Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Elisa Mirror Spalio 24, 2009, 06:59:01 pm
-
Hogvartsas turėjo daugybę paslapčių, didelė ir šiurpi salė giliai po pilimi - viena iš jų.
Požemiuose patekus į nedidelį koridorių, atsiverdavo durys, už jų - laiptų aikštelė su sraigtiniais laiptais žemyn į salę. Buvo sakoma, kad čia galbūt Beveik Begalvis Nikas iškėlė savo Mirimo dienos vakarėlį. Ir galbūt iš tikrųjų, nes kartais, ypač, kuomet Helovino puota drebindavo Didžiają salę, šiame požemyje, jei ne Begalvis Nikas, tai bent kitas pilies vaiduoklis rengdavo savo mirties šventę. Tokiu laikotarpiu, salė atšaldavo kaip reikiant - žmonėms iš burnų imdavo virsti garai, o kelią iki durų (šios būdavo uždengiamos juodu aksomu) apšviesdavo aukštos, plonytės juodos žvakės. Vaizdas anaiptol nebuvo linksmas ir viduje. Jį irgi apšviesdavo tokios pačios žvakės, o draugiją laikė palubėje kabantis milžiniškas sietynas; visos liepsnos degdavo mėlynai. Kitoje požemio pusėje stovėdavo ilgas ilgas stalas, irgi uždengtas juodu aksomu. Bet tas stalas dvokdavo šlykščiai ir buvo pasibjaurėtinas: pailguose sidabro pusdubeniuose gulėdavo didelės supuvusios žuvys, ant padėklų buvo prikrauta suanglėjusių pyragaičių, dar būdavo kirminų pilnas hagis, toks škotų patiekalas iš galvijų plaučkepenių, pūkuotais pelėsiais apaugusi sūrio galva ir, garbingiausioje vietoje, kūpsodavo milžiniškas antkapio formos tortas su deguto glajaus žodžiais. Vieta muzikos grodavo trisdešimties pjūklų orkestras.
Bet, tais atvejais, kai salėje nebūdavo rengiamas vaiduoklių vakarėlis, patalpa atitekdavo dulkėmis ir tik vienas sietynas tykiai kabodavo palubėjė vėl degdamas paprasta ugnies liepsna. Salė giliai po Hogvartsu - didelė ir šiurpi savo tuštuma. Akmenimis buvo grįsta viskas: tiek sienos, tiek lubos, tiek grindys.
((Paveikslėlis (https://vignette.wikia.nocookie.net/harrypotter/images/1/19/Deathday_Party_Pottermore.png/revision/latest?cb=20170924161237)))
Elisa lėtai leidosi sraigtiniais laiptais žemyn, žemyn, žemyn. Nors... Gal ji ir nebuvo Elisa. Nieks nebūtų galėjęs pasakyti. Nes pats šio vakarėlio tikslas buvo pasilinksminti neatskleidžiant savo tikrosios tapatybės. Kad kitą rytą kompromituojančios nuotraukos nebūtų išspausdintos visuos prastos reputacijos laikraščiuose. Ir šiaip. Vakarėlį rengė (kiek ji girdėjo) klastuoliai. Tuo viskas ir paaiškinta. Arba ne.
Ak, o kitas tikslas buvo atšvęsti 'Helovyną'. Ir nustebinti visus pritrenkiamais kostiumais.
Elisa prisimerkė. Klastuoliai su tuo slaptumu aiškiai persistengė. Prie slaptos angos, vedančios į koridorių, kuriuo galėjai patekti į laiptų aikštelę, ją pasitiko du gremėzdiški pavidalai neprotingomis akimis. Elis stipriai įtarė, kad tai buvo troliai. Ačiū Merlinui, vienas jų paėmė jos bilietą, perdrėskė bukais dantimis ir pasitraukė į šalį, leisdamas jai praeiti.
Leistis žemyn Elisai buvo pabodę. Taigi ji užsimerkė, o kai atsimerkė, stovėjo prie pat durų, apraizgytų voratinkliais. Eliksyras ne tik neatpažįstamai pakeitė jos veido bruožus ir plaukų spalvą ar iltinių dantų ilgį. Buvo ir kitų privalumų.
Durys tingiai gigždėdamos atsivėrė ir Elis jau norėjo nerti į spalvų (daugiausia juodos, raudonos, violetinės) margumyną, kai už nugaros išgirdo žingsnius. Staigiai atsigręžė, švystelėdama ilgais raudonais plaukais.
-
Sanguinary gavęs anonimo adresuotą pakvietimą į vakarėji kurį laiką padvejojo. Bet galų gale nusprendė jog verta pabandyt laimę ir sudalyvaut. Jis išėjo iš savo klasės ir lėtai patraukė koridoriais link pilies požemių. Po ilgo ir nuobodaus ėjimo žemyn vyras pagaliau priėjo koridorių kurio gale stovėjo keli neaiškūs pavidalai, bet kiek jam pavyko įžiūrėt tai buvo troliai. Hmm.. keistą, kas juos čia įleido? Jis priėjo prie pavidalų, kurie ištiktųjų ir buvo troliai ir padavė pakvietimą. Trolis ilgai ir bukai žiūrėjo į keistą lapuką atsiradusi jo letenoje. Kadangi padaras akivaizdžiai niekur neskubėjo, vyrui teko jį paragint:
-Ei, bukas padare jis tikras. Gali praleist mane čia nespoksojęs.
Galu gale trolis savo dantim pažymėjo pakvietimą ir praleido Sangu į priekį. Jis ėjo į priekį link durų, prie kurių stovėjo dar vienas dievo sutvėrimas. Kaip ir anksčiau nesimatė kas jis toks. Arčiau priėjus paaiškėjo jog tai saugūs ragana. Vyras jos neatpažino, bet įtarė jog ji viena iš mokyklos darbuotojų, gal net mokytoja.
-Laba vakarą. - Vyras pasisveikino su nepažįstamąją.
-
Elisa vyptelėjo, parodydama perlamutrines iltis.
-Laba naktis,- linktelėjo. -Nepažįstu tavęs ir nenoriu pažinoti, manau, tai puiku,- linksmu, perdėtai saldžiu balsu išbėrė ir įsikibo vyriškiui į parankę. -Koks įdomus tavo kostiumas, ką tiksliai jis turėtų reikšti?- paklausė, o tada pajudėjo durų link, tempdama Sang paskui save.
Šaižus garsas, ir durys už jų nugaros užsivėrė. Salės viduryje sukosi poros įvairiausiomis kaukėmis ir drabužiais. Salės pakraščiai buvo paskendę pilkuose dūmuose, išskyrus nedidelę atkarpėlę kairėje, kurią apšvietė tuzinai blyškiom liepsnelėm plazdenančių juodų žvakių. Ant sienos kabojo didžiulis sidabro veidrodis, aiškiai senovinis. Nieko nelaukusi, Elis nuskubėjo prie jo.
Sustojusi turėjo giliau pakvėpuoti - ar bent pamėginti. Mitas, kad vampyrai neatsispindi veidrodžiuose, buvo sugriautas - į ją karštligiškai žvelgė jos pačios atspindys.
Elisa staiga pasijuto svetima šioje salėje.
Ji vilkėjo baltai, suknelė iki žemės, tokia mirganti it sniegas, liemenį tvirtai glėbė trapiai atrodantis baltos spalvos korsetas, pečių ir rankų nedengė niekas, tik rankos slėpėsi baltose nėriniuotose pirštinėse iki alkūnių. Ryškiai ugniniai plaukai krito bangomis ant nugaros, kontrastuodami su blyškia oda, juodutėlės gilios akys.
-Vaje, kokia tu nuostabi,- keistai šypsodamasi, Elis paglostė spindintį veidrodžio paviršių. Staigiai atitraukė ranką, kurią persmelkė aštrus skausmas, net pro plonyčius pirštinės nėrinius.
-Sidabras,- susimąsčiusi palingavo galva ji. Už nugaros sukosi poros.
-
Moteriai pasisveikinus ir nusišypsojus jos šypsena papuošė iltys. Vampyrė? Ir panašu jog tikra ir gyva. Gal ir nieko pažintis..
-Kaip pasakysit, gal dar turėsim ir kitų vietų susipažint. Labai tikiuos, kad nepapulsi į mano sąrašą ir neteks tavęs užmušt.. Bet kokiu atveju vistiek susipažinsim..
Išgirdęs klausymą apie kaukes vyras šiektiek sutriko, jis nusprendė jog geriausia kaukė yra atrodyt natūraliai, tad per daug ir nesistengė. Apsirengė, kaip jis mėgsta juodai. Vietomis apiplyšusiais rūbais, magiškai pasiilgino plaukūs ir juos suvėlė, o tada dar keliais lazdelės judesiais išsibūrė tarsi savotišką aurą, kuri vyro silueto bruožus dar labiau iškraipė. Jei kas ir bandė įžiūrėt tikrąją vyro tapatybę, vyro siluetą iškraipydavo oro mirgėjimas. Panašią techniką jis naudojo ir vykdydamas savo misijas, anksčiau dar iki Hogvartso.
-Na tai mano daugiau mažiau natūrali aprangą arba bent kažkada, praeity buvo. O galbūt dar ir bus.
Jau po akimirkos vyras pasijuto tempiamas į salę. He.. o ji įdomus padaras. Salė buvo tamsi, ją dengė keistas žalias ir violetinis rūkas, išsklaidantis žmonių siluetus į neryškius šešėlius, paversdamas juos įvairiom pabaisom. Sienas dengė raudonos ir juodos spalvos aksomas sulaikantis garsą salės viduje. Grojo garsi muzika. Sanguinary paskui Elisą nuėjo prie veidrodžio, stebėjo kaip ši paliečia veidrodžio paviršių ir staigiai atsitraukė. Hmm.. Taip, panašu jog tikra vampyrė..
-Jaučiuosi šiektiek ištroškęs. Gal sutiksit palaikyt man kompaniją ir ko nors išgersit?
-
Blausūs koridoriai skendėjo keistai žalsvoje tamsoje. Viskas alsavo trumpalaike ramybę, kurią kartkartėmis nutraukdavo tylūs žingsniai, sukelti vieno iš svečių, einančių į pačią įdomiausią metų šventę. Ir taip plonytė linija tarp žmonijos, ir kažko nenusakomo, dar labiau susitraukią, grasindama paversti Helovyno naktį nepamirštama švente, o gal ir košmaru...
Skambtelėjo varpelis. Nežinia iš kur, nežinia kaip, tačiau po šių garsų, pasigirdo pirmieji melodingi, tačiau duslūs žingsniai. Palaipsniui jie virto į kaukšėjimą pagal taktą, kuriuos vis dar lydėjo keistieji varpeliai.
Trolis, stypčiojantis prie durų, savo mažom kiauliškom akutėm stebeilijo į lubų skliautus. Jis net nepastebėjo, kaip drobės baltumo ranka kyštėlejo mažą lapelį su pakvietimu. Praėjo kone minutė, kol padaras nusprendė pažymėti bilietą, o dar daugiau, kad suprastų, ką mato priešais save. Tačiau Dorota nestoviniavo... Vos jos bilietėlis buvo pažymėtas, mergina žengė pro duris, atsidurdama didelėje salėje, kurioje sukinėjosi poros su įvairiausiais kostiumais. Sumirksėjus nuo gan įdomaus vaizdo, ji beveik nuslydo prie pirmo pasitaikiuso suolelio. Ir kaip tyčia, už jo radosi veidrodis...
Juodais ir baltais ornamentais puošta suknelė vilnijo ratus apie merginos liemenį, platėdama į plunksnos formą panašią apačią iki pat žemės. Ant kaklo žibėjo bordo spalvos kristalas, kuris, gaudydamas šviesos atspindžius tik ir taikėsi kam apspiginti akis. Ant pečių krito sidabro spalvos plaukai, tiesa, iki liemens. Šie lyg su lygintuvu išlyginti plaukai skleidė mažytį švytėjimą, kuris kiek priminė aureolę. Ir kai kuriose vietose jie buvo supinti į storas kasas, laikančias po mažą varpelį... Pačios Dorotos veidas buvo visai neatpažįstamas. Piktus veido bruožus visiškai pakeitė... tiesiog, angeliški bruožai. Vienintelės bordo spalvos akys, kurios derėjosi su kristalu įspėjo, jog tai tėra užmasuota neaiški paslaptis.. Paslaptis. Šyptelėjus sau atspindyje, Do staiga išskleidė magiškai sukurtus juodus kaip anglis sparnus, kurie galiukuose šviesėjo į ryškiai baltą spalvą. Nors ir dideli, tačiau gana kompaktiški, ir niekur neužkluvo. Sukandus dantis, ji suskleidė sparnelius ir atsistojo. Ką gi. Manau, reiktų šiandien bent jau pasišnekėti su kitais... Juk ne šiaip sau atėjau į šį... Pokylį... Gana ilgais baltais nagais, nubraukus nuo veido kelias sidabrines plaukų sruogas, mergina žengė žingsnį prie dviejų žmogystų, kurios, kaip ji suprato, nelabai turėjo ką veikti.
-Sveiki, mielieji, - linktelėjo galvą kreivai šypteldama.
-
Elisa pamerkė veidrodžiui ir apsisuko, kartą, kitą, suknelė plevėsavo aplink. Galop sustojusi, ji pašaipiai nusilenkė veidrodžiui.
Pakėlusi akis vėl susižavėjo savimi. Tokios gilios, gilios smaragdinės akys, aštrūs ir žavingi veido bruožai, porcelianinė oda, garbanos, kutenančios iškirptę - raudonos it sustingusi liepsna. O nėriniai, o korseto dailumas!
-Velnio nuotaka,- nusijuokė ji keistai vinguriuojančiu balsu ir atsilošė, gundančiai žiūrėdama į savo atspindį. -Ak, aš neprilygstama!
Po kiek laiko jos dėmesio sulaukė ir vyriškis su kaltūnais šalimais.
-Aš tokia velniškai graži, ar ne?- nusiviepė ji. -Ir dora, ir kukli - ak, kaip puiku!- ji pasičiupo Sang už rankų ir ėmė sukti ratu. -O, ir aš jaučiuosi... Mm... Tokia ištroškusi,- Elis blykstelėjo iltimis ir besijuokdama perbraukė per lūpas liežuviu.
Greitai kaip žaibas arba vampyras, ji ištiesė ranką ir švelniai prispaudė delną prie vyro kaklo. Lėtai perbėgo pirštais..
-Gal kitą kartą,- pažadėjo.
-O, labas!- Elis skubiai įvertino sidabraplaukės išvaizdą ir nusprendė, kad toji grėsmės nekelia. -Einam gerti?- vylingai nusišypsojo.
-
Sanguinary kantriai stebėjo visą šį vaidinimą kurį surengė Elisa. Įdomi žmogysta, tipiška vampyrė..
-Žinoma žinoma, brangioji. Jūs visa ko gyvas įsikūnijimas, o ir jūsų kuklumas nepamatuojamas
Sangu nusijuokė, ir jau po kelių akimirkų pajuto vampyrės prisilietimą prie savo kaklo. Na na.. bandyk laimę brangioji..
-Aš jums siūlyčiau to nedaryt ir net nebandyt iš manęs kraują siurbt, nes tektų šitokį dievišką grožį skaudžiai sužalot- tyliai ir švelniai sušnibždėjo, o veidą nutvieskė plati šypsena.
Po kelių akimirkų prie jų prisijungė dar viena žavinga žmogysta. Gal ir pažįstama, gal ir ne. Kas gali pasakyt tokioj aplinkoj.
-Sveika, nepažįstamoji. Einam einam gert, va kaip tik matau viena simpatišką staliuką prie sienos. Seksit ar ne seksit paskui mane, o aš einu prisėst.
Vyras lėtai, neskubėdamas nuėjo prie jo anksčiau nusižiūrėto staliuko tamsioj, neapšviestoj salės kertelej ir ėmė laukt jo naujų arba senų pažįstamų. O čia visai jauku, kaip tokioj labai neaiškioj vietoj. Dabar reiktų tik padavėją pasigaut..
-
Kryptelėjus galvą, Dorota stebėjo kaip vampire-like žmogysta nenustygsta vietoje, žavėdamasi savo grožiu. Nustačius atlaidžią šypsenėlę, mergina sunėrė rankas ties krūtine, suplasnodama sparnais, kurių šiukšdesys nuplasnojo per visą salę. Matyt, be kostiumo atrodo ne taip jau ir žavingai... Mąstė Dorota žvelgdama į Elisą. Linktelėjus vyriškiui, kuris nuskubėjo prie staliuko, Taraxanum, įsikibo į parankę Elisai.
-Kad jau vyras mus paliko, teks linksmintis pačioms.
Vyptelėjus, ji nusitempė moterį/merginą prie staliuko, kur pati, paleidus jos ranką, įsitaisė Sanguinary iš dešinės. Apsižvalgius aplinkui, mergina nusižiovavo ir čiupo vieną pilną taurę tamsiai raudono vyno. Netrukus jos lūpos palietė taurės kraštą, o keli lašeliai nuslinko kampučiais, sužadindami receptorius. Perbraukus lūpas pirštu, Dorota jį lyžtelėjo ir išlenkė klastingą šypsenėlę.
-Taigi, ar daugiau niekas prie mūsų neprisijungs?.. Jokių draugų, pažįstamų?... - viltingai pažvelgė į Elisą ir Sanguinary ji, - jau kad tokia šventė, tai ir pašvęst reiktų nepamirštamai.
-
Elisa nusijuokė, atmetusi galvą, plaukai nuvijo nugara lyg kraujas ant sniego. Lengva it snaigė, jokių hiperbolių, ji klestelėjo Sanguinary iš kairės ir apsivijo jam aplink liemenį, sunerdama rankas, nušiugždėjo pirštinių nėriniai.
-Mielasis, neprisišauk bėdos,- sušnabždėjo, vos liesdama lūpomis jo kaklą. -Nežadėk, ko negali ištesėti, arba gausi prigult šešios pėdos po žeme... Mm, tu kažkuo kvepi? Braškės? Žamuogės? Ak - kraujas?..
Taip nusprendusi, ji krito atgal į kėdę, maniakiškai kvatodama.
-Man reikia išgerti,- sušnypštė, siekdama vyno taurės. Raudono raudono. Suskambėjo, kai baltutėliai dantys sukando stiklą. Jame žiojėjo dvi apvalios skylutės. Greitai, greitai vynas nutekėjo Elisos gerkle, o tada taurė pažiro mažyčiais stikliukais rausvais pakraštėliais tiesiog jos rankoje. Nusijuokusi, Elisa švystelėjo subyrėjusią vaivorykštę per salę.
-Mano draugai minėjo, kad gali užsukti,- entuziastingai palinksėjo Elis. -O kol kas...- Ji teatrališkai spragtelėjo pirštais, ir lyg nematmos rankos paskleistos ant stalo atsirado spalvingos kortos.
-
Na, jos teisė manyt ką sau nori.. Bet aš vistiek tikiuos jog aplinkybės musų nesuves, taip nesvetingai..
Sanguinary žiūrėjo kaip jo draugės geria vyno ir nusprendė jog ir jam laikas paragaut šio gėrio. Vyras lengvu rankos judesiu pakelė vieną taurę, kelis kart ja apsuko rankoje ir pateliūškavo skysti žiūrėdamas kaip skystis bėga taurės sienelėmis, tada įdėmiai pažiūrėjo į taurėje esantį skysti, jį pauostė ir galiausiai nusprendė jog verta paragaut, tad jis gurkštelėjo šito gėrio. Vynas lėtai neskubėdamas subėgo vyrui į gerklę, savo sodrų aromatą sugerdamas į viską aplink. O vynas tikrai geros kokybės.. Nors nieko kito ir nesitikėjau..
-Mano draugai? - vyras lėtai atsiduso- Tiesa sakant nieko nežinau apie jų planus, nors ir tikiuosi jog jie prie musų prisijungs dar šiandien Gal jie jau čia, bet net norint sunku ką nors atpažint čia..
Sanguinary gurkštelėjo dar kelis vyno lašus ir įsmeigė žvilgsnį į salę. O tiesa sakant, kur jie?
-
Pakilnojus antakius, Dorota pasirėmė smakrą ranka ir žvilgtelėjo į kortas, išdėliotas ant stalo. Į galvą šoko tik vienuj vienintelė mintis... Strip-pokeris? Sukikenus mergina piršto galiuku palytėjo margaspalves korteles, sukeldama švelnų varpelių dzingsėjimą. Viena ausim išgirdus, ką šneka Sanuinary, atsiduso.
-Ką gi, kol kas teks mums pažaisti trise... O tiesa, iš ko žaidžiam? - vyptelėjo ji, - darysim šį žaidimą kiek įdomesnį ir nueisim kiek atokiau, ar tiesiog seną gerą pokerį? Tarkim iš... Taurelės, taurelių ir galiausiai butelio?
Nusijuokus skambiu juoku, mergina čiupo kortas į rankas ir išmaišė malką įvairiomis kryptimis ir pusėmis. Išdalinus kortas, ji sugniaužė savąsias ir gundančiai prisimerkė, žvelgdama į vienintelį vyrą kelių metrų spindulio atstumu.
-Tai, kaipgi bus, pone?
Sumirksėjus ilgomis baltomis blakstienomis, mergina žvilgtelėjo į vampyrę. Mielas kostiumas. Mielas. Visuomet žavėjausi tokio tipo būtybėmis. Pabarbenus pirštus į stalą, Taraxanum atmetė ilgus sidabriškus plaukus, kita ranka sugniauždama vieną iš varpelių.
-
Elisa plėšriai suspaudė savo kortas ir taip pat plėšriai nusišiepė.
-Galim ir įdomiau, galim ir niekur neiti - juk vis tiek nieks nežino, kas mes, o net jei ir žinotų... Kam rūpi,- nusijuokė ji. Lyg norėdama pabrėžti savo žodžius, atsistojo, lengvu judesiu apsuko kėdę ir demonstratyviai atsisėdo, padėdama alkūnes ant atlošo, pakeldama suknelę virš kelių. Kojas ištiesė po stalu, aštriais kulniukais plėšydama kilimą. Grakščiai palenkdama galvą, Elis liežuvio galiuku palietė viršutinę lūpą, ranką nuleido ant kelio ir perbraukė per juodai-baltai dryžuotą kojinę.
-Niekas nežino. Niekam nerūpi,- pakartojo, vos prisimerkdama. -Kas pradeda?- klausiamu žvilgsniu apmetė mažytę draugiją. -Na, tegul...- bet net nespėjus jai pabaigti sakinio, iš nežinia kur atsirado šešėlis, prigludo jai prie veido ir ištraukė žodžius per burną.
Elisa sumirksėjo.
Kai atsimerkė, greta jos ant kėdės sėdėjo vampyras juodom akim ir plaukais.
-Tuomai?..- lėtai, lėtai ji pakėlė pirštus prie veido, raudoni nagai lūpų kampučiuose, kaip kraujo lašeliai.
Vampyras parimo ant stalo.
-Manau, teks perdalyti kortas,- nieko nelaukdamas susirinko visas į glėbį ir vėl padalino, mažesnėmis krūvelėmis. Tuomet atsainiai nužvelgė savąsias ir, labai, labai greitai ištiesęs ranką, sunėrė pirštus su Elisos.
-
Prie staliuko priėjus dar vienai būtybei, dar vienam iš pažiūros vampyrui Sanguinary mintimis ir viskuo kitkuo grįžo prie staliuko. Na va, mūsų draugija didėja, kuo daugiau tuo linksmiau.
-Sveikas nepažįstamasis. Na manau žaisim čia, gal dar kas prisijungs prie musų. O statymus damos išrinkit jūs, manau viskas tinka.
Sangu greit pakilo nuo kedės, iš šalia praeinančio padavėjo paėmė didelį bokalą alaus ir vėl lengvai klestelėjo į kėdę. Prie atitinkamų žaidimų, atitinkami ir gėrimai.. Kad ir koks geras vynas bebūtų, bet prie kortų tik mano mėgstamas alus.. Tik prisėdęs ant kedės, iš bokalo nugėrė didžiulį gurkšnį gintarinio kartoko skysčio, apsilaižė lūpas ir jo veide atsirado nieko gera nežadantį šypsena. Jis neskubėdamas paėmė kortas į ranką ir įdėmiai jas nužvelgė. Na va, rodos viskas kaip senais gerais laikais.. Nors tiesa sakant ne taip ir seniai viskas buvo.. Pažiūrėsim, kas čia žmogėnai ir nevisai susirinko šiandien man kompanijos palaikyt.. Rodos nesuklydau čia užsukęs, turėtų būt smagu.
-Na ką gi, pasilinksminkim kaip priklauso.- nusijuokė - Musų naujas draugužį susirask ką nors išgert ir pradėk.
-
Didžiai nusižiovavus, mergina pamatė dar vieną vyriškį, kuris, atrodo, tikrai traukė Elisos akį. Vyptelėjus ir paėmus dar vieną taurę vyno, užsivertė ją iki dugno, leisdama keliems lašams nukrypti nuo kurso ir nuslysti jos kaklu iki suknelės, kur susigėrė į įsivaizduojamus kraujo lašelius. Dorotos akys nuslinko ties Tuomu, kuris slapčia apie savo pirštą apvyniojo Elisos plaukų sruogą, žvelgdamas ramiomis, tačiau kiek klastingai žybčiojančiomis akimis į šalia sėdinčią merginą.
-Na, kad jau taip, tai sutinku.
Vyptelėjus, ji paėmė savo kortas ir įsigilino į jų paveiksėlius. Skambtelėjo dar vienas varpelis.
Staiga iš kažkur išdygo trapi žmogysta. Tokia smulkutė ir žibanti, nuo galvos iki kojų. Sumirksėjus, Do atpažino Karissą.
-Sveika.. Ką čia veiki? - linktelėjo pažįstamai fėjai.
-Girdėjau... vakarėlis... - sukikeno ji palinguodama auksiniais it javais plaukais ir atsisėsdama (kaip bebūtų keista) ant Sanguinary kelių, - tai ką lošiat?
Tuomas, pamatęs naują viešnę tik nudelbė akis žemyn į stalą, ir mestelėjo jai kelias kortas.
-Tiesa, žaidžiam ne iš dantukų... - tarstelėjo traukdamas kortą.
-
Siauroje laiptų aikštelėje iš pradžių pasigirdo lengvas šnaresys, paskui visas ošimas, ausį rėžiantis braškėjimas ir visokiausi kitokie garsai. Tamsiais laiptais nuvilnijo tamsios šaknys. Paskui pro kampą pasirodė tamsus, suaižėjęs, akmentošės kamienas. Vainiko šakos sunkiai rėmėsi į sienas. Bet ir tai nepadėjo. Kažkokioj skylėj laiptuose užstrigo viena šiurpiai besiranganti šaknis ir medis visu gražumu nusivožė žemyn. Apsauga buvo noblokšta į šoną, kažkur skraidžiojo kvietimas, o medis pasišokinėdamas nusirito į salę ir sustojo tik atsitrenkęs į stalą. Plonosios šakelės lyg kaulėti pirštai įsikibo į staltiesę ir vos nenutempdami vaišių pakilo. Galit galvą dėti, iš medžio pasigirdo labai labai aiškus, nors kiek duslokas žodelis, kurio kilmė rusiška, bet dažnai vartojamas Rytų Europoje.
Vėlaiu pasigirdo ir stenėjimas. Šakų galiukai pasipuošė smulkiais ryškai raudonais žiedeliais.
-
Elisa palenkė galvą Tuomo rankos link, sutikusi jo žvilgsnį nusišypsojo pusiau praverdama lūpas.
-Girls just wanna have fun,- bevek be garso pasakė ir nuleido akis į savo kortas, paslėpdama veidą po plaukais. Buvo taip velniškai gera vėl matyti Tuomą. Vėl. Nesvarbu, kad nebuvo aišku, ką jis galvoja.
Staiga nežinia iš kur atsiradęs vėjas sujudino staltiesę, šaltas, toks geliantis. Tiršų juodų dūmų sūkurys paslėpė žaidėjus, o kai išnyko, laisva kėdė šalia Dorotos buvo užimta.
-Etanai!- Elis įkvėpė, ir vos neužspringo, visai ne kaip ledi, išvydusi tvirto sudėjimo ir trumpų tamsių plaukų vampyrą smaragdo žalsvumo akimis. Ir kaipmat sutiko Tuomo žvilgsnį. Ir nuleido akis. Vėl.
-Dramatiškas kaip visada,- linktelėjo Tuomas.
Etanas tik kilstelėjo antakius.
-Nereikia,- pasakė neleidžiančiu prieštarauti balsu, kai pamatė, jog Tuomas tiesia ranką perdalinti kortų. Tuomet lėtai, ramiai apžvelgė visus bežaidžiančius ir pristūmė kėdę prie Dorotos.
-Kad ir iš ko žaidžiam, dalinsimės pusiau,- nenuleisdamas nuo jos akių pasiūlė. Tuomet nieko nesakančia išraiška atsilošė kėdėje, regis, daugiau nieko aplink save nematydamas.
Staiga iš nežinai kur pasigirdo keisti garsai. O po akimirkos dar vienas vampyras lėkė per salę keisto darinio link.
-Xa... Tau viskas gerai?- paklausė sodriu, žemu balsu, žiūrėdamas žemyn.
-O, Orionas,- nusijuokė Elisa, rodydama pirštu ir jausdamasi labai nemandagi. -Kiek vampyrų,- sutikusi Tuomo žvilgsnį, pabandė giliai įkvėpti, korsetui neleidus, tiesiog atsilošė ir bejėgiškai užsimerkė.
-
Dorota užsimerkė. Malonus brizas, glostantis jos odą taip gerai atpalaidavo... Jog ji net nenustebo pamačiusi šalia sėdintį dar vieną vampyrą. Tiesa, vampyrus ir taip galėjai atskirti dėl gana įdomios išvaizdos. Kiek palinkus ties juo, primerkė akis ir dar kartelį išraitė pašaipę šypsenėlę.
-Kad jau taip, tai ką dalinsimės per pusę... Mano rūbus, ar mane?
Žybtelėjus bordo spalvos akimis, ji nusuko galvą ties dar viena įdomia persona-medžiu. Kažkas sukirbėjo viduje, ir mažytė kibirkštėlė bandė įtikinti, jog tai buvo Xantoria. Prie jos prisijungė dar vienas vampyras... Minia augo sulig kiekviena minute. Staiga pasigirdo šaižus skimbtelėjimas.
-O dieve, atsiprašau! - fėja, vardu Karissa ėmė valyti nosinaite Sanguinary kelnes, kurios aiškiai puikavosi naujomis vyno dėmėmis ant šlaunų, - aš tuojau viską sutvarkysiu!
Norai buvo geri, tačiau per tą savo negrabumą mergina tik šakutę nuo stalo numetė. Sukandus dantimis ji ėmė ieškoti pasigailėjimo Black'o veide, o Dorota išgirdo, kaip Tuomas tyliai prunkštelėjo. Jo stipri ranka apsivijo Elisos liemenį, tačiau akys niekur nenuklydo nuo kortų.
-And boys just wanna roll around the girls, - tyliai pasakė, vos vos pakeldamas lūpų kampučius.
-
Sanguinary gurkšnojo alų sau ramiai, bet aplink ėmė rinktis įvairiausios žmogystas. Tiksliau vampyrus. Na rodos vakarėlis tikrai bus linksmas. Ypatingai kai aplink tiek įvairaus plauko veikėjų.. Įdomu kur pasidėjo maniškis medžioklių draugas? Jau turėjo ateit.. Viena dama klestelėjo Sangu ant kelių. Ooo.. panašų jog fėja pas mane atskrido, koks aš laimingas žmogus..
-Nesivarginkit, mieloji. Viskas išdžius ir ištrupės. - vyras apglėbė fėja per liemenį ir vėl tvirtai pasisodino sau ant kelių.
Iš kažkur pasirodė padavėjas, su taure rankoje ir padavė Karisai.
Pagaliau daugumai vampyrų pagaliau susėdus už stalo, į salę įžengė dar vienas žmogus. Aukštas, stambaus sudėjimo vyriškis, vien iš jo išvaizdos matėsi, kad jis tikras šiaurietis. Jis daug kuo buvo panašus į Sanguinary, tokia pat aurą supo jį. Tokie pat tamsūs rūbai.. Sangu iškart jį pastebėjo ir pusę savo kortų paruošė naujam atėjusiam. Žiūrėk tu man, vakarėlis dar nesibaigė, o jis jau čia..
-Ei.. Torai! Pagaliau pasirodei. Ateik prie musų staliuko, pasilinksminsim.
Toras pasiėmė didžiulį bokalą alaus ir priėjo prie staliuko.
-Sveikas partneri, sveiki visi.
-
Miriana lėtais žingsniukais ėjo link vietos, pažymėtos kvietime. Pirmą kartą einu šiuo takeliu. Įdomu, jis visą laiką čia buvo ar tik sukurtas trumpam, šiai šventei? Miriana išgirdo juoką, balsus ir kitus gyvų padarų įrodymo, kad jie netoliese, ženklus. Ji galų gale priėjo vietelę, prie kurios stovėjo dvi žmogystos. Didelės žmogystos. Šiaip Miriana nežinojo, kas tai. Priėjusi arčiau, ji išvydo du trolius. Ji nedrąsiai padavė jiems kvietimą. Vienas iš jų savo burna nuplėšė, ir Miriana suprato, kad gali užeiti. Miriana dar šieik tiek paėjėjo ir priėjo duris. Jas atvėrus pasirodė salė, numargina Helovyno tradicinėmis spalvomis - juoda, raudona, violetinė ir daugiau spalvų. Miriana apsižvalgė - salėje ji nematė kitų mokinių. Nebent jie buvo taip apsirengę, kad atrodė tarsi suaugę. Kiek Grifukė matė, aplink daugiausia buvo profesorių. Mergaitė nuėjo prie žmogaus, kuris pilstė gėrimus. Na, tai tikriausiai buvo barmenas, kuris taip pat buvo su Helovyno kosiumu.
- Em... Man pasukų punčo,- užsisakė Miriana.
Greit jai vyriškis (o gal ir moteris?) įpylė gėrimą ir padavė merginai. Miriana pasiėmė punčą ir nuėjo prie staliuko, apžvelgdama salę.
-
Nuostabu.... Dabar kaip idiotė pasirodžiau visų kolegų akivaizdoje... Medis apsisuko apsižvalgydamas, o raudoni žiedai akimirksniu pamėlynavo. Kąąąą? na dabar belieka tik skradžiai žemę prasmegti. Visiška nevykėlė. Prie šitiek žmonių taip šauniai pasirodyti O dar visai šalia ji išgirdo dievišką, bet kartu šiurpulį keliantį balsą. Nors ir puikiai žinojo kam jis priklauso, vistiek dar tikėjosi, kad gal apsiriko. Medis labai lėtai atsisuko.
- Čia ne aš!
Prasikaltusiu balsu atsakė vampyrui ( Jei medis gali prasikaltusiu balsu kalbėtis su vampyru, bet šitas tai galėjo). Pasigirdo gilus atodūsis. Juodasis medis nukrypavo į salės vidurį, kur buvo tuščia. Vos jis sustojo, šakos apsivijo kamieną ir sunkiai ėmė lietis su juo. Tamsus kamienas nuvilnijo sidabriška šviesa ir ėmė ryškėti nauja forma. Xantoria vos atsispyrė pagundai pasiversti gnomu su akį rėžiančia žalia skrybėle ir riestanosiais juodais batukais. Ji dar kartą atsiduso ir pasirinko patį paprasščiausią Serenos įvaizdį. Ją papuošė ilga, gan atvira balsvai melsvai violetiška suknelė šluojanti grindis, tačiau nebuvo ji plati. Moters rankas papuošė masyvios rantytos apyrankės susektos su plevėsuojančiomis šilkinio šalio klostėmis. Ant išlakaus kaklo gulė deimantų ir mėnulio akmenų koljė. O žaižaruojančias akis pridengė kaukė puošta baltomis plunksnomis.
Po tokios drastiškos metamorfozės, moteris nužvelgė visus kaip karalienė. Jos žvilgsnis sustojo ties vampyru. Tik trumpą akimirką vyko žvilgsnių kova. Xan žengė kelis žingsnius į priekį, prasilenkė su Orionu, giliai įkvėpdama jo kvapo, neapsispręsdama ar pasielgti labai spontaniškai ir pakibti jam ant kaklo ar tiesiog praeiti. Lygiai taip tampoma kažkokių nematomų priešingų polių virvučių, ji kiek kampuotai pralenkė jį. Riešu brūkteldama jam per ranką. Žavinai šyptelėjusi sau pačiai ji sustojo ties kortuojančiais ir įsižiūrėjo į nelabai besirezgantį žaidimą.
-
Elisa matė žvaigždynus besisukant ir keičiant spalvas už jos nuleistų vokų. Tik užsimerkusi pastebėjo, kad oras salėje tarsi vos mirga - pro sukibusias blakstienas veržėsi sidabriškas švytėjimas pakaitomis su raudonais blyksniais, o gal tai kraujas pulsavo tūkstančiuose susiraizgiusių gyslučių plonoje odoje, Elisa nežinojo. Tiesiog viskas atrodė taip nepastovu, tarsi krentant į gilią, gilią, beribę bedugnę.
Kūnu bėgiojo šalti šiurpuliukai, it dygliuotos krūmų šakos, braižančios jos rankas, veidą, kimbančios už plaukų, staiga neapsakomai svarbu pasidarė jų įsitverti, ko nors, bet ko, įsikibti ir laikytis, nepaleisti.
Prisilietimas grąžino į tikrovę, ar bet tą keistą reiškinį, jos vardu vadinamą. Elisa atsimerkė. Nustebinta ryškių spalvų apsidairė, žvilgsnis kliuvo už linijų ir kampų, suknelių skvernų, spindinčių sietynų kristalėlių.
Viskas buvo taip tikra.
Ypač Tuomo ranka, tvirtai laikanti per liemenį, glėbianti, nepaleidžianti. Neleidžianti kristi.
Viešpatie, jei jo nebūtų, jei nebūtų nieko, nebūtų ir manęs, tik tokia tuščia tuštuma... Kaip nuostabu.
Kitą akimirką ji atgavo visus pojūčius. Kortos užverstos ir prispaustos prie krūtinės. Plaukai vos kutena skruostą, akies krašteliu matyti jų raudonis. Tuomo veidas, tiek visko jame, jei tik ji mokėtų suprasti, jei tik galėtų sužinoti...
-So are we having fun or not?- staiga paklausė keistai suirzusiu balsu. -Eikit visi, kurie sliūkinėjat pakampėmis, junkitės prie mūsų, dalinkit kortas, žaidžiam! Arba aš...- nutilo, sugavusi Tuomo žvilgsnį. Lėtai sučiaupė lūpas, paslėpdama iltinius dantis. Įkvėpė ir iškvėpė. Nekaltai nusišypsojo.
-
Dorota nežymiai atsiduso, bandydama įspėti, ką galvoja šalia jos sėdintis vyriškis. Jo aura tiesiog gaubė orą, raibuliuojantį šalia jo. Nežinia kodėl, tačiau širdis ėmė smarkiau tuksėti krūtinėje... Kraujagyslės išsiplėtė, ir žandus nudažė vos vos matomas raudonis. Etanas pasilenkė... Jis vampyras. Dėl Dievo meilės, jei jau sėdi su vampyru, tai sėdėk ramiai. Papurčius galvą sau, mergina koja įsispyrė į stalo koją ir atsilošė kėdėje, atmesdama sidabrinius plaukus už nugaros, kurie čiut čiut brūkštelėjo per Etano ranką. Vyro lūpų kampučiai kilstelėjo viršun.
Tuo tarpu Orionas, pajutęs Xantorios prisilietimą grįžtelėjo atgal. Sučiaupęs lūpas, lyg žvelgdamas į pagundą, kurią bet kada gali turėti, jis klestelėjo ant kėdės šalia visų žaidžiančių... O tiksliau - netoli Xantorios, kur paslapčiukais apžiūrinėjo jos naująjį kostiumą.
Dorota pavartė akis. Visa šitai jau atrodė kiek dirbtina. Pamojus naujam atėjusiam, kurio vardas buvo Toras, ji mestelėjo kortą priekin.
-Tai tarkim aš pradedu... - burbtelėjo.
-O pone... - staiga pasigirdo Karissa, nenuilstamai kikendama dėl Sanguinary padaryto gesto, - tikriausiai šiandien linksminsimės.
Nusijuokus skambiu juoku, fėja apglėbė rankomis jo kaklą, žibančiomis akimis stebėdama visą žaidimo procesą.
-
Xantorai priėjus prie jų staliuko, rodos jau buvo visi vietoj. Vyras nuo kortų pakelė akis į naujai atėjusius. Ooo.. Sena pažįstama ir panašu jog eilinis vampyras.. Kaip žavu.. Na tikiuos, dabar jau visi susirinko ir gal pagaliau prasidės veiksmas..
-Sveika, Xantoria. - tada atsisuko į Karissa ir sušnibždėjo jei į ausį. - Net neabejok tuo brangioji, mes šiandien tikrai pasilinksminsim, juk ši vieta ir šis vakaras tam ir skirtas.
Tuo tarpu Toras sušnibždėjąs Sangu, jog turi eit, bet jei tik prireiks pasirodys, kažkur susirūpinęs dingo. Sangu į tai tik gūžtelėjo pečiais. Jis užvertė galvą į lubas, kurias gaubė žalsvas ir violetinis rūkas, vyras prisimerkė tarsi bandydamas įžiūrėt kažką kas turėjo būt aukštai aukštai salės palubėse. Po kelių sekundžių, o gal ir minučių, jis tyliai tyliai galbūt iš nusivylimo, galbūt iš pykčio ar dar ko nors nusikeikė, o tada grįžo atgal prie stalo ir žaidžiančių.
-Na ką gi pradėkit, kad jau šitaip visi čia smagiai susirinkom. - Jis atsisuko į viena iš vampyrų, vardu Etanas, sėdintį apsikabinusį Dorota. Sangu nutaisė vieną iš savo pamėgtų grėsmingų šypsenėlių - Tik man be sukčiavimo.
Tada prieš dėdamas kortą ant stalo, pamerkė akį Karissai.
-
- Jūs tokie neįdomūs. Po galais, kokią magiją naudot, kad likčiau inkognito? Ir kortom aš lošt netrokštu!- Visai suirzusi ji vis dėlto čiupo kortas ir nervingai pasimuistė kėdėje, lyg netyčia prisislinkdama link Oriono. Rusvos akys užkliuvo už jo juodųjų:
- Pasiilgau tavęs,- Ar tai buvo tylus šnabždesys ar net mintis.
Xantoria blausiai šyptelėjo ir nužvelgė savo kortas. Visus suokalbiškai nužvelgusi išmetė kortą:
- Sprinkit dviake.
Po šių žodžių pasidarė kažkaip lengva, vakarėlis pasirodė nebe prievarta o tiesiog smagus laiko praleidimas. Ji užvertė galvą ir sulaikiusi kvatojimą palaimingai šypsojosi žvelgdama į sietyną. Ji užsimerkė, o ranka pabandė ant stalo nugriebti kokią taurę.
-
Elis prisimerkė. Šalto vėjo gūsiai skverbėsi tarp sustingusių šypsenų, kilo nuo akmens grindų. Jai rodės, kad ir plonyčio stiklo taures, ir vėsią baltą odą pamažu ima aptraukti šerkšnas, matinis ir šiurkštus, slenka aukštyn vidine rankos puse, surakina dejonę giliai gerklėje kaip negimusį paukštį.
-Elisa! Elisa! El..- neapsakomai nustebusi, ji plačiai atsimerkė, ledo kubeliai vyzdžiuose sutirpo iki plonyčių pusmėnulių ir galop suvis išnyko.
-Taip?- sušnabždėjo prikimusiu balsu. Kakle tvinksėjo, lyg užšalęs kraujas būtų sutrupėjęs į mažyčius aštrius kristalėlius ir dabar negailestingai srūtų gyslomis, siautulingos balto ledo upės, keistas, nejaukus tirpulys, tūkstančiai nusmailintų adatėlių.
-Ar pašoksi su manimi?- gilios, gilios Tuomo akys, susirangyti į kamuoliuką jų tamsoje... Žvelgė klausiamai. Rimtai. Ir kažkur toli, nepaprastai giliai ruseno šiltos oranžinės kibirkštys, vos smilko, kažką kalbėjo...
-Taip,- pakartojo Elis, lūpų kampučiai vos kilstelėjo į viršų. Tokia graudi šypsena. Tuomas atsistojo, pakeldamas ją kartu, ranka tvirtai laikė per liemenį, kaip keista, jai atrodė, kad jau įšalo į tą tingią juodai-raudonai-violetinę realybę, kur ore sklandė aksominis vyno kvapas ir lėtos, nuodėmingos mintys.
Bet pasirodo ne. Negirdėjo, ką Tuomas pasakė bežaidžiantiems, nematė, kaip padėjo ant stalo margaspalves kortas. Tarsi jos pasaulis būtų suskilęs į atskiras akimirkas, tarp kurių sūkuriavo tamsiai žalios sutemos.
Ir kitą akimirką abu jau stovėjo salės viduryje, vos liesdamiesi pirštų galiukais.
-
Dorota užsimerkė. Visi garsai, susilieję į vieną ėmė dūgzti galvoje it tūkstančiai suirzusių muselių. Jos antakiai virptelėjo, o lūpos susičiaupė kietai kietai... Ir tik lengvas kažkieno prisilietimas pažadino ją iš to nesmagaus sapno, besitęsiančio amžinai. Jos raudonos akys užkliuvo už Etano rankos, kuri nežymiai prisislinko arčiau šeimininko kūno. Pats vampyras, žvelgė į merginą klausiamu, tačiau rimtu žvilgsniu, kurio niekas kitas nelabai galėjo nustatyti. Ji tik šyptelėjo nepažįstamajam, kurį neseniai sutinko, bet kuris traukte traukė jos akį.
Nulydėjus Elisą su kitu vampyru akimis, Dorota staiga atsistojo ir mostelėjo sparnais, sukeldama didelį ūžesį. Užvertus galvą, ji nusikvatojo ir pasilypėjus ant kėdės užkopė ant stalo, kur nuo paviršiaus nuspyrė kelias vyno taures kurios gražiai padengė žemę netikru šerkšnu.
-Linksminkimės, helovynas!
Nusijuokus ji mostelėjo lazdele, ir kiekvieno žmogelio rankose atsirado po taurę. Iš kažkur užgrojo tranki muzika, ir poros pakriko, nežinodamos kaip elgtis. Tačiau netrukus jau Dorota ir Karisa judino klubus ant stalo, teptamos Xantorią paskui save.
-
Alisa lėtai slinko akmens laiptais.Juoda mantija vilkosi žeme.Mergaitė buvo galvą apsigaubusi gobtuvu,kad atrodytų neatpažįstamai.
Prie angos stovėjo du šleivakojai troliai.Vienas atkišo raupsuotą leteną.Alisa padavė troliui bilietą.Šis perkando popierėlį,bet iš kelio nepasitraukė.Ali išsitraukė lazdelę,tarsi norėdama pagrasinti.Bet pilkasis laikėsi savo.Alisa atrodė gan aukšta,ją galėjai sumaišyti su trečiakurse.Mergaitė treptelėjo koja.Garsiai.Salėje net nutilo šiurpoka muzika.Tačiau netrukus vėlei ėmė groti.Troliai supyko.Nežinia kodėl,jie neįleido klastuolės.Tad jai teko nusimesti gobtuvą.
-Alisa,pirmakursė iš Klastūnyno,jūs kątik sužiaumojot mano bilietą,tad turiu teisę įeiti,-išbėrė ši ir drąsiai žengė pro angą.
Viduje kabėjo giriliandos,buvo keli moliūgai.Visi lakstė su kaukėmis.
Tolumoje greta vieno stalo šėlo mokytojos.Alisa neištvėrė nesusijuokusi.Keista...Vien profesoriai ir vyresnieji...O!Pagaliau pažįstamas veidas!Alisa vos nepaslydo užkliuvusi už drakulos kaukės.Klastuolė užsidėjo ją.Pro šalį praskrido vaiduoklis.Nežinia,tikras ar ne.Mergina nužingsniavo iki baro ir garsiai suriko Mirianai į ausį:
-Būūū-ūū-ūūū!..
Tada pradėjo juoktis.
-Atsiprašau,-tarstelėjo ir prisėdo šalimais.Prie Alisos prisėlino Kruvinasis Bajoras.Mergaitė krūptelėjo.
-Linksminiesi?-tyliai užklausė grifę ir nusiėmė baisiąją kaukę.
-
Rodos visas salės stebuklingas, įvairiaspalvis rūkas, visi salės garsai: muzika, žmonių balsai susigėrė į Sangu. Vyras vėl pažvelgė į lubas, į palubėje žvakėmis apšviesta sietyną ir jo veidą nutvieskė plati šypsena. Nuleidęs akis jis matė kaip Elisa su Tuomiu nuėjo šokt, matė kaip Dorota ir Karrisa užsilipusios ant stalo ėmė judėt. Sanguinary užvaldė šventės siautulys. Va čia tai šventė. Vyras paėmė vieną iš naujai atsiradusių taurių, atsistojo.
-Kad jau mes visi taip smagiai leidžiam laiką, tai siūlau tostą. - Jis pakėlė taurę. - Draugai, išgerkim už tai jog ši naktis kuo ilgiau nesibaigtų!
Sangu išgėrė taurės turinį ir metė ją per petį. Jis nematė nei kur ji nukrito nei į ką ji pataikė. Girdėjosi tik duženų garsas. Butų gerai, dar lašas šito gėrio, bet velniai nematė.. Laikas pašokt, tuo labiau jog naktis visgi ne begalinė ir greit baigsis...
Vyras užlipo ant stalo pas Dorotą ir Karrisą. Apsikabino per juosmenį Karrisą ir ėmė šokt.
-O žinai brangioji, tu visai man patinki. - Tyliai sušnibždėjo.
-
Mažytės nematomos kibirkštys šokinėjo tarp jų pirštų, Elisa jas įsivaizdavo kaip briaunotus ledinukus, kurių viduje rusena dulksvos raudonos ugnys. Tirpsta ant liežuvio, nudegina gomurį, kaklas išsiriečia, susitinka žvilgsniai.
Ir staiga - spalvų karuselė, lūžta dvimatės vaivorykštės, šukių margumynas pažyra ant ramiai vėsių akmens grindų ir, rodos, tūkstančiai blizgančių vabaliukų lekia į visas salės puses.
Elisai kiek svaigsta galva, sąmonės pakraščiukai užsiliepsnoja ir susiraito švytinčiais ornamentais.
-Kas tau?- Tuomo balsas.
Elisa pakelia akis ir sugauna jo žvilgsnį, paskandina žaliuose ledo vandenyse. Tegu tirpsta ugnys, tegu virš sustingusio matinio horizonto pakyla gyvybe spindinčios saulės.
-Man ne viskas gerai,- staiga sako labai tyliai ir nusišypso. -Bet štai mes šokam, skriejam su žvaigždėmis, jaučiu tavo šiltas rankas sau ant nugaros, tavo rimtą žvilgsnį. Tu mane laikai, žinai, kad jei paleisi, aš nebegrįšiu.
Tvirtas jo glėbys. Tasi klastingos gėlės žiedas užsiveriantis, suspaudžiantis, nepaleidžiąs.
-O kas man iš to?- šiurkštumas jo balse, netikrumas sukasi vyzdžiuos kartu su jos atspindžiu.
Elisa šypsosi, staiga ji tokia graži, akyse dūžta vaivorykštės.
-O tu jau nebesirenki. Jau nebegali pasitraukti.
Šiltos rankos suspaudžia dar stipriau, Tuomas žino, kad dabar jai jau skauda, bet štai ji sukasi, nerūpestingas, pakvaišęs drugelis; jam reikia nuspręsti, ar bus jos liepsna.
Bet ar tik jis jau nenusprendė? Ar ne todėl laiko taip tvirtai... Ar ne todėl jos oda vėsina jo degančius delnus?
-Matai, Tuomai... Man reikia kam nors save atiduoti. Kai esu viena, mirštu iš lėto.
Ir jis nebesako nieko, tik laiko ją stipriai, Elisa įkvepia, skrieja su žvaigždėmis, nesudega, keisčiausi ornamentai įsispaudžia į sielą, švyti akinamai, gelia, sukasi spalvos, drugelių apdriskę sparnai. Tūkstančiai vaivorykštės juostų apraizgo karuselę, įsuka, paleidžia per purpurinius debesis.
Salės pakraščiuose tyliai kraipo galvas blizgantys vabaliukai.
-
Bruk rankose (o gal greičiau ten, kas dabar buvo iš jų pavirtę) laikė mokyklos žemėlapį ir vos pakilusi nuo žemės sklendė oru link salės. Mergaitės kostiumas jos nespėjo apvilti, net gi ją maloniai stebino: plaštakos teturėjo keturis pirštus, rankos buvo apvyniotos sidabrinės gelumbės šakelėmis, nedidelė rausva suknelė puikiai tiko prie jos naujojo, mažo ūgio, ryškūs, rausvi plaukai buvo maloniai kutenami skersvejinio vėjo, o labiausiai, kas patiko Bruk, tai buvo jos du tarsi nudeginti, nesimetriški balti sparnai. Dėl Vizlių "Karnavalinės gumos" Bruk buvo įgijusi nepriekaištingą Volfarto fėjos išvaizdą ir tas, kas jai suteikė visiška pasitenkinimą savo išvaizda buvo tas mažytis, imitacinis fėjų skridimas. Nors ji buvo atsiplėšusi nuo žemės tik porą centimetrų ir jos baltieji sparnai neturėjo jokios tiesioginės funkcijos, ji jautėsi tarsi paukštis skrendantis aukštai virš medžių. Brooklyn ausys pagavo muziką ir ji suprato atėjusi į tinkamą vietą. Žemėlapį, padėjusį nepasiklysti mokyklos labirintuose, ji įdėjo į nedidelę medžiaginę tašelę, taip pat priklausiusią prie kostiumo dalių ir stumtelėjo sunkias duris. Čia nebuvo daug žmonių, Bruk nesistengė jų suskaičiuoti, bet nepaisant visko, įžengusi į salę jį įšsižiojo.
-Oho, čia tai magija... - išsprūdo jai, bet dėl muzikos niekeno ausų jos žodžiai nepasiekė.
Ji paėjo gilyn į salę. Žvalgėsi ir tiesiog ryte rijo viską, ką tik užmatė jos naujosios, pasakiškai baltos, fėjiškos akys. Mergaitė susičiaupė, nes prigavo save kurį laiką einant atvirą burną ir prisėdo ant vienos iš daugelio tuo metu buvusių tuščių kėdžių. Šalia stovėjęs stalas buvo apkrautas patiekalų iš moliūgų ir Bruk labai nežiūrėdama ištiesė ranką link moliūgų-žemuogių pyrago, nes jos skrandis buvo bepradėjęs groti maršus garsiau už visą muziką salėje.
-
Miriana tyliai ir ramiai sėdėjo, kol kažkas sušuko į ausį. Miriana staiga atsisuko, ir išvydo kažkokią keistą būtybę... Ji buvo su gobtuvu. Tuomet būtybė nusiėmė kaukę ir Grifukė atpažino Alisą.
- Eik jau, išgąsdinai,- juokdamasi pasakė Miriana.
Miriana apžvelgė Alisą. Ji buvo su gobtuvu - greit jos neatpažinsi.
- Na... Kaip ir nelabai. Tu pirmoji be manęs čia atėjusi mokinė,- šyptelėjo Klastuolei.
- Tai ką veikiam? Ei, žiūrėk, ten dar viena mokinė. Dėja, nepažįstu jos,- numykė Grifukė.
Tuomet ji įžvalgiau apžiūrėjo salę. Ten nieko naujo nesimatė. Grifukė gurgštelėjo pasukų punčo.
- Užsisakysi ką nors? Aš tai kol kas tik pasukų punčo...
-
Alisa išklausė Mirianą.
-Aha,aš tos mokinės taip pat neatpažįstu.Naujokė.Net nesimato,iš kokio koledžo.
Ali nusiėmė gobtuvą,nes šis jai trukdė.
-Mmmm...Aš gal visgi geriau užsisakysiu...Kokio nors kokteilio!Pavyždžiui,šokolado,-barmenas priėjo prie mergaitės.-Man kokį skanų kokteilį,jei galima,-paprašė.Tada atsargiai apsidairė.Mokinių išties nesimatė.Prie įėjimo nerimastingai visdar trypčiojo bjaurybės troliai.Aha,troliai...Neduok, Tamsos Valdove,aš už egzaminus gausiu trolį...
-O kaip egzaminai?-paklausė klastuolė.-Bijai?Ar daug ruošies,ar ne?Aš laukiu antro kurso...Imsime skraidyti šluotomis...Bet egzaminų bijau!Juk aš naujokė,dar neperseniausiai čia atvykau...
Ant stalo netrukus puikavosi taurė skanaus kokteilio.
-
- Na, kaip ir nelabai. Tiesiog makaulės nesinori perkrauti,- šyptelėjo.
Tuomet dar gurgštelėjo punčo.
- Gaila, kad bernų nėra. Nėra su kuo pašokt...
Tuomet Miriana prisiminė Taylorą. Kaip norėčiau, kad čia ateitų Tayloras... Jo kažkaip pasiilgau...
- Kaip tau su bernais? Jau turi simpatiją? - linksmai paklausė.
Miriana dar kartą apsižvalgė.
- Aš tai su tokiu Tayloru susipažinau. Na, jis gana mielas, bet... Na, nežinau,- nusijuokė Grifukė.
-
Šmaikštuolė.
-Ai,nelebai.Kad Hogvartse mažai bernų.O jei kalbam apie klastuolius...
Alisa gūžtelėjo pečiais.
-Teko tokį Ugninį matyt,visai simpatiškas,sakyčiau.Kaštoninių plaukų,svajingų akių...Ach,bet gal dar kitais metais apie bernus svajot.Puskė sako,kad aš,tipo,per maža.Nors ji pati pora metų didesnė.
Alisa stebėjo,kaip vyresni šoko porom,ir vieni,ir keliese.Ach,kaip norėčiau pašokt,išsiliet,nors akimirkai pamiršt mokslus,artėjančius egzaminus,kurie man vis neduoda ramybės,pamiršt visus rūpesčius,vargus,šeimoss reikalus,ir nors kartą,nors vieną vienintelį kartą...Atsipalaiduoti!
-Jo,galėtų koks porą bičiukų pasirodyt,visvien linksmiau.O dabar nekoks Helovyno vakaras-šnekamės dviese,aplink niūru,šalta,profesoriai šėlsta,o mums liūdna...Na,bent jau man.
Matau,kad Mirianai irgi vienai nuobodu.O ji jau susipažino su kažkokiu vaikinu...Jai sekasi,į mane kolkas niekas nežiūri,gal nepatinku charakterio bruožais,o gal išvaizda?Velniai žino...Bet ir Rebė,mama ir visi kiti dejuoja,atseit,berniūkščiai kiaulės,geriau su jais nedraugaut.
