Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Kasiopėja Evers Vasario 03, 2016, 11:42:33 am
-
Žinoma, kaip ir kiekvieno žemės kampelio, taip ir Uždraustojo miško reljefas toli gražu ne lygus, kaip liniuote nubrėžtas. Visgi, miške pasitaiko ir duobių, ir kalvų, net ir upelis čia bėga - juk gamtos nesupaisysi.
Kalva buvo nei viduryje, nei pakraštyje, kažkur per vidurį tarp miško centro ir galo. Nors ji ir nebuvo labai aukšta, palyginus su kalnais, kuriuos buvo galima išvysti žvelgiant pro Hogvartso langus, padusti lipant kalva buvo įmanoma. Vienas jos šlaitas buvo status, kitas ne, tad pastaruoju ir buvo dažniausiai lipama į minėtają kalvą.
Kalva buvo tankiai apaugusi medžiais ir, tiesą pasakius, visais augalais, kokius tik įmanoma prisiminti ar išvysti, kaip ir visą mišką, žemę klojo geras samanų sluoksnis. Kai kur pasitaikydavo koks kupstas ar šaknis (ne vienas buvo koją išsisukęs), kitose vietose ir rąstų buvo įmanoma rasti. Čia buvo ir įvairiausių gyvių - galėjai išvysti ir fėjas, ir vienaragius, ir ką tik nori.
Nors ir bevardė (o gal ir su vardu, tačiau jo niekas nežinojo), kalva pūpsojo miške, tarsi kviesdama kiekvieną ant jos užsiropšti.
-
Kajus Andersonas skubėjo link miške esančios kalvos. Už rankos jis vedėsi draugę Kotą. Šie du varnanagiai turėjo bendrą tikslą - surasti Kalnų Niberiją ir pristatyti ją mokytojai. Turbūt tai ir paaiškina, kodėl jie traukė link kalvos. Abu pirmakursiai turėjo amuletus, bet vaikinas savojo dar neužsidėjo. Lyg dėl kažko dvejotų. Ūmai jis sustojo ir išsitraukęs savo burtų lazdelę iškėlė ją virš amuleto patogiai gulinčio jam delne. Tamsiaplaukis tyliai murmėjo kažką nesuprantama kalba. Jis staiga nutilo. Jo veidas iš susikaupusio virto piktu.
- Velnias neradau jokių spragų. - piktai tarė vaikinas. Jis užsidėjo amuletą ir atsisuko į Kotą.
- Kur ieškosime pirmiausia? Pakalnėj? Viršūnėj? Kitose vietose? Pasirinkimų daug, o augti gali ne bet kur, o tik tam tikrose vietose. - tarė Kajus kiek švelnesniu balsu.
-
Kota, nedaug ir galėdama ką pasakyti ar paprieštarauti, klusniai sekė paskui Kąjų. Tiesa, šįkart jos ėjimas, net keista pasidarė, buvo normalus, mat savo įprastiniu šokio žingsneliu sidabraplaukė niekaip nebūtų spėjusi. Mažoji balerina vos neatsitrenkė į varnanagį, šiam sustojus, tačiau kiek atsitraukusi maloniai šyptelėjo, žaisdama su savojo amuleto virvele.
-Na..-ji susimąstė, šiek tiek baimingai pažvelgdama į Kajų, tačiau stengdamasi tai nuslėpti.-Galim pradėti pakalnėje ir lipant aukštyn jos ieškoti,-ji tyliai pasiūlė, numesdama sidabrinę garbaną nuo pečių ir nejaukiai timptelėdama sodriai mėlyną suknelę žemyn. Pasiraitojusi ir taip tik alkūnes siekiančias rankoves (the cold never bothered me anyway), Kota meiliai šyptelėjo.
-
Monika ir Adira atsidūrė prie norėtos pasiekti kalvos.
-Na štai, tikriausiai čia,-palengvėdama atsikvėpė ir toliau žiūrėjo į kalvą, kurioje turėjo būt Kalnų Niberija. Šaltis dar labiau veržėsi į Adiros kūną, mergaitė kaleno dantimis. Buvo labai baugu. Ir kas žino, gal jos sutiks kokį pavojingą gyvūną?
-Ar gali priminti namų darbą? Mums jį reikia iškasti?-Adira jau galvojo apie ateitį, nes buvo visai tikra, kad augalą ras būtent čia.
Mergaitė palietė amuleto grandinėlę ir patikrino, ar viskas gerai. Pagaliau ji pradėjo lėtai vaikščioti. Apsimetė, kad žvalgosi augalo. „Man būtų ne pro šalį sužinoti, kaip ta Kalnų Niberija atrodo“ pagalvojo ir truputį susigėdo. Adira tikėjosi, kad Monika to nesužinos.
-
Monika pasirausė kitoje apsiaust kišenėje ir išsitraukusi Žiobarišką žibintuvėlį pašvietė šlaito link.
Čia pasirodė vijoklis smaragdo žalumo karpytais lapais. Jai pasirodė, kad Adira buvo lyg ir bepradedanti džiūgauti, bet Monika palingavo galva. -Kalnų Niberijos lapai turėtų būti sodriai žalios spalvos su sidabrinėmis gyslelėmis, o čia, man atrodo smaragdo žaluma... Mergaitės truputėlį nusivylė.
Monika pašvietė toliau šlaito link ir... tolumoje suspindo kažkas sidabrinio! Varnanagės pasileido bėgte iki tos vietos. Pribėgusios pamatė sodriai žalią vijoklinį augalą su sidabrinėmis gyslelėmis!
Varniukės patyliukais pradėjo šokinėti...
-Profesorė kaip ir nepasakė ką tiksliai daryti su Kalnų Niberija ją radus, bet nuojauta man sako, kad turėtume išsikasti patį mažiausią, va tą vijokliuką, kad nepridarytume nuostolių... - dūrė pirštu Varniukė į patį mažiausią netoliese pastebėtą augalėlį.
-
Adira nuėjo prie Monikos ir žvilgtelėjo į žibinto apšviestą vijoklį. „Tai va kaip jis atrodo... Niekuo neišsiskiriantis“ mintyse pagalvojo ir kiek nusiminė.
-Ar tu tikra, kad čia šis vijoklis?-mergaitė jau atsitūpė ir palietė šlapią žemę.-Ir kaip mums jį iškasti? Rankomis?
Adiros galvoje jau sukosi mintys, kaip aprašys šį augalėlį. Tiesiog paprasta žolė (iš išvaizdos). Bet palietus ją, Adira staigiai patraukė ranką. Augalas truputį dūrė, nors ir nesimatė jokių spyglių. „Keista...“
Adira labai džiaugėsi, kad čia kartu yra Monika. Ji atrodė protinga, skirtingai nei Adira, jai nelabai sekėsi moksluose.
-
Monika vėl rausėsi apsiausto kišenėse. „Tikriausiai Adira mano, kad mano kišenės milžiniškos“ - pagalvojo mergaitė ir nuo šios minties šyptelėjo. Kišenėje aptikusi tai ko ieškojo išsitraukė nedidelį maišelį, apsaugines pirštines ir mažuliuką, į šaukštą panašų kastuvėlį. Varniukė matė, kad Adira kasti nenori, tad šio darbo ėmėsi pati. Teko truputį pavargti, nes Kalnų Niberijos šaknys buvo ilgos ir tvirtai įsikibusios į žemę. Ji kruopščiai, sulaikiusi kvėpavimą iškasė augalėlį ir kaip galima atsargiau įdėjo jį į maišelį. Mergaitė pastebėjo, kad Adiros ranka truputį paraudusi ir suprato iš kur tas paraudimas.
- Nieko baisaus, kai grįšime duosiu tau Žiobariško tepalo. - šyptelėjo ji draugei.
Varniukės paskubomis, atsargiai keldamos kojas patraukė takeliu iš miško...
Jau buvo sutemė tad abiems pasidarė daug smagiau kai išvydo pilies bokštus ir šviečiančius langus.
-
((Kota, Kajau, srr, mes čia greitai :D))
Rosemarie brovėsi pro uždraustojo miško brūzgynus ir jau manė, kad tikrai abidvi paklaidino. Kur tik pažvelgdavo, visur matei tą patį: tankiai augančius medžius ir krūmas, retkarčiais kur nors prabėgantį žvėrelį.
Bet visgi, varniukės džiaugsmui, galiausiai pasimatė toji kalva. Žinoma kol suprato į ką žvelgią, praėjo kelios akimirkos, mat pati kalva niekuo nesiskyrė nuo miško.
- Fuuu,- atsiduso iš palengvėjimo.- Geras. Jau maniau, kad teks čia apsigyventi,- nelinksmai nusijuokė.
Mergaitė palengva ėjo aplink kalvą, ieškodama ne tokio stataus šlaito, jog galėtų palypėti. Tokį atradusi, nusivylė. Tikėjosi rasti bent kokį išmintą takelį, tačiau jo nebuvo, o tai reiškė, kad joms ir vėl teks brautis per krūmus.
Palengva kildama šlaitu, dairėsi į visas puse. Staiga lyg ir pamatė šmėstelint mėlyną žiedelį.
-
Varniukė lengviau atsikvėpė, pagaliau pastebėjusi kalvą.
-Tai jau tikrai. Palaaauk... Tik nesakyk, kad ir čia brūzgynai,-apsidairė mergaitė ir atsiduso. Sakyti jau nieko nebereikėjo.-Man regis, kaip tik laikas šokoladinėms varlėms. Dar kelios liko, jei nori.
Pasiėmusi vieną ir ištiesusi likusį maišelį Rosemarie, Amelia apžvelgė kalvą, akimis ieškodama mėlynos spalvos. Visgi ketvirtakursė nieko neužmatė, todėl, sunkiai atsidususi, priėmė neišvengiamybę vėl brautis pro krūmus aštriomis šakomis ir spyglius. Galiausiai pasiekusi viršukalnę, mergaitė aiktelėjo - šiek tiek kairiau, tarp apšerkšnijusių žolių, mėlynavo nuostabūs žiedai.
-Gerai, gal jie ir tinkami dekorui,-ištarė Amy, atsisukdama į Rosemarie.
-
Kajus nežymiai linktelėjo. Palengva ėjo aplink kalvą ir ieškojo. Jam pasirodė, jog pamatė einančius kitus žmones, tačiau tai jo nėmaž nejaudino. Varnanagis žingtelėjo link krūmo ir praskleidė jį. Jokių augalų. Tik mažas vienaragis slėpėsi. Matyt buvo pasimetęs nuo motinos. Vargšelis, bet spėju, jog jis pats pasiklydo, o ne mama paliko. Bet jį suras, juk vienaragės geros motinos. Geresnės už žmones.
- Hm, o kaip tas augalas atrodo? Žinau, kad kažkoks vijoklinis, bet jei norim rast jį turėtume geriau žinoti.
Kajus pagavo save žiūrint į Kotą. Ir kaipgi jai pasakysiu? Kvailiu palaikys ir tiek.
- Klausyk, K-Kota, tau gresia pavojus. Aš tiksliai nežinau ar tai susiję su tavo galiomis ar su manimi, bet tiesiog pasisaugok...
-
Rosemarie, ir vėl triaukšdama šokoladinę varlę, juokėsi iš Amelios pasakytų žodžių.
- Atsargiau, dar profesorė išgirs. Duos ji tau „tinkami dekorui“,- vis dar leipo juokais.
Apsiraminusi mergaitė pasilenkė prie augalo ir apžiūrėjo iš visų pusių.
- Tiesą sakant, nežinau ar reikia pražydusio, ar ne,- pasikasė galvą,- nes iš dar nepražydusių, bet ištrauktų žiedų, verdasi kažkokie eliksyrai, man regis. Na bet tiks ir šitas. Juk nesakė kokio jai reikia.- numojo ranka.
Varniukė atsisegė savo kuprinytę, išsitraukė apsaugines slibino odos pirštines ir mažą kastuviuką. Užsidėjusi pirštines pasilenkė bei ėmė atsargiai smeigti į žemę kastuvėlį, stengdamasi neužkabinti šaknų. Tai pasirodė sudėtingiau, negu manė iš pradžių, mat žemė buvo pašalusi. Tačiau galiausiai, po keleto alinančių minučių, Rosei pavyko ir ji atsargiai iškėlė augalą su dideliu žemių grumstu ant šaknų.
- Eee, galbūt turi kokį vazonėlį ar dar ką, kur galėtume tai įdėti?- paklausė koneveikdama save, jog pasirūpinusi pirštinėmis ir net kastuvėliu, pamiršo paprasčiausią vazonėlį.
-
Amelia stengėsi kruopščiau atkabinti augalo giją, apsivijusią aplink šalia esantį medį taip, kad nė nekiltų nutrūkimo grėsmė. Visgi Kalnų Niberija buvo vijoklinis augalas - tiesa, gana keistas. Iš augalo driekėsi vienintelė gija, vėliau apsivejanti ąžuolą ir pačiame gale šiek tiek išsišakojanti. Tiesa, pačio išsišakojimo mergaitė nebepasiekė, todėl jis "netyčia" nutrūko.
-Nieko, ataugs,-šiek tiek dvejodama, bet gana ryžtingai ištarė varniukė, spoksodama į draugę.-Vazonėlio neturiu, bet galime panešti ir taip. Galiu aš? Tu geriau rodyk kelią atgal, nes aš jo visiškai neprisimenu. Juk tu žinai, kaip grįžti, ar ne?
Mergaitės akys užkliuvo už dabar jau tuščio šokoladinių varlių maišelio. Džiaugsmingai šūktelėjusi, ji ištiesė jį Rosemarie. Regis, maišelis buvo būtent toks, kokio ir reikėjo. Gal ir ne vazonėlis, bet visgi geriau, negu nieko.
-
Kota tyliai sekė paskui Kajų, per daug nesipriešindama ir po žemėmis ieškodama mėlyno žiedo.
-Na, tai kaip ir yra vijoklis,-ištarė jis svajingu balsu, ieškodama melsvumo.-Tačiau jis turi mėlynus žiedus,-ji nusišypsojo, žiūrėdama kažkur toli, lyg būtų išvydusi žydrą žiedą, tačiau tai tebuvo ledo iliuzija. Kiek suraukusi antakius pažvelgė žemyn, dėl visa ko, galbūt bus praleidusi žiedą sau po kojomis. Ten nieko neradusi, ji vėl pakėlė akis į Kajų.-K..Kaip suprasti?-ji išlemeno, užsikirsdama ties pirmuoju žodžiu. Kota sugniaužė rankomis suknelės kraštus, pastebėjusi kaip ledas iškart sukaustė jos visą plaštaką. Sutrikusi Kota kilstelėjo delnus prie akių, nesuprasdama kas darosi.-Jie...jie niekada taip greitai neužšaldavvo, aš nesuprantu,-tyliai sukuždėjo Kota.
-
Kajus kilstelėjo antakius ir nusišypsojo.
- Sakai mėlyni žiedai? Tada ieškokim mėlynų žiedų.
Varnanagis toliau dairėsi, kol pamatys mėlyną spalvą. Bet kaip ji nesirodė, taip nesirodė. Velnias. Reikėjo čia neit. Tik laiką gaištu, o to augalo tikrai nerasiu. Vaikinas pažvelgė į Kotą su rūpesčiu, nors ir stengėsi jį paslėpti. Jis piktai tarė:
- Tai reiškia, kad jei nesisaugosi numirsi, o jei pasisaugosi... Na galbūt išgyvensi. Klausyk tu gal išmok naudot ir valdyt savo galias, ką? Man tikrai nereikia papildomų mirčių ir košmarų. Jei dar pradėsiu sapnuot tave padengtą ledu - išprotėsiu.
Vos po sekundės pirmakursis tyliai pridūrė:
- Nors ir dabar žinoma dideliu protu nepasižymiu.
Tamsiaplaukis pakėlė akis aukštyn ir sumirksėjo. Kostelėjęs jis kreipėsi į mergaitę:
- Lipam aukštyn, Kota. Prisiekiu, mačiau kažką ryškiai melsvo.
-
- Na, regis šitie medalionai,- Rosemarie patampė apsauginio medaliono grandinėlę,- turėtų kažkaip parodyti kelią atgal.
Varniukė apsidairė ieškodama vietos, iš kur jos atėjo. Nuo viso to ėjimo ratais aplink kalvą, ji prarado orientaciją.
- Esu devyniasdešimt devyniais procentais tikra, jog pilis ten,- žvelgdama į išlaužytas šakas ir ištryptą žemę tarė.- Bet dėl viso pikto galim patikrinti ar tie medalionai iš tiesų veikia.
Mergaitė stipriai tarp pirštų suspaudė metalo gabalą ir įnirtingai mąstė apie tai, kaip trokšta greičiau parsirasti pilin. Ilgai jos pastangų vaisiaus laukti nereikėjo. Vos neiškart atsirado mėlyna gija, vedanti į dešinę nuo ten, kur rodė Rose.
- Na, pasidžiaukime, kad šįkart nėjom ten, kur būčiau vedusi,- sumurmėjo ir atsargiai įdėjo augalą į Amelios ištiestą maišelį. Atsargiai sukišusi ir vijas, žvilgtelėjo į ketvirtakursę ir nusekė paskui mėlynąją giją, vedančią iš miško.
-
-Ne, aš beveik įsitikinusi, kad mes atėjom iš ten,-paprieštaravo Amelia ir bakstelėjo į priešingą pusę. Ji buvo tuo kone įsitikinusi, bet čia ir slypėjo Uždraustojo Miško žavesys - niekada negalėjai būti tikras, iš kur atėjai ir pro kur reiks grįžti. Miškas tarsi tyčia klaidindavo ir vesdavo kartais visai prie pat tikrojo kelio, tačiau tu niekad to nepastebėdavai.
Mergaitė dirstelėjo į savo medalioną, tarsi laukdama jo patvirtinimo, tačiau jis nė nekrustelėjo. Tuo tarpu prie Rosemarie sušvito mėlyna gija, tarsi kviečianti mergaites ja sekti.
-Kaip tu tai padarei?-susižavėjusi paklausė raudonplaukė, nė nelaukdama atsakymo. Ji suprato, kad tai padarė amuletas ir šįkart džiaugėsi, kad ėjo su profesorės leidimu ir palaiminimu. Kitaip vargu ar jos išvis būtų parsiradusios namo.
Amelia perėmė augalą iš Rosemarie ir nusekė paskui draugę, jau svajodama apie nuostabią kakavą su šokoladu ir zefyriukais.
-
Kota sutrikusi pažvelgė į Kajų, vis dar nesuprasdama ką jis turi omenyje.
-O Dieve, Kajau,-ji pasitrynusi rankas, kurios jau iki alkūnių buvo pasidengusios ledu. -Aš šį tą sugebu,-sidabraplaukė, nelabai patenkinta nei Kajaus pranešimu, nei jo balso tonu. Kiek supykusi, ji palietė ranka Kajau petį, žiūrėdama kaip ledas greitai pradeda šliaužti jo kūnu.-Matai?-Kota vėl palietė jo petį ir ledas iš vidaus ėmė tirpti. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ji įsistebeilijo į Kajų, laukdama gal šis pasakys. Žinoma, ji gal ir galėjo žūti, bet ji niekada nebuvo beginklė.
Atsidususi sidabraplaukė nukreipė žvilgsnį į viršūnę, tada vėl į Kajų.
-Einam,-dar kartą atsiduso ji, lipdama pro krūmynus ir visiškai nekreipdama dėmesio į draskomas kojas.
-
Kajus gan piktai žvilgtelėjo į Kotą. Ji išvis ką nors supranta?
- O Dieve, Kota, - pamėgdžiojo mergaitę. - Aš nesakau, kad tu nieko nemoki. Aš sakau, kad tu savo galių valdyti nemoki. Tuoj tavo ginklai taps ne kitų mirties priežastimi, o tavo pačios. Reikia pavyzdžių? Va tau pavyzdys: Naktis instrumentų salėje. Sakysi ne?
Vaikinas pyko ant savęs, jog pyko ant Kotos. Ir jautė kažkokį keistą jausmą, kurio anksčiau nejautė.
- Klausyk, ką tu mėgsti? Ta prasme ar drabužius, papuošalus ar kažką kitką?
Kai jie pagaliau pasiekė viršūnė varnanagis apsidairė. Nuo čia matėsi viskas. Pirmakursis matė Hogvartso pilį, ežerą ir visą kitą. Jo akys staiga pagavo ryškiai mėlyną spalvą, besislepiančią krūmuose. Kajus iš kuprinės išsitraukė nedidelį kastuvą ir iškasė Kalnų Niberija.
- Ar reikia vieną bendrai, ar dviejų atskirų?
-
-Aš taip nekalbu,-blykstelėjo Kota mėlynomis akimis, ledui jau pasiekus raktikaulius. -Naktis instrumentų salėje? Na ir ką? Tada buvau užšalusi beveik iki pat širdies, ir kaip matai, vis dar esu gyva,-sidabraplaukė išpūtė orą, šiek tiek treptelėdama koja. Kaip ir reikėjo tikėtis, jai treptelėjus apšalo visi augalai buvė bent metro spinduliu. Mergaitė atsidususi papurtė galvą.-Tai prakeiksmas, Kajau. Ir aš nieko negaliu padaryti, kad iš jo išlipčiau,-ji tyliai prabilo, nuleisdama akis į žemę, po to pakeldama į medžių viršūnes.-Aš visada gyvenau, gyvenu ir gyvensiu pavouje, ir nei tu, nei aš, to niekaip nepakeisim.
Ji atsiduso, dar kartą pažvelgdama į ledo ratą. Numetusi nuo peties sidabrinę garbaną, ji giliai įkvėpė ir iškvėpė, kol ji vėl visa nepasidengė ledu, kaip tada instrumentų salėje.
-Aš? Mėgstu baletą. O tu?-ji atsiduso, silpnai šyptelėdama ir atsukdama galvą į Kajų. Greitai vėl nuleidusi galvą, nekreipdama dėmesio į brūzgynų apdraskytas kojas.-Vienos,-trumpai atsakė ji, tuo pačiu metu iš to nelemto ledo kažką panašaus į vazonėlį.-Dėk ją čia.
-
Kajus pasižiūrėjo į Kotą ir pakėlė antakius.
- Panašiai. Nors ir gyveni pavojuj, bet gal pasisaugok? - kiek švelnesniu balsu tarė jis.
Vaikinas stengėsi nesusijuokti iš mergaitės pykčio išraiškos, nors ir buvo sunku. Ji tokia miela kai pyksta. Nors imk ir išbučiuok. Įdėjęs tą augalą į Kotos išburtą vazoną tarė:
- Žinau, kad tau patinka baletas. Matyt ne taip paklausiau. Jeigu galėtum gaut vieną kokį nori daiktą, kokio prašytum? Aš manau paprašyčiau sėkmės. O burtininkų pasaulyje sėkmė yra Felix Felicis. Beje jau reiktų paskubėti, kad spėtume.
Tamsiaplaukis paspaudė amuletą tarp rankų. Iš jo pasirodė ryškiai mėlyna gija, kuri kvietė keliauti atgal į pilį. Tuo pačiu - atgal į paprastus, nuobodžius gyvenimo kelius.
-
-Taigi saugausi,-ji pavartė akis, tačiau paslydusi ant savo pačios ledo, vos nesiteškė veidu į samanas. Laimei, spėjo įsikibti į Kajų. Šyptelėjusi ji išsitiesė.-Atsiprašau,-nuraudusi ištarė sidabraplaukė, kiek pasitvarkydama išsitaršiusias garbanas. Tiesą sakant, ji pati nežinojo, dėl ko rausta - ar dėl tos ironijos, kad slystelėjo ant savo pačios ledo, ar dėl to, kad teko kabintis į Kajų.
Kantriai palaukusi, kol Kajus įdėjo gėlę į ledo vazonėlį, Kota grįžtelėjo į varnanagį. Visgi nusprendusi kad geriausia augalą būtų nešti jai, mat dar nežinojo, kaip jos ledas reaguotų su kito žmogaus odos temperatūrą, sidabraplaukė kelis kartus blankiai sumirksėjo.
-O,-ji tepratarė, intensyviai galvodama.-Net nežinau. Gal..-padorios šeimos?-kokios šluotos ar pelėdos,-jos žemiškas noras ne iš tolo neprilygo Kajaus, tačiau mergaitei daug ir nereikėjo. Smalsiai pažiūrėjusi į amuletą, ji taip pat paspaudė savąjį, išvysdama tą pačią melsvą giją. Šyptelėjusi sidabraplaukė pažvelgė į Kąjų, prieš eidama pilies link.
-
Lemon keliavo toliau su savo mažąja kuprinėle, o rankose laikė tą patį augalėlį, tik jau stipresnį ir tikriausiai sveikesnį. Šis po truputėlį stiebėsi į viršų ir lingavo pavėjui. Seth pastebėjo, kur link eina, ir susikeikė mintyse. Dar vienas kalnas? Dedu galvą, kad šį kartą nusibrozdinsiu bent alkūnes. Atsidususi mergaitė patampė rankas ir kojas, patrypčiojo, pašokinėjo ir galutinai išsimankštino kopimui į kalną. Su tokiomis užduotimis jau spėsiu tapti alpinistė, mintyse prunkštelėjo švilpiukė. Citrina papūtė sruogą, užkritusią jai ant akių ir nusimetė kuprinėlę ant žemės. Į ją atsargiai įdėjusi mažąjį silpnąjį augalėlį vienuolikmetė užtraukė kuprinę ir užsimetė ją ant abiejų pečių, kad būtų patogu stuburui. Papūtusi abu delnus, pirmakursė suplojo ir užčiuopė pirmą pasitaikiusį uolienos iškyšulį. Tada susirado kitą. Šis buvo jau žemiau, tad tiko patogiai padėti kojai: jis buvo netgi platesnis. Atrodo, viena kalno pusė buvo vien tik uolos ir akmenys, o kitoje kalno pusėje augo augmenija, tačiau Lemon tektų kiaurai pereiti visą Uždraustąjį mišką (tuo ji jau nenorėjo rizikuoti) ir vėl kopti beveik taip pat, kaip ji lipa čia. Mergaitė atrodė lyg vabalėlis, prisispaudęs prie milžiniškos akmeninės sienos ir meldžiantis būti nesutraiškytas. Tikiuosi, čia nėra tokių gamtos padarinių, kai tau lipant nuo viršaus krenta gigantiški akmenys. Tikėdamasi, kad taip ir nebus, Seth koja baksnojo visur, kol surado dar vieną, jau menkesnę ir trapesnę spragą, bet vis dėl to čia buvo įmanoma padėti koją ar atsiremti. Taaip. Dabar reikia surasti vietą kitai rankai... Vienuolikmetei iš kojų slydo tas trapusis akmenėlis, tad ji sukeiksnojo ir savo liaunus ir minkštus pirštelius sukišo į menką skylę uoloje. Netrukus tas kyšulėlis sutrupėjo, tad Citrina vėl kaire koja aklai ieškojo dar bent menkiausio (nors gal ir ne tokio menko) išsikišimo. Tokio neužtikusi, pirmakursė lyg gimnastė (o ji buvo lanksti) pakėlė koją iki rankos lygio, ir, ištraukusi pirštus, ten įkišo koją. Toji vieta pavojingai subarškėjo lyg kratomi akmenukai, tačiau dabar mergaitei buvo svarbiausia nepažvelgti žemyn. Per tą trumpą laiką ji jau buvo nusikabarojusi aukščiau, tad ji pakėlė galvą ir įvertino, kiek dar liko užkopti iki tikslo. Dar kokie pora metrų ir baigta. Viena šviesiaplaukės ranka buvo laisva, tad ji pasitaisė slystančią kuprinėlės petnešą ir taip kopė toliau. Pasiekus paskutinę olos briauną, kažkas nemenkai trakštelėjo ir subyrėjo, pasigirdo byrančių žemyn akmenėlių garsas. Baltaodė dar labiau išbalo ir įsikibo tos akmeninės uolos briaunos, kol sutrupėjo paskutiniai akmenėliai. O Dieve. Pirštai jau pradėjo prakaituoti ir slydo, o Lemon iš paskutiniųjų stengėsi nepaleisti slidžiojo akmens, nes kitaip jai bus kapai. Įsitvėrusi į uolieną ir kita ranka, ji iš visų jėgų prisitraukė prie uolos ir parpuolė ant nugaros. Mergaitė nusišypsojo ir šypsodamasi sunkiai alsavo. Citrinos migdolų formos juodos akys kibirkščiavo džiaugsmu, o pati plyšo juokais, retkarčiais įtraukdama gaivaus oro.
- Man.. Man.. pavyko,-sunkiai galėdama patikėti savo jėgomis džiaugsmingai alsavo Seth. - Aš negaliu patikėti.. Man.. Pavyko!
Aiktelėjusi iš nuostabos pirmakursė apsivertė ir silpnomis rankomis įsirėmė į tvirtą pagrindą. Liko tik nueiti ir pašildyti prieš saulutę, viskas, šyptelėjo mergaitė. Tiek trūksta iki pilnos laimės. Šiaip taip nusikapanojusi iki vešliosios vietos, vienuolikmetė sudribo ant vešlios, rasotos žolės. Diena jau įpusėjo, tačiau rasa niekaip neišgaravo. Turbūt ir čia veikia burtai. Kažką suniūniavusi, plačiai nusišypsojo ir nusimetė kuprinę nuo geliančių pečių. Šviesiaplaukė atitraukė ją ir beatodairiškai išsimetė visą jos turinį ant žolės, ši iš karto nusigulėjo. Tada atsargiai, lyg karūnuodama visą tą stuff, išsitraukė vazonėlį su vėl nulinkusia gėlele. Pajutusi lengvą vėjelį, paukštelių čiulbesį ir šildančią saulutę, atsigavo ir augalėlis, ir pati mergaitė, kuriai taip trūko to.
Po kiek laiko ir atsigavimo Lemon vėl stovėjo su vazonėliu rankose ir kuprinėle ant pečių ir pro vešliąją vietą leidosi nuo kalno, pasiklausydama įvairių paukščių čiulbesių ir uostydama pavasario kvapus.
-
Uždraustojo miško link Aretha sliūkino jau visai sutemus. Šiuo paros metu visi tamsiausi žemės padarai išlysdavo iš savo slėptuvių, siekdami įgyvendinti rezgamus kėslus arba tiesiog paklaidžioti mišku (bent jau taip atrodė mergaitei). Smalsumo vedama, ji įkvėpė gaivaus nakties oro, ir įžengė į mišką. Iš pradžių pirmi žingsneliai buvo nedrąsūs, bet pagalvojusi, jog nėra ko bijoti, pirmakursė pagreitino tempą vinguriuodama painiais takeliais tarp nakties apgaubtų medžių. Kažkam šone sukrepždėjus, Aretha suspaudė savo laikomą lazdelę kiek tvirčiau. Kad ir burtų gerų nežinojo, lazdelę geriau turėti su savimi tokiais momentais, nei neturėtu nieko. Bent kažką įsimenančio nuveiksiu galvoji ši sau, ropšdamasi į kalvelę.
-
Edgar'as jau ėjo į savo miegamąjį iš kiemo, kai staiga pamatė, jog link pilies vartų greitomis nurūko jam jau gerai pažįstama Aretha Ką ji čia sau sumanius dingtelėjo grifui ir šis patraukė jai iš paskos.
Ar ji išvis išprotėjo? paklausė savęs pirmakursis nustebintas to, jog Aretha viena pati žengė į Uždraustąjį mišką. Nenorėdamas, jog jai kažkas nutiktų paskubomis ir pats berniukas nutipeno į miško gilumą. Priėjus statų kalnelį jis stabtelėjo ir nužvelgė, kaip jaunoji klastuolė bando ropštis į kalną, bet pats pasirodyti dar neketino, gal labiau nenorėjo, jog ji sužinotų, kad yra sekama. Dėl tos priežasties paėjęs prie kalnelio iš kito šono, juodaplaukis pasiremdamas į ant įkalnėje išaugusius medžius, pradėjo ropštis į viršūnę.
-
Buvo giedra žvaigždėta naktis. Danguje kybojo milžiniška mėnulio pilnatis. Margo Liusilė Debora Hartli Diuken patogiai įsitaisiusi vieno iš Uždraustojo Miško medžių viršūnėje, savo raudonomis akimis, kurių vienos kamputis (tiesą sakant trečdalis) buvo dagiškai mėlynas, žvelgė į tokį tolimą - atstumu, bet kartu ir tokį artimą margaitės sielai Mėnulį. Būdama mistikė, Varna dažnai semdavosi galios iš jo.
Apačioje kažkas sušnarėjo, bet pirmakursė nusprendė, kad tai tiesiog vėjas, žaidžiantis slėpynes tarp žolės kuokštų. Bet kai trakštelėjo šakelė, Mar nenoromis atitraukė akis nuo nuostabiojo dangaus kūno.
Nukreipusi žvilgsnį žemyn pastebėjo kalvon besiropščiančio berniuko siluetą.
Egdar? - nepatikliai susimąstė, bet berniukui kiek palipėjus į kalvą nebuvo nė menkiausios abejonės, kad tai tas pats Grifas.
-Ir kur gi mes einam? - šnipštelėjo, bet vėl pakėlė akis į dangų.
-
-O tu neatrodei tokia didelė,-sukrizeno Aretha kalvai, pagaliau pasiekusi šios viršūnę.
Galėjo galvą duot kirst, jog nuo čia atsivėrė dėmesio vertas vaizdelis, bet dabar buvo per daug tamsu, jog galėtum matyti toliau nei kelis metrus. Koja paspardydama kelis nuo kažin kada užsilikusius lapus, žaliaakė įsitaisė ant žemės sukryžiuodama kojas. Pabijodama, jog gali nušalti subinę(būtent taip ji ir pagalvojo) pakeitė sėdėjimo poziciją, taip, kad tupėtų ant kelių. Ji jau traukė nedidelę knygelę iš mažos kuprinėlęs, kurią visur su savim nešiojos, kai išgirdo kažką šalimais šlamant. O ko tikėjais čia ateidama, kvailele papurtydama galvą nusijuokė jau kelintą kartą. Būtų taip į viską ir numojusi ranka, bet tikrai girdėjo kažką šnabždant. Atmesdama plaukus, Aretha dirbtinai nusikosėjo, bet neišgirdusi jokios reakcijos tarė:
-Jeigu kažkas čia yra arba pasirodot, arba..-sekundę patylėjo,-arba pasirodot.
-
((Margo aš nelipau į medį.))
Kažkam lyg sušnabždėjus berniukas rimtu žvilgsniu pasidairė į visas, bet nieko nematė. Tikriausiai vėjo pakedenti lapai šnibždasi vieni su kitais pagalvojęs toliau kopė aukštyn samanota pakalne mažumėle vis atsistumdamas tai nuo vieno, tai nuo kito medžio. Užlipęs į viršūkalnę jis nematė Arethos dar ant kalno dėl to, kad užlipo pirmiau arba dėl to, kad nebuvo galimai ją galėjo slėpti medžiai, o be to buvo akinamai tamsu. - Lumos,- ištarė, tačiau lazdelės gale įsižiebusi šviesa taip pat neleido pastebėti klastuolės, tad Edgar'as nusprendė eiti į tą vietą ties kuria ji turėjo užkopti.
Kalno pakraščiu eidamas įstabiu žvilgsniu žvelgė į nuokalnę, bet nieko besikapanojančio į ją negalėjo pastebėti. Kur ji galėjo dingti? Nereikėjo jos paleisti man iš akių neramios mintys pradėjo lįsti jam į galvą.
-
Ir vėl nesulaukusi jokio atsakymo ar reakcijos iš velniai žino ko, ji nejuokais išsigando. Galbūt vienuolikmetės mintis naktimis klaidžioti miške nebuvo tokia gera idėja, kaip jai atrodė. Susiimk, Aretha Kelis kartus giliai įkvėpusi mergaitė įsiklausė į visus sklindančius garsus, tikėdamasi išgirsti kažką pažįstamo. Jei nebuvo svarbu, ar tai būtų buvęs balsas ar žingsniai, bent tada įsitikintų, jog nėra viena. Vis dėl to mintis sutikti čia kažką mistiško ne tik žadino smalsumą, bet ir jaudino. Bent jau pilin grįščiau su nuotykiais
Ranka pasiremdama į žemę, ir taip sutraiškydama kelis jau sudžiūvusius lapus, Leverett atsistojo.
-Lumos
Iš lazdelęs sklindanti šviesa kaip mat apšvietė jai kelią, bei tamsų siluetą už kelių metrų nuo jos.
Nežinodama ką toliau ir bedaryti, net sulaikiusi kvėpavimą, tarė:
-La-abas.
