Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Mišelė Streikers Vasario 21, 2016, 06:27:22 pm
-
Beveik prie pat ežero kranto, atokiau nuo visų savo gentainių, stovėjo neaiškios rūšies medis. Pavasarį, vandens telkiniui patvinus, jo šaknis skalaudavo ledinis vanduo, o vasarą aplink sužaliuodavo minkšta žolytė. Medžio šakos buvo ilgos ir tvirtos - tobulos laipiojimui, o lapija sukurdavo pavėsį, kuriame galėjo tilpti nedidukas draugų būrelis. Taip pat aukščiau, beveik pačioje viršūnėje, buvo seniai apleistas lizdelis, jau spėjęs apaugti samanomis. Ir nors daugybė porų bandė savo meilę įamžinti jo lygioje, tamsioje žievėje, visos tos žymės jų akyse dingdavo, lyg jų net nebūtų buvę...
Belaukiant mergaitė, pasirėmusi prie ežero pakrantės medžio stebėjo ežerą. Jo paviršius buvo lygus it ledas, o leidžiančios saulės spinduliai, Hogvartso ežerą nudažė raudonai ir geltonai. Medžiai sau ramiai ošė, neprislėgti rūpesčių giesmininkai čiulbėjo, kažkur šmirinėjo barsukai. Tarp medžių praskrisdavo juodasparnės varnos - tada pasigirsdavo jūs kranksėjimas...Mišelė su šypsena veide, laukė Rochell.Kur jinai užtruko? Nejaugi pamiršo susitikimo vietą? Ne, tikiuosi ne... Juk Rochell taip niekada nepasielgtų.-garbanei vis tai sukosi galvoje. Vis kartais apsidairydama, ar nemato varnuikės. Galbūt kažkur pasirodys... Mišelės širdyje ruseno maža vilties kibirkštis. Mergaitė niekada neprarasdavo vilties...Ir netikėtai pamatė ją-savo draugę. Rochell tarsi iš šešėlių išdygo ir pradėjo bėgte bėgti.. Ji taip skubėjo ,kad atrodė tarsi akis išdegusi. Lėkė pralenkdama vėją... Ir štai šią akimirką Mišelė išsišiepė ligi ausų...
-
Rochell smarkiai vėlavo į susitikimą prie ežero pakrantės. Mišelė turėjo lauktis jos prie medžio, kad galėtų atlikti Trasfigūracijos namų darbus poroje. Greičiausiai švilpukė jos ir laukė, ten kur susitarė. Dar net nepasiekus susitikimo vietos, sidabraplaukė varniukė sustojo pakelyje ir rankoje turėtą keksiuką, pavertė šokoladine varle. Žinoma, jo tikrają išvaizdą išdavė nuo varlės sklindantis, ne šokolado kvapas, o keksiuko su mėlynėmis ir dar, kad ji nejudėjo, kaip įprastai daro šokoladinės varlės. Pagaliau viską susitvarkiusi, Rochell vėl pajudėjo link medžio, kur jau matė Mišelės siluetą ir vos ne uždusdama pradėjo bėgti.
-Labas, Mišele!- varnanagė apsikabino švilpę ir atsiprašė už vėlavimą. Ištiesė ranką, ant kurios buvo netikrai užburta šokoladinė varlė,- Mišele, gal nori šokoladines varlės? Ir prisiekiu, tai ne apgaulė...Namų darbus padarysim vėliau,- Rochell įtikinamai mirktelėjo apgaulės aukai Mišelei...
-
Švilpė sutriko.Galbūt? Bet greit permąsčiusi, kad tai gali būti apgaulė arba ne.Abejoju ar Rochell gali meluoti. Ji juk ne iš Klastunyno!
-Emmm-numykė mergaitė,-Galbūt kitą kartą.-įdėmiai pažvelgė į draugę Mišelė. Tačiau pridūrė:
-Aš kai ką turiu, tau.-Ir taip tariusi ištraukė iš kišenės šokoladinę varlę, kurią prieš tai užkerėjo.-Žiūrėk , Rochell, ir pripažink , kad ši varlė yra nepaprasta. Žinai kodėl? O gi todėl, nes ji gali būti šokoladinė varlė arba ne šokoladinė. Ji gali būti šokolado spalvos arba juodos. Toji varlikė yra saldi ir skani, tačiau tu niekada nežinai , ar ji užburta ar ne. Juk bet kas gali užkerėti bet kokį daiktą ir jį paversti šokoladine varle! galbūt tai kokia žiurkė ar plunksna...Tai gi ar sutinki , Rochell , kad mano laikomas daiktas yra šokoladinė varlė?-Keistai mirktelėjusi postringavo švilpinukė.
-
Kodėl ji atsisakė? Oh, žinoma ji pradėti norėjo pirmoji. Varniukė susierzino, nes mėgdavo pradėti pirma.
-Galiu?- atsiklausė, prieš paimdama užburtą šokoladinę varlę į rankas, bet nelaukdama atsakymo, paėmė ją ir apžiūrėjo. Hm, gal iš kvapo pavyks atpažinti? Kvėptelėjus, Rochell suraukė nosį. Fui, žuvis! Iškart ją atpažinčiau, net ir būdama keliasdešimt metrų nuo jos.
-Klausyk, Mišele, nemanau, kad tai šokoladinė varlė. Tai šimtu procentu žuvis-lydeka, blogai užkerėjai...Be to ko mes čia susirinkom? Aišku, kad įrodyti, kad tai neužburtas daiktas, nors tai yra apgaulė. Tokia namų darbų užduotis. Taigi, aišku, kad tai užburta žuvis,- protingai samprotavo sidabraplaukė varnanagė...
-
Mišelė pažvelgė į Rochell.Tu juokauji... Ir griebėsi paskutinio šiaudo.
-Gerai, tu iš dalies atspėjai. BET tu nežinai kokia žuvies rūšis! Galiu galvą guldyti , kad tai ne lydeka. Jei tavo uoslė yra superinė pasakyk kokia yra žuvis. Nors ir tavo "šokoladinė varlė" nėra tikra. Manau kas nors valgomo. Pavyzdžiu...Pavyvdžiu kas? Mišele, galvok! mmm-numykė švilpinukė, - Parodyk,-atkišusi ranką tarstelėjo ji. Ir nelaukusi paėmė Rochell laikomą šokoladinę varlę. Pavarčiusi šią varlę Mišelė atsakė:
- Manau tai yra keksiukas, nes tai išduoda kvapas, šokoladinės varlės paprastai nebūna minkštos, o ši- minkšta. Ir nepradėk, Rochell , kad kai nešeisi susileido tavo šokoladinė varlikė.....
-
-Na, aš tikrai nežinau, kokia čia žuvis, bet bandau spėti. Gal Stinta?- nežinodama atsakymo supanikavo Rochell.
Kas čia per žuvis?
-Aj, beje, žinau, kad mano "šokoladinė varlė" susileido, nes blogai užbūriau, kaip ir tu,- pasakė varniukė,- ir tu nežinai kokio skonio keksiukas. Bandyk spėti!- Kettler sušuko.
Galiu?- Rochell paklausė švilpiukės prieš paimdama jos užburtą varlę vėl, paduodama palaikyti jos užburtą medžio šakelę, pasakydama, kad tai burtų lazdelė. Pavarčius užburtą šokoladinę varlytę, Rochell galvojo kokia tai žuvis. Ar Stinta, ar Ešerys, ar Plekšnė, ar čia išviso žuvų taukai??! Ji nebuvo jokia žuvų žinovė, todėl niekaip negalėjo pasakyti, kas tai per žuvis... Sidabraplaukė varniukė pažvelgė į Mišelę, bandydama pamatyti jos akyse atsakymą. Jose švietė tik užburtas medžio šakaliukas - burtų lazdelė. Ach, tai tiek iš jų ir naudos Atsiduso mergaitė, toliau žvelgdama į švilpiukės akis ir vartydama užburtą žuvį, bandant atspėti jos rūšį...
-
Keksiuko skonis... koks skonis?-vis svarstė Mišelė. Dar sykį pažvelgė į Rochell.Kokios rūšies skonio keksiukas...įdomu.Vartydama užburtą valę, mergaitė stengėsi suvokti kokio skonio yra keksiukas. O tai nebuvo viena iš lengvųjų užduočių. Švilpinukė atsiduso.Nėra šansų...bet galima atspėti..ne bent.. Mišelė pakėlė galvą.Ne bent kažkaip išmįslyti koks skonis Rocell labiausiai patinka...-galvojo švilpinukė.
-Manau, Rochell , kad tavo keksiukas yra šokoladinis, nes manau , kad tau patinka šokoladas arba tavo užburta varlė yra iš kokių nors uogų. Be to duosiu tau užuominą apie žuvies rūšį-toji rūšis dažniausiai sutinkama Rytų Europoje-Lietuvoje, Dzūkijoje....pagalvok, Rochell....
-
Prancūzaitė žvelgė į švilpiukę. Ji beveik teisi...
-Taip, tu teisi. Aš mėgstu šokoladą ir net labai! Bet čia ne šokoladinis keksiukas... Tu beveik atspėjai, nes tai yra keksiukas su viena iš mano mėgstamiausių uogų. Pabandyk spėti, Mišele!- sidabraplaukė varniukė mąstė kaip dar labiau ją apgauti. Susiėmusi save į rankas, Rochell galvojo apie žuvies rūšį. Nėkarto ji nebuvo Lietuvoje, bet tą kalbą mokinasi. Deja dar niekada negirdėjo žodžio Dzūkija. Gal tai miestas? O gal tai nežburta šokoladinė varlikė? Galbūt ji nori mane apgauti? Rochell, atsipalaiduok ir viskas bus gerai! Tiesiog spėk! Galop įsidrąsinus varnanagė dirstelėjo į Mišelę. Jos akyse švietė nuoširdžios mergaitės šypsena, kuri skelbė, kad ji niekada nemeluos draugei...
-Gal tai Ešerys?- baimė apglėbė Rochellę.
((Srr, kad taip vėlai. Buvau visai pamiršus... O kai prisimindavau, neprisiversdavau atrašyti... Tikiuosi nepyksti? Taj vat, greičiausiai mes jau einam į pabaigą, dar keli postai ir viskas, key??))
-
Mišelė kietai sučiaupė lūpas. Bet po kelių minučių prakalbo:
-Ešerys? Ne, Rochell, tu neatspėjai. Maniau , kad varno nagas yra proto bokštai....juk tokia nesudėtinga mįslė. O apie Dzūkiją galiu tik tiek tau pasakyti-tai ne miestas , o Lietuvos etninė etnokultūros regionas,na aš nors nežinau kokia tau patinka uogos, galiu tik spėti, kad....
Mergaitė nutilo.Ką ji mėgsta iš uogų? Nejau tai barškės ar avietės? O gal mėlynės? Ne ... ne. O gal žemuogės, gervuogės, šilauogės. šilkmedžio uogos? Juk pasauly teik daug uogų! O jei taip būtų , kad ,Rocell, patinka visos uogos?Švilpinukė ne juokais išsigando.Pala! Juk neįmanoma , kad viename keksiuke būtų viso pasaulio uogos!! Mišelė atsiduso.Nu ką gi, reikia spėti...
-Ne jau mėlynės? Su aviečių kvapu ir žemuogių skoniu?
Nusišnekėjo....
-Gerai, aš jau tikrai, spėsiu. Žemuogės?
-
Mišelės kietai sučiauptosn ūpos, nieko gero nežadėjo. Aišku jo spėjimas negeras.
-Mišele, vano nago koledžo mokiniai ne viską žino, juk viso turime trūkumų. Manasis - žuvys. Nekenčiu žuvų, nes esu vegetarė ir jos labai neskanios. Ištikrujų aš turbūt per klaidą patekau į varniukų koledžą... Na net spėjimas yra spejimas... Gal čia koks Upėtakis?- Rochell nuleido akis žemyn ir mindžiukavo vietoj. Išgirdusi labai juokingą ir beveik teisingą atsakymą iš Mišelės, Varniukė nusijuokė.
-Nejuokink, Mišele. Tokių keksiukų nebūna. Na, o žemuoginių būna, tik čia ne jis. Duodu užuomeną - tai arba mėlymės, arba avietės. Spėk kuris!- pakėlusi galvą Rochell pasakė ir stebėjo aukštai, giedrame danguje skraidančius keistus paukščius....
-
Švilpinukė pakėlė galvą.
-Tu atspėjai, Rocelll. Tai yra upėtakis.
Ir taip pasakiusi , atkerėjo savąją šokoladinę varlę. Švilpinukės rankose puikavosi kuo tikriausias upėtakis, Rochell nuostabai, buvo gyvas.Kai mergaitė paleido žuvį į Hogvartso ežero vandenis, pažvelgė į savo draugę,ir Mišelė pasakė:
-Na maniau , kad tas tavo rankoje laikomas keksiukas yra iš aviečių. Tačiau gal rinkčiausi mėlynes, nes jų spalva yra mėlyna, ir gal tai asocijuojasi su Varno nagu. Ir atsiimu žodžius apie tavąjį koledžą. Nors ir aš gal per klaidą patekau į Švilpynę. Bet eikime prie temos. Spėsiu-tavo užburtoji šokoladinė varlikė yra keksiukas, kurioje yra aviečių.....Rochell, Atspėjau?
-
-Tikrai?- nustebo Rochell,- aš atspėjau? Keista,- nusijuokė mergaitė, bet ant Mišelės rankų pamačiusi, atkerėtą ir dar gyvą žuvį, Rochell sukliko. Ir ramiai atsipūtė, kai ši buvo paleista į vamdenį... Kraipydama galvą, varniukė toliau stebėjo dangų...
-Dėl koledžo nepykstu, visi padaro klaidų ir iš jų mokomės, argi netaip?- Sidabraplaukė nusišypsojo Mišelei,- tu perdaug nenuliūsk, bet tu esi neteisi. Tai ne avietinis keksiukas,o mėlyninis. Buvai taip arti ir kažkas pakišo koją. Na bet mes jau namų darbus, kaip ir įvykdėm ar ne?- Varniukė lingavo pavėsyje ir šypsojosi draugei. Lauke saulė labai šildė mergaičių nugaras, skelbdama artėjantį pavasarį.
-Tai, iki? Gal dar susitiksim...,- pamojavusi draugei, Rochell skubėjo grįžti į Hogvartsą...
-
-Iki, Rochell, dar pasimatysime-atsisveikino Mišelė.
Mergaitė nepyko ant draugės , kad neatspėjo. Dar pastovėjo vienuolikmetė, ežero pakrantės medžio metamame pavėsyje. Jinai stebėjo varniukę, kaip toji skubėjo į Hogvartsą. Ir štai , žiūrėk-prieš kelias minutes atsisveikinusi su švilpuke, Rochell, jau nesimatė. Tarsi išnyko oru. Giliai atsidususi , Mišelė pažvelgė į ežerą. Kažkur sušlamėjo krūmų lapai, matyt ten yra kokia nors laputė. Paskrisdavo tarp medžių lingės. Kai kur pasivaidendavo miško gyventojai- barsukai, gyvatės, kiškiai, varnos ar lūšys...Pakėlusi savo akis, mergaitė įdėmiai pažvelgė į ežero gilumą. Ir tarsi geras draugas, ežero dugne praplaukė Mišelės paleistas upėtakis....
Galiausiai ir švilpukė pajudėjo link burtų ir kerėjimo mokyklos. Tik paskutinį sykį Mišelė, atsigrežusi, pažvelgė į ežero pakrantės medį....
-
Diena ėjo į pabaigą, bet Edgar'as keliavo link ežero pakrantėje augančio medžio, mat norėjo pasižiūrėti ar ties jo viršumi neauga kietas į siūlų kamuolį panašus daiktas, kurį reikėjo bent pamėginti gauti norint, jog būtų įskaitytas dar vienas jo Transfigūracijos namų darbas. Pirmakursis keliavo tiesiai link jau tiesiai link medžio, nes po apsilankymo Kiauliasodžio krautuvėlėse nieko nepešė, nes nei viena jų neprekiavo tokiais dalykais. Vieni prekeiviai sakė, jog galima jį gauti keliuose magiškose parduotuvėse skersiniame skersgatvyje, kur vaikas šiuo metu nuvykti neturėjo jokios galimybės, kiti minėjo, jog šį kamuolėlį galima nusiraškyti pačiam nuo kai kurių medžių viršūnių augančių šalia ežerų ar pelkių, tačiau jie pilnai subrendę būna tik vėlyvą pavasarį, o dabar buvo tik jo pradžia. Nepaisant dar tik prasidedančio pavasario vaikas vis tiek nutarė apžiūrėti vieną medelį, tuo pačiu dar ir palydėti besibaigiančią dieną.
Matant tolumoje jau saulės kraštelį skęstant į sidabru tviskantį ežerą grifiukas netrukus atsidūrė prie žaliuojančio medžio, kuris net neaišku ar buvo nusipurtęs savo lapus žiemą. Berniukas šoktelėjęs užsikabino ant žemiausiai buvusios šakos ir taip pamažėle, niekur neskubėdamas, pradėjo kopti nuo vienos šakos ant kitos, kol įkopęs į du trečdalius medžio aukščio atsisėdo ant šakos įsistverdamas ranką kitą esančią aukščiau ir pradėjo dairytis. Juodaplaukis savo žalias akis metė ir į vieną pusę ir į kitą, viršun ir apačion, bet kažką pastebėti augančio nesugebėjo. Giliai atsidusęs nukreipė savo žvilgsnį į savo ranką padėtą ant šakos. Linktelėjęs arčiau jos suaštrino savo žvilgsnį šakos žievę, iš kurios matėsi išaugęs vyšnios kauliuko dydžio pumpuriukas. Tai gali būti tas daiktas šyptelėjo susimastęs ir jo nenuskindamas apglėbė ji į savo delną. Tuomet nužvelgė pro šakas į beveik panirusią dienos žvaigždę horizonte ir visiškai atpalaidavo savo protą kurį laiką negalvodamas apie nieką ir sustingo it statula. Iš moksleivio akių galutinai pasišalinus saulei šis atsitokėjo ir atgniaužė savąjį delną. Tai padarius pamatė tą patį nediduką akmenuką, tik jis buvo ne be juodas, kaip anglis, o geltonas ir skleidė nedidukę švieselę tartum jonvabalis. Man pavyko jį rasti! džiūgavo širdyje vaikas, bet nutarė dar nenuskinti šio objekto ir leisti jam pilnai užaugti, vildamasis, jog profesoriui užteks ir žodinio paaiškinimo, kodėl nepavyko jo gauti, juolab kai dabar aišku, kur ir kada jį galima rasti.
Kupinas didžiulio pasitenkinimo Grifų Gūžtos atstovas dėl nepraleistos veltui dienos mikliai nusikabarojo iš medžio ir patraukė Hogvartso pilies link palikdamas už savęs, atspindintį daugybę žvaigždučių ir didžiulį mėnulį, gėlą ir lygų it stiklas ežero vandenį.
-
„Ir vėl namų darbas, kurio metu atrodysiu kaip keistuolė. Šį kartą sėdėsiu ant žolės ir ieškosiu kažkokių gyvūnų. Įdomu, ar čia pasiseks“ sarkastiškai nusiteikusi galvojo Adira ir klestelėjo ant žolės.
Diena buvo apsiniaukusi, nuotaika tokia pati. Nelabai geras oras tokiam namų darbui daryti.
-Na, vabalėliai, kur jūs?-su savimi kalbėjo Adira ir pradėjo galvoti - „O gal Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros pamokai nepriklauso vabzdžiai? Bet jie juk irgi gyvūnai?“
Mergaitės akiratyje iš kart užkliuvo ryškiai rožinės spalvos vabalas. Tas vabalas buvo gal dviejų centimetrų ilgio. Kiti mokiniai būtų išsigandę tokio, bet Adirai labai patiko šie padarėliai.
-Įdomu, kaip tu pavadintas?-domėjosi ji. Ir tikrai, tamsiaplaukė dar nebuvo mačiusi tokio keisto vabalo nei Hogvartso apylinkėse, nei Škotijoje prie namų.-Ateik.
Iškišusi ranką prie gyvio, mergaitė išgirdo keistą garsą, kuris vertė užsidengti ausis. Taip ji ir padarė. Garsas dingo.
Kai ji nusprendė atsidengti ausis, jas keistai skaudėjo. „Keistenybė“ pamanė ir, kaip tikra keistuolė, pradėjo kalbėti su vabalu:
-Aš tau nieko nepadarysiu, dievaži. Čia tik egzaminas. Aš tavęs nenuskriausiu. Nenuskriausčiau jokio vabalo, jeigu ką.
Adira užsidengė vieną ausį ir vėl prikišo ranką. Garso nebuvo! Dabar ji galėjo laisvai paimti vabalą ir padėti jį ant kitos rankos.
Padėjus jį ant savo riešo, vabalas pradėjo tingiai vaikščioti ant odos. Įvyko dar vienas keistas dalykas - sulyg kiekvienu jo ėjimu, kojos, lyg kokie pėdsakai, paliko taip pat ryškiai rožinę liniją ant rankos. Visas vaizdas šiek tiek priminė tatuiruotę.
Vabalas ėjo visomis kryptimis, o Adira, atimta žado, negalėjo numesti jo nuo rankos, tik stebėjo. Norėjo pamatyti, ką šis gyvis nupieš. O nupiešė jis nelygią saulę.
Adira išsigandusi numetė vabalą ant žemės ir atsistojusi nubėgo iš tos vietos. Vis dėlto buvo įdomu sužinoti, ką reiškia ta saulė.
-
Mišelė pasišokinėdama lėkė link ežero pakrantės medžio. Šypsojosi nuo ausies ligi ausies. Viena diena be burtų lazdelės! Antrakursė šie tiek jautėsi nesaugiai, bet tikrai žinojo-Hogvartso apylinkėse jai nieko blogo neatsitiks. Galbūt -linksmai pagalvojo švilpė. Galbūt viskas bus gerai.
Nusileidusi nuo kalniuko ir pabėgusi kelis metrus , atsidūrė medžio pavėsyje. Mergaitė su šypsena atsirėmė į grubų kamieną. Ji džiaugėsi , kad prisiminė šią vietą. Kadaise, dar pirmame kurse su varnanage darė Trasfigūracijos namų darbus. Kaip tada buvo linksma! švelnus vėjelis ,pabudindamas švilpukę iš prisiminimų , pakedeno jos plaukus. Mišelė bandydama susitvarkyti savo , vėjo pašiauštus plaukus ,atsiduso. Galiausiai vėjui nurimus antrakursė galėjo vėl atsiremti į medžio kamieną. Jos akys klaidžiojo po ežero apylinkes, kiek tik tepajėgė užmatyti. Ežero pakrantės medis ritmingai ošė kartu su ryto giesmininkų čiulbesiu. Pritariančiai kliuksėjo į pakrantę, ežero bangelės. Ši ritminga simfonija užbūrė moksleivę. Netikėtai šovė mintis:išbandysiu kerus!Mat visa tai Mišelei davė stiprybės bei pasitikėjimo. Jau norėjo išsitraukti burtų lazdelę, kad galėtų pasipraktikuoti. Tačiau kiek laiko kuitėsi savo kišenės, vis tiek nerado lazdelės. Mergaitę apėmė panika. Ji pametė burtų lazdelę! Kaip nuplikyta karštu vandeniu pašoko ieškoti. Apieškojo aplinkui medį, keliuku , kuriu atėjo čionai. Niekur nerado. Mišelė tvardėsi, kad baimė ir neviltis neužvaldytų jos. Graužiančia sąžine grįžo prie ežero pakrantės medžio. Nusiminusi nudribo pavėsyje. Dabar ją visi nudės....kaip profesoriams pasiaiškins? Žiobarotyros, Herbalogijos....Žiobarotyra! Juk ji paliko lazdelę mokykloje! Diena be kerų ! Antrakursė tvardydamasi sukando dantis. Kaip tai galėjo pamiršti? Švilpukė pakėlė galvą į dangų. Skliaute ramiai, niekur neskubėdami plaukė debesys. Niekada nepamiršk burtų lazdelės. jei palieki, prisimink, kur ją padėjai-bandė sau į galvą įsikalti Mišelė.
-
Jamisonas pagaliau išėjo iš mokyklos. Visą dieną jis kiurksojo ant kedės. Jis priėjo prie ežero pakrantės medžio. Prie jo pamatė ir Mišele! Jamisonas priėjo prie Mišelės ir pasisveikino su ja:
-Sveika! Kaip gyveni?-paklausė jis.
Jamisonas panoro išburti pledą. Jis pradėjo krapštyti kišenę ir ieškoti lazdelės, bet... Jos ten nebuvo!
-O Dieve-sušnabždėjo Jamis-Nejaugi pradanginau savo lazdelę? Ką aš pasakysiu profesoriams? MANE IŠMES IŠ MOKYKLOS!-tyliai sukaukė jis.
Jamisonas pradėjo ieškoti lazdelę: prie medžio, už jo, visur!
Jamisonas staiga prisiminė:
-Žiobarotyra! Užduotis! Viskas aišku...-prisiminė Jamisonas- Juk šiandien diena be lazdelės!
Jamisonas nusiramino ir ramiai priėjo prie Mišelės:
-Diena be lazdelės, tiesa?-nusišypsojo Jamisonas.
Atsisukęs į ežerą jis prisiminė nuotykius su Liusinda prie ežero. Kaip jis aptaškė mergaitę... Ir žinoma: nuostabias žuvytes.
-Gera Hogvartse, ar ne?-ramiai paklausė jis Mišelės.
-
Mišelė greitai pašoko. Šalia jos stovėjo Jamisonas. Pasisveikinęs, pasiteiravo kaip jinai gyvena. Švilpė nusišypsojo.
-Sveikas. Gyvenu gerai. -atsakė antrakursė.
Jamisonas atrodo nieko nesiklausė. Netikėtai šis sustingo, kaip iš akmens iškaltas. Vaikinas pradėjo vis labiau baltėti. Mišelė su šypsena stebėjo klastuolį. Jis irgi paliko burtų lazdelę-pasidžiaugė ji.Būsiu ne viena! Jamisonas kurį laiką stypsojo. Matyt "virškino" informaciją. Ir kaip tik tada puolė ieškoti savosios lazdelės, kaip akis išdegęs. Tūkstančius kartų aplėkė aplink medį, apieškojo visur.... Antrakursė vis dar būdama linksma sekė akimis vaikiną. Nieko nesakė. Tegul pats prisimena-pagalvojo Mišelė. Ji puikiai prisiminė kaip pati nusigando, kad neturinti burtų lazdelės. Galiausiai nepasikentusi paklausė Jamisono:
-Nepamiršai kokia šiandien diena?-paerzino Mišelė, pamačiusi, kad tuoj vaikinas pakvaiš.
Tik kai švilpė pasiteiravo, šis sustojo. Klastuolis kaip mat prisiminė. Garsiai šūktelėjo, net paukščiai tupintys aplinkiniuose medžiuose, pabaidyti pakilo į dangų. Mišelė tyliai nuslinko prie pakrantės. Tylėjo. Mintyse rezgė klausimą Jamisoniui. Kai šis taip po gi priėjo prie pat jos šelmiškai pasiteiravo, ar ne tik diena be lazdelės. Mergaitė įsišiepė.
-Taip.
Bet nespėjus švilpei užduoti klausimo, vaikinas ją aplenkė. Išgirdusi klausimą Mišelės veidą papuošė euforija.
-Hogvartse gerai. Man čia patinka. Net labai....-švilpukė trumpam nutilo.-Kaip manai, kaip žiobarai apsigina? Kaip jie gali gyventi be magijos?
-
Jamisonas pagaliau suprato, ko klausia Mišelė.
-Na, kiek žinau, jie turi visokius šautuvus ir tankus...-sumykė jis.-Jie gali gyventi be magijos... Net ilgą laiką...
Staiga Jamisonas prisiminė Lietuvą. Nors Jamisonas gimė Škotijoje, o gyveno Londone jam ilgam įsiminė Lietuva.
-Klausyk, Mišele, ar tu žinai apie Lietuvą? Bent ko nors?-pasiteiravo Jamisonas.
Kol jis laukė Mišelės atsakimo, pro šalį praskrido pulkas pelėdų. Jamisonas priėjo prie medžio ir sušvilpė.
Staiga prie jo priskrido Angetena. Tai buvo Jamisono pelėda.
Jamisonas staigiai griebė popierėlį, plunksną ir pradėjo rašyti:
,,Miela mama,
Man viskas gerai, nesirūpink. Kaip reikalai pas žiobarus?"
Įdėjęs lapelį į Angetenos snapą jis tyliai jai sušnabždėjo:
-Nuskraidink mamai.
Staiga Jamis pastebėjo kaip Angetena ,,O kas man už tai?" žvilgsniu peržvelgė Jamio akis.
-Sausainiai-sušnabždėjo Jamisonas.
Staiga Jamisonas pamatė, kaip Angetena išskrenda.
-Ah... Dėl sausainių ji padarytu viską-tyliai tarė Jamisonas.
-
Išgirdusi klausimą, švilpukės veidas apsiniaukė.
-Žinau daug apie Lietuvą. Net galbūt per daug..-sumurmėjo Mišelė.
Nors antrakursė gyvena Jorkšyre, ji daug girdėjo apie Lietuvą, esančią prie Baltijos jūros. Mergaitė nutilo. Mąstė kaip viską paprasčiau papasakoti apie šią šalį.
-Jamisonai, tikiuosi žinai, kur Lietuva randasi. Kad gamta graži, žmonės- geri, tai galiu paliudyti. Bet ar nutuoki, ar šie žmonės turi burtų ir kerėjimo mokyklą? Tikiuosi, tenai negyvena vien žiobarai. Žinau tik tai, kad Šiaurės Amerika turi Ilvermonį, Brazilija-Kastelobrūšą, o japonai-Mahūtokorą....
Mišelė atsiduso. Štai ką ji norėjo sužinoti. Baigusi savo litaniją išsakyti, pamatė, kad klastuolis greitai brūkšteli laišką ir pelėda tuoj jau pat nuskraidina laiškutį. Švilpei kilo linksma išdaiga. Vaikinas nieko neįtariantis ,sau stovėjo. Mišelė žinojo, kad Jamisonas negalės pasinaudoti savo magiškais gabumais, neturintis burtų lazdelės.
-
Jamisonas atsitokė vos išgirdęs kažką.
-Taigi...Ar tikrai viską žinai?-paklausė Jamisonas.
Staiga prie jo priskrido Angetena su laiškeliu snape. Jamisonas paėmė sausainį iš kišenės Angetenai, o ji jam davė laiškelį.
O laiškelis buvo toks:
,,Sveikas vaikeli,
Na, viskas KAIP IR gerai,bet...
Islamo Valstybė toliau daro atakas įvairiuose pasaulio kampeliuose.
Tavo katė Nidinda nesenai pagavo pelę, ir ją suvalgė,o tau kaip sekasi?"
Jamisonas pagalvojo apie mamą ir nusprendė jai nebeatrašyti.
Staiga Jamisonas sugalvojo nuostabų planą kaip papokštauti Mišelei, nes ji neturi lazdelės!
Jamisonas susigalvojęs planą pradėjo skaičiuoti centimetrus ir metrus, kad pokštas TOBULAI pavyktų.
Viską apskaičiavęs jis staiga Mišelės paklausė:
-Kaip sekasi be lazdelės?
-
Mišelė nesitikėdama, kad Jamisonas taip netikėtai paklaus, pašoko iš išgąsčio.
-Dėl Dievo meilės, sakyk ką darai, antraip man bus infarktas.-tyliai subambėjo švilpė.
Antrakursė piktai dėbtelėjo į klastuolį. Ji nieko neįtarė, kad šis vampyras kuria sąmokslo teoriją. Mergaitė pradėjo pirmyn ir atgal vaikščioti. Įtemptai mąstė. Tai tęsėsi penkiolika minčių, kol galiausiai sustojo ir pažvelgė į Jamisoną. Jų abiejų žvilgsniai susikirto. Švilpė susinėrusi rankas, nuėjo tiesiai pas klastuolį. Ji vylėsi, kad vaikinas užkibs ant jos kabliuko.
-Tu esi vampyras. Tiesa? Kiek man žinoma, jiems reikia kraujo.-kalbėjo antrakursė, žingsniuodama link Jamisono.-Kaip išgyveni?
Mišelė įdėmiai žvelgė į vaikiną. Ji laukė ,veikti tinkamos akimirkos.Ne dabar, kai šnekės. Tada sutelks visą dėmesį į šnekėjimą. Jei pastebės, susikirs. Judėk greitai. Visada verta rizikuoti.
-
Jamisonas pašoko po tokio klausimo.
-Supranti, visi įsivaizduoja, kad vampyrai geria kraują iš žmonių, bet taip nėra! Na, kaikurie geria kraują, bet aš- geriu dietinį arba suskystintą kraują. O šiaip, valgau kaip ir visi-normalų maistą. Štai kaip aš išgyvenu.-išsišiepė Jamisonas.
Pagaliau jis suprato, kad reikia veikti. Jis priėjo prie ežero. Kiek įmanoma arčiau, ir... Vienos rankos mostelėjimu aptaškė Mišele!
Jamisonas griūvo negyvas ir raitėsi ant žemės iš juoko.
Jis matė Mišelės veidą. Jis buvo siaubingas.
-Na štai... -nusijuokė klastuolis.
Jamisonas patvirtino, kad vampyrai labai lengvai supyksta, kai kas nors užsimena apie kraują.
-Džiaukis, kas neišgėriau tavo kraujo-pajuokavo Jamisonas.
Jis pamatė, kad Mišelei šis pokštas nelabai patiko. Ji darlabiau susierzino.
-Atleisk-besijuokdamas ištarė Jamisonas.
-
Švilpukė vos ne sprogo iš pyščio, kai Jamisonas ją aptaškė. Matydama kaip klastuolis raitosi iš juoko, antrakursė norėjo jam vožt ir surikti-"nejuokinga!". Tačiau nusišypso perdėtai linksma šypsena. Ji turi planą B. Negirdėdama Jamisono kalbų ir ignoruodama atleidimą, Mišelė priėjo prie pat klastuolio ir davė ranką.
-Kelkis.-įsakimiai pareiškė švilpukė.
Pirma taisyklė: niekada neprasidėk su klastuoliais.
Vampyras truputį padvejojęs, pagriebė ranką.
Antra taisyklė: visada turėk antrą planą.
Svoris užgulė Mišelę. Atrodė tarsi laikytų rankoje toną akmenų.Kiek jis sveria?-dingtelėjo mintis antrakursei.
Trečia-pasinaudok šansu.
Vos kai septintakursis jau stypsojo priešais Mišelę, mergaitė ,kaip vėjas, čiupo iš klastuolio kišenės plunksną, su kuria rašė laiškus. Ir nudūmė kiton, ežero pakrantės pusėn. Ji puikiai suvokė, kad Jamisonas negalės tiesiog sušukti "Accio plunksna!, o turės ją vytis. Nors buvo šlapia, Mišelė bėgo greitai. Priešais švilpukę pasirodė medis. Nelėtindama greičio, užsiropštė į jį. Galiausiai užlipusi gan aukštai, atsisėdo ant storos šakos. Jamisonas atrodė toks mažytis iš aukštai... Antrakursė pakėlė plunksną, kurią pavyko nugvelbti iš klastuolio. Visada turėk planą B....
-
Jamisonas šokinėjo aplink medį, lyg pamišęs ir pagaliau susiprato ką daryti:
-Vampyro gebėjimas...-sušnabždėjo Jamisonas.
Jamisonas atsispyrė nuo žemės ir... Tapo šikšnosparniu!
Prilėkęs prie Mišelės jis pagriebė plunksną ir suriko:
-Visada turėk planą B!
Jamisonas nusileido ant žemės ir vėl atvirto į žmogų, o plunksną įsidėjo į kišenę.
-Na, nebuvo taip sunku...-tarė Jamisonas.
Pamatęs kaip Mišelė nulipa nuo medžio jis jai sušuko:
-Gudri tu lapute, bet šįkart tau neišdegė! Nugalėjo vampyriška galia-pasivertimas šikšnosparniu!
Jamisonas su Mišele nuėjo prie to pačio medžio.
-Ehem...-sukrankė Jamisonas- Atleisk už aptėškimą...
Staiga bematant pradėjo temti.
-Na ką, diena be lazdelės baigėsi...
((Mišele, užbaik RPG.))
-
Mišelė nenusiminė , kad pralaimėjo, kita vertus jai reiktų per visą naktį tupėti medyje. Matydama kaip Jamisonas atvirsta į žmogų, švilpė nušoko nuo šakos. Ji džiūgavo, kad linksmai praleido dieną be burtų. Dabar suprato kaip išgyvena žiobarai! Nueidama kartu su klastuoliu, švilpė buvo linksma. Tik džiugę nuotaiką temdė tik tai, kad ji vis dar šlapia. Nors tupėdama medyje, šiek teik tapo sausesnė. Nieko, diena be burtų lazdelės baigiasi. Galėsiu pasinaudoti kerais...-pagalvojo antrakursė. Septintakursis atsiprašė už aptaškymą. Šį kartą švilpė atleido.
Greitai temo. Giesmės nutilo, miško ošimas pritilo. Į orą pakilo šikšnosparniai. Atėjo tamsos laikas. Naktis keičia dieną. Abudu moksleiviai lėkė link pilies. Tik išsiskyrė kai jau buvo Hogvartse. Atsisveikinę, Jamisonas nubėgo link požemių, o Mišelė -link virtuvės. Po to-pro natiurmortą ir namie....
-
Jamisonas vėl atėjo prie pakrantės medžio. Taip, kartą jis čia jau buvo, kai reikėjo išgyventi dieną be lazdelės.
Jamisonas puikiai prisimena, kaip tąkart aptaškė švilpę...Ir daug kitų linksmybių...
Priėjęs prie medžio Jamisonas atsiduso, buvo visas pavargęs ir nusikalęs nuo kojų. Juk šiandien vyko tiek daug pamokų...Staiga Jamisonas pajuto vėjelį, ir norą tapti skraidančia žiurke. Juk jis vampyras...Kita vertus, beveik visi mokiniai bijo Jamisono, o jis dėl to nei kiek nesijaudina... Na, buvo ir tokių, kuriems nei motais, kad Jamisonas-vampyras, pavyzdžiui- Džeinė. Tai Belatriks dukrai buvo nusispjauti, kad Jamisonas vampyras. Juk smagu, kai tavęs nebijo nors vienas žmogus, tiesa?
Jamisonas net neatrodė kaip vampyras. Ką tau! Jis net neturėjo ilčių, ir net nemėgo kraujo. Jis gėrė tik paskystintą arba dietinį kraują.
Jamisonas atsisėdo ant vešlios žolės, atsirėmė į medį ir... Užsimerkė.
-
Klaudija šiandien po pamokų žvalgėsi po apylinkes. Apžiūrėjusi viską ką galėjo nuėjo link ežero pakrantės medžio. Jai ši vieta atrodė stebuklinga, magiška, paslaptinga. Netoliese pamatė prie medžio sėdintį siluetą.
Šaunu. Reiks susirasti kitą vietą pamąstymams. Garantuoju bus koks ne į temą žmogelis.
Klaudija priėjo arčiau ir pamatė, kad tai vampyras Jamisonas iš VII kurso.
Na ir kas, kad jis vampyras. Geriau pagalvojus medis didelis, kur nors tilpsiu.
Klaudija apėjo visą medį, tačiau jis buvo toks išsišakojęs, kad nebuvo kur patogiai atsisėsti. Ilgai galvojusi ji išsitraukė iš kišenės buteliuką ir prie pakrantės prisipylė į jį vandens. 1, 2, 3 PILAM!! Jamisonas buvo šlapias ir prabudo.
-
Jamisonas užsisvajojęs saldžiai miegojo, bet staiga kažkas jį apipylė! Jamisonas viena akimi peržvelgė tą žmogų. Tai buvo mergina!
Turbūt naujokė...Niekada jos nemačiau Klastūnyne...
Jamisonas atsistojo, kilsetelėjo antakį ir prakalbo:
-Ehem...Kas tavęs prašė apipilti?-piktai tarė jis.-Ar tu pati žinai ką darai? Koks tavo vardas, poparaliais?
Vampyras nusiramino, atšalo ir dabar pradėjo kalbėti ramesniu tonu:
-Aš-Jamisonas NightWalkeris, Klastūnynas, septintakursis, o kas tu būsi?-kilstelėjo antakį jis.
Rūbai per tą laiką spėjo išdžiūti, o Jamisonas atsisėdo ir atsirėmė į medį.
Jamisonas net nenorėjo prisipažinti jai, kad jis vampyras, ir tuo gražiau-turintis ekstrasensorinių sugebėjimų.
((Klaudija, tu negalėjai žinoti nei mano vardo, nei,kad Jamis vampyras. Jamisonas su Klaudija juk nebuvo susitikę :D ))
-
(Ok, gal ir teisybė)
- Aš - Klaudija Blūstorm, pirmakursė ir tikrai nežadu pyktis! Tiesiog būtu malonu jei pasislinktum arba išvis dingtum iš čia!
Gal ir nereikėjo to sakyti...
- Atleisk, nenorėjau.
Klaudija prisėdo kitoje medžio pusėje ir išsiėmė didžiulį bloknotą odiniu viršeliu. Ir pradėjo rašyti. Staiga pakėlusi galvą Klaudija pamatė ant šakos tupintį mažą mėlyną paukštelį ir pradėjo jį piešti. Jis buvo balta papilvę ir raudona skiauterėle. Iš odinio portfelio ji išsitraukė ir pažymių knygelę, žvilgtelėjusi į ją atsiduso. Ji tuščia. Nei gero pažymio, nei blogo.
Tikėjausi kažko įdomesnio... Šiuo metu LABAI nuobodu.
- Em, Jamisonai, gal turi spalvotų pieštukų? - nedrąsiai paklausė Klaudija.
-
Jamisonas apstulbo.
-Ko tokių? Na, girdėjau apie juos, kad tai yra žiobariškas daiktas...Pasinaudok magija!-šyptelėjo jis.
Susidomėjęs Klaudijos piešiniu Jamisonas prislinko prie jos kiek arčiau.
-Gražiai nupiešiai...Beje, iš kokio tu koledžo?-paklausė vampyras.
Hm...Pasakyti jai ar ne? Pasakyti jai, kad aš turių nesąmoningų galių ar ne? Hm...Gal geriau patilėsiu, KOL KAS
Nusprendęs patylėti, ir nesakyti, kad turi ekstrasensorinių galių Jamisonas atsiduso, atsirėmė į medį ir pradėjo galvoti apie Londoną, Škotiją...
-Sakai-prakalbo vampyras-esi pirmakursė...Gerai tau...O man šie metai paskutiniai...Ah...-atsiduso Jamisonas.