-
- Na ką, dvi senmergės sėdi vakarėlyje laukdamos vaikinų dėmesio,- prunkštelėjo iš šių žodžių Miriana.
Senmergės. Šmaikščiai pasakyta.
- Čia dėl senmergių tik juokaju. Dar mums kaip ir per anksti tie bernai... Bet apie juos svajoti niekas nedraudžia, ar ne? - linksmai paklausė.
Tuomet Grifukė pribaigė savo punčą - išgėrė jį iki galo. Tada prie jos priėjo padavėjas vampyro kosiumu (?), paėmė tuščią stiklinę ir pasiteiravo.
- Gal dar ko nors?
- Em... Man braškinį kokteilį ir obuolių pyragą.
Vyriškis nuėjo, o Miriana vėl kreipėsi į Alisą:
- Taigi, ką veikiam? Nobuodu man jau čia kažkaip...
Greit ant stalo pasirodė rausvas gėrimas ir pyragaitis. Mergina prisitraukė juos arčiau savęs ir ėmė pamžu valgyti pyragaitį.
-
-Eee...Gal pačoios vienos pašokam,a?Niekas nemato,o jei kartais ir mato,tai iš kostiumų tikrai neatpažins.Beje,tam vakarėliui turėtų būti visvien kažkokia programa suorganizuota.Tu taip nemanai?Gal vertėtų ko nors paklausti?Arba,jei vis dėlto programos nėra...-Alisa klastingai nusišypsojo.-Pačioms ją susikurti!
Mergaitė pati ėmė juoktis iš savo minties.Akimirksniu užgeso šviesos,pasidarė tamsu,dingo šurmulys.Taip buvo gana linksma,tačiau po kelių sekundžių elektra vėl atsirado,muzikantai ėmė groti trankią muziką,o aplinkiniai šokti.
-Oi,aš jau nebevalgysiu.
Ali pasiglostė savo pilvą.Kiek padelsė,ir sau tyliai po nosim pradėjo niūniuoti žymios daininkės dainą,kurią grojo muzikantai.
[[Nežinau,ar ten grojo muzikantai,ar radijas,ar koks burtininkas lazdele,bet parašiau,kaip man atrodė]]
-
Bruk buvo bekemšanti velniškai sultingą moliūgų pyragą, kai jos akys užkliuvo už dviejų figūrų. Brooklyn kurį laiką nustojo kramtyti, ištempė savo ausis ir įsiklausė apie ką jos šneka. Iš viso to Bruk galėjo suprasti, kad mergaitės būsiančios jos pačios bendraamžės, atrodo, kažką šnekėjo apie pirmo kurso egzaminus, kažką apie vaikinus (dėl ko iš pradžių Bruk ir suabejojo jų amžiumi) ir šiaip apie kažką dar, ko Bruk ausys nelabai įklausė. Kurį laiką ji mąstė ką jai daryti, gal tiesiog nueiti ir prisistatyti, juk amžinai negalės būti viena. Tačiau, tačiau... Mintys sukosi jos galvoje it vijurkas neleidžiantis padaryti jai tinkamo sprendimo, ar eiti, ar laukti, ar nelįsti į akis, gal jos kokios žiauriai nedraugiškos klastuolės, kurios taip ir norėtų pririšti naivią pirmakursę prie medžio Uždraustajame Miške. O, taip, žinau, kad tokių būna... Danielis pasakodavo man apie tuos kruvinus Klastūnyno - likusios mokyklos mūšius prieš gerus tris metus. Akis už akį... Vis gi, padarusi staigų apsisprendimą, Bruk pakilo nuo kedės ir prieėjo prie dviejų mokinių, kurių tikruosius veidus puošė karnavaliniai kaukių burtai. Bruk ištiesė ranką.
-Sveikos, sedėjau ten viena ir pamaniau, gal susirasti kompanijos. - tarė šviesiaakė fėja pasipuošusi Bruk ir nedrąsiai šyptelėjo. - Mano vardas Brooklyn, esu iš... - akimirką padvejojo mergaitė ir akimis ėmė ieškoti bent menkiausio koledžo ženkliuko ant būsimų pašnekovių drabužių - Grifų Gūžtos.
Brooklyn vėl šyptelėjo su tokia palengvėjimo šypsenėle, lyg būtų padarius nemalonų ir atidėtą darbą. Na, taip geriau. Padarei viską, kas priklauso nuo tavęs. Salėje užgrojo nauja dainą, labai primenanti Brooklyn vaikystėje mėgstamiausią "Imagine" ir jos širdis prisipildė kažkokio keisto šventiško džiugesio.
-
Alisa pastebėjo,kad kažkas prisiartino prie judviejų.Ji įdėmiai išklausė prisistatymą.Cha,dar viena grifė,kiek tų grifų Hogvartse landžioja?Naujokė...Kaži,ji tokia kaip Miriana ir Kairi,ar tokia,kaip man pasakojo tėvai?Kągi,reikia atsakyti,nors nežinau,ar gera mintis draugauti su grifukais...Mergaitė juodus plaukus užsimetė ant pečių,taip ir neatskleisdama savo tikrojo veido.
-Labas.
Daugiau Alisa nepratarė nė žodelio.Bent jau kolkas.Klastuolė laukė,kol iniciatyvą perims Miriana,bet ši tylėjo.Fėja,ta mergiotė atėjo į Helovyno vakarėlį,o persirengė fėjos drabužiais.Pf!
-Aš iš Klastūnyno,-gan savanaudiškai metė pirmakursė.-O ji iš Grifų Gūžtos.Bet nemanyk,kad jei aš draugauju su ja,tai draugausiu su tavim.
Vienuolikmetė klausiamai žvilgtelėjo į Mirianą.Žvilgsnis turėjo reikšti:"Ar priimam ją į savo kompaniją?Ji man atrodo per daug geranoriška."
-
Sniegas įėjo į patalpą. Jis buvo pasipuošęs sidabrine Mirties Valgytojo kauke, juodu apsiaustu su žaliai švytinčiomis juostelėmis ir lešiais nuo kurių jo akys buvo tamsiai žalios. Apsidairęs po patalpą Sniegas dauk pažystamų žmonių nepamatė. Pastebėjęs klasūnietę apsutą grifių sumanė nueiti. Kvepia nesutarimais.... Eiamas Jis toliau dairėsi po patalpą, kurioje buvo gan vėsu, nors jo mantija nebuvo viena iš ploniausių. Priėjęs prie Alisos Sniegas pasisveikino be balso linkteldamas galvą.
-Aš Sniegas Ugninis, kuo tu vardu? - Paklausė ignoruodamas grifes.
-
Alisa staigiai apsigręžė.Prieš ją stovėjo žavus vaikinas.Nejau...Sniegas?Mergina nusimetė gobtuvą.Ji dar kelias minutes patylėjo,ir galiausiai tarė:
-Sveikas gyvas,aš Al...Al...Alisa,paprasčiau tiesiog Ali.O čia Miriana,-Alisa Sniegui šyptelėjo,ir pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu,tarsi norėdama perspėti,kad šis nelįstų prie grifės.
Oho,Ali,tavo magija tikrai pažengusi.Užteko apie jį pagalvoti...
-Gražus kostiumas,tarpkitko,-tarstelėjo,ir nemandagiai nužvelgė Bruk.-Sniegai,čia,kaip minėjau,Miriana.
Klastuolė nedrąsiai šyptelėjo grifei.
-
Sniegas šyptelėjo, bet pro kaukę to beveik nesimatė.
-Malonu susipažint Alisa. - Tada išgirdo komplimentą apie kostiuką.
-Dėkuj, tavo taip pat - Šyptelėjo ir atsisuko iš pradžių į vieną, paskui į kitą grifes, nerodydamas itin didelio noro su jomis bendrauti, jis iš bendro mandagumo, arogantiškai linktelėjo galvą.
-Taigi, kas įdomaus čia vyksta? - Prabilo Sniegas atsisukęs į Alisą. Ji jam pasirodė simpatiška mergina, kuri net iš veido bruožų buvo panaši į tikrą klastunietę.
-
Salėje ūkavo mokiniai ir jų mokytojai.Padavėjas,dėvėjęs Voldemorto kostiumą,nespėjo lakstyti tarp stalų.Alisa,papūtusi lūpą,atrodė savimi pasitikinti,gal net per daug.
-Oi,taip nuobodu...Neįsivaizduoju,galbūt...
Tą akimirką pasigirdo plonas vaikino balsas:
-Sveiki sveiki visi,susirinkę į Helovyno vakarėlį!Noriu jus nuoširdžiai pasveikinti su šitokia nuostabia proga!Manyčiau,kad jau pavalgėt ir pašokot.O dabar...Skelbiami baisiausio kostiumo rinkimai!Visus norinčius kviečiame į salės vidurį.Nugalėtojų laukia šaunūs prizai!
Štai,pagaliau kažkoks įdomumas.Baisiausio kostiumo rinkimai...Neblogas sumanymas!
Ali pažvelgė į abu pirmakursius.
-Dalyvausit?
-
-Aš manau kad nedalyvausiu..... Iškart atsakė Sniegas. Visiškai netrokštu kažkokio prizo uz kostiumą. O tau manau turėtų pasisekt... - Šyptelėjo Sniegas, ir susirasdęs laisvą vietą prisėdo. Jis iškėlė lazdelę ir iš jos paleido kelias kibirkštis, kad padavėjas jį pastebėtų. Jam priėjus Sniegas sau Alisai ir beveik prieš savo valią grifei užsakė gaiviųjų gėrymų. Padavėjas buvo greitas kaip žaibas, po kelių akimirku ant stalelio jau stovėjo trys stiklinės ir trys buteliukai vaisvandenių.
-Na va, prašom. - Šyptelėjo sniegas ir pakėlė savają stiklinę.
-
Just perfect. Brooklyn akys prisimerkė. Tai sakai, iš Klastūnyno? Hahaha, žiūrėk tu man, dabar vietoj vardo pirmiausiai pasakomas koledžas, kaip individualu. Ai, bet Bruk, jeigu žmogui taip nerūpi jo vardas, tai ir nuo šiol vadink ją kokia gyvatėde. Mergaitė kurį laiką buvo gerokai pasimetus, nes vistiek tikėjosi šiltesnio priėmimo ir atvirai sakant, kitokio koledžo. Grifiukė, šalia klastuolės, neištarė nė žodžio. Bet staiga Bruk visiškai pasikeitė ir tik ironiškai, ironiškai šyptelėjo.
-O, mieloji, aaaa... koks ten tavo vardas... klastūnke, ar aš sakiau, kad prašausi į tavo draugų kompaniją? Žinai, norisi turėti draugų, kurie bent vardus turi.
Pati nesuprasdama, kas ją paskatino taip pasakyti, ji ironiškai nusiviepė, nusisuko ir nuėjo prie artimiausio staliuko. Širdyje, nors vis dar iš baimės ir jaudulio tankiai kvėpuodama, ji jautė pranašumą prieš tą mergiotę ir nors ir nesitikėjo tokios vakarėlio pradžios, jai jau patiko šis vakaras. Brooklyn sedėjo, žiūrėjo į pasakiškai užburtas lubas, kurios buvo apsiniaukusios ir romantiškai bežaibuojančios. Tada pasisuko į stalą, ant kurio buvo atsiradę jau naujų skanėstų. Jos akys pamatė naujausių Vyzlių kramtučių, Bruk laimingai stryktelėjo ir vieną atsilaužė. Tada grįžo į savo vietą ir grožėjosi tokiu dangum, kuris bet kokiu kitu atveju ją gąsdintų.
-
Miriana tyliai sėdėjo, kol priėjo dar viena mergina.
- Em... Svaika. Aš Miriana,- pasakė Grifukė, tačiau Brooklyn jau nuėjo.
Tuomet prisistatė vienas vaikinas.
- Sveikas,- drąsiai pasisveikino su vaikinuku. - Aš, kaip ir minėjo Alisa, esu Miriana Lendal,- prisistatė.
Pirmakursė apžvelgė vaikinuką. Jis buvo tikrų tikriausias Klastuolis. Tačiau Miriana su kai kuriais iš jų sutarė gan puikiai. Mano kostiumas nelabai šiurpus... Turbūt neapsimoka eiti į baisiausio kostiumo konkursą...
-
Megan vangiai leidosi laipteliais žemyn. Lyg smegdama į gilią duobę ji atsargiai dėjo kojas, kad nenugriūtų. Galiausiai pasiekusi žvilgančias duris mergaitė krenkštelėjo žvelgdama į trolius. Didesnysis padaras nemaloniu balsu paprašė bilieto.
- Va, šiek tiek apglamžytas, tikiuosi tiks, - galantiškai nusišypsojusi klastuolė padavė žalsvą popierėlį. Sunkūs durų vyriai atsivėrė tad supratusi, kad gavo leidimą įeiti Meg paspartino žingsnį. - Gražu.
Apžvelgusi salę pilną įvairiausių būtybių mergaitė patraukė prie kampe esančio staliuko. Ten sėdėjo pirmakursiai, kuriuos vangiai atpažinsi iš margaspalvių kostiumų.
- Sveika tauta, - šūktelėjo Megan ir atsistūmusi kėdę atsisėdo. Grifai, varniukai, klastuoliai. Perrfect. - Tai ką čia darot? Linksminatės? Sėdit? Ohh, matau, kad tikrai nenuobodžiaujat.
Kikendama Meg pasitaisė ant akių užkritusią plaukų sruogą. Mergaitei net į galvą nešovė prisistatyti. Jai tereikėjo savos kompanijos, kelių nekaltų grifų ir linksmybės garantuotos. O čia šaltoka. Įdomu, koks pamišėlis sugalvojo vietoj padorių radiatorių čia pastatyti tuos visiškai nešildančius deglus? Ir koks beprotis sugalvojo ateiti į vakarėlį be šilto megztinio? Ak, ta beprotė tai aš.
-
- Sveika,- pasisveikino su atėjusia mergina.
Ji apžvelgė merginą - ji buvo šviesių plaukų, vos ne baltų.
- Hm... Aš Miriana. Tu? - pasiteiravo atėjusiosios.
Gal geriau sakyti, iš kokio aš esu koledžo neverta. O jeigu ji kokia Klastuolė?.. Iškart turbūt "užsiraus"...
- Ką veikiam? Kažkaip nuobodoka čia,- šyptelėjo visiems susirinkusiems mokinukams.
Booooring...
Miriana suvalgė pyragėlį ir gurgštelėjo braškių kokteilio, laukdama bendraamžių atsakymo.
-
Kol Alisa tylėjo,įvyko daug pasikeitimų.Vieni atėjo,kiti išėjo,kompanija vis keitėsi.Hm,kažkaip per daug čia mūsų.Viens,du,trys...Ali,po ilgo tylėjimo,ryžosi prabilti,ir viską tarsi žirnius išbėrė:
-Sniegai,labai ačiū,-tada gurkštelėjo gaivinančio gėrimo.-Kostiumų konkurse nedalyvausiu,,matau pilna savanorių,o jų kostiumai nepalyginami su mano.Megan,sveika atvykus,mieloji!Taigi,Sniege,Miriana,čia Megan.Mes truputį,-klastuolė pabrėžė,-truputį susibičiuliavom.Kagi...-salės viduryje vienas jaunas burtininkas išbūrė kažkokį mažytį gyvūnėlį,kuris nustriksėjo prie aukštos mergaitės,dėvinčios kostiumą,kuris ištikro kėlė šiurpą.
-Oh!Laimėjo pagaliau!Ir iš kur žmonės gauna šitokių drabužių!
Mergaitė baigė gerti savo stiklinę.Ijo,jaučiu,kad Mirianai čia gali būt riesta.Ir netgi labai riesta.Du nelinksmai nusiteikę klastuoliai ir viena grifė.Čia tai jau nebežinau,kaip vakarėlis pasibaigs.Alisa išsitraukė savają lazdelę ir sumosikavo ja ore:
-Gal papokštaukime?Turiu minty,paburkime?
-
Sniegas iš pažiūros ramiai sėdėjo ir mėgavosi gėrymu, bet iš tikrųjų jis be perstojo sekė grifes. Jis nepasitikėjo kitų koledžų mokiniais, ypač žinant nesutarimus tarp grifų ir klastūniečių. Ugninis bet kurią akimirką galėjo išsitraukti lazdelę ir atsidurti kovinėje pozicijoje, jam tereikėjo priežasties. Išgirdęs Alisos klausymą Sniegas gan susidomėjo.
-Ką nori daryti? - Su susidomėjimu paklausė Sniegas ir vėl užsivertė stiklinę. Tada vėl metė žvilgsnį į grifes. Nagi kurgi daugiau grifų...? Tegu ateina pastiprinimas ir Let the game begin....
-
Alisa pažvelgė Sniegui į akis.Išties simpatiškas,iš pirmų pažiūrų tikras klastuolis.
-Na,kaip jums patiktų...Avifors!
Mergaitė pakreipė lazdelę į vieną didžiulį moliūgą,kuris nelinksmai šypsojosi.Šis ėmė mažėti,ir galiausiai visas apsėdo plunksnomis.
-Oj,-pirmakursė truputį susigėdo,ir staigiai skubėjo ištaisyti klaidą.
-Avifors!-šį kartą lazdelė palinko ties violetiniu puodeliu,kuris vienišas stovėjo ant stalelio krašto.Netrukus ant stalo tūpėjo violetinėmis plunksnomis pasidabinusi pelėda,o gal greičiau kažkas panašaus į pelėdą.Oi,įdomu,kaip Nuosproga gyvena...Reiks nueit aplankyt.
-Na,tai kaip jums?
-
Meg įdėmiai nužvelgė Mirianą. Mergaitė kreivai šyptelėjo išreikšdama menką susidomėjimą, o gal nuobodulį.
- Aš Megan, jei tau įdomu, - naiviai tarė klastuolė akimis ieškodama padavėjo. - Lėėtas aptarnavimas.
Mergaitė sukryžiavo kojas ir įsistebeilijo į Alisą su Sniegu. Paburti? Ar aš teisingai išgirdau? Ooo, atrodo bus linksma. Meg tylėdama stebėjo ką išdarinėja Ali. Klastuolės ranka nuslydo į apsiausto kišenę ir užčiuopusi burtų lazdelę stipriau ją suėmė.
- Bravo Alisa, net aš taip nemokėčiau, - mergaitė sukikeno tarsi tai būtų beprotiškai juokinga. Netgi per daug juokinga. - Žinai Miriana, būdama tavo vietoj jau būčiau sunerimusi. Jis laabai keista į tave žiūri, - Megan bakstelėjo pirštu Sniego pusėn patogiau įsitaisydama kėdėje. - Nors turbūt čia nieko įdomaus nenutiks. O gaila.
Tikėdamasi, kad klysta Meg sušnairavo klastuolių pusėn vis labiau ir labiau plėsdama šypseną. Atrodė, lyg vakarėlyje ji pabuvo tik kelias dešimtis minučių , o linksmybės dar nė nebuvo prasidėjusios. Anaiptol, jos prasideda TIK dabar. Taaigi, įdomu ar bus dar kokių vunderkindų, kurie su savo šakar makar parodys klasę? Megan stengėsi per daug kol kas nerodyti iniciatyvos kažką daryti. Sėdėdama prietemoje ji stebėjo vykstantį spektaklį.
-
Sniegas su šypsena pasižiūrėjęs ką daro Alisa pats tingiai išsitraukė lazdelę. Dešine ranka laikydamas lazdelę, kaire jis paėmė dar beveik pilną savo limonado butėliuką ir sviedė aukštyn virs minios špkančių burtininkų ir raganų. Tada mikliu rankos judesiu nutaikė lazdelę ir greit kažką sumurmėjo. Iš lazdelės šovė tamsiai violetinis žaibas, kuris suskaldė buteliuką išmaudydamas keletą žmonių. Tada ore pasūkiojęs lazdelę, jis neleido buteliuko šukėms nukristi ant žemės, o suvarė jas į vieną vietą, kurioje jos susijungė į miniatiūrinę ietį, kurią paleidęs laisvu rankos judesių, prie sienos prismeigė keletą sklandžiusių moliūgų.
-Na, kas dar ką moka? - šyptelėjo sniegas ir pasikvietęs padavėją vėl užsisakė gėrymų.
-
Alisa nusijuokė.
-Aš irgi moku ne praščiau!Žiūrėkite ir mokykitės!-ironiškai tarė.Rankos jau buvo apšilusios,pirštai mikliai baksnojo lazdelę.Alisos mintyse pralėkė visos pamokos.
-Aguamenti!
Vandens čiurkšlė apipurškė vienai piktai profesorei galvą.Ši pašoko,nusipurtė,ėmė vaidinti nuskriaustąją.Tuomet mergina žvilgtelėjo į netoli stovinčią moteriškę viščiuko(taip taip,jai virš galvos styrojo minkšta viščiuko galva)kostiumu ir Ali nusitaikė:
-Limax!
Netrukus virš pražilusios galvos puikavosi glitėsiu krūva.
-Kas mane pralenks,a?-keistai šyptelėjo.
-
Megan pavartė akis. Ji labai daug nesitikėjo, bet tai ką pamatė prikaustė jos dėmesį. Gash, kiek vunderkindų prie vieno staliuko čia susirinko. Slėpk nagus Mege, šitoj srity tu nelabai pasireikši. Meg pasistengė pasitraukti tolėliau Sniegui demonstruojant savo gabumus, bet deja didelis limonado pliūpsnis pasiekė jos visai naują apsiaustą ir dalį plaukų galiukų.
- Širdingai dėkoju, - pasipiktinusi sumurmėjo klastuolė stengdamasi sunaikinti padarytą žalą. - Štai kaip bedrauja to paties koledžo nariai. Jau verčiau čia būtų sėdėjęs koks varnanagis.
Išspaudusi menką šypsnį mergaitė pasitaisė plaukus ir atgalia ranka pasiėmė taurę moliūgų sulčių nuo staliuko. Pateliuškavusi gėrimą ji gurkštelėjo, bet staiga susiraukusi padėjo stiklinę atgal. Stiklas dzingtelėjo į kitą padarydamas gana malonu garsą. Pirmakursiai, o jau tokie profai magijos srity. Lieka tik vienas klausimas, ar aš kvaila ar jų smegenys deformavusios, kad jie tokie protingi? Ach, turbūt pirmas variantas. Tylėk smegenine! Mergaitė apsižvalgė nutraukdama erzinančias mintis. Žmonių salėje praretėjo, keletas porų lėtai šoko valsą, o viena moteriškaitė paslydusi tėškėsi ant grindų. Jaunas džentelmenas pribėgęs ištiesė jai ranką ir norėdama kuo greičiau pamiršti patirtą gėdą ponia nuskubėjo durų link. Mokiniai, daugiausia vyresni nei trylikos, sėdėjo prie gretimo staliuko ir nuoširdžiai kvatojosi iš berniuko rodančio įvairias grimasas. Nors mirk iš pasiutimo. Gal aš dar ir per jauna, bet tikrai nesuprantu kas čia tokio juokingo? Ką jie grifo nematę? Sumurmėjo mintyse Meg ir vėl atsisuko pirmakursių link lyg kažko laukdama.
-
-Vat kur tikros linksmybės!-suriko Alisa ir suplojo delnais.Nuo baro pusės pasklido gardus kvapas.Mmmm...Kalakutienos kepsnys...Manau,pats laikas pamaitinti savo skrandį!Nabagas,visą dieną nė kąsnio burnoj neturėjau...
-Ei,Voldemorte!-iš tolo sušuko padavėjui.Aplink sėdėję žmonės atsigręžė į pirmakursių ketvertuką.-Volde,atnešk man vištienos kepsnį!Ei būk geras,tai yra,blogas!
Netrukus prie stalelio prisistatė nepatenkintas padavėjas.Vidury,prasklaidęs stiklines,pastetė keptą kalakutą.
-Voldemortai,-Ali riktelėjo burtininkui,vilkinčiui Tamsos Valdovo kostiumą.-Nesupratau?O kur česnakinis padažas?Eei,Valdove!
Barmenas įpykęs griebė Alisą už apykaklės ir papurtė.
-Žiūrėk man,kad daugiau nė žodžio,kitaip išspirsiu už šios salės durų!-užkaukė merginai į ausį.Tačiau klastuolė tik atkišo vaikinui liežuvį.Šis įsikarščiavo,ir ilgai nelaukęs,sukliko:
-Steleus!
Alisa ėmė beperstojo čiaudėti.Tai tapo nebevaldoma.Tačiau praėjus dviem minutėm,jmergaitė čiaudėti nustojo.
-
Bruk sėdėjo pačiam salės krašte, netoli įėjimo ir jau siekė rausvo Vizlių "Pastelės burbulo", kai durys su baisingu trenksmu atsivėrė. Mergaitė baisingai krūptelėjo, tada jos akys pažvelgė į triukšmadarius ir Brooklyn aiktelėjo. Toj vietoj, kurioje turėtų stovėti durys, stovėjo du iniršę troliai su bambukinėm lazdomis ir tarsi valdydamiesi nuo baisingo rėkimo, garsiai šnopavo. Staiga, vienas iš trolių trenkė į stalą su gėrimais, stalas su pakilo į orą ir su trenksmu tėškėsi ant žemės. Po trolio kojomis ėmė bėgti raudonas punčas. Šis veiksmas atrodo dar labiau įniršino trolį, šis ėmė rėkti ir trypti kojomis. Antrasis trolis pasilenkė į dešinę ir jo didelės pažaliavusios akys susidūrė su išgasdingu Bruk žvilgsniu. Ši ėmė spiegti. Trolis suniurzgė ir čiupo Brooklyn už jos nedidelių sparnų ir sugniaužė savo kumštyje. Brooklyn tik didelėmis iš baimės akimis žiūrėjo į apačią, tada galiausiai užsimerkė, tarsi laukdama staigios mirties, kai šis baisingas padaras trenks ją tarsi skudurą žemėn ir iš jos nebeliks nieko. Tačiau neatlaikiusi įtampos ji atsimerkė. Ją laikantis trolis stovėjo vietoje, ten pati, tačiau kitas trolis buvo lyg pasiutęs, šoko mokinių pusėn ir ištiesęs savo baisingai storą kairę ranką, pačiupo vienintelį vaikiną, sedėtintį prie staliuko. Trolis negailestingai jį truktelėjo ir išmetė jo lazdelę. Kita, laisva ranka čiupo stalą ir su baisinga jėga jį vožė į sieną. Tada trolis, laikantis Brooklyn irgi puolė spiegiančių mokinių pusėn ir laisva ranka grabaliojo stalus. Porą suolų atsidūrė beskrendantys link sienos, dužo grakštaus krištolo kėdės, skraidžiojo maistas. Visa tai trūko amžinybę. Brooklyn tirtėjo trolio bjauriose rankose ir jautė, kad dar truputis ir ji mirs.
-Gelbėkit! - garsiai, bet neaiškiai sušuko Bruk. - Gelbėkite!
Porą mokinių užgriuvo lekiančios staliuko nuolaužos, dar vienam atskrido taurė galvon. Ir tai buvo paskutiniai jos matyti vaizdai. Bruk apalpo.
-
Vos Alisai pasibaigė staigus čiaudimo priepolis,į salę įsiveržė Troliai.Mergaitė ,nebegalėdama atsistoti,gulėjo išsitėškusi ant akmeninių grindų.Klastuolės veidas persimainė į vaiduoklio,ar užgipnotizuoto zombio.Oda akimirksniu pabalo.Alisai pasidarė silpna,ėmė sopėti pilvą.Neužtektinai to,ji užsigavo sulaužitą ranką,kurios lig šiol nesimatė,nes ranką dengė kostiumas.Ali,tarsi manydama,jog sapnuoja,užsimerkė,ir vėlei atsimerkė.Bet niekas nepasikeitė,apart to,kad klastuolei pro veidą praskriejo didžiulė lenta,o netrukkus ir daugiau stalo luženų.Tik to vakarėly ir trūko.Maniau,kad ramiai nueisiu,pasišnekėsiu su Miriana,tada pašoksiu su Sniegu,ir vakarėlis pasibaigs,bet ne,mane visad turi lydėti nuotykiai.Nuo pašlemėko padavėjo,iki įsiutusių trolių.Ach,tie mulkiai!Greit aš juos nudėsiu!Alisa nevikriai atsistojo ir pasiražė.Jai prieš nosį stovėjo didžianosis padaras žalia oda.Rankoje tarsi plunksną jis siūbavo kitą pirmakursę fėjos kostiumu.A,ta pati,kur į bičiulius siųlėsi.Gal tokiai ištižusiai grifei ir nebūtų verta padaėt,tegu sau tampo...Tiekto.Mergina kairiaja ranką tvirtai suspaudė lazdelę.Kiek pastoviniavusi suriko:
-Aguamenti!-ir didžiulė vandens čiurkšlė pataikė grifei į veidą.Tačiau ši,regis,net nepajuto,nors keistai judino kojas ir vinguriavo į šonus.Alisa dar kartą pasakė burtažodį.Šį sykį vanduo tėškėsi piktadariui,kuris laikė sugriebęs mergaitę,į akis,ir kumštis kaip mat atsigniaužė."Fėja" skaudžiai žnektelėjo ant išpurkšto akmens.O kitas Trolis nurimęs stoviniavo prie angos.
-Bū!-sušuko ir iškėlė rankas.Žmonės pradėjo spiegti,o žaliasis(odos spalva buvo daugiau pilkšva)tik nusijuokė ir pasikrapštė milžinišką nosį.Greitai vėlei dingo elektra,salėje pasidarė tamsu tamsu,muzika negrojo,buvo begalo tylu,niekas nė "krebžt",ir net nesimatė,Troliai tebestovėjo viduryje,ar jau buvo išnešę savo storus užpakalius.
-
Galiausiai visų ausis pasiekė kurtinantis garsas. BUM! Į visišką tamsą įsiliejo dar vienas baisus, kurtinantis trenksmas ir po jo sekęs negirdėtas balsas. Iš to, kad jam atsiliepė, buvo galima manyti, kad tai buvo trečias trolis. Jie ėmė tarpusavy kažką šnekėtis šiauriečių trolių kalba ir matyt bandė susigaudyti, kur stovi, nes aklinoje tamsoje nesimatė nieko. Vienas trolis tebelaikė klastūnietį, Brookyn gulėjo ant žemės visa šlapia ir nejudėjo. Trakšt. Vienas iš trolių užlipo ant krištolinio stalo ir savo milžiniška pėda jį sutraiškė, tačiau sprendžiant iš garso, kurį ėmė leisti užlipęs trolis, milžiniška stiklo šukė smigo jam kojon. Kiti du troliai tik bjauriai susižvengė. Mokiniai gūžėsi pakampiais ir tylėjo, bijodami net pajudėti.
-Kur mokytojai? Aš bijau. - buvo pirmasis garsas, kuris praskrodė tą begalinę tylą.
Troliams tik to ir reikėjo, kad vėl prasidėdų jų egzekucija. Viskas panašėjo į nesibaigiančią įkaitų dramą. Vienas iš trolių trenkė su savo lazda į greitimais bestovintį stalą, kurtinantis šukių garsas perskrodė visų ausis. Tai turėjo reikšti "tylos!". Troliai pasiekė savo. Salėje vėl stojo įtempa tyla, kuri vedė visus iš proto. Troliai vėl ėmė kažką tartis.
-
Netrukus kažkas sušnibždėjo burtažodį Lumos.Lazdelės gale ėmė blyksėti menkutė švieselė.Ilgai nereikėjo laukti,kol visa salė jau švietė vos matomais žiburiukais.Beveik visi sveiko proto žmonės atsargiai pakėlė lazdeles į viršų,kad išvystų trolius.Tačiau geriau jau būtų nematę.Trečiasis padaras buvo net ne trolis.Tiesa,panašus į trolį,bet vis dėlto ne tas siaubūnas.Mat trečiąjam pabaisiškam pavidalui virš kaklo kyšojo...Dvi galvos!Abi ilgos,ištysusios,akys didelės ir gilios kaip du vandenynai,nosis kumpa kaip raganų,kurios būdavo nupieštos žiobarų pasakų knygose,o viena pėda-tartum visas kambarys.Tas griomzdiškas pavidalas siekė lubas,dvigalvis trolis net turėjo pasilenkti.Netrukus jis ėmė staugti kažką nesuprantamo visai salėj į ausis.Į priekį ant scenos išbėgo žmogus,sprendžiant iš balso,pagyvenęs.
-Dvejus metus mokiausi pažinti trolių kalbą,-begalo atsargiu virpančiu balseliu išlemeno,ir pagraibom nustvėrė mikrofoną,kad jam nereiktų šaukti.Tada senis tęsė:
-Tas trolis sako,kad jei mes visi šnekėsim,jis atsistos visu ūgiu ir sugriaus lubas.Kokia magiška mūsų mokykla bebūtų,šioje salėje lubos yra ne kokios nors stebuklingos,viskas įrengta pagal žiobarų išmatavimus.Ir dar jis sako,kad jei jiems,troliams,niekas neleis valdyti Hogvartso,ištryps ir sunaikins visa,kas gyva šioj pily.
Senutėlis paleido mikrofoną,ir iš tos baimės sugriuvo ant sidabru išmargintų scenos grindų.
Dabar jau niekas nedrįso nė žodžio ištarti.Visi tylėjo kaip vandens į burną prisisėmę.Tik staiga nemalonią tylą išsklaidė skardus balsas:
-Negi manai,kad tu,trolio iškamša,galėsi valdyti mokyklą?Negi manai,kad mes tau leisim?Jūsų tik trys,o mūsų šimtai!Profsoriai niekad neatleis tau tokios klaidos,ir jus visus ištiurkins iš Hogvartso pilies!Štai ir pasibaigs jums žaidimai!-prieš trolį stovėjo įpykusi Alisa.Jai net plaukai šiaušėsi.Savają lazdelę ji pakėlė į viršų,ir ėmė sukinėti taip,kad švieselė lazdelės gale makalavosi troliui akyse,ir jis apakintas šviesų,jau ruošėsi stotis piestu,tačiau akimirksniu netikėtai atsiradęs apšvietimas vėlei jį pargriovė ant kietos žemės.
-Trūko kantrybė,nebegaliu!-išsiliejo ant milžino su dviejom galvom.Ali pradėjo durti ranką,tad mergina turėjo nešdintis.Beto,trolis,ant kurio ji užkriokė,gali dar sugauti ir ją.Klastuolė su kiekvienu vaiku atsisveikino skirtingai:
-Sėkmės egzaminuose,Miriana,sudie,Meg,iki pasimatymo,Sniegai!Gal dar pasimatysim,-tikiuos.-Ate,pavėsęs troli,-Alisa piktai papūtė lūpą ir jau rengėsi kulniuoti į lovą,bet akimirksniu dvigalvis čiupo vargšelę už pilvo,ir šiai ėmė trūkti oro.Trolis kišosi mergaitę į savo seilėtą dešiniają burną,tačiau juodukė neišleido nė garso.Kam čia garsas,jei visi ir taip viską puikiai galėjo matyti.
Ali jau aiškiai įžiūrėjo gleivėtą ir supuvusiais dantimis apsėtą baisūno burną.Dabar be garso nė iš vietos,nors mergina taip baisiai pilkšio ir nebijojo.Vieno kąsnelio troliui neužteko,tad šis griebė kitą pirmakursį,ir jį ruošėsi kišti į kairę burną,kai staiga trolis,pamakalavęs abiejomis rankomis,sviedė Alisą pro atviras duris,ji nusirito net iki angos.
Mergaitė kvėpavo.Tačiau dusliai.Mirtis man.Viskas...Viskas...Viskas.Pirmakursė apalpo,arba užmigo iš bejėgiškumo.Paskutiniai garsai,kuriuos mergina spėjo išgirsti,tai dar vieno krištolinio stalo dužimas,baisus riksmas,ir kažkieno miglotas balsas:
-Alisa..!
-
((Užbaikim istoriją :) ))
Sniegas bejėgiškai tabalavo trolio gniaužtuose. Nuo smūgio jam buvo lūžę mažiausiai du šonkauliai. Iš nosies ir burnos jam silpnai sruvo kraujas. Jis pakėlė savo krauju pasruvusias akis ir apsižiūrėjo kas darosi aplink. Tai buvo panašu į košmarą. Tada trolis dar smarkiau jį suspaudė. Sniegas suklykė iš skausmo. Negi čia viskas? ....Negi aš taip žūsiu.....? Tada jis pastebėjo kad trolis sužalojo kitą klastunietę. Po velnių..... Šlykštynės.... Negi tikrai manot kad galit taip elgtis.... Su klastuniečiais?? Sniego akys staiga tapo ryškiai raudonos, lygiai kaip kadaise jo tėvo. Na jau ne.... Aš taip lengvai nepasiduosiu..... Sniegas išsitraukė lazdelę savo dešinaja ranka, nes kairioji jau nebeklausė. lazdelės galu jis prilietė trolio ranką ir suklykė užkeikimą, nuo kurio gumbuota ir randuota trokio ranka staigiai susipjaustė iki pat kaulų. Trolis surikęs sviedė Sniegą į sieną. Nuo smūgio Sniegui net sumirgėjo akysę. Jam skaudėjo visą kūną. Pažiūrėjęs į kažkieno apšviestą kraujuojantį trolį sniegas išsišiepė vos tverdamas skausmą. iš vėl ištiesė lazdelę, bet jau į kitą, dvigalvį trolį kuris rankose laikė merginą.
-Dvėsk šlykštyne.... - Sušnypštė Sniegas ir vėl suriko tą patį užkeikimą kuris kliudė trolio koją. Trolis iškart paleido merginą ir staugdamas negirdėtu balsu parito ant žemės į stalo luženas persidurdamas savo griozdišką ranką. Sniegas jau nebeturėjo jėgų. Kvepavimas lėtėjo. O kas blogiausia, trolis kuriam Sniegas supjaustė rankką pradėjo artintis link jo. Na.... Bent padariau kas buvo mano jėgoms.... Sniegas su niekinančia šypsena žiūrėjo į besiartinantį trolį.
-
Karmena iš lėto išlindo iš po stalo.Ji buvo atėjusi atsigerti gaivių gėrimų,pavalgyti,o pasirodžius Troliams,pasislepė už stalo.Ji kažką tyliai sumurmėjo.Iš burtų lazdelės pasipylė žalios kibirkštys.Atrodė,kad troliai to labai išsigando,ir visi klykdami ėmė lėkti.Išlėkė iš kraupios salės.Tačiau Karmen ir vėlei pasislepė po stalu.Niekas nė neįtarė,kad šitokį stebuklą padarė pirmakursė.Padėkok man nuskambėjo neaiškus balsas.Juk aš tau sužadinau visas galias,tu padarei tai,ką galėtų padaryt tik penktakursis. Kamen išsigando.Kas tu?Ji nė nepajuto,kad gali kalbėtis su dvasia mintimis.Aš Artūras Marek.Pameni mūsų pokalbį eksprese? Taip,bet iš kur jūs...Šnekate su manimi mintimis? Aš esu Animagas.Ten buvau pasivertęs paprastu žmogumi.O tu žinai,kas aš?Koks gyvūnas? Mergaitė sustingo. Nejau...Jūs esat mano voras Ši?Nejaugi...Bet per jūs mano tėvas vos dvejus metus negavo kalėti Azkabane!Visi manė,kad jis nužudė savo brolį!Kad nužudė jus!Kodėl jūs tiems žmonėms nepasakėte?Karmen pajuto,kaip iš jos žiobarų policininkės kostiumo kišenės ėmė raustis Ši,jos voras augintinis,o dabar,kaip ir paaiškėjo,dėdė Artūras.Sunku paaiškint,Karmena.Tiesiog...Negalėjau!Na...Žinoma,galėjau imti ir pasakyt,kad tavo tėvas manęs nenužudė,bet juk ten - žiobarų miestas.Visi ims mane kamantinėti,kaip viskas įvyko.O aš šito nenoriu.Gal net išsiaiškins apie mano magiškas galias... O tėtis žino? Kad aš Animagas?Ne,aš to jam nesakiau...Bet tavo tėvas-protingas vyras,manyčiau,pats susiprato...Tik matai,dabar mane kankina nemalonus gėdos jausmas...Juk tu teisi...Jis galėjo sėdėti Azkabane...Ir...Bet jis mano brolis!Gal man atleis už šitą įvykį.Grifukė pasiėmė vorą į rankas,ir atsargiai išlindo iš po stalo.Dabar aš,Karmen,galėsiu skaityti visas slapčiausias tavo mintis.Tiesa,ir ankščiau galėjau...Ach,bet nevarbu.Pirmakursė vėl gurkštelėjo sulčių.Muzika ėmė groti,ir keli žmogiūkščiai ėmė šokti ant griūvėsių krūvos,o kiti-stebėti...Karmena iš lėto praslinko pro duris,pro apalpusią mergaitę,ir pasuko bendrojo kambario link.
-
Miriana tyliai sėdėjo, absoliučiai nekreipdama dėmesio į kitus mokinius. Ypač klastuolius. Kažkaip keista... Su manimi Alisa buvo tikrai labai linksma ir šauni, tačiau kai pasirodė kiti Klastuoliai, ji... Ai, ką aš čia manau. Klastuoliai visi tokie. Nors... Gal jie šaunesni draugai?.. Bala nematė, man jau bloooga nuo to gėrimo, nors jis toooks skanumėlis...
Miriana dar kartą gurkštelėjo gėrimėlio, stiklinę padėjo ant stalo. Šiaip ne taip atsistojusi, ji apžvelgė salę. Ji buvo beveik ištuštėjusi. Svirduliuodama praėjo pro "šauniuosius" trolius į bendrajį kambarį. Hm.... Ką reiks veik? Gal kokių nesamonių iškrėst? Neeee. Ką tu galvoji, Miri? Taigi tiek prisigėrus nė lazdelės neišsitrauksi. O gal? Na, nebandykim šį vakarą laimės... Geriau jau ramiai pagulėsiu, o paskui gal ir kur nuvarysiu... Pavyzdžiui, į laužavietę. Girdėjau, kad dauguma ten renkasi... Bet turbūt geriau bus taip: Rytas už vakarą protingesnis...
-
Tyla tokia, kad net užgula ausis.. Tada staigiai suskamba keletas vamzdžių, o tu išsigandęs pašoki ir visai netyčiom trinkteli galvą į žemas koridoriaus lubas. Supranti.. tyla - gera byla. Po tokio sprendimo gera net ir ta, kuri stumia tave gilyn.. gilyn į neviltį. Tamsa, kuri slegia tave nesutraiškidama, o tik prislopindama tavo džiaugsmą ir viltį. Ūūū. Ar jauti tai? Ar jauti kaip tai artėja?? Vienas, kažkuris iš jų jau gniaužia tavo kaklą savo papuvusiom rankom.. ir..
- Aaa,- suklykė Adriiana baisiai išsigandus.- Tai tik iliuzija, iliuzija.. Čia nieko daugiau nepaslėpta be kelių vaiduoklių.. nieko nėra. Viskas gerai,- vis šnibždėdama ir dusdama, viaukčiodama kartojo sau.
Tačiau paėjus tolėliau, teko pripažint, ka tai - netiesa. Čia tikrai gyvena daug daugiau.
Melas, melas, kažkas beviltiškai šiurpaus sukirbėjo mergaitės atmintyje. Kažkokia mergytė, padėt.. BUM! Aiškiai sprodo vamzdis, taip atitraukdamas mergaites nuo bereikalingų minčių, sukeltų koridoriaus apsauginių kerų. Pasipylė nešvarus vanduo.
- Ahm, ką manai daryti?- truputi supanikavo Adriiana.- Gal panaudot Skurge? Jie išvalo įvairius skysčius ir vandenį. Bet aš jų dorai nemoku. Aa, Skurge. Skurge!- susitvardžiusi riktelėjo Adrii. Viskas išsivalė per akimirką. Nors iš vamzdžio vis dar tekėjo murglinas vanduo. Oi, būtumėm prigargaliavusios.
- Bėgam,- savim pasitikinčiu balsu tarė ji.- Vėliau nuspręsim kaip iš čia išsikapanot.
Po gerų penkių minučių, klastuolės priėjo Kambarį, ne Salę, visą lyg žaliais brangakmeniais nusagstytą. Neskaitant to ant sienų buvo išraižytos gyvatės ir gyvatėlės, grindys - vienas marmuras, buvo keletas krėslų, vienam kampe - milžiniška knygų lentyna, aplinkui - išmėtytos knygos.
- Ajaj, kaip žmonės šiais laikais negerbia knygų,- burbtelėjo Adriiana Macres. Ji mėgo knygas.
Adrii užkliuvo už neaiškaus eliksyro buteliuko. Čia pasirodo buvo ir eliksyrų gaminimo rinkinių, o jei apskritai kalbant - visko ko reikia juodajai magijai. Ji paėėjo toliau. Ir vėl užkliuvo. Knyga. Iš pažiūros sunkus tomas. Juodas viršelis truputi pabalęs, apaugęs pelėsiais, tačiau bendrai kalbant knyga visai neblogai išsilaikius. Pavadinimu " Eivas Eiveris - Jiuodžiausia magija ". Tad ją Adrii mestelėjo netoli stovėjusios savo draugės Emille pusėn.
- Pasimokom?- sužibo jos akys.
-
Emilė sėlino su Adriiana požemio koridoriaus laiptais žemyn. Buvo gana tamsoka, patalpa trenkė pelėsiu ir drėgme. Ant sienų vinguriavo ištisos vamzdžių eilės. Nors koridoriuje buvo tylu net išgirdusi savo pačios žingsnius siaubingai išsigąsdavo ir galvoje iškart imdavo kilti vaizdai apie mažų mažiausiai demonus, tykančius jas užpulti. Klastuolės vaizduotė įsijungdavo tada kai jos visai nereikėdavo. Sėlindama daugiausiai stebėjo grindis, nes sienose nuo vamzdžių krintantys tamsūs šešėliai primindavo siaubo filmų, kurių ji prisižiūrėjo verčiama pusbrolių, veikėjus: vaiduoklius, negyvėlius, demonus ar dar kokius nelabuosius. Taip galvoje regėdama visokius vaizdinius kone numirė iš baimės kai Adriiana suklykė iš baimės. Emilė nepajėgė nieko ištarti. Lavonai, vampyrai, demonai, vaiduokliai. Merginos galvoje pašėlusiu greičiu skrido vaizdiniai, vaizduojantys kas gi galėjo išgąsdinti draugę. Ūmiai pasigirdo tarsi kas daužtųsi į metalinius balsus. Emilė iš baimės pašoko gerą pusmetrį į viršų, tačiau kadangi patalpos lubos buvo labai žemos skaudžiai trenkėsi į akmenines lubas. Atrodė jau galva skils pusiau. Klastuolė tramdydama ašaras šiaip ne taip atsistojo. Kažkur pasigirdo vandens čiurlenimas ir ūmiai uždvokė, rodos, kelių šimtų metų senumo kalkėtu vandeniu.
- Kas po velnių?- Pradėjo ji, tačiau Adriiana regis to neišgirdusi pertraukė.
- Bėgam.
Emilei antrą kartą kartoti nereikėjo ji pasileido paskui Adriianą, tačiau bėgti buvo sunku, nes iš neaišku kur ant grindų telkšojo balos, taigi batai slidinėjo grindų paviršiumi. Staiga Emilės smegenyse žiebėsi suvokimas. Tas... Vampyras, lavonas, vaiduoklis. Kas? Žodžiu, jis prakirto vamzdį, kad mus nuskandintų. Emilė šiurpiai nusipurtė, kai pagaliau jos priėjo kažkokias duris, pagalvojusi kas būtų, jei jos nebūtų pabėgusi. Tas padaras ko gero būtų suvalgęs mus vakarienei. Atidariusi duris išsižiojo iš nuostabos, visai pamiršdama skausmą galvoje. Jos atsidūrė tarsi kokioje salėje. Salės įkūrėjas aiškiai buvo Klastuolio pasekėjas, o gal net pats Klastuolis, nes sienos buvo išpuoštos gyvatėmis. Čia taip pat buvo pastatyti keli žaliu kartūnu išmušti krėslai su gyvatės formos kojelėmis. Aplinkui buvo kelios lentynos knygų, tačiau daugelis knygų vis tiek tysojo ant grindų.
- Kokia čia vieta? Tu apie ją žinai?- Atsisuko į Adriianą, kuri regis labai susižavėjusi apžiūrinėjo knygas. Emilė pasižiūrėjo į laikrodį.
- Klausyk, Adrii, man reikia eit,- Pakraupusi pasako.- Manau dar susitiksim.
Pamačiusi kitame salės gale duris neria pro jas ir dingsta už posūkio.
-
Elena kulniavo užsimerkusi. Ji buvo išsigandusi. Bijojo nors žodelį pratarti. Iki tol, kol pravėrė keistas duris, ir įžengė į dar baisesnę už visus
koridorius patalpą. Elena giliai kvėpavo, stengėsi nenukristi, tačiau ji sukaupė visas jėgas ir...
-Lumos.
CHA! Na ir klasė. Tiksliau salė. Mane išgąsdino kažkokia nesąmonė. Na, mamyt, negalvok, kad aš tokia bailė. pagalvojo ir ėmė ir žvėris
sėlinti link salės galo. Ten puikavosi voratinkliais apraizgytas skeletas.
Elena atsargiai palietė jį. Jis kaip mat subyrėjo. Mergaitę nukrėtė šiurpas. Ji nusipurtė, bet labai norėjo įrodyti savo drąsą ir išsitraukusi
astronomijos sąsiuvinį užrašė:
Namų darbai.
Nupiešti visas planetas ir aprašyti.
(http://width=200 height=249]http://www.tandemas.lt/bakas/space/planetos/foto/ssistema.jpg)
Elena mokėjo labai gražiai piešti. Bedarant amų darbus, ji visai pamiršo, kad yra šiurpioje salėje. Tada aprašė kiekvieną planetą ir į tašę
susidėjusi daiktus išgirdo, kažką šaukiant ją vardu. Ji taip išsigando, kad negalėjo pajudėti.
-Nox.
Lazdelės šviesa užgeso. Mergaitė nepastebėjo, kaip ji pasakė burtažodį. O gal pasakė ne ji?
Aišku buvo viena- nešti kudašių, kaip Elena ir padarė.
-
Svelė straigtiniais laiptais leidosi žemyn. Laiptus ji aptiko visai netyčia, o aplinkui nebuvo jokių STOP ženklų ir panašiai, tad koks kvailys nebūtų įlindęs žvilgtelėti?
Na, gerai jau. Daug kas nebūtų. Ir daugiau ne dėl drąsos trūkumo, o dėl proto didumo. Juk ten, apčioje galėjo būti basiliskų irštva ar dar kas. Kone kiekvienas sveiko proto žmogus bijotų, bet Svelei buvo nė motais. Varnanagės etiketė čia nieko nereiškia. Svelė niekad nesitikėjo patekti į Varnanagę- tikėjosi Grifo Gūžtos ar Švilpynės. Mergina visad buvo kiek per daug negalvojanti ir vėjavaikiška kaip ketverių metų mergaitė. Nors, jei atvirai, visa tai trukdavo tol, kol šalia atsirasdavo kitų žmonių. Tada drąsa staigiai kažkur išgaruodavo ir Svelė akimirksniu pasislėpdavo šviesių plaukü bangose.
Na, bet dabar kitų žmonių čia nėra.
Svelė pasiekė laiptų galą ir kilstelėjo lazdelę. Ji stovėjo priešais dideles duris. Mergina atsargiai jas pravėrė ir įslinko vidun. Kambarys, kuriame ji dabar stovėjo buvo milžiniška salė. Svelė net stryktelėjo iš susijaudinimo ir ėmė viską apžiūrinėti.
-
Antrieji metai Hogvartse Jekaterinai sukėlė smalsumo antplūdį, tad ji plavinėdavo įvairiais koridoriais bei vietomis. Greitu žnigsniu tipendama požemiais vos stačia nenugarmėjo grindtse tarsi iš niekur atsiradusiais sraigtiniais laiptais. Keistai paspoksojusi Klastuolė ėmė leistis žemyn tol, kol ją tai užkniso taip, kad norėjosi imti kilti į viršų. Deja, laiptai pasibaigė ir juodaplaukė atsidūrė prie keistų durų. Nieko nelaukusi jas atidarė ir įžengė į šiurpiausią salę, kokią teko matyti. Visur vyravo juoda spalva. Grindys žvilgėjo lyg iš juodo stiklo, romėniško stiliaus žvilgančios kolonos tvarkingai sustatytos stovėjo eilėmis. Kai kur buvo užkartos tokios pat žvilgančios chimeros didelėmis iltimis. Tiesa, jos neatgydavo. Vienoje vietoje juodaplaukė pastebėjo juodus laiptus, kurie vedė ant pakylos. Ant tos pakylos stovėjo didelis sostas, kuris taip pat atrodė stiklinis ir juodas. Staigiai vaizdas persimainė ir galop paaiškėjo, kad tas sostas - juodas, žvilgantis karstas - sarkofagas. Jame kažkas lyg ir subarškėjo. Tai išgirdusi Jekaterina cypdama movė iš salės ir dingo laiptų viršumoje. Būtum pasakęs, net dulkės parūko, jei jų ten būtų buvę.
-
Vivian nieko neįtardama su savo nedidele palyda lipo laiptais žemyn žemyn žemyn žemyn į požemius. Merginos vienas iš mėgstamiausių užsiemimų buvo tyrinėti pilį, nes visą laiką čia rasdavo kažką įdomaus. Lipant žemyn Viv pašiurpo oda. Buvo šalta, o ji dėvėjo tik paprasta pilką suknute, trumpom rankovėm ir perišta baltu kaspinu. Plaukai taip pat buvo surišti į aukštą uodegą su baltu kaspinu, be to dar buvo basa. Į požemius Vive lydėjo jos augintiniai- juodas labradoro retriveris Tobis ir degu Bella. Vivian buvo labai nuobodu šitaip ilgai lipti. Neištvėrusi pasileido bėgte į kažką neįsibrėžė kojos.
-Auč,- sucypė ir atsisėdo ant laiptų.
Buvo įsibrėžus kojos padą. Pabandė atsistoti, bet tuoj pat suskaudo.
-Et, teks ant vienos kojos šokuot,- sumurmėjo, nes neprisiminė nė vieno gydomojo burto.
Po kiek laiko Viv pamatė kestas duris. Jas atvėrusi pamatė be galo šiurpią ir visą juodą salę. Mergaitė pasijautė lyg Drakulos pilyje. Jausmą dar labiau sustiprino ant pakylos esantis juodas sarkofagas. Iš pagarbios baimės jai net kvapą užėmė. Iš paskos jai sekė bailiai nukares galvą ir uodegą Tobis. Bella įsitaisė jai ant pečių ir išsigandusi susigūžė.
-
Katerina per visus penkis mokymosi metus taip ir neištyrinėjo kiekvieno Hogvartso pilies kampelio. Vaikščiojant koridoriais netyčiom užklydo į kažkokius nesibaigiančius laiptus. Priešais save girdėjo kažkokios merginos žingsnius ir vėliau kažką panašaus į šlubčiojimą. Po ilgo lipimo laiptais šeštakursė išgirdo atsidarant duris. Tai vis dėl to šie laiptai kažkada baigiasi, apsidžiaugė mergina. Sportininkė lengvai nubėgo laiptais, o pamačiusi pravertas duris, smalsiai pro jas praėjo ir beveik nieko nematė, nes kambaryje buvo tamsu kaip kokiam vampyro karste.
-Va čia tai turėtų būti linksma. Reiktų kokį baliuką čia suorganizuot... - pasakė pati sau, bet vėliau pamatė priešais save stovinčią basą mergaitę su labradoro retriveriu ir kitu gyvūnu.
-Labas. Ką tu čia veiki?- linksmai pasiteiravo nepažystamosios. Merginai nespėjus atsisakyti Katerina vėl prakalbo. -Nešalta tau čia? - pasiteiravusi nusimetė savo megztinį.
-
Jekaterina nusprendė aplankyti šiurpią salę ir išdrįsti atidaryti sarkofagą. Juk nieko ten baisaus neturėjo būti demonui, mačiusio viską, ko jau užteko šimtu procentų, ar ne? Klastuolė pradėjusi lipti laiptais paslydo ir nudribo visais tais pasisukimais ir suktukais. Atsistojusi prie pat salės durų. Patrynė galvą ir išvydo juodą kraują. Pavarčiusi akis palaukė, kol žaizdos užgis ir pašalinusi įkalčius įtipeno begarsiu žingsniu į tą juodą salę. Pirmiausia pamatė mieląją Kateriną, kuri ją buvo praminusi Kulka, mat kažkada lenktyniaujant prie medžio Jekaterina ją aplenkė ir vis tiek priėmė Kateriną kaip laimėjusią. Be to, jos buvo bendravardes.
- Kate! - sušuko trečiakursė ir apkabino Katę truputį neapskaičiavusi jėgų. - Kur buvai?
-
Išgirdusi kažkieno balsą už nugaros Viv šiek tiek suirzo, bet vistiek atsisuko.
-Labas, kiek žinau čia man nėra uždrausta lankytis,- Vivian piktai purkštelėjo.
Pamiršusi, kad yra susižeidusi koja, padėjo ant žemės, bet skausmui nutvilkius susiraukė ir vėl stovėjo ant vienos kojos lyg koks gandras. Nuo tokios minties net pati susijuokė. Išgirdusi nepažįstamosios klausimą šiek tiek sušvelnėjo.
-Na nepasakyčiau, kad dabar čia svilina Egipto saulė,-sukikeno,- labiau antarktidos vėjai pučia ir mane kiaurai košia.
Vivian sugailesčiu pasižiūrėjo į savo basas kojas ir lengva, trumpa suknute. Atsiduso. Staiga lyg iš niekur atlėkė kažkokia mergina ir pripuolė prie nepažįstamosios. Tobis pasiuto loti, o jo aidas atsiskambėjo visoje salėje.
-Ša ša ša! Čič! Baik Tobi!- šuo aprimo, bet atsisuko į sarkofagą ir pradėjo urgzti. Vivian nustebo, o jos akys išsiplėtė. Nevalingai apsikabino save. Taip visuomet darydavo kai jai būdavo baisu.
-
Merginai truputį šiurkštokai atsakius Ketė išgirdo atsidarant duris. Pro jas įlėkė Katenka ir apkabino Kateriną.
-O tik pažiūrėkit kas prisistatė. Labas ir tau. - pasisveikino su Kulkela. -Buvau trumpam išvykus. - nei pamelavo, nei pasakė tiesą Jekaterinai. -O ką? Jau spėjot pasiilgt? - nusišypsojo. Tada atsargiai nuėmė Jekaterinos rankas nuo savęs ir atsisukusi į į gervę panešančią mergičką padavė jai savo megztinį.
-Še, užsidėk, gal nebekoš kiaurai. - ir draugiškai nusišypsojo. -Beje, kuo vardu?- paklausė Gervamergės, kuri stovėjo ant vienos kojos apsikabinusi pati save. Tada už merginos pamatė kažkokį labai įtartiną sarkofagą. Jai pirštai niežėtėjo jį atidaryti, bet taip pat jis ir baugino. Bet juk būtų labai linksma, jei ten būtų koks nors padaras, ta mintis Ketę taip viliojo, kaip net teko supinti rankas už nugaros, kad jos neįgyvendintų.