-
Besidairydamas į pakalnę išgirdo berniukas net krūptelėjo, kai išgirdo sau už nugaros mergaitės balsą tariantį burtažodį ir po keletos akimirkų sąstingio, kai išgirdo tą patį balsą lyg ir nedrąsiai sveikinantis, jis suprato, jog tai Aretha ir neatsisukdamas garsiai pradėjo kvatotis, taip net priversdamas nuo medžių viršūnių pakilti net keletą pelėdų, kurių sparnų plasdesys nuaidėjo per mišką, kartu su pirmakursio juoku. Kai vaikas aprimo kvatotis norėjo jau atsisukti, bet pagalvojo, kad reikia truputėlį dar pajuokauti, todėl užsimaukšlino savo apsiausto gobtuvą taip, kad nesimatytų jo veido ir atsisukęs į Arethą nukreipdamas savo lazdelęs šviesą jai tiesiai į akis pradėjo urzgiančiu balsu kalbėti: - Tu įžengei į dvasių kalną ir su savo šviesa dabar drįsti trikdyti mums ramybę?- nuleidęs lazdelę į apačią šaukiančiu, bet to pačiu zyziančiu balsu kreipėsi į kažką išgalvoto, - Ei, Maruso ir Garyfai, šiąnakt pati auka atėjo prie mūsų prisijungti ir tapti viena iš kalnų sergėtojų. Čiupkite ją!
-
Tvirtai belaikydama rankoje lazdelę mergaitė užsimerkė pasigirdus kvatojimui, kuris sklido iš nepažįstamojo silueto pusės. Tuo metu ji bijojo, net pakrutėti ir juokas niekaip nesiliovė. O dieve, o dieve, o dieve. Ar aš turėčiau bėgti? Ar man eiti jo link? tūkstančiai įvairiausių minčių, mintelių sekundžių greičiu sukosi jos galvoje. Lėtai žengdama žingsnį į dešinę ir priversdama lapus žiugždėti jai po kojomis, ji pramerkė vieną akį, bet šviesos pliūpsnis kaip mat privertė ją vėl užmerkti. Ištiesdama ranką, taip jog tai užgožtų, ji atsimerkė visa drebėdama nuo šiurpaus ir gąsdinančio balso, kuriam baisumo pridėjo jai už nugaros ūbavusios pelėdos.
-Dvasios? Marusas? Čiupti mane?!-dabar tamsiaplaukė pati to nejausdama rėkė. Iš išgasčio, o galbūt iš kvailumo, Aretha metė savo kuprinėlę tiesiai į siluetą ir pasileido bėgti stačiu šlaitu žemyn.
-
Skaudėjo pagalvojo grifas porą žingsnelių patipenęs atgal po to, kai jam kliuvo iš mestos kuprinėlės ir nieko nelaukdamas leidosi iš paskos mergaitei. Na ji ir greita vejantis išsigandusią klastuolę pirmakursiui per galvą bėgo mintys. Šlaito viduryje visiškai priartėjus prie Arethos Edgar'as staigiai stvėrė ją už rankos, taip sustabdydamas ją ir stipresniu timptelėjimu prisitraukė ją visiškai prie savęs. Tuomet prikišo savo šiek tiek nušalusią nosį prie jos plaukų slepiamos ausytės ir tuo pačiu keistu balsu pradėjo kuždėti: - Negi manei pabėgsianti? Turėjai žinoti, jog Hogvartso moksleiviams be mokytojų leidimo ir ypač naktimis nevalia slampinėti po Uždraustąjį mišką. Taigi dabar gavai pirmą pamoką, kurią nuo šiol būsi išmokusi visam savo gyvenimui, nes nuo šiol Tu pasiliksi visam laikui Dvasių kalne ir priklausysi tik man, Dvasių kalvos valdovui,- ir tuomet paleidęs pirmakursės ranką juodaplaukis nusiėmė savo gaubtą nuo galvos ir jau sau įprastu balsu suriko, - Edgar'ui ir susiimdamas ranka sau už veido vėl pradėjo juoktis.
-
Aretha skuodė kiek kojos nešė, bėgdama žemyn ir stengdamasi išvengti medžių, kurie buvo tikra kliūtis, o, jeigu dar tamsu ir savo lazdelę kažin kur numetei sviesdama kuprinę. Kad ir kaip greitai ji manė beganti, tas pats kažin koks žmogysta ją vistiek sučiupo prisitraukdamas arčiau. Ne, ne, ne aš dar nenoriu mirti, ne ne visokiausios mintys sukosi jos galvoje.
-Tučtuojau paleisk mane,- visa drebėdama iš įsiūčio ir baimės išpyškino mergaitė. Kad ir kaip ji stengėsi žmogystai kalbant išsilaisvinti, nepaisant jų panašaus ūgio, jis vistiek buvo stipresnis. Aretha jau ir spirti ruošiesi, kai šis nusėmė gaubtuvą.
-Edgar'ai?! Rimtai?-surikdama ji žengė kelis žingsnius atgal,-tu kvailys, tu tikrai esi kvailys,-kad ir kaip ši stengėsi laikyti emocijas savy, ašaros nori nenori pasirodė, tik dabar dėl pykčio.
-Gali dabar eiti ir surasti mano daiktus,- pastumdama berniuką tarė.
-
Greit liovėsi Edgar'as kvatoti, kai mergaitė ėmė jį kolioti ir šiai jį stumtelėjus jis susvyravo vos nepargriūdamas. - Ei, ei, ramiau,- bandė ją raminti jis ir žengtelėjęs šalia jos apkabino ją per pečius, - Tavo daiktai kalno viršuje, niekur jie nedingo,- ir pradėjo vestis ją drauge su savimi į viršų atsiprašydamas, - Atleisk, man už šitą pokštą, jei Tave išgąsdinau, bet juk žinai, kad mokiniams negalima čia būti ir Tau dar labai pasisekė, jog čia buvau tik aš, o ne kokia, nors pabaisa.
Užsiropštus jiems atgal į viršų grifas pakėlė ant šlaito krašto gulėjusią kuprinėlę su šalia besimėčiusia burtų lazdele ir padavė tai Arethai sakydamas: - Nevalia mėtyti savo ginklo kur papuolė, kad ir kaip baisu, nes tai vienintelis dalykas galintis Tave apsaugoti, jei Tave pultų ne vienas, o keli asmenys ar padarai,- pasiklausęs minutėlę ūbaujančių pelėdų pažvelgė į nusiverkusią mergaitę ir išspaudęs gailią šypseną pasiteiravo jos: - Keliausi atgal į pilį ar pasiliksi su Dvasių kalno valdovu?
-
[[Oi, Edgar, sr :D Pataisiau. Kažkaip susirišo, kad lipi į medį, o ne į kalvą ;D ]]
Margo toliau tyliai stebeilijo į mėnulį. Koks man skirtumas, kas ką veikia? - pamąstė, o jos raudonai mėlynose akyse atsispindėjo milžiniška pilnatis.
Ir tik kai Grifas ėmė mėgdžioti dvasias Varna vėl nukreipė žvilgsnį žemėn.
-Nevisai pavykęs pamėgdžiojimas... - sušnibždėjo pati sau. -Nenorėčiau išgąsdinti mergaitės, bet... - nutęsė, šaka pasislinkdama arčiau medžio kamieno.
Kai iš matymo jau pažįstamas Grifas ir matyta, bet dar nepažįstama mergaitė kiek aprimo, Margo pradėjo savo spektaklį.
Kažin ar pavyks, bet kodėl nepabandžius? - su lašeliu piktdžiugos pratarė mintyse ir ėmė švilpauti.
Tokia linksma melodija, kokią švilpavo Vananagė, dieną nieko visiškai nebūtų išgąsdinusi, bet kai esi Uždraustajame miške viskas tampa baugu. Švilpavimas tolygiai perėjo į niūniavimą, tada Mar sutraškino sausą šakelę ir staigiai nutilo, o seną, sausą ir perlaužtą šakelę mažoji raganaitė nusviedė, kiek toliau į aukštą ir purią žolę...
-
Nieko nesakydama ir leisdama berniukui kalbėti, ji traukė su juo atgal į kalvos viršūnę. Galbūt šis buvo ir teisus, bet Aretha nenorėjo jo klausyti. Ji buvo per daug įpykusi ant jo dėl viso šio reikalo, jeigu ne Edgar'as ji būtų galėjusi ramiai sau pasibūti uždraustajame miške, o dabar vis dar drebėjo. Dvasių kalnas, o taip, tai labai juokinga. Nusišluosčiusi kelias užsilikusias ašaras nuo skruosto, ji stebėjo berniuką suraukusi antakius.
-Taip taip, kokia aš neatsakinga, nereikėjo čia eiti vienai, bla, bla, bla,- burbėjo vienuolikmetė besiklausant pamokslavimo. Pasiėmusi savo lazdelę, ji nusišypsojo ją spausdama rankoje. Bent jau ji nedingo
-Ne, manau, jog Dvasių kalno valdovas nusipelnė pabūti vienas,-išpyškino Aretha. Pagaliau jai nusiraminus, kažkur visai netoli pradėjo girdėtis šiurpus mergaitės niūnavimas. Pažvelgusi į tą pusę, klastuolė žengė žingsnį arčiau grifiuko. -Girdi?-tyliai sušnaždėjo,-sėkmės grįžtant atgal, tikiuosi saugiau rasi kelią pilin ir niekas nesugalvos tau pačiam iškrėsti šunybės.
Nusišypsodama Leverett nusijuokė ir patraukė tuo pačiu keliu kuriuo ir atėjo.
-
- Gal ir nusipelnė, bet verčiau pirma aš Tave bent palydėsiu iš miško,- jau ramiu ir sau įprastu balsu atsakė berniukas, kai staiga neramiai įsiklausė į sklindantį garsą. - Girdžiu,- patylomis jis atsakė Arethai tuo pačiu padėkodamas, - Ir ačiū už palinkėjimą, jei čia toks buvo.
Dairydamasis į visas puses bandė išsiaiškinti grifiukas iš kur tasai garsas sklinda, tačiau per mišką sklindantis aidas to neišdavė. Edgar'as pasižiūrėjęs, jog klastuolė žingsniuoja atgalios, jis jai pasakė: - Eik, jeigu ką aš Tave pridengsiu,- ir staiga nutilus keistai melodijai ar ūbavimui kažkur medyje ne toli nuo jo iš girdo trakštelėjimą ir dėl to staigiai užgesino savo lazdelės gale švietusią švieselę ir pradėjo dairytis į aplink šalimais esančius medžius laikydamas ištiesęs lazdelę priešais save bei sukandęs dantimis ėmė pusgarsiu išrėžė: - Ei! Pelėdpaukšti! Ar kas Tu bebūtum nedrįsk čia gąsdintis gerai? Ir tučtuojau pasirodyk arba skrisk kūkuot, kur nors kitur,- dar akimirką, kitą pasidairęs, ir pats žengė nuo kalnėn, kad nepaliktų savo draugės vienos.
-
Pelėdpaukštis? Mergaitė nesusilaikė ir garsiai nusikvatojo.
Pagavusi save skleidžiant tokius neapgalvotus garsus Varna staigiai užsičiaupė, bet laimei dėl Uždraustojo Miško atmosferos net juokas skambėjo klaikiai.
-Pelėdos ir taip yra paukščiai... - paslaptingu ir kraupiu balsu sušnypštė, slinkdama iki kitos medžio šakos. -Be to jos ūbauja, o ne kukuoja. - pareiškė prislopintu, šnypščiančiu balsu.
Grifiukui žengtelėjus nuo kalno, pirmakursė prislinko prie storos ir apaugusio kerpėmis, plačiai išsišakojusio kopalio šakos.
-Kodėl nepasiliekam? Negržu išeiti viduryje pokalbio... - žodžiai naidėjo miško sklaiute, o Mar toliau slinko medžių šakomis.
-Nagi, palauk... - paprašė nekaltu, bet vis tiek šiurpiai skambančiu balsu.
Raganaitės akys sužaibavo. Mergina pasitelkė savo šiokias tokias Sirenos galias vildamasi, kad šios suveiks ir bendrakursis sustos.
Negražu taip elgtis su mergaitėmis... Bet su berniukais nedraudžiama... - sukikeno mintyse.
-
Eidamas grifas vėl lyg balsus išgirdo, lyg ir juoką ir sekundėlei stabtelėjo, apsidairė. Kas čia darosi su manimi pagalvojęs vėl dėjo žingsnį, kai vėl pradėjo kažką girdėti ir labiau sunerimęs greita sukluso, klausydamas aiškaus, bet keisto mergaitiško aido. Edgar'as pradėjo giliai kvėpuoti ir save pastatydamas už savosios lazdelės dar sykį pradėjo dairytis piktai pradėdamas kalbėti aukštu balso tonu: - Nepasiliekam, nes maniau, kad pelėdpaukštis skalambija čia, bet atrodo su kalbančiu apuoku turiu reikalų. Ir ar mes kalbėjome, jog kaltini mane dėl pasitraukimo viduryje pokalbio ir iš vis, jei nepasirodysi, tai Tavęs čia nei neketinu laukti,- baigęs kalbėti pirmakursis pamatė, jog iš akiračio paleido Arethą ir nebežinojo ką daryti, ar eiti aiškintis su kažkuo bauginančiu ir nepažįstamu ar leistis į kojas ieškoti savo bendraklasės, jog netyčia jos neišgąsdintų kas nors rimtesnio.
-
-Oho, koks džentelmenas. Iš pradžių gąsdinies, o dabar jau ir palydėt ruošiesi,-suprunkštė Aretha toliau nenustodama žingsniuoti. Mergaitei šiurpai nugara bėgiojo, kai aplink ją iš visų pusių buvo galima girdėti keistus garsus, o ypač keisti sklido jai už nugaros, kaip tik ten kur turėjo eiti grifiukas. Garsai jai tolstant, taip pat tolo, bet galiausiai atsidususi, ji apsisuko, taip vėl žvelgdama į medžių tankumyną. Kad ir kokia pikta ji bebūtų ant savo draugo, vistiek negalėjo jo pačio vieno palikti miške.
-Edgar? Ar tu ten su kažkuo šnekies?-sušuko.
Paukščiams nuskridus nuo kelių medžių ši kiek pasigailėjo tiek šūkavusi. Jai tikrai nereikėjo dar nenorimo dėmesio iš čia gyvenančių padarų. Jau kelintą kart atsidusdama, klastuolė dabar jau tyliau, nei anksčiau nusėlino iki Edgar'o.
-Ei, kodėl sustojai? Nemanai, kad derėtų sprukti iš čia?-stebėdama berniuką sušnibždėjo ir pradėjo dairytis po medžių viršūnės, it tai tikėtųsi kažką pamatyti.
-
Margo įsitaisė išsikerojusio kopalio viršūnėje ir nukarusi kojas, įniko nepastebimai jomis tribiluoti.
Varnos ranka jau kilo, norėdama įtaisyti guzą ant mergaitės kaktos... Kas, per Pelėdpaukštis? - pavartė savo mėlynai raudonas akis.
-Žinai man kyla noras vožtelti sau per kaktą... - pareiškė. -Juk jau sakiau, pelėda ir taip - paukštis...
Mar pažvelgė į Mėnulio pilnatį.
-Sakai nori mane pamatyti? - su kruopele piktdžiugos paklausė. -Na, gerai... - susuokė.
Jaunoji Varnanagė kiek pasislinko į Mėnulio šviesą. Jos akyse atsispindėjo, šiąnakt kaip niekad milžiniškas dangaus kūnas. Nuo šio atsispindėjimo, nakties tamsoje žibėjo kraujo raudonumo akys su lašeliu dangaus.
-Štai ir aš... - linsmai mirmtelėjo. -Ir kaip gi?
Juk negali visą laiką bauginanti... - nusprendė, bet daugiau negu akių neparodė.
-
- Ššš.. Paklausyk..,- patildė savo draugę Edgar'as, kad šioji pati išgirstu su kuo jis kalbasi. Vis labiau nervindamasi, jog kalba su tiesiog miške aidinčiu balsu riktelėjo: - Nu tikrai, kad pelėda ne varna!
Nerviškai karts nuo karto paspardydamas nukritusius medžių lapus nudžiugo pagaliau, jog pagaliau galės pamatyti tą padarą, bet šis tik dar labiau baugino berniuką, kai prieš mėnesieną išvydo raudonas it kokio demono akis, tačiau nemažai susimąstymų ir kėlė, jog dalis matomo, bet slepiamo silueto buvo lyg žmogaus kūno. - Kažkas čia ne to,- tyliai ir nustatydamas susirūpinusį žvilgsnį nutaisė berniukas atidžiau bandydamas žvelgti į medžių viršūnes. - Bet visgi negalime prarasti budrumo,- dar patyliukais sumurmėjo ranka už savęs patraukdamas Arethą.
-
-Wow,-neatitraukdama žvilgsnio nuo dviejų, lyg mėnulio, raudonų akių sušnabždėjo mergaitė, žengdama žvilgsnį atgal. Štai apie kokius įspūdžius aš kalbėjau
Pasilenkdama dešinėn, ji stengėsi įžvelgti daugiau nei tik akis bestypsančias ore. -Tikrai, kad tai nieko gero,-vis dar pašnibždomis sukuždėjo. Ji buvo tuo tikra, kad būtybė tupinti medį galėjo girdėti ką jie sau kalbėjo, bet nesureikšmino to. Tegul
-Žinai, tai vienintelis būdas išsiaiškinti,- betraukdama lazdelę iš švarko kišenės priėjo kelis žingsnius arčiau,-Lumos
Kaip ir buvo Arethos tikėtasi, lazdelę apšvietė kaip tik tiek, kiek jiems ir reikėjo. Šviesa apšvietė medyje vis dar sėdinčią būtybę, ir pirmakursiai galėjo puikiai išvysti ūbautoją. Ne tokios tos akys ir šiurpios šviesoje
-
Apšvietus medyje tupėjusią mergaičiukę, josios akys tikrai nebebuvo tokios kraupios ir demoniškos ir tai žymiai numušo vyravusią įtampą vaiko kūne, tačiau ir sukėlė šiokį tokį pyktūlį, kad iš visos intrigos ir keistos būtybės liko tik Hogvartso mokinė bandžiusi kažką įbauginti. - Joo.. Tai ne pelėdpaukštis, o pamokose tyliai tupinti varna,- giliai atsidusęs žvilgtelėjo į klastuolę Edgar'as, o vėliau ir į varnanagę, - Tai gal nuplazdėsi žemyn, ar reikia pagalbos nusileidžiant?,- pasiteiravęs jaunasis grifas ir vėl užžiebė savo lazdelės gale šviesą tardamas: - Lumos,- vėliau bandė dar įsiklausyti į kažką bandydamas išsiaiškinti ar niekas daugiau neskleidžia keistų garsų apart pelėdų ūkavimo, jų sparnų plasdesių ir medžių lapų šurmulio.
-
-Ei! Sugadinot visą įdomumą! - suniurzgė, piktoko nusivylimo papildytu balsu.
Margo pasislinko į mėnulio šviesą.
-Jeigu gaudysi - šoksiu... - numykė kilsteldama antakius ir su lašeliu pašaipos šypteldama puse lūpų.
Nelaukdama atsako, Varna susikėlė kojas ant šakos. Minutėlę taip pasėdėjusi pakilo.
Pirmakursė specialiai svyruodama, nedideliais žingsneliais, statydama koją po kojos nuslinko iki kopalio kamieno.
Įsikibusi į virš galvos rymančią šaką, vikriai nusileido ant žemesnės, stryktelėjo ant dar vienos ir nušoko į minkštą Uždraustojo Miško žolę.
-Rimtai, baik! Antraip pati to nenorėdama, nesusivaldysiu ir pasidabinsiu nemenku guzu ant kaktos! O dėl to dar ir tave papuošiu! Juk sakiau, kad pelėda ir taip yra paukštis... - pabrėžiamai pakartojo, nežymiai pamosikuodama rankomis sau apie galvą. -Be to netokia aš ir tyli, tiesiog neklausinėju kas minutę. - pareiškė mergaitė trumpam šypteldama puse lūpų.
-
Vienuolikmetė vis žvilgčiojo tai į mergaitę, kuri dabar jau buvo ant žemės, tai į berniuką esantį visai šalia. -O tu, Edgar'ai sugebėjai labiau įbauginti,-sukrizendama pasakė bestebėdama mergaitę. Nors tiesa sakant, ši jai vistiek kėlė šiurpą. Nuleisdama lazdelę, nes šviesos pakankamai užteko ir nuo bendrakursio kerų, Aretha nusipurtė prisimindama kokius garsus skleidė varniukė medyje. Dabar palyginus viskas buvo ramu, nepaisant trijulės kvėpavimo ir vėjo keliamo garso.
-Kam tiek grasinimai?-nusistebėjo,-juk niekas nenori pasipuošti guzais,-patraukčiodama pečiais klustelėjo žaliaakė, vis dar žiūrėdama tiesiai į mergaitės raudonas akis, lyg tikėdamasi kažką jose išvysti.
-
Pakreipęs grifiukas galvą į Arethą nusišypsojo, lyg būtų komplimentą išgirdęs iš jos: - Tikriausiai geras pokštininkas išeitų iš manęs, bet dar kartelį atsiprašau Tavęs už tai.
Netrukus atsisukęs į varnę, kuri šūkavo čia, taip pat talkino klastuolei: - Jo nereikia čia tų guzų ir juolab Tavo šūkaliavimų, kurie tikrai dar pritrauks čia ką nors negero ir tuomet tikrai džiaugsies, kad atsipirksi tik guzais,- rimtai šnabždėjo varnanagei, bet prisiminęs pelėdpauštį dar pridėjo, - O aš irgi Tau be viso to sakiau, jog atrodo žinau, kad pelėda, tai ne varna,- pagaliau baigęs savo susikaupusias mintis skelbti pasisuko vėl ton pusėn vedančion atgal: - Tai eime, kol neprilipo netikėtos bėdos?,- paklausus buvo galima pajusti, kaip nučiuožė medžių lapais stiprus vėjo gūsis, o danguje matėsi tamsus debesis, kuris pradėjo gaubti mėnesieną.
-
-Visų pirma - aš nešaukiu, o tiesiog kalbu kiek garsiau. - pavartė akis, nežymiai pakeldama antakius. -Visų antra - tai ne paaiškinimas, nes varna kai ir pelėda yra paukštis... Ir aš negrasinu, tiesiog pasakau, kad saugotumeisi. - tyliai sukrizeno.
Pirmakursė pakėlė savo raudonai mėlynas akis į dangų. Juodi debesys nėra gerai... - tarsi bangos nuvilnijo žodžiai Margo galvoje, bet Varnanagė kol kas į debesį numojo ranka.
Nuleidusi akis žvilgtelėjo į užsižiūrėjusią mergaitę.
-Margo Liusilė Debora Hartli Diuken. - išvardijo visus savo vardus. -Tau - tiesiog Margo. Labas. - pasisveikino su dar nepažįstama mokine, o mergaitės akys šyptelėjo. -Tu buvai nuėjusi... Bet aš nesivaržau dėl bauginimo. Tai - betiksliška. - pareiškė.
Kažkur nuplasnojo pelėda. Sutraškėjo medžių viršūnės. Nors raganaitei pasidarė nejauku, niekuo to neparodė.
-O nenorėtumėt dar pasivaikščioti? Nebūtinai miško viduryje, įdomybių nutinka ir jo pakraštyje... - paklaisė bendrakursių, o jos akyse žybtelėjo smalsumo žiburėliai.
[[Ir atsiprašau..! Jeigu dedu šauktukus - nereiškia, kad rėkiu ar šūkalioju. Tiesiog tai pasakau tvirčiai, negu įprastai. :D ]]
-
Ji pakratė galvą, bandydama suvirškinti tokią gausybę vardų. Tai bent nieko sau prisistatymas
-Malonu, aš Aretha,-taip pat prisistatė mergaitė, nors nežinojo ar tai buvo tikrai gera idėja,-čia ir nereikia varžytis, jei ir taip aišku kas geresnis,-nusišypsojo varniukei.
Mergaitė su mielu noru jau būtų traukusi atgal į pilį kartu su berniuku, to ji ir siekėsi daryti, bet net nežengusi pirmojo žingsnio sustojo. Kad ir kaip mintis grįžti, kur tikrai saugu, viliojo, ji nesiruošė per daug nusileisti mergaitei.
-Pasivaikščioti miške?,-kostelėdama pasiteiravo,-su mielu noru.
Anksčiau ar vėliau, klastuolei ,kaip šio koledžo atstovei, būtų tekę susipažinti su uždraustuoju mišku ir, kadangi jau prieš tai buvo pakankamai įbauginta berniuko, dabar jautėsi taip, jog niekas negalėtų jos išgąsdinti.
-Eini kartu?-atsisukdama į Edgar'ą tarė.
-
- Varna esi Tu,- su kupinu sarkazmo balsu šypteldamas pasakė Margo lyg paneigdamas tą faktą, jog varną yra paukštis. - Ir saugočiausi ko?- linkteldamas link ką tik sutiktos pirmakursės, kuri kabarojosi po medžius paklausė juodaplaukis. Šiai pradėjus prisistatinėti Edgar'as išpūtė akis ir nutaisęs kvailą šypseną papurtė galvą į šonus čia bando pasigirti, jog yra iš garsios giminės? Ar tiesiog jai tai labai atrodo lyg koks super duper dalykas, bet per ne lyg to nesureikšmino ir jau tos mintys akimirksniu dingo iš jo galvos.
Na ir naktinėtojos pamanė vienuolikmetis išgirdęs Arethos sutikimą pasivaikščioti, o išgirdęs iš jos ir asmeniškai skirtą jam klausimą atsidusdamas pasižiūrėjo rimtai sau per petį į stovinčias mergaites, - Na ir norit prisivirti čia košės, tačiau neatleisčiau sau palikęs Tave vieną,- nuo konkrečiai nukreipto žvilgsnio į klastuolę, jį pasuko labiau ir į raudonakę mergaitę, - Žinoma ir Tavęs negalima palikti likimo valioj.
-
-Taip aš eau Varna, malonu, kad pastebėjai. - nenusilesdama sarkastiškumu pareiškė. -Saugotumeisi manęs ir guzo. Nors neatrodo, o gal ir atrodo, bet galiu vožtelti.
Margo nužvelgė porelę. Hmm... Galbūt man tik atrodo, bet kada nora jie susičiulbės... - pamanė nebyliai sukrizendama.
Varna dar kiek pamindžikavo.
-Malonu. - tarė su lašeliu sarkazmo balse, bet jo beveuk nesigirdėjo, kai Grifas pranešė, kad ir jos nevalia palikti.
Kažin sakyti, jai, kad man jos berniukas neįdomus ar ne? - suskambėjo pirmakursės galvon įsibrovusi gan įžuli mintis. Ai, gal geriau nereikia. - šį kartą begarsis krizenimas išsprūdo, bet tikriausiai nė neišgirstas pradingo.
-Kur traukiam? - paklausė, tiksliai nesikreipdama nei į vieną.
-
-Ir vėl grasinimai su guzais,-pavartė akis vienuolikmetė varnai nenustojant apie tai kalbėti. Nuo takelio, kuriuo ji ir atėjo į šį mišką, pradėjo girdėtis gan greiti žingsniai, kuriuos sekė keletas skirtingų žmonių balsų. O velnias, jeigu tai kažkas iš profesorių.
Nusišypsojusi Edgar'ui, mergaitė tarė: -Ei, jei jau esame miške, nereiškia, jog kažkas privalo mums nutikti. Bet geriau pasišalinam iš būtent šios vietos,-dabar jau abiems tai sakydama(ir palyginus rimtai), Aretha patraukė miško gilumos link, visai į kitą pusę, nuo šalia esančios kalvos.
-Ačiū, kad nesugalvojai palikti manęs vienos,-pristriksenusi arčiau grifiuko tarė taip, jog tik šis galėtų girdėti. Bežingsniuodama tolyn, ši atsisuko į Margo, kuri vis dar stovėjo prie to pačio medžio, kuriame vos prieš akimirką tupėjo.
-Eini, ar ruošiesi pasilikti?
-
Vos prieš porą dienų pabudęs iš komos (taip, iš komos, komos tiesiogine prasme; komos, kurią sukėlė galybės beveik mirtinų, ačiū Dievui sužeidimų), Fasas buvo išleistas iš ligoninės ir dabar [pamažu grįžinėjo į pilną darbo režimą. Kas į tą darbo režimą įėjo? Įėjo rytinė mankšta, bastymaisi po Hogvartso apylinkes, kai ateidavo metas apžiūrėti jas, vadovavimas MKiNDSTB (Magiškųjų Katastrofų ir Nelaimių departamento Specialiųjų tyrimų būriui) ir panašios nesąmonės.
Šiuo metu Fasas pabėgo nuo visų savo pareigų ir tiesiog, visiškai be tikslo, slampinėjo po ežero pakrantę, žvalgydamas samanas ir dumblius, rodos, prisigėrusius ne šalto ežero vandens, o šviesių vaikystės prisiminimų. Šlubuodamas Fasas užkliuvo už šaknies ir vos neišsitiesė (kiek daug reiškia tokios lemties dovanotos smulkmenos kaip vos, beveik, čiūt, kone, dar) ir išvydo kažką vaikštinėjant netoliese.
-
Alisa džiaugėsi, kad Karma ją praleido ir apskritai rodė dėmesį bei norą bendrauti. Paprastas penktakursis ją jau būtų kelis kartus atstūmęs, gal netgi kandžiai pasityčiojęs. Tačiau Karma buvo kitoks. Tuo jis Alisai ir patiko.
Dabar porelė atklydo į Uždraustąjį mišką. Tarp jų beveik nebūdavo tylos, o jei retkarčiais ir atsirasdavo, ji būdavo jauki ir užpildyta paukščių čiulbėjimu. Miške nebuvo daug žmonių (juk visgi jis yra Uždraustasis), medžių viršūnės galingai siūbavo, papūtus stipresniam vėjui. Alisa ėjo priekyje penkiolikmečio, spardė akmenuką, žvalgėsi kokių nors gyvių, pasislėpusių samanose. Jos beveik nebetrukdė tai, kad Karma labai pavargęs ir kartais pasidaro atšiaurus - mergaitė prie to visai greitai priprato.
- Kur tavo varnas? - paklausė klastuolė, kai jie užlipo ant kažkokios nedidelės kalvos.
-
Užleisdamas Alisai linksmai (ar bent jau energingiau) žingsniuoti priekį, vaikinas stengėsi atsipūsti nuo savų minčių, neleisti joms klysti į galvą, o ir tokiu atveju ramiai bandyti pastarąsias sukontroliuoti ir nukreipti į kamputį, kol jos turės laukti joms paskirtos susidorojimo datos. Dabar jis turėjo visą dėmesį skirti merginai, tą nusprendė ne tik pats, bet ir didžioji naujųjų jo "aš" savybių. Tai buvo žinojimas, toks pat paprastas ir suprantamas, neklausinėjamas paaiškinimo kaip du kart du.
Pats kartais apsidairydamas aplink, ar nėra čia plunksnuočio požymių, Karma ne kartą pakeldavo ir akis į dangų, ar bent ten, kur pastarasis turėjo būti - aišku, medžiai viską užstojo, bet tai žadino jo palyginti naujus atsiminimus apie juodaplaukę ir košmarą, kurį juodu tuomet išgyveno.
-Ah. Na, nežinau,- tai buvo tiesa, jis realiai ir nežinojo, kur tas juodasis velniūkštis yra. Gal jis net ne miške, ir dabar jis tešvaisto Alisos laiką. Kelis kartus švilptelėjęs, Karma nutilo, įsiklausydamas į miško grėsmingą tylumą, kuri niekuomet nepaliko šitų vietovių.
-
- O koks jo vardas? - toliau klausinėjo Alisa, dairydamasi į šalis, gal pamatys kokį paukštį, kuris, pasirodys, ir bus Karmos varnas. - Tiesiog varnas ar vardas Varnas?
Mergaitė pasidarė smalsi ir tai tikriausiai buvo vienas pirmųjų kartų, kai jai išties kažkas buvo įdomu. Paprastai ji būdavo uždara, nekalbi, nekreipė dėmesio į aplinkinį pasaulį. Gal dėl to anksčiau ir nematė Karmos Hogvartso pilyje ar už jos ribų.
- O jis ir yra visiškai juodas? Kaip sako ten žiobarai... Varnai juodi it naktis? - paklausė klastuolė ir apėjo aplink medį, ieškodama Karmos paukščio. - Jis didelis? Kada jį gavai?
Alisai buvo įdomus ne tik paukštis, bet ir pats Karma, tačiau ji nedrįso apie jį ko nors klausinėti. Tikriausiai vaikinas buvo uždaras ir nemėgo kalbėti apie save - tad kam jį erzinti uždavinėjant įprastus klausimus kaip ką jis mėgsta veikti ar ką valgo pusryčiams.
-
-Tiesiog varnas. Ne vardas, ne didžiąją, vardo tikriausiai ir neturi. Bendrinė mūsų komunikacija vyksta kiek kitaip, neitin žodine prasme. O spalva,..,- Akimirkai nutilęs Karma sustojo vietoje, pakeldamas galvą į viršų, leisdamas tiems keliems retiems pro medžių ir lapų tankumą prasiskverbiantiems spinduliams apšviesti jį,- Sakyčiau, kad jisai yra ganėtinai juodas daugumą laiko, bet prieš ryškios saulės spindėjimą pasirodo toks mėlynumas, tamsus kaip nakties dangus. Žinai, kur kartais jis rodos ne juodas, o mėlynas, tokios.. tamsios, tarsi įtraukiančios ir užburiančios mėlynos.
Vėl pradėdamas žingsniuoti, kuriam laikui vaikinas nutilo. Keista buvo pasakoti, justi, kaip Alisai realiai visa tai įdomu - gal ir negalėjo sakyt, kad tai buvo netikėta, bet kiek sujaukė įprastumą. Ne kartą ir tame, dar palyginti išsamiame (ar pačiu išsamiausiu iš visų sakytų kartų) atsakyme pasigirdo trūkčiojimai, kai klastuolis norom nenorom turėdavo akimirką sustoti, prieš tęsdamas pasakojimą.
Tylus lyg pats oras šnaresys, nedidelis, romus garselis pasiekė juodaplaukio akis, priversdamas atsukti merginai nugarą ir dar kartą sušvilpti, šį kartą šaižiau. Juodų plunksnų debesiui atsinešus ir šalto oro gūsius, nagai giliai įsmigo į audinį, kurį vilkėjo jo šeimininkas. Svarbiomis akutėmis žvilgčiodamas į Alisą, tada pakeldamas galvą į Karmą, pastarasis lengvai perbraukė per plunksnas, kurį laiką dėmesį skirdamas tik varnui - visą tą neilgą laikotarpį ant jo veido ir vėl švietė šypsenėlė, kol galiausiai jis ir vėl atsigręžė į belaukiančią mergina.
-Va, tik nesistenk per daug ar per šiurkščiai. Žinai, gyvūnams nepatinka jaustis kaip žaislams.
Prisėdęs ant kalvos, ant kurios jie prieš akimirką stoviniavo, vaikinas perleido kranklį merginai, atidžiai prižiūrėdamas ir jo, ir jos veiksmus.
-Primink pirmai klaustus klausimus. Manau, jie šiek tiek išskrido man iš galvos,- lotoso poza atsisėdęs jaunuolis ranka pasirėmė skruostą, įdėmiai įsižiūrėdamas į varno ir Alisos duetą.
-
- Ir nenori jam vardo duoti? - pabiri dar vienas klausimas iš klausimų krepšelio. - Ir visą laiką, kiek tu jį turi, vadini jį varnu? Oo, kaip įdomiai... Noriu jį pamatyti dar anksčiau, - labiau nusistebėjusi pasakė Alisa.
Pirmakursė pasistiebė ant pirštų galų, kad geriau galėtų matyti, kokia buvo Karmos nusisukimo priežastis. Alisa rankose niekada nebuvo laikiusi jokio gyvūno, nei katės, nei pelės, nei paprasčiausio voriuko. O paukščio, jei tiksliau, varno laikymas rankose, buvo kone didžiausias įvykis jos gyvenime. Ji atsargiai paėmė varną, dar atsargiau plonyčiais pirštais perbraukė per jo plunksnas ir pakėlė į akių lygį.
- O jis labai gražus... - pagyrė Karmos gyvūną ir apdovanojo vaikiną šypsniu. - Ir tos plunksnos... Tokios juodos kaip nakties dangus, kaip giliausi vandenynai... Saulės spindulių padabintas jis toks nuostabus... Ne, nieko, man tiesiog buvo įdomu, kiek jau laiko jį turi.
-
-Nemanau, kad jis pats jo nori. Visus tuos metus jis pragyveno kaip bevardis - manau, kad lygiai toks pat bevardis esu jam ir aš.
Atsidusęs Karma kiek kryptelėjo į vieną šoną - viskas palėta, bet užtikrintai ėmė suktis, su kiekviena prabėgančia minute tam pojūčiui vis stiprėjant - nors kuo stipresnis jis darėsi, tuo labiau vaikinas bandė koncentruotis į viso to ignoravimą. Užmesdamas akį į Alisą, kuri atrodė tarsi iš kokios atvirutės - tai yra, juodas varno derinys su jos šviesiais plaukais ir lazurito mėlynumo akimis buvo keistai užburiantis, priverčiantis žvilgsniui sustoti vietoje ir nepajudėti tolimiau.
-Manau, kad jam tokie komplimentai patinka,- šyptelėjęs vaikinas išklausė likusios merginos kalbos, akimirksniui nutildamas ir susimąstydamas,- man rodos, jau eina septinti metai. Susitikom, kai atradau jį visai jaunutį ir pilną žaizdų, tad būdamas draugiškumo įsikūnijimu bandžiau jam kiek padėti, bet bjaurybė net neprisileido manęs šalia ir iš paskuti..niųjų... paskutinių..
