Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Kiauras katilas => Temą pradėjo: Narcisa Spalio 28, 2009, 03:39:31 pm

Antraštė: Prie baro
Parašė: Narcisa Spalio 28, 2009, 03:39:31 pm
Į užeiga iš skersgatvio atėjo Narcisa apsisiautusi nauja žeme besivelkančia mantija. Ji irzliai nužvelgė užeigą ir nuėjo prie baro.
-Stiklinę vyno,- paprašė barmeno šaltu balsu ir ėmė laukti, kol atneš gėrimą.


Papildyta: Prieš 9 metus
Pagaliau barmenas atnešė Cisei taurę su kokčiai raudonu gėrimu. Mergina užsigalvojusi pateliuskavo vyna taurėje, įkvepėjo jo ir ... Jau norėjo gerti, bet jei pasirodė kažkas keisto tame vyno kvape. Ji jau rimčiau pauostė gėrimą.
-Ei, barmene, tu mane nunuodyt nori ar ką?- piktai tarė jam ir pakėlė akis nuo taurės.
Barmenas buvo pasimetęs ir tylėjo. Tiesiog neturėjo ką pasakyti.
Narcisa prunkštelėjo.
-Vynas sugedęs. O kas būna, kai maumedžių vynas sugenda?- paklausė nelaukdama atsakymo,- jis tampa nuodingu,- šaltai paaiškino.
"...kaip džiaugiuosi, kad per nuodų ir vaistų pamokas klausiau mokytojo..." pagalvojo.
-Nevisprotis,- pakankamai garsiai sumurmėjo stodamasi,- žinosiu kur nereikia lankytis,- piktai tarė ir įsižeidusi išėjo iš užeigos užsimetusi gobtuvą, kad žiobarai taip nevėpsotų į veidą.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Maiklas Judrinis Gruodžio 26, 2009, 03:55:13 pm
-Šalalala hei hei!šalalalala lala....-įeidamas dainuodamas staigiai nutilo Maiklas-kun čia dabar?
Maiklas pamate šalimais stovinį kaip užburta sustingdymo kerais padaveja.
-Aaaatsiprašau....gal aš ne laiku....ee bet norečiau vvynno...maumedžio vyno,Tare išsigandes Maiklas ir spjove į atsarguma-tiesiog atneškite man vyno po galais!
Padejejas parode Maiklui labai negrąžų gestą
-Na čia tai viršųne!Viskas!-sušuko Maiklas ūžsimoves savo skrybele-na viskas,nuo šiol tik "Trys šluotos' >:( >:(
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Varlius Kovo 07, 2010, 09:47:42 pm
Kažkur tamsiuose, naktinėse Londono gatvėse neapšviestose žibintais, prabėgo juodas šešėlis. Kažkur kažkoks valkataujantis šuo, o gal ir visa gauja pabandė užpulti ją, didžiulę juodą katę. Deja ta katytė pasirodė ne iš kelmo spirta ir valkatoms teko pabrukus uodegas sprukt. Neaiškų ar kasnors matė tokį neįprasta vaizdą Londone, kaip juoda pantera sliūkinanti į savo tikslą. Nors net ir matė, turbūt nepatikėjo. Gal tai buvo tiesiog šuo? Gal tik šešėlių žaismas tamsoje? O ir koks pagaliau skirtumas. Ir štai, liko paskutinė gatvė, Sanguinary sustojo prie paskutinio posūkio į apšviestą gatvę, kurioje intensyvus judėjimas vyko net tokią audringą naktį. Vieną akimirką dar stovėjo pantera, o po akimirkos jau buvo žmogus, suaugęs vyras. Na.. o dabar laikas keliaut į barą, kol lauksiu priešininkės galima ir išgert bus, o tuo pat metu ir pamąstyt. Taigi magiškųjų gyvūnų profesorius patraukė Londono gatve ir priėjęs barą pavadinimu "Kiauras Katilas" pasuko į jį. Šiandien lankytojų nebuvo, tik jis vienas. Gal ir neblogai.. Jis priėjo prie baro ir užsisakė alaus, tiesa barmenas po paskutinio jo ir kolegių apsilankymo jo nelabai mėgo, bet ką jau padarysi. Taigi Sangu ėmė gurkšnot alų ir laukė priešininkės. Nagi pamąstykim ką žinom apie dabartinę varžovę. Visų pirma tai jauna mergina. Antra, kiek suprantu vietinė buvus varno nago mokinė, bet iš pažiūros nepavojinga, nors kaip paskutinis nuotykis parodė žudyt ji gali. Trečia, dėsto astronomiją. Tad tikrai silpnesnė nei Dorota, Mija, Xantoria ankstesnės mano varžovės čia Hogvartse. Ties tuo ir galim baigt dosjė. Kaip patirtis rodo, geriausia užklupt netikėtai ir keliais taikliais smūgiais nuginkluot.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Mija SouthWest Kovo 08, 2010, 06:25:53 pm
Mija sutrepsėjo tarpduryje. Jos galvoje vis dar sukosi snaigės. Taip norėjosi pavasario, o sniegas vis krito ir krito. Už ką?
Labai lėtai ir labai santūriai Mija užsiropštė ant jai per aukštos baro kėdės. Ji buvo visai kitame baro kampe. Kitame nuo kampo prie durų, kur buvo sutūpę keli nesubrendeliai ir vienas kažkoks toks, plačiais pečiais.
-Man ko nors, kas kvepia įpilk, vyruti, -kreipėsi ji į barmeną, panašų į nedaaugusį trečiakursį.
Užsikėlusi koją ant kojos Mija pabandė išsidžiovinti savo plaukus, bet bereikšmis jų kedenimas pirštais, iš šalies atrodė labiau juokingas, nei naudingas.
Gavusi savo stiklinę su violetiniu skystimu ji godžiai gurkštelėjo ir pasiremė rankomis galvą. Primerkusi akis bandė dažiebti, kas sėdi kitame baro gale.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Beatrice Mae Peck Kovo 09, 2010, 03:39:01 pm
Į Londoną atkeliavo viena asmenybė. Ne, tikrai ne Robert Pattinson, ar Kristen Stewart. Tai ne įžimybė. Tiesiog paprasta asmenybė - profesorė Qrane Moris, dėstanti astronomiją Hogvartso mokykloje.
Profesorė įėjo į barą ir apsižvalgė. Netoliese ji pamatė savo priešininką Sanguinary. Jis gurkšnojo alų. Qrane priėjo prie jo ir tarė:
- Laabas, -nutęsė.
Tuomet pažvelgė jam į akis. Jos niekuom neišsiskyrė iš kitų.
- Žinai, galėjai ir man nupirkt ko nors išgert. Būtum buvęs gan mandaugus...  Ir būtum džentelmeniškas. - pavartė akis astronomikė.
Moteris atsirėmė ranka į sieną ir laukė, kol vyriškis arba nupirks jai ko nors išgerti, arba pradės dvikovą. Žinoma, jis turėtų pirmenybę užleisti jai. Nors iš jo gali tikėtis bet ko...

Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Varlius Kovo 09, 2010, 06:09:54 pm
Ir štai po laaabai ilgo laukimo trukusio gal porą-trejetą valandų (lauke jau ėmė švist rytas) ir Sanguinary spėjus išgert šešis ar septynis bokalus alaus (jei ne daugiau), pasirodė ji, kaip moterims įprasta madingai pavėlavus. Ir ne, tai nebuvo pasimatymas, tai turėjo būt dvikova. Arba jos parodija, nes magiškų gyvūnų profesorius pats jautėsi kaip gyvūnas, truputi neblaivas. Kadangi ji jau pasirodė, laikas stotis ir kovot Profesorius pakilo nuo kėdės ir iškart vos nepasitiesė, laimei baras už kurio galima nusitvert buvo čia pat. Hmm.. He.. Rodos teks kautis kitaip.. Gerai jog mokiniai nemato..
-Labas. O štai ir jūs panelę. Ir beje, jūs dar laaabiau nemandagi nei aš ir pavėlavot ir net neatsiprašėt, o dar reikalaujat išgert. Už ką jums taip gerai? Mes čia muštis susirinkom, beje. Taad pasiruoškit, aš puolu!
Vyras sudaužė butelį stovėjusi šalia, smūgiu į barą. Ne.. ne tai, čia ne žiobarų kautynės.. O tada metė kažkur per petį, vos vėl nenugriūdamas. Šiaip taip išlaikęs lygsvara jis susirado lazdelę kuli gulėjo kišenėj. Ir šiaip ne taip nukreipė į priešininkę.
-Hamehamehaaa! - Kai nieko neįvyko, vyras susimastęs lazdele pasikasė pakaušį. - Dublis number two. Ducklifors!
Į astronomijos profesorę arba, bet kur kitur į ką buvo nukreipta Sanguinary lazdelė nuskrido vos permatomas baltas dūmelis.
-Aš ne kaltas, aplinka kalta!
Po šių itin daug pastangų išsilaikyt ant kojų kainavusių veiksmų vyras atsirėmė į barą dėl stabilesnės stovėsenos ir gurkštelėjo dar gurkšnį alaus iš bokalo.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Beatrice Mae Peck Kovo 09, 2010, 07:26:58 pm
Na ir kas, kad pavėlavau. Dėl jo aš turėjau pareiti, nusiprausti ir persirengti.
- Žinai, gerbiamasisi, dėl jūsų aš turėjau pavėluoti. Tad užsičiaupkit.
Tačiau vyriškis neužsičiaupė. Visų pirma jis vaizdavo supersajaną, stengdamasis paleisti stipriają jo bangą. Visų laimei, jam nepavyko. Dublis numeris du. Ką dabar sugalvojo?
- Ducklifors ,- pasigirdo iš vyriškio lūpų.
Ką? Ir vėl? Per abi dvikovas tas pats.
- Protego,- apsigynė nuo kerų paprasčiausiu būdu.
Tiek, kiek ji turėjo laiko, ji galvojo, kokiais kerais pulti.
- Incarcerous,- ištarė profesorė.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Varlius Kovo 09, 2010, 11:09:07 pm
Laimei ar deja, bet astronomijos profesorės iš lazdelės paleistos virvės surišo Sanguinary kojas ir liemenį. Rankų surišimo kažkokiu būdų pavyko išvengt. Gal tik todėl jog vyras baisingai mostagavo savo letenom, lazdele tarsi diriguodamas kiekvieną Qranes ištartą žodį.
-Lets dance baby. Gal ir tu prisijungsi?
Magiškųjų gyvūnų profesorius pradėjo suktis aplink savo ašį ir staiga nosim plojosi į žemę. Auš.. Skaudėjo.. Turbūt nosytę nusibalnojau.. Kažkas turės atsakyt..
-Taip nesąžininga, tu man nosį sulaužei. - Ištarė, tokiu tonu tarsi piktas vaikas. - Aš skusios ir išvis, kodėl nieks neiškvietė žiobarų policijos ar bent aurorų? Barmene, apsauga kviesk tu kvailas daikte! Ir apskritai, dabar aš piktas.
Tada tarsi prisiminęs kur yra ir ką daro, dar vis sėdėdamas ant žemės vyras apžiūrėjo savo lazdelę, ją patrynė tarsi valydamas purvą ir kai šios galiukas atsisuko į varžovę, ištarė:
-Prirodio yxtramentus. Ajajajai, ups netyčia išsprūdo, kas dabar bus? Nereikėjo manęs griaut, dabar pažiūrėsim kaip ji jausis be savo vidaus organų. Turėtų būt nekoks vaizdelis, gal tada kas nors iškvies aurorus?
Qrane apgaubė ryškiai oranžinis švytėjimas, kuris po truputi geso. Jei girtam meistrui ,Sanguinary Black pasiseks, jo varžovę ištiks skausminga mirtis, panaikinus visus jos vidaus organus.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Beatrice Mae Peck Kovo 10, 2010, 06:44:12 pm
Profesorė atsipalaidavusi žvelgė į nosį susitrnkusį berniuką.
- Ach, vargšelis. Gal tave pas mamytę nuvesti? Tau nosytę sutvarkys,- "rūpestingu" balsu pragydo "gailiestingoji" profesorė.
Sanguinary, kaip suprato profesorė, puikiai mokėjo ir transfigūraciją. Jis paleido kerus, kurie turėjo panaikinti astronomikės organus. Kadangi Qrane's reaakcija nėra nustabiausia pasaulyje, kerai pataikė į ją, ir ji neteko savo organų, tačiau greit sužiaupčiojo, pargriuvusi ant žemės:
- Finite Incantatem,- šie kerai nutraukė žiauriūjų kerų veikimą.
Šiek tiek atsidususi, kelias sekundes pragulėjusi ant žemės, profesorė atsistojo. Būk žiauri. Žiauri!
- Steleus.- tuomet, ilgai nelaukus, paleido antruosius kerus. - Vermiculus.
Jeigu man pavyktų, tuomet rezultatas būtų stulbinantis. Tokį padarą reiktų nuvešti į zoologijos sodą...
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Varlius Kovo 11, 2010, 02:45:13 pm
Neaišku kiek dar vyras būtų sau sėdėjęs ant grindų ir vaizdavęs idiotą, bet į Sanguinary žiebė kerai ir žinoma pradėjo veikt, tad jis pradėjo baisingai čiaudėt. Neaišku ar taip buvo numatyta programoje ar suveikė kažkoks nepaaiškinamas nenumatytas poveikis, bet magiškųjų gyvūnų profesorius akimirksniu išblaivėjo. Mjo... Atrodau apgailėtinai, o ir visas šitas jovalas kuriam esu ir kuris aplipęs mane nieko gero nežada.. Po akimirkos jis pamatė jog į jį lekia dar vieni kerai. Hmm.. situacija ne iš gerųjų.. galėčiau nublokuot, bet beveik niekada nenaudoju gynybinių kerų.. Po akimirkos jis sumąstė ką daryt. Tikiuosi suveiks.. Jis savo mintimis išsikvietė keistą gyvūną pavadinta dimensijų persekiotoju. Jis savo išvaizda priminė didžiulį driežą, savo ūgiu siekdinti suaugusiam aukštam žmogui iki juosmens. Jis pats nebuvo ilgas, bet jo uodega siekė gerus pora metrų ir užsibaigė smailiu trišakiu. Per jo visą kūną ėjo dvi eilės stambių dyglių. Pats jis buvo violetinės spalvos su keliom švytinčiom žaliai dėmėm ir akim.
Ir visgi magiškųjų gyvūnų profesoriui pavyko, nepaprastai retas gyvūnas jo paklausė. Staiga erdvė šalia vyro nušvito ryškiai balta šviesa ir šalia jo atsirado persekiotojas. Dar po akimirkos erdvė vėl nušvito ir Qranes paleisti kerai patekę į dimensijų vartus pranyko. Sekantis veiksmas kurį atliko gyvūnas kol Sanguinary mąstė kaip panaikint čiaudulį buvo nuodingų garų iškvėpimas į astronomijos profesorę. Hmm.. laikas panaudot be žodžius kerus, nes kitaip nelaimėsiu šios dvikovos net ir pasikvietęs į pagalba savo dimensijų sutvėrimą.. Nors tai ir buvo sunku padaryt be perstojo čiaudint, bet sanguinary mintyse ištarė. Finite Incantatem ir jo čiaudulys praėjo.
-Atleisk jog to nepadariau anksčiau, bet noriu jūs supažindint su gyvūnų kurį visai neseniai, per paskutines atostogas man pavyko prisijaukint. Šitas gražuolis - vyras patapšnojo per gyvūno nugarą - pavadintas dimensijų persekiotoju. Na, o dabar užteks kalbų, dar bus progų susipažint su juo. Expelliarmus; Sectumsempra;Paradiolux;
Į profesorę paskui nuodų debesį nuskrido dar ir pluoštas kerų: tarpusavį persipynę raudonas ir juodas žaibai, bet nedidelis raudonas rutuliukas.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Beatrice Mae Peck Kovo 11, 2010, 06:59:00 pm
Profesorė ironiškai sukikeno puse lūpų. Deja, astronomikė nusiminė, jog ji nepasiekė savo rezultato - čiaudinčio slieko. Na, nieko. Gal dar kartą pavyks. Qrane stovėjo, it musę kandus. Išgirdusi priešininko pirmuosius kerus, ji nebenulaikė lazdelės, kadangi ši skriejo ant grindų. Išgirdusi ir kitus, garsiai sušuko bare buvusiai miniai - dviem žmonėms.
- Matot, ką jis daro? Užsipuolė vargšę moteriškę. Bejėgę moteriškę,- sušuko.
Ji tikėjosi, jog žmonės profesorei padės. Vienas vyriškis jau bandė traukti lazdelę, tačiau nepamatė, ar ištraukė. Moterį nudiegė baisus skausmas. Skausmas perėjo per jos veidą. Atrodė, jog žaizda atsirado ant veido. Ji ėmė greičiau kvėpuoti iš įniršio. Aš jį nukankinsiu, sudraskysiu, pakarsiu! Jis dar atsiims. Šūdžius neraliuotas! Tačiau likimas ir vėl nuo jos nusisuko. Dar vieni Sanguinary kerai sukėlė sprogimą. Netoli profesorės krito daiktai: lėkštės, stiklinės ir kitoks mėšlas. Per sprogimo sukeltus dūmus profesorė nematė beveik nieko, tačiau atkakliai ji atsigulusi ieškojo savo lazdelės. Kai dūmai nuslūgo, lazdelę ji pamatė visai netoli baro kėdės. Ją sugriebus, astronomikė atsirėmusi į kėdę pabandė atsistoti. Iš kelių bandymų jai pavyko, nors kojos vis dar drebėjo.
- Aracus mexaret, Conjunctivitis, Expulso.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Varlius Kovo 12, 2010, 03:17:21 pm
Pagaliau magiškųjų gyvūnų profesoriui pavyko išsipainiot iš jį supančiojusių virvių ir jis atsistojo. Vyras mate, jog jo paleisti kerai pataikė į tikslą, arba beveik pataikė. Pro sprogimo garsą ir aplinkinį triukšmą, jis neiškart išgirdo priešininkės tariamus burtažodžius, bet laimei į pirmuosius kaulų pradanginimo sureagavo jo dimensijų persekiotojas, pasiųsdamas juos į kitą dimensiją. Antrieji apakinimo burtažodis žinoma pataikė į tikslą ir žinoma Sanguinary apakino. Ir vėl tamsoj, gerai jog aš pripratęs prie tokių sąlygų. Regėjimą pataisysiu vėliau, šiaip ar taip pro dūmus ir taip nieko nesimato.. Treti paskutiniai paleisti kerai sprogo, kažkur vyrui už nugaros. Nors teisybės dėlei reiktų pasakyt jog jie vos neišvertė vyro iš kojų. Bet pagaliau atėjo ir jo eilė paruošti dar vieną ataką. Profesoriaus dimensijų persekiotojas pradingo ir po akimirkos atsirado Qranei už nugaros pražiojąs nasrus ir pasiruošęs iškvėpt dar vieną debesų nuodingų garų. Tuo tarpu vyras nors nieko ir nematydamas, bet vistiek gana neblogai orientavosi aplink pagal klausą. Tad jis paleido kerus į priešininkę.
-Langlock; Stupefy; - ir pabaigė jis tikrai grėsmingai - Avada Kedavra.
Dar po akimirkos ir pagal mintimis pasiųstą komandą dimensijų persekiotojas iškvėpė nuodingą debesį garų. Šachas ir matas brangioji, nors taip nesinorėtų jog tu mirtum...
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Beatrice Mae Peck Kovo 12, 2010, 07:00:32 pm
Profesorė, kaip visad, kai paleidžia kerus, stoviniavo atsirėmusi ranka į sieną. Galėjai pamanyti, jog ji dėl viso to nesirūpina. Kas taip mano - klysta. Moters viduje kunkuliavo pyktis. Jis tiesiok virte verdė iš pykčio. Pirmieji Sanguinary kerai pataikė į profesorę. Negaliu aš kalbėt. Jabaduba, Jabaduba. Negaliu nė mąstyt. Jabaduba, Jabaduba. Ach, koks geras tas gyvenimas. Jis tiesiog nuostabus. Užsičiaupk, durne tu. Gyvenimas tikrai nėra nuostabus. Bent jau šią akimirką. Visu pirma, tu esi dvikovoje. Visų antra - tau liežuvis priklijuotas, tad negali kalbėti. Visų trečia - tavo priešininkas į tave paleido stingdymo kerus. Vis dar manai, jog gyvenimas nuostabus? Na, pasistenk, QQ! QQ tugali, tavo p... Echem. Na. Jeigu pavyks, tu būsi šaunuolė. Joa, patikėjau. Man pavyks. Ach, kokie mes entuziastingi! Finite Incantatem. Finite Incantatem Finite Incantatem! Pagaliau liežuvis ir vėl galėjo atlikti savo tikrają paskirtį. Ne, tikrai ne laižiaką. Antrieji Sangu kerai buvo stingdymo.
- Protego,- spėjo ištarti profesorė.
Kerai sėkmingai atsimušė ir niekam nepadarė žalos. Turbūt niekam nepadarė žalos. Na, o patys paskutinieji kerai buvo Avada.
- Tai ką, dabar jau mane nužudyti rengiesi? Kad niekam nieko neprasitarčiau? Kiaulė tu paskutinis. Paršas bekonas ar gaidys. Kinkas drebinantis šliužas, - piktai Qrane plūdo priešininką.
Nesupraskite, kad Qrane visada tokia. Ne ne ne. Tik kartais jai išsiveržia pyktis. Kai kas nors ją labai sunervina. Pavyzdžiui kaip dabar - Sanguinary.
- Protego!- garsiai sušuko Qrane.
Ginybiniams kerams buvo sunku atsilaikyti prieš Avadas. Ypač - nuo stipraus priešininko. Laimei (ar kažkieno nelaimei), protego kerai atsilaikė, ir nužudymo kerai buvo "nukenksminti".
- Arresto Momentum,- tarė profesorė.
Trumpai pagalvojusi, dar tarė:
- Fiendfyre, Petrificus Totalus.
Profesorė atsiremė į sieną ir pamažu ėmė grožėtis vaizdu.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Varlius Kovo 12, 2010, 08:56:58 pm
Sanguinary kerai ir vėl nieko labai įspūdingo nepadarė, arba buvo panaikinti arba atmušti. Ką gi.. neblogai sakyčiau, bet laikas baigt šita kovą.. Tiesa sakant vyras nekreipė absoliučiai jokio dėmesio į priešininkės tiradas ir įžeidinėjimus.
-Žinoma noriu, bet šiaip tą padaryt reiktų subtilesniais būdais.
Nespėjus vyrui nieko pasakyt į jį pasipylė kerai. Iš pradžių vyrą bandė sulėtint, bet vos tik šie kerai pataikė į magiškųjų gyvūnų profesorių, jo dimensijų persekiotojas juos deaktyvavo jį vėl pagreitindamas. Kaip aš džiaugiuosi savo nauju augintiniu, jo sugebėjimai nepaprastai vertingi.. Antrieji kerai nieko labai nepadarė, tiesiog nepataikė. O va pragaro ugnis buvo kažkas tokio. Gerai jo ši ugnis buvo lieta, nors ir viską savo kely griovė, tad vyras į save nukreipęs lazdelę ir ištaręs Finite Incantatem panaikino neregą.
-Taip įspūdingi kerai, nieko neprikiši. Galėčiau juos panaikint, bet neapsimoka. Galės tą magijos ministerija sutvarkyt. Mondyal Dlo.
Staiga iš baro sienų, lubų ir net grindų nepaprastai stipriom srovėm pradėjo veržtis vanduo. Įdomumo dėlei verta pastebėt jog pragaro ugnies jis net nebandė užgesint, ši ir toliau sėkmingai degė po vandeniu. O vanduo vis veržėsi ir veržėsi viską aplink griaudamas, po truputi ir nenumaldomai tvindydamas barą, kol viskas jo viduje galutinai paskęs.
-Skęsk, brangioji, o aš turiu kitų planų šiam vakarui. Jei išplauksi dar susitiksim Hogvartse, jei ne tada pragare.
Sanguinary užlipo savo augintiniui, dimensijų persekiotojui ant nugaros ir po eilinio blyksnio išsiteleportavo iš baro, palikdamas jį tvint toliau.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Beatrice Mae Peck Kovo 13, 2010, 06:38:48 pm
Profesorė ramiai, kaip visad (na, dažniausiai), stebėjo vyriškį. Vis dėl to, koks jis gražus... simpatiškas. Baik jau, Qrane! Taigi jis kėsinosi tave nužudyti! Bet vis tiek... jis toooks mielas...
- Ach, ačiū. Koks tu mielas,- ironiškai šyptelėjo.
Nors gal ji šyptelėjo ir be ironijos. Jos balse to tikrai nesijautė, tačiau, kad būtų ramiau, ji įsitikino, jog ironijos nebuvo. Staiga visą barą pamažu tvindė vanduo.
- Tu manai, jog užliedamas visą barą ir pasprukdamas pasirodysi kietas? Išradinga, bet man neįdomu,- sumurmėjo profesorė.
Astronomikė mažais žingsneliais ėjo link išėjimo.
- Panele! Jūs turėsite atlyginti žalą!- sušuko barmenas.
- Stupefy,- pasakė profesorė.
Barmenas sustingo ir nugriuvo ant šlapių grindų.
- Adjos amigos,- atsisveikino astronomikė ir išėjo iš baro.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Gintaryte Balandžio 21, 2011, 11:48:18 am
Lesli įėjo į Kiaurą Katilą lydima savo tėvo. Tėvas pasisveikino su barmenu ir priėjo prie sienos, kurioje buvo perėjimas į Skersinį Skersgatvį. Barmenas suprato kur mums reikia, tad išsitraukė specialų skėtį ir tris kartus pastukseno į sieną. Siena atsivėrė ir Lesli su tėvu įėjo pro ten. Siena už jų užsidarė.

((Lu: Trumpas. Ilgink iki bent jau 5 eilučių.))