-Gal žinot kas či aper kambarys, mielosios?- pasiteiravo Gervamergės ir Katenkos.
-
- Kur? - paklausė Jekaterina. Buvo neįprastai geros nuotaikos (kas liūdydavo, kad vienas jos nuostabiųjų giminių taip pat dlė kažko labai džiaugiasi).
- Labas, - pasisveikino su Varne ir pastebėjo, kad jai kažkas su koja negerai. Kitaip ji nestovėtų ant vienos kojos ir galėtų ją nuleisti. - Ferula.
Mostelėj lazdele Katenka ir kad ir kokia žaizda buvo ant Varnės kojos, užgijo. Tiesą pasakius, tai buvo bene antras kartas, kai Klastuolė darė gerus darbus tą savaitę. Labai jau maloni pasidarė.
- Žinau. Buvau čia pernai. Čia šiaip tai tas sarkofagas kažkoks keistas. Vienu metu jį matai, kitu ne. Gli matyti juodą sostą arba sarkofagą. Kažkasjame yra, pernai judėjo ir buvau išsigandusi bei papusčiau padus neatidariusi, - prunkštelėjo iš tokio kvailumo mergina. - Ir dabar atėjau pasižiūrėti, kas ten, - dar pridūrė, lyg būtų neaišku, ką ji čia veikia.
-
-Kur reikia.- vis dar linskma Grifė atsakė į Klastuolės klausimą. -Tas sarkūfagas labai įodmus. Jeigu nebijot, atidarom? - trykšdama energija Katerina parodė į juodą dėžę. Paskuj pasilenkė prie šuniuko ir paglostė jam už ausies. Gervamergė taip ir neprisitatė, tad Katerina pažvelgė į Klastuolę.
-Koks jos vardas? - tyliai paklausė akimis parodydama į šuns šeimininkę. Sužinojusi, kaip ją vadina, Katerina linktelėjo ir atmetė savo rudų plaukų sruogą. -Tai ką darom su šita dėže? Gal sudeginam? - pajuokavo, nors tai buvo visai nejuokinga. Reikės padirbėti prie savo bajeriukų, nes praradau humorizmą, trumpam nisiminė, bet neprarado optimizmo ir pozityvumo. Kiek patrepsėjusi sportbačiu į kietas ir šaltas grindis Katerina linktelėjo pati sau užsigalvojusi ir priėjusi prie sarkofago išgirdo kažkois garsu, kurie tik sužadino jos smalsumą.
-
Jekaterina tik linktelėjo ir nebeklausinėjo. Nenorėk, kad pasinaudočiau legilimantija, pasakė balselis šizofrenikas merginos galvoje ir mintyse jam juodaplaukė davė iš keptuvės per galvą bei grįžo į savo normalią mąstymo būseną, o ne nusišnekėjimus galvoje.
- Atsidarom, - šyptelėjo trečiakursė ir visiškai ramiai priėjo prie dėžės bei pabeldė kelissyk į ją. Viduje pasigirdo keistas traškėjimas. Būtum pagalvojęs, keista, kad trylikametė taip paprastai elgiasi prie tokio šiurpaus dalyko. Klastuolė be jokių pastangų pastūmė dangtį ir atvėrė plyšį. Pro jį ėmė sklisti juodi dūmai. Jei ne jie, tikriausiai keisčiausia būtų tai, kad tokio milžiniško sarkofago dangtį jį pastūmė viena.
- Atidayt? - paklausė ji ir po jos žodžių sušvilpė kažkas sarkofago viduje.
-
-Nu kad jau tokia stipruolė tai daryk daryk.- nusišypsojo Jekai, o pro sarkofago dėžės plyšį kažkas sušvilpė. Nuo to švilpimo Katerinai nugara pagaugais perėjo, bet greitai pradingo ir ji toliau klausėsi, kokie dar garsai sklis iš dėžės. O išgirdusi ji siaubinhai nustebo. Iš juodos dėžės sklido kažkoks užkimęs rėkiantis balsas, bet jis šnibždėjo. O šnibždėjo jų vardus. Visų trijų merginų.
-Na bent jau prisistatinėt nereiks. - pajuokavo nors pati buvo kiek išsiganuisi. Juk nieko negalėjo nutikti, kai ji turėjo lazdelę ir du mėnesius praktikos kovojant su tokiomis bjaurybėmis kaip ir ši.
-Iš balso sprendžiant, tai gali būti moteris, bet juodi dūmai nėra moterų dalykas, tad reiškia, kad ši būtybė neturi vienos lyties. Tikriausiai gali keisti pavidalą.- paaiškino Jekaterinai, nors geriau jau būtų parodžiusi jai dėžės turinį. -Gerai. Daryk kad darai. - staigiai pakeitė temą ir nusišypsojo akinama šypsena.
-
Jekaterina prunkštelėjo ir prisimerkusi žiūrėjo į atvertą plyšį. Ar ten raudonos akys? Ar ten kažkas... o dieve. Tie dūmai, nei ugnis, nei dūmai. Surakinta mergina ėmė stumti dangtį. Jis buvo sunkesnis, žymiai sunkesnis, nei jai pasirodė iš pat pradžių. Ji nustūmė sarkofago dangtį ir pasižiūrėjo į vidų bei atsitraukė. Iš vidaus virto tie juodi dūmai/ugnis. Aišku, ji nežeidė. Mergina atsitraukė kramtydama lūpą, šiek tiek toliau ir įsistebeilijo į tuos dūmus. Žinojo, kad praeis kiek laiko, kol jie taps normaliu veidu ir kūnu. Juodaplaukė iškvėpė orą ir įsižiūrėjo į kontūrus bei visą tą vaizdą. Būtybė buvo nugara į jas. Ramiai atsisukusi ji peržcelgė visas tris merginas ir sustojo ties Viv. Klastuolė nužvelgė ją pačią. Juodi, ilgi plaukai, tamsios akys, aukšta, su juoda suknele. Trečiakursė tik pasižvalgė kol kas nelabai supratusi, kas kur kame kaip.
-
Katerina nusišiepė - rodos, Kulkalai reikėjo pagalbos, bet ji jos neprašė ir susitvarkė pati. Tie dūmai vis dar atrodė lyg tiesiog dūmai ir Katė nenustebo, kad Jekušia atsitraukė nuo to kažko. Tie dūmai formavosi į merginą, o jai pasirodžius kambarys pasikeitė. Baltos, marmurinės grindys, baltis kolonos, o vietoje chimerų kažkokie rožių ar kokių dar gėlių krūmai. Atrodė žymiai gražiau, nei juodas ir niūrus stilius. Ta mergina buvo graži ir maždaug Katerinos amžiaus. Buvo gana nejauku, kai ji nužvelgė visas tris merginas. Akies krašteliu Katė išvydo, kad vietoje sarkofago stovi baltas sostas. O, taip. Tikrai kažkas nenormalaus ir mistiško, nors juk tai Hogvartsas - nėra ko stebėtis tuo, kas vyksta.
-Labas, kažkokia keista nepažystama ugnine būtybę. Manau prisistatyti nereikia, mūsų vardus jau žinai. Prašau prisitatyk. - pasakė būtybei Katiuša, nusišypsojusi kreiva šypsena, bet kada pasiruošusi bėgti. Lazdelė užkišta už bato, durys pravertos taip, kad spėčiau pagriebti Vivian ir užtrenkti jas skląsčiu, bet tuomet ji tikriausiai pralystų pro jų apačią dūmų forma nespėjus mum net laiptų priliesti, apgalvojo visą planą Katerina. Joms nebuvo išeities pabėgti, kai ši ilgakojė būtybė ne sarkofage.
-Gal nori prigulti į sarkofagą?- paklaisė jos su paslaugia šypsena.
-
Jekaterina žoptelėjo ir apžvelgė salę. Juodas stilius jai patiko labiau, tad mergina tik sušnairavo į savo, hm, pusseserę su žvilgsniu, sakančiu, jog labai jau persistengė jos giminiukė. Klastuolė pavartė akis ir šyptelėjo jai.
- Aš Ephyra, - ramiai prisistatė juodaplaukė mergina, žinoma dabar jau Ephyros vardu. - Irne, ačiū, manau, jog pabūsiu ant žemės, - nusišypsojo toji mergina ir Jekaterina vėl pavartė akis - taip, jos mieloji pusseserytė buvo gana pasipūtusi. Na, šiek tiek.
- Su stiliumi persistengei, - pridūrė mergina trečiakursė ir šyptelėjo. Ephyra tik vyptelėjo ir linktelėjo, bet nieko nepakeitė. - Nebūk tokia nemandag, - pridūrė Katei. Vis dėlto juk jos ką tik ištraukė iš sarkofago kažkokią būtybę. Na, ne kažkokią, bet ne esmė.
-
Vivian pabudo iš susimąstymo ir apsidairė. Salė buvo pasikeitus- visur baltą ir šviesu. Viv nusišypsojo- jai patiko toks stilius, bet iš karto atsiduso. Ir kam aš apsirengus šitą juodą suknelę? Atrodau lyg į laidotuves susiruošusi... pamanė varnaplaukė. Staiga Tobis pasiuto loti ir nukūrė link sarkofago.
-Ei! Sustok!,- šūktelėjo mergaitė ir nušokavo ant vienos kojos, bet pastebėjus, kad nebeskaudo tekina nulėkė.
-Sveikos, ką praleidau? Ir ačiū kažkam kas išgydė mano koja ir kokie jūsų vardai? Aš Vivian ir kas ši?- Viv viską staiga išbėrė ir su pasibjaurėjimu nužvelgė savo suknelę su baltu kaspinu,- o aš neatrodau lyg susiruošusi į laidotuves?
Staiga prisiminė, kad Tobis loja ant keistosios merginos, netgi taikėsi įkasti.
-Ei ei ei ei!- šūktelėjo,- baik, Tobi! Jau supratau kad ji,- parodė į nematyta merginą,- ir šita,- parodė į atrodo klastuolę,- yra... Mmmm... Nevisiškai žmonės.
-
Jekaterina suprato, kad teks tradiciškai suvaidinti išgąsdintą kiškį, tad pasiruošė savo vaidinimams, kuriuos rengė... hm. DAUG metų.
- Hm, tai ir kas gi tu būsi per monstras? - numykė ji sukdama akis į šoną, kad nesusidurtų su Ephyros, ar kad ir kokia būtybė čia būtų buvusi. Tiesą pasakius, Klastuolė būtų paklaususi, ką tu mums ruošiesi daryti, bet tai būtų nuskambėję pernelyg kvailai.
- Sužinoti jums dar per anksti, - mirktelėjo toji mergina ir trečiakursė tik kažką numykė įtikinmamai vaidindama. Tiesą pasakius, juk tereikėjo tik įsijausti į veiksmą ir viskas.
- Ar aš panaši į žmones rijančią ir ugnimi besispjaudančią gaidyklę? - išpūtė akis Jekaterina atsisukdama į Vivian. - Tarp kitko, aš Jekaterina, malonu susipažinti, - prisistatė.
-
Įėjusi į didelę, šaltą dar Salazaro Klastuolio laikų salę, kuri atrodo šiurpokai, Hinata nusibraukė prakaitą, ir nuo tos suolelio vietos, ant kurios žadėjo sėstis, nuvalė dulkių sluoksnį. Atsisėdusi išgirdo balsus. Truputį toliau jos sedėjo dar trys klastuolės. Atrodo, kad jos ginčijasi, - pagalvojo Hina dar neišgirdusi viso jų pokalbio.-Gal geriau nesikišiu.
Atsirėmusi į suoliuko atkaltę mergaitė atsitraukė kuprinę ir išsiėmė knygą. Braukdama pirštais per viršelį, ji atsiminė pokalbį naktį su berniuku. Vis dėl to aš taip ir nesužinojau jo vardo..
Pagaliau atsivertusi knygą ji pradėjo skaityti. Akys truputi kliuvo už eilučių. Raidės smulkios. Hinata, perskaičiusi 2 puslapius išgirdo tylų tipenimą.
-
Mergaitė vaikščiojo po Hogvartsą tyrinėdama dar nematytas vietas. Pamačiusi žemyn vedančius laiptus pasuko jų link ir po ilgo lipimo žemyn priėjo itin keistą įėjimą į kažkokią salę. Mergaitė sustojo. Po kelių minučių trukusio svarstymo - eiti ar ne - smalsumas nugalėjo. Atsidūrusi salėje mažoji apsidairė - ji dar nebuvo užtikusi tokios šiurpios ir netvarkingos vietos Hogvartse. Buvo panašu, kad namų elfai, besidarbuojantys mokykloje, apie šitą vietą nežino, ar bent jau pamiršo... Keletą dešimčių metų. Galbūt čia uždrausta eiti - staiga dingtelėjo mergaitei. Kiek išgąsdinta tokios minties mažoji patyliukais patraukė tolyn į salės gilumą. Netrukus ji pastebėjo tris mokines, besikalbančias su kažkokia būtybe, panašia į vaiduoklį susiformavusį iš juodų dūmų. Šalia vienos mergaičių neramiai stovėjo didelis juodas šuo ir, jeigu jai nepasirodė, ant mergaitės pečio ji pastebėjo didelį žiurkėną. Ne, tai negalėjo būti žiurkėnas - pernelyg didelis. Galbūt kas kita, o gal jai tik pasirodė, kad kažką matė. Geriau įsižiūrėjusi Emily tarp mergaičių pažino Jakateriną, kuri, pastebėjusi klastuoliukę, jai pamojavo, ir jau norėjo prieiti, pasisveikinti, bei paklausti kas čia per vieta, tačiau sumetusi, kad turbūt nereiktų kištis į jų pokalbį su juodąja būtybe nutarė nelįsti į akis. Mažoji paėjo arčiau sienos, kad mažiau kristų į akis tai būtybei, kurios vardas, kaip nugirdo mergaitė, buvo Ephyra, bet tuo pačiu galėtų stebėti kas vyksta. Staiga Emily žvilgsnį patraukė iki tol nepastebėta mergaitė, sėdinti ant suoliuko, skaitanti ir rodos visiškai nesidominti tuo, kas vyksta aplinkui. Pirmakursė priėjo prie nepažįstamosios ir prabilo taip tyliai, kaip tik sugebėjo:
- Sveika. Žinau, kad nuskambės kvailai, bet gal gali pasakyti kokia čia vieta?
-
Priėjusi kažkokia mergaitė paklausė klausimo.
-Kąą? Tu nežinai? Čia Klastuolio salė giliai po Hogvartsu! -riktelėjo Hinata. Truputį susigėdusi ji atitraukė žvilgsnį nuo jos nepažįstamos mergaitės ir įvedė akis į knygą. Knyga nebebuvo tokia įdomi, kai čia pat, visai šalia Hinos, stovėjo paslaptinga mergaitė. Hinata vis traukdavo žvilgsnį nuo knygos link jos, kol galiausiai, nesusilaikiusi užvertė knygą ir bailiai skvarbiu žvilgsniu lyg persmelkė ją. Tada ji patraukė žvilgsnį link kuprinės. Staigiai pasirausė joje
Ne, tikriausiai kišenėje.. Greitai pasikrapščiusi kišenėje išsitraukė lazdelę su vienaragio plauku. Nepažįstamai ji mestelėjo :
-Gal norėtum..Err.. Paburti?
Pati nustebusi savo klausimu papurtė galvą ir jau pradėjo kištis lazdelę į apsiausto kišenę.
-
Mergaitei surikus mažoji susigūžė, tačiau įsitikinusi, kad bent kol kas Ephyra į ją nekreipia nei menkiausio dėmesio, nurimo. Tuomet ėmė mąstyti apie tai, ką jai pasakė nepažįstamoji. Klastuolio salė? - nustebo mergaitė. Kažin kokiu tikslu ji buvo sukurta? Mažoji apie Salazarą Klasuolį žinojo tik tai, kad jis buvo vienas iš keturių Hogvartso įkūrėjų, norėjo į mokyklą priimti tik grynakraujus burtininkus ir mokykloje įkūrė ir paslėpė kažkokį kambarį, kuriame vėliau mirė žiobarų mergaitė, besimokanti Hogvartse. Vis dėlto iš nepažįstamosios reakcijos suprato, kad šios salės paskirties jai geriau neklausti, nes tai vienas tų dalykų, kuriuos žino visi besimokantys Hogvartse, tik ne ji.
Mergaitei nukreipus akis atgal į knygą Emily vėl žvilgtelėjo į trijulės pusę. Buvo panašu, kad mergaitės arba viską darė ko ne juokais, kas nebuvo labai tikėtina, turint omenyje šalia esančią juodąją būtybę, arba buvo labai išsigandusios. Arba ir taip ir taip - pagalvojo mergaitė ir pati sau šyptelėjo. Vėliau mažoji vėl pradėjo dairytis po salę, mėginama rasti kokią nors užuominą apie jos paskirtį, ir būtybės kilmę, kol jos mintis nutraukė nepažįstamosios balsas:
- Gal norėtum.. Err.. Paburti? - akivaizdžiai pati sutrikusi paklausė mergaitė.
Burti? Ką burti? Negi čia neužtektinai kažkas pribūrė? Mažoji niekaip negalėjo suprasti šito pasiūlymo prasmės. Galbūt šita mergaitė žino kas ten vyksta ir nori padėti trijulei?- Susimąstė klastuolė. Tačiau jai tai vis vien atrodė labai keista, juk jei tos būtybės čia neturėtų būti ir trys vyresnės merginos nežino ką su ja daryti, tai iš kur gali žinoti šita pirmakursė? O gal gali?
-Ką siūlai burti?- paklausė mergaitė. - Jei atvirai, tai aš nesu gera burtininkė ir nelabai suprantu, kas čia vyksta ir ką tu ketini daryti.
Mažoji stengėsi neatrodyti tokia sutrikusi, bet tiesą sakant ji niekaip nesusigaudė kas čia vyksta ir šiuo metu svarstė ar geriau likti čia ir žiūrėti, kas bus toliau, ar tuojau pat eiti pakviesti pagalbą, kol galbūt dar stebuklo dėka liko nepastebėta.
-
Jekaterina lūkuriuodama atsakymo išgirdo, kaip durys prasiveria, bet neatkreipė dėmesio. Antrą kartą jos sugirgždėjus Klastuolė sukosi ant kulno pasžiūrėti ir slydusi dribo ant žemės. Vis tos stiklinės grindys. O salė dabar buvo labai šviesi ir jauki tos būtybės pagalba.
- Auč, - ramiai pasakė juodaplaukė ir pašoko ant kojų. Pamojavusi Emily, kuri, pasirodo, atkepėsdino ir čia, mergina pasisuko į savo pusseserę. Na, bet kaip jau ir buvo aišku, ji vaidino, jog trečiakursė nepažįsta tos merginos, kuri stovėjo čia visu gražumu su suknele ir šypsojosi. Taip, miela, bet mirtinai pavojinga net ir kiečiausiems burtininkams demonė grynakraujė, penktos pavojaus kategorijos ir priklausanti Šalto Laiko kategorijai, kai tuo tarpu Jekaterina - Tyliapėdė. Nepaisant visko, keli žmonės žinojo šią jos paslaptį. Bet ką padarysi.
-
Hinata nusistebėjo mergaitės įžūlumu. Negi negalima šiaip sau, slaptai paburti?
-Na jei nenori, err, ir būk ožka.-įžūliai mestelėjo Hinata. Ją apėmė neapsakomas jausmas. Pagaliau. Turiu lazdelę, pieštuką ir plunksną. Gal su plunksna. Nenuostabu, kad plunksna lengvesnė. Išsitraukusi lazdelę, švelniai ja mostelėjo ir stengėsi kuo aiškiau ištarti.
-Vinggardium Levioza!
Plunksna vos vos krustelėjo, bet ko galima tikėtis iš pirmo karto. Hina atkakliai ir kruopščiai bandė dar kart.
-Vinggardium Levioza..
Plunksna kilstelėjo 5 milimetrus viršun, tačiau po kelių sekundžių nukrito. Po kelių minučių sunkaus darbo plunksna sugebėjo pakilti 3 centimetrus į viršų. Tačiau išsilaikymo sekundės nepasikeitė.
-
Jekaterina matė, kaip nesiseka burti tai pirmakursei Klastuolei. Mergina šyptelėjo ir atmetė ant veido krentančias juodų, iškarpytų ir į laisvą kuodą suirštų plaukų sruogas. Ji tyliai apsisuko ant kulno ir pasižiūrėjo į tarsi su basliu per galvą gavusias pusseserę ir dvi drauges. Mergina neapsikentusi mostelėjo lazdele.
- Winggardium Leviosa, - ramiai pasakė ir toliau stovinti spinta pakilo kaip niekur nieko. Pasklandžiusi ore ji apsivertė ir nusileido saugiai ir jokiems daiktams neišbyrėjus. Jekaterina vėl apsisuko ant kulno ir atsisuko į kitas merginas, su kuriomis dabar kaip ir turėjo bendrauti, bet jos tylėjo. Ji tyliai niūniuodama visokias melodijas žvelgė akies kampučiu į kitas dvi Klastuoles.
-
Aš ožka? Ką aš ne taip padariau? - nesuprato mergaitė. Ji tikrai neketino pasakyti nieko, kas iššauktų tokią pašnekovės reakciją, todėl jautėsi kiek sutrikusi. Tačiau netrukus viskas paaiškėjo - pasirodo nepažįstamoji net neketino kištis į Ephyros ir mergaičių pokalbį (jei tik tai kas ten vyko buvo galima pavadinti pokalbiu), o norėjo burti tiesiog taip sau. Mažoji matė, kaip šalia esanti mergaitė išsitraukė lazdelę ir plunksną. Panašu, kad ji mėgino burtų galia pakelti plunksną pakelti, tačiau tiesą sakant, jai nelabai sekėsi. Po kurio laiko mažoji pastebėjo, kad veikiama magijos plunksna vos vos pakilo. Ir tada atsitiko kai kas netikėto. Emily išgirdo Jakateriną tariant daiktų pakėlimo burtažodį ir čia pat pamatė pakylant į orą didžiulę sunkią spintą. Po to, kai toji grakščiai nusileido atgal į savo vietą pirmakursei užėjo juoko priepuolis. Žinoma, nieko stebėtino, kad trečiakursė jau buvo puikiai įvaldžiusi šį burtą, tačiau mergaitė džiaugėsi, kad kažkas pastatė jos pašnekovę į vietą. Emily su šypsena žvelgė į draugę ir ėmė svarstyti, galbūt palikus šiaip ar taip ne kokią nepažįstamosios kompaniją prisidėti prie trijulės. Juk Jakaterina neatrodė bijanti tos būtybės, tad gal ji nėra tokia jau bloga, kaip iš pirmo žvilgsnio pasirodė. Vis dėlto pažvelgusi į kitas dvi mergaites abejonių dėl būtybės geranoriškumo dar vis kilo.
-
Jekaterinai, tiesą pasakius, nebuvo ką veikti, tad ji ramiai sau sukinėjosi aplink savo pusseserę, vis dar vaidindama, kad jos nepažįsta ir net negali nutuokti, kas ji tokia. Aišku, Katerina norėjo ją parsiųsti į sarkofagą BEEET jeigu jau išlaisvino ją, tai atgal sugrūsti niekas negali, nes paprasčiausiai tokia buvo tos merginos tadicija įsipatoginti sarkofage ir laukti, kol ją kas nors išlaisvins, o tada stebinti. Bet jau seniai to niekas nedarė. Pagalvojus, toji Ephyra buvo pasipūtusi ir mėgo garbę. Taigi iš neturėjimo ką veikti Klastuolė tiesiog iš dalies prisijungė prie būrimo, iš dalies ne. Pamačiusi besijuokiančią Emily juodaplaukė mirktelėjo jai ir klausiamu žvilgsniu pasižiūrėjo į Kateriną ir Vivian bei Ephyra - atsibus jos šiandien ar ne?
-
Vivian nelabai turėdama ką veikti stebėjo, taip vadinama, Ephyra. Tada pradėjo suptis ant kojų pirmyn atgal, pirmyn atgal, pirmyn atgal, kol paskaudo kojas. Tada atsisėdo turkiška poza ir pradėjo pusbalsiu dainuoti Sofios Carson daina Rotten to the core:
-They say I'm trouble
They say I'm bad
They say I'm evil
And that makes me glad
A dirty no good
Down to the bone
Your worst nightmare
Can't take me home
So I got some mischeif,
In my blood
Can you blame me?
I never got no love
Baigusi dainuoti atsigulė ant žemės ir atsiduso. Po to aukštyn kojom matė visą tą sceną su tuom nelemtu burtažodžiu "Winggardiem Leviosa" ir sukrizeno. Kurį laiką dar pagulėjo, viską stebėjo aukštyn kojom ir patyliukais krizeno. Atsibodus gulėti ir kai nieko įdomaus nenutiko, vėl atsisėdo turkiška poza, tik šįkart atsisuko į kitas dvi atvykėles. Tada dar pasisupo ir išnaršius suknelės kišenes dar rado tris dėžutes- vienoje buvo braškinės, kitoje cinamoninės pačios aštriausios ir kitoje saldžios mėtinės pastilės. Vivian įsidėjo į burna dvi cinamonines pastiles ir atkišo dėžučių assorti kitiems:
-Norit?
-
-Norit? -ištarė varniukė.
-Ačiū, ne, - šyptelėjo Hinata.
Dar kartą pabandžiusi ištarti tą nevykusį Vinggardium Leviosa ir gavus tą patį rezultatą, tiesiog šniurkštelėjo nosimi ir laukė, kol kas nors vėl padės jai burti. To nesulaikusi, šnipštelėjo ir vėl atvertė knygą. Atvertusi kelis puslapius priekin, žvilgtelėjo į raides. Pirmakursei nuriedėjo ašara. Sedėjo, lyg užsidariusi savyje, baili, kvaiša klastuolė. Greit nusibraukusi ašarą nykščiu, šyptelėjo dirbtine šypsena ir toliau sedėjo, nusivylusi, kad nemoka net menkiausio burtažodžio. Vildamasi, kad bent jau ta klastuolė, rodos, trečiakursė, kuri pakėlė spintą, pastebėtų ją. Nei vienas. Šį kartą nuriedėjo 2 ašaros. Hina atsistojusi pasiemė knygą, be jokių jausmų grūdo ją kuprinėn, užsimetė ją ant pečių ir apgailėtinai lėtai ėjo. Vis galvodama. Ant grindų biro ašaros. Neturėdama nuotaikos, burtais persidažė plaukus nešvariai rudai ir išsibūrė "maišelius" prie akių. Plaukai buvo susivėlę, krito į akis, tačiau jai tai nerūpėjo.
-Lumos!
Prieš Hinos lazdelės šviesą ašaros ant grindų blizgėjo. Staiga, pakirsta skausmo, smuko ant grindų atmerktomis akimis. Tik po pusvalandžio ji galėjo kvėpuoti pro burną ir normaliai mirkstėti, ne kaip višta.
-
Jekaterina matė, kaip mergaitė nusiminė ir pavartė akis- geez, Klastuoliai tokie jautrūs...
- Nenusimink, viskas čia gerai, - pasakė Jekaterina ir pasiėmusi vieną cinamoninę pastilę iš Vivian stebėjo, kaip toji mergaitė nueina, o tada staiga parkrenta ant žemės. Mergina greit pripuolė prie jos ir nukreipė į ją lazdelę.
- Anapneo, - pasakė, nes matė, kad toji pirmakursė dūsta ir iškart viso kvėpavimo taškai jai atsilaisvino. Juodaplaukė atsipūtė lengviau ir nubraukė plaukus nuo veido. Dar viena išgelbėta gyvybė į jos gerų darbų sąrašą, kuris paniškai mažas palyginus su bloguoju. Tuomet mergina atsistojo ir pastatė Hinatą, ką perskaitė ant jos uniformos. Pati Jekaterina uniformų nenešiojo. Tiesiog šiaip.
- Gerai, panos, reikia eiti krautis lagaminus, - pasakiusi tuos žodžius mergina išžingsniavo iš salės pamerkusi akį Emily.
((Traukit RPG į pabaigą, jau baigėsi metai))
-
Hinata, žvelgtelėjusi į juodaplaukę trečiakursę, įžūliai ir droviai šnipštelėjo ir, pakėlusi savo lazdelę, ėjo link suolelio. Iš ten paėmusi savo plunksną, lyg šyptelėjusi suoleliui krestelėjo ant jo, ir nusibraukusi kirpčiukus nuo kaktos, vėl išbūrė savo normalią išvaizdą. Plaukai dar liko rudai mėlyni, bet kitą dieną viskas vėl atrodys normaliai. Atsistojusi ant suolelio nušoko nuo jo, just for fun, ir pasišokinėdama išlekė iš salės. Dar paskutinį kartą apsisukusi salės link, žiūrėdama kažkur į lubas nusiuntė oro bučkį ir išmaudama iš salės galvojo: Dar čia ateisiu.. ir nubėgo į koridorių.. Na, ką gi. Mokslo metai į pabaigą.. Laukiu, kol pagaliau grįšiu namo.. vaikščiodama įmantriais koridoriais Hina stengėsi kuo greičiau patekti į koledžą.
-
Vivian toliau sėdėjo turkiška poza ir kramtė cinamonines pastiles. Na, taip pat stebėjo įvykius. Iš tiesų jei ta situacija bubo lyg filmas. Sėdėjo, stebėjo ir kramtė pastiles. Iš tiesų nuo daug pastilių jei galėjo sustreikuoti skrandis, bet kažkodėl Vivian tam buvo atspari. Jekai šūktelėjus, kad reikia eiti Viv iš karto pašoko ant kojų ir nulėkė link durų. Prieš išeinant dar šūktelėjo Ephyrai
-Viso gero, Ephyra! Geros kloties ir vasaros!
Tada išlėkė pro duris ir išsiemė lazdelę.
-Lumos.
Lazdelės gale užsižiebė kibirkštis. Viv dar palaukė savo augintinių, o jiems sugrįžus nuėjo link laiptų.
-
Emily stebėjo tą keistą sceną. Pamačius, kad mergaitė nusiminė jai pasidarė gėda, kad juokėsi. Mažoji jokiu būdu nenorėjo, kad nepažįstamoji pasijustų blogai, gal tik kad truputį nusileistų ant žemės. Klastuolė stebėjo, kaip Jakaterina priėjo padėti mergaitei ir pasijuto kalta, kad pati nieko nedarė. O juk ji pirma turėjo suskubti padėti, mat buvo arčiausiai. Tačiau kažkodėl ji nejautė mergaitei užuojautos - galbūt nemanė, kad tokia nesėkmė yra priežastis verkti, o gal metai, praleisti klastūnyne padarė savo įtaką. Juk anksčiau ji visad būdavo tas žmogus, kuris guosdavo ir padėdavo kiekvienam, kuriam reikia. Emily nusivylusi savimi nuleido galvą ir tyliai paskui kitas mergaitės išėjo iš tos keistos salės. Reikia eiti krautis daiktų. - mąstė ji. Ir dar labiau prislėgta minties apie grįžimą namo patraukė atgal į koledžą.
-
Žydraplaukė šiandien nutarė pasivaikščioti po Hogvartsą. Visiškai viena. Nusileido į požemius. Kur netoliese buvo Klastūnyno koledžas. Bet ji ten net nenorėjo sukti tenai. Ji leidosi painiais koridoriais. Ko gero mailiai pirmakursiai išsigąstų ir geriausiu atveju išsigąstų. Taip galvodama Ksaveri priėjo kažkokias senas, medines, tvirtai besilaikančias duris. Ji nebuvo bailė. Tad pastvėrė už durų įmantrios rankenos ir žengė į tamsą. Tamsos buvo begalybė. Ji išsitraukė burtų lazdelę ir sužnabždėjo:
- Lumos , - iš lazdelės išlindo šviesa. Žydraplaukė apsidairė. Sienos betoninės, ledinės, tamsiai pilkos. Jokio langelio net nebuvo. Grindys grįstos akmenimis. Buvo skrynios, ar ne geriausiu atveju ji viena nebandys atverti jų. Vampyrė įdėmiai klausėsi menkiausius garsus...
-
Vėlė priskridusi pilį kiaurai perėjo sieną ir ėmė leistis žemyn. Kodėl būtent žemyn ji negalėjo paaiškinti, tiesiog jautė, kad visi atsakymai slypi kažkur po žeme. Nusileidusi į apatinį aukštą dvasia apsidairė. Ji buvo tamsiame Hogvartso požemyje. Mergaitės Vėlės vaiduokliška širdis staiga ėmė greičiau plakti, akys išsiplėtė ir burna truputį prasivėrė. Staiga ji viską prisiminė. Ji prisiminė mažą mergaitę ir jos skaudžią istoriją, prisiminė, kaip toji mergaitė šaukėsi mirties ir suprato, kad ta maža liūdna mergaitė yra ji pati. Ir suvokė, kad dabar tai jau nebepasikeis - nebėra kelio atgal. Ji tapo nemirtinga. Ir tai yra blogiausia, kas galėjo atsitikti...
Apimta siaubo vaiduoklė nėrė kiaurai sieną į kitą patalpą. Ji atsidūrė senoje kaip ir pats Hogvartsas salėje, kuri kadaise priklausė pačiam Salazarui Klastuoliui. Ten jau buvo viena mergaitė, tačiau Emily jos nepastebėjo. Ji nematė nieko aplinkui, tik jautė besidaužant vaiduokliška širdį, o galvoje viskas virė. Ne, tai negali būti tiesa! Ne, ne, ne!!! Aš... Aš turėjau numirti. Turėjau... Ne, manęs čia nėra. Tai tik sapnas... Taip, tikrai, tik sapnas. Labai tikroviškas sapnas. Aš atsibusiu. Tuojau pramerksiu akis ir vėl būsiu gyva... Ir galėsiu numirti... Neprisikeldama. Tai turi būti sapnas. Bet... Taip nėra... Juk tai neteisinga... Tai neteisinga, taip negali būti! Aš nenoriu būti gyva! Turėjau mirti! Tai neteisinga!
- NETEISINGA!!!
Taip negali būti! Ne, tai netiesa....
-
Ksaveri ir taip stengėsi įsiklausyti, bet nieko neišgirdo. Tad ji prisėdo ant ledinių grindų. Pajuto kaip pasidarė nebepatogu sėdėti. Tad ji išsibūrė tamsiai žalią kiliminėlį. Atsisėdusi ji dairėsi aplinkui. Trumpam sustojo į tašką. Taškas tai buvo siena kur ji pamatė kažką neįprasto: nupiešta gyvatė ant sienos. Ksaveri nustebo ir pamąstė.Hmm, kokia čia salė? Ir gyvatė čia. Pala, kažkur skaičiau apie tą salę...Tai Salazaro Klastuolio paslaptinga sala!Žydraplaukė greitai pabudo iš minčių. Ir išsigando. Netoli jos buvo kažkokia balta būtybė. Ji buvo perregima. Vampyrė nejučiomis išsitraukė burtų lazdelę. Ir stebėjo šmėklos veiksmus. Gerai įsižiūrėjo į jos veidą. Tai Emily Arcanus! Be to išgirdo jos riksmą. Kuris buvo nustebęs. Ksaveri sušuko:
- Emily! Čia tu?!
-
Iš minčių sąmyšio pažadino pažįstamas balsas. Tai buvo Ksaveri - mergaitė su kuria antrakursė žaidė kvidičą. Prieš kurią, tiesą sakant, bet tai jau buvo nebesvarbu.
- Aš? -tyliai prakalbo vaiduokliškos lūpos - Taip, tikriausiai čia aš... - jau vos girdimas sušnabždėjo.
Mergaitė dar ir pati nevisiškai suvokė kas esanti. Dar vis truputį vylėsi, kad visa tai tik baisiai tikroviškas košmaras. Bet kuo toliau, tuo aiškiau suprato, kad deja viskas tikra.
- Ksaveri... Tu... Aš... Kaip viskas keista... Aš... Tikriausiai vaiduoklis aš dabar... Bet kodėl... Aš nesuprantu. Juk. Juk aš turėjau numirti... Ksaveri, manęs turėjo nelikti, supranti? Kodėl aš čia? Kodėl aš tokia? Kodėl...
Kilo begalės klausimų. Naujų, neatsakytų. Ir nebuvo kam į juos atsakyti. Mergaitė nesitikėjo atsakymo iš mokinės. Šie klausimai labiau buvo retoriniai. Tik minčių tėkmė išreikšta garsiai...
- Tik... Tik niekam nesakyk, kad aš tokia... Kad aš čia... Prašau... Žinau, kad galiu tavimi pasitikėti, - sušnibždėjo dvasia.
-
Ksaveri, kelis kartus „išjunginėjo, įjunginėjo” akis, kad įsitikintų jog čia tikrovė, o ne sapnas. Žydrapaukė nustėro :
— Emily, Emily kas tau nutiko? Tu nežinai ar esi Emily Arcanus? Deja, bijau, kad tu jau vaiduokis, šmėkla. Kodėl tavęs neturėjo būti? Tapai šmėkla, nes gal bijojai mirti? Matyt reikės į Uždraustąjį skyrių nuslinkt. Žinau, jog tau tai nepatiko. Papasakok kaip mirei? Žinoma, niekam to nesakysiu kas tau atsitiko. Ir galvojau, kas tau atsitiko jog dingai. Beje tu čia ketini slėptis kuriam laikui? Nemanau jog ši vieta apatikima jei čia akivaizdžiai yra Salazaro Klastuolio kraupioji įvykių salė, — Ksaveri su nesitikėjimu taip pat sušnibždėjo. Ji stovėjo šalia perlų baltumo šmėklos. Ksaveri tyliai pasakė. — Gal galiu kažkuo padėt? Kaip tu jauties? Kaip jautiesi būdama vaiduokliu? — vampyrė tyliai paklausė...
-
((Šiaip jau "perlų baltumo šmėkla" buvo melsva :D))
- Žinau, - atsiduso mergaitė. - Žinau, kad esu. Tik nenoriu būti. O mirties aš nebijojau, nemanau, kad tai priežastis. Tiesiog... Taip įvyko ir nieko čia nepakeisi. O šita salė toli gražu nėra neaptinkama - aš čia jau esu buvusi ir tuo metu mes čia buvome penkiese. Na ir tu šitą salę radai, taigi... Bet kokiu atveju ketinu kiek pabūti viena. Nenoriu nieko gąsdinti savo buvimu, o ir man pačiai reiktų susivokti kas įvyko. Jau esu numačiusi sau vieną vietelę.
Iš tikrųjų Emily bekalbėdama prisiminė vieną draugišką ir labai vienišą mergaitę, pas kurią galėtų kurį laiką pabūti. O kažin kaip profesorė. Ji tikrai neapsidžiaugs mane pamačiusi. Galbūt reiktų pasitraukti iš Hogvartso? Juk ir mokiniai gali imti manyti, kad Hogvartse nesaugu. Be to visi ims klausinėti kaip aš miriau... Tačiau staiga mergaitės galvoje kilo geniali idėja:
- Aš neatsimenu... Nepamenu kaip miriau. Nežinau kas nutiko.
Melas buvo lengvesnis už tiesą ir meluoti įtikinamai nebuvo sunku. Vėliau vaiduokliukė nusišypsojo, nors ir nevisai nuoširdžiai, ir paklausė Ksaveri :
- Klausyk, o kelinta šiandien diena? Jau turėjo būti praėjusios bent trys paros nuo mano dingimo. Kas girdėti Hogvartse? Ar kas ką apie tai kalbėjo?
Išklausiusi Ksaveri mergaitė padėkojo jai ir atsisveikino:
- Nepyk, bet aš jau... Skrisiu. Noriu truputį pabūti viena... Susitiksime kada vėliau, gerai? - paklausė ji ir net nelaukusi atsakymo paliko salę.
-
Greičiausiai nuvesta prisiminimų, Vivian vėl kojos nunešė į tą salę po Hogvartsu. Aišku link jos nuėjo basa ir vėl įsipjovė į koją. Šį kartą šukė giliai įsmigo į padą, iš skausmo Viv net ašara ištryško. Atsisėdusi išsitraukė šukę ir numetė kažkur žemyn. Lipdama link salės išgirdo kaip ta šukė dūžta į dešimtis šukelių. Tvojusi sau per kaktą ėmė vėl leistis. Šį kartą buvo be Tobio ir Bellos, bet greitai suprato, kad jai vienai bus per baisu, todėl šaižiai sušvilpė. Po kelių minučių abu prisistatė. Atsidususi Viv atsirėmė į šunį ir nušokavo žemyn. Vivian nelaimei buvo tamsu, todėl ji eidama (tiksliau šokuodama) už kažko užkliuvo ir nukrito ant žemės. Laimei nukrito ant kelių. Pajutusi į kelius smingant stiklo šukes, vos sulaikė cypimą. Nusprendusi šiek tiek pasėdėti apsidairė. Buvo tamsu nors į akį durk, todėl Viv išsitraukė lazdelę ir sušnabždėjo Lumos. Visą patalpą nušvietė menkas žybsniukas ant lazdelės galo. Apsidairiusi Viv pastebėjo, kad čia visur labai tamsu ir niūru. Dėl to pasijautė labai ne į temą, nes atrodė tikrai spalvingai. Buvo susirišusi ilgas bangas į uodėgėles. Plaukai, aišku, buvo išdažyti, kairė jų pusė buvo tamsiai mėlynos spalvos pereinančios į rožinę. Ir ant galvos buvo baltas kaspinas. Apsirengusi buvo jau normaliau. Pūstas violetinis sijonas su kaspinu iš nugaros ir "fluffy" tipo švelniai violetinės spalvos megztinis. Bet ne išvaizda svarbiausia. Aprimus pirminiam skausmui, Vivian kažkaip nuropojo link sienos ir ten patogiau įsitaisė. Pasišviesdama lazdele pradėti fraukinėti iš žaizdų visokias šukes ir akmenukus
-
Gabriella koja už kojos slinko Hogvartso koridoriais ir suko ratus aplink pilį. Pamokos jau baigėsi, namų darbai užduoti, darbai sutvarkyti, tačiau lauke blogas oras. Ką padarysi, tenka vaikščiot pilyje. Visai spontaniškai, profesorė pasuko link salės, esančios požemiuose. Salė buvo šiurpi ir tamsi, dvelkė pelėsiai, kampuose visur buvo voratinkliai ir drėgmė. Šalia Gabriellos von Sjuard tipeno jos tigriukas, Mufasa. Šviesiaplaukė nesijautė labai laiminga, galbūt užplaukė rudeninė depresija, ar dar koks nors briedas...
Staiga vampyrės ausys užfiksavo garsą, regis, stiklo šukes. Gabriella kiek greičiau nubėgo link garso, palikdama tigrą užnugaryje.
- Ar viskas gerai? - paklausė priklaupusi ant vieno kelio prie mergaitės. - Ar labai susižeidei?
-
Vivian jau buvo viską išsitraukus iš žaizdų, kai atlėkė kažkokia mokytoja. Viv iš karto pažino, kad ji- Gabriella von Sjuard.
-Ai, reikėjo užsidėti batus ir nieko nebūtų nutike,- Viv apžiūrėjo savo kojas, kurios buvo išmargintos šimtais įbrėžimų, - na nemanau, kad nieko rimto, tik menki įbrėžimai.
Šeip, iš dalies Vivian melavo, ji nerimavo dėl sužeidimo pėdoje. Pagal jos žinias tai buvo gan gili pjautinė žaizda, kurią žiobarų pasaulyje sutvarkyti galima nebent susiuvant. Kažkodėl Viv neketino to mokytojai sakyti. Apžiūrėsim salę, grįšiu ir užlėksiu pas Pomfri, arba ne. Jeigu nenukraujuosiu, pabandysiu pati užgydyti žaizdą - toks buvo jos planas. Visgi šiek tiek nerimavo, kad gali įsimesti infekcija arba ji nukraujuos, bet nusprendė nekvaršinti galvos. Nusprendusi per daug apie šitą reikalą negalvoti ir su mokytoja apie tai neplepėti lyg tai būtų paprastas pokalbis prie arbatėlės, nusuko temą.
-Tenais yra tokia salė, kurioje kažkas keisto yra. Aš norėjau šiek tiek tą vietą patyrinėti, nes jau esu čia buvus. Kadangi nemanau, kad jūs mane paliksit, gal norėtumėt kartu patyrinėti?- paklausė ir galvoje šmėkštelėjo mintis ar jai pavyks atsistoti.
-
Svajodama apie nežinia ką Amelia klaidžiojo po pilį. Ji tikriausiai taip ir būtų kažkur nuklydusi ir pasiklydusi, jei ne balsai - niš prigimties būdama smalsi mergaitė ten ir patraukė. Pagaliau pasiekusi garsų šaltinį, ji net cyptelėjo iš baimės - prieš jos akis stovėjo profesorė ir visa kruvina Vivian. Užsispaudusi delnu burną, raudonplaukė tyliai meldėsi, kad niekas jos nebūtų išgirdęs. Žinomma, tai buvo visai nereikalingas veiksmas, žinant, kad tai - tik Gabriella ir jos sena draugė, tačiau ką gali žinoti? Juk kartais ir patiems nekalčiausiems ir mieliausiems profesoriams kyla minčių pakankinti savo mokinius tamsiose šiurpiose salėse. Be to, negalėjai atmesti ir galimybės, kad profesorė
Morris von Sjuard yra vampyrė, vilkolakė, arba dar blogiau - žudikė maniakė, o Vivian žaizdos tik dar labiau gąsdino varniukę.
-
Gabriella von Sjuard iš karto ausimis užfiksavo ir kito padaro, greičiausiai, žmogaus išleistus garsus. Šviesiaplaukė instinktyviai pasuko galvą ir išvydo ne ką kitą, bet smalsiąją Amelią Smith iš Varno Nago koledžo. Šyptelėjusi, vampyrė mergaitės veide išskaitė keistas emocijas. Nejaugi bijai manęs? Merginos veide atsirado menka susirūpinimo raukšlelė, bet ši greit išsilygino ir von Sjuard priėjusi apkabino Amelią. Žinoma, prie mergaitės tučtuojau prisistatė ir tigras, kuris kiekviename žingsnyje persekiojo šviesiaplaukę.
- Sveika, Amy, - šiltai pasisveikino ir dar kartą nusišypsojo profesorė. - Vivian, ar labai skauda koją? Gal vis dėlto reiktų tave nugabenti pas Pomfri? Negaliu aš pilnai tavo kojos užgydyti, kol neišvalyta pilnai... - atsisukusi į kitą varniukę, susirūpino mergina.
-
Amelia progauta krūptelėjo. Juk žinojai, kad tai kvailas sumanymas, pati sau papriekaištavo mergaitė ir, iškart metusi visas paikystes ir įtarinėjimus, taip pat nusišypsojo Gabriellai.
-Laba diena, emm, vakaras, profesore,-šypsodamasi atsakė varniukė, tačiau jos šypseną tuojau pat vėl nubraukė visa kraujuota Vivian. Šiosios žaizdos nebuvo tiesiog įbrėžimai - juk kitaip profesorė Morris, tai yra, von Sjuard, nebūtų jos paprašiusi eiti pas madam Pomfri?-Kas čia atsitiko?
Pagaliau pastebėjus tigriuką, varnanagė netyčia vėl pamiršo viską aplinkui. Ji dievino kates - šunys jai patiko, tačiau jų juk negalėjai net palyginti su tomis švelniomis, grakščiomis būtybėmis, gyva elegancija, kurių mielumą dievino pusė pasaulio. O čia buvo net ne katė - tai buvo tigras, tikrų tikriausias tigras... Amelia pasilenkė jo paglostyti, vis dar krykštaudama iš laimės. Dėmesio nesukaupimas buvo vienas iš jos trūkumų - tiesa, dėl to ji sau ir nesuko labai galvos.
-
Pamačiusi Amelia, Viv kažkodėl ją ignoravo. Greičiausiai apsimetė, kad bando sutramdyti Tobį, kuris kas be ko taikėsi į tigrą. Po keliolikos minučių, šuo pagaliau pasidavė ir ramiai atsitūpė. Tuo tarpu profesorė sutelkė visą dėmesį į Amy ir Viv turėjo laiko pabandyti atsistoti. Pirmas bandymas nesėkmingas, nes Vivian pasirėmė sužeista koja ir pargriuvo. Antras bandymas tiesiog nepatogiai stojosi. Ir dėkui Dievui trečią kartą Vivei pagaliau pavyko. Kiekvieną kartą vis atsiremdavo į savo šunį, kuris labai kantriai viską iškęsdavo. Tada profesorė vėl atsisuko į Viv. Šioji šiek tiek nusiminė, kad vėl buvo dėmesio centre, nes tikėjosi, kol jos glėbesčiuojasi, nušokuoti į tą salę.
-Oi ne, pas Pomfri kol kas nereikia. Jaučiuosi puikai,- patikino ir dar nusišypsojo.
Amelijai šypsenai išskridus atostogų Viv gūžtelėjo.
-Viskas gerai, Amy, man tereikėjo užsidėti batus. Beje, aš čia kai ką planavau patyrinėti, norit kartu?- Viv parodė į keistąją salę.
-
- Nagi, Amelia, kam tie oficialumai, vadink mane tiesiog Gabriella, ne profesore. Nemėgstu, kad tarp mokytojo ir mokinio būtų koks nors rangų skirtumas. Žinoma, pagarba nekenkia, bet man... Labiau patinka šilti santykiai su mokiniais.
Von Sjuard atsisuko į Vivian ir pažiūrėjo į ją klausiamu žvilgsniu.
- Gal iš tiesų tave reiktų nuvesti pas Pomfri... - garsiai galvojo ji. - Ar jau jautiesi geriau?
Šviesiaplaukė suprato, kad Vivian nelabai nori eiti pas madam Pomfri (tiksliau, išvis nenorėjo ten eiti), tad tiesiog išklausė mergaitės pasiūlymo ir šyptelėjo.
- Nebloga mintis, - šypsodamasi puse lūpų pasakė Gabriella. - Galim ir pasivaikščiot čia truputį, seniai čia buvau... Jei išvis buvau. Reikia pripažint, kad ne visas teritorijas čia žinau... - atsiduso profesorė. - Na, mergaitės, kadangi čia nesaugu, geriau jau reiktų eiti...
Profesorė paėmė abi mergaites už rankų ir nusivedė į saugesnę vietą, kur niekas net ir be batų negalėtų susižeisti.
-
Pagalvojus, kad veikiausia reikia palavinti ir tą daiktą prisitvirtinusį prie kaklo nusprendė jog knyga jau bus visai nebloga pradžia. Susiradusi lagamino dugne vieną iš tų gerųjų, mokytojų neverčiamų skaityti, knygų raudonu nusitrynusiu viršeliu patraukė Hogvartso koridoriais. Klaidžiodama pradėjo niūniuoti, tuomet susimąstė kokia čia melodija ir taip beprasmiškai mąstydama atsidūrė pačioje keisčiausioje, tamsiausioje ir niūriausioje pilies vietoje. Žavi aplinka, man patinka. Nusišypsojusi kiek paėjėjo ir atsirėmusi į vieną iš kolonų atsisėdo, tiesiog taip ant žemės. Atvertusi knygos pradžią praleido įžanga niekam neįdomu autoriaus pasiseilėjimai. Taip kiūtodama pusę valandos vertė puslapį po puslapio karts nuo karto kažką pasibraukdama pieštuku ar niurnėdama sarkastiškai nusijuokdavo iš tokios paikos nuomonės. Kuo toliau gilinosi į šį kūrinį, tuo labiau ėmė panašėti, kad visa tai baigsis banaliai nuobodžiai ir kiek nusivylusi porai minučių užvertė knygą laikydama įkišta ranką tarp puslapių kaip skirtuką. Užburtoji fleita! Mocartas. Va kas ten per melodija!
-
Sachara vėl bimbinėjo Hogvartso koridoriais, nerasdama vietos, tačiau būtent šiurpioji salė Hogvartso požemiuose ją traukė šiuo metu. Šiaip taip sukorusi ilgą kelią nuo Varno Nago bendrojo kambario bokšte, Sa viena ranka pravėrė sunkias duris, kaustytas geležimi ir su tokiu pat geležiniu belstuku - ant kablio pakabinta liūto galva. Kita ranka ji tvirtai laikėsi susisupusi į apsiausto kokoną, kas jai leido užtikrinti, jog šiluma - antras pagal svarbumą dalykas jos gyvenime po žudymo ir muzikos - dviejų labiausiai nesuderinamų dalykų visoje Pilėnų ar Kryžiuočių istorijoje. Šiaip ar taip, Sirija turėjo labai stiprią muzikos fobiją, tad darėsi tikrai keista, jog ji klauso kokios Amy Winehouse ar Whitney Houston.
Šiaip ar taip, įžengusi šiurpiojon salėn, kurioje net nedvelkė šiurpumu (išskyrus tai, jog netoli buvo Melody su knyga rankenose), Siri pirmiausia atsargiai priartėjo prie sužvarbusios Melody nugaros ir savo laiba ranka perbraukė per minkštas jos garbanas bei džiaugsmingai uodė orą, padvelkusį Mel kvepalais. Pasislėpusi už šaltos, akmeninės kolonos, varnė stebėjo klastuolę, kurią jau bandė suvilioti kelias savaites, tik ta gyvatė vis nepasidavė jos vilionėms.
-Sveikutėė,-šiltai tarė dvylikametė ir suulbėjo, tempdama žodį.
-
Kažkam pradėjus slinkti koridoriumi artyn pasklido šaltas mirties jausmas, tačiau mergina per daug nesijaudino. Ko daugiau galima tikėtis tokioje vietoje, na ir žinoma, jei tai išties giltinė ateinanti pasiimti Melody sielos, tai kam priešintis neišvengiamybei? Įnikusi į jau kažką įdomaus mezgantį kūrinį mergina pajautė šaltas rankas braukiančias klastuolės garbanas. Pašiurpo oda. Sachara. Lėtai ir nenoriai pakėlė galvą ir ačiū Dumbuldorui, kad ji stovėjo už nugaros ir nepastebėjo trukčiojančio Melody antakio. Visa tai pradeda atrodyti keista ir aš net neįsivaizduoju kaip su tuo tvarkytis. Išspaudusi šypsena (kuri aišku gavosi sarkastiša, nes tai buvo gan gerai išlavinta mimika) sumurkė kiek prikimusiu balsu:
- Sachara, kažkaip nesistebiu matyti tokią tamsią sielą, tokioje ją atitinkančioje aplinkoje,- gręžtelėjusi atgal pastebėjo merginą uodžiant orą,- Rytietiški kvepalai iš Indijos. Ambra ir santalai,- palenkusi galvą į knygą antrakursė susirado skirtuką, veikiau lapelį ir užvertusi knygą tingiai kaip katinas atsistojo.
-
Sachara apsimetė labai sutrikusia ir jau norėjo pasilenkti, bet to nereikėjo, nes Melody atsistojo.
-Nesidžiaugi mane matydama,-kaip Giltinė Sa pradėjo atsargiai slinkti aplink Mel. Šis teiginys buvo beveik kaip klausimas, tačiau įmanoma su tuo susitaikyti, kadangi ji beveik nieko neklausdavo. Merginos skeletas kalbėjo įspūdingai švelniai ir maloniai, balse galėjai girdėti ir murkimą.-Suprantama. Žinoma, nenori, kad aš tave liesčiau.
Jau tiesusi rankas papurenti merginos plaukus, Sirija lyg nudegusi jas prisitraukė prie savęs ir kiek susiraukė. Jos balse buvo girdėti atžagarumo, bet vis tiek buvo meilinimasi.
-O ką šitokia nuostabi panelė veikia tokioje siaubingoje vietoje?-sustojo Siri, sustojusi prie Melody veido ir vėl neišvengiamai priartėjusi, tik šį kartą taip staigiai neatsitraukė. Svaiginantis kvepalų aromatas sukūriavo tarp merginų veidų, kas kėlė didesnį patogumą.
-
Tingiai žvelgdama kiaurai Sacharos galiausiai sukoncentravo žvilgsnį merginai į akis:
- Sunku džiaugtis kai pradeda atrodyti jog persekioji mane,- pakėlė antakį Melody. Tuomet sunėrė sau rankas už nugaros ir nejudėdama kaip kareivė žvelgė priešais save, nekreipdama dėmesio į aplink besisukančią Siriją,- Esi gan įžvalgi,- tyliai atsakinėjo klastuolė. Pasitaikius pirmai progai nusirėšiu plaukus!
- Miela, kad manai jog aš esu nuostabi,- nusijuokė mergina,- Manau jei ši vieta turėtų plaukus nebemanytum, kad ji siaubinga,- gan akivaizdžiai metė užuomina. Kuomet Sacharos veidas priartėjo pakankamai jog klastuolės kūne užsižiebtu aliarmo signalas, Mel nė nekrustelėjo. Tuomet tingiai nusišypsojo:
- Aš kaip narkotikai. Nepriprask, nes bus sunku atsisakyti,- dar kartą nusišaipius žengtelėjo žingsnį atgal.
-
-O, puiku,-akivaizdžiai kandžiai tarė baltaplaukė ir atsitraukė. Nors ir pasakė "puiku", taip net neatrodė.-Visų pirma, narkotikai - šūdas, palyginus su žūtim ar mirtim prieš tavo akis. Mirtis yra nereali, lyginant ir su tuo, kad ir aš beveik kaip Giltinė. O kam tie plaukai, jei pasitaikius pirmai progai taip ir niežti nagus juos nurauti?
Ir štai tikrai jos rankose buvo pešiojamos kelios garbanos bei mėtomos ant žemės.
-Pirmas ženklas, kad nukris visi plaukai,-nusiviepė Sachara ir numetė sudarkytus plaukus žemėn.-Turi brolių, žinau. Taip ir norisi jį patampyti už tų trijų ryžų plaukų, koks ten jo vardas, Gegė? Ar Popa? Nesvarbu, vis tiek ryžas,-Sa kraupiai šyptelėjo ir vaikštinėjo aplinkui visą salę, savo nagais rėždama tuos gobelenus, jau sudarkytus.
-
Mergina giliai įkvėpė ir iškvėpė, užmerkusi akis sumurmėjo:
- Metafora, tai buvo prakeikta metafora,- ironiška, kad būdama tokia atsidavusi mirčiai neturėjai pakankamai gazo pakliūti į Klastūnyną. Sugriebusi merginos pešančios garbanas ranką taip stipriai sugniaužė, o tai buvo gan netikėta ir jai pačiai. Tuomet suraukusi kaktą sušnypštė:
- Pakaks! Manau savo mintį išsakei pakankamai aiškiai,- paleidusi Sacharos ranką pastebėjo, kad paliko tris raudonus dryžius,- Kuo čia dėtas mano brolis, Gerardas,- vaikino vardą tiesiog spjaute išspjovė. Pajutusi, kad niršta stabtelėjo. Atsikvėpė, pasitvarkiusi megztinio rankoves krenkštelėjo ir nusišypsojo. Nieko nesakė tiesiog stovėjo sunėrusi sau už nugaros rankas sekdama kiekvieną Sirijos judesį. Kuomet mergina nusisukusi niokojo salę, Melody užmetė akį į ant grindų besivoliojančius plaukus. Veide išryškėjo pasibjaurėjimo Sirijai mimika, tačiau nespėjus niekam to pastebėti klastuolė susitvardė ir vėl tapo rami. Tačiau po velniais mintyse šėlo uraganas.