Viskam susvaigus, susijungus į vieną masę ir visoms dimensijoms susiliejus į vieną, vaikinas virto ant šono, išsidrėbdamas į kalvą puošiančias samanas, daugiau nepasijudindamas. Nors kvėpavo, lėtai ir tolygiai krūtinė kilnojosi tai viršun, tai apačion, iš nepilnai primerktų akių ėjo regėti akies baltymus kas kiek priminė prastą siaubo filmuose nualpusių žmonių vaidybą. Paskutinėms sąmonės galams dar išlikus aklinoje tamsoje, klastuolis spėjo savęs užklausti, kas, velniai rautų, taip staigiai privertė jį nualpti - aišku, savijauta ir taip nebuvo auksinė, bet bemiegių naktų jis buvo iškentęs ir daugiau, nepatyręs tokio rezultato. Paskutiniam minties gabalėliui išnykus, Karmą apsupo aklina tamsa, nenorinti pasitraukti ir sukurianti tarsi naują dimensiją jo sielai ilsėtis.
-
Alisa atrodė taip užburiamai su varnu ant stipinkaulio - nors ir nebuvo kaip nors ypatingai apsirengusi ar išsipusčiusi. Tiesiog, mergaitės ir paukščio duetas puikiai derėjo tarpusavyje, klastuolė iškart pajuto gyvūno energiją (taip pat ir nagus, suleistus į odą, žinoma). Ji buvo taip susižavėjusi varnu, kad net nematė, kaip staiga Karmai pasidarė bloga ir šis nualpo. Tik išgirdusi duslų bumbtelėjimą ant žemės, vienuolikametė sukluso ir pasuko galvą garso link.
- Ar tau viskas gerai? - susirūpinusi paklausė šviesiaplaukė. Paprastai ji būtų tai ignoravusi, bet jausmams Karmai ji negalėjo atsispirti. Vaikinui tikriausiai buvo ne pyragai, kadangi net menkiausias garselis neišėjo iš jo burnos. Alisa suklupo priešais klastuolį ir priglaudė ranką jam prie kaktos, skruosto. Nors išties net neįsivaizdavo, ką daryti, pirmakursė pasilenkė prie jo veido ir lūpas priglaudė prie kaktos (kaip ją mokė mama, norint nustatyti, ar žmogus nekarščiuoja). Na, lyg ir nieko nėra, bet jis nerodo jokių gyvybės ženklų... pagalvojo mergaitė ir jai į galvą visai netikėtai šovė mintis padaryti taio, kaip daro filmuose. Nors ji netikėjo filmų tikrove, nusprendė bent jau pajuokauti. Alisa pabučiavo Karmą kaip kad Aurorą pabučiavo jos princas išgelbėtojas ir laukė, kaip reaguos pats vaikinas ar bent jau kokia bus jo kūno reakcija.
-
Būdamas tamsoje, toje, kuri tiesiog apsupa ir nepaleidžia - suriša grandinėm, prirakina prie visų stulpų, vijokliais apveja kojas ir kuolais prikala prie beorės erdvės, Karma net nesugebėjo priešintis. Tiesiog.. nėjo, ir viskas. O gal jis ir pats nenorėjo? Realiai, kas ten galėjo žinoti, o į pačius gilinimus vaikinas nesikišo.
Fizinio kūno, palikto lauke temperatūrai iš lėto krentant, dar labiau atšaldant vaikiną, iš lėto verčiant į gyvą ledokšnį, jis ir toliau skendėjo kažkur, neegzistuojančioje susimaišiusios minčių ir tamsumos dimensijoje.
Sielai prabudus, staiga ir netikėtai, tarsi baltam ir vos regimam taškeliui tamsiame lape, jis pasijuto išsekęs. Toks išsekęs, kad velniai terautų. Mažam taškeliui iškarto kilo klausimas "O gal reiktų čia pasilikti, per amžius", bet žinojimas, kažkoks ir pilnai neužčiuopiamas, neleido jam taip pasielgti. Taškeliui išsiplėtus, jis nesusilaikė nepajutęs nesiliaujančią aibę žvilgsnių, tarsi nusmailinti durklai nukreipti į jį, užfiksuojančius net ir menkiausią judesį. Menkam šviesos spinduliui, kuris simbolizavo lėtai, bet užtikrinančiai bundančią vaikino sielą, pastebėjus jį supančias gėlės, jis sustojo savo nepaliaujamą plėtimąsi. Kažkas buvo ne taip, tos gėlės pranašavo kažką ne taip, tarsi pikti dėdės ir tetos, linkėdamos viso ko blogiausio, iš lėto sėdamos tamsumą, supurvindama juoduma šviesiąją sielą.
-
Panašu, kad tuo metu Karma ir Alisa buvo visiškai skirtinguose pasauliuose ir neturėjo jokios galimybės susisiekti. Net medžių šlamesys bei paukščių čiulbesys po truputį panašėjo į netolygų, tai nurimstantį, tai vėl skardžiai nuskambantį, kraupų juoką. Alisa dar kartą priglaudė ranką prie vaikino kaktos ir ją nukrėtė šiurpas. Penkiolikmečio oda buvo kur kas šaltesnė nei prieš penkias minutes, o jis pats vis labiau ir labiau niro į Hado karalystę.
- Net nebandyk manęs palikti, - sušnabždėjo Alisa ir palinko prie vaikino akių, lūpų. Karma, rodosi, ne tik atšalo, bet ir jo kvėpavimas žymiai sulėtėjo, praretėjo. - Karma? - Alisa švelniai papurtė klastuolį ir visiškai sukniubo ant žemės šalia jo kūno. Neminkšti spygliai bei samanos susmigo į mergaitės nuogas kojas, tačiau jai tai nerūpėjo. Dabar svarbiausia buvo išgelbėti Karmą, o apmaudu buvo tai, kad Alisa apie pirmąją pagalbą neturėjo nė menkiausio supratimo.
- Tu negali mirti... - Dar kartą pasakė pirmakursė, tarsi tikėdama, kad jos kalbos suteiks vaikinui nors kiek gyvybės ir grąžins jėgas.
-
Purvinos akys viską reginčios, dar purvinesnės nevilties persipildžiusios burnos, spjaudančios įniršio persipildžius kraujo lašelius, kurie susipynę su agresyviais žodžiais surakino vaikiną, neleidžiant pabėgti, neleidžiant pajudėti, net dėti vilčių į pabėgimą. Suvystė jį tarsi į kokoną, perteptu ir persaldintu neviltini, supynė rankas ir kojas drauge, kartu ir sušaldant juos į ledą, o galvą apipynė emocijomis, kurios širdį draskė į visas puses, kūrė papildomus jausmus, privertė raudoną ir nereikalingai plakantį daiktą trankytis it sunkiojo metalo koncerte. Užgniaužtas klyksmas perskrodė netikrą tylą, nepalikdamas nė menkiausio buvimo požymio - jis buvo labiau klyksmas, iš kurio neina suprasti, kančia ar malonumas. Tai buvo klyksmas, perpildytas nežiniose viskam, kas tik buvo įmanoma, klyksmas, kurį išgirsta negyvėliai, kadangi patys patapo jo dalimi.
Atmerkęs kiek sudrėkusias akis, iškarto jas užmerkė. Viskas buvo ganėtinai ryšku, ypač lengvi blondiniški plaukai, kurių kelios lengvos sruogelės ilsėjosi ant jo veido. Kelis kartus sumirksėjęs Karma lengvai pajudino pirštus, jusdamas, kaip sustingęs kūnas kiek paklūsta jo valiai ir ima atitirpinėti. Tamsioms akims prisimerkus, jis vos pajuto, kaip kažkas lengvo, bet ganėtinai šalto (kas turėtų būti priešinga, tiesa? Ir jam pačiam tai pasirodė kiek nelogiška - bet buvo kaip buvo, ir jis buvo užtikrintas tuo, ką pajuto) nuteka iš dešinės akies, paliekant nedidelį, vos regimą šlapumo ruoželį, kuris tik skvarbiai akiai tebuvo matomas.
-
Alisa kiek stipriau papurtė vaikiną, nors nelabai ir turėjo tiek jėgų, kad išties jį galėtų išjudinti. Nors Karma ir buvo vieni kaulai, vienuolikmetei tai buvo iššūkis. Šiam kiek pajudėjus, na, parodžius gyvybės ženklus, pirmakursės veidą nušvietė netikėta, plati šypsena, nežinia kodėl.
- Tu gyvas! - sušuko mergaitė. Alisos delnas švelniai prigludo prie Karmos skruosto, o mergaitė palinko prie klastuolio arčiau.
Tarp medžių viršūnių pakilo juodas paukštis, kaip vienuolikametė suprato, tai buvo jos neseniai sutikto pašnekovo varnas. Kadangi mergaitė apie jį visai buvo pamiršusi, jos skruostai jau kelintą sykį per tą dieną nusidažė švelniai rausva, pavasarinių pumpurų spalva.
- Tau viskas gerai? - paklausė klastuolė žiūrėdama penkiolikmečiui į akis.
-
Pojūtis, tarsi ką tik būtų sugrįžęs iš mirusiųjų, tik sustiprėjo. Jausmai atrodė tarsi naujai atgimę, emocijos - tarsi perėjusios evoliucijos procesą. Kūnas, vos prieš kelias akimirkas plaukęs į juodą nežinią, jautėsi tarsi laikytųsi viršum nepatogios kalvos žemės ant kažkokių švelnių sparnų - o gal tiesiog gulėjo tokiose patogiuose ir nematomuose pataluose, kad jautėsi gulįs and debesies.
Praėjus sekundėms, o gal ir minutėms po to, kai atsibudo realiųjų pasaulyje, Karma dar kartą pabandė atmerkti akis, šį kartą staigiai šių neužsklęsdamas voku. Mėlynos it lazuritinis dangus akys, persipildžius susirūpinimo, žvelgė į jį, ir jis nesusilaikė - o gal tiesiog kūnas veikė automatiškai, prieš sveiko proto mintims įsikišant.
Liaunam ir kaulėtam kūnui it valdomam siūlų staigiai pakilus aukštyn, rankoms pakartotinai atsiplėšus ir tarsi draugiškoms gyvatėms susiraičius aplink merginą, klastuolis ją prispaudė arčiau savęs. Normaliu laiku tai vadintųsi draugišku apkabinimu, tačiau tai, kaip Karma spaudė Alisą prie savęs, nebūtinai buvo galima pavadinti draugišku - tačiau tai nebuvo ir koks bandymas ją pasmaugti. Įmerkęs veidą į jos maloniai kvepiančius plaukus, vaikinas atsiduso, leisdamas kūnui kiek suglebti ir nebebūti įsitempusiam. Tikėdamasis, kad tokiu savo veiksmu, kuris labiau buvo varomas emocijų negu minčių, atsakė į jos užduotą klausimą.
-
Keistai sutrikusi, mergaitė prieš apkabinimą nusijuokė - tikriausiai tai buvo nevalyvas juokas iš laimės, kurią jai suteikė Karmos "prisikėlimas iš numirusiųjų". Galiausiai beveik patogiai įsitaisiusi vaikino glėbyje, Alisa įkvėpė jo kvapo ir užsimerkė. Pati nenorėdama to pripažinti, juto, kad pradeda klastuoliui justi šį tą daugiau, nei paprastą simpatiją kaip potencialiam draugui. Blondinė atsiduso ir nusišypsojo puse lūpų. Jos gležnų delnų pirštai įsikabino į Karmos megztinį, o pati Alisa dar kartą giliai įkvėpė vaikino aromato, nes nujautė, kad tokie apsikabinimai jų draugystėje bus retenybė.
- Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai, - sukuždėjo pirmakursė, nors vargu, ar Karma šiuos nuoširdžius žodžius išgirdo.
-
Tyliam juokui perskrodus mišką, Karma kiek atlėgo - nualpimas ar košmariškas pasitraukimas į kitų pasaulį, tačiau rodėsi, kad jis pamažu sugrįžta į senąjį save. Nors jausmai, ir pojūčiai, ir pats prisilietimo jutimas buvo susimaišęs, suintensyvėjęs ir rodėsi kažkoks delikatus, tai dar buvo galima ignoruoti.
Stipriau prispausdamas merginos liauną kūną prie dar liesesnio saviškio, klastuolis įkišo galvą į jos nedidelis auksines garbanas, leisdamas joms uždengti ne tik didžiąją dalį jo veido, bet ir regos lauką. Nors, nori nenori, pro akis nepraleidęs juodo nedidelio krustelėjimo nesugebėjo, ausys irgi nesuspėjo ignoruoti sparnų plezdenimo ore garso - sukėlęs kelis vėjo gūsius, pakėlęs kelias samanų dalis viršun ir tyliai, bet aiškiai sukranksėjęs, varnas įsitaisė medyje tarp Karmos ir Alisos susikabinusių ir susirangusių kūnų, akimis kiek nepatenkintai stebėdamas tai, kas vyksta aplinkui.
Juodpaukščio keliamiems garsams nutilus, vaikino ausų būgnelius suvirpino merginos balsas. Tylėdamas, tamsiaplaukis tik dar labiau pritraukė jos šiltą kūną link sustirusios saviškio, leisdamas sau it mažam vaikui pasinerti į jos teikiamą ramybę.
-
Alisa tikrai džiaugėsi, kad gavo tokią progą pabūti vaikino glėbyje. Nors mergaitė ir jautėsi kiek nejaukiai, nes visgi Karma buvo jai naujas žmogus, šypsena nuo šviesiaplaukės veido nesiruošė dingti. Jos širdis keistai spurdėjo, bet Alisa stengėsi į ją nekreipti dėmesio - bijojo įsileisti jausmus į vidų, nes žinojo, kad tai negali baigtis gerai. Taip būna tik pasakose. Alisa jau spėjo apsvarstyti ir dingimą, atsiribojimą nuo Karmos, bet kažkodėl tuo pačiu metu ir nenorėjo palikti. Klastuolė stipriau įsikabino į penktakursį ir įkišo nosį kažkur į jo megztinį.
Nors Uždraustojo miško medžiai nekūrė romantiškos atmosferos, o žvarbokas vėjas išvaikė bent kiek romantikos suteikiančius paukštelius, Alisa jautėsi jaukiai ir ramiai. Prikandusi lūpą, mergaitė stovėjo įsikniaubusi į Karmą, tarsi jis vienintelis žmogus, galintis ją suprasti ir pajausti.
-
Dar kurį laiką laikydamas prispaudęs jauną kūnelį prie saviškio kaulų rinkinio, Karma ne tik atsigavo pilnai emocine prasme, bet ir tąja keistąją nemigos, jį kankinusios jau dienų dienas - keliaminutinis nualpimas suteikė, rodos, ilgalaikį poilsio jausmą, ar bent taip rodėsi jam. Kažkas viduje, dalykai kaip atskiros puzlės dalys susidėliojo į reikalingą tvarką, nepaliekant nė vienos nuošalyje - vidinis piešinys, vidinis viskas buvo užbaigtas, susikoncentravęs ir apsisprendęs su savo jutimais ir jausmais, ir dar bala žino kiek dalykų.
Ta keista juodaplaukė mergina, kuriai manė, kad jautė trauką, kažką romantinio ar apsėstino, ta, kuri privertė kentėti nemiegos naktis? Tas jausmas, keistas ir pirmąkart justas taip smarkiai, manytai - romantika.. na, neapykanta ir meilė gali būti kiek sumaišomi jausmai, bet pirmasis variantas tiesiog kunkuliavo jame. Neapykanta tokia stipri, kaip dangaus karalystė.
Paskutinį kartą spustelėdamas Alisą, pagaliau nuo jos lengvai atsitraukė, kad ir palikdamas savo besėdintį kūną tokioje pozicijoje, kuri vertė jų odą liestis.
-Man viskas gerai, atleisk, kad priverčiau jaudintis,- tylus, kiek lengvesnis balselis negu įprastai ir po jo sekusi šypsena privertė klastuolį pasijusti kiek keistai. Alisa, ji .. nežinia, ar taip jutosi turėjimas draugų? Kažkas, kas priverčia gerai jaustis buvimu šalia, kad ir jokių stiprių jausmų nekilo?
-
Alisa atsiduso, paskutinį kartą tvirčiau rankomis apkabindama Karmą, o paskui nuo jo lėtai atsiskirdama. Mergaitė pajuto kažką keisto krūtinėje. Tarsi kažkas būtų suspaudęs jos širdį savame delne ir nepaleidęs. Ji pridėjo ranką prie krūtinės ir kiek susirietė nusisukdama nuo visai neseniai sutikto juodaplaukio vaikino. Klastuolė bijojo pajusti jam kažką daugiau, nes žinojo, kad tas jausmas tik skaudina ir nesuteikia jokio džiaugsmo. Tačiau ji tikriausiai manė neteisingai. Giliai įkvėpusi ir tyliai atsidususi, mergaitė pakėlė akis į Karmą.
- Aš... - pradėjo mergaitė, bet suspaudusi kumštį, nutilo ir dar kartą atsiduso. - Tu... Mes, - pabrėžė pirmakursė. - Galime vadinti save draugais? - Paklausė ji ir jos žydros akys įsistebeilijo į vaikino veidą.
-
Draugiškai rami atmosfera, nutildanti kitus miško garsus, lėtai tipeno tolyn, palikdama du mokinius vienus - ausys vėl prisipildė garsų, randamų tik uždraustajame miške. Nesibaigiantys lūžtančių šakelių treškėjimai, lyg kas artintųsi, vėjas, keliantis papildomus muzikiškus garsus lapų pagalba ir jausmas, lyg būtum kažkur pasiklydęs - ten, iš kur niekad neištrūksi, kur būsi įkalintas amžiams.
Bet ir tas keistas jausmas, prie kurio pripranta net ir taisyklių nesilaikantys pirmakursiai nebuvo itin didelis, neapsupo Karmos su Alisa kaip grėsmė.
-Hah? Tai žinoma,- Klausimas, išlindęs iš merginos lūpų, kiek nustebino. Žmones, net ir artimus, retai vadindavo kažkuo kitu negu "pažįstamais" ar "ta\žinoma persona" - tačiau atsakymas buvo aiškus. Kitaip net būt negalėjo.
Nesugebėdamas susilaikyti, klastuolis pakėlė ranką aukštyn, lengvai delną uždėdamas ant Alisos blondiniškų garbanų ir šias paglostydamas. Dar viena šypsena, atsiradusi ant jo veido - tarsi nepažįstanti keistumo jų ryšyje.
-Tiesa, tu taip ir nepasidžiaugei varnu, ar ne?- kiek atšlijęs pasiteiravo.
-
Vėl pasigirdus odą šiurpinantiems garsams, Alisa krūptelėjo. Dabar juodaplaukis vaikinas jai pasirodė pernelyg šviesios odos, akys per daug įdubusios, jis liesas... O kas, jei jis kokia nors čia nužudyto vaikino dvasia? dingtelėjo mintyse klastuolei. Pirmakursės mintys susijaukė ir ji žingtelėjo žingsnį atgal nuo Karmos. Į nugarą įbrėžė medžio šaka, tačiau tai mergaitei nerūpėjo. Žalios, baimės prisipildžiusios akys pažvelgė į Karmos ranką jos plaukuose, o iš lūpų išskriejo tylus atodūsis. Mergaitė nežymiai susigūžė. Niekas taip gerai nėra su ja elgęsis. Čia kažkas negerai... pagalvojo klastuoliukė ir prikando lūpą.
- Ko tu nori iš manęs? Pasijuokt? Apkalbėt su draugais? Nužudyt? Ar varnas irgi buvo tik masalas naiviai mergaitei? Ką tu su manim darysi? - Pasipylė klausimai, o mergaitė net pati nesuprato, ko ji taip greitai išsigando. Keistas pasitikėjimas dingo vos tik įprastiems Uždraustojo miško garsams perskrodus jaunuolių ausis.
-
Graži atmosfera, perlieta su trupučiu per didelio gerumo turėjo sugriūti. Aišku, kad turėjo - tai buvo vos ne visatos dėsnis.
Tad didžiulio nustebimo, kai Alisa pasijuto nejaukiai, nedrąsiai ir kaip lengvai mėtomas žaislas, nepajuto - verčiau, per širdį perėjo lengvas dilgesys, kuris akimirkos dalį suspėjo atsispindėti jo akyse. Nors ko gi norėti? Jis, penktakursis, tikrai nebuvo jei užtektinai žavus ar draugiškas, kad nesukelti kokių baimingų jausmų, ypač jaunėliams - ypač tada, kai nusitempia juos uždraustajan miškan.
Tyliai atsidusęs, žvilgsnį ir galvą kelioms sekundėms nunarinęs žemyn, Karma panardino ranką į juodus plaukus, lengvai pasikąsydamas odos galvą ir mislydamas, ar komiškas atsakymas tikrai suteiktų dar blogesnę galutinę situaciją.
-Tai čia tavo pirmas kartas miške, huh?- stebėdamas šios reakciją į įprastinius miško teikiamus garsus, klastuolis pabandė spėti,- O ir nesuprantu, tave apkalbinėti su tavimi viena nėra kaip geriausiais pasirinkimas.
Tyliai per naujo į žolynus pilnai klestelėjus baltai it popieriaus lapas personai, penktakursis užvertė akis viršun, į dangų - nors pastarojo ir nesimatė per medžių šakas itin daug, keli lengvai plaukiantys pavieniai debesys pakliūdavo į akies regimą lauką.
-Eik tada, jeigu taip nori,- palaukęs kurį laiką ir padarydamas mažą pertrauką, tarstelėjo šitai pridedant prie anų sakinių. Jeigu jis ją gąsdina, tada ir patsai Karma nebemato būti priežasties ar tai čia, ar drauge su ja.
-
Alisa pakėlė akis į Karmą. Jos buvo didesnės nei visad, vyzdžiai išsiplėtę, pati rainelė vos vos matėsi. Mergaitė iš įpročio patempė trumpus šortus žemyn ir prikando lūpą.
- Lyg ir, - galiausiai iš jos lūpų išsiveržė du žodžiai, ištarti tarsi per prievartą.
Alisa jautė keistą trauką jaunuoliui, o tai ją dar labiau gąsdino, nei mintis, kad ji viena miške su visiškai nepažįstamu žmogumi. Pati negalėdama suprasti savo minčių, kurios visiškai susipainiojo jos galvoje, bei jausmų, šviesiaplaukė atsirėmė į medžio kamieną ir pasirėmė smakrą ranka.
- Nenoriu, - prisipažino Alisa, o jos žodžius palydėjo vos vos girdimas atodūsis. Pro plaukų sruogelę, užkritusią ant akių, klastuolė galėjo matyti liauną figūrą, stovinčią šalia jos.
-
Alisa atrodė įsibaiminusi - aišku, čia jau buvo suprantamas dalykas, bet kažkur, gal akyse, gal ne vien iš baimės užsisklendusioje stovėjimo pozoje, išėjo regėti, kaip ji vistiek nenoromis norėjo čia pasilikti. Tad, gal, galbūt vis dar buvo tas mažas šansas, kad ne viskas pilnai prarasta tame keistame draugystės ryšyje, kuris buvo atsiradęs tarp judviejų.
Išleidęs tylų atsidusimą, tarsi ritmiškai Karma vos papurtė galvą - pati situacija darėsi kiek idiotiška, nors jis kažkiek gebėjo suprasti merginos nenorėjimą gręžtis atgal ir jo vengti likusius kursus, kuriuos jis turės praleisti mokykloje - galbūt ji norėjo likti vedama smalsumo, o galbūt klastuolis nebuvo toks atstumiantis, kaip jis manė.
-Gali eiti, jeigu nepatinka čia būti - tavęs nestabdysiu. Bet.. ,- pavargusiu ir tyliu balsu tarstelėjo, atsiremdamas nugara į medžio kamieną šalimais tojo, į kurį buvo atsirėmusi jaunesnioji žmogysta - kiek dramatiškai užvertė galvą aukštyn, toliau kalbėdamas,- Bet nesu koks siaubūnas, kuris nori tave numesti nuo pirmo pasitaikiusio skardžio ar mestelėti aštrų peilį nugaran. Nors kaip elgiesi ir ar tikėsi ar ne, priklauso nuo tavęs.
-
Alisa krūptelėjo, kai jos nugara perbėgo žvarbus vėjo gūsis. Diena nebuvo šalta, ji net nebuvo vėsi, tačiau kartas nuo karto oda pašiurpdavo nuo vėjo. Mergaitė apglėbė pečius delnais ir prikando lūpą. Pažvelgusi į vaikiną, ji silpnai šyptelėjo.
- Atleisk, nenorėjau įžeist ar dar ką... - pasakė ji, nenuleisdama akių nuo Karmos. - Kaip supranti, nedažnai man tenka bendrauti su žmonėmis, o ypač tokiais, kuriems iškart pajauti keistą trauką, - pasiteisino klastuolė ir ant piršto pradėjo sukti šviesią sruogą, žiūrėdama į išsišakojusius plaukų galiukus. Staiga Alisa atsišliejo nuo medžio kamieno ir pasisuko į Karmą ne tik veidu, tačiau visu kūnu.
- Kaip manai, jei nusidažyčiau plaukų galiukus rožine spalva? - paklausė ji tebesišypsodama.
-
Keistą trauką? Kiek klausiamai užklausė pats savęs - aišku, trauką, keistą ir padedančią lengvai bendrauti jautė ir jisai, tačiau kažkas jos balse atsispindėjo, tarsi ji kalbėjo apie kitokio tipo trauką. O gal jam tik pasigirdo, ne taip suprato, ar galų gale, ji kalbėjo apie tą patį dalyką, tačiau suvokiamą savaip? Kiek klausiamai kryptelėjo galvą į šoną, apimtas lengvo smalsumo - tačiau nesigilino labiau, ar juolab, neužklausė pačios merginos ar jam kas pasigirdo, ar ne.
-K-ką?,- klausimas, kurį uždavė ir vėl pralinksmėjusi Alisa buvo toks keistai netinkantis į ką tik sklendusią nuotaiką, kad Karma nesusilaikė kelis kartus bukai nesumirksėjęs, tarsi būtų išgirdęs kažką visiškai kita kalba. Lūpos susiformavo į šypsnį, kuris bandė sulaikyti laukan besiveržiantį juoką - galiausiai nebesugebantis jo nulaikyti, klastuolis veidu atsisuko į medį, į kurį neseniai rėmėsi nugara - kaktą įrėmęs į kietą ir išvagotą žievę, ranka bandė dengtis visu garsumu besijuokiančią burną.,- Hahah, kas čia per klausimas? Ir dar toks.. pff.. iš niekur nieko..
Net ir kiek nurimęs - kas tikriausiai užtruko kiek per ilgai - juodaplaukis ir tolimiau tyliai kartas nuo karto sukrizendavo, kol veidą puošė kiek veidą skausmingai ištampanti šypsena. Pirštais persibraukdamas per akis nusivalė ašaras, ištryškusias iš tokio ilgo juokimosi, per naujo atsiremdamas į tą patį nukankintą medelį.
-Žinoma, kaip ant tavęs, tai viskas atrodytų gražiai,- šyptelėjo, suprasdamas, kad keista draugiška trauka ir tolimiau veikė, be jokių gąsdinimų ar baimių, sklandžiusių ore prieš akimirką,- Bet lengva dangaus mėlyna, sakyčiau, daug labiau išryškintų tavo akis.
-
Alisa akimirką suglumo, nesuprasdama, kodėl vaikinas taip staiga pradėjo kvatoti. Sutrikusi ji atrodė tarsi nekalta avelė, netyčia atsiskyrusi nuo bandos.
- A, tu dėl klausimo... - merginos lūpos taip pat suformavo kažką panašaus į šypsnį, tačiau jis greitai išgaravo. - Nežinau, tiesiog pagalvojau, kad noriu nusidažyt plaukus ir tu man turėsi padėt! - susijaudinusi sušuko mergaitė ir iš tos laimės bei tokio netikėto sprendimo, taip pat spontaniškai čiupo Karmos delną ir jau sukosi eiti link pilies. Alisos skruostus užliejo karščio banga - dabar ji beveik neabejojo, kad atrodo tarsi koks peraugęs burokas.
- Khm, aa... Aš atsiprašau, - ji lėtai paleido penktakursio delną ir akimis sekė, kaip jis išslysta iš merginos plaštakos. - Einam į Klastūnyno bendrąjį kambarį?
-
-Nori pasakyti, kad paliksi tavo plaukų nudažymą man? Negi taip smarkiai manimi pasitiki?- rimtesniu žvilgsniu papuošęs savo veidą ir pakėlęs antakį dėl susidariusio smalsumo, klastuolis žiūrėjo į energingą Alisą - ar tai liūdesys, ar tai nepasitikėjimas juo, kurį visai neseniai mergaitė rodė buvo pradingęs, kas vertė kiek sumišti. Šiek tiek priminė mažą šuniuką, negalintį apsispręsti, ar nori apsimesti suaugusiu šunėku ir būti nepriklausomas bei savarankiškas, ar nori tolimiau laimingai žaisti ir lankstyti žolėje - o vien tas vertė klastuolį išspausti lengvą šypsenėlę.- Bet taip taip, žinoma, padėsiu..- besijuokiančiu tonu užtikrino, jau būdamas tempiamas tolimiau.
Nesusilaikė dar kartą iš šiokios anokios nuostabos nekilstelėjęs antakio - suėmė keistas smalsumas paklausti, kodėl jai tai pasirodė kaip koks gėdingas dalykas, kadangi kitaip jo mintys pačios imtų kurti įvairaus tipo paaiškinimus - galbūt jai tiesiog nepatiko viešas (nors koks čia gi viešas - jie buvo miško vos ne vidury, aplink gyvi tebuvo tik gyvūnai ar šiuos primenantys padarai, jokių žmonių žvilgsnių) jausmų, ar dėmesio, ar kažko panašaus rodymas, o galbūt - kas skambėjo ganėtinai kvailai, ir vertė vaikiną nusijuokti iš netinkamumo - jis patapo jos meilės interesu. Skambėjo ne tik netinkamai, bet ir absurdiškai.
-Viskas gerai,- patvirtino, nesusilaikęs neuždėjęs rankos ant merginos auksinių garbanų ir lengvai pavėlęs - Alisa jam priminė, ne - jau patapo kaip mažesnė sesutė, ar bent jau taip jautėsi.- Žinoma, galim, bet ką darytum, jei nesu Klastūnyno mokinys?- su erzinančiu išsišiepimu pritarė, galų gale, klastuoliai buvo ganėtinai aršūs su taisykle, kad nedera vestis kito koledžo mokinių į didžiųjų žaliai sidabrinių gyvačių teritoriją - o tai, kad Karma priklausė šiam koledžui jokių aiškiai tą sakančių požymių nebuvo, nei paprastuose išeiginiuose drabužiuose, nei kur kitur, o ir neprisiminė to sakęs.
-
Nors dar tik ėjo pirmos naujų mokslo metų savaitės, klastuolė jau negalėjo pakęsti tosios atmosferos, kuria buvo tiesiog paplūdęs Hogvartsas - galbūt dėl to ji, vos būdama savimi palikdavo pačią pilies naikinimo procesą kitiems, pati patraukdama laukutin. Ir aišku, kad jai tiesiog turėjo būti ant tiek nuobodu, kad darytų pirmus pasitaikiusius veiksmus, kurie irgi įkyrės ankščiau ar vėliau - kaip antai jos naujas pomėgis kalbėti trečiu asmeniu ar apsimetimas veiklia, aktyvia mergaičiuke, kuri iš burnos plūstančius žodžius energingai išrėkia, lyg po kiekvieno ištarto sakinio eitų šauktukas.
Arba tai, kaip vos pamačiusi kažkur einančią (o gal ko laukiančią, bet tai nebuvo itin svarbu) mažą mergaitę - ir vėl, aiškiai jaunesnę už ją - nieko nelaukdama pagriebė už jos dar smulkios, pirmakursiškos rankutes, tauškėdama kažką kaip "Einam, einam, Karasuna čia jau viską gerai žino, viską tau gerai aprodys, ypač gražiausias vietas" ir dar begales nereikalingų dalykų.
Nagus įleisdama - ne per skaudžiai, bet tik taip, kad ji negalvotų kaip stipriau paspurdėti ir ištrūkti - į nepažįstamos jaunesnėlės laikomą ranką, pati rausvaplaukė net nepajuto, kaip abi atitempė į uždraustąjį mišką - visą laiką pračiauškėjusi apie tą ar aną nebekreipė dėmesio ten, kur ėjo. Na, bet gal taip buvo ir geriau.
-Tiesa tiesa tiesa..!- džiaugsmingai išdainavo, pagaliau paleisdama mažosios ranką - miškas buvo pavojinga vieta (nors daugumai toks dalykas buvo visiškai nereikšmingas), o ypač naujųjų mokinių banda tą turėjo turėti gerai įkaltą galvelėse. Buvo nedidelė galimybė, kad mažoji dabar ims ir apsisuks, bėgdama ten, kur užmato akys,- Karasuna taip ir neplaukė tavo vardo, tiesa?! Na ir nemandagu iš mano pusės!- veidą papuošusi draugiška šypsenėle, o rankas sunėrusi už nugaros, ji pagaliau pilnai veidu atsisuko į rusvaplaukę mergaitę, kurią nusitempė drauge su savimi.
-
Pagaliau vėl baigėsi pamokos ir Eimilė galėjo atsipūsti. Nesuprantami žodžiai, keisti mokytojai ir labai protingi vaikai ją vargino labiau nei bet kokia sportinė veikla namuose. Bet štai mergaitė jau palengva žingsniavo Hogvartso koridoriumi, palikdama visas nesėkmes tuose didžiuliuose kabinetuose ir ketindama grįžti į koledžą bei pasikeitusi aprangą dar kartą pamėginti nueiti į biblioteką ir paieškoti spalvotų knygučių. Tačiau jos planai taip ir liko neįgyvendinti, mat staiga pasirodžiusi kažkokia nepažįstama mergaitė suėmė ją už rankos ir kažką čiauškėdama ėmė vesti priešinga kryptimi. Švilpiukė apstulbo ir jau išsižiojo, norėdama pasakyti, kad jaunoji dama ją su kažkuo maišo, paklausti kur gi vyresniokė ją veda ir kas po to bus, tačiau užsičiaupė taip nieko ir nepasakiusi, mat buvo pernelyg apstulbusi, kad galėtų išleisti bent kokį garsą. Taigi Eimė klusniai ėjo vedama tos keistosios mergaitės ir klausėsi jos čiauškėjimo, bandydama jame atrasti bent kokią užuominą apie tai kur jos eina ir ką ten veiks. Galiausiai pirmakursė pasidavė Karasunos čiauškėjumui ir leidosi jo užliūliuojama, tarsi magiškos lopšinės ar sirenų dainos. Viskas aplinkui nublanko ir švilpiukė nebekreipė dėmesio į tai kur eina ir kas matyti aplink, o tik į paslaptingą mergaitę, tarsi kokia pasakų fėja pasirodžiusią ir perėmusią jos gyvenimą į savo rankas. Juk taip būna pasakose, argi ne? Galbūt ir ji yra pasakoje, gal visas jos gyvenimas yra pasaka, tik ji to nežino, nes juk ir Pelenė turbūt nežinojo, kad ji gyvena pasakoje. Arba kad ir Raudonkepuraitė, juk antraip ji nieku gyvu nebūtų ėjusi į mišką ir vilkui pasakiusi, kur gyvena jos močiutė.
Netikėtai iš apmąstymų pažadino toji tariama fėja, kuri dabar sustojo ir paleidusi pirmakursės ranką, bei paklaususi jos vardo leido šiek tiek atsipūsti.
- M-mano vardais E-Eimilė - vis dar apstulbusi prisistatė mažoji
Pagaliau mergaitė turėjo galimybę apsidairyti, tačiau greitai to pasigailėjo su siaubu supratusi, jog yra labai tamsiame ir baisiai keistame miške. Dar blogiau - tikėtina jog tai tas pats uždraustasis miškas už kurio ribų peržengimą grėsė išmetimas iš mokyklos. Nors kita vertus, galbūt taip būtų ir geriau - ji grįžtų į senąją savo mokyklą, kur jai taip puikiai sekėsi, pas senuosius geruosius draugus ir draugiškus mokytojus ir visa būtų vėl taip gera ir jauku. Tačiau visgi miškas pats savo buvimu, savo tamsa, garsais, keistais augalais ir visu kuo gąsdino mažylę ir ši nejučia prisiglaudė prie vyresniokės, kaip kad darydavo, kai būdavo labai labai išsigandusi.
- Gal galime eiti atgal? - kone maldaujančiu balsu paklausė mažiukė - Man visai nepatinka tamsa.
-
Jeigu ką jos nauja mažoji draugė ir bandė sakyti, Karasunai tikriausiai ir neišėjo ko išgirsti per savo pačios kalbas. O gal tiesiog labai nedraugiškai paliepė sau nesiklausyti jokio jaunesnio balselio, jeigu toks iš vis atsirastų.
