščiodavo visas nusiminęs arba abejingas, bet šiandien švilpis nenustojo šypsotis.
-Aišku mieloji, aš irgi mielas, matai-dar vienas įrodymas, kad mes tobulai tinkam,-pabrėždamas žodį tobulai išsiviepė garbanius. Buvo kiek keista, kad aviniškos garbanos nekrito ant smaragdo žalumo akių, bet vis dėl to taip net geriau buvo. Žinoma vaikinas nebūtų to pripažinęs, bet vis tiek.
-Ir kartosiu,-dar kart patvirtino Keitas,-Na ką su tavim gali žinot?-atseit rimtai paklausė Kolinsas, lyg būtų rimtai susirūpinęs dėl savo paties ir auskarų gerovės.
Velnias šokiai... Juk namie turėjau šokių pamokas, vis dar kažką pamenu man atrodo, kojų neturėčiau numindyt Adelei...
-Nori šokių? Ajej, nebijai, kad tau kojas numindysiu?-išrietė antakį vis dar išsišiepęs Kolinsas.
-Pakelt? Ne per daug nori?-prunkštelėjo švilpis. Žinoma ją galėjo lengvai pakelt, tik dar paerzint norėjo.
-
Adelė niekada netikėjo, jog ras žmogų su kuriuo norės būti visą laiką, tačiau jai tai buvo labai neįprasta. Mergina visada mėgo, buvo pripratus būti viena ir niekada nenorėjo, kad jos gyvenime atsirastų toks žmogus kaip Keitas, nes ji tiesiog nemokėjo būti kartu su kažkuo. Šviesiaplaukė primerkė akis, atsiduso ir tylėjo. Viskas per daug saldu, o gal man taip tik atrodo? Žvelgdama į juodaplaukį, Adelė nenorėjo jo palikti, tačiau viena dalis jos tiesiog norėjo atsitraukti, palikti šį vaikiną ir niekada daugiau su juo nesusitikti. Bet juk visada būna tik viena tokia nuostabi galimybė, tiesa? Blondinukė paleido garbaniaus ranką, šiek tiek nuo jo atsitraukė. Tai buvo visai neapgalvotas sprendimas, ji nebežinojo ką daryti. Žaliaakis varniukės gyvenime vėl privertė šviesti saulę ir spindėti jos akis. Po velniais, ką aš suknistai darau!
- Keitai, ar pakviesi mane pirmajam mūsų šokiui?- Adelė pakraipė galvą ir šiek tiek pasibandė kelis salsos žingsnelius.
Tegu numindo jis man tas kojas, kad ir galvą gali numindyti, po galais, man patinka šis vaikinas ir nežadu jo palikti. Adelės akys skverbėsi į vaikino žaliąsias ir ši nieko nelaukusi pagriebė jo rankas pasiruošusi šokti.
- Manau, apsieisim ir be muzikos,- nusijuokė.
-
Šiluma... Viskas ką jaučiu būdamas su šia mergina tai šiluma. Ji nuostabi, graži, protinga... Tobula. Taip, tobula-toks tinkamas žodis.
Jai atsitraukus vaikinuko širdis atrodo nusirito į kulnus, o balsas užstrigo gerklėje.
Taip ir žinojau... Tai tebuvo vaidyba, po velnių, turbūt ji žaidė kokią tiesą-drąsą ar šiaip čia kokios lažyb-
Keito mintis nutraukė Adelės klausimas ir jis žioptelėjo, bet netrukus garbanius atitoko ir kaip tikras džentelmenas prieš tikrą šokį nusilenkė ir atkišo ranką merginai.
-Žinoma, madam Adele,-pagaliau gavęs jos rankutę jis leido jai uždėti rankas kur reikėjo ir pats jas padėjo kur reikėjo-žinoma, gal pačiam būtų niežėję nagai nuleist tas savo rankas truputį žemiau, bet susivaldė, pats žinodamas, kad taip elgtis būtų nei garbinga nei šiaip tinkama jo standartams.
Jie sukosi ratais, o Kolinsas protarpiais jis vis apsukdavo merginą, net į orą ją pakeldamas, nors vis dar elgėsi su ja tarsi su stikline-taip pat atsargiai.
Nors blondinukė ir sakė kad muzikos nereikia, bet Keitas kiek garsiai niūniavo Carpenters dainą “Close to you”. Nors šiaip ir puikiai dainavo ir gitara grojo, bet dabar užteko ir to niūniavomo, nuostabiai papildančio ir taip magišką atmosferą. Švilpis stebėjosi, kad jo keliai iš jaudulio ir nuovargio dar nelinko, bet jis kaip suko merginą taip suko ir tas jausmas buvo suknistai nuostabus.
-
Šokdama su Keitu mergina taip nusikalė, kad baigus šokti tiesiog griuvo ant žolės nepaisant to, kad ji buvo ir šlapia, ir purvina. Adelė nusišypsojo, užmerkė akis, jos galvą persmelkė skausmas, o tai privertė šviesiaplaukę staigiai susiraukti ir pirštais lengvai spusteltėti ir pamasažuoti smilkinius. Velnias, nejaugi ir vėl vyksta tas pats?
Merginos tėvai visada jai sakydavo, jog jai kažką pamilus jos kūnas į tai reaguos tikrai visai kitaip nei kitų. Netgi jos teta, seselė, kuri dirbo kažkada Hogvartse, ligoninės sparne jai tai sakė. Galvos, širdies skausmas. Tai jau antras kartas, kai mergina tai pajuto. Taip negali nutikti. Merginos skruostais pradėjo ristis ašaros. Ji viduje klykė iš skausmo.Suknistas. Suknistas. Nekenčiu. Kodėl jis turėjo man gimus prieš mano akis nuždyti mano brolį? Merginos gimimo dieną jos brolį nedovanotinais kerais nužudė senelis, kuris tiesiog negalėjo pakęsti jo. O kodėl? Niekas nežinojo, mat šis ir pats save nužudė. Kadangi tai buvo Adelės gimtadienis, ji, nors būdama visai mažytė, kūdikis, jau jautė begalinę meilę savo broliui ir jam mirus jos vidus visas plyšo pusiau. O dar ir senelis ją užkeikė. Ligi šiolei varniukė mato jo judančias lūpas, kurios kartoja keiksmus.
Mergina susirietusi gulėjo ant pievos, net nepažvelgė į vaikiną. Ji kaskart sutikusi naują asmenį bijo, kad įvyks taip. Nenoriu to daryti, nenoriu. Adelės lūpos prasivėrusios pradėjo leisti nepakeliamą klyksmą, tad ši drebančiomis rankomis paėmė iš savo suknios kišenės lazdelę, atstatė ją priešais Keitą ir skausmingai ištarė:
- Atleisk,- ji nenorėjo, nedrįso, bet privalėjo.- Užmiršk, užmiršk, aš tave tik įskaudinsiu, o tuo pačiu ir save kankinsiu,- Adelės lūpos virpėjo kaip niekad, ji taip bijojo, taip verkė.- Tu buvai tas, kuris suteikė man džiaugsmą, bet turiu tai padaryti, atleisk man,- mergina sukūkčiojo.- Obliviate.
Iš merginos rankos drebulės medžio burtų lazdelė iškrito. Pati Adelė visiškai susigūžė nenorėdama matyti kaip Keitas ją pamiršta. Ir dangus vėl bus giedras? Ne, tikrai ne. Niekada taip nebus, nebus taip, kad galėčiau ramiai sau įsimylėti...
-
Šokiui pasibaigus, Keito veide vis dar degė šypsena, bet mergina vėl verkė. Keitas iškart prišoko prie jos, siaubingai susirūpinęs, juodos garbanos plaikstėsi ant veido, o jame buvo sustingusi beviltiškumo kupina išraiška.
-Ei, ei, ei, kas tau nutiko?-paklausė vaikinas, žvelgdamas tiesiai į žavias jos akis. Jis nesuprato ką blogo padarė, kur suklydo ir panašiai, bet norėjo padėti.
-Užmiršti? Tu juk neketi-,-Keitą nutraukė kerai, nuo kurių jis tik savo reakcijos dėka sugebėjo atšokti ir vaikinas tik papurtė galvą ir vis dar giliai kvėpuodamas išsitraukė savąją juodmedžio lazdelę, kuri dar niekada neapvylė. Adelė... Adelė-tobuloji mergina jį užpuolė? Tai juk negalėjo būti tiesa... ar galejo?..
-Ar visai pablūdai? Nenaudok prieš mane tokių kerų!-pagaliau atgavęs balsą dar toliau nuo jos atsitraukė Kolinsas. Jis nenorėjo šitaip skaudinti merginos, nenorėjo pasirodyti jos išsigandęs, bet vis dėl to drebanti ranka su lazdele buvo paruošta arba pulti arba gintis-nukreipta tiesiai į varnę. Žinojo, kad pulti negalės, bet prarasti atminties tikrai nesiruošė.
Po velnių... Nesuprantu šitos suknistos situacijos... Nenoriu nuo jos bėgti, bet man siaubingai baisu. Merline ir visi hipogrifai, ką gi daryti?
-
- Po velniais, suprask, tu privalai mane pamiršti!- sušuko Adelė.
Mergina atsistojo ir sulinkusi atbulomis traukėsi nuo vaikino, viena jos ranka ieškojo kur atsiremti, tačiau aplink nieko nebuvo, o kitą laikė prie krūtinės, ties širdimi, mat skausmas buvo nepakeliamas. Šviesiaplaukė kosėjo, šlubčiojo, kraipė galvą, skausmas nedingo. Skausmas niekada neišnyks jeigu jis tavęs nepamirš. Balsas Adelės galvoje privertė merginą pakelti savo apsiblaususias akis į Keitą. Ši sunkiai kvėpuodama pasilenkė ir pasiėmė lazdelę, kuri voliojosi pievoje. Įsidėjus ją į kišenę iškėlė rankas į viršų, lyg kokia prigauta nusikaltėlė ir tarė:
- Aš tau viską papasakosiu, tik prašau, nieko man nedaryk ir kuomet tau papasakosiu, leisk man ištrinti tau prisiminimus su manimi.
Per pievą vėl nuaidėjo Adelės klyksmas, kai jos širdį ir galvą nudiegė skausmas. Blondinukė drebančiomis rankomis nusiriši bandaną, pakratė galvą, vėl pamasažavo smilkinius. Nustok, prašau nustok. Iš mėlynų apsiblaususių akių vėl pasipylė ašaros.
- Aš esu užkeikta, Keitai,- prabilo šviesiaplaukė.
Nepraėjo nė sekundė ir ši mergina nebejautė kojų, jos akys temo, protas atsijungė ir ši susmuko ant pievos.
-
-Aš negaliu tavęs pamiršti!-beviltišku tonu atsakė Keitas. Viskas čia buvo taip suknistai keista, o lazdelė vis dar nukreipta į merginą drebėjo kartu su Kolinso ranka,-ir negaliu leisti savęs užkerėti po velniais!-jis nesuprato viso šio reikalo, nei kam to reikėjo, nei kodėl Adelė taip elgėsi.
Jai klykaujant ir trinant smilkinius, švilpis puikiai matė skausmo kupiną išraišką jos veide ir jam norėjosi pulti merginai padėti, bet Kolinsas tik giliai įkvėpė ir užsimerkė. Nors šiaip niekada nepasireiškė savanaudiškumu, bet būtent šiuo metu jam jo paties prisiminimai ir net gyvybė buvo svarbu, nors girdint blondinės riksmus jo širdis siaubingai kraujavo, plėšėsi ir vėl klijavosi iš naujo, sukeldama Keitui siaubingą skausmą-tarsi ugnį deginančią viską iš vidaus. Tai buvo sumišusios emocijos-kaltė, pyktys, meilė ir nesupratimas.
-Prakeikta?-žodis tyliai išslydo iš garbaniaus burnos ir vaikinukas pagaliau po truputį viską suprasdamas klūptelėjo šalia merginos. Kaip galėjo būti toks kvailas? Kelti jai tokį skausmą? Juk galėjo tiesiog pamiršti... Pamiršti viską. Žinoma negalėjo ir tai privertė jį jaustis dar suknisčiau.
Adelei nualpus, švilpis sudrebėjo. Atrodė jog ant jo būtų nukritęs milžiniškas stiklinis sietynas ir be to, kad prispaudė visu svoriu, išmušė iš plaučių orą, tai dar ir susmeigė visas savo tariamas stiklo atplaišas į vaikiną, tarsi jis būtų to labiausiai nusipelnęs žmogus. Vaikinui akyse šoko juodi taškeliai ir nežinia kiek jis laiko praklupojo prie Adelės. Pagaliau atitokęs kažkaip sugebėjo suprasti-reikia nunešti ją į ligoninės sparną. Reikia... Kojos buvo tarsi medinės ir jis, svyruodamas, vos sugebėjo pakelti lengvutę merginą ant rankų. Iš šono galbūt ir atrodė juokingai ir gal Kolinsas atrodė, kaip girtas, bet tos tariamos stiklo atplaišos vis dar smigo į jį, o sietynas vis dar buvo išmušęs orą. Taip pat jautėsi ir prieš tris metus-vos mirus tėvams ir seseriai. Tai buvo beviltiškumas, jausmas visada sužlugdydavęs ir sugebėdavęs įveikti Keitą Kolinsą.
Dabar to negalėjo nutikti, dabar jis dar neprarado Adelės, dabar dar galėjo nebūti įveiktas beviltiškumo ir empatijos viskam aplink. Tai stumė jį į priekį ir Keitas šiaip ne taip, su mergina ant rankų judėjo pilies link.
-
Žolė jau pasipuošė šalna, medžių lapai galutinai palaužti nukrito, o vėjai sužvarbėjo; jau greitai žiema,, mąstė Edison, skubėdama pelėdyno link. Varniukė manė, kad nebus tiek šalta, tačiau tyliai keikė save už jėgų pervertinimą ir šiltesnių rūbų nepasiėmimą. Dabar ji bandė šiaip ne taip išsigelbėti tik su laisva suknele ir aplink save apmuturiuotu Varno Nago šaliku, kuris nė kiek negelbėjo. Jei nepaskubėsiu, susirgsiu hipotermija, kandžiai pagalvojo Edison, ir po ilgo žingsniavimo ji išvydo pelėdyną. Iš tikro jis nebuvo tiek toli, tačiau net būdama trečiakursė ji niekaip nesugebėjo išsiaiškinti Hogvartso apylinkių, mat nedaug tekeliaudavo; pagalvojus, ji niekada nemėgo blaškytis, nerandant savo vietos. Vos atidariusi pastato duris, mergaitė staigiai nėrė vidun ir atsirėmusi į sieną lengviau atsikvėpė. Šiek tiek čia pasibūsiu ir sušilsiu, tada tikriausiai eisiu į pievą, kurią užmačiau čia eidama, susimąstė Edison.
-
Yura, išsekinta dar vienos nuobodžios mokslų savaitės, nuėjo į pelėdyną išsiųsti mamai laiško.
- Širo!- pašaukė savo pelėdą vardu ir ši atskridusi nusileido mergaitei ant peties.
Kai Širo nuskrido, Yura dar ilgokai stovėjo ir žiūrėjo į tolį. Nuleido akis ir pirmą kartą pro langą pastebėjo pievutę. Mergaitė nuskubėjo žemyn ir pamatė tikrą rojaus kampelį. Nors buvo žiema, ten tvyrojo tikra vasara. Čiulbėjo paukščiai, žydėjo gėlės, skraidė drugeliai.
- Vau... Kokia nuostabi magija...- nusistebėjo Yura.
Mergaitė norėjo pasilikti čia amžinai, bet deja negalėjo.Na... Tikriausiai niekas nepastebės, jei porą valandų pabūsiu čia. pagalvojo Yura ir nusimetė striukę, nes ten tikrai buvo šilta. Nusiėmė šaliką ir kepurę. Viską sumetė šalia ant žemės ir atsigulė.
-
Jau greitai turėjo prasidėti atostogos. Maja ėjo į pelėdyną. Turėjo išsiūsti laišką šeimai.
- Dinira! - mergaitė pašaukė savo pelėdą. Šiai atskridus ištiesė ranką, ant kurios pelėda ir nutūpė. Mergaitė paglostė augintinę. Tada iš kišenės ištraukė grežinėlį morkos. Dirina morką, kitaip nei kitos labai mėgo. Majai padavus morką pelėda dėkingai suūkė. Grifukė nusijuokė ir įdavė pelėdai laišką.
- Perduok mano mamai labų dienų. - Pasakė mergaitė supratingai ūksinčiai pelėdai. Ji dar sykį nusijuokė.
- Nagi, skrisk.- Maja nulydėjo pelėdą akimis.
Grifukė apsidairė aplinkui. Jai patikdavo, kai būdavo viską apžiūrėjus ir viską pažindavo. Staiga pro langą ji pamatė nuosyabią pievą.
- Neytikėtina. - Pašnibždėjo sau Maja. Grifukė patraukė tenais.
Nuėjusi pamatė, kad ten jau ilsisi kita mergaitė.
Maja nusprendė netrugdyti.
- Labas. - pasisveikino ji ir prisėdo atokiau.
- Čia karštoka, - lyg sau, lyg mergaitei pasakė Maja.
-
Yura pamatė pro pelėdyno langą išskrendančią pelėdą. Matyt dar kažkas išsiuntė laišką pamanė Yura ir užsimerkė. Kai atėjusi kita mergaitė pasisveikino, Yura krūptelėjo ir atsimerkė.
-O, labas! Išgąsdinai.- nervingai sukikeno mergaitė.
- Taip, tikrai karštoka.
Yura truputį nervinosi. Tai buvo pirma mergaitė su kuria ji kalbasi hogvartse, kol kas bendravo vien su berniukais. Juos buvo lengviau suprasti ir su jais bendrauti. Yura atsisėdo. Jos geltonuose plaukuose buvo prisivėlę žolės. Mergaitė porą kartų ranka persibraukė ranka plaukus ir išsipurtė žolytes.
- Koks tavo vardas?- paklausė.
Šį klausimą mergaitė visada užduodavo pirmą, kadangi jai nelabai rūpėjo žmonių kilmė ar koledžas.
- Dažnai čia ateini?- dar paklausė.
-
Buvo graži ir saulėta diena. Atėna, dvynės ir Frenkas nusprendė paiškilauti pievoje esančioje už pelėdyno. Atėna iškepė didžiulę skardą šokoladinių braunių, dvynės atsinešė stebuklingų guminukų iš saldumynų parduotuvės. Skirtingos spalvos guminukai turi skirtingus šalutinius poveikius. Pavyzdžiui mėlynas sukelia žagsulį, žalias sukelia niežulį, na, o Frenkis atsinešė šokoladinių varlių. Kokia puiki diena iškilai! pagalvojo Atėna. Aplinkui skraido pelėdos, šviečia saulė, aš su geriausiais savo draugais... Vaikai prasėdėjo pievoje iki vėlumos, gerdami paskutinius saulės spindulius. Jie pievoje prasėdėjo taip ilgai, kad net teko pasinaudoti burtažodžiu Lumus, kurį neseniai išmoko, kad galėtų parsirasti atgal iki Hogvartso.
-
Atėjus savaitgaliui Fiadh nutarė pasinaudoti laisvu rytu ir nukeliauti iki pelėdyno. Nors mama taip ir nesutiko nupirkti mergaitei pelėdos, ji pagalvojo, kad reikia bent kartais pranešti tėvams, kaip jai sekasi. Tad grifiukė pasikvietė liepsnotąją mokyklai priklausančią pelėdą ir netrukus stebėjo, kaip ji skrenda toluyn. Fiadh pati nesuprato, kodėl, tačiau ją apėmė keistas liūdesys.
Su tokiomis mintimis ji išėjo į lauką, nes nesinorėjo eiti į bendrąjį kambarį, kur būtinai ką nors susitiks. Mergaitė labai norėjo pabūti viena. Buvo šiek tiek vėsoka, tačiau grifiukė vis tiek atėjo į pievą už pelėdyno ir prisėdo žolėje. Ši buvo labai vešli ir aukšta. Tai šviesiaplaukei patiko: galima atsigulti ir nematyti nieko aplinkui. Oras nebuvo pats maloniausias, tačiau saulutė nedrąsiai žvelgė į žemę. Tad Fiadh atsipalaidavo ir net nepastebėjo, kaip užsnūdo.
-
Oi ne. Miranda tikrai neketino siųsti pelėdos su laiškučiu mamai. Ne ne. Per daug darbo,- purkštavo ji. Bet šiandiena buvo išskirtinė diena. Retai kada pasitaikydavo tokių puikių dienų rudenį, kada lietus vis dažnėjo ir ilgėjo.
Buvo puikus savaitgalio rytas. Saulė kepino kiek tik įmanydama (pagirkime už pastangas), o danguje nesimatė anei debesėlio. Nors buvo pačiuose pakraščiuose keletas. Oras buvo vėsus. Bet saulė dar nebuvo VISAI praradusi kaitrumo. Bobų vasara...
Miranda tiesiog šiaip sau atėjo iki pelėdyno (siųsti nieko gi neketino). Bet pamąsčiusi susirado popiergalį (kuris gulėjo tarp akmenukų kieme. Net keista, kaip jo vėjas nenunešė) ir plunksną su rašalu. Juos rado pelėdyne. Brūkštelėjo trumput trumputėlę žinutę:
Oras puikus, nieko netrūksta. Linkėjimai, Miranda.
Pelėdai dingus iš akių, grifė pasuko pievon. Ši atrodė taip, tarsi jos niekas neprižiūrėtų. Tarsi ji augtų tiesiog šiaip, ir tiek. Nusprendusi pasiskinti gėlių, antrakursė įžygiavo pievon. Prisirinko įvairiausių: rugiagėlių, kraujažolių, dobilų. Net drugelių daugybę matė.
Staiga atvyko ponia Bitė. Mergaitė pašokusi ėmė bėgti, nenorėjo įkandimo gauti. Pakeliui barstė gėles. Netyčia, aišku. Pametė vos keletą. To bėgimo, tiesą sakant, nelabai ir bebuvo. Žolė aukšta, trukdo dėlioti kojas. Tarsi kokia siena laiko, arba vanduo. Atsigręžusi, bitės ji nebematė. Bet lėkti su vėjeliu buvo smagu, tad dabar ji pasišokinėdama keliavo skersai pievą, gėrėdamasi vaizdais, gėlėmis, uostydama jas.
Bumpt!
Už kažko užkliuvusi, Miranda pargriuvo. Krisdama dar soėjo pamatyti, kad tas kažkas yra ŽMOGUS. Ojojojojoj.... Ten kur nukrito, dar delnus (gėles paleido) nusibrozdino, mat kažkas buvo pabėręs smulkaus žvyro. Atsisėdusi apsižiūrėjo delnus. Papūtė žaizdeles. Tada ėmėsi žiūrėti kliūties, privertusios pajusti negailestingą inercijos jėgą. Kaip nustebo, supratusi, kad čia gi Fiadh! Iš savo koledžo draugių visų, pirmaiusiai ji susipažino su Fiadh. Gana gerai sutarė jos.
-Amm.. Atsiprašau labai, nepastebėjau tavęs. Gal nelabai skauda? Kur užgavau? Padėti?-po šitokios tirados vėl suskaudo žaizdas. Net kraujas buvo oradėjęs sunktis. Greit nulaižiusi, ir papūtusi, ji vėl pakėlė akis į draugę. Tikėjosi, kad gal nelabai jai pakenkė. Kad gal išliks draugės, o netaps priešėmis iki gyvenimo galo. Arba mokyklos baigimo. Arba dar kokio nors galo.
-
Fiadh, ko gero, taip ir nebūtų supratusi, kad užmigo, jeigu jos nebūtų kažkas pažadinęs. Kažkas, kas sugebėjo už jos užkliūti. Ir, panašu, nugriūti. Grifiukė staiga atsimerkė. Kurį laiką ji nesuprato, kur yra ir ką veikia. Ak taip. Pieva prie pelėdyno pagaliau prisiminė šviesiaplaukė ir galiausiai apsižvalgė pažiūrėti, kas čia atsitiko. Tiksliau sakant, kas ją pažadino. Šiaurės airė gerokai nustebo, kai pamatė, kad tai Miranda. Kuri, žinoma, iš karto susirūpino, ar ko nors nepadarė Fiadh. Ši šiek tiek sutriko.
- Ne... Man viskas gerai. Bet aš matau, kad tau reikia pagalbos!
Grifiukė pasijuto kalta: juk draugė užsigavo, nes užkliuvo už jos, gulinčios pievoje... Fiadh pabandė skubiai atsikelti. Ir tada suprato, kad, ko gero, vis dėlto Miranda jai skaudžiai įspyrė, nes pasijudinus gerokai skaudėjo šoną. Tačiau mergaitė stengėsi to nepaisyti, jai buvo svarbiau padėti draugei. Arba bent parodyti, kad nori padėti.
- Atsiprašau, - pirmiausia pasakė Fiadh, kai šiaip ne taip atsikėlė. Skausmas buvo sunkiai pakeliamas, tačiau ji iš paskutiniųjų tai slėpė, nes nenorėjo parodyti, kad draugė ją užgavo. - Norėjau pasimėgauti geru oru ir nė nepajutau kaip užmigau...
Fiadh jautėsi tikrai blogai, kad Miranda skaudžiai užsigavo, tačiau nežinojo, kaip gi ji galėtų padėti. Galiausiai grifiukė paklausė:
- Ar gali pasakyti, ką aš galėčiau padaryti, kad tau padėčiau?
-
Miranda surauoė antakius. Jai buvo sunku patikėti, kad pati, šitaip užsigavusi, visai nepakenkė Fiadh. Ypač kai kojų pirštai ėmė justi šonkaulius.
-Tikrai? Tikrai tikrai? Nes man atrodo, kad gana gerai spyriau tau šonan. Net jaučiu. Tarsi akmenin varius būčiau. Tikrai manai, kad viskas gerai? Na žiūrėk tu man.
-Man padėtum, jei prisipažintum. Tavo veido išraiška nieko gero nesako. Užsigavau ir aš, bet manau tu tikrai stipriau. Aš tik nusibrozdinau ir susitrenkiau. O tu... Dar koks vidinis kraujavimas bus. Nors jei sakai neskauda... Gal norėtumei eiti lenktynių? Iki pilies, pavyzdžiui. Arba tos obels,-parodė obelį, stūksančią palei tvorą. Miranda labai tikėjosi, kad airė atsisakys. Kas gi eina lenktynių, kai šitaip skauda. Net pačiai Danijelei skaudėjo, ir pabėgus ji tikrai nebūtų.
-Na tai kaip? Einam?
-
- Iš... Išgyvensiu, - pratarė Fiadh. Tačiau ir pati suprato, kad, ko gero, iš jos tono girdisi, kad jai nėra taip jau gerai, kaip ji apsimeta. Sukaupusi visas jėgas ji pratarė: - Manimi nesirūpink. Aš tikrai neakmeninė, nors ir jautiesi tarsi spyrusi į akmenį.
Fiadh bandė nusijuokti, tačiau tada pajuto, kad skausmas iš tikrųjų stiprus. Ji susirietė ir vis dar dėl kažkokių priežasčių apsimetinėjo, kad tą daro ne iš skausmo.
- Lenktynių gal atsisakysiu, - apsimestinai žvaliai atsakė Fiadh, kai jau pajėgė kalbėti. - Žinai... Vis dar esu apsnūdusi, neturiu šansų laimėti.
Šviesiaplaukė taip ir nesuprato, kodėl nepasako, kad jai skauda. Nenoriu, kad ji jaustųsi kalta teisino save mergaitė, nors ir pati suprato, kad tai yra gana keista.
Grifiukė vėl atsisėdo ant žolės. Pieva buvo tikrai vešli ir dabar ji jau nebesistebėjo, kad Miranda jos nepastebėjo.
- Keista vieta miegoti, ar ne? - paklausė Fiadh ir mostelėjo draugei prisėsti šalia. - Prisėsk, papasakok, kaip sekasi? Gal nori man padėti su apsigynimu nuo juodosios magijos? Aš ten visai pasimečiau...
Fiadh darė bet ką, kad nukreiptų mintis nuo vis stiprėjančio skausmo. Tad ji malė liežuviu, nors ir pati nelabai suprato, ką kalba.
-
Miranda atsiduso. Tai padarė tyliai, nes nenorėjo, kad Fiadh manytų, kad iš tikrųjų ji nenori draugauti su ja, o siūlo lenktynių tik iš mandagumo. Taip nebuvo. Bet draugei to nereikėjo žinoti.
-Na gerai. Aš nenorėčiau laimėti nesąžiningai,-šyptelėjo grifė ir prisėdo ant žolės šalia kitos grifės. Sėdėjo turkiškai, sukryžiavusi kojas. Taip buvo patogiausia. Kadangi nugarą maudė, ištiesusi rankas prie žemės lenkėsi tolyn. Iš kart pagerėjo.
-Nemanau, jog miegojimui ši vieta yra keista. Kaip tik sakyčiau, kad jinai patogi. Čia taip minkšta...-ji atsigulė.
-Ir saulė maloniai šildo,-tarė užsimerkusi ir atkišusi veidą saulei. Tikėjosi strazdanėlių.
-Sekasi pakankamai gerai. Bet su apsigynimu... Gal geriau net nebandysiu tau padėti,-nusijuokė.
-Tik dar labiau supainiosiu. Geriau pasakyk, kaip tau tas naujas profesorius. Jis gi ir vadovas mūsų! Girdėjau, anksčiau jis bubo grifų prefektas....
Miranda nutęsė žodžius, nes nuo saulės spiginimo paskaudo (užmerktas) akis. Taip pat ir skaudanti koja buvo pašildyta. Skausmu.