-
-Oo, nes tas paikas debilas yra gana vertas man. Jį galima kankinti, žudyti, paikinti ar daryti dar kažką, o jis niekam net neleptelės puse burnos,-klyktelėjo Sachara ir toliau draskė gobelenus su trimis raudonomis žymėmis savo baltoje odoje ant rankos.-Dabar amputuosiu pusę rankos, vaje vaje,-pašaipiai sušuko Sa ir kone dainavo draskydama papuošimus ir kitus kvailus daiktus, pakištus čia tik papuošti šaltą akmeninę patalpą.
-O kas blogo kalbėti apie tavo braliukąą? Nužudysi? Nurausi plaukus? Ar jam pačiam nutrauksi tuos tris ryžus plaukus?-Sirija pradėjo atrodyti kaip psichopatė, bet kas jai darbo, tad pradėjo garsiai dainuoti Amy Winehouse dainą.-We only said goodbye with words
I died a hundred times..
Siri šiurpiai nusijuokė ir šokinėjo kaip satanė aplink laužą.
-
- Visus galima kankinti, tačiau kokia esmė jei jie nesiskųs, nemaldaus pasigailėjimo,- visiškai ramiai kalbėjo Melody. Ji yra prakeikta isterikė. Kaip mažas šuo su užkietėjusiais viduriais. Tiek šūkavimų tačiau niekam neįdomu.,- Jei nori tylios aukos eik skandinti kačiukus maiše.
Man atrodo puikiai žinai kas yra amputacija. Neturiu jokio kito logiško paaiškinimo tavo smegenų nebuvimui. Kiek kryptelėjus galvą klastuolė tingiu žvilgsniu sekė Sacharą.
- Esi kaip didelis kūdikis - daug kalbų mažai darbų,- apsisukus pradėjo eiti link išėjimo mergina o aš tikrai nebūsiu šito plaukuoto lėliuko auklė. Prie pat išėjimo grįžtelėjo atgal ir su lygiai tokia pat nieko nesakančia išraiška pridūrė:
- Esi kaip makaka narve, viskas ką darai tai tik mėtai savo išmatas į praeivius. Niekas tavęs nebijo, niekam nekeli susižavėjimo, tačiau būni pirma sąraše pas kurią žmonės ateina kuomet norisi juoktis,- mirktelėjusi viena akimi nusišypsojo ir užtrenkė paskui save duris.
-
Kadangi Sacharai nebuvo įdomūs tos klounės pasiseilėjimai,ji toliau tylomis šoko aplink salę, retkarčiais pirštų pagalvėlėmis priliesdama šiurkščią išdraskytų gobelenų medžiagą. Ir staiga Sa akyse pasirodė abejonės ir siaubas, o smegenyse lyg užtemo ir pasirodė mažytė mergytė juodais plaukais ir balta suknele su juodais žirniukais ir tokiais pat nėriniais. Galvytė buvo nuleista, o kojytės su basutėmis tirtėjo.
Siri tramdė ašaras, tik kartą sukūkčiojo ir praėjo pro išsikišusį pro sieną aštrų kampą.
Kažkas sučežėjo, ir baltos gijos nukrito žemėn, o ant galvos paliko tik kreivai nurėžtos garbanos. Kokia aš demonė.
Varnė tik tramdė ašaras ir išėjo iš salės, tyliai užverdama duris ir jas užrakindama.
-
Pasišokinėdama Sofi rodos pasiklydo. Tikrai ne pati geriausia mintis pačią pirmąją dieną lakstyti po mokyklą. Dabar Sofi net neįsivaizduoja kur ji yra. Mergina pajuto šaltį ir keistą atmosferą. Priešais buvo didžiulės durys, kurių Sofi tik atėjusi nepastebėjo. Deja, smalsiosios merginos nusivylimui, jos buvo užrakintos... Sofi išsitraukė lazdelę, ir bandė prisiminti mamos girdėtą burtažodį.
-Alhoroma,- sušnibždėjo ji. Tikriausiai ne tas.
-Aloromoha,- bandė dar dar kartą. Bet nepavyko - duris tebe buvo užrakintos.
- Alohoroma ! Alohomora! Amoroloha!, - mergina nuleido lazdelę. Nieko nebus. Durys užrakintos. Staiga mergina išgirdo žingsnius. Už nugaros stovėjo keistas vaikinas. Jis įsistebeilijo į ją.
-Ką čia veiki? - šaltai tarė.
- Aš pasiklydau , -atsakė Sofi. - Gal žinai kur pagrindinė salė?
-Tau čia negalima būti. Tai pavojinga, - rodos jis neišgirdo Sofi klausimo. Arba apsimetė negirdėjąs.
- Kodėl?
-Girdėjau, bandei atrakinti duris...
- Tu šnipinėjai?
- Ne, aš visada esu čia, - staiga pasigirdo veriantis moters klyksmas. Paslaptingasis vaikinas apsidairė.
-Bėk, jis nenori, kad čia būtum... Bėk, greičiau, - pasakė jis. Sofi išsigandusi šovė aukštyn sraigtiniais laiptais.
-
Sirėja leidosi laiptais vis žemiau ir žemiau, jau nebežiūrėdama, ar Edgaras seka iš paskos, ar ne. Laiptai pasidarė mažiau nuvaikščioti ir nudaužyti, ant akmeninių sienų ir grindų ėmė rastis šiokia tokia drėgmė. O varniukė vis dar risnojo tais stačiais laiptais žemyn, tik kojelės su raudonais sportbačiais švytravo.
Po kurio laiko Edgaras ir Sirėja atsidūrė priešais medines aukštas dvivėres duris, atrodančias kažin kaip grėsmingai. Mergaitė įrėmė delnus į senas nuo drėgmės suminkštėjusias, kai kur papuvusias lentas ir stipriai pastūmė. Durys nepasidavė, varniukė pabandė dar kartą. Antras kartas pasiteisino, durys klaikiai girgždėdamos ir supdamosi ant palaikių geležinių vyrių, atsivėrė į milžiniškos tamsios salės vidų. Ant lubų kabėjo didžiuliai voratinkliais ir purvu apsinešę sietynai su išdegusiomis ir nuvarvėjusiosmis žvakėmis, sienas puošė įstabūs ir kraupūs reljefai ((na jau atleiskit, bet neradau salės aprašymo, tad kaip ir visi čia rašiusieji, kursiu savo)), kurie tarsi skleidė nežemišką šviesą. Nors, atrodo, salė buvo po žeme.
Sirėja sutojo tarpduryje ir atsigręžusi į Edgarą, išsišiepė ir tarė:
- Grožėkis Hogvartsu, Edai.
-
Edgar'as besileisdamas laiptais manė, kad tai kokie neturintys pabaigos laiptai ir tai yra visas tas nuotykis, nors tiesa, ko gilyn leidosi tuo šalčiau darėsi, tad vaikis kiek labiau susigūžė į savąjį apsiaustą.
Jau įdomiau pagalvojo grifas prieš save išvydęs grėmiozdiškai. Sudvejojo ar nereikia padėti mergaitei atidaryti šių durų, jai to nepavykus padaryti iš pirmo karto, bet liko stovėti vis gi savo vietoje. Sekančių stumtelėjimu varniukei atvėrus duris grifas žengė artyn slenksčio. Kiek atsargiu žingsniu jį peržengus, berniukui atvėpo smakras iš susižavėjimo. Nesuprasdamas, kaip nedegant žvakėms apšviečiama taip ryškiai salė tyliai net labai tyliai sušnabždėjo: - Iš kur ta šviesa?
-
Sirėja patenkinta žvilgsniu aprėpė salę. Grifiukui uždavus klausimą, ji paslaptingai išplėtė akis ir vos girdimai sušnabždėjo:
- Iš sienų...
Paskui skardžiai nusikvatojo, jos juokas aidu atsimušė nuo tų pačių akmeninių sienų, pasklido po visą erdvę ją užpildydamas ir, patvyrojęs ore, išsisklaidė. Raudonplaukė varniukė žengė keletą žingsnių į priekį, paskui pasileido bėgte. raudonų sportbačių bumbsėjimas į grindis dusliai aidėjo.
Pasiekusi priešingą sieną, Sirėja atsigręžė į Edgarą, vis dar stypsantį prie durų, ir, regis, nelabai drįstantį žengti kelis žingsnius į salės gilumą. O gal Sirėjai taip tik atrodė?
Šiaip ar taip, ji vėl atsisuko į sieną ir ėmė eiti palei ją braukdama delnu. Šlati, šlapi ir tarytum kokiu glitėsiu apsitraukę sienos akmenys glaudėsi prie baltos Sirėjos odos, iškilūs reljefai nuostabiai bangavo po delnu. Staiga, visai netyčia (o gal?), Sirėja stipriau spustelėjo sieną. Iškiliai akmeninės gyvatukės galvai įsmigus į sieną, mergaitė išsigandusi atšoko ir įsispoksojo į akmenis. Priešais ją dusliai grumėdamos vėrėsi akmeninės durys.
-
- Iš sienųų?,- nustebusiu balsu dar kartelį paklausė vienuolikos metų vaikas ir priėjęs prie sienos delnu ją patapšnojo įdėmiai nužvelgdamas joje esančius visokiausius ornamentus. Neramiai jis suktelėjo staigiu judesiu savo galvą į varniukę, šiai pradėjus lakstyti ir šį sykį klausdamas savęs Ar visai ji jau nublūdo?. Toliau savo akimis sekė Varno Nago mergaitę einančią palei nuo seno čia stūksančias sienas. Staiga, jei atšokus atgal jai ir garsą keliamą trinties tarp akmenų, pats grifas kiek begalėdamas pasileido visu greičiu link Sirėjos. Pribėgęs su dideliu susidomėjimu ir truputėliu baimingu nerimu įsiveizėjo į atsidarančias akmenines duris. Joms pilnai atsivėrus buvo matyti aklina tamsa, priešingai nei salėje.
Grifiukas greitu mostu uždėjo savo ranką Sirėjai ant peties ir su nuostabos pilna šypsena bireno jai galvodamas, jog ji žinojo apie slaptą įėjimą: - Čia tai geras! Nemaniau, kad tokių kietų vietų žinosi. Ir iš vis kas ten viduje?
Kiek toliau pats Edgar'as stryktelėjo nuo varnės, kai iš tamsos išnėrė nedidukas šikšnosparnis vos nesiplodamas jam tiesiai į veidą. - Ot tie vampyriniai paukščiai gąsdintis temoka,- piktai suburzduliavo.
-
Sirėja dėbtelėjo į Edgarą žvilgsniu, tarytum klausiančiu, ar kartais jam nepasimaišė protas nuo tų nuotykių ir piktokai nupurtė berniūkščio delną nuo savojo peties. Mergaitė papurtė galvą ir burbtelėjo:
- nežinojau aš jokių slaptų durų. Nė vėlnio nenutuokiu, kas ten.
Iš tamsybių išskridus mažutyčiui šikšnosparniui ir vos neiškabinus grifiukui akių, Sirėja kryptelėjo galvą ir lūpomis išraitė kreivą šypsnį. Nemanė, kad jis galėtų pastebėti, tuo labiau koneveikdamas tuosius nakties gyvūnus.
Dar sekundes paspoksojusi tiriamu žvilgnsiu į už akmeninių durų atsivėrusią tamsą, varniukė iškėlė lazdelę ir šnibžtelėjusi burtažodį įžiebė mažutę mėlyną liepsnelę ant jos galo. Įkvėpusi žingtelėjo kelis žingsnius ir atsidūrė už akmeninių durų.
Raudonais sportbačiais apautios mažos Sirėjos kojelės iki kulkšnių paskendo neaiškios kilmės skystyje. Nukreipusi lazdelę žemyn, mergaitė įsižiūrėjo, kame stovi. Tai tebuvo tamsus priplėkęs vanduo ir varniukė nusiramino.
Apšvietusi sienas suvokė atsidūrusi ilgame siaurame koridoriuje. Sirėja atsigręžė į Edą ir kinktelėjo galvą tamson tarytum ragindama eiti tolyn. Paskui ėmė lėtai ir atsargiai statydama kojas per vandenį bristi į priekį.
-
Nežinojai baikščiai sureagavo į Sirėjos atsakymą grifiukas. Jis sparčiu žingsniu įėjo į vandens apsemtą tunelį dairydamasis, kad koks šikšnosparnis eilinį sykį nesikėsintų į jį. Jis žingsniavo greta varnanagės, nes ji turėjo su kuo apšviesti kelią, o pats nelabai norėjo pasirodyti, jog dar šių kerų nėra išmokęs. Jiems tipenant tolyn ir tolyn nesimatė jokių prošvaisčių apie jo koridoriaus galą ar pamatyti kokį šviesos spindulėlį. Paėjėjus dar keletą minučių vaikai atsimušė į juodų lyg smala, aptrupėjusių plytų sieną, kuri jiems paliko kelias išeitis grįžti atgal arba pasisukti kairėn ar dešinėn. - Tai kur mums dabar eiti?,- suglumusiai paklausęs varnės Edgar'as pradėjo tipinėti tai į vieną, tai į kitą pusė, kai staiga vieną jo kojų lyg sučiupęs kas butų: - Aaa! Pašviesk man, pašviesk man čia!- pirmakursio tamsiai žalios akys susitapatinusios su tamsa ir kupinos išgąsčio rodomai žvelgė į jo koją, kuri nežinia kur papuolė.
-
Sirėja brido vis tolyn, pasišviesdama mėlyna lazdelės šviesa. Girdėjo, kaip iš paskos šlepsi Edgaras, ir nesuprato, kodėl jis neužžiebia savosios lazdelės. Galų gale, juk ne šiaip čia mokosi.
Tačiau greitai šiąsias mintis iš Sirėjos galvos išvijo kelyje pasitaikiusi siena. Varniukė prikišo lazdelę ir prakaulų veidelį prie pat, tarytum tikėdamasi išvysti slaptą gerai matomą mygtuką, kurį paspaudus atsivertu tolimesnis kelias į priekį. Tai, kad reikia pasukti kairėn arba dešinėn, Sirėjos ne itin viliojo.
- Nežinau.. Gal tu išsirink pusę? - gūžtelėjo pečiais raudonplaukė žaliaakė, mėlynoje prieblandoje žvelgdama į Edą. Varniukė net šoktelėjo iš netikėtumo, kai maloningasis nuotykių ištroškusysis grifiukas it skerdžiamas ėmė klykauti, kad ji pašviestų šen bei ten. Sirėja nesusivokdama pamosavo vaikinukui prieš veidą, kol galiausiai suvokė, kad anas peršikęs šaudo akimis į savo nežinia kur prapuolusią koją. Trečiakursė varniukė nukreipė lazdelę žemyn, tačiau juodame vandenyje, atsipindinčiame spingsėjimą, nesimatė nieko.
Sirėja sekundę susimąstė, kaip išlaisvinus tą koją. Ir sumąstė:
- Relasio, - karštligiškai ištarė nutaikydama burtų pagaliuką maždaug ten, kur manė esant paslaptingą gyvį, laikantį Edgaro koją.
-
Edgar'as dar kiek nerimastingai pasimuistė kiek pykteldamas iš panikos ant varniukės nesuprasdamas ko ji jam spigina į veidą, bet jai susivokus ir suburzduliavus pirmą kartą berniukui girdimą burtažodį šis iš inercijos truktelėjo atlaisvėjusią koją, taip aplinkui juos tekšteldamas vandens lašų.
Kadangi nebuvo matyti kas ten galėjo būt, pirmakursis atgaudydamas kvapą paklausė: - Kas čia per nematomas padaras galėjo būti?,- bet greit jo vaikiškos mintys sudėliojo jam atsakymą ir po kelių sekundžių stipriai šyptelėjęs lyg nieko nebūtų buvę pasidalino juo su drauge: - Tai juk tikriausiai Hogvartso vaiduokliai juokauja,- ir pradėjęs kvatotis pridūrė,- Ot tie išdykėliai.
Sugrįžęs i rimties būseną juodaplaukės žengtelėjo link į kairę pusę besidriekiančio koridoriaus sakydamas, vėl pasitikėjimo įgavusiu balsu: - Dešinėn, jei eisim greičiausiai atsidursim pilies viršuje, tad jei dar nepabūgai einame kairiau.
-
Amelia kone atbėgo į sutartą vietą, su savimi kartu pasiėmusi kažkokios mergaitės sugedusį fotoaparatą. Na, jai tikriausiai jo ir nebereikėjo - ir kam, kai jis vistiek nebeveikė? Tiesa, pasiklausti varniukė vis dėlto nedrįso. Turėjo keistą nuojautą, kad nebūtų gavusi tam leidimo.
Ko gero, pirmąkart per ilgą laiko tarpą nepavėlavusi, ketvirtakursė pradėjo nekantrauti. Nebuvo pratusi laukti kitų - dažniausiai kiti laukdavo jos, todėl nuotaika truputį subjuro. Vartydama rankose fotoaparatą, raudonplaukė pastebėjo, kad jis buvo gana mėgiamas. Amelia prunkštelėjo. Kągi, kažkada juo buvo fotografuojamos nerūpestingos akimirkos. Dabar jam teks garbė įamžinti triumfo akimirkas. Mergaitės akys vėl užsiliepsnojo. Per tą trumpą pusvalandį dingo visas žavesys ir dar išvaizdoje likęs nerūpestingumas. Ko gero, dabar ją sutikęs pažįstamas nebūtų supratęs, kad čia senoji geroji Amelia Smith - taip nebeameliškai ji atrodė.
-
Kol Amelia dėjo į batus, Jekaterina visai nesirūpindama persirengė ir pasidabinusi juodais džinsais, juodais batais, odiniu švarkeliu ir juodomis motociklininko pirštinėmis nerūpestingai traukė dūmą, keliaudama į salę po žeme. Klastuolei viskas buvo nusispjaut, ji buvo giliai mirusi asmenybė. O koks jai skirtumas? Juodaplaukė lengvai išpūtė nuodingus dūmus, lėtai žudančius jos organizmą ir esybę. Mergina, kaip ir visada, buvo pasipuošusi akmenine veido išraiška, pro kurią neišlįsdavo jokie nepageidautini jausmai. Juodaplaukė įžengė į salę be garso, lyg šešėlis, bet visgi buvo matomi jos pasikeitimai po praeito karto, jau vien nuodingoji cigaretę tarp pirštų, atsaini eisena ir ,,man nusispjaut" mimika.
-
-Sakai, šalta?-pasiteiravo Amelia, nekreipdama dėmesio į Jekaterinos pasikeitimus. Tiesa, cigaretės mergaitei dažniausiai nepatikdavo, tačiau šiandien ji buvo kitokia, nei visad, todėl į tai dėmesio nė neatkreipė.-Tikiuosi, atsinešei lazdelę. Užkerint daiktus visai praverstų, nemanai?
Varnanagė atsisėdo ant šaltų, akmeninių grindų ir pastūmėjo penktakursės link fotoaparatą. Šis nerodė jokių gyvybės ženklų. Na, tiesa, jei būtų parodęs, kad bent šiek tiek gyvena, raudonplaukė arba būtų smarkiai susirūpinusi dėl savo sveikatos, arba pradėjusi įtarti, kad į Jekaterinos rūkomą cigaretę, ko gero, įsuktas ir truputis "žolės". Ir kad kažkokiu magišku būdu (čia gi Hogvartsas!) apsinešti nuo dūmų gali ir aplinkiniai.
-
Jekaterina nuignoravo Amelios klausimą ir ramiai nužvelgė fotoaparatą išsitraukdama iš rankovės lazdelę. Ji ten buvo laikoma jau beveik tradiciškai ir jau gana seniai šis įprotis persekiodavo merginą. Na, gal nepersekiodavo, bet visgi lydėjo ją bent nuo antro kurso tai tikrai.
Juodaplaukė pritūpė prie fotoaparato ir užgesino į žemę cigaretę pradangindama ją vienu lazdelės mostu. Dingo visi įkalčiai ir žinos, kas gi per cigaretė ar daiktas ten buvo. Klastuolė paėmė į rankas fotoaparatą ir apžiūrėjo jį.
- Pirmiausia jį reikia atgaivinti. Tuomet pridėsime keletą megiškų dalykų, - ramiai ištarė demonė ir ramiai keliskart užbūrė kažkokiais bežodžiais gerais fotoaparatą. Na, jo ekranas užsižiebė, rodos, vėl galima fotografuoti. Reikėjo imtis kitokių dalykų.
-
-Žinoma,-linktelėjo galva Amelia, atidžiai sekdama kiekvieną klastuolės judesį. Padėti ji vistiek tikriausiai negalėjo - Jekaterina žinojo žymiai daugiau kerų ir burtažodžių, todėl raudonplaukė jai būtų tik trukdžiusi atlikti darbą.
-Darysi viena ar tau padėti?-dėl viso pikto dar pasiklausė mergaitė, jau žinodama atsakymą. Penktakursei pagalbos, ko gero, tikrai nereikėjo. Jai tai turėjo atrodyti itin lengva. Ypač žinant, ką ji apskritai daro su savo burtų lazdele, ar bent jau kaip pati Amelia tikėjosi, ką demonė daro su savo lazdele. Tai tuomet kodėl aš išvis čia? Ar buvo verta eiti tokį kelią iki požemių vien tam, kad...
-O kodėl ne?-netyčiom garsiai, piktokai ištarė mergaitė. Jos akys tiesiog degte dege neapykanta sau pačiai.
-
Jekaterina užleido dar kelis burtažodžius ir prikandusi lūpą ėmė pridėti įvairių dalykų fotoaparatui. Toks užsiėmimas nebuvo pats nuostabiausias laiko praleidimo būdas, bet ką padarysi, kai nėra ką veikti tokiems individams kaip šios dvi damos.
- Manau, kad ne, - atsakė Klastuolė ir ramiai baigė tvarkytis su fotoaparatu. Tai tetruko labai trumpai, visgi nebuvo daug ką čia gero padaryti, tik dabar jis tapo magiškas ir plius mirtinu žudymo įrankiu. Bet ar tai gerai, ar ne - tatai gali pasakyti tik skirtingo požiūrio žmonės.
- Kas kodėl ne? - Jekaterinai gadino nervus toks ramus užsiėmimas, tad ji, visiškai nieko nepaisiusi užsitraukė ir vėl dūmą. Mirtini nuodai tiesiog nuostabiai atgaivino pavargusią sielą ir kūną. - Tau viskas gerai, ar ekstazio reikia?
-
Amelia stebėjo, kaip fotoaparatas iš visiškai neveikiančio žiobariško šlamšto tiesiog magiškai (taip ir buvo) pasiverčia į normalų burtininkišką fotoaparatą, kuris, tik pamanykite, dar ir fotografuoja! Tokių būna nedaug, ypač Hogvartse. Ko gero, šitas pirmasis. Nors kita vertus, paveikslėliai juk ne mažiau šaunus dalykas? Judantys, žinoma. Nejudantys - nieko gero. Visiškai nieko gero. Tokių ir gimtuosiuose namuose gali apsčiai prisižiūrėti. Na, o judančios nuotraukos... Rimtai. Mes juk galėjome tiesiog nusipirkti paprastą burtininkų fotoaparatą. Mergaitė atsiduso. Tikrai, galėjau ir bendrajame kambaryje pabūti.
-Reikia,-trumpai tarstelėjo varnanagė, svarstydama, ar Jekaterina išvis jo turi. Iš klastuolės galėjai tikėtis bet ko.-Jei turi.
-
Jekaterina pažiūrėjo į fotoaparatą. Dabar su juo galima pridėti visokių efektų, nuotraukos judėjo, buvo ryškesnės ir kokybiškesnės, o paspaudus raudoną mygtuką paleisdavo iš objektyvo nuodingų strėlyčių spiečių (įsivaizduokit, kaip smagu. Susitinki priešą ir pasakai, kad nori jį nusifotografuoti atminimui. Jam atsistojus nuspaudi raudoną mygtuką ir į jį susminga koks dešimt nuodingų strėlyčių be priešnuodžio ir jūsų mylimiausias priešas pakrato kojas baisiose kančiose ir niekas nesupras, kad tai jūsų darbas. Pasaka, o ne žudymas!). Jekaterina pasižiūrėjo į Amelią ir sučiaupusi lūpas išbūrė stiklinę bei pripildė ją vandeniu. Tuomet iš kišenės ištraukusi melsvos spalvos tabletę su nupieštu sukūriu padavė kartu su stikline.
- Geresnis poveikis su degtine, bet reikia išlikti blaiviai. Iki dugno, - tarstelėjo juodaplaukė ir pasižiūrėjo į Varnę. Taip, ji tikrai ruošėsi vartoti. Na ir gerai, kaip sau nori, ekstazi dar ne taip baisu, kaip LCD.
-
Amelia ranka imant tabletę virptelėjo. Negi ji tai tikrai žadėjo daryti? Linksmoji, protingoji Amelia... Nueiti net iki šito? Iki pirmo narkotikų pabandymo keturiolikos metų, kad vėliau taptų nuo jų priklausoma? Ir viskas dėl... Dėl ko? Juk ji ir pati puikiai žinojo, kad tai nepadės. Taip, šį vakarą galbūt ir jausis gerai, užsimirš, bet paskui viskas grįš.
-Ar verta?-vien lūpomis savęs paklausė mergaitė, ir galų gale apsisprendė. Mėlynoji tabletė nukrito ant žemės, o varniukės skruostais pradėjo bėgti ašaros. "Ko gero, dabar lengviausia išeitis būtų tiesiog nualpti ar susilaužyti kokią koją ir bent kelias dienas pabūti ligoninėje, visiškoje tyloje ir ramybėje", dingtelėjo mintis ketvirtakursei. Neapkęsdama savęs už silpnumą, ji atsistojo ir pasuko link durų.
-Atsiprašau. Tikrai, nenorėjau, kad taip išeitų,-dar pratarė raudonplaukė ir išėjo, palikdama draugę tikriausiai visiems laikams.
-
Vos tik Ramen ir Giedrius žengė į pilį - visos galūnės ėmė atitirpinėti. Raudoni skruostai dar labiau paraudo, o nosis ėmė nesustodama tekėti.
Pilies viduje buvo itin didelis šurmulys - mat visi vaikai buvo susigūžę po jos stogu, niekam nebuvo net dingtelėjusi mintis kišti nosį į lauką ir šiek tiek atvėsti. Įlėkę į prieangį, jaunuoliai netgi turėjo sustoti, kad praleistų vėžlio žingsniu einančius mokinius - mat šie, nesugalvoję geresnės veiklos, slampinėjo iš kampo į kampą Hogvartso pilyje, apsimuturiavę kalnais megztinių ir dėl viso pikto - dar vienu kalnu šalikų. Tokiu būdu mokiniai stengėsi apsisaugoti nuo netikėtų ledinių skersvėjų, nes, žinoma, tokioje situacijoje burtų lazdelės jau nepanaudosi.
Nutvėrusi Giedrių už rankos, Ramen mikliai prasibrovė pro čiauškančių mokinių būrį ir pasileido bėgti. Kai kam nevisai pasisekė ir "bėgikams" pavymui buvo paleista keletas piktokų frazių - pasitaikė, jog bebėgdami užmynė ant nelaimėlių kojų ar netyčiomis pargriovė kokį vieną-kitą ne vietoje pasipainiojusį mokinuką, tačiau dabar Ramen neitin tai rūpėjo, svarbiausia buvo surasti idealiai tinkančią patalpą atsigerti arbatos.
Pirmiausias Ramen tikslas buvo didžioji salė, tačiau, kai Giedrius atidarė dideles, medines duris jiems prieš nosį, pamatė, jog mokinių koncentracija čia didžiausia. Traukos centras buvo milžiniškas spragsintis židinys, kuris tarsi ir kvietė prisėsti šalia ir pasimėgauti šiluma, tačiau kas rinktųsi tokią prikimštą vietą, jeigu norėtų tiesiog ramiai pasišnekučiuoti? Ir taip salėje buvo pernelyg daug triukšmo, atrodė, jog mokiniai, norėdami susikalbėti taip garsiai šaukia, jog jeigu pasistengtum susikoncentruoti tik ties viena salės puse, galėtum aiškiausiai, žodis į žodį, girdėti tai, apie ką kalbasi mokiniai netgi stovėdamas tarpduryje.
Staigiu rankos mostu užstūmusi duris (švilpei neitin sekėsi su sunkiais daiktais, mat ji ganėtinai smulkaus sudėjimo), ji vėl griebė varnanagį už rankos ir pasileido bėgti kiton pusėn. Dabar Ramen pasinešė link virtuvės. Ji svajojo įsisprausti į kokį nors mažytį kvepiančios virtuvės kampą ir kartu su Giedriumi kramsnoti vogčiomis pagriebtus sausainius su šokolado gabalėliais. Deja, pravėrę virtuvės duris, jie pamatė tą patį vaizdą - sausakimšą patalpą. "Velniai rautų, iš kur gi tiek randasi tų mokinių?!" - mintijo švilpiukė stebėdama vaizdą, kaip įpykę virtuvės šeimininkai elfai skuba ruošdami pietus Hogvartso mokiniams, o tarp lėkščių ir puodų malasi koks tuzinas neklaužadų jauniklių, kurie, matyt, anksčiau laiko išalko.
Netekusi vilties nusivesti Giedrių ten, kur jau yra pabuvojusi, ji nusprendė, jog metas dar vienam nuotykiui. Tiesiai prieš pat virtuvės duris stūgsojo laiptai, kurių didžioji dalis leidosi žemyn. Taip stovėdamas ir žiūrėdamss tiesiai prieš save galėjai pamatyti tik, veikiausiai, šeštadalį laiptų. Ramen buvo girdėjusi, jog kažkur po Hogvartsu slypi didžiulė salė, kurios sienos padabintos gražiausiomis ir išraiškingiausiomis arkomis, tačiau netgi nebūtų pamaniusi, jog toji salė taip lengvai pasiekiama. Atviri laiptai tarsi kvietė užeiti ir ištyrinėti tai, kas slepiasi apačioje.
Atsisukusi į Giedrių ji klausiamai pakėlė antakius, tačiau atsakymo nelaukė. Tikriausiai todėl, nes tai nebuvo leidimo prašymas, o veikiau perspėjimas, jog būtent tai jie ir ketina daryti - leistis šiurpiais laiptais į velniai žino kokią patalpą ir ten viską išniukštinėti. Begalinė aistra nuotykiams, rodėsi, jog niekada neužges - visai kaip Olimpo ugnis.
Paleidusi varnanagio ranką, jog nesusižeistų ar, dar blogiau, nesužeistų savo kelionės draugo, Ramen išpynė judviejų pirštus ir ryžosi eiti stačiais laiptais pirmoji. Kuo toliau, tuo labiau temo, po kokių dvidešimties laiptelių netgi nebesimatė, kur statyti koją. Mergaitė, susiradusi burtų lazdelę, ištarė Lumos ir ji kaip mat nušvietė sraigtinius, susivijusius laiptus. Leidžiantis jais, reikėjo būti itin atidžiam, mat koja galėjo įsipinti į pavojingus atsikišusius geležies gabalus, kurių ankstesnė paskirtis, matyt, buvo vietoj turėklų. Dabar vaikai ėjo remdamiesi tik į sieną ir į savo pusiausvyrą.
Pagaliau nusileidę purvinais, dulkėtais ir suktais laiptais, jie atsidūrė milžiniškoje, kiek vėsokoje salėje.
- Ė! - sušuko Ramen ir jos balsas aiškiai nuaidėjo per nežmoniško dydžio patalpą. Burtų lazdelės šviesa nebuvo įgali apšviesti visos jos, tad mokiniai sunkiai įsivaizdavo dydį.
Nox sušnibždėjo pirmakursė ir vadovaudamasi savo pojūčiais, tamsoje surado Giedrių. Priėjusi arčiau jo, paklausė:
- Ką manai? Ar tai tinkama vieta? - gaila, ji nematė jo akių ar šypsenos, tačiau tokia blausi šviesa didžiulėje patalpoje menkai ką gelbėjo ir tikrai nesuteikė jaukumo.
Mokiniai stovėjo ganėtinai arti. Tyloje girdėjosi jų kvėpavimas.
-
Vos spėjo apsiausti savo paprastus batus ir persimesti pačiūžas per petį! Taip greitai jie nulėkė atgal į pilį. Su mielu noru būtų subraižęs Hogvartso koridorius, bet abejojo, kad grindiniui padarytų daug žalos, jau greičiau pačiūžų ašmenys nukentės ir vis... Jam būtų buvę pamatyti kokį burtažodį naudotų tvarkymui „Repario“? Skamba įmanomai.
Mokyklos koridoriuose, kaip buvo įprasta tokiu siaubingu oru, dūzgė mokiniai it tikriausias bičių spiečius. Kur tik pažvelgsi, šiltai apsirengusios personos, kas su pilnomis rankomis kakavos, kas be nieko, o kas išvis it medžiai sustoję vidurį tako. Perkūne, kaip nekęsdavo žmonių kurie sumanydavo šnekučiuotis centre, it jų pokalbis būtų svarbus visiems praeinantiesiems!
Tačiau nors ir kaip nemėgo to, nebūtų sumanęs bėgti, bet štai, mergelė jau dėjo į kojas, nepaleisdama jo rankos. Teko ir jam pradėti šuoliuoti, besistengiant nekliudyti mokinių ir profesorių, tuo metu mergaitė nežiūrėjo kieno pečius užkliuvo, ką pergriovė ir kas sušuko jai pavymui. Galėjai pamanyti, kad jaunuoliai bėgo nuo pulko vilkų, o ne atsigerti arbatos! Nuo tos minties, net prunkštelėjo.
Stabtelėjo jie prie didžiosios salės durų, tačiau jas atidarius išvydo, kad prie stalų vietos vargiai būtų, tad jie ir toliau it nuskriaustieji patraukė koridoriumi nė nestabdydami. Pats karts nuo karto žvalgydavosi, gal pamatys kokį pažįstamą ir patenkintas pasisveikins, kilstels nematomą kepurę, ar atmes garbanas.
Kita stotelė buvo virtuvė. Buvo girdėjęs, kad kai kurie moksleiviai iš ten nugvelbia visokiausius skanėstus, tačiau Giedriui toks elgesys buvo nepriimtinas. Apskritai nemėgdavo maišytis dirbantiems žmonės, šiuo atveju – padarams po kojomis, ir tuo labiau trainiotis prie maisto kur vienas kitas plaukas gali įkristi į pyragą. Plaukas maiste! Net baisu pagalvoti.
Atidarius virtuvės duris išvydo tokį pat vaizdą kaip ir didžiojoje salėje, patalpa buvo sausakimša, šį kartą prie to prisidėjo ne tik mokiniai, bet ir elfai. Pasilikti virtuvėje būtų buvę įžūlu ir nepatogu, tad lengvai atsiduso, kai suprato, kad nereikės ten pasilikti.
Laiptai. Vos tik atsidūręs ant laiptų suprato, kur jį dabar temps mergelė. Į pačią apačią. Vien jos žvilgsnis tai pasakė. Kad jau požemiai, galbūt į klastūnyno bendrąjį kambarį? Tiesa, nė nenutuokė kurioje plytelėje buvo paslėptas įėjimas, o varnams mažų mažiausiai rūpėdavo svetimas bendrasis kambarys. Galbūt kada paklaus Junko apie tai...? Verčiau nusigautų į švilpių bendrąjį kambarį. Kažką neaiškaus nejučiom numykė. Vylėsi, kad ten kur eina nebus koks užrakintas padaras ar visas tuzinas mažyčių voriukų, mažiausiai norėjo neaiškių gyventojų savo auksinėse garbanose.
Kuo toliau ėjo, tuo labiau temo. Galbūt bedugnė buvo užburta, kad ten pasiklystų? Jeigu taip, tai tada verčiau pasiklystu Dantės pragare, negu aklinoje tamsoje. Bent jau pragare nebūtų nuobodu ir netektų susikurti savo siaubingų gyvių.
Prisišliejęs prie sienos ėjo. Žinoma, pirmiau vis tikrindamas ar ta siena nesibaigia. Ramen jau seniai buvo paleidusi jo ranką, netrukus ir švieselę įjungė.
Pasiekus dugną, varną apėmė netikrumo jausmas. O kas jeigu tai tik iliuzija? Kad pasiekė galą? Tai tikrai negalėjo būti galas! Pažvelgė į savo batus. Grindis. Išmargintas plyteles, juodas ir baltas. Jos sudėjo šiokį tokį vaizdą, bet pilno įmatyti negalėjo.
- Tinkama vieta paslėpti lavoną ar jį sudeginti, - pratarė. – Na... bet ir... arbatai...? – tuo jau nebuvo toks įsitikinęs. – Kaip bebūtų turėtumėme neprarasti budrumo, salė... patalpa..., - numykė apsižvalgęs, nors šviesa jau ir buvo galingesnė, bet tamsoje skendėjo vis vien tamsoje. – Sofa... ar... kėdės ar ant grindų? Neatrodo labai tvirtos, - abejingumas buvo apėmęs jaunuolio galvą.
-
Beklausydama garbaniaus neužtikrinto mikčiojimo, ar, veikiau, mekenimo, Ramen šyptelėjo tamsoje. Labiau sau, nei kam nors kitam. Sukdama aplink pirštą savo tamsių plaukų sruogą ir žiūrėdama į tamsumą, į kažkur, kur turėtų būti Giedriaus akys, ji vis dėlto mąstė, koks gi jis išpuikėlis!
Mat švilpiukę visad labiau traukė nuotykiai, nežinia, abejonės - kažkas, ką ji galėtų išspręsti arba patirti.
Ramen jokiu būdu nebūtų prieštaravusi jaukiam klestelėjimui ant šaltų salės grindų. Žinoma, jos buvo itin nešvarios ir dulkėtos, kas žino - gal netgi geriau paieškojus būtų galima rasti stiklo šukių ar dar kokio nors velnio, tačiau patogumas ne visada galėjo išsilaikyti pirmasis prioritetų sąraše.
- Nagi, - suklego pirmakursė ir timptelėjo Giedrių už rankos, kurią vis dar nejučiomis gniaužė, - Juk nieko neatsitiks. Ar jūs pageidaujate žvakių šviesos ir minkštų krėslų? - vis dar kreivai šypsojosi Ramen.
Mergaitė klestelėjo ant žemės ir suraitė po savimi kojas. Aplink karaliavo aklina tamsa ir tyla, tačiau girdėjosi tik tylutis aidas, nusinešantis švilpės sukelto mažyčio triukšmo atgarsius. Ramen sėdėjo gana patogiai - susirangiusi it pasiruošusi ilgam meditacijos seansui, rankas pasidėjusi ant šlaunų. Kol kas po savo minkštąją sėdyne nejautė jokio nepatogumo - lyg tais niekas nedūrė, vien tik susigarankščiavęs pokietis apsiaustas. Mergaitė žiūrėjo į tamsą tarsi su viltimi išgirsti ar pamatyti Giedriaus judesį, pritariantį šiam veiksmui. Ji jautė, jog tamsa ir salės šiurpumas nebuvo vaikinui prie širdies, tačiau švilpė begalo norėjo su juo pasišnekučiuoti. Kas galėjo būti geriau už tamsią ir tylią vietelę?
Belaukdama vaikino atsako, mergaitė tarsi subliuško - jos ištiesta nugara sukrito ir Ramen labai teatrališkai ir hiperbolizuotai atsiduso.
-
Tikrų tikriausia švilpė! Turbūt net jeigu salėje sėdėtų minotauras, ji vis vien sakytų, kad čia nieko tokio ir kasdienis dalykas kurį galima pamatyti kiekvieną dieną! O dar ir nepavojingas, taip kurgi ne.
Salė nė velnio nebuvo jauki, jau greičiau tai priminė alsuojančio padaro pilvą, negu jaukų kambarį prie židinio kuriame galėdavo vartytis su geru draugu dieną ir naktį. Nė neketino sėstis ant šių netikrų grindų! Tačiau nė nespėjęs pasakyti savo prieštaravimo, buvo ant jų pasodintas.
Vos jo užpakalis palietė šaltas grindis, jo išraiška sustingo, dabar panašėjo į akmeninę statulą, kuri bejausmėmis akimis žiūrėjo į tuštumą, kietai sučiauptomis lūpomis.
- Taip, pageidavau.... žvakių ir minkštasuolių, - tylomis pratarė, it negalėdamas patikėti, kad neprasmego skradžiai žemę.
Paplekšnojo per grindis. Pabandė spalvotas plyteles kaip nors aktyvuoti, ar kaip pianinu sugroti ar šiaip vienu metu laikyti dviejų spalvų plyteles. Tikėjosi, kad jos sulys į žemę ir patalpoje pasklis nuodingi dūmai, ar sienos pradės spausti du kūnus bandydami juos sutraiškyti. Kai tai neįvyko, paprasčiausiai atsiduso.
- Tokiose gelmėse būna slepiami pavojingi ginklai, mes nematome šitos salės pabaigos, todėl... todėl.... – abejojo ar mergaitė norės tęsti tą temą, tad persibraukė ranka savo plaukus ir numetė pačiūžas ant grindų. – Kokie tavo pomėgiai? – užvedė naują temą. – Esu įsitikinęs, kad švilpiai turi daugybę pomėgiu, pavyzdžiui vienas mano pažįstamas mėgsta kates, labiau negu šokoladą, na šokoladą jis taipogi mėgsta, bet mane labiau, - patenkintas prakalbo.
-
Tai buvo tinkama vieta dvikovai, kaip pagalvoji. Nulis tikimybės, kad užtiks mokytojai, dar apvalesnis nulis - kad kokie dar kojų neapšilę pirmakursiai sumislįs pasivaikščioti ir netyčiomis paklius į kerų kelią. Kulniukai sukaukšėjo į sraigtinius laiptus. Septynių centimetrų "vinukai" gal nelabai tiko bastytis po požemius, tačiau su jais sirena jautėsi tvirtesnė. Na taip, mergužėlė ir liks mergužėle - aišku, kad Emilijanai buvo nė motais, kad ketina su kažkuo susigrumti dvikovoje - vis tiek išsipustė kaip į teatrą. O kas jai? Lazdelei judinti ypatingų drabužių nereikia, taigi. Baltų pirštų galiukai užčiuopė lazdelę, užkištą už džinsų diržo. Ilgi balti plaukai tvarkingai krito už nugaros, kontrastuodami su juoda palaidine.
Merginos žingsniai nutilo ir patalpoje įsiviešpatavo tyla. Priešininko ar priešininkės dar nebuvo (Emi prieš išeidama bendrajame kambaryje dėl visa ko brūkštelėjo raštelį), tad liko laiko ne tik susirasti strategiškai patogią vietą, bet ir mintims. Antrą kartą ji savęs klausė kodėl prasidėjo su šitomis nesąmonėmis. Mažai dar jai rūpesčių gyvenime? Mintyse žybtelėjo Igorio veidas. Ne, dabar apie tai galvoti tikrai ne laikas. Reikia susikaupti. Žalios akys kelintą kartą tyrinėjo šiurpokai atrodančią patalpą. Per stuburą perbėgo šaltukas, mergina nervingai kramtė jau iki kraujo nugraužtas lūpas. Jis arba ji galėjo pasirodyti bet kurią akimirką. O Emilijana... Ji buvo pasiruošusi. Galbūt.
-
Saulės spinduliai lindo pro pilies langus kurie šildė visą mokyklos aplinką. Pamokos jau buvo pasibaigusios, bet koridoriai buvo pilni mokinių. Kas šiaip vaikščiojo, kas ėjo vakarieniauti, o kas... paskubomis tipeno į požemius. Mergaitiška figūra ėjo visokiais takais ir takeliais kol galiausiai pasiekė patalpą kurią aplinkiniai vadino "Didele ir šiurpia sale giliai po Hogvartsu". Alisai ši salė neatrodė nei šiurpi nei ką, bet tai buvo puiki vieta dvikovai. Mergina dėvėjo juodą suknelę nesiekiančią kelių, kuri šiek tiek priminė mokyklinę uniformą ir avėjo lengvus baltus sportbačius. Jos plaukai buvo surišti į aukštą arklio uodegą.
Alisa galiausiai pasiekė požeminę salę. Ten jos jau laukė priešininkė, kuri buvo ne tik bendrakoledžė, bet ir bendrakursė, tačiau su ja švilpė nebuvo bendravusi per daugiausiai. Ji iš išvaizdos atrodo draugiška ir gera.
- Sveika, Emilijana. - ištarė švilpė.
Mergina išsitraukė iš kišenės savo lazdelę ir atsistojo pasiruošdama kovai.
-
Teko luktelėti, kol pagaliau sraigtiniuose laiptuose pasigirdo žingsniai. Į silpną deglų šviesą išlindo beandraamžė mergina. Keistoka, kai dvi šešiolikmetės merginos susirenka ne paplepėti, arba, liaudiškai tarian, pasidalinti šviežiausias pletkais apie mokyklos gyvenimą, vykstantį mokytojams už nugarų, o pasiruošusios sukryžiuoti lazdeles. Dievaži. Juk tai dvikova, nepavojinga, niekas nebus mirtinai sužalotas ir/ar nužudytas. Tai kaip pratimas. Bet nuo to ramiau nebuvo.
- Alisa,- Emilijana linktelėjo į pasisveikinimą, tuo pačiu duodama savotišką užuominą apie prasidėsiančią dvikovą. Puikiai žinojo, kad daug labiau pasiteisina puolimas iš pasalų, kuriuo atėjusioji turėjo puikią galimybę pasinaudoti, tačiau širdis neleido kerų paleisti visiškai apie tai neįspėjus.
Atmetė atgal baltus plaukus ir nerūpestingai susidėjo rankas ant klubų. Nejudindama pirštų apčiuopė lazdelę. Tvirčiau atsistojo, galbūt šiek tiek pasigailėdama, kad aukštakulnių nepaliko miegamajame. Na, blogiausiu atveju, kas trukdo dvikovą pabaigti basomis? Tokios taisyklės kaip ir nebuvo.
Po linktelėjimo nebuvo antro įspėjimo - nei gilesnio įkvėpimo, nei tvirtesnės pozicijos. Staigiu judesiu mergina išsitraukė lazdelę iš už diržo.
- Stupefy,- ištarė vos vos girdimai. Galėjo naudoti ir Bežodžius kerus - juk tai mokėjo. Bet tikriausiai kalta buvo baimė - bijojo, kad nepavyks.
Sirena niekada nenorėjo dvikovos. Bet ir nenorėjo pralaimėti.
- Impedimenta. Petrificus totalus,- netoliese stovinčios švilpės link paleido dar keletą užkeikimų.
Nenorėjo pralaimėti.
-
Merginos ranka šiek tiek drebėjo. Nors ji atrodė visiškai pasitikinti savimi taip visiškai nebuvo. Kuo toliau tuo labiau širdis pradėjo daužytis. Tai buvo pirmoji jos tokia dvikova. Emilijana buvo labiau patyrusi. Faun jeigu pralaimėtų nebūtų labai nuliūdusi, bet visgi stengsis visomis keturiomis laimėti. Ji galbūt pajautė, kad pasisveikinimas nuskambėjo kiek nemandagiai, tad norėdama sušvelninti atmosferą ji tarė:
- Aš tik noriu prieš dvikovą pridurti, kad nesvarbu kas laimės, svarbiausia yra smagiai praleisti laiką, - nusišypsojo priešininkei švilpė. Nebe laikas daugžodžiauti, laikas kautis - pamanė Alisa ir lyg būtų suveikusi kokia nors magiška telepatija į mergina atskriejo pirmasis burtažodis. Laimė, ji pasilenkė ir kerai pataikė į seną sieną. Ji atsitiesė ir sušuko:
- Expelliarmus!
Tuo pačiu momentu jos priešininkė pasiuntė kerus. Faun dabar šoko į šalį. Vėl nutaikė į Emilijaną lazdelę ir sušuko:
- Levicorpus!
Faun laukė ar suveiks nors koks jos burtažodis, bet išliko budri. Lazdelę vis dar laikė ištiestą ir paruoštą. Jos ranka jau nebe taip drebėjo kaip prieš tai.
-
Šiandien nuo pat vidurnakčio lietus pylė kaip iš kibiro, tad Mayra atsibudo anksti ir nebegalėjo užmigti ir dabar apsimiegojusi klaidžiojo po pilį. Atrodė, kad drėgmė ir šaltis skverbėsi iki kaulų smegenų, tad klastuolė ant storo megztinio užsivilko dar ir žieminį apsiaustą. Susisukusi šiltą kokoną mergaitė pasuko suktais laiptai žemyn, net nežinodama, kur jie veda.
Nulipus laiptais, jų apačioje juodaplaukės laukė sunkios metalinės durys, kurios jos laimei ar nelaimei buvo pravertos. Pro plyšį įsmukusi vidun, Mayra apsidarė. Salė buvo tuštut tuštutėlė, tik kai kur buvę pėdsakai rodė, kad čia dar lankėsi mokiniai. Kažkur kampe mėtėsi tuščias vyno butelys, o baltos ir juodos grindų plytelės buvo purvinos. Klastuolė išsitraukė lazdelę ir ją užžiebusi su burtažodžiu Lumos pradėjo tyrinėti kraupiai tylią salę.
-
Visą naktį pliaupęs lietus neleido Davinai miegoti. Anksti ryte pramerkusi akis mergina apsidairė. Visos varniukės dar saldžiai miegojo. Pasivarčiusi lovoje dar keletą minučių mėlynakė atsisėdo ir pasiėmusi juodas šukas perbraukė jomis ilgus rudus plaukus. Susipynusi kasą varnė persirengė juodais džinsais ir šiltu mėtinės spalvos džemperiu. Žvilgtelėjusi į veidrodį išvydo užsimiegojusią merginą, tačiau su šypsena veide. Tyliai išėjusi iš varnų bendrojo kambario Davina pasuko klaidžiais koridoriais. Eidama vienu jų ji išvydo blausią švieselę, kuri švietė apačioje. Nusileidusi suktais laiptais rudaplaukę pasitiko sunkios metalinės durys. Prasmukusi pro jų plyšį mėlynakė išvydo milžinišką salę, kuri kėlė šiurpą, o jos viduryje stovėjo mergaitė.
-Sveika,-šyptelėjusi pasisveikino mergina,-lietus ir tau neleidžia miegoti?
-
Mayra sau ramiai susikaupusi vaikščiojo po salę, kai išgirdo merginos balsą sau už nugaros. Instinktyviai, ji atsisuko ir nutaikiuosi lazdelę į tamsų siluetą tarė:
-Immobulus. Lumos.
Priėjusi arčiau silueto, klastuolė pamatė, kad ten buvo tiesiog vyresnė mergina. Dabar jau išsigandusi, Mayra panaikino kerus ir puolė atsiprašinėti:
-Atsiprašau, atsiprašau, tikrai nenorėjau tavęs užpulti. Tiesiog, kai taip lyja ir tamsu, o čia dar ta salė, kur nežinia kas vyko,aš labai atsiprašau. Tikiuosi, nepyksti?
Mergaitė visa išraudusi toliau atsiprašinėjo, kai susiėmė už burnos, nes suprato, kad jau darosi įkyti su savo tais ,,atsiprašau" ir ,,nepyk". Nunarinusi galvą, Klastūnyno globotinė laukė vyresnėlės atsakymo.
-
Davinai nė nespėjus sureaguoti mergaitė nutaikė į ją savo burtų lazdelę ir panaudojo sušaldymo kerus. Paskutinę akimirką rudaplaukė greitai šoko į šalį išvengdama kerų. Pribėgusi mergaitė puolė atsiprašinėti.
-Neatsiprašinėk, viskas gerai. Ne, aš visiškai nepykstu,-kilstelėjusi mergaitės smakrą nusišypsojo mėlynakė. Regis, rudaplaukės nuotaikos nesugadino, net pliaupiantis lietus ir bemiegė naktis. Apsidairiusi aplink salę mergina išvydo ant sienų kabančius šviestuvus. Panaudojusi magiją ji įžiebė juos, o jų šviesa nušvietė visą milžinišką salę. Virš galvų kaboję šviestuvai taip pat užsižiebė ir dabar salė nebe atrodė tokia šiurpi, tačiau ji vis dar buvo visiškai tuščia, o grindys purvinos ir dulkinos.
-Ką čia veiki?-žvilgtelėjusi į šalia stovinčią mergaitę paklausė Davina.
-
Merginai priėmus Mayros atsiprašymą, ji net lengviau atsiduso. Užsižiebus šviesoms, klastuolė dabar galėjo geriau apžiūrėti salę. ji buvo milžiniška, skliautuotom lubom, kabėjo senoviniai žibintai. Prie sienų stovėjo kelios apipivę kėdės bei staliukai ir visur buvo storas dulkių sluoksnis, kuris buvo plonesnis tik viduryje. Taip pat, ant sienų kabojo užuolaidos, norėdamos sukurti langų įspūdį, kad neatrodytų, kad salė taip giliai po žeme, nors drėgmė bei šaltis sakė visai ką kitą.
Baigusi apžiūrinėti salę, Mayra atsisuko į merginą, ištiesė ranką ir tarė:
-Aš Mayra. Iš Klastūnyno. Kuo tu vardu?
Prisiminusi jos klausimą, klastuolė atsakė:
-Nesimiega, tad nusprendžiau paklajoti po pilį ir radau šiuos laiptus. O tu irgi čia atklydai? Tai gal ką nors paveikiam?
-
Davina nužvelgdama salę žvilgsniu sustojo prie kabančių užuolaidų. Nors už jų langų ir nebuvo, tačiau jos vistiek kabojo, tačiau kam? Juk salė buvo giliai po Hogvartsu, tad net ir jos nebūtų apgavę, jog yra kitaip. Nusisukusi nuo sienų mėlynakė atsisuko į šalia stovinčią mergaitę.
-Davina Murrell, iš Varno Nago,-švelniai spustelėjusi Mayros ranką nusišypsojo rudaplaukė.-Taip, lietus neleido užmigti naktį, tad klaidžiodama koridoriais pamačiau blausią šviesą, o nusileidusi laiptais išvydau tave.-linktelėjo mergina.
-Žinoma, ką norėtum nuveikti?-apsidairiusi paklausė mėlynakė. Nors salė buvo milžiniška ir giliai po Hogvartsu, tačiau veikti čia nelabai buvo ką.-Kuriam kurse tu?-šyptelėjusi paklausė Davina.
-
Mayra stebėjo merginą, apžiūrinėjančią salę. Jai paklausus apie kursą, klastuolė nedvejodama atsakė:
-Trečias.
Juodaplaukė susimąstė. Ką čia buvo galima veikti? Bet ilgai galvoti neteko, nes mergaitę aplankė mūzos ir įkvėpimas.
-Gal norėtum papiešti? Galima gi burtais prisikviesti priemones, o kėdes paversti molbertais bei drobėmis. Ir tik nesakyk, kad nemoki piešti, nes visi moka piešti linijas.
Mayra nežinojo, kaip dar butų galima išnaudoti salę, jos nepavertus kokia nors meno studija. Na, nebent surengti vakarėlį, kam, greičiausiai, ši salė ir buvo naudojama. Klastuolė įsivaizdavo merginas su suknelėmis, o vaikinus su kostiumais - visus kaukėtus - ir kaip groja to meto populiari muzika. Įdomu, kokia muzika buvo populiari prieš penkiolika metų?
-
Išgirdusi mergaitės atsakymą Davina linktelėjo ir susimąstė šiai pasiūlius papiešti. Salė išties buvo didelė, tad vietos čia užtektinai buvo.
-Ne, taip nesakysiu,-nusijuokė mėlynakė,-nors nesu puiki dailininkė, tačiau ką nors pateplioti mokėsiu,-šyptelėjusi atsakė rudaplaukė. Mintis papiešti darėsi vis įdomesnė.-Tik manau pirmiausia mums reiktų sutvarkyti visą šią salę...-išsitraukusi savo burtų lazdelę mergina ištarė burtažodį ir visos dulkės buvusios salėje dingo. Grindys ir vėl blizgėjo tarsi naujos, o šviestuvai ėmė netgi ryškiau šviesti.-Na, dabar teliko išsiburti visas priemones ir drobes,-šyptelėjusi atsisuko į Mayrą. Leidusi tai padaryti mergaitei Davina dar kartą apsidairė aplinkui.
-
Davinai panaikinus dulkes, salėje pasidarė dar šviesiau ir apsimiegojusi Mayra turėjo prisimerkti, kol apsiprato su ryškia šviesa. Dabar Mayra pastebėjo tamsius raštus ant sienų, kurie atrodė kaip gėlės. Prisiminusi piešimą, klastuolė pabandė prisiminti burtažodžius, skirtus pakeisti objektus į molbertą bei drobes, bet jai nepavyko, tad juodaplaukė tiesiog tarė:
-Accio ,,Burtažodžiai menininkui".
Maža knygelė atskrido į Mayros rankas. Pavarčiusi ją, ji surado reikiamus burtažodžius ir priėjusi prie pirmos pasitikusios kėdžių poros, mergaitė tarė:
-Otium.
Ir kėdė pavirto molbertu. Jis buvo tamsus ir šiek tiek paklypęs, bet Mayra buvo dirbus ir su prastesnėmis priemonėmis, tad tiesiog į tai nekreipė dėmesio ir pavertė kitą kėdę molbertu taip pat. Toliau reikėjo drobių, tad klastuolė atsisuko į kampe stovinčias dvi kėdes ir priėjusi prie jų tarė:
-Carbasus.
Pakartojusi tą patį su antra kėde, dabar ji turėjo dvi vidutinio dydžio drobes, kaip tik tinkamas portretui. Galiausiai, nunešusi drobes ir molbertus į vidurį, kur buvo geriausias apšvietimas, ji priešpaskutinį kartą pakėlė lazdelę ir tarė:
-Accio akrilinių dažų maišelis. Accio teptukai nuo trečio dydžio. Accio du puodeliai.
Padariusi tris tikslius užsakymus, Mayra šiais ne taip nulaikė visus prisikviestus daiktus. Viską padėjusi ant žemės šalia molbertų, mergaitė pliaukštelėjo sau per kaktą su delnu, nes suprato pamiršusi paletes.
-Accio dvi paletės.
Šioms atskridus, Mayra džiaugėsi, kad turi tiek dailės reikmenų po savo lova ir kad dabar gali jais pasidalinti. Atsinešusi kėdę, ji pasistatė ją priešais molbertą, nusivilko apsiaustą ir atsisėdusi išsitraukė iš kišenės pieštuką bei pradėjo piešti eskizą.
-Jeigu reikia, turiu antrą pieštuką, tik jis truputėlį kietesnis,-galiausiai tarė varnanagei ji.