-Viskas gerai, viskas gerai, aš gi nesikandžioju!- džiaugsmingai išsiviepusi pratarė, apsisukdama rateliu. Keista palaiminga nuotaika ją apėmė, ir trečiakursė nesugebėjo jaustis kaip kitaip negu maža mergytė, kuri visą dieną praleidžia kieme žaisdama įvairaus tipo žaidimėlius su grupele draugų. Galbūt mažoji Eimilė su savo vaikišku tyrumu jai tai priminė - nors ir teko pro pirštus pražiūrėti tą faktą, kad Karasuna tokio tipo vaikystės net neturėjo. Ką jau kalbėti, vaikystės ji išvis neturėjo.
O galbūt vyresnioji sugėrė visą tą vaikišką džiaugsmą iš jaunėlės, palikdama ją su tuo baimės pojūčiu - aišku, suprantama, kad dauguma jaunėlių bus persigandę šios vietos, su agresyviais gyvūnais ir tankiais medžiais, kurie net ir šviesiausią dieną palieka miško lankytojus tamsoje, tačiau šiuolaikiniai pirmakursiai, apsimetantys bebaimiais lindo į mišką taip, lyg tai būtų antri jų namai, ir dažniai net išlįsdavo nesusižeidę. Tad galbūt tie gąsdinimai ir buvo betiksliais.
-Karasuna neleis, kad tamsa tave pasiimtų, nebijok.. Kol Karasuna šalia, tol ji tavęs neprarys..- raminamu lengvesniu balsu kalbėjo, palikdama savo energingus riksmus užnugary, bent jau akimirkai - ranka švelniai braukė per mažosios Eimilės plaukus, pilkomis akimis dairydamasi aplink, tikėdamasi pamatyti ką įdomesnio būtų galima čia nuveikti, kad jau atsivilko, atsitempdama ir persigandusią jaunesnėlę.
-
-Neprarys? O tamsa gali mate ir praryti? - dar vis drebėdama paklausė mergaitė. - Bet ji neturi burnos...
Mažajai buvo sunku suprasti metaforas, galbūt dėl to, kad retai jas girdėdavo, o gal todėl, kad paprastai niekas iš jos nesitikėdavo, kad toji supras. Bet kuriuo atveju, ji jautėsi dėkinga Karasunai, kad toji saugo nuo baisios tamsos ir nematomos jos burnos. Ji jautė švelnų merginos prisilietimą ir pasijuto truputį drąsiau.
- Kodėl mes čia atėjome? - paklausė švilpiukė atsargiai dairydamasi po nematytas apylinkes.
Staiga mergytės žvilgsnį patraukė kažkokia juoda būtybė, einanti, o gal labiau visu greičiu šuoliuojanti jų link. Iš toli nepatyrusiai pirmakursei uždraustojo miško gyventojas pasirodė beveik mielas ir draugiškas. Tiesą sakant, naiviai mergaitei absoliučiai visi gyviai atrodė mieli ir draugiški, nes tik tokius ji buvo sutikusi per savo dar neilgą gyvenimą. Mažoji neturėjo reikiamos patirties, nei žinių, kad galėtų suprasti tikrąją šio padaro prigimtį ir ketinimus. žinoma, jeigu tik ji būtų žinojusi koks pavojingas šis gyvis yra tuojau pat būtų sprukusi ir bet kokia kaina stengusis pasislėpti, tačiau dabar mažoji netgi beveik linksmai stebėjo artėjant juodąjį padarą, kuris kiekvienu žingsniu mažino dviejų jaunų burtininkių šansus išgyventi.
-
-O iš kur žinai, kad ji neturi burnos?- gudria šypsenėle šyptelėjo, paskutinį kartą perbraukdama per Eimilės plaukus, tada lengvai atitrūkdama nuo jos. Nusprendusi, kad vis dėl to neturi nieko ką geriau veikti, tiesiog pradėjo skabyti nuo šalimai esančių medžių lapus. Betikslė veikla, niekas daugiau.
Niūniuodama kažkokią melodiją, ant kurios jau sugebėjo užsikabinti, ji ir toliau nuogino medžių šakas, ignoruodama ir jaunesnėlės klausimą - kliaudamasi ta betiksle veikla, kad užimti rankas, klastuolė buvo visai pasiruošusi tai pavadinti tikslu, kodėl čia išvis atsibeldė - priskynusi pilnas rieškutes atsisuko į jaunesnėlę, kad šioji į glėbį pasiimtų visus žalius, jokių įkyrių vabaliukų neapkandžiotus lapus, tačiau pasekusi jos žvilgsniu suprato, kad nieko neišdegs.
Išleidusi virtinę tylių keiksmų, pilkomis akimis mergina kaip galima greičiau apžiūrėjo jų esamą vietą - daug kur buvo tankai priaugę medžių, kas ne itin padėjo joms tuo, kad gyvis - girdėjo, kad miške dar ir vilkolakių sutikti eina, tačiau pikti, aršūs vilkai buvo daug dažnesnis reiškinys, kas rodės, apsireiškė dabar ir joms - galėjo lengvai prasprūsti pro kitą vietą tarp medžių ir taip jas pačiupti.
Sugriebusi Eimilės ranką ir smarkiai suspaudusi, kad šioji tik nepasimestų, klastuolė dar spėjo tokiu pat džiaugsmingu tonu ir veidu atsisukti į šią prieš pradedant kaip galima greičiau lėkti.
-O dabar Karasuna ir Eimilė pažais žaidimą, kuri greičiau geba bėgti! Pirmoji ištrūkusi iš miško gaus saldainį~ ,- energingai nutęsusi, net nelaukdama atsako iš jaunesnios ėmė skuosti, tikriausiai skausmingai tempiantis šią drauge. Aišku, galėjo palikti Eimilę užnugary, kad ją sudorotų tasai padaras, tačiau tą visada buvo galima pasilikti vėlesniam variantui, jeigu būtų itin bloga situacija - o ir pati jaunėlė atrodė ne tik patikli, bet ir ganėtinai vaikiška, kas gali numatyti tai, kad ja bus galima pasinaudoti ateityje..
Stengdamasi nesigrežioti atgal - tas faktas, kad vilkas jas seka buvo aiškiai girdimas, lėtinti save žiūrint pro petį nebuvo reikalo - ir nepaleisti jaunesnėlės rankos, Karasuna tik per vėlai suprato, kad kažkas buvo ne taip - o ir atėjus tam suvokimui tepajuto, kaip krenta pro akmenų ir žvyro laviną, kuri skaudžiai aklinoje tamsoje žengtelėjus ant užpakalio nusirideno žemyn paskui ją. Įkyrumo persipildžiusia mina persikreipė, apsidairydama - ar bent stengdamasi - aplink, teregėdama blausų šviesos šaltinį viršuje. Eimilės rankos nebejautė, o per tamsą negalėjo matyti, ar šioji buvo šalia, ar pasiliko viršuje kaip vilko priešpiečiai.
-
Eimilė pajuto, kad jos ranka vėl įkalinta vyresniokės delne. Šį kartą Karasuna pasiūlė gana įdomų žaidimą - lenktynes. Tiesa, Eimilė abejojo, ar galėtų aplenkti gerokai vyresnę bei didesnę mergaitę. Gal tiksliau būtų sakyti - būtų abejojusi, mat mažajai dar iki galo nespėjus suvokti klastuolės žodžių reikšmės, ji jau buvo visu greičiu velkama išėjimo iš miško link. Nors jaunoji mokinukė ir labai stengėsi, ji niekaip nespėjo taip greitai dėlioti nedidučių kojyčių - jos vis kliuvo už įvairiausių šakelių ir akmenų, o šonus ėmė gelti nuo netaisyklingo kvėpavimo ir deguonies stygiaus.
- Sustok, negaliu taip greitai bėgti!- šaukė mažylė, bet Karasuna arba negirdėjo arba bent jau neatsakė.
Staiga mergaitė pajuto, kad žemė ima slysti iš po kojų ir mažoji paskui savo vedlę jau krito žemyn, tačiau laiku spėjo įsikibti į kažkokią šakelę ir šiaip ne taip išsilaikyti. Kitas dalykas, kurį pamatė švilpiukė, buvo rodos dar greičiau nei pirma artėjantis tas pats mielas juodas padarėlis. Mažoji pagalvojo, kad jis tikriausiai ketina padėti mergaitei vėl atsistoti ant kojų ir su palengvėjimu laukė kailiuoto draugo atėjimo.
-
Kad ir kokią neviltį sukelti būtų galėjusi jos mirtis čia, tamsiame urve, kur būtų sukandžiojama didelio, aršaus vilko, Karasuna tam visiškai prieštaravo - nebūtinai todėl, kad laikėsi įsikabinusi beviltiško noro gyventi. Koks gi skirtumas, kad tai ir buvo pagrindinė ir nenorima pripažinti priežastis - turėjo planų, turėjo idėjų, ir nenorėjo mirti, nenorėjo pranykti ligi tol, kol bent kelių jų neįvykdė. Tikrai apgailėtina, taip siaubingai nyku, šlykštu, kad net tampo lyg iš visų šonų pririštos virvės - nesusilaikė neišleidus prunkštelėjimo, kurį sekė juokas visu garsu.
Tai tikrai buvo šleikštulį keliantis dalykas.
Buvo gana didelė galimybė, kad prie jos šuva net nelys. Eimilė neatrodė kaip itin didelio intelekto turėtoja, net ir kalbant apie įprastinius vienuolikmečius - net jei ir tokia būtų, egzistavo menka galimybė, kad ji sugebėtų išsisukti nuo juodu kailiu pasipuošusio gyvio. Jeigu šis kaip brutaliai ar suėstų jaunesnėlę, ar nusineštų ją kur kitur, Karasuna tada turėtų užtektinai laiko, kad pabandytų išsikrapštyti iš šitos velnioniškos irštvos, kartu ir pabėgant - aišku, visada gyvavo kitos galimybės, kad pabėgti nepavyktų, išsikrapštyti nepavyktų, galbūt šunėkas šoktelėtų ir čia, pas ją, kad irgi suėsti, arba nepasitrauktų iš vietos, neleidžiant ištrūkti ir klastuolei.
-Eimile,- nepatenkintai atsidususi saldžiu balseliu šūktelėjo, pritraukdama mergaitės dėmesį,- Gi nenori, kad toji atitipenanti tamsa tave surytų, tiesa? Tad būk gera mergaitė, ir padėk man iš čia išlįsti.. nebent aišku, nori būti suėsta tamsos, kol tavo kraujai, žarnos ir organai papuoš visas miško vietas, o iš tavęs liks tik kruvina neatpažįstama masė, maišoma su karvių išmatomis.. Gi nenori, kad taip nutiktų, tiesa?
Išspaudusi šykščią, tamsoje neregimą šypseną, trečiakursė dar kartą atsiduso - nujautė, kad būtų daug buvę geriau persaldintą balselį naudoti ant mergaitės, tačiau neįstengė neįdėdama kiek grubiau skambančių dalių, kurios galėjo šią išgąsdinti, taip galimai sukeliant priešinga negu buvo reikėta rezultatą.
-
Uždraustasis miškas Edgar'ui buvo neatskiriamas dalykas nuo vakaro ar nakties. Todėl ir vėl sulaukęs vėlyvo vakaro žingsniavo uždraustuoju mišku, nes turėjo užduotį, kaip ir kiti moksleiviai iš Magijos Istorijos pamokos. Grifas, miško žeme vilkdamas kojas, džiūgavo, jog jau atkeliavęs yra pavasaris ir iki mokslo metų galo liko vos keli, nedidukai žingsneliai. Kita vertus, kad juos padėti sėkmingai, dar prireiks nubraukti prakaitą nuo kaktos.
Prieš savo akis moksleiviui išvydus nedidukę kalvą, jis tekinomis ir su šypsena veide pasileido bėgti į ją. Kai visas apdusęs pasiekė viršūnę, išsitiesė visu ūgiu užversdamas galvą į dangų ir užmerkė akis. Jo megztinį plazdenantis vėjas, medžių lapų šlamesys ir vienas kitas sukarksiantis paukštis priminė vaikinukui, kai apsilankęs buvo čia su savo draugėmis, tuomet klaidžiodama po mišką trijulė patyrė ir šiurpoką nuotykį, kai juos puolė pelėdpaukštis. Grifiukui pro sumerktas akis prasispraudė ašara, kuri nuriedėjo jo skruostu, mat viena iš tų draugių jau nebelanko Hogvartso ir ji tikriausiai buvo pati mieliausia draugė jo širdžiai. Galbūt tai buvo dėl to, kad jie drauge praleisdavo nemažai laiko tiek laisvalaikiu, tiek ruošdami bendrus namų darbus. Visoms užgožusioms mintims prabėgus pro tamsiaplaukio galvą, jis ėmė ko nors dairytis, nes jautė, kad šioje vietoje turėtų būti kažkas labai seno ir palikta senovės burtininkų, net ir pati kalvelė atrodė, kaip nedidelio namuko piliakalnis, o toks atradimas būtų pats tas, jog užduotis būtų užskaityta. Nieko nematydamas aplink save nusprendė nueiti į kitą kalvelės pusę, kur joje buvo nelabai didelė dauba. Pasiekęs ją pritūpė.
- Lumos,- užžiebė švieselę, kad galėtų geriau kažką matyti ir viena ranka ėmė kastis dar giliau. Parausęs vienoje įdubos vietoje imdavo raustis kitoje, bet rezultatų nebuvo, o nukasti viso kalno tikrai neketino. Galiausiai perrausdamas giliau jau anksčiau išraustu urvelius, trečiakursis apčiuopė kažką kieto. Pabarbeno į tą daiktą ir garsas buvo toks lyg tai būtų kokia skrynutė, todėl ėmė kasti aplink jį, kol galiausiai atkasė. Tai buvo kubo formos dėžutė su užraktu.
- Alohomora,- tarstelėjus žaliaakiui užraktas suklinksėjo. Atvėręs dėžutę rado tuščią lapelį iš abiejų pusių, bet keturiolikmetis jau nuo pirmo kurso žinojo, kad tikrai tai nebus paprasčiausiai tuščia skiautė ir pamosavęs lazdele prieš ją panaudojo kitą burtažodį:
- Aparecium,- ir lapelyje atsirado kelios pastraipos, tačiau jos buvo parašytos neaiškiais hieroglifais. Hieroglifai gerai, bet kad negaliu jų iššifruoti, tai jau nekas kiek apmaudas apėmė Edgar'ą, kad neturi jokios knygos su savimi, kuri gelbėtų iššifruojant tai, kas parašyta mažame lapelyje. Vis gi tikėdamasis, kad užteks ir to, įdėjo į kubinę dėžutę kažkokią rastą rašliavą ir patraukė atgal pilies link, pas mokytoją, kuri galbūt, kaip pats vaikinukas manė, pati išsišifruos užrašus, o šie įrodys, kad grifų atstovas rado kažką senoviško.
-
Dar dangaus nebuvo uždengę tamsūs debesys, kad ir kaip apie tokį orą apgaulingai norėjo byloti smarkus, per daug leidęs sau įsišėlti vėjas. Prisilaikydama už įkyriausių plaukų sruogų tam, kad nebelįstų į akis ir nebetrukdytų ėjimo ligi merginai reikiamos vietos, ant nugaros tempdama sunkią kuprinę, kaip visada, jau iš senų senovės įpročių prikrautą daiktų, nereikalingų apskritai ir nereikalingų šią akimirką, Nana pasiekė vietą, kur norėjo eiti ilgesnius laiko tarpus. Galbūt ir gerai buvo, kad motina Gamta šitaip siautėjo - o gal ir ne, vis bus sunkiau su ja bandyti suartėti, bus dar didesnė bausmė, jeigu kaip nors ne taip įsiverš į šios valdas, kuri buvo ir visa Žemė, kuri ir buvo viskas, ką tik siaurą vaizdą (ir ne, nesakant taip dėl to, kad mergina buvo azijietė) reginčios žmonių akys sugebėjo aprėpti.
Atsisėdusi ant pačio aukščiausios kalvos taško, sugebėjusi ir tinkamą kryptį nutaikyti, kad vėjas jos plaukus ir laisvesnius drabužius - kurie šį kartą buvo violetinis džemperis ir suplėšyti džinsai ligi kauliukų - už nugaros draikytų, žinoma, kartu ir visus veido bruožus kiek suplojant, vis tai buvo vėjas, o gamtos stichijos, ypač įsisiautėjusios niekad nebuvo malonios. Kad ir dabar, aršus, vos ne karingai nusiteikęs vėjas ir Uždraustasis miškas..? Gal jūs juokaujat, bandydami pasakyti, kad visas miškas tiesiog nebuvo kraupus, net ir kraują stingdantis - ypač su tokiais garsais, kurių prisisapnuoja tik baisiausiuose košmaruose.
Galbūt todėl Nana Kannazuki, mergina, bandanti save bent kaip apvalyti ir vėl susilieti su gamta, susilieti su jos senu laisvės pojūčiu, kurį turėjo paaukoti dėl Hogvartso atsibeldė čia, į tikriausiai pačią prasčiausią vietą eiti vėtros metu. Įsitaisiusi lotoso poza ir būdama absoliučiai tikra, kad niekaip nebus nupūsta ir numesta nuo kalvos žemyn, mergina iš visos turimos gerklės ėmė rėkauti į prieš ją plytinčius medžius.
-
Smarkus vėjas pūtė iš keturių pagrindinių šalių- šiaurės, pietų, vakarų ir rytų. Atrodė, kad iš visų savo jėgų ,vėjas, bandė sulyginti kalvas, medžius su žeme. Lyg tai būtų kliūtys, kurių nekenčia šis gamtos gaivalas. Visgi šiam pasiutusiui vėjui nebuvo jokių išimčių, ką griaut, nešti.. Tad ir talžė Uždraustąjį mišką.
Palinkęs į priekį, galinėdamas su stipriu vėju, Igoris lėtai įrėsi link nedidelės kalvos, kurios "buka" viršūnė kyšojo viršum viso Hogvartso miško lapijos. Švilpis troško pamatyti visas mokyklos aplinkes, kraštovaizdį, net per tokį bjaurų orą. Tačiau, garbanių ne tik ši priežastis viliojo apsilankyt ant šios kalvos. Igoris juto, kad atras slėptuvę, kurioj galės prabūt artėjančią pilnatį. Antra vertus juk jis gali pasislėpti Žviegančioj būdoj, Kiauliasodį, bei "prikelti" iš numirusiųjų vaiduokliškus garsus, baimę...Ketvirtakursis lipdamas į nuožulnesnį kalvos šlaitą liūdnai šyptelėjo. Atrodė, kad šiais metais, prisikels kitokie Plėšikai ir pakeis į anapus nužengusius Džeimsą Poterį, Sirijų Bleką, Remą Lubiną, Piterį Trumpulį. Tik kas gi bus tie kiti, kurie "gaus" Rago, Pėdelės, Kirmio vaidmenis? Igoris žinojo tik viena- jis panašus Remą. Na vien dėl to, kad jie abu yra vilkolakiai.....Netikėtai jautrias vaikino ausis pasiekė merginos riksmas. Iš kart Igiui atgijo gelbėjimo inkstintas, ir nulėkė į kalvos viršūnę, link garso šaltinio. Uždusęs, vos nenudribęs žemyn, švilpis pasiekė savo tikslą ir susitingo. Lotoso poza sėdėjo azijietiškų bruožų turinti mergina ir klykavo iš visų savo plaučių. Japonė nebuvo su mokinės uniforma, o tai trikdė mėlynai pilkas akis turinčiam jaunuoliui. Visgi lengviau atsidusęs, kad merginai nieko blogo neatsitiko, Igoris apsižvalgė aplinkui. Laisvė, aukštis, vėjas trašančius jo plaukus... tai ramino. Atsisėdęs ant nei didelio, nei mažo akmens, kuris mėtėsi visai šalio švilpio, šis savo ruožtu atsisėdo ant gamtos stebuklos. Mat vaikinas nesiruošė rizikuot ir sėstis ant žemės žiemą. Nunarinęs galvą, Igoris paskutinisyk dirstelėjęs į nepažįstamąją, užsimerkė ir nulindo į savas mintis, stengdamas netrugdyti japonei.
-
Net nežinia, ko mergina bandė pasiekti - suartėti? Pasijusti bent kažkokio chaoso vidury? Pasijausti gyva, kad ir kaip edgy tai skambėjo? Išrėkti visą tą pyktį, kurį visi laiko kažkur giliai užslėpę viduje? O gal tik pabūti mandra buvo jos tikslas? Net pati varnė nebūtų galėjusi tiksliai atsakyti, kas galų gale buvo tas paskutinysis šiaudas, atvaręs ją čia - tik žinojo, kad rėkti taip kartu, girdėti, ar verčiau jausti, kaip balsas paskęsta agresyviame vėjuje ir susilieja su juo, tai buvo savotiškai nuostabu. Taip seniai žmonės norėjo susilieti su gamta, patapti bent maža jos dalimi, kad ėmė ją tik naikinti, nepagalvoję apie laikymą ją aukštesne jėga, prie kurios galima tik prisiderinti, it būtumei tik mažas vaikas, pasiėmęs už galingosios stichijos, dabar atliekančios motinos vaidmenį, rankos.
Gal vien toji priežastis, leidusi jai realiai pasijausti laisvai, pasijausti kažko stipresnio dalimi neleido pamatyti ir išgirsti (išgirsti, cha! Tokiame vėjuje?) kito atėjūno, tikriausiai ne tokio garbintojo ir viso motinos Gamtos sukurto ir prisiliesto prie sutvėrimo mėgėjo. Galbūt todėl, kai į džiaugsmingą klykavimą perėjęs balsas nutrūko, o akių kamputis užmatė nepažįstama rudaplaukį, rymantį šalimais. Kažkur smegenų dalyje, labai tolimoje net iškilo klausimas, iš kur jis čia taip greit atsirado, rodos, ir pati mergina čia atsisėdo vos prieš minutėlę - bet net ir tai buvo nupūsta stūgaujančio vėjo į tolimus kraštus, o į šį, rodos, bendraamžį mergina tiesiog gūžtelėjo pečiais, gal dviese net smagiau bus.
-Norėtumei prisijungti?- surėkė per vėją, kad žodžiai nebūtų nusinešti tolimiau - visa laimingai išsišiepusi, susitaršiusiais plaukais ir tikriausiai sustirti jau spėjusia oda.
-
"Snaigės greitai krito ant bėgančio jaunuolio plaukų, pečių, jo tamsių drabužių. Igoris lėkė per Šiaurės Amerikai būdingus miškus, kurie kaip ir Horned Serpent koledžo mokinį, buvo padengtas plonu sniego sluoksniu. Šilti garai kylantys iš keturiolikmečio burnos visiems skelbė, kad tuojau šis bėgikas išsidrėbs ant žemės iš nuovargio. Bet Igorio ši lemtis nepasigavo, nes jaunuolis greitai sustojo. Visgi jam teko delnais atsiremti į kelius. Tačiau poilsį nutraukė pasigirdęs žmogiškas juokas. Vaikis susiraukė atsitiesęs, mat šiam miške, retai išgirsi juoką. Kodėl? Nes jaunieji burtininkai tikėjo, kad šiame miške, kur dabar bėgiojo Igis, gyvena pabaisos, šmėklos ir kiti baubai. Tad ir niekas nelįsdavo čionai. Na išskyrus Greywindų šeimą, bei patį Igorį, kurie gyveno šiam "baubų" miške. Mat jie žinojo, kad čia negyvena jokios šmėklos ir kitka...
Igoris įsiklausė. Trumpam juokas buvo nutilęs... Bet vėl pasigirdus "Cha, cha...." tiradai, Ilvermonio mokinys nusprendė tučtuojau pat pasižiūrėt, kokie pašaliniai čia atsidangino. Patraukęs link tos vietos, kur sklinda juokas, Igoris išvydo keturis matytus vaikus iš Ilvermonio.... "
Igoris paskendęs savo vaizduotėje, netikėtai krūptelėjo, nes nesigirdėjo merginos klykavimų, o tai nelabai patiko švilpiui. Atsimerkęs, vaikinas šiek tiek sutriko pamatęs atsisukusią į jį merginą. Ši lyg liūtė (,o gal greičiau, kaip varnė) perėkusi vėją, paklausė ar nenori prisijungti. Igoris iš nuostabos pakėlė antakius. Parėkauti? Švilpis būdamas vilkolakio pavidalu dažnai parėkdavo tai yra kaukdavo, bet žmogaus pavidalu....
-Žinoma!-sušuko Igis, pakildamas nuo akmens ir patraukė link merginos,- Beje koks tavo vardas? Aš Igoris.-suriko per vėją ketvirtakursis.
Ir taip pasakęs atsisėdo ant žiemos žiemužės padailintos žemės.
-
Dar labiau nusišypsojo, kai vaikinas prisėdo prie šios - na, o kodėl gi ne? Gal tai ir nebuvo kasdienė veikla, bet tai nereiškė, kad ši nebuvo smagi, būna tai naujų pažinčių ar savęs pažinimo reikšme. Ar supratimu, kurie bendraklasiai gali būti trumpų pažiūrų.
-Nana, Nana Kannazuki,- surėkė per vėją, pilnai prisistatydama,- Atleisk, nejaugi sutrukdžiau tau?
Nors vistiek jis jau prisėdo šalimai - o kas gi norėjo keltis iš vietos po to, kai sniegas po jais jau vistiek bus ir prisilietęs, ir tikriausiai spėjęs sušlapinti drabužius, tad tikriausiai nebuvo verta gailėtis, jeigu kažką per veiklą ir sutrukdė.
Jausdama, kaip plaukai lenda į burną, tada patys išsivelka iš šios ir vėl plaikstosi į kaklą, kartkartėmis netyčiomis ir Igorį pasiekdami, varnanagė ištraukė rankas iš po džemperio rankovių, kurias jau ir nejučiomis susikišo, kad bent viena kūno dalis būtų kiek šiltesnė - viena vistiek ledine ranka sučiupo ir vaikino šiltesnę ranką, žinoma, nedarydama to kaip kokio romantiško veiksmo, tiesiog kaip kažką, kas jautėsi tinkamas dalykas tokioje situacijoje. Iš džiaugsmo blizgančiomis akimis tarsi nebyliai skaičiuodama, ant trijų stipriai užsimerkė, vėl pradėdama rėkti - ir vėl vėjas nusinešė jos riksmą į tolumas, ten, kur tokiu oru bevaikštantys tolimieji žmogeliukai sumaišytų su kažkuo iš siaubo filmo ar žaidimo. Tikriausiai šią savaitę neapsieis be kelių apsilankymų pas seselę dėl peršalimo.
-Igori,- sunkiau kvėpuodama riktelėjo, lengviau negu prieš kelias sekundes, kai iš visų plaučių laidė gerklę - tiesiog užtektinai, kad šalimais esantis vaikinas išgirstų. Ėmė trūkti kvapo, kad galėtų dar vieną kartą savu klyksmu pasipriešinti stipresniajai vėjo stichijai - ir žinoma, kai buvo dviese, bent turėjo kažką, kuo galėjo tą tylos akimirką užpildyti,- Pasakyk man, nežinau, kažką? Kažką apie save, kokį faktą, smarkiai negalvojant.
Dar smarkiau suspausdama jo ranką, kad tiesiog nebijotų leptelėti pirmo pasitaikiusio ant liežuvio dalyko, kita, laisvąją ranka Nana susigriebė už plaukų, kurie ir palyginus trumpi, bet nesustojamai plaikstėsi aplink.
-
Švilpis nusišypsojo merginai.
-Gražus vardas, Nana!-suriko Igoris, plačiai šyptelėjęs Nanai.- Nesutrikdei! Viskas gerai!
Igoris įsišiepęs nusisuko ir pažvelgė į apačion plytantį apsnigtą mišką. Pasiutęs vėjas taršė baltas medžių viršūnes, kurdamas sniego sūkurius. Visa tai derėjo prie tamsaus dangaus.
-Niekada nemaniau, kad Uždraustasis miškas toks gražus!-suklykė ketvirtakursis, atsisukdamas į Naną.-O tau...
Bet Igis nespėjo pabaigti klausimo, kai azijietės nepaklusnūs plaukai tėškėsi į vaikino veidą. Jaunasis burtininkas nusijuokė:
-Susirink savo plaukus! Antraip liksi be plaukų! -juokavo Igoris ir pažvelgė į Nanos tamsiai rudas akis, kai ši savo ruožtu su savo šaltomis rankomis pasičiupo, vaikino šiltutėles rankas.
Igoris nežymiai krūptelėjo, pajusdamas šaltas, ne...Ledines Nanos rankas. Netrukus pasigirdo merginos klykavimas ir Igoris kartu prisidėjo. Rėkdamas kartu su Nana, šis pasijuto toks laisvas it paukštis, kad tuojau pat panorėjo skristi. Vis šaukdamas kartu su mergina, Igoris vis juto Nanos ledines rankas. Reik kažką daryt, juk neleis šiai japonei susirgti... Galiausiai sutartinai nutilę, švilpis pajuto, kad kimsta. Ką gi, nieko gero... Šyptelėjo ketvirtakursis, per daug nekreipdamas dėmesio į tai ir kaip įmanomai garsiau pasakė Nanai:
-Sušalsi!
Ir su šiais žodžiais trumpam išsivadavęs iš Kannazuki rankų, greitai prisitraukė pre savęs azijietę, apglėbdamas merginą žiemine mantija ir vėl paėmė rudaakės šaltas rankas. Neilgai patylėjęs klausydamasis Nanos žodžių, kaip įmanoma garsiau užkaukė, jausdamas, kad "varnų lizdo" plaukų savininkė trokšta, kad šis nebijotų leptelti pirma pasitaikiusių žodžių ant liežuvio:
-Mėgstu šokoladą! O tu, Nana?-sukaukė Igis, pažvelgdamas į merginą, kuri viena ranka prisilaikė savo nepaklusnius plaukus.
-
Laimingai nusišypsodama mergina tik linktelėjo į Igorio pusę, aiškiai laiminga ir džiugi. Gal neįsiklausydavo į kitus žmones, bet ir pirmas kartas, kai kažkas užsimena, kad vardas gražus - daug dažnesnis variantas buvo nustebimas, kad eina lygiai tokiai pat du skiemenys, o pati reikšmė buvo paprastas skaičius 7.
-A-Atleisk!- išrėkė susijuokdama, iškarto bandydama graibytis šiuos - kas sėkminga labai nebuvo, atsižvelgiant į jos šaltas rankas ir palyginus trumpus plaukus. Staiga kažkodėl visa šita pažintis, savotiškai vaikiška, savotiškai smagi, savotiškai nekalta pasirodė toks retas, bet savotiškas jausmas ir dalykas, kad tiesiog rankose nenulaikytum, o jausmais neapsakytum,-Žinau, tiesa? Jis.. Jis tikrai nuostabus, kad ir kiek baimingų jausmų kelia, ypač visi stebuklai, kurie čia buvo sukurti.. Tai tikrai kažkas nuostabaus, ir akiai, ir žmogaus sielai, žinai, Igori? Norėtumei gal ir normaliomis aplinkybėmis kada apsilankyt drauge?
Nebūtų ji prieštaravusi aprodyti vaikinui visų mažų Gamtos stebuklų, kuriuos dauguma praleidžia pro akis - papasakojusi apie darbščiųjų neregimų vabalėlių kasdieninį darbą tokiuose miškuose, papasakojusi pačią Gamtos, gal net Visatos susiradimo teorija, kuri buvo aprašyta jos skaitomose knygose; kuri buvo tarsi įkalta į azijietės galva, o ši pati, savo atžvilgiu, buvo įtikėjusi į smulkiausią to detalę. Nors galbūt tai būtų galima pavadinti tik šio susipažinimo jausmu, ypač tokiose aplinkybėse? Štai, du moksleiviai, tikriausiai menkai kuo amžiaus reikšme besiskiriantys susitinka kiek kitokiose negu įprastose aplinkybėse, galbūt dėl to buvo ir smagu, buvo ir laisvės jausmas užėmęs, kurio nebūtų vėliau? Nors.. Nors kam gi rūpintis, jeigu problemos kaip šios tik papildomai užims vietą galvoje?
-Atleisk, per mane užkimęs ir peršalęs vaikščioti, bet arg- ,-nutraukta sakinio viduryje, jinai staiga pasijuto šilumos, tarsi pagardintos saugumo jausmu, pojūtį ir tai, kaip šioji ją apglėbia - akies krašteliu užmatė juodosios mantijos galiuką ir tai, kaip šioji prisiliečia prie jos palyginti šaltų rudeninių rūbų, o pačios merginos kūnas vos ne atsiremia į Igorio - akimirkai leidusi sau pasimėgauti šita šiluma, tuo saugumo jausmu, kuris sklido iš tikriausiai geraširdžio Igorio, varnė atsitraukė atgal, šilta mantija kažkaip apgaubdama jos savininką, akimirksnio daliai net ir nereikalingai galvoje patalpintos informacijos prisimindama (tad galbūt, galų gale, ji nebuvo tokia ir nereikalinga?),- Dėl manęs nesirūpink! Žinai, nesutinku, kad tavo vardo reikšmė būtų kova ar jėga, kilnaširdiškumas tau tiktų daug labiau.
Tikriausiai nedraugiškai į šalį pasiųsdama visą jo darbą Naną kaip nors sušildyti, o galbūt tiesiog išėjo užsispyrimo šaknys joje, kai mergina gulsčiomis krito į tą dar nepaliesto salto sniego pusnį, kuri buvo švariai ir dar nesugadintai padengusi žemę, taip paleisdama ir Igorio rankas, ir savo plaukus. Nenusilaikusiu neišleidusi kažkokio mišraus varianto tarp kikenimo ir klyktelėjimo, kai jau ir taip raudoną skruostą palietė sniego šaltukas, Nana kelis kartus giliai įkvėpė, jau beveik atsigavusi nuo ką tik vykusio rėkimo iš visų turimų plaučių.
-Dievinu Kawazu-Zakuros, tam tikro sakuros medžio, žiedus! Ar esi kada šiuos manęs, Igori? Tikriausiai ne, bet šie tokie didžiuliai ir tokios gražios rožinės spalvos, kad tiesiog..,- nutraukė savo minčių giją - buvo savotiškai liūdna prisiminti, kai dar kaip maža mergaitė su seneliu eidavo pietauti po sakurų medžiais tam tinkančiu metu, bet ir savotiškai gražu, kaip visų medžių nuostabūs žiedlapiai staiga sužydėjo atmintyje, kartu ir jų nesuskaičiuojamas skaičius.. Kiek ant alkūnių pasikėlusi iš sniego, šio pilnais plaukais, o dabar aplipusiu ir džemperiu, mergina džiugiai įsižiūrėjo ir savotiškai paskendo mėlynai pilkose Igorio akyse,- Ačiū, kad vis dėlto sugalvojai prisijungti prie manęs!
-
Igoris šypsodamas stebėjo kaip Nana sustingusiais nuo šalčio pirštais graibalioja vėjo draikstomus plaukus, o po to, kaip ji kalba apie tai, kad šis per ją sušalsęs. Igoris papurtė galvą parodydamas, kad jau tai nebesvarbu. Ketvirtakursis vis dar šypsojosi ir stebėjo merginą, kaip ją apglėbė savo žiemine mantija jos pečius.
-Žinoma, Nana!-pasakė jaunuolis, sutikdamas, kai japonė paklausė ar jis nenorįs kartu su ja dar kartą susitikti.
Vaikinas buvo laimingas. Kodėl? Nes galbūt rado draugę? O gal dėl kitos priežasties? Tik ši matyt nebus niekad neatskleista. Nors gal.
Jausdamas trumpus, nelemtus Nanos plaukus prie skruosto, Igį užplūdo dar nepatirtas jausmas, jausmas, kuris vertė iš visų jėgų apsaugoti ir ginti azijietę.
-Žinai, esu Hogvartse pirmąsyk, tad ar negalėtum aprodyt Uždraustojo miško apylinkių kadanors? -paprašė švilpis panirdamss į gražias merginos akis ir šyptelėjo.
Bet greitai šypseną pakeitė nuostaba, kai ši išsprūdo iš jo glėbio, tačiau per daug nenusiminė.
Sugraibaliojęs plazdančius šaltam žiemos vėjyje mantijos kraštus, matydamas, kaip mergina išsitiesia ant sneigo
-Net nebandyk taip sakyt! Guli ant siengo tik su rudeniniais drabužiais ir sako, kad nereik ja rūpintis! Greičiau nueisi į kapus!- "barė" japonę Igis juokaudamas, bet surimtėjo kai Nana prakalbo apie jo vardo reikšmę,- Sutinku su tavim, tačiau kalbant kaip ir apie knygą, kad negalima spręsti ar ji bus įdomi iš jos viršelio, šį pasakymą galima pritaikyti ir man,- pasakė per vėją jaunuolis matydamas kaip ši kikena. Šyptelėjo- nesupaisysti tų merginų.
-Ne, nemačiau, bet norėčiau pamatyt,-sušuko švilpis atsisėsdamas šalia Nanos, kuri atrodo ruošėsi pakilti nuo žemės.