-
Fiadh išgirdo tylų Mirandos atodūsį. Šviesiaplaukė spėjo, kad koledžo draugė norėjo jį nuslėpti, tačiau jai akivaizdžiai nepavyko. Šiaurės airė nebuvo tikra, dėl ko atsiduso Miranda. Tačiau kaip jau įpratusi, pradėjo galvoti, kad tai ji padarė kažką ne taip. Ir nuotaikos kreivė iš karto smuko žemyn.
- Gerai, palenktyniausime kitą kartą, - ne itin stipriu balsu sumurmėjo Fiadh. Jeigu dar norėsi su manimi turėti ką nors bendro liūdnai mintyse pratęsė ji.
Miranda įsitaisė šalia ir, atrodo, pati ruošėsi nusnausti. Tai dvylikametei grifiukei tiko: jeigu ji užmigs, gal pavyks visiškai nuslėpti, kaip jai skauda. Tačiau kol kas draugė nemiegojo. Tačiau Fiadh buvo tikra, kad netrukus užsnūs.
- Nežinau, man jis keistas, - Mirandai paklausus apie profesorių atsakė Fiadh. - Ir... Man jo pamokos per sudėtingos. Dėl to ir tikėjausi, kad padėsi...
Mergaitė nutilo. Ji vėl atsigulė, nes taip skausmas buvo mažesnis. Tačiau netrukus ji pajuto keistą dūrį į koją. Tarsi kas nors jai kąstų. Šiek tiek pakėlusi galvą Fiadh ant šviesių kelnių pamatė tupintį uodą. Ji, pamiršusi skaudantį šoną, staigiai atsisėdo ir norėjo vabzdį priploti. Tačiau tuomet skausmas staigiai priminė apie save.
- Auč! - nesusivaldžiusi labai garsiai sušuko Fiadh.
-
Miranda jau buvo beužsnūstanti, kai ją pažadino Fiadh riktelėjimas.
- Kas kur kaip,- tuo jau pat pašoko jinai. Pamačiusi uodą paklausė:
- Uodas? Rimtai? Juk vasara seniai pasibaigė.
Prunkštelėjusi ji vėl atsigulė. Akių negalėjo neužmerkti, nes saulė vis spigino tiesiai į jas. Prisidengusi jas ranka, ji pasisuko į draugę.
-Ką veiksim? Gal nori į pavėsį? Kad ir po ta pačia obelimi. O tai saulė taiiip kaitina... Jaučiu karšta diena bus. Arba tiesiog šviesi.
Dar pasikaitinusi, ji pakilo, ir patraukė prie medžio. Džiaugėsi, kad bent paeiti gali. Kojos jau nelabai ir beskaudėjo, bet vis dėl to skaudėjo. Bent kraujas nebėga, laiminga atsiduso. Atėjusi į pavėsį, užsiropštė ant šakos ir ėmė dairytis Fiadh toke saulėtoje pievoje.
-
Fiadh žiūrėjo, kaip Miranda guli žolėj. Mergaitė ir pati labai norėjo tą padaryti, tačiau skausmas šone, mėgstantis tai sustiprėti, tai susilpnėti, neleido grifiukei visiškai atsipalaiduoti. Tad ji stengėsi nė nekrustelėti, kas nebuvo itin lengva. Dėl šios priežasties Fiadh jautėsi labai įsitempusi. Žinoma, nusiraminti nepadėjo ir tai, jog ji vis dar galvojo, jog dėl jos kaltės Miranda dabar taip pat yra sužeista.
- Tu tikrai nori kažkur eiti? - negarsiai paklausė Fiadh, besimėgaujanti šiluma. Ji labiau pajuto nei išgirdo, kad draugė atsistojo ir kažkur nuėjo. Šviesiaplaukė susimąstė, ką gi jai daryti dabar. Prie obels ji eiti tikrai neketino. Tačiau galbūt pavyktų atsikelti ir kažkaip nušliaužti iki pilies? Fiadh labai lėtai atsistojo. Tikėjosi, kad Miranda to nemato, nes tikriausiai buvo akivaizdu, kad mergaitė yra varstoma skausmo.
Galiausiai šiaurės airė buvo ant kojų. Pabandė žengti kelis žingsnius. Su šiokia tokia nuostaba suprato, kad tai nėra taip jau sunku.
- Vis dėlto aš einu į pilį! - šūktelėjo ji Mirandai ir neskubėdama patraukė tolyn nuo pelėdyno. Skausmas šone buvo tikrai juntamas, tačiau Fiadh ryžtingai žingsniavo pilies link.
-
Pirmųjų mokslo metų pradžia nebuvo jau tokia ir stebuklinga, jaunoji Dilgėlė iš burtų ir kerėjimo mokyklos tikėjosi kažko daugiau. Tikėjosi nuotykių, draugų, jausmų, kurie priverstų jaudulio bangos užlietą širdį spurdėti taip ,lyg toje mažoje vaiko krutinėję būtų įkalintas laukinis paukštelis, bandantis bet kokiu būdu ištrūkti, o ne kraują varinėjantis organas.
Į pievą už peledyno mergaitė atėjo jau į pavakarę, tikėdamasi pabėgti nuo viso Hogvartso šurmulio, bei pasimėgauti paskutiniais saulės spinduliais. Žolė vis dar dvelkė vasara, sodriai žalias paklotas šaukte šaukėsi, jog ant jo kas prigultų, jį pajaustų. Ismė taip ir padarė, išsirinkusi minkščiausiai atrodančią vietelę dar šiek tiek pastypsojo nužvelgdama horizontą nė pati nesuprasdama apie ką galvojanti, nusiražė ir nieko nelaukdama įsitaisė samanų ir žolės patale. Klastuolės pasimėgavima saule ilgai netruko, vos paskutiniam saulės spinduliui nušvietus horizontą, pradėjo griaudėti. Sunkūs, šalti lietaus lašai emė maloniai badytį mergaičiukės veidą, ši nė nekrustelėjo, rodos lietus jai visiškai nerūpėjo. Vienuolikmetė tiesiog gulėjo visa permirkusi, apkibusi žolėmis, bei sutaršyta kartu su lietumi atėjusio šalto vėjo ir savęs gailėjo. Pastarosios galvoja dar šmėkštelėjo jog ir vėl bus praleidusi vakarienę.
-
Vakaras. Jaunasis klastuolis su nekantrumu laukė nakties, kadangi šianakt nusprendė pabėgti iš Hogvartso vienai nakčiai ir prabūti kažkur netoli jo pernakt. Julian'as žinojo, kad šitaip gali prisidaryti tikrai nemažų problemų ar net būti išmestas iš geriausios burtininkų mokyklos - Hogvartso, bet tai jam visiškai nerūpėjo. Pastaruoju metu berniūkščiui išvis niekas nerūpejo ir jis buvo tapęs tikrai labai nerūpestingu...
Žingsnelis po žingsnelio ir jaunuolis žygiavo pievomis, kuriose per jau einančius antrus savo mokymosi metus dar nėra buvęs. Vaikinuko akys, kurios jau kelinta diena nebešvietė laime ir džiaugsmu apsižvalgė po pievą ir jį pagaliau aplankė supratimas. Tai pieva už pėledyno. Čia manęs niekas neieškos. Galiu čia ramiausiai prabūti visą naktį. Pagalvojo mėlynplaukis ir klestelėjo ant žemės. Jau gan ilgokai lyjantis lietus jam visiškai netrugdė, kaip būdavo anksčiau. Visiškai atvirkščiai, jis juo mėgavosi. Berniūkštis nieko nesigėdindamas atsigulė ant samanotos ir trumpa žolele apaugusios žemės ir stebėjo apsiniaukusį dangų. Lašai iš jo krito gam greitai, vienas po kito. Pamažu ir vaikinuko visas kūnas bei rūbai tapo kiaurai šlapi, bet jam tai nerūpėjo ir jis nežadėjo grįžti į Hogvartso pilį dar ilgai...
-
Tai buvo šaltas, tačiau giedras rudens vakaras. Paskutiniai saulės spinduliai jau paskutinias sekundes auksino, blizgino margaspalvių medžių skaras, liemenius, nakties šešėliai it klastingos katės vis ilgėjo ir ilgėjo. Šalčio pirštams perbėgus per švelnią, dailią velos odą, Ying susigūžė, pradėjo po savo kišenes landžioti, ieškodama geltonų, šiltų pirštinių. Storas Švilpynės šalikas pūpsojo ant jos kaklo, vos ne slėpė pusę jos veido, tik per vilnonių siūlų "akeles" švietė savo giluma tamsiai rudos akys.
"Penkiolikmetė" sustojo pievelėje, apsidairė. Širdis ritmingai plakė jos krūtinėje, malonus Pūgos svoris gulė ant jos dešinio pečio - Ying-Avery šiek tiek jautėsi nekaip.
Viską pradėkime nuo pat pradžių.
Po transfigūracijos pamokos, savo sprendimą keistis irgi toliau tęsė. Per pertraukas detaliai apmąsčiusi savo kitų veikėjų elgseną su kitais mokiniais ir profesoriais, žengė žingsnį dar toliau - užvirus tikrąjai velniavai, norėjo būti nesuvaržyta, neturėti šalia savęs mylimo. Mat net ir užgniaužta švilpiška liepsnelė neleido jai nepamilti gyvūnų, prie jų neprisirišti. Net kankinamas gyvūnas, ją būtų privertę kalbėti tiesą. Todėl, Pūga buvo jos silpnoji vieta - ši pelėda ją sekė nuo pat ketvirto kurso, vos šią jai perdavė Melijandra. Koks sutapimas? Pūga vėl bus perduota kam nors kitam.
Taip, jai širdį sopėjo, tačiau žinojo, jog ši bus gerose rankose, o jos būsimas šeimininkas nėra tas, kuris įsivels į kokias mirtinas velniavas ar į kokią nelegalią veiklą. Kita vertus, tai buvo dar vienas žingsnis, bandant užmegzti artimesnį ryšį su kitais. Galbūt kažkas pradės ja pasitikėti. Būtų nuostabu,- pagalvojo, apsidairydama aplink pievelę, tikėdamasi pamatytį tą žmogų. Būti vienai kartais tikrai užknisa.
Ying apie Martin buvo girdėjusi. Darbštuolis prefektas, praeitais mokslo metais padėjęs iškovoti koledžo taurę...Kodėl gi ne? Jos akimis jis buvo idealus Pūgos būsimasis savininkas. Be to geras, o jei išmoks su ja bendrauti, supras ir išmoks atsirinkti jam tinkamus žmones. Tą vakarą Ying pajuto padariusi tikrą gerą darbą.
Pūga perkėlė svorį ant kitos kojelės, snapu pradėjo lyginti savo baltas plunksnas. Ying-Avery nekantriai sumindžikavo. Taip, kantrybe ji nepasižymėjo, mat dar norėjo pasivaikščioti, kol saulė dar galutinai nenusileido. Turbūt buvusi geresnė vieta susitikti bendrajame kambaryje, nereiktų man čia šalti...- sukaleno dantimis, bet po to susiraukė, papurtė galvą,- Ne, tas kambarys būna dažniausiai prikimštas švilpinukų. Reikėjo didesnio privatumo...
-Martin?
-
Martin’as kaip visad vakarais skaitė knygą, stebėjo pro mažą langelį saulėlydį ir svajojo apie savo ateitį, tačiau netikėtai prisiminė apie susitartą susitikimą už pelėdyno esančioje vešlioje pievoje. Tai turėjo būti susitikimas su jo akims keista švilpia, kurios net puikiai nepažinojo, tačiau pasirašė susitikti dar jo kojomis nemindytoje vietoje. Jei ji mane apgaus ir aš liksiu kvailelio vietoje, gi aš net nežinau tikro jos vardo.. Dvejodamas savimi ir susitarimu jis užsidėjo šiltą močiutės megztą megztini ant kaklo, užsimetė švilpynės šaliką ir su klausimais mintyse pasileido link sutartos vietos.
Žingsnis po žingsnio trečiakursis berniukas artėjo prie vešlios pievos ir savimi stebėjosi, kad pasiryžo tokį šaltą vakarą eiti lauk iš Hogvartso. Tai jam nebuvo būdinga, nes jis bijo tamsos, tačiau tą kartą jautė kažką keisto. Priartėjęs prie vietos jis pradėjo žvalgytis kur yra švilpė pakvietusi jį susitikti ankstyvą vakarą, kai galėjo pasiūlyti ankstyvą rytą. Šalta. Ar aš tikrai čia kur ir tarėmės, kur ji? Žvalgydamasis jis pamatė švilpę ir priėjo prie jos.
-Martin‘as, be to, labas.-Tarė gan užkimusiu balsu Martin‘as ir iš smalsumo sužinoti ko ji jį pakvietę vėl tarė:
-Kodėl mane pasikvietei čia?
Paklausęs gan trumpo ir aiškaus klausimo Martin‘as laukė švilpės atsakymo bei pradėjo grožėtis rudeniška gamta...
-
Neapsiriko. Žemaūgis, smulkaus sudėjimo vaikinukas, tik prietemoje dorai neįžvelgė jo akių spalvos. Gaila. Šyptelėjo Švilpynės prefektui.
-Sveikas. Ying. Ačiū, kas pagaliau atėjai,- maloniai tarstelėjo, sunerdama rankas ant krūtinės, taip susigūždama, taip saugodama savo kūno šilumos likučius. Uf, nejaučiu kojų pirštų. Puikumėlis. Kitą kartą reikės antrą porą kojinių užsimauti.
-Mhmm...-numykė, ieškodama tinkamų žodžių, kaip paaiškinti situaciją, juk gi visko tiesiai šviesiai neišplėpėsi.
-Kaip tave matau kaip gerai išauklėtą švilpį, ir, šiaip, Švilpynės prefektas, pamąsčiau tau perduoti savo pelėdą. Pūga - čia Martin, Martin - Pūga,- ketursparnė pelėda šiltai suūkė pasisveikindama,- Tiesiog...Tau dovana už tokį didelį darbą dėl Švilpynės, o ir viena kita ausimi nugirdau, jog tau pelėdos patinka,- šmaikščiai šyptelėjo,- Taip ir apsisprendžiau...Pati daug laiko neturiu Pūgos prižiūrėti, todėl manau, jog ji bus geresnėse rankose,- nerišliai, bet vargais negalais užbaigė,- Tai dovana, tai už ją nieko nereiks mokėti,- skubiai pridūrė. Ką gali pamanyti šiais vartojiškais laikais...
Sušvilpė tylią melodiją, Pūga vienu mostu nutūpė ant Martin peties.
-Ji draugiška. Knygose pasiskaityk apie ketursparnes pelėdas.- patarė.- Jų galia, manau, vieną ar kitą kartą gyvenime tau padės.
Pūga išsipūtė, nusipurtė, tarsi sakydama: "Kur tau, tau padėsiu šimteriopai. Tik laikyk mane šalia savęs." Ying šyptelėjo. Žengtelėjo į šešėlio glėbį.
-Tik prižadėk ją gerai prižiūrėti! - ir nelaukiusi Granto atsakymo, nuėjo tolyn.
Ir taip žinojo, jog Martin Pūga pasirūpins. Nebuvo nei vienos abejonės.
-
Gamta išties patraukė rudų plaukų savininko akis. Lapų pasidabinimas įvairiausiomis spalvos, senų medžių lapų šlamesys, danguje skraidančių paukščių čiulbėjimas, giedras rudens dangus, nuostabus saulėlydis kerėjo Martin'ą, tačiau jis puikiai žinojo, kad atėjo ne dėl šito grožio, o kažko daug rimčiau ir svarbiau.
Laukdamas švilpės atsakymo jis per jį negalėjo net įsiterpti, nes ji skubėjo, o gal tik nenorėjo švaistyti savo brangaus laiko. Jam liko tik mintyse galvoti ir virškinti informaciją. Kokia graži pelėda, kaip ir jos vardas, Pūga.Galvojo Martin'as ir kai Pūga atskrido ant jo peties ir švilpė bent trumpam nutilo tarė:
-Neturėjau progos net įsiterpti ir nežinau ką pasakyti. Ačiū, už tavo pasitikėjimą manimi ir tokią puikią nuomonę, kurios net pats nesu tikras ar esu vertas, nes aš tiesiog niekam tikęs žmogus. Ir man yra garbė apsiimti tokią atsakomybę, prisiekiu ją saugoti, o jei teks ją atiduoti, paliksiu taip pat savo nuožiūra tinkamam žmogui.-Su dideliu džiaugsmu ir laimės ašaromis akyse pasakė berniukas bei negalėjo patikėti, kas nutiko šitokį gražų rudens vakarą. Jis toliau klausėsi švilpės ir stengėsi neišgąsdinti Pūgos. Kai berniukas norėjo sakyti, kad ja būtinai pasirūpins, švilpė nuėjo tolyn, todėl berniukas pasikalbėjo su Pūga ir patraukė link Hogvartso.
-
Vakaras. Visą dieną debesų neuždengta saulė spigino į žemę, versdama augalus leipti, o mokinius nusimesti apsiaustus ir megztinius. Apie pavasarį priminė tik augalų žiedai bei retkarčiais papučiantis šaltas vėjelis. O dabar, šiai negailestingai žvaigždei pasislėpus už Uždraustojo miško medžių viršūnių, oras pagaliau atvėso ir ilgai lauke siautę mokiniai sugužėjo atgal į pilį.
Liucija, šiek tiek susimąsčiusi, ėjo ten, kur kojos nešė. Pastaruoju metu vis dažniau nesuprantamas noras išvesdavo švilpę iš bendrojo kambario pasivaikščioti po pilies apylinkes. Galbūt šiąnakt, dėl audringų bei baikščių minčių, kurios nenustojo suktis mergaitės galvoje, kojos atnešė baltaplaukę netoli Pelėdyno. Bokšte gyvenantys paukščiai pamažu budo, vienas kitas išskrisdami lauk. Susisupusi į tamsų apsiaustą, Liucija atsigulė ant vešlios pievos žolės. Melsvos švedės akys klaidžiojo įvairiais violetiniais ir rausvais atspalviais išmargintu dangumi.
Sparčiai temo. Danguje viena po kitos sužibo žvaigždės. Vėjas grojo medžių viršūnėmis bei žolių stiebais. Vakaro drėgmė nusileido ir pavirto rasa. Bet Liucija, smulki figūra ant žemės, kurios apsiaustas beveik susiliejo su šešėliais, nejudėjo. Ramuma.
-
Maxsas sėdėjo bibliotekoje ir skaitė knygas apie multisulčių eliksyra. Mat nesiklausė ir plepėjo su draugais kai profesorius aiškino jo sudedamasias dalis ir poveikį.
O apie tai reikėjo papasakoti kitoja pamokoje, kuri turėjo vykti rytoj. Dar reikėjo padaryti transfigūracyja ir žiobaratyra. Po tokio kalno namų darbų net galva suktis pradėdavo. Kaip jis tapo toks plepis niekaip nesuprato šis vargšas pirmakursis. Padares šiuos namų darbus jis suptato, kad daugiau neįstengs. Todėl kitai dienai paliko ateities būrimo sapnų dienoraštį. Nusprendė eiti į lauka ir pakvėpuoti grynu oru. Lauke jau temo ir vaikai grupelėmis grįžinėjo į pilį. Tačiau Maxsas negalėjo grįžti, nes turėjo svarbų darba. Nusiūsti tėvams laiška. Kaip sekėsi mokykloje. Taigi nusprendė tą darbą padaryti kaip tik dabar. Beeinant oras vis vėso, o danguje žibo vis daugiau žvaigždių. Puikus oras astronomyjai pagalvojo Maxsas. Įėjas išsirinko gražia raudona liepsnotaja pelėda. Kuri atkišo dailia kojalia. Išeidamas iš pelėdyno pamatė, kad jau visai tamsu. Suprato, kad jei pasirodys Filčui bus riesta. Tačiau Maxsas turėjo staigiai sustoti, nes prieš jį ant žolės gulėjo mergaitė pirmakursė kaip ir jis. Suprates, kad būtų nemandagu nepasisveikinti tyliai tarė:
- Sveika.
-
Liucijos akys laisvai klaidžiojo temstančiu dangumi. Aplink maloniai šnarėjo vėjo kutenama žolė ir danguje plaukė vienišas, pilkas debesėlis. Žingsniai, artėjantys jos link. Ir netikėtai pasirodęs smalsus rudaplaukio berniuko veidas regėjimo lauke.
-Labas,-lyg niekur nieko atsakė į pasisveikinimą Liucija, tarsi jie būtų jau seniai pažįstami. O gal ir buvo pažįstami praeitame gyvenime? Mergaitė šį vakarą jautėsi sena, niekur netinkanti šiame gyvenime, kaip pamesta dėlionės detalė.
-Aš Liucija, jei pamiršai,-pertraukdama tik vėjo papildomą tylą, tarė baltaplaukė.-Prigulk šalia. Astronomijos mokytoja sakė, kad šiąnakt meteorų lietus.
O gal Liucija tik įsivaizdavo tą meteorų lietų? Greičiau šiąnakt mergaitės širdyje siaus audra, o veidą nuplaus tylios, skausmo kupinos ašaros. O gal ji tik viską įsivaizduoja...
-
Kai tik Liucija pakvietė rudaplaukį atsigulti jam užėjo neapsakomas noras taip ir padaryti. Atrodė, kad atsiguls ir miegos visa naktį. Taigi lengvai prigulė. Buvo pirma, o gal antra valanda nakties. Tačiau gulint ant žemės viskas atrodė kitaip. Dar stipriau susisupes į apsiausta ir pajutes šaltį pasigailėjo, kad nepasiėmė žieminės mantijos. Juk dar tik ankstyvas pavasaris ir iš dienos oro negali spresti kokia bus naktis. Suprates, kad labai sušals iš kuprinės išsiėmė atsarginį kilimėlį. Maxsas niekaip nesuprato vieno. Ar Liucyja ruošiasi čia miegoti, bet nusprendė, kad jai taip tuomet reikia pasiruošti. Užbūrė kilimėlį, kad šešta valanda jis beprotiškai krutėtų ir jį pažadintų. Galiausiai užmerkias akis užmigo ir pradėjo sapnuoti.
Atrodė, kad jis yra pastate kuris panašus į jo namus. Viduje verkė jo tėvai ir sakė, kad pirmoji jo savaitė jam visiškai nesisekė. Tuomet tėvas pradėjo mama raminti. Bet perskaites, kad jis vos nenušoko nuo dvylikos metrų olos nualpo ir liko gulėti ant grindų Kai maxsas atsikėlė nuo baisaus sapno nieko neįžiūrėjo, bet buvo baisu. Kaip jis galėjo išsiūsti klaidinga laiška. O gal šitas sapnas nepasakė tiesos kaip buvo garantuotas Maxsas
sakytų ateities būrimo profesorė...
-
Liucija tiesiog gulėjo ir žiūrėjo į dangų. Ji nebejautė laiko tėkmės, o ausyse skambėjo tik tylus vėjelio šiurenimas. Mintyse, pirmą kartą per keletą dienų, buvo ramu. Dangus greitai sutemo ir visu gražumu pasirodė žvaigždės. Jos mirkčiojo, perduodamos tik viena kitai suprantamas žinutes, ir tyliai kikeno, žiūrėdamos į pirmakursę.
Ant žemės gulėti buvo nepatogu, tad mergaitė pradėjo muistytis. Pro ploną dieninį apsiaustą taip pat skverbėsi šaltis. Šalta, drėgna ir tamsu.
Šis derinys sugrąžino baltaplaukę atgal į realybę. Atsisėdusi, mergaitė ranka persibraukė drėgnus bei susivėlusius plaukus. Atsisukusi į šalimais gulintį berniuką jau norėjo jį pažadinti ir išvadinti kvailiu, kad miega ant žemės, kai... Vos tik Liucija pakėlė akis į nakties dangų, jame sužibo pirmasis žiburiukas. Sustingusi, baltaplaukė mėlynomis akimis lakstė po dangų galvodama, kad viską tik įsivaizdavo. Bet tai įvyko ir vėl.
-Kelkis! Žiūrėk!-nepatraukdama akių nuo dangaus, Liucija papurtė šalia miegojusį berniuką.
-
Po dar įvairių ir įdomių sapnų Maxsą kažkas pradėjo žadinti. Jis nenutuokė kas, tik žinojo, kad ne jo užburtas kilimėlis. Labai apsimiegojas rudaplaukis atmerkė viena akį. Jį žadino Liucija atsiklaupes ant kelių Pirmakursis kiek tik įstengė grieštesniu balsu pasakė :
- KODĖL TU NEMIEGI? GAL NORI PASKUI PER PAMOKAS KNARKTI IR NIEKO NEIŠMOKTI. AŠ BUVAU BIBLIOTEKOJE IR PATYRIAU KĄ REIŠKIA PARAŠYTI RAŠINĖLĮ. PASKUI FILČAS ĮTARS, KAD NAKTĮ NEMIEGOJAI IR PO PILĮ AR KIEMA SLAMPINĖJAI. SUDUOS TIESOS ELIKSYRO MANE PAMINĖTI BŪSI PRIVERSTA,- jau rėkė Maxsas.
Staiga jis pamatė jos ranka rodančia į dangų. Akis nuvedė tos krypties link ir pamatė žiburėlį. Tada pyktis nebeturėjo ribų :
- TU MANE PAŽADINAI VIEN TIK DĖL KAŽKOKIO KVAILO ŽIBURĖLIO JUOKINGA. TOKIŲ NAKTĮ PILNA BŪNA TUOJ ĮSIŽIEBS DAUGIAU,- po jo žodžių danguje atsirado daugiau ir daugiau žiburių. Ir kai jau švietė visas dangus visu savo grožiu Maxsas pasigailėjo taip aprėkias mergaite. Atsiprašomai burbtelėjo :
- Atleisk , - po dar kelių akimirkų riktelėjo :
- WOW, - ir suprato, kad dabar tikrai neberėks ant jos juk ji jam ne kam kitam parodė tokį grožį. Valandėle patylėjas ir pastebėjes žiburius jis suprato
jie praneša apie rytą rasą ir vieversio giesmę.
-
Dangus atrodė beveik taip pat magiškai kaip ir pati Hogvartso pilis. Berniukui ją dėl nieko apšaukus, Liucija jau norėjo jam pliaukštelėt už tokius žodžius, bet susilaikė. Taip pat mergaitė į šiek tiek užgavusius žodžius neatsakė. Šiąnakt buvo svarbiau dangus.
Mėnulis tęsė savo naktinę kelionę, o jį lydėjo linksmai kikenančios žvaigždės. Jos merkė viena kitai akį, žybsėjo savo apdarais ir šoko. O tarp jų retkarčiais pasirodydavo brūkšneliai - pralekiantys meteorai.
Liucija sėdėjo ir nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į dangų. Mergaitė nebejautė šalčio ir drėgmės bei ankščiau mintyse siautusio nerimo ir baimės.
Regis, meteorai kartu nusinešė ir švilpės liūdesį.
Ramuma.
Mėnulis jau suko vakarų link ir Liucija sušalo. Neatsisveikinusi su ją taip apšaukusiu berniuku, švilpė nepastebimai pasišalino.
Pilyje ji jau buvo pamiršusi keistą rudaplaukį.
-
Rudenį saulė vis ankščiau leidosi ir vis vėliau kilo. Medžių lapai mirdami paraudonavo, tarsi klykdami apie gamtos ciklų neteisybę. Dauguma paukščių taip pat rinkosi į būrius, ruošdamiesi patepti slides į pietus, kur karšta ir šviesu, o ir joks kvailys su lazdele tau nemojuoja priešais nosį per transfigūracijos pamoką.
Ir metų ratui besisukant atėjo laikas, kai diena su naktimi susilygino, primindamos apie ateinančią tamsą.
Juodame danguje žaismingai mirgėjo žvaigždės, o žemę apšvietė sidabrinė mėnulio pilnatis. Liucija tokiu metu pasiilgdavo namų. Ypač pasiilgdavo švenčių su tėvais ir susitikimų su seneliais. Dabar liko tik ji, pledukas, pyragėliai ir sultys.
Sutemus, švilpė išsėlino iš kambario. Dieną nedrįso pasibūti lauke dėl aplink besisukiojančių mokinių, bet dabar, naktį, jautėsi saugi. Žolės, siekiančios mergaitės kelius, ją kuteno, o vėjas vis grojo spalvotais medžių lapais. Namai. Pasiklojusi ant žemės audinį ir pasidėjusi savo mažas vaišes, Liucija pasileido plaukus. Ilgos baltos sruogos šoko su vėju kaip ir mergaitės naktiniai. Galbūt pagaliau jausdamasi savimi, o gal veikiama retam girdimos gamtos melodijos, baltaplaukė ištiesė rankas į šonus ir pradėjo šokti, tyliai niūniavimu pritardama gyvajai simfonijai.
-
Vincentas buvo besileidžiąs iš pelėdyno, kartu su pelėda išskraidinęs vėlyvą laišką namo, kai pro akmenines kolonas blausioj naktėjančio vakaro šviesoj išvydo kažin ką boluojant žemai pievoje. Akimirką pamanė matąs vienaragį, tačiau greitai rudos migdolinės akelės susivokė, kad tai žmogus. Tiksliau, mergaitė. Vincas išpūtė akis. Tik vieną vienintelę mergaitę tokią iš toli baltuojančią pažinojo, o ir su ja pirmąsyk susitikęs buvo beveik įsitikinęs, kad ji iš fėjų kilusi.