-
Vos po kelių akimirkų Mayrai ėmusis darbo Davina šyptelėjo ją stebėdama. Mergaitė puikiai žinojo, ką daro, tad mėlynakė tik pasitraukė į šalį ir nužingsniavusi prie sienos perbraukė ranka per įmantrų raštą. Šie priminė laukines gėles. Atsisukusi į klastuolę rudaplaukė išvydo visą dailininko rinkinį.
-Patinka piešti?-eidama link Mayros paklausė mergina. Nors ir pati Davina mėgo piešti, tačiau tam daug laiko neskirdavo, tad dabar atsistojusi priešais molbertą jai teko kaip reikiant pagalvoti ką norėtų nupiešti.
-Dėkui, bet regis turiu savo,-šyptelėjo rudaplaukė ir ištraukusi iš džemperio kišenės tamsiai mėlyną pieštuką ėmė piešti eskizą. Po kelių akimirkų piešinyje puikavosi bėgančio žirgo eskizas.
-Ar turi ką nors ką labiausiai mėgsti piešti?-žvilgtelėjusi į mergaitę paklausė Davina.
-
Davinai paklausus apie piešimą, Mayra truputėlį nuraudo ir atsakė:
-Taip, aš tiesiog dievinu tapymą be magijos. Tai man padeda atsipalaiduoti ir perteikti pasaulį taip, kaip aš matau.
Klastuolės ranka su pieštuku judėjo drobe, pamažu ryškindama formas. Retkarčiais vis pažvelgdama Davinai į veidą, juodaplaukė stengėsi perteikti jį ant drobės. Jos pieštukas sustojo prie išraiškingų varnanagės akių. Jų mėlynė tarsi skrodė tave kiaurai, o ilgos juodos blakstienos jas įrėmino, taip išryškindamos formą. Supratusi, kad per ilgai užsispoksojo, mergaitė toliau nukreipė dėmesį į drobėje atsiradusį vaizdą.
-Man patinka piešti žmones arba natiurmortus. Žmones piešti sudėtinga, tad prireikė dvejų metų, kol pradėjau piešti gražius portretus. Dabar dirbu ties žmogaus kūno anatomija. Aišku, būtų gerai piešti gyvus modelius, bet Hogvartse tokios prabangos nesitikiu,-kalbant Mayros lūpose žaidė šypsena. Mergaitė su užsidegimu kalbėjo toliau,-O natiurmortus todėl, nes negyvi daiktai nejuda, tad juos lengva piešti. Gali stebėti šešėlius, formas... Negyva gamta lėtai keičiasi... O tau ką patinka piešti? Koks tavo mėgstamiausias dailininkas, jeigu tokį turi? Ir kokios tau priemonės labiausiai patinka?-Mayra apipylė vyresnėlę klausimais.
-
Klausydama mergaitės Davina nejučia nusišypsojo.
-Norėčiau pamatyti visus tavo paveikslus,-draugiškai šyptelėjo mėlynakė ir vėl nusisuko į savo eskizą. Dabar piešinyje matėsi neaiškūs saulėlydžio kontūrai, kurių didžiąją dalį užstojo bėgantis žirgas. Klausydama užsidegusios Mayros rudaplaukė susimąstė. Su dažais ji nė karto nepiešė žmogaus portreto, dažniausiai tai būdavo tik eskizai, kurių buvo mažiau nei trys. Uždavus mergaitei klausimą Davina nusijuokė.
-Turbūt žirgus ir saulėlydžius,-žvelgdama į savo paveikslą atsakė mergina.-nors piešinių pas mane ir nedaug, bet didžioji dalis žirgai. Neturiu mėgstamiausio dailininko, aš niekada nesidomėjau daile, mane labiau traukė kitokie dalykai,-šyptelėjo rudaplaukė ir tęsė toliau,-nė nežinau...dažniausiai piešiu tik paprastu pieštuku, kadangi nesu gera dailininkė, o ir laiko tam daug neskyriau, o tavo?-žvilgtelėjusi į mergaitę paklausė mergina.
-
Mayros drobėje išryškėjo merginos, sėdinčios priešais ją, portretas. Jos mąslus bei susikaupęs žvilgsnis stebėjo žiūrovą, o lūpose žaidė paslaptinga šypsena. Klastuolė užsikišo pieštuką už ausies ir pasilenkusi pasiėmė paletę, teptuką bei kelias dažų tūbeles. Susimaišiusi reikiamą spalva, Mayra pradėjo tapyti foną.
-Man patinka akriliniai dažai. Jais galbūt neišgausi tokios tekstūros kaip su kokiais aliejiniais, bet su jais lengvai man maišosi įvairios spalvos ir piešiasi šešėliai. Labai man patinka kai sausu teptuku brauki su akrilu per drobę. Taip lengva daryti šešėlius...-klastuolė susimąstė apie savo mėgstamus dailininkus.-O mano mėgstami dailininkai turbūt yra Vincentas van Gogas ir Salvadoras Dali. Van Gogo piešiniuose mane traukia tai, kad realus vaizdas pirmiausiai yra perleidžiamas per jausmų prizmę ir tik tada nutapomas, o Salvadoras Dali... Man patinka jo piešinių keistumas. Tiesiog, priverčia tave mąstyti kas yra realybė ir kaip mes ją suvokiame.
Dabar fonas jau buvo baigtas, tad Mayra pasiėmė mėtinę spalvą ir pradėjo tapyti varnanagės megztinį.
-
Baigusi ryškinti eskizą ir paskutinį kartą pažvelgusį į savo darbą Davina pasiėmė paletę ir sumaišiusi dažus įmerkė į juos teptuką. Trumpi teptuko šereliai palietė drobę. Klausydama mergaitės mergina šyptelėjo. Regis, Mayrąi išties patiko dailė ir tapyba.
-Sutinku, kai kuriuose paveiksluose galima įžvelgti kur kas daugiau, nei ten nutapyta,-linktelėjo mėlynakė ir baigė dažyti juodos žirgo karčius. Nuo mažens augusi rančoje ir žirgus mačiusi kiekvieną dieną rudaplaukė juos galėjo nupiešti net užsimerkus, tad ir dabar žirgas atrodė lyg tikras. Baigusi dažyti karčius ir uodegą Davina sumaišė juodą spalvą su šiek tiek pilkos ir ėmė tapyti patį žirgą. Nors karčiai ir buvo tamsesni, tačiau vistiek pats žirgas buvo juodas.
-Ar Hoge dar kada tapei?-žvilgtelėjusi į Mayrą paklausė Davina ir šyptelėjo.
-
Dar pridėjusi ant megztinio žaidžiančius šešėlius, Mayra pradėjo tapyti merginos veidą. Visą odą padengusi viena spalva, ji pradėjo tapyti jos atspalvius. Šiek tiek rausvos ties žandais, tamsiau aplink akis... Mayra buvo labai susikaupusi, nes ji nenorėjo sugadinti šio portreto. Davinai uždavus klausimą, Mayra bandė prisiminti kitą kartą, kai ji tapė, bet galiausiai pasidavusi atsakė:
-Tik per žiobarotyrą, natiurmortą. Dar turiu kažkur po lova dėkle. Reiktų man jį išsiųsti namo...
Klastuolė truputėlį išsiblaškė, bet greitai papurčiusi galvą sugrįžo į realybę. Dabar mergaitė tapė mėlynas varnanagės akis, kurias slėpė juodų ilgų blakstienų užuolaida.
-Ką šiaip veiki laisvalaikiu? Lauki artėjančių kvidičo varžybų?-netikėtai sugalvojusiu klausimus paklausė Mayra.
-
Pamažu žirgas įgavo ne tik spavą, bet ir formą. Išryškėjus žirgui Davina šyptelėjo. Baltoje drobėje puikavosi juodas bėgantis žirgas, tačiau darbas buvo tik pradėtas, tad nieko nelaukdama mėlynakė ėmėsi tapyti saulėlydį. Klausydama Mayros rudaplaukė žvilgtelėjo į ant rankos esantį laikrodį ir nustebo. Nuo to laiko, kai ji čia atėjo praėjo jau pora valandų. Tapydama nė nepastebėjo, kaip greitai prabėgo laikas. Išgirdusi mergaitės klausimą Davina nieko nelaukdama atsakė.
-Namuose, Ispanijoje, dažniausiai leidžiu laiką su draugais arba jodinėju, be to mėgstu groti gitara ir pieninu. Retkarčiais pritardama dainuoju,-šyptelėjo mergina.-Taip pat šaudau iš lanko,-žvilgtelėjusi į Mayrą atsakė mėlynakė. Apie kardą šįkart rudaplaukė nutylėjo, nemanė, jog tai labai svarbu.-Tiesa sakant, kvidičo varžybos nėra tas dalykas, kuris mane domintų, tad vargu,-gūžtelėjusi pečiais atsakė Davina,-o tu?
-
Susidomėjusi, Mayra klausėsi Davinos pasakojimo. Mergaitė niekada nebuvo lankiusis žirgyne ar jodinėjusi, bet dabar pridėjo tai į savo norų sąrašą. Mayra pakėlė teptuką ir nubraukė rudą liniją plaukuose. Po to paėmusi bronzinę spalvą, ji pridėjo plonu teptuku blizgančių linijų plaukuose, po to aukso rudą ir varinę.Tai suteikė plaukams gyvybingumo, jie nebeatrodė kaip lygi ruda dėmė. Dar truputėlį pašešėliavus, klastuolė atsistojo nuo kėdės ir paėjo toliau nuo savo atlikto darbo. Laikrodžio ji neturėjo, tad nenutuokė, kiek laiko užtruko portreto tapymas, bet iš to, kad jau buvo girdėti žingsnių aidas, turėjo tuoj būti pusryčiai. Jeigu atėjau čia apie penktą, tai dabar jau apie aštuonias... Dar priėjusi prie savo darbo, Mayra ištaisė kelias pastebėtas klaidas bei atsakė į varnės klausimą:
-Na, savo komandą palaikau, nors man tai irgi nėra taip svarbu.
Mayra pastebėjo, kad betaisydama tik dar labiau viską sugadino. tad atsiduso ir pasidėjusi priemones laukė kol piešinys išdžius.
-
Baigusi tapyti saulėlydį Davina ėmė ryškinti krintantį žirgo šešėlį. Netrukus jis jau buvo baigtas, tad mergina nieko nelaukdama ėmė darbuotis su fonu. Tapydama mėlynakė girdėjo, kaip viršuje aidi balsai ir žingsniai. Vos po kelių akimirkų balsų ėmė daugėti. Baigusi tapyti foną rudaplaukė atidžiai nužvelgė paveikslą ir šyptelėjo. Nors ji ir nebuvo dailininkė, tačiau paveikslas išėjo gražus. Atsisukusi į Mayrą ir priėjusi prie jos mėlynakė sustojo nustebinta. Mergaitės paveiksle buvo ne kas kito, o jos pačios portretas.
-Tavo darbas...jis nuostabus, manau, esi puiki dailininkė,-nuoširdžiai nusišypsojo rudaplaukė. Nors matyti save paveiksle ir buvo keista, tačiau Davina negalėjo atsistebėti. Mayros nutapytas darbas buvo be galo gražus.
-
Davinai pamačius Mayros piešinį, klastuolė nunarino galvą ir jautė kaip kaista jos žandai.
-A...Ačiū... Jis... Jis dar... Nebaigtas...-Iš to jaudulio mergaitė net pradėjo mikčioti. Juodaplaukė paėmė teptuką ir pradėjo taisyti šešėlius. Baigusi taisyti vieną dalį, klastuolė atsistojo ir nuėjo prie varnanagės piešinio. Jame buvo pavaizduotas juodas žirgas bėgantis saulėlydžio žaroje. Mayra nusišypsojo. Matėsi, kad Davinai patinka žirgai.
-Tavo darbas irgi neblogas,-vis dar šypsodamasi tarė Mayra.-Matosi, kad tau patinka žirgai. Ir saulėlydį labai gražiai suliejai.
Išsakiusi savo nuomonę, juodaplaukė grįžo prie savo piešinio. Klaidų beveik nebesimatė, tad patenkinta mergaitė kerais įtvirtino dažus drobėje, kad šie nenubluktų ir nenutrupėtų.
-
-Tačiau jau dabar jis be galo gražus,-šyptelėjo mergina žvelgdama į savo portretą. Priėjusi prie savo paveikslo mergina išvalė visus teptukus, dažų paletę ir gražino ją savininkei.
-Su žirgais augau nuo mažens, turbūt tai neatsiejama mano gyvenimo dalis,-šyptelėjo mėlynakė,-dažnai išjodavau prieš pat saulėlydį, tad per tiek metų turbūt tai įstrigo mano atmintyje,-prisiminusi visus vakarus, kai išjojusi lėkdavo per laukus sėdėdama žirgui ant nugaros Davina nejučia nusišypsojo. Žvilgtelėjusi į savo paveikslą rudaplaukė užbūrė jį burtais ir atsisuko į Mayrą.
-Dėkui,ką norėtum nuveikti dabar?-apsidairusi paklausė mergina. Nužvelgdama salę mėlynakė ėmė įsivaizduoti, kaip ji turėjo atrodyti anksčiau. Savo dydžiu ji prilygo pokylių salėms, tad turbūt ją tam ir naudojo.
-
Mayra nuvalė savo naudotas priemones ir paėmusi likusias iš Davinos rankų, susidėjo jas į medžiaginį maišelį, kurį visada turėjo su savimi. Kartais praverčia tie žiobarų išradimai. Žingsniai ir balsai ataidėjo iš laiptinės ir skambėjo salėje, sukeldami virpesius, kuriuos galėjai jausti savo viduje. Mayros skrandis garsiai sugurgė ir mergaitė paraudo, nes dar nebuvo pratusi prie stipraus alkio, kuris ją užpuolė po metų badavimo.
-Gal... Einam papusryčiauti?-pasiūlė klastuolė varnanagei.-Ir... Jeigu nori... Gali pasiimti savo portretą... -toliau kalbėjo juodaplaukė nedrįsdama pažiūrėti Davinai į akis.-Gal kada nors prisiminsi mane...
Mayra paėmė merginos portretą į rankas ir ištiesė jai. Mayra suprato, kad jeigu elgsis kaip seniau, ilgai negyvens.
-
Davina girdėjo, kaip viršuje žingsnių ir balsų vis daugėja, o išgirdusi Mayros pasiūlymą mergina linktelėjo nusišypsodama. Nevalgiusi nuo vakar ryto mėlynakė tikrai neatsisakytų papusryčiauti. Žinojo, kad turėtų dažniau apsilankyti valgykloje, tik dažniausiai praeidavo pro šalį be jokio noro ten užsukti.
-Dėkui, būtinai jį pasiimsiu, nors ir be jo tave prisiminsiu, aš nepamirštu draugų ir ačiū už puikiai praleistą laiką,-nuoširdžiai kalbėdama rudaplaukė draugiškai nusišypsojo. Davina tikėjosi, jog dar kada teks susitikti su mergaite, ji buvo draugiška ir miela, be to dar talentinga. Paėmusi iš Mayros paveikslą mėlynakė pasisuko link sunkių metalinių durų laukdama mergaitės. Dar kartą žvilgtelėjusi į savo paveikslą mergina šyptelėjo Mayrai.
-
Sunkiai pramerktos akys nenoriai nužvelgė tamsoje skendintį Varno Nago kambarį. Tyla, apgobusi visą patalpą, pranešė, jog visos varnės patogiai miega savo lovose. Lygiai taip, kaip visai neseniai miegojo ir tamsių plaukų savininkė.
Neaiškiu greičiu lekiančios mintys ir neišsisklaidęs mieguistumas, neleido prisiminti, kaip jaunoji anglė nugrimzdo į tamsą. Tikėdamasi, jog vis dėl to nepramiegojo ir į susitikimą su Elijah'u nepavėlavo, septyniolikmetė žvilgtelėjo į laikrodį. Tiesa, būtų visiškai neprieštaravusi, jei laikrodis būtų rodęs gerokai po vidurnakčio, deja, rodyklė dar tik artėjo prie dvylikto skaičiaus. Giliai atsidususi ir stengdamasi nepažadinti saldžiai miegančių varnų, mergina stryktelėjo iš lovos ir tyliai išsitraukė paslėptus ginklus. Tai, jog mėlynakės planuose nebuvo punkto užmigti prieš susitikimą, aiškiai rodė treniruotėms skirta apranga. Tik regis, kelioms akimirkoms užmerktos akys nugramzdino žaviąją burtininkę į sapnų karalystę.
Pasiruošusi laukiančiai treniruotei, vilkolakė žvilgtelėjo į ant palangės miegantį katiną. Mėnulio nutviekstas kailis buvo įgavęs baltos spalvos atspalvį. Atrodė, jog margas kailis virto sniego baltumo. Šyptelėjusi mėlynakė persibraukė ranka per palaidus plaukus ir suėmusi juos aukštai į kasą, surišo. Visiškai netroško, jog netyčia vaikinas juos nukirstų arba šie trukdytų fechtuojantis.
Žengdama itin tyliai, lyg plėšrus gyvūnas sėlintų prie savojo grobio, mergina tyliai užvėrė kambario duris ir pasileido į salę, giliai po Hogvartso pilimi.
Mintis, jog netrukus teks fechtuotis su savo vaikinu, kėlė keistą nerimą. Luna buvo pratusi treniruotis dienos metu ir su savo gauja, tad dabar žengti į salę, kurioje galbūt jau laukė jaunasis vampyras, buvo mažų mažiausiai keista.
Pasiekusi sunkias metalines duris, tamsiaplaukė stumtelėjo šias ir įžengė į milžinišką salę. Safyrinės akys perbėgo tamsoje skendinčia patalpa ieškodamos rudų plaukų savininko. Deja, regis, jaunasis burtininkas dar nebuvo spėjęs pasirodyti, arba slėpsi pasiruošęs pulti. Nenorėdama būti užpulta iš pasalų, Luna nuleido dešinę ranką ant kardo rankenos ir žengė į salės vidurį. Viduje nebuvo nieko, išskyrus kelis seniai nenaudojamus daiktus.
Išsitraukusi burtų lazdelę mergina mostelėjo šia priversdama aukštai kabančias lempas įsižiebti. Akinanti šviesa privertė trumpam užmerkė safyrines akis. Suirzusi tamsiaplaukė atmerkė akis ir leisdama šioms apsiprasti su šviesomis, kelis kartus sumirksėjo. Netrukus ryškiai mėlynos akys nužvelgė nusidriekusią salę. Ši išties buvo įspūdinga. Keista, jog per šešerius metus, mergina čia lankėsi tik pirmą kartą.
-
Grifas gulėjo sau patogiai įsitaisęs savo lovoje, aišku, susitikimo ir treniruotės su savo mergina nepamiršo, tačiau norėjo prieš tai pailsėti ir pasisotinti, ką puikiausiai ir darė, sulaukęs kol visi koledžo draugai užmigs, išsitraukė iš savo lagamino buteliuką, kuriame tviskuliavo raudonas skystis, žinoma, tai buvo ne kas kita, o kraujas, kuris pasotino vaikiną belaukiantį "aršios" kovos su Luna.
Mintys apie artėjančią kovą niekur nedingo iš vaikino galvos, šis taip pragulėjo gerą valandą, kol susiprato pažvelgti į laikrodį, kuris jau už kelių minučių skelbs vidurnaktį. Tad nieko nelaukęs jis apsirengė tinkamais drabužiais, iš spintos išsitraukė savo kardą ir užkišo jį už diržo, kurį segėjo, o vėliau šmukštelėjęs apsiaustą, apleido kambarį, tačiau taip tyliai, jog rodos net ir kambaryje kažkas sėdintis nebūtų girdėjęs.
Palikęs savo miegamąjį, jis greit nusileido į bendrąjį koledžų kambarį, tačiau ten ilgai neužsibuvo, užtikrintas, kad nieko nėra jis užvėrė duris ir žengė tamsiu koridoriumi. Vienas dalykas už kurį vaikinas buvo dėkingas vampyriškoms galioms - matymas tamsoje be jo vaikinas dabar būtų pargriuvęs mažiausiai dešimt kartų, o šviesa jungti būtų per daug pavojinga.
Vaikinas jautė šiltus pėdsakus, o kas reiškė, kad Luna jau ten, tad šis irgi paspartino žingsnį, tačiau ne per daug greitai, nes vaikščioti kažkur gyliai po Hogvartso pilimi nebuvo labai smagu, taip, Elijah tai patiko, tačiau sutikti profesorių čia, reikštu išmetimą iš mokyklos.
Pagaliau pasiekęs jam reikiamas metalines duris, jis jas pravėrė ir ten išvydo ne ką kitą, o pačią vilkiūkštę, nors labiau jis tikėjosi, kad bus pirmas, tačiau jos kvapas šaltame ir nejaukiame koridoriuje sakė ką kita, be to Dawson' as visad visur vėluoja, tad nustebti nėra ko, o išvydus juodaplaukę, rudaplaukio instinktai nelabai norėjo su ja kovoti, tačiau jis pats prisiprašė tame siaubo namelyje.
- Sveika, - maloniai ir šiltas tarstelėjo Chris' as. - Na taip kaip, pasiruošusi su manimi pasitreniruoti? - Kilstelėjo vieną antakį ir šyptelėjo.
-
Kelias akimirkas pastoviniavusi vietoje, Luna išsitraukė burtų lazdelę švelniai mostelėdama šia. Grindis dengusios dulkės akimirksniu dingo iš salės priversdamos šias ir vėl spindėti, kaip prieš daugelį metų. Nors treniruotėms patalpos švara nebuvo itin aktuoli, mat visą dėmesį tekdavo skirti kovai su priešininku ir jo nuginklavimui, tačiau kovoti dulkių patale, mėlynakė neketino.
Įsidėjusi burtų lazdelę į jos vietą, žavioji anglė kryptelėjo galvą nužvelgdama tolimiausius salės kampelius. Smalsumas ir noras, ištyrinėti, ką tik atrastą vietą, privertė imti žingsniuoti nusidriekusia didžiąją sale.
Lėtai žingsniuodama spindinčiomis grindimis ir tyrinėdama sienas puošiančius paveikslus, Luna klausėsi iš viršaus sklindančių garsų. Deja, visa Hogvartso pilis kietai miegojo. Regis, ir jaunasis vampyras kartu su visais klaidžiojo sapnų karalystėje, visiškai pamiršęs, treniruotę su savo mergina.
Giliai atsidususi, mėlynakė stabtelėjo viduryje salės, kai visai netrukus, puikią vilkolakės klausą pasiekė artėjantys žingsniai. Šyptelėjusi Luna kryptelėjo galvą laukdama pasirodančio grynakraujo. Regis, spėjimas, jog Elijah užmigo, buvo klaidingas.
Safyrinių akių žvilgsniui susidūrus su žaliai-melsvomis, Lunos veidą papuošė žavi šypsena. Sukilę jausmai jaunajam vampyrui, priminė, kaip stipriai ši buvo jo pasiilgusi. Deja, vaikinas, regis, buvo rimtai nusiteikęs treniruotei. Giliai įkvėpusi mėlynakė nustūmė visas kitas mintis į šalį.
-Sveikas, visuomet,-linktelėjo atsistodama į kovinę padėtį ir rankose sugniauždama kiekvienoje kovoje ją lydintį kardą.
-
Elijah laukė tos akimirkos, kada susitiks su Luna, tačiau vos tik atėjęs šiltu jausmų net neketino rodyti, tačiau ne dėl to, kad jos nemyli, bet dėl to, kad per daug kaupėsi kovai, nenorėjo pasirodyti visišku mulkiu, juk panoms tas nelabai patinka.
Jo Luna nebuvo paprasta mergina, todėl vaikinas nusileisti jei nė negalvojo, na gal šiek tiek ir sušvelnins situaciją, nors kuriuo momentu, tačiau per daug neleis sau pasiduoti.
Melsvai - žalsvų akių savininkas savo spindinčiomis akimis nužvelgė, rodos, labai rimtai nusiteikusią vilkiūkštę ir ištraukė savo sidabrinį kardą iš apsiausto, kurį ilgą laiką laikė savo sportiniame krepšyje nežinia kam, turbūt dėl to, kad tai buvo tėčio brolio dovana penkiolikto gimtadienio proga ir dar rodos ne kartą nepanaudota.
- Na aš sakau gal dar paplepėsim, - šyptelėjo Chris' as ir ranką, 120 laipsnių kampu sulenkęs per alkūnę ir tvirtai spustelėjęs kumštyje kardą, dar sykį žavingai kilstelėjęs lupų kampučius pažvelgė į Luna ir ėmė ruoštis kovai.
- Na ką, pradedam, - tarė vaikinukas ir nusilenkė merginai, rodos Dawson' as buvo "rimtai nusiteikęs".
Kovai prasidėjus, kardas buvo tvirtai suspaustas vaikino kumštyje, tad jis galėjo pradėti kovą ir pirmas kardo mostas buvo kuo puikiausiai atmuštas. Melsvai - žalsvų akių savininkasžengė kelis žingsnius atgal ir ėmė eiti ratu labai lėtai, kad būtų lengviau gintis, tačiau, kodėl tas atrodė daug paprasčiau - nežinia.
Grifas kovos nutraukti neketino, kad ir kas benutiktu, o vis labiau ir labiau pats į ją įsitraukė. Kiekvieną kardo mostą Chris' as bandė apgalvoti ir naudojo vis skirtingas kombinacijas, tačiau Elijah, rodos, pradėjo linksmintis, o ne kovoti, nes jo veidą ištisai puošė šypsena, o jei vaikinas per daug atsipalaiduos, kitas smūgis tikrai jį sužeis.
-
Nežymus vaikino nusilenkimas, privertė kilstelėti lūpų kampučius. Mergina buvo pratusi be jokių įžangų pradėti kovą, net gi įprastai buvo puolama iš pasalų, jog bet kurią akimirką būtų pasiruošusi ir budri.
Tik šįkart viskas buvo kitaip. Priešais stovintis grynakraujis, buvo naujas priešininkas. Nežinant šio taktikos ir gynybos strategijų, kova atrodė be galo įdomi. Žinoma, dar ir dėl to, jog rankose kardą laikantis melsvai-žalių akių savininkas buvo ne kas kitas, kaip žaviosios anglės išrinktasis.
Minčių, jog kada nors teks kautis su vaikinu, kuris viduje slėps šaltakraujį monstrą, ir vos tik pasirodęs privers krūtinėje ramiai plakančia širdį daužytis it pašėlusią, nė karto nekilo. Kartais visa tai atrodydavo tarsi sapnas, kuris bet kurią akimirką išnyks. Safyrinės akys atsimerks ir išvys visai kitokį vaizdą. Tai, ko giliai viduje visą šį laiką bijojo.
Tačiau nieko panašaus nenutiko. Prabėgo ištisi metai, o seniai įsišaknijusi draugystė niekur nedingo. Priešingai įsiliepsnojo į dar stipresnius jausmus. Ir šįkart realybė panašėjo į sapną.
Vos matomai papurčiusi galvą, Luna nuvijo visas mintis šalin, leisdama tylai ir ramybei užvaldyti protą.
Kova.
Galvoje tyliai aidintis balsas neleidžiantis pamiršti apie būsimą kovą, privertė sutelkti visą dėmesį į vaikiną ir šio veiksmus.
Norėdama išbandyti jaunojo vampyro gynybą, mėlynakė užsimojo kardu smogdama tiesiai į vaikiną. Žergiantis metalas ir atatranka pranešė, jog grynakraujis laukė puolimo. Regis, šiai kovai Elijah'us buvo pasiruošęs kur kas rimčiau nei tamsiaplaukė.
Melsvai-žalių akių savininkui ėmus lėtai sukti ratus aplink, Luna įtempė visus raumenis laukdama puolimo, tačiau supratusi, jog vaikinas taip elgiasi tam, jog galėtų lengviau apsiginti, mergina nė nedvejodama puolė šį. Priversti prarasti viltį laimėti ir išmušti iš pusiausvyros, buvo svarbiausia.
Tik, regis, kovai nusiteikusiam žaliaakiui visa tai netrukus tapo linksma pramoga. Veide spindinti šypsena papuošė dailų vaikino veidą.
Kelias akimirkas stebėdama Elijah'ų, mergina kryptelėjo galvą užsimodama kardu ir smogdama į jaunojo vampyro ginklą. Garsus skambesys nuaidėjo visu salės paviršiumi. Trumpam žvilgtelėjusi į susikryžiavusius ginklus, Luna šelmiškai šyptelėjo. Staigus kojos judesys ir priešais esančio vaikino kūnas pasiekė grindis.
-Puiki pradžia,-erzindama vyptelėjo pasiruošusi įniršusiai vaikino atakai.
-
Salėje į sienas trankėsi garsai, sklindantys nuo kiekvieno kardų susidūrimo. Jautrią vampyro klausa vis dirgino kardų skambesiai, tačiau per didelis susitelkimas į kovą, neleido blaškytis ir galvoti apie dirgiklius ar ką kitą.
Mergina šiandien buvo nusiteikusi labai kovingai, tad neblaškė Elijah dėmesio ir jis galėjo telktis ties vienu dalyku - kova. Nors retkarčiais jo mintys ir nukrypdavo į šalis, tačiau viena klaida ir jis kris ant žemės.
Žalsvai - melsvų akių savininkas neturėjo progos nė atsikvėpti, nes kiekvieną kartą, kai jis atsipalaiduodavo, ši turėdavo puikią progą pulti, ką ji ir darė, tad Chris' as vis kilojo savo kardą ir kiekvienas garsus skambesys nuaidėjęs visoje patalpoje reiškė, kad niekas dar nesužeistas.
Praradus budrumą Chris' as vos spėdavo kilstelėti kardą. Kartais jis užsigalvodavo apie dalykus, kurie net neturėtu būti šiuo metu jo galvoje. Visi vasaros įvykiai, kurie įvyko su Ethan' u turėtu būti pamiršti, tačiau kovojant su mergina jie vis grįždavo ir ne tik. Romantiški vakarai su vilkiūkšte priversdavo vaikiną šyptelėti, o po tokių minčių, jis nė nepajutęs parkrito ant žemės.
- Ką galiu pasakyti - pats kaltas, - šyptelėjo vaikinas greit šoktelėjęs į viršų ir pasinaudojęs savo vampyriškomis galiomis puolė Luną, nors ši ir buvo pasiruošusi atakai, tačiau rudaplaukis dabar kovojo daug efektingiau ir greičiau, kas vos leisdavo turbūt jei spėti kiloti savąjį ginklą. Dawson' as taip elgėsi ne šiaip sau, jis laukė progos, kada galės atsilyginti tuo pačiu ir ją radęs kištelėjo koją ir ši taip pat atsidurė ant žemės, tik dabar truputį viskas kitaip.
Grifas norėjo laimėti, o tai padaryti galima buvo vienu būdu - išblaškimu, ką jis puikiausiai ir darė užgulęs kovotoją.
- Pasiilgau tavęs, - gana tyliai sušnibždėjo Chris' as, viena ranka iš mėlynakės delno ištraukęs kardą ir numetęs jį tolėliau. Kiekvienas jo veiksmas buvo apgalvotas, nors jis labai norėjo, kad tai būtų daug romantiškesnė patalpa, tačiau ne to jie čia atėjo. - Kauniesi neblogai, - šyptelėjo šis, - nors žinai kodėl mane pargriovei? Blaškai mane.. Kaip galima kovoti su žmogumi apie kurį negali nustoti galvoti visokiausių dalykų? - Pakštelėjo šiai į kaklą. - Žinai ką prisiminiau, Užburtąjį dvarą.. - Bandydamas ir toliau nukreipti jos dėmesį gana žavingu balso tonu burbtelėjo šis ir toliau švelniais prisilietimais blaškė vilkę.
-
Salės paviršiumi nubangavus linksmam Elijah'aus balsui, pirštai, laikantys aštraus kardo rankeną, sugniaužė šią taip stipriai, jog rausva oda išbalo.
Atsiliepdamas į grynakraujo veiksmus, kūnas automatiškai įsitempė pasiruošdamas atremti smūgį. Daugybės metų treniruotės ir kovos kartu su kitais vilkolakiais, buvo taip stipriai įsišaknijusios tamsiaplaukės pasąmonėje, jog šiai tereikėdavo leisti savo kūnui judėti pačiam. Neretai atrodydavo, jog galūnes ir protą jungiantis ryšys nutrūksta ir žaviajai anglei save tenka matyti tarsi iš šalies. Kovai sutelktas dėmesys ir automatiškai judantis kūnas, pažįstantis daugybę kovos technikų, neretai leisdavo laimėti kovą.
Ir šis kartas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Mergina buvo pasiryžusi laimėti.
Vampyriškas Elijah'aus greitis privertė išgaruoti visas mintis ir sutelkti dėmesį tik į beprotišku greičiu judančius jaunojo vampyro kardo ašmenis. Nesibaigiantys puolimai, kiekvieną akimirką vis greitėjantys, ėmė varginti. Atrodė, jog taip teks praleisti visą likusią naktį.
Dėmėsys, skirtas ginklams, leido pamiršti, jog bet kurią akimirką vaikinas gali atsilyginti už neseniai įvykusį pargriovimą. O to ilgai laukti neteko.
Kelios akimirkos prarasto budrumo ir lieknas merginos kūnas pasiekė šaltas, tačiau švarias salės grindis. Tyliai nusijuokusi Luna žvilgtelėjo į vaikiną, tačiau nespėjus stryktelėti ant kojų ir pulti, kūną užgulė Elijah'us.
Tylus vaikino šnabždesys pasiuntė malonius šiurpuliukus sudirgindamas įsitempusius raumenis.
-Maniau, jog esi nusiteikęs kovai,-nesipriešindama vampyro veiksmams, mėlynakė paleido visą šį laiką rankoje gniaužtą kardą. Ginklui pasiekus grindis, Luna kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į šį. Pakankamai toli, jog prireikus nepasiektų. Kilstelėjusi lūpų kampučius tamsiaplaukė išsitiesė ant žemės vis dar jausdama grynakraujo svorį ant savęs.
Meiliai skambantys žodžiai, tyliai atsimušantys į salės sienas, privertė dar plačiau šyptelėti.
-Neblaškiau tavęs,-papurto galvą,-pats kaltas dėl to,-žaismingas šyptelėjimas po kurio seka tyli dejonė vaikino lūpoms palietus kaklo odą. Jis žaidžia...
-Užburtas davaras su kova niekaip nesusijęs,-tylus juokas, po kurio sekęs staigus judesys apvertė viską aukštyn kojomis.
Užsėdusi ant jaunojo vampyro, mergina pasilenkė arčiau šio lūpų prisiliesdama savosiomis. Apsvaiginta bučinio tamsiaplaukė kelias akimirkas mėgavosi tuo, kai atsmintyje sugrįžus tolimesniems veiksmams, lėtai ištiesė ranką sunerdama vaikino pirštus su savo kartu ištraukdama kardą ir nusviesdama šį į vidurį ssalės.
Neatitraukdama lūpų ir toliau tęsdama bučinį, Luna švelniai timptelėjo vaikino lūpą. Apgaulė... Privertusi vampyrą pamiršti apie kovą, tamsiaplaukė nepastebimai išsitraukė visą šį laiką saugiai paslėptą durklą ir švelniai prikišusi šį prie grifo kaklo, šyptelėjo.
-Šachas ir Matas, gražuoli,-tylus šnabždesys šalia vaikino ausies.
-
Bandydamas išblaškyti merginą, vaikinas visiškai netyčia ir neplanuotai pradėjo blaškyti save, Lunos kvapas maloniai glostė Elijah uoslę, kas jau nebelabai leido galvoti apie kovą, kuri vyko prieš kelias akimirkas. Kai dar jaunuoliai kovėsi ir šią salę gaubė ne tylūs, romantiški šnibždesiai, o garsūs ir klausą dirginantys kardų ašmenių susidurimai.
- Buvau nusiteikęs kovai, - pataisė vilkiūkštę Chris' as ir stebėjo jos veiksmus, kurie leido suprasti rudaplaukiui, kad ši visiškai nesipriešins ir kaip tik prie to prisidės, tačiau ar turėdama kėslų ar gerais ketinimais tik ji pati žinojo.
- Pats kaltas? - Kilstelėjęs galvą klausiamai sužiūro į Luną. Tačiau greitai vėl savo lupomis lietė jos odą.
- Gal jis ir nesusijęs, bet tu su tuo susijusi, kaip ir mano mintys, - šyptelėjo vaikinukas ir vos spėjęs sureaguoti pajautė gulįs ant grindų jau pats. Tuo metu per kūną perbėgo karščio banga, retai kada Luna taip elgdavosi, nebent turėdama tikrai gerą sumanymą arba buvo esanti geros nuotaikos. Turbūt perprato mano žaidimą.. - galvojo berniūkštis, tačiau negalėjo atsispirti, nes kiekvienas jos veiksmas versdavo Dawson' ą pasiduoti ir kiekvieną akimirką, kai jie leisdavo laiką kartu, atsiduoti jai visa siela.
- Ką galiu.... - Nebaigdamas ištarti žodžio "pasakyti", vaikinas pajautė kaip ši įsisiurbia į jo lupas. Vaikinas kiek pasimetė, tačiau dabar jis kovoti jau tikrai buvo nebenusiteikęs. Net pamiršo patalpą, kurioje jis esąs. Merginos veiksmas galima sakyti jį apsvaigino. Nors rodosi mėgavosi ne jis vienas.
Luna darė viską, kad vaikinas užsimirštu ir pralaimėtu, kas jei gerai sekėsi. Šis dabar nebegalvojo apie kardą, kuris neperseniausiai dar šiltai ir tvirtai suspaustas tūnojo vampyro delne. Aišku, Varnė jį ištraukė iš delno ir numetė į salės vidurį.
Elijah grįžo į realybę tik tada, kai šioji timptelėjo jo lupą, tada jis jau suprato, kad kažkas ne taip, ir staiga pajuto durklą įremtą į kaklą.
- Aš ne pralaimėjau, - tarstelėjo vaikinukas ir sarkastiškai šyptelėjo žvelgdamas į mėlynakę. - Tu pasinaudojai mano silpnumu tau, - prikando apatinę lupą ir laisva ranka stumtelėjo merginos ranką su durklu sau nuo kaklo. - Kai nori tu gali viską.. - kilstelėjo antakį ir švelniai viena ranka brukštelėjo vilkei per skruostą.
-
Švelnūs ir malonūs vaikino prisilietimai sujaukė ramiai plūduriavusias mintis. Atrodė, jog pro šias ką tik praūžė galingas uraganas. Vydamos viena kitą ir šuoliuodamos beprotišku greičiu, mintys priminė chaosą.
Nustok taip į jį reaguoti!
Stengdamasi nesileisti visiškai išblaškoma, Luna stipriai prikando apatinę lūpą. Skausmas akimirksniu pervėrė kūną.
-Ar tai reiškia, jog mūsų kova baigta ir aš laimėjau?-šyptelėjo neketindama grynakraujui išsiduoti, kaip stipriai šis ją veikia.
Kova. Nesileisk jo išblaškoma.
-Žinoma,-linktelėjo,-juk tai tu negali liautis galvoti apie mane,-žavi šypsena akimirksniu papuošia jaunosios anglės veidą.
Melas. Lygiai taip, kaip mėlynakę prie žemės slegiantis vaikinas negalėjo suvaldyti savo minčių, ši taip pat turėjo suimti vadeles į rankas, jog mintys nustotų siautėti.
-Neturėtum leistis blaškomas net man,-kryptelėjusi galvą, Luna persibraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus. Šie nepaklusniai krisdami uždengė dalį merginos veido iš šono.
Nežymus šyptelėjimas, susilietusios lūpos ir iki šiol chaosiškai besisukusios mintys akimirksniu nurimo. Tyla maloniai apglėbė nematoma skraiste.
Lėtai slenkančios minutės virto sekundėmis. Hogvartsas, jame besimokantys mokiniai, rūpesčiai ir problemos, išgaravo. Liko tik tvirtas vaikino kūnas, prispaustas prie šaltos žemės ir viuje liepsnojantys jausmai šiam.
-Man regis, pralaimėjai,-atitraukusi lūpas nuo jaunojo vampyro, Luna išsitiesė vis dar laikydama vaikiną prispaustą. Ranka, gniaužianti durklą, susirado kelią iki šio dėklo. Saugiai paslėptas durklas leido sutelkti dėmesį į jaunąjį vampyrą ir toliau tikėtis puolimo.
Neprarask budrumo
Nuolat galvoje skambantys žodžiai nė akimirkai neleido pamiršti apie tai, jog melsvai-žalių akių savininkas bet kada gali pulti. Tik šio visiškas nesipriešinimas merginos veiksmams ir meilus balsas, blaškė sutelktą budrumą.
-Ne, negaliu,-papurčiusi galvą mėlynakė linksmai nusijuokė. Galbūt kova išties baigta? Dėl to stipriai nusivilkti neteko. Varno Nago globotinė nė neketino priešintis pasikeitusiai situacijai. Lygiai taip pat, kaip ir rudaplaukis.
Švelnus brūkštelėjimas per skruostą ir safyrnių akių savininkės veidą papuošė žavi šypsena.
-Žaisi su manimi, kaip katinas su pele?-šyptelėjo stebėdama ant žemės gulintį vaikiną.
-
Kas ir kodėl prašė vaikino taip elgtis? Turbūt būtų užtekę kovos ir sąžiningos pergalės. Tačiau ne. Elijah norėjo išblaškyti merginą, bet tą patį padarė sau, tačiau jis turėjo tai numatyti. Ar buvo kartas, kai jis jai atsispyrė? Tikrai ne.
Elijah, Elijah.... koks tu skystas.. - pamanė berniūkštis vis spoksodamas į Luną.
- Nori pergalės? Tau jį kažką duos geresnio nei aš? - Gana sarkastišku balso tonu klaustelėjo Dawson' as ir kilstelėjo savo dešinį antakį į viršų.
Chris' as nebūtų vampyras, jei negalėtu jausti kitų žmonių. Na gal skaityti minčių ir negalėjo, tačiau jausti juos - puikiai.
Turbūt galvoji, jog esu kvailys ir nesuprantu, kad tu į mane reaguoji taip pat, kaip ir aš, galbūt net labiau, - užsigalvojusį vaikinuką išblaškė tylumoje nuskambėjęs vilkiūkštės balsas.
- Aš negaliu? - Kiek klausiamu veidu pažvelgė į šią, - na turbūt, tačiau tu gali? - Kilstelėjo aukščiau vieną iš dviejų lupų kampučių. Spėju, kad ne, tačiau šiuos žodžius šis pasiliko sau.
Ausims pagavus merginos ištartus žodžius, šis šyptelėjo ir giliu žvilgsniu perskrodė merginą.
- Neturėčiau, tačiau tu taip pat, - atsikirto jaunasis vampyras, bandydamas sugluminti Varnę.
Grifas seniai žinojo, kad su juo Luna būna visiškai kitokia, jokio šaltumo, tik rodos, ji bando paslėpti savo bejėgiškumą atsispirti melsvai - žalsvų akių savininkui būdama prie jo, na bent jau šią akimirką.
Vaikino kūnas buvo prigludęs prie šaltų grindų. Jei jis būtų ne vampyras turbūt drebėtu iš šalčio, tačiau buvo atvirkščiai. Po tokio aistringo bučinio jis degė viduje. Jausmai vilkei buvo daug stipresni nei jis manė. Gyvenimo be jos, jis nelabai įsivaizdavo.
- Jei norint gauti tokį bučinį reikia pralaimėti - pralaimėsiu visada, - su šypsena veide išlemeno šis ir džiaugėsi, kad Luna patraukė tą daiktą jam nuo kaklo. Jis nebūtų nukraujavęs, jei ji jį sužeistu, tačiau kad taip būtų, nenorėjo.
Be to negalvokite, Elijah dar nepasidavė, jis tik laukė progos pulti iš pasalų. Mergina turėjo visiškai atsipalaiduoti, tad jis nesiruošė skubėti. Dawson' as į kovą ateitį be antro ginklo tikrai negalėjo.
- Jei ne, tai ne, - šyptelėjo šis. Ir taip, jis vis dar gulėjo prispaustas mėlynakės. Ši rodos nė nesiruošė nulipti. Vampyras dėl to tikrai nenuliūdo, atvirkščiai, netgi džiaugėsi, kad ji šiuo metu buvo romantiškai nusiteikusi.
Pamatęs merginos šypsena, rudaplaukis suprato, kaip jis ją veikia.
- Katinas su pele pešasi, - mirktelėjo šis. - Aš nenoriu to.. - nutęsė Grifų Gūžtos atstovas.
Varno Nago globotinė sedėjo ant apatinės vampyro kūno dalies, tad šis galėjo atsisėsti. Pakilęs savo nugara nuo žemės, viena ranka apjuosė merginos liemenį, kita brukštelėjo per jos švelnius plaukus.
- Kodėl tu manai aš žaidžiu? - Šyptelėdamas klaustelėjo vaikinukas ir tvirtai apkabinęs merginą striktelėjo ant kojų. Na žemė buvo šalta..
Atsistojęs jis apsižvalgė, salės viduryje gulėjo kardas, tačiau eiti jo pasiimti jis tikrai neketino. Jis naudojosi proga sutrikdyti merginą. Aišku, stovėdamas šalia to nepadarys, tad teko kažko imtis. Jis žengė žingsnį arčiau, truktelėjo merginą prie savęs ir vėjo greičiu kartus su ja atsimušė į tvirtą mūrinę sieną, aišku, šis neleido nukentėti Lunai, tad rankomis laikydamas tvirtai prispaudęs ją prie savęs, trinktelėjo į sieną savo raumeninga nugara ir greit pakeitė situaciją. Ten savo kūnu spustelėjo vilkiūkštę. Tačiau nestipriai, kad ši nenukentėtu.
Jis švelniai viena ranka žaidė su jos plaukais, o kita brukštelėjo nuo kaklo odos iki pat liemens.
- Tai dar vis manai, kad tu pajėgi man atsispirti? - Kryptelėjo galvą ir švelniai, gana romantiškai pridėjo savas lupas prie merginos. Tačiau greit jas ir atitraukė dar specialiai timptelėjęs merginos viršutinę lupą. Žaidė toliau.. Nenorėjo leisti merginai galvoti apie galimus jo veiksmus. Kalbant apie kovą.
-
Puikią vilkolakės klausą maloniai dirginantis balsas, privertęs rausvas merginos lūpas išsilenkti į dailią šypseną, tyliai nusirito retai naudojamos ir pamirštos salės paviršiumi.
-Hmm...Galbūt,-žaismingai tarstelėjo leisdama šypsenai ir toliau žaisti tamsių plaukų slepiamame veide. Nežymus pasvirimas į priekį, pasiuntęs visu kūnu karščio bangą, vos tik mėlynakės kūnas prigludo prie grynakraujo, ir rauvos varnės lūpos švelniai prigludo prie grifo.
Beprotišku greičiu šuoliuojančios mintys ir kūnas, nuolat reaguojantis į jaunojo vampyro prisilietimus, leido suprasti, kaip stipriai tamsiaplaukė ilgėjosi dabar prie žemės spaudžiamo melsvai-žalių akių savininko.
-Taip, tu,-šyptelėjo atitraukusi savo lūpas nuo Elijah'aus,-hm...vargu,-papurtė galvą atsilošdama ir ištiesdama nugarą. Ilgi, tamsūs plaukai subangavo užguldami fektavimuisi skirtą aprangą.
Kelias akimirkas tyliai stebėdama ant grindų "patogiai" gulintį grifą, Luna kryptelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis lėtai nuslydo prie pravertų grynakraujo lūpų.
Paerzink.
Priversk jį žaisti su tavimi.
Leisdama vampyrui pastebėti, kur įsmeigtas šios žvilgsnis, septyniolikmetė kelias akimirkas tylėjo. Mirtina tyla netruko įsiviešpatauti Ir tik tylus, vos girdimas antgamtikų kvėpavimas pertraukdavo tvyrančią ramybę.
-Man patinka, kai mane blaškai,-atsainiai gūžtelėjo pečiais pagaliau žvilgsniu nuslysdama iki melsvai-žalių vaikino akių.
Išvesk jį iš pusiausvyros.
Leisk jam manyti, jog tu paklūsti jam...
Po velnių, taip ir yra!
Susivaldyti nepraradus budrumo, buvo itin sudėtinga. Atrodė, jog žaviajam vampyrui būnant šalia, tai neįmanoma, ypač, kai šio rankos švelniai klaidžiojo mėlynakės kūnu.
-Panašu, jog kovoje su tavimi, ginklas ne mano kardas, o aš pati,-šyptelėjo kilstelėdama galvą ir žvilgsniu ieškodama kažkur salėje numestų ginklų.
Sidabrinis Elijah'aus kardas ramiai gulėjo vos už kelių žingsnių nuo jaunuolių. Šiam pasiekti tereikėjo atsistoti ir žengti kelis nedidelius žingsnius. Priešingai nei kur kas toliau gulintis merginos ginklas. Viduje besipuikuojantis brangakmenis, net iš toli spindėjo tamsoje. Lygiai taip pat, kaip ir safyrinės žaviosios anglės akys.
Per toli...
Pamiršk jį...
Galvoje aidintys balsai, nuolat prieštaraujantys vienas kitam, neleido nuspręsti, kurio derėtų klausyti. Baimė, kad bus sužeista, neegzistavo. Luna puikiai žinojo, jog vaikinas saugo ją. ir tik šalia jo ji jaučiasi visiškai saugi.
-Katinas pelę medžioja, o pagavęs...prarija,-šyptelėjo pajutusi, kaip vaikino kūnas pakyla nuo žemės. Viena ranka apsivijusi liemenį, kita įsipainiojusi tamsiuose plaukuose.
-Bandai mane...-nespėjus pabaigti sakinio, liemenį laikiusi vaikino ranka dar tvirčiau apsivijo, šįkart pakeldama nuo žemės. Kojos, pasiekusios tvirtą žemę, leido tvirčiau pasijusti. Atrodė, jog visą šį laiką ėjęs iš proto, kūnas pagaliau nurimo.
Žinoma, neilgam.
Žingsnis ir šiltas Elijah'aus kvėpavimas švelniai sukuteno merginos odą. Kilstelėjusi galvą Luna žvilgtelėjo į vaikiną. Šio staigus judesys, panaudojant vampyriškus sugebėjimus, ir abu jaunuoliai stovėjo prie šaltos salės sienos.
Akimirksniu pakeitęs situaciją, grifas švelniai spustelėjo tamsiaplaukę prie sienos. Nematomomis rankomis apglėbęs šaltis privertė pašiurpti odą. Tačiau skirti tam dėmesio, septyniolikmetė neturėjo laiko. Švelnūs grifo prisilietimai ir vėl privertė pamiršti viską aplinkui.
Nesileisk blaškoma...
Tačiau galvoje skambantis balsas ten ir liko. Nekreipdama dėmesio į šį, Luna kryptelėjo galvą. Trumpas bučinys, po šio sekęs švelnus viršutinės lūpos timtelėjimas ir salės paviršiumi nuaidėjo tylus urgztelėjimas.
-Užsičiaupk,-nežymus šyptelėjimas ir rausvos mėlynakės lūpos prigludo prie žaviojo vampyro, šįkart neketindamos greitai atsitraukti.
-
Elijah buvo sužavėtas merginos elgesio, rodos jos bandymas šiam nepasiduoti, virsdavo tikra vidine kova. Viena pusė norėjo elgtis nevaržomai, o kita vis neleisdavo susikoncentruoti tik į Elijah, nes galvoje "kibojo" mintis, "o jei jis puls"? Dėl šių dalykų vaikinukas visiškai ją suprato, nes dabar tas pats buvo ir jam. Nors ir brukštelėdavo savo švelniu delnu jei per skruostą, kūną, lupas,tačiau ties tuo susikoncentruoti negalėjo. Jie čia atėję buvo kautis, o ne "pilstytis" romantiškais bučiniais ar pokalbiais, kas rodosi jų santykiuose darėsi įprasta.
Ji erzino jį, jis erzino ją. Tai pavadinti galima tik taip, jog neigiamas polis traukia teigiamą, ką galima pasakyti dabar. Dvi priešingybės nepajėgė atsispirti ir lyg saldus medus vilioja meška, taip jie vienas kitą.
Vampyras kartais sunkiai suvokdavo, kodėl negali pasakyti Lunai - NE. Bet vienintelė priežastis turbūt buvo meilė, kuri visiškai netyčia ir neplanuotai užsiliepsnojo tarp dviejų jaunų asmenų.
Dawson' as dabar žiūrėjo į Luną, klausėsi jos kvėpavimo, jautė jos prisilietimus, bučinius viską ko norėjo tą gavo, netgi žodžius, kurių jis nereikalavo irgi išgirdo.
Ką?
- O man patinka tave blaškyti.. - nutiesė Chris' as bandydamas apsimesti ramiu ir visiškai nenustebusiu, nors šie žodžiai jį pamalonino.
Kad ir kaip norėjo atsiduoti merginai, jis grįždavo prie minties - reikia "atkeršyti" už tą peilį. Todėl, kad ir kaip jis su ja elgėsi, tačiau budrumo neprarado, ko negalėtume teigti apie Varnę.
- Taip taip, - pridurdamas linktelėjo galva ir kilstelėjo lupų kampučius. Lunos žodžiai buvo tikra tiesa, kardo jis nebijojo, tačiau šios... Ne ne.. Ne Lunos bijojo jis, o traukos, kuri jį veikia.
Kol Luna tūnojo ant vaikino, rodos, situacija buvo jos rankose, tačiau dabar, kai šis laikė ją spustelėjęs prie tvirtos sienos, ji atsipalaidavo. Išleido iš savęs, kažkur giliai buvusią, pasislėpusią romantišką "šakelę".
- Ką man pa..? - Vaikinas kiek nustėro. Nesitikėjo tokių impulsyvių bučinių iš merginos. Vos spėjo užsimerkti, jau jautė, kaip šių lupos sukimba. Rodos ji nė neketino jo paleisti, nors jis visiškai nesipriešino, tik prie to prisidėjo atsakydamas į gana "aistringą" bučinį. Tačiau ilgai jis nelaukė ir po trisdešimt sekundžių atsiplėšė nuo merginos.
- Pala, - rodomąjį pirštą padėjęs ant merginos lupų prabilo jaunuolis, - neblogai, - nutęsė šis, viską palydėdamas žaviu šypsniu. - Tu kartais nieko nepastebėjai dar? - Tęsė šis ir savo aštrias iltis pridėjo prie kaklo, kur buvo safyrinių akių savininkės miego arterija, tačiau perkasti kol kas nesiruošė. - Jei aš dabar čia įsisiurbsiu - tu mirsi, - dar labiau spausdamas ją prie sienos ir viena ranka truputį kryptelėjęs jos galvą, žinoma švelniai, su savo aštriomis iltimis truputį spustelėjo jos odą, tačiau greit atleido ir tą vietą prilietė savo įkaitusiomis lupomis.
- Dabar jau tu nieko nesakyk, - nuslinkęs prie ausies išlemeno Dawson' as ir kilstelėjęs galvą įsmeigė akis į ją. - Pralaimėjai, vilkiūkšte, - švelniai, gal truputį kutendamas odą perbėgo per jos skruostą.
-
Leisti kūnui reaguoti į vaikino prisilietimus, nebuvo sunku, kur kas sunkiau šiam atsispirti.
Neleisti paveikti.
Neleisti išblaškyti.
Prisikandusi vidinę lūpos dalį, Luna kilstelėjo galvą žvilgsnį įsmeigdama į melsvai-žalias akis. Viduje šėlstantys jausmai sunkiai leido sukoncentruoti dėmesį ir atgauti pusiausvyra.
Vidinė kova.
Kovoti su kardais, mergina buvo mokoma nuo pat mažens. Žvangantis metalo garsas buvo įsišaknijęs giliai pasąmonėje. Priešingai nei kova su savimi. Kaip priešintis tam, ką taip sunku suvaldyti? Ir...ar verta?
Meilė.
Ji vienintelė sujaukdavo visas mintis ir priversdavo tapti kitokia. Pamiršti žiaurumą ir leisti kūną užvaldyti jausmams.
-Netikiu,-šyptelėjo pakreipdama galvą ir lėtai nužvelgdama priešais stovintį vampyrą. Šio tvirtas kūnas, spaudžiantis prie šaltos sienos, pasiuntė malonius šiurpuliukus.
Niekad nemaniau, jog taip lengvai pasiduosiu vampyrui...
Bučiniui užvaldžius visas mintis, Luna nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Pasiduoti savo jausmams nebuvo sunku. Tiesa sakant, buvo pernelyg lengva.
Vaikinui atplėšus savo lūpas nuo mėlynakės, ši pravėrusi rausvas lūpas, kilstelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis lėtai nuslydo Elijah'aus veidu.
Pasirodžiusios vampyro iltys akimirksniu privertė sugrįžti nustumtą budrumą. Niršdama pati ant savęs, jog leidosi taip lengvai paveikiama, Luna tyliai suurzgė. Nežymus urgztelėjimas nuaidėjo salės paviršiumi.
-Pirmyn-šyptelėjo pajutusi vaikino iltis sau prie kaklo. Šio švelnus spustelėjimas pasiuntė malonius šiurpuliukus visu tamsiaplaukės kūnu. Baimės mergina seniai nebejautė, net ir šioje situacijoje, kai bet kurią akimirką grynakraujo iltys galėjo susmigti į jautrią kaklo odą.
Meilė. Ji akla.
Per prabėgusius metus septyniolikmetė taip ėmė pasitikėti žaviuoju grifu, jog šio vampyriškos galios nebevertė bijoti. Priešingai, visa tai sukeldavo tik žaismingą šypseną merginos veide.
-Ne...Nepralaimėjau...-pakreipusi galvą, itin tyliai sušnabždėjo mėlynakė šalia melsvai-žalių akių savininko ausies,-tu tik atsilyginai už durklą...Kova dar nebaigta,-pakštelėjusi į skruostą, septyniolikmetė išsivadavo iš vaikino glėbio ir žengusi kelis žingsnius stabtelėjo ties savo kardu. Šis vos po kelių akimirkų ir vėl puikavosi žaviosios anglės rankoje, sukiojamas į visas puses.
-Tęsiam?-šyptelėjo žengdama dar kelis žingsnius ir koja prispausdama vaikino kardą prie žemės.
Beginklis.
Ne. Jis niekada nebus beginklis...
Kryptelėjusi riešą, Luna pasukiojo savąjį ginklą laukdama puolimo.
-
Dawson' as galvojo esąs laimėjęs, tačiau ar Luna taip greit pasiduos? Tik į šį klausimą ieškoti atsakymų nereikėjo, nes tai buvo tik dvi raidės - NE. Vilkė niekada nepasiduoda, na gal meilei, tačiau tai normalu. Meilė žmogų paverčia bejėgiu.
- Nepralaimėjai? - Kilstelėjo antakį šis, tačiau tokio atsakymo ir tikėjosi, kada ši pasiduos, gal, tik tada, kai ji merdės ir reikės pagalbos.
- Nebaigta? - Šyptelėjo šis ir nė nepastebėjo, kaip Luna išsivadavo iš tvirto vaikino glėbio.