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Kai Eli Gegužės 21, 2011, 11:15:31 am
Lauren žingsniavo purvinomis, nuo lietaus patvinusiomis Londono gatvėmis ir, tiesą sakant, pati nelabai jautė, kur ją neša kojos. Ankstyvas ir baisiai niūrus rytas netrukdė žiobariškam verslui siekti finansinių aukštumų - žiobarų pamėgtos kavinės barškėjo nuo trankomų durų, o spalvingos parduotuvės be jokios gėdos demonstravo dar naujom madom neaprengtus plastmasinius manekenus. Tačiau mergina atėjo čia ne tam, kad pasižvalgytų į bebundantį žiobarų pasaulį, ne tam, kad pasimėgautų bjauriu anglišku klimatu. Už poros metrų stovėjo senas, it penkiaamžio goblino barzda Kiauras Katilas, kuriame, Lauren didžiam nustebimui, turėjo vykti jos, ir profesoriaus-aš-esu-žiauriai-didis-magas dvikova. Kuo Lauren labiau artėjo prie nustatytos vietos, tuo labiau ji nerimavo. Kovoti su juo... Na, taip, taip, gi bus žiūrovų, jis tavęs nenuskriaus... Tačiau bjaurus oras ir ankstyvas rytas nesuteikė per daug vilčių merginai. Ji stumtelėjo duris ir į ją plūstelėjo šaltas, kaip niekad tuščios užeigos oras.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Vincent Lazar Gegužės 23, 2011, 01:40:42 pm
Prasivėrus durims pro siaurą plyšį įsisuko oro banga ir pakėlė nuo grindų dulkes į orą. Menkas šviesos spindulėlis šliaužė purvina asla vis giliau į patalpą, tačiau sugirgždėjus vyriams sustojo ir taip pat tyliai pasitraukė atgal. Durys užsidarė ir barą apsupo tylos skraistė. Buvo absoliučiai tuščia. Savininkas ir svečiai dar miegojo antrame aukšte, savo minkštuose pataluose, kol čia, apačioje, dviems figūroms į sprandą dvelkė mirtis. Kampe prie stalelio susisupęs į mantiją sėdėjo žmogus. Iš sudėjimo galima buvo spėti, kad tai vyras, o žinant aplinkybes abejonės vietoms nebuvo - bare kvėpavo tik Jade ir Dante.
Išgirdęs žingsnius Arcari pakėlė galvą ir rankomis suėmęs gobtuvo kraštus nuleido jį ant pečių. Ledinės akys pasitiko svečią ir apgaubė artėjančių nemalonumų nuojauta. Jo delnai buvo aprišti odine juosta, tarsi jis būtų ruošėsi ne lazdele mosuotis, o kumščiais. Bet ilgai galvoti laiko nebuvo. Dante ryžtingai atsistojo, išsitraukė lazdelę ir nukreipęs ją į merginą tvirtai ištarė:
- Colloportus, - bet kerai praskrido pro jo petį ir apsivijo aplink duris. Dabar jos buvo užrakintos ir niekas nesugebės jiems pamaišyti.
Nenorėdamas pasirodyti nemandagus Dante linktelėjo savo priešininkei, maloniai šyptelėjo ir išėjo iš už stalo. Dabar, kai stovėjo priešais galėjo pradėti kovą. Žinoma, būtų buvę gražu leisti pradėti damai, tačiau ar šitaip kovojama dėl garbės, o gal net gyvybės?
- Atleisk, kad būsiu toks nemandagus, - pagaliau prasivėrė lūpos ir po šių žodžių sekė griausmas. - Bombardo!
Žalias pliūpsnis nuskriejo link merginos ir viskas ėmė judėti taip lėtai, kad tą akimirką profesorius girdėjo kaip plaka jo širdis, kaip plaka Lauren širdis ir kaip oru slysta jo paleisti burtai. Nieko atgal grąžinti nebebuvo galima ir jei jis ką nors ir praleido, tai net apgailestavimams vietos nebeliko. Jai nėra jokių šansų. Tai nėra lygiavertė kovą ir nesuprantu, kodėl iš vis komitetas leido jai kovoti prieš mane. Nei pakankamai žinių, nei praktikos. Jai tiesiog galas... žybtelėjo Dantės akys tą akimirką, kol viskas ėmė tiesiog byrėti aplink nuo svaidomu kerų.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Kai Eli Gegužės 24, 2011, 05:06:16 pm
Nedraugiški žaibai kirto ir į taip trapias užeigos sienas ir šios, krisdamos žemėn ir sukeldamos baisingai didelį dulkių debesį, manevringai paslėpė dar susiorientuoti nespėjusią mokinę. Aplinkui griuvo dideli betono gabalai ir Lauren, susiėmus už galvos, kad koks plytgalis neatjungtų jos dar kovai neprasidėjus, bandė suvokti paskutinių įvykių priežasties ir pasekmės dėsnius. Mergina įkvėpė giliau, tačiau deguonis, kuris turėjo prašviesinti jos protą, pasireiškė tik dideliu kiekiu koncentruotų dulkių, kuris sukėlė Lauren garsų kosulį. Drebantis kambarys po truputį šviesėjo: už poros metrų Lauren išvydo džiugiai degančias profesoriaus akis. Ji stvėrėsi už savo šonų ir staigiu mostu išsitraukė tamsią lazdelę. Rankas susidėjo už nugaros ir lyg vaikštinėdama po rytinį parką, žengė mokytojo link.
-Nagi, profesoriau, - karčiai tarė Lauren, lyg tų pačių baltų sienų kalkių apgultu balsu, - jei nebūtumėte jūs, manyčiau, kad mane bandė pulti kažkoks baisiai išsigandęs ir, be abejo, dėl savo menkų magijos sugebėjimų vis dar kompleksuojantis trečiakursis.
Tai tarusi, ji žvilgtelėjo žemėn ir paspyrė ant jos nukritusį sienos gabaliuką.
-Tik pažiūrėkite, kaip nusiaubėte šią vietą - o mes dar nė pasisveikinti padoriai nesuspėjom!
Nors merginos žodžiai buvo mandagūs, tačiau jos akys degė pasibjaurėjimu ir netgi nusivylimu. Negaliu patikėti, kad taip mane nukautavęs, tiesiog taip, jis būtų drįsęs kam nors pasigirti! Aš nė palto nespėjau nusivilkti. Ot šunsnukis. Drąsuolis kiškis.  Lauren savo ruožtu atsakė į, atrodo, prieš šimtą metų buvusį jo kuklutį linktelėjimą ir oriai išsitiesė. Nors ji tebelaikė lazdelę už nugaros, iš jos ėmė leistis balti garai. Dulkės ir kalkės, kurios jau buvo sąlyginai nusėdusios ant neplautų, tamsaus ąžuolo grindų, it koks rūkas ėmė kilti atgal į orą. Iš visų nudaužytų kampų kilo baltos, smulkios dalelės ir lėtai skrido lazdelės link. Pilkas rūkas vėl pakilo ir apgaubė salę. Lauren nusišypsojo ir staigiai mostelėjo lazdelę profesoriaus link. Visas milžiniškas dulkių sluoksnis staiga, atrodo, įgavo gyvybės - milžinišku greičiu jis pasileido nurodyton kryptin. Dalelės sėdo ant profesoriaus drabužių, plaukų, bet tai buvo tik pradžia merginos plano. Mostelėjus lazdelę dar kartą, šį sumurmėjo porą žodžių ir visas milžiniškas dulkių kiekis ėmė lįsti į mokytojo ausis, akis, nosį, brautis per jo lūpas. Atrodo, kad nudaužytų sienų dalelės tik ir troško pražudyti jų vientisumo griovėją ir uždusinti jį pilkšva begalybe. Lauren šyptelėjo. Siena buvai, siena ir virsi. Profesoriaus viduje!
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Vincent Lazar Gegužės 27, 2011, 08:21:26 pm
Dante nežinojo kur dėtis: dulkės tiesiog buvo per smulkios, kad jis galėtų šias nusipurtyti, o jos vis skverbėsi į jo vidų ir vyriškis galėjo prisiekti kaip girdi jas piktai juokiantis. Padugnės mažos, atstokit! norėjo šaukti, bet buvo baisu nors truputį praverti burną, kad neuždustų. Ir ką jam dabar daryti? Galėjo nebent pasinaudoti nebyliaisiais kerais, tačiau per tą dulkių sluoksnį jis pats savęs nejautė, o aklai svaidytis mirtinais kerais nenorėjo. Padėtis buvo be išeities ir kad ir kaip intensyviai Dante būtų mąstęs, jokia idėja taip ir nešovė. O laikas nestojo ir po truputį ėmė trūkti oro. Nagi, sugalvok ką nors! Bet ką! Gelbėkis!! Arcari muistėsi, bet nei atsimerkti, nei prabilti ar įkvėpti jis nedrįso. Ir viskas vedė jį arčiau mirties. Aš negaliu čia numirti.. Tik ne nuo paauglės rankos. Tik tak.. Jade stebėjo akyse nykstantį profesorių. Šis susmuko ant kelių, susiėmė už gerklės, kai pabandė gurkštelėti oro, ir pagaliau nusviro ant šono. Kūnas nebejudėjo ir įkyrios mažosios žudikės tiesiog nusėdo ant negyvo kūno slėpdamos nemalonią veido išraišką. Praėjo kelios tylos akimirkos, kol padėtis tapo iki skausmo aiški ir tada pasigirdo aplodismentai iš antro aukšto. Laiptais lėtai lipo tikrasis profesorius.
- Nuostabu, mažoji panele , -gudriai nusišypsojo ir sustojo. - Nesitikėjau, kad sunaikinsi mano golemą taip greitai. O juk jis atrodė labai realistiškai, ar ne?
Dante atrodė identiškai gulinčiam nebyliam kūnui tik atrodė kur kas gyvesnis.
- Kaip matai kopija ne tokia sumani ir tvirta, todėl daug iš jos ir nesitikėjau, bet vis gi.. kaip gaila.. O kadangi jau spėjau tave apžiūrėti ir įvertinti manau dabar galime pradėti tikrą kovą ir patikėk, aš tau nenusileisiu, - vėl šypsenėlė ir jo rankoje pasirodė lazdelė.
Arcari vis dar stovėjo ant laiptų ir iš ten nesikuklindamas paleido kerus:
- Petrificus totalus, - o tuo metu iš paskos pasiuntė ir kai ką mirtinesnio, - Sectumsempra!
Nelaukdamas atsako (kurio iš tiesų ir nelaukė), Arcari nušoko nuo paskutinių laiptelių ir pasitraukė iš Jade regimosios aplinkos. Smuklė iš tiesų buvo sujaukta ir po kojomis maišėsi keli stalai, kėdės ir grindų nuolaužos. Reikėjo stebėti ne tik priešininką, bet ir kur koją stati, nes vienas neteisingas žingsnis ir Dante galėjo būti pričiuptas kaip jo vargšas dvynys. Atsirėmęs į koloną, kuri laikė antrą aukštą virš galvų, profesorius laukė rezultato, o tiksliau daug kraujo ir riksmų. O jeigu panelei būtų pavykę išvengti mirties ir ji paleistų kerus atgal, tai jie neabejotinai pataikytų į niekuo dėta koloną ir pusė miegančių nusileistų iš padangių ant žemės. Dabar Lauren reikėjo pagalvoti.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Kai Eli Birželio 03, 2011, 09:33:48 pm
((SORRY. nominuoju save lagų karaliene. buvau baidarių žygy ir kažkaip nesugebėjau informuot tavęs apie būsimą savo abstinenciją:))

Lauren triumfavo. Triumfavo tiek morališkai, tiek fiziškai. Didysis jos bičiulis jau buvo bekrintąs ant žemės, o gailestingoji mergina bekelianti lazdelę, kad išvaduotų pastarąjį iš nepavydėtinų kančių, tačiau staiga šlovingą akimirką perskrodė ramus, tačiau beprotiškai orus profesoriaus balsas. Ir jis t i k r a i nesklido iš gulinčio bėdžiaus kūno. Lauren kilstelėjo akis ir tai, ką ji pamatė, privertė ją garsiai aiktelėti. Mergina desperatiškai žvilgtelėjo į kūną ant žemės, tada vėl į profesorių, vėl į kūną ir dar kartą į profesorių.
-Kas čia...ah...hge, - šveptelėjo Laur. - .ką....k.ėį...pala.
Ji iškelė lazdelę ir kerėpliškai apsibrėžė lazdele aplink savo ašį. Iš jos tekėjo permatoma banga, tarsi storas sluoksnis želė. Kai želė gūsis nubangavo iki pat profesoriaus, pastato sienų, baro, kėdžių, Lauren atidžiai apsižvalgė ir sukniubo. Ji parėmė savo galvą ant dulkinų rankų ir pasukiojo galvą. Kažkur pro storą guminių burtų sieną, merginos ausis pasiekė beprotiškai ištęstas, vos suprantamas garsų mišinys.
-...beeeeeeeeeetttttttt viiiiiiissssssss giiiiiiiiiiiiii.. kaaaaaaaaaaiiiiiiiiiiiiip gailaaaaaa.. O kaaaaaaaaadannnnnnngi jaaaaaau spėėėėėėėjau taaaaaaave apžiūūūūūūūūūūrėti ir įveeeeeeeeertinti maaaaaaaaaaaaaanau dabarrrrrrrrrr...
Lauren puikiai suvokė, kad guminiai laiko ištęsimo kerai nesitęs amžinai ir, greičiausiai, neatlaikys pirmo pasitaikiusio stipresnio burtažodžio, tačiau ji gulėjo ir iš visų jėgų bandė suvokti kas ką tik įvyko ir ką daryti toliau. Galvoje jai lakstė dulkių sūkurių vaizdiniai ir kenčiančio profesoriaus pavidalas, kurio, tiesa, ji nespėjo išgelbėti. Kad ir kas ten bebuvo, tikrasis profesorius dar čia, o Lauren, pademonstravusi vienas iš geriausių savo puolimo metodikų, dabar slepiasi už pigių burtų skydo. Mergina jautėsi pervargusi, išsisėmusi, pasimetusi. Ji pakėlė galvą iš patogios pozicijos ir žvilgtelėjo į tą pusę, kur stovėjo profesorius. Link jos jau beprotišku lėtumu judėjo dviejų spalvų strėlės. Pasirėmusi ranka, mergina sunkiai atsistojo, apsidairė ir kiek galima greičiau nubėgo šoninių laiptų link. Tuo metu profesorius nebestovėjo - jo kūnas lėtai slinko laiptų apačion. Mergina stovėjo nuošaliau, taip, kad šis jos nepamatytų ir laukė. Galiausiai profesorius apsistojo ties viena iš apgruvusių kolonų ir čia Lauren pakrutino ranką lyg tikrindama, ar jos lazdelė tebebuvo drėgname delne. Artėjo metas veikti. Visą veiksmą lems sekundės. Mergina giliai įkvėpė ir mostelėjo ranka. Guminis oras sujudėjo ir it oras besileidžiančioje padangoje, staigiai atlaisvino visą erdvė. Laikas grįžo į savo normalų tempą. Lauren staigiu šuoliu puolė prie profesoriaus ir oriai įrėmė lazdelę jam į smilkinį. Mergina lengvai šyptelėjo, tačiau ta šypsena taip pat lengvai išdavė jos beprotišką nuovargį.
-Profesoriau, - vangiu balsu pratarė mergina, - žmonės iš panikos pridaro daug nesąmonių, kurios...pasirodo...gali būti naudingos. Kaip ši!
Mergina nebuvo tikra ar šis supras, kaip ji sugebėjo atsigauti per porą sekundžių nuo smuklės galo iki pat profesoriaus vargšės galvos. Visgi... guminio laiko kerus mokosi jau ir penktakursiai. Nieko sudėtingo, tačiau...genialu. Akimirką patylėjus, lyg davus profesoriui staigiai apmąstyti galimus žingsnius, ji spustelėjo lazdelę prie vyro smilkinio, tarsi dar kartą primindama apie savo, jam itin pavojingą, egzistenciją. Atėjo laikas daryti svarbiausius judesius. Merginos kojos linko ir jos galva vos besilaikė ant pečių, o jai reikėjo sugalvoti kažką žūt būt genialaus.
-Mimblewimble, - nuo savo linksmo pokšto-burtažodžio, net sukrizeno mergina, - prašau, būkite toks per pamokas. Na, ką dabar pasakysit apie galios žiedus? Žinau, žinau, leiskit man, - sukrykštė mergina, - ešwųšyeriwqujhrwkehnrfsdkjf
Po savo neįtikėtinai taiklaus sąmojo, Lauren prapliupo juokais. Staiga, Lauren veidas vėl grįžo į seną, švelnaus žiaurumo turinčią mimiką. Ji iškelė lazdelę ir iš jų paleido didelę masę storų virvių, kurios negailestingai apsivijo vis dar nepadoriai arti stovintį dėstytoją. Mergina atsitraukė, užsimojo lazdele ir kiek tik balsas leido sušuko:
-Flipendo!
Ruda srovė šovė iš Lau lazdelės ir trenkė surištam profesoriui į pilvą ir su nežmoniška inercija nunešė jį per visą salę iki pats tos sienos, kur prieš keletą akimirkų stovėjo bejėgė Lauren. Mergina, dabar jau stovinti ant laiptų, nuleido galvą ir ėmė valytis truputį kruviną rankos nubrozdinimą.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Vincent Lazar Birželio 11, 2011, 06:06:08 pm
Arcari nesitikėjo tokios atakos. Žiūrint į klūpančią Jade jam atrodė, kad laimėjimas buvo jau pasiektas. Jo kerai turėjo jei ne pribaigti, tai stipriai sužaloti merginą, bet vieną sekundę jis patenkintas savimi šypsojosi, o jau kitą jautė mokinės dvelksmą visai šalia. Ir dar įremtos lazdelės glotnų ir vėsų galą. Po velniais, kaip jai pavyko. Jau antrą kartą ji išsisuka net nesužeista. Nors atrodo itin pavargusi. Bet kas iš to nuovargio, jei ji sugeba laikyti lazdelę rankose?! siutas ėmė Arcari ir tai puikiai atsispindėjo veide. Stovėdamas nugarą į koloną, kai jam grėsė mažiausiai smegenų sunaikinimas, profesorius jautėsi aklavietėje. Ar spėtų pakelti lazdelę, kol Jade tartų burtažodį? Bandyti nebuvo verta. Dante dabar tikėjosi, jog ši jo neužmuš vietoje, kas iš tiesų buvo neįmanoma, žinant panelę Lauren. Vyriškis kreivai nusišypsojo akies krašteliu stebėdamas oponento judesius. Jam nerūpėjo ką ši kalba ir net kokius burtus ruošiasi naudoti. Dabar svarbu buvo apsvarstyti visas galimas atakas ir gynybas. Jo protas virė greičiau nei bet kada. Jis analizavo kiekvieną smuklės kampą, kiekvieną galimą judesį, mintyse rikiavo visus žinomus burtažodžius. Dante ruošėsi atsakomajam smūgiui, nes žinojo, kad dabar daugiau nieko padaryti negali. Teks laukti puolimo. Ir jis prasidėjo. Aplink tvirtą profesoriaus kūną apsivijo virvės ir suspaudė kiekvieną raumėnėlį, jog net oras paliko plaučius. Žvilgtelėjęs į Jade Arcari sulaukė ir dar vieno smūgio:
- Flipendo!
Dante sukando dantis ir užsimerkė. Vos sekundę trukęs skrydis pasibaigė smūgiu į sieną, jog net dulkės pabiro ant galvos. Sukniubęs ir surištas vyriškis kurį laiką minties galia malšino skausmą, o tuomet pakėlė galvą. Iš burnos lengva srovele tekėjo kraujas, matyt vis gi kažką prikando. Jade stovėjo ant laiptų ir šiuo momentu buvo susirūpinusi savo žaizda. Šyptelėjęs, kad tiesiog pakeltų sau nuotaiką, Arcari pasimuistė, tačiau magija buvo nebloga - virvės tvirtos. Bet jis ne kartą buvo pakliuvęs į tokias pinkles, todėl puikiai mokėjo išsisukti. Sunkiai, negalėdamas pasiremti rankomis, jis atsistojo ir atsirėmė į sieną.
- Tikra šaunuolė. Nesitikėjau, kad naudosi tokius paprastus, bet patvirtintus užkeikimus.
Dante išsikvėpė. Jam trūko oro, pančiai jį per daug veržė.
- Tik kodėl manęs tiesiog nepribaigei? - nusišypsojo ir nelaukdamas atsakymo pasinaudojo nebyliais kerais, kuriems užteko to, kad rankoje Dante vis dar laikė lazdelę. Žybtelėjo jos galas ir virvė tapo smaragdine gyvate, kuri sušnypštė ir nelaukdama nurodymų nusileido ant žemės ir nušliuožė prie merginos.
- Neabejoju, kad tai tavęs neišgąsdins.
Pramankštinęs raumenis Arcari ilgai nelaukė. Iškėlęs lazdelę į viršų jis ėmė kalbėti užkeikimą ir iš jos iššovė ryškus žalias žaibas.
- Wirda fo turena mi llica the tarew.
Smuklėje įsisuko vėjas, kuris rodėsi tuoj nuplėš visą antrą aukštą, tačiau vietoje to susirinko tiršta, pilka skraistė iš kurios prapliūpo lyti kaip per tikrą audrą. Smarkus vėjas ir vandens lašai talžė veidus, merkė drabužius iki apatinių ir trukdė matyti, jog visa patalpa po truputi užsipildo vandeniu. Dantes kojos jau buvo apsemtos, bet Jade stovėjo ant laiptelių, todėl ji dar turėjo laiko susivokti, kas vyksta. Arcari nuleidęs lazdelę sukalbėjo dar viena burtažodį, kuris leido jam atsistoti ant vandens kaip ant lygaus paviršiaus. Ir tai buvo tik pradžia. Gamtos stichija vis dar siautėjo negailėdama nei burtininkų, nei supančios juos aplinkos. Dante ėmė eiti ir vėl sujudėjo lūpos:
- Elcetro.
Iš lazdelės pabiro mėlynos žiežirbos ir susilietusios su vandeniu ėmė kibirkščiuoti. Užteko akimirkos, kad visas vanduo imtu šitaip žibėti. Tai buvo perspėjimas, kad dabar šiuo skaidriu skysčiu teka elektros srovė. Lauren kol kas buvo užspeista, nebent sugalvotų kaip visa tai nutraukti. O Arcari vis dar tęsė.
- Negalvok, kad tai viskas, ką aš sugebu! - sušuko per lietaus uždangą ir dar kartą ištarė burtažodį:
- Glades!
Mostelėjęs lazdele jis sugavo saują lašelių, kurie virto skaidriomis adatėlėmis. Pasvyrusios horizontaliai jos nusitaikė į Jade ir nuskriejo link jos. Dante ėmė žygiuoti per visą smuklę vis laidydamas mažąsias mirties nešėjas į savo oponentę. Jo veidu tekėjo vanduo, kartu su krauju leidosi už apsiausto, lašėjo nuo rankų ir lazdelės: jis visas buvo šlapias. Bet tai nė motais jam nerūpėjo. Šį kartą jis privalo pribaigti Lauren.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Kai Eli Spalio 20, 2011, 12:33:01 pm
Zaizdelė ant jos kojos nebuvo pačios lengviausios stadijos. Maža, bet gili, ji spjaudėsi baltu skysčiu susimaišiusiu su jau pradžiuvusio kraujo gabaliukais. Lauren tyliai nusikeikė. Prisižaidžiau. Jeigu man tos kojos nesutvarkys per artimiausią valandą, jau galiu tikėtis žavingos gangrenacijos ir dviejų dienų vizito į ligoninę. Mergina atitraukė žvilgsnį nuo kojos ir tame pačiame lygyje apžiūrėjo pastatą. Grindys buvo nusėtos baltų dulkių sluoksniu, nuolaužomis, vietomis blykstelėja pačios Lauren kraujo dėmės. Merginos kūnas trūktelėjo, lyg elektra nukrėstas. Galva plyšte plyšo, lyg joje besitrankytų keletas kumščio dydžio akmenų. Ji užsimerkė. Labiausiai, svajojo mergina, ko dabar norėčiau, tai kristi į švarią ir sausą ligoninės lovą. Vizija privertė ją šyptelėti. Priešais jos akis išniro šviesi palata, su lyg pirmojo sniego baltumo ir ta tylos, ramybės atmosfera. Lau ištiesė ranką, ji beveik galėjo paliesti lovos kraštą...
-Tikra šaunuolė. Nesitikėjau, kad naudosi tokius paprastus, bet patvirtintus užkeikimus.
Lauren išvydo madam Pomfri, baltą susilenkusį kūnelį einantį link jos. Šviesų ir geranorišką veidą. "Jau nebedaug liko", - kažkur, tolumoje pasigirdo padrąsinamieji žodžiai. Aplinkiniai garsai ėmė blukti, vis dar užsimerkusi Lauren pilnai susmuko ant žemės. Jos veidą tebepuošė santūri laimėjimo šypsena...
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 17, 2012, 11:09:37 pm
- Dar vieną?
Vyriškis atsakė paprastu linktelėjimu ir jo tuščią stiklą užpildė šviesiai rudas skystis. Nesąmoningai jis prisilietė prie skaidraus paviršiaus, nors gerti visai nesiruošė. Mintys sukosi jo galvoje, kol pirštai švelniai glamonėjo grublėtą stiklą.
Kiek jau laiko prabėgo? Mėnesiai, metai...Jis nežinojo apskritai kada prasidėjo visa šita sumaištis jo gyvenime. Piršosi vienintelė mintys, kad jam dar negimus.. Ir nuo pat tos akimirkos jis jau verda šitame katile, kuo toliau, tuo giliau nerdamas, be jokios prošvaistės išsikapstyti. O buvo laikai, kai jis gyveno Italijoje. Dievaži, keli amžiai rodos, kad praėjo. Auroras? Neee.. Tai buvo visai kitas žmogus. Būtent, ten buvo žmogus. Jaunuolis puikiai atliekantis savo darbą, ginantis valstybę ir jos žmonių ramybę. O kas šis vyriškis sėdintis prie baro dabar?
- Lazaras.. - vardas išslydo su atodūsiu.
Prakeikta vampyrų rasė, jų įstatymai, tvarka, šeima ir visas kitas šlamštas, kuris nepriklauso normaliam pasauliui. O kas yra normalus pasaulis? Jis jau seniai nebežino. Ir vargu ar nori žinoti. Kai aplink vyksta tokie dalykai, nėra laiko galvoti apie teisingumą, gėrį ir blogį, ramybę ar taiką. Tiesiog esi,kas esi, kur esi ir darai, ką privalai daryti. Ir jam teks taip gyventi visą amžinybę? Vargu ar atsiras kažkas toks stiprus ar toks niekšiškas, kad bandytų jį paguldyti po velėna. Nors būtų gryno oro proveržis kova iki mirties. Chm..juokinga. Mirtis jam nebaisi. Vienu žodžiu, nėra nieko šiame pilkame, pramirkusiame lietuje ir kraujyje pasaulyje, kas priverstų nors truputį pasijusti gyvu.