Galbūt būtų ėjęs į pilį, ir kitą kartą mergaitę sutikęs dienos šviesoj, pareikalavęs pasiaiškinti, kokius ji ten apžavus kūrė vidury pievos naktį, tačiau lyg truktelėtas tų pačių apžavų, apie kuriuos mintijo, pasuko nuo pelėdyno gilyn į pievą. Artinantis pasidarė dar aiškiau, kad ten ji, visais savo plaukais besiplaikstydama sukinėjasi tarp žolių mėnesienoj. Vincentas negalėjo sau meluoti, vaizdas buvo kone pasakiškas, tačiau tuo pat metu.. gąsdinantis. Pasakomis primaitintos vaizduotės varniukui užteko, kad imtų aplink ją regėti dar ir baltus drugelius.
Vincentas susigrūdo delnus į apsiausto kišenes ieškodamas ko nors geležingo. Žiogelio arba vinies. Varžto. Užčiuopė tik sausainio trupinius, lazdelę, ir skiautę pergamento. Staiga smarkiau papūtęs vėjas suplasdeno jo palaidas rudas sruogas, o apsiaustą išpūtė it burę. Vincentas pamintijo, kad jam tikrai reikia grįžti į pilį, juk vis labiau naktėja, tačiau tikriausiai nuo įsikalbėjimo, kad Liucija - fėja, negalėjo pajudinti nė kojos piršto ir stovėjo it vidutinio ilgio kartis vidury pievos, spoksodamas į vos už kelių metrų besisukiojančią mergaitę.
-
Miško melodija netrukus įsupo baltaplaukę ir ji visiškai atsipalaidavo. Pirmi šokio judesiai buvo įtempti ir nedrąsūs, bet dabar rankos ir kojos judėjo tarsi savaime ir Liucija liko tik keleivė savo pačios kūne. Pievos žemė buvo minkšta ir drėgna, o aukštesnės smilgos švelniai braukė per nuogas švilpės kojas, šokdamos kartu su ja. Gelsvos pilnaties šviesoje besimaudanti Liucija niūniavo tik jos širdžiai žinomą melodiją, kurią galbūt kažkada seniai seniai girdėjo iš motinos, o gal kada jai ją į ausį sudainavo protėvių dvasios.
Bet į gamtos simfoniją įsivėlė kitas, visiškai nederantis garsas. Mergaitė pramerkė akis, kurias šoko įkarštyje paslėpė po vokais, ir sustojo. Gamta savo svaiginančiu ritmu judėjo toliau, vis dar nepaleisdama švilpės plaukų ir naktinių.
Žvilgtelėjusi atgal, Liucija suprato, kad bešokdama išmynė beveik tobulą ratą, kurio centre - jos atsinešti daiktai. Vėl atsisukusi į ją sutrukdžiusi berniuką, ji prisiminė ir jo vardą. Galbūt pirmas susitikimas nebuvo itin draugiškas, bet Liucija norėjo pakviesti Vincentą į savo mažą šventę. Tad, švelniai nusišypsojusi, baltaplaukė ištiesė varniui ranką:
-Eime pašokti.
-
Vis dar stovėjo it prie žemės prikaltas, it pricementuotas, ir veizėjo į pievoje fėjiškai šokančią Liuciją. Vėjas plaikstė jos plaukus, vėjas plaikstė ir Vincento plaukus, o tamsuojantis dangus žibėjo žvaigždėmis, kurios tik stebėjo juodu iš aukštybių, ir nesikišo į žemiškus, joms per prastus gyvenimus. Mėnuo, rodėsi, nė nekreipė dėmesio. O gal nekreipė dėmesio tik į Vincentą. Jis ir nebuvo vertas mėnulio dėmesio, kai dangaus šviesulio ir smilgų akivaizdoj šoko ir sukosi ir ateiviškus ratus mindė mergaitė iš kitos dimensijos.
Žiūrėdamas į Liuciją, Vincentas prisiminė ir kitus pasakojimus apie fėjas, esą pilnačiai tvieskiant riba tarp žmonių ir fajerių pasaulio suplonėja, o stovinčių akmenų arkos atsiveria it vartai. Berniukas sudrebėjo, tik velniai žino, ar nuo minties, ar nuo apsiaustą plaikstančio vėjo.
Mergaitei jį pastebėjus ir priartėjus, Vincentas aiktelėjo, o jai ištiesus ranką, savąsias susigrūdo į kišenes ir kietai suspaudė kumščius. Papurtė galvą.
- Ne, - išlemeno spigiu balsu. - N-negaliu.
Šokti su fėja? Nieko panašaus, to nebus. Dar ims ir uždarys kokioj kalvoj ir numarins badu. Arba paprašys pirmagimio. Arba sielos. Ar atims protą. Vis dar purtydamas galvą, vis dar it surakintas nepajėgdamas nė žingsnio žengti atgal (nors jam reikėjo tik pamėgint, vargšeliui pasakų susukta galva), stipriai užspaudė akių vokus. Tada, nebesugalvodamas jau ir nieko geresnio, klestelėjo užpakaliu ant žolės. Taip fėjai Liucijai bus sunkiau jį nutempti, mąstė Vincentas.
-
Vincento akys buvo kupinos baimės, bet Liucija niekaip nesuprato kodėl. Negi ji šokdama mėnulio šviesoje taip kraupiai atrodo? O galbūt berniukas pamatė kažką už jos? Dėl visa pikto, švilpė dar kartą žvilgtelėjo sau per petį, bet ne, nieko ten nebuvo. Tik medžiai ir žolė. Tada ko varnius taip išsigando? O dar ir atsisakė su ja pašokti... Gerai, galbūt ne visi gali ir moka pajusti gamtos ritmą, bet jis jau taip nemandagiai išcypė atsakymą. Liucija sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pakreipusi galvą žiūrėjo, kaip Vincentas klesteli ant sėdynės. Vargšės gėlytės.
-Labai nemandagu atsisakyti, kai kas nors tave kviečia į šventę. Bent žinai, kokia šiandien diena?-susiraukusi, baltaplaukė priėjo prie berniuko ir, paėmusi jį už rankų, truktelėjo, kad jis grįžtų ant kojų.
-Jei nešoksi, bent ateik, duosiu sulčių ir bandelių. Pati kepiau,-vis tiek bandydama įtraukti Vincentą į savo mažą ratelį, pasiūlė Liucija.
-
- Tavo gimtadienis? - tylutėliai, vis dar užsimerkęs paklausė Vincentas. Štai, norėjo išvengti bet kokių nemalonumų su fajerių tauta, o dabar vieną iš jų ėmė ir įžeidė. Vienos nelaimės jam šiandien. Fėjos, jo žiniomis, gyvena daug ilgiau, nei paprasti žmonės ar net burtininkai. Galbūt Liucijai trys šimtai metų, o atrodo ji kaip jo amžiaus mergaitė.
Žemė po jo užpakaliu buvo drėgna. Staiga maži delnai suėmė už jo paties delnų ir trūktelėjo, pastatydami ant kojų. Vincentas aiktelėjo ir žaibiškai praplėšė migdolines savo akis. Baltaplaukė buvo kur kas arčiau, nei prieš užsimerkiant, ir berniukas nejučia (o gal jučia) atšlijo. Žinoma, šita jo fėjų baimė buvo kvailoka ir keista, o tačiau ji lėmė visišką susibaladojimą ir konfliktą jo vargšėj galvoj. Viena vertus, nenorėjo atsisakydamas dar labiau fėjos Liucijos įžeisti (paskui dar nuraus galvą ar užsiundys lankučius ant jo), bet iš kitos pusės, nenorėjo ir pakliūti į velniai žino kokius žabangus, į kuriuos štai dabar ji ryškiai vilioja vargšą kanadietį bandelėmis ir sultimis.
- M-man reikia grįžti, jau naktis... - išlemeno. - Be to, aš nealkanas, - kiek tvirčiau jau ištarė ir papurtė galvą. Pilvas sugurgė kaip tik tą akimirką. Plaukai pasiplaikstė į šalis, o mėlynos Liucijos akys išgąsdintam Vincentui ėmė rodytis besišaudančios žaibais. Varniukas nejaukiai pasimuistė.
-
Vincentas elgėsi keisčiau nei per pirmąjį jų susitikimą, tarsi dabar ko nors beveik paniškai bijotų. Liucija iškart atmetė tą mintį, kad tai ji gali būti viso to priežastimi. O galbūt jis serga ir jam dabar kažkas vaidenasi? Nerami mintis praplaukė baltaplaukės galvele ir mergaitės melsvos akys išsiplėtė iš nerimo. Žengusi žingsnį artyn kažką lemenančio Vincento, Liucija priglaudė savo delnus prie jo žandų.
-Vincentai, tau viskas gerai? Ne, ne gimtadienis. Šiandien rudens lygiadienis,-švilpės ramiame balse buvo justi susirūpinimas berniuko gerove. Tvirtai suspaudusi berniuko delnus, lyg sakydama, kad dabar tikrai taip paprastai nepaleis, baltaplaukė, eidama atgal, truktelėjo berniuką savęs link.
-Ateik, prisėsk,-raminančiai nusišypsojusi pasiūlė. Mėnulis toliau judėjo dangumi, o vaikų kojoms pajudinus žoles, aplink ore sužibo ir jonvabaliai. Nors buvo ruduo ir naktinis oras nešildė, Liucija jautėsi pasakiškai. Ją ši naktis tarsi užbūrė ir panardino į taip pasiilgtą šaltą jos glėbį. Mergaitė vis dar norėjo šokti kartu su gamta ir tapti jos dalimi. Galbūt ją šaukė tolimų protėvių kraujas, atėmęs iš jos plaukų spalvą, o gal tiesiog šis paros metas mezgė savo, paprastoms mirtingosios būtybėms nesuprantamus, magiškus tinklus.
-Sėskis,-atsisėdusi ant pleduko, truktelėjo žemyn Vincentą Liucija.
-
Ar jam viskas gerai? Kaip Vincentui galėjo būti viskas gerai, kai ji šitaip jau arčiau, nei per pėdą, prisiartinusi žiopso į jo veidą ir susirūpinusiu balsu taria jo vienintelį tikrą vardą. Vincentas gailėjosi tądien prie tiltelio jai šį pasakęs, dabar ir turės kentėti visą galią tų apžavų, kuriuos baltaplaukė mergaitė, rodės, negailėdama metė jo pusėn. O gal Vincentas tikrai karščiuoja ir jam vaidenasi.
Lygiadienis minčių nenuramino ir baimės nenuvijo. Žinoma, tokią dieną ir turėjo pataikyti ant pievoj šokančios fėjos. Ne tik, kad pilnatis ir mėnulis plieskia visu savo grožiu į pritemusią žemę, dar ir lygiadienis. Vincentas nebuvo tikras, kas nutinka fėjoms lygiadieniais, tačiau nujautė, kad tikrai ne jo naudai.
Berniukas papurtė galvą idant pasakytų, kad jam ne viskas gerai. Bet papurtė šiek tiek bejėgiškai ir be žodžių. Galiausiai pasirodė, kad į tai nebuvo atkreiptas dėmesis. Vėlgi pajutęs Liucijos delnus ant savųjų ir truktelėtas, žengė žingsnį, o tada ir antrą. Nors ėjo visiškai savo noru, jam rodėsi, kad vedamas tos keistos jėgos, kuri jį ėmėsi valdyti mergaitei ištarus jo vardą.
Dar vienas truktelėjimas žemyn, ir jau pernelyg nebesipriešindamas varniukas klestelėjo ant dekučio vidury pievos. Susigūžė. Rudu, tamsoj jau ir nebeįžvelgiamu žvilgsniu, nusekė pro šalį plasdenantį jonvabalį. Atsigręžęs į Liuciją šalia, paklausė:
- Ką čia darai naktį?
Galbūt Vincentas tikėjosi, kad ji ne fėja. Galbūt tikėjosi, kad iš atsakymo bus aišku, kad ne fėja. Kita vertus, bet koks atsakymą tikriausiai būtų prisitaikęs prie savo jau įtikėtos tiesos. Grožiuosi žvaigždėmis? Negaliu užmigti? Renku kokias nors žoles herbologijai? Nesvarbu, jau nė nesvarbu, nei vienas toks atsakymas nepriartės prie Vincento įsitikinimo pajudinimo.
Berniukas drebančiu delnu nusbraukė palaidą sruogą nuo akių. Buvo pavargęs, ir svarstė, kad reikėjo jam varyt tiesiai į pilį pievose nestabčiojus.
-
Sėdėti ant pledo buvo žymiai smagiau nei ant šaltos, permirkusios žemės. Liucija ištiesė savo purvinas kojas ir pajudino pirštukus. Ji jautėsi puikiai, kitaip negu šalia jos sėdintis Vincentas. Žiūrėdama į susigūžusį berniuką, baltaplaukė paėmė vieną iš bandelių ir, išvyniojusi iš popieriaus, padėjo šalia varniaus, kviesdama jį paragauti. Svajingai žiūrėdama į tamsų dangų, mergaitė prabilo:
-Šoku, gėriuosi naktimi, prisimenu tėvus. Mes visada tokias dienas praleisdavom kartu. O naktį todėl, kad nenorėjau, kad kiti mokiniai spoksotų. Bet nesigailiu. Viskas mėnulio šviesoje taip gražu... O tu valgyk, valgyk, nebijok. Aš tau tuoj ir sulčių įpilsiu.
Apsičiupinėjusi aplinkui, Liucija susirado lazdelę ir puodelį. Kerėjimo meno ji dar nebuvo įvaldžiusi, o ir šis burtas buvo toks, hm, eksperimentinis. Bet nepaisant to, netobula puodelio kopija netrukus materializavosi. Pripylusi į abu puodelius tamsių vynuogių sulčių, švilpė atidavė Vincentui originalą, o pati gurkštelėjo iš kopijos.
-O ką tu veiki tokiu metu? Kiek žinau, jau negalima išeiti iš bendrųjų kambarių,-smalsiai stebėdama berniuką, paklausė Liucija.
-
Vincelis pasižadėjo sau tos bandelės neliesti. Velniai žino, kas per fėjų maistas ten, o varniukas ir nenorėjo pakristi vidury laukų prisirijęs kažko neaiškaus, ir atbusti kokiam neatpažįstamam miške ar kalno viduje. Tik kreivai nužiūrėjęs bandelę, vėl kilstelėjo akis į mergaitę šalia, tik žvilgsnis jau ir veido nei akių nepasiekė, vietoj to, įsispoksojo kažkur jai virš peties. Naktis tikrai buvo graži, ir mėnulis buvo gražus, ir Vincentas buvo pavargęs ir pamažu šąlantis kojų ir rankų pirštus. Jonvabaliai dailiai skraidžiojo.
- Kas nutiko tavo tėvams? - naglai ir nė kiek nepamąstęs, kad čia gal jautri tema ar kažkas panašaus, paklausė. Kita vertus, o jeigu Liucija nebuvo tikra fėja, o tik pakeistinukė? Galėjo ir taip būti, fėjų dar kūdikystėj pasiimtas vaikas ir užaugintas kaip savas. Ir pasakymas, kad šitaip naktį su jais praleisdavo, nebestebintų. Vincentas nebuvo sutikęs labai daug fėjų, tad iš tiesų neturėjo su kuo palyginti. Varniukas papurtė galvą pats sau, it susierzinęs.
Puodelį su vadinamosiomis sultimis paėmė, tačiau neketino gerti. Į galvą išvis šovė mintis, kad pasitaikius progai tiesiog išpils ant žemės.
- Siunčiau laišką namo, - sumurmėjo. - Ir, na, apie išėjimą iš kambarių tau galėčiau atsakyti tą patį, - atšovė kiek pikčiau. Kas ji tokia, kad kvestionuotų jo galėjimą būti lauke jau po nustatytos valandos, jei pati elgiasi taip pat? Ji fėja, atsakė balselis Vincento galvoje. Darėsi vis vėsiau ir tamsiau.
-
Liucija negalėjo tiesiog ramiai nusėdėti vietoje, kai ji norėjo laisvai judėti ir šokti, tad visą tą susikaupusią energiją leido judindama pėdas. Taip sėdėdama ji prisiminė ir kitų dalykų, ką veikdavo su tėvais, gal netgi ir dabar keistai atrodančių ritualų. Žinoma, būtų smagu pasiklausti tėčio, ką jie ten darė, bet gyvenimas susiklostė būtent va taip ir Liucija liko viena. Viena ir toli nuo namų. Tad Vincento klausimas ryškiai nuliūdino baltaplaukę.
-Mama mirė prieš... Tris metus,-mergaitės akyse pradėjo kauptis ašaros,-Jos plaukai irgi buvo balti. Visai kaip mano. Tėtis pasakojo, kad man gimus, ji nustojo juos dažytis,-tie emocijų kupini vandens lašeliai pradėjo riedėti švilpės skruostais,-Nenorėjo, kad jų nekęsčiau. O tėtis... Nežinau. Nežinau, kur jis.
Liucija suspaudė puodelį ir nuleido galvą, atsiskirdama nuo pasaulio plaukų užuolaida. Kelis kartus šniurkštelėjusi nosimi, baltaplaukė nusivalė ašaras nuo veido naktinių rankove.
-Tik nesakyk, kad užjauti. Užuojauta nieko nepakeis. Ir aš ne viena. Mane... Mane įsivaikino. Taip. Ir valgyk bandelę, kitaip sugrūsiu į burną,-grasinimas nuskambėjo visai negrasinančiai, mat Liucija vis dar slėpėsi nuo Vincento plaukais ir šniurkščiojo.
-
Varniukas, toli nuo namų paliktas ir mažumėlę sutraumuotas savo vasaros pas serą Fabianą, sutriko. Jis nenorėjo nei įkyriai lįsti, nei gilintis į kažkieno šeimos istorijas, ypač jeigu dėl to ima riedėt ašaros it pupos ir žirniai. Vincentas nelabai nutuokė, kaip jam dabar elgtis, kai fėja Liucija (kuri, rodėsi, vis dėl to nelinkėjo jam nieko blogo ir neturėjo piktavališkų kėslų) sėdi šalimais ir rauda. Tad jis tik dar labiau į save susigūžė ir įsmeigė akis į puodelį, it tamsuojantis skystis jame galėtų jam atskleisti kokią nors pasaulio didžią paslaptį.
Grasinimas, esą sugrūsianti bandelę jam į burną, nuskambėjo, tiesą sakant, apgailėtinai ir visai negrėsmingai. Bet Vincentas, visos istorijos apie Liucijos mamos plaukus dar labiau įtikintas, kad jeigu ne pati mergaitė, tai bent jau jos giminėj kas iš fėjų kilę, nedrįso elgtis kitaip. Be to, spėjo, kad nelabai malonus jausmas, kai kas nors gūda bandelę tau į burną. Tad pernelyg daugiau nekontempliavęs galimų implikacijų ir komplikacijų (aš ką tik skaičiau mandrą straipsnį, nežinau, ką tiksliai reiškia šitie žodžiai), atsikando šalia gulėjusios bandelės.
Po akimirkos ar kelių Vincentas pakėlė savo sušalusį delną ir tykiai lengvai patapšnojo mergaitei per jos plaukų užklotą petį, it guosdamas. Nuo bandelės, rodės, nieko blogo nepasidarė.
Žvaigždės, vos matomos blyškioj mėnulio šviesoj, žibėjo viršum galvų, mirguliavo. Gal net bus ir šalna. Vincento rankų pirštai visai sušalo, o vienas apsiaustas, kurio užteko dieną, kai švietė saulė, dabar beveik nešildė. Berniukas sudrebėjo.
- Ar tau nešalta? - paklausė.
-
Ašaros, kaip visada, pabiro vos Liucija prisiminė savo mamą. Kad ir kiek laiko nuo jos mirties praėjo, mergaitei vis dar jos trūko ir vargu, kad kas nors šią skylę viduje sugebės užpildyti. Nepadėjo ir tai, kad ir tėčio nebebuvo šalia, nesvarbu kad ir kaip jis, rizikuodamas savo saugumu, bandė palaikyti ryšį su dukra. Švilpė galėjo pasidžiaugti nebent tuo, kad iš oro atsidaro Nojus ir dabar ji nebeskęsta toje mėšlo duobėje, vadinamoje vaikų namais. Na, dar ir Hogvartsas. Vieta, kurioje ji bent keliems mėnesiams gali pasislėpti nuo žiauraus ir pikto išorinio pasaulio.
Kaip greitai pradėjo, taip pat greitai ir nustojo bėgti ašaros iš Liucijos akių. Liūdnai žiūrėdama į mėnesienos apšviestas gėles, mergaitė buvo taip susikaupusi ties savo vidiniu pasaulėliu, kad Vincento prisilietimas ją išgąsdino ir ji krūptelėjo.
-Šalta?-baltaplaukė pakėlė galvą ir sumirksėjo. Ji net nepajuto, kaip lauke nukrito temperatūra, nors buvo tik su naktiniais.-Tau šalta? Imk, dar daug pledo likę, apsiklok,-paėmusi laisvą audinį beveik visą jį užkrovė ant berniuko.-Atsiprašau, kad čia taip... Pasakyk, kodėl tu taip keistai į mane žiūri? Ar kažkas su manimi negerai?
Nuo verkimo troškino, o ir pilvas reikalavo naktipiečių, tad Liucija išsivyniojo kitą bandelę ir pradėjo ją naikinti, vis užsigerdama sultimis, tarsi bandytų pamaitinti viduje gyvenantį liūdesį.
-
Žinoma, jo susirūpinimas apsisuko į kitą pusę kaip koks stalas. Jeigu stalai sukasi. Užgriūtas krūvos šilto pledo, Vincentas atpalaidavo rudeninio nakties šalčio sukaustytus pečius, tačiau atsakymo į savo klausimą neišgirdo. Ir galbūt Liucijai nešalta, galbūt tai dar vienas požymis, kad mergaitė ne šiam pasauliui priklausanti, pačiu geriausiu atveju atėjusi iš kitos dimensijos. Varniukas nežinojo, ar fėjos atsparios šalčiui. Jeigu būtų buvę ne taip tamsu, būtų pastebėjęs, kad ir josios kojų pirštai ir lūpos pavojingai mėlynuoja. Bet šviesiau nebuvo, o jonvabaliais pasikliauti negalima.
Susivyniojęs į laisvą dekučio kampą, Vincentas šiek tiek paliko audeklo ir mergaitei. Jeigu staiga ims ir pajus, kad jai vis dėl to šalta. Iš naujo pajutęs alkį, berniukas siektelėjo savo bandelės, pamestos per visą dekučio reikalą, bet ranka sustingo ore išgirdus baltaplaukės fėjos Liucijos klausimą.
Žinoma, mergaitė pastebėjo jo keistus žvilgsnius ir dvejones. Migdoliniu savo žvilgsniu berniukas pamėgino prieblandos gaubiamoj Liucijoj įžvelgti juoko ar pašaipos ženklų. Neradęs jų, mažumėlę susigėdo ir nuleido akis. Taip ims ir pasakys, kas jam ant galvos.
Staiga visos mintys apie mergaitės fėjiškumą ir visos jų pastūmėtos dvejonės ėmė rodytis kvailos ir vaikiškos. Linksma, kaip apsisuka stalai, kai staiga imamas kvestionuoti privatus pasaulis. Vincentas vėl pakėlė akis į mergaitę, prasižiojo it ruošdamasis išplepėti visus savo keistus pagalvojimus, tačiau užsičiaupė ir dar sykį nuleido galvą. Rugsėjo tamsoje jo skruostai nusidažė tamsesne spalva, ir jis pats tai pajuto. O gal Liucija tokį keistą nuraudimą prilygins dekučio teikiamos šilumos efektui.
Vincentas, tebežiūrėdamas kažkur į žemę prie savų batų, gūžtelėjo pečiais ir susigūžė. Papūtė stipresnis vėjo gūsis, tamsios Vincelio sruogos ėmė plasdenti šiam aplink ausis ir veidą.
-
Bandelė greitai keliais kąsniais buvo sunaikinta ir Liucija net nepajuto kepinio skonio. Puodelyje buvusios vynuogių sultys taip pat greitai nusekė paskui savo kaimynę į skrandį. Ir vis tiek tas liūdesys, besislepiantis giliai pilve, kuteno savo mažais aštriais nagučiais ir reikalavo dar kažko. Liucija išsivyniojo antrą bandelę ir sustingo. Mama nenorėtų, kad ji taip prisikimštų be reikalo. Kaip ji visada sakydavo, maistu reikia mėgautis, nes tik kramtant atsiskleidžia jo tikrasis skonis. O Liucijos bandelės tikrai geros!
Suvyniojusi tešlos kamuoliuką atgal į popierių, mergaitė pajuto šaltuką kutenantį jos odą. Per daug negalvojusi, baltaplaukė prisislinko prie Vincento ir užsiklojo jo sušildytu pledu. Dabar vaikai lietėsi rankomis, o sušalę mergaitės pėdos rėmėsi į berniuko koją. Gal tai nebuvo pats protingiausias sprendimas, mat švilpė galėjo kuo puikiausiai susirangyti šalia su likusiu dekučiu, bet jau buvo šaukštai po pietų, ar šiuo atveju, naktipiečių.
Net ir sėdėdama šalia, švilpė vengė pažvelgti į Vincą, tad nepastebėjo nei žemyn nuleisto žvilgsnio, nei paraudusių žandų. Pakėlusi akis į lėtai judantį dangų, Liucija, vis dar jausdamasi keistai, tyliai paklausė:
-Ar tikrai aš tokia... Nepritampanti? Ar kažkas su manimi negerai?
Prisiminusi, kad net ir jos mama, iki jai gimstant, visaip stengėsi pritapti šiame keistame pasaulyje keisdama save, mergaitė pajuto keistą akmenį, gulintį krūtinėje. Ji nenorėjo sunaikini savęs dėl kitų.
-
Kas žino, gal paaugęs ir subrendęs Vincas taip paniškai nebebijos mergaičių, o ypač tų, kurios atrodo kaip fėjos. Galbūt net pats pageidaus prie jų šlietis - kaip sakiau, niekas nežino. O štai tą akimirką, kai minėtoji fėja baltaplaukė Liucija iš švilpynės prisislinko ir kone užgriuvo (jam taip atrodė), kanadietis vienuolikmetis, jau spėjęs nusivilti savo menkai tenugyventu gyvenimu, sustingo it akmeniu paverstas. Galbūt būtų ir pašokęs iš vietos it nudegintas, tačiau galūnės, rodėsi, nustojo tinkamai veikti. Vincentas bijojo įkvėpti. Mergaitė? Šalia? Negirdėtas nerėgėtas dalykas.
O dar tas klausimas. Varniukas buvo tikras, kad viskas, apart fėjiškumo, Liucijai buvo gerai. Bet argi jis galėjo apie tai jai prasitarti? Nurijęs seilę ir šiek tiek vos vos atstingęs, Vincentas karštligiškai nusibraukė vis vėjy į veidą lendančius plaukus ir tarė:
- Ne. Tau viskas gerai, - tarė šiek tiek garsiau, ir ne taip užtikrintai, kaip norėjo. Ant liežuvio galo tebekabėjo neištartas jo įsitikinimas. - Bet.. Ar tu fėja? - išpyškino po minutėlės tylos, lyg giedrą dieną į giedrą dangų, o po akimirkos suvokęs, ko paklausė, išplėtė savo rudas migdolines akis, veidą nuspalvino raudonis, kažkokia keista spalva nuspalvinęs medaus spalvos odą, o kumščiai taip sugniaužė pledo kraštą ir apsiausto klostę, kad joks pasaulio lygintuvas greičiausiai atsiradusių raukšlių nebeišlygins.
Žvaigždės vis dar neapsakomai dailiai žibėjo virš vaikų galvų, o naktis slinko į gilumą.
-
Tik pajutusi nuo Vincento kūno sklindančią šilumą, Liucija suprato, kokia sušalusi buvo ji. Dabar pirštai ir pėdos nemaloniai dilgčiojo, o iš nosies tik ir taikėsi pabėgti snarglys, nuo kurio gelbėjo tik šniurkščiojimas. Į pledo kraštą nusivaliusi nosį, mergaitė, visiškai netikėdama, kad su ja viskas gerai, klausėsi berniuko. Kažkas giliai viduje vis tiek troško tam teiginiui prieštarauti. Ne, ji jau gimė kitokia, šnabždėjo tas įkyrus balselis širdyje. O ir dar tas klausimas... Liucija sustingo. Iš akių jau ir vėl taikėsi pabėgti ašaros. Ji - fėja?! Kokių nekokybiškų piksių šūdukų miltelių Vincentas užvartojo?! Nežinia kodėl, bet tas mažas klausimėlis itin smarkiai įskaudino švilpę. Dar tvirčiau įsisupusi į pledą, mergaitė beveik jį visą atėmė iš Vincento ir pradėjo liūdnai juoktis.
-Aš? Fėja?!-skruostu nubėgo karšta ašara. Gal tai, kad jos mama fėja viską paaiškintų? Paaiškintų, kodėl ji nepritampa, kodėl ją taip traukia naktis ir gamta bei tą nenumaldomą norą padėti kitiems.-Fėja...-tyliai sumurmėjo Liucija.-Nežinau.
Ir vėl prisiminusi mamą mergaitė įsiverkė ir dar tvirčiau įsisupo į pledą. Nebematė Liucija nuostabaus ir reto giedro Škotijos dangaus, nebegirdėjo aplink guodžiančiai šlamančios gamtos. Dabar iš jos liko tik kažkoks neaiškus kūkčiojantis audinio kamuoliukas.