Apie nieką negalvojantis, nesvajojantis Jamisonas užsimerkė, tik užsimerkė.
((Neužmigo :D))
-
- Mėgstu žiobariškus daiktus - jie patogūs, - tarė Klaudija ir nusišypsojo. - Aišku - galėčiau panaudoti magiją, bet kam vargintis jei kas turi pieštukų.
Klaudija ir toliau piešė paukštį ir neatsakė į Jamisono klausimą apie koledžą.
- Na gerai. Pasakysiu. Aš iš Klastūnyno. Dievinu jį. Ankščiau buvau Grifų Gūžtoje, bet susitaupiau ir nusipirkau leidimą pereiti į Klastūnyną. Grifų Gūžtoje neįdomu.
Klaudija užsiplepėjusi netyčia išdūrė skylė su pieštuku.
Oi. Na aš ir menininkė - atsiprašant.
- Įdomu, vanduo šaltas?
Klaudija priėjo prie ežero ir įkišo ranką į vandenį.
Iš bėdos maudytis galima, bet savanoriškai tikrai ne!
Nusipurčiusi Klaudija vėl nuėjo prie medžio ir atsisėdo.
- Gal žinai kokių gerų vietų Hogvartse, kurių niekas nežinotų? Man kartais reikia kampelio kur galėčiau ramiai pasėdėti...
-
Jamisonas pramerkė vieną akį, paskui kitą.
-Hm...Nežinau. Na, nebent Uždraustasis miškas. Ne vieną kartą ten buvau-šyptėlėjo jis.
Išgirdęs pirmakursės istoriją Jamisonas susigėdo:
-Ehem...Panašiai ir aš, nesu tikras klastuolis. Man leidimą padovanojo Džeine Meko, gal pažysti ją?-paklausė vampyras.
Jamisonas ramiausias sedėjo. Na ir kas, kad buvo šlapęs.
-Hogvartsas gražus tiesa?
Jamisonas panoro užmigti, bet kažkas jam nedavė ramybės.
-Metas maudytis!
Jamisonas bėgo tiesiai į ežerą, su visais rūbais ir panėrė.
Ežero dugne buvo matyti dumbliai ir varlės, kurios švytėjo.
Iškilęs į paviršių Jamisonas suriko pirmakursiai:
-Hey! Šok! Vanduo nuostabus!
Jo plaukai buvo visi sušlapę, o drabužiai permirkę vandeniu.
-
Rokas slankiojo iš vienos į kitą vietą, šias metais jis nebebuvo toks aktyvus kaip praitais. Tuoj prasidės atostogos. Jo tėvai mirė, teks kraustytis gyventi į Oksvordo gatvę. Taip pat po Jamisono mirties jis tapo magiškos dienos direktoriumi ir svarstė ką daryti su šiuo restoranu, jis tikriausiai atostgų pradžioje ieškos naujų darbuotujų. Kiek laukia darbo.
Staiga Rokas priėjo kažkokį medį. Čia tikriausiai ąžuolas. Jis buvo aukštas ir tikriausiai labai senas, bet vis dar tvirtas. Rokas užlipo į jį, iš jo matėsi ežeras ir Hogvartsas. pasėdėjes ten gal pusvalandį ir pasikartojęs nuodų ir vaistų egzmanui jis leidosi žemyn. Nulipes ant žemės jis pamatė kažkokį padarą, jis lindo iš netoliese esančios olos. Tai buvo šleikščiai žalias pabasiūkštis su aštriais ragiukais, ilgais kaulėtais pirštais. Tai tikriausiai gabikas. Tas padaras bėgo tiesiai į varnanagį ir jis nežinojo ką daryti. ochnium Rokas prisiminė šį burtažodį iš kerėjimo pamokos. Tačiau kai prie jo priėjo gabikij jis galėjo prie jo prisiartinti ir apsauginis laukas visai nepadėjo. Gabikis čiupo Rokas ir pradėjo temptis jį į vandenį. Varnanagis nebežinojo ką daryti. Šiek teik pasimuisčius jam pavyko ištrūkti iš Gabikio gniaužtų. Leviorpus Jis prisiminė burtažodį kurį taip pat mokėsi per kerėjimą ir apvertė gabikį aukštyn kojom. JIs nežinojo ką daryti su tuo Gabikiu, Rokas puikiai prisiminė, jog po kiek laiko Gabikis atsivers atgal. Jis prisiminė užkeikimą su kuriuo mama išmesdavo gnomus iš daržo Relasio. Gabikis nusktžrido kažkur toli toli į ežerą. Ačiū dievui atsikračiau to gabikio Rokas pasiemė daigtus ir nuėjo į pilį smelėtu taku. Dar reikia pasiartoti kerėjimo teorijai kuri vyks rytoj, per egzaminą tikriausiai rikžnksiuos legvesnį variantą.
-
Sugrįžusi po puikiai praleistų atostogų Davina nusprendė praleisti dieną lauke. Apsivilkusi mėlynai juodus marškinius, šviesiai mėlynus džinsus ir susirišusi ilgus rudus plaukus aukštai į uodegą mergina išėjo iš bendrojo Varno Nago kambario ir koridoriumi pasuko kiemo link. Nors pagal kalendorių lauke turėjo būti ruduo, tačiau vasara dar nenorėjo pasitraukti, tad aukštai danguje švietė saulė šildydama žemę. Mėlynakei nespėjus pasiekti kiemo už nugaros išgirdo silpną miauktelėjimą. Atsisukusi išvydo Tigrių, kuris atsekė ją nuo bendrojo kambario.
-Eikš, gražuoli,-pasėmusi mažąjį bičiulį ant rankų mėlynakė lėtai žingsniuodama priėjo ežerą. Švarus ir skaidrus vanduo gražiai bangavo ežere. Apsidairusi mergina priėjo arčiausiai esantį medį ir patogiai įsitaisė jo pavėsyje, kur nepasiekė saulės spinduliai. Ištiesusi kojas Davina nužvelgė visą teritoriją, o mažasis kačiukas įsitaisė lyg papūgėlė ant rudaplaukės peties. Prie ežero buvo ramu ir tylu, regis, ji čia buvo viena, tik su Tigriumi. Atsisukusi į savo kačiuką mergina švelniai paglostė jo minkštą kailiuką.
-
Kaylie po atostogų, kurios prabėgo akimirksniu išėjo pakvėpuoti grynu oru, nes pilyje buvo per daug tvanku, o oras lauke buvo gan normalus, nei karštas nei šaltas.. Šįkart rudaplaukė norėjo paklaidžioti po apylinkes, nes ištisus metus ji tūnodavo mokykloje, kitaip sakant norėjo būti ten, kur bus mažai pastebėta, o lauke vis tiek kažkur kažką susitiksi, dažnai Kay mėgo būti su savimi ir savo augintiniu, kuris tūnojo arba grifės delne arba ant pečio, šįkart Tofis buvo delne..
- Na kaip tau grynas oras, - šiltu žvilgsniu žvilgtelėjo į vorą tupiantį delne ir laukė ką šis atsakys, nes dažnai jis nemėgo kalbėti, tačiau rudaplaukė jį prašnekindavo..
- Aha gera, be to matai tą tašką, ten turbūt žmogus, - taip pat prakalbo ir mažas padarėlis delne.. Kay net primerkusiom akim žiūrėjo, tačiau nieko nematė..
- Manau, kad tavo akys geresnės, be to, kaip nenoriu nieko susitik, aš kažkaip tingiu.. - šyptelėjo mergina ir perdėjo vorą ant pečio..
- Žinai, aš tai visiškai nemėgstu būt matomas.. - suniurusiu tonu kalbėjo Tofis būdamas ant Kaylie pečio..
- Pakentėsi, - erzino vorą Kay kai netrukus priėjo merginą.. Kuri sėdėjo sau įsitaisiusi po medžiu ir stebėjo kažką, kas matėsi už ežero horizonto..
Kay šįkart norėjo būti mandagi tad apsižvalgiusi.. bandė bent jau pasisveikinti..
- Laba, - pakėlusi lupų kampučius išlemeno Kay ir bandė raminti vorą, tupinti ant pečio, kad šis mažiau kompleksuotu.. Be to prie svetimų jis niekada nekalbėdavo, buvo paprastas padarėlis..
-
Gavęs dėmesio Tigrius ėmė tyliai murkti, o Davinai atitraukus ranką pabandė ją pagauti norėdamas pažaisti, tačiau merginos ranka buvo jau per toli ir kačiukas nespėjęs įsikibti į mėlynakės petį persivertė ore ir nukrito ant merginos kelių.
-Ir kas gi čia buvo?-šyptelėjusi rudaplaukė ėmė žaisti su mažuoju draugu. Šis patenkintas švelniai kramtė Davinos rankas. Nors kačiukas dar buvo mažas, tačiau nemažai suprato, žinojo, kad kandžiotis negalima, tad tik apsimetė, kad kandžioja.
-Ne tik savo kailiu esi panašus į tigrą, bet ir charakteriu,-nusijuokė mėlynakė, kai Tigrius iššiepė savo mažus dantukus ir ėmė sėlinti žole kažką pamatęs. Davina žvilgtelėjo į tolį, o netrukus už nugaros išgirdo pasisveikinimą. Atsisukusi išvydo panašaus amžiaus merginą. Ji buvo aukšta, liekna ir panašiai, kaip pati Davina ilgų tamsių plaukų, skyrėsi tik akių spalva.
-Sveika,-nusišypsojo mėlynakė. Tigrius pastebėjęs nepažįstamąją liuoktelėjo merginai ant kelių ir įsmeigė žvilgsnį į šalia stovinčią mergaitę.-Gal norėtum prisėsti?-Šiek tiek pasitraukusi rudaplaukė maloniai paklausė ir šyptelėjo.
-
Kaylie jautėsi keistai po šitiek laiko grįžusi į magijos pasaulį.. Be to grįžo ne viena su savo mažu, pūkuotu padarėliu.. ji jį mylėjo labiau už viską, nežinia kodėl, tačiau taip buvo, ji jautė kažkokią tai simpatiją vorams, dauguma jų bijo, tačiau Kay ne, ji juos mėgo ir mylėjo, ne kartą nėra užmušusiu voro.. tačiau Tofis buvo bailys, nemėgdavo šnekėtis su kitais, tiktai su šeimininke arba jį užliedavo tylos minutės, taip jis buvo nepaprastas voras.. Magiškasis, nes juk ne visi gyviai šneka, tačiau šis buvo nepaprastas, kaži ar dar kas nors tokį turi be jos ir profesoriaus von Sjuardo..
Kaylie šią gražią popietę atsliukino prie ežero, kur sutiko merginą, kuri žaidė su savo katinu, o tai pamatęs Tofis tik dar labiau sunerimo..
- Nebijok, - gan tyliai šnibždėjo Kay savo mielam padarėliui.. Tačiau šis jau buvo nebekalbus.. Turbūt tyla, gera byla.. Gerai Tofi, ateis laikas, kai aš tave taip paerzinsiu, kad ajajaj..
- Žinoma, kodėl gi ne? - šyptelėjo mergina ir prisėdo, be to jautė malonumą, nes Tofiui tai buvo gan nesmagu, tad šį delno dydžio vorą ji paėmė į ranką..
- Kaip tau čia? - šyptelėjo Kay ir pabučiavo savo mažylį..
- Sakyčiau nelabai, - pašnibždomis kalbėjo Tofis, tačiau tai buvo gana keista, nes jis nemėgsta plepėti..
- Bus gerai, - erzindama savo voriuką nutęsė Kay ir glostė jį su keliais pirštais.. Tačiau gana buvo kalbėti su tuo voru, nes mergina sėdinti šalia pasijaus gan nejaukiai..
- Koks tavo vardas? - Gan mandagiai paklausė Kay ir nužvelgė į tolį..
-
Merginai prisėdus šalia Tigrius atidžiai ją stebėjo, o dar labiau ja susidomėjo, kai pamatė, kad ši laiko delne vorą. Išmokytas gražiai elgtis kačiukas ramiai sėdėjo ant Davinos kelių stebėdamas vorą. Tiesa, jis vis dar buvo mažas, tad vienintelis dalykas kas jam rūpėjo, tai žaidimai ir medžioklės. Žvilgtelėjęs į šeimininkę Tigrius ėmė lėtai sėlinti link voro, tačiau šiam nespėjus pasiekti nė šalia sėdinčios mergaitės atsidūrė mėlynakės rankose. Supratęs, kad ten eiti negalima kačiukas miauktelėjo ir vėl įsitaisė ant merginos peties.
-Aš Davina Murrell,-prisistatė rudaplaukė ir šyptelėjo,-o tu?-žvilgtelėjo į šalia sėdinčią mergaitę ir jos vorą.-Tai magiškasis voras, tiesa?-Spėjo mėlynakė. Vargu ar kas nors taip nešiotųsi paprastąjį vorą, be to jie juk tarpusavyje kalbėjo.
-
Kaylie stebėjo aplinką.. Viską kas vyko aplink, kiekvieną garsą gaudė ausimis, kiekvieną vaizdą stebėjo akimis ir kvapą nosimi užuodė.. Tik jai užkliūvo tai, kad vėjas buvo gan gūsingas ir taršė jos rudus plaukus kaip nori..
- Na mielas drauge, manau oras buvo nepalankus eiti į lauką mums.. - tyliai tarė Kay kalbėdama su Tofiu.. Voras nebuvo ramus, nes jautė katino sukeltą pavojų, tačiau grifė niekam niekada neleistu jo skriausti.. Tad šis iš baimės užsiropštė vėl ant rudaplaukės pečio.. Ir eilinį kart pradėjo nebešnekėti.. Kay tai atsibosdavo, juk ji visada savo augintiniui nori gero, tačiau šis vis įdomiau..
- Malonu, - šyptelėjo Mateo, - aš Kaylie, Kaylie Mateo.. - dar kart merginos veidą papuošė priverstinė šypsena.. Priverstinė, nes Tofis ją nervino, nešnekėjo ir rodė savo tuos įdomius principus.. Geriau jau būčiau jį palikus ten, kur jo vieta..
- Taip taip, jis magiškasis, tačiau su kitais nebendrauja, turbūt drovisi.. - nutęsė Kay, - be to būčiau dėkinga, kad šis jūsų pūkuotas padarėlis nesuvalgytu Tofio, - nusijuokė grifė ir žvilgtelėjo į katiną..
- Kuo gi tu vardu? - žvilgtelėjo į katinuką..
- Matai Tofi.. Jis nors ir neturi gebėjimo kalbėt, tačiau nors miauksi.. - pyktai išvebleno Kaylie savo mažajam padarėliui ant pečo..
-
Pasirodęs vėjas ėmė draikyti merginos plaukus, kurie buvo surišti aukštai į uodegą. Perbraukusi ranka per kasą Davina permetė juos per petį.
-Galbūt jam nepatinka bendrauti su kitas? Arba jaučiasi nesaugiai šalia kitų, juk ne kiekvieną dieną pamatysi kalbantį vorą, net ir Hogvartse.-Šyptelėjo rudaplaukė. Per šešerius metus ji pirmą kartą matė žmogų, kuris augino kalbantį vorą, tačiau nė kiek nesutriko. Juk ji pati augino nemažai gyvūnų, tiek žiobariškų, tiek magiškų.
-Tai Tigrius,-paglosčiusi minkštą kačiuko kailiuką pristatė jį mėlynakė,-ne, jis nesuvalgys Tofio,-nusijuokė mergina,-nors jis ir nemoka kalbėti, tačiau puikiai supranta žmonių kalbą. ir žino, jog kitų skriausti negalima.-Sėdėdamas ant rudaplaukės peties kačiukas atidžiai stebėjo vorą, tačiau ne dėl to, jog būtų norėjęs jį pulti, o dėl to, kad jam šis patiko, atrodė įdomus.
-
Kaylie jautė kaip tas mažas padarėlis nerimsta jai ant pečio..
- Klausyk tu, gal jau gana, kitaip keliausi į dežutę? - užklausė Tofio gan pažnibždomis.. po klausymo jis apsiramino, ir pritariamai palinksėjo.. - Ačiū, - užbaigė mergina ir klausėsi Davinos..
- Taip, jam nepatinka, leidžiu aš jam nebendrauti, tačiau, kad jis nors ramus būtų ir nespurdėtu, juk nieks jam nieko blogo nedaro.. - užbaigė Kay ir žvilgtelėjo į Tigrių..
- Na tavo katinas labai gražus, gaila, kad nekalba, - šyptelėjo grifė.. - Pajuokavau žinau, kad nesuvalgys, neleisčiau.. Be to tavo kačiukas gan paklusnus atrodo, labai jau ramus... Na gana apie tuos gyvius, apie save papasakok, kuris koledžas? Kelintame kurse? - pakeldama lupų kampučius dar kartą mergina žvilgtelėjo į Daviną.. Na ji tikrai už mane vyresnė..
-
Ištiesusi ranką mergina švelniai perbraukė kačiukui per kaklą, o šis ėmė meilintis mėlynakei.
-Taip, jis be galo ramus ir paklusnus,-šyptelėjo rudaplaukė ir žvilgtelėjo į kačiuką, kuris atidžiai stebėjo kažką kas Tigrių sudomino. Liuoktelėjęs kačiukas pakraipė galvą ir pasileido į tą pusę, kurioje girdėjo garsus.
-Aš iš Varno Nago, šeštame kurse, o tu?-šyptelėjo mėlynakė ir žvilgtelėjusi į šalia sėdinčią merginą nusisuko norėdama pamatyti kas taip sudomino Tigrių. Šis sėlindamas artėjo link miško, kuriame spindėjo sidabrinės akys. Miške tūnantis žvėris atidžiai stebėjo toliau sėdinčias merginas.
-Tai štai ką tu pamatei,-nusijuokė rudaplaukė Tigriui pradingus tamsiame miško šešėlyje ir vėl atsisuko į merginą.-Tik neišsigąsk,-nekaltai šyptelėjo Davina.
-
Kaylie džiaugėsi, kad jos mažylis aprimo ir nebesimuistė, nes, kai jis judėdavo labai kutendavo jai kaklą..
- Klausyk, viskas gerai? Nepyk ant manęs, pajuokavau dėl tos dėžutės, tačiau labai jau kutenai savo mažomis kojytėmis man kaklą.. - pašnibždomis suburbėjo rudaplaukė pasukdama galvą į voriuko pusę..
- Viskas gerai, žiūrėk su tavimi bendrauja.. - prabilo Tofis, tačiau labai tyliai..
- Aj, aha, - šyptelėjo grifė žvilgtelėdama į Daviną, - atleisk, turėjau su juo pakalbėti, - nutęsė Kay ir vėl prabilo.. - Aš iš Grifų Gūžtos, ketvirtas kursas, - kilstelėjo lupų kampučiais ir žvilgtelėjo į tolį, ten kur žiūrėjo Davina.. Tačiau nieko baisaus nematė, tik dvi spindinčias akis, kurios buvo greičiausiai vilko..
- Aš neišsigandau, ne pirmą kartą tai matau, greičiausiai vilkas, - šyptelėjo Mateo ir pasisukusi į Tofio pusę prabilo..
- Nesijaudink, nieko jis nedarys, čia ne jo teritorija, - tęsė mergina..
- Nei aš jaudinuosi, aš mažas, galiu greit dingti, o va tau reikia jaudintis.. - tyliai burbėjo mažylis..
- Tiesa sakant tu kietas, - šyptelėjo ketvirtakursė ir pažvelgė į ežerą.. tada į merginą sėdinčią šalia..
- Gražus oras, galėtu tik vėjo nebūti, - šįkart jau nebesišypsodama nutęsė Tofio šeimininkė.. - O kaip tau čia, kaip Hogvartsas? - šįkart vėl šyptelėjo mergina ir žvilgtelėjo į miško pusę.. Kodėl aš turiu klausinėti?
-
-Viskas gerai,-šyptelėjo Davina.-Tai ne vilkas,-žvilgtelėjusi į tą pusę, kur matėsi sidabrinės akys mergina įsmeigė žvilgsnį į tą žvėrį. Netrukus šis išlindo iš miško šešėlio parodydamas savo baltą dėmėtą kailį. Snieginis leopardas lėtai artinosi link merginų, o šalia jo linksmai liuoksėjo Tigrius žaisdamas su kelisdešimt kartų didesnio žvėries uodega, tik šiam regis tai patiko.
-Eikš, Ledija,-mėlynakė ištiesė ranką, o Ledija stebėdama šalia šeimininkės sėdinčią merginą priėjo prie rudaplaukės ir aplaižė jos ranką.
-Tai Ledija,-pristatė dar vieną augintinį mėlynakė ir žvilgtelėjo į Kaylie. Ledija švelniai stumtelėjo mažąjį kačiuką ir šis žaismingai persivertė žolėje.
-Man čia patinka, be to Hogvartsas puiki mokykla, o tau? Susiradai naujų draugų?-šyptelėjo mergina.
-
- Na tiesa sakant iš tolėliau galima sakyti, kad vilkas, - kiek sutriko mergina, - juk tos akys, jos spindėjo.. - atsidūso, - be to, kaip aš galėjau tikėtis tokio gyvio, kai aš jį per savo gyvenimą gal tik trečią kartą matau, ir ankščiau tikrai ne Hogvarste jį mačiau, o zoologijos sode - šyptelėjo Kay ir pažvelgė į savo mažylio pusę..
- Na ir įdomus tie Hogvarstiečiai, tokį gyvūnėlį laikyti čia.. - burbtelėjo pašnibždomis Tofiui.. Tačiau šis jokio atsakymo nepateikė..
- Ledija? - Klaustelėjo mergina, - gražus vardas, be to jai jis labai tinka.. - šyptelėjo grifė.. - O ji na nepavojinga, juk šie gyvūnai, kiek esu girdėjusi, retkarčiais būna labai žiaurūs ir negailestingi, - kiek su nerimu nutęsė Kay, tačiau žinojo, kad šis jai nieko nedarys..
- Ech, - atsidūso.. - Patinka man taip pat čia, draugų turiu, - šyptelėjo, - pakanka man jų, kaip ten sako geriau keli tikri, nei krūva apgavikų, kurių prireikus šalia nebūtų.. - truputį paprotavusi merginą atsipalaidavo..
- Gal galiu ją paliesti?
-
-Taip, Ledijos akys panašios į vilko,-sutiko mergina ir paglostė snieginę leopardę, kuri iššiepusi savo ilgas, aštrias iltis žiovavo. Išgirdusi Kaylie žodžius rudaplaukė nusijuokė,-visiškai sutinku, ne kasdien išvysi snieginį leopardą Hogvartse,-Davinos atmintyje iškilo prisiminimas, kaip ji pirmą kartą paėmė Lediją ant rankų. Tuomet visiškai maža ir nepavojinga snieginė leopardė priminė ką tik gimusį kačiuką.
-Savo žiaurumą ir agresiją Ledija parodo tik prireikus, tad nepuls, tačiau vistiek ji beveik visą laiką būną miške, daugelį ji kaip reikiant išgąsdintų.-Nužvelgusi visą aplinkui Ledija patogiai įsitaisė šalia savo šeimininkės. Tuo metu Tigrius pavargęs susirangė šalia didžiosios plėšrūnės ir ėmė snausti.
-Taip,-linktelėjo mergina atsakydama į abu klausimus ir nusijuokė.
-
Kaylie apsidžiaugė išgirdusi, kad gali paglostyti Lediją, nes ji atrodė gan ramaus būdo..
- Matai, ji tokia miela, - savo vorui tik numykė Kay ir vėl pažvelgė į merginą, tada į laikrodį, kuris buvo ant riešo..
- Manau man jau metas.. Jau gan vėlu, o mano namų darbai dar nedaryti.. - Numykė Kay beglostydama leopardą..
- Greičiau einam, - tik burbtelėjo Tofis, o jau merginai kitos išeities ir neliko, nes žinojo, kad reikia.. Nes namų darbai patys nepasidarys..
- Tikiuosi nepyksti, kad turiu eiti, tačiau kitaip man neišeina.. Turbūt ir tu turi kažkokių reikalų, juk visi jų turi, atėjau čia pasėdėti ir nepastebėjau, kaip tas laikas prabėgo, - tik šyptelėjo Mateo draugei ir atsistojo, nusišluostė prilipusiai žoles ir nusukė link pilies..
- Iki, gal kada dar susitiksim ir be šitų gražuolių paplepėt, - mostelėdama ranka ji nusukė link Hogvartso..
-
Išgirdusi mergaitės žodžius Davina linktelėjo. Ji ir pati čia užsibuvo per ilgai, tačiau eiti į pilį ir sėsti prie namų darbų dar nenorėjo. Buvo smagu pasimėgauti gražiu rudens oru.
-Viskas gerai, aš taip pat netrukus keliausi į pilį,-šyptelėjo mergina,-iki, aš irgi tikiuosi jog dar kada susitiksim,-pamojavusi nueinančiai mergaitei nusišypsojo mėlynakė. Diena jau ėjo į pabaigą, pamažu artėjo vėsi naktis. Atsisukusi į Lediją mergina švelniai paglostė purų kailį ir užsimerkė atsukdama veidą rudens saulei. Netrukus oras ėmė vėsti ir rudaplaukė nenorom atsimerkė. Atėjus rudeniui dar ankstus vakaras būdavo panašus į naktį. Pastebėjusi, jog jau ėmė temti, Davina atsistojo ir paskutinį kartą paglosčiusi Lediją pasuko pilies link.
-
Juodam apsiaustui apgobus gležnus merginos pečius šviesiaplaukė žvilgtelėjo į ant lovos gulintį juodą lanką ir šalia jo padėtą dėklą su sidabragalvėm strėlėm. Lėtai perbraukusi ranka per ginklą Davina sugniaužė šį ir persimetusi per petį dėklą pasuko prie išėjimo. Besiruošiant išeiti šviesiai mėlynos akys užkliuvo už atvaizdo veidrodyje. Visą šešiolikmetės kūną slėpė juodas, it varno plunksnos, apsiaustas, o rankose esantis juodos spalvos lankas puikiai susiliejo su šiuo. Nusukusi žvilgsnį nuo veidrodžio Davina patraukė lauko link. Netrukus gaivus žiemos šaltukas, tarsi sveikindamasis, ėmė glostyti nepridengtą veido odą. Nors lauke karaliaujanti žiema retai kada leisdavo mėgautis gražia žiemiška diena, tačiau šiandien, regis, buvo nusprendusi leisti pasidžiaugti sniegu ir pro debesis besišypsančia saule. Įprastai šėlstantis vėjas taip pat buvo dingęs. Kilstelėjusi lūpų kampučius mėlynakė ėmė žingsniuoti sniegu nuklotu keliuku iki ežero. Palikusi už nugaros Hogvartso pilį mergina kilstelėjo galvą žvilgtelėdama į užšalusį ežero vandenį. Šį padengęs ledas nuolat sužėrėdavo saulės spinduliams atsimušus į jį. Regis, galėjai susirangyti ant sniego šalia kranto ir visą dieną stebėti sniegu nuklotą, giliu miegu užmigusią gamtą. Šyptelėjusi Davina atsisuko į už nugaros į dangų besistiebiančius medžius. Nors šiuos slėpė storas sniego sluoksnis, tačiau medį, prie kurio vasarą sėdėjo, puikiai prisiminė. Mostelėjusi burtų lazdele šviesiaplaukė stebėjo, kaip ant medžio esantis sniegas dingta, o ant šio kamieno atsiranda šaudymui skirtas taikinys. Giliai įkvėpusi mergina ištraukė strėlę ir įtempusi lanko templę nusitaikė į taikinį. Nedvejodama nė akimirkos mėlynakė paleido sidabagalvę skrosti orą ir ši vos po kelių akimirkų įsmigo į taikinio vidurį. Niekada neprašauni pro šalį. Galvoje nuskambėjo tėvo balsas. Prisiminusi, kaip šis mokė savo dukrą šaudyti iš dabar jau mėgstamiausio ginklo, mergina šyptelėjo. Ištraukusi sekančią strėlę Davina ir vėl nusitaikė į taikinį, tik šįsyk ištarus burtažodį, strėlės antgalis užsiliepsnojo. Šaltame žiemos ore pasklido maloni liepsnos šiluma.
-
Užvertusi knygą Klara giliai atsiduso. Davina tikrai žinojo jos skonį. Mergaitė kelias dienas lindėjo pilyje ir be sustojimo skaitė. Net pamiršo, kad egzistuoja išorinis pasaulis. Bet, nors jai šitai buvo visai į naudą, atsitraukusi nuo visų mokslų ir pamiršusi savo problemas ji pagaliau galėjo skirti laiko savo pomėgiams. Net reikėjo prisipažinti, kad kai kurias pamokas praleido. Dėl ko jai daug problemų nekilo, mat ir taip daug mokėsi, netgi gal per daug.
Bet šią gražią žiemos dieną ji pavargo kiurksoti savo kambaryje. Norėjosi bent truputį įkvėpti gryno šalto oro, pasigrožėti miegančia gamta. Dėl viso pikto, jei kartais gims įkvėpimas rašymui, ji pačiupo savo užrašinę ir šią įsikišo į apsiausto kišenę. Apsirengusi mergaitė patenkinta nustraksėjo laiptais.
Lauke viskas buvo taip balta, kad net akis skaudėjo žiūrėti. Mergaitė prisimerkusi nužingsniavo link ežero, net nepažvelgė į Uždraustojo Miško medžius. Nuo tos bemiegės nakties Klara stengėsi negalvoti apie miške slypinčius pavojus. Nors smalsumas kartais ir neleisdavo miegoti tamsiomis naktimis.
Klara priėjusi ežero pakrantę akimirkai sustojo ir nuėmė nuo riešo plaukų gumytę. Kol ji rišosi savo ilgus plaukus išgirdo tarsi kokį zvimbtelėjimą. Staigiai pakėlusi galvą priešais save pastebėjo nuo galvos iki kojų juodai apsirengusią koledžo draugę. Ši susikaupusi rankose laikė lanką, o strėlės galas liepsnojo. Sekundei Klara būtų pagalvojo, kad Davina taikėsi į ją. Bet suvokė, kad auka buvo prie medžio kamieno buvęs taikinys. Nenorėdama kartais būti pašauta degančios strėlės varnė šiek tiek atsitraukė toliau nuo medžio. Pažvelgusi į taikinį ji geriau matė, kad strėlė buvo įsmeigta pačiame viduryje.
-Oho...-nusistebėjo ir pažvelgė į šviesiaplaukę.-Tu tikrai gerai šaudai,-šyptelėjo prisimindama vieną knygų veikėją, kuri taip pat retai kada prašaudavo. Davina Klarai visai ją priminė.
-
Pajutusi aplink tvyrantį žiemos šaltį liepsna ėmė tyliai spragsėti. Šviesiai mėlynos akys nejučia nuo ant medžio kabančio taikinio nukrypo į degantį strėlės antgalį. Burtai, laikantys liepsną, neleido šiai toliau plisti medine sidabragalvės dalimi. Atitraukusi žvilgsnį nuo ugnies Davina žvilgtelėjo į ant medžio esantį taikinį. Netrukus kilstelėjusi rankose esantį lanką šviesiaplaukė įtempė templę, tačiau nė nespėjus leisti šiai perskrosti žiemiškai šaltą orą, merginos akys nukrypo į netoliese stovinčią varnanagę. Sutelkusi visą dėmesį į strėlę ir ant jos šokčiojančią liepsną mėlynakė nė nepastebėjo, kaip šalia jos atsirado Klara. Nenorėdama išgąsdinti jaunesniosios varnės mergina nuleido lanką su degančia strėle.
-Sveikutė,-draugiškai kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama, kaip Klaros žvilgsnis nukrypsta į taikinį, kuriame jau puikavosi sidabragalvė strėlė.
-Taip pat gerai, kaip Robinas Hudas?-nusijuokė prisiminusi vieną mėgstamiausių savo herojų. Žavioji lankininkė būtų mielai pasirinkusi šio gyvenimo kelią, nebedaug trūko, jog būtų panaši į jį. Tereikėjo, kad mėlynakė imtų vogti iš turtingųjų ir atimtą turtą dalintų vargšams.
-
-Ne,-papurtė galvą ir šypsodamasi suspaudė lūpas beveik į vieną ploną liniją.-Greičiau jau kaip Ketnė iš Bado Žaidynių. Tu šiek tiek primeni man ją,-nusijuokė ir šiek tiek pasvyravusi ant kojų susivokė, kad Davina greičiausiai neskaitė tos knygos.-Tau teko skaityti tą knygą?-paklausė. Mergaitė šiek tiek tikėjosi, kad koledžo draugė skaitė jos mėgstamiausią knygų seriją. Nors jei ir neskaitė, ji bet kada gali paskolinti savo knygas.
-Nors,-palenkė galvą susimąsčiusi,-Robinas Hudas gal irgi tinka,-nusijuokė. Nors nebuvo daug skaičiusi apie šį herojų nujautė, kad jis taip pat turi šiek tiek šviesiaplaukės charakterio bruožų. Rodos, visų knygų pagrindiniai veikėjai, kurie šaudo iš lanko buvo gana panašūs. Visi jie ištikimi, atsakingi bei rūpestingi. Gal kartais užsispyrę ir gana kovingi. Bet visada pasiryžę apginti jiems rūpimus žmones.
-Kiek laiko jau šaudai iš lanko?-paklausė vėl nužvelgdama taikinyje esančią strėlę.-Tikriausiai prireikė daugybės metų praktikos, kad išmokti...-bandė atspėti. Pati normaliai nežinojo kiek laiko reikia treniruotis, kad galėtum bent į taikinį pataikyti.
-
Ežero pakrante nuskambėjus Klaros balsui mergina linksmai nusijuokė. Buvo pamiršusi apie Bado žaidynėse esančią lankininkę. Regis, per atostogas matytas filmas apie Robiną Hudą išstūmė bet kokias mintis apie jau matytus ar skaitytus kūrinius.
-Ne, knygos neskaičiau, tačiau esu mačiusi visas filmo dalis,-kilstelėjo lūpų kampučius. Atmintyje iškilo kelios scenos iš plačiai pasaulyje išpopuliarėjusio filmo. Prisiminusi, jog rankose laikoma strėlė vis dar liepsnoja, mergina kilstelėjo savąjį ginklą ir nutaikė šį į ant medžio kabantį taikinį. Išsitiesusi ir įtempusi templę iki skruosto mėlynakė paleido sidabragalvę. Ši, tarsi negalėdama atsidžiaugti, jog galiausiai ištrūko iš lanko, švilpdama perskrodė orą ir įsmigo šalia kitos. Šyptelėjusi Davina žvilgtelėjo į netoliese stovinčią varnę. Šiai uždavus klausimą Davina kelias akimirkas stovėjo susimąsčiusi, galiausiai kilstelėjo lūpų kampučius.
-Nuo septynerių metukų,-nusijuokė prisiminusi, kaip paleido savo pirmąją strėlę. Ši, nė nepasiekus pusiaukelės iki taikinio, nukrito ant žemės. Panašiai buvo ir su antra, trečia ir dar daugybe. Tačiau po daugybės nesėkmingų kartų strėlės vis dėl to pasiekė taikinį, nors ir ne patį centrą.
-Ne, daug laiko tam tikrai neprireikė, ypač, kai nuolat šaudai iš lanko, o aš didžiąją dalį iki dešimties leisdavau jodinėdama žirgais, tad šaudymo įgūdžiai ėmė tobulėti, tik sulaukus vienuolikos,-tyliai nusijuokė ir nukreipusi žvilgsnį į taikinį sušnibždėjo burtažodį. Centre įsmigusios strėlės vos po kelių akimirkų buvo šviesiaplaukės rankoje.
-Eikš, jei nori gali pamėginti,-draugiškai šyptelėjo ir ištiesė lanką su strėlėmis.
-
-Tikrai turėtum perskaityti ir visas knygas,-nusišypsojo, prisimindama kaip ji laukė kol tos knygos pavirs filmais. Ir kaip ji bijojo, kad tokios geros knygos bus sugadintos. Išgirdusi kaip strėlė zvimbtelėjo mergaitė pakėlė galvą. Atodūsis užstrigo gerklėje matant kaip ji įsmigo visai arti pirmosios.
Greičiausiai Davina be abejonių žinojo kaip Klara žavėjosi lankais. Net jei apie jį viską žinojo tik iš knygų, nors ir lankas niekada neprilygtų žiobariškam šautuvui, šis ginklas jai visada atrodė toks ypatingas. Toks visiškai paprastas, bet tuo pačiu ir be galo pavojingas. Tyloje zvimbianti strėlė, lekianti taip greitai, kad niekas net nespėtų jos pastebėti, ypač nieko nenutuokianti auka. Tačiau tuo pačiu, varnė puikiausiai žinojo kiek jėgos reikia, kad išauti strėlę. Milžiniškos. Tokios ji tikrai neturi.
Rodos, šviesiaplaukė galvojo antraip. Arba ji pastebėjo su kokiu susidomėjimu mergaitė žvelgė į ginklą, kad pasiūlė pabandyti. Klaros akys suapvalėjo, net žandikaulis atvipo.
-Pamėginti?-sumirksėjo kelis kartus netikėdama tuo ką išgirdo. Išpūtusi akis stebeilijo į jai atkištą lanką.
-Ne... Ne, turiu omeny taip...-sumikčiojo. Mergaitė svetimoje kalboje nerado jokių žodžių apsakyti ką jautė ir galvojo,-Aš... na... nežinau, niekada... Niekada neteko šaudyti... Bijau, kad... bijau, kad sugadinsiu lanką,-galiausiai sušnabždėjo ir nutilusi sunkiai nurijo gerklėje susidariusį gumulą.
-
-Jei taip sakai, tuomet bus padaryta,-nusijuokė šviesiai mėlynoms akimis nukrypus į Klarą. Regis, jaunoji varnė iš tiesų savo didžiąją laiko dalį skirdavo knygoms, ką Davina darydavo itin retai. Turbūt patirti nuotykius savo kailiu merginą žavėjo kur kas labiau, nei apie juos skaityti knygose. Tik visa tai dažniausiai turėdavo savo kainą. Nustūmusi visas šias mintis į šalį šviesiaplaukė žvilgtelėjo į netoliese stovinčią varnę. Šios visas dėmesys buvo skirtas mėlynakės rankose esančiam lankui. Regis, niekuo neypatingas ginklas nuolat traukdavo kitų žvilgsnius ir keldavo norą jį išmėginti. Pastebėjusi, kaip tamsiaplaukės žandikaulis atvimpa, o akys suapvalėja, Davina tyliai nusijuokė. Regis, ką tik nuskambėjęs jaunosios ispanės klausimas privertė Klarą netekti žado.
-Nesijaudink, nieko nenutiks, be to juk būsiu šalia,-draugiškai kilstelėjo lūpų kampučius vis dar tiesdama lanką varnei.
-
Mergaitė šiek tiek dvejodama pradėjo kramtyti lūpą. Galiausiai pasidavė ir priėjusi atsargiai, tarsi lankas būtų pagamintas iš aukso, paėmė ginklą į rankas. Pasirodo jis buvo kur kas sunkesnis nei mergaitė įsivaizdavo. Mergaitė švelniai, tarsi bijotų, kad viskas sutrupės, pirštais perbraukė per juodą lygų lanką. Net širdis suspurdėjo iš nekantrumo pabandyti iššauti strėlę.
Mergaitė pirštais pabandė įtempti templę, net nusistebėjo kaip nelengva tai buvo. Knygose retai tai paminima. Kaip ir daugybė kitų dalykų. O jei tai ir yra parašyta, Klara vis tiek negalėjo visko tiksliai įsivaizduoti. Dabar galėjo kur kas geriau suprasti, kodėl Davina šaudyti pradėjo taip anksti. Paprastas žmogus turėtų treniruotis metų metus, kad bent jau šaudytų panašiai kaip ji.
-Atrodo sunkiau nei maniau,-sumurmėjo apžiūrėdama strėles dėkle.-Nežinau ar net pavyks pamėginti,-kreivai šyptelėjo. Abejonės vis dar ją kankino. Mergaitė net tiksliai nežinojo ko bijojo. Lanką sulaužyti jai tikrai nepavyktų. Gal greičiau tiesiog bijojo, kad ją pradės teisti už tokį silpnumą.-Net nenutuokiu kaip iš jo šaudyti,-prisipažino pakėlusi galvą ir pažvelgė į mėlynas akis.
-
Tamsiaplaukei priėjus ir sugniaužus ginklą rankose Davina stebėjo, kaip mergaitė atsargiai, tarsi tvirtas lankas bet kurią akimirką galėtų subyrėti į milijonus dalelių, švelniai perbraukė pirštais per išlenktą medieną. Juodas lankas, vidinėje pusėje papuoštas mažučiais balto angelo sparnais, puikavosi jaunesniosios varnės rankose. Atsitraukusi kelis žingsnius į šalį mergina persibraukė ranka per šviesius plaukus stebėdama, kaip Klara pabando įtempti templę. Regis, jaunesniajai varnei prireikė nemažai pastangų, kad ginklas įsitemptų iki reikiamo taško.
-Žinoma, kad pavyks, nepasiduok nė nepabandžiusi,-drąsinančiai kilstelėjo lūpų kampučius ir žengė arčiau Klaros ketindama padėti. Regis, rankose laikydama ginklą, priešingai nei pati šviesiaplaukė, Klara jautėsi nedrąsiai.
-Prieš šaunant iš lanko pasisuk šonu į taikinį, pastatyk kojas pečių plotyje ir išsitiesk, tuomet įtempk lanką iki skruosto ir nusitaikiusi į taikinio centrą - paleisk strėlę,-drąsindama mergina plačiai nusišypsojo. Net neabejojo, jog šalia stovinčiai mėlynakei pavyks iššauti iš ginklo. Atsitraukusi kelis žingsnius į šalį šešiolikmetė paslėpė rankas po šiltu apsiaustu. Aukštai danguje besišypsanti saulė, tarsi ragindama jaunesniąją varnę, nušvietė žemę nuklojusį sniegą. Šyptelėjusi mėlynakė kilstelėjo galvą į dangų.
-
Klara nusišypsojo iš Davinos bandymo ją padrąsinti ir atsistojo priešais taikinį. Šiek tiek arčiau nei kur Davina stovėjo, bet pakankamai toli. Bandė atkartoti tai ką matydavo filmuose ir padarė tai ką šviesiaplaukė sakė. Atsistojo šonu, išsitiesė tada įstatė strėlę, kurios galiukas spindėjo saulėje ir įtempė templę. Bet nusitaikyti buvo be galo sunku. Rodos, strėlė visai jos neklausė. Net iš toli galėjai matyti kaip sidabrinė galvutė drebėjo. Ir ranka greitai pavargo. Lankas pasidarė dvigubai sunkesnis.
Mergaitė nuleido lanką ir atsiduso. Papurtė dešinę ranką ir pasukusi galvą sutiko Davinos mėlynas akis.
