Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Didžioji salė => Temą pradėjo: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 12:08:45 am
-
Na, šis stalas išsiskyrė mėlyna ir bronzine spalva, kuri jau švietė iš tolo vos tik atvėrus didžiosios salės duris. Kaip ir ant kėkvieno stalo čia stovėjo tokios pačios gėrybės, o protingų veidų mokiniai diskutavo apie sunkiausius dalykus, neišgliaudomom temom. Vieni kėlė taures, kiti buvo tiek įsikarščiavę jog vos nepapylė ąsočio moliūgų sunkos. Nors, kas būtų, jei tai būtų nutikę? Ogi nieko. Magija šioj pilį toli gražu ne vidutinė. Arba dėmė išnyktų, arba koks namų elfas atpūškėtų su purvina prijuoste ant pilvo. Nieko čia tokio, svarbu, yra valgio ir apie ką kalbėt.
Vis dairydamiesi į šalis ir maskatuodami priešais veidą rankomis, varniukai iš palėto valgė ir kalbėjo. Valgė, ir kalbėjo. Nieko čia nebepridursi.
Per stalą vis klajojo skraidanti lėkštė su visokiausiais keksiukais ir šiaip šokoladiniais sausainiais. Tereikėjo ištiest ranką, ir skanėstas tavo.
(http://i45.tinypic.com/95sxw2.png)
-
Pravėrusi milžiniškas medines duris, salėn įvirto viena varnė. Pilvas grojo didžiausius maršus, reikalaudamas kažko valgomo ir Amė nusprendė, jog čia valgomo tikrai rasi. Žvelgdama į didelius, ilgus stalus, sukrautus valgiais, mergaitė pasuko link savojo. Nereikia net sakyti, kaip atrodė stalas - ilgas, dailus, šiaip, identiškas kitiems trims stalams, tik vietomis buvo galima matyti melsvų atspalvių. Amelia nužygiavo maždaug į vidurį stalo ir atsisėdo ant suoliuko. Kiek tik akys užmatė, visur buvo įvairių skanėstų. Heh, nuo ko pradėti? Tikriausiai... skrebučiai... Ji nerūpestingai griebė tris skrebučius ir įsidėjusi į lėkštę apipylė kažkokių saldžiu marmalu. Stiklinę pripildžiusi apelsinų sultimis, Varnė pradėjo valgyti savo pusryčius. Su kiekvienu kąsniu darėsi vis gardžiau, tačiau vieną kartą ji vos nepaspringo - pulkas įvairaus plauko pelėdų įplasnojo pro langą nešdamos kokį nors krovinį, laišką, arba siuntinį. Negalėdama atitraukti akių nuo pelėdų, Amelia pajuto, kaip gabalėlis skrebučio iškrito iš išžiotos jos burnos. Am žiobtelėjo ir sukikenusi gurkštelėjo sulčių. Ir staiga jai į lėkštę nusileido baltas vokas. Varnė kilstelėjo antakius ir atvertusi kitą voko pusę perskaitė namų adresą. Šyptelėjusi greitom baigė skrebučius, išmaukė sultis ir atsistojusi įgrūdo voką kišenėn. Dar apžvelgusi gardėsiai nukrautą stalą, Amė išėjo iš salės.
-
Linksmas varniukas įėjo į Didžiają salę ir nusliūkino prie Varno Nago stalo. Susirado vietą kur atsisėsti ir prisėdo. Pirmiausia Ethan įsipylė moliūgų sulčių, jas pasidėjo netoli savo lėkštės. Ethan akys iškart nukrypo į picą. Ji buvo labai didelė, kad jos būtų užtekę bent kokiems 15 varniukų. Varniukas sukikeno ir įsidėjo vieną, bet nemažą picos gabaliuką. Berniukas ramiai valgė, kando ir kramtė picos gabaliuką. Ethan staiga užsižiūrėjo į skraidančią lėkštę su visokiausiais desertais ir tada nurijo paskutinį picos kąsnį. Baigęs valgyti, išgėrė pusė stiklinės moliūgų sulčių. Pavalgiau, daugiau nieko nenoriu, nieko. Varniukas atsistojo ir vyptelėjęs išėjo.
-
Į Didžiąją salę įėjo Rebeca. Ji buvo truputi uždususi, mat iš bendrojo kambario ateiti į čia truputi skubėjo. Nieko nelaukusi, mergaitė atsisėdo prie Varno Nago koledžo simbolika papuoštu stalu. Stalas buvo nukrautas įvairiausiomis gėrybėmis, net buvo sunku išsirinkti, ką norėtum užkrimsti. Galiausiai Beki įsipylė obuolių sulčių ir pasiėmė pyrago gabalėlį, net nenutuokdama, kokio skonio jis yra. Prakandusi net susiraukė. Kažkoks prikimštas razinų, kurių mergaitė švelniai tariant nemėgo. Nenoriai sukramčius burnoje likusį kąsnį, varniukė godžiai nugėrė tą skonį sultimis.
Rebeca peržvelgė visą salę: lubos, kaip visada, buvo užburtos, kiekvienas stalas linksmai šurmuliavo, profesoriai, sėdėdami pačiame prieky, matyt, apie kažką diskutavo.
Mergaitė pajuto, kaip jos pilvas tyliai suurzgė. Nosį kuteno tiek daug gardžių kvapų, o į burną būtinai turėjo įsidėti razinų... Šįkart, nė kiek neabėjodama ką ima, į lėkštę įsidėjo papraščiausių salotų ir atsilaužusi prancūziško batono gabalėlį gardžiai jas suvalgė. Netrukus pakilo nuo suolo ir nužingsniavo durų link.
-
Oliveris stebėjo kitus varniukus, įeinančius ir išeinančius iš salės. Bet jam tai buvo nė motais. Jis vartinėjo naujausią 'Magijos žinių' numerį. Šį kart nebuvo nieko vertingo, įdomaus. Tik keli paprasti, banalūs straipsniai. Antraštės rodės norėjo būti vis didesnės, straipsniai vis įstabesni ir svarbesni už kitus. Vienas skelbė apie Mis Pasaulis RAGANA laimėtoją. Čia turbūt pati baisiausia ragana pasaulyje šoko savo 'laimės šokį', viską užbaigdama burtų paleidimų į skaitytoją. Oliveriui tai buvo taip netikėta, kad jis vos neišvirto iš suolo, nors ir burtai negalėjo 'išlįsti' iš laikraščio. Tokios raganos net ir savo priešui nelinkėčiau susapnuoti... Kitas straipsnis buvo apie politiką. Magijos ministerija norėjo padidinti mokesčius už nuomą skersiniame skersgatvyje. Nuobodu. Berniukas mestelėjo laikraštį šalia savęs ir pradėjo užbaiginėti savo maistą - keptą šoninę su kiaušiniene ir skrebučiu, po to užsigėrė moliūgų sultimis. Tada įsikrovė kelis šaukštus drebučių sau į dubenėlį. /i šiuos netrukus baigė. Dar pasiėmė didžiulį pyragaitį su kremu, bet šis jau nebetilpo. Oliveris nusprendė trumpam pailsėti. Apžiūrinėjo kitus mokytojus, o vėliau įdėmiai nužiūrinėjo 'garbingąjį' mokytojų stalą. Ech, va čia tai gyvenimas...
-
Ryto saulė skverbėsi pro koridoriaus langus, o Amelia, braukdama nuo akių savo rudus trumpus plaukus, skubėjo į Didžiąją salę pasistiprinti. Kišenėjo tabalavo lazdelė, o apsiausto skvernai braukė nublizgintas grindis. Per jas ėjo Amelios žingsnių aidas. Tačiau vienas, kadangi daugiau niekas koridoriumi nėjo. Tikriausiai jau visi valgė. Am atidarė duris ir pasuko link Varnių stalo. Įsitaisiusi ant suolo prie vieno nematyto berniuko, Amė nužvelgė stalą. Hmz... Ko čia suvalgyti? Ji paėmė ąsotį ir pripildė taurę apelsinų sultimis. Tada lėkštę prikrovė dešrele, salotomis ir bulvėm. Lėtai valgydama ji pradėjo žvalgytis.
Papildyta: Prieš 14 metus
Prisikimšusi skrandį dešrelių, salotų ir kitokio maisto, Amelia godžiai išsiurbė apelsinų sultis. Totaliai pilni pusryčiai... Bijau kad nenusigausiu iki reikiamo kabineto... Mergaitė tyliai sudejavo ir įsipylusi vėl išgėrė oranžinių sulčių. Sučiepsėjusi Am pastatė stiklinę ant stalo. Ši barkštelėjo į medinį paviršių ir varnė stumtelėjo lėkštę, bei taurę toliau. Basta... Amelia atsistojo nuo suoliuko ir pasitaisiusi apsiaustą permetė per petį kuprinę su knygomis. Kur toliau pamoka..? Be reikalo apsižvalgiusi Am prikando lūpą. whatever... rasiu. Amelia žengė pr salę ir išėjusi uždarė sunkias duris.
-
Į salę iškilmingai įėjo dvi varnės. pažvelgusi į Mayą, Am išsišiepė. Beveik iki ausų.
- Žiūrėk, nepasiklydom!- džiugiai riktelėjo ir timptelėjusi Mayos ranką nusitempė pro duris. Čia, kaip visada, buvo gražu ir jauku. Dideliame didžiosios salės skliaute švietė ryškios žvaigždutės. Nepakartojama... Nepakartojama... Tyliai murmėjo ji eidama link varnių stalo, retkarčiais užkliūdama už kito mokinio, kadangi ėjo galvą užvertusi į lubas. Galų gale atsigrožėjusi, pasisuko į Mayą ir nusišypsojo. Perkėlusi kojas per suoliuką, Amė klestelėjo ant jo ir peržvelgė vakarienės gardėsiais nukrautą stalą.
- Nuo ko pradedam?- išsišiepė Amelia pasisukdama į Mayą.
-
((O manes neatsivedėt jo? ot draugės... :-X ;p))
Ashley lėtu žingsniu atpėdino sesiui ir Mayai iš paskos į sale. ji šioje salėje pirma karta, vos įėjus vidun Ashley akis išsipūtė...jos veide atsirado milžiniška šypsena ir ši tyliai tarė:
- Wooouuuu..kaip kaip čia....gražuu? Ashley nulėkė prie varniu staliu ir garsiai visiems bei aiškiai tarė:
- Sveikučiai... Tada atsisėdusi pažvelgė į sesiu ir nusijuokė:
- Skanaus mieloji ir tau Maya. Ji vis dar negalėjo atsigrožėt salės gražumu, didžiu..mokiniu kiekiu..O jau tos žvakės skraidančios visur, čia lyg lyg..sapne..butent taip Ashley isivaizdavo Hogvartsa.. Pasičiupusi pora bandeliu Ashley isipylė apelsinu sulčiu ir lėtai ėmė gerti jas bei valgydama vis žvalgėsi
-
((Tai tu tuo metu buvai išvažiavus.;p))
Amelia prisitraukė lėkštę ir apsilaižė lūpas. Akyse mirgėjo valgis po valgio, skanėstas po skanėsto. Amė judriai pakrutino pirštukus ir griebė vištienos kulšelę. Prie jos į lėkštę prisikrovė salotų ir grikių. Lėtai pradėjusi viską valgyti, Amelia pažvelgė į Mayą.
- Ko nevalgai?- nusijuokė ji, kimšdama burnon vištieną. Atrodo, suvalgytų daugiau nei yra ant viso varnių stalo. Baigusi pirmąją porciją, varnė paėmė ąsotį sklidiną apelsinų sulčių ir prisipildė pilną taurę. Greitai ją išmaukusi atsisuko į Ashlę.
- Wow... Kartais net namie taip skaniai nevalgydavom, ane?- sukikeno apžvelgdama visus varnius. Keli, regis neatsistebėjo Amės apetitu ir ji išsišiepė.
- Uch... norėčiau pyragėlio. Bliamba, kur pyragėliai..?- graudžiai šniurkštelėjo akimis nužvelgdama kiekvieną objektą an stalo.
-
((Nu zinau zinau ;p ))
Ashley nusijuokė iš sesiaus nes jos žvilgsnis...Ji atrodė lyg akmens amžiaus žmogus, jos žvilgsnis į maista....Atrodė kaip nevalgiusi keleta amžiu:
- Tu tai niekada neprivalgius..Jo čia daug skaniau nei namie... pasirodo troliai ar nikštukai kas ten tokie pasistengė. Ashley nusilaižė lūpas ir paėmusi lėkšte su pirageleis padavė ja sesiui:
- varyk saulyt..visus vienu kasniu. Ashley nusijuokė ir vis dar lėtai gurkšnojo sultis.
-
Amelia dar graudžiau apžvelgė stalą. Nejaugi čia tikrai nėra pyragėlių? Jokių pyragėlių? Spręsdama, jog tai didis nusikaltimas, Amė pasirėmė ranka galvą ir piktai atsiduso. Ilgai netruko kankintis, kai Ashley jai panosėje pamakalavo pintą su pyragėliais. Varniukė net stryktelėjo ir džiugiai cyptelėjusi griebė du skanėstus. Vieno atsikando pusę, kito maždaug tiek pat. Vos nemurkdama iš pasitenkinimo, Amelia pažvelgė į sesių.
- Jokhie jie ne nykšthukai ir ne trohliai...- murmėjo pilna burna,- o Namų Elfai!- nurijusi išrėkė Ashley į veidą.
Tada sukikeno ir suprato, jog reikia padėjoti už pyragėlius.
- Ashley... Aš tau per amžius skolinga. Tiek pyragėlių... O aš jų taip ieškojau po visą stalą...- ji papurtė galvą stengdamasi užmiršti patirtą siaubą.
- Aghaghu...- krenkštelėjo,- vienu kąsniu? Deje... aš taip nemoku...- liūdnai šniurkštelėjo ir sukikenusi godžiai išmaukė iš taurės sultis.
-
Ashley pasikasiusi galva pagalvojo.. Rimtai?.ne nikštukai? ne troliai...velnias taip ir nesusirasiu vaikino.. Tada atsiduso ir tarė:
- Rimtai...nežinojau, negerai..uoi negerai..jie gi negražus tiesa, bet geri kiek girdėjau, norėčiau su vienu susipažint kokiu Namu elfuku...o pala pala... kuo skiriasi paprastas elfas nuo namu elfo? Ashley dar buvo maža durnikė todėl nelabai nusimanė apie tus elfus ir kita.
- Tu man dėkinga jau nuo pat gimimo...nes aš taves niekada neskriauzdavau, o galėdavau. Ashley nusijuokė:
- Tu vienu kasniu suvalgytum visus šiuos piragėlius..nes kaip matu esi nevalgius jau keleta amžiu. Ashley sukikenusi baigė gerti sultis.
-
Rydama kokį dešimtąpyragėlį, Amelia giliai įkvėpė ir iškvėpė. Užteks... Tikrai užteks... Ji be garso sukikeno ir parodė liežuvį Ashley.
- Nebūtum skriaudus! Aš moku gintis!- atseit karate pavarė Amelia ir trinktelėjo delnu per tuščią taurę. Ji apvirto. Am nekaltai nusišypsojo ir pastatė ją ant stalo tinkama poza.
- Ashley Ashley... esi varnė ir nežinai kuo skiriasi elfas ir Namų Elfas? Juk Namų elfai vergauja kažkokiai šeimai ir nė už ką negli jos išduoti...- oriai tarė Amė,- o jeigu pasako kąnors blogo apie savo šeimininkus, turi save nubausti. Tada save pridaužo ar sutranko... Gal lygintuvu prisilydo pirštus...- pakraupo Amelia ir nusijuokusi atsigėrė sulčių.
- Beje, nevalgiau nuo vakar. O tai didelė bausmė...- vaidybiškai šniurkštelėjo varniukė padėdama taurę ant medinio stalo paviršiaus.
-
Ashley ramiai sėdėjo ir žvalgėsi kaip visi kemš, o ypač jos sesutė...V isi į ja žiurėjo kaip į nesveika, Ashley nusijuokė:
- Tu ne man rodik liežuvi o tiem kurie i tave žiuri. Ashley sukikenusi pastume sulčiu stikline toliau ir sukričiavo kojas.
- Tu? tu moki gintis? tu gindama nė musės nesutraiškitum. Ashley nusijuokė ir taipogi parodė liežuvi sesiui.
- Nu kai jau varnė tai nori kad bučiau proto bokštas!? Aš galėjau patekt i grifu gužta...taip kad cit. Ashley pakėlė viena piršta rodydama "šš" Ši pakraupusi klausėsi apie namu elfus tada papurčiusi galva tarė:
- Nieko sau...Varkšeliai, už ka jiems šitai. Ashley giliai atsidususi tarė:
- Jus gal dar čia su Maya pabukit aš einu...nes čia taipp...smirda maistu, man jau bloga darosi. Ashley nusipurtė nes jau nuo tiek maisto tikrai darėsi negera. Ši atsistojusi pamojo ranka ir užsidengusi burna išbėgo laukan.
-
Amelia pagaliau baigė valgyti. Buvo toks jausmas tarsi tuoj pat viskas išlystų pro visus galus. O varge... Kaip aš dabar pajudėsiu..? Suaimanavusi Amelia šyptelėjo sesei.
- Tegu žiūri... Man nerūpi,- nusijuokė Amė ir supuškavusi taip pat pakilo.
- Maya, eini? Aš jau prisivalgiau, taip kad tikrai eisiu...
varniukė pakilo nuo suolo ir griebusi Mayą už rankos, išsitempė laukan.
(http://i45.tinypic.com/95sxw2.png)
-
Andrėja Lėtai ižengė į didžiąją salę. Jos nosis iškart pagavo nuostabų kvapą. Mmm... Kaip skaniai kvepia! Pagalvojo ji ir pradėjo eiti lik varniukų stalo. Jautė, kad kiti žvelgia į ją ir jai pasidarė nejauku. Galiausiai priėjusi prie stalo atsisėdo ir pradėjo valgyti. Ji taip norėjo paragauti visko ko buvo prigaminę elfai, bet jos skrandis nebuvo tam pasiruošęs. Vos kai ji baigė valgyti skanu kepsnį jos pilvas buvo pilnas. Atsigėrusi skanaus kompoto ir pagriebusi kelias bandeles Andra išėjo kaip galėdama greičiau, jai visdar nepatiko, kad į ją taip visi spokso.
-
Įėjusios į salę Slyvos akys keliom sekundėm sustingo, bet iškart po to ji santūriai paslėpė savo didžiulių erdvių baimę. Teks priprasti, Hogvartse visi kambariai aukštomis lubomis. Nuėjusi prie Varno Nago stalo, ji atsisėdo ir ją iškart apklausinėjo keli vaikai:
-Sveika, tu naujokė?
-Koks tavo vardas?
-Ar mėgsti moliūgų sultis?
-Iš kur tu?
-Ar tavo šeimoje yra žiobarų?
Sylvia kantriai atsakinėjo į jai užduodamus klausimus, net jai pavalgius dar kai kuriems kilo klausimų. Ji neatsitraukė nuo stalo, kol neatsakė į paskutinį klausimą. Vėliau atsisveikino, atsistojo ir išėjo.
[[Wannesa, Istryniau veiduka]]
-
Pravėrusi didžiosios salės duris, mergina nusišypsojo, ji buvo labai didelė didesnė už visas kitas patalpas šioje pilyje. Net bendrasis kambarys kuris atrodė didelis, negali prilygti tokiam dydžiui.
nenorėdama atkreipti visų dėmesio Brek nuskubėjo prie mėlynojo stalo, kur vaikai įdomiai šnekėjosi ar buvo tokie užsigalvoję kad atrodė jog nieko nemato.
Brek šyptelėjo ir pasisveikino su kažkokia mergaite. Apžiūrėjo kas padėta ant stalo ir įsidėjo kas atrodė skaniausiai. Brek maistas labai patiko, ji nusišypsojusi atsilošė į kėdę ir mąstė kur nueiti toliau. Galėčiau nueiti į biblioteką , praplatinti savo žinias. Brek šyptelėjo mergaitei kuri įdėmiai ją stebėjo,ir toliau tobulino savo planus mąstant kur nueiti dar. Vis del to sumasčiusi eiti į biblioteką, pakilo nuo stalo ir išėjo iš didžiosios salės dar kartą atsigręžusi ir pasižiūrėjusi į garbingajį stalą kur sėdėjo kai kurie jai matyti profesoriai.
-
Kreinas labai norėjo valgyti. Iejas į didžiają salę iškarto pasuko prie varniukų stalo, atsisėdo ir pradėjo dėtis į lėkstę maistą. Įsidėjo blynų juos apipylė jo mėgstamiausia aviečių uogiene, bei isipyle pasukų punčo. Skaniai pavalgęs atsikėlė nuo stalo ir atsisveikino su varniukais kurie dar vakarieniavo ir išėjo.
-
Soport įėjusi į salę sutriko. Prie varniukų stalo nieko nebuvo. Negi mūsų koledže taip mažai žmonių? Mergaitė priėjo prie stalo ir atsisėdo. Aplink ją atsirado visokių gardumynų. Šviežių vaisių sulčių, pyragėlių, drebučių, sumuštinių su lašiša, sumuštinių su kumpiu, salotų, saldainių, sausainių ir t.t. Mergaitė išsitraukė savo burtų lazdelę ir bakstelėjo į taurę. Kažin suveiks burtažodis, kurį vakar išmokau? Žinoma, nieko neatsitiko. Mergaitė suraukė nosiuką ir ėmėsi sumuštinių su lašiša. Hmm... visai skanu, dar neatsisakyčiau ir karštos arbatos. Prie mergaitės atsirado didelis asotis ir keli puodeliai. Koks puikus aptarnavimas, kažin kaip čia taip užkerėta? Kiek skaičiau pradžiamoksly, maisto išsiburt negalima... hmm... Mergaitė išgėrė arbatą, dar užkrimto mėtinių saldainiukų ir pasiėmusi kuprinę išėjo iš salės. Gal kur kitur rasiu kursiokų...
-
Modetė įėjo į didžiąją salę. Apsidairė. Čia lankėsi pirmą kartą ir jai buvo įdomu. Pamačiusi varniukų stalą nusliūkino prie jo. Atsisėdo.
- Sveiki, - pasisveikino.
Lėtai, dairydamasi ji įsipylė moliūgų sulčių, į lėkštę įsidėjo vištienos kepsnį, salotų. Lėtai valgydama ji mąstė apie namus. Jau spėjo pasiilgti sesers.
Pavalgiusi Modetė atsistojo ir nužvelgdama mokytojų stalą, išėjo.
-
Susan kartu su švilpynės mokine įėjo į didžiąją salę. Buvo jau vakaras, lubos tamsios nusėtos spindinčiomis žvaigždėmis.
-Gražu- murmtelėjo Suzan ir atsisveikinusi su "švilpe" nuėjo prie savo stalo. Pasidėjusi ant stalo knygą, ji apsižvalgė; prie kiekvieno stalo kilo didžiausi triukšmai. Visi juokėsi, kalbėjosi.
Dar kartą pažvelgusi į mokytojų stalą, Suzan įsidėjo į lėkštę kesnį ir kibo valgyti.
-Daug lengviau- nusišypsojo pati sau, ir valgydama desertą ėmė skaityti gana storą knygą.
Baigusi ji užsidėjo kuprinę ant pečių ir į rankas paėmusi skaitytą knygą, ižpėdino iš didžiosios salės.
-
Debesėliai... Debesėliai... Dangaus avinėliai...
Cariana užvertusi galvą įžygiavo į salę. Įėjusi ją nuleido, mat nenorėjo įsirėžti į išeinančius. Ji veikiai atsidūrė prie savo koledžo stalo ir užėmė vietą. Žmonių buvo negausiai.Galvojau nebus nė kur dupsios padėti. Na bet ir puiku. Mergaitė prisitraukė lėkštę kažkokių neaiškių žalėsių ir įtariai pauostė. Jie kvepėjo gaiviai ir masinančiai. Cariana nepagailėjo jų susikrauti savo lėkštėn. Sužlembžusi kelis šaukštus įsižiūrėjo, kas dar sėdi prie Varno Nago stalo. Už kelių vietų kažkas ramiai valgė, o Carianai kilo nesuvaldomas noras patrukdyti. Kiek pasvarsčiusi ji tylokai, tačiau pakankamai garsiai, kad išgirstų būtent tas žmogus pasilabimo:
- Labas. Nepyk, kad trukdau, bet norėjau paklausti ar mes kartais kartu nelankom Transfigūracijos pamokų?
Cariana švelniai raustelėjo. Na juk nevarykim padarų į medžius- užkalbinti nepažįstamus ne kiekvienas geba. Kad užpildytų netikėtai susidariusią pauzę ir atrodytų natūraliai, Cariania burnon susivertė nemenką šaukštą žalėsių, akies krašteliu stebėdama ar užkalbintasis nesiims ignoravimo taktikos.
-
Mergaitė kaip visada dairydamasi įėjo į didžiąją salę. Nežinau ar jada priprasiu prie šių lubų, jos velniškai gražios... Nors ir dairėsi Modetė stalą priėjo gana greitai. Sėsdamasi ji dar spėjo nugirsti kaip mergaitė, sėdinti prie Varno Nago stalo klausia ar kartais mes kartu nelankome transfigūracijos pamokų. Varniukė nežinojo ar klausimas skirtas būtent jai, bet mergaitę ji atpažino - jos tikrai kartu lankė tas pamokas. Ką gi, jei atsakysiu blogiau nebus...
- Sveika, tikrai netrukdai. Taip, mes tikrai kartu lankom transfigūracijos pamokas. Kuo tu vardu?
Laukdama mergaitės atsakymo Modetė į lėkštę įsidėjo salotų.
-
Cora Carliste vos įžengusi į salę jau prisiminė senajį miesto gyvenimą,kai tik įžengia visi prie jos pribėga,o dabar?Nieko...
-Nieko sau,kodėl niekas neatbėga?ką mane jau užmiršo?
O vaikai plepėjo ir net nežvilktelėjo į ją.Cora nuleidusi galvą nupėdino prie Varno stalo.
-kuuo tu vardu?-paklausė kažkokia mergaitė.
-ką nepažysti???oi...atleisk,aš esu pripratusi prie miesto gyvenimo.
-aš taip pat.kaip atėjau iš kart susiradau draugų,o mieste neturėjau ne ieno draugo tik savo žiurkėną Feliksą.
-nuobodu.
-ką?-pasigirdo stale.
Cora paėmė sulčių taurę ir jau kėlė prie burnos.
-cha cha cha,nuobodu?
Cora klykdama išmetė taurę ant šalia sėdinčio berniuko.šis piktai dėptelėjo į ją.
-atsiprašau.AAAAAAA,vaiduoklis.
taip ir nesulaukė savo vakarienės,nes per anksti išlėko iš salės...
Papildyta: Prieš 13 metus
Cora Carliste vos įžengusi į salę jau prisiminė senajį miesto gyvenimą,kai tik įžengia visi prie jos pribėga,o dabar?Nieko...
-Nieko sau,kodėl niekas neatbėga?ką mane jau užmiršo?
O vaikai plepėjo ir net nežvilktelėjo į ją.Cora nuleidusi galvą nupėdino prie Varno stalo.
-kuuo tu vardu?-paklausė kažkokia mergaitė.
-ką nepažysti???oi...atleisk,aš esu pripratusi prie miesto gyvenimo.
-aš taip pat.kaip atėjau iš kart susiradau draugų,o mieste neturėjau ne ieno draugo tik savo žiurkėną Feliksą.
-nuobodu.
-ką?-pasigirdo stale.
Cora paėmė sulčių taurę ir jau kėlė prie burnos.
-cha cha cha,nuobodu?
Cora klykdama išmetė taurę ant šalia sėdinčio berniuko.šis piktai dėptelėjo į ją.
-atsiprašau.AAAAAAA,vaiduoklis.
taip ir nesulaukė savo vakarienės,nes per anksti išlėko iš salės...
-
Vanilė atsisėdusi prie varnanagių stalo nežinojo nuo ko pradėti. Namų elfai, kas gi daugiau, buvo pridarę tiek visokių maistų, jog kone savaitei būtų užtekę. Varnė pagarbiai apžiūrėjusi aukso taurę į ją įpylė tiršto gėralo- moliūgų sunkos. Mmmm... Skanumėlis. Varniukė pakėlė akis į lubas. Jos puikiai atspindėjo šios dienos orus. Didžiosios salės lubos buvo skaisčiai žydros ir regis nieko nesiskyrė nuo vaizdo pro švytinčius pilies langus. Varnė akimis apvaikščiojusi salę ėmėsi doroti namų elfų pagamintų patiekalų. Ji šliūkštelėjo savo dubenėlin kažkokios tirštos sriubos ir po truputį ėmė siurbčioti. Niam niam. Tie namų elfai galėtų eit dirbt į septyniasdešimt kažkelių žvaigždučių restoraną. Iššveitusi visą sriubą Vanilė ėmėsi kirsti bulvių košę ir salotas. Išvarvinusi paskutinius moliūgų sunkos lašelius iš taurės ji jautėsi gana apsunkusi ir norėjo tik imti ir vietoje nulūžti. Tik nuskardėjus varpui mergaitė prisivertė atsistoti ir eiti į pamokas.
-
-O pagaliau,-pasakė uždususi Maljana tiką įėjusi į Didžiąją salę.
Varniukė dar niekada nebuvo buvusi Didžiojoje salėje.Na,įskyrus per Mokslo metų pradžią.Tik dabar mergaitė pastebėjo,jog valgiai sveiki.Ji kaip tik tokius mėgo...bet saldainiai ir laaaabai skanu.
-Mmmmm..skanumėlis,-sumurmėjo lyg atsakydamas į mintis balsas.Prisikimšusi varnė vos vos atsikėlė ir atsitrenkė į kažką kietą.
-Šūdas,-sumurmėjo ji.-Atleiskit,-dar pridūrė garsiau.
-Žiūrėk į ką eini varne,-tik dabar Maljana pamatė,jog tai-buvo didelis klastuolis...Koks penktakursis...
-Atsiknisk nuo jos Kvėša,-dar pridėjo nematyta mergaitė iš jos koledžo.-Nelysk prie mažesnių,-dar pridūrė ji.
Ta mergaitė pasirodė labai maloni...Atsisveikinusi su ja Maljana patraukė į Transfigūraciją dar apgalvodama įvykį.
-
Ji atėjo ir atsisėdo tarp berniukų. Emilie buvo išskirtinė. Visi dėvėjo uniformas, o ji baltą tuniką (iki kelių) ir juodas timpas. Buvo gerai bent tai, kad niekas į ją nekreipė dėmesio. Emi paimė vieną minkštą bandelę ir stiklinę pieno. Prie stalo buvo visi Varno Nago mokiniai. Ji galvojo ar jai eiti į lauką, kai visi mokiniai eis ar eiti dabar. Pagalvojusi pusvalandį Emi nusprendė eiti su visais. Tada ji paimė antrą bandelę ir stiklinę obuolių sulčių. Kai ji prisikimšo nei vienas mokinys, net nesiruošė išeiti. Emilie pagalvojo, kad jie ilgai dar neišeis tad pasiėme gabalėlį torto. Tik suvalgius vieną kasnelį visi mokiniai pradėjo plūsti iš salės Emi metė torto gabaliuką ant stalo ir netyčia dalelė torto gabaliuko nukrito ant tunikos tada ji sumurmėjo:
-Gražiau negalėjo būti.
Tada prasibrovus pro mokinius ji išbėgo į ežero pakrantę.
-
Jordan, grįždamas iš ežero, įžengė į pilį ir tiesiu taikymu nuėjo į didžiąją salę. Lėtais žingsniais nuėjęs prie varnanagių stalo, atsisėdo ir dairėsi, ko galėtų pavalgyti. Visų pirma į stiklinę įsipylė moliūgų sulčių, tačiau nežinojo, ko galėtų suvalgyti. Ilgai dairęsis jis tolėliau pamatė lėkštę su kažkokiais sumuštiniais. Tai atrodė kur kas geriau negu kiti patiekalai, tad prisitraukęs tą lėkštę jis į savąją įsidėjo kelis sumuštinius. Vaikinui valgant, kažkas jam stipriai kumštelėjo pašonėn. Piktai atsisukęs, jis pamatė, jog keli mažiukai varniai pešasi.
- Ėj, jaunėmėlis, ramiau bišk,- išvebleno bevalgydamas sumuštinį.