-
Vincentui būtų patikę skėstelėti rankomis. Tikriausiai. Na, arba pabėgti atgal į pilį, į Varno nago bokštą, sumurmėjus ką nors neaiškaus. Dar buvo variantas nuleisti viską juokais, pasakyti, kad jis tik šmaikštaująs ir nėra ko čia žliumbti, tačiau varniukas buvo pernelyg švelnus ir minkštas, kad tokia mintis jam apskritai šautų į galvą.
Liucijai gerokai įsiverkus, berniukas dar labiau sutriko, pasijautė baisiai nesmagiai. Ašaros buvo bjaurus dalykas, bet tik dėl to, kad Vincas žalio nei mėlyno supratimo neturėjo, kaip su jomis elgtis.
- Ne, ne, - susinervinęs paskubomis ištarė betiesdamas delną, it norėdamas kaip nors guodžiančiai mergaitę paliesti, - Fėjos labai.. hm.. gražios. Visai nenorėjau pasakyti, kad būti fėja blogai. Priešingai - būti fėja labai šaunu, jeigu tu fėja, vis tiek man patinki. Fėjos jėga, - pliurpė Vincentas, jau pernelyg ir nebegalvodamas, ko priplepėjo, ką prisipažino ir ką pamelavo. Fėjos jį gąsdino, šitai buvo išsiaiškinta jau daug anksčiau, bet ak, negi verkiančiam žmogui, ir dar mergaitei, sakysi, kad jos bijai? Vincentas nemanė, kad tai labai gera idėja.
Nedrįsdamas Liucijos liesti, nei dar ką daryti, nutįsusiu veidu žiūrėjo į savo kietai sugniaužtas rankas. Štai taip ir nutinka dalykai, savo neapgalvotu liežuviu bernelis sugadino visą vakarą, visą naktį, kuriuo Liucija taip džiaugėsi. Kanadietis tyliai atsiduso ir sumurmėjo:
- Atsiprašau.
-
Ilgai Liucija nesriūbavo, mat ašaros netrukus aprimo ir mergaitei beliko tik šniurkščioti nosimi. Fėja! Kas toliau? Legilimantė laumė-vampyrė? Vincentas, žinoma, ne tik kad ją fėja išvadino, bet dar ir išvydęs jos ašaras pradėjo kažkokias nesąmones skiesti, taip dar labiau supykdydamas baltaplaukę. Į pledą nusivaliusi veidą, švilpė pašoko ant kojų ir piktai suriko:
-Ko tu čia pievas skiedi?! Fėjos? Kad ir gražios, jei būčiau fėja, dabar seniai ežere priburbuliavęs plaukiotum arba šoktum su manim iki nukritimo! Fėja! Susikišk tu savo tas savo fėjas vietoj klizmos!
Iš pykčio skruostu nuriedėjo ašara. Liucija, įsisupusi į pledą smarkiai jį truktelėjo į save apsisuko, paėjo kelis žingsnius ir atsisukus dar pykčio pilnu balsu išrėžė:
-Vincentai, jei būčiau fėja, tai tavo viduriais papuoščiau mišką, o krauju nudažyčiau ežerą, tad saugokis, kad jokia tikra fėja tavęs nerastų.
Tyliai pykdama, mergaitė patraukė pilies link. Šalta žemė nemaloniai badė kojas, sunkus pledas vilkosi iš paskos, o nuo verkimo paraudę akys mažai ką matė, bet Liucija, nesutikusi jokių fėjų ar jų bijančių prietaringų bailių, pasiekė savo saugią ir šiltą lovą be jokių nuotykių. Bet Vincento žodžiai dar ilgam apsigyveno jos širdy.
-
Pagaliau oras atšilo ir kornvaliečiui nebereikėjo vilktis daugybės sluoksnių, kurie kompensuotų šilumos trūkumą. Galėjo Hogvartsą pastatyti ne Škotijoje, o ten, kur truputį šilčiau.
Pagaliau sužaliavusi žolė, giedras dangus, padabintas keliais kamuoliniais debesėliais - Ashtono labiausiai mėgiamas oras, tad jis negalėjo visą dieną sėdėti pilyje. Kojos pačios nunešė prie pelėdyno, nors neturėjo pelėdos ir niekam neketino siųsti laiško ar siuntinio Hogvarstui priklausančiu paukščiu.
Norėčiau pelėdos. Ar jomis sudėtinga rūpintis? Gal nepadvėstų iš bado. Nors ir mylėjo savo augintinius, tačiau vos išsaugodavo visur norintį pabėgti varlių Morą, o Upis pusę laiko pramiegodavo. Tobulas voras. Tikra utopija. Miega ir prižiūrėti daug nereikia, pats primins, jei pirmakursis pamirš pamaitinti ir nebus musių.
Klestelėjęs ant labai žalios žolytės, Ashtonas nežinojo, ką reikėtų veikti toliau, tad pradėjo pešioti laibus žalius stiebelius.
-
Buvo labai graži diena, tad Amelija nusprendė išeiti laukan. Pilyje buvo tvanku ir mokinių keliamas triukšmas erzino, todėl šiltas, bet kartu dar ir vėsus oras buvo puiki priežastis kur nors pasivaikščioti. Amelija, išėjus iš pilies nežinojo kur sukti, bet greitai atsiminė, kad dar nesilankė Pelėdyne, todėl nutarė nueiti ten. Amelija labai patiko pelėdos ir kiti gyvūnai, o čia buvo nemokama galimybė pabendrauti sh gyvūnėliais. Pabuvus su pelėdom Varno Nago mokinė pamatė, kad šalia Pelėdyno - nuostabi pieva. Ji greitai nuėjo tenai. Buvo gražu. Žydėjo gėlės. Mergaitė pradėjo jas skinti. Tada ji pamatė, kad netoli sėdi kažkoks mokinys. Amelija nebuvo malonu tiesiog stovėti ir žiūrėti, todėl ji priėjo prie berniuko ir pasisveikino.
-
Gražų ir vėsų žiemos rytą Mokslinčė ėjo takeliu. Tiesą sakant mergina neturėjo kur taisyti darbų ar kitų popiergalių. Žana ramiai vaikščiojo visur, kur tik įmanoma, bet deja jokios ramios vietos, be klykiančių vaikų ji nematė. Na, kaip supratau, man reiks grįžti į savąjį kabinetą, nes čia nėra jokios ramios vietelės, kur galėčiau ramiai atsigauti nuo klykiančių vaikų ir ištaisyti jų neįskaitomus darbus.
Moteris kaip visada su savimi tempėsi portfelį, o šalia jos ėjo Žanos fenekas. Šis šuninių šeimos žinduolis buvo labai draugiškas ir labai mielas. Taip pat gyvūnėlis visada eidavo už jos ir niekada nepabėgdavo. Mergina priėjo prie pelėdyno. Na, į vidų eiti aš tikrai nežadu, ten labai nešvaru. Profesorė paėjo truputėlį tolėliau ir išvydo vešlią pievą. Kerėjimo mokytoja suprato, kad tai bus puiki vieta, nes matėsi tik pirmakursių galvos. Tikiuosi, kad joks pirmakursis čia neprisistatys, nes vaidinti, kad man jie patinka aš, deja visiškai nenusiteikusi. Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė paėjo į pievos vidurį ir išsitiesė pledą, nes sniego buvo nematyti, o ir pledas buvo neperšlampamas. Moteris ant jo atsisėdo, išsitraukė savo brangiąją automatinę plunksną, kelis juodo, mėlyno ir raudono rašalo buteliukus, visus popiergalius ir pradėjo taisyti neįskaitomus vaikų darbus, nors mintyse galvojo apie visai ką kitą. Na, kokį čia vardą galėčiau duoti savo fenekui... Jos mintys greitai išsisklaidė, nes fenekas pakėlė savo stačias ausis ir pažvelgė į debesuotą dangų.
- Na, jeigu tau labai patinka debesys, tai būsi debesėlis, -nusijuokė profesorė ir kibo prie darbų.
-
Po varginančios dienos jaunoji pirmakursė tik ieškojo lauke vietos pailsėti, pabūti viena su savom mintim ir ramiai paskaitinėti knygą apie žymiuosiuos burtininkus ir užrašinėti faktų kuriu nežinojo. Tai buvo vienintelis Katerinos hobis kuri norėjo atlikti kruopščiai ir tvarkingai.
Susirinkusi knygas, pergamentą ir visas reikiamas priemones, nužingsniavo prie pelėdyno Ahh, kaip čia nešvaru! Stipriau sulaikiusi knygas tarp savo šiltų rankų, toliau ėjo kol nepametė vešlios pievos Kokia nuostabi vieta, vešli pievą ir rami vieta. Kokia ten suaugusi moteris su fenekų? Ar ten profesorė? Tikėjosi, kad galės pabūti prie vešlios pievos, kad ir kas ten bebūtu. Priartėjusi prie moters su fenekų Tai kerėjimo profesorė Mokslinčė
-Laba diena, profesore Mokslinče. Koks gražus jūsų gyvūnas, koks jo vardas? -šyptelėjusi, po keleto žingsnių pasiklojo maža pledą ant kurio pasidėjo knygas ir kitus dalykus, o pati rudaplaukė atsisėdo ant pledo ir pasiėmusi knygas apie žymiuosius burtininkus pradėjo skaitinėti ir užsirašyti faktus.
-
Žana ramiai taisydama visokius
monstrų vaikų darbus, net nepastebėjo, kaip prie Mokslinčės priėjo Katherine Silverstone - pirmakursė iš Grifų Gūžtos. Na, ir kodėl aš apie šią mergaitę žinau tiek daug, man to visiškai neprireiks. Profesorė pastebėjo, kad Katherine labai parūpo jos fenekas. Na, pagaliau jį pastebėjo.
- Labas, Silverstone, mano feneko vardas yra debesėlis, o ar tu turi kokį nors augintinį čia- Hogvartse? - pasidomėjo Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė vardu Žana.
Moteris belaukdama atsakymo pirmiausiai neatitraukė akių nuo grifiukės,kaip ji stropiai mokosi.
Po kelių minučių mokytoja tęsė monstrų vaikų neįskaitomų darbų taisymą, na ir kodėl jie negali rašyti spausdinimo mašinėlėmis? Automatine plunksna, kaip aš ar kokia kitokia priemone? Staiga profesorė ištroško.
- Aguamenti, - ištarė kerėjimo profesorė ir stiklinė prisipildė skaidraus vandens.
- Na, gal ir tu nori vandens, Ketherine? Galiu tuoj pat tau tokio parūpinti, kadangi prireikia tik lazdelės ir kerų žinojimo, o vis gi aš kerėjimo profesorė, -nusijuokė mokytoja Žana.
-
Kai profesorė paklausė pirmakursės dėl gyvūno kiek sutriko, bet netempusi nejaukios tylos.
-Na aš turiu miela kobra vardu Nikte. - užpildžiusi nejaukia tyla, toliau skaitė knygą apie žymius burtininkus ir toliau dailyraščiu rašė faktus.
Pabaigus skaityti knygą grifė, tik apsižiūrėjo aplink ir pamatė kaip fenekas ramiai gulėjo Koks jis mielas, norėčiau čia būti kartu su Nikte pagrėbusi dar neskaityta knygą, profesorė panaudoja burtą Aguamenti dar nežinojusi pirmakursė pažvelgė kaip veikia burtas, kai profesorė pasiūlė vandens, pasidėjo knygą ant pledo
-Ne ačiū, o koks būtu burtažodis teleportuoti gyva gyvūną? - kiek smalsia veido išraišką nustačiusi rudaplaukė. Jeigu pasakytu ir išmokčiau, gal galėčiau čia Nikte teleportuoti pamatyti toki grožį.
-
Profesorė išgirdusi Katherine klausimą suprato, kad mergaitei patinka kerėjimas. Na ir ačiū Dievui, bent viena kerėtoja iš viso Hogvartso.
- Aišku, kad yra kerai, kurie gali teleportuoti tavo gyvūną link tavęs, tačiau jie yra pakankamai sudėtingi, yra daug šansų, kad pirmakusiui tokiui, kaip tu, Silverstone, gali ir nepavykti, tačiau galiu parodyti, kaip jie veikia. Tarkim jeigu aš noriu savo feneką vardu Debesėlis teleportuoti pas save man primiausia reikia įsitikinti, kad jis nėra kažkur šalia, jis turi būti bent už dešimt, na geriau už dvidešimt metrų. Tada mintyse sakau to gyvūno vardą ir rūšį visą laiką ir tariu burtažodį, kuris yra - ,,Kalista". Dar kartą sakau, aš tau jų nerekomenduoju bandyti, nes gali sužeisti gyvūną, tačiau Debesėlis yra kažkur dėšimties metrų atstume nuo manęs todėl galiu parodyti pavizdį, - su džiaugsmu pliurpė profesorė.
Ji atsiduso ir išsitraukė savo lazdelę ir tarė:
- Kalista, na štai ir viskas - fenekas jau ir pas mane rankose, atrodo, kad tai įvyko per kelias sekundes tiesa? Man, kaip kerėjimo profesorei šie kerai pavyko iš pirmo karto, tačiau manau, kad taip gali nutikti bet kuriam, gerai buriančiam ir atliekančiui praktiką mokiniui ir ne tik. Na, tai ar mėginsi atlikti šiuos kerus, Silverstone?
-
Įdėmiai žiūrėjusi ir klausiusi mokinė, vis norėjo išbandyti naują burtą, bet tik ne ant savo Niktės ar kokio kito nekalto gyvūno, nebent ant tu demonišku burundukų iš profesoriaus Marko Goore pamokos.
Pirmakursės vis nepaliko mintys ką pasakė profesorė Mokslinče Aš tau jų nerekomenduoju bandyti, nes gali sužeisti gyvūną. Atsistojusi toliau stebėjo kaip profesorė atliko burtą, atrodė lyg tai buvo kelios sekundės. Ahh, nelabai noriu bandyti šio burto, jog galiu sužeisti Nikte, dar nesu gerai įgūdžius kerėjimo, kad iš pirmo karto viskas pavyktu.
Bet tik atlikus kerus profesorė netikėtai paklausė pirmakursės. Bet rudaplaukė nepasimetė dėl klausimo ir nieko negalvodama atsakė.
-Nemanau, kad galėčiau tai bandyti ant savo gyvūno. -kiek liūdnai pasakė ir nulenkusi galvą atsisėdo ant pledo.
Na štai ir vėl tarp knygų, o mano miela kobra terariume ir negali įkvėpti gryno oro. Rudaplaukė nenorėjo pasirodyti liūdna, todėl pirma prakalbėjo
-Ar sunku būti profesorė? Na su visu triukšmu ir pirmakursiais. -Atsisuko į profesorę ir šyptelėjo.
-
Žana kiek nuliūdo, kad mergaitė nenorėjo teleportuoti gyvūno, ji galvojo: na, galėtų ji tą kobrą ir sunaikinti.... Moteris galvojo, kaip mergaitei pasakyti, kad norėtų, kad ji pabandytų šį burtažodį, tačiau prisiminė, kad ją užmuštų, jeigu dėl jos kaltės nudvėstų
nekalta kobra. Na, gal ir negerai, kad nebando, -galvojo.
Po kelių minučių profesorė pasisodino savo feneką ant kelių ir išgirdusi Katherine klausimą tarė:
- Na, nenoriu meluoti, bet tai tikrai nėra lengva. Tu, Silverstone, net neįsivaizduoji, kaip žiauru yra mokyti tuos, kurie to visiškai nenori, na bet iš dalies yra pakankamai linksma, kai pamatai, kaip dalis vaikų stengiasi, kaupia jėgas ir laukia praktikos dalies, per kurią dalis ir nusisuka sprandus. Na, o tu norėtum būti profesore? Nes manau, kad tau visai neblogai sekasi ir tokia būti tau tikrai vertėtų, na ką manai?
Profesorė linksmai nusišypsojo ir išbūrė fenekui vandens, nes šis gyvūnėlis buvo labai ištroškęs.
-
Profesorė Mokslinče, paklausiusi netikėto klausimo rudaplaukės iš kart susimąstė, kaip atrodytu, jei būtu profesorė. Gražus rytas, pirma dieną buvo tik mokinių betvarkė klasėje, bet vos susitvarkiusi su mokiniais, jau pati kita dieną darydama eksperimentus susprogdina klasę ir praranda darbą. Iš kart vėl sugrįžusi į realų pasaulį ir nepasimetusi dėl klausimo iš kart atsakė.
-Na, nemanau, kad būčiau gera profesorė, ypač tikrai nesusitvarkyčiau su mokiniais. -užtikrintu balsu prakalbėjo ir nusišypsojo.
Toliau rudaakė žvelgusi į ta pati grožį ir pažvelgusi į motinos padovanota brangakmenį, susigrąžino viltys, kad galėtu išbandytu kerus ,,Kalista'' ir vėl pažvelgusi į profesorę.
-Ar dar vis galėčiau išbandyti kerus Kalista? Nes dabar esu užtikrinta, kad aš galiu teleportuoti Nikte.-drąsiai prašnekėjo pirmakursė.
Jaunoji Silverstone susimąstė Tau pavyks, jog tu gali tu jos nesužeisi, tau rūpi Nikte.
-
Žana sutriko: kaip gi greit ši mergaitė keičia savo nuomones? Ji apsidarė ar nebuvo matyti kokio nors pirmakursio, kuris nesugebėjo burti ir, kad nepamatytų, kaip tai daro pirmakursė Katherine. Mokslinčė truputį pasuko galvą ir tarė:
- Na, Silverstone, bandysi? Aš tau jei ką padėsiu, blogiausiu atvėju tavo augintinis nuskris į Magijos Istorijos kabinetą, tačiau ir tai būtų nieko tokio. Taigi mostelk lazdelę, kaip rodau ir tark tą sudėtingąjį burtažodį, kurio pavadinimas yra ,,Kalista". Taip pat nepamiršk, kad tavo galvoje turi suktis tik mintys apie tavąjį gyvūnėlį, nes kitaip nežinia kas čia atskris.
Porfesorė nutilo ir stebėjo Katherine lazdelę, kuri buvo labai graži, tačiau ar tiko Silverstone rankai ji labai abejojo, todėl prakalbo":
- Grifiuke, o tavo lazdelė tau patogi, nes ji stebuklingo grožio, tačiau neatrodo, kad ji patogi tavo gležnai plaštakai.
Mokytoja tikėjosi, kad mergaitė iš Grifų Gūžtos jos žodžius suprato, nes nenorėjo įžeisti ką tik iškeptos burtininkės. Mokslinčė begalvodama net ir užsigalvojo ir vos nenumetė savo feneko nuo rankų. Na ir šeimininkė atsirado, - galvojo mokytoja vardu Žana Mokslinčė.
-
-Aha, bandysiu. Ši kart esu įsitikinusi. -prakalbo grifė ir pažvelgė pakabutį kuris kabėjo pirmakursiai ant kaklo.
Sudėjusi visas knygas į viena vietą, atsistojo ir išsitraukė burtų lazdelę, pažvelgusi į burtu lazdelę bandė save raminti taip tau pavyks, jog tu neteloportuosi liūto, o Niktę... Profesorė iškart nutraukusi mintys su savo klausimų.
-Na, ši lazdelė gal graži, bet pas Olivanderį ji pati mane išsirinko. - stipriau suspaudė lazdelę ir nuėjo toliau kelis žingsnius.
Kairę koją pastačiusi į prieki Silverstone ir vis galvojusi apie savo Niktę, mostelėjo lazdelę.
-Kalista -primerkusi akis, pulsas vis greitėjo, kad viskas tik pavyktu. Atsimerkusi pažvelgė į savo rankas, bet nematė kobros.
-Kur ji dingo?? -labiau pradėjo jaudintis ir pažvelgė į Mokslinčę.
Iš susijaudinimo į galvą lindo kuo blogesnės mintys Kas jeigu dabar Nikte negyva, kas jei ji dabar kerėjimo klasėje ar dar blogiau atsiras ant profesorės galvos kažkur. Pasidėjo burtu lazdelę ir pasitaisė rankoves.
-Aš gal einu paieškoti. - nulenkė galvą ir nuėjo toliau nuo profesorės.
Apsižvalgė kur galėtu būti Niktę, bet apžvelgusi visus dešimt metrų aplink niekur nerado ir jau praradusi viltį, grįžo atgal ir nulenkusia galvą.
-Niekur jos neradau. -gyliai atsiduso ir pakėlė akys į kerėjimo profesorę.
Dar kartą apsižvelgusi, iš kart pažvelgė į pledą ant kurio gulėjo visa išsigandusi kobrą.
-Niktę! - pratarė ir visas veidas švytėjo rudaplaukės šypsena.
-
Žana džiaugėsi, kad mergaitei pavyko burtažodis. Na dabar tikrai manau, kad ji bus puiki kerėtoja.
- Šaunuolė, Silverstone, bet prie manęs tos kobros nekišk, nieko asmeniško, tačiau kobrų negaliu pakęsti, - prisipažino Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė. Tiesą sakant kerėjimo profesorė net nelaukė mergaitės atsakymo, o tiesiog laikė savo feneką rankose, kad tas roplys Debesėliui neįgeltų su savo aštriais dantimis ir nesuleistų mirtinų nuodų padarėliui. Taip saugodama savo mylimą augintinį Žana pamiršo apie savo saugumą ir tik ir bepajuto, kad pilve susirangė baimės šaltukas. Ji pajuto, kad į jos ranką įsmigo kažkokia adata, tačiau net nepraėjus dešimčiai sekundžių susivokė, kad adatų matyti čia nebuvo, todėl staigiai pažvelgė į žaizdą ir pastebėjo dvi žymes. Na, dabar tai man jau šakutės. Nagi, prisimink kokį nors burtažodį, Žana, tu gi kerėjimo profesorė. Profesorės veidas tapo baltas, kaip popieriaus lapas, iš baimės ji negalėjo pajudėti ir mintyse „vartė“ knygų puslapius, kuriose buvo visokių lotyniškų burtažodžių, kurių atrodė, kad merginai niekada neprireiks, tačiau štai - ji ant mirties žingsnio. Ferula, arianada, slomicia... Negi taip nieko ir nesugalvosi, panele kerėjimo profesore. Mokytoja negalėjo pratarti nė vieno skiemens, tai buvo viena didžiausių jos baimių, atrodė, kad ji ant mirties slenksčio. Jos akis gėlė ašaros, ji jautė mirties skonį.
-
Paleidusi kobrą ant vešlios pievos, pirmakursė labai apsidžiaugė, kad jai pavyko burtas nors ir buvo truputi komplikacijų, bet jau buvo rudaplaukė įpratusi, kad Nikte po burtų būna labai išsigandusi. Nelaukusi nė minutės atsisėdo ant minkšto pledo ir toliau skaitė knygas, jaunoji Silverstone jau buvo labai įsijautusi, kad net nepastebėjo kas atsitiko profesorei Mokslinčei.
-Profesore! -sušuko pirmakursė ir padėjo knygas.
Iškart atžingsniavusi rudaplaukė, matė kaip profesorė tapo balta kaip popierius. Ką daryti? Buvo visiškai pasimetusi ką reikia daryti pirma pagalbą, bet žinojo kad reikia apžiūrėti žaizdą. Apžiūrėjusi, kad nėra jokio kraujo pamatė, kad yra gyvatės įkandimas ir apsižvalgiusi pamatė už vieno metro, kad yra jos gyvatė Niktė. Nejaugi Niktė iš streso įkando Profesorei susijaudinusi pamąstė rudaplaukė.
Jau ne pirma kartą susidūrė su šia situaciją, bet buvo susijaudinusi daug labiau. Jog čia profesorė ji pati išsigelbės iš mirties slenksčio. pamąstė rudaplaukė ir bandė save nuraminti.
Pasiėmė rašalo buteliuką su drebančiom ranką ir taip drebėjo rankos, kad visas rašalo buteliukas išsiliejo ant profesores rūbų ir keletas lašų ant veido, iškart pamačiusi jai buvo juokinga lyg būtu pavirtusi kita asmenybė ir pradėjo tvardyti savo juoką.
-Atsiprašau, profesorę. Aš galiu jums kaip atsiprašymą nupiešti gyvatę ir vorą. - tarė ir šyptelėjo.
Pasiėmusi naują rašalą ir plunksną pasidėjo prie mirštančios profesores ir paėmė jos sužeista ranką ir atraitojo jos rankoves ir pradėjo rašyti gyvatę per visa ranką. Vienuolikmetei mergaitei ant mirštančios profesorės gavosi nuostabi gyvatė ir ant riešo buvo jau nupieštas tikroviškas voras.
-Štai mokytoja, mano atsiprašymas. Tikiuosi jį priimsit! -šyptelėjo ir padėjo šalink rašalo buteliuką ir plunksną.
-Gal galėčiau jums kažką padėti? - paklausė kiek nereikšmingo klausimo.
Prie profesorės vėl atšliaužė ta patį kobrą kuri buvo įgėlusi profesorei.
-Nikte, ką tu padarei profesoriai? -paėmė kobrą kuo toliau nuo profesores.
Paėmusi rudaplaukė kobrą, atsistojo ir nunešė ant savo pledo ir vėl priėjo prie mirštančios profesorės.
-Ar jūs išsigydysite? - paklausė pirmakursė.
-
Profesorė jau buvo beprarandanti viltį, tačiau tikėjosi, kad Katherine kažkuo jai pagelbės ar bent paguos. Bent vandens atneštų ar panelę Pomfri pakviestų, gi miršta kerėjimo profesorė.
Profesorei pro akis pralėkė visas gyvenimas, kurį galėjo nugyventi tik tris dešimt metų, visi geri, linksmi, bet ir tuo pačiu kartūs ir liūdni prisiminimai. Ji visiškai prarado viltį, suprato, kad tai buvo jos gyvenimo pabaiga. Moteris nenorėjo taip baisiai pabaigti savo nugyvento gyvenimo, tačiau kobros nuodai yra vieni pavojingiausių. Alionoma, kahricia, cibusia, anguisit, venenacia... - iš visų likusių jėgų profesorė vertė knygų puslapius galvoje. Ji nebegalėjo pakelti savo gležnų rankų, tačiau pamačiusi kas ant jos rankos, merginos veidą iškreipė grimasa. Jai norėjosi rėkti, klykti, tačiau akyse jau žibėjo gal būt ir paskutinės profesorės ašaros, kurių tvardyti ji nebegalėjo. Moteris jautė milžinišką skausmą, lyg kažkas peiliu perdūrė jai širdį, tačiau apie tai mergina visiškai negalvojo, ji greitu tempu bandė prisiminti burtažodį, kuris jai padėtų, tačiau, kadangi ji kerų pavadinimų žinojo gal milijoną tai nebuvo pati paprasčiausia užduotis. Pati sau nemeluosiu - man labai liūdna, tačiau viltis miršta paskutinė. Tada moteris suprato, kad jos viltis dar nemirė, ot filosofė atsirado... DĖL DIEVO MEILĖS, SUSIKAUPK TU MIRŠTI! Profesorei darėsi tik blogiau atrodė, kad bet kurią akimirką gali griūti negyva, ji vos galėjo įkvėpti, o karti ašara riedėjo jos perbalusiu veidu. Po kelių minučių negalėdama nieko padaryti ji pastebėjo savo feneką, kuris stovėjo prie jos kelių, o po dešimties sekundžių Debesėlis ant jų atsisėdo. Bent jau geriausias draugas šalia, su juo kartu jaučiuosi tikrai daug saugiau. Žaną nukrėtė milžiniškas drebulys, o ji net negalėjo apkabinti savojo draugužio. Rudaplaukė pajautė dar kelias lėtai krintančias ašaras, tačiau staiga ji pajuto, kad artinasi audra. Audra buvo merginos mėgstamiausias laikas, per, kurį ji visad būdavo laiminga, turėdavo daug energijos ir skaitydavo knygą, tačiau šį kart buvo kitaip. Pirma - ji buvo ant mirties slenksčio, antra - buvo ištroškusi ir alkana, kaip vilkas.
Moteris bandė prisiminti, kaip gi lotyniškai žodis gyvatė, nuodai ar priešnuodis, tačiau jos prote skraidė kitokios mintys. Arbata? Juoda arbata? Arbata? Taip, jos mintys buvo apie arbatą, gal dėl gyvatės nuodų, o gal dėl jos priklausomybės nuo arbatos.
- Arbatos, juodos arbatos, juodos stiprios arbatos, - prislegiančiu balsu prakalbo mirštanti kerėjimo profesorė.
-
Išgirdusi paskutinį prašymą iš mirštančios profesorės, gyliai apmastė situaciją Nejaugi dabar mirštanti profesorė nori arbatos, kas per velniava!? jog ji miršta, kodėl turėtu prašyti arbatos. Ir kodėl ji nenaudoja burtažodžio kuris galėtu jai padėti, nejaugi ji yra siaubinga profesorė kuri dėsto mums, ką mes iš jos išmoksime? Na gerai, susikaupk Katerina. Ji prašė norinti arbatos tai aš ją ir duosiu, jog ji beveik miršta turėčiau pildyti jos norus.
-A a arbatos? -tarė ir padarė keista veido išraišką.
Atsistojo ir priėjo prie profesorės Mokslinčės pledo ir pagriebė pasitaikiusi stiklinę iš kurios gėrė profesorė, išpylė vandenį ir pasiėmusi burtų lazdelė tarė.
-Katiniausius - tarė ir mostelėjo lazdelę.
Jau stiklinė buvo pilną karštos juodos arbatos ir paėmusi rudaplaukė karštą stiklinę, nunešė prie profesorės Mokslinčės kuri dėstė kerėjimo pamokas.
-Štai jums juoda arbatą. -šyptelėjo ir padavė į profesores rankas arbatos stiklinę.
Iš viso susijaudinimo norėjo tik dar kartą kažką nupiešti. Aš noriu nupiešti gal sraigę ir sėdinti feneką!
pamąstė ir akies kraštelių matė kaip artėja audrą.
