Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 12:40:03 am

Antraštė: Grota po ežeru
Parašė: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 12:40:03 am
Kapt... kapt...
Lašelis po lašelio kapsėjo maži lašeliai, o kiti tiesiog tyliai slinko akmeninėm grotos sienom. Lašas po lašelio, lašelis po lašo... viskas bėgo į mažą duobutę, kuri susitelkus į mažą upeliuką tekėdavo lauk. Kur prapuldavo tas vanduo - nežinia. Čia karaliavo drėgmė, patamsiai, o svarbiausia - tyla. Nors, ją pertraukdavo tas nuolatinis kapsėjimas, kuris kartais pagarsėdavo, ar tiesiog nutildavo. Tačiau jau visa tai susiliejo į harmoniją, kurios negalėjo nutraukti nieks. Net atėję čia, žmonės tikriausiai pasijusdavo lyg nepageidaujami. Kad ir nedaug kas žinojo šią vietą, tačiau visgi žinojo.
Mažas vabaliukas kaip tik ropojo siena, dėliodamas mažytes kojeles ir užtikrintai mindamas pirmyn. Atrodo, niekas jo jau nebesustabdys, tačiau ir pasitaikė milžiniškas lašas, kuris kaip pražūties cunamis užgriuvo ant vabzdžio ir nuritino jį žemyn. Padarėlis bejėgiškai sumaskatavo kojelėm, tiesa, jau ant žemės, tikriausiai ilgesingai žveldamas į kelionės tikslą kurio taip ir nepasiekė. Nusprendęs daugiau nebebandyti, jis nusipurtė vandenį, ir šmurkštelėjo į pirmą pasitaikiusį urvelį, kuris vedė nežinia kur.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Vanessa Williams Kovo 07, 2010, 09:09:07 pm
Dakota stovėjo ant tilto kokias dešimt minučių. Nunarinusi galvą spoksojo į vandens gelmes.Dar kokias dvidešimt minučių galvojo ką geriau daryt. Dar penkias svarstė ką ji čia daro. Ir maždaug pusę minutės galvojo, kaip rasti tą grotą ir kas bus, jei neras. Vieną dešimtąją sekundės ji šoko į vandenį. Aha. Su rūbais, su viskuo. Taip. Be įrangos. Jo, ji pamiršo įkvėpt oro. Ne, ji neišniro. Tuščiais, beoriais plaučiais ji daug greičiau leidosi dugnan. Nusileidusi apie dešimtį metrų dungstelėjo ant kažkokios neaiškios uolos. Patyrinėjusi uolą ji greit nustūmė porą nedidelių akmenų ir nėrė vidun. Paplaukusi siauru tuneliu pagaliau išniro. Apsemtu koridoriumi nubridusi dar keletą metrų ji atsidūrė gana erdviame plote. Mergina apsidairė. Varžovės, rodos, dar nebuvo. Rodos. Mergina tiriamai apsuko porą ratų aplink patalpą, nuspriktavo porą vabalų, palietė stalaktitą, paspardė akmenuką, nužvelgė sienas, tikėdamasi rasti priešistorinių piešinių. Nieko ypatingo. Kaip ir tikėjosi- šaldytuvo čia nebuvo. Nors buvo pakankamai šalta, kad išsilaikytų šviežia mėsa. Grotos pasieniai ties grindimis ir lubomis buvo apšerkšniję, daug kur nervinamai kapsėjo vanduo. Vėlgi- nieko ypatingo. Nebuvo nei įmantrių nišų, su keistais savo gyventojais, nei dailių piešinių, kuriuos piešė urviniai. Nieko. Tik vanduo. Daug vandens, balų... Mergina atsiduso ir išsitraukė lazdelę, kurią laikė užkištą už keliaraiščio, kad plaukdama nepamestų. It's show time...
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Dorota Grand Kovo 07, 2010, 09:28:06 pm
Geras postas prasideda įmantriais veiksmais, kurių mes čia nerasime. Tiesiog dabar, Dorota Taraxanum atsirado grotoje. Nesigilinkime kaip, juk yra tiek daug - ji įšoko į vandenį kaip Dakota, atėjo laiptais per slaptą tunelį, ar net pasikinkiusi šaltą žiemos brizą atskrido per uolų plyšius. Juk tai magijos pasaulis, nėra net kuo stebėtis. Taigi tiesiog Do buvo čia. Išdidžiai iškelta galva, tvirtai stovinti priešais priešininkę, nuo kurios varvėjo šaltas ežero vanduo. Plačiai atmerktos merginos akys žvelgė tiesiai, o ilgos blakstienos tykiai suplasnodavo, kai tekdavo mirktelti. Nuo šalčio balsvos lūpos buvo kietai sučiauptos, tartum laikytų daugybė šlykščių pasaulio paslapčių, kurių girdėti niekam nereikėjo. Jos tamsiai violetinis paltas tolygiai gulė ant liekno kūno, išryškindamas visas linijas.
Raudonplaukė suktelėjo galvą lyg būtų pamačiusi pro ją skrendantį paukštį. Pasigirdo tik tylus trakšt iš kaklo, kuris įnoringai dar kelias sekundes aidėjo per grotos skliautus. Į kišenes įkištos rankos stipriau susigniaužė į kumščius.
-Taip jau geriau. Manau, esate Dakota Breslin, mano varžovė? Manau, čia ne itin puiki vieta dvikovai, bet bent jau niekeno nenunešim kokio hobo... (liet. vertimas - benamis)
NIV profesorės lūpos išsilenkė į lapišką šypsenėlę, kuri žinojo, kad gali įsliūkinti į vištidę niekeno nepagauta. Kaip miela, kai gyvenimas taip lengvai klostosi, ar ne?
Taraxanum koja slystelėjo į šoną ir suktelėjo visą šeimininkę į šalį. Do plaukai švystelėjo ore kaip staigiai šokinėjantys liepsnų liežuviai, bandantys pasiekti viršuje surištą paršiuką.
-Tai manau, jog galime nelaukti, miela! Bombarda!
Storas it dešrigalis žaibas nulėkė kažkur prie Dakotos kojų, sugriaudėdamas gana stipriai ir trumpam atimdamas gebėjimą girdėti. Pilkas dūmų debesis pakilo grotos viduryje, o tuo tarpu Dorota šastelėjo į dešinę pusę, pasislėpdama už milžiniškų stalaktitų ir kaip žvėris, tykantis aukos kyštelėjo nosį į šoną, kad matytų, ką daro toji Breslin.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Vanessa Williams Kovo 08, 2010, 07:06:02 pm
Dakota įtartinai nužvelgė savo varžovę. Varžovė daržovė... Ji apžiūrėjo ją lyg perkamą karvę, arba bulvių maišą, sprendžiant, kiek jis gali sverti. Raudona... Kaži, perukas, ar šinjonas? Tikras plaukas, ar dirbtiniai? Ji sukikeno ir pasiruošė kautis. Susikaupė, sutelkė dėmesį į priešininkę. Rankoje tvirtai spaudė lazdelę ir galvoje pervertė savo burtažodžių žodyną, galvodama, nuo ko pradėti. Aišku, priešininkė nelaukė nė pasisveikinimo, nei taikaus rankų paspaudimo. Iškart puolė. Kažkas dungstelėjo, mergina nutarė, jog tai griaustinis, bet sumojo, kad yra po vandeniu. Į ją lėkė bombarda kerai. Dakota greit nustačiusi jų lėkimo trajektoriją žengtelėjo keletą didelių žinsnių atgal. Tai atrodė taip ramiai, lyg būtų tekę praleisti praeinantį žmogų. Kerai driogstelėjo ir galingai trenkėsi į žemę, įskeldami nemenką skylę ir pažerdami tūkstančius akmens dyžio nuolaužų, kurios šovė į viršų. Dakota nieko nelaukusi akimis ėmė naršyti olą. Pamačiusi vos vos kyšančią mantijos skiautelę mergina pergalingai nusišypsojo ir energingai ištiesė ranką su lazdele šūktelėdama:
- Oppugno! -  Užkerėtos nuolaužos nespėjusios nė nukristi ėmė lėkti į Dorotą. Dakota nieko nelaukusi paleido dar vienus kerus...
- Sectumsempra! - Kerai šovė iš lazdelės ir pasileido paskui uolos nuolaužas. Mergina paėjėjo keletą žingsnių į priekį, kad galėtų pamatyti Dorotą. Ech, tai prisimeni vaikystę? Slėpynės... Puikus žaidimas... Puikus žaidimas norint ką nors nužudyti. Ir šiaip... Ji nusišypsojo pati sau ir pasiruošė gynybai, jei Dorota netikėtai pultų...
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Dorota Grand Kovo 08, 2010, 08:43:45 pm
Tfu tu sarmata! Nepataikei! O jau svajojau kaip jai bus nunešta koja, aplinkui telkšos kraujo balos ir galėsiu atsigaivinti šiltu gėrimu. Bet aš juk ne vampyrė? O jei geri kraują, ar skaitosi, jog tu - vampyras? Dar vienas klausimas, į kurį reikia visiems ieškoti atsakymo. Fuck it, pasaulyje yra žymiai daugiau kvailų filosofinių klausimų. Kol Dorota mislijo, kaip ji sugebėjo prašaut, ir ar jai reikia akinių, Dakota apsisuko kaip vijurkas, paleisdama į raudonplaukę armiją pigmėjų-aštrių-nuolaužų. Švystelėjo tik apsiausto skvernai, ir Taraxanum jau buvo žemai pritūpus, kaip katė nusileidus ant žemės. Nuolaužos trenkėsi į uolos pakeldamos dar vieną dulkių debesį.
Deja, kito burtažodžio Do nepavyko taip lengvai išvenkti. Išsirietusi šone ranka gavo kaip reikiant, ir pro jos odą nubėgo karšta lipni srovelė. Tačiau merginos lūpas tik ištempė klastinga šypsenėlė, kuri, visai nederėjo prie tokios situacijos. Taraxanum lėtai pakilo ir nusiplėšė visą rankovę ir dirstelėjo į kruviną odą... Jos ranka lėtai kilo link veido... ir liežuvis lyžtelėjo kraują. Galingai išsiviepusi savo varžovei, Dorota kaip psichinė ligonė pakreipė galvą į dešinę pusę.
-Miela. Terra Qtaus!
Profesorė nutaikė lazdelę į žemę. Šioji, su didžiausiu griausmu ir urzgimu, tartum būtų gyvas padaras, ėmė pasiutusiai greitai vertis po kojomis, taikydamasi atverti bedugnę tiesiai virš Dakotos. Iš plyšio veržėši karštas oras, nuo seno įkaitintas... net nežinia ko. Esmė tame, kad grota greitai įšilo ir odą išmušė prakaitą.
-Crucio... - nuaidėjo užtikrintas balsas, ir šviesos pliūpsnis nuskrito tiesiai į varžovę.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Vanessa Williams Kovo 09, 2010, 07:33:34 pm
Dakota nuobodžiai vėpsojo į Dorotą. Pritūpė... Išsisuko... Mhm... Ranka... Jo jo... Mhm, palaižyk palaižyk... Mhm, kraujas. Jo jo... Nesveika... Mhm... Savaime aišku... Ji nusižiovavo ir pasikasė nosį. Dar mirktelėjo akimis, kad neperštėtų. Tiesa, dar šniurkštelėjo, mat grotoj buvo šalta... Pasikasė blauzdą lazdelės galu... Nusižiovavo... Vėl nusižiovavo... Sekundėlę pasvarstė, koks dabar paros metas, bet greit iškratė visas nesamones iš galvos ir susikaupė. Ji išgirdo kažkokį neaiškų burtažodį ir pasimetė. Nežinojo ko laukti. Bet sulaukė. Mergina pradėjo šokčioti, trauktis tolyn nuo kiaurymės, ji klausiamai pažvelgė į Dorotą. Whaat...? Ji vis ėjo atbula, kol galiausiai palietė sieną. Trauktis nebebuvo kur. Galvok... Nagi... bet ką... Pritaikyk... Kokią nors...
- Aah! - sukliko ji. Viena merginos koja įslydo į kiaurymę, ėmė nežmoniškai kaisti. Mergina drebančia ranka pakėlė lazdelę, nukreipė ją į nadidelę akmens nuolaužą ir šūktelėjo:
- Portus! - Mintyse greit nusakiusi atkeliavimo vietą ji griebėsi akmens. Tiesą sakant mergina niekada nebuvo keliavusi nešykle, jai plyšo galva, o pati ėmė nevaldomai suktis tuščioje erdvėje, netrukus ji sunkiai šleptelėjo ant žemės netoli Dorotos. Mergina sunkiai atsistojo, jautėsi keistai, atrodė, kad mergina dar vis sukasi. Ji papurtė galvą ir nukreipė žvilgsnį į kiaurymę. Išsisukau... Netrukus prieš savo akis ji išvydo nevaldomai atskriejantį baltą šviesos rutulį. O fuck... O FUCK!
- Protego! - šūktelėjo ji nesitikėdama, kad spės apsiginti. Ir ji atspėjo. Skydas nesusidarė. Mergina pasimetė, bet nieko nelaukusi ir apie pasėkmes nepagalvojusi ji tarė:
- Avada Kedavra... - paskutinį kartą šie kerai iš jos lazdelės skriejo maždaug prieš porą metų. Ji pajuto iš lazdelės iššokančią jėgą, žalias kerų pliūpsnis bloškėsi į baltą kerų kamuolį ir lėtai ėmė jį stumti. Dabar abu kerai lėtai artėjo Dorotos link. Nori žaisti su aštriais daiktais? Žaiskime... Žaiskime su ugnimi, su nedovanotinais kerais... Žaiskime... Ji įžūliai nusišypsojo. Žalias kamuolys savaime aišku buvo stipresnis už baltąjį. Šie kerai skiriasi... Baltasis kerų kamuolys pasidavė, o žaliasis pripratęs prie pasipriešinimo vis dar lėtai slinko Dorotos link.
- Fiendfyre! Pažaiskime su ugnimi, Dorota... - karštas liepsnos pliūpsnis šoko tarp priešininkių, įžiebė liniją, skiriančia abi profesores. Dakota lazdele mostelėjo į priekį- parodė ugniai kelią. Aukšta ugnies liežuvių juosta lėtai slinko Dorotos link, ėmė keisti formą, galiausiai apsupo ją ratu. Netrukus apskritimas ėmė trauktis, artėti Dorotos link. Kaži, ar nudvėsi nuo avados, ar nuo ugnies... Kaip tu man taip ir aš tau. Mėgaukis.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Dorota Grand Kovo 09, 2010, 08:23:31 pm
Tamsios Dorotos rainelės atspindėjo į žmogystą lekiančias šviesas. Jei būtum vaikas, gal kokių penkių metų... Ištiestum ranką į priekį, kad tik paliestum tokį grožį. Viskas aplink nutylą, tik tyliai šnibžda tavo pasąmonės demonai į ausį saldžius žodelius, brandintus keliasdešimt metų gyvenimo ir patirties. Šviesos blyksnis susisuko ties akies obuoliu, pažerdamos į orą tūkstančius mažų kibirkštėlių.
...Taraxanum sukniubo ant grindų, kažkas dugstelėjo, o po sekundės į sieną už gulinčio kūno trenkėsi du žaibai į uolienas, kurios pavojingai sudrebėjo ir ėmė garsiai mauroti kaip dideli akmeniniai šunys, norintys viską suplėšyti plieniniais dantimis.
Dulkės pamažu nusėdo ant tamsaus silueto, kuris e gyvybės ženklų tupėjo ant žemės. Tačiau tuomet ji krustelėjo - sunkiai, nes krisdama susimušė kelius, kuriuos dabar varste diegliai. Kiek susiraukusi, mergina pakėlė galvą ir prieš save pamatė ugnies tumulus. Profesorė pro lūpas išleido mažą oro kamuoliuką, kuris nieko nelaukęs nuvinguriavo viršun,
-Flagrate!
Priešais Dakotis ugnį ūžtelėjo nauja kliūtis - dar viena ugnies siena, kuri skleidė aitriai violetinę spalvą. Šioji kaip Lochneso pabaisa užgulė įprastą ugnį, ir jos abi susikibusios ėmė viena kitą galabyti. Nereikia sakyti, jog čia - magiškos ugnys, ne taip, kaip pas žiobarus, paprastos ir nenuspėjamos. Taraxanum ėmė diriguoti lazdele, urvas vis dar riaumojo, ugnys pasiutusiai šoko pirmyn atgal dešinėn kairėn... Staiga kažkas pokštelėjo ir Dorota išnyko oru... Pasiliko tik išoriniai garsai...
Staiga pasigirdo dar vienas pokštelėjimas, ir prie Dakotos kaklo sublizgo metalas. NIV profesorės ranka apsivijo Breslin rankas, o kita prispaudė aštrų lenktą peilį prie pulsuojančios kaklo arterijos.
-Smagu? - be jokio entuziazmo paklausė ji, stebėdama kaip ašmenys vis labiau spaudžiasi į odą ir keli kraujo lašeliai nurieda žemyn.
Tačiau kad ir kaip būtų miela, fortūna kartais ima ir parodo tau špygą. Grota neatlaikė. Keli dideli krestelėjimai, vienas geras suriaumojimas ir uolienos ėmė kristi žemyn, taškydamos viską aplink į visas keturias puses. Pro padarytas skyles ėmė veržtis vanduo su tokiu spaudimu, kuris prilygo dešimt vyrų kumščių, jei tik pakliūsi tai nelaimei prieš nosį. Shit...
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Vanessa Williams Kovo 10, 2010, 07:22:05 pm
Šviesos, blyksniai, trenksmai ir griausmai... Keletą minučių Dakota nė nesuvokė kas vyksta, kibirkštys, siluetai, gyvybė, numirėlis... Viskas vyko greitai. Burtažodis... Ugnis... Spalvos... Kova... Pasipriešinimas.... Pokšt. Dorota dingo. Dakota klausiamai pakėlė vieną antakį, apsidairė, apsisuko. Ji dingo. Tiesiog išgaravo, sprogo, išnyko... Tačiau neilgam. Netrukus mergina pajuto spaudimą, ašmenis po smakru...
- Smagu? - pasigirdo priešininkės balsas... Mergina duso, springo, bet stengėsi nesimuistyti, antraip peilis susirėš į kaklą ir mergina galės didžiuotis nuostabiu pirsingu... Ji pajuto kaip kaklu žemyn nuvarvėjo keletas šiltų kraujo lašų. Dakota drebėjo. Iš pykčio. Truputį iš šalčio... Staiga sudrebėjo žemė. Pasigirdo šlykštus trakštelėjimas, lyg sėdėtum ant šakos, o ji nulūžtų. Dakotos akys lakstė po grotą, vietomis iš jos sijų ėmė veržtis vanduo. Kas... What a... Kelios sekundės pasimetimo... Dakota pasinaudojo šiuo samyšiu ir griebė Dorotai už riešo, kurio delnas laikė peilį. Mergina užlaužė priešininkei ranką ir tyliai sušnabždėjo:
- Labai smagu... - Griebusi Dorotos peilį mergina nurėžė medžiagos gabalus nuo mantijos rankovių ir apačios, kad būtų lengviau judėti, peilį nusviedė į patalpos galą. Vanduo vis dar nevaldomai sunkėsi vidun. Jis siekė kelius. Dakota nubrido į grotos galą, atsisuko ir nukreipusi lazdelę į priešininkę sušuko:
- Stupefy!- O tu pabūsi.... Žiūrėk, kad neprigertum, žuvyte... Cha. Dakota nieko nelaukusi nuskubėjo išėjimo link. Tiesa, bėgdama ji paleido keletą bombardų, kad vanduo greičiau užsemtų grotą. Ji labai tikėjosi, kad Dorota sustings ir galiausiai nuskęs. Tai buvo kvaila ir kiek naivu, bet... Mergina pribėgo tunelį kuriuo atplaukė ir nėrė žemyn. Paplaukusi keletą metrų tuneliu ji pasiekė atvirą ežero dugną. Vietos buvo begalės. Ne taip, kaip grotoje. Vienu momentu, užsimiršusi, mergina vos neprikvėpė visų plaučių, mėgaudamasi laisve, erdve. Hmm... Laisvė... Pamanė ji irdamasi į viršų. Pagaliau ėmė matyti vandens paviršių, lietaus lašus, savo kelią baigiančius ežere... Pagaliau. Kova baigta... Dėl viso pikto, prieš išnerdama ji žvilgtelėjo žemyn, norėdama įsitikinti, kad Dorota, vampyriškai išsišiepusi, su peiliais vietoj pirštų, gyvatėmis vietoj plaukų, uodega vietoj kojų ir sagomis vietoj akių, neatplaukia jos užmušti...
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Dorota Grand Kovo 10, 2010, 09:34:00 pm
Keletas raudonų plaukelių susisuko Dorotai virš galvos, kai prie pat odos sušvilpė Stupefy. Per visą nugarą nuėjo šiurpulys, kadangi vėsią stingimų galią ji jautė visu gražumu... Na, beveik. Trūko tik kokio centimetro, kad Taraxanum čia, su kvaila veido išraiška kaip iš akmens tašyta statula liktų palaidota grotoje, kurios likimas jau buvo nulemtas. Profesorė stipriau suspaudė lazdelę, purvo pilni nagai įsirėžė į delną taip, kad net pabalo.
Lazdelės galas įsirėžė į jos kaklą, o pro lūpas praslydo negirdėtas burtažodis, kuris kaipmat padarė savo - dabar mergina galėjo eiti kiaurai sienas, bet tik trisdešimčiai sekundžių. Nieko nelaukus, raudonplaukė kelis kartus atsispyrė ir užsimerkus griuvo į dešinę pusę, kurioje turėjo būti vanduo - pasisekė. Greitai jos visi rūbai permirko iki paskutinio siūlelio.
..jos akys atsimerkė..
Grota užgriuvo. Po vandeniu dunkstelėjimas neatrodė jau toks stiprus, tačiau jėgą buvo gali justi. Greitai banga, kuri susidarė griūties metu pasigavo Do ir įsuko ją į neaiškų verpetą, kuris ne tik kad didėjo, bet ir greitai artinosi prie Dakotos.
Sušalę, vos ką nors begraibantys pirštai slystelėjo į apsiausto kišenę, kuris, iš tiesų, tik trukdė. Greitai tamsios spalvos drabužis nugarmėjo ežero gelmėn, kur gyvena niekada į dienos šviesą nepasirodančios pabaisos... O merginos burnoje jau entuziastingai buvo kramtoma žiaunažolė. Taip, ji buvo šlykšti, tačiau tai buvo vienintelis būdas, kuris leido Dorotai veikti po vandeniu. Greitai profesorė (nuodų ir vaistų, juk galima nešiotis kelis gerus dalykėlius prie savęs) pajuto palengvėjimą, kai jos žiaunas (yes, I'm a fish. Hehe) pripildė vanduo. Jau gerai bepradedančios vandenyje orientuotis akutės susirado savo auką - Breslin, kuri maskatavo kojas tai į vieną, tai į kitą pusę.
Glacius!
Jei kas nors dabar būtų stovėjęs ant kranto, tikriausiai pamanytų, jog šis ežeras tapo apledėjimo centru. Iš gelmių ėmė raitytis ledo srovė, kuri, raitydamasi kaip slibinas, šiepė dantis ir tiesė nagus į Dakotą. Visas vanduo aplinkui sumirguliavo nuo šalčio ir magijos, kuri trykšte tryško iš raudonplaukės lazdelės.
Tačiau to dar buvo negana. Pasistūmus pelekais, Dorota šastelėjo kairėn, kur iš kitos pusės paleido į plūduriuojantį daiktą dar vieną burtažodį.
Sectumsempra.
Vandenį perskrodė dar vienas žaibas, kuris, iš tiesų, labai buvo panašus į lekiantį drakoną. Viskas vyko taip greitai, taip tiksliai ir taip siaubingai, kad sunku ir buvo susigaudyti, kur čia puolantysis ir kur puolamasis. Manau, man praverstų pagalba.. Ta Breslin mane jau erzina... Griežė dantis ji, žvelgdama į aklinai tamsų ežero dugną, kur glūdėjo dar neaiškesnių paslapčių.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Vanessa Williams Kovo 11, 2010, 10:09:44 am
Mergina jau matė vandens paviršių. Beliko tik pusmetris iki oro, iki pilnų plaučių oro... Dakota ruošėsi energingai išnirti. Bet. Ji tik galva įsivožė į ledą. Ledas? Kaip tai ledas??? Ji beviltiškai daužė ledą rankomis. Netrukus ledinė mirtis kilo ir iš apačios. Dakota susikaupė. Ne. Ji neleis sau numirti įkalintai po ledu. Ir tik ne per papraščiausią kovą. O ne. Ji sukando dantis, nukreipė lazdelę į save ir mintyse ištarė burtažodį: Ustrixano nuplisan Skausmas buvo siaubingas. Ji blaškėsi, norėjosi kaukti, tačiau mergina stengėsi išsilaikyti. Ji trenkėsi į ledą ir savo svylančiu kūnu jį ištirpdė. Išlipusi pro žmogaus formos eketę ji keletą kartų giliai kvėptelėjo oro. Ji tiesiog springo juo... Tas gėris, oras, laisvė, jokio spaudimo, tiesiog pedėjo užmiršti degantį kūną. Tačiau, kai oro buvo daug ir nereikėjo jo tausoti... Ji pajuto. Mergina pradėjo rėkti, susikaupti buvo sunku. Užsičiaupti dar labiau. Nepaisant to jai pavyko susikoncentruoti ir ji išklykė:
- Finite Incantatem!!!- Pagaliau. Pagaliau normali kūno temperatūra. Tiesa, merginai akimirksniu pasidarė šalta... Iki šiol ji sėdėjo ant eketės krašto, tačiau po burtažodžio ji tiesiog pliumptelėjo į vandenį, nes buvo nutraukti visi veikiantys kerai. Dakota nebuvo nė įkvėpusi pakankamai oro... Ji plaukė aukštyn, į paviršių. Ir vėl pajuto siaubingą skausmą... Vanduo aplink lėtai dašėsi raudonai. Dakotos kūną nusėjo dešimtys gilių žaizdų, rėžių, tarytum nuo kardo. Galiausiai išmąsčiusi protego ji apsigynė. Žinoma, žaizdos niekur nedingo, o ežero vanduo, neaišku, kokios jis buvo sudėties, siaubingai graužė neužgijančius randus. Mergina mintyse ištarė Ascendio. Ji kaip raketa šovė į viršų, pakilo dešimtį metrų virš vandens.