Tačiau vaikai nesiliovė. Tad Jo išsitraukė lazdelę, nukreipė ją į vaikus ir šyptelėjo.
- Atvėskit,- šyptelėjo ir paleido kerus,-Aguamenti.
Iš Jordan lazdelės pasileido nemenka vandens čiurkšlė, kuri pataikė ant abiejų berniukų. Vaikai baigė pyktis, tačiau piktai sužiuro į Jordan. Jis žinojo, jog jo nepuls - du pirmakursiai prieš penktakursį - Misija neįmanoma. Tad Jordan nusisuko ir baigė valgyti savo sumuštinius. Tada atsistojo ir dingo iš salės.
-
Sonora palengva įėjo pro didžiosios salės duris ir pasuko į kairę, kur stovėjo ilgas ir dailus Varno Nago stalas. Nors jau buvo gan vėlus vakaras ir ji sudrebėjo įėjusi į vidų, nes maloni šiluma užliejo kūną, varniukų sedėjo nedaug. Apžvelgusi visą didžiąją salę, pamatė, kaip keli grifiai sėdėjo prie savo vakarienės stalo ir tarpusavy šnekėjosi. Pati patraukė, kaip jau buvo sakyta kairėn ir priėjusi prie vidurio, kur stovėjo įspūdingai atrodantis šokoladinis pudingas, atsisėdo. Tiesa pats skanėstas jau buvo kažkieno paragautas. Bet Sonora net nemanė, kad dėl to jis turėtų būti mažiau skanus. Kai tik ji atsisėdo ant didelio medinio suolo, ant stalo tuoj radosi graži auksinė lėkštelė ir šaukštas, lyg stalas būtų nujautęs, ką ji ketina valgyti. Ak, tie namų elfai. Visąžiniai. Šyptelėjo Sonora ir kelis didelius šaukštus įsikrėtė į savo lėkštę. Pamažėle kabindama juos ir dėdama į burną ji žvalgėsi aplink. Jau seniai nebuvo su kuo nors kalbėjusi. Sonora atrodė kiek vienišai čia sėdėdama ir valgydama. Tačiau visai taip nesijuto. Žinoma, ji mėgdavo bendrauti, čiauškėti su draugėmis, kurių turėjo namuose bei kieme. Taip pat ji buvo labai sąmojinga ir tikra kompanijos siela. Nepaisant to, niekada nesiskundė ir vienatve bei galimybe pabūti su savimi. Šalia, kur ji sėdėjo, pasidėjo ir knygą, kurią jau skaitė kelias valandas. Buvo perkopusi daugiau nei pusę. Nematydama daugiau ko veikti, ji atsivertė įsimintą puslapį ir gilinosi toliau. Kartakartėlėmis atitraukdama akis, kai reikdavo perversti kitą puslapį, ji apžvelgdavo naujus veidus, kurie sėdosi tai šen tai ten, prie skirtingų stalų. Kartkartelėmis pasižiūrėdavo į rankinį laikroduką, pasitikrindama ar dar ne metas į lovą...
-
Darja įžengė į didžiąją salę. Lubos buvo pasipuošusios tamsiais lietaus dabesimis, iš kurių kartais tvykstelėdavo žaibas. Negi toks "puikus" oras ir lauke? pamanė Darja, ir nuleidusi galvą nuskubėjo prie varno nago stalo, kurį jau buvo apsėdę daugybė šio koledžo mokinių. Eidama per salę Darja stebėjo ir kitus stalus: klastunynas kažką dainavo, švilpiniukai šnabždėjosi ir vaikščiojo po salę, o grifa kirto taip, kad net ausys lapnojo.
Atsisėdusi prie kelių linksmų mergaičių, Darja vėl pažvelgė į lubas. Lijo lijo lietus, per karaliaus pietus... Nors čia tikai ne karaliai ir ne karalienės... Na, tada lijo lijo lietus, per varnanagių pietus... Pusryčius ir vakarienę... Ak ir nuklydau į lankas... Ji papurtė galvą ir pažvelgė į patiekalų gausą: dešrelės, moliūgų sunka, arbata, kepta višta, skrebučiai, uogienė ir taip toliau. Vardintum ir vardintum kiek gėrybių sukrauta ant stalo. Darjos žvilgsnis iš karto užkliuvo už dešrelių. Ak jūs storos, sultingos, skanios nelabosios... Ji jau bodėjosi vieną jų sukirsti, bet prisiminusi savo alergiją greit nuo jų nusisuko. Nenoriu vaikščioti per mokyklą išpurusi ir spuoguota. Plius dar raudona kaip pomidoras. Pasiėmusi lėkštę įsikrovė bulvių košės ir vištienos kulšelę. Visą tai ji sukirto palyginus greitai. Nors buvo soti, griebė keksiuką ir prisipylė arbatos. Paragavo. Arbata buvo pragariškai karšta. Oj... Turbūt apsiplikiau liežuvį. Darja pastatė puodelį ir atsiduso. Tada išsitraukė kerėjimo vadovėlį ir atsivetė penktą skyrių. Penktas skyrius. Šaldymo kerai.Peskipiksi Pesrenosi – sušaldo vietą kurią palieti su lazdele. Reikia aiškiai tarti. Nesimokinti be mokytojo. O kodėl? Nusprendusi šių kerų paskui pasimokyti savarankiškai, Darja surijo keksiuką ir išmaukė jau atsvėsusią arbatą. Tada įgrūdo knygą į kuprinę ir užsimetusi ją ant pečių, išlekė iš didžiosios salės, kurioje, rodos, tuoj prapliups lietus.
-
Engu Sun pastūmė sunkias medines duris ir pateko į Didžiąją Salę. Čia ji lankėsi antrą kartą. Vakar per paskistymą, o dabar atėjo papusryčiauti. Todėl peržvelgė didžiuosius keturis stalus ir apsidžiaugė. Varniukai. Eidama prie stalo dar pasisveikino su geltonkase mergaite, su kuria susipažino traukinyje, ir atsisėdo į laisvą tarpą.
- Labas rytas, - negarsiai pasisveikino ir įsipylė skaniai kvepenčios arbatos bei į lėkštę įsidėjo du skrebučius.
Greit pavalgiusi mergaitė greit pakilo nuo stalo ir nuskubėjo atgal į kambarį. Vakar buvo per daug pavargusi, todėl dabar, dar prieš prasidedant paskaitoms, norėjo išsiųsti laišką namo.
-
Sonora trynė užsimiegojusias akis ir palengva įtipeno į Didžiają Salę. Šiandien lubos buvo kaip niekad gražios - saulėtos, apsuptos lengvučių mėlynų debesėlių, kurie susiglausdavę kartu, formuodavo vieną didelį sniego pūką. Sonora nusišypsojo sau po ūsu ir pasuko Varno Nago stalo link. Mokinių jau buvo nebedaug, vadinasi tai reiškė, kad dauguma jau papusryčiavo ir sėdi savo pirmosiose pamokose. Sonora užsigalvojusi apie skrebučius su uogiene klestelėjo ant suolo ir ant stalo, toje vietoje, kur ji prisėdo tuojau pat atsirado didelė priskrudinta lėkštė baltos duonelės, o taip pat staiga lyg iš po žemių šoktelėjo avieių uogienės stiklainiukas.
Na, tai bent tie elfai. Stebina mane kiekvieną dieną. Nesitikiu tokio puikaus aptarnavimo.
Sonora mintyse padėkojo mažiesiems pagalbininkams ir pagriebusi šaukštą ėmėsi darbo, tepliojo skrebučius, laižė šaukštą, barstė visur trupinus ir kramsnojo pusryčius. Tai bedarydama ji smalsiai žvalgėsi po salę, ar nepamatytų kokio pažįstamo veido. Keli grifiai sukišę galvas tarėsi kažką ir pašnabždom kalbėjo. Prie Klastūyno stalo sėdėjo vienišas penktakursis, o Švilpiukų buvo visas burys, tad Sonora įtarė, kad visai klasei nėra kažkokios pamokos.
Tikriausiai ir vėl susirgo profesorė Kiautea Liurbė. Ji tokia neatsprai infekcijoms. Gal reiks ją aplankyti Ligoninės flange?
Sonora gurkštelėjo ledinių apelsinų sulčių ir pamanė, jog čia labai derėtų kokia vižinių dribsnių košė.
Pamenu, kai vyresnioji sesė sakydavo, jog ši košė - grožio košė. Sonora sukikeno ir pradėjo krautis ją į lėkštę.
-
Beatkris tyliai žingsniais ėjo link Didžiosios Salės. Pagaliau į ją iėjusi ji pakėlė akis. Salėje buvo daug mokinių ir labai didelis triukšmas. Pagaliau ji priėjo Varno Nago stalą ir tyliai atsisėdusi prie stalo. Šioje salėje ji lankėsi tik antrą kartą.
-Labas rytas, - tyliai pasisveikino ji su priešais ir iš šonų sėdinčiais mokiniais.
Pažvelgusi į stalą pagalvojo ko norėtų pusryčiams.. Ji mandagiai pasiėmė skrebutį ir įsipylė sulčių. Peržvelgė visus mokinius. Beveik visi pirmakursiai jau buvo susiradę draugus, ji jautėsi tokia vieniša.
Pavalgiusi ji greit pakilo nuo stalo ir grietesniu žingsniu išėjo į Varno Nago bendrajį kambarį.
-
Rusnė ėjo nuleidusi akis į žemę, kaip visad. Jos plaukai krio jai ant akių ir ant pečių. Ji išgirdo bruzdesį. Tuomet atsitiesė, su ranka perbraukė suknutę ir su ranka vienu judesiu plaukus nustūmė ant nugaros. Klaidūs Hogvartso koridoriai! Nors mergaitei tiksliai nurodė kelią iki Didžiosios Salės, ji dar spėjo užklysti į kelis nenaudojamus kabinetus... "Pagaliau..." - atsiduso mergaitė prieš save išvydusi didžiules medines duris, kurios atrodė nuostabiai ir didingai. Mergaitė įsikabino abiem rankom į rankeną ir iš visų jėgų stūmė. "Na, Rusne, dar trupučiuką..."
Ir įkvėpus dar oro, iš paskutiniųjų jėgų mergaičiukė pagaliau atstūmė duris. Čia buvo... Nuostabu! Šurmulys buvo milžiniškas, todėl, galima sakyti jos netgi niekas nepastebėjo. Na, išskytus tuos kelis mokinius kurie pietavo prie pat durų. Mokinė dar kartą nervingai perbraukė suknelę ranką ir pasitaisė plaukus. Mažutė, visiškai sulysusi ir labai prakauli mergaitė tarsi išnykdavo prieš tokią didingą ir galingą Didžiosios Salės aplinką. Rusnė apsižvalgė. Ji matė tik kelis didelius ir ilgus stalus nukrautus įvairiausiais valgiais, bei tūkstančius mokinių kurie kėlė neperšaukiamą triukšmą ir šurmulį su savo liežuviais. Mergaitė nedrąsiai žengė žingsnį į priekį. Dar kartą plačiai apsižvalgė. "Grifų gūžta..." Eidama po grifukus, ji pamatė, kaip jai šyptelėjo kelios mergaitės bei vienas šviesiaplaukis berniukas. Ji staigiai nusuko žvilgsnį nuo jo ir pamatė kito koledžo stalą. "Klastūnynas..." Einant pro šį stalą, mergaitė jautėsi nejaukiai... Tokie šalti, abejingi ir pikti žvilgsniai... Rusnė pagreitino žvilgsnį ir pasuko į kairę pusę. "Švilpynė!" Linksmas juokas bei kelios šypsenos... Ir pagaliau! Štai stalas, kurio ji ieškojo! "Varno Nagas! Taip!" Mergaitė prisiartino prie stalo. Keli mokiniai atsisuko. Tačiau nešyptelėjo. Nedrąsiai paklaususi 'ar čia laisva?', mergaitė prisėdo.
Jai čia visai patiko. Mėlyna ir bronzinė spalvos! Na, gal ir nieko... Gardus valgis... Kurio beveik ji net neparagavo. Gerklėje stūksojo didelis gumulas, kuris susidarė iš namų ilgesio ir noro verkti verkti verkti. Šis jausmas Rusnei buvo gerai pažįstamas.
Mergaitė atsiduso ir įsipylė antrą puodelį kakavos. "Primena Rodžio kakavą... Ach, kaip ten jis... Be manęs..." Rusnė prisiminusi Rodžį, pajuto, kad gumulas gerklėje didėja ir padėjusi kakavos puodelį, bėgte pasileido nuo stalo. Mokiniai jau rinkosi nuo stalų į bendruosius kambarius, taigi smalsių žvilgsnių mergaitė nesusilaukė. Štai, ji jau pribėgo Didžiosios Salės duris...
-
Marios pilvas labai norėjo valgyt . Ji nuėjo į didžiają salę , ten atsisėdus ji įsidėjo pakankamai valgyt . Nieko nelaukus pradėjo viską kimšti į savo pilvą . ,,Amm , kaip skanu,,Skambėjo balsas jos galvoje .Pabaigus valgyt , ji dar nenorėjo eit mokytis , dar norėjo pabūti čia , taigi įsidėjo į savo lėkšte gabaliuką torto , ir po lėto jį valgė . Pabaigus tortą teko , išeit , nors labai nuliūdusi Maria išėjo iš didžiosios salės , viena , nes dar neturėjo susiradusi draugės , nors būtų labai smagu turėti gerą draugę ..Ji liūdna nupėdino per visą salę su knyga rankose ,atidarė sunkias geležines duris ir išėjo iš linksmos salės...
-
Minas pravėrė didžiosios salės duris. Wooooowwww..., pagalvojo jis. Vaizdas tikrai buvo daug įspūdingesnis negu vakar. Buvo daugiau dekoracijų, iškabų...Jis priėjo prie Varnagiukų stalo. Jo nauji draugai jau sedėjo prie stalo ir šnekučiavosi. Jie taip pat buvo iš Mino gimtinės, Jų vardai buvo Maiklas ir Eva. Tada Minas su draugais pradėjo valgyti pusryčius, pusryčiai buvo tikmrai skanūs, Eva sako, kad tai namų elfų darbas. Mes su Maiklu jai pritariame. Pavalagę pusryčius, jie dar įsipylė atsigerti. Tada šiek tiek užkramsnoję jie ruošėsi eiti į pirmas pamokas...
-
Vos tik atvykusi į mokyklą ir paskirta į Varno Nago koledžą, Marita iškart pradėjo ieškoti, kur būtų galima pavalgyti. Laimei, jau pirmas sutiktas nepažįstamas žmogus jai kantriai viską išpasakojo apie Didžiąją Salę, kurioje, pirmakursės supratimu, buvo rojus.
Tad varnanagė iškart nubėjo į minėtąją vietą. Nepaisant begalės moksleivių, apsėdusių stalus, jai čia visai patiko, nes ore sklandė įvairiausi kvapai. Susiradusi savo koledžo stalą ir įsispraudusi tarp kažkokių dviejų didelių šeštakursių, Marita puolė valgyti su tokiu įkarščiu, visiškai nebūdingu vienuolikmetei.
Dešrelės, salotos, bulvės, ryžiai, saldainiai... Tai ir dar daugelis kitų patiekalų atsidūrė Maritos pilve. Tie, kurie ją matė bent akies krašteliu, tikriausiai susimastė, kur tokiai mažai mergaitei viskas telpa, bet nieko nesakė, tikriausiai nusprendę, kad Magijos Pasaulyje viskas įmanoma.
Marita niekur nėjo dar ilgai, net ir tada, kai visi išsiskirstė pavalgę, mergaitė sėdėjo užsikniaubus ant stalo. Ji baisiai tingėjo kažkur eiti. Gal čia ir nakvosiu, kas čia žino... Didžiosios salės lubos išdavė, kad jau nusileido saulė. Vadinasi, niekas čia nepasirodys visą naktį. Bet pirmakursei tai nerūpėjo, ji palaimingai sėdėjo, o galvoje svajingos mintys keitė viena kitą.
-
Vaikinas įėjo į salę, joje jau nebebuvo nė gyvos dvasios, visi turbūt jau buvo nuėję miegoti ar dar kur išlieti savo paaugliškų aistrų, bet naktinis dangus vis vien švietė salėje, nors ir užburtas bet kai kurie naujokai turbūt apie tai net nebūtų pamanę. O tuo labiau žiobarai. Žiobaras ir Velinas buvo bet jo tai jau senai nebestebino. O kai čia pirmą kartą pateko jis į žvaigždes net dėmesio neatkreipė, jam visai ne tai galvoje buvo. Tada kepurė svarstė kur jį paskirti ar į Varno nagą ar į Klastūnyną. Kaip bebūtų keistą jį paskyrė Varno nagan, tada jis pyko, bet galbūt ir gerai... Nes dabar kiek girdėjo gyvatės lieka paskutinėje vietoje, o ten nėra nė vieno mielo mokinuko. O va varnai jo dėka laimi taures ir įvairias dvikovas. Kodėl dėl jų taip stengiasi? Turbūt todėl kad nori nebegalvoti apie skaudžius prisiminimus.
Net nepajuto kaip atsisėdo prie mokinukės ir pradėjo gerti vynuogių sultis iš taurės. Vynas būtų skaniau, bet nei teta nei hogvartso elfai to čia neduoda. Sunkiai atsiduso. Paėmė šakutę ir pradėjo valgyti vištienos troškinį su ryžiais. Skanu. Ryžiai. Jis juos dievino. O dar aštri vištiena.. M... Gardumėlis. Tyla. Tyla jam tai pat patiko. Girdėjosi tik mergaitės alsavimas.
-
Marita besėdėdama ir besvajodama net nepajuto, kaip jos akys užsimerkė ir galvoje ėmė plaukti įvairūs vaizdai. Kai kurie iš jų kėlė nerimą, o vieni netgi priminė žiaurią praeitį, šeimos atstūmimą ir kitus širdžiai nemielus dalykus. Tačiau mergaitė nekovojo su šiomis mintimis, nešlavė jų iš galvos, tiesiog leido jiems plaukti pro šalį. Paleido jas tam, kad šviesia galva pradėtų naują gyvenimą.
O gal ne tokį ir naują, jei vos tik atvykusi į naują mokyklą prisiriju kaip kiaulė. Sulyg ta mintimi apie maistą, šalimais pasigirdo kramtymo garsai. Pasirodo, Marita taip įsitraukė į galvojimą, kad net nepastebėjo didelio varnanagio, įėjusio į salę ir atsisėdusio greta.
Jei tai būtų kitas laikas ir kita vieta, pirmakursė būtų bent aiktelėjusi, nes niekuomet nepasižymėjo apatiška reakcija į netikėtumus. Tačiau magiška mokyklos aplinka ramino, mergaitė susivaldė ir neišleido nei menkiausio garselio, tik sulaikiusi kvapą kurį laiką stebėjo valgantį vaikiną. Ji žinojo, kad mandagūs ir normalūs žmonės paprastai pasisveikina, susipažįsta ir atlieka kitus įprastus veiksmus. Tačiau nepratusiai bendrauti tai neskubėjo ateiti į galvą. Bet galiausiai susikaupė ir prabilo:
-Eee.. Labas. - iš lūpų dingo šypsena, bet veide atsispindėjo ne nedraugiškumas, o smalsumas. Gera pradžia - pusė darbo, o ką ten sakyti toliau... Jokių gerų idėjų neatėjo į galvą, todėl Marita pagriebė didelį salotų dubenį ir ėmė neskubėdama jas valgyti. Net jei šalia nebūtų buvę maisto, mergaitės neūtų nors kiek jaudinę, kad ją palaikys nenormalia, kuri sutikus nepažįstamą žmogų sugeba tik pasisveikinti, neprisistato, nepaspaudžia rankos. Norės - kalbės, nenorės - irgi gerai...
-
Tylėdamas toliau gėrė sultys ir valgė vištieną. Pirmą suvalgė vištieną, vieną pačią, paskiau pradėjo valyti ryžius su padažu. Išgėrė visas sultys ir padėjo taurę šalia lėkštės.
Visą tą laiką jį maistas mažiausiai domino, bet valgė kad valgytų, buvo paskendęs savo mintyse ir tiek. Galvojo apie tai kad neaplankė savo tėvų kapo per tą vakarėlį varnų kuris gavosi... Tiksliau nesigavo. O tai erzino ir liūdino. Norėjo ką nors šaunaus padaryti naujokėms, bet šios net nepanoro jam padėti. Galbūt kitais metais kas nors išeis padoresnio, bet turbūt tik tas pats mėšlo gabalas.
Atsiduso ir netrukus nusičiaudėjo.. Spėjo per šaltį kol buvo ant stogo persišaldyti. Bus dar nuostabiau jeigu užkims, išvis stebėtina kaip jis neužkimo bekalbėdamas, gi nekalbėjo tiek daug metų, erzino visus savo nekalbėjimu, o ypač mokytojus kuriems gamta buvo labaaai svarbi. Pakraipė savo galvą, jau žadėjo stotis ir eiti, bet štai išgirdo mergaitės balsą.
- Laba, - tarstelėjo ir nužvelgė ją. Juodi plaukai. Balta oda. Kažkuo buvo panaši į Veliną. Mhm... Ieško panašumų ten kur jų nėra ir kur po velnių jisai nusivažiavo? Atsilošė kėdėje ir pradėjo supuotis, pamiršo vakarinę maldą, pamiršo pasimelsti už tėvų ramybę... Jis viską pastaruoju metu pamiršta, bet nuo šios dienos vėl pasistengs atkurti savo penkerių metų senumo tradicijas. Šyptelėjo pats sau, taip ir padarys.
-
Marita, sėdėjusi kaip daugmaž normalus žmogus, staiga visiškai pasikeitė. Tuščias salotų dubuo nukrito ant žemės ir perskilo pusiau. Nežmoniškai greitu judesiu mergaitė atsidūrė ant suolo, sustingo tokia poza, lyg žvėris, pajutęs pavojų. Akys išsiplėtė ir dabar galėjai matyti, kad jos buvo tamsiai mėlynos, beveik juodos.
-Demonas... Padla. - vos girdimai ištarė.
Jis nepastebimai atsėlino ir dabar stebėjo Maritą. Ne, tai nebuvo koks mistinis padaras, visiem linkintis blogo. Taip pat nedarė jis įprastų demoniškų darbelių... Na, išskyrus žmonių gąsdinimą ir nedidelių gyvų padarų žudymą. Demonas buvo Maritos Makino katinas. Mažas, nušiuręs, sulysęs jis anaiptol neatrodė pavojingas. Tačiau mergaitė vis tiek atrodė budri ir pasiryžusi bet kurią akimirką gintis.
-Sugrįžai, Demone? - vos girdimai ištarė Marita. Taip, prieš porą mėnesių, dar tuomet, kai mergaitė gyveno savo gimtajame kaime, ją užpuolė katinas. Po šito neįprasto įvykio vienuolikmetė liko gyva, net per daug gyvybinga, tačiau visa apibraižyta, o ant kaklo žioėjo didžiulė žaizda, kurios, atrodo, negalėjo padaryti tokio smulkaus padarėlio nasrai. Dar ir dabar, pakėlus juodus Maritos plaukus, matėsi didžiulis randas. Keista buvo ir tai, kad Demonas, užpuolęs mergaitę, dingo. Iki dabar.
Katinas, išgirdęs žodžius, labai išsišiepė ir dabar tikrai atrodė kaip mažytis keturkojis demoniukas. Marita tai pamačiusi nejučia priglaudė ranką prie kaklo. Tačiau baisiausios pirmakursės baimės netapo tikrove. Demoniukas dingo, tiesiog bežiūrint ištirpo ore.
-Ah? - mergaitė išleido keistą garsą, rodantį begalinį nustebimą. Tada nusiraminusi atsisėdo kaip normalus žmogus. Prisiminė didelį šeštakursį, kuris visą tą laiką sėdėjo šalia. - Nekreipk dėmesio, man su galva lyg ir viskas gerai, tiesiog turiu šiokių tokių nesutarimų su savo katinu. Beje, - nužvelgė jį nuo galvos iki kojų - Mano vardas Marita, o tavo? - vos tik ištarė šiuos žodžius, nukreipė žvilgsnį šonan, slapčia širdyje tikėdamasi, kad jos klausimas ištirpo ore ir nepasiekė bendrakoledžio ausų. Nors viena mergaitės pusė norėjo su kažkuo susibendrauti, kita labai brangino vienatvę ir tylą, be to, į žmones žvelgė su nepasitikėjimu.
-
Išgirdęs žodį ,,demonas'' akimirksniu pagalvojo kad mergaitė jį taip pavadino, bet pasirodo taip pavadino savo katiną. Stebėjo kaip mergaičiukė pasibaidė savo katino. Kilstelėjo antakius. Visa tai atrodė tikrai juokinga, reikėjo nufilmuoti ir paplatinti. Šyptelėjo ir jau ketino trauktis telefoną, bet... Atsiminė kad jis čia neveikia, taip sunkiai atpranta nuo žiobariškų dalykėlių. Sunkiai atsiduso ir nužvelgė katinėlį.
Katinas buvo juodas ir vien tuo priminė Velinui savo katę. Susimąstė. Senai nematė savo katytės, tuoj ir vardą pamirš, turbūt ją suvalgė koks voriukas ar gyvatukas. Tokios mintys liūdino, bet tuo pačiu ir linksmino, nes vaikino katės niekas nesuės nė per klaidą, visi uždraustojo miško gyventojai žino kad varnui yra paklusnios gyvatės, o tai pat ir toji milžinišką gyvatė didesnė už mašiną. O su ja tikrai niekas nenori prasidėti, tai pat ir varnanagis.
Iš minčių jį pažadino vaiko verkimas prie pat šono. Velinas pažvelgė apačion ir išvydo hibridą. Kas tokį ir sugalvojo sukurti padarą... Smarvė... Tasai padarėlis skleidė smarvę, kas be ko atrodė kaip iš siaubo filmo - Žmogaus vaiko galva ir kūnelis, uodega kirmelės, rankos... Visai ne kaip rankos o kaip smaigaliai kuriuos kirmelės turi. Pilve rodos organų nebuvo, nes buvo toks plonas, kad net sunku apsakyti. Kojos kaip ir rankos, klausimas kaip jis ant jų pastovį.
Spėkit iš kur šį pasibjaurėtiną daiktą mokinys gavo... Nežinote? Na žinoma, nes gi tikrai niekas nesitikėjo kad Velinas pats nusipirko šitą. Turbūt pirko vien todėl kad pagąsdintu žmones. Mhm... Būtent dėl to.
Varno veide žaidė šypsenėlė nė kiek nesibjaurėdamas paėmė ,,vaikutį'' ir pasidėjo ant kelių. Perbraukė su nagu jam per galvelę ir akies krašteliu pažvelgė į naujokėlės reakciją. Išsigąs? Klyks? Ar nekreips dėmesio? Trečias variantas atrodė nuobodžiausias.
- Aš Velinas, - prisistatė kiek pavėluotai, nes buvo užsiėmęs stebėjimu ir žiūrėjimu į hibridą.
-
Maritos akys tyrinėjo Didžiosios salės prieblandą. Vieną akimirką jai pasirodė, kad mato kažką po Klastūnyno stalu, bet geriau įsižiūrėjusi suprato, kad apsiriko. Tau paranoja. Eik pasigydyk - mintyse suskambo keistas balselis. Mergaitė nenorėjo prasidėti su savimi, kad ir kaip būtų save mylėjusi, todėl nesivargino atsakinėti keistiems balseliams, skambantiems galvoje. Reik tikėtis, kad tai ne šizofrenija. O jei ir būtų... Makino kažkodėl išsišiepė, iš pradžių šypsena buvo dirbtina ir truputį kraupi, vėliau sušvelnėjo, nors vis tiek pirmakursė atrodė keistai, žiūrėdama į niekur ir šypsodamasi.
Jautri Maritos klausa užfiksavo vaiko verkimą. Ji net pašoko, apsidairė nieko nesuprasdama. Iš kur čia galėtų būti vaikas. Na, nebent šis dėdė šeštakursis mėgsta pasilinksminti, bet vis tiek vaikas tai ne toks padaras, kurį būtų galima lengvai paslėpti... Tačiau garsas neabejotinai sklido nuo varnanagio. Tad mergaitė atsistojo greta jo ir atidžiai apžiūrėjo. Neklydo, ant kelių kažkas gulėjo.
-Ką čia turi? - su neslepiamu smalsumu paklausė. Priėjo dar arčiau ir atsitūpė, kad galėtų geriau įsižiūrėti. Tai buvo nepaprastai šlykštus padaras, tokio ji nesapnuotų net baisiausiame košmare. Bet mergaitė nebijojo, nes jis atrodė pernelyg silpnas, kad ką nors galėtų padaryti. Marita staiga giliai įkvėpė ir susiraukė. - Čia šitas smirda ar tu?... Jei netyčia nusibaigsiu nuo smarvės, tai... nesvarbu. - Toliau stebėjo hibridą. - Gal čia tavo va... - neužbaigusi minties prunkštelėjo, nors iš tiesų tokia mintis neturėtų būti juokinga. - Įdomus, tokių niekada nemačiau pas žiobarus. Jis manęs nesuvalgys? - ištarusi šiuos žodžius pasitraukė kiek toliau, tačiau vis tiek nenuleido akių nuo hibrido. - Gražus tavo vardas. Jei atimtume i raidę, būtų Velnias. Galiu tave taip vadinti? Gal dar turi ką nors, kas galėtų sudominti mažą mergaitę, susipažįstančią su burtininkų pasauliu?
-
Tylėdamas glostė hibrido galvą. Kartais jam knietėdavo pabandyti ją nutraukti, sutraiškyti... Tą patį padaryti ir su jo kojomis, galiausiai viską sudegint ir užkasti kur nors kur niekas nemato. Šyptelėjo pats sau ir atsilošė kėdėje. Hibridas jau nebeverkė, jis tiesiog apžiūrinėjo stalą su savo kone supuvusiomis akimis. Sunkiai atsiduso. Gaila tas padarėlis nemokėjo kalbėti, o tik šaižiai klykti ir kažką murmėti.
Netrukus vaikinas pajuto kad mergaitė susidomėjusi žiūri į jo augintinį. Susidomėjusi... Hm... Kodėl neišsigandusi? Berods šioji pamatė kad tai buvo tikras vaikas, o ne hibridas, bet... Net supratusi kad tai daug bjauresnis padaras nė necyptelėjo. Varnas spraktelėjo pirštais ir atsiduso. Tikėjosi išgirsti klyksmą, bet neišgirdo, o tai erzino, nes norėjo išgąsdinti, o pasirodo šis naujasis augintis nė velnio nebaisus, o tik bjaurus ir dvokiantis.
- Nejaugi aš panašus į tokį kuris dvoktų? - kilstelėjo antakį Velinas. - Vaikas? Mergaite, neesu tooks kvailas kad prisidirbčiau problemų, - vyptelėjo. - Jis tavęs nesuvalgys, nebent tik nukąs pirštą, - pasakė lyg niekur nieko ir klausėsi ką ji toliau kalbėjo.
Oho. Šioji panoro jį velniu pavadinti. Gražu. jam patiko. Velnias, demonas. Kone tas pats. Tik klausimas kodėl jį taip vadins? Hm... Marita nori jį vadinti dėl Velnio ir Velino panašaus rašymo, tiksliau kone tokio pačio, tik i raidė apkeista vietomis. Elena jį velniu vadindavo todėl, nes jai atrodė kad vaikinas yra velniškas, geria energija, trukdo jai, nors tiesa buvo ta kad šis jai nieko blogo taip ir nepadarė.
- Gali mane vadinti velniu, šis pasaulis nieko nesiskiria nuo žiobarų, tik kad neveikią žmogiški daiktai, - atsiduso ir nusijuokė. - bet gyventi įmanomą.
-
Marita klastingai išsišiepė, supratusi, kad naujasis jos pažįstamas mėgsta erzinti žmones.
-Jei norėjai mane išgąsdinti, reikėjo padidinti jį iki žmogaus dydžio. Dar efektingiau būtų tokį pamatyti vėlyvą naktį. Netikėtoj vietoj, kur žmonės paprastai jaučiasi saugūs... tualete. - mergaitė trumpam užsimerkė, bandydama įsivaizduoti tą sceną. Žiauru ir žavu. Po tokio reginio tualeto jau nebereikėtų.