-Ar galėčiau tikėtis dar vieno piešimo ant jūsų? - paklausė profesorės
Nesulaukusi atsakymo, pagriebė pasitaikanti profesorės rašalų buteliuką pasiėmė savo plunksną ir pradėjo ant kitos rankos piešti realistiškai feneką, o pabaigusi piešti perėjo prie kaktos kur nupiešė dailia sraigę.
-Gal tai jums leis, bet kiek būti pradžiugintai. - prakalbo ir liko tyloje.
-
Išvydusi, kad pirmakursė mergaitė vardu Katherine panaudojo jos vestoje kerėjimo pamokoje mokytus kerus Žana džiugiai nusišypsojo. Bent jau kažkam mano pamokos buvo naudingos - galvojo Žana, kuri buvo burtininkė. Per tą laiką, kol pirmakursė Katherine, Žanai darė arbatą mergina sau ramiai sedėjo, kadangi nieko padaryti nebegalėjo, tačiau po kelių minučių ji išvydo jos stiklinę pilną arbatos.
- A..a..čiū, - padėkojo Mokslinčės pavardę nešiojanti mergina. Ji ištiesė savo ranką, kuri buvo balta, lyg popierius, tą pačią, kuri buvo išpaišyta juodu rašalu, kurio jai visiškai nebuvo gaila. Juk nemano, tiesa? Tačiau staiga ji pastebėjo, kad ant rašalo buteliuko buvo parašyta:
Žanos Mokslinčės nuosavybė
- KATHERINE SILVERSTONE!!! - per skausmą rėkė Žana. Gal ji ir nepastebėjo, kad mergaitė jos paprašė buteliuko juodo rašalo, tačiau kerėtojai tai nebuvo labai svarbu. Ji to negirdėjo ir tuo labiau tai buvo jos paskutinysis juodo lyg smala rašalo, kuris jai būtų buvęs labai vertingas buteliukas. Kaip jai negėda ant manęs paišyti visokias nesąmones ir dar su manuoju rašalu? Dabar privalau atsiminti lotyniškąjį burtažodį, kad galėčiau užmušti mažąją burtininkę vardu Katherine. Tikrai nežadu daugiau kentėti tokių nesąmoningų veiksmų. - galvojo rudų akių šeimininkė.
Po kelių minučių ji atsiminė, kad savo išpaišytose rankose laiko savo mėgstamiausią juodą arbatą, todėl pakėlė puodelį ir atsigėrė gurkšnį šio skysčio. Gėrimo dėka tuo pat metu jos galvoje kilo nuostabi idėja. Ji per rūką galvoje mėgino sudelioti mintis į sakinius, tačiau tai užtruko pakankamai daug laiko, kas buvo gal dvi minutės: man tereikia lytynų kalbos žodyno, gi jame yra parašyti beveik visi žodžiai, kurių tik gali prireikti, o radusi lotynišką žodį tikrai atsiminsiu, kaip skamba ir pats burtažodis. Mergina sunkiai išsitraukė savąją lazdelę, kuri buvo pagaminta iš guobos, jos ilgis buvo apie dešimt colių ir buvo netvirta. Na, ir kodėl aš tai prisiminiau tik dabar? Negi mano smegenyse taip tamsu? Į rankas moteris paėmė lazdelę ir stipriai ją suspaudė. Ji buvo tokia pikta, kad atrodė, tuoj sprogs. Laikydama kerėjimui skirtą pagaliuką ji ištarė burtažodį, kuris atvėrė jos portfelį. Tada ištarė dar vieną burtažodį, kuris ant jos kelių nusviedė lotynų kalbos žodyną, ji greitai atvartė pirmąjį lapą ir peržiūrinėjo visus lotyniškus žodžius, tačiau po kelių minučių suprato, kad knygą yra tokia stora, kad ją sudaro gal dešimt tūkstančių puslapių. Na, bet jau nieko nepakeisiu. Viltis miršta paskutinė. - priminė ji sau. Beskaitydama Žana jau buvo priėjusi prie trečios abecėlės raidės, kadangi žodynai buvo sudaromi pagal abecėlės raidės ir nieko nerado, negi pasaulis toks neteisingas... Ji jau buvo pradėjusi labai nervintis, vis gi nugyveno tik trisdešimt metų, o mirti dar negalėjo. Dar per mažai moralų vaikam pasakei, pasistenk - bandė padrąsinti save. Bendrasindama save ir gurkšnodama arbatą Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė staiga prisiminė žodį, kuriuo turėjo prasidėti burtažodis. Tas žodis buvo - anguis. Ji nežinojo ar tai reiškė ką turėjo reišti, tiesiog jautė, kad šis žodis reiškė - gyvatė. Ji dar galvojo ar tai tiesa, tačiau bandyti juk niekas nedraudė, todėl iš visų jėgų susikaupusi burtininkė dar stipriau paėmė lazdelę, nukreipė ją į vietą, kur įkando kobra ir ištarė:
- Anguisio.
Po kelių minučių jos oda tapo vis normalesnės spalvos, ji atgavo kvapą, išgėrė jau šaltos arbatos gurkšnį ir pratarė pirmąjį normalų žodį:
- Katherine, kaip tau negėda auginti tokį nenormalų gyvūną, kuris gali pridaryti daug žalos ar net nužudyti? Mano laikais tokie gyvūnai buvo laikomi tik zoologijos sode, o ne mokykloje, kur mokiniai mokosi, o ne žudo burtininkus. Taip pat aš neturiu žodžių, kaip įmanoma piešti, kai miršta žmogus, kuris tau pagelbėjo? Esu labai nusivylusi tavimi, Silverstone. Tik su Dievo pagalba aš nemiriau, o mane bandė nužudyti ne, bet kas, o tavo augintinis.
Burtininkė susinervinusi nutilo ir tikėjosi, kad dabar Katherine savo kobrą laikys terariume, arba dar geriau- užkas uždraustajame miške.
-
-Ko jūs šaukiat ant manęs, prarėksit balsą ir kaip rėksite klasėje man ir taip yra jautri klausa. - pasipiktinusi pasakė rudaplaukė.
Jau pasibaigęs profesorės juodas rašalo buteliukas riedėjo ant vešlios pievos, o mirštanti profesorė su burtais pasiėmė stora lotynų kalbos knygą. Kokia keista, ji jog kerėjimo profesorė, bet jai vis tiek reikia burtų knygos? Gal ji serga amnezija kaip ir aš? Vis profesorė Mokslinčė skaičiusi knygą, pirmakursė nepraleido akimirkos ir vėl piešti ant kerėjimo profesorės ir pasiėmusi dar kartą Mokslinčės rašalą, bet ši karta raudoną, ant tos pačios rankos kur buvo nupieštas fenekas ir šalia nupiešė ir arbatos puodelį, puodelis atrodė realistiškas nors ir buvo nupieštas su raudonų rašalų.
-Taigi štai jums arbatos puodelis. -šyptelėjo ir pažvelgė į knygą kuria profesorė vis vertė puslapius.
Bet tik mokytoja atvertusi trečia abėcėlės raidę lotynų knygoje, iškart profesorė pagriebė lazdelę ir panaudojo burtą Anguisio jos oda vėl tapo normalios spalvos, o piešiniai ant kūno jau nebeatrodė kaip ant popieriaus nupiešti. Nuostabu, mano visas darbas nuėjo šuniui ant uodegos. su sarkazmų pagalvojo mergaitė. Tik iškart profesorė išgydė nuodus, pradėjo rėkti ant vienuolikmetės mergaitės ir išklaususi visą jos susakytus žodžius ir nieko nesupratusi prakalbo pati rudaplaukė:
-Aš jau baigiu apkursti nuo jūsų rėkimo ir kaip jūs galite suversti visa kaltę kobrai ir sakyti tokius siaubingus žodžius. Kaip jūs išvis galite dirbti profesorė jei jus net negalite savęs išgydyti tai kaip kitus mokinius jūs mokinate? -rėžė visa kalbą pirmakursė.
Išliejusi truputi pykčio, pamatė kaip per artėjančia audrą atskrido pelėda su laiškų, ir pelėda numetusi laišką prie Mokslinčės kojų.
-Kaip manote kas ten parašyta, gal atleidimas už bloga mokymą? - nusijuokė ir padavė Mokslinčiai laišką.
-
Pirmiausia Mokslinčė nusprendė neatsakyti į Silverstone užduotą klausimą, kadangi jis buvo labai įžūlus. Labai nusivyliau šia Grifų Gūžtos keledže besimokančia pirmakurse. - Sau pripažino Žana.
Žana buvo net ne šiek tiek nustebusi. Kas gi galėtų siųsti laišką? Merginai tėvai nerašė, kadangi žinojo, kad burtininkė yra užsiėmusi. Artimesnių draugų mergina neturėjo, o dukra klaidžiojo kažkur Hogvartso pilyje. Gal tai mano vyras? Ne, tikrai ne. Jis man meilės laiškelius siunčia tikrai ne ant tokio pergamento. - speliojo Mokslinčė. Kai mergina pagaliau prisivertė atplėšti voką ir perskaityti laišką jos veidą iškreipė grimasa, o akyse pasimatė ašaros. Ji net neperskaičiusi viso laiško pastebėjo žodį „atleista“, tai galėjo reikšti tik vieną. Paėjusi kiek toliau moteris iš visų jėgų bandė sulaikyti ašaras, kadangi norėjo perskaityti viską ką tik galėjo. Laiškas prasidėjo pakankamai gerai. Su Mokslinče pasisveikino, buvo parašyta ir apie jos gerąsias savybes, todėl Žana jau šiek tiek atsiduso ir akimis skaitė toliau. Ji savo gležna ranka persibraukė veidą, aišku, kad nepamatytų pirmakursė Katherine.
Tačiau, kad ir, kaip mums būtų gaila turime pranešti, kad esate atleista iš kerėjimo profesorės pareigų, - mergina skaitė mintyse. Perskaičius šiuos šešiolika žodžių deja skaityti daugiau nebegalėjo, jos akyse buvo tiek daug ašarų, kad mergina net negalėjo primerkti akių. Ji greitai susigrūdo laišką į savo mantiją, o po to sustingusi galvojo. Atrodė, kad tai buvo baisiau už Katherine kobros įkandimą, ją atleido. Mergina suprato, kad šiuo atvėju ji daugiau negali nieko pasakyti, padaryti ar net paskaityti moralų. Ji prisivirė košės, tačiau dėl ko net nelabai suprato, kadangi ant pergamento išvinguriuotų raidžių mergina po to sakinio, kuriame buvo užsiminta apie jos atleidimą daugiau neįstengė suprasti ir įskaityti. Ji atsiduso, tačiau žodžių nebeturėjo. Mokslinčė buvo tokia sugniuždyta, kad nesivylė, kad Silverstone kobra jos nenužudė. Taip būtų buvę tikrai daug geriau - galvojo ji.
Kur buvęs, kur nebuvęs prie Žanos prisliūkino Debesėlis. Šis jos draugužis ją palaikė įvairiose situacijose, taigi ji nebijojo feneko draugijos. Mokslinčės pavardę nešiojanti Žana paėmė jį į savo glėbį ir pastebėjo, kaip ant jo kailiuko pasimatė permatomi deimančiukai - modelio ašaros. Ji su savo ir vėl išbalusia ranka ant, kurios pirmakursė pripiešė visokių nesąmonių paglostė augintinį. Ji nenorėjo, kad jis suprastų, kad jai buvo kažkas netaip. Ji išvis nenorėjo, kad kažkas ją prisimintų, moteris norėjo dingti iš šio pasaulio amžiams.
- Viskas bus gerai, tiesa, - tyliai tarė ji švelniai, bet šaltai. Atrodė, kad šeimininkės augintiniui Žanos balsas pasirodė toks šaltas, kad gąsdino labiau nei riksmas, todėl šeimininkė nusiminė dar labiau.
- Ak...nenorėjau tavęs išgąsdinti. Patikėk tikrai nenorėjau, - kiek nusivylusi tęsė Žana. Ji dar kelias minutes palaukė augintinio atsakymo, tačiau tikriausiai Debesiukas nenorėjo atsakyti savo nusivylusiai šeimininkei. Moteris ramiai jį nuleido ant žemės, vis gi jis buvo ne kūdykėlis, kurį reikėjo laikyti ant rankų dvidešimt keturias valandas per parą. Staiga ji prisiminė sakinį, po, kurio matyt pasikeitė jos visas gyvenimas. Atrodė, kad Mokslinčė niekada nebebus laiminga.
-
Atėjęs laiškas, dar labiau sudomino rudaplaukę ir norėjo sužinoti kas viduje.
Žana Mokslinčė Mis Siledom nuėjo toliau nuo pirmakursės, kad gautu privatumą nuo smalsios mergaitės akių. Pirmakursė suprato, kad Mokslinčės mis Siledom kūno kalbą pasakė, kad jinai gavo bloga žinią, o tai dar labiau privertė grife sužinoti kas viduje.
Jeigu, jos stovėseną pasako, kad ji ant tiek liūdna turiu žūtbūt sužinoti kas viduje. Mano planas ,,Operacija Nr. 01 mis Siledom laiškas'' apkabinti mis Siledom ir paimti iš jos mantijos laišką ir vėliau ji perskaityti nuo jos toliau. Rudaplaukė stengėsi mintyse sudėlioti planą kurio pavadinimas ,,Operacija Nr. 01 mis Siledom laiškas''
-Mis Siledom, ar jums liūdną? -Švelniu balsų prabilo mergaitė ir priėjo prie Mokslinčės mis Siledom.
Nelaukusi atsakymo apkabino Siledom ir jai nejuntant grifė ieškojo mantijoje paslaptingo laiško. Kurgi jis? Suradusi kišenėje popiergalį, jau žinojo, kad tai yra tas pats atneštas laiškas. Pagriebusi laišką ir kartt atsitraukė ir paslėpusi ranką kurioje laikė laišką už nugaros, matė kaip Žana Mokslinčė mis Siledom rudose akyse kaupėsi ašaros. Grifė nors ir buvo praradusi kelis jausmus, dėl Hogvartso nuotykių, vis dar nebuvo praradusi kruopelytės gailesčio. Katerina susiimk, nejaugi dabar būsi silpna, kad kažkoks modelis iš praeitos savaitės žurnalo. Mergaitė dar kartą pažvelgusi į mis Siledom akis, pasidarė dar labiau gaila. Gerai, turėsiu padirbėti su savo jausmais. Grifė dar kartą apkabino mis Siledom ir jai už nugaros paleido laišką kuri laikė savo rankose ir iškart atsitraukė.
-Mis Siledom jums iškrito laiškas! - prakalbo ir pirštu parodė į laišką.
Pirmakursė nepajuto kaip pasinėrė į gilias mintys: Kai dar gyvenau žiobarų pasaulyje, buvo toks berniukas kuris mokėdavo žaisti šachmatais, ir kai man pasiūlė partiją aš buvau sutikusi ir tas pasipūtęs žąsinas laimėjo, noriu sugrįžti mokėdama geriau už tą pasipūtusi kalakutą.
-Mis Siledom, o gal jūs galite mane išmokyti žaisti šachmatais ir pasakyti keletą taisyklių? - šyptelėjo ir pažvelgė į Mokslinče mis Siledom.
-Noriu laimėti prieš pasipūtusi žąsiną. - sumurmėjo ir nudelbė akis į žemę.
-
Mokslinčė buvo labai susikrimtusi, vis gi mergina nenorėjo atsisveikinti su išsvajotomis pareigomis. Jos baltos spalvos atpalvio skruostais liejosi karčios ašaros, mergina visiškai nebegalėjo tvardytis. Jai atrodė, kad tuoj numirs. Ši paėmė į rankas debesėlį ir paglostė jo švelnias ausytes, tačiau Žanai šią minutę nelabai tai berūpėjo. Ar modeliui buvo svarbu jos reputacija? Be abejonės, todėl ji nusišluostė ašaras ir, kaip per raudoną kilimą nužingsniavo prie Silverstone. Iš tikrūjų mergina ir jautėsi, kad žingsniavo per vieną iš tų praštmatnių kilimų, kurie būna kokiuose nors apdovanojimuose ar rūmuose, todėl ji sukaupė visas jėgas ir lyg per pasirodymą priėjo prie Katherine:
- Tiesą sakant, Silverstone, pasikuisusi po savo portfelį turėčiau rasti šachmatų taisykles, nors tiesą sakant šiuo užsiemimu neužsiemiau gal penkiolika metų.
Mergina net pati išsigando savo nugriaudėjusio balso, kuris gali būti, kad prišaukė ir lietų. Mis Siledom atsiduso, bent jau jos ašaros geliančios rudas akis atrodys, kaip spildintys lietaus lašeliai, kurie greitai krito ant merginos mantijos. Mergina kiek rimčiau pastebėjo mergaitę vis dar laikančią laišką iš viršesnių už Žaną ir šaltu tonu piktai ištarė:
- Tai kas mano, tai mano.
Mergina išplešė laišką Silverstone iš rankų ir savo aukštakulniais nukaukšėjo į burtų ir magijos mokyklą - Hogvartsą, vis dar begalvodama, kuo gi nusikalto ji šiame gyvenime.
-
Hogvartso pelėdynas stovėjo atokiau nuo pilies. Reikėdavo keliolika minučių paėjėti, tad daugelis eidavo iš ryto dar neprasidėjus pamokoms ar pusryčiams. Apvalus pastatėlis su langais iš visų pusių, stogelis lyg grybo formos. Laipteliai apledėdavo žiemą ir tabdavo beveik neįmanoma jais užlipti. Daugybe pakopų užsisukančiu vis labiau į pastato viršų. Visa galybė pelėdų viduje ir davė pastatui pavadinimą. Pelėdyne mokiniai laikydavo savo pelėdas, ten būdavo ir mokyklos pelėdų kuriomis galėdavo naudotis tie kurie jų neturėdavo. Baltos, juodos, rudos ir įvairių kitų spalvų pelėdos sukiodavosi virš pastato stogo. Pelėdos naktį išskrisdavo medžioti, o rytą grįždavo aptarnauti savo šeimininkų. Iš pelėdynų Londone ar Kiauliasodyje vaikai užsisakydavo magijos žinias, tačiau už jas jau reikėdavo mokėti.
Evelina pasiruošusi eiti į pelėdyną ir išsiųsti laišką tėvams, jog sėkmingai atvyko į mokyklą. Dar bendrajame kambaryje užrašiusi laišką išėjo į pelėdyną. Rugsėjo rytas šviesus irgražus žadėjo panašia dieną. Takelis kuriuo ėjo pirmakursė buvo vis dar šlapias nuo rasos. Žolė aplink taip pat. Priėjusi prie pelėdyno raganaitė atsiduso. Priežastis to atodusio stovėjo visai netoli. Burelis klastuoliu pasirodo irgi turėjo reikalų tokį ankstyvą rytą. Nors ir nebuvo nusistačiusi prieš Klastunyną, Evelina nuoširdžiai tikėjosi niemo nesutiksianti. Vienas iš jų rankoje laikė kažką panašaus į smarvinių bombelių ryšulėlį. Tikriausiai norėjo jas susprogdinti pelėdyne ir išvaryti visas pelėdas lauk. Burelyje buvo tik berniukai, ir jie visi atrodė vyresni už mergaite priešais. Evelina susikaupė ir priėjo.
- Bandot krėsti pokštus pelėdoms? - sušuko, - kas tada siųs saldainius iš namučių, ką? - nusišaipė Evelina.
Ji apsidžiaugė pamačiusi, kad Mokiniai priešais ją truputi sumišo. Bet greit jie vėl prabilo.
- O, ar pati nepasigesi susirašinėjimo Džonson? - Paklausė pirmasis laikantis bombeles.
Evelina suraukė antakius. Kol klastuoliai prieš ją juokėsi, ji lėtai vos pastebimai judindama ranką įkišo ją į kišene ten užčiuopdama lazdele. Pirmajam berniukui atsisukus ji žiebė jam burtais.
Mokinys nuskriejo oru tolyn ir ten trenkėsi į žeme, jo lazdelė nuriedėjo dar toliau. Kitas klastuolis pribėgo prie Evelinos ir užlenkė šiai rankas, kad ji negalėtu gintis. Dar kitas berniukas šovė jai į koją mergaitei dar nežinomus kerus, ir iš kojos pasipylė kraujas. Evelina suspigo ir trenkėsi į žeme pasigirdo burtažodis ir kažkas nulėkė tolyn. Evelina dar spėjo atsimerkti ir pamatyti jog tai profesorė, išgirdusi triukšmą ar atėjusi tiesiog išsiųsti laiško, išgelbėjo pirmakursę.
-
Pats egzaminų įkarštis jau tvyrojo Hogvartso apylinkėse. Bibliotekoje susirinke mokiniai uoliai mokėsi egzaminams, bet ne Katherine Silverstone. Ši jaunoji mergiūkštė vos dvylikos metų slampinėjo po burtų ir kerėjimo mokyklos teritoriją dėl menkniekių, kaip nugvelbti nuo profesoriaus stalo kokia prabangia plunksną ar bevaikščiodama ilgaisiais kolidoriais pagriebti atsistiktinio žmogaus galeonus, o laukuose su mėlynų graibstų gaudydavo vabzdžius, bet šį karta grifiukė nesiruošė gaudyti vabzdžių ar pavogti kelis auksinius gyvatėms. Svarbi priežastis privertė atkėblinti Silverstone į vešlia pieva už pelėdyno.
''Spalvų paletė'' kuri aplink juosė žalia žolė ar tolimoje medžiai su išsiskleidusiais pumpurais užildydavo rausvų spalvų, o skaidrus rūkas pridėdavo daugiau šviesesnių spalvų, bet juodas megztinis su ilgomis rankomis dengė dvylikametės mergaitės randus ant rankų, o dešinioje suledėjusioje rankoje laikė pergamento susukta lapą prirašyta juodų rašalų.
Šaltas vėjas glostė vokietės plaukus, o pažingsniui slinko mėrgaitė prie pievos sekdama mėlynomis akutėmis saulės nusileidžiančius spindulius.
Pasiekta rasota laukymė, baltaplaukė apsižvalgė aplinkui. Susiliejusios spalvos aplinkui antrakursei priminė, kaip eiline pusiausvyrą tarp šviesos ir tamsos, o atmosferoje sklindantys paukščių garsai išlaikė kasdieniškas knygų įžangas.
Baltų plaukų savininkė prisėdo ant drėgnokos vejos. Šaltos rankutės išvartaliojo pergamentą. Išvydusi kelių senumo dienų laišką lėtai atsiduso, o žydros spalvos akys dingo užgoštos akių vokais. Ramybė. Tolėliau girdėjosi gyvos dvasios ir juodųjų varnų krankėjimas medžių tankumoje.
Balti plaukai nukrito į priekį palei galvą ir kelių sekundžių akimirksnių atsimerkė. Paraudusios akys žvelgė į dailia rašysena parašyta laišką, kuris leido lengvai perskaityti kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį, bet kiek įplyšęs popieriaus kairysisi kampas brėždavo antrakursės akį.
- Du hattest eine Zwillingsschwester. Helena. - tylus balsas mintyse skaitė pergamento parašytas pagrindines citatas. - Sie haben zwei DNAs. Katarina, du bist eine Chimäre.
Katherine's galvoje nesisuko krūva klausimų apie seserį. Grifų gūžtos mokinei labiau rūpėjo ar tai kas atsitiko su seserimi paveikė jos gyvenimą ir santykius su šeima.
-Keli šilti prisiminimai susije su tėvais, keli šilti apkabinimai prieš miegą - ar jie buvo tikri? - garsius pamąstymus iškart nutraukė nukritęs lašas lietaus ant pergamento.
Grifė stipriau suspaudė popieriaus lapą ir palengva atsistojo nuo vejos. Greitai pasitvarkė rankoves ir paslėpė laišką juodoje rankovėje pasikišusi po riešų ir išlėkė į bendrajį kambarį, palikdama vešlioje pievoje, ne tik mirštančios Žanos prisiminimus, bet ir paliko apmąstymus, kurie kankino kelias dienas jaunaja gyvačių mylėtoja.
-
Berniukas nusiuntė pašto pelėdą pas tetą Polę, kad praneštų, jog jam viskas gerai. Tada nusileido mediniais girgždančiais laiptais žemyn ir norėdamas pabūti vienas paliko pirmakursių būrį ir nusėlino už pelėdyno, kur vešėjo minkšta žolytė. Čia buvo ramu, saulės spinduliai kuteno veidą ir pelėdų plunksnos aplinkui neskraidė... Tai turbūt pirmas kartas, kai po paskirstymo galiu pabūti vienas, be draugų, - jis nuleido galvą. - kurių neturiu. - aišku tetai parašė, kad draugų pulkas... - Ir pagaliau prie manęs nelimpa sesuo. Jis mylėjo sesę, bet truputėlį įkyrėjo jos plepumas. Sai išsitraukė iš kuprinės teptuką, rašalo ir popieriaus ritinėlį. Išsitraukęs trumpą kardą, iš visų jėgų įsmeigė jį į pelėdyno akmeninę sieną. Kuprinę pasikabino ant kardelio ir pradėjo piešti peizažus. Jo piešiami gyvūnai atgydavo ir nubildėdavo gilyn į pievą ar pasukdavo Uždraustojo miško linkui. Maloniai pūtė vėjas į berniuko dailų veidą ir tarsi palaikė ramią draugiją. Ošdavo melodingai, meloncholiškai... Sajus taip susiliejo su gamta, kad prie jo net zuikiai priliuoksėdavo, ėriukas atsiguldavo šalia ir paukšteliai nutūpdavo ant pečių. Kartais juodaplaukiui atrodydavo, kad jis gali suprasti medžių, vėjo ir gyvūnų kalbą ir nusišypsodavo arba sunerimdavo, išgirdęs jų nuotykius ar matytus įvykius. Bet tai buvo tik išraiškos, apie kurias jis buvo perskaitęs knygose. Jis jau žinojo, kaip turi atrodyti reikiamoje situacijoje, tačiau akys, jo nuostabios, gilios, kažkur užrakintos akys, niekada taip ir neatsivėrė Hogvartse. Jis juokdavosi, bet jo akys likdavo šaltos, o veido išraiška visiškai dirbtinė, bet negalima jo smerkti, jis to nenori. Tačiau iš gilių apmąstymų, jį pažadino ateinanti mergaitė iš už kampo. Jis nežinojo ar sutrikti, ar pasimesti ar ką daryti, tad tiesiog piešė toliau net neatsisukęs į ją.
-
Kadangi buvo gražus oras, Aqua nusprendė pasimėgauti saulute už pelėdyno. Tiesą pasakius, ji visai neseniai išsiuntė laiškus savo tėvams ir broliui. Ji nenorėjo, kad jie jaudintųsi, bet šiuo metu jai buvo labai įtemtas metas ir visai neturėjo laiko išsiųsti bent mažytės žinutės. Aqua atsisėdo ant žolės ir atsukusi saulei veidą mėgavosi jos teikiama šiluma. Reiktų įsigyti augintinį. Ši mintis jai šovė visai netikėtai. Tada ji būtų priversta leisti daugiau laiko gryname ore, o ne sedėti prie knygų ir kvėpuoti dulkėmis. Tik kokį gyvūną man reikia įsigyti? Galbūt šunį? Ne, pernelyg banalu. Driežą? Ne jis per lėtas. Triušiuką? Tikrai jį pames iš akių. Taip begalvodama nejučiomis užsnūdo. Net nepajuto, kaip kūnas atsimušė į žemę ir galva atsirėmė į minkštutėlę žolę. Mergina buvo išsekusi, tad jos užsnūdimas buvo pateisinamas. Aqua nejautė, kaip artėja vakaras, vėsa apgaubia jos gležną kūną, o saulė po truputį leidžiasi už miško tankumyno. Mergina pabudo tik tada, kai pajuto ant savo skruosto kažką kutenant. Lėtai atmerkusi blakstienas ji pamatė plunksnas. Geriau įsižiūrėjusi ji atpažino savo mieląją augintinę liepsnotąją pelėdą, kuri pamačiusi savo šeimininkę atsitūpė šalia ir saugojo. Argi tu neturėtum būti pas mano tėvus? Mergina pakėlė ranką ir paglostė savo pelėdos galvytę. Ši švelniai suūkė ir jos blizgančiose akyse švietė meilumas.
- Ak, aš užsnūdau ir pramiegojau iki vakaro. Kodėl manęs nepažadinai? - švelniai tarė skraiduolei.
Pelėda lyg suprasdama papureno savo plunksnas ir tapo dar didesnė.
- Tu pavargai keliaudama, ar ne? - tyliai paklausė.
Pelėda suklapsėjo akytėmis ir atkišo kojytę prie kurios matėsi pririštas pergamento ritinėlis. Mergina švelniai atrišusi laiškelį pakvietė pelėdą ant rankos ir atsistojusi ant kojų nužingsniavo pilies link. Ji sau prisižadėjo daugiau niekada nebemiegoti lauke ant pievos, nes raumenys skaudžiai dilgčiojo jai beeinant. Vakaro vėsuma atgaivino, bet dabar mergina šiek tiek drebėjo, tad prisiglaudusi pelėdą sau prie krūtinės dar sparčiau keliavo link Grifų gūžtos bendrojo kambario židinio.
-
Nelabai vėlus penktadienio vakaras. Prieš akis visas savaitgalis, tad nenuostabu, kad Matthew nepraleido progos išgerti. Namų darbų krūva ant stalo mokytojų kambaryje ir vėl buvo išaugusi, bet profesorius nutarė neskubėti ir pasidžiaugti tais malonumais, kurie mokytojams yra puikiai suprantami.