-Tikrai sunkiau nei įsivaizdavau. Kaip tau tai pavyksta?-nusijuokė. Vėl atsisukusi į taikinį varnė pabandė dar kartą. Bet šįkart ilgai nedelsė ir nebandė gerai nusitaikyti. Paleido strėlę, kol ranka vėl nepavargo. Bet strėlė nezvimbtelėjo, neperskrodė orą taip gražiai, kaip Klara tikėjosi. Lanku nuskriejusi vos kokį metrą įkrito iki pusės į sniegą. Klara išpūtusi akis spoksojo į strėlę sniege. Išsižiojo ir vėl užsičiaupė nerasdama žodžių, kurie dabar čia tiktų. Nuleidusi lanką priėjo ir ištraukė strėlę ir nuvalė nuo jos sniegą.
-Galiu pabandyti dar kartą?-paklausė atsisukusi į šviesiaplaukę.
-
Aukštai danguje besišypsanti saulė, regis, susidomėjusi stebėjo, kaip jaunesnioji varnė mokosi šaudyti iš lanko. Vos prieš kelias akimirkas šviesos ir šilumos šaltinį gaubę debesys, nuplaukė į šalį leisdami netrukdomai stebėti abi varnanages. Regis, net lauke karaliaujanti žiema ir dangų dengiantys debesys, nesutrukdė saulei nušviesti žiemiškos dienos. Šyptelėjusi Davina nusuko šviesiai mėlynas akis nuo beribės dangaus mėlynės ir įsmeigė žvilgsnį į Klarą ir jos rankose laikomą ginklą. Nors mėlynakei ir nesisekė taip gerai, kaip šalia stovinčiai šešiolikmetei, tačiau nuo merginos veido nedingo drąsinanti šypsena.
-Taip atrodo, tik iš pirmo karto, netrukus pasidarys lengviau,-kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama, kaip Klara ir vėl nusitaiko į ant medžio kabantį taikinį. Atidžiai sekdama visus mergaitės veiksmus Davina laukė, kol sidabragalvė strėlė perskros orą, deja, šio garso mergina nesulaukė. Strėlė nuskriejusi vos metrą įkrito į pusnį. Netrukus miško paviršiumi nuskambėjo ir varnės klausimas.
-Žinoma, gali bandyti, kiek tik nori,-linktelėjo žaviai šyptelėdama,-arba tol, kol atsibos,-nusijuokusi pridūrė. Tikėjosi, jog antras kartas mergaitei bus sėkmingesnis ir šiai neteks ir vėl nusivilti.
-
Rami, graži žiemos diena skatino Grinčą išlįsti iš šalto, pilko ir sutverto iš akmenuotų sienų Hogvartso, kuriame jaunuolis leido ištisus kelis mėnesius. Čia jis buvo užsidaręs ir skaitė vien knygas bei lankė pamokas. Tad šios atostogų dienos Drakundukas nenorėjo praleisti ir leidosi koridoriais tuojau pat į nuotykius. Apsirengęs paprastą, apsitrynusį su išplyšusia saga žieminį švarkelį bei paprastus rudus aulinius batus ir užsirišęs nelabai tvarkingai jų raištelius, jaunuolis išskubėjo į lauką. Vis dar leisdamasis laiptais berniukas regėjo, kaip saulės spinduliai, įspįstantys į lango stiklą, žaidžia murzinuose stikluose, išryškindami kiekvieną nuo senumo įbrėžimą, ir kaip kokia vėduoklė didingai žaisdami išsiskleidžia į mažus geltonus blizgučius, krentančius čia pat ant dulkėtų, akmenuotų sienų. Staiga visas vaizdas, buvęs apnikusiam hogvartso koridoriuje nušvito švelniomis persikinio atspalvio akrilinėmis spalvomis. Su šiomis spalvomis ir pačiam berniukui pagerėjo nuotaika. Galiausiai dar keletas sunkių daiktų, sudarančių šešėlius bei tamsumas koridoriuose ir štai sunkios durys, kurias pagaliau pravėręs smalsusis rudaplaukis, tarsi ateivis išlindo į lauką. Oras buvo nešaltas ir tinkamas eiti pasivaikščioti į netoli buvusį mišką. Grinčas džiaugėsi viskuo, ką tik įstengė jo akys aprėpti horizonte ir čia pat šalia batų. Kraštovaizdis vis dar buvo apaugęs baltomis nuo sniego pušaitėmis ir mažumėlę apledėjęs nuo lengvo, spaudžiančio šaltuko. Tolumoje matėsi oro sroves gaudančios ir skrendančios pas šeimininkus su siuntiniais pelėdos. Norėčiau būti pelėda..arba drakonu.. varvina seilę Grinčas mąstydamas sau tyliai ir svajodamas ir jis kada nors skraidyti. Tada staiga Grinčui kilo idėja iš tiesų pabandyti skraidyti, tik tam reikia be galo didelio medžio ir prisiminęs ežero pakrantės medį nuskubėjo link jo. Miškas buvo be galo tylus ir dvelkė didele gaiva: Grinčas nenorėjo, kad ši ramybė baigtųsi, todėl link medžio jis ėjo pamažu ir atsargiai, kad kokia nepaklusni šakelė sutraškėjusi nenutrauktų tos spiginančios tylos. Po pusvalandžio ėjimo jaunuolis ėmė justi varginantį skausmą kojose, tačiau skausmą atpirko netikėtai pamatytas medis. Jis atrodė senas ir šiek tiek dėl žiemos išsausėjęs, o šakos berniuko akimis rodėsi be galo didingos ir storos, tarsi ne vieną audrą išvėrusios ir ne vieną paukščiuką išgelbėjusios. Šiek tiek prisėdęs ir dar keletą minučių pažiūrėjęs į medį berniukas nusprendė veikti. Užsikabinęs Drakundukas už esančios žemiausiai šakelės ėmė ropštis aukštyn. Diena rodėsi pamažu gražėjanti ir ilgėjanti..Aš būsiu paukštis..
-
- Ne, reikia man pagaliau išlįsti laukan. - Užversdama knygą griežtai tarė sau mergaitė. Knyga buvo tokia įdomi ir nenuspėjama, kad trečiakursė niekaip negalėjo jos padėti šalin. O juk mokslo metai jau baigėsi, juk jau tuoj grįš namo! - Paskaitysiu namie. Ir taškas. - Su savimi kalbėjo šviesiaplaukė. Netrukus ją paėmė graužatis dėl to, kad pasibaigus mokslo metams neišėjo pasivaikščioti į lauką.
Įdėjusi knygą į kuprinę patraukė durų link. Vos palietus rankeną mergaitei toptelėjo žvilgtelėti pro langą. Lauke plieskė saulė, dangus buvo labai giedras, o vėjelio nė pėdsako, kas reiškė, kad už lango turėtų būti tikrai karšta. Tad mergaitė grįžo prie naktinio stalelio ir prigriebė truputį nugertą vandens buteliuką.
Kaip ir mergaičių miegamajame, bendrajame kambaryje mokinių nebuvo. Pilis buvo tarsi apmirusi, tik šilti saulės spinduliai, kurie nutrūktgalviškai krito ant akmeninių sienų, nutrintų grindų, senų ir nublukusių portretų, kilimų ir spalvingų gobelenų. Jie suteikė gyvybės ir ilgai žiūrint atrodė, kad mokykla yra gyva ir kvėpuoja tokiu pat ritmu, kaip Miona, atrodė, kad pilies širdis daužosi tokiu pat greičiu, kaip ir grifiukės. Akimirką sustojusi ir jautusi pilį mergaičiukė atsitokėjo ir patraukė laiptais žemyn. Ištrūkusi į lauką iškart pajuto karštį. Pilyje buvo maloniai vėsu, o lauke - beprotiškai karšta. Delnu prisidengusi nuo saulės apsižvalgė aplink ir akį patraukė miškelis. Jis viliojo savo šešėliu ir galima vėsa. Bet kokiu atveju. Mionai visada patiko miškai, tad nieko nelaukusi nupėdino jo linkui. Aplink čiulbėjo paukščiai, visai šalimais veido praskrido margaspalvis drugelis, aplink gėlių žiedus skraidžiojo darbštuolės bitutės. Visa tai kūrė jaukumo jausmą, dėl ko mergaitė net stryktelėjo iš džiaugsmo.
Vos įžengus į pavėsį rudaakę pasitiko gaivus samanų, medžių žievės, nukritusių lapų, žemės, levandų ir žolės kvapas. Nosis sugavo ir vandens kvapą, kas sudomino mergaitę. Tuojau pat ji patraukė nežymiu takeliu, traškindama medžių šakeles ir sudžiuvusius lapus. Miškas nebuvo labai tankus, tačiau tai, kad jis ėmė retėti ryškiai pasijautė. Nepraėjus nei porai minučių mergina atsidūrė ežero pakrantėje, kur stūksojo didžiulis medis. Prie jo susidomėjęs stovėj grifiukas. JIs apžiūrinėjo medį ir po kelių akimirkų susiruošė į jį lipti.
- Ei, ką darai? - net nepasisveikinusi garsiai ištarė mergaitė.
-
Grinčas kaip įmanydamas stengėsi ropštis į aukštą medį: jam atrodė, kad tuojau pasieks aukščiausią viršukalnę, kurios dar niekam nepavyko pasiekti be burtų pagalbos, todėl ėmė nejučia didžiuotis savimi. Aš būsiu paukštis ir gausiu medalį... ėmė sau tyliai džiaugtis jaunuolis. Tačiau jo džiaugsmą nutraukė iš kažkur nepažįstamas, tačiau švelnus pasigirdęs klausiamasis balsas. Tai sukėlė smalsumą Drakundukui, todėl bandė atsisukti ir, nors akies krašteliu, pažiūrėti, kas jį užkalbino. Bandymas atsisukti jį išmušė iš pusiausvyros ir netrukus berniukas nuslydo nuo medžio kamieno žemyn ant žolės. Berniuko laimei, jis nebuvo dar aukštai užsilipęs, todėl nukrito neskaudžiai, tik susibaladojo alkūnę. Šiek tiek su svaigstančia galva berniukas, gulėdamas ant žemės, atsisuko priekiu į nepažįstamą mergaitę ir atsisėdo pasirėmęs nugara į storą, drėgną kamieną, nuo kurio berniukas galėjo justi į nugarą sklindantį šaltį. Vis dėlto atsisėdęs Grinčas ilgai stebėjo mergaitę ir nežinojo, ką jai atsakyti, nes jo bendravimo įgūdžiai nebuvo labai geri, kaip kitų "civilizuotų" burtininkų. ką jai čia atsakyti..nejau pasisakyti, kad ketinu skristi..ne tai mano paslaptis negali kiti sužinoti..bemąstydamas rudaplaukis ėmė rausti žandais: jam buvo nepatogu ir nenorėjo išgąsdinti tos mergaitės, todėl ryžosi prakalbėti:
- Ką aš darau? aaam..- apsidairė berniukas į apylinkes: į dangų, į mergaitę, į žemę ir į stovėjusius iš kairės ir dešinės medžius: sakysiu, kad iškylauju.., - aam.. aš čia iškylauju, tyrinėju žemę. Pastaruoju metu žemė skleidžia keistus garsus reikia ją patikrinti, - teatrališkai pasakęs žodžius berniukas ėmė apsimesti, kad esą iš tiesų tyrinėja žemę, atsistojęs jis tuojau pat susirietė ir pasilenkė prie žemės prikišdamas ausį prie jos. Tada kaip koks mokslininkas atsistojo ir padarė įsivaizduojamą hipotezę, kad žemei reikia "vaistų". Po šio "tyrinėjimo" berniukas bandė nusišypsoti mergaitei, nes manė, kad taip elgiasi visi žiobarai ir burtininkai, esantys draugiški. Tikiuosi, kad išsisukau..vaje.. ir tada netrukus susiprotėjo jis, kad reikia dar paklausti ir šios mergaitės, ką ji čia veikianti.
- O...tu, ką veiki čia? - visiškai išraudęs paklausė berniukas. Diena iš tiesų nusimato ilga..
-
Mergaitė krimstelėjo lūpą, kai vaikinukas nuslydo drėgnu ir kerpėtu medžio kamienu ir bumptelėjo ant užpakalio. Matė, kad susimušė alkūnę, todėl instinktyviai žingtelėjo priekin, norėdama padėti, tačiau sustojo, nes susiprato, jog jo visai nepažįsta. Buvo kažkur matytas, tačiau net gerai susikaupus šviesiaplaukei niekaip nepavyko prisiminti. Stebėjo, kaip jis atsisuka ir atsiremia į medį. Vyravo tyla. Berniukas, ko gero, nenori sakyti, ką čia veikia, - pagalvojo ir primerkusi akis tyrinėjo, kaip pati nusistebėjo, grifiuką. Jo plaukai buvo susitaršę, batų raišteliai netvirtai užrišti, vieno bato netgi baigė atsirišti. Vaikinuko oda buvo labai blyški. Per ploną rankų odą persišvietė mėlynos venos. Ant kelnių matėsi žali dryžiai, kurie galimai atsirado slystant medžiu.
Po keistos tylos berniukas pradėjo kažką sakyti. Miona kryptelėjo galvą, mėgindama įsiklausyti. Išgirdusi priežastį ji vos nenusikvatojo, bet susilaikė ir plačiai nusišypsojo. Grifiukas buvo išties keistas. Žinoma, priežastimi rudaplaukė nepatikėjo. Kas klausosi žemės, o tuo labiau medyje? Nepaisant to, mergaitė nusprendė pasilikti ir susipažinti su naujuoju pašnekovu. Susiradusi truputį saulės apšviestą vietą prie kito medžio, kuris stūksojo priešais koledžo draugą, ji prisėdo ir gurkštelėjo vandens. Net miškelyje buvo labai šilta.
- Na, aš tai ėjau pasivaikščioti. Visada smagu pabūti gamtoje. Kuo tu vardu, beje? Tavęs beveik nematau, bet esi tame pačiame koledže, kaip ir aš. Kodėl mes dar nesusipažinę? Ant tavo švarkelio yra ženkliukas su mūsų, Grifų Gūžtos, spalvoms.
Laukdama atsakymo mergaitė įdėmiau nužvelgė mokinį. Jo plaukuose žaidė šešėliai kartu su saulės spinduliais. Pažiūrėjus iš kitos pusės, jie veikiau bėgo nuo tų zuikučių, taip sukurdami mirguliuojantį efektą netvarkinguose plaukuose. Berniukas buvo liesutis, švarkas, matomai, per didelis. Nieko keisto, pati ne ką didesnio svorio, - mintijo mergaičiukė.
- Ei, gal nori vandens? - pastebėjusi, kad berniukui kiek negera, pasiūlė.
-
Grinčas stengėsi išlikti ramus visą laiką, kol stebėjo mergaitę. Jis dar niekada nebuvo taip arti kito žmogaus, nes paprastai privengė žmonių dėl savo keisto elgesio ir ėmė spėlioti, kiek laiko dar mergaitė norės būti šalia jo. Tačiau buvimas darė ir savo pamažu Grinčas nebe tik raudo skruostais, tačiau ir jautė, kai pamažu jį pila lengvas prakaitas niekada nemaniau, kad prie kito žmogaus taip sunku būti.. Laimė, papūtė lengvas vasarinis vėjelis, kuris maloniai gaivino ir mažino įtampą. Pamažu berniuko susidomėjimas šia nepažįstama ėmė augti, kai ji vietoj išėjimo įsitaisė patogiau prie netoliese beveik čia pat buvusio medžio ir jaunuolis galėjo geriau į ją įsižiūrėti. Veido bruožai, jos lūpos ir smalsus žvilgsnis priminė Drakundukui miško fėją, apie kurią jam teko skaityti vienoje miškinių burtininkų enciklopedijoje. Netrukus mergaitės tyrinėjimus nutraukė atsakymas į klausimą, tad Grinčas visai nudžiugo šiuo atsakymu, nes pamanė, kad mergaitė mėgsta labai miškus ir gamtą: jam tai kėlė nuostabą ir šypsena vėl atsirado jo veide, tačiau jo šypseną permainė suraukti mažumėlę veido raumenys ir pakelti skruostai vaje ji paklausė mano vardo..:
- Na..mano vardas yra Grinčas. Aš mėgstu būti vienas galbūt, todėl niekada taip ir nebuvome susitikę, - persigandęs išlemeno jaunuolis ir tęsė toliau, - paprastai į mokyklos koridorius iš savo slaptaviečių išlendu naktimis arba vakarais ir bėgu į nuotykius. Tu priklausai grifų gūžtai? - nusistebėjo berniukas ir nutilo trumpam. Jis dar labai mažai yra bendravęs su kitais nariais, taigi visai apsidžiaugė ir vėl išgirdęs, kad mergaitė iš to paties koledžo. Berniukui buvo smalsu, koks jos vardas, bet jis labai bijojo to klaust, nes manė, kad to klausti gali tik draugai, todėl ryžosi paklausti kitų dalykų:
- O kuris tau yra smagesnis paros metas naktis ar diena? - pagautas smalsumo ir vėl nutilęs paklausė berniukas. Visą laiką ramiai prasėdėjęs Grinčas, kaip įkastas, atsistojo nuo kito mergaitės klausimo, dėl vandens, deja, jis klaidingai jį suprato, mat pamanė, kad reiškia eiti maudytis:
- Taipppp! norėčiau vandens , - tarė ryžtingiau Grinčas ir rėkiančiai pridurė mergaitei, - bėkim maudytis! - net nesulaukęs atsakymo berniukas nubėgo prisiminęs, jog netoli šio medžio yra ežeras beveik pastebimas žvelgiant nuo medžio pusės. Ir tada isibėgėjęs nuo kranto ir užrikęs katabumbaaa pašėlęs jaunuolis šoko su visais rūbais į vandenį.
-
Miona stebėjo berniuką. Jis buvo įsitempęs, šviesią jo odą ėmė dažyti rausvi atspalviai. Grinčas (jo vardas mergaitei buvo neįtikėtinai keistas, tačiau to neparodė) neramiai trypė ir gan nepatikliai stebėjo šviesiaplaukę, kas kėlė dar didesnį susidomėjimą koledžo draugu.
- Na, mano vardas tai Miona. Malonu susipažinti, - nesulaukusi klausimo apie savo vardą prisistatė mergaitė.
Vos jai pasiūlius vandens grifiukas sušuko kažką panašaus į ,,Maudynės!” ir nelaukęs jos atsakymo puolė į vandenį. Rudaplaukė greit atsistojo, vos neniksteldama riešo, ir dar bandė sušukti kažką pavymui, bet nespėjo, nes berniukas jau nardė vandenyje.
- Ar moki plaukt? - garsiai paklausė mokinukė, kai tik rado progą. Nuoširdžiai tikėjosi, kad šis netikėtas susitikimas nesibaigs tragedija.
Nusiavusi sportbačius šviesiaplaukė pėda pamakalavo ežero vandenį. Šis pasirodė gan šiltas, tad įsibrido ligi pusės blauzdų. Džiaugėsi, kad vilkėjo šortus. Apsižvalgiusi kažko patogesnio pastebėjo to paties medžio, į kurį lipo Grinčas, šaką, kuri nieko nebijodama kabėjo virš vandens. Nieko nelaukusi smėlėtu krantuku Miona patraukė josios linkui ir padėjusi buteliuką šonan pamėgino užsiropšti. Vieta buvo gana šlapia ir, jos nelaimei užšliaužus pusę šakos mergaitės ranka slystelėjo ir ji visu gražumu krito vandenin.
-
Grinčas jautėsi laimingas, kai išgirdo nepažįstamosios vardą ir susijaudino šiek tiek vaje..kaip nuostabu...mes draugai? reikia paklausti!.. tačiau, kai išgirdo apie vandenį, pamiršo paklausti. Tada staiga atsidūręs vandenyje berniukas pliuškenosi ir džiūgavo šiltu vandeniu. Jis nepastebėjo, kai Miona irgi atėjo ir neišgirdo jos klausimo, tačiau išgirdo jos garsų nusileidimą į vandenį ir labai apsidžiaugė, kad dabar neteks jam vienam maudytis. Galiausiai priplaukęs arčiau Mionos ėmė rėkiančiai sveikintis
- Laba diena, Miona, - tada šiek tiek pritilęs tęsė, - ar mes...dabarr..esame..draugaiiii? - nustebęs Drakundukas paklausė mergaitės. Ir paniro į vandenį apsimesdamas, kad yra krokodilas iki kol pastebėjo kažką žvilgančio vandenyje ir išsigando, kad ten gali būti lochneso pabaisa dėlto pašoko keletą colių iš vandens gilumos į orą, o, nusileisdamas vėl į vandenį, aptaškė visą Mioną.
-
Miona išniro iš vandens ir iškosėjo vandenį. Buvo visa sušlapusi, todėl rudi plaukai prilipo prie odos. Drabužiai taip pat lipo prie kūno, kas vertė jaustis nemaloniai. Vanduo buvo šiek tiek šiltas, todėl didelės tragedijos nematė. Lauke vis tiek buvo labai karšta.
Tuoj pat priplaukė koledžo draugas ir rėkdamas pasisveikino. Tai privertė Mioną šyptelti. O kai išgirdo klausimą, ar jie draugai, ji ėmė svarstyti, kaip atsakyti. Jie tik ką susipažino, bet, kita vertus, jis atrodo tikrai linksmas ir draugiškas, todėl pakratė galvą sutikdama. Po kelių akimirkų berniukas peniro į vandenį ir mergaitė bandė suprasti, ką jis daro. Netrukus jis šoko iš vandens į orą ir tėškėsi vandenin, taip užliedamas Mioną.
- Kažkas nutiko? - traukdama į burną prilindusius plaukus lauk paklausė grifiukė. Berniukas atrodė išsigandęs, todėl, vedama smalsumo, paniro po vandneiu ir pabandė pamatyti tai, ką matė berniukas. Ir tikrai - kažkas žvilgėjo. Vėl išnirusi ji pasisuko į berniuką:
- Kaip manai, kas ten? Gyvūnas tikrai būti negali. Gal koks medalionas? Reikia ištraukti. Palauk, - ir paniro po vandeniu, mėgindama sužvejoti tą daiktelį.
-
Grinčas labai apsidžiaugė, sužinojęs, kad jis turi naują draugę, nors nelabai to tikėjosi, nes dėl jo keistumo daugelis jį apeidavo arba stengdavosi neužkalbinti, todėl berniukui tai daug reiškė. Jis nusišypsojo Mionai, tačiau jo šypsena dingo, kai išsigandęs išniro iš vandens ir išgirdo iš naujosios draugės klausimą:
- Nežinau! Ten kažkas yra baisaus, - persigandęs ėmė pasakoti Grinčas viską, kas iš jo vaizduotės sklido tą akimirką, - aš..aš manau, kad ten yra drakonas arba dinozauras švytintis arba..- Grinčas nespėjo pabaigti savo kalbos, nes netrukus matė draugę paneriančią po vandeniu. O varge..o, jei ją dabar suvalgys ta šviesa.. persigandęs mąstė sau rudaplaukis ir ėmė rąžyti rankas iš baimės, bet greitai nurimo pamatęs, kad jos nesuvalgė niekas ir ji sveika išniro į vandens paviršių. Iš laimės Grinčas užrėkė:
- Tu esi gyva!! - atsidusęs jau ramiau kalbėjo Drakundukas, - aš maniau, kad tave suvalgė ta šviesa..- atviravo berniukas ir mažumėlę nusiminė, tačiau jo nuotaiką kaip mat pakėlė atsiradęs smalsumas, kurį sukėlė mergaitė, imdama galvoti, kas galėtų šviesti. Grinčas neturėjo idėjų, ką galėtų atsakyti, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad ten pabaisa, todėl kasydamasis plaukus bandė atsakyti:
- Tikriausiai ten pabaisa: tokia juoda ir baisi, ir mėgstanti valgyti blynus, - pasimetė Grinčas ir jautė, kaip jo skruostai ėmė rausti, bet jis stengėsi tęsti, nes reikėjo padėti draugei suprasti, kas galėtų būti toji paslaptingoji šviesa, bet Grinčas ir vėl nespėjo pasakyti savo minties, nes ir vėl mergaitė paniro po vandeniu. Išsigandęs berniukas irgi taip pat šoko paskui ją, tačiau jis nėrė ne dėl medaliono, o vedinas baisių minčių, kad pabaisa mergaitę įmes į blynų tešlą, o vėliau ant milžiniškos keptuvės iškeps. Berniukas pasivijęs mergaitę sugriebė jai už kojos ir kaip didvyris ėmė temti į paviršių, kad nenutiktų nieko blogo. Aš ją išgelbėsiu... būsiu didvyris!..
-
Vos Miona sėjo panirti po vandeniu, kažkas ją sugriebė už kojos ir tvirtai sulaikė. Pamėgino koją pajudinti taip, kad tasai kažkas paleistų, bet buvo veltui. Atisuskusi pamatė, kad tai Grinčas, todėl nusiramino ir pamėgino panerti giliau, nepaisydama įsikibusiojo į koją. Iki žvilgančio daiktelio tebuvo vos pusmetris, todėl stipriau atsispyrė. Tik šįsyk pajuto, kad naujajam draugui stipriai įspyrė, tačiau žinojo, kad geriausia būtų išimti paslaptingąjį daiktą ir išnirus atsiprašyti.
Pasirodo, tai iš tiesų buvo kakoks medalionas. Jį greit pačiupo ir išniro iš vandens. Orą buvo labai ilgai sulaikiusi, todėl užtruko, kol atsigavo. Keletą sykių atsikosėjo ir įkvėpė, o tada prabilo:
- Aš labai, labai atsiprašau, - gniauždama daiktuką ir mirkdama vandenyje pasisuko į Grinčą. - Nesitikėjau, kad šitaip stipriai atsispirsiu...
Laukdama bendramokslo ji pažvelgė į medalioną, kuris gulėjo dešiniajame merginos delne. Buvo nulietas iš sidabro, ant jo gulėjo plonas dunblo sluoksnis, kuris dengė kaži kokį užrašą ar piešinį. Jį Miona nuvalė ir įsispitrijo į užrašytus metus.
- Žiūrėk, netgi iš pačių 1925 metų! O, žiūrėk, nupaišytas ir Hogvartso herbas. Kaip manai, kieno jis?
Susidomėjusi nužvelgė ir atvertė kitą pusę. Čia puikavosi juodai balta merginos nuotrauka. Jos akys šypsojosi visai kaip ir lūpos. Oda buvo baltut baltutėlė, plaukai surišti į dailų kuoduką.
- Kas ji?..
-
Grinčas ilgą laiką laikė Mionos koją: jis labai bijojo, kad naujai draugei gali kažkas nutikti. Tačiau staigus nelauktas spyris berniuką privertė paleisti mergaitės koją ir išsigąsti: Aaaaa!.į mane spyrė dinozauras.. nusigandęs Drakundukas kelis metrus nuplaukė atgal nuo tos vietos, kurioje jis pajautė spyrį. ka ka kad...tik tik jis..nesurastų manęs či-či-čia drebėjo jaunuolis. Iš baimės jam net ėmė rausti skruostai, o nosis - mėlynuoti. Pasislėpęs veidą po lelijos lapu Grinčas pamažu plaukė prie nendrių, esančių netoli kranto. Galiausiai įlindęs į nendres jis labai tikėjosi, kad jo dinozaurai nepastebės ir jis netaps maistu, tačiau čia nebuvo ramu: berniuko nelaimei, jis išgirdo kurkiančią garsiai rupūžę tik pats nežinojo, ar labiau išsigando jos ar žinojimo, kad bet kada taps "skaniu maistu". Tai privertė iššokti jaunuolį iš nendrynų ir visomis jėgomis plaukti per visą išilgą ežerą. Visą laiką plaukdamas jis matė tik vandenį ir vandens sroves, kai kada aptaškančias jo veidą ir akis. Galiausiai berniukas pavargo plaukti: jis nusiminė, kad net neįveikė pusės ežero ir nutarė pailsėti. Netrukus berniukui plūduriuojant vandeny ėmė pamažu kilti vanduo, o į jo paviršių iškilo Miona. Nudžiugęs jaunuolis priplaukė prie naujosios draugės ir ėmė jai garsiai pasakoti apie savo nuotykius, kad jam tekę patirti baisių dalykų, kad jį užpuolė galimai dinozauras, kuris jam skaudžiai įspyrė, kad Drakundukas įtariantis, jog tuojau susirgs pasiutlige ir, be abejo, yra laimingas, jog jo nauja draugė gyva ir kad jos suvalgė monstras. Per savo ilgą pasakojimą jaunuolis negirdėjo, ką jam sakė atsiprašydama Miona, ir toliau berniukas stipriai buvo įtikėjęs, kad jį užpuolė dinozauras. Labai ilgai Drakundukas dar kurį laiką buvo išsigandęs, bet tai jam netrukdė stebėti Mionos veiksmus. Grinčas pamatė mergaitės parodytą medalioną:tikriausiai jis valgomas... Dar kurį laiką patylėjęs Drakundukas paėmė iš mergaitės delnų keistąjį medalioną ir patrynęs savaisiais delnais prašneko:
- Ta-ta-taip, iš tiesų - jis yra 1925 me-me-metų,- Drakundukas dar ilgai stebėjo medalionąreikia jį pabandyti suvalgyti..aš išalkau.. ti-tikriausiai ji-s-s-s yr-r-ra hogvarsto galbūt ši-ši ponia buvo Hogvart-tso į-į-įkūrė-ja ar-arba garsi bu-burtinink-ė-ė.
Baigęs kalbėti kūkčiodamas Drakundukas ilgai žiūrėjo į Mioną; tada savąjį žvilgsnį nukreipė į medalioną ir pradėjo pamažu žiotis bei kišti medalioną į burną niam..atrodo gardus ėmė sau tyliai mąstyti pasigardžiuodamas nenaudėlis.
-
Megan išėjusi iš biblotekos ir nuėjusi į lauko kiemelį, galvojo kur būtų patogiausia ir kur būtų atokiau nuo vaiku bei šurmulio. Apėjus visas apylinkes pamatė, kad prie ežero nieko nėra. Taigi nusprendė ten nueiti ir apsižvalgyti iš arčiau. Nuėjusi tenai tikrai įsitikino, kad yra viena ir jai niekas netrukdys. Tik liko viena problema reikėjo susirasti patogią vietą atsisėsti... Apsižvalgusi pamatė netoli pakrantės stovintį vienišą medelį. Priėjusi prie jo, Megan palieti medžio kamieną ir taip lyg medis turėjas megiškų galių sukėlė nestiprų vėjelį kuris jai sukedino plaukus. Megan tai supranto kaip leidimą sėstis prie to medžio ir praleisti ten savo laiką. Mintyse sau garsiai sušuko: "Manau radau vietą kurioje galėsiu atsikvėpti ir pabūti viena nuo viso mokyklos šurmulio... Tad atsisėdusi ir išsitraukusi knygą ji pradėjo skaityti. Megan skaitė keleta valandų kol pradėjo tempti ir ji nusprendė grįžti atgal į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį. Tad susirinkusi savo daiktus, atsistojo ir dar kartą palietusi medžio kamieną jam sukuždėjo taip tyliai, kad net vėjas negirdėjo: "Aš čia dar grįžiu... Medis kaip atsakydamas ant jos galvos ir pečių primėtė lapų... Megan nusišypsojo ir apsisukusi grįžo atgal į mokyklą...
-
Mergaitė išėjo iš Hogvartso. Ne dėl to, kad norėjo pasivaikščioti, o dėl to, kad išleisti pasivaikščioti savo katę. Lauke buvo nešalta, bet ir ne šilta. Klastuolė buvo prasi segusi savo striuke. Norėdama surasti nuošalę vietelę. Ji pamatė medį prie kuriuo gali pasėdėti. Paleidusi kate Liusi laisvai vaikščioti kur ji nori Cornet atsisėdo prie medžio. Ištraukusi savo grotuvą mergaitė įsidėjo ausinukus sau į ausis ir paleido muziką. Camilla nežinojo, net kaip gavo jį, bet tai jos geriausia dovana. Senelė jei niekada nepasakojo apie tai, o kai maža mergaitė paklausia jos Lukrecija net nekreipia dėmesį.O gimdytojai visiškai su ją nešneka. Pirmakursė niekada nesuprasdavo kodėl jos tėvai taip elgeisi su ją. Jie ją nemyli, bet kodėl ant grotuvo išraižyta ,,Myliu tave''? O gal tai ne mano tėvai, jeigu mano tėvai mirė ir jie man išgelbėjo givybe, bet ne taip neįmanoma per klastuolės skruostą nubėgo šaltą ir nejausminga ašarą. Visą savo gyvenimą Cornet galvojo, kad toks gyvenimas normalus, bet ne. Kai ji susipažino su kitais mokiniais ji suprato, kad savo gyvenime nieko neveikė. Mergaitė net neturėjo draugų. Per kitą skruostą nubėgo tokia pat nejausminga ašarą. Camillos galvoje net buvo mintis, kad gyventi kartu su Aleksu tam žiauriam bendrabuti. Tikriausiai jis pagalvos, kad aš išprotėjusi nusijuokė maža klastuolė. Ji žiūrėjo kaip leidosi saulė. Rankomis atsirėmusi į truputi šlapia žolę mergaitė pajuto kaip kažkas trinasi jei į ranką:
- Liusi...
Šviesiaplaukė nustebo pamačius savo katę. O maža katytė atsigulė šalia jos paguldžius galvą prie kojų. Visą vakarą per merginos skruostus bėgdavo kartkarčiais ašaros. Tą vakarą Camilla pamatė pirma kart saulėlydi...
-
Ežero link žingsniavo Lėja. Šen mergina jautėsi suirzusi. Pamokos, šurmulys, o jau kai kurie mokiniai... Ką jau ir kalbėti. Varnė nebesuprato ar norėtų būti namie, ar Hogvartse. Žinojo, kad namie būtų nuobodu, bet Hogvartsas labai vargino. Dar būtų nieko, bet kas tiems profesoriams liepia tiek namų darbu užduoti!? Eidama mastė Lėja.
Ji ėjo prie pakrantėje augančio medžio. Sykį ten jau buvo ir tas medis merginai labai priminė netoli jų namų augantį ąžuolą, vaikystėja Lėja dažnai sėdėdavo tame ąžuole ir ateidavo prie jo, kai jai būdavo sunku.
Greitai mergina priėjo ežerą. Ji pažvelgė į medį ir atsiduso, tada priėjo prie ežero ir įmerkė į jį rankas. Net nusipurtė, vanduo buvo labai šaltas. Tada Lėja apsidairė ir ilgai negalvojus vikriai įsliuogė į medį. Tada įsitaisė tarp šakų tankioje lapijoje.
-
Žaizdos ant jaunuolio kūno jau buvo pradėjusios gyti bei jų Julian'ui taip smarkiai nebeskaudėjo, bet klastuolio nuotaika vistiek nebuvo viena iš geriausiųjų. Jam labai trūko senojo bendravimo su broliu ir tikrų draugų, nors ir žinojo, kad senasis jis tikrai nebegrįš ir tai tikrai nebus įmanoma, kadangi visi atsitrauktų nuo Julian'o su tokiu charakteriu ir tokiais pasikeitimais. Na bent jau pats Gilbertukas taip manė...
Žingsnelis po žingsnelio ir rudaplaukis atžygiavo prie medžio, kuris buvo ežero pakrantėje. Jis pats nežinojo kodėl jo kojos ketvirtakursį atvedė būtent čia, bet Julian'ui ši vieta patiko. Čia buvo ramu, kas jaunuoliui buvo gan keista, kadangi ramybė jam buvo retas "reginys". Gilbertukas dažniausiai laiką praleisdavo triukšmingoje aplinkoje ar kompanijoje, kuri bėje ir pakeitė jaunuolį, bet artimiausiu laiku tai pasikeitė. Dabar jaunuolis dažniausiai visada būdavo vienas, piktas ar šaltas. Nors ir su praita draugų kompanija jis būdavo toks...
Bemąstydamas Julian'as nugara atsirėmė į storo medžio kamieną ir atsisėdo ant šaltos žemės. Jo akys stebėjo viską ką jis tematė tolumoje...
-
Lėja sėdėdama medyje mąstė. Padžioje apie Hogvartsą, paskui apie namus. Mergaitė prisiminė rūpestingą mamos veidą ir linksmą tėčio šypseną, tik dabar mergina suprato kaip jų pasiilgo. Jos skruostu nuriedėjo ašara ir Lėja atgalia ranka ją nusibraukė. Kad turėtų kuo užsiimti varnanagė nusiskynė kelis lapus ir pradėjo juos raišioti. Greitai nusibodo ir mergina nusprendė gryžti į pilį, tačiau tuo metu prie medžio atėjo kažkoks vaikinas. Lėja pasijuto kaip kalėjime. Varnė nežinojo ką daryti, visi galimi veiksmai atrodė kvaili, o sar kvailiau buvo sėdėti medyje ir tylėti. Ir būtinai jis turėjo būtent dabar čia ateiti, galėjo bent tris minutes palaukti tada aš jau būčiau pilyje ir jis pats gautų ramybę! Galvojo Lėja. Tada prisivertė kažką padaryti, ir kad į save atkreiptų dėmesį krenkštelėjo. Po keių sekundžių Lėja išlipo iš medžio ir pasisveikino:
- Labas, aš Lėja. - Tai išrarusi įsmeigė žvilgsnį į vaikiną.
-
Vaikinukas ramiai sau sėdėjo. Jis šiek tiek džiaugėsi, kad bent trumpam jam į galvą nepradėjo lįsti visokios mintis, nes vos tik įžengus į Hogvartso teritoriją, Julian'o galva tapo tarsi perkrauta minčių, apmąstymų ar net keletą idėjų.
Galiausiai rudaplaukio ramų pasisėdėjimą sudrumstė šnarešys virš jo, bet Gilbertukas nesivargini pakelti galvos, kad pažvelgtų ir suprastų kas tem buvo. Neilgai trukus iš medžio nusileido ir atsistojo vos ne tiesiai prieš Aleksą keliais meteliais už jį jaunesnė mergaičiukė. Jai pasisveikinus ir prisistačius klastuolis tik linktelėji galva, taip pasisveikindamas.
- Aš Julian'as Gilbert. Klausyk, tem viršuj geras vaizdas. - Kiek šaltoku balso tonu prisistatė ir pasiteiravo jis turėdamas omenyje medį, į kurį jaunuolis buvo atsirėmęs nugara. Pasidarius šiek tiek šalta ketvirtakursis tingiai, bet pakilo nuo žemės ir visu ūgiu atsistojo prieš mergaitę, maždaug keturių metrų atstumu tarp jų ir laukė Lėjos atsakymo. Tiesa. Mergaičiukė atrodė kaip nykštukas prieš Julian'ą, kadangi šis buvo tikrai aukšto ūgio...
-
Vaikinas buvo rudaplaukis, kaip ir varnanagė ir labai aukštas. Jaunuoliui prakalbus Lėja kiek sutriko. Ar jis iš manęs tyčiojasi, ar rimtai klausia? - pagalvojo rudaplaukė. Visgi po keleto sekundžių kiek suglumusiu balsu ji atsakė:
- Na taip, vaizdas ten gražus Julijan'ai... Gilbert. - antrakursė truputį nervingai apsidairė, nerasdama kuo užsimti. Ji pažvelgė į vaikiną ir staigiu judesiu nusiskynus medžio lapą ėmė jį sukti tarp pirštų. Susigaudžius, kad tai gali atrodyti kvailokai ji numetė lapą ir uždavė pirmą į galvą atėjusį klausimą:
- Iš kokios tu šeimos?... Ir kokio koledžo? - Varnė nutilo laukdama atsakymo. Kiek pastovėjus ji vėl prasekrodė tylą:
- Beja, kelintakursis tu? Aš antrakursė. - Užsivedė Lėja. - ten viršuje gražus vaizdas... - Susigaudžius, kad kartoja jau ištartus žodžius rudaplaukė nutilo.
-
Mergaitei sutrikus berniūkštis neparodė jokių emocijų ir reagavo į tai įprastai.
- Dėkui. Galvoju įsikabaroti į medį. - Tarė klastuolis trūktelėdamas pečiais ir pažvelgdamas aukštyn bei taip ieškodamas storesnės šakos į kurią galėtų užlipti bei atsisėsti. Staiga ketvirtakursio akys pamatė tą ieškomą šaką, bet jis greit nuleido žvilgsnį į už jį žemesnę mergaičiukę, kuri prisistatė Lėjos vardu. Julian'o akimis atrodė, kad ši buvo kiek sutrikusi, tad šis nieko nelaukęs pasiteiravo :
- Ar aš jaučiu tave sutrikti ar jaustis nejaukiai? Na tada atleisk, nenorėjau. - Paprastai tarė jis trūktelėdamas pečiais. Praėjus kelių minučių tylai, Gilbertukas jau nirėjo prasižioti, bet jį tarsi užpuolė Lėja savo klausimais.
- Vau, vau, vau, neskubėk tu šitaip, - Kiek sutrikęs tarė rudaplaukis, kadangi nežinojo ar sugebėjo įsiminti visus klausimus, bet vistiek atsakė, - Aš esu iš Gilbertų šeimos ir turiu tik brolį, kurį turbūt pažįsti, o is mano aprangos gali suprasti, kad esu klastuolis. Na, o tu? - Atsakė ir is mandagumo pasiteiravo šis.
Vaikinukas dešimščiai sekundžių atsikvepė ir atsakė į likusius jam užduotus klausimus :
- Aš esu iš ketvirto kurso kaip ir mano brolis dvinys, - Tarė Julian'as, - Labai nesupyktum jeigu užsikabaročiau ant štai to medžio? - Atmestinai paklausė paauglys...
-
- Ne... Ne, viskas gerai. - Pasakė Lėja. Pašnekovas tikrai nevertė jaustis nejaukiai. Bet... Antrakursei jis pasirodė kažkoks, na kažkoks keistas... Lėja pati nesuprato koks jis iš tiesų. Vaikinukui atsakiu į Rudaplaukės klausimus Lėja ir pati pajuto, kad kalbėjo labai greitai:
- Atsiprašau, kad taip skubėjau. Tiesiog man buvo įdomu, - Pasakė Lėja nubraukdama plaukų sruogą nuo akių. Jis Alekso brolis. Pagalvojo mergina. Bet kokie skirtingi jų charakteriai. Pamastė.
- Aš iš varno nago. Esu antrakursė. Neturiu nei brolių, nei seserų. - Atsakė antrakursė neminėdama, kad yra grynakraujė. Šitu teiginiu didžiuotis ji nemėgo. Julian'ui pasiteiravus apie medį Lėja gūžtelėjo pečiais.
- Lipk, jei nori. - Pasakė ji, o pati nuėjo arčiau ežero ir atsisėdo ant žemės.
