Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Didžioji salė => Temą pradėjo: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 12:14:36 am
-
Švilpyniukai sėdėjo prie savo geltonai-juodai puošto stalo vis pliurbdami apie bet ką. Pamažėle kramsnodami įvairias bandeles, mokiniai šypsojosi ir mojo vienas kitam, kviete prisėsti kartu ir pasvajoti abiem.
Toks storulis vaiduoklis, kuris linksmai tauškė su naujokais, buvo Švilpynės koledžo vaiduoklis. Tiesa, jo vardas taip ir neišsprūdo jam iš burnos, bet svarbu tai, jog šis suvaikėjęs vyras-dūšia puikiai atstojo gerą draugų kompaniją. Vienas du trys, o tu jau juokies. Nepasakyčiau, kad tai visai blogai. Kaip mano nuomone, tai gal ir miela.
Tataigi, kol švilpiukai būriavosi nenusakomais būriais, maistas irgi pamažėle mažėjo. Puikiai matydami Grabingąjį stalą (nes buvo visai jo šalia, bet, deja ir prie klastuolių) geltonieji žmogeliukai jautėsi visai saugiai. Čia Hogvartsas. Šeima.
-
Po pamokų Neo atėjo pavalgyti. Jis buvo toks išalkęs, kad prisidėjo pilną lėkštę bulvių košės, dešrelių ir ėmė lėtai valgyti. Kąsnis po kasnio ir lėkštė liko visiškai tuščia. Neo apsidairė: visi buvo linksmi ir nė kiek nepavargę. Na, žinoma, juk ką tik prasidėjo mokslo metai. Reikia išsiplėpėti, kol dar galima pasišdykauti. Visi pirmakursiai buvo patenkinti patekę į Hogą, net tie, kurie sužinojo apie jį, kai tik gavo laiškus. Net tie, kuriems mokslai sekėsi sunkiai. Vis dl to juk čia Hogvartsas- burtų ir atradimo savęs mokyklą.
Netrukus jis atsikėlė ir nuėjo į savo kambarį.
-
Išalkusi po vaikščiojimų po pilį Amanda įejo į Didžiąją salę.
Įejusi nustebo. Salė buvo didesnė už betkokį matytą kambarį. Per salės vidurį nuo durų. Stovėjo keturi, dailūs , dideli . Vaikų gausiai nusėsti stalai. Žalias, Raudonas, Mėlynas ir geltonas stalai. Einasau kokie milžiniški tie stalai Net isižiojo. Durys ušsiverdamos stuktelėjo Amandai į nugarą ir ji suprato kad stovi ir nieko nedaro. O dauguma vaikų sutrikę spokso į ją.
Greit akimis susieškojus Švilpiukų stalo. Atsisėdo. Ir ėmė tirinėti ant stalo padėtą maistą. Pora valgių atrodė visai neskaniai. Prisikrovus labiausiai į akį kritusių ir labiausiai kvepiančio maisto į lekšte. Ir ėmė visko ragauti. Atsigėrusi moliūgų sulčių, net apsiližė. Skanumėlis.. Ir dar kartą apsižvalgė aplink. Bei laukė kol kas nors prisės šalia paplepėt. Taip nieko ir nesulaukus Amanda nuskubėjo į daug žadantį koridorių.
-
Išalkęs Tomas nuėjo į didžiają salę.
-Oo-Tyliai ištarė o poto nusišypsojo. Geltonas , raudonas, mėlynas , žalias. Ir per vidurį kiek žinau Garbingasis stalas. Visi mokytojai. hm Mano Geltonas. Akimis susirado Geltoną ir nuėjo atsisėsti prie jo.
Ant stalo gulėjo daugybė gardžių valgių.
Atrodo skaniai. Tomas įsidėjo kas atrodė skaniausiai į lėkštę. Skanu.
Pavalgęs apsižvalgė į sėdinčius mokinius. Poto pakilo nuo kėdės ir išėjo iš didžiosios salės.
-
Amanda užsimanė valgyti todel užėjo į
didžiają salę.
Atsisėdo prie švilpiukų stalo ir žiūrėjo kas gero šiandien. Maistas kaip visada
atrodėl stebėtinai skaniai. Amanda įsidėjo visko po truputį.
Nusišypsjo ir ėmė valgyti. Net pati nusistebėjo kaip išalko.
Didžiojoje salėje buvo labai šilta ir jauku. Amanda pavalgiusi įsipylė moliugų sulčių poto atsirėmė ir ėmė laukti berniuko su kuriuo buvo susitariusi čia susitikti.
-
Atskubėjęs į didžiają salę nuėjo prie švilpynės stalo kur jo turėtų laukti
Amanda. Pamatęs Amanda nusišypsojo jai ir atsisėdo šalia.
-Sveika. Atleisk kad vėluoju šiektiek.-Nuleides akis atsiprašė.
-Šeip niekada neveluoju , netyčia taip gavosi.
-Tai, ką šendien gero veikei?-Pasidomėjo Amandos.
Poto įsipylė sulčių atsigėrė ir vėl atsisuko į mergaitę. Ji daili.
Nusišypsojo ir laukė ką ši atsakys.
-
Pagaliau atėjęs Tomas atsiprašė Am.
-O, ne nieko tokio.- Mostelėjo ranka Amanda. Jis geros širdies. Ir gražus.
-Aš šiandien.. Hm buvau keliose pamokose ir prie ežero pakrantės. Susitikti su drauge. - Nusišipsojo amanda.
-O ką tu gero veikei šiandien? - paklausė am.
Ir vėl atsigėre moliugų sulčių.
-
Tomas nusišypsojo iš mergaitės isisukinėjimu dėl vėlavimo.
-Tai jau.- Nusišypsojo.
-Aš šiandien daug kur buvau, pelėdyne, magiškujų gyvūnų pamokoje.
Poto hmm... Net nepamenu. Ka gero veikėte su drauge?- Tikiuso nepamanys kad kišuosi ne į savo reikalus. Nenoriu pasirodyti ikyrus.
-Jai nenori gali nepasakoti.-Skubiai pasakė Tomas.Visia jau nusišneku. Šita mergaitė verčia mane klausti vis kito klausimo. Ji įdomi kažkuo.
-
Am nusišypsojo, poto nusisuko nuo berniuko , atsisukusi atsakė.
-Šeip vaikščiojome kalbėjome. Pelėdyne mhmm.. O į kokį koledžą norėjai patekti?
Nemanau kad į švilpynę. Sako kad čia mokosi mulkaii. - Am nusijuokė.- Na bet ne visi - greit paaiškino.
atsigėrė moliugų sulčių, įsidėjo į lėkštę pyrago ir laukė ką atsakys Tomas.
-
Mergaitė įžengusi į didžiąją salę, nusišypsojo. Ten buvo tiek vaikų...
Gerai. Kur tas švilpynės stalas?.. Aha, štai kur. reikės įsiminti.
Mergaitė kuo greičiau nutripseno prie švilpiukų. Ir nieko nesakiusi atsisėdo stalo pakraštyje.
-
Bekalbant su Amanda Tomas išgirdo kažka ateinant. Atsisuko ten sėdėjo
Mergaitė.
-Hm turbūt smagu buvo.-Nusišypsojo. - Aš norėjau patekti į varno nagą.
-Bet nepatekau, tiekto.- Nusijuokęs atsisuko į sėdinčia mergaite.
-Naujokė?- Paklausė atsisukdamas į Amandą.
-
Bevalgydama neaiškios kilmės patiekalą, mergaitė apsiterliojo savo apsiaustą, ir kaip visada pati savęs nesutramdė.
- Och tu rupūže. Kas man darosi šiandien? - sušuko, kad net salė nuskambėjo. Oresta girdėjo aplinkinių juoką, todėl pati prisidėjo, ir pradėjo juoktis iš savo, turbūt kasdieninės nelaimės.
Kas per nesąmonės?
Mergaitė atsistojo, ir nusprendė, nueiti į biblioteką, paskaityti, o vėliau išsiplauti savo dėmės.
-
Rose žvalgydamasi įtipeno į didžiulę klasę. Žinoma ji to ir siekė įeiti į didžiają salę.
Ji pamatė kad prie vieno stalo sėdi vien mokytojai, antro-tik žaliai apsirengę žmonės, trečio- tik raudoni, ketvirto- mėlyni na o ant penkto sėdėjo keli pažystami iš to pačio koledžo. Todėl ji ir nuėjo prie geltonų stalo.
Godžiai nužvelgė visus valgius buvusius ant stalo ir nutarė pirmiausia sukramsnoti vižtienos. O vėliau suvalgė pudingo ir dingo iš salės...
-
Plačiai atsivėrė Didžiosios salės durys.Taip,pro jas įsiaudrinusi įlėkė ne kas kitas kaip Nicole.Pasidabinusi kukliu sidabro vėriniu ji skubiu žingsniu nuėjo prie Švilpynės stalo.Ooo,kokia aš išalkus,mielai užkrimščiau kokį sumuštinį ar sriubos lėkštę...Nesvarbu net ką.Dabar mano pilvelis taip smarkiai gurgia...Susiradusi laisvą kėdę(nors laisvų kėdžių buvo pilna)mergaitė patogiai įsitaisė.Nagi nagi,nuo ko čia pradėjus?Hm...Gal paragausiu Raudoniojo slibino mėsos.Nepažįstamas skonis...Nicole įsidėjo nemažą mėsos gabalą į paauksuotą lėkštę sidabriniais kraštais ir pagriebusi šakutė ėmėsi doroti.Deja,mėsa atrodė baisiai kieta ir nė įgnybti jos negalėjai.Kas per...Įniršusi švilpukė patraukė lėkštę ir pasičiupo greta esančią.Tuomet drąsiai čiupo pudingą ir įsidėjo didžiulę porciją.Noriu valgyt...Pagaliau Nicole prikimšo pilną skrandį.Mielai ko nors atsigerčiau...Ji pasiėmė stiklinę stovinčią prie pat lėkštės,tačiau stiklinė buvo tuščia.
-Ach,tu,marš prisipilk sulčių arba pasukų punšo,antraip...-mergaitė pamąstė.-Suskaldysiu į šukes!
Nežinia,ar stiklinė išsigando,ar taip ir turėjo būti-netrukus visa buvo prisipildžiusi apelsinų sulčių.Uch...Negaliu suprasti,kodėl tiek mažai Švilpynės mokinių?Žaliaakė nužvelgė Klastunyno ir Grifų Gūžtos stalus.Paskutinį kartą sunkiai atsiduso.O gal ir lengvai-ką čia žinosi,ar mergaitės pilvas jau buvo laimingas,ar vis dar nepatenkintas.
-
Bounita tyliai praverė Didžiosios salės duris ir visa sustirusi nuėjo prie Švilpynės stalo. Pamačiusi kitą švilpę linksmai pasisveikino:
-Sveika.
Ji klestelėjo šalia ir pasiėmė didžiulį puodelį su karšta arbata.
-Varge, visi čia kaip iš po maro...
Patraukė mažą gurkšnį:
-Aš Bou,-nusišypsojo.- Koks tavo vardas?
Mergaitė vėlei atsigėrė arbatos ir apžiūrinėjo švilpės veido bruožus.
-
Nicole net nepastebėjo,kaip greta jos atsisėdo kita švilpukė.
-Labas,-susipratusi žvaliai atsakė.Tuomet gurkštelėjo oranžinės spalvos sulčių ir pridūrė:
-Malonu susipažinti,Bou,aš vardu Nicole.Tu čia jau seniai?
Mergaitė atsilošė,nugarą atrėmė į atlošą,ir dar sykį atsigėrė sulčių.Tiksliau,išmaukė visas likusias.Norėčiau dar...Su lig ta mintim stiklinė vėl prisipildė apelsinų sultimis.
-O!-iš nuostabos išsprūdo Nicolei.Bet kadangi jau žinojo,jog čia-burtų pasaulis ir burtų mokykla,vėl maloniai nusišypsojo pašnekovei.Iš pirmo žvilgsnio miela mergina.Truputį panaši į...Pala,į ką ji panaši...A,tiesa,į mano pusseserę Džesiką!Tikrai,tokia panaši...Nors labai norėjo "įsigilinti" į jos akis,pamaniusi,kad būtų nemandagu,vėl nusišypsojo,o jos žvilgsnis nukrypo prie Klastuolių stalo.Klastuoliai...Vienas išsiviepęs pirmakursis nusišaipė iš Nicolės.Tikrai,klastuoliai...Mergaitė vėl nurijo gerą gurkšnį sulčių.
-
Bou palingavo galva:
-Na, jei sakyčiau, kad ilgai-meluočiau. Kad trumpai-vėl meluočiau.
Ji nusijuokė:
-Na jau šiek tiek esu apsigyvenusi. O tu?
Mergaitė pasekė Nicolės žvilgsnį:
-Pakankamai ilgai, kad jau būčiau susidūrusi su jais....-jos juodos akys prisimerkė.
Nejau žadi ką nors daryti?-pasigirdo Tashitos balsas galvoje. Ne. Ne laikas. Ir ne vieta. Nedarysiu nieko, kol nebus būtinybės.-atsakė Bou. Tashita tyliai numykė. Vėl pasisuko į Nicolę ir patraukė dar vieną gurkšnį.
-
Nicole suraukė nosį tam berniūkščiui,tarsi norėdama parodyi,kad jis prie jos daugiau nebekiptų.
-Na,taip.O aš...Na,aš...Galiu pasakyti,kad esu šviežiai kepta naujokėlė.Ir tikrai nemeluočiau.Esu čia tik trečia diena...Dar nespėjau nei draugų,nei priešų susirasti,-Bet tikiuos,kad tu esi viena pirmųjų.-Nors mane tie Klastuoliai amžinai nervino.Jei ne Hogvartse,tai namuose.Pažinojau vieną berniūkštį.Kai pas dėdę viloje praleisdavau vasarą,greta mūsų namo gyveno toks berniukas metais už mane jaunesnis.Nuolatos jis mane erzindavo,lakstydavo ir šaipydavosi iš manęs.Bjaurybė mažas,vardu Deivydas...Tokio ištysusio veido,juodų kaip smala plaukų ir mažų siaurų akių...-ji net prisimerkė iš nepasitenkinimo.-Ech,bet ką aš apie save,geriau papasakok apie save ką nors:turi brolių,seserų araugintinių,kokie tavo tėvai ir panašiai...-mergaitė baigė gerti sultis.-Beto,ar matai čia šokoladinių sausainių?Niekur nerandu...
-
Bou pasivaipė:
-Jiems, kad tik įkąst.
Pažiūrėjo į puodelį ir nusistebėjau, kad jau pusę išgėrė:
-Turiu du brolius. Jiems... Daug metų. Tėvai tokie truputį kvaištelėję. Bet pora kaip tvora.
Užsivertė puodelį ir visai jį ištuštinusi priešais padėjo šokoladinius sausainius.
-O ką tu gali papasakoti apie savo šeimą?
-
Nicole nusišypsojo.Ir užkibk tu ant tokio malonaus žmogaus.Tada padėkojo už sausainius ir pasiėmusi vieną pradėjo jį apžiūrinėti iš visų pusių.Kas čia per šokoladiniai sausainiai,kad šokolado nesimato?Bet atsikandusi pajuto stiprų pieniško šokolado skonį.Tuomet pagalvojusi atsakė:
-Aš vienturtė,neturiu nei brolių,nei sesių,laimei,tėvų dar nespėjau prarasti.Mama...Na,visada už ją turiu atidirbti visus darbus,aš su tėčiu,tačiau negražiais žodžiais apšnekėti negaliu-mama visgi,pagimdė,užaugino,aprengė,pamaitino,ir į mokyklą išleido.Bet užtat turiu kalnus pusseserių.Iš tėčio pusės,-mergaitė pasiėmė dar vieną sausainuką ir krimstelėjo.
-Kokias pamokas ruošiesi lankyti?Tiksliau,kokias lankai?Ir jei jau spėjai susipažinti su profesoriais,kuris pats mieliausias,tavo nuomone?
-
Mergaitė pasiėmė dar vieną puodelį arbatos:
-Tiesą sakant, nedaug pamokų tebuvau. Bet būtų gerai lankyti kuo galima daugiau. Žinai, dėl savęs, koledžo ir taip toliau...-pamosavo ranka.
-O tu?-klausiamai pažvelgė.
Ji irgi pasiėmė sausainį ir atsikandusi užsigėrė arbata.
-
-Tiesą pasakius,tėtis vis man į galvą kalė,kad lankyčiau visas pamokas,nes nežinia,kuo gali būti užaugęs,taip toliau ir panašiai...-Nicole nusižiovojo.-Atleisk,trumpai miegojau,negalėjau užmigt,svetima aplinka...Na,o pati planuoju...Nežinau,ar spėsiu lankyt visas pamokas.Bėda ta,kad Ateities būrimas beveik tuo pačiu metu kaip ir transfigūracija...Dar nebuvau nė vienoje iš šių pamokų,todėl neišmanau,kurią pasirinkti.Bet vis dėlto manau,kad Ateities būrimas nėra taip svarbu.Svarbesnė transfigūracija-nors labai panašu į kerėjimą ir apsigynimą nuo juodosios magijos...Uch,nenoriu perkrauti galvos tomis pamokomis,-mergaitė dar sykį nusižiovojo.Ji staiga žvilgsnį nukreipė į Grifų stalą.Vienas pamišėlis dainavo kažkokias serenadas gretimo stalo varnanagei.Klastuoliai,kaip visada,vaipėsi,šaipėsi,juk visi juos pažįsta...Prisivalgiau,jau soti...Aha,skrandis pilnas...Nekenčiu persivalgyti...Bet negalėdama atsispirti pagundai ji iš lėkštės pasiėmė dar vieną sausainį.Dabar pats metas būtų prasilakstyti...Pabegioti paežere...Ne,visgi geriau pirma išsisedėti ir palaukti,kol viskas susiviškins,o tada jau matysim...
-
Bou vėlei pabaigė puodelį ir padėjo jį ant stalo:
-Žinai, turėtum eiti miegoti. Vaikščioti užsimiegujusiai yra netik, kad dar didesnis nuovargis, bet ir pavojus vseikatai.
Palinko į priekį:
-Nežinai koks klastuolis gali laukti viršuje laiptų. O tada gali būti bac!
Mergaitė linktelėjo klastuolių pusėn:
-Iš jų tikėkis daug. Laaaabai daug.
-
Nicole palinksėjo galva.Tikrai labai daug , pradedant vietoj plaukų susiraizgiusiomis gyvatėmis ir baigiant nuo šalčio sustirusiomis rankomis.Deivydukas tai išmano...Kaži,kur jis dabar?Kitais metais tikiuosi pamatyt-visą mažą ir nusmurgusia nosimi...O nuo lūpų dar pienas nenudžiuvęs...Jei vasarą sutiksiu,taip ir pasakysiu.Mergaitė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir vėlei atsilošė.Jos akys įsmigo į tolį-į nežinomą,neaiškų tašką.Ji negalėjo patikėti,kad reikia,tiksliau reikėjo palikti draugus,šeimą,ir visus kiemo bičiulius.Och,įdomu,kaip puskės mano laikosi.Džesika,Sarah,Kristina,Kim,Karmena...Uch...Kai tik pasėdėsiu čia ir išsiplepėsiu su Bou,tuoj varysiu į pelėdyną...Tiesa,net nenutuokiu,kur jis randasi...Teks paprašyt pagalbos.Nežinia,kodėl,bet Nicole net nusipurtė.
-Taigi...Ar tu jau susipažinai su Hogvartso apylinkėmis?Norėčiau nueiti į pelėdyną,bet net nenumanau,kur jis randasi...Ar galėsi palydėt?-pasiteiravo ir pastebėjo žėlė.Ilgai nedelsusi čiupo ir į lėkštę įsidėjo mažytį gabalėlį.Tiesa,paskui dar vieną mažytį,dar vieną,dar,kol galiausiai užbaigė visą lėkštę.
-
Bou linktelėjo:
-Galiu tave palydėti.
Ji suvalgė dar vieną sausainį ir metė piktą žvilgsnį į klastuolius kurie kėlė neįpratai didelį triukšmą.
-Matyt kas nors vėl ką nors iškrėtė...
-
Viršum stalo nusklendė kelios pelėdos ir numetė mokiniams siuntinius.Daugiausia kliuvo Klastunynui.Deja,Nicole negavo net paprasto laiškelio.Įdomu,kodėl?Gal todėl,kad aš jiems neišsiunčiau jokio laiško?Ach,kokia aš kvailė...Juk pažįstu savo tėvus-nerūpestingi tinginiai...Mergaitė net išsižiojo,net nustebo,kad taip pagalvojo apie savo tėvus.Bet visi žinojo-kas tiesa,tas tiesa.Ir niekas prieš tiesą nepakovos.
-Tiesa,labai ačiū.Pati neturiu nė menkiausio supratimo apie šią pilį.Ir čia tiek daug vaikų...Ypač klastuolių...Kurie,kaip tu jau sakei,nežinia,ką padarys.O švipinukų čia taip mažai...-Nicole dar kartą apsižvalgė,tarsi tikėdamasi stebuklo.Tarsi manydama,kad pokšt,ir už stalo jau sėdi šimtas dvylika vaikų-nedidučių pirmakursių su geltona uniforma...
-O tu pažįsti iš čia nors vieną vaiką?Aš tai žinau tik Soport Agneu,kažkokią varnanagę,ir dar spėjau susipažinti su Klarisa Lobel,grifuke...Beje,kaip matau,vyriausi čia antrakursiai.Nėra vyresnių...-O tai reiškia-mažiau stumdymų,mažiau pasišaipymų ir pasivaipymų,daugiau mažiukų,kuriuos galima mušti ir daužyti...Oj,per daug įsijaučiau.Nicole pasižiūrėjo į lubas,tiksliau,į dangų-netoliese praplasnojo trys Karališkosios pelėdos.Hm,man reikia pelėdos,nejau kas kart bėgiosiu į pelėdyną ir skolinsiuos iš mokyklos nuosavo turto?O dar kai reikia išsiųst laiškus visoms pusseserėms,visiems dėdėms,tetoms,močiutėms,seneliams,ir mažiui Deiviui...Kaži,ar man užteks vienos.Tikriausiai prireiks kokių keturių...O ne,veikiau keturiolikos...Įdomu,man tėvai įdavė galeonų?Mergaitė pasiknisusi švarkelio kišenėj užčiuopė kelias monetas.Išsitraukė jas ir ėmė apžiūrinėti.Hm...Šešiasdešimt galeonų,keturiasdešimt du skiliai ir aštuoniolika knutų...Kaži,ar užteks įsigyti patikimai pelėdai...Rudaplaukė įsikišo monetas į negilią kišenėlę.Bent seneliai turėtų būt dosnesi.Gal paliko šiokį tokį palikimą banke...Nors jei reikėjo palikti šešerioms anūkėms...Ne,septynioms anūkėms...Apytiksliai,po dešimt galeonų.Vargingas turtas.Nicole atsiduso ir pasimuistė kėdėje.Ši buvo ne per didelė,bet kiek aukštoka.Tada atsisuko į Bou.Bou,Bou...Tu tokia panaši į Džesę,kurios Hoge nematau...
-
Bounita pradėjo suptis ant kėdės:
-Na.... Būsi tu, Kairi Himura, keletas klastuolių. Visgi, kas jų nepažysta.
Aršiai pasižiūrėjo į klastuolių stalą.
-Gal daug neperkėlė. Žinai, dundulių kokių. Gal išmetė. Visko šiais laikais būna,-palingavo šviesia plauke galva.
Bou paleido stalo kraštą ir besėdėdama ant kėdės pradėjo balansuoti ant dviejų jos kojų. Tada pakėlė akis į Nicolę:
-Ar tu sakei iš kur tu, ar aš neprisimenu?
(http://i45.tinypic.com/95sxw2.png)
-
Mergaitė stebėjo,kaip kita švilpė supasi ant kėdės.Ji užsisvajojo,ir akimirkai net neišgirdo,ko Bou paklausė,bet poto nedelsiant atsakė pusbalsiu:
-Nesakiau.Taigi,aš iš Liverpulio.Nors gimiau Vokietijoje,tėvai mane atsivežė į Angliją.Tiksliau,tėtis.Su mama jis buvo išsiskyręs ir ji jam paliko auginti mane,bet kai tėtis išvažiavo į Angliją,jie vėl susitiko,ir tėtis su ja vėl užsimanė draugauti...-Nicole pamosavo ranka,tarsi norėdama parodyti,kad šitoks gyvenimas nuobodus.
- O tu?Matau,kad turi kažkokios kitos šalies buožų...Gal rytų...-mergaitė prisimerkė,bet niekaip negalėjo suprasti,ar taip yra iš tiesų.
-
Bou garsiai plojo kėdę ant grindų:
-Japoniškas kraujas. Parsitempė į Angliją kai buvau visai maža. Po to seneliai bandė parsitempti atgal, kad nesugadintų manęs angliškomis nesamonėmis. Ir poto taip ir tąsė iš Japonijos į Angliją.
Mergaitė pasirėmė ant stalo:
-Tikriausiai buvo nelabai malonu, kai tėvai nusprendė išsiskirti..?
Žiūrėdama į Nicolę Bounita pasiėmė sausainį ir nukando kraštelį. Staiga ją persmelkė keistas jausmas. Lyg kažkas senai lauktas būtų netoliese. Kažkas toks pažįstamas... Negali būti...-pasigirdo Tashitos balsas. Kas tai buvo?-iškarto paklausė Bou. Atrodo tai... Bou prisimerkė. Tai buvo taip panašu į T...-pradėjo bet Tashita ją pertraukė.Torą. Mergaitė mintyse linktelėjo. Tu tikra, kad tai buvo ji?-iškarto pasiteiravo. Jos jėgą galimą atpažinti ir už tūkstančio kilometrų. Ji spinduliuoja energija.-atsakė būtybė. Jeigu yra Tora... Vadinasi yra ir Kairi..-samprotavo Bou. Aišku, kaip dieną.-šyptelėjo Tashita Bounitos veide.
-
Nicole pasižiūrėjo į Bounitą ir suprato,kodėl jai taip atrodė.Tuomet mergaitė atsirėmė alūne į stalą ir pasirėmė galvą.
-Na,man buvo šešeri kai tėtis pasakė,kad persikraustysim į kitą miestą.Be abejo,man buvo šokas.Tais pačiais metais jie ir išsiskyrė.Tėtis supyko,kad turi dirbti visus darbus už ją...Ir jų nuomonės nesutapo ar kažkas panašaus.Mama išėjo ir pasakė,kad išvažiuoja į kitą miestą...Po savaitės mudu su tėčiu išvažiavome į Liverpulį.Jis pasakė,kad laikinai apsistosim žiobarų viešbutyje,kol jis susiras normalų butą.Ir beieškodamas sutiko mamą...Jos atsiprašė ir vėl gyvanom kartu...O nuo to laiko aš dirbu visus darbus,kurių nenorėjo dirbt tėtis.Bet aš nesuprantu tų suaugusiųjų-juk gali naudotis magija!Aš dar nedidutė,dar negaliu,nemoku ją panaudoti kaip reikia...-Nicole atsiduso ir pakrypavo pečiais.Pro jų stalą greitai prasklendė Storulis Vienuolis,Švilpynės vaiduoklis.
-Labai malonu,kad jūs patekote į Švilpynę,būkite pasveikintos!-ėmė tauškėti prilėkęs prie mergaičių.Nic vis linksėjo galva ir nedrąsiai šypsojosi vaiduokliui.Pagaliau jis,palinkėjęs sėkmės,nulėkė prie kitų mokinių.
-Tau pasisekė,kad turi gerus tėvus,kurie tavimi rūpinasi,-pasakė ir nė nepajuto,kaip stvėrėsi už sulčių stiklins ir vėl ėmė gurkšnoti,šį sykį,pomidorų sultis.-Beje,gal ir nemandagu klausti,ir net nemanyk,kad man tai labai svarbu,tiesiog įdomu...Tu grynakraujė?
-
Bou susikimšo likusį sausainį:
-Norėčiau, kad jie manimi rūpintūsi. Jie tik pabamba ant brolių kai jie ką nor sudaužo, o šiaip viską namuose savarankiškai tenka daryti. Žinai, kartą per savaitę padaro valgyti ir tai jeigu nepamiršta.
Ji nusišypsojo vaiduokliui ir vėl pažvelgė į Nicolę:
-Aš..-sustojo pagalvoti.-Grynakraujė. Žinai, gal toj Japonijoj viskas kitaip. Tiesiog neįsivaizduoju. Bet žinau, kad abiejų tėvai moka burti ir mokinosi kažkokiose burtų mokyklose. O tu?-pasiteiravo.
Mergaitė pasiėmė dar vieną sausainį ir vėl atsikandusi sukrizeno:
-O jie tikrai skanūs.
-
Pamažu lėkštelė sausainių visai ištuštėjo.Nicole vieną po kito kimšo vis klausydama,ką šneka Bou.
-Na,aš taip pat Grynakraujė.Tiesą pasakius,nedaug ką žinau apie tėvus,ar jie baigė mokyklą,ar ne,šiaip tai mama su tėčiu man išvis nesakė,kad tokios mokyklos egzistuoja...Matyt neturėjo laiko.Kai gavau laišką,praėjo vos viena diena,nes aš gimusi rugpjūčio 29,bet pelėda tikriausiai sumaišė,ir laišką man atsiuntė diena vėliau.O iškart kitą dieną jau sėdau į King Kroso stoty į Ekspresą ir važiavau čia,į Hogvartsą...Per tą dieną spėjau sužinot,kad tėtis lankė Biobetonsą,nes vaikystėje gyveno Prancūzijoje,o mama...Nežinomas objektas.
Mergaitė pasikedeno plaukus ir pasiteiravo:
-O kada tavo gimimo diena?
-
Mergaitė linksėjo galva:
-Gruodžio 31. Oi... kovo 6.
Ji sukrizeno:
-Netyčia ant liežuvio galo pasipainiojo kita data.
Turėtum būti atsargesnė.-pasigirdo Tashitos balsas jos galvoje.Na, aš netyčia. Beto nieko nenutiks, net jei ištariau tavo gimimo dieną.-atsakė Bou. Balsas galvoje tyliai prunkštelėjo. Aš tave tik perspėjau.
-
Nicolei Bounita pasirodė kiek keistoka.Hm...Atrodo,kad ji su kažkuo kitu šnekėtusi...Ai,ką aš čia šneku,man juk irgi kartais būna taip,kad aš užsisvajoju ir galbūt atrodau šiektiek keistai...Mergaitė negalėjo nepažiūrėti į Klastunyno stalą,kuris tiesiog plyšo juoku ir pirštais rodė į vieną grifą,kuris savo dailiają uniformą apsipylė daržovių sriuba.Taip bespoksant į gretimo stalo mokinius,Nicolei greta lėkštės nuskriejo bandelė.Neabejotinai dovana iš "žaliukų".
-Maisto karas prasidės,-nepatenkintai suburbėjo Nic ir stvėrusi tą pačią bandelę atgalios sviedė į Klastuolių "būstinę".
-Aš su varške nemėgstu,-tyliai pridūrė.Suplota bandelė trenkėsi kažkokiam užsižiopsojusiam Klastūniečiui į galvą.
-Slėpkis!-greit paliepė rudaplaukė Bounitai ir pati susmuko į kėdę pasislėpdama už atlošo.Staiga pagalvojusi,kad visai čia pat Garbingasis stalas,mergaitė žvilgtelėjo ir įsitikino,ar niekas nematė.Chu...Niekas nepastebėjo.Tuomet galvą atsuko į Bou ir džiugiai bei kartu kimiai paklausė:
-Ar tu niekada nesvajojai apie Hogvartsą?Ar niekad negalvojai,į kokį koledžą pateksi?O jei kart kartėmis pamąstydavai,-Nicole padarė trumpą pertraukėlę.-Koks koledžas būdavo tavo išsvajotas?
-
Pro Bou galvą praskrigo dviejų kumščių didžio obuolys ir garsiai ištiško atsitrenkęs į sieną. Piktai suriko:
-Idiotai jūs!
Ji užlindo už kėdės:
-Niekada negalvojau apie jokį koledžą. Aš visada plaukiu pasroviui. Taip sakant kas bus tas bus.
Į kėdės atlošą plojosi bandelė su kremu. Staiga ją persmelkė keistas bauginantis jausmas. Kas tai..?-iškarto paklausė Bou. Neįsivaizduoju. Bet atrodo, kad kažkas stipraus yra aplinkui.-atsakė Tashita. Atrodo, kad tai Tora.-konstatavo mergaitė. Tiesa. Tokią brutalią jėgą gali skleisti tik ji. Matyt jos kažkur netoliese ir bus pajutusios tave.-burbtelėjo Tash. Bou nusišypsojo:Norėjai pasakyti mus? Pajuto teigiamą atsakymą.
Į sidabrinę lėkštę plojosi gigantiškas ananasas ir išvertė joje buvusias salotas. Mergaitė krūptelėjo ir piktai nusiėmė salotos lapą kuris nukrito jai ant kojos.
-
-Hm...-Nicole visiškai nebekreipė dėmėsio į klastuolius,atakuojančius jas įvairiais maisto produktais.-O...Na,žinau,gal mes nesame dar tokios artimos,bet...Pasakyk atvirai-ar tau patinka čia,Švilpynėje?Na,žmonės,aplinka,kambariai...Ar nesvajoji būtent dabar patekti į kitą koledžą?Nuo tos dienos,kai tėtis man papasakojo apie Paskirstymo kepurę ir koledžus,aš iškart panorau patekti į Grifų Gūžtą.Bet kai ta kepurė pasakė,jog aš-Švilpynėje...Tiesą pasakius,iškart nuliūdau,bet kai tik išgirdau tų švilpių balsus ir džiūgavimus,sveikinimus...Pajutau,kad man čia bus gera.
Mergaitę staiga apėmė neapsakomas jausmas-didžiulis sielvartas ir liūdesys.Ne,tikriausiai ji nemanė apie tai,kad pateko į žioplių,doruolių ir drovuolių koledžą,kaip dauug kas pasakytų-ji susijaudino tikriausiai dėl to,kad prisiminė tėtį.Prisiminė mamą,kaimynus,bičiulius ir draugus...Pirmą kartą per čia būvimą Hogvartse ji susimąstė apie šeimą ir pagalvojo-ji vieniša...Ji tokia vieniša,kokia niekados nebuvo-atskirta nuo visų artimų ir širdžiai mielų žmonių.
-O tu drąsi?-norėdama išsklaidyti tylą ir nuvyti nemalonias mintis kas į galvą šovė dar sykį paklausė.Tada atsilošė ir įsižiūrėjo į vieną tašką:niekas nebūtų suradęs,kur Nicoles žvilgsnis veda.Ir ji pati nežinojo,tiesiog žiūrėjo toli toli kaip ir buvo įpratusi.Man reiktu šioje mokykloje susirasti gerą ištikimą draugę.O gal...Gal tas jausmas...Mergaitė pasižiūrėjo į Bou.Gal tas jausmas,kuris neduoda man ramybės,reiškia...Kad man tiesiog reikia pastebėti tą draugę...Gal...Nicoles galvoje sukosi tiek minčių,kad būtų sunku jas visas išdėstyti rišliai.
-
Bou palingavo galva:
-Neperlabiausiai aš juos pažįstu. Dažniausiai slankioju aplinkui. Bet nesiskundžiu. Visgi ne koledže esmė. Galima ir su kitų koledžų atstovais bendrauti. Na gal tik ne su jais.-linktelėjo klastuolių pusėn.
Kažkoks kietas daiktas vėl išsitaškė netoli nuo mergaitės galvos:
-Na ir kvailiai...
Išgirdusi klausimą ji sukluso:
-Drąsi.. Na tikrai nesu bailė,-šyptelėjo- Jeigu reikia tikrai galiu stipriai pasispardyti ir puikiai apsiginti.
Tashita patenkinta niūniavo Bou galvoje.
-O tu?-paklausė meiliai sumirksėdama, pati matyt to net nejausdama.
-
Nicole nusišypsojo:
-Na,kaip suprasi žodžio drąsa reikšmę...Ar drąsa,tai,kad nebijai atsiskaityti eilėraščio visos klasės akivaizdoje,užkalbinti kito vaiko koridoriuje,ar tai,kad nebijai nueiti vienas tamsią gūdžią naktį į Uždraustajį mišką ir ten kautis su kokiais baisiais padarais...-mergaitė gurkštelėjo sulčių ir pasikasė pakaušį.Atrodė taip,kad geriau galvotusi.
-Tiesą pasakius,manau,kad esu pakankamai drąsi abiejomis prasmėmis.Žinoma,nesu drąsuolė superherojė,-Nic pasitempė kaip tikra didvyrė,atstatė krūtinę,patempė lūpą ir pakėlė galvą-tokius žmones ji nuolat matydavo žiobarų komiksuose.Tuomet pačiai suėmė juokas ir ji pradėjo tyliai krizenti.
-
Bou taip pat sukrizeno:
-Tu tikrai neatrodai baili.
Ji kilstelėjo galvą ir apsižvalgė:
-Atrodo karas baigėsi. Niekas nebesimėto. Oooo... Klastūniečius prigavo kažkoks didelis padaras, turėjau omeny mokinys. Gal koks prefektas...
Mergaitė žvilgtelėjo į Nicolę:
-Ar tau nereikėjo nueiti į pelėdyną?
-
Mergaitė klausėsi ir po truputį gurkšnojo sultis.Išgirdusi,kad Bou paminėjo pelėdyną,vos nepaspringo vienu didžiuliu gurkšniu.
-Visai pamiršau,-tarė padėdama stiklinę ant stalo.-Dėkui,kad priminei.Netrukus pamoka...O gal ir ne...Jau visai susimaišiau...-Nicole nusišypsojo didžiule plačia šypsena.Tuomet pažvelgė į Klastunyno stalą.Kažkoks išstypęs jaunuolis purtė vieną Klastuolį pagriebęs už apykaklės.Šis nekaltai žiūrėjo ir,tikriausiai,meldė atleidimo.
-Taip jiems ir reikia,-tvirtai pasakė ir apžvelgusi didžiulį stalą,nukrauta maistu,kad net nesimatė jo spalvos,atsistojo.
-Ačiū,kad sutikai mane palydėti.Tikiuos palauksi,kol ten parašysiu trumpą laiškelį tėtčiui.
Nicole pasitikrino,ar švarkelio kišenėje turi plunksną ir pergamento lapelį.Atsarga gėdos nedaro.-prisiminė ji kadaise tėtčio pasakytus žodžius.
-Parašysiu,kad patekau į Švilpynę ir man viskas gerai,lankau pamokas,uždirbau tris taškus savo koledžui...Pala,juk jie negauna jokios telegramos,nusakančios,kur pateko jų vaikas ar ne?-pasiteiravo ir dar sykį apsidairė-aplink vienas po kito mokinukai skirstėsi iš salės.Tačiau tai ir pasakė,kad neverta laukti atsakymo.Mergina jo taip ir nesulaukusi lėtai ėmė sėlinti link durų.Švilpukės išėjo iš Didžiosios salės.
-
Bou linksmai pašoko:
-Su malonumu. Visgi neturėčiau ką veikti.
Ji pažvelgė į klastūniečių pusę ir prukštelėjo:
-Na kai kuriems tikrai nesiseka. Turiu omeny, jį turėjo gerai pakratyti,-baktelėjo pirštu į kito stalo pusę. Na aš abejoju, ar jie ką nors gauna. Nemanau, kad čia kam nors įdomu. Pusė tėvų taip ir tenori savo vaikais atsikratyti, arba vaikai nori dingti iš namų,-gūžtelėjo pečiais.
Mergaitė pasivaikščiodama ir besižvalgydama ėjo pro stalus. Dvi pelėdos uokaudamos praskrido keli centimetrai nuo jos galvos ir sušiaušė tvarkingai sušukuotus auksinius plaukus. Bou delnais juos sulyginu ir pranyko už durų kartu su Nicole.
-
Bounita greitu žingsniu įėjo į Didžiąją salę. Tiesiu statymu patraukė link Švilpynės. Nė nesidairiusi kas dedasi aplinkui, klestelėjo ant kėdės ir nervingai pasitaisė juodą skarelę dengusią kaklą. Mergaitė pasiėmė lėkštę ir įsidėjo mažą vištienos suktinuką. Šakutė pagnaibė jo kraštą. Kodėl Tashita norėjo mane nužudyti..? Įsidėjo bulvių košės ir šakute pakabino mažą kąsnelį.
Čia tik sapnas...
Nurijusi gabalėlį vištienos suspaudė lūpas.
Tashita? Kur tu!
Greitomis pabaigė vištieną ir pastūmė lėkštę toliau.
Atsiliepk. Man jau darosi neramu...
Paėmė stiklinę apelsinų sulčiu, ir nė nesiraukydama dėl jų rūgštumo išgėrė vos ne vienu mauku. Paėmė obuolį ir apžiūrėjo jį. Ryškiai raudonas, spindintis, viskas atsispindi plonoje žievelėje. Atsikando obuolio ir parėmusi galvą ant delno, nieko nematančiu žvilgsniu žvalgėsi po salę. Atrodo ji nė nemirksėjo. Keletas mokinukų keistai pasižiūrėjo į ją, bet mergaitė nekreipė dėmesio ir toliau žvelgė į tolį.
-
Į Didžiąją salę įėjo Kairi. Akys tiesiog akimirksniu susirado Bou ir grifė lengva eisena patraukė prie Švilpynės stalo.
- Labas rytas, - pasisveikino ir atsisėdo priešais. Nieko daugiau nelaukdama Himura į lėkštę įsidėjo dvi bandeles ir prisitraukė stiklinę sulčių. Garbė elfams, kurie tai gamina. Aš tiesiog išbadėjusi! Kairi per daug nesirūpindama keista kolegos išraiška ir visišku ignoravimu, ėmėsi kimšti šokoladinę bandelę. Vos neužpringusi sulėtino tempą ir po pirmos porcijos ir stiklinės apelsinų sulčių (pačios mėgstamiausios) pagaliau pažvelgė į Bounitą.
- Kas nutiko? Ko tokia susiraukusi? Blogai miegojai gal?
Himura nusprendusi,kad savo pareigą atliko pasidomėdama drauge, ėmėsi kitos bandelės. Šiek tiek atsipūtusi ir su jau puspilniu skrandžiu, mergina trumpai apsižvalgė. Prie stalo sėdėjo dar keli mokyniai, o salėje išvis buvo vos pora.Turbūt jau po pusryčių.. Įdomu, kiek valandų? Pastaruoju metu mane tai mažiausiai jaudina... Atsigėrusi šį kartą greipfruitų sulčių, grifė pažvelgė į kolegą. Ši vis dar nereagavo ir Kairi susirūpino.
- Klausyk, tau tikrai viskas gerai? Atrodai kažkaip keistai...
Himura padėjo stiklinę ir palinko prie Bou. Akys atrodė lyg stiklinės, o žvilgsnis kažkoks tuščias, kažkur į kitą pasaulį nukreiptas. Kairi pamosavo ranka priešais mergaitės veidą ir atsilošė.
-
Bou sureagavo tik kai Kairi pamosavo ranka priešais. Mergaitė krūptelėjo ir sumirksėjusi pasisuko į draugę:
-O, sveika.-burbtelėjo.
Praėjus ilgam laiko tarpui atsikando obuolio:
-Miegojau pakankamai gerai. Bent jau taip atrodo. Tiesiog įvyko kažkas...Netokio.
Ji vėl susimąstė ir jeigu nebūtų laikiusi delno po smakru, jos galvelė su trenksmu būtų plojusis ant stalo. Atrodo šaltas vėjas perpūtė kiaurai. Nusipurčiusi Bou pradėjo kalbėti greitakalbe:
-Šiąnakt sapnavau Tashitą. Buvome kažkokiame kambaryje, jis visas buvo raudonas, bet tai ne esmė. Ji pasakė, kad mes neegzistuojame, kad mus nori ir reikia sunaikinti. Atrodė visa pavargusi, lyg kokias dvi savaites nebūtų miegojusi. Bet nesistebiu, jai daugiau negu tūkstantis metų, neatrodysi pirmos jaunystės. Nors ji mirė būdama dvidešimt trejų, taigi jos astralinis kūnas vis dar labai jaunas, bet siela jau sena,-jai pristigo oro.
Tris kartus giliai įkvėpusi ji tęsė:
-Tada pasakė, kad burtininkų pasaulyje tokie kaip mes neegzistuojame. Gal tą jau sakiau. Tada pasakė, kad mus reikia sunaikinti, ar dar kažką tokio. Tada paėmė durklą ir norėjo mane užmuš, bet aš pabudau.
Inercijos pagauta ir sunkiai šnopavo begaudydama orą ir tankiai mirksėjo.
-
Kuomet Bou atsigavo, Kairi lengviau atsipūtė. Nuo stalo dar prigriebė porą sausainių ir su malonumu sukramsnojo. Kol kolega pasakojo savo naktinius košmarus, Himura įdėmiai klausėsi, nors akys ir buvo nukreiptos į šalį, o burna užkimšta jau bananu. Kai Bounita papasakojo visą sapną, grifė kurį laiką tylėjo ir galvojo.
- Žinai, sunku pasakyti, ar šis sapnas ką nors reiškia. Nors pripažįstu, kad šiek tiek kraupokas. Visos šitos teorijos.. Tačiau tu nesijaudink, nemanau, kad Tashita galėtų tave nuskriausti. Jūs tiek daug kartu išgyvenote, tapote viena vienuma, - čia Kairi nutilo, - na taip, kažkokia visuma. Todėl nereikia nerimauti, manau, kad viskas bus gerai. Tu valgei omletą? Skaniai atrodo, gal paragauti?..
Himura į lėkštę įsidėjo omleto su daržovėmis ir toliau, be jokio sunkumo ant širdies, ėmėsi antro pusryčių etapo.
- Štai aš šiandien miegojau nuostabiai. Nieko nesapnavau, niekas netrukdė. O dušas išvis atgaivino. Rūbai dabar levandom kvepia: švarūs, nauji, tiesiog atgaiva. Tokia naujai gimusi aš dar niekada nesijaučiau. Toks jausmas, kad kalnus nuverst galėčiau, nors dėl to abejoju...
Kairi tiesiog akimirksniu sukirto omletą ir jau tiesė šakutę antrai porcijai, kai staiga sustingo.
- Juk tu ne dėl sapno nerimauji, tiesa? Kažkas tave kankina labiau.
Grifė atsisėdo į vietą, padėjo lėkštę į šalį ir palinko prie kolegos, pasiruošusi išklausyti.
-
Mergaitė piktai trenkė prakąstą obuolį į stalą. Stipriai suspaudė savo mažame delne ir iš jo pradėjo sunktis sultys:
-Tai aišku, kad ne dėl sapno!
Bou perkreiptom lūpom pasižiūrėjo į visiškai sutraiškytą obuolį. Paėmusi servetėlę nusivalė rankas.
-Tashita neatsiliepia. Šauk kiek nori, tyla. Lyg neegzistuotų.
Pažiūrėjo į Kairi:
-Jei nori valgyk, aš ne alkana. Palauksiu.
Palingavo galva ir paėmė puodelį ramunėlių arbatos kuri buvo maloniai šilta. Smiliumi vedžiojo puodelio kraštus ir suėmusi abiem delnais papūtė gėrimą:
-Dėl to labiausiai ir nervinuosi. Ji tikrai būtų atsakiusi. Bent jau pasiaiškinusi.. Nuo Tashitos priklauso ką aš sapnuoju. Jei nenorės ta - nesapnuosiu ir aš.
-
Kairi šiek tek atsitraukė nuo įsiutusios draugės, tačiau ji tiesiog atrodė pasimetusi. Kairi atsisakė bet kokios idėjos ir toliau valgyti. Kai reikalas rimtas, skrandžio bėdos gali palaukti. Juk artimu metu ir to skrandžio gali nebelikti. Kairi parėmė smakrą rankomis ir susimąsčiusi žvelgė į vieną tašką. Kol Bou ramino savo nervus arbata, Himura kalbėjosi su Tora.
-Tashita negalėjo kažkur dingti, juk ji gyvena Bounitoje - tarė Kovotoja.
- Tačiau ji nesišneka su Bou. Kodėl? Ar tai turi kažkokią užslėptą reikšmę?
Tuo metu Kairi plaukus sukedeno lengvas vėjelis ir kažkur netoli nuskambėjo varpeliai. Himura pašoko,kaip įgelta ir įsitemusi apsidairė, tačiau viskas tekėjo savo vaga, o durys buvo uždarytos.
- Kas čia ką tik buvo? - sunerimusi paklausė Toros, tačiau ši tylėjo.
- Manau, kad tai buvo...Mei, - tyliai ir kažkaip nenoriai atsakė Tora.
Per Kairi kūną nubėgo šiurpuliukai ir ji atsisėdo vis dar baikščiai dairydamasi.
- Jeigu Mei kažkur čia..Ko jai reikia? Ir ar ištiesų čia buvo ji?
Lengvas juokas, vėjo šuoras, varpeliai, cinamono ir vanilės kvapas.. Viskas buvo kažkur aplink Himura ir ši užsimerkė. Vieną akimirką buvo tylu, jog nesigirdėjo net mokynių kalbų, žingsnių, indų barškėjimo, o kitą, prie pat ausies pasigirdo varpeliai ir švelnus balsas.
- Shana...
Ir kaip aidas pradingo sienose. Himura atsimerkė, o iš akies kampučio nuriedėjo ašara. Mergina iš įtampos net drebėjo.
- Kas tai buvo? - paklausė balsiai.
-
Bou garsiai šlerpė arbatą. Pakėlė akis į Kairi:
-M? Apie ką tu?
Ji prisimerkė:
-Nesakyk, kad ir tau kokios haliucinacijos...
Patraukė dar vieną gurkšnį arbatos ir prispaudė puodelį prie kaktos. Atrodė be galo keistai, bet Bounitai tai buvo nesvarbu. Ji visomis išgalėmis bandė netik sušildyti beveik neveikiančią galvą, bet ir susisiekti su Tashita.
Na kur gi tu... Neversk manęs nervintis be reikalo. Po to dar kas blogo atsitiks..
Mergaitė padėjo puodelį ant stalo ir įtariai pažvelgė į draugę:
-Kas nutiko?
-
Kairi lėtaio atsisuko į Bou ir jau žiojosi sakyti, tačiau nė vienas garsas neišėjo iš burnos.
- Po velniais, kas čia vyksta? - jau ėmė piktintis Kairi, tačiau Tora tylėjo lygiai taip pat.
Himura pabandė dar kartą kažką pasakyti, tačiau kaip kamštis gerklėje - nieko.. Nustojusi bandyti, mergina užsičiaupė ir susimąstė. Ką visa tai galėtų reikšti? Kodėl ta moteris nenori,kad aš šnekėčiau? Kodėl ji į mane kreipėsi svetimu vardu? Ar ji vis dar čia? Ar ji mane mato? O gal tai tik vaizduotė? Haliucinacijos? Nuo maisto? Nesąmonė kažkokia... Kvailos mintys į galvą lenda, vieni klausimai - jokių atsakymų. Ir Tora su manim nebešneka. Himura žiūrėjo tai šen, tai ten, bandydama surikiuoti savo mintis, tačiau jos kaip šmaukštas lakstė, jog net pamatyti nespėdavai. Staiga akys užkliuvo už kažkokio oro virpesio už Bounitos. Kairi įsmeigė žvilgsnį bandydama suprasti ką mato, tačiau su šiuo ketinimu vaizdas išnyko. Mergina pasitrynė akis. Gal aš vis dėlto neišsimiegojau?.
- Klausyk, - tarė švilpei ir net pati nustebo, kaip garsas išėjo iš burnos. Sekundę patylėjusi ėmė berti žodžius, kol vėl nedingo kalbėjimo dovana.
- Čia dedasi kažkas keisto. Ir ne tau vienai. Nesuprantu iš kur girdžiu tuos garsus, kas mane persekioja jau ne pirmos dienos. Kas keisčiausia, jog tai ką girdžiu mane ramina. Ramina mano dvasią. O protas nežmoniškai bijo. Atrodo, kad mane kažkas per pusę plešia. Manau, kad reikėtų atsiskirti nuo kūno ir galbūt suprasiu kas vyksta.
Ir vėl palikti kūną.. Visai kaip vakar...
- Kamuoja tuštuma, - lyg tarp kitko pasakė Kairi žvelgdama į stiklinę sklidiną vandens.
-
Bounita žiūrėjo į Kairi lyg į nelabai logiškai mąstančią būtybę. Ji kilstelėjo antakį matant, kad draugei neina šnekėti. Visdar žiūrėdama priešais ji patraukė gurkšnelį arbatos:
-Kokius garsus? Tu nieko neminėjai apie garsus.
Mergaitė palinko į priekį:
-Jeigu paliksi kūną gali baigtis nepergeriausiai. Tashita neatsako. Taigi niekas nesugebės tavęs apginti jeigu kas užpuls. O vienuolikametė - ne siena. Tavo vietoje sėdėčiau čia ir neieškočiau problemų kažkur viduje. Jos turi būti išorėje,-staiga ji sustingo.
Pabraižė savo baltą skruostą ir numykė:
-Lyg būčiau kalbėjusi ne aš...
Tada pakėlė akis į Kairi:
-Dabar negali niekur keliauti. Darosi per daug pavojinga. O jeigu kas nors apie visa šitai sužinos...-Bou apsidairė.- Geruoju nesibaigs.
-
-Bou, visa tai darosi jau nebe juokinga. Apie garsus niekada nešnekėjau, nes jie manęs labai nejaudino. Ot bėda, kai kažkur išgirsti ... - čia garsas užstrigo ir Kairi užsikosėjo. - Matai,net normaliai šnekėti nebegaliu. Man reikia, MUMS reikia, išsiaiškinti kas čia vyksta. Ir gerai, kad Tashitos nėra, dar sumanytų mane nudurti, kol dvasia keliaus po pasaulį. Juk aplink mus viena velniava. Nė dienos ramios nėra. O kaip dar knyga? Akuma? Nėra tiesiog laiko sėdėti ir laukti. Reikia veikti ir tiesą pasakius dabar.
Kairi rimtai žiūrėjo Bounitai į akis.
- Aš turiu sprendimą, tačiau jis labai rizikingas... - staiga pasigirdo Tora. Himura nusuko akis nuo kolegos.
- Bet kokios idėjos jau pirmas žingsnis link sprendimo. Pasakok.
Kelias minutes Kairi klausėsi Toros, tuomet pakėlė akis į švilpę ir kažko sunerimusi ėmė kramtyti lūpą.
- Klausyk, tai tu su manim? - iš pradžių paklausė mergina. Ji nepaliks manęs vienos, juk žino, kad vis tiek imsiuos savo...
(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/lunos9.gif)
-
Bou sėdėjo nejudėdama. Ji tyliai stebėjo Kairi ir suprato, kad ji kalbasi su Tora. Pasijutusi gan nejaukiai nusuko veidą į garbingąjį stalą. Salė buvo beveik tuščia. Prakalbus antrakursei, atsisuko ir žvelgė rimtu veidu:
-Tai aišku, kad su tavim. Man ir taip jau riesta. O ir tau pagalbos reikia tiek pat kiek ir man. Dėstyk ką sugalvojot.
Tada atsilošė ir paėmė kitą obuolį. Šį kartą jo nereiškė, o ir sutraiškytasis buvo dingęs.
Viskas vis labiau komplikuojasi... Tashita... Tu, savanaude, velnio išpera.. Ji prisimerkė. Pakėlė galvą į Kairi ir kilstelėjo antakius laukdama.
-
Kairi linktelėjo galva ir pradėjo dėstyti planą:
- Vadinasi taip. Teorija tokia: Tora gali užimti mano kūną ir jį valdyti, o mano sielą išleisti. Tai gana pavojinga, nes teks atskirti mus abi, kaip atskiras asmenybes, tačiau mano kūnas būtų saugomas, o mano siela galės paklaidžioti po neišaiškinta vietas. Viskas skamba maždaug taip. Kas vyksta ten tarp mūsų su Tora neitin svarbu, tačiau tavo palaikimas man būtinas. Visgi baisu.. - tarė ir šyptelėjo.
Himura irgi paėmė į rankas obuolį ir pavartė, tačiau žvilgsnį vis traukė ta paprasta stiklinė pilna vandens. Tas skaidrumas, tyrumas ir tyla.. Kairi atsikando obuolio ir atsisuko į kolegą.
- Taigi planas kol kas toks. Nieko ypatingo, tačiau gal sužinosime ką nors svarbaus. Tikiuosi susidurti su mane persekiojančia šmėkla, jei ji leisis taip pavadinama. Visgi visi įvykiai veda prie vieno ir labai svarbaus. Gal mūsų laikas tikrai pasibaigė.
Grifė atsikando obuolio žiūrėdama savo rudomis akimis į kolegą ir kreivai šyptelėjo. Aš pasiruošusi viskam. Net jei ateis laikas mirti, aš vis tiek su ja kovosiu iki paskutinio gyvybės lašo. Aš tam ruošiausi. Mes tam ruošėmės...
-
-Pala pala...
Bou pasitrynė akis:
-Leisti Torai valdyti tavo kūną? Ji negalės būti Hogvartse. Ją iškarto pastebės
Mergaitė pabaigė obuolį ir padėjo ant lėktutės krašto. Šis akimirksniu dingo.
-Aš tave palaikau. Bet tai skamba šiek tiek... Per sunkiai. Aš tokių dalykų neišmanau, daug nepadėsiu...
Užtat aš išmanau.
Bou įsitempė kaip styga. Jos kvėpavimas sutankėjo, širdis pradėjo daužytis.
T..?
Ne. Gali nesivarginti, jos čia nėra.
Mergaitė įsikabino į kėdės kraštus, jos akys pilnos siaubo šaudė į visas puses.
Kas tu?!
Nepažįsti tu manes, Bounita Taion. Bet man užtenka to, kad aš pažįstu tave.
Bou sėdėjo visa pabalusi. Ji užsidengė ausis.
Ko tau reikia?
Man? Nieko. Tiesiog noriu padėti.
Man nereikia tavo pagalbos.-suaimanavo mergaitė.
O dar ir kaip reikia. Jūs pražūsit, ir paliksit kitus likimo valiai to nė nežinodamos.
Sėdėjo visa drebėdama, suspaustomis lūpomis, kurios taip pat išbalo dėl per didelio spaudimo ir kraujo negavimo.
Kas tu toks?-vėl sušnypštė Bou.
Bet atsako nesulaukė.
-
Kairi susirūpinusi ir surauktu veidu stebėjo bąlantį Bou veidą. Joje kažkas vyko ir turbūt ne pats maloniausias pašnekesys.
- Bou..? - atsargiai paklausė, tačiau ji neišgirdo.
Himura nežinojo ką daryti, todėl tiesiog sėdėjo ir spoksojo į draugę. Jokių naujų minčių...
- Kairi, Bou viduje svetimkūnis, - pasigirdo Toros balsas.
- Kas toks? - negalėjo suvokti grifė, žvelgdama į savo kolegę.
- Kažkas nepastebėtas pateko į ją. Ji gali mirti, - tvirtu ir ramiu balsu toliau kalbėjo Kovotoja.
- Ar tai Akuma? - kumščius sugniaužė grifė ir stengėsi pažvelgti į Taion vidų.
- Ne, berniūkštis negali pakliūti į Hogvartstą. Tačiau tas svetimkūnis turi tokią pat griaunamąją galią. Garantuoju, kad būtent Akuma jį ir pasiuntė. Reikia kažką daryti...
- Bet...ką?
Tuo metu Bou žvilgsnis tarsi nurimo, tarsi ji grįžo į šią realybę ir Kairi paėmė jos ranką.
- Kas buvo, Bou? Ką girdėjai? Tora sako, kad tavyje kažkoks blogis. Tu gerai jautiesi?
Himura buvo nejuokais sunerimusi. Vienas reikalas planuoti kovą, kitas - kuomet susiduri su tuo netikėtai.
-
Bounita vos laikėsi ant kėdės:
-Tashitos nėra...-jos balsas lūžinėjo.-Kažkas kitas užėmė jos vietą....Kažkas, besisakantis, kad nori mums padėti...
Mergaitė susiėmė už kaklo, vos nenuplėšdama skarelės. Pradėjusi sunkiai kosėti įsikabino į stalo kraštą, kad nenugriūtų.
-Kai tas padaras kalbėjo...Atrodė, kad mane uždusins....Kažkokia jėga..-mergaitė vėl dusliai sukosėjo.-spaudė plaučius ir kaulus...
Pakėlusi baltą veidą į Kairi, papurtė galvą ir sunkiai ištarė:
-Eikim iš čia.. Likę mokiniai jau spėjo atkreipti dėmesį.. O jei priskres irgi bus blogai...
-
- Abejoju ar jis nori mums padėti, - tarė Tora ir Kairi suraukė kaktą.
- Teisingai sakai, reikia iš čia eiti. Jei tektų virsti Tora, geriau tai daryti kai niekas nemato, - pritarė kolegei grifė ir atsistojo.
- Siūlau eiti į lauką. Oras rodos neprastas, saulė šiek tiek šviečia. Susikursim laužą ir pakalbėsim..
Kairi nugriebė dar vieną obuolį.
- Ką mums daryti dėl Bou svečio?- kreipėsi į Kovotoją grifė.
- Dar nežinau. Šiaip su juo turėjo susitvarkyti Tashita, tačiau jei jai nepavyko, vadinasi turim tikrai rimtų problemų.
- Ar galim dabar jai kaip nors padėti? - pasidomėjo susirūpinusi draugė. Kairi žiūrėjo į Bou: jos šviesius plaukus, skaidrias akis, tvirtą ir bebaimią sielą ir žavėjosi tuo ką mato.
- Juk mes negalime leisti,kad ją kas nors nuskriaustų...
Tora atsiduso ir regis apkabino merginą iš vidaus. Himura užsimerkė ir šyptelėjo.
- Einam Bou, turim sutvarkyti šitą reikalą. Ir kuo greičiau.
Kairi užsimetė atsineštą striukę, paėmė krepšį ir mostelėjo galva link išėjimo.
-
Bou po truputį atgavo kvapą. Ji tvirtai atsitiesė ir atrodo nusipurtė nuo neesamo šalčio.
Kad ir kas tu bebūtum, daug nesitikėk.
Atrodo pajuto šyptelėjimą, bet tuo nebuvo visiškai tikra. Suspaudusi pirštais kelius, kad tiek nedrebėtų lėtai atsistojo. Išsitiesusi visu ūgiu sunkiai nurijo seiles ir pasisuko į Kairi:
-Lauke turėtų truputį prablaivėti protas.
Mergaitė patraukė durų link. Žingsniai buvo sunkūs, o kojos linko. Pamačiusi kelių aplinkui sėdėjusių mokinių žvilgsnius gūžtelėjo pečiais ir lyg pati sau pasakė:
-Astmos priepuolis... Visko būna.
Išeinant iš salės jos žingsniai jau buvo tvirti, nors viduje plyšo iš skausmo į dvi dalis.
-
Kol dar diena nepasibaigė Auksė pasiskubino valgyti. Ilgai tupėdama ant laiptų , surado kelią. Kas čia žino Hogvarstsą jeigu tu čia būni vos tik kelias dienas?
Taigi nenukrypkim nuo temos. Tupėdama ant laiptų ji vis mąstė, mąstė ir mąstėė. Buvo užlipusi ant velniai žino laiptų ir pakliuvo pirmam aukšte. Kaip buvo smagu kai teko laukti ir kviestis laiptus ,kad jis tave pasiimtu. Vuolia! Net spėjo ji išalkti ot vargšė..
Kaip skaniai čia atrodo.. Vištiena, morkų sultys, pyragėliai, bulvės jau buvo šalia jos. Sultys skanesnės negu visada, vištiena sultingesnė, pyragėliai... Netilpo į pilvą!
- Nu tuoj palauk suvalgysiu tave! – sušuko ji kai liko paskutinis pyragėlis. Pilvas išsipūtė. Atrodė, kad jis sprogs. Pralaimėjusi kovą su pyragėliu ir iškeikdama savo pilvo didumą pasitraukė nuo stalo. Na ir ji po žiobariukas dingo.