Pirmakursė trumpam atitrūko nuo pokalbio. Ji dar kartą apsidairė aplinkui, atidžiai, lyg pirmą kartą viską matydama. Pažvelgė į hibridą ir nusišypsojo. Atrodė laiminga ir pakylėta. Mėgavosi jausmu, kurį sunku apibūdinti paprastais žodžiais... kai niūrią kasdienybę prasklaido netikėtas įvykis. Kai žinai, kad nuo šiol niekada neteks gyventi ramiai ir nuobodžiai, kad aplinkinis pasaulis pilnas staigmenų, paslapčių ir šešėlių... Tai buvo pirma diena Hogvartse ir Marita norėjo išsaugoti šitą jausmą kuo ilgiau, nes žinojo, kad bėgant laikui žmonės smarkiai keičiasi, kartais pamiršdami mėgautis paprasčiausiais dalykais.
Sugrįžusi į realybę, trumpam įsispoksojo į Veliną. Tada prisiminusi, kad niekam nepatinka jaustis kaip eksponatais parodoje, nukreipė žvilgsnį šalin. Atrodė susikaupusi, lyg stengtųsi kažką išmastyti.
-Tu nepanašus į tokį, kuris dvoktų ir negalvoju, kad čia tavo vaikas. Tiesiog labai mažai bendravau su žmonėm, todėl tikriausiai taip ir neišmokau juokauti, - visai rimtai pasakė Marita. Atrodė liūdnoka.
Patogiai įsitaisiusi prie stalo mergaitė įsižiūrėjo į sieną, lyg matydama ten kažką įdomaus.
-Tu įdomus žmogus, ateini pavalgyt, kai jau visi išėję, - susimasčiusi ištarė. - Iš paskutinių žodžių spręsčiau, kad irgi iš žiobarų pasaulio... Aišku galiu ir klysti. Gyvenu ir klystu, - paskutinė frazė buvo keistoka, lyg ištarta ne Maritos, nes balsas nuskambėjo truputį kitaip. - Turiu vieną klausimą. Ši pilis yra didelė, su daug įdomių vietų, gal net ir pavojingų. - Pasisuko į Veliną, tačiau žvilgsnis vis tiek nuslydo pro vaikiną į niekur. - Kur naujokėlei apsilankyti pirmiausiai?... Kažką veikti tai reikia.
-
Kilstelėjo antakius ir prunkštelėjo.
- Tai nebūtų naujieną, nes legendiniai Hario Poterio draugai dažniausiai būdavo užpulti tualetuose, - šyptelėjo, faktas kad Hogvartso legendinius didvyrius puikiai žinojo, kiekvieną tą veikėją, kurie kaip ir nepakluso logikos dėsniams, neveltuj tai vadinama legendomis. - Kas be ko mergaitės, mergaičių tualete, labiau išsigąstų manęs negu kokio nors trolio ar hibrido, - pasakė. - Nors ir jų išsigąstu nes galėtų laisvai jas suvalgyti, sutraiškyti ir dar velnias žino ką padaryti, - užsimerkė ir padėjo hibridą ant žemės, nusivalė delnus į servetėlę. - Tokio mielučio niekas neišsigąstų, teks pirkti kitą gyvūnėli, - atsiduso.
Stebėjo mergaitę. Taip ir nepaklausė iš kur ji... Tad tegali tik spėlioti. Japonė? Bet akcento nesijautė ir šiaip jokie poelgiai nerodė kad ji yra iš Japonijos ar dar kokios Azijos šalies. Velinas irgi pats atrodė kaip japonas, gražus japonas. Cha, cha, cha kaip gerai apie save vaikinas mano, nereikėjo toms mergaičiukėms jam skirtį dėmesio per vakarėlius, gaila kad dabar visas dėmesys dingo, kartu ir su mergaitėmis. Perbraukė su ranka sau per plaukus.
Išgirdęs, ką šioji pasakė susimąstė. Gi jis tai pat nebendravo su žmonėmis visus penkerius metus, bet dabar laisvai bendrauja, tik kad dažnai atsidūsta prieš baigdamas sakinį, nes kalbėjimas labai vargina, o ypač kai sakai ilgus sakinius ir negali atsikvėpti... Bet turbūt greitai viską prisimins, vis gi buvo vakarėlių siela pradinėse klasėse, na tokie ten tie vakarėliai ir būdavo, heh, lyderis visur... Tad turbūt tasai ir lėmė Velino plepumą ir juokelius, ir kitokį socialinį mėšlą kurį jį darė visai nepanašiu į kokį hikikomori.
- Man patinka tyla, nors kartais jos nekenčiu, - tyliai pasakė. - Kur apsilankyti pirmiausią naujokei? Į biblioteką, tai pati pavojingiausia vieta iš visų, - šyptelėjo, jis tikrai nerizikuos naujokėlės gyvybę ir ji tikrai neprivers Velino jos nusivesti į kokią pavojingą patalpą. Nors faktas biblioteka tai pat gali būti pavojinga... Gi gali užgriūti ant tavęs knygų lentyną ir tada reikės atkasti žmogų kažkaip tai...
-
Išgirdusi, kad biblioteka yra pati pavojingiausia vieta, Marita liko taip šokiruota, kad net išsižiojo, akys išsiplėtė - lyg išgirdus, kad lauke už lango vyksta pasaulio pabaiga. Nors pasaulio pabaiga būtų ne tiek netikėtas, kiek smagus įvykis... Užsičiaupk, durne, musė įskris. Kelias minutes nesugebėjo nieko pasakyti, po to šiek tiek apsiprato su mintimi, net užsičiaupė. Pagalvojo, kad galbūt ją bando apgauti...
-Neabėjoju, kad biblioteka labai pavojinga, - pasakė labai rimtai. - Uždraustajame miške blogiausiu atveju pakvepuosi žmogus grynu oru, o bibliotekoj pilna dulkių... O jei reik mokytis iš knygų, gali pradėti skaudėti galvą. - Nutilusi pasikrapštė smakrą ir truputį suraukė antakius, atrodė juokingai protinga, lyg stengtųsi kažką sugalvoti, išstenėti kokią genialią mintį.
Pasijuto stebima, todėl pamanė, kad galbūt juokingai apsirengusi, arba kažkur išsitepė. Tad tą pačią akimirką žvilgtelėjo žemyn, bet nieko ypatingo nepastebėjo. Patriotiškas ryškiai mėlynas megztukas su varnanagių simboliu, truputį per didelis, šiek tiek nuslėpė beviltiškai smulkią Maritos figūrą, kurią tuo pačiu metu išryškino aptempti juodi džinsai. Buvo mano papai du - vienas dingo, nerandu... Ne, ką aš bandau apgauti. Nė vieno nebuvo. Gailiai atsiduso, lyg per laidotuves. Gal spokso todėl, kad aš be uniforminio apsiausto... Koks skirtumas, pirma diena - šventė, aš šventiškai pasipuošusi.
-Turiu tave nuvilti. Niekas tavęs neišsigąstų, jei pamatytų mergaičių tualete, nebent gerai vožteltų per galvą, už tai, kad landžioji kur nereikia. Bent jau aš taip galvoju. Nebent jau bandei ten įlįsti ir kažką išgąsdinai, na toks senas jau turbūt daug spėjo savo gyvenime nuveikti... - Atsisuko į Veliną, veide švietė ironiška šypsenėlė, bet tamsios akys buvo rimtos, susimasčiusios, net gi šiek tiek liūdnokos. Tikriausiai dirbtinė šypsena buvo brandos ženklas, truputį neįprastas vienuolikmetei.
-Tau patinka tyla, bet gal norėtum kur nors nueiti pasivaikščioti? Kur ne taip pavojinga, kaip bibliotekoje... - tyliai sukikeno. - Nežinau, kodėl tu nekenti tylos, man ji visada patinka. Tyla neįžeis, neduos į galvą, nebent neužstos kelio mintim... Na jei nenori kur nors eiti su manimi taip ir sakyk, visai suprantu, kad dideli vaikai turi savų paslaptingų, suaugusių reikalų ir nė trupučio nenori tampytis su įkyriom vienuolikmetėm.
-
Taip, nebuvo ji durna, todėl prieš atvedant ją iki Varno Nago bendrojo kambario, ji išklausinėjo paslaugiojo Varnanagiečio kur čia galima bus ir pavalgyti. Jis kruopščiai apibūdino salę ir dar parodė kur ir nuvedė ją į bendrajį kambarį. Na Tanya iš Varno Nago bendrojo kambario, atėjo iki čia ir įėjusi, pamatė tik du mokinius šnekučiuojančius tarpusavyje. Mergina nesitikėjo nieko sutikt, todėl tik nustačiusi įprastą išraišką, nuėjo prie stalo. Ji akimirksniu kažkaip stebuklingu būdų susirado Varno Nago stalą ir prisėdo prie jo. Kažkaip nebuvo malonu čia būti kai tie mokiniai taip slapčia tarpusavyje kalba, gal jie pasimatyme? Kas žino. Tanya atmetė savo plaukus atgal ir įsitaisiusi, tik deptelėjo į mokinius, pažiūrėdama ar jie nežiūri ką ji čia veikia. Nieko įtartino nepamačiusi, mergina žvilgtelėjo į lubas ir paskui akys sugrįžo prie maisto. Ji pasiemė obuolį ir ėmė griaužti jį, apžiūrinėdama salę. Iš tiesų jai ji priminė iš dalies bažnyčią, į kurią kartais su tėvais eidavo, tai ir vėl apniuko namų prisiminimai. Mergina atsiduso ir graiuždama obuolį, stebėjo lubas, susikėlusi ir susikryžiavusi kojas ant suolo. Taip ji buvo svajoklė. Tanya nieko nematė aplinkui save, tik stebėjo lubas ir galvojo apie savo praeitį, ji vis dar negalėjo suprasti kaip ji čia atsidūrė. Tanyps mėlynos akys stebėjo lubas, tik lubas. Nieks daugiau neveikė tik akys, burna ir ranka, laikantį obuolį. Žinojo kad kai tik pabaigs obuolį, ji norės dar valgyti, todėl iš čia neišeis, kol nepasisotins vaisiais. Išvis įdomu kada paskutinį kartą valgė mėsą. Tanya nuo tos minties susiraukė ir nusišypsojusi, vėl atsikando obuolio, vis dar užvertusi galvą į lubas. Nenuleido tiesiog nuo jų žvilgsnio, per daug pasinėrė į savo apmąstymus, kurie pastaruoju metu, dažnai ją užvaldydavo. Aišku ji stengėsi valgyti kuo tyliau, kad tie toliau esantys mokiniai neatkreiptų į ją dėmesio.
-
Šyptelėjo. Jam patikdavo kalbėti su mergaitėmis, tokiomis jaunutėmis mergaičiukėmis. Jos linksmos, bet kai kurios būdavo tikrai kek... Ah... Blogas žodelis, geriau jo čia nevartoti, nes Marita buvo tikrai miela Velino akimis. O tas mielumas pasireiškė tuo kad šioji kone viskuo tikėjo. Bibliotekos dulkės. TIKRAI pavojinga, nors faktas kad minėdamas biblioteką turėjo visai ką kitą galvoje.
- Tai, taip, uždraustasis miškas išvis nėra pavojingas, - pasakė baisiai rimtu tonu, kiek per rimtu, tad buvo galima suprasti kad juokauja.
Pastebėjo kad šioji pajuto jo žvilgsnį ir pradėjo akimis ieškoti kas blogai, bet ne... Vaikinas ne dėl to į ją žiūrėjo, kartais būtų gerai kad kiekvienas galėtų skaityti mintis, tada būtų išvengtą visokių nesusipratimų, kaip kad dabar. Oi... Gi varnas pasijuto lyg koks iškrypėlis nužiūrinėją vargšę mergaitę, ai... Koks skirtumas. Ta mergaitė buvo graži, tad kaip jau nežiūrėsi. Ką tik pasibjaurėjo savo mintis ir ką po velniais galvoja septinto kurso moksleivis. Papurtė galvą.
- Jeigu vožtų man tai tada ta ranka nukristu, nes... Man negalima vožti, baisiai skauda tada ranką, - kreivai šyptelėjo. - Taip, taip, aš toks senas kaip va šita pilis, nuveikiau daugybę smagių dalykų ir taip toliau, - nusijuokė, tai melas. Per visus hogvartso metus jis nieko doro nenuveikė, tik mokėsi ir skaitė, bet šiais ir praeitais mokslo metais pasikeitė ir vėl tapo vakarėlių siela, tik va per juos nieko įdomaus nenuveiksi, nes mergaitės tikros tsundarės nerodo savo jausmų jam. O tai erzino.
Visą tą laiką stebėjo varniukę, šioji atrodė labai rimta, turbūt turi tragišką praeitį kaip ir jis. Būtų ją supratęs jeigu nenorėtų pasakotis, nes ir pats niekam nepasakojo apie savo netektis nes jė nervindavo kitų patarimai ir nesąmonės.
- Ne, ne, aš laisvas kaip paukštis, - tai nuskambėjo taip, lyg toji būtų klaususi ,,ar turi merginą?'' prunkštelėjo nuo tos minties. - Galime eiti kur nori, na beveik kur nori, - ištarė ir vėl pašiaušė savo plaukus.
Netrukus pamatė kad atėjo dar viena naujokė. Oho. laimingi metai varnams, galės vėl taurę laimėti, tad Velinui neteks gailėtis kad padėjo kalbėti. Šyptelėjo ir visiškai atsisuko į atėjūnę. Visai graži, kaip ir kiekviena varnanagė, heh, gražuolių rinkimus galima daryti net ir spėkit kas laimėtų? Velinas. Aišku kad jis, nes mergaitės vieną už kitą tikrai nebalsuotų.
Netrukus suvokė kad toji naujokėlė kaip ir medituoja ar ką daro, nes žiūrėjo tik į lubas ir dar valgė obuolį. Gal meldžiasi? Ne. Vaikinas taip niekada nesimelsdavo, o kas liesdavo Dievą tai jau suvokdavo. Suskliaudi delnus, persižegnoji sukalbi maldą, persižegnoji ir viskas. Dar galimą laikyti rožančių jeigu turi arba kryžių. Bus toks šikna ir atkreips į save tosios dėmesį.
- Sveika naujokėle, gal prisėstum šalia mūsų jaukios kompanijos? - išspaudė šiltą šypseną.
-
Ji toliau sedėjo ant suoliuko, sukryžiavusi kojas ir užvertusi galvą į lubas. Kažkaip buvo pripratusi kad ją nužvelginėja, nes senoje mokykloje netrūko pašaipų tik dėl jos uždarumo ir išvaizdos, mat neįtiko kad ji labai plona. Ir tikrai nesitikėjo kad į ją kreipsis. Ji baisiai lėtai atlošė galvą į priekį ir vis dar su obuoliu rankose, atsisuko į Veliną su Marita ir kilstelėjusi antakį, apsidairė aplinkui. Neradusi nieko kito, išskyrus vienišą save sėdinčią toliau nuo jų, sumirksėjo ir žvilgsnį nukreipė į vaikiną.
-Ar aš? - tarstelėjo ir atsikandusi obuolio, vis dar juos stebėjo. Buvo keista kad kreipėsi į ją. Na gal tiesiog čia mokykla buvo draugiška, nežinojo nes ji čia visai neseniai. Išvis neįsivaizdavo kad tokia uždara mergina galėtų kristi kam nors į akis, nebent tik pasižiūrėti į jos figūrą ar kažkas panašiau į tai, todėl kažkaip kiek nejaukiai pasijuto. Išvis jei ji bendravo su kuom nors, tai tik dėl kokių nors projektų ar dar kažkokio bieso. Tanya tikėjosi kad ir čia taip bus. Kas merginai padėjo ištverti vienatvę, tai buvo jos vyresnėlis brolis, kuris visada ją kur nors išsitempdavo, pabendraudavo, net kartais su draugais išsivesdavo. Na tai kažkaip pilnai neužsidarydavo savyje ir dėl to buvo labai dėkinga jam. Tanya net pamiršo kaip reikia su žmonėm bendrauti, tai nereiks nustebti jei ji ką nors netaip pasakys ar leptelės. Ir tai va dabar negražiai kažkaip pasielgė pasakydama "Ar aš?". Ji tyliai prunkštelėjo iš savo nemokšiškumo bendravime ir tik stebėjo kitus du Varnanagius, neturėdama ką ir pasakyti. Nejau dabar sakys "Atsiprašau, leiskit pabandyti iš naujo - Sveikas, taip turbūt norėčiau prisidėti prie tos šiltos kompanijos.", ne ji taip nepasakytų, nes tiesiog tai jai nebūtų būdinga ir išvis, ne toks lygis kad pultų visų atsiprašinėti už savo elgesį. Mat iš dalies patys žmonės ją ir u-darė savyje, juk darželių laikais, ji buvo viena iš aktyviausių ir linksmiausių darželinukų, o dabar ji yra menka ir užsisklendusi savyje būtybė, gyvenanti ir pilnai nepražūstanti bendravime tik savo brolio dėka. Na iš dalies jai padėjo ir jos mylimas šuo Tornadas, kuris vedžiojamas visada nueidavo į lankomiausias žmonių vietas, kad mergina bent jau su pažįstamais pasisveikintų. Na žodžiu daug buvo dalykų jos gyvenime, bet šie buvo pirmieji šiuo metu šovę į galvą.
-
"Na ir kompanija," - pagalvojo Severia eidama link varnanagių stalo, - "jei Hogvartse kada nors vyktų keistuolių konkursas, šitie laimėtų jį be didelės konkurencijos". Tuoj pat pasigailėjo tokių savo minčių, nes prisiminė, kad žadėjo būti malonesnė aplinkiniams. Net ir mintimis. Todėl sėsdamasi pasisveikino su savo koledžo mokiniais ir - stebuklas - nusišypsojo. Sunku pasakyti, ar tai buvo nuoširdi šypsena. "Kažkur skaičiau, kad užtenka vieną kartą prisiversti nusišypsoti ar nusijuokti ir paskui tai pavyksta jau savaime... Įdomu, ar tikrai."
Maisto pasirinkimas nebuvo pats didžiausias. Ant stalo garavo didelis puodas grikių košės, kurios - neįtikėtina - niekas nevalgė, šalia buvo lėkštė dar šiltų skrebučių ir du stiklainiai: vienas su riešutų sviestu, kitas su aviečių džemu. Severia paėmė du skrebučius, pirmąjį užtepusi riešutų sviestu, o antrąjį - storu džemo sluoksniu, juos suvožė ir voila - jos pusryčiai paruošti. Prisipylusi pilną stiklinę pieno ėmė valgyti.
Pliūkšt! Pelėda, atnešusi rytinį paštą, pataikė tiesiai į stiklinę su pienu, kuris pasipylė per visą stalą. Mergina, nespėjusi nė kaip reikiant atsikąsti savo sumuštinio, tuoj pagriebė stiklinę ir pastatė ją atgal. Deja, buvo per vėlu sustabdyti baltąjį potvynį, kuris nusinešė ne tik progą ramiai papusryčiauti, bet ir Severiai adresuotą laišką. Kad ir kaip mitriai jį pačiupo, ant voko užrašytas adresas jau buvo spėjęs išsilieti gražiausiais ornamentais. Ko gero panašus likimas ištiko ir voko turinį. Skurge - pieno bala akimirksniu dingo nuo stalo paviršiaus. Žiūrėdama į vos įskaitomu tapusį raštą ant voko, Severia iš visų jėgų stengėsi prisiminti burtažodį, kuris padėtų sutvarkyti šitą nedidelę problemėlę. Aparecium - niekas nepasikeitė. "Ką gi, bent jau žinau, kad nėra nieko parašyta nematomu rašalu." Giliai atsidususi pažiūrėjo į prakąstą sumuštinį su riešutų sviestu ir aviečių džemu. Valgyti nebesinorėjo. Vis dėlto prisivertė atsikąsti dar porą kąsnių, o iš naujo įsipylusi pieno atsargumo dėlei iš karto jį išgėrė. Paėmusi dar šlapią voką, Severia pakilo nuo stalo ir išėjo.
-
Didžioji salė buvau laabai didelė! Visi vyresni mokiniai šypsojosi mums, o pirmakursiai susijaudinę žvilgčiojosi aplink. Aš drąsiai priėjau prie mėlyno sidabruoto stalo, ir pakėlusi nosytę pasisveikinau. Prie mokytojų stalo sėdėjo Minerva Makgonagal! Ji mano mamos ir mano būsima transfigūracijos mokytoja. *fangirling* Šiuo metu man buvo neramu tik dėl tėvų reakcijos, kad pakliuvau į Varno Nagę. Stalas šnipždėjosi apie pirmas pamokas, kvidičą ir apie būsimąjį bendrajį kambarį. Žvalgiausi aplink, ir sekiau pokalbių temas.
-
Kaja susižavėjusi stebėjo žvaigždėtą dangų, it tikrą, Didžiosios salės lubose. Krito žvaigždės, nutiesdamos svaigų kelią link svajonių. Į skliautuotas lubas žiūrėdavai užsimiršęs, paskenęs mintyse tuščia galva, spėliodamas iš kur radosi gyvybė. Tada dingtelėdavo mintis, kad visas mums žinomas pasaulis tėra iliuzija ir išnyks pokštelėdama lyg balionas, mažo burtininko siųstais kerais. Tada nesigailėsime nieko, nes vienintelis tikras dalykas yra mirtis, ji mus atitrauks nuo kasdienybės darbų.
Bet vis dėl to, ar valgant reikėtų galvoti apie mirtį? Galbūt obuolių pyrago skonis primena nurimusį vėją... Ne, nusprendė Kaja ir toliau kibo į dieviško skonio desertą. Skanios iliuzijos tesiąsi ilgai, pagalvojo, kai sotaus vaiko šypsena pasirodė veide. Deja, nebuvo su kuo ja pasidalinti. Nors buvo pirmųjų mokslo metų galas, mergaitei sunkiai sekėsi susirasti gerų draugų. Vyresnieji - pasipūtę ožkiukai, o jos amžiaus vaikai - na... ne itin draugiški. Jau pačią pirmą savaitę susidarė draugų grupelės, tačiau nei į vieną Kajos niekas nesiteikė priimti. Arba ji pati nenorėjo bendrauti su riboto mąstymo žmonėmis. Žinojo, kad jai reikia keisti požiūrį, bet tai nėra taip paprasta kaip atrodo. Švilpynės koledžas garsėjo puikiu humoro jausmu, pakankamai dažnai sveika juoko dozė peraukdavo į piktas pašaipas. Knygų žiurkių pasitaikė ne viena ir ne dvi, bet, kad ji dar ir atrodytų lyg nužengusi iš Marilyn Manson koncerto? To jau per daug pakelti tolerancijos mintį pametusioms smegenims.
Tai nesvarbu, nuvijo liūdnas mintis Kaja ir pakėlusi galvą pamatė į salę įžengiant dar neregėtą mergaitę mėlyna uniforma. Galbūt reikėtų ją užkalbinti, svarstė. Sutelkusi drąsą pakilo nuo Švilpynės koledžo suolo ir rankoje nešdamasi taurę apelsinų sulčių grakščiai nustriksėjo link užmatytos mergaitės, kuri kaip tik sėdosi prie Varno Nago stalo.
- Šalin! - riktelėjo, kad kažkoks varnanagis padarytų jai vietos šalia busimosios draugės. Ji buvo graži: blondinė, didelių tamsių akių. Kaja spėjo, kad mergaitė neturėtų būti vyresnė nei antrakursė.
- Sveika, aš Kaja Stark, - akinamai nusišypsojusi pradėjo naują pažintį.
-
Elanora įėjusi į didžiąją salę tuoj pat nudrožė prie Varno Nago stalo. Ji atsisėdo, įsidėjo į lėkštę valgių ir pradėjo valgyti. Nora beveik nejautė maisto skonio, nes įtemptai mąstė. Ją kankino nenumaldomas smalsumas. Šį rytą ji išgirdo kažką kalbantis apie Paslapčių kambarį ir dabar tiesiog mirtinai norėjo sužinoti jo istoriją. Atsidususi Nora nusprendė vėliau apie tai pagalvoti. Tačiau kažkas vistiek kirbėjo jos galvoje. Ji staiga padėjo įrankius ir išsitraukė naują Magijos žinių numerį. Ji tuoj pat rado rūpimą straipsnį apie elfų žudynes. Juk Nora visuomet buvo už elfų, goblinų ir kitų, už burtininkus žemesnių, padarų teises.
Rasti penkių elfų lavonai... yra tikimybė, kad už šį nusikaltimą yra atsakingi mirties valgytojai...
- Šiurpu, - sumurmėjo Nora. Juk rudųjų elfų ir taip mažai, o čia... Ji vėl palinko prie valgių. Norėčiau, kad visa tai tebūtų sapnas... niūriai pamanė Nora. Ir dabar aš pabusčiau bendrojo kambario krėsle, ir eičiau daryti namų darbų į biblioteką...
- Biblioteka!
Norai tarsi protas nušvito. Na žinoma, biblioteka! Kaip ji anksčiau apie tai nepagalvojo? Numetusi įrankius ant stalo, ji pagriebė kuprinę ir išlėkė iš salės.
-
Keitė atsisėdo prie Varnanagės stalo. Ji jau seniai priprato prie ją nuolatos supančių mėlynos ir bronzinės spalvų. Kad ir ką sau teigtum mėlyna atpalaiduoja smegenis, negali ant jos pykti.
Šįryt Keitė pusryčiavo kaip ir kiekvieną kitą įprastą rytą. Nė nenutuokė, kad kas nors bus kitaip.
Tačiau netrukus priešais ją nutūpė didžiulė, gražuolė liepsnotoji pelėda su ritinėliu, pririštu prie kojos. Keitė vos nepaspringo blynu.
-Rube!-aiktelėjo ji. Pelėda linksmai suūbavo. Keitė atrišo raštelį Rubei nuo kojytės ir jį perskaitė.
Miela Keite,
Tikimės, kad viskas gerai. Nerašai laiškų. Kaip sekasi moksluose? Ar susiradai draugų?
Mudu su tavo tėčiu nutarėme, kad tau geriau turėti Rube. Mes į namus nusipirkone naują pelėdą.
Mama
Netverdama džiaugsmu Keitė paglostė Rubę. Pelėda draugiškai gnybtelėjo mergaitei ausį.
-
((Elena, tu negali rašyti, nei ką sako kitas žmogus, nei ką veikia. Gali rašyti tik už save. Ir nebūtina dialoge rašyti kursyvu. Kursyvu yra rašomos tavo personažo mintys, paprastu šriftu visa kita, o pastorintu - burtažodžiai. ))
-
((Ačiū už pastebėjimus ir kritiką, taisausi. Bent jau stengiuosi. Labai!))
Žengiant link Didžiosios salės, Elena vis galvojo apie tai, kaip labai ji nori valgyti. Pravėrusi duris, greitai pastebėjo ilgus stalus, tačiau savojo koledžo atskyrė iš karto dėl mėlynų-auksinių papuošimų. Tiesa, visi stalai buvo papuošti skirtingai, skyrėsi papuošimų spalvos, formos, nors maistas visur puikavosi toks pats. Tik einant link Varno Nago stalo Elena suvokė, kad vėluoja, nes kiti, sėdintys jau buvo kaip reikiant įpusėję savo vakarienę, o kai kurie jau gardžiai valgė desertus. Vien jų rūšių mergina neskaičiavo, - turbūt būtų pametusi skaičių. Nors jos šeima ir buvo pasiturinti, toks maisto kiekis mokinę gan pribloškė.
Ji atsargiai prisėdo šalia merginos, kuri buvo įnikusi į kažkokį laikraštį. Maistas šiai nelabai rūpėjo, mat jos lėkštė buvo vis dar pilna. Elena pačiupo vieną iš lėkščių ir nužvelgė patiekalus. Įspūdingi kepsniai, trijų rūšių salotos, ąsočiai, pilni gėrimų, keptos daržovės, ryžių pudingai, kepti kalakutai... Ji minutę pamąstė, ir abejingu veidu pradėjo krautis apskrudusius brokolius bei ryžių pudingą.
Maisto skonis buvo nuostabus. Besimėgaudama Elena girdėjo, kaip mokiniai bandė naujus burtažodžius, apšnekėjo mokytojus, tarėsi apie namų darbų užduotis bei turnyrus. Gyvenimas čia virte virė.
Kai jos lėkštė jau buvo tuščia, o pilvas pilnas, ji paėmė šokoladinį pyragaitį. Jis atrodė kaip puikus desertas. Elena paragavo pyragaičio, nurijo. Skanu, tik... Kažkas pradėjo lyg virte virti merginos skrandyje. Skruostai pradėjo degti, o akys ašaroti. Vaizdas užtemo, ir neišėjo ištarti nė žodelio. Krūtinę lyg tai kas užspaudė. Gerklę pradėjo tampyti skaudus kosulys, kai mergina pajuto kosinti... krauju.
-Ei!, - išgirdo kažką šaukiant, - kažkas! Čia mergaitei bloga!! Kasn...
Daugiau ji nebegirdėjo. Sąmonė užtemo, ar čia pabaiga? , dar pagalvojo, kai pajuto, kaip ją pakėlė nuo stalo ir pradėjo nešti.
-
-Oho,-Amelios akys išsiplėtė iš nuostabos, kai ji įėjo į Didžiąją Salę. Stalai buvo nukrauti valgių ir gėrimų, o lubos... Lubos buvo nepakartojamos.
Amy atsisėdo prie Varno Nago Stalo. Mergaitė niekaip negalėjo išsirinkti, ko ji norėtų. Čia buvo tiek nuostabių dalykų! Galų gale atsidūsėjusi (ji pastaruoju metu dažnai dūsavo) varniukė į lėkštę įsidėjo skrudintos vištienos, apskrudusių minkštučių bulvių, kažkokių jai nematytų salotų, geltono lyg kiaušinio trynys omleto, keistos rūšies pomidorų (jie kažkodėl buvo mėlyni - žinoma, buvo ir raudonų, bet jie Ameliai visiškai nepasirodė įdomūs) ir pradėjo valgyti. Įpusėjus porciją, į jos lėkštę įkrito laiškas gražiame, iš pašto pirktame voke. Tikriausiai nuo Palmyros ir Tonio, pamanė mergaitė.
-Taip, taip, žinoma,- tyliai nusijuokė Amy, jai į ranką vėl kaptelėjus pelėdžiukei. -Pažadėjau, vadinasi, gausi.
Amelia padavė Moli skrebutį.
-Pyrago tau galima tik per šventes. Ir nereikia lia lia. Ačiū, kad atnešei laišką. Tu nuostabi. O dabar - skrisk į tą savo Pelėdyną. Galbūt po kelių dienų ateisiu, galėsi vėl pasiskraidyti.
Mergaitė laišką nusprendė atplėšti Varno Nago bendrajame kambaryje. Įveikusi maistą, likusį lėkštėje, ji pasiėmė ir įsidėjo į kuprinę šokoladinį keksą. Jis atrodo skaniai.
Amy, pagaliau soti ir nebekankinama alkio, išėjo iš Didžiosios salės.
-
Elza adbėgusi i didžiaje salė ji pamatė pilna valgiu ir gėrimu,nubėgusi toliau atsisėdo prie Varno nago stalo. Ji nedrasiai pasiėmė sakute,bet staiga prie jos pribėgo mergaite kuria ji buvo sutikusi miegamajeme.
Džiainė -Labas, tai ką radai dižiaja sale,šaunu o aš vos nepasiklydau,bet paskui sutikau mokytoja ir man parodė kelia.
Elza -Šaunu,tai gal prisėsi prie manes?
Džiainė -Gerai.
Ir ji atsisėdo šalia Elzos ir abidvi pasiėme šakutes ir peili,Džiainė isidėjo apskrudintos kulšialės,biški salotu ir isipilė pudingo,o Elza dvi dešrelias,salotu ir isipilė moliugu sulčiu. Pavalgiusios jos abidvi nulipo nuo kėdžiu ir abidvi nuėjo i pamokas. (VN)
-
Leila linktelėjusi nusekė paskui Amelią. Nors nebuvo mirtinai išalkusi, keksiuko, ar kokio kito deserto ji nebūtų atsisakiusi. Mergaitei įžengus į salę, dalies mokinių žvilgsniai įsmigo į ją. Daugiausia į ją žiūrėjo merginos (Leila nebuvo ypatingo grožio, tiesiog paprasta mergaitė, turinti savo stilių), kurios tikriausiai apkalbinėjo jos keistą rengimosi stilių. Na ir kas, kad ji vaikšto su suplėšytom pėdkelnėm. Jeigu Leilai gražu, vadinasi gražu. Svarbu, kad jai patinka, o ant kitų nuomonės jai nusispjaut. Parodžiusi liežuvį trečiakursėms ir ketvirtakursėms Snieguolė nuėjo paskui Amelią ir susiradusi vietą atsisėdo.