-
- Tada gerai. - Tarė šis ir pažvelgė aukštyn į jį sudominusį medį.
- Kam gi tu manęs atsiprašinėji. Nagi, būk paprastesnė. Nereikia dėl tokių menkų niekų atsiprašinėti. - Tarė ketvirtakursis ir verstelėjo savo akis. Mergina jam nepasirodė įkyri, bet kaikurie jos veiksmai juokino vaikiną, nors šis to ir neparodė.
- Geras, - Atmestinai tarė šis sudrėkindamas savo lūpas ir vėlgi pažvelgdamas į aukštą medį, - Oh, tikrai? Tada gerai.
Po šių savo žodžių vaikinukas nieko nelaukdamas pradėjo kabarotis į medį. Klastuolis norėjo atsidurti ant vienos iš storesnių medžio šakų, kadangi jis manė, kad iš ten vaizdas turėtų būti nuostabus, o ir sėdėti ten turėtų būti patogu. Po trijų minučių šis patogiai įsitaisęs sėdėjo ant šakos ir stebėjo tikrai neblogą vaizdą.
- Na, tai pasakok kąnors. - Atmestinai tarė rudaplaukis, kadangi nenorėjo sėdėti tyloje.
-
Julian'ui pradėjus lipti į medį Lėja jį sekė žvilgsniu. Na hogvartsui mokinių mokančių laipioti medžiais netrūksta. Pagalvojo varniukė ir mintyse nusišypsojo sau. Greitai klastuolis jau sėdėjo ant medžio šakos, o Lėjos ausis pasiekė jo balsas. Antrakursė truputėlį suglumo. Ką aš galiu pasakoti? Klausė ji savęs. Po keleto sekundžių tylos Lėja nusprendė trumpai papasakoti apie save, o paskui jau galvoti ką darys toliau.
- Iki hogvartso gyvenau su tėvais ir jau žinojau apie magijos pasaulį, - pradėjo rudaplaukė. - Aplink mūsų namus negyveno nė vieno burtininko, todėl draugų nelabai turėjau. Bet man labai patiko gyvūnai ir aš dažnai su jais bendraudavau. Gyvūnai man patinka ir dabar, - Lėja atsikvėpė. - Gavus laišką iš hogvartso nenustebau, bet vis tiek apsidžiaugiau. Džiaugiuosi, kad patekau į varno nagą. Dabar irgi sekasi neblogai, dažnai rašau laiškus tėvams. Dabar grįžus į pilį irgi jiems parašysiu. - antrakursė baigė kalbėti ir įsmeigė žvilgsnį į Julian'ą.
- O ką tu galėtum papasakoti? - paklausė Lėja žvelgdama aukštyn.
-
Vaikinas paprastu žvilgsniu žvelgė į ežerą ten nieko gero nematydamas. Jaunuolis vis dar bandė įžvelgti jame kąnors gero ar atrodančio įdomaus, bet galiausiai pasidavęs vėlgi pažvelgė į Lėją. Šiai pradėjus kalbėti Julian'as klausėsi jos retkarčiais visgi praleisdamas kelis žodžius pro ausis.
- Na aš turiu dvynį brolį. Tėvų neturiu ir nežinau kas jie. Prieš patenkant į Hogvartcą gyvenau vaikų namuose, bet žinojau, kad esu burtininkas. Prieš tai mokiausi dar kitoje mokykloje, kuri visiškai pakeitė mane. Esu metaformagas, ko kolkas nežino net mano brolis. Na daugiau kaip ir nieko įdomaus neturiu ką papasakoti. Nors ir iki šiol nieko gero nepapasakojau. - Paprastai ir gan trumpokai šiek tiek papasakoja apie save ketvirtakursis.
- Neturi nei brolio, nei sesers ar kitokių giminių, kurie mokosi Hogvartse? - Paklausė klastuolis nenorėdamas sėdėti tyloje.
-
Lėja klausėsi Julian'o pasakojimo. Varnanagė bandė perprasti kiekvieną sakinį. Pala, jis sakė, kad yra metaformagas... Ir to kol kas nežino net jo brolis? Tada kam jis tai pasakė man? Sukosi mintys Lėjos galvoje. Mintis nutraukė rudaplaukės ausis pasiekęs klastuolio klausimas. Antrakursė priėjo arčiau medžio.
- Neturiu, hogvartse nesimoko joks mano giminaitis, - į klausimą atsakė Lėja. - O jei mokosi, tai bent aš to nežinau, - tyliai pridūrė ji. Staiga rudaplaukė prisiminė jau senokai rūpimą klausimą. Jai buvo įdomu, ar klastuoliams patinka klastūnynas. Turėtų patikti - juk tai jų koledžas, namai, bet gal jiems iš vis nelabai kas patinka - tame tarpe ir klastūnynas, arba gal jie norėjo papulti į kitą koledžą, arba... Lėja nutraukė savo mintis. Šiaip ar taip šis klastūnyno auklėtinis pasirodė visai tinkamas paklausti tokio klausimo, tad varnanagė prabilo:
- Hm... O tu džiaugiesi papuolęs į klastūnyną? - Lėja nutilo laukdama atsakymo. Ji nužvelgė medį ir pradėjo eiti aplink jį. Staiga Lėjos koja užsikabino už šaknies ir mergina išsitiesė ant žemės.
-
Julian'as trumpai palaukė Lėjos atsakymo, bet greitai atsibodus šis pradėjo apžiūrinėti viską, bet nieko gero nepamatęs, vaikinukas vėl grąžino žvilgsnį ir žvelgė į varnanagę. Galiausiai klastuolis sulaukė ir atsakymo į savo klausimą, bet ir šis jo nesudomino, bet neužilgo sulauktas klausimas pasirodė kiek įdomesnis ir keturiolikametis nusprendė į jį atsakyti kiek plačiau.
- Na, jeigu esu paskirtas į klastunyną, reiškiasi, kad tai lemta. Koledžas kaip koledžas. Jis visiškai nieko nesiskiria nuo kitų ir tikrai nėra blogas. Voldemortas galėjo patekti į betkurį kitą koledžą ir galėjo viskas įvykti taspats, tik ale tada tas kitas koledžas būtų vadintas blogu. Yra kaip yra. Man patinka būti klastuoliu ir tikrai esu patenkintas, kad patekau į klastunyną, - Tarė ketvirtakursis trūktelėdamas pečiais, - O kaip tau varno nagas?
Vos tik spėjas ištarti šį klausimą, rudaplaukis pastebėjo, kad mergaitė nuvirto ir kaipmat nušoko nuo šakos, taip atsirasdamas ant žemės. Julian'as priėjo prie varniukės ir perdaug nesijaudindamas ištiesė jai ranką. Jaunuolis nesijaudino, kadangi taip krintant tikrai nebuvo galima rimtai susižeisti.
- Leisk, aš tau padėsiu. - Tarė šis.
-
Lėja suprato, kad nukrito sėkmingai. Tiesa jautė, kad truputį nusibrozdino kelį, ir užsigavo delną, bet tai varnanagės gyvenime buvo įprasta dėl mergaitės aktyvumo. Tiktai Lėjai buvo nejauku, kad nukrito matant kitam mokiniui. Klastuoliui nušokus žemėn ir ištiesus ranką rudaplaukė ištiesė savają. Galėjo, žinoma, atsistoti ir be pagalbos, bet Lėja buvo apsisprendusi, kad jei siūlo pagalbą reikia ją priimti.
- Ačiū, - padėkojo varniukė atsistojus ir šyptelėjo. Ji atsisėdo ir atsirėmė į medžio kamieną. Lėja pasižiūrėjo į klastuolį. Rudaplaukei darėsi truputį nuobodu ir ji spėliojo ar nuobodulį jaučia ir Julian'as. Galiausiai Lėja paklausė:
- Gal norėtum ką nors paveikti? - iškart po savo žodžių varno nago mokinė pagalvojo, jog šie galėjo skambėti kvailai. Tačiau žodžiai jau buvo ištarti ir Lėja tegalėjo laukti atsakymo.
-
- Neužsigavai? - Vis dėl to paklausė vaikinukas, vos varniukė su jo pagalba pakilo nuo žemės. Nors tai jam labai ir nerūpėjo, kadangi žinojo, kad nuo tokio kritimo tikrai smarkiai neužsigausi, bet mandagumą išlaikyti vistiek reikėjo. Lėjos kojoms tvirtai besilaikant ant žemės, Julian'as kaipmat paleido šios ranką, grąžindamas savąja prie savo šono.
Neturėdamas ką veikti vaikinukas apsižvalgė aplink jau gal kokį penkioliktąjį kartą šiandien, bet vėlgi nieko gero nepamatė ir grąžino žvilgsnį į žemesnę už save merginą.
- Gal norėtum ką nors paveikti? - Net nepajuto kaip kartu su mergina paklausė ketvirtakursis. Galiausiai po Hogvartso teritoriją pasigirdo nuoširdus rudų plaukų savininko juokas, kurį senai kas bebuvo girdėjęs...
-
- Ne, viskas gerai, - atsakė Lėja. Ji pažvelgė aukštyn į medžio šakas. Pajutusi, kad žiūri jau ilgokai antrakursė nuleido akis žemyn. Greitai rudaplaukė išgirdo, kaip kartu su klastuoliu paklausė to paties. Julian'o juokui pasklidus po kiemą Lėja taip pat nusijuokė, tik kiek tyliau ir trumpiau. Baigus juoktis varnanagė vėl pasižiūrėjo į klastuolį. Dabar ji pradėjo įtemptai galvoti ką iš ties galima nuveikti. Minčių galvoje kaip tyčia nebuvo. Galiausiai antrakursė suvokė, kad tarp pirštų maigo kažkokią medžio šakelę ir numetusi ją ant žemės iš lėto prakalbo:
- Na nežinau, gal galėtume kur nors nueiti... Mokytis tikriausiai neturėsi noro... O ką siūlai tu? - užbaigė Lėja. Ji jau pradėjo galvoti, ar nelaikas gryžti į pilį.
-
Žemesnio ūgio mergaitei patikinus, kad viskas gerai, nors ištiesų Julian'as to paklausė tik dėl mandagumo, vaikinas vėlgi nusuko akis į ežerą. Oras darėsi vis labiau vėjuotas, kas šiam tikrai nepatiko, kadangi ketvirtakursis niekada nemėgdavo vėjo.
Staiga išgirstas varniukės klausinas privertė jaunuolį susimąstyti. Ištiesų jis mąstė kaip gi gražiau pasakius, kas jis jau turėtų pasišalinti ir grįžti į savo kambarį bei bent šiek tiek pasimokinti arba padaryti namų darbus, kadangi su mokslais keturiolikmetis buvo tikrai atsilikęs. Galiausiai šis atsiduso ir prakalbo :
- Tikrai pasiūlyčiau kurnors nueiti, gal net šiektiek pats norėčiau, bet esu visiškai apleidęs mokslus, o kartoti kurso tikrai nenoriu. Turiu bent šiek tiek pasimokinti arba padaryti namų darbus, nors ir kaip man taip nesiseka. Tad manau eisiu. - Tarė Gilbertukas paprastai išdėstydamas savo mintis ir trūktelėdamas pečiais.
-
Vietoj pietų Adelė nusprendė šią popietę paskirti ispanų kalbai, mat buvo pažadėjusi Juano tėvams, jog iki sekančių atostogų išmoks bent normaliai apsipirkti parduotuvėje ir pabendrauti su vietiniais. Žalios ir juodos plaukų sruogos krito ant šios mėlynųjų akių, šiek tiek trukdė, tačiau iš šalies atrodė gana mielai. Septyniolikmetė buvo susisukusi į šiltesnę ir storesnę rausvą striukę, kojas paslėpusi velvetinėse kelnėse, o pėdas šildė nutrintuose kerzuose. Ši pasitaisė juodąją kepurikę, perlipo per kelias šakas ir prisėdo po medžiu, esančiu šalia ežero pakrantės. Iš striukės kišenės išsiėmė ispanų kalbos pradžiamokslį, atsivertė pasižymėtą puslapį ir pradėjo skaityti, kartu skaitydama dar ir garsiai pakartodavo žodžius, o su pieštuku, kurį taip pat atrado kišenėje, pasižymėdavo sunkesnes vietas. Septinto kurso mokinė jau buvo išsiilgusi Juano ir jo tėvų, Meksikos, o dar labiau pasiilgo kvailiojimų su Marcus'u arba šiltų pokalbių su Kajumi. Tatuiruotoji susimąstė apie pastarąjį. Įdomu, kaip šiam sekasi, reiktų suraityt kokį laišką. Po tokios minties kažką parašliavojo ant knygelės paviršiaus. Atsidususi atrėmė galvą į medžio kamieną, užmerkė akis ir mėgavosi ramybę. Kuri nežinia kada galėjo būti sudrumsta.
-
Dafydd atsidūrė lauke. Nežinojo, ką ten veiks. Ko gero, tą patį kaip ir visada. Kažkur trinsis su viltimi, kad nieko nesutiks. Kad joks kvailas mokiniūkštis ar profesorėlis negadins jam nervų. Klastuolis šliaužė ežero pakrante be jokių konkrečių idėjų, kur eina. Galvoje sukosi įvairios mintys, deja, nė viena iš jų nebuvo bent kiek maloni. Raudonplaukis pagalvojo, kaip dabar sekasi Mionai, tačiau ši mintis buvo mažiausiai pageidaujama. Šiaip ne taip vaikinas nustūmė tą mintį tolyn.
Nusižiovavęs pamatė kažkokį medį. Buvo tikras, kad jau atsidūrė pakankamai toli nuo pilies. Tinginiai mokiniai taip toli savo užpakalių neneš.
Vis dėlto priėjęs arčiau pamatė kažkokią mergiotę. Ji buvo žaliai juodais plaukais. Tai buvo kažkas netikėto. Tik atsidūręs visai šalia pamatė, kas ji tokia. Ji nebuvo blondinė? piktai paklausė savęs velsietis. Ko jau tikrai nenorėjo, tai turėti reikalų su kažkokiomis žioplėmis. Vis dėlto buvo tikimybė, kad ji išgirdo kažką ateinant, tad dabar sprukti? Geriau jau pasistengti išvaryti ją...
- Kaip gyveni, žiople? - garsiau nei reikėjo paklausė Dafydd.
-
Svajos apie bangų mūšą, purslus, glostančius skruostus, kaitrią saulę ir fiestas buvo greitai nutrauktos. Ramybę pradėjo drumsti žingsniai, šakų traškesys ir sudžiuvusios bei sušalusios žolės trypimas. Dar akimirką, kitą, ignoravo, tačiau pasigirdus ne pirmą kartą ausis rėžiančiam balsui, atlapojo akis. Žvilgsnis susirakino, kaip anksčiau susirakindavo su rudomis rainelėmis ir geltonomis dėmelėmis, šįkart su kitomis rudomis, deja, be geltonųjų dėmelių. Gaila, giliai širdyje norėjo apsilankymo iš meksikiečio. Tyliai, silpnai ir be jokio nepasitenkinimo svečiu, atsiduso. Kilstelėjo ranką, iškėlė nykštį ir šyptelėjo. Neturėjo noro jam šiandien laužyti nei vienos kūno dalies, o per ramius pokalbius su Juanu išmoko praleisti pro ausis įžeidinėjimus, tad į tai net nesureagavo. Tik tyliai mintyse prunkštelėjo dėl eilinio ir visai nepasikeitusio vaikino elgesio bei šnekos. Galvoje nuskambėjo žodžiai, panašūs į 'kaip vaikiška' ar kažką panašaus.
Pirštų pagalvėlėmis nuslydo per knygelės puslapius, susirado pasižymėtą ir vėl įsmeigė akis į ispaniškas rašliavas.
-
Dafydd išvertė akis. Ar tai ta pati isterikė mergiotė, dėl nežinia kokių priežasčių kadaise pratrūkusi ant laiptų? Ta pati, kuri pasiskubino sulaužyti jam nosį, o po to "draugiškai" ją pagydyti? Atsakymas buvo tikrai ne toks, kokio raudonplaukis tikėjosi. Ji net neragavo į nelemtą pravardę, kurią velsietis buvo suteikęs. Ir iš viso nieko nepasakė. Bet ir negali sakyti, kad į klausimą neatsakė.
Klastuolis stovėjo sutrikęs ir nežinojo, ką daryti. Atrodytų, kad tai yra puiki galimybė pagaliau su kažkuo nesusipykti. Vis dėlto Dafydd buvo nė kiek nepasikeitęs, nė kiek nesuaugęs. Panašu, kad šitam vaikinui pykčių reikėjo kaip oro. Užuot palikęs merginą ramybėje jis priėjo dar arčiau.
- Ar kažkoks šaunuolis tave nuskuto ir nutarei prisidengti plikę? - klaustelėjo Dafydd ir atsisėdo šalimais. Savaime aišku, pasistengė specialiai kliudyti Varno Nago mokinę.
-
Adelė susiraukusi kvailai žvilgtelėjo į Dafydd. Niekaip nesuprato, kaip šis per tiek tūkstančų metų liko dar tokia pati erzinanti šikna. Pasislinko, šiam sudribus šalimais it kokiam bulvių maišui. Nusiėmė kepurę, pavėlė plaukus ir vėl užsimaukšlino ant galvos.
- O tu per tiek laiko dar vis neišmokai būti normalus?
Prabilo. Nesusilaikė. Tačiau ir normalaus atsakymo į tokį klausimą sulaukti nesitikėjo. Nuoširdžiai, jai net nerūpėjo. Ji buvo jau beveik suaugusi burtininkė, tikriausiai greitai paliekanti Europą ir keliaujanti gyventi Meksikon. Adelei nereikėjo ten gyvenant turėti kažkokių nesutarimų su idiotais ir nuolat apie tai mąstyti. Gal ji ir buvo jautri, tačiau šaltas protas dominavo. Martinas ją visą praeitą vasarą grūdino tokiems susitikimams, tad mergina atsargiai prasisegė rausvąją striukę, suėmė kryželį, kabantį ant kaklo. Lūpos lėtai prasivėrė, ši tik paprašė, kad ryžajai egzistencijai būtų suteikta pagalba. Protiškai. Na, meksikietis kunigas ją išmokė šio to. Žinojo, jis didžiuotųsi jos dabartiniu elgesiu.
-
Ar Dafydd pavyko išerzinti tą žioplę? Jeigu taip, telieka džiaugtis - vis kažką smagaus nuveikė. Jeigu ne... Ką gi, jis turi laiko pabandyti labiau.
- Oi, kokie mes jautrūs, - su apsimestiniu susirūpinimu ištarė velsietis. Nesuprato, kas Adelei negerai. Juk ji anksčiau visada neatsisakydavo gerai pasipešti? Suaugo? Tai jau ne, to negali būti nutarė klastuolis. Galbūt ją kamuoja kokios nors didesnės problemos? Pakankamai didelės, kad nenorėtų paisyti velsiečio egzistavimo? Bet juk aš čia esu... vėl pertraukė pats save Dafydd. Tačiau suprato, kad mįslė čia užminta nebloga. Adelė buvo tarsi kitas žmogus. Argi tai ta pati mergiotė, kuri maloniai sulaužė jam nosį?
- Mes ne tik kad jautrūs, bet dar ir labai pasipūtę, - pridūrė velsietis. Jis atsistojo ir neskubėdamas pradėjo vaikščioti ratais. Labai rūpėjo iššaukti bent kokią nors įdomesnę reakciją.
-
Kadangi nors dabar ir ruduo, oras buvo šiltas ir labai gražus, Zoey nusprendė išeiti pasivaikščioti. Ji apsirengė kiek šiltesnius drabužius jeigu jai netyčia vis tik pasidarytų šalta. Tada suslėpė savo slapta atsivežtus saldumynus ir varlę po lova ir galiausiai paliko kambarį. Ji lėtais žingsniukais atėjo prie ežero. Čia ji surado medį ir atsisėdo prie jo. Ant žemės buvo pilna šakų, kurias matyt nulaužė vėjas. Mergaitė pradėjo niuniuoti vieną savo mėgstamiausių dainų. Šią dainą jai dainavo mama dar tada kai ji buvo gyva. Mergaitė atsidūso. Ji pasiilgo savo mamos. Labai jos pasiilgo. Vakarų su ja, dainų su ja, jos nuostabių braškinių keksiukų. Ak tie braškiniai keksiukai, kurie kvepia it vasara. Zoey skruostu nuriedėjo viena ašara išdavikė. Mergaitė nusivalė ją ir nusišypsojo. jai reikia pozityvo.
-
Baigėsi dar vienos dienos pamokos. Vasariški orai vis dar nenorėjo užleisti vietos rudeniniam šaltukui ir viliojo visus Hogvartso pilies gyventojus laukan. Liucija irgi nebuvo išimtis. Persipynusi plaukus eglute, mergaitė sukrimto keksiuką ir išlėkė iš rūsio.
Švilpė nežinojo, kur nori eiti, tad tiesiog leidosi nešama kojų kažkur. Vaikų lauke buvo kaip slibinų mėšlo šiltnamiuose, tad palikusi bendramokslius siausti pievoje, mergaitė pasuko prie ežero. Ten irgi ne kažkas - dalis vaikų turškėsi ežere, kiti sėdėjo, laukdami kol nudžius. Aplenkusi vandeniu besitaškančius mokinius, Liucija patraukė tolyn.
Prie netoliese buvusio medžio baltaplaukė pamatė bendrakoledžę. Bėgdama link jos, Liucė šaukė:
-Zo!!!
Pribėgusi, mergaitė apsikabino draugę, iš inercijos vos jos nenuversdama. Atsitraukusi, pradėjo kalbėti:
-Nu jau per transfo ir vėl rašėm iš tų nesąmonių. Ir dar po to kažkas užšaldė koridorių ir vos neapsiverčiau.
Aplink vaikščiodama mergaitė spardė šakas, tada pasilenkė ir vieną pasiėmė. Trumpai pagalvojusi, švelniai trinktelėjo Zoey ja per galvą.
-
Zoey toliau niuniavo dainą. Jos melodija tokia nuostabi. Ir viskas taip nuostabu. Mergaitė atsidūso. Ji ilgėjosi savo mamos. Staiga mergaitės ausis pasiekė jos vardo trumpinys, kurį naudojo tik vienas žmogus.
- Liuce! - sušuko Zoey su plačia šypsena. Richter taip pat apsikabino savo draugę ir šiek tiek laiko palaikė savo glėbyje. Jos vos neapsivertė, bet turbūt abi buvo pasiilgusios viena kitos. Ji buvo išsiilgusi savo draugės. Juk kai persikelė pas tetą su Liucija niekada nebesusimatydavo. Arba susimatydavo tik vieną kartą per metus.
- Užšaldė koridorių? Aš nemačiau. Labai keista, - pratarė mergina ir nusišypsojo tyliai sukrizendama. Ji ir pati buvo kartą paslydusi ant ledo ir labai juokingai teškėsi ant žemės. Staiga Zoey pajautė, kad kažkas sujuda ant jos galvos. Ji galvojo, kad tai voras ir Liucija nusprendė su ja pajuokauti, bet ten buvo šaka. Richter pamąstė ir taip pat pasiėmė šalia jos esančią šaką ir švelniai trinktelėjo per Liucijos ranką.
- Kova? - paklausė mergina pasiruošdama kautis tai yra pastatydama savo dešinę koją priekin ir atkišdama savo kairę ranką su šaka. Mergaitės dažnai taip žaisdavo.
-
Vasariška energija tvyrojo ore ir jos kupini mokiniai siautė aplink. Liucija ir Zoey nebuvo išimtys. Mergaitės, vos susitikę, iškart užsiėmė nesąmonėmis. Šaka ne visai patogiai gulėjo baltaplaukės delne. Liucija nespėjo patraukti rankos kai pajuto kaip draugės valdomas medžio gabalas ne itin švelniai į ją atsitrenkia. Švilpė dėl mėlynių nesijaudino, blogiausiu atveju bus tiesiog nusiųsta į Ligoninės sparną pasiklausyti hilerės burbėjimo. Svarbu dabar gerai praleisti laiką lauke, kol jų dar nesuvijo į vidų vakarienei.
-Kova,-baltaplaukė nusišypsojo ir atsistojo panašiai kaip Zoey. Ir taip, veikiamos vaikiškos vaizduotės, šakos pavirto kardais, o aplink lakstantys bendraamžiai išnyko. Greitai apsidairiusi, Liucija žengė į priekį tarsi durdama Zoey ir tada šoktelėjo į šoną, kad saulė šviestų jai į nugarą. Šį kartą Andersson taip lengvai nenusileis.
-
Zoey iš tiesų senokai žaidė su kažkuo. Teta jai liepė vien mokytis ir mokytis. Mergaitė visiškai neturėdavo laisvo laiko, o dar jos įseserė liepianti paruošti dar ir jos namų darbus... Bet tai jos nelabai graži praeitis. Richter papurtė savo galvą nenorėdama to prisiminti ir stebėdama Liucijos judesius.
- Pralaimėjusi supuvęs kiaušinis, - tarė mergaitė. Jos vaizduotėje šaka jau seniai buvo pavirtusi kardu. Zoey laukė liucijos puolimo ir greitai jo sulaukė. Ji nespėjo atsitraukti ir šaka durė jai į pilvą. Zoey suraukė savo antakius ir kiek pakeitė poziciją. Nors saulė švietė jai į akis, tad jai buvo sunkoka kovoti, bet ji pabandė lyg kardu durti į šoną Liucijai. Zoey tikėjosi, kad Liucė neišsisuks. Juk jeigu ji neišsisuktų taškas atsirastų Richter sąskaitoje.
-
Liucija turėjo saulės palaikymą, mat ši švietė visu stiprumu priešininkei į akis. O dėl savo ūgio mergaitė vis negalėjo apsispręsti ar čia jai į naudą ar ne, mat būdama žema dvylikamete vis tiek buvo šiek tiek mažesnė už aukštą vienuolikmetę. Zoey dūris į šoną buvo tikslus kaip kreivai išvesta formulė, tad Liucijai net daug pasitraukti nereikėjo. Pasinaudojusi proga, švilpė iš visų jėgų trenkė į draugės šaką su savąja, norėdama ją išmušti. Pasigirdo trakšt ir baltaplaukė liko beginklė, bet ji nesutriko - metė šakos likutį į šalį ir dėjo į kojas.
Su sijonu lipti į medį niekada nebuvo ir nebus gera mintis, bet šiuo metu Liucija gelbėjo savo gyvybę nuo įsivaizduojamo pavojaus. Šoktelėjusi, mergaitė įsikibo į apatinę šaka ir atsisėdo ant jos.
-Nukrapštyk, jei gali,-iššūkį Zoey metė Liucija, smagiai mosikuodama kojomis.
-
Zoey teko prisimerkti mat saulė spigino jai į akis. Mergaitei tai labai trukdė susikaupti. Ji neapkentė tos saulės gražiai šviečiančios danguje. Ji jai labai labai nepatiko nors įprastai mergaitė labai mėgdavo maloniai šviečiančią saulutę. Greitai Liucija atrėmė Zoey smūgį, bet pasigirdo trakštelėjimas. Liucijos šaka sulūžo, tad dabar mergaitė turėjo pranašumą. Staiga jos link atskrido šakos likutis ir jai teko pasilenkti, kad jo išvengtų. Pati Richter metė savo ginklą iš rankų ir pradėjo lėtais žingsniukais prieiti dar arčiau medžio.
- Žinoma galiu! - sušuko mergaitė ir pradėjo iš kitos pusės ropštis į medį. Ji atsargiai rinkosi šakas ir užsiropštė į tokį patį aukštį kaip ir Liucija. Tada mergaitė atsistojo ant šakos ir pradėjo eidama it lynu artėti prie draugės. Jis buvo atsargi, bet staiiga šaka ant kurios ji ėjo sutraškėjo ir nulūžo. Mergaitė rankomis kibosi į šaką esančią virš jos ir apsikabino tą šaką lyg kokia panda.
- Me....me...me...dis ne...netvirtas, - tarė mergaitė su mažu išgąsčiu balse ant šakos sėdinčiai Liucijai.
-
Liucija atbėgančiai Zoey iškišo liežuvį ir toliau sau smagiai siūbavo kojomis, šildydamasi saulutėje kaip koks tingus katinas. Mergaitė visa norėjo auginti kokį pūkuotuką, kad ir visai nemagišką. Magiškumo švilpei užteko ir iš Eliko, kai ji, anksti ryte, kažkaip atsidariusi langą mėgo pažadinti šeimininkę, teigdama, kad ši per mažai būna lauke ir per dažnai virtuvėje. Nors tos rytinės diskusijos apie debesis mergaitei patiko, tik ji to nenorėjo pripažinti.
Na, bet katino Liucija neturėjo, o ir sakalės dabar nebuvo matyti arti. Atsisukusi į į medį įsilipusią draugę, švilpė stebėjo, kaip ši bando ateiti pas ją. Šliaužiant šaka mažesnė tikimybė nukristi... Ir Liucijos žodžiai beveik išsipildė - medžio atauga trakštelėjo ir Zoey pavirto į pandažmogį.
-Oi, Zo, palauk,-prisislinkusi arčiau draugės, tarė Liucija. Nulūžusios šakos dar buvo likęs geras gabalas, tas mergaitė perėjo ant jo, tikėdamasi, kad medis daugiau nesugalvos lūžti.
-Pabandyk... A... Apsiversti? Na, atsidurti ant šakos, o ne po ja,-pirštu bakstelėjusi bendrakoledžę, tarė švilpė.
-
Zoey prieš akis matė visą savo gyvenimą. Kaip ji augo su mama, kaip ji atliko pirmą savo burtą, kaip jos mama žuvo, kaip ji atsikraustė į tetos namus, kaip iš jos tyčiojosi įseserė ir galiausiai kaip ji atsidūrė Hogvartse. Dabar mergaitė bijojo nukristi, prasiskelti galvą ir tada numirti. Ji dar norėjo gyventi ir panašiai. Greitai Zoey išgirdo Liucijos balsą. Mergaitė lėtai pramerkė savo akis kurios jau buvo pilnos ašarų. Richter buvo išsgandusi kaip reikalas.
- Aš nežinau ar man pavyktų tai padaryti. Aš labai bijau, - pasakė mergaitė, bet lėtai pradėjo lyg ir apsisukti aplink šaką. Greitai ji jau gulėjo ant šakos apsikabinus ją ir užsimerkusi. Jos viduje vis dar kirbėjo šiokia tokia baimė nukristi, bet ji nebuvo labai didelė.
-
Zoey paklausė draugės ir užsilipo ant šakos. Liucija dabar pati pasilypėjo aukščiau, kad būtų panašiame aukštyje kaip ir bendrakoledžė. Lapais sugrojo vėjas ir mergaitės galvoje sukirbėjo mintis, kad dabar bet kas, atėjęs po medžiu, matytų po jos sijonu ir dėl visa pikto ji žvilgtelėjo žemyn. Klaida. Baltaplaukei dabar truputį susisuko galva ir ji pati vos nenusivertė nuo šakos. Liucija užsimerkusi ramiai pasėdėjo ir toliau tęsė draugės gelbėjimo operaciją.
-Gerai, Zo, atsimerk. Šaka tave laiko. Dabar šliaužk kamieno link. Ir atsimerk. Žiūrėk į mane, aš tau padėsiu nulipt žemyn,-labai ramiu balsu kaip kokia valstybinės įstaigos darbuotoja kalbėjo mergaitė ir pati pasislinko kamieno link. Medžiu ropojusi vieniša skruzdė sugalvojo užlipti baltaplaukei ant kojos ir savo kutenančiomis galūnėmis tęsė kelionę, kurią netrukus nutraukė tos kojos savininkė, sprigtelėdama patraukusi šį gyvį iš vaizdo.
-
Richter pavardę turinti mergaitė mąstė apie tai kokią klaidą ji darė lipdama į medį. Juk galėjo likti ramiai sau apačioje ir viskas būtų buvę labai gerai, bet ne jai reikėjo lipti į tą kvailą medį. Zoey išeido atodūsį ir tvirčiau įsikabino šaką. Tik tvirtai ją laikydama mergaitė galėjo jaustis saugiai. Mergaitė išgirdusi Liucijos žodžius lėtai pramerkė savo akis. Ji nežiūrėjo žemyn, nes žinojo jei ji pasižiūrės tada gali ir kristi.
- Gerai, - tik pasakė mergaitė ir pradėjo lėtai šliaužti kamieno link it kokia kirmelė. Ji stebėjosi, kad jos draugė buvo labai rami. Pati Zoey nors ir nekrentanti tokioje situacijoje turbūt nesilaikytų ramiai. Greitai mergaitė pasiekė kamieną ir tvirtai apsikabino jį. Čia buvo dar saugiau nei prieš tai.
-
Kaip dvi persigandusios katės medyje tupėjo švilpės. Ir dar abi šviesiaplaukės, apsikabinusios vargšo augalo kamieną kaip paskutinę viltį. Saulė vis išlįsdavo iš už debesų, netrukus ir bailiai pasislėpdama. Vėjas taip pat kilo, su kiekvienu gūsiu vis garsiau šlamindamas augaliją.
Liucija užvertė galvą į viršų. Nors šiandien buvo viena iš tų retųjų pusiau giedrų dienų, dangus jau ir vėl niaukėsi, kaip ir buvo pridera šiam kraštui. Sugrįžusi į dabartinę savo situaciją, tai yra, kad ji praktiškai pastrigo medyje, baltaplaukė įjungė smegenis.
-Gerai, dabar aš nulipsiu žemyn. Tada tu irgi lipk žemyn, jeigu kas, aš tave pagausiu,-toliau dėstė savo planą Liucija. Kaip kokia beždžionė greitai ji nuropojo žemyn. Kojoms pasiekus tvirtą žemę, švilpė net lengviau atsikvėpė.
-Gerai, Zo, tavo eilė. Jeigu ką, pagausiu,-bandydama kalbėti padrąsinančiu balso tonu, mostelėjo bendrakoledžei Liucija.
-
Saulė vis dinginėjo iš dangaus. O dar ir sustiprėjęs vėjas... Zoey tupėjo medyje nieko nedarydama, nes bijojo jeigu pajudės ir kris? Juk tada ji tikriausiai prasiskels galvą, o tada reikės į ligoninės sparną. Mergaitė atsiduso ir tiesiog sėdėo apsikabinus medį. Greitai Liucija nulipo nuo mendžio ir saugiai stovėjo ant žemės. Zo tik pažvelgė į ją, bet nieko nesakė. Jai buvo baisu ką nors daryti.
- Aš nelipsiu. MAn baisu ir aš esu per sunki, kad tu mane pagautum, - tarė mergaičiukė ir tvirčiau įsikabino į medį. Ji tikrai nesiruošė niekur lipti. Jai nulipti padėtų nebent hmmm koks nors skraidantis didelis padaras lyg drakonas. Deja nei viena iš mergaičių neaugino drakonų, tad Zoey lemtis likti šiame medyje visą likusį gyvenimą.
-
Draugės bailumas jau pradėjo erzinti Liuciją. Tereikia nežiūrėti į žemę ir viskas bus gerai! Baltaplaukė atsiduso ir papurtė galvą.
-Zoey, jei tu neišlipsi iš medžio, praleisim vakarienę. O šiandien girdėjau, kad bus to pyrago, kurį taip mėgsti. Ir nebijok, nesu jau tokia silpna. Ir jei krisi ant manęs, nesusižeisi,-vis dar bandė įkalbėti bendrakoledžę mėlynakė. Pasičiupusi šaką, kurios storis buvo kaip jos dviejų pirštų, Liucija priėjo prie Zoey ir bakstelėjo ją iš apačios.
-Judinkis, arba pasmeigsiu ir nunešiu į virtuvę kaip kokį šašlyką.Tada vakarienė bus man,-pusiau juokais pridūrė ji ir, numetusi šaką, ištiesė rankas, pasiruošusi gaudyti draugę.
-Tai lipi žemyn ar man pakviesti ūkvedį?-vis dar erzindama Zoey, kalbėjo Liucija.
-
Mergytė tikrai bijojo lipti žemyn, bet žinojo, kad jeigu neišdrįs matyt ir niekada nelips kur aukštai.
- Gerai, lipu, lipu. Nenoriu praleisti vakarienės, - pasakė mergaitė ir pradėjo ropoti toliau nuo kamieno ant kitos šakos. TAda pajautė, kaip draugė ją bado iš apačios.
- BAIK. Šašlyku ar tavo vakariene bent kol kas nesiruošiu būti, - pasakė mergaitė susiraukusi. Ji pradėjo lėtai lipti kol nuleido tiek, kad galėtų nušokti žemyn, o tada nušoko šalia Liucijos.
- Žemė, - tarė ir krito ant žemės pradėdama bučiuoti ją. Richter pasijuto lengviau ir visiškai nieo nebebijojo. Atrodo net galėtų ir vėl lipti į medį. Nors ne tai buvo bloga idėja besisukiojanti jos galvelėje. TAda mergytė atsistojo.
- Aš pabučiuosiu varlę, - iš niekur nieko pasakė mergaitė.
-
Zoey kaip kokiam orangutangui su defektais išropojus iš medžio, Liucija patenkinta nusijuokė.
-Gaila, labai norėjau šašlyko,-draugei pradėjus bučiuoti žemę, mergaitė susiraukė, o po sekančio jos ištarto sakinio sutrikimas peraugo į sumišimą,-Tu gal kokių keistų sraigių iš herbologijos kompostinės prisirijai, kol čia žemę laižei?
Na, bet nori Zoey bučiuot varlę, tai reikia tą varlę surasti. Baltaplaukė apsidairė ieškodama, kur varlyno, kuriame greičiausiai gimė Alfonsa ir kitos Hogvartso varlės. Prisėlinusi prie kranto, mergaitė atsitūpė. Taip, suras bjauriausią varlę, gal net rupūžę, ir pakiš draugei po nosimi. Tegul bučiuoja, o po to bus galima surengti vestuves, kur ta keista animagė galės būti kunigas.
Vikriai, kaip koks katinas, Liucija iš ežero pakrantės ištraukė gličią varlę. Su iš baimės pastirusiu gyviu rankose, švilpė pribėgo prie bendrakoledžės.
-Jonas! Skelbiu jus vyru ir žmona, gali pabučiuoti nuoteką! ((čia ne klaida))
-
- Manau, kad aš neskani ir esu netinkama šašlykui, tad tu nieko nepraradai, - pasakė mergaitė. Ant žemės ji jautėsi saugiai. Ji suprato, kad į medžius daugiau nelaipios ir laimingai stebės laipiojančius vaikus saugiai sėdėdama ant žemės.
- Ne, bet man atrodo, kad aš kažką susitrenkiau ir turbūt tai yra galva, - tarė mergaitė ir suraukė savo antakius atsisėsdama ant žemės. Jai sukosi galva ir ji dar pezėjo visokias nesąmones. Tikra katastrofa. Greitai Liucija pribėgo prie mergaitės nešina varle.
- Ne, aš kažkokio Jono nebučiuosi. Jeigu ir bučiuosiu varlę ar tuoksiuosi su ja tai bus tik mano Markizas, - pasakė savo varlės vardą mergina ir stebėjo varlytę, kuri buvo tikrai išsigandusi.
- Paleisk ją arba jį, - tarė mergaitė ir pasitrynė savo smilkinius.
-
Liucija tikėjosi, kad Zoey tikrai nesusitrenkė galvos, o jei ir netyčia kur susimušė - tai nestipriai, mat galva - švenčiausias ir brangiausias turtas. Varlė, švelniai laikoma rankose, tyliai sukurkė. Šis žaliaodis, trapus padarėlis atrodė toks išsigandęs, kad Liucijai jo arba jos pagailo.
Tarsi dalyvaudama laidojimo procesijoje, švilpė lėtai pasuko ežero link. Ten, baimės kupinomis akimis, varlės stebėjo savo nešamą gentainę. Mergaitė paleido Joną ir jis iškart dingo vandenyje. Ką gi, dabar bent jau tikrai bus laimingas. Baltaplaukė nusiplovė rankas šaltame ežero vandenyje ir grįžo pas Zoey.
-Markizas? Kodėl mūsų dar nesupažindinai? Žinai, kad mano Alfonsai nėra kas veikti per dienas!-apsimetusi įsižeidusia, su šypsena veide tarė Liucija. Tuo metu atbėgo kažkoks klastuolis, iš visos gerklės rėkdamas, kad tuoj vakarienė.
-Gaila, kad nebus šašlykų. Einam? Sakiau, kad šiandien bus to skanaus pyrago,-įsikibusi draugei į parankę, klustelėjo baltaplaukė.
-
Zoey dar kartą pasitrynė savo smilkinius. Galvos skausmas po truputį atslūgo. MAtyt tai buvo kažkoks skausmas iš išgasčio pamąstė blondiniškų plaukų savininkė.
Varlytė tyliai kurkė LIucijos rankose. Ji buvo baili ir jai tikrai nepatiko buvimas žmonių rankose. Mėlynakė atsiduso, kadangi tikrai nenorėjo būti varlytės, kurią Liucija pavadino Jonu vietoje. Greitai baltaplaukė paleido varlę ir sugrįžo prie Richter.
- Taip, Markizas. Labai nuostabi varlė turinti labai nuostabų namelį. Kitą kartą jei žinosiu, kad susitiksiu su tavim atsinešiu jį ir galėsit susipažinti, - pasakė mergaitė ir nusijuokė. Su Liucija jai buvo linksma. Staiga lyg iš niekur nieko atbėgo klastuolis. Jis pranešė apie vakarienę.
- Manau, kad rytoj tikrai bus šašlykų. Einam , kol to skanaus pyrago nesuvalgė kiti Švilpiai, - tarė ir pradėjo eiti pilies link.
-
Dar viena šilta rudens diena, ir dar viena diena kaip Žaneta vaikštinėja palink Ežero pakrantę. Nors pati plukti nemokėjo, pats ežeras ją trauke traukė. Galima sakyt kiekvieną geresnio oro dieną grifiukę buvo galima pamatyti kažkuriame ežero pakraštyje, na bent didžiąja daugumą tai tikrai. O būtent šiandien saulė išlindo iš kelias dienas trukusių tamsių debesų, todėl nepasinaudoti proga pasivaikščioti lauke būtų tikrai kvaila. Šalčio mėgėjai oras buvo kaip tik, todėl įsimetusi knygą ir kelis užkandžius į krepšį, jau kelias valandas lėtu tempu vaikščiojo palei krantą. Norėdama pailsinti kojas buvo pradėjus ieškoti poilsiui tinkamos vietelės. Už kelių žingsnių matėsi didelis medis puikiai skirtas laipiojimui. Na bent kitiem, Žaneta nerizikuodama savo laipiojimo įgūdžiais nusprendė paprasčiausiai atsisėsti ant didesnės šaknies (už kurios tarp kitą ko, pirma užkliuvo) ir atsiremti į storą medžio kamieną. Medis buvo senas ir tai matėsi viskuo, šakos buvo storos ir susisukusios, bet svarbiausia tvirtos. Šaknys taip pat. Labai patogu nebuvo, bet palyginus, kad nesėdi ant žemės - visai nieko, atsipalaiduoti pavyko. Naudodamasi progą išsitraukė maišelį užkandžių ir pradėjo po truputį krimsti.