Šį kartą malonumais mėgavosi vienas, tad nenuostabu, kad nepastebėjo, kada reikėjo sustoti, ir galiausiai gerokai apgirto. Gerai buvo bent tai, kad butelį tuštino šiltnamyje, tad pakeliui į pilį galėjo tikėtis bent šiek tiek prablaivėti.
Deja, profesorius buvo išgėręs daugiau nei galvojo: išėjęs į lauką jis kažkokiu būdu atsidūrė prie pelėdyno. Jis tikrai nebuvo pakeliui einant iš šiltnamių į pilį, tad Matthew šiek tiek sutriko, bet neturėjo ką daryti. Reikėjo suktis iš padėties. Deja, jis jautėsi labai pavargęs, tad priėjęs kažkokią pievą atsisėdo. Lauke buvo gana vėsu: šiaip ar taip, artinosi žiema. Vis dėlto skrandyje tebesantis alkoholis šildė pakankamai gerai, kad Matthew nesijaustų nepatogiai. Žolė buvo pakankamai minkšta, namų darbų kalnas - pamirštas, tad ko daugiau norėti?
Matthew sėdėjo žolėje ir apie kažką mąstė. Mintys šokinėjo nuo Deoiridh prie vyno butelių ir atgal. Tiesą sakant, profesorius mielai būtų dar kokį ištuštinęs, bet atsargos pamažu ėjo į pabaigą, o vienas keliauti iki Kiauliasodžio jis tingėjo. Panašu, kad teks kviestis į kompaniją bene geriausią draugą - magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorių Rafael. Taip, jis tikrai neprieštaraus pasivaikščioti iki netoliese esančio miestelio ir pasipildyti pilnų butelių atsargas.
Šis supratimas buvo smagus, tad Matthew nusišypsojo. Daugiau nebegalvodamas jis išsitiesė žolėje ir nė nepastebėjo, kaip užmigo.
-
Smagus penktadienio vakaras ir jaunoji mirties valgytoją pabaigusi daryti visus namų darbus nusprendė išeiti pasivaikščioti nors kaip ir visada net neįsivaizdavo ką ten galėtų veikti. po kiek laiko vis tik susiruošė ir pasišviesdama savo burtų lazdele kuo paprasčiausiai išėjo iš pilies. Lestrange tikrai tikėjosi , kad bent jau šis vakaras įvyktų be kokių nors purvakraujų susitikimo. Kiek laiko Violeta visiškai neįsivaizdavo kur ėjo , bet netrukus ji pamatė kažką ką vos apšvietė merginos burtų lazdelė. Klastuolė ėjo vis arčiau mintyse spėliodama kas tai galėtų būti. Spėju koks nors eilinis purvakraujis net jeigu ir klastuolis ar klastuolė tai visiškai nieko nekeičia prisiminus kvailą purvakrauję Dori Mendel. - Baigusi savo mintį Violeta pagaliau atsidūrė ten kur ir norėjo , bet Lestrange mintis užpuolė klausimai , bet mergina į tai stengėsi į tai nekreipti dėmesio ir ,kad ir situacija čia bebūtų Violeta kuo paprasčiausiai ištarė:
- Na jūs tik pažiūrėkit eilinis purvakraujis tokį vakarą miega ant žolės tikriausiai kas nors pagaliau išdrįso parodyti vieta šitiems nevykėliams.- Baigusi kalbėti jaunoji mirties valgytoja garsiai ir pašaipiai nusijuokė jai visiškai nerūpėjo ar tas čia gulintis žmogus tai apskritai nugirdo tai merginai buvo svarbu tai , kad jos norai pagaliau buvo išgirsti bent jau jos nuomone...
-
Girtas miegas buvo vienas iš tų dalykų, kurių Matthew stengėsi privengti. Po to siaubingai skaudėdavo galvą, norėdavosi slėptis nuo pasaulio, ir šiaip viskas atrodydavo tiesiog tragiškai. Deja, dabar jis būtent girtai miegojo kažkur žolėje. Vėliau neprisiminė, kodėl atsidūrė būtent čia, bet šią akimirką skaniai parpė. Deja, tik iki to laiko, kai kažkas pradėjo juoktis. Iš pradžių herbologas galvojo, kad sapnuoja, tačiau juokas skambėjo pernelyg tikroviškai. Sunkiai praplėšęs akis suvokė nežinantis kur esąs. Stengėsi nekreipti dėmesio ir tiesiog apsidairė tikėdamasis pamatyti juoko šaltinį. Pamatė, bet tą pačią akimirką pasigailėjo: tai buvo mokinė, kurios akivaizdoje profesorius tikrai neturėtų voliotis ant žolės.
- Ar neturėtum... - sukaupęs visas jėgas pradėjo sakinį Turner, tačiau liežuvis gerokai pynėsi. - Jau vėlu. Keliauk į pilį arba gausi areštą.
Apsiblaususiomis akimis pažvelgęs į mokinę profesorius niekaip negalėjo prisiminti, kuriame koledže ji mokėsi. Tiesą sakant, iš viso nebuvo matyta. Gal kokia pirmakursė, nesilankanti herbologijos pamokose? Deja, šis klausimas dabar buvo pernelyg sudėtingas, tad Matthew liovėsi svarstyti. Svarbiau buvo kažkaip atsistoti ir neapsijuokti prieš šitą vaiką.
Ėmęsis šio sunkaus uždavinio Matthew giliai atsiduso. Ilgokai dėjęs pastangas jis pagaliau buvo ant kojų, tik gerokai svyravo. Dar kartą įdėmiai nužvelgė mokinę, bet ir toliau neprisiminė, kas ji.
- Taigi... - giliai įkvėpęs vėl prabilo Matthew. - Gal teiksiesi pasakyti, ką tokiu metu veiki lauke?
-
Violeta ilgai ir pašaipiai juokėsi iki tol kol išgirdo to nevykėlio gulinčio ant žolės balsą. Lestrange šypsena dingo tiesiog akimirksniu ir kiek laiko mergina kuo paprasčiausiai stovėjo ir galvojo ką pasakyti ir tuo pačiu kuo toliau tuo labiau kaupėsi pyktis ant šito nelemto purvakraujo pagaliau šiaip ne taip ištarė:
- Aš neturiu tau nieko aiškinti ar turėčiau sakyti jums - Violeta kiek pašaipiai nusijuokė , bet greitai surimtėjo ir tęsė tai ką buvo pradėjusi sakyti.- Jeigu dar nesupratai su kuo kalbi tai aš tau tuoj labai gretai paaiškinsiu aš esu Violeta Lestrange , grynakraujė burtininkė labai žymių mirties valgytojų dukra taip pat antrakursė klastuolė taip , kad tu neturi teisės skirti man arešto ir aš taip pat visiems galėsiu papasakoti apie tai kas vyksta dabar.- Baigusi kalbėti mergina atsiduso , o po kiek laiko ji vėl pradėjo juoktis kaip beprotė. Violeta tikrai labai džiaugėsi esama situacija įskaitant tai , kad tokia smagumo beveik naktį jaunoji mirties valgytoja dar nei karto nebuvo turėjusi ir jai tai patiko. Kiek laiko ir Violeta nurimo , bet ji tikrai neplanavo niekur eiti jai buvo be galo įdomu ką dar įmanoma būtų padaryti ar pasakyti šitam nelemtam purvakraujui. Nieko tokio kitais metais tavęs čia jau nebe bus aš pažadu..
-
Matthew buvo labai susikaupęs ties uždaviniu neišsitėkšti ant žolės. Jeigu mergaitė išpliurps draugams, ką čia mačiusi, jam ir taip ramybės nebus (tarsi kada nors Matthew Turner galėjo ramiai dirbti šioje mokykloje...). Norėjosi bent jau dar labiau neapsikvailinti prieš mokinę.
- Gerai, Violeta Lestrange, - giliai įkvėpęs prabilo Matthew. Atmintyje kažkur tas vardas mėtėsi, tad buvo galima spėti, kad mergaitė mokosi Klastūnyne. - Neklausiau, kas yra tavo tėvai... - Turner nutilo ir ilgą laiką negalėjo pratarti nė žodžio. Tiesą sakant, jautėsi siaubingai pavargęs, o mintys plaukiojo kažkur toli. Po kiek laiko pavyko vėl sukoncentruoti žvilgsnį ties mokine. - Taigi... Ko aš klausiau? Ak, taip. Ką čia veiki tokiu metu?
Herbologas apsižvalgė kur esąs. Taip, buvo kažkur prie pelėdyno, bet kodėl atsidūrė būtent čia, paaiškinti tikrai negalėjo. Ar gali būti, kad tikrino, ką veikia ši neklaužada ir kiti mokiniai, naktį slankiojantys po mokyklos teritoriją? Bet ne, negali būti, prieš atsidurdamas čia jis leido laiką savo kabinete. Ir tikrai turėjo su savimi vyno... Ką gi, panašu, kad šis egzistencinis klausimas liks neatsakytas.
- Dešimt taškų iš... Klastūnyno, - sugebėjo išspausti Turner tikėdamasis, kad teisingai atspėjo Violetos koledžą. - O tau, panele, reikėtų išmokti... Pagarbos.
Ir kodėl man taip nesiseka?.. pasvarstė Turner ir vėl susvyravo. Nenorėdamas apsijuokti dar labiau jis nutarė vis tik atsisėsti ant žolės. Tai padaryti nebuvo taip paprasta, bet galų gale pavyko įsitaisyti gana patogiai. Vėl pakėlęs pavargusias akis į Violetą Matthew giliai įkvėpė.
- Ar pareisi į pilį pati, ar man teks tave parlydėti? - po sunkaus atodūsio paklausė jis.
-
Violeta jautėsi be galo smagiai šitoje situacijoje nors klausimas kiek vaikų iš vis kada nors pasišaipyti iš suaugusio burtininko , o ypač profesoriaus ,bet mergina savaime suprantama kitokia nei visi. Kurį laiką jaunoji mirties valgytoja juokėsi ir iš šito nelemto profesoriaus ir iš esamos situacijos , bet greitai susitvardė ir įsmeigė piktą ir pašaipų žvilgsnį išgirdusi ką pasakė tas nelemtas purvakraujis. Praėjo kelios minutės ir Lestrange pratarė:
- Tik duodu žinoti su kuo kalbi , beje aš pasistengsiu padaryti taip , kad kitais metais šioje mokykloje jūsų nebebūtų. Tokiems purvakraujams čia ne vieta ,o be to jūs dar ir geriate.- Violeta akimirksniu pradėjo pašaipiai juoktis jai taip pat buvo įdomu ką buvo galima dar pasakyti ar padaryti. Kelias minutes klastuolė juokėsi ,o paskui šovė dar vieną gana šiurkščia frazę:
- Pirmas dalykas veikiu čia ką noriu ne jūsų reikalas!...- Kuriam laikui Violeta Lestrange pamiršo ką norėjo sakyti toliau , bet profesorius merginai pasakė tai kas padėjo Violetai kalbėti toliau. Taigi ji vėl pradėjo rėkti.:
- Antras dalykas jūs neturite jokios teisės atiminėti taškų , antra pagarbos išmokti man nereikia galiu kalbėti kaip noriu ,o trečia , ne į pilį aš neisiu pasvajokit!!!- Violeta vos galėjo kvėpuoti ir ji buvo tikrai pikta. Ir ji jau planavo kita planą. Na dabar jums galas....
-
Situacija buvo visiškai be išeities. Šitos Lestrange jis gerai nepažinojo, bet to, ką pamatė šiandien, užteko, kad suprastų: kalbos apie šį susitikimą netruks pasklisti po visą Klastūnyną, po to - ir po mokyklą. Direktorei tai tikrai nepatiks. Tikriausiai nėra ko tikėtis, kad jam pavyks užbaigti mokslo metus vis dar tebesant profesoriaus vietoje. Tai buvo šiek tiek apmaudu: mokyti jis būtų galėjęs tikrai neblogai. Deja, turėjo kitų minusų, kurie gerokai trukdė. Ir potraukis vynui buvo vienas iš tokių minusų.
- Malonu susipažinti, - burbtelėjo Matthew, kuriam, švelniai tariant, nerūpėjo, su kuo jis šneka. Rūpėjo nebent tai, kad reikėjo kuo greičiau šitos mokinės atsikratyti. Deja, neatrodė, kad tai bus paprasta. Kaip ir išgirsti bent vieną pagarbų žodį.
- Aš turiu visišką teisę atimti iš tavęs taškus, - bandė nutaisyti griežtą toną Turner, tačiau nesisekė. Prie to labai prisidėjo nuovargis ir noras kuo greičiau atsidurti patogioje lovoje. - Ir atimu jų dar dešimt. Siūlau jau dabar keliauti į pilį, kol nepaskyriau arešto iki mokslo metų pabaigos.
Nuo mergaitės riksmo įsiskaudėjo galvą. Turner susiraukė. Be galo norėjo išsitiesti ant žolės ir pabandyti užmigti. Tokios galimybės, deja, nebuvo. Reikėjo suktis iš padėties ir galiausiai pamokyti Violetą mandagaus elgesio. Dar kartą atsidusęs herbologas išsitraukė lazdelę. Abejingai pažvelgė į ją, tada - į klastuolę. Pabandė nutaisyti griežtą žvilgsnį, bet buvo daugiau nei akivaizdu, kad jam nepavyko.
- Manau, kad supranti. Visiškai nenoriu čia su tavimi pyktis. Dėl to geriau keliauk į pilį gražiuoju, kol man neteko imtis griežtesnių priemonių.
Matthew nutiko. Lazdelę laikė nuleistą. Nežinojo, ar Violeta žino apie jo (ne)sugebėjimą kerėti. Tikėjosi, kad ne. Kaip ir tikėjosi, kad ištraukta lazdelė byloja, esą profesorius kalba daugiau nei rimtai.
-
Ilgai netrukus Lestrange tikrai įpyko ir pati išsitraukė savo burtų lazdelę. Švelniai tarianat Violetai buvo visškai vienodai ar ji bendravo su mokiniu ar suaugusiu burtininku , juk jaunajai mirties valgytojai nėra jokių kliūčių pasišaipyti iš , bet kokio purvakraujo. Taigi jaunoji Violeta Lestrange jau buvo išsitraukusi savo burtų lazdelę prikišo ją prie burtininko veido , bet kerėti Violeta , bent jau kol kas ne planavo ji tik tai garsiai pareiškė:
- Dabar reiškia taip. Man neįdomu kas tu per prakeiktas eilinis purvakraujis , bet jeigu nori likt gyvas ir toliau čia ramiai dėstyti iš manęs taškų tu neatims ir arešto man taip pat neskirsi jeigu tai padarysi tai tuomet aš apie visą šią situacija pasakysiu visiems ,o ypač direktorėj. ,- Pagaliau baigusi viską sakyti Violeta atsiduso ir pašaipiai šyptelėjo nors tai dar aiškiai nė kiek nebuvo galas , bet Violeta kiek laiko stovėjo ir mąstė jai reikėjo visiškai pilno plano. Kiek laiko Violeta mąstė ,o kai pamatė to nelemto burtininko , purvakraujo ištrauktą burtų lazdelę. Tiesa pasakius ji šiek tiek išsigando , bet ji žinojo ką daryti. Vat dabar prisiekiu jums galas. To tai jau nebus - Violeta iš kart net ne galvodama ištarė:
-Žaidžiat su ugnimi.
-
Toks netikėtas menkai pažįstamos mokinės elgesys padėjo prasiblaivyti. Dabar Matthew stovėjo tvirtai ir griežtai žvelgė į mergaitę. Niekaip negalėjo suprasti, ar ji mano, kad kalba rimtai, ar tiesiog labai jau nevykusiai juokauja.
- Padoriame pokalbyje žodžio “purvakraujis” nereikėtų vartoti, - ramiu balsu pratarė profesorius, kurį mokinukės įžūlumas pradėjo gerokai erzinti. Nepaisant to, kad pavyko prablaivėti, atsigulti ir išsimiegoti vis tiek būtų smagiau nei čia aiškintis su netikėta situacija. Ak, ir kaip jis sugebėjo užmigti kažkur lauke, kur nuolat trinasi mokiniai? Tuo labiau, kad šiuolaikiniams paaugliams tokie menkniekiai kaip taisyklės akivaizdžiai nerūpėjo.
- Visai neprieštarauju keliauti pas direktorę. Galėsime papasakoti, kaip vidury nakties susitikome mokyklos kieme. Manau, jai bus tikrai įdomu, kodėl tokia maža mergaitė kažkur klaidžioja, kai seniausiai yra laikas miegoti, - maloniai pasakė Matthew. Jis, tiesa, visai nenorėjo keliauti į direktorės kabinetą: vaizdas, kaip ji ateina į šiltnamį, buvo dar pernelyg šviežias ir gerai įsirėžęs į atmintį. O ir kur garantija, kad ji nesupras herbologo būklės? Ne, tai būtų pernelyg rizikinga, bet panelytei Lestrange to žinoti tikrai nebūtina.
Turner buvo pavargęs. Šios nakties planuose tikrai nebuvo aiškintis su neklaužadomis mokinėmis, o panašu, kad susidūrė su itin sudėtingu atveju. Laimei, bent pamokose jos nesimato… kiek lengviau atsiduso profesorius ir dar kartą atidžiai nužvelgė mokinę. Netikėtai staigiai sučiupęs jos burtų lazdelę ištraukė iš rankos ir įsidėjo į savo kišenę.
- Ar tikrai nori leisti vakarus šveisdama trofėjus ar perrinkinėdama supuvusias eliksyrų dalis? - paklausė Turner. Neįsivaizdavo, ar Hogvartse yra profesorius, kuris norėtų užsiimti su šita, už kurią net ir Dori su Meghan geresnės. Ko gero, ne. O pats, žinoma, vakarų su ja taip pat neleis. Gloria prisiminė ir bene pirmą kartą gyvenime apsidžiaugė, kad tas žmogus egzistuoja šiame pasaulyje.
- Manau, tau reikėtų susipažinti su ateities būrimo profesore, - pridūrė. - Puikiai sutartumėte.
-
Šitas nelemtas profesorius erzino jaunąją mirties valgytoją , bet iš kitos pusės ji buvo visiškai įsitikinusi , kad tai paskutiniai šio purvakraujo mokslo metai čia , bet iš kitos pusės galbūt kitais metais bus kas nors nei šis profesorius , bet šiai minutei tai mažiausiai jaudino Violetą. - Na tada pasakysiu taip ,o tau reikėtų išmokti nebegerti ir nebesivolioti kur papuola ir tuomet nebus problemų. - Kuo paprasčiausiai atskirto š profesoriaus žodžius Jaunoji Lestrange. Kuriam laikui tai buvo viskas ką ji norėjo pasakyti , bet jau antrą kartą iš eilės klastuolėi priminė ką daryti toliau todėl ištarė:
- taip , žinoma mes galime eiti pas direktorę tik tai , kad ji taip pat sužinos ką čia darai tu ir , kad geri nemanau , kad tai labai patiks nujaučiu , kad ji net nenumanė , kad Hogvartse dėsto geriantis purvakraujis profesorius ,o gal jūsų tokių yra ir ne vienas? Tai kaip...? - Violeta baigė šnekėti ir džaiaugėsi tuo ką ką dabar pasakė , nes taip lengvai pasiduoti ji tikrai neplanavo. Praėjo kiek laiko , o jaunoji klastuolė net nepastebėjo kaip neteko savo burtų lazdelės. Ar direktorėi Arwen viskas tikrai gerai su galva , kad ji dirbti čia priima tokius burtininkus nors šito tai net ir burtininku nepavadinčiau. Išlindusi iš savo minčių Lestrange pagaliau atkirto profesoriui.- Žinai ką su savo areštu gali eiti , kad ir į pragarą ,o su Gloria kodėl gi nesusipažinus galbūt ji dar viena iš kokių nors geriančių profesorių...
-
Situacija buvo daugiau nei kvaila: profesorius, dirbantis šį darbą jau keletą metų, nesugeba susitvarkyti su kažkokia įžūlia paaugle, tiksliau, netgi vaiku! Jeigu nebūtum nusitašęs kaip šlepetė, turbūt būtų lengviau, ar ne? paklausė savęs profesorius, tačiau nuo to nuotaika nė kiek nepasitaisė. Jis tenorėjo gerai išsimiegoti, bet būtinai turėjo susitikti šitą įžūlią panelę, kuri dabar aiškina, kaip jis turi gyventi!
- O tau, panele, reikėtų išmokti ne tik pagarbos, bet ir paprasčiausio pamokų lankomumo, - super išmintingai atsikirto Turner, negalintis prisiminti, kad būtų kada matęs šitą mokinę savo pamokoje. Aišku, jis ten stengėsi iš viso nieko nematyti, mat kiekviena herbologijos pamoka virsdavo kažkokiu pragarišku chaosu (ar chaotišku pragaru?). Buvo jau gerokai pavargęs nuo šito itin nuobodaus vakarinio pašnekesio. Reikėjo nusikratyti šitos panelės - ir padaryti tai kaip įmanoma greičiau.
- Jeigu profesorė Evenstar priima profesorių į darbą, vadinasi, jis yra pakankamai kompetetingas tą darbą atlikti. O štai ar tau pakanka protelio čia mokytis, drįsčiau suabejoti, - burbtelėjo Matthew ir garsiai atsiduso. Jis tenorėjo pailsėti. Pailsėti nuo visko, o labiausiai nuo Hogvartso mokinių. Argi buvo būtina kažkokiai paauglei jį žadinti?!
Esant su tavim nereikia ir arešto, kad pasijustum kaip pragare vis labiau irzo Turner. O su Clarke šitai įžūliai mokinukei tikrai reikėtų susipažinti. Turint omenyje, kaip ji “pareigingai” vaikšto į pamokas, mielosios kolegės, ko gero, nėra net mačiusi.
- Nė kiek neabejoju, kad profesorė Clarke noriai tave išmokys magijos ir mandagumo paslapčių, - suburbėjo profesorius. Nuovargis privertė jį susvyruoti, ir nenorėdamas išsitėkšti ant žolės Turner kuo atsargiau atsisėdo. Tikėjosi, kad Lestrange pagaliau teiksis iš čia išsinešdinti, ir jis galės ramiai pratęsti savo nutrauktą sapną.
-
Violetą šitas nevykėlis jau buvo gerokai įgrisęs. Ir kada jis apskritai supras , kad jis yra nevykęs purvakraujis ir jis čia niekam nereikalingas? Tuo labiau , kad jis net nieko negali padaryti man. Pagalvojo sau jaunoji panelė Lestrange bestovėdama šalia taip vadinamo profesoriaus. - Viskas ką tu gali yra tik gerti ir apsimetinėti , kad vedi pamokas, be to tau net nerūpi šios mokyklos vaikai viskas kas tau rūpi tai tik gerti kaip ir greičiausiai daugumai jūsų geriančių profesorių. Spėju net gi šeimos neturi vien dėl to , kad geri. - Su šypsena ir panieka visa tai atkirto į profesoriaus žodžius Violeta. O , be to kokio velnio jis taip prisirišęs prie tos Glorios Clarke? gal jis ją įsimylėjęs , jeigu taip tuomet gali net nieko nesitikėti , nes kol nenustos gerti apie merginą gali net nesvajoti. - Ši mintis gana privertė klastuolę gerai pamąstyti , bet kol kas ji nustūmė visas mintis į šalį ir kuo paprasčiausiai pasakė:
- Pasakysiu taip, patariu tau nustoti gerti ir pradėti rūpintis savimi ,o jau tada galėsi ir pagalvoti apie darbą Hogvartse ar dar kur kitur. - Jaunoji Lestrange nusišypsojo nors iš kitos pusės jai nė velnio nerūpėjo kaip gyvena šis profesorius ji tik pabandė apsimesti mandagi , bet pačiai klastuolėi tai nė kiek nebuvo malonu.
-
Šiuolaikinių vaikų įžūlumas tiesiog bloškė iš padų. Turner niekaip nesuprato, kaip panelė Lestrange drįsta taip kalbėti su vyresniu žmogumi ir, maža to, profesoriumi. Bėda buvo ta, kad Matthew nieko negalėjo jai padaryti. Buvo daugiau nei aišku, kad arešto jai neskirs. Praleisti dar daugiau laiko su šita persona? Tai jau ne, geriau jau savaitė be vyno. Atimami taškai jai tikrai nerūpės, o keliauti pas direktorę buvo rizikinga: šiaip ar taip, jis ir pats tikrai nėra pavyzdingiausias profesorius. Prisiminęs pamoką, kurios metu šiltnamyje apsireiškė profesorė Evenstar, net nusipurtė. Ne, geriau šitaip nerizikuoti.
- Gerai, baik jau pezėti, niekam čia neįdomu, - suburbėjo Turner ir patogiau įsitaisė žolėje. Nutarė daugiau nieko nesakyti ir nebeduoti progos įžuliai mergiotei toliau linksmintis. Nurijęs atodūsį herbologas užmerkė akis. Iš karto pajuto, kaip ima miegas, tad nori nenori teko atsimerkti. Į Lestrange Matthew nė neketino žiūrėti, tad įsispoksojo į žolę, kurios tamsoje, tiesa, beveik ir nesimatė.
- O tau, panelyte, reikėtų pradėti rūpintis savimi ir vaikščioti į pamokas bei išmokti bent elementaraus mandagumo. Manai, su tavim kas nors nori bendrauti? Garantuoju, kad neturi nė vieno draugo. Jeigu ir toliau nesimokysi, dienas baigsi po tiltu - niekam nereikalinga ir apleista. Susimąstyk!
Matthew tokios ilgos prakalbos tikrai neplanavo, bet pernelyg nusibodo jam šita mokinė. Vis dėlto reikėjo keisti planą ir nešdintis. Sunkiai dūsaudamas profesorius atsistojo ir vėl susvyravo. Juto, kaip lova šaukia. Nedraugišku žvilgsniu kiek paspoksojo į auklėtinę ir pratarė:
- Keliauk į pilį, nes kiti profesoriai ne tokie draugiški. Iš arešto neišsikapstysi. Labos nakties.
Visu kuo spinduliuodamas nepasitenkinimą Matthew pabandė žengti žingsnį. Nebuvo paprasta, bet pavyko. Taigi profesorius pasistengė eiti kuo užtikrinčiau ir galiausiai paliko nemaloniąją mergaitę vieną.
-
Klastuolė visai neturėjo ką veikti. Tad pasiėmusi knygą iš bibliotekos atėjo į vešlią pievą esančią už pelėdyno. Atėjo su savo kate Pola.
Atėjusi pamatė, kad be jos ir augintinės pievoje daugiau nieko nėra. Tad Erka atsisėdo ir pradėjo skaityti knygą. Tuo metu augintinė vaikščiojo po pievą. Erka nesijaudino, kad ji pabėgs, nes žinojo, kad to nedarys. Erka ir augintinė buvo labai prisirišusios viena prie kitos. Taip buvo su visais trečiakursės augintiniais, tad nebuvo ko stebėtis. Greitai klastūnyno atstovė atsigulė ir toliau skaitė knygą. Ji buvo labai įdomi, tad Erka negalėjo atitraukti nuo jos akių. Staiga ant trečiakursės nugaros užlipo jos beplaukė katė. Tai supratusi klastuolė pradėjo juoktis, o kai suprato kaip atrodo dar labiau juokėsi. Galiausiai katė nušoko nuo klastuolės ir atsigulė šalia. Tad Erka pasidėjusi knygą augintinę paglostė.
-
Lengvas vėjelis sutaršė tamsiaplaukės plaukus, tačiau tai vis tiek nenumušė geros nuotaikos ir nežymios šypsenėlės Melody veide. Pusryčiams buvusios cinamoninės bandelės praskaidrino grifės nuotaiką, o gal dėl visko kalta saulėta diena? Kas ten žino… Tačiau tądien- tą akimirką grifė buvo įsitikinusi, jog niekas nesugebės sugadinti nuotaikos.
Lengvais žingsniais apėjusi pelėdyną trečiakursė akimirksniu išvydo savo tikslą- vešlią pievą, kurioje žydėjo įvairiaspalvių gėlių jūros ir kurioje ji tikėjosi nors trumpam pailsėti nuo pamokų ir nesąmoningų profesorių užduočių. Mėgaudamasi pavasarinių gėlių kvapu, grifė netikėtai išgirdo juoką, privertusį suklusti. Sekdama paskui garsą Melody galiausiai atrado jo šaltinį- kažkokią violetinplaukę klastuolę su knyga, bei augintine.
- Sveika,- šyptelėjo violetinplaukei, vedama geros nuotaikos. – O šiandien visai neblogas oras, tiesa?
Vėjo gūsis vėl sušiaušė plaukus, o trylikmetė klestelėjo šalia nepažįstamosios.
- Mano vardas Melody,- prisistatė ir žvilgtelėjo į katę. – O kuo vardu tavo augintinė?
Katė, nors buvo beplaukė, atrodė itin unikaliai ir trečiakursė negalėjo nuo jos atplėšti akių. Gaivus oras užliejo plaučius ir tuomet grifė kaip niekad pajuto, jog niekur kitur dabar nenorėtų būti.
-
Klastūnyno atstovei vis dar buvo juokinga, todėl toliau skaityti knygos ji negalėjo. Tad tik glostė Polą bei šypsojosi. Tą daryti buvo labai smagu. Tad ji tiesiog žvelgė į dangų bei laikė augintinę.
Netikėtai išgirdo, kad kažkas priėjo. Prašau tik ne koks profesorius. Galvojo ji. Šįkart violetinplaukei laimė nusišpsojo - tai buvo mergaitė.Grifė, bet šį kartą Erka neleido kerų į grifę kaip visada anksčiau darydavo.