-
Bela greitai pribėgo prie savo koledžo stalo ir prisikrovė valgyti. Net nevalgyti, o ryti! Supratusi, kad visų akys nukreiptos į ją ji visiems labai garsiai sušuko:
-Labas visiems,-kaip durnelė(labai atsiprašau už tokį žodį) surėkė ji.
Tuomet toliau pradėjo kimšti. Paskui netyčia atsisuko į duris. Pro jas žengė jos gražuolis Edvard'as. Vos tik jį pamačiusi ji prarasdavo sąmonę. Jis buvo nepaprasto grožio. Bela, kvėpuok, kvėpuok... Jis tiesiog tau labai patin....
-
Merė,po tokios ilgos ir varginančios dienos atėjo prie savo stalo. Ji nebuvo alkana,bet vis tiek privertė save sušlamšti kalakuto šlaunelę. Gal viskas būtų ir gerai,bet Merė kramsnodama užspringo... Prie jos pribėgo nepažįstama mergaitė ir padėjo išspjauti tą nelemtą mėsos gabalą.
-Dėkoju už pagalbą,- atsigerdama vandens tarė Merė ir pažiūrėjo nepažįstamos mergaitės link.
Kai atsisuko,jos ten nebebuvo... ,,Keista,kur ji prapuolė???'' Pasirodo mergaitė buvo nubėgusi atnešti Merei vandens.
-Dar kartą ačiū. Bet vandens man nebereikia,jau spėjau atsigerti,- antrą kartą padėkojo Smit.
-Oi,nėra už ką. Aš visiems padedu,jei galiu,nes mano mama gydytoja,-atsakė nepažįstamoji.
- Na,nesikuklink,tu man išgelbėjai gyvybę,tad tikrai didelis ačiū. Beto,mano vardas Merė For Smit,o tu kuo vardu?-pasiteiravo Merė.
-Na... Tau geriau nežinoti mano vardo,nes iškarto pradėsi manęs venkt,-liūdnai atsakė mergaitė.
-Ah... Gi turiu žinoti savo didvyrės vardą!
-Hm... Mano vardas Karolin Wesk,esu purvakraujė. Tėtis burtininkas,o mama...- liūdnai prakalbo Karolin.
-Nieko tokio!-nutraukė Karolin kalbą Merė,- Turiu daug draugų ne iš burtininkų šeimos ir kaikurie net mano geriausi draugai. Klausyk,Karolin,einam į mergaičių miegamąjį ir ten viską išsiaiškinsim,-tepasakė Merė ir nusitempė naująją draugę į kambarį.
-
Maikas įėjo į didžiają salę. Norėjo pavalgyti. Katik prasidėjo pusryčiai! Maikas pažvelgė į švilpynės stalą ir nuėjęs prie jo tenai prisėdo. Norėjo jog kuo greičiau lėkštės prisipildytu maisto. Maikas sedėdamas nužvelgė keletą mokinių. Jam buvo gan nuobodu. Staiga lėkštės prisipildė įvairaus maisto. Maiko lėkštėje atsirado keletas dešrelių. Tiesa sakant Maikas tikėjosi kažko daugiau ,bet dešrelės jam irgi tiko. Maikas pradėjo jas krimsti. Viską suvalgęs Maikas išėjo iš didžiosios salės. Buvo laimingas ir patenkintas.
-
Maikas įėjo į didžiają salę. Kaip aš noriu valgyti pagalvojo. Liūdnumas irgi jau kaip ir dingo. Maikas priėjo prie švilpynės stalo ir pradėjo gavoti iš kur ryte buvo atsiradęs tas prakeiktas liūdnumas. Jis rodos neturėjo jokių problemų. Maikas pastebėjo jog lėkštės prisipildė valgio. Tuomet jis pradėjo krimsti. Paskui susiprotėjo jog vertėtu pasižiūrėti ką valgo. Pakėlęs akis jis prieš save lekštėje pamatė jautienos troškinį. Apskritai didžiojoje salėje buvo pilna gardžiū kvapų. Tuomet Maikas pabaigė troškinį ir lėkštė vėl prisipildė. Tik šį kartą lėkštėje buvo ne troškinįs o varlės kojelės. Maikas nemėgo varlių ir visko kas tik yra susiję su jomis. Tuomet Maikas pasižiūrėjo į kitus mokinius. Rodos mokiniai varlės kojas valgė noriai. Gal vis dėlto pabandyti... Juk nenusinuodysiu pagalvojo ir vėl pasižiūrėjo į varles. Tačiau jų valgyti nesiryžo. Nors skrandis nors ir gavęs truputį troškinio gurgė bet Maikas nusprendė jog kitą kartą. Nė nemirktelėjus lėkštės ir vėl prisipildė valgio. Šį kartą tai buvo kažkoks tortas. raudonos spalvos. Gal braškių pagalvojo ir pasiėmęs šaukštelį kaip ir pridera valgant tortą jis paragavo. Tai buvo ne braškių o vyšnių tortas. Maikas pradėjo kirsti tortą. Norėjo kuo daugiau pasisotinti. Kai Maikas vis suvalgydavo lėkšteje esantį tortą tuoj pat atsirasdavo naujas.
Kai Maikas pagaliau pasisotino jis išėjo iš dižiosios salės.
-
Kaip ir kiekvieną rytą David dar užsimiegojęs įžengė į didžiąją salę. Pro didelius langus matėsi gražus saulėtekis. Jis atsispindėjo ežere. Pusryčiai jau buvo prasidėję, taigi stalai jau buvo nukrauti maistu. Švilpis prisėdo prie savo švilpynės stalo, pasiėmė kaip visada prastai nuplautą šakutę, pasukiojo ją prieš akis ir galiausiai sumanė su Tergeo kerais ją išvalyti. Jam taip pavyko lengvai, nes Hogvartsas- labai sena mokykla ir viskas jose murzina. Švilpiui dažnai tenką pačiam ką nors išsivalyti. Jau su švaria šakute David pasmeigė skrebutį. Tai buvo jo nemėgstamiausias patiekalas, bet ką padarysi, nebuvo kito pasirinkimo. Atnešė paštą. Berniuko pelėda tikriausiai eilinį kartą pasiklydo, todėl jis sumanė pasiskolinti "Magijos žinias":
-Accio Magijos žinias!
Magijos žinios atskriejo nuo garbingojo stalo. Tikriausiai kurio nors mokytojo. Švilpis jas paskaitė, tada su Wingardium Leviosa nuskraidino laikrašti atgal į vietą, išgėrė puodelį kakavos ir išėjo iš salės.
-
Mergaitė prisėdo ir paėmė maža pyragėli su mėsa. Ji juos mėgo. Alice apsižvalgė,ji manė, kad prie Klastūnyno stalo sėdi tik tie kurie manosi esantys viršesni. Galbūt taip ir yra, bet vis delto kai kurie iš jų tik pasipūteliai. Trumpai akį užmetė ir į Varno nago stalą. Prie jo sėdėjo daugybe mokinių. Kai kurie ryšėjo šalikus, kiti buvo tik su kaklaraiščiais.Na galiausiai pasižiurėjo ir į Grifų gūžtos stalą. Prie jo kažkada sėdėjo ir jos tėtis, dabar jo nėra. pagaliau ji baigė žvalgytis ir atsisuko į savo lėkštę. Iš lėto atsikando vištienos kulkšnelės, ramiai ją kramsnojo. Apžiūrėjo stalą nematė nei Kajaus, nei David. Jie tikriausiai jau pavalgė. Ji sukrimto paskutinį kąsnį ir ieškojo skaniausio deserto. Čia ji matė įvairiausių rūšių pyragėlių, toliau pyragų ir netgi tortą. Ji paragavo visų po truputį juk mėgo viską kas saldu. Pagaliau pasisotinusi mergaitė pakilo, dar sykį apžvelgė visų koledžų, bei mokytojų stalus ir išėjo.
-
Rosie, lydima plojimų, prisėdo prie stalo. Švilpiukai ją nužvelgė šiltu ir meiliu žvilgsniu, kai kurie palinksėjo galvomis, dar kai kurie ištiesė jai rankas, o dar kiti nusišypsojo mergaitei milžiniška šypsena. Tada visi vėl grįžo prie savo draugų, ėmė ugningai klausinėti apie jų nuotykius vasarą. Mergaitė susigūžė ir apsidairė. Hogvartsas. Tiek, kiek ji žinojo apie šią mokyklą, tebuvo vargani tėčio pasakojimai. Vakarais jis mėgo Rosie pasakoti kaip būdavo smagu čia, Hogvartse, kaip šitoje mokykloje prabėgo gražiausios jo dienos. Ir ištikrųjų - žodžiais nenusakomas jaukumas tuoj pat apsupo pečius, rodos, visi šitie mokiniai, kurie yra čia - kažkuo susiję. Nuo jų visų dvelkia šiluma ir kažkokiu tai dar vienu nuostabiu jausmu, kurio mergaitė, vis dar nepažinojo.
Už langų, kurie buvo apraizgyti plonytėmis sidabro gijomis, buvo jau visiškai tamsu. Mokiniai, tarp jų ir Rosie, pilvus buvo prikimšę maisto. Aplinkoje tvyrojo lengvas mieguistumas. Vaikai, apsėdę Rosie tingiai markstėsi. Mergaičiukė prigriebė kelis pyragėlius su aviečių džemu ir patalpinus juo į savają kertę, iškresnojo iš Didžiosios Salės.
-
Rožė įžengė į Didžiąją salę ir išsižiojo. Ji buvo labai didelė ir labai graži. Lubos buvo užkerėtos ir atrodė kaip tikras žvaigždėtas dangus. Salėje stovėjo keturi stalai, o pačiame gale stovėjo Garbingasis stalas prie kurio sėdėjo visi mokytojai. Rožės, kaip ir kitų pirmakursių laukė paskirstymas. Greitai atėjo ir mergaitės eilė. Raganaitė atsisėdo ant kėdės ir profesorė Makgonagal užmaukšlino jai Paskirstymo kepurę. Ši net užkrito ant akių.
- Nagi, nagi, dar viena Watson? Esi drąsi, kaip ir tavo broliai, bet taip pat labai protinga ir geros širdies. Kur tave skirti? Na, na.. Pagalvokim. Tebūnie.. ŠVILPYNĖ!
Rožė nedrąsiai žengė prie Švilpynės stalo ir atsisėdo šalia kažkokio trečiakursio. Jis maloniai nusišypsojo Rožei ir tarė:
- Sveika atvykusi.
- Ačiū, labai džiaugiuosi, - atsakė mergaitė ir taip pat nusišypsojo.
- Šaunuolė, sesute! - pasveikino Rožę ir vyriausias brolis Danielis.
Netrukus aukso lėkštėse atsirado vaišės ir visi puolė valgyti.
-
Vakare Rožė pravėrė Didžiosios salės duris ir nužingsniavo prie savojo, Švilpynės stalo, kur linksmai šnekučiavosi visas būrys švilpų. Lėkštėse kaip ir visada atsirado maistas. Šiandien vakarienės buvo patiekta keptos vištienos, antienos, kumpio, kiaušinienės, vaflių, obuolių, vynuogių, saldainių ir kitokių skanumynų. Rožė įsidėjo visko po truputį. Maistas buvo labai skanus. Viską gamina namų elfai. Jie tikrai puikūs kulinarai.
-
Andy atsisėdo prie Švilpynės stalo. Jis apsidairė ir prarijo kąsnį kiaušinienės. Švilpynės stalas buvo tuščias kaip niekada. Sėdėjo vos keli mokiniai. Andy buvo liūdna ir nežinia kodėl. Berniukas dairėsi po salę. Garsiausiai klegėjo klastuoliai. Jų buvo tiek daug. Varno nago stalas buvo gan santūrus bet ir tuščias. Grifų buvo ne per daugiausia. Andy sunkiai atsiduso. Tie klastuoliai visur... Mąstė vaikinukas. Jis dar kart apsidairė. Užsikišo juodų plaukų sruogą už ausies ir gurkštelėjo arbatos. Paskui atskrido paštas. Jo rudoji pelėda nusileido prieš berniuką ir numetė Andy į lėkštę mažą laiškelį. Pelėda kaptelėjo Andy į pirštą ir leidosi paglostoma. Berniukas atplėšė laiškelį. Jis buvo nuo tėčio.
Andy,
Kaip sekasi? Ar viskas gerai? Negi tikrai nenori žaisti kvidičo komandoje? Tu juk puikiai skraidai! Beje kaip sekasi mokslai? Tavo šuo beveik pasveiko, nesijaudink. Būk geras pagalvok apie žaidimą kvidičo komandoje jei vis dėlto persigalvosi ir nuspręsi žaisti būtinai pranešk nupirksiu tau naują šluotą.
Tėtis
Andy atsiduso. Kodėl tėtis taip nori kad žaisčiau kvidičą? Juk komandos vistiek mišrios. Jei nebūtu mišrios žaisčiau, noriu kad švilpynė pagaliau laimėtų. Na, o gal verta bandyti?
Andy pasirausė kuprinėje ir ištraukė pergamento ir plunksną. Brūkštelėjo atsakymą tėčiui.
Tėti,
Sekasi gerai, na jei jau taip nori gerai, bandysiu žaisti kvidičą. Mokslai sekasi gerai. Naujos šluotos tikrai nereikia, mano "Žaibas 4" puikus.
-Andy
Berniukas įdavė laiškelį pelėdai ir ši nuskrido. Tada švilpinukas pasirėmė galvą rankomis ir užsisvajojo.
-
Viena iš retųjų dienų: Alexandrą užklupo energijos ir pozityvumo antplūdis. Mergina energingai ir ritmingai žingsniavo link savo koledžo stalo. Aplinkui girdėjosi nemažas klastūnynų šurmulys, kas šiek tiek merginą erzino, tačiau visgi švilpė planavo tausoti savo gerą nuotaiką ir dieną praleisti turiningai.
Vis greičiau artėjant prie Švilpynės stalo mergina pažino vieną pažįstamą mokinį - Andy. Regis, jis nepasižymėjo tokiu energingumu kaip, kad jaunoji burtininkė.
Alex, nušuoliavus prie stalo ir mikliai sustojus šalia, nusprendė šiek tiek prabudinti burtininką. Imituodama būgnus, ji savo delnais ritmingai ir stipriai daužė stalą. Nespėjus patikrinti ar Andy atsikvošėjo, mergina užsilipo ir atsisėdo ant stalo.
- Sveikas! Ko toks negyvas? - Pakreipė galvą ir trumpam apsižvalgė.
-
Andy visdar nelaimingas sėdėjo prie Švilpynės stalo, kai staiga pastebėjo kad kažkas visai šalia jo daužo stalą. Vaikinukas plačiai atmerkė apsimiegojusias akis ir pamatė šalia, ant stalo atsisėdusią Alexandrą. Ji atrodė gan laiminga ir energinga priešingai nei pats Andy. Jis apsidžiaugė kai pamatė pažįstamą veidą, o šitokia Alexandros energija gerokai prabudino švilpių ir šis pirmakart tądien nusišypsojo.
-Ai nežinau, turbūt ne ta koja iš lovos išlipau, ir dr tie klastuoliai taip šūkauja, švilpynė vėl atsilieka. O tu, matau labai laiminga šiandien!- atsakė Andy į Alex užduotą klausimą.
Vaikinukas prisiminė Alexandros sumanymą užeiti naktį ant stogo. Ir pasiteiravo merginos:
-Ei, o gal eikime šią naktį ant pilies stogo geros muzikos paklausyti?
-
Alexandra suprunkštė, išgirdus, kad Andy erzina klastūnai.
- Dėl Dievo meilės, tegul zvimbia. Kad ir nepirmaujam, džiaukis savo gyvenimu ir mažais dalykais. Juk ne vien dėl savo koledžų gyvenam. - Susiraukė.
Šiek tiek pasiramstė, nes ant kieto stalo sėdėti visgi nebuvo ypatingai patogu. Burtininkei besižvalgant po salę, Andy pasiūlė kaip tik tąnakt išsliūkinti ant stogo ir dalintis savo muzikos archyvais. Alex nudžiugo, kad švilpis nepamiršo jos pasiūlymo.
- Žinoma! Siūlau dešimtą valandą. Mėnulis jau bus pakilęs virš medžių viršūnių, taigi būsime tikri, kad nedribsim žemyn. - Rimtai patikino. - Turiu savo mažąjį MP4 su prijungiama kolonėle, taigi gali laukti kokybiškesnių garsų. Na ir, jeigu tau nesunku, paimk savo gitarą. Ką nors sudainuosim. - Šyptelėjo.
-
Andy išklausė Alexandrą. Ji susiraukusi išdėstė ką mananti apie klastuolius. Ir vaikinukas suprato, kad mergina kalba tiesą apie tuos klastuolius. Reikia džiaugtis mažyčiais kasdieniniais dalykais ir savo gyvenimu, kaip sakė Alexandra.
-Na, tu teisi. Nėra reikalo čia pergyventi dėl to klastūnyno.
Jis apsidžiaugė, kad Alexandra sutiko nueiti ant stogo. Nukristi jis tikrai nebijojo. Aukštis visai nebaugino Andy.
-Gerai, dešimtą puikiai tinka. Bet, pala.. Hogvartse juk neveikia elektros prietaisai, taigi tavo mp4 turbūt neveiks! Būtinai atsinešiu gitarą. O kur susitinkam? Gal jau ant stogo, ar kažkur kitur?-išbėrė savo kalbą Andy ir įsispoksojo į Alexandrą laukdamas jos atsakymų į užduotus klausimus.
-
Besiklausydama antrakursio žodžių Alexandra nuoširdžiai nusikvatojo.
- Taip, taip paimk savo gitarą, tačiau perspėju, kad tave nustebinsiu su savo mp4. - Kilstelėjo antakius. - Mhm, manau ant stogo bus geriausia, nes ten retai kada ateina profesoriai. Vadinasi, maža tikimybė, kad liksim nubausti už slampinėjimą. Tik nevėluok! - Perspėjo mergina Andy.
Pati Alex visada būdavo labai punktuali ir, kaip bebūtų keista, visi, su kuo ji eidavo susitikti, visada vėluodavo. Na, gal tai būdavo todėl, kad švilpė visada į sutartą vietą ateidavo per anksti, tačiau vienaip ar kitaip, dalinti tokius perspėjimus jai jau tapo įprasta.
Mergina nušoko nuo stalo ir atsisveikino su vaikinuku. Taigi... Beliko susigalvoti kokios nors veiklos, kuri mane užimtų bent kelioms valandoms!
-
Aurora nors ir buvo pirmakursė, bet jau buvo girdėjusi apie kiekvieną koledžą iš tėvų pasakojimų. Jie jai sakė, kad švilpiukai yra labai draugiški, bei malonūs, todėl Aurora džiaugėsi patekusi į šį koledžą. "Na, manau, kad čia draugų tikrai rasiu" galvojo ji.
(...)
Mergaitė suskubo į didžiąją salę. Įėjusi mergaitė neteko žado. "Kokia nuostabi vieta, kaip gražu, stebuklinga..." galvojo ji. Nužvelgusi visus stalus prie kurių triukšmingai bendravo mokiniai, Aurora pamatė savo- Švilpiukų stalą ir pradėjo eiti jo link. Šiek tiek virpėdama, bet žinodama, jad ten ji nebus atstumta. Prisėdus prie stalo visi ją pasveikino šypsenomis, o kai kurie nutarė iškart susipažinti.
-
Tik nusiėmiau paskirstymo kepurę buvau labai nustebusi. Tikrai nesitikėjau patekti į draugiškiausią ir patį geriausią koledžą visame Hogvartse. Visi mane sveikino prisijungus prie jų šaunios komandos. Trumpai pristatė savo koledžą, ką jame veikia, koks bendrasis kambarys, kokie profesoriai ir kaip reikia pritapti prie jų komandos. Aš buvau labai laiminga :) Visada prisiminsiu tas šypsenas, šūksnius ir palaikymo kupinus delnų paspaudimus. Nuo pat pradžių susipažinau su Deima Ridli, ji mano gera draugė tapo. Labai džiaugiuosi pirmąja diena!
-
Dominykas su savo draugu Egioku nuėjo prie stalo, atsisėdęs ten apsidairė tarp daug neatpažintų veidų, tada pažvelgęs į Egioką nusišypso. Kai atsirado maistas, bei kalba buvo sukalbėta direktoriaus, visi puolė valgyti. Dominykas nejaukiai apsidairęs lėtai pradėjo doroti savo patiekalą, Egioaks pamatęs kad Dominykas jaučiasi kiek suglumęs jį padrąsino su papliaukšėjimu per nugara ir šypsniu "Nagi, valgyk, atšals" atgal nusišypsojęs Dominykas pradeda kirsti taippat kaip visi like, su mintimi jog Hogvartse nuotykiai tik prasideda.
-
Jaučiuosi labai laiminga patekusi į Švilpynę. Apie Švilpynę buvau girdėjusi iš savo tėvų ir labai norėjau ten patekti, todėl laiminga nulėkiau prie stalo. Maistas atrodė nuostabiai, jo buvo tiek daug kad net isižnybiau sau, mat galvojau kad sapnuoju. Prisikimšau iki soties ;D Viskas buvo tiesiog nuostabu... :) (ŠV2) (ŠV2) (ŠV2)
-
Įbėgusi į didžiąją salę Miglė apstulbo. Tėvai sakė, kad toji salė stebuklinga, bet mergaitė toli gražu nesitikėjo to ką ji išvydo dabar: per visą salę driekėsi be galo ilgi stalai ant kurių degė žvakės ir stovėjo lėkštės paruoštos maistui, gale salės buvo didžiulis sostas, o prie jo iš abiejų galų stovėjo dar du lgi stalai. Priešais sostą stovėjo orakulas su pelėda, o lubos! Lubas puošė didžiulis dangaus skliautas, kuriame viešoatavo naktis.
Mergaitė nuėjo prie savo stalo ir atsisėdo, o prie jos iškart prisėdo raudonplaukė mergaitė.
- Labas, kuo tu vardu?- paklausė mergaitė.
- Aš Miglė Grifytė, o tu?
- Mano vardas Sara. Sara Malkolm.
- Malonu susipažinti, Sara.- Mergaitės užsikalbėjo ir nė nepastebėjo, kaip priešais jas atsisėdo berniukas ir smalsiai į jas užsižiūrėjo. Pagaliau jis tarė:
- Sveikos, gal žinot kada duos valgyti? Aš labai išalkęs...
- Mes žinom tiek pat kiek ir tu. Kuo tu vardu?- paklausė ji.
- Setas ilgaragis, o jūsų?
- Mano Miglė Grifytė.
- O mano Sara Malkolm.
- Malonu susipažinti. Būkim draugais!- pasiūlė Setas.
- Būkim!- pritarė mergaitės.
Tuo metu ant prie orakulo priėjo moteris, visi mokiniai nuščiuvo.
- Aš esu Hogvartso direktorė ir noriu pasveikinti visus su naujaisiais mokslo metais burtų ir kerėjimo mokykloje!.- visi mokiniai pradėjo ploti. Kai buvo pristatyti visi mokytojai, direktorė tarė:
- Dabar bus kviečiami pirmakursiai užsidėti paskirstymo kepurės.- pradėjo eiti mokiniai. Miglė mintyse norėjo patekti į Švilpynę. Pagaliau jos eilė. Kai mergaitė užsidėjo paskirstymo kepurę, ji atgijo ir pradėjo garsiai aptarinėti jos mintis. Mergaitei tai labai nepatiko, bet galų gale kepurė suriko:
- Švilpynė!- visi vyresni švilpukai plojo ir sveikino mergaitė, o šioji negalėjo tverti džiaugsmu. Tuomet ji pamatė, jog ir Setas paskirtas į jos koledžą ir pasikvietė jį atsisėsti šalia. Berniukas sutiko. Ir jie kartu laukė į kokį koledžą paklius Sara.
- Varnooooo... Švilpynė!- suriko kepurė ir Sara laimingai atbėgo prie Miglės su Setu.
- Valio!- sušuko visi trys.
- O dabar, metas vaišėms!- sušuko direktorė ir suplojo delnais. Tuo metu stalas pradėjo lūžti nuo gėrimų bei valgių. Vaikai pasigardžiuodami valgė.
Vėliau koledžų perfektai palydėjo mažuosius į miegamuosius. Miglę paskyrė su Sara. Jos dar šiek tiek pasikalbėjusios kietai įmigo.
Kitą rytą vaikai ruošėsi į kiuliąsodį, kur jie galės nusipirkti saldumynų, bei lauktuvių šeimai. Juk artėja Velykos!
-
Jamisonas atėjo į Didžiają Salę. Ten buvo pridėjo labaaai daug maisto. Visi ,,švilpinukai" jau valgė,o Jamisonas nuliūdęs atsisėdo ant suolo,bet nieko nevalgė.Nuliūdęs,kad Švilpynė dar kartą nelaimėjo taurės sau mintyse tarė:
Na,laukio nesugrąžinsi.Teks prisivalgyti,kad pamirščiau pralaimėjimą.
Ir jis pradėjo godžiai valgyti,ryti.Kol pagaliau prisivalgė. Jis matė kaip kiti ,,švilpinukai" jau geria.
Ir Jamisonas nuliūdusiomis akimis pradėjo gerti. Gurkšniai buvo labai sunkūs,net labai sunkūs...
Jis pagaliau nurijo paskutinį gurkšnį ir pagaliau įkvėpė oro.
Na,gal nėra taip blogai...
Bet staiga ,,varnanagiečiukai" predėjo šūkauti:
-Mes laimėjom-mokyklos taurę! Varno Nagas,Varno Nagas-Hey hey!-šūkavo jie.
O Jamisonas liūdnas,kartu su dar keliais ,,švilpinukais" išėjo iš Didžiosios Salės.
Jau geriau būčiau neatėjęs,nepavalgęs,negu būčiau išgirdęs tokius skaudžius šukavimus.
-
Ateinu čia ir kiek sutrikęs visus apžvelgiu, suspaudžiu lūpas, atsargiai nueinu prie laisvos vietos ir imu valgyti maistą. Prisikimšęs kiek telpa imu atsargiai bendrauti su kitais mokiniais, netrukus su visais susibendrauju.
- Ak, kaip čia nuostabu, - apsižvalgęs pagalvoju.
Dar kiek pabendravęs išeinu.
-
Tik pajutusi, kad paskirstymo kepurė nebespaudžia Rumi galvos, mergaitė nubėgo prie savo naujojo koledžo stalo. Ji buvo laiminga - Švilpinukai - draugiški, paprasti ir malonūs žmonės. Rumi klestelėjo laisvoje vietoje, visi jos koledžo burtininkai ėmė ploti. Euforija užplūdo pirmakursės širdutę ir visas pasaulis ėmė ramiai plytėti jai po kojomis. Juodaplaukis ir baltapūkė iš ekspreso irgi pateko į švilpynę, tik vargšas rudaplaukis liko... klastūnyne. O niekas nė nebūtų įtaręs. visi pasigardžiuodami valgė, ir ta laimė niekad negalėjo baigtis.
-
Vijonė užsinorėjo valgyti, todėl nusprendė nueiti į Didžiąją salę. Atidariusi duris ji išvydo tikrai didelę salę pilna vaikų. Jie sėdėjo prie savo koledžo stalo ir valgė pietus. Vijonė ieškojo geltonai juodo stalo. Pamačiusi jį, ji nuskubėjo prie jo ir atsisėdusi prie mergaitės,kuri jau buvo įpusėjusi savo pietus, pradėjo irgi pietauti.
-
Ligita Karosaitė Labai apsidžiaugė patekus į Švilpynę ir nuėjo prie stalo.Ant jo buvo pilna vaišių visokių obuolių ir kitokių vaisių.Ligita plepėjo su kitais mokiniais apie Hogvartsa ir pirmają dieną čia,bei skaniai vaišinosi.Ligita nekantriai laukė rytojaus pamokų.Vėliau Švilpynės vadovas visus nuvedė į kambarius.
-
Labai laiminga Aria neslėpė džiaugsmo. Ji nuėjo prie stalo ir prisėdusi pamatė, kiek įvairiausių skanių valgių yra ant jo, taigi ji valgė ir bendravo su kitais mokiniai, dalinosi įspūdžiais ir nekantraudama laukė rytojaus. Po to Aria nuėjo apžiūrėti kitus kambarius.
-
Vos Paskirstymo Kepurė palietė Gabrielos Demoreo pakaušį, šaltas šiurpas perbėgo jos kaklu ir nugara, o kojos tapo lyg akmeninės. Sulaikiusi kvėpavimą mergaitė išgirdo šūktelėjimą "Švilpynė", ir šiaip ne taip, iškvėpusi sunkų atodūsį, sugebėjo atsistoti ir nuskubėti prie Švilpynės stalo. Kuris tai stalas mergaitė suprato iš juodų ir geltonų papuošimų. Prie stalo sėdintys švilpiukai pasitiko pirmakursę garsiais plojimais ir paskatinimais bei pasisveikinimais, tad Gabriela vos prisėdusi pasijuto pakankamai drąsiai. Paskirsčius likusius mokinius, stalai tapo apkrauti vaišėmis, tad visi įniko į maistą. Pokalbiai ir šurmulys prie stalo netilo, o mokinių skrandžiai buvo užpildyti gardėsiais, ir Gabriela jautėsi labai laiminga.
-
Galbūt jai pačiai ir derėjo žinoti, ką per biestą Junko, viena iš labiau vyresnių (ar bent taip rodėsi prie tokių didžiulių pirmakursių antrakursių srautų) klastuolių, gal net kiek išgarsėjusi savo kažkada seniai seniai egzistuotu aktyvumu, dabar veikė susispietusi po švilpynės ilguoju, didžiuoju ir net keistai maloniu saldžių maisto kvapų persipildžiusiu stalu. Užtektų, kad ją užmatytų kokia vyresnėlė pažįstama, o gal užtektų ir paprastutės, per daug pasikėlusios ir mandros pirmakursės, kad šviesiaplaukę merginą išvadintų koledžo išdavike, silpnuole ir viskuo, į ką dabartinė trečiakursė tegalėtų pritariamai linktelėti, nes, galų gale, tai ir buvo tiesa. Ji buvo silpna, ji neatitiko klastuolės apibūdinimo, ji buvo verksnė, maža, silpna ir praradusi kažkada stiprų savo balsą, dar pirmame kurse išdidžiai, gal net agresyviai pastumiantį žmones į šalį, ar verčiantį ją pasiimti į "draudžiamus, neleistinus ir pavojingus" nuotykius, kurie visada pasibaigdavo sėkmingai - žinoma, iki tol, kol mergina patapo prastesniu gyviu už narvely patupdytą ir mirtinai susargdintą labaratorinę pelytę.
Tad galbūt - galbūt - ir nebuvo keista, kad mergina, galbūt kiek žemesnė nei įprasta keturiolikmetėms, su bala žino kiek viršutinių drabužių sluoksnių ir deja, bet ne specialiai pradraskytais džinsais (ir vėl tas jos nevėkliškasis elgesys, privertęs pardribti, nusiridenti nuo laiptų, kartu nusileidžiant tiesiai į purvo balutę, paliktą ką tik iš lauko pargrįžusių mokinių) dabar gulėjo susiraičiusi po Švilpynės koledžo stalu, rankomis apsivijusi kelius - šiuos, vis dar lengvai pulsuojančius nuo neseno kritimo laikydama smarkiai apsiglėbusi, o palaidi plaukai buvo it neperregimas šydas, dengiantis veidelį - aišku, būtų buvę viskas gražiau, jeigu šiųjų ilgą laiką šepečio neliesti kuokštai nebūtų tiesiog prilipę dėl ašarų, kurios dar pilnai nebuvo nudžiuvusios nuo skruostų, nuo akių kampučių ir smakro. Jai skaudėjo - gal tai buvo užtektinai geras pasiaiškinimas, jei kažkas imtų ir paklaustų? Tačiau vos pagalvojusi apie klausimų laviną "Skaudą ką? Ar tuosius kelius, kur rodos, kad susimušei? Ar kažkas prie tavęs lindo?.." Junko lengvai raustelėjo, ir stengdama paslėpti ir taip neregimą veidą, šį paslėpė prie krūtinės prispaustuose keliuose.
-
Švilpiukui bet kuri dienos dalis buvo geras laikas sočiai prikimšti savo pilvą įvairiu maistu-- nesvarbu, ar tai kokie saldumynai ar sunkus mėsos patiekalas. Tai tarsi kokia nerašyta taisyklė jų koledže- valgyti. Arba bent jis tikėjosi, kad tokia buvo, antraip rizikavo pasirodyti kaip visiškas apsirijėlis.
Tačiau Nero šiandien buvo puikios nuotaikos, smalsiai dairėsi aplink šimtus kartų matytus koridorius ir praėjimus, tarsi koks ką tik iš lukšto išsiritęs viščiukas. Tiesą sakant, panašiai ir jautėsi- tarsi naujai gimęs. Keista, kad kokie maži, pagalvojus, smulkūs atsitikimai ir atradimai gali suteikti tiek daug spalvų įprastiniam gyvenimui. Atrodė, niekas negalėjo sutrukdyti mėgautis skaniais pusryčiais prie Švilpynės stalo-- kažką sėdant jo kojos užkliudė, kažką lyg ir pūkuoto, gal tai buvo kokia katė, bet tas pavidalas atrodė pernelyg didelis---
-Junko?- nusprendęs geriau pasilenkti ir žvilgtelėti po stalu Nero rado didžiulį siurprizą laukiantį jo. Ir labai nustebo pilnai suvokęs, kad, taip, išties po stalu susigūžusi tupėjo klastuolė, kurią, rodos, taip seniai matė ar išvis kalbėjo. Berniukas galvojo, kad ji tiesiog jį užmiršo-- nebūtų labai nustebęs. Įskaudintas-- taip, tačiau nenustebęs. Junko jam buvo tarsi koks vėjas, ar labiau viesulas, kuris kartą pralėkęs niekada nesugrįžta. -Ką veiki ten nulindusi?- susirūpinęs jis ištiesė ranką nubraukti susivėlusius plaukus nuo vieno jos skruosto, kad pažvelgtų į tą veidą-- ir suprato iš kiek patinusių nuo ašarų akių, kad galbūt mergina labiau norės pabūti toliau nuo kitų žvilgsnių, todėl pats ėmė ir nuslydo po stalu, atsisėsdamas ant sulenktų kojų šalia jos.
-
Žinoma, net ir tokioje bukai mažoje galvelėje, Junko vistiek suprato, kad kažkas turėtų ateiti pavalgyti, pagerti, o gal ir pamiegoti prie vieno stalų, galų gale, tai ir buvo, kažkuria prasme, jų paskirtis - ypač pastarasis punktas. Todėl vos užmačiusi kojų porą, įsitaisiusią visai šalimais, mergina pasistengė pasistūmėti kiek toliau, delnu prisilaikydama burną, kad netyčiomis traukdamasi neišleistų nė garselio - nors ir tas pasirodė beviltiška, kai vienai sėdinčiojo kojai atsimušus į ją, mergina iš susimaišiusio nustebimo ir baimės šoktelėjo viršun, pakaušiu stipriai voždama į stalą, dar ir menkai išgirsdama, kaip sujudinti indai smarkiai subarška.
Atgalia ranka trindamasi ir galvą, kurią beprasmiškai susitrenkė, mergina per vėlai pajuto, kad vis dėl to pažįstamas kojų savininkas palindo po stalu ir pats, prisigretindamas prie trečiakursės - kartu ir nubraukdamas jos sulipusius ir vietose drėgnus plaukus į šoną, leisdamas praplėstomis ir beviltiškumo perpildytomis akimis merginai spoksoti į švilpį, kuris susirūpinusiai, galbūt ir su nedideliu švelnumu veide stebėjo ją.
-Ahh.. na.. aš..,- neatlaikiusi žiūrėjimo į tas dideles, lazdynmedžio spalvos akis, Junko pirmesnė nusuko žvilgsnį, sutelkdama šį į tą vieną, kur visai neseniai dar vietą sau šildėsi Nero,- A-Atsiprašau, sutrukdžiau tau valgyti, t-tiesa? K-kaip nemandagu iš mano pusės! Ir dar kažkas pagalvos, k-kad.. kad čia nulindau sau, kad k-keistai elgiesi..,- balselis, pradžiai trūkinėjantis ir aiškiai sklidinas panikos, vis silpnėjantis ir galiausiai nutrūkstantis tikriausiai jau spėjo pasidaryti įprastiniu klastuolės aksesuaru, ar tai įkyriu šliužu, prilipusiu ir neatsiplėšiančiu. Ji negalėjo pakęsti, kaip tiesiog neišėjo pajuokauti, nepaėjo pasakyti tą aną, o galbūt ir ramiai išdėstyti viską kaip yra - vietoje to, klastuolės akys, jau nebedengiamos plaukų, ir vėl prisikaupė ašarų, grasinančių bet kurią akimirką per naujo papuošti veidelį, o ji pati dar smarkiau rankomis apsiglėbė kelius, net nenorėdama žiūrėti į Nero pusę.
-
Žvelgdamas į tą elfišką, ašarų ir nerimo kupiną veidą Nero nejučia pajuto, tarsi stebėtų save pirmame kurse, pasimetusį ir nežinantį, kaip ir ką daryti, nežinantį, kurį kelią pasirinkti. Tuomet Junko jam buvo tarsi pavyzdys tokio žmogaus, kuris nieko nebijo, kuris tvirtai laikosi abiejomis kojomis ant žemės. Taigi, kod dabar viskas taip pasikeitė? Kas taip pakeitė klastuolę, kodėl ji atrodė tokia, na, nusmurgusi?
-Junko, ar kas atsitiko tau blogo? Ar tave kažkas nuskriaudė? Ir palauk, aš tuojau,- kiek pasimetęs švilpis, nežinodamas kaip pasielgti, išsitraukė iš kišenės nosinaitę su triušiukais, kuri vis dar buvo truputėlį ištepta žemėmis ir kraujo lašeliais, tačiau berniukas perlenkė ją taip, kad matytų tik švarioji pusė ir ištiesė ją klastuolei. -Imk, nusivalyk, tau, ah--, - nejaukiai pasimuistęs jis pasitrynė nosį. -Tau bėga s-snargliai iš nosies.
Puiku, tiesiog puiku, prieš jį verkia mergina, kuriai reikia pagalbos, o jis tesugeba kalbėti apie snarglius, paplokite jam.
-
Tikriausiai ji atrodė apgailėtinai - žinoma, taip pat ir jautėsi. Vien jau tai, kaip dažnai Nero ją regėdavo apsiverkusią turėtų kelti bent jau šiokį anokį norą pagaliau išspausti džiaugsmingą veidą, galbūt net kaip nusukti temą ir galimai laukiantį nemalonų pokalbį pakeisti kitokiu. Deja, bent jau neatrodė, kad džiaugsmingoji Junko bus dažnas reginys pažįstamam ir draugiškam jos atžvilgiui švilpiui.
-Viskas gerai, j-jeigu nori, o gal net bus geriau, jeigu išlysi iš po stalo.. Aš taipogi, tik, gal.. N-nenoriu, kad kad manytų, jog esi keistas, o..o dėl to k-kalta aš būčiau..
Vos spėjusi užsitraukti dėvimo megztinio rankovę viršun, kad nusivalyti tebebyrančias ašaras, Nero, tikriausiai vedinas savo nesibaigiančio gerumo kitų atžvilgiu ir džentelmeniškumo, pasiūlė nosinę - pagaliau savo tamsiomis rudomis akimis, tarsi kiek bijodama dirstelėjusi į jį, klastuolė it dėkingas vaikigalis vos linktelėjo, pirštais kiek ir bailiai sugriebdama už švelnios medžiagos, šią pasiimdama sau ir persibraukdama per akių kampučius, kuriuose tebesikaupė sūrios ašaros. Aišku, tą darė vos kelias sekundes - užteko vos kelių akimirksnių, kad bendrakursio komentaras pilnai susivoktų, įsigilintų, priverstų kiek sutrikusiai paspoksoti, o tuomet priverstų išsprūsti trumpam ir tyliam kikenimui, kuris palaipsniui garsėjo. Atgalia ranką užsidengdama pusę veido, ir vėl nusisukdama, kad kiek prisidengtų aiškiai nurodytą "negražumą", paskolinta nosine kaip galima tyliau (kas, aišku, nebuvo taip tylu, kad būtų negirdima) susitvarkė savo snarglius - ir lendančius laukan su ašarų upeliais, ir tuos, kurie tik tegrasino tą padaryti.
Nosinę pasidėdama ant žemės, šalia savęs, jau mintyse rašydama prisiminimą, kad išskalbtą turi gražinti Nero, o su savo pačios megztiniu persibraukdama per skruostus, ten, kur dar jautėsi šiokia tokia ašarų palikta drėgmė, kurią dabar pakeitė raudoni dryžiai nuo agresyvesnio medžiagos braukimo į odą.
-Nero, ar.. Ar esi kada buvęs tokioje būsenoje, kad.. Galbūt nesi savimi? Esi, bet tavo kūnas nepriklauso tau, t-tavo mintys, šios taipogi priklauso nuo kitų, net ir ta.. tavo veiksmai, tu negali nuspręsk, ką daryti nori, o ką ne..,- kurį laiką patylėjusi, nuslopus netikėtai atsiradusiai šypsenai iš dar netikėtesnio tiesiai šviesiai tėkšto pareiškimo, Junko ir vėl prabilo, tokiu pat tyliu, kartais vis striginėjančiu balseliu. Jautėsi kiek geriau, ašaros bent jau nebebėgo, o ir pati kūno kalba buvo atviresnė - keliai, visai neseniai laikyti prispausti prie krūtinės dabar buvo prispausti vienas prie kito ir atremti į grindis, atidengdami pilniau pačią Junko. Nors net ir laikydama žvilgsnį nusukta į Nero krūtinę, per daug bijodama sužinoti, ką per išraišką turi jo veidelis, klastuolės galvą perskrodė mintis, kad galbūt nebūtų taip blogai pasipasakoti, galbūt nebūtų blogai išreikšti savo baimes ir nerimus Nero, į ką šioji automatiškai apsiglėbė pilvo apačią rankomis, kartu nervingai prikasdama lūpos kamputį.
-
Pasijautęs kiek patenkintas, kad sugebėjo bent šiek tiek praskaidrinti mergaitės nuotaiką Nero iškišo galvą iš po stalo ir greitai apsižvalgė aplink, ieškodamas akimis arti esančių žmonių, tačiau, matyt, kiti švilpiai jau buvo pastebėję, kad po stalu kažkas lindi ir tiesiog mandagiai, nieko nepasakę nei nieko, ėmė ir verčiau atsisėdo už kelių metrų nuo jų abiejų, kas buvo tikrai neblogas dalykas. Todėl berniukas išsirangė it gyvatė prie užstalės ir vos patogiau atsisėdęs ištiesė pagalbos ranką klastuolei, kuri jeigu ir nelabai norėjo išlįsti, neturėjo pasirinkimo, nes Nero šiltas delnas jau buvo apsivijęs apie jos šaltesnį (matyt dėl to, kad pernelyg ilgai sėdėjo ant žemės, kuri buvo ledinė ir nuo kurios netgi švilpio sėdynė ir šlaunys kiek atvėso) delniuką ir traukė ją į viršų.
-Ah, net nežinau, - išklausęs kitos su aiškiai matomu susirūpinimu ir nerimu veide-- kiek suraukti antakiai ir vos vos pravertos lūpos. Galbūt ir buvo tokioje situacijoje, kelis kartus, tačiau... Tuomet, kai tiesiog išsijungė, vistiek galėjo aiškiai mąstyti ir valdyti savo veiksmus ir emocijas, tiesiog jis pasirinkdavo užspausti savo savisaugos instinktą ir empatiją, kas... nebuvo apię ką pasakojo klastuolė. -Nemanau, kad man taip buvo,- kiek išsiblaškęs nutęsė, pastebėjęs pūkų ir dulkių kamuoliuką ant šviesiaplaukės peties. Greitu judesiu jį sugriebė, truputėlį ištempęs tylą ir per tą akimirką apmąstęs, ką galėtų sakyti toliau. -A-Ar dažnai tau taip nutinka? Galbūt, na, nežinau, koks vaikščiojimas per miegus? O gal...- nerimastingai voliodamas tarp pirštų tą kamuoliuką berniukas stengėsi viską labai sužemininti, neleisti savo mintims nuklysti į blogiausius scenarijus- nenorėjo pabloginti situacijos. -...Gal tau kažkas netyčia kirto kokiais kerais? Juk visko gali būti, ar ne?
-
Net nesuvokė, kad buvo vienos kūno dalys sustirusios - rodosi, net ir tas didžiulis prisivilktų drabužių kiekis ne itin gelbėjo kūneliui, praleidusiam tokią laiko dalį ant šaltos žemės - įsikabinusi Nero delno taip, tarsi jis galėtų ją ištraukti iš šitos audros, į kurią mergina pakliuvo, ji lėtai ir kiek prisibijodama dar kartą galvą trinktelėti stalan (ką per siaubą, ačiū dievams, šį kartą pavyko apeiti) išlindo laukan. Per daug bijojo pakelti galvą viršun - aišku, mintis, kad visi švilpiai galėtų į ją žiūrėti teisiamai buvo beprotiška; nesuprantamai arba susirūpinę, galbūt kiek smalsaujantys - žinoma, bet ne smerkiamai - todėl rudas akis įsmeigė į panašios spalvos medieną, iš kurios buvo padarytas stalas, dar smarkiau suspausdama Nero delną savajame - savanaudiškai nenorėjo šio paleisti, ypač kai bendrakursio šiluma ir žinojimas, kad šis yra taip arti savotiškai ramino.
-Tai.. Manau, kad..,- pravertą burną užčiaupė lengvas, vos vos juntamas prisilietimas - galbūt buvo tiesiog kvaila sakyti, kad tai privertė ją akimirkai nustebti, ypač kai klastuolė taip smarkiai laikėsi įsikabinusi švilpio kitos rankos, Galbūt tai buvo tyla, kuri sekė po to, pridėjusi papildomą keistumo, o galbūt ir nenatūralumo pojūtį?- Ne, tai.. Tiesiog. Nesu savimi, ir tai viskas. Esu du žmonės, skirtingi, bet gebantys mąstyti.. Tad t-tikriausiai nebūtų tikslu sakyti, kad kažkas vyksta prieš mano valią, j-jeigu k-kita aš su-sutinka..
Apatinė lūpa pradėjo virpėti, laisvoji ranka pradėjo drebėti - pastarąją pakišusi po savo keliais, Junko kelis kartus giliai įkvėpė. Pati nelabai suvokė, kodėl taip pradėjo apie tai kalbėti, kodėl buvo tap sunku kažką pasakyti - jau ilgą laiką apie tą galvojo, apie tą svajojo, kaip kažkam galėtų išsikalbėti ir papasakoti savo situaciją, Nero galbūt net buvo geriausias variantas, kuris jos nesmerktų po to, ką ji pasakytų!
-M-man atrodo, k-kad..,- ir vis dėl to, neatrodė, kad bus įmanoma ką pasakyti pilnai, neatrodė, kad klastuolei išeis pilnai paaiškinti, kas su ja vyksta - nurijusi susikaupusį seilių gumulėlį ir kelis kartus smarkiai sumirksėjusi, kad gink die, tik vėl neapsiverktų visų akivaizdoje, ji tęsė,- Manau, kad mane kažkas išprievartavo, b-bet tada aš ne-nebuvau savimi, i-ir.. Todėl tai nesiskaitytų k-kaip vienas, n-nes galbūt aš sutikau, b-bet.. Mano kūnas vietose turi bučinių ž-žymes, kitur po mėlynę.. O apačioj, t-taip, lyg kas būtų bandęs i-iš mano k-kūno ištraukti pačią gyvastį..
Klastuolė nulenkė galvą, leisdama plaukų sruogoms nusvirti žemyn, bent kiek uždengiant veidelį - pagaliau paleidusi Nero delną iš saviškio ir kelias akimirkas it nustebusi paspoksodama į savo drebantį delną, galiausiai nuleisdama jį ant šlaunies - visam tam skirdama per daug laiko, lyg bijodama kažką tęsti ar kaip kitaip prasižioti. Vis dar buvo stebuklas, kad šviesiaplaukė nebuvo per naujo paplūdusi ašaromis, nors galbūt keistuma derėjo laikyti ir tai, kad ji, mergina, bando kažką paaiškinti priešingos lyties atstovui - ypač kas tai per jausmas, kai nieko tyliai tokio pat jis nepatirs.
-T-tai skamba kvailai, t-tiesa? S-Suprasiu, jei netiki, g-galų gale, kas būtų linkęs pa-patikėti vaikigalės paistalais, hah.. Nepatikėčiau ir aš pati! B-bet.. Tas s-skausmas, tos žymės, jos v-visos realios ir j-juntamos.. A-aš.. Negaliu to pakęsti, t-tikrai negaliu..
-
Pajutęs kaip iš jo rankų išslysta tas delnas,pamatęs, kaip jo savininkė tarsi grumiasi su savimi viduje, tarsi nebūtų tikra, ar tai, ką pasakė, yra gerai. Ir Nero jos nekaltino, ne, vis dėlto, reikėjo nemažai pasipasakoti tokius dalykus kitam žmogui, kuris dar ir dabar, nors ir išgirdęs viską bukai tebespoksojo į savo pirštus, tarsi jie atsakytų jam į vieną vienintelį klausimą- ką daryti toliau? Juk švilpis niekados nebuvo tokioje situacijoje, niekad nejautė tokios prievartos-- niekas labai ir juk nesidomėjo juo, tokiu blankiu taškiuku mokyklos mozaikoje. Žinoma, gal šie pastarieji metai berniuko gyvenime nebuvo labai malonūs, tikrai nebuvo viskas rožėmis klota, tačiau jis jau apsiprato su pokyčiais ir išmoko truputėlį pastovėti už save.
-Junko...aš... aš nežinau, bet...- lyg ir norėdamas paguosti pradėjo, tačiau ką sakyti? Juk ji aiškiai pasakė, jog toji jos kita "aš" norėjo viso...to, todėl ką galima besakyti? Juk viskas jau po senovėje, nebeatsuksi laiko atgal ir nebesustabdysi visko, nebent gali tik pabandyti užkirsti tam kelią ateityje.
-Gal kaip nors būtų įmanoma sulaikyti tavo kitą pusę?- kiek užsikertančiu balsu pradėjo. -Juk galime pabandyti, ar ne?- truputėlį nusišypsojęs Nero švelniai, tarsi laikydamas trapiausią pasaulyje perlą, suėmė abiejomis rankomis Junko skruostus, lengvai kilstelėdamas jos veidą taip, kad jų abiejų akys būtų viename lygyje ir žiūrėtų vienas į kitą; tarsi jis bergždžiai norėtų paguosti ją vien tik žvilgsniu. -O... O dėl to kas padarė tau tai, tu prisimeni tą žmogų, ar ne? Nesvarbu, kokio kurso tai mokinys ar dar kažkas, tik pasakyk man vardą ir aš padarysiu tam kažkam bet ką, tikrai bet ką!- kelis kartus linktelėdamas pažadėjo, norėdamas apsaugoti klastuolę kaip niekad anksčiau.
-
Ak, tos ašaros ašarėlės, visad ir nepaliaujamai grasinančios pradėti kristi, ridentis skruostais nesustojant tol, kol it trapūs kristalai nukris žemyn, suduš, ir toliau nepaliaujamai kris. Klastuolei sunku buvo nesukurti naujų, gailesnį ir apgailestavimus automatiškai keliančių kristalėlių, neversti jų ridentis skruostais - vis dėl to, ir drebanti lūpa, ir pats kūnas, ir tai, apie ką ji bandė kalbėti - visa tai varė savotišką paniką, visa tai buvo savotiškai blogai. O ji tenorėjo, kad kas ją suprastų, kad paguostų, kad pasakytų, kad viskas bus gerai, kad kitas žmogus jai pagelbės ir bus šalia! Ar tai buvo per daug norėti ir taip per jaunai merginai, kad visa tai patirti ir išgyventi?
-N-Nero..,- galbūt tarti kito vardą pasidarė nauja mada ar naujas įprotis? Ir vis dėl to, merginai ne itin paėjo pasakyti ką daugiau, žiūrint į švelnias lazdynmečio spalvos akis, kuriomis buvo apdovanotas švilpis - vien jau jos rėkė apie saugumą ir šilumą, kurią gali suteikti žmogus, kurios jam priklausė.
Kiek prikandusi lūpą, kad neatrodytų taip apgailėtinai - ypač dabar, kai pora akių priešais regėjo ją iš taip arti - klastuolė palengva pakėlė ir savo delnus, pirštų pagalvėlėmis perbraukdama per švelnią Nero odą, tik tada, kaip galima atsargiau, taip, lyg jų rankų sąlytis būtų kasdieniškas dalykas, ji uždėjo savus delnus ant bendrakursio - pabandė ir išspausti šypsenėlę, vis dėl to, ji to ir norėjo, kad kažkam jos problemos nebūtų tik sapaliojimai ir bevertės baimės - ji jautėsi tokia laiminga dėl to, tokia džiaugsminga, net jei ir vargšas, nusilpęs kūnelis sunkiai sugebėjo tą parodyti.
-Tu t-toks mielas, aš.. aš tikrai, tikrai,- kažkaip pusėtinai sunėrusi savo pirštus su vaikino, šviesiaplaukė pasislinko arčiau - ji nenorėjo, kad Nero pataptų jos vienintele išsigelbėjimo šviesa, kuri gebėtų ją suprasti ar užjausti, tai buvo neteisinga ir jo, ir jos pačios atžvilgiu, bet Junko kitaip tiesiog negalėjo. Galbūt ji atrodė kaip koks pamestas ir į šoną paspirtas šunytis, kuriam reikėjo tiesti pagalbos ranką kiekvieną įmanomą sykį, kad ir kaip to daryti nederėjo - o galbūt ji tokiu realiai ir buvo, tik bijojo šią tiesą pripažinti.
Idėja apsikabinti švilpį atėjo iš niekur, ir greičiau, negu ši mintis spėjo įgyti per pavidalą, apskaičiuojantį visus už ir prieš, merginos rankos jau buvo apsivijusios aplink Nero liemenį, galva įremta į krūtine ir gebanti girdėti silpną širdies plakimą, ir, kas be to - jau kažkiek aniek iškilusi krūtinė buvo prispausta prie jo papilvės.
-A-aš atsiprašau, jeigu esu tai tik bereikalingas rūpestis, b-bet! Ačiū, kad reiški dėl manęs rūpestį, t-tai.. tai tikrai daro mane laiminga, kad galiu tavimi taip pasitikėti,- rodėsi, ir rūpestis dėl šalimais sėdinčių svetimkursių švilpių visiškai išnyko, kartu su absoliučiu supratimu, kad jinai, klastuolė, lieja ašaras ir džiaugsmą visiškai ne sau skirtoje vietoje. Stengdamasi lengvučiais ir drėgnais kristalais dėmėmis neišpuošti Nero drabužių, trečiakursė užsimerkė, leisdama veide nušviesti šypsenai - kurią veiksmais perteikė dar stipresniu prisiglaudimu prie kito kūno.
-
Tas momentas, kai ant savo odos pajuto jos menkutę, bet vis vien esančią delnų šilumą, buvo kažkoks neįprastas, tarsi kažkas jam būtų atvėręs naujas duris, tarsi kažkas būtų nulaužęs ir sunaikinęs visas spynas, kurios jį anksčiau sulaikydavo ir surakindavo, neleisdavo vadovautis tikraisiais savo norais. O viskas, ko dabar troško, tebuvo būti kuo arčiau šios merginos, tyliai mėgautis ta artuma, kurios lyg švilpiui ir netrūko, jis jos neieškojo ir nelaukė taip smarkiai ir nekantriai, tačiau vos jai pasirodžius priėmė tą artumą su plačiai išskėstomis rankomis. Gal ir gerai, gal ir ne, tačiau negalėjo paneigti to fakto, kad klastuolės šviesios garbanos, nors ir nesutvarkytos ir ne itin sušukuotos, kvepėjo it svaigiausios gėlės-- galbūt kokios pakalnutės, ar tai kokie jazminai, nors galėjo prisiekti, jog užuodė silpną, vos vos jaučiamą pipirmėčių kvapą, kuris maišėsi su kiek stipresniu citrinos kvapu; kažkas labai paprasto, ne itin išsišokančio ar pernelyg subtilaus, tačiau tokio artimo ir mielo širdžiai. O gal tik buvo siaubingai alkanas ir pradėjo haliucinuoti.
-Junko, - tarsi atkartodamas it aidas tą vardų ištarimo dalyką, nors labiau jį ištarė norėdamas suteikti savo tolimesniems žodžiams daugiau svarumo ir stiprybės. -Aš pažadu, jog visados būsiu šalia, kai tau reikės pagalbos, - pradėjo kalbėti it koks sentimentalus seniokas, tas tiesa, tačiau žvelgdamas į jos šypseną, kuri nors ir ne tokia vykusi, truputį drebanti, tarsi norėdama po kelių sekundžių pavirsti į liūdesio grimasą, tačiau vis vien spindinti ir šviečianti labiau už bet kokį saulės spindulį. -Tik nebijok jos paprašyti, gerai? Aš bet kada atskubėsiu pas tave, - kiek su per daug tylia gaida užbaigė, jausdamas tarsi mokyklinukas pirmą kartą paėmęs mergaitę už rankos-- patenkintas, tačiau toks, toks nedrąsus ir neužtikrintas. Dėkuidie, kad Junko kaip tik tuo momentu sugalvojo jį apkabinti ir jis galėjo ramiai pasilenkti ir, kiek negrabiai apglėbęs ją per pečius- nors gal labiau tiktų pasakyti uždėjo savo rankas ant jos nugaros-, paslėpti savo veidą merginos plaukuose. Nors negalėjo paslėpti savo išdavikiškos širdies krūtinėje, kuri mušė visus įmanomus greičio rekordus.
Taip pat negalėjo paslėpti savo kitos širdies, kuri mušė visus įmanomus gėdos jausmo ir takto neturėjimo rekordus. Bet kas galėjo kaltintį tą širdutę, tą mažutį žvėriuką, kuris tarsi užuodęs maistą ėmė veržtis lauk iš savo saugaus prieglobsčio? Žinoma, jeigu maistu mes laikytume ne itin didelę, tačiau tikrai ten esančią ir pavojingai ,vos keli centimetrai nuo žvėriuko, svyruojančią krūtinę. Juk jeigu pamosuosi šunei dubenėliu su maistu palei nosį, jis ne tik puls jį, bet dar ir davusiąjam nulaižys veidą. Bet, palaukite...
Tokios mintys Nero galvoje, kurios vedė prie vis labiau kurioziškų palyginimų tikrai tikrai nepadėjo tam žvėriui užmigti, todėl reikėjo imtis atsarginio plano.
-B-Bet, k-keičiant temą, gal norėtum, k-kažko užkąsti?-jausdamas, kaip dar labiau kaista veidas, šį kartą iš gėdos, Nero pasiūlė šalia, ant stalo, esantį skrebutį, bandydamas lėtai, nepastebimai nustumti savo klubus atgal, kad tarp jų ir klastuolės atsirastų kuo didesnis tarpas; kartu ir karštai mintyse meldėsi, kad šioji nieko nepamatytų, ar dar blogiau-- nepajustų.
-
Ganėtinai keista diena šiandien buvo - nuo didžiulio baimės pojūčio ryte, nes dėl dievų meilės, kas čia yra kas čia vyksta, iš kur tas skausmas?! užklupo netikėtinai ir nelauktai, iki ašarų ir siaubingo suvokimo, kad ne, čia nėra kasdieniškos moteriškos dienelės, tada pasislėpimo po visiškai priešingo, ypač stereotipiškai tariant, koledžo stalu, ir susitikimas su Nero. Galbūt - ne, jau verčiau sakant užtikrintai - visas tas apkabinimas buvo pati geriausia dienos akimirka, pati geriausia ir tobuliausia sekundė. Gal net ir dėl to, kad laimę teikė ne vien vaikino šiluma, bet ir pats suvokimas, kad kažkas kitas ją laikę taip pat stipriai, kaip laikė ši.. O gal tai jau buvo nuklydimas į lankas?
Nors kad ir kaip norėtumei neigti, ji buvo laiminga, o tai buvo savotiškai svarbiausias dalykas - Nero žodžiai, išsakyti švelniai ir tyrai, lyg pati Junko, būdama nekaltutės mergelės pavidalo kristalėlis nuo didesnio, garsesnio melo galėtų sudužti į šipulius sukėlė virpesius širdyje, kuriuos sekė įkyrus drugelių suplazdėjimas, ir vėl, aišku kaip dieną, vis dėl to neišsprūdusios ašaros. Dar stipriau įsikabinusi į švilpį, pati šviesiaplaukė ne itin norėjo regėti tą akimirką, kur judviejų susilietę ir lyg vienas kitą saugantys kūnai atsiskirs - aišku, tai atėjo greičiau negu buvo norėta, greičiau, negu klastuolė suspėjo panirti į gelmes Nero teikiamos šilumos. Bent jau taip jautėsi, regint vaikiną nesusipatoginant ir bandant trauktis nuo jos.
-A-a-ah, n-ne, aš nealkana, ačiū..,- pati jausdama keistą apėmusį nepatogumo jausmą - gi galima sakyti, kad per savo laimės jausmus ji visiškai užsipuolė vargšą Nero, kuriam galbūt net nepatiko fizinis kontaktas! O galbūt jis net negalėjo pakęsti pačios minties, kad visi prie stalų esantys moksleiviai dabar galėjo juos regėti visu gražumu...
Bandydama kaip galima atsargiau atšlieti nuo švilpio, kartu it specialiai užtempdama laiką, kad ilgiau galėtų pasidžiaugti jo artumu, savo rankas nuo jo liemens perkėlė ant šlaunų, elgiantis lyg tik taip galėjo atsikelti, galbūt apsimestinai, galbūt realiai pasirodant tiesiog kiek pavargusiai ir sutrikusiai - aišku, tas būtų buvęs tuo atveju, jeigu ranka netyčiomis ji nebūtų perbraukusi per kažką iškilusį kelnių medžiagoje, priverčiant akimirkai sutrikti ir sustabdyti sklandžiai suplanuotą atsitraukimą. Žvilgsnis automatiškai nukrypo ten, ir aišku, sudėjus lengvą du plius du, paaiškinantį kas ten yra bandantis išsišauti aukštyn per kuolelis, slypinas tarp vaikino šlaunų, klastuolei neliko nieko kito, kaip tik savo veidelį nudažyti ryškia pomidorine spalva ir pasistengti atšokti nesukeliant didesnio diskomforto (ar verčiau - gėdos) pojūčio švilpiui.
-A-aš, na.. Atsiprašau,- murmtelėjo, sunerdama ir kitaip makaluodama su savo rankos pirštais, kartu stengiantis šiais uždengti apatinę veido dalį. Galbūt derėjo tai suprasti kaip atsiprašymą už tai, kad taip vis lindo, galbūt dėl to, kad faktiškai ir pastebėjo daiktą, keliantį Nero ir tąjį gėdos jausmą, kuris dabar, sužinojus ir klastuolei, galėjo ir pasidvigubinti,- Žinai, na, aš taip niekad ir nepagavau kampo, na.. kaip visa tai veikia? Žinai, kai, erm, kad ir vaikai, mhh.. vis apie tai juokauja? Kažkuria prasme? Tai, na.. na.. Kažkaip, žinai, niekad ir nesupratau.. ir tikriausiai nesuprasiu? Na, tai suprantama ir taip hah... B-bet.. Kaip visa tai veikia? Na, žinai..?
Vis murmuliuodama, strigdama ir per naujo išmušdama veidą raudonio dėmėmis, klastuolė sumosikavo link Nero, na, daikto - galbūt net derėjo to neklausti, išspaudė kažkokią nesąmonę, bet buvimas netyčiomis sukurtoje diskomfortiškoje situacijoje ir nežinojimas ką net derėtų sakyti išmušė iš vėžių, sukuriant ir bereikalingų klausimų išreiškimą garsiai.