- Undiculus!- Žemyn ji krito jau kaip undinė. Nežinau, kaip jos sugeba, bet turbūt visi žino, kad joms pavyksta vienu metu turėti nosį ir nenorėti oro... Dakota plūkštelėjo į vandenį ir sutabalavo savo uodega. Jausmas buvo fantastiškas. Dabar ji galėjo plaukioti be jokio pasipriešinimo, greitai ir laisvai. Ji galėjo kvėpuoti vandeniu, kaip oru. Nieko nenutiko... Ji galėjo netgi kalbėti. Mergina ėmė naršyti Dorotos. Negi undinių ir akys tokios geros? Ji ilgai neieškojusi pamatė Dorotą plaukiančią į dugną. Bėk, bet nepasislėpsi... Mergina ištiesė lazdelę ir greitai plaukė paskui priešininkę. Dabar ji priminė supermeną ištiesusį kumštį pirmyn...
- Antonino Dolohovo! Mucus ad Nauseam! - Dakotą užvaldė pyktis, ji norėjo suteikti skausmą ir tik skausmą... Ji klastūniškai išsišiepė ir stebėjo du- juodą ir raudoną- skausmo kamuolius, kurie nutvieksdami vandenį lėkė Dorotos link.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Dorota Grand Kovo 15, 2010, 03:03:31 pm
Susidomėjusiom apvaliom akim mergina stebėjo kaip jos varžovė raitosi savo pačios keruose, kurie jai nelabai ir padėjo, gal tik plaučius šiek tiek pravėdino. Vyptelėjus žuviška grimasa ir parodydama kelis aštrius dantis, kurie nusismailino kaip turi būt, Dorota užsimerkė. Atrodė, viskas buvo baigta... Tylus vandens liūlenimas glostė jos odą, o žemės, sujudintos per mūsį, plūduriavo aplinkui, sukurdamos įdomią permatomą miglą. Pirštų galiukais raudonplaukė perbraukė per savo lūpas - jos buvo praskeltos. Ir nenuostabu, juk atrodė, kad keli viesulai siaučia ežere. Viską nešantys, viską griaunantys... Gyvi...
..ir tuomet skausmas užpildė jos kiekvieną kūno ląstelę. Abu kamuoliai, susisukę į vieną, trenkėsi į jos krūtinę. Norėjosi rėkti, tačiau kažkas sugniaužė gerklę ir leido tik neaiškiai aiktelt, o to jau niekas negirdėjo. Lėtai lėtai tamsus siluetas ėmė kristi į ežero gelmes, į šaltį, į tamsą. Taraxanum pravertos lūpos perbraukė per jūrų žolę, kuri kaip nieko dėtas, tyras paukštis plūduriavo pro šalį. Atmerktos stiklinės akys žvelgė į tolstantį paviršių...
Tyla.
Gyvybė kaip plonas siūlas, tačiau jūs tikriausiai tai jau žinote. Nereikia daug pastangų, kad ją nutrauktum. Daug pastangų reikia, kad ją išsaugotum. Mėginimai grūdina, ir tavasis siūlas ima storėti it dirbant su verpste. Nematoma moteris audžia tau tinklą, kurį pats panaudosi kaip norėsi. Ar tai bus įrankis tavo kūnui suvynioti, ar skraidysi su juo, ar ginsies... Galimybių buvo, ir Dorota pasirinko išlikti.
Raudonuojantys plaukai gražiai sugulė ant dumblėto dugno it gęstančios žarijos. Rainelės susitraukė ir iš praviros burnos pagaliau išsiveržė riksmas, kuris buvo aštrus it kardas. Tai agonijos, skausmo ir nevilties klyksmas, sumišęs su įtūžiu, kuris pranoko visą kitą. Drebančios rankos vos gniaužė lazdelę, raumenys mėšlungiškai mėgino priešintis fiziniams sužalojimams, kuriuos padarė kerai, kurie išsivedėjo, tačiau vis dar kėlė siaubą ir skausmą. Draskydamasi mergina trenkė ranką į žemę, kuri greitai "puff'telėjo" aplinkui, sudrumzlindama vandenį.
- Ichtius Teuthida-Hox!, - klykė ji nesustodama.
Ežero paviršius. Vėjas pašiaušė ramų jo paviršių, lyg tyčia, kaip kokiam dramos filme debesys aptraukė dangų tamsiu apklotu. Viskas priminė siaubo knygą, kurioje jau matome greitai artėjantį įvykį.
Nesustodama kartoti tų trijų žodžių, Dorota rankomis kabinosi į viską aplinkui. Į žoles, dumblą, žemę, akmenis, jos rankos, nusėtos pūslių ėmė kraujuoti kai kažkas aštraus perrėžė jai ranką nuo delno iki alkūnės. Nekreipdama dėmesio NIV profesorė ėmė kojomis kapstyti žemę, laukdama. Netruko ilgai laukti. Iš gilaus šalčio, dešimtmečius miegantys žvėrys jau buvo pabudę. Ežeras nerimo. Jau galėjai matyti pirmuosius siluetus... Artėjančius... Bauginančius...
Pirmasis čiuptuvas pagaliau išsirangė iš olos. Po jo sekė dar ir dar.. Nesuskaičiuojama galybė galūnių, kurios it gyvatės raitėsi vandenyje, sukeldamos burbulos, įvairių spalvų, tačiau tokios pat pavojingos kaip ir yra pasakota pasakose, istorijose. Gal dvylika aštuonkojų, sulig arklio dydžiu ėmė raičiodamiesi slinkti link Dakotos. Nelaukusi, kol ji sureaguos, Taraxanum pasigavo vieną gražuolį ir užsėdo jam ant nugaros.
-Hox! - šnypštė ji nesavu balsu.
Brigada pasileido greičiau, kažkas jau spėjo apsivyti vieną Breslin ranką. Viskas judėjo, trankėsi į šalis, riaumojo ir baubė. Trūko tik žaibų ir ugnies. Čia virė pragaras.
-Accio akmenis!
Maži akmenyčiai, kurie ramiai sau gulėjo ant dugno dienų dienas, suvirpėję šovę į Dorotos pusę. Pykčio iškreiptu veidu, rankom iškeltom it pasakose pavaizduota ragana, mergina sudirigavo paskutinį veiksmą ir akmenys šovę į priešininkę kaip kulkos.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Vanessa Williams Kovo 15, 2010, 07:55:10 pm
Undinė nardė vandens gelmėse, sukosi aplink Dorotą ir kvatojo. Ji šaipėsi iš jos. Iš jos skausmo, kančios. Dorotos kūnas ėmė smigti žemyn... Dakota pagalvojo, kad ji mirė, ar šiaip prarado samonę. Tai šiektiek pakeitė jos planus. Ji nesitikėjo kažkieno mirties kovoje, kad ir kaip atrodė, kad to geidžia... Undinė ėmė lėtai plaukti paskui krintančią Dorotą. Galiausiai ji dunkstelėjo dugnan, sukeldama smėlio dūmus. Jiems prasisklaidžius Dakota priplaukė prie priešininkės ir jau norėjo tikrinti, ar toji gyva, bet Dorota pradėjo staugti, daužyti dugną... Jos balsas skrodė visą povandeninį pasaulį. To mergina nesitikėjo. Pamačiusi lėtai iš savo gūžtų lendančius neregėtus gyvius ji kaip kulka šovė aukštyn. Bjauri, šlykšti, nenormali... Apsimetėlė... Melagė... Mintyse keiksnojo ji. Kažkoks čiuptuvas apvijo jos ranką, kažkas įsikando į uodegą, ėmė tempti žemyn. Dakota spardėsi, muistėsi, bandė gelbėtis, bet ne itin sėkmingai. Tada mergina prisiminė magiškųjų gyvūnų pamokas ir išsišiepė. Ji užsimerkė, bandydama susikaupti. Netrukus ji atsimerkė ir ėmė dainuoti. Tai priminė nežemišką klyksmą, triukšmą, labai aukštą staugimą. Jai pavyko. Netrukus iš visų pusių plaukė undinai, undinės ir dar visokie uodeguotieji. Išgirdę pagalbos melodiją, jie plaukė nutaisę aršias minas, su ginklais rankoje. Prasidėjo kova. Dakota nebebuvo įdomi jokiems čiuptuvams, ar dantytoms burnoms. Dabar visi padarai dorojo undinus ir atvirkščiai. Nusprendusi, kad yra laisva ji ėmė kilti aukštyn. Kova baigta. Tegu ją tęsia nenormalūs mutantai su uodeguotaisiais žmonėmis. Tegu išsiskerdžia, prasiretina... Ha. Nieko nebus. Į ją trenkėsi akmenukas. Po to dar vienas. Ir dar ir dar ir dar dvidešimt. Dakota susiraukusi nuo akmenukų trankymosi į jos veidą sušuko:
- Protego!- Taip. Paprastas, banalusis protego. Ji nesivargino akmenis parsiųsti teisėtam šeimininkui, nepasiuntė naujų kerų, nebepuolė. Ji nusprendė, kad daugiau nebeverta kautis. Kas iš to... Jos abi pakankamai įrodė, kad gali laimėti šias varžybas. Bet ne joms spręsti... Dakota palaukė, kol paskutiniai akmenukai atsimuš į jos skydą, ir nusiyrė į viršų. Nuplaukusi į pakrantę ji atsikratė uodegos, kažką burbtelėjusi išdžiovino drabužius ir patraukė pilin...
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Dorota Grand Kovo 15, 2010, 08:48:45 pm
Kova baigėsi. Kaip viskas greitai užvirė, taip ir nurimo. Dorota atsiduso, ir bereikalo. Žiaunos jau ėmė trauktis, mergina jau beveik buvo atgavus žmogišką pavidalą. Raudonplaukė ėmė irtis į viršų, pro visus dar mojuojančius kardais pabaisas ir siaubūnus. Jos rankos vis greičiau ir greičiau siekė paviršiaus, dangaus, oro..
Šaltis... Taraxanum išniro ir kaip nežinia kiek laiko nekvėpavus, įtraukė gerą gurkšnį oro su dideliu garsu. It dūstantis žmogus. Jos ranka uždengė veidą. Beveik be jėgų ji atsistojo. Šiandien reikėjo dar kai ką padaryti.
Žaizdas buvo jau užsitraukusios, kraujas nuplautas ir paslėptas. Dorota atmetė šlapius plaukus į dešinę pusę, ir iškėlus galvą žengė tvirtą žingsnį pirmyn pilies link. Tik iš šono matėsi, jog ji šiek tiek šlubuoja. Basos kojos mynė pėdsaką apsingtoje užšalusioje žemėje ir girkgždėjo su kiekvienu judesiu. Merginos figūra vis tolo, tolo... Kol galiausiai visai išnyko tarp pilies kontūrų. Laukė įdomus vakaras, taip sakant. Gal ir susitikimas su savo gan senai matytu sūneliu...
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Luis May Kovo 25, 2010, 07:09:49 pm
     Luis jau trečią kartą stovėjo prie ežero. Reikia ištyrinėti grotą, nusprendė, ir nulipo ten. Ji buvo tamsi, niūri ir baugi visais atžvilgiais.
     -Aaaa!- suspigo Luis pamačiusi gyvatę ir bent minutę nrjudėjo. Kai gyvatė nušliaužė šalin, ji lengviau atsiduso, bet - dabar pamatė didžiulį vorą! Tas taip pat nurėpliojo šalin. O tada - o siaube!- pamatė milžinišką vikšrą! To jau per daug! Einu iš čia! Bet kažkodėl ji negalėjo išeiti! Ar čia kerai? išsigando ji. Pabandė antrą, trečią kartą - nielo! Na, iš devinto pagaliau pavyko. Dugiau čia nebeeisiu giliai alsuodama pamanė mergaitė. Beje, kas ten buvo? Kerai? Ji greitu žingsniu nubėgo į pilį.
    - Nebeeisiu ten,- vis dar murmėjo ji.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Jakaterina Romanova Sausio 15, 2013, 06:12:02 pm
Jakaterina vaikščiojo grotoje. Staiga ji pamatė didelę gyvatę.
- O ne tai gal būt Obeliskas , - sušuko mergina. - negaliu jam žiūrėti į akis. Nenoriu virsti akmeniu.
Kokius čia kerus geriau panaudoti? - svarstė mergina. - Gal Avada Kadabra. Taip jie tiks.
- Avada Kadabra .- paleido kerus Jekaterina.
Gyvatė nukrito ir mirė.
- Jėga - aš įveikiau jį. Tėvai manim didžiuosis. Reikia jiems parašyti.
Jekaterina išėjo iš grotos ir patraukė pas pelėdas.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Liuse Paik Rugsėjo 19, 2014, 07:36:10 pm
Liusė pėdino palei ežerą. Neseniai baigė rinkti informaciją apie bumblotį ir dabar ieškojo jo pačio. Pasak knygų, jis auga tamsiose ir drėgnose vietose arba kur nors tarp ežero žolių. Arba saulėtose ir šviesiose vietose, žiūrint kokia knyga labiau tiki. Šiaip ar taip, mergina ežero žolėse kol kas nepamatė dar nė vieno, taip pat ir šviesiose vuetose nekyšojo jų nusvirę bumbulai.
Netikėtai mergina pamatė grotą po ežeru. Atsargiai įpėdino į vidų ir apsižvalgė. Grota buvo didelė, bet nelabai išraiškinga. Sienomis varvėjo vanduo ir kapsėjo lašai, visos sienos ir grindys buvo apkerpėjusios ir apsamanojusios. Čia žmogaus nebūta tikrai daug ilgiau nei kokiam nenaudojamam koridoriuj. Liusė pamatė kelias žalsvas galveles kyšant ir išsiskiriant iš visos pilkumos ir šlapumos. Priėjusi arčiau mergina įsitikino, jog tai bumblotis, visiškai žaliu bumbulu ir nulinkusiu stiebu. Mergina jį atsargisi išrovė ir įdėjo į nedidelį indelį su šiek tiek žemių. Liusė dar kartą apžiūrėjo grotą ir nuėjo prie ežero ar kur kitur toliau ruošti namų darbų.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Keidi Heron Gegužės 15, 2015, 11:25:14 pm
Keidi vaikštinėjosi ežero pakrante. Nebuvo nieko įdomaus. Magijos mokykla- magijos mokykla ir nieko čia nepakeisi, tačiau Keidi tikėjosi kažko labiau... tiesą pasakius, net nelabai aišku ko. Čia bent jau niekas nevėpso. Niekas net nepastebėtų, jei ji nusidažytų plaukus juodai. Gal tik dar labiau nepastebėtų. Ji tik būtų panašesnė į, tarkim, Wednesday Addams. Ji geresnė, daug geresnė. Nežliumbia, nesimaivo, nealpsta dėl vaikinų ir gerai šneka, priešingai nei toji Keidi Heron iš "Naujokės". Gal ji net galėtų prisistatyti kitu vardu. Ot tvarkelė būtų.
Staiga Keidi pamatė grotą po ežeru. Ramiai ją priėjo ir įlindo vidun.
Vidus nebuvo toks jau įspūdingas. Bet ramu. Kita vertus, Keidi Hogvartsas apskritai atrodė ramus. Čia tau ne kokia Londono mokykla, kur už kiekvieno kampo tūno koks užkalbinti ar pasijuokti pasirengęs žmogelis arba (dar blogiau) kokianbesilaižanti porelė.
O čia... kă jau čia. Gali kad ir sėst ir pasnaust. Ir niekas netrukdys. O jei ir sutrukdys koks pirmakursis, gali ramiausiai įremti lazdelę ir kakliuką, pagrasinti nužudymo burtažodžiu (kaip ten jis- Avadra Kedabra?) ir viskas... Nėra mažo ramybės drumstėjo.
Taip pagalvojusi Keidi atsisėdo ir atsirėmė į grotos sieną. Nutarė truputį pasnausti.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 12, 2015, 07:35:35 pm
Nupėdinusi link ežero Kurenai apėjo jo krantus. Visur buvo dumblina. Ją pasiekė pirmoji mėnesienos šviesa. Deja, ji buvo silpna. Žinodama, kad mažiausiai savaitę ji negalės tapti žmogumi. Paslaptingai iš kailio tankumos išsitraukė lazdelę. Vis dar būdama su lazdele nasruose, sušnabždėjo "Lumos !" ir apsižvalgė. Na, lapės nemoka plaukti,  bet Kuren ne tokia. Saugodama lazdelę, lapė įkvėpė ir niurktelėjo po vandeniu. Greitai plaukdama ji pastebėjo kažkokią landą, į kurią neplūdo vanduo, ir nuplaukė link jos. Suvokusi, kad Kurenai jau giliai,  o deguonies užteks tik priplaukti prie landos ir lįsti vidun, negalvodama nuplaukė. Atsidūrusi toje oloje, kuri vėliau paaiškėjo esant grota, ji lengviau atsikvėpė ir pradėjo alsuoti.


 

Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 26, 2015, 10:08:16 pm
   Jekaterina pergyvendama atplukdė Amelią į grotą ir išlindusi į sausumą atgavo žmogaus išvaizdą. Ten jau tupėjo lapė. Lapė?.. nustebo akimirkai Klastuolė, bet tuojau puolė gaivinti draugės. Darydama krūtinės masažą ir valydama vandenį iš plaučių.
 - Ai nu, - sumurmėjo ji ir išsitraukusi lazdelę pasakė kels burtažodžius. Draugei iš plaučiu nesuvaldomai bėgo vanduo tol, kol visas pasišalino. Mergina lengviau atsikvėpusi ėmė masažuoti Amelią ties krūtinės sritimi gaivindama draugę.
 - Amelia, pabusk, - nervingai kalbėjo Klastuolė ir dar greičiau ėmė daryti masažą. Lazdele net buvo lengvą elektros šoką paleidusi, o tuomet įkūrė ugnelę ir ėmė laukti. Padarė viska, kad Varnė pabustų, beliko tik laukti ir tikėtis.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 26, 2015, 10:23:44 pm
Amelia neskubėdama pramerkė akis. Tikėdamasi, kad pamatys baltą, akinančią Rojaus šviesą lyg per kokius žiobariškus filmus, raudonplaukė šiek tiek nusivylė - tamsios kažkokios olos lubos nė kiek nepanešėjo į baltus Rojaus vartus arba Dangiškų Šokoladinių Keksų karalystę. Bet visgi - ji gyva. Ji nemirė. Jai skaudėjo plaučius - mergaitę buvo apėmęs keistas jausmas, lyg juose būtų plaukiojusios žuvelės ar kokie šlykštūs dumbliai. Varniukė įkvėpė ir iškvėpė. Kažkodėl tai daryti atrodė taip lengva... Lyg anksčiau būtų buvę kitaip.
Trečiakursė užsikosėjo. Pagaliau atsisėdus ir viską prisiminus, mergaitę apėmė siaubas.
-Oras!-sušuko varnanagė, išplėtusi akis.-Jekaterina, tenBuvoGabikisIrDaugVandensDėlDievoMeil ėsAšVosNemiriauKurMesEsam?
Pagaliau išpylusi žodžių tiradą, Amy vėl užsikosėjo. Ji atsargiai atsigulė, kaip kad prieš atsibundant, ir pagaliau tyliai uždavė svarbiausią klausimą:
-Radai Emily?
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 26, 2015, 11:44:50 pm

Sėdėdama ir aklinai žiūrėdama į tamsų tunelį grotoje, Kurenai nusprendė, kad tai bus jos nauja gyvenvietė. Susitraukdama ji pavirto žmogumi. Glostydamasi uodegą, nusprendė atlikti taip ilgai lauktą ritualą
 Pažvelgusi į prie jos atsiradusias dvi merginas, mąstydama, kad jos jai galės padėti, visa apėjo dailiomis liepsnelėmis, bet silpnomis. Užsimerkusi Kuren pajuto verdant kraują. Atsargiai atmerkė akis. Jos akys buvo raudonos kaip visada, tačiau vietoj jos normalių akių buvo lapės demono akys. Puiku. Jaučiu grįžtant jėgas. Bet.. Aš turiu kęsti skausmą.
Dar dvi minutes.. kai jos akys pasidarė raudonais vyzdžiais ir juodu rėžiu per jas, jos lūpos pajuodėjo, "ūseliai " paryškėjo. Kurenai susitramdė ir atgavo normalią akių spalvą ir ūselių formą,  tačiau lūpos liko juodos. Oda buvo balta, o raudoni plaukai,  kaip visada, krito ant akių. Mergaitė,  slėpdama skausmą, numetė šypsnį merginoms.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 27, 2015, 12:51:20 pm
   Jekaterina vos negavo širdies smūgio, kai Amelia pašoko ir ėmė berti žodžius pamaišiui su kosėjimu. Sutrikusi Klastuolė nužvelgė ir šalimais esančią lapę kuri, pasirodo, yra žmogus.
 - Taip, ten buvo Gabikis ir tu vos nepaskendai. Tiksliau, paskendai iš tikrųjų, į patį dugną nusileidai, bet likai gyva. Čia yra grota po ežeru, neįsivaizduoju, kodėl čia sausa ir panašiai, - atsakinėjo į klausimus juodaplaukė, žvelgdama į kosinčią draugę. Tuo metu lapė/žmogus užsiliepsnojo. Kreivai pažiūrėjusi ketvirtakursė nieko nesakė. Mostelėjusi lazdele išdžiovino draugės ir savo rūbus. Na, reikės parsigauti per vandenį, bet dabar mažiausiai reikėjo šlapių drabužių. Plius grotoje irgi nebuvo Havajai - šaltukas košė kiaurai.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 27, 2015, 01:26:58 pm
Amelia atsisėdo, pagaliau nusprendusi, kad gulėti čia ne itin patogu. Be to, šalta - oloje ir taip vėsu, o sušalusios grindys šilumos neprideda. Apsidairiusi po olą ir pastebėjusi, kad čia gana jauku (kiek tik jauku gali būti šaltoje grotoje, kuri, dar be to, yra po vandeniu), varniukė pastebėjo keistą mergaitę, kažkuo primenančią kokią tai katę ar lapę. Galbūt labiau lapę, ypač dėl raudonų plaukų.
-Kas ji tokia?-beveik vien tik lūpomis paklausė mergaitė, abejodama, ar Jekaterina tai žino. Kita vertus, jos draugė neatrodo nustebusi sutikta nepažįstamąja ar jos panašumu į gyvūną.
-Sveika,-nebelaukdama klastuolės atsakymo draugiškai su mergaite-lape, kaip ją jau praminė mintyse, pasisveikino Amy.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 27, 2015, 02:13:45 pm
-..Sveika? -atsiliepė Kurenai. Lengviau atsiduso supratusi,  kad kad skausmas gels dar neilgai. -Tikriausiai jau ruošiatės išnirti į krantą? Nes aš galvoju pasilikti čia ilgiau. Na, jei jums čia šalta,  aš turiu pagaliukų bent silpnai ugnelei. Jeigu, aišku, kažkuri mokate ugnies burtų. -nieko nenorėdama įžeisti,  pridūrė Kuren.
Na,  tikėkimės, kažkuri atsakys, -atitraukdama kuprinės užtrauktuką pamąstė mergaitė.
-Tikiuosi, nei viena iš jūsų nesusirgo bent jau peršalimu? Čia gana šaltoka. Na,aš turiu vaistų,  tačiau tikriausiai prie žiobariškų esat nepratusios.
Tikėdamasi,kad jos neįsižeidė, praplėtusi kuprinės angą ištraukė keletą trupių pagaliukų. Truputį paraudusi iš gėdos taip pat išsitraukė ir vaistų.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 27, 2015, 04:02:18 pm
-Galbūt,-į pirmąjį lapės klausimą atsakė Amelia. Iš tiesų, ji ir pati nežinojo - dar ieškos jos čia Emily ar ne. Jekaterina vis dar neatsakė į jos klausimą - o tai galėjo reikšti tiek tai, kad Emily negyva ir apkramtyta visokių šlykščių padarų guli dugne, tiek ir tai, kad ji nieko nerado ir nelabai nori apie tai šnekėti. Arba klastuolė tiesiog praleido tai pro ausis.
-Žinoma, ugnis būtų nuostabu. Tu tikrai galėtum? Čia vėsoka. Ugnies burtai... Ak, žinoma! Mokėmės juos pirmam kurse. Incedio,-varnanagė paskubomis nukreipė lazdelę į pagaliukus, tikėdamasi, kad mergaitė-lapė spės patraukti rankas. Visgi pagaliukais užkurti ugnį truktų žymiai ilgiau.-Būtų puiku... Žinai, aš kilusi iš žiobarų šeimos, taigi esu pripratusi. Ak, kaip gerai, kad tu tokių turi! Rimtai, taip ir plaučių uždegimu susirgti galima. Tuo labiau linksmai paplaukiojus lediniame vandenyje rudenį.
Mergaitė paėmė vaistų. Nebuvo tikra, ar nesusirgo - visgi ji nėmažai kosėjo, ir ne vien dėl to, kad gerklėje dar buvo likę vandens. Padėkojusi nepažįstamajai, varniukė prislinko arčiau prie ugnies. ji skleidė malonią šilumą - o to jai šiuo metu norėjosi labiausiai.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 27, 2015, 05:34:11 pm
-O taip, na, žinoma,-šyptelėjo Kurenai.-Gal tavo draugei taip pat prireiks vaistų ?-dar pridūrė. Na, žinoma, ta mergaitė taip pat raudonplaukė.