- Taip, bet karšta. Na, bet gerai, kad yra bent šiek tiek vėjelio, - tarė klastuolė. Jai buvo keista, kad panoro su ja pabendrauti. Bet Erka tikrai norėjo daugiau laiko praleisti su ja.
- Aš Erka. O čia Pola, - tarė ji. Staiga Erka panoro nuveikti ką nors tikrai smagaus. Nors tiksliai ką nežinojo, bet dabar knyga nė kiek nebegundė. Klastuolė su šia mergaite norėjo pasinerti į nuotykius. Norėčiau su ja ką nors nuveikti uždraustajame miške, ką nors padaryti profesoriams arba... Galiausiai sugalvojo klastūnyno atstovė. Paskraidyti šluotomis. Taip tikrai! Apsidžiaugusi pagalvojo trečiakursė.
- Aš trečiakursė, o tu kelintame kurse? - paklausė. Ji atrodė irgi trečiakursė, bet Erka nenorėjo apsirikti, tad tiesiog paklausė.
- Mėgsti skraidyti šluota? O žaisti kvidičą? O ką labiau? Aš tai be galo ir tą, ir tą, - tarė klastuolė. Skraidymas buvo viena mėgstamiausių jos veiklų.
- Gal nori paskraidyti? Kokio lygio šluotą turi? - dar kartą klausimais apipylė mergaitę.
Erka dabar taip norėjo skristi, kad visai pamiršo knygą. Dabar tik glostė augintinę ir laukė Melody atsakymų.
- Kur gyveni? Aš tai Londono vaikų namuose. Ir neturiu nei brolių, nei sesių. O tu turi? - tarė. Buvo taip įdomu kuo daugiau sužinoti apie šią mergaitę. Tad tiesiog pasiėmė į rankas Polą ir laukė visų atsakymų. Ir tikėjosi, kad nauja pažįstama sutiks su ja paskraidyti. Labai tikėjosi.
-
Dangus dar labiau pragiedrėjo ir saulė pasirodė visu gražumu. Išgirdusi nepažįstamosios katės šeimininkės vardą, Melody mintyse sukikeno. Erka... Vardas kiek primena erkes. Įdomu, ką ji mano apie tuos kraujasiurbius padarus?
- Aš taip pat trečiakursė,- šyptelėjo violetinplaukei.
Nors Erka ir pasirodė eanti klastuolė, bendrauti buvo išties lengva. Ir kaip bebūtų keista, trylikmetė išties panoro pažinti Erką labiau, nors įprastai laikosi nuo nepažįstamųjų atokiau, ypatingai- nuo klastuolių. Reikėtų man dažniau pabūti geros nuotaikos, o didžiojoje salėje galėtų dažniau patiekti cinamonines bandeles,- suraizgaliojo išvadą mintyse.
- Tiesą sakant... Neesu bandžiusi,- nedrąsiai prisipažino kalbai pasisukus apie šluotas. – Skraidymo pamokose beveik nesilankiau... Tačiau kvidičo turnyrų nepraleidžiu progos pažiūrėti.
Velnias, dabar viskas nueis šuniui ant uodegos,- susikrimto grifė. Juk ji klastuolė ir regis didelė kvidičo ir skraidymo gerbėja, o aš- net nuosavos šluotos neturiu! Neesu net užsisėdus ant šluotos, ką jau kalbėti apie skraidymą!
- Gerai,- leptelėjo, nė pati nesuprasdama ką daranti. -Tik matai... Neturiu savo šluotos.
Tačiau šluotos problema išgaravo mintyse išgirdus kitus klastuolės žodžius. Londono vaikų namuose,- pakartojo mintyse. Širdis nusirito į paširdžius.
- Echm... Aš... Dabar gyvenu taip pat Londone, be to turiu du vyresnius brolius,- apibudino išvengdama kraujo ryšių ar tėvų minėjimo. Negi ji- iš tų pačių vaikų globos namų, iš kurių pabėgau prieš daugiau nei metus?!- suriko mintyse. Kaip ji ištveria tame pragare?
- Bet... Esu lankiusis ir Londono vaikų namuose. Kaip tau ten maistas?- pasiteiravo prisiminusi bjaurią pliurzę pusryčiams ir kuo greičiau nukreipė temą. – Be to gal jau eime paskraidyti šluotomis?
-
Klastuolė dar labiau nusiminė kai dar labiau prasišvietė ir pasidarė dar karsčiau. Dabar Erkai norėjosi tik aukštai paskraidyti. Išgirdusi, kad Melody taip pat trečiakursė Erka nusišypsojo.
- Nieko tokio. Sunku tikrai nėra, - tarė violetinplaukė ir vėl nusišypsojo. Erka apsidžiaugė kai Melody sutiko paskraidyti.
- Tiesa aš skraidau be apsaugų, tad turiu tik šalmą, akinius ir kojų apsaugas, bet galėsi užsidėti, - tarė ir dar plačiau nusišypsojo. Klastūnyno atstovei buvo gera bendrauti su šia grife. O išgirdusi, kad ji anksčiau irgi gyveno vaikų namuose nusiminė. Ir jai teko kęsti tą žiaurų pragarą. Nusiminusi pagalvojo trečiakursė.
- Tikrai nėra skanu, bet valgau. Mirti badu tai nenoriu, - atsakė kai Melody paklausė apie maistą. O išgirdusi siūlymą eiti paskraidyti jos nuotaika pasitaisė.
- Žinoma, - tarė. Erka atsistojo ir išiesė ranką Melody norėdama padėti atsistoti bei pakvietė Polą. Ta iškart prisistatė prie klastuolė kojų.
-
Jaudulys jau grasino bet kurią akimirką išsiveržti, tačiau grifė šiaip taip stengėsi tvardytis. Beliko pasikliauti apsaugomis ir Erkos padrasinimu, nors Melody ir abejojo ar po pasiskraidymo šluotomis ji pati dar liks gyva. Juk ko tikėtis iš nė karto neskridusios trylikmetės grifės? Geriausiu atveju ji trenksis į artimiausią medį ar skaudžiai plosis į žemę...
-Tikiuosi tu teisi... Be to, kokia tavo nuomonė geriausia vieta skraidymui šluotomis?
Kankinama jaudulio Melody nukreipė mintis į maistą, tarsi jis būtų galėjęs numalšinti baimės jausmą. Cinamoninės bandelės, kruasanai, šokoladinės varlės ir cukrinės plunksnos nepaliaujamai sukosi grifės mintyse. Tačiau deja, klastuolės balsas vėl privertė grįžti ją į šį pasaulį ir prisiminti bjaurų maistą vaikų namuose. Aš tai jau verčiau mirsiu badu, nei valgysiu tą pliurzę,- pamanė ir mintyse jau įsivaizdavo magijos žinių antraštę: „Naujausios žinios- Londono vaikų namuose mirė mergaitė! Kaltinamos virėjos, kankinusios vaikus tragišku maitinimu!”.
Juodaplaukė nuvijo mintis šalin ir padedama Erkos atsistojo. Malonus elgesys vėl privertė grifę nustebti, bei suabejoti šios klastuolės klastuoliškumu.
- Ačiū,- padėkojo ir lengvu žingsniu patraukė per pievą, palikdama kvepiančias gėlių jūras užnugaryje. Manau, jog kada nors čia dar sugrįšiu.
-
Gruodė atėjo čia iš pelėdyno. Ant peties mergaitei tupėjo pelėda. Kuri atlydėjo Varniukę į mokyklą nuo pat pirmo kurso.
Mokinukė rankoje nešėsi kuprinę. Kurią dabar atsegė, ištraukė iš jos patiesalą ir patiesusi ant žolės įsitaisė ant jo. Pelėda vis dar tupėjo ant peties. Ir kai Gruodė paglostė paukščio plunksnas tyliai suūkė.
- Nuneši laišką namo gerai? - Švelniai tarusi tai ištraukė laišką iš kuprinės ir pelėda pakilusi nuo jos peties nusileido priešais. Atkišo kojytę, kad mergina galėtų pririšti prie jos susuktą pergamento ritinėlį.
- Na, lėk. Kai grįši gausi ką nors skanaus. - Pasakė, dar kartą paglostė pelėdą ir ji nusklendė nešina įduotu laišku.
Pelėdos laiškanešės jau nestebino ketvirtakursės. Dabar magijos pasaulis pasidarė kiek įprastesnis. Laiškas keliavo namo. Tėvams ir sesutei. ten ji aprašė pirmą savaitę Hogvartse.
Išsiuntusi jį neskubėjo eiti iš pievos. Žolė tiesa čia augo aukštoka. Bet Rimeikaitei tai nebuvo svarbu. Oras dar vis buvo gražus ir ji nusprendė tuo pasimėgauti. Tad išsitraukė knygą iš kuprinės. O taip, ji vis dar mėgo žiobariškas fantastines knygas. Ir ėmė skaityti. Šiuo metu jos rankose buvo vėjo vardas. Ir ji keliavo per nuotykių kupinus knygos puslapius.
-
Kadangi nebuvo pamokų ir nereikėjo tverti kitų mokinių, Eion nusprendė pasidžiaugti vienatve. Nenorėjo būti miegamajame, nes ten Klastūnyno pirmakursiai nusprendė surengti varžybas, kas garsiau klyks. Bendrajame kambaryje taip pat buvo pilna žmonių. Taigi teko eiti į lauką. Tai nebuvo blogas variantas, mat lauke Eion buvo pripratęs būti. Kartais tai tiesiog būdavo geriausias pasirinkimas.
Eidamas kiemo link kelis kartus pasiklydo ir ta proga apdovanojo kiekvieną sutiktą neapykantos persmelktu žvilgsniu. Akivaizdu, kad kažkokia Varno Nago pirmakursė mergaitė (o gal tik šiaip atrodanti kaip mažvaikė) išsigando. Tai visiškai tiko. Kuo daugiau vaikų jo bijos, tuo dažniau bus galima mėgautis vienatve. Būtent to vaikas norėjo labiausiai. Bendrauti ir šnekėtis buvo dvi kvailiausios veiklos šiame gyvenime. Na, nebent mokymasis galėtų sudaryti konkurenciją, bet net ir sėdėjimas prie knygų buvo šiek tiek geriau. Knygos taip neerzino kaip žmonės.
Pasiekęs kažkokią pievą, kurioje anksčiau neteko lankytis, berniukas lengviau atsiduso. Buvo galima pasidžiaugti rudenišku oru ir tuo, kad aplinkui nieko nėra. Deja, vos apie tai pagalvojo, suprato klydęs. Nuotaika tą pačią akimirką subjuro. Bet ar jis buvo pakankamai protingas, kad eitų sau? Galbūt, bet ne šį kartą. Kažkodėl prasmingiau buvo prisiartinti prie tos vyresnės mergaitės. Eion ją buvo įsidėmėjęs - išvaizda suteikė puikią progą paerzinti ir pasityčioti.
- Eik gydykis, randuotoji, - priėjęs visai arti burbtelėjo jis. Varstė merginą neapykantą spinduliuojančiu žvilgsniu ir vylėsi, kad ji pasirodys esanti įskaudinta.
-
Gruodės čia tiesiog nebuvo. Mergaitė klajojo kažkur knygos puslapiuose. Net ne šioje žemėje. O magiškame Kvouto pasaulyje.
Šitaip skaityti ji galėjo kiaurą dieną. Taip įprato ilgomis vienatvės valandomis, leistomis ligoninėje. Aišku, dabar ji buvo anaip tol ne vieniša. Bet kartais iškeliauti į knygos teikiamą pasaulį jai vis dar patikdavo. Ir staiga ji išgirdo kažką kalbant. Išgirsti, tai išgirdo. Bet ką kalbantysis sakė rudaplaukė nežinojo. Taigi pakėlė akis nuo puslapio ir į mėlynas berniuko akis įsmigo jos išsiblaškęs žvilgsnis.
- Ką sakei? - Paklausė. Veidu nuslinko drovi šypsenėlė.
- Skaičiau. - Pasakė ir kilstelėjo knygą. Lyg tai jam turėtų paaiškinti kodėl neišgirdo berniuko žodžių.
Gruodei paliko kažkaip nejauku. Mokinys buvo tikrai jaunesnis. Smulkus berniukas ir tiek. Bet jo akys. Pasirodė nedraugiškos. Gal aš klystu. Nereikia visuose žmonėse įžvelgti neapykantos. Pamanė. Juk pasaulį tiek gerų žmonių. Aš žinau. Dabar jau tikrai žinau. Kažkada jai atrodė, kad kiekvienas, kuris kreipdavosi nori tik pasišaipyti. Bet dabar, po kelerių metų šioje mokykloje bandė to požiūrio atsikratyti.
-
Eion pasijuto ignoruojamas, o tai jam visai nepatiko. Ir toliau spoksojo į mergaitę ir svarstė, kaip ją labiau įskaudinti ir įžeisti. Tiesa, nė nesuprato, ar ji sugebėjo neišgirsti, ar taip šauniai slepia jausmus. Na jau ne, žodis “šauniai” čia visai netiko. Taigi berniukas jau norėjo apšaukti, kai ji teikėsi reaguoti į aplinką.
- Sakiau “eik gydykis, randuotoji!” - paslaugiai pakartojo klastuolis, nors tonas buvo labai piktas ir nedraugiškas. Norėjosi išsilieti, o tam geriausiai tiko ji - iš pažiūros rami mergaitė, kurią nuskriausti tikrai neturėtų būti sunku. Ir visai nesvarbu, kad ji gerokai vyresnė, o jis pats lazdelę rankose laikė tik keletą kartų. Ne fizinė jėga ar kerai buvo Eion ginklas, o liežuvis.
- Skaitei apie tai, kaip reikia paslėpti randus, kad negąsdintum aplinkinių? - į visiškai nereikalingą paaiškinimą atsiliepė Eion.
Na, o dabar baik spoksoti. Man nemalonu į tave žiūrėti mintyse pridūrė klastuolis nepaisydamas to, kad būtent jis pristojo prie šitos mergaitės. Galiausiai atsisėdo į žolę ir užsimerkė - apsimetė, kad jos čia nėra. Po kiek laiko nė neatsimerkęs paklausė:
- Na, ar jau išsinešdinai kur nors, kur tave pagydys?
-
Pagaliau supratusi ką jis sako susigūžė. Rankos automatiškai užtraukė megztinio gobtuvą ant galvos, kad kuo labiau sugebėtų pasislėpti nuo jo akių. Ne, tik ne tai. Aš negaliu jam leisti... Pabandė pasipriešinti sau pačiai, savo baimėms.
- Nieko negirdėto nepasakei. Net nuobodu pasidarė. Dink iš čia mažiau aišku? - Pasistengė pasakyti piktai, kad nuskambėtų kuo grėsmingiau. Bet kažin ar pavyko. Be to viską parodė jos prieš tai buvę veiksmai. Norėjo dabar atrodyti kaip Dori, savimi pasitikinti ir galinti nuvaryti šalin bet ką. Išvis geriausia būtų, jei čia atsirastu ji ir Alanas. O Gruodė galėtų pasislėpti už draugų nugarų. Bet taip negalima, aš negaliu amžinai už jų slapstytis. Aš negaliu.
Reikia išeiti. Geriausia dabar išeiti. Bet jei ji dabar paspruks, tai toks jo elgesys tik kartosis. Kodėl, kuo jam užkliuvau?
- Ko čia sėdi? Sakiau gi dink. Arba aš tave užkerėsiu tikrai. - Tarė jau atsitiesusi, nebesigūždama. Bet gobtuvas vis dar saugiai buvo ant galvos.
-
Pamatęs mergiotės reakciją Eion negalėjo nesišypsoti. Būtent to ir norėjo - tegul ji pajunta, ką reiškia, kai visiems iš eilės kliūni. Žinoma, anksčiau artimiau susidurti neteko, tad negali sakyti, kad ji kažkuo nusikalto. Ne, mergina tiesiog turėjo kažką, kas padėjo prie jos pristoti ir paerzinti, ką klastuolis dabar ir darė.
- Ne, neaišku, gal gali pakartoti? - piktai pasitikslino Eion, nors lūpose vis dar žibėjo nieko gero nežadanti šypsena. Nesitikėjo, kad taip paprastai pavyks išgąsdinti gerokai vyresnę mokinę. Pasidarė smalsu, ar visi Varno Nago mokiniai tokie mėmės. Labiausiai erzino, žinoma, klastuoliai, tačiau tikėtinai tik dėl to, kad su jais reikėjo dalintis kambarį.
Išgirdęs naujus žodžius Eion išsitiesė ant žolės. Dabar jis nebesėdėjo, ar ne? Vadinasi, šita mergiotė nebeturi jam ko priekaištauti. Būtent tai berniukas paslaugiai ir priminė:
- Jeigu nepastebėjai, aš nesėdžiu. Be to, čia ne tavo pieva. O jeigu kažkas nepatinka, pati ir nešdinkis. Sakiau, kad tau reikia gydytis. Pats laikas pradėti tą daryti.
Eion atsimerkė ir pažvelgė į mergiotę. Ir pats nesuprato, kodėl jį taip erzino jos buvimas netoliese. Bet tai visai nereiškė, kad kažką keis. Geriau jau atsakys tokiu pačiu erzinimu, kol ji pagaliau teiksis išsinešdinti.
-
Tai jau ne. Gruodė neketino jam kartoti savo žodžių. Ir bėgti neketino. Nors norėjo. Vaizduotėje ji matė, kaip čia užklysta Alanas arba Dori ir viskas susitvarko savaime. Kad bent Sakura ar Nelanna čia būtų. Vis jaustųsi drąsiau. Bet ką tas vaikigalis tau gali padaryti? Tegul sau šneka. Juk tikrai ne pirmas kartas. Ką naujo jis galėtų pasakyti? Jau ko tik negirdėjai apie savo išvaizdą.
- Na ir puiku. Gulėk čia kiek patinka. Ir tu teisus. Pieva ne mano, bet ir ne tavo. Todėl net tokios randuotės kaip aš gali čia sėdėti kad ir visą savaitę. - Ji nusisuko nuo to berniuko. Pabandė vėl imtis savo knygos. Bet nebegalėjo taip įsijausti kaip seniau. Ji jautė, kad tas vaikinukas šalia ir tai merginai trukdė. Bet ne, ji nepratars jam daugiau nei vieno žodžio. Kad ir ką tas pasakytų. Gruodė piktai nusitraukė gobtuvą nuo galvos. Jau nuo kažkokio mažiaus aš nesislėpsiu. Gana slėptis. Bandė įkalti tai sau į galvą.
-
- Aš tau sakau! - užriko Eion, kai tapo aišku, kad randuotoji neatsakys į prašymą pakartoti žodžius. - Ar tavo ir ausys randuotos?!
Dabar šaukė taip garsiai, kad ir kurčias galėjo išgirsti. Taigi ji privalėjo girdėti, ar ne? Nuotaika visai subjuro, o ją pataisyti galėjo tik viena - visiškas šitos mergiotės sugniuždymas. Kodėl šitos? Ko gero, tik todėl, kad ji pasitaikė (ne)laiku ir (ne)vietoje. Ir dar turėjo randus, kurie puikiai tiko patyčių pradžiai.
Ji buvo visai taiki, tačiau tai nė kiek neguodė. Eion nekentė visų, o labiausiai šitos mergiotės. Ar bent jau šią akimirką negalėjo jos pakęsti. Protingiausia būtų buvę atsistoti ir eiti sau, bet nusileisti kažkokiai randuotai varnai Eion nė neketino. Tada ji tik ir ieškotų priežasčių tyčiotis ir nekęsti, o šito berniukas norėjo mažiausiai.
- Tokiems neūžaugoms kaip tu reikia valgyti, kad užaugtum. Negali čia sėdėti visą savaitę, - rėžė klastuolis ir nusisukęs įsitaisė patogiau. Virte virė pykčiu, bet vis tiek nedarė nieko, kad nusiramintų. Tiesiog paprasčiausiai pyko.
-
Jam užrikus Gruodė krūptelėjo iš netikėtumo.
- Klausyk, tau viskas gerai? Tu rimtai kažkoks trenktas... - Iš kur tokiame jauname žmoguje tiek pykčio? Susimąstė mergaitė. Juk jis dar vaikas. Kaip galima taip pykti? Tada atsiduso. Bet ir kiti, su kuriais ėjo į žiobarišką mokyklą buvo tokie. Ne visi. Bet pasitaikė. Kodėl žmonės taip elgiasi? Dar prisiminė Erką, kuri nedavė ramybės pirmaisiais metais. O jeigu visą gyvenimą taip bus? Bet juk atsirado žmonių, kurie pastebi ne vien kaip aš atrodau. Drąsino save.
Na va, dar prikišo ir smulkų mano ūgį... Lyg galėčiau pasirinkti. Nežinojo ji kodėl taip buvo. Ar dėl kažkada vartotų vaistų. Juos juk teko vartoti dideliais kiekiais. Ar dar dėl kažko. Bet buvo per maža savo amžiui.
- Na ir ką ar pasakęs viską pasidarei laimingesnis? Puiku. Tai gal dar ką pridursi, jei tau taip smagu? Klausyk, aš nepasirinkau šito aišku? Tu ne pirmas ir ne paskutinis, kuris čia bando kažką vaidinti. Taip kad... Man nerūpi aišku tau?
-
Ak tai čia Eion trenktas? O štai šita randuotė neatsakinėja į klausimus! O po to visi aiškina, koks jis nemandagus. Tai jau ne - mandagumo reikia pasimokyti ne kam kitam, o šitai mergiūkštei!
Atodūsis nepraslydo pro ausis, ir berniukas iš karto pasijuto geriau. Panašu, kad pavyko bent šiek tiek įžeisti erzinančią personą. Žinoma, jį erzino visi, tačiau ne visi buvo taip paprastai pažeidžiami. Turbūt reikėjo “dirbti” toliau.
Aišku, tada ji vėl pradėjo sapalioti nuobodžias nesąmones. Klastuolis klausėsi puse ausies, tačiau iš tiesų nieko neėmė į galvą. Ne, bandė sumąstyti kokį protingą būdą dar labiau ją įžeisti. Tiesą sakant, galiausiai pasidarė smagu.
- Visi taip sako, - atkirto, kai mergiotė pareiškė, kad jai nerūpi. Labai gudru apsimesti, kad viskas yra nesvarbu. Šitą jausmą Eion pažinojo netgi pernelyg gerai. Tai buvo pats (ne)tinkamiausias būdas gintis. Ir galiausiai išrėžė tai, ką ir pats daugybę kartų girdėjo:
- Jeigu tau nerūpėtų, tu man neatsakytum! O dabar akivaizdu, kad rūpi, randuotoji!
Pašokęs ant kojų įdėmiai pažvelgė į varnanagę. Norėjo išrėkti dar ką nors, bet daugiau niekas protingo neatėjo į galvą. Taigi tiesiog laukė kokios nors įdomesnės reakcijos.
-
Gruodei pasidarė liūdna. Tapo aišku, kad užsigyveno priešą mokykloje. Ir kaip jo atsikratyti? Erka dingo. O šitas ar dings? Ji žinoma norėjo išeiti. Bet negalėjo to padaryti.
- Labai gerai išmanai šį jausmą kaip matau. Labai taikliai apibudinai. Ar čia taip yra dėl to, kad ir pats patiri ką reiškia, kai iš tavęs šaiposi. Ar čia dėl to, kad įskaudinai labai daug žmonių? - Mėgino kalbėti kuo abejingiau. Kad ištaisytų senus savo poelgius. Tokius kaip susigūžimas ir bandymas pasislėpti nuo jo akių. Gruodė išsikėlė tikslą jo nusikratyti visiems laikams. Bet kaip jį pasiekti neįsivaizdavo.
- O, matau jau atsikėlei. Tai ką, iki. Paplepėjom ir užteks. - Net pati žinojo, kad iš šių žodžių nieko nebus. Dabar labiausiai norėjo tapti Dori. Kodėl jos visi klauso? Manęs net Akilanda negirdi. Kaip man tokia tapti? Mintyse veisėsi atsakymų neturintys klausimai.
-
Randuotoji pasakė taip taikliai, kad Eion pritrūko žodžių. Ne, iš jo niekas nesišaipė - jo tiesiog nemėgo. Už ką, berniukas nė nesuprato. Bet pats skaudino irgi ne kiekvieną - prie vyresnių vaikų namų auklėtinių jis bijojo elgtis taip įžūliai, kaip elgėsi su šita mergiote. Skaudinti mažvaikius nebuvo įdomu.
- Ne tavo reikalas, - burbtelėjo. Daugiau neketino šnekėti. Viskas pasisuko ne taip, kaip tikėjosi. Šita negraži mergiotė turėjo likti įskaudinta ir įžeista, o ne priversti taip pasijusti
jį patį. Aš nesu įskaudintas! mintyse pasipiktino Eion.
Netrukus gavo dar kartą nusivilti. Atsistojo tikėdamasis įdomesnės randuotės reakcijos, o ji tesugalvojo atsisveikinti. Gal Eion ir būtų išėjęs, bet dabar tikrai neketino to daryti. Garsiai prunkštelėjo ir vėl atsisėdo.
- Pagaliau supratai, kad tau reikia gydytis? Puiku, gali keliauti sau, - pratarė atsargiai pažvelgdamas į mergiotę. Nemanė, kad ji taip paims ir išeis, bet pačiam šita situacija jau pradėjo pabosti. Kažkokia labai jau neįžeidi mergiotė, nors iš pradžių atrodė, kad seksis puikiai. Eion garsiai atsiduso.
-
Plepalai. Viskas, ką jis gali tik plepėti. Ir ką? Man tas pats ką jis ten kalba. Bandė sau tai įkalti į galvą ir pasijusti tikrai ramiai.
- Na gerai, ne mano reikalas. - Atrodė, kad jį kažkaip paveikė jos pasakyti žodžiai. Ar ir jį kas nors skaudina?
- Žinai, jei supranti kaip blogai, kai iš tavęs kas nors juokiasi galėtum to ir nedaryti. Kam to reikia?
Žinoma jis neišėjo. Vėl atsisėdo atgal. Nei vienas nei kitas regis neketino nusileisti. Gruodė turėjo priežastį. Jai tikrai atrodė, kad jei dabar pabėgtų, kasdien tektų patirti jo pašaipas.
- Jau gydžiausi. Išsigydžiau kiek įmanoma. Niekas neverčia čia tavęs būti ir į mane žiūrėti. Gali tiesiog išeiti. Labai paprasta.
Viduje tikrai kirbėjo skausmingos mintys. Pavyzdžiui, kas bus, kai išeis iš mokyklos. Kaip seksis tada? O jeigu visi atstums ją dėl išvaizdos?
- Tu visada toks piktas? - Uždavė klausimą, kuris jos manymu tikrai turėjo berniuką išvyti iš šitos pievos.
-
Ir vėl pamokslai! Ar ji nesugeba pasakyti nieko įdomesnio? Tik amžinai prikaišioti, kad jis, Eion, viską daro blogai. Tai ne taip šneka, tai ne ten sėdi (nors jau nebežinojo, ar dėl to buvo apkaltintas), tai dar kas nors... Nusibodo berniukui šita mergiotė. Iš tiesų reikėjo eiti sau. O jeigu ji bandys prikaišioti (nors giliai širdyje suprato, kad to nebus), galės atsikirsti, kad ji tesugeba tyčiotis iš daug jaunesnio mokinio. Na, o jis tikras šaunuolis, ar ne? Tyčiojasi iš pastebimai vyresnės merginos.
- Eik dar pasigydyk, - burbtelėjo ir vėl pašoko ant kojų. Norėjo dabar pat išeiti ir palikti ją čia vieną. Jau ruošėsi tai padaryti, kai išgirdo dar vieną klausimą. Tai ir vėl buvo ne šitos mergiotės reikalas, bet tą patį kartoti jau nusibodo - ji vis tiek nieko nesupranta.
- Taip, - tiesiog burbtelėjo. Daugiau jai nieko nereikėjo žinoti. Daugiau neištaręs nė žodžio tiesiog paliko kvailą ir negražią mergaitę vieną.
-
- Negaliu daugiau gydytis, nors ir labai norėčiau. - Ji pradėjo rimtai siusti. Ko jis išvis čia prisikabino? Kvailas, kvailas, kvailas, kvailas berniūkštis. Įdomu kaip jam pačiam patiktų taip apsvilti. Nekenčiu...
- Eik iš čia. Eik tuojau pat. - Jei jis ir toliau čia sėdės Gruodė žinojo, kad vieną akimirką ims ir apsižliumbs. O to nenorėjo nei už ką.
Matyt likimo deivės buvo mergaitei palankios. Nes pagaliau tas įžulus vaikėzas atsikėlė ir mestelėjęs jai trumputį taip iškėblino savais keliais.
Gruodė kiek pasėdėjo dar toje pievoje. Neskaitė. Jau nieko nenorėjo. Kvailas pikčiurna. Burnojo mintyse. Ko jam išvis reikia?
Gruodė panoro atsidurti kur nors mokyklos užkampyje, kur niekas jos negalėtų pasiekti. Norėjo užsiverti į nuostabų knygų pasaulį. Bet kodėl gi turiu slėptis? Ne. Geriausia būtų pasikeisti, tapti gražuole. Sudaužyti visų tokių, kaip tas berniūkštis širdis. Būčiau šalta kaip ledas, nepasiekiama, žavinga. Ir nieko nebijočiau. O visi norėtų būti su manimi ir tik su manimi. Niršo Gruodė. Bet dar kiek pasėdėjusi prisiminė draugus, kuriuos užgyveno šioje mokykloje ir be žavios išvaizdos. Nieko tas mažvaikis nesupranta. Galiausiai nusprendė.