-
Vovere beveik visą naktį nemiegojo. O kai pagaliau išaušo rytas nors ir kaip norėdama miego išėjo iš Varno Nago bokšto. Ką tu darai, juk tu esi pavargusi turėtum grįžti į lovą . Smegenys bandė sutrandyti kojas. Bet kojos neklausė ir ėjo toliau. Po kelių minučių mergina jau buvo kieme. Ji sustojo apsidairė. Ir vėl toliau pradėjo eiti. Einant jos akys pradėjo merktis. Kol ji atsitrenkė į didelį iškilusį akmenį. Ir nukrito ant šlapios žolės. Gal už kokių pora metrų buvo senas medis kur ant jo sėdėjo mergaitė ir kažką valgė. Trylikametė jos tada nepastebėjo. Nu po velnių kodėl man šiandien tokia nesėkminga dieną. Pagalvojo varnė. Ir pabandė atsikelti nuo žemės. Bet iš kojos pradėjo bėgti kraujas. Ir trečiakursė tai pajutusi pasižiūrėjo aplink ir jau šį kartą pastebėjo mergina ir pašaukė jai:
- Ei prašau gali ateit ?!
Ir dar kartą pabandė pajudėti, bet kojoje esanti žaizda labai trukdė. Ji galėtu pasinaudoti lazdelę, bet kai ji bandė ją pasiekti. Ji nukrito į vandenį. O dieve kodėl aš šiandien iš vis išlipau iš lovos ?. Supykusi ant savęs baisaus likimo paklausė savęs Vovere. Ir dar kartą žvilgtelėjo į merginą iš kurios tikėjosi bent mažos pagalbos.
-
Ilsintis, mergina mažiausiai tikėjosi išgirsti pagalbos šauksmą. Taip pat buvo pagauta netikėtai, balso atstovės nei matė nei girdėjo. Nusivylusi, kad taip savęs nesaugo ir truputį pykstant ant savęs, kad per daug atsipalaidavo, atsikėlė, susidėjo daiktus atgal į krepšį ir nubėgo link mergaitės. Esant arčiau pamatė, kad nelaimėlis tai - šviesiaplaukė mergaitė. Be plaukų spalvos ir lyties daugiau nelabai ką ir galėjo pasakyti. Nėra jos mačiusi Hogvartso koridoriuose ar pamokose, bent ne su tokiais rūbais. Atrodė kiek jaunesnė arba žemo savo amžiui ūgio, arba abiejų.
- Kas atsitiko? - Ir vėl ant savęs supyko, šį kartą dėl kvailo klausimo. Nuleido akis kiek žemiau ir pamatė suplyšusį rūbą ir iš žaizdos besisunkianti kraują. Žaizdą neatrodė labai rimtą, bet ir labai malonu turėjo nebūti. Davė sau kelias akimirkas apžvelgti apylinkes ir galbūt, surasti šios žaizdos kaltininką. Kaip močiutė sakydavo - visada pirma pačios saugumas. Apsižvalgius suprato, kad apart didelio akmens netoliese nieko nebuvo. Bent jau to kas galėtų sukelti pavojų. Ar galėjo žaizdą padaryti tas akmuo? Nelabai žinau kaip tai turėjo įvykti, bet vėlgi pačio įvykio nemačiau tai visko gali būti. - Hm... Ar galiu kaip nors padėti? - Labai tikėjosi, kad pažiūrės į ją kaip į kvailę. Specialiai dėl to net nesitraukė lazdelės, kad tik nepaprašytu jos kerėti.
-
Nepraėjo per daug laiko kol atėjo kita mergaitė. O pagaliau tikiuosi ji man padės. Nusiramino, bet ir vėl pradėjo jaudintis Vovere. Ir pažvelgė mergaitei į akis. Jos buvo gražiai mėlynos. Ir mergaitė norėjo į toliau jas žiūrėti, bet suprato, kad geriau liausis žiūrėti ir pakalbės su sidabrinių plaukų savininke. Po kiek laiko mergaitė paklausė klausimo. Ar ji nemato kas man atsitiko ? Ar man kažką atsakyti ? Savęs klausė trylikametė. Ir nusprendė nieko nesakyti ir palaukti. Tikėdamasi, kad mergina pati supras kas jai įvyko, o jeigu ne tai tada varnė paprašys mandagiai dingti jai iš akių. Bet atrodė, kad vyresnė mokinė dairėsi ir kaip ir suprato kai viskas buvo. Ir po kiek laiko trečiakursė išgirdo klausimą į kurį ji nieko nelaukdama atsakė :
- Ar galėtum man padėti atsistoti. Labai prašau per žaizdą labai niekaip nei na to padaryti. Tai ar gali ?
Ir viską pasakiusi tikėjosi, kad bendramokslė supras ir jai padės. O laukdama ji dar sykį pabandė atsistoti, bet kaip ir manė kairė { sužeista } koją labai smarkiai skaudėjo { o per tokį skausmą atsistoti jai yra neįmanoma }. Tad ji žvilgtelėjo į merginą dar sykį tikėdamasi bent, kad ji pakviestu kitus ar dar kažką. Kitaip tariant bent kažkiek pagelbėtų.
-
Mergina atsistojo iš kairės nepažįstamosios pusės, tam, kad galėtų padėti jai atsikelti ir padėtų palaikyti pusiausvyrą sutrikusią dėl sužeistos kojos. Ant žemės gulinti mergaitė neatrodė labai sunki, bet Žaneta žinojo, kad nėra ypač stipri ir dėl šios priežasties galėjo kilti sunkumų. Jai turėjo padėti šalia stovintis didelis akmuo, tai yra padėtų jai išlaikyti savo pusiausvyrą. Juokinga, akmuo padės palaikyti mano pusiausvyrą kai aš padėsiu palaikyti nepažįstamosios pusiausvyrą. Pajutusi mintis tolstant nuo gana svarbios ir nemalonios situacijos, šviesiaplaukė kibo į darbą.
Pasilenkusi pakišo savo ranką po mergina ir apglėbusi ją per pečius ji pabandė ją pakelti. Bandymas nepavyko, o jei tiksliau pakėlus šviesiaplaukę kelis centimetrus jai pačiai pritrūko pusiausvyros ir ji neišlaikiusi užgriuvo ką tik sutiktą merginą. Nesusigaudydama erdvėje ji padėjo rankas, kaip pati galvojo, ant žemės ir pabandė atsikelti. Ir tik atsikėlusi tiek, kad galėjo matyti po savimi gulinčia mergaitė suprato, kad vieną ranką laiko ant jos raktikaulio. Greitai perkėlusi ranką ant žemės ji ir vėl vos nepargriuvo. Pradėjus rausti žandams ji greitai atsigavo ir iš nepatogios pozicijos atsiklaupė ant kelių. Po to - pagaliau atsistojo. Pajutusi didžiulę gėdą pabandė viską nuleisti juokais ir kuo nerūpestingiau tarė:
- Mmm... Gerai gal jau pradėsiu. - Ir šyptelėjusi vėl, šį kartą stabiliau atsistojusi, pabandė pakelti merginą. Naudodamasi ta pačių veiksmų seka jai pavyko pakelti merginą. Tai reikalavo jėgų ir viskas vyko labai lėtai, bet mergina jau stovėjo tai šioks toks pasistūmėjimas.
- Atsiprašau už... hmmm... Na, tiesiog atsiprašau. - Slėpdama susigėdijimą balse tarė mergina.
-
"Knygų nugarėlės apdengtos ruda medžiaga, knygos – įrištos į kietą ir juodą kartoną. Storos ir plonos. Vieną storiausiųjų Antanas Garšva skaitė pakartotinai, ir tai pastebėjo valdininkas, ir ironiškai klausdavo: „Ar nenusižudysi?“ Mokiniškame sąsiuvinyje tapo įrašytos suprantamos frazės – fiksuojamos neofitiniu įkarščiu."
Altairas bėgo nuo Prisiminimų medžio, lėkė, neliesdamas žemės, plaukai taršėsi vėjyje, rankos siekė ežero mėlynės ir jo medžio. Čia, čia! Čia jam sakė, kad Mišelė juokėsi. Juokėsi? Ar tikrai?
"Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai,
besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas
yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis
organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas....
Pakrantė buvo visai arti. Ar jis išdrįs?
".... aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.
Šitaip ėmė į save Schopenhauerį Antanas Garšva."
Bet ar jis suprato? Bet ar kažkada tai supras? Supras savo būseną dabar? Gal tai vienuma jį žudo, o gal jis per daug emocingai mąsto?
Kraštutinumai.
"Gyvenimas – blogis. Šita frazė atrodė galutinė, jos neįmanoma sukritikuoti, kaip neįmanoma
giliai atsikvėpti Lukšio gatvėje, kur žydiškų krautuvėlių silkinis kvapas troškina, kur Liaudies namų
laiptai apvemti užklydusių girtuoklių ir kur kambarėlyje neišgarinamas krokuvinės dešros, olandiško
sūrio, purvinų skalbinių, prarūgusios batų odos įsisenėjimas. Tie nukramtyti nagai, besprendžiant
trigonometrines šaradas. Tas prakeiktas avitaminozinis spuogas kaktoje; iš jo juokiasi mergaitės
gimnazistiniuose robaksuose ir neina šokti. Ir tas jaunuoliškas mirties troškimas, kai gyvenimas dar
neišbandytas.
Antaną Garšvą įveikė du kolaborantai: Schopenhaueris ir akiniuotasis valdininkas su hemoroidiniu
humoru: „ar nenusižudysi?“ Antanas Garšva patikėjo jais ir vieną rudenio šeštadienį, grįždamas iš
gimnazijos, užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje. Jis pareikalavo virvės.
„Kiek metrų?“, susidomėjo senas žydelis pirklišku abuojumu.
„Mano mirtis matuojama metrais“, liūdnai nutarė Garšva.
„Prašau tris metrus, manau, užteks“, paprašė.
„Jūs išvažiuojate?“, paklausė žydelis, matuodamas virvę.
„Toli“, atsakė Garšva."
Nėra virvės, nėra burtų lazdelės. Kažkur girdėjo, kad viena klastuolė pasikorė. Ne čia, bet...Uždraustajame miške. Jei būtų kažkur jos vaiduoklis, paklaustų, ar skaudėjo.
Bristi į vandenį? Bet ar labai šaltas? Kiek laiko turi praeiti, kad numirs iš šalčio?
"„Mano mirtis trijų metrų ilgio“, suformulavo mintį ir nutarė, kad tai bus paskutinis įrašas išminčių
sąsiuvinyje. Jo paties sugalvotas."
Šaltas vanduo graužė, draskė odą po uniforma. Šalta.
"Sekmadienį jis nusiplovė kojas, išsivalė dantis ir, sukišęs virvę į popierinį maišelį, nuėjo į Pajiesį. Jis
pasikars tankmėje. Jo lavonas negreit bus surastas. Juodi varnai išles jo akis, vargšas gimnazistas
karos tankmėje, ir bus neįmanoma nustatyti savižudybės priežastį. Jis juk nieko nemylėjo! Kartais ir
gimnazistų sielos būna gilios kaip Schopenhauerio, kaip Dostojevskio – nuspręs kriminalinės
policijos tyrinėtojai."
Per daug šalta.
"„Mirtis graži“, tarė Antanas Garšva pusbalsiu.
„Mirtis dieviška. Aš esu garbingesnis už Mucijų Scevolą. Vieni niekai apdeginti ranką. Aš esu
vienintelis stoikų pasekėjas Kauno berniukų gimnazijoje. Tuojau aš mirsiu, nes šitaip tegaliu
pasipriešinti Schopenhauerio valiai“."
Šalta...Šalta. Šalta...
"Atėjo baimė, ir tik
sekundė jį išgelbėjo. Reikalaujanti baimė vos neišmušė iš po kojų šakų laužo. Bet sąmonė nugalėjo,
širdžiai įnirtusiai plakant."
Oro!
"Mucijus Scevola, pirmieji krikščionys, stoikai ir Dievas – išnyko. Jis skubiai kopė į kalną, kad greičiau pasiektų kelią."
Tą dieną su niekuo nesikalbėjo, nieko neskaitė ir bandė užmigti savo lovoje. Vienas daugiau neis į ežero pakrantę!
-
Šarlotei buvo šalta. Mergaitė manė, kad taip yra dėl nuolatinio verkimo, bet negalėjo to pakeisti. Mokslo metai prasidėjo jau seniai, bet ji vis dar jautėsi nieko neišmokusi. Kaip ji gali neverkti?.. Rankoje ji laikė laišką, gautą nuo mamos. Kaip jai sekasi? Kuri pamoka įdomiausia? Tiesą sakant, jai nė viena pamoka nėra įdomi, nes nė vienos iš jų nesupranta... Visiems be galo patinka tyčiotis iš Šarlotės nesupratimo, argi ji dėl to kalta?..
Mergaitė verkdama ėjo ežero pakrante, kol priėjo kažkokį medį. Ji apsižvalgė, ar nepamatys kur nors varlės, bet prisiminė susitikimą su ta bjauria seniūne ir net nusipurtė. Kodėl reikia šaipytis būtent iš jos?.. Ką ji visiems padarė?..
Šarlotė atsisėdo prie medžio. Vis dar buvo šalta, bet mergaitė nekreipė dėmesio, galvojo tik apie tai, kaip nori susitikti su broliu, kuris galbūt galėtų padėti jai išmokti kerėjimą ar astronomiją. Aš nesu rankose turėjusi teleskopo, kol nepradėjau mokytis. Iš kur galėjau žinoti? prisiminusi astronomijos pamoką visai susigraudino Šarlotė. Ji nė nepastebėjo, kad laiškas nukrito šalia. Mergaitė apsikabino kelius ir susigūžė. Visai netrukus pradėjo verkti, tad ji nebekreipė dėmesio į šaltį ar į tai, kad ją čia lengvai gali kažkas pastebėti.
-
Tamsiaplaukė kažko lūkuriavo. Neįsivaizdavo, nei ko laukė, nei ko tikėjosi, tiesiog visiškai ramiai ir atsipalaidavusi vaikštinėjo susimąsčiusi. Tyla jau buvo pradėjusi erzinti, tad astronomijos profesorė nusprendė šmirinėti po ežero pakrantę. Juk nieko negalėjo nutikti, tiesa? Pirmakursių šiemet buvo mažiau, nei pernai, kas irgi sukėlė mažiau problemų, tad rudakė neskubėdama vaikštinėjo ežero pakrante ir gerėjosi kerinčiu vaizdu. Atrodė, nieko ypatingo, tik ežeras ir tiek, bet ir tokią asmenybę, kaip Žaną, tokia atmosfera jau spėjo atpalaiduoti. Tiksliau, būtų spėjusi, jeigu ne kažkoks vaikas kūkčiojantis kampelyje.
Mokiniai švelniai tariant niekad nenustojo nervinti ir įgrisę buvo iki gyvo kaulo, deja, tokioje aplinkoje, kaip ši, pabendrauti ne su mokiniais buvo sunkiau, negu atrodė, o ir tą bauginančią tylą, mergina vylėsi išvaikyti. Tam puikiai tipo pokalbis su drovia ir per jautria asmenybe, kūkčiojančią prie medžio augančio ežero pakrantėje.
- Nedramatizuok, - šaižiu ir šaltu balsu tarė, prisiartinusi prie mergaitės, kurią regėjo astronomijos pamokoje. Tai buvo ta pati grifiukė, kuri nesugebėjo tinkamai pastatyti teleskopo. - Ir paaiškink tu man, kokiu specialiu būdu, paskirstymo kepurė paskyrė tave į Grifų Gūžtą? - ilgiau negalvojusi, pritūpė prie mergaitės, pasidomėjo ir dar kartą susimąstė.
-
Ašaros bėgo skruostais žemyn, bet Šarlotė to nė nepastebėjo. Ko gero, ji verkdama praleisdavo daugiau nei pusę laiko, tad prie ašarų buvo pernelyg pripratusi. Ar ji gali nustoti verkti? Kaip nustosi, kai visi ieško progos pasityčioti, jai niekas nesiseka, pamokų nesupranta, o namų darbai tiesiog pernelyg sunkūs?.. Negali visi pasaulyje būti sėkmingi žmonės, ir Šarlotė akivaizdžiai buvo ta, kuriems sėkmės pagailėta... Mergaitė bandė savęs nesigailėti, tačiau nesisekė galvoti apie ką nors kita. Tebesėdėjo prie medžio ir gailiai verkė. Ji nepastebėjo, kaip kažkas priėjo, tad išgirdusi balsą net pašoko. Nelaimei, žmogus, kurį pamatė, dar labiau išgąsdino - tai buvo ta nemaloni profesorė, pradėjusi kabinėtis dėl prakeikto teleskopo...
- Aš gyvenime nesu laikiusi rankose teleskopo, - sukūkčiojo Šarlotė. Ji neišgirdo, ką mokytoja jai sakė, tad tiesiog pateikė pirmą į galvą atėjusį pasiteisinimą. Žiūrėjo blizgančiomis akimis į profesorę ir beveik laukė, kada ji pradės tyčiotis ir žeminti. Juk visi žmonės tik tai ir daro...
- Aš nieko blogo nepadariau, - sumurmėjo mergaitė ir šniurkštelėjo. Kodėl ją reikia būtinai persekioti? Anksčiau seniūnė, dabar šita mokytoja... Kodėl jos visi taip nekenčia? Ar jai išties reikia pagaliau įšokti į ežerą?.. Niekas nė nepastebės, jeigu numirsiu susimąstė ji ir ryžtingai nužingsniavo iki pat vandens. Jau atrodė, kad tikrai šoks į vandenį, bet ir vėl paskutinę akimirką neišdrįso. Akyse ir vėl sužibo ašaros.
-
Ir kodėl mergina sugalvojo čia atsibelsti? Šarlotė labai nervino ir iš tiesų, jeigu Žana būtų galėjusi šitą mažvaikę būtų išmetusi iš burtų ir kerėjimo mokyklos. Deja, tai nebuvo jos jėgoms, o ir laiko skirti tokiai misijai Mokslinčė nesiruošė. Beliko viltis, kad ne viena Hogvartse buvo tokia protinga ir suprato, kad grifiukei čia nebuvo vieta. Kaip ir kiekvienam pirmakursiui, žinoma.
- Ar tu, Šarlote, specialiai taip elgiesi? - giliai ir demonstratyviai atsidususi tarstelėjo. Neįsivaizdavo ką galėjo pasakyti daugiau, todėl paprasčiausiai tylėjo. Nors iš tiesų, Mokslinčei tokia užduotis nebuvo paprasta. Atrodė, kad tokiu momentu visas pasaulis sustojo ir vyravo tyla, nesigirdėjo nei menkiausio atodūsio ar įkvėpimo. Reikėjo pripažinti, kad tokie dalykai labai nervino tamsiaplaukę, todėl kaip ir daugelį gyvenimo metų ši to pakęsti nežadėjo.
- Tai po kokiu akmeniu gyveni? - kiek per vėlai atsakė į pirmakursės teiginį ir sarkastiškai šyptelėjo, leisdama lengvam ir maloniui vėjeliui šiek tiek taršyti plaukus. - Kad ir, kaip būtų, aš tau padėjau, todėl turėtum man padėkoti, - dar kartą giliai įkvėpusi tarė ir sunėrė rankas pakeldama akis į labai šviesios melsvos spalvos atspalvį nešiojantį dangų. Aišku, šio nesimatė, kadangi Evans kūkčiojo vietelėje po medžiu. Astronomė galvojo, kad mergaitė taip norėjo pasislėpti, tačiau Žana nebuvo akla ir pastebėti vienuolikmetę buvo vieni juokai.
- Tai tu taip ir leidi dienas? Tiesiog stūksai po medžiu ir liūdi? - susidomėjusi rudas akis nukreipė į mergaitę, kuri tuo metu stovėjo prie ežero ir garsiai, kad ši išgirstų, paklausė. Nesinorėjo, kad tyla ir vėl specialiai aplankytų ją, todėl reikėjo imtis kažkokių priemonių. Klausimas tokiomis akimirkomis tikrai nebuvo prastas sumanymas.
-
Dinas kaip ir visada pradėjo dieną nuo pasivaikščiojimo lauke. Dar buvo tik ankstus rytas, aplinkui nieko nesimatė, tad jis nuėjo prie medžio šalia ežero pakrantės. Berniukas atliko rytinę mankštą, kad palaikytų reikiamas jėgas, bendraujant su įvairiais gyvūnais, o tada žiūrėjo mažai išlindusią saulės dalelę. Lauke buvo vėsu, tačiau nešalta, tad viskas buvo tiesiog puiku. Iki pusryčių dar buvo kokia valanda, tačiau Dinas niekada nevalgydavo jų. Berniukas nors ir buvo ankstyvas, tačiau jo pusryčiai, na, dažniausiai obuolys ara nieko. Garbanius kažkokiu būdu ( užlipęs net pats nustebo ), užsiropštė ant vienos iš medžio šakų, kur jo visai nesimatė per tankumynus ( tai yra lapija ). Jam šiandien buvo gera nuotaika, nežinia kodėl, bet rytas jam labiausiai patiko iš visos dienos laukiančių įvykių, nes be ryto jų nebūtų! Dinas išsitraukė iš kišeniaus raudoną blizgantį obuolį ir kando didelį kasnį. Iš čia puikiai matėsi saulėtekis, tad čia buvo jo mėgstamiausia ,,ryto" vieta. Berniukas sėdėjo tyliai, ramiai, mėgaudamasis aplinka ir vaizdiniu priekyje, tarsi nežinia ko laukdamas. Po kurio laiko jis ju ir obuolį buvo suvalgęs, reikėjo eiti išmesti graužtą, tačiau tiesiai jam iš delno, obuolio graužtą nušvilpė nutukusi varna ir atrodo, net su pasimėgavimu ir malonumu nukarksėjo miškan. Dinas tik gūžtelėjo pečiais įlindo dar giliau medžio, ten jis buvo besidėjęs lentelę tarp išsiskėtusių šakų ir tarsi per langelį, o iš tiesų paprasčiausiai per lapų plyšį ir toliau sau ramiai stebėjo saulėtekį.
-
Tą rytą Meg pabudo anksti ir iš karto suprato, kad daugiau nebeužmigs. Tad švilpiukė greitai apsirengė ir patraukė į kiemą. Aišku, ji galėjo pasivaikščioti po pilį, tačiau tik visiškas kvailys liktų viduje esant tokiam geram orui. Po penkių minučių mergaitė jau stovėjo prie ežero ir laukė saulėtekio. Dangus buvo giedras, skaidrus, tobulas saulėtekio stebėjimui. Meg lėtai nuėjo prie pakrantėje augančio medžio. Nuo ežero pūtė gaivus vėjelis ir taršė palaidus mergaitės plaukus. Rudaplaukė sudrebėjo. Nepaisant ryto grožio ir vaiskumo, jis vis tiek buvo šaltokas. Švilpiukė tvirčiau susisupo į apsiaustą ir atsirėmė į medį. Medžio kamienas buvo labai storas - Meg vos galėjo apjuosti jį savo rankomis, o jo lapija tanki. Jei kas nors sėdėtų medyje, niekas to nepastebėtų. Tiesiog tobula slaptavietė. Rudaplaukė nepasijudindama iš savo ką tik surastos jaukios vietelės prie medžio ir stebėdama saulėtekį, leido mintims plaukti tolyn. Tačiau po kiek laiko Meg pajuto, kad kažkas ją stebi. Mergaitė apsidarė aplink, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Nieko nepamatė ir pažvelgusi aukštyn, į medį. Tau jau visai protelis pasimaišė. subarė save Meg, lėtai nuleisdama žvilgsnį nuo medžio vainiko ir vėl žvelgdama į tekančią saulę. Vaizduotės visada turėjai daugiau nei proto ir štai rezultatas - bijai kiekvieno šešėlio. Nereikėjo vakar skaityti tos žiobarų detektyvinės knygos. Tačiau net apibarusi save ir įsiteigusi, kad tai jos vaizduotės padarinys, atsipalaiduoti švilpiukė nebepajėgė. Ji nervingai sukiojo savo apyrankę ir stebėjo aplinką ieškodama kokių nors kito žmogaus ar (prisiekiu Merlino kelnėmis, geriau nereikia) padaro ženklų.
-
Beriukas taip ir sėdėjo sau apie niką daugiau negalvodamas kol pagaliau pabudo iš savo pasaulio ir grįžo į realųjį. Pasislinkęs arčiau, nes jau norėjo eiti iš šios gan nepatogios slaptavietės apačion. Na štai, o apačioje vietelė jau užimta. Dinas, tarsi penkių metų vaikas bandantis pavogti saldainį nuo senelės stalo palinko pažiūrėti kas gi ten apačioje. Pamatęs rudus plaukus ir dideles žalias akis, vaikinukas atsipūtė, čia gi Meg! Jis šelmiškai šyptlėjo ( na dabar tai tikrai kaip koks darželinukas. ), ir nušoko tiesiai prieš Meg.
- Labassss! - tada greitai atsitraukė, nes išsigandusi, mergaitė galėjo ir vožtelti jam netyčiom. Jis kažkaip pagyvėjo, kaip ir visada būdavo, atsiradus kompanijai. - Ką čia taip ankstyvai veiki? - jau nusiraminęs ir išsikrovęs nuo staigaus šuolio paklausė jis. Berniukas atsisėdo turku prie Meg kojų ir pasirąžęs susidėjo rankas po galva ir išsitiesė ant žolės. Pūstelėjo vėjęlis, tačiau Dinui tai buvo niekai palyginus su ,,vėjuku" namie miške. Jis truktelėjo nosį ir užsimerkęs švelniai nusišypsojo, kaip kad ir visada.
- Šiandien vėl kvepi levandomis, na, neseniai pajutau vos juntamą nerimo kvapą... Nežinau, atrodo tavo. kas buvo? - berniukas pažvelgė į mergaitės žalias akis, o tada greitai nusisuko, nes vėl galva apsvaigo. - Atleisk, neįsižeisk tik, tu akių lešių nenešioji? Ar kokių kių lašų nesilašini? Nes tavo akys kažkaip labai svaigina... Na, tik nepriimk blogai, aš turėjau omeny, kad labai gražios, bet visviena, kitiems irgi galva pradeda svaikt nuo tavo akių?
-
Meg ketino eiti pilies link, nes saulė jau pakilo, artėjo pusryčių metas. Tačiau jai nespėjus net pajudėti, priešais ją, kaip perkūnas iš giedro dangaus, kažkas nukrito ant žemės. Mergaitei nespėjus atsitokėti, krituolis jau buvo ant kojų ir linksmai šypsojosi. Kai švilpiukės smegenis pagaliau pasiekė akių siunčiama informacija, mergaitė suprato, kad tai Dinas - Kvapų berniukas. Taip Meg jį vadino nuo paskutinio jų susitikimo prie ežero, nes Dinas pagal žmogaus kvapą gebėjo atspėti emocijas, jausmus ir dar bala žino ką. Kas keisčiausia - jis visada buvo teisus, tą mergaitė patyrė savo kailiu.
- Sveikas. - šyptelėjo Meg. - Išgąsdinai. Anksti pabudau ir nebegalėjau užmigti, todėl išėjau pasivaikščioti. O tu ką tokioj ankstybėj veiki? Ir dar medyje?
Pamačiusi, kad Dinas išsitiesė ant žolės, Meg nedvejodama pasekė jo pavyzdžiu. Nuo rasos sušlapo apsiaustas ir tapo dar šalčiau, tačiau mergaitė nekreipė į tai dėmesio.
- Nerimavau, nes man pasirodė, kad kažkas mane stebi. Ir vis dėlto neklydau. - Meg pažvelgė į mėlynas Eriko Dino akis ir vėl nusišypsojo. - Ne, nenešioju nei lęšių, nei akių lašų nenaudoju. Čia mano natūralios akys. Sako, kad tik 1% žmonijos turi žalias akis ir tikriausiai aš jam priklausau.
Meg nutilo ir nusijuokė, išgirdusi Dino klausimą.
- Patikėk, nežinau. Tiesą pasakius, net nežinojau, kad mano akys ką nors taip gali veikti. Na, galiu į tave nežiūrėti, jei nuo to bus lengviau.
Švilpiukė atsisėdo, atsukdama veidą vėjui ir žvelgdama į ežerą. Mergaitė nepaminėjo, kad ją panašiai veikia Dino akys. Jose buvo galima įžvelgti visą dangų ir Meg niekada nepavargdavo į jas žiūrėti. Vis dėlto kalbėti apie tai jai atrodė per daug keista ir nepatogu. Šiuo atžvilgiu ji pavydėjo Dinui drąsos. Meg užsimerkė ir leido vėjeliui glostyti jos veidą ir kedenti plaukus.
- O kuo dabar kvepiu? - paklausė rudaplaukė, norėdama išsklaidyti tylą. - Noriu patikrinti tavo gebėjimus ir pažiūrėti, ar suprasi, ką dabar jaučiu.
-
Jis klausėsi švilpiukės.
- Rytais visada čia ateinu, man patinka saulėtekis. Tai mano mėgstamiausia dienos dalis.
Dinas klausėsi toliau.
- Na taip, aš tavęs nestebėjau, tačiau vos tave pamatęs nevykusiai verčiausi iš medžio. Jeigu čia būtų kažkas, ko nepažįstu, tai likčiau medyje.
Dinas išgirdęs juokingą atsakymą į juokingą klausimą šiek tiek susigėdo.
- Na, aš žinojau kad nei taip nei taip nėra, bet visviena labai blizga. Dėl tų procentų - tikrai nežinau. Žaliaakių daug pažįstu, tačiau nei vienos mergaitės ar berniuko akys neblizga, kaip tavo.
Dinas atsisėdo.
- Ne, viskas man tinka, aš tikrai neaiškiai kalbu. Mama vis taip sako. - jis kaltai šyptelėjo. - Neužsisuk, juk nesakiau, kad man nepatinka tavo akys. Tikriausiai sunkoka mane suprasti, ką? - jis nusijuokė.
Išgirdęs paskutiniuosius Meg sakinius, jis gailiai atsiduso.
- Dabar... - jis patrukčiojo nosį. - Ramybe, kažkokiu keistu jauduliu, bet jis beveik neužuodžiamas, nes jis ne išorėje, o viduje. Tada... hm, tau šalta? Galim eiti į pilį jeigu nori. Na, šiaip kvepi ir šiluma, bet irgi, ne išorėje, o viduj. Tai irgi labai silpnai jaučiasi, vos atskiriu kvapą. Šiaip, besėdėdamas medyje, užuodžiau, kad apačioje, moteris arba mergaitė, tad iškart pamaniau, kad čia - tu. - papūtė dar šaltesnis vėjelis. - O gal tu tikrai norėtum pilin? Nes šalčio kvapą nuo tavęs tikrai atskiriu.
-
Meg šyptelėjo. Rudaplaukė nenustebo išgirdusi, kad Dinui labiau patinka rytai. Jis atrodė kaip žmogus, kuris aktyviausias būna ryte ir pagal jį vertina visą dieną. Be to, Erikui patiko gamta, o gamta gražiausia buvo bundanti, rytinė. Pati Meg labiau vertino vakarą, tačiau ir rytai jai patiko.
Po Dino žodžių, sakančių, kad gali atsisukti, ji taip ir padarė. O išgirdusi, kad vėl gali žiūrėti jam į akis, mergaitė visai nudžiugo. Jai nepatiko vengti žmonių akių, nes būtent iš jų galima sužinoti, ką žmonės jaučia ar galvoja. Kadangi Meg nemokėjo sužinoti žmonių jausmų iš kvapų kaip Dinas, jai teko kliautis savo sugebėjimu išskaityti emocijas akyse. Todėl dabar mergaitė džiaugsmingai žiūrėjo į dangaus mėlynumo Dino akis ir klausėsi atsakymo į savo klausimą. Švilpiukei ir vėl teko nustebti, nes Kvapų vaikinas dar kartą mirtinai tiksliai ją apibūdino.
- Oho. Jau, atrodo, turėčiau nebesistebėti, bet vis tiek keista.
Pastebėjusi, kad Dinas nežiūri tiesiai į jos akis, Meg paprašė:
- Pažiūrėk man į akis. Noriu suprasti, ką tu dabar galvoji. Ne visi apdovanoti gebėjimu jausti kvapus kaip kai kurie, - rudaplaukė apsimestinai piktai dėbtelėjo į Diną. - Tad man tenka kliautis klasikiniu Bandau-suprasti-jausmus-iš-akių būdu.
Išgirdusi Eriko pasiūlymą mergaitė nudžiugo. Jai iš tiesų buvo šalta, tik nenorėjo prisipažinti, be to, jei rudaplaukė norės grįžti į pilį, nežinia, ar Dinas eis kartu. O Meg dar norėjo pabūti su juo.
- Taip, norėčiau jau eiti. Žinoma, jei tu nieko prieš. Juk eisi kartu, ar ne? Tada galėtume kartu nueiti pusryčių.
-
Dinas ir vėl stebėjo, kaip Meg nustemba, sužinojusi savo jausmus.
- Na tikrai, nereikia jau stebėtis. - nors viduje Dinui jo gebėjimas atrodė prastas ir nuobodus, jo nuomonę kaitė visi Hogvartse sutikti žmonės, kuriems jis netyčia ar tyčia leptelėdavo apie savo mąstymą. Meg jo paparšė pažiūrėti į akis. Jis ir vėl pasijuto tarsi žalios spalvos kosmose. Mergaitė šnekėjo susiraukusi, ir akimirką, Dinas tikrai pagalvojo, kad Meg pavydi ar šiaip, šiandien prastos nuotaikos, tačiau iš įpročio, kad įsitikintų, jis vėl pradėjo tyliai murmėti kažką neaiškaus sau po nosimi ir spraktelėjo kairės rankos pirštais. Mergaitė pasipildė ,,vaidybos" emocijomis ir veiksmais. Jis turėjo savotišką kažką, Dinas niekaip nežinojo kaip apibūdinti tai, iš ko jis viską atspėja.
- Na, tai ką tu matai mano akyse?
Berniukas laukdamas atsakymo kalbėjo toliau.
- Hm, nori kad eičiau kartu? - jis šelmiškai šyptelėjo, kaip koks kaukas ir palinko arčiau Meg, tačiau greitai, jo žaisminga ir linksma išraiška iš veido dingo ir jis atsistojo rimtu veidu. - Ne. Aš pusryčių nevalgau, o be to, turiu savų reikalų. Iki pasimatymo. - jis dar nusišypsojo ir nuėjo. Tada greitai sustojo ir padaręs keletą saulučių, nusirideno link Meg atgal, kaip koks cirko atlikėjas. Berniukas nusilenkė, ir atkišo delną mergaitei.
- Panele. - o tada pakėlė galvą ir vėl nusišypsojo balta, plačia ir linksma šysena. - Nagi, tai einam į Didižiają salę. Šok ant nugaros, tik laikykis, nes bėgsiu!
-
Meg susikaupusi žiūrėjo tiesiai į dangaus mėlynumo Dino akis ir bandė išskaityti jose kokią nors emociją. Iš pradžių nieko nepamatė. Tačiau tada kažkas šmėstelėjo jo akyse ir rudaplaukė suskubo pagauti tą jausmą.
- Tu... atsipalaidavęs, bet kartu ir susijaudinęs. - Meg pastebėjo linksmą blykstelėjimą Dino akyse. - Ruošiesi kažką daryti. Kažką, kas tau patinka. Keista, ar ne? Gyvūnų čia niekur nematau, o kiek mano žinios leidžia sakyti, tik gyvūnai gali priversti tavo akis taip spindėti. Ir dar... - mergaitė nutilo, kažką pastebėjusi. - Nežinau, - galiausiai pasidavė. - Šitos emocijos negaliu iššifruoti. Ar ką nors teisingai pasakiau?
Švilpiukė laukdama atsakymo pažvelgė į ežerą. Ji tikrai buvo rami, atsipalaidavusi, kaip kad sakė Dinas. Tačiau tolimesni jo žodžiai, atsakantys į mergaitės kvietimą eiti kartu, buvo jai tarsi smūgis į paširdžius. Meg niekada nebūtų pagalvojusi, kad visada draugiškas ir rūpestingas Dinas gali būti toks šaltas ir abejingas. O mergaitė dar labiau nesitikėjo, kad jis atsisakys. Rudaplaukės veidas suakmenėjo, ji išsitiesė ir abejingiausiu, kokį tik galėjo nutaisyti balsu tarė:
- Suprantu. Gerai, galbūt pasimatysime vėliau.
Meg jau pakilo ir jau ruošėsi eiti pilies link, kai link jos, darydamas saulutes, atsirideno Dinas. Rudaplaukė, pati to nejausdama, plačiai išsišiepė ir pajuto, kaip jai palengvėjo. Meg nužvelgė laimingą savo draugo veidą, o išgirdusi jo prašymą, sudvejojo tik akimirką ir šoktelėjusi įsitaisė Dinui ant nugaros. Nors Erikas buvo gerokai aukštesnis už Meg, tai sunkumų jai nesukėlė. Oho, kaip pirmakursis, jis nepaprastai stiprus. pamanė mergaitė, kai tikrai ne pačiu lengviausiu nešuliu apdovanotas Dinas net nemirktelėjo.
- Žinok, pats prisiprašei. - nusišypsojo Meg, stipriai apsivydama jį kojomis ir rankomis. - Dabar turėsi mane visą gyvenimą nešioti, nes aš nebenulipsiu.
-
Meg jam pasakė ką mato akyse. Dinas šyptelėjo.
- Na taip, aš pagaliau esu atsipalaidavę. Jaudulys, hm, gal ne. Ha! Suklyyyydai. - išsišiepęs pasakė jis. Kai Dinas apsimestinai abejingu ir šaltu balsu pasakė, kad su ja neisiąs, berniukas dar pamatė nepaparastai įskaudintą veidą, bet toks jau tas berniūkštis buvo. Draugiškas, švelnus ir malonus, tačiau kai įsijaučia, tai pokštus krešia, kaip tikras kipšiukas. Mergaitės balsas, atsakant buvo tooooks neįtikinamas, kad Dinas užsisukęs, kad Meg jo išraiškos nepamatytų, net šyptelėjo ir vos nesusijuokė. O jam saulutėm ir kūlverščiais per galvą grįžus, mergaitė iki pat ausų nusišypsojo ir pasakė, kaiką, dėl ko Dinas tikriausiai visada ją laikys drauge. Jam patiko atvirai kalbėti ir patiko, kai su juo taip kalba. Mergaitė, jį laikė draugu ir visai nesipriešino jo pasiūlymui. Mergaitės rankos buvo šaltokos, o ji pati - lengva, o jeigu ir būtų sunki, jis ją visvien nuneštų iki pat pilies. Jis apglėbė jos kojas, kai pajuto, kad mergaitė tvirtai laikosi, jis šyptelėjo ir pasiruošė startui.
- Na taip, tikrai prisiprašiau. Gal kaip nors jau išgyvensiu, o gal man net ir patiks, tad laikykis!
-
Šeštadienio vakaras. Meghan manymu, puikiausias laikas žemėje. Namų darbai paruošti, pamokų rytoj nėra, pilvas pilnas po vakarienės. Ko daugiau norėti? Nebent įdomios veiklos. Būtent pastarosios troškimo masinama Meg išėjo į lauką, prie ežero. Čia švilpiukė jautėsi saugi, čia gyvavo daug jos mėgstamų prisiminimų.
Lėtai eidama rudaplaukė praėjo suolelį kur pirmą kartą susitiko su Dinu, tiltelį, kur kartu su juo patyrė vieną įsimintiniausių nuotykių... Švilpiukė pati nepajuto, kaip jos nuotaika kiek aptemo. Šiemet Dinas mokykloje nepasirodė, bent kol kas. Rudaplaukė dėl jo nerimavo, mat visą vasarą negavo iš draugo jokios žinios, nematė jo mokykloje ir net negavo jokio laiškelio.
Besvarstydama Meghan pasiekė ežero pakrantės medį, kur kažkurį rytą buvo drauge su Dinu ir kur per Žiobarotyros pamoką rado termometrą. Regis kiekvienas ežero pakrantės elementas tiesiog spinduliavo prisiminimais. Meg kurį laiką ramiai žvelgė į ežerą atsirėmusi į medį, leisdama vėjui taršyti jos palaidus plaukus. Tada į jos rudaplaukę galvelę šovė visai nebloga idėja ir ji kaip mat ėmėsi jos vykdymo.
Atsispyrusi nuo žemės švilpiukė šoktelėjo aukštyn ir užsikabino už žemiausiai esančios šakos. Tuomet atsisėdo ant jos, sekundėlę pailsėjo ir vėl lipo aukštyn, kol galiausiai sėdėjo Dino pamėgtoje vietoje. Ji nebuvo labai aukštai, tačiau pro lapiją labai gerai matėsi saulė, besileidžianti už ežero ir žemė po medžiu, jei kas sugalvotų ateiti.
Patogiai įsitaisiusi Meg užsiėmė savo mėgstamiausia veikla - saulėlydžio stebėjimu ir mąstymu. Švilpiukė iš visos širdies tikėjosi, kad niekas neateis ir nesudrums jos ramybės.
-
Rudenį, ypač šį, retai bepasitaikydavo šiltų dienų, arba vaikinas tiesiog nesugebėdavo jų pastebėti. Jeigu jos ir būdavo, prabėgdavo greitai, neatsigręždamos, skubėjo žiemop, nieko nelaukė ir neleido jomis pasimėgauti. Tačiau ši diena buvo kažkuo kitokia iš išskirtinė. Laikas ėjo taip lėtai, niekur neskubėjo, rodosi visiems norėjo leisti pasimėgauti diena, kuri turbūt buvo paskutinė tokia šilta, jauki ir lepinanti savu oru. Diena tarsi kvietė, vertė iškišti nosį į lauką, pasimėgauti ja, neleido sėdėti pilyje. Deja, bet Quentin nevisiškai, tačiau beveik praleido šią puikią progą pabūti gryname, gražiame ore, tik vakarop iškišo nosį iš pilies. Nors tiesą pasakius, joks oras niekad šiam nesutrukdydavo išeiti į lauką, jis į jį dažniausiai neatkreipdavo dėmesio ir tai jam nerūpėdavo.