Vyriškis pagaliau pakelė viskio stiklą ir pridėjo prie lūpų. Aitrus kvapas pasiekė šnerves, įsliuogė į plaučius ir prasiskverbė iki pat smegenų, čia pat jas atpalaiduodamas, dar net nespėjus gurkštelėti. O kai skystis suvilgė gerklę ir sušildė kūną, pečiai nusimetė įtampos grandines ir vyriškis laisviau palinko virš baro.
Vis dėlto kai kas buvo. Ne, ne šiaip kai kas. Moteris. Ach, kokie gi vyrai silpni prieš jas, tas nuostabias, nepakartojamas, subtilias būtybes. Ne, jis negalvoja apie peteliškes gatvėse, palūžusias namų šeimininkes ar chemiškai apdorotas "gražuoles". Tikros moterys - retos, bet vertos visų karų, pralieto kraujo ir nesibaigiančių aimanų pragare. Vieną tokią jis pažinojo. Ne šiaip pažinojo, bet geidė jos. Pačia pavojingiausia ir beprotiškiausia prasme. Sudegintų pasaulį, kad pajustų jos žvilgsnį, kad išvystų šypseną ir išgirstų balsą. Dievaži, jis užšaldytų Liuciferio rūmus! Tačiau niekada neišdrįstų prisiliesti prie tos stebuklingos būtybės. Ji kaip ugnis, kuri traukia drugius į savo pražūtingą glėbį. Ir jis pražūtų. Vien mintys apie ją svaigino labiau už bet kokį alkoholį, joks narkotikas neparodytų tokių vaizdų, kuriuos galvodamas apie ją jis matė. Neįmanoma nesišypsoti.
Vienu užsivertimu jis ištuštino stiklą ir atsilošė. Vis dar neaišku ar diena eina į gerą ar tik dar labiau skandina savo tuštybėje. Vyriškis pasuko galvą į dešinę, į kairę, nužvelgė kelis burtininkus ir akimirkai jo galvoje šmėkštelėjo mintis: įdomu, kas jie tokie ir ką veikia? Po to sekė žestas ir viskio butelis nusilenkė klientui dar kartą. "Ir ilgai man teks jo laukti?" žvilgtelėjo į laikrodį ir tuomet pakėlė akis į langą. Pro jį, kaip kine, slinko tūkstantis ir vienas herojus su savo išskirtinu scenarijumi ir laiminga pabaiga. Gal ne visų pabaigos laimingos, bet kuo jis neabejojo, tai kad jos yra.
- Vyras šitaip geria, kai nori prisipažinti meilėje arba ką nors nužudyti, - pasigirdo balsas ir išblaškė sarkastiškas vyriškio mintis. - Tai kam ruošiatės Jūs?
Šalia prisėdo absoliuti gražuolė. Iškart to nepastebėtum, tačiau vyriškis turėjo gerą akį. Ji lengvai šypsojosi rankoje laikydama pustuštį bokalą.
- Eilutė iš filmo, - pakomentavo Marcusas ir jo žodžius palydėjo šypsena.
Mergina nusijuokė ir pasisuko į barą.
- Kaip gėdinga. Maniau burtininkai nežiūri filmų.
- Aš ne burtininkas.
- Nejaugi? Tuomet ką veikiate šioje smuklėje?
Marcusas žiūrėjo į smalsias merginos akis ir svarstė, kur ši pažintis nuves. Galbūt niekur. Turbūt, kad niekur.
- Laukiu savo draugo.
- Oh, - keli gurkšniai suvilgė balso stygas. - Tai draugės neturite?
Šypsena šį kartą buvo kitokia, o žvilgsnis skvarbus.
- Aš planuoju jį sumušti, jei tai turite omenyje, - kalbant stiklas tuštėjo lėtai, bet pastoviai.
Mergina ir vėl nusijuokė. Jos juokas buvo malonus, o veidas išlikdavo toks pat dailus.
- Kokie draugai susitinka tam, kad galėtų vienas kitą sumušti?
- Seniai matęsi.
Keista, bet su ja buvo malonu šnekėtis, nors turiningu pokalbiu to nepavadintum.
- Mano vardas Atėnė, - netikėtai ji ištiesė ranką į Marcuso pusę.
Dante kelias sekundes tiesiog žiūrėjo, kol neištvėrusi mergina ją nuleido.
- Esate paslaptingas vyras, - truputį nusivylusi tarstelėjo ir ištuštino savo bokalą.
- Marcusas.
Mergina šypsodamasi atsiduso ir užvertė akis. Jautėsi apsukta aplink pirštą. Akivaizdu, kad šis žmogus ne toks ,kaip visi. Tuo metu atsidarė durys ir pro jas įžengė ilgai lauktas žmogus. Marcusą jis pastebėjo iškart ir patraukė link jo. Per tą laiką Dante spėjo atsisveikinti su mergina.
- Siūlyčiau tau išeiti pasivaikščioti, nusipirkti, ką nors gražaus, kur nors išgerti kavos, suvalgyti torčiuką ar kad ir ką tu mėgsti, tuomet pasimėgauti aromatine vonia, o vakare apsirengusi savo naują, seksualią suknelę ateiti čia, kad pamatęs tokią neteisybę galėčiau nusivesti tave į pačią prašmatniausią vietą mieste, - išbėrė greitakalbe, tačiau tai vis tiek nuskambėjo taip viliojančiai, kad mergina nusuko akis į šalį kukliai šypsodamasi. Dante taip pat šypsojosi nenuleisdamas akių nuo gražuolės, bet prisiartinus Blackui teko nutraukti mažyti flirtą ir pasisveikinti su kolega. Mergina pakilo ir į Marcuso švarko kišenę įdėjusi servetėlę išėjo.
- Taip, laiko veltui nešvaistau, - linktelėjo Blackui ir parodė į atsilaisvinusią vietą. - Kaip reikalai? Paskutinį kartą, kai matėmės, griovėm Ministerijos sienas. Tik pažiūrėk, dabar tu profesorius, aš tamsos padaras ir mes vėl susitikom griauti sienų. Išgerk, atrodai prastai.
Pakvietęs barmeną palaukė, kol Black'as ką nors užsisakys, pats po truputį gurkšnodamas viskį.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Sanguinary Black Rugpjūčio 20, 2012, 12:36:03 pm
Londonas- Didžiosios Britanijos miestas, pasak enciklopedijos turintis septynis su puse milijono gyventojų. Ir paprastai šie gyventojai vidury paprastos dienos, sėdi paprastose įstaigose ir dirba savo paprastus darbus. Tačiau ne šiandien. Net ir tokiam burtininkui, kaip Sanguinary apsilankius Londone į akis krito jog yra kažkas ne taip. Gatvėse buvo pilną žmonių ir jie visi kažkur skubėjo, skubėjo į vieną ir tą pačią pusę. Netrukus vyras ant sienos perskaitė užrašą “London Olimpic games welcomes you” Turbūt žiobarams tai buvo pakankamas paaiškinimas, bet deja, ne Sangu. Nors jam žiobarų pasaulis nebuvo toks svetimas kaip kitiems burtininkams, juk vyras savo kelionių metu nemažai laiko praleido ir tarp žiobarų, o ir kartais nueidavo į žiobariškas sporto varžybas, šis užrašas ir toliau liko mįslė. Mįslė liko ir visa krūva spalvotai apsirengusių žiobarų su neaiškiom kaukėm ką tik praėjusių pro vyrą. Akivaizdu, čia ne kvidičo čempionatas, žiobarai tokių neturi. Gal koks tarptautinis sąskrydis, bet games reiškia žaidimai, o tai įdomu ir visada linksma pažiūrėt, kaip žiobarai kaip kokie bebpročiai laksto aplink. O dar, ten galima išgert...Turbūt nereikia minėt, Sanguinary visada domino visokie neaiškūs reiškiniai, nesvarbu ar jie būtų žiobariški, ar burtininkų. Tad ir šįkart jis nusprendė išsiaiškint kas čia vyksta.
Sanguinary įsimaišė į minią spalvotų žmogystų, šios šnekėjo jam nesuprantama kalba, o tai tik dar labiau patvirtino vyro teoriją apie kažkokį sąskrydį. Netrukus visa minia, o kartu ir Sanguinary, priėjo prie vartų, o ten kiti žiobarai, matyt žiobarų aurorai visus spalvotus padarus tikrino. Netrukus atėjo ir Sanguinary eilė ir vienas vietinis teisėsaugos atstovas kreipėsi į Sangu:
-Laba diena, pone. Prašau parodykit savo bilietą.
Kaip ir reikėjo tikėtis Sanguinary neturėjo nei menkiausio supratimo, kokio bilieto šitam žmogui reikia, tad pirma jis įgyvendino pirmą šovusią mintį ir išsitraukė kažkada neseniai naudotą Londone autobuso bilietą. Šitas gal tiks? Jį ir parodė policininkui.
-Kaip pasakysit.
Deja, nei autobuso, nei tuo labiau Hogvartso ekspreso bilietai vietiniams žiobarų veikėjams netiko. O dar šalia visko jie pradėjo, kažką negero apie Sanguinary manyt. Jis tą suprato gan greitai, ir viskas dėl Sangu patirties. Netrukus prie Sanguinary prisistatė ir dar vienas policininkas, kiek Sangu suprato, šitas aukštesnio rango:
-Laba diena pone, gal malonėtumėte eiti su manim?
Na, Sanguinary būdamas padorus pilietis ir manydamas, kad kažkuris bilietas visgi tiko, nusekė paskui pareigūną. Jie nuėjo į kažkokį neaiškų kambariuką. Jame Sangu buvo paduota kažkokia dėžutė panaši į gertuvę ir buvo liepta į ją papūst. Nors vyras neturėjo absoliučiai jokio supratimo kaip šituo prietaisu naudotis, jis papūtė. Deja, malonėji žiobarai sužavėti nebuvo. Gal magas kažką ne taip darė? O tuo tarpu pačiam Sanguinary visas šitas reikalas ėmė jau gerokai įkyrėti. Nieko čia visgi įdomaus ne bus. O ir šitas žiobariškas žaidimas perdaug priminė ne tai ką turėjo.
Netrukus, kai kažkodėl jau pikti jo palydovai išėjo iš patalpos Sanguinary tiesiog išnyko oru. Nukeliavo jis ne toli, vėl atsidūrė Londone. Vyras jau vėlavo ir vėlavo tik per savo smalsumą. Jam jau seniai nereikėjo sėdėti bare, ir ne, ne gerti. Tiesiog bare „Kiauras Katilas“ jo laukė susitikimas su labai įdomia persona- Marcusu Lazaru. Šis susitikimas jau ne pirmas ir tikėkimės jis bus sėkmingesnis nei praėjęs. Kodėl Sanguinary domino šis žmogus, klausimas ne lengvas. Gal tiesiog, todėl, kad jis iš garsių vampyrų giminės, gal dėl kitų priežasčių. Kaip ten bebūtų vyras įžengė į barą. Šis kaip visada šurmuliavo nuo burtininkų užsukusių apsipirkt „Skersiniame“ skersgatvyje. Nors žmonių buvo ne mažai Sangu iškarto susirado savo pažįstama. O šis atrodo nenuobodžiavo. Kažką gurkšnojo, o šalia jo sėdėjo visai žavi blondinė. Hmm... Gal manęs čia net nereikia... Atrodo Lazaras jau ir taip turi nebloga kompanija, o aš tik viską sugadinsiu... Netrukus Sangu dar nespėjus pratęsti savo minčių eigos, tas žavus padaras sėdėjęs prie Marcuso pakilo. Ji praėjo tiesiai pro Sanguinary, pamerkė akį ir dingo kažkur Londono šurmulį. Net ir tokio trumpo laiko užteko, kad Sangu ją pažintų. Vyrui priėjus prie baro ir prisėdus šalia Lazaro, Sangu užsisakė alaus. Stipresni gėrimai gali ir palaukti.
-Aha, matau, kad laiko nešvaistai. Bet tavo vietoj aš jos pasisaugočiau. Ji ne kas kitas, o pirklio Alfanso Eduardo dukra lepūnėlė Maria. Sklando gandai, kad šalia visko ji dar ir nebloga metamorfmagė.
Sangu trumpam nutilo, o per tą laiką jam buvo pristatytas ir gėrimas.
-Na, mano reikalai turbūt prastesni nei tavo. Va, kad ir ką tik, kol tu bendravai su turtingom blondinėm, man teko bendrauti su neturtingais žiobarais. Ir kažkodėl nei man, nei jiems mūsų bendravimo vaisiai nepatiko.
Vėl tyla, keli gurkšniai gėrimo:
-Bet tu puikiai žinai, griauti sienas visada smagu, o ir iš praeito karto aš tau truputį skolingas. Tik tu man paaiškink, iš kur tokia gera nuomonė apie mane? Kaip ir tu aš irgi nevietinis, gal netgi labiau nei tu. O tai, ką dariau ten, iš kur atvykau, tikrai nepriskirčiau šviesos jėgoms. Tiesiog aš esu katinas visur mėgstantis vaikščioti vienas. Šiuo metu atsiradau Hogvartse, metai kiti ir manęs čia nieks nebeprisimins, o aš būsiu dingęs kitur.
Pirmas bokalas ištuštintas, o ant baro jau stovi kitas- pilnas.
-Užteks niūrių nuotaikų, reikia kažko linksmesnio. Gal nori pasakot, kuo nepasidalino jūsų giminė su lenkų ambasada, kad jie jus net nekromanais apšaukė? Girdėjau, net visa žiniasklaida apie tai trimitavo.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 22, 2012, 10:55:54 pm
- Metamorfmagė Maria? - paskutinį kartą žvilgtelėjo į ją einančią pro langą. - Niekuo negalima pasitikėti... - po nosimi tarstelėjo skandindamas kelių minučių prisiminimus stiklo dugne. - Nors ne taip ir svarbu, - užvertęs galvą susipylė viskio likutį ir atsiduso.
Pasitaršęs plaukus pastūmė toliau nuo savęs tuščią stiklą ir sutelkė dėmesį į kolegą. Black'as neatsisakė gėrimo ir kaip tikras vyras lenkė bokalą alaus. Marcusas aiškiai matė, kaip gerkle tekant gėrimui, juda adomo obuolys, kaip įsitempia kaklo raumenys galvai truputį atsilošus, kaip dėl padažnėjusio pulso ima greičiau tekėti kraujas. Stebėjo tai kaip vasarinį lietų, be jokių emocijų, tiesiog taip jau yra. Kiek dienų jis negėrė? Bus kokios dvi.. Susimąstęs nusuko žvilgsnį į nebūtį galvodamas apie vėsaus kraujo taurę.
- Žmonės, - praignoravęs visus pasakytus vyriškio žodžius lyg niekur nieko tarstelėjo Dante. - Juk jie nekalti, kad nemoka naudotis magija. Ir mes dėl to nesame geresni. Visi mes tik žmonės, - atodūsis. - Nemėgstu žodžio "žiobarai", - po tylos akimirkos padarė išvadą ir vienu rankos judesiu pripildė stiklą dar kartą.
Netikėtai, kaip pabudęs iš sapno, truputį nustebęs pasisuko į Blacką ir greitai mintyse persuko viską, ką girdėjo.
- A.. - susivokė, padarė gurkšnį ir pirštų galiukais pasitrynė vokus. - Reikėtų klausti ne manęs. O ir abejoju ar kiti čia esantys daug žinos. Lazarų šeima didelė. Jei kažkas įvyko Lenkijoje, tai tik tarp lenkų ir ten gyvenančių Lazarų.
Marcusas pritilo mąstydamas apie vampyrų daromą įtaką pasaulyje. "Ar jie tiesiog užima teisėta vietą šioje žemėje ar pasislėpę šešėliuose, apsimetę žmonėmis lėtai, bet užtikrintai lipa į viršų per kitų lavonus? Jei žiniasklaida skelbia Lazarų vardą, vadinasi jie nėra tiesiog vampyrai. Nekromantai? Juodoji magija... Kiek daug aš dar nežinau. Net baisu." Ir vis dėl to visa tai buvo tik mintys šmėkštelėjusios galvoje ir tuoj pat nuplautos viskiu. Šiandien niekas ilgai neužsilaiko po šia pilka saule.
- Ir kaip tai išvis linksma? - staiga pasisuko į Blacką ir priekaištingai nužvelgė. - Rimtai...
Tuo metu pasigirdo keistas garsas, kažkas panašaus į varpelių skambėjimą ir jo šaltinis buvo Marcuso švarko kišenė. Padėjęs stiklą ant baro vyras mikliai išsitraukė žiobarišką prietaisą, kuris švytėdamas nenustojo skambėti. Per daug nesinervindamas paprasčiausiai spustelėjo ekraną ir prisidėjo jį prie ausies.
- Neh.
Kitame telefone gale pasigirdo malonus, žemo tembro balsas tariantis žodžius kita kalba, kurią Dante rodos puikiai suprato.
- Ye algaesumnida, ye.
Ištaręs paskutinį žodį atsiduso (ką jis šiandien daro per dažnai) ir įsidėjo telefoną atgal.
- Turiu reikalų. Kaip manai, galim susisukti greitai?
Tai ištaręs atsistojo, neskubėdamas nusiėmė švarką ir pakabino ant kėdės atlošo. Nesekdamas savo kolegos judesių toliau ramiai atsisegė marškinių rankoves ir tvarkingai atlenkė. Nusivalęs nematomas dulkes nuo kelnių išsitraukė lazdelę ir pasukiojo tarp pirštų.
- Ar tau labiau prie širdies artima kova? - pasiteiravo, bet nespėjęs sulaukti atsakymo tiesiog koja užkabino šalia stovėjusią kėde, prisitraukė, kad suimtu į ranką ir lengvu judesiu ją pakėlęs sviedė į Blacką. Viskas įvyko akimirksniu.
- Deprimo.
Arcari tą pačią akimirką nėrė į kitą pusę, bet iš Blacko tikėjosi ne ką mažiau, todėl iškart pasiruošė atremti smūgį.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Sanguinary Black Rugpjūčio 27, 2012, 12:27:29 pm
Sanguinary ir toliau ramiai gurkšnojo alų. O begurkšnodamas, per daug nesukdamas galvos vis dairėsi aplink, tyrinėjo aplinką.Jjis gi nė trupučio nepamiršo, kad visgi atėjo ne ramiai pasėdėti ir paplepėti. Sangu gyvenime taip išvis retai būna, tad ir šiandien vyro dar laukė muštynės. Nelabai malonus, bet neišvengiamas užsiėmimas. O Dante, tuo tarpų kažką burbėjo po nosimi, tarsi net negirdėjęs, ką sakė Sangu. Ir kur tu nusiritai, sėdi čia bare vidury dienos, gurkšnoji alų, o šalia tavęs sėdi vampyras, kurį tuoj pat turėsi mažų mažiausiai išjunkti... Nors, tiesa sakant, niekur nesiritau... Tai jau tęsiasi seniai, daugiau nei dešimtmetį, sėdi, geri, surenki informaciją, pašalini iš kelio sugėrovą ir dar gauni pinigus... Arba negauni, kas irgi gana dažnai nutinka...
Galų gale Dante išgirdo ir Sangų klausimą, bet kaip ir reikėjo tikėtis jis nieko doro nepasakė. Tiesa sakant Dantė išvis nepasakė nieko.
-Na taip, lenkai toli. O jūsų šeima didelė, matyt tik jie ten ir žino, kas kam užkliuvo. Teks man pačiam Lazarų dvare, čia Britanijoj apsilankyt, kitaip nieko nebus. O ir ko tu tikėjais? Kokia normali šeima ims ir viską pati prisipažins. O gal Dantė tikrai nieko nežino... Klausimai, klausimai, bet tai palikim geresniems laikam...
-Sakai tai nelinksma? Keista... Tokie dalykai, kaip tik visada skamba smagiai.
O tada suskambėjo tas daiktas... Sangu tokius buvo matęs pas žiobarus, bet niekada taip žmoniškai ir nesuprato, kaip jie veikia. Ir visai nesvarbu, kad ir pats kartais, kelionių metu gyvendamas su žiobarais jais yra naudojęsis. Jei nežinotų, kad žiobarai negali naudotis magija turbūt sakytų, kad tai magiškas daiktas. Baigus Dantei šnekėt magišku ar nemagišku telefonu, Sangu visiškai nesureagavo, tarsi matytų kaip burtininkai šneka mobiliais kiekvieną dieną.
-Tai sakai nori pradėti? Tu šiandien kažkoks labai nekantrus... Praeitą kart taip neskubėjai...
Kol Dantė taisėsi savo rūbus ir visai kitaip ruošėsi Sangu pabaiginėjo alų iš savo bokalo. Kadangi Sangu kaip visada pirmenybę teikė praktiškumui ir patogumui, jis kaip beveik visada taip ir šiandien dėvėjo patogius, kelioninius žiobariškus rūbus. Jam visada kėlė nuostaba burtininkų pasiruošimas prieš dvikovas, rūbų taisymas ir panašūs dalykai.
Kaip ir reikėjo tikėtis, vos tik susiruošęs, be jokių išankstinių perspėjimų Dantė puolė. Ir nesėkmingai. Šiam nuvertus kėdę ir nukreipus savo lazdelę ten kur turėjo būti Sanguinary galva nieko nebuvo. Sangu tiesiog puolimo metu pasinaudojo senu, bet labai veiksmingu triuku, išnyko oru ir atsirado kitame baro gale. Dūmams išsisklaidžius atėjo paties Sangu eilė atsakyt į tokį negarbingą puolimą: Nekenčiu vampyrų, jie visada puola staiga ir su brutalia jėga, galvodami, kad tai užtikrins pergalę
-Žinai, aš visgi kol kas liksiu prie tolimos kovos. Paskui žiūrėsim.
Sanguingary nukreipė lazdelę į kėdę esančią už Dantės nugaros ir ištarė: Iungite Kadangi šiandien Sangu kažkaip užėjo noras kovot transfigūracijos kerais, tai nelaimingoji kedė pavirto augalu vijokliu, kuris ėmė vytis apie Dantę. Bet to buvo negana ir netrukus skriejo dar vienas burtažodis Serpensortia, o paskui burtažodį link priešininko nuskrido ir dar pora gyvačių. Žinoma, vampyro taip nepaimsiu, tiesa jei būtų kitaip, būtų net ir neįdomu... O apšilimui, kaip tik ir tiks. Paskui galima bus imtis ir rimtesnių burtų, vistiek anksčiau ar vėliau visas šitas baras taps Dantės didžiausiu priešu, o per tą laiką gal išsilakstys ir civiliai...
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Hope Džein Shilck Spalio 30, 2014, 10:06:47 am
Hope atidarė duris ir įėjo į Kiaurą katilą . Apsižvalgė ir bandė rasti ką nors , kas pradžiugintų ją , tačiau nieko nepamatė . Dėl šios priežasties nuslinko tiesiog prie baro .
- Kažko stipraus , - tyliai suburbėjo . Šiuo metu Hope jautėsi siaubingai . Mergina buvo ir vėl išėjusi iš namų . "Niekada nepamėgsiu Dean'o" - pagalvojo ji . Ji negalėjo pakęsti to jaunuolio jos namuose . Nors Dean'as prie mamos vaidina labai rūpestingą iš tiesų toks nėra . Tikriausiai , ką jis pirmiausiai padarytų , tai atsikratytų blondine .
- Idiotas , - vėl burbtelėjo Hope . Barmenas atsisuko į ją , - ne ne , ne Jūs , - nusišypsojo . Paėmė gėrimą ir pamažu gėrė . Aplinkos tyrinėjimas Hope atpalaidavo ir ji apsimiršo . Blondinė bandė suprasti , kaip jos gyvenimas pasikeis Hogvartse . Iš vienos pusės ji buvo labai laiminga , o iš kitos pusės... Bijojo ? Magija jai ne naujiena , visą gyvenimą tik tai ją ir supo , tačiau vis tiek . Bijojo tos minties , jog ji gali nepritapti .
Į kiaurą katilą įėjo vaikinukas maždaug devyniolikos ir apsižvalgė . Hope iš karto jį pastebėjo ir nenuleido akių . Kaip sakoma vilką mini - vilkas čia . Jaunuolis patraukė taip pat link baro ir pamatęs Hope stabtelėjo .
- Namo grįžti neketini ? - savo ramiu tonu paklausė vyriškis .
- Su Tavimi ? Ne , tikrai neketinu , - papurtė galvą Hope ir atmetė savo blondiniškus plaukus .
- Motina nerimauja .
- Mama nerimauja ir dėl kitų dalykų , netik dėl šio , - ieškojo būdų , kaip atsikirsti Hope , tačiau su tokia galva nelabai sekėsi .
- Aš nenoriu , jog dėl manęs pyktumeisi su savo pačios motina . Tai Tavo mama nusprendė viską pabaigti su Tavo tėvu . Pripažink , jis nebuvo tobulas vyras .
Hope neatlaikė ir atsistojo . Jos viduje pradėjo virti pyktis .
- Niekada ... Girdi ? NIEKADA nesakyk nieko blogo apie mano tėvą . Tu niekada nebūsi toks , kaip jis .
- Hey hey hey , ramiau , panele , - atsitraukė Dean , kadangi žinojo , ką Hope moka ir gali padaryti .
- Aš esu labai rami , - tyliai suburbėjo ir atsisėdo atgal , kadangi pamatė , kaip visų Kiauro katilo lankytojų akys nukrypo į ją , - eik iš čia . Aš iškeliauju į Hogvartsą . Leiskit man ramiai apsipirkti ir pamirškit , jog tokia , kaip aš egzistuoja .
Tikriausiai Dean'ui trūko kantrybė , tad jis neapsikentęs leptelėjo tai , ko neturėjo sakyti :
- Kažkada suprasi , kodėl visi mes taip elgiamės . Pasidomėk savo giminės istorija , tada suprasi viską , - nusisuko nuo Hope ir patraukė prie išėjimo . O Hope ir liko sedėti nieko nesupratusi .
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Hope Džein Shilck Spalio 30, 2014, 02:28:42 pm
kelias minutes pabuvus visiškai pasimetusi Hope atsitokėjo ir nebekreipė dėmesio į tai . "Idiotas buvo , idiotas visada ir liks" - eilinį kartą pagalvojo Hope .