-
Šioji diena tikrai galėjo puikuotis pirmoje "Pačių gėdingiausių dienų." šimtuko vietoje. Na, galbūt jeigu būtų sugebėjęs išsisukti iš viso šio dalyko nesušlapęs--tiesiogine ir perkeltine prasme-- viskas nebūtų taip... nemalonu ir... ir nedarytų tokio pažeminimo; juk klastuolė savo siaurutėmis rankomis sugalvojo kažkodėl sugriebti jo klubus-- kodėl, kodėl, kodėl, skandavo mintyse, norėdamas iš visų jėgų stumtelėti kitą ir tuomet kaip koks išgąsdintas kiškis liuoktelėti į saugesnę vietą. Deja, taip padarydamas ne tik dar labiau įžeistų ir įskaudintų merginą, kuri matyt galvojo, kad jis ją atstūmė-- tiesą sakant, būtų labiau norėjęs ją prisitraukti dar arčiau, tačiau nenorėjo pasirodyti kaip koks iškrypėlis--, bet ir dar pritrauktų visą kitų moksleivių dėmesį. Kas tikrai nebuvo gerai.
-J-Junko, aš tikrai nepatarčiau tau to...- vis dar bandydamas bergždžiai pasitraukti šalin, šįkart visu kūnu, tačiau sustingo pajutęs silpną, vos vos jaučiamą prisilietimą prie jo "palapinės", kuris, rodos, buvo paskutinis lašas šiame epizode; švilpis, plačiai išplėtęs akis ir truputėlį pravėręs lūpas, sudrebėjo ir staigiai pritraukė savo kojas prie krūtinės, norėdamas paslėpti vis dar savo nenusileidžiantį žvėrį nuo mergaitės akių. Ji jau matė pakankamai ir, matyt, niekados nebegalės pažiūrėti jam į akis nesijuokdama ir nesijausdama kvailai. Vis dėlto, tokie dalykai neturėjo atsitikti kiekvieną dieną-- išties, neturėjo atsitikti visai.
-A-Atsiprašau,- paslėpęs veidą pagaliau sumurmėjo, nežiūrėdamas į kitą, nors puikiai girdėjo kiekvieną jos nerimastingą žodį. Šaunuolė, bent kažkaip bandė išsklaidyti šią įtampą. -Pastaruoju metu man taip dažnai atsitinka, t-tiesiog ima ir ten viskas pasiunta,- primušto šuniuko balsu sumykė, jausdamas kaip vis dar kaista kaklas ir ausys. Šniurkštelėjęs jis pažvelgė į stalą ir sugriebė tą skrebutį ir liūdnai jį krimstelėjo, bandydamas nusiraminti valgydamas, vis dar nežiūrėdamas į Junko, bet verčiau galvodamas apie pačius baisiausius ir labiausiai neerotiškiausius dalykus, kurie padėtų atvėsti.
-
Norom nenorom, šitas pojūtis ir jausmais jai dabar įsimins visą likusį gyvenimą - tikriausiai Junko ir klyktelėjus būtų iš visapusiško nesupratimo dėl to, kas vyksta, ar tai kaip jis, ypač būdamas mielas ir nekaltutis Nero drįso dar ir tokias nešvankybes reikšti jai - kad ir nenoromis.
-Ar, na.. A-ar tai reiškia, kkad..? V-verčiu s-savo kūnu tave jaudintis? N-na, žinai..- galbūt ir derėjo užsičiaupti kol ji galėjo, tikriausia reikėjo tą ir daryti, bent jau neversti Nero dar labiau kristi į šitą gėdinančią situaciją.. Nors tikriausiai čia ir pasirodė toji šlykšti Junko pusė, paaiškinanti, kaip iš viso atsirado šitame gyvenime Karasuna.
Pati dar kartą nuraudonavusi, Junko nudelbė akis žemyn - ak, šita šiandieninė situacija judėjo greičiau už lėkštą paauglių erotinį romaną. Leisdama sau bent akimirkai patylėti ir nevaryti švilpio į dar prastesnę situaciją, mergina susikoncentravo į liūdnai kramtomo traškaus skrebučio garsą, tarsi įsikabinusi į jį galėtų nusikelti į kitą dimensiją, kur tokių vienas po kito netikėtų prisipažinimų ir susižinojimų nebūtų.
-N-nors, atleisk, gal ir nederėjo to klausti, na, supranti, t-tikriausiai tai nemalonu tau.. Atsiprašau,- tarsi negalėtų nieko geriau padaryti, klastuolė lengvai paplekšnojo per švilpio nugarą, it toks menkas ir dar labiau verčiantis sustingti veiksmas galėtų ištaisyti visą nepatogumo jausmą, kurį ji pridirbo. Tikriausiai ir neapibūdinsi visos situacijos kitaip negu "siaubinga", tetrūko kokio popkornus šlamšiančio vaikiūkščio, kad judviejų šiandieninis susitikimas pavirstų į prastai sukurtą komediją.
Panikingas bandymas pagelbėti žodžiais nesuėjo, veiksmais buvo tiesiog tragiškas - tą suvokusi klastuolė tiesiog atsiduso, apsispręsdama, kad kodėl taip prastai nebandžius gelbėti situacijos ir tolimiau, gi į dar didesnę bedugnę abiejų mokinių pojūčių sumesti negalėjo, tiesa? Ranka, kuria neseniai guodžiamai lietė švilpio nugara nuslydo žemyn, per naujo suimdama už jo delno - nežiūrėdama į švelnias lazdynmedžio spalvos akis, ji tiesiog spustelėjo jo delną, tarsi prastu bandymu bandytų perduoti, kad viskas gerai.
-
-Ne, n-nebijok, man tai neatsitiko dėl būtent tavęs,- staigiai pakėlęs galvą, su vienu skrebučiu prikimštu žandu ir gana išplėstomis nuo baimės akimis pasakė. Tiesą sakant, jį labiau sujaudino ta abstrakti krūtinės šalia jo daikto mintis, pati mergina tiesiog turėjo nelaimės turėtį tą krūtinę ir tą labai mielą veidą. Švilpis staiga pagalvojęs apie tą veidą suprato, kaip nedraugiškai nuskambėjo jo sakinys, ir išsyk puolė taisyti žalos, prieš tai nurijęs viską, kas buvo jo burnoje. -Ne-Nesuprask manęs klaidingai, Junko, man ž-žinok labai patinka tavo veidas!- karštai ir gal kiek per garsiai sušuko, linktelėdamas galva. -Na, t-teoriškai, t-taip, jis, na, gražus, bet man nuo jo n-n-nesistoja, nei--, dieve mano, prašau kažkas sustabdykite šį vyrą ir užklijuokite jam burną tokia lipnia juostele, kuri ten liktų amžiams.
-Tiesiog gal pamirškim tai, - dar kartą šniurkštelėjęs jis užmerkė akis ir, netgi nejausdamas tos rankos ant savo nugaros, vėl ėmė mąstyti apie pačias bjauriausias situacijas, į kokias galėjo pakliūti jo mažasis draugužis. Jau buvo spėjęs pervaryti per savo mintis kelis scenarijus su pelių spastais, peiliais, dantimis, pleištais, baisiomis moterimis, ir ta kaimyne iš jo žiobariško gyvenimo, kuri gyveno trečiame aukšte ir mėgdavo vidury dienos išlįsti į balkoną vilkėdama tik peršviečiamus peniuarus. Tas pats paskutinis dalykas padėjo pilnai suveržti grandines ant jo žvėries, ir Nero pagaliau nuleido savo kojas žemyn, kiek nusiraminęs.
Tuomet pajuto tą šaltoką šilumą ant savo rankos, vėl. Šį kartą jis beveik nesureagavo, tik kiek nustebęs pravėrė akis ir, sulaikęs kvėpavimą, lėtai, labai lėtai, supynė jų abiejų pirštus kartu ir spustelėjo atgal, tarsi norėdamas pasakyti, kad suprato, ką ji turėjo omenyje, ir kad jis taip pat iš visų jėgų norėjo ją paguosti.
-Juk visko atsitinka, ar ne?- nedrąsiai šyptelėjęs jis pasitrynė pirštu savo paakį, tarsi netyčia būtų susigraudinęs. -Bet bent jau gerai, kad niekas kitas nepastebėjo šito, būtų buvę nepatogu,- norėdamas išsklaidyti bet kokios įtampos likučius, švilpis pabandė lengvapėdiškai pajuokauti.
-
-A-ak.. N-na..,- panosyje murmėdama visokeriausių tipų kliedesius, laisvos rankos piršteliu kiek sustingusiai ir grubiai pasikasydama skruostą ketvirtakursė ir toliau tylomis kažką vapėjo. Gi ji tą ir norėjo išgirsti, žinoma, tik viena ar kita prasme - bet net ir jos, kaip dar jaunos ir taip tragiškai sudaužytos klastuolės moteriškas būdas neleido it užslėptam įžeidimui nueiti nepastebėtam - na, aišku, ko gi norėti, kad ji neatrodė atitinkanti pagal grožio standartus, su paaugliškais spuogais ir ne visada norimais prižiūrėti plaukais, kurie kaip ir dabar buvo ne ką menkesnis dalykas už varnų lizdą. Nors ir toks aršumas buvo tiesiog bevertis, ypač žiūrint į situaciją Nero akimis - galbūt vaikinas tiesiog manė, kad patvirtindamas tą suterš kokį neregimą Junko tyrumą, ir niekaip negalėjo suvokti to, kad tai būtų neregimas komplimentas, net ir pasakytas netinkamu ir galbūt kiek per nešvankiu būdu. Kas, savotiškai, tikriausiai ir netiko šiai situacijai, taip viską apverčiant ratu ir per naujo suteršiant. Ir vis dėl to šypsenėlę ji išspaudė vos Nero susipratus savą klaidą ir ėmus taisytis, tai buvo savotiškai miela, kad bendraamžis bandė neužgauti jos beviltiškų jausmų.
-T-taip.. Tegul tai ir telieka maža paslaptėle tarp mūsų, gerai? Mano pasakojimas ir tavo įvykis, gerai?-žaismingai prikišdama pirštelį prie lūpų, viena akimi mirktelėdama kaip tosios gražios, paslaptimis perpildytos merginos serialuose ar žurnalų viršeliuose, ji dar kartelį leido šypsenai nušviesti veidą.
Ir pati Junko jautėsi kažkiek geriau, kažkiek jaukiau, lyg švilpio kompanija būtų leidusi jai užsimiršti apie tą siaubingą realybę, kuri taip neseniai tykojo pilnai apglėbusi merginą iš visų pusių. Tikriausiai derėjo tą kaltinti ant visos dienos siurprizų, tokių nelauktų ir nė kiek netikėtų, kad net buvo pasimirštas nesibaigiantis ir viską sutraukiantis į neišpainiojamą gniužulą sielvartas, nepaliaujamais sekinąs pagal paauglę. Pasislinkusi kiek arčiau, taip, kad abiejų mokinių šlaunys kartkartėmis netyčiomis susiliesdavo, vis dar laikydama Nero ranką, mergina per naujo atsisuko į šį.
-O kas, n-na, kas naujesnio pas tave? N-nesimatėm nuo pat nuotykių su Melody, pamokose irgi retai susitikdavom... Kaip sekasi gyventi, atmetant tokius, heh, hormoninius įvykius?
-
Kai ant Alisos galvos uždėta kepurė sušuko Švilpynė! Alisa nusišypsojo ir tyliai ištarė ačiū. Juk visa jos giminė buvo Švilpynėje!
Nuėjo link Švilpynės stalo ir pasisveikino Švilpyniečius. Kaip pastebėjo Alisa, jie visi buvo labai draugiški. Nesunku bus susirasti draugų, pagalvojo ji. Ir nugirdo, kad jos kajutės draugė taip pat pateko į švilpynę. Su džiaugsmu akyse ji nulydėjo ją link tuščios vietos prie stalo, netoli jos. Mergaitės apsikabino.
Paskirstymo kepurei išskirsčius visus pirmakursius į koledžus, Alisa pastebėjo, kad šiais metais labai daug Grifiukų. Pagal tėčio pasakojimus iš jo jaunystės, ji buvo nuspęndus, kad gausiausiai būdavo Klastūnyno vaikų. Bet nesvarbu, pagalvojo ji, kai pamatė visus tuos grožius kuriuos užbūrė Hogvartso direktorė. Atsiradus maistui, jos akys nukrypo link vištienos.
-
Kai kuriems žmoniems šypsena būdavo it kokia magiška burtų lazdelė, kuri nušviesdavo jų veido bruožus it ryškiausia kalėdų eglutės žvaigždė, it saulės zuikutis, lakstantis nuo labiau sužibėjusių akių, kiek paraudusių skruostų iki pat pat dviejų rausvos rožės lapelių, kurie gaubė eilutę šviesaus dramblio kaulo atspalvio dantukų. Ech, iš kur Nero kilo tokios keistos asociacijos pažvelgus į laimingą Junko? Kodėl būtent dabar, kai šitaip stengėsi atsiplėšti nuo visa, kas žeidė, liūdino ir skaudino, jis ėmė vėl tiesia nosimi-- tačiau vis vien regintis, savo noru-- skubėti prie prarajos, kuri neišvengiamai laukė, jeigu jis bandys subrandinti žalią, kiek apidaužytą draugystės obuoliuką į tamsiai raudoną kai ko daugiau vaisių? Būkime atviri--kiek pernelyg pavėpęs, nedrąsus švilpiukas, kuris nuo kasdien suvalgyto per didelio maisto kiekio pradėjo apvalėti, (jau ėmė pastebėti, kaip žiemai prasidėjus jo kūnas suminkštėja ir būna pernelyg putnus; žinoma, kiek daugiau pajudėjęs jis savo berniukiško metabolizmo pagalba atsikratė to, bent jau kažkiek. Bet vis tiek, kas bus, kai jis subręs?) niekada negalės laikyti už rankos tokios kitoniškos, tokios nepaprastos klastuolės ir manyti, kad ji tik jo. Ne, jis galės tik tyliai palaikyti ją, kai šioji susiras kažką tinkamesnio, kas tikrai galės ją apsaugoti; juk jis yra tarsi popierinė siena, tarsi nosinaitė, bent jau kol kas. Nušluostys ašaras, sušildys-- tačiau neapsaugos. Bet to garsiai sakyti nereikia.
-Kad nieko labai ypatingo neatsitiko, -nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais, tykiai džiaugdamasis dar didesniu artumu. -Susiradau naujų draugų, pažįstamų, - ar matot, kaip gudriai jis nutylėjo apie svarbiausius iš savo naujų artimųjų? Kartais mokėjo būti šioks toks slapukas; o ir šiaip, Junko galvos nereikėjo kvaršinti asmeninėmis bėdomis, kurios jau buvo tarsi beveik pilnai sugijusi žaizda-- dar kai užkliūni maudžia, tačiau šiaip visai nieko. Na, o apie kitokio pobūdžio draugus tikrai nenorėjo kalbėti, idant pagalvos, kad jis yra koks per didelis keistuolis.
-Aš nelabai įdomus, žinai, - nejaukiai nusijuokęs nuleido galvą žemyn ir nejučia glustelėjo savo kaklą per šaliką, giliai atsidusamas. -Geriau papasakok dar apie save, Junko, juk tikrai nuveikei kažką linksmo, ar ne?
-
Tai buvo keista, savotiška šiluma, sklidina nuo švilpio - kartu ji buvo tokia, kad mergina nenorėjo atsitraukti ar kada palikti jos paliečiamą erdvės lauką, ji buvo savotiškai tyra, savotiškai raminanti, savotiškai nuostabi, netgi. Savanaudiškumo priepuolių apimta, šviesiaplaukė netgi būtų agresyviai kovojusi dėl šitos šilumos ir jaukumo, saugumo, dėl pačio Nero, kad tik vėl galėtų jaustis savimi, ta senąją, kiek aršesne ir tikriausiai linksmesne Junko, kuri stačia galva nėrė į bereikšmius pavojus, nieko nesibaimindama ir pilnai užmiršdama apie iš paskos tipenančias pasekmes.
Galbūt tuomet, nuo pat vaikystės iki pirmų antrų kursų ji nebuvo tobuliausias vaikigalis, ji nebuvo tobula ar gera, bet ji tada buvo savimi, elgdamasi ir pati darydama iš savęs žmogų - niekas nieko nedarė jai taip, kaip dabar pats kūnas, ar kitos asmenybės darė ir viską keitė, verčiant aukštyn kojom ir sutrinant batų kulnais. Net nebūdama gera, ji vistiek buvo savimi, o ne šitas tuščias konteineris, bandantis savyje išlaikyti svarbiausius popiergalius - šiuo atveju, jausmus ir prisiminimus - ant kurių visiems seniai buvo nusipjaut.
-Smagu girdėti,- su maža šypsenėlė veide tarstelėjo jinai, o tą bevertį konteinerį apėmė dar didesnis saugumo jausmas, leidžiantis užmiršti visas vėmulį keliančias problemas - tą ypač padaryti padėjo ir dviejų mokinių odų sąlytis, net ir kiek saldumu atsiduodantis Nero, tarsi pats būtų koks mielas, Kalėdų laikotarpiu parduodamas šokoladinis zuikutis,- I-ir kaip tai neįdomus! Drįsčiau smarkiai ginčytis dėl t-to!- kiek užrietusi nosį tarstelėjo pertraukdama Nero, net kiek grįždama į senąją save - kiek gaila, kad toks jausmas tik kėlė keistą kaltės jausmą, o ne įprastinius pojūčius, pas privertė nusimesti tarsi akimirkai pakilusį kartėlį ir vėl sugrįžti prie šypsenos, mažos, vos regimos, bet pilnai nuoširdžios - dar labiau gaila, kad šioji netruko ilgai, o klastuolė išleido gilų atodūsį,- Atvirai, pas mane.. M-mh.. nieko gero. Neturiu motyvacijos, nei noro ką daryti, net keltis iš lovos.. Ar gali patikėt, vien tam, kad praleist pamokas niekam nesužinant keliuos ankščiau už visus, kad pasislėpti po lova! O visiems išėjus, atgal į šią.. Tai.. mh, tai nieko gero. Bet ir nebegaliu mėgautis dalykais kaip seniau.
Kiek krestelėdama iš vietos, kad nuo svetimo koledžo stalo pasičiupti šiltos arbatos puodelį klastuolė laisvąją ranka sučiupo šį, tik po kelių trumpų pauzės akimirkų gurkštelėdama šilto skysčio, dar labiau sušildančio tokioje aplinkoje šalia Nero, ir tokioje šiltoje vietoje kaip didžioji salė.
-Bet žinai, kaip tik dėl tokios akimirkos, kaip kad dabar.. M-mielai dar kartą atlikčiau tokią porciją bereikšmės neveiklos, vien tam, kad dar kartą pergyvenčiau šį saugumo ir ramumo jausmą su tavim..- kiek atmestinai tarstelėjo, lyg net negalvodama ar nesuvokdama, kad kažką sako - kas ir buvo, iškart po to mergina išgėrė dar gurkšnį arbatos, tik tam, kad viduryje šio nurijimo susiprastų, kas per žodžiai išsprūdo per jos lūpų - kas vedė prie nustebimo, kas dar labiau vedė prie užspringimo ir užsikosėjimo. Vienintelė teigiamybė buvo tai, kad per užspringimą jos suveblenimas - melskimės, atgailaukim ir prašykim dievų, kad taip ir būtų - galėjo nueiti ir pranykti neišgirstas. Kiek išraudusi - ir vėl, dėkojam dievams, kad tai galėjo atrodyti užspringimo kaltė - jinai pasitaisė plaukų sruogą, kelis kartus atsikrenkšdama ir tik toliau tęsdama. Visa ramybė kiek pranyko, galvoje atsirado neišsipainiojantis siūlų raizginys, kurio nėjo atpainioti,- O-o-oo tu? V-vistiek verčiau apie save pasakok! Na, bent... bent man daug įdomiau išgirsti, k-kaip sekasi t-tau ir panašiai? V-vis, kad ir susirandant kitų draugų, k-kažkas per nuotykiai įvykiai..
Per naujo veidą išmušdama raudoniu, mergina nervingai per naujo perbraukė per neseniai už ausies užkištą sruogą, pirštus lėtai nuleisdama ant skruosto ir nervingai į šį pabaksnodama. Negi bus užmiršusi paprastą pokalbių eigą - aišku, tai nebuvo toks atvejis, bet tai, kaip jai nesisekė gerai komunikuoti, galbūt tai buvo vien dėl to gerumo ir džiaugsmo pojūčio, kuris sukildavo - ar bent sukilo dabar - būnant šalia bendraamžio švilpio? Jau pati Junko nebežinojo.
-
Per pietus išvargusi Milisenta atslinko iki Didžiosios salės. Kaip čia taip išėjo, kad per Nuodų ir vaistų pamoką vietoj Charizmos eliksyro pagamino Spuogų? Profesorė ją įvertino Troliu. Tokio pažeminimo mergaitė dar nebuvo patyrusi... Pati nejausdama nuėjo ne prie Švilpynės, o prie Klastūnyno stalo ir atsisėdo. O, geriau jau būtų apsižvalgius. Staiga kažkas šliūkštelėjo jai ant galvos kažkokio skysčio ir ji užuodė, aitrų dilgėlių sriubos kvapą. Baisiai persigandusi ji pašoko nuo stalo ir išvydo kvatojančių klastuolių būrelį. Visa likusi salė buvo nuščiuvusi ir stebėjo tą keistą reginį: žviegiantys pašaipūnai ir varvanti pirmakursė. Staiga iš kažkur atlėkė baisiai įsiutęs ketvirtakursis ir taip žiebė tam, kuris užvertė sriubos katilą, kad tas, kažką neaiškiai vapėdamas apie būsimą savo skundą, pabėgo su visa savo šutve. Nors Milisenta vis dar atrodė ir dvokė siaubingai, bent pamiršo savo pamokos nesėkmes ir širdyje skausmas šiek tiek atlėgo, nes jos skriaudėjams buvo atlyginta.
-
Lupa įžygiavo į Didžiąją salę begalo patenkinta. Ji labai džiaugėsi, jog puikiai atliko magijos istorijos namų darbus. Be to mokytoja ją pagyrė, dėl to mergaitė jautėsi dar pakiliau.
Pirmosios dienos Hogvartse Lupai buvo labai sunkios, bet tuo pačiu ir džiaugsmingos. Jai labai patiko visos pamokos mokykloje. (ŠV2)
Lupa atsisėdo prie savo koledžo stalo pačiam kamputį, kur nebuvo daug mokinių. Mergaitė buvo labai nedrąsi ir ji vis dar nesugebėjo susirasti draugų. Sėdėdama prie stalo Lupa atsivertė magijos istorijos vadovėlį, tačiau nesugebėjo susikaupti. Ji vis dairėsi į kitus mokinius švilpiukus. Ak, kaip norėčiau su kuo nors susibendrauti. Bet man taip baisu pradėti pokalbį pirmai. O kas jeigu kiti mokiniai nenorės su manimi bendrauti arba, jeigu aš pasirodysiu labai kvailai ir jie pradės tyčiotis iš manęs? Lupą nuolatos kamavo tokios mintis. Bet mergaitė vis tikėjosi, kad jai pavyks susirasti draugų.
-
Pagauta šventinės nuotaikos, Lupa Heft tiesiog šuoliais įlėkė į Didžiąją salę. Šiandien buvo koledžų stalų puošimo diena. Mergaitės nuostabai Didžioji salė buvo pustuštė. Salėje buvo tik keli grifų gūžtos mokiniai. Ji tikėjosi, kad salė bus pilna šventiškai nusiteikusių mokinių, kurie linksmai puoš savo stalus. Tikriausiai aš per anksti, - pagalvojo Lupa.
Nepaisydama to, mergaitė šypsodamasi nuskubėjo prie Švilpynės koledžo stalo. Savo rankose ji nešėsi didelę dėžę, kurioje buvo daug kalėdinių dekoracijų. Lupa dirbo visą popietę, kol savo rankomis pagamino nuostabias angelo statulėles. Pasidėjusi dėžę ant žemės mergaitė ėmė po vieną angelėlį ir gražiai dėliojo ant stalo. Pradėjusi dirbti Lupa pastebėjo, jog tai užims labai daug laiko, todėl bandė išmąstyti, kaip pagreitinus procesą. Po kelių minučių jai šovė mintis. Juk prieš kelias dienas ji išmoko patį pirmąjį savo burtažodį.
Tad išsitraukus savo burtų lazdelę ir nukreipus ją į vieną iš angelėlių mergaitė ištarė: Wingardium Leviosa. Statulėlei pakilus į orą Lupa begalo apsidžiaugė. Šių kerų pagalba ji galės greičiau baigti savo darbą.
-
Igoris besišypsodamas įlėkė į Didžiąją salę. Vaikinas buvo džiaugsmingos nuotaikos. Kur nesidžiaugsi, kai daugelis švilpių susirinks į salę, bei padėdami vieni kitiems pasipuoš Švilpynės koledžo stalą. Švilpiai bus vieningesni nei anksčiau.
Keturiolikmetis beeidamas nunarino galvą. Vaikis tramdė džiaugsmą, jaudulį, šypseną prilygstančią upei, bei troškimą, pasileisti bėgte link savojo stalo ir viską kuo greičiau pradėti puoštis...Galiausiai švilpio noras kažkiek nors laimėjo, ir Igis paspartino žingsnį. Beeidamas Greywindų įsisūnytas vaikis apsižvalgė aplinkui. Nors salei mokinių ir profesorių nebuvo itin daug, tačiau tai nesumenkino pakilios, bei kažkuo ypatingos, paslaptingos šventinės nuotaikos. Atrodė, kad visi neramumai, baugios paslaptys, kalbančios apie artėjantį karą, išnyko, dingo, už Hogvartso salės durų, kaip rūkas ištirpsta aušrą, kaip rytinė, skaidri ir gaivi rasa- įsidienojus.
Galiausiai Igoris nukreipė žvilgsnį link savojo stalo. Prie jo, mažutė mergaitė, iškėlusi burtų lazdelę, bei apkerėjusi angelo statulėlę, tyliai ir kantriai darbavosi. Angelų statulėlės nebuvo nudažytos įgrisusia balta spalva, kuri priminė baltas ligoninės palatas...Bet statulėlės puikavosi geltona ir juoda spalvomis. Angelai visi buvo geltoni, apvedžionati įvairiomis, juodomis, plonomis ar storomis gijomis. Ugnies šviesoje angelų statulėlės atrodė, kad švytinti kaip saulė.
Ketvirtakursis įsišiepė. Tu jaučia? Apsidžiaugė Igoris pamatęs mergaitę iš jo koledžo. Netikėtai rudaplaukis garbanius iš nuostabos pakėlė antakius, kai pastebėjo prie mergaičiukės dėžę, kuri dydžiu pranoko net pačią darbininkę. Tik nesakyk, kad tu pati atitempiai šią sunkenybę čionai. Stebėjosi Lorijanas-Greywindas. Galiausiai priėjęs prie stalo, tyliai prakalbo, mat vaikinas netroško išgąsdyti švilpukės.
-Labas, Miegančioji Gražuole. -tyliai sukuždė prie ausies vaikis, padėjęs delnus ant mergaitės pečių. -Padėsiu tau.- pasakė jau garsiau Igoris.
Kai vaikis nuslinko nuo jaunosios raganos, iš dėžės ištraukė ilgą, bei didžiulę geltoną staltiesę, išsiuvinėtą juodų šokančių kartu barsukų.
-Pirmiausia reikia aptiesti stalą staltiese, tik po to dėlioti angeliukus,-pamokė,-Palaikyk užkerėtą angelą ore, kol aptiesiu stalą, gerai?-pasakė Igoris, bei ėmėsi darbo.
Nors švilpis manė, kad tai greitas ir lengvas darbas "užkloti" stalą staltiese, bet žiauriai klydo. Vargęs iki devinto pakraito, ketvirtakursis galiausiai linktelėjo mergaitei, kad nuleistų angelėlį ant stalo. Lupa Heft. Perskaitė Igoris vardą ir pavardę
,prisiųtą prie jaunosios švilpės uniformos.Labas ,Lupa. Nusišypsojo vaikinas.
Nusiplūkęs keturiolikmetis Igis prislinko vėžlio greitumu prie Lupos, ir greitai sumurmėjęs švilpės naudojamą burtą, bei iškėlęs savąją ažuolinę burtų lazdelę, pakilo dar vienas dailus angelėlis.
-Igoris Lorijanas-Geywindas,-prisitatė rudaplaukis, nuleisdamas angelėlį gale stalo, bei pažvelgdamas į Lupą.- Kaip laikaisi, Lupa? Patinka Hogvartsas?
-
Kelis kart šlapiai kostelėjęs švilpiukas įsibrovė į Didžiąją salę, burną apsisaugojęs žiobariška medicinine kauke. Pastarosiom dienom niekaip nesugebėjo išsiropšti iš lovos, mat jo nuolatinis kosulys ir sloga "krito" ant jo plaučių ir sukėlė rimtų komplikacijų. Na, niekad nebuvo itin puikios sveikatos ar panašiai-- reikėjo tik džiaugtis, kad dar gana lengvai išsisuko; galėjo ir visai pakratyti kojas.
Smalsiai pažvelgęs į kitus švilpiukus Nero šyptelėjo, nors to matyt ir nesimatė, nebent kažkas atkreiptų dėmėsį į jo lazdyno spalvos akis, kurios it pavirto į mažus, užsilenkusius žemyn pusmėnuliukus nuo tos šypsenos. Ketvirtakursis iš visos širdies džiaugėsi galėdamas suktis tarp savo koledžo draugų, arba, bent jau šiaip, matytų žmonių. Jokių kitų trukdžių, tik doras darbas, kuriuo pasižymėjo švilpiukai.
-Labai gražu, - priėjęs arčiau vienos porelės- vaikino ir merginos- ištarė, nors jo balsas buvo truputi užspaustas ir pakimęs, vis ta liga ir kaukė kaltos. Tačiau tai netrukdė jam tęsti. - Galbūt galėtume uždėti kokių konfeti arba kaspinų?- pasitaisęs akinius pasiteiravo, kilstelėdamas galvą aukštyn. -Man neblogai sekasi kerėjimas, tai, matyt, išeitų.
-
Lupa buvo labai susikaupusi bandydama kuo gražiau ant koledžo stalo pastatyti jos rankų darbo statulėles. Mergaitei labai patiko angelėliai ir ji džiaugėsi nesprendusi juos pagaminti. Su šiom dekoracijom švilpiukų stalas atrodys kaip niekada gyvybingas. Man taip patinka geltona spalva. Ji viską nušviečia! - galvojo Lupa šypsodamasi. Ji buvo taip įnykusi į savo darbą, kad net krūptelėjo kai ant savo pečių pajautė kažkieno rankas. Atsisukusi mergaitė nustebo pamačiusi žavų, rudaplaukį vaikiną, kuris jai pasisiūlė padėti. Pamačiusi, kad vaikinukas iš jos krepšio ištraukia didelę, geltoną staltiesę Lupa labai apsidžiaugė. Buvau visai pamiršusi šią dekoracijų detalę. Jeigu ne jis, man būtų reikėję viską pradėti iš naujo.Kol švilpis plušo su sunkia staltiese, mergaitė kerų pagalba ore laikė angeliuko statulėlę. Vaikinui davus ženklą ji nuleido angelą. Švilpiukė pastebėjo kaip gražiai atrodo jų koledžo stalas. Statulėlės labai gražiai derėjo prie dailios, įvairiais raštais siuvinėtos staltiesės. Pamačiusi, kad dar kol kas nepažystamas vaikinukas burtų pagalba pakelia jos angelėlį ir leidžia ant stalo, Lupa pasijautė labai dėkinga. Jei ji dirbtų viena, užtruktų amžinybę.
Mergaitės džiaugsmui, švilpis norėjo su ja susipažinti.
- Labai malonu susipažinti, Igori, - atsakė su šypsena mergaitė. - Aš laikausi tikrai nuostabiai! Jau spėjau įsimylėti Hogvartsą. Čia tokia magiška ir jauki atmosfera. Be to, visi Švilpynės koledžo mokiniai labai draugiški, visai kaip tu.
Lupa buvo labai patenkinta, kad turėjo galimybę susipažinti su dar vienu labai maloniu švilpiu.Tikiuosi, kad pagaliau man pavyks susirasti draugų.
Susipažinus su Igoriu, Lupa pastebėjo atėjųsį dar viena švilpiuką. Pagaliau, ateis daugiau mokinių. Bus linksmiau.
-
Igoris prikando lūpą ir nurijo susikaupusęs seiles.Tai jau tikrai magiška ir jauki atmosfera tvyroja Hogvartse, kai neužkalnų karas gresia. Taip pagalvojęs, vaikinui dingo visa šventinė ir jauki nuotaika. To žodžio prasme Lorijanas-Greywindas subjuro.
-Ačiū,-sumurmėjo keturiolikmetis, kai Lupa pasakė komplimentą.
Kai pakils pilnatis, manęs jau nebesutiksi draugiško. Liūdnai mislijo ketvirtakursis, nuleisdamas jau antrąją angeliuko statulėlę. Vaikinas tyliai pyko ant savęs, kad pilnatimis negali būti paprastas, nieko neišsikiriantis mokinys. Bet juk ne mano kaltė, o kitų žmonių. Ramino save Igoris. Mesk iš galvos visus rūpesčius, antraip dar Lupa apsikrės liūdesiu. Nusprendė Lorijanas. Kai jau burtų pagalba pakėlė trečią angelą, Igis akies krašteliu pastebėjo dar vieną ateinančią personą. Šį kartą tai buvo ketvirtakursis švilpis. Rudaplaukis garbanius atpažino, kad tai tas pat vaikinukas iš Transfigūracijos pamokos. "Akimis pagavęs" atskubančio švilpio vardą, Igoris kreipėsi į atėjusįjį:
-Žinoma, Nero, užkerėk kaspinus. Manau būtų geriau, juos prilipdyti prie stalo kraštų...
Ir taip pasakęs Igoris šyptelėjo ir jo bloga nuotaika pradingo. Igoris, jai nebe tas, kuris prieš penkias minutes darbavosi visas piktas, dabar šypsojosi ligi ausų ir linksmai prakalbo:
-Lupa, Nero kas jum labiausiai patinka žiemą? Aišku, be Kalėdų.-pridūrė ketvirtakursis.
-
Į Didžiąją salę Milisenta įsiveržė su tokiu džiaugsmu, kad pati nejautė, kaip garsiai ji baladojosi ir trepsėjo. Visa išsiviepusi ji prilėkė prie Švilpynės stalo ir pamačius vaizdą net loštelėjo atgal: stalo puošimas jau buvo prasidėjęs ir ėjosi tiesiog puikiai, tą rodė rezultatas. Nors iš susirinkusių ji pažinojo tik Lupą, kuri taipogi buvo pirmakursė, Milisenta nesijautė svetima. Neturėdama žodžių ji tik apžvelgė visus ir baisiai šnopuodama(vis dar nebuvo atsigavusi nuo bėgimo), linktelėjo. Vis bandydama atgauti kvapą ji dusdama tiesiog iššvokštė:
-Tokio...gražaus stalo...kaip mūsų...dar...pasaulis nematė...
Tada ji vėl visiems plačiai nusišypsojo ir jai kilo idėja dėl stalo puošimo, bet prieš ją išsakydama ji gerokai išraudonavo, nes tikėjosi, kad mintis kitiems gali pasirodyti kvailoka:
-Klausykit...aš dar nieko neišmanau magijoj, bet gal išeitų padaryti taip, kad...keletas tų angeliukų skraidytų aplink stalą ir galbūt netgi giedotų giesmes?
Dar daugiau raudonio plūstelėjo į mergaitės veidą ir ji susigūžė.
-
Emilijana bėgte bėgo Didžiosios salės link. Antrakursė švilpiukė (kaip visada) vėlavo. Dar greitai lėkti kliudė ir sunki kuprinė prikimšta geltonų ir juodų burbulų. Tikiuosi kad nevė... Mergaitė norėjo pamanyti "nevėluoju", bet laiku susivokė, jog tai kvaila - salėje ji turėjo būti prieš pusvalandį ...nelabai vėluoju pasitaisė Emilijana praverdama duris. Net kaip reikiant nepasidairiusi po kitų koledžų stalus mergaitė nulėkė prie Švilpynės stalo. Čia jau darbavosi dvi nepažįstamos mergaitės, kažkur matytas vaikinukas (simpatiškas vėliau save prigavo Emilijana) ir švilpis, kurį Emi tarėsi pažįstanti (na, vardą žinojo - Nero).
- Sveiki. Kaip visada negaliu nepavėluoti. Kaip jums sekasi? Aš čia atnešiau juodų ir geltonų burbulų, jeigu tiks,- vienu atsikvėpimu išpyškino Emilijana ir pažvelgė į vaikinukus (nes juos jau buvo kažkur mačiusi) laukdama atsakymo.
-
Darbuojantis prie stalo Lupa pastebėjo, jog Igoris kažkaip pasikeitė. Jo veidas minutėlei aptemo, akys atrodė labai tamsios, gilios, jos atspindėjo kažkokį neaiškų rūpestį, kuris tuo momentu vaikiną buvo užvaldęs. Lupa susirūpino. Įdomu, kas čia taip staigiai atsitiko? Ką tik jis švytėjo laime, o dabar... Norėčiau kaip nors jam padėti. Bet staiga, kai kitas švilpiukas Nero pasisiūlė padėti, Lupa pastebėjo, jog Igoriui vėl grįžo kalėdinė nuotaika. Mergaitė lengviau atsipūtė. Po kelių akimirkų vaikinukui paklausus apie žiemą, Lupa atsakė:
- Žiema, - nusišypsojo Lupa. - Net galvoti nereikia! Žinoma, kad man labiausiai patinka sniegas, būtų labai liūdna švęsti didžiąsias šventes be sniego už lango.
Po kurio laiko Lupa pastebėjo į salę įbėgančią merginą. Švilpiukė atrodė labai maloni ir draugiška. Lupai begalo patiko mergaitės pasiūlyta idėja stalo papuošimui. Ji jau įsivaizdavo, kaip jos angeliukai užkerėti skraido aplink stalą. Jie atrodytų, kaip maži gražūs žiburėliai, kurie galėtų išryškinti Švilpynės koledžo stalą.
- Man labai patinka tavo idėja, - nusišypsojo merginai Lupa. - Tik deja, aš pati dar nelabai išmanau kerus. Igori, gal tu galėtum pagelbėti? Ar žinai, kaip užkerėti angeliukus, kad jie skraidytų?
-
Ramen iš lėto judėjo Didžiosios salės link. Šįkart - kalėdinis stalo puošimas! Galbūt praeitais metais tai dar būtų buvę taip džiaugsminga, tačiau rodosi, kad Kalėdų džiaugsmas tirpsta kiekvienais metais. Mergaitei Kalėdos asocijavosi su kokčiai ir neskoningai sukabinėtomis žybsinčiomis lemputėmis, stiklinėmis elnių ir briedžių statulėlėmis, kurių gausa visai neprilygo naudos koeficientui. Horst šeima niekad nešvęsdavo Kalėdų, mat tai pernelyg dekoratyvinė šventė, iš kurios doro liko tik kalėdinio paukščio bei šeimos bendrystės idėjos. Vienuolika metų žiobarų pasaulyje visai nepadėjo Ramen pamilti kalėdinio šurmulio, šleikščiai linksmų muzikėlių - Ramen visada buvo ramesnio būdo.
Bet tai pirmosios Kalėdos burtininkų pasaulyje. - mergaitė privertė save pasijausti geriau ir įėjo į didžiąją salę.
Ji kaip mat pajuto didžią ir santūrią kalėdinę dvasią. Prie visų koledžų stalų darbavosi mokiniai, jų veiduose atsispindėjo šventiškas laukimas ir džiugesys, o rankos ir lazdelės mikliai padėjo nešioti ir kilnoti įvairiausius daiktus. Kalėdos čia išradingesnės.
Ramen stovėjo šiek tiek atokiau ir stebėjo jau susirinkusius dirbančius švilpius. Čia jų nebuvo susirinkusi visą gausybė - keletas vyresnių mokinių bei pirmakursių. Kai kurie iš jų jau darbavosi, o kai kurie - kol kas tik stovėjo nuošaliau, Ramen atsistojo šalia. Ji turėjo pripažinti, kad švilpių stalas atrodė išties puikiai! Elegantiška, tačiau žaisminga staltiesė ir angeliukai, kurie, mergaitės nuomone, visai nepriminė tradicinių kalėdinių papuošimų žiobarų pasaulyje, ypatingai džiugino mergaitės akį. Viskas atrodė itin skoningai, Ramen džiaugėsi savo bendramokslių darbu.
Viena iš švilpių rankose laikė geltonus ir juodus burbulus, pasisiūlė juos pridėti prie jau papuošto stalo.
- O taip, aš manau, kad tiks puikiai! Tik jeigu... Juos pakabintume virš stalo ir paliktume kyboti mokiniams virš galvų?
Besiklausydama įsivyravusios diskusijos, mergaitė akies krašteliu pastebėjo netoliese sukrautas medines dėžes. Jų viršus buvo užgaubtas, tad Ramen ne iškart pavyko pamatyti kas ten slepiasi, tačiau pravėrusi kraštelį pamatė nuostabaus grožio augalus - puansetijas.
Ramen ištraukė vieną vazonėlį - šis neatrodė itin patrauklus. Šiek tiek apvaliusi vazonėlius rankomis, mergaitė pamatė po storu dulkių sluoksniu paslėptą Švilpynės koledžo herbą. Dar labiau patrynus rankomis vazonėlį - pradėjo ryškėti ir atributinės Švilpynės koledžo spalvos. Mergaitė aiktelėjo iš nuostabos ir pasisukusi į Švilpynės koledžo mokinius paklausė:
- O ką manote apie kažką TIKRAI gyvo ant stalo?
Tuomet iškėlė augalėlio vazonėlį į priekį ir leido visiems pasigrožėti puansetijos gražumu.
-
Besiklausydamas Lupos, Igoris užkerėdavo ir nuskraidindavo į savo vietą ant stalo vis daugiau angeliukų. Ketvirtakursis išgirdęs draugės klausimą, atsitraukė nuo darbo, bei atsigrežė į ją.
-Jei žiema neturės sniego, man nežiema, o ruduo. Beje, jei žiemužėj, niekad nepamajausiu šaltuko žnaibančio delnų ir skruostų, nepamatysiu kylančių iš burnos šiltų garų, žvagždėto nakties dangaus, kuriam būtų galima pastebėti Paukščių Taką, Vakarinę ir Šiaurinę žvaigždes, sniego, kuriam yra įspaustos kačiukų letenėlės, nepastebėsiu palinkusių medžių nuo storo sniego sluoksnio, neišgirsiu tylos apsnigtam miške....-vardijo Igis,-..Jei to aš nepajusiu, neišgirsiu, nepamatysiu, man žiemos nebebus.
Ir taip pasakęs vėl kibo į darbą. Tačiau keturiolikmetis vėl buvo atitrauktas nuo to, mat prie Švilpynės stalo prisirinkau dar daugiau laimę, gyvenimo džiaugsmą skleidžiančių švilpių.
Kai Lupa išsakė savo nuomonę, apie atėjusysios pirmakursės Milisentos (jos vardą sužinojo, kai perskaitė vardą, pavardę, prisiųtą prie uniformos.)nuomonę, bei paprašiusi pagalbos kerėjime, buvęs Ilvermonietis prakalbo:
-Skraidantys angeliukai? Milisenta iš dalies skaitai mano mintis,-pajuokavo Igoris.- Maniau panašiai užburti barsukus, kurie dabar sėkmingai guli dėžėje, atneštoje Lupos. Tik pastarieji barsukai neskraidys... Ką jūs manot apie tai?-paklausė visų susirinkusių švilpių, o po to kreipėsi į Lupą,- Deja nežinau, gal Piertotum locomotor burtažodis, o gal Nero kažką išmislys,-pažvelgė Igoris į kitą ketvirtakursį, bei kalbėjo toliau.- Dabar, jei niekas neprieštaraus paskirstysiu darbus. Milisenta jei žinai Wingardium Leviosa kerus, eik pas Lupą, tu jai padėsi, bei pamokys šių burtų, jei pastariųjų nežinai. Ir, be to, neraudonuok ir nesusigūžinė lyg kažkas bandytų tave užmušt, Milisenta,-pridūrė Lorijanas-Greywindas.- Toliau,-atsikvėpė šis pažvelgdamas į antrakusrę mergaitę-Emilijaną. Perskaitė mergaičiukės vardą, dailiai prisiųtą prie uniformos. Lygiai taip pačiai kaip ir Milisentos.
-Emilijana, galiu tave vadinti tiesiog Emile?-pasiteiravo antrakursės, ketvirtakursis,-Tavo vardas, man tiesiog per ilgas. Gyvenam gerai, tik man asmeniškai koledžiui taškų noris daugiau. Burbulai manau tiks. Man patinka tavo mintis su burbulai, Ramen,-pasakė Igis, pastebėjęs kaip dar viena pirmakursė priėjo prie stalo.(Su vardu atsitiko tas pats kaip ir Emilijanos ir Milisentos.)-Ar galiu apžiūrėti burbulus, Emile? Ir be to,-kreipėsi keturiolikmetis į Ramen.- Puansetijos arba kitaip puošniausiojos karpžolės geltoni žiedlapiai labai garžūs. Manau tu gali šias gėles padėlioti tiesia linija, stalo viduryje. Tu žinai Wingardium Leviosa kerus? Jie tau padėsi dirbti. Nero, ateinu tau padėti su kaspinais ir skraidančiais angeliukais.-sušvokšti išdžiuvusia gerkle švilpis, bet trumpam patylėjęs vėl prakalbo:
-Aš Igoris, arba Igis, kaip jum geriau.-tarstelėjo vaikinas,-Sakau tai, kad žinotute mano vardą. Ten kitas ketvirtakursis...-Igoris linktelėjo į lazdyno spalvos akių savininką,- Yra Nero, o šita mergaičiukė, skraidinanti statulėles-Lupa,-pristatinėjo švilpis Emilei, Milisentai ir Ramen draugus. Tikiuosi nereiks dar kartą kalbėtis. Pagalvojo Igis. Antraip tuoj išvis jau nebekalbėsiu...
-
Igoriui paklausus, ar Milisenta moka Wingardium Leviosa kerus, ši suprunkštė. Šiuos kerus išmokau dar tik gavusi Hogvartso laišką ir pasidomėjusi magijos pasauliu. Be to, juk juos jau ir per pamoką treniravomės...
-Refleksai yra refleksai, Igori, jų mes nevaldom, be to, ką aš žinau, galbūt jūs kokie nors serijiniai žudikai, - nusišypsojo ketvirtakursiui mergaitė. - Nors iš švilpių būtų gana sunku to tikėtis, - mirktelėjo. Vaikinuko vardą ji turbūt buvo nugirdusi kur nors pamokose, nes šiaip jie pažįstami nebuvo.
-Na, Lupa, eikš, parodyk, kur čia tuos angeliukus dėlioti.
Milisenta labai džiaugėsi, kad gali prisidėti prie puošimo. Ji taip įsijautė į darbą, kad pradėjo po nosimi niūniuoti Kalėdines giesmes. Namuose visus atliekamus darbus lydėdavo dainos... Trumpam mergaitės akyse susikaupė ašaros. Tai bus jos pirmos Kalėdos be šeimos. Ji pasistengė liūdesį užmiršti ir vis garsiau pradėjo dainuoti dainas. Tos giesmės neskambėjo kaip užstalės dainos - Milisentos balsas buvo skaidrus ir skardus, lygiai toks, koks buvo mamos. Galiausiai mergytė pamiršo visus aplinkinius ir visą pasaulį, liko tik ji, angeliukai ir dainos.
-
Pasišvilpaudamas, kūliais besiversdamas, lėkdamas pro šarvus ar numesdamas vieną, kitą ar trečią paveikslą, Akilanda skriejo Hogvartso koridoriais. Vargšas tas, kuris pasitaikė jo kelyje, mat šis nenaudėlis turėjo kalną sniego gniūžčių ir mokinį ar net kokį mokytoją nepabūgdavo apmėtyti.
Deja, kažkaip mažai mokinių jis sutiko beskrajodamas. Nusprendęs pasidarbuoti Didžiojoje salėje, jis kone griūte įgriuvo ten ir, jo nuostabai, išvydo ten kone visą Hogvartsą. Jo akyse įsižiebė įprasta pasiutėliška ugnelė ir šis, nusprendęs papokštauti, nušvilpė pro salės kampus, nuplėšdamas kiekvieno koledžo vėliavą ir vėl atskriedamas prie mokytojų stalo. Žinojo padauža, kad mokiniai puls gelbėti vėliavų, tad dainuodamas įkyrią dainelę, jis vis suko ratus nuo vieno stalo prie kito, apmėtydamas kelis mokinius gniūžtėmis ir nešiodamasis iš paskos vėliavas.
((Tereikia iš Akilandos atimti vėliavą. Iš vieno koledžo turi būti 2-4 mokiniai - ne daugiau. Laiko turit iki gruodžio 24 d. 18:00. Sėkmės))
-
- Žinoma, gali. Šiaip aš - Emi,- paaiškino Emilijana Igoriui.- Pilnas vardas tik oficialus.
Pasidairydama mergaitė tiesiog džiūgavo : visi koledžo mokiniai darbavosi iš širdies ir stalas tikrai gražėjo. Vienas po kito į orą kilo angeliukai, kaspinai.
- Žinoma, kodėl nepamėginus burbulų pakabinti?- pasakė Emi paduodama žaislus Igoriui.
Ji tuo tarpu jau ketino padėti mergaitėms kabinti angeliukus, bet staiga kaip viesulas praūžė Akilanda. Tegu sau linksminasi... Nieko juk nepadarys. Sulyg ta mintimi poltergeistas prašvilpė tiesiai švilpiukei pro šoną ir pasisavino vėliavas.
- Ei tu @@@@!!!- suriko Emilijana tokiais žodžiais, kokių pati iš savęs nesitikėjo.- Laikykit jį kas nors!!!
Nelaukdama antrakursė nusivijo vagį pasiryžusi apginti koledžo vėliavą.
-
Gavęs į rankas burbulus, Igoris atidžiai apžiūrėjo juos.
Taip ir maniau... Pagalvojo vaikinukas, kai pirštų pagalvės užčiuopė nelygumus ant Emi atnešto žaislo. Tai dangtelis...Švilpis įsišiepė.
-Emi, o tu tai žinojai?-linksmai paklausė Igis, prieš antrakursės akis, atsargiai pakeldamas burbulo dangtelį,-Tai burbulai-žvakės,-pasakė šis pažvelgdamas į burbulo vidų. Jame buvo pritvirtinta maža nauja, nepanaudota vaškinė žvakutė.
-Galėsime žvakes esančias juoduose burbuluose uždegti geltona liepsna, o geltonuose-juoda,-tarstelėjo garbanius pakeldamas akis į Emi.
Tačiau Lorijonas-Greywindas nustebo, kai antrakursė greitai psišalino nuo stalo. Vaikinas sutriko ir susiraukė.
-Emi?- pašaukė, padėdamas atsargiai burbulą-žvakę ir jos dangtelį.
Ir tuo metu pasigirdo antrakursės keiksmažodžių srautas... Igis nejuokais suglumo, bei "pasigavęs" žvilgsniu švilpę, pastebėjo poltergeistą Akilandą, kuris linksmas nešėsi koledžų vėliavas link Garbingojo stalo. Dar tavęs betrūko. Žioptelėjo kaip žuvis išmesta į krantą, Igoris. Tu juokauji... Bei pasileido paskui Emi, trokšdamas atsikovoti tai kas buvo pavogta. Greitai ištraukęs savo burtų lazdelę Igoris sušuko užkerėdamas Švilpynės vėliavą, kad ši ore judėtų nepagal Akilandos norus:
-Mobilicorpus!- trumpam patylėjęs vaikinas kreipėsi į draugę,- Emi, pasirūpink Akilanda, kad šis nepasigautų vėliavos!-suriko ketviratkursis.
Viliuosi, kad to užteks... Liūdnai pamislijo Igis, išvengdamas atlenkiančios sniego gniūžtės.
-
-Man žiema ne itin patraukli, - prisipažino vaikinas, maloniai šyptelėjęs atėjusioms švilpėms, kurios iš matymo buvo kiek ir pažįstamos. -Šalta, greitai susergu. Ne kas,- šniurkštelėjęs dėl vaizdo ir gūžtelėjęs pečiais jis nusuko veidą į stalą it norėdamas nupurtyti nuo savęs tą negatyvumo krislą, užtiškusį ant jo it juoda rašalo dėmė ant nuostabiai balto popieriaus lapo. Iš kišenės išsitraukęs savo gana trumpą gluosnio lazdelę švilpis iškėlė ją ir verčiau susikoncentravo į apmąstymus. Kaip išburti kaspinus jam nebuvo naujiena, kelis kartus jau bandė; tiesa, tų kaspinų paskirtis tuomet buvo visiškai netinkama ir net kiek vulgari, tačiau, ką galėjo padaryti, jeigu vyresnieji buvo užsispyrę kaip kokie gana kvaili vaikai.
-Igori, verčiau padėk merginoms, su šituo aš kaip nors susitvarkysiu, - sulyg tais žodžiais jis raminančiai sumosavo laisvos rankos pirštais it koks meškinas, kuris nagais bandė įsiropšti į medį; tuomet iškėlė lazdele, tyliai sumurmėjo trumputį burtažodį ir ja gracingai mostelėjo, darydamas gulsčią aštuoniukę ore. Kartu su jo judesiais stalo kraštas ėmė dengtis juodu satino kaspinu, kurio kilpos buvo dailios, tvarkingos, ir glaudėsi viena prie kitos; vaizdas tarsi iš kokio pavyzdinio paveiksliuko. Po kelių ilgų akimirkų visas švilpių stalas buvo papuoštas juodais kaspiniukais, todėl Nero atsidūsėjęs pabaigai ėmė ir greitai bakstelėjo lazdele--- ir juoda spalva pasipildė geltona. Vaikinukas jau buvo beprasižiojęs pasigirti darbu, tačiau tik žiū, kad tikras chaosas buvo beįsimetąs salėje. Ne kas kitas, o patsai Akilanda sugalvojo savuoju stiliumi papokštauti; švilpis kiek nepatenkintai suraukė antakius ir nuskubėjo vytis vienos jau išbėgusios mergaitės.
-
Ketvirtakursis Igoris, vadovaujantis mažam, tačiau puikiam ir veikliam "paradui", liepė švilpiukei sudėlioti gražiąsias puansetijas stalo viduryje. Ramen dar neteko regėti tokios kalėdinių augalų rūšies - prieš ją stovėjo keturios dėžės, kurios buvo prikrautos itin vešlių, geltonais pažiedžiais pasidabinusių augalėlių. Tamsiai žali lapai - grakščiai išsilenkę, pačių lapelių galiukas - itin smailus. O pati spalva! Ramen nebuvo regėjusi tokios gilios žalios spalvos, kurią tik pagyvino gilūs išvagojimai augalo lapuose. Tačiau žiedai buvo gražiausi. Mergaitė niekaip negalėjo atitraukti akių nuo tokio nuostabaus augalo! Geltona sodri spalva puikiai žiūrėjosi su žalių lapų gilumu, patys puansetijos žiedlapiai - dailiai pakrypę į šoną, visi tokiu pat kampu. Gamta yra nuostabi.
Ramen buvo užkietėjusi herbalogijos mylėtoja, tad pagaliau atsitokėjusi nuo augalo grožio, ji ėmėsi veiksmo. Prisiminė, jog Igoris minėjo Wingardium Leviosa kerus. Mergaitė vieną - kitą kartelį pasitreniravo rankos mostą ir nieko daugiau nebelaukusi ėmėsi darbo.
Vieną po kitos atsislinko sunkiąsias dėžes. Šios buvo po mižinišku dulkių sluoksniu, tarsi metų metus būtų tūnojusios po velėna. Bečiaudėdama ir besispjaudydama nuo dulkių gausos, tačiau šiaip ne taip, pirmakursė atitempė visas dėžes kuo arčiau stalo. Nukėlusi dėžes vieną nuo kitos, Ramen atidarė jų dangčius. Iš nuostabos net aiktelėjo - visos gėlės buvo apkamšytos storais audeklais, tarsi pirmagimiai kūdikiai, mat puansetijos - šilumos mėgėjos. Gėlės buvo visos it viena vienodai nugeltusiais pažiedžiais ir žiedlapiais. Švilpiukė rūpestingai apvalė visų augalėlių vazonus ir ėmėsi darbuotis burtų lazdele vis nukreipdama ją į tuštėjančias dėžes, o tuomet - į reikiamą stalo vietą. Stalas vis labiau ir labiau pilnėjo, puošėsi, Ramen buvo tokia susikaupusi, ypač atsakingai žiūrėjo į savo užduotį, jog tik po kelių akimirkų susivokė, kad Didžiojoje salėje - baisinis triukšmas. Pirmakursė pakėlusi galvą pamatė sumišusius švilpiukus, kitų koledžų mokiniai taip pat lakstė kaip patrakę. Ramen pastebėjo ore tabaluojančias koledžų vėliavas ir jas ore laikantį apvalainą ir itin žemą vyruką.
Kas, po galais, čia darosi. pagalvojo Ramen, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, liko stovėti nuošaliau, tarp dar neišdėliotų puansetijų ir tuštėjančių augalų dėžių. Mergaitė paprasčiausiai nežinojo ko imtis.
-
-Kas čia vyksta?- tyliai ištarė vyriškis įžengęs į salę ir pamatęs koks chaoas vyksta joje; mokiniai it pašėlę lakstė aplink ir paskui mokyklos didžiausią išdaigininką, kuris kvatodamas skraidė palubėmis, erzindamas visus apačioje. Izaac suraukė antakius ir išsyk nuskubėjo prie savo vadovaujamo koledžo stalo, prie kurio dar rikiavosi sutrikę švilpiukai, nors geli gainiojosi Akilandą. Profesorius užmetė akį į papuošimus-- na, jis originaliai ir ėjo į salę pažiūrėti, kaip jo švilpiams sekasi darbai-- ir iš malonaus nustebimo net išplėtė akis. Mokiniai išties pasistengė galvodami apie dekoracijas-- nebuvo viskas labai ištaigu ar labai prabangu, tačiau, kaip ir dera koledžui, buvo jauku ir šilta, ne per daug ir ne per mažai. Jis apžvelgė šalia esančius vaikus.
-Šaunuoliai, gerai padirbėjot, - tykiu balsu pagyrė ir šiek tiek šyptelėjo puse lūpų. Buvo gražu stebėt komandinio darbo vaisius. -Tačiau verčiau dabar reikia sutramdyt tą poltergeistą, - pakėlė akis į Akilandą ir atsiduso.
-
Tačiau neužteko vieno burtažodžio, kad iš Akilandos būtų galima atsiimti Švilpynės vėliavą. Tą suprato Igoris, kai
poltergeistas metė visą sniego gniūžčių arsenalą. Gerai ne visą, tačiau dalį tai jau tikrai. Tačiau švilpiui vis tiek teko nutraukti Mobilicorpus burtų veikimą, kad neperšlaptų iki pačio menkiausio siūlo galo. Reikia kažko imtis. Ir kuo greičiau, net jei reiktų nelaukti Emi pagalbos. Mąstė vaikinas. Bet kaip gi pergudrauti Akilandą? Profesorių nepakviesi, jie- užsiėmę...Nors abejoju ar šis poltergeistas klausytųsi pastariųjų. Sunerimo Igis ir susiraukė.Palaukit! Sugalvojau! Įsišiepė šis atsisukęs už nugaros, bei pamatęs atskubantį Nero.Reikia pabandyti... Viliuosi Nero nenutrenksiu....Ir taip pagalvojęs Lorijanas-Greywindas nubraukė nuo akių savo rudus plaukus, nulėkė paskui Akilandą, aplenkdamas Emi.
- Imobilus !-sušuko keturiolikmetis kerus, kurie sustabdo žmogų, grobiko pusėn.Tikiuosi ant Akilandos veiks šie kerai... Liūdnai šyptelėjo šis, ir nieko nelaukęs sumurmėjo kitus kerus ,užburdamas vėliavą, kad ši skristų ten kur švilpiui reikia:
-Locomotor Trunks!
Pasakęs šiuos burtus, Igoris iš visų jėgų "sveidė" it kokį kamuolį Švilpynės vėliavą Nero pusėn, tikėdamas, kad Akilanda nespės sučiupti vėliavos, jei jo nepaveikė Imobilus kerai.
-Nero!- suriko ketvirtakursis, paskutinę akimirką sustabdydamas vėliavą beveik prie pat draugo nosies.
-
Nusipurtė sniegą ir iš visų jėgų skubėjo paskui Igorį, laikydamasis už šono, kurį jau buvo bepradėją skaudėti. Aplenkė kiek atsilikusią Emi; jau norėjo iškelti lazdelę ir žiebti Akilandai kokiais nors kerais, galbūt net ištraukti tą vėliavą per prievartą ar kažkas panašaus. Tačiau to neprireikė-- Nero koledžo bendrakursis buvo pirmesnis ir vaikinas su neslepiama nuostaba žvelgė į jo pusėn atskriejančią susiglamžusią vėliavą. Giliai įkvėpė ir sustojo, tvirtai remdamasis kojomis į žemę.
-Šaunuolis, Igori!- linksmai sušuko ir nieko nelaukdamas sugriebė juodos ir geltonos spalvos medžiagą į savo ranką ir kuo greičiausiai likusia iškelė lazdelę, pasiruošęs bet kada panaudoti Protego kerus, jeigu Akilanda sumanys jį užpulti ir vėl atimti vėliavą.
-
Igoris nusišypsojo Nerui. Jiems pavyko! Tačiau begalinį džiaugsmą nutildė, sumenkino šiek tiek šlapi drabužiai. Mostelęs kelis kartus su lazdele, švilpio uniforma vėl tapo sausa.
-Nuleisk burtų lazdelę, Nero,-pasakė Igoris artėdamas link kito švilpio ir dar kartą nusišypsojo.-Akilanda daugiau nepuls atiminėti koledžų vėliavų. Nei Švilpynės, nei Varno Nago....-šypsojosi Igis.
-Gerai, eikim link stalo, bei toliau puošti jį,-paragino Nero Lorijanas-Greywindas.
Kai vaikis atsisuko link savo koledžo stalo pusėn, prikando apatinę lūpos dalį, mat prie stalelio stoviniavo Švilpynės vadovas. Ką gi, jau ir Jūs pasirodėte, profesoriau. Nusišypsojo ketvirtakursis. Ne man vienam teks paplušėt.
-
Emilijana stovėjo kaip įbesta ir stebėjo koledžo draugų kovą su poltergeistu. Išgąstis švilpiukę visada tarsi kaustyte sukaustydavo. Taip nutiko ir šįkart. Mergaitė žinojo, kad reikia bėgti ir padėti, bet tiesiog negalėjo pajudėti. Laimei, viskas baigėsi gerai ir Nero rankose saugiai atgulė koledžo vėliava. "Atitirpusi" iš "sąstingio" Emi grįžo prie stalo. Tada mergaitė pamatė atėjusį koledžo vadovą. Pasisveikinusi Emilijana grįžo prie savo darbo - pasiėmė savo atsineštus burbulus-žvakes ir išsitraukė burtų lazdelę ketindama uždegti liepsneles.
- Incendio,- tarstelėjo Emi. Juodos spalvos žvakidėje užsidegė geltonos spalvos liepsnelė. Mhm, o kaip tas liepsneles nuspalvinti juodai?
- Ei, Nero, Igori! Kaip padaryti, kad geltonuose burbuluose žvakės degtų juodai?-paklausė Emi vyresniųjų draugų.
-
Tik dabar pastebėjusi bendrajame kambaryje skelbimą Džeinė sutriko. Jokių kalėdinių puošmenų neturėjo, o ieškoti buvo per vėlu. Ką daryt? Kažin jei neatsinešiu jokių papuošimų labai nesupyks? Į visas dekoracijas numojus ranka Warington greit išdūmė iš bendrjo kambario ir nukurnėjo laiptais žemyn link Didžiosios salės. Laibomis rankelėmis ji stumtelėjo didžiulės salės duris ir iš įpročio atmetusi šviesius savo plaukus šyptelėjo.