Gražus rudens oras nebelaikė jos lauke. Mergaitė atsikėlė ir išėjo.
-
Tai buvo visai graži pavasario diena, kai Auris išėjo kartu su dvynukais į lauką. Šiandien buvo jų gimtadienis ir Senkleris norėjo juos pasveikinti ir ką nors nuveikti ta proga.
- Kaip gerai, kad šiandien toks puikus oras. - Plepėjo vesdamasis juos į vietą, kurią numatė. Ten buvo daug erdvės ir tiems padarams, kuriuos vakar padėjo sugauti Alanas ji tiko.
- Norėčiau šiandien jums kai ką parodyti. Bet įspėju, kad kol aš nepapasakosiu jums apie šituos gyvūnus, tol nebandysite jų paliesti ar artintis. Čia labiausiai žinoma skirta tau Eliotai. Kadangi šiandien tokia proga, tai pagalvojau, kad mums reiktų nuveikti ką nors įdomaus ir dar neveikto. - Jie atėjo į pievą, o ten laikinai sukaltame aptvare kapstėsi trys gražuoliai hipogrifai.
- Ar esate juos kada nors matę? - Paklausė vaikų. Dėl visa ko dar prieš čia ateinant, kai vakar juos su Alanu čia uždarė užkerėjo aptvarą ribos burtu, kad Eliotas netyčia pamiršęs Aurio perspėjimus nepultų prie gyvūnų.
-
Gimtadienis be tėčio ir mamos. Tai skambėjo labai nykiai, ir Oliveris neabejojo visą dieną liksiantis kambaryje ir turbūt verksiantis. Žinoma, per Velykų atostogas tėtis padovanojo jau įprasta tapusią dieną su juo. Bet tai vis tiek ne tas pats. Dabar jis ir mama labai toli. O sesutės irgi dar nėra, nors berniukas nekantravo greičiau ką nors apie ją sužinoti.
Auriui pakvietus kažką nuveikti kartu Oliveris apsidžiaugė. Smagiausia tai, kad jie bus trise. Auris, jis ir Eliotas. Tokio laiko mokykloje labai trūko, todėl berniukas jautėsi laimingas. Ir, žinoma, dėkingas tėčio draugui, tik tą pasakyti drovėjosi. Iš viso drovėjosi kalbėti, taigi ėjo tylomis. Džiaugėsi šia akimirka, bet niekaip to neparodė.
Gyvūnai sudomino. Oliveris susižavėjęs spoksojo į juos ir spėliojo, ar jie skraidys. Tiesa, paklausti nesiryžo - jeigu to nedarys, Auris gali pagalvoti, kad jam neįdomu. Taigi tik papurtė galvą atsakydamas, kad anksčiau jų nematė, ir toliau nė akimirkai nenusukdamas žvilgsnio stebėjo keistus padarus.
-
Jam jau dvylika. Eliotas žinojo, kad jie su Oliveriu gimė labai anksti ryte, tad dabar jiems jau oficialiai dvylika. Visą rytą vaikščiojo išdidžiai išpūtęs krūtinę, o tai, kad šiuo faktu nelabai kas susidomėjo, gerokai nuvylė. Negi kiti nesupranta, kad po kokių penkiolikos minučių jis jau bus suaugęs? Ilgiau tikrai nelauks.
Auris, tiesa, suprato. Eliotas zujo aplinkui ir pasakojo apie skrynelę, kurią jie su Džefu rado jau prieš dvi savaites, bet vis dar nesugalvojo, kaip atidaryti.
- O gal tu galėtum mums padėti? - galiausiai paklausė taip, tarsi tik dabar būtų sugalvojęs šią puikią idėją. Beveik negirdėjo, ką kalbėjo tėčio draugas, o jis, regis, ir vėl kažko neleido. Taigi šviežiai iškeptas dvylikmetis labai patogiai to neišgirdo ir pamatęs kažkokius tris padarus bėgte pasileido prie jų.
- Oho! - patenkintas šūktelėjo, bet netrukus gavo nustebti - kažkodėl nepavyko toliau bėgti. Argi jis užkliuvo už oro? Tai skambėjo kaip visiška nesąmonė, ir Eliotas susiraukė. Bandė žengti nedidelį žingsnelį, tačiau vis tiek nepasisekė.
- Kas čia vyksta? - garsiai paklausė. Gyvūnai vis dar domino, bet kodėl nepavyko prieiti arčiau? Žinoma, Auris sakė kaip tik to ir nedaryti, bet Eliotas buvo to neišgirdęs, ar ne?
-
- Kur ją radot? Ar aš tau nesakiau šimtą kartų nelįsti prie tokių dalykų? Aš norėsiu ją apžiūrėti. - Aišku norės. Ir iš kur jie ištraukė tą daiktą? Tai ir gerai, kad nepavyko jiems tos skrynios atidaryti.
Oliveris tylėjo. Priešingai nei jo brolis. Auris užsimąstė ką vaikas veikia tada, kai jo brolis išeina ieškoti nuotykių.
- Eliotai. - Pašaukė. Bet jis nubėgo prie aptvaro. Hipogrifai ėmė įnirtingiau kasti kojomis žemę ir nepatenkinti kaukšėjo snapais.
- Eliotai, dar kartas ir mes grįšime į pilį. Aš rimtai. Ateik čia. Prie jų negalima lįsti nežinant kaip tą daryti. aš maniau norėtum ant jų paskraidyti? Bet jei nenori, tada einam atgal. O gal tau visai neįdomu paklausyti kas jie tokie ir kaip prie jų prieiti? - Dėkui dievui užkerėjo tą aptvarą. Nes nei įnirtę hipogrifai nebegalėjo jo pasiekti, nei pats smalsuolis tyrinėtojas nevaliojo šito padaryti.
-
Eliotas, aišku, pasakojo apie savo nuotykį, tačiau Oliveriui vien klausytis buvo baisu. Visokios skrynelės ir panašūs dalykai šiurpino. Visa laimė, Auris irgi tam nepritarė. Tylusis dvynys vylėsi, kad atims tą daiktą, ir Eliotas pasimokys daugiau taip nedaryti. Tiesa, to tikėtis buvo naivu, šitą Oliveris kuo puikiausiai suprato.
Broliui nubėgus link gyvūnų Oliveris išsigandęs stebėjo, kas bus dabar. Jau norėjo prašyti Aurio, kad padėtų Eliotui, bet jis, laimei, ir pats sustojo.
- Ar tu kažką padarei, kad jis neprieitų? - droviai paklausė dėkingai žvilgtelėdamas į tėčio draugą. Jis tikrai protingas. Ir, žinoma, pernelyg gerai pažįsta Eliotą. Oliveris dar pridūrė: - Mes tikrai norėsime paskraidyti.
Stovėjo šalia tėčio draugo ir svarstė, kaip reikės užlipti ant tokio pikto padaro. Vis dėlto neabejojo, kad Auris visai netrukus tą papasakos, tad nieko neklausė. Mintyse prašė brolio daugiau nedaryti nesąmonių. Šiaip ar taip, šiandien jų gimtadienis, tad diena privalo būti nuostabi. Net ir be mamos su tėčiu.
-
Et, Auris ir vėl nepraleido progos parodyti savo pamokslaujantį toną. Koks skirtumas, kur skrynelė buvo? Jis ir Džefas nori ją atidaryti, ir tiek!
- Mes ją radom, - tepasakė neatskleisdamas paslaptingosios vietos. - Apžiūrėti, žinoma, galėsi. Bet su viena sąlyga - jeigu pažadi ją atidaryti ir tada atiduoti mums!
Labai patenkintas savimi Eliotas jau svajojo, kas bus tada, kai Auris atidarys minėtą skrynelę. Bet jau visai netrukus nuotaika pasikeitė. Jis norėjo prieiti arčiau tų padarų, tik niekaip nesisekė.
- Bet, Auri! - suzyzė, kai tėčio draugas liepė grįžti prie jo. Nenoromis tą padarė ir dabar atrodė it labai jau nuskriaustas ir nelaimingas vaikas. Žinoma, jam buvo įdomu, kokie tai gyvūnai. Ką jau kalbėti apie skraidymą. Taigi dabar tas nuskriaustas ir nelaimingas vaikas teikėsi ramiai stovėti šalia tėčio draugo ir palaukti, kol jis pasakys, kaip priartėti prie tų padarų. Šį kartą netgi teikėsi nepriminti, kad baigia pražilti - prarasti pramogos tikrai nenorėjo, o ko jau ko, bet gudrumo Eliotui tikrai netrūko.
-
- Nieko nepažadu. Iš pradžių turėčiau įsitikinti, kad tai nepavojingas daiktas. - Auris neabejojo, kad pirmakursiai jos neatidarys patys ir Eliotas tai žinodamas vis tiek jam parodys.
- Uždėjau ribos burtą Oliveri. Žinau, kad tavo brolelis norės lėkti prie jų, todėl uždėjau. - Nusišypsojo Oliveriui Senkleris.
- Labai tikiuosi, kad pavyks tą padaryti. - Pridūrė. - Jokių bet Auri. Arba grįžti, arba eisim į mokyklą. Tavo pasirinkimas Eliotai.
Atrodo vaikas nutarė pastovėti ramiai. Todėl Auris nusileido ir kol kas negrasino grįžimu atgal.
- Taigi čia yra Hipogrifai. Jie labai išdidūs gyvūnai ir tam, kad juos paglostytum reikia prie jų artintis ramiai, gražiai. Be to negalima šių nuostabių gyvūnų įžeidinėti. Jie dėl to pašėlsta. - Dėstė viską, ką vakar jam nupasakojo Alanas. Aišku ir pats žinojo šį tą, bet dar kartą išklausinėjo pusbrolį.
- Prie jų priėjus reikia nusilenkti žvelgiant į akis. Be to reikia pasistengti nemirksėti, nes hipogrifai to nemėgsta. Taigi prieini, nusilenki ir lauki, kol hipogrifas nusilenks. Tada galima jį paglostyti ir net paskraidyti. Bet jei hipogrifas nenusilenkia būtina ir aš rimtai Eliotai, būtina. Tuojau pat trauktis. Ar turit klausimų?
-
Kodėl jie negali tiesiog pamiršti tos kvailos skrynelės? Oliveris svajojo apie smagią dieną, tačiau ji, regis, ir vėl bus persmelkta baime. Berniukas neabejojo, kad Auris neleistų nukentėti nuo tų gyvūnų. Bet Elioto smalsumas ir poreikis paimti kiekvieną įtartiną daiktą siaubingai gąsdino.
- Ir aš kada nors mokėsiu taip padaryti? - droviai paklausė apie tą ribos burtą. Ko gero, tai patys naudingiausi kerai pasaulyje. Bent jau turint tokį brolį dvynį kaip Eliotas.
- Būk geras, Eliotai, paklausyk... - vos girdimai sumurmėjo Oliveris. Gali būti, kad jo neišgirdo nei brolis, nei Auris, bet, regis, jiems gali pavykti paskraidyti. Gyvūnai buvo nepažįstami, o žodis hipogrifai - ganėtinai sudėtingas. Kelis kartus jį pakartojęs mintyse Oliveris neryžtingai nusišypsojo. Neabejojo, kad Eliotui jo gyvūnas nusilenks, o štai jo - užpuls. Vis dėlto vis tiek norėjo pabandyti, tad paklaustas, ar turi klausimų, tik papurtė galvą. Tai buvo toks nuotykis, kuris sudomino net ir ramų bei kartais kiek nedrąsų berniuką.
-
Gerai. Jeigu Auris nepažadės atiduoti dėžutės, Eliotas jos ir neduos. Patys sugalvos, kaip ją atidaryti. Taigi dabar apie tai nieko nebesakė. Labiau rūpėjo tie padarai ir galimybė paskraidyti.
Kažkodėl tėčio draugas neatrodė smagiai nusiteikęs. Kita vertus, jis Hogvartse iš viso buvo kažkoks kitoks. Eliotas norėjo, kad viskas būtų kaip anksčiau. Jie visi kartu dūksta ir patiria nuotykius. Bet Auris mokykloje kažkodėl nuolat kalba apie atsargumą ir panašius nuobodžius dalykus. Dabar berniukas gūžtelėjo pečiais, bet teikėsi klausytis apie gyvūnus.
- O jie supranta, ką mes šnekame? Nori pasakyti, kad jeigu aš tam hipogrifui pasakysiu, kad jis kvailas, jis tą žinos? Ar jie supranta visas pasaulio kalbas? Aš galiu ką nors pasakyti ispaniškai, tada jau tikrai nesupras!
Deja, nežinojo nė vieno žodžio minėta kalba, tad negalėjo pulti įžeidinėti gyvūno. Pažadėjo sau sužinoti, kaip ispaniškai pasakyti "kvailys" ir susirasti gyvūnus dar kartą.
- Ir kaip atrodo, kai hipogrifas nusilenkia? Iš kur žinoti, ar jis lenkiasi, ar tiesiog bando ką nors paimti nuo žemės? - dar paklausė Eliotas ilgesingai žvilgčiodamas į tuos gyvūnus. Viduje grūmėsi du vienas kitam kiek trukdantys norai: užduoti dar kokius trisdešimt klausimų ir greičiau pakilti į orą.
-
- Aišku galėsi. - Kuo tvirčiausiai atsakė Oliveriui.
Oliveris nieko neklausinėjo, bet neatrodė išsigandęs ar sunerimęs. Eliotas užbėrė klausimais, kurie vertė nerimauti, nes Auris nežinojo atsakymų į kai kuriuos. O, kad čia būtų Alanas. Svajojo. Reikėjo jį pasiimti.
- Taip, jie garantuotai supranta viską, kas sakoma anglų kalba. Ir jeigu tu planuoji eksperimentuoti ir įžeidinėti hipogrifus mes eisim į mokyklą. Jokių skraidymų nebus. Dėl ispanų kalbos... - Tikiuosi, jis nemoka nei žodžio ispaniškai. - Logiškai mąstant jie turbūt nesuprastų, nes negyvena Ispanijoje. Bet tavo intonaciją, tavo elgesį suprastų ir aš manau, kad nebūtų patenkinti. Tai tikrai išdidūs padarai. Ir jie neleidžia savęs kaip nors niekinti. - Tikėjosi, kad teisingai atsakė apie tą ispanų kalbą. Iš kur jis gali žinot kiek hipogrifai suvokia?
- Jie sulenkia kojas, palinksta į žmogaus pusę. Taip atrodo nusilenkimas. - Į kitą klausimą atsakyti buvo paprasčiau.
-
Oliveris pradžiugo ir jau beveik žiojosi prašyti, kad Auris pamokytų tą šaunų burtą. Vis tik nutylėjo. Dabar jie atėjo paskraidyti ant hipogrifų, kas skambėjo kiek nejaukiai, bet kartu buvo labai įdomu.
- O jie gyvena tik Didžiojoje Britanijoje? - droviai paklausė. Iš tėčio draugo žodžių galima suprasti, kad hipogrifai itin protingi, o tai Oliveriui patiko. Tikrai įdomiau nei tyrinėti kokius šliužus, kurie visai nieko nesuvokia. Tuo labiau, kad ant šliužo ir nepaskraidysi. Dabar berniukas dirstelėjo į gyvūnus. Labai norėjo greičiau eiti prie jų, bet tylėjo. Žinojo, kad parodęs nekantrumą paskatintų Eliotą elgtis labai neapdairiai. Negalėjo rizikuoti prarasti pramogą, tad ramiai laukė, kada jie pagaliau eis susipažinti.
-
Auris švaistėsi grasinimais, ir tai Eliotui visai nepatiko. Atrodė, kad vos tik kas, jie tuoj grįš į mokyklą. O to dvylikto gimtadienio sulaukęs berniukas visai nenorėjo. Jis būtinai paskraidys ant šio gyvūno. Kad ir ką sakytų tėčio draugas.
- Aš neeksperimentuosiu ir neįžeidinėsiu, - kuo nekalčiausiai ištarė Eliotas ir labai jau maloniai nusišypsojo Auriui. Tiesa, bent jau kol kas iš tiesų reikės nedaryti nieko netinkamo, nes tėčio draugas savo grasinimus gali ir įgyvendinti.
Eliotas sulenkė kojas ir palinko į Aurio pusę. Įsivaizdavo, kad būtent taip turi atrodyti hipogrifo nusilenkimas, ir sukikeno. Jau ruošėsi eiti prie padarų, kai Oliveris uždavė kiek nuobodų klausimą. Kita vertus, gal ne toks jis ir blogas. Jeigu šitie padarai gyvena, pavyzdžiui, Italijoje, jis galės išmokti įžeidžiančių žodžių ne ispanų, o italų kalba. Taigi nekantriai laukė Aurio atsakymo, bet vis tiek netrukus paragino:
- Ar mes jau eisime prie jų?
-
- Ne. Paplitę ir daugiau kur. Bet visų vietovių aš nežinau. - Atsakė Oliveriui. Atrodo jie ne vien Britanijoje gyvena. Pridėjo mintyse.
- Žiūrėk tu man. - Dabar jau kiek žaismingiau pasakė, nei prieš tai, kai dėstė Eliotui pasilikimo su Hipogrifais sąlygas. Kai berniukas ėmė demonstruoti tą hipogrifišką pozą nusijuokė ir jis.
- Na gerai, eisim jau. Bet nepamiršk Eliotai ką sakiau. Artinsimės prie jų po vieną. Lėtai ir ramiai. Pradėsiu aš.
Jis panaikino ribos kerus. Tada nuėjo pas gyvūnus. Išsirinkęs vieną iš trijų lėtai priėjo. Nusilenkė jam. Luktelėjus hipogrifas irgi nusilenkė ir dabar jau Auris galėjo jį paglostyti.
- Na, dabar ateikit kuris nors. Bet atsargiai.
Pašaukė glostydamas gyvūno galvą. Visai ir pats tiesą sakant norėjo ant jų paskrajoti.
-
Na jau ne. Eliotas tikrai nepatikės, kad Auris nežino, kur dar gyvena hipogrifai. Jis aiškiai nenorėjo atskleisti, kokias kalbas tie gyvūnai supranta. Negi teks eiti į biblioteką ir aiškintis pačiam? To smalsus berniukas daryti neketino ir jau planavo susirasti Nikolę ir paklausti jos. Jeigu ji nežinos, gal net nueis pas profesorę de Leighi. Ji tikrai sugebės atsakyti į nesibaigiantį klausimų srautą apie šiuos įdomius gyvūnus.
Auriui nusijuokus Eliotas pasijuto visai patenkintas. Atrodė, kad tėčio draugo nuotaika pasitaisė, o tai leis jiems turėti įsimintiniausią nuotykį. Nekantriai laukdamas, kol hipogrifas nusilenks Auriui, šokinėjo ir tiesiog spirgėjo noru pasekti iš paskos. Vis dėlto šį kartą išlaukė, kada profesorius pakvietė ir juos.
- Aš pirmas! - skubiai pareiškė Eliotas neleidęs Oliveriui nė prasižioti. Beveik bėgte prisiartino prie hipogrifo ir stengdamasis neprunkšti nusilenkė. Akis įsmigo į berniuką, bet gyvūnas neatrodė nusiteikęs atsakyti tokiu pačiu pasisveikinimu. Eliotas jau norėjo susiraukti, bet galiausiai hipogrifas sulenkė kojas ir aiškiai pasilenkė. Nuotaika iš karto pasikeitė, ir dvylikto gimtadienio sulaukęs berniukas nušvito.
- Geras! - sušnibždėjo jis ir žengė arčiau gyvūno. Dirstelėjęs, ką daro Auris, pakartojo jo veiksmus ir pradėjo glostyti hipogrifo galvą. - Ar leisi paskraidyti? - dar paklausė jo draugišku tonu.
-
Kadangi Oliveris jau suprato, kad net ir mama su tėčiu žino ne viską, išgirsti, kad ir Auris kažko nežino, nebuvo taip jau keista. Vis dėlto vis tiek sunku suprasti, kaip suaugęs ir didelis žmogus gali ko nors nežinoti.
- O kai ko nors nežinai, ar paklausi, ar taip ir lieki nežinoti? - dar droviai pasidomėjo berniukas. Tai jau nebuvo susiję su hipogrifais, bet labai jau įdomu. Būtinai to paties paklaus ir tėčio, kai tik bus proga. Tiesa, jį pamatys tik jau baigęs pirmą kursą, bet vis tiek jau gana greitai. Tai privertė pasijusti geriau.
Auriui nuėjus prie gyvūno turbūt reikėjo prilaikyti Eliotą, bet Oliveris to nedarė. Kol kas brolis teikėsi ramiai laukti, kol jie galės pasekti tėčio draugo pavyzdžiu. Aišku, jis norėjo eiti pirmas, tad gerokai ramesnis dvynys neprieštaravo. Turbūt netgi drąsiau, kai pirmas viską padaro smalsus brolis.
Eliotui viskas pasisekė, ir Oliveris pajuto pasididžiavimą. Kai nori, jo dvynys kuo puikiausiai viską sugeba. Dabar ir pats lėtai priėjo prie trečiojo hipogrifo ir jam nusilenkė. Išsitiesęs ramiai stovėjo ir laukė, tačiau gyvūnas dėbsojo į jį ir, regis, nė nesiruošė padaryti to paties. Apėmė baimė ir nusivylimas. Negi jam ir vėl nepasisekė?
- Bet... - sumurmėjo Oliveris, ir galiausiai hipogrifas tarsi kiek neužtikrintai sulenkė kojas ir palinko į priekį. Ar jam tikrai pasisekė, ir jis gali prieiti? Turbūt taip, bet neryžtingas berniukas nebuvo dėl to tikras. Atsisuko į Aurį nebyliai klausdamas, ar tikrai gali prieiti prie hipogrifo. Bet kas bus, jeigu jis dabar supyks?..
-
- Dažniausiai pasistengiu paklausti. Geriau klausti, nei nežinoti. Bent aš taip galvoju
Po tos kerėjimo kartu pamokos Auris kartais pagalvodavo apie Oliverio sunkumus. Jam būtų norėjęsi, kad Eliotas brolį būtų užleidęs pirmą. Kad jis nebūtų visuomet po Elioto. Viską darantis po Elioto. Svarstė ar verta kada apie tai šnekėtis su nekantruoliu berniuku. Nusprendė, kad gal jis tam dar per mažas. Bet kaip tada padaryti, kad Oliveris kartais irgi būtų pirmas? Nesvarbu kur.
Abu hipogrifai privertė Aurį kiek pasijaudinti. Bet galop nusilenkė.
- Gali jį paglostyti. - Pasakė Oliveriui Auris. - Manau galėsime ir paskraidyti. Galėsiu padėti jums užlipti jei reikės. O kai skrisite pasistenkite besilaikydami neišrauti jam kokios plunksnos. Nes hipogrifams tas nepatinka. - Aurio gyvūnas tarytum pritardamas tam sakiniui sukarkė. O gal jis tiesiog norėjo vėl būti glostomas.
-
Oliverio klausimas buvo keistas ir visai neįdomus. Dabar reikėjo domėtis hipogrifais, o ne... Eliotas net nežinojo kaip apibūdinti tai, ko paklausė jo brolis. Vis dėlto džiaugėsi, kad jis kartais ko nors paklausia, tad nepriekaištavo.
Abu hipogrifai nebuvo nusiteikę greitai nusilenkti, o brolis turbūt spėjo ir nusiminti. Eliotas norėjo rėžti jo gyvūnui, kad reikia elgtis draugiškai, bet sugebėjo įsidėmėti Aurio žodžius ir elgtis draugiškai. Glostė savojo hipogrifo galvą, o išgirdęs tėčio draugo žodžius nušvito. Būtent to šiandien ir laukė.
- Labai noriu paskraidyti! - pranešė stengdamasis kalbėti maloniu tonu. Apžiūrėjo gyvūną ir suprato neįsivaizduojantis, kaip reikėtų užlipti. Jis buvo didelis ir neturėjo nieko, kas padėtų užsikabaroti ant nugaros. Panašu, kad teks prašyti Aurio pagalbos, taigi Eliotas atsisuko į jį.
- Norėčiau pabandyti pats, bet jis man per aukštas, - pasakė ir kiek susiraukė. Taip tarsi pripažino dar esąs mažas, o tai visai nepatiko. Vis dėlto hipogrifas iš tiesų buvo didelis gyvūnas, tad bet kuriam dvylikamečiui ant jo užlipti nebūtų taip jau paprasta. O štai tėčio draugas labai didelis ir tikrai galės padėti.
-
Eliotas ir Auris turėjo panašumą. Jie abu klausinėjo. O štai pats Oliveris dažniausiai drovėjosi tai daryti. Mintyse pažadėjęs sau dažniau užduoti klausimų (bent jau Auriui) dabar stebėjo savo hipogrifą. Jis patiko. Nors tėčio draugas sakė, kad gali įsižeisti, dabar atrodė draugiškas ir mielas. Galiausiai berniukas ryžosi prieiti arčiau ir paglostyti snapą. Gyvūnas tingiai užsimerkė ir tyliai sukrankė. Bent jau Oliveriui pasirodė, kad jis tą padarė iš malonumo, tad nuoširdžiai pradžiugo.
- Tu man patinki, - tyliai ištarė ir tik per vėlai suprato, kad ir tai galbūt gali įžeisti. Vis dėlto hipogrifas nesupyko, tad Oliveris ir toliau glostė jo snapą.
- Aš irgi neužlipsiu, - liūdnokai pritarė broliui berniukas ir pažvelgė į Aurį. Vylėsi, kad jis supras: jie dar užaugs ir kai bus suaugę, užlips patys, bet kol kas dar reikia pagalbos. Tėčio draugas geras, tad tikrai nesišaipys iš to, kad jie dar maži.
-
Glostydamas savo hipogrifą stebėjo kitus du. Viskas buvo gerai. Jie neatrodė piktai nusiteikę. Eliotas irgi šiuo tarpu neatrodė pasirengęs ką nors iškrėsti. Žodžiu bent kol kas ėjosi puikiai.
- Aišku padėsiu jums užlipti. - Šyptelėjo vaikams ir trumpam palikęs savo skraiduolį užkėlė pirma vieną, paskui kitą dvynį ant jų hipogrifų.
- Laikykitės, bet pasistenkit neišplėšti jiems kokios plunksnelės. Tas irgi hipogrifams nelabai patinka. - Informavo ir užlipo ant savo gyvūno. Padarai kasė kojomis žemę atrodė nusiteikę kilti. Auris suskaičiavo iki trijų ir sušvilpė. Tada padaras šovė į dangų.
Jau labai seniai sklandė ant hipogrifo ir jausmas buvo visai ne toks, kaip skriejant motociklu. Motociklu jam patiko labiau. Buvo patogiau.
-
Auris padėjo užlipti ant hipogrifo, ir dabar Eliotas pasijuto esąs labai didelis. Išdidžiai dairėsi aplinkui ir su nekantrumu laukė, kada pagaliau pradės skristi. Vis dėlto laukė, kol tą padarys Auris. Įsivaizdavo, kad jo gyvūnas seks tą, ant kurio sėdi tėčio draugas. Be to, neįsivaizdavo, kaip hipogrifą valdyti, nors to, žinoma, nė už ką nepripažins garsiai.
Beveik žiojosi klausti, kas hipogrifams iš viso patinka, bet vis dėlto prikando liežuvį. Gali būti, kad tai irgi būtų palaikyta įžeidimu, o nukristi Eliotas visai nenorėjo. Maža ką, dar susižeis ir turės gulėti ligoninėje. Tokioms nesąmonėms jis laiko tikrai nešvaistys, tad teikėsi būti atsargus. Šiek tiek. Apkabino gyvūno kaklą ir tyliai pasakė:
- Ar skrisime?
Tarsi tik to ir laukęs, hipogrifas staigiai šovė į viršų. Vos nenusivertęs Eliotas tvirčiau jį apkabino ir praktiškai atsigulė ant nugaros. Jausmas ne toks nuostabus kaip sėdint ant šluotos, bet vis tiek smagu. Tai buvo geriausias būdas atšvęsti gimtadienį. Berniukas laimingas šypsojosi ir mėgavosi skrydžiu.
-
Netrukus Oliveris jau nelabai patogiai sėdėjo ant hipogrifo nugaros ir pradėjo šiek tiek jaudintis. Neabejojo tėčio draugą padarysiant viską, kad nenutiktų nieko blogo, bet kas bus, jeigu gyvūnas įsižeis būdamas aukštai? Žinoma, Oliveris neketino sakyti nieko blogo, bet žinant, kaip jam nuolat nesiseka, tai labai gali atsitikti. Bet berniukas nesidalino šita baime. Žinojo, kad brolis nekantrauja pradėti, tad visai nenorėjo gadinti jo pramogos. Tiesą sakant, ir savo pramogos - jis labai džiaugėsi gimtadienio proga gavęs tokią patirtį.
Netrukus du hipogrifai jau buvo pakilę į orą. Oliveris nežinojo, kaip paskatinti savąjį, bet jis, regis, savarankiškai nusprendė prisijungti prie draugų ir plastelėjęs sparnais pakilo. Dvylikos ką tik sulaukęs berniukas tvirtai apkabino kaklą. Baimė dingo - jam labai patiko skristi. Ir pats nesitikėjo, kad jausis taip atsipalaidavęs, bet buvo tikrai smagu.
- Man patinka, - ištarė hipogrifui nutaręs, kad tai tikrai neturi jo įžeisti. Nekantraudamas viską papasakoti mamai ir tėčiui Oliveris kuo ramiau sėdėjo ant gyvūno nugaros ir džiaugėsi akimirka.