Medis ir ežero pakrantė. Tai tarsi siejosi kartu, tarsi keistai traukė vaikiną, vertė grįžti į vietą, kuri rodosi turėtų turėti nekokius prisiminimus, bet keistai sugebėjo juos paversti gerais ir artimais širdžiai. Taip, tai nebuvo tas pats ežero medis, tas pats gluosnis galiūnas, kurio pakrantėje vaikinas susitiko Heidi, vos ne prarado gyvybės nuo jos rankos, tačiau tuo pačiu metu atrado ir sielai artimą žmogų. Tai nebuvo tas medis, tačiau dėl šiam pačiam nežinomos priežastis, jis skleidė lygiai tokius pačius gerus atsiminimus, gerą aurą, kaip ir gluosnis, kaip ir jo pakrantė. Žinoma, apie visus šiuos jausmus Yann'as nieko gyvu nebūtų prasitaręs niekam, nei tai pačiai Heidi, tačiau jis tai jautė ir pripažino sau, jis mokėjo jausti.
Pamažu ruduojanti, nors vis dar savo žalią spalvą kiek išlaikanti žolė švelniai šlamėjo po kojomis, o medis, kuris tvirtai pūpsojo pakrantėje, be žodžių, savo tyliu šlamėjimu ėmė kviesti prieiti arčiau. Neprieštaraudamas, tarsi užburtas prisiminimų, tačiau išlaikydamas ledinį veidą, kuriuo vaikinas mėgdavo slėpti nuo kiekvieno gyvo padaro savus jausmus, šis prižygiavo prie medžio, o galiausiai ir prie jo pakrantės. Ežero pakrantėje buvo galima pastebėti keletą besimėtančių akmenėlių, kuriuos grasino nuplauti, pradanginti nežinomybėje, šaltas jo vanduo. Pasilenkęs ir pagriebęs saujelę jų, tamsiaplaukis užsimojo ir vieną po kito metė juos tolyn ir taip pat kaip akmenukai paskęsdavo vandenyje, taip jis leido sau skęsti savose mintyse.
-
Meg, giliai ir ramiai alsuodama, visai nusiraminusi, gerėjosi saulėlydžiu, neleisdama mintims jos užvaldyti. Šiandien ji norėjo ramybės ir atsipalaidavimo, tad neketino leisti kam nors tam sutrukdyti, net jei tai būtų jos pačios mintys. Deja, rudaplaukės norams likimas parodė vidurinįjį pirštą.
Meghan besigėrint saulėlydžiu, jos ausys užfiksavo kažkieno žingsnius. Tas kažkas priartėjo prie švilpiukės numylėto medžio ir atsistojo prie pat jo. Rudplaukė nusikeikė nė kiek nebijodama, kad atėjūnas gali ją išgirsti. Prašiau tik vieno ramaus vakaro! Vieno vienintelio! Ar taip sunku? Ar tiek daug prašau?
Atėjūnas buvo vaikinas, regis, grifas, nors koledžo simbolio Meg aiškiai įžiūrėti nesugebėjo. Jis atsistojo pakrantėje ir, paėmęs keletą akmenų, mėtė juos į vandenį. Vaikinui vos vos pasisukus, švilpiukė pamatė, kad jo veidas yra ledinis, neišduodantis net menkiausio jausmo. Tarsi užšaldytas. Tarsi iškaltas iš akmens. Nevirptelėjo nė raumenėlis. Meg pajuto, kaip stipriai nori pažvelgti vaikinui į akis ir pamatyti, ar jos irgi tokios pat tuščios. Tačiau nepaisant kažkokios keistos traukos, sklindančios iš nepažįstamojo ir verčiančios mergaitę norėti prieiti prie vaikino, švilpiukė vis dar pyko ant jo už atėjimą.
Iš pradžių rudaplaukė norėjo ignoruoti vaikiną ir laukti, kol jis nueis, tačiau pyktis ir nepasitenkinimas paėmė viršų. Meg užsinorėjo pranešti apie savo egzistenciją ir, kad vaikinas sugadino jos vakarą. Tad ji pasislinko arčiau krašto ir grakščiai nušoko ant žemės. Nusileidusi Meghan pasitvarkė savo juodąją odinę striukę ir žingtelėjo link vaikino. Nubraukusi plaukus už nugaros, Meg užšaldė ir savo veidą, nes nenorėjo išduoti to, ką jaučia ir suteikti vaikinui pranašumo. Tada sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pasisuko į atėjusį vaikiną.
- Gerą vakarą. - šaltai pasisveikino Meghan, duodama suprasti, kad vakaras toli gražu ne geras. - Ko atėjai čia?
-
Kai akmenukai, esantys vaikino delne, pasibaigė, visi buvo išlaidyti, pradanginti melsvame ežero vandenyje, vaikino paslaptingas ir jokių emocijų neišduodantis žvilgsnis kilstelėjo kiek aukščiau ežero. Dangaus mėlynė buvo nudažyta ryškiomis saulėlydžio spalvomis. Horizontas buvo oranžiniai raudonas, tačiau turėjo ir šiek tiek geltonų atspalvių. Vaikinas sau pripažino, šis vaizdas buvo gražus, pakeriantis, tačiau vis vien nesugebėjo šio ištraukti iš apmąstymų burbulo, kuriame šis buvo tarsi savu noru įkalintas.
Ši vasara vaikinui buvo gana išskirtina, paliko ganėtinai daug prisiminimų. O kas svarbiausia, ne visi prisiminimai buvo blogi ar liūdni, prie ko šis jau buvo įpratęs anksčiau, kas buvo tapę įprasta. Kai kurie iš jų buvo šilti, džiaugsmingi ir tokie, kurios buvo norima prisiminti. Ir visi tie teigiami prisiminimai buvo susiję su Heidi, kol kas vieninteliu žmogumi, kuris sugebėjo rasti kelią iki Quentin. Vieninteliu žmogumi, kuris buvo artimas jaunuoliui, kuris jam rūpėjo, buvo svarbus ir kurio šis nenorėjo prarasti. Atrodo, kad Heidi nušvietė grifo vasarą, sukūrė jam gražių prisiminimų ir tokiu būdu sugebėjo nušviesti ir ateitį, kas buvo kiek keista. Yann'as niekad taip neprisirišdavo prie žmogaus, o dabar viskas tarsi buvo apversta aplink.
Bejausmį, slepiantį jausmus jaunuolio veidą, sekundei nušvietė nežymi, tačiau šilta šypsena. Bet ilgai neužsibuvusi veide, ji vėl buvo paslėpta po kauke, nors akys vis dar kiek spindėjo nuo šiltų prisiminimų.
Staiga minčių ir prisiminimų burbulas buvo susprogdintas, visai netoliese pasigirdo dar niekad prieš tai negirdėtas mergaičiukės balsas, kuris privertė grifą atitraukti žvilgsnį nuo saulėlydžio ir pažvelgti į visai netoliese jo stovinčią žaliaakę. Sulaukęs klausimo iš jos pusės, visiškai nesudomintas juo kilstelėjo antakį, tarsi norėdamas pasakyti ,,Ar tu tikrai ką tik to paklausei?". Tačiau iš Quentin lūpų nepabėgo nė vienas žodis. Šis nematė prasmės nė pasisveikinti su švilpuke, kas galėjo šiai pasirodyti kiek nemandagu ir nedraugiška, tačiau toks jau šis buvo.
-
Iš vaikino pusės Meg sulaukė tik kilstelėto antakio ir nebylaus klausimo. Švilpiukė pajuto, kad jos neapykanta, skirta visam pasauliui, pradeda kilti į paviršių ir taikytis į vaikinuką, stovintį priešais ją. Šaltas, net nuobodžiaujantis vaikino veidas siutino rudaplaukę. Tamsiaplaukis vaikinas buvo apsigobęs paslaptingumo skraiste ir Meg veltui bandė surasti joje plyšelį.
Vaikinas tylėjo. Tylėjo ir Meghan, nors to visai nenorėjo. Nejučia pradėjo svarstyti, koks yra vaikino balsas. Koks jo vardas. Ką jis mėgsta ir kuo užsiima. Meg žvilgsnis nuslydo vaikino krūtine, akims beieškant koledžo emblemos. Grifas. Nebuvo labai keista ir netikėta, nes rudaplaukė net nespėjo pasvarstyti, kokiam koledžui galėtų priklausyti vaikinas. Be to, nelabai ką ir gali paspėlioti, kai žmogus neištarė nė vieno žodžio.
Tyla ėmė siutinti Meghan. Kantrybe ji ne itin pasižymėjo, o dabar dar ir atsirado žmogus, kurį Meg norėjo pažinti. Švilpiukė dar niekada nebuvo patyrusi tokio jausmo. Iš vienos pusės todėl, kad ji neturėjo tiek daug draugų (tiesą sakant, dabar jos draugų sąraše buvo vienas žmogus), o iš kitos pusės ir todėl, kad rudaplaukė niekada nebuvo sutikusi tokio žmogaus, kurį reiktų norėti pažinti. Su Dori ji susitiko atsitiktinai, o tada, kai abi vos nežuvo, nejučiomis suartėjo ir pažino viena kitą be didelių pastangų, natūraliai. Tačiau natūralus pažinimas gaunasi tik tada, kai abi pusės nori pažinti viena kitą. O dabar, panašu, taip nebuvo.
Meg tyrinėjo vaikino veidą, ieškodama kokios nors emocijos kibirkštėlės išduodančios, ką tamsiaplaukis galvoja. Deja, jo veide rudaplaukė negalėjo nieko atrasti, jis buvo tarsi iš ledo. Meghan siutino vaikino paslapčių skraistė. Švilpiukė mielai būtų ją nuplėšusi ir pažvelgusi į vaikino vidų. Rudaplaukė norėjo ir išdidžiai nueiti tolyn, mat vaikinas ją beveik ignoravo ir apiberti vaikiną klausimais, kad ką nors sužinotų. Jos viduje virė arši kova - kurią pusę pasirinkti: smalsumo ar išdidumo?
Smalsumas nugalėjo ir Meg jau žiojosi, norėdama užpilti vaikiną klausimų lavina, tačiau staiga susivokė, ko ji nori. Ji norėjo atskleisti vaikino paslaptis, pažvelgti į jo vidų. Nuplėšti jo trapią apsaugą ir viską sužinoti. Sužinoti, o ne suprasti.
Švilpiukės akyse atsirado sutrikimas, kurio ji nevaliojo paslėpti. Rudaplaukė stipriai suspaudė lūpas, nusigręžė ir nuėjo prie savo numylėtojo medžio. Atsirėmusi į jo ištikimą kamieną, Meghan įsmeigė akis į ežerą ir, giliai alsuodama, stengėsi nusiraminti. Mergaitė (o gal jau mergina?) pajuto, kad jos noras atskleisti vaikino paslaptis dingsta. Taip, ji vis dar norėjo jį pažinti, tačiau nenorėjo jo versti. Pati Meg turėjo daug paslapčių ir nenorėjo, kad kas nors jas atskleistų. Ji norėjo jas papasakoti žmogui, kuriuo pasitiki. Todėl švilpiukė ir nusprendė neklausinėti vaikino. Norės - papasakos, nenorės - ką padarysi.
Pajutusi, kad jau nurimo, Meghan akimis susirado vaikiną, stovintį maždaug už trijų metrų nuo jos. Rudaplaukė pažvelgė į jo tamsias akis ir laukdama nežinia ko, ėmė spėlioti, ar jis ką nors pasakys.
-
Merginos veidas mainėsi. Jame ryškėjo vis naujos emocijos. Pyktis, smalsumas, o galiausiai staiga atsiradęs pasimetimas, nusiminimas, savęs pačios nesupratimas. Vaikinas aiškiai matė jos viduje vykstantį karą su pačia savimi, jį puikiai išdavė greit besikeičiančios emocijos nepažįstamosios veide, veido išraiškos ir daug ką pasakantys sielos vartai - akys. Tačiau taip giliai vien per veidą, emocijas ir akis, nebuvo įmanoma pažvelgti. To, ką mergina mąstė, nebuvo įmanoma sužinoti.
Nejučia vaikinas šyptelėjo, tačiau praėjus kelioms sekundėms, vėlei paslėpė šypseną po paslaptingumo ir šaltumo kauke. Šis jautėsi keistai patenkintas savimi, kad sugeba taip puikiai slėpti savus jausmus, kad bet kokioje situacijoje sugebėdavo neišsiduoti ką jautė. Tik ne tada, kai šalia būdavo Heidi. Ta mažylė kažkoks stebukliukas, šalia kurio tiesiog noriu rodyti ką jaučiu, nors to nelabai moku daryti.
Supratęs, kad kurį laikė žvelgė į merginą, vaikinas menkai papurtė galvą ir nusuko žvilgsnį į horizontą, kuris buvo pasilikęs vienišas akimirkai. Saulė buvo nusileidusi ganėtinai žemiau, negu prieš tai, kai jis žvelgė į saulėlydį, kas parodė, kad Quentin galbūt tikrai per ilgai užsispoksojo į nepažįstamąją, tačiau to pakeisti jau negalėjo. Nors saulė jau buvo ganėtinai žemai, tačiau saulėlydis vis dar buvo aiškiai matomas, dangus vis dar buvo nusidažęs ryškiomis spalvomis, puošė horizontą.
Staiga išgirsti keli žingsniai, atodūsis, keistai sudomino, atitraukė grifuko dėmesį nuo saulėlydžio, kurio beveik nebesimatė. Suktelėjęs galvą merginos pusės link, žalios akys pastebėjo tą pačią merginą, kuri dar prieš akimirką įžūliai klausė ko jis čia atėjo, dabar atsirėmusią į medį ir rodos, paskendusią savose mintyse, nebe tokią linksmą ir drąsią.
- Kažkas numirė? - tokiu pat neišduodančiu jokių emociju balsu kaip ir veidas, paklausė Yann'as. Toks pokalbio pradėjimas, žinoma, nebuvo įprastas, tačiau niekas nesakė, kad ir Quentin buvo toks pat žmogus kaip ir visi kiti, o be to, noru bendrauti jis nelabai švietė. Tamsiaplaukis tiesiog savu būdu paklausė ar nusiminusiai merginai viskas gerai, nors iš tiesų, pats nesuprato, nuo kada jam parūpo eiliniai žmonės sutikti visai atsitiktinai. Tačiau pasakytų žodžių atsiimti buvo neįmanoma, o iš tiesų, Quentin nelabai ir norėjo to daryti. Jam buvo įdomi liepsnelės(merginos) reakcija į staiga prakalbusį vaikiną ir jo pasakytus žodžius.
Geriau nuveiksiu kažką neįprastesnio. Saulėlydis - atsibodo.
-
Ruoželis virš ežero vis dar mainėsi auksinėmis ir raudonomis spalvomis, nors pačios saulės jau nebesimatė. Vaizdas buvo tikrai nerealus, kaip ir kiekvieną vakarą. Nerasi dviejų vienodų saulėlydžių, kiekvienas būna vis kitoks, tačiau kiekvienas būna gražus. Taip pat buvo ir šį vakarą. Sparčiai temo. Temo ne tik gamtoje, bet ir Meghan viduje. Švilpiukė jau seniai nebesuvokė, kas su ja darosi, o dabartinis jausmų protrūkis susitikus su vaikinu, kurio vardo Meg dar nežinojo, irgi nepridėjo aiškumo visame susimaišiusiame mergaitės pasaulėlyje. Rudaplaukė prisiminė tuos laikus, kai galėjo dėl nieko nesijaudinti, kai jos pečių dar neslėgė tokia našta, kai jos rankos dar buvo švarios ir kai vienintelis rūpestis buvo pasislėpti nuo sesers, iškrėtus kokią šunybę. Tada viskas buvo taip paprasta...
Rudaplaukės dėmesį nuo saulėlydžio, o gal labiau nuo jos minčių atitraukė klausimas, ištartas nepažįstamojo vaikino. Meghan nustebusi pasisuko į jį. Vienas iš daugelio klausimų gavo atsakymą - tamsiaplaukio balsas buvo žemas. Tačiau dar daugybė klausimų liko neatsakyta. Bet švilpiukė dabar negalvojo apie juos, jos dėmesys buvo sutelktas į vaikiną, stovintį už kelių žingsnių nuo jos. Meg persibraukė ranka plaukus ir atsakė:
- Dabar? Taip. Apskritai? Irgi taip.
Tai gal ir nebuvo labai įprastas atsakymas, tačiau ir klausimas nebuvo iš įprastųjų, ypač pokalbio pradžiai. Taip pat, tamsiaplaukis vaikinas irgi nebuvo paprastas, todėl Meg ir neatsakinėjo paprastai. Be to, negali sakyti, kad jos atsakymas buvo melas. Kas sekundę kažkur pasaulyje miršta žmonės ir nieko čia nepakeisi. Miršta ir baigta. Kartais ne fiziškai, o dvasiškai, tačiau mirtis yra mirtis. Dar klausimas, kuri blogesnė.
Ir vis dėlto labiausiai rudaplaukę stebino faktas, kad vaikinas prabilo. Niekas jam netrukdė tiesiog išeiti, nes akivaizdžiai Meg kompanijos jis ne itin troško. Tačiau jis pats pradėjo pokalbį, tegul ir neįprastai, tačiau pradėjo. Kodėl?
- O ką? - kiek pavėluotai paklausė Meghan, nes tik dabar susiprotėjo pasiteirauti, kodėl būtent toks klausimas kilo vaikinui.
-
Nustebimas, pasimetimas. Buvo keista, bet ir visai malonu matyti būtent tokią merginos reakciją dėl kelių ištartų žodžių, vieno paklausto klausimo.
Nejaugi aš vaiduoklis ar nematomas, kad reikia taip nustebti?
Aplinkoj darėsi vis tamsiau, tolumoje, miškuose, vandenyje ir kitose paslaptingose vietose pasigirsdavo keisti, galbūt kažkam bauginančiai atrodantys garsai. Tačiau tai kaip tik buvo tai, kas suteikė aplinkai jaukumo, Quentin'ui patiko. Jis mėgo tą paslaptingumą, mėgo nuo šiurpo kūnu lakstančius šiurpuliukus, pats buvo paslaptingas ir galbūt kažkam net savo paslaptingumu atrodė šiurpus, kėlė šiurpą?
Patenkintas merginos paslaptingu atsakymu, trumpam vyptelėjo, bet ta kreiva šypsenėlė visvien išlaikė savo paslaptingumą, nors sekundei šaltumas iš veido dingo. Tačiau sekundė ilgai netruko, jau maloniu spėjantis tapti, tačiau tuo pačiu metu ir varžantis šaltis, grįžo.
Baik. Tiesiog baik. Su paslaptingumu tau sekasi ne kaip, tai ne tu, sustok.
- Atrodei, sakyčiau, pasimetus ir nusiminus. Per daug jausmų, jie keitėsi kas sekundę, - tuo pačiu, šaltu balso tonu atsakė. Žengė kelis didelius žingsnius į priekį ir netrukus stovėjo visai šalia smalsutės. Pasitraukęs į šoną, pusmetrio atstumu, nugara atsirėmė į medį.
Trumpam aplinką užliejo tyla, girdėjosi tik paslaptingi ir sunkiai paaiškinami tolumoje garsai: šakų traškesys, vėjo ūžesys, pliumptelėjimai vandenyje ir gyvūnų šūksniai, jaunuolių kvėpavimas. Quentin tylėjo. Tamsiaplaukė irgi tylėjo. Buvo tamsu. Danguje pamažu rodėsi žvaigždės ir lindo pilnatis - puikus metas vilkolakiams išlįsti, pasiautėti.
- Quentin - staiga, netikėtai ištarė, nutraukė tylą, padarė šiokia tokią pradžią bendravime, parodė menką susidomėjimą šia smalsia būtybe. Tarsi kažko tikėjosi.
-
Saulė nusileido. Nebeliko ir tos raudonos šviesos horizonte. Pasaulį apgaubė tamsa drauge su savo visais keistaisiais garsais. Kad ir kaip bebūtų keista, dabar Meghan pasijuto jaukiau. Prieblandoje, šaltyje, baugių garsų skrodžiamoje erdvėje švilpiukė jautėsi saugiai, jaukiai ir ramiai. Nors daugelis žmonių nakties laiko ir jo slepiamų paslapčių bijojo, Meg mėgo naktį daug labiau nei dieną. Naktis buvo paslaptinga, nenuspėjama ir baugi. O tai rudaplaukei nepaprastai patiko.
Vaikinas nusišypsojo. Nors, geriau pagalvojus, vargu ar tą poros sekundžių vypsnį galima vadinti šypsena, tačiau jo veidas bent jau nebebuvo tarsi iškaltas iš akmens. Dviem sekundėms. Geriau negu nieko. Dabar bent jau žinau, kad jis moka jausti.
Išgirdusi vaikino atsakymą, Meghan vos atsispyrė pagundai pavartyti akis. Ji ir taip žinojo, kad daugeliui žmonių yra atversta knyga. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo savęs "užversti". Švilpiukės viduje gyveno per daug įvairiausių emocijų, kurių Meg nesugebėjo suvaldyti, o juo labiau - užšaldyti. Tad mergaitė visada atvirai, gal net per daug atvirai, reiškė savo jausmus.
Toli tamsoje netilo garsai, oras vis vėso. Papūtęs ledinis vėjas pakėlė Meghan plaukus, o ją pačią privertė sudrebėti. Rudaplaukė dievino šaltį, tačiau tai nereiškia, kad buvo jam atspari. Meg labai dažnai šalo, tačiau išmoko tuo mėgautis ir nekreipti dėmesio.
Žingsniai, artėjantys link mergaitės, privertė ją atsitraukti nuo žiūrėjimo į tamsą. Pasirodo, vaikinas paliko ežero pakrantę ir atėjęs atsirėmė į tą patį medį, į kurį rėmėsi ir Meg. Švilpiukė pažvelgė į jį nesuprantama veido išraiška, mat ir pati nesuprato, ką tuo metu jautė. Ar ji buvo laiminga, nes paslaptingasis vaikinas nenuėjo tolyn? Iš dalies. Ar ji bijojo apsikvailinti? Tikriausiai taip. Ar ji bijojo paties vaikino ir likti su juo viena tamsoje? Gal.
Išgirdus tamsiaplaukio vardą, Meghan palengvėjo. Dabar jie jau nebuvo nepažįstami.
- Meghan. - prisistatė. Kaip visada tikruoju, ilgu vardu. Vėliau nuspręs, ar verta prašyti vadinti ją trumpiniu. O gal jų pažintis baigsis čia, prie medžio?
Vėl papūtė vėjas. Ledinis šuoras persmelkė rudaplaukę, tačiau ji į tai nekreipė dėmesio. Visas mergaitės dėmesys buvo sutelktas į vaikiną, stovintį šalimais.
- Tu.. septintakursis? - paklausė Meg, norėdama palaikyti pokalbį, tačiau nežinodama, ko klausti.
Kažkur tolumoje pasigirdo staugimas, labai panašus į vilkolakio. Meghan krūptelėjo, tačiau susivaldė. Nors su vilkolakiu jai dar nebuvo tekę susidurti, mergaitė buvo įsitikinusi, kad susitvarkytų. Todėl stovėjo rami, nors jos dešinysis kumštis nepastebimai susigniaužė. Kažkodėl savo fizinėmis jėgomis Meg pasitikėjo labiau nei burtais.
-
Su tamsa, paslaptingais garsais ir už horizonto pasislėpusia saule, kuri dabar džiugino kitą pasaulio galą,
dabar danguje sušvytėjusia pilnatimi ir žvaigždėmis, pasigirdo ir kaukimas, kuris toli gražu nepriminė vilko. Buvo aiškiai suprantama - šis kaukimas priklausė vilkolakiui. Menkas vypsnis, kuris veide užsiliko jau kiek ilgiau, sužibėjo. Quentin patiko antgamtinės būtybės, patiko vampyrai, vilkolakiai, animagai ir panašūs padarai. Jie pasižymėjo jėga, sunkia praeitimi bandant suvaldyti galias, duotas dovanas(turinčias savų pliusų ir minusų) ir paslaptingumu, kas žavėjo vaikiną, patiko jam ir galbūt net kiek priminė jo pačio praeitį(nors šis ir nebuvo antgamtikas).
Kaukimui nutilus, vilkolakiui turbūt nubėgus kita kryptimi, toliau nuo jaunuolių, kiek per ilgai veide užsilikęs vypsnis, dingo. Įprastas šaltumas sugrįžo. Vaikinas nusuko žvilgsnį nuo horizonto, kuriame matome miške vyko paslaptingi, jam nežinomi dalykai, pažvelgė į merginą.
- Meg, - tarsi erzindamas jau šiek tiek pažįstamą merginą, bet tuo pačiu metu savavališkai leisdamas sau vadinti ją jos vardo trumpiniu, tikėdamasis, kad dėl to ši nesupyks, tarė.
- Taip. Septintakursis. Septyneri metai Hogvartse – pats geriausias laikas. Mielai čia pasilikčiau amžinai, - kiek atviraudamas tarė grifas ir tik tada susivokė, kad Meg – ne Heidi. Jis negalėjo sau leisti prie jos taip atvirauti, negalėjo taip greit pradėt ja pasitikėti, tačiau būtent tai ir padarė. Keista, niekad taip nesielgdavau. Nejaugi ji – dar viena išimtis?
- O tu, vabaliuk, turbūt pirmakursė? - Kiek pašaipiu balso tonu tarė, tačiau vis vien sugebėjo išlaikyti šaltą, bejausmį veidą. Quentin paslaptingumas ir šaltumas – talentas ir pliusas, kuris retkarčiais sugebėdavo tapti ir minusu.
Tyla. Ir vėl ta tyla, kuri pasirodydavo gana per dažnai grifui su kažkuo bendraujant. Tai ir buvo vienas iš jo paslaptingumo ir šaltumo minusų. Jis nebemokėjo bendrauti. Ir viso to kaltė tik vienas skaudus praeities įvykis, prie kurio prisidėjo ir tuzinas menkesnių nuoskaudų.
- Nebijai? Tu manęs gerai nepažįsti, čia tamsu, aplinkui šmirinėja įvairiausi pavojingi padarai, o mes jau nusižengiam taisyklėm nebūdami savuose kambariuose, - galiausiai nutraukė per ilgai neužsitęsusią tylą. Tiesą pasakius, ištarti žodžiai nuskambėjo gan kraupiai, tačiau Yann tikėjosi, kad mergina jo neišsigąs. O jeigu ir išsigando, jis jų ištrinti jau negalėjo, nors nelabai ir norėjo.
-
Pasigirdus vilkolakio kauksmui Meghan įsitempė, o Quentin, regis, kaip tik atsipalaidavo. Vaikino veide Meg net sugebėjo įžiūrėti šypsenėlę. Tačiau nutilus nakties vaikui nutilo ir tamsiaplaukio jausmai. Jis vėl liko šaltas.
Išgirdusi, kad vaikinas pavadino ją vardo trumpiniu, Meg sutriko. Švilpiukė mėgo, kai ją vadindavo trumpiniu, tačiau taip darydavo tik draugai, tai yra, Dori. Be to, rudaplaukė net neprašė Que, kad ją vadintų Meg. Tačiau per daug dėl to neliūdėjo. Jei jis vadina ją trumpiniu neprašytas, gal tai ženklas? O jei ir ne, švilpiukė nebeturėjo ką prarasti.
Quentin, atsakydamas į rudaplaukės klausimą, kalbėjo daugiau, nei kada nors. Tai šiek tiek sutrukdė švilpiukę, tačiau taip pat ir sudomino. Prieš pusvalandį jis mane ignoravo, o dabar kalba daugiau nei aš... Kodėl? Deja, atsakymo į šį klausimą nebuvo. Niekas negalėjo žinoti, kas darosi tamsiaplaukio galvoje.
Tačiau kitas vaikino sakinys Meg kiek sunervino.
- Žinau, kad esu mažytė, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, nebe pirmakursė. - atkirto švilpiukė ir tuoj vėl susimąstė. Pirmas ar antras kursas - ar čia didelis skirtumas? - Gerai jau, gerai. Beveik pataikei. Aš antrame kurse. - pasakė rudaplaukė, bandydama neužversti akių.
Meghan nepatikdavo kalbėti apie savo koledžą ar kursą, nes visada pasijausdavo maža ir nieko verta. Gal taip ir buvo, tačiau Meg labai stengėsi tuo netikėti. O prie ko čia "vabaliukas"? dar spėjo pagalvoti mergaitė, kai iš Que lūpų išsprūdo dar vienas sakinys, kuris dar labiau privertė Meg stebėtis. O mes staiga kalbūs pasidarėm, ar ne?
- Bijau? Ne. - beveik tiesą atsakė rudaplaukė. - Savimi moku pasirūpinti. - Ne juokas būnant dešimties įvykdyti nusikaltimą, nors ir netyčinį, savigynos, tada prarasti šeimą ir likti vienai su savo mintimis. Ačiū Luizai bent už tai, kad išmokė apsiginti. Ne, brangusis Quentin, tamsos ir nakties būtybių aš nebijau. O dėl tavęs... - O turėčiau bijoti?
Vėl tyla. Tačiau Meg dėl to neliūdėjo, dabar ji turėjo keletą minutėlių apsvarstyti vaikino žodžius. Viena vertus, Quentin sakė tiesą - jie dabar pažeidinėjo mokyklos taisykles, juos bet kurią akimirką galėjo užpulti, o ir švilpiukė taip gerai nepažinojo vaikino, kad galėtų juo šimtu procentų pasitikėti. Tačiau kita vertus, Meghan niekaip neprisivertė jo bijoti. Net mintyse išdėsčiusi visus faktus, kodėl ji turėtų eiti atgal į pilį, rudaplaukė neprisivertė pajudėti. Quentin kažkuo labai traukė ir Meg nenorėjo išeiti. Nakties paslaptingumas ir vėsa kvietė likti čia ilgiau ir ilgiau. O ir miego visiškai nesinorėjo. Rasiu būdą, kaip parsirasti į pilį nepastebėtai. O kol kas...
- Tu mėgsti naktį. - garsiai pasakė Meg ir tai net nebuvo klausimas. Tai buvo teiginys. - Mėgsti naktį, tamsą ir visus nakties vaikus. Tau patinka juos stebėti, klausytis vilkolakių staugimo. Tau patinka nakties skleidžiami garsai ir jų paslaptingumas. Tik klausimas - kodėl?
Rudaplaukė nutilo ir susimąstė. Ji nežinojo, ar vaikinas atsakys į jos klausimą, ar ne, todėl pradėjo galvoti pati. Tikrai - kodėl Quentin taip traukia naktis? Dėmesio ir laiko vertas klausimas.
Tamsoje, kažkur toli, pasigirdo dar keli kraupūs garsai, tačiau švilpiukė į juos nereagavo. Dabar ji stebėjo vaikiną, stovintį šalia jos ir bandė suprasti, kas jis toks.
-
Tyla. Kurį laiką aplinkoje tvyravusi tyla jau buvo ganėtinai įprasta tamsiaplaukiui. Dauguma jo pokalbių su kitais žmonėmis metu, vaikinas retkarčiais ar net gana dažnokai girdėdavo tylą. Šis suprato, kad to priežastis, jo nemokėjimas bendrauti ir bijojimas atskleisti, parodyti savo jausmus, atsiskleisti pačiam, nusiimti tą jį nuo visko saugančią šaltumo kaukę. Tačiau tyla per kurį laiką buvo spėjusi tapti Quentin'o draugu, jaukumo simboliu. Tik ne tada, kai šis būdavo su Heidi. Tada, rodos, norėdavosi girdėti kuo mažiau tylos ir kuo daugiau merginos balso, juoko. Bet pasirodo, tyla galėjo būti nevisai norima ir su kitais žmonėmis, ne tik su Heidi. Šią akimirką, grifas nenorėjo tylos, norėjo girdėti dar taip menkai pažįstamos mergaitės balsą, o jeigu ne, tiesiog pasišalinti iš čia lyg nieko ir nebūtų buvę, lyg nieko nebūtų sutikęs.
- Užsidegi kaip degtukas. Ramiau, maže, nieko blogo gi nepasakiau, - ramiu balsu tarė ir trumpam žvilgtelėjo į nelabai patenkintą antrakursės veidą, surauktus antakius. Matėsi, kad ši per greitai norėjo suaugti, norėjo būti didelė, savarankiška, tačiau nesuprato kaip suaugimas ir savarankiškumas gali būti sunku, kaip gera būti vaiku.
- Gerai, - trumpai tarė, - nenoriu, kad jaustumeisi nesaugi. Bet ar manęs bijoti turi? Nežinau. Čia tau spręsti. Nuo kitų – aš tave apsaugosiu, bet ar nuo savęs apsaugosiu, nežinau.
Nežinia kodėl, bet jautė keistą pareigą rūpintis jaunąja švilpuke. Atrodė, tarsi jaustų keistą ryšį su ja, tarsi ši būtų jo mažoji sesuo ar kažkas panašaus. O kas svarbiausia, Yann'as ir nesistengė atsikratyti šio jausmo, galbūt net kiek per daug atsivėrė, dar gerai nepažinodamas šios merginos ir taip galėdamas nudegti, pasidaryti dar šaltesniu.
- Mėgstu. Naktis pilna paslaptingumo, įvairių įvykių, verta apmąstymų ir dėmesio. Kartais tiesiog jaučiuosi kaip ji, kaip vienas iš tos nakties vaikų, - per daug neišsiplėsdamas ir atsakymu parodydamas savo per greitai atsiradusį pasitikėjimą mergina, tarė. Pavėlė savo tamsius, kiek nuo drėgmės susibangavusius plaukus. Kuo labiau temo, laikrodžio rodyklės mušė vis tolimesnę sekundę, tuo labiau šalo, oras pasidarė drėgnesnis. Vaikinui tai netrukdė, jis mėgo šaltį, tačiau Meghan turbūt nesijautė taip pat. Ant uniformos viršaus dėvėtas džemperis greit paliko jaunuolio kūną ir atsirado merginos rankose.
- Užsivilk, sušalsi, - be emocijų tarė, nors aiškiai matėsi, kad rūpinosi ja.
Atsistojo tiesiau. Paliko medį ramybėje, nebebuvo atsirėmęs nugarą į jį. Žvilgtelėjęs taip paslaptingai tamsoje ir rūke apgaubto Hogvartso link, dar trumpam žvilgtelėjo į Meghan. Pradėjo judėti pilies link, tačiau trumpam sustojo, per petį pažvelgė į merginą.
- Dar susimatysim, - vyptelėjo ir dingo tamsos bei rūko apsuptyje.
-
Tamsai nusileidus ant žemės, pasaulis prisipildė garsų. Vilkolakių kauksmai, medžių šnarėjimas, pelėdų ūbavimas. Tačiau tarp dviejų figūrų, stovinčių prie ežero pakrantės medžio, vyravo tyla. Net apčiuopiama tyla, kurią norėjosi kuo greičiau nutraukti.
Meghan laužė galvą, ką pasakyti, tačiau Quentin ją pralenkė. Jo pasakymas Meg pasirodė labai... keistas? Paslaptingas? Įdomus? Nežinia. Tačiau viena buvo aišku - vaikinas turėjo tikrai daug paslapčių. Pavyzdžiui, kodėl jis norėjo ginti švilpiukę? Nuo ko? Kodėl sakė, kad ji turinti saugotis jo? Tokie ir dar daugybė klausimų sukosi rudaplaukės galvelėje, tačiau atsakymų į šiuos klausimus nebuvo.
Kitas vaikino sakinys sukėlė dar daugiau minčių ir klausimų. Ir kaip tu sugebi priversti galvoti apie tiek daug dalykų? Quentin aiškiai atsakė nuoširdžiai, tačiau kodėl? Juk prieš pusvalandį visiškai nenorėjo šnekėtis, o dabar kalba apie save ir dar taip atvirai... Švilpiukė nieko nebesuprato. Jos smegenys atsisakė pateikti atsakymus ar bent pamėginti pagalvoti.
Papūtė ledinis vėjas ir Meg sudrebėjo. Jai patiko šalčio jausmas. Mergaitė tiesiog dievino šaltį, vėją ir žiemą. Švilpiukė nusišypsojo į naktį ir mėgavosi vėsa, kiaurai persiskverbiančia pro jos drabužius.
Meghan greitai sugavo vaikino mestą džemperį. Tik tada susimąstė, ką tai galėtų reikšti. Kodėl jis kalba bejausmiu balsu, nors rūpinasi ja? Ir kodėl rūpinasi, jei jie ką tik susipažino? Kas, po velniais, yra Quentin?
- Dėkui. - šyptelėjo rudaplaukė. - Bet nėra gi taip šalta. Ar yra? - mergaitė iškvėpė orą pro burną ir taip atsirado garų debesėlis. Švilpiukė patenkinta nusijuokė. Kartais ji būdavo tokia vaikiška... - Regis, šalta. - Meg dar kartą nusijuokė ir jos juokas persismelkė per nakties paslaptingumą. - Ačiū, dar kartą padėkojo mergaitė, prispausdama vaikino džemperį prie savęs.
Tamsiaplaukis atsistojo ant kojų ir pasitraukė nuo medžio. Nakties rūko fone atrodė paslaptingai, net nežemiškai... Tarsi būtų ne šios planetos gyventojas. Tarsi būtų.. ne žmogus. Meghan sulaikė kvapą žvelgdama į jį. Vaikinas vyptelėjo, kažką pasakė ir apsisukęs nuėjo į rūką. Meg stovėjo, klausėsi jo tolstančių žingsnių ir stebėjo, kaip rūkas praryja Quentin siluetą.
Vaikinui išėjus, švilpiukė pasijuto sušalusi. Mergaitė užsitraukė Que duotą džemperį, kuris jai buvo gerokai per didelis, tačiau labai šiltas ir jaukus. Apsirengusi giliai įkvėpė. Jos plaučius užpildė Quentin kvapas. Vėjas, šaltalankis ir dar kažkas, ko Meg neatpažino.
Rudaplaukė stovėjo po medžiu mąstydama dar ilgai. Tik pradėjus švisti ji atsitiesė ir šlapia žole grįžo atgal į pilį, vis dar susisupusi į tamsiaplaukio džemperį.
-
Po kelių ištvertų pamokų Elna jautėsi lyg nubėgusi maratoną, ar kelis jų. Vėl sėdėti klasėje, ypač tarp nepažįstamų ir neregėtų vaikų buvo lig maloniai vėsi atgaivos banga, tačiau bangai nuslūgus vis tiek norisi susisupti į švelnų pledą. Tad taip ir Klumpar po varginančių mokslo valandų norėjo šiek tiek pakeisti aplinką. Taip mergina save pagavo ramiu žingsniu judant link ramiosios, gražiosios ežero pakrantės. Vaikštinėdama norėjo save įtikinti, kad nieko neieško, tik praplauna galvą, tačiau tikėjosi išvysti didžiašaknį medį. Mintyse jai sukosi klausimas ar kokiam pirmam kurse ten buvo jos apsilankyta, kai dar Elna buvo kandi bei ieškanti nuotykių, ar ji labai vaizdžiai iš senųjų, prarastųjų draugų pasakojimų, ar tai tik jos vaizduotės lašas ir tas medis niekada čia neaugo. Tačiau net pilnai nepriėjus medžio jau pastebėjo didingas, patamsėjusias nuo ištirpusio sniego šakas. Varnė sau tykiai nusišypsavo, dėkinga, jog bent kažką praregėjo pažįstamo tarp tiek naujų dalykų, veidų ir neatsakytų klausimų. Nors šis išėjimas pasivaikščioti, o ne susisukti į savo depresijos guolį lvooo jau šį bei tą reiškia. Iš tikrųjų rudaplaukė jautė, kad su kiekviena diena darosi... geriau? Nors ir vis anksčiau temsta, tačiau jos viduje šviesėja vis daugiau. Tai, kad ji prarado savo praeitį, tiksliai net nežino ar jos neprisimena, ar tos praeities nebuvo, pradeda su kiekviena diena vis mažiau jaudinti. Susitaikymas, kad eidama koridoriu nepamatys pažįstamo veido padeda. Tame irgi galima įžvelgti atgaivą. Jei mergina nieko nepažįsta, tai niekas neturi nuomonės apie ją ir jos poelgius, tiesa? Nors, varnei turbūt pačiai trūksta nuomonės apie save. Eilinį sykį, Elna įklimpo į minčių ežerą ir nepastebėjusi iškliuvo už milžiniškos, drėgnos medžio šakos. Dėkui aukštiesiems burtininkams, krenant suspėjo rankomis atsiremti į kitą šaknį ir nesitėškė veidu į žemę, tačiau ant juodųjų kelnių ir gobtuvo aiškiai matėsi žemės žymės. Ah, ne pirmas kartas vis dėlto... Dabar varnė į tai numojo ranka ir jau šįkart atsargiai apėjusi medį, atsisėdo atsiremiant į kamieną taip, jog jos nesimatytų kitiems burtininkams einant nuo pilies link medžio.
-
Žinoma, praleidinėti pamokas nebuvo pats geriausias variantas, ypač kai tavo globėjas - mokytojas, tačiau sėdėti klasėje, kol pajunti, kad kūnas suakmenėjęs ir norisi rėkti ir daužyti viską aplinkui irgi nebuvo labai viliojanti perspektyva. Todėl Meghan, nužingsniavusi prie jau savu tapusio medžio, įsiropštė į jį. Kiek prisiminimų... Pirmame kurse ji čia susitiko su Dinu, o praeityje/ateityje čia kalbėjosi su Sirijumi. Antrame kurse mergaitė čia sutiko Quentin. Kaip viskas pasikeitė nuo tada... O kas laukia šiemet? Į šį klausimą atsakyti negalėjo niekas, nebent ponia Lemtis. Tačiau ji su mergaite nesiteikė komunikuoti, o ir švilpiukė dėl to per daug galvos nesuko. Kas bus, tas bus.
Meg sėdėjo medyje ir žvelgė į ežerą, leisdama vėjui darkyti jos palaidus plaukus. Švilpiukė kaip visada nedėvėjo uniformos ir buvo apsirengusi savo pamėgta apranga - juodi plėšyti džinsai su grandine prie klubų, kerziukai, juoda palaidinė ir pilkšvas megztukas. O bendrą portretą pagražino (o gal ne...?) susitaršę plaukai, kurie suteikė mergaitei nerūpestingumo ir net šiokį tokį drąsos įvaizdį.
Deja, rudaplaukės ramybė tupint medyje buvo sudrumsta. Prie medžio atėjo kita mergina. Rudaplaukė, žydrų akių. Vos atėjusi, ji užkliuvo už medžio šakos, tačiau sugebėjo išsilaikyti. Meg šyptelėjo, stebėdama viską iš aukštai. Sekundėlę Meghan sudvejojo, ką daryti. Ji galėjo ramiai pasėdėti medyje, palaukti, kol nepažįstamoji išeis. Tačiau švilpiukė pavargo būti viena. Be to, darėsi nuobodu. O jei pradėtų kalbėti su atėjūne, būtų pretekstas negrįžti į pilį.