-Sveiki. Atleiskite, kad pavėlavau. Tik dabar pastebėjau skelbimą. Aš tokia išsiblaškius...Tai galbūt atrastumėt kokios darbelio?-laukdama kokio švilpio atsakymo mergaitė žvalgėsi ir žiūrinėjo nuostabiai papuoštą Švilpynės koledžo stalą.
-Tikrai gražiai padirbėjot. Man labai patinka. Dabar dar labiau noriu padėti, - draugiškai nusijuojukusi šviesaplaukė atsisėda ant suolo ir nekantrauja išgirsti ką jai lieps padaryti bendro koledžo nariai.
-
-Mm, rodos, kad taip. Mes saugūs, - atsidusęs nuleido lazdelę ir silpnai šyptelėjo; kartu su kitu švilpiu patraukė atgal prie bendrojo stalo, kur stoviniavo kiti mokiniai ir netgi pats koledžo vadovas. Nero mirktelėjo kelis kartus ir nedrąsiai jam šyptelėjo; nesitikėjo, kad pats profesorius nuspręs prisijungti prie jų. Galbūt buvo neteisus; šiek tiek susigėdęs dėl tokio išankstinio nusistatymo ėmė ir verčiau susikoncentravo į Emilijanos klausimą. Mąsliai patempė lūpą, nors atsakymą puikiai žinojo, tačiau nenorėjo pasirodyti kaip koks pagyrūnas ar kitoks pašlemėkas--juk tokių niekas nemėgo.
-Kadangi čia yra tiesiog laikinas spalvos pakeitimas, man rodos, kad burtažodis yra, - bakstelėjo lazdele į burbulo pusę ir įkvėpė. - Coloreus, - ištarė ir liepsna suvirpėjus nusidažė pilkoka spalva viduryje, tačiau išorėje vis dar virpėjo gelsva. Nero pasikasė kaklą ir gūžtelėjo pečiais. -Nemanau, kad galima liepsną nudažyti visiškai juodai, tai prieštarauja kai kuriems dėsniams, - sumurmėjo, prisiminęs žiobariškos mokyklos pamokas.
-
Frankas po apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos buvo toks išalkęs, kad bėgdamas prie Švilpynės koledžo stalo atsitrenkė į mergaitę. Abu parkrito. Per salę nuaidėjo duslus garsas. Visi atsisuko į Franką ir pradėjo juoktis. Staiga, pribėgo jaunuolis, iš kaklaraiščio spalvos priklausė Švilpynei, ištiesė Frankui ranką ir pakėlė jį. Stiglerių berniukas atsistojęs ištiesė savo ranką mergaitei, kurią pargriovė. Mergaitė atsisuko ir nubloškė Franko ranką. Pati atsitojo ir tarė:
-Neliesk manęs liesti, Švilpinuk. Tavo koledžas per prastas, kad su tavimi bendraučiau.
Ta mergaitė priklausė Klastunynui. Jos akys buvo, kaip gyvatės ant jos koledžo herbo. Mergaitė sušnypštė ir nuėjo. Frankas atsigręžė ir norėjo padėkoti tam jaunuoliui, kuris padėjo jam, bet jo nerado. Frankas atsisėdo prie savo koledžo stalo ir pradėjo valgyti. Jis valgė didelį kepsnį su salotomis ir užsigėrė vandeniu. Kai Frankas pavalgė, jo lėkštė pradingo, o vietoj jos atsirado kita švari lėkštė. Išėjus iš didžiosios salės, Stigleris pamatė jaunuolį, kuris jam padėjo. Pribėgo prie jo ir prakalbo.
-Ačiū, kad man padėjai, - kukliai prakalbo Frankas.
-Nėr už ką, - atsakė jis.
Frankas stovėjo, kaip įbestas. Nežinojo ką sakyti. Jaunuolis jau gręžėsi eiti, kai Stiglerių berniukas ištiesė ranką ir pridūrė:
-Aš Frankas Stigleris, o tu kuo vardu?
-Mano vardas Igoris Lorijanas-Greywindas, - paspaudęs ranką atsakė jis.
-
Švilpukė greitai šmurkštelėjo pro Didžiosios salės duris ir nulėkė lyg galvą pametusi link Švilpynės stalo.
Melijandra Julija netvėrė iš susijaudinimo! Kur gi taip netversi savam kailyje, kai sužinai, kad įvyks išvyka į Kiauliasodį?
Taigi, dabar trečiakursė nudribusi ant Švilpynės koledžiui priklausančio suolo, mergaitė pačiupo šakutę ir nė nemąstydama pradėjo lankstyti it kokią plastilininę. Mela jaudinosi, mat tai bus jos pirmoji išvyka.
Mergaitė padėjo atlankstytą šakutę, paimtą iš virtuvės, kurioj knibžda namų elfai, ir atsiduso. Taip, džiaugsmas laikinas kai yra šiokių tokių problemų, kliūčių. Du vardus nešiojanti jaunoji ragana užsimerkė ir padėjo smakrą ant sunertų rankų, kurios ilsėjosi ant medinio, lygaus stalo.
Kaip rasiu porininką išvykai?-suniurnėjo jinai mintyse liūdnai. Iš kur jį ar ją rasiu?Kaip? Kada? Kur?-nerimo trylikametė.
-
Tomas Viljamas Ridlis net nušvito visas, kai sužinojo apie išvyką į Kiauliasodį porelėmis. „Tai puiki proga atkeršyti feniksei, kam trankosi su tuo padliena atsiduodančiu šunimi.“ Mintijo vaikinas žengdamas pro didžiosios salės duris pusryčiauti. Akimis apibėgo klastūnyno stalą, tačiau akies nieks nepatraukė. Jam reikėjo kažko tokio, kažko egzotiško ir nerealaus. „Hmmm... pagalvokime. Grifė netinka, mat koledžas tas pats kaip ir Tričės. Varnė...“ ieškančiu žvilgsniu apmetė ir tą stalą. „nea, sesuo netinka. Pirma, ji pirmakursė, dar negalinti eiti į miestelį, antra, per jauna, ir Tris, būdama pakankamaisumani susivoks, jog jis neturi be jos daugiau su kuo eiti.“ Tada galvoje lyg kas trakštelėjo: vienintelis stalas, į kurį buvęs tamsos valdovas niekada nesidairytų, ir nesidairė dabar beje, tai buvo švilpynės stalas. Vos spėjęs užmesti spangę pamatė tai, ko ieškojo tarp tūkstančių veidų. Melijandra, vilkolakė, toji nedrąsi dama, pabūgusi paduoti jam ranką, kai dirbo kartu per pirmąją apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Tada negražiai su ja pasielgė, tačiau šią akimirką buvo pasirįžęs savo klaidą išpirkti. Drąsiai atžingsniavo prie geltona uniforma vilkinčios trečiakursės ir švelniai šaltais pirštais palietė jai petį norėdamas atkreipti dėmesį.
-Sveika, ir beje, skanaus. – tarė besišypsodamas. Tada palinko artyn, tarsi bijodamas, kad niekas neišgirstų, be galo drovėdamasis, tačiau drąsiai paklausė.
-Melijandra, ar norėtum nueiti drauge į Kiauliasodį ateinantį šeštadienį?
-
Žingsniai. Greiti, drąsūs vampyriški žingsniai nuaidėjo it koks aidas vilkolakės ausyse, ir Mela vangiai atsimerkė. Ji puikia žinojo kieno šie žingsniai-tam įsidėmėti užteko tik te vienos apsigynimo nuo juodosios magijos. Viljamas.-žaibišku greičiu susivokė švilpukė ir pakėlė galvą...tik aišku neatsisuko tojo klastuolio pusėn...
Mergaitė nedrąsiai pakėlė dešinios rankos pirštus, jais vis liesdama stalą. Šis gestas, lyg švytūrio šviesa tamsiose, audringose ir pašėlusiose jūros bangose pasiklydusiam mažam žvejybiniui laiveliui reiškė išsigelbėjimą ir padėką- lygiai taip kaip ir Melijandrai Julijai, kuri, dabar, sedėdama kaip ištempta smuiko styga, tyliai spurdančia iš džiaugsmo širdimi laukė, kol tasai prancūzaitis klastuolis prisitatys čionai. Dėl to trylikametė buvo šimtu procentu tikra, nes jos klausa- jai nemeluoja.
-Labas,- gan droviai nusišypsodama išpyškinko Lorijan, kuri tuo pat metu nuleido akis, kai Viljamas švelniai palietė josios petį,-Deje, aš nieko nevalgiau, tad gali nesakyti "skanaus"-pridūrė švilpukė.
Mergaitė nors ir susidarė per pirmąjį jos ir septintakursio susitikimą blogą nuomonę, tačiau ji išsaugojo viltį, kad Viljamas elgsis jau kitaip, bet svarbiausia- padės pasimokyti kaip apsiginti nuo juodosios magijos, mat švilpė seniau mokinosi Drumštrange, kur buvo leidžiamasi naudotis šiai magija. Iš aplinkinių pusės tai atrodytų itin kvaila- juk jei moki naudotis juodąja magija, tai nuo jos apsiginti būtų itin lengva, tačiau Melijandrai viskas buvo kitaip. Vsų pirma- ji bijojo, kad jei neišmoks apsiginti nuo juodosios magijos, per susidūrimus ji gali pradėti naudotis juodąja magija, dėl kurios čia yra baudžiama, antra- Mela nori nuo šios Voldemorto mėgiamos magijos rūšies atprasti, ir trečia- nenori, kad juodosios magijos žinojimas jos nepaverstų dar blogesnia vilkolake.... nors tiesą sakant die du metai praleisti Drumštrange, Melijandros Julijos neitin pavertė bloga.
Bet visgi grįžkime prie prancūzo Viljamo.
Mela iš netikėtumo ir nuostabos suraukė antakius.
-Nueiti į Kiauliasodį?-pati netikėdama ką išgirdo iš vyresniojo mokinio lūpų, paklausė ši.
Vilkolakės širdis vos neiššoko iš krūtinės. Nueiti!? Radau partnerį! Pala...jis mane rado..bet koks skirtumas! Valio!- iš džiaugsmo džiūgavo savo viduje rudai pilkų akių savininkė, kuri šiuo metu išorėja atrodė šiek tiek santūroka lyginat su vidumi.
-Gerai,- šiek tiek drebančiu iš džiaugsmo balsu sumurmėjo Mela, dirsteldama į gražųjį Viljamą, kuris buvo pasilenkęs prie jos,- Aš esiu su tavim kartu į Kiauliasodį,- jau drąsesniu balsu paskelbė savo nuosprendį trylikametė.
-
Išgirdęs teigiamą atsakymą Viljamas nusišypsojo iki ausų, tarsi tai būtų jam suteikę begalinį džiaugsmą bei nuritinę akmenį nuo širdies.
-Dėkui, Melijandra. Supranti, aš čia lygiai taip pat beveik nieko nepažįstu kaip ir tu. Nors jau pavasaris, jaučiuosi čionai gana svetimas. – kalbėjo natūraliu aukštu šiltu balsu švelniai šypsenai žaidžiant lūpose. – o tu jau valgyk, valgyk, nes nusilpsi. – pridūrė patapšnodamas vilkolakei per petį. Tomas puikiai prisiminė, kaip jo laikais, t.y. 1940-1945 m. nė viena mergina negalėjo atsispirti nei gracingai išvaizdai, nei vaikinuko kerams. – Beje, esu pažadėjęs tave pamokinti apsiginti nuo juodosios magijos, jei norėsi, pradžią galėsime padaryti po išvykos į Kiauliasodį, juk vis tiek ten mūsų niekas neleis ulioti kiaurą dieną. O žinau keletą nenaudojamų klasių... žodžiu. Pasimatysime šeštadienį, devintą nulis nulis, vestibiulyje. Iki Mela. – sulig paskutiniu sakiniu atsitiesė, spustelėjo merginai petį, darkart švelniai šyptelėjo ir pasuko atgal prie klastūnyno stalo pusryčiauti. Žinoma, tą ketino daryti tik dėl akių, mat tamsiai rudi kontaktiniai lęšiai jau dengė pernakt pamaitintas sodriai raudonas akis. „He, o ta barmenė blondinė visgi buvo skanesnė už bamblį darželinoką.“ Pamintijo apsilaižydamas lūpas. Atsisėdęs prie savojo stalo šiltu žvilgsniu palietė trylikametę švilpinukę, su kuria ką tik kalbėjosi. „Gal ir visai nieko tie švilpiai, bent jau vienas kitas... nors ne, per daug nuspėjami... et, vis geriau negu padliena pradvisę šunėkai, besitaikantys nusičiupti svetimas moteris.“
-
Melijandra šypsojosi, girdėdama Viljamo žodžius.
-Supratau,-cyptelėjo iš džiaugsmo trylikametė.
Pagaliau! Jos norai pildosi! Ir vien dėl to švilpukė norėjo spiegti, tačiau mergaitė vargais negalais susitvardė, bet jos akys išliko tokios pat- kupinos laimės, euforijos ir pasiryžimo mokintis ir mokintis.
Melijandra Lorijan užkišusi savo garbanotų plaukų sruogą už ausies žvilgtelėjo į tolstantį Klastūno koledžo atstovą- septintakursį Viljamą, kuris traukė link savojo koledžo stalo. Mergaitė juto, kad jis (kaip ir ji pati) netveria džiaugsmu savo kailyje. Tačiau Mela nežinojo, kad Viljamo noras jai padėti tik te yra nuostabi Tamsos Valdovo Voldemorto apgaulė. Bet, juk ji- buvusi Drumštrangietė, kuri naiviai pasikliauja personomis, kurios maloniai elgiasi su ja, to nežinojo ir negalėjo užuosti su savo vilkolakiška uosle.
Tikėkimės, kad šie santykiai nepataps tragiškaja klaida...
-
Emilija Sofija iš nuostabos išplėtė savo akis - Švilpynės spalvos ir stalas, nukrautas gardžiausiais valgiais, jai pasirodė neįtikimai. Pasitrynusi savo žalias akis mergaitė nedrąsiai prisėdo prie kitų mokinių. Kiti Švilpynės mokiniai drąsiai ją sveikino patekus čia ir žadėjo padėti, jei ko tik reikės. Emilija Sofija, prisiminusi savo alkį, išgėrė stiklinę sulčių ir sukrimto šiek tiek daržovių apkepo. Pavalgiusi mergaitė netruko apsidairyti ir bandė įsiminti, kas dar, kartu su ja, priklauso Švilpynei.
Tiesa, Emilija Sofija šiek tiek nuliūdo nepatekusi į ten, kur seniau buvo jos mama - į Varno nagą. Tačiau ji tvirtai žinojo - paskyrimas Švilpynei jai yra tik į gerą ir mergaitė čia galės jaustis savimi.
Sėdėdama prie stalo Emilija Sofija nuoširdžiai šypsojosi ir klausėsi netylančių kalbų visą vakarą. Ji jautė, kad pateko būtent ten, kur ir turėjo.
-
Kaip keista. Prieš daugelį metų, jos pačios brolis stovėjo šioje salėje ir ruošėsi Kalėdoms, o dabar pati stovi čia, tik su truputėlį pasikeitusia situacija.
Melijandra, švilpių prefektė, nusibraukiusi nuo akių užkritusią sruogą, nužvelgė Didžiąją salę, kurioje zujo namų elfai.
Kaip keista.
Švilpynės koledžas gavo užduotį padėti namų elfams susiruošti patiekalus šventėms.
O taip. Ši užduotis taip pritinka švilpiams, kuriuos nuo virtuvės skiria tūkstantis žingsnių.
Bet mažiau kalbų, o daugiau darbų, ir Mela, išsitraukiusi burtų lazdelę nužingsniavo link namų elfų. Jos rudai pilkos akys fiksavo kiek vieną judesį ir dėjosi tai į galvą, svarstydama nuo ko pradėti. Elfai tarp stalų skrajojo lyg bitės tarp pievos gėlių, nešiojo visokiausias spalvų staltieses, tiesė jas ant medinių, kilometrinių Didžiosios salės stalų. Švilpė sunkiai suvokė, kaip tokie gyviai nepavargsta. Ar jie išvis pavargsta?
*
Didžiosios salės šurmulį, sukeltą dirbančių namų elfų, užgožė žiobariška muzika.
I don't want a lot for Christmas
There is just one thing I need
Mela šypsojosi taip plačiai, kad šypsena priminė upės ilgį. Nu va, dabar galima dirbti,- pagalvojo linksmai, palikdama ant kažkurio iš keturių koledžų stalo grotuvą, kuris virpėjo nuo skleidžiamos muzikos. Dabar švipiai žinos kur reikia lėkti, jei trumpam apsiriks skleroze ir nesugebės prisiminti kur vyksta užduotis.
Švilpė atsigręžė į namų elfus, pasitikrindama ar jie ne prieš už šitokį žingsnį, tačiau, deja, niekas nė piktai nesumurmėjo už paleistą "All I Want For Christmas Is You" dainą. Mergina blausiai šyptelėjo, ir nusprendė palaukti bendrakoledžių.
Reikia apsitarti.
-
Dylan'as nebuvo itin užsiėmęs, tačiau ir nedegė noru kažką nuveikti. Lengvas tinginukas buvo apėmęs berniuką, tačiau kai švilpis koridoriuje, netoli Didžiosios salės išgirdo sklindančią kalėdinę dainą, visi tinginukai ar kokios kitos mintys išgaravo.
Apvalūs akiniai ant nosies nuolat slydo žemyn, tad vos įžengęs pro duris, berniukas pasitaisė stiklelius ant nosies krašto gal kelis kartus. Aplink jau zujo elfai, kalėdinė muzika skleidė šventinę atmosferą pustuštėje salėje. Vis dar nematydamas nieko gero, o tiksliau tik vieną švilpę, ant vieno ilgo stalo grotuvą, iš kurio sklido muzika bei dešimtis elfų, Dylan'as stabtelėjo. Švilpis tik dabar sumojo, kad kniurksojo beveik viduryje milžiniškos salės. Bet dabar tai neatrodė labai svarbu. Buvo duota užduotis ir tereikėjo ją išpildyti. Žinoma, per tam tikrą laiką.
Berniukas dešimtą sykį pasitaisė krentančius akinius ir debtelėjo ant arčiausiai buvusio suolo.
-
Po visų nuobodžių darbų, Šerė surado laiko namų elfams, ir Švilpynei. Namų elfai, jai atrodė itin mielos ir keistos būtybės, ir visai norėjo tokį gauti Kalėdoms dovanų. Jei tai įmanoma. Dėja, jos tėvai žiobarai. Ne kaip vergą, o kaip draugą ir padėjėją. Jau iš kolidoriaus išgirdusi kalėdų dainą, be kurios žiobariškasis ,,YouTube'as'' ir namai per kalėdas niekaip neapsiena, ji greit atbėgo į salę. Salėje jau buvo švilpių prefektė ir vaikinukas.
-Sveiki, daugiau nieko nėra? - paklausė ir apsižvalgė. Elfai, plušėjo, skubėjo ir visaip kaip ruošė stalus. kiek jų daug... - vargšai... pagalba jiems praverstų, tiek daug dirba... nors tiesą sakant, ir taip labai neblogai verčiasi... tikiuos nieko nesudaužysiu... - nusprendusi pasivaikščioti po salę, kadangi visą laiką niekur apart Švilpių stalo nesedėjo ir nevaikščiojo. Beniuniuodama pagal dainos melodiją, apėjo ratą apžvelgdama visus stalus. Ji labai stengėsi nepasipainioti elfams. Raganytei beveik pavyko, neskaitant to, kad vienas elfas turėjo ją apeiti.
-Taigi, nuo ko pradėsim? - pagaliau sugrįžus prie švilpių stalo paklausė prefektės.
-
Faun šią žiemą įgavo neįprastą kalėdinę nuotaiką. Visas jos kambarys buvo išpuoštas kalėdinėmis girliandomis, viduryje kambario stovėjo didelė kalėdinė eglė, o ant trijų palangių po vieną mažą. Ji dabar dar galvojo ko čia trūksta. Sugalvojau! - mergina sumosavo savo burtų lazdele ir ant langų atsirado gražios žiemiškos snaigės. Tobula, - pagalvojo.
Šią dieną ji dėvėjo močiutės megztą kalėdinį megztinį su imbieriniu žmogeliuku ant jo, bei šiltas raštuotas kelnes, o ant galvos puikavosi gražus lankelis su pasiūtais elnio ragais.
Alisa staiga prisiminė, kad jos pagalbos yra laukiama didžiojoje salėje. Šiandien ji prižadėjo namų elfams padėti ruošti maistą. Ji įsikišo savo lazdelę į kišenę ir išbėgo pro duris, tada pro dar vienas duris ir atsidūrė koridoriuje. Greitai nubėgo koridoriais į didžiąją salę. Čia jau rinkosi jos bendrakoledžiai. Švilpė nuskubėjo prie mokinių būrelio.
- Sveiki visi. Tai kada pradėsime? - paklausė.
Kol rinkosi kiti mokiniai mergina apžvelgė salę. Kažko čia trūksta... - pamanė ir atidžiau apžiūrėjo kalėdinę eglę. Na, gal niekas nesupyks jeigu pridėsiu vieną girliandą. - pagalvojusi sumosavo lazdele šeštakursė. Ant eglės šakelių atsirado dar viena auksinės spalvos girlianda.
-
Šiandien Kalėdinė nuotaika atsirado ir Alenui. O vaikščiojant po Hogvartso koridoriais ir išgirsti Kalėdines dainas tik ir norisi sužinot iš kur girdisi tą daina. Pagal garsą einant, vaikinas atsirado didžiojoje salėje, o švilpynės koledžo stale darbavosi elfai, o šalia jų buvo jau susirinkę keli mokiniai.
Alenas prisiminė, kad namų elfams reikalinga pakalba su patiekalais, todėl švilpiai ir yra ten susirinkę. Na nieko neprarasiu. Irgi sudalyvausiu. Taip, nusprendė švilpis kartu padėti su švilpynės koledžo mokiniais, namų elfams.
Priėjęs prie stalo, buvo tik keturi mokiniai. Prefektė, viena Aleno bendraamžė, vienas jaunesnis berniukas ir dar kiek jaunesnė švilpė. Gal dar kažkas ateis? Mąstė vaikinas laukdamas, priėjęs ką tik prie švilpynės koledžo stalo.
- Labas visiems. - Pasisveikino su visais. Ir tada klausėsi vieną kalėdinę dainą kuri tada grojo.
Taip stovint prie stalo, jau nė kartą girdėjo, kai mokiniai klausia, kada galima bus pradėti. Alenas pats norėtu paklausti to, bet tai bus turbūt jau veltui, nes buvo mokinių kurie klausinėjo. Todėl neturint išeities reikėjo tiesiog laukti, kol nepasakys kada pradėti.
-
Neilgai trukus, Didžiosios salės durys sugirgždėjo ir pasirodė ateinantys švilpiai. Mela pirmąjį pamatė pirmakursį Dylan'ą, po to- Šerę, bendrakursius Alisą ir Alen'ą. Prefektės antgamtiškos akys linksmai blykstelėjo ir truputuką pritildė muziką.
-Sveiki, visiems,- pasisveikino, mintyse ramiai rinkdama žodžius, kuriuos tars paskui. Išgirsti klausimai buvo tokie patys, tad mergina per daug sau nesuko galvos, tačiau atsarga gėdos nedaro. Suskaičiavusi kiek atėjo, prakalbo toliau,- Atrodo, kad daugiau neateis, tačiau visi nežinom kaip bus toliau. Taigi, nusprendžiau, kad didžioji dauguma padės namų elfams virtuvėje. Padės jiems gaminti, o likusieji- iš virtuvės nešios maistą, ir jį dėlios ant stalų,- dalykiškai kalbėjo, nors šypsena niekur nedingo nuo mergaitiško veido,- Alen ir aš- nešiosim maistą ir jį dėliosim. Šere, Dylan'ai, Alisa lėkit į virtuvę, ir beje,- pridūrė, pažvelgdama į galimą antgamtikę,- Alisa būk vyresnioji šefė. Jei neturite jokių nepasitenkinimų- einam dirbti. Turim daug ką nuveikti!- taip tarusi, pagarsino muziką, kaip ženklą darbo pradžios.
((Parašykite bent po vieną labai labai ilgą postą))
-
Dylan'as jau sėdėjo šalia nedidelės grupelės susirinkusių švilpių ir klausė tolesnius nurodymus. Klausyti ir bent šiek tiek susikaupti trukdė skambanti muzika, ji nuteikė itin šventiškai bei nuojauta, kad šventės čia pat. Bet net ir menkas darbelis, švenčių gerovei, atpirko visus tinginius bei dingusį susikaupimą. Bent jau taip mane berniukas, vis dar sėdėdamas pasitaisęs akinius ant nosies.
Padalinti darbai privertė atsikelti, net ir tingiai. Girdėjai? Juk gaminti tau patinka. O dabar marš! Elfai vis dar zujo aplink, tipendamas link salės durų, Dylan'as vos į vieną neatsitrenkė, dėka savo reakcijos, net ir pritinginčios veikti visu pajėgumu.
Virtuvėje virė darbas, kurio pabaigos Dylan'as net nepasistengė pamatyti. Vos tik įžengęs į patalpą, pilną daugybės skanių kvapų, berniukas akimis nužvelgė kiekvieną plušantį elfiuką. Nusprendęs, kad metas kažką daryti, pripuolė prie vieno iš stalų. Švilpis nepastebėjo, kad jo akiniai nulėkė beveik per visą stalą, prie kurio plušo tik dalis elfų. Ką gi. Šiek tiek ramiau. Prilėtinęs žingsnį, lėtai, vos keldamas kojas, Dylan'as nuslinko iki kito stalo galo bei pakėlė akinius, kurie buvo it nepaliesti.
-
-Labas, labas, - su kiekvienu atėjusiu Švilpiu pasisveikino. Atsibodus laukti, po dar keturių ratų aplink salę prefektė pagaliau prabilo. Virtuven? Tinka. Galėsiu prisivalgyt. Jei aišku niekas nematys. Nieko, močiutės pudingai ir pyragaičiai tikrai skanūs... o dar ir receptus žinau! Bet jie juk naudoja magiją! Na, tikiuos be pakelimo ir sutvarkimo kerų nieko neprireiks... beja, bus namų elfai, ir Alisa... tiesiog nužiuožusi iki virtuvės, ir į ją įžengusi, ji pamatė pilna, tiesiog šimtus vienodai apsirengusių namų elfų. oho. Tokie mieli. bet pamačiusi, vieną niurzgantį, susiraukelį ne visi. Bet dauguma. O galima bus vieną užkalbint? atsistojusi prie Alisos, kažką suburbėjusi antrakursė nušoko prie vieno iš stalų
-Ne, aš nieko nenoriu, tik padėti jums, maisto gaminimo srityje, - tarė elfams, kai jie apspito ją, o Šerė knygoje skaitė, jog kiekvieną pagarbiai priims, ir atneš, ko tik pageidausi. - Gal kuris nors gali atnešti miltų ir kočelą? - paklausė ji nebesusigaudžiusi, tokioje didelėje virtuvėje. -Ačiū, - gavusi produktus padėkojo elfams. uchh, taigi pradedam. Ammm, ko ten reikia? Taip... imbieriniai sausainiai... pasistengsiu viską rasti pati... pasiblaškiusi po virtuvę, ir suradusi produktus raganaitė pradėjo gaminti. Kai jau turėjo šauti kepti, ji kaiką prisiminė taigi kiaušinius pamiršau! Nieko, galima ištaisyti
-Gal kas gali atnešti šepetėlį? Labai ačiŪ, - nežinia kodėl pabrėžusi paskutinę raidę, padėkojo už paduotą įrankį. Aptepusi kiaušinio tryniu storą sluoksnį, sausainius įšovė kepti. eilė glaistui! Taram, param. Param. Taraaa. tai buvo megstamiausia Šerės gaminimo dalis. Čia ji nesuklydo. Pagaliau sausainius ištraukusi iš orkaitės reikėjo juos puošti. Kaip tik galėdama įmantriau supaišius eglutes, besmegenius ir kepures, ji lėkštutes (na didelė orkaitė vis dėl to) nunešė, ten iš kur turėtų ją pasiimti ir nunešti. Aišku prieš tai pasičiupus vieną paragauti ar skanus. Nusprendusi, kad tikrai skanus, ji pasičiupo kito recepto - naminės mišrainės.
-
Susigriebęs pirštais akinius, Dylan'as uždėjo juos atgal ant nosies.
- Ne, aš visiškai sotus, - šyptelėjo vienai elfei, stovėjusiai čia pat bei pakėlusiai jam lėkštę sausainių, - atėjau jums pagelbėti. Kaip ir kiti švilpiai.
Berniukas nužvelgė stalą, prie kurio stovėjo. Visi plušo, dirbo, prakaito lašeliai atsispindėjo viršugalvyje. Tik jis, čia stovėjo ir žvalgėsi.
- Taigi, nuo ko pradėsim? - gan tyliai suplojo delnais atslinkęs iki elfo, kuris niekaip negalėjo išspausti glajaus. - Galiu pabandyti?
Nusiminusiam elfui linktelėjus, berniukas į savo rankas paėmė gaminimui skirtą švirkštą bei pabandė išspausti šiek tiek glajaus. Keista. Nesispaudžia. Ai, tiksliai! Dylan'as prisiminė kaip jo šeimoje buvo puošiami pyragai tokiomis situacijomis. Berniukas padėjo ant stalo glajaus pilną švirkštą bei ėmė spaudyti šonus. Tai daryti sekėsi sunkiai, tačiau po penkių minučių vargo buvo matomas pasiekimas - glajus, šiek tiek patižęs, puikiai liejosi, o elfo veide atsispindėjo nuostaba bei dėkingumas.
- Kai pabaigsi, nepamiršk pyrago padėti į šaldytuvą, - spėjo duoti paskutinį patarimą elfui prieš nueidamas iki kito. Bet vargu, ar šis klausė. Jis tik liejo glajų ant pyrago.
Dylan'as nužingsniavo tolėliau, tačiau liko prie to paties stalo. Pagalbos reikėjo niekaip obuolių negalinčiam supjaustyti elfui.
- Ką ruošiesi gaminti? - kilstelėjo antakius ir pasitaisė akinius, prieš perimdamas peilį bei pintinę rausvašonių obuolių, - puiku, padėsiu tau.
Obuolių krepšeliai. Hm, skamba įdomiai. Berniukas perskaitė link jo pusės pasuktą receptų knygelę bei ėmė energingai pjaustyti obuolius, tikėdamas, kad elfas jam atneš kitus produktus. Norėdamas apie tai užsiminti, švilpis pasisuko į elfo pusę, bet jo ten nebebuvo. Netrukus elfas grįžo su daugeliu ingredientų bei milžinišku, beveik už jį didesniu, miltų maišu. Netrukus patiekalas buvo baigtas, o daugelis stalų buvo nukrauti garuojančiais ir baigtais gaminti patiekalais.
-
Trims švilpiams nulėkus į virtuvę, Mela dirstelėjo į Alen, o vėliau ir į namų elfus. Pastarieji, pasiskirstę į grupes, puošė Didžiąją salę: viena grupė darbavosi su Grifų Gūžtos stalu, tiesė raudonai auksinę staltiesę, išsiuvinėtą judančiais, riaumojančiais liūtais. Antra grupė tvarkėsi su Klastūnyno stalu. Tenai, namų elfai vikriai lygino staltiesę, žaliai sidabrinę, nusagstytą mažų, gudrių gyvataičių, kurios vingiavo aštuntukes, devintukes, kas kart sušnypšdamos. Trečioji grupė klojo ant Varno Nago stalo staltiesę, paskendusią koledžo spalvomis skrajojo ereliai- mąslūs, išmintingi.
O ketvirta grupė- puošė Melijandros koledžo stalą. Geltonai juodoje staltiesėje ramiai sėdėjo barsukai, bet kai kurie neiškentę- staigiai pašokdavo ir susiburdavo į būrelius.
Švilpė šyptelėjo.
Namų elfai ant stalų dėliojo žvakides, įvairiausus patiekalus, neaplenkdami ir mokytojų ir direktorės stalo.
Kai kurie darbininkai puošė salės egles, sienas.
Staiga, prefektę iš stebėjimo pažadino iš virtuvės sklindantys tylūs garsai, skelbiantys, kad kai kurie patiekalai jau paruošti. Antgamtikė atsisuko į Alen.
-Judam?- ir nuskuodė virtuvės pusėn.
Po kurių minučių švilpė grįžo į Didžiąją salę, skraitindama patiekalus. Dylano pagamintas pyragas nuskriejo link Varno Nago stalo, o kiti pyragai, jau pagaminti namų elfų- ant likusiųjų stalų.
Šerės namelis nutūpė ant Klastūnyno stalo.
Visą pusvalandį patiekalai skrajojo dešinėn, kairėn, įsitrižainėmis, tiesėmis, įvairiausiais kampais, kol darbas buvo baigtas.
-
taigi... pradėkime! Pradžiai reikės dviejų milžiniškų blūdų. pasimetusi virtuvėje ji paprašė besimaišančio elfo
-Gal galima dviejų, pačių didžiausių bliū... dubenėlių? Ačiū, - gavusi indus padėkojo. Susipjausčiusi kumpio, morkų, įbėrusi daug žirnių kaip ir kitų, įpjauščiusi šiek tiek svogūno ir užpylusi majonezinio padažo, na majonezo ji nebuvo megėja (pagalvokite, kiek laiko užtruko, kol ji viską surado) pirmasis dubuo jau buvo baigtas. Antrajam viską darė taip pat, bet vietoj kumpio įpjaustė virtos vištienos. Ji galvojo sudrėbti mišrainę į mažesnius indukus, bet dėl laiko stokos (ir tingėjimo aišku) paliko ten. Viršų papuošusi petražolėmis ir papjaustytais pomidoriukais ji nunešė į ten iš kur turėjo pasiimti ir nunešti. Ji pasiėmė gaminti dar, bet vienas elfas ypatingai kruopščiai stebėjo tad ji paprašė
-Labas, matei kaip gaminu ar ne? Galėtum pameginti tą patį? Labai ačiū, - šiltai namų elfui nusišypsojo ir atsipūtė. puhhh, pavargau gal gana?
-Aš čia dar kažko turiu! - šūktelėjo iš virtuvės, kai jau viskas buvo išdeliota. Tada išlindo salėn.
-
Alisa išklausė Melijandrą. Man? Vadovauti? Kaip? - į galvą jai šovė pirmoji mintis. Nubėgančiam švilpių būreliui ji leptelėjo:
- Visi einam į virtuvę!
Jos žodžiai buvo ir savaime aiškūs. Pati nuskubėjo paskui juos.
- Sveiki visi! - pasisveikino ji su namų elfais virtuvėje. - Gal mums duosite kokių nors darbų? - paklausė, o sulaukusi atsako puolė dirbti.
- Aš gaminsiu įvairius karštus patiekalus, o jūs kepinius ir šaltus patiekalus, - pasakė švilpiams.
Na, tai nuo ko pradėti? - pagalvojo ir pasiėmė iš šaldytuvo vištą. Ant jos greitu mostu užbėrė pipirų, druskos, dar kažkokių atsistiktinių prieskonių ir pravėrusi orkaitės dureles įkišo ją, tada dar nustatė tinkamą karštį.
Kas toliau? - svarstė ji. Nusprendė pasiimti nedidelę receptų knygą. Ten surado žuvies blynelių receptą. Iš šaldytuvo paėmė jau paruoštų žuvies gabaliukų. Iš spintelės pagriebė miltų, kiaušinių ir dar kažko ko reikia blyneliams. Ji sumaišė tešlą. O kaip reikia kepti? - pagalvojo ji, nes reikėjo blynelius kepti keptuvėje. Gal štai šitaip? - įdėjo žuvies gabalėlius į keptuvę, o po kiek laiko apvertė. Turėtų būti gerai...
Viskas kol kas vyko sėkmingai. Kiti bendrakoledžiai taip pat gamino arba skraidino maistą. Viskas bus tobula... - pagalvojo ir tuo pačiu save šiek tiek pagyrė Alisa, dėdama į lėkštę žuvies blynelius.
-
Vaikinukas, beveik 11 metų gyvenęs žiobariškame pasaulyje nė nežinojo kokie Hogvartse koledžai ir kokie jie. Vien pačio magijos pasaulio egzistavimas Jordanui vis dar buvo kaip sapnas. Štai vaikinukas jau 7 minutes stovi Didžiojoje salėje ir laukia kada direktorė, ponia Evenstar pašauks jį. Per 7 minutes jis spėjo apžvelgti salę ir pastebėjo, jog šioje mokykloje yra 4 koledžai - Grifų Gūžta, Švilpynė, Varno Nagas ir Klastūnynas. Nežinodamas kiekvieno iš šių koledžų vertybių, nesistengė susidaryti išankstinės nuomonės. Raudonplaukį iš minčių pažadino išgirsta pavardė. Prasibrovęs pro nemažą kiekį bendraamžių, de Balzakas pasiekė kėdę ir atsisėdęs pajuto paskirstymo kepurei prisiliečiant prie jo galvos bei išklausė jos žodžius.
- Hm, de Balzakas. Pirmas burtininkas visoje giminėje. Hm, hm, hm...Kur tave paskirti vaikine? Tau tiktų Klastūnynas, bet turi ir Švilpynės savybių. Et, tebūnie..ŠVILPYNĖ! - Galiausiai išgirdo šūktelint kepurę ir atsistojęs nuėjo prie besišypsančių bei plojančių savo koledžo narių. Atsisėdęs prie stalo apžvelgė visus.
- Sveiki. Aš Jordanas de Balzakas. - Prisivertęs pabuvo nuoširdžiu ir pasisveikino bei prisistatę. Nujaučiu, kad čia tupėsiu ne metus ir ne du pamąstė pastebėjęs, jog čia yra ir maždaug 15-17 metų mokinių. Netrukus pastebėjo prie savęs atsirandant lėkštę su maistu. Pusryčiai? slapčia pažvelgė į kitus, kurie jau pradėjo valgyti ir pastebėjo, jog naujokų gretos jau pasiskirstė į koledžus. Rudaakis pradėjo valgyti. Pasibaigus pusryčiams vaikinukas su kitais išėjo iš salės, susipažinti su pilim.
-
- Von Sjuardas? Negi jis taip ilgai išsilaikė? Nebūčiau net pagalvojęs. Kiek prisimenu jis pasirodė kaip profesorius man perėjus į 5-tą kursą. Maždaug 11 metų, žavinga. Kiek pamenu Verlenas išsilaikė vos 5-erius metus. Tada jį pakeitė Gabriella Morris. Jos pamokos kiek pamenu buvo daug įdomesnės. - Ištarė Jordanas. - Iki šiol prisimenu patį paskutinį Verleno kreipimąsi į mane. "Emanueli, ką galėtum papasakoti apie Riddikulus kerus". - Net pamėgdžiojo tą siaubingą Eridano balsą. Jis amžinai liks de Balzako atmintyje. - Kartais nesuprasdavau, jis moko mus apsiginti nuo juodosios magijos ar atvirkščiai ją naudotis. Kai atėjo Gabriella, nugirdau koridoriuje dviejų profesorių pokalbį, kad paaiškėjo jog Verlenas pabaigė Durmštrangą ir dar kelis metus vedė ten juodosios magijos pamokas, kol nuo jo "žaidimų" nežuvo keli mokiniai. Sugebėjęs nuslėpti savo nuodėmę įsidarbino čia ir buvo išvarytas kai per burtų trikovės turnyrą Durmštrango atstovai pamatė pažįstamą veidą ir papasakojo tiesą poniai Evenstar.
-
- Vienuolika metų gan daug, nes Hogvartsas, rodos tik ir laukia, kol galės pakeisti žmones,- stabtelėjo, mąstydama kaip neįžeisti Jordano, jei jam patiktų ANJM dalykas.- Man ir su Gabriella šis dalykas nebuvo prie širdies. Ne profesorių kaltė, bet mano nuomone, čia nieko nėra gražaus. Kaip susikauti, sustingdyti ar kitaip sužaloti priešą, apsiginti... Gal ir naudinga, bet negražu. Nors... Išskyrus šį,- tamsiaakė iš chalato kišenės išsitraukė lazdelę, kurią buvo spėjus pagriebti prieš išbėgant iš bokšto, mostelėjo burtų pagaliuku ir ištarus burtažodį prisiminė gerą prisiminimą.
Melsvos šviesos žirgas pasirodė patalpoje. Kitaip, nei paprasti žirgai, šis šuoliavo ore, jam nereikėjo nuo ko nors atsispirti. Pleveno švytintys karčiai, pats gyvūnas buvo grakštus, tačiau Shetaka netrukus nutraukė burtą, iš lazdelės skildantis mėlis pranyko.
-Tačiau mes turime žiūrėti į priekį, ne atgal. Deja, bet per daug prisirišame prie praeities,- Khanna atsiduso.- Net ir mokydama vaikus Ateities Būrimo kartais nė pati to nesuvokiu.
Stebėdama Selestę, vis dar tupinčią prie de Balzako, tyliai stebėjosi kas per žmogus buvo tasai Verlenas, kad juodosios magijos mokė.
-Emanuelis?- paklausė, nes pasirodė, kad blogai išgirdo.
-
- Taip. Pritariu tau. Kaip sako žiobarai "išlieka stipriausi". - Atsakė Cessei trumpam nutilus, tada išklausė tolimesnių jos žodžių. - Apsigynimas nuo juodosios magijos ir man nelabai patiko. Man įspūdį dėl ANJM sugadino Verlenas, tačiau Gabriella įrodė, kad ANJM dalykas nesvarbu patinka ar ne, tačiau yra reikalingas. - Rudos vaikino akys nukrypo į Shetakos lazdelę. - Gynėjo kerai. - Tarė išvydęs gynėją - žirgą. Tada išsitraukė savąją lazdelę ir irgi ištarė burtažodį. Patalpoje pradėjo sklandyti šikšnosparnis. Šiam apsukus ratą virš Jordano galvos, profesorius nutraukė burtus.
- Praeitis visada slegia. Neįmanoma jos pamiršti, o ypač jei pridarai siaubingų dalykų. - Susiprato. - Kalbu ne apie save. Esu girdėjęs, kad keli jaunesni už mus klastuoliai prisidirbo ir dabar įkalinti Azkabane. - Tarė ir žvilgtelėjo ten pat kur ir kolegė - į Selestę.
- Taip, Emanuelis. Jordanas Emanuelis de Balzakas. Mažai kam sakau apie savo antrą vardą.
-
Išlieka stipriausi... O aš tokia nebuvau... Cessiondi pamintijo žiūrėdama į kaip ir kiti gynėjai, nuostabų šikšnosparnį. Žinojo, kad tai daug pasako apie žmogaus būdą, kartais net gynėjas pasikeičia, kai palengva keičiasi burtininko ar raganos charakteris. Deja, kad ir kaip norėjo, Shetaka iš šikšnosparnio nelabai ką išmastė apie Jordano būdo bruožus. Gal nebent tai, kad žmogus labiau pasitiki mąstymu, o ne regėjimu? Vargu. Galėjo klysti ir keltis milijonus kartų, tačiau greičiausiai vis vien nebūtų atspėjusi.
Pažvelgusi ten, kur dar visai neseniai buvo de Balzako šikšnosparnis, mergina klausėsi pasakojimo apie klastuolius, kas tikrai privertė nuotaiką kiek subjurti. Buvusi švilpė nekomentavo, tik tyliai klausėsi. Kadangi po mokyklos baigimo daugiau laiko buvo praleidusi Indijoje, nei Britanijoje, pati nelabai ką galėjo papasakoti. Perbraukusi ranka per susivėlusius tamsius plaukus tarė:
-O visai be reikalo. Gražus vardas,- šyptelėjo prisiminusi reikšmę - Dievas su mumis, kas turbūt buvo svarbiau už pačio vardo skambesį. Supratus, kad tai buvo klaida, vos vos tyliau pridūrė.- Atleisk, nederėjo to sakyti. Vis užsimirštu, kad gyvenu nebe tame žemyne. Supranti... Na... Žmonės kitokie ir... Labiau uždari.
-
- Ačiū. - Nusišypsojo Cessei. - Esi pirmas žmogus, pasakęs jog mano vardas gražus.
- Suprantu apie ką tu kalbi. Esu buvęs Indijoje. Jūsų tradicija dėl karvių man pasirodė gan įdomi. Beje, kaip tyčia buvau atvykęs per divali, vakarais Agra tikrai nuostabiai atrodo, kai dega žvakės. - Nejučia nukrypo link kalbos apie Indiją. Viešėjo ten mėnesį, keliavo po Agrą, Naujajį Delį. Taip pat buvo Džaipure, Luknau ir Kanpure. Visuose miestuose sutikdavo tą patį reginį - karves einančias kur jos pačios nori, jokių piemenų ar ganytojų. Kartą net matė kaip karvės migravo iš vieno miestelio į kitą. Neįtikėtina, kad 21, technologijų amžiuje karvės vis dar yra tokios svarbios. - Gaila, buvau atvykęs per vėlai pasižiūrėti kaip švenčiamas Mohando Gandhi gimtadienis. - Tarė.
-
-Sutinku, vaizdai turėtų būti nepakartojami, tačiau... Keliautojai ir turistai to nepatiria. To jausmo, šventės dvasios... O mums tai dar ir religija. Kiekvienais metais šventė būna vis kitokia, tik kartais tai sunku įžvelgti.
Tyliai ir ramiai prisiminusi gimtinę, Shetaka niekad negalėdavo išmesti šio vaizdo iš galvos. Kad ir dabar. Galėtų kalbėti apie bet ką, tačiau tie vaizdai, nuostabūs prisiminimai nesugebėdavo pabėgti, likdavo, tačiau deja, pasipuošdavo dulkių sluoksniu ir lėtai bluko. Rodės, kuo dažniau pagalvoji, tuo prasčiau prisimeni. Viešpatie, prašau, neleiskite užmiršti vietų, kur Šventraščiuose mini, jog yra šventos.
Mergina pažvelgė į Selestę, vis dar nenorinčią pakeisti savo buvimo vietos. Greičiausiai tai, kad de Balzakas buvo labiau susijęs su gyvūnais. Arba dėl kitos priežasties. Bet jeigu ji nuspęs neskristi su manimi, mane išduos... Khanna tikėjosi, kad šitaip nenutiks, nes prarasti geriausią draugę tikri nenorėjo. Tačiau dėl viso pikto, bėgdama nuo realybės nesikėlė nuo kėdės, lyg tai pakeistų kalbančios papūgos norą negrįžti pas šeimininkę.
-
- Manau suprantu apie ką kalbi. Kai mes rengiame tradicinę savo šeimos šventę, praeiviai žiūri į mus keistai. Jiems neįprasta, kad vyriausiajam iš mūsų vos 35-eri, kai įprastai tokių švenčių fanatikai būna senoliai. Tačiau mes norime palaikyti de Balzakų tradicijas ir kažkada ateityje būsim tie patys senoliai ir anūkai nebus verčiami ruoštis šventėm. - Kaži ko pasipasakojo apie save. Kad ir koks vaikas jis buvo iki 14-olikos, tačiau kai jam sukako 14, jis suprato gyvenimo prasmę ir padėkojo paskirstymo kepurei už tai, kad pateko ne į Klastūnyną, o į Švilpynę. Šioji lyg ir matė potencialą šiame jaunuolyje.
Pagavo Cessės žvilgsnį į Selestę ir kilstelėjo ranką, netrukus Amiras nutūpė Jordanui ant galvos ir dar labiau suvėlė plaukus - tai ir buvo priežastis, kodėl jis visada su susivėlusia šukuosena, o Selestė grįžo prie šeimininkės. Prisiminęs temą apie paukščius grįžo prie jos.
- Taigi, Seleste, ar norėtum jog Frenis atvyktų? - Paklausė pas Selestę, o tada spėdamas, kad šeimininkei turbūt ne itin patiktų tokia idėja, tarė. - Manau, galėčiau padovanoti jums Frenį. Gal skamba kiek nevykusiai, dovanot jau suaugusią papūgą, tačiau manau Selestei būtų malonu turėti draugą, o ir jus turėtumėte didesnę draugiją. - Nusišypsojo.
-
- Švilpynė, - pranešė sena nusitrynusi kepurė ir pasigirdo aplodismentai iš geltonojo stalo.
Naujoji švilpyniukė patenkinta nužingsniavo prie, dabar garsiausio, stalo ir įsipatogino vienoje iš laisvų kedžių. Nuostabu, pamanė mažylė nė nenutuokdama koks yra skirtumas tarp tųjų koledžų. Vis dėl to, jai teko pralaukti gerą pusvalandį, kol bus suskirstyti visi pirmakursiai, o ji jau spėjo susižinoti šį bei tą. Kantrumas, pakantumas, ištikimybė, sąžiningumas, geraširdiškumas, darbštumas, pasišventimas, kartojo ji sau. Turbūt teks viso šito laikytis...
- O gal jau tokia esu? - suniurnėjo, vos susimąsčiusi, kad pateko į švilpynę ne šiaip sau.
Mintis nutraukė prasidėjusi puotą. Ant stalų nusėdo įvairiausi valgiai, kurių mergaitė ir mačiusi nebuvo.
Užkandusi keletą pažįstamų patiekalų - patraukė paskui prefektą, kuris turėjo vesti ją ir kitus naujuosius švilpyniukus į bendrąjį kambarį bei miegamuosius.
-
Amber į salę įžengę šypsodamasi jos šypsena galėjo ištirpdyti ledą, tačiau viduje jautė neapsakomą baimę. Jos kūnas virpėjo, tačiau ji labai norėjo atrodyti pasitikinti savimi. Prisėdusi prie stalo Amber apžvelgė visus burtininkus, berniukai atrodė nemandagūs, tačiau Amber iškarto nesusidarė neigiamos nuomonės, o mergaitės atrodė draugiškos. Amber užkalbino šalia sėdinčią mergaitę ji atrodė graži pasitikinti savimi Amber pamanė, kad su šia mergaite gali užregsti pokalbį, o gal net draugystę ir jei tikrai pavyko ji visą vakarą prasikalbėjo su tąja mergaite. Amber iš kart pamanė, kad pateko į nuostabų koledžą kuriame pritaps ir niekada nesijaus vieniša.
-
Liza negalėjo nustoti šypsotis kokia ji buvo laiminga patekusi į švilpynę, visi aplinkui ją atrodo taipat labai laimingi. Liza galėjo girdėti kad čia buvo vienas iš triukšmingiausiu stalų, Aišku neskaitant Grifų Gūštos. Jinai pamanė,kad dabar būtų laikas pasidaryti naujų draugų. jinai atsisuko į šalia ir priekyje sėdinčius žmones ir linksmai pasisveikino.
-
Light buvo tokia laiminga kai kepurė tarė jai kad ji priklauso Švilpynei. Light visada norėjo patekti į šitą namą.
-Sveiki visi, mano vardas Light, o jūsų kokie vardai? Šiandien švęskime visi.
Light paėmė puodelį karštos arbatos ir išgėrė ir pasijautė daug geriau, jai buvo gera žinoti kad pateko į mėgstamą namą.
-
Prie geltonai juodo švilpynės stalo atėjo rudaplaukė mergaitė ir atsisėdo. šalimais sėdėjo geltonplaukė mergaitė. Geltonplaukė mergaitė užkalbino rudaplauke:
- Koks tavo vardas ? mano Liucė.
-Anele
Dar keli vaikai pateko į švilpynę.Direktorius pasakė kalbą ir lėkštės prisipildė maistu. Anele pagalvojo ,, gal čia netikras maistas, gal iš burtų ''. Anele pamate jog Liucė valgo tai ir Anele pradėjo valgyti.
Anele su Liuce dar ilgai plepėjo, nustojo tik tada kai direktorius pasakė eiti gult.
-
Drovi, užsisvajojusi mergaitė burokėlių spalvos plaukais buvo be galo laiminga patekusi į švilpynės koledžą. Ji jau seniai žinojo, kad čia yra jos vieta ir jokiame kitame koledže ji nebūtų tokia laiminga. Eidama prie nuostabaus grožio juodo stalo, padengto geltona staltiese ir apsėsto tomis pat spalvomis pasipuošusių mokinių, mergaitė svajojo kuo greičiau apvaikščioti visus pilies užkaborius, o svarbiausia Švilpynės pamatyti švilpynės bendrąjį kambarį. Ji girdėjo pasakojimus iš anksčiau ten besimokiusios sesers, tad bandė įsivaizduoti kaip jis atrodo. Su džiaugsmingu nerimu ji laukė ir pirmųjų pamokų, Kaip bus įdomu! Galiausiai ji galvojo ar jai pavyks susirasti draugų? Po galais, juk švilpynė draugiškiausias koledžas - neturi būti labai sunku! Taip pamąsčiusi, nusprendė neskubėti ir leisti įvykiams klostytis sava eiga.
-
Už pailgų Didžiosios salės langų, vakaro tamsoje, lėtai besisukant stambioms gruodžio snaigėms, didelę dėžę prie Švilpynės stalo nešė Kota. Nors dėžė buvo didelė, ji nebuvo tokia sunki, kaip atrodė, netgi visai lengva, kai pagalvoji kokio dydžio ji išties yra, tačiau nešti ją vis tiek nebuvo patogu. Pagaliau padėjusi dėžę ant suolo, varniukė pasirąžė žvalgydamasi aplinkui. Greitai čia turėtų ateiti dar viena mergaitė iš jos koledžo, tačiau Kota jos nepažinojo, tad ir vardo neįsiminė.
Tingiai sumetusi sidabrines garbanas į netvarkingą arklio uodegą, Kota patempė žemyn megztinį su elniuku ir ėmė raustis dėžėje. Pirma iš ten ištraukė staltiesę, tada kalėdines girliandas su šviečiančiomis žvaigždutėmis, tada penkias galybes eglės žaisliukų, įvairiausių spalvų ir dydžių, nors, tenka pripažinti, kad tarp jų daugiausiai buvo geltoni ir juodi barsukai. Kota netgi paėmė žvakių, nors pati nebuvo tikra kam jos reikalingos.
Giliai atsidususi varnanagė pradėjo išlankstyti staltiesę, kuri, žinant Didžiosios salės stalų ilgius, galėjo tęstis per galybes mylių. Sidabraplaukė ėmė kloti staltiesę, atidžiai taisydama kiekvieną klostę. Tikriausiai būtų protinga palaukti savo stalo puošimo kolegos, bet juk staltiesės tiesimui didelio proto gal nereikia.
-
Lengvai žengdama prietemoje skendinčiu koridoriumi Davina žvelgė pro tamsius langų stiklus. Už šių lengvai krisdamos leidosi baltos snaigės. Regis, artėjant didžiosioms metų šventėms gamta nusprendė pasidabinti dar storesniu sniego sluoksniu. Žinoma, Hogvartso pilies palanges taip pat nuklojo žėrintis baltas sniegas, o langų stiklus papuošė sušalusios snaigės. Šyptelėjusi mergina nusuko žvilgsnį nuo langų ir įžengė į didžiąją salę. Už nugaros besiplaikstantys šviesūs plaukai lengvai krito ant nuogų, megztinio atidengtų pečių. Regis, kieme stūgaujantis žieminis vėjas ir krentančios snaigės neprivertė merginos susirangyti šiltame džemperyje. Priešingai, šviesiaplaukė ne tik vilkėjo pečius atidengiantį megztinį, bet ir plėšytus džinsus. Puiki apranga žiemai, tiesa? Nužvelgusi didžiąją salę mėlynakė kilstelėjo savo lūpų kampučius. Visi Varno Nago mokiniai buvo pasinėrę į salės puošimą. Atrodė, jog iki Kalėdų liko vos kelios minutės. Kilstelėjusi savo lūpų kampučius mergina kryptelėjo galvą. Netoliese stovėjo vos metais jaunesnė varnė, kuri, kaip ir visi, buvo pasinėrusi į švilpynės stalo puošimą. Žengusi kelis žingsnius šešiolikmetė sustojo šalia.
-Sveikutė,-šviesiaplaukės veide sužibo plati šypsena. Taip, merginos veidą, kaip visuomet puošė draugiška ir nuoširdi šypsena.
-Galbūt su burtais būtų lengviau?-šyptelėjo stebėdama besidarbuojančią Kotą. Išsitraukusi burtų lazdelę šešiolikmetė nieko nelaukdama mostelėjo palydėdama šią tyliu burtažodžiu. Vos per kelias akimirkas balta staltiesė nuklojo švilpynės stalą. Žinoma, ši, kaip ir visi kiti papuošimai, buvo kalėdinė. Viduryje besipuikuojantis barsukas dėvėjo kalėdinę kepurę, o baltos staltiesės kraštai buvo padabinti kalėdiniais ornamentais. Nužvelgusi stalą mėlynakė žvilgtelėjo į Kotą.
-Regis, šiandien būsiu tavo kompanionė, beje, aš Davina,-palydėjusi savo žodžius žavia šypsena mergina apsidairė. Nors ant stalo puikavosi kalėdinė staltiesė, tačiau tai tebuvo tik pradžia.
-Kaip toliau norėtum papuošti švilpynės stalą?-žvilgtelėjusi į sidabraplaukę šyptelėjo mėlynakė.
-
Tyliai panosėje sau niūniuodama, Kota kuo ramiausiai tvarkė klostes, kol šios pačios ėmė ir susitvarkė. Stryktelėjusi iš nuostabos (ir lengvo išgąsčio) Kota atsisuko į varnanagę, kuri, ko gero, ir turėjo būti jos šio vakaro paslaptingoji kolega.
- Atsiprašau, - sumurmėjo penktakursė skaisčiai išraudusi, kai atėjusi mergina užsiminė apie burtus. Nejaukiai pasitrynusi ranką, ji vis tiek nusišypsojo plačia šypsena. - Aš Kota, malonu susipažinti.
Kiek atsitraukusi nuo stalo, ji pažvelgė į jį prikandusi lūpą. Tuomet ji lėtai palinksėjo savo sidabrine galva ir nuėjusi pakėlė porą girliandų - geltoną ir juodą. Žvaigždutės ant jų švytėjo vis pasikeisdamos.
- Galvoju gal prie stalo kraštų išdėliot lankais girliandas. Bet žinai, geltona, juoda, geltona, juoda. Gražiai rėmintų stalą, - pasiūlė ji, skaičiuodama kiek girliandų pasiėmė. Nors matematinėmis žiniomis nepasižymėjo, galgi girliandų užteks. - Ką manai? - atsisuko ji, atžagaria ranka pasitvarkydama tamsiai žalią sijoną.
-
Išvydusi, kaip Kota atšoka nuo stalo mergina atsiprašančiai žvilgtelėjo į varnę.
-Tai aš atsiprašau, nenorėjau tavęs išgąsdinti,-vos kilstelėjusi savo lūpų kampučius Davina apsižvalgė. Aplink stovinčios dėžės viena už kitą siūlė gražesnes kalėdines dekoracijas, kurios regis, tik ir laukė progos atsidurti ant Švilpynės stalo. Kelias akimirkas dvejojusi, kuriuos papuošimus būtų geriausia sudėti ant stalo mėlynakė kilstelėjo galvą išgirdusi Kotos balsą.
-Manau, būtų puiku,-apdovanojusi metais jaunesnę varnę šypsena šešiolikmetė suspaudė rankoje esančią burtų lazdelę. Nors dažniausiai namus puošdavo be burtų pagalbos, vis dėl to nusprendė, jog papuošti per visą salę nusidriekusį Švilpynės stalą bus kur kas lengviau su burtų pagalba. Mostelėjusi lazdele Davina stebėjo, kaip geltonos ir juodos girliandos papuošia vieną stalo pusę.
-Tau teliko kita pusė,-kilstelėjo savo lūpų kampučius ir nužvelgė balta staltiese dengiantį stalą,-galbūt reiktų ant stalo padėti kalėdinius vainikėlius ir...jų viduryje Švilpynės talismaną laikantį žvakutę?-žvilgtelėjusi į Kotą šyptelėjo mėlynakė.
-
- Nieko tokio, aš tiesiog baikšti, - nusijuokė ji, o deimantukai, kuriais praeitą vasarą kažkoks meistras Londone papuošė jos iltinius dantis, smagiai žybtelėjo žvakių šviesoje. Mostelėjusi lazdele, ji panosėj suburbėjo porą žodelių ir girliandos dailiai išsilankstė palei stalo kraštą. Kiek patvarkiusi porą lankų, ji išsitiesė. Kota atsitraukė minutėlei, žiūrėdama į jųdviejų darbą. Vis tik varnanagė neklydo, lankai tikrai labai dailiai rėmino stalą. Greitai ranka perbraukusi per staltiesės klostę, sidabraplaukė atsisuko į Daviną.
- Arba galim padėti elgutę per vidurį ir vainikus kraštuose. Turiu daug žaisliukų eglutei, bet nežinau, - nutęsė ji žiūrėdama į tuščią stalą. Kol kas jis atrodė nykiai, bet laikui bėgant ir nuo jo ims dvelkti kalėdine dvasia.
-
Kai sulaužytos Noros kojos problema nuslopo, Vintė dar tebedrebėjo iš baimės, o kokia gi veikla puikesnė minčių nukreipimui už darbą? Atidžiai dairytis nereikėjo, buvo ganėtinai aišku, kad Švilpynės stalą bepuošiančios Kota bei Davina apsidžiaugtų papildoma pora rankų.
- Sveikos! Ar neprieštarausit, jei jums padėsiu? - pristryksėjusi iš mandagumo pasiteiravo mergaitė, nors buvo tikra, kad sulauks teigiamo atsakymo.
- Eglutė skamba puikiai! - net nesigilinusi į problemą pritarė Kotos sumanymui, mat mąstyti čia nebuvo priežasties. Visi žino nerašytą taisyklę, jog kuo daugiau kalėdinių eglučių, tuo gražiau viskas atrodo.
Nieko nelaukusi, Adamson surado prie sienos paremtą nedidukę, tačiau tankią ir mielą žaliaskarę bei atitempė ją prie geltonojo koledžo stalo. Pakeliui dar ir blizgučių su kiek daugiau apvalių, kvadratinių, net žvaigždės formos žaisliukų sugebėjo prigriebti, atitinkamai nuspalvintų geltona bei juoda spalvomis, itin mielomis švilpiams.
- Tiks? Jeigu ne, viskas gerai, nežinau, koks buvo jūsų... originalus įkvėpimo šaltinis, - tarė, norėdama įsitikinti, jog pagelbės, o ne pakenks.
-
Švilpynės stalui pasipuošus šio spalvomis Davina šyptelėjo. Ką tiks stovėjęs nykus stalas dabar išties atrodė kur kas dailiau. Perbraukusi ranka per šviesius plaukus mėlynakė apsidairė. Grifų gūžtos stalas jau buvo spėjęs pasipuošti, kiti, regis, taip pat dar tik buvo įpusėję. Kilstelėjusi savo lūpų kampučius šešiolikmetė žvilgtelėjo į Kotą.
-Nesiginčysiu, eglutė man tinka,-linktelėjo, kai staiga už nugaros išgirdo linksmą balsą. Atsisukusi mergina išvydo kur kas jaunesnę varnę. Ši, regis, tryško kalėdinę nuotaika ir noru padėti.
-Sveika, žinoma, kad ne,-apdovanojusi naująją kompanionę žavia šypsena šviesiaplaukė stebėjo, kaip ši vos po kelių akimirkų atneša žaliaskarę eglutę.
-Viskas gerai, tiks,-šyptelėjo paimdama kelis žaisliukus. Nors visą stalą puošė su burtų pagalba, tačiau žaliskarę nusprendė papuošti be magijos. Žinoma, net gi ir be burtų pagalvos elgė vos po kelių akimirkų puikavosi papuošta geltonais, bei juodais žaisliukais. Šyptelėjusi mergina kilstelėjo galvą žvilgtelėdama į jaunesniąsias varnanages.