-Na, žinai, tu raudonplaukė. Man tokie plaukai savotiškai gražūs,-Kuren papureno savo trumpus raudonus plaukus, surištus į laisvas trumpas kaseles.-Gal šilčiau ? Na, man, žinoma, ne šalta, nes turiu truputį kailiuko.
Mergaitė-lapė pasiglostė savo letenėlėmis savo kailiuką, uodegą ir ausytes, kurios, be abejo, paliko virstant žmogumi. Suradusi balutę, apžiūrėjo save. Be abejo, pavargusios akys, praradusios spindėjimą, kaip paprastai, truputį papūstos juodos lūpos, (kurios, beje, nenusiplauna, jei galvojat apie lūpdažį) balti dantys, ūseliai, gana balta oda, apgamėlis ir ausytės.
-Na, gal tavo draugė irgi ateis prie lauželio ? Beje, ko jūs čia atplaukėte ? Gal ieškote ko nors ? Be abejo, galėčiau padėti.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 29, 2015, 08:59:51 pm
   Jekaterina nežymiai papurtė galvą rodydama, kad lapės nepažįsta ir sustingo it kokia statula. Visgi buvo toks jausmas, kad ji buvo apipilta cementu ir palikta atokaitoje kelias dienas. Bet iš tiesų Klastuolė klausėsi, o jos galva dirbo visu pajėgumu.
   Ežero dugne Emily nebuvo, grotoje irgi. Kitur prie ežero nebuvo labai verta ieškoti. Visi juodaplaukės raumenys buvo įtempti lyg pasiruošus mūšiui, nuo susitelkimo net oda nešiurpo. Ausys gaudė kiekvieną garselį, protas tarsi nuskriejo tolyn.
   Tamsus, žalias vanduo ir pora žalių gabikių, šiurpiai spoksančių savo milžiniškais veizolais. Vanduo šviesėja ir štai paviršius. Lengvas vėjelis kiaurai košė, ji klausėsi balsų lyg per miglą matydama visokius vaizdus. Žandikaulis įsitempė, bandant išgirsti viską. Aplink ežerą buvo tylu, kažkur girdėjosi žiogo čirškimas ir per akimirką ji grįžo. Pasimarksčiusi ji pasisuko į merginas.
 - Atleisk, pagalbos kol kas nereikia, jei ką, paprašysim. Amelia, keliaujam. Jos nėra ežero pakrantėje ir dugen. Turim keliauti. Man mus abi iškelti į paviršių, ar plauksi paskui? - atsistojo Jekaterina, net neuždelsdama ilgiau. - Ačiū, kad ja pasirūpinai, - padėkojo lapei ir pasiruošė šokti į vandcenį, laukdama Amelios atsakymo.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Amabel Ray Spalio 03, 2015, 04:21:51 pm
-Na, žinoma, nieko tokio.-susijaudinusi tarė Kurenai.-Jei netrukdau, išeisiu. Tik patarčiau atsitraukti.
Mergaitė atsisėdo ant šaltos žemės, prilašnotos lašiukų, toliau nuo laužo. Ji sudėjo rankas ir atrodė, kad pati silpsta. Jos rankose pasirodė raudonos ugnelės, kaip ir tada.
-Na, tada, tikriausiai, iki.
Vieną ranką atkišusi, kūno poza lyg pasruošusi pulti, su kita ranka Kurenai spragtelėjo pirštais ir liko tik raudonos dulkės. Tos dulkės skverbėsi pro vandenį, kol nuplaukė iki kranto ir išsikabarojo laukan. Viena dulkelė, likusi oloje, sušnabždėjo:
-Likit sveikos. Beje, niekam neišsiduokit, ką matėte dabar.
Tada ji taip pat pasinėrė po vandeniu ir išnyko. Krante Kurenai šluostėsi raudonas dulkes nuo savęs, jau pasiruošusi eiti. Pasukusi link pilies, ji neramiai nutipeno prie Hogvartso vartų.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Meibelė Casarano Spalio 03, 2015, 10:36:50 pm
-Plauksiu pati,-pagaliau pratarė Amelia. Prisiminusi gabikius, dumblius ir kitus ežero šlykštukus, mergaitė nusipurtė - visai netroško dar kartą lįsti į vandenį. Tačiau paprašyti jekaterinos pagalbos jai tiesiog neleido savigarba.
-Visi Hogvartse turi savo ypatingą istoriją ir paslaptis,-kažkur labai girdėtus žodžius tyliai sumurmėjo trečiakursė, stebėdama, kaip nuo mergaitė-lapė vėl užsidega.-Žinoma, niekam nesakysim. Ačiū už viską, sudie!
Pagaliau keistajai mergaitei pradingus, Amy prisivertė pakilti nuo lauželio. Atsistojusi mergaitė lauželį tiesiog paliko degantį - aplink daugiau nebuvo degių daiktų, todėl liepsna negalėjo išplisti. Be to, jis ir nedūmijo - buvo uždegtas magija, todėl, žinoma, buvo kiek kitoks, nei žiobariški laužai.
Paskutinįjį kartą ilgesingai pažvelgusi į ugnį, varniukė šoko į vandenį ir nuplaukė paskui Jekateriną.
Antraštė: Re: Grota po ežeru
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 04, 2015, 11:01:48 am
 - Niekam nieko nesakysim, nebijok. Ne vienintelė esi keistas žmogus arba lapė, nežinau. Visi mes turim savotiškų paslapčių, kurių niekam nenorime atskleisti. Tad jeigu ir tu nenori savo paslapties niekam nepasakyti, - Jekaterina šyptelėjo. - Patarčiau ilgai nebendrauti su mūsų Kerėjimo profesore. Ji mėgsta kištis į žmonių galvas ir nagrinėti juodžiausias paslaptis, - įspėjo draugiškai Klastuolė ir nespėjus Ameliai net mirktelėti nėrė į vandenį, mat ši sakė, kad pagalbos jai nereikia. Ketvirtakursė kaip koks ungurys nuplaukė pirmyn. Iš pradžių leidosi į dugną, kaip kad reikėjo išlįsti iš grotos. Paskui ėmė kilti į paviršių, kol galop išniro iš vandens. Pažiūrėjusi, ar Amelia čia, Klastuolė išlipo ant kranto ir nusipurtė nuo savęs vandenį. Aplink buvo tuščia ir šalta. Mergina išsidžiovino savo drabužius.
 - Emily nenuskendo, pilyje jos lyg ir nėra. Gal einam apklausti profesorių? - paklausė Klastuolė. - Būtų neblogai pirma eiti pas Gabriellą, bet ji savo mokinių vadovė, nežudyų, jeigu jau prieinam iki to. Kasiopėją būtų nesąmonė įtarinėti, bet reikt nueiti, - paskelbė išnirusiai Ameliai juodaplaukė.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kota Lunalight Sausio 06, 2016, 08:24:45 pm
Tyliai liuoksėdama mažais baleto žingsneliais (jau visi Hogvartse spėjo priprasti, kad kas jau kas, bet Kota normaliai nevaikšto), mažoji sidabraplaukė bet kur, kol tik galėjo paeiti. Vis tik, atsidūrusi čia, sidabraplaukė susimąstė.
Švelniai niūniuodama, varnanagė rankomis perbraukė per melsvą suknelę su galybe šydų ir šilko sijonų, sudarančių tą pūstą balerinos sijono įvaizdį. Kapsint lašams, mažoji balerina vis dar tebeniūniuodama, savo šokio žingsneliu paėjo tolyn, tačiau per daug toli nėjo. Atsidususi ji nusišypsojo, ir apsisuko ratu, žiūrėdama kaip plevėsuoja jos sijonas. Pasitvarkiusi didžiulį mėlyną kaspiną nugaroje, Kota ramiai sunėrė rankas, klausydama lašų kapsėjimo ir vėjo gaudimo.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Rosemarie Mortimer Sausio 06, 2016, 09:01:53 pm
Rosemarie, skrajodama savo mintyse, tipeno nežinia kur. Apie ką galvojo, nė pati nebūtų pasakiusi. Apie viską, bet tuo pačiu ir apie nieką. Keistas jausmas.
Mergaitė atsigavo tik tuomet, kai pamatė atsidūrusi kažkokiame drėgname urve. Iš pažiūros jis buvo tuščias, tad varniukė, prilaikydama savo dramblio kaulo, nėriniuotos suknelės sijoną, kad šis nebrūkšteltų per drėgną grotos sieną, nuėjo apsižvalgyti. Jos nusivylimui, be nežinia iš kur tekančio upelio, daugiau nieko įdomaus nepamatė.
Netikėtai tylą perskrodė skambus kažkieno juokas ir Rose staigiai apsigręžė. Net nustebo kaipgi anksčiau nepamatė, šokio žingsneliu besisukiojančios ir į savo besidraikantį sijoną žvelgiančios mergaitės. Nors geriau įsižiūrėjusi varniukė ją pažino.
- Ooo, fėjų mergaitė!- džiugiai šūktelėjo. Ji iš ties senokai nebuvo sutikusi Kotos.- Ką gi čia veiki?- pasmalsavo.
Ir iš tikrųjų, Rosemarie nė nenumanė, ką gi čia galėtų daryti mažoji balerina. Juk nei pievų, nei žydinčių gėlių niūrioje grotoje nepamatysi.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kota Lunalight Sausio 06, 2016, 09:11:13 pm
Sukikenusi Kota švystelėjo sidabriniais plaukais, kaži ko nusijuokdama. Mergaitė buvo taip užsiėmusi nuolatiniu juokimusi, niūniavimu ir sukimusi, kad visiškai nereagavo nei į pašalines šviesas, kvapus, juo labiau š jokius pašalinius garsus. Tiesą sakant, dabar būtų buvusi puiki proga kam nors ją užpulti (nors ir niekas neketino), mat mergaitė buvo visiškai paskendusi savo svajonėse, jeigu tik tas užpuolikas nebijojo ledo.
-Rose!-linksmai sušuko balerina, puldama varniukei ant kaklo. Nusijuokusi ji paleido Rosemarie iš savo glėbio ir plačiai nusišypsojo.-Aš tiesiog ėjau, kol atsidūriau čia,-vėl nusijuokė šioji iš situacijos.-O tu čia ką darai?-pasiteiravo mergaitės Kota, žaisdama su garbanų galais.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Rosemarie Mortimer Sausio 06, 2016, 09:26:35 pm
Rose taip pat stipriai apglėbė sidabraplaukę ir sukikeno, kai šios plaukai sukuteno jai kaklą. Nežinia kodėl, bet varniukė užsikrėtė jos perdėm linksma nuotaika.
- Atvirai sakant, man nutiko lygiai tas pats,- pratarė negalėdama nustoti šypsotis.- Tiesiog ėjau ir štai, aš jau čia,- sumosikavo rankomis aplinkui.- Tikriausiai reiktų nustoti varnas gaudyt, kai kažkur einu, nes kitaip į kokį triušio urvą dar įpulsiu,- šįkart jos juokas nenuskambėjo taip linksmai, mat labai panašiomis aplinkybėmis ji atsidūrė šiame laikmetyje. Tik tąkart ne į kokį triušio urvą įkrito, o į pačią laiko kilpą.
Varniukė liūdnai atsiduso ir apglėbė save rankomis. Vis dėlto grota nebuvo pati šilčiausia vieta pasaulyje, o ypač žiemos laiku.
- Taigi, kaip sekasi? Kas gero nutiko per visą tą laiką?- išnirdama iš savo minčių pasiteiravo.- Ar jau pasisekė aptikti kokią fėją?- linksmai nusijuokė prisiminusi Kotos troškimą.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kota Lunalight Sausio 06, 2016, 09:36:01 pm
Kota nusijuokė iš Rosemarie žodžių, nors pati suprato, kad tai toli gražu nebuvo koks juokelis.
-Varnanagė varnas gaudo,-sukikeno Kota, vis dar retkarčiais nusijuokdama iš šitos nesąmonės. Atsipeikėjusi ji papurtė galvą, išmušdama visas paikas mintis iš smegeninės, ir pakėlusi tamsiai mėlynas akis, pažvelgė į draugę.-Man sekasi gerai,-Kota kiek stabtelėjo, išgirdusi antrąjį klausimą ir minutėlei susiraukdama. Nieko nenutiko, tik pradėjau viską šaldyti aplinkui įkyri mintis pradėjo sukiotis Kotos galvoje, o ši vis dar kiek susiraukusi, kaip įmanydama stūmė nelemtą mintį šalin.-Nieko naujo nenutiko, gyvenu kaip ir anksčiau,-sidabraplaukė užsimetė dirbtinę šypseną.-Ar gali įsivaizduoti, neradau nei vienos! Žinoma, dabar žiema, bet ir žieminės esti, taip?-ji nusijuokė, skėsčiodama rankomis.-O tu, Rosemarie? Papasakok apie save, ką veikei, kaip sekėsi?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Rosemarie Mortimer Sausio 06, 2016, 10:06:50 pm
Rose dar labiau užsikvatojo, supratusi kokią nesąmonę pasakė. Ir vis dėlto, kad ir nesąmonė, tačiau visiška tiesa. Tikrai reiktų mažiau svajoti.
- Na, sekėsi tikrai neblogai. Netgi galėčiau teigti, kad labai gerai, nes nieko blogo per tuos metus, kad ir kaip keista bebūtų, nenutiko. O ką veikiau? Tai kad nelabai įdomaus ką ir nuveikiau. Tik mokiausi ir per atostogas aplankiau namus,- mąsliai tarė. Nors tiek ten iš tų namų ir belikę.- Nors tikriausiai „mokiausi“ per smarkiai pasakyta,- nusijuokė iš savo pačios žodžių, mat iš tiesų, Rose labiau mėgo patinginiauti, negu knapsėti pamokose. Nors tai jai ir nesutrukdė gauti gerus įvertinimus, nes vienaip ar kitaip, ji viską išmokdavo, tik... Hmmm... Savais metodais.- Nei vienos?- negalėdama patikėti, perklausė.- Na, bet dar tikrai sutiksi. Gal žiemą kažkur išsislapstė.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kota Lunalight Sausio 06, 2016, 10:16:23 pm
Kota nusišypsojo, vien tik dėl atsargos slėpdama savo delnus už nugaros. Tai jau pradėjo pernelyg dažnai kartotis, nenorėjo, kad ir šis kartas būtų pastebėtas.
-Ką tu sakai,-nusijuokė ši, mikliai užkišdama sruogą už ausies ir vėl paslėpdama ranką kažkur nugaroje, pūsto sijono klostėse. Nejaukiai pasisūpavusi pirmyn atgal ant pirštų galų, sidabraplaukė lyg netyčia pašnairavo į savo pėdas.-Nei vienos. Tarsi visos būtų išsislapsčiusios. Ieškojau visur,-vėl nusijuokė ji, bandydama sutrikdyti tą nejaukią tylą. -u, tikiu, irgi nebuvai vienos sutikus,-labiau kaip teiginį, o ne klausimą, uždavė Kota, smalsiai sužiurdama į Rosemarie, laukdama šios atsakymo. Tvirčiau sugniaužusi rankas, sidabraplaukė nekaltai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Rosemarie Mortimer Sausio 06, 2016, 10:43:38 pm
Rosemarie keistai pašnairavo į Kotą, kuri atrodė lyg nežinotų kur dėti rankas. Toks jausmas lyg bandytų ką nuslėpt, vis dar neatitraukdama akių nuo mergaitės, pamanė.
- Lyg tyčia nė vienos,- patvirtino, nusprendusi nekreipti dėmesio į staiga atsiradusį Kotos nervingumą. Juk prieš tai to nebuvo Tai kas čia nutiko..? Mergaitė nuoširdžiai tikėjosi, jog ji dėl to nekalta.- Gal aš joms nepatinku...- apmaudžiai pratarė šukuodama plonais savo pirštais plaukus.
Tyliai atsiduso bei nuleidusi rankas, sukryžiavo jas už nugaros jog dar labiau nesusitaršytų. Grotą apgaubė tyla ir varniukė nežinodama ką daryti, žingsniavo ratu aplink urvą, apžiūrinėdama nieko neišsiskiriančias sienas.
- Taaaiiiiigi,- nejaukiai nutęsė. Ji puikiai žinojo, jog nėra gera pašnekovė, nes tokiose situacijose, viskas ką galėtų pasakyti, atrodydavo tiesiog per kvaila.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kota Lunalight Sausio 06, 2016, 10:55:15 pm
Kota nežymiai suvirpėjo, jausdama pažįstamą šaltį ant pirštų galiukų. Nagi, tik ne dabar...
-Matai, kaip būna,-nervingai nusijuokė mergaitė, didele ir dirbtine šypsena bandydama paslėpti visą tą nervingumą.-...gyvenime,-užbaigė ji, vis dar nervingai šnairuodama žemyn, tačiau jau iš patirties žinojo, jog pirmos užšąla rankos.-Ne, ką tu,-šįkart nuoširdžiai nusijuokė ji, mostelėdama ranka, tačiau pastebėjusi ledą, vėl ją paslėpė. -Tu miela kaip angelėlis, prisiekiu, nėra nė menkiausios priežasties, dėl kurios tu galėtum fėjoms nepatikti,-kiek tikriau šyptelėjo Kota, žvelgdama į Rose. Atsidususi ji suspaudė lūpas, tačiau greitai jas atleidusi, atsiduso.-Taaaaiiiiigi,-pakartojo Kota, jau ir pati nebežinodama ką sakyti.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Melody Vasario 20, 2016, 10:01:14 pm
  Šią labai nemalonią popietę nusprendusi praleisti ieškodama istorinių relikvijų, bet jau galėjo pasikviesti kompanijos. Įsipylusi garuojančios arbatos, pasiėmusi visokiausių kastuvėlių, šluotelių ir indelių tam, ką ruošiasi rasti, patraukė link mokyklos ežero, kadangi suprato, jog tokie dalykai nesimėto bet kur, nusprendė pasižvalgyti aplinkui, kol rado seną, visų apleistą grota po ežeru.
  Pasiuntusi savaeigį, popierinį lėktuvėlį Junko, su vietos nurodymu, laukė. Nenorėjo nieko pradėti be porininkės, tačiau laikas bėgo lėtai, o klastuolė vis nepasirodydavo, tad antrakursė net nepastebėjo kaip pradėjo kaupstytis ieškodama ko nors tikrai seno.
  Niekas taip lengvai neatsitinka. Šią tiesą Melody išmoko gyvenime seniai, ne kartą teko mokytis dar kartą ir dar kartą, tačiau būdama sušalusi, purvina ir nusiminusi po pusvalandžio darbo, išmoko dar sykį.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 20, 2016, 10:28:42 pm
Pamačiusi Melody figūrą, Junko pradėjo bėgti link jos. Sustojusi šalia metais vyresnės mergaitės iš kuprinės iš karto išsitraukė nedidelį dėkį ir uždėjo šį jai ant pečių ir nugaros. Nors atrodė, kad Melody žinojo, kad bus šalta, vis tiek nepasiėmė jokių žymiai šiltenių drabužių be tų, kuriuos ir taip dėvėjo.
-Atleisk, kad užtraukau, gavau tavo lėktuvėlį gal prieš 20 minučių, o tada dar užtrukau kambarį reikalingiems daiktams ir šiek tiek pasiklydau eidama link čia,- bandė aiškintis pirmakursė, nors ir suprato, kad nėra jokio tikslo to daryti.
-Taigi, gal kažką radai, kol laukei? Ar susiradai kokią specifinę teritorijos vietą, kur kažkas svarbaus turėtų būt?- aiškinimasis peraugo į klausinėjimą, ir Junko iš savo kuprinės pradėjo traukti panašius daiktus ieškojimams kaip ir Melody - kastuvėlį, šluotelę, medžiagos gabaliuką (jei reiktų ką nuvalyti), indukus ir maišiukus.
-Na, tai gal tuomet pradedam antrą kasinėjimo roundą?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Melody Vasario 21, 2016, 10:39:42 am
  Pajutusi pečius šiek tiek slegiantį šiltą apklotą, Melody nejučia nusišypsojo. Net nereikėjo žiūrėti atgal, kad suprastų, jog už nugaros stovi "sesė paklydėlė", Junko:
  - Dėkui,- atsistodama pasakė mergina,- Tikriausiai buvau pernelyg susikoncentravusi ne į tuos reikalus ir pamiršau kaip būna šalta popietėmis prie ežero.
  Priėjusi prie krepšio išsitraukė žibintuvėlį, mat visos įdomiosios vietos buvo tamsiausiuose kampeliuose. 
  - Labai sunku ko nors ieškoti, mat grunte pilna akmenų, sunku kasinėtis, tačiau balta kreida apvedžiau vietas kuriose pagal visus žemėlapius turėjo būti mažos keliauninkų iš viduramžių sustojimo ar mažų mūšių vietos,- pradėjo aiškinti ką nuveikė naudingo mergina.
  - Kibkim į darbą kol dar nevėlu, baiminuosi, kad kažkas prieš mus nebūtų užlindęs į šią vietą ir neišsikasęs viso gėrio.
  Priklaupusi prie vienos iš apskritimu apibrėžtos vietos pradėjo darbą. Iš pradžių viska nušlavė su šluotele, tuomet mažo kastuvėlio pagalba iškasė visus didžiuosius akmenis. Kuomet žemė liko švari, Melody žymiai švelniau ir atsargiau kibo į svarbiausiąją darbo dalį.
  - Tai kaip sekasi mokykloje, pirmi metai būna baisūs, kai esi atskiriamas nuo šeimos ir patalpinamas į vietą su šimtas kitų, nepažįstamų vaikų.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 21, 2016, 01:16:26 pm
-Na, tai labai palengvins darbą,- atsakė klastuolė išgirdusi, ką spėjo nuveikti Melody. Pamačiusi, kad šioji išsitraukia žibintuvėlį ir juo šviečiasi į tolimiausias karteles pridūrė,- Matau, kad turi dar vieną, tai aš jį pasiskolinsiu.
Apžiurėjusi visas vietas, kurias apvedė vyresnioji mergina ir Junko išsirinkus vieną, ji pradėjo bumbėti:
-Ir kodėl tie keliautojai ar mūšiai taip norėjo būti tamsoje, gal kokiems lankininkams ir lengviau būtų nušaut iš šešėlio priešus, bet kokiems pėstiesiems kariams..
Besiskūsdama antrakursei,  tuo pačiu metu ir dirbo - Junko kuo švariau nušlavė savo darbo paviršių ir apkasinėjo aplink šalia esančius akmenis, taip juos lengviau ištraukdama iš jų ilgalaikės poilsio vietos. Vos pradėjus atsargiai kapstinėtis, klastuolė išgirdo ją nustebinusį Melody klausimą. Na, nors su ja smagu būti, net ir su Melody apie kažkaip net nekalbėjom apie tokius dalykus. Nors ji pati tikriausia praėjo pro daugumos pirmakursių juntamus jausmus.
-Jei atvirai.. Nors tėvai ir siunčia laiškus, visi iš jų tėra jie sakantys, kad didžiuojansi namuose turintys burtininkę ir vienas kitas žodis apie katę ar kas vyksta aname, žiobarų, pasaulyje. O čia, Hogvartse, bandau į nesimaišyti daugumos mokinių kelyje, todėl bendravau tik su keliais iš jų. Bet žinojimas, kad mūsų, pirmakursių ir vyresnėlių randasi visur pilyje nėra tokia smagi mintis, tai lyg.. Būtum kur nors uždarytas, kaip, erm.. Na, pavyzdžiui, labaratoninė žiurkė visiškai mažame kambarėlyje su penkiasdešim tokių pačių žmonių. Jausmas, kad niekad nesi vienas, uždarytas ir tave visi stebi, jis neišnyksta. Ar jis ir antrame kurse neišnyks, ar nepriprasi kažkaip prie jo?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Melody Vasario 21, 2016, 06:44:02 pm
  - Žinoma, griebk vieną ir ateik padėti su šiuo purvu ir kieta žeme.
Staiga kažką užkabinusi su kastuvėliu mergina įsitempė, negi kažkas naudingo? Tačiau pradėjus apkasinėti aplinkui nusivylė, mat tai tebuvo akmuo. Pasiėmusi trumpą pertraukėlę, atsigėrė arbatos ir apžiūrėjo jau spėjusias apsibrozdinti rankas.
  - Tamsiose vietose gerai slėptis, nakvoti, tykoti. Tai beveik visais atvejais tobula vieta palikti daiktams kuriuos vėliau kasinės dvi mokinės.
 Grįžusi prie darbo, Melody patraukė link antrojo apskritimo. Šis buvo kiek didesnis, tačiau laimė ta, kad pasitaikė mažiau akmenų.
  - Visiškai suprantu tave,- nusišypsojo klastuolė,- Atrodo, kad galiu net girdėti juos atsidūstant iš palengvėjimo, kad nusikratė bent trumpam manęs. Kuomet ilgai nebendrauji išsenka temos, o susitikus dar blogiau, nes beveik visi pokalbiai virsta nejaukiomis tylos pauzėmis,- atsargiai apžiūrėdama kiekvieną ištrauktą akmenį kalbėjo antrakursė,- O gyvenimas Hogvartse dar blogiau, tarytum kalėjimas. Po truputį pripranti, susirandi draugų, bet patikėk, vienas pokalbis su bet kuriuo už mokyklos ribų ir suprastum, kad nė velnio neturi panašumų su juo, - stabtelėjus atsiklaupė ant kelių ir pažvelgė į besidarbuojančią Junko,- Kada nors pastebėjai degtukais įremtas profesorių šypsenas, jie mano, kad šventės, maistas ir linksmybės padės mums atsipalaiduoti ir pasijusti kaip namie. Jie net neįsivaizduoja kaip klysta,- atsidususi grįžo prie kasinėjimo Melody.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 21, 2016, 09:02:01 pm
Mergina ir toliau kuo atsargiau kasinėjo po žemėmis, ieškodama ko nors, kas padėtų atlikti magijos istorijos užduotį. O jeigu ir nesurasime, galima sakyti, jog būsime prašvaisčiusios dieną dėl nieko.. Nors vien ir tiesiog pabūti su Melody, pakalbėti yra ganėtinai smagu, šovė mintis klastuolei, ir ji atsisuko dirstelėti į vyresnėlę, kol šioji kalbėjo.