- Man dar , - kreipėsi į barmeną ir padėjo galvą ant stalo . Ji jautėsi apgirtusi , tačiau tai dar nieko . Ji jautė , jog jos tamsioji pusė siautėja jos viduje ir ji mąstė , kaip atsikratyti Dean'o , bet tuo met visi velniukai pabėgo ir ji tiesiog mintyse numovė ranka į šias mintis . Vis tiek jos namuose nebus ilgai , nereikės matyti , kas vyksta ir amžinai bėgti . Tėvų meilė ? Tai tikriausiai labiausiai nepažintas dalykas Hope gyvenime . Tėvas - ji privalo jį susirasti . Jis vienintelis dėl kurio ji kovoja už šeimos laimę . Nuo tokių minčių Hope pasijuto tokia vieniša ... Barmenas stebėjo ją ir norėjo kažką pasakyti , kai ji paėmė dar gėrimo , tačiau blondinė jį užtildė akių žvilgsniu .
Taip , tiesa , vienas iš Hope privalumų ( ir tikriausiai vienintelis ) - akys ir žvilgsnis . Tik ji mokėjo akimis pasakyti daugiau negu reikėtų . Dėmesio sutelkimas į vieną objektą .. Jai tai patiko . Visada įsivaizduodavo , kai žvilgsniu pajudina daiktą . Na , bet dabar vėl grįžkime prie Hope vienišumo jausmo , kurį jautė mergina .
Hope gėrė ir gėrė , prisiminė beveik visą savo gyvenimą , tačiau tik tas akimirkas , kurios ją varė iš proto .. *minčių, prisiminimų nuotrupos* "Palaipsniui silpo , buvau panirusi į gilią depresiją , norėjo , jog viskas pasibaigtų dabar ir čia . Jautėsi niekam nereikalinga ir dvasiškai mirusi kai vieną kartą atsitiktinai sutiko tėvą Jared. Tėvai jau buvo išsiskyrę ir težinojo, jog jis yra jos tėvas. Prisiminti buvo sunku, kadangi paskutinis kartas kada jį regėjo buvo, kai nualpo dvikovoje ir buvo sužeista? Tiksliai nepamena, kas buvo nutikę, tačiau tuo metu beveik nieko neprisimena. Jos šeima pradėjo irti . Nenorėjo ir nenori dar dabar  matyti Dean , nenorėjo jo pripažinti , nenorėjo tokio patėvio . Bet vertino jį . . Už tai , jog jis buvo JO tėvas . . . . . . Taip Hope labai stipriai mylėjo .. Pamilo, bet neprisipažino. Gyveno jausdama tą jausmą viena, niekas nė neįtarė.. Ilgainiui suprato, kad ji jam niekas.. Norėjo prasmegti, bet sutiko Gabrielių. Yeah. Su juo patirtų akimirkų nepamirš tikriausiai dar ilgai, tiesa, Hope pasiilgsta visko.. Tačiau būdama su juo, gyveno visiškame mele. Sužinojusi tai ko neturėjo sužinoti, paliko viską. Gyveno kitaip ir kitur, šeliojo ir matė, matė JĮ .. Vis apsimesdavo, jog jai nerūpi. Bendraudavo su jo broliu Alex`u ir taip susipažino su Kathe. Iš pradžių Hope buvo šokas, kadangi, Kathė VISKĄ žinojo apie jos praeitį.  Jos dėka Hope vėl atsistojo ant kojų ir pradėjo tikėti šeimos stiprybe , grįžo į namus , tuo metu sugrįžo ir blondinės tėvas .. Atrodė viskas yra tobula .. Bet įsikišo jos mylimasis .. Jis sukilo prieš Jared ir parodė jo tikrąjį veidą. Pripažinsiu Hope tikrai to nesitikėjo ir rėkė , jog meluoja , tačiau vėliau supratusi , jog tai tiesa .. Neteisė tėvo. Tai buvo paskutinės akimirkos, kada jį matė. Išnyko jis.. iš mūsų visų gyvenimo. Galutinai atsirado Dean'as, JIS taip pat dingo, nors žinojo merginos jausmus.. Viskas vėl iširo ir viskas susikūrė kitaip . Viskas tapo taip, kaip yra dabar. Ji nieko nebeturiu. NIEKO. Tik save ir šį suknistą alkoholį" nuo tokių minčių Hope metė stiklinę į sieną ir nebematė visų žvilgsnių. Barmenas šoko gaudyti Hope alpstančios ir atsigavo tik po kiek laiko. Viskas aplinkui dar vis sukosi, tačiau pašokusi ant kojų metė pinigus barmenui ir išbėgo iš kiauro katilo. Galva svaigo, bet jai tai nerūpėjo . "PAdaužius į plytas" įbėgo į skersinį skresgatvį ir tą dieną niekas jos nebematė Kiaurame katile.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Balandžio 16, 2015, 11:00:00 pm
Kiauras Katilas, kaip visada ūžė pilnas visokiausių žmonių. Turbūt niekas iš besilinksminančių smuklės lankytojų ir nepastebėjo vienišo, juodai apsirengusio moksleivio, bebaigiančio Hogvartso mokyklą. Fasas Oldefortas įžengė į sausakimšą smuklę, pasidairė laisvesnio stalo, bet tokio stebuklo neišvydęs, vaikinas atsisėdo tiesiog prie baro. Vaikinas buvo paniręs į savas mintis, bet dėl visa ko pasižvalgė ir pažįstamo ,,Kiauro katilo" barmeno. Greičiausiai šiandien jam buvo išeiginė, tad jo Fasas vėlgi nepamatė. Užsisakęs liepų viskio, septintakursis prasmego į planus. Vaikino nutoaika buvo visiškai neutrali ir šalta, tokioje būklėje, kad pajudinti tingią energiją būtų sunku - ir supykdyti, ir pralinksminti kone neįmanoma. Žiūrėdamas į nešvarų langą, grifas prisiminė nuotykius su senais vaikystės draugais. Džeinė bala žino kur pasidėjo, Grace gal į Biobetonsą išlėkė... kaip populiaru tarp Hogvartso merginų tai tapo, net šiurpu, matyt dėl mokinio krepšelio mušas. - mintijo Oldefortas. Gurkšnojo viskį. Šiandien jis atvyko net į Londoną - ramiai praleisti savaitgalį. Mat Kiauliasodyje priguža pilna mokinių, o Kiauram katile visada ramiau. Fasas įsižiūrėjo į kažkokį seną paveikslą ant sienos, lyg išvydęs ten pažįstamą figūrą.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Klerė Hikari Balandžio 16, 2015, 11:16:08 pm
Svelė įžengė į Kiaurą katilą. Varnė norėjo išsmukti kur nors, kur jos nesektų jokios paslaptys, reikėjo nuo jų pailsėti. Svelė negalėjo nustoti galvoti apie tos merginos, Cornelios patarimą mesti knistis po paslaptis ir tokia tapti. Mintis buvo visai viliojanti, tačiau Svelė negalėjo palikti tos kvaišos Keitės Moris, kuri tik numetė porą intrigėlių, kad galbūt ji gyva, ir vėl prapuolė kaip į vandenį.
Be to, reikėjo pailsėti ne tik nuo paslapčių bet ir nuo žmonių. Gera turėti kelis pažįstamus, tačiau kartais geriau tiesilog pabūti tarpe žmonių, kurie tave mato pirmą ir paskutinı kartą. Taip kiek geriau, gerokai lengviau.
Tačiau šis noras Svelei neišsipildė. Mergina akimirksniu užfiksvo pažįstamą juodą pakaušį. Akimirką svarstė, eiti prie baro ir pasisveikinti, ar tiesiog staigiai smukti pri duris. Galop patraukė prie baro.
-Apelsinų sulčių,-spontaniškai užsisakė varnė, tada atsisuko į Fasą.-Sveikas.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Balandžio 17, 2015, 05:54:26 pm
,,Bene nebus tik ten Keitės Moris giminė... - iš susipainiojusių minčių išplaukė viena, greičiausiai turinti mažiausiai logikos. ,,Štai ir plaukai, ir veidas panašus... Bet visgi gal ir nenuostabu, jeigu ten pavaizduota kokia Godriko Grifo dukra. Kažin, jis apskritai tokią turėjo? Hmm, lyg ir žmogus buvo... Ar tik ne pati Helga jį bandė nukabint, malačių. Ir kurgi aš buvau per Magijos istoriją... - pasišaipė iš savęs Fasas. Vėl pagurkšnojęs viskio, vaikinas pasisuko į žmones. ,, Visgi reikia pasidomėti, kaip gyvenimėlis klostosi Juodajam, jau seniai nieko negirdėjau... Kaži, Aurorai priima tokius, kaip..." - štai čia, priversdama nustėrti grifą, minčių gija nutrūko. Fasas lyg po pusvalandžio gulėjimo be sąmonės, kiek nustebęs apsidairė. Žvilgsniu sustojo prie daugiau pažįstamo veido, pusę sekundės pagalvojo, kol prisiminė, koks šio žmogaus vardas ir iš kur Fasas jį žino. Įstabus padaras yra žmogus - per dvi sekundes apmąsto svarbiausius dalykus.
- Labas, Svele- Faso balsas sugergždė tarytum metus nedarinėti vartai. Fasas sukosėjo ir prisikėlęs stiklą, išgėrė dar viskio.
- Ką čia veiki?- nuskambėjo įprastu Faso balsu klausimas.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Klerė Hikari Balandžio 17, 2015, 07:52:24 pm
Svelė gūžtelėjo pečiais.
-Tiesiog norėjau trumpam ištrūkti iš Hogvartso,- ramiai atsakė. Neminėjo, kad tikėjosi ir išvengti pažįstamų, taip būtų ne itin mandagu, nors Svelė nebuvo mandagumo gerbėja. Na, matyt, kai vaikystėje savaitę gyveni parke pastatytoje palapinėje, iš tavęs doras pilietis, kurį tik pamačiusios senučiukės įtiesiog įsimylėtų, neišauga...
Svelė pasekė Faso žvilgsnį ir pažvelgė į ant sienos kabantį paveikslą, vaizduojantį tamsiaplaukę merginą. Tada žvilgtelėjo į Fasą ir trumpai pasvarstė- klausti ar neklausti. Galiausiai nutarė patylėti ir tiesiog gurkštelėjo apelsinų sulčių. Neturėdama kur dar sukti žvilgsnio vėl įsmeigė žvilgsnį į merginos paveikslą. Ji atrodė visai neblogai, bet Svelei jos veidas nieko nereiškė. Nors... ne, tikrai nieko. Varnė tikrai niekada jos nematė. Gal ir Fasas nematė, tiesiog irgi neturi, kur kitur žiopsoti. Galų gale, ne jos reikalas.
Arba mano,-pamanė Svelė.-Galbūt šita mergina panaši į Keitę, o man visai pravertų sužinoti kaip ji atrodo. Na, ne itin mandagu klausti žmogaus apie ką tik mirusią draugę...Velniop. Veniop. V-E-L-N-I-O-P. Man nerūpi. Man reikia išsiaiškinti, kas jai nutiko, o ne rūpintis jos draugų jausmais ir kaip jie jaučiasi apie ją kalbėdami. Juk perskaičiau krūvą jos laiškų. Krūvas. Tai daugiau nei įsilaužimas į asmeninį gyvenimą, kone tas pat, kas perskaityti jos dienoraštį. Dabar jau reikia eiti iki galo. Tiesiog sakyk.
-Įdomus paveikslas, tiesa?- paklausė Faso.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Balandžio 18, 2015, 12:05:06 am
Fasas Oldefortas bukai šyptelėjo, sufokusavo žvilgsnį ir visiškai iškilo iš minčių, vėl atgaudamas seną budrumą.
- Supratau, aš irgi,- prisipažino linktelėdamas Fasas. ,,Cha cha.." - pasišaipė, stebėdamas Svelės neramumą, nekantrumą. ,,Tai ką, irgi atlėkei į Londoną ramybės paišekot? Kokie visgi žmonės esam panašūs..." - nūriai mąstė vaikinas, vėl nejučia įsižvelgdamas į juodaplaukę merginą ant sienos kabančiame paveiksle. Nuleidęs akis į viskį, Fasas pabarbeno pirštais į stalą, mąstydamas, kaip nutraukti tylą.
- Paveikslas.. Na, įdomus, kažkuo primena praeitį,- karčiai šyptelėjo Fasas ir subaigė viskį. Pasikvietęs barmeną, vaikinas paprašė įpilti dar. Svelei nukreipus žvilgsnį, grifiukas pažiūrėjo į ją. Niekada daug su šia varniuke nebendravo ir jos nepažinojo, bet ši iš kažkur jį prisiminė. Kažką ir ji Fasui priminė, nors dabar mintys dėliojosi tingiai ir vaikinas neprisiminė, kas kaip ir kada. Veidas buvo keistas, tarytum įpratęs stebėti ir nagrinėti - o iš veido Fasas žmones atpažindavo ir perprasdavo gana greitai.
- O tau kažką primena?
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Klerė Hikari Balandžio 18, 2015, 12:18:33 am
Svelė pakraipė galvą.
-Ne. Visiškai ne, jei atvirai. Na, neturėjau kokių super svarbių tamsiaplaukių savo gyvenime,- Svelė mintyse nusikvatojo iš šio sakinio absurdiškumo.-Kol kas. Nes įtariu, kad kitas svarbus asmuo mano gyvenime bus tamsiaplaukis... ir žemas... ir... hm... su akiniais?
Varnė atsiduso. Keitė Moris galėjo turėti daugiau savo nuotraukų. Ar taip sunku pasidėti vieną savo nuotrauką ant naktinio stalelio? Kai kurims žmonėms tai padėtų. Gerokai padėtų.
Gerai, gal kiek veidmainiška. Juk pati Svelė ant savo naktinio stalelio nebuvo pasidėjusi savo nuotraukos.
-Ką tau, jei tiksliau, primena šitas paveikslas?- ramiai paklausė Svelė ir vėl gurkštelėjo apelsinų sulčių. Tik dabar nesąmoningai suvokė, kad jos šiltos. Šiltos sultys yra neblogai, bet... šaltos padeda galvoti. Deja.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Balandžio 19, 2015, 11:08:11 pm
Fasas beveik nepastebimai niūriai vyptelėjo. ,, Tai tu Keitės turbūt nepažinojai... - pamanė jis tyliai.
- Na, aš super duper svarbių,- ypatingai sarkastiškai pabrėždamas tris paskutinius žodžius, prabilo Fasas,- juodaplaukių asmenų irgi neturėjau. Bet tiek jau tos.
Vaikinas iš Grifų Gūžtos pastatė ausis - pats juk ir buvo akiniuotas, juodaplaukis ir aukštas ((gal suklydai tu? Fasas aukštas.)). Išgirdęs dar vieną klausimą, Oldefortas nustebęs pasisuko į Svelę ir kilstelėjo antakį. Šiai nelabai patenkintu žvilgsniu stebeilijant į apelsinų sultis, Fasas ironiškai palygino ją su stereotipine sekle. Ši panelė aiškiai klausinėjo su tikslu.
- Tu kažką žinai?- kiek kvailai jausdamasis paklausė jis. Balsas skambėjo šaltokai.- Vieną žmogų. Kodėl tau rūpi?
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Klerė Hikari Balandžio 19, 2015, 11:38:46 pm
Svelė klausėsi Faso ir vos nekrūptelėjo, kai ausyse pradėjus nemaloniai spengti teko prispausti lūpą. Rimtai? -pamanė ji sau. Vis dėlto Fasui uždavus klausimą ji ramiausiai atsakė:
-Tiesiog esu smalsi. Ir lendu ten, kur galbūt neturėčiau,- Svelė gurkštelėjo sulčių.-Juk gyveni tik kartą, tieaa? YOLO,- dievaži, kas per kvailas pasakymas.- O šiuo metu ypač domiuosi,- Svelė pakėlė stiklinę,- tuo, kas nutiko merginai, vardu,- veriantis žvilgnis, kuris "priverčia pasakyti tiesą ir sukuria intrigas bei įtampą" (ir kuriuo Svelė nėmaž netiki),- Keitė Moris.
Atsigeriame apelsinų sulčių ir pažvelgiame į paveikslä. Dabar Fasas arba pasakys, ką žino, arba lieps palikti tariamai mirusią merginą ramybėje. O Svelė toliau tirs šį kvailą dalyką be pabaogos.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Balandžio 20, 2015, 03:14:35 pm
Fasas atidžiai stebėjo Svelę, akimis vis pasekdamas, kas vyksta užeigoje. Veidas buvo bejausmis, kol tai iškreipė nežymi pašaipi šypsenėlė. ,,Taigi tu iš tikrųjų ne šiaip smalsauji. - padarė išvadą grifiukas ir neskubriai pabaigė viskį. Tada užsisakė tiesiog vandens ir Svelei baigus kalbėti, prašneko pats.
- Niekas nežino, kiek kartų mes gyvename.- filosofiškai prabilo.- Indijoje net burtininkai tiki, kad visgi žmonės atgimsta nuolat. Bet ką gi...- Fasas šyptelėjo, akimis tarytum žydru skydu užtverdamas kelią Svelės žvilgsniui. - Keitė Moris buvo nužudyta. Vasarą su ja nebendravau, mokslo metais ji nepasirodė. Tada iš kažkelintų lūpų sužinojau, kad,- Fasas atsikrenkštė.- Ji buvo nužudyta.
Vaikinas atsigėrė vandens, kuris po viskio atrodė keistai beskonis ar netgi, sakytum, neskanus. Septintakursis apžvelgė smuklės lankytojus. Visi triukšmavo, juokėsi, be saiko gėrė alkoholį ir panašiai, bet Faso žvilgsnis išliko rimtas. Paprastai visada klystanti, klystanti nuolat, jo nuojauta sakė, kad Svelė ir daugiau pasakys, bet grifas nenumanė, ką. Kam priminti senus veidus? Net jeigu indai teisūs ir žmogus gali atgimti, Keitę Fasas vargu, ar rastų.
- Papasakok man, ką tu žinai ir kodėl domiesi šiuo dalyku. - paprašė Oldefortas.- Keitė turėjo priešų, dalinai dėl savo, hmm, kilmės. Bet neįtariau, kad galėjo įvykti net žmogžudystė.- Fasas piktai nulenkė galvą ir išgėrė vandens. ,,Kerštas būna saldus. Nuoširdus kerštas - dar saldesnis...- nuskambėjo tokia mintis vaikino galvoje. Iki šiol apie tai jis nė nesusimąstė - per daug mokėsi.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Klerė Hikari Balandžio 20, 2015, 04:55:03 pm
Svelė atsilošė kėdėje.
-Tarkime, kažką žinau,- ramiai atsakė.- Na, aš iš tikrųjų lyg ir kažką žinau, tačiau ne tame esmė... Esmė kituose dviejuose dalykuose- pirma, kodėl turėčiau su tavimi pasifalinti savo, hm, žiniomis, ir antra, kodėl turėčiau tavimi pasitikėti?
Svelė jautėsi beširdė taip sakydama. Fasas buvo Keitės draugas ir praktiškai vien dėlto nusipelnė viską žinoti, tačiau Svelė nebuvo linkusi dalintis tyrimais ar (tuo labiau) informacija. Ji dirba dėl Keitės, ne dėl visokių smalsuolių, tenorinčių sužinoti, kas jai nutiko, kaip toli Svelė pasistūmėjo ir apie tai papletkinti. Ko jau ko, bet paskalų Svelė nemėgo. Vienintelis jų pliusas buvo tas, kad po jas gerai pasiknaisiojęs galėjai rasti reikiamą tiesos gabalėlį.
Savanaudiškiausia iš viso, ką Svelė padarė per pastarasias trisdešimt sekundžių, buvo tai, kad ji iš Faso tikėjosi vieno vienintelio atsakymo. O galimybė, kad jis taip atsakys buvo viena iš šimto.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Balandžio 20, 2015, 11:35:55 pm
Fasas Oldefortas nebežinojo, ką ir daryti. Knietėjo nesėdėti kantriai sukandus dantis, o įrėmus lazdelę pasipūtusiai merginai į kaklą, priversti kalbėti. Bet jį sulaikė supratimas, kad ,,Kiauro katilo" lanktyojai ir administracija už tokį elgesį tikrai neapkabins ir neįteiks medalio. Antra - vaikinas matė aiškų merginos užsispyrimą, galbūt tolygų su jo gabumais sarkazmui ir ramybe. Nurijęs pyktį, grifiukas blausiai vyptelėjo.
- Kodėl turi manim pasitikėti, argumentų nerasiu.- kantriu balsu, atvirai tarė.- Bet aš manau, buvau Keitės draugas. Ir man rūpi nužudymo aplinkybės.
Fasas atsigėrė vandens, tada dėmesį patraukė kitame smuklės gale garsėjantis ginčas.
- Tikiuosi, gali papasakoti?- viltingai paklausė Fasas.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Klerė Hikari Balandžio 20, 2015, 11:50:23 pm
Svelė tiriamai žvelgė į Fasą. Tada lėtai iśgėrė apelsinų sultis ir užsisakė obuolių. Šios buvo šaltos ir rūgščios, tuesiog tobulos. Galbūt vien dėl jų Svelė teikėsi prasižioti.
-Tas keturis kvadratinius centimetrus užimantis straipsnelis pasirodė prieš truputėlį daugiau nei pusantrų metų,- pritildžiusi balsą tarė Svelė.- Visiškai sausas. Paminėta data. Devono grafystė. Keitės Moris lavonas. Ir nieko daugiau.
Svelė dar truputėlį pritildė balsą.
-Nežinau, ar ji tikėjosi išeiti, bet jos lova varnanagės mergaičių miegamajame atrodė keistai. Paklota. Tvarkinga. Bet šalia krūva neišsiųstų laiškų. Nieko primenančio atsisveikinimą ar ką panašaus, tačiau aplinkybės vis tiek įtartinos, tarsi ji būtų žinojusi, kad išeis. Ir vis dėlto,- Svelė palinko į priekį dar labiau pritildydama balsą ir vildamasi, kad Fasas ją girdi,- prieš pat vasaros atostogas mudvi su Elizabeth Mayer radome keletą rastelių, dabar jų neturiu. Jie buvo nauji, atsirado staiga, ir buvo parašyti tokiu pat raštu, kaip Keitės laiškai ar parašas.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Balandžio 22, 2015, 09:58:05 pm
Fasas mintyse niūriai pasišaipė. Tik duok žmogui galimybę jaustis galingesniu už tave ir viskas - jis tavo valioj... keisti padarai tie žmonės.. Gerdamas vandenį iš stiklinės, vaikinas nejučia pagalvojo, kaip būtų patogu šiaudelis - vapt ir nereikia stiklinės kiloti. Gali bukai vėpsoti...
- Oho, tiksliai išmatavai?- įmetė sarkastišką pastabą grifas. - Kurgi ta Devono grafystė? Man ji girdėta, tikrai girdėta. A tik ne ten gyvena tas keistas... hm, žiobarų vadinamas velnias?
Fasas prisimerkė. ,,Ką gi jau taip sakys paslaptingo?" - pagalvojo jis ir pasilenkė arčiau, kad gerai girdėtų.
- Tai Keitė galėjo žinoti apie savo žūtį? - sumurmėjo Fasas. ,,Aišku, kad galėjo. Juk buvo legilimantė ir dar apskrovus stebuklingais medalionais...". Išgirdęs kitą sakinį, Fasas kilstelėjo antakį.
- Visi Keitės artimieji žino apie jos mirtį, kurių galų kažkam klastoti jos... palauk,- nustėro vaikinas.- Tu sakai, kad ji gali būt gyva?
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Klerė Hikari Balandžio 22, 2015, 10:31:03 pm
Svelė pajuto akinantį norą stipriai delnu vožti sau per kaktą. Tu tikrai toks durnas, ar tik apsimeti?-kirbėjo paklausti. Juk jos užuomina buvo tokia aiški, kad ir kūdikis būtų supratęs. Bet, pasirodo, yra septintakursių, kuriem tai ne išsyk ateina į galvą.
Vis dėlto Svelė tiesiog kilstelėjo antakius.
-Būtent,- ramiai atsakė Fasui.- Manau, kad ji gyva. Nežinau kur. Ir net neįsivaizduoju, kas ten gyvena ir nieko nematavau, tiesiog sugebu atsiminti straipsnį, užimantį vos dvi eilutes. Ir tu prisimintum,-Nebent tu tikrai daužtas.- Prisimintų kiekvienas.
Jos akys vėl nukrypo link paveikslo.
-Tai Keitė buvo į jä panaši?- Svelė smakru linktelėjo į merginą paveiksle. Norėjo užduoti ir daugiau klausimų- pavyzdžiui, kokia buvo ta ypatingoji Keitės Moris kilmė, kad ji galėjo būti nužudyta. Tačiau greit paberti klausimai niekada neduoda rezultatų ir tiesiog viską sujaukia.
Antraštė: Re: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Balandžio 27, 2015, 11:38:43 pm
Fasas Oldefortas sugavo piktą Svelės žvilgsnį. Išraiška jame buvo tokia tiesmukiškai viską pasakanti, kad net Fasas patylomis pradėjo niršti. ,,Tai vaidina, tai kalba užuominomis - nesuprantu. - Fasas mintyse net nusikeikė.
- Gerai, aš išklosiu tiesiai, tu man klosi tiesiai,- tarė Fasas, bandydamas susitarti. Galvosūkiai jam patiko, bet tik ne tokie, dėl kurių nebeverta ir stengtis, nes nėra laiko.
- Tai ji nužudyta Devono grafystėje? Ar yra žinių, ką ji ten galimai veikė?- paklausė grifas.- Jeigu ten rado jos lavoną, arba kažką panašaus į lavoną, jeigu ji gyva, greičiausiai ji jau kitur. Nors sako, jeigu nori kažką paslėpti, dėk panosėj, matomiausioj vietoj,- filosofavo Fasas. Žvilgtelėjęs į paveikslą, linktelėjo.
- Taip, tikrai panaši.- patvirtino.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gruodžio 04, 2016, 12:34:14 am
   Saulė jau kybojo žemai vakaruose, kai atsivėrė suplėkusios Kiaurojo Katilo durys ir pro jas į vidų įžengė liekna, aukšta ir dėmesį patraukianti moteris. Trumpi, juodi plaukai valiūkiškai krito ant veido, tačiau išraiška buvo neįskaitoma. Moteris atsikvėpė ir lygiu žingsniu patraukė tiesiai prie baro. Kėdė atsidususi girgžtelėjo. Juodoji dama pakreipė galvą ir sulaukė senojo barmeno - Tomo. Įprastai negertų, ypač eidama tokias pareigas, tačiau artėjo naktis ir visur tvyrojo prieblanda, tad kodėl gi ne?