- Na tęsiam.. - Eidamas link savo kardo atkirto Grifas, tačiau jo veido mimiką greit pakeitė, tai, jog Luna koja spustelėjo šio kardą, tad dabar jis tapo beginkliu. Na bent jau mergina taip manė. Šio pagrindinis ginklas buvo tai, kad jis vampyras, to jam pakankamai užteko, kad įveiktu besilinksminančią vilkiūkštę. Be to po apsiaustu puikavosi "fektavimosi" lazda, tačiau tai panašiau buvo į siaurą, metalinę lazdą, tačiau tvirtą, kuri pilnai galėjo atlaikyti kardo puolimus.
- Be to, kodėl, verti mane prieš tave kovoti, juk tu nenori pralaimėti? - tarstelėjo šis ir sulaukė labai gudraus ir suplanuoto išpuolio, tačiau visa tai atlaikė gana neblogai, neįskaitant to, kad buvo suplėšyta jo maikutė.
- Tu ką, nurengti nori mane? - Nustebęs, tačiau su pajuoka balse, burbtelėjo Chris' as ir greit vėl atsitokėjęs pradėjo puolimą.
Dabar Grifas elgėsi truputį nesąžiningai ir naudojosi savo antgamtiškumu. Na gal tai yra nelabai gerai, tačiau kas kuo turi - tuo naudojasi. Nors Luna būtų turbūt jau mirusi, jei šis savo iltis būtų "įsmeigęs" daug gyliau, tačiau to jis tikrai nenorėjo ir net galvoti apie tai negalėjo.
Kova tęsėsi, vaikinas visu greičiu suko ratus aplink merginą.
Pirma, jei jai apsisuks galva, bus daug lengviau. Nors ji ir nestovėjo kaip įbesta, pora kartų šveistelėjo kardą, tačiau vaikino nesužeidė, nukentėjo tik apsiaustas ir maikutė, kuri atvėrė puikų, raumeningos krutinės vaizdą.
Rudaplaukis sustojęs greitomis atakomis puolė merginą, dar nuo žemės viena ranka pasiekė savo kardą ir dabar dviem ginklais ją puldamas siekė pergalės.
- Dar nepasiduosi? - Šyptelėjo šis ir savo sidabrinį ginklą įrėmė Lunai į kaklą.
-
-Esu mokyta kovoti iki pat tos akimirkos, kai mano priešininkas man pasiduoda,-šyptelėjo tvirčiau sugniauždama kardo rankeną.
Apgaulė.
Kovoje, kaip ir meilėje, taisyklių nėra.
Akylai stebėdama artėjantį grifą, mergina ir toliau ramiai sukiojo ginklą, tarsi mankštindama raumenis. Veiksmas, kurį buvo atlikusi tūkstančius kartų per prabėgusius septyniolika metų. Kas galėjo pagalvoti, jog atvykus į Hogvartsą, mėlynakės rankose ir toliau puikuosis kardas? Net magijos ir burtų pasaulis neprivertė pamiršti to, kas buvo įaugę giliai pasąmonėje.
Akimirka. Antra. Ir grynakraujo kūnas priartėjo. Pakankamai arti, jog kardo ašmenys pasiektų šio kūną. Žaismingai šyptelėjusi, tačiau neleidusi nė sureaguoti, Luna žengė žingsnį ir staigiu judesiu mostelėjo rankoje esančiu ginklu. Aštrūs kardo ašmenys skrosdami orą perpjovė Elijah'aus marškinėlius. Žiojanti skylė puikiai atidengė raumeningą vaikino krūtinę.
Tačiau dėmesys, sutelktas į kovą, neleido blaškytis.
Ne. Antrą kartą tokios pat klaidos nedarys.
-Galbūt,-gūžtelėjo pečiais nesileisdama blaškoma.
Susitelkimas kovai ir įniršis, jog leidosi taip lengvai paveikiama, privertė pamiršti šypseną.
Kova.
Vienintelis žodis nuolat aidintis merginos galvoje. Žodis, neleidžiantis pamiršti, jog dėmesio nukreipimas tikroje kovoje gali kainuoti gyvybę.
Žaviajam grifui ėmus sukti ratus ir atakuoti naudojant angamtinę galią, septyniolikmetė nežymiai šyptelėjo. Kova darėsi nesąžininga.
Greiti judesiai ir stiprūs kirčiai tik dar labiau privertė sutelkti dėmesį į kovą. Viena akimirka prarasta budrumo ir metalinė lazda pasieks liekną mėlynakės kūną. Skausmas nubanguos priversdamas prarasti pusiausvyrą. Ne. To nebus.
Atmušinėdama lazdos kirčius ir pasitaikius progai pulti, Luna dar kelis kartus perplėšė jaunojo vampyro drabužius. Tarsi įspėjimas, jog netrukus kardo ašmenys palies odą. Pravers gilias žaizdas.
-Geminio,-sušnabždėjo supratusi, jog netrukus teks atremti dviejų ginklų atakas.
Nors įprastai tokiose situacijose kaudavosi tik su vienu ginklu, tačiau šįkar viskas buvo kitaip. Vaikinas ne tik turėjo du ginklus, tačiau ir antgamitnę galią - vampyro greitį.
Vos akimirką pasukiojusi abu kardus rankose, Luna žengė žingsnį atsistodama į gynybos poziciją. Žinojo, jog netrukus pasipils puolimai. Grynakraujo rankose esantys ginklai bandys pasiekti ją.
-Pasiduosiu, tik mirusi,-sušnypštė atmušdama prie kaklo esantį kardą.
Staigia pasilenkusi, tamsiaplaukė tvojo alkūne vaikinui per pilvą pasiųsdama skausmo bangą šio kūnu. Akimirką. Tiek turėjo, jog galėtų netikėtai pulti. Parversti grifą ant žemės.
Sulaukusi vampyro reakcijos į smūgį, Luna staigiai patraukė šio koją parversdama melsvai-žalių akių savininką ant žemės.
-O tu? Pasiduosi?-šyptelėjo nužvelgdama ant šaltos žemės gulintį vampyro kūną ir prikišdama vieno iš kardų ašmenis šiam prie kaklo.
-
Kova tarp dviejų jaunuolių darėsi vis "pavojingesnė". Nei Luna, nei Dawson' as nesiruošė pasiduoti, būtų kovoje lygi pat mirties. Bet kaži ar bent vienas iš jų to norėjo. Luna myli jį, jis myli Luną, bent vieno mirtis reikštu didžiulę netektį ir skausmą.
Suplėšyta maikutė, atvėrė puikų raumeningos krutinės vaizdą, tačiau, vilkiūkštė, net nemanė išsiblaškyti, na ir Elijah jos blaškyti per daug nesistengė, jis tik kovojo, jei merginos akys nuslysdavo ten, kur nereikia, niekas nekaltas. Bet ne Lunos. Kita mergina jau seniai būtų pasidavusi ir net nekovojusi, be to apnuoginta krūtinė kitą tikrai išblaškytu ir išvestu iš pusiausvyros.
Luna pratusi.
Rudaplaukis gynėsi, savo ginklais atrėmė Lunos smūgius, tačiau rodos ši perprato jo strategiją ir taip elgtis jam nebebuvo prasmės. Tačiau jau buvo per vėlu, kažką sakyti. Ginklas įremtas Lunai į kaklą? Tačiau ar ilgai? Na gal kelias sekundes, ji greit nustumė savo kardu Elijah' aus smailiąją sidabrinę lazdą. Ir tvojo šiam į pilvą. Chris' as nebuvo skystas, tad skausmo, kuris greit perbėgo per kūną, neparodė, tačiau susilpnėjusi reakcija ir išblaškymas leido merginai, be jokių pastangų parvesti šį ant žemės.
- Niekada, - šyptelėjo šis ir ranką patraukė į kaklą įremtą ginklą.
Velnias!
Aštrūs kardo ašmenys perpjovė vaikinui delną, tačiau buvo gerai tik tai, kad jis vampyras ir žaizda greit užgis. Nieko nelaukęs jis pasiėmė savo fektavimo lazdą ir atlaikęs kelis Lunos ėjimus, pratarė:
- Lygiosios.. - Kilstelėjo lupų kampučius ir žengė kelis žingsnius arčiau šios. - Nes jei kausimės ilgiau, vienas iš mūsų privalės mirti, - truputį surimtėjęs nutęsė vampyras ir įsidėjo savo kardą ir lazdą atgal į apsiausto specialiąsias kišenes.
- Gal laikas iš čia dingti? - Pažvelgė į Luną ir pagriebęs ją už rankos apleido šiurpiąją salę, kurią jaunuoliai puikiai sugebėjo paversti kvos lauku ir dar romantiškų pasimatymų vietele.
-
Išgirsti atsakymą, sudarytą vos iš keturių raidžių, mergina nesitikėjo. Žinojo, jog Elijah'us nepasiduos. Nepralaimės savo išrinktajai. Turbūt kiekvieno vaikino viduje esantis ego nebūtų leidęs nei vienam pralaimėti prieš savo ar bet kurią kitą merginą.
Panašus ego karaliavo ir žaviosios anglės viduje, tik šis neleido pralaimėti ne tik vyriškosios lyties atstovams, tačiau ir savo giminės atstovėms. Nuo mažens mokyta kovoje kautis iki galo, Luna visuomet buvo pasiryžusi parklupdyti savo priešininką.
Tačiau ne šįkart. Priešais stovėjo žmogus, o tiksliau aštriadantis vampyras, kurį tamsiaplaukė buvo spėjusi pamilti, tad nuožmi kova turėjo baigtis kitaip. Nei vienas iš jaunuolių neturėjo kristi nuo kito rankoje esančio kardo. Tai tebuvo treniruotė, žaisminga ir linksma, tačiau ne kova, kuri turės pareikalauti, kurio nors gyvybės.
Elijah'ui nustūmus prie kaklo prispaustą kardą, Luna staigiai atsitraukė. Puikią vilkolakės uoslę sukuteno kraujo kvapas. Kryptelėjus ranką, kuri visai neseniai laikė kardą prie grifo kaklo, safyrinių akių žvilgsnis užfiksavo tamsiai raudonu skysčiu nusidažiusius ginklo ašmenis.
Atsiprašančiai žvilgtelėjusi į vampyrą, tamsiaplaukė paslėpė savo kardą.
Kova baigta.
-Tik leisk padėti,-neketindama palikti atviros žaizdos, net jei ši turėjo netrukus užgyti dėl antgamtinių vampyro galių, išsitraukė burtų lazdelę. Retai ir beveik pamirštą naudojamą medinį pagaliuką.
-Ferula,-lengvas rankos mostas ir žiojanti žaizda, papuošusi grynakraujo delną, akimirksniu pasislėpė po tvarsčiu.
-Atleisk...-kaltai šyptelėjo ir nesipriešindama leidosi išvedama iš salės. Tylūs žingsniai, visiems saldžiai miegant, nuaidėjo Hogvartso pilies koridoriais.
-
Mergina slampinėjo po dar nematytus, kone apleistus pilies koridorius. Gigantiški voratinkliai, kabantys palubėse, storais, vietomis apdriskusiais gobelenais nuklotos sienos ir kiek dulkėti paveikslai su retkarčiais judančiais portretais baltaplaukei priminė namus. Niūrūs medžių šešėliai, gąsdinančiai šmėžuojantys tamsiuose languose Midei kėlė nostalgiją. Vokietijoje įsirengusi Molgorato būstynė nebuvo pritaikyta vaikams, iš tiesų, ji nebuvo pritaikyta niekam, tačiau tai buvo kol kas vienintelė vieta, kurią mergina galėjo vadinti namais. Dydžiu Hogvartsui neprilygstantis, tačiau pakankamai erdvus namas su požeminiu bunkeriu ir dviem bokštais priminė tikrų tikriausią pilį.
Artemidė nubraukė nuo skruosto juosmenį siekiančią, baltą sruogą ir užkišo už kiek smailokos ausies. Tiesa, slampinėdama pilies požemiuose vidury nakties, dėl savo pieno balsvumo odos bei plaukų mergina priminė tikrų tikriausią fosforuojantį vaiduoklį.
Staiga keistam dundesiui pasiekus ausis, šviesiaakė žvilgtelėjo didelių durų pusėn, iš už kurių sklido neaiškūs garsai. Aklas smalsumas varė būtybę iš proto ir ši nieko nelaukusi atsargiai pravėrė jas įžengdama į salę. Vaizdas, kurį išvydo buvo tarsi iš siaubo filmo ar istorijos prie laužo: raudonplaukė ragana ir aplinkui ją degančios žvakės.
- Trūksta tik mažų vaikų griaučių, - kimiai prabilo Laventi ir užhipnotizuota nepažįstamosios murmesių, atsisėdo šalimais garbanės.
-
Neilgai klaidžiojusi po Hogvartso pilį raudonplaukė rado tinkamiausią vietą jos pirmąjam satanistiškam ritualui. Ji jautė keistus šiurpuliukus per visą kūną, tačiau nekreipusi į tai daug dėmesio įėjo milžinišką salę po pilimi. Pasidėjusi svarbiausius daiktus šalia durų ji sumurmėjo burtažodį, kuris netrukus pradėjo skleisti šviesą iš jos burtų lazdelės. Lėtai vaikščiodamą po salę garbanė ne kartą krūptelėjo nuo žingsnių garsų, tačiau tiesa ta, kad viskas tebuvo aidas kelis kartus pasikartojantis milžiniškoje salėje. Taip pat ne vienoje vietoje ji matė milžiniškus vorus, kurie būtų patikę profesoriui von Sjuardui, ar cyptelint kokią pelę. Pati salė buvo milžiniška, tačiau visiškai tuščia ir dulkėta, o ir pati drėgmė bei šaltis skverbėsi ne tik į kaulus, bet ir į visus sąnarius tad net nepriėjus jos galo garbanė mostelėjo ranka. Abejojo ar ką nors gero būtų radusi, tad tik burtų pagalba padėjo daiktus jos manymu salės vidury.
Su druska padariusi apsauginį ratą bei su kreida nubrėžusi apverstą pentaragamą, ant pentagramos žvaigždės galų uždėjusi po juodą žvake jas uždegė burtų pagalba, vėlei. Galiausiai atsisėdusi rato vidury ugninių plaukų savininkė pasiėmė mažą durklą ir pridėjo jį prie delno. Pajutusi ašmenų rėžį Morgana susiraukė, tačiau žala jau buvo padaryta, tad mergina tik iškėlė delną virš žvakės vidury ir pradėjo murmėti tamsiojo lordo kvietimo žodžius lotyniškai.
Ji jau buvo kvietimo vidury, kai išgirdo kažką įeinant. Garbanė pasistengė nenukreipti minčių ir toliau viską daryti taip kaip reikia, tačiau įkyrios mintys lindo į galvą. Kas, po galais, tokiu laiku galėtų trainiotis tokiame hogvartso užkampį? Akies krašteliu ji pastebėjo baltų plaukų savininkę prisėdant šalia. Šioji buvo kažkur matyta, tik nežinia kur. Staiga žvakių liepsnos pradėjo degti ryškiau ir jų ugnis pakilo. Morgana išplėtė ryškias žalias akis ir užgniaužė kvapą.
-
Mayra vaikščiojo gerai pažįstamais požemiais. Naktį visa pilis miegojo, tad klastuolei nebuvo sunku išsmukti iš Klastūnyno bendrojo kambario ir nusėlinti iki salės, kuri buvo taip giliai po Hogvartsu, kad mergina jautėsi lyg kape. Blanki lazdelės šviesa galiausiai pasiekė tamsias duris. Įžengusi į už jų buvusią salę, Mayra apsidairė, stebėdama aplink išmėtytas žvakes ir prie sienų sustatytus stalus. Viską dengė pakankamai storas dulkių sluoksnis. Suraukus nosį, Mayra lazdelės mostu išvalė dulkes, ir padėjo krepšį, kurį atsinešė su savimi. Aplink padėjo kelias paprastas baltas žvakes apšvietimui ir tik po to salės viduryje kruopščiai kreida nubrėžė ratą su pentagrama viduje. Ant žvaigždės spindulių sudėjus žvakes, kurios daug kur keliavo su klastuole, Mayra viduryje patiesė savo apsiaustą ir susidėjo visus reikalingus daiktus. Galiausiai patenkinta savo darbu, ji atsigulė ant grindų ir žiūrėdama į juodą tuštumą prisiminė, kaip atrodė jos pirmasis ritualas.
-
Žengdama laiptais žemyn, mergina beveik nesuprato kas darosi ir kur ji eina. Kojos tarsi savaimė nešė ją, o tik pradedant mąstyti apie nusukimą šonan arba grįžimą užtemdavo akys ir rodos pradėdavo eiti dar greičiau. Kelio nuo kambarių iki čia veik neprisiminė, paskutinis dalykas ką aiškiai prisimena buvo grįžimas į kambarius iš po kelionės į Kiauliasodį. Visas šitas kūno nevaldymas jau pradėjo gąsdinti Žaneta, jautėsi tik kaip pakeleivė savo pačios kūne lyg į viską žvelgtų kažkieno kito akimis. Einant vis gilyn į Hogvarsto požemius darėsi vis tamsiau ir tamsiau ir po kurio laiko be lazdelės šviesos beveik nieko nesimatė. Lazdelė, be to, mergina išsitraukė irgi ne savo noru, o lyg kažkieno paliepta. Merginą nešusios kojos sustojo tiktais prieš tamsias duris giliai požemyje. Ir jau nuėjus tiek kelio nebedrįso žengti atgal, nežinodama kas gali atsitikti. Pravėrusi duris pamatė atsidūrusi erdvią salę ir jos viduryje, ant to paties ženklo, kurį rodė Klastuolė Kiauliasodžio sodyboje, gulinčia Mayra. Nesumastydama ką toliau daryti ji priėjo prie gulinčios juodaplaukės, nusivilko apsiaustą ir atsigulė šalia. Nenorėjo drumsti tylos kuri galėjo būti pasirengimas ritualui, todėl tiesiog laukė.
-
Mayra pirmiau pajuto, nei išgirdo Žanetą. Tamsa, kaip koks gaivaus oro gurkšnis, nuramino Mayros mintis bei jausmus. Grifei atsigulus šalia, klastuolė paklausė:
-Ar bijai?
Jos klausimas nuaidėjo tolyn. Atsistojusi, Mayra uždegė juodas žvakes ant žvaigždės spindulių aiškindama ritualo eigą:
-Viskas prasidės ir pasibaigs su varpelio skambtelėjimu. Kaip bažnyčioj. Kadangi tai pirmas tavo ritualas, pasveikinsim keturis Tamsos Angelus. Vienas iš jų po ritualo tave pasirinks globoti. Tada galėsi kviesti tik jį. Galiausiai pakviesim Valdovą. Jo akivaizdoje vyksta auka. Atsinešei ką nors, kas tau svarbu? Jei su auka viskas gerai, tada išsakai savo prašymą. Ir sužinai, ar tavo aukos užtenka, ar turėsi dar ką nors padaryti papildomai. Ir pirmo ritualo proga, gali išsirinkti naują vardą, kurį žinosi tik tu ir Šėtonas. Taip niekada jo nesumaišysi su apsimetinėjančiom dvasiom. Tada varpeliu užbaigiam ritualą, susitvarkom ir viskas. Ai, ir jeigu gausi užduotį, niekam jos nesakyk. Kaip ir naujojo vardo. Labai nemandagu. Ir prasidėjus ritualui, negalima naudotis magija. Lazdelę tiesiog pasidėk kur šalia.
Mayra atsitūpė prie ant apsiausto padaryto mini altoriaus ir paplekšnojo į tuščia vietą vidurį.
-Čia padėk savo auką.
Paėmusi tamsaus stiklo buteliuką jį pavartė ir ten buvusį skystį supylė į taurę. Pasklido silpnas rožių bei alkoholio kvapas.
-Kai būsi pasiruošus tiesiog prisėsk šalia ir pradėsim.
Padėjusi savo lazdelę kairėje altoriaus pusėje, Mayra dar kartą pažiūrėjo ar viskas savo vietose.
-
-Hm? Aš esu giliai po Hogvartsu, tamsioje menėje, tai jo manau truputėlį baisoka. - nusijuokė Žaneta. Išklausius taisyklių ritualo metu, ramiau nepasidarė. Širdis pradėjo dar labiau kalatotis ir kūną surakino baimė. Tačiau kelias minutes pakvėpavus ir nusiraminus situacija pasirodė ne tokia baisi ir pavojinga, juk vis dėl to visą laiką prižiūrės vyresnėlė. Paminėjus svarbų ritualui daiktą, mergina pajautė svorį vidinėje apsiausto kišenėje. Prisiminė besidedanti tamsaus, matinio metalo varnos figurėlę-pakabuką. Jis buvo jos mamos giminės moteriškos linijos talismanas. Jį močiutė jai atidavė gavus priimimo laišką į Hogvartsą. Priėjusi prie altoriaus atsargiai paguldė varnos pakabuką viduryje. Lazdelę ir apsiaustą pasidėjo prie sienos esančios toliausiai nuo nubraižytos pentagramos. Supratusi, kad nebeliko ką daryti priėjo prie Mayros ir atsisėdo šalia. Baimę jau buvo beveik užmiršus, jausmus buvo užgožęs adrenalinas.
-
Žanetai atsisėdus šalia, Mayra pažvelgė į jos padėtą pakabuką. Prisiminusi, kaip jai skaudėjo viduj, kai sudegino vienintelį jai rašytą tėčio laišką, klastuolė tikėjosi, kad Žaneta su tuo susitvarkys geriau, nei ji. Atsargiai paėmus sidabrinį varpelį, ant kurio buvo jos išraižytos magiškos runos, Mayra skambtelėjo juo kelis kartus. Garsas nusirito per jos vidų ir salę taip ir neataidėdamas. Pentagrama po jų keliais tarsi truputį įšilo, o aplink buvusi Tamsa sutirštėjo, tarsi įkalindama dvi mokines rate. Jausdama iš už rato jas stebinčias akis, Mayra drąsiai atsistojo žiūrėdama į kairę nuo altoriaus ir tarė:
-Liuciferi, kur karaliauji rytuose. Šviesos bei tiesos nešėjau. Ateik ir priimk naują mokinę.
Kartą skambtelėjus, juodaplaukė atsistojo priešais altorių bei Žanetą.
-Samaeli, pietų valdove. Ugnies bei mirties gyvate. Ateik ir priimk naują mokinę.
Po skambtelėjimo klastuolė lėtai nuėjo toliau, jausdama kaip ją stebi jau daugiau nei Tamsos akys.
-Leviatane, kur valdai vakarų vandenis. Jūros žvėrie. Ateik ir priimk naują mokinę.
Varpo skambtelėjimui nutilus, juodaplaukė atsistojo nugara į grifę ir prakalbo:
-Belzebube, kurio valdos šiaurėje. Žemės ir musių valdove. Ateik ir priimk naują mokinę.
Nutilus paskutiniam kvietimo varpui, Mayra atsisėdo šalia Žanetos. Sukilęs adrenalinas ir euforija privertė klastuolės širdį daužytis lyg pašėlusią. Paėmus taurę su švelniai rausvu skysčiu, Mayra atsisuko į Žanetą ir tarė:
-Šiandien, šią džiaugsmingą naktį, kviečiu mūsų ir Pragaro Valdovą prisijungti, kad jis priimtų mūsų auką ir atsidavimą. Jo garbei keliame šią taurę. Ave Satana.
Mayra gurkštelėjo švelniai aitraus bei saldaus gėrimo ir padavė taurę Žanetai. Žvakių liepsna sumažėjo prieš šaudama į viršų ir kelioms sekundėms apšviesdama į ratą pakviestus demonus. Tamsos Valdovo Mayra nebuvo mačius, nes vien jo buvimas šalia priversdavo merginą nulenkti galvą. Pagarbiai Mayra kreipėsi į jį:
-Valdove, pristatau Jums naują mokinę, kuri pasirinko ateiti čia laisva valia ir su auka.
-
Pajutus tamsą, visa drąsa išnyko ir mergina pradėjo šiek tiek drebėti. O per kūną praėjus skardus varpelio garsas tiktais sustiprino drebėjimą ir prie to mergina pradėjo justi ją gnaibantį šaltį. Atrodė, kad temperatūra nukrito bent per 5 laipsnius. Jausdama į ją įbestas akis, daug daugiau akių nei dviejų Mayros akių, ir būtent juodaplaukei kreipiantis į tas akis vardais suprato, kad jai nesivaidena ir tai nėra jos vaizduotės vaisius. Visas šis reikalas, Žanetai nebeatrodė toks lengvas ir saugus. Pasilenkus prie jai ištiestos rankos su taure, grifiukei sukilo ir džiaugsmingi adrenalino jausmai. Prieš geriant, taurės turinį mergina pradžiai atsargiai pauostė ir užuodė keistą rožių kvapą. Na, o žinodama, kad ir šalia jos esanti Mayra irgi gėrė iš tos pačios taurės ne taip smarkiai bijojo išgerti rusvo skysčio. O šovusios žvakių šviesos trumpam apakino, tačiau ir atsiradusi atmosfera privertė merginą primerkti akis ir nulenkti galvą. Ir vėl kūno pati nevaldė ir net nežino ar galvą nuleido iš jaudulio ar iš baimės ar iš pagarbos, atsiradusiam šešėliui. Išgirdus Mayrą pasisveikinant ir ją pristatant Valdovui mergina suprato. Jis čia. Velnias. Širdis iškart nusirito į kulnus ir mergina sustingo iš baimės. Nežinodama ką daryti ar ką sakyti mergina tiesiog sušnabždėjo:
- Ave Satana. - net nežinojo ar taip ištarė, nors ir stengėsi kaip tik įmanoma labiau pavaizduoti Mayra. Bet taip pat mergina ir nežinojo ar šitie žodžiai yra vietoj pasakyti ir ar nebus įžeidus Valdovo?
-
Mayros širdis pradėjo daužytis, o galva lengvai suktis. Gėrimo poveikis buvo žymiai švelnesnis nei Mayros dažniausiai smilkomų žolių, tad klastuolė užsimerkė mėgaudamasi lengvu kritimo žemyn jausmu. Pasaulis pamažu kito ir juodaplaukė vėl girdėjo tą tylų dūzgimą, kuris lyg lifto skambutis pranešė, kad jos mintys pasiekė savo tikslą. Atsimerkusi ji pakėlė galvą ir apsidairė. Aplink ratą stovėjo jos prišaukti Tamsos archetipai. Nuostabaus grožio angelas, Liuciferis, jos globėjas, kitas angelas, raudonais rūbais ir pašaipia šypsena veide, Samaelis, Leviatas, kaip visada pasirodęs savo žvėries formoje, Belzebubas, nuo kurio ir sklido tas musių dūzgimas bei, žinoma, pats Šėtonas - ožio galva, žmogaus kūnu bei kanopomis. Jo negyvos akys žiūrėjo tiesiai į Mayros ir merginos kūnu perėjo šiurpas. Nenorėdama švaistyti daugiau laiko, klastuolė prabilo:
-Mano auka - Žanetos buvimas čia. Jei ji norės, aš ją toliau mokysiu. Norėčiau... Užuominos. Kad galėčiau pilnai suprasti, ką reiškia veidrodžių viziją, kurią man parodei.
Mayra susiraukė. Ji žinojo, kad jos prašymas bus apsvarstytas pačioje apeigų pabaigoje, o atsakymą taip norėjosi sužinoti dabar! Paėmusi Žanetos ranką, švelniai ją spustelėjo, lyg sakydama - tavo eilė.
-
Girdėdama kaip į merginą kreipiamasi auka, nesijautė ypač maloniai. Vien tas kreipinys skambėjo baugiai ir nieko gera nežadančiai. O Mayrai pratęsus sakinį apie kažką susijusi su veidrodžių mene, mergina dar labiau pasimetė. Ar tai buvo jos prašymas? Kas tai galėjo būti? Ir kodėl šnekėti taip miglotai? Ar ir man reikia kalbėti mįslėmis? Jei jau prašau pagalbos tai jie vis tiek suras, tai nuo ko man slėpti? Nuo Mayr'os? Pajutusi rankos spustelėjimą, visos mintys išgaravo ir mergina sustingo, suprato, kad turi kalbėti, tačiau nesugebėjo, nežinojo ką pasakyti. Eidama čia turėjo kelias mintis ko galėtų paklausti, tačiau dabar jos atrodė niekam tikusios. Ir tada ji išgirdo balsą. Šaltą, ledinį, pagiežos pilną balsą. Ir išgirdo vienui vieną žodį - prašymas. Mayrai toliau stovint kaip stovėjus mergina nesuprato ar juodaplaukė jau pripratusi prie tokių garsų ar tai nuskambėjo jos galvoje. Tačiau nelabai viliojama išgirsti tą balsą dar kartą nusprendė kalbėti:
-Amm... Ar galėčiau gauti užuomina... - Nusprendė jei jau patyrusi juodaplaukė taip pradėjo gal ir jai tiks. - Amm... Apie savo mamą? - Nežinodama ar gerą ir tinkamą prašymą uždavė mergina kiek jaudinosi, tačiau nuoširdžiai norėjo sužinoti atsakymą, nors kiek ir bijojo. Be to grifiukė didžiavosi savimi gana sklandžiai viską pasakius. Bet tą pasididžiavimą tramdė smerkiamais žvilgsniais žvelgiantys sargai.
-
Mayros dūzgiančioje galvoje sukosi daug minčių. Taip pat ir vizija. Trys veidrodžiai, trys Mayros, bet kas ji? Koks jos vaidmuo šioje sudėtingoje dėlionėje? Kodėl jos atspindžio nėra? Kaip jai suklijuoti tą sudužusį veidrodį? Nejučiomis klastuolė įspaudė nagus į savo kelius. Nerimas ir klausimai draskė vidų. Šėtono trumpas urgztelėjimas, kuris reiškė nežinia ką, privertė klastuolę atkreipti dėmesį į aplinką. Nerimo banga užliejo klastuolę. Negi kažkas negerai? Ją nuramino Liuciferio tvirta ranka ant peties. Viskas bus gerai. Žiūrėdama į sutrikusią Žanetą, Mayra jai tyliai sušnabždėjo:
-Auka...
Ji žinojo, kad per pirmąjį kvietimą, kai nežinai kas vyksta, būna sunkiausia. Tad, mergina paėmė durklą ir įdėjo į grifės ranką.
-Turi sunaikinti auką.
-
Sunaikinti auką. Nors šito mergina ir tikėjosi, juodaplaukės žodžiai užklupo netikėtai ir ranka su durklu nekilo virš atsineštojo pakabuko. Tai buvo vienintelis jai likęs mamos daiktas. Nors jo ir tiesiogiai nedavė pati mama, tačiau močiutė perdavė jį jai. Bet geriau pagalvojus jei jai bus atsakyta į beveik visą laiką galvoje besisukantį klausimą, galbūt auka bus verta paaukojimo? Jau nusprendus sunaikinti auką iškilo kita problema. Kaip tai padaryti? Kaip su aštriu ir smailiu durklu sunaikinti magišką plieno amuletą. Nesijaudink, svarbiausia noras. Mintyse ir vėl prabilo ledinis balsas. Pirmą kartą jo žodžiams padėjus Žaneta nusprendė rizikuoti ir šį kartą. Iškėlus ranką visos merginos abejonės išnyko, atrodė tiktais šis būdas galės jai pagelbėti. Todėl mergina dūrė. Tiesiai į amuleto vidurį, ties išskleistais varnos sparnais. Amuletui skilus merginą nevaldomas drebulys, ji nesuprato ką padariusi ir ateinant suvokimui kilo siaubas ir kaupėsi ašaros. Tačiau dėl šalia esančios Mayros ir demonų pasistengė neišskyst, nors kelių ašarų nesuvaldė, tačiau jas greitai nusibraukė atgalia ranka.
-
Žanetai nesutaisomai praskėlus pakabuką, Mayra buvo nublokšta atgal į viziją. Šįkart tai buvo ne trys veidrodžiai, bet veidrodžių kambarys. Beveik visi, išskyrus tris, veidrodžiai buvo juodi, neatspindintys net siluetų. Pirmasis veidrodis, kuriame Mayra matė (ne)save buvo sudaužytas. Mergina vos suprato, kad tai jos atspindys. Veidrodis iš dešinė priminė tuos, kurie būdavo kreivų veidrodžių kambariuose. Jei klastuolė bandydavo ką nors įžiūrėti, vaizdas vis kitaip išsikreipdavo. Čia kitos Mayros, o aš? Jos veidrodis, buvęs priešais Mayrą, buvo tarsi aplipęs suodžiais. Neryškus. Tarsi laikinai nupieštas vaizdas, kuris neturėjo taip ilgai išlikti. Mayra patrynė veidrodžio suodžius. Šie buvo slidūs, kaip glitėsiai, kaip pusiau sukrešėjęs kraujas. Žiūrėdama į tamsias bei tuščias savo atspindžio akis, Mayra trenkė į veidrodį, lyg bandydama jį sunaikint. Pirmąkart jos kumščiui palietus veidrodį, klastuolės galvą pervėrė skausmas ir ji pajuto kraujo skonį burnoje. Atsimerkusi Mayra vėl buvo apeigų rato viduje. Iš jos nosies lėtai lašėjo kraujo ant žemės. Kodėl kodėl kodėl...
-
Praskėlus pakabuką atrodė galva skils pusiau. Pakirtus kojas mergina nukrito į tamsą. Nesuprato ar tai tik jos mintys ar realūs veiksmai, bet kokiu atveju labai išsigando. Tamsai kiek prasisklaidžius, tiksliau akims prisitaikius prie tamsumos Žaneta pamatė medžius, daug medžių. Miškas! Uždraustasis miškas? Ne, per daug reti medžiai ir nepanašūs į senus girių medžius. Tai buvo aukštos pušys su plačiomis šakomis kurios praleido tiktais kelis mėnesienos spindulius. Tada mergina išgirdo vienišą kranktelėjimą. Varna. Varnos merginą persekiojo pat mažumos. Jas matydavo visuose sapnuose ir dieną užklupusiose svajose. Tačiau dabar varna neatrodė labai draugiškai nusiteikusi. Ji skrido tiesiai link merginos, o jai norėjus bėgti, suprato negalinti dėl kojas apsivijusių šaknų. Negalėdama pajudėti mergina visaip bandė apsiginti nuo jau prie veido priskridusios varnos, tačiau varna pradėjo kapoti rankas ir grifiukė pajuto kaip jos rankomis pradėjo tekėti šilta kraujo srovelė. Numušus pirmąja varną, o po kelių akimirkų pradėjo kapoti ir kitos varnos. Nustūmus ir šias nuo medžių pradėjo skristi ir kitos ir po kurio laiko mergina jau nebesugebėjo nuo jų apsiginti, o nuo kraujo jau nieko nebematė ir darėsi sunku kvėpuoti, jautė tiktais susitraukinėjančius sugriebtų varnų sparnus ir šiltą kraują.
-
Mayra pamažu atsigavo. Bandė ranka nusibraukti iš nosies bėgantį kraują, bet tik išsitepliojo juo veidą bei ranką.
-Mūsų sutartis nebaigta,-sududeno žemas balsas, tarsi perėjęs kiaurai merginos vidų. Ji sėdėjo pakėlus galvą. Visa baimė buvo dingusi. Apsilaižiusi kruvinas lūpas, klastuolė tarė:
-Supratau.
Ji paėmė varpelį ir atsisuko į Žanetą, kuri vis dar buvo pasimetusi vizijoje.
-Tik sugrąžink ją,-tai tarusi, Mayra skambtelėjo varpeliu šešis kartus. Žvakes užpūtė iš nežinia kur atsklidęs vėjo gūsis. Mayra atsargiai paguldė grifę ant grindų, žinodama, kad po suteiktos vizijos Žaneta jausis daug prasčiau nei ji.
-Liuciferi,-kreipėsi į savo vedlį juodaplaukė, vis dar švelniai laikydama kruviną ranką ant mergaitės veido,-Tikiuosi jos vedlys irgi pasiliko. Žinai kaip man buvo per pirmas apeigas. Būčiau miške sušalus, jei ne tu.
-Tu labiau rūpinkis savo sutarties sąlygomis. Pasekėjai atsiras savaime,-būtybė sušnabždėjo Mayrai į ausį. Klastuolė tik linktelėjo ir aklinoje tamsoje susiradusi lazdelę, uždegė vieną žvakę.
-Žanetą, pabusk,-Mayra švelniai papurtė mergaitę.
-
Pajutusi krentanti į tamsą merginą bent kiek atsikvėpė. Bent nejautė kankinančio snapų skausmo ir sparnų šiugždėjimo, o tamsa pati savo buvimu ir keistai ramino. Tačiau ramybės nedavė vizijos prasmė. Bet mergina negavo daug laiko pamąstyti, nes mintyse ir vėl išgirdo šaltą balsą tik šį kartą balsą sakė keista ilgo ir tamsaus šešėlio vizija.
-Aš Samuelis. Mirties ir ugnies gyvatė. Šį kartą pasirinkau tave sergėti. - Būtu sunku klausytis piktdžiugiškai besišypsančios gyvatės šešėlio, tačiau balsas neleido pasireikšti kitoms mintims. - Neatimsiu viso malonumo aiškinantis vizijos, tačiau galiu pasakyti, kad be motinos tau geriau ir jai dabar geriau. - Taip tarusi gyvatė tiesiog išnyko ir mergina liko viena tamsoje. Nors tamsos angelas sakė padėsiantis suprasti viziją, Žanetai aiškiau nepasidarė. Bet vėl mintis pertraukė šį kart jau šiltas ir raminantis Mayros balsas. Pajutusi lyg ir trauką mergina jai pasidavė. Pramerkus akis iškarto užklupo baisus kosulio priepuolis ir iš gulimos padėties mergina atsisėdo ant kelių bandydama neužspringti. Kosuliui aprimus pamatė ant apsiausto kelias iškosėto kraujo dėmes. Vienu momentu kilo tiek daug klausimų, kad net nesugebėjo pagauti vienos vientisos minties. Todėl tik sėdėjo susiėmusi rankomis kelius, susisupusi į apsiaustą ir net nepajutus kai skruostais teka ašaros. Net nežinojo dėl ko verkė, bet, pamiršusi šalia esančia juodaplaukė, ašarų nelaikė.
-
Žaneta pabudo ir sėdėjo šoko būsenoje. Būna būna... Kraujas nustojo bėgti Mayrai iš nosies, tad ji tiesiog pradėjo dėtis daiktus atgal į krepšį. Vienintelė žvakė, kuria klastuolė uždegė iškart po ritualo, neerzino pavargusių akių bei suteikė pakankamai šviesos, kad mergina kur nors nepasismeigtų. Atsargiai surinkusi juodas žvakes, Mayra vieną po kitos uždegė likusias baltas apšvietimui. Grįžusi į kreida nubrėžtą ratą, Mayra krepšyje susirado termosą. Lengvas karšto šokolado su cinamonu kvapas pripildė salę. Išvalius taurę, kurią naudojo apeigomis, klastuolė lyg niekur niekur pripylė ją karšto šokolado ir gurkštelėjo. Šiltas bei saldus skystis išbudino Mayra ir ji pasijuto tvirčiau. Šokoladas visada padeda. Ne visada. Bandydama išpurtyti kitos Mayros kvailus komentarus apie šokoladą, mergina įpylė šilto gėrimo į termoso puoduką ir, švelniai spustelėjusi Žanetos ranką, padavė jai.
-Imk, atsigerk. Pasijusi geriau, nusiraminsi. Tikiuosi nesi kam nors alergiška?-paskutinę akimirką susizgribo Mayra.
-
Vis dar sukrėsta pastarųjų įvykių mergina nelabi gaudėsi aplinkoje ir tik sėdėjo nejudėdama, susisupusi į apsiaustą ir vis dar tekančiomis ašaromis. Mayrai uždegus daugiau žvakių Žaneta pasijautė daug saugiau ir ramiau. Mažos liepsnelės ramino. Kiek nusiraminus mergina sukryžiavo sustirusias kojas ir su apsiausto rankove nusibraukė ašarų takelius. Pakvipus cinamonui mergina apsiramino jau rodos iki galo, ir net drebulys kiek aprimo. Nors vis dar buvo šoko būsenoje, jau pajėgė susivaldyti. Pajutusi juodaplaukės šiltos rankos paspaudimą mergina suvokė esanti ne viena ir, kad bijoti nebėra ko. Paėmusi puodelį su šiltu gėrimu prisiminė šaltą, aštraus skonio apeigų gėrimą. Susivaldė neišmetus puoduko ir gurkštelėjo šilto gėrimo. Kūną užpildžius šilumai mergina lengviau atsikvėpė ir jau galėjo nulaikyti puoduką nedrebantį. Norėjo atsakyti Mayrai, tačiau iš pirmo karto nieko neišėjo, tiktais dar vienas kosulio priepuolis. Atsigėrusi gėrimo vėl mergina pabandė dar kartą:
-Ne, nesu. - nors bandė pasakyti kaip įmanoma paprasčiau balsas vis tiek skambėjo labai išsigandusiai. Nenorėjo po tokių apeigų pasirodyti kaip baikšti, savimi nemokanti pasirūpinti mergaičiukė. Todėl sukaupusi visas jėgas pamėgino atsistoti, tačiau ir vėl kiek susvyravus atsirėmė į juodaplaukės petį. - Atsiprašau. - Pamėginus vėl jau galėjo išstovėti ant dviejų kojų ir tada paklausė. - Kas dabar? Nenoriu skubinti, tačiau esu tikrai pasimetusi.
-
Mayra sėdėjo ant grindų lėtai linguodama. Kartais klastuolė gurkštelėdavo nebe tokio karšto šokolado. Nuovargis slėgė merginą bei trikdė jos mintis. Logiškiausia būtų dabar kristi į minkštus patalus bei leistis užliūliuojamai ežero tekšėjimo. Bet atsiradus Mayrai svetimiems globėjiškiems jausmams, ji suprato, kad visai nenori paleisti Žanetos vienos kopti į tą vištidę.
-O dabar,-Mayra iškėlė beveik tuščią taurę,-Reikia pavalgyt, nusipraust ir eit miegot. Rytas už vakarą protingesnis. Dar gali apsirašyt viziją, pasižymėt dar ką... Jei nori, susirask kokią užrašų knygutę, galėsim kada susisėst kur, aš tave pamokysiu, kaip pačiai ką reikia išsikviest. Beje, ką manai apie kultą ar sektą, kaip jas ten žiobarai vadina. Religinį judėjimą? Daugiau žmonių papasakotume apie demonus, pradėtume Juodąsias Mišias reguliariai laikyt, įsivažiuotume... Gal iš mano kvailų vizijų kažkas naudingo išeitų...-Mayra nusižiovavo.-Jau vėlu, o mano kaulėtas užpakalis visai nenori miegot ant šitų grindų.
Klastuolė tingiai atsistojo ir, įmetusi taurę į krepšį, persimetė jį per petį.
-Taigi, palydėsiu tave kiek galėsiu, o rytoj jei ką susitiksim. Klausimus pasilik vėliau, dabar mano galvelė... Hm... Veikia kaip mano telefonas Hogvartse.
Visiškai pamiršdama žvakes, mergina atidarė duris ir susiraukė nuo netikėtos šviesos.
-Aū, Žaneta, nemiegok ten.
-
Hogvartsas buvo pilnas paslapčių.Viena iš jų buvo Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu.Ten renkasi mokyklos vaiduokliai švęsti savo mirties dienos.Viskas salėje grįsta akmenimis sienos,lubos,grindys.Per vaiduoklių šventes groja pjūklų orkestras.Salė didelė.Į ją galima patekti per požemius einant vienu iš koridorių.Per vaiduoklių šventes pašaliniai asmenys pakliūti į salę negali ,nes įėjimą supa juodas debesis.
Ėjo dienos darėsi vis vėsiau.Tikriausiai ateina Ruduo.Vieną vakarą ant lovos Domantas rado laišką nuo keistojo vaiduoklio Vaiduoklių Koridoriuje.Jaunasis Grifas nustębo ,o laiške buvo parašytą:
p.Varnanagi,
Kviečiu tave į savo mirties 100 metines kurios įvyks Spalio 30 dieną salėje giliai po Hogvartsu.Manau ,kad žinai kur ši salė yra ,o jei ne tai Požemiuose.Atsinešk pudingo.Lauksiu
Vaiduoklis Ksenofilijus bekojis Geraplunksnis.
Domantas nesuprato kodėl jis būtent pakviestas ,bet būtinai ateis.Atėjo Spalio 30 diena ir Grifas bėgo į šventę.Salė atrodė kaip aprašyme knygoje ''Hogvartso istorija''.Domantas per šventę prisišveitė visokių vaišių.Ir galvojo Gal nenumirsiu.Baigus šventei Domantas pasuko link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.
-
Rudens tylų vakarą, grifų gūžtos antrakursė vietoj to, kad ramiai svajotų grifų gūžtos bendrajame kambaryje, ji vaikštinėjo kaip kokia lunatikė koridoriais. Mergaitė sugalvojo nueiti į vieną salę kurioje kažkada aptiko ją keista grupė ir sumušė iki kraujų, žinoma tai buvo labai senai, tad Christina net nebeprisiminė. Šią salę ji vėl surado, o užeiti tikrai buvo didelė pagunda. Granger užėjo į didoką salę ir atsisėdo ant kažkokios sofutės. Kas belieka tai tik nakvoti čia.. Antrakursė iš kažkokios dėžės išsitraukė visai švelnią antklodę ir užsiklojo save. Sofa ir nebuvo pati patogiausia, tačiau karaliaus dukra galėjo ištverti. Gulėdama, stebėjo tuos keistus paveikslus kurie buvo salėje ir stengėsi kažkaip užmigti, nors ir tai buvo sunku. Kiek keista, bet šį kartą princesė nesinešė feneko, o atsinešė į pagalbą savo draugą katiną žudiką- Ocelį, šis tikrai padėdavo apsiginti, galėdavo net suėsti numirėlį. Praėjo dešimt minučių, o iš keistos spintos matėsi keistas lagaminas. Garbanė atsistojo ir tyliai nupėdino iki spintos. Joje buvo tik tas pats lagaminas ir kažkas jame. Atsegusi lagaminą, buvo tik butelis brendžio, kažkoks aparatas primenantis į telefoną na ir pats keisčiausias dalykas, princesės tėvo nuotraukos.
- I.. iš kur? H...Hogvartse, mano tėvo nuotraukos ir kas čia parašė tokias žiaurias pravardes ant nuotraukų.. parazitas, egoistas, pomidoras, asilas? Nu gal su šiais žodžiais ir aš sutikčiau, bet.. bet vis tiek.. labai keista. - Su savimi aiškinosi Chris.
Mergaitė metė nuotraukas šalin, o Ocelis tvarkingai jas išdraskė. Šioje salėje buvo pasilikti kiek šiurpoka, bet būdama kartu su Oceliu, buvo bent kažkiek drąsiau.
- Labanakt.
Grifiukė užmerkė akis, o akyse ėjo tik šiurpūs tėvo vaizdai. Viskas gerai, viskas gerai, viskas bus gerai. Jeigu aš tik įsivaizduoju?
-
Ruduo slėgė švilpį. Jis buvo toks niūrus ir šiek tiek liūdnas. Vakarai vis ilgėjo ir tiesiog norėdavosi sėdėti savo kambaryje ir skaityti liūdnas knygas apie liūdną ir nepasisekusią meilę arba knygas, kurias skaitant kraujas užverda venose dėl adrenalino ir nuostabos dėl veikėjų pasirinkimų. Bet šis vakaras buvo kiek kitoks. Šį vakarą švilpis visiškai nenorėjo sėdėti kambaryje. Jis norėjo išeiti pasivaikščioti po Hogvartsą ir ištirti dar neištirtus kampelius. Kampelius, kuriuose apsilankęs dar nebuvo. Kartu švilpiu koridoriumi keliavo kniubutis. Jones nenorėjo vestis drakono, graniano ar kokio didesnio kito gyvūno, kadangi su juo labai kristų į akis ir jį pastebėtų profesoriai patruliuojantys koridoriais it žandarai. Šviesiai tamsių plaukų savininkas staiga pasuko į kažkokį mažą koridoriuką. Tada ėjo juo žemyn ir priėjo kažkokias dideles duris. Berniukas lėtai jas atvėrė. Jos garsiai sugirgšdėjo ir atsivėrė. Salėje degė keletas žvakių. Ryan'as dėl labai nustebo ir su kniubučiu ėjo gylyn į salę.
- Ar čia kas nors yra? - sušuko garsiai per salę Švilpynės koledžo atstovas.
-
Staiga, kažkokie balsai, sutrukdė mergaitei miegoti. Pramerkusi akis, pamatė kažkokį padarą primenantį į katiną ir šalimais stovintį berniuką.
- Ko čia klykauji? Yra, yra, aš esu ir šiaip prižadinai mane.- Piktokai sumurmėjo princesė.
Tamsiaplaukė paglostė švilpio gyvūną ir pastūmė arčiau savęs, katiną Ocelį, jei kas nors atsitiktų. Katinėlis tik murkė ir bandė parodyti karaliaus dukrai, jog viskas gerai. Tylėdama garbanė, nusitempė bernioką iki stalo ir rodė pirštu į grindis.
- Tu pasižiūrėk, mano tėvo nuotraukos ir dar kokios pravardės, čia juk ne tu tai padarei ar ne...?
Granger piktai pasižiūrėjo į jį ir iš pykčio suplėšė nuotraukas, kurios ir tai buvo brokuotos. Ir ką man sakyt? Neturėdama ką pasakyti, mokinė grįžo atgal prie sofkutės ir atsigulė.
- Tu juk nieko prieš, tiesa? Aš tiesiog labai pavargus, nors žinai, ten yra arbatinukas kažkur, padaryk man arbatos ir atnešk Ocelį, nes kažkur dingo.
Įsakiusi pirmąjį įsakymą, mergaitė užsidėjo koją ant kojos ir užmerkė akis. Ach, jis padarys tai ko aš noriu, jis juk ne teta Žana..
-
Išgirdęs mergaitės balsą, švilpis kilstelėjo savo antakius. Jam buvo keista, kad kažkas miega čia, šioje apleistoje ir tikrai nelabai malonioje salėje.
- Aš neklykauju, tiesiog garsiai paklausiau ar kas čia yra, kadangi nesmagu jei esu su kažkuo kas slepiasi, - pasakė vaikinas pakviesdamas kniubutį kiek arčiau savęs. Jis nepasitikėjo šia keista mergaite, kuri miega ne patogiame koledžo miegamajame. Gal ji buvo kokia būtybę ar panašiai, kuri galėjo kažką negero padaryti.
- Ne, aš to nepadariau. Iš viso aš čia atėjau pirmą kartą, kadangi šiuo metu neturėjau ką veikti, - ištarė vaikinas paveldamas savo plaukus. Išgirdęs kitus žodžius prunkštelėjo.
- Aš tau nieko nedarysiu, pati pasidaryk. Juk turi sveikas kojas ir rankas. Une imbécile ne m’explique pas quoi faire, - pridėjo prancūzišką sakinį prancūzas, paglostydamas savo kniubutį.
-
Nors gal ji ir klydo, jis nesiruošė vykdyti princesės įsakymų. Mergaitė numojo ranka ir vis dar sėdėjo nieko nesakydama. Ką jau padarysi.- Tarė mintyse, užvertusi akis. Antrakursė žvelgė į savo išmanųjį, magišką, laikroduką ir pamačiusi kiek valandų, šiek tiek nustebo. Vėlu. Bet ir miegoti, jau nebesinorėjo ir ypatingai, kai yra šioje keistoje vietoje ne viena. Dvi minutes, ji vis dar klajojo vos ne sapnuose, tad pasitrynė akis ir stojosi nuo sofos. Tikriausiai tušas nusivalė.. Priėjusi prie arbatinuko, jį užvirino ir paėmė kažkokios arbatos, kuri buvo ant stalo. Pridurti irgi nelabai ką ir turėjo, savo nurodymus jau tingėjosi sakyti, o veiklos šioje vietoje nelabai buvo, nebent pasakoti šiurpias istorijas apie knisių gyvenimą.
- Kaip matai,- Plonu balsu tarė ji.- Pasidariau pati arbatos, tau padaryti? Pasikalbėsim,- Paklausė. Šiandien, kilnios šeimos atstovė elgėsi itin keistai. Elgėsi mandagiai ir visiškai nekėlė ginčų. Gal elgėsi šitaip dėl to, nes buvo pavargusi, arba dėl to, jog stipriai keitėsi. Arbata, buvo jau abejuose puodeliuose, princesė nuėjo prie sofos ir padėjo du puodelius ant stalo. Na štai.
-Mielas, bet fenekai geriausi,- Žvelgė į kniubutį. Norėjosi jį paglostyti, bet neužmiršo tos taisyklės, kuri buvo kažkada pilyje, "niekada nelysk prie ne savo gyvūno". Ocelis vis murkė, tas murkimas, vis kėlė Christinai galvos skausmą. Aš Ocelį tikrai kažkada atiduosiu tėvui, tegul pats ir augina. Kadangi, arbata buvo vis dar karšta, į ją pripylė šiek tiek šalto vandens, kad būtų bent galima gert. Šio gyvenimo būdo, mokino motina, nes mergaitė neturėjo kantrybės palaukti kol arbata pati atvės.
-
Jones stebėjo savo kniubutį. Šis visai nenorėjo miegoti. Berniukas nusprendė, kad jo augintinis nori žaisti, bet rudaplaukis žinojo, kad nežais. Kniubučiui nepatiko per didelis dėmesys iš aplinkos, ne iš vaikino, tad Ryan vardo savininkas tiesiog paglostė gyvūnėlį.
- Na, aš nemanau, kad daryti arbatą pačiai sunku... Ačiū, aš arbatos nenoriu, -tarė švilpis. Jam mergaitė buvo kiek įtartina, tad berniukas nusprendė atsisakyti arbatos. Juk niekada negali žinoti kada arbatos ar ko kito atsisakymas gali netgi išgelbėti tavo vienintelę ir nepakartojamą gyvybę. Dėl to švilpis šyptelėjo sau, bet nieko nesakė princesei.
- Na, aš turiu ir fenekų, bet kniubutis daug geresnis sargas nei fenekas. Kniubutis ir kiek baisiau atrodo, - paaiškino jaunasis magizoologas. Jam čia atsivesti feneką atrodė kiek nepraktiška, kadangi jis nelabai galėjo apginti jaunuolį nuo visokių blogybių. Na, nebent tas fenekas labai gerai ištreniruotas ir išdresuotas. Būdamas tokiu tikrai galėtų apginti Ryan.
- O kaip tu atradai šią salę? - pasidomėjo nežinodamas ko daugiau galėtų paklausti rudaakis.
-
Nuo vieno gurkšnio, jau paspringo. Kas per atsikalbinėjimas princesei? Mergaitė sėdėjo be žado ir smarkiai susiraukusi. Galėjo ta arbata apipilti jo veidą, tik nežinojo kuo tai būtų baigėsi. Aišku, jo mažiausiai bijojo, bet daug kas gali atsitikti, gal jis ją už tai užmuštų? Juk šio žmogaus, Christina nepažinojo.
- Nu jau nereikia, - Supyko ir ruošėsi ilgoms litanijoms. - Tokiam lygiui kaip aš, darytis pačiai arbatos negalima, o tu bent įsivaizduoji kaip pas mane pilyje tarnai sunkiai arbatą daro, visą valandą daro, kad išeitų kokybiška ir skani, o tu sakai nesunku,- Stipriai paprieštaravo ir gal net truputuką persistengė. Galbūt buvo blogai, kad į tą arbatą pripylė šalto vandens, pasidarė jau nebeskanu. Ji pastūmė tą, nelabai prašmatnų puodelį.
- Tu nenori? Aš tau ją čia veltui dariau? O Jeronimai... tada puodelį, pats nusineši,- Griežtai pasakė kaip kokiam sūnui ir atsisėdo prie kito sofos krašto. Kniubutis tikrai buvo mielas, bet ir tokių žodžių iš Ryan'o nesitikėjo. Vienu žodžiu, nebegalėjo net tarstelėti žodžio ar kelių. Ant kiek buvo nustebusi. Na, bet ir klausimo negalėjo ignoruoti.
- Aš? Ėjau koridoriumi trum trum trum, pasukau į kairę, bim bim bim, ir pamačiau kažkokią salę,- Atsakė visai neplanuotai Christina. - O kaip pats? Išvis, paklausk manęs geriau ko nors įdomesnio, - Užvertė akis mergaitė.
-
Jones pavartė akis. Jam nebuvo įdomu ten princesė ar ne princesė. Ji buvo antrakursė ar trečiakursė ir aiškinimas penktakursiui nebuvo labai gražu. Juk jis vyresnis už ją, jam aiškinti net kiek nemandagu. Tai visiškas etiketo nesilaikymas. Jis vyresnis, nesvarbu, kad irgi mokinys.
- Klausyk, princese. Tau čia ne tavo pilis, kad galėtum vadovauti kitiems. Aplink tave čia niekas nešokinės, nes niekas čia nėra tavo tarnasn ir dėl to niekas neprivalo nieko tau daryti, - atsakė švilpis. Ryan'as niekada nemėgo labai pasikėlusių žmonių, o ši princesė tikrai buvo pasikėlusi. Aišku rudaplaukis galėjo bandyti susilaikyti ir patylėti, bet nenorėjo. Kartais tylėjimas nieko gero neatneša. Na, bent tokiose situacijose.
- Kažkas išgers arbatą vėl atėjęs čia. Arba teks arbatą išpilti, kad ir kaip gaila būtų taip švaistyti maistą, na, šiuo atveju gėrimą, - pasakė. Žinojo, kad tai blogai, maisto švaistymas. Juk kitose šalyse vaikams trūksta gėrimų.
- Am, supratau. Labai keistas paaiškinimas, beje, - tarė berniukas kiek suraukdamas savo antakius. - Aš mėgstu vaikščioti po Hogvartsą vakarais ir landžioti į keistus kampelius, kuriuose dažniausiai nieko nebūna. Uždavinėt įdomesnius klausimus? Kokio velnio nusprendei čia miegot? - paklausė švilpis galiausiai sugalvojęs kažkokį klausimą, kuris gal nebuvo labai įdomus, bet atsakymas bus.
-
Nuobodžiai sėdėdama, gėrė savo arbatėlę ir pažvelgusi į bernioką, nustūmė arbatos puodelį toliau. Mergaitė matė, jog jis vyresnis, tačiau argi ji nusileis kažkokiam švilpiui? Tikrai ne.
- Labai klysti, - Nesutiko princesė ir atsistojo. Piktai pažvelgusi į Ryan'ą, žvilgtelėjo į valandas ir pamačiusi kiek yra, nusprendė, jog nebenori čia būti ir nebenori šio asmens daugiau matyti. Net dėdė Rafael, geresnis už jį. Ši vėl dėbtelėjo, pasiėmė savo daiktus į rankas. Ruošėsi išeiti. Išeiti iš šios keistos ir gal kiek bauginančios vietos, ir daugiau niekada čia nebesugrįžti. Iš tiesų, mergaitė jautėsi keistai, ne karališkai. Naktį, šioje salėje pasilikti, būtų per daug baisu, o kadangi norėjosi turėti sveiką nugarą, mokinė nesiruošė čia pasilikti ir dar su tokiu žmogumi, kuris nesielgė su karališkos šeimos atstove, taip kaip reikėtų.