Deja vu lydima mergaitė nušoko nuo medžio, tiesai prieš nepažįstamąją ir vėl pasijuto maža, mat atėjūnė buvo už ją gerokai aukštesnė. Tačiau švilpiukė dėl to per daug neliūdėjo. Ji jau buvo įpratusi prie savo ūgio. O be to, ūgis dažnai mažai ką reiškia. Nors ir mažytė, Meg būtų sugebėjusi kam nors iškaršti kailį, jei tai būtų reikalinga. Ryžtingai atsitiesusi Meghan beveik nepastebimai šyptelėjo.
- Sveika, - tarė.
-
Varnei jau pradėjus skęsti savoje melancholijoje, ji greitai buvo ištraukta žmogaus, nukritusio iš dangaus. Gal ne tiksliai nukritusio iš dangaus, kiek tiesiog nušokusio nuo medžio šakos. Elna krūptelėjo ir staigiai atsistojo lyg jos instinktai būtų sakę pulti. Tačiau jokio mūšio pradėti nereikėjo, nes prieš varnanagę stovėjo žemo ūgio, visai su neagresyviais tikslais čia esanti mergaitė. Klumpar kilstelėjo strazdanotas rankas ir pasitaisiusi išlindusias sruogas iš silpnai surišto žemo kuodo, šyptelėjo.
-Labas, - šis žodis nusirideno nuo varnės liežuvio lyg sunkus akmuo. Ji net sugebėjo užmiršti ką reiškia palaikyti ar tiksliau pradėti paprastutį pokalbį. Bent šiek tiek susiturėjusi Elna galėjo atidžiau apžiūrėti mergaitę. Nepažįstamoji iškart išsiskyrė savo apranga, į kurią akivaizdžiai neįėjo įprastasis gobtuvas ar koledžo atributika. Atvirkščiai nei varnė, ant kurios liaunų pečių gulėjo sunkus, juodas apsiaustas, o aplink kaklą žemai nukritęs buvo nunešiotas, su mėlynos ir auksinės spalvos dryžiais, šalikas. Elna krenkštelėjo, nutraukdama trumputę įsistovėjusią tylą ir mestelėjo:
-Tu...dažnai medžiuose būni?
Elna viduje net susiraukė, lyg atsikandusi itin rūgščios citrinos, dėl savo socialinių įgūdžių trūkumo.
-
Gyvenimas - nesąmonė. Pati didžiausia nesąmonė ir beprasmybė. Manome, kad patys valdome savo likimą, kiekvienas esame "savo laimės kalvis", nors iš tiesų mus visus valdo kažkas kito, aukštesnio. O gal viskas tik atsitiktinumas. Štai Meghan šiandien, būtent šiandien nusprendė nueiti įsilipti į savo medį. Ir būtent šiandien čia taip pat sugalvojo atsivilkti kažkokia varnė. Atsitiktinumas? Sutapimas? Likimas? Niekada negali žinoti. Viskas gyvenime yra per daug painu.
Atėjūnė pasisveikino ir švilpiukė vos vos šyptelėjo. Pastaruoju metu jai šypsotis darėsi lengviau, tačiau vis tiek liko nemažai niūrių minčių, temdančių gyvenimo džiaugsmą ir gesinančių norą šypsotis. Tačiau šiandien mergaitė sau tai leido. Ypač išgirdusi keistoką merginos klausimą.
- Aha, - atsakė ir, stryktelėjusi aukštyn, pakibo ant šakos. - Medžiuose yra žymiai geriau, - tęsė prisitraukusi save ir atsisėdusi ant šakos.
Nors Meg ir buvo sulysusi ir atrodė silpna, tačiau jėgos turėjo tikrai nemažai. Valiūkiškai žybtelėjusi akimis mergaitė vėl grakščiai nušoko ant žemės.
- Nenori pabandyti? - paklausė varnės. - Žinok tikrai, žymiai geriau nei ant žemės. O ir nėra taip sunku.
Rudaplaukė vėl, mikliai kaip beždžionėlė užsikabino ant šakos ir, užmetusi kojas, užsirangė viršun.
- Nagi, ateik! - šūktelėjo merginai maskatuodama kojomis. Tada vėl atsistojo ir užsilipo ant dar aukščiau esančios šakos. Meghan jau senokai buvo pačioje medžio viršūnėje, o dabar jautė nenumaldomą norą užsilipti ten, ką ir ketino padaryti. Su varne ar be, tačiau ketino.
-
Elna akimis gaudė kaip mergina tai ant šakos, tai ant žemės. Nepažįstamoji atsistojusi jau akių lygyje metė Klumpar, visai ją neviliojantį pasiūlymą. Kopti į medį? Ne, ne. Jau ir taip kelnių šone žiojojo skylė iš Elnos nerangumo, o kur dar jau užsiūtos skylės. Varnė tyliai po nosimi atsiduso. Pasisveikinti jau buvo kaip užkopti į aukščiausią kalvą, o čia dar ir ne reikia žmogui pasakyti. Kita vertus, kiek Elna gali skęsti savo depresyvioje, bedugnėje liūdesio baloje. Jau visus metus savęs ji gailisi, gal gana. Užteko kitos burtininkės dar vieno padrąsinimo, jog Klumpar kategoriškai nuspręstų lipti. Tačiau... kaip tai padaryti? Varnanagė tyrinėjo šaką, ant kurios ką tik kybojo grifė, o dabar ji jau nuo žemės buvo nutolusi dar labiau. Gyvenam vienąkart, ane? Elna šoktelėjo ir pakibo ant tos ypatingosios šakos, tačiau pakibti nebuvo sunku. Sunkiau visą save tiesiog pakelti ant minėtosios šakos. Klumpar silpnos rankos neišlaikė ir greitai ji pasileido. Varnė prunkštelėjo iš savo gabumų ir šūktelėjo aukščiau esančiai merginai:
-Galbūt... galėtum ranką ištiesti?
Gal varnė ir neturi didelių fizinių jėgų, bet paprašyti pagalbos jai reiškė lyg iškelti didžiausią štangą sporto salėje, pilnoje prakaituojančių šešiolikmečių paauglių ir vidurio amžiaus krizėje esančių vyrų.
-
Vaizdelis viršuje tikrai buvo geresnis nei apačioje. Net stovint ant pirmųjų šakų Hogvartso apylinkės jau demonstravo savo grožį. Nors tai buvo mačiusi jau tūkstančius kartų, Meghan vis dar stebėjosi ežero spindesiu, miško gūdumu ir pilies didybe.
Įkūnydama savo beždžionišką prigimtį, mergaitė užsikorė dar aukščiau. Pažiūrėjus žemyn kiek užgniaužė kvapą. Pūstelėjęs vėjas išdraikė palaidus švilpiukės plaukus. Meg giliai įkvėpė. Taip kvepėjo laisvė. Taip kvepėjo džiaugsmas. Seniai Meghan buvo tokia laiminga kaip dabar.
Varnės balsas, prašantis pagalbos, buvo labai netikėtas mergaitei.
- Tai vis tik lipsi, - švilpiukės balsas išdavė, kad ji šypsosi.
Vikriai kaip voveraitė (pateisindama savo Gynėją) rudaplaukė nusliuogė žemyn. Patogiai įsitaisiusi ant arčiausiai žemės esančios šakos Meg ištiesė ranką žemyn.
- Nagi, kabinkis, užtrauksiu. - paragino nusišypsodama. - Tai nėra taip sunku, tik reikia įprasti. Kai būsi aukštai suprasi, kaip čia nuostabu. - patikino. - Nebijok, nenukrisi.
-
Elna akimis nusekė kaip mergina nusliuogė medžiu ir akimirksniu atsidūrė jau beveik varnės akių lygyje. Klumpar pakreipė galvą šiek tiek į šoną ir prisimerkusi užvertė galvą pažiūrėti kiek šis medis siekia į dangų. Elna nežinojo kiek tiksliai jis galėtų siekti metruose, ar kilometruose, ar pėduose, tačiau medis buvo pakankamai aukštas, jog žiūrėti ilgai į jo viršūnę paskaustų kaklą. Taigi, arba Elna gali ramiausiu veidu ir sąžine apsisukti, grįžti į savo didįjį guolį kambaryje, susikusi toliau skęsti arba, tiesiogine prasme, kibtis į ištiestą pagalbos ranką ir atverti tuos pamirštus, bet pasiilgtus nepatogumo, tačiau ir tokios didžiulės laimės bei laisvės pilnus horizontus. Gerai, gal kiek dramatiška. Varnė geriausiu atveju tiesiog užsikors į šį galiūną ir, su šiek tiek per dideliu adrenalino kiekiu, vis tik grįš į savo guolį. Atsitokėjusi iš savo dualizmo liūno Elna silpnai pakreipė lūpų kampučius į viršų ir tarstelėjo:
-Tikiuos vaizdas bus vertas.
Tyliai nusijuokusi ir papurčiusi galvą, taip padrąsindama save, Elna kuo įmanoma švelniau įsikibo į nepažįstamosios ranką.
-Pažįstu tave dar tik dešimt minučių, tiksliau net nežinau tavo vardo, o jau įkalbėjai mane rizikuoti savo gyvybe. Ką dar tu sugebi?
Šmaikščiai, pilnai dramatizmo tarė varnanagė ir nusišypsojo plačia šypsena.
-
Ji galėjo lipti aukštyn, galėjo nelaukti varnės, galėjo būti pati su savimi ir mėgautis tuo. Tačiau to nepadarė. Ištiesusi ranką laukė, kol nepažįstamoji į ją įsikibs. Gal todėl, kad Meghan pavargo būti viena. O gal todėl, kad jai atrodė, jog nepažįstamajai merginai reikia prasiblaškymo. O gal ir viena, ir kita. Niekada negali žinoti.
- Patikėk, bus, - nusijuokė mergaitė ir, suspaudusi varnės ranką, padėjo jai užsilipti ant šakos.
Merginos šypsena pralinksmino švilpiukę. O komentaras net privertė nusijuokti.
- Mano talentai yra nesuskaičiuojami. - dramatiškai mostelėdama ranka tarstelėjo. Taip pat, kaip ir mano silpnybės bei ydos pridūrė mintyse. - Ir tu teisi, kur mano manieros? Juk aš taip ir neprisistačiau. Meghan. - tarė rudaplaukė linktelėdama.
Tai atrodė tinkamiausias gestas. Spausti ranką buvo per daug oficialu, o apsikabinti ar kažką panašaus - nedrąsu.
- Na, lipam toliau? Kol dar naktis neatėjo? Aišku, naktį vaizdas ne ką prastesnis, tačiau jaučiu, kad tu nedegi troškimu aklinoje tamsoje laipioti medžiais. - tyliai nusijuokė atsistodama ir kabindamasi į kitą šaką.
Pajutusi, kad šaka, į kurią norėjo įsikabinti, traška, mergaitė apsidairė ieškodama tinkamesnės. Ir ilgai dairytis neteko. Kitoje kamieno pusėje buvo pakankamai stora ir iš pažiūros tvirta šaka. Vienintelė bėda - ji buvo tolokai ir ne itin patogi pasiekti. Tačiau Meghan patiko iššūkiai. Gal net kiek per daug. Tad ji, nedvejodama, savižudiškai perlipo (peršoko?) į kitą pusę ir užsiropštė ant nusižiūrėtosios šakos. Tada atsigulė ant pilvo ir ištiesė ranką varnei, ragindama lipti toliau.
-
Buvo pavasaris. Pakankamai šilta. Net ir naktį. Erka vidury nakties atėjo prie ežero. Atėjusi nusprendė įsitaisyti prie medžio. Ji tai ir padarė. Buvo mažaug antra valanda nakties. Įstaisiusi ji iškart ėmė medituoti. Būtent to ji čia atėjo daryti. Dienomis visi trukdydavo. Tad jai liko tik naktys. Jai jos patikdavo. Nebuvo taip karšta. Ir šiaip jai naktimis būdavo smagiau. O prie ežero, nes ją jis ramino. Tiesiog ramino. Naktis buvo labai nuostabi. Pūtė lengvas vėjelis. O dangus buvo pilnas nuostabių žvaigždžių. Tikiuosi joks nesugebantis užmigti grifas neatsibels čia. Tikėjosi ji mintyse. Tokiu metu visi turėtų miegoti. Na nebent išskyrus mane ir kokį girtą Matthew ar Rafael. Vėl galvojo klastuolė. Šalia Erkos gulėjo jos lazdelė kraštutiniam atvejui. Jei tikrai koks grifas ateitų.
-
Tą gražią pavasario naktį Aurį apėmusi nemiga išgynė iš pilies. Nusibodo tūnoti kabinete, miegas niekaip neėmė, taigi jis išėjo pasivaikščioti. Ėjo sau per pilies kiemą, gerdamas gaivų naktinį orą. Pamažu kojos atnešė jį paežerėn. Jam patiko čia tvyranti rami tyla. Taip beklajodamas pamatė, jog čia yra ne vienas. Na čia dabar, ką ji čia daro tokią vėlyvą naktį? Mergaitė ramiai sėdėjo ir tiek. Auris priėjo prie jos.
- Erka, Ką čia veiki? - Paklausė visai ne piktai. Žinojo, kad jokie areštai, taškų atėmimai ar dar kas jai nei motais.
- Turėtum būti savo kambaryje. - Pridūrė. Atrodė ji kiek įtartinai. Gal kokių draugų čia tyliai laukia ar ką? Tiesiog ji visada krėsdavo kvailystes ir todėl jam atrodė, jog ir dabar yra ne išimtis. Taigi liko ir nutarė išsiaiškinti ką ji čia daro vidury nakties.
-
Erkai buvo gera. Ji tikėjosi, kad galės sau ramiai medituoti visą naktį. Bet taip deja nebuvo. Ji išgirso žingsnius, o po to ir žodžius. Net bandyti suprasti kas ten iš balso neketino. Ji iškart atsimerkė ir iškėlė lazdelę. Bet supratusi kas atėjo pasidėjo ją šalia savęs.
- Turbūt šiandien ramiai pamedituoti šansų nėra. - tarė ji kiek nusiminusi. - Prisigėrei ar šiaip nesugebi užmigti?
Erkai buvo gaila, kad tik tiek pameditavo. Buvo taip gera. Galvojo ji.
- Nieko aš neturėčiau! - kiek supykusi tarė ji. - Ai be to dar kartą ačiū, kad mane laiku spėjai nunešti į ligoninę. Pasiskaičiau kas ten per nesąmonės.
Erka galvojo, kad paprasčiausia būtų tiesiog išeiti, bet jai buvo įdomu ar jis tikrai prisigėrė.
- Galiu paklaust? - dar po kiek laiko tarė.
-
Na čia dabar? Kas čia per akiplėšiški klausinėjimai. Prisigėriau... Ką? Jis atsisėdo netoliese ant žolės ir griežtai, bet ramiai atsakė į tą jos repliką.
- Erka, taip negalima. Jausk bent kokias ribas. Na juk... Juk Aš tau ne koks draugelis. - Pasakė Auris.
- O dėl to nutikimo, kai tau įgėlė tas padaras. Nėra už ką. Išties gerai, kad greit pasveikai. - Toji rudens diena buvo išties siaubinga. Po ano karto jis kartu su ūkvedžiu aptvarkė tą laukymę.
Nejaugi ji čia medituoja? Kažkaip tokia veikla nesiderino su šia mergaite. Nors... Jis prisiminė ašaras, pliušinį žaisliuką ir vaikų namus.
- Medituoji? Tu mėgsti medituoti? Ar seniai tai pradėjai praktikuoti? - Paklausė. Žinojo, kad turėtų nuvaryti ją į mokyklą ir į Klastuolių bendrąjį kambarį. Bet Dar geriau žinojo ir tai, kad per prievartą ką nors daryti yra beprasmiška. Taigi nutarė gražiuoju pasikalbėti.
- Na gerai, klausk.
-
- Kokias dar ribas? - klausė jo Erka.
Erkai dabar pasidarė išties įdomu. Juk dažnai su kuo pasikalbėti neturėdavo. Tad nutarė pokalbį vis dėlto tęsti.
- Taip. Labai. O pradėjau nuo preitų metų. Bet dieną ramios vietelės rasti neįmanoma, - atsakė į jo klausimą klastuolė.
Erka kiek apsidžiaugė kai jis paklausti leido. O ką gali žinoti?
- Kokie buvo tavo tėvai? Atlesik, kad klausiu. Tiesiog niekda neturėjau jų. Mano tikri tėvai mirė kai gimiau. O kai kas nors galvoja mane įsivaikinti namų vaikų direktorė prikalba visokių nebūtų dalykų. Ir visi persigalvoja. - tarė ji ir atsiduso. Jau buvo susitaikiusi, kad taip kol suaugs ir gyvens vaikų namuose. Na nebent pabėgs.
Erka pažvelgė į dangų. Jis buvo pilnas žvaigždžių. Atrodė taip gražiai. Tad Erka atsigulė ir žvelgė į jas. Pavasario žolė buvo minkšta. O jos ir nebuvo per daug.
-
Vaje, Kaip čia dabar jai viską išaiškinti. Auris Senkleris sėdėjo ir galvojo kaip bandyti kalbėti apie mandagų elgesį taip, kad tai neatrodytų kaip moralų skaitymas. Juk jei ji pagalvos, kad aiškinu ką daryti, tai vėl pradės savo seną giesmelę. Vėl prasidės kerų švaistymas ir panašiai. Tai keistas vaikas.
- Na supranti... - Iš lėto pradėjo.
- Yra tam tikros bendravimo normos. Kurių tu niekados nesilaikai. Nei per pamokas, nei laisvalaikiu. Kas šitaip klausia... Prisigėrei, ir panašiai. Ir šiaip, kas tau leido į mane ar kitus mokytojus kreiptis tu? - Šiaip tas kreipinys jam nebuvo labai svarbus dalykas. Bet šitai mergaitei reikėjo išmokti elementaraus mandagumo.
- Aš suprantu. Tavo toks maištingas amžius. Bet Turėtum nepamiršti paprasto mandagumo. - Jis pasijuto toks jaunas ir nepatyręs. Varge, man žiauriai trūksta pedagoginės patirties. Aš nežinau kaip turėčiau normaliai elgtis. Gal man išvis nereikėtų su ja kalbėti. Bet kaip kitaip ko nors išmokyti?
- O kaip sugalvojai pradėti medituoti? Ir ar turi dar kokių pomėgių? - Paklausė jis.
O tuomet mergaitė uždavė išties stebinantį klausimą. Ir vėl Auris nežinojo ar turi į jį atsakyti ar ne. Ar turi mokytojas ką nors apie savo praeitį pasakoti savo mokinei? Jau kadaise šį tą apie save papasakojau Dori. Bet ten buvo kitas variantas. Bet ar tikrai? Gal nevisai. Man reikia su kuo nors pasikalbėti apie viską. Su kažkuo, kas mokykloje jau dirba ilgai. Aš neturiu patyrimo kaip bendrauti su paaugliais. Aš nežinau kaip geriau tai daryti. Darbas ministerijoje vykdant nusikaltimus buvo daug paprastesnis. O čia...
- Mano mama mirė anksti, kai buvau mažas. Tada gyvenau su tėvu, bet neilgai. Paskui su kitais giminaičiais. - Trumpai papasakojo vaikinas. Visgi nutarė su ja apie tai pasikalbėti. Norėjosi kažkaip prisijaukinti tą mergaitę, gal tada ji nustos elgtis kaip laukinė.
- O ko pripasakoja tavo vaikų namų direktorė? - Paklausė jis.
- Išties užjaučiu dėl tavo tėvų netekties. - Pridūrė.
-
- Aš taip keipiuosi. Ir kokio dar paprasto mandagumo? - tarė ji.
Erkai tai atrodė juokinga. Visi tie mandagumai buvo baisiai juokinga.
- Ką žinau. Tiesiog pradėjau ir viskas, - nusijuokė ji. Viskas taip ir buvo ji tiesiog pabandė. Tada išgirdo viską ką jis pasakė po to. Visą tą laiką ji tiesiog tylėjo ir klausėsi.
- Ačiū. Aš tave dėl mamos. O prikalba tai visko. Ne tik apie mane. Apie visus vaikus. Visiškai visus. Dažniausiai, kad kažkuo sergame. Tada nebenori mūsų, o ji pradeda šaukti dėl sugaišto laiko. Ir nemažai jai primoka. Buvo viena normali darbuotoja, bet po poros dienų ją atleido ir apkaltino, kad netinkamai elgiasi su mumis. - atsakė Erka.
Erkai tai be galo nepatikdavo. Ne tik todėl, kad jai primoka ir todėl į ją nieks net nepažiūri, bet ir dėl to, kad tada be reikalo reikia daug rengtis. Tai yra baisiai neteisinga. Galvojo Erka ir žinojo tai - tiesa. Tikrų tikriausia tiesa.
-
Kalbos apie mandagų elgesį tik juokino Erką, Bet jis neketino taip lengvai visko palikti.
- Tai tavo nuomone mandagus elgesys nesvarbus? Padiskutuokim truputį. Aš nesiruošiu tau skaityti moralų, man atrodo, kad viską išsiaiškinti galima ramiai diskutuojant. Taigi, tu sakai, kad gražiai kalbėti nėra svarbu ar ne? O kaip įsivaizduoji savo vėlesnį gyvenimą? Kaip rasi darbą, mylimą žmogų, draugų? Žmonės šiaip sau nesilaido kerais, kaip tu mėgsti. O truputį mandagesnis elgesys tau pačiai padėtų gyvenime. - Viskas, ką vėliau išgirdo apie tą vaiknamio direktorę atrodė keista. Juk ji turėtų stengtis, kad vaikai išnyktų iš vaikų namų. Jie gi persipildys. Juk Ji gauna algą tokią, kokia nustatyta valstybės. Tai ką ji ten gali gauti už tuos vaikus? Nebent ima pinigus skirtus jų išlaikymui. Tos sistemos tvarkos jis gerai nežinojo.
- Ačiū. - Atsakė jai prakalbus apie motiną. Bet mintys sukosi apie tuos vaikų namus.
-
- Na gerai. Padiskutuokime. Darbą kaip nors rasiu. Mylimo žmogaus man nereikia. O apie draugus nežinau. Turiu ir gerai, o paskui ir galvosiu. Negyvenu ateitimi, - tarė ji ir nutilo. Nežinojo ką toliau sakyti.
Tad tiesiog kurį laiką nesakė nieko. Tiesiog neturėjo ką sakyti. Tad aišku nieko ir nesakė. To ir trūko, kad kalbėčiau nesąmones. Galvojo trečiakursė. Jai tai pabodo. Ji galvojo išeiti, bet greitai apsigalvojo. Nusprendė kalbėtis toliau.
- Ką veiki laisvalaikiu? Aš tai... Arba nieko, arba miegu, - tarė Erka ir nusijuokė.
Erka buvo sunku atitraukti akis nuo dangaus. Jis buvo išties įspudingas.
- Ar ilgai norėjai būti profesoriumi? Ar tiesiog sugalvojai ir viskas? - paklausė klastuolė šįkart jau atsisukusi. Kodėl atsisuko ji nežinojo.
-
- Na gerai, dabar negalvoji, paskui manau teks. - Šyptelėjo jis.
- Klausyk, turiu tau tokį pasiūlymą. Nuo pirmadienio visą savaitę tu elgsiesi mandagiai. Nekvailiosi per pamokas, nesisvaidysi kerais ir taip toliau. O po tos savaitės mudu galėsime pratęsti šitą diskusiją. Tu pamatysi, kaip kiti žmonės ims kitaip elgtis su tavimi. Nejau tau patinka, kai ant tavęs visi siunta? - Po galais antra valanda nakties, o aš čia auklėjimu užsiėminėju. Ar taip turi būti? Ar toks vėlyvas metas tinka pokalbiams? Ar dabar neskatinu jos laužyti mokyklos taisyklių, juk ji turi būt lovoje, o ne lauke. Bet geriau pagalvojęs nutarė, kad yra svarbesnių dalykų nei mokyklos taisyklės.
- Laisvalaikiu mėgstu groti gitara, skaityti, keliauti po įvairius kraštus ir domėtis jų mitologija. Na tiesą pasakius daug ką. Mėgstu važinėtis motociklu, kartais padeda pravėdinti galvą, kai reikia. O profesoriumi būti niekada negalvojau. Taip jau susiklostė, kad praeitais metais staiga sugalvojau čia įsidarbinti.
-
Erkai tai šiek tiek pabodo.
- Ką čia kalbi? Visų pirma to daryti tikrai nežadu, o visų antra jau geriau būti savimi nei vaidinti nežinia ką, - tarė ji.
Erka dabar mielai būtų sau toliau meditavusi. Bet ne. Šitas čia atsibeldė. Būdama pikta galvojo klastuolė, bet to nerodė. Ji nenorėjo, kad jis dar labiau prisikabintų dėl jos elgesio.
- Na tau jau laikas, - tarė trečiakursė ir pasislinkusi prie jo jį švelniai stumtelėjo. Jai jis išeis bus tikrai gerai. Galvojo Erka. Tokios mintys privertė Erką net nežymiai nusišypsoti.
- Neždintis, - tarė klastuolė. Jai jokie mandagumai nei kiek nerūpėjo. Tiksliau visai nerūpėjo. Trečiakursė eilinė kartą nesuprato kodėl turėtų būti nors kiek mandagi. O tas mandagumo reikalavimas ją kaip reikiant erzino, bet ji vėlgi to neparodė.
-
- Gal ir taip, vaidyba iš ties nieko gero. Bet tai tik viena savaitė ir tu pamatytum, kad gal visai smagu, kai žmonės į tave žiūri palankiai. Gerai, elkis kaip nori. Bet dabar aš tau sakau labai rimtai. Aš tavo nesąmonių nepakęsiu. Taškas. Aš visgi esu tavo mokytojas, tai pirma. Antra, esu už tave vyresnis. Trečia, nuo dabar tu į mane kreipsiesi kaip priklauso. Aš tau ne Auris, o profesorius Senkleris. Kaip jau sakiau tau pats metas išmokti kas yra elgesio ribos ir pradėsim nuo kreipimosi, nes tai pats paprasčiausias dalykas. - Tokie dalykai jam varė vėžį, bet vaikinas neįsivaizdavo kaip geriau reiktų su ja bendrauti. Ar dabar neatrodau, kaip susireikšminęs mulkis? Pamanė. Gal geriau reikėjo imtis kokios kitos taktikos... Jam bemąstant toji įžūlėlė jį stumtelėjo iš vietos.
- Tu ką, galvoji išeisiu ir leisiu tau čia likti? Tu Erka, šiuo metu pati žinai, kad laužai mokyklos taisykles. Medituoti puikiai gali ir savo bendrajame kambaryje. - Jis trumpam nutilo ir susimąstė ką čia geriau reikėtų daryti. Areštai, pokalbiai, taškai jai nieko nereiškė. Regis išvis niekas tai mergaitei nieko nereiškė. Bet jai patinka kerėti, patinka meditacija. Ką gi...
- Kad truputį išeikvotum savo be galo energingą charakterį turėsi parengti projektą. Tema Klajojantis Kalkutos žynių ordinas. Susirasi apie juos informaciją mokyklos bibliotekoje. Jos tikrai ten yra. Šie žyniai siejo meditaciją ir pačius įvairiausius kerėjimus. Ilgai medituodami jie sukūrė itin puikių ir dabar naudojamų gydymams skirtų ritualų. Jie aiškino, jog meditacijos ir susikaupimas padėjo ištobulinti jų gydymo meną. Taigi tu ir parašysi man apie juos projektą. Duodu tau mėnesį. Tavo elgesys bei naktinis bastymasis atneš pasekmių Erka. Ir tau pats metas suprasti, kad taip paprastai nepraslysi. Jeigu projekto neparašysi, keliausi pas direktore ir jau ji spręs ką su tavimi daryti. - Tai bus ir darbas už bausmę ir gal iš to ji išmoks ko nors naudingo. Svarstė Auris.
-
Jo kalbos Erką tiesiog siutino. Nenormalus. Galvojo ji.
- Na gerai. Kadangi tu nesi Auris vadinasi esi niekas, - tarė ji piktu tonu Nagaliu. Visą naktį sugadino. Jau daug labiau supykusi galvojo ji. Tačiau kiti jo žodžiai ją visai įsiutino.
- Kas tu toks, kad galėtum man įsakynėti ką daryti. Na, bet jei nori tai gerai, - tarė ji dar piktesniu tonu. Accio plunksną. Accio pergamentą. Galvodama kiekvieną burtažodį vis pamodavo lazdele. Ir iš kažkur atskriejo jos plunksna bei pergamentas. Accio mėlyną rašalą. Ir šis tuoj pat atskriejo. Trečiakursė ant pergamento užrašė:
Nenormalus ir senas niekas reikalauja kvailo dalyko.
Kai tai parašė jai palengvėjo. Tad padavė pergamentą jam.
- Ir jei nori, kad čia nemedituočiau gerai. Einu kur nors. Kad ir medituosiu ežero dugne, - tarė ji vis dar būdama pikta. Klastuolė taip ir padarė. Įbrido į ežerą ir atsisėdo taip, kad tik galva būtų virš vandens. Visi jos drabužiai tiesiog skendėjo vandenyje. Buvo kiek nemalonu, bet Erka nekreipė į tai dėmėsio. Medis vis dar puikiai pamatėsi. Kaip ir Auris. Tad ji pradėjo medituoti.
-
Man jau gana. Siuto Senkleris. Juk viską išbandžiau kalbas, areštus, net barėmės kaip reikiant ir ką? Jai reikia psichologo pagalbos, aš nežinau... Erka įbrido į vandenį, o jam norėjosi gerokai pamurkdyti tą mergiotę vandenyje. Velniop. Piktai pagalvojo jis. Einu pakviesiu Matthew, tegu tvarkosi su savo koledžo mokiniais. Visgi naktis, o ji ne lovoje. Tegu terliojasi su ja. Bet tada prisiminė tą vaiknamį, žaislinę pelėdą ir jos ašaras. Ir kodėl aš tai darau... Klausė pats savęs. Ir dar kartą perskaitė tą kvailą jos raštelį. Staiga viskas pasidarė kažkaip juokinga. Ar tai bandymai išvesti mane iš kantrybės? Palauk tu man, mes dar pažiūrėsim kuris kurį. Vienaip ar kitaip ji grįš į savo kambarį ir atneš tą projektą. Taškas.
Auris atsikėlė ir irgi įbrido į vandenį. Buvo klaikiai šalta, bet pakenčiama.
- Kodėl senas Erka? Aš dar visai jaunas žinok. - Pasakė besišypsodamas. Tada atsisėdo kiek atokiau nuo jos. Darėsi tiesiog pragariškai šalta.
- Sunkus gyvenimas ar ne Erka? Kai visokie seniai neduoda tau ramybės. Bet deja, gyvenimėlis jau toks daiktas. Jį varžo taisyklės ir pareigos. O projektą tu man parengsi. Pirma, tai naudinga bus tau pačiai. Na o antra kam tau tos papildomos problemos? Kam tie aiškinimaisi direktorei ar savo koledžo vadovui. Tu prisidirbai. O kai prisidirbi būna pasekmės. Viskas. Taip jau yra.
-
Erkai vandenyje buvo gera. Kodėl nesugalvojau to anksčiau? Klausė savęs klastuolė. Kai jis įbrido Erka mintyse susiraukė. Bet tik mintyse.
- Juk pats sakei, kad esi už mane vyresnis. Juk vadinasi senas. O be to kiek tau? - tarė ji. Dėl jo ji nepasivargino net atsimerkti. Bet kitos jo kalbos ją visai juokino. Aišku trečiakursė to nerodė.
- Kadangi tu mėgsti pirmą, antą ir šimtas šešiasdešimt devintą tai gerai. Pirma aš nebijau nei Matthew nei Arwen. Visų antra tu negali man nieko įsakinėti, tad aš jokio projekto nedarysiu. O kodėl turėčiau? - tarė trečiakursė pykčio kupino tonu.
- Ir išvis kodėl prie manęs prisikabinai? - paklausė ji. Erka norėjo į jį paleisti kokius nors kerus, bet nežinojo ar kai lazdelė po vandeniu jie veiks. Bet ji nusprendė pamėginti. Scourgify. Pagalvojo ji ir po vandeniu mostelėjo lazdele. Truputį ir pati pasisuko, kad atrodytų, kad patiesiog nuo jo nusisuka.
-
Ne, ledai nejudėjo nei kiek. Nors jis manė, kad gal jau ir geriau, juk ji nelaidė tų savo kerų. Bet visgi, nieko gero iš jų pokalbių nesigavo.
- Na, vadinasi, tu nori problemų. Gerai, Nedaryk to projekto ir jų sulauksi. Dabar tu nedarai projekto, paskui bus dar kas nors. Kaip matau taisyklės tau juk nieko nereiškia ar ne? taigi dabar tai visokios smulkmenos, vėliau bus blogiau.- Staiga jis rimtai susimąstė kas bus su jos gyvenimu ateityje. Kažkodėl manė, kad jai šviečiasi Askabanas. Dabar tik mokykla, o kas paskui? Jam begalvojant vandenyje pasklido kažkokios putos. Ir tai galutinai jį nuliūdino.
- Matau vėl sugrįžome į tą patį tašką. - Pasakė, o balse išties suskambo liūdesys.
- Vėl darai tą patį. - Dar iš pradžių jis manė, kad tas raštelis ir visi tie prieštaravimai paaugliškos kvailystės, bet dabar... Jai reikia kokio rimtesnio specialisto pagalbos. Jis nutarė, kad reikės padaryti taip, kad jų keliai kuo mažiau kirstųsi. Ji ateis į pamokas, viskas. Daugiau neketinu su ja prasidėti. Nutarė tik kaip nors priversti ją grįžti į kambarį. Negalėjo dabar jai leisti laužyti taisyklių.
- Gerai Erka, matau nėra prasmės tau kažko aiškinti. - Kalbėjo vis dar tokiu pat slogiu tonu. Ir galvojo kaip po galais jam priversti ją grįžti į mokyklą. Juk nutempti negalėjo.
-
Dabar Erka būtų bet ką atidavusi tik, kad jis dingtų. Bet buvo panašu, kad šiandien to tikėtis nėra prasmės. Erkai tai gerokai pabodo. Ji nusižiovavo. Bet jo žodžiai jai atrodė nelogiški.
- Nori pasakyti, kad jei padarysiu projektą nebus problemų. Nesąmonė, - tarė ji ir mintyse susiraukė. Jam tikrai su protu kažkas negerai. Galvojo Erka, bet aišku to garsiai jam dabar nesakė. Nors tikrai būtų jam tai pasakiusi, bet kažkodėl tylėjo. Trečiakursė jau norėjo į jį paleisti kokius nors kerus, bet išgirdo jo kitus žodžius. Ji nusišypsojo.
- Aišku, kad man nereikia nieko aiškinti, - tarė klastuolė vis dar besišypsodamasi. Klastuolė stengėsi sugalvoti kaip jį iš čia išvaryti. Bet į galvą nešovė nei viena normali mintis. Turbūt šiandien tikrai nelemta ramiai pamedituoti. Galvojo trečiakursė.
-
- Na aišku aš tiesiog tau sakau, kad jeigu padarysi projektą per mėnesį ir dabar ramiai nueisi į savo kambarį neturėsi problemų dėl šios dienos nutikimų, o ne dėl kažko kito. Jau sakiau tau, jei nedarysi to, ką sakau, teks drožti pas direktorę. Ir bijai tu jos ar ne, problemų tu turėsi. - Auriui jau visas šis reikalas pabodo. O galvoje nebuvo jokios normalios minties, kaip ją išgrūsti į mokyklą. Kadangi užkerėti mokinės negalėjo, o tai kol kas ir buvo vienintelis į galvą atėjęs būdas.
Staiga pajuto kažką šaltą. Ir tikrai tai nebuvo vandens keliama gėla. Kažkas šaltas ir slidus vyniojosi jam aplink kojas. Jis pabandė pasitraukti, bet pajuto, kad nebegali, kad kojos suveržtos. Velnias. Nusikeikė mintyse. Kažkokia povandeninė bjaurybė vyniojo jį kažkuo. kas čia čiuptuvai? Tikrai ne. Tikriausiai ne.
- Erka, - Kreipėsi į ją.
- Erka, tuojau pat traukis iš vandens. - Balse suskambo įtampa. Ar ir jos kojas vynioja šitie stiprūs čiuptuvai? Bet gi mes negiliai. Kažkokia nesąmonė. Jis pajuto menkutį skausmą. Ir tuojau pat pasijuto labai mieguistas. Iš tamsaus vandens išniro padaras. Panašus į bjaurų vorą. Turėjo kietą kiautą ir daugybę kojų. Dar uodegėlę, kuri regis padėjo greitai plaukti vandenyje. Padaras buvo gana didelis. Kažin ar būtų tilpęs į suaugusio žmogaus delnus. Auris pamatė, kad šitų padarų išnyra ir daugiau. Kažkodėl pagalvojo apie piranijas būriu puolančias savo aukas.
- Erka, lįsk iš vandens. - Liežuvis pynėsi. Noriu miegoti. Galvojo. Ar jie nuodingi? Bet dar sugebėjo blaiviai mąstyti ir nukreipė lazdelę sau į kojas.
- Relaxio. - Sumurmėjo ir pajuto, kad čiuptuvai atlaisvėjo. Jis stvėrė Erką už rankos ir ėmė temti iš vandens.
-
Erka jau norėjo dingti iš čia, bet aplink Aurio kojas kažkas apsivyniojo. Jis taip pat liepė Erkai dingti, tačiau ji nė nekrustelėjo. Bet paskui jis ją tempė. Dar vienas. Juk įdomu. Galvojo trečiakursė. Jai tai atrodė keista. Net labai. Staiga ji suprato ką daryti. Na šiaip geriausia nieko nedaryti, bet tiks.
- Tu kaip mažas vaikas, - tarė klastuolė kai jie jau buvo ant kranto. Tad trečiakursė išsitraukė lazdelę.
- Evanesco, - tarė Erka ir tas keistas padaras ėmė ir pradingo. Tada ji pamatė, kad gana arti jų yra dar koks pustuzinis tų padarų. Tad ji šbrido į vandenį taip arti, kad jie galėjo ją tiesiog paliesti čia ir dabar. Bet jai tai visai nerūpėjo. Erka tuos labai keistus padarus tiesiog pradangino. Tada galiausiai išlipo iš vandens. Ji nuo galvos iki kojų buvo šlapia, bet jai tai nė kiek nerūpėjo.
-
Jie stovėjo ant kranto, bet neilgai. Tas silpnumo jausmas kurį pajuto pradėjo nykti. Matyt nuodai silpni. Pamanė Auris.
Erka pradėjo naudotis pradanginimo kerais. Jie veikė. Padarai pradingo. Tai tikrai atrodė keista. Juk šie gyvūnai ne magiškai sukurti, jie gyvi padarai ir buvo keistoka, kad juos taip paprastai paveikė šie kerai. Bent jau dabar ji jau krante, ne vandenyje. Reikėtų eiti iš čia. Ir tikėtis, kad jo ir šios mokinės keliai tiesiog nesusikirs.
Deja pasirodė, kad naktį įlindę į ežerą jie suerzino tų padarų koloniją ir Auris pamatė, kaip visas didelis būrys pradeda kilti iš vandens. Jie greitai yrėsi kranto link. Senkleris tikrai nebuvo žmogus daug išmanantis apie gyvūnus ar augalus. Taigi nežinojo ar šie padarai gali ilgai išbūti krante. Net kaip jie vadinasi neturėjo supratimo.
- Protego. - Tarstelėjo ir nuo gyvūnų juos atskyrė skydiniai kerai. Jie negalėjo pro juos praeiti. Pasisukinėjo dar kurį laiką ir vėl sulindo į ežerą ir į savo slaptas dumblingas kertes, kuriose gyveno.
- Ką gi. Manau nebeturim apie ką kalbėtis. Viskas, einam iš čia. Galėsi šauniai medituoti savo kambaryje. Jei dar turi tokio noro. - Ginčytis su ja jau išties nenorėjo. Todėl nutarė, kad jeigu dabar mergiūkštė vėl pradės savo atsikirtinėjimus jis tiesiog atves čia Matthew. Ne jo reikalas kažkokia Klastuolė. O ką jam padaryti? Nutemti į mokyklą juk jos negalėjo.
-
Daug daugiau tų padarų plaukė kranto link. Erka dabar išties džiaugėsi, kad ji krante. Auris panaudojo apsauginius kerus. O paskui liepė eiti. Norėtum. Galvojo Erka. Ji niekur nesiruošė eiti. Niekur. Ir savo nuomonės tvirtai laikėsi.
- Taip. Noro aš dar tikrai turiu. Tik čia. Ten tikrai neisiu. Tu gali eit, - tarė trečiakursė ir patraukė medžio link. Jį priėjusi atsisėdo. Ir vėl pradėjo medituoti. Noras niekur nebuvo dingęs. Jai buvo gera. Labai. Nors ir kažkur buvo Auris. Jai vistiek buvo be galo smagu medituoti. Galiausiai ji atsigulė. Žvelgė į žvaigždėmis nusietą dangų. Ji jautė ramybę. Tvyrančią kažkur kosmose. Kur ji nežinojo. Bet ir žinoti nenorėjo. Jai buvo gerai. Kad ir kaip retai taip būdavo, bet jai išties buvo gerai.
-
Viskas prasidėjo nuo pradžių. Jam beliko tik giliai atsidusti ir neišsitraukti savo burtų lazdelės, kad ją užkerėtų. Mat nusibodo čia stirksoti pusę nakties. Ir ką man dabar reikėtų daryti? Ir kaip turėčiau priversti ją sugrįžti? Užkerėti aš jos negaliu. Nutempti į mokyklą irgi ne, nes tai būtų smurtavimas prieš mokinę. O va šita panelė gali man gadinti nervus kiek jai patinka. Logikos nulis. Jis stovėjo susigrūdęs rankas į kišenes. Buvo nykiai šalta. Todėl teko išsitraukti jas iš kišenių ir lazdele išsidžiovinti šlapius rūbus. Vis tiek jautė šaltį.
Einu pas Matthew. Vargšelis. Visai neapsidžiaugtų, jeigu dabar aš jį čia atvesčiau. Dar įdomu ar kėblintų čia pažadintas vidury nakties. Bet būtų neblogai jam palikti šitą mergiotę ir varyti savais keliais.
Galėjo Auris ir nueiti. Bet tada išeitų, kad ji laimėjo, kad ji ir toliau gali ramiausiai laužyti taisykles. O tai reikš, kad ir vėlesniu metu ji tą galės daryti. Žinodama, kad Auris negali priversti Erkos klausyti.