- Ką valgysi? - paklausė Sunshine, peržvelgdama valgiais nukrautą stalą.
-
Amelia, įžengusi į Didžiąją salę, net pagyvėjo - veidą nušvietė šilta šypsena, laikysena pasidarė tiesi ir grakšti, o ir pati eisena atrodė gyvesnė. Mergaitei net pradėjo rodytis, kad jokia grėsmė Vivian negresia - ir kur tu čia jaudinsies, kai prieš tavo akis - sūrio tortai, žele pyragai, moliūginiai pyragėliai, o svarbiausia - pats šokoladinis keksas, didingai stovintis prieš pat Amelią, apsuptas daug "asmens sargybinių" - mažyčių šokoladinių keksiukų, dailiai papuoštų šokoladu? Ir kur mąstysi apie savo egzistencijos prasmę, kai nosį kutena nuostabus kepinių kvapas, sumišęs su kavos aromatu? Raudonplaukė pasijuto kaip rojuje.
Pagaliau prisėdusi, vis dar neatitraukdama akių nuo savo Didžiosios Gyvenimo Meilės Ir Prasmės (tai yra, šokoladinio kekso), kurį jau valgė akimis taip, kad kiekvienam buvo aišku, kad jei išdrįs bent prisiliesti prie Jo Didenybės, bus nuavadakedavrintas, varniukė teikėsi sutrukdyti savo vidinę ramybę ir atsakyti Leilai.
-Citrininio limonado, prancūziškų blynelių su braškėmis, kakavos, pyragėlį su mėsa ir pagaliau,-mergaitė atsiduso,-šokoladinį keksą.
Žinoma, kiekvieną išvardintą skanėstą ji tuoj pat ir pasiimdavo - išimtį padarė tik paskutiniajam.
-
- Tu manai, kad tau tilps? - išpūtė akis varniukė. - Man gyvenime tiek maisto netilptų į skrandį. Bet jergau jergau kiek čia daug skanėstų. Dėl to ir pasiilgau Hogvartso po vasaros atostogų - dėl maisto. Man namie tiek maisto niekas nedaro, nedarė ir net nedarys. Geriausi pietūs būdavo, jei gaudavau bent duonos riekelę, o jei ji būdavo užtepta sviestu, tai iš viso rojus... - savo prisiminimus pasakojo Leila Sunshine, nors buvo akivaizdu, kad Amelia buvo per daug užsiėmusi su savo gyvenimo meile - maistu. - Pati visai mėgstu gaminti, bet retai kada namie būna maisto produktų. Arba jie išeina iš galiojimo (logiškai pagalvojus apie išėjimą iš galiojimo...) - sukikeno mergaitė. - ...tai. Apie ką aš kalbėjau? Aii... Tai va, arba išeina iš galiojimo, arba išvis nėra. Tai va. Eidavau į mišką pasiskint uogų. Taip ir užaugau miške tarp uogų.
Leila pažiūrėjo į savo lėkštę, kurioje dar vis nebuvo maisto.
-
Vivian po kurio laiko nuėjo prie stalo. Šeip buvo nusilpusi ir tikrai jautėsi prastai tad neketino nieko daug valgyti. Ėjo vis pasiremdama į Tobį, nes kitu atveju būtų ir nugriuvusi. Deja, buvo nusistačiusi prieš madam Pomfri ir prisiekė sau šią dieną net į jos pusę nežiūrėti, kad ir kas nutiktų. Tad pamažu nuėjo link didžiosios salės. Pasiekusi kelionės tiksslą buvo visai apspangusi tad į nieką nekreipė dėmesio. Automatiškai nuėjo link Varno Nago stalo ir apsidairė gal ras ką iš pažįstamų. Po kelių minučių pastebėjo savo drauges Fiona ir Snieguolę. Visas spangumas dingo ir ji tuoj pat nulėkė link jų.
-Sveikutės,- Viv įsitaisiusi blankiai šyptelėjo.
Mergaitės akys nebe spinduliavo kaip visą laiką. Jos akys, judesiai ir balsas labiau priminė zombį negu dvylikametę varnę. Vivian pasižiūrėjo kas gero ant stalo. Nusprendusi, kad ją nuo visko pykina paprasčiausiai įsipylė vandens su citrina.
-
Leila toliau kalbėjo labai prasmingus faktus jos gyvenime ir savo istoriją, nors kuo puikiausiai žinojo, kad jos niekas nesiklauso. Nebent tas keistuolis, kur sėdi galvą pasirėmęs rankomis ir tįstančia seile žiūri į varniukę. Snieguolė net nusipurtė nuo tokių minčių. Jos žvilgsnis nukrypo į ateinančią Vivian.
- O! Ir tu atėjai. Sveika, - nusišypsodama puse lūpų pasisveikino mergaičiukė. - Kaip jautiesi? - lyg niekur nieko, nusišypsodama "aš-nieko-nepadariau" šypsenėle, užklausė Leila.
Supratusi, kad jei nori bent kiek pavalgyt, jai reikia kažką turėti savo lėkštėje, Sunshine į tuščią lėkštę įsidėjo moliūginių blynelių ir apipylė juos kažkokiu labai skaniai kvepiančiu sirupu. Į stiklinę įsipylė kažkokių sulčių, o gal vandens ir pamirusi į savo mintis pradėjo valgyti.
-
Nežinodama kur ir kodėl bėga, Sofi atsitrenkė į duris, kurios priminė esančias aukštu žemiau, o gal dvejais... Sofi visiškai nesiorientavo. Nors bent gerai, kad pasprukau nuo to keistu vaikino.
Sofi pravėrė duris ir išvydo tai ko ieškojo - didžiąją salę. Tik dabar ji suprato, kad šiandien dar nieko nevalgė, taigi mergina laiminga priėjo prie gėrybėmis nukrauto stalo. Ji patogiai įsitaisė. Prie stalo beveik nebuvo mokinių, tik pačiuose galuose kiurksojo keli užsisvajoję berniukai, nepataikantys į burną šakute ir pora merginų kikenančių ir kalbančių greičiau nei valgančių. Sofi pasiėmė lėkšę ir prisikrovė į ją kepsnį, keistų, mėlynos spalvos salotų ir bulvių košės tikiuosi bulvių, o ne kokių nors dirižablinių geldučių. Į stiklinę ji prisipylė vynuogių sulčių ir pradėjo valgyti. Kepsnys pasirodė visai skanus, o ir salotos neblogos. Pavalgiusi, ji neatsispyrė ir šokoladiniams pyragaičiams viliojančiai stūksantiems lėkštėje.
Prisikirtusi iki soties, Sofi jau norėjo eiti, bet į akis krito prie klastūnyno stalo sėdintis jaunuolis. Tai jis... Tas pats , kurį mačiau apačioje!
Sofi sugavo jo žvilgsnį. Šįkart vaikinas jei nusišypsojo. Bet tai buvo netikra šypsena. Sofi tokius perkanda iš karto. Kažin ko jis nori...
-
Sofija išgirdusi, kad pateko į Varno nago koledžą, entuziastingai striktelėjo nuo kedės ir pasišuoliuodama nulekė prie naujojo koledžo stalo, kuris buvo nukrautas įvairiausiais gardumynais. Sofija po ilgos kelionės i pilį buvo alkana ir norėjo kuo greičiau susipažinti su naująja savo šeima.
Atsisėdusi prie stalo pasisveikino su savo koledžo draugais.
-
Kai išgirdau jog mane paskyrė į varno nagą labai nudžiugau. Juk varno nagas pats geriausias koledžas pasaulyje. Stalas mane pasitiko griausmingais plojimais. Visi mane sveikino ir iškart susitikau draugų.
Pradėjome kalbėti apie pamokas. Visi sutarėme jog labiausiai laukėme transfiguracijos keletas vaikų jau bandė paversti degtuką į adatą, bet ne visiems pavyko. Kai sulaukėme vakarienės visi puolėme valgyti, išklausėme išradingos direktorės kalbos.
-
Sofija gardžiai pavalgiusi, vis dar besijausdama nedrąsiai pakilo nuo bendrojo stalo ir išėjo iš didžiosios salės.
[[žinutė per trumpa]]
-
Clara šyptelėjo sužinojusi, kad pateko į Varno Nagą. Nerd'ė - nuskambėjo Bellatrix balsas galvoje. Eidama link savo koledžo stalo, ji akimis ieškojo savo draugės, kuri, kaip jos abi ir tikėjosi, buvo prieš 10 minučių paskirta į Klastūnyną. Savo koledžu Clara buvo patenkinta, jos tėtis mokėsi jame prieš maždaug 15 metų, Clarai atrodė lyg tai būtų buvę prieš šimtmečius.
Tylioji blondinė surado laisvą vietą prie stalo ir atsisėdo. Aplink sėdintys varniukai ėmė ją sveikinti patekus į "protingiausią koledžą Hogvartse". Clara šyptelėjo, pagalvojusi, jog jų bendras IQ turbūt buvo gerokai didesnis nei visų kitų koledžų sudėjus, nors magijos pasaulyje IQ ir nebuvo plačiai naudojama savoka.
Netrukus ant stalo atsirado gausybė nuostabių valgių, ir Clara ėmė visus ragauti, neatsistebėdama, kokie skanūs jie buvo palyginus su brolio ruošiama kiaušiniene. Mergaitė sau pažadėjo kada nors išsiaškinti, kur yra hogvartso virtuvė ir pasimokyti receptų iš jos "šefų".
-
Vos tik atvykusi į mokyklą ir paskirta į Varno Nago koledžą, Charlotte iškart pradėjo ieškoti, kur būtų galima pavalgyti. Laimei, jau pirmas sutiktas nepažįstamas žmogus jai kantriai viską išpasakojo apie Didžiąją Salę, kurioje, pirmakursės supratimu, buvo rojus.
Tad varnanagė iškart nubėgo į minėtąją vietą. Nepaisant begalės moksleivių, apsėdusių stalus, jai čia visai patiko, nes ore sklandė įvairiausi kvapai. Susiradusi savo koledžo stalą ir įsispraudusi tarp kažkokių dviejų didelių šeštakursių, Charlotte puolė valgyti su tokiu įkarščiu, visiškai nebūdingu vienuolikmetei.
Dešrelės, salotos, bulvės, ryžiai, saldainiai... Tai ir dar daugelis kitų patiekalų atsidūrė Charlottes pilve. Tie, kurie ją matė bent akies krašteliu, tikriausiai susimastė, kur tokiai mažai mergaitei viskas telpa, bet nieko nesakė, tikriausiai nusprendę, kad Magijos Pasaulyje viskas įmanoma.
Charlotte niekur nėjo dar ilgai, net ir tada, kai visi išsiskirstė pavalgę, mergaitė sėdėjo užsikniaubus ant stalo. Ji baisiai tingėjo kažkur eiti. Gal čia ir nakvosiu, kas čia žino... Didžiosios salės lubos išdavė, kad jau nusileido saulė. Vadinasi, niekas čia nepasirodys visą naktį. Bet pirmakursei tai nerūpėjo, ji palaimingai sėdėjo, o galvoje svajingos mintys keitė viena kitą.
-
Charlotte besėdėdama ir besvajodama net nepajuto, kaip jos akys užsimerkė ir galvoje ėmė plaukti įvairūs vaizdai. Kai kurie iš jų kėlė nerimą, o vieni netgi priminė žiaurią praeitį, šeimos atstūmimą ir kitus širdžiai nemielus dalykus. Tačiau mergaitė nekovojo su šiomis mintimis, nešlavė jų iš galvos, tiesiog leido jiems plaukti pro šalį. Paleido jas tam, kad šviesia galva pradėtų naują gyvenimą.
O gal ne tokį ir naują, jei vos tik atvykusi į naują mokyklą prisiryju kaip kiaulė. Sulig ta mintimi apie maistą, šalimais pasigirdo kramtymo garsai. Pasirodo, Charlotte taip įsitraukė į galvojimą, kad net nepastebėjo didelio varnanagio, įėjusio į salę ir atsisėdusio greta.
Jei tai būtų kitas laikas ir kita vieta, pirmakursė būtų bent aiktelėjusi, nes niekuomet nepasižymėjo apatiška reakcija į netikėtumus. Tačiau magiška mokyklos aplinka ramino, mergaitė susivaldė ir neišleido nei menkiausio garselio, tik sulaikiusi kvapą kurį laiką stebėjo valgantį vaikiną. Ji žinojo, kad mandagūs ir normalūs žmonės paprastai pasisveikina, susipažįsta ir atlieka kitus įprastus veiksmus. Tačiau nepratusiai bendrauti tai neskubėjo ateiti į galvą. Bet galiausiai susikaupė ir prabilo:
- Eee.. Labas, - iš lūpų dingo šypsena, bet veide atsispindėjo ne nedraugiškumas, o smalsumas. Gera pradžia - pusė darbo, o ką ten sakyti toliau... Jokių gerų idėjų neatėjo į galvą, todėl Charlotte pagriebė didelį salotų dubenį ir ėmė neskubėdama jas valgyti. Net jei šalia nebūtų buvę maisto, mergaitės nebūtų nors kiek jaudinę, kad ją palaikys nenormalia, kuri sutikus nepažįstamą žmogų sugeba tik pasisveikinti, neprisistato, nepaspaudžia rankos. Norės - kalbės, nenorės - irgi gerai...
-
Charlotte, sėdėjusi kaip daugmaž normalus žmogus, staiga visiškai pasikeitė. Tuščias salotų dubuo nukrito ant žemės ir perskilo pusiau. Nežmoniškai greitu judesiu mergaitė atsidūrė ant suolo, sustingo tokia poza, lyg žvėris, pajutęs pavojų. Akys išsiplėtė ir dabar galėjai matyti, kad jos buvo tamsiai mėlynos, beveik juodos.
- Demonas... Durnius, - vos girdimai ištarė.
Jis nepastebimai atsėlino ir dabar stebėjo Maritą. Ne, tai nebuvo koks mistinis padaras, visiem linkintis blogo. Taip pat nedarė jis įprastų demoniškų darbelių... Na, išskyrus žmonių gąsdinimą ir nedidelių gyvų padarų žudymą. Demonas buvo Charlottes Stefania Garett katinas. Mažas, nušiuręs, sulysęs jis anaiptol neatrodė pavojingas. Tačiau mergaitė vis tiek atrodė budri ir pasiryžusi bet kurią akimirką gintis.
- Sugrįžai, Demone? - vos girdimai ištarė Charlotte. Taip, prieš porą mėnesių, dar tuomet, kai mergaitė gyveno savo gimtajame kaime, ją užpuolė katinas. Po šito neįprasto įvykio vienuolikmetė liko gyva, net per daug gyvybinga, tačiau visa apibraižyta, o ant kaklo žibėjo didžiulė žaizda, kurios, atrodo, negalėjo padaryti tokio smulkaus padarėlio nasrai. Dar ir dabar, pakėlus šviesius Charlottes plaukus, matėsi didžiulis randas. Keista buvo ir tai, kad Demonas, užpuolęs mergaitę, dingo. Iki dabar.
Katinas, išgirdęs žodžius, labai išsišiepė ir dabar tikrai atrodė kaip mažytis keturkojis demoniukas. Charlotte tai pamačiusi nejučia priglaudė ranką prie kaklo. Tačiau baisiausios pirmakursės baimės netapo tikrove. Demoniukas dingo, tiesiog bežiūrint ištirpo ore.
-Ah? - mergaitė išleido keistą garsą, rodantį begalinį nustebimą. Tada nusiraminusi atsisėdo kaip normalus žmogus. Prisiminė didelį šeštakursį, kuris visą tą laiką sėdėjo šalia. - Nekreipk dėmesio, man su galva lyg ir viskas gerai, tiesiog turiu šiokių tokių nesutarimų su savo katinu. Beje, - nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, - Mano vardas Charlotte, o tavo? - vos tik ištarė šiuos žodžius, nukreipė žvilgsnį šonan, slapčia širdyje tikėdamasi, kad jos klausimas ištirpo ore ir nepasiekė bendrakoledžio ausų. Nors viena mergaitės pusė norėjo su kažkuo susibičiuliauti, kita labai brangino vienatvę ir tylą, be to, į žmones žvelgė su nepasitikėjimu.
-
Charlottes akys tyrinėjo Didžiosios salės prieblandą. Vieną akimirką jai pasirodė, kad mato kažką po Klastūnyno stalu, bet geriau įsižiūrėjusi suprato, kad apsiriko. Tau paranoja. Eik pasigydyk - mintyse suskambo keistas balselis. Mergaitė nenorėjo prasidėti su savimi, kad ir kaip būtų save mylėjusi, todėl nesivargino atsakinėti keistiems balseliams, skambantiems galvoje. Reik tikėtis, kad tai ne šizofrenija. O jei ir būtų... Charlotte kažkodėl išsišiepė, iš pradžių šypsena buvo dirbtina ir truputį kraupi, vėliau sušvelnėjo, nors vis tiek pirmakursė atrodė keistai, žiūrėdama į niekur ir šypsodamasi.
Jautri Charlottes klausa užfiksavo vaiko verkimą. Ji net pašoko, apsidairė nieko nesuprasdama. Iš kur čia galėtų būti vaikas. Na, nebent šis dėdė šeštakursis mėgsta pasilinksminti, bet vis tiek vaikas tai ne toks padaras, kurį būtų galima lengvai paslėpti... Tačiau garsas neabejotinai sklido nuo varnanagio. Tad mergaitė atsistojo greta jo ir atidžiai apžiūrėjo. Neklydo, ant kelių kažkas gulėjo.
- Ką čia turi? - su neslepiamu smalsumu paklausė. Priėjo dar arčiau ir atsitūpė, kad galėtų geriau įsižiūrėti. Tai buvo nepaprastai šlykštus padaras, tokio ji nesapnuotų net baisiausiame košmare. Bet mergaitė nebijojo, nes jis atrodė pernelyg silpnas, kad ką nors galėtų padaryti. Charlotte staiga giliai įkvėpė ir susiraukė, - Čia šitas smirda ar tu?... Jei netyčia nusibaigsiu nuo smarvės, tai... nesvarbu, - toliau stebėjo hibridą, - Gal čia tavo va... - neužbaigusi minties prunkštelėjo, nors iš tiesų tokia mintis neturėtų būti juokinga, - Įdomus, tokių niekada nemačiau pas žiobarus. Jis manęs nesuvalgys? - ištarusi šiuos žodžius pasitraukė kiek toliau, tačiau vis tiek nenuleido akių nuo hibrido.
- Nejaugi aš panašus į tokį kuris dvoktų? - kilstelėjo antakį vaikinukas, - Vaikas? Mergaite, neesu toks kvailas kad prisidirbčiau problemų, - vyptelėjo, - Jis tavęs nesuvalgys, nebent tik nukąs pirštą, - pasakė lyg niekur nieko ir klausėsi ką ji toliau kalbėjo.
Charlotte klastingai išsišiepė, supratusi, kad naujasis jos pažįstamas mėgsta erzinti žmones.
- Jei norėjai mane išgąsdinti, reikėjo padidinti jį iki žmogaus dydžio. Dar efektingiau būtų tokį pamatyti vėlyvą naktį. Netikėtoj vietoj, kur žmonės paprastai jaučiasi saugūs... tualete, - mergaitė trumpam užsimerkė, bandydama įsivaizduoti tą sceną. Žiauru ir žavu. Po tokio reginio tualeto jau nebereikėtų.
-
Pirmakursė trumpam atitrūko nuo pokalbio. Ji dar kartą apsidairė aplinkui, atidžiai, lyg pirmą kartą viską matydama. Pažvelgė į hibridą ir nusišypsojo. Atrodė laiminga ir pakylėta. Mėgavosi jausmu, kurį sunku apibūdinti paprastais žodžiais... kai niūrią kasdienybę prasklaido netikėtas įvykis. Kai žinai, kad nuo šiol niekada neteks gyventi ramiai ir nuobodžiai, kad aplinkinis pasaulis pilnas staigmenų, paslapčių ir šešėlių... Tai buvo pirma diena Hogvartse ir Charlotte norėjo išsaugoti šitą jausmą kuo ilgiau, nes žinojo, kad bėgant laikui žmonės smarkiai keičiasi, kartais pamiršdami mėgautis paprasčiausiais dalykais.
Sugrįžusi į realybę, trumpam įsispoksojo į berniuką. Tada prisiminusi, kad niekam nepatinka jaustis kaip eksponatais parodoje, nukreipė žvilgsnį šalin. Atrodė susikaupusi, lyg stengtųsi kažką išmastyti.
- Tu nepanašus į tokį, kuris dvoktų ir negalvoju, kad čia tavo vaikas. Tiesiog labai mažai bendravau su žmonėm, todėl tikriausiai taip ir neišmokau juokauti, - visai rimtai pasakė Charlotte. Atrodė liūdnoka.
Patogiai įsitaisiusi prie stalo mergaitė įsižiūrėjo į sieną, lyg matydama ten kažką įdomaus.
- Tu įdomus žmogus, ateini pavalgyt, kai jau visi išėję, - susimasčiusi ištarė, - Iš paskutinių žodžių spręsčiau, kad irgi iš žiobarų pasaulio... Aišku galiu ir klysti. Gyvenu ir klystu, - paskutinė frazė buvo keistoka, lyg ištarta ne Charlottes, nes balsas nuskambėjo truputį kitaip, - Turiu vieną klausimą. Ši pilis yra didelė, su daug įdomių vietų, gal net ir pavojingų, - Pasisuko į varnanagį, tačiau žvilgsnis vis tiek nuslydo pro vaikiną į niekur, - Kur naujokėlei apsilankyti pirmiausiai? Kažką veikti tai reikia..
- Į biblioteką, tai pati pavojingiausia vieta iš visų, - šyptelėjo. Juk jis tikrai nerizikuos naujokėlės gyvybę ir ji tikrai neprivers jos nusivesti į kokią pavojingą patalpą.
Išgirdusi, kad biblioteka yra pati pavojingiausia vieta, Charlotte liko taip šokiruota, kad net išsižiojo, akys išsiplėtė - lyg išgirdus, kad lauke už lango vyksta pasaulio pabaiga. Nors pasaulio pabaiga būtų ne tiek netikėtas, kiek smagus įvykis... Užsičiaupk, durne, musė įskris. Kelias minutes nesugebėjo nieko pasakyti, po to šiek tiek apsiprato su mintimi, net užsičiaupė. Pagalvojo, kad galbūt ją bando apgauti...
- Neabėjoju, kad biblioteka labai pavojinga, - pasakė labai rimtai, - Uždraustajame miške blogiausiu atveju pakvėpuosi žmogus grynu oru, o bibliotekoj pilna dulkių... O jei reik mokytis iš knygų, gali pradėti skaudėti galvą, - Nutilusi pasikrapštė smakrą ir truputį suraukė antakius, atrodė juokingai protinga, lyg stengtųsi kažką sugalvoti, išstenėti kokią genialią mintį.
Pasijuto stebima, todėl pamanė, kad galbūt juokingai apsirengusi, arba kažkur išsitepė. Tad tą pačią akimirką žvilgtelėjo žemyn, bet nieko ypatingo nepastebėjo. Patriotiškas ryškiai mėlynas megztukas su varnanagių simboliu, truputį per didelis, šiek tiek nuslėpė beviltiškai smulkią Charlottes figūrą, kurią tuo pačiu metu išryškino aptempti juodi džinsai. Buvo mano papai du - vienas dingo, nerandu... Ne, ką aš bandau apgauti. Nė vieno nebuvo. Gailiai atsiduso, lyg per laidotuves. Gal spokso todėl, kad aš be uniforminio apsiausto... Koks skirtumas, pirma diena - šventė, aš šventiškai pasipuošusi.
- Einu kur nors pasivaikščioti. Kur ne taip pavojinga, kaip bibliotekoje... - tyliai sukikeno, - Iki pasimatymo, arba iki (ne)pasimatymo, - ši kvailai klaptelėjo blakstienomis, - Jei nenori bendrauti su manim, taip ir sakyk, visai suprantu, kad dideli vaikai turi savų paslaptingų, suaugusių reikalų ir nė trupučio nenori tampytis su įkyriom vienuolikmetėm, - greitai, be jokių pauzių išpyškino mažoji. Ir tik po minutėlės nejaukios tylos, susipratusi kokią nesąmonę tik ką pasakė, nebelaukė vaikino atsakymo, ir nerūpestingai persimetusi savo ilgus plaukus per kairįjį petį išdūmė iš salės.
-
Rokas ėjo į didžiąją salę. Eidamas jis sugebėjo du kartus nugriūti. Ir dėl to visiškai išsipurvino uniformą.Ir kaip gi aš taip sugebu?? Prie įėjimo į ją buvo didžiulis kamštisAnkščiau tikrai negalėjau ateiti!!!. Varniukas atsisėdo prie stalo vakarieniauti. Buvo mirtinai išalkęs. Juk šiandien į pietus ateiti nesuspėjo. Nes užsibuvo Drąsaus žinojimo kambaryje. Jo akys užkliuvo už vištienos jis pasiėmė gabaliuką ir pradėjo valgyti. Vėliau dar suvalgė daržovių,ryžių. Kaip visada atsigėrė moliūgų sulčių ir pavalgęs šiek tiek, pasėdėjo ir atsistojęs išėjo iš didžiosios salės ir nuėjo į Varno Nago bendrąjį kambarį. Bent jau nėkarto nenugriūvau!!!!!!!!!!!!!!!!! Atėjęs pradėjo skaityti knygą.
-
Mintyse niūniuodama vieną savo mėgstamiausių dainų Amanda atėjo į didžiąją salę. Anksčiau ji nepastebėdavo, kaip jai patinka žiobarų muzika. Tik čia, Hogvartse, kur neturėjo galimybės klausytis, ji suprato kaip jai to trūksta. Žavi juodaplaukė tikėjosi, jog kažką sugalvos, kad galėtų ir čia klausytis mėgiamų muzikos akordų.
Prasiblaškiusi Amanda nuėjo prie Varno Nago stalo - čia buvo patiekta vakarienė - ir prisėdo. Varniukų daug čia dar nebuvo, tačiau neužilgo salė turėjo prisipildyti.
Amanda įsidėjo į lėkštę ėrienos vėrinukų, ryžių. Po mažu kramsnodama Amanda galvoją ką reikės veikti pavalgius - namų darbai atlikti, pamokų šiandien nebėra. Galbūt mergina eis pasiimti knygą iš bibliotekos ramiai vakarui. O gal, kol dar saulė visi nenusileido, eis pasivaikščioti po kiemą, pakvėpuoti grynu oru. Arba aplankys pelėdas, išsiųs laišką namiškiams.
Suvalgiusi ką prisikrovusi, Amanda įsimetė į kuprinę pora obuolių, bei javainį ir kažką sugalvojusi išbėgo iš salės.
-
Alisa, po pamokų buvo labai nusiminus. Begalybę namų darbų, baisi artimo žmogaus netektis, ir vienišumas buvo jos baisi kankynė. Besiblaškanti Alisa galvojo atrasti ramybę didžiojoje salėje. Be to laikas buvo valgyti vakarienę. Atėjus į didžiąją salę, ji atsisėdo į savo vietą. Stalas buvo nukrautas skaniausiais valgiais: kotletai, vištienos kepsniukai, salotos. O kiek buvo saldumynų! Pyragai, sausainiai, pudingai. Ir tie skaniausieji, tirpstantys burnoje valgiai, nepaveikė Alisos. Ji sėdėjo, kaip sėdėjus ir net paragauti nenorėjo, nes jai ne valgis rūpėjo, per daug Alisai buvo skaudu ir skausmas atrodo iššoks iš širdies...
Staiga kažkas pasakė:
- Alisa, valgyk ką nors!
Ji taip krūptelėjo ir išsigando, kad net nepamačius kas jai ką pasakė, išbėgo iš salės......
-
Buvo ankstyvas šviesus, žiemos rytas. Ir Rokas nuėjo į didžiąją salę ir atsisėdo prie Varno Nago stalo. Jis jau buvo pasiruošęs pradėt valgyti, bet pamatė atskrendant tėčio pelėdą. Ir paėmė jos atsiųstą laišką.
Sveikas Rokai,
Kaip tau sekasi? Ar tau patinka hogvartse? Kaip sekas mokytis? Ar tavęs niekas neskriaudžia?
Pas mus viskas gerai, tik, kad brolis ir sesė serga. Tėtis buvo išvažiavęs į komandiruotę. Jį paaukštino pareigose.
Atrašyk.
Tėtis, mama, brolis, sesė.
Rokas paskaitė laišką.Reiks Šiandien atrašyti. Kai turėsiu laiko. Rokas toliau paskubomis pusryčiavo. Ir galvojo ką atrašyti tėvams. Greitai pavalgęs Rokas atsistojo ir išėjo iš didžiosios salės į Varno Nago bendrąjį kambarį.
-
Juodaplaukė tyliai pravėrė (tiksliau , pastūmė) valgomojo duris ir elegantiškai nutipeno prie varnų stalo, atsargiai dėdama savo mažytes pėdas ant žemės.
Beveik visos vietos ant suoliuko buvo užtūptos, tad teko įsisprausti tarp dviejų burbančių mokinių. Draugiškai šyptelėjusi jiems abiems, pirmakursė prisitraukė lėkštę artyn. Ant stalo buvo tikra patiekalų įvairovė: sušiai, ryžiai, kepta žuvis, lašiša, bulvės, barškantys sriubos katilai ir daugybė kitų. Gar šiandien nusprendė nepersivalgyti ir pirštų galiukais, atsargiai suėmė išradingai išgraviruotą šaukštą ir palenkė jį link sriubos.
Valgyti? Ne? Nusprendusi vis dėl to palikti vietos pilve desertams, vienuolikmetė galbūt laukė ateinančių žmonių, su kuriais būtų galima maloniai pasišnekėti. Pasitrynusi savo ilgos nosies galiuką, Ana žvilgtelėjo į kitų mokinių lekštes. Demonstratyviai nuleidusi šaukštą, pirmakursė pasistengė pamąstyti ir dailiai susidėjo savo kaulėtas rankeles ant baltos, juodai taškuotos, nėriniuotos suknelės. Kokia patiekalų įvairovė.. Visi vaikai tik ir dedasi svetimšalius patiekalus, nė vieno jo iš Kanados.
Nors niekas ir nežinojo, Garnet buvo kilusi iš Kanados, tačiau neilgai ten gyveno. Tačiau dar buvo spėjusi išmokti kelis svetimšalių žodžius, tad ir kalbėjo kanadiečių akcentu. Draugiškai apžvelgusi visą varnų stalą, varna tyliai kostelėjo.
-
Klara tyrinėdama Hogvartso kolidorius ir įvairiausius kambarius, net nepajuto kai įšaušo ir atėjo pusryčių metas, beto jos skrandis ėmė reikalauti valgio. Tad dar kiek pasisiukiojusi koliduriuose, ji nukeliavo tiesiai į didžiąją salę. Tenais jau buvo prigūžėja nemažai mokinių. O varniukų stalas jau beveik buvo sausakimšas, budama smulkaus sudėjima, ji ganėtinai greit, bei lengvai rado sau vieta. Patogiai įsitaisiusi, ji prisitraukė gylią lėkštę arčiau, įsipylusi sriubos, jį mėgavosi kiekvienu jos šaukštu. Kai tuo tarpu jos pasimėgavimą maistu nutraukė kažkoks berniokas, timptelėjas ją už jos ilgų, skaičiai raudonų plaukų, ji atsisukusi piktokai jam sušuko:
- Ei, žiūrėk ką darai!
- O, tu ir nebaisi visai, nevadovauk man taip,- nusijaukęs pasakė jis.
- Ak šitkaip, aš nevadovauju, tiesiog sakau kad tau nederėtų taip elgtis, nes tai nepagarbu,- mandagiai pasakė raudonplaukė
- Oi tos mergaitės, joms tik kad prikibt prie nekalto berniuko, pasake jis. - aš tik susipažint norėjau.
- Niekas taip nepradeda pažinčių,- atšovė ši.
- Kaip tai niekas nepradeda, juk aš pradedu,- pasišaipė jis.
- Pff, nežadu tęsti šio beprasmio pokalbio,- nusisukdama pasakė ji.