- Žinai, aš persigalvojau. Be to, kur man daugiau miegoti reikėtų? Aš tiesiog nežinau kaip rasti vėl bendrąjį kambarį, ir... tu teisus, nederėtų man čia miegoti. - Atsakė per vėlai, ji. - Buvo malonu susipažinti, bevardi, - Tarstelėjo ir uždarė didelės salės duris.
-
Dori kaukšėjo per požemius aukštakulniais batais. Nors klastuolei buvo vos dvylika, eiti su tokia avalyne jai sekėsi gerai. Šiandien mergaitė jautėsi kitokia. Ji priprato dėvėti mokyklinę uniformą ir mantijas. Su kitokiais drabužiais, tiesą pasakius, ji jautėsi blogai. Bet tik ne šiandien. Šiandien ją puošė pusilgė juoda suknelė su nėriniais. Ji buvo įliemenuota ir platėjanti į apačią. Ant sijono puikavosi kelios klostės. Dori pėdkelnės buvo kūno spalvos, tačiau kas kažkiek laiko, tamsiaplaukė negalėjo pasakyti, kas kiek, per pėdkelnes perbėgdavo keli užburti vorai. Batai taip pat buvo juodos spalvos. Nagai irgi juodai lakuoti, rankas ir kaklą puošė papuošalai su gyvatėmis. Plaukuose puikavosi baltas kaspinas, ant kurio taip pat ropinėjo užburti vorai. Šiandien Dori akys buvo padažytos. Labai tamsiai. Kaip ir lūpos. Tačiau kraupiausiai atrodė tai, kad kartais mergaitės veidas kelioms sekundėms nusidažydavo visiškai juoda spalva, o aplink lūpas pasimatydavo tartum sudžiūvęs kraujas. Šalia sėdintis ir nežinantis, kaip Dori šiandien sužaidė su magišku makiažu, tiksliau vyresnėlė Levanda padėjo sužaisti, ir infarktą galėtų gauti nuo tokio vaizdelio.
Taigi, šitaip pasipuošusi Helovinui ir su tikru voru ant rankos, kuris dabar jau buvo perkrikštytas Džo vardu, Dori atkaukšėjo iki sraigtinių laiptų, esančių požemiuose. Kelio ieškoti nereikėjo, mat nuo pat požemių pradžios tereikėjo sekti vorus ant sienų ir karts nuo karto ore sušmėžuodavo viena kita juoda žvakė.
Priėjusi duris, aptrauktas juodu aksomu, klastuolė jas atidarė. Akimirką mergaitė aiktelėjo. Oho, pamanė ji. Sale atrodė tiesiog nuostabiai. Na, iš kitos pusės - kraupiai. Kaip tai gali būti nuostabu? Gali. Nes šiandien - klastuolių Helovinas. Šį tamsų ir šaltą šeštadienio vakarą visi klastuoliai renkasi šioje šiurpioje, giliai giliai požemiuose esančioje salėje po Hogvartsu.
Dori šiandien pirma. Ją nukretė šiurpas. Kol kas salėje buvo mirtina tyla, o tai dar labiau baugino.
Visa salė buvo akmeninė. Per tuos pilkus akmenis ropojo šimtai užburtų vorų. Visi jie buvo juodi ir stori, tik dydis skyrėsi. Ant lubų kabėjo didelis sietynas, apipintas voratinkliais. Voratinklių čia buvo ir daugiau. Salę apšvietė palubėje plaukiojančios juodos žvakės ir pjaustyti moliūgai, kurių viduje taip pat karaliavo po žvakę. Nors jų buvo nemažai, patalpoje vis tiek nebuvo šviesu. Čia vyravo prietema.
Dešinėje salės pusėje buvo nemažai staliukų su užkandžiais. Staliukai buvo papuošti juodomis staltiesėmis, pro kurias karts nuo karto prašmėžuodavo vienas kitas užburtas voras arba tarakonas. Tačiau didžiausia stalų ypatybė buvo ta, kad retsykiais, visai netikėtai, stalai imdavo ir pakildavo į palubę su visomis kedėmis, ant kurių sėdi šventės dalyviai, ir kurį laiką siūbuodavo palubėje.
Ant pačių stalų puikavosi daug vaišių. Tik klausimas, ar visi išdrįs paragauti? Plikytos tešlos pyragėliai su dešrelėmis, kurie atrodė kaip kruvini pirštai, trapios tešlos sausainukai, atrodantys kaip akių obuoliai, kažkoks keistas užkandis, kuris atrodė kaip voras, tarakonų dražė, ir dar daug kitokių gardumynų.
Vidurys salės buvo skirtas šokiams ir čia buvo didesnė prietema nei visoje salėje. Ant šokių aikštelės buvo patiestas juodas prabangus aksominis kilimas. Viršuje puikavosi magiška muzikos kolonėlė.
Salėje buvo nemažai juodų foteliukų, pavienių staliukų, juodo aksomo užuolaidų su užkampiais, kuriuose įsimylėjėliai galės bučiuotis arba... priešai nukapoti vieni kitiems galvas.
Tačiau šventei buvo paruošta ir siurprizų, apie kuriuos Dori nei nenutuokė. Kažkur salėje slėpėsi juodoji skylė, kuri buvo nematoma, ir tas, kuris į į ją įkris, patirs išties šiurpius dalykus... kiekvienas vis kitokius... Salė įtrauks į baimės iliuzijas...
Keliose vietose prie užuolaidų buvo voratinklių spąstai, kurie atėjūną įtrauks tartum velnio raizgai ir teks gerokai pakovoti, kad ištrūktum, o kažkur už užkandžių stalų slepiasi gličios masės baseinas. Paslaptingoje skrynioje yra kaukas. O kas ten žino, galbūt salė slepia dar kokias nors baisias paslaptis?
Tačiau labiausiai Dori dėmesį atkreipė ne kas kitas, o dailus apvalus staliukas, ant kurio puikavosi gražiai išrikiuoti eliksyrų buteliukai.
Pabandyk išgerti mus, jeigu nebijai. Paslaptingai veikiam mes, neatspėsi kaip tikrai.
Buteliukų buvo daug ir jie buvo įvairiausių spalvų. Vieni iš jų tamsūs ir tiršti, kiti blizgantys, o treti net burbuliuojantys.
Netrukus Dori apžvalgą nutraukė durų girgždesys ir į salę įskrido kelios šmėklos. Mendel aiktelėjo. Ji šmėklų nemėgo, nes pirmoji, su kuria susidūrė, vaiduoklio Tomasz šmėkla, nepaliko jai gero įspūdžio. Tačiau kol kas šmėklos mergaitę ignoravo ir skraidė kas sau, o su atėjūnių atsiradimu iš kolonėlės pasigirdo šiurpi, lėta muzika. Dori dar nežino, bet karts nuo karto į muziką įsiterps šiurpus kaip Voldemorto juokas, o kartais - baisus moters klyksmas. Kol laukė kitų, dvylikmetė nuėjo prie vaišių stalo ir suvalgė kelis sausainukus.
-
Levanda buvo apsitaisiusi prabangiu apsiaustu iš tikrų fenikso plunksnų. Nors ji retai kada džiaugdavosi savo Helovino kostiumu, ir šiaip, šią šventę retai švęsdavo, tačiau šiais metais dar per atostogas nugvelbė mamos fenikso plunksnų paltą ir dabar juo apsisiautusi išdidžiai ėjo Hogvartso koridoriais. Mergina atrodė it tikra dama prabangiai apsirengusi ir pasidabinusi raudonais akių šešėliais, kurių gal kiek ir padaugino.
Raudonplaukė jautėsi kiek suirzusi, mat šiandien jai teko visus puošti ir dabinti. Nors visa tai jai ir nekėlė didelių rūpesčių, tačiau klastuolės ją taip apspito, kad vos pati spėjo užsidėti savo fenikso kostiumą. Ar aš kokį nemokamą grožio saloną atidariau, kad visos taip sulėkė? Raudonplaukė padėjusi pasidažyti Dori, kuri tik jos dėka atrodė iš ties šiurpiai, turėjo, tikrąja to žodžio prasme, aprengti ir suruošti Sarah. Mat trečiakursė nerodė didelio susidomėjimo kostiumais, makiažu ar pačia švente. Levanda ne juokais privargo, kol sutvarkė merginos tamsius plaukus ir šiaip ne taip pataisė ne itin heloviniškai atrodančią suknelę. Tad, trumpai tariant, jei ne ji, vargu ar trečiakursė būtų pasirodžiusi šventėje.
Dabar Levanda, vos ne už rankos vesdamasi Sarah, pamatė dar vieną vaikščiojančią bėdą Elliw. Lyg man visokių savimi nesugebančių pasirūpinti klastuolių maža būtų. Ji priekaištingai dėbtelėjo į Elliw, kuri, atrodė, skraido kažkur savo pasauly ir kaip visad nesiorientuoja kas kur vyksta. Mintyse raudonplaukė kovojo su savimi, galvodama, ar griebti tą mergiūkštę už parankės ir vestis į vakarėlį, kuri ji galimai prikrės kažko, ar palikti čia ir apsimesti, kad ji nieko nepamatė. Galų gale nusprendė, jog palikti Elliw būtų pernelyg žiauru, tad priėjusi griebė už parankės ir tarstelėjo:
- Eime su manim ir Sarah į klastuolių Heloviną, - nelaukusi atsakymo mergina su abiem savo kompanionėm žengė į salę.
Klastuolė vos nepašoko iš išgąsčio, mat, vos įžengus pro sunkias duris, ant jos juodais bateliais padabintų kojų pradėjo vaikščioti vorai. Pakėlusi akis nuo žemės ji pamatė krūvą staliukų su maistu. O taip, maistas skamba taip gerai... Nuo visų papuošimų, skraidančių stalų ir kraupių desertų, Levandai atvipo liežuvis. Na, ne iš tikrųjų, mat tuomet ji būtų sugadinusi savo išdidaus ir galingo fenikso įspūdį, bet kažkur mintyse tas liežuvis tikrai atvipo.
-
Teleskopas... buvo sudužęs. Turbūt. Elliw dėl to nebuvo visiškai tikra, mat astronomijos prietaiso nematė jau labai seniai. Na, kokią minutę, mat tada teleskopas stovėjo ant stalo. Deja, dabar mergaitė buvo kažkur, kur nesimatė jokio stalo, tad ji tikrai nebūtų galėjusi pasakyti, kur didžiausia pasaulio brangenybė pasidėjo. Tai kėlė didžiulę paniką. Nepaisant to, kad velsietė netruko pamiršti, dėl ko panikuoja, jai buvo baisu.
Galiausiai klastuolė išlėkė į koridorių ir pasileido tolyn. Nežinojo, ko ieško. Ką rasti būtų geriau: teleskopą ar Liuciją, Sabriną ar Joaną trečiąją? Ak, kaip norėjosi sutikti kurią nors iš gerųjų mergaičių! Elliw nematė jų jau siaubingai seniai. Ar gali būti, kad draugės ją pamiršo?!
Tai buvo liūdna mintis, tad klastuolė pamiršo, kur ir kodėl ėjo. Jai buvo liūdna. Po kiek laiko susivokė neturinti su savimi teleskopo. Kadangi liūdesio priežastį jau seniai buvo pamiršusi, nutarė, kad liūdi būtent dėl dingusios brangenybės. Šis žinojimas nuotaikos nė kiek nepataisė, tad Elliw ir toliau buvo nepatenkinta. Dėl to, žinoma, kaltos buvo bjaurios mergiūkštės, kurios velsietės gyvenime pasirodydavo daug dažniau nei trys draugės. Ak, kaip Elliw nekentė tų keturių bjaurybių! Su šia mintimi ji atsidūrė kažin kokiame koridoriuje, kuriame skubiai atsitrenkė į sieną. Suskaudo galvą, ir Elliw garsiai suriko:
- Tai tu kalta!
Sulig tais žodžiais netoliese atsirado dvi gyvenime nematytos mergaitės. Iš pradžių pagalvojusi, kad tai kuri nors iš bjaurybių, Elliw supyko, bet netrukus suprato, kad viskas gerai: šios mergaitės nieko blogo nepadarė - arba Elliw to neprisiminė. Vis dėlto buvo šiek tiek nejauku: šiaip ar taip velsietė jų nepažinojo.
- Kur mano teleskopas?! - griežtai paklausė Elliw, kai viena iš jų dėl kažkokių priežasčių pradėjo kalbėti. Rudaplaukė visiškai nenorėjo kažkur su ja eiti, tačiau neturėjo pasirinkimo. Pavyko save įtikinti, kad jos keliauja pas teleskopą, tad buvo visai patenkinta.
Atvesta į kažkokią salę ji apsidairė. Neprisiminė kada nors čia lankiusis. Taigi ir teleskopo čia negalėjo būti. Bet kodėl tada ta mergaitė ją čia atvedė?
- Kur mano teleskopas?! - dar kartą išrėžė Elliw piktai nužvelgdama abi mergaites, su kuriomis atėjo į šią keistą vietą.
-
Davidas nenorėjo eiti į šventę. Jis sužinojo apie ją iš Dori. O ji nesmerkė vagiliavimo! Dėl to klastuolis sutiko ateiti. Tik ką apsirengti?! Jis ilgai galvojo, kokį kostiumą išsirinkti. Bet tai buvo taip sunku! Berniukas nenorėjo eiti be kostiumo. Dori turbūt stengsis atrodyti baisiai, taigi jis negali nusileisti!
Gerai, kad prieš maždaug savaitę pavogė iš kažkokios varnės žaislinį peilį. Jam pavyko jį kerais prisiklijuoti prie kaklo. Tai tikrai suteikė baisumo! Mergaitės turėjo dažų, bet Davidui nepasisekė jų pavogti. Berniukas nežinojo, kaip padaryti, kad atrodytų kruvinas. Jis turėjo juodą mantiją. Praplėšė joje skylę. Mama neapsidžiaugs, bet buvo verta! Per vakarienę pavogė vyšnių sulčių. Jas išpylė ant mantijos. Tamsiai raudonas skystis ant juodos medžiagos atrodė kaip tikras kraujas!
Davidas tikėjosi, kad to užteks. Peilis trukdė, bet berniukas džiaugėsi, kad nenuvils Dori. Ji buvo jo draugė.
Vieta, kurioje turėjo vykti šventė, atrodė baisiai. Davidas atėjo anksti. Dar nebuvo daug žmonių. Berniukas nežinojo, ką daryti. Vorai gąsdino. Bet to negalima parodyti. Davidas atėjo prie Dori. Jis nenorėjo bendrauti su kitomis mergaitėmis.
- Labas, - pasakė Davidas. Jis pažiūrėjo į buteliukus. Labai norėjo kurį nors iš jų nugvelbti!
-
Alrisa panosėje kažką nepatenkina bumbėjo, greičiausiai piktinosi kitomis klastuolėmis, kurios prieš Helovino vakarėlį puošėsi kaip tikros perekšlės. Suknelės, makiažas, fenikso plunksnomis puošti apsiaustai... Mokinė net nusipurtė - tokie dalykai visiškai nežavėjo. Tai rodė ir jos apranga, kuria apsivilkusi žingsniavo po požemių skliautais. Nuo galvos iki kojų juoda, nepamarginta jokiais blizgučiais ar magiškais dalykėliais ir itin patogi. Atrodė gana keista taip rengtis, bet egzistavo viena ypatybė, kuri juodaplaukės dalyvavimą vakarėlyje turėjo paversti išskirtiniu. Jei bendrakoledžės leido pinigus prabangiems drabužiams, tai ji santaupas paskyrė eliksyrui, kurį nusipirko kažkokioje Kiauliasodžio krautuvėje. Jis, Alrisos nuomone, veikė geriau už visokius rūbais bėginėjančius voriukus. Juk ne kiekvienas savo gyvenime buvo matęs žmogų, kurio kūno dalys visiškai permatomos. Tiesa, tik pakaitomis ir tik keliolikai sekundžių, bet vis tiek palikdavo neišdildomą įspūdį. Trečiakursė ir pati vos neišmetė gertuvės su gėrimu, kurio retkarčiais gurkštelėdavo, kai ranka netikėtai pranyko. Pardavėjas buvo įspėjęs, kad poveikis ilgiau išlieka, jeigu nuolat atsigeri to keistoko skonio eliksyro. Vis dėlto, šis Helovino ,,kostiumas'' jai labai patiko. Ypač džiugindavo mintis, pagalvojus apie klastuolių reakcijas išvydus Alrisą be galvos. Tokių nuotaikų apimta ji pastūmė salės duris ir įžengė vidun.
Be jokios abejonės, iš pradžių pamatė tą bjaurybę, kažkodėl neturinčią teleskopo, bei kaipmat susiraukė. Ne, negalima leisti, kad ji sugadintų vakarą! Įteigė juodaplaukė sau ir patraukė priešingon pusėn, link baisiais gardumynais nukrautų staliukų. Tik dabar pastebėjo, kad prietemoje permatomos kūno dalys pradėjo blausiai švytėti, lyg jose būtų įkalinti keli leisgyviai jonvabaliai.
-
Sofi dundėjo laiptais. Ji ėjo link salės kur rinkosi klastuoliai, mat norėjo atšvesti Heloviną. Kodėl? Sofi pati nežinojo, kodėl. Ji ėjo nenoromis kažką murmėdama po nosimi. Raudonplaukė įsivaizdavo: ateis į salę, o ten puikuosis Dori ir nedėkingas Indio gal būt, kurie tik užknis, žvilgės suknelės ir papuošalai. Sofi žiūrint į tai buvo...apgailėtinai keista. Nagi, čia juk vakarėlis, o ne puota. Žaliaakė ėjo apsirengusi visiškai kitaip, laibai labai keistai kaip burtininkei. Ji buvo su žiobariškomis džinsinėmis platėjančiomis kelnėmis, kurios buvo visiškai juodos. Dar ji buvo apsivilkusi įprastinę savo laisvalaikio aprangą: ,,maikę'' ir odinį švarką.Sugarbanojo ištiesintus plaukus. Ją Helovinišką darė tik ant pečių susirangiusi nuodinga kobra.
Tik įžengusi į salę ji pamatė Dori ir jos nuotaika subjuro. Sofi žinojo, kad Dori pradės jei priekaištauti, kad atsinešė kobrą, bet Sofi burtų pagalba uždarė kobrą į narvą. Raudonplaukė buvo pasiėmusi tos pačios kobros nuodų kolboje. Ten jų buvo gal lašelis, mat Sofi žinojo jog reikia gerai praskiesti, nes kitaip bus blogai. Vienas lašas nuodų, penkiolika vandens ir viso to ji paėmė gal tik ketvirtadalį.
Pastačiusi narvą su kobra ji nuėjo link maisto, bet po to kai beviltiškai apsinuodijo norėjo tik vandens. Ji pasiėmė stiklinę ir įsipylė gal du trečdalius. Dar nieko neatsitiko, o ji jau nuobodžiavo. Veiksmas! Pagaliau!- mintyse sušuko Sofi, mat pamatė, kad salėje iš kažkur atsirado kelios šmėklos. Matėsi iš akių, Dori jų nemėgo. O Sofi atvirkščiai - jai patiko šmėklos. Jie linksmi ir kiek įžūlūs. Nors tie vaiduokliai ir nieko neveikė vis tiek pagyvino šventę.
Dabar jau garbanota raudonplaukė užsimanė pati imtis iniciatyvos.
- Ar galima ką nors linksmiau. Tokia liūdna muzika. Čia Helovinas, ne laidotuvės! Tik tuomet bus vakarėlis.
-
Po truputėlį ėmė rinktis klastuoliai. Pirmiausia pasirodė Levanda, kuri atsivedė teleskopininkę ir kažkokią antrakursei dar nematytą mergaitę. Nieko nelaukusi Mendel priėjo prie trijulės ir pasisveikino.
- Teleskopų čia nėra, Elliw. Nebent vorų, - tarė keistuolei, nes ši, vos spėjusi įžengti į salę, ėmė apie jį skiesti.
Žvilgtelėjusi į Levandą juodaplaukė pavartė akis.
- Ir kaip tu su ja randi bendrą kalbą?
Dori įkyriai nužvelgė kitą merginą, kurią atsivedė Levanda, bet tik santūriai jai šyptelėjo, nes jos nepažinojo.
Staiga klastuolę pervėrė stiprus šaltis.
- Aai! - suriko mergaitė. - Nekenčiu, kai jie taip daro!
Per Dori kiaurai perskrido vaiduoklis. Mergaitė nusipurtė ir nužingsniavo įsipilti moliūgų sulčių. Gurkšnodama jas dairėsi po salę, kuri gausiai pildėsi klastuoliais. Iš pažįstamų veidų Mendel kol kas pastebėjo Sofi, kuri, regis, įkyriai juodaplaukę stebėjo. Taip pat mergaitės dėmesį patraukė nepažįstama mergina, kuri atrodė tiesiog stulbinamai, mat ką tik dingo jos koja. Nieko sau kostiumas, susižavėjo.
Netikėtai kažkas su Dori pasisveikino.
- Davidai! - nudžiugo mergaitė. - Labas! - Oho, - tarė pažiūrėjusi į peilį. Originalu.
Dori jau senokai nematė Davido. Kvidičas šiuo metu užėmė pakankamai didelę dalį klastuolės laiko. Ji vos spėjo pakankamai to laiko skirti Meg, tad kitiems draugams dažnokai jo pritrūkdavo. O kur dar pamokos. Pamačiusi Davidą antrakursė nejučiom apsidairė aplink: nagi, iš kurio nevykėlio būtų galima ką nors nugvelbti?
- Eime! - žiūrėjo į Davidą. - Pašoksim! - pradėjo tempti jį už parankės į aikštelę. - Levanda! Ateik ir tu su... draugėmis.
Juk Elliw nešoks. Nebent su teleskopu?
-
Sarah niekada nešventė Helovyno. Visų pirma - tai buvo pagoniška šventė, o antra... Ji niekada nebuvo išleidžiama viena iš namų. Todėl kai klastuolė, kuriai tėvai suteikė gėlės vardą, ją pasičiupo, mergaitė iš baimės užtilo ir leidosi dažoma bei kitaip kočiojama vyresnėlės. O rezultatas gavosi toks, kad trečiakursė pati bijojo pažvelgti į veidrodį, todėl užsimerkė ir leidosi vedama kažkur.
Turbūt pakeliui Sarah vis dėl to teko atsimerkti, mat net požemiuose buvo vienas kitas laiptelis ar staigesnis posūkis. Nors jau buvo praleidusi antrą mėnesį pilyje, Rebecca nepažinojo bendrakoledžių, tad kai iš oro atsirado mergaitė, besiginčijanti su siena, rudaplaukę apėmė nerimas - kur ją veda? Ar ten bus daugiau tokio nenormalių?
Deja, beveik visos baisybės, kurias mergaitė spėjo sugalvoti, išsipildė, vos Levanda pravėrė duris. Aplink ropinėjo vorai bei kitokie šlykštūs gyviai, maistas, regis, nebuvo pritaikytas žmonėms, o aplink ūbaujančios ir dejuojančios šmėklos varė Rebeccą į paniką.
Ir durims užsidarius, klastuolė suprato, kad įstrigo šiame košmare amžiams...
Galbūt vienintelis guodžiantis dalykas buvo tas, kad, regis, čia buvo daugiau panašaus amžiaus klastuolių. O jeigu jie čia, vadinasi, viskas bus gerai. Ar bent jau taip norėjosi tikėtis rudaplaukei.
Deja. Vos tik prie jų keistos trijulės priėjo kažkas, Sarah beveik akys iš galvos išlipo - po visą mergaitės kūną šen bei ten šmėkščiojo vorai. Tikrų tikriausi vorai! Įsikibusi į Levandą kaip skęstantis žmogus įsikimba į plaustą.
-Levanda... Aš sapnuoju, tiesa? Tai tik košmaras. Kokie dar teleskopai? Kokie dar vorai? Viešpatie, apsaugok mane nuo šitų baisybių,-sudejavo Sarah papurtydama galvą.
-
Kodėl? Toks vienintelis klausimas sukosi Tobio mintyse, kol jis leidosi į požemius. Kodėl jis sutiko tą kažkokią perdėtai entuziastingą klastuolę, prisistačiusi vardu, kurio Tobias jau neprisiminė (tačiau, regis, prasideda D raide), kuri pakvietė jį į Klastūnyno Helovino vakarėlį? Ir kodėl jis sutiko ateiti? Tamsiaplaukis save už tai prakeikė jau nežinia kiek kartų. Iš karčios patirties vaikinas žinojo, kad geriausia būti vienam. Draugai ar panašūs dalykai atneša tik skausmą. Tačiau, nors užgrūdinta pasaulio ir sunkumų, jo vis dar vaikiška širdis troško meilės. Kad ir koks nepriklausomas ir šaltas dėjosi, Tobias vis tiek tebuvo vienuolikmetis berniukas, trokštantis draugų.
Nusileidęs į milžinišką salę požemiuose, kurioje, pasak klastuolės D, ir turėjo vykti vakarėlis, Tobias atsiduso ir įžengė vidun. Joje jau buvo keletas žmonių. Klastuolė D atrodė visai gražiai, nors ir kraupiai. Dar buvo kažkoks vaikinas, mergina su pradingstančiomis kūno dalimis, mergina raudonais plaukais, mergina taip pat raudonais plaukais, tačiau su gyvate ir dar dvi kažkokios, regis niekuo neišskirtinos. Bent jau Tobio nuomone.
Pats vaikinas nebuvo apsirengęs "heloviniškai". Vakarėliai nebuvo jo sritis. Vaikinas vilkėjo kaip visada - juodi džinsai, kerzai, juodi marškinėliai ir odinė striukė. Aišku, juoda. Taip pat grandinėlė, keli žiedai ir svarbiausias akcentas - vos vos juodu pieštuku paryškintos akys. Susivėlę juodi plaukai kaip visada stirksojo į visas puses, nes klastuoliui taip patiko. Visame juodame paveiksle išsiskyrė jo blyškus veidas. Vaikino oda buvo balta kaip popierius. Jis niekada neįdegdavo. Gal dėl šio neįprasto juodos ir baltos kontrasto juodaplaukis atrodė kiek keistokai, tačiau jam taip patiko. Vaikinas jautėsi šauniai vilkėdamas taip, kaip visada. Net jei ir bus vienintelis nepasipuošęs, jam tai nerūpėjo.
Tobias įžengė vidun ir palei sieną nuėjo prie stalo, apkrauto užkandžiais ir gėrimais. Ant jo taip pat ropinėjo vorai, tik neaišku, tikri ar magiški. Pačiupęs pirmą pasitaikiusią stiklinę, vaikinas pasitraukė prie kolonos, beveik susiliejo su ja ir ėmė stebėti "vakarėlį". Klastuolis nemanė, kad kas nors prie jo prieis ar užkalbins. Net nemanė, kad to nori. Pabus kokį pusvalanduką ir eis. Tada bent jau žinos, kad pabandė ir galės ramiai gyventi toliau savo užsisklendusio vienišiaus gyvenimą.
-
Mark nedrąsiai nužvelgė savo atvaizdą veidrodyje. Jis jautėsi... keistai. Kulkšnis siekianti tamsiai žalio aksomo suknelė, atspalviu primenanti užkerėto miško gūdumą, nelygiai juodu lūpdažiu padažytos lūpos, kaip visad neklausantys plaukai... Klastuolis toli gražu neatrodė kraupiai, bet kokią senutę gatvėje tikrai būtų išgąsdinęs. Penktakursis kreivai šyptelėjo sau ir tam keistam jausmui, patogiai įsitaisiusiam sieloje.
Lengvi, šokiams tinkantys batai švelniai kaukšėjo pilies požemiais. Šokti garbanius neketino – nei labai norėjo, nei labai mokėjo. Sunku prisiminti, kada jis paskutinį kartą šoko. Vaikystėje? Linksmi, energingi pastrakaliojimai kadaise tiko keturmečiui, dabar penkiolikmetis taip tik apsijuoktų. O gal vertėtų pabandyti? Nieko geresnio nesugebėsiu.
Fraceller įžengė į salę. Staliukai su užkandžiais, voratinkliai, keletas toliau nukištų stalų ir fotelių... Taip, šitie jau mano. Netikėtai jo žvilgsnį patraukė dar vienas staliukas (kiek čia tų stalų?), tik ant šio buvo sudėlioti buteliukai su kažkokiais skysčiais. Mark lengvu žingsniu, tikėdamasis, kad jo niekas nepastebės, patraukė prie jų.
Einant, rudos akys apžvelgė šio (nė kiek neprimenančio vakarėlį) Helovyno vakarėlio dalyvius. Kažkas turėjo kaktoje įtaisytą peilį, kitos merginos ranka buvo dingusi, kai kurie apsiregė kasdieniais drabužiais (suprask – persirengė savimi), o palubėje šnekučiavosi ir šoko vaiduokliai. Ir Elliw. Oi ne, Elliw nešoko salės palubėje. Nors nelabai kas nustebtų tai pamatęs, įskaitant patį Mark.
– Bent viename iš šitų buteliukų turi būti nudažyta ugninė, – sušnibždėjo penktakursis, bandydamas suprasti, iš ko jam galėjo kilti ši mintis.
Ir jei visgi nebus ugninės... Mark dar nebuvo apgalvojęs viso plano. Visų buteliukų turinio maišyti skrandyje nenorėjo, bet rasti (šiuose buteliukuose tikriausiai neegzistuojančią) ugninę iš pirmo karto buvo praktiškai neįmanoma. Bet bent kažkokia galimybė tam įvykti turėjo būti, tiesa?
Klastuolis atsargiai paėmė buteliuką su tamsios pilkšvai mėlynos spalvos skysčiu.
– Ugninė tikrai bus paslėpta, o kokia spalva yra idėjiškai tolimiausia ugniai? Va šita, – šyptelėjo ir pateliūskavo skystį rudaakis.
-
Vos Levandai už nugaros užsitrenkė durys, į ją atsisuko Elliw, kuri, žinoma, ieškojo savo teleskopo. Ar ji kada nors galvoja apie ką kitą? Klastuolė susimąsčiusi suprato, kad beveik negirdėjo Elliw sakant nieko kito išskyrus "Kur mano teleskopas?" ir "Tu kalta." Galvojimas vien apie tą patį objektą turėtų varginti.
Jos mintis apie teleskopininkę pertraukė Sarah, kuri, akivaizdu, panikavo dėl Helovino šventės.
- Sarah, juk supranti, kad visa tai, tik kerai, - ketvirtakursė nusišypsojo pašnekovei, - Žiūrėk į Heloviną, kaip į retai pasitaikantį šansą, bent trumpam palikti tas savo krikščioniškas nesąmones nuošaly ir pagaliau pasijausti tikra trylikamete.
Levanda suprato, kad reikia prablaškyti Elliw ir Sarah, o tuo pačiu, kažkaip ir jų nusikratyti. Tad nieko nelaukusi klastuolė nusivedė merginas į šokių aikštelę. Įkalbėti teleskopininkę šokti buvo misija neįmanoma, tad ši atsisukusi į klastuolę tarstelėjo:
- Eime paieškoti teleskopo šokių aikštelėje.
Raudonplaukei sukiotis su savo fenikso plunksnų paltu, buvo sunkiau nei atrodė. Jis svėrė gerus kelis kilogramus ir, negana to, buvo pritaikytas vaikščioti žiemą per pūgas, o ne šokti tvankioje salėje. Levandą išpylė prakaitas, tad neliko nieko kito, kaip tik susirasti nuošalesnę vietelę atsipūsti ir pagurkšnoti kokio keisto gėrimo. Bėda ta, kad jei mergina sėdės viena kokiame kampelyje, tai tikrai atrodys ne kaip. Iš šalies žiūrint, turbūt, kas pagalvotų, kad ji neturi draugų ar nemėgsta linksmintis. O jei dar koks nevykėlis ją užkalbins, nebus nei kaip pasprukti. Po muštynių su prakeikta animage ant stogo, Levandos reputacija ir taip kabojo ant plauko. Reikia susirasti kokį kompanioną.
- Sarah! Eime su manimi prie staliukų su maistu! - sušuko ketvirtakursė pamačiusi besiblaškančią merginą ir paėmusi ją už parankės, nelaukusi jos sutikimo, brovėsi pro klastuolių minią.
Taip joms žygiuojant palei salės sieną, ir dairantis, kokių mažiau pavojingai atrodančių gardumynų, raudonplaukė pajautė, kad po ja neliko kieto pagrindo. O, ne... Ją apėmė deja vu jausmas. Staiga pasidarė tamsu, nors į akį durk, o visas šventės šurmulys buvo vos girdimas. Juodoji skylė, rimtai?! Tik dabar ketvirtakursė suprato, jog ji kartu su Sarah atsidūrė kažkieno išburtoje juodojoje skylėje, tokioje pačioje, į kurią mergina jau buvo įkritusi per kerėjimo pamoką.
-
Sofi neišgirdo ar jos noras dėl muzikos išsipildė. Ji girdėjo tik juoką. Ar tiesiog matė Dori šypseną ir jai atrodė, kad ji juokiasi. Ak ta bjauri... Raudonplaukė stabtelėjo ir daugiau nebegalėjo sulaikyti juoko. Dori tempėsi seną Sofi varžovą Davidą į šokių aikštelę. Ak, Dori tu vis prisigalvoji kaip mane prajuokinti. Su Davidu...su tuo vagišium! Negi taip nusiritai! Smagumai buvo dar tik prasidėje, bet Sofi žvilgtelėjo šonan, mat norėjo akimis surasti Levanda, bet jos niekur nesimatė. Žalių akių savininkė spėjo pastebėti tik Levandos koją, kuri ir taip po sekundės sulindo į jaudąją skylę. Sofi pribėgo persigandusi ir sušuko:
- Levanda!?!- Tik po to suprato, kad ji vis tek iš ten išlys, bet jai vis tiek buvo labai neramu. Raudonplaukė pasitraukė šonan, kad ir jos pačios neįtrauktų. Staiga Sofi atsikvošėjo. Suprato, o ne, aš šokių aikštelėje. Žaliaakė susimąstė, ar švęsti vienai tarp kitų, ar sėdėti vienai tarp nieko. Ji pasirinko šokius. Bet...po minutės...persigalvojo...juk poros tai neturi. Sofi susigėdo ir pradėjo vaikščioti lyg niekur nieko, bet kartu ir stebėti berniukus. Juk pora vis tiek reikia susirasti, bent jau šokiams.
Ji praėjo keletą, tiksliau apėjo. Vienas buvo Mark, lyg, kito vardas lyg Tobias. Jie abu - keistuoliai. Sofi jų iš ankščiau nepažinojo, bet iš aprangos jie atrodė kvailai. Ypač Mark.
Sofi užsimanė pasėdėti, bet staiga jos akys užkliuvo už eliksyrų. Ji priėjo ir nusijuokė - ką, Pabandyk išgerti mus, jeigu nebijai. Paslaptingai veikiam mes, neatspėsi kaip tikrai pacitavo mintyse. Ok, gal tiesiog išgersiu. Ji pasiėmė vieną - geltonai rudą, burbuliuojantį. Ji išgėrė gurkšniuką. Staiga ji pasijautė lyg girta. Svaigo galva, viskas buvo labai linksma, nesiorentavo aplinkoje, akys susimerkė, ir raudonplaukė pagalvojo, kad gal sumaišė su kokia nors Matthew skirta baltojo vyno taure, bet ji klydo, nes poveikis jau pamažu praeidinėjo. Gerai, kad išgėriau nedaug, nes jei būčiau išgėrus viską, nusiaubčiau visą salę.
-
Davidas nežiūrėjo į Dori. Jis nenorėjo, kad mergaitė ką nors pagalvotų. Ji tik gerai vagia! Priešingai nei “princesė”! Tik dėl to Davidas priėjo pasisveikinti. Jis nenorėjo kalbėti su Dori. Bet ji galėjo padėti sugalvoti, ką pavogti. Davidas nežinojo, kaip paklausti. Jis apie šią šventę sužinojo iš Dori. Jei ji viską sugalvojo, nenorės gadinti. Bet tie buteliukai taip viliojo! Kai atrodė, kad Dori nemato, Davidas vieną įsikišo į kišenę. Ir suspėjo kaip tik laiku. Mergaitė nutarė, kad nori šokti. Klastuolis susiraukė. Jam tai nepatiko, bet nesugalvojo, kaip išsisukti. Jis ėjo paskui Dori ir pradėjo šokti. Davidas nemokėjo to daryti. Jis tikėjosi, kad mergaitė nesupyks.
- Man geriau sekasi vogti, - pasakė Davidas. - Nesu geras šokėjas.
Berniukas nenorėjo ilgai šokti. Jam nepatiko. Davidas pamatė, kad salėje mokinių yra nemažai. Tai buvo labai gerai. Jam bus paprasčiau nustoti šokti ir nueiti su kuo nors pasisveikinti. Galbūt Dori neįsižeis.
Iš kažkur atsirado juodoji skylė. Ji, atrodo, įtraukė mokinę. Tai buvo baisu, bet Davidas negalėjo to parodyti.
- Noriu gerti, - pasakė jis ir nuėjo prie vieno iš stalų. Atsisėdo ant kėdės ir įsipylė sulčių. Vos tik berniukas nugėrė gurkšnį, stalas pakilo. Kėdė, ant kurios sėdėjo Davidas, taip pat.
- Gelbėkit! - sušuko Davidas. Šito jis tikrai neplanavo!
-
Vegard ilgai svarstė, ar eiti į tą Klastuolių helovyno vakarėlį, ar visgi pasilikti bendrajame kambaryje? Kur tau jau Vegard praras progą savo myliausią kostiumą užsidėt? Nu, baikit jūs juokus, tai aišku ,kad eis į tą vakarėlį. Žiū, gal pavyks prisigert iki žemės graibymo, arba nukabint ką nors (bet čia jau tolimesni planai). Greitai persirengęs, pasikvepinęs savo kvepalais, susišukavęs pasuko link tos salės, kažkokios ten, neatsiminė jau. Sklerozė vaikinui, baisu. Taigi, eidamas jis sutiko daug žiurkių, gražios tokios, visas iki vienos praminė Lariskomis, kaip iš to rusiško filmuko "Kulverstukas", kažkokia ten Šapokliak tokį šuniuką (žiūrkė ten buvo) vardu Lariska turėjo, dėl to vaikinukas ir pavadino tas mielas žiurkeles taip. Ėjo, ėjo, ėjo ir ėjo, nu ir atėjo prie tos salės, įėjo į vidų, viskas baisu, kraupu. Vos nesuklykė iš džiaugsmo pamatęs kažkokius buteliukus. Gert kaip vilkas norėjo. Sklerozė ir alkoholizmas labai baisūs dalykai, Jėzau. Pamatė vieną vaikiną prie tų buteliukų, su suknele, nu viršūnė.
- LABA DIENA. - Sukriokė per visą salę.
-
Tos bjaurios mergiūkštės... Gadino Elliw gyvenimą! Kodėl reikia taip bjauriai elgtis? Kodėl negalima tiesiog grąžinti teleskopo, kad ir kas jį pavogė?! Ir kodėl taip nesiseka gyvenime?.. Buvo be galo liūdna. Kur, po galais, dingo Liucija, Sabrina ir Joana trečioji?! Kodėl jos negali padėti Elliw, kai nuolat persekiojančios nesėkmės tiesiog varo į neviltį?!
O mergaitės, su kuriomis Elliw čia atėjo (jei atmintis jos neapgavo, žinoma), viską tik dar labiau sugadino. Tik per jas teleskopas kažkur išnyko! Nors… Taip būti negali! Kadangi nė vienos iš tų mergaičių anksčiau neteko matyti, jos tikrai nebuvo iš tų keturių bjaurių mergiūkščių! O kaltos visada yra tik jos! Taip, reikia kaltinti neLiuciją, ne neLiuciją, ne ne neLiuciją ir ne ne ne neLiuciją! Velsietė apsižvalgė po... tą vietą, kurioje ji buvo. Jau neprisiminė, kaip čia atsidūrė ir, tuo labiau, ką čia veikė. Tiesa, rankoje nebuvo teleskopo, tad tikėtina, kad čia atėjo būtent tuo reikalu. Tik kaip jai žinoti, kur brangenybės ieškoti?
Dar kartą apsižvalgiusi tolumoje pamatė kažkokią bjaurią mergiūkštę. Neatkreipė dėmesio, kad tai berniūkštis. Ne, tik ji buvo kalta, kad gyvenimas šitoks sudėtingas! Reikėjo gerai tą bjaurybę pamokyti. Elliw taip trenks teleskopu į galvą, kad ji tikrai prisimins! Problema buvo ta, kad velsietė vis dar nežinojo, kur jos brangenybė yra. Kaip jai pamokyti bjauriąją mergiūkštę berniūkštį, jeigu neturi vienintelio ginklo?..
Taip bemąstydama mergaitė pamiršo, apie ką galvoja, tačiau vis tiek patraukė to(s) bjaurybės link. Neprisiminė, kodėl reikia tą padarą pamokyti, bet buvo nusiteikusi padaryti būtent tai.
Beeidama bjaurybės link velsietė pamiršo, kur eina, tad sustojo. Po kiek laiko neprisiminė, kodėl stovi, tad teliko ir vėl pradėti žingsniuoti. Dėl kažkokių priežasčių žygiavo pakankamai greitai. Pakeliui atsitrenkė į kažkokį mokinį, bet to nė nepastebėjo. Daug svarbiau buvo... na, kad ir ką ji ten ketino padaryti. Turbūt rasti teleskopą, mat jis vis dar buvo dingęs. Pamačiusi kažkokį neaiškų berniūkštį nutarė, kad būtent jis turi teleskopą, tad nelėtindama greičio patraukė link jo. Deja, velsietė neprisiminė, kad priėjus prie žmogaus reikėtų sustoti, tad su visa jėga trenkėsi į tą nepažįstamąjį.
-
Vakarėliai yra įrodymas, kad žmonės neevoliucionuoja. Bent tokie vakarėliai kaip šis. Visiška nuobodybė ir laiko gaišimas. Jokios veiklos, bendravimo ar panašių dalykų. Nors, savaime suprantama, kad Tobias su kuo nors bendrautų, tai turėtų būti nepaprastai išskirtinis žmogus. Tačiau kadangi šiuo metu tokių žmonių nesimatė, vaikinas galėjo drąsiai teigti, kad jo sprendimas ateiti į šį "vakarėlį" buvo vienas prasčiausių.
Kolona, prie kurios stovėjo vaikinas, pasirodė nebe tokia patogi, todėl klastuolis atsistojo ir nuėjo į kitą salės galą. Pakeliui pamatė kaip kažkoks kitas klastuolis pakibo palubėje, sėdėdamas ant kėdės. Tobias lengvai galėjo jam padėti, bet nebuvo nuotaikos. Nesinorėjo paskui kalbėtis, klausytis kaip kažkas kitas kalba ar šiaip būti arti žmonių. Žmonės ne itin žavėjo juodaplaukį.
Pastebėjęs pakankamai tamsų kampelį, Tobias nužingsniavo ten. Nusprendęs pabūti dar kelias minutėles ir pažiūrėti, ar neatsitiks kas nors įdomaus, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir vėl įsmeigė akis į kitus bendrakoledžius.
Vėl atsidarė durys ir įgriuvo dar vienas klastuolis, kažką rėkdamas visa gerkle. Regis, keturiolikmetis. Juodaplaukis ir, sprendžiant iš laikysenos, nepaprastai pasipūtęs. Tobias jau seniai išmoko iš žmonių išvaizdos ar laikysenos atspėti jų nuotaiką, būsimus poelgius ar panašius dalykus. Šis jo sugebėjimas praversdavo saugantis tėvų. Ir dabar vaikinas visai nejučiomis pradėdavo analizuoti žmones.
Po poros minučių, kai Tobias jau ruošėsi keliauti iš šio Nepaprastai-šaunaus-ir-nė-kiek-nenuobodaus-helovino-vakarėlio atgal į miegamąjį, vaikino akys pastebėjo link jo artėjančią figūrą. Akivaizdžiai mergina. Pusiaukelėje ji sustojo ir, regis, bandė kažką prisiminti. Paskui greičiausiai prisiminė, todėl nė kiek nestabdydama pasileido link Tobio ir įsirėžė į jį. Vaikinas, to nė kiek nesitikėdamas, neišlaikė pusiausvyros ir gelbėdamasis žingtelėjo atgal. Tačiau jo koja neatsistojo ant jokio lygaus ir kieto pagrindo. Vietoj to klastuolis pajuto, kad jo koja, o vėliau ir jis pats, skrodžia erdvę. Vaikinas krito gilyn ir gilyn, mažas šviesos kvadratėlis jau seniai dingo iš matomumo lauko. Kaip kokia prakeikta juodoji skylė spėjo pagalvoti vaikinas, tačiau greitai bet kokią mintį iš galvos iššlavė išgąstis ir vėjas, švilpiantis ausyse.
Po nepaprastai ilgo kritimo, kuris, regis, truko visą amžinybė, Tobias pajuto, kad nebekrenta, o po jo kūnu kažkas vibruoja. Pasisukęs pamatė, kad guli ant tinklo, o jo dešinėje yra kažkokia pakyla. Vaikinas šiaip ne taip prisikasė prie pakylos ir užlipo ant jos. Klastuolis apsidarė, bandydamas suprasti kur pateko ir kaip grįžti atgal. Aišku, kokių nors laiptų ar kopėčių nebuvo. Vienintelis dalykas kurį pamatė Tobias šioje tamsybėje, buvo tunelis, prasidedantis pakylos pabaigoje, už poros metrų nuo vaikino. Juodaplaukis per daug ilgai nesvarstė. Juk vis dėlto jis buvo Tobias Liam Waters. Drąsus ir iššūkių nebijantis žmogus. Giliai įkvėpęs vaikinas pasileido tunelio link.
-
Dori buvo smagu. Kaip gera leisti laiką tarp klastuolių! Galbūt kažkiek trūko Meg. Tą akimirką dvylikmetė ir vėl pagalvojo, jog taip gaila, kad jos geriausia draugė ne klastuolė. Ot smagiai čia užsiaustume, sukikeno pagalvojusi apie tai. Tačiau Meg čia nebuvo ir Dori stengėsi linksmai leisti laiką su bendrakoledžiais. Ji šiek tiek pašoko su Davidu, tačiau šiam ne itin sekėsi gerai šokti. Iš kažkur atsirado juodoji skylė, į kurią ėmė kristi mokiniai, tarp jų ir Levanda. Gal čia jos pomėgis, pagalvojo prisiminusi kerėjimo pamoką. Davidas kažkur nuėjo, Dori lyg ir išgirdo, kad atsigerti, tačiau nujautė, kad galbūt vis tik ko nors apvogti. Mergaitė toliau šoko su tais, kurie buvo aikštelėje, ir stebėjo mokinius. Kažkoks vaikinas buvo su suknele, o į salę įsirovęs ketvirtakursis taip garsiai pasisveikino, kad visi į jį sužiuro. Galiausiai į juodąją skylę įkrito dar pora mokinių, tarp jų ir teleskopininkė, ir Mendel nusikvatojo.
- Kaži, ką jie veikia toj skylėj? - besijuokdama uždavė retorinį klausimą kažkokiai šalia šokančiai merginai.
Dori šiek tiek pavargo šokti ir ėmė eiti staliukų link, o ten ją pasitiko palubėje sėdintis Davidas. Regis, vaikinas nebuvo labai laimingas.
- Descendio, - tarė antrakursė nusitaikiusi į stalą, prie kurio sėdėjo Davidas.
Stalas ir kėdės kartu su klastuoliu nusileido žemyn. Dori atsigėrė moliūgų sulčių. Apsidairiusi tarė:
- Visi kaip susitarę krenta į tą skylę. Manęs ji kažkaip netraukia. Gal nori pabandyti išgerti po eliksyro buteliuką? - pasiūlė.
-
Koridorius, į kurį pateko Tobias, buvo juodas, tačiau šviesus. Jis atrodė kaip kosmosas - pilnas žvaigždžių ir įvairių violetinės bei mėlynos atspalvių. Viskas mirgėjo, tačiau nebuvo per ryšku. Atrodė kaip tunelis į pasakų karalystę. Deja, taip nebuvo.
Koridoriaus gale vaikiną pasitiko liftas su prismeigtu ant durų rašteliu.
Sveikas, keleivi paklydėli!
Nori pakilti viršun?
Deja, turim žinią, atvykėli.
Be drąsos nematysi šviesos.
Tobias sutriko. Nors jo veidas išliko toks pat šaltas, viduje klastuolis ėmė abejoti. Be drąsos nematysi šviesos. pakartojo mintyse. Ką tai reiškia? Ar jei nebūsiu pakankamai drąsus, liksiu čia amžiams? Vaikinas krūptelėjo. Drąsos jam netrūko, tačiau baimių irgi turėjo nemažai.
Tobiui nespėjus apsispręsti, ką daryti, džergždamos atsidarė lifto durys ir vaikinui nebeliko pasirinkimo. Giliai alsuodamas su tankiai plakančia širdimi jis įžengė vidun. Durys užsitrenkė jam už nugaros. Vaikinas buvo įkalintas mažutėje erdvėje, visiškoje tamsoje, vienas. Vienas kaip pirštas. Tobias atsišliejo į sieną ir bandė nusiraminti, nors tai nelabai sekėsi. Tai, kad buvo mažoje erdvėje, ne itin jį gąsdino. Vaikinas bijojo tamsos. Ne šiaip tamsos, kai dingsta šviesa, o Tamsos, kurioje gyvena baimė, košmarai ir... jo tėvai. Tamsa, ta tikroji Tamsa...jos bijo visi. Visi, be išimčių. Kad ir kokie kieti dedasi, net ir patys didžiausi drąsuoliai bijo Tamsos. Tamsos, kurioje slepiasi jų didžiausios baimės ir slapčiausi išgyvenimai. Klastuolis pradėjo drebėti, kojos jo nebeišlaikė. Vaikinas susmuko kampe ir užsidengė rankomis veidą.
Liftas sujudėjo. Staiga viskas nušvito ir juodaplaukiui teko užsimerkti, nes jo akys nepakėlė tokio ryškumo. Kai vaikinas atsimerkė, prie jo kojų gulėjo dar vienas popierėlis. Tobias paėmė jį į ranką ir perskaitė.
Sveikiname!
Įveikei pirmąją savo baimę - Tamsą. Dabar gali keliauti toliau. Kas kartą įveikęs savo baimę, pakilsi aukštu aukščiau ir priartėsi prie laisvės. Kelio atgal nėra. Arba tau pavyks, arba tu mirsi. Būk drąsus, Tobiau.
Vaikinas nustėro. Iš kur laiškelio autorius žino jo vardą? Vienintelis logiškas paaiškinimas yra toks, kad kažkas dabar jį stebi ir juokiasi iš jo kančių. Klastuolis pašoko ant kojų ir puolė daužyti lifto duris. Tačiau nieko nepešė ir greitai viskas vėl užtemo. Šviesa įsižiebė tolimiausiame lifto kamputyje ir Tobias, priėjęs arčiau, pamatė susirangiusią gyvatę. Milžinišką, storą, su dvišakiu liežuviu ir akivaizdžiai nuodingą. Nors buvo klastuolis, vaikinas bijojo gyvačių. Aišku, ne visų, bet tų didelių, riebių ir nuodingų. Tobias ėmė trauktis atgal atatupstas, kai gyvatė atgijo ir ėmė šliaužti link jo. Juodaplaukis sustingo, baimė perkreipė jo veidą. Vaikinas vos vos sugebėjo apsiausto kišenėje sugraibyti durklą ir metė jį į gyvatę. Bingo! Bjaurioji būtybė išnyko ir liftas vėl sudrebėjo. Tobias nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir atsiduso. Klastuolis net neįsivaizdavo, kiek turi baimių, tačiau įtarė, kad daug. Laukė ilga kelionė atgal į žmonių pasaulį.
Vaikinas įveikė klaustrofobiją, arachnofobiją, aukščio, žudymo, gaisro ir skendimo baimes, susidūrė su savo girtais tėvais. Jis buvo visiškai pavargęs, stovėjo drebančiomis kojomis. Po minutėlės dar kartą nusileido raštelis, kuris pranešė, kad Tobiui liko paskutinė, didžiausia jo baimė, gyvenanti pačioje pasąmonės glūdumoje. Klastuolis krūptelėjo. Jis neįsivaizdavo, ko dar galėtų bijoti, nes visas baimes, kurias įsivaizdavo ir neįsivaizdavo turintis, jau išgyveno.
Liftas sustojo ir jo durys atsidarė. Ką? Ar aš jau pakilau? O kaip dėl paskutinės baimės?
Į lifto vidų įžengė mergaitė balta suknele. Tobiui užteko į ją žvilgtelėti, kad suprastų, kas ji tokia. Reivena. Jo mylimiausioji sesutė. Vaikinas žiojosi pasisveikinti ir kažką pasakyti, tačiau nespėjo nei mirktelėti, kai į jį buvo nukreiptas šautuvo vamzdis. Tobias sustingo. Susijungė trys jo didžiausios baimės - mirties baimė, išdavystės baimė ir baimė, kad jo sesuo pasuks blogu keliu. Iš esmės, jos visos dabar buvo viena ir ta pati. Tačiau Tobias vis dar buvo Tobias Liam Walters. Ir jis jau mokėjo žvelgti baimei į akis. Nors kojos drebėjo, vaikinas spoksojo tiesiai į seserį. Ji kraupiai nusišypsojo ir nuspaudė gaiduką. Driokstelėjo sprogimas, vaikinas nuvirto ant nugaros, o toliau - tamsa.
Tobias atmerkė akis ir apsidairė. Galva svaigo, aplink iš kažkur kilo dūmai, jis pats buvo visas kruvinas, dulkinas ir suplyšusiais drabužiais. Toks patapo keliaudamas per savo baimes. Klastuolis svyruodamas atsistojo ir apsidarė. Suprato esąs toje pačioje menėje, kur ir vyksta Helovino vakarėlis. Tiksliau, jos viduryje. Tobias kaip mat užšaldė veidą, kad neišduotų sumišimo ir pasitraukė į tamsų kampą apsvarstyti to, kas ką tik nutiko. Jis mirė. Reivena į nušovė. Tai kodėl jis vėl menėje? Kaip jis čia pateko? Kas iš vis įvyko?
Tikėdamasis, kad niekas jo neužkalbins, Tobias atsisėdo tamsiausiame kampe ir pasirėmė rankomis galvą, bandydamas viską sudėlioti į savo vietas ir pagaliau nurimti, nes ištverti visas savo baimes toli gražu nebuvo lengva.
-
Kažkoks pasityčiojimas. Kraupiai atrodantys gardėsiai iš tiesų buvo neskanūs. Valgydamas guminuką, atrodantį kaip krauju pasruvusi akis, iš tiesų jausdavai ne cukrų, o geležies kartumą ir nemaloniai beskonį glitumą.
-TFU! Kas per šlykštynė! - piktai nusispjovė Alrisa ir gelbėdamasi čiupo dešrainį. Deja, kandant pasigirdo bjaurus trekštelėjimas, tarsi vietoje dešrelės būtų buvęs piršto kaulas. Kūną nupurtė pasibjaurėjimas, nors skonis pasirodė pakenčiamas. Ji mažų mažiausiai įtūžo, kad valgiai šiame gana ištaigingame vakarėlyje nusirito iki tokio žemo lygio. Kita vertus, jie buvo pagaminti itin tikroviškai ir tai savotiškai žavėjo, nors mergaitei nepatiko likti apgautosios vietoje. Dabar ji apie tai net negalvojo - norėjosi kuo greičiau nuplauti koktumą, sulig kiekviena akimirka vis labiau graužiantį burną. Nebebuvo įmanoma daugiau kentėti. Klastuolė paklaikusi apsidairė, laimei, pamatė kai ką, kas galėjo patenkinti jos poreikius.
Paknopstomis atsidūrusi prie kažkokių buteliukų susivertė vieno iš jų turinį tiesiai į gerklę. Iš pradžių užspringo, užsikosėjo, bet galiausiai siaubingas troškulys buvo numalšintas. Skonio net nespėjo pajusti, vis dėlto skrandyje nežinomas gėrimas netruko susimaišyti su eliksyru. Mišinys paslaptingai suburbuliavo.
Juodaplaukė atsiduso iš palengvėjimo ir jau sukosi eiti kur nors kitur, bet netikėtai pasaulis ėmė suktis. O gal tai buvo ji? Deja, niekas nedavė laiko pamąstymams - kūną perliejo laukinio džiaugsmo srovė. Akyse užsižiebė pavojingos ugnelės - su jomis tik ir griauk pasaulį bei valdyk chaosą. Šokių salė kažkodėl nusprendė nusidažyti kraujo raudonumo spalva, žmonių balsai piepsėjo tarsi viščiukų, tačiau Alrisa tik gūžtelėjo pečiais. Jai tai rūpėjo tiek, kiek pernykštis sniegas. Žvilgsnis nukrypo į netoliese stovinčią personą ir nepaprastai plati šypsena nutvieskė veidą.
-Gal eime pašokti? - sumurkė, tvirtai sugriebdama nepažįstamosios delną bei nusitempdama ją visiškai priešingon pusėn. Gal ten bus dar geresnė vietelė? Gaila, bet to neteko sužinoti. Vos tik klastuolė žengė dar kelis skubrius žingsnius, kojos pradėjo neklausyti. Jos tapo lyg švininės. Mokinė sutrikusi pažvelgė žemyn ir pasipiktinusi suriko:
-Nutela! Paleisk mano kojas! Kitaip aš tave suvalgysiu! - pagrasino, visiškai pamiršusi, kad neseniai už rankos vedėsi kažkokį žmogų.
-
Šiek tiek šiurpiai besišypsanti raudonplaukė, bandanti įtikinti Sarah, kad viskas, ką ji mato - kerų apgaulė, nenuramino mergaitės. Tačiau išgirdusi užuominą apie jos religiją, rudaplaukė vis tiek išsižiojo:
-Aš ne...-krikščionė. Nespėjusi pabaigti sakinio, klastuolė buvo nutempta į šokių aikštelę. Jos laimei, ten nesisuko per daug mokinių, tad Rebecca galėjo pabandyti pasitraukti nuo chaoso sūkurio. Kažkas stumtelėjo ją į šalį, kartą mergaitė pati užmynė ant savo suknelės, tad jai teko gerai pasisukioti, kol galiausiai ją pasiekė Levandos balsas. Mintyse sumurmėjusi keletą hebrajiškų keiksmažodžių, klastuolė leidosi tempiama bendrakoledžės kažkur. O tas kažkur buvo stalai, nukrauti šlykštynėmis bei kitais nešventais dalykais.
Sarah nelaimei, pora taip ir nepasiekė savo tikslo. Po kojomis buvusios grindys dingo, viską apgaubė tamsa ir rudaplaukė pradėjo kristi. O gal kilti? Apgraibomis susiradusi pakabuką, dublinietė suspaudė jį delne, melsdamasi Viešpačiui bei prašydama jo pagalbos bei atleidimo.