-Taip taip, tuomet galėjo tuos daiktus palikti akivaizdžioje vietoje arba bent pažymėti,- pavartė akis Junko, grįždama atgal prie darbo, ir dar kažkiek pakasinėjusi, bet nieko neradusi nusprendė pereiti prie kitų Melody pažymėtų kasimo vietų. Tuo pat metu ir pastaroji grįžo prie darbo, ir jos kaip sutartinai pradėjo kasinėti, ir antrakursė pradėjo kalbėti.
-Net nebesinori grįžti namo, o visos tos atostogos.. Atvirai, aš net nežinau, blogiau čia ar namuose, viskas turi savitą blogą dalyką, kuris atstumia. Nors kai geriau pagalvoji, ir žiobarų pasaulis, mokyklos, gyvenimas.. nelabai jis kuo skiriasi ir nuo šito, viskas taip pat, išskyrus pažangumą kurioje nors skirtyje, todėl jie turi technologijas, o mes - magiją. Mokytojai, tėvai, visi, kas jau šitą laikotarpį pragyvenę taip mano. Mano, kad viskas bus gerai, lengva, smagu, kai taip nė velnio nėra jau dabar. Ką kalbėti apie ateitį, kai bukai gyvensi, negalėdamas pasipriešinti,- atsakydama klastuolė net nepajuto, kaip ėmė greičiau, pikčiau kasti, nekreipdama dėmesio, ar ten slypi kažkas vertingo. Jos laimei, nieko tokio nepasitaikė, ir ji nustojo kasinėti antrojoje vietoje ir perėjo prie trečiosios.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Melody Vasario 22, 2016, 05:59:22 pm
  Kastuvėlio galas staiga atsimušė į kažką kieto, mergina, žinoma, manė jog tai dar vienas akmuo, tačiau bandydama kasti aplinkui pamatė medinę sienelę. Dar nieko nesakydama Junko, bandė ištraukti tą daiktą į žibintuvėlio šviesą.
  - Esu girdėjusi apie kitas burtininkų mokyklas ir jos veikia kaip žiobarų, gyveni namuose ir kiekvieną rytą eini į mokyklą. Manau tai daug geresnis sprendimas, taip turi tam tikras asmenines erdves, nesujauki santykių su artimaisiais, gali susirasti tų tikrųjų draugų už mokyklos ribų ir dar plius visa ta popamokinė veikla kurios gali imtis.- jau rankomis traukdama daiktą kalbėjo klastuolė,- Tikra svajonė.
  Ant žemės pastačiusi iškaseną, pastebėjo, jog tai yra medinė dėžutė. Joks senas daiktas negalėjo taip ilgai išsilaikyti, o pastebėjusi dar ir magišką užraktą įsitikino, kad tai senų burtininkų mums paliktas daiktas.
  - Junko, atrodo, kad kažką radau. Ateik pasižiūrėt.
  Burtų lazdelės pagalba atvėrė radinio dangtį. Viduje gulėjo vos porą dalykų: auksinis pakabukas su kryželiu, pora monetų, nosinaitė su išsiuvinėtais A.D inicialais, medinio kareivėlio drožinys ir perlaužta per pusę burtų lazdelė.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 23, 2016, 02:15:45 pm
Šluotele atsargiai šluodama žemes nuo trečiosios kreida apibrėžtos vietos, Junko klausėsi bekalbančios Melody. Šiai pabaigus sakyti savo mintis, klastuolė padarė pertrauką - ir prieš kalbėdama, ir darbo tęsime. Žiūrėdama į aplinką ir nebesikoncentruodama į darbą, klastuolė tyliai atsakė:
-Taip, tiesa, tai būtų daug geriau. Net ir gyventi mokykloje darbo dienomis, o per savaitgalį grįžti namo būtų geriau, o dabar toks mokymasis sunaikina ryšį su abiejais pasauliais.
Dar šiek tiek pasidairiusi aplinkui, klastuolė išgirdo, kaip Melody ją kviečią. Priėjusi prie jos, pasilenkė per vyresnėlės petį bandydama užmesti akį į tai, ką šioji rado.
-Tik nesakyk, kad man kažkuo tai primena vieną iš tų dalykų romantinėse karinėse dramose, kur vienas iš mylimųjų poros miršta ar išvyksta ir panašiai? Na, žinai, tie išsiuvinėti inicialai ale mylimojo,- nusišaipė klastuolė,- nors jeigu rimčiau, gal kažkoks burtininkas kur nors keliavo ir čia nusprendė užbaigti savo kelionę, arba paslėpti savo magiškąją prigimtį, todėl ir ta lazdelė sulaužyta?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Melody Vasario 24, 2016, 04:01:51 pm
  Mergina nusijuokė ir Junko sąmojų, tuomet kiek surimtėjusi paslinko dėžutę tolėliau ir, dėl viso pikto, apžiūrėjo duobutę, gal kartais dar ko nors ten randasi. Tačiau nieko neradusi priėjo prie kompanionės ir pradėjo kraustyti daiktus vieną po kito ant šalimais patiesto skudurėlio.
  - O galbūt čia kažkur mirė burtininkas, o jo draugas nebegalėjo palaidoti kūno, tad nusprendė užkasti tai, ką dar galima buvo išgelbėti,- kalbėjo klastuolė, atsargiai vieną po kito dėliodama daiktelius,- pakabukas reiškia amžių, burtų lazdelė - faktą, kad mirusysis yra burtininkas, nosinaitė - inicialus, monetos - gimtąją šalį, o kareivėlis gali reikšti mirties priežastį,- galiausiai pažvelgusi porininkei į akis pridūrė,- Bent jau aš taip spėju.
  - Gerai, ką dabar turėtume daryti. Manau, kad užduočiai atlikti pakaks aprašymo, bent jau tikiuosi, nes nejaučiu baisiai didelio noro taip beprasmiškai pešioti galimą kapą,- atsistojo Melody, tuomet pasiėmusi vieną iš šluotelių, pradėjo nušlavinėti kreida pažymėtas vietas, kastuvėliu užkasinėti nereikalingas duobutes ir galiausiai atsisukusi į Junko pakėlė antakį,- Tai ką pasakysi, kaip darom?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 24, 2016, 05:44:20 pm
-Hm.. Taip gali ir būti, nors tiksliai niekados nesužinosime, o tai skamba kaip artimiausias spėjimas,- sumurmėjo pirmakursė. Supratusi, kad Melody laukia atsakymo, iš karto pridūrė,- žinoma, žinoma. Aš galiu dabar greitomis parašyti aprašymą, o tu jei gali sutvarkyk ir mano darbo vietą per tą laiką.
Pasikuitusi kuprinėje, Junko užtiko iš po pamokos užsilikusį pergamento gabalėlį ir tušinuką - melsdamasi, kad mokytoja nesupyktų vien už tai, kad rašo ne su plunksna ir rašalu, kurio tikrai čia nieku nebūtų galima rasti, klastuolė susirado kuo patogesnę ir lygesnę vietą ir pradėjo rašyti.
Namų darbų užduotis - surasti praeities tarpsnio relikvijų. Užduotis buvo atlikta grotoje po ežeru, ir buvo rasta medinė užburta dėžutė, kurioje su burtų pagalba atidarius radome pakabuką su kryželiu, pora monetų, nosinaitę su A.D inicialais, medinio kareivėlio drožinį ir perlaužta burtų lazdelę. Tai galėjo reikšti, kad čia palaidotas kurio nors burtininko daiktai vietoj jo kūno, ir visi ką nors simbolizavo. Galimai pakabukas rodė laiko tarpsnį, lazdelė - kad mirusysis buvo burtininkas, nosinaitė turėjo mirusiojo inicialus, monetos - jo gimimo vietą, o kareivėlis - mirties priežastį.
Junko Enoshima (I kursas), Melody White (II kursas), Klastūnynas.

-Kaip manai, tiks?- Junko atkišo pergamento lapą su aprašymu Melody, kad šioji įvertintų ir pasakytų, ar reikia ką nors pakeisti prieš paduodant mokytojai. Kol antrakursė skaitė, Junko po truputį pradėjo rintis savo daiktus, kuriuos buvo išsiėmusi, kad vėliau iškart galėtų patraukti į Klastūnyno mergaičių kambarį.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Melody Vasario 24, 2016, 07:00:58 pm
  - Žinoma, žinoma,- atsakė antrakursė ir vėl viską sudėjusi į dėželę užbūrė burtų pagalba, įdėjo į duobutę, užkasė, nuvalė kreidą ir galiausiai sukrovė visus reikmenis į krepšį. Junko jau beveik baigiant rašyti Melody dar kiek susimąstė kas išties galėjo nutikti čia prieš tiek laiko. Tačiau jos mintis nutraukė pirmakursės klausimas, mergina peržvelgė porininkės darbą ir linktelėjo:
  - Manau parašei visai neblogai,- pajutusi žvarbesnį vėją pučiantį pro šalį sudrebėjo, žinojo, kad jau laikas lįsti iš šios grotos į šaltą vakaro orą,- Jei neprieštarausi, aš jau eisiu,- tarstelėjo klastuolė iš kišenės traukdama ir ant rankų dėdama pirštines,- Viso, Junko,- paskutinį sykį atsigręždama ir pamojuodama merginai, atsisveikino Melody. Tuomet nėrė lauk ir kiek skubesniu žingsniu patraukė pilies link.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Margo Diuken Balandžio 15, 2016, 05:19:28 pm
 Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą. Būtent todėl sekdama paskui Klastuolę, Margo, kaip visada lediniais pirštais švelniai pasitrynė pulsuojančius smilkinius. Tu, tai yra Jūs atsikratysit tos knygos, bet kokiu atveju. Jeigu nepasiseks pačioms, juk turi tėvus. - bandė raminti vidinis balselis. Pirmakursės išsliūkino iš pilies nepastebėtos, nors ir labai menkai tai buvo tikėtina. Visas kelias iki ežero buvo nejaukiai tylus, bet nei viena, nei kita nesiruošė nutraukti tos tylos.
 -Kur ta... - prisimerkė, kad skaistūs rytinės saulės spinduliai taip neakintų ir vos gavusi signalą patraukė paskui.
 Visai čia pat atsivėrė akmeninė, gamtos sukurta arka. Vos žengus pirmąjį žingsnį į jos šešėlį žemė persimainė. Mergaitės iš lėto žingsniavo gilyn. Po kojomis čežėjo žvyras, kartas nuo karto sutreškėdavo paukštelio ar smulkesnio graužiko kaulas, o nosį tiesiog rietė, pridvisusios drėgmės kvapas, kuris atrodo, kaip ir juodieji čiuptuvai, vijos aplink kaklą ir smaugė savo tvaiku.
 -Jun, čia man tik pasirodė ar tavo plaukuose rausva sruoga? - nuaidėjo Varnos balsas, nes negalėjai būti tikra kol vis dar saulės spindulių siekiamoje grotoje akys galutiniai neapsiprato.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 16, 2016, 08:28:14 pm
Eidama keliais žingsniais pirmiau varnanagės, dešinę ranką, kurios dvejais pirštais smarkiai sugnybusi laikė knygą, ištiesusi kuo galima toliau nuo savęs - kad ir koks juokingas ar nesąmoningas vaizdas tai galėjo pasirodyti kito akiai, merginą tai neitin jaudino, o dar ir jos regos ar klausos lauke nebuvo šmekštelėjęs nė menkiausias kito žmogaus egzistavimo požymis.
Žingsniuojant jau pažįstamu taku tyloje, klastuolės mintyse viena po kita lakstė mintys, vienos tylios, kitos garsios, dar kitos visiškai idiotiškos, bet nė viena realiai nepasiekė smegenų ir nesulaukė jokios papildomos reakcijos. Išgirdusi tylų Margo balsą, mergina jį tiisog paignoravo ir žingsniavo toliau - sustojo kaip įbesta tik tuomet, kai būnant grotos viduje užmatė tinkamą vietą kasimui.
-Manau, kad čia bus gera vieta.
Pagaliau kažką ištarusi, tik tuomet Junko pajuto, kokia išsausėjusi yra jos gerklė. Bandydama ignoruoti tą pojūtį, ji lyg pasišlykštėdama numetė knygą ant žemės, iškarto taip aplipindama ją žvyru ir visu kitu purvu, kuris čia egzistavo. Kiek nusvirino galvą, leisdama rudiems plaukams visiškai uždengti veidą - taip galvojo, kuo geriausia būtų pasinaudoti kasimui, kol išgirdo Margo balsą ir instinktyviai pakėlė veidą šios pusėn, veide esant sumišimo pilnai reakcijai.
-Ką, rusva? Mano plaukai yra visiškai rudi, tokie visuomet buvo,- nieko nesuprantančiu balsu kiek tylomis (dėl perdžiūvusios gerklės kaltės) išlemeno pirmakursė, iškarto žengdama link varnanagės ir leisdama jai patikrinti jos plaukus bei jų spalvą,-  Va, patikrink, ką.. Be to, kuo manai, akd būtų geriausia kasti? Ar verta naikintis nagus bei panages, ar bandom ką pasiekti batų pagalba, ar išvis ieškomės kokios šakos ar dar ko čia?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Margo Diuken Balandžio 23, 2016, 06:05:45 pm
 -Rausvi... - atsiduso žvelgdama į draugės plaukus, nes atrodo ir vėl apsigavo. -Tikriausiai man bus pasirodę. Tikriausiai dėl šviesos ar dar ko.
 Margo batu pakapstė žemę.
 -Žvyrsmėlis čia sausas ir purus, tad nei nagai, nei batai labai nenukentės. Nebent nuo aštrių akmenukų ar sulūžinėjusių gyvūnų kaulų. - patraukė pečiais ir persimetė kuprinę ant kito peties, kad būtų patogiau joje raustis. -Kažkur lyg ir turėjau vienkartinių šaukštų... Užsilikusių nuo tada kai kažkuris iš vaiduoklių paslėpė visus elfų stalo įrankius ir per pietus neturėjome kuo valgyti. - sumurmėjo vartydama knygas ir pergamento skiautes. -Va ir jie. - ištraukė vieną baltą, plastikinį šaukštą iš visos dešimties jų, dar likusių savo pakuotėje ir pritūpusi ėmė kapstyti žvyringą, dulkančią grotos žemę.
 Nurausus apie dešimt centimetrų ir vis kasant gilyn žemė tapo vis drėgnesnė ir ėmė sunkėti. Lūžo pirmas šaukštas. Po kiek laiko oloje nuaidėjo dar vienas trakštelėjimas, bet duobė vis gilėjo. Nedaug truks ir ta bestija, tikiuosi, bent jau trumpam išnyks...
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 23, 2016, 10:35:03 pm
Laikydama kiek nulenkusi galvą ir akis įsmeigusi į žvyro ir smėlio mišinį, klastuolė laukė, kol Margo akys aplakstys jos plaukus ir patikrins jų spalvą. Šiai patvirtinus, kad tik apsigavo, klastuolė tyliai įkvėpė, pati net nesuprasdama, kad buvo sulaikius orą ir nekvėpavusi tas kelias sekundes.
Pakėlus galvą ir šią kiek papurčius į šonus, kad plaukai sugrįžtų į jų pradinę būseną vietoj ilsėjimosi ant merginos akių ir kelias rudas sruogas užkišus už ausies, klastuolė pažvelgė į bekalbančia Margo, kuri tuo pat metu rausėsi savoje kuprinėje. Kiek ignoruodama varnanagės pasakojimą iš kur ir kodėl juos gavo bei turi, pasiėmė du šaukštus iš karto ir pritūpė šalia Margo, padėdama šiai kasti duobę knygai. Junko šaukštui lūžus pirmajam, ši iškarto pasiėmė antrąjį ir nepadarydama nė pertraukėlės tęsė darbą, kol Margo pasiėmė dar vieną, taip merginoms vis kasant, kasant ir kasant, kol grotoje tylą perskrosdavo koks lūžtančio šaukšto garsas. Galiausiai, kai buvo likę visiškai nedaug sulūžo paskutinis šaukštas, ir klastuolė giliai atsikvėpė. Net nepajuto, kad gan smarkiai pavargo po tokio rodos nesunkaus kasimo, tačiau dėl velnias žino kokios priežasties jautėsi taip, lyg toks menkutis darbas atimtų jos visas jėgas.
Kelis kartus giliai įkvėpusi, mergina rankomis pradėjo kasti jau visiškai šlapią žemę, jausdama šiokį tokį pasišlykštėjimo jausmą, bet nesustodama. Nusprendusi, kad turėtų tokia duobė būti užtektina, mergina atsistojo ir kelis kartus nesmarkiai stuktelėjo kumščiu į kelius, kad šiek vėl pradėtų funkcionuoti, nuo tuomet nuėjo prie šalimais numestos knygos, ir gan dideliu kojos spyriu "įmetė" šią duobėn.
-Norėsi dar pamindžioti ir iškeikti ją, ar tą peilį suvaryt, ar tiesio pakasam ir viskas?-pasiteiravo Junko, tuo pačiu metu jau kurdama planus, kaip vietoj skubėjimo į pamokas trauks kažko atsigerti ir sudrėkinti išsausėjusią gerklę.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Margo Diuken Balandžio 25, 2016, 05:04:06 pm
 Gražus spyris. - pamąstė Margo, stebėdama kaip knyga slysta sausu žvyrsmėliu ir šlepteli duobėn, paskui save palikusi neprastą dulkių debesį.
 -Neatsisakysiu. - tarė pačiu mieliausiu ir nekalčiausiu balseliu. Išsitraukusi peilį, o kuprinę numetusi prie pat duobės, lengvai klestelėjo ant jos ir įsitaisė sukryžiuodama kojas. Giliai iškvėpė, tvirtai sugniaužė peiliuką ir pradėjo pykčio spektaklį.
 -Mirk, bestija! Snieguole, tu, iš trolio tarpupirščio pakilusi! - šaukė badydama knygą. Pyktis po truputį garavo. -Kraupo išmata! Ne ant tų pirmakursių užsirovei! ((Geras, gramatikos programa netaiso šito žodžio :D )) - pyktis visiškai išgaravo. -Gerai, jau baigiau. - pranešė neatsisukdama, tikriausiai kiek sutrikusiai draugei. Varna pakilo ir pirštu brūkštelėjo per veidą, taip nuvalydama palengvėjimo ašarėlę. -Nori kažką pridurti ar tiesiog laidojam ją?
 Būtinai iškilmingai. Negalėčiau nesityčioti iš to sutvėrimo net paskutiniąją minutę kai matau jį. Tikėkimės šiandien kaip tik išmuš ta minutė. - nuvilnijo piktdžiuga ir Mar pasisėmė saują sauso, glotnaus, lyg išsijoto žvyro.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 27, 2016, 01:42:18 am
Vėl užplūdus žiovuliui, mergina lotoso poza atsisėdo ant labiau žvyruotos nei smėlėtos vietos grotoje ir atsainiai ranka prisidengusi savo žiovaujančią burną žiūrėjo į Margo, kuri apimta pykčio klykavo pirmas galvon pasitaikiusias pykčio pilnas frazes, tuo pat metu visomis savo pirmakursiškomis jėgomis badydama knygą. Nebūdama tikra, kiek dar varnanagė laiko malšins savo susikaupusį pyktį, klastuolė pradėjo valytis vienos rankos panages nuo drėgno žvyrsmėlio, kol kitos rankos rodomuoju pirštu suko ratus žvyre.
-Tikrai, negi taip greit?- Ar čia pas tave tik tiek mažai pykčio tebuvo likę, ar pasibaigė visos keistų dalykų, kuriuos galima rėkti pakartotinai duriant į knygą sąrašas? -Tokiu atveju, manau, hm.. Pala, net ir ji mažos maldos nusipelno.
Atsistojusi ir keliais rankų judesiais nusivaliusi visą žvyrą, kuris galėjo prilipti ant jos drabužių, Junko žengė kelis žingsnius knygos link, ir atsistojusi tiesiai prieš duobę, kurioje "ilsėjosi" knyga du kart atsikrenkštė:
-Taigi, gerbiamieji ir gerbiamosios, šiandien mes susirinkome tam, kad palaidoti šitą prakeiktą suskių knygą, kuri niekam niekad neatnešė ko nors gero. Kadangi mes esame civiziluoti žmonės, prašau nespjautyti ant knygos, peilio žymių pilnai užteks jai kaip dekoracijų anapus - brangioji knyga ir dar brangesne Baltoji Ragana, mes jūsų abiejų negalim pakęst, vieni mažiau, kiti daugiau, bet visi sutartinai tikimės, kad degsite pragaro gelmėse ir į mūsų gyvenimą nebesugrįšite. Amen,- rimtu balsu, kažkaip susitvardžiusi nenusijuokti Junko užbaigė savo kalbą keliais atsikosėjimais, taip leisdama Margo suberti žvyrsmėlį ant knygos.
Nusprendusi nebesiterlioti rankų, klastuolė ir vėl kojos (ir batų) pagalba numetė bent jau pusę iškasto žvyro ir smėlio mišinio ant knygos, beveik pilnai ją palaidodama. Pakartojusi tokį veiksmą dar kelis kartus ir batų pagalba sukietinus žemes, po kuriomis dabar amžiną atilsį ilsėjosi knyga, klastuolė griebė už Margo riešo ir ištempė šią iš grotos kartu su savimi.
-Dabar einam atgal pilin, mane velniškai trokšina.. O tu eini su manimi, nusikaltimo bendrininke,- linksmai jai mirktelėjus, lyg merginos būtų padariusios kažką slapto ir žinomo tik joms (nes taip ir buvo) klastuolė pasuko pilies link, paskui save besitemdama kitą pirmakursę.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kaden Peyton Liepos 02, 2016, 04:08:14 pm
 Prieš trylika metų.
Mintis dėbtelėjo visai netikėtai, tarytum lietus Londone. Atėjo ir niekur. Iš pradžių atrodė baugu ir kiek kvailoka, tačiau bėgant laikui idėja įgijo vis daugiau racionalumo. Vaikinas, dar berniukas, sėdėjo bibliotekoje, palinkęs prie duslios švieselės ir plunksna skrabino namų darbus. Parašyti dviejų šimtų žodžių samprotavimo tekstą kodėl burtažodis Lumos yra naudingas. Absurdas, tas pats kaip ir rašyti apie tualetinį popierių. Atsakymas akivaizdus, niekam nereikia nė samprotauti, tuo labiau trečiakursis buvo įsitikinęs, kad žodis „samprotaujamasis“ net netinka šiam rašiniui. O galbūt idėja šovė anksčiau. Pamokos metu mažai klausė, profesorė aprėkė taip, kad seilės kartu su mažais pusryčių likučiais skriejo po visą klasę. Patogi vieta mąstymams apie pabėgimą.
  Per pietus, kuomet Rodžeris nesustodamas svaičiojo apie Šveicarijos laikrodininką, Kaden susirašė planelį. Apmąstė, kad vertėtų keliauti po dviejų metų, kuomet įgis pakankamai žinių išgyvenimui, sudarys neklusnaus, bet daug bėdų nekeliančio mokinio įvaizdį, bus ne per jaunas ir išsmuks auštant. Svarbiausia buvo jo sena kuprinė ir, kad į ją krausiąs tik vienuolika daiktų. Tačiau kokių? Kas yra svarbu?
Praėjus pusei metų, pasirengimas buvo tik įpusėjęs. Po lova slepiamame krepšyje ilsėjosi trys eliksyrai, bedugnis krepšelis, retai kada duodantis naudingų daiktų, pakelis skirtingų žmonių plaukų pasivertimo atvejui, mangolijos akmuo, kurio reikšmės dar nežinojo ir dėžutė Tik-Takų (kažkoks storas belgas buvo parsivežęs iš namų). Viskas vyko ganėtinai neblogai, tačiau prakeiktoji Ateities Būrimo profesorė Taringal grįždama iš atostogų parsivežė ir niekam daug gerų emocijų nesukėlusią viziją.
Užsirepečkojus kaip kokia įpykusi meška ant Didžiosios Salės stalo, ji sketariodama rankomis plyšavo apie viziją, kurioje matė kažką mokykloje slepiantį Šnibždūną (kažkoks viską įrašinėjantis prietaisas suskurtas Žiobarų, pavadinimas jo buvo net ne toks, bet sena marazmatikė neprisiminė jo) ir besiruošiantį panaudoti informaciją Blogiui. Niekas į ją nekreipė dėmesio, niekuomet nekreipdavo, tačiau kai ji pradėjo rašinėti visokius skundus ir prašymus, valdžia neturėjo kur dėtis. Paskelbė kratą...
Klastuolis susinervavo sužinojęs apie tai, norėjo nieko nelaukdamas šokti ir eiti iš Transfigūracijos, kurią vedė šimtametis senis su kalakuto pagurkliu – profesorius Drupinas. Tačiau bėgti negalėjo, sukeltų įtarimą. Tad pasibaigus pamokai, kaip koks šešėlis, nesulaukęs nuolatos ilgai besikuičiančio Rodžerio, suskubo į savo kambarį. Griebė kuprinę, apdėjo vadovėliais ir išsmuko į vietą pirmiausia šovusią į galvą.
Šyptelėjo klastuoliams, linktelėjo profesoriams, apsidairė aplinkui įsitikindamas, kad niekas neseka ir nuskubėjo prie po ežeru esančios grotos. Viduje jautė labai nemalonią įtampą ir stresą, veidu kartais nubėgdavo emocijos atspindys, tačiau berniukas stengėsi nė dalele savęs neišsiduoti, kad niekas nesupratų jo planų. Tiesą sakant jis apmąstė viską, išskyrus būdą kaip paslėpti tai. Kasti negalėjo, neturėjo jokio įrankio, o ir jo gavimas būtų sunkus ir sudėtingas. Kojos galu vartydamas ir spardydamas lapus, bei akmenis, jis ieškojo vietos kuprinei padėti. 