- Ei, atsiprašau, nenorėjau tavęs įžeisti,- atgailaujančiai tarė jis ir ištiesė jai ranka,- aš Džeremis.
- Džiaukis, kad aš tokia gera,- šypsodamasi ištiesė jam ranka ir tarė,- o aš Klara.
- Malonu susipažinti, Klara,- pasakė jis ir prisėdo šalia.
- Iš kur tu? - pasiteiravo Klara.
- Aš iš Jungtinių Amerikos Valstybių, o tu? - klausiančiai atsakė Džeremis.
- O aš iš Australijos,- atsakė Klara. - Tu pirmakursis?
- Taip ir kiek supratau tu irgi tik pirmakursė, tai gal tu nori sedėti per pamokas su manimi? - pasiūlė jis.
-Žinoma,- džiaugsmingai pasakė ji, prisiminusi kad tai pirmas jos pažįstamas žmogus šioje vietoje.
Staiga, kažkas ji pašaukė vardu kelis kartus ir jis apgailestaujančiai tarė:
- Atleisk, dabar turiu eiti, vėliau susimatysim. iki.
- Ate,- vos spėjo ištarti Klara, kol dar jis nedingo iš jos akyračio.
Jam įšėjus, Klara ramiai baigė valgyti sriubą ir pasidairiusi ko dar yra ant stalo, pasieme karamelizuota obuolį ir su pasigardžiavimu jį suvalgė. Dar šiek tiek pasedėjusi ir pasiklausiusi svetimu pokalbiu(nors šiaip to nedaro, šito neišgirsti buvo tiesiog neįmanoma, nes jie tiesiog rėkė, o ne šnekėjo). Ji pakylo nuo stalo, dar kartelį akymis prabėgusi kambarį, jį nužingsniavo į pamoką...
-
O taip, maistas. Pagaliau. Nors jau buvo vėloka pietauti, Melisa džiaugėsi galimybe pavalgyti. Ir dar ne viena! Tamsiaplaukė pažvelgė į Adirą ir linktelėjo galva į jaukiai atrodančias vietas prie varnanagių stalo. Ji atsisėdo ir nužvelgė stalą. Ąsočiai su moliūgų sultimis, vištienos kepsniai, košės, šokoladiniai pyragėliai, keksiukai, visko buvo galima rasti. Melisos veide nušvito palaiminga šypsena, kai į lėkštę ji įsidėjo kepsnį ir keistos košės.
-Čia - rojus alkanam žmogui, tiesa?- šypsodamasi Adiros paklausė Melisa.
Tada jos akys užkliuvo už šokoladu aplieto keksiuko. Ateik ateik. Tamsiaplaukė stvėrė keksiuką ir pasidėjo šalia savo lėkštės. Manau, kad bus geriausia jį pasilikti po karšto patiekalo.
Levicorpus kerais Haris ore pakabino Hermioną
-
Adira atėjo kartu su naująja drauge Melisa. Tik ateidama į salę, ji specialiai pečiais susitrenkė su kažkokiu nepažįstamu, taip norėdama pajuokauti. Bet tai labiau atrodė agresyvu.
Ji atsisėdo iš dešinės Melisai, ir slapta žiūrėjo, kaip draugė kraunasi valgį. Išgirdusi klausimą, ji net nepagalvojus atsakė:
-Na žinoma, bet argi nemanai, kad čia maisto per daug? Mano tėvai nėra labai turtingi, todėl mes tokio stalo neturime net Kūčių vakare,-ji gūžtelėjo ir įsidėjo į lėkštę kotletą su apelsinų padažu.-Gal dėl to aš taip taupau maistą. Bet nemeluosiu, pamačius visą maistą man norisi viską suvalgyti,-kiek pralinksmėjusi atsakė ir įsidėjo bulvę.
Sukramčiusi pirmą kąsnį, Adira atsisuko į kairę ir pažiūrėjo Melisai į akis:
-Na, dabar pasakok apie save. Juk nori būti draugėmis, ar ne?
-
Kai išgirdo Adiros klausimą, Melisa dar nebuvo pradėjusi valgyti. Ji tik žvalgėsi po salę.
-Na, mano mama žiobarė, o tėtis - burtininkas. Pati nesitikėjau atvykti į Hogvartsą, bet štai, aš čia,- šypsodamasi ir žiūrėdama į draugę atsakė tamsiaplaukė.- Namuose turiu du pilkus žiurkėnus. Visai tokius, kokius davė per žiobarotyrą. Eh, pasiilgau jų. Jie taip juokingai žaisdavo vienas su kitu. Net nežinau, ką čia dar papasakoti... Na, dabar tavo eilė.
Melisa jau spėjo pasiilgti namų. Adiros klausimas jai priminė, kaip ji, grįžusi iš mokyklos, linksmai pietaudavo su tėvais, o tada ilgai stebėdavo, kaip žaidžia jos žiurkėnai. Varniukė labai jais rūpinosi ir jų narveliui buvo išrinkusi daugybę gražių žaislų, kurie ją pačią tikriausiai domino labiau nei gyvūnėlius.
Gana liūdnų minčių. Reikės parašyti tėvams laišką. Šypsodamasi ji žiūrėjo į Adirą ir laukė jos atsakymo.
-
Adira atsikvėpė ir netikėtai nusijuokė:
-Mano tėvai - tikri keistuoliai. Tėvas nemėgsta žiobarų, yra bedarbis. Mama - išprotėjusi dėl magijos. Ji prikalbėjo nebūtų dalykų apie Hogvartsą. Sakė, kad visi čia nedraugiški. Dabar nebetikėsiu nei vienu jos pasakytu žodžiu,-dar kartą tyliai nusijuokė Adira ir tęsė.-Esu laiminga būdama čia. Galbūt negražiai skambės, bet čia daug geriau be tėvų. Jaučiuosi laisvesnė. Jie visada man viską aiškindavo ir net planavo mano gyvenimą. Galvoja, kad būsiu burtininkų daktarė.
Mergaitė atsikando dar vieną kąsnį ir perskaitė Melisos mintis. Taip jau išėjo, kad Adira ne visada tai galėjo padaryti, bet dabar jai pavyko:
-Tai jei pasiilgai tų žiurkėnų, gal nori jiems laišką parašyti? Dabar pat?-žaismingai nusijuokė ir padėjo įrankius ant ilgo stalo.
-
-Dar neišmokiau savo žiurkėnų skaityti,-nusijuokė Melisa.-Aš taip pat Hogvartse jaučiuosi gerai. Tėvai niekada manęs per daug nevaržė. Mes gyvename nedideliame name, o čia tiek daug erdvės, atrodo sunku viską apeiti,-mergaitė ir vėl nusijuokė.-Ar turi namuose augintinių?
Varniukės nuotaika buvo labai gera. Juk ji susirado naują draugę, o štai dabar prieš ją daugybė gardumynų. Kažin, ar burtininkų kepsniai gali atvėsti? Nenoriu išmėginti. Varniukė nusprendė ilgiau nelaukti ir pradėjo valgyti. Mmm, maistas. Kepsnio neliko gana greitai, nes mergaitė buvo labai išalkusi. Nemanau, kad pajėgsiu įveikti ir keksiuką... Jie tyčia taip padarė, kad visko nesuvalgytume! Melisa tyliai nusijuokė ir pasimuistė ant suolo.
-Adira, maistas čia toks sotus. Kaip manai, kur jie deda likučius?
-
Adira trumpam atsistojo, kad galėtų pasiekti vaisius, ir pasiėmė kriaušę. Greitai atsikando ir sukramtė:
-Net neįsivaizduoju. Gal yra koks burtažodis, kuris panaikina maistą. Arba dar geriau - pakeičia jį į naują ir šviežią,-be emocijų svajojo ji ir toliau valgė skanią kriaušę.
-Ir ne, neturiu augintinio,-gūžtelėjo ji, lyg tai būtų geras dalykas.-Nepasakyčiau, kad mėgstu naminius gyvūnus. Bet kas nemylėtų mažo šuniuko?-prunkštelėjo ji ir iš kart pagalvojo, kad norėtų vieno.-Aišku iki tol, kol nepradėtų loti naktimis.
Adira pasitaisė sijone esančias raukšleles.
-Bet su mielu noru auginčiau kokį roplį ar vabzdį. Man atrodo jų žiobarai neaugina?-Adira nebuvo tikra.-Bent jau mano draugės neturėjo.
„Ir kodėl aš tiek daug kalbu?“ pagalvojo ji ir iš karto nutilo.
-
Candice bėgte pripuolė prie Varno Nago stalo, džiaugdamasi patekimu į šį koledžą, nors nebūtu nusivylusi ir kitu koledžu. Dabar ji gins savo koledžą septynis metus ir kovos už varnanagius. Klestelėjus į likusią vietą, juodaplaukė peržvelgė stalą nusėtą visokiais patiekalais. Griebusi sriubos dubenį, mat buvo labai išalkusi tuojau pat jį išmaukė ir įsipylė dar. Po kelių gerų ir skanių karštos sriubos samčių, Candy sėdėjo su išsipūtusiu pilvu, laukdama deserto, bei užkandžiaudama plonai supjaustytom bulvytėm ir mažais raugintais agurkiukais. Pagaliau desertas! Varniukė suplojo rankomis, kai vos jis buvo patiektas. Smaližė Candy ragavo visko po truputį, apsilaižydama lūpas ir pirštus. Keksiukai! Pyragai! Šokoladas! Saldainai! Pudingas! Želė! Ledai! Batonėliai! Vafliai! Sausainiai! Vaisiai!- va čia rojus žemėje... Kai visi stalai buvo "nušluoti" vaikų, į salę pradėjo plūsti vaiduokliai. Buvo išties smagu su jais susipažinti ir pabendrauti. O ypač Bella'i. Labiausiai, kaip ir pridera bendravo su Varno Nago koledžo vaduokle Pilkają Dama - Rovenos varnanagės dukra. Ši buvo drovi, bet graži ir linksma... Baigus puotą, visi pradėjo skirstytis...
-
-Mano kaimynai turi šunį, kuris loja kiekvieną naktį. Tikriausiai įsivaizduoji, kaip linksma būna užmigti,-nusijuokė Melisa.-Kartais dieną ateinu jo paglostyti, bet, tiesą sakant, man jis nelabai patinka, nes visada atrodo piktas.
Varniukė dar kartą pažvelgė į šokoladinį keksiuką. Ne, aš dar nepasiruošusi. Tuomet pažiūrėjo į Adirą ir šiek tiek susiraukė.
-Na, aš nenorėčiau auginti nė vabzdžio, nė roplio. O jei jis pabėgs ir naktį užlips ant veido? Ir šiaip, dauguma atrodo tokie mažyčiai ir... bjaurūs. Manau, kad todėl žiobarai jų neaugina. Daug maloniau yra glostyti ką nors švelnų. Žinoma, žuvyčių nepaglostysi, bet jos bent gražių spalvų. Kartais su tėvais nueidavome į zoologijos sodą, ten daug visokių roplių. Jiems tikriausiai reikia daug priežiūros ir pirkti keistą maistą, nemanai taip? Beje, o koks gyvūnas tau labiausiai patinka?
-
Įsižeidusi Adira prisimerkė ir pradėjo kiek šalčiau kalbėti:
-Vabzdžiai yra gražūs, ir jiems nereikėtų daug priežiūros. Mažesnė auginau muses, draugai sakė, kad tai keista. Bet keista yra įdomu,-varniukė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pagalvojo apie roplius.-O roplių oda yra įdomi, man jie visai patinka. Daug geriau nei katė.
„Na, mūsų nuomonės labai skiriasi“ pagalvojo ji ir nusprendė pabaigti šią temą.
-O kalbant apie magijos pasaulį - kuri pamoka tau labiausiai patinka?-Adiros antakiai susiraukė, taip visada atsitikdavo, kai ji domėdavosi.
Regis, mergaitė pamiršo šį nuomonių skirtingumą ir ji vėl nusišypsojo, visai nebegalvodama apie senesnius Melisos žodžius.
Padėjusi abi rankas ant suolo, kad galėtų tvirčiau sėdėti, ji pajuto kažkokį lapelį. Paėmusi jį, Adira tyliai perskaitė, bet pakankamai, kad išgirstų šalia sėdinti draugė:
-Geriau nekalbėk su Melisa.
Ji susiraukė ir žvilgtelėjo į Melisą. Nežinojo, ar reikėtų jai prasitarti apie tai, ar ne. „Iš kur kažkoks žmogus žino apie Melisą?“
-
Tikriausiai neturėčiau jai užsiminti apie tai, kaip nemėgstu musių... Geriau nerekia. Melisa nusišypsojo, nors nesutiko su Adiros nuomone.
-Man labiausiai patinka astronomija. Giedromis vasaros naktimis dažnai išeidavau į lauką, pasitiesdavau ką nors ant žolės ir žiūrėdavau į dangų. Ne kartą taip teko užmigti,-nusijuokė tamsiaplaukė.-O kas labiausiai patinka tau?
Varniukė stebėjo, kaip Adira paima kažkokį lapelį. Iš pradžių mergaitė manė, kad jį paprasčiausiai kažkas netyčia pametė, todėl labai nustebo, kai išgirdo jo turinį. Oho, kažkas apie mane žino daugiau nei aš pati. Melisa nusijuokė.
-Šaunu, ar ne? Nereikia nė interneto, nė serialų - visas įdomumas čia pat.
Įdomu, kam aš galėjau užkliūti? O gal čia apie kokią nors kitą Melisą? Varniukė apsižvalgė, bet nepastebėjo nieko įtartino.
-
Adira jau pamiršo temą apie mėgstamas pamokas, todėl neatsakė į klausimą.
-Melisa, aš nepažįstu kitų mergaičių tokiu vardu,-ji sugebėjo perskaityti draugės mintis.-Čia tikrai kalbama apie tave. Ar tai koks tavo pokštas?
Varnai tai nepasirodė juokinga, kad ir kas tai sugalvojo:
-Ar turi kokių draugų čia? Ir jei taip, kas jie?
Adira suglamžė popierėlį, kad Melisa nesugalvotų nunešti jo pas direktorę. „Geriau nekalbėk su Melisa, geriau nekalbėk su Melisa“ jos galvoje bėgiojo šie žodžiai, apie kažką kitą ji nesugebėjo mąstyti. Žinojo tik vieną - ji tikrai nenustos kalbėti su naująja drauge. Ji tikrai neatrodė pavojinga, ar dar kažkokia bloga. Tiesą sakant, Adirai Melisa patiko ir ji norėjo su ja bendrauti.
-
Melisa šiek tiek surimtėjo, tačiau šypsena visai nedingo iš jos veido.
-Tikrai nemanau, kad kas nors nemėgsta manęs taip labai. Per pamokas tikriausiai taip pat nieko nekliudau - dažniausiai sėdžiu tyliai ir netriukšmauju. Kiek pamenu, nieko nepastūmiau,- lyg pasiteisinimą išbėrė varniukė.
Tik tas nuodingas augalas gali manęs nemėgti. Abejoju, ar jis apskritai ką nors mėgsta. Melisa šyptelėjo, tik staiga suvokė vieną keistą dalyką.
-Žinai, kartais atrodo, kad tu skaitai mintis. Nežinau, ar tai įmanoma, bet šiandien man jau antrą kartą taip pasirodė. Būtų tikrai šaunu. Žinoma, kiek nejauku tam, kurio mintis perskaitai,-nusijuokė tamsiaplaukė, bet greitai vėl surimtėjo.
Minutėlę... Galbūt kažkam nepatinka, kaip aš kalbu. Varnanagė vos susilaikė nesijuokusi, nes nenorėjo nervinti draugės savo nuolatiniu juokimusi iš visko. Melisa jau pastebėjo, kad ji visada randa, kaip pralinksmėti. Tačiau netikėtai jai kilo mintis, kuri neatrodė linksma. O kas, jei Adira tikrai su manimi nebekalbės?
-
„Ji suprato...“ truputį susinervinusi pasikasė pakaušį ir stipriai suspaudė raštelį.
-Aš? Mintis? Na tikrai ne,-pamelavo ji ir truputį išraudonavo, nes nemėgo meluojančių, bet pati tai ką tik padarė. Juk tėvai jai liepė niekam to nesakyti. Tai buvo lyg ir... jos keistoji paslaptis.
Adira jautė, kaip visas kūnas užplūsta karščiu, lyg būtų įkritusi į ugnį, bet toliau kalbėjo, kad nebūtų per daug keista:
-Tai jei neturi draugų, kas tai? Manieji draugai taip nepadarytų,-nors taip ir pasakė, jos mintyse iš kart pasirodė ketvirtakursė klastuolė, su kuria taip nemaloniai susitiko prie ežero.
Dar Adira norėjo paminėti, kad tikrai nenustos su ja bendrauti, bet tada prisiminė, kad tai tikrai skambėtų taip, lyg ji gali skaityti mintis. O varniukė tikrai nenorėjo, kad Melisa tai sužinotų...
-
Melisa pastebėjo, kad draugė staiga išraudo, bet to nesureikšmino. Na, nieko tokio, jei nenori sakyti. Tai atrodo neįmanoma, gal viskas buvo tik keistas sutapimas. Tamsiaplaukė pasitaisė trukdančią plaukų sruogą ir liūdnai šyptelėjo.
-Tikrai neįsivaizduoju, kas ir kodėl tai padarė. Juk aš elgiuosi kaip gera mergaitė,-nusijuokė Melisa.
Galbūt kažkas norėjo to šokoladinio keksiuko, juk paėmiau paskutinį. Bet dėl to juk nebūtina taip pykti. Varnanagė pažiūrėjo į keksiuką, kuris vis dar buvo prieš ją, ir nusišypsojo. Tu toks gražutis ir nekaltas, negali skleisti blogio. Mergaitė apsižvalgė ir pradėjo valgyti. Prisipažįstu, ir aš dėl tokio supykčiau. Kadangi keksiukas nebuvo didelis, Melisa greitai jį suvalgė ir pažvelgė į Adirą.
-Kaip manai, ar gausi antrą raštelį? Būtų įdomu tokį pamatyti,-tarė tamsiaplaukė.-Gal šįkart pokštininkas sugalvos ką nors naujo.
-
Adira nusiraminusi šyptelėjo:
-Gal užmirškime šį raštelį. Tikiuosi, kad antro negausiu,-tada ji apsižvalgė aplink salę, bet joje nebuvo nei vieno varnanagio. Tik keli kito koledžo mokiniai, kurie valgė visai kitame salės kampe.
-Na ir keistas nutikimas. Niekada nepamiršiu,-Adira suplėšė popierių ir padėjo ant stalo. Atsikando kriaušę ir sukramtė.
Varniukė slapta stebėjo, kaip Melisa valgo gražiai atrodantį keksiuką. Tada žvilgtelėjo į stalą, bet ten tokių jau nebuvo. Dar žinoma buvo daug kitų saldumynų, todėl Adira pasiėmė patį mažiausią - triufelį. Ji greitai suvalgė saldainį.
-O kalbant apie pamokas - man labiausiai patinka herbologija arba žiobarotyra. Gal dėlto, nes man jos sekasi. Ypač žiobarotyra. Tai lengva pamoka, argi ne?-Adira vėl sugrįžo prie senos temos.
-
-Tai tikrai lengva pamoka tiems, kurie gyveno žiobarų pasaulyje. Na, herbologija man ne prie širdies, nes nei augalus atpažįstu, nei moku juos prižiūrėti. Visa tai kažkaip... ne man. Gal dėl to, kad vasarą mieliau stebiu dangų, o ne gėles,-nusijuokė Melisa.
Tamsiaplaukė matė, kaip draugė pasiėmė triufelį. Akimirką mintis irgi pačiupti vieną šovė ir varniukei, bet ji nenorėjo taip greitai atsisveikinti su šokoladinio keksiuko skoniu burnoje. Mergaitė apžvelgė artimiausią stalo dalį, bet niekas nebeatrodė taip viliojančiai. Ji ir nesijautė alkana, o kažko saldaus irgi nebenorėjo. Ir taip daug prisikimšau. Namie niekada tiek neprisivalgau. Melisa pasimuistė ant suolo ir patikrino, ar nėra dar kokio nors kvailo raštelio, bet nieko nebuvo. Ji pažvelgė į Adirą ir nusišypsojo.
-O ką šiaip mėgsti veikti mokykloje?-linksmai paklausė.-Juk vien tik pamokose, varpinėje ar bibliotekoje nesėdi, ar ne?
-
Adira nuoširdžiai klausėsi Melisos pasakojimo apie herbologiją. Tada, išgirdusi jos klausimą, nusijuokė. Adirai patiko naujoji draugė - ji tokia juokinga ir draugiška.
-Galbūt ir nusivilsi atsakymu, bet kažko įdomaus labai jau ir nedarau. Nueinu į pelėdyną, parašau laišką tėvams. Dar sėdžiu ant tiltelio - tai mano mėgstamiausia vieta iš visų. Tiesa, mama sakė, kad čia yra įdomių vietų ir kad vienoje galima susisiekti su mirusiu žmogumi. Norėčiau pamatyti savo seserį, bet nebetikiu nei vienu mamos pasakytu žodžiu,-pakartojo.
„Dar, žinoma, darau namų darbus“ norėjo pridurti ji, bet iš kart pagalvojo, kad tai daro visi šios pilies mokiniai.
-O ką - nori pasakyti, kad tu darai kažką neįprasto?-nusijuokė Adira.-Galbūt ieškai kokių įdomių daiktų pilyje? Norėčiau tuo užsiimti...
-
Adiros sesuo mirusi? Šypsena dingo iš Melisos veido, bet ji nedrįso nieko paklausti. Nenoriu jos liūdinti... Bet, pamačiusi, kad draugė visai neatrodo nusiminusi, tamsiaplaukė pralinksmėjo.
-Nieko neįprasto neveikiu ir keistų rakandų neieškau, nebent to reikalauja namų darbai, - nusijuokė Melisa. - Kartais pasivaikštau po apylinkes. Kurį laiką visur su savimi tampiausi tą nuodingą gėlę, kurią davė herbologijos pamokoje, prisimeni ją, ar ne? O šiuo metu tiesiog norėčiau pamatyti kuo daugiau mokyklos. Juk čia teks praleisti daug laiko. Tėtis pasakojo, kad būdamas mano amžiaus ne kartą pasiklydo. Kaip manai, kokia tikimybė būti surastai? Ar buvai kur nors pasiklydusi?
Melisa apsidairė po salę. Tiek daug indų... Įdomu, kas juos suplauna? Ak, taip, juk su burtų lazdele tai tikriausiai labai paprasta. Dar daug ką man reikia sužinoti apie magiją.
-
Adira net nusipurtė pagalvojus apie tą augalą:
-Tas namų darbas buvo labai įtemptas! Iš manojo augalo bėgo kažkoks skystis.
Ji nusijuokė ir žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė šeštą valandą. Tada prisiminė nutikimą varpinėje, nuo to jai pradėjo truputį skaudėti galvą.
-Aš nemaniau, kad čia yra lauko vietų, kur galima pasiklysti!-nusistebėjo ji.-Visa aplinka yra arti pilies. Tavo tėtis gal mėgdavo pabuvoti uždraustajame miške?-pajuokavo Adira.
-Ir kuris iš mokinių buvo nepasiklydęs šiuose painiuose koridoriuose? Jų čia tiek daug! Atmintinai žinau tik kelią į herbologiją, nes ši vyksta šiltnamyje. O dėl kitų... tenka labiau pasivaikščioti. Negi tu buvai nepasiklydusi?
Adirai kalbant, ji pastebėjo, kaip Melisa apsidairė po salę. „Įdomu apie ką ji galvoja“ dingtelėjo jai.
-
-Tiesą sakant, savo augalą kažkur palikau, tikriausiai prie ežero ar bibliotekoje, - juokdamasi prisipažino Melisa.
Ji matė, kaip Adira pasižiūrėjo į laikrodį. Oho, jau šešios valandos. Greitai prabėgo diena.
-Mano tėtis pasakojo apie kažkokį keistą bibliotekos skyrių, kuriame lentynos keičia vietas. Kartą ėjau pro panašiai atrodančią vietą, kažkaip nejauku buvo. Beje, taip ir nepaklausiau, kaip jis iš ten išėjo... O jis man nepasakojo, nes siaubo istorijos ne visada baigiasi laimingai. Gal tokio skyriaus net nėra, - šyptelėjo tamsiaplaukė.
-Na taip, koridorių čia tokia daugybė, kad net iš šitos salės kažin ar greitai rasčiau kelią į varnanagių miegamuosius. Mums turėtų duoti pilies žemėlapius, - nusijuokė Melisa. - Nors, o kam mus vaikščioti, jei čia tokia daugybė maisto, kad galėtume pragyventi mažiausiai savaitę?
-
Adirai ėmė juokas, kai Melisa prasitardavo apie maistą.
-Tai žinoma, miegame čia? Juk daug maisto, išgyvensime. Aišku praleisime kelias pamokas, bet nieko tokio. Ir, beje, čia nėra tualetų. Bet galime gyventi čia,-pajuokaudama linktelėjo.
Adira pažiūrėjo į stalą ir pasiėmė mandariną. Šis vaisius jau tikrai buvo paskutinis maistas per dieną. Ji lėtai nulupo mandariną ir perplėšė visas į skilteles, tada vieną pasiūlė ir Melisai. Juk ji mėgsta maistą, bent jau Adira taip suprato.
-O apie tas lentynas neesu girdėjusi,-papurtė galvą, nežiūrėdama į draugę.-Ar gali patikėti? Mano mama sakė, kad ežere, esančiame netoli pilies, galima rasti įdomių daiktų. Esą prieš kelis šimtus metų, Hogvartso pilį apiplėšė kažkokie svetimi vagys ir, bėgdami kuo toliau nuo pilies, įkrito į ežerą. Ne visi, žinoma. Bet aš tuo netikiu. Reiktų kažkada įšokti į tą ežerą ir įsitikinti,-Adira mintyse atsainiai nusijuokė, bet veide šypsenos kažkodėl nebebuvo.
-
Melisa nusišypsojo ir paėmė iš Adiros mandarino skiltelę.
-Oho, tikrai? Būtų tikrai šaunu rasti kokį nors įdomų daikčiuką. Apie burtininkų pasaulį išmanau nedaug, tad ir keistus daiktus man įsivaizduoti sunku. Kaip manai, kas tai galėtų būti?
Tamsiaplaukė susimąsčiusi sukramtė mandarino skiltelę, kuri pažadino joje norą suvalgyti ką nors saldaus. Ji apsidairė ir kitame stalo gale pastebėjo gabaliuką gardžiai atrodančio šokoladinio torto. Ak, kodėl tu taip toli? Tingiu iki tavęs eiti. Tada Melisai kilo nebloga mintis. Ji išsitraukė iš apsiausto kišenės burtų lazdelę ir mostelėjo ja link torčiuko.
-Acio, - juokdamasi ištarė tamsiaplaukė.
Lėkštė ėmė taip greitai skrieti link mergaitės, kad Melisa išsigando ir vos spėjo ją sugauti.
-Tas torto gabaliukas vos neišsitėškė man tiesiai į veidą, - kvatojo varniukė. - Ar maistas ketina mus nužudyti?
-
-Nežinau, tikriausiai kažkas prabangaus. Juk vagiai nevogs nevertingų daiktų,-atsakė ji.
Tada Adira įdėmiai stebėjo, ką čia draugė sugalvojo. Ji, pasinaudodama burtu, pasiėmė tortą, tada Melisa vos spėjo jį sugauti.
-Galėjo išsitėkšti,-nusijuokė.-Būtų buvę įdomiau. Ir nemanau, kad tortas nori tave nužudyti. Tai tik per tavo kvailą sumąstymą, negi taip sunku atsistoti ir pasiimti?
Adirai pagerėjo nuotaika, todėl ji šnekėjo visiškai nerimtai.
-Beje, kada eini miegoti?-pasidomėjo ji.-Niekada tavęs nemačiau miegamajame. Galbūt todėl, nes pati atsigulu į lovą dažniausiai devintą valandą. Vieną kartą teko per miegus į mišką nueiti, tai buvo labai keista. Tikriausiai burtai mane valdė.
Adira dėl to per daug nesijaudino, nes antro karto nebuvo. Gal tai tik neįprastas nutikimas ir tiek.
-
-Taip, man tikrai buvo per sunku atsistoti, - nusijuokė Melisa.
Ji pažiūrėjo į savo laimikį.
-Žinai, burtai žmones gali paversti visiškais tinginiais. Kad ir mane, juk nesivarginau paeiti poros metrų, o dar esu girdėjusi apie tvarkymosi burtus. Bet visa tai šaunu, ar ne?
Eh, tebūnie burtai, už mane padarantys namų darbus. Tamsiaplaukė šyptelėjo ir šakute atsiriekė gabalėlį torto. Buvo verta dėl tavęs rizikuoti. Melisa greitai suvalgė jį visą ir pažvelgė į Adirą.
-Einu miegoti maždaug dešimtą valandą, anksčiau kažkaip nesinori miego. Iki to laiko vaikščioju koridoriais ar tvarkausi daiktus, - atsakė Melisa. - Aš tavęs taip pat nesu mačiusi.
Tamsiaplaukė atsigėrė moliūgų sulčių.
-Tikrai, į mišką? O kaip tu pabudai ir supratai, kad esi miške? Tikriausiai nebuvo malonu, - Melisa užjaučiamai šyptelėjo.
-
Adira, perskaičiusi Melisos mintis, žvilgtelėjo į ją:
-Na, burtai jau tave keičia, net neabejoju,-jos veide atsirado plati šypsena.-Bet taip. Burtai atrodo šaunūs. Blogai, kad man jie nesiseka.
Mergaitė atsiduso. Taip, jai tikrai nesisekė. Norėdama išmokti kokį burtažodį, Adira turėdavo mosuoti lazdele ir kartoti žodį daug kartų. Todėl pamokoje ji kartais nerimavo, nes kitiems vaikams tai sekėsi.
-Bet visiems kažkas nesiseka, todėl dėl to labai nesijaudinu,-truputį pamelavo ji.-Nors apie tai pagalvočiau. Vienai varnanagei sekasi absoliučiai viskas, aš jau įsitikinau,-nusijuokė ji ir pagalvojo apie draugę Margo.
Išgirdusi klausimą apie mišką, Adira iš karto atsakė:
-Pabudau nemaloniai. Kažkas lyg įstūmė mane į upelį, esantį gluosnių tankumoje. Tada atsibudau,-varna nenorėjo apie tai kalbėti, nes vos prasitarus ją persmelkdavo toks pat šaltis kaip ir tą naktį.
-
-Nieko tokio, juk ne visiems viskas turi sektis, - šyptelėjo Melisa. - Be to, juk mes - dar tik pirmakursės. Man nesiseka herbologija, bet dėl jos aš nesuku galvos.
Išklausiusi Adiros trumpą pasakojimą, varnanagė surimtėjo. Turbūt tikrai nebuvo malonu taip pabusti... Tamsiaplaukė nusprendė pakeisti temą ir pralinksminti liūdnai atrodančią draugę. Melisa vėl apžvelgė stalą.
-Žiūrėk, kitoje pusėje yra mandarinų pyrago, gal nori? Šįkart būsiu atsargesnė ir nepatingėsiu nueiti atnešti. Nebent tau labiau patiktų matyti mane ištepliotu veidu, - nusijuokė tamsiaplaukė.
Ji pati saldumynų nebenorėjo, nes jautėsi pakankamai jų prisivalgiusi. Kitu atveju tokiu tempu aš ne tingėsiu, o nepaeisiu. Melisa šyptelėjo ir įsivaizdavo save kaip statinę. Jei man sektųsi transfigūracija, kažin, ar tai būtų galima pataisyti? Mergaitė tyliai nusijuokė ir pažvelgė į draugę, laukdama jos atsakymo.
-
Adira šyptelėjo:
-Jau esu pavalgiusi, bet jeigu pati nori pyrago, palaikysiu draugiją ir irgi suvalgysiu gabalėlį.
Tuo metu į salę įlėkė viena pelėda ir priskrido prie Adiros. „Čia ta pati, kuriai daviau savo laiškelį!“ prisiminė ji ir paėmė iš jos raštelį.
-Įdomu, ką valgo pelėdos?-pagalvojo ji ir, pamąsčiusi dešimt sekundžių, davė pelėdai kažkokį sausainį. Ši laiminga jį pasiėmė snapu ir išskrido.