   Greitai prieš ją buvo pastatyta stiklinė su kažkokiu stipriu gėrimu. Ji net nesidomėjo, kas tai. Galbūt ir nuodai - demonei tai nerūpėjo. Buvusi Klastūnyno moksleivė atsirėmė viena alkūne į barą. Atitrauktas odinis švarkas slėpė jos liekną figūrą, tačiau elegantiškai viena ant kitos sumestos kojos puikiai parodė šios moters atletiškumą.
   Jekaterina atsikvėpė ir gurkštelėjusi aštraus gėrimo kurį laiką palūkuriavo. Skystis nudegino gerklę ir nuslinko į skrandį iškart sušildydamas. Juodaplaukė nerūpestingai prisidegė cigaretę ir įtraukė nuodingų dūmų pliūpsnį į plaučius.
   Laukė ramus vakaras.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 04, 2016, 01:41:51 am
  Juk nieko sunkaus nebus. Negali būti. O gal visgi atsigręžti ir dingti, kol dar laikas? Ne, kas jau pradėta turi būti ir pabaigta, - šitaip su savimi mintyse ginčijosi Margareta, stovėdama prie "Kiauro katilo" durų, kurios kartu ir viliojo užeiti, ir baugino. Šiam vakarui moteris turėjo užsibrėžusi svarbų tikslą - įvykdyti misiją "Baras". Po keistu pavadinimu slėpėsi labai paprastas dalykas - Margareta tenorėjo pirmą kartą gyvenime paragauti alkoholio. Doroje šeimoje auginta ir niekuomet išgerinėjančiai kompanijai nepriklausiusi albinosė paprasčiausiai neturėjo progos pasivaišinti svaiginančiais gėrimais, o, kuomet suprato, kad jos, tikriausiai, ir nesulauks, sumanė drožti į burtininkų smuklę ir viena pati smagiai praleisti vakarą su taure rankoje.
  Galiausiai pasiryžusi atverti sunkias ir, atrodo, atidarant aimanuojančias duris, Margareta žengė žingsnį patalpos vidun, o neilgai trukus stovėjo ir prie baro. Mitriai klestelėjo ant aukštos medinės kėdės ir jau norėjo užsisakyti, tačiau staiga suprato, jog turi problemą. Jauna moteris suvokė, kad nežino ko norėtų išgerti - juk neturėjo žalio supratimo apie alkoholį.
  Ji apsidairė ir pamatė vos už poros metrų gėrimą gurkšnojančią panašaus amžiaus, na, gal kiek vyresnę tamsiaplaukę.
  Nežinodama kaip elgtis, Margareta nušoko nuo savosios kėdės, priėjo prie anksčiau nužiūrėtos moters, pasilenkė ir tarė:
 - Atsiprašau, hmm, gal galėtumėte man padėti išsirinkti alkoholinį gėrimą? - vos paleidusi žodžius į orą, šviesiaplaukė išsyk susigėdo ir pasigailėjo pasirinkusi tokį sprendimą.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gruodžio 04, 2016, 01:58:57 am
   Jekaterina visiškai atsainiai traukė dūmą. Aplink jau sklandė to palaimingo kvapo debesys. Ji laisvai laikė stiklinę tarp ilgų, baltų pirštų ir pateliūskavo baltą skystį. Ne, ji nebuvo alkoholikė ar nuo rūkymo priklausanti narkomanė. Ji galbūt buvo priklausoma nuo tokių vakarų, kai nusigerdavai ir sklandydamas kažkur aukštai pasismagindavai su eiliniu mirtinguoju, o tuomet nusukdavai jam sprandą. Paprastas laiko praleidimo būdas. Kerintis, nuostabus. Ne kiekvienas tokius galėjo sau leisti, dauguma net nebandydavo. O gaila.
   Smuklės durys sudejavo ir pro jas įslinko kažkokio šviesumo kupinas žmogus. Moteris tikėjosi, kad ji tiesiog nueis į savo kambarį, tačiau, jos nelaimei, toji atsisėdo šalia. Juodaplaukė suirzo ir palenkė galvą. Plaukai užkrito ant idealių veido bruožų. Aurorė suspaudė cigaretę tarp pirštų. Niekad nebuvo draugiška. Galbūt pirmame kurse ir mėgo apsimesti laimingu vaiku, tačiau tokia vaidyba nesitęsdavo ilgai.
   Jau pradėjusi atsiriboti nuo minčių Jekaterina buvo išblaškyta tos pačios moters, šįkart pripuolusios prie jos. Jei moteris neturėtų apsimesti geriete, greičiausiai trenktų šiai, tačiau magijos pasaulyje jau plito žinia apie naują aurorų štabo vadę, o skandalo jai nereikėjo.
   Išgirdusi šiaip jau ne visiškai eilinį klausimą moteris pasuko veidą į albinosę. Iš pradžių ji kelias akimirkas paspoksojo į šią bejausme išraiška, o paskui pašaipiai kilstelėjo antakį. Juodaplaukė neskubėdama nuleido ranką ir sutrynė cigaretės galą tiesiai į stalą. Juk ji burtininkė, gali viską pataisyti, nors jai tai ir nerūpi.
 - Turėtum elgtis atsargiai su tokiu dalyku, kaip alkoholis. Jis gali priversti padaryti bet ką net geriau nei užvaldymo kerai... o tai kartais būna paranku tokiose vietose, - sodriu balsu prabilo dama. - Bet jei jau reikalauji, tuomet išbandyk karštą burgundišką vyną. Pradinukų niekad nenuvilia.
   Moters balsas buvo persmelktas keistos intonacijos. Galbūt pašaipos su žaismingumu ir dar keliais susierzinimo prieskoniais... vis dėlto žavingas.
   Ji neskubėdama prisidegė dar vieną cigaretę ir aplinka pakvipo tais pačiais svaiginančiais dūmais.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 04, 2016, 10:59:08 pm
  Margareta stebėjo, kaip tamsiaplaukė lėtai prikiša cigaretę prie lūpų ir užsitraukia dūmą, visiškai neskubėdama atsakyti į albinosės pateiktą klausimą. Galiausiai prabilusi, ji dar trumpai papamokslavo. Ar tikrai moteris, vienoje rankoje laikanti cigaretę, o kitoje - taurę alkoholinio gėrimo, turi teisę kažką pasakoti apie atsargų elgesį su alkoholiu? Ne, nemanau.
 - Neabejoju, jog nenusitašysiu taip, kad galėčiau padaryti bet kokios žalos, - tyliai patikino, mat buvo kiek suirzusi.
  Juodajai ledi pateikus gėralo pasiūlymą, Margareta jau norėjo padėkoti, tačiau, išgirdusi sakinį po to, kiek sutriko. Gal ir nesu patyrusi su alkoholiu susijusiuose reikaluose, tačiau ir pradinuke nenorėčiau būti vadinama. Juk esu suaugusi moteris. Deja, kad ir kokios audros virtų albinosės viduje, ji jų niekad neišreikšdavo žodžiu - vis per tą kuklumą. Būtent todėl ji taip pat apsimetė nepažįstamosios balse negirdėjusi jokių susierzinimo prieskonių.
  - Dėkoju už pasiūlymą, būtinai išmėginsiu, - jau norėjo tęsti sakinį, tačiau užstrigo ties kreipiniu. Ponia ar panelė? - hmm, pasiūlymą, - tik pasimuistė šviesiaplaukė. - Atleiskite, kad trukdau, bet... o kaip čia užsisakyti? Na, ar pasikviesti barmeną, ar kaip? O koks baro etiketas - reikia su vyru pasisveikinti ar nereikia? - po pastarojo, kaip Margaretai pasirodė, itin kvailo klausimo, jos balti it sniegas skruostai pavirto į raudonus it aguonos žiedas.
  Moteris nudelbė akis ir pradėjo laukti atsakymo.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gruodžio 08, 2016, 09:33:20 pm
   Traukdama jau antrąją cigaretę moteris pasijuto ramiau. Nuodų kupini dūmai užpildė visas skyles širdyje ir sieloje (jei ji tokias turėjo) bent trumpam. Būdama tokioje nuotaikoje pasiryžtų tikrai daug kam, tačiau dabar neatsirado niekas, dėl ko būtų verta padaryti kažką beprotiško, tad moteris tiesiog įtraukė dar vieną pliūpsnį dūmų ir šiek tiek atlošusi galvą neskubėdama išpūtė. Šie švelniai pakilo aukštyn ir išsisklaidė palikdami salsvą kvapą. Moters veidą akimirkai palytėjo kažkoks pasikeitimas... galbūt nuotaikos užuominos pėdsakas nusprendė įsispausti ant išraiškingų lūpų.
   Nepaisant to, kad Jekaterina buvo ypatingai nestabilios psichikos ir nuotaikos, nepažįstamos albinosės elgesys ją šiek tiek pralinksmino. Visgi išgirdus ir sekantį klausimą ji nebesinervino, tik pasuko galvą labiau išreikšdama susidomėjimą ja. Truputį pakreipusi galvą ji įdėmiai nužvelgė šalimais sėdinčiąją. Nejaugi ji išties tokia nepatyrusi? trumpa mintis perskrodė moters galvą ir ji... šyptelėjo.
 - Štai taip, - ant baro padėtą ranką ji kilstelėjo ir greit prisistatė barmenas Tomas. Velnias žinojo, kiek kartų šią smuklę prižiūrėdavo senas vyras, vardu Tomas, tačiau tai buvo tarsi paveldima. Užsakiusi to, ką pati ir siūlė ji pabrėžė, kad užsakymas ypatingas. - Geresniam skoniui.
   Žinoma, eilinis žmogus ir patikėtų, kad tai geresniam skoniui, tačiau barmenas pažinojo Jekateriną tiek, kad žinotų, ko ji nori. Atnešto garuojančio gėrimo skonis buvo išties šiek tiek geresnis kaip pradedančiajai, tačiau žymiai greičiau mušė į galvą... deja, ne taip, kad žmogus imtų kvailioti, o taip, kad darytų drąsius sprendimus. Burtininkų gėrimai tai galėjo, o juodaplaukę itin sudomino, kas nutiktų, jei ši albinosė išgerto kažko tokio.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 09, 2016, 09:22:29 pm
  Kai suvokė, kad tamsiaakė nusprendė jai padėti, Margareta nustebo, mat albinosė jau buvo susitaikiusi su neišvengiamu pažeminimu - laukė pasityčiojimo ar kažko panašaus. O ši nepažįstamoji tikrai keista, - pamanė riestanosė ir darkart permetė ją akimis. Tiesa, itin atsargiai, mat būti užkluptai nužiūrinėjant šią moterį šiandien tikrai nesinorėjo. Margareta pirmąsyk pastebėjo, kokia juodaplaukė žavinga - ji buvo ledinė. Ne, ne kokia gražuoliukė, kuriai speigu dvelkiantį epitetą vis kartoja dailūs vaikinai. Ši nepažįstamoji tiesiog spinduliavo šaltį. Tačiau pastarasis kažkodėl traukė albinosę, kurią itin sudomino prieš akis regima asmenybė. Tiesa, iš minčių tylenę greitai pažadino tamsiaakės judesiai, mat moteris norėjo kuo tiksliau viską įsidėmėti, jei dar kada prireiktų... ko nors paskanauti.
  Netrukus prieš Margaretą stovėjo karšto burgundiško vyno taurė. Gėrimas atrodė itin gardžiai. Be to, nepažįstamoji paprašė barmeno ypatingo skonio, tad šviesiaplaukė manė tikrai nenusivilsianti. Štai ir atėjo toji akimirka. Vos stikliniam indui prilietus lūpas, ant liežuvio galo nusėdo kiek aštrokas, pusiau saldus skystis. Jis buvo labai gardus, tad albinosė vienu ypu beveik ištuštino visą taurę. Įprastai dėl tokio elgesio būtų nuraudusi, tačiau dabar... Dabar Margareta buvo kažkaip pasikeitusi - jos žvilgsnyje nebegalėjai išvysti sumišimo, o ir nužiūrinėti pašnekovę nebesidrovėjo. Moteris įgavo drąsos ir pasitikėjimo savimi - nežinia iš kur, tačiau faktas tas, jog šios savybės atsargos gerokai pasipildė.
 - Žinai, o aš baisiai bijojau, kad neištversiu ir nesugebėsiu išgerti visos taurės, - paatviravusi nusikvatojo ir po šių žodžių išliurlino gėrimo likučius. - Ir tu atrodei tokia pikta, maniau, kad pradėsi staugti it vilkas, jei neįstengsiu, žiū, tik pasigirs "aūūū", - užkaukė Margareta. Visi užeigos svečiai sužiuro į, kaip jiems atrodė, pamišusią būtybę, o moteris paprasčiausiai nebesugebėjo minčių pasilaikyti tik sau - viską pylė žodžiu. - Beje, tu tikrai panaši į vilkę - jei reikėtų priskirti gyvūną, parinkčiau būtent šį. Nagi, pastauk, parodyk, ką moki, - šyptelėjo ir pakėlė antakį.
  Nežinia kur išgaravo visa margaretiškumas, tačiau senosios drovios tylenės nebuvo likę nei lašo.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gruodžio 09, 2016, 10:03:13 pm
   Juodaplaukė pakreipė galvą žvelgdama į stiklinę ir baltu delnu ėmė sukti ratus. Viskio likučiai dar gulėjo ant dugno, tačiau stiklinė ėmė tyliai gausti ir it aidas atkartojo nuslopusią muziką, skambančią baro gale. Akimirkai pro langą švystelėjusi mėnesiena atsispindėjo nuo stiklinės krašto ir nerūpestingai perbėgo juodais damos plaukais, palikdama nežymią sidabro iliuziją.
   Aurorę pasiekė salsvas burgundiško vyno kvapas. Ji įkvėpė tabako ir alkoholinio gėrimo su šiokiomis tokiomis priemaišomis dvelksmo ir nejučia šyptelėjo. Greitu metu ji galės išpešti viską apie šią įdomiai atrodančią moterį... viską. Galės manipuliuoti jos elgesiu, protu ir ši to nesuvoks... o galbūt ne? Galbūt nors vienam vakarui verta paleisti visa šitai taip spontaniškai, kaip tik įmanoma dabar. Jekaterina mėgo planuoti, valdyti ir kontroliuoti viską bet kokioje situacijoje... galbūt dabar tas laikas atsileisti, pamiršti už Kiaurojo Katilo durų paliktas problemas, atsakomybę ir ministerijos darbus su krūva blankų ir neištirtų žmogžudysčių, kurias ji greičiausiai ir įvykdė savo rankomis?
   Šalimais sėdinčiajai ėmus nusišnekėti taip, kaip dar Jekaterina nebuvo girdėjusi, dama šiek tiek nuleido galvą, kad paslėptų kreivą šypseną. Ji tikėjosi visai ne to, tačiau šitoks albinosės pateiktas variantas pakėlė jai nuotaiką. Iš smuklės galo į jas piktai dėbtelėjo miegojęs girtuoklis, tačiau moteriai pakako prismeigti jį žvilgsniu ir vyriškis skubriai nusisuko.
 - Sakai, staugti...
   Tyliai numykė dama. Ji keistai išsišiepė ir atmetė plaukus nuo veido atidengdama gundantį kaklo linkį. Akimirksniu moteris pasisuko devyniasdešimt laipsnių kampu ir su koja prisitraukusi albinosės kėdę arčiau suėmė jos veidą delnais ir aistringai įsisiurbė į šviesias lūpas. Akimirksniu apėmė noras išsinerti iš odos, atsistoti, sušukti ir pergalingai nusijuokti. Tabako ir viskio skonis susimaišė su salsvu burgundišku vynu ir tokio jaukaus, tačiau nepažįstamo nekaltumo kvapu.
   Po kiek ilgiau nei akimirką užtrukusio veiksmo ji paleido nepažįstamosios lūpas.
 - Ar girdi mano staugimą, mieloji? - sušnabždėjo į jos ausį.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 09, 2016, 11:34:45 pm
  Nepažįstamoji, atrodo, itin įtemptai mąstė, tad Margareta tiesiog spoksojo į jos velniškai dailius veido bruožus ir laukė kauksmo. Deja, albinosės noras nebuvo patenkintas, tad ji tik liūdnokai žvilgtelėjo į pustuščiame bare besisukiojantį barmeną ir atsidūsėjo. Įprastai moteris būtų smerkusi save už pasakytas nesąmones ir atsiprašinėjusi, tačiau dabar tegebėjo spoksoti į nuostabius tamsiaplaukės raktikaulius. Akimirką pasirodė, kad jos kūnas per tobulas - galbūt cukrinis. Jei prisiliesi, ištirps. Juk gamta negalėjo sukurti tokio nuostabaus pavidalo.
  Tuomet ir nutiko tai, ko Margareta visiškai nesitikėjo. Na, gal šiek tiek ir norėjo, tačiau moteris buvo pakankamai gerbianti save bei realistiška, tad jokių fantazijų neprisileisdavo per daug arti. Tačiau dabar vyko kai kas neįtikimo. Išpūstomis akimis į tamsiaplaukę žvelgianti riestanosė pajuto, kaip nepažįstamoji suspaudė putlokus skruostus, pasilenkė ir... "Tai nuostabu" - štai kas skambėjo albinosės mintyse. Moterų lūpos sukibo viena prie kitos it derančios dėlionės detalės. Detalių forma, spalva ir tekstūra skyrėsi, tačiau jos viena kitai tiko tobulai. Kai tamsiaplaukė atsitraukė, Margareta burnoje vis dar jautė nepažįstamų ir viliojančių ingredientų skonį. Išgirdus prie ausies šnabždamus žodžius, albinosės kūnu perbėgo šiurpuliukai.
Kaip viskas spėjo taip greitai įvykti? Ir išvis, kas tai buvo?
 - Žinai, jei tai būtų žiobariškas filmas, dabar veikėjos nusitašytų ir pradėtų šokti ant baro, - tarė ir žavingai nusišypsojo bei pasikasė pakaušį.
  Pakedenusi banguotus plaukus, pridūrė:
 - Kartais norėčiau, jog filmai virstų tikrove, - tai rėžusi, įžūliai pakštelėjo į lūpas.
  Moteris nesuvokė, ar teisingai elgiasi su tamsiaake, kurios net vardo nežinojo (teisingiau tariant - suvokė, tačiau atsakymo nenorėjo priimti), tačiau viskas, ko dabar troško jos didelė širdis tebuvo tai, jog juodaplaukė nepaleistų putlių albinosės lūpų.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gruodžio 11, 2016, 05:08:46 pm
   Karšto vyno skonis vis dar tirpo it švelni snaigė ant juodaplaukės lūpų. Keistas, galbūt net linksmumo prieskonių turintis linksmumo šypsnis papuošė įprastai niūrumo persunktą jos veidą. Žinoma, kaip gi nepasidžiaugsi, kai gali manipuliuoti daugybės žmonių gyvenimais. Jei tik šis vakaras slinktų pagal tipinius moters scenarijus, už kelių valandų toji albinosė, sėdinti šalia, jau būtų negyva, tačiau aurorė šitokios pabaigos kol kas neplanavo. Kaip reta, ją sudomino ši moteris... arba tam tikros jos savybės.
   Alkoholis ir šiek tiek kitokios rūšies kvaišalų paveikė tos moters, sėdinčios šalimais elgesį. Jekaterina galėjo pajausti simpatijos jai sukeltas bangas, sklindančias nuo anos baltaplaukės, tačiau paprasčiausiai ignoravo akivaizdžius faktus. Elgėsi taip, lyg nieko nebūtų įvykę, tačiau juodos akys tamsoje žėrėjo it du lemties rankų nudeginti deimantai. Menkas spindulys atsimušo nuo taurės, vyno nurausvintomis sienelėmis ir perbėgo prismeigiančias damos akis. Šios sužvilgėjo kraugerišku, galbūt geismo liepsnomis degančiu raudoniu. Juodaplaukė šiek tiek atlošė galvą ir priglaudė dar neužgesusią cigaretę prie lūpų.
 - Žiobarų galvose knibžda tokių keistų minčių... tačiau nė vienos iš jų neprilygtų maniškėms šiuo metu, - kreivai vyptelėjo buvusi Klastūnyno moksleivė ir pasuko rankose vis dar smilkstančią cigaretę. - Mažiausiai turėtum rūpintis žiobarų filmais, kai prieš tave žioji tokia juoda... realybė.
   Dama atsainiai kilstelėjo albinosės smakrą laisva ranka ir tarsi apžiūrėjo josios veidą įdėmiu žvilgsniu. Žinoma, toji nepažįstamoji išgėrė per mažai kvaišalų, kad poveikis išliktų ilgam. Tiesą sakant, jai ir nerūpėjo, kas nutiks, kai tas poveikis išnyks - iš esmės ji gavo ko norėjo... dėmesį šios nepatyrusios mergelės, taip netyčia pasipainiojusios tamsios asmenybės klystkeliuose.
   Juodaplaukė švelniai prilietė lūpomis nepažįstamosios lūpų kamputį ir šaltu delnu perbraukė kaistantį albinosės liemenį... po švelnių drabužių sluoksniu.
   O tuomet atsitraukė ir prisidegė dar vieną cigaretę.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 25, 2016, 07:37:29 pm
  Juodaplaukė elgėsi labai keistai, o Margaretai, net ir apkvaišusiai, tai nepraslydo pro akis.
 - Eee, tu, kodėl kalbi tokiomis keistomis frazėmis ir taip keistai elgiesi? - pagalvojo garsiai. - Ir išvis, kažkokia įtartinai keista, - sukrizeno bei pasikrapšė pakaušį. - Viskas šiais laikais keista, viskas keista... Net ir nepažįstamoji bare - ta pati keista, - it rodydama nepasitenkinimą papurtė galvą. - Net žodis "keistas" yra keistas.
  Vakaras slinko lėtai, albinosė jau mąstė apie tai, kaip norėtų dabar išsidrėbti savo lovoje, kuomet liemens srityje pajuto šaltą dilgčiojimą. Tada ir nusprendė, jog to šiam kartui per daug.
  Atitraukusi nuo savęs ledinę ranką tarė:
 - Nepažįstamoji, nemanyk, kad gali bet ką čia... na... - trumpam sustojo. - Grabinėti! Aš tau ne paika šešiolikmetė, kurią gali čia va taip... va taip! - suraukusi antakius ir per akių viršų piktai stebėdama tamsiaakę dėstė. - Ir išvis, kas tu tokia? Aš tai tavęs nepažįstu, tai ir tu manęs nepažįsti. O tai reiškia, jog negali va taip... va taip daryti!
  Margareta sunėrė rankas ant krutinės ir ėmė laukti atsako, nė nepagalvodama, kaip juokingai viskas atrodė iš šono.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 03, 2017, 11:32:41 pm
   Jekaterina nuobodžiai dirstelėjo į savo pustuštę taurę. Jau neklausęs Tomas ją vėl pripildė, kad moteris turėtų ką išgerti. Ji šyptelėjo ir prisidegė dar vieną cigaretę. Kodėl gi ne? Jei jau buvo čia, tai galėjo traukti dūmą, gerti ir bandyti įsitraukti ką nors į vienos nakties nuotykį. Tai būtų kažkas panašaus, ką ši dama būtų padariusi.  Turėti trauką ne vienai lyčiai buvo visai patrauklus dalykas.
   Moteris lengvai pakreipė galvą. Jai taip buvo patogiau žvelgti į tą nepažįstamą albinosę, kuri sugebėjo patraukti juodaplaukės akį. Retas žmogus tai sugebėjo. Dažniausiai ji išsirinkdavo dailiai atrodančius charizmatiškus žmones, o ši... nepasakytum, kad atitiko visuomenės grožio ir charizmos standartus, tačiau traukė akį ir atrodė žavinga.
 - Magijos pasaulis yra keistas. Kaip burtininkė turėtum tai žinoti, - su juodaplaukės išvaizda derantys žodžiai galėjo atrodyti kandūs, tačiau naktį buvo galima atsižvelgti tik į toną, o šis buvo toks švelnus ir galbūt net minkštas... gebėjo įsupti tarp savo vėsių delnų.
   Moteris bemaž ir tikėjosi tokios reakcijos. Atsitraukusi ji laikė tarp lūpų ironišką šypsenėlę ir švelniai traukė dūmą. Širdis keistai apsivertė ir mažytę akimirką dama suvokė, kad norėtų pakartoti. Ne šią juokingai atrodančią sceną, o tai, kas buvo prieš ją.
 - Tu tokia miela, kai geri, - šyptelėjo šiltai. - Turėtum dažniau gerti kompanijoje.
   Moteris vos vos papurtė galvą. Plaukai apgaubė idealistišką veidą ir dama sutrynė cigaretę į peleninę.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Vintė Adamson Vasario 24, 2017, 08:42:42 am
  - Keistas... - tyliai, bekartodama keistai artimos nepažįstamosios žodžius, murmėjo albinosė. Paskutiniųjų išgirstų žodžių dėjosi neišgirdusi.
  Žiobarų kilmės burtininkė kažkodėl prisiminė senajame pasaulyje populiarius "Disney" filmukus. Ši prieš ją sėdinti būtybė išvaizda Margaretai priminė piktadarę Malefisentę iš šiuo vardu pavadintos ekranizacijos.
 - O tu tikrai į ją panaši, - pusbalsiu tarė, alkūne pasirėmusi į barą. Manė, jog tamsiaplaukė neišgirdo.
  Albinosės vokai apsunko. Kurį laiką moterys sėdėjo tyloje, todėl ji klausėsi įprasto užeigos šurmulio. Kažkur pešėsi du vyrai, o kiekvienas kumštelėjimas buvo palydimas palaikymo šūksnių ir plojimų. Kaip baisu... - pagalvojo Hogvartso profesorė. - Pasauly ir šiaip daug nesutarimų, o dabar jie jau ir pramoga pavirto.
  Margaretai teko ranka prisidengti lūpas, mat suėmė netikėtas žiovulys.