Galiausiai pykinantis sukimas bei skausmingas oro srovių čaižymas baigėsi. Mergaitė atsimerkė ir atsisėdusi apsidairė. Ją supo žalsvai šviečiančios gijos. Ne, ne gijos - voratinkliai. Sarah skubiai atsistojo. Jeigu yra voratinkliai, vadinasi, yra ir vorų. Lyg pamišusi, klastuolė puolė bėgti nuo keistųjų gijų, tačiau įsipainiojo į jas. Dabar šviečiantys siūlai dengė jos plaukus, rankas bei suknelę ir kuo daugiau pastangų rudaplaukė dėjo į jų nuėmimą, tuo tvirčiau tos šlykštynės laikėsi.
Galiausiai, vėl viską apgaubė gerai pažįstama tamsa ir klastuolė buvo įmesta į galaktinę skalbimo mašiną, kuri netruko ją išspjauti. Žinoma, be voratinklių.
Rebeccos plaukai buvo pasišiaušę, tarsi mergaitė būtų juos išsišukavusi medžio šakomis. Sudarkytas makiažas įprastai gyvybingą veidelį papuošė paakiais, dėl kurių klastuolė atrodė pavargusi ir šiek tiek negaluojanti. Suknelė buvo vietomis įdriskusi.
Mergaitė patraukė prie artimiausio stalelio, ant kurio, regis, buvo nebjaurūs gėrimai dailiuose buteliukuose. Pasičiupusi pirmą pasitaikiusį, ji susivertė jo turinį į burną. Visą kūną nukrėtė šiurpuliukai ir netrukus Sarah apėmė lengvumas ir trečiakursė, pusiau permatoma lyg šmėkla, pakilo beveik trisdešimt centimetrų į orą.
Orą perskrodė kraują stingdantis klyksmas.
-
Dori neskubėdama ėjo eliksyrų staliuko link. Sustojusi ji apžiūrinėjo įvairiausius buteliukus. Iš tiesų tai norėjo atsigręžti ir pasižiūrėti, ar ateina Davidas, tačiau to nedarė. Nenoriu, kad jis pamanytų, jog man rūpi.
Netikėtai šalia Dori atsidūrė mergina, kurios kostiumu antrakursė susižavėjo dar vakarėlio pradžioje. Ši išmaukė kažkurį eliksyrą, užsikosėjo, ir Mendel suėmė juokas. Netrukus ir kita mergina išgėrė eliksyro, ta, kurią atsivedė Levanda. Toji drovuolė pakilo į orą ir pradėjo klykti, o pati atrodė beveik kaip vaiduoklis. Nieko sau, žavėjosi Dori. Ne veltui šitie buteliukai, regis, yra populiariausia Helovino dalis. Klastuolei pasirodė, kad mergaitė bijo, todėl ji jau traukėsi lazdelę, kad nuleistų nelaimėlę ant žemės, tačiau netikėtai ta kita mergina, įdomiu kostiumu, pasiūlė... pasiūlė Dori pašokti? Šokti dvylikmetė jau nenorėjo, mat neseniai tai darė, tačiau kviečiančiosios balsas skambėjo kažkaip keistai ir ji atrodė tartum apdujusi. O kaip ją paveikė eliksyras? Mendel suraukė antakius. Aha! Tai eliksyro poveikis, jai kažkas yra! Nespėjus nieko atsakyti, užburtoji mergaitė nusitempė Dori tolyn ir abi klastuolės įkrito... į...
- Dėl Merlino barzdos, kas čia?! - sušuko tamsiaplaukė.
Abi mergaitės buvo įklimpusios į kažkokią gličią masę, primenančią žiobarišką lipalą, tačiau masė buvo kur kas klampesnė, tamsiai žalia ir kažkuo smirdėjo.
Masė nuolat keitėsi. Kitą akimirką ji priminė lyg ir rudą kremą, o dar kitą - skreplių baseiną. Siaubas!
Paprastai visus kitus kerais gelbėjanti Dori (arba ne tik gelbėjanti, jeigu pagalvosime apie profesoriaus Turner pamokas) šią akimirką nesugalvojo nieko, kas galėtų padėti iš čia išlipti. Kojos buvo tarsi priklijuotos.
- Ką tu sau... ką tu sau galvojai?! - su nepasitenkinimu paklausė Dori žiūrėdama į čia ją atitempusią mergaitę. - Iš... išleisk mus iš čia!
Pasidarė labai nejauku: Mendel pamatė, kaip tarp kojų, toje gličioje masėje, šliaužioja žvynuotos gyvatės. Deja, po akimirkos masė ir vėl tapo ruda, todėl tų gyvių nesimatė, tačiau kažkas prilietė Dori blauzdą.
-
Tomasz pavargo. Jis buvo pats iškiliausias vaiduoklis pasaulyje! Gyvieji kažkodėl to nesupranta. Tai labai vargino. Tomasz’ui labai nepatiko gyvieji. Ypač jo sesuo Džeinė. Ji buvo pernelyg pasipūtusi! Tai labai vargino. Vaiduoklis nebegalėjo aiškinti sesei, kokia ji yra nevykusi. Ji tą seniai turėtų žinoti.
Tomasz’ui reikėjo pailsėti. Jis skraidė po pilį ir stengėsi nesusitikti gyvųjų. Jis nežinojo, kur tie nevykėliai. Jis buvo per didis, kad tuo domėtųsi! Tomasz skrido gilyn po žeme. Ten tikrai nebus tų kvailių! Vaiduoklis žeminosi būdamas su jais po vienu stogu. Niekas jam neprilygsta!
Tomasz įskrido į kažkokią salę. Ten buvo gyvųjų! Vaiduoklis pasišlykštėjo. Jie nebuvo verti čia būti! Dabar čia norėjo būti Tomasz. Vadinasi, gyvųjų čia turi nelikti!
- Dinkite iš čia! - spigiu balseliu suspigo Tomasz. Jie visi turėjo atsiprašyti, kad sutrukdė! Vaiduoklis įsižeidė.
-
Deja, tas kojas aplipęs rudas kremas nebuvo nusiteikęs klausyti. Regis, jis šaipėsi iš klastuolės, mat bematant pavirto į kažkokį neaiškios kilmės šlykštalą. Ji pasipiktino - dar kiek, ir būtų suvalgiusi Nutelą, kuri, pasirodo, buvo visai ne žymusis gardėsis. Apgavai mane! Norėjo riktelėti Alrisa bei bent šiek tiek pajudinti įkalintas pėdas, kai netoliese išgirdo balsą. Nepatenkintą, atkakliai reikalaujantį ir kažin ko siekiantį iš jos. Žodžių nesuprato, tačiau jų prasmė lengvai pasiekė apdujusias mintis. Tamsiai rudos akys pastebėjo ne mergiotę, o greičiau jos kojas, prie kurių akimirką šliaužiojo gyvatės. Jei tai būtų buvusi senoji Alrisa, ji nebūtų išsigandusi tų žalių vingiuojančių padarų, tačiau dabar... Susidarė kažkokios nežinomos jungtys gėrimo suklaidintose smegenyse ir...
Net vaiduokliai šiame vakarėlyje būtų pasijutę mažų mažiausiai nejaukiai, mat dar vienas šiurpą keliantis klyksmas perskrodė salės erdvę. Tiesa, tas išgertas skystis visiškai nepasiglemžė iš siaubo sustingusios sąmonės - kažkokiu būdu pirštai sugraibė lazdelę, paklaikusiam žvilgsniui gręžte gręžiant rudą masę. Taip, ji vėl pavirto į viliojantį kremą, bet šįkart juodaplaukė nepasidavė jo kerams. Regis, patirta itin stipri emocija, šiuo atveju baimė, panaikino rūką galvoje. Nors ne. Teisingiau būtų buvę sakyti, kad jis su visam pradangino smegenis, nes klastuolė pratrūko:
-BOMBARDA! BOMBARDA! BOMBARDA! - lazdelė švysčiojo šen bei ten, išplėšdama iš po kojų gabalus kartu su visomis gyvatėmis. Jos skraidė kaip kokios girliandos ir maloniai šnypšdamos leisdavosi. Pasiekusios žemę šaltakraujės tyliai pradingdavo pačiuose tamsiausiuose salės kampuose.
Alrisa pagaliau nusiraminusi apsižvalgė. Tos mergiotės nepamatė, tačiau nenutuokė, kodėl. Iš tikrųjų vieni kerai pataikė visai prie pat nepažįstamosios, tad ji ne tik buvo išlaisvinta, bet ir kažkur nusviesta. O kur, tai jau ne mokinės reikalas.
-
Mergina, kuri atsitempė Dori į šitą nesąmonę, sukluso. Regis, ji pažiūrėjo į Mendel kojas, tarp kurių šliaužiojo gyvatės. Antrakursė galvojo, kad toji mergina tuoj viską sutvarkys. Ji išsitraukė burtų lazdelę. Pati dvylikmetė jautėsi ramiai. Tačiau, dėl išrinktojo Poterio, ta keistuolė... nejau rimtai?! Dėl Merlino barzdos, ji pradėjo sprogdinti sau ir Dori palei kojas!
- Ar tu pakvaišai? Ką tu darai?! - sušuko Mendel.
Ji norėjo bėgti, tačiau kojos buvo tiesiog supančiotos. Mergaitė užsidengė akis delnais ir susigūžė. Ant jos ėmė kristi tos šlykščios masės gabalai. Apsisaugoti nebuvo kaip. Jeigu Dori būtų išsitraukusi burtų lazdelę... Tačiau kažkodėl jai ta mintis nešovė į galvą. Aplink šokinėjo ir tos žvynuotos gyvatės. Buvo tikras chaosas.
Netikėtai Dori kažkokia stipri jėga sviedė tolyn. Tą pačią akimirką mergaitė pajuto atsilaisvinusias kojas, tačiau malonumas buvo menkas. Ji jautė, kad tuoj kažkur tėkšis. Pakeliui dar praskrido pro vaiduoklį. Ir ne bet kokį, o tą, su kuriuo buvo susitikusi pirmame kurse virtuvėje.
- Nekenčiu tavęs! - sušuko pajutusi ledinį šaltį ir nuskrido toliau.
Dvylikmetė ruošėsi stipriam smūgiui, tačiau nukrito labai minkštai. Palaimingai atsidususi ji atsimerkė ir norėjo atsistoti bei pasižiūrėti, kas čia per pūkai ją išgelbėjo, tačiau... dabar jau ji visa negalėjo pajudėti, ne tik jos kojos! Dori buvo įstrigusi milžiniškame voratinklyje, o ant jos ropojo didžiuliai vorai. Net ir jai, mėgstančiai šiuos gyvius, dabar buvo tiesiog šiurpu. Mergaitė klykė bandydama išsilaisvinti, tačiau neišėjo padaryti nieko, net išsitraukti iš suknelės kišenėlės burtų lazdelės.
-
Viena iš daugybės priežasčių, kodėl Indio taip stipriai norėjo tapti Klastūnyno mokiniu, buvo Helovino šventė. Jau pirmais mokslo metais girdėjo kokios šiurpios būna klastuolių dekoracijos ir kaip pati šventė visus palieka be amo. Po kokiu akmeniu Indio miegojo tuos du metus, pats nežinojo, tačiau štai jis, išsidažęs veidą, kad būtų kuo panašesnis į vaiduoklį, susilaižęs plaukus į viršų ir apsirengęs suplyšusį pilką kostiumą pėdino į tokį Hogvartso užkampį, kuriame dar nebuvo buvęs.
Pravėrus duris Indio pasitiko košmariškas tvaikas ir nors norėjo susivemti, įtikino save, kad tai Helovino proga. Mažiausiai norėjo žinoti kas tokį kvapą sukėlė. Paėjus toliau nuo durų trečiakursio akys aprėpė visą salę. Žvilgsnis tuoj pat užkliuvo už kažkokios daubos su gličia mase (baseino?), juodosios skylės, tiesiog esančios vidury salės, nenormaliai didelio užkandžių ir gėrimų stalo. Prisėdęs ant vieno iš juodų fotelių berniukas geriau įsižiūrėjo į visiškai pasikeitusius jo bendrakoledžius ir atpažino keletą veidų (kurių geriau nebūtų išvis matęs), tikėjosi, kad niekas su juo nepasisveikins. Svarbiausia tą vakarą buvo laikytis arčiau Sarah. Nusprendęs, kad tai ko čia atėjo vis tiek neįvyks taip greit, Indio patraukė maisto link.
Priėjęs iškart pačiupo stiklinę, kurioje buvo akivaizdžiai kraujo replika, ir atsigėrė. Tiršta masė nebuvo tokia neskani, kaip smirdėjo, bet žymiai per saldi. Padėjęs stiklinę atgal berniukas pačiupo voro formos sausainių, paragavęs nusprendė, kad jie visai neblogi ir pasiemęs gerą saują grįžo atgal prie savo fotelio.
-
Klastuolė...klastuolė...būtent...Sofi buvo klastuolė ir tik dėl to jos gyvenimas atrodė toks sumautas. Ji buvo aktorė, kuri galėjo įsikūnyti į bet ką, kad ir į grifą. Jei nusibodo apsimetinėti, nuolat, nuolatos, kad nenori su niekuo bendrauti. Ji nori. Bet...neturi su kuo. Raudonplaukė apsidairė norėdama su kažkuo pabendrauti, gal pakalbėti ar (stebuklas) pašokti. Iš tolo ji pamatė vaikščiojanti berniuko siluetą ir Sofi ramiu žingsniu pradėjo eiti link jo. Atrodė nepažystamas. Dairėsi. Bet...Sofi priartėjo arčiau ir pažino berniuką. Nors ne iš karto prisiminė kas jis, bet vėliau atgamino...Vegard?! O Dieve šventas, ar man su juo kalbėt? Neturiu pasirinkimo. Nes...jei išeisiu pagalvos, kad aš nevykėlė. Ji drąsiai priėjo prie jo.
- Labas,- ramiu balsu pasakė ir tikėjosi atsakymo ko nori nevykėle arba ko pristojai,- Ar patinka vakarėlis, ką čia veiki vienas. Nepatinka? Ar neturi su kuo kalbėt? Man tai abu,- pasakė. Nukreipė galvą toliau ir pagalvojo įdomu po kiek laiko jis mane išvarys.
Sofi išspaudė šypseną. Ji jautė nuo berniuko sklindantį šaltumą, tad pamanė, kad gal reiktų vėl jį užkalbinti:
- Tai...ammm...savo noru čia atėjai, ar kas nors privertė?- Nusišypsojo Sofi ir palenkusi galvą tyliai sukikeno. Ji neapsimetinėjo, kad jei nejuokinga, nes ji klastuolė.
-
To pripažinti negalima. Bet Davidas bijojo! Jis tikrai nesitikėjo atsidurti palubėje. Tai berniukui labai nepatiko. Dėl to jis buvo piktas. Ką čia galima pavogti?! Ten nieko nebuvo. Visiška nesąmonė! Davidas nežinojo, ką daryti. Jis jau prašė pagalbos. Niekas nepadėjo. Vadinasi, reikės gelbėtis pačiam!
Jis nepastebėjo, kaip atsidūrė ant žemės. Šalia buvo Dori. Ar ji kažką padarė, Davidas nežinojo. Taigi nedėkojo. Juk jeigu Dori nieko nepadarė, nėra už ką dėkoti. Davidas buvo patenkintas šia išvada. Taigi jis nieko nesakė.
Davidas nenorėjo gerti eliksyro. Jis norėjo ką nors pavogti. Taigi berniukas nusekė paskui Dori. Bet ji, atrodo, nesidomėjo, ar Davidas eina iš paskos. Berniukas gūžtelėjo. Kiti mokiniai jam nepatiko. Dori buvo jo draugė. Bet ji kažkur dingo. Kol niekas nematė, Davidas įsidėjo du buteliukus į kišenę. Bet Dori neatsirado. Davidas apsižiūrėjo ir pamatė ją įstrigusią voratinklyje. Berniukas išsitraukė lazdelę ir sušuko:
- Descendo!
Nieko neįvyko! Jis pakartojo burtažodį dar kartą, ir pribėgo prie Dori. Davidas paėmė jai už rankos ir pradėjo tempti ją tolyn. Berniukui atrodė, kad klastuolė atlipo nuo voratinklio. Bet ar tikrai taip buvo?!
-
Kažkas į Dori paleido kerus. Nepataikė. Klastuolė ėmė ieškoti žmogaus, kuris bandė jai padėti ir išlaisvinti iš voratinklio. Tai buvo Davidas. Berniukas pabandė kerus paleisti į mergaitę dar kartą. Šį kartą jis pataikė ir dvylikmetė ėmė jausti, kaip kažkas ją leidžia žemyn, tačiau juk Dori buvo įstrigusi! Prie viso to Davidas dar ir pribėgo prie jos ir ėmė ją traukti. Šaunu, pamanė Mendel, iš šitos nesąmonelės mane traukia ir kerai, ir Davidas, o aš čia įpančiota.
Kažkodėl Mendel tą akimirką prisiminė velnio raizgus. Šyptelėjo pagalvojusi, kad voratinklyje buvo daug maloniau būti įkalintai nei tame šaltame, gleivėtame ir tvirtame augale. Dori žinojo, kad norint išsilaisvinti iš velnio raizgų reikia atsipalaiduoti. Ji pabandė tą padaryti ir su voratinkliu. Nuojauta kuždėjo, kad pavyks.
Antrakursė neklydo. Vos tik atsipalaidavo, voratinklis ją paleido. Tuo metu klastuolę iš tos raizgalynės traukė ir Davidas, todėl ši iš jo iššoko su nemaža jėga. Atsistojusi ant grindų mergaitė pajuto stabilumą.
- Ačiū, - tarstelėjo draugui.
Tada pažvelgė į savo kojas.
- O siaube! - suriko. - Kaip aš atrodau! - Mendel ėmė valytis pėdkelnes.
Jos bateliai ir kojos buvo visos purvinos ir gličios nuo tų spąstų keistajame baseine. Besivalydama kojas mergaitė pamatė, kad jos rankos visos aplipusios voratinkliais. Palietė dvylikmetė ir savo veidą. Tik tada pajuto ant nosies ir prie burnos irgi esant voratinklių. Dori piktai suspiegė ir sutrepsėjo kojomis. Šita Helovino šventė jai visai nebepatiko, o eiti prie eliksyrų staliuko (prie kurio, beje, eliksyrų buvo ne tiek jau daug ir likę) ar dar kur klastuolė visai nebeturėjo noro.
-
Žingsniuodamas koridoriumi Matthew netyčia kažką paspyrė. Nusikeikė ir pradėjo akimis ieškoti, kas tai galėjo būti. Supratęs, kad nuspyrė ne ką kitą, o teleskopą, sunkiai atsiduso. Nereikėjo nė galvoti, kieno teleskopas gali mėtytis koridoriuje. Matthew, kaip rimtas ir save gerbiantis Klastūnyno vadovas, turėjo paimti teleskopą ir nunešti jį savininkei. Neįsivaizduodamas, kur galėtų Elliw rasti, patraukė į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Ilgokai teko raustis atmintyje ieškant slaptažodžio. Nežinia, ar nesisekė prisiminti dėl to, kad buvo kiek apgirtęs, ar dėl to, kad jis buvo sudėtingas, bet galų gale herbologas pateko į koledžo bendrąjį kambarį. Jis buvo keistai tuščias, tik ant sienos kabėjo raštelis, kviečiantis klastuolius susirinkti kažkokioje neaiškioje salėje. Sukilo įtarimas, kad tai geruoju gali ir nesibaigti. Saugumo dėlei palikęs teleskopą ant stalo Matthew patraukė ieškoti tos keistos salės, kur jam niekada neteko lankytis. Tiesą sakant, taip giliai leistis nebuvo labai jauku. Vis dėlto profesoriui rūpėjo, ką sugalvojo jo auklėtiniai, tad ryžtingai žingsniavo salės link. Šiaip ar taip, pats mokydamasis Hogvartse (nepaisant to, kad neką teišmoko, vis dėlto gyveno čia septynerius metus) priklausė Grifų Gūžtai - drąsuolių koledžui. Turner stengėsi negalvoti ir ramiai leidosi žemyn. Kažkodėl pradėjo atrodyti, kad tai tėra kvailas mokinių pokštas, skirtas išgąsdinti jį, Matthew. Bet ar jie galėjo žinoti, kuriame koridoriuje palikti teleskopą, kad profesorius jį rastų? Tai neatrodė labai realu, tad liko tikėtis, kad toje nelemtoje salėje kas nors bus. Geriausia jeigu ten būtų Elliw - bent jau bus galima pasakyti, kad rado teleskopą. Gal tuomet mergaitė apsidžiaugs ir įsidėmės jo vardą (turbūt ne)?
Galų gale Turner priėjo kažką, kas galėjo būti tos salės durys. Kurį laiką stovėjo ir klausėsi. Girdėjosi, kad viduje kažkas yra. Tai šiek tiek nuramino, tad Matthew atidarė duris ir įžengė į salę.
-
Dori ir žiobarišku būdu, ir kerais bandė nusivalyti tą visą bjaurastį. Iš dvylikmetės lūpų plūdo didžiausi keiksmai. Nelabai buvo galima suprasti, ar jie skirti tai merginai, kuri nusitempė ją į glitų baseiną, juk nuo to viskas ir prasidėjo, ar Sofi, kuri beveik visą vakarą žiopsojo į Dori, bet ši bandė tą kvėšą ignoruoti, garantuoju, kad dabar spokso iš kokio kampo ir žvengia, ar pačiai sau, kurių galų čia išvis reikėjo eiti.
Mendel dirstelėjo į laikrodį. Galbūt protingiausia būtų pradėti kaltinti profesorių Turner, mat šis savo subinės į salę dar buvo neatnešęs. Dėl Gringotso goblinų, o gal jo niekas nepakvietė? Kas, po velnių, išvis buvo už tai atsakingas? Apie tai galvodama antrakursė ėmė svarstyti, kad galbūt reikėtų nueiti pas jį į kabinetą ir pasikviesti, nes daugiau būti šiame suknistame vakarėlyje ji tiesiog nebegali.
Mergaitė atsiduso. Jau atrodė pakankamai padoriai, nors keli voratinkliai vis dar kabojo ant plaukų ir suknelės nėrinių. Įsipylusi kažkokio kraujo raudonumo gėrimo, kuris buvo sodrių vyšnių skonio, tamsiaplaukė apsidairė po salę. Ji nei nežinojo, kam paskirta užduotis, ir jau nebebuvo tikra, ar išvis viskas eisis pagal planą.
Tačiau netrukus Dori aplankė ramuma. Į salę įžengė Klastūnyno vadovas.
- Sveiki, profesoriau Matthew, smagu, kad atvykote į Klastūnyno Helovino šventę! - sušuko dvylikmetė prilėkusi prie svečio rankoje laikydama raudono vyno spalvos gėrimą prabangioje taurėje. - Mes jau švenčiame, - dirstelėjo į gėrimą ir jo gurkštelėjo, mat įtarė tokiu būdu paerzinsianti vadovą. - Jūs, kaip matau, irgi, - sukikeno pažinusi profesoriaus kitokią būseną nei per pamokas įsispoksojusi jam į veidą. Dori atpažindavo kad ir nedaug įkaušusius žmones. Bet Matthew nebuvo toks beviltiškas kaip Sabrina. Jis bent pamokose nebuvo nei karto pasirodęs išgėręs. - Kuo būsite pasipuošęs? Tikriausiai girtu žiobaru.
Dori kikeno. Dairėsi po salę. Žinojo, kad toji iškilminga akimirka jau netoli. Kad ir ko jos su Meg prikrėsdavo profesoriui per pamokas, kad ir kaip kartais mergaitė bandydavo šį žmogų paerzinti, na, o kas nemėgsta gadinti nuotaikos profesoriams, visumoje Klastūnyno vadovas ir herbologijos profesorius Dori patiko. Šią akimirką ji pasižadėjo sau nebūti tokia negailestinga per jo pamokas, mat tikrai nenorėjo, kad direktorė Turner atleistų.
-
[Vėtrūnės Kristės de Leighi asmenybė]
Visa diena buvo apkrauta tiek daug darbų, rūpesčių, baimės ir nerimo (taip, jau praėjo beveik mėnuo, kaip Vėtrūnė mokosi naujoje mokykloje, tačiau ji vis viena dar sutrikusi dėl tokios galybės pokyčių ir naujovių), kad ji net pamiršo apie šįvakar vykstantį koledžo vakaralėlį. Tiesa, gal ir nekeista, jog pamiršo - jugi nebuvo dar iki galo apsisprendusi ar eis tenai. Krūva nepažystamų žmonių, kai ji tik ir stengėsi jų išvengti. Nors... gal kaip tik reikėtų nueiti ten, kur daugiau žmonių ir pamėginti... em, susidraugaut? Prisiminusi, jog kažkokiai klastuolei, kuri kvietė Kristę į tą, berods, Helovyninį vakarėlį žadėjo nueiti, sumąstė.
Kol ji pagaliau įsidrąsino, gal jau ir pusę vakarėlio praėjo (laikrodžio taigi nemato Kristė). Apsivilkusi kažkokią - tikėkimės juodą - aptemptą suknę ir suėmusi plaukus į kuodą, de Leighi pagaliau išsiruošė į tą vakarėlį.
Galiausiai šiaip ne taip pasiekusi kažkokią salę, kurioje niekad nėra buvus, (aišku, kadangi ketvirtakursė čia, Hogvartse, - naujokė, taigi ir pilies gal net trijų ketvirtadalių nėra išnagrinėjusi) Vėtrūnė apgraibomis susirado durų rankeną ir pravėrė pačias duris. Vos pravėrus duris klastuolę pasitiko galybė garsų, daugybė skirtingų kvapų (Mmm... Užuodžiu braškes! Pala, ir karštas šokoladas!). Iš savo išlavinto jutimo, akloji suprato, jog čia tikrai ganėtinai daug žmonių prisirinko ir ją vėl užplūdo baimė. Nejau ir čia sulauksiu patyčių dėl aklumo? Tačiau greit prisiminė, jog tai klastuolei, kuri Kristę čia pakvietė žadėjo ne tik ateiti, bet ir kai ką daugiau...
Įtempusi klausą baltaplaukė įsiliejo į vakarėlį ieškodama tos klastuolės balso, nes tik ją vieną ir tariamai pažinojo. Atsargiai braudamasi pro visą tą sumaištį Vėtrūnė netikėtai atsitrenkė į kažką kieto. Paskubomis pasitelkusi visus savo turimus pojūčius (žinoma, išskyrus regėjimą) keturiolikmetė nustatė: Aukštas objektas. Žmogus. Vyras. Turbūt dėstytojas. Bet pala, ką dėstytojas čia, klastuolių vakarėlyje, veiktų? O ne, tai turbūt koledžo vadovas!
- Kad tave kur regėjimas, labai atsiprašau! Nemačiau, oi ne - nepajutau! Labai atsiprašau! Persiprašau! - suspigo Kristė, nes tikrai nenorėjo užsitraukti bėdos naujoje mokykloje.
-
Tik to dar betrūko - Vėtrūnė! Dori pavartė akis. Elliw, Vėtrūnė, dar tas bičas su suknele. Klastūnynas tuoj pataps keistuolynu, pamanė Mendel ir giliai atsiduso. Naujokė iš kitos mokyklos sugebėjo atsitrenkti į Turner. Daugiau jokių kuriozų antrakursė nebenorėjo. Ji troško, kad kuo greičiau visi reikalai būtų sutvarkyti ir tamsiaplaukė galėtų traukti į miegamuosius. Ji nusiplautų tą visą makiažą, išsimaudytų, persirengtų patogia pižama. Prieš tai, žinoma, nupėdintų į virtuvę pas elfus ir prisirinktų glėbį saldumynų. O tada patogiai įsitaisytų šiltoje lovoje ir skaitytų Alano skolintą knygą. Nors ne, susiraukė mergaitė, jeigu apdrėbsiu prabangiąją knygą kokiu nors ėdesiu? Negaliu taip rizikuoti, saldumynus teks sušlamšti prieš tai. Nors užkandžių nemažai buvo ir šioje salėje, Dori jau niekas nebeviliojo, kas susiję su šita švente. Bet ar Akilanda nesudrums ramybės, kol vaikai eis į bendruosius kambarius? O, kad jis apsiimtų gąsdinti grifus... Tačiau dvylikmetės svajones ir apmąstymus pertraukė balsas, tos naujokės merginos balsas, ir tai Dori išties erzino. Kaip jinai ėmė atsiprašinėti atsitrenkusi į Turner. Neapsikentusi Dori nuėjo prie merginos ir atsitempė ją šalia savęs:
- Dėl Merlino barzdos, Vėtrūne, ša! Nieko tam Matthew nenutiko, ša, tuoj prasidės!
-
Nesulaukusi Vegard atsakymo Sofi akys užmatė profesorių Matthew su, kuriuo kaip matėsi kalbėjo Dori. Raudonplaukė labai nenuoširdžiai prisliūkino prie jo, bet galvojo nekalbėsianti. Greit apsigalvojo. Juk ji visdar jam padoriai nepadėkojo.
- Sveiki, profesoriau,- jai buvo kiek gėda, bet stengėsi to neparodyti,- dėkoju už tai, kad išgelbėjot,- tik tuomet prisiminė, kad profesorius nebuvo blaivininkas, tad gal neatsimena, nors kas neatsimins tos skambios frazės "Profesoriau, ar jūs girtas?",- na tuomet kai apsinuodijau tada prie ežero. O kaip jūs čia atsidūrėt?- Nemanau, kad savo noru.
Paauglė prisiminė savo keistąją draugę - kobra uždaryta į narvą. Ji prie jos prižingsniavo ir neturėdama ką veikti tiesiog pradėjo su ja kalbėtis. Na suprantama, kad mintimis. Juk ji nebuvo šnipštūnė. Na, kalbėjosi ji su ja nelabai draugiškai. Kodėl man visada taip nesiseka/ Kažką tokio kalbėdavo. Na ji rėkdavo mintyse ir tai ramino. Tiesiog neturėjo ant ko išsirėkti. Juk nestaugsi lyg beprotis ant sienos.
-
Baigusi kilti, Sarah užtilo. Nustebusi, klastuolė žiūrėjo į, tiksliau pro, savo rankas, mat per jas matėsi grindys. Žinoma, jos kūnas netapo pilnai permatomu, tik truputį, tarsi koks nors pradedantysis fotografas būtų per daug pažaidęs su jos matomumo ir spalvų šiltumo nustatymais. Kaip koks nevykęs paveikslėlis.
Pasitaisiusi susitaršiusius plaukus, Sarah apsidairė. Regis, kad ir kas čia vyko, toliau vyko savu tempu - kažkas kažkur vis klykė, kas tai ką gėrė ar valgė, o kiti lyg kepinami sliekai raitėsi vadinamoje šokių aikštelėje. O ji? Ji visa dar kabojo prie eliksyrų staliuko it kokia nevykusi dekoracija. Pasiūbavusi pirmyn, atgal Rebecca privertė save susipažinti su laikinomis skraidymo galiomis ir lyg lengvas vėjelis pasiblaškė salės pakampėmis. Vis stebėdama bendrakoledžius, kurie, regis, leido laiką pakankamai gerai. Pakankamai, nes kol kas nepasirodė nei demonai, nei žaibas nutrenkė juos už pagoniškos šventės šventimą, nei kas numirė. Taigi - gerai.
Netikėtai prasivėrę durys ir figūra, kuri buvo aukštesnė ir stambesnė už bet kurį mergaitės pažįstamą mokinį, privertė ją sustoti ir išsižioti. Negi profesoriai pritaria tokiems dalykams? Ak, o ji tikėjosi, kad čia - bent krikščioniškas kraštas. Nerimaudama Sarah laukė, ką pasakys koledžo vadovas, ir iš to nerimo glostė savo apiplyšusią suknelę, kai netikėtai rado... Kišenes. Jos suknelė turėjo kišenes. Ir dar ne tuščias. Išsitraukusi žalią dėžutę, ant kurios šviesos žaismui padedant pasirodydavo gyvatės, klastuolė prisiminė. Kaip ji galėjo pamiršti! Juk dar pati pažadėjo!
Iškilmingai nusklendusi prie Matthew, Sarah labai garsiai kostelėjo, prašydama visų aplink mokytoją susirinkusių dėmesio. Vis dar tvirtai laikydama savo rankose dėžutę, ji prabilo:
-Mielas vadove,-nors nebuvo jis nei mielas, nei Rebecca jį pažinojo.- Mes, Klastūnyno mokiniai, suprantame, kad jūsų gyvenimas kartais yra kaip nesibaigianti Helovyno naktis, pilna skraidančių teleskopų, neaiškių mokinių bei skysčių ir, žinoma, siaubo klyksmų. Todėl, norėdami jums atsidėkoti dovanojame šį... Apsauginį amuletą. Jis apsaugo nuo vėlių ir baubų, kuriems būtų galima priskirti jūsų mylimiausius mokinius bei astronomijos prietaisus. Tad priimkite šią mūsų dovaną ir drąsiai nešiokite,-pridurdama, klastuolė dar sumurmėjo,-Už šalutinius poveikius neatsakome.
Baigusi savo pusiau iškilmingą kalbą, kartais pertrauką muzikinių klyksmų, Sarah ištiesė dėžutę Klastūnyno vadovui.
-
Matthew tiesiog norėjo stebėti, kad viskas būtų gerai. Maža ką sugalvos tie gyvačiokai. Ypač tada, kai susirenka atokiausiame Hogvatso užkaboryje. Čia gero jau tikrai nelauk.
Vis tik profesorius nesitikėjo, kad mokiniai pradės spiestis aplinkui jį. Tai gerokai trikdė ir galbūt netgi gąsdino. Ko gero, baisiausia buvo tai, kad pirmoji prisistatė Dori, kuri labai jau mėgo suprasti, kada koledžo vadovas yra kiek išgėręs. Kadangi taip buvo ir dabar, ko gero, reikėjo laukti, kol ji mestelės kokią repliką. Profesoriau, ar jūs girtas? nemaloni frazė nuskambėjo galvoje. Laimei, šį kartą mergaitė elgėsi šiek tiek taktiškiau, tad buvo galima apsimesti, kad nesuprato, ką ji norėjo pasakyti. Geriausia iš viso patylėti, ką Turner labai sėkmingai ir darė. Deja, tik iki tos akimirkos, kol į jį kažkas atsitrenkė. Su tam tikra nuostaba suprato, kad tai nematyta mokinė. Buvo keista, kad Klastūnyne tokių yra, tačiau čia buvo kaltinti atmintį.
- Viskas gerai, - sumurmėjo profesorius. Jautėsi vis nejaukiau ir jau norėjo nešdintis iš šitos apsupties. Jausmas dar labiau sustiprėjo, kai kita mergaitė atskrido prie jo. Matthew bandė įtikinti save, kad išgėrė daugiau nei galvojo, ir jam tik pasirodė, kad mokiniai skraidė. Jai pradėjus kalbėti paaiškėjo, kad ji yra kuo gyviausia. Kitaip sakant, skraidyti tikrai negalėjo. Turner papurtė galvą ir pažvelgė į mergaitę. Jos irgi neprisiminė, kas, tiesą sakant, jau pradėjo gąsdinti. Tiesa, netrukus apie tai galvoti neliko laiko, mat žodžiai gerokai sutrikdė. Jis buvo tas, iš kurio mokiniai tyčiojasi. Kurio pamokas buvo galima paversti tikru pragaru ir chaosu. Ar ir čia reikia ieškoti užslėptos minties? Ko gero, taip, tik nesinorėjo iš karto parodyti, kad viskas buvo suprasta. Matthew pasistengė nusišypsoti ir nekreipdamas dėmesio į neaiškius klyksmus paėmė dėžutę. Tikriausiai nė neužsidės to daikto, bent jau tikrai ne prie mokinių. Vis tik jiems to geriau nesakyti.
- Ačiū, - tarstelėjo. Nežinojo, ką daryti dabar. Akimis susirado Elliw ir pridūrė: - Tavo teleskopą palikau Klastūnyno bendrajame kambaryje.
Dar kiek kvailai pastypsojęs profesorius linktelėjo mokiniams ir galiausiai pasuko link durų. Jautėsi kiek nejaukiai, tad atsidūręs koridoriuje lengviau atsikvėpė.
-
Na štai, atėjo ir praėjo ta garbinga akimirka, kai Klastūnyno vadovui Matthew Turner buvo įteikta dovana nuo koledžo. Mergaitei profesorius pasirodė pasimetęs, tačiau džiugu buvo bent jau dėl to, kad dovaną jis priėmė. Smagi buvo ta klastuoliška bendrystė. Mendel prisiminė, kaip visi jie bendrajame kambaryje tai planavo, tarėsi, rinko pinigus, svarstė, kur ir kada dovanėlė bus įteikta. Tai kažkiek suartino koledžo mokinius, nes šiaip jau gi klastuoliai yra klastingi ir manoma, jog jie mėgsta veikti vieni, ar ne? Taip taip, šiais metais Dori įgijo nemažai priešų, ir keli jų buvo ir iš Klastūnyno. Viena iš jų - Sofi. Tačiau ir draugų šie metai Dori atnešė, ypač per bendrystę, kuri užgimė užsiimant kvidiču. Galbūt laikui bėgant Levanda net galės tapti jos nebloga drauge?
Žodžiu, šią akimirką antrakursė išties jautėsi laiminga net nepaisydama to, kad šis vakarėlis jai buvo katastrofa dėl patirtų nuotykių. Tamsiaplaukė baigė gerti savo gėrimą, nunešė stiklinę ant stalo, ir dar kelias minutes pastovėjo besidairydama. Profesorius jau papustė padus, daugelis taip pat ėmė skirstytis. Buvo dar ir tokių, kurie ir toliau šventė, kas kalbėjosi, kas šoko, kas užkandžiavo. Tačiau pati Dori jau šiandien nebenorėjo švęsti, todėl ji pamojo salėje vis dar esantiems bendrakoledžiams ir išėjo iš salės bei nužingsniavo Klastūnyno link.
-
Vasara buvo tikrai sumauta, ir Eion per ją pasidarė dar tylesnis. Po to, kai Auris tempte partempė namo, beveik neišlįsdavo iš kambario. Nuotaika su kiekviena diena darėsi vis blogesnė, ir vaikinukas, atrodė, tuoj sugriaus viską, ką taip ilgai statė.
Vis dėlto atostogų pabaigoje Eion nutarė, kad nieko baisaus neatsitiko. Jis ir toliau mokysis Hogvartse, kažkaip kitą birželį išlaikys prakeiktus VML, ir viskas bus gerai. O kol kas galima ir toliau domėtis juodąja magija. Ir, galiausiai sugalvojo klastuolis, pamokyti jos ir kitus.
Pirmomis rugsėjo dienomis pasistengė, kad apie galimybę sužinotų reikiami mokiniai, tačiau neišgirstų profesoriai. Ir jau pirmą rugsėjo savaitgalį atėjo į salę po Hogvartsu. Anksčiau niekada čia nesilankė ir tikėjosi vietą esant pakankamai slaptą, kad neaptiktų tie, kuriems nereikia. Labiausiai Auris - jis sužinojęs tikrai nesusižavėtų.
Neįsivaizdavo, kas ateis į šitą susitikimą. Tiesą sakant, nežinojo, ar ateis bent vienas mokinys. Stengdamasis atrodyti ramus ir užtikrintas Eion vaikščiojo po salę ir laukė. Laukė ir bandė sugalvoti, kaip reikės pradėti šitą susitikimą. Jeigu tik kas nors pasirodys, žinoma.
-
Vos tik išgirdo apie galimybę pasimokyti įdomesnių dalykų nei profesoriai pasakodavo per pamokas, Eliotas neabejojo į tą užsiėmimą eisiantis. Bandė įkalbėti Oliverį ir Miriam, bet jo brolis ir sesuo - tikri nuobodos. Taigi narsus antrakursis kažkokios salės link keliavo tik su geriausiu draugu pasaulyje. Bet tuo, žinoma, nesiskundė. Visą vasarą su Džefu nesimatė, tad dabar pasakojo nuotykius. Pirmiausia, žinoma, išdėstė, kad prieš pat atostogas dingo jo sesutė. Niekaip nesuprato, kodėl mama ir tėtis buvo tokie išsigandę - pačiam tai atrodė kaip kuo puikiausias nuotykis. Netgi kiek pavydėjo Miriam. Apie tai bepliurpdamas ir priėjo reikiamą salę. Žinoma, pernai su Džefu čia lankėsi, bet tada į vidų neužėjo, nors dabar jau neprisiminė, kodėl.
Atidaręs duris berniukas drąsiai įžengė vidun. Čia jau buvo tas šviesiaplaukis, kuris įtartinai gerai sutarė su Auriu. Tai buvo priežastis, kodėl Eliotas jį nelabai mėgo, bet stengėsi to neparodyti. Jeigu jis išmokys kokių naudingų triukų, vadinasi, yra naudingas.
- Labas! - patenkintas pasisveikino ir skubiai patikslino: - Aš Eliotas.
Dabar jau tikrai nenorėjo, kad jį kas painiotų su Oliveriu. Jo brolis pernelyg nuobodus.
- Ko mes mokysimės? - nekantriai paklausė ir pradėjo apžiūrinėti patalpą. Jam čia jau patiko.
-
Išgirdusi, kad mokykloje bus mokoma juodosios magijos, Athena tuo susidomėjo. Jai buvo smalsu, ko ji gali išmokti, tačiau susidomėjimas dar labiau padidėjo tada, kai ji sužinojo, jog mokytoju bus Eion. Rudaplaukė norėjo praleisti daugiau laiko kartu su tuo šviesiaplaukiu, tad dėl to buvo pasiruošusi net mokytis juodosios magijos.
Į sutartą vietą ji ėjo lėtai, visai neskubėdama. Jai buvo kiek nedrąsu, kadangi ji neįsivaizdavo, kokie žmonės gali susirinkti. Ar ten bus jos pažįstamų, o gal kaip tik visi vyresni ir nepažįstami? Jokių draugių Athena nesikvietė. Keletą ji buvo susiradusi, tačiau pamanė, kad joms tai nebus įdomu.
Įėjusi į salę, mergina apsižvalgė. Kol kas čia buvo tik Eion ir dar du berniukai. Vienas iš jų buvo matytas. Lyg ir Eliotas? Kažkada per pamoką jie atliko praktiką kartu.
- Sveiki, - ištarė Athena. Ji tai pasakė pakankamai ramiu tonu, tad buvo labai savimi dėl to patenkinta.
-
Vasara mergaitei buvusi įtempta. Nors tiek Tobias, tiek Britta tamsiaplaukei kaskart tapdavo vos vos mielesni, gyventi su šiais sutvėrimais buvo sudėtinga ir velniškai sunku. Lilith sunkiai sekėsi laikytis įvairių Brittos prikurtų nereikalingų taisyklių, o Tobiaus agresija pamažu ją vedė iš proto. Galiausiai suprato, kad burtų ir kerėjimo mokykla buvo puiki vieta pabėgimui nuo tų dviejų... įtėvių? Todėl nekantraudama grįžo į Hogvartsą ir jau buvo nusiteikusi pakeisti pasaulį - aktyviai dalyvauti kiekvienoje pamokoje, daryti visus visus namų darbus, puikiai išlaikyti egzaminus ir toliau tobulinti savo magijos įgūdžius. Būtent paskutinysis dalykas paskatino ją leistis į salę giliai po mokykla, mat buvo išgirdusi, kad ten bus mokoma ne paprastos, o juodosios magijos. Praeitąmet kiekvieną apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką pramąstė, kodėl nuo tokios magijos reikėjo mokytis gintis, o ne ją naudoti. Taigi džiaugėsi, kad šiandien turėjo galimybę įgyvendinti savo svajonę ir išmokti to, kas nėra rašoma įprastame burtininkų vadovėlyje. Laukė velniškai įdomus laikas, tereikėjo parodyti, kad tamsiaplaukė yra ne iš kelmo spirta, o jos demoniškosios savybės niekur nedingo.
Lipdama laiptais į salę mergaitė repetavo savo ledinį žvilgsnį, pikdžiugišką šypseną ir, galiausiai, save gerbiančio žmogaus eiseną. Nors antrakursė pati ir nesuprato, ar tai jai sekasi puikiai, Lilith tuo tikėjo ir pasitikėjo savo jėgomis. Pamačiusi kitus susirinkusius mokinius, Morgenstern apsidairė. Jos akys užkliuvo už to berniuko... Oliverio. Taip! Tai buvo tas pats berniukas, tądien nepasitikėjęs jaunosios demonės sugebėjimais. Lilith šyptelėjo, nes prisiminė, kaip sviedė tą užburtą dėžutę į ežerą. Seni geri laikai.
- Sveiki, aš Lilith, - menkai šyptelėjo, bet kalbėjo šaltai. Į Oliverį nusprendė nesusikoncentruoti. Negi jis jai rūpėjo? Atsakymas buvo aiškus. Pala, o kodėl jis prisistatė kitu vardu?
-
Juodosios magijos mokytis Sevirina šiaip nesiruošė, tačiau žinoma viskas pakrypo kita linkme. Jos draugė Kamala kažkokiu būdu sužinojo apie vykstančias juodosios magijos pamokas, kurios buvo slaptos. Na iš tikrųjų jos tik ruošėsi prasidėti ir abi švilpiukės nusprendė nueiti. Tiksliau pati Kamala norėjo eiti, bet pakvietė ir šviesiaplaukę. To jau tikrai nesitikėjo, jog būtent trečiakursės draugė būtent nuspręs eiti. Juk tėvai ją užmuštų, jei sužinotų apie tai.
Bet dabar abi mergaitės po vasaros jau galėjo vėl kartu būti. Per atostogas jos nesimatė, nes tamsiaplaukė buvo Indijoj, o atėjus mokslo metams galėjo kartu būti švilpynės koledžo bendrame kambary ir ten šnekučiuotis kiek tik norėjo. Būtent taip ir darė iki tol, kol atėjo metas nueiti į tuos užsiėmimus. Sevirinai tai buvo kiek kraupu eiti į kažkokią salę po Hogvartsu, bet bent tiek, kad buvo ne viena.
Atėjus jau buvo susirinkę netiek daug, bet ir nemažai mokinių. Ne vieno jos nepažinojo nors ir teko susidurti su regis Oliverio broliu Eliotu ir jo draugu, lygtais Džefu. Švilpė tikrai žinojo, kad Oliveris į tokią vietą tikrai neitų todėl reiškiasi čia buvo Eliotas.
- Sveiki, aš Sevirina, - prisistatė kaip ir visi kiti. Netrukus tą patį padarė Kamala.
Beliko laukti kada prasidės. Abi trečiakursės stovėjo tylėdamos, o Mckenna būtent apgalvojo ką čia veikia. Nenorėjo būti nusikaltėlė, tačiau gal juodoji magija padėtų apsiginti nuo visokių baisybių. Kaip jau išsiaiškino praeitą vasarą, kad jų būna įvairiausių ir netikėčiausiose vietose.
-
Pirmas pasirodė tas mažiukas, kuris per Aurio pamokas neduodavo jam ramybės. To vaiko Eion nelabai mėgo, bet nieko nesakė. Jeigu jau jam įdomu, tebūnie.
- Manau, pirmiausia turime sulaukti, kol susirinks visi norintys, tada ir pakalbėsime, - nepatenkintas atsakė į to Elioto klausimą. Atėjus Athenai širdis suspurdo smagiau, bet vaikinukas stengėsi to neparodyti. Atėjus dar keliems mažiukams pasijuto keistai. Nesitikėjo, kad susirinks vieni mažvaikiai. Eion su visais pasisveikino ir pradėjo galvoti, ką daryti dabar. Visai nebuvo pasiruošęs šiai pamokai. Tiesą sakant, galvojo, kad niekas nepasirodys.
- Aš nesu kažkoks labai ekspertas, - galiausiai pradėjo. Nužvelgė visus, tik stengėsi į Atheną labai jau nespoksoti. - Bet turbūt visiems įdomu praktika, ar ne?
Dabar reikėjo prisiminti, ką pasakojo Auris, tik, žinoma, be tų "bauginančių" dalykų.
- Galime arba gaminti kokius nors amuletus, arba užsiimti kerais, - dar pridūrė vildamasis, kad mažiukai nesusipeš. - Bet šiandien kažko pagaminti nepavyks - tokiems dalykams reikia medžiagų, o jų šįkart neturiu. Pagalvokite ir pasakykite, kokie galėtų būti juodosios magijos kerai? Ką jie turėtų daryti? Bet pabūkite originalūs ir nekalbėkite apie žinomus nedovanotinus kerus.
Jautėsi esąs profesorius, ir tai netikėtai patiko. Tik koks iš jo profesorius, kai nesugeba išlaikyti egzaminų? Stengėsi apie tai negalvoti ir laukė, kol kas nors pasiūlys kokius nors nuostabius juodosios magijos kerus.
-
Ir vėl laukti. Eliotas tikrai dėl to nesidžiaugė, bet šį kartą teikėsi patylėti. Mostelėjo Džefui, ir abu berniukai pasitraukė kiek toliau. Per tą laiką atėjo ir daugiau mokinių, o pasirodžiusi (L)ilith nustebino ir sutrikdė. Eliotas jau buvo papasakojęs draugui, kas ji per viena, ir dabar du berniukai labai nekantravo išbandyti kokius nors kerus. Su ja.
- Geras! - nušvito dvylikametis, kai Eion užsiminė apie amuletus. Norėjo dabar pat kokį vieną pagaminti, bet netrukus gavo nusivilti. Žinoma, lankys šituos susitikimus ir toliau, bet kodėl tasai vyresnis mokinys visai nepasiruošė? Eliotas žiojosi to paklausti, bet nespėjo - klausimą uždavė Eion. Pradėjo atrodyti, kad jie yra pamokoje, kas šiek tiek nuvylė. Bet čia buvo žymiai įdomiau nei kokia magiškųjų gyvūnų priežiūra ar nuodai ir vaistai.
- Galėtų egzistuoti kerai, kurie sukelia pačius baisiausius įmanomus sapnus... - svajingai ištarė berniukas. Taip, (L)ilith tokie kerai labai praverstų, ir Eliotas labai jau laimingas nusišypsojo.
-
Prie dviejų blogybių, kurias Deklanas išsiaiškino jau pirmą vakarą, prisidėjo ir trečia. Hogvartse ne tik dėstė Senkleris bei reikėjo mokytis žiobarotyros. Čia viską reikėjo daryti pačiam. Grįžęs į miegamąjį lovą rasdavo nepaklotą, į tolimiausią klasę reikėdavo pėdinti pėsčiomis, o maistas buvo labai jau vidutiniškas. Taigi išlepęs ir prie geriausio pripratęs vaikas dabar jautėsi nuskriaustas.
Vis dėlto juodosios magijos pamokėle susidomėjo. Oficialios pamokos kol kas nelabai tedomino, bet čia turėjo būti geriau. Tiesa, į susitikimą vėlavo, ir tam buvo dvi priežastys. Visų pirma, kelis kartus pasiklydo, todėl ilgokai nerado reikiamos salės. Be to, buvo įsitikinęs, kad miestelio vadovo sūnus yra pats svarbiausias, tad kiti mokiniai turi jo laukti.
Tyliai atidaręs duris suprato, kad pamoka jau prasidėjo, ir buvo tuo itin nepatenkintas. Užtrenkęs duris žengė artyn ir vietoj pasisveikinimo paklausė:
- Ar tarp jūsų yra klastuolių?
-
Athena apžvelgė susirinkusiuosius mokinius. Tarp jų buvo kažkokia mergaitė, kuri trukdė Athenai ramiai sėdėti ant stogo ir tai rudaplaukei nelabai patiko. Dar buvo kažkokios mergaitės su Švilpynės uniformomis. Žodžiu, visokių mokinių margumynas.
Išgirdusi klausimą, Athena nustebo. Ar formatas bus panašus į pamokos formatą? Tai stebino todėl, kad O'Connor pavardės savininkė tikėjosi kiek kitokio, tačiau nesigailėjo atėjusi. Vis tik buvo įdomu išgirsti apie juodąją magiją. Juodoji magija jao galėjo padėti apsiginti nuo pačio didžiausio ir baisiausio košmaro - Breto. Nors smaragdinių akių savininkė ir seniai jo nematė, sapnuose jis vis pasirodydavo. Kartais jai netgi atrodydavo, jog ji matydavo jo siluetą įvairiose vietose nors ten jo ir nebūdavo. Jis merginai vaidenosi visur ir visada. Ir klastuolė niekaip negalėjo atsikratyti jo baisios figūros ir baisių prisiminimų susijusių su juo.
- Galėtų būti kerai, priverčiantys tavo blogus prisiminimus ar nutikimus paverčiantys tiesa ar egzistuojančiu dalyku, - pagalvojo O'Connor šeimos jauniausioji atstovė. Ji norėjo atsakyti į klausimą, tačiau nežinojo ar toks atsakymas bus teisingas. Bet vis tiek pasakė, kadangi norėjo sudaryti gerą įspūdį.
- Yra, - ištarė naujam berniukui prisijungs prie jų.
-
Mokiniai pradėjo rinktis, o Sevirina žvalgytis. Tą patį regis darė ir Kamala, tačiau kolkas jos nekalbėjo. Buvo keista čia būti, bet gan įdomu. Ko naujo išmoks kas bus naudinga gyvenime? Žinoma naudotis juodąja magija neplanavo, tačiau galbūt kada nors prireiks.
Sulaukus visų prasidėjo užsiėmimas. Visgi teko nusivilti, nes jokios praktikos šį kartą nebus. Žinoma to tikėtis nebuvo protinga, juk tik pirmą kartą jie čia susirinko. Švilpiukė pradėjo galvoti apie kokius nors kerus. Žinoma nebuvo lengva, nes apie juodąją magiją neteko daug mąstyti todėl greitai kol kiti kalbėjo Sevirina įjungė smegenis.
- Galėtų egzistuoti kerai, kurie gali sutraiškyti protą arba priversti žmogų išprotėti, - galbūt ir nebuvo tobula idėją, tačiau baigus kitiems kalbėti pasisakė ir trečiakursė. Visgi jeigu jau atėjo norėjo ir pasireikšti kaip nors. Kas blogo galėtų atsitikti?
-
Mokiniai pradėjo vardinti visokiausius kerus, o Eion bandė sugalvoti, ką daryti po to. Pakvietęs juos susirinkti įsivaizdavo, kad niekas neateis, tad buvo nepasiruošęs. Situacija darėsi vis apsurdiškesnė, o kažkoks pasipūtęs vėluojantis mažius visai nepadėjo. Tiesa, į jo klausimą Eion neatsakė. Spėjo, kad ir Athenai nereikėjo to daryti, bet jau buvo per vėlu.
- Man patinka, kaip jūs mąstote, - galiausiai pratarė jis. Nenorėjo, kad viskas čia atrodytų kaip oficialioje pamokoje, bet to čia juk ir atėjo, ar ne? Mokytis. - Turbūt visi esate girdėję apie Nedovanotinus kerus, ar ne? Tai yra nužudymo užkeikimas, valdymo užkeikimas ir kankinimo kerai. Vis tik manau, kad ir jūsų paminėtus kerus būtų galima tokiems priskirti. Bet tokiems kerams reikia didelės galios ir pykčio. Paprasčiausiai mostelėję lazdele nesugebėsite nieko nužudyti. Todėl turiu jums nedidelę užduotį. Supykite. Pagalvokite apie tai, kas jus erzina, ko negalite pakęsti. Tiesiog įsiuskite. Tik prieš tai pasidėkit lazdeles ant to staliuko, - mostelėjo ranka. - Ir nesimuškite vieni su kitais. Bet galite daryti ką norite - daužyti sienas, rėkti ar panašiai.
Eion nutilo. Taip, idėja gal visai ir nebloga. Nors ar pirmakursiai bei antrakursiai čia kažką sugebės, visai neaišku.
-
Kažkoks vaikas pavėlavo ir uždavė labai keistą klausimą. Athena, kurią jis jau pažinojo, pasisakė esanti klastuolė, tad ir pats Eliotas negalėjo likti nepastebėtas.
- Žinoma! Aš irgi iš Klastūnyno! - patenkintas pranešė jis. Netrukus atsisuko į vyresnį mokinį, kuris šiandien buvo mokytojo vietoje. Atsakymai jam patiko, nors pačiam Eliotui jo paties kerai atrodė patys geriausi. Apmaudu, kad jis nebuvo išskirtas, bet šį kartą sugebėjo patylėti. Tik susižvalgė su Džefu ir patenkintas nusišypsojo. Tuo labiau, kad šitas Eion pradėjo pasakoti apie kerus, kuriuos jis pats išbandė per Aurio pamoką.
- Dabar aišku, kodėl man nepasisekė, - tyliai sumurmėjo draugui ir apsidžiaugė. Laikas šioje salėje jau nebuvo iššvaistytas veltui. Dabar tik reikėjo sugalvoti, kas jį siutina. Lazdelę palikti nelabai norėjo, bet Džefas nuėjo prie to staliuko, tad Eliotas nusekė iš paskos. Gal ne taip ir blogai - jeigu kas nors supykęs puls muštis, svarbiausią daiktą gali ir sulaužyti. Taip saugiau.
Deja, nuo to laiko, kai vėl pamilo brolį dvynį, Eliotas pykdavo labai jau retai. Taigi dabar nebuvo paprasta sugalvoti, kodėl turėtų tai padaryti. Taigi liko stovėti nelabai toli nuo staliuko su lazdelėmis ir mąstyti. Džefui aiškiai sekėsi geriau - jis keikdamasis nuėjo į tolimesnį salės kampą ir, regis, pyktį liejo ten.
-
Paniekos kupinas žvilgsnis nuslydo vyresne mergina ir į jo panašaus amžiaus bernioku. Klastuoliai. Nieko keisto, kad sėdi čia. Kita vertus, ir jis čia. Jau galvojo apsisukti ir eiti sau, bet prisivertė pasilikti. Nenorėjo to pripažinti, bet kamavo smalsumas, kas čia vis dėlto įvyks.
- Supykti? - su patyčia pakartojo vyresnio mokinio užduotį. - Ar tu juokauji? Va tokios nesąmonės mane labiausiai ir siutina!
Palikti lazdelės tikrai neketino, tad tik piktu žvilgsniu stebėjo tą blondiną. Bet tada pagalvojo apie profesorių Senklerį ir dabar jau išties supyko. O taip, su juo mielai išbandytų kažkuriuos Nedovanotinus kerus. Turbūt geriausia imperio - priverstų jį dingti iš akių ir daugiau nesirodyti niekada gyvenime. Nuėjo toliau nuo kitų ir pradėjo mintyse dėlioti laišką tėvui. Šį kartą jis bus primygtinesnis ir aiškesnis - priemonių reikia imtis nedelsiant. Profesorius Senkleris turi dingti iš mokyklos į visas keturias puses. Kumštelėjęs sieną Deklanas spoksojo į vieną tašką ir nebegalvojo, kad čia mokosi juodosios magijos.