-Geras, galvojau, kad paštą pelėdos atneša tik ryte.
Adira apvertė kitą lapelio pusę ir pamatė tėčio rašyseną:
Džiugu, kad tau ten patinka. Būtinai aplankyk paveikslų galeriją, esančią prie Švilpynės bendrojo kambario. Dar aplankyk seną būstinę, prie jos auga didelė obelis. Labai džiaugiamės, kad patekai į Varno Nagą. Buvo netikėta, juk visi šeimoje mokėmės Švilpynėje.
George.
Mergaitė apsidžiaugė gavusi trumpą laišką nuo tėčio. „Reiškiasi nepamiršo manęs“
-Tėtis siūlo nueiti į paveikslų galeriją ir kažkokią būstinę,-padėjusi lapelį ant stalo sakė Adira.
-
-Kad ne, pati tiek prisivalgiau, kad jau tikriausiai sunkiai pasieksiu miegamąjį, - šyptelėjo Melisa.
Varniukė stėbėjo prie draugės atskridusią pelėdą. Oho, kokia graži. Mergaitė jau tiesė ranką paglostyti paukštį, bet jis tik stvėrė iš Adiros sausainį ir išskrido.
Varnanagė suprato, kad tai buvo laiškas nuo draugės tėčio. Melisa patempė lūpą. Maniškiai vis dar man nieko neparašė... Žinoma, aš pati tėvams irgi neišsiunčiau jokio laiško, nors ne kartą ketinau patogiai įsitaisyti prie židinio ir pradėti rašyti. Na, iki mokslo metų pabaigos laiko dar daug. Mergaitė pralinksmėjo ir pažadėjo sau parašyti tėvams jau rytoj.
-Galėsime eiti kartu, jei tik nori. O ar nepaminėjo, kokia tai būstinė? Jei ne, bus puiki proga pasiklysti, - nusijuokė Melisa. - Šiaip ar taip, man patinka paveikslų galerijos, kartais su tėvais nueidavome. Pati nelabai mėgstu piešti, nes niekaip nesiseka pabaigti darbo iki galo. Vis atsiranda įdomesnių užsiėmimų, o ir gražiai nupiešti nepavyksta. Galbūt man dar reikia išmokti, o gal tiesiog piešimas - ne man, - šypsodamasi pasakojo tamsiaplaukė. - O kaip tau? Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
-
Adira pajuto, kaip Melisa nuliūdo dėl negauto laiško.
-Nepaminėjo,-varniukė apvertė kitą lapo pusę, bet ten nieko nebuvo.-O man kaip tik visokios galerijos ir muziejai ne prie širdies, tik tai slepiu ir tėtis nežino, mat pats mėgsta meną.
„Na, man patinka klasika, nieko nesakau...“ iš karto pagalvojo ji ir pamaskatavo kojomis.
-Manau, jog piešimas ne tau. Jau seniausiai būtum supratusi, kad tau patinka tai daryti. O man...-pagalvojo Adira ir stengėsi neprasitarti apie keistą hobį.-Na, man patinka klausytis muzikos. Šopenas, Listas... Dar mėgstu skaityti knygas, gal todėl ir esu šiame koledže,-ji sukrizeno.-Dar, beje, mėgstu kolekcionuoti daiktus, tad gal praverstų kartu nueiti į tą būstinę ir pradėti rinkti kokius senus daiktus?
-
-Taip, tikriausiai tu teisi. Galbūt dar rasiu man skirtą dalyką.
Melisa nusišypsojo. Nebeturėjo jėgų ko nors valgyti, tad net nesivargino apsidairyti po salę ar kitų koledžų stalus.
-Na, man, tiesą sakant, klasika ne visada prie širdies. Bet skaityti labai mėgstu. Dažniausiai skaitai knygas apie gyvūnus, ar ne? Kas tau jose patinka labiausiai? Kuri tavo mėgstamiausia?
Ak, taip, turiu nepamiršti nueiti į biblioteką. Įdomu, gal Adira padėtų man išsirinkti knygą? Esu tikra, kad ten jų bus labai labai daug.
-Žinoma, mielai eisiu su tavimi į tą būstinę, ir pati mėgstu kuistis po senus daiktus. Tavo hobis man negirdėtas. Kokio dydžio tavoji kolekcija ir kada sumanei ją pradėti? Ir aš norėčiau kolekcionuoti ką nors šaunaus, ne tik savo žiurkėnų maisto trupinius. Jie tokie juokingi, kai valgo. Deja, dažniausiai linksmybės baigiasi tada, kai kažkas turi viską sutvarkyti, - nusijuokė Melisa.
-
-Taip, gyvūnus,-pritarė Melisai.-Labiausiai patinka sužinoti kažką įdomaus, žinoma. Pavyzdžiui.... ar žinojai, kad imperatoriškasis pingvinas gali panerti į 534 metrų gylį? Tai gana įdomu,-nutilo ji.
Ji žinojo dar daugybę kitų faktų apie gyvūnus, bet nenorėjo visko išpasakoti Melisai. Gal jos gyvūnai net nedomina?
Apie mėgstamiausią knygą sugalvojo neatsakyti ir apsimesti, kad pamiršo šį klausimą, kadangi gavo net kelis vienu metu. Ji neturėjo mėgstamiausios, visos buvo neprastos.
„Puiku!“ linksmai pagalvojo Adira kai Melisa sutiko kažkada nueiti į būstinę.
-Kolekcionavau bent kokius įdomius daiktus, kuriuos užmatydavau rūsyje ar dar kažkur. Čia, Hogvartse, kolekcionuoti būtų žymiai lengviau, juk čia tiek daug paslaptingų vietų. Beje, sugalvojau tai daryti tada, kai vyresnioji sesuo pradėjo,-nusijuokė ir iš karto nuliūdo vien pagalvojusi apie ją.-Juk taip daro visi jaunesnieji šeimoje, tiesa?
-
-Tiesą sakant, nežinau, neturiu nei brolio, nei sesės. Bet tikriausiai taip.
Melisa šiek tiek sutriko išgirdusi Adirą kalbant apie seserį ir nuliūdus. Turėčiau ją pralinksminti... Bet kaip?
- Man irgi patinka gyvūnai, - pradėjo pasakoti tamsiaplaukė, ir tai nebuvo melas. - Mano mama dirba veterinarijos klinikoje, dažnai jai padedu slaugyti gyvūnus. Žinoma, būna labai gaila matyti juos sergančius, bet mes jiems padedame pasijusti geriau.
Nors kartais tenka užmigdyti. Melisa nutilo ir nuleido galvą. Ji visada labai liūdėdavo ir net verkdavo, kai koks nors gyvūnas turėdavo būti užmigdomas. Mergaitė suprato, kad taip bus lengviau, tačiau visos tos mirtys ją liūdino. Tamsiaplaukė kilstelėjo galvą ir prisivertė nusišypsoti.
-Šaunu, kad tiek daug žinai apie gyvūnus. Beje, koks įdomiausias daiktas iš tavo kolekcijos?
-
-Rimtai? Tau pasisekė, mano mama dirba kažkokioje magijos parduotuvėje. Ne tokios kaip čia, Hogvartse, jei supranti,-mergaitė tyliai krenkštelėjo.-Ten ji parduoda visokias kortas ir panašiai. Žodžiu keistuolė.
Adira tikrai nebijojo taip pavadinti savo mamos. Juk net pats tėtis mamą kartą taip pavadino!
Mergaitė žvilgtelėjo į susirūpinusią Melisą:
-Man irgi gaila gyvūnų. Tiesiog reikia prisiminti, kad viskas turi savo pabaigą. Absoliučiai viskas. Net šios pilies kažkada nebus, įsivaizduoji?
Tada varna išgirdo klausimą apie tą kolekciją, kuri privertė susimąstyti. Taip, ji ieškojo daiktų arba tiesiog atsitiktinai rasdavo, bet kolekcijoje laikrodžio iš paskendusio laivo tikrai neturėjo. „Tikriausiai Melisa pagalvojo, kad esu radusi labai įdomių dalykėlių...“
Ji pagaliau prabylo:
-Tiesą sakant nežinau. Neturiu daikto, kurį mėgčiau labiausiai. Tiesa, atsivežiau čia tokį rastą akmenėlį. Na, jis labiau panašus į kažkokį plastiką, bet labiau patyrinėjusi supratau, kad tai kaip kokia saga.
„Adira, sagos ir yra plastikinės“ mergaitė norėjo trenkti sau į galvą.
-Ne, jo paviršius galbūt labiau primena smaragdą. Jis man suteikią sėkmę, į kiekvieną pamoką jį atsinešu ir laikau kišenėje. O tu neturi kokio sėkmės daikčiuko?-pasiteiravo.
-
-Na, man tavo mamos parduotuvė skamba šauniai, - tyliai tarė Melisa. - Juk ten kaip tik turėtų būti neblogų daikčiukų kolekcijai, ar ne?
Varniukę visada domino magija. Taip, jai viskas atrodė neįtikima, keista, neįmanoma... Nepaisant to, ji vis tiek su malonumu vakarais klausydavosi tėčio pasakojimų, o kai jis būdavo užsiėmęs, pati skaitydavo fantastines knygas. Mergaitę domino visokia magija.
- Aš turiu štai tokią apyrankę, - atsakė Melisa, ištiesdama ranką ir atsitraukdama mantijos rankovę.
Ant jos plonos rankos buvo smulki apyrankė iš melsvų žvaigždės formos karoliukų.
- Man labai patinka jos spalva, be to, mėgstu žvaigždes, - pradėjo pasakoti tamsiaplaukė. - Ją man padovanojo močiutė, kai buvau šešerių. Jau tada naktimis bėgdavau į kiemą ir gulėdavau ant drėgnos žolės. Dabar taip nebedarau. Pasiimu pledą ar rankšluostį, - nusijuokė Melisa. - O kaip tu, ar mėgsti pakvėpuoti nakties oru?
Močiute, norėčiau, kad būtum su manimi. Juk pažinojai Hogvartsą geriau už tėtį. Pažinojai ir dangų. Mergaitė nežymiai papurtė galvą ir nuvaikė liūdnas mintis.
-Adira, gal galėsi man kada nors parodyti tą akmenėlį?
-
-Tiesą pasakius, toje parduotuvėje beveik nieko neapžiūrėjau. Bet galbūt ir rasiu kažką įdomaus,-Adira gūžtelėjo.
Kai Melisa atkišo jai ranką, mergaitė įdomiai apžiūrėjo apyrankę nepaliesdama rankos. „Primena Varno Nagą“ iš kart pagalvojo.
O Adirai naktį neteko ilgiau pasėdėti ant kokios žolės, todėl ji atsikvėpė ir pradėjo kalbėti:
-Niekada nebuvojau naktį kur nors tamsoje, tik kelis kartus, ir tai ne savo noru. Nebuvau apie tai pagalvojusi, kadangi nelabai mėgstu tą nakties šaltį,-Adira pagalvojo, kad naujoji draugė turėtų žinoti tą kraupų jausmą.
Varniukė nematomai susigūžė netyčia perskaičiusi mintis. „O aš savosios močiutės net nemačiau...“
-Žinoma parodysiu, jis yra mergaičių miegamajame. O kodėl tu jį taip nori pamatyti?
-
- Ne visos naktys būna šaltos, - mirktelėjo Melisa. - Juk nesiūlau tau prie minusinės temperatūros eiti maudytis, - nusijuokė mergaitė, bet greitai nutilo pajutusi, kad jos pokštas visai nevykęs. - Atleisk.
Varniukė prisiminė Adiros trumpą pasakojimą apią keistą pabudimą miške ir, pasitaisiusi rankovę, nuleido ranką ant suolo.
Ji pasijuto kek nejaukiai išgirdusi Adiros klausimą.
-Na, nežinau, - nutęsė Melisa. - Man tiesiog įdomu.
Neišgąsdink pirmos draugės savo smalsumu. Nors... argi tai blogai? Varnanagė nusprendė pakeisti temą.
- O kaip tau sekėsi žiobarų mokykloje? Ką labiausiai mėgai? - šypsodamasi paklausė tamsiaplaukė.
Melisa pastebėjo, kad temomis apie mokslus ar knygas dažniausiai turi ką pasakyti. Be to, nenorėjo gadinti nuotaikos nei sau, nei Adirai. Tikrai norėčiau kada nors su ja nueiti į tą keistą būstinę, ten tikriausiai ir man bus įdomu.
-
-Visos,-pasiginčijo Adira.-Na, nebent esi Turkijoje, ten tikrai šiltos naktys.
„Nors, tiesą pasakius, nelabai dar gerai žinau oro čia. Jis toks permainingas...“
-Žiobarų mokykloje sekėsi geriau nei čia. Pamokos gana lengvos, bent jau tos pirmos keturios. Ir šiaip paprasčiau be magijos,-linktelėjo ji ir iš kart suprato, kad klysta.-Turiu omeny lengviau mokytis. O labiausiai patiko ta pamoka kur reikia sportuoti.
„Na ir sugebi, Adira, nepameni pamokų pavadinimų“. Ji į tą žiobarų mokyklą ėjo visai neseniai, o atrodo, kad prieš penkeris metus!
-Gaila, kad Hogvartse nėra pamokos, kur būtų galima judėti ir sportuoti. Pasiilgstu to, o čia, regis, niekas nebėgioja pilies pakampiais. Beje, neturiu sporto aprangos.
-
-Man ji nelabai patikdavo. Po jos skaudėdavo kojas, be to, dažnai gaudavau kamuoliu į galvą, - juokdamasi prisipažino Melisa.
Gal dėl to esu tokia trenkta? Varnanagė tyliai suprunkštė ir prisiminė kūno kultūros pamokas. Niekada jų nelaukdavo, nes mokytoja liepdavo daug bėgioti. Melisai tai iš dalies patikdavo, bet tik ne prastomis oro sąlygomis ir ne taip greitai.
-Žinai, visai norėčiau kartu su tavimi pabėgioti aplink pilį. Dviese būtų drąsiau, ar ne? Gal prisidėtų ir daugiau mokinių, juk negalime visą laiką tiesiog sėdėti prie krosnies ir skaityti knygas. Nors, tiesą sakant, man toks variantas daug labiau patiktų, - šyptelėjo tamsiaplaukė.
Ak, kaip norėčiau dabar sėdėti bendrajame varnanagių kambaryje prie šilto židinio. Galėčiau klausytis muzikos arba skaityti knygą... Arba daryti namų darbus.
-
-O kam neskaudėdavo tų kojų?-nusijuokė ji.-Bet vis dėlto sportas - sveikata.
Ji dar kartą prisiminė tas linksmas ir liūdnas pamokas, griežtą mokytoją. Tai buvo savotiškai juokinga.
-Aš irgi norėčiau pabėgioti, nemeluosiu. Ir dviese neatrodytumėm juokingai ar keistai. Kažin, ar burtininkai sportuoja? Ar egzistuoja kokia kita sporto šaka be kvidičo?-Adira tikėjosi, kad Melisa žinos atsakymus į šiuos klausimus.
-Ir galbūt nori eiti į bendrąjį kambarį?-„Adira, neišsiduok“.-Aš, manau, jau greitai eisiu miegoti, esu truputį pavargusi. Beje, dar reikia parašyti laišką ir kažkada nunešti mokyklos pelėdai. Dar nebuvau raštelėjusi laiškelio draugams žiobarams.
Varniukė iš karto pagalvojo apie namų darbus. „Gal turiu neužbaigtų? Regis, ne“ Ji visai norėtų pasukti smegenis, jau seniai kada ir darė namų darbus.
-
-Na, tikrai nežinau. Tėtis man apie burtininkų sportą niekada nepasakojau. Tiesą sakant, ir neklausiau, - šyptelėdama atsakė Melisa. - Bet manau, kad jie turi dar kokią nors sporto šaką, tik galbūt ji ne tokia populiari.
Tamsiaplaukė taip pat jautėsi pavargusi, tačiau miego dar nenorėjo. Mielai išsidrėbčiau kokiame nors minkštame fotelyje ir nebegalvočiau apie visa tai, ką šiandien suvalgiau. Čia per daug pagundų. Melisa kitame stalo gale pastebėjo keksiuką su šokoladiniu glajumi. Ne. Nežiūrėk į mane taip. Mergaitė nusisuko į Adirą.
-Gerai, žinoma, eime. Parodysiu, kokių knygų atsivežiau. Dauguma jų apie nuotykius, bet ant vienos viršelio kažkoks šuo, tau turėtų patikti, - draugiškai šypsodamasi tarė Melisa.
Be to, noriu pabėgti nuo to gražuolio keksiuko.
Varniukė atsistojo ir kartu su Adira išėjo iš didžiosios salės.
((Keliamės į bendrąjį kambarį.))
-
Sofi rado beveik tuščią varnanagių stalą. Ji atsisėdo ir į savo lėkštę įsidėjo troškinio. Po visos dienos ji jautėsi alkana it vilkas. Sušlamštusi vakarienę, ji suvalgė pora šokoladinių keksiukų ir atsigėrė moliūgų sulčių. Ji jau norėjo eiti, bet ją sustabdė garsus juokas. Jis sklido nuo Klastūnyno stalo. Prie jo mažas berniukas svyravo į visas puses, o dvi dičkėsi mėtėsi jo akiniais. Sofi pakilo ir nuskuodė jų link.
-Atiduok jam akinius ,- pasakė ji ir per vėlai suprato, kad nereikėjo kištis. Viena iš užpuolikių griebė Sofi už plaukų, o kita tėškė į veidą keksiuką. Jos išvadino ją storule ir bjaurybe, tada skaudžiai pastūmė ir toliau skriaudė mažąjį berniuką. Sofi verkdama išbėgo iš salės palikdama prie stalo savo kurpinę...
-
Rosė su Nuodų ir Vaistų vadovėliu rankose atsisėdo prie varnanagių stalo. Ji į lėkštę įsidėjo skrebutį ir ant viršaus uždėjo sūrio. Įsipyle sulčių, kurių skonis labai priminė moliūgus ir pradėjo vartyti vadovėlį. Knyga buvo nauja, dar visai neseniai pirkta Skersiniame Skersgatvyje. Rosė atsivertė knygos galą. Čia buvo turinys. Akimis greitai permetusi temas nieko jai žinomo nerado, todėl atsivertė pradžią. Čia buvo įvairių eleksyrų aprašymai. Rosės akis užkabino Baimių pamiršimo eleksyras.
Man jo prireiktų, namie valant voratinklius... šyptelėjo Rosė prisiminusi, kaip jai nepatinka vorai. Mergaitė paskaitė dar kelis aprašymus ir užvertusi knygą baigė pusryčiauti. Nekantraudama patraukė iš Didžiosios salės.
-
Po pirmosios dienos Hogvartse, Rosė atskubėjo vakarienies. Rankose ji laikė popieriaus, plunksną, rašalo buteliuką ir voką. Mergaitė ketino parašyti laišką tėvams. Ji nužvelgė visus keturis stalus. Prie visų jų sėdėjo mokiniai ir linksmai juokėsi, kaikurie buvo įnikę į valgį. Rosės pilvas sugurgė ir mergaitė nusprendė, kad laišką parašys bendrąjame varnanagių kambaryje. Rosė priėjo Varno Nago stalą ir atsisėdi ant suolo. Ant stalo puikavosi vištienos kepsniai, bulvių košė, moliūgų sultys, pyragaičiai ir dar daug skanėstų. Rosė įsidėjo maisto ir pradėjo gardžiai valgyti. Mintyse ji džiaugėsi prisidėjusi prie Varno Nago koledžo taškų padidėjimo ir nekantravo kada vėl gaus namų darbą. Po vakarienės varnanagė planavo apsilankyti bibliotekoje, kur iki šio būti neteko. Taip pat ji galvojo ką rašys laiške tėvams, kaip nupasakos Hogvarsto pilies didingumą, kaip apibūdins tą stebuklingą atmosferą tvyrančią visoje pilyje. Besigardžiuodama, Rosė pabaigė savo vištieną ir užsigėrusi moliūgų sulčių atsistojo. Kaip ir visuomet viršuje kybojo degančios žvakės kurios apšvietė visą salę, o dar aukščiau varnanagė išvydo apsiniaukusį dangų. Kągi, matyt salės lubos atitinka orą lauke. Rosė dar kart apsižvalgė ir apsisukusi paliko salę.
-
Regina, apsidžiaugusi, kad pakliuvo į tą patį koledžą, kuriame kadaise mokėsi tėtis, atsisėdo prie bendro stalo tarp kitų varniukų. Ant stalo puikavosi daugybė neregėtų valgių, tad ji į lėkštę įsidėjo tai, kas stovėjo arčiausiai - vištienos su bulvių koše ir skaisčiai žaliu padažu. Tuomet nusprendė paragauti pudingo ir akimirką pamanė patekusi į dangų - toks nuostabus skonis pripildė Reginą iki pirštų galiukų. Tikiuosi, susirasiu čia daug draugų, pagalvojo naujai iškepta varnanagė ir žvilgtelėjo į didžiosios salės lubas. Jose nebebuvo tų baisių lietaus debesų, tik daugybė žvaigždžių.
-
Kai prasidėjo pietų metas Liusinda įlėkė į didžąją salę. Priėjo prie Varno Nago stalo ir atsisėdo. Pasisveikinusi su keliais draugais pradėjo valgyti. Nors beveik niekas to negalėjo pavadinti valgymu. Pietums buvo elniena su baklažanais ir bulvių koše. Aišku šalia buvo dubuo su obuoliai, bananais ir apelsinais. Nors visi valgė taip, kad galėtum pamanyti, kad jų mėnesį niekas nemaitino Liusinda nevalgė. Nors to beveik vienas nežinojo ji yra vegetarė, o baklažanų ji tiesiog negali pakęsti. Liusindos tėtis medžiotojas taigi jai labai gailą gyvūnų. Na suvalgiusi bulvių košę ir kelis vaisius Liusinda atsistojo, pažvelgė į savo pakabutį kurio niekas be jos pačios nėra matęs ir išėjo net neatsisveikinusi.
-
Rytas. Rosė norėjo lėkti į lauką vos tik pabudusi, bet pro milžinišką langą Varno Nago bendrajame kambaryje mergaitė pamatė, kad lauke kaip iš kibiro pliaupia lietus. Todėl mergaitė grįžo koridoriumi atgal ir pasuko į Didžiąją salę. Nosį pasiekė nuostabus maisto kvapas. Rodos pusryčiams varškės apkepas su aviečių ir serbentų uogiene! Rosė net sudrebėjo įsivaizdavusi maisto skonį. Mergaitė atsisėdo prie stalo ir nužvelgė maistą. Pasirodo gardus kvapas ją apgavo, pusryčiams vištiena su salotomis! Taip pat dar bivo ir tobulai apskrudę skrebučiai su džemu! Nieko nelaukdama, Rosė įsidėjo vištienos ir salotų, taip pat įsipylė obuolių sulčių. Mergaitei sušlamštus vištieną ir salotas, išgėrus obuolių sutis, pilve atsiravo vietos ir skrebučiams. Rosė pasiėmė vieną, užtepė džemo ir neskubėdama bei pasigardžiuodama ėmė valgyti skrebutį. Baigus, Rosė užvertė galvą į viršų. Lubos buvo apniukusios. Iš tamsių debesų krito lašai, bet taip ir nepasiekė mokinių galvų. Dabar mergaitė įsitikino, kad lubos visad atspindi or lauke. Stebint krentančius lašus, Rosė nusprendė, kad reikia parašyti laišką tėvams, juk jie tikrai nori žinoti kaip sekasi dukrai!
-
Šiandien, kaip tyčia apsiniaukę. Po praeitų Saulės darbadienių atrodo, kad lauke minusas. Taip ir norisi eiti į miegamąjį, pasistatyti pagalvių tvirtovę ir atsiribojus nuo viso pasaulio tysoti ten, šilumoje ir atsisakyti išlįsti, kol aplinkui vėl neatšils. Arba apsigyventi po stiklo gaubtu. Arba milžiniškoje oranžerijoje. Arba senoje, paslaptingoje šventykloje Amazonijos vidury. Bet deja, jau iki gyvo kaulo įgrisusios pamokos vis dar tęsėsi ir tiesiog būtų neišmintinga į jas neiti.
Po keletos pirmų šiandienos su triumfu pabaigtų pirmo kurso kankynių raudonakė nusprendė, kad reikėtų paskutinį (arba ne) kartą užsukti į Didžiąją salę be jokios priežasties, pašmirinėti, gal nugvelbti ką nors užkąsti, ką nors iškrėsti arba tiesiog neaiškiai praslinkus aplink stalus patirti nušvitimą ir sugalvoti ką veikti likusią niūrią pavasario popietę ar tuo labiau artėjančią, tikėkimės auksu tviskančią ir daug žadančią vasarą.
Šiam paros metui visiškai įprastai, absoliučiai ištuštėjusioje Didžiojoje salėje laikas bėgo dar nuobodžiau. Vienintelis pliusas, kad čia neaiškiomis aplinkybėmis buvo šilčiau, todėl kraujas nebestingo gyslose, o galūnės nebeapsitraukinėjo šerkšnu. Pirmas ratas link nušvitimo - nieko. Antras ratas - vis dar nieko. Trečias prašliaužtas ratas ir ilgas kėdžių labirintas taip pat neatnešė nieko išganingo. Debesys arkinėse salės lubose slėgė, gal net labiau negu esantys lauke.
Čia tikrai trūko bedugnės. Ir rugių. Juose viskas visada daug paprasčiau. Galėjai tiesiog sėdėti ir klausyti auksu dvelkiančio jų šlamesio. Geltona... Kaip žaibas iš giedro dangaus ant stalo apsireiškė kalnas citrinų. Milžiniškas kalnas geltonų, didžiulių citrinų, kurių užtektų porai tonų limonado pagaminti. Su apsireiškusiomis citrinomis apsireiškė ir nuobodulio žudikė, pabeldė į užsnūdusį sirenos norą ką nors pridirbti ir dingti be pėdsakų, kaip juodai katei. Kraujo raudonumo akutės klastingai žybtelėjo, o vaikiška ranka jau spaudė lazdelę. Vis šioks toks užsiėmimas, kad laikas eitų greičiau. Štai ir vienas pliusas transfigūracijos pamokoms. Ilgokai užtruksiu, bet gi to čia ir atėjau.
Šiokiu tokiu burtu, išmoktu net pati tiksliai neatsimena kurioje pamokoje, Margo labai greitai ir lengvai išardė citrinų kalną ir tvarkingai išdėliojo ant vieno iš stalų.
-Skonis lieka, išvaizda pasikeičia. Skonis lieka. Išvaizda pasikeičia. - suplojo rankomis įsivaizduodama, kaip citrina, tik išvaizda pavirsta saldžiai atrodančiu obuoliu. -Pericisoni! - mostelėjo burtą, lyg ir išburiantį kaučiukinio maisto. -Pericisoni! - toliau mosavo lazdele vieną po kitos citrinų išvaizdą keisdama dailiais raudonais obuoliukais, kurie ne pagal burtažodžio veikimą (juk Varna jį pakeitė) liko su rūgčiuoju skoniu.
Po ilgo ir keistai neįgrisusio darbo stalas liko nuklotas visų pamėgtais vaisiais. Oi bus spektaklis per vakarienę... - patenkinta susimąstė, burtų pagalba vėl sukraudama juos į krūvelę.
-
Suprasdama, kad tai gali būti vienas iš paskutinių apsilankymų Didžiojoje salėje, Rosė pusryčių atžingsniavo slogia nuotaika. Rodos net lubos buvo tokios pačios nuotaikos - liūdėjo tris mėnesius nematysiančios dūzgiančios salės, o gal tai tebuvo lauke tvyrančio oro atspindys. Kas ten žino... Rosė prisėdo prie Varno Nago stalo, savo įprastoje vietoje, prie kurio rodos buvo susirinkę daugiausiai mokinių, nors prie Klastūnyno stalo taip pat buvo daug mokinių. Mokytojai sėdėdami prie stalo, salės priekyje šnekučiavosi. Įsitaisiusi ant suolo, Rosė linktelėjo kitiems varnanagiams labo ryto ir nužvelgė pusryčių stalą. Nenorėdama prisivalgyti prieš pamokas, varniukė įsidėjo gražiai apskrudusį skrebutį ir užsitepė gardžia braškių uogiene. Su pasigardžiavimu ji pradėjo pusryčiauti.
-
Išaušo rytas ir pirmakursė Andrea,nežinia kodėl be nuotaikos,nudūlino link Didžiosios salės,pusryčiauti.Ji atidarė salės duris ir nuėjo prie varnanagių stalo,prie kurio buvo prisirinkusi grupelė bendrakursių.Mergaitė susirado laisvą vietą,nuošaly ir atsisėdo.Andrea pažiūrėjo kas bus pusryčiams.Ir vėl... O tai buvo seniausiai atsibodęs daiktas,vištiena.Varniukė nenoromis prisitraukė lėkštę.Paėmė šakutę ir ją netaikliai įbedė į vištos gabalėlį.Tada netvirtai suėmė šakutę ir pakėlė ją link burnos,tada išsižiojo bei galiausiai,šiaip taip nurijo maistą.Po minutėlės ji nugriebė sulčių stiklinę ir visas jas išmaukė.Pažiūrėjo į lėkštę,o joje puikavosi dar daug gabalėlių valgio,tačiau mergaitė jo jau neketino valgyti.Ji tik sėdėdama pažiūrėjo į kitus varniukus,ir nusisuko.O po akimirkos nusprendė jau eiti.Atsistojo,pasitaisė apsiaustą ir nukerėplino link varniukų.Tačiau pamatė,kad į ją šypsodamasi žiūri kažkokia mergaitė.Tai buvo Rosė.Tada Andrea prisiminė apie praeitą dieną,bet..jai nebuvo noro kartotis egzaminams.Ji dar kartelį pažiūrėjo į bendrakursę,kuri vis dar nenuleido šypsenos ir norėjo bent kiek išspausti šypseną,tačiau nieko neišėjo.Varniukė pasijautė labai nemaloniai,bet nieko negalėjo padaryti.Apgaulestauju,Rose,- mintyse kalbėjo mergaitė.Maža to,ji net nenorėjo apie ką nors kalbėtis.Ir aplamai,kai jai tokia nuotaika,prie jos geriau iš vis nelįsti.Andrea nenorėjo įžeisti bendrakursės,tačiau norėjo,kad jinai bent ją suprastų. Nepyk,Rose,tiesiog tokia diena.,-negalėdama net prakalbėti mintyse,pati sau kalbėjo Andrea.
-
Besigardžiuodama savo skrebučiu su džemu, Rosė išvydo Andreą ir plačiai išsišiepė. Varnanagė tikėjosi sulaukti to paties, bet rodos kita varniukė buvo be nuotaikos. Manydama, kad Andrea tiesiog nemato jos, Rosė pamojavo abiejomis rankomis, šitaip atkreipdama dėmesį mokinių iš kitų koledžų. Rosė nustebo, kai Andrea nukreipė žvilgsnį į ją, bet nei šyptelėjo, nei pamojo.
Galbūt ji jaudinasi dėl egzaminų? pamanė varnanagė ir atsistojo. Perlipo suolą ir prasibrovusi pro keletą mokinių iš Švilpynės bei Grifų Gūžtos patraukė prie Andrea'os, kuri retkarčiais dingdavo iš Rosės akiračio, kadangi Didžiojoje salėje atsirado velniškai daug žmonių. Vargais negalais prasibrovusi iki Andrea'os, Rosė sugriebė draugę už rankos, kad ši vėl nenutoltų.
- Ei, Andrea! Kodėl bėgi nuo manęs? Ar kas atsitiko? - susirūpinusi drauge, paklausė Rosė.
-
Andrea nenorėjo įžeisti draugės,tad negalėjo rasti ir išeities.Ji pabandė bėgti,bet pamatė,kad bendrakursė taip lengvai neatkibs.Vis dėl to,Andrea atlyžo. - Sveika..Ne,nieko nesirūpink,viskas gerai,tik šiandien ne kokia diena.Klausyk,nepyk ant manęs,- pilna gėdos kalbėjo mergaitė. - Tikiuosi nesupyksi,bet dabar nėra noro mokslams.Atleisk,kad sudaužiau mudviejų pažadą.Vis dėl to manau,kad parašysi viską gerai,vis vien turi rodos nemažai smegenėlių,- pačią pirmą šypseną šiandien išspaudė burtininkė.Ji taip ir laikė Rosės ranką,o taip ją nusivedė link Didžiosios salės durų. -Gal eikime, ir iki egzaminų likusį laiką praleiskime drauge?-pasiūlė Andrea.