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Liepos 02, 2016, 05:32:22 pm
Ėjo antri jos mokymosi Hogvartse metai. Mergaitei visai čia patiko, turėjo keletą draugų, anglų kalba buvo kaip reikiant patobulėjusi, ir šiaip jau. Tačiau vis dėl to ji ilgėjosi namų Prancūzijoje. Niekada aiškiai ir nesuprato, kodėl tėvai ir seserys norėjo, kad ji mokytųsi Hogvartse, o ne Biobetonse. Nepaisant to, kad per Kalėdų ir visokias kitokias atostogas grįždavo namo į Lilį, jautė, kad Anglijoj jai nelabai vieta ir norėjo sugrįžti visam laikui. Nedrįso.
Anglių mergaičių ji dažnai nesuprato dėl kitokios jų pasaulio sampratos, angliško humoro ir dar velniai žino dėl ko. Kartais jausdavosi vieniša.
Štai vieną dieną, dieną, kuri iš atminties jau išblėso (galbūt todėl, kad labai įnirtingai ją blėsino), jausdamasi baisiai perdėtai vieniša (kaip ir dera dvylikametei), ji po pietų, kaip visada antradieniais turėdama laisvą pamoką, nukėblino prie tamsaus ir nedraugiškai pilies kalno papėdėje tyvuliuojančio ežero. Vaje, pamanytumėt, nieko nuostabaus, juk visi mokiniai, kurie staiga nusprendžia, kad jiems depresija, eina prie ežero vaizduoti, kaip jiems blogai ir koks gyvenimas yra bjaurus. Tikriausiai turiu pritarti. Kadangi Gabrielė nebuvo nei kažkokia ypatinga, nei išsiskirianti iš kitų (nebent tuo, kad buvo, vis dėl to, prancūzė), ji lygiai taip ir pasielgė. Nors iš tiesų nė nenorėjo būti viena, tačiau kaip kiekviena nepataisoma romantikė nusprendė, kad jeigu atsisės kur nors viena, tai būtinai ateis nuostabus aukštesnio kurso vaikinas ir įvyks meilė iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau kiūtinant link suolelio, esančio kažkur prie pat vandens, ji dairydamasi po apylinkes, užmatė įdomiai atrodančią... hm... dar nežinia ką (tokių sudėtingų angliškų žodžių kaip grota ji nežinojo) ir ją pagavo smalsumas, kas gi ten yra. Pamiršusi visas savo svajones apie pirmažvilgsnę meilę, ji nupėdino link neįprasto gamtos reiškinio.
Ką gi, neaprašinėsiu, kaip ji ten atsidūrė, bet galiausiai po visokių nelabai įdomių veiksmų stovėjo drėgnoje oloje, ar kažkokioje erdvėje, panšioje į drėgną olą. Nuo lubų vienoje vietoje varvantis vanduo skimbtelėdavo lašu atsimušęs į akmenį. Čia buvo šalta. Iš pradžių Gabė manė, kad yra viena, tačiau netrukus išgirdo kitą žmogų. Neabejotinai žmogų, nes niekas kitas taip sunkiai nevaikšto. Vienaragis ten nebūtų tilpęs.
Paėjėjusi į priekį ir atsidūrusi dar vienoje tokioje pat patalpoje, išvydo niekad nematytą berniuką. Kurį laiką tiesiog spoksojo. Jis jai, kaip mergaitei, visus vertinančiai kol kas ne pagal vidines savybes, pasirodė visai gražus. Veido gerai nematė, tačiau jau įsivaizdavo, kad jis dailiai prakaulus, nosis tiesi, o akys didelės. Jai nieko gražiau nebuvo už dideles akis.
- Ką čia darai? - galiausiai paklausė.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kaden Peyton Liepos 02, 2016, 10:46:47 pm
  Kartais, labai retai, kuomet Teta dar buvo gyva, jis su seserimi vasarodavo Tėvo sesers sodyboje. Jam ten beprotiškai patikdavo. Jie buvo raganiai, tad namuose buvo apstu įvairių keistų daiktelių. Vakarais Tetos vyras pasakodavo įvairias istorijas iš savo vaikystės. Kaden ten jautėsi kaip žuvis vandenyje ir niekad nepastebėdavo mažų smulkmelių, kurios tik vėliau pradėjo turėti prasmę. Su Agatha niekas nebesielgė taip meiliai, kaip tik, ji jautėsi atstumta. Teta nuolatos staiga susirgdavo ir išvažiuodavo į sanatorijas prie jūros, o jos vyras nuolatos būdavo šalia. Stebėdavo, tartum norėdamas įsiminti kiekvieną kartu praleistą akimirką.
  Vieną dieną jis nusprendė padaryti eksperimentą ir išsiaiškinti ar kuris iš jaunųjų galėsiąs paskristi šluota. Nieko aplinkui nebuvo galinčio pasakyti kokia beprotiška kvailytė tai yra, tad vaikai sutiko. Iš pradžių bandė Agatha, prisispyrusi visiems įrodyti, kad ji tobula visose srityse (kaltinti galima tik auklėjimą ir lepinimą). Išklausė apmokymų, bandė kokias dešimtis kartų, bet šluota nuo žemės nekrustelėdavo. Kaden pabūgo, jis bijojo. Sunku pasakyti ko tiksliai – fakto, kad jam irgi nepavyks ir bus pasmerktas gyventi sesers šešėly ar, kad pavyks ir nuo tada jis dar didesniu žingsniu nutols nuo Žiobariškos šeimos. Lygiai kaip ir Agatha jis bandė daugybę kartų, liepė grėsmingu balsu, gailiu, įniršio pilnu, bet šluota nė krust. Mieloji sesytė jau buvo pradėjusi kikenti, visai pamiršusi savo bandymus, tačiau tai kažką uždegė berniuko širdyje ir jis paskutinį kartą pabandęs, rankoje pajuto šluotkotį.
  Nieko neklausęs, pro ausis praleidęs Tetos vyro draudimus jis užlipo ant jos ir atsispyręs pakilo. Agatha sukliko (tikriausia pasąmonė liepė daryti bet ką, kad tik liktų dėmesio centre), vyras išbėgo kažkur į pašiūrę po nosimi besikeikdamas. Kaden nieko panašaus gyvenime nebuvo patyręs. Vėjas taip maloniai glostė veidą, kad jam jau ne itin rūpėjo, kad vos nusėdi ant šluotos. Jis įkvėpė ir šį kartą užuodė ne Tetos gėlyną, nuo kurio kvepėdavo net antro aukšto biblioteka, bet kažką didesnio. Laisvę, kurios jis kartą paragavęs nebenorės atsisakyti.
  Dabar besitrindamas grotoj jis prisiminė šį įvykį, veikiausiai ir pasėjusį noro bėgti sėklą. Klastuolis suprato, kad bėgs ten, pas savo Tetą, kur kvepia sodu. Suradęs akmenimis uždengtą skylę sienoje pradėjo judinti visus kiek laisvesniu ar klibančius. Ši vieta nebuvo tobulas pasirinkimas, mat nuolatos čia trindavosi rūkantieji ir trečiakursiui atrodė, kad šis akmenų kapas puiki vieta slėpti cigaretes. Tačiau pasitelkęs tam tikrus kerus jis galėsiąs paslėpti kuprinę, bent jau kol kas.
  Merginos balsas atsimušė į sienas ir pasklido kiek tylesniu aidu. Kaden sustingo. Tai ką girdėjo negalėjo priklausyti profesorei ar bet kokiam kitam suaugusiam žmogui, tačiau jei čia įkyri Grifiukė ar kvaila Švilpė, tai problemų turės pakankamai. Lėtai atsisukęs išvydo itin nekaltai atrodančią mergaitę. Ji buvo metais jaunesnė, kaip ir dera protingus atstovaujančiam žmogui, dėvėjo kuo tvarkingiausią mėlyną Varno Nago uniformą. Šviesūs plaukai, tartum mažo angelėlio, buvo nušviesti skaisčios saulės ir žibėjo auksiniais atspalviais. Mielai smailiam veide pūpsojo didžiulės akys, kurios bet kokiu kitu atveju būtų pasirodžiusios meilios, tik šį kartą jose žybčiojo liepsnelės. Mergina pasirodė labai įdomi, tarytum mažas velniukas angelo kaily. Kaden atsistojo ir į juodą, purviną apsiaustą nusivalęs suodinas rankas krenkštelėjo:
  - Negi nežinai kokia čia vieta?- čia renkasi mokiniai su ganėtinai aiškiais tikslais. Vaikino veide sekundei šmėstelėjo nerimas, tačiau jis susiėmė pagalvojęs, kad galbūt su ja nieko blogo nenutiks,- Čia nesaugu tokiems... mažiems ir nekaltiems,- bandė nuvyti šviesiaplaukę. Įtempta, bet išdidi jos stovėsena buvo kažkur jau matyta, bet klastuolis nenorėjo purtyti smegenų klodų, mat netyčia galintis rasti daugiau nei norėtų.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Liepos 03, 2016, 12:14:36 am
Būna akimirkų, kai jautiesi pranašesnis. Kai manaisi turįs teisę ir galįs stovėti tvirtai įsirėmęs pėdomis į žemę. Ko tik nebūna tokiomis akimirkomis. Sakaisi, kad gali riversti kalnus susmigti į žemę, dangų perskelti per pusę ir dalelę jo sutrynęs bato kulnu į žemę išauginti arbūzmedį. O, va tada tai būna istorijos..! Kiekvienas, pagautas sveiko arba nelabai sveiko pasitenkinimo savąsias fantazijas išplukdo per burną kartu su seilėmis ir išpūtę spindinčias akis iškalba visiems, kurie nori klausytis. Daugeliui taip nutinka.
Tiesa, Gabrielė nesijautė kažkaip panašiai, tačiau juk visus užplūsta savotiškas džiaugsmas užtikus ką nors darant kažką aiškiai neteisėto. Kai vaikinukas atsisuko, ji galėjo visiškai laisvai jį apžiūrėti. Pasirodė sutrikęs, tačiau tai nelabai svarbu. Buvo aukštesnis už Gabę, tamsių plaukų, tamsių akių. Ir veido forma buvo graži, ypač dailiai atrodė aukšti skruostikauliai. Mergaitė spėjo, kad, jeigu jis nusišypsotų, skruostuose atsirastų duobutės. Galbūt būtent tai ir miela bei gražu, tačiau jai pasirodė, kad visame tame subtiliame žavesyje esama atšiaurumo. Kažko, kas turėjo atstumti, tačiau traukė.
Kokia čia vieta, ji, be abejo, nežinojo. O ką, argi blogai? Pasaulis nežino daugybės dalykų, tad kodėl... Nesigilinkime į tai. Į neteisėtos veiklos vykdytojo klausimą ji neatsakė. Neturėjo jokios dingsties taip pasielgti, juk klausimas buvo retorinis. 
Vaikinukui pareiškus, kad tokiems kaip ji čia ne vieta, švelniai tariant, Gabrielė gūžtelėjo pečiais ir ramiai, tačiau kietai atkirto:
- Bet juk tu čia esi, ką?
Pakreipė galvą link peties ir, jos manymu, triuškinančiu žvilgsniu nužudė (tikėjosi, kad taip nutiko) bet kokius įsitikinimus, kad jai čia negalima būti. 
Nors niekada nebuvo įkyri ir nežadėjo tokia būti, tolesni jos veiksmai galėjo pasirodyti įkyrūs. Nepageidaujami ir visiškai netinkami vieno žmogaus atžvilgiu.
- Neatsakei į mano klausimą, - išpyškino. Ir dar, kad būtų tikra, kad šįkart neatsakęs neišsisuks, klausimą pakartojo.
Jei būtų maniusi, kad šioje situacijoje tai pridera, būtų kreivai perkreipusi lūpas ir savąją veido išraišką pavadinusi vyptelėjimu. Tačiau tai padarė tik mintyse, mat nemanė, jog vypsnis čia tinka, jeigu nenori pasirodyti pasipūtėle ar turinčia dar kokią nepageidautiną savybę žmonių tarpe. 
Gabrielė, smalsiai stebeilydama į vaikinuką, priėjo artėliau. Pamanė, kad jis įdomus. Tada dar nežinojo, kad tai - nelabai geros rūšies susižavėjimas.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kaden Peyton Liepos 03, 2016, 09:30:49 pm
  Nuodų ir Vaistų profesorius buvo vienas keisčiausių žmonių kada nors matytų Kaden gyvenime. Beveik visad pavėlavęs jis atrakindavo kabineto duris. Dulkės sklandė net ore, tačiau jam tai mažai rūpėdavo. Nieko nesakęs ant lentos vos įskaitomu raštu parašydavo pamokos temą ir liepdavo skaityti vadovėlius. Tuomet ramiai išsivirdavo arbatos, geras dešimt minučių stovėdavo ir žvelgdavo pro langą (mokiniai buvo pradėję skleisti gandus, kad jis taip spokso į Žiobarotyros profesorę, kuri pasišlykštėjus jaunimu nebaigė dirbusi nė vienų mokslo metų). Galiausiai atsisukęs į klasę, lyg niekur nieko, pradėdavo pamoką. Nuo veido niekad nedingdavo liūdna, skausmą kelianti išraiška. Per pusryčius ateidavo paskutinis, pietus valgydavo savo kabinete užsirakinęs, o vakarienę praleisdavo. Vieni buvo pradėję manyti, kad galbūt jį visi atstumia ir jis neturi draugų, tačiau Kaden galėjo matyti, kad čia slypi kažkas daugiau. Profesoriui nepatiko bendrauti, galbūt jis bijojo ką netyčia užsimiršęs išpliurpti.
  Klastuolis sugalvojo iš jo vogti pirmiausia, vien iš pagarbos. Jis nekurpė kažkokio detalaus plano, kaip tik ruošėsi tai padaryti per pietus, pavalgęs. Visai ramiausiai, net su Rodžerio kompanija, jis nupėdino prie Nuodų ir Vaistų kabineto. Šalimais buvo tamsus, mažas kambarėlis, kuriame buvo laikomi eliksyrai, knygos, puodai, dubenys, semtuvėliai ir kitos, kabinete netilpusios atributikos. Vienu, dar pirmame kurse išmoktu, burtažodžių atvėrė užrakintas duris. Pasišvietė ir pradėjo knistis ko nors ieškodamas. Rodžeris, paliktas stebėti durų, nuolatos spirgėjo kaip uždegtas. Šokinėdamas nuo vienos ant kitos kojos šnibždėjo:
-   Oi bus problemų. Oi bus problemų.
-   Patylėk,- ramiai sudraudė berniukas,- Jau radau ko ieškojau,- atsisukdamas rankoje laikė tris skirtingų spalvų eliksyrus su nusitrynusiomis etiketėmis. Išeidami jie net neuždarė durų, paliko praviras, tarytum norėdami pasakyti, kad buvo. Tačiau nereikėjo toli eiti, už kampo stovėjo ir įprastu liūdnu žvilgsniu žvelgė Profesorius. Rodžeris visas pabalo, Kaden liko stovėdamas su buteliukais rankose.
  - Kam jie tau?- slogiu balsu paklausė vyras.
  - Kelionei.- nusprendęs nemeluoti, bet ir neatvirauti atsakė klastuolis. Vyras kuris laikas patylėjo, pamąstė ir linktelėjęs nuėjo, bet dar prieš nutolstant per toli pasakė:
  - Skubėk išeiti, kol dar jie nepririšo tavęs prie savęs. 
  Vaikinas primerkęs akis pažvelgė į šviesiaplaukę, bandė perprasti kodėl po pietų, kuomet tuoj prasidės nauja pamoka, šmirinėja Varniukė, tuo labiau prie ežero klaidingiausių vietų. Galbūt ir ji slėpė ką nors apie ką nenorėsianti papasakoti. Gal ši nuožmi mergina ir yra tiek mėšlo privirusi žiobarų mergaitė:
  - Ar esi kada buvusi Kroatijoje, prie Plitvicos ežerų?- visai pro ausis praleido merginos gudrų ir kiek kampuotą atsakymą, juk ji Varniukė, nieko keisto, kad puikiai moka žodžio meną. Nors galima girdėti, kad mergina ne iš Jungtinės Karalystės. Galbūt Prancūzija. Nuleidęs akis nusisuko į kurpinę. Pragriovęs dar porą stambesnių akmenų įgrūdo krepšį į vidų.- šešiolika ežerų, ir visi jų spindi skirtingais vandens atspalviais, tiesiog nepakartojama.- klastuolis nebuvo iškeliavęs niekur iš namų, tiesiog pastaruoju metu daug skaitė apie svetimus kraštus. Knyga, gal dar reikia įsimesti kokią knygą.
  Šviesiaplaukei nenuėjus berniukas grįžtelėjo atgal norėdamas įsitikinti, kad ji neturi jokių krepšių, kuriuos irgi norėtų paslėpti. Tačiau ji pasirodė tik itin smalsi ir pasiryžusi gauti atsakymus bet kokia kaina. Dar kuris laikas paspoksojęs į ją nusisuko:
  - Apsidraudžiu. Nenoriu, kad tokie landūs žmonės kaip tu interpretuotų mano krepšį savaip.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Liepos 03, 2016, 11:20:47 pm
Ne, nebuvau, norėjo pratarti Gabrielė. Nespėjo, mat klastuolis kalbėjo toliau, o įsiterpti atrodė nemandagu. Tie šešiolika ežerų, kiekvienas atrodantis skirtingai, kaip mat nuostabiu vaizdiniu iškilo jos galvoje, o protingos, tačiau nelabai išmintingos smegenys ėmė riesti nuostabiausias istorijas. Viena iš jų buvo apie fėjas. Mergaitė įsivaizdavo, kad ežeruose gyvena šešiolika fėjų klanų, karts nuo karto jie susipyksta, kyla karai, tada ežerai išsilieja per kraštus ir spalvoti vandenys susimaišę atkuria pusiausvyrą. O fėjos, jos anaiptol ne tos gražios lėlytės su sparniukais ir fėjų dulkėm.
Pavyzdžiui, mėlynos spalvos ežere gyvenančios fėjos - mažuliukės, bet baisiai piktos. Dantys jų - aštrūs tarytum piranijų, o kokčiai žalios spalvos nagai nuolat išskiria nuodingas gleives, nuo kurių žaizdos baisiai ilgai negyja. Tuo tarpu rožinės fėjos - taikiausios iš visų šešiolikos klanų. Tarpklaniniai konfliktai jų nedomina, svarbiausias jų užsiėmimas - prižiūrėti povandeninių augalų sodus, laikomus pačiu nuostabiausiu povandeninės gamtos kūriniu Europoje. 
Šiuos begalinius vaizduotės žaismus nutraukė galiausiai pasigirdęs atsakymas, kuris privertė susimąstyti. 
Patempusi viršutinę lūpą Gabė minutėlę svarstė, ar reikia įsižeisti, o gal viską nuleisti negirdomis ir pabandyti susidraugauti? Tačiau kraujas prancūzų, kurie garsėjo perdėta puikybe ir pasipūtimu santykiuose su kitų šalių atstovais, matyt, padarė savo, ir antrakursė nusprendė įsižeisti.
Ji žengė žingsnelį į šoną, bato kulnu žemėje prasuko duobelę ir žvilgsniu ėmė gręžti klastuolio nugarą. Svarstė, kokius kerus panaudoti. Tokius, kad skaudėtų, bet labai didelės žalos nebūtų. 
Gabrielė subtiliai kostelėjo, norėdama atkreipti į save dėmesį. Juk jokio malonumo, kai (turbūt) garbingą priešininką užpuoli iš pasalų, o paskui atseit džiaugiesi, va, kaip šauniai nugalabijai tą, kuris apsiginti nespėjo. Tiesa, nieko galabyti ji nesiruošė.
Kai tik jos asmenybei teko kruopelė dėmesio, ji dailiu riešo judesiu suktelėjo lazdelę ir riktelėjo:
- Rictumsempra!
Dailiai švytintis violetinis žaibas skriete nuskriejo link orų prancūzišką kraują įkaitinusiojo, užvirusiojo ir pamiršusiojo nukelti nuo ugnies. 
 
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kaden Peyton Liepos 04, 2016, 10:37:59 pm
  Žvelgdamas kiaurai merginos į ežero paviršių pastebėjo kaptelint porą lašų, kilstelėjęs galvą įvertino debesis. Tamsūs, bet grėsmės nekels, praslinks. Kaden mintys dažnai šokčiodavo viena nuo kitos, visai paleisdamos viena kitą. Pavyzdžiui dabar, jis prisiminė Senelį. Jis niekuomet nepripažino, kad sensta, nuolatos elgėsi kaip tikras vyras jėgų žydėjime. Dažėsi plaukus, prižiūrėjo savo žandenas, kvepindavosi gerais kvepalais ir prie batų blizginimo praleisdavo daug laiko. Su Močiute eidavo šeštadieniais šokti, su draugais susitikdavo kažkokioje užeigoje kiekvieną ketvirtadienio vakarą. Tačiau šalčiausią žiemą Kaden gyvenime atėjo daug blogybių, viena iš jų buvo – Senelio ligų virtinė.
  Jis vargiai keldavosi iš lovos, pradėjo skųstis skausmais kurių anksčiau neturėjo ir suseno taip staiga, kad niekas nebegalėjo suprasti, kur dingo tas veržlus vyras. Kaden dėl to nespėjo paliūdėti, nes senolis kviesdavo jį kiekvieną vakarą ir pasakodavo iki išnaktų (kas dažniausiai reikšdavo aštuntą valandą vakaro) savo gyvenimo istoriją. Berniukas niekuomet net nesitikėjo koks įdomus, veiklus žiobaras buvo jo Senelis. Tais kartais klastuolis išmoko ir daug naudingų dalykų, vienas mėgiamiausių – išgyvenimas laukinėje gamtoje.
  Akimis grįžo prie merginos, nežinia kodėl jis nenorėjo užkeikti kuprinės prie jos, galbūt jautėsi kaltas slėpdamas tai. Nieko netardamas jis žvelgė į ją, geltonplaukė apie kažką mąstė. Jos veidu, tartum vienu tų fontaninių skulptūrų akmenų, bėgo emocijos ir svarstymai. Jie užsilikdavo tik sekundei, sunku buvo net identifikuotų ką ji jaučia, tačiau galėjai būti tikras, kad jos viduje verda kova. Viskas vyko poros sekundžių tarpu, tačiau laikas sustojo. Vaikinui norėjosi prieiti ir uždėjus ranką ant peties grąžinti ją į mūsų pasaulį, tačiau nespėjus nė sugalvoti priežasties kodėl nereikia, ji staiga grįžo su trenksmu.
  Sidabrinei šviesai palietus Kaden jis pajuto kiekvieną savo kūno ląstelę išprotėjant. Po visą jo kūną bėgiojo tūkstančiai mažų skruzdelyčių kutendamos absoliučiai viską. Pradėjęs muistytis ir šokčioti jis nebeišlaikė ir pravėręs burną išleido skambų juoką. Pastarasis nesustodamas atsimušdavo į grotos sienas ir skimbčiodamas grįždavo atgal. Nuo medžių pakilo ir nuskrido varnos, o nesėkminga pranašystė prakiurdė lietaus debesį ir šis, lygiai taip pat neišlaikęs, paplūdo pliaupti sunkiais lietaus lašais. Vaikinas ne tik negalėjo galvoti, bet jei ir būtų galėjęs, tai veikiausiai nesugebėtų nė lazdelės išsitraukti. Jis nuoširdžiai nesuvokė kas ką tik nutiko ir kodėl ši mergina taip rūsčiai nusprendė pajuokauti.
  Griebęsis to, kas pirmiausia šovė į galvą išbėgo į lauką ir šoko į dar ganėtinai šaltą vandenį. Stingdantis vanduo padėjo ir pajutęs palengvėjimą šoko lauk iš vandens visas kankinamas hipotermijos sukelto skausmo. Perpykęs ir įsižeidęs jis uždegė vienintelį daiktą kurio neįmanoma sušaldyti baisiausiu šalčiu – akis ir taip niekinamai pažvelgė į merginą, kaip niekad nėra žvelgęs į nieką kitą (jis taip manė tą akimirką, bet tiesą sakant, buvo ir bus blogesnių atvejų, o ši jauna dama jam gyvenime dar padarys tokių dalykų, kad bus apdovanotą įvairiausio tipo žvilgsniais ir liepsnelėmis). Iš prigludusios prie kojų kišenės išsitraukęs lazdelę atstatė jai prie nosį ir suurzgė:
-   Steleus...
Žali ratai pradėjo sklisti merginos pusėn.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Liepos 09, 2016, 10:20:37 am
Žinoma, kiekvienas pasakytų, kad juoktis iš kito - baisiai nemandagu. Bet juk juoktis tada, kai kitam irgi juokinga, galima? (Siūlau pamiršti tai, kad tas, kuris juokėsi ir iš kurio buvo juokiamasi, mieliau nugalabytų tą, kuri juokėsi iš jo, užuot juokęsis pats. Bent jau iš žvilgsnio taip atrodė). Išties, žvilgsnis, kuriuo besijuokianti Gabė buvo maloningai arba nelabai apdovanota, nieko gero nežadėjo. Sakytum, svilino odą kaip kokia žarija (na, būtų svilinęs, jei tai būtų įmanoma). Tai buvo Tas žvilgsnis, na tas, Tas Žvilgsnis. Iš didžiosios raidės. The Sight. Gal Gabrielė ir nepajuto jo svilinančiosios jėgos, tačiau juoką jis nutraukė. O gal jis nutrūko ne dėl žvilgsnio (nors kaip galima abejoti Tûō Žvílgsniù?). Iš tiesų juoko nutraukimo garbę turėjo prisiimti skaisčiai žali oru sklindantys ratilai. Bet gana apie juoką.