  Po kelių sekundžių moteris, net pati to nepastebėjusi, užsnūdo.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 29, 2017, 09:21:32 pm
   Jekaterina stebėjo cigaretės pelenus ant stalo. Šie vis pakildavo ir imdavo sklandyti virš visko patyrusios medienos. Kurį laiką moteris tylėjo. Naktis buvo tinkamas metas tylai, paslaptims, magijai... juodajai magijai ir jos poveikiui. Tokią tamsią naktį juodaplaukė turėjo šlaistytis nejaukiose vietose, kupinose keistų padarų ir pavojingų galvažudžių, tačiau nematoma jėga atitempė ją išgerti, ir už tai moteris buvo dėkinga.
 - Panaši į ką? - atsuko galvą moteris ir kilstelėjo vieną antakį, nors tamsoje to nebuvo galima įžiūrėti. Galbūt ji nenugirdo žodžių, išsprūdusių iš albinosės lūpų, galbūt juos užgožė gale besitvatijantys girtuokliai ir kitokio plauko kvailiai.
   Nespėjus net suprasti, kas nutiko, baltaplaukė ėmė ir nusmigo tiesiai ant stalo. Jekaterina negalėjo susiturėti nesijuokusi, tad garsiai prunkštelėjo ir kurį laiką pašaipiai, tačiau švelniai krizeno iš dailiosios nepažįstamosios.
   Kad ir kaip ten bebūtų, Jekaterina žinojo, kad pati užsikrovė sau ant pečių tokią naštą, tad reikėjo ja ir pasirūpinti. Visgi tai buvo moteris, kuri sugebėjo patraukti varno plunksnų akių savininkės žvilgsnį, o tai jau šis tas kruviname juodaplaukės pasaulyje.
   Blogio vadė mostelėjo ranka ir Tomas padėjo ant stalo kambario raktą. Ji čia buvo dažna lankytoja, tad apartamentus gaudavo geriausius. Raktą įsikišusi į kovinių kelnių kišenę moteris lengvai kilstelėjo baltaplaukę nuo baro kėdės ir nunešė laiptais aukštyn.
   Tyliai trakštelėjo raktas spynoje ir durys atsivėrė. Pirmiausia Jekaterina paguldė žaviąją būtybę į lovą, tuo pačiu įkvėpdama šilto ir raminančio kvapo. Kažkuo jis priminė seniai prabėgusias dienas ir salsvus rytus.
   Juodaplaukė papurtė galvą ir uždariusi duris atsisėdo ant lovos. Naktis dar net nebuvo įpusėjusi, tačiau jai nebuvo nuobodu laukti albinosės. Galbūt net kiek jauku. Stebėti jos dailius viedo bruožus ir klausytis ramybę spinduliuojančio kvėpavimo.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Vintė Adamson Balandžio 12, 2017, 07:18:25 pm
  Margareta kiek sumišo, mat vylėsi, jog nepažįstamoji neišgirdo jos pastabos. Dvejojo, negalėjo apsispręsti, ar verta pateikti kiek platesnį paaiškinimą, kurio burtininkė galėjo ir nesuprasti.
  - Matai, tu man panaši... - šioje vietoje albinosės balsas nutrūko. Jos mintys pradėjo klaidžioti net pačiai neaišku kur, - panaši į tokią animacinio filmuko, juk tu žinai, kas yra animacinis filmukas?, veikėją. Malefisentę, jei tiksliau. Kai buvau maža, su broliais itin mėgome pasakų ekranizacijas, kuriose, - apsvaigusi moteris sunkiai rinko žodžius, - vaidindavo, ne vaidindavo, kaip ten... žodžiu, kuriose būdavo toji Malefisentė. Ji tokia tamsi, dailių veido bruožų, kaip ir tu, bet bloga, - pratęsęs paskutinį žodžio garsą, balsas suvirpėjo. Margareta papūtė apatinę lūpą it maža mergytė. - Na, baigėsi viskas kaip ir gerai, - albinosė miglotai prisiminė pasakos ekranizacijos pabaigą, - tikriausiai, kad gerai, ji ten suskystėjo, bla bla bla ir bla bla bla, pasivertė gera ir panašiai. O tu, man atrodo, tai neįkandama, - ištarusi paskutinį žodį sukrizeno. - Nori išduosiu paslaptį? Nors ne, - ginčijosi su savimi, - anokia čia paslaptis. Imsiu ir pasakysiu - tu atrodai siaubingai šalta ir baisi. Na, ne išvaizda, nes išvaizda tavo tai gal ir per graži, tikrai jau baisia nepavadinsi - blaiviu protu tokių žodžių iš šviesiaplaukės, kad ir kaip besistengdamas, išpešęs nebūtum, o dabar, atrodo, dingo visos gėdos jausmą palaikiusios ląstelės. - Atrodai baisi vidumi, - pasakojo dirbtinai dramatiška intonacija. - Gąsdini, - krizenimas vėl pakuteno albinosės skruostus. - Aš tavęs šiek tiek bijau, - prisipažino bei suprunkštė panosėje.
  Ir viskas. Šioje vietoje nutrūko Margaretos, pasibaigus jos monologui saldžiai užsnūdusios, atmintis. Ji nė nenutuokė, kad atsibus visai ne prie stalo, kur paskutinįsyk radosi esanti.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 14, 2017, 03:12:19 am
   Jekaterina sėdėjo ramiai it mirtis. Galbūt taip ir buvo. Ji išties galėjo atnešti mirtį, chaosą, sumaištį... tačiau dabar norėjo ramybės. Taip, net iš pačio pragaro išspjauta demonė, žudanti visus pakeliui, norėjo ramybės. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, dabar ją jautė. Ramybę. Ramybę stebėdama miegančią baltaplaukę. Ji atrodė kaip angelas. Tokia šviesi, tyra, nesutepta juodumos, kuri glūdėjo demonės širdyje.
   Ar ji išgydytų mane nuo juodumos, ar tai aš ją sunaikinčiau savo tamsa? iš minčių raizgalynės išniro žodžiai. Jekaterina vyptelėjo. Išgydyti ją? Šitą tirštos juodumos padarą? Juokinga.
 - O galbūt, - lyg prieš savo valią moteris atsistojo ir it šešėlis priėjo prie lovos, pasilenkė virš miegančio veido. Ji meluotų, jei sakytų, kad nejautė traukos šiai šviesiai būtybei.
   Juodaplaukė pasirėmė į lovą. Jos veidas buvo taip arti baltaplaukės. Demonė lėtai įkvėpė žmogiško kvapo ir prisimerkė. Keista. Būtent šios moters dvelksmas ją visiškai apsvaigino. Taip, kad Jekaterinai teko tvirčiau atsiremti.
   Atrodai baisi vidumi. Gąsdini. Aš šiek tiek tavęs bijau. pokalbio nuotrupa parplaukė iš prisiminimų klodų.
 - Gerai, kad manęs bijai, - tyliai ištarė juodaplaukė ir keistai nusišypsojo. Ji nubraukė švelnią it šilkas plaukų sruogą nuo žavingosios veido. Jausmas buvo dangiškas. - Turėtum bijoti.
   Jekaterina beveik prieš savo valią atsargiai brūkštelėjo moters lūpas savosiomis. Virpuliai pasklido po kūną. Šiluma.
   Juodaplaukė grįžo atgal ir tyliai atsisėdo į kėdę.
   Naktis.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Elina Everdin Sausio 05, 2018, 07:47:40 pm
Nedrąsi figūra suskambėjus varpeliui įsmuko į ,,Kiaurą katilą''. Delfė nuėjo prie baro ir užsisakė gėrimo sušilti. Po kelių akimirkų ji pastebėjo kelis įtartinus tipus apsigobusius gobtuvais netgi būdami užeigoje. Jie ją pastebėjo. Galiausiai vienas iš jų nepastebimai pradėjo artintis prie įsitempusios merginos. Delfė pakilo eiti, tačiau atslinkęs nepažįstamasis griebė jai už riešo...
Ji suriko Expelliarmus! Apsisukusi ant kulno ji išdrožė iš užeigos. Jos kerų paragavę užpuolikai pamanė Pradinukė, bet pažengusi !
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 22, 2018, 11:47:37 pm
 Kristoferis jau seniai norėjo pagerti alkoholio. O kai kuriuos, netgi ir paragauti, mat tik buvo ragavęs vyno ir viskas. Aišku, galima buvo suprasti, kad vaikinas yra tam per jaunas. Bet ne pagal išvaizdą. Kristoferiui ne pirmą kartą pardavinėjo kažką, ką būtent reikia suaugusiems. Na jis tikrai tai pirko ne sau, o kitiems. Bet buvo faktas tame, kad vaikinas atrodo ne būdingas savam amžiuje. Turbūt tai ir buvo ta priežastis išgerti alkoholio. Pas Robertą nebuvo kokios nors problemos ar ten priežastys, kad išgerti. Jam tiesiog norėjosi. Pajausti ta jausmą, tuos tokius pojūčius, atsipalaiduoti taip ir tuo metu viską pamiršti. Ir taip jau, vaikinas pernelyg nemėgo Hogvartsą kur kiekvieną dieną jis dažniausiai būdavo piktas ir irzlus kaip koks senas dziedas kuris pro langą visus stebi ir tikrina ar ten kokie trylikmečiai nerūko už parduotuvės kampo..
 Įėjęs į kiauro katilą, vaikinas iškarto atkreipė dėmesio, kad ant kiek daug čia susirinko burtininkų skirtingo amžiaus, galima buvo pastebėti, kokie yra daug ką jau patyrę ir "visko matė", o kai kurie dar visai jauni, gal kiek vyresni už Kristoferį, bet vistiek, dar nieko nežinantys ir mažai ko mokantys.
 Prisėdęs prie baro, vaikinas stengėsi nieko nesiskirti. Dėl to vaikinas susikūprinęs atsisėdo ir pradėjo sėdėti padaręs veido išraišką, kad Krisui kažkas atsitiko.
- Man ko nors prašyčiau, nelabai svarbu.. - Pasakė ir vaikinui padavė jau kažkokį stiklainį. Atsigėrus tai Krisui, jis iškarto vos tai neišspjovė. Niekada nepriprasiu prie šito bjauraus skonio.. Pats susiraukė ir vis stengėsi vaidinti, kad jam viskas gerai. Kai kurie rodos suprato, kad vaikinas tame yra naujokas, bet, kad jis yra nepilnametis, rodos šito niekas dar nesuprato, kas atlaisvino tą Kriso įtampa kurį tada buvo ir šiaip padarius pirmus gurkšnius, vaikinas pasijautė kiek lengviau nei buvo. Na, bet rodos tas jam buvo per anksti, nes būtent tada atėjo į barą Krisui pažįstamas veidas ...
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Elena Lovegood Sausio 24, 2018, 10:15:06 pm
 Elena žingsniavo tamsiomis Londono gatvėmis. Grifė vis pasukdavo galvą į vitrinas, kuriose atsispindėdavo jos kūnas. Metamorfmagė tik dabar pastebėjo kaip sukūdo po komos. Jos visi turėti drabužiai jai jau buvo dideli, neivieno nerado tinkamo. Sustojusi prie vienos vitrinos, LoveGood geriau į save pasižiūrėjo. Ta pati neaukšta mergina, tačiau su visiškai pasikeitusia figūra. Nors Elena ir buvo kūda, bet iš jos kelių kūno vietų žmonės palaikydavo ją jau subręndusia moterimi. Jos pilki plaukai, kurie po išbėgimo iš ligoninės sparno buvo susivėlę. Grifei jau buvo atsibodusi jų spalva, todėl užsimerkusi ji pradėjo galvoti būtent apie rožinę spalvą. Pabuvusi užsimerkusi kelias sekundes, raudonakė atsimerkė. Dabar vietoj pilkos spalvos buvo rožinė, kuri išties tiko ketvirtakursei.
 Pagaliau pajudėjusi iš vietos, metamorfmagė vėl pradėjo eiti. Staiga ją užvaldė toks lyg ir noras paraugauti alkoholio. Na, ji vos pamačiusi kiaurą katilą pradėjo apie tai galvoti. Apsižvalgiusi ar aplink nėra žmonių, ji greitai pribėgo prie durų ir jas atidarė. Vos jas atidarius, iškarto pasigirdo visokie balsai. Elena pastebėjo jog čia buvo pilna skirtingo amžiaus burtininkų. Jie visiškai nekreipė dėmesio į keturiolikmetę merginą. Na, dėl to Grifė ir džiaugėsi. Metamorfmagė pradėjo dairytis į visas puses. Rusvaplaukė ieškojo nors vieno pažįstamo veido, kurį netrukus ir surado. ,,Kristoferis...” Išsišiepusi raudonakė pradėjo eiti link jo. Atrodė, kad burtininkai kurie užstodavo jai kelią vis pasitraukdavo į šoną. Į tai ketvirtakursė dėmesio visiškai nekreipė.
 Galiausiai pasiekusi Klastuolį, Elena prisėdo prie jo.
 -Labas ir tau, Krisai,- sarkastiškai pasisveikino LoveGood ir pažiūrėjo į jį. Pastebėjusi kad Klastuolis jau kažko gėrė, Elena giliai įkvėpė.
 -Man irgi... Kažko,- sukikeno raudonakė. Netrukus prieš ją buvo padėta stiklinė su permatomu skysčiu. Paėmusi ją į rankas, ketvirtakursė prisidėjo stiklinę prie lūpų. Nieko nelaukusi, Elena užsivertė stiklinę. Netrukus ji pajautė aštrų skystį, kurį greitai nurijo. Ištiesų Grifei jis patiko. Netgi labai. Paprašiusi dar vieno, rusvaplaukė atsisuko į Klastuolį.
 -Na, kas tave čia atvėdė, Krisai?- to paklaususi Elena vėl sukikeno ir pastebėjo, jog prieš ją vėl stovi ta pati stiklinė. Greitai padariusi tą patį, ką padarė su pirma LoveGood užsinorėjo dar. Padėjusi stiklinė ant stalo, metamorfmagė pradėjo laukti kol vėl ją kažkas pripildys.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 26, 2018, 06:48:50 pm
 Na ką gi, paragavus to bjauraus alkoholio, Krisas vis stengėsi atrodyti, kuo rimčiau ir aišku, kuo vyresniu, kad dar kažkaip niekas nieko neįtartu. Bet tada jo visas rimtumas dingo, nes pamatė netoli esančią pažįstamą - Elena, kur vaikinas su ją ne per gražiausiai pasielgė ir aišku dar du kartus. Vaikinas rimtai nejautė jai nieko, jeigu tik nejaukumą kur jis kiekvieną kartą pajaučia esant šalia jos. Bet tada, kiek paragavęs alkoholio, Robertas jau jautėsi ir drąsesniu ir to nejaukumo jausmo nebuvo.
- Sveika, ką čia darai? - Su nustebusiu tonu pasakė, - Kaip sveikata? Kaip išvis sekasi? Gal kažkas naujo atsitiko? Kaip laikaisi po to, kai tave palikau? - Pas vaikiną lyg atplūdė drąsumo banga ir taip nesusilaikęs pradėjo uždavinėt klausimus Elenai. Ar tada Robertui buvo įdomu? Tai, kad jis pats nežinojo. Jam tada norėjosi tiesiog kalbėti apie kažką. Net ir apie kokią politiką ar ten filosofiją. Tad, todėl ir klausinėjo. Na, o pats vaikinas pradėjo gerti trečią stiklinę kažko tai. Jis net nežinojo kaip tas 'gėrimas' vadinasi.. Ant kiek vis gi Kristoferis yra vaikiškas. Kaip ten sakoma, kad išorė nepasako žmogaus vidų. Tai čia ir tas pats, gal klastuolis atrodė vyresniu, bet tikrai ne viduje. Nors kokios čia pilnametystės, jeigu vaikinui tik penkiolika? Tokios mintys klastuolį privertė apie tai negalvoti, nes tuoj jam 'sprogs galva' nuo tokių minčių. Bet tada jo mintys išsiblaškė, kai jis pradėjo žiūrėti į Eleną. Į jos 'išdžiuvusį kūną'. Tai kėlė tokį šiurpumą, netgi kiek bjaurumą, bet kaip ne keista, bet ir patrauklumą vienu metu. Ar tai ne keista? Turbūt vaikinui visa ta situaciją buvo keista. Du paaugliai bare geria alkoholį..
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Elena Lovegood Sausio 26, 2018, 07:22:02 pm
 Elena vis gėrė tai, kas buvo padedama ant jos stalo. Nors Grifė žinojo kad tai yra blogai, bet LoveGood tai nerūpėjo. Rusvaplaukė jau net nežinojo kelintą stiklinę geria, bet nuo to gėrimuko ji jautėsi tikrai apsvaigus. Sėdėdama prie Kristoferio, raudonakė matė kaip jis nejaukiai jaučiasi. Na, Elena irgi nevisuomet prie jo jausdavosi drąsiai. Staiga Kristoferis prakalbo. Jis panaikino gana ilgoką tylą tarp jų.
 -Na, norėjau atitrūkt nuo Hogvartso, todėl ir atklydau čia,- leptelėjo Grifė ir išgėrė dar vieną stiklinę,- Mano sveikata? Na, kaip matai ji išties gera, o sekasi tiesiog puikiai,- sukikeno LoveGood.
 Ištiesų Elena nesijautė jau taip ir gerai. Grifė vos atsikėlusi iš komos išbėgo iš Hogvartso. Ji tikrai nenorėjo jog prie jos eitų jos draugai ir klausinėtų ar jai viskas gerai. Todėl pasitaikius progai, metamorfmagė tiesiog iš jo išbėgo
 Padėjusi ant stalo vėl tuščią stiklinę, ketvirtakursė vėl laukė kol ją kas nors pripildys. Laukti ilgai neteko. Vos jai vėl prisipildžius, LoveGood jau kėlė ją prie lūpų ir norėjo gerti. Atsigėrusi vieną gurkšnį, ji išgirdo klausimą, kurio tikrai nesitikėjo ir Klastuolio. Paspringusi kažkokiu neaiškiu gėrimuku, Elena pradėjo kosėti.
 -Mes buvom pora?- vos atspringus nustębusi paklausė Grifę,- aš su tavim? Nejuokink,- suprunkštė LoveGood ir prisislinko arčiau Kristoferio.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Vasario 04, 2018, 04:27:08 pm
Kristoferiui išvis situacija ta pasirodė tiesiog kvaila. Kad mergina po komos ateina prisigerti. Na, klastuolis negali nieko sakyti apie jos IQ lygį, juk ir taip jis ją blogai pažįsta. Bet kai kurie jos veiksmai yra tikrai kvaili ir neapgalvoti.
- Aišku. - Sumurmėjo. - Džiugu, kad sveikata gera. - Vos susilaikė, kad nepasakyti žodžių "jeigu jau gera sveikata, tai reiškia reikia ją dar pagadinti". Bet aišku, to Kristoferis nepasakė. Ne mano tai reikalas. Taip pagalvojęs, pasistengė nesikišti ir todėl neparodė jokių jausmų tam, kad ką jis galvoja apie tai ir išvis tiesiog atrodė kaip visada.
 Viena stiklinė alkoholio. Antra stiklinė alkoholio. Trečia stiklinė.. Ketvirta.. Penkta.. Robertas sugebėjo apsvaigti. Nors tai ir taip logiška, kad kai žmogus geria tai, ko čia jam tikėtis. O ką išvis tuo metu jautė Kristoferis? Jis pradėjo jaustis šiek tiek drąsiau, atėjo noras bendrauti ir daug kalbėti. Šiek tiek, sukosi galva. Atsirado noras kažką daryti, ten ar šokti ar išvis dainuoti. Pagerėjo nuotaika.
- Hah, nenusišnekėk. - Netgi nusijuokė. - Nebuvome. Iš ko išvis nusprendei tai? - Paklausė ir pats nustebo, kad ta mažoji grifė praradus atmintį. Ak, mano sėkmė niekada manęs nevylia.
 Robertas neparodė savo džiaugsmą, bet tai nesustabdė dar toliau gerti. Tuoj dar prisigers iki komos. Nors ką jam dar daryti. Krisas pats sau šeimininkas, ką jis nori tą ir daro.. Bet pats vaikinas jautė, kad jam šiandienai užtenka. Todėl atsistojęs vaikinas jau pradėjo išeidinėti, bet pamatęs, kad Elena čia pasilieka, Kristoferis ko sau neprisigalvojo...
- Gal nori su manim praleisti laiką, o ne čia toliau sėdėti? - Vos sugebėjo pasakyti dar kažkokius žodžius, o pats po truputi jau pradėjo išeidinėti iš to baro.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Elena Lovegood Vasario 11, 2018, 11:08:28 pm
 Elena gėrė. Ištiesų ji net negalvojo kad išgers... Na, daug išgers. Vos prisipildžiusios stiklinės iškart ištuštėdavo. Grifei jau net nerūpėjo kiek ji išgėrė. Ji tiesiog norėjo pamiršti tai, kad gulėjo komoje. Na, nevisi norėtų tai prisiminti. LoveGood jautėsi atsipalaidavusi, bet jai ramybės nedavė tik vienas klausimas. Negi ji su Kristoferiu rimtai buvo pora?
 Raudonakė dabar norėjo užduoti Kristoferiui tiek klausimų, tačiau susilaikė. Na, ankščiau ar vėliau ji jo vistiek paklaus ir Klastuolis būtinai turės į juos atsakyti.
 Begerdama kažkelintą stiklinę, metamorfmagė pastebėjo jog Krisas atsistoja ir po truputį išeidinėja. Elena jau norėjo stotis ir klausti ar gali eiti kartu, bet Kristoferis to paklausė pats.
 -Am... Taip, žinoma noriu! Jau pačiai nusibodo čia sedėti,- suprunkštė mergina ir pasivijusi Klastuolį išėjo iš Kiauro Katilo.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 13, 2018, 09:23:09 pm
Šlapi, jau spėję paruduoti lapai voliojosi po kojomis, o stambūs lietaus lašai tik dar labiau merkė Londoną ligi pat paskutinės trinkelės. Juoda Kiauro katilo iškaba skendėjusi nakties tamsoje, akimirkai nušvito atsivėrus durims. Buvo po vienuolikos, kuomet juodaapsiaustis siluetas paskui save uždarė duris, o iškaba lauke ir vėl paskendo tamsoje merkiamai smarkaus lietaus.
Viduje buvo tuščia ir tylu. Netoliese pleškėjo židinys, vienintelis be kelių žvakių šviesos šaltinis. Barmeno – nė kvapo. Užsilikę lankytojai knarkė viršuje esančiuose kambariuose. Tik kažin kur girgžtelėdavo senos grindys.
Džeimsas nusimetęs gobtuvą nuo randuoto veido, kilstelėjęs apžėlusį smakrą apžvelgė burtininkų smuklę. Vienas? Pagaliau. – ramybės pasikeitusiam dvidešimtmečiui reikėjo kaip niekad. Neramias mintis kaip niekad reikėjo užkišti ir pasmaugti ugnine. Skylę krūtinėje irgi. Ant grindų likus vandens pėdsakams, ant pakabos mantijai, patraukė link baro išsitraukdamas antrąją juodalksnio lazdelę.

Rugiai liki pat horizonto, rasa tarp pirštų ir tirštas rūkas virš galvų. Brėško.

Šlapi pirštai tvirčiau suėmę mostelėjo ore apskritimą.

Dvi, iki gyvo kaulo pažįstamos žalios akys.

Sidabrinės gijos šoktelėjo viršun ir vienos su kitomis maišydamosi tapo sidabriniu žvėrimi. Džeimsas sustojo tik pasiekęs barą.

Ir žodžiai, kuriuos kartotų visą likusį savo gyvenimą.

Stipresnis, pasikeitęs prisiminimas nepakeitė gynėjo, nors mažai trūko. Vilkas nebyliai pašokęs atsisuko į buvusį grifą. Jo veido bruožuose nebeliko nuovargio. Greywindo rudose akyse karaliavo ryžtas, pyktis ir džiaugsmas, likęs nuo atsiminimo.
Jis nekeliaus į pietus kaip manė. Parėjusi Džono žinutė, pranešė apie užsakovo planus juos išsiųsti į Kiauliasodį su užburtu žmogumi pelėdos plunksnose. Teks jį atiduoti kažkokiam Karlui Pasišiaušėliui, o vėliau kėravoti pasirinktą merginą. Norėjo spjauti, norėjo palikti viską ir drožti Prancūzijon, ypač tada kai sužinojo Olivijos buvimo vietą per išpažintį Koukvorto bažnytėlėje. Deja, nuo tokių planų sulaikytas... trumpam. Taip, dabar Kiauram katile lauks ekspreso, rugsėjo pirmosios, Džono ir Hogvartso. Bet įpusėjus kelionę, oru paliks traukinį, o Džonas suveiks draugo išvaizdos pakaitalą, apmulkinantį šnipus, kurių tikrai bus. „Žinai ką? Nesigilinkim kodėl jie to nenori. Keliauk, aš gausiu pinigus ir baigtas kriukis su jais.“ – Viljamso žodžiai skambtelėjo galvoje, jiems susitikus viename eiliniame Londono skersgatvyje.
Gynėjęs su žinute išlėkė pro uždarytas duris. Raveno von Sjuardo žudikas nusibraukęs šlapius plaukus nuo kaktos, paslėpė kelnių kišenėje lazdelę. Apėjęs barą susirado stiklą. Argi tikrai mano vieta Grifų Gūžtoje? – prieblandoje jau tuštydamas stiklą nesusilaikė nešyptelėjęs padėjęs ranką ant stalviršio. Nuotaika po truputį taisėsi, deginančiam gėrimui užpildant stemplę, o kūnui po truputį skęstančiam trumpalaikėje šilumoje. Jei ne kitos mintys, ko gero prisimintų tą septintą kursą Uždraustajame skyriuje su Caroline ir ugninės buteliu lentynoje. Taip ir neprisiminė kas ten toliau nutiko. Tik tai, kad dabartinę situaciją vertė kiek keistesne ir nejaukesne. Stiklą sugrąžinus ant baro, akys užklydo už šalia numesto seno Magijos žinių numerio ir pirmo jo puslapio. Skambi, vos įžiurima antraštė privertė pašiurpti sprando odą. "Mirtimis paženklinti metai – ar Hogvartsas toks pat saugus kaip anksčiau?" Straipsnio autoriaus vardo ir pavardės nė nepastebėjo, žvilgsnį prikausčius pirmosioms eilutėmis. Čia jis tyliai nusikeikė. Pasirodo, Demonų mūšis savaip nuskambėjo per burtininkų visuomenę. Nė nelaukęs užsivertė dar vieną ugninės porciją.