- Eikime..tarkim į koridorių,ir ten ramiai pabūkime dviese,tame šurmuly,-nusijuokė dar kartą mergaitė.
-
Rosė manė, kad Andrea atsikratys jos ranka ir nueis tolyn, bet varnanagės nuostabai Andrea prabilo. Rosė išklausė Andrea'os ir pamanė.
Žinoma, paskutinės dienos Hogvartse, dar egzaminai. Visiems nekokia nuotaika.
- Žinoma, kad nepykstu. Visiems pasitaiko, - šyptelėjo Rosė ir paleido Andrea'os ranką. - Ir tu parašysi gerai, pamatysi. Tiesiog nereikia labai jaudintis. O patikėk, aš puikiai žinau kaip tai sunku!
Andrea paėmė Rosės ranką ir pasiūlė eiti kur nors.
- Žinoma. Galim, neprošal būtų pravėdinti protą. Galbūt kur nors lauke? Rodos oras gražus! - nusijuokė varnanagė. Ir pamanė, kad draugei nuotaika nors kiek pagerėjo, nors bus matyti vėliau. Jei ne - Rosė stengsis iš visų jėgų, draugę pralinksminti!
-
-Sveiki visi! Gero apetito ir gražios dienos, dėkui už dėmesį, valgom,-entuziastingiau, nei reikėjo, greitakalbe sušuko Amelia, sėsdamasi į savo vietą. Prieš akis jau mirguliavo maistas - šiandien pasirinkimas buvo gana didelis. Dešrelės, dešrelės kitame dubenyje, padažai, batonas, vėl dešrelės, bulvės, dešrelės... Mergaitė didžiosios dalies šio maisto (jei tiksliau - dešrelių) nemėgo, tad jos lėkštėje atsidūrė tik bulvės ir keistas žolelių padažas. Nors po ilgos nakties raudonplaukė ir buvo išalkusi, tačiau šįkart maistas liko kone neliestas. Kad ir kaip save valgyti įkalbinėjo Amelia, maisto nesinorėjo, nors paimk, prapjauk skrandį ir jį ten įgrūsk. Maistą į skrandį, ne skrandį į maistą. Nors šįkart mergaitė tarp šių dviejų dalykų ir nematė jokio skirtumo.
Gana prastą nuotaiką išblaškė pelėda, numetusi jai prieš nosį laišką ir pati kibusi į mergaitės nevalgomą košę. Varniukė smalsiai jį apžiūrėjo, mąstydama, nuo ko ši rašliava galėtų būti, tačiau atidaryti nedrįso.
-
Luna šiek tiek prislėgta atėjo į Didžiąją salę pusryčių. Ten kaip visad buvo visko: bandelių, dešrelių, dar bandelių, dar dešrelių. Ji įsidėjo valgyti ir įsipylė kažkokio gėrimo, kuris buvo pateiktas pusryčiams. Ji valgė. Valgė, valgė. Kai suvalgė, įsidėjo dar, ir vėl valgė. Jai buvo liūdna, tad ji tik valgė. kadangi buvo rytas, tai reiškė, jog dabar - pašto laikas. Ir kaip ji nustebo, kai ant jos pusiau suvalgytos dešrelės nukrito laiškelis. Jį išmetė nedidelė pelėdžiukė. Lunai buvo neįdomu, tad ji tik pasiėmė jį ir toliau valgė. Kai suvalgė, įsidėjo dar ir valgė. Kodėl ji taip šiandien norėjo valgyti, ji pati nesuprato. Bet ir vėl. Kaip buvo galima nuspėti, kai suvalgė jau kokią trečia porciją, ji įsidėjo dar. Ir vėl valgė. Valgė, valgė, valgė...
-
-Tu irgi gavai laiškelį?-pasiteiravo Amelia mažosios draugės, sėdinčios šalia. Atidžiai nužiūrinėdama savąjį, ji užmetė akį ir į Lunos. Šiokiam tokiam mergaitės nusivylimui, jie nebuvo vienodi - na, bent jau vienu laiku gauti. Mėgdama pakankinti save ir pratempinėti laiką, kai taip norisi kažką sužinoti, ji atidžiai apžiūrėjo popierių. Gana kietas, tikras, normalus vokas, pirktas iš rašymo reikmenų parduotuvės. "Ameliai, Varno Nagas" užrašyta dailiu, kažkur siaubingai jai jau matytu šriftu, bet kur - neprisiminė. Akivaizdu, kad jis buvo išsiųstas iš pelėdyno, mat tą pelėdžiukę mergaitė pažinojo - ne kartą ir pati, nenorėdama nuvarginti Molės, jai buvo patikėjusi savo laiškus.
-Įdomu, nuo ko,-pratarė varniukė, praplėšdama vokelį. Iš jo iškrito raudonplaukės nuotrauka, ir ji iškart suprato, kas dar bus viduje. Penktakursė išbalo lyg popieriaus lapas. Laiško turinys tik patvirtino jos speliones - netikėta buvo tai, kad Oliveris dar ją prisiminė ir pasistengė, kad mergaitė visgi gautų tai, ką buvo palikusi.
Amelia negrabiai atsistojo, atsisveikino su draugais ir išskubėjo iš salės, dabar jau nebeabejodama, kad tikrai nė kąsnio nebegalės praryti.
-
-Aha, aš irgi laiškelį gavau va... Tik nežinau nuo ko. Manau, reiktų paskaityti.-šiek tiek sutrikusiu tonu kalbėjo Luna.
Apžiūrėjo laiškelį - rašysena buvo nematyta, tačiau jis kvepėjo. Kvepėjo kažkuo, velniškai pažįstamu. Tas kvapas jai labai patiko, tad ji, kaip kokia idiotė, geras tris minutes uostė tą laiškelį. Galų gale ji jį atplėšė. Dun dun, dun dun, dun dun. Vyzdžiai išsiplėtė, o šypsena... Na ši atsirado nuo vienos ausies, iki kitos. Ji skaitė tą laiškelį gal kokius šešiolika kartų, kol suprato, jog tai jis, tai Benedict jai parašė, ir kad jis tikrai nori susitikt. Ir tik tada pastėbėjo, jog jos vyresnėlės draugės nebėra. Luna nustebo, tačiau ir vėl prisiminė laiškelį ir vėl nusišypsojo. O tas laiškelio kvapas jai priminė jį, tad ši laiminga išbėgo iš salės lauk.
-
Buvo rytas, Rokas atėjo į puryčius, salė buvo pilna mokinių. Keli švilpukai viduryje salės žaidė slėpynes. Berniukas atsisėdo prie Varno Nago stalo į savo nuolatinę vietą. Stalas buvo nukrautas kiaušiniais skrebučias bandelėmis, batonu, duona, sūriu ir visokiais kitokias dalykais kuriuos Anglijos vaikai valgė pusryčiams. Varnis pusryčiams valgė skrebutį.
Pro langą į salę įskrido daug pelėdų. Paštą neša Berniukas kartais gaudavo laiškų nuomamaos ir tėčio. Šiandien jam laišką taip pat numetė kažkokia nepažystama pelėda. Jis praplešė jį ir pradėjo skaityti.
Rokui
Rokai, čia rašo tavo mama. Aš dabar guliu šventojo skutelio ligoninėje, tuoj mirsiu. Tai neišvengiama. Noriu tau kaiką pasakyti. Prieš susituokiant su tavo tėčiu, aš turėjau kitą vyrą. Taip pat turėjau dukrą. Mano praeitas vyras taip pat tuoj mirs ir jo žmona taip pat mirė. Tavo tėtis taip pogi mirė. Tu su sese kraustaisi gyventi į Londoną. Oksfordo gatvė 1000. Šis namas paslėptas. Norint patekti į jį reikia prieiti prie paskutinio gatvės namo ir lazdelę nusukus į takelį ištarti Geonomus
Tavo sesės vardas Andrea Rachell, ji taip pat gaus panašų laišką.
Rokas išėjo ieškoti sesės, jos prie stalo nebuvo
-
Koridoriai buvo apsurdiškai tušti, nė gyvos ar mirusios dvasios apart juos abu-- tikrąja to žodžio prasme; netgi Hogvartso šmėklos buvo išsislapsčiusios nežinia kur. Kartais pagalvojo, galbūt jų kaukšintys žingsniai nubaidė visus šalin, o gal tai tik jo šeimininko aura ar dar bala žino kas?; Nero buvimas prie jo vis dar ne itin buvo malonus, nors dabar jeigu ir būtų norėjęs nebūtų galėjęs pabėgti. Tačiau kantrybė yra dorybė ir jis lauks savo saugioje vietelėje tol, kol nebus visiškai nepavojinga išlįsti. O kol kas jis lauks ir turės, galbūt, nešioti dažniau šaliką ne tik lauke? O gal, kadangi tai magiškas antkaklis, jis nebus matomas kitiems? O gal pavyks paslėpti jį burtais; tai būtų lengviausia išeitis iš šios kebeknės.
Durys į salę buvo, keistai, neužrakintos ir šiek tiek stumtelėtos atsivėrė gana be didelio pasipriešinimo, išskyrus ausį veriantį girgždėjimą. Tačiau Nero vis vien turėjo stumtelėti abiem rankomis, nors viena iš jų buvo drėgna ir šalta, nuo kito delno, o antra buvo šilta, net ir perdaug. Antkaklio metalas greitai įšilo nuo jo pulsuojančio kaklo, rodos, net patapo kūno temperatūros. Įeidamas į vidų, tiesa, pirmiau vyresniojo, jis vogčiomis žvilgtelėjo į jį, tikėdamasis, kad viskas berniukui bus paaiškinta. Ir gana detaliai; Nero nenorėjo suklysti ir kažką ne taip atlikti. Kas be ko, bet pažeminimo šiąnakt jam buvo per akis.
-Kokiu tikslu mes atvykome čia?- sustojęs prie varnų stalo paklausė, žiūrėdamas pro petį ir kartu pro akinių viršų; šie buvo nuslydę iki pat nosies galo, tačiau kažkas viduje jam vėl tarsi paliepė laukti kito nurodymo.
-
Atrodo berniukui nepatiko jo antkaklis, bet juk šis net neatrodė kaip šuniškas, akivaizdus antkaklis, verčiau jau brangus, tikro sidabro su puikia tekstūra... grandinėlė? Ar kaip gi tokie besivadina. Įdomu ar dėl jo kraujo pavirto šis gyvate? O jeigu būtų buvęs kitokio kraujo? Pavyzdžiui animago? Ar būtų grandinėlė įgavusi jo animago pavidalo detales? Kas ten žino... galbūt net nuo gynėjo formos priklauso kokia grandinėle bus apdovanotas tarnas... Reikėjo to paklausti pardavėjos žaviais rožiniais plaukais ir gotikine suknele, nors kas gi galėjo pamanyti, kad taip greitai ras sau tinkamą tarną?
- Tau nereikia gėdytis šio suvenyro, jis tau puikiai tinka, - mestelėjo komplimentą, kuris turėjo paguosti, eidamas tuščiu koridoriumi.
Nebuvo net vaiduoklių... turbūt tie švenčia kokios Madam Chelsea jubiliejų rūsyje, kaip kad kiekvienais metais, pasitaiko koks 200 ar 400 metis. Kartą buvo kviestas į vaiduoklišką puotą, bet atsisakė, kadangi... Buvo tada tik pirmakursis, vis dar neapsipratęs su mokyklos magiškais sutvėrimais.
Didžioji salė buvo tokia pat tuščia kaip ir koridorius, jų žingsniai skambėjo pernelyg garsiai... o negelbėjo ir tai, kad už langų buvo pradėjusi kilti audra.
Berniuko klausimas atsimušė į sienas, sukeldamas aidą. Tai privertė varną atsisukti į jį ir stumtelti jo akinius arčiau akių.
- Norėjau sumuštinių, - tarstelėjo atsisėsdamas prie stalo pabarbendamas pirštais į medieną.
Prieš jį išdygo lėkštė su įvairiausiais sumuštinukais, taip pat ir du arbatos puodeliai šalia lėkštės. Paėmęs puodelį ėmė gurkšnoti vaisinę arbatą.
- Valgyk, pirmą dieną turėtumei valgyki ir gerti pakankamai skysčiu, nes šitas ritualas gali tave užmušti jeigu nuspręsi laikytis dietos ar tai badauti, - paaiškino. – Taip pat ir mane, aš per keletą dienų atlikau net du ritualus tad... teks tau atnešti maisto man, mano sutuoktiniui ir sau, neketinu nei vieno mūsų numarinti, o tu juk taip pat nesvarstai apie mirtį, m? – paklausė šyptelėdamas. – Beje iš kokio koledžo esi?
-
Nero lengvu judesiu dar kartą perbraukė per gyvatėlę, jusdamas savo pirštų pagalvėlėmis šiek tiek kutenantį jos paviršių. Suvenyras...? pamanė, nusukdamas į šoną akis išgirdęs komplimentą, nors jis ir buvo gana keistas šiomis aplinkybėmis.Nors, visai tinkamai pasakyta; šis antkaklis ilgam primins apie šį įvykį , kad ir kaip stengtųsi pamiršti; diena, kai jis prisivirė tiek košės, kad murgdėsi joje ligi pat ausų, dar truputis ir jis ten pasiners iki pat dugno. Ne itin malonu.
Sekdamas kito pavyzdžiu, atsargiai prisėdo ant pačio suolo krašto ir padėjo rankas ant gruoblėto stalo paviršiaus, giliai atsidusdamas. Po kelių sekundžių siektelėjo puodelio ir apkabino jį, užuodė kvapą sklindanti spirališkais garais. Vaisinė?... Ne itin mėgo, tačiau kažkodėl jo gerklė nusprendė išdžiūti ir neleisti pratarti nė vieno žodžio. Teko gurkštelėti kiek deginančio skysčio; tik tam, kad galėtų prabilti.
-Dabar aš ne itin esu alkanas,- murmtelėjo, bet vis vien paėmė vieną ir visą susikišo į burną, klausydamas, kaip vyresnysis kalba. Niekad nebuvo itin manieringas prie stalo, ir nelabai galėjo per sekundę pakeisti savo elgesio. Negalėdamas pasakyti savo koledžo balsu tuo momentu, parodė į švilpynės bendrąjį stalą ir tas kiek išblaškė jį. Galbūt dėl to ir užspringo. Kad viskas neišautų it katapulta į orą, berniukas pasilenkė po stalu ir kelias minutes bandė nuryti didžiulį gumulą, dėkuidie, sėkmingai. Bet kai tik atsidūrė savo pradinėje pozicijoje suprato, ką jam pasakė.
-J-Jūs s-susituokęs?- naujiena ir tas faktas, kad vos neužduso, it pliaukštelėjimas pažadino Nero ir jis vėl pradėjo mikčioti.- Ar jūs n-ne per j-jaunas tam? N-Na, aš n-nieko nesakau, b-bet..
-
Teks pažinti savo tarną, sužinoti jo mėgstamus ir nemėgstamus dalykus, fobijas, kad per kokią užduotį neapalptų ar nepradėtų klykti, cypti kaip išprotėjęs, taip pat ir iš kokios giminės šis yra, nes jeigu paėmė iš kokios stiprios giminės tarną... na ką gi, teks kaip nors atkabinti šio šeimą nuo jo. Akivaizdu, Velinas pernelyg nepagalvojo apie tai kokias pasekmes gali turėti vargano bernelio paėmimas į tarnus ir ypač tokio apie kurį visiškai nieko nežino, tik tai, kad jis yra mikčiojantis bailiukas.
- Tai koks maistas tau patinka ir gėrimai? – pasiteiravo, juk teks maitinti jį metų metus. – apskritai, ką sugebi? Žinau, kad tu dar jaunas ir neturi pakankamai gebėjimų, bet galbūt kokį mažytį talentą?
Tiesa, jeigu šis nebūtų valgęs, tada per prievartą jam būtų sukišęs maistą į burną. Prikando lūpą dėl tokios minties. Neturėtų naudoti smurto prieš tarną, juk ne vergas.
Išrietė antakį kai berniukas nusistebėjo, kad yra susituokęs. Nemanė esantis per jaunas tam, o ir nematė reikalo laukti, kai rado tiesiog nuostabią antrą pusę.
- Mmm... Jeigu kalbi apie žiobariškas vestuves, tad net tada nebūčiau per jaunas, man jau devyniolika žinai, - lengvai šyptelėjo. – bet ne žiobarišku metodu suvedžiau save su išrinktuoju, - tarstelėjo parodydamas gyvatišką žiedą apsivyniojusį aplink pirštą. – kaip ir minėjau, ritualas... bet nesijaudink, manau jis bus daug švelnesnis šeimininkas negu aš tau.
Nuo Karmos jam sklido tikrų tikriausia švelnumo aura, bet galbūt jis taip meiliai ir žavingai elgėsi tik šalia jo. Patenkintas užsigėrė arbatos, gaila jie nebuvo viename koledže, galėtų miegoti vienoje lovoje... Ah... galbūt pasikeis koledžą į Klastūnyną...
- Kad jau esi iš švilpynės... hm... manyčiau ir gerai, bet turbūt tau teks pasigyventi kur kitur... žinai, galbūt kambaryje iki pareikalavimo? Juk tame gali atsirasti puiki lova ir kiti baldai, tad neturėtų būti problema, m?
-
Berniuką visu pajėgumu pribloškė kito neatsakingumas ir spontaniškumas, nors jis ir buvo jau suaugęs, ar bent jau taip sakė. Juk svarbūs sprendimai turi būti priimti apie juos tik rimtai pagalvojus; pasveriant visus taip ir ne. Nepatikliai dėbtelėjo į jį per akinių viršų ir nejaukiai pasimuistė vietoje, prisiminęs ko jo klausė, nes... Na, gana pavėluotai pradėjo domėtis viskuo. Tačiau kaip kuo švelniau pasakyti, kad Nero visiška vidutinybė be jokių talentų ar šiaip kažko įdomesnio?
-N-Na...- sunėręs pirštus pradėjo. -Na, man, mm, viskas gana p-patinka, nors kai kas labiau, -nudelbė žvilgsnį į kažkokį taškelį ant stalo. - Nors labai mėgstu saldumynus, n-nors retai juos v-valgau, bet tai n-nesvarbu- prikandęs lūpą pradėjo jį bandyti nukrapštyti. Ką sakyti apie savo talentus? Juk negali nenuraudęs iš gėdos paskelbti, jog geriausiai moka itin dideliu greičiu daužyti viską aplinkui ar užkliūti už neegzistuojančių dalykų. Galbūt tiesiog sumals kažką ir viskas. - N-Na, man gana gerai sekasi k-kerėjimas, gal tai galima būtų v-vadinti talentu?- sumišęs siektelėjo gyvatės formos žiedo ir švelniai patapšnojo jį rodomuoju pirštu, stebėdamasis, kodėl jam tai atrodė gana miela. Kita vertus, negalėjo patikėti, kad kažkas, t.y tas švelnesnis žmogus, galėjo susisaistyti santuokos ryšiais su šiuo vaikinu. Matyt turėjo itin įdomų skonį.
-P-Pala, kodėl aš n-negaliu likti savo bendrajame kambaryje? N-Nenoriu būti visiškai vienas kokiam p-pilies kambaryje!- piktai susiraukęs pakėlė galvą ir ėmė spiginti akimis it šuo, iš kurio buvo atimtas kaulas.
-
Akivaizdu, berniukas buvo pernelyg drovus, kad kalbėtų be mikčiojimų, o gal verčiau išsigandęs? Turbūt ir tai... Na teks apsiprasti su savo šeimininko būdu jam, kaip ir pačiam šeimininkui. Žinoma, žinojo, kad į tarnus paėmė tokį... bailų peliuką, bet ką jau padarysi, su laiku šis pavirs šaltu, o jeigu ne... Galbūt ir gerai, galės leisti šiam prižiūrėti benamių kačių kačiukus.
- Kokie saldainiai tau labiausiai patinka? Čiulpinukai ar kas kitas? – su šiuo klausimu atsirado ir nežymus vyptelėjimas it būtų pasakęs kokį nepadorų pokštą, matoma tik jam ir dar keliems žmonėms, kurių čia nebuvo.
Įsimetė dar vieną sumuštinį į burną klausydamasis mikčiojimų, turbūt reikės uždėti kokį antkaklį, kad ir mikčiojimą sustabdytų, bet jeigu šisai ims kalbėti monotoniškai, tai taipogi nebus smagu nei žavu.
- Nuostabu, kerėjimas ir man pačiam ne ką prasčiau sekasi, bet bent jau abu galėsime paleisti į savo priešus crucio ir aveda, ar tiesą sakau? – nurijęs maistą pratarė. – Nesijaudink, nereikės to daryti dažnai, o be to... žmonių nežudysime, tik padarus kurie ketina nužudyti mus, - ir užsigėrė arbata, šitaip ištuštindamas puodelį.
Padėjo šį ant stalo ir... jau būtų atsilošęs kaip kėdėje, bet atsiminė, kad sėdi ant suolo, kuris atramos neturi. Tad apsivijo savo vieną ranka aplink berniuką, užsinorėjęs šiokio tokio ramsčio.
- Vienas? Na ateičiau aš, paskiau mano brangusis Karma, arba mes abu, bet tada tau tektų stovėti koridoriuje ir žiūrėti ar niekas neateina, ar... galėtum žiūrėti į mus, aišku, tau užriščiau akis, - tarstelėjo. – Juokauju, juokauju ~ verčiau atnešiu į tą kambarį kates, o tau juk patinka katės, m?
-
-Hmm, n-net nežinau... -mąsliai nutesė, ranka tiesdamas į dar vieną sumuštinį; matyt jam pagaliau atsivėrė skrandis. -M-Man n-nepatinka dalykai, kuriuos sunku kramtyti,- nedrąsiai šyptelėjo, apsimesdamas, kad nesuprato užslėptos minties. Nors ir buvo dar tik vaikas, pakankamai žinojo apie tokius dalykus, vis dėlto jo žiobarai draugai buvo gana neišauklėti vaikėzai, kurie nepraleisdavo progos paerzinti mergaičių, kai šios valgydavo ledus ant pagaliuko ar kažką panašaus. Kažkuo vaikinas priminė juos; Nero senus draugus, kurių šiek tiek pasiilgo. Jeigu jis nepasakys kažko itin keisto, galbūt viskas nebus taip blogai...
-A-Ah, aš tikrai n-nenoriu n-naudoti kerų skriausti kitiems!- per vėlu. - Man n-nepatinka matyti, kaip žmonės kenčia, - patempęs lūpą jau buvo bepradedąs paskaitą apie humaniškumą ir savo pacifistines pažiūras, kai didesnis už berniuką svoris vos nenutempė jo ant žemės; dėl keistai greito reflekso kažkaip spėjo sugriebti stalo kraštą ir įsikibti į jį.
-N-Na, turiu katiną namie,- atgavęs pusiausvyrą kiek neįprastai oriai tarė. - Tačiau j-jis per senas toli k-keliauti, todėl pasiliko. Kartais pasiilgstu jo kailiuko ir m-murkimo...- pajutus, kad virpa lūpa nusprendė pakeisti pokalbio temą į tokią, apie kurią jam nereikėtų daug pasireikšti. Vis dėlto, buvo tik vaikas ir jo vaikėzai draugai ir šiaip aplinkiniai tokiais dalykais neužsiminėjo, o ir Nero anksčiau nematė reikalo domėtis tuo.
-J-Juk jūsų sutuoktinis v-vyras? B-Bent jau tiek supratau... K-Kaip jūs...- čia jis prisidengė burną ranka, kad tik kas pašalinis neišgirstų. -D-Darot t-t-tuos da-dalykus?..
-
Plačiai nusižiovavo, dabar kai pavalgė buvo gan mieguistas, visai kaip katinas. Puikiai žinojo, kad miegoti... iškart pavalgius buvo prastas sumanymas, nes visas maistas imtų ir supūtų, bet... Jau keletą naktų normaliai nenueidavo pailsinti savo minčių. O dabar... dabar turbūt buvo pirma nakties, tai pateisintų visą šitą tuštumą.
Berniukas pasakė viską maždaug kaip ir manė, kad šis sakys, visgi jo charakterio bruožas, Velino akimis, buvo – geraširdis ir nekaltas angelėlis, tad net nesistengė papildyti tų temų, kadangi kai laikas ateis... jos pačios pasipildys, ne žodžiais, o veiksmais.
Prakalbus apie katiną, sušiaušė jo plaukelius ir katiniškai pasitrynė į jo kaklą.
- Nuspręsta~ tu prižiūrėsi mano naujas kates ir kačiukus, kad tau jie taip patinka, - tarstelėjo patenkintas.
Šyptelėjo kai šis nežinojo... nors tiesa pasakius, jam visada toks nežinojimas atrodė keistas. Kiši kur lend- na... verčiau giliau apie tai negalvos, nes taip galima ir žmogų užmušt.
- Paprastai, - truktelėjo pečiais. – Tau neturėtų būti įdomu, juk tau patinka mergaitės, ne? – kilstelėjo savo antakius, tiesa, jam nebuvo labai įdomu, galėjo šitam berneliui patikti, kad ir fėjos... nors jeigu šis turėjo kokią mokyklinę simpatiją... tarno kostiumai viską jam sugadintu, ta mintis atrodė pernelyg linksmai miela.
Pakilęs nuo suolo sugriebė berniuką už riešo. Pristatys jam miegamąją vietą, o ten ir papasakos kitas smulkmenas, o dabar... dar koks profesorius sumanys ateiti naktipiečių ir juos aptiks, tada tai būtų kiek... Erzinantis nutikimas.
- Eime, jau vėlu, - tepasakęs nutraukė šį nuo stalo ir, greitu žingsniu išėjo iš didžiosios salės kartu su tarnu.
-
Vos tik grįžusi vidun, mergaičiukė nuėjo pavalgyti pusryčių. Vorų akys, kalakutiena su medaus sirupu, lašišos šašlykai. Viskas čia labai skanu, kaip ir visada.
Bet Adira pasirinko paprastesnius pusryčius. Juk ne kartą girdėjo, kad tokiu ankstyvu metu reikia sočiai pavalgyti, bet nesirinkti kepsnių ar dar kokio 'sunkesnio' maisto. Taigi, ši pasiėmė vaisių salotas ir tris ryžių paplotėlius.
Ir labiausiai nustebo atsivertusi knygutę. Jau buvo atsakymas.
-Keista apsėdimo forma, mhm,-susidomėjusi skaitė.-Nebijok. Nebijot?
Iš karto pamirkiusi plunksną į jau besibaigiantį rašalą, Adira parašė į pirmą puslapį (klastuoliui peržiūrėjus žinutę, rašalas dingo).
Aš taip ir žinojau, kad kažkas čia keisto. Na ir kodėl visi Hogvartso mokiniai, pasakyk tu man, turi būti kažkokie keisti? Tarp jų ir aš, žinoma. Bet kodėl? Man čia baisu.
Labai norėčiau, kad papasakotum istoriją su detalėmis, bet gali tau ranka nutirpti nuo rašymo. A.F.
P.S. Man vistiek baisu. O kas, jei tas Būtybina
Ir baigėsi Adiros rašalas. Na ir kodėl, kodėl dabar?
Mergaitė perskaičiusi laiškelį pasijuto kaip mažoji erzinanti sesuo.
Greitai užvertusi knygelę, varna pradėjo valgyti salotas, o pabaigusi dar kiek pasėdėjo beveik tuščioje salėje. Tada atsistojo ir nuėjo.
-
Rokas atėjo į didžiąją salę. Buvo kaip tik pietų metas ir Rokas nuėjo prie Varno Nago stalo ir pamatė laisvą vietas šalia mergaitės kurios vardas buvo (bent jau kiek Varnis atsiminė) Margo. Po kovos su gabiku jis buvo labai išalkęs ir pradėjo kimšti vištieną padėtą ant stalo. Tada iš asočio įsipylė moliugų sulčių ir šiek tiek jų išlaistė, bet dėmė pati pranyko. Išgėręs sulčių ir suvalgęs Roko mėgstamiausią bandelę su karamele jis pradėjo kartotis užkeikimus. Wingardium levioza Varnis pakėlė obuolį nuo lėkštės ir nuskradino jį į kuprinę. Iš kišenės jis išsitraukė vieną iš savo dviejų žiurkėnų, Otį. Levicorpus Žiurkėnas pradėjo kyboti aukštyn kojomis. Liberacorpus žiurkėnas grįžo į normalią padėtį. Jis iš kišenės išsitraukė savo kitą žiurkėnę tagelą. Jis pabandė ją pririšti prie savęs Animaservus Tačiau netyčia ją surišo su šalian sėdinčia Margo
-
Dauguma blynus laiko pusryčių patiekalu. Tai savotiškas stereotipas. Nes, kodėl negalima jų valgyti pietums? Kiti mano, kad jeigu ant blynų bus daug sirupo tai jie jau virs desertu. Na ką gi, tuomet Margo pietums kaip tik kerta pusryčių ir desero hibridą. Ir dar kokį gardų. Kas tiesa, tas ne melas ir niekaip nepaneigsi, kad namų elfai, ką jau ką, bet blynus kepa pasakiškai. Ir sirupo negaili. Ir šiaip. Didžioji salė turbūt buvo mėgstamiausia varnos patalpa visoje pilyje. Nepaisant kartais trukdančios kompanijos čia galėjai gauti visko ko tik užsimanęs. Nori ledų? Še tau ledai. Nori braškių? Še tau braškės. Nori visko kartu? Taip, raudonakė panorėjo. Ir gavo lėkštę blynų, su daug sirupo, ledų ir braškių. Vos nepradėjo klykti (iš džiaugsmo žinoma), bet gerkle slenkantį garsą sustabdė pačios burnon sugrumtas gal kiek per didelis blyno kąsnis. Taip ir liko Margo. Viena su savo blynais.
Jau kažin kelintas lėtai sukramtytas kąsnis užstrigo gerklėje. Varna nebyliau žiaugtelėjusi užsikosėjo. Truputėlį dramatiškai duso ir springo, o galiausiai nurijusi vėl vos nepradėjo klykti. Jau antrą kartą šiandien, ir tuo labiau - dar tą pačią valandą. Kažkoks mulkis kažką pridirbo su jos siela. Žinot, tą jausmą, tarytum vėsus vėjas landžioja pro skyles tavyje? Žinoma nežinote, juk niekas net neatsiklausęs nepribūrė kažko kas tai sukėlė. Ir koks velnias suteikė tokią teisę?! Jei kas ir darys ką nors su ja tai tik Margo.
Ugninis žvilgsnis akimirksniu susiaurėjo ir piktai perbėgęs veidais irzliai įsispitrijo į potensialų kaltininką.
-
Margo spoksojo į Roką. Jis nežinojo ką jai sakyti.
– A-atisprašau, – vos ne mikčiodamas pasakė Rokas
Kiek atsimenu iš pamokos šiais burtais galima užsikeikti tik save. Varniukas galvojo ką daryti, tuos kerus buvo sunku nuimti nuo savęs, o nuo kitų tikriausiai kokios šimtą kartų sunkiau. Berniukas galvojo ką daryti . Tikriausiai reikia bandyti ją atkerėti.
– Ar galiu pabandyti tave atkerėti? – paklausė Varnis.
Mergaitei palinksėjus Rokas iškėlė lazdelę ir aiškiai ištarė:
–Liberianima
Tačiau nieko neįvyko. Ir kodėl aš egalėju treniruotis kieme arba miegamajame kur mažiau žmonių. Dabar visiškai prisidirbau. Nu kodėl?
Margo jau žiojosi kažką sakyti. Rokas jau buvo pasiruošęs klausyti rėkimo ar konors panašiai
-
Kruvinos akys dar labiau išsprogo, kai žvilgsnis užkliuvo už klaikaus šerių gniutulo ir viskas pamažu ėmė aiškėti.
-Aš čia žiurkė?! - vis labiau nebetvardydama plūstančio įsiučio suspigo. Taip, ten buvo žiurkė. Smagumėlis.
Ko jau ko, bet žiurkių ši mergužėlė nemėgo. ir ko jau ko, bet savo sielos gyvūnu tikrai nenori matyti žiurkės. Trys priežastys: Pirma, jos nešioja tūkstančius parazitų, kurie sukelia tūkstančius ligų, o sirgti, niekas nepasiginčys, tikrai nėra palaima. Antra jos tiesiog bjaurios. Trečia... Užtenk ir dvejų. Tas gyvis turėjo išnykti. Ragana niršdama piktai papurtė savo garbanas.