Prancūzė iš pradžių tik stovėjo ir žiūrėjo, tačiau kai žali kerai atsidūrė artėliau, žengė žingsnį atgal, paskui dar ir dar vieną. Galiausiai žalias keras ją pasiekė, sučiupo savo kibiais pirštais, pagrobė ir pasiglemžė į savo neišmatuotą neesamybę. Mergaitė nusičiaudėjo. Galingai. Sakytum, ugnikalnis išsiveržė.
- Klausyk, - pradėjo ji. Ir nusičiaudėjo. - Atsiprašau, kad tave užkerėjau, bet pats kaltas. Taip pat... - dar vienas smarkus apči. - būsi pats kaltas, jeigu... - ji stabtelėjo, nes mirtinai reikėjo įkvėpti ir nusičiaudėti. - jeigu dabar tave apčiaudėsiu.
Jei būtume visiškai atviri, Gabei būtų labai palengvėję ant širdies, jeigu taip ir nutiktų. Ji prižingsniavo prie to (bjauraus ir nemandagaus, kad jį kur utelės šūdas Merlino barzdoje) berniuko ir iš visų jėgų pasistengė jį apčiaudėti. Be abejo, neišėjo, o dar kartą bandyti ji netroško, dievai žino, kas gali nutikti. Paprasčiausiai burtažodžio murmtelėjimu ji nutraukė čiaudulį ir lyg beviltiškai papurčiusi šviesiaplaukę galvą atsitraukė. Galbūt ketino išeiti iš tos nelemtos vietos, gal dar ką. O įžeistas orumas vis dar kirbėjo. Jautė, kad dar iki galo neatkeršyta, o juk kokį puikų ginklą - magiją - ji turi savose rankose, taip trokštančiose keršto.
Gabrielė grįžtelėjo, nutaikė lazdelę ir ištarė burtažodį, užmiršusi, ką šis daro (užaugina arba dantis, arba antakius. O gal abu?):
- Furnunculus.
Plykstelėjo kažkokios spalvos šviesa, antrakursė buvo tikra, kad keras tikslą pasieks. Troško, kad taip nutiktų. Nors paskui, ko gero, tektų pačiai ir sustabdyti antakių arba dantų augimą, nes tikėtis, kad klastuolis mokės bet kokio kero užbaigiamuosius kerus, būtų daugiau ar mažiau kvaila. Ką gi.
 
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kaden Peyton Liepos 10, 2016, 10:22:07 pm
 Lietus pliaupė taip stipriai, kad rodėsi, jog būtent jis ir iškandžiojo tas skyles stoge. Berniukas nieko negalėjo padaryti, tik gulėti lovoje užmerkęs akis ir stengtis apsimesti, kad tie lašai atsimušantis nuo beveik pilno puodo yra jūra per audrą. Jis didis jūreivis kuris plaukia užkariauti žemės vakaruose. Sudrėkusį apklotą jis nusimetą šonan ir susisukęs į kamuoliuką toliau stengiasi užmigti. Kaden negalvoja apie tai koks sunkus tetos ir jos vyro gyvenimas. Jis pripratęs prie to, tai jam primena nuotykį, tik kiek gaila, kad jiems tai gyvenimas. Užplūsta nemalonus, krūtinę spaudžiantis jausmas. Tartum skaudėtų kokią kūno dalį kuri tau nepriklauso. Labai keista, bet taip būna. Tai, žinoma, jaučia žmonės praradę galūnę ir jaučiantys psichologinį skausmą tos prarastos galūnės. Tačiau, klastuolis jautė tą patį, tik tartum praradęs tetą ir jos vyrą. Dar tada nieko nežinojo apie ryšį, tačiau, geriau būtų ir likęs nežinioje.
  Žiūrint į čiaudinčią varniukę vėl pajuto keistą jausmą. Audra įsismarkavo kaip reikiant. Pasikartojantis čiaudulys nekėlė pasitenkinimo ar laimės, berniukas tenorėjo greičiau užbaigti reikalus su kuprine. Nors ir buvo klastuolis, jam nepatiko tuščiai švaistyti lazdelę. Ją naudodavo, galbūt net daugiau nei kiti, tačiau vis vien tai vadino – svarbių reikalų kraštutine priemone. Jautėsi tartum būtų nesąžininga kovoti kitiems prieš jį, tuo labiau tokiai jaunai mergaitei. Taip, klastuolis turėjo sąžinės. Retas dalykas. Pasukiojęs akis, grįžo atgal į grotą.
  Suraukęs antakius stebėjo merginos pastangas kažką įrodyti pasauliui, ne gal ne visai jam, tik Kaden. Bet visgi nepavyko nei viena, nei kita:
  - Matai, ši vieta veikia tave. Tampi tikrai pakvaišėle,- kaip tik žaismingai atkirto berniukas, pykčio savyje nelaikė, tačiau jei ji vis dar buvo įsiutusi, veikiai šis sakinys galėjo pasirodyti kaip tik dar viena pašaipa. Pakuros į liepsną.
  Numanydamas, kad tai įžeis šviesiaplaukę nuotykių ieškotoją, jis jau buvo pasirengęs atremti atskrendantį burtažodį, kurį nukreipė į šalį. Jau norėjo pergalės pilnu veidu ką nors suvapalioti, kai pamatė, kad magija pasirinko itin prastą vietą apsistoti – berniuko atsargų kuprinę. Ši pradėjo keistai tampytis į šonus, gumbuotis, plyšti ir kitaip ardytis. Tamsiaplaukis prišoko prie savo slepiamo lobio ir atstatęs burtų lazdelę jau žiojosi sakyti atkeikimo burtažodį, kai prisiminė, kad tai įmanoma sustabdyti tik su eliksyru:
  - Velniava, velniava, velniava!
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Liepos 11, 2016, 09:50:23 pm
Ką gi. Visko pasitaiko. Ir blogo, ir gero, ir vidutiniškai silpnai stipraus. Gabrielė, mosuodama lazdele ir šūkaudama užkeikimus dar spėjo atsidusti. Neįtikėtina, reikia turėti tokių sugebėjimų, rimtai. Tasai josios atodūsis buvo gilus, kažkoks sunkus ir nelabai trumpas. Tarytum būtų suvokusi kažką svarbaus, kažką ypatingo. O iš tiesų nieko nesuvokė. Paprasčiausiai prisiminė, atodūsius keliantis prisiminimas įplaukė galvon, pasibuvojo ten kaip koks šiaip užšokęs draugelis ir nuplaukė. Tarytum ji būtų buvusi dangus, o prisiminimas - debesėlis. Gražus tai buvo prisiminimas, gražus ir liūdnas. Absoliučiai nesusijęs su šių akimirkų įvykiais.
Kažkas kažkur kuždėjo, kad įvyks didelis negeras dalykas. Gabrielė, žinoma, būdama visai guvaus proto antrakursė, galėjo sustabdyti tą katastrofa, gal net Armagedonu kvepiančią kuprinės transformaciją, tačiau tik stovėjo ir kaip pakerėta žiūrėjo. Kartais taip paparsčiausiai nutikdavo, kad kažin kas smegenyse išsijungdavo ir mergaitė, visiškai nesuvokdama aplinkos, tiesiog... stypsodavo erdvėj.
Akimirką, kai viskas buvo jau bepasibaigią, ji atsitokėjo. Žaibiška kuprinės transformacija buvo paskutinėje stadijoje, o ir Gabrielei iš galvos kai[p mat išdulkėjo visokie atkeikimai ir kitkie pliurpalinių veiskmų planai. Į kraują plūstelėjo adrenalinas.
Ji pasižiūrėjo į klastuolį, išplėtė akis. Ko jis kaip pridaužtas ten, paklausė mintyse savęs prancūzė ir riktelėjo:
- Traukis iš ten!
Pati ėmė trauktis kuo toliau. Aišku, nespėjo. Viskas, vaizdžiai tariant, išlėkė į orą. Buvo gražus reginys, jeigu užmiršime tai, kad reginio dalimi tapo du gyvi žmonės.
Gabė užsidengė rankomis veidą, sprogimo bangos parblokšta nukrito ant žemės. Taip ir liko prisispaudusi prie pernykščių lapų, akmenukams skaudžiai duriant į alkūnes ir kelius.
Po minutės kitos, kai viskas lyg ir nurimo, ji pakėlė galvą ir pasižvalgė. Visokios dulkės lyg sunkus rūkas sklandė aplinkui ir leidosi žemėn. Varniukė atsargiai atsistojo, akys lakstė į šalis ieškodamos. Galiausiai pro dulkes išvydusi klastuolį, ėmė artintis.
Fak fak fak fak, kartojo mintyse Gabrielė. Antakiai buvo keistai išriesti, plaukai ir uniforma pabalę nuo dulkių. Jautėsi baisiai kalta, dėl to, kas nutiko. Turbūt pagrįstai.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kaden Peyton Liepos 12, 2016, 09:13:44 pm
  ((Lietus turėtų kaip nors atsispindėti po sprogimo. Bent jau dulkės neturėtų sklandyti ore))
  Nutinkant kažkam dideliam dažnai žmogų užplūsta begalės emocijų ir prireikia laiko susivokti ką tiksliai jis gali jausti. Žinoma, vienus dalykus galima pavadinti akivaizdžiais, dėl pačios situacijos, tačiau visgi kiekvienam galvoje dirba skirtingi prietaisai ir visi mes galim žiūrėdami į tą patį matyti skirtingą vaizdą. Kaden žvelgė į kuprinę ir galėjo prisiekti, kad prieš akis regėjo save po trijų metų, sėdintį tam pačiam suole kaip visad. Tik šį sykį jo pasiekimai bus pusėtini, mat mokosi tik tai ką nori, bėdų nebeprisidaro, sako, kad nebeturi nuotaikos tokiems dalykams. Mokiniai ir profesoriai nebepamena paskutinio karto kai girdėjo jį kalbant, jis dažniausiai įsmeigia akis kiaurai į tolį ir apie kažką mąsto.
  Be galo sulysusi ranka siekia knygos aukščiausioje lentynoje, iš bibliotekos išbėga paskutinė užsilikusi merginų grupelė. Pratipsendamos pro šalį jos sukikena, tačiau ne tuo koketuojančiu juoku, o skaudinančiu, akivaizdžiai sekusiu po lavinos apkalbų ir komentarų. Kaden niekuomet gyvenime nemanė, kad taip pasikeis, žinoma, niekad nebuvo socialus drugelis, bet visgi buvo pasiektas naujas lygis. Tikriausiai šios savo versijos jaunasis berniukas nemėgtų, niekas nemėgsta. Klastuoliui laisvės reikėjo, jam reikėjo paragauti naujo oro, to kuris slepiasi už Hogvartso. Tvirtai į ranką suėmęs storą, seno leidimo skaitalą pažvelgia į viršelį. Perskaičius jau beveik nusitrynusį pavadinimą sudrebėjo ranka ir netyčia išsprūdo iš rankų. Duslus garsas nuaidėjo per jau snūduriuojančią knygžiurkių lindynę. Šį raštą vaikinas jau yra matęs, ją po siūlelį išnarpliojo prieš tris metus. Vieną bemiegę naktį, kai susikaupė per daug minčių apie planus ir jis nusprendė, kad reikia pasidomėti pasauliu. Ši senė jau pasakojo savo išmintį, viliojo į spąstus.
  Iš sapno pabudino geltonplaukės šauksmas ir jį palydėjęs sprogimas. Laikas tarytum sulėtėjo. Kaden pamena didelį garsą, jėga atplėšusią jį nuo žemės ir nuskraidinusią kitur, akis pilnas dulkių ir tolygų ligoninėje nutrauktos gyvybės pypsėjimą. Ši kuprinė nebuvo dalykas leidęs ar neleidęs vaikinui pabėgti, tačiau jis jautė, kad kažkas ateis didesnio, juk visuomet ateina. Sprogimas, štai jis griežtai sudraudė ką nors daryti. Tamsiaplaukis galėjo judėti, tačiau nenorėjo. Sunkūs lašai plovė katastrofą tartum bandydami ištrinti tai. Dusliai sukosėjęs, bet dar neatmerkęs akių paklausė:
  - Kodėl tu čia?- ir išties, kas ji ir kodėl ji čia šiandien nusprendė pasirodyti. Juk nieko neveikė, tik tikslingai atėjo pas jį ir užpuolė klausimais, burtais ir sprogimais...
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Liepos 13, 2016, 10:52:00 pm
- Ieškojau.
Sustojo ten, kur buvo, kojomis priaugo prie žemės ir nagais įsikabino į orą, tarytum gelbėdamasi. Nuo ko? Nuo baimės, kad kažkas stipruas kaip ietis pervers kūną ir paliks. Skylę, tokią didelę ir užsipildančią vis tuštėjančiu kaltės jausmu. O, šito jausmo Gabrielė turėjo per akis, aukščiau ir už savę pačią (labai aukšta nebuvo).
Pastovėjusi minutę su trim ketvirčiais sekundės atsisėdo ten, kur stovėjo, sukryžiavo kojas ir delnais užsidengusi veidą alkūnėmis pasirėmė į blauzdas.
O gal.. O gal tada nieko nebuvo  justi. Taip, juk galėjo viską išsigalvoti. O gal susapnuoti. Kad kažką beveik nužudė (ooo, kiek dramų...)? Ak, juk visko pasitaiko.
kažkas visiškai nepageidaujamo, karšto ir skaidriai purvino palietė delną. Kas gi, ašara. Matyt, toji vienintelėjo sūraus akių vandens dalelė nusprendė, kad reikia išsikrapštyti laukan pažiūrėti kaip pasaulis atrodo, ar daug pasikeitė per tą laiką, kol ji saugiai lindėjo kažkur ten akyje.
Ji patraukė delnus nuo akių, sudrėkusiuju perbraukė pabalusią rankovę. Lyg ir žiojosi plačiau pasiaiškinti, teisintis. bet užsčiaupė. O kam čia teisintis, apsieis be jokių pasiteisinimų. Tuo labiau, kad teisinimuisi dabartės neturėjo anei nuotaikos anei dar kokio reikalingo... dalyko(?).
Išgyvens, buvo absoliučiai tuo tikra. Troško, kad taip nutiktų. Ir regis, šitiap pamažėle prasidėjo jos kelias link, ir laikui bėgant ji, matyt, ims bėgti juo vis greičiau.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kaden Peyton Liepos 16, 2016, 09:39:53 pm
  Tamsiaplaukio veidą papuošė šypsnis. Po kamantinėjimo, užpuolimo ir sprogimo ji vis tiek taip paslaptingai kalba apie savo veiksmus. Tartum pati nebūtų uždavusi šio klausimo sau. Atėjusi, nes taip manė, kad reikia. Mergina turėjo parako visomis įmanomomis šių žodžių prasmėmis. Purvinu delnu nusibraukęs dulkes ir kitokias šiukšleles nuo veido prasimerkė. Lietus turėjo nuslopinti garsą, mat niekas nė neišėjo pasižiūrėti kas įvyko prie ežero pamokų metu. Lėtai atsisėdęs apsižvalgė aplinkui ir atsisukęs į geltonplaukę tiriamu žvilgsniu patikrino ar jai viskas gerai:
  - Esi gana gera ieškojimuose, mat radai mane.- sukikeno berniukas. Pasipūteliškas būdas nebuvo nieko nuostabaus jo gyvenime. Mėlynakė atrodė kiek prislėgta, tai iškarto nutraukė klastuolio šypseną.
  Šiaip ne taip atsistojęs ant kojų patraukė link verniukės, padėjęs ranką ant paties pritūpė:
  - Ar viskas gerai? Sveika?
  Auksaplaukė atrodė tik kiek sutrikusi ir pasimetusi, tačiau klastuolis vis teik prisėdo šalia. Juk nieko baisaus neįvyko, tik mažas sprogimėlis kokių nuolat pasitaiko.
  - Ar pavyko rasti tai ko ieškojai?- galiausiai surimtėjęs paklausė Kaden. Jam nepatiko visa šita bjauri pažinties pradžia.
  Varniukės skruostu neriedėjo skaidri ašara, tačiau ji neverkė, tik tyliai leido jausmams prasiveržti laisvėn. Kaden įkišo ranką į kišenę ieškodamas kokios nors nosinaitės, bet ne tik tokių dalykų nesinešiojo, bet ir viskas ką turėjo buvo kiaurai šlapi. Nežinodamas ir nemokėdamas kaip paguosti paprasčiausiai prisiglaudė prie jos petimi. Nieko nesakė, tik tylėdamas žvelgė į išsprogdintą grotą, tuomet į Hogvartso langus ir į merginos batus. Neatsitraukė, beveik nė nejudėjo.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Liepos 17, 2016, 06:24:56 pm
Jai nelabai patiko tai, kaip viskas susklostė. Šiaip ar taip, visiškai ne to tikėjosi, kas įvyko, ko neįvyko, ir viskas jos savjonėse ir sapnuose buvo visiškai kitaip. Bet čia.. įdomiau. Gal dėl to, kad nieko panašus ji nesapnavo, tuo labiau apie nieką panašaus nesvajojo, ir viskas, kas įvyko, buvo nenumatyta ir nulemta kažkokių aukštesnių jėgų, kaip pavyzdžiui, likimo..
Šiaip ar taip, net ir tas didelio ir baisaus sprogimo sukeltas išgąstis jau blėso, kai jos pasiteiravo, ar viskas gerai, tik bukai linktelėjo galva. Atrodė keista, juk pati, jei būtų buvusi klastuolio vietoje šiuo metu, būtų pati sprogusi iš pykčio, manė, jau vien dėl to, kad sunaikino ano daiktus, turėtų būti užkeikta dar dešimt kartų. Taigi, šitoks rūpestingumas, ar kaip tai pavadinti, buvo gana neįprasta.
Jeigu galvotume apie tai, kad dvylikametė prancūzė ieškojo vyresnio, gražaus ir dar kokias nors patrauklias savybes turinčio vaikino, t.y., savo svajonių princo, tai galima sakyti, kad taip, rado tai, ko ieškojo. Pusėtinai.
- Galbūt radau, - atsakė. Pajutusi prisilietimą, staigiai, tylutėliai įkvėpė. Na štai, dar vienas keistas dalykas, trūksta tik vienragio ir pasaka bus baigta. Lėtai iškvėpusi pakėlė rankas ir nusibraukė plaukus, užkritusius ant veido. PO šio paprastučio veiskmo sekė tyla. Artumas ramino.
- Aš Gabrielė - tarė, nusprendusi, kad reikia galų gale pasisakyti vardą. Juk po visko, ką jie kartu išgyveno, pasaka negalės baigtis kaip įprastai.
Staiga suskambo varpas, girdimas net ir atokiausiuose Hogvartso apylinkių kampeliuose. Gabrielė, būdama varniukė, prisiminė, kad laisvą pamoką po pietų turėjo tik vieną, o kita prasideda dabar. Suvokusi, kad vėluos, ji pašoko ir šūktelėjusi keletą atsisveikinimo žodelių išdulkėjo atgal į pilį. Purvina ir susivėlusi. Ką padarysi, visko būna.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 21, 2019, 10:28:33 pm
Tai buvo keistas nutikimas, bet pirmiausia  turite išgirsti kaip viskas taip įvyko.
Kajus, penkiolikmetis švilpis, mėgstantis panervinti namiškius, susiruošė vienui vienas pasivaikščioti. Jis dar bejautė tą šaltį, kai stovėjo sniege su sutrenktu dešiniu keliu ir laikė sumautą laišką rankoje. Kajus lėtai gijo iš jį pritrenkusių tiesų. Jam rodėsi, kad po to nutikimo su globėju, viduje subrendo daug greičiau nei reikėjo. Kita vertus, gal ir nesubrendo anksčiau, o tik surimtėjo.
Eidamas pažliugusia ežero pakrante nuo tirpstančio sniego, jis mintijo apie save. Paprastai negalvodavo apie globalinius klausimus: koks jo tikslas šiame gyvenime, kuo nori būti užaugęs...
-Ko vaikštai lyg žemę pardavęs?
Kajus, besiruošdamas eiti į grotą, kaip mat sustingo. Žaibiškai apsižvalgė ieškodamas kalbėtojo.
-Aš čia, pažvelk žemiau,- kažkas sumurkė.
Kajus padarė kaip buvo liepta ir nutirpo iš nuostabos ir sumišimo.
Šalia pat jo gulėjo laižydamas savo letenelę baltasis katinas.
-Sniege?
Katinas įsišiepė parodydamas baltas iltis.
-Taip, aaaš.
-T-t-tu k-kalbi?! - Kajus negalėjo patikėti.
Kajaus augintis patenkintas įsirietė.
-Aha,- gan linksmai pratarė.
-Kodėl tik dabar apie tai sužinau?!
- Nes kalbu tada, kada aš noriu,- paaiškino Sniegas, prisiartindamas artyn Kajaus,- Be to dar svarsčiau sakyt ar nesakyt. Stebėdamas apšalusį iš nuostabos Kajų, kalbėjo toliau,- Nagi, tai Magijos pasaulis. Manei, jog esu paprastas žiobariškas katinas, mm? Nesusimąstei, kodėl kaip katinui tiek mažai kartų pabėgdavau iš namų?
Kajui atvipo žandikaulis.
-Bet rimtai....Kodėl anksčiau man to pasakei?
Sniegas sutriko.
-Tai... tu ant manęs nepyksti? - paskui pavartė akis,- Net nežinau. Kai sužinojai apie Igorį ir Melą, kartais pamąstydavau, jog užsiusi ir ant manęs....- Sniegas nepabaigęs, pajuto pagriebiamas ir prispaudžiamas prie tamsiai rudų vilnonių siūlų megzto megztinio.
-Ne, nepykstu,- sumurmėjo Kajus, glostydamas savo augintinį; Sniegas, rodės, nuo ištirps nuo džiaugsmo.

-Taigi, kuris iš mūsų pasakys, jog esi ne šiaip sau esi katinas?- paklausė Kajus, atsisremdamas į grotos sieną, Sniegas gūžtelėjo pečiais kiek pats sugebėjo.
-Nežinau. Man rodos, šis pasakymas nieko nepakeičia. Su Akro vis vien neturiu problemų susišnekėti, o su Wrena, Gaja ir Roana... gal geriau pabūsiu tipiniu katinu ir tik tai iškils rimta problema, pasivaidensiu aš su savo sugebėjimais.
Kajus užvertė akis į lubas. Jam užteko kelių akimirkų suprasti, jog augintinis turi aštroką liežuvį.
-O Akro moka kalbėti žmonių kalba?- pasidomėjo,- Be to, kokius kitus sugebėjimus  be kalbėjimo turi? Kokios rūšies magiškasis katinas esi?
Sniegas šoktelėjo ant akmens atbrailos, Kajui pasivaideno ta pati Sniego mimika, kuri buvo tą kartą, kai pirmą sykį išvydo mažytį katuką sniego kupetoje Jungtinėse Valstijose.
Maldaujanti, susimąsčiusi, prašanti šilumos ir meilės. Sniegas tą kartą atrodė toks pats kaip Kajus.
-Nežinau. O apie rūšį ir gebėjimus...- Sniegas susiraukė, jau žiojosi kažką sakyti, bet sukluso. Įsitempė.
-Turiu jau eiti,- sušnibždėjo katinas ir liuktelėjęs ant žemės, tyliai nukūrė į tamsą,- Dar pasimatysim, Kajau.
Sutrikęs švilpis linktelėjo, stebėdamas, kaip augintis pradingsta tamsoje.
Kajus liko vienas.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 28, 2019, 06:50:06 pm
 Šviesiaplaukė tądien dar vis buvo užkrėsta neigiamais jausmais. Pyktis, liūdesys, neapykanta, agresija, vienišumas ir dar daugiau jausmų maišėsi tarpusavyje. Tai buvo tikra košė. Jausmų virtinė, kuri veržėsi į išorę, todėl blondinė net išorėje drebėjo, nervingai pešė savo plaukus nuo galvos, greitai kvėpavo, netgi jautė lūpų virpėjimą. Atrodė, priėjo galutinį tašką. Tą ribą, kai bijo būti viena, pavargo būti visada palikta, bet ne pasitikėjimas kitais, o tuo labiau savimi tik trukdė užmegzti ryšį su gerais, nuoširdžiais žmonėmis. Ji nebesugebėjo užmegzti ryšio net su gyvūnais. Niekuo.
  Grota po ežeru pasirodė tinkamas pasirinkimas tokiai prislėgtai jos psichinei būsenai. Drėgnos ir šaltos sienos vertė Adelę nusipurtyti ir įsisupti į savo juodą, aprašynėtą įvairiomis nesąmonėmis, apipaišytą tikrais meno kūriniais, odinį švarkelį. Varnė žinojo ar bent jau manė, kad jeigu čia ir bus koks nors žmogus, ji išeis, gražiai apsisuks ir išeis, eis ieškoti kitos vietos. Bijoti žmonių, nepasitikėti jais, Adelės užduotis buvo daryti atvirkščiai, tačiau joje kovėsi dvi nuomonės, pusės. Pasitikėti ar nepasitikėti? Štai kur klausimas. Netgi Hamletas šioje situacijoje Adelei nepakėlė nuotaikos. Jūros mėlynumo akys stebėjo tamsą, o lūpos, menkai pravertos, niūniavo varnės taip mėgiamą Bethoveną. Tai buvo merginos įprotis, kai ši dėl kažko baisiai jaudinosi. Tačiau greit ir vėl stojo tyla. Mergina užsimerkė, o po kelių akimirkų vėl stebėjo tamsą, kurioje matė menką siluetą. Jau norėjo staigiai apsisukti ir dingti, tačiau šią kažkas sulaikė. Tylomis atsirėmė į šaltą grotos sieną ir užvertė galvą į viršų. Užmerkė akis ir leido kelioms karštoms ašaroms nusileisti blondinės skruostais. Greit viskas baigsis, Adele, greit viskas baigsis...