Kad tave hipogrifėliai medy.
Velniop.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Klarė Konė Karter Birželio 15, 2018, 07:46:36 pm
Oras vėlyvą vakarą net nepriminė, kad liko tik kelios dienos ir atostogos baigsis. Tik tos kelios dienos, kai turės galimybę grįžti ir aplankyti namuose likusią mamą ir jaunesniuosius dvynius. Iš Londono keliaus namo. Neįprastas atvejis, tačiau būsima burtų mokyklos šeštakursė nebuvo namuose beveik metus. Prieš vykstant namo dar teko aplankyti mokyklą, įsitikinant, jog po metų ji vis dar gali grįžti. Lietus merkė drabužius, tačiau būdama nepilnametė ir gerokai prisidirbusi per praeitus metus, ji nebedrįso naudotis kerais net tokiais paprastais, kaip apsauga nuo lietaus. Šlapia iki paskutinio siūlelio pasiekė užeigą, kur teks pasilikti per naktį.
Tai buvo pirmas kartais kai viena keliavo Londono gatvėmis. Naktį. Priėjusį užeigą nieko nelaukdama nėrė pro duris. Viduje buvo tamsiau nei įprasta. Matyt dieną vyravusį ryškesnį apšvietimą vakarais kiek pasikeitus publikai prigesindavo. Šiaip ar taip užeigos prieigose nebuvo matyti žmonių.
Nieko nelaukusi ilgaplaukė įsitaisė tiek arti židinio, kiek tik galėjo. Nieko nebuvo blogiau, nei nuo lietaus išsitaršę ir šlapi plaukai. Tą vakarą galėjai ją lyginti su šuniu. Dideliu, perkarusiu, garbanotu ir išsimaudžiusiu artimiausiame vandens telkinyje. Braukdama rankomis per sruogas stengėsi, kad vanduo bent upeliais netekėtų ant grindų. Drabužiai ant kūno džiuvo kiek greičiau. Ir po kelių minučių ji jau žvalgėsi barmeno, kuris turėjęs žinoti, kad vėlai vakare Karter čia atvyksianti iš prieš rugsėjį aplankytos mokyklos.
Tačiau aptarnaujančio personalo nebuvo matyti.
Prie baro sėdėjo figūra. Nežinia kodėl grifei atrodė, jog vaikiną iš pažiūros ne tiek ir vyresnį, ji pažinojo. Kiek padvejojusi ji pakilo nuo kėdės. Kiauras katilas nebuvo ta vieta, kur rinkosi patys pavojingiausi lankytojai, tačiau niekada nesuprasi su kuo gali susitikti. Šešiolikmetė išlaikė žingsnius garsius, nors ją jau turėjo pastebėti. Juk pro duris lietingą naktį įsiveržė tikrai ne į perpildytą užeigą.
Žaliaakė neklydo, vaikiną tikrai pažinojo, jis buvo pasikeitęs, tačiau ne tiek, kad negalėtum pažinti.
- Labas. - Pratarė tyliai, mat tuščioje patalpoje skardus balsas atsimuša kaip teniso kamuoliukas į sieną.
Buvęs Grifų Gūžtos auklėtinis rankose turėjo alkoholiu atsiduodančią taurę. Kai žmonių buvo tiek nedaug, galėjai užuosti stiprų skystį per keletą metrų. Klarė nebuvo tokia įsitikinusi, jog artintis buvo gera mintis. Tačiau dabar žingsnio atgal ji jau negalėjo žengti.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 16, 2018, 10:45:46 am
Straipsnis prikaustė visą jo dėmesį.
Ar visas šias šiurpias mirtis ir dingimus gali kažkas sieti?
Natalie ir Raveno mirtys tikrai yra susijusios.
Akivaizdu, jog jeigu istorija pasikartos ir vėl...
Trylika mirčių, dingimų arba staigių atsistatydinimų ir iškeliavimų...
Skaičiai nori nenori šiurpina.
Jei nebūtų įkalęs dusyk, šalia stovinti kėdė būtų atsisveikinusi su kojomis. Dveji metai savotiškos ramybės be Demonų mūšio atgarsių, dabar smogė su kaupu. Visuomenė šnekėjo, taip? Tik jis negirdėjo. Buvo taip užsiėmęs pogrindžiu, kad pamiršo patikrinti Magijos žinias. Siutas ėmė ir nerandant užuomenų Ministerijai ėmusis kokių nors veiksmų, o tuo labiau įtariamųjų sąrašų.
Sau burbtelėjęs po nosim dar vieną kitą keiksmą, stiklelį prie suskeldėjusių lūpų pridėjo trečiąkart. Jau norėjo užsiverst, kuomet Kiauro katilo girgždančios durys prasivėrė ir su pliaupiančiu lietumi įslinko antra naktinėjanti būtybė. Būdamas užsisukęs, nematė įėjusiojo, tačiau žingsnių aidas nebuvo sunkus. Į užeigą užėjo moteris. Vienoje rankoje vis dar laikydamas ugninę, kita siekdamas visai neseniai nukištos lazdelės, galvą sau leido vos vos pasukti atvykėlės pusėn. Nors persona atrodė mokyklinio amžiaus, nepažino. Peršlapusi, į išmurkdytą kačiuką didelėje baloje primenanti mergina taisėsi šalia židinio su aiškiu tikslu sušilti. O gal ir į šunį,- stebėdamas kaip mergina sausina ilgus, išsitaršiusius kaštoninius plaukus pamanė, galiausiai juodalksnio medienai atgulus subraižytame delne. Atsarga gėdos nedaro. Jai imus žvalgytis barmeno, juodaplaukis nusuko akis. Jai stojantis nuo kėdės, išgėrė turinį. Jai imant artintis, skambiai pastatė stikliuką ant baro.
Pakankamai garsus batų aidėjimas vis labiau kuždėjo faktą, kad ilgaplaukė tupinėtoja prie židinio artinasi link jo. Atrodė, lyg ji jį... pažinojo? Palauk, bet pagal planą jis turėjo būt "miręs". Jo suklastotą kūną turėjo rasti Demonų metro... nebent, kažkas išrišo tiesą. Velnias, likau be antkapio. Viso gero, ramybe,- jau ruošėsi grubiai atšokdinti kompanionę, bet balsas sustabdė. Paprastas pasisveikinimas priminė kai ką. Suraukęs antakius pilnai atsuko dviem randais ir trumpa barzda numargintą veidą paauglės pusėn. Nužvelgė nuo batų ligi ausų. Žalios akys. Ne, ne Olivija. Kažkur matyti veido bruožai, kaštoniniai plaukai, palyginus aukšta ir...
- Klare?
Šį vardą jau buvo girdėjęs. Mokykloje. Šią mergaitę tikrai buvo matęs Hogvartso koridoriuose ir bendrąjame kambaryje. Viena iš pirmūnių. Karter, taip? Beveik apgirtęs protas ūmiai prasiblaivė, suvokimui perliejus išvargintą kūną. Šiluma išgaravo, o realybė rovė antausį. Veide atsispindėjo tikras sumišimas ir nuostaba. Akių jau nedangstė sumeluotos abejingumo ir šaltumo kaukės. Hogvartas... Dalli, Edgar, Melisa, Rose, Igis, Nero, Junko, Clau, Alisa, Carol, Sorenas, Hannah, Andromeda, Beth, Izaac, Gvendolina, Margareta, Anabetė, Lisette... ir daugelis kitų. Keturi kursai. Draugystės ir paslaptys. Po dviejų metų pagaliau susivokė, kad ir jie čia egzistuoja. Juodalksnio įnagį paslėpė rankovėje.
- Ką tu čia veiki? - tokiu metu, rodos, visi mokyklinukai sėdėdavo tėvukų namuose.
Dveji metai... Priešais stovinti grifė jau nebe ta mažylė, o jis jau nebe šventasis. Žudikas. Vaikinas daugiau nebelietė stiklelio. Atsistojo.
- Klausyk... - primerkė rudas akis, bandydamas grįžti į vėžes,- ar esi kažką girdėjusi apie žudynes, vykusias prieš dvejus metus? - paimdamas laikraštį į rankas per petį paklausė. Perversdamas kas trečią puslapį, nudrožė židinio pusėn. Suplėšęs sumetė į ugnį, stebėdamas kaip ugnis naikina kūrinį.
- Arba Caroline.
Taip ir nepamatė, kas parašė pirmąjį žinių straipsnį.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Klarė Konė Karter Birželio 17, 2018, 07:16:08 pm
Žaliaakė nustebo, kai keliais metais vyresnis vaikinas ją atpažino. Išvaizda galbūt ir buvo įsimintina: ilgi, ryškūs banguoti plaukai, ryškios akys ir strazdanoti skruostikauliai. Nuo kurių galų dabar vėl nedideliais lašeliais kapsėjo vanduo. Prie židinio ji neišbuvo tiek laiko, kiek reikėjo, kad įsisunkęs ankstyvas rudens lietus virstų garais ir įsitvirtintų kambario drėgme. Tačiau Džeimsas prisiminė mažosios grifiukės vardą. Tiesa, Klarė jau buvo vyresnė, nei to paties koledžo atstovas, kai ji tik pravėrė Hogvartso duris.
-Mhm, - linktelėdama galva numykė, leisdama suprasti, jog nors ir dvelkė alkoholiu, tačiau buvo teisus. Bent jau nebuvo girtas, kaip paauglės tėvas, sužinojęs, kad jo žmona gali burti.
Trumpam stojus tyliai strazdanė stengėsi apžiūrėti vaikiną. Kiek jis pasikeitė per tokį nedidelį laiko tarpą. Niekada jo gerai nepažinojo, tačiau skirtumus pastebėti nebuvo sunku.
- Ilga istorija. - Į mintis pertraukusį klausimą atsakė. Nežinojo ar turėtų kam pasakotis kas nutiko. Metus ji nebuvo namie. Nematė nei Hogvartso, nei tikrųjų namų. Juolab draugų ir pažįstamų. Per paskutines dvi savaites ji jau spėjo atsigauti. Nebebuvo tokia kaulėta, paakiai pagaliau pamatė miego tiek, jog neišdavė miego nepritekliaus. Bet akys nebebuvo naivios, buvo atsargesnės. Todėl iš pradžių ji taip arti ir nepriėjo. Bet dabar, užsimezgus šiokiam tokiam pokalbiui, jei tik taip galėjai pavadinti kelis buvusių bendramokslių žodžius, ji priėjo arčiau ir atsisėdo ant gretimos kėdės, tiesa ne labai arti, mat nė vienas iš čia buvusių nebuvo nusiteikęs pokštauti. Ką čia veikė Džeimsas Klarė vis dėl to nedrįso klausti. Nespaus išgėrusio jaunuolio. Jei norės, ar alkoholis atriš protą, šis pasakys pats.
- Ne. Aš nieko negirdėjau. - Kalbėdama nuleido galvą ir įsmeigė akis į žemę. Žudynės po šių metų nebuvo tas žodis, kurį norėjo girdėti, ypač tamsioje aplinkoje. Vyriškai figūrai pakilus nuo kėdės, pro vis dar drėgnus plaukus stebėjo buvusio grifo veiksmus. Nuo sugrubusio stalviršio nusičiupo kažką panašaus į laikraštį. Puslapius sklaidė greit, po kelių sekundžių per kambarį pasiekęs židinį, kur visai neseniai ilgaplaukė dar džiovino permirkusias garbanas, sumetė sudraskytą popierių liepsnos liežuviams.
Kitoje kambario pusėje rodos buvo paminėtas Carol vardas. Liepsnai garsiai ryjant drėgmės kiek pagautą popierių šešiolikmetė nebuvo tikra, jog išgirdo teisingai, todėl nieko neatsakė. Apie keliais metais vyresnę grifiukę nieko negirdėjo nuo pat paskutinių egzaminų. Buvo smalsu kaip sekėsi tai, kuri pirmaisiais metais buvo burtų neragavusiai mergaičiukei pavyzdžiu. Tačiau jokio kontakto jau neliko. Žmonės išeina vienas iš kito gyvenimo, kai tik su jais susigyveni. Atlieka kažkokį vaidmenį ir pasitraukia užleisdami vietą kitiems. Susimąsčiusi įsmeigė akis į židinio liepsną, baigiančią sunaikinti paskutines rašalo nusėtas skiautes. Žaliaakė dabar jau suvokė, kad naktis bus ilga.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Džeimsas Greywindas Liepos 26, 2018, 12:15:37 pm
Jos veido bruožais nubėgo nuostaba. Mergina linktelėjo numykdama - taip, ji Klarė. Nepasipriešinusi laikui, pasikeitė kartu su visais. Atsargesnė, jau nebe mergaitė, nors ir ne visiška moteris.
- Ne tavo vienos,- burbtelėjo po nosimi, nagu krapštydamas purvinas panages. Kai kuriose rado sukrešėjusio kraujo. Iš kur jis - neuždavė sau klausimo.
Aišku kaip dieną, jiedu šią minutę tikrai nepriklausė - nė per nago juodymą - atviraširdžių plepučių skyriui. Šią minutę.
- Negirdėjai? - prisimerkė, merginai nuleidus galvą ir sumūrinusi akis į grindis. Negi tik vienas straipsnelis ir tiek? Jis... praslydo? - Ar tikrai? -
žodžiuose skambėjo nepatiklumas. Tai būtų absurdas.
Jei tik kas galėtų Ministerijoje pašnipinėti... Ne, Džonas nesiims, Lorijanai nudės vos pamatę,- o pats po dviejų metų pertraukos pasirodys įtartinai, pernelyg įtartinai. Kreiptis į kažkurį darbuotoją rizikinga, o kas turi nekaltų ryšių su jais? Atrodo, jie taptų neblogu pasirinkimu. Draugai, šeimos nariai, krikštatėviai ir dėdės...
Ugnis smagiai šokčiojo už nugaros, iš Magijos žinių teliko pajuodusios skiautės, pamažu nykstančios ir virstančios pelenais. Šlapi batai čia džiuvo greičiau. Tolesnis kambarys skendėjo prieblandoje, pereinančioje į tamsą. Tamsa rudaakį lydėjo. Net ir fizinė. Būtent sutemus, rasdavo laiko atsisėsti, pasiimti plunksną ir blausioje kerų šviesoje išpešti žodžius, skirtus Livi. Rašyti jai - maloni, bet kartu ir skausminga procedūra. Atvirumo ir drąsos (!) trūkdavo taip dažnai, kaip tai merginai supratimo apie pogrindį. Išeidavo tik keli vargani sakiniai.
Karščiui ėmus erzinti, kiek netvirtai patraukė atgal prie baro. Kaštonplaukė buvo atsisėdusi arčiau. Pats nesisėdo, o užėjęs iš barmeno pusės, prisipildė stiklą ir vėl jį ištuštino. Pažįstamos draugija, Greywindą ėmė trikdyti.
Apie Caroline grifė nieko neatsakė. Ir čia vaikinas nesusilaikęs prunkštelėjo. Visgi, išgerta ugninė...
- Kaip man šiandien nesiseka gaudyti informacijos. Tu girdi mane ar ne? Kažką girdėjai apie Caroline Wilding? Tą kaulėtą juodaplaukę, vaidinančią neprieinamą gražuolę ledo sieną, nors yra tik suknista benkartė? Merlinai šventas, grifai nusivažiavo... - visą laiką šnekėjo lyg su savimi, tarsi Karter čia nebūtų nė kvapo. Bet su paskutiniu žodžiu pakėlęs į ją sužalotą veidą paklausė,- nori? - tarp pirštų samdinys laikė tuštutėlį stiklą,- įpilsiu,- burtiniškas alkoholinis gėralas mušė galvon, deginančio jausmo pripratinta gerklė vėl prašėsi praskalaujama.
Kažkur viršuje sugirgždėjo grindys. Turbūt kažkuris lankytojas nupėdino į gamtinę įstaigą, nenutuokdamas kas darosi apačioje. Ypač, kad tenais sėdi apgirtęs dvidešimtmetis vyras, rankas susitepęs krauju, ir šešiolikmetė mergina, nežinanti visos pirmojo istorijos bei darbų. Telieka tik laiko klausimas, kada pavojus pasieks kritinį tašką.
- Ir ne, nežiūrėk į mane taip. Aš pats benkartas. Nesuprantu, kas tada užėjo mano tėvukui, bet aš jį tikrai noriu užmušti... pats. Gaila, jis jau negyvas, kiti pasidarbavo, - šypsenėlė virto pašaipia ir pergalinga. Ir akimirksniu išnyko. Buvęs mokinys paniro į nemalonius prisiminimus. Į tokius, kokius Džonas mėgo štabeliuoti ir krauti savo dėžutėje - tikroje prisiminimų skrynelėje.
- Ravenas irgi... Šūdas, Sorenas mane nudės, jei sužinos. Aš ir taip neturiu normalios reputacijos, o jei dar ir tai... - jo rudos akys apsiblausė, tonas ėmė lūžinėti, - aš... aš nenoriu į Azkabaną. Dieve, tikrai nenoriu. Ir kam tam seniui reikėjo pasakyti...
Ši naktis tikrai bus ilga.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Liza Dorada Lapkričio 25, 2018, 04:51:08 pm
Liza greitai įbėgo ir atsisėdo prie baro, atsisėdus atsiduso, matgi beveik pavėlavo susitikti su kaikuom labai svarbiu, Liza jo nebuvo mačiusi jau kelis metus dėl mokslų, bet dabar kai jinai pateko į burtų pasaulį, turės progą jį sutikti ir vėl.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Caroline Elase Wilding Liepos 11, 2019, 11:19:32 pm
Tamsios ir šaltos, vėjo, lietaus ir krentančių lapų kupinos vėlyvo rudens naktys, kai beveik gali užuosti artėjantį speigą, net didžiausiam optimistui nenorom keliančios niūrius prisiminimus į paviršių. Šalti rūkai, liūdesio ir tamsos skraiste apgobiantys kievieną, pasiryžusį kelti koją lauk iš sausų šiltų namų. Kitaip tariant - pats vėlyvo rudens klestėjimas, kuris ypač palankus buvo vietiniams barams, kurie prigūžėdavo vienišių ir šiaip gyvenimų nusivylusių personų, nepanorusių leisti vakarų vienumoje. Ot tai ne vienuma matai dabar, kai visi sėdi įbedę nosis į savo stiklus, po truputį girtėdami apmąsto nepavykusius savo gyvenimo sprendimus ir netrukus pasieks savo tikslą - neprisimins ne tik jų, bet ir savo vardo tingiai mintijo Caroline, rūkydama jau bala žino kelintą cigaretę. Atsigrūdo palyginus vėlai, kai kompanija buvo pasiekusi vidurinę - pokalbių ir pagyvėjimo - stadiją, tad neliko nieko kito, kap įsitaisius ant aukštos baro kėdės stebėti tikrų tikriausią gyvenimo spektaklį. O tatai, reikia pasakyti, ją tik džiugino. Susikėlė koją ant kojos ir ant nuzulinto baro paviršiaus pastatė beveik pilną stiklinę. Rudos akys sekė gyvai kalbančius, vėliau po truputį rimstančius, savyje užsidarančius ir galiausiai vieną po kito stiklelius tuštinančius burtininkus. Nereikėjo nė laikrodžio - taip puikiai buvo pažįstama tokių naktų dienotvarkė. Atsidūsėjusi pasitaisė ant veido krentančias juodas garbanas. Kiek laiko gyvens tokį gyvenimą? Kai viskas taip nuobdžiai pažįstama ir nuspėjama - tiek kitų elgesys, tiek ji pati? Na, nepraėjo nei trys metai ir Gyvenimas gailestingasis ją apdovanojo vienos dienos (ne)maloniu nuotykiu - netikėtu susitikimu su senais mielais veidais (po to dar tris dienas vaikščiojo kaip nesava). Tai ką, tereikia turėti kantrybės, to stebuklingo mistinio daikto, ir būsi gausiai apdovanotas? Carol dar kartą apžvelgė po truputį retėjančią publiką. Gal šiąnakt (ar veikiau šįryt) ir jai vertėtų? Atminty iškilo Džeimso veidas anąsyk bibliotekoje. Geriau nereikia, nors... Argi dar maža prisiminimų? Mergina atsargiai nukratė cigaretę ir vėl kilstelėjo prie lūpų. Nepripažins, bet buvo maža.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 11, 2019, 11:46:01 pm
   Visa naktis diskusijų, visa naktis sprendimų, visa naktis nerimo ir nervų... Fasiras vis dar nesijautė gerai, mat varno radęs nebuvo. Bet būdamas arčiau savo paukščio pusvampyris visgi jautėsi geriau. ,,Muninai, sugrįžk, Muninai, nebereikia nešti laiško", - nuolat murmėjo mintyse von Sjuardas, kai dar gerokai prieš Londoną motociklu nusileido ant asfalto - nerizikavo su tokia transporto priemone skraidyti po žiobarų knibždėte knibždantį Londoną - ir veikiai papuolė į rytinę spūstį. Gerai, kad dar leisdamasis užsidėjo ant galvos didelį gobtuvą - niekas jo neatpažins.
   ,,Susikaupk..." - kalbino pats save, nekantriai pirštais bilsnodamas per motociklo vairą ir lėtai judėdamas pirmyn. Norėjosi keiksnotis, kad pamiršo, kaip žiobarai užkemša gatves - juk būtų galėjęs greičiau susisukti pėstute, motociklą susimažinęs ir įsidėjęs kišenėn. Deja, dabar jau buvo per vėlu. Triukšmas, apsnūdę žiobarai savo mašinose, šaligatviais kartais vaikštinėjantys tarp žiobarų įsimaišę burtininkai... Fasiras užsimerkė, giliai įkvėpė, atsiduso ir vėl įsispoksojo į priešais jį stovinčio automobilio numerius.
   Bet po kiek laiko Magijos ministras jau buvo beveik pačiame Londono centre. Kiauras katilas - vieta, kur susitinka visų keliai, todėl intuicija juodaplaukiui šnabždėjo, jog ten ką nors išgirs dar anksčiau, nei tai sužinos Magijos ministerijoje. Palikęs ir užrakinęs motociklą juodaplaukis įžengė į ,,Kiauro katilo" smuklę. Gobtuvas neleido plačiai dairytis ir aiškiai matyti. Tačiau veikiai įžymusis politikas atsiminė, kad iš namų išvažiavo su klaikiai susivėlusiais plaukais ir visas apšepęs. Kas gi jį tokį pažins? Niekas. Bet ne, von Sjuardas nenorėjo taip baisiai rizikuoti.
   - Crinus Muto, - sušnabždėjo Fasiras, nulindęs į smuklės tualetą ir nukreipęs lazdelę į save. Blankus baltas žybtelėjimas ir bomžiška barzda ir susivėlę plaukai nusidažė purvinai ryžai. Purvini rūbai, kurių politikas taip pat nepasistengė persirengti iš skubos apie tai nė nepagalvojęs, irgi puikiai prisidėjo prie jo maskuotės. ,,Improvizuokim", - sumurmėjo jaunuolis mintyse sau, nusiėmė gobtuvą ir demonstratyviai vilkdamas koją nušlubavo prie baro.
   - Ei, - kreipėsi von Sjuardas į barmeną. Šiam atsigręžus į jį, pusvampyris perdėtai susiraukė. - Ugninės, prašy... paduok, - sumurmėjo jis. Barmenui pilant skaidrų gėrimą į taurelę, apšepėlis pasilenkė arčiau.
   - Ar nebuvo atėjus tokia Wilding? - stengdamasis išlaikyti bjaurų balso toną, pasiteiravo Fasiras, o tuomet žvilgtelėjo sau kairėn. O šventas Odinai - čia ir buvo ji. Buvęs grifiukų atstovas ją dar atsiminė iš kvidičo ir koledžo susitikimų - tik kas galėjo pagalvoti, kad ji taip baisiai pasikeis?
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Caroline Elase Wilding Liepos 12, 2019, 11:47:59 pm
Jau aušo rytas, o tamsiaplaukė mergina tebrymojo prie puspilnio stiklo, toliau nelaimingai graudendama gyvenimo kryžkeles. Daugiausia prisiminė sutiktus žmones - savo ir ne savo noru. Dabar jau kuris laikas leidžia laiką vienumoj - kažkur visi sugebėjo prapulti. Ranka, laikančia cigaretę, pasirėmė smakrą ir išpūtė dar vieną švelnų dūmų tumulą. Barmenas pirmomis dienomis įtariai žvilgčiojo į keistoką panelę mediniu veidu, ateinančią naktimis ir stebinčią žmones, bet dabar nebekreipė dėmesio į nieką, tik vogčiom trynė nuo nemigos paraudusias akis ir vis dažniau gurkštelėdavo iš po baru laikomo nedidelio butelio. Visi galiausiai pripranta. Ir Carol tame tarpe.
Netrukus jau galėjai išgirsti bundant žiobarų Londoną - Čering Kros Roudas atgijo pypsėjimais, įvairių transporto priemonių skleidžiamu triukšmu ir nepatenkintais ryto balsais. Etatiniai naktinėtojai jau kaži kada buvo išsiskirstę į savo urvelius, o dabar jau kaišiojo pagiringus snukelius lauk ir keiksnodami keliavo į darbus. Įprastą dieną tokiu metu net jos cigarečių nebeužuostum, tačiau gal dėl nebaigto gėrimo (retas atvejis), o gal šiaip dėl kokių vienai visatai žinomų priežasčių mergina tebesėdėjo ant baro kėdės, nors veikti beveik nebuvo ko: nuolatiniai gyventojai dar nesikėlė, salė tuščia, o  smuklininkas vogčiom vis dairėsi į savo kambarėlio duris, matyt svajodamas apie porą valandų netrukdomo poilsio, žudančiu žvilgsniu vis perliedamas Carol, kaip vienintelę ramybės drumstėją. Jos laimei, atsivėrė durys ir pro jas įgoglino barzdota susivėlusi žmogysta, labiausiai primenanti kelias (nemiegotas) naktis gatvėje praleidusį bomželį, tad smuklininkas kurį laiką turėjo užsiėmimo. Atidžiai nužvelgė svečią, kuris, nepaisant gana atgrasios išvaizdos, prabilo gana mandagiai. Tik vėliau susizgribęs pakeitė toną - naujoko klaida. Tarp pirštų sutrynė nuorūką ir kilstelėjo prie lūpų stiklą, nebesitikėdama pamatyti nieko įdomaus, kai išgirdo savo pavardę. Visai apsimoka. Tik pakeiksnok gyvenimą, iškart staigmenėlės pasipila.