-
Kota pakėlė galvą, laikydama krūvą barsuko formos žaisliukų. Kai pagalvoji, nuostabus dalykas ta transfigūracija.
- Oi, - sumirksėjo ji, pažvelgusi į atėjusią varnanagę. - Na, pagalbos niekada neatsakysi, - nusijuokė sidabraplaukė, stėbėdama, kaip ji tempia eglutę. Kabindama įvarius žaisliukus vieną po kito, Kota staigiai atsisuko į abi darbo drauges ir spragtelėjo pirštais. - Kai ką sugalvojau.
Nukreipusi lazdelę į vieną iš barsuko formos žaisliukų, ji sumurmėjo porą burtažodžių ir stėbėjo, kaip barsukas ėmė keistis. Žvėrelis pirma išsitiesė, jo letenėlės susiglaudė, tarsi jis melstųsi, jo juodą kūnelį papuošė auksinė sutana, o už nugaros išsitiesė auksiniai sparneliai virš galvos besisukant auksinei aureolei. Šį mažą barsuką angeliuką patūpdžiusi ant eglutės viršaus, ji atsisuko į merginas, laukdama reakcijų. Jos galva, barsukas buvo netgi labai mielas, tad Kota savo sumanymu didžiavosi.
Ištraukusi porą vainikų iš dėžės, Kota apmaudžiai pažvelgė į varniukus ir mėlynus kaspinus, prieš pakeisdama juos barsukais ir geltonais kaspinais. Buvo gaila keisti savo koledžo simbolius kitais, tačiau ką darysi, kai miegamajame dekoracijų deficitas.
-
Stalo viduryje atsiradusi eglutė atrodė itin dailiai. Keistai, tačiau neaiškiu būdu tobulai jai paskirtai vietai tinkančiai.
Dabar teliko ją papuošti. Vieną po kito mergaitės ėmė trapius žaisliukus ir juos kabino ant miškais kvepiančių šakelių, kurios palengva linko nuo dekoracijų svorio. Savaime aišku, vieną žaisliuką trečiakursė sudaužė, nieko kito iš neranguolės nebūtum galėjęs tikėtis, tačiau, laimei, smulkiomis šukėmis pavirtęs ornamentas nebuvo vienas dailiausių.
- Atsiprašau, - tyliai numykė jaunoji burtininkė.
Staiga Kota pasakė turinti sumanymą, ir Davina su trumpaplauke išsyk nutilo, kiek atsitraukdamos bei leisdamos vyresnėlei dirbti. Pastaroji savo ruožtu sukūrė, o vėliau ant eglutės paviršiaus nutupdė barsuką angeliuką, kuris savo mielumu būtų suvirpinęs net profesoriaus Ramsay širdį (gal).
Šokėjai pakeitus Varno Nago vainikus į švilpiukiškus, aukštaūgė kibo į darbą ir ėmė juos išnešioti, neilgai trukus dekoracijos puošė visą stalą. Baigusi plušti, pūstaskruostė apsidairė, ieškodama būdų, kaip dar labiau galėtų pagražinti jau ir taip puikiai atrodantį stalą.
- Blizgučių? - pakėlusi antakius tarė ir, nieko nelaukusi, burtų lazdele užtikrino, kad visas stalas būtų uždengtas ne per storu, tačiau aiškiai pastebimu geltonai juodų šviesos atmušėjų sluoksniu.
-
Besipuikuojanti eglutė ant Švilpynės stalo trauke traukė dėmesį. Jei būtų kur kas aukštesnė būtų prilygusi salės priekyje stovinčiai žaliaskarei. Deja, ši vis dar stovėjo be viršūnės. Žinoma, vos po kelių akimirkų didžiojoje salėje nuskambėjo Kotos balsas. Atsitraukusi nuo eglutės Davina leido jaunesnei varnei papuošti šios viršūnę mielu švilpių simboliu. Aukštai tupintis barsukas atrodantis, kaip angelas, privertė kilstelėti savo lūpų kampučius. Netrukus Švilpynės stalą papuošė ir kalėdiniai vainikėliai. Šyptelėjusi Davina nužvelgė Kalėdoms pasipuošusį švilpių stalą. Atrodė, jog šis tik ir laukė artėjančių švenčių. Tetrūko cinamonu kvepiančių sausainių ir Latte kavos šalia jų. Išgirdusi Vintės klausimą šviesiaplaukė linktelėjo. Šiek tiek blizgučių niekada nesugadins šventinių dekoracijų. Kol jaunoji varnė puošė stalą blizgučiais Davina mostelėjo savo lazdele rudus vainikų kankorėžius papuošdama trupučiu sniego, jog šie išties primintų, jog lauke karaliauja žiema. Vintei baigus puošti stalą blizgučiais mėlynakė žvilgtelėjo į varnes.
-Manau, puikiai padirbėjom, dėkui abiems už pagalbą,-žaviai šyptelėjo šviesiaplaukė,-keliaujam prie Varno Nago stalo.
-
Švilpynės pirmakursiai sėdėjo prie nuopošto geltonai pilko stalo. Kai kurie buvo susipažinę traukinyje,kai kurie susipažino dabar. Visi smagiai šnekučiavosi. Ir tada...
-
Ir tada... ant stalo atsirado daug vaišių ir visi pradėjo valgyti. Maisto pasirinkimas buvo milžiniškas , todėl nieks neliko neparagavęs nė kąsnelio.
-
Augustas ramiai žvelgė į visus koledžo mokinius ir kimšdamas dešreles su bulvėmis mąstė apie save šiame koledže, jis džiaugėsi, jog paskirstymo kepurė padarė jam paslaugą ir atvedė jį į būtent tą koledžą, kuris padės jam tapti puikiu magijos ekspertu. Taip pat jis nužvelgė visus bendrakursius, šypsojosi ir juokėsi, kai storasis vienuolis išdygo šalia sėdinčio lėkštėje ir mirktelėjo jam, o šis net nukrito iš išgąsčio.
-
Anastasija buvo girdėjusi apie daugybę vaišių ant stalo, bet negalėjo patikėti, kad mato tai savo akimis. Kaip iš pasakos plaukė dubenys su skaniausiomis salotomis ir mišrainėmis, vištienos sparneliais ir obuolių karameliniais pyragais. Viskas atrodė kaip iš pasakos. Mergaitė nedvejojusi griebė tai, kas buvo arčiausiai jos, ir kirto kaip paršiukas, nežiūrėdama gerų manierų. Po ilgos vakarienės ji buvo visa prisikišusi visokio šlamšto, kuris tik lindo, ir išsimurzinusi trupiniais, riebalais ir dar bala žino kuo. Folks laiminga nusišluostė rankas ir veidą į servetėles (tam visiškai sunaudojo net penkias!), ir atsilošė, visai pamiršusi, kad čia ne koks patogus krėslas namie, o suolas. Tad bumbtelėjo ant žemės žemyn galva, ir susigėdusi vėl atsisėdo ant suolo.
-
Man tėvai buvo pasakoja apie daugybe vaišių prie stalo. Aš negalėjau įsivaizduoti kaip ten viskas vyks. Atvažiavus į HOGWARTSĄ aš visą tai pamačiau mano akys nežinojo į kurią pusę žvelgti. Vėliau truputį išsigandau kaip išgirdau, kad mus skirstys į koledžus. Mat tėvai man apie tai neužsiminė. Atsisėdus pradėjo širdis virpėti. Tačiau patekau į švilpynę! Aš labai apsidžiaugiau ir išėjau atsisėsti prie savo koledžo. Kaip visus paskirstė pradėjome vaišintis. Vėliau po Dumbuldoro kalbos išėjome į bendruosius kambarius. :)
-
Kelly Warner patenkinta, kad pateko į Švilpynę pasitikėdama savimi nuėjo atsisėsti prie koledžo stalo. Tėtis nedaug jai pasakojo apie Hogvartsą, bet didžiuodamasis sakė, kad priklausė švilpynei. Tai buvo ir mergaitės svajonių koledžas.
- Sveiki draugai, malonu jus matyti - šiltai nusišypsojo draugams. - kaip laikotės? Aš vardu Kelly ir aš be galo laiminga patekusi į Švilpynę. Manau būtų šaunu susipažinti.
Pasakiusi savo kalbą ji paragavo truputį skanaus maisto ir gėrimų. Tada iškėlė stiklinę sulčių ir pasakė tostą
- Tegul nuotykiai prasideda!
-
Gabriella atėjus į Didžiąją salę pamatė daugybę vaišių ant didelių stalų ir jau gausybę vaikų susirinkusių vakarienėj. Gabriella ieškojo kur atsisėsti. Radus vietą šalia nepažystamos mergaitės ir berniuko ji atsisėdo ir pradėjo valgyti. Maistas buvo labai skanus. Ji net nepamatė kaip greitai viską suvalgė.
-
Labas (ŠV2)
-
Kalvinas Kleinas atvyko pagaliau ir į Hogvartsą! O0
-
Švilpyniukai sėdėjo prie savo geltonai-juodai puošto stalo vis pliurbdami apie bet ką. Pamažėle kramsnodami įvairias bandeles, mokiniai šypsojosi ir mojo vienas kitam, kviete prisėsti kartu ir pasvajoti abiem.
Toks storulis vaiduoklis, kuris linksmai tauškė su naujokais, buvo Švilpynės koledžo vaiduoklis. Tiesa, jo vardas taip ir neišsprūdo jam iš burnos, bet svarbu tai, jog šis suvaikėjęs vyras-dūšia puikiai atstojo gerą draugų kompaniją. Vienas du trys, o tu jau juokies. Nepasakyčiau, kad tai visai blogai. Kaip mano nuomone, tai gal ir miela.
Tataigi, kol švilpiukai būriavosi nenusakomais būriais, maistas irgi pamažėle mažėjo. Puikiai matydami Grabingąjį stalą (nes buvo visai jo šalia, bet, deja ir prie klastuolių) geltonieji žmogeliukai jautėsi visai saugiai. Čia Hogvartsas. Šeima.
-
Po ceremonijos Simonas Gapperis buvo šalkes ir nuėjo į didžiaja salę ten prisėdau prie švilpynės stalo ant stalo buvo pilna gardumynų tortų, pyragų, kepsnių ir t.t...
Be valgydamas kalbą pradėjo Arwen Evenstar supažindino naujokus su mokytojais ir paskelbė koks koledžas laimi ir Simonas Gapperis truputi nuliūdo, kad švilpynė 3-čoj vietoj. Baigė kalbėt ir Gabriella Eier nuvedė mus į savo kambarius. (ŠV2)
-
Pagaliau Arsenija Latte pirmąjį kartą prisėdo prie Švilpynės stalo Didžiojoje salėje. Ten buvo gan jauku - uždegtos žvakės, spragstantis židinys prikrautas malkų ir nuostabus cinamono kvapas. Arsenija pasijuto labai nejaukiai, nes jos galvoje pradėjo šmirėti lapai, pusti vėjas ir beprotiškai užgniaužė šaltis. Tikriausiai dėl juntamo cinamono. Tačiau viskas susitvarkė atsigėrus ant mediena kvepiančio stalo esančių moliūgų sulčių.
-
(ŠV2)labas as krabas
im already tracer
-
Švilpynės
-
Ella atsargiai pravėrė didžiąsias duris ir nustebo. Visi sedėjo prie ilgų stalų, šnekučiavosi, gėrė arbatą, valgė sausainius. Mokytojai pasididžiuodami vis žiūrėjo mokinius ir kažką šnabždėjosi. Mergaitė tyliai nusliūkino prie Švilpynės stalo ir prisėdo. Ji atsargiai įsipylė arbatos, pasiėmė sausainį su šokolado gabaliukais, ir apžiūrinėjo salę.
- Ak, kaip čia gražu... - Ji nesusilaikiusi pratarė.
Staiga, kažkokia mergaitė atsakė:
- Tai Hogvartsas, pati geriausia vieta pasaulyje!
-
Ana Burtaitė labai tyliai pravėrė dideles duris ir įėjo į Didžiąją Salę. Visi mokiniai sedėjo prie stalo ir šnekučiavosi. Ana priėjo prie stalo ir atsisėdo pačiame stalo gale.
- Sveiki aš esu Ana Burtaitė. Atėjau susipažinti su savo koledžo nariais, - prašneko ji.
-
Sveiki! Mano vardas Mėja. Esu naujokė. Mėgstu bendrauti. Taip pat esu draugiška, noriu su visais sutarti ir nieko neužgauti :) Tikiuosi, kad gerai sutarsim ;)
-
Viena diena mokiniai sėdėjo prie stalo kai atskrido pelėdos ir atnešė pašta. Mokiniai išpakavo siuntas o kiti kurie ju negavo mėgavosi maistu ir linksma draugija.
-
Viena diena visi mokiniai sedėjo prie stalo, megavosi viens kito draugija. Maistas ant stalu visus gundė, jis buvo be galo gardus, todėl visi buvo patenkinti.
-
Atsivėrė Didžiosios Salės durys. Pro jas įžengė Ana Burtaitė. Ji nuėjo prie Švilpynės stalo ir prisėdo stalo gale, pasiėmė puodelį arbatos ir kelis sausainius. Ana greitai išgėrė arbatą ir suvalgė sausainius. Mergaitė tarė:
- Sveiki, aš Ana Burtaitė. Atėjau čia susipažinti su visais koledžo draugais.
-
Sermijona tyliai praverė Didžiosios salės duris ir visa sustirusi nuėjo prie Švilpynės stalo. Pamačiusi kitą švilpę linksmai pasisveikino:
-Sveika.
Ji klestelėjo šalia ir pasiėmė didžiulį puodelį su karšta arbata.
-Varge, visi čia kaip iš po maro...
Patraukė mažą gurkšnį:
-Aš Bou,-nusišypsojo.- Koks tavo vardas?
Mergaitė vėlei atsigėrė arbatos ir apžiūrinėjo švilpės veido bruožus.
-
Sveiki visi, na tikiuosi faina čia pas jus :)
-
jooo norejau i grifu guzta bet patekau i svilpyne. ne taip ir jau blogai tikiuosi (ŠV2) tai va istikro dziaugiuosi nes tai yra J. K. Rowling megstamiausias namas tai ir bus gerai, seip visiem inkiu pasilinksminti su mumis visais ir labai prasau pasistenkite laimeti taure nes matau kad daugiausia tasku turi grifu guzta. KOKIA NAUJIENA, visai kaip knygoje... ir filmuose.... tikiuosi rasti ir KPOP fanu is lietuvos IKKIKIKIKIKIKKIIKKIKIKI LINKIU SEkmes. be to as tiek daug nesamoniu rasau kad kuo daugiau pinigu gauciau tai jei norit neskaitykit bet manau kad jau per velu.
-
Hayley atsisėdo prie savo stalo. Ji buvo truputį nuliūdusi, nes labai norėjo į Grifų Gūžtą. Juk jos geriausias draugas - tėtis mokėsi Grifų Gūžtoje.
Mergaitė tikrai nesitikėjo, kad pateks į Švilpynę. Visgi jos nusiminusi veido mina tikrai nesužavės mažųjų švilpiukų, todėl, nors ir labai sunkiai išspaudė šypseną prieš ją sėdėjusiam vaikinukui. Švilpiukas pakėlė galvą ir nužvelgė Hayley. Žinoma, mergaitė susigėdo ir vėl nuleido galvą. "Geriau eisiu paskaitysiu ką įdomesnio neigu čia sėdėsiu ir visiems gadinsiu nuotaiką". Hayley atsistojo ir nuėjo į kambarį.
-
priėjo prie stalo ir ėmė ieškoti laisvos vietos.staiga ją pakvietė žmogysta . atsisėdo ir pradėjo su ja bendrauti. rado bendrų požymių.
-
Kaila ėjo iš paskaitos, kai išgirdo garsus iš Švilpynių salės. Mergina tyliai priglaudė ausį prie durų ir klausėsis kas vyksta. Kaila atidarė duris ir pamatė dėstytoją Vomitą, kuris valgė kitų dėstytojų sausainius. Vomitas atsisuko ir išsigando. Jis tarė Kailai:
-Sveika, Kaila, jei gali nesakyk niekam apie mane ir šiuos sausainius. Būsiu labai dėkingas.
Mergina prižadėjo dėstytojui niekam neprasitart ir grįžo į savo kambarį.
-
Hayley įžengė į didžiąją salę kur visi jau pietavo. Ji vėlavo, nes šią dieną labai norėjo ilgiau pamiegoti ir tris kartus nuspaudė laikrodį. Visgi atsisėdusi prie savo stalo tyliai dorojo atsiradusį maistą. Išgėrusi stiklinę apelsinų sulčių mergaitė psisveikino su ką tik atėjusiu Jozefu. Tuo pačiu švilpiuku kuris aną savaitę Hayley nužiūrėjo.
- Sveika Hayley!
- Labas, Jozefai, ką gero?- paklausiau.
- Nieko, kodėl nepalaukei manęs? Aš galvojau, kad tu mane prikelsi...
- Uoj, pamiršau tave, atsiprašau!
Jozefas linktelėjo galva ir paėmė į rankas peilį ir šakutę.
- Skanaus,- palinkėjau,- Aš einu į biblioteką, prisijungsi jeigu norėsi.
- Matai, ir vėl tu mane palieki. Palauk, pavalgysiu ir galėsim kartu eiti.
-
Melita atėjo prie stalo ir susipažino subkitais nes ji naujokė
-
Kelė vos pradarė Didžiosios salės duris. Savo koledže pažįstamų ji visai neturėjo, dėl to droviai atsisėdo kampe. Staiga, didžiausiam jos nustebimui, vienas pirmakursis linksmai kreipėsi į ją - "Sveika, aš Bobis, kuo tu vardu?". "aš Kelė"- ji atsakė. Bobis , kaip ji vėliau sužinojo, buvo žiobarų kilmės burtininkas, per klaida čia patekęs. Bent jau taip sakė jo tėvai, tačiau Bobio šokiruojančiam progresui Hogvartse tai nė kiek netrukdė. Prie stalo Švilpynės pirmakursiai susipažino, sužinojo greitesnį kelią į koledžo kambarį ir aptarė dar keletą svarbių reikalų. Bobis su Kele greitai surado bendrą kalbą ir tapo neišskiriamais draugais. Tiesą sakant, dar tą patį vakarą jie jau žinojo apie vienas kitą tiek kiek žino tik artimiausi draugai. Ar tik nebuvo Kelei per daug pavojingas papasakoti visa savo ir savo šeimos gyvavimo istorija, bei ją slegiančias paslaptis tik keletą valandų pažįstamam berniūkščiui...
-
Evelina priėjo prie Švilpynės stalo ir atsisėdo. Ji sėdėjo ramiai iki kol jos kažkas nepaklausė:
- Ar tu taip pat naujokė?
- Na... Taip, o tu?- paklausė Evelina
- Taip.- pasakė JI. Evelina pamanė, kad nebūtų mandagu paklausti kokio ji kraujo, tai ir neklausė. Jos ilgai šnekučiavosi ir gėrė sultis, bei valgė.
-
Teja jautėsi laiminga tapusi Švilpyne, nes jos mama irgi buvo Švilpynė. Prisėdusi prie Švilpynių stalo Teja apsižvalgė, šie žmonės nuo šios akimirkos yra jos šeima. Ji negalėjo būti laimingesnė galėdama prisijungti prie šitokiu gerų žmonių. Teja dabar žinojo, kad ji privalo nenuvilti ne vien savo šeimos, bet ir savo naujojo koledžo.
-
Monika buvo labai laiminga patekusi į švilpynę. Nors jos tėvai buvo iš Grifų Gūžtos, bet jie buvo protingi ir paaiškinę Monikai, kad visi koledžai yra labai geri ir neblogesni už Grifų Gūžtą. :)
-
[/right]] (http://[right)[/url][/sub][/sub]Agata nusišypsojo man ji iškart ėmė patikti. Tada abi gurkstelejome moliugu sulčių ir pradėjome kalbėtis:
- Man patinka tas berniukas sedintis prie varno nago stalo,- pasakė Agata.
- Siulau tau ne ganyti akių povarnanagius ir pas ieškoti svilpinuku. (ŠV2) :) :-*
-
Tai jo nenorejau eiti i svilpyne bet gavos kaip gavos tikiuosi bus cia smagu!!
-
Atsisėdau prie stalo ir sedėjau. Neesu drąsi, todėl ir nepaklausiau jų vardų,kas jie tokie. Mačiau daug burtininkų, kelis didelius stalus, o kitoje pusėje ir stalą su mokytojais, buvo smagu matyti tai, bei įsitraukti į jų veiklą.
-Labas, sveikinu patekus į švilpynę (KL2) !
- Amm, labas, ačiū! (MANE KATIK UŽKALBINO BERNIUKASSS!!!)
Viskas prasidėjo- įžanginė kalba,vaišės. Pavalgę nuėjome į bendruosius kambarius ir nuėjome miegoti. Buvau labai patenkita, kad čia patekau, be galo laiminga! Tiek daug naujų nuotykių, draugų, meilių, akimirkų. Labai esu laiminga, kad čia visi tokie draugiški.. Taip pat susiradau kelis naujus draugus... Tikiuos šie metai bus su daug nuotykių! Aišku turėsiu ne vien draugų, bet ir priešų, gi visiems neįtiksi :D
-
Sup myyy duuuudes
-
Mija lėtai priėjo prie Švilpinės stalo ir atsisėdo. Šalia jos sėdėjo ligai tokie pat mokiniai, kaip ir ji. Visi mokiniai jau seniai valgė vaišės, bet Mija tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į vaišes. Po sekundės ji pajautė kai kažkas ją baksnoja į kairį šoną. Pasukusi galva ji pamatė juodais plaukais mergaitė su žaliomis akimis:
-kodėl nevalgai,-pasakė žaliaakė mergaitė- ar tiesiog nenori?
-nežinau nuo ko pradėti,-atsakė Mija
-pradėk nuo vištienos,-mergaitė parodė pirštu į vištiena.
Mija paėmė vištiena ir suvalgė.
-na kaip?-paklausė mergaitė
-labai skanu,-su pilna burna atsakė Mija.
po minutės tylos Mija paklausė:
-koks tavo vardas?
-Klara
Mergaitės pradėjo tarpusavi kalbėti. Mija džiaugėsi, kad surado draugę
-
Alisos antra diena hogvartse. Ji atsikėlė ir nuskubėjo į didžiąją salę. Kadangi ji atsikėlė labai anksti salėje nebuvo daug mokinių. Ji prisėdo prie Švilpynės stalo ir jos lėkštė prisipildė maisto, o jos taurė moliūgų sulčių. Pusryčiams buvo patiekti blynai. Alisa atsipjovė gabaliuką blyno ir užsipylė klevų siurpo, įsidėjo į burną ir pradėjo lėtai kramtyti. Alisai blynų skonis priminė namus, priminė mamą, tėtį, sesutę ir abu brolius. Ji pagalvojo ką veikia jos vyresnysis brolis, jis juk dirba auroru. Tai pavojingas darbas. O kaip jos tėtis, kaip jam sekasi prižiūrėti slibinus? Alisa bandė išvalyti savo galvą nuo tų minčių. Juk jos šeimos nariams negali atsitikti kažkas tokio blogo. Ji atsigėrė gurkšnį sulčių ir įsidėjo dar vieną kąsnį blyno į burną:
- Sveika, ar tu pirmakursė?- pasigirdo linksmas balsas už jos. Alisa atsisuko.
- Labas, taip čia mano antra diena. Iš kokio tu koledžo?- paklausė Alisa mergaitės su rudomis kasytėmis, daugybė strazdanų, sučiauptomis lūpomis ir putliais žandai.
- Aš iš Švilpynės. Matau tu irgi...
- Taip.
- Ar galiu čia prisėsti?
- Taip žinoma, - atsakė Alisa. Ar gali būti, kad tai jos nauja draugė?
-
Mija buvo labai alkana todėl į Didžiojoje salėje atsidūrė pirma. Atsisėdo prie Švilpynės stalo, po minutės pradėjo rinktis daugiau žmonių. Prasidėjo vakarienė. Visi pradėjo valgyti taip pat ir Mija. Ji paėmė stiklinę stiklinę ir ji prisipylė obuolių sultimis. Nuo stalo paėmė lėkšte ir į ją įdėjo sparnelius. Po to nuo stalo pasiėmė vynuoges ir iškart suvalgė. Mergaitei buvo taip skanu, kad net nepamatė kaip suvalgė keturis sparnelius. Ir staiga pelėda jai atnešė laišką. Mija laišką atidarė. Tai buvo nuo jos mamos. Laiškas buvo toks:
Labas Mija mes su Tėčiu nusprendėme tau pranešti, kad pas mus atsirado naujas augintinis. Žiurkėnas. Nežinome kaip ji pavadinti, jeigu turi pasiūlymų rašyk. norėtume pranešti, kad ilgą laiką nesiųsime laiškų. Nes išvažiuojame į Ameriką.
Tavo mama
Mija atsiduso:
- Kas parašyta?-Paklausė Kamila
- Nieko įdomaus.-Atsakė Mija
- Na gerai man reikia eiti.- atsisveikino Kamila
Mija pamojavo ranka Kamilai.
Vakarienė baigėsi. Visi mokiniai baigė valgyti ir ruošėsi eiti į savo kambarius. Mija taip pat...
-
Neli atsibudo ir atsimerkė.Kelias minutes gulėjo lovoje, galvodama, ar visa tai sapnas, ar ne.Nusprendusi, kad vis dėl to ne, ji nubėgo į Didžiąją salę.Sustojusi tarpduryje apžvelgė bendrą vaizdą - keturi atskiri koledžų stalai ir garbingasis stalas salės gale, prie kurio sėdėjo mokytojai ir profesoriai.Mergaitė pasuko link Švilpynės stalo, virš kurio kabėjo įvairūs geltoni - juodi atributai.Praeidama pro Grifų Gūžtos stalą šyptelėjo išgirdusi kalbas "kaip sugrįžti į pirmąją vietą".Taip, netikėtai, šiuo metu jie, švilpynukai, užima pirmąją vietą pagal taškus.Grifai jau pripratę būti pirmoj vietoj.Bet pasakysiu - mes nežadam pasiduot(ŠV2)
Prie stalo Neli atsisėdo šalia šviesiaplaukės švilpiukės Beatričės, kurią jau pažinojo iš vakar dienos.Juodvi pašnekėjo apie namų darbus ir profesorius bei šiandien jų laukiančias pamokas.Staiga Neli pamatė, kaip akimirksniu jo lėkštė prisipildė gardžios kiaušinienės, o lėkštės aplink - įvairiausiais patiekalais - nuo mėsos troškinio, keptų bulvių, salotų, iki eklerų su pistacijų kremu ir plikytų pyragaičių su juodųjų serbentų uogiene.Ji kaip mat kibo valgyti, nes buvo išalkusi kaip niekad."Vis gi Hogvartsas išvargina.Bet jis to vertas"- pagalvojo mergaitė.Tuomet ji išgirdo tylų ūžesį.Palaukus jis pradėjo garsėti ir virto visiems Hogvartso mokiniams pažįstamu sparnų plakimu.Į salę pasipylė pelėdos - daugiausia naminės, keletas baltųjų.Pastarosios buvo labai brangios, tad jas turėjo tik turčių vaikai.Neli nuostabai, prie jos taip pat nutūpė jai nepažįstama pelėda.Atrišusi laiškelį Neli pradėjo skaityti:
Mieloji Neli,
Tikimės, kad tau sekasi gerai.Mudu su tėčiu pagalvojome, kad pirmo kurso pradžios proga padovanosim tau pelėdą.Jos vardas Medvin.Jei ko prireiks, galėsi ją mums pasiųsti.
Myliu, mama
Neli įsistebeilijo į laišką.Vau...Nuosava pelėda?!Ji to nesitikėjo.Ir dar ugninė!Neli mėgstamiausia pelėdų rūšis.Tokia daili, margos plunksnos.Neli nusišypsojo ir suprato, kad šiandien bus nuostabi diena.Na, bent jau prasidėjo ji tikrai puikiai.
-
Po visų pamokų Beatričė išalko, tad nusprendė nueiti į Didžiąją salę. “Galbūt pasiseks ir gerų draugų susirasiu”- galvojo ji. Įžengusi ji pamatė keturis, atskirus Koledžų stalus. Švilpynės koledžo stalas stovėjo netoli Grifų gūžtos. Nutipenau iki savo koledžo stalo ir atsisėdau ant suolo kažkur per vidurį. Netrukus prie manęs prisėdo maloni švilpiukė šviesiai rudais plaukais. Beatričė ją pažinojo iš kitų pamokų, jos buvo klasiokės. Užsikalbėjusios mergaitės net nepastebėjau kaip kiekvienam į lėkstes buvo pateikta kiaušinienė su šonine ir morkų sultys.
-Kokie puikūs pietųs, -linksmai pasakė Beatričė Nelei ir abi pradėjo juoktis. Tada abi pamatė, kad Švilpynės koledžas pirmoje vietoje. Mūsų visas stalas pradėjo garsiai džiaugtis, plojome vieni kitiems. Atsisukai pažiūrėti į Grifų Gūžtos stalą - visi buvo paniūrę, juk jie visada įpratę būti pirmi. Grifiukai mums net neplojo, apkalbinėjo. Neli man pakūždėjo :
-Nereipk dėmėsį į juos. Jie nepripratę, kad kažkas geresni už juos. Jeigu praeitos kartos visada būdavo pirmos, tai nereiškia, kad dabartinė karta gali atsipūsti.
-Manau, mes tikrai išlaikysim pirmą vietą ir įrodysim, kad Švilpynės koledžas ne ką prastesnis už Grifų Gūžtos. Šiais metais mes būsim geriausi, o ne jie.- ryžtingai kalbėjo Beatričė. Tada pas Neli ir Beatričę atskrido po pelėdą, su laišku. Beatričė atsiėmusi iš palėdos laišką jį perskaitė :
“Beatriče, kaip tau sekasi Hogvartse? Ar nieks tavęs ten neskriaudžia? Ar tau ten patinka? Labai tavęs visi pasiilgom ir norime tave stipriai, stipriai apkabinti. Norėjome tau pasakyti, kad ir kokiame koledže bebūtum, mes tavim labai didžiuosimės. Kaip ir žinai aš buvau Švilpynėje, o tavo tėtis Grifų Gūžtoje. Nepamiršk garsinti savo koledžo vardo, rinki taškų. Tikiuosi su viskuom susitvarkysi. Bet nepamiršk pasirūpinti ir savimi - susirasti TIKRŲ draugų, turėsi pati juos labai atsakingai išsirinkti.
Su begaline meile, mama.” Po šio laiško mergaitė vos nepravirko. Ji norėjo taip pat apkabinti mamą, bet dabar reikia susikaupti. Mama sakė tiesą - reikia susirasti tikrų draugų, tie kurie tavęs neišduotų. Beatričė pažiūrėjo į kairę pusę, kur sėdėjo Neli. “Vieną draugę jau turiu, manau man jos ir užteks”-mintyse pagalvojo mergaitė.
-
Augustas nedrąsiai pravėrė didžiasias duris ir nutipeno valgyti vakarienės. Už lango buvo jau tamsu, bet salėje degė žvakės ir girdėjosi linksmi vaikų balsai. Ethanas neturėjo draugų ar pažįstamų, nelabai kažką suprato, nes gyveno Žiobarišką gyvenimą. Jam buvo baisu, kad padarys kažką ne taip, kaip reikia.
Berniukas atsargiai įsipylė moliūgų sulčių ir pasiėmė sumuštinį. Vienuolikmetis žvalgėsi, norėdamas surasti draugą, kuris galėtų viską paaiškinti. Jam svajojant, atskrido pelėda.
„Labas Augustai, čia aš, tėtis. Nežinau ar gausi šitą laišką, nes nemoku naudotis tokiais dalykais, juk žinai. Tikiuosi viskas gerai, beje į kokį koledžą patekai?
Pirmakursis padėkojo pelėdai už atneštą laišką ir galvodamas ką atrašys, žingsniavo į Švilpynės bendrąjį kambarį.
-
Pagaliau Viktorija sužinojo savo koledžą. Švilpynė.
Ji nuėjo prie savo koledžo stalo
- Nauji draugai, - pagalvojo ji ir atsisėdo.
Ant stalo puikavosi bandelės, įvairūs gėrimai, kepti patiekalai, saldumynai... Pasiėmė bandelę su karamele. Prie jos sėdėjo pilna draugiškų, malonių vaikų.
- Labas. Kuo Tu vardu? - paklausė vienos mergaitės kuri irgi ką tik atsisėdo prie stalo.
- Beatričė.
Ir nuo tada prasidėjo pokalbis. Mergaitės taip užsikalbėjo, kad net nepajuto kaip atnešė pagrindinį patiekalą (keptos bulvės su kepsniu ir daug daržovių). Paskui atnešė desertą (o va čia tai jas nustebino. Braškiniai ir karamelinai ledai su šokoladiniu pyragu). Viktorijai ir Beatričei atvipo žandikaulis. Atsitokėjusios pradėjo kimšti viską kas buvo lėkštėje. Pasibaigus vakarienės laikui, visi koledžai nuėjo į savo bendrabučius.
-
Pagaliau Viktorija sužinojo savo koledžą. Švilpynė.
Ji nuėjo prie savo koledžo stalo
- Nauji draugai, - pagalvojo ji ir atsisėdo.
Ant stalo puikavosi bandelės, įvairūs gėrimai, kepti patiekalai, saldumynai... Pasiėmė bandelę su karamele. Prie jos sėdėjo pilna draugiškų, malonių vaikų.
- Labas. Kuo Tu vardu? - paklausė vienos mergaitės kuri irgi ką tik atsisėdo prie stalo.
- Beatričė.
Ir nuo tada prasidėjo pokalbis. Mergaitės taip užsikalbėjo, kad net nepajuto kaip atnešė pagrindinį patiekalą (keptos bulvės su kepsniu ir daug daržovių). Paskui atnešė desertą (o va čia tai jas nustebino. Braškiniai ir karamelinai ledai su šokoladiniu pyragu). Viktorijai ir Beatričei atvipo žandikaulis. Atsitokėjusios pradėjo kimšti viską kas buvo lėkštėje.
- Mmm... Skaniai pavalgiau. O Tu? - paklausė Viktorija.
-Taip pat, - atsakė Beatričė.
Pasibaigus vakarienės laikui visi koledžo nariai nubėgo į savo bendrabučius.
-
Pagaliau Viktorija sužinojo savo koledžą. Švilpynė.
Ji nuėjo prie savo koledžo stalo
- Nauji draugai, - pagalvojo ji ir atsisėdo.
Ant stalo puikavosi bandelės, įvairūs gėrimai, kepti patiekalai, saldumynai... Pasiėmė bandelę su karamele. Prie jos sėdėjo pilna draugiškų, malonių vaikų.
Tuoj pat Viktorija pašnekino vieną mergaitę. Ir nuo tada prasidėjo pokalbis.
Mergaitės taip užsikalbėjo, kad net nepajuto kaip atnešė pagrindinį patiekalą (keptos bulvės su kepsniu ir daug daržovių). Paskui atnešė desertą (o va čia tai ją nustebino. Braškiniai ir karamelinai ledai su šokoladiniu pyragu). Viktorijai atvipo žandikaulis. Atsitokėjusi pradėjo kimšti viską kas buvo lėkštėje.
Pasibaigus vakarienės laikui visi koledžo nariai nubėgo į savo bendrabučius.
-
(ŠV2) atsisėdęs valgiau
-
Kate be galo jaudinosi. Ji neįsivaizdavo, kas jos laukia mokykloje. Mergaitė tikėjosi susirasti draugų - bendravimas buvo mėgstamiausias jos užsiėmimas. Tačiau pirmoji diena buvo be galo sunki - kelionė traukiniu pasirodė labai ilga, be to, ji su niekuo nesusipažino.
Didžioji salė, nors ir pasakiško grožio, buvo labai didelė. Su labai daug mokinių. Ir visi tie mokiniai, atrodo žiūri tiesiai į ją - Kate Hall. Mergaitė šiek tiek susinervino. Ji jau norėjo bėgti lauk, nes kažkodėl labai susigraudino. Ko gero, ją sulaikė tik tai, kad stovėjo pirmakursių būrio viduryje. Labai nesinorėjo grūstis pro vaikus.
Pagaliau prasidėjo paskirstymas. Kate stebėjo, kaip mažėja aplinkui ją esantis būrys.
- Kate Hall! - pagaliau išgirdo ji. Drebančiomis kojomis patraukė link Paskirstymo kepurės.
Kepurė buvo gerokai per didelė. Tačiau mergaitė to nepaisė. Jai daug svarbiau buvo išgirsti, kokiam gi koledžui priklausys.
- Švilpynė! - po ištiso šimtmečio sušuko kepurė.
Linkstančiomis kojomis Kate patraukė link šio koledžo stalo. Atsisėdusi ji pasisveikino su aplink sėdinčiais mokiniais.
Vis dėlto man čia patiks nutarė ji.
-
(ŠV2)
-
Išgirdusi į kokį koledža pateko Fida labai apsidždiaugė, kad pateko ne į betkokį, o į dragiškiausia koledža (ŠV2). Nuėjusi prie stalo pamatė savo mamos draugės dukrą Liliana. Ji buvo rudaplaukė žaliomis akimis ir labai graži panelė. Su ja pasisveikinusi ėmė valgyti. Pirma ji pasiėmė kepsnį su daržovėmis. Jis buvo neapsakomai skanus, viskas ten buvo labai skanu. Fida jautėsi labai gerai, lyg namuose.
-
(ŠV) (ŠV2) (hogvartsas2) (ŠV2) (ŠV)
-
Sveiki visi. Pasisveikinau atėjusi prie bendro švilpynės stalo. Visi pasisveikino. Netrukus tapau populiariausia mergina prie to staliuko. Visi buvo labai geri ir draugiški. Susiradau ir geriausią draugę. Pradėjau patikti vienam berniukui, supratau tai nes jis į mane vis spoksojo. Greitai nuėjome į savo kambarius.
-
Simuxas sustojo prie savojo koledžo stalo. Jis dar bebuvo atsigavęs nuo įspūdžių. Visą vaikystę svajojęs jis pagaliau Hogvartse. Tiek laiko klausėsi pasakojimų iš savo tėvų apie Hogvartsą, o dabar jis ir pats patirs nuotykių.
Simuxas atsisėdo prie mergaitės kuri pasirodė
labai gera nors jis jos ir nepažinojo, tačiau jos akys išdavė, kad ji gera.
- Sveikas, aš Džesika. Mokausi antame kurse.
- Sveika, mano vardas Simuxas. Ir aš esu pirmakursis gal galėtum man padėti suprasti visą magiškąjį pasaulį, nes aš nieko čia nepažystu.
- Dabar tu pažysti mane, greitai pažinsi visus mūsų koledžo narius, bei ne tik. Tau bus nesunku, sunku tik pradžioje. Nors matant tavo išblyškusį veidą atrodo, kad būtum ką nors pridirbęs. Ar tu kašką pridirbai?
Simuxas nusijuokė ir pasakė:
- Ne, nes dar neišmokau nieko magiškai pridirbti.
- Oj, tai nesunku, tačiau tikrai nepatartina.
Abu mokiniai nusišypsojo ir kibo į vaišes kurios buvo patiektos ant visų keturių stalų.
Simuxas galvojo, kaip jis pasieks įvairių apdovanojimų, susiras daug draugų ir išmoks magijos, tačiau tai bus rytoj. Šiandien didžiausias apdovanojimas yra toks kad jis pagaliau Hogvartse, bei savo antroje šeimoje, nes koledžas, kaip šeima. Jis yra brangus.
-
Švilpynės stalas pietų metu kaip paprastai buvo nukrautas visokiais gardėsiais, bet Sofija nevalgė. Ji sėdėjo atokiai nuo kitų mokinių, skaitė ir mokėsi pradžioje transfigūracijos, o vėliau nepatikėsite! Biologijos! Taip tos žiobariškos biologijos! Kaip tik vartė augalų transpiracijos ir fotosintezės temas. Mergaitė buvo burtininkė – taip, bet tai nereiškia, jog jai papraščiausiai neberūpėjo kiti mokslai. Sofija lazdele nubržė ovalą ir ore atsirado permatomas, gležnas pienės siluetas. Jis lengvai sklandė ore. Antrakursė nusišypsojo. Apžvelgė augalą ir ėmė kažką užsirašinėti. Tada vėl švelniai paėmė savo burtų lazdelę ir išbūrė dobilą, tokį patį kaip ramūnė. Valandėlę ji žiūrėjo į savo kūrinius, stebėdama kaip pamažu jie leidžia šaknis į stalo medieną.
-
Martin įėjęs į didžiąją salę neteko žado, nes vaizdas buvo neapsakomas. Ant papuoštų stalų buvo įvairiausio maisto, didžioji salė spindejo žvakių šviesoje, o lubos per kurias matėsi žvaigždės, Martin visai suglumimo, nes pasakojimuose apie dižiąją salė tėvai niekados apie tai neužsiminė. Žvalgydamasis į visas puses jis atsisėdo prie pirmakursių, kurie taip pat buvo pasimetę ir netekę žado. Kai jis stebėjo, kaip jo taurė pildosi obuolių sulčių. Šalia sėdinti mergaitė, jį sudomino.
-Koks tavo vardas?-paklausė susižavėjąs jos grožiu Martin'as
Martin jau žadėjo jos klaust dar vieno klausimo, nors ano ji net nespėjo atsakyti, bet staiga jį pakvietė senoji skrybelė. Link jos ėjo labai nedrąsiai, mažais žingsneliais.Atsisėdęs jis laukė labai ilgai, kekviena sekundė ėjo lyg minutė.
Švilpynė!-netikėtai sušuko skrybelė
Martin neapsakomai apsidžiaugė, nes švilpynėje mokėsi jo tėvai. Dėja, laimė tesėsi neilgai, nes prisiminė, kad jis nespėjo jos išklausyt ir su ja susipažinti. Jis laukė ir laukė kol ją pakvies ir kai skrybelė pasakė, kad ji patenka į švilpynę, Martin nieko nebetrūko iki pilnos laimės, nes žinojo, kad dabar su ja galės susipažinti.
-
Luna atžingsniavo į didžiąją salę. Ji buvo nustebusi pamačiusi paskirstimo kepurę. Negalėdama patikėti savo akimis, kad ji bus paskirta į koledžą. Kai ant jos buvo uždėta paskirstimo kepurė ji nekantravo sužinoti kokiam koledžui priklausys. Tai buvo Švilpynė. Mergaitė buvo labai laiminga, kad priklauso būtent šitam koledžų. Naujokė nekantravo susipažinti su savo koledžo draugias. Bet pirmiausia jai buvo įdomu sužinoti kur bus paskirti kiti vaikai. Daugelis vaikų buvo paskirti į Grifu gūžtą. Bet Švilpynė tikrai neatsiliko. Kai visi mokiniai buvo paskirti, prieš akis pasiklojo pilnas stalas vaišiu. Raganaitė kaip ir visi mokinei norėjo pavalgyti. Pavalgius laikas ieškoti draugų juk nesinori būti vienai.
-
Aris Poltas labai laukė ir jaudinosi įeidamas į didžiąja salę.Jis norėjo sužinoti kaip atrodė didžioji salė. Ir jis iėjo. Vauuu. Kitų žodžių galvoje nebuvo. Priekyje laukė paskirstymo kepurė. Prieš Arį ejo mažesnis už jį berniukas. Matėsi, kad irgi jaudinasi, nes ištisai trynė savo apsiausto rankovę.
- Varno nagas! - sušuko Paskirstymo kepurė; - Kitas!
Kitas tai Aris Poltas. Aris nurijo seilę ir kiek įmanoma drąsesniu žingsniu žengė pirmyn. Ant galvos uždėtos kepurės jausmas nebuvo malonus. Jinai kraipėsi, trynė ant galvos esančius plaukus kol pasakė:
- Švilpynė!
Užliejo ir nuostaba ir džiaugsmas. Švilpynė. Nuostabu, pagalvojo Aris.
-
Prieš įeinant į salę, Amber jautėsi lyg nesavame kailyje: tai vis už kažko užkliūdavo, tai netyčia užmindavo kitiems ant batų. Juk nežinia kas laukė jos už tų durų. Vieni kalbėjo jog reikės nugalėti trolį, kiti - jog reikės išgerti tam tikro eliksyro ir susikauti su haliucinacijos pagalba matomomis pabaisomis, o treti tikėjosi atlikti kokį nors lengvą testą ir sėsti prie valgiais prisipildančių stalų. Bet teisybę jie sužinojo tik įėjus į Didžiąją salę. Pirmas susidaręs įspūdis mergaitei buvo toks, kad ji niekada savo gyvenime nematė tokios milžiniškos salės. Iš nuostabos, rodos, net kylęs jaudulys netikėtai pradingo, bet deja vėl atsirado vos būrys pirmakursių sustojo priešais profesorių stalo. O sužinojusi, kad reikės tik užsidėti kepurę Amber apsidžiaugė lyg gavusi didelį gabalą torto. Nereikėjo jai klausytis ką tauškėjo kiti mokiniai, juk tikrai profesoriai neleistų nukentėti mokiniams per pirmą mokslo metų dieną.
Amber pagalvojo ar jai nepasivaideno, ką tik pasakė jos pavardę! Ji tikrai nesitikėjo, kad ją pakvies vieną iš pimųjų užsidėti tą skrybėlę, bet prisiminusi jog jos pavardė prasideda iš A raidės Amber nedrąsiai nužingsniavo link profesorės kuri laikė skrybėlę. Kai jau galvos apdangalas buvo uždėtas mergaitė pradėjo save raminti, kad ir taip ir taip pakliūs į gerą koledžą: dar joks šeimos narys nebuvo patekęs į Klastūnyną, tad tikimybė jog ji ten pateks labai maža.
-Švilpynė!- sušuko kepurė reikšmingą žodį tiek Amber, tiek prie Švilpynės stalo sėdinties mokiniams. Pašokusi nuo kėdės ji nusiėmė skrybėlę, bei atidavusi ją profesorei, nužingsniavo link savo koledžo stalo kur atsisėdo prie kitų mokinių.
-
Hogvartsą juodaplaukis pasiekė nepatenkintas. Vidury kelio pradėjęs durniuoti telefonas privertė Aeroną atsisakyti muzikos klausymo ir tiesiog stebėti pro traukinio langą, kaip lietaus lašai barbena į šį. Tik lietus sugebėjo nuraminti būsimą pirmakursį. Hogvartsas šiam dabar rūpėjo mažiausiai. Tai jam tebuvo proga pasprukti iš to bepročių lizdo, vadinamo namais. Apsižvalgė paauglys tik patekęs į didžiąją salę. Čia stovėjo penki stalai. Keturi vertikaliai ir vienas horizontaliai priešais. Prie kiekvieno iš šalia esančių stalų vaikinas pastebėjo uniformą vilkinčius mokinius. Raudona, geltona, mėlyna ir žalia. Klounai pamąstė vaikis ir nuėjo arčiau garbingojo stalo. Jis neįsivaizdavo, kad greit ir jam pačiam teks dėvėti panašią uniformą. Išgirdęs kaip kažkokia moterėlė kviečia kiekvieną mokinį atsisėsti ant kėdės ir užsidėti kepurę, Aeronas nustebo. Šitai pensininkei ne laikas namie anūkams kojines megzt ką? Švilptelėjo, jam visiškai nerūpėjo ką pamanys šalia esantys bendraamžiai. Kol laukė savo eilės, rudų akių savininkas nuobodžiaudamas apžiūrinėjo savo telefoną. Gal bent šioje prakeiktoje mokykloje jo samsungas veiks. Deja, šis jau buvo išsijungęs ir niekaip nenorėjo įsijungti. Išgirdęs, kad jau kviečiami mokiniai iš H raidės, Aeronas teikėsi atkreipti į moterėlę dėmesį vėl. Buvo didelė tikimybė, kad jį pakvies šia pavarde, kad ir kaip jis jos nekentė. Tačiau praėjo H raidė, o berniokas vis dar stovėjo eilėje. Tik po dvidešimties ar daugiau minučių, kol tas odinis gabalas šūkaliojo koledžų pavadinimus - grifų gūžtą, švilpynę, varno nagą ir klastūnyną, o mokiniai nubėgdavo prie vieno ar kito stalo, atėjo ir Shaughnessy eilė. Atsisėdęs ant kėdės, Desiderijus pajuto kaip jam ant galvos uždedama ta kepurė. Tikėjosi, kad jam bus kaip ir kitiems - sušuks kažkokią tą nesąmonę ir vaikinas nueis prie stalo, nuo kurio girdisi plojimai ir šūkaliojimai.
- O tu sudėtingas vaikine. - Tarė kepurė. Ką čia paistai? - Puikiai pritaptum klastūnyne, matau tave kaip ambicingą, tikslų siekiantį žmogų. Tačiau esi drąsus ir sąžiningas su žmonėmis, tad galėtum būti ir grifų gūžtoje. Varno nage tau irgi atsirastų vietos, esi protingas ir kūrybingas. Švilpynė tau irgi tiktų, kantrumo ir ištikimybės tau netrūksta. Kur tave paskirti, ką? Na, tebūnie. ŠVILPYNĖ! - Baigė savo monologą paskirstymo kepurė. Pavartęs akis, švilpis nuėjo prie savo koledžo stalo ir atsisėdo į laisvą vietą. Maistui pasirodžius, jį kiek pastumdė lėkštėje, šiek tiek suvalgė ir nuėjo paskui prefektus į bendrąjį kambarį.
-
Migladesa džiaugėsi patekusi į Švilpynių koledžia, nors labiau norėjo į Grifų guštą, nes ten mokėsi jos brolis. Eidama link savo koledžo stalo ji šiek tiek jaudinosi, bet ją visi priėmė labai šiltai. Ji plojo ir sveikino kitus pirmokus prisijungusius. Migladesa per šią šventę įgyjo daug pažįstamų. Ji visiems patiko. Ji jautėsi laiminga ir su smalsumu laukė tolimesnių įvykių. (ŠV2) (ŠV2)
-
Pirmąją dieną Hogvartse Džonatanas Kajus Langfordas nelabai drąsiai žengė į salę kartu su būriu kitų mokinių, sudarančių vieną šurmuliuojančią bangą. Iš pradžių per kitų galvas sunkiai įžiūrėjo, kas vyksta aplink - užfiksavo tik faktą, jog salės viduje mokinių buvo dar daugiau.
Jam bebandant ką nors suprasti, kadangi arba prieš tai niekas neinformavo, kas šioje salėje vyks, arba jis buvo tiesiog per daug užmaršus, visa salė nuščiuvo ir mokinius pradėjo kviesti pavardėmis. Berniukas bandė pasistiebęs pamatyti, kur, bet tik girdėjo miglotus keistų pavadinimų šūkčiojimus ir nueinančius vaikus, kai kuriuos sutrikusius, kitus labai laimingus.
Po kelių minučių berniukas išgirdo ir savo vardą.
- Kajus Džonatanas Langfordas!
Jo galvoje šmėstelėjo mintis: kaip nuostabu, jog pakvietė pilnu vardu, ne vien nemėgstamu - Kajaus. Berniukas skubriu žingsniu nuėjo į priekį. Pamatęs, kiek susidomėjusių veidų iš salės jį stebi, vos vos susigūžė ir greitai užsimaukšlino paskirstymo kepurę.
- Švilpynė! - vos spėjus ją užsidėti pasigirdo balsas ir Džonatanas krūptelėjo iš netikėtumo, kadangi daugumai kitų mokinių tekdavo šiek tiek palaukti nuosprendžio. Virpančiais pirštais berniukas nusiėmė kepurę ir nužingsniavo link jam plojančių, besišypsančių veidų.
Kažkuris pakvietė jį prisėsti šalia. Džonatanas linktelėjo, bandydamas išspausti šypseną, tačiau vos po kelių sumušimų delnais su kitais švilpyniukais, atmosfera išsyk pasirodė daug smagesnė ir ta šypsena atsirado pati savaime. Jau pačią pirmą dieną Langfordas jautėsi radęs savo vietą.
-
Atrodo kaip vakar...
Mergina drąsiu žvilgsniu nužvelgė Didžiąją salę. Tiek paslapčių, tiek žinių, tiek naujų veidų. Kaip vakar. Deja, čia ji nematė nei Soreno, nei Jektarinos, nei Junko, nei Jamisono, nei Edgar, nei Hannah. Žalios akys nukrypo Švilpynės stalo pusėn. Kažkas mintijo, kad su tavo atėjimu Hogvartsas apsivers aukštyn. Kokia buvai kvailelė.Lūpų kampučiai pakilo. Taip, kaip vakar.
Mokinių eilė judėjo, sėdo ant kėde ir išgirsdavo savo naujojo koledžo pavadinimą. Merginai tai buvo ne naujiena - keturi metai - keturios skirtingos magiškos mokyklos. Ilvermonis, Kastelobrūšas, Mahūtokoro, Vagadu. Ne, bloga mokinė nebuvo - jai tik atsibosdavo būti vienoje vietoje. Naujovės, nuotykiai, azartas, nauji žmonės - štai kas vertė jos kraują užvirti kraujagyslėse. Gal jai reikia papulti į Grifų Gūžtą? Gal. Pasigirdo jos balsas. Avery nervingai įsišiepė. O gal nereikia? Gal ji eina ten, kur visiems amžiams priklauso? O gal ten, kur turėtų būti? O gal ten, kur norėtų save išbandyti - į Varno Nagą? Ne, jai užteko ir Mahūtokoro. Avery jautėsi, jog į save žiūrėtų iš šalies. Viskas ką ji darė, atrodė taip surealistiškai, taip nerealiai. Staiga prisiminė. Ji nutirpo iš baimės, o širdis panoro tuojau pat iššokti iš krūtinės. Nurimk. Nurimk.
Kojos lėtai ją užnešė ant pakylos. Avery drąsiai nusišypsojo tam, kas laikė Paskirstymo kepurę. Nurimk. Atsisėdo, nervingai iškvėpdama orą. Nurimk. Galvoje išgirdo balsą:
-Tu.
-Labas vakaras, kepure. - Avery pabandė neįšiepti. Štai ir ji grįžo - drąsi ir savimi pasitikinti, o ne ta, kuri dreba kaip drebulės lapelis.
-Mhm...
-Paklausi, kodėl aš čia?- mintyse sarkastiškai pasidomėjo.
Kepurė neatsakė, turbūt, kuitėsi per jos prisiminimus. Avery kietai sučiaupė lūpas, bet save dar kartą nuramino - hogiečiai, kiek pati žino ir nutuokė, yra per kvaili ateiti pas Paskirstymo kepurę ir iš jos sužinoti tai, ką kepurė dabar sužinojo. Mergina pajuto mintyse, kaip kepurė stengiasi nepanikuoti ir sudėlioti savas mintis.
-Skirk mane į Klastūnyną,- pasiūlė Avery kepurei.
-Ne,- kepurės balse išgirdo palengvėjimo gaidą.- Ne, eik ten, kam per visus amžius priklausai!
Avery nespėjus suvokti žinios, kepurė garsiai suriko:
-ŠVILPYNĖ!
Avery sustingo iš siaubo. O, ne. Ne! Širdis nusirito į kulnus, Avery iš paskutinių sumirskėjo, bandydama susikaupti ir nurimti. Ne, ne, ne, ne, ne. Kažkas ją palietė, lyg sakė jai pakilti ir nueiti pas švilpius. Avery sumirksėjo ir vargais negalais pakilo. Pakluso, nes ką gali padaryti? Mintyse tvyravo chaosas, viduje jautė saldžiai kartų skausmą. Taip, ji to ir tikėjosi, tačiau...Kodėl kepurė dar tikisi, kad ji vis dar yra gera?
-
Didžioji salė vėlai vakare buvo tuščia ir slėpėsi prietemoje. Mokyklos vaiduokliai buvo sulindę į savo kampus. Dvivėrės durys buvo šiek tiek pravertos -tiek, kiek vienas žmogutis galėtų pralįsti pro durų tarpą. Mėlynos lumos šviesa nuslydo tuščių suolų, stalų paviršiumi, akimirką kurtinančią tylą nutraukė atitraukiamos medienos girgždesys. Kajus klestelėjo prie Švilpynės stalo. Palinko prie stalo ir smakrą padėjo ant sudėtų rankų. Kajus atrodė nuliūdęs, nusiminęs, sutrikęs, nerandantis savo vietos po saule.
Po šiurpaus įvykio labirinte netoli kvidičo aikštės praėjo vos kelios dienos, viso labo vos tik trys, tačiau šaltis, lietus ir trumpam laikui pradingusi atmintis nejuokais įvarė baimės dvivardžiui švilpiui.
Jis jautėsi bejėgis. Taip, jis įsitikino, kad sklandę gandai po mokyklą yra tikri, bet...kur jam eiti? Ką rinktis? Ar Igoris, Melijandra, Emilijana, Wrena, Gaja, Roana apie tai žino? Ar Adelė apie tai žino? O kaip švilpiai? Švilpynę papildė tuntas naujokų, kurie dar daug kur nenusimanė. Kajus sudrebėjo, įsivaizduodamas, kaip pirmakursiai švilpiai turėtų reaguoti dėl šios visos velniavos. Velniavos, kurią sukėlė magiški gyvūnai ir...vilkolakiai. Nuo paskutinės minties Kajui pasidarė bloga: Igoris ir Mela buvo vilkolakiai. Kaip jie turėtų jaustis, kaio tokia kampanija vyksta?
Švilpis stipriai užmerkė akis. Jam ir taip nesimiegojo, o dabar... Tos mintys jį tuoj nužudys.
-
Elzė buvo ką tik grįžusi iš Kiauliasodžio. Tiesiai iš Londono, Šventojo Skutelio ligoninės. Jeigu ne išsitaršę ir po intensyvios dienos susiriebalavę plaukai ir megztinis birželio pradžioje, pasakytum, kad švilpė tiesiog džiaugiasi paskutinėmis akimirkomis čia - Hogvartse.
Negalėjo patikėti, tuo, ką išgirdo iš Roanos. Tai kaip ir paaikšino kentaurų atsitikimo, bet ne. Nepatiko ta žinia. Ar tai gali būti melas? Tik ligonių pramanytos nesąmonės? Per daug stebuklų gyvenimę būtų vykę. Negalėjo patikėti, kad prieš pusę metų sau nerūpestingai lekiojo ant šluotos, o dabar yra užspausta artėjančio mūšio psichologiškai.
Oras čia irgi keitėsi kaip ir nuotaikos. Vos prieš kelias dienas lijo, dabar buvo sausa. Įėjusi pro vartus šviesiaplaukė nenorėjo eiti link švilpynės kambario. Vistiek miegas neimė ir jautė, kad neužmigsianti niekada. Galėjo rinktis biblioteką. Ten gal visai nieko tamsumoje pabūt. Tačiau akys pasirinko Didžiąją salę. Ten, kur viskas pradsidėjo.
Bato kulniukai nukaukšėjo tylinčiais korodriais. Niekada Hogvartsas nebuvo toks prarytas tylos. Net paveikslai buvo praradę amą ir nesipiktino batais.
Salės durys buvo jau pradarytos. Gerai, nes Elzė pati niekaip neįstengtų be gaisro ir apsemtos virtuvės atidaryti jų pati. Tuo pačiu momentu ir suprato, kad nėra niekada to dariusi. Kas iš vis atidarinėdavo šitas duris? Rankomis perbraukė per šį meno kūrinį ir su dideliu girgždėsiu bei lazdele, šviečiančiu galu dantyse septyniolikmetė įžengė į didingą salę.
Kai akys priprato prie tamsos, o mintyse buvo ištartas nox burtažodis, pilnametė pasuko link savo mylimiausio ir amžinojo - Švilpynės stalo. Net susigraudino. Nuo to, kad teks pabaigti viską, kad nebebus saugi šiame siaubingame pasaulyje. Ir dėl viso to vilkolakių dalyko.
Graudindamasi nostalgijoje visai nepastebėjo dar vienos pasimetusios sielos numaniusios užklysti čia. Ar jis tai gali žinoti? Ar jis susikrimtęs dėl egzaminų? Intuicija kuždėjo, kad ne jai vienai egzaminai visai ne galvoje.
-Kajau? Viskas gerai? - nuslėpdama savo pačios sumišimą šiam žvėriškui pasauliui rūpestingai paklausė. Dar nebuvo išsirinkusi savo sedėjimo vietos, tad elegantiškai įkliurpo šalia garbaniaus. Bendraamžiui aiškiai nebuvo viskas gerai, o gal jis tiesiog norėjo pabūti vienas.
Nei ten Elzė mokėjo guosti, nei ten ką. Jokių fiziškų paglostymų ar apkabinimų duoti atrodė nepagarbu ir keista. Prisiminė paskutinį jų artimą susitikimą.
-Ar tu esi... nelinksmas, am, nuo tų žvėrių... perversmo, ar kas ten vyksta?
Jeigu išplepėjo Žemės dydžio paslaptį, tegul. Kuo daugiau žmonių žinos, tuo geriau. Blogai jautėsi dėl visko, dėl to, kad nemoka kalbėti labiausiai, bet pasijautė dar blogiau nuo suglumusio berniūkščio, kurį visada atminė tik linksmą. Mes buvome tik vaikai, priversti kariauti, kuo mes tapsime, kai viskas pasibaigs?
-
Septintakursį iš minčių pažadindo kulniukų kaukšėjimas. Sutrikęs, nustebęs vaikinas pakėlė galvą. Didžiosios salės prietemoje dorai ko nors neįžiūrėjo, tačiau nuojauta sukuždėjo, kad atklydėlis yra savas. Taip ir buvo. Elzė išlindo iš tamsos kaip kokia gulbė, prefektas blausiai šyptelėjo jai, su ja pasisveikindamas. Tačiau vėl juodos, šiltos akys vėl apniuko kaip rudens dangus.
-Ne.- noro meluoti nebuvo, ypač bendrakoledžei.
Jis sunkiai atsiduso ir pirštais perbraukė per savo raudonas garbanas. Paslaptingi kerai seniausiai buvo išsivadėję, tačiau apie tai jam nerūpėjo ir nerūpės. Per daug paslapčių jo gyvenime, kad suktų galvą dėl šios mįslės.
Toliau prabilus Elzei, Kajus susiraukė, mąstydamas. Tiek daug jai galėjo pasakyti, tačiau...Ji jau pabaigė Hogvartsą, o jis specialiai susikirto per egzaminą, kad čia pasiliktų ilgiau. Ar žodžiai, kuriuos jis jai pasakys, nepasieks kažko kito? Ar jie dar kartą susitiks? Ar visi švilpiai dar kartą susitiks per puotą per Kalėdas? Bet ar gerai abejoti Elze? Juk ji švilpė, kaip ir jis. Ji nepasirinktų netinkamos pusės...
-Taip. Taip, tiesa,- galiausiai atsakė dvivardis vaikinas, įsipoksodamas į tuščią Klastūnyno stalą ir akmeninę sieną,- Tu apie tai žinai?- atsigręžė į bendramžę,- Ką tu manai apie tai?
Kajus galėtų viską, kas guli ant jo pečių Smitherson išpasakoti, tačiau pasirinkęs klausimus, tikėjosi, kad be tos litanijos pats supras kaip turės pasielgti.
-Beje...Taip ir neradau progos tavęs paklausti...Kaip tu...Po kentaurų?- atsargiai paklausė, vengdamas minėti savo globėjo vardą. Buvo per daug skaudu ištarti Igorio vardą.
-
Lauris vos tvėrė kailyje, tiek įspūdžių per vieną dieną. Ta juokinga nutrinta skrybėlė, kuri tiek jį erzino, kol pagaliau paskyrė į Švilpynę. Tie gražūs, pilni spalvingiausių gėlių Švilpiukų poilsio kambariai, smagūs vaikai. Bet didžiausią įspūdį padarė Didžioji salė, didinga, apšviesta tūkstančių žvakių, žibanti auksu, pilna klegesio. Toks mielas ir visai nebaisus buvo storulis vaiduoklis, aplankęs prie Švilpynių stalo.Lauris nutarė vakare slapta dar kartą nusliūkinti pasigrožėti sale, tyloje, tikėjosi, kad tebebus šviesu, gal net sutiks draugingąjį vaiduokliį... Tyliai įslinkęs į salę, pastebėjo, kad jis nevienas, salėje šnekėjosi du vyresni vaikai, jo nepastebėjo. Vaikai pasisuko eiti, ir Lauris nežiniai kodėl užlindo už užuolaidos kampe. Jo nuostabai rado mažas dureles, praviras, už jų girdėjosi tylus pktas murmėjimas, kuris jį išgąsdino. Jis spruko iš salės, drebėdamas, nurimo tik pasiekęs savo lovą.