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 02, 2019, 04:54:44 pm
Tamsa slėpė žmogystą, tačiau jis girdėjo melodiją.
Melodija buvo tyli, gal priklausytų tiems švieisiems kūriniams, skirtams pradžiuginti žmonių širdis, šį kartą buvo prisisunkusi širdį veriančio skausmo.
Kajus grįžtelėjo per petį.
Ausis pasiekė tylus bruzdesys, sakantis, jog nepažįstamoji žmogysta atsirėmė į grotos sieną.
Kapt.
Tylą pertraukė skambus lašo kaptelėjimas.
Kapt.
Dar vienas ir dar vienas kaptelėjimas.
Vėsi drėgmė pakuteno Kajaus nosį, skruostus.
Penkiolimetis atsiduso.
-Lumos,- sušnibždėjo, iškeldamas gebenės lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi.
Melsva šviesa nubėgo drėgnomis grotos sienomis, žeme, suspindo vandens balutės, sujuodavo šviesos nepaliesti urveliai, šviesa nubėgo link žmogystos.
Nepažįstama šviesiaplaukė mergina, mėlynomis it kalnų šaltinių vanduo stovėjo tolėliau. Kajus būtų ją palaikęs mergaite dėl jos žemaus ūgio, tik jei ne veide šviečiantis mažai mergaitei per brandus skausmas. Neryškios strazdanos jos veide ir ašarų takai ant skruostų tik dar labiau sustiprino įvaizdį, jog ši žmogysta gali būti bendraamžė.
-Kas...tau... nutiko? - paklausė sutrikęs Kajus, akimirkai svarstydamas ar tik blogai padarė nenueidamas šalin: juk pats panorėjo likti vienas ir apsvartyti tai ką sužinojo ir ar gerai pasielgė priimdamas sprendimą, apie kurį niekas nežinojo. Vien apie tai prisiminus, sprandą, nugarą ir abu dimblius nudiegė nemalonus skausmas.
Švilpynės prefektas nenuleido akių nuo merginos, jausdamas, kad dar turi galimybę pasitraukti šalin: jautėsi taip, kad sutrukdė šiai apsiverkusiai šviesiaplaukei gyventi, skęsti savo liūdesyje su savo kvailu klausimu. Deja, švilpiškumas: noras padėti kitiems ir šioks toks smalsumas sustingdė Kajaus kojas, iki kolei šis išgirs reikiamą atsakymą.
-Tau...nereikia jokios pagalbos? - atsargiai pasmalsavo, lyg nerimaudamas, jog sutrukdė jos privatumą su kerų šviesa.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 02, 2019, 08:29:07 pm
  Šaltis ramiai gaubė blondinę ir nepažįstamąjį tamsoje. Drėgna aplinka vertė varnę kiek nemaloniai jaustis. Ji nemėgo beveik visko, kas drėgna. Ir vien dėl to nekentė rupūžių, kurių kažkodėl visur būdavo pilna.
  Pasirodžius menkai šviesai Adelė krūptelėjo, tai išties buvo netikėta. Galiausiai ramiai atsidususi pažvelgė į žmogų, laikantį burtų lazdelę ir skleidžiantį šviesą. Tamsios, gilios, atrodo, sutrikusios akys žvelgė į merginą. Kelioms akimirkoms mažaūgė pamanė, kad galbūt šis nepažįstamasis, tačiau panašu, jog jos metų vaikinas, atsitrauks, bet taip neįvyko. Kiek sumišęs balsas pasklido drėgnoje patalpoje, jo žodžius sugėrė tos vėsios sienos. Žinoma, Adelė būtų nudavusi, jog klausimas buvo skirtas ne jai, tačiau aplinkui nieko kito nebuvo. Rausvos lūpos prasivėrė, tačiau nepratarė nė žodžio, mergina garsiai kostelėjo, šios burna buvo visiškai išdžiūvusi.
- Aa... Aš net nežinau ar turėčiau tau pasakoti,- netvirtai, pilnu nepasitikėjimo balsu prabilo balintų plaukų savininkė.
  Stojo vėl tyla. Ta tyla, kurios Adelė negalėjo pakęsti. Ji nemėgo tūnoti tyloje, kai šalia buvo žmogus. Ir ne bet koks, o toks, kuriam atrodo rūpi.
Puikiai abi žinome, kad jam nerūpi.
O ką tu gali žinoti, gal rūpi.
Patikėk, visai jis toks pats kaip visi.
Niekas nėra vienodi, idiote.
Na, aš galiu išvardinti kas buvo vienodi. Nuo ko pradėti?
Net nebandyk.
Mama, pirmoji meilė, tėt..

- Baik!- sukliko Adelė susiimdama už galvos ir suklupdama. Lėtai pasukusi galvą į garbanių kelis kartus sumirksėjo.- Atrodo, pagalba visai praverstų.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 02, 2019, 09:58:21 pm
Kajus trumpam atsikvėpė, neišgirdęs merginų pamėgto atsakymo: "Ne, nieko, man viskas gerai" - nors iš tikrųjų joms nieko gero ir nebuvo.
-Jei kalbi apie paslaptis, negaliu pasakyt ar moku jas saugoti,- tyliai pratarė,- Kiek mano atmintis leidžia prisimint, nebuvau susidūręs su paslapčių saugojimu,- paaiškino dar tyliau,- Tačiau...jei ne...aš galiu tave išklausyt. Tikrai neturiu kam ką nors išpasakoti apie tave, vargu, ar mano bendrakoledžiams esi įdomu persona, kad reiktų tave stalkinti...
Tamsios akys nusekė merginos veiksmus, deja, ši nei nesiartino prie jo, nei traukėsi. Kajus priėjo artyn, šiek tiek nuleisdamas burtų lazdelę žemyn, jog nei vienam, nei kitam šviesa nespigintų į akis; žemė vaiduokliškai sušvito kerų melsva šviesa. Na, jei bent nepabus vienas, bet pabendraus su kuo įvairesnesnėmis personomis.
Kajus jau žiojosi pasiklausti merginos vardo, kai krūptelėjo iš nuostabos ir baimės, iš nepažįstamosios riksmo. Jo veide švystelėjo sumišimas. Rankos nevalingai jau ruošėsi sugauti krentančią žemaūgę už pečių, deja, tik pirštas spėjo perbraukti per odinį švarką. Mergina jau buvo suklupusi.
Šokiruotas, išmuštas iš vėžių Kajus, nesuvokė ar girdi merginos balsą, ar jo paties vidinis balsas  įgarsina priešingos lyties sumirksėjimą. Jis niekados nebuvo susitikęs su pačiuožiusiais ar šiek tiek kvankštelėjusiais ar matančiais vizijas asmenimis, todėl nenuostabu, kad Kajui prireikė laiko atsikvošėti.
Tuo tarpu kalbėjo it į krantą išmesta žuvis:
-Tau...vis-s-kas...ge-gerai?- nepatiklus, baimės sugniuždytas, drebantis balsas atsimušė į grotos sienas,- Kokios...tau reikia pagalbos?
Kvaili klausimai, tačiau tą akimirką į sukaustytas smegenis dingtelėjo mintis, jog gali nė nebandyti svajoti apie hilerio profesiją. Jei išmestas iš vėžių mikčios ir toliau, greičiau praras daugiau gyvybių, nei išgelbės.
Kajus atsitūpė prie nepažįstamosios.
-Vizijos ar prisiminimai? - susitvardęs pasiklausė.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 02, 2019, 11:06:30 pm
  Gal tai ir nebuvo geriausias jos sprendimas, bet ši nusijuokė, skausmingai, ironiškai.
- Net nežinau ar turiu kokių paslapčių, bet man praverstų kažkas, kas išklausytų,- sunkiai, menkai šyptelėjo mergina. - Jeigu tu nuoširdžiai klausysies, o ne praleisi viską pro akis ar ausis, nepamenu kaip ten sakoma, galiu papasakoti.
  Melsva šviesa kiek nuramino merginos išorinius veiksmus. Ji nervingai kandžiojo savo apatinę lūpą, tačiau kūnas nebedrebėjo. Emocinės krizės ištikta Adelė ketino vėl prisileisti prie savęs žmogų. Ne kiekvieną dieną taip nutinka. Na, atrodo, ši diena ypatinga. Šviesiaplaukės mintys netilo, vis labiau šurmuliavo, nuo to jai tik pradėjo skaudėti galvą. Toji minčių košė jau buvo negyvai užknisus.
  Adelei suklumpant, ši dar pajautė per odinį švarką perėjusį prisilietimą. Jos oda pašiurpo. Jokio prisilietimo iš gyvos būtybės ji nejautė jau metus, gal daugiau. Nuo tada, kai paliko. Žemaūgė stipriai užsimerkė, pajautė keistą jausmą viduje. O kas jeigu jis dabar mano, jog aš nesveika? Lėtai, ramiai atsisėdusi ir atsirėmusi į grotos sieną mergina apgaubė savo kelius ir paguldė galvą ant jų. Pažvelgė į melsvą šviesą, o tuomet į tamsiaplaukį garbanių. Jo akyse matėsi sumišimas, rodos, jis nesitikėjo tokio Adelės elgesio.
- Nenoriu sakyti, jog man viskas gerai, nes meluosiu,- prabilo vos panikos priepolio neištikta varnė.- Man reikia žmogaus. Šalia. Tokio, kuriuo pasitikėčiau. Tokio, kuris neatstumtų ir nepaliktų. Tokios pagalbos man reikia, bet jau nebežinau ar sugebėsiu ją iš ko nors gauti,- duslus balsas vėl susigėrė į drėgnas sienas.
  Varno nago globotinė pradėjo žaisti su pirštais, žiedais, esančiais ant jų, nervingai lankstė plačių, juodų, labai keisto kirpimo kelnių apačią ir vėl pradėjo tyliai niūniuoti Bethoveną, Mėnesienos sonatą. Kiek save apraminus nutilo.
- Neįsivaizduoju kaip tiksliai pasakyti kas tai,- gūžtelėjo pečiais.- Labiau du balsai galvoje, o vienas iš jų pastoviai primena įvykius, žmones, kurie mane skaudina. Tai, sakyčiau, labiau prisiminimai,- savo tyromis akimis žvelgė į tamsiųjų gilumą.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 04, 2019, 10:47:48 pm
Kajus liūdnai šyptelėjo.
-Pasistengsiu išklausyti tave.
Jam pasidarė gaila šios merginos. Tokia mažutė pagal ūgį, o jau draskosi savyje su nežinia kokio didumo problemomis.
Švilpis atsisėdo ant žemės, vis dar stebėdamas merginą. Klausėsi jos.
-Suprantu...-gumulas užspaudė gerklę. Jai reikia žmogaus šalia, kaip ir man reikėjo,- skaudžiai suvokė dvivardis vaikinukas. Istorija vėl kartojasi,- Man ir kadaise reikėjo šalia žmogaus,- karčiai pratarė, lyg norėdamas pasakyti, kad ji ne viena tokia,- Tikiuosi gausi, nes vis vien kažkas pastebi tave ir tau padeda...aš nekalbu apie šią situaciją,- ramiai mostelėjo ranka it sakydamas: "aš kalbu apskritai. Negalvok, kad esu egoistas ir kalbu šią minutę apie save, kuris pabandys išklausyti ir suprasti tave".
Pasigirdus melodijai, Kajus kilstelėjo antakius.
-Klasikinė muzika, tiesa? Nesu jos gerbėjas,- vyptelėjo,- Mėgsti nūniuoti,- pastebėjo,- Tai padeda tau nusiraminti?
Kajus pasijuto kaip žiobarų psichologas. Pala, o burtininkai turi tokią specialybę? Gal ją irgi reikia įsirašyti į sąrašą, kuriame yra kvidičininko ir skraidymo mokytojo profesijos?
-O Antras balsas? Jei pirmas primina, o antras...?- Kajus susiraukė. - O gal tai tiesiog vidinis tai yra sąžinės balsas?
 Nebuvo psichologas, o ypač psichiatras. Švilpiui vis labiau ir atrodė, kad pastariojo pagalbos ir reikės. Arba ne, gal greičiau - hilerio, kuris gydo nusišnekėjimą.
-Sakai...prisiminimai...
O gal jai hipertimezija? Kai sugeba prisiminti begalę dalykų? O gal ji kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo?
Kajus tylėjo, nes neturėjo ką protingo pasakyti.
-Ir tie tave prisiminimai vargina,- labiau nei klausimą, o faktą pasakė švilpis,- Nesikalbėjai su hileriais dėl pagalbos? Neklausei jų, ksd duotų kokių nors eliksyrų, jog nesikankintai nuo prisiminimų? - prisiminė jos ašaras.
O gal tiesiog sąžinė neleidžia gyventi, kolei neatleisi sau ar nepadarys gera tam, kam prieš tai padarei bloga?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 04, 2019, 11:35:02 pm
  Garbanius Adelei pasirodė malonus vaikinas. Gal jis kažką tokio yra patyręs...
- Buvau palikta tėvų.
  Stojo vėl tyla. Blondinė giliai įkvėpė ir iškvėpė. Jai reikėjo kam nors išsipasakoti, išleisti viską nors ir bijojo.
- Negirdėjau iš jų nieko jau daugiau nei metai. Nežinau kodėl jie taip pasielgė,- merginos gerklėje susidarė gumulas dėl laikomų ašarų, tačiau greit jį nurijus vėl prabilo.- Tik kartais pamatau mamos pavardę Magijos žiniose, 'Straipsnio autorė Šarlotė Grey',- mergina ištiesė ranką ir perbraukė per orą lyg rodytų savo mamos pavardę.
  Blondinė susiraukė pastebėjusi šiokį tokį gailestį vaikino akyse. Ji nemėgo, nekentė jaustis auka, kurios gailisi. Bet taip jau įvykdavo, jog jai teko pastoviai tokia būti. Kartais ji numesdavo viską galvodama 'aj paliko, koks skirtumas', tačiau tie, kurie žinojo, matė, kad viskas dar blogiau.
- Mano galvoje įstrigę begalės prisiminimų, nemaža jų dalis - blogi, skaudūs. Aš juos bandau užgožti tai teigiamais jausmais ir gerais prisiminimais, bet jie kažkaip vis tiek iškyla į paviršių.- Ir taip. Klasikinė. Dažniausiai klausausi kokio nors roko, bet kai reikia nusiraminti pradedu niūniuoti Bethoveną, mano mėgstamiausias, jis Klasikos Dievas, abi pirmosios didžiosios raidės,- šyptelėjo Adelė.
  O taip, mergina jautėsi kaip pas psichologą. Anksčiau, dar prieš Hogvartsą jai teko lankytis psichologo kabinete dažnai. Jai buvo įtariama šizofrenija nors dažniausiai šios požymiai pasireiškia paauglystėje, o tuomet jai viso labo buvo septyneri ar aštuoneri.
  Mergina persibraukė per savo trumpus plaukus kliudydama alkūne vaikino žandikaulį.
- Oj, atsiprašau,- sučiaupė savo rausvas lūpas.- Netyčia,- gūžtelėjo pečiais. - Vienas balsas mano, kitas - kažkieno, nežinau, lyg irgi mano. Jis visad mane skatina nepasitikėti kitais, atstumti visus, ypač viskas labai pasireiškė po to, kai mane paliko tėvai. O mano balsas visad jį tildo, jeigu tas balsas turėtų kūną, aš jį norėčiau užsmaugti, tuomet subadyti, o vėliau dar ir sudeginti,- staiga Adelė užsičiaupė.- Tačiau nemanau, kad taip sugebėčiau, esu visiškai bejėgė tą padaryti, beje, nepagalvok nieko blogo, tas balsas tiesiog mane nervina,- atsiduso jūros mėlynumo akių savininkė.
  Klausydama kaip šneka tamsiųjų akių savininkas mergina lengvai, tyliai nusijuokė. Ji nemėgo psichologų ir jai buvo sunku pripažinti, jog šis vaikinas, kalbantis kaip psichologas, yra teisus. Prisiminimai šią vargina. Ji tik papurtė galvą, kai jis paklausė apie hilerius. Atsistojusi mergina pasirąžė, pažvelgė į garbanių ir liko į jį įsmeigus savo akis.
- Adelė,- prabilo.- Adelė Ginger,- pasakė savo vardą varnė.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 05, 2019, 01:28:18 am
Kajaus antakiai išsirietė. Nuostaba vėl pasirodė jo veide. Deja, nuostabą greitai pakeitė niūrumas ir šaltumas.
-Atrodo, turim kažką bendro,- suniurzgė. Kajus kietai sučiaupė lūpas ir įsipitrino į uolą, esančią tolėliau už nepažįstamosios peties.
Ką gi, pasirodo, ne jis vienas kenčia nuo biologinių tėvų klaidų ir nesuprantamų poelgių.
-Kartais man atrodo, kad muks suagusiųjų poelgių neįmanoma suprasti,- po pauzės lėtai prabilo,- Nors tiek gerai - žinai, kad bent ji dirba ir dar gyva,- tamsios akių žvilgsnis įsmigo į mėlynąsias merginos.
Nes pavyzdžiui, aš net nežinau kur mano tėvai yra,- karčiai pamintijo šis. Skausmas sugniaužė širdį, tačiau Kajus greitai nuvijo agoniją šalin. Tu nesi vienas. Tave juk globoja,- pasakė pats sau mintyse.
Švilpis besiklausydamasis ramaus nepažįstamosios balso, atidžiai tyrinėjo grotą. Tamsūs akmenys, spindantys nuo kerų šviesos vandens lašeliai - grota buvo niūri, pilna slegiančios niūrios atmosferos. Akimirką Kajus pasidžiaugė, jog nesąs klaustrafobikas, nes ši grota kaip reikiant įvarytų paniką. Ne, jam nereikia dar vienos fobijos. Jis buvo bemaž kaip arsonfobikas arba kaip kitaip pirofobikas -tas, kuris bijo gaisro, ugnies. Tiesą sakant, labiausiai bijo gaisrų, milžiniškų gaisrų, o ne ugnies kaip bengališkos ugnelės, ar fakelo ugnies, ar kaip ugnies židinyje, lauže. Todėl save vadino daliniu/pusiniu arsonfibiku.
-Gal nepakankamai stengiesi,- tyliai pasidalino savo išžvalga,- Gal nesupranti, kad tau tie prisiminimai patinka? Nemanyk, kad tai tiesa, bet bent pagalvok, pabandyk įsivaizduot,- greitai pridūrė, nė nenorėdamas išgirsti, jog ją laiko mazochiste. Gal tiesiog ji nenori psicholigiškai išgyti?
Kajus vos vos švelniai šyptelėjo.
-Rokas ir klasika. Nieko sau.
Netikėtai prefektas pajuto stuktelėjimą iš alkūnės. Kajus sumišo, paskui išsišiepė.
-Nagi, palik mane gyvą kvidičo čempionatui,- sarkastiškai tarė,- Nieko tokio,- gūžtelėjo pečiais.
-Greičiausiai tasai balsas yra tavo. Juk visi turim kokius du ar vieną balsus, kurie mums sako daryti gera ar bloga. Sakyčiau, kad tas balsas kaip ir atlieka savisaugos funkciją, stengiasi, kad vėl "nenudegtum",- garsiai pamąstė.
O gal tikrai man reiktų tapti psichologu?
Tarp pirštų pasiukiojo burtų lazdelę. Akys prisimerkė.
- Jei turėčiau tokią problemą pabandžiau pasielgti kaip ir tu,- ir sunkiai atsiduso.
Adelė.
Penkiolikmetis pakėlė žvilgsnį į merginą.
-Kajus Arno Wintersas. Ką dabar darysi? - paklausė, nužvelgdamas atsistojusią Adelę.
Tuo tarpu šis liko sėdėti. Aišku, galėtų pasikelti, pasirąžyti, pavaikščioti, tačiau atsisakė to. Tiesiog tingėjo ir tiek.


Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 05, 2019, 01:23:46 pm
  Adelė sutrikusi pravėrė burną. Ši galvojo, tačiau nesitikėjo, kad jos mintys pasiteisins. 
- Aš, am, atsiprašau jeigu priminiau tau apie tai,- kiek nemaloniai pasijutusi ištarė mergina. Ji nemėgo kitiems priminti kažkokių skaudžių įvykių.- Nenoriu, jog tai skambėtų žiauriai, tačiau,- sekundėlei blondinė patylėjo prikandus lūpą.- Jau geriau jie būtų mirę, bent žinočiau kodėl apie juos daugiau nieko negirdžiu,- dangaus mėlynės akys sudarė kontaktą su vaikino tamsiomis.
  Varnė visad mėgo palaikyti akių kontaktą bekalbant, jai atrodydavo, jog tuomet pašnekovas ją labiau supranta. Adelė kažkur giliai jautėsi blogai, primindama vaikinui apie šio tėvus, todėl nutilusi užsimerkė. Ji ilgą laiką stengėsi paleisti savo tėvus, susitaikyti su jų veiksmais, kurie jai iki šiol neaiškūs. 
- Pirmuosius mėnesius aš rašiau jiems laiškus, jie negrįždavo atgal, tačiau praėjus kiek laiko mano pelėda tuos laiškus parskraidindavo atgal, žinai, kaip žiobarų paštininkai grąžina laiškus siuntėjui jeigu adresatas taip nori? Tai čia man panašiai buvo. Ir ne, man nepatinka prisiminimai, kurie suteikia man skausmą, nors,- nutilo sekundėlei.- Man pasidaro gera, kuomet prisimenu, kai buvau laiminga su šeima, bet tai nėra juk blogi prisiminimai, mane skaudina tik tas momentas, kai paliko, ignoravo,- gūžtelėjo pečiais.
  Varnė pasukinėjo žiedus, esančius ant pirštų, kadangi jos mama buvo žiobarė, tai ji išpažino katalikybę, o ant Adelės rodomojo piršto puikavosi sidabrinis žiedas iš Vatikano, ant kurio išraižyta malda 'Tėve mūsų'. Kitas buvo žalvarinis, kurį Adelė gavo iš tėčio gimtadienio proga. Ant kairės rankos mažylio puikavosi keturi mažyčiai, paprasti variniai, kuriuos Adelė pasidarė iš vielos neturėdama ką veikti. Perbraukusi ranka per antakį, ši prisiminė turinti randelį, kuris užsiliko nuo to laiko, kai dar jame buvo įvertas auskaras. 
- Mano tėtis dievino klasika, tikriausiai ir iki šiol tebedievina,- nuleido akis.- O mama mėgo roką ir gerai pašėlti,- nusijuokė.- Būdama vos penkerių pradėjau groti pianinu, o vėliau sekė fleita ir smuikas. Kažkada smuiku sugebėjau sugroti rokui būdingą melodiją,- nusišypsojo mergina, prisiminusi tą vakarą namuose, kurie kvepėjo mamos keptais avižiniais sausainiais su apelsinų drožlėmis.- Tikriausiai tik tėvų dėka mėgaujuosi tokia, atrodo, viena su kita nedarančia muziką,- sunkiai nusijuokė.- O kvidičas? Čia, Hogvartse, nesu žaidusi jo,- nusišypsojo.- Ar tu koks nors kapitonas? Kokia tavo pozicija? - apipylė klausimais vaikiną.
  Neryškiom strazdanom nusėta žemaūgė džiaugėsi atsistojusi, ji nemėgo ilgą laiką sėdėti, bet ir kažkur eiti nelabai norėjosi. Blondinė pasiėmusi savąją lazdelę ištarė:
- Lumos,- ir švelni mėlyna šviesa pasklido grotoje.
  Ji pašvietė vaikino link ir nusprendė jį labiau apžiūrėti, šiai buvo įdomu su kuo bendrauja. Garbanos, kurias jau buvo anksčiau pastebėjusi, dengė jo ausis, švelnūs veido bruožai pačiam vaikinui suteikė mielumo. Bet mėlynakę labiausiai patraukė jo tamsios akys. Ji niekad nebuvo susidūrusi su tamsiaakiu anksčiau, tad nusprendė pasinaudoti proga ir žiūrėjo tiesiai jam į akis.
- Ką darysiu? Nežinau, bet šiuo metu baisiai noriu ką nors pagroti, tiesiog knieti,- nusišypsojo vaikinui Adelė.
  Hm, Kajus, o dar ir dvivardis.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 05, 2019, 06:42:15 pm
Kajus nervingai mostelėjo ranka.
-Tiek to, neatsiprašinėk,- nudelbdamas akis į žemę, sumurmėjo. O, taip ji nesitikėjo,- niūriai su sarkazmu "nustebo" mintyse.
- O nebandai, užuot bandžiusi kovoti su savo blogais prisiminimais, ieškoti antrosios šeimos?- pakėlė antakius, vis dar be reikalo žiopsodamas šaltą ir drėgną akmenų grindinį,-  Neturiu omenyje būti kaip šuniukas, nešiojantis po kaklu skelbimą, jog ieško šeimos, bet...ieškoti draugų, kurie atstotų tau brolius ir seseris? - Kajus pasidomėjo, kai išgirdo Adelės pasakojimą apie pargrąžintus laiškus atgal.
Kajus tik šyptelėjo ir nieko neatsakė į merginos žodžius apie muziką. Ji bent pažinojo savo tėvus, žinojo kas jiems patinka ir nepatinka. Iš pažiūros Kajui atrodė, jog Adelė turėjo nuostabią, mylinčią šeimą, tik nežinia ko dėka, gražus Ginger šeimos gyvenimas subyrėjo į tūkstančius šukių.
O gal ji su jais gerai negyveno? Gal jos tėvai apsimetinėjo, kūrė gražias iliuzijas Adelei ir palaukę tinkamo laiko,  ja atsikratė? Gal jie tiesiog buvo tik fasadinė šeima, o viduje viskas jau buvo supuvę? - panašios mintys lindo į galvą, besiklausant merginos,- O tu kokia? Mėgstanti pašėlti ar kaip?- dingtelėjo staiga keista mintis galvon.