Ketvirtakursis linktelėjo priimdamas japonės padėką ir tarė:
-Ačiū, kad tu čia buvai, antraip tupėčiau ant šios kalvos vienas,- dėkojo Igoris Nanai,- Beje iš kokio tu koledžo? Ir.-trumpam nutilo švilpis stebėdamas merginą,- Jei nepaslaptis, iš kur gavai šį pakabutį, kurį dabar nešioji ant kaklo? Beje, jis gražus,-pridūrė jaunuolis ir nusisuko, pažvelgdamas į horizontą.
-
Buvo sutarta - žinoma, tik žodžiu, kas galėjo tasai liudytojas garbingasis būti, kad pasižadėjimas nebuvo verbalinis, ir nieko daugiau nereiškiantis? Ir vis dėlto, Nanos veidą papuošė šypsena, smagi, laiminga; kupina emocijų, kurias rodėsi, kad reiškė nuolatos, nors kažkuo ir skyrėsi nuo visąlaik tos pat pasirodančios veido mimikos.
-Prisiekiu visais garbingaisiais šventaisiais, kad šio pažado neatsižadėsiu,- tyliai sukrizeno, buvo tai dėka pasižadėjimo ar sniego, lendančio į visas kažkaip praėjimą prie šilto kūno atrandančias vietas, ypač kaklą- Kartu ir yra kitų gražių vietų, kad ir.. Na, ne vien Londone ir apylinkėse, bet ir už pačios mokyklos, yra muziejų, kurie itin skulptūringai prižiūri savo turimas gėrybes; yra botanikos sodų, kurie vien gyvybe alsuoja; yra upelis, sklidinas tokio tyro, rodosi, vandens, kad ir nelabasis pats apsivalytų nuodėmes negailestingąsias savas.. Jei neprieštarauji, mielai visur drauge tave nusitempčiau.
Kartkarčiais balsą pasigaudavo vėjas - retkarčiais atrodydavo, kad net ir šiam į kitus kraštus nusklidus, Igoris vistiek pilnai girdėjo merginą. Galbūt kas per ryšys, kaip būna ir istorijose, ir herojiškuose pasakojimuose pridėta atsirado, o galbūt kažkas tyro ir drąsaus, sujungiančio ilgai draugystei ir pažinimui? Nepaisant to, jei nebuvo galima laikyti tokių dalykų savotiškai įstabiais, tada žmogus neturėjo toliau negu į savų kojų pirštus žvelgiančios esybės.
Mergina papurtė galvą į šonus, net jei vėjas savotiškai padėjo iškratant sniegą iš tamsių plaukų - žybsinčiomis ir pakiliomis akimis stebėdama šalia įsitaisiusį Igorį, tarsi bandydama kažką jam priskirti, netyčiomis praleisdama jo žodžius ir iškeliaudama į savų minčių karalystę.
-Ah! Žinau, žinau! Ak, pertraukiau tave, tiesa? Atleisk,- staigiai surikusi, taip pat staigiai ir pritilo, pati atsisėsdama šalia, taip kartkarčiais leisdama susiliesti ir mokinių šlaunims,- Tiesiog pagalvojau, kad būtum itin geras geltonos ir oranžinės spalvos atitikmuo, žinai, teigiamybės, įkvėpimas, gražinimas geros nuotaikos, melancholijos nuvaikymas.. Kaip sprendimas apie knygą iš jos titulinio puslapio. Viskas pritiktų ir sutiktų dar labiau, jei būtumei švilpis, žinai?
Kalbai pasisukusi apie dėvimą papuošimą, Nana nuleido galvą žemyn - tikrai, pati grandinėle matėsi, tikriausiai gulint ir kristalėlis buvo iškritęs laukan, o ji to nė nepastebėjo. Išsitraukė šį, tarsi hipnotizuodama palingavo į vieną pusę, į kitą pusę - ir taip kelis kartus, pati akylai tamsiomis akimis šį sekdama.
-Varnanage busianti aš, tikriausiai to klausei, kai netyčiniu nemangdagumu pertraukiau? Nesu tikra, tad automatiškai atsiprašau, jei ką sumaišiau,- lūpas perkreipė trumpa šypsenėlė, vos ne akimirksniu persikeitusi į savotiškai melancholišką išraišką,- Šitas iš mano globėjos, na, ar mokytojos, vadink kaip nori. Niekada taip ir nepasakė tikrosios jo prasmės, žinai, kartkartėmis sumaldavo žodžius, kad esą tai padės man greičiau viską įsiminti; kitą kartą tai buvo apsauginė priemonė; dar kitą tiesiog aksesuaras, kurį norėjo išmesti, bet tada atsiradau aš, kuriai ir buvo galima perduoti grožybę.
Dar kiek šį pasukiojo rankose, pavartė į vieną, į kitą pusę - nors tokią užduotį dar aršiai ir patsai vėjas atliko, užteko vien už grandinėlės palaikyti, kad it švytuoklė imtųsi suktis ratais.
-Tiesa, sakei, kad čia esi pirmą sykį? Iš kitos mokyklos atėjai, ar į aukštesnį kursą išsiprašei?- pasmalsavo, galbūt nebus jinai vienintelis vaikiūkštis, įžūlume skęstinas ant tiek, kad iškarto į reikiamą pagal amžių kursą patektų be jokios ankstesnės metinės praktikos, egzaminų ir viso kitko.
-
Horizonatą jau aptraukė pilkšvi debesys, pranašaudami šlabdribą. Vėjas savo stipriais šuorais netik gynė niūruosius debesis it piemuo- avis, bet ir purtė Uždraustojo miško medžių belapes šakas, bei galingais vėjo mostais šukavo dviejų jaunuolių plaukus. Atrodė visa gamta buvo pasinėrusi į liūdesį, bjaurumą, tačiau Igoris, kuris su savo mėlynai pilkomis akimis žvelgė į šėlstantį horizontą, buvo laimingas. Ne dėl to, kad gamta bemaž kraustosi iš savo išmintingo proto, bet dėl to, kad Nana taipogi yra laiminga.
-Ak, tik nereikia prisikienėti!- nusijuokė švilpis,-Ir be priesaikų, žinau, kad ,tu- Nana, pažadų neatsižadėsi. Žinoma, neprieštarauju, gali mane ir į pragarą nusitempti,- jaukais kikeno garbanius.
Tačiau smarkusis žiemos vėjas netrugdė paaugliams kalbėtis- Igis girdėjo kiekvieną Nanos žodį, tad nereikėjo šūkauti kaip prieštai. Garbanius nenutuokė kodėl taip viskas nutiko, tačiau į tai nesigilino. Jam užteko žinojimo, kad su Nana galima susikalbėti.
-Ne, ne, nepertraukei ir neatsiprašinėk,-nuramino Lorijanas-Greywindas aziejietiškų bruožų turinčią merginą ir pats pritilo, nusukdamas akis nuo horizonto į Nanos veidą.
Kai japonė įsitaisė šalimais Igio, juodviejų šlaunys retkarčiais susiglausdavo, tačiau tai netrugdė Igiui. Trumpam patylėjęs ir nužvelgęs Nanos veidą, prabilo:
-Taip, aš esu švilpis.- ir gan smaliai dirstelėjo į Nanos nešiojamą ant kaklo pakabutį, kurį mergina palingavo tai į vieną pusę, tai į kitą, sekdama savo akimis.
Pakėlė iš nuostabos antakius, sužinojęs, kad čia, šalia atsisėdusi mergina yra varnanagė, ir nusišypsojo.
-Aišku,- šypsojosi Igis,- ne, neatsiprašinėk, nes tu manęs nenutraukei,-antrą sykį nuramino ketvirtakursis Naną.
Pusiau rusui, pusiau amerikiečiui baigus kalbėti, pradėjo klausytis apie japonės brangenynę.
-Gudriai tavoji globėja elgėsi,-šyptelėjo Igoris,- Na, bet gerai, kad dabar jį turi su savimi, antraip šis pakabutis kur nors voliotųsi be jokios naudos.
Švilpis stebėjo, kaip Nana sukioja dovanotąjį papuošalą. Įsivyravus tylai, Igoris ja mėgavosi, tačiau tai nereiškė, kad jau nebenori kalbėtis su varnanage. Atvirkščiai- norėjo kabėti ir net labai. Bet visados reikia pertraukos- kaip ir dabar. Jaunuolis atsigulė ant sniego. Tyliai iškvėpė anglies dioksidą. Palengva užsimerkė. Tyla ir ramybė.
Bet gero reikia po truputį ir šį gėrį nutraukė Nanos balsas. Nepykdamas Igoris atsakė į merginos atsakymą:
-Taip, tai tiesa. Atvykau iš Ilvermonio. O tu Hogvartse mokiniesi nuo vienuolikos metų ar kaip?- pats pasidomėjo, pažvelgdamas į Nanos akis.
-
Tarsi ramios muzikos melodijos, pagal kurias baletą šoka smulkios būtybės - retas įvardintų siautėjančią, tarsi neapykantos perpildytą vėtrą tokiais gėlės žiedlapių švelnumo perpildytais žodžiais, bet kartu ir dažnas tekinas nuo jos bėgtų, o ne kaip tik lauktų jos artėjant.
-Ar tik ne per daug vilties dedi į mane?- ranka prisidengdama lūpas, o pirštu keliskart į šias bakstelėdama pratarė, tankiau sumirksėdama,- Argi pragaras staiga nušvistų vaivorykšte, jeigu ten būčiau ir aš?
Tamsias akis nukreipė į audrą, bet kurį momentą grasinančią praverti savo tamsius ir tankius debesis, ant ir taip nuvargusios žemės papilant ištisus kibirus angelų ašarų - vis, jeigu danguje dar plytojo kas per vieta kaip dangiškasis rojus, argi nebuvo tiesiog logiška lietaus laikyti angelų - ar net pačių Dievų - ašaromis? Kartu tai buvo ir daug gražesnė mintis, nei galėjo kilti kitam.
-Man rodos, audra mus pamėgo. Galbūt, kad nebėgam nuo jos? Arba kad priimam, nemesdami drąsuoliško ir nutrūktgalviško iššūkio,- užvertusi galvą aukštyn, žiūrėdama į besimainančius tamsesnius-šviesesnius debesis, tylomis pratarė jinai. Tarsi paneigiant, o galbūt kaip tik patvirtinant varnanagės žodžius, vėjas akimirkai nutilo, tarsi padarydamas pertraukėlę. O galbūt viskas staiga sustojo, nepasijudinant savoje vietoje - bent taip šiai atrodė trumpą akimirkos dalį,- Galbūt nesu tokia prasme spėjikė tuomet, kaip kad maniau!
Trumpai akimirkos daliai miške nuaidėjo Nanos juokas - vos nuskambėjus šio paskutiniam skambesiui vėjas vėl įsibėgėjo, tarsi atgavęs jėgas ir paturėjęs tąją trumpą pertraukėlę, kad galėtų toliau tęsti savo uždavinį.
-Taip, tavo tiesa, manau,- dar kelias sekundes pasekusi kristalėlio judėjimo kelią, varnė paėmė ir vėl šį pasislėpė po džemperiu, dėmesį tarsi smalsaudama perkreipdama į Igorį, vėl lendantį į sniego patalą. Argi šis tikrai nesušals?
Trumpą tylos momentą, vėl leisdamasi, kad ją apgaubtų vėjo jutimas, kuris dažnai kalbant su Igoriu pranykdavo, Nana ir vėl atsigręžė tiesiai į vėtrą - ranką kiek prisidengusi akis, kad šios neašarotų nuo stiprių vėjo gūsių, vėl klausos pagalba leisdama pasigerti į gamtos stichijos agresyvumą, kuris kažkodėl buvo toks gailestingas dviems mokiniams, nusprendusiems pabūti tokioje įprastai baugioje vietoje tokio oro metu. Tikriausiai neberėkaus ir nebespygaus - vis tai nebuvo pravartu, jeigu norėjo su švilpiu kalbėtis daugiau ar dažniau.
-Ilvermonis.. Tai Šiaurės Amerikoje, tiesa? Kaip ten viskas yra?- tylomis pasidomėjo, atsisukdama atgal į Igorį ir įsistebeilydama į šio mėlynai pilkas akis, pati prabildama tik po kelių sekundžių tarpo,- Kažkaip susiklostė, kad gavau laišką iš Hogvartso, o ne iš Mahoutokoro.. O gal man tiesiog niekas nepranešė, net nežinia, tačiau pirmus tris kursus prasibasčiau visur kitur, tik praeitais metais išsikalbėjau, kad keturiolikmetę, pirmąkart Hogvartse esančią, leistų į ketvirtą kursą iškart. Net keista, kad šiek sutiko,- tylomis prunkštelėjo, tarsi ir dabar negalėtų tuo patikėti, kartu prisigriebdama ir neklusnias plaukų sruogas, kad šios nelįstų į akis ir neuždengtų pašnekovo veido.
-
-Galbūt, pats nežinau, - nusijuokė Igoris žvelgdamas į Naną,- Manau taip ir atsitiks,-pasakė šis pakildamas nuo šaltos žemės.
Atsirėmęs už nugaros rankomis, švilpis stebėjo gamtos spektaklį, kuris vis dar neketino pasibaigti. O gal tai buvo ir gerai?
Tačiau pradėjus pliaupti, Igis giliai savyje atsiduso. Gal geriau ši gamtos išdaigos geriau pasibaigia....
Igis gūžtelėjo pečiais, kai Nana prakalbo apie tai, kad audra juos abu pamėgo. Švilpis į tai nieko neatsakė, mat neturėjo ką pasakyt.
Ir lyg koks stebuklas, vėtra su savo lietaus lašeliais, pasitraukė, o vėjo dalią pasiėmė varnė. Jos juokas nuaidėjo visose Hogvartso apylinkėse, taip, kad Igorio veide pasirodė plati šypsena. Visgi ją nuo švilpio veido nutrynė sustiprėjęs vėjas, kuris dabar atrodo, kad jau nesiims "atostogų" ir nepaliks Igorio su Nana ramybėj. Atrodė, kad vėjūkštis, bando mokinius pagaliau nuvyti Hogvartsan.
Švilpis atsisuko į varnę, kuri jau slėpė savo globėjos dovanotą brangenybę džemperyje.
-Taip, Ilvermonis yra Šiaurės Amerikoj,- atsakė Igis, žvelgdama, kaip dingsta pakabutis,- Ilvermonis visiškai kitoks nei Hogvartsas,- pasakojo šis,- Ten, Ilvermony, apsiaustai ne juodi, o mėlyni ir bruknių spalvos, koledžų paskirtymas yra visiškai kitoks. Koledžų raižiniai patys išsirenka kas ką ima, bet jei keli raižiniai pasirenka vieną asmenį, pirmakursis pats išsirinkia kokiam priklausys. Burtų lazdeles duoda tik po paskirstymo ceremonijos, o kai išvyksti iš mokyklos, jas reikia palikti- ir taip iki septyniolikos. Visgi, mano atvejis buvo visiškai kitoks, tad man paliekant visam laikui mokyklą, leido pasilikti savąją burtų lazdelę su savim. Na, o Šiaurės Amerika....- užsivedęs kalbėjo buvęs Ilvermonietis,- Tas žemynas turi krioklių, kanjonų, dykumų, amžino įšalo zonų, miškų, baltųjų smėlynų,- atsiduso, ir nuleido akis į sniego nuklotą žemę,- Aišku, gerai, kad tau taip pasisekė, antraip, turėtum daug nemalonumų,- šyptelėjo Lorijanas-Greywindas, paimdamas rankon sniego ir sulipdydamas sniego gniūžtę.
Sulipdytą grubų sniego kamuoliuką jaunuolis padėjo ant žemės ir pakėlė akis į merginą, žiūrėdamas, kaip ji bando susitvarkyti su savo neklusniais plaukais.
-Gal jau eikime link pilies?- paklausė šis, stodamasis, bei valdydamasis uniformą, ant kurios buvo prilipęs baltas sniegas.
-
Keliskart tankiau sumirksėjo, veidą pasigrobė nuostaba. Nors gal visai ir nieko - stereotipiškai nublankusi, ugnių kamuoliuose pasipuošusi pragaro karalystė, kur Hadas "piktomis" valdo savas valdas staiga nušvinta nesibaigiančiu vaivorykštinių spalvų ruožu, o šios krenta ant smulkiausių mirusiųjų karalystės kampelių. Vaivorykštiniai ugnies kamuoliai, gal ir visai gražu.
-Mėlyna ir raudona, mėlyna ir raudona..- tylomis murmėjo panosyje, tolimiau klausydamasi Igorio pasakojimo. Ne, niekaip - neišėjo įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti toks apsiausto spalvų derinys, ar kaip šis papuoštų uniformą,- Bet pasirinkimo laisvė, huh? Ar kartais tai nėra dar sunkiau, negu gauti vieną specifišką pasirinkimą, kurio neatsisakysi?
Pakraipė galvą į kairę, į dešinę - žinoma, skirtingi standartai, skirtingos mokymo programos, Motina Šventoji, net skirtingi žemynai! Negali net būt nuostabos, kad viskas kitaip.
-Kriokliai..- tylomis sumurmėjo - kažkur tolumoje sprigtelėjo atsiminimas, kaip seneliai, planuodami važiuoti į Točigio prefektūrą norėjo aplankyti ir Kegono krioklį - žinomas, tas nepavyko, tačiau prisiminė džiaugsmingą senolės veidą, žiūrintį į skrajutę su visa informacija apie tą vietovę,- Tačiau kodėl Ilvermonį palikai tuomet, jeigu ten buvo kažkas tokio, kažkas kitokio? Gi po pripratimo ten, po pripratimo prie skirtingų taisyklių turėtų būti sunku prisitaikyti prie Hogvartso, ar net prie pačios Škotijos siaubingų orų.
Pati dar sykį paskendo mintyse - kriokliai, kanjonai, baltieji smėlynai, juose esančios gyvybės formos ir kitokie gyviai, padarai, jausmai ir potyriai, kurie nepaliks tavęs visą gyvenimą. Turėtų būti smagu, bent kartą šiuose pabuvoti, paklajoti, pamislyti - ar tai nebūtų kaip koks punktas, kurį turėtų kiekvieną žmogiškoji gyvybės forma atlikti per savą trumpą gyvenimėlį?
-Ah, žinoma žinoma,- prabudo iš savų svajų kartu su Igoriu švelniu balsu. Vėjas toliau kaprizingai rodė savas galybes, nesibaigiantis ir nebeišsenkantis - tikriausiai reikėjo prisiminti ir savas žmogiškas ribas, kad per ilgas buvimas atneš tik ligas.
Pasičiupo Igorio ranką - automatiškas veiksmas, be jokio intymumo ar romantikos gabaliukų. O kodėl gi ne? Nematė nieko blogo, vis keista draugysčių pradžia reikalauja ir netinkamai neįprastos pabaigos. Iš Nanos lūpų išsprūdo linksmas juokas, o pati mergina, traukdama Igorį paskui save, su kartkartiniais džiaugsmingais pasišokinėjimais nurūko į Hogvartsą.
-
Igoris šypsodamasis klausėsi Nanos kalbos, tačiau per tą laiką, kai ši varnė kalbėjo, švilpis neatsakė į nei vieną japonės klausimą. Net tada nieko nesakė, kai azijietė nutilo. Tiesiog garbanius tylėjo ir klausėsi, mat jis prarado ūpą pokalbiui, kai Nana paklausė, kodėl gi šis paliko Ilvermonį. Švilpis paskutinį sykį nubraukęs nuo savo kelnių sniego "raukšlę", liūdnai susimąstė. Ir kodėl gi ji turėjo jo to paklausti? Švilpis prikando vidinę skruosto dalį ir nusuko akis į Hogvartso pilį. Kodėl?
Rudaplaukis atsisuko į varnę, tačiau ši lyg nepastebėjusi persimainiusios Igorio nuotaikos, pagriebė šį ir nusitempė Hogvartso link, tempdama paskui save it vargšą vienišą šunytį. Deja, Nanos nelaimei, Igis greitai, bet švelniai išsivadavęs iš varnės gniaužtų, paslapčia atsilikęs nuo jos, tyliai sumurmėjo atsisveikinimą ir nudūmė priešingon pusėn nei kur traukė vyresnioji mokinė.
Švilpynės koledžo mokinys šuoliais lėkė pro Uždraustojo miško tamsius medžius, kuriuos darė dar baugesnius švilpaujantis vėjas. Lorijanas-Greywindas peršoko nuvirtusį, beveik jau pūvantį kamieną ir staigiai sustojo, vos ne paslysdamas ant ištižusio sniego. Tvardydamas savo trūksmingą kvėpavimą, švilpis apsidairė aplinkui vis žiūrėdamas ar Nanos niekur nematyti. Galiausiai įsitikinęs, kad jis yra vienas, Igis atsiduso vis galvodamas apie priežastį kodėl išėjo iš Ilvermonio.
O ta priežastis buvo viena ir paprasta, tačiau garbanius niekam jos nesakė ( net savo (į)broliui Džeimsui) ir nesakys iki tol kol reiks.
Ir taip nuspręsdamas vilkolakiškų akių savininkas nudrožė link Hogvartso, darydamas milžinišką ratą, kad tik, kad nesusitiktų varnės japonės Nanos.
-
Varnė , pro hogvarsto langus mėgaudamasi žiūrėjo į kalnus. Tie kalnai buvo gan toli. Apigail užsinorėjo užlipti į tuos kalnus, bet kalnai nebuvo šalia Hogvartso. Jeigu tik nedidelis kalvas. Jis yra uždraustame miške. Visgi Apigail yra pirmakursė, o pirmakursiams į mišką negalimą buvo eiti. Gaila , kad negalima eiti į mišką.. O taip norisi. M'queen ilgai negalvojo, ir nusprendė nueiti į uždraustąjį mišką ir užkopti ant kalvos.
Apigail savo ilgus raudonus plaukus surišo į dvi kasas . užsidėjo baltą maikutę ir juodus džinsus. Susiruošus jį jau ėjo miško link . Einant , jai darėsi baisu. Visgi buvo vakaras. Apigail jau pradėjo galvoti, kad tai bloga idėja. Bet priėjus prie kalvo, jos nuomonė iškarto pasikeitė. Kalvas buvo nedidelis ir visas apaugęs . Viršuje kalvos, nebuvo taip apaugta, ten specialiai buvo padaryta, kad žmonės galėtu eiti ir mėgautis vaizdu. Apigail priėjus prie kalvos, ji ieškojo keliuko nuo kurio galėtu užlipti į kalvą. Ji vaikščiojo aplink kalvą pusvalandį. Apėjus buvo keturis kartus tą kalvą, ir niekaip nerado kelio. Kalvas buvo ant tiek apaugęs, kad Apigail dar kartą pradėjo galvoti , kad visą šitą idėja yra gan bloga. Visgi ji pradėjo lipti į kalvą. Įlipus į 1/4 kalvos dalį, Apigail spėjo jau apsidraskyti. Lipdama ji paslido, ir "nusiriedėjo" iš pradžių. Negalima buvo pasakyt kad Apigal tai nesunervino, bet dėl principų ji norėjo užlipt į kalvą .Lipant Apigail kasos jau beveik išsipynė. Jos vos laikėsi. Apigail rankos buvo visos apdraskytos. Visgi, ji gailėjosi , kad užsidėjo maikutę . Varnė iš tolo pamatė fėjas. Jos buvo gan gražios. Varnei tai pagerino nuotaiką. Kokios mažos ir mielos fėjos, įspūdinga tiesiog! M'queen jau pusę kalvos užlipo. Nebedaug jau ir liko. Buvo tada vakaras. Buvo debesuota, bet vakaruose debesų nebuvo, tai pagražino saulėlydį. Po kelių minučių Apigail buvo ant kalvos. Tas vaizdas kurį M'queen matė buvo įspūdingas. Buvo saulėlydis kuris su spinduliais "nuspalvino debesis", matėsi ežero pakrantė, kuri su savo skaidriu vandeniu atspindėdavo saulės spindulius, iš apačios buvo matomas miškas, kuris pridėjo mistiškumą į tokį nuostabų vaizdą, ir Hogvartsas , kuris irgi atrodė gražiai. Tiesiog vau! Visgi tikrai vertėjo man taip sunkiai lipti čia tik dėl tokio vaizdo. Apigail buvo tiesiog priblokšta. Tas vaizdas leido jai pamirši apie egzaminus, jos apdraskymus, vos laikančias jos raudonas ilgas kasas, šaltą orą. Bet į kalvą ji atėjo ne viena. Iš tolaus ji girdėjo pagalio nulūžimą ir žmogaus žingsnius. Atsisukus ji pamatė vos užlipančią mergaitę. Ji dėvėjo klastūnyno uniforma, todėl M'queen pagalvojo , kad ji tuoj ateis ir pradės tyčiotis ar panašiai. Apigail nusisuko ir bandė į ją nežiūrėti, nes pagalvojo , kad klastuolė tuoj jai kažką dar gali padaryti. Bet visgi jos smalsumas ją visada nugali. Ji atsisuko ir pradėjo žiūrėti į klastuolės plaukus. Jie buvo žali. Pati mergina buvo su tokia pačia neįdegusia odą kaip ir ji, bet ji buvo aukštesne keliem centimetrais už ją . Mergaitė nieko nedarė, ji irgi žiūrėjo į tą įspūdinga vaizdą . Gal ji nieko ir nedarys? Visgi ji panaši į draugišką mergaitę, nors mokosi klastūnyne. Reikia gal pabandyt pradėti dialogą.
- Ar ne gražus vaizdas taip? Niekada tokio nemačiau. Matau tu irgi pirmakursė kaip ir aš, tai nejaugi tave irgi čia atvedė smalsumas, visgi užburtas miškas pirmakursiams uždraustas . -nusijuokusi pasakė M'queen. Ji jau laukė atsakymo. Gal nereikėjo klaust? Tuoj pasakys man kažką ne taip ir susipyksim.. Ji gi klastuolė. O gal pas mane apie klastuolius bloga nuomonė? Visgi aš per daug pergyvenu.
Apigail pamatė, kad klastuolė buvo irgi su apdraskytomis rankomis ir gan pavargusi. Nors pati varnė buvo ne ką geresnė. Ji pastebėjo , kad pas ją kasos vos laikosi ir pabandė jas iš naujo supinti. Kai ji vieną kasą paleido, pas ja susigarbanojo plaukai. Jai patiko jos tokie garbanoti plaukai, todėl paleido kitą kasą ir nepinė naujų. Nors jie buvo ir susivėlę, bet jos ilgi raudoni ir garbanoti plaukai atrodė gan gražiai. Tai patiko Apigail . Apigail pažiūrėjo į klastuolę. Įdomu koks jos vardas. Gal reikia paklaust? Gal nieko tokio jeigu paklausiu.
- Aš Apigail M'queen, o koks tavo vardas?
-
Maria atbėgusi į uždraustąjį mišką pradėjo kopti ant nedidelės kalvos. Daugybe minčių sukosi jos galvoje. Ar nepavėlavau? Ar ji jau ten? O jei ji neatėjo? O jeigu vėluoja? panašios mintys slėgė merginą. Emillia paprašė jos čia susitikti. Tačiau kodėl būtent čia? Juk į kalvą sunku užlipti. Oh na tai jau nesvarbu. Ji pagaliau užlipo. Tačiau čia Emillios nebuvo. Čia stovėjo raudonplaukė mergina. Neilgai trukus nepažįstamoji pasakė kad čia gražus vaizdas ir paminėjo kažką apie smalsumą. Maria niekada nebūdavo smalsi. Nežino - tai nežino, jai tai ir nerūpi. Nepažįstamoji buvo lygiai taip pat apdraskyta ir susivėlusi kaip ir Blackwood. Matyt irgi kopė į šią kalvą. O štai ji ir prisistatė. Apigail M'queen. Apigail....Girdėjau yra tokia varnanagė.
- Aš Maria Blackwood. Malonu susipažinti.
-
Mergaitė prisistatė , kaip Maria Blackwood. Hm. Maria reiškias. Įdomu.
- Man irgi malonu susipažinti.- pasakė raudonplaukė su šypsena.
Apigail buvo toks jausmas, kad Maria tuoj ant jos užšoks ir pradės ją mušti. Ji nežinojo kodėl, pas ja toks jausmas buvo, bet jis buvo. Apigail mama buvo grifė, ir iš jos klastuoliai visada tyčiojosi. Apigail pagalvojo apie mamą ir apie save, kad čia gali būti panašiai. Varnės mama buvo gan stipri burtininkė, ji gerai mokėsi , ir dalyvavo visuose renginiuose . Varnė norėjo būti tokia pati. Bet skirtis tuo , kad negaus patyčių. Apigail galvojant, jau pasidarė šalta, ji gi buvo tik su paprasta maikute . Jau beveik nusileido saulė , ir pradėjo tamsėt. M'quuen pažiūrėjus į Maria, jai pasirodė , kad Mariai taspats kaip ir Apigail. Jai irgi buvo šalta. Gal jos paklausti ar jai ne šalta? Nors ir taip matosi. Gal pasirodysiu kaip kvailė. Bet šita tyla, mane pradeda jau truputi nervint. Visgi reikia užmegzt pokalbį su šita klastuolę, nes tylėti aš nemoku, kai kažkas šalia manęs. Bet truputi baisu.Toks jausmas , kad pas mane klastuolių baimė . Visgi kaip girdėjau, kad vos ne visi mokiniai kurie mokėsi klastūnyne, tapo juodais magais. Bet tai buvo vėliau .. Visgi nenukreipiant nuo temos, man reikia pradėti pokalbį, nes taip būt aš negaliu.
- Ar tau ne šalta? Nes man tai šalta. Visgi jau pradeda tamsėti.
Klastuolė tylėjo . Ji su akim žiūrinėjo kiekviena kalvos kamputį. Gal ji kažko ieško? Ar laukia?
- Ar su tavim viskas gerai?
Neįsivaizduoju , kodėl šito aš paklausiau. Turbūt pagalvos, kad aš pagalvojau, kad ji kažkokia serganti ar nenormali. Na bet supratau , kad pas mane prasidėjo paranoją
-
-A? Ką? Kažką sakei? Oh, taip man viskas gerai ir ne, aš pripratusi prie šaltų orų. Susitariau čia susitikti su kitą klastuolę. Gaila ji nepasirodė. Turbūt pamiršo. Na bet keisti žmonės dažnai ką nors svarbaus pamiršta,hm? - Maria sukikeno ir padavė raudonplaukei atsineštą megztinį. - Štai, skolinu jį tau. Negerai bus jeigu sušalsi ir susirgi, ką? - šypsojosi mergina. - Tau tinka raudoni plaukai. Žinai tu antras žmogus su dažytais plaukais, kurį sutikau. Ką manai jeigu mums kokią trio grupę sukurt? - nusijuokė klastuolė. - Rožinplaukė, žaliaplaukė ir raudonplaukė. Atrodytų labai fainai. - vėl sukikeno ji. Ši mergina išskirtinė, bent jau taip manau. Ne tuo, kad jos plaukai raudoni ar ji irgi lipo į šią kalvą. Kažkuo kitu. Bet negaliu suprasti kuo. Na svarbiausia tai, kad susiradau dar vieną draugę. Per daug draugų juk niekada nebūna, tiesa? svarstė mergina. - Ką gi. - tarė ji Apigail. - Turbūt mano draugė šiandien neateis. Beje, jei ne paslaptis, ką čia veiki? Smalsumas atvedė ar irgi kokie nors reikalai? - Blackwood pažiūrėjo į varnanagę.
-
Pas varnę vos žandikaulis nenukrito, nuo to kaip klastuolė elgėsi. Ji pasirodė labai draugiška ir miela, nors iš karto labai tylėjo . Ji padavė megztinį kurį turėjo su savim. Megztinis buvo sumegztas juodais vilnoniniais siūlais . Apigail jį užsidėjo iškarto.
-Ačiū už megztinį.
Maria pasirodė labai draugiška klastuolė. M'queen tai labai nustebino , ir net nudžiugino. Visgi naujų draugių turėt nepakenks. Nors tėvams sužinojus , kad tai klastuolė , turbūt norės mane nuvesti pas psichologą. Maria pradėjo kalbėti apie mergaitę kuri neatėjo čia į kalvą. Ji irgi klastuolė.
- O kas ta klastuolė ir kodėl ji keista? - su smalsumu nusijuokius pasakė Apigail .
Įdomu, gal klastuoliai jau kitokie. Maria pasiūlė kartu su ją kada nors susitikti. Ką? Ne nesutiksiu turbūt. Ne tai , kad nenoriu. Nors nežinau...
-Na kada nors.. gal ir galėsim. Beje ką aš čia veikiu? Tiesiog Hogvartse žiūrint pro langą į tolimus kalnus, užsinorėjo į kažką panašaus užkopti. Bet čia netoliese buvo tik šis kalvas. Todėl čia ir atėjau. Visgi nesigailiu. Man čia patinka. Bet reikės man laukti ryto , nes naktį, uždraustame miške vaikščioti gan pavojinga ir baisu. Nepalaikysi man kompanijos iki ryto? - Nusijuokus pasakė Varnė.
Varnei pradėjo pilvas skleist garsus. Ji užsinorėjo valgyt.
- Gal su pagalba kerais padarom sau valgyti? Kokį maistą tu mėgsti? Be to jau pradeda matytis žvaigždės. Gal į jas pažiūrim kartu? - Nusišypsus pasakė Apigail.
-
- Prašom. - atsakė Maria į jos padėką. - Hm, ta klastuolė mano draugė ir ji keista, todėl, kad keista. Nežinau kaip tai paaiškint. - nusijuokė mergina. - Oh, ką gi būna kad užsinori užkopt čia. - šypsojosi Maria. - Galim pabūt iki ryto čia. Aš ne prieš. - tarė klastuolė. Maistas? Aš irgi noriu valgyt. - Deja nežinau jokių kerų. - pagalvojusi tarė ji. - Kokį maistą mėgstu. Tiesa sakant neturiu mėgstamo maisto. Taip žinau, tai keistai skamba, bet realiai neturiu mėgstamų patiekalų, užkandžių ir panašiai. Man svarbiausia, kad maistas yra maistas. Aš mėgstu žvaigždes. Pamenu būdama darželinukų amžiaus specialiai naktį nemiegodavau, kad pažiūrėti į žvaigždes. Jos nuostabios. Net nesitiki, jog jos už daugybės tūkstančių ir net milijonų, o gal milijardų kilometrų. - tarė atsisėdusi pirmakursė.
-
Apigail apsidžiaugė , kad Maria pasiliks su ją visai nakčiai, bent palaikys kompaniją. Visgi ji nustebo, kad ji neturi mėgstamo patiekalo. Bet viskas kas kitas ką ji pasakė tai ją nudžiugino. Na ji turi panašumų į mane kažkuo. Bet vat kuo nežinau. Bet va , dabar turiu proga pavalgyti savo mėgstamiausio patiekalo - sushi. Dievinu juos tiesiog. Turbūt skaniausiais maistas kurį aš esu ragavus. Apigail kerų pagalba sukūrė dvi dideles lėkštes su sushi .
- Ai , sakei , kad mėgsti žvakes?
Varnė pabandė padaryt, kad ant žolės butu padėti labai daug žvakių , aišku tokie kurie nesudegintu žolės. Ji pabandė su tam tikrais kerais tai padaryti. Iš pirmo karto jai nepavyko. Bet iš antro jai buvo tas pats. Vaizdas su žvakėm dar geresnis buvo. Žvakės, naktis , žvaigždės, sushi , kompanija , gražus vaizdas. Tiesiog tobula.
Apigail nulaužė pagaliukus ir pradėjo valgyt sushi.
- Kaip skanu. Galiu jas valgyti tonomis. - nusijuokus pasakė M'queen. - Bet gaila, kad negalima juos daug valgyti. Tai nesveika.
Apigail atrodė, kad Maria lyg irgi laiminga. Gal jeigu ateitu tą klastuolė, tai ar būtu viskas kitaip?
Visgi nereikia man imt tai į galvą.
- Kažkaip tylu. Tai gal kokį nors nuotykį iš savo gyvenimo papasakotum? Veliau ir aš galėsiu. - Nusijuokus pasakė raudonplaukė.
-
- Taip. Tikrai tylu. - šyptelėjo Maria. Sushi ir žvakės visada buvo ir bus tobulas derinys. - Ką gi. Na tiesa sakant gyvenau ne nuobodžiai. Deja užaugau vaikų namuose. Kiek žinau mano tėvai žuvo. Bet kadangi jų pažinti nespėjau, tai man ir nelabai dėl to skaudu. O vaikų namuose vos ne kasdien koks nors nuotykis. Bet pats geriausias buvo per mano 10-tą gimtadienį. Įsivaizduoji, atsikeliu ryte, niekas nepasveikina. Na nieko tokio, nepasveikino tai nepasveikino ryte. Deja, dienos metu irgi. Atrodė lyg visi pamiršo. Buvau nuliūdusi. Ir bam, vakare grįžtu iš pasivaikščiojimo lauke, o ten siurprizas. Didelis tortas, daug dovanų ir visas vaikų namų kolektyvas. Buvau tokia laiminga. Jie man padarė siurprizą kai labiausiai to nesitikėjau! - nusijuokė mergina.