-
Ne. Ne, taip, taip. Ne. Ne.
Mintyse sukosi atsakymai į anksčiau užduotą klausimą. Šią akimirką ji labiausiai buvo dėkinga Kajui už atvirumą (Elzė dabar buvo taip iš gėdos seniem poelgiems įspaudusi nagus į delnus, kad galėjo numanyti, kad įspaudai ir nemalonus jausmas liks bent kelios valandoms) ir nuoširdumą.
Ir vėl grįžo jausmai šiai mokyklai. Tėvų nematė jau metus ir jie buvo pati paskutiniausia vieta. Gimdytojai turbūt irgi gerai be vienos dukros gyvena. O kam gi, jeigu yra dar viena. Tikrieji Elzytės tėvai buvo vis besikeičiantys Švilpynės vadovai, bendrakoledžiai ir prefektai. Visi taip rūpinosi kaip mažų mažiausiai sesute, nors taip ir nepažinojo daugelio iš jų.
O dabar kas? Jauna, silpna ir prisibijanti paauglė viena paleista į siaubingąjį suaugusiojo gyvenimą. Elzė visai nesijautė suaugusi. Elgėsi lyg už keturiolikmetę pasimetusią personą, bet tikrai ne pilnametį žmogų. Ir niekas neįspėjo, kad bus taip sunku. Nenuvedė už rankytės. Ir net nuobodus gyvenimas neišmokė gudrybių kaip apžaisti metus. Negana to, dar kažkokie mūšiai ir sukilimai grasino mirtimi ir pragaru visiems. Vėl auga Hario Poterio karta - vaikai, priversti kovoti. Gal tiesiog ji pasirinko ne tą laiką užaugti. Tačiau keista, kiti bendraamžiai buvo daug stipresni, daugiau pasiekę ir pasitikintys.
-Taip, žinau, - krūpteldama nuo tokio klausimo tęsė toliau. Niekas niekada neklausė jos nuomonės ir su tuo kol kas sekėsi gyventi labai gerai, - nnežinau. Aš nenoriu jokioų fizinio sužeidimų, man tiai tiesiog nėra priimtina ir aš nenoriu, kad kitiems atsitektų gulėti po kentaurų kanopomis ar dar kuo nors, kaip aš kažkada teko. Nesu už, jeigu reiktų - bandyčiau bent kartą gyvenime kažką padaryti daugiau negu uždengti gaudytoją mokyklos varžybose. Nežinau, tik tikrai labai bijau, - sava sujaudinta kalba, jos nuomone, per daug atsivėrusi (Kajus geriau pradėtų bėgti negavęs dar vienos skystos melavimo ir pasiteisinimų valandėlės) pradėjo neryškiai po stalu grąžyti rankas.
-Aš, aš, gerai. Viskas praėjo, esu gyva, - nevykusiai šyptelėjo, neva tamsoje Švilpis kažką matė, - ir, am, iš kur tu tai sužinojai? Nejaugi visa mokykla žino? - Elzė iki pat plaukų šaknų buvo įsitiknusi, kad viskas liko už ligoninės sparno ir dar kelių žmonių privatumo sienų. Nejaugi Stevie viską išplepėjo?
-
Kajus linktelėjo. Pats to netroško patirti ar kitiems to palinkėti. Na, išskyrus dvi personas. Du klastuolius.
-Bet, kas tavo nuomone yra teisingas? Ar maištaujatys...Vilkolakiai, ar Magijos Ministerija?- pastarąją Igorio ir Melijandros rasę buvo sunku ištarti. Kas jeigu daug daugiau mokinių, ypač švilpių, įsitrauks į mūšį ir pamatys savo buvusius koledžo vadovus...Kitoje pusėje? Kajus nežinojo, kurią pusę jo netikra šeima pasirinks, bet vylėsi, kad prieš juos kovoti ne teks. Ne, Lorijanai nebuvo tie, linkę problemas išspręsti smurtu. Tačiau ar jam verta būti tokiu įsitikinusiu? Į jų šeimą atėjo dar dešimties vienuolikos metų, Lorijanai būdavo užsiėmę savo darbais, problemomis, vargiai turėjo laisvą akimirką pabūti su juo, vėliau ir su Wrena. Tačiau...Ar tos akimirkos neatpirkdavo viso laiko nebūto kartu? Taip, atpirkdavo, ir dar kaip. Melos kepiniai virtuvėje, pasivaikščiojimai po miškus su Igiu...
Kajus nusuko akis į stalą.
-Tave gydęs Igoris man papasakojo. Jisyra mano globėjas,- trumpai ir sausai paaiškino su mažyte šypsena. Taip, šypsena slėpė jo paties sutrikimą. Jis sutriko, mat galvojo, jog visi jo bendrakoledžiai žino šį dalyką. Eh, dabar suprato, savo klaidingą įsitikinimą.
Wintersas nenorėjo jokių tolimesnių klausimų apie jo globėją, tačiau nutuokė, jog be jų nebus apsieita. Išskyrus Wreną, niekas iš švilpių nežinojo, jog jų buvęs vadovas yra dingęs kaip į vandenį. O gal kažkas kažką nugirdo? - Kajus nebuvo tikras.
-Gal žinai ką kiti švilpiai mano apie šį visą bruzdesį? - pabandė apeiti temą apie Igorį,- Gal rinksiesi pusę? - klausimai nuaidėjo tuščioje ir tamsioje Didžiojose salėje.
-
(ŠV2) Pagaliau Jorisas Hogvartso mokinys!!! Kaip jis laukė šios dienos. Švilpynė jam nepažįstamas koledžas todėl jį išnagrinėti bus labai įdomu. Bet pirma aišku reikia pavalgyti, nes per visą jaudulį jis pamiršo, net pasistiprinti... Pažiūrėkim ko yra: daug žuvies patiekalų(tikrai nevalgys), ryžiai(dietos lyg nesilaiko tai kam jų reikia?), bulvės(būtina kiekvienam patiekalui), blynai(koks skanumynas!!!). Jis dar ilgai valgė. O paskui dar pabendravęs su kitais švilpiukais išėjo iki išnaktų skaityti knygas.
-
-To neturėtų būti. Niekas nėra teisingas. Bet teisingesni yra tie, kurie gina, - Elzė žavėjosi savo iškalbingumu reikšiant nuomonę. Ji juk nepradėjo mikčioti kalbant tokia skaudžia tema, kaip visad. Ir šiaip, visai gerai laikėsi. Tartum įgavo jėgų kautis, pastovėti už save. Sakytum į gležną paauglės kūnelį atskrido kovotojo liūto siela. Šią sekundę ji būtų paėmusi ir nužudžiusi tą kentaurą. Visus kentaurus. Tačiau kiek ilgai ta drąsa išbus šiame kūne? Po kiek laiko ir vėl pilkaakė uždarys save drovumo grotose?
Visai kaip dangus. Laikas skrieja per greitai. Atrodo ką tik lijo, o dabar Didžiosios salės lubas dengiantis lietaus debesys pasitraukė it vaikas nuspirtų paklodę ryte. Tačiau žvaigždės jau kelias dienas rodėsi visu gražumu taip tyliai, kad dauguma net nepastebi kokios jos gražios. Jų nematė ir Elzė. Taip, ta tyla po lietaus. Kaip greitai dangus susiima save į rankas.
Galėtų jie ten visi danguje ir gyventi, bet ne. Dar vieniems žodžiams perrėzus šią varginančią tylos prijuostę mergina susilaikė neišsižiojusi. Šiek tiek susipainiojusi Elzė pakėlė savo išsiplėtusias akis į Kajaus kaktą. Igoris turi vaiką? Kajų? Įsivaikino? Kaip jie gyvena? Ar jis užaugino Kajų su Melijandra? Ar aš viena to nežinau? Ar Igoris turi dar įsivaikinęs vaikų? Kaip jis spėja vaikintis vaikus ir dar gydyti žmones? Ar Kajaus atsisakė jo biologiniai tėvai? Ar jis prisidirbo? Ar pabėgo? Niekas niekada nebuvo įsivaikinęs ar atsisakęs švilpės. Bent už tai buvo dėkinga šeimai. Šiaip, Elzytė negalvojo apie kitų gyvenimus, visgi, hm, asmeniškumas. Bet dabar klausimų buvo per daug. Norėjo išklausinėti kiekvienos detalės.
-A... m... Gerai, - pražiojo burną klausti pačio pirmo klausimo šovusio į galvą, tačiau susitvardė ir viską užglaistė pačiu universaliausiu žodžiu pasaulyje. Paliks viskus klausimus vėliau, jeigu jie dar turės progą. Patirtis sako, kad trečias gilus pokalbis su šalia sėdinčiu švilpiumi gali būti net gi labai egzistuojantis. Bet ne dabar.
-Nne, nežinau. Net neįsivaizduoju. Žinau, kad Roana, - manė, kad nereikia priminti apie ją, visgi žmonės turi atmintį, - numano tiek pat, kiek aš, nebent ji kažką slepia, bet abejoju. Ar rinksiuosi? Taip, - nebuvo pagalvojusi, kad galima kautis be pusės, tiesiog laisvalaikiui, - gynėjų. Ar įsivaizduoji mane prieš ministeriją, išvien su kentaurais? - esą mažas juokelis čia buvo labai reikalingas. Gyvenimas keičiasi. Viskas keičiasi. Šių vaikų gyvenime - ne į gerąją pusę.
-Negirdėjau dar tavo nuomonės. Apie visa tai. Puses ir panašiai. Galėtum papasakot? - tylus balselis praskrodęs tylą vertė krūptelėti. Dažnai tokie balsai yra kraupūs ir pranašauja mirtį iš dvasių pasaulio. Ak, kaip gerai dabar būtų būti dvasia! Gąsdinti žmones be priežasties ir drybsoti sau Veidrodžių karalystėje.
-
Kajus nudelbė akis į stalą.
-Dėl šio dalyko pats nesu tikras. Nemanau, kad gynėjai yra teisingesni už vilkolakius - abi pusės pridariusios klaidų. Man nepatinka puolėjų smurto noras - mes visi esame žmonės ir nesvarbu kuo sergi ir kuo nesirgi. Mes tie patys homo sapiens.
Šyptelėjo iš Elzės atsiradusio drąsumo - žodžiai, nors ir jų pačių, moka įkvėpti žmones. Kajus pagalvojo, ar tik ne vaizdingi žodžiai priviliojo įsitraukti į karą? Kas jeigu, žodžiai yra tik gražus melas ir kažkas paslapčia siekia kažko, manipuliuodami masę? Žaisdami su jų visų jausmais? O jeigu, kažkas bando nukreipti dėmesį nuo kažko kito? O kas... Jeigu, įvyks valdžios nuvertimas? Kajaus širdis nusirito į kulnus. Ne, tai neįmanoma. Magijos Ministerija turi daugybę departamentų, kurie padės atsilaikyti per puolimą. Aurorai...Jie - nenugalimi. Kajų iš minčių atbudino bendrakoledžės nuostaba.
-Ah...-sutrikęs įsišiepė, tamsios, neramios mintys nuplaukė šalin,- Aš maniau...Kad visi švilpiai žino,- šypsena praplatėjo,- Pasirodo, klydau.
Deja, šypsena greitai subliuško, vos išvydęs, jau prasižiojančią Elzę, pasiruošiusę klausti. Liūdnai vyptelėjo. Ačiū, Elze.
-Am,- Kajui pasidignojo, jog per savo visą gyvenimą, šį kartą daugiausia naudoja ištiktukų ir jaustukų nei niekada anksčiau,- Tiksliai dar nežinau. Bet pasikartosiu, man nepatinka tas smurto troškimas. Mes gyvename civilizuotame pasaulyje ir smurtas neturi būti kelias, siekiant permainų ar ir naujovių. Man rodos...Man rodos, galbūt rinkčiausi gynėjų pusę. Bet dar nesu tuo tikras, tai, ah,- pagrąžė rankas,- Atleisk, Elze, dar nežinau,- kietai sukando dantis.
Tada, kažin kodėl į galvą šovė keista mintis - Kajus greitai pakilo.
- Aš-aš...Aš turėčiau jau eiti.
Tačiau taip ir neišdrįso pabaigti pokalbį ir išsinešdinti iš Didžiosios salės.
-
-ŠVILPYNĖ!
Luke atsimerkė ir pažvelgė į geltonai papuoštą stalą. Prie jo sėdėjo įvairaus mžio burinikai, kurie plojo ir žiūrėjo į Luke. Berniukas nusiėmė paskirtymo kepurę, atsistojo ir šypsodamasis nuėjo prie Švilpynės koledžo stalo.
Dėja, Luke pirmąm kartą pasijautė vienišas, bet suprato, kad dabar jis nieko nepažįsta, bet bėgant laikui su kažkuom susipažins...
Luke galvojo, kad čia susiras labai gerų draugų, kaip kadaise turėjo draugą iki kol jis neišsikraustė ir dingo. Ar turėjai mane dabar palikti?!
Tačiau dabar Luke šiek tiek pasipurtė ir ,,įsijungęs' šypseną atsisuko į kitus pirmakursius... Įdomu, kada pagaliau galėsim valgyti... Nenoriu, kad mano pilvas pradėtų urgzti kaip meškino, bet manau teks šiek tiek pakentėti...
Neilgai trukus visi pirmakursiai suėdo prie savo koledžų stalų ir ant visų stalų atsirado maistas, kurio visi laukė.
-
Nuo pat ankstyvo ryto vaikinas labai jaudinosi. Juk jis vyksta į Hogvartsą! Vaikino svajonė pagaliau išsipildė. Burtininku jis norėjo tapti nuo pat gimimo. Norėjo būti toks kaip ir jo tėvai. Norėjo, kad jo tėvai didžiuotusi juo. Ryan'as visada stengėsi įtikti savo tėvams. Viską darė taip kaip jo tėvai norėjo, taip kaip jie liepė. Turbūt vienintelis dalykas kurio norėjo ir pats vaikinas, tai mokytis Hogvartse. Tai visą laiką buvo jo svajonė, kurios jis niekada nemanė atsisakyti. Vaikinas pagaliau įžengė į didžiąją salę. Čia pamatė eilę vaikų, kurie laukė kol ant jų galvų atsidurs paskirstymo kepurė ir jie sužinos kokiam koledžui jie priklauso. Vaikinas taip pat beprotiškai laukė to. Galiausiai išgirdo savo vardą bei pavardę.
- Ryan Jones.
Greitai ant jo galvos atsidūrė paskirstymo kepurė. Ta per daug negalvojus sušuko:
- ŠVILPYNĖ.
Vaikinas buvo kiek nustebęs, kad buvo paskirtas į šį koledžą, bet iš dalies šiek tiek tikėjos to. Vaikinas nusiėmė paskirstymo kepurę ir nužingsniavo švilpynės stalo link. Čia vaikiną pradėjo sveikinti ir nauji, ir seni švilpynės koledžo nariai. Vaikinas atsisėdo ant kėdės ir pradėjo kalbėtis su greičiausiai naujais draugais. Greitai priešais vaikiną atsirado lėkštė su maistu. Vaikinas pradėjo valgyti. Jis buvo kaip reikiant išalkęs, tad maisto gana greitai jo lėkštėje neliko. Vaikinas jautėsi labai sotus ir norėjo eiti tinginiauti savo kambarin, bet jis nusprendė, kad reikia ištyrinėti visus slaptus ir neslaptus Hogvartso kampelius, tad jis nukeliavo tyrinėti.
-
Šiandiena buvo labai ypatinga diena Cindy. Šiandien ji bus paskirtą į vieną iš koledžų. Mergaitė labai tikėjosi, kad ji pateks į Švilpynę vien dėl to, kad ten mokėsi jos vyresnysis brolis, kurį ši jau kelis metus pamatydavo tik vasarą ir tai trumpai, kadangi Cindy gyveno su močiute.
Užsisvajojusi, mergaitė net nepajuto kai buvo ištartas jos vardas. Gan grakščiais ir pakankamai tvirtais žingsniais ši nužygiavo ir atsisėdo ant kėdės. Kepurei atsirados ant jos galvos, ši užsimerkė ir galvoje pradėjo maldauti, kad tik patektų į švilpynę. Atrodo, kad maldos buvo išklausytos ir kepurė sušuko :
- Švilpynė!
Prie švilpynės stalo sėdintys mokiniai pradėjo ploti, o Grant šeimos jauniausioji atstovė laiminga atsistojo nuo kėdės ir vos ne šuoliukais nušiuolavo prie stalo ir atsisėdo. Dėja, bet savo brolio ši nematė. Pavalgiusi ir šiek tiek pabendravusi, Cindy pakilo nuo stalo ir laiminga nužingsniavo į savo kambarį.
-
Sakoma, kad moterų jausmai keičiasi kelis kartus į minutę, tačiau merginos viduje vyko tokios cheminės reakcijos, kurios nei vienas švilpis nebūtų tikėjęsis. Tokios reakcijos net Elzė nebūtų pagalvojusi, kad ji taip sugeba. Pyktis. Pyktis ant draugo, ant bendrakoledžio švilpio. Pyktis Elzės viduje. Jausmas buvo gilus ir stiprus, norintis užgniaužti, nugvelbti visą gėrį sklindantį iš neapsisprendusio jaunuolio šalia. Kaip jis gali manyti, kad ta pusė, kurioje kaunasi vilkolakiai, kurie yra sužeidę šitiek žmonių Skutelyje, nuo kurios yra nukentėjusi ji pati Elzė, kuri ketina pulti ir į savo pusę vesti visus šios taikios bendruomenės gyventojus pas save, kankinti, žudyti, kandžioti, ta negailestingų mišrūnų pusė gali būti tokia pat teisi kaip ir žmonių, kurie tik nori apginti viską, ką kūrė burtininkai protėviai nuo pat pirmojo burtini ko atsiradimo? Merginos mintys slydo ir liejosi kartu su gęstančia paskutinės skraidančios žvakės ugnele, kurios niekas taip ir nepastebėjo kamputyje.
Susitvardė. Akyse perbėgo juodi šešėliai, kurių, greičiausiai, dėl tamsos Kajus nepastebėjo. Pagrindinis švilpių mokymas buvo užauginti barsukus tolerantiškais ir visų nuomonę priimančiais. Visgi karas daro savo.
Reikėjo minutėlės pamąstyti. Net negalvodama iškarto nervingai pakėlė lūpų kampučius ir atsakė:
-Ne, tikrai nežinojau, - tačiau tai, dėl nepritarimo vaikinui ir bandymo pritarti, nuskambėjo kiek sarkastiškai, ko mergina tikrai tikrai nenorėjo. Jeigu Kajus būtų tai pasakęs kiek anksteliau, vos kiek kitaip sudeliojęs savo frazes, švilpė sėdėtų išskleidusi ausis ir akis. Nors ji vis dar prisiminė apie netyčinę švilpio ištartą frazę tą kartą žaidžiant tiesą ir drąsą, kai Kajus kažką paminėjo apie globėjus.
Ir ne, visgi jis ir vėl užtraukė savo dainelę. Nors ji ir netyčia paklausė to, laikydama temą. Užmerkė akis. Taip geriau klausėsi, geriau ėjo žodžiai į galvą. Tačiau Elzė buvo įsitikinusi ir įtikinta Magijos Ministerijos, kad ji turi kovoti ten ir ne kitaip, tad ir kokiais gražiais ir užtikrintais žodžiai kas kalbėtų - tegu kalba sienoms. Galiausiai giliai atsiduso.
-Klausyk... Nemanau, kad tau pritariu, bet, ir tikrai neversiu nieko rinktis. Bet prašau, nestok prieš mane. Nenoriu su tavim kovoti, - baiginėjo žodžius žvelgdama kaip staigiai pašoka pašnekovas ant kojų. Paauglė įsistebeilijo kalusiamu žvilgsniu. Ar mums reikia pasirašyti taikos sutartį, kad nekovosim vienas su kitu?
-Ar, ar mūsų Švilpynės kambariai ne toje pačioje vietoje, ar tu eini kažkur kitur? - išklausiusi motyvuotus žodžius taip pat netiksliai paklausė. Tiesa, nežinojo ar ji nori eiti drauge, ar jai reikia apmąstyti vienumoje viską dabar pat, tačiau dviese atskirai eiti į tą pačią vietą būtų keisčiau nei pagrobti žmogų iš paveikslo, ypač po tokios temos. Visgi, kur tas mįslingas prefektas gali eiti? Kas naktį priims tokį beglobį suaugelį?
-
Kajaus antakiai kilstelėjo, išgirdęs tokį Elzės balsą. Ką jis ne to pasakė? Ar jis ją įžeidė? Bet kaip? Kajus sutriko. Ar čia dėl jo požiūrio? Švilpis nerado atsakymo.
Bet netrukus rado atsakymą. Jis pašiurpo, supratęs savo klaidą.
-Elze, ne, aš niekados nestoviu prieš tave! Aš...Tiesiog sakau, kad man nepatinka smurtas,- tada papurtė galvą,- Pas mano globėjus yra sudėtinga situacija, todėl esu toks sutrikęs...Ne visi atgamtikai yra blogi, ir visiems nereikia dėlioti tų bjaurių etikečių, -Kajuje degė aitri, karšta liepsna bendrakoledžiai viską iškloti, tačiau...Neišdrįso. Jaustųsi išdavęs Emilijaną, Igorį, Melą. Ką jie pamanytų išgirdę, jog dar vienas žmogus žino jų paslaptį? Bet Elzė juk yra švilpė. Ji supras. Susiėmė už galvos.
-Ah, jei tau galėčiau viską papasakoti,-negarsiai su karčiu gailesčiu vargais ne galais ištarė,- Galbūt suprastai, kodėl taip mąstau...
Sunkiai atsiduso. Kodėl po šimts perkūnų jam taip nesiseka? Kodėl taip sunku pasakyti tiesą? Kodėl sunku išsisukinėti nuo jam brangaus žmogaus? Kiekvienas švilpis Kajui buvo brangus ir svarbus, kiekvieną naująjį barsukėlį laikė savo šeimos dalimi, jautėsi esąs atsakingas juos apsaugoti, paguosti - jais pasirūpinti.
Net ir tada, kai buvo pakilęs ir nedrąsiai, nejaukiai stypsodamas šalia Elzės, juto kaip jo širdis plyšo. O jei ji pamanys, jog esu priešingoje pusėje nei ji? Jei ji prisigalvos, jog keliauju kažkur atlikti nedorų kėslų? Ne, tu pervargęs. Neišsigalvok nesąmonių.
-Noriu pabūt vienas,- liūdnai paaiškino,- Šį tą apmąstyti...Aš neisiu į Švilpynės kambarius,- Kajaus veide perbėgo sunkus šešėlis, tarsi bylodamas apie sunkią naštą, gulinčią ant būsimojo kvidičininko pečių.
-Tai...- pamindžikavo vietoje,-...Iki kito susitikimo? - prefekto balse pasigirdo viltinga gaidelė, sakyte sakanti, jog nesvarbu kas nutiks, jie vis vien išliks draugais.
Nejauki tyla pakibo viršum švilpių galvų, akimirką Kajus nenutuokė kaip pasitraukti nuo stalo. Galiausiai visiškai sutrikęs šyptelėjo dvivardei merginai ir išėjo iš Didžiosios salės.
-
Oranžinių plaukų savininkė buvo iš ties laiminga, nes paskirstymo kepurė paskyrė ją į švilpynę, nors jos tėvai mokėsi grifų gūžtos koledže. Ji buvo laiminga, nes žinojo, kad kepurė niekada neklysta ir ji parinko Lilei geriausią variantą, dėl kurio mėlynakė mergaitė nei labai džiaugėsi, nei labai liūdėjo, nes į pasaulį žiūrėjo pozityviai. Kiekviena diena, jei atrodė naujų išbandymų metas, kaip ir pirma diena prie švilpynės stalo. Nors mergaitė ir norėjo kažką pakalbinti, tačiau pilnas stalas vaišių sužadino jos apetitą, todėl negalvodama apie rytojų pradėjo kimšti vištieną ir užsigerti mėgiamų sulčių – moliūgų. Kai paskirstymas baigėsi, ji kaip ir kiti mokiniai baigė valgyti, pakilo nuo stalo ir ėjo į savo naujuosius namus – švilpynės miegamį, savo kambariuką.
-
Šviesių plaukų savininkė nuėjo papusryčiauti. Jai tai buvo tikras iššūkis, nes ji kėlėsi labai anksti ir neišsimiegojo. Pirmakursė atsisėdo pačiame priekyje, nes ji būtų nieko nemačiusi ir negirdėjusi, jei būtų atsisėdusi gale. Netrukus atsistojo ir direktorius. Visi vaikai/paaugliai nutilo. Jis pradėjo kalbą. Pasveikino visus naujokus. Veronika nusišypsojo. Direktorius sumurmėjo burtažodžius ir stalai buvo padengti vaišėmis. Švilpė ir visi kiti pradėjo valgyti.
-
Anglija buvo labai keista šalis. Ištisai lijo, pūtė vėjas, o žmonės pasirodė dar niūresni už šalies orą. Liucija ilgėjosi namų. Pragariška kelionė nešyklėmis ir traukiniais bei gyvenimas vaikų namuose mergaitei Angliją pavertė skausmo ir netekties šalimi. Ji nekentė aplinkui per nosį kalbančių britų, tos šlykščios arbatos bei beskonio maisto. Nekentė lietaus, permirkusių batų ir anglų kalbos, kurią jai teko per prievartą grūstis į galvą.
Bet tada atėjo Hogvartso laiškas. Liucija norėjo lankyti mokyklą gimtinėje, bet ne. To nebus. Bent kol kas.
Po keistos paskirstymo ceremonijos, Liucija atsisėdo prie to stalo, kuris paskelbus jos koledžą, rėkė garsiausiai. Barsukai. Liucija spoksojo į savo atspindį lėkštėje, visiškai nesigaudydama šiame triukšme. Švilpynės mokiniai jai atrodė draugiški. Kažkas įdėjo jai į lėkštę keksiuką, dar keli bandė mergaitę prakalbinti, bet ji lyg nebylė tik linksėjo galva. Skirstymas į koledžus švedei atrodė keistas dalykas. Mokiniai rungiasi tarpusavyje dėl ko? Ji dar nesuprato.
Bent jau ne namų vaikai.
-
Nors ir kaip nenorėjo grobti žmogaus kuris jam visiškai nieko nepadarė, bet dėl vienokios ar kitokios priežasties ji turėjo būti pagrobta. Ką planavo su ja daryti jam buvo neaišku be kitą ko tai net nebuvo paminėta, o tuo labiau jis tuo nesidomėjo, bet kadangi tai buvo jam visiškai nepažįstamas žmogus jis dėl to nesuko sau galvos. Vieninteliai žinomi dalykai arba bent tie kuriuos jis atsiminimė buvo jos išvaizdos detalės ir kad ji yra iš Švilpynės. Įžengęs į Hogvartso pilies teritoriją Lukas ėmė slinkdamas šešėliais judėti link vidinio kiemelio per kurį turėjo patekti į pilies vidų, o tada jau kaip nors teks merginą pačiam susirasti. Įėjęs vidun vaikinas išsitraukė lazdelę atsargumas dar niekam nėra pakenkęs ir kiek galėdamas tyliau ir stengdamasis išlikti nematomas slinko per beveik visiškai nepasikeistusios nuo jo mokymosi laikų pilies kolidoriais ir tai viena, tai kita vieta jam primindavo vienokį ar kitokį prisiminimą. Logiškiausia būtų buvę jos patykoti prie įėjimo į Švilpynės koledžo kambarius, bet jį kažkodėl traukė prie Didžiosios salės, tad buvęs klastuolis patraukė link tos vietos, nes vienaip ar kitaip neturėjo ką prarasti nebent nuobodų laukimą kol švilpė kur nors pasirodys. Eidamas pro šalį Lukas užmetė akį salės vidun norėdamas pasižiūrėti į dalyką kuris jį kerėjo visą tą laiką kol jis mokėsi ir vos tik išvydęs tai suprato, kad tai jį keri iki šiol. Bet jau norėdamas tęsti savo kelionę pamatė, kad tenais visgi kažkas yra, bet per tamsą nieko nesimatė tik girdėjosi tu skirtingi balsai kiek suprato merginos ir vaikino, tad bandydamas kiek įmanoma likti nepastebimas įlindo į vieną iš nedidukių nišų ir nors ten buvo patogu tiek pat kiek būti prispaustam žirgo vaikinas turėjo iškentėti. Išgirdęs žingsnius kiek galėdamas sustabdė savo kvėpavimą. Žingsniamss nutolus vaikinas įėjo į salę ieškodamas antrojo žmogaus ir vos jį pamatęs nukreipė burtų lazdelę ir mintimis sustingdė. Priėjęs arčiau pažiūrėti kas ten toks yra pamatė, kad tenais ta dėl kurios ir reikėjo jam trenktis vidury nakties ir stengtis ją surasti nors antrasis dalykas ir nebuvo toks blogas, nes neužtruko ilgai. Kiek galėdamas atsargiau paguldė merginą ant grindų, burtų pagalba pakėlė ją į orą ir pradėjo po truputį stengdamasis, kad jos kūnas nebumbsėtų į sienas ir taip nesukeltų papildomų garsų keliauti link išėjimo. Išlindęs laukan nuleido ją ant žemės ir dar kartą sustingdė, dėl visa ko, o tada tęsė kelionė į mišką kur kažkada seniau, o gal ir dabar turėjo būti duobė kurioje jis ją ir planavo palikti. Priėjęs duobės kraštą nuleido švilpę žemėn ir nulipo pats, tada pasinaudojęs dar vienais burtais surišo ją ir radęs medžiagos skiautę užkimšo jai burną, kad neimtų šauktis pagalbos. Kadangi visas šis reikalas buvo sutvarkytas Lukas patraukė tolyn į mišką.
-
Vos sužinojus, jog Ryan išvyko, kūną priplūdo keista tuštuma. Lyg kažkas būtų pavogęs visas nakties žvaigždes. James nežinojo nei kur išvyko, nei ar dar pamatys kada nors. Tik liūdėjo. Širdgėla taip draskė krūtinę, o kadais mieli dalykai anaiptol neatrodė mieli. Miegas ir maistas visiškai nebeteikė laimės. Storuliukas Wyatt pavirto į kaulų ir odos padarą. Kauliuką. Taip jį prieš gaunant laišką vadino mama. O tėtis? Vienuolikmetis visiškai nieko nežinojo apie vyrą. Mama kartą buvo prasitarusi tik vardą. Tuo metu piktai žvelgė į ištuštintą labai deginančio gerklę gėrimo stiklinę ir burbėjo: visai kaip Alekas, visai kaip jis. Nuo to karto James stengėsi išpešti daugiau informacijos. Peržiūrėjo nuotraukų albumus, motinos telefono adresatų išklotines, bet nieko panašaus į tai ko ieškojo nerado. Kai paklausdavo Lizos, toks buvo motinos vardas, gaudavo tik šūsnį moralų, riksmų bei ašarų. Ji nieko nenorėjo pasakoti. Bandė įtikinti, kad tėvas miręs, bet tuo Wyatt netikėjo. Tiesiog nenorėjo tikėti.
***
Kelionei pagaliau pasibaigus James buvo atitemptas į kažkokią didžiulę salę. Čia mindžikavo tik jis vienas. Na ir tas vyrukas, kuris pasirūpino vaikino priėmimu. Keturi didžiuliai stalai rioksojo vertikaliai. Vienas mažesnis už anuos pačiame priekyje. Skirtingai nuo šių jis buvo pastatytas horizontaliai. Lyg svarbesniems asmenims. Salės tuštumą nulėmė berniuko atvykimas. James atvažiavo vėliau. Jo laiško siunta šiek tiek pastrigo, tad mokslo metams jau įpusėjus, tik dabar teko praverti didingos pilies duris. Tuo skųstis vaikas negalėjo. Buvo kiek kuklokas.
-Ateik čia. Uždėsim tau kepurę, - minčių minutėlę nutraukė vyrukas.
- O kam man kepurės? - sumišęs paklausė atlydėjusio vyro.
-Neklausinėk. Užsidėk ir eisime miegoti. Juk naktis, - nukirto.
James bailiai nužvelgė seną apdarą. Rodos į žiūrėjo veidą, o jį tai kiek gąsdino. Norėjo namo, į mamos šitą, pyragais bei keksiukais kvepiantį glėbį.
-Vaiki, paskubėk.
Wyatt klaptelėjo savo
didžiulėmis, rudomis akimis. Jas matyt paveldėjo iš tėvo, mat Liza turėjo jūros mėlynumo. Gan nedrąsiai pajudėjo, dvejojo. Kai ant jo galvos buvo uždėtas tas daiktas susigūžė.
-Hmmmmm, - prakalbo kepurė, priversdama kiekvieną plaukelį ant James kūno pasistoti, - na ir ką gi mes čia turim? Esi geros širdies, bet mokytis nemėgsti. Labiausiai tave erzina pasipūtusios asmenybės. Gal grifų gūžta? Na bet nesi didelis drąsuolis... Bijai manęs, bijai Hogvartso. Tebūnie... ŠVILPYNĖ!
-
Laiškas iš Hogvartso...
Tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Ji - Emerisė Devona Berker kviečiama mokytis Hogvartse! Nei Berkerių, nei Hendersonų šeimose nebuvo burtininkų. Tėvai buvo paklaikę ir bandė įtikinti dukrą, kad čia kažkoks pokštas. Panaudoto accio pilnai pakako tėvams įsitikinti, kad jie nėra mulkinami. Dar ilgai Berkerių jaunėlė spoksojo į pergamento lapą, ant kurio gražiu raštu parašytas kvietimas. Negalėjo patikėti savo pačios laime. O juk, prisiminus, ji tikrai nesėkmingas žmogus. Kiek kartų nuo laiptų nusiritus buvo. Skėtį paskutinę mokslo metų dieną pametė ir namo grįžo kiaurai peršlapusi. Gal burtų pasaulyje man geriau seksis? Džiaugėsi Devona, nežinodama, kad nieko nepasikeis. Kokia buvo nevykėlė, tokia ir liko.
Kelionė į Hogvartsą buvo varginanti. Tėvai, lydintys mėlynakę į Kings Kroso stotį, bandė atkalbėti mergaitę. Suprato, kad nepavyks tuo metu, kai Emerisė sukaupusi visą mažytę savo drąsą, priėjo prie kitų burtininkų ir paprašė padėti patekti į peroną. Savo akimis matė kaip tos šeimos vaikai kiaurai sieną pereina. Net šiurpuliukai per nugarą perbėgo. Lengviau leido sau atsidusti, kai jau sėdėjo vienoje iš Hogvartso ekspreso kupe. Nejučia šviesiaplaukė užmigo ir pabudo judinama kiek vyresnės mergaitės. Visi mokiniai jau buvo beveik palikę traukinį, Risė paskubėjo paskui juos. Magija, arba greičiau jaudulys, jautėsi ore. Viskas nauja, nepažinta, netyrinėta. Geriausia diena gyvenime. Beveik. Mintis plaukti link pilies valtimis netenkino būsimos pirmakursės. Ji nekentė vandens telkinių ir ją pykino esant vandens transporte. (Ironiška - tėtis dievino žvejybą ir dažnai išplaukdavo pažvejoti Norvegijos jūroje). Į valtį vis tiek teko įlipti, tačiau vienuolikmetė atsisėdo kuo arčiau vidurio ir tvirtai įsikibo į sėdimąją dalį. Užsimerkė ir pajuto tą tragišką vandens atsimušimą į valties priekį bei šonus. Pradėjo pykinti. Negalvok apie vandenį, negalvok apie vandenį. Įsivaizduok, kad tu plauki ant debesėlių ramino save paauglė. Ačiū Odinui, košmaras pasibaigė gana greit ir būsima švilpė atsistojo ant tvirto paviršiaus. Apsižvalgė. Mokykla buvo didesnė ir atrodė visai kitaip nei Devona įsivaizdavo. Žavėdamasi pilies didumu net nepajuto atsidūrusi šalia pilies, o ten jau greit pasiekė ir Didžiąją salę. Pirmakursiai susibūrė kaip kokios skruzdėlytės. Vienus Berker girdėjo svarstant kur pakliūs - į Grifų Gūžtą ar Varno Nagą. Kitus girdėjo išdidžiai sakant, kad jie - grynakraujai ir būtinai turi pradžiuginti tėvus patekdami į Klastūnyną. Klastūnynas? Kažkodėl tenai nenorėčiau patekti pamintijo ir išgirdo savo pavardę. Prasibrovusi pro bendraamžius vos nenukrito, tačiau kėdutę pasiekė ir ant šios atsisėdo. Pajuto viršugalvį apgaubiant odiniam dirbiniui, kuris dar ir kalbėjo. Būtinai šiuo momentu jai reikėjo išsigąsti ir vos nenugriūti nuo kėdės. Išgelbėjo šalia stovėjusi suaugusi burtininkė.
- Ne. Į Grifų Gūžtą tu nepritapsi. Ir protu nepasižymi, klastuole būt sakai nenori. Tebūnie tava valia. ŠVILPYNĖ! - paskutinį žodį paskirstymo kepurė sušuko garsiai ir švilpė užsidengė ausis bei vos nepravirko. Nulipusi nuo kėdės lėtai nuėjo prie stalo, kuris labiausiai jai plojo. Radusi laisvą vietą atsisėdo. Pasibaigus paskirstymui ant stalų atsirado valgiai. MAISTAS pilvas sugurgė vos pirmakursė pagalvojo apie maistą. Pagriebusi stalo įrankius ji pradėjo valgyti. Skanumėlis.
Rugsėjo pirmosios puotai pasibaigus, šviesiaplaukė nusekė kitus pirmakursius ir paliko Didžiąją salę.
-
Pamažu vakarėjo. Oficiali vakarienė jau buvo pasibaigusi, tačiau Dafydd iš patirties žinojo, kad net ir atėjus per vėlai galima gauti maisto. Pastaruoju metu vaikinas stengėsi vakarieniauti kiek galima vėliau. Triukšmas jį erzino nė kiek ne mažiau negu bet kada, o dėl vieno vienintelio asmens jis stengėsi būti bent kiek... Laimingesnis? Ne toks susiraukęs? Velsietis ir pats nežinojo, kaip tai reikėtų apibūdinti.
Trumpai sakant, paprasčiausia buvo vakarieniauti jau po to, kai tą padaro didžioji dauguma mokinių. Tą vakarą atėjęs į Didžiąją salę klastuolis pamatė, kad ji yra visai tuščia. Tai buvo geriausias įmanomas variantas.
Ta proga, kad salė buvo tuščia, Dafydd nutarė tingintis eiti iki savo koledžo stalo. O ir koks pagaliau skirtumas? Namų elfai pašers jį sėdintį bet kur. Tad įsitaisė prie arčiau durų esančio Švilpynės stalo. Tiesą sakant, buvo šiek tiek nejauku. Vaikinas nužvelgė visą salę. Klastūnyno stalas atrodė keistai toli.
Nejučiomis Dafydd prisiminė vieną tokį susitikimą. Jis įvyko čia, didžiojoje salėje, tik prie kito - raudonai auksinio - stalo. Tai buvo vienas iš tų susitikimų, kurių prisiminti nesinori. O vis dėlto... Visi tie susitikimai vedė prie kažko... Keisto. Vaikinas pastaruoju metu daug apie tai galvojo. Kur vis dėlto veda tie susitikimai? Kas iš to bus?
Deja, kol kas tai buvo visiškai neaišku. Kadangi atsakymo į šį sudėtingą klausimą raudonplaukis neturėjo, nutarė kol kas tą reikalą nustumti į šalį ir ramiai pavalgyti.
- Am... - balsu ištarė jis. - Ar galima gauti... Vištienos?
Namų elfai tarsi to telaukę patiekė jam milžinišką lėkštę nuostabiai kvepiančios mėsos. Dafydd su pasimėgavimu puolė valgyti.
-
Elliw daug kartų galvojo apie tai, kaip atrodys ta paslaptingoji pilis, apie kurią tiek pasakojo Bastiano. Teliko tikėtis, kad čia bus smagu. Mergaitė nežinojo, kas tiksliai čia turi būti. Juk jos brolis mokėsi... Fiziką, istoriją ir panašius dalykus. O sąraše, kurį su laišku gavusi mergaitė iš karto netyčia įmetė į ugnį, buvo prirašyta kažkokių keistų knygų...
O dar ta burtų lazdelė! Rudaplaukė buvo tikra, kad bet kurią akimirką su ja ką nors perdurs. Vis dėlto gerokai susibadė tik koją, kai įsikišo lazdelę į džinsų kišenę.
Kelionė traukiniu neprailgo, mat vienuolikmetė mėgo keliauti. Po to, kai ištrūko iš kalėjimais virtusių namų, kartais pavykdavo nukeliauti bent iki Kardifo. Jis atrodė kaip didelis miestas, kuriame galima daug pamatyti. Tad nenuostabu, kad jau kelionė į Londoną buvo didelis nuotykis. O Hogvartso ekspresas... Buvo daugiau nei įspūdinga!
Reikia pastebėti, kad pati pilis buvo neką prastesnė. Nors ir žinojo, kad čia jos laukia septyneri metai, Elliw buvo tikra, kad visko neapvaikščios. Visų pirma, jau po trijų posūkių pasiklys. Be to, nors ji ir mėgsta keliauti, mieliau tą daro ne pėsčiomis. Galbūt šioje pilyje yra traukinukų ar dar ko nors skirto mokiniams vežioti? Tai buvo vienas iš pirmų klausimų, kuriuos sau uždavė velsietė. Deja, neturėjo, ko paklausti, nes visi atrodė labai įsitempę ir buvo akivaizdu, kad niekas nežinos atsakymo.
Didžioji salė taip pat buvo verta dėmesio. Deja, vos įėjusi į vidų Elliw atkreipė dėmesį į keistą dalyką: visi mokiniai - tiek naujokai, tiek jau sėdintys prie stalų vyresnieji - buvo apsirengę uniformomis. O štai ji buvo apsivilkusi ryškiai rausvą megztinį. Suprato, kad nepagalvojo persirengti traukinyje. Kita vertus, juk negalėjo to žinoti! Netrukus į galvą atėjo mintis, kad ji uniformą tikriausiai pamiršo pasiimti iš namų. Ir net nežino, kur ji: ar brolio, ar Bastiano namuose. Ką gi, panašu, kad jai jau iš karto teks rašyti globėjui ir klausti, ar ji nepaliko jo namuose savo uniformos...
Išgirdusi savo pavardę Elliw nusišiepė: neatrodo, kad kas nors čia varginasi taisyklingai perskaityti kiek ilgesnį vardą. Vis dėlto ji nieko nesakiusi nužingsniavo prie kepurės. Atrodė, kad visi žiūri į ją - tik kažin ar dėl kepurės, ar dėl nelemto rausvo megztinio?
- ŠVILPYNĖ! - garsiai suriko kepurė. Elliw nei apsidžiaugė, nei nusiminė - jai visi koledžai atrodė vienodi. Ji nusiėmė kepurę ir ramiai nuėjo prie stalo. Tik kai mokiniai pradėjo juoktis, suprato nuėjusi ne prie to, prie kurio reikėjo. Apsižvalgiusi pamatė mojančius vyresniokus ir neskubėdama nuėjo prie jų.
-
Kupidonas įžengė į didžiąją salę po visų turnyro užduočių, pagaliau pamiegojęs tiek laiko, jog rodės nebeatsikels. Ant veido ryškėjo įbrėžimai, o ir pats vaikščiojo visas sukumpęs, it kažką būtų pametęs ant žemės ir vis nesiliautų ieškoti.
Į didžiąją salė atėjo norėdamas gauti puodelį kavos ir kažką užvalgyti, bet rado šį tą daug nemalonesnio. Mokinių buvo nedaug, tad bjauriai ryži plaukai prie neteisingo stalo išsišoko. Kupidonas kažką suburbėjo po nosimi ir paprašė namų elfų puodelio kavos ir kažko pavalgyti. Gavęs dar karštą puodelį ir lėkštę sumuštinių, atsisėdo priešais klastuolį, lyg norėdamas pats save dar labiau sunervinti.
- Nuo to laiko kai matėmės spėjai apakti? - paklausė jis, trūktelėdamas lūpų kamputį aukštyn, - Kiek atsimenu gyvatynas ten, - galva linktelėjo klastūnyno stalo link Monro, imdamas čiaumoti maistą.
-
- O DIEVE, TIK NE ŠITAS IDIOTAS!!! - labai garsiai užriko Dafydd, kai pamatė prieš save atsisėdusį šviesiaplaukį švilpį. Puikiai prisiminė paskutinį susitikimą. Ir buvo be galo apmaudu, kad tada taip ir nenustūmė juo nuo stogo. Kas žino, jeigu jis būtų šitą kvailį nudėjęs, galbūt Švilpynės čempione būtų tapusi ta varlė? Ko gero, būtų visai įdomu.
- Tau apie gyvatynus tik patylėt, - burbtelėjo klastuolis, atsakydamas į Kupidono žodžius. Kurį laiką jis ramiai valgė ir, atrodo, neketino kreipti dėmesio į šalia sėdintį vaikiną. Jautė, kad Kupidonas atsinešė kavos, kurios kvapas vertė vemti. Vis dėlto stengėsi nekreipti dėmesio - tingėjo ir vėl peštis. Tačiau kvailas blondinas tą šlykštynę gėrė pernelyg ilgai. Galiausiai velsietis nebeištvėrė to kvapo. Jis žvilgtelėjo į puspilnį puodelį ir kelias akimirkas svarstė. Galiausiai čiupo jį ir turinį supylė tiesiai ant šleikščiai blondiniškų plaukų.
- O tokiems didvyriškiems čempionams nėra žema valgyti prie stalo kartu su paprastais mirtingaisiais? - ironiškai pasiteiravo raudonplaukis. Jis vėl atsisėdo ir toliau taršė vištieną. Tiesą sakant, buvo labai skanu.
-
- Čiaupk srėbtuvę, kvaily, - atšovė Kupidonas. Kaipgi jis be didingo pasirodymo - prie užknisančio rėkimo trūko tik fanfarų ir raudono kilimo. Šventas Merlinai, Monro būtų geriau dar kart kovęsis su chimeromis ir kapom, bet tik ne pokalbis su šituo. Kur ten, pokalbis, geriausia ko galėjo tikėtis tai dar vienas apsižodžiavimas, sugadinantis apetitą.
- Daugiau nieko gudresnio pasakyt neturi? - kilstelėjo antakį Kupidonas, lyg iš tikro nuoširdžiai nustebęs.
Gavęs pliūpsnį dar ne visai atvėsusios kavos Monro ėmė plūstis taip, kad jei koks pirmakursis išgirstų, tai būtų gavęs traumą amžiams. Kava vertė peršėti daugelį ant veido dar neužgyjusių įbrėžimų.
Vaikinas atsistojo, nusibraukė rankovę skystį nuo veido, o tada persisvėręs per stalą, viena ranka sugriebė to gyvatės apykakle, o kitos kumščiu tvojo į nosį. Buvo toks įniršęs, jog rodės bet kurią akimirką iš ausų galėjo imti virsti garai.
-
Žiūrėti, kaip kava varva per šlykščiai blondiniškus plaukus buvo labai malonu. Tai net sumažino pasišlykštėtino kvapo poveikį. Dafydd žiūrėjo į švilpį ir mėgavosi akimirka.
Deja, ir tas nebuvo pėsčias. O ėmėsi jis Adelės Ginder itin mėgstamo veiksmo. Nosis paplūdo kraujais. Dafydd šiaip ne taip sugrabaliojo kišenėje lazdelę ir nukreipęs sau į nosį tarstelėjo:
- Episkey.
Pavyko ne iš pirmo karto - vis dėlto nusitaikyti į savo paties nosį nebuvo itin paprasta. Galiausiai nosis buvo vėl sveika, nors skaudėjo vis dar žvėriškai.
- Koks mergaitiškas smūgis, - saldžiai nusišypsojo priešui velsietis. Į galvą atėjus minčiai jis nukreipė lazdelę į vištienos gabalą, kurį ką tik valgė. Tas buvo labai skanus, deja, dabar aplašėjęs krauju. Ką gi, tiek jau to, suvalgys kitą.
- Engorgio, - aiškiai ištarė. Mėsa išsipūtė. - Wingardium leviosa!
Klastuolis lėtai pakėlė mėsos gabalą. Įtarė, kad Kupidonas supras, koks yra jo tikslas. Dafydd kelias akimirkas pamąstė, kol nusiuntė gabalą kažkur švilpiui už nugaros. Nebegaišdamas laiko susikaupė ir netrukus mėsa su tokia jėga trenkėsi blondinui į nugarą, kad, atrodo, turėjo sulaužyti stuburą.
-
Na, jei klastuoliui buvo malonu stebėti, kaip Kupidono plaukais ir veidu teka kava, tai Monro jautė dvigubai didesnį malonumą stebėdamas kaip to nosis paplūdo kraujais. Pasirodo net su apdaužytais po turnyro krumpliais gali šį tą naudingo nuveikti. Švilpis šypsojosi plačiau negu šypsotųsi žmogus, kurio vypsnis susegtas sąvaržėlėmis.
- Sunku kvėpuoti suplota nosim, a? - garsiai nusijuokė blondinas, žiūrėdamas į visą spektaklį sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Klastuolio komentarą ignoravo - jei smūgis būtų silpnas, nebūtų sugurinęs nosies.
Tolimesnius raudonplaukio veiksmus stebėjo susiraukęs - jis ką, tiek išalko? Padidintam mėsos gabalui užskriejus jam už nugaros, Monro staiga atsisuko, bet lazdelę iškėlė ne laiku. Išpūstas mėsos gabalas plojosi į jį, išmušdamas iš plaučių orą ir nutėkšdamas vaikiną į stalą, taip versdamas net sukaukti ir skausmo. Būtinai tvojosi į stalą ta nugaros vieta, kurią susitrenkė turnyre.
- Šlykštyne... - pro sukąstus dantis iškošė Kupidonas, o tada visas persikreipęs griebė nuo stalo padėklą ir juo tvojo klastuoliui per galvą iš visų jėgų. Negalėjo neigti, kad labiau mėgo kautis kumščiais negu slėptis už kerų apsaugos.
-
Dafydd ignoravo pašaipius švilpio žodžius - nenorėjo suteikti dar didesnio malonumo. Žinoma, blondinas buvo teisus, suknežinta nosimi kvėpuoti tikrai nebuvo lengva. Bet tai pripažinti reikštų pasakyti "gerai kirtai man į nosį." O tokių dalykų sakyti tokiems pasipūtėliams kaip Kupidonas Monro geriau nereikia.
Žiūrėti, kaip tas kvailys plojasi į stalą buvo geriausia, kas nutiko tą dieną. Dafydd palaimingai šypsojosi. Jis išplėtęs akis žiūrėjo, kaip nelemtas blondinas kenčia skausmą. Nežinojau, kad esu toks sadistas pasakė sau velsietis. Toks atradimas nebuvo itin malonus, tačiau tikriausiai ne sadizmas buvo kaltas. Jam visiškai nebūtų malonu žiūrėti, kaip kenčia koks nors mažvaikis. Nors ir nemėgo jų, nenorėjo, kad tie vargšeliai kankintųsi. Tačiau va Kupidonas Monro tikrai buvo vertas viso skausmo, kurį tik pavyks jam suteikti.
- Ak, atsiprašau, panele, - saldžiai suburbėjo Dafydd ir tą pačią akimirką gavo į galvą. - Kaip mergiotė neblogai mušiesi, - išspaudė jis, nors skausmas buvo milžiniškas.
Panašu, kad smūgis iš padėklo kuriam laikui atšaldė klastuolį. Jis sėdėjo ir nejudėjo. Minčių, ką daryti dabar, nebuvo visai. Vis dėlto leisti tam blondinui pajusti pergalę nesinorėjo. Tad galiausiai velsietis griebė už Kupidono rankos ir prispaudė ją prie stalo. Kad skausmas sustiprėtų, griebė nuo stalo šakutę ir staigiai dūrė į plaštaką.
-
O žodžių Kupidonui ir nereikėjo - juk skausmo perlieta išraiška buvo iškalbingesnė už tūkstantį žodžių. Ir tikrai iškalbingesnė negu tie saldainiai, kurie šią frazę naudojo reklamai.
Nugara tvinksėjo, it smaigstoma tūkstančio iki raudonio įkaitusių adatėlių. Velniava, tokiais nugarų traumų tempais Monro taps žinomas kaip Hogvartso kuprius. Truks tik katedros, bet tikriausiai ir tą įrengs.
Kupidonas tokios neapykantos ryžikui nelaikė - visų nekentė vienodai, matydamas kiekvieną mokinį kaip po kojomis besimaišantį vabalą ir nesiruošė Dafydd iškelti aukščiau. Mušėsi tik todėl, kad pažeminimo pėdsakai dar varvėjo nuo plaukų. Jautėsi kaip suknistas žvėris, įspraustas į kampą - nebegalėjo juk dabar imti ir nusileisti, kai vos nenunešė klastuoliui galvos su padėklu. Negalėjo dėl principų, moralų ar panašaus šūdo, o gal dėl savivertės. Bala ten Kupidoną supaisys.
- Ei, ei! PALEISK SUKNISTĄ RANKĄ... - sakinio pabaigti nespėjo, nes akys išsiplėtė nuo netikėtai ranką nutvilkiusio skausmo. Žinoma, jo ranka nebuvo koks filmuose naudojamas prototipas, tad šakutė kiaurai neprasmigo, tik pakankamai, kad iš keturių vietų lietųsi burgundo upeliai. Monro ištraukė šakutę, sušnypšdamas ir nusispjovė Dafydd ant batų.
- Nė nesugebi kovoti garbingai, - nusivaipė šešiolikmetis, bandydamas nesiraukyti ir gniauždamas sužeistą ranką prie krūtinės, o sveikąja užsimojęs tvojo tam šlykštynei į žandikaulį. Kažin kas už šitą smūgį? Peilis į gerklę? O gal šaukštu išskobs akis? Cha.
O pagalvojus, tik norėjo ramiai išgerti puodelį kavos.
-
Nors vakarienė jau buvo palyginti seniai pasibaigusi, savo kabinete profesorius užsibuvo kiek per ilgai ir šią praleido. Eiti miegoti nepavakarieniavęs vaikinas nenorėjo. Buvo tikras, kad elfai vis dar darbuojasi. Patikrino kišenes. Pinigų dar turėjo. Duos šiems arbatpinigių už rūpestį.
Didžiąją salę pasiekė gan greit, laiptai vakarop judėjo mažiau, tad iš trečio aukšto patekti į pirmą buvo lengviau nei įprastai. Artėjant prie pagrindinės visų mokinių susirinkimo zonos, profesorius išgirdo tylų šurmulį. Kažkas buvo salėje ir atrodo pykosi. Vaikinas pagreitino žingsnį ir užėjo vidun. Vėl Llewellyn ir Monro dar. Ar tyčiojatės? Pamąstė. - Abudu baigiat tuoj pat! Llewellyn marš į savo koledžo bendrąjį kambarį. Monro, tau tas pats galioja!
-
Dafydd ir vėl gavo į makaulę. Nespėjo net pasidžiaugti kraujuojančia prakeikto Kupidonpalaikio ranka, kai teko pačiam stvertis už veido.
- Manaisi, esąs kietas, ane? - burbtelėjo raudonplaukis. Daugiau nespėjo nieko pasakyti, kai išgirdo dar kažką rėkaujant. Nenoromis atsisuko. Vaizdas nebuvo daug malonesnis negu priešais sėdintis blondinas.
- O tu dieve švenčiausias, dar ir šito čia prisireikė?! - nesusilaikė Dafydd. Ko jau ko, o profesoriaus Cadogan matyti visai nesinorėjo. Velsietis susiraukė. Panašu, kad teks keliauti iš čia nieko nepešus. Normaliai net ir nepavalgė, juk galų gale vištiena atsidūrė švilpiui ant nugaros.
- Šitoj mokykloj net ir pavalgyt nebegalima? - nepatenkintas suburbėjo Dafydd, atsistojęs nuo stalo. Jis labai nuoširdžiai buvo pamiršęs, kad sėdėjo ne klastuoliams skirtoje vietoje. Piktai nužvelgė Kupidoną. Dar pikčiau žvilgtelėjo į profesorių.
- Labanakt, - mestelėjo vaikinas ir išdrožė iš salės. Jeigu blondiniūkštis pamanys, kad laimėjo, tiek jau to. Dabar svarbesnis buvo skaudantis žandikaulis.
-
Zoey pagaliau atvyko į Hogvartsą. Ji atkeliavo čia tik su kuprine ir savo dienoraščiu. Mergina lėtais žingsniukais įėjo į didžiulę salę. Joje buvo tik ji ir kažkokia moteris. Zoey greitai priėjo prie tos moters. Ši uždėjo Richter kepurę. Mergina galima sakyti spirgėjo iš nekantrumo. Ji labai norėjo sužinoti kokiam koledžui ji priklausys. Labiausiai ji matyt svajojo apie Varno nago koledžą. Ten visi tokie protingi ir mėgsta skaityti. Galbūt ten ji pritaptų labai puikiai? Greitai mergaitę iš jos mąstymų prikėlė paskirstymo kepurės balsas.
- Tu esi protinga ir mokytis tu mėgsti, bet taip pat ir patinginiauti ir pavalgyti tau patinka, tad ŠVILPYNĖ koledžas tavo būna tebūnie.
Mergaitė šiek tiek nustebo, kad jai šis koledžas tinka, bet čia bent susiras draugų. Ji greitai nužingsniavo į turbūt Švilpynės mergaičių miegamuosius.
-
Gavusi laišką, Melody labai apsidžiaugė, kadangi jau buvo praradusi visas viltis. Nors jos tėtis vienas žymiausių visų laikų burtininkų, vienuolikmetei mergaitei jokie ženklai nepasireiškė. Galiausiai pasiekus pasiekus Hogvartso pilį, Mel su plačia šypsena veide įžengia pro milžiniškas duris. Ji puikiai žinojo visą tvarką šioje mokykloje, kadangi tėtis apie tai vis kalbėdavo. Su šia mintimi, rudaakė nueina į Didžiąją salę, kur paskirstymo kepurė turėjo paskirti jai koledžą. Tiek tėtis, tiek deja, jau mirusi mama, mokėsi Grifų gūžtos koledže, tad ji būtent ten patekti ir troško. Vos kažkokia moteris uždėjo mergaitei ant galvos didelę kepurę, šioji prakalbėjo senu, prikimusiu balsu. Neilgai trukus, kepurė pasakė, kuriam koledžui Melody priklausys. Švilpynė. Ji nebuvo laiminga tuo, bet teks susitaikyti. Be to, tamsiaplaukė puikiai žino, kad ten susirenka patys draugiškiausi, maloniausi ir atkakliausi mokiniai. Išklausiusi visos informacijos, nuėjo ten, kur buvo nurodyta - Švilpynės bendrąjį kambarį.
-
Rafael visiškai nenorėjo keliauti į Hogvartsą. Hogvartsas jo visiškai neviliojo. Prancūzas nežinojo ką ten veiks. Juk jo senelių čia nebus, o draugų jis neturėjo. Bet seneliai galiausiai liepė ir įtiko Beaumont vykti ten. Prikalbino jį vien todėl, nes sakė, kad ten bus galima sužinoti apie jo tėvus, o tai berniukui suteikė noro vykti.
Kadangi buvo mokslo metų pabaiga Rafael, buvo vienintelis didžiojoje salėje. Tai jam buvo labai gerai, kadangi laisvai galės tyrinėti įvairius dalykus apie savo tėvus. Juk seneliai jam pažadėjo, kad čia apie Beaumont tikrai ras. Berniukui apie viską bemąstant kažkoks vyriškis jam užmaukšlino keistą kepur.
- Hmm visa tavo šeima Švilpynėje buvo, bet ar tu čia tiksi neaišku. Juk iš išorės tu tikras klastuolis esi, bet pažiūrėjus giliau švilpis esi, tad tebūnie ŠVILPYNĖ, - tarė kepurė. Vaikinukas apsidžiaugė, kad koledžas toks kaip ir visos šeimos. Dar džiaugėsi, nes sužinojo kur mokėsi jo tėvai. Su šypsena veide berniukas dingo iš didžiosios salės.
-
Vanesa atvykusi į Hogvartsą suprato - čia bus daug įdomių dalykų. Įžengusi į didžiąją salę, ji nustebo - ši buvo tokio dydžio, lyg stadionas. Čia vienas po kito sugūžėjo pirmakursiai, kurie buvo tyliausi, nes atrodė pakliuvo ne ten, kur reikia. Toliau šurmuliavo jau senbuviai - vieni sveikinosi su draugais, kiti - pasakojosi kur buvo, ką veikė, treti - tiesiog ramiai šnekučiavosi. Atėjus Vanesos eilei užsidėti paskirstymo kepurę, ji lėtai ir nerangiai ėjo link jos, užsidėjo ją ir laukė atsakymo. Išgirdusi, jog pateko į Švilpynę, ji apsidžiaugė. Šiame koledže mokėsi ir jos mama. Tegu tradicija tęsiasi!
Po visko, Vanesa nusekė paskui savo kursiokus į Švilpynės kambarius išsikrauti daiktų ir aprašyti dienoraštyje šios dienos įvykių.
-
Delilah su nemažu būriu kitų naujų mokinukų įžengė į Didžiąją salę. Šviesiai žalių akių dėmesį patraukė lubos, atrodančios lyg tikras dangus - švelnūs debesėliai ir ryškios žvaigždės atrodė neįtikinai realistiškai. Šviesiaplaukė drebėjo - tiek dėl jaudulio, tiek dėl iš kažkur salėje atsiradusio šalčio. Kodėl negalėjau apsirengti šilčiau? Tvirčiau susisukusi į apsiaustą, Luella toliau žingsniavo link Paskirstymo kepurės.
- Švilpynė... Klastūnynas... Grifų Gūžta... - sena kepurė vieną po kito mokinius skirstė į koledžus.
- Delilah Luella Grant!
Pakviestoji nesižvalgydama į šonus užlipo ant pakylos ir atsisėdo ant suklypusios taburetės krašto. Netrukus pajuto kepurę ant savo galvos.
- Švilpynė!
Nuostabu! Tvirtai atsistojusi ant žemės, dviejų vardų savininkė nuėjo prie ūžiančio Švilpynės stalo. Atsisėdusi garbanė pažvelgė į nepažįstamus veidus ir nusišypsojo priešais sėdinčiam nežinomam vaikinukui. Alkio Delilah visiškai nejautė, bet žinojo, kad skrandis pradės reikalauti maisto naktį, tad įsipylė vandens su citrina ir pradėjo laukti saldumynų, apie kuriuos buvo užsiminę brolis ir sesuo.
-
Ashtoną pametė iš akių, vos kai tik įžengė į Didžiąją salę. Žvaigždių nusagstytos lubos, žvakės plūduriuojančios viršum galvų - šis grožis ir ramybė, persismelkusi su lengu nerimu, apkerėjo Serafielį. Jis traukė paskui pirmamursių masę, pro jų viršugalvius matė svarbiausią stalą iš visų, jo matytų, - Garbingasis stalas buvo apsėstas begale profesorių - jaunų su vaikiškais veidais, pagyvenusių su neįskaitoma mimika.
Etanas, kaip dauguma ir pirmakursių, girdėjo apie Hogvartsą, Paskirstymą ir jo kepurę. Bet Etanas niekados neįsivaizdavo, jog ši diena ateis. Jis tūkstančius ir milijonus kartų įsivaizdavo, jog į šią salę kartu žengs su Danieliumi, abudu vienas į kitą žvilgčios ir vis apie kažką kalbės, aptarinės, kažką apkalbės, ir po už nugarų laikys špygas, melsdamiesi, jog abu papuls į Švilpynę. Tokia buvo Etano svajonė. Deja, jis buvo vienas. Etanas tučtuojau pat nukreipė akis nuo Švilpynės emblemos.