Kajus atsiduso, pavartė akis. Lūpas perkreipė sau skirta lengvai pašaipi šypsenėlė.
-Buvęs Švilpynės kapitonas,- Dabartinis kapitonas - Keitas Kolinsas, o vicekapitonė - Roana Amneta,- pabaigė mintyse,- Koledžui užėmus trečiąją vietą, palikau kapitono poziciją,- Kaip netikėta,-Anksčiau buvau atmušėju, aišku, tik vienas rungtynes,- puse lūpų šyptelėjo,- Šiuo metu esu puolėjas.
Jei kažkas būtų užkalbinę apie jį kvidičo tema - apsidžiaugtų, tačiau dabar - kiek sutriko, pasimetė. Eh, jei ne tas skvarbus Adelės žvilgsnis... Jis nemėgo, kai kažkas žiopso į jo akis tarytum bandytų perskaityti jo giliausius sielos užkobarius, permatyti visas jo iškrėstas išdaigas ar išgirsti visas jo pasakytas nesąmones. O jo manymu, Adelė ir bandė tai daryti.
Pasimarkstė nuo antros šviesos šaltinio.
- O tai ko lauki? - pakėlė akis,- Gali eiti ir groti į muzikos instrumetų salę šeštame aukšte, aišku, jei kažkas to anksčiau neužėmė,- tarė, lėtai pakildamas, mat kojos tapo it švino pripiltos.
Visgi, galėjai ir anksčiau atsikelti. Kajus praignoravo savo vidinį balsą.
Galvoje kilo tik klasikiniai klausimai Adelei: "turi brolių ar seserų?", "Iš kurio tu koledžo?", "Kiek tau metų?".
Kajus tylėjo. Jo tamsus žvilgsnis vėl nuslinko per grotos sienas, kol staiga išvydo dvi poras akių, kurios tikrai nepriminė jo katino Sniego akių.
Širdis vos nenusirito į kulnus, suvokus kas netoliese jų tūno.
Tylus, tačiau nuožmus urzgesys atsimušė aidu į grotos sienas. Kajus sustingo. Prefektas buvo girdėjęs, jog tarp 1987–1988 metų Hogvartse lankėsi chimera, kuri buvo sutikta Uždraustajame miške.
Gal ne ta, bet kita chimera stovėjo beveik šalia pat jų ir tyliai urzgė, ožkos kanopomis daužydama į uolienas.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 05, 2019, 07:28:12 pm
- Tebūnie,- vos girdimai sumurmėjo blondinė.
  Varnė šiuo metu nesijautė super jaukiai šalia šio vaikino, tačiau nieko daugiau nesakė ir neklausinėjo.
- O antra šeima? Kartais būdavo toks vaikinas, kuris man atstodavo visą šeimą, bet kažkaip išsiskyrė mūsų keliai ir vis netikėtai susitinku su kokiu nors žmogum, kuris išklauso, bet tada stengiasi kuo greičiau manęs atsikratyti, tai ką aš žinau,- pavartė akis airė ir specialiai išmetė netikrą šypseną. Man rodos jau greit eisiu...
  Gal mano motina ir nebuvo ta, kurią baisiai mylėjau, tačiau apie tėtį nieko blogo negaliu pasakyti. Jis visad buvo nuostabus. Adelė neturėjo ką atsakyti į Kajaus žodžius apie kvidičą, todėl tiesiog linktelėjo ir nuleido galvą į savo batus, kurie tikrai nebuvo skirti tokios vietoms kaip ši grota. Ji daugiau nieko nebesakė, nors ir norėjo prabilti apie tai, jog ši yra varnė ir gal dar pridurti faktą, kad šios plaukai yra nubalinti su kenksminguoju peroksidu, nes niekam dar nėra to sakiusi, tačiau patylėjo, mama jai sakydavo - neklausia, tai ir neatsakinėk. Mergina vėl pajautė vėsumą sklindančią nuo groto sienų, todėl vėl nusipurtė ir įsisuko į odinį švarką.
   Nei Adelė žinojo ką dabar mąstė vaikinas, nei labai tą ir norėjo sužinoti. Tik dažnai besikeičiantis Kajaus veidas vertė Adelę suraukti antakius ir mažą nosytę. Įdomi persona jis, tikrai įdomi.
- Žinai, manau, taip ir padarysiu,- sumurmėjo blondinė ir jau drąsiai pradėjo žingsniuoti išėjimo link.- Buvo malonu pabendrauti, ačiū, kad išklau...- O velnias,- dar kartą atsisukusi penkiolikmetė krūptelėjo pamačiusi dvi poras akių sustingo, tik šios rankos pradėjo nenumaldomai drebėti išmesdamos lazdelę ant žemės.- Pasakyk, kad ir tu matai,- drebančiu balsu prabilo žemaūgė, kurią dabar bet kuriuo metu galėjo ištikti panikos priepolis.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 13, 2019, 05:12:18 pm
-Taip...matau,- Kajaus balse pasigirdo lengvos panikos gaidelė.
Prefektas lėtai žengtelėjo atgal nuo padaro, tuo tarpu šis grėsmingai suurzgė, suerzintas iš pažiūros nereikšmingo, bet skambaus garso - Adelės burtų lazdelės atsitrenkimo į grotos uolėtas grindis.
Chimeros figūra sujudėjo tamsoje, melsvos šviesos apšviečiame plote aiškiau pasirodė liūto, ožkos ir gyvatės hibridas. Iš pirmo žvilgsniaus atrodė, kad grotos gyventojas buvo palyginant jaunas, bet be proto vikrus - Kajus tai suvokė iškart, vos tik chimera piktai riaumodama šoko ant vargšo švilpio.
Kajus vos nesucypęs iš baimės, metėsi kairėn, stirpriai petim įsimūrydamas į  grotos nišą, ausyse suskambėjo varpai. Akimirką švilpis prarado laiko nuovoką, į kūną besismelkiantis aštrus skausmas nė kiek negelbėjo šioje situacijoje, lyg kažkas būtų išjungęs gynybos inkstinktus. Apdujęs su pašėlusiškai besidaužiančia širdimi krūtinėje Kajus stebėjo, kaip chimera piktai įsišiepdama iltis, atsisuka į Adelę. Kajus galėjo prisiekti savo galva, padaro akyse išvydo blykstelėjusį džiaugsmą. Kitaip nei jis, įlindęs tenais, kur nieks jo nepalies, mažutė, vidutinio svoriaus mergiotė chimerai atrodė kaip lengva auka, pametusi savo vienintelį ginklą, į kurią netrukus galės suleisti iltis ir pajusti mėsos skonį ir šiltą kraują, tekantį per nasrus.
Bjauriai nepatogiai įsispraudęs į nišą, Kajus su siaubu matė, kaip chimera nuslenka prie Adelės. Gyvatės uodega pradingo, užstota nišos atsikišusios uolienos.
Velniai rautų!- suriko mintyse prefektas ir kaip mat pradėjo krapštytis laukan iš slėtuvės. Buvo nepatogu. Skaudėjo petį. Delnai prakaitavo. Išlaikyti burtų lazdelę buvo vis sunkiau.
Staiga, vos neišlindęs į grotos erdves, Kajus susidurė su chimeros snukiu. Gyvūnas kurtinančiai suriaumojo ir vėl puolė jį. Ožkos kanopos skardų dunkstelėjimą į grotos uolas nusinešė aidas.
Baimės kupinos akys stebėjo nirštantį žvėrį, viena priekine įstrigusį į siaurų nišos tarpą.
Kajus, prisplojęs prie nišos pabaigos, iš siaubo nepajudėjo, tik visas kūnas drebėjo it drebulės lapelis.
Per visą siaubą, burtų lazdelė gulėjo prie  Kajus bato.
Kvėpuok. Nusiramink. Galvok.
Meslvos spalvos šviesos ruožas krito ant grindinio. Netrukus nišoje įsivyravo aklina tamsa.
-Impedimenta,- pasigirdo tylus sušnabždėjimas.
Tyla.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 13, 2019, 07:54:57 pm
Prieš varnės akis esanti chimera, atrodė, niekur nežadėjo trauktis. Tik staiga ši trumpam išnyko iš vaizdo, kartu ir Kajus. Tačiau ne ilgam, jau po keletos akimirkų liūto, ožkos ir gyvatės hibridas kol kas tik žvilgsniu kėsinosi sudoroti šią žemaūgę. Adelė netpagalvojus apie pasekmes tiesiog slydo tiesiai po padaru ir staigiai pagriebus lazdelę skaudžiai trenkėsi į drėgną grotos sieną. Nevaldomas sutvėrimas ir vėl puolė vaikiną, kuris sekundėlei buvo vėl pasirodęs. Suinkštusi iš skausmo varniukė užmerkė akis ir sukando dantis. Nenumaldomas skausmas diegė merginos žandikaulį ir smilkinį. Atsimerkusi ši pažvelgė į pusę, kurioje turėjo būti Kajus, tačiau veltui. Nišoje įstrigęs chimeros snukis tikriausiai priplojo garbanių taip, kad šio nė iš arti nepamatysi. Blondinės akyse pasirodė be galinė baimė. Viskas lyg staiga praskriejo pro akis. Mintis, jog vaikinas gali i vis niekada daugiau nepasirodyti, privertė ją susiimti. Ši stipriai suėmė lazdelę į rankas ir lėtai atsikėlus jau staigiai puolė chimeros pusės link.
- Protego,- sušnibždėjo ir pasistengė apsisaugoti, kol bandė pro likusį tarpą tarp nišos ir padaro, pamatyti vaikiną.- Žinau, kad tikrai ne laikas kalbėti, bet jeigu tu mirsi tai ir man šansų išgyventi nelabai lieka,- greit viską išpylė Adelė tikėdamasi, jog šis ją girdi.- Ir jei tu dar gyvas, labai prašau, duok kokį nors ženklą.
Varnės balse galima buvo išgirsti maldavimą, be galinį susirūpinimą. Išsivaduoti bandanti chimera nė kiek nedžiugino merginos, o ypač tuomet, kai ant jos nubyrėjo keletas smulkių akmenėlių ir šalia nukrito nuskilęs gabalas sienos. Panikos sutrikimą turinti mergina išpūtė akis ir žvelgė į išsivadavusį padarą. Velnias, ką daryt, ką daryt? Panikos priepuolio ištikta blondinė garsiai, lyg skerdžiama, užklykė. Klykė tol, kol akyse pasirodė mirguliuojančios žvaigždutės, lyg žaibai,  kol ausyse pradėjo spengti. Suklupusi ir nestipriai trinktelėjusi galvą į grotos vėsią sieną, mergina užsimerkė, jos kūnas trūkčiojo, o kvėpavimas vis lėtėjo.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 17, 2019, 10:19:35 pm
Tyla.
Chimera akimirkai sustingo.
Ausis pasiekė skydinių kerų pavadinimas.
Kažkas įlindo pas jį į nišą.
Žodžiai.
Tyla.
Tyla.
Nuriedėjo akmenys.
Pakilo dulkių debesys.
Tyla.
Klyksmas.
Adelės suklupo ant grotos akmeninės žemės.
Tyla.
Spengianti tyla tvyrojo Kajaus ausyse, deja, jau nieko jis jau nebegirdėjo. Tamsios akys stiklsiniu žvilgsniu žvelgė tamsų nišos skliautą.
Kraujo dėmė plėtėsi, mirko penkiolikmečio prefekto megztinis.
Tyla.
Chimeros bedvasis kūnas susmuko šalia nišos.
Išlindo figūra iš dulkių debesies, rankoje laikydama paruoštą kovai burtų lazdelę.
Figūra pritūpė prie tysiančio švilpio.
-Nebijok, Adele,- vyriškas balsas, gal kam pažįstamas iki kaulo, gal kitiems ne, pasigirdo nišoje. Žodžiai turėjo nuraminti Adelę, apimtą panikos,- Esi saugi.

-

-Ne.
Silpnas Kajus, atrėmęs į vieną iš ežero pakrantės medžių kamienų, spoksojo į žmogystąm
Kaklo žaizdos, chimeros padarytos, nors ir neskaudėjo, (kerų dėka, aišku) tačiau vis vien susiraukė.
-Ne, aš darsykį sakau, ne.
Vyras nusišypsojo ta pačia šypsena, kaip ir jo globėjas - Igoris Lorijanas Greywindas. Tiesa, kad ir to vyro, kuris jį su Adele išgelbėjo nuo chimeros, akių spalva buvo tokia pati kaip ir globėjo.
-Turi iškeliauti su Wrena,- pakartojo vyras,- Privalai, nes jums artimiausiu laiku saugu nebus čia.
Kajus atkakliai papurtė galvą.
Vos kai tik jį kerų pagalba tasai vyriškis išgelbėjo jo gyvybę ir sulopė, vis girdėjo, jog turi tempti slides iš čia. Iš Hogvartso. Iš saugiausios vietos pasaulyje.
-Berniuk, tu daug ko nežinai.
-Kai ką žinau,- pro dantis prakošė švilpis, lyg norėdamas pasakyti: "aš žinau savo globėjo ir jo sesers rases, tad pasistenk manęs su tuo nežinojimu nevaryti į kampą".
Vyras pavartė akis.
Pagal Kajų, jam davė apie penkiasdešimt ar šešiasdešimt, tačiau buvo stiprus it keturiasdešimties. Lyg ąžuolas. Trumpi žili plaukai, skvarbios, protingos mėlynai pilkos akys, raukšlėtas veidas su barzda, tačiau tvirto stoto vyras.
Nepažįstamasis, (nors Kajus sau sakė, kad galbūt jį pažįsta iš pasakojimų) pasilenkė prie prefekto.
-Ką šiandien pamačiau, vargiai pasakyčiau, jog moki kautis ar išlikti šalto proto. Be šių dalykų, kas įvyks artimiausiu laiku, sunkiai išgyvensi-
-Artimiausiu metu? Kas tau yra artimiausiu metu?- suirzęs pertraukė Kajus.
Vyras vyptelėjo puse lūpų, jo akys nukrypo į Adelę.
Per jo su Wintersu pokalbį varnė liko tik nebyli stebėtoja. Pagal vyriškį -gal net ta, kuri gali nugirsti tai kas ne jos ausims.
Ta, kuri būtų galima švariai atsikratyti. Tačiau apsiprendė jos neliesti.
-Laikas  daugiausia priklausys nuo kitos pusės, tačiau man - vieni ar dveji metai,- mėlynai pilkų akių žvilgsnis vėl sugrįžo prie Kajaus,- Jei nepasijudinsi greičiau, tavo ir Wrenos gyvybes bus sunkiau išgelbėti, nes įvykiai bus kitokei nei anksčiau ar buvai skaitęs Magijos Istorijos vadovėliuose.
Kajaus tamsiose akyse blykstėlėjo įtūžis. Jis neapkentė, kai jį kažkas netiesiogiai ar tiesiogiai vadina skystablaudžiu. Tačiau užuot patrūkęs, šaltai paklausė:
-Kodėl aš su Wrena? Kodėl negaliu kartu iškeliauti su artimaisias?
-Nes tie kiti, -vyras pabrėžė paskutinį žodį,- Moka kovoti ir tai jie jau darė likusį savo gyvenimą. Jų reikės čia.
Ką? Jis gal juokauja? Ar kas įsivaizduoja kaip Mela galėtų kautis? Ar Igoris? Ar Emilijana? Jie pernelyg geri, kad kažkam pradangintų kaulus ar suknežintų galvą!
Vyras atsitiesė.
- Paikas jaunimas,- paniekinančiai pratarė,- Tavo pasirinkimas. Tačiau nesakyk, kad nebuvau neperspėjęs. Beje, - atsigrėžė per petį,- Padėkok bent Sniegui, kad jis sugebėjo mane susirasti, vos suvokęs, kad tau gresia pavojus. O dabar keliaukit į pilį.
Ir Myša Lorijanas dingo iš Kajaus akiračio.
Kajus su Adele, atrodo, jau liko vieni.
Kajus sukando dantis ir tyliai atsiduso.
Puikumėlis. Kažkoks vyras sako, man nešdintis dėl kažko, ko pats nežinau.
-Tau viskas gerai, Adele?- kryptelėjo galvą į Ginger pusę,- Po viso šito?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 18, 2019, 04:14:07 pm
  Grotoje vėl viskas buvo ramu. Tos pačios vėsios sienos ir beveik aklina tamsa. Tik ant žemės, tarp grotos ir pakrantės gulėjo mergina. Ji net neatrodė kaip žmogus. Plaukai buvo purvini, lyg ją kas murkdė žemyn galva į purvą. Blauzdos, kurias dengė visiškai plyšusi medžiaga - kelnės, sudraskytos iki kraujų. Smulkiųjų rankų maži pirštai pamėlę, o gražiame, tyrame veide puikavosi prašmatnus sumušimas ir dar daugiau purvo. Ir tai buvo tik matomos detalės, visas kūnas atrodė kaip tiesiog sumesta mėsa, be kaulų. Arba kaip nukankintas, vargšas elfas. Be gyvybės.
  Tyloje buvo galima išgirsti lėtą, labai lėtą širdies plakimą. Bet tas plakimas buvo tik vienas iš trijų. Grotoje buvo padaugėję žmonių. Neaiškaus amžiaus vyras, kuris sakė, kad ji nebijotų, kad ji saugi, kuo Adelės protas nelabai tikėjo. O šalia jo - garbanius. Tėve mūsų. Blondinės galvoje nuskambėjo maldos žodžiai. Ši prasimerkė. Sunkiai. Blykstelėjo ryški šviesa. Jos akys lėtai judėjo, viską apžvelgė, bet jai viskas pasirodė per daug apsiblausę. Ausyse dar vis spengė. Varnė kilstelėjo galvą ir vėl nuleido. Skausmas slėgė ją prie žemės, rodės, pats velnias ją šaukiasi, kad tik ši prasibrautų pro grotos grindinį ir atkeliautų pas jį. Ši krustelėjo. Sudrebėjo. Lėtai pajudino kojas, bet po savim nieko nejautė, o turėjo. Ji juk gulėjo ant žemės, o ne skraidė padebesiais. Tuomet pajudino pirštus, bandė sugniaužti kumštį. Ir jai pavyko, tačiau ši ir vėl to nejautė. Kas per? Šviesiaplaukė nesusiprato kas vyko. Lėtai, palengva sugebėjo pasislinkti link išorės sienos ir į ją atsiremti. Aptemęs protas neleido šiai suvokti nei kur ji, nei kas jai nutiko. Dangaus mėlynės akys mestelėjo žvilgsnį į du žmogystas. Rodos, vieno ar kito lūpos vis pajudėdavo. Tačiau ši nieko negirdėjo, tik spengianti tyla ausyse. Užsimerkė.
  Juodoje ertmėje, kuri dominavo merginos galvoje, pasirodė vaizdinys. Mėlynakės tėvai. Ir ji prisiminė Išėjimo knygą. Kaip kunigas per jos sutvirtinimą skaitė apie Izraeliečius Egipte, apie Jokūbą ir jo vaikus, palikuonis. Tuomet šmėstelėjo laiškai. Apaštalo Pauliaus. Korintiečiams. Apie padėką. Ačiū. Mintyse nuskambėjo vienas vienintelis žodis.
  Blondinė prasimerkė. Vaizdas buvo ryškesnis. Ausyse zvimbė, nebe spengė. Adelė galėjo išgirsti Kajaus klausimą. Pažvelgus už jo, kito žmogystos nebematė. Pabandžius atsistoti ji kiek susvyravo, paėjėjo kelis žingsnius, atsirėmė į sausą gluosnį ir giliai kvėpavo. Ši vėl jautė galūnes, galvos nebespaudė skausmas. Tyros akys be gyvybės kibirkšties pažvelgė į Kajų, o tuomet blykstelėjo menka laimė. Kelis kartus kostelėjusi ji pagaliau prabilo:
- Lyg ir, aš nesupratau kas įvyko,- suraukė savo antakius.- Kelias akimirkas nieko negirdėjau ir vos mačiau. Aš,- užsikirto.- Aš nežinau ar viskas gerai.
  Pažvelgusi į savo kojas Adelė išplėtė akis. Kelnės buvo visiškai suplėšytos ir buvo kuo puikiausiai matyti didžiulis randas, einantis per blauzdą, kelią ir šlaunies dalį. Išsiėmusi iš odinio švarko raudonos spalvos galvos raištį ji suėmė kelnių plyšusius kraštus ir juos užrišo pasinaudodama raudonu raiščiu, kad bent kiek uždengtų nudeginimo žymę.
- O tu? - varnė pasuko galvą į švilpį.- Kaip tu?
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 18, 2019, 05:00:33 pm
Jie buvo gerai apdaužyti. Narsusis karys,- pasišaipė iš savęs Kajus.
Adelei prakalbus, jog vargiai ką suprato ir girdėjo, ir ničnieko negirdėjo, švilpis akimirkai atsipalaidavo, mat nujautė vyriškio galimus kėslus, bet kita vertus, sunerimo.
-Nebūsi susitrenkusi galvos?
Alio, gal jam prie kvidičininko ir psichologo profesijų prirašyti ir hilerio?
Tamsios akys nuslino per Ginger žaizdas, veide pasirodė mimika: "vajetus, tu irgi nemačiau už mane apdaužyta". Pala. Tie randai atsirado ne nuo chimeros nagų. Tas padaras negali spjaudytis kažkuo, kas sukelia nudegimus.
Kajus patylėjo. Jis neklaus apie šiuos randus. Kitą kartą, jei jie abudu dar susitiks.
Kiek pats žinojo rėžiai kakle dabar turėtų atrodytų kaip kelių dienų ar savaičių senumo (padėkokime kerams), tačiau nė nenumanė kaip jaustis.
Chimera negyva, ačiū Merlinui, bet ar jis laimingas tuo? Jis su Adele gyvas, bet suprato, koks esąs nelemtas bailys ir prasčiausias iš prasčiausių kovotojų visatoje.
-Gyvas,- abstrakčiau pratarė,- Buvo man ir gerau,- su šiais žodžiais, Kajus pabandė lėtai atsikelti, pasiremdamas ranka medžio kamienu.
Nuvargusias kojas užgriuvęs svoris, privertė sulinkti, bet Kajus laikėsi iš paskutiniųjų, kolei galiausiai, atsirėmė pečiu į kamieną.
Kaklą persmelkė vos juntamas skausmas, bet velniškai nemalonus.
Dar be to betrūktų, kad išbalčiau it balta drobulė. Ir dar apalpčiau. Nevykėlis.
Ranka nuslydo prie kišenės, pirštų pagalvėlėmis užčiupus burtų lazdelę, akys nukrypo grotos link.
-Man rodos, kurį laiką tikrai tenais nesirodysiu,- pusbalsiu prabilo, liūdnai vypteldamas.
-Enervo,- tyliai sušnibždėjo, išsitraukdamas ir mosteldamas burtų lazdele.
Kerai iš pirmo karto suveikė ir švilpis pajuto, kaip jėgos po truputėlį grįžta į jo kūną.
Gerai, grįžtu į Hogvartsą, nukulniuoju į Ligoninės Sparną, tenai mane papildomai apžiūrės, o po to susirasiu mandragoros lapų animagus eliksyrui. Tik tiek turiu dabar padaryti.
-Keliaujam į Hogvartsą? - paklausė Švilpynės prefektas, lėtai, neskubėdamas žengteldamas nuo medžio kamieno,- Gali manęs ir nelaukti, vis vien eisiu po lėto,- šyptelėjo puse lūpų ir nuėjo link pilies.
Antraštė: Ats: Grota po ežeru
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 19, 2019, 08:44:50 am
- Rodos, būsiu, gal du kartus,- tarė blondinė ir parodė tris pirštus.- Uoj,- lengvai sukikeno ir užlenkė vieną pirštą.
  Adelė dar kartą žvilgtelėjo į savo kelnes. Tokia ji tikrai nenori grįžti. Nuo riešo nusiėmusi juodą plaukų gumutę susirišo savo purvinus plaukus į moliūgėlį. Tai buvo šukuosena, kuomet kažkoks kleckas styro viršugalvyje, o iš šono paėmus visą galvą, atrodo kaip moliūgas. Dėl to Adelės veido bruožai kiek sušvelnėjo, o sumušimas ant veido taip pat nebuvo labai ryškus.
- Klausyk, man skauda galvą ir sunkiai prisimenu kelis dalykus, pavyzdžiui tokius, kaip burtažodį, kuris turėtų sutaisyti daiktus. Juk yra toks?- susiraukė. - Gal galėtum sutvarkyt mano kelnes?- sumurmėjo nelabai aiškiai.
  Randas ant kojos ne itin kėlė geras emocijas blondinei, tad ši tenorėjo, jog bent šiam laikui ši visiškai nieko neprisimintų.
  Merginos akys stebėjo garbanių. Jėzau, atrodo kaip sudaužytas obuolys. Galėjai pagalvot, jog vaikinas jau leisgyvis, miršta, tačiau burtų pagalbą šis atsigavo. Apsižvalgiusi aplink, žemaūgė pamatė savo lazdelę ir lėtai nupėdinus link jos pasiėmė. Eiti buvo sunku, mat skausmas kojose dar vis neišnyko.
- Keliaujam,- šyptelėjo.- Ir ačiū,- tarė. - Kad išklausei. Taip pat nesijausk kažkokiu silpnu nevykėlių ar panašiai. Tikrai toks nesi. Vis vien tu dabar kaip ir mano didvyris? Labai kvailai skamba,- žaismingai pavartė mėlynas akis.- Jeigu būčiau buvus ten viena, tai kažin ar dabar gyva čia stovėčiau.
  Blondinė pradėjo lėtai žingsniuoti pilies link. Ant dviejų pirštų ši pasigedo žiedų: žalvarinio ir sidabrinio. Nuo tėvų. Gal taip ir geriau. Ir su ta mintimi pajuto palengvėjimą.