 - Primink, kiek šiąnakt išgėriau?- atsisuko į barmeną, susikeldama koją ant kojos.- Nemanau, kad nuo tiek jau imtų vaidentis.
Pajuto sėdinčiojo žvilgsnį, įremtą tiesiai į nugarą. Lėtai atsisuko, akimis nuskenuodama visą netraukiančią povyzą. Hipogrifėliai medy
 - Ar tu tas von Sjuardo berniokas?- paklausė kiek išsklidusiu balsu net prisimerkusi po ryža barzda ir nekirptais plaukais mėgindama įžvelgti tokiu pat balsu kalbantį jauną buvusio koledžo vadovo sūnų. Na, nebuvo jis toks labai berniokas - jei gerai prisiminė, vos metais jaunesnis už ją pačią, tačiau turint galvoje tuometinę jos būklę... Juolab, kad valkatos maskuotė (o gal reali išvaizda) pridėjo bent dešimtį metų.- Dievaži koks nenuspėjamas gyvenimas, o aš čia ir užmigt baigiu. Ką gi, Wilding čia, jūsų paslaugoms ir netgi beveik visiškai blaiva.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 13, 2019, 12:18:07 am
   Netikėtas susitikimas sekundėlei išmušė Fasirą von Sjuardą iš vėžių, tačiau nedidelė patirtis politikoje padarė savo - jis to neparodė. Auksinėmis akimis iš po ryžų antakių pusvampyris nužvelgė nelabai kaip atrodančią Caroline - tataip, nuo tos guvios grifų mergiotės, su kuria ir kvidičo komandai lošti nebuvo gėda, šią moterį skyrė jau daug kelių ir daug laiko. Pasirėmęs ranka į stalą, mat ką tik be poilsio įveiktas atstumas ir problemėlės su siela visgi darė įtaką jaunuolio gebėjimui išlaikyti pusiausvyrą, Fasiras trumpai dėbtelėjo į barmeną. Caroline klausimas jam ministro visai neprajuokino ir nė šyptelėti neprivertė, nors kitu atveju jis gal ir būtų tai padaręs. Pirmiausia, nerimą kėlė jos išvaizda, antra, dabar nebuvo laiko juokams.
   Dar labiau apstulbino tamsiaplaukės įžvalgumas - net tokį, netgi tokį baisų ir seniai nematytą (,,Velnias, juk ji tai mane gali matyti kasdien", - atsiminė jaunuolis) Fasirą jinai nesunkiai identifikavo ir netgi ištarė jo pavardę garsiai. Kurį laiką sutrikęs jaunuolis žvelgė į jos išdidžias, kiek, rodos, nuo alkoholio ir depresuotų minčių išplaukusio žvilgsnio akis. Vis dar nežinojo, ar meluoti, ar sakyti tiesą.
   ,,Kai nebežinai, ką kalbėti, kalbėk atvirai."
   - Taip, tai aš, - patvirtino ryžabarzdis bomžas ramiu, kiek pritildytu balsu. Šiuose trijuose žodžiuose jis taip pat paslėpė dar kelis kilogramus apsvarstymų, ką kalbėti toliau. Ką gi tokiais atvejais galima pasakyti? Malonu tave regėti? Viena vertus, malonu, nes malonu matyti seną koledžo bendramokslę... Bet šiaip tai ne visai malonu, nes atrodai mažumėlę prasigėrus ir pastebimas keistas polinkis į degradaciją. Džiaugiuosi, kad tave radau? Betgi jis beveik neieškojo.
   - Labai prašyčiau eiti su manim, kas vyksta, konkrečiau paaiškinsiu keliaujant. Su tavimi Godriko Dauboje nori susitikti vienas senas Hogvartso draugas, - be šypsenos kiek pasilenkęs arčiau merginos kalbėjo auksaakis devyniolikametis.
   ,,Jei ji protingas žmogus, jinai neis su manim neaiškia kryptimi ir neaiškiu tikslu. Juk aš esu Anglijos Magijos ministras, kaži kodėl atsibeldęs į alkoholikų landynę ir atrodau kaip bomžas", - pamintijo von Sjuardas, svarstydamas, ar reikia iškart paminėti krikštatėvio vardą ir pavardę. Galbūt šį žmogų keliauti sugundys smalsumas? O gal ji netgi pati iškart įspės, kas toks nori susitikti...
   - Sugaišim kelias valandas, po jų galėsiu tave parvežti čia ar namo, - pridūrė Fasiras, užbėgdamas už akių dar vienai problemai, galinčiai atgrasyti Caroline nuo kelionės su juo.
   Kaip keista, kad giminų ir draugų susitikimams sąlygas sudaro vien tik laidotuvės ir galimos mirtys. Gal visai nekeista, kad pasaulis toks niūrus?
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Caroline Elase Wilding Liepos 14, 2019, 07:21:41 am
Tik pabambėk ant gyvenimo už monotiniją... Caroline trumpam užsimerkė. Fasiras nei šypt, nei krypt - į jos repliką nereagavo. Iš to jau galima spręsti, kad nesivaidena - o ką, turint omeny jos psichiką, tokia galimybė net labai įmanoma. Nepakėlė galvos iki atidus ministro žvilgsnis nesiliovė įdėmiai jos skenuoti. Taip, puikiausiai žinojo, kokį įspūdį daro. Degradacija, suvokė. Tačiau neturejo noro (o veikiau priežasties) kažką labai keisti. Užteks to, kad kuriam laikui cigaretės dingo apsiausto atlapuose, o puspilnė stiklinė taip ir liko stovėti nejudinama. Gal kam tai atrodytų elementarus mandagumas, nė kiek nereiškiantis ypatingo susidomėjimo, tačiau tikriausiai nereikia sakyti, kad Carol atveju buvo kitaip.
Leido priešais sėdinčiajam susidėlioti mintis. Vis dar neperprato, kodėl jaunasis Magijos Ministras prasta bomžo maskuote norėtų sėdėti prie baro tokį ankstyvą rytmetį. Juolab, teirautis jos. Visi, kuriuos pažinojo arba mirę, arba pabėgę, arba dingę be žinios, kaip mėgstama gražiai sakyti laikraščių antraštėse. Žinojo, juk pati parašė. Tik įrodymas, kaip atbuko. Pagaliau prabilęs Fasiras tokius svarstymus tik pagilino. Senas draugas, matai... Džei Ministerijos vengia kaip nelabasis kryžiaus, Igoris susisiektų be tarpininko. Nors šitų draugais nepavadinsi. Negi Ašas apsireiškė? Bent jau ironija prasmę įgautų,- svarstė mergina. Atmintyje buvo atsiradęs dar vienas veidas, kurį ji instinktyviai atmetė. Ne todėl, kad nenorėtų prisiminti. Tiesiog buvo per daug nerealu. Meluotų, jei sakytų, kad tai visiškai nerūpi. Net užsilikusi, per tiek metų jau beveik numarinta smalsumo gyslelė akimirkai atgijo. Štai dėl ko Caroline Wilding dabar gyveno - trumpų įvykių, akimirkai pravarinėjančių kraują, adrenalino antplūdžio, leidžiančio pajusti (nors tik trumpam) gyvybę. Dugnas? Spręskit patys. Ar begalima pulti žemiau? Nepabandęs nežinosi.
Protinga būtų buvę apsisukti ir čiuožti lauk, kol dar nevėlu. Ar bentištardyti jaunąjį von Sjuardą, kur ir kokiu tikslu ji tiksliai reikalinga. Bet malonėkite nesupykti už priminimą, kad sveiku protu Carol niekada pernelyg nepasižymėjo.
 - Bent jau malonėk indentifikuoti man tą seną draugą,- vyptelėjo. Ne todėl, kad nenujaustų. Būtų taip ar taip ėjusi, vis įdomiau nei sėdėt čia.- O va šito tai galėjai ir nesakyt. Miela iš tamstos pusės, bet visgi galimybė čia greitai vėl atsidurti ypatingai nedžiugina,- pasakė nesigilindama, ar Fasas (jau ėmė atsiminti, kaip auksiniais laikais vadindavo koledžo vadovo sūnų) ką nors suprato.
Mintyse primetė, kad cigarečių turi dar artipilnį pakelį, o ypatingom progom čia nekvepėjo. Ašalaino įpratinta peilį nešiojosi kaip ir lazdelę - nuolat patogiai įtaisytą prie klubo ir patogiai pasiekiamą beveik visais gyvenimo atvejais. Netgi pati atrodė pusė velnio - netgi geriau negu Fasiras, kuris galėjo laisvai įsitrinti šnipu į valkatų bendruomenę ir išsiduoti tik kiek per švelniu balsu ir geromis manieromis.
Va ko vertas Slapstūnų auklėjimas. Viena, su beveik nepažįstamu jaunuoliu eina velniai žino kur velniai žino pas ką. Vaikų teisės?
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 14, 2019, 05:54:00 pm
   Ta veido išraiška ir nusivylęs užsimerkimas, primenantis ministerijos darbuotojų reakcijas į Fasiro atėjimą į jų kabinetus dėl ataskaitų ar kitų nelabai įprastų reikalų. Fasiras kantriai žvelgė į merginą, o tuomet nukreipė akis į smuklininką, kaip tik ištiesusį jam įpiltą ugninės stiklą. Vietoj padėkos už gėrimą smuklės lankytojas tik linktelėjo ir prisitraukė tą šlamštą artyn. Lakti nenorėjo, anaiptol. Gaila, kad šalia nebuvo vienos išgerti mėgstančios velos...
   ,,Visgi pagavo smalsumas." - atrodė, kad pasiekta ir antroji pergalė, bet iššauti šampano Fasiras dar nebūtų išdrįsęs. Retai kada nuo pat pirmos akimirkos sėkmingi žygiai taip pat sėkmingai ir pasibaigia - tai jis jau išmoko per savo trumpą, bet ganėtinai liūdną ir vienišą gyvenimą. Dabar jis buvo kaip ir peržengęs slenkstį, kuomet jo gyvenimas su šeima ir gyvenimas vienam susilygino, o antroji pusė dar ir pralenkė pirmąją.
   ,,Ar derėtų išduoti to draugo vardą?" - Fasiras svarstydamas trumpai įkvėpė oro, o tuomet nusprendė atiduoti Likimui ir paskutinę savo turėtą monetą - galgi už dosnumą ir atvirumą jis visgi bus apdovanotas. Juk visų pirštai visų pirma lenkti į save - apie savo naudą tą akimirką pagalvojo ir jaunuolis.
   ,,Ar padarys tai jai įspūdį?" - klausė savęs jaunuolis. Nemanė, jog visiems aplinkiniams jo krikštatėvis buvo toks autoritetas, koks buvo jam. Ne visi Jeffter'į gerai pažino, ne visi jį vienodai vertino. Daug tikėtis iš šios prie baro aptiktos merginos kiek apgirtusiomis, bet budriomis akimis, tikėtis negalėjai.
   - Edgar Jeffter, - atsakė von Sjuardas, iš visos širdies tikėdamasis, jog to užteks, kad šis gyvybiškai svarbus žmogus sektų jam iš paskos ir neklausinėdamas, kol laiko yra tiek beviltiškai mažai ir jis taip negailestingai byra ant kelio visur, kur tik Fasiras, bejaučiąs tiesioginę atsakomybę už elfo gyvybę, beeitų.
   - Ką gi, - galiausiai kiek labiau atsipalaidavęs šyptelėjo garfildas, nuo vėjo ir drėgmės sugrubusiais pirštais perbraukdamas per smuklės stalą, tikrai netinkamą baldų valiklių reklamoms. - Norėjau pasakyti, kad skolingas neliksiu ir tavo saugiu grįžimu į Londoną pasirūpinsiu.
   ,,Kodėl gi tuomet sėdi čia, jei tavęs tai nedžiugina?" - būtų paklausęs pusvampyris, bet suprasdamas, kad kai kuriems asmenims toksai klausimas gali būti toks pat skausmingas, kaip ir peilio dūris į pilvą ar akis. Įdomu, kiek girtuoklių pjautynių yra mačiusi ši smuklė. Apie tai pagalvojus Fasiras buvo dar labiau užspaustas troškimo iš čia nešdintis ir įvykdyti antrą savo gautos misijos pusę. Bent šiek tiek prisidės prie elfo išgelbėjimo, nors pagrindinės naštos užsimesti ir negalėjo.
   Galbūt pasivaideno, bet Caroline akyse žybtelėjo pasidavimas likimui - šiuo atveju tai būtų prilygę sutikimui vykti ir susitaikymu su tuo, kas ten lauks. Palyginus, nieko blogo - juk jai tereikės stebėti, kaip išgelbėjama viena nelabai reikšminga gyvybė bei sukeliama grėsmė kitai, kur kas reikšmingesnei. Ant šio dėsnio ir statoma šiuolaikinė žmonija. Visgi Fasiras dar nesistojo nuo stalo - paskubinti veiksmai retai kada atneša diplomatinėms deryboms sėkmę, o dabartinė situacija būtent tai politikui ir priminė. Ech, tos profesinės ligos.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Caroline Elase Wilding Liepos 16, 2019, 11:36:50 am
Dvejonė. Ministras (labai keista taip vadinti bendramokslį, su kuriuo ir ant šluotos skraidei, ir miškuose, užgerdamas neaiškios kilmės eliksyrais, pergales šventei) akivaizdžiai buvo pasimetęs. Davė jam laiko - tegul nusprendžia. Bet visgi. Ar jis ja taip nepasitiki? Prašo eiti velniai žino kur velniai žino kokiu tikslu ir neįvardija to iniciatoriaus? Koks kvailys pasirašytų dalyvauti tokiomis sąlygomis? Žinoma, Carol. Dievaži, net pačiai savęs gaila - kada spėjo įpult į tokį dugną, kad eitų visur ir su visais mainais į paprasčiausią nuobodybės ir monotonijos išblaškymą. Ir tai vadinasi suaugusi, savarankiška ir už save atsakinga moteris. Pirštai tvirčiau sugniaužė stiklinę. Negėrė. Pastūmė tolyn nuo savęs per barą, girdi, gali pasiimt, nebereikia. Nors labiau negu per visą naktį norėjo viską akimirkai nuplaunančios bangos. Ne, ji nebuvo priklausoma - dar ne. Kiek iki to, jau, kaip sakoma, antras klausimas. Jo nagrinėti neketino.
Ką gi, pagaliau mūsų auksas pelenuose (ar svarbiausias magijos pasaulio žmogus bomžo maskuote tarp prasigėrusių degradų) prabilo. Carol nesujudėjo, tik pirštais tvirčiau įsikabino į baro kraštą. Buvo jį prisiminusi, tačiau nenutuokė, ko visais klausimais šviesiam, teigiamam ir idealistiškam vaikinui staiga be galo prireikė jos pagalbos. Paprastai Caroline buvo ta, kuriai jis padėdavo. Nuo kada aplinkybės klostosi atvirkščiai? Juolab, kad nesimatė nuo mokyklos baigimo. O taip, buvusi grifė puikiai prisiminė tą tamsų vakarą, kai ją, sužeistą ir kiek prismaugtą Edgar'as kiek vedė, kiek nešė ligoninės sparno link. Kažkuriuo metu atsijungė - tai ir buvo paskutinis susitikimas. Vėliau... Prieš akis perbėgo Demonų mūšis, paukščio akimis matyti vaizdai, atvertimas ir ilgos valandos maklinėjant po gatves, kol išmoko neatšokti per keturis metrus pamačiusi varną.
 - Sakai Edgar'as...- prabilo. Balsas užlūžo. Žavinga.- Ką gi, nustebinai,- Carol perbraukė ranka juodas garbanas.- Neįsivaizduoju, kam jam gali reikėt mano,- pabrėžė.- pagalbos.
Iš kišenės išsitraukė keletą sidabrinių monetų ir švystelėjo apsimiegojusiam barmenui tiesiai į rankas. Tas, kad ir pavargęs, prie tokių triukų buvo pratęs, tad netrukus sikliai prapuolė apsiausto klostėse. Patylėjusi Caroline reikšmingai pažvelgė į priešais Fasirą stovintį stiklą su ugnine, girdi, pabaigsi ar ne.
 - Kai būsit pasirengęs,- vyptelėjo, tuo pačiu atsargiai apčiuopdama nuo Hogvartso laikų prie klubo prikabintą burtų lazdelę.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 16, 2019, 02:50:05 pm
   Toks mažytis vilties žiburėlis - Caroline pastūmė savo gėrimą tolyn, matyt, jau visai pasiryžus keliauti su Fasiru. Nejaugi visa tai bus taip lengva? Visgi pro akis neprasprūdo ir keistas merginos įsitvėrimas į baro kraštą - panašiai, kaip tai padarė pusvampyris, mat dėl įvairių, rodos, jau minėtų priežasčių galva vis dar svaigo. Wilding, jei tas judesys buvo svaigstančios galvos ženklas, pusiausvyrą nepilnai išlaikė, ko gero, dėl kur kas paprastesnių priežasčių.
   ,,Helijaus laidotuvės, Amikos išvykimas, dviejų žmonių paieška, ir, ko gero, dar ir atkeikimas per tą pačią dieną..." - pats savim netikėjo jaunasis von Sjuardas. Numanė, kad galbūt reikėtų numigti prieš atkeikimą, bet kaži, ar jam ši prabanga bus suteikta. Gal rasis kokio nors jėgų suteikiančio gėrimo ar kerų...
   Į nustebusį Caroline balsą ministras tik linktelėjo, menkai šyptelėdamas. Kol kas nepasakė, kad iš tikro didžiausias šitos problemos kaltininkas, besišaukiantis pagalbos ir prašymo jį ištraukt iš tos košės, ko gero, yra jis pats. Išaiškės su laiku, reikia turėti kantrybės.
   Fasiras nulydėjo akimis skriejančius ir, rodos, dar ore dingstančius siklius - štai taip žiobarai ir įsivaizduoja magiją, ypač magiją politikoje. Tuomet ir pats susigriebė, kad už savo net nepradėtą ir neišgertą gėrimą nesusimokėjo. Neatsiminė, kiek kainoraštyje už ugninę buvo prašoma, tuomet suprato, kad tą šlamštą užsisakė niekur net nepažiūrėjęs. Tuomet iškilo kitas klausimas - ar jis apskritai su savim turėjo pinigų. Ryžabarzdis apšepėlis pagavo klausiamą merginos žvilgsnį, tuomet kreivai šyptelėjo ir papurtė galvą, tuo pačiu metu rausdamasis po kišenę ir kelis siklius padėdamas ant stalo priešais smuklininką.
   - Tebūnie tai pirmam atsisėdusiam į mano vietą, - sumurmėjo smuklininkui ir apsisuko - et, jei tik tas laimingasis žinotų, kad jam stiklą pastatė pats Anglijos magijos ministras. Eidamas iš ,,Kiauro katilo" jaunuolis mandagiai praleido Caroline, pamanydamas, kad tai irgi niekaip nelimpa prie jo maskuotės.
   Išėjęs pro duris į šaltą ir drėgną rudens rytą, von Sjuardas jau buvo bedrožiąs prie savo motociklo, bet tuomet staiga atsiminė, kad galbūt juodaplaukė karčemos viešnia nenorės su juo trenktis į jo darbovietę. Kad ir dešimčiai minučių. Sudvejojęs stabtelėjo į pažvelgė į ją.
   - Aš turiu pakviesti į Godriko Daubą ir dar vieną žmogų, - tarė jis. - Jei nori, gali važiuoti su manim į ministeriją ir luktelti ten. Tuomet iš ten iškeliautume kelionmilčiais, - iškart pateikė vieną kelionės variantą. - Ko gero, greičiausia būtų keliauti oru, jeigu moki, - pašnairavo pusvampyris į ją. - Arba galiu paskolinti savo motociklą. Rinktis tau, - mostelėjo ranka į merginą. - Adresas - Godriko gatvės numeris 9, - šyptelėjo jis.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Caroline Elase Wilding Liepos 20, 2019, 10:00:59 pm
Akivaizu, kad ugninę Fasiras užsisakė tik dėl akių, todėl dabar intensyviai svarstė, kur ją sukišti. Žinoma, jūs, valdininkai, savo pergales ir nesėkmės tik penkiasdešimt metų brandintu midum ar dar kuo laistote. Čia tik prastuomenė pigiais gėrimėliais užsimaršina... Akimirkai prieš akis šmėstelėjo dulkėtų knygų pilnos lentynos ir ten nederantis butelio dzingsėjimas. Pasimatėm ir blaivi, kad tave hipogrifėliai medy. Kitas kartas priklauso glušiem, jei pagal tradiciją.
Kol Fasiras susikrapšė auksą ir priėmė sprendimą paremti vietinę publiką (apsiimu savaitę bendraut su žmonėm jeigu tuo stiklu tik mum išėjus nepasivaišins barmenas), Carol po truputį grįžo iš savo pamąstymų ir atsistojo.
 - Keliaujam, jeigu jau taip,- sumurmėjo po nosim, atmesdama juodas garbanas atgal. Visgi į žmogų panaši. Šiek tiek. Carol vėl buvo bepaskęstanti svarstymuose, tačiau priėjus duris vos nenusijuokė ir į jaunąjį džentelmeną pažiūrėjo tarsi klausdama "tu rimtai???" Dievaži, dienos, kai bomžiukai iš tiesų bus su tokiom manierom, tikriausiai nesulauksiu.
 - Kaip tu į tą politiką pakliuvai būdamas visiškai žalias apsimetinėtojas?- neva susimąsčiusi paklausė.- Ačiū,- pridūrė, praeidama pro paslaugiai atvertas duris.
Pažvelgė į motociklą, prisiminė, kaip paprastai jaučiasi tarp padorių žmonių (neskaitant darbo). Netraukė ir tupėti Ministerijoje, kur visi nužiūrėtų kaip valkatėlę su princesės manierom (nemiegojus dvi naktis, juodais paakiais, šaltom akim, figūra panaši į pradedančiosios anoreksikės, bet batai ant kulniukų. Vertybės). Liūdnai atrodė, tačiau jau seniai nematė priežasties ko nors keisti. Viską permąsčius, liko viena ir gana aiški išvada.
 - Dėkui už rūpestį, ministre,- pašaipiai šyptelėjo. Labai keista taip pagarbiai kreiptis į brangų moksladraugį.- Nukeliausiu oru, galėsite greičiau susitvarkyti, beje, jūsų padėties asmeniui nelabai dera trainiotis su... Žodžiu, taip bus geriau. Ir šiaip, mielai kuo greičiau pamatyčiau Edgar'ą,- užbaigė, pati nežinodama ko iš to susitikimo tikėtis. Pasiilgo? Aišku, pagalvodavo kaip sekasi. Bet retai daugiau. Pyksta? Ne, neturi dėl ko. Nustebo? Tikrai taip. Bent jau išsiaiškins kas čia ir kaip. Juolab, kad po tokios gyvenimo malonės į žmones išeit negalės bent savaitę. Taip nuobodu, kad net poveikį žinai. O visgi -- visgi gal. Apsisuko ant kulno, palikdama Londoną, Kiaurą Katilą ir Fasirą ant slenksčio. Pirmas žingsnis tolyn per kelis mėnesius. Šimtamyliais šuoliais tobulybės link, kaip sakoma.
Antraštė: Ats: Prie baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 21, 2019, 01:10:45 pm
   Fasiras nesulaikė šypsenos, senai bendramokslei nužvelgus jį nustebusiu žvilgsniu su priekaištu. Kultūringas bomžas. Žengė jai iš paskos, paleido duris ir šios užsitrenkė. Štai, va šitaip jau geriau, nors tas durų smūgis taip pat buvo smūgis per jautrią pusvampyrio klausą.
   - Aš ir pats tuo stebiuosi, - gūžtelėjo pečiais Fasas, žvilgsniu nusekdamas praeivį, žingsniuojantį gatve ir įbedusį nosį į ,,Magijos žinių" laikraštį. Kiek daug žmones praleidžia pro akis, mat būna sutelkę dėmesį į tel... laikraščius. Kita vertus, kaži, ar vien iš manierų ministrą atpažintum. - Gal kartais politikai tereikia žioplo vaikio su geromis manieromis, - pateikė spėjimą jaunuolis.
   Ministre... Fasiras niekaip neišdavė subjurimo, bet vis dar negalėjo susitaikyti su tuo, kaip postas pakeičia aplinkinių mąstymą ir požiūrį į asmenį. Taip ir norisi sustūgti ,,Ei, užsikišk, juk čia vis dar aš, Fasas, vienas iš naujųjų Vizlių dvynių!", nors juodaplaukis niekada gyvenime nebūtų to pasakęs - jau vien todėl, kad po brolio mirties vengdavo bet kokio pajuokavimo ar platesnės šypsenos. Tiesa, bėgantis laikas pamažu žaizdas gydė, bet dvynio širdyje kraujas dar tik ruošėsi krešėti.
   - Aš vis dar Fasas iš Grifų Gūžtos, - liūdnai vyptelėdamas priminė jaunuolis, prabildamas gerokai santūriau, negu to norėjosi. Viena vertus, politika daro įtaką asmenybės formavimuisi, kita vertus, jis niekuomet nebuvo toks smarkus ar mėgstantis išsišokti, kaip, pavyzdžiui, Ravenas, jau kelintus metus pustomas silpnų vėjo gūsių kažkur Fasirui nežinomuose laukuose, požemiuose ar dar kažkur.
   Būtų buvę kur kas smagiau žinoti, jog palaikų neliečia niekas, tik amžiną ramybę suteikianti žemė...
   - Tuomet geros kelionės. Esu tikras, kad ir jis nekantrauja susitikti, kad ir tokiu reikalu, - sumurmėjo motociklininkas, o Caroline dingo, vietoj savęs palikus tik keistą pokštelėjimą, oro molekulėms sudumbant į netikėtai atlaisvėjusią erdvę. Ką gi, pusė misijos įvykdyta, jeigu tik ši mergina dėl kokių nors priežasčių nepersigalvos ar netyčia nepaklys nedideliame Godriko Daubos miestelyje.
   Fasiras dėbtelėjo į savo motociklą, mėgstamiausią, nors ir ne pačią greičiausią magišką transporto priemonę. Reikėtų kada nors išmokti paversti ją nematoma - jaustųsi geriau, skrisdamas virš Londono. Visgi dabar į ministeriją keliauti teks pėstute.