-
- Tu iš vaikų namų? - sunerimusiu balsu pasakė Apigail. Ji iš vaikų namų... Tai siaubinga. Neįsivaizduoju gyvenimo be tėvų. Be jų aš ne kas. O ji jų neturi. Liūdna labai . Nors ji papasakojo istorija linksmą, bet tai mane kažkodėl nuliūdino. Apigail pasidarė nejauku , dėl savo klausimo. Jai pasirodė, kad ji pasielgė grubiai. Visgi atmosferą pradėjo keistis. Apigail norėjo tai pakeisti. Buvo kažkaip liūdna. Todėl jai užsinorėjo kažką paveikti. Tiksliau pažaisti žaidimą. Bet kūrybiškumo deja pas Apigail nėra, todėl ji sugebėjo te sugalvoti žaidimą tiesą drąsą arba slėpynės. Visgi slėpynės gal per vaikiškas žaidimas. Nenoriu , kad ji pagalvotu apie mane kaip nors ne taip. Tiesiog slėpynės tai rimtai vaikiška. Tai , kad aš vaikas dar tai neneigiu, bet vistiek žaisti tai gal nereikia. Taigi gal tada pasiūlyt tiesą drąsa. Bijau , kad ji neužsinorės žaisti ir dar labiau šitą atmosferą sugadins. Tiesiog nėra ką veikti. Visgi gal pasiūlysiu.
- Aš jau savo sushi beveik suvalgiau. Tai nelabai yra veiklos. Gal ką nors paveikiam? Tiksliau gal pažaiskim kokį nors žaidimą? Aš jau sugalvojau netgi kokį. Tiesa drąsa. Ką galvoji? Visgi , aš žmogus kuris negali sėdėti vietoje. Taigi, jeigu žaidžiam, tada aš pradėsiu. Tiesa drąsa Maria?
Laukiant Marios atsakymo, Apigail pabandė sugalvoti užduotis ar klausimus žaidimui. Hm. Taip,
jeigu ji pasirinks drąsa. Tai man kyla tik mintis , kad ji nubėgtu nuo kalvos ir užliptu atgal. Arba ,
kad eitu gaudyti šios kalvos fėjas. Bet tai turbūt per žiauru. Reikės dar pagalvoti. O jeigu ji pasakys tiesa? Gal paklausiu kokia mėgstamiausia jos pamoka.. Nors ne . Neįdomiai. Jo tiksliai, paklausiu jos, ar kada nors turėjo meilės reikalų. Meilės reikalai tai yra gan įdomi tema. Ypač kai kalbi tai su draugė. Man patinka. Bet aš neįsitikinus dėl drąsos. Nors, pasakysiu, kad ji pašoktu ar padainuotų ką nors. Tai visai gan originalu, juokinga ir įdomu. Man patinka. Visgi jo apsisprendžiau. Apigail pradėjo laukti su nekantrumu jos atsakymo. Visgi jai patiko idėja.
-
Tiesa/Drąsa? RIMTAI? Tai mėgstamiausias Maria žaidimas. Jai patikdavo jį žaisti su kitais vaikų namų gyventojais. Ir būdavo juokinga kai kas nors bandydavo sušokti arba paliesti lubas, kurios labai aukštai. - Aš renkuosi drąsą. - tarė mergina. Hm, įdomu, o ka pasirinks Apigail? Tiesą ar Drąsa? Jeigu pasirinks tiesą hm. "Ar ji manė jog pateks į varno nagą?" "Ar ji norėjo patekti į varno nagą?" O jei pasirinks drąsą? Ką galima būtų padaryti drąsaus ant šios kalvos. Vis gi ji irgi pirmakursė tad su magiją nelabai ką galima būtų padaryt. Nors galima būtų liepti jai suvaidinti mirusią arba ką nors panašaus. Manau tai atrodys, bent jau turėtų atrodyt juokingai. Žinoma mirtis yra blogas dalykas, bet vaidinti yra linksma, ar ne?
-
Klastuolė pasirinko drąsa. Hm, drąsa reiškia. Tai ką tada man užduot? Užduot , kad ji pašoktu ,ar padainuotu? O tai gal tas ir tas? Ji gali dainuoti ir šokti vienu metu. Bus linksma. Nors sugalvojau geriau, tegu ji parepuoja ir pašoka . Bus dar linksmiau. Viskas nusprendžiau. Varnė pradėjo žiūrėti keistu žvilgsniu į Maria. Pas Apigail atsirado šypsena ir ji jau norėjo juoktis, bet stengėsi nesusijuokti.
- Hm, drąsa reiškia. Na gerai. Aš noriu , kad tu pašoktum ir sukurtum repą apie Hogvartsą. Hah, tik nesigailėk , kad pasirinkai drąsa. - Susijuokus pasakė Apigail.
Po kai kurio laiko Apigail su Maria vienu metu nusijuokė. Joms buvo juokinga jau nepradėjant Mariai daryti užduotį. Maria šoko juokingai. Ji tikrai nemoka šokti . O repas dar juokingesnis . Visgi gera idėja aš sugalvojau. Labai gerai praleidžiam laiką . Puiki atmosfera. Gal tai geriausia diena mano gyvenime? Visas mano gyvenimas buvo labai nuobodus.. O čia.. Hah, per daug aš galvoju. Na tuoj bus mano eilė , kažką daryti. Smalsu ir įdomu.
- Na gerai jau gana daryti.- nusijuokus pasakė varnė.- tai ką aš pasirenku irgi drąsa.
-
Repas ir šokiai. Nuostabus derinys, bet tik ne Mariai. Ji nemoka šokti, o tuo lab repuot. Na bent pasilinksmino. Man jau patink ši varnė. Esu įsitikinus, kad būsim geros draugės. Ji linksma ir turi nuostabią vaizduotę pagalvojo klastuolė. Varnė pasirinko irgi drąsą. Hm. Gal vis dėl to neversiu jos vaidint mirusios. Tegul ji suvaidina ką nors kito. Hm, ką ji galėtų suvaidinti? Hm.Hm... O! Atrodo sugalvojau. Manau tai atrodys juokingai.
- Suvaidink Olafą! Nu tą sniego senį iš Ledo Šalies, kurį sukūrė karalienė Elza. - nusijuokė Maria. Olafas buvo jos mėgstamiausias personažas iš Ledo Šalies. Jis linksmas ir juokingas, visai kaip Apigail. Maria patogiau įsitaisė. Na, te prasideda vaidinimas!
-
Kas per Olafas? Aš netgi nežinau kas tai. Kas per ledo šalis? Ar ji rimtai? Ji sako , kad tai kažkoks filmukas . Aš gi niekada nežiūrėjau žiobariškus animacinius filmus. Ir ką man dabar daryti?
- Žinai, aš nežinau kas tas "Olafas".
Apigail pasirodė ar ne , kad Maria nepatikėjo ją . Reikės kaip nors išsisukinėti. Tai kaip gali elgtis kažkoks Olafas sukurtas kažkokios Elzos iš filmuko ledo šalies. Jei jis yra dar sniego senis? Apigail pasidarė nejauku. Ji pradėjo daryt keista veido išraišką ir tiesiog aplinkui sukinėtis. Aš nežinau tiesiog ką daryti. Neįsivaizduoju. Gal taip sueis. Apigail suprato , kad ji elgiasi visiškai ne taip kaip reikia. Ji nežinojo kaip jai elgtis.
- Tai gal duosi kitą užduotį?
Apigail buvo nejauku. Jai pasirodė, kad ji vos ne viską sugadino.Už poros minučių prasidėjo griaustinis. Be lietaus. Apigail visada bijojo griaustinių. Jos mama irgi bijojo. Gal tai tiesiog paveldėta iš šeimos? Nes ji griaustinio bijojo iš prigimties.
- Tuoj žaibuos.. Ką darom? - su nepasitikinčiu, sunerimusiu balsu varnė pasakė.
Iš jos tokios baimės, dingo visos žvakės ir pasidarė tamsu. Apigail jau ruošėsi panikuoti. Nes ant kalvos , lauke, naktį, šalia uždrausto miško , šitie dalykai M'queen leido dar stipriau panikuoti.Ką daryti? Aš dar drąsa nepadariau ir tuoj žaibuos. O naktį vaikščiot po uždraustąjį mišką baisu. Dar žvakės dingo.. Nežinau.. Apigail dar kartą paklausė Marios :
- Ką darom??- sunerimusiu balsu pasakė. - Aš nežinau, noriu prisipažint, kad griaustinio labai bijau, ir nežinau ką daryti. Nes dabar naktis ir reikia laukti ryto , kol galėsim išeiti . O naktį per uždraustąjį mišką eiti nepatartina ypač tokiem pirmakursiams kaip aš ir tu.
Pas Apigail ankščiau nuo baimės buvo nervinių sutrikimų . Apigail tai jau suprato , kad jeigu ji nusiramins tai to nebus.
Apigail atsisėdo ant sausos žolės. Su savo kerų žiniomis ji padarė sau ir Mariai nuraminančią žalią arbatą.
- Na kol kas truputį nusiraminam. Tai dar kartą paklausiu , ką darom?
-
- Nežinai kas yra Olafas? Rimtai esi tokia užkietėjusi burtininkė, kad net žiobariškų filmukų nežiūri? - nusijuokė Maria. Kita užduotis. Hm.Hm. Prasidėjęs griaustinis gražino Maria iš minčių pasaulio į šį. Ji nesugalvojo kitos užduoties. O tuo lab griaudėja. Tiesos/ drąsos jau nebe pažaisi. Ir Apigail dreba. Turbūt bijo.
- Bijai žaibų? Mačiau netoliese esant uolą. Galime ten pasislėpti. Neabejoju, kad tuoj prasidės lietūs. Nekenčiu lietaus. Nagi judinamės. Turime greičiau tą uolą pasiekti. Lumos. - Marios lazdelės gale užsižiebė švieselė ir merginos vos nenučiuožė nuo kalvos. - Bėgam? - paklausė klastuolė varnės. Pamačiusi, kad ši linktelėjo, pagriebė jos ranka ir jos nubėgo prie uolos, kurioje pasislėpė.
-
Pradėjo žaibuoti. Apigail buvo gan baisu , todėl ji iškarto norėjo pasislėpti. Tas žaibas viską sugadino. Gi buvo taip viskas tobula. Maria pastebėjo , kad Apigail baisu. Todėl tada Maria pasiūlė pasislėpti oloj. Apigail, buvo labai baisu, todėl ji sau prieš nosį sumurmėjo ir linktelėjo. Maria nusišypsojo, ir pasiėmė varnės ranką ir pradėjo jos eiti iš kalvos. Kalva buvo labai apaugusi, o Maria tempė jos ranką labai stipriai.
- Palauk. Einam lėčiau, mes gi niekur taip neskubam. Ši kalva labai apaugusi, aš bijau suplėšyt tavo megztinį. - pasakė Apigail. Bet Maria ėjo toliau, ji lyg nekreipė į ją dėmesio. Ji ką manęs negirdi? Maria pradėjo ją tempti labai stipriai, todėl Apigail paleido ranką. Paleidus ranką, Apigail sugebėjo nukristi ant Marios. Ir nusiredėti nuo kalvos. Kokia nejauki situacija.. Ir visgi aš sugebėjau suplėšyti jos megztinį.
- Atsiprašau. - Pasakė, vos neapsiverkus. Maria toliau gulėjo ant žemės. Apigail priėjo prie Marios. - Tu gyva ten?? - bet Maria neatsakinėjo. Pas ją toks įprotis pasidarė tylėti? Apigail kreipėsi daug kartų į Maria , bet ji neatsakinėjo. Apigail pervertė Maria. Ji buvo be sąmonės. Apigail pradėjo panikuoti. Bet po minutės ji atsikėlė.
- Tave gal į ligoninės sparną nuvesti? - Su pergyvenusiu balsu pasakė. Bet Maria atsisakė. Na tikiuosi su ją viskas gerai. Apigail ir Maria pradėjo eiti prie tos olos. Einant Apigail pradėjo labai suktis galva, jai pasidarė bloga. Po minutės varnė irgi sugebėjo nualpti. Apigail irgi buvo nualpusi panašiu laiku kaip ir Maria. Jai atsikėlusi, ji pamatė kaip Maria kažką daro.
- Ką tu darai? - paklausė. Maria išsigando . Įdomiai čia. - Tai ką eikime į tą olą? - Apigail jau atrodė, kad ši kelionė tęsis amžinai. Po kai kurio laiko pradėjo dar labiau žaibuoti. Apigail jau norėjo klausti ar jie bus jau greitai, bet į jos klausimus Maria kažkodėl neatsakinėjo.Įdomu, kas su ją ne taip. Klastuolė ir varnė jau buvo prie olos. Na , pagaliau. Nes žaibuoti pradeda dar stipriau. Įėjus joms į olą, pradėjo lyti. Laiku suspėjom. Oloj buvo tamsu.
- Lumos - išarė burtažodį Apigail. Pasidarė šviesiau . Buvo labai tylu. Apigail nežinojo, kodėl Maria tylėjo, bet tai buvo labai nejauku jai.
- Kodėl tu tyli? - paklausė Apigail, bet atsakymo nesulaukė. Atmosfera labai pasikeitė tarp šitų dviejų mergaičių. Staiga Maria pradėjo juoktis. Apigail tai truputi sunervino, bet varnei Marios juokas jai buvo toks juokingas, kad ji irgi pradėjo juoktis. Apigail dėka burtažodžių ji padarė laužą su zefyrais. Jie pradėjo kepti zefyrus, ir sėdėti prie laužo. Po kai kurio laiko , griaustinio ir lietaus jau nebesigirdėjo. Apigail išėjo į lauką. Buvo jau rytas, ji galėjo jau eiti atgal į Hogvartsą. Bet Apigail nesinorėjo. Ji norėjo pasilikti. Jau reikėtu eiti atgal, bet ir čia labai faina. Nesinori apgaudinėti Marios. Reikėtu ir jos paklausti ką daryti. Apigail atėjo atgal į olą. Maria šokinėjo per laužą. Tai buvo truputi keistą Apigail, bet ji pasistengė nekreipti dėmesio.
- Jau rytas, tai ką , einam atgal į Hogvartsą? - Pasakė nusiminus. Maria linktelėjo. Reiškia einam atgal į Hogvartsą. - Žinai, man labai patiko būti su tavimi, gal kada nors pakartosim tai? - pasakė Apigail. Klastuolė ir varnė išėjo, ir ėjo kartu jau Hogvartso link.
-
Keista, bet norinčią pasivaikščioti paauglę, kojos atvedė būtent čia. Į Uždraustajį mišką prie nedidelės kalvos. Dabar ji jau žinojo, kad kalva turi ne tik statų šlaitą, tad apėjusi ją pradėjo lipti. Akimirkai prisiminė prieš 4 metus čia sutiktą Apigail. Įdomu kaip ji laikosi? Jau 4 metus tos merginos nesimatė mokykloje. Gal jai kas nutiko? Gaila, bet to tikrai nesužinosiu. Nuvijusi mintis apie varnę šalin, pradėjo "ropštis" į kalvą. Šlaitas buvo kiek lipnokas ir galbūt slydus, mat pavasario pradžia ir žemė šlapia. Pagaliau užlipusi ant kalvos su palengvėjimu atsiduso. Keista, kad tu vardo neturi. Tau visai tikru būti velnio kalva arba vargo kalva nusijuokė iš savo minčių penktakursė ir dar labiau pradėjo juoktis supratusi, jog kalbasi su kalva. - Aš turbūt kvanktelėjau. - Tarė balsu ir nužingsniavo toliau. Visgi išgirdusi kažką ateinant šmūkštelėjo į krūmus. Ji tikrai neturi noro dabar su kažkuo bendrauti. Šiandien ne jos diena.
-
Nakties plačioje gelmėje tyliai šnarėjo medžiai palikę be lapų, šiureno per laiką pageltusi žolė. Danguje žibėjo skaisčiaveidės žvaigždės, kurios skleidė blankią šviesą. Pačios mėnesienos šviesos nebuvo matyti, mėnulis kaip visada buvo paisslėpęs už tamsių, tankių debesų. Netrukus Uždraustojo miško tarp medžių tolumoje sušvytravo juodas aukštas šešėlis, kuris labai gretai judėjo bėgdamas bei laviruodamas tarp krūmų, krūmokšnių ir medžių tamsoje.
Tai buvo aukštas, išbalęs vaikinas su mąsliomis, tačiau šaltomis, rudomis akimis. Jo susitaršę plaukai šoko su vėju ale valsą ir leidosi pakišami ,,už kojos''. Būdamas vampyru, Taileris negalėjo justi šilumos, ar šalčio. Todėl jis dėvėjo tik juodą paprastą juodą odinį švarkelį ir nežinojo paprastų mirtingųjų nuomonės apie tinkamą aprangą šaltuoju metų laiku.
Pribėgęs nedidelę,bet stačią kalvą, šeštakursis trumpam sustojo apsidairyti. Jis buvo toks alkanas, kad jam neužteko vien gyvūnų kraujo atsargų, o ir per smakrą dar varvėjo šviežio, nenudžiūvusio kraujo srovelė.
-
Mergina stebėjo aplinką kodėl išvis į krūmus šoktelėjau? Esu klastuolė ir ne maža, galiu apsiginti pradėjo galvoti. Nusprendusi, kad nesislėps, išlipo ir apsitvarkiusi apsiaustą apsižvalgė. Aplinkui buvo ramu, bent atrodė, kad ji čia viena. Marija žvilgtelėjo į dangų. Jei dabar nebūtų debesų, būtų daug šviesiau...Įdomu kokia mėnulio fazė šviečia? pagalvojusi iškart susigūžė. Atrodo pakilus aukštyn, oras šaltesnis. Kodėl išvis čia atsivilkau? tyliai atsidususi klastuolė žingtelėjo gilyn į kalvos miškelį. Per 5 metus ji ištyrinėjo tik nedidelę dalį Hogvartso - nelabai turėjo laiko tokiems dalykams. Kaip ne kaip iš pradžių mokslai, tada vos ne kiekviena diena susitikimai su teta, o tada...Tapimas prefekte ir kvidičo rungtynės. Tad iš kur bus laiko tyrinėjimams, hm? Netrukus ji išgirdo, kad netoliese kažkas yra ir ji čia ne viena.
- Kas čia? - Atsisuko ir buvo pasiruošusi išsitraukti lazdelę.
-
Juodaplaukis it grobuonis paklaikusiomis akimis dairėsi per Uždraustojo miško teritoriją ieškodamas sekančios aukos. Dėl alkio, dirglumo Taileriui buvo paaštrėjusi juslė, klausa ar net uoslė. Todėl jis puikiai galėjo išgirsti kitos personos žingsnius ir čežėjimą per nukritusius nuo medžių spalvotus trapius lapus. Prašau, tik ne čia. Tik ne žmogus. Pagalvojo akimirką klastuolis bandydamas numalšinti savo augantį kraujo troškulį ar poreikį organizme. Bet jo kaip žvėries instinktai buvo kaipmat sužadinti po merginos nedrąsaus balso, o šeštakursio mintyse buvojo norai įkąst atėjūnei ir mėgautis pakilia kruvinąja puota.
Štai, tą pačią akimirką žaibišku greičiu ir visu grakštumu vampyrass atsirado už klastuolės sukuždėdamas šiai į ausį:
- Jei klyksi, mirsi. Kerai niekuom nepadės.
Po savo ,, raminamų'' žodžių Posey tik saldžiai nusikvatojo sukeldamas šiurpulį einantį pagaugais. Aplinkui staiga viskas apmirė po vampyro piktdžiugavimo, o tas jau savo pabąlusiais pirštais braukė per merginos odą ties kaklu.
-
Juodaplaukė šiek tiek krūptelėjo iš niekur išnirus nepažįstamam vaikinui. Šio ji niekada nėra mačiusi Hogvartse ir apylinkėse. Kada jis spėjo čia atsirasti? visgi pagalvoti apie tai klastuolei laiko neužteko. Jis kaip mat privertė krūptelėti jauną merginą ir ją išgąsdino.
- Kas tu esi? - paklausė atsargiai, tačiau tikrai kvaila buvo to klausti. Neabejoju, kad jis vampyras. Pajutusi šaltus vampyro pirštus prie savo kaklo sudrebėjo, visai kaip jaunas elniukas pamatęs vilką, kuris tuoj jį nužudys. Melsvų akių savininkė stovėjo nejudėdama. Jei kam nors kada nors sakiau, kad nieko nebijau, prisiimu žodžius atgal toptelėjo jai ir ji akies krašteliu bandė įžvelgti vampyro veidą. Deja, tai buvo neįmanoma.
-
- O tavo oda išties graži... Nerauplėta, nesusiraukšlėjusi, - šyptelėjo klastuolis iššiepdamas savo baltas, ilgas iltis. Abu stovėjo po atviru nakties dangumi ir juos supo sceną stebinčios žvaigždės, nebylūs žiūrovai medžiai, krūmokšniai ar nakties padarai. - Mergyt, neverta to klausti, o tau niekas nesakė, kad naktį negalima vaikščioti čia? - paklausęs tik šyptelėjo serijinio žudiko. Jis aiškiai jautė klastuolės tirtėjimą po savojo ledinio prisilietimo, pats nieko nebesakė ir į tai reagavo pernelyg apatiškai. Bet vistiek atitraukė savo pirštus nuo merginos odos lopinėlio ties miego arterijomis ar kraujagyslės. Ne, jis dar neįkąs jai į kaklą. Bent jau dabar.
Pastebėdamas šios pastangas įžiūrėti jojo kaip užpuoliką veidą, šeštakursis kilstelėjo antakius.
-
- Aš mėgstu laužyti taisykles. Uždraustasis miškas man kaip antri(o gal treti) namai. - Atsakė Marija stengdamasi paslėpti baimės jausmą. Akimirkai žvilgtelėjo į dangų ah, jeigu šis vaikinas nebūtų vampyras ir aš nebūčiau jo auka, tai šią akimirką galima būtų pavadinti romantiška toptelėjo jai. Ar tau stogelis pavažiavo, Blackwood? Kaip išvis apie tai pagalvojai? sudrausmino save ir išdrįso atsisukti į vampyrą. O jis gražus. - Aš Marija Aurora. - Prisistatė nežinia kodėl. Šiandien naktį jos elgesys ją pačią stebina. - O kuo tu vardu? - Pažvelgė šeštakursiui į akis. Įdomu, kiek jam metų? 20?30?o gal 60?Nors, greičiausia virš 100 tikrai, juk jauni vampyrai ne tokie ištvermingi kaip šis, ar ne?
-
- O tu drąsi esi. O žinojai, kad žodis ,,drąsus'' tai žodžio ,,kvailas'' sinonimas? - kiek pakraipęs galvą kalbėjo juodaplaukis susikišdamas rankas į kišenes. - Klausyk, aš tavęs nenuskriausiu. Galbūt, jei per daug neįkyrėsi. - atsiduso šeštakursis slapčia nusistebėdamas savo žodžiais, nors stipriai jį viliojo įkąsti merginai į kaklą. Taileris netrukus apėjo nuo Maria's nugaros ir atsistojo priešais ją įdėmiai stebėdamas savomis bejausmėmis akimis.
- Apsieisi, - papurtė galvą klastuolis jau pasisukdamas eiti ir ketino visu greičiu pranykti tarp medžių. Keista klastuolė. Pagalvojo taip Posey giminės atstovas sukryžiuodamas rankas. - Aš nesuprantu vieno dalyko. Ko tu sieki prisistatydama? Tikiesi iš manęs palaikymo? Ne? Tai gal dar prašysi vampyriško gyvenimo?
-
- Žinojau. Bet juk drąsus nebūtinai turi būti kvailu. Arba man tiesiog pavažiavo stogas ir aš išėjau iš proto. - Nusijuokė. - Per daug neįkyrėsiu? Na, tad atleisk. Esu labai įkyri. Nenuskriausi? Nebijau skausmo, tiesa sakant. - Tarė šypsodamasi. Baimės jausmas išties dingo ir dabar klastuolė susidomėjo šiuo vampyru. Netrukus mėnulį slėpę debesys "išskrido" ir visu savo grožiu pasirodžiusi mėnesiena nušvietė du jaunuolius. Papūtęs vėjas sukedeno palaidus paauglės plaukus ir kas nors stebintis šią sceną iš šalies pasakytų jog šie du jaunuoliai tuoj pasibučiuos. Deja tai ne tiesa. - Ko siekiu? Nežinau. Siekiu su tavim susipažinti arčiau, palaikymo? Man palaikymas lyg ir nereikalingas. O žinai, būtų įdomu pabūti vampyre. Tačiau kažkaip abejoju, kad sutiksi su manim sudaryti sandėrį. - Tarė ir patraukė šiek tiek užkritusius plaukus nuo veido.
-
Merdor kaip vaiduoklis plaukė kalva aukštyn. Vaikinukas neįsivaizdavo, kur esąs, bet ir nesirūpino tuo. Jo galvoje sklandžiojo daugybė minčių, kurių viršūnėje kiūtojo jo tėtis, jei galimėtų jį taip pavadinti. Mažąjį grifiuką buvo pradėję pykinti supratus, kad jis visai kitoks, nei tą dieną stoty, nei kiekvieną dieną jo vaizduotėj. Laiškų išsiuntęs nežinia kiek pagaliau gavo atsakymą su vieninteliais dviem žodžiais "sėkmės, tėtis". Įsižeidęs nuo tokio atsakymo Merdor nusprendė, kad niekados jam neatleis. Rytai jam pasidarė sunkūs ir, rodos, neįveikiami. Vaikinukas ėmė ilgėtis mamos ir mąstyti, kad jo svajonės buvo be ryšio . Jis suklupo ties kažkokiu medžiu, bet nebesistojo. Patogiau įsitaisęs išsitraukė pieštuką ir didžiulį sąsiuvinį. Pravertęs kelis puslapius, kurie jau buvo pripiešti, Merdor apsidairė ir šiek tiek nustebo. Gamta buvo labai graži, o augalai visokeriopi. Dar viena man būsima vieta... Man. Su viltim, kad niekas niekados čia neužsuks, na, ne niekados, kol jis mokysis, jis pradėjo savo darbą. Svajonė tapti burtininku išblėso su tėčio laišku ir Merdor nusprendė, kad pabaigęs Hogvartsą taps paprastu dailininku ir kažkada ateity, kai mirs, bus žinomas visame pasaulyje. O piešė jis tikrai neblogai, tačiau turėjo dar kur stengtis. Patraukęs savo mėlynus plaukus nuo akių jis nupiešė kelias linijas ir išplėšė lapą.
-Kada aš išmoksiu tiesiai piešti...
-
Tamsa, vėsus oras, gaivus vėjelis kedeno Nihal mėlynus plaukelius, o pati Eris skuodė į Uždraustąjį mišką. Taip, taip į Uždraustąjį, o kodėl ne, juk uždraustas vaisius - dar labiau nori būti paliestas. Šįkart ji buvo greita, kaip velnias žino kas.. iš kur pas ją tiek energijos, o juk jau vakaras, diena buvo ilga, o ji linksma sau bėgte skuodė į mišką, pati nežinanti ką ten veiks, tačiau norėjo pabūti viena, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti paskutinėmis ramiomis savaitėmis prieš egzaminus. Ji brido pro medžius, krūmus, ko tik čia nėra, kol prisiropštė prie kažko... turbūt tai galima pavadinti kalva, tačiau ji buvo taip apaugusi medžiais, kad ten ką nors įžiūrėti buvo taip sudėtinga. Nihal ropštėsi neilgai, tačiau priduso.
- Ach.. koks status šlaitas, - tarė mergina, šypsodamasi. Ji atsirėmė į medį ir žvalgėsi ar ko nors įdomaus nematyti, tačiau nieko nebuvo, juk tokia tamsa, sunku ką įžiūrėti. Koks gražus dangus, - manė pirmakursė, kai staiga, tolumoje pamatė, kažkokį siluetą, tarsi sėdinčio žmogaus, tačiau ji nebuvo tikra, bandė prisėlinti arčiau, kai jos širdelė, tuo pačiu metu, kuliais ėjo..
- Atsiprašau, kas ten? - Užlindusi už medžio pabėrė keletą žodžių mėlynplaukė.
-
Vaikinukas pabandė piešti iš naujo. Suspaudęs pieštuką jis brėžė ilgą liniją, kai netikėtai ji nukeverzojo kažkur iš vidurio į lapo kraštą. Merdor išgirdęs balsą šiek tiek išsigando. Svečių jis nelaukė, nenorėjo tokioje vietoje sutikti žmogaus, o juo labiau, kas jei ten kažkur yra profesorius. Lėtai apsidairęs berniukas eilinį sykį atsargiai išsitraukė savo peiliuką, bet atsistojęs nuslėpė jį už nugaros.
-Kas kalba?- tvirčiau atsistojęs jis pabandė kažką įžiūrėti, tačiau tik pamatė mėlynus plaukus. Susiraukęs pabandė įžiūrėti dar kažką, tačiau nepavyko. Melyni plaukai jam pasirodė kiek keista, visgi, jis netikėjo, kad žmonės taip mėgsta dažyti plaukus. Merdor plaukai buvo dažyti, vaikinukas ir į Hogvartsą nežinia kiek dažų prisidėjo, o dabar pamatė, kad išskirtiniu nebus. Iš tikrųjų, Jenson vienas iš siekių buvo būti kitokiu. Nors jam tai ir puikiai sekėsi, mat niekad puikiai nepritabdavo, jis keitė savo išvaizdą į kuo įdomesnę.
-
Eidamas nediduku takeliu Lukas dairėsi po mišką tikėdamasis neišvysti kokio beklaidžiojančio profesoriaus ar skundinko mokinio. Į jo galvą vis kilo įvairios mintys. Kodėl jie turėjo būti tokie žiaurūs su manimi? Tikiuosi jie čia neklaidžios, o bus kur nors toli, toli. Jei juos pamatysiu lėksiu tolyn nė neatsigreždamas, nes užkniso jau jie mane. Pirmiausia gąsdina, poto skundžiasi, kad aš negeras esu. Taip beeidamas vaikinas nė nepastebėjo priešais jį esančio medžio ir skaudžiai tėškėsi į jį. Kodėl miške turi būtinai susidaužyti galvą? Niekada greičiausiai nesužinosiu. Pajautęs, kad lipa aukštyn klastuolis keliavo toliau iki tol kol nepriėjo krašto. Priėjęs kraštą vos ne vos spėjo sustoti prie stataus šlaito, bet po jo kojomis sujudėjo žemė ir apačion nuriedėjo didokas žemės gabalas, o paskui jį nusirito ir pats Lukas. Po šimts pypkių. Kodėl man šiandien taip nesiseka. Jausdamas, kad yra visas susitaršęs ir atrodo kaip baidyklė nepuolė tvarkytis, nes nusprendė, kad čia niekas neateis ir jo nepamatys. Vėl užlipęs ant kalno prisėdo šiek tiek tolėliai nuo krašto ir įsistebeilijo į miško tankūmyną.
-
Dylan'as neturėjo jokios nuotaikos. Artėjo vasaros metas, o planų galvoje buvo visiškas nulis. Totalus nulis. Daugiau mokytojauti nežadėjo, nebent kada nors. Kai bus ramu ir pats tikrai norės. Kai sugebės susitvarkyti su visais, o ne leisti vykti tokiems cirkams, kokie vyko. Net abejojo, ar buvo vertas vadovauti savo buvusiam koledžui.
Vaikinas atsiduso. Lazdelė aptrintų džinsų kišenėje dunksėjo vis atsimušusi į medžiagą, nuleistos rankos švytuodavo tai pirmyn, tai atgal. Akys klaidžiojo po dangaus platybes. Akimirką jis pasigailėjo nepasiėmęs ir Marselio pasivaikščioti, bet jau buvo per arti miško, kad grįžtų atgalios. Dylan'as pagaliau rado laiko pabūti su savo mintimis. Išties, jis negalvojo, kad koks nelaimingas burtininkas trauks šiuo metu čionai, tad vylėsi, jog nieko neužtiks. Jau iš ankstesnių apsilankymų šioje miško dalyje, puikiai žinojo savo mėgstamiausią vietą - nedidelę kalvelę, ant kurios pavasario metu dažnai praleisdavo laisvas popietes. Beveik pasiekęs šią vietą, pastebėjo, kad visgi, net pats to nenorėjęs, pastebėjo mokinį ir, savo nelaimei, dar savojo koledžo. Pasitaisęs akinius ir atsidusęs nuo minties, jog niekas nežinojo, kad šis vaikinas daugiau nemokytojaus, žengtelėjo artyn jaunojo burtininko.
- Ir kokie vėjai neša mano auklėtinį į šią neleistiną vietą? - tonas buvo šaltesnis negu pamokose, o ir pats jautėsi pavargęs nuo šitiek pareigų.
-
Lukas šiek tiek pasėdėjęs išgirdo žingsnius, bet nedrįso atsisukti, nes nujautė, kad ten bus koks mokytojas ir jo nuomonė greitai pasitvirtino:
-Laba diena, -pasisveikino su profesoriumi. -Vėjai tai jokie neatpūtė, pats su savo kojom atėjau, norėdamas pabūti su savimi, -atsakė. -Bet kaip matau neteks vienam būti ir dar bausmę gausiu, -toliau tęsė vaikinas. -O jūs čia irgi atėjot vienas pabūti? -jau atsisukęs paklausė koledžo vadovo.
Po kiek laiko klastuolis jau klausė kito klausimo:
-Kaip jūs pats gyvenat ir Marselis kaip laikosi? -bandė užmegzti pokalbį.
Kiek Lukas dar suprato su savo sudaužyta galva, kad jis atrodo baisiai ir, kad reikėtų truputį apsitvarkyti. Tad nusibraukė nuo savęs lapus, iš plaukų išsitraukė įlindusias šakeles. Staiga jam šovė keistoka mintis.
-Gal galite pamokyti mane burti, kad jau esate čia? -paklausė Dylan'o. Nes su burtažodžiais man nelabai gerai sekasi, o ir naujų norėčiau visai išmokti, -bandė išprašyti vaikinas.
((Nutraukta))
-
Mayra, paskutiniems jos mokslo metams Hogvartse einant į pabaigą, jau gerai pažinojo Uždraustąjį mišką. Kiek jame, nepaisydama taisyklių, pravaikščiojo dieną, kiek, valdoma demonų, naktį, tad ir gerų vietų žinojo ne vieną ir ne dvi.
Artėjo Valpurgijos naktis. Pastaruoju metu klastuolė vis dažniau pagalvodavo apie savo santykį su Tamsos būtybėmis ir kaip tai jai nepatinka. Kartais atrodydavo, kad ji viską supranta ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Ši šventė bus paskutinė, kai ji paklus demonų nurodymams. Ne, ji daugiau nevergaus. Arba tegul dirba kaip su lygia, arba keliauja iš jos gyvenimo.
Su tokiomis mintimis atėjo ir paskutinė balandžio diena. Mayra šį kartą buvo viską susiplanavusi ir pasiruošusi - ant kalvos buvo pritvirtintas stulpas, o aplink jį - sukrautas laužas. Tinkama auka irgi jau buvo pasirinkta. Vakare, įėjusi į jos kambarį, Mayra lengvai per prievartą sugirdė mergaitei eliksyrą. Ją atsivesti dabar nebus problema.
Ir parodyk, o žiaurus Likime, savo pokštus taip! Šiąnakt danguje kabojo raudona pilnatis - sujungus tai su Valpurgijos nakties energijomis, gausi bombą, laukiančią menkiausios kibirkšties. Žinoma, į Uždraustąjį mišką eiti tokią naktį prilygtų savižudybei - bent jau taip manytų Mayra, jei nebūtų jau kelių tokių nakčių išgyvenusi be pernelyg ypatingų įvykių. Už rankos vesdama mergaitę per mišką, klastuolė paslapčia gėrėjosi tokiomis aplinkybėmis. Karen, stiklinėmis akimis žiūrėdama į niekur, paklusniai, lyg koks šuniukas, sekė iš paskos. Šį kartą Mayra jautėsi kitaip žiūrėdama į savo auką. Galbūt norėjo apsaugoti mergaitę? Ankščiau su tokiais dalykais niekada problemų neturėjo - štai kaip pasikeitė.
Kol mergina užlipo į kalną, paduso. Užvertusi galvą į dangų, klastuolė bandė atgauti kvapą. Šiek tiek pailsėjusi, vis dar neramiai besidaužančia širdimi, juodaplaukė pastatė Karen prie stulpo. Nebuvo pakankamai žmonių, kad galėtų surišti kaspinus sudėtingesniu raštu, bet niūniuodama, Mayra viena pavaikščiojo aplinkui, kol mergaitė buvo tvirtai pririšta.
Ar prisimeni, kai buvai jos vietoje? Tik tavo kaspinai sudegdavo ir tu galėtai ištrūkt. Ar pameni, kaip tėvas...
Ne.
Mayra papurtė galvą. Nereikia apie tai galvoti.
Liko tik iškvietimas. Mėnulio blynas danguje apšvietė šią kraupiai tragišką sceną ir tylėdamas laukė, kol galės perduoti raganos maldas jos šeimininkams. Mayra išsitraukė durklą ir tvirtai suspaudė jį rankoje. Pirmą kartą noras nepaklusti joje buvo toks stiprus ir vis tiek...
Užsimerkusi, klastuolė pradėjo garsiai sakyti maldos žodžius.