Bėgdamas nuo į paviršių iškylančių skaudžių prisiminimų, Serafielis apžiūrinėjo pirmakursius, Paskirstymo kepurę. Paskirstymas jau prasidėjo, po vienos akimirkos ar kitos, vienas ar kitas koledžas pasveikindavo naujai iškeptus bendrakursius. Ashtono pavardės neišgirdo, išvydo jį tik tada, kai Grifų Gūžta suošė, sveikindama naująjį bendrakursį. Etanas nusišypsojo ir pats pradėjo neramiau laukti savo pašaukimo minutės. L nebuvo abėcėlės gale, todėl nereikėjo taip ilgai laukti.
-Etanas Serafielis Lorijanas!
Šviesiaplaukis sustingo į akmenį.Oh, ramiai, eik taip...Tik nepargriūk! Aach, man nepatinka, kaip jie traukiasi į šalis! Gi jie nieko nežino apie mane! O gal žino..? - eidamas link kėdės prie Garbingojo stalo, skradis tarytum apsivertė aukštyn kojomis. Nežinia iš ko padarytomis kojomis sunkiai prižergliojo prie kėdės. Širdis baladojosi, jog Etanui darėsi bloga.
-Na, kodėl toks išsigandęs?- išgirdo gan draugišką Paskirstymo kepurės balsą, vos ši buvo uždėta ant jo šviesių plaukų,- Aaa...supratau....
Blogai, blogai, kad taip nutiko tau...
Etanas nežinojo pro kokius jo prisiminimus kapstėsi senoji kepurė, bet galėjo nutuokti iš kepurės nuotrupų - berniukas vis gūžėsi ir gūžėsi, jo žvilgsnis buvo nudelbtas į grindis.
-Mhm...-Kepurėt numykė. Etanas buvo begalę kartų girdėjęs, jog kepurės balsą buvo galima nuolatos girdėti galvoje, ši mėgdavo išvardinti pirmakursių būdo bruožus, o čia...ji tylėjo!
-Taip, vaike, tyliu, nes nenoriu pridaryt klaidų....-suniurnėjo Paskirstymo kepurė šio galvoje, o pirmakursis tik kaip išgąsdinta avis sudrebėjo.
-Lorijanas...Bet ne tie...-ir nespėjęs suvokti šių žodžių reikšmės, kepurė garsiai sušuko,- ŠVILPYNĖ!
Sutrikęs, abstulbęs naujai iškeptas švilpiukas pakilo ir nubindzeno prie jį sveikinančio Švilpynės koledžo stalo.
Jis to ir tikėjosi. Jis papuolė į ten, kur norėjo. Bet ko taip sutriko? Žinojo, kad ne tas Lorijanas yra, bet kodėl Paskirstymo kepurė elgėsi su juo kitaip, nei su tais, iš kurių pasakojimas buvo girdėjęs? Gal dėl to, kad jam taip nepasisekė gyvenime? Nuo kada kepurei rūpi pirmakursių gyvenimai? Ar ne prieš jį kepurė neštampuodavo pirmakursių kaip automatiškai dirbantis paštininkas laiškų? Va, šitas eina į Varno Nagą, va anas - į Klastūnyną, tas trečias į Grifų Gūžtą..?
Etanas galbūt būtų buvęs susipratęs, tada, jei kažkas būtų jam papasakojęs apie Mišelę- Avery Streiker, buvusią švilpę, virtusią ne į itin kokios reputacijos raganą, kurią Paskirstymo kepurė vėl ją paskyrė į Švilpynę, užuot atskleidęs jos užsimaskavimą ir tikslus. Kepurė tikėjosi, kad Švilpynės dvasia sugrąžins Mišelę į doros kelią, bet klydo - Helgos globojantys mokiniai nėra visagaliai.
Bet kuo taip susiję su Etanu? Na, pats dar to vaikis nežinojo, bet buvo galima pasakyti štai ką - jis turėjo papulti į Varno Nagą, nes buvo žingeidus, o ir šis varnių koledžas galėtų Etaną iškelti į mokslininkų Olimpą, bet jo nuliūdusiai, apsirgusiai sielai reikėjo šilumos, draugysčių, jog šią galėtų išgydyti. Taip pat aplinkos, kurioje galėtų atskleisti savo tikrąją pusę, šilpiškas savybes, kurias užgožė tas liūdesys ir baimė. Kepurė vylėsi, kad pasielgė teisingai. O ir tikėjosi, jog Švilpynėje gimsta ir ne ką prastesni mokslininkai irgi. Njutas Miglapūtys buvo ne ką prastesnis pavyzdys.
Etano sutrikimą prasklaidė gardžiausi valgių kvapai, švilpių šnekos. Pasijuto įtrauktas į šviesų, linksmą būrį. Pats Etanas nuoširdžiai nusišypsojo ir sau pasakė - gal šis vakaras nėra toks jau ir blogas?
-
Daria nedrąsiai praverė Didžiosios salės duris ir nusišypsojusi nuėjo prie Švilpynės stalo. Pamačiusi kitą švilpynės žmogutį linksmai pasisveikino:
-Sveika. Aš Daria. O kuo tu vardu?
Merginos pradėjo draugiškai bendrauti. Galbūt, tai Darios naujieji namai?
-
-ŠVILPYNĖ!!!- sušuko paskirstymo kepurė.
Michelle nusišypsojo, pažvelgė į Švilpynės koledžo stalą ir pradėjo eiti lik jo. Mergaitės mintyse sukosi daugybė minčių, tačiau, kad pateko į Švilpynę ji nenustebo. Michelles mama buvo šiame koledže, bei mamos tėvai... Tai lyg giminės tradicija!
Atsisėdus prie stalo Michelle pažvelgė į visus profesorius, į kelis švilpius ir, dar kartelį nusišypsojusi, ėmė valgyti vakarienę, kuri atsirado neilgai trukus.
Aplinkui Michelle visi kalbėjosi, bendravo, tik, mergaitė nedrįso šiandien su kažkuo susibendrauti ir stengėsi greičiau pavalgyti. Na, Michelle, bet tu ir bailė! Juk tiek draugų turi namuose, o čia nesugebi prakalbėti... Susiimk!
Baigus valgyti Michelle pakilo ir nusekė Švilpynės prefektą iki Švilpynės bendrojo kambario.
-
Kepurė pasirinko Švilpynę, kaip keista- galvojo Lukrecija. Po paskelbimo ji apsidairė , apžiūrėjo išpuoštą salę ir radusi švilpynės stalą tyliai nuėjo. Prie stalo buvo laisvų vietų ir susiradus nuošalesnę Lukrecija prisėdo. Aplinkui ją įvairūs burtininkai ir raganos valgė, šnekučiavosi, juokėsi. Atmosfera Lukrecijai pasirodė labai jauki, nors noro prisijungti nebuvo. Tačiau maistas atrodė nuostabiai , tad negalėjo atsispirti nevalgius. Viena mergaitė lyg ir kalbino, tačiau Lukrecija susitelkė į maistą, kad nereikėtų bendrauti. Po to Lukrecijos niekas daugiau nekalbino, nors jai tai nebuvo problema. Tyliai, lėtai, besimėgaudama maistu, ji tik klausė apie ką vyko pokalbiai.
-
Kepurė pasakė švilpynė ir Heidi atsisėdo prie stalo
Prie Heidi atsisėdo dvi mergaite ir pakalausė:
-Sveikos .Mano vardas Heidi , o kuo tu vardu ?
Merginos pradėjo maloniai plepučiuotis. Galbūt, tai naujieji Heidi namai.
-
Jacob įžengė pro didžiulius vartus, labai jaudinosi. Kad tik ne mane pakviestų. Taip, pakvietė Jacobą.
-Ha, dar vienas Saeterhaug ,bet ne toks kaip tavo broliai, žinau kur tu pritapsi. ŠVILPYNĖ!,-Sukriokė kepurė.
Trapus berniukas nuėjo link Švilpynės stalo prie kurio visi laimingai ošė. Ką pasakys mama? Juk visi šeimoje Klastūnyne mokosi ,o aš pakliuvau į Švilpynę. Nuo šios minties berniukui nelindo ,net jo mėgstamiausios vynuogės. Salėje berniukas labai krimtosi, galvojo ,kad greit nualps ir teks vykti į ligoninės sparną. Jacobą supykino. Per visą salę greitai lėkė vaikinukas kuris nenoru buvo paskirtas į Švilpynę. Galiausiai vėl įėjęs į salė pradėjo valgyti nekreipdamas dėmesio ką sakys šeima.
-
Rugsėjis. Liucija ir vėl Hogvartse, toli nuo Londono, Doverio, Amnetos ir kitų nesąmonių. Visi vasaros įvykiai dabar sėdėjo merginos smegenų kampelyje ir tyliai kikendami tyčiojosi iš jos. Viena, viena, viena - kikendamas kartojo mažas parazitas, baksnodamas ją pirštu. Viena šikna. Mintyse nusivaipiusi atsakė jam baltaplaukė, įžirgliodama į Didžiąją salę. Smarkiai tįstelėjusi į ūgį, paaugliškai neproporcinga ir neliuciškai pikta.
Kadangi pamokos jau buvo pasibaigę, uniformų nešioti nebuvo privaloma, ir Liucija vaidenosi kaip juodai balta šmėkla pakampėse. Su raudono lūpdažio akcentu, kaip kokia mama pasakytų - lyg kumeles skerdus. Perliejusi kelis garsiau prie švilpių stalo nusijuokusius pirmakursius lediniu žvilgsniu, mergina lėkštę su kalnu tobulai suteptų sumuštinių pasislinko arčiau savęs. Liūdna sėdėti vienai su savimi, bet Elliw ji dabar nenorėjo akyse matyti, o Eliko buvo išskridusi pamedžiot. Ką gi, sumuštiniai su ašarų priedu.
-
Tik pravėrus sunkias medines Didžiosios salės duris mergina suprato kur atėjusi. Pirmos dienos naujoje mokykloje užima daugiausia minčių, Natali net nebegalėjo prisiminti ar valgė pusryčius, ką čia kalbėti ji neprisimena net kaip čia atėjo. Didžiuliai mokyklos mąstai, ilgi koridoriai ir painūs laiptai ne tik užima visas mintis, bet ir be proto gąsdino jaunąją burtininkę. Tačiau nors ir pirmakursė ji tikrai neleis kietiems jos vaikyti ir laikyti silpnavale, išsitiesinusi ir naudodamasi kiekvienu savo kūno centimetru, kilstelėjusi smakrą aukštyn mergina žengė toliau. Salės kvapams pasiekus mergaitę pasitvirtino teorija, kad mergina nevalgė, ir jau gana ilgą laiką. Nieko nelaukus ir per daug negalvodama, vis dėl to juk mintys buvo užimtos daug svarbesniais dalykais, kad ir kaip reikės grįžti atgal į kambarį, mergina patraukė prie artimiausio stalo. Skaudanti galva ir salės didumas nepalengvino bandymo pasirodyti stipriai. Atsisėdo šiek tiek toliau nuo masės žmonių, net negalvodama, tikriausiai pasąmonėje žinojo, kad jeigu atsisės arčiau daug didesnė tikimybė, kad praskys ir pratrūks, o čia atėjo pavalgyti, o ne drama kelti.
-
Marvin atėjas į didžiąją salę nustebo. Kiek čia daug vaikų. Jis susinervinęs laukė, kada ateis ir jo eilė užsidėti tą prakeiktą paskirstymo kepurę. Po minutėlės ar kelių jis jau sedėjo ant kėdės ir su ant galvos uždėta paskirtymo kepure.
-ŠVILPYNĖ, -sušuko paskirtymo kepurė.
Marvin atsistojo ir nulėkė prie švilpių stalo. Jis greitai atsisėdo ir vėl paskendo mintyse. Na gal ir gerai, kad patekau į Švilpynę, čia yra patys draugiškiausi žmonės, o tikiuosi ir aš toks esu. Tikiuosi čia patirsiu gerų nuotykių ir susirasiu daug draugų.
Po kelių minučių ant stalų buvo begalė maisto, berniukas ryjo net nesustodamas įkvėpti, nes kas be ko, bet valgyti jis labai mėgo. Šis maistas tiesiog pasaka, tikiuosi, kad jo bus visada.
-
Kai paskirstymo kepurė užriko:
- ŠVILPYNĖ!!!
Stalas (matyt Švilpynės) pradėjo švilpti, trypti ir ploti. Tada Liucija pakilo nuo kėdės, tvarkingai bei grakščiai nusiėmusi paskirstymo kepurę ant galvos su kuodu užsidėjo savo gelsvą, mažą skrybėlaitę ir grakščiai, tiesia nugara (kaip visada) nuėjo iki nerimstančio stalo, virš kurio kabėjo geltonos vėliavos, o ant jų buvo nupaišytas barsukas - Švilpynės simbolis. Panelė Kruasan prisėdo prie stalo ir nužvelgė švilpiukus. Staiga vienas iš jų užkalbino Liuciją.
- Tai kuo tu ten vardu?
- Liucija. Liucija Kruasan, - kiek padvejojusi atsakė naujokė.
- Sveika atvykusi į Švilpynę ! - maloniai pasveikino jis pirmakursę ir įkniubo valgyti, nes valgis tikrai buvo gardžiai atrodantis.
-
Šeštadienio pusryčiai buvo kaip niekada puikūs, kaip ir rytmečio naujienos. Melijandra paštu perdavė sutikimą, jog Etanas per žiemos atostogas galės likti Hogvartse.
Tai buvo negirdėta naujiena! Nuo pat pradžių norėjęs palikti mokyklą, Etanas nusprendė labiau atrasti savo vietą Hogvartse. Visgi jis turėjo, kai ką ir padaryti. Juk susitarta buvo.
Etanas kimšo kiaušinienę ir skaitė "Magijos Žinias". Jau buvo besivylęs užversti laikraštį, kai akį patraukė vienas straipsnis antrašte "Gringotse vėl įvyko plataus masto vagystė".
Ir visas tekstas skambėjo panašiai taip:
Po vidurnakčio Gringotse įvyko nerėgėta vagystė, prilygstanti net bandymui pavogti išminties akmenį. Tiksliai nežinoma nei kiek magiškų artefaktų buvo pavogta, nei kas buvo vagys. Aurorai sako, kad tyrimas užtruks dėl susiklosčiusių sudėtinų aplinkybių.
Sugirgždėjo suolas, kažkam atsisėdus.
-Vis tiek tave matysiu kaip klastuolį,- pakėlęs akis nuo teksto šyptelėjo Etanas, - Iš viso nesuprantu, ko tave Paskirstymo kepurė paskyrė į Švilpynę.
-
Rytas, kaip rytas. Saulėtas, gražus, užtat įtemptas kaip nežinia kas. Altairas buvo nustebintas, kai šis buvo anksti pakeltas ir nuvestas į kažkokį kambarį. Buvęs klastuolis nė neįtarė, jog vėl įvyks Paskirstymas. Ir ką gi, įvyko. Kepurė jam pasakė - padarė klaidą, ne į ten jį paskyrė, nori ištaisyti klaidą kol nevėlu, pats jis puikiai žino apie ką ji kalba.
Žinojo, suprato, tik nelabai susigaudė ko pirmoje vietoje nepaskyrė ten, kur turėtų būti. Negi Paskirstymo kepurei reikia jau į pensiją? Buvo girdėjęs ir apie daugiau paskirstymo klaidų, padarytų kepurės.
Pateko Švilpynėn.
-Nagi, - vyptelėjo Altairas, klestelėdamas priešais draugą antrakursį, - ar taip jau blogai? Bent jau mes būsim kartu koledže. Nors, iš tikro...įsivaizdavau papulsęs į Varno Nagą. Rados, per mažai smegenų turiu,- pasijuokė iš savęs.
Pasičiupo kruasaną su šokolado įdaru.
-Baigei skaityti? Turim šį tą atlikti. Gi susitarėm,- šelmiškai nusišypsojo. Pasigriebė dar vieną kruasaną ir pakilo ir nukūrė Didžiosios salės durų link.
-
Etanas papurtė galvą.
Pamatysim, ar kepurė dar kartą nesuklydo. Iš tikrųjų neįsivaizdavo, jog egzistuoja antras slaptas Paskirstymas, Altairas buvo vienintelis žinomas jo egziampliorus, perkeitęs savo koledžą.
Kažin, ar jam pačiams neateis diena, kai sužinos papuolęs ne į tą koledžą?
Akimirkai sustingo, plaukai balakažin kokia spalva nusidažė. Ne, aš nenorėčiau palikti Švilpynės. Nors iš švilpių nieko nepažįstu, bet bent ten jaučiuosi kaip namuose. Etanui būtų nemiela mintis kasdien lipti laiptais į Varno Nago bokštą. Švilpynės kambariai buvo daug arčiau prie Didžiosios salės, o ir Etaną dažnai kankino naktinės kelionės į virtuvę užkąsti. Varno Nage būtų tikra pražūtis su naktipiečiais!
-Mhm, nieko įdomaus, - greitai užvertė "Magijos žinias", -Tik viena keista vagystė ir viskas. Ech, Altairai, ne gi manai, jog aš tą užmiršau? - įsišiepė, pašoko ant kojų ir greitais žingsniais nusekė paskui draugą.
Diena nusimatė smagi.
-
Netrukus po to, kai buvo paskirta į Švilpynę, pirmakursė nudrožė prie savo stalo. Kiek droviai klestelėjo ant kėdutės. Tik dabar pajuto, kad yra velnioniškai alkana. Čiupo įrankius ir kibo į pirmą patiekalą sau po nosimi, bet (neįtikėtina), po kelių minučių buvo soti.
Atsirado desertai. Alisa nusičiupo du pyragėlius su sirupu, paslėpė pilkšvai žalio švarko kišenėje ir atsistojo. Visur buvo taip siaubingai triukšminga, kad mergina neiškentė - užsimerkusi susikaupė ir jos plaukai nusidažė medaus spalva. Patenkinta ji užsismaukė švarkelio gobtuvą ir smuko iš salės.
Tačiau prasibrauti per daugybę žmonių pasirodė sunkiau, nei vienuolikmetė manė. Galų gale ji pasiekė dideles ažuolo duris ir įšėjo į koridorių.
Daug geriau pamanė ji, mėgaudamasi tyla.
Staiga iš klasės išbėgo būrys triukšmingų berniukų. Jie rėkavo, garsiai juokėsi ir kitaip triukšmavo.
Gražumėlis mergina pavartė akis ir jios akimirksniu nusidažė oranžine spalva.
-
Pirmoji diena (tiksliau vakaras) Hogvartse. Daniel neseniai perplaukė ežerą su kitais pirmakursiais ir dabar jau stovėjo vestibiulije, priešais didžiosios salės duris. Žaliaakis nekantravo įžengti pro duris ir išvysti Didžiąją salę, kuri turėtų būti šilta, mat čia, vestibiulije, buvo labai žvarbu ir šalta.
Galiausiai priešais pirmakursius atsirado daili ponia, kuri taip ir neprisistatė. Ji tvarkingai surikiavo būsimus pirmakursius po du (Danieliui kliuvo kažkokia ryžaplaukė) ir pakalbėjusi kažką apie Hogvartsą, jo koledžus ir mokslo metus, ji pravėrė duris į Didžiąją salę. Iš jos sklido malonūs kvapai, šiluma ir jaudulys. Kai ponia paliepė visiems žygiuoti paskui ją iki Garbingojo stalo, visi taip ir padarė.
Įžengus į Didžiąją salę, Džeimso dėmesį labiausiai patraukė ne Paskirstymo kepurė, o salės lubos. Jos atrodė taip kerinčiai... Nors ir vienuolikmetis buvo nemažai girdėjęs iš tėvų apie užburtąsias lubas, jos vis tiek jį nustebino. Pamatyti gyvai buvo visai kas kita negu klausytis iš kitų žmonių lūpų apie tai.
Kai galiausiai vaikai pasiekė Garbingąjį stalą, visi išvydo priešais juos pastatytą Paskirstymo kepurę. Daugelis su nekantrumu žiūrėjo į skrybėlę ir laukė kol kas nors įvyks. Staiga kepurė sušuko ir pradėjo dainuoti. Daina pasirodė visai nieko, bet galėjo būti ir geresnė, ji buvo apie keturis koledžus. Įsiklausęs atidžiai dainos, Daniel pamanė, kad jam tinkamiausi koledžai yra Varnanagė ir Švilpynė... Bet ką jau žinosi, kur kepurė tave paskirs.
Paskirstymo kepurei baigus dainą, nepažystamoji ponia išsiskleidė ilgiausią pergamentą ir prabilo:
- Kai Jus pašauksiu pavarde, prašome išeiti į priekį. Tada uždėsiu paskirstymo kepurę Jums ant galvos ir ji praneš kur Jus paskyrė.
Džeimsas ir nekantravo ir bijojo savo eilės. Bet vis dėl to, eiti kada nors teks. Moteris ėmė kviesti vaikus:
- Roverna Weazly!
Pasirodė mergaitė kuri ėjo kartu su ponaičiu Klarku. Po kiek laiko kepurė užriaumojo:
- GRIFO GŪŽTA!
Tada vėl ta ponia:
- Ed Skauer!
- KLASTUNYNAS!
- Anika Black!
- ŠVILPYNĖ!
- Daniel James Clarke!
Na va, dabar mano eilė... Danielius nedrąsiai žengė žingsnį į priekį. Jis jautė kaip visų žvilgsniai susminga į jį. Garbanius sėdosi ant kedės ir pajuto kaip ant galvos užkrito sunkoka kepurė. Po kiek laiko ji prabilo, aiškiai kalbėjosi su Džeimsu.
- Kagi, matau esi nemenko proto ir mokslai tau neprošal. Gal tada tave į Varnanagę? Bet nepristygsta švelnumo ir gerumo. Manau, kad geriausia tau bus ŠVILPYNĖ!
Clarke pajuto kaip atlėgsta visas kūnas, nebelieka susikaustęs ir viskas buvo gerai. Stalas viduryje pradėjo ploti ir trepsėti kojomis, jis aiškiai priklausė Švilpynei. Švilpynės mokiniai džiaugėsi dar vienu mokiniu, taip pat, kaip Daniel džiaugėsi pakliuvęs į Švilpynę.
Sėdėdamas prie Švilpynės stalo, berniukas užbaigė stebėti paskirstymą visai kitomis akimis. Pasibaigus paskirstymui, kėdė su Paskirstymo kepure buvo išneštos ir auksinės lėkštės prisipildė maisto. Tik tada švilpis pajuto kaip smarkiai yra išbadėjęs, po kelionės traukiniu nieko nevalgė. Jis pradėjo kimšti kiek tik telpa.
-
Agata buvo taip susikrimtusi po paskutinio ginčo su tėvais, kad net neišgirdo, kaip ją kviečia vardu:
- Agata Sibile!- balsas buvo gerokai pakilęs iš pykčio ir aplink kilo bruzdesys.- Jei manai, kad tau bus patiestas raudonas kilimas, tu labai klysti. Paskutinį kartą kviečiu tave ateiti prie Paskirstymo kepurės, po to būsi nedelsiant pašalinta iš Hogvartso!
Persigandusi mergaitė staigiai pašoko iš vietos ir, deja, susipainiojus kojoms, nusivertė nuo suolo. Salėje iš karto nuvilnijo juoko banga. Agatos skruostams kaistant, ji greitai atsistojo ir kuo grakščiau (kiek įmanoma tokioje situacijoje) pajudėjo Paskirstymo kepurės link. Vos tik drebančiomis kojomis ji prisistatė, jai ant galvos buvo užmaukšlinta garsioji kepurė. Ši kažką murmėjo apie šių dienų mokinių nepaklusnumą, bet Agata tuo metu nieko negirdėjo, tik matė visų besijuokiančius veidus ir troško skradžiai žemę prasmegti.
Taip beraudonuojant, mergaitė pajuto, kaip Paskirstymo kepurė buvo nuimta nuo galvos ir ji lėtai atsistojo. Negaliu patikėti, kad per savo kvailą galvą neišgirdau, kur esu paskirta... Agata nepaprastai nudžiugo, kad visi švilpiai pradėjo šūkauti ir ploti, o kai kurie dar ir rodė, kad ateitų ir prisijungtų prie kitų, todėl kuo galėdama greičiau naujoji švilpiukė nuskuodė prie savo naujosios šeimos. Vos Agata spėjo atsisėsti prie stalo, prieš ją atsirado kalnai maisto ir visi mokiniai bemat pamiršę Agatos nelaimę, puolė krautis lėkštes. Deja, pačiai Agatai valgyti nesinorėjo - ji vis dar jautėsi sugniuždyta nuo pažeminimo pačią pirmą dieną prieš visą Hogvartsą. Atsidususi - mergaitė nujautė, kad jos laukia sunkūs metai - ji lėtai pradėjo krautis savo lėkštę...
-
Luna labai norėjo gauti varno nagą tačiau gavo visai kitą koledžą labiausiai ji bijojo gauti klastunyną Luna nemėgo klastunyno ir jo moksleivių ji labai daug ko girdėjo apie juos jai labiau buvo prie širdies kiti koledžai Luna taip pat labai bijojo susimauti ar nuvilti savo koledžą nes tas stalas kurį gavo Luna buvo nepaprastai draugiškas ir geras taip pat ji labai bijojo blogai pasirodyti prieš mokytoju , kad tie neatimtų taškų bet yra ir geroji pusė Lunai labiausiai Herbalogija ir magiškūjų gyvūnų priežiūra buvo ir tų mokytojų ir pamokų kurių Luna nemėgo arba jai tiesiog jose nesisekė jai labai patiko lankytis bibliotekoje ten ji rado labai daug įdomių knygų labai daug jų rado apie augalus taip pat Lunai patiko bendrauti su draugais Hogwartsas tapo jos namais
-
Taigi Lunos Evanns pirmoji savaitė buvo ne labai kokia ji su visais pykdavosi kiti sako , kad jos vieta tik klastunyne ir niekur kitur kiti Luna ignoruodavo Lunai į tai buvo nė motais jai labiau rūpėjo pamokos ir namų darbai be to Luna rado ir kitokios veiklos nei kreipti dėmesį į tas kvailas pašaipas ir ignoravimą nors Luna ir žinojo esanti grynakrajė , bet kraujas jai ne viską davė Luna buvo šiek tiek bjauraus charakterio žinoma Gal Būt Lunai tai buvo ir į nauda juk kai kada blogose ar tave nervinančiose žmogaus savybėse galima rasti gėrio. Bet Luna vistiek tikėjo ir žinojo , kad yra pakankamai stipri burtininkė nors ir kol kas nelabai mezgė kalba su kitais Hogwartso mokiniais ir be to Luna jau seniai svajojo tapti mokyklos profesore ar net direktore
-
kai paskirstymų kepurė sušuko švilpynės vardą visi pradėjo labai garsiai ploti. Klarencė ( klara) atsisėdo prie merginos vardu Bela.
-
Vos tik paskirstymo kepurei sušukus kokiam koledžui ji priklauso, Everlyn nežinojo kaip reaguoti, o tuo labiau prie kokio stalo eiti, nes ji buvo viena pirmųjų mokinių, kuriai priskyrė koledžą. Ji žinojo, kad klastuolius atspindi žalia, o grifus raudona spalva, tačiau ar švilpynę atspindėjo geltona ar mėlyna - ji nežinojo, o tiksliau neprisiminė. Aš nebežinau - išsigandusi mintyse sau kartojo iš panikos Noel.
Galiausiai, nepasidariusi sau didžiulės gėdos mokslo metų pradžioje Evelyn sėdėjo prie švilpynės stalo (kokiu būdu, ji nenorėjo nė prisiminti). Valgyt ji norėjo, tačiau bijojo. Kalbėtis kaip kiti su draugais ji irgi norėjo, tačiau tokių neturėjo, o ir kalbėti bijojo. Tuo metu ko ji nebijojo, tai apsimesti, kad jai viskas gerai ir jaučiasi laiminga sėdėdama šalia begalės mokinių, kurių tiek gyvenime vienoje vietoje nėra mačiusi. Senoji mokykla buvo žymiai mažesnė...
-
Sofija pirmą kartą įžengė į Didžiąją salę. Apsidairė aplink buvo tiek daug mokinių. Ji sustojo į eilę kaip ir kiti pirmakursiai. Atėjo jos eilė. Mergaitei Paskirstymo kepurė buvo žymiai per didelė.
-Švilpynė.- Ištarė Paskirstymo kepurė.
Švilpynės stalas pradėjo ploti. Sofija nuėjo prie geltono ir juodo stalo.
-
Berniukas buvo šoke. Tiesą sakant pastarosiomis dienomis tai buvo viena dažniausiai jaučiama emocija. Ją pakeisdavo tik ta nuolatinė liūdesio banga. Prie jos jau buvo pripratęs. Pripratęs tiek, kad išmoko puikiai ją slėpti. Hogvartsas jam turėjo būti nauja pradžia, nenorėjo ir čia būti amžinai liūdnas, problemų turintis vaikas. Tačiau jam tai sekėsi ne ypač gerai. Nei traukinyje, nei pilyje jis dar nebuvo prataręs nė vieno žodžio. Jei kas jo paklaustų, ji nė negalėtų prisiminti kada paskutinį kartą girdėjo savo paties balsą, žinoma, jeigu kas ir paklaustu jis, net jei ir žinotu, neatsakytu. Net keliems vaikinukams jį kalbinus traukinio perone, jis tik žvelgė į juos savo didelėmis žaliomis akimis ir svarstė tą plonytę ribą tarp normalumo. Ak, kaip lengva būtų buvę viską pradėti iš naujo, tik keli žodžiai. Aš Gustav, koks tavo vardas? Ech... Juk jis tik vaikas, galėjo sau leisti ir atsipalaiduoti. Žaisti kortomis ir negalvoti. Tačiau vietoj to, jis čia, pačiame grupės vaikų gale, laukia kol jo vardas bus pakviestas. Tiesą sakant, šiek tiek gąsdinosi tos tamsios ir nušiurusios skrybėles. Girdėjo, kad ji skaito mintis. O to jis nenorėjo. Nuo to neapsaugotų net jo amžina tyla.
Išgirdęs, kad pakliuvo į švilpynės koledžą jis neapsidžiaugė. Žinojo, kad tai pats draugiškiausias koledžas, tačiau taip pat tai reiškė ir tai, kad bus sunkiau pasislėpti nuo žmonių ir sulauks daugiau gailesčio žvilgsnių. Jau dabar galėjo girdėtis šnibždesius: jis nekalba, tipo visai. Nemanau, kad esu mačiusi jį kalbant ar kam kitam pravėrus burną. Kiek girdėjau jis turi problemų, na žinai, psichinių. Vietą prie stalo pasirinko irgi taktiškai. Pats galas ir dar arčiausiai durų. Tikėjosi, kad prasidėjus vaišėms galės sprukti į koridorių. Tiesa, nežinojo nei kur nei kaip nusigauti iki Švilpynės kambarių, bet pagalvojo, kad galės palaukti už didžiulių durų, kol pavalgys kiti,. Taip bent neteks kęsti žvilgsnių. Alkanas nebuvo, nors nieko šiandien ir nevalgė. Alkanas būdavo retai. Todėl ir buvo toks smulkus, tačiau dabar nebuvo tas laikas, kai bandys įvairius patiekalus. Nors iš berniuku perone išgirdo, kad maistas čia, išties tobulas. Na bet vėlgi, tai jo nejaudino. Tiks maistui atsiradus ant stalo jis padarė tai, ką ir planavo. Movė tiesiai prie šiek tiek pravirų durų. Tarpas iš ties buvo mažulytis, bet jis dar mažesnis, todėl prasibrovė be sunkumų.
-
Aura vis galvojo apie jos gyvenimą Hogvartse, kokiam koledže gyvens. Ji nenorėjo patekti į klasyunyną mat ten mokosi klastuoliai, o ši baili ir švelni mergaitė tikrai nepritaptu tarp tokių mokinių.
Ir štai Aurą pakviečia prie paskirstimo kepurės. Ir?! Staiga kepurė sušunka:
Švilpynė!
Mergaitė nustebusi nueina prie koledžo stalo.
Dabar ji mokysis Hogvatse, švilpynės koledže, gal susiras draugų kurie ją palaikys...lyg prasidėtų naujas gyvenimas. (ŠV2)
-
Kiek susierzinęs, sutrikęs jis greitu žingsniu nusigavo į Didžiąją salę pusryčių. Jis vengė žvilgsnių į jo rudas garbanas ir keistąsias akis. O Merline, jis nė kiek nebuvo įpratęs, kai visi mato jo tikrąją išvaizdą!
Skubiai klestelėjo į savo vietą, tik vogčiomis žvilgtelėjo į langus, pro kuriuos turėtų praskristi rytinis pelėdų (ir kitų paukščių, khem) paštas.
Pasigriebė sumuštinį, bet alkanas nebuvo. Juk Danielis Zadkielis Lorijanas buvo susierzinęs ir sutrikęs.
O kaip kitaip?! Kaip iš viso Hogvartdo administracija gali reaguoti, kai pagaliau sužino prieš dvi savaites, kad tarp pirmakursių įsimaišė devynmetis, sugebėjęs atsikasti iki trečio kurso?! Kaip reaguoti tėvams, prieš dvi savaites sužinojusiems, kad jų sūnus, kurį laikė žuvusiu, yra gyvas?!
Ach, pradėkime nuo pat pradžių.
Danielis neprisiminė savo pirmųjų dienų Prancūzijoje tolimų giminaičių globoje, bet ką geriausiai prisiminė tai, jų mokslus. Leonardas ir Amara (amžiną atilsį) atliko nepriekaištingą pareigą apsaugoti vilkolakio Igorio Gabrielio Lorijano Greywindo ir sirenos Emilijanos Lenės McWellės sūnų nuo jo tykančių pavojų. Kaip metamorfmagas, jam buvo pasiūlytas išgyvenimo planas - apsimesti dviem žmonėm ir "pasauliui" paskleisti žinią, kad Danielis turi draugą Etaną. Nors iš tikro, tai buvo du žmonės viename...
Dantei Emousui, sužinojusiam apie tuometinio Lorijanų-Emousų klano alfos sūnų, kuris negimė vilkolakiu, pasišovė tą klaidą ištaisyti. Jam teko anapilin išsiųsti Danielio globėjus. Ačiū Merlinui, Danieliui-Etanui pavyko pabėgti, o kodėl Dantė nusprendė blefuoti, jog įkasdamas Igorio ir Emi sūnui, šis žuvo, niekas taip nesužinojo. Taip pat ir niekas nesurado ir neva žuvusio alfos sūnaus kūnelio. Vietoj jo rado išsigandusį Etaną, kuriam į galvą įsiėdė savisaugos inkstiktas meluoti, apsimesti Etanu, o ne Danieliu. Vaikas nežinojo, kad visas pavojus baigėsi.
Danielis krūptelėjo, kai pelėdos kaip paleisti vaikai po pamokų išsisklaidė Didžiojojė salėje. Vienuolikmetis akimirkai išsigando, kas pelėdų tarpe išvydo ir savo feniksą. Ne, Ra, nebuvo.
Jis sutiko kniubutę, kurią užvadino Dulksna, ir jo nuostabai greitai sužinojo, jog ši yra viena aštuntadalio vela melediktė Pandora Streikers, Mišelės Avery Streikers nesantuokinis vaikas. Kaip ir jis, Pandora slapstėsi po kita tapatybe, nes ji buvo išsgrūsta iš namų, tik sužinojus jos kraujo ligą. Būtent Pandoros dėka, Danielio apsaugos mechanizmas dar labiau sužiaurėjo - abu turėjo dėl ko bijoti.
Streikersų neapkentė Igorio globotinio Kajaus augintinis Sniegas, vos netekęs gyvybės nuo Mišelės rankos, o pats Danielio tėtis buvo įkalintas Azkabanan Mišelės kėslais. Pandora bijojo, jog jei Lorijanai sužinos jo tapatybę, niekas jos nepasigailės. Tuo tarpu Danielis-Etanas neišdrįso pagalvoti, kad gali atskleisti savo tiesą, o vėliau suprato, kad galbūt jo tikrieji tėvai nepatikės jo tiesa. Vargšeliui per trejus metus, vaidinat Etaną ir besimokinant Hogvartse nepagal savo amžių (gi pirmakursio uniformą užsidėjo devynerių!) galiausiai pratrūko ir pradėjo galvoti apie prisipažinimą. Tai buvo tamsus laikotarpis. Per jį - draugystė su Pandora nutrūko ir daugiau šios nebematė.
O jis?
Sumuštinis nebuvo skanus, todėl Danielis žvilgsniu peršokinėjo per ąsočius. Nieko įdomaus. Sunkiai atsoduso.
Neištvėrė ir parašė laišką į namus. Buvo iš karto atsiimtas iš mokyklos ir...ach, tai jau atskira istorija, kas dėjosi namie. Bet jei kas, Danielis niekada nejautė tiek daug emocijų viduje - džiaugsmas, baimė, išgąstis, juodulys...Laimės ašaros.
Toliau teko sutvarkyti reikalus su mokykla. Visa tiesa buvo atskleista direktorei (tik nežinojo, ar iki profesorių ši žinia pasiekė), ir buvo nuspręsta jį perkelti į pirmą kursą. Puikumėlis.
Etanas Danielis darsyk apžvelgė apkrautą pusryčiais Švilpynės stalą. Šyptelėjo. Gal geriau nevalgys.
Pakilo.
Buvo kažkiek keista viduje, nes žinojo, kad laisvė ir ramybė sugrįš pas jį.
Danielis Etanas Serafielis Zadkielis Lorijanas išėjo iš salės.
Kita stotelė: laisvė.
-
Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykla. Laiškas nuo direktorės Arwen Evenstar. Kas per velniava? Kas yra tas Hogvartsas ir kodėl pelėdos nešioja laiškus? „Visa“ Harper šeima buvo jei ne šokiruota tai bent nustebusi. Tėvui buvo atvipęs žandikaulis. Motina stengėsi atrodyti nustebusi, tačiau to niekas nepastebėjo. Jaunesnė sesuo pradėjo reikalauti, kad Noelė atidarytų voką ir perskaitytų tą neįprastą laišką. Jai neįprastu jis buvo bent dėl to, kad vokas buvo su vaško antspaudu ir pergamentinis. Vos išėmus laišką iš voko, Isla nugvelbė voką. Smalsi septynmetė netrukus pradėjo tą voką ir jo sulaužytą antspaudą uostyti ir čiupinėti.
- Gerbiama panele Harper, jūs kviečiama mokytis į Hogvartsą, - perskaitė laišką mergaitė ir pajuto kaip jis išplėšiamas iš jo rankų. Tėvas greitai permetė tekstą akimis.
- Kažkas labai gerai moka juokauti. Išmesk šitą nesąmonę į šiukšliadėžę ir skaityk toliau knygą, - kaip visada, griežtai paliepė ir ištiesė pergamento lapą atgal kaštonplaukei. Su tėvu ginčytis Noelė nenorėjo, tačiau atėmusi voką iš Islos ir išėjusi laiško išmesti, šį vis tiek paslėpė po rūbais. Labai norėjosi dar sykį perskaityti jį, net jei čia pajuokavo kaimynų vaikai. Grįžusi namo, mėlynakė pasiėmė savo knygą ir trumpai tarė, kad pabaigs skaityti savo kambaryje. Mama tik šyptelėjo nevykusiai ir būsima pirmakursė nubėgo į antrą aukštą, savo kambarį. Užsidariusi savo kambaryje, ji perskaitė laišką dar kartą. Negalėjo patikėti, kad yra burtininkė! Išgirdusi mamos žingsnius, tokius tylius ir greitus, Angelica paslėpė nusikaltimo įrodymus stalčiuje ir apsimetė skaitanti Marko Tvaino „Princą ir Elgetą“. Šią knygą ji skaito nuo septynerių ar aštuonerių ir jau gal būtų išmokusi atmintinai jei ne jos užmaršumas, perskaičiusi knygą po kurio laiko ji nustemba tokią turinti ir vėl skaito. Užburtas ratas. Durys atsivėrė ir į kambarį užėjusi mama paskubiai jas po savęs uždarė.
- Mieloji, galim pasikalbėti? - paklausė Alesandra ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Žinoma, mama. Apie ką? - nusišypsojusi mergaitė apsimetė, kad jokio laiško nebuvo ir atsisuko į mamą.
Jos ilgai kalbėjosi. Noelė sužinojo, kad Montgomery šeima visada buvo grynakraujais burtininkais ir mergaitės tėtis... Tikras tėtis yra grynakraujis burtininkas irgi. Sužinojo paauglė ir priežastį dėl kurios tėtis Simonas nenutuokė apie burtų pasaulį. Žiobarams, taip vadinami žmonės be magiškų galių, negalima žinoti apie šį pasaulį, bet yra kelios išimtys ir kaštonplaukė viena iš tokių.
Vėliau viskas tekėjo kaip Niagaros krioklys. Laikas bėgo nepastebimai. Štai tėtis sužino, kad tas laiškas ne pokštas. Jie susipyksta su mama. Susitaiko. Pradeda ieškoti laiško. Tėtis išbara Noelę. Po savaitės ji ir mama apsiperka Skersiniame skersgatvyje. Noelė gauna marso sakalą (na, tiksliau jis pats prisikabino ir pradėjo bendrauti su švilpe mintimis), kad jai nebūtų nuobodu mokykloje. Likusi dalis Rugpjūčio praėjo paprastai. Angelica perskaitė visus vadovėlius po du kartus ir netgi pabandė atlikti burtą, bet buvo sustabdyta mamos. Rugsėjo pirmos rytą Simonas, Alesandra, Noelė ir Isla nemiegojo. Visi ruošėsi savais reikalais. Vyriausioji dukra pabaigė sudėti savo lagaminą, Isla skundėsi tėčio gabumu pinti kasytes, Simonas bandė supinti kasytes, o Alesandra ruošė pietų dėžutes dukrai į kelionę ir vyrui į darbą. Iš namų, kaip įprasta, išvažiavo dvi mašinos. Po pusvalandžio automobilis, kuriame buvo Alesandra ir Noelė, sustojo prie Kings Kroso. Palydėjusi pirmakursę iki traukinio, mama verkdama mojavo jai. Devyni mėnesiai yra ilgas laiko tarpas.
Vos pajudėjus traukiniui, vienuolikmetė užmigo atsirėmusi į sieną. Pabudo žadinama kažkokios merginos kuri purtė ją ir kartojo, kad jis pabustų. Ta vyresnė nepažįstamoji greitomis liepė persirengti ir išėjo. Lauke buvo tamsu. Kaip buvo liepta, Lika persirengė ir traukinys sustojo Kiauliasodyje. Po ilgos ir varginančios kelionės paskirstymo kepurė nudžiūgino mergaitę. „ŠVILPYNĖ“. Jos mama irgi mokėsi Švilpynėje. Ji didžiuosis ja!
Laiminga švilpė nuskubėjo atsisėsti prie Švilpynės stalo. Po direktorės kalbos ant stalų atsirado maistas. Prisivalgiusi iki soties, Noelė susipažino su kitais švilpiais ir po vakarienės buvo palydėta į Švilpynės bendrąjį kambarį.
-
Ši diena buvo kažkas neįtikėtino...
Visus 11 metų manė esąs žiobaru, tačiau vos šiandien sulaukė lemtingo laiško. Dar kitaip žinomo kaip pakvietimo į burtų ir kerų mokyklą - Hogvartsą. O kas tas Hogvartsas? Nei Shiro, nei jo tėvai nenusimanė, laimei laišką atnešė ne pelėda, o viena iš mokyklos darbuotojų. Vargšelei teko paaiškinti nenusimanantiems žiobarams viską nuo pat pradžių iki galo, ir net parodyti keletą burtų, kad įrodytų, jog netauška paistalų.
Pasirodo magija yra tikra, ir Shiro taps burtininku. Sužinojęs žinią, jog bus išsiųstas gyventi į mokyklą, mokytis magijos, vienuolikmetis berniukas atsisuko į tėvus su pasimetusiomis, tačiau ryžtingomis akimis ir nuoširdžiai juos apkabino. Visą laiką žinojo, jog išsiskyrė nuo savo bendraamžių, ne tik neįprasta išvaizda, tačiau ir kažkuo keistesniu, kažkuo ko negalėjo apibūdinti žodžiais. O dabar buvo aišku.
Išvykstant iš namų, Shiro atsisveikino su tėvais prižadėdamas, jog grįš per atostogas ir nesusižeis. Vos po to iškeliavo su teta iš Hogvartso apsipirkti reikalingų prekių, norint pradėti pirmąjį kursą. Pakeliui sužinojo apie savo kilmę. Pasirodo magiškas galias paveldėjo iš tolimų giminaičių, o tiksliau savo prosenelio prosenelės. Ji buvo galinga burtininkė. Plono sudėjimo, ilgų baltų plaukų, žėrinčių rudų akių - visai kaip Shiro. Žinant giminės medžio istorija, buvo aišku iš ko Shiro paveldėjo savo sugebėjimus.
Viską susipirkus sekė kelionė traukiniu, tiesiai į Hogvartsą. Tai buvo didinga pilis pilna stebuklingų vaizdinių, kur tik pasisuksi, viskas atrodė nauja ir neįtikėtina žiobariškoms berniuko akims. Kartu su naujais mokiniais buvo pakviestas užsidėti paskirstymų kepurė, kuri kiek pagalvojusi suriko:
- ŠVILPYNĖ!
Tai buvo koledžo pavadinimas, ir jaunuolis Shiro pateko į juodą-geltoną barsuko simbolį turinčią komandą. Numovus kepurę vaikis nerangiai nupėdino prie savo koledžo stalo ir nužvelgė šalia sėdinčius mokinius. Tai bus jo draugai ateinančius metus...
- Tikiuosi jie d-draugiški? - sumurmėjo sau panosėj droviai mėtydamas akis į visas stalo puses. Žiobarų pasaulyje, mokykloje neturėjo draugų, mat buvo per keistas. Tačiau šioje magiškoje mokykloje viskas atrodė keista, tad ir mokiniai galbūt bus tolerantiški keistenybėms?
Ilgiems svarstymams ir maisto puotai pasibaigus, jaunuolis ir kiti buvo palydėti į Švilpynės bendrąjį kambarį, susipažinti su nauja gyvenamąja vieta.
-
Šviesaplauke ižengge į salę su kitais savo bendrakursiais ji dar nežinojo į kokį koledža pateks ar tai bus išmintingasis Varno nago koledžas? o gal tai bus klastusis Klastunyno koledžas? jausmingasis Švilpynes koledžas? aišku be jų yra ir dar vienas nieko neprastesnis drąsiujų Grifų gūžta aišku labiausiai mergina norėjo į Varno Nagą ji galvojo jogji ten labiausiai pritaps nes jai labai patinka skaityti knygas.Pagaliau atejo ta akimirka kai ji atsises ant kedės ir užsides tą apšiurusia skrybele jai buvo baisoka bet vienu metu ir labai gera.Išgirdusi savo varda Morgan kruptelejo ji išejo į prieki ir galvojo kad nesusimautu kad buvo jai labai budinga ji bijojo jog iš jos prades juoktis bet taip nenutiko ji atsisedo ant kedes ir užsimaukšlino tą apiplyšusia skrybele o ji sušuko:ŠVILPYNE!!!!!!!!!! visi švilpiai atsitojo nuo suolu ir pradejo ploti bei sveiknti mergina jai tai buvo nepakartojamas jausmas.
-
Nors ir kaip buvo ilga kelionė jaunajam mokiniui, kuris mažai keliaudavo. Išskyrus, kaip belakstydamas po savųjų draugų kiemus ar keliaudamas po miškus.
Ši išvyką į burtų, bei magijos pasaulį buvo lėta ir rami spėdamas Hogvartso ekspreso traukinyje susipažinti su draugiškais jaunais burtininkais, netgi vienas iš jų leido susipažinti su jo varlyte Taqito. Hogvartso ekspreso vidus buvo jaukus ir malonus žmonėms, kas turėdavo pakelti ir jaukias mintis apie būsimus išbandymus Hogvartse, kaip mokykloje užaugs ne bejėgis vaikinas ir galės save apginti, kai prireiks magijos pagalbos, bet Kleono mintys nebuvo apie tai, tik įėjęs ir išsirinkęs kur sėstis šviesiaplaukis šį neramino tos mintys, kad tėvai vis dar priekaištingai reagavo į magijos pasaulį. Jų manymu magija, tai buvo tik laiko švaistymas menkniekiams, kurie ‘’turėdavo pagerinti burtininko gyvenimą’’, bet žydrų akių savininkui tai nebuvo vienintelis rūpestis apie kurį galvojo ištisas valandas važiuojant ekspresu, taip pat paliko drauge, kaimynę tėvynėje su kuria didžiaja dienos laiko praleisdavo su ja laipiodamas po medžius ir turėdamas linksmų akimirkų, kurias turėjo atsisveikinti savo gimtajame krašte Škotijos miestelyje.
Keliaudamas iki Hogvartso, kuris gerai pagarsėjęs, kaip geriausiai saugoma vieta magijos pasaulyje po Gringotsu. Išlipę iš greitojo traukinio, pasitiko mokyklos ūkvedys ir raktininkas, kuris palydėjo iki karietų, kurios riedėjo žydrų akių savininkui nieko nevežamos, nesimatė arklių, kol keli mokiniai šnibždėjo apie nematomą arklį Testralį, kurį galėjo matyti tik žmones, kurie buvo regėje mirtį.
Įlipę moksleiviai į karietas vežamas nematomo Testralio privežė iki vandens šaltinio, kurio viduryje jau rodėsi ta ypatinga pilis apie kurią, kalbėjosi visi atkartodami tėvų žodžius.
Jaunuoliui jau rodė, kad reikia lipti į valtį, kiek dvejodamas po truputi įlipo į valtį su keliais mokiniais, kai kurie laikė žvakių žibintus sau pasišviečiant ''kelią'' link pilies. Aukštas berniūkštis su baime širdyje stipriai laikėsi valties šonus, kad neiškristu į ledinį vandenį, kai dar nemokėjo plaukti.
Išsiropšte vaikai iš valties jau buvo burtų ir kerėjimų mokyklos krante, kai jau po kelių akimirkų nuvesdami ūkvedžio vaikai vaikščiojo Hogvartso koridoriais ir žvalgėsi į judančius paveikslus, laiptus kurie judėjo ir daugybės koridoriai kurie dauguma buvo apšviesti senamadiškomis žvakėmis.
Žygiuodami jaunieji magai priėjo prie didžiosios salės, kurioje bus paskirstyti į savo koledžą legilimantės kepurės pagalba.
Bevaikščiodamas Kleo didžiojoje salėje su grupele kitų vaikų ir besižvalgydamas aplink išvydo žmonių akyse spindėjančias ambicijas, smalsius žvilgsnius į būsimus pirmakursius, kurie praleis savo geriausius metus Hogvartse.
Lubose suvokė išsiskiriančias danguje žvaigždes, kurios primindavo jam praleistas naktis laukuose su juodaplauke pašnekove. Levituojančios žvakės, bent jau taip mane aristokratų berniukas, atrodė gan įspūdingai, kaip iš žiobarų kilmės kilęs jaunuolis tik ramiai vaikščiojo didžiosios salės pagrindinių kelių vengdamas mokinių žvilgsnių, kai gausa veidų žiūrėjo į einanti jaunimą su juodomis mantijomis.
Profesorė paaiškino, kaip vyks ceremoniją ir po kelių akimirkų jau pradėjo moteriškas tvirtas balsas kviesti mokinius ant medinės taburetės ir uždėdavo senoka kepuraite, gal netgi jau atgyvenusi savus laikus ant būsimo grifo, klastuolio, švilpio ar net varniuko galvos.
Po kelių mokinių, kurie jau buvo paskirstyti į savus koledžus, atėjo eilė ir pačiam jaunuoliui atsisėsti ant taburetės ir pajusti ant savo plaukų didelę, pasenusią skrybėlę, kuri jam atrodė, kažką sau sumurmėjusi, kad net berniūkštis sunkiai suprato, ką kepurė norėjo pasakyti.
Kiek pagalvojusi kepurė rišliai sušuko:
- ŠVILPYNĖ!
Švilpynės koledžio mokinys nušoko nuo taburetės ir nuėjo link savo bendraklasių, kurie atrodė malonus ir nuoširdus žvilgsniai lydėjo mokinį prie jų atsisėdant, kuris tik jam atrodė, kad Švilpynė yra pagarsėjusi, kaip geros draugystės koledžas.
Nors Kleo nerūpėjo į kokį koledžą, jis pateks, šis vietoj vaikščiojimo su netikra šypsena veide, negalėjo pamiršti savo kaimynės, jo geriausios draugės su kuria išsiskyrė keliai tik nuėjus jam į burtų ir kerėjimo mokyklas, bet viltis dar buvo puoselėjima viduje, kad nerangioji draugė pakliūs į tą pačia mokyklą, kaip ir patsai, kai žinojo, kad jos šeima kilusi iš grynakraujų šeimos, buvo įsitikinęs, kad ji gaus laišką į Hogvartsą, kaip ir neperseniausiai gavo ir pats.
Badauti dėl prisiminimų ar blogos nuotaikos nenorėjo, jog viltis dar buvo, kad susitiks per Velykų ar Kalėdų atostogas bičiule grįždamas namo.
Akimirksnių atsirado maistas pilnos lėkštės, bet švilpis būdamas išrankus maistui, nesurado sau mėgstamo, bei tinkančio maisto, kurį galėjo sau pasitiekti, kaip vakarienę. Teko suktis jam iš bėdos. Greitai apsisukęs aplink švilpynės stalą pagriebė po vieną kitą maisto gabalėlį ir susidėjo sau į lėkštę, kol nesigavo pilna lėkštė maisto gabalėlių, kurie priminė troškinį ir su pasimėgavimu atsisėdo į savo vietą prie stalo ir pradėjo ragauti pasigamintą vakarienę, kuri skleidė malonų kvapą.
Mokiniai godžiai valgė patiektus ant stalo patiekalus, kai kurie kalbėjosi tarpusavyje, bet viskas greitai užsibaigė, kai atėjo prefektas ir išsivedė mokinius į jų bendruosius kambarius, kaip ir patį Kleoną.
-
Dinas jautėsi kiek nejaukiai tarp tiek daug vaikų, kurių jis nė velnio nepažysta. Pirmakursių minia vis mažėjo, kepurė vis sušukdavo kurio nors koledžo pavadinimą ir vaikai pasistrykčiodami nulėkdavo prie būsimų draugų. Galiausiai atėjo ir Dino eilė. Jis droviai atsisėdo ir jam buvo uždėta senoji kepurė, tuoj pat ji nukrito jam ant akių, mat jam buvo perdidelė. Ot įdomus vaikas tu! - Dinas vos nenusiėmė kepurės, išgirdęs jos gergždžiantį balsą, tik po akimirkos susivokė, kad tai normalu. Kepurė kalbėjo toliau. Miglaputys... girdėta pavardė. - Panašiai, kaip Njuras Miglapūtys. - Prisiminiau, šaunus vaikinukas. Hm, aš tave į grifų gūžtą galėčiau paskirti, tačiau manau, kad tu švelnesnis. Tavo mintys ramios ir taikios, atrodo bereikalo nesiveltum į ką nors pavojingo. Tavo pomėgiai, charakteris ir net išvaizda panaši į Njuto. Aišku ne dėl išvaizdos, tave skiriu...
- ŠVILPYNĖS KOLEDŽAS!
Njutas susierzines nupėdino prie švilpinukų stalo. Jis norėjo į grifų gūžtą, kur mokinosi legendinis burtininkas Haris Poteris, tai ne, į švilpynę jis pateko. Jis surūgęs klestelėjo tarp kitų pirmakursių švilpių prie stalo ir pradėjo piktai valgyti vištos šlaunelę. Jai jį kas užkalbindavo, Dinas tik palinksėdavo kažką burbtelėdavo ir toliau valgydavo, nors viduje visai ir norėjo į švilpynę, tad jam terikėjo uoti laiko ir ryte jis bus linksmas bei dar labiau susišiaušusiais plaukais nei dabar.
-
Pirmakursių eilei trumpėjant Meg vis labiau jaudinosi. Aplink girdėjosi linksmas šurmulys kepurei skelbiant naujokų koledžus. Apsidairiusi rudaplaukė pamatė, kad kiti naujokai nėmaž nesijaudina ar bent jau tai puikiai slepia. Tačiau ji, nors stengėsi to neparodyti, labai bijojo. Meg neįsivaizdavo, į kokį koledžą galėtų patekti. Norėdama nusiraminti, mergaitė pažvelgė į užkerėtas Didžiosios salės lubas. Jos buvo tamsios, tačiau nusagstytos spindinčiomis žvaigždėmis, kurios keistai ramino Meg. Bet naujokė neilgai džiaugėsi užplūdusia ramybe, nes išgirdo savo vardą ir ją vėl sukaustė nerimas. Medinėmis kojomis ji išėjo į priekį ir atsisėdo ant kėdutės. Žaliaakė pajuto ant galvos Paskirstymo kepurės svorį ir išgirdo tylų Kepurės balselį, kuris svarstė, kur ją paskirti. Po kelių labai ilgų minučių Kepurė suriko:
- ŠVILPYNĖ!
Meg krūptelėjo, nes visai ne to tikėjosi, tačiau buvo laiminga, kad viskas baigėsi. Mergaitė atsistojo, greitu žingsniu pasiekė Švilpynės stalą ir įsitaisė už jo. Švilpynės koledžas buvo pagarsėjęs kaip geros draugystės ir ištikimybės koledžas, todėl Meg tikėjosi, kad nesunkiai pritaps čia. Vis dėlto, Paskirstymo Kepurė neklysta. Naujoji švilpiukė šyptelėjo. Prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas.
-
Efendi sustojo į eilę kur ir kiti pirmakursiai laukė kol sužinos savo koledžą. Mergaite laukė ir nervinosi. Atėjo jos eilė. Truputėli drebėdama Efendi nužingsniavo link senos Paskirstimo kepurės. Kepurė ilgai svarstė, bet galiausiai ji garsiai sušuko.
-Švilpynė.
Mergaitė apsidžiaugė, nes nenorėjo būti paskirta į Klastūnyną. Ji nubėgo prie gražiai išpuošto Švilpynės stalo ir atsisėdo. Efendi buvo viena iš paskutinių jų užsidėjusių Paskirstimo kepurę tad ilgai iki vaišių laukti neteko.
-
Vis dar patogiai įsitaisiusi Dinui ant nugaros, Meg pasiekė Didžiąją salę. Nors Dino atžvilgiu būtų nelabai teisinga sakyti, kad pati ją pasiekė, kai mergaitę atnešė. Tačiau švilpiukė teisingumu tokiais atžvilgiais nepasižymėjo. Erikui Dinui žingsniuojant prie Švilpynės stalo, Meg pažvelgė į lubas. Oras buvo tiksliai toks, kaip ir pavaizduoja užkerėtose Didžiosios salės lubose - švietė saulytė, matėsi vos keli debesys. Patekus į šiltą patalpą rudaplaukė pajuto, kaip šiluma užpildo jos sušalusį kūną. Mergaitė nusišypsojo. Dabar iki visiškos laimės tetrūksta gerų pusryčių. pamanė ji.
Kad ir kaip nesinorėjo, Meg teko nusliuogti nuo Dino ir pačiai atsistoti ant žemės, nes kitaip būtų tiesiog neįmanoma valgyti. Mergaitė lengvai nuslydo nuo savo draugo-nešiko nugaros ir po sekundėlės jau sėdėjo prie stalo.
- Na, tai sėskis, sėskis. - tarė paplekšnojusi per vietą šalia savęs. - Jei laukei, kad padėkosiu, net nesvajok. - išsišiepė Meg. - Visų pirma, pats taip norėjai, visų antra, greitį tau dar reiktų tobulinti. Nedėkosiu už nekokybiškai atliktą paslaugą.
Meg ištiesė ranką per stalą ir pačiupo stiklinę su arbata. Mandagumo dėlei paklausė Dino:
- Ko norėtum atsigerti? Arbatos? Kavos? Moliūgų sulčių?
Laukdama atsakymo rudaplaukė į lėkštę įsidėjo kiaušinienės, nes staiga pajuto, kad yra žvėriškai išalkusi.
- Ką veiksi po pusryčių? - paklausė mergaitė pilna burna, norėdama palaikyti pokalbį.
-
Dinas pakeliui šiek tiek pavargo ir trupušiuką sulėyino bėgimą. Na jau tikriausiai negalėsiu niekaip pasiteisinti dėl sulėtėjusio bėgimo. Pamanė jis ir įžengęs salėn pritūpė, kad draugei būtų lengviau nulipti.
- O aš ir nelaukiau, gi žinau tave, man tave pažinti per porą minučių nėra sunku. - jis bakstelėjo piršto galiuku į savo galvą. Po to jis išgirdo sakinį, kurio nelabai norėjo išgirsti ir jis kaltai šyptelėjo. - Na, niekaip jau nepasiteisinsiu dėl to. Paprasčiausiai pavargau. - jis viduje sukrizeno, tačiau išorėje nustatė nustebusį veidą. - Tu ką, gal toną sveri?
Jis vis dar pakėlęs kairį antakį atsisėdo šalia švilpiukės. Po to jis vėl išplėtęs akis pasuko į Meg savo garbanotą galvą ir vėl nusišypsojo.
- Atleisk, vakar vakare išgėriau kavos truputį, na aišku, sumaišiau su arbata, šiandien aš elgiuosi kaip mažas vaikas. Galiu būti įžulus.
Kažkokia mergaitė atsisėdo jam iš kairės ir pradėjo muistytis. Dinas iš pradžių kentėjo, tačiau paskui iškošė per dantis: baik. Mergaitė nuėjo kitur šnibždėdamasi ape Diną su drauge.
- Šiaip aš kavos negeriu, gal tau atrodys ir keista, tačiau vieną kartą užuodęs stiprią kavą, jaučiausi taip, tarsi pats ją ir būčiau išgėręs, o mano uoslė viską sustiprina, kaip jau žinai. Tad laksčiau po mišką nuo ryto it patrakęs. Grįžau tik pusę dešimtos ir vos bepaeinantis kritau į lovą, net nevalgęs nieko. Žinau, skamba juokingai. Nuo tada tiesiog nebegeriu jos.
- Tikriausiai eisiu pas Antonijų, jis prie kitų nepritampa ir jam liūdna vienam, tad vis aplankau jį ir atnešu jam morką. - jis paėmė vieną nuo stalo. - Jam jos, kaip koks gardėsi, bet nešu tik du kartus į mėnesį, kad nepriprastų per daug ir nelaikytų savo gardėsio, savaime suprantamu dalyku. Gal norėsi kartu? Tik perspėju, gali būti šaltoka, o Antonijus gali kelnes tau numaut, paskui pasakysiu, kaip apsirengti, jeigu norėsi eit kartu. - jis pasmeigė šakute šoninę. - O dabar, aš valgysiu. - ir jis kando didelį traškios šoninės kasnį.
-
Išgirdusi Dino pasiteisinimą dėl sulėtėjusio bėgimo Meg prieš savo valią nusišypsojo.
- Štai ir viskas paaiškėjo. Apsimeti stipriu, o mane panešėti parako pritrūko. - švilpiukė tarsi gindamasi iškėlė rankas. - Prigavai. Nors be pusryčių turėjau sverti mažiau. Tačiau jei po jų netyčia užsimanysi mane panešioti, galiu sverti ir dvi tonas. Būk atsargus.
Švilpiukė pajuto nenusakomą norą erzinti savo draugą.
- Tai savo kaltę dėl savo įžūlumo suversi kavai? Sakytum tu šiaip nesi įžūlus. Aišku patogu, kai yra kam suversti kaltę. Tačiau tokiu atveju kavą turėtum gerti mažiausiai keturis kartus per dieną.
Patenkinta savo pasakymu, Meg toliau ramiai kimšo pusryčius viena ausimi klausydamasi Dino.