- Erka, kaip tu įsivaizduoji savo gyvenimą su įtėviais? - Staiga prabilo.
- Ar ir jų taip negerbtum ir visiškai neklausytum?
-
Erka dabar jau tikrai norėjo eiti. Bet nepajudėjo. Nenorėjo atrodyti silpna. Tad jai neliko nieko kita tik toliau sedėti ir kęsti Aurį. Tačiau išgirstas klausimas ją gerokai nustebino. Tai matėsi jos veide. Nes jis iškart persimainė. Mat Erka niekada apie tai negalvojo ir neįsivaizdavo ką atsakyti.
- Nežinau. Kol jų nėra aš ir negalvoju, - gūžtelėjo pečiais trečiakursė. Jai tai iš tiesų nerūpėjo. Jai artimiausiu metu įtėviai nesišvietė. Tad apie tai ir negalvojo. O kodėl turėčiau gaišti laiką? Galvojo trečiakursė. Nors aš dabar gaištu laiką. Galvojo klastuolė.
- O kodėl klausi? - pasidomėjo trečiakursė, nes tokio klausimo tikrai nelaukė. Nors šiandien aš jo pačio nelaukiau. Kaip ir visada. Nors tiksliau šiąnakt. Galvojo klastūnyno trečiakursė. Nors aišku garsiai to nesakė.
-
Auris pastebėjo kaip jo klausimas nustebino Erką. Ir pats nustebo, kad to paklausė. Kažin ar klausimas buvo labai tinkamas mergaitei, kuri niekada nepažinojo tėvų. Bet reikėjo gi dabar ką nors atsakyti.
- Nežinau... Norėjau sužinoti ką pasakysi. - Pats nykiausias atsakymas, kokį jis galėjo dabar išgalvoti. Bet daugiau nieko geresnio negalėjo pasakyti. Pats manė, kad Erkos gyvenime niekada niekas neįsivaikintų ar neimtų globoti. Kad visai čia ne vaikų namų direktorės pastangomis ji neturi įtėvių. O savo pačios. Juk kaip ši mergaitė elgiasi... Nėra ko stebėtis, kad niekas nenori su ja prasidėti. Mąstė, bet aišku garsiai ir nemanė to sakyti. Užuot tai padaręs nukreipė temą.
- Grįžtant prie mūsų šiąnakt jau nagrinėtos temos... Kodėl tu amžinai stengiesi parodyti save iš pačios blogiausios pusės? Vos mudu susitinkame iškart pradedi kvailioti. Neabejoju, kad ir su kitais mokytojais taip pat. Bet kodėl? Štai paimkim pavyzdį. Kaip tau labiau patinka? Ar tau labiau būtų patikę, jei būčiau palikęs ten tave mirti tame lauke, kai tau įgėlė ugniauodegis? Neabejoju, kad būtų prastai pasibaigę, jei būčiau ten tave palikęs vieną. Taigi ar tau neatrodo, kad reiktų pabandyti truputį keisti savo elgesį? Juk taip kur kas maloniau. Kai su tavimi pačia kiti gražiai bendrauja. Ir kai tu pati taip darai. Kodėl visada bandai save pateikti iš pačios blogiausios pusės?
-
Erka pastebėjo, kad jos reakciją jis pamatė. Kad ir kaip trečiakursė stengėsi to neparodyti. Kaip ji ir tikėjosi toliau sekė dar kvailesni klausimai. Kas klastuolei ne itin patiko. Ji nežinojo atsakyti ar ne. Juk galėčiau atsakyti. O kas toliau? Nors jei neatsakysiu naudos nebus. O kokia nauda jei atsakysiu? Galvojo klastūnyno trečiakursė. Ji nebuvo pratusi kalbėti ką ir kodėl daro. Išvis nebuvo pratusi kalbėti apie save. Bet vis dėlto nusprendė pokalbį tęsti.
- O kas tau sakė, kad blogiausią. Tu dar nežinai kas aš iš tiesų, - tarė ji ir nė kiek nemelavo. Ji visiems rodė tik labai mažą savęs dalį.
- Bet jai kada norėsi pamatyt tai pasakyk. Aš galėsiu save parodyt. O dėl to ugniauodegio, - tarė ji ir padarė pauzę. - Jei nebūčiau ten ėjus nebūtų įgėlęs. Na arba bent jau nebūtum nusviedęs nežinia kur mano lazdelės.
-
- Taip. Tada jis nebūtų tau įgėlęs. Bet tu gavai areštą. Turėjai ten ateiti. Štai ir viskas. Lazdelę numečiau tik todėl, kad svaideisi kerais. Tu pati tai žinai. Jei nekvailiotum neskirčiau tau areštų. Ir šiaip neturėtumei gaišti savo laiko šioms kalboms, kurios tau visai nepatinka. - Pokalbis darėsi sunkus ir nykus. Blogiausia buvo tai, jog jis Auriui atrodė bevertis. Nes viskas, ką sakė atsimušė į tuštumą.
- Puiku. Tai tau patinka kenkti kitiems taip? Ar kas nors tave įskaudino? - Staiga paklausė. Nuoširdžiai norėjo tai sužinoti. Vis dar dėjo kažkokių vilčių į šią mergaitę. Nors tikrai menkų. Bet tas žaisliukas kurį matė... Tos ašaros. Nors gal ji verkė tik todėl, kad tada jis atėmė lazdelę? Tikriausiai taip ir buvo. Gal tikrai eiti ir pakviesti Matthew? Vėl susimąstė Senkleris. Kokia prasmė iš viso šito pašnekesio? Atsakymo rasti jis negalėjo.
-
Tos kalbos buvai visai bevertės. Ir trečiakursės tą kuo puikiausiai suprato. Bet eiti į pilį ji neketino.
- Visų pirma ateiti neprivalėjau. Būčiau norėjus būčiau neatėjus. Nors tikrai geras klausimas kodėl atėjau, - viską išdėstė Erka. Tačiau išgirdusi kitą klausimą nežinojo ar atsakyti. Apie save ji niekada nekalbėdavo.
- Visų pirma ne tavo reikalas, o visų antra... nemėgstu kalbėti apie save. Taškas, - tarė klastūnyno atstovė. Savo praeitį ir gyvenimą vasaromis ne hogvartse ji slėpė. Ji nemėgo kai apie ją kas nors žinojo per daug. Nors niekas pakankamai apie ją nežinojo. Bet ji tuo džiaugėsi. Asmeninis gyvenimas buvo jos. Mano. Ir tik mano. Galvojo klastūnyno trečiakursė ir daugiau apie save pasakoti neketino. Jau ir taip užtektinai papasakojau.
-
- Turėjai ateiti. Nes tokios mokyklos taisyklės ir ta tema mes daugiau nediskutuosime. Erka, pasakysiu tau labai paprastai. Tu manai, kad gali daryt ką nori ir nieko dėl to nebus? taip niekada nebūna. Kaip jau sakiau dabar tu mokykloje, o kai suaugsi ir išeisi į gyvenimą su tavimi niekas nesitaikstys. O čia deja mokytojai turi taikstytis su tavo nesąmonėm. - Ką aš čia darau? Naktis dabar po galais. Norėjau ramiai prasieiti. Kodėl ji man amžinai painiojasi po kojom. Ką aš išvis jai aiškinu? Kad bent ta mergaitė norėtų ką nors keisti. Bet ne. Kvaila ir beprasmiška. Virė mintys galvoje.
Šito atsakymo jam užteko susidaryti nuomonei, kad veikiausiai savo gyvenime ji turėjo prikaupusi nuoskaudų. Bet daugiau klausinėti Senkleris nebeketino. Bet ką daryti irgi nežinojo. Gal tikrai eiti ir tiek. Tegu ji čia šlaistosi viena. Kas man. Galvojo vaikinas.
- Aš irgi nemėgstu. - Visgi atsakė jai.
- Bet kartais pasikalbėti būna visai neblogai.
-
Jo atsakymas ir vėl buvo kvailas. Nieko kito ji ir nesitikėjo.
- Taigi tas milijoninis pirmas dalykas - tai ne nesąmonės. Tai mano gyvenimas. Ir išvis kodėl kišiesi? - tarė.
Klastuolei būtų užtekę tik to, kad jis bent dešimt metrų nueitų. Gal vis tiek ne tiek trukdytų. Galvojo klastūnyno trečiakursė. Tai, kad Erka toliau su juo kalbėjo net jai pačiai buvo keista. Bet trečiakursė kažkodėl nusprendė pokalbį tęsti. Gal todėl, kad buvo įdomu. O gal todėl, nes Erka su kuo nors normaliai kalbasi išties labai retai. Na, bet tęsiu. galutinai apsisprenė klastūyno trečiakursė. Ir kaip tik išgirso kitus jo žodžius.
- Sakai? - ne itin garsiai tarė trečiakursė ir nusižiovavo. Nors miego nė kiek nenorėjo. Jai buvo šiek tiek nuobodu. Bet tik šiek tiek. Tad vistiek liko.
-
- Tavo gyvenimas? Kitų žmonių užkerėjimai tai tavo gyvenimas? - Ką ji čia dabar kalba?
- Na... Tada greit baigsi Askabane. Nežinau ir ką dar pridurti. - Pamažu pradėjo jai jausti kažkokią antipatiją. O gal užuojautą? Kažkokį keistą mišinį. Nežinojo ir kaip nusakyti tą jausmą. Pamatęs kaip Erka žiovauja panoro kuo greičiau mauti iš čia. Jis tik mokytojas. Atidėsto pamokas ir viso gero. Kam dar aiškintis su kažkokia sugadinta mergaite?
- Na taip sakau. Kartais palengvėja, kai išsikalbi. - Atsakė. Jau nieko nebesitikėjo. Įsivaizdavo, kaip grįžta į savo kambarį ir įsitaiso lovoje su kokia gera knyga. Taip praleidžia likusią nakties dalį. Reikėjo likti kambaryje ir neiti pasivaikščioti. Piktinosi Senkleris. Negalėjo nueiti ir taip visko palikti. Bet būti čia irgi atrodė beprasmybė.
-
Jai taip tada tikrai tuoj mirsiu iš nuobodulio. Galvojo trečiakursė ir dabar jau tuo tikėjo.
- Kokiam dar azkabane? - paklausė klastūnyno atstovė. Kiti jo žodžiai ir vėl buvo keisti. Bet Erka į tai jau nebekreipė dėmesio.
- Na ir ką tu man pasakysi? Aš ką pasakyt neturiu. Bent jau taip manau, - tarė klastūnyno trečiakursė.
Staiga krūmuose kažkas sušnarėjo. Klastuolė staigiai šoktelėjo. Ir kitą akimirką jau stovėjo priešais tuos krūmus iškėlusi lazdelę.
- Nagi pasirodyk! - Šūktelėjo ji mat tai nei kiek nepriminė kokio nors gyvūno šnarėjimo. Arba priminė tik klastūnyno trečiakursė to nesuprato. Bet vistiek laikė lazdelę ir laukė. Nežinojo kas gali nutikti. Tad tiesiog kažko laukė. Nemanė, kad tas dalykas niekada neišlys. Mat garsas buvo tikrai baisus.
-
Ačiū dievui aušinti burnos nebereikėjo. Nes krūmuose, augančiuose netoliese kažkas bjauriai ir netikėtai ėmė šnarėti. Auriui visai nepatiko Erkos veiksmai. Kokia kvaila ir nereikalinga drąsa. Jeigu ten kas nors pavojingas, savo riksmais ji tik išbaidys tą padarą.
Jis greitai priėjo prie jos ir iškėlė lazdelę pasirengęs bet kam. Bet ko jau nesitikėjo tai nesitikėjo. Iš krūmų su žemių krūva išnėrė knisius. Auris tik pasidžiaugė, kad neturi nieko blizgančio.
- O tu čia ką darai? - Švelniai prabilo žvelgdamas į tą padarėlį. Vaikinas pasilenkė ir pakėlė knisių. Tas atrodė nusiteikęs meiliai. Mat iškart ėmė trintis į Senklerio petį.
- Miegojai čia ar ne? Išbudinome tave. Įdomu kieno tu. - Kalbėjo glostydamas jo kailį. Visai pamiršo Erką, bet greit prisiminė, kad ir ji čia stovi.
Auris abejojo, kad knisius laukinis. Gal pabėgo nuo kokio mokinio ar ką.
Tas padaras nuteikė jį kažkaip geranoriškai ir staiga raudonplaukis paklausė Erkos. Gal todėl, kad prisiminė naminuką, su kuriuo ji elgėsi itin meiliai.
- Tau patinka gyvūnai? - O paskui dar pridūrė.
- Ar turi kokių svajonių? Pamatyti ką nors įdomaus ar nukeliauti kur nors.
-
Ji nustebo kai iš krūmų išlindo knisius.
- Aš ką jau gyvūnų šnarėjimo nebeatpažįstu? - paklausė.
Jis buvo mielas, bet Erka prisiminė, kad turi aukso spavos pakabuką. Tad greitai jį sugrūdo giliai į kišenę. Erkai knisiai patiko. Ne dėl to, kad ji norėtų jog jie vogtų jai daiktus, o todėl, nes jie mieli. Nors ji dievino visus gyvūnus. Labai mieli. Galvojo klastūnyno atstovė šypsodamasi bei žiūrėdama į knisių.
- Labai, - atsakė trečiakursė. Bet tai jai priminė vieną labai blogą dalyką - tuoj vasara vadinasi jei vėl reikės ieškoti kas prižiūrėtų jos augintius. Ji kelių mokinių jau buvo klausiusi, bet niekas nesutiko.
- Nežinau, - atsakė į kitą klausimą Erka. Ji niekada apie svajones negalvojo.
- Klausyk, Auri, ar galėsi vasarą prižiūrėti mano augintinius? - jau be vilties pakklausė trečiakursė.
-
Vaikinas vėl įsitaisė ant žolės. Ant kelių gulėjo knisius ir buvo matyti, kad jam patinka būti glostomam. O ir Erka regis apsiramino. Vėl ėmė šypsotis. Kaip tada, kai glostė naminuką. O tas Auriui rodė, kad gal nėra ji tokia bloga. Nors dar neįsivaizdavo kaip su ja susikalbėti, bet vis tiek buvo geriau.
- Gyvūnai išties mieli. Išskyrus mano katę. Ji labai išdykusi. - Jis nusišypsojo mergaitei. O jos tolimesnis prašymas gerokai Aurį nustebino. Buvo be galo keista, kad ji prašo jo prižiūrėti savo augintinius. Juk regis nemėgo Senklerio.
- O ką tu augini? Na... Manau tikriausiai galiu. Ar į vaikų namus neleidžia atsivežti savo gyvūno? Net jei ir pati juo rūpintumeisi? - Senkleris nutarė sutikti pagloboti tuos jos augintinius. Ir tik tada prisiminė, kad kaip ir planavo negrįžti kitiems metams mokyti. Juk jam reikėjo kada nors ištaisyti savo jaunystės klaidas. O to padaryti dirbdamas mokykloje negalėjo. Na, jei tikrai nesugrįšiu čia dirbti, gyvūnus jai galės atiduoti Alanas. Pagalvojo Senkleris. Nes jo paties ateitis atrodė vaikinui labai neaiški.
-
Erka apsidžiaugė, kad jis bent jau mano, kad galės. Nes palikti jų mirti irgi nenorėjo. Na tiksliau negalėjo - širdis jai to nebūtų leidusi. Tad jai neliko nieko kito kaip tik prašyti, kad kas nors juos prižiūrėtų.
- Nesvarbu, kad pati juo rūpinčiausi vistiek neleistų. Direktorė nekenčia gyvūnų. Buvo viena darbuotoja savo katiną atsivedusi tai vos jo nenužudė. Tik stipriai sumušė, bet nedaug trūko, - papasakojo ji. Nors tik tada pagalvojo, kad kai išgirs ką ji augina greičiausiai nebenorės jų prižiūrėti.
- Aš auginu naminį sfinksų katiną, tigrinį pitoną, feniksą ir smulkųjį mėlynąjį drakoną. Matai šiais metais niekas nesutinka jų prižiūrėti, o palikti mirti taip pat nenoriu, - tarė trečiakursė bei prislinko arčiau ir paglostė knisių.
-
Istorija apie vaikų namų direktorę darėsi vis keistesnė. Ar čia rimtai? Ar Erka baisiai tos moters nemėgsta ir pasakoja tokius keistus dalykus.
Tada Erka papasakojo ką augina ir Auris negalėjo suprasti iš kur ji turi pinigų tokiems augintiniams. Kaip juos išlaiko? Iš kur ji juos gavo?
- Feniksą? Juk jie tokie reti. Drakoną? O iš kur gavai jo kiaušinį? Nesu gyvūnų specialistas. Tokius padarus gali prižiūrėti mano pusbrolis Alanas. Jis pakvaišęs dėl gyvūnų. - Pasakė. O pamatęs, kad mergaitė glosto knisių atsargiai jį pakėlė nuo savo kelių ir patupdė ant jos.
- O ar nenorėtum savo gyvūnų palikti profesoriui Beaumont? Manau jis puikiai galėtų jais pasirūpinti. - Dar paklausė.
- O kuris iš šių įspūdingų augintinių buvo pirmasis? - Tai jam pasidarė itin įdomu. Iš kur našlaitė gavo tokius padarus? Na katinas tarkim. O pitonas? Apie drakoną ir feniksą tai ir pagalvot buvo sudėtinga.
-
Erka iš jo išraiškos suprato, kad greičiausiai prižiūrėti jų nesutiks.
- Tėvai prieš mirtį buvo palikę sąskaitą gringotse. Daug pinigų man nereikia, tad augintinių nusipirkau. Dar šiek tiek liko. Auginių maistui, mokyklinėm prekėm ir traukinio bilietui dar užtenka, - papasakojo. Erka gringotse jau seniai nebuvo. Turbūt reikės prieš kitus mokslo dar šiek tiek pinigų pasiimti. Galvojo klastūnyno atstovė.
- Apie jį nepagalvojau. Reikės paklausti, - gūžtelėjo pečiais klastūnyno atstovė. Dabar Erkai tikrai atrodė keistai kaip pamiršo apie Rafael. Juk jis mėgsta gyvūnus jei dirba magiškų gyvūnų priežiūros profesoriumi. Ar ne? Galvojo Erka. Ji mėgo gyvūnus, bet niekada nedirbtų šios pamokos profesore. Jei jau ir dirbtų kokios pamokos profesore tai tikrai ne šios. Nors net nežinojo kodėl.
- Feniksas. Katinas buvo pats paskutinis. Jį įsigijau prieš maždaug mėnesį, - tarė trečiakursė.
-
Na ir susitikimas. Vėli naktis, ežero bangelės ramiai raibuliuoja vandens paviršiumi. Ir visas šis pokalbis pradedant Erkos meditacija ir baigiant gyvūnais. Keista. Neįprasta. Bet kaip jau yra taip...
Nors jie visai neseniai vėl ginčyjosi, dabar regis čia nusistovėjo ganėtinai taiki atmosfera. Ir Auris nutarė to savo moralais negriauti. Gal taip ir geriau bus. Gal taip išeis daugiau pasiekti nei kalbomis apie elgesį ir taip toliau. Svarstė.
Ir vis tiek liko neaišku iš kur Erka gavo tokį padarą kaip drakonas. Ir Feniksas. Tokie gyvūnai turėjo būti neišpasakytai brangūs. Nebent tėvai jos buvo be galo turtingi. Ir ar legalu turėti drakoną?
- O kur tu laikai savo drakoną? Niekada nesu jo matęs kur nors mokykloje. O mano galva nepastebėti tokio padaro tiesiog neįmanoma. - Nusišypsojo jis.
- Aš galiu pamėginti pasirūpinti tavo augintiniais. - Pridūrė.
-
Erka jau tikrai norėjo išeiti, bet ir pokalbį norėjo tęsti. Be to reikėjo kaip nors jį įtikinti, kad prižiūrėtų jos gyvūnus arba toliau amžinai ieškoti kas sutiktų tai padaryti. Visgi pirmas variantas buvo milijardą kartų geresnis, tad klastuolė nusprendė likti prie jo.
- Uždrautajame miške. Drakonų ekspertas sakė, kad tai geriausias variantas. Kai nueinu į mišką ją tiesiog pakviečiu ir jei yra netoli iškart atskrenda. Tada ir pamatinu, ir praleidžiu su ja laiko, - tarė trečiakrusė. Bei pagalvojo apie drakonę.
Netikėtai iš kažkur atskrido jos drakonė. Tai buvo labai netikėta, tad iš pradžių Erka išsigando. Tada drakonė nusileido prie Erkos ir klastuolė ją paglostė. Tada dar kartą pakilo ir gerokai paskraidžiusi vėl nusileido šalia Erkos. Erka tik nusišypsojo.
- Pasirodo atskreda tik kai pagalvoju, - tarė klastūnyno atstovė ir gūžtelėjo pečiais.
Erka ir vėl atsigulė bei žvelgė į tyrą, žvaigždėtą dangų. Atrodė, kad dangus galėtų net užhipnotizuoti, bet to trečiakursė nė kiek nenorėjo.
- Čia Raja,- tarė prisiminusi, kad nepristatė augintinės. Erka vis dar neįsivaizdavo kodėl ją taip pavadino, bet kai tik pamatė žinojo, kad ji Raja.
- O koks tavo katės vardas? - dar paklausė ji.
-
- Drakonų ekspertas? O kur tu jį sutikai? - Dievaži, šis pokalbis ėmė darytis vis įdomesnis. Ir štai tik jam taip pagalvojus kažkas trumpam užtemdė naktinį Dangų ir ant žemės nusileido drakonė. Senkleris norėjo atsitraukti toliau. Bet nenorėjo ir baimės rodyti. Ypač tokiai nenuspėjamai mergaitei, kokia buvo Erka. Todėl susilaikė ir liko ramiai sėdėti net tada, kai ji vėl pakilo ir ėmė skrajoti.
- Nejau tavo drakonė pati nemedžioja? Juk gyvena miške. Tau dar reikia ją šerti? - Tai atrodė keista. Kaip drakonė gali pati nesusimedžioti maisto? O ji vėl nusileido ant žemės. Auriui nepatiko toks artumas. Dievuliau, pirmą kart gyvenime jis sėdėjo prie tikrutėlio drakono kad jį kur.
- Mano katės vardas Kipšė Padauža. Dažniausiai tik Kipšė. - Pasakė. Ar tikrai apsiėmiau prižiūrėti ir šį padarą? Aurio nuomone tokiam padarui kaip drakonas priežiūros kažin ar reikėjo. Nes tokie moka savimi pasirūpinti.
- Išties įspūdingas augintinis. - Pasakė.
-
Erka šypsodamasi toliau glostė drakonę. Jai buvo smagu, tad neišgirdo Aurio klausimo. Tačiau kitą klausimą išgirdo kuo puikiausiai.
- Medžioja, bet šiame miške yra ne visko ko reikia drakonams. Tad tenka atnešti tai ko reikia. Tai darau kas kelias savaites, - tarė. Negi jis dabar tikrai nebesutiks. Rafael tai nenoriu. Tas tai be proto geria. Auris tikiuosi kiek mažiau. Pagalvojo klastūnyno atstovė.
- Vasarai norėčiau, kad pasaugotum daugiausiai dėl to, nes ji nesutaria su vienu kentauru. Neseniai vos spėjau atskristi į mišką, - tarė prisiminus kaip jie vienas kito vos nenugalabijo.
- Gerai, kad tuo metu virš uždraustojo miško skraidžiau šluota, - tarė ir nusijuokė. Tada klastuolė prisiminė kaip neseniai Melody mokė skraidyti šluotą.
- O kokios veislės tavo katė? - dar paklausė trečiakursė.
-
Apie drakonų ekspertą ji neatsakė. Bet Auris nutarė, kad kol kas yra ir svarbesnių temų. Jeigu jau įklimpo į šį reikalą, tai reikėjo išsiaiškinti ką gi ši drakonė valgo.
- O ko tu jai atneši? - Paklausė. Įdomu ko gi ji neaptinka miške. Vajetau, dar pitonas. O ką tas ryja?
- O kaip tavo pitonas? Kuo jį maitini? Žiurkėmis ar kuo didesniu? - Buvo tiesiog beprotiškai keista ir šiurpoka stebėti kaip ji kuo ramiausiai glosto savo drakonę. Kaip kokią katę dievaži... Auris nors ir norėjo ją paliesti nekišo prie to padaro nagų.
- Oho. Tada jei nesutaria su kentauru tikrai reiktų prižiūrėti. - Vargšai kentaurai... Pamanė jis. Matyt ši gražuolė Raja sujaukia jų dienotvarkę.
- Jos veislė Norvegų miškinė katė. Kai pirkau sakė, kad bus rami. Bet ji tikra demonė. - Auris pasvarstė kur gi dabar Kipšė bastosi. Na, gal negrįš, bus tik ramiau. Bet ne, ji visada grįžta.
- Mėgsti skraidyti šluota? - Paklausė Erkos.
-
Klastuolei patiko glostyti Rają ir stebėti žvaigždes. Greitai jausmas buvo toks lyg miegotų atmerktom akim. Ji nieko nematė ir nieko negirdėjo. Taip prasėdėjo gana ilgai. Galiausiai atsipeikėjo.
- Oi... Kažką sakei? - paklausė trečiakursė. Mat manė, kad bent kelis sakinius tikrai praleido. Bet tada išgirdo apie katę.
- Matyt su mano kate susimaišė. Kai pirkau sakė, kad visa vada labai energinga. Bet kur tau. Ramiai sau viską daro. Ne taip kaip aš, - nusijuokė ji. Tada vėl pagalvojo apie Polą. Turbūt vis dar miega. Pagalvojo klastuolė, nes kai išėjo ši snaudė. Žinoma. Gi tik aš su drakone ir Auriu nemiegam. Vėl į minčių pasaulį pasinėrė klastūnyno atstovė.
- Taip. Tiesiog dievinu, - atsakė į dar vieną klausimą trečiakursė. Tada ji prisiminė kaip po lova slėpė savo pirmą šluotą, nes ją nusipirko dar pirmame kurse.
-
Erka kažkuo dabar jam priminė Alaną. Ir vaikinas greit suprato kodėl taip yra. Alanas irgi taip pat dievinamai žvelgdavo į savo auginamus padarus. O ji tiek nutolo, kad net neatsakė į Senklerio klausimus.
- Na žinai. Jei jau patikėsim man savo gyvūnus tai norėčiau žinoti kaip jais rūpintis. Ką nešti drakonei į mišką, kuo šeri savo pitoną ir kaip rūpiniesi feniksu? Kate tai jau manau žinau kaip pasirūpint. - Jis nusišypsojo Erkai.
Kalbai vėl pakrypus apie skraidymą kilo toks noras išties pakilti į dangų ir paskraidyti. Naktis atrodė graži ir smagi. Bet juk dabar naktis ar ne? o jis išvis turėjo seniai seniai pabaigti šį pokalbį.
- Ar mėgsti kvidičą? - Užklausė. Pats nebuvo to žaidimo mėgėjas. Na aišku kai ką žinojo, bet itin šiuo sportu nesidomėjo.
-
Erka dabar jau tikrai norėjo miego, tad nusprendė kuo greičiau dingti iš čia. Aišku pasikalbėti ir tai, kad Auris sutiks prižiūrėti augintinius džiugino. Bet miego tikrai norėjo. Ir prieš miegą praryti kokią šokoladinę varlę. Nusišypsojusi pagalvojo trečiakursė ir išgirdo kitus Aurio žodžius.
- Atsiprašau. Užsigalvojau. Pitonei duodu... Nors kam man čia pasakoti. Ryte viską galėsiu atnešti, nes iš anksto norėjau nusipirkti daugiau, o gavosi daug daugiau, - tarė klastūnyno atstovė.
Išgirdus apie kvidičą ją vėl apėmė noras pakilti į beribį dangų ir nesustojant skristi amžinai. Deja tam dabar trukdė ir naktis, ir tingėjimas, ir miego noras. Tad Erka šį planą nusprendė įgyvendinti vėliau.
- Tai pat dievinu, bet daug labiau dievinu tiesiog paprastai skraidyti, - tarė klastūnyno atstovė ir nusižiovavo. Jautė, kad tuoj užmigs, tad suskubo išeiti.
- Na gerai. Viską parodysiu ir papasakosiu rytoj. Tiksliau šiandien kai bus diena. Viskas einu miegot, - tarė ir išėjo hogvartso link.
-
- Aš irgi labiau mėgstu tiesiog skraidyti. - Pasakė. O tai, kad mergaitė pagaliau ketino drožti į mokyklą pakėlė nuotaiką iki begalybės. Gyvūnai tikrai turi stebuklingų galių. Galvojo atsargiai pakeldamas knisių, kuris čia ir atnešė taiką ant rankų. Tada patupdė jį atgal į tuos krūmus iš kurių jis ir išlindo. Kur rado, ten nutarė ir palikti.
- Puiku. Gerai rytoj pakalbėsim. Labanakt. - Auris liko vienas. Žinoma ji išėjo tik todėl, kad pati nutarė. Tai jau vaikinas suprato puikiausiai. Bet visgi išsiskyrė galima sakyti gražiuoju. O tai gal jau šioks toks poslinkis. Senkleris patraukė pilies link. Vaikščioti ar naktinėti čia jau nenorėjo. Laukė tamsus ir šiltas kabinetas ir reikėjo tikėtis, kad katė jo nesugriovė palikta viena.
Pakrantė liko tuštutėlė. Tik knisius miegojo krūmuose.
-
Vanessa kaip visada anksti atsikėlus ilgai nuobodžiavo. Mat kiti dar miegojo ir buvo tikrai nuobodu. Todėl nieko nelaukusi varniukė atsikėlė ir nusprendė eiti pasivaikščioti. Tai darė viena ir neturėjo krypties, kur eis.
Praktiškai apėjusi visas hogvartso apylinkes jau ir atėjo diena. Pirmakursei patiko taip leisti laiką todėl sustojo prie keisto medžio.
Pirma apžiūrėjo medį. Šis buvo tikrai keistas ir neaiškios rūšies. Taip pat turėjo lizdelį, bet jis buvo apsamanojęs. Medžio lapai krito todėl Vanessa suprato, kad tai tikrai medis. Atsirėmusi į medį nužvelgė ežerą. Šis buvo ramus kaip ir pati mergaitė. Visgi stovėti nuolat buvo sunkoka todėl Carlier atsisėdo ant žolės padengtos lapais. Pasisekė, kadangi lapai nebuvo šlapi ir šviesiaplaukė nebijodama galėjo sėdėti ir žiūrėti į ežerą.
-
Buvo ramus šeštadienio rytas ir Lina, kaip reta anksti atsikėlusi nusprendė pasivaikščioti. Reikėjo išnaudoti paskutines saulėtas ir ramias rudens dienas. Todėl ji užsivilko mėlyną megstą megstinį ir pasiėmusi šaliką, jei netikėtai sušaltų išėjo iš miegamojo ir nusileidusi iš Varno nago bokšto patraukė į lauką. Pirma ėjo be tikslo, tiesiog mėgavosi oru ir saule. Bet vėliau nusprendė išnaudoti šį laiką produktyviau ir patraukė link ežero. Nusprendė jį kiek patyrinėti. Gal ras kažką įdomaus ar netikėto. Ji buvo skaičiusi, kad šiame ežere gyvena įvairių magiškų būtybių. Vandeniai, milžiniškas kalmaras ir panašiai. Tačiau visiškai netroško su jais susipažinti. Bet neabejojo, kad ko nors įdomaus būtų galima rasti ir pakrantėje. Taip nutarusi ji patraukė pali ežero kraštą žvalgydamasi ir žavėdamasi peizažu. Tas Hogvartsas tikrai gražioje vietoje pastatytas. Kaip man pasisekė, kad galiu čia mokytis. Tiek paėjusi ji pamatė vienišą medį augantį, pakrantėje, o po jo šakomis su įvairiaspalviais lapais šviesius plaukus. Geriau įsižiūrėjusi ji pamatė, kad po medžiu išties sėdi šviesaplaukė mergaitė. Ji Linai pasirodė kažkur matyta ir ji nusprendė prieiti. Artėdama ji ėmė suprasti, kur ją galėjo matyti. Jei neklydo tai buvo Sevirinos pusseserė Vanessa, su kuria susipažino per skraidymo pamoką. Priėjusi pasisveikino:
- Labas. Netrukdyčiau, jei čia pabūčiau? Vanessa tiesa? Prisimeni mane? Susipažinome kvidičo aikštėje.
-
Vanessa ir toliau ramiai sėdėjo prie to medžio. Stebėti ežerą darėsi kiek nuobodoka, bet mergaitė tingėjo ką nors daugiau daryti. Taip ir liko sėdėti. Kompanijos tikrai nelaukė ir šį kart norėjo pabūti viena nors retkarčiais pasidarydavo nuobodu. Todėl ir ėjo ryte, kada galvojo, jog žmonių daug nebus. Juk žmonės įprastai tokiu metu miega. Na ar bent dauguma miega.
Netrukus pajuto kaip džinsų kišenėje sutraškėjo saldainių pakelis. Vanessa išsitraukė tą pakelį. Saldainiai buvo net nepradėti. Carlier jau norėjo atsidaryti ir pradėti valgyti, bet prisiminė, kad nepusryčiavo dar todėl pirmas maistas per dieną saldainiai nėra puikus variantas. Todėl tik pasidėjo pakelį ant kojos ir mąstė ką daryti. Ar eiti vidun į pilį jau ar dar pasėdėti.
Tada varniukės mintis patraukė ateinanti mergaitė. Ji buvo pažįstama. Nors daug nebendravo, bet žinojo, kad ji Sevirinos draugė Lina. Pirma kartą susipažino kvidičo aikštėje.
- Labas. Taip žinoma gali būti. Aha prisimenu Lina. - taip pat pasisveikino. Kaip galėjo pamiršti kokias nors naujas pažintis? Šiek tiek mąsčiusi pirmakursė nusprendė atsidaryti saldainius ir gal net vyresnei mergaitei pasiūlyti. - Gal norėtum saldainių. - Pasiūlė visgi Linai guminukų. Ai, velniop tuos pusryčius.
-
Linai pasisekė. Šviesaplaukė netik ją prisiminė, bet ir Lina vardo nesupainiojo. Tai buvo labai gerai. Nes jei Vanessa būtų ją prisiminusi, o ji vardą supainiojusi tai būtų baisiai gėda. Lina nusprendė įsitaisyti ir taip pat kiek pasėdėti. Diena buvo dar ankstyva, ir valgyti nesinorėjo. Todėl ji taip pat klestelėjo ant lapų. Tada mergaitė jai pasiūlė guminukų. Ši diena tapo dar geresnė ir Lina pasiemė keletą. Jai pasisekė ir iš kelių du buvo obuoliniai. Jos mėgstamiausi.
- Ačiū. Ir už guminukus ir už tai, kad leidi pabūti.
Pasakė nusišypsojusi jai. Rytas tikrai buvo smagus. Sekasi man.Tikrai šito nesitikėjau išeidama. Maniau pasivaikčiosiu viena sau. O čia gal net naują draugę rasiu. Kaip smagu. Pamanė sau. Tada kiek pagalvojo ir nusprendė užvesti pokalbį. Gal neįtin įpatingą, bet tyloje kiurksoti nebuvo labai mėgstanti. Būdavo nejauku, kai tekdavo galvoti ar nekvėpuoji per garsiai, kad galėtum kitam sutrukdyti. Todėl ji paklausė:
- Kaip tau Hogvartse patinka? Džiaugiesi, kad mokaisi varno nage? Ar norėjai kur kitur patekti?
Pradėjo nuo saugiausios temos. Vėliau galės ir kažko kito paklausti.
-
Tai, jog čia atėjo Lina buvo iš ties puiku. Žinoma keitė visus Vanessos planus, bet tai nebuvo esmė. Galbūt joms išeis artimiau susibendrauti ko šviesiaplaukė visai norėjo. Ši mergaitė tikrai atrodė gan maloni todėl dar viena draugė tikrai nepamaišytų.
Taip pat ji priėmė Carlier pasiūlymą dėl guminukų. Kaip matė pasiėmė obuolių skonio. Tuomet pilkų akių savininkė taip pat pasiėmė guminuką tik braškių skonio.
- Nėra už ką, - šyptelėjo mergaitei ir pradėjo užkandžiauti.
Visgi tikrai džiaugėsi dėl šio atėjimo. Pasidarė kiek smagiau ir Vanessa nusprendė pradėti pokalbį. Deja nebuvo tikra nuo ko pradės. Apie ką šnekėti reikėjo pagalvoti, tačiau Lina tai padarė už ją.
- Hogvartse iš ties geriau negu aš galvojau. Galbūt norėjau į švilpynę patekti pas Sevirina, bet ir čia neblogai, - atsakinėjo į bendrakoledžės užduotus klausimus.
- O kaip tau? Kai pradėjai čia mokintis kaip tau sekėsi? - paklausė.
-
Vanessa nesureikšmino to, kad leido Linai čia sėdėti. Linai tas patiko. Taip pat Vanessa pagalvojusi atsakė į jos klausimus. Catamans sužinojo, kad Vanessa iš pradžių labiau norėjo į švilpynę, bet buvo patenkinta ir varno nagu.
- Džiugu, kad tau varno nagas patinka. Būtų liūdna, jei mokytumeisi koledže, nepatinka.
Ji tai turėjo galvoje. Tada atsakė į mergaitės užduotus klausimus:
- Manau, kad gerai šiaip. Kadangi esu iš žiobarų šeimos tai nedaug žinojau apie koledžus. Tai nebuvo, kad žinočiau, į kurį noriu ar ne. Tai neteko varno nagu nusivilti.
Pajuokavo.
- Šiaip iš pradžių buvo kiek sunku priprasti, kad magija iš ties egzistuoja, tikra yra. Bet viskas labai įdomu buvo. Ir mokytis smagu. Po kiek laiko ir draugų susiradau. Tai visai smagu tapo. Dabar neįsivaizduočiau savo gyvenimo be Hogvartso.
-
Buvo gerai, kad tai nebuvo koks kitas mokinys atėjęs. Mat Vanessa norėjo pabūti viena, bet Lina tikrai netrugdė ir net pralinksmino. Jos buvo tik vieną kartą susitikusios todėl pažinti šią bendrakoledžę tikrai yra neblogai.
- Tiesa. Tada pačiame Hogvartse būtų nelinksma, - pritarė Linai, kol ši mąstė regis į pačios Vanessos užduotus klausimus.
- Tikrai esi iš žiobarų šeimos? Šaunu, - to dar neteko girdėti todėl iš ties sudomino. Mat pati buvo maišyto kraujo. - Aš esu maišyto kraujo, bet ir tai nedaug žinau apie magija, nes daugiau negu puse savo gyvenimo metų nežinojau, kad egzistuoja tokie dalykai, - tai buvo tiesa kurios nenorėjo visiems sakyti, tačiau bendrakoledžei pasakė. Atrodė, jog ji nešmeiš dėl to Vanessos.
- Man taip pat buvo keista viską sužinoti ir suprasti. Labai šiaip džiaugiuosi, kad turiu pusseserę kuri mokosi čia ne pirmus metus todėl man tikrai pagelbėjo, - kalbėjo mergaitė, bet ir vėl užsiminė apie Seviriną. Visgi jos buvo draugės todėl, kad įtraukė ir ją tikėjosi, jos nebus blogai.
-
-Taip tikrai nebūtų linksma.
Lina pritarė Vanessai. Ji nelabai įsivaizdavo kaip būtų būti koledže, kurio nemėgtų. Na tiksliau, neįsivaizdavo kodėl turėtų kažkokio nemėgti. Ji puikiai suprato, ką reiškia gyventi ten kur nesijauti laukiamas ir mylimas. Taip ji jautėsi namie. Bet ji nelabai suprato išankstinių nuostatų apie koledžus. Juk kodėl reiktų nemėgti kokio koledžo jei ten dar nieko nepažįsti? Dėl gandų? Tai gryna nesąmonė.
- Taip. Na bent jau gyvenu žiobarų šeimoje. Mama ir patėvis žiobarai. Savo tėvo niekada nepažinojau ir nei aš, nei mama nežinom ar jis burtinkas ar ne. Tai ir aš nieko nežinojau apie magiją. Na iki informavimo apie Hogvartsą.
Pasakė tiesą. Kodėl atviravo ji nežinojo, bet ir įprastai ji neslėpdavo savo šeimos kraujo statuso. Aišku jei tiesiai neklausdavo tai ji ir nesakydavo. O apie šeimos santykius tai tikrai žinot nebuvo būtina.
- Šaunu, kad Sevirina tau padeda. Malonu kai šeima palaiko ir parodo kas kaip.
Pasakė Lina paprastai. Jai visai netrukdė, kad Vanessa minėjo Seviriną. Juk būtent dėl jos ir susipažino.
-
Kolkas su Lina buvo gan įdomu nors ir to nesitikėjo. Galvojo laiką praleisianti viena, tačiau viskas pakrypo kita linkme dėl ko Vanessa tikrai nepyko. Ypač dėl to, kad pagrinde ir atvažiavo į hogvartsą dėl naujų draugų. Nors ir nenorėjo tokia pasirodyti, bet mokslai varniukei ne itin rūpėjo. Savęs kaip burtininke niekada neįsivaizdavo todėl ir dabar nėra lengva apsispręsti kiek rūpi visi šiti dalykai jai.
- Aš taip pat apie magiją nežinojau daugiau negu pusę savo gyvenimo, nes gyvenu tik su mama žiobare, o tėtis burtininkas miręs, - čiauškėjo šviesiaplaukė kiek tyliau pasakodama apie tėtį. Tai buvo labai painu ir visko aiškinti nebuvo pasiruošusi todėl iš pradžių tik tiek pasakė. Bet Linos istorija irgi skambėjo įdomiai. Vanessai tai priminė Harį Poterį, kuris irgi apie magiją sužinojo prieš pat atvykimą į hogvartsą.
- Ar kada nors pagalvojai, kad galėtum būti maišyto kraujo, jeigu savo tėčio nepažįsti? - susidomėjusi paklausė. Taip, tikrai jų abiejų gyvenimo istorijos nebuvo visiškai paprastos.
- Taip iš ties aš džiaugiuosi dėl Sevirinos pagalbos. Man tai labai daug reiškia, nes nesu tokia drąsi kaip ji žinant, kad jai niekas nepadėjo, - toliau kalbėjo apie pusseserę. Nors nežinojo būtent kodėl tai daro, bet bent Lina dėl to nepyko.
- O tau kas nors padėjo, kai atvykai ar viena buvai? - taip pat paklausė to ir pačios bendrakoledžės. Nebuvo tikra ar to klausti protinga, nes gali paliesti jautrią temą, bet jau buvo per vėlu ir beliko laukti atsakymo.