-
Paskutinis balandžio vakaras, Karen vis dar sėdėdama lovoje skaitė knygas ir stengėsi bent kažką, kad ir kokį nereikšmingą įvykį išmokti egzaminams, bet informacija nei lindo, nei išėjo iš galvos. Tad nebuvo kitos išeities kaip tik eiti miegoti ir bandyti kitą kartą. Palikusi ją tvyroti ore tikėdamasi, kad bent naktį kvėpuodama sugebės įgauti reikiamos informacijos, atsigėrė vandens, persirengė į naktinius marškinius (iš tėčio nugvelbta maikė kuri tęsėsi iki kelių), atsigulė ir jau po kelių akimirkų užmigo.
Pamiegojusi kaip jai atrodė vos kelias minutes buvo pažadinta kažkokių krebždesių apie jos lovą, bet į tai per daug nekreipė dėmesio, nes ne pirmą kartą kažkas grįždavo vidurį nakties. Bet kitas įvykęs dalykas buvo kiek keistokas, nes jai į burną pradėjo bėgti kažkoks skystis, iš pat pradžių ji dar bandė priešintis, bet supratusi, kad tai jai nepavyks galėjo tik atmerktomis akimis stebėti kaip kažkoks žmogysta jai girdo kažkokį gėralą.
Mergina jautė aplink savo kūną vejamas virves ar dar kokį dalyką kuriuo buvo galima apvynioti žmogų, bet smegenys dabar atsisakė kažkur siųsti nurodymus, tad teko taip ir stovėti. Vieninteliai dalykai kuriuos jautė tai virvių veržimą, šaltį sklandantį ore ir vėją kuris bandė pakelti ir nunešti jos naktinius marškinius. Ir štai pagaliau jos protas ėmė vėl normaliai siųsti informaciją, tad pramerkusi akis, kiek leido virvės ėmė dairytis aplinkui. Kiek tolėliau stovėjo tamsi žmogysta kurios veidą klastuolei buvo sunku įžiūrėti. Pabandžiusi išsilaisvinti iš virvių pastebėjo, kad po jos kojomis yra sukrauta nemaža šakalių krūva, o ji pati pritvirtina prie stulpo. Tokį dalyką ji buvo mačiusi žiobarų knygose, o gal ir ne vien tik ten. Visas šis dalykas reiškė, kad ji bus sudeginta ant laužo, o šioji mintis jos nelabai viliojo, tad buvo likęs vienintelis kelias - šauktis pagalbos ir tikėtis, kad kažkas ją išgirs ir atskubės padėti. Dar prieš pradedant jai spygauti nepažįstamasis kuris matyt ir buvo jos žudikas pradėjo kažką kalbėti, tad reikėjo apsispręsti ar mirti tyliai, ar bandyti išgyventi. Jos gyvenimas dar buvo kiek per trumpas, kad leistųsi nužudoma, tad suskaičiavusi iki trijų ėmė klykti.
-Iiiiiiiii. GELBĖKIT, PADĖKIT! Kas nors! GELBĖKIT!
Jau po kelių tokių tiradų mergina vos dar beturėjo balsą, bet tikrai nesiruošė pasiduoti iki pat galo.
((Tas iiiii, tai ten buvo spiegimas.))
-
Mayra susikaupusi kalbėjo kvietimo žodžius, maldaudama Tamsos būtybes ją išgirsti, kai nuo Karen atsklidęs kiauliškas spygsmas privertė mergina paspringti demono vardu. Negi suklydau darydama eliksyrą? Ji turėjo išlikti apsvaigusi iki pat kraujo praliejimo! Piktai priėjusi prie neseniai klykavusios mergaitės, Mayra trenkė jai su delnu per veidą. Skambus pliaukštelėjimas nuskambėjo nakties tyloj.
-Raminkis, nebent nori, kad tave vilkolakiai sudraskytų. O jie žiauresni nei aš,-kreivai šyptelėjusi, piktai išrėžė klastuolė. Tada šiek tiek susiraukė, apsilaižė lūpas ir paklausė:
-Tu krikštyta? Jei taip, kalbėk savo Dievui maldas, nes daugiau tokios galimybės neturėsi.
Ir dabar, stovėdama beveik prie pat sukrauto laužo, Mayra tęsė savo apeigas. Žymė, palikta po kairiu raktikauliu Valdovo, vėl pradėjo dilgčioti, įspėdama merginą, kad ją stebi daugiau nei dvi žmogiškos akys.
-Tėve mūsų, kuris esi Pragare,-šnabždėdama, Mayra užsimerkė jausdama, kaip tamsos šešėliai pamažu apsiveja aplink jos kojas. Karen, visgi, nėra vienintelė šios nakties auka. Nuo ledinio prisilietimo merginos oda pašiurpo, bet beveik nesustodama ji kartojo maldos žodžius. Pramerkusi dar labiau patamsėjusias akis, Mayra nusišypsojo mažajai klastuolei, bet ta šypsena labiau priminė žvėries, kuris prieš puldamas iššiepia dantis, šypsnį.
-Kraujo auka, gyvybei atkurti,-tai tarusi, Mayra pačiupo mergaitę už plaukų ir patraukė jos galvą į šoną, atidengdama kaklą. Nors ne, dar norės ją sudeginti, tad paleido, bandydama sugalvoti sprendimą. Na, Mayrai reikėjo Karen kraujo, bet klastuolė nenorėjo, kad mergaitė nukraujuotų per kelias minutes. Koks smagumas deginti lavoną? Nei riksmų, nei kančių - tik svylančios mėsos dvokas. Pačiupusi Karen naktinių kraštą, pakėlė jį ir švelniai perbraukė durklu. Tinkamas kampas ir pagaląsti ašmenys atvėrė pakankamai gilią žaizdą, iš kurios netrukus pasipylė kraujas. Nukračiusi kelis lašus su durklu ant žemės, Mayra pati pirštu perbraukė per įrankį ir metališko skysčio lašelį įsidėjo į burną. Jai buvo smalsu, ar žmogus pajunta kokį skirtumą tarp kitų žmonių kraujo. Kol kas išvadų dar nebuvo padariusi.
Žengusi kelis žingsnius atgal, mergina išsitraukė lazdelę ir nukreipė į malkas po mergaitės kojomis.
-Ir mirties vartai, jai prišaukti. Incendio Duo,-lengvas mostas ir ūžtelėjo liepsnos, apimdamos prie stulpo pririštą mergaitę.
-
Žudikui priėjus prie jos ir davus delnu per veidą mergina kiek susiraukė iš skausmo, bet nutilo rėkavusi. Vieną akimirką jai pasirodė, kad čia stovi kita klastuolė kurią buvo tekę matyti pamokose, bei kurios vardas jeigu neklydo buvo Mayna, o gal Mayra ar kaip ten jos vardas bebūtų rašomas ar tariamas. Žmogystai paminėjus, kad vilkolakiai yra žiauresni už jį, Karen kiek suabejojo, nes nemanė, kad yra jau taip žiauru mirti sudraskytai vilkolakių. Kur kas žiauriau jos nuomone buvo sudegintai ant laužo, nors nei vieno iš tų nebuvo patyrusi, o ir nelabai norėjo nei vieno iš tų patirti. Taip pat buvo pateikta visai gera mintis kuria mergina pasinaudojusi ėmė melstis Dievui. Nors į bažnyčią vaikščiojo tik per didžiąsias šventes, bet Dievu jos nuomone tikėjo pakankamai, kad dabar galėtų bandyti prašyti Dievo pagalbos. Ėmusi kalbėti maldą kuria meldė Dievo atleidimo pajuto prie jos kažką artinantis. Bet jos nusivylimui, tai buvo tas pats asmuo kuris dabar planavo perrėžti jai gerklę, bet paskutinę akimirką persigalvojęs. Viena akimi užkabino jo veidą ir tai jos nuostabai buvo toji klastuolė. Mayrai pakėlus jos naktinius klastuolė nespėjo sušukti norėdama išvadinti ją žudike, iškrypėle ir palinkėti, kad jai nepasisektų meilėje, bet viso to nespėjo padaryti, nes buvo įrėžta peiliu ir iš tos vietos ėmė tekėti kraujas. Išspaudusi neilgą klyksmą ir susitvardžiusi nepradėjusi rėkti iš skausmo sukaupė visą likusį kvapą ir išrėkė tai ką galvojo apie ją.
-Žudike tu, iškrypėle, kad tu ir tie tavo požeminio pasaulio draugai paskęstumėt jūroje, kad tavo gyvenime neatsirastų žmogus kuris tave pamiltų, o jeigu taip ir atsitiks sužinojęs apie tai ką tu padarei paliktų tave vieną, kokia esi ir dabar.
Vos tik ji spėjo užsičiaupti kita klastuolė atsitraukė nuo jos ir vos ne tuoj pat dar kažką pasakiusi uždegė laužą. Iš pat pradžių buvo juntama tik šiluma kuri palaipsniui didėjo, bet ėjo minutės ir liepsna vis augo, kol vienu momentu lyžtelėjo josios pėdą taip sukeldama skausmo. Ir štai oranžinės spalvos ugnies liežuviai jau buvo apsiviję aplink Karen, o kai kurie jau ropštėsi ant jos drabužių kurie ėmė degti palikdami plikas vietas ir didelius nudegimus. Ir štai atėjo ta akimirka kai mergina jau negalėjo sulaikyti skausmo savyje ir per mišką paleido nežmonišką ir pačią paskutinę klykimo bangą po kurios ji liko ne vien tik be drabužių, bet ir be savosios odos kuri ją saugojau beveik dvylika metų.
Dabar lauže buvo galima rasti tik kaulų kurie bent kažkiek priminė, kad kažkada egzistavo mergina su vienu iš ilgesnių vardų kuri buvo sudeginta ant laužo. Nuo šios akimirkos Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė ilsėjosi ramybėje.
-
Liepsnos godžiai rijo Karen kūną ir nakties tylą perskrodė skausmo kupinas mergaitės klyksmas. Mayra tik stovėjo ir žiūrėjo. Šviesa atsispindėjo jos tamsiose akyse, kuriose matėsi merginai iki šiol buvęs svetimas liūdesys. Mergaitės paskutiniai žodžiai aidėjo klastuolės galvoje. Jei Lukas viską sužinotų, ar vis dar ją mylėtų? Ar vis dar žiūrėtų į ją taip pat, jei žinotų, kad ji nužudė niekuo jai nenusikaltusią mergaitę? Nejučiomis Mayra pradėjo sukioti sužadėtuvių žiedą ant piršto, kai pajuto tvirtas rankas ant pečių. Taip, Karen nebuvo vienintelė šios nakties auka.
Vieniša ašara nubėgo Mayros skruostu.
Tu pasikeitei.
Nevykęs juokas išsprūdo pro merginos lūpas.
-Žmonės greitai keičiasi, Liuciferi. Neturim nė amžiaus savo pamokom išmokti.
Klastuolė juto demono ranką, slenkančią jos kūnu žemyn. Užsimerkė. Pirmą kartą nelaukė tokios nakties ir demonas tą žinojo. Būtybės delnas sustojo ant jos klubo. Neištartas klausimas pakibo ore.
-Prašau... Prašau, ne. Mergaitės šiąnakt užteks,-silpnai sušnabždėjo Mayra. Jos veidu nubėgo dar kelios ašaros.
Tebūnie. Žinai savo pasirinkimo kainą.
Ir taip juodaplaukė liko viena. Ji žiūrėjo į laužą, užuodė tą vimdančią degančio lavono smarvę ir kaip koks drugys, traukiamas vilties šviesos, priėjo prie laužo ir suklupo netoliese. Mergina juto tą deginančią tuštumą viduje. Pasipylė ilgai viduje laikytos ašaros, plaudamos klastuolės skruostus. Mayra gedėjo. Gedėjo Karen, savęs, ateities, kurią galėjo turėti. Gedėjo visų žmonių, kuriuos į šitai įtraukė. Gedėjo šeimos, kurios niekada neturėjo. Skausmas spaudė krūtinę. Ką ji padarė.
Naktyje dingo jau antras klyksmas.
Raudonas mėnulis, abejingai žiūrėdamas į degantį laužą ir prie jo klykiančią merginą, tęsė savo naktinę kelionę.
Po kelių valandų užgeso paskutinės žarijos, šildžiusios mergaitės kaulus. Mayra vis tiek nesijudino. Mergina jautėsi tuščia. Sudarkyta. Išnaudota.
Ašaros seniai buvo nudžiuvę, o laužo anglys - atšalę. Bet juodaplaukė sutingusi, lyg statula, ilgą laiką niekur nesijudino.
Išsitraukusi lazdelę, Mayra iškasė nedidelę duobę. Ne, ji nepaliks Karen kaulų taip, kad juos išnešiotų žvėrys. Klupinėdama po pelenus ir anglis, klastuolė surinko beveik viską, kas buvo likę iš mergaitės. Ir ji vis atsiprašinėjo. Rankomis užkasdama palaikus, Mayra verkė ir atsiprašinėjo. Karen neturėjo mirti, kad ji galutinai apsispręstų.
Mayra įsmeigė durklą, vis dar išteptą mergaitės krauju, į žemę. Čia jį ir paliks. Paliks kartu su savo gėda ir mergaitės kaulais.
Pamažu dangus nusidažė rusva spalva. Ši aušra pradėjo ne tik naują dieną, bet ir vienos, Visatos plane nereikšmingos, žmogystos naują gyvenimo lapą.
-
Švilpė vaikštinėjo lauke. Mergaitė labai norėjo eiti į Uždraustąjį mišką, tačiau vidaus balsas pirmakursei teigė, jog jei ji įeis į tą mišką, nutiks kažkas blogo. Michelle vaikštinėjo aplinkui Hogvartso pilį ir po kokių trijų ratų suprato, kad jei ji nenueis į tą mišką, niekada negrįš į pilį. Todėl po kelių minučių vienuolikmetė atsidūrė Uždraustojo miško viduje. Riveros dėmesį patraukė nedidelė kalva šalia vietos, kurioje stovėjo švilpė. Nu kaip tu nelipsi... Po kelių akimirkų vienuolikmetė stovėjo nedidės kalvos viršūnėje ir viską stebėjo. Tiesa, nieko taip ryškai nesimatė, kaip nuo kalvos, kuri buvo prie ežero. Michelle matė labai daug medžių, įvairių dydžių uolų... Na, miške buvo tamsu, todėl viskas taip gerai nesimatė.
-
Visą valandą klastuolė svarstė ar eiti kur nors pasivaikščioti ar likti pilyje. Bet pilyje ir taip dažniausiai būdavo, todėl nusprendė nueiti pasivaikščioti. Taip pat Veronika ėjo link uždraustojo miško, nes ten ji daugiausiai nuotykių patirdavo ir jautėsi kaip ji. Praėjo gal kokios dvi valandos, o Veronika net nepastebėjo kaip atsirado prie visai nedidelės kalvos. Hmm.. įdomu. Pačioje viršūnėje matėsi mergaitė. Veronika nusprendė užlipti į kalvą ir pasėdėti viršūnėje ir apsvarstyti apie tam tikrus dalykus. Mergaitė buvo per daug didelė pamaiva, o lipti jai į kalną buvo tas pats kas gyventi kaime. Nagi...lipam, lipam... Vos, vos Veronika užlipo ir priėjo prie mergaitės.
- Kaip matau esi švilpė, na kiek girdėjau turite mažiausiai taškų, bet nesistebiu. Be to aš esu Veronika Spellman, pirmakursė, o tu čia ką veiki?
-
Švilpė stovėjo ant kalvos ir žvalgėsi. Diena ėjo į vakaro pusę, saulė po truputėlį leidosi apšviesdama visus medžius. Gražu...
Kol pirmakursė grožėjosi vaizdu, ant kalvos šiaip ne taip užsiropštė kažkokia mergaitė. Vienuolikmetė atsisuko į ją ir, iš uniformos sprendžiant, tai buvo klastuolė. Tikriausiai neįmanoma Hogvartse pabūti vienai.
Išgirdusi, kad mergaitė, kurios vardas buvo Veronika, pradėjo šnekėti, Michelle taip pat pradėjo šnekėti:
- Na, gal mažiausiai taškų, bet draugiškumo mums netrūksta.
Geltonplaukė šiek tiek nusišypsojo savo nenuoširdžia šypsena ir vėl atsisuko į Hogvartso pilį. Italė galvojo, kad reikia prisistatyti, bet suprato, kad jos to neklausė, todėl tik prabilo:
- Na, kaip matai, stoviu. O tu ką?
-
- Draugiškumo? Nejuokink, kažkaip dar girdėjau, kad iš švilpynės mane pastūmė vienas mokinys, bet aišku kai aš mečiau į jį akmenį tai apsiramino. - Tarė nusijuokusi Veronika.
Mokinė atsistojo šalia švilpės ir žiūrėjo gražųjį vaizdą iš aukštai. Kokia graži ta Hogvartso pilis ... Veronika norėjo grožėtis šiuo vaizdu viena, o ne su kažkokia nepažįstama, todėl jai kažkas pasidarė ir metė į ją akmenį.
- Leisk man pabūti vienai! O dabar nesupyk, bet aš tave pastumsiu.
Klastuolė iš visų jėgų pastūmė mergaitę nuo kalvos, o ta leidosi žemyn. Mokinei visiškai jos nepagailo ir tik stovėjo ant kalno toliau. Vienuolikmetė Spellman dar pasižiūrėjo kaip ji ten laikosi todėl suriko:
- Ė, viskas gerai gal pagalbos? O gal iš naujo užlipsi vėl?
-
Švilpė stebėjo gražų vaizdą ir šiek tiek klausėsi Veronikos. Tiesa, pirmą kartą, pirmakursei visiškai nerūpėjo ką pasakys neseniai sutikta mergaitė.
Viskas klostėsi labai gerai iki tol, kol klastuolė metė į Michelle akmenį.
- Tau viskas gerai su galva? - užšaukė vienuolikmetė ir, tuo pačiu metu, buvo stipriai nustumta nuo kalvos. Ji pajuto, kad nusibrozdino visus kelius, nugarą, o po akmens metimo į veidą, prie akies pūpsojo didelė mėlynė.
Ta durna merga!!! Išgirdusi, kad Veronika klausia ar Riverai reikia pagalbos visiškai susinervino ir, sukaupusi visas jėgas ir pyktį, užbėgo ant nedidelio kalno ir iš visų jėgų trenkė klastuolei į veidą.
- Dar mane sužeisi, pasigailėsi! - paraudonavusi iš pykčio užšaukė švilpė.
Pirmakursė ramiai nulipo nuo kalvos ir pakeliui pasirinko akmenukų, jei kartais Veronika vėl norės užpulti.
-
Pradėjus silpnai krapnoti, Etanas pasiekė nedidelę kalvą Uždraustajame miške. Jis čia turėtų jaustis kaip namie...
Berniukas stikliniu žvilgsniu knaponojo per tuojaus tyštančią žemę. Tamsiai mėlyni plaukai, perismaišę į emeraldo žalumą, tamsiai rudą ir paprastą rudą palengva šalpo, vandens sruogos tekėjo kakta.
Be jėgų švilpis susmuko ant plynos žemės. Sulinkęs, išsekęs, nežinantis kaip elgtis, kaip mąstyti.
Dangus verkė už berniuką.
Ar žinai tą rytmetinę šypseną, kai pabundi ir išvysti tėvus? Vanilės, cinamono kvapą, minkštą megztą megztinį, juodas švelnias pelėdos akis? Žydrą dangų kaip lino žiedą? Juoką, verčiantį skraidyti, šiltą pieną su sausainiais? Juodo ančiuko pliušinuką, kuris visados kvepia namais, samanomis ir jūros jodu?
Šiltas medalionas su irisu glaudėsi švilpio kišenėje. Ne, ten buvo ne tik irisas. Buvo ir kita gėlė.
Per miglą, kaip per sapną berniukas išsitraukė Melos atiduotą medalioną. Ji sakė, kad jame kažkas yra...
...Baltas kaip pienas, paslaptingas kaip pušynas...
Vandens lašai slydo lygiu metaliniu medaliono paviršiumi. Smulkūs pirštai vargo su spynele. Trakšt. Vanduo papuolė į vidų ir berniukas pamatė žetoną su vilko galva, kurio kaktoje buvo įkaltas safyras.
Jei reiks pagalbos. Sutelk mintis į jį, ir pagalba atskubės.
Šaltas, kiek sunkokas žetonas žvilgėjo lietuje. Lorijanas žvelgė į jį.
Žetoną užrakino medalione. Berniukas nuleido akis. Jis neturėjo jėgų mąstyti ar prisiminti. Vėl nukišo magišką daiktą į kišenę. Jo pilki plaukai buvo visiškai peršalpę kaip ir drabužiai. Lietaus lašai taškė žemę.
Vėjo šuorai kėlė rudeninius lapus į orą, taršė pilkus metamorfmago plaukus. Medalionas šildę šlaunį, prisiminimai beldėsi į mintis, tačiau jis ėjo tolyn. Šaltis, drėgmė kiaurai košė vaiką su sugniaužta, sulaužyta siela.
O dar tikėjosi, jog šie mokslo metai bus naujas lapas.
-Kur mano ančiukas!? Aš jo nerandu, mama!
-Pažiūrėk! Mano akys tokios pačios!
-Nea, tėti! Šitaip buvo geriau! Taip sausainiai atrodys daug gražiau!
Verksmas. Lietus. Ugnis. Riksmas.
Tyla.
Metamorfmagas tysojo po medžiu.
Saulė po lėto lindo iš geležinių debesų uždangos. Vėjo pakedenti medžiai lijo dangaus ašaromis, žolė žibėjo vandens karoliais nedrąsiuose saulės spinduliuose. Gamta budo. Ore tvyravo švelnus, galvą svaiginanti gaiva. Sindris visas šlaput šalputėlis ir labai nepatenkintas ropojo per šakas, žemės kuostus link be žado gulinčio savo šeimininko. Gyvunėlis niršo ant Ra, kad šis per vėlai surado jį ir nunešė pas jų mažąjį šeimininką.
Knisius knisliškai keikėsi, kol galiausiai pripuolė prie metamorfmagėlio. Jo juodas šlapias kailiukas prisiglaudė prie skruosto.
Ra nusileido šalia. Jiedu susižvalgė.
Pagalbos? Taip, jos reikia.
Feniksas pakilo ir tik po keliolikos minučių sugrįžo su gamta šiurpinančiu Freiru. Audrapaukštis kaip audros dievas nusileido ant žemės. Buvęs Melijandros Julijos Lorijan palydovas švelniai su nagais suėmė Lorijaną, Sindris irgi kartu įsitaisė, ir kartu su Ra nuskriejo ten, kur tik paukščiai žinojo.
-
Auris ir Sakura keberiojosi į kalvą. Auris keikėsi mintyse, mat pajuto, kad tuoj uždus. Reikėtų mažiau rūkyti. Piktai pagalvojo, bet žinojo, kad nemes šito savo įpročio.
Ko gi jie repečkinosi į šitą kalvą miške? O gi mokytis. Puiku. Ir vėl kokį šimtinį kartą laužau visas taisykles. Einu su mokine į mišką. O mokiniams čia uždrausta būti. Ar tai nereiškia, kad skatinu čia eiti? Po galais... Bet ko nepadarysi mokslo vardan ar ne?
Kai jie kalbėjo su Levins ji sakė, kad norėtų mokytis gamtos prieglobstyje ir paminėjo šią vietą. Reikėjo jai atskaityti moralą, kad klajoja po miškus. Bet ne...
Pagaliau jie užlipo viršun ir jis klestelėjo ant patogaus rąstgalio, kuris čia voliojosi lyg laukdamas Senklerio. Buvo galima atsikvėpti. Nors jei kokie miško piliečiai sumanys čia atsikeberioti, bus darbelio. Gal visgi nepanorės... Bet jis prisiminė, kad tada, kai buvo su Elliw pačiame miško pakrašty ten prisistatė akromantulos. O dabar jie kur kas toliau. Na ką, matysim kas bus.
- Na ką gi... Padiskutuokim truputį . Pasakyk man. Ką galvoji tuo metu, kai pradedi ką nors transfigūruoti? Vieną dalyką išsiaiškinom dar pamokos metu. Tu neturi daug patirties. Bet gal yra ko nors daugiau? Gal bijai, kad nepavyks ir apie tai vis galvoji? O gal dar kas.
-
Sakura pėdomis jautė samanas. Jos taip kuteno! Buvo labai malonu būti giliau miške ir kvėpuoti tyru tyru oru... Visai kaip namuose. Mergina lengvu žingsneliu atsidūrė ant nuostabios kalvos. Pastebėjo, kad profesorius atrodo padusęs. Jis atsisėdo ant kažkokio rąsto, o šviesiaplaukė įsitaisė ant žolės.
Netrukus profesorius ėmė klausinėti, bet strazdanės akys nukrypo kitur.
- Laukmergės! - kiek per garsiai suriko ji ir akimirksniu grakščiai straktelėjo. Praktiškai be garso, visiškai lengvai Sakura jau buvo pasileidusi jų link. - Oi, - ji sustojo ir atsisuko į profesorių. - Aš labai atsiprašau, - susigėdo. - Tiesiog... Aš negaliu jų nepaimti. Atleiskite. Jeigu aš jų nepaimsiu, negalėsiu susikaupti.
Atsiprašiusi varnanagė išsitraukė iš savo nertos tašytės dėžutę ir pradėjo skinti laukmerges bei dėti jas dėžutėn. Šios gėlės buvo nepaprastai naudingos. Galėjo padėti gydytis peršalus, palengvinti galvos skausmus. Prisiskynusi laukmergių ir užraudusi kaip uoga ji grįžo prie profesoriaus ir vėl atsisėdo.
- Aš tikrai labai atsiprašau, - vėl prabilo ji. - Jūs aukojate savo laiką man, kad galėtumėte man padėti transfigūruoti, o aš šitaip pasielgiau... - atsiduso. - Tuo metu negalvoju nieko, - pradėjo atsakinėti į klausimus. - Na, galvoju. Tariu burtažodį ir galvoju būtent apie tą daiktą, kuris turi atsirasti. Ir kur jis turi atsirasti. Akmenėlį ir puodelį įsivaizdavau ant stalo, o jie atsidūrė... - penktakursė tiesiog nusipurtė. - Na, pats prisimenate. O dabar... o dabar tai jau aš bijau, - liūdnoku balsu pasakė.
-
Jam pradėjus klausinėti merginos dėmesį patraukė kažkokios gėlės.
- Kas? - Užklausė, mat nieko apie tas gėles ar kas ten bebuvo nežinojo. Jis stebėjo kaip ji skina tuos augalus ir galvojo, kad jam amžinai tenka trainiotis su pačiais sudėtingiausiais Hogvartso atvejais. Kodėl amžinai įsipainioju?
- Klausyk, gal tu visgi susikaupk gerai? Pirma pamokėlė. Jeigu taip šokinėsi vos ką pamačiusi, tai gyvenime nieko neištransfigūruosi aišku? Tai tikslumo reikalaujantis mokslas. O tos tavo merglaukės ar kas ten nepabėgs. Jos čia bus ir tada, kai baigsim mokytis. - Būt buvę neblogai dabar užsirūkyti. Bet sulaikė tą norą. Nesinorėjo dūminti prie mokinės.
- Gerai. Tai tu manai, jog didžiausia problema yra ta, kad tau trūksta patirties ir kad po nesėkmių ištikusių per pamoką jauti baimę susižeisti? - Reikia sugalvoti kaip jai nugalėti tą baimę. Svarstė jis.
- O kas gyvenime tave išties džiugina? - Šį tą sugalvojęs paklausė.
- Kas tave ramina, kas priverčia juoktis?
-
Profesorius davė Sakurai pastabą. Jis nerėkė, tačiau buvo pakankamai griežtas. Jis tikriausiai teisus. Aš gyvenime nieko neištransfigūruosiu, mintyse pagalvojo. Šviesiaplaukė pajuto, kad akyse kaupiasi ašaros. Ji nepravirko, bet tempė lūpą. Norėjo pasakyti, kad profesorius neteisus: laukmergės nėra retas augalas, tačiau ilgai žolėse jis neužsibūna, mat prisistato lauksvirpliai ir jas suėda. Dėl to burtininkai, kai pasiseka pamatyti laukmerges, skuba jas nuskinti. Tačiau šito Sakura sakyti neketino, nes juk Auris Senkleris - Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos profesorius, o profesoriams prieštarauti negalima. Todėl mergina tik linktelėjo ir dar kartą atsiprašė.
- Nežinau, kame yra problema. Man tiesiog neišeina. Aš nežinau, kodėl, - pasakė. - Bet namuose ir pievoje nei karto neteko transfigūruoti. O atvykus į Hogvartsą nei karto neišėjo. Ir dabar sekasi vis prasčiau... - pripažino.
Profesoriui paklausus apie tai, kas labiausiai Sakurą džiugina, pro juodu tiesiog prašniokštė mergsvirplių būrys. Jis per keletą sekundžių sudorojo likusias merglaukes ir pasišalino. Sakuros veide pasirodė mažytis šypsnis. Ji pažvelgė į vietą, kurioje augo merglaukės ir į savo tašytę, kurioje dėžutėje sudėtos merglaukės laukė džiovinimo.
- Man patinka augalai, - tyliai sušnabždėjo.
-
Gavusi tą mažytę pastabėlę toji mergaitė atrodė taip, lyg tuojau imtų ir prapliuptų ašaroti. Na čia dabar? Senkleris atsiduso... Užsinorėjo būti kur kitur. Bet ašarų ir jo nervų tampymo visgi buvo išvengta. Nemėgstu ašarų... Nemėgstu guosti žmonių. Labai sudėtinga buvo gyventi dvejopą gyvenimą. Štai vasarą elgėsi kaip pamišėlis. Jis prisiminė tai, kas dėjosi parke. Paskui prisiminė ir tai, kaip sudorojo Grėhemą, tą prakeiktą Dolohovų pakaliką. O dabar vėl reikėjo grįžti į Hogvartse dirbančio mokytojo vaidmenį. Ir pasakyk prašau Juzefai... Kreipėsi mintyse į draugelį. Kokiu būdu tu man patartum Būti kraugeriu žudiku ir dirbti mokytoju? Ypač su tokiomis gležnomis būtybėmis kaip ši mergaitė. Tai buvo neįmanoma. Ir reikėjo vieną kartą pasirinkti kuo nori būti.
- Sakai augalai... Na gerai. Tau patinka juos auginti ar ne? Patinka matyti kaip jie klesti ir žydi augdami. - Kalbėdamas iš kuprinės išsitraukė degtukų dėžutę ir padavė jai. - Tavo užduotis vieną degtuką paversti adata. Bet dabar apie ją negalvok. Įsileisk į širdį tą jausmą, kai matai žydinčias gėles, o gal gražius didingus medžius miške. Nežinau kas tau labiau patinka. Įsivaizduok, kad basa bėgi per žolynus, o aplink plyti sodas. Įsileisk tą jausmą, tą džiaugsmą į save. Tai tavo mėgstama aplinka, tavo vieta vienu žodžiu. Ir tada, kai manysi, jog tikrai jauti tą laimės jausmą paimk degtuką ir pabandyk jį pakeisti. - Žinoma, transfigūracijai reikėjo susikaupimo. Bet jam atrodė, kad šitai mergaitei reiktų iš pradžių pradėti labiau kliautis savo galiomis.
-
Sakurai atrodė, kad profesorius nebuvo labai patenkintas. Dėl to varnanagė jautėsi liūdna, tačiau stengėsi susikaupti. Juk profesoriaus tikslas - išmokinti Sakurą. Todėl ji turi daryti viską, kad tik pavyktų. Tiek dėl savęs, tiek dėl šito žmogaus, kuris sutiko su baltapūke užsiimti papildomai.
Kai vaikinas ėmė kalbėti apie augalų klestėjimą ir žydėjimą, strazdanė giliai įkvėpė ir tai įsivaizdavo. Iškart pasijuto truputėlį ramiau. Tada paėmė degtukų dėžutę į rankas. Tačiau išgirdusi, kad degtuką reikės paversti adatą, viduje pajuto paniką. Adatą? Kodėl adatą, galvojo mintyse, bet nieko nesakė. Juk adata gali įsmigti į kūną. Ji yra pakankamai pavojinga, nusigandusi užbaigė galvoje mintį. Žinoma, varnanagė norėjo prieštarauti, tačiau negalėjo to daryti. Juk ją mokė profesorius ir jis žino geriausiai. Tikriausiai jis parinko degtuką ir adatą tiesiog dėl to, jog tai yra labai maži daiktai ir pakankamai panašūs vienas į kitą savo išvaizda, ir vėl galvojo mintyse. Taip, aš turiu pasikliauti profesoriumi, viduje bandė save raminti.
Nors Sakurai buvo liepta negalvoti apie adatą, o įsileisti į širdį jausmą apie gamtą, tai padaryti buvo sudėtinga žinant, kad tuoj reikės degtuką paversti adatą. Šviesiaplaukė bandė, bet mintyse stovėjo vaizdas, kaip adata bado jos kūną iš vidaus.
Kurį laiką penktarkusė užsimerkusi giliai kvėpavo ir matė mišką prie namų. Pievą. Buvo lengva ten nusikelti vaizduotėje, nes čia aplink garsai ir kvapai tvyrojo panašūs. Vis dar stengdamasi giliai kvėpuoti baltapūkė mostelėjo burtų lazdele žiūrėdama į jau iš dėžutės išimtą degtuką ir įsivaizduodama vietoj jo adatą.
- Verdegtadeto, - pabandė.
Tačiau tą pačią sekundę Levins suprato padariusi klaidą, mat vaizduotėje pamatė adatą, įsmigusią jai į ranką. Ir tą pačią akimirką ant dešinio riešo jau puikavosi panašus vaizdas. Tai buvo adata, galu giliai įsmigusi į odą, tačiau kitas jos galas, tas, kur turėtų vertis siūlas, atrodė kaip degtukas ir degė.
- Išimkit! Išimkit! - suspigo mokinė. - Kodėl viskas sminga man į odą?! - balse pasijuto pyktis, kas Sakurai buvo visiškai nebūdinga. Ji ir pati nusigando savo tono.
-
Tyla. Jis laukė kol ji imsis darbo. Tegu susikaupia. Galvojo. Ir pagaliau ji ėmė kerėti.
- Po perkūnais... - Sumurmėjo ir vėl ėmėsi atskiriamųjų kerų.
- Kodėl, o gi todėl, kad bijai kerėti. Gana. Jau šiandienai tai tikrai gana. Pamiršk tuos degtukus ir transfigūraciją. Kol kas. - Jis sugrūdo degtukus atgal į kuprinę. Žinojo, kad nepaliks jos ramybėj, kol neišmokys, norėjo išmokyti. Bet nutarė tai daryti kaip nors kitaip. Augalų mylėtojus reikia prie kerų pratinti po truputį. Dar pagalvojo paduodamas jai tą patį indelį su tepalu, kuriuo tepė jai ranką per pirmą savo pamoką.
- Pasitepk, kad nebeskaudėtų. - Reikėjo labiau su ja susipažinti, kad sugalvotų kaip geriau kažko išmokyti. Jis pagalvojo apie Forrm. Erka jo pamokose mokėsi tik todėl, kad jie netyčia atrado jos susižavėjimą gyvūnais. Na taip, visą vasarą tie padarai gyveno pas jį ir kartu su bepročiais kaimynais bandė Senklerio kantrybę. Bet užtai kas tuo buvo pasiekta? Ji dirbo per pamoką. Gal aišku nereikėjo tuo džiaugtis. Dievai žino kas tai mergiotei galėjo šauti į galvą. Žodžiu tariant nutarė su ja pasikalbėti, o paskui mokyti.
- Tu sakei, kad niekas tavo aplinkoje nenaudojo transfigūracijos? Gal galėtum papasakoti kur tu gyveni? Vis mini pievą. Kas tai?
-
Netrukus viskas baigėsi ir kaip įrodymas ant rankos liko tik perštinti žymė, kuri bylojo, kad kažkas įvyko. Skausmas buvo silpnas. Per pamoką skaudėjo milijoną kartų stipriau. Tai buvo tik adata. Plonytė adata, ramino šviesiaplaukė save mintyse.
- Profesoriau, - jau ramiu balsu prabilo varnanagė. - Bet juk mes čia ėjome žymiai ilgiau nei mokėmės. Esu dėkinga jums, kad skyrėte man laiko. Privalome jį išnaudoti. Gal pabandykime dar kartą? - pasiūlė. - Nežinau, gal... gal paversti šakelę... nežinau kuo, - atsiduso. Pasijautė pasimetusi.
Strazdanė paėmė iš profesoriaus tepaliuką. Ji nenorėjo priešgyniauti mokytojui. Tačiau teptis tepalu, kuris yra pirktas, daugiau nebeketino. Kai grįš, pasiteps levandų eteriniu aliejumi. Tiesą pasakius, mėlynakė turėjo jį ir dabar, tačiau nenorėjo naudotis, kad neįžeistų profesoriaus.
- Nereikia, - atidavė atgal jam tepaliuką. - Čia nedaug skauda.