- Mielai eisiu kartu, nes šiandienai neturiu jokių planų. - nusišypsojo rudaplaukė apsidžiaugusi kvietimu. - Tik turiu vieną klausimą. Kas tas Antonijus?
Meg nurijo paskutinį kiaušinienės kąsnį ir ėmė lėtai gerti arbatą.
- Tai kuo man apsirengti, kad būtų tinkama? O jei nebus, kas tada? Argi einant į lauką aprangos kodas toks svarbus? - švilpiukė perbraukė ranka sau per plaukus. - Šiaip ar taip, man reikės nueiti į miegamąjį, nes mano plaukai turbūt atrodo kaip varnų lizdas. - Meg nusijuokė. - Kartais pavydžiu vaikinams - plaukai nesivelia.
Laukdama Dino atsakymo mergaitė toliau gurkšnojo arbatą.
-
- O kodėl? - bekramsnodamas kiaušinį su skystu viduriu kalbėjo Erikas Dinas. - Aš pats niekada nesakiau, kad esu stiprus. Na ačiū, jau tavęs nenešiosiu. Šiaip, esi neįtikėtinai lengva, tik kad užmiršau apie kulkšnį, neseniai užmyniau pelėdyne, ant ilgos išsikišusios vienies, tai pusiaukelj pradėjo skauduliuoti. Na tik nesakyk, kad bandau teisintis.
- Na ir vėl tu, neverčiu kaltės aš ant kavos, na o gal ir verčiu... Žodžiu, man ji neskani, jau mieliau imbierinę arbatą gerčiau, nei kąvą.
Dinas nudžiugo, kai Meg sutiko eiti kartu su juo.
- Antonijus - vandenis. - Dinas užsisuko ir šyptelėjo. - Nebijok, jis, kaip sakiau, kitoks nei daugelis vandenių. Galūnių nenukąs, tik gal pakandžios truputėlį.
- Būtų gerai, kad apsivilktum maudymosi kostiumėliu, jeigu tokį esi atsivežusi, o plaukus kaip nors susirištum, kad Antonijus įsismaginęs nepešteltų. - jis bakstelėjo sau į smilkinį pirštu ir kaltai šyptelėjo. - Šiandien juk šeštadienis, o aš susimaišiau, jog šiendien herbalogijos pamoka. Žinau, kaip galėsim išbūti ilgai po vandeniu. Na, tai aš lauksiu tuomet prie tiltelio. Lauksiu. - jis pasigriebė dar vieną morką nuo stalo ( šį kartą sau ) ir nužingsniavo per sausąkimšą salę. Juodas apsiaustas plaikstėsi beeinant, o paskutinė jo šypsena buvo tokia pat šilta, kaip ir beveik visada. Ant peties jam pasirodė lankutis Semas ir pamojo Meg, o tada vėl dingo marškinių kišenėj.
-
Meg, išklausiusi, ką pasakė Dinas, vos neišsižiojo.
- Vandenis? - paklausė nepatikliu tonu. - Vandenis? Tavo laimė, kad pasakei tik po to, kai sutikau eiti, nes kitaip nieku gyvu nebūčiau sutikusi. - švilpiukė vos ne isteriškai nusijuokė. - Paguodei. Bent jau mano galūnės saugios. - mergaitė užvertė akis. - Gerai, nueisiu persirengti. Džiaugiuosi, kad vis dėlto turiu pasiėmusi plaukų gumytę, nes paprastai jų nesirišu. Kita vertus visai nenoriu prarasti savo mylimų plaukų. - Meg suprato, kad nuskambėjo kiek narciziškai, tačiau plaukai buvo jos vienas mėgstamiausių dalykų.
Pasakęs, kur jos lauks, Dinas pakilo nuo stalo ir išėjo iš Didžiosios salės. Berniukui nueinant iš jo kišenės išlindo, kaip Meg suprato, lankutis ir pamojavo mergaitei. Rudaplaukė šyptelėjo. Ji nenustebo, kad šis keistas padarėlis keliavo su Dinu. Tiesą pasakius, būtų nustebusi, jei Erikas jokio gyvūnėlio nesinešiotų su savimi.
Meg išgėrė paskutinį gurkšnelį arbatos, padėjo stiklinę ant stalo ir išžygiavo iš Didžiosios salės į švilpynės mergaičių miegamuosius persirengti ir pasiruošti susitikimui su vandeniu ir Dinu.
-
Į Hogvartso ekspresą Adam įsėdo per vėlai, o kalbant konkrečiau, pastaruosius šešerius metus mokėsi kitoje burtų ir kerėjimo mokykloje. Situacija susiklostė taip, jog tęsti mokslų ten raudonplaukis nebegalėjo. Hogvartsas tapo jo išsigelbėjimas. Nuleidęs galvą į žemę, būsimas septinto kurso moksleivis, greta su pirmakursias pėdino iki didžiosios salės. Iš gėdos Adamui kaito skruostai, vaikinas galėjo prisiekti, jog į jį spokso savo koledžus jau žinantys vyresnieji studentai. Bet ačiū Dievui, kad šiam absurdiškui paradui vadovavusi moteris procesą paskubino ir štai dabar, sužinojęs, kad pateko į švilpynę, Adam galėjo nešdintis lauk. Na ne lauk, o prie geltonai išpuošto stalo. Švilpynės stalo.
-
Caroline stovėjo eilėje ir žiūrėjo i kitus mokinius prie kepures. Mate kad daug mokiniu džiaugiesi ką gavo. O ji net nežinojo kuo nori būti. Pagaliau atėjo jos eile. Caroline atsisėdo ant kedės ir iš baimes užsimerkė.
- Švilpynė! - Ištarė Paskirstymo kepurė.
Visas Švilpynės stalas pradėjo ploti ir džiaugtis. O Caroline vos išpešė šypsena. Ji nežinojo ar džiaugtis ar verkti. Atsistojusi nuo kedės ji nuėjo prie stalo.
-
Devintas su trejais ketvirčiais peronas Heilę šiek tiek sutrikdė. Bet įsėdus į specialųjį traukinį tiesiog pasitvirtino mergaitės atmintyje nupieštas vaizdas. Selena pasakojo apie magiją, bet ne apie Hogvartsą, mat ji mokėsi kažkokioje Prancūzijos mokykloje. Lawrenz, tiesą sakant, norėjo mokytis toje pačioje mokykloje kaip ir vyresnėlė sesuo-viskas būtų šiek tiek paprasčiau. O dabar.. Visiškai viena. Tėvai tepalydėjo iki traukinio, mat važiuoti kartu negalėjo. Vienuolikmetei virpėjo širdis. Tokia mažytė, o jau atskirta nuo tėvų.. Be abejo, Britta tikėjosi, kad mokykloje jai patiks. O kas, jeigu ne? Juk negalės kada norės sugrįžti pas mamą ir tėtę. Pirmasis lūžis įvyko.
Britta žvalgėsi, kur pateko. Tėvai daug pasakojo apie šią vietą- Hogvartsą, burtų ir kerėjimo mokyklą. Bet Heilė tikrai nesitikėjo, jog viskas atrodo taip įspūdingai. Vien iš išorės, pažiūrėjus į pilį, galėjai pagalvoti, kad esi filme. Taip įspūdinga.. O žengtelėjus per milžiniškų ąžuolinių durų slenkstį Britta absoliučiai neteko amo. Didžiosios salės lubos atrodė kaip dangus, ant nematomų virvučių kabėjo žvakės.. Kaip iš pasakos! Tikriausiai kokiam paprastam žmogeliui papasakojus apie tokį vaizdą jis tiesiog numotų ranka. Heilė nemanė, jog tokie dalykai yra įmanomi.
Būrelis pirmakursių stoviniavo tarp keturių siaubingai didžiulių ir ilgų stalų, vidurinių dviejų tarpe. Vaikų nebuvo daug. Nuo to būrelio galėjai justi slindančią susijaudinimo dvasią. Nekantriai laukiant, vieną po kito vaikus pradėjo kviesti užsidėti Paskirstymo kepurę. Ji buvo.. švelniai tariant, aptriušusi. Vienuolikmetė savo melsvai žaliomis akutėmis stebėjo, kaip kepurė pradėjo kalbėti ir paskirti vaikus į tam tikrus koledžus.
Neišvengiamai atėjo Brittos eilė. Lawrenz susijaudinimo kupinu veidu priėjo prie moters, kuri kvietė vaikus ir atsisėdo ant kėdės. Netrukus mergaitė pajuto, kaip ant galvos atsirado kažkoks svoris. Paskirstymo kepurė. Ilgai mąsčiusi, kepurė Heilei priskyrė Švilpynę. Koledžą, kuriam mokosi draugiškiausieji ir atkakliausieji žmogeliai.
Britta nežinojo, kaip reguoti. Džiaugtis? Ar ką? Kaip džiaugtis, kad tai būtų mandagu? Tad dabar, jau būdama švilpe, ji nusišypsojo ir nužingsniavo prie Švilpynės stalo, kur ją pasitiko vyresnių mokinių būrys.
-
Jasmine galvoje lyg vikrios kregždutės praskrisdavo vis kitos mintys. Jos keitėsi taip greit kai spalvos ant menininko jausmų išlieto piešinio. Įvarios emocijos kaip piešinyje keitėsi sekundės greitumu. Pralėkė jaudulys, baimė, džiaugsmas, nekantrumas, tėčio ilgesys... Negalėjo jų sustabdyti. Jie liejosi visai kaip vanduo iš kibiro, tik ne storais vandens lašais o emocijomis. Veide vis pasirodydavo gilios duobutės skruotsuose nuo šypsenos, antakiai nusileisdavo iš ilgsio, ir staigiai šoktelėdavo aukštyn bandant įžiūrėti vyresnę trečiakursę pusseserę prie Grifo Gūžtos stalo.
Jos emocijas taip pat be galo paveikė neaprėpiamas salės dydis. Ji pakėlė akis į lubas. Ten puikavosi prašmatnios kolonos ir braižiniai, iškilimai. Viskas ją pritrenkė. Kažin ar kada iš viso yra buvusi tokio dydžio patalpoje. Galbūt kokioj gero dydžio Londono bažnyčioje? Tačiau čia jausmas buvo anaiptol ne toks kaip bažnyčioje. Jasmine pirmą kartą pajuto, kad negatyvios žiobarų pasaulio mintys ir priklausomybė ką tik liko užnugaryje. Visas nuoskaudos ir įsipareigojimus atrodo atmušė apsauginiai Hogvartso saugos kerai. Bet tai buvo pats geriausiais jausmas kuri ji tik buvo jutusi kada.
Po ilgokaai ižužsitesusios eisenos atrodo begaline didžiąją sale. Jie priartėjo prie senos aptriušusios kėdės. Tačiau kėdė anaiptol nebuvo pats svarbiausias dalykas. Ant jos iškilmingai buvo padėta senoviška burtininkų kepurė. Jos viduryje buvo įkirpta skižylė burnai šnekėti ir kepurė prabilo. Iš jos burnos išsiveržė ne pats maloniausias garsas ausims, bet žodžiai skambėjo pakankamai gerai, beto rimavosi.
Kai kepurė pagaliau užbaigė salėje pasigirdo audringi plojimai. Tada prie kėdės išdidžiai priėjo direktoriaus pavaduotoja.
- Kai pakviesiu pavarde, prieikite ir būsite paskirtas į koledžą. Pradėkime...
Ji pradėjo kviesti vaikus pavardėmis ir šie išsigande, nepasitikėdami sale, nutipendavo prie kėdės.
Vienas iš pirmųjų nuskambėjo mažosios Cammilo pavardė, kadangi jie pžvardino abecėlės tvarka. Na žinoma po visų A.
Ji giliai įkvėpė ir įškvėpė, ir įkvėpė. Štai ir atėjo laikas. Koledžas iš esmės nulems jos ateitį.
- ŠVILPYNĖ! - iš visų jėgų ržsuriko kepurė ir geltonas stalas prapliupo plojimais.
Jasmine laiminga nubėgo prie jų. Ji buvo laiminga savo likimu.
-
Atidariusi didžiosios salės duris ir pažvelgus vidun, merginos akys išsipūtė nuo didelės nuostabos, kokio dydžio yra salė, kaip gražiai ji yra išdekoruota ir kiek žmonių ten sėdi. Ji iš kart ėmėsi dairytis savo stalo, tačiau to daryti nereikėjo ilgai, kadangi jos dėmesį užkabino draugiški sklindantys šūkiai:
-Ateik, prisėsk, užėmiau tau vietą!
Prisėdusi mergina pasigriebė karšto šokolado puoduką ir mėgavosi šiltos cinamoninės bandelės malonumais. Visi aplinkui draugiškai kalbėjosi ir dalinosi savo pirmaisiais įspūdžiais. Tada mergina suprato, kad nuo šiol tai jos tikrieji namai- Hogvartsas, o naujoji šeima ir draugai- Švilpynė.
-
Gabrielė prisijungė prie švilpynės (ŠV2)
-
Atėjo ruduo. Medžiai pasipuošė spalvingomis, auksinių saulės spindulių gaubiamomis aureolėmis. Dauguma dienų vis dar buvo šiltos ir malonios, tarsi vasara nesiryžtų pasitraukti ir užleisti vietą šaltesniems orams.
Tačiau šiandien oras subjuro. Nuo pat ryto krapnojo lietutis, o vakarop kilo didelė audra.
Alisa visą dieną praleido prie savo kambario lango, stebėdama lygiu, šaltu stiklu riedančius lašus. Daiktai jau buvo sukrauti į nedidelį lagaminėlį ir pastatyti prie durų. Mergaitė vilkėjo Hogvartso uniformą. Ant jos buvo užsimetusi tokį pat juodą megztinį. Jis buvo plonas ir visiškai netiko tokiai šaltai, lietingai rudens dienai. Tačiau vienuolikmetė neturėjo nieko daugiau, tik šį megztinį ir dar kelias poras drabužių, sukrautų į lagaminą.
Atėjus laikui, Alisa išsikvietė taksi ir nuvažiavo į Kingskroso stotį. Kelionei ji išleido paskutinius savo pinigus, dabar kišenėje teturėjo vos kelis siklius.
Ką gi, - pamanė mergaitė, - Matyt, teks kur nors įsidarbinti...
Pastaraisias metais gyvenimas "Gyvybės upelyje" tapo nepakenčiamas. Šeimininkė tik ir ieškojo, iš kur gauti dar daugiau pinigų. Kol ji sėdėjo savo asmeninėje svetainėje ir gėrė raudonąjį vyną, našlaičiai klajojo po gatves ir ieškojo, kam prireiktų seno virdulio ar kelių sagų. Ir tik tam, kad šeimininkė galėtų įsigyti naujus raudonos odos batus.
Patys našlaičiai visad vaikštinėdavo alkani. Atsirasdavo pora drąsuolių, išdrįstančių vogti ar prekiauti skersgatviuose, tačiau Alisa nuo pat pirmųjų metų "Gyvybės upelyje" tokių žygių vengė. Ji žinojo, kaip griežtai ponia Bleik seka savo auklėtinius, todėl, nenorėdama pakliūti į bėdą, niekada neprisidėjo prie drąsuolių grupelių. Tačiau,vis dėlto, maisto prasimanyti reikėjo. Alisa nusprendė tą daryti švaresniais būdais - laisvalaikiu dirbti kokius nors darbus, kuriems nereikėjo gebėjimų vaikščioti ar kalbėti.
Tačiau pastaruoju metu susirasti darbo darėsi vis sunkiau. Galvodama, kam prireiktų pagalbos iš našlaitės, mergaitė įlipo į traukinį ir susirado tuščią kupė.
Pagaliau po kelių valandų Hogvartso ekpresas pasiekė pilį. Ji buvo dar didingesnė, nei Alisa įsivaizdavo. Milžiniškas pilkšvai rudų plytų statinys su daugybe, rodos, iš oro išnyrančių bokštelių, tvorelių, stogelių ir takelių. Hogvartą gaubė laukas, apaugęs vešlia, smaragdine žole ir miškas, kuriame tyliai ošė tamsūs medžiai.
Artėjant prie pilies, mergaitė įžiūrėjo greta telkšantį tamsų, didžiulį lyg jūra ežerą. Jo vanduo atrodė tarsi juodu aksomu pridengtas veidrodis, kuriame atsispindėjo mėnulis, žaiba ir daugybė žvaigždžių. Atrodė, tarsi visi ežero gilumoje gyvenantys padarai iškilo į paviršių pasveikinti naujų mokinių.
Traukinys sustojo Kiauliasodžio stotyje. Atsivėrė durys ir įvairaus amžiaus mokiniai ėmė plūsti laukan. Alisa paskubomis susirinko daiktus ir taip pat išsiropštė iš traukinio. Čia ją pasitiko siaubingas šaltis, ledinis vėjas ir tamsa. Mergaitė susisiautė savo apsiaustą ir drebėdama patraukė plačiu keliu, paskui kelis vyresnius mokinius.
Netrukus pirmakursė pasiekė Hogvartsą. Nepaisant pilies dydžio, vienuolikmetė sugebėjo įžvelgti kitą jos bruožą - jaukumą. Jis, rodos, skerbėsi pro šviesos gaubiamus langus ir pilkas plytas, kviesdamas užeiti.
Galbūt čia rasiu savo vietą... Galbūt čia atsiras žmogus, kuriam manęs prireiks... - pagalvojo Alisa ir toliau žingsniavo jau kiek džiaugsmingiau.
Pagaliau mergaitė priėjo didžiules, tamsiojo ąžuolo duris raitytomis rankenomis. Joms atsivėrus pirmakursė neteko žado.
Hogvartsas buvo nuostabus. Jį apšvietė sienose įstatyti deglai. Visur buvo daugybė nišų, kampelių ir laiptų. vedančių į pilies gilumą. Nepaisant nesuvokiamo Hogvartso dydžio, jo viduje buvo šilta, šviesu ir jauku. Tik to vienuolikmetė ir tenorėjo.
Palegva, atidžiai apžiūrinėdama ant sienų kabančius portretus, Alisa kopė laiptais paskui ne mažiau susidomėjusių mokinių būrį. Po kiek laiko ji pasiekė dideles, beveik tokio pat dydžio, kaip pagrindinės, duris. Jos taip pat buvo iš tamsiojo ąžuolo.
Čia mokiniai sustojo nedarniu būreliu. Vyresnėliai atsiskyrė ir kuo greičiau smuko į patalpą, slypinčią už durų. Arčiausiai durų stovintys mokiniai susižavėję šurmuliavo. Alisa stovėjo pačiame gale, be to, buvo labai žema ir nieko nematė, tačiau iš kitų vaikų murmesio suprato, kad reginys tikrai įspūdingas.
Netrukus mergaitė įsitikino neklydusi. Kiek praretėjus didžiuliam pirmakursių būriui, žemaūgė išvydo milžinišką salę. Ji pribloškė dar labiau, negu koridoriai ir laiptai, apraizgę visas Hogvartso sienas.
Didžioji salė buvo erdvi ir jauki patalpa. Josbgrindys buvo išklotos marmuro plytelėmis, o sienos - švieisu tinku.
Tačiau didžiausią įspūdį Alisai paliko užkerėtos lubos. Jos atrodė kaip tikras nakties dangus - ji regėjo vėjo genamus debesis, lyg botagai blykčiojančius žaibus, žibančias žvaigždes ir mėnulį. Salę apšvietė ne tik užkerėtose lubose žibantys dangaus kūnai, bet ir ore plevenančios žvakės.
Alisa, pakerėta nuostabaus vaizdinio, net nežinojo į ką žiūrėti. Dabar, kai mergaitė kiek apsiprato, Hogvartso dydis ėmė ją trikdyti ir bauginti. Atrodė, kad pilies sienos ims trauktis ir ją suspaus, arba vaikštinėdama koridoriais ji paklys ir neberas kelio atgal.
Nuo kylančių nemalonių emocijų Alisą išgelbėjo tai, kad pirmakursių minia pagaliau ėmė plūsti vidun. Mergaitė nusekė iš paskos ir sustojo prie pakylos salės gale. Jos viduryje stovėjo kėdė, o ant jos buvo padėta sena, nutriušusi burtininko skrybėlė. Pirmakursė užsimerkė. Ji jau nujautė tos skrybėlės paskirtį. Tai paskirstymo kepurė. Kepurė, nulemsianti jos ateitį.
Ant pakylos stovinti burtininkė išvyniojo didelį pergamento lapą ir ėmė skaityti pirmakursių pavardes. Alisa stipriai užsimerkė,kad tik nereikėtų matyti persigandusių vaikų veidų, drebančių rankų, stipriai gniaužiančių kėdės atkaltę ir paklaikusių akių, maldaujančių pagalbos. Atrodė, tarsi pirmakursiai būtų vedami į egzekuciją. Mergaitė visiškai netroško pati patirti to jausmo. Tačiau, kaip visada tokiomis akimirkomis, jos pavardė buvop ištarta kur kas greičiau, nei reikėjo.
Alisa pajuto, kaip jos kojos tiesiog priaugo prie žemės. Rodėsi, kad pirštai virto didžiulėmis šaknimis ir tos šankys nežmonišku greičiu raizgosi po Hogvartso pamatais. Nesuvokdama, kaip gali pajudinti dviem rąstais virtusias kojas, mergaitė užlipo ant pakylos ir, apimta didžiulio jaudulio, pritūpė ant kėdės kraštelio. Pirmakursė pajuto, kaip keli šimtai akių gręžte gręžia jos veidą ir užsimerkė. Skruostus išmušė raudonis.
Raganai užmaukšlinus kepurę, šiurkšti jos oda brūkštelėjo per ausis ir užkliudė užausyje išraižytą žvaigždę. Alisa prikando lūpą, kad nesudejuotų.
Staiga skrybėlė prabilo. Taip, prabilo, nors tarp jos medžiagos Alisa neįžiūrėjo nieko panašaus į burną. Atrodė, tarsi kepurė kalbėtų jos galvoje ar bendrautų mintimis. Jos balsas gaubė mergaitę tarsi plona skraistė, tačiau buvo akivaizdu, kad salėje sėdintys mokiniai ir mokytojai taip pat viską girdi.
-Ką gi, ką gi... Jau senokai neturėjau progos patyrinėti tokio žmogaus galvos. Tėvas - darugiškas ir protingas, o motina visiška priešingybė. Na, bet jų atžala - dar kita opera. Tad kur gi tave paskyrus? Drįstu teigti, kad turi ir drąsos, ir proto ir pakankamai sąžiningumo bei draugiškumo. Bet, manau, vienas bruožas tave įkūnija labiausiai, tagi, žinau kur tave paskirti...
Baigusi murmėti kepurė visa gerkle užbaubė:
- Švilpynė!
Alisos širdį užplūdo susipynę jausmai. Viena vertus, ji džiaugėsi. Atrodė, tarsi viduje rusentų ugnis, šildantį širdį. Tačiau antra vertus, mergaitės vidus tarsi atšalo ir virto ledo gabalu.
Kas bus? Galbūt kepurė suklydo? Juk aš tikrai nesu tokia geraširdė, kad tikčiau Švilpynei... - galvojo pirmakursė.
Tačiau šios mintys neužgesino lauželio, degančio sieloje. Alisa nužingsniavo prie stalo ir droviai atsisėdo tarp kitų mokinių. Ji nedrąsiai nusišypsojo ir švilpiukai taip pat atsakė šypsena.
Mergaitė pasijuto kaip ant sparnų.
Na štai, pagalaiu radau savo vietą... - laiminga pagalvojo ji ir pagaliau lemgviau atsikvėpė.
-
- AUČ! - garsus šūksnis nuaidėjo koridoriuje, kai Elliw atsitrenkė į didžiosios salės duris. O gal tai buvo teleskopo šūksnis? Vis dėlto patikrinusi brangenybę velsietė įsitikino, kad toji tebėra sveika. Vadinasi, šaukė ji pati, mat galvą skaudėjo. Tiesa, netrukus ji pamiršo tiek šūksnį, tiek ir skausmą. Daug svarbiau buvo… Kas ten? Šito ji, deja, negalėjo prisiminti. Iš viso, kodėl ji čia atėjo? Valgyti nenorėjo visai. O gal čia ir nereikia valgyti? Mergaitė jautėsi visiškai pasimetusi ir sutrikusi. Sunkus tas gyvenimas. Ypač tada, kai su savimi turi vos vieną teleskopą.
Galiausiai sugebėjusi įeiti pro duris skriaudikes velsietė susipainiojo savo kojose ir skaudžiai plojosi ant žemės.
- AUČ! - dar kartą nuaidėjo, tik šį kartą jau ne koridoriuje, o salėje. Tai, žinoma, jau buvo tam tikras pasiekimas, mat toji buvo visiškai tuščia. Ar bent jau taip nusprendė Elliw, nors netrukus šią išvadą visiškai pamiršo. Atsistojusi ir patikrinusi teleskopą gerokai išsigando: viena jo dalis buvo pakrypusi taip, kaip tikrai neturėjo pakrypti.
- Sutaisyk mano teleskopą! - suriko ji, nors buvo įsitikinusi, kad yra visiškai viena. Netruko to įsitikinimo pamiršti ir priėjo prie artimiausio stalo. Pastatė ant jo prietaisą ir įdėmiai apžiūrėjo. Viskas atsitiko tik per neLiuciją, ne neLiuciją, ne ne neLiuciją ir ne ne ne neLiuciją!
Elliw netruko pamiršti, kodėl spokso į didžiausią brangenybę ir kodėl iš viso čia atėjo. Dar kiek pažiūrėjusi į teleskopą nutarė keliauti sau. Bandė prietaisą paimti, tačiau užkliudė jį ranka, ir tas nusivertė ant žemės. Pasigirdus nemaloniai pažįstamam trakštelėjimui Elliw suriko:
- Tai tu kalta!
Pasilenkė paimti prietaiso, tačiau viskas baigėsi tuo, kad nusivertė ant žemės ir uždribo tiesiai ant to paties vargšo ir visų (tiksliau, Elliw) nuskriausto teleskopo.
Ilgą laiką gulėjusi ant žemės teleskopo pamatė stalo apačioje priklijuotą lapelį. Nesuprato, ką tai galėtų reikšti, bet skubiai atsikėlė ir, kol nespėjo pamiršti, palindo po stalu to lapelio paimti. Pirmiausia, žinoma, kaukštelėjo galvą į stalą, tačiau netrukus lapelis jau buvo Elliw rankose. Mergaitė išsitiesė ir jau norėjo perskaityti, kas ten parašyta, tačiau netyčia užlipo ant teleskopo, kuris tebegulėjo ant žemės. Tai baisiausiai išgąsdino, tad ji net pašoko, o lapelis, lyg to ir būtų laukęs, išsprūdo iš rankos ir nupleveno tolyn.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Mergina, su kuria Vėtrūnė turėjo dirbti, neatrodė labai susigaudanti kas vyksta ar kur jos eina. Vien užuominą, kurios visų žodžių angliškai nesuprato, turėjo iššifruoti Kristė po to, kai nepažįstamoji mergina ją perskaitė. Šiaip jau, Vėtrūnei koledžo vadovo sugalvotas žaidimas atrodė tikrai įdomus ir nuteikiantis linksmai, bei vienijantis koledžą. Vienintelį trūkumą, kurį matė žinojo Kristė, tai buvo tai, kad vadovas nepasistengė pasirūpinti, jog žaidime galėtų dalyvauti kiekvienas pilnavertiškai. Pavyzdžiui, tokie kaip Vėtrūnė, tikrai negalėjo dalyvauti pilnavertiškai šiame žaidime dėl to, nes, pirma, ji buvo akla ir, jeigu ne jos žaidimo kolegė, niekaip nebūtų sužinojusi kokios gi užuominos slypi tuose lapeliuose. Antra, dėl to, kad baltaplaukė čia naujokė, ji nepažinojo taip gerai Hogvartso, kaip kiti jos bendraamžiai ar šiaip čia besimokantys moksleiviai, todėl, vėlgi, tos užuominos jai nieko nesakė. Trečia, vėl dėl aklumo, mergina negalėjo rasti naujų užuominų, net jei ir galėtų jas perskaityti. Ir, ketvirta, vaikai iš užsienio šalių (ar iš kito žemyno) ir nemokantys gerai anglų kalbos, negalėjo gerai suprasti mįslėse pateiktų mandrių angliškų žodžių. Šis koledžo vadovo atsainumas tikrai nepadėjo Kristei jaustis pritampančiai ir visai nepatiko - argi koledžo vadovas neturėtų pažinoti savo mokinių? Ir vis dėl to, Kristina tikrai vertino šią galimybę susipažinti su pilimi ir bendrakoledžiais.
- Ar jau nebetoli? - užklausė žaidimo „komandos“ narę. Tačiau vietoj atsakymo klastuolė sulaukė skausmo perkreipto riksmo, kas ją sukrėtė - paprastai tai ji, dėl savo aklumo, atsitrenkdavo į sieną ar duris, o dabar atvirkščiai...
- Ar tau neskaudėti? Viskas gerai? - sutrikusi užklausė... merginą. - Beje, koks tavo vardas? Mano Vėtrūnė Kristė Džeinė de Leighi, bet gali vadinti tiesiog Vėtra arba Trūne, - išklojo sakinį (tiksliau du), kurį išmoko patį pirmą anglų kalboje, nes muzikantę jau užkniso savo draugę (jugi galima ją vadinti drauge?) tiesiog „mergina“.
Klastuolei patraukus į Didžiąją salę (turbūt tai buvo Didžioji salė, buvo galima spręsti iš juntamo patalpos erdvumo) de Leighi nužingsniavo iš paskos. Tačiau staiga salėje nugriaudėjo baisiai garsus garsas, Vėtrūnė net ausis rankomis užsidengė. Dieve, na ji ir neranguolė...
- Reikėti padėti? - pasiūlė savo pagalbą ir iš karto pritūpė prie merginos ištiesdama jai ranką, kad padėtų atsistoti. Tačiau tuo metu klastuolė suspigo, kad reikia jos kažką sutvarkyti. Ką, Kristė nesuprato.
- Ką tokį?.. - tačiau tuo metu apgraibom susiradusi kažką, kas turbūt buvo tas kažkas, baltaplaukė išsitraukė lazdelę ir nukreipusi į tą vietą šnypštelėjo: - Reparo.
Garsas buvo lyg kažkas susitvarkė, taigi turbūt burtažodis padėjo. Tai kokia kita užuomina?...
-
Elliw buvo visiškai tikra, kad ji čia yra viena. Kadangi nei Liucijos, nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios nesimatė, taip tikrai ir buvo. Na, nebent kokios nors bjaurios mergiūkštės ir vėl nori gadinti gyvenimą, tačiau velsietė nepastebėjo ir jų. Šiuo faktu ji, žinoma, buvo patenkinta. Ar būtų patenkinta, jeigu tą faktą prisimintų. Vis tik jis jau seniai buvo išnykęs iš klastuolės atminties.
Taigi kai kažkas prabilo, velsietė baisiausiai persigando. Netruko pamiršti, kodėl taip nutiko, o vos po akimirkos iš atminties išnyko ir pati baimė. Elliw žiūrėjo į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę ir svarstė, kodėl į ją žiūri. Ar ji ką nors sakė. Ne, tikrai ne. Dėl šito klastuolė buvo visiškai tikra. O vis dėlto sakė. Ji sutaisė teleskopą!
- Ačiū! - sušuko Elliw ir net pašoko nuo žemės. Iš karto susverdėjo ir vos nesiplojo ant žemės ar teleskopo. Pastarąjį pagriebė į ranką ir atsisuko į tą malonią mergaitę. Deja, vis dar neįsivaizdavo, kas ji tokia yra, tačiau nutarė, kad klausti vardo būtų nemandagu: kas, jeigu ji jau prisistatė?
- Kuo tu vardu? - paklausė Elliw, pamiršusi ką tik priimtą nutarimą. Bespoksodama į mergaitę, nors neprisiminė, kodėl tai daro, pamatė už jos esantį kažkokį lapelį. Susidomėjusi patraukė jo link ir užkliudė tą, kuri, panašu, buvo gera mergaitė.
- Pasitrauk! - užriko velsietė pamiršusi, kad mergaitė ką tik sutaisė teleskopą. Jis vis dar buvo sveikas ir netgi neiškrito iš rankos.
Priėjusi prie lapelio klastuolė jį pakėlė ir nustebo: jis buvo visai tuščias. Sutrikusi velsietė žiūrėjo į popieriuką ir pakėlė akis. Jau buvo pamiršusi, kad netoliese yra kita mergaitė, tad ją pamačiusi kiek nustebo. Vis dėlto tai buvo proga atsikratyti tuo lapeliu.
- Imk! - sušuko Elliw atkišdama popieriuką nepažįstamajai. Ištiesusi ranką pastebėjo, kad kitoje pusėje kažkas yra, tad susidomėjo. - “Ten gyvena tas, kuris moko apie dangų.”
Tai buvo labai keisti žodžiai, kurie netruko išnykti iš velsietės atminties - kartu su lapeliu. Rudaplaukė atsisėdo prie stalo ir pastatė ant jo teleskopą. Taigi Elliw mąstė, o teleskopas stovėjo ant stalo.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Išgirdus džiaugsmo kupiną šūksnį „Ačiū!“, Vėtrūnė suprato, jog, vis dėl to, jai pavyko sutaisyti tai, ką jos draugė (ak, ir kodėl ji taip vis ir neprisistato?), neseniai sulaužė. Šypsodamasi baltaplaukė suėmė merginai už rankos ir padėjo atsikelti.
- Prašau, - džiaugdamasi, kad suteikė kažkam tiek džiaugsmo, ištarė Kristė. - Galėti padėti visada.
De Leighi jau žiojosi klausti kaip ten dėl tos užuominos (vis dar nebuvo tikra kokius žodžius parinkti), tačiau mergina, kurios kažką sutvarkė Vėtrūnė, riktelėjo klausimą, kurį ankščiau tikėjosi išgirsti pati muzikantė.
- Kaip sakiau, mane galėti vadinti Vėtra arba Trūne. O koks tavo vardas? - paskutinį sakinį panamietė iššaukė kiek garsiau, kad žaidimo kolegė atkreiptų dėmesį į jį. Ir, žinoma, kad atsakytų. Taičiau vietoj to, mergina pastūmė Kristiną į šalį, o pati nubėgusi kažkur tolyn ir po to sušuko, tikėtina - perskaitė, kitą užuominą.
- Galėti pakartoti? - paprašė Kristė, nes ne iki galo įsisavino naujai išgirstus žodžius, tačiau „moko“ ir „dangus“ jai siejosi su astronomijos pamokomis, o šis žodis buvo tarptautinis, taigi Vėtrūnė jo ir nesistengė ištarti angliškai, sušuko ispaniškai:
- Astronomía?
O tuomet nusprendė, kad „gyvena“ gali reikšti profesoriaus kabinetą, tačiau to angliškai ji pasakyti nemokėjo...
-
Tai buvo gera mergaitė, ji Elliw tikrai patiko. Bjaurios mergiūkštės teleskopų netaiso. Ne, jos juos tik daužo! Vadinasi, šita mergaitė, kad ir kas ji tokia buvo, turėjo teisę ir galimybę įstrigti velsietės atmintyje.
- Vėtratrūnė? - kiek nustebusi paklausė Elliw, tačiau jautėsi patenkinta. Panašu, kad ji susirado naują draugę! Tai, kad ji klausė, koks yra pačios Elliw vardas, pastaroji visiškai pamiršo, tad, žinoma, ir neprisistatė.
Neįsivaizdavo, kodėl naujoji draugė dar kažką sako, tad nereagavo. Daug svarbiau buvo pasidžiaugti tuo, kad teleskopas sveikas, šalia yra gera mergaitė (Liucija, žinoma, ir toliau buvo geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje). Vis dėlto žodis, kažkuo primenantis teleskopus, sugebėjo pasiekti velsietės smegenis.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė ji ir pagriebė prietaisą nuo stalo. Buvo galima pamanyti, kad pastebėjo jį čia tik dabar. Neprisiminė, ko čia atėjo, tad vienintelis logiškas veiksmas būtų eiti kur nors kitur. Kur nors, kur jos apsilankymo tikslas būtų aiškesnis nei čia (kad ir kur ji dabar buvo).
Laikydama teleskopą rankose Elliw pabandė atsistoti, bet užkliuvusi už suolo plojosi ant žemės.
- AUČ! - nuaidėjo per visą salę. Gerai, kad klastuolė buvo pamiršusi apie kitą mergaitę, mat tikriausiai būtų susirūpinusi jos ausų būgneliais. Dabar buvo galima galvoti tik apie tai, kad teleskopas greičiausiai ir vėl nukentėjo. Vis dėlto trakštelėjimo nesigirdėjo (arba Elliw jo neprisiminė), tad galbūt teleskopas liko sveikas? Galbūt - šito velsietė tikrai nežinojo.
Šiaip ne taip atsistojusi ji bandė prisiminti, ką ketino daryti dabar. Tai, deja, buvo pernelyg sudėtinga, o visai netrukus mergaitė pamiršo ir tai, kad bandė kažką prisiminti. Tai šiek tiek trikdė, bet faktas, kad ji sutrikusi, atmintyje ilgai neišsilaikė, tad Elliw tiesiog nustojo būti sutrikusi. Pakėlė teleskopą nuo grindų ir net nebandydama prisiminti, kur eina, patraukė išėjimo iš salės link.
-
Hermona atėjo prie Švilpynės stalo. ji norėjo susipažinti su Švilpynės nariais. Pasakė mūsų koledžo spalvos labai gražios. Ji pridėjo bet ir Varno nago neatsilieka. Dar ji pasakė tuoj kalbės direktorius Albas Dumbldoras.
-
(ŠV2)Atsisėdusi prie stalo nenusimanau, kad patekau į švilpynę manau, kad tai bus nuostabūs metai švilpynėje (ŠV2)
-
Kelionė į Hogvartsą buvo sunki. Mergaitė visiškai nenorėjo palikti savo kambarį, kuriame praleido didžiąją dalį laiko pastaruosius du metus po tėvų mirties. Tačiau kito pasirinkimo rudaplaukė neturėjo, lagaminas buvo surinktas ir bilietas į traukinį nupirktas. Pasijudinti iš kambario privertė ir šiek tiek vyresnių vaikų kalbos, neva išmokusi magijos šė ims ir prikels savo brangius tėvelius. Vienuolikmetė dar nežinojo, kad tokia magija jai nepasiekiama ir įkvėpta tos nesąmonės sutiko mokytis Hogvartse. Vos spėjusi į Hogvartso ekspresą, paauglė sugebėjo patekti į burtų ir kerėjimo mokyklą. Stovint eilėje į paskirstymą ji išgirdo nemažai kitų vardų ir matė kitus bendraamžius patenkant į skirtingus koledžus. Nelabai suprato koks buvo kiekvieno koledžo skirtumas, išskyrus spalvas, tačiau ir pamąstyti laiko niekas nedavė. Išgirdusi savo vardą, pirmakursė atsisėdo ant kėdutės ir kepurei pamąsčius buvo paskirta į Švilpynę. Neryžtingai atsistojusi nuo kėdės, švilpė prisijungė prie kitų bendrakoledžių.
-
*ateina prie Švilpynės stalo ir sako*Laba rytas tikiuosi tapsime draugais (ŠV2) (ŠV2)
-
atsisėdusi prie švilpynes stalo jaučuosi kaip pati protingiausia pasaulyje toke jau esu
-
kai arsisėdau prie savo koledžo stalo pagalvojau o kaip norėtčiau susirasti daug geru draugu kat ir berniuku draugu ar mergaičiu draugiu
-
o kas norėtu draugauti su manimi
-
Danas kartu su kitais pirmakursiais įžengė į didžiąją salę. Vietą, kuri tiesiog spindėjo dėl savo nuostabumo. Jis negalėjo atitraukti akių nuo lubų, kurios priminė dangų ir žvakių, kabančių palubėje. Rodos, visa didžioji salė buvo sukurta aukščiausios magijos pagalba. Čia tikrai nuostabu. Pagalvojo berniukas negalėdamas atitraukti akių nuo visų puošmenų, kurios atrodė nuostabiai. Taip, Danas buvo grynakraujis ir jau mokėjo keletą paprastų burtažodžių, tačiau neįsivaizdavo, kad magija gali tiek daug. Berniukas spėjo, kad lubos buvo užkerėtos, tačiau jis neįsivaizdavo kokiu stipriu burtininku turi būti, kad tau tai pavyktų.
Prasidėjo paskirstymo ceremonija. Danas jaudinosi, žinoma. Laimei, jo pavardė nebuvo pirma, tačiau buvo viršuje. Išgirdęs savo vardą atsisėdo ant kėdės bei sužiuro į šimtus mokinių, kurie ramiai sau žvelgė į jį. Tačiau Danas negalėjo būti ramus, nes labai jaudinosi. Tuo labiau jam buvo gėda. Nebuvo pratęs, kad visi į jį žiūrėtų. Gyvenime dažniausiai likdavo nuošalyje.
- Taip, sąžiningumo čia yra. Yra ir jaudulio. Yra ir narsos. Hm... Na, gal vis dėlto... Švilpynė! - sušuko kepurė, o Danas laimingas nuėjo prie Švilpynės stalo ir atsisėdo prie kitų švilpių. Labiausiai laimingas buvo dėl to, kad viskas baigėsi ir visi nebežiūri tik į jį.
-
Anglija. Senovės paslapčių ir stebuklų kupina šalis. Iki sužinodamas, kad yra burtininkas ir yra kviečiamas į magijos mokyklą Britanijoje, Graham nieko apie šią šalį nežinojo. Vis dėlto per tuos porą mėnesių, kurie praėjo nuo susitikimo su Hogvartso atstovais iki mokslo metų pradžios, nuolat skaitė įvairiausius straipsnius apie šalį, kurioje netrukus gaus gyventi. Ir be galo ja susižavėjo.
Apie Hogvartsą žiobariškuose leidiniuose ar internete, žinoma, nieko nerado, tad stengėsi sugerti kiek galima daugiau žinių bent jau apie šalį. Sužinojęs, kad mokykla yra ne Anglijoje, o Škotijoje, kiek nusivylė, tačiau Edinburgo nuotraukos tiesiog sužavėjo. Berniukas svajojo greičiau čia atsidurti.
Ir tai buvo vienas didelis nusivylimas. Londonas visai nesužavėjo, o jame matė tik Skersinį skersgatvį (kuris, tiesa, įspūdį tikrai paliko) ir purviną Kings Kroso stotį. Važiuojant traukiniu į šiaurę buvo tikrai gražu, bet ką ten įsidėmėsi, kai jaudiniesi dėl to, kas laukia visai netrukus?
Mokykla buvo visai kas kita. Ji berniukui patiko iš pirmo žvilgsnio. Jis neabejojo susirasiąs čia draugų, galbūt netgi visam gyvenimui. Tokioje įspūdingoje pilyje mokosi tik įdomiausi žmonės.
Naujokų eilė pamažu tirpo, o Graham pasijuto išalkęs. Laimei, pagaliau pakvietė ir jį, ir sena kepurė kiek pasvarsčiusi garsiai sušuko:
- ŠVILPYNĖ!
Traukinyje spėjęs išgirsti, kad tai yra draugiškas koledžas, visai apsidžiaugė. Atsistojęs atidavė kepurę kažkokiai mokytojai ir laimingas nuėjo prie plojančio stalo. Apsižvalgė ir su nekantrumu pradėjo laukti, kada gaus užkąsti.
-
Kol Cecilija važiavo traukiniu, ji jaudinosi. Prie kokio koledžo ja priskirs? Tėvams prižadėjo ,kad iškart atsiųs pelėdą, kai bus priskirta prie koledžo. Tėtis buvo iš Grifų Gūžtos, mama iš Varnanagės, o sesuo- Klastūnyno. Todėl Cecilija buvo labai įdomu, kur ją priskirs. Atsisėdusi ant tos kėdutės, ji jautė ir baimę ir džiugesį. Kepurė buvo susimąsčiusi. Ji nežinojo, kur Ceciliją padėt. Kai sušaukė ,,Švilpynė” , Cecilija pašoko iš džiaugsmo. Niekas nebuvo priskirtas prie Švilpynės iš jos šeimos. Kai Cecilija buvo priskirta prie Švilpynės, su šviesaplauke mergaite nuėjo prie stalo. Prefektas jas pasveikino ir pakvietė prie stalo. Ten visi buvo labai malonūs. Vienas penktakursis pasiūlė keksiukų, papuoštų Hogvartso herbu. Jie buvo nuostabaus skonio. Viduje su šokolado įdaru. Cecilija žino, kad čia jai patiks. Ir jau turi draugų.
-
Ikelas atvyko į šią didelę vietą, kurios jis, tiesą sakant, labai bijojo. Jis nemėgo nežinomybių, todėl jos ir bijojo. Bijojo visų slaptų koridorių ir spąstų, kurių šioje mokykloje tikrai galėjo būti daug, tačiau dabar reikėjo galvoti ne apie tai, nors ir norėjosi tik stovėti vienoje vietoje, kad taip nepakliūtų į spąstus.
Jis kartu su kitais pirmakursiais įžengė į didžiąją salę. Vieną po kito vaikus kvietė ir jiems uždėdavo keistą kepurę, kuri išrėkdavo kažkokius keistus pavadinimus, kuriuos berniukas girdėjo pirmą kartą.
Greitai atėjo Ikelo eilė, tačiau pirmas kelias minutes jis nepasijudino iš vietos. Tada visi pradėjo aiškinti, kad jis turi nueiti, todėl vis dėlto drebančiomis kojomis atsisėdo ant kėdės ir vos po akimirkos ant savo galvos pajuto kepurę.
- Matau, kad nesi blogas, nors ir dėl diagnozės kartais visko nesupranti, bet nieko, čia pritapsi. Tu tikrai geras, tačiau drąsos tau gal kiek ir trūksta. Na, tebūnie Švilpynė! - pasakė kepurė ir Ikelas jau norėjo klausti prie kurio stalo eiti. Jau buvo spėjęs surpasti, kad išgirdus kažkurį iš keturių žodžių reikia prieiti prie vieno iš stalų, tačiau kuris tinka šitam žodžiui berniukas neįsivaizdavo. Vis dėlto mokiniai nuo vieno stalo iškart pradėjo ploti, todėl berniukas priėjo prie jo. Tikėjosi, kad pataikė. Po to atsirado maistas, todėl jis galėjo viską pamiršti ir valgyti.
-
Regina, išgirdusi žodį "Švilpynė" iš Skirstymo Kepurės lūpų atsiduso. Ji girdėjo, kad tai nuostabi, draugiška ir tolerantiška vieta. Koks palengvėjimas! Jos tėvas Rimvydas jai pasakojo, kad nors pats buvo Grifų Gūžtos koledžo narys, turėjo geriausią draugą iš Švilpynės, o Reginos motina Simona - taip pat buvusi Švilpynukė. Regina atsisėdo prie Švilpynės stalo, apžvelgė savo bendraklasius. Visi atrodė gan draugiški. Mergaitė buvo pasiryžusi susirasti daug naujų draugų, bendraminčių, su kuriais galėtų diskutuoti įdomiausiomis temomis, patirti kuo nuostabiausius nuotykius bei kartu įveikti sunkiuosius mokslo metus.
-
Eleanor akys sužibo nuo didžiosios salės grožio, ypač nuo žvakių, kurios sklandė virš stalų. Apsižvalgiusi ji pamatė keturis stalus kur buvo susodinti visi mokiniai, einantys į skirtingus koledžus. Visi mokiniai buvo tokie skirtingi ir unikalūs. Ja itai kėlė žavesį. Viskas buvo taip kaip pasakojo mama su tėčiu.
Kai Eleanor pakviete jai suėmė kvapą. Atrodo laikas sustojo vietoje. Pagaliau ji pajudėjo į priekį ir atsisėdo ant kėdės, kad ją paskirtų į koledžą. Eleanor buvo paskirta į Švilpynę ir laiminga nuėjo atsisėsti prie koledžo stalo. Prie stalo visi švilpyniukai kalbėjo apie viską ir, bet ką.
-
Visa šita istorija buvo sunkiai suprantama. Kai į namus atvyko kažkokia moteris, buvo gėda ją įsileisti. Motina pasistengė aptvarkyti virtuvę, tačiau niekas nebūtų paslėpęs kėdžių senumo ir fakto, kad stalas baigia sugriūti. Juk jie tebuvo, kaip netrukus išmoko Brendanas, paprasti žiobarai, taigi negalėjo paimti ir visko sutvarkyti. Gerai, kad toji moteris, kuri atvyko papasakoti, kad vyriausias O'Connor šeimos atstovas yra burtininkas, į tai nekreipė dėmesio. Ar bent jau buvo pakankamai taktiška, kad nieko nesakytų.
Kelionė į stebuklingą peroną, įspūdingas traukinys ir plaukimas per ežerą sukėlė tiek įspūdžių ir emocijų, kad slinkdamas paskui vorą mokinių Brendanas buvo it žado netekęs. Spėjo susidraugauti su keliais berniukais, bet jie dabar dalinosi įspūdžiais, o štai jaunasis O'Connor nieko negalėjo pasakyti. Buvo įspūdinga.
Pagaliau pasiekęs didžiąją salę, kur vyks kažkoks paskirstymas, net išsižiojo iš nuostabos. Lubos buvo labai aukštai, jose švietė žvaigždės. Tai vienuolikmetį sužavėjo. Neįsivaizdavo, kaip vyks tas paskirstymas, tačiau nemaža dalis mokinių buvo išskirstyti anksčiau už jį, tad viskas išaiškėjo. Buvo labai smalsu, į kokį koledžą jis galėtų pakliūti. Kadangi dar prieš kelias savaites apie Hogvartsą nežinojo, visi jam atrodė geri. Labiausiai mėgo žalią spalvą, tad gal būtų pasirinkęs Klastūnyną, bet pašauktas išėjo į priekį ir apie tai nebegalvojo. Per daug jaudinosi.
- ŠVILPYNĖ! - garsiai suriko kepurė ilgai nemąsčiusi. Brendanas nusiėmė ją ir patraukė garsiai plojančio stalo link. Apsidžiaugė, kad prie jo jau sėdėjo vienas iš berniukų, su kuriais susipažino traukinyje. Vadinasi, čia gali būti labai smagu.
Skaniai pavalgęs (turbūt suvalgė daugiau maisto nei per paskutinius metus) pasijuto sotus ir laimingas. Su nekantrumu laukė, kada galės eiti pamiegoti. Jau norėjo pradėti mokytis ir tapti nuostabiu burtininku.
-
Kristupui nė nereikėjo klausytis viso to, ką dabar būsimiems pirmakursiams aiškino direktorės pavaduotoja. Dar sodyboje Badis valandų valandas kalė jam į galvą viską apie Hogvartsą, tad Danil tikriausiai žinojo daugiau, nei buvo parašyta knygoje "Hogvartso istorija". Visai netrukus Didžiosios salės durys ėmė lėtai vertis. Jaunieji mokinukai pradėjo eiti per salės vidurį iki salės galo, kur prie Garbingojo sėdėjo direktorė Arwen Evenstar (ją Badis irgi minėjo) ir visi mokytojai, o visų svarbiausia - ten naujų pirmakursių laukė Paskirstymo kepurė. Viso to vaizdo Kristupas dar nematė, mat žygiavo pačioje klegančių pirmakursių virtinės gale, o kiti vaikai buvo aukštesni už žemą ir smulkų Danil. Bet viena žvalgo mokinys žinojo. Jis tuoj sės prie vieno iš keturių - Klastūnyno, Grifų Gūžtos, Švilpynės, arba Varno Nago stalo. Užsižiopsojęs nepamatė, kad mokiniai priėjo tikslą ir sustojo, todėl atsitrenkė į vieną berniuką priešaky.
- Atsiprašau. - Nedrąsiai burbtelėjo po nosim. Kol ateis mano eilė užsidėti kepurę, turiu laiko pasidairyti. Pagalvojo Kristupas. Jis atsisuko į Varno Nago stalą. Išnaršęs jį akimis išvydo Džezefą, su kuria susipažino traukinyje. Pamojo jai. Tada nužvelgė Garbingąjį stalą, kurį jau galėjo matyti ir nustebo. Prie stalo sėdėjo Badis. Jis buvo be pilkai žaliai dėmėto žvalgo apsiausto ir neturėjo didžiojo lanko, kurio joks žvalgas nepaleisdavo iš rankų, bet žvalgo mokinys neabejojo, kad tas lankas yra po stalu, mat Danil mokytojas be jo niekur neidavo. Tiesa, trumpo svaidomojo peilio ir ilgo kovų peilio irgi nesimatė, bet Kristupas suprato, kad tų peilių jis negali matyti, mat diržas su peiliais buvo toje vietoje, kurioje dedamasis džinsų diržas, o ta vieta buvo po stalu. Danil tų žvalgo įrankių irgi neturėjo, bet jis juos gaudavo tik treniruočių metu ir niekada daugiau. Pamatęs rūsčią ir abejingą Badžio veido miną (tokia mina žvalgams būdavo įprasta) vienuolikmetis prisiminė mokytojo paliepimą prieš vykstant į Hogvartsą. Tada Badis liepė Kristupui nutaisyti tokią pat miną ir nerodyti savo jausmų. Mintyse spyrė sau, kad apsiverkė ir nesusidorojo su tais bernais. Ir pagaliau Danil buvo pakviestas. Nutaisęs abejingą žvalgo veido miną jis išėjo į salės priekį ir užimaukšlino kepurę.
- Švilpynė! - Vos prisilietusi prie Kristupo sušuko kepurė. Vis dar tokia pačia, abejinga žvalgo veido mina jis nuėjo ir atsisėdo prie Švilpynės stalo. Netrukus atsirado galybės valgio ir gėrimų. Kiti mokiniai kimšo nesveiką maistą, nesveikus gėrimus ir visą kitą iš eilės. Danil nelietė nieko įmantraus. Čia nėra paprasto maisto! Pagalvojo. Tada išsitraukė iš po apsiausto Badžio įdėtą maistą, kurį jie ruošė kartu. Tai buvo Badžio kepta juoda duona, Badžio rūkyta ir Kristupo išdarinėta ir smulkinta skumbrė, ir pora žvalgo mokinio iš daržo parnešto kopūsto lapų. Visa tai buvo sudėta į medinę dėžutę. Danil paėmė duoną, atsiriekė riekę, uždėjo ant riekės rūkytą skumbrę, kopūsto lapą ir atsikando. Viską suvalgęs Kristupas išsitraukė gertuvę ir atsigėrė paprasto šaltinio vandens. Štai kaip maitinasi žvalgas ir žvalgo mokinys. Pagalvojo berniukas. Puota baigėsi, žvalgo mokinys nepaisydamas nuostabos kupinų žvilgsnių atsistojo, ir, vis dar nutaisęs abejingą žvalgo veido miną kartu su visais patraukė į švilpių miegamuosius.
-
Hogvartsas Hogvartsas Hogvartsas... Ką berniukas apie jį žinojo? Tiesą sakant, ne per daug. Žinojo, kad tai magiška vieta ir ten išmoks kerėti, maišyti eliksyrus ir panašiai, tačiau kaip ta vieta atrodys jis nežinojo. Ir štai dabar stovėjo didžiojoje salėje - vietoje, kuri jam kėlė ir nuostabą, ir šiurpą. Taip, čia buvo tikrai jauku ir nuostabu. Gal net pernelyg nuostabu, kad atrodytų tikra. Berniukas ilgai gyveno normaliame pasalyje ir žinojo, kad magijos nebūna, todėl visa tai jam atrodė netikra. O ar tokie nuostabūs dalykai iš tiesų gali egzistuoti? Šito jis nežinojo. Iš to, kad stovi čia atrodė, kad gali, tačiau berniukas jau nebuvo mažas ir žinojo, kad gyvenimas nėra vien gėlytėmis klotas. Todėl dabar jis stovėjo ir tyrinėjo šią aplinką. Tikėjosi surasti kokią nors iliuziją, kuri paaiškintų visą šitą didybę. Vien pažiūrėjus į lubas.... Juk taip nebūna! O žvakės, kurios, rodos, skraido. Skraido! Ne, to buvo per daug. Akivaizdu, kad tai tėra iliuzija ar sapnas ir aš tuoj pabusiu. Pagalvojo Hestijas. Buvo tikras, kad tai tėra paprastas sapnas ir užtektų sau įžnybti. Bent jau to pakakdavo pasakose. O pasakas berniukas mėgo. Net dabar jis atsivežė pasakų knygą. Būtent skaitydami pasaką jo tėvai jam pasakė, kad šis gavo tokį keistą laišką. Iš pradžių Hestijas nenorėjo čia važiuoti, tačiau tėvai pradėjo jį įtikinėti, todėl Hestijas, būdamas labai smalsus vaikas, sutiko.
Tačiau po kiek laiko nutiko dalykas, kuris privertė suabejoti sapno versija - kažkokia moteris pradėjo juos kbiesti vardais. Berniukas abejojo, kad jo vaizduotė tokia išvystyta, kad sugebėtų išgalvoti net vardus ir pavardes! Ne, to jau buvo per daug. Hestis vis dėlto pabandė sau įžnybti, tačiau vietoje pabudimo jam tik išsprūdo:
- Ai!
Taip praėjo kelios minutės ir Hestis išgirdo savo vardą. Matė kaip vaikai prieidavo, atsisėsdavo ir ant jų galvų būdavo uždedami kepurė, kuri, rodės, galėjo kalbėti! O tai buvo pernelyg nerealu, kad būtų realybė, tačiau sapnas irgi negalėjo būti. Berniukas labai bijojo, tačiau žinojo, kad turi prieiti. Jis lėtai užlipo ir baimės kupinomis akimis atsisėdo ant kėdės. Tada ta keista ir ypač purvina kepurė tai, kas irgi išgąsdino - pradėjo kalbėti. Ji pasakė:
- Daug negalvosiu. Švilpynė! - vienas iš stalų pradėjo ploti, todėl Hestis ir nuėjo prie jo. Suprato, kad yra keturi tokie stalai, o vienas jų yra tarsi atskira bendruomenė. Bent jau tiek suprato berniukas. Ir jam to tikrai užteko. Dabar atrodė, kad tai visgi gali būti nereali tiesa. Bet jam šiandien įspūdžių jau pakako.
Tačiau taip nebuvo - ant stalo iš niekur atsirado maistas.
- Kąą? Ka..Kaip? - sumikčiojo jis. Negalėjo tuo patikėti, tačiau kiti vaikai valgė, o tai reiškė, kad maistas turėjo būti tikras. Tad jis, kaip normalus žmogus, pradėjo valgyti.
-
Apie Hogvartsą Sevirina žinojo pakankamai iš savo tėvų. Dėja ruoštis teko tik su tėčiu, nes mama mat buvo per daug užsiėmusi tam. Ši kelionė į skersinį skersgatvį susipirkti daiktus buvo gan paini, nes mergaitei tai buvo pirmas kartas, o ir tėtis ne viską pamena kaip kur ką reikia. Na, bet viskas praėjo ir Sevirina galėjo įsėsti į traukinį. Vėlgi kelionė nebuvo puiki, kadangi Sevirina nieko nepažino ir buvo viena.
Atkeliavus į Hogvartsą mergaitei susisuko galva nuo tiek nuostabių dalykų. Profesorei pasakius informacija visi pirmakursiai keliavo prie skrybėlės, kuri tuoj vaikus paskirs prie tam tikrų koledžų. Sevirina buvo viena iš pirmųjų, kurią pakvietė. Mergaitė vos ne drebėjo, bet stengėsi susivaldyti. Ji norėjo patekti, bet kur, bet tik ne į klastunyną. Patekus ten ji nuviltų savo šeimą ir pačia save.
Išgirdusi savo vardą Sevirina lėtai nuėjo link skrybėlės. Tada atsisėdus ant kėdės pajautė skrybėlę ant savo galvos ir po sekundės ji šūktelėjo- ŠVILPYNĖ. Mergaitė pašoko nuo kėdės ir su didele šypsena nulėkė prie švilpynės stalo. Ten Sevirina buvo sutikta puikiai. Greitai visi galėjo valgyti ir Sevirina tap pat valgė ir maistas buvo beprotiškai skanus!
-
Sidney niekada nebuvo mačiusi tokios prašmatnios patalpos su tiek daug įvairaus maisto. Mergaitei ši diena buvo labai įspūdinga ir ilga. Bet dabar laukia vienas svarbiasnių dalykų jos gyvenime, ji sužinos į kokį koliadžą teks eiti. Tikrai ne Klastūnynas, nes kiek žinau tenais normalių žmonių nepriima(Sidney visus žiobarus vadino normaliai žmonėmis, nes jos tėvai buvo paprasti žiobarai, kurie nieko nežinojo apie burtininkų pasaulį) Norėčiau į kokį nors ramesnį koliadžą, bet ne į Varno Nagą, nes ten visi labai protingi, o aš nieko nežinau apie magiją. Mergaitė labai jaudinosi, ji žiūrėjo į kitus, ji žiūrėjo į stalus apkrautus vaišėmis, ji žiūrėjo į didingą salę.
Pagaliau atėjo Sidney eilė. Kepurė jai buvo žymiai per didelė, bet mergaitei ji labai patiko. Kepurė greitai atsakymo nepasakė. Sidney atrodė, kad praėjo visas amžius, kol galiausiai kepurė savo garsiu balsu pasakė, kad mergaitei laikas keliauti į Švilpynės koliadžą.
Naujoji Švilpynukė atsisėdo prie savo koliadžo stalo, ji buvo tokia laiminga, kad net nenorėjo valgyti. Sidney visą vakarą negalėjo baigti galvoti apie šią dieną ir visus įvykius.
-
Abigail nedrąsiai žengė į Didžiąją salę įsimaišiusi pirmakursių laukiančių paskirstymo būryje. Mergaitė apsidairė susižavėjusi. Čia stovėjo keturi ilgi stalai, visi pasipuošę skirtingomis spalvomis, pačiame salės priekyje puikavosi dar vienas stalas, kurį kaip Abigail pasirodė, buvo apsėde profesoriai. Lubos buvo aukštos ir jose atsispindėjo venuolikmetės ką tik lauke matytas giedras dangus, mėnulis ir žvaigždės. Aplink ją pasigirdo susižavėjimo kupini šūksniai, tad mergaitė suprato nors ji ir žiobarų kilmės Hogvartsas ne tik jai atrodo nepaprastai magiškai. Būrelis venuolikmečių žengė toliau paskui direktoriaus pavaduotoja per Didžiąją salę žavėdamiesi jos įspūdingais vaizdais, galiausiai jie priėjo kepurę. Senamadišką, paplyšusią kepurę. Akimirkai Abigail visai pasimetė, bet profesoriaus pavaduotojai pradėjus kalbėti suprato, kad ši kepurė visai nepaprasta ir turi didelę galią - paskirstyti juos į koledžus. Negi šis sutriošes daiktas galėtų nuspręsti tokį svarbų sprendimą? Bet ką aš galvoju čia juk magijos pasaulis, ji turbūt užburta. Galvojo mergaitė, viskas jai vyko taip greitai, kad atrodė jog sapnuoja. Prieš mėnesį gavo priėmimo laišką, apsilankė Skersiniame Skersgatvyje, važiavo traukiniu, o dabar ji jau Hogvartse ir tuo sunku patikėti. O štai jau kviečia juos visus iš eilės prieiti ir užsidėti kepurę. Iš minčių mergaitę pažadino garsiai pasakytas jos vardas. Ji susigriebusi jog turi užlipti ant pakylos skubiai tai padarė ir atsisėdusi į kėdę užsimaukšlino kepurę. Dabar jai į galvą pradėjo ristis abejonės. Galbūt tai klaida? Gal aš visai ne burtininkė, ką jie man padarys kai tai supras? Užkerės? Prakeiks? Bet jos nerimas pasirodė visai be pagrindo kai kepurė skambiai suriko:
- Švilpynė!
Salė prapliupo ploti ir Crawford pasileido prie geltonai ir juodai pasipuošusio stalo.
-
Vaišės pasklido ant stalo ir visi švilpynės mokiniai pradėjo bendrauti ir skaniai valgyti. (ŠV2)Visiems labai linksma.