Sakuros vos matomi šviesūs antakiai pakilo tarsi iki dangaus, kai profesorius paklausė apie tai, kur ji gyvena. Ir apie pievą. Iš pradžių jai šis žmogus tikrai pasirodė ne tas, kuris galėtų nukrypti nuo temos, nuo mokslų. Šiaip jau Levins mėgo kalbėti apie save ir savo gyvenimą, o ir pačiai patiko ką nors sužinoti apie įprastą pasaulį, kuriame gyvena žmonės. Tačiau dabar mergina kažkaip susigėdo, vis tik Auris Senkleris - ne koks nors mokinys. Tikriausiai jis bando nukreipti mano mintis nuo baimės transfigūracijai. Na, arba jau yra ką nors girdėjęs iš kitų mokinių apie mane ir kaip ir tėtis pradės sakyti, kad gyvenau sektoje, mintyse pagalvojo.
- Na... - prabilo. - Aš... aš... - Sakura užsikirto. - Dabar aš gyvenu su tėčiu Londone, - kiek per aukštu balsu atsakė. - O pieva yra... ji... susibūrimo vieta, - nedrąsiai pasakė ir užraudo.
-
- O tu nesirūpink. Mes ir mokysimės. Iki egzaminų visi metai, tai marios laiko ir kai ateis laikas pajudėsi į priekį. Jei nori galėsi dar kartą bandyti transfigūruoti. Bet palauk, verčiau jau neskubėk. - Hogvartse mokėsi labai skirtingi žmonės. Ir Auris pagalvojo, kad vietoj juodosios magijos knygų jam reiktų pradėti kolekcionuoti leidinius apie paauglių psichologiją.
Ji ėmė pasakoti apie tą pievą. Auris norėjo paklausti kur yra jos mama. Bet neklausė. Gal mama mirusi, gal tėvai išsiskyrė, tai kam dabar jai tai priminti? Norėdama pati pasakys. Bet ta pieva. Ji sukėlė dar daugiau klausimų.
- Susibūrimų vieta? O kas vyksta tuose susibūrimuose? - O jei tai kokia sekta? Kokia nors astrologinė nesąmonė. Arba juodųjų raganių sueigos. Arba dar kokia nors kvailystė. Aišku, ši mergaitė nepanaši į užsiimančią juodąja magija. Bet o jeigu ten vyksta kas nors blogo? Dabar jau tikrai reikia išsiaiškinti. Gal dėl to ji bijo kerėti?
- Ar ten susiburia daug žmonių? Toje pievoje? Ar yra daugiau tavo amžiaus vaikinų ar merginų? Ar seniai eini į tą pievą?
-
- Metai prabėgs labai gerai, - pasakė Sakura. - Negaliu dykaduoniauti, privalau būti stropi. Šių metų egzaminai bus be galo sunkūs. Bet gerai, - sutiko su tuo, jog nereikėtų skubėti. - Jūs geriau žinote, nes jūs esate profesorius, o aš tik mokinė.
Kai Auris Senkleris užbėrė penktakursę klausimais, ji dar labiau užraudo. Jis klausinėja manęs visai kaip tėtis, mintyse pagalvojo mergina. Vasarą Sakurai tėtis sakė, kad jeigu ji ir toliau neavės batų, galiausiai tuo susidomės Hogvartso profesoriai ir ims kamantinėti mėlynakę. Žinoma, Sakura avėti batus vis tiek atsisakė, bet galbūt tėtis buvo teisus? Gal profesorius ją pasikvietė čia ne tam, kad išmokytų transfigūruoti, o todėl, kad galėtų išsiaiškinti apie ankstesnį jos gyvenimą? Tėtis minėjo, kad jeigu Sakura nesiliaus keistai elgtis, jai gal net pritaikys atskirą programą mokykloje, kuri skirta kvailiems vaikams. Mintyse nuskambėjo jo žodžiai, kai jis sakė, kad norėtų turėti normalią dukrą.
- Nedaug, - galiausiai prabilo Sakura. - Na, man visada atrodydavo, kad daug, - nejučiom ji nusišypsojo, nes tiesiog prisiminė pievą. - Tačiau kai atvykau į Londoną ir pabuvau Hogvartse, supratau, kad mūsų buvo mažai. Kiek? Gal dvidešimt. Nežinau. Tenais mes pasikeičiame tuo, ką turime. Mes su mama kitiems duodavome eterinių aliejų, o pačios pasiimdavome, ko tuo metu reikėdavo. Pieno produktų, mėsos, audinių, - šviesiaplaukė nei pati nepajuto, kaip šiek tiek atsipalaidavo ir šią akimirką buvo pamiršusi transfigūraciją. - Kartais ten vykdavo šventės. Kartais mokydavomės. Tik mano bendraamžių ten, deja, visai nebuvo, - dabar Levins balsas nuskambėjo šiek tiek liūdniau. - Buvo viena mergina ir vaikinas, tačiau jiedu visada laiką leisdavo kartu. Jie šiek tiek už mane vyresni.
Galvodama apie tai, kiek Amelijai ir Ralfui metų, šviesiaplaukė nejučiom ėmė įdėmiai žiūrėti į profesoriaus veidą.
- Galbūt jūsų amžiaus, - pridūrė. - Jūs jaunas, - pateikė kaip faktą.
O tada nepaprastai susigėdo. Susivokė, kad pasielgė labai nemandagiai. Žinojo, kad negalima nei klausinėti, nei aptarinėti dalykų, kurie profesoriams yra asmeniniai. Pasidarė gėda net atsiprašyti.
- Į pievą einu tiek, kiek save atsimenu, - išlemeno. - Tiksliau ėjau. Lapkritį bus metai, kai ten nesilankiau, - ji sučiaupė lūpas.
-
Tas merginos požiūris, kad jis žino kaip geriau elgtis tikriausiai teikė dar daugiau atsakomybės. Kad tu žinotum, kokiuose aklagatviuose klajoju. Galvojo. Išdirbo čia dvejus metus ir pradėjo trečiuosius. Bet ar dėl to geriau žinojo ką daro? Tikrai ne. Elgėsi taip, kaip diktavo intuicija, bet tikrai ne žinojimas. Bet šito jai žinoti nereikėjo. Jau ir taip nesiseka mokytis, tai jeigu sužinotų, jog Auris neturi supratimo kaip geriau mokytojauti išvis būtų nežinia kas.
- Nemanau, kad jei kartosi burtažodį adata ar bet koks kitas daiktas nustos tave žaloti. Noriu suprasti kaip tau geriau padėti mokytis. Nemanau, kad kalimas bus tau į naudą. - Dievaži, o gal reikėtų? Gal reikia ją versti kartoti tą burtažodį kol pavyks? Gal reikėtų griežtai to imtis...
Kalbėdama apie pievą atrodė laimingesnė. Keista vieta. Auris vis dar nesuprato kas ten per reikalas. Gal kokių zoologų būrelis? Draugiškieji hipiai mylintys gamtą? Pala, ar jie žiobarai?
- Tai į Hogvartsą atvykai tik praeitais metais? Tai ar visko tave mokė tėvai? O gal toje pievoje ir mokeisi? - Pala, ar ji visą laiką gyveno kažkokiam uždaram žmonių ratelyje? Viskas vis labiau painiojosi.
Bendraamžių nebuvo. Buvo maždaug jo amžiaus žmonių. Jaunas... Na, jam jau beveik dvidešimt penkeri. Laikas lėkė labai greitai.
- Kaip manai, gal tau sunku kerėti, nes tave mato kiti žmonės? Na savo pievoje visada regėjai pažįstamus veidus, o čia kaip ir sakei labai daug žmonių. O kaip tau šiaip sekasi kerėti? - Tai ji pievoje jau nesilanko. Įdomu kodėl.
- Ar galėtum man pasakyti kodėl nebesilankai toje pievoje?
-
- Tačiau aš anksčiau nebijojau, - tarė Sakura. - Pradėjau bijoti tik po to karto, kai tas akmenėlis... na, žinote. Anksčiau man tiesiog neišeidavo. O dabar prisidėjo ir baimė, - atsiduso.
Šviesiaplaukė linktelėjo, kai profesorius paklausė, ar į Hogvartsą mergina atvyko tik praeitais metais.
- Daugiausiai mane mokė mama. Bet taip, ir pievoje būdavo, kad ko nors mokydavomės. Man patinka žmonės, - strazdanė nusišypsojo. - Šitas pasaulis išties keistas. Kai čia atvykau, buvo labai sunku. Asfaltas, maistas, viskas taip dirbtina... Garsai mane tiesiog varė iš proto, - atviravo. - Bet jau pripratau. Aš nesijaudinu dėl to, kad mane mato kiti. Man tiesiog liūdna. Kad neišeina. Kerėti man sekasi visai neblogai. Namuose ir pievoje dažnai reikėdavo kerėti. O gaminant eterinius aliejus kai kurie burtai yra išties sudėtingi.
Profesoriui paklausus, kodėl penkiolikmetė nebesilanko pievoje, jos veidas įgavo didelį liūdesį. Kelias akimirkas ji žiūrėjo į tolį. Kažkur netoli skraidė troltukai, ji tikrai tai girdėjo, bet nematė.
- Nes... nes viskas. Aš negaliu miške gyventi viena. - ji vėl pradėjo kalbėti. - Žinote, net ir nenorėčiau. O pieva... Ji per toli, kad ten nuvykčiau. Ir vis dar negalėčiau keliauti į ją viena. Manęs nepriimtų su kitu žmogumi, nebent jis būtų mūsiškis.
Sakura galvojo apie tai, kad dėdė Juzefas galėtų pagaminti nešyklę, kuria mergina nukaktų į pievą. Tačiau tėtis kategoriškai uždraudė to prašyti dėdės. Sakurai atrodė, kad tėtis daro viską, jog pievą dukra pamirštų. Bet ji niekada nepamirš.
-
Baimė. Visgi toji bjaurybė baimė buvo trukdis. O kaip su tuo kovoti? Auris irgi turėjo baimę, kuri neleido keliauti oru. Jis mokėsi, kaip visi šeštakursiai. Bet nelaikė egzamino. O kam? Keliauti galėjo šluota, nešykle ar blogiausiu atveju kelionmilčiais. Jų irgi nemėgo.
Ankstyvoje vaikystėje patirtas smurtas, kai tėvas mušė, kai palikdavo uždaryta namuose, kai girtas užvirsdavo ant jo ir taip toliau išvystė siaubingą klaustrofobiją. Auris nekentė uždarų erdvių. Todėl vengė kelionmilčių. Nes židinyje jam pradėdavo trūkti oro. O keliavimas oru... Tas bjaurus jausmas, kai atrodydavo, kad viskas suspausta. Ne, jam visai nepatiko. Nepatiko net jei kas kitas perkeldavo oru, bet jis stengėsi tam visai neužsileisti. Bet va kaip jai kovoti su baime?
- Žinoma, nemalonu, skauda, kai taip nutinka. Bet Nereikia to įsileisti į galvą. Aišku tai, kad aš tau sakau nereikia nepadės. Turi pati kažkaip išmesti tą mintį, kad gali kas nors nutikti tau transfigūruojant. - Jis susimąstė.
Tolimesnės jos kalbos vis dar atrodė keistos ir nesuprantamos. Gal ir nieko pavojingo, gal ten tik šiaip kokių gamtos mylėtojų būrelis. O kur jos motina? Tėvui regis nepatinka ta pieva, jei dabar gyvena su juo ir negali ten keliauti.
- O ką reiškia mūsiškis? Ar tai kokia bendruomenė? Ar tam, kad būtų galima eiti į pievą reikia kažką atlikti? - Neįtikėtina. Tai ji visa laiką buvo izoliuota nuo šiuolaikinio pasaulio ir tai yra antrieji jos metai jame? Sunku turėtų būti ir baisiai neįprasta.
- Ir kaip tau patinka Hogvartse? - Pasidomėjo. Tada pasakė.
- Gerai, sugalvojau dar šį bei tą. - Tada iš kuprinės paėmė tą patį indelį su tepalu. Nusuko jo paprastą mėlyną dangtelį ir padavė jai.
- Pakeisk jo spalvą į bet kokią, kokią nori. Tai irgi yra transfigūracija. Neturėtum niekaip susižeisti keisdama daikto spalva. Nebent gali nusispalvoti tavo ranka. Pabandykim pradėti nuo šito, paprasto spalvos keitimo.
-
Aišku, Sakura turėjo stengtis nebijoti, bet tai buvo labai sudėtinga, kai viskas, ką ji pabandydavo transfigūruoti, smigdavo penkiolikmetei į rankas.
Profesoriui paklausus, ar norint patekti į pievą reikia ką nors atlikti, mergina nejučiom dėbtelėjo į jį piktoku žvilgsniu.
- Ten ne sekta, - pasakė jau nežinia kelintą kartą, nežinia kelintam žmogui.
Sakura jau gerai žinojo, kas yra sekta, mat apie tai kalbėjo jos tėtis, o ir mokykloje kai kurie mokiniai vadindavo strazdanę sektante, todėl ji ilgą laiką praleido bibliotekoje apie tai domėdamasi.
- Mes tiesiog ten gyvenom. Ir neturim jokio pavadinimo. O Hogvartse man patinka, - dabar penktakursės balsas pagyvėjo. - Kad ir kaip mylėjau namus, bet ten trūko žmonių. Aišku, čia žmonės yra visiškai atitolę nuo tikrovės. Jiems reikia batų, pagalvių ir antklodžių, reikia jiems ir karšto vandens. O ką jie padarė iš gamtos, na, tai išvis tikras siaubas! Asfaltas. Kurių galų šitam pasauliui reikalingas asfaltas? Ir dar tos žmonių, kurie nėra burtininkai, mašinos... Visi kiti išmislai... Ir maistas. Hogvartse beveik nėra ko valgyti, bet jeigu ant stalo būna per mažai daržovių, aš nueinu į daržą ir apsirūpinu.
Ilgaplaukė pasijuto labai keistai, nes pradėjo kalbėtis su profesoriumi ne taip, kaip jai atrodė, kad derėtų, o atsivėrė. Papasakojo apie save, apie tai, ką iš tikrųjų galvoja. Ir tada jai į galvą šovė viena mintis, kuri irgi tarsi netyčiom išsprūdo iš varnanagės lūpų.
- Profesoriau! - sušuko Sakura. - Profesoriau, nusiaukite batus. Prašau! Dabar! Nusiaukite! Pajusite mišką. Kai eisime atgal, pamatysite, kaip bus gera! Prašau!
Galiausiai profesorius pasiūlė pabandyti Sakurai pakeisti mėlyną dangtelį į tokios spalvos, kokios ji norėtų. Auriui Senkleriui pašmaikštavus apie spalvotą ranką mergina nusijuokė.
- Gerai, - pasakė šviesiaplaukė. - Pabandykime. Algrino!
Levins širdis ėmė stipriai daužytis, tačiau po sekundėlės tepalo kamštelis iš mėlyno tapo žalias. Sakura jau išsišiepė ir norėjo pasidžiaugti, tačiau jis tiesiog akyse pakilo į orą, nors mergina buvo padėjusi jį ant žolės, ir prisispaudė prie mokinės rankos. Laimei, šį kartą nieks nebuvo įaugę į odą, tad Sakurai reikėjo tik patraukti tą kamštelį nuo savęs ir tai padariusi ji atidavė jį profesoriui. Plastikas, mintyse pagalvojo. Baisiai neekologiška, galvoje užbaigė mintį, bet lūpose pasirodė šypsena.
-
- Tai gerai, nesakiau, kad tai sekta. Bet tu pati sakei, kad ne jūsiškiams ten negalima eiti. Tai ir klausiu kaip tapti jūsiškiu? Tai jeigu aš teisingai suprantu, reikia tausoti gamtą? Taip? - Na gal ir nieko pavojingo. Keistuolių gamtos mylėtojų būrelis. Bet kodėl jos tėvas nemėgsta tos vietos? Na regis nemėgsta. Pala kaip čia viskas yra... Ji ten į tą pievą eina nuo mažens. Dabar metus neina. Tai kur visą laiką buvo tas jos tėvas? Ir kas nutiko motinai? Bet ar reikia man dabar tiek visko klausinėti? Jei tarkim jį patį paauglystėje taip imtų kamantinėti mokytojas, tai pasijustų remiamas prie sienos. Pradėtų pykti ir lieptų tam mokytojūkščiui ar bet kokiam suaugėliui nesikišt į jo reikalus. Gal kada vėliau bus proga paklausinėti. Bet dabar jau Auris nutarė per daug nesikišti. Nutarė patikrinti savais kanalais kas ta pieva. Jei nieko tokio neras, tai kažin ar tai kokia blogų bepročių raganių sueiga.
Kuo dabar blogai pagalvės? Nusistebėjo jis. Ak taip, plunksnos tikriausiai...
- Kad jau prabilai apie savo pasivaikščiojimus skirtus daržovių paieškoms. Tai aš tau dabar gražiuoju sakau. Kad daugiau nekištum nosies į šitą mišką. Jei kada aš sužinosiu, kad maklinėji be jokio suaugusio žmogaus čia viena, gausi areštą iki savo mokymosi čia pabaigos. Gal tu ir patyrusi gyvenimui gamtoje. Bet matai čia gyvena tokie mieli padarėliai, kurie visai noriai sumedžiotų tave ar bet kokį čia klaidžiojantį žmogų. - Save prisimindamas jis žinojo, kad tokie grasinimai neveikia. Bet ji gal visai gera mergaitė, o ne kokia priešgina, taigi gal ir neis čia daugiau viena.
Sakurai pavyko pakeisti dangtelio spalvą, nors jis vėl vos neprilipo prie jos rankos.
- Imk jį, treniruokis, kol dangtelis ar bet koks kitas daiktas nustos norėti tave sužeisti. Matai, nieko čia baisiai sudėtingo. Tau viskas pavyksta, reikia tik nustoti bijoti. Kai pakeisi spalvą ir daiktas liks ramiai gulėti bandyk jį kuo nors paversti. - Pasakė.
O kai ji staiga ėmė plepėti apie tai, kad jam reiktų nusiimti batus tam, kad pajustų mišką Nejučia nusišypsojo. Ak ir kokių keistybių mokiniai neprivertė jo daryti. Su Erka vieną kartą pavasarį, trečią valandą ryto turėjo su visais rūbais lįsti į prakeiktą ežerą ir sėdėti tame dumblyne. Tada dar prisiminė visus tuos rašinėjimus ant Elliw teleskopų. O dabar įsivaizdavo kaip grįš iš miško basas, kartu su šia keista mergaite ir mokiniai žiopsos į juos.
- Kad jau taip sakai... Na, prisiminti vaikystę gal ir smagu. - Jis atsirišo raištelius ir ėmė atsivarstyti kerzus. Vaikystėje, kai gyveno su tėčiu ir mama tame vienkiemyje lakstydavo basomis. Aišku vasaromis. Auris nusiavė juos ir kojines.
- Ir kas dabar? Ar dabar eisim palakstyti po mišką? Ar tau patinka bėgioti? - Normaliu pedagogu aš niekada netapsiu. Pagalvojo Auris Senkleris.
-
- Na, mūsiškiu reikia gimti. Arba parsivesti savo išrinktąjį, - sukikeno. - O tausoti reikia ne tik gamtą, bet ir save. Žmonės prisigalvoja daug dalykų, kurių jiems nereikia. Be jų galėtų gyventi sveikiau.
Profesoriaus draugiškumas vienu metu kažkur dingo ir jis pradėjo kalbėti apie tai, kad Sakura gaus areštą, jeigu dar kada eisi į mišką be suaugusio žmogaus.
- Daržoves aš imu iš Hogvartso daržo. Iš miško negalima, nes neliks gyvūnams, - pasakė šviesiaplaukė.
Ji pasijuto taip, kaip ir su tėčiu. Mėlynakė žinojo, kad turi paklusti, nes tėtis - suaugęs žmogus. Kaip ir Auris Senkleris - profesorius. Tačiau kad ir ką tėtis besakė, strazdanė negalėjo autis batų. Lygiai taip pat buvo su miško lankymo.
- Atsiprašau, bet aš čia vis tiek eisiu, - tarė kaip sau kiek neįprastai tvirtu tonu. - Ačiū, - padėkojo už dangtelį ir pradėjo galvoti, į kokią vietą miške keliaus praktikuotis kitą kartą.
Kai profesorius sutiko pabūti basas, penktakursė apsidžiaugusi nusišypsojo.
- Bet aš nesu vaikas, - pasakė. - Pievoje visi vaikšto basi. Bėgioti? Nelabai, - pripažino. - Mėgstu įsiklausyti į tai, ką sako gamta, o bėgiojant tai šiek tiek sudėtinga. Be to, galima išbaidyti žvėris. O kaip jūs? Jums patinka bėgioti?
Sakura tik stryktelėjo ir po akimirkos jau stovėjo ant kojų.
-
Na va. Grynas keistuolių būrelis ir tiek. Visokių žmonių pasitaiko. Aišku, Auriui buvo daug neaiškumų, bet nutarė laikytis savo apsisprendimo per daug neklausinėti.
Tas tiesus prisipažinimas, kad ji vis tiek ketina drožti į šitą mišką baisiausiai nustebino. Būtent prisipažinimas, kad ji tai darys. O jai pasakius, kad jeigu ji ims daržoves iš miško jų neliks gyvūnams privertė vėl nusišypsoti. Įdomu jau kiek gi tu suvalgysi? Tikriausiai joks padaras to net nepastebėtų. Pagalvojo, tik to jai nesakė.
- Na... Kai man mokytojai rėždavo kalbas apie šį mišką darydavau kitaip. Sakydavau, kad neisiu, kad jau man aišku, bet... Eidavau čia. Pasakyk kodėl tau čia būtinai reikia ateiti? Yra didelis pilies kiemas, ežeras, daug vietos, daug gamtos. Juk čia eiti uždrausta ne šiaip sau. Papasakok man ką darytum, jeigu tau besivalkiojant po mišką pasirodytų būrys akromantulų? Arba ką darytum sutikusi kokį piktą kentaurą norintį tave nušauti? Arba jei naktį sutiktum vilkolakį? Sakura, kodėl jūs paaugliai visada viskam prieštaraujat? Ko tau čia reikia šitame miške? Kas bus, jei žūsi čia visiškai veltui? - Kas iš tų areštų. Be to... Na ji buvo neįprasta paauglė, tai nutarė verčiau pabandyti kitaip su ja kalbėtis.
Ji pašoko ant kojų. Nors nemėgo bėgioti regis dabar buvo pasiruošusi bėgti. Tiesą pasakius lakstydami čia jie tikrai galėjo prišaukti ne patį maloniausią padarą. Bet jis irgi atsistojo. Net nepastebėdamas, kad kažkas iškrito jam iš kišenės.
- Aš mėgstu bėgioti. Ypač, kai reikia išbėgioti kokias nykias mintis. Bet juk lakstyti yra smagu. Ar tu niekada nežaidei gaudynių?
-
- Jūs irgi čia mokėtės? - kažkodėl nustebo šviesiaplaukė. - O kokiame koledže? - domėjosi. - Netiesa. Kieme stūkso pilis, o prie ežero yra suoliukų ir visokių kitokių nereikalingų žmonių pristatytų dalykų. O čia, miške, žmogus nėra prilietęs savo rankos, todėl energetika neišdarkyta ir galima būti bei kvėpuoti. Tie statiniai uždaro visus taškus. O, akromantulas užmigdo specialus skystis, nežinojote? Iš žolelių. O pavojų gali tykoti visur. Nereikia bijoti, nes įvyks tai, kas turi įvykti. Mes galime sąlygoti nedidelius dalykus savo gyvenime, bet jeigu jau skirtas koks išbandymas, tai niekur ir nepabėgsi, - nusišypsojo varnanagė. - Pavyzdžiui, praeitais metais per herbologiją lauke buvo labai daug piktmusių. Aš ir pora iš pasakos su jomis susitvarkėme, tačiau Alanas piktmuses padegė, - strazdanė sučiaupė lūpas. - O nederėjo. - Be to, aš niekam neprieštarauju. Aš gyvenu taip, kaip sveika, - laikėsi savo nuomonės. - Gaudynių? Ne. O kas tos gaudynės? Reikia kažką sugauti? Na, mes gaudydavome kevrolus, nes jeigu jų neužveisi manrotų lauke, tai daivanagai viską suės, - sukikeno. - Ar tai jau skaitosi gaudynės?
Profesoriui atsistojus jam iš kišenės iškrito pakelis, kokį turėjo nuodų ir vaistų profesorė bei Dori. Sakura jį pakėlė ir atidavė.
- Jums iškrito. Ar jūs irgi kepate save iš vidaus? Nemanau, kad dietos yra sveika. Reikia nevalgyti nuodų ir viskas bus gerai. Juolab, kad nei profesorė Clarke, nei Dori, nei jūs neturite antsvorio, - šyptelėjo. - Ir kaip? Ar patinka būti basomis? - paklausė.
-
- Taip. Aš čia mokiausi, visa mano giminė čia mokėsi. Mokiausi Klastūnyne. - Pasakė Auris. Nors tiesą pasakius tai jau ėmė siusti. Kalbos apie taškus, energetikas ir taip toliau jį vedė prie kantrybės išsekimo.
- Aš tau sakau paskutinį kartą. Miškas uždraustas ne veltui. Visų pirma, tu net nespėtum išsitraukti to savo eliksyro, kai jau karotum kurio nors iš tų voragyvių žnyplėse. Teks tau ieškotis kitos vietos. - Jis ėmė galvoti kokie argumentai jį patį paauglystėje būtų atgrasę nuo šio miško. Gal ir jokie. Kažkada vienas mokytojas bandė jam aiškinti, kad tėvai nežinos ką daryti, jeigu jis čia pražus. Tada Auris tik nusikvatojo.
- Jeigu tau jau atrodo, kad nuo likimo nepabėgsi, tai pamąstyk apie žmones, kuriems pridarysi problemų čia landžiodama. Mokyklos darbuotojams teks aiškintis ministerijai ir tavo tėvui. Žodžiu tariant vienos problemos. Kas per išsigalvojimai? Jeigu tu žinai, kad židinyje dega ugnis, tai ten nelipi, nes sudegsi. Tai čia tas pats. Tu žinai, kad miškas pavojingas ir čia nelendi. - Toliau buvo dar gražiau. Auris net pamiršo, kad pyksta.
- Visų pirma, kas tos piktmusės? O visų antra... Pora iš pasakos? Apie ką tiksliai mes čia kalbam? - Ar čia kalbam apie mano pusbrolį Alaną? Ar kokį kitą? Kuo toliau, tuo kilo daugiau neaiškumų.
- Na, gaudynės tai vaikų žaidimas. Vienas bėga, kitas gaudo. Smagu. O kas tie Kevrolai, manrotai ir daivanagai? - Reikės pavartyt herbologijos žinyną. Nutarė Senkleris.
Kai atsistojo iš kišenės iškrito cigaretės, kurių pakelį ji gražino atgal ir Auris įmetė jas į kuprinę.
- Ką? Pala... - Nebegalėjo susivaldyti ir pradėjo juoktis. Atsisėdo atgal ant savo rąsto.
- Kepti save iš vidaus? Ar tu manai, kad žmonės rūkydami kepa save iš vidaus ir daro tai tam, kad numestų svorio? Pala, Dori Mendel rūko? - Tai ištaręs nustojo šypsotis ir ėmė raukytis.
- Tu tai matei? Ar dažnai Dori rūko? - Palauk Mendel, dabar tai jau tikrai pasikalbėsim.
- Cigaretės neskirtos svoriui mesti. Rūkai nes. Nežinau, nes patinka. Ir viskas. - Apie ką mes dabar išvis čia kalbam? Edukacija apie tai kam skirtos cigaretės. Reikės užsirašyti į savo dienoraštį. Dienoraštyje jau daug ko buvo prirašyta. Auris neįvardindavo savo mokinių vardais, rašė sau, kad turėtų kuo nuotaiką pasikelti vartydamas visokių margumynų kupiną sąsiuvinį.
- Rūkant cigaretes išsiskiria nikotinas, kuris per kraujotakos sistemą patenka į smegenis, nuo jo žmonės tampa priklausomi ir... Vienu žodžiu esmė tokia, kad tai nėra labai geras įprotis. Savęs iš vidaus niekas nekepa. Rūkant įtrauki tik dūmus. - Dabar jis dar labiau panoro užsirūkyti. - Cigarečių neparduoda vaikams ar paaugliams. - Dar pridūrė.
-
- Bet iš tikrųjų aš nemanau, kad svarbu, kokiame koledže mokomės, - pasakė Sakura. - Ar tai turi kažkokią reikšmę? Bandyti pelnyti daugiau taškų, kad būtų laimėta mokyklos taurė? Kas iš to, - garsiai svarstė. - Aš manau, kad mokytis reikia dėl savęs.
Sakuros veide šmėstelėjo šioks toks nepasitenkinimas, kai profesorius ir vėl kalbėjo apie tai, kad jai nederėtų eiti į mišką. Žinoma, kad taisyklės yra taisyklės, tačiau šitos šviesiaplaukė tiesiog negalėjo laikytis. Be to, ji manė, kad ši taisyklė apskritai nėra teisinga. Ar protinga mokiniams drausti kvėpuoti pačiu tyriausiu oru? Tačiau šito varnanagė aiškinti nesiruošė, nes nesinorėjo priešgyniauti profesoriui. Tačiau ir meluoti ji negalėjo, todėl taktiškai, bet griežtai ji buvo nusprendusi likti prie savo nuomonės.
- Atleiskite, tačiau aš vis tiek čia eisiu, - pasakė. - Jeigu norite, galiu pameluoti, jog miške nebesilankysiu, - vos vos šyptelėjo. - Žinoma, suprantu ir jus. Jeigu yra draudžiama eiti į šitą mišką, tai jūsų pareiga yra užtikrinti, kad mokiniai čia nekeltų kojos. Tačiau aš... aš tiesiog negaliu. Negaliu nei čia nebeeiti, nei jums meluoti, - atsiduso. - Nežinote, kas yra piktmusės? - nustebo. - Tai labai pavojingos musės, nuo kurių galima mirti. Ne ką mažiau pavojingos už didelius voragyvius. O gaudynės man neatrodo smagiai. Nežinau, galbūt todėl, kad aš jau nebe vaikas. Arba todėl, kad man labiau patinka ramiai vaikščioti. Na, o manrotai yra labai naudingos žolelės. Jos šildo, jeigu būna ypatingai šalta žiema. Daivanagai tai karštį mėgstantys vabalai, kurie nuėda manrotus. O kevrolai maitinasi daivanagais. Jie yra paukščiai. Todėl ir reikia juos užveisti, - papasakojo. - O pora iš pasakos... Tai mano draugė Dori ir jos vaikinas Alanas. Jie sako, kad yra ne pora iš pasakos, tačiau aš mačiau, kaip jiedu bučiavosi. Todėl jie tikrai pora, ar ne?
Netrukus profesorius pradėjo juoktis vėl atsisėdo ant rąsto. Sakura negalėjo suprasti, kas čia juokingo. Galbūt profesoriui įdūrė lakmoto spyglys, kuris sukelia juoką? Strazdanė taip pat vėl atsisėdo. Tačiau netrukus Aurio Senklerio mimikos ėmė keistis ir Sakura net šiek tiek nusigando. Ar tai blogai, kad Dori laikosi dietos?
- Naaa, - šiek tiek pasimetusi ištęsė Sakura. - Mačiau. Sakė, kad kelis kartus per dieną.
Rūkymas? Tai štai kaip tai vadinasi, pamanė mintyse mėlynakė. Kai profesorius ėmė pasakoti apie rūkymą, tada jau Sakura ėmė raukytis. Jai daug logiškiau atrodė savęs kepimas iš vidaus norint numesti svorio, o ne tai, ką kalbėjo profesorius. Ji jau žinojo apie šio pasaulio žmonių norą atrodyti nepriekaištingai, todėl suprato dietos esmę. Bet rūkymas?
- Tai kodėl tada žmonės pradeda rūkyti? - stebėdamasi paklausė. - Koks to tikslas?
Reikės pasiskaityti apie nikotiną, ir vėl mintyse pagalvojo.
- O jūs nejuokaujate? - paklausė. - Vadinasi, Dori man melavo? - liūdnokai paklausė. - Bet kodėl? Aš maniau, kad mes draugės...
-
- Na, yra burtininkų, kuriems svarbu kur mokosi. Kuriems garbės klausimas kokį koledžą atstovauja. - Pasakė.
Miško tema strigo ir nors tu ką. Auris būtų ją apšaukęs, paskyręs kilometrinį areštą. Bet tas reikalas neturėtų jokios prasmės. Užsispyrėlė matai atsirado. Na gerai... Palauk tu man... Mes dar pažiūrėsim.
- Negalėčiau pasakyti, kad domiuosi gamtos padarais. Dėkui, kad apšvietei. O meluoti nemeluok. Gerai jau. Jei jau taip nori tai ir vaikščiok šitame miške. - Kuo ramiausiai pasakė.
- Sakai bučiavosi? Ar mes kalbam apie tą tokį raudonplaukį pasišiaušėlį Alaną? Paskui kurį seką visas gyvasis kampelis? - Tu matai, gal vestuvės nusimato po kokių dešimties metelių.
- O jie jau seniai bando man įrodyti, kad nėra pora. Kodėl tu vadini juos pora iš pasakos? - Kad ir ką kalbėjo vis viena mąstė apie tą mišką. Ką man daryti, kad čia nesivalkiotum? Bet kai pagalvoji tai kone visa mokykla čia bastosi.
- Ar apie cigaretes tau pripliurpė Dori? Ar ji pripaistė, kad rūkant kepi save iš vidaus dėl dietos? - O mes su Dori turime šiokio tokio panašumo. Svarstė. Neabejojo, kad paauglystėje irgi būtų iškrėtęs kokią panašią kvailystę. Nežinojo kam Dori taip jai pripasakojo. Pačiam tikriausiai būtų juokinga pliurpti tokias nesąmones ir matyti, kad ji juo tiki. Paskui gal papasakotų tiesą.
- Nenusimink. Jos jau toks charakteris. Pajuokavo ir tiek. Na tikrai, cigaretes žmonės rūko šiaip sau. Nori ir rūko. Aišku paskui pasidaro nuo jų priklausomi ir būna sunku mesti. - Tu pats rūkai ir vis daugiau. - Einam pasivaikščioti? - Staiga šį tą sugalvojęs pasakė.
- Kad jau nusiaviau batus reikia prasieiti. Tarkim, kad čia buvo įvadinė pamoka. Manau, kad galėsime mokytis toliau šeštadienių rytais ar popietėmis. O tu nepamiršk kaitalioti daiktams spalvų. Kai pavyks su dangteliu, bandyk su didesniu daiktu. Kitą šeštadienį mokysimės mano kabinete. - Pasakė ir atsistojo vėl.
-
- Nesuprantu tokių dalykų, - atsiduso. - Kaip ir tas turnyras, vykęs praeitais metais. Tokie žaidimai ir kovos man atrodo be tikslo. Ačiū, - šyptelėjo, nes profesorius, regis, suprato, kad Sakura nuo miško yra neatsiejama. - Taip. Tikrai apie tą patį, - atsakė į klausimą apie Alaną. - Alanas Senkleris, - patikslino.
Ir tą akimirką susiprato.
- Senkleris! - sušuko ji. - Judu... judu broliai? - paklausė.
Penktakursei pasidarė juokinga ir ji nusijuokė savo dangiškai gražiu, maloniu juoku, kurio tikriausiai dar niekas negirdėjo Hogvartse. Kaip keista bebūtų, ji su transfigūracijos profesoriumi pasijuto laisviau nei su koledžo draugėmis.
- Aš nežinojau, - nusišypsojo. - Kad jis turi brolį profesorių. Na, nes jie atrodo kaip pora iš... iš tokios pasakos, kurios jūs nežinosite, - šiek tiek susigėdo. - Tačiau praeitais metais jie padegė piktmuses, todėl dar turėjau gerai pagalvoti, ar jie tikrai gali būti pora iš pasakos. Bet vis dėlto pamačiusi jų bučinį pamaniau, kad gali. O dėl to rūkymo... Dori man to nepasakojo. Tiesą pasakius, aš pati pasidariau tokias išvadas pamačiusi, kaip rūko profesorė Clarke. Ir tada pamačiau tai darant Dori. Aš pradėjau jos klausinėti... Ir ji tiesiog viskam pritarė. Tik prašė nesakyti Alanui. Būtų gerai, jeigu ir jūs nesakytumėte... Nenoriu prarasti draugės.
Kai profesorius pasiūlė pasivaikščioti, Sakura linktelėjo. Apsidžiaugė ir dėl to, kad profesorius pasakė, jog lauks ir daugiau užsiėmimų, skirtų mokytis transfigūruoti. Galbūt padirbėję jie ir vėl galės tiesiog pasikalbėti? Apie tai pagalvojusi mergina nusišypsojo. Ji vis ieškojo su kuo pasikalbėti kaip su sau lygiu. Ir kas galėjo pagalvoti, kad geriausiai jausis bendraudama su profesoriumi? Tai buvo ir malonu, ir keista. Žinoma, Sakura negalėjo peržengti ribų ir privalėjo galvoti, ką sako profesoriui. Negalėjo jam per daug prieštarauti. Bet vis tiek jautėsi su juo gerai. Galiausiai juodu paliko kalvą.