-Tu negali pabandyti mane atkerėti. Tu privalai atkabinti tą padarą nuo manęs! Ir kuo greičiau! Antraip ta šakutė, - parodė įrankio pusėn. - Ras geresnę vietą negu stalas. - pakeltas balsas ištirpo visuose kituose pietų garsuose. -O, jei ji nepadės, patikėk manim, paskui ją seks ir peilis. - stiprokai bedusi pirštu į gretimai apsireiškusį varnį iškošė pro dantis.
Toliau piktai spoksodama ir klausydamasi didžiojo mago veblenimų, sirena iš lėto sukryžiavo rankas.
-O, puiku! Nuostabu! Tiesiog pasakiška! - užvertė galvą ir pakėlė rankas į tolimas dangumi padengtas lubas, tarytum dėkutų. -Dabar turėsiu tąsytis visur su kažkokiu parazitus nešiojančiu šerių gumulu. Fantastiška! - irzlius, sarkazmo persunktus žodžius, adresuotus bendrakursiui, pasekė žvilgsnis. -Ir kaip tu nesugebi atplėšti, kai sugebėjai prilipdyti prie manęs žiurkę?
-
Rokas galvojo toliau. Man reikia burtažodžio kuris atšauktų užkeikimą. Varniukas pradėjo galvoti apie tai ką mokėsi pamokose ir skaitė knygose. Lyg ir pamenu užkeikimą atšaukiantį kitą burtažodį. Prisiminiau, Finite incantatem Varnanagis šįkart nė neklausęs Margo ar gali ją atkerėti. (Nes buvo beveik įsitikinęs, jog ji nesutiks .) pabandė atkerėti mergaitę. Jis nukreipė lazdelę į savo žiurkėną. Finite incantatem Jis nežinojo ar burtai pavyko, todėl pakuteno savo gyvūnėlį. Jis raitėsi iš juoko. Margo atrodo nieko nejautė. Varnanagis paklausė jos:
– Ar paprastai bijai kutenimo?
Jis laukė atsakymo ir labai tikėjosi, kad paprastai ji jo bijo, nes tada ji atkerėta. Jeigu nebijo reiks papildomo patikrinimo.
-
Tikrai neatrodė, kad tas kutenimas būtų ką pakeitęs. Ledinis veidas, žvilgsnis nuo kurio nugara nubėga šiurpo pėdutė ir atšiaurus kaip pati antarktida balsas. Nors ir pati Margo vargiai tikėjo, kad šis būdas patikrintas. Akimirkai taip suledėjusi tapo tikra dramos karalienė.
Visai varnio laimei po vunderkindiško žiurkės prilipdymo, jam beveik taip pat vunderkidiškai pavyko ją ir atplėšti. Buvo galima pajusti, kad tas padaras išnyko iš sirenos gyvenimo.
-Ačiū. - kiek kandokai padėkojo.
Ramiausiu judesiu nusisukusi ir tuo pačiu grįžusi prie savo blynų bei susikimšusi paskutinį sirupuoto gėrio ir gyvenimo šviesos kasnį, gracingai atsistojo. Tėviškai uždėjusi ranką ant bendrakursio peties, kad ir kaip keistai tai atrodė, įdėmiai pažvelgė kruvinu žvilgniu.
-Valgyk savo daržoves, nemesk mokyklos ir treniruokis kur nuošaliau. Betrūko, kad ką nuavadakedavrintum. Čiau. - pabrėžtinai atsisveikinusi su dirbtiniu akcentu paplekšnojo per tą patį, to pačio bendrakursio petį ir kaip visada, na, nevisai, bet kai būdavo dramos įkarštyje grakščiai ir elegantiškai išžingsniavo iš salės.
-
Salė šį kartą atrodė mieganti. Prie visų keturių stalų sėdėjo vos devyni mokiniai, Adira jautėsi taip, lyg pusryčiai nebebūtų reikalingi kitiems. Taigi, eidama prie stalo ji nenorėjo kvailai spoksoti į vieną tašką, todėl pradėjo skaičiuoti. Trys vaikai prie Švilpynės, keturi prie Klastūnyno, vienas prie Grifų Gūžtos ir dar vienas prie Varno Nago. O ta vienintelė sėdinti mergaitė Adirai buvo pažįstama. Taip gerai pažįstama, jog vos ją pamačius trečiakursė beveik pradėjo bėgti ir norėjo apsikabinti, bet susilaikė.
-Labas rytas,-apžergdama suolą pasisveikino ir dirstelėjo į jau valgančią Margo.
Patogiai atsisėdusi ji nužvelgė kuklų stalą.
-Mažiau mokinių, mažiau maisto nei įprastai, hm? Gal kur visi išvyko? Ir duona sena kaip Eladoros Keteridž žiurkė,-pasibjaurėjusi sakė laikydama sausą, tikriausiai neįkandamą baltos duonos riekelę.-Beje, šiandien sapnavau, jog suvalgiau kažką neskanaus, o netoliese stovėjo kibiras vandens. Nežinau kas su galvele atsitiko, bet panirau į tą kibirą, ir nebeskaudėjo. Ar žinojai, kad Eladora suvalgiusi savo išrastą augalą vos nepasismaugė, bet šaltas kibiras vandens ją išgelbėjo? Na ir keisti sutapimai.
-
Ar nustoji tikėti mėnuliu, kai pateka saulė? Atsakysiu už tave. Ne. Ar nustoji tikėti saule, kai ją užstoja debesys? Žinoma, ne. Ar jau nereikia tvarkytis ir ruošti maisto, kai valgyti neatskuba pusė tūkstančio mokinių? Kažkodėl atsakymas pasikeičia į taip. Elfai tinginiai. Kad ir kokius skanius blynus keptų. Arba mokyklos valdžia visiškai nuprotėjo ir virtuvėje darbuotis paliko vieną elfą. Arba elfai sukėlė maištą dėl kokių nors jiems neįtikusių darbo sąlygų. Žodžiu, Margo nelabai ir rūpėjo kas ten nutiko, bet buvo aišku tai, kad šiandien pusryčiai tikrai nekelia optimizmo. Rytą galėjo išgelbėti nebent nuostabi kompanija. Bet salė buvo tuštutėlė. Žinoma, keistoka, kad ji tokia. Pusryčių metas ir visi negalėjo taip greitai susinešdinti, prisiryti ir išsinešdinti iš čia.
Tai vienur tai kitur mintimis trumpam nuklysdama, ranka pasirėmusi galva maišydama kažkokią šlapią betoną primenančią košę, ar verčiau makaluodama šaukštu jos paviršių (giliau šaukštas nelindo, turbūt betonas ten jau sustingo), retkarčiais pasiknaisiodama lėkštėje gal dar užsilikusio, trupiniais nevirtusio sausainiuko, bei tokį radus džiaugsmingai jį sušlamšdama raudonakė pagaliau sulaukė dienos pradžios išganytojos.
-Sveika, - kiek nepatenkintai (dėl klaikių pusryčių, suprantama) pasisveikino. -Ai, nesuprasi, kas čia darosi. Turbūt paskirstymo kepurė jau sukūrė visų klonus ir jie juos užrakino spintose. Mano košė panašesnė į betoną, negu į košę. - patrankė šaukštu į tą pilką masę. - Tu dažnai sapnuoji, kad nuo neskanaus maisto tau kažką skauda? Ir man atrodo, kas seną žiurkę turėjo Aspirė Ciurleron. Ji persodino kažkokio augalo DNR į kitą, kad antrasis galėtų išgyventi mūsų kraštų šaltį. O prie ko čia ta žiurkė ir kodėl ji man tokia girdėta net neįsivaizduoju. Ir šiaip nenutuokiu ar ji iš vis turėjo žiurkę. Kartais viskas susimakaluoja kaip šita kokti košė.
-
Vos nužiūrėjusi geriau už duoną atrodančią košę, išgirdo Margo žodžius. Tada greitai nusuko žvilgsnį į vaisius.
-Pabandysiu vaisius,-tarstelėjo Adira. Ji labai norėjo valgyti, bet betoninės košės tikrai neragaus. Bet ir tie vaisiai atrodė kelias dienas čia gulėję, trečiakursės mėgstamiausi nektarinai buvo minkšti kaip nepripūstas kamuolys.
-Juk ne vienas burtininkas gali turėti žiurkę,-irzliau pasakiusi mergaitė susivaldė ir vėl normaliai pažiūrėjo.-O ta Ciurleron herbologė? Nes Eladora Keteridž - taip. Ir savo žiurkę be galo mylėjo.
Tyliai sukrizenusi varniukė atsikando per minkšto nektarino, skonis buvo geresnis nei tikėtasi. Ne skaniausias valgytas vaisius, bet ir geriau už kietą duoną.
-Ko gero, šį rytą, ir tikriausiai visą dieną, teks apsieiti be gero maisto,-lyg šunytis suinkštė, visiškai nesigėdydama prie Margo.
-
Dėkoju už dar vieną nesutrupėjusį sausainį, Galingasai. - dramatiškai išrėžė, tik labai gerai, kad savo galvoje. Kitaip ne tik pati, bet ir visi kiti manytų, kad ji beprotė. O gal jau mano. Nesvarbu. Geriausi žmonės yra bepročiai.
-Žinoma gali. - lyg niekur nieko sukramčiusi, kaip gerai, pelėsiais visai neatsidavusį sausainį, toliau šaukštu maišė betoną. -Bet nevisų žiurkės būna garsios. - šyptelėjo puse lūpų. - Aha, herbologė. Bet tyrė ir kažką iš žiobarų pasaulio sričių. Jų mediciną, lyg ir. Sunkus tas žiobarų gyvenimas, susirgai - tai geri kažkokius marmalus pusmetį. Kaulą susilaužei - še tau ir du pusmečiai su betonu toje vietoje. Oi, kiek daug betono šiandien.
Ta košė tikrai buvo betonas. Kuo toliau tuo labiau kietėjo. Fe. O kas būtų, jei kas nors būtų ją suvalgęs? Argi burtininkai virškina statybines medžiagas?
-Mhmm... - atsiduso. -Turbūt pietums gausime troškinio iš plytelių arba tapetų makaronų. - prunkštelėjo. -Na, žinai, jie dera prie betono. (Vėl betonas. Betonas... Betonas... Betonas...) - aidėjo visuose kampuose. Ir, o taip, Margo. Žmonės tikraaai supranta ką pastoviai nusišneki.
-
Kąsdama antrą kartą kalbėjo:
-Tai sakai žiobarų pasaulio sritys. Hm, mane keistai domina žiobarų gyvenimas, kad ir koks sunkus bebūtų.
Vos baigus į salę atėjo dar du mokiniai, Adira nulydėjo juos žvilgsniu. Švilpynės stalas. Vadinasi, Margo ir Adira toliau liko sėdėti dviese prie ilgutėlio stalo, nutiestu neskaniu maistu.
Trečiakursė mielai nusijuokė iš plytelių troškinio. Ach, Margo, visada sugebi prajuokinti.
-Dabar tikriausiai turėsiu eiti. Galbūt paieškoti maisto kitose pilies vietose, arba tiesiog nuobodžiauti gurgiančiu pilvu,-vos tramdydama žiovulį vis tiek užsidengė delnais burną.-Kitą kartą galėsime ilgiau pakalbėti apie burtininkus.
Taip jau buvo, kad su Margo visos temos atrodydavo savaip įdomios. Pakilusi nuo stalo mokinė šiltai žvilgtelėjo į draugę ir perlipo suolą.
-Patariu tos košės daugiau nevalgyti. Ką žinai, gal ji mėnesio senumo,-pridėjo ir galiausiai išėjo iš salės, geros ir blogos nuotaikos kartu.
-
Ar čia kepta sūrio lazdelė? Kepta sūrio lazdelė?! Jei penkių sekundžių taisyklę pakeisime penkių dienų taisykle ji vis dar gera. Dar gera! - alkis darė savo, o lazdelė taip viliojo savo nejuntamu kvapu. O dar vakarienės vakar nevalgė.
-Tai, kad jie turi visokių visai smagių dalykų. - gyvai sučiauškėjo. Nuotaika pasitaisė. Dar geriau, kad ta lazdelė net nebuvo pasivalkiojusi čia 5 dienas. Šviežutėlė! Au jas!
-Mh, gerai. Aš patenkinta savo lazdele. - nusijuokė pamosikuodama nuskilusiu kąsneliu. -Žinoma. - šyptelėjo. -Kol kas pasitenkinsiu šiuo lobiu.
Bendrakursei išėjus Margo dar kiek pasėdejo. Pasigardžiuodama sukramtė lazdelę.
Panirk į aksominę tamsą, leisk man pažaisti su tavo siela... Juk ribos - iliuzija, o Rojus - miražas, suraskime tai, kas mums miela... - nedorėliškai išdykęs balsas galvoje. Žinoma. Būtinai... - atsiliepė ir palikusi jau baigiančią sukietėti košę ant tuščio, trupiniais ir šiaip pasivalkiojusiu maistu išmarginto stalo dingo iš salės.
-
Pirmakursė varniukė įžengė į didžiają salę. Aplink strykčiojo jos bendraklasiai, su pernelyg gera nuotaika. Vieni džiūgavo jog greit savaitgalis, kiti dėl to, jog mažai namų darbų, o dėl trečių taip ir nebuvo aišku. Tačiau ne Ariana. Ji buvo kitokia. Mergaitė buvo protinga, rami ir pernelyg suaugusi pagal savo amžių. Jos ramus, bei šaltas veidas nerodė jokių emocijų. Ji taipogi neturėjo ir draugų. Ne todėl jog ji buvo nedraugiška, o todėl jog jos žvilgsnis atrodė grėsmingas. Tačiau nepaisant visko, mergaitė buvo draugiška ir linksma. Tereikia su ja labiau susidraugauti. Vienintelės Levinson draugės buvo knygos. Būtent pastarųjų ji niekada nepaleisdavo iš rankų. Tai buvo jos paguoda ir ramybė, tokioje sumaištyje.
Mergaitė atsisėdo už savo koledžo stalo. Permetusi ilgus, blizgančius ir šviesius lyg sidabras plaukus, mergaitė įsipylė sau moliūgų sulčių į metalinę stiklinę. Užsivertusi taurę, ji pro stiklinės viršų, nužiūrėjo visus susirinkusius ir salėje sėdinčius žmones. Giliai širdyje ji pavydėjo mokiniams, kurie turėjo draugų ar net grupeles. Šviesiaplaukė vylėsi jog ir ji vieną dieną suras žmogų, kurį galės pavadinti draugu.
Su šia gaida ji padėjo taurę ant stalo ir išsitraukusi knygą, pasidėjo priešais save ir atsivertusi reikiamą puslapį ėmė skaityti.
-
Džiulieta atsisėdo prie Varno Nago stalo. Jautėsi pakerėta- jos mama kadaise mokėsi tame pačiame koledže. Labiausiai džiugino faktas, kad nuo šiol galės būti savimi, mokytis su tokiais pačiais kaip ji. Aplink tiesiog ūžte ūžė. Pirmakursiai bendravo su naujaisiais draugais, vyresni mokiniai dalinosi atostogų įspūdžiais. Džiulieta nusišypsojo pati sau ir įsidėjo į lėkštę kelis skanumynus.
-
Klarisa greitai nubėgo prie Varno Nago stalo, atsisėdo.Pamatė, kaip atsiranda valgis ir pradėjo jį valgyti, bet tik saldumynus.
Kaip jų pasiilgau.Kaip seniai bevalgių jų?-nuskambėjo klausimas Klarisos galvoje.Įpusėjus jai valgyti, kiti varniukai jau skirstėsi.
Na ką gi, metas ir man jau eiti.-pagalvojo Klarisa.
Ji nusėkė paskui kitus varniukus.
-
Elnas ramiai įžengė į Didžiają Salę.Nesibaiminda, kad gali pavėluoti į pirmą pamoką kaip darė kiti mokiniai.Šiandien ji nutarė praleisti visas pamokas ir praslankioti po mokyklą ar pabūti bendrajame kambaryje.Apsidairius pastebėjo mėlyną ir bronzinę spalvas.Na štai Varno Nago stalas.Nuėjusi prie stalo klestelėjo šalia kažkokios mergaitės, kuri buvo įsikniaubusi į knygą.
Įsipylus moliūgų sulčių į metalinę stiklinę,įsidėjus kelis skrebučius užteptus džemu pradėjo valgyti.Mmmmm...Kaip skanu. Pamanė pirmakursė.Ji neturėjo šiuo metu draugų nebent iš kitų koledžų.Bet jai ir nereikėjo.
Ramybė jos geriausia draugė.Jai taip mąstant nuskambėjo varpas į pamoką ir salė kaip mat ištuštėjo.Liko tik keli septintakursiai ir penktakursiai, bet dauguma jų buvo klastuoliai.Aišku liko ir vienas varnanagis, bet jis buvo labai susiraukęs.Todėl Elna net negalvojo jo užkalbinti.Iš lėto atsistojo iš savo vietos pasiemė po suolu numestą kuprinę kuri buvo pustuštė ir išėjo iš salės.Užlipo laiptais į viršų ir įėjo į tuščią bendrajį kambarį.Atsivertė "Hogvartso Istorija" kurios liko skaityti penkiasdešimt puslapių ir įniko į knygą.
-
Kiek apsnūdusi (namuose buvo pratusi miegoti ilgėliau), Dionė bidzeno didžiosios salės link. Įžengusi pro duris, mergaitė išsyk pastebėjo savo koledžo stalą, ant kurio pusryčių, kaip ir vaikų, dar nesimatė. Priėjusi klestelėjo ant suolo bei pradėjo smalsiai dairytis aplink. Neilgai trukus, po nosimi atsirado valgis - šįsyk tai buvo varniukės itin mėgstamas varškės apkepas. Pirmakursė lėkštėn, šalimais apkepo, įsidėjo ant stalo stovinčios aviečių uogienės. Smaližė puolė valgyti. Maistas buvo itin gardus. Beskanaudama Dionė mąstė apie tai, kiek daug burtų Hogvartse slypi už kiekvieno kampo. Kur bežengsi,- visur magija. Įdomu, kiek laiko prireikė visa tai apkerėti? Tikriausiai, labai daug, bet, manau, buvo verta.
-
Užsisvajojęs pirmakursis įžengė į salę ir lėtu žingsniu nukeliavo prie Varno Nago stalo. Kyan vis dar neapsiprato su šia magiška aplinka, tad vis dairėsi į šonus ir eidamas stebėjo kitus mokinius ir ką jie veikia.
Ar visi šie mokiniai čia, Hogvartse, iškart pritapo? Ar jiem iš kart čia viskas sekėsi? Ar aš čia vienas toks, kuris niekaip nesugeba pritapti, susirasti draugų ar bent normaliai bendrauti su kitais? Visi čia atrodo kaip iš visiškai kito pasaulio ir turi atskirą kalbą, kurią supranta tik burtininkai. O gal taip ir yra? Gal aš net ne burtininkas? Gal todėl nesugebu čia bendrauti? Gal aš tik paprastas žmogus? Kaip ten burtininkai juos vadina? Žiobarais? Bet tada kodėl aš čia? Kodėl aš Hogvartse? Tūkstančiai klausimų kirbėjo pirmakursio varniuko galvoje, o į juos atsakymų nėra.
Šitaip begalvodamas, jis lėtai žingsniavo link stalo, ant kurio jau matėsi daug maisto.
-
Mirta užsimiegojusi ir su kreivai susagstyta mantija atsivilko į Didžiąją salę pakramsnoti pusryčių. Ji prisėdo priešais auksinę lėkštę toliau nuo teoriją besiaiškinusių ankstyvų mokinių. Ji taip pat šiandien ankstyva, kaži kaip išsibudino prieš aušrą ir negalėjo užmigti. Į lėkštę ji įsidėjo porą virtų kiaušinių, duonos riekę ir pasirėmusi viena ranką galvą pradėjo knapsoti prie lėkštės kol užmigo...
Visur blyškūs dūmai, keista šiluma, apanglėję akmenys. Mergaitė pradėjo pėdinti viduramžių gatvių šaligatviais ir dairytis kur ji yra. Apsidairiusi ir supratusi, ji susidarė tokią nuomonę, kad vaikšto aplink aikštę kurios viduryje rusena laužo ugnis. Ugnis atrodė grėsminga nes savo tamsiai raudonais liežuviais pleveno nuo nestipraus vėjo. Staiga iš niekur nieko aikštėję atsirado gausybė žmonių. Moterų su ilgais sijonais ir baltomis kepuraitėmis, vyrų su ilgais, juodais auliniais batais ir maišais ant pečių. Dar greičiau nei ji galėjo suprasti viena moteris rodydama į ją pirštu pradėjo klykti "Ji ragana!". Mirta pamačiusi į ją besiartinančius piktus vyrus pradėjo lėkti siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis kurios kaip labirintas nešė į nežinomas puses. Štai vaizdas ir vėl keičiasi... Mirta dabar pririšta prie laužo stulpo. Ji net neprasižioja, ji negali kalbėti, jaučiasi stabo ištikta. Visi žmonės bjauriais žvilgsniais smerkia ją, tačiau staiga ji išgirsta linksmą juoką...
Mirta netikėtai atsimerkė, greičiausiai ją prabudino tolėliau sėdintys ir besijuokiantys varniai. Mergaitė nuraudo dėl jų juoko ir kibo į savo pusryčius.
-
Kiyomi tiesiogiai sakant, šuoliavo koridoriu link Didžiosios salės. Tada suktelėjo dešinėn ir įplaukė vidun. Čia - kiekvienas koledžo mokinys puošė savo stalus įvairiomis dekoracijomis, atsinešę pilnas dėžes papuošimų, o antrakursės rankose žėrėjo ilgi ir tamsiai mėlini, žiobariškų blizgučių girlianda ir kelios bronzinės žvakės. Varnanagių buvo ne per daugiausia, bet vistiek buvo.
-Gal kas turite staltiesę? Ir ar mus jos reikia?- Kiy kreipėsi į visus varnanagius,- aš atsinešiau girliandų ir žvakių,- Harlė mintyse stuktelėjo sau į kaktą,- ir keksiukų! Su mėlinu glaistu, kepiau pati,- pridūrė su pasididžiavimu. Pačios nuostabiausios atostogos ir kalėdos Hogvartse! Varnė linksmai valydama stalą, dainavo žiobarų kalėdinės dainas bei kartais įleidžia dantis į vieną savo atneštų keksiukų.
-
Rokas atėjo į didžiąją salę kur buvo visiška maišalynė, visų koledžų vaikai puošė savo stalus. argi taip sunku nerėkti, juk stalą galima papuošti ir nerėkiant. Varniukas savo daiktus padėjo ant suoliuko, tiesa sakant ten nebuvo daug daiktų tik tai labai maža staltiesė, 4 kojinės, 3 žaisliukai ir kelios skulptūrėlės. Juodaplaukis išgirdo, kaip viena mergaitė paprašė gauti staltiesę, jis kaip tik turėjo vieną tokią, jos viduje buvo nupiešta snaigė, o išorė buvo mėlyna. Mėlyną yra viena iš Varno Nago spalvų tai turėtų tikti. Engorgio Ketvirtakursis padidino staltiesę, Vingarium levioza ir užkėlė ją ant stalo.
– Aš taip pat turiu erelio skulptūrėlę, gal ją reikia, padidinti ir pastatyti ant stalo? Taip pat galėtumėme ją papuošti žaisliukais, – pasiūlė varnis.
-
Kiek vėluodama, bėgomis ir šiek tiek uždususi Kasiopėja įlėkė į Didžiąją salę, besirišdama savo garbanas į netvarkingą kuoduką. Nuskubėjusi prie savo koledžo stalo, ji atsirėmė į stalą.
- Sveiki, - šyptelėjo ji, užsikišdama sruogą už ausies. - Atleiskit, kad vėluoju, - šįsyk apmaudi šypsena pasirodė jos veide. Vis tik išsitraukusi lazdelę, ji pasirąžė ir paleido kelias mėlynas ir bronzines žiežirbas. - Mums reiktų eglutės, nemanot?
Atsidususi ji iš oro ištraukė keletą papuošimų, palikdama juos ant suolų. Nemėgdavo jau ji puošti, bet medžiaga pasirūpinti galėjo.
- Jeigu ko reiks, sakykit, - pridūrė ji, glostydama Grifo galvą. Liūtas ramiai tupėjo šalia, nors jo žvėriška prigimtis ragino jį elgtis kitaip.
-
Ahh... Ketvirtosios varnės Kalėdos čia - Hogvartse - ėmė kvepėti salstelėjusiu nostalgijos dvelksmu. Kai parklampojus iš šiltnamio per milžiniškas, ką tik iškritusio sniego pusnis, ir trinktelėjus muzikos virpinamo miegamojo durims, plaučius pripildė mandarinų kvapas Margo tuojau pat šoko ieškoti po lova paslėptos užkerėtos žiobariškos girliandos.
Apsimesdama, kad turi kalną darbų ir kažkur baisiai skuba, ar jau ir vėluoja, ketvirtakursė apkarstė jomis laikinai jai priklausančias užuolaidas. Mostelėjusi lazdele ji jas paskatino jaukiai mirksėti.
-Hašteg, kai turi inovatyvius tėvus. - pasidžiaugė nužvelgdama nušviestą jos patalpos dalį.
Pagriebusi mielą meduolį mergina tuojau atsirado Didžiojoje Salėje. Tas truputį karštligiškas, dažniausiai net nereikalingas skubėjimas buvo neatsiejama Kalėdinės dvasios sudedamoji dalis Margo.
Pažiūrėkime, ką jaukiai skubant galima nuveikti čia.
-
Didžiosios salės durys buvo plačiai atvertos nes iš jos su kalėdiniais blizgučiais, mandarinais ar žvakėmis pirmyn atgal kursavo visokios kurso ir koledžo mokiniai. Mirta išgirdusi iš bendraklasių žinią, kad reikia papuošti stalus į salę įžengė tuščiomis rankomis, tiesiog, nežinojo ką atsinešti. Oho..! - nustebo Mirta pakėlusi akis ir apsižvalgiusi. Pirmakursę apkerėjo Didžiosios salės žiemiškai užkerėtos lubos iš kurių balto melsvumo dangaus lengvai ir lėtai krito orinės snaigės. Stalai virstantys į nuostabias Kalėdų kompozicijas taip pat atrodė puikiai. Taip kelias minutes žavėdamasi visu šiuo reikalu ji stovėjo prie įėjimo kol patraukė link Varno nago stalo.
Ilgas koledžo stalas buvo apsuptas mokinių. Mirta labai norėjo prisidėti prie šio stebuklo, tad padėjo mokiniams ką nors paduodama, atnešdama ir panašiai. Ak... Pirmos Kalėdos Hogvartse. - atsiduso ji ir laukė kokių nors pagalbinių nurodymų.
-
Adira žengdama per slenkstį pamatė kiek kitokį vaizdą nei įprasta - prie visų keturių stalų plušėjo mokiniai, nešė girliandas, kai kurie net tyliai dainavo. Priekyje mokytojų stalas jau buvo kukliai papuoštas. Visas prieškalėdinis šurmulys ketvirtakursei labai patiko, tik gaila, kad pati gruodžio mėnesį praleido tyliai ir nuobodžiai. Draugų nėra, tai tuo pačiu ir dovanų pirkti nereikia. Turėjo mintyse vieną draugę, kuriai galbūt padovanos dovaną, bet tiksliai nežinojo, ar ši švęs Kalėdas Hogvartse. Kaip mat prieš akis ta draugė ir pasirodė - Margo stovėjo prie stalo ir džiugiai viską apžiūrinėjo.
Beeidama Adira padėjo tris sidabrinius briedžius netoli ąsočio ir atbildėjo iki Margo.
-Įdomios tos Kalėdos,-žvelgdama į dirbančius mokinius brunetė pasikasė viršugalvį ir pataisė staltiesę - kad neatrodytų, jog ji atėjo tik pastoviniuoti.
-
Didžiojoje salėje prisirinko labai daug varnių, taip pat atėjo ir koledžo vadovė. Varniukas pabandė pasiūlyti savo įdėją kitiems:
– Na mes galime padaryti, kad ereliai su kalėdinėmis kepurėmis skraidytų aplink stalą, aš turiu erelio statūlėlę ir ir taip pat mes turime kalėdinių keluprių. Aš pats turiu vieną mėlyną. Taip pat yra vaikų kurie turi Varno Nago šalikus. Tai galime sumažinti rūbus ir uždėti juos ant erelio, o po to panaudojus daiktų perkėlimo į iliuzijas užkeikimą mes gausime skraidntųį erelį su kepure ir šaliku, o panaudojus iliuzijų dvejinimo užkeikimą galime padaryti ne vieną erelį. Taipogi mums reikia eglutės, nes manau ji labai tinka kalėdiniam stalo papuošimui. Kojinės stalo priekyje irgi būtų neprošal.
-
Striksėdama Elna įžengė į Didžiąją salę su didele dėže. Dėžėje gulėjo kelios mažesnės dėžutes, visokie niekučiai, viena girlianda, daug ir įvairaus pakavimo popieriaus, kelios iškarpyto snaigės...Pritipenusi prie Varno Nago stalo Klumpar padėjo dėžę ant stalo ir atsisėdo ant suolo. Išsitraukusi kelias dėžutes ir daug įvairaus pakavimo popieriaus, El darė tai kas jai gerai sekėsi. Taip, jei sekėsi žiobarišku būdu pakuoti dovanas. Atsikirpusi šiek tiek taškuoto popieriaus ,varnanagė pagriebė stačiakampę dėžutę ir dailiai apvyniojusi užrišo kaspiną. Tai pakartojusi su kitomis dėžutėmis Klumpar patraukė nuo savęs visas priemones ir apsidairė. Visi plušo ir galvojo, kaip kuo orginaliau papuošti savo koledžo stalą. Susipratusi, kad įpakavo tik penkias dėžutes Elna pagriebė dar kelias dėžutes ir vėl vyniojo, rišo...Ji žinojo, kad dirba labai lėtai, bet negalėjo kitaip.
Ir vėl pastūmusi dėžutes nuo savo aplinkos, varniukė pasigriebė kelis daiktelius kuriuos žadėjo įteikti savo draugams, priešams, pažįstamams, profesoriams...Supakavus tuos menkniekius ir vėl įmetus juos į didelę dėžę, mergytė vėl griebėsi pakuoti tų tuščių dėžučių.
-
Kasiopėja kiek pasiraitojo per didelio džemperio rankoves, nuo pastarojo dar vis atsidavė brangiu vyrišku odekolonu. Džemperis buvo jai vos ne iki kelių, tačiau ar garbanei rūpėjo? Ne. Ji tik džiaugėsi, kad sugebėjo nukniaukti dar vieną drabužį iš vaikino.
Reikėjo nemažai jai paplušėti, kol galiausiai ant Varno Nago stalo atsidūrė tikrų tikriausia kalėdinė eglutė. Ant šakų dar buvo šiek tiek sniego, o stalas pakvipo mišku ir sakais. Neilgai trukus prie stalo atskriejo erelis, vostelėjęs plačiais sparnais jis nutūpė ir pašiaušęs plunksnas suakmenėjo. Akmuo sužvilgėjo žvakių šviesoje ir šis greitai patapo bronzinės spalvos.
Nusibraukusi nuo kaktos nežymią prakaito dėmelę, ji atsigręžė į auklėtinius ir šiltai nusišypsojo.
-
Pasišvilpaudamas, kūliais besiversdamas, lėkdamas pro šarvus ar numesdamas vieną, kitą ar trečią paveikslą, Akilanda skriejo Hogvartso koridoriais. Vargšas tas, kuris pasitaikė jo kelyje, mat šis nenaudėlis turėjo kalną sniego gniūžčių ir mokinį ar net kokį mokytoją nepabūgdavo apmėtyti.
Deja, kažkaip mažai mokinių jis sutiko beskrajodamas. Nusprendęs pasidarbuoti Didžiojoje salėje, jis kone griūte įgriuvo ten ir, jo nuostabai, išvydo ten kone visą Hogvartsą. Jo akyse įsižiebė įprasta pasiutėliška ugnelė ir šis, nusprendęs papokštauti, nušvilpė pro salės kampus, nuplėšdamas kiekvieno koledžo vėliavą ir vėl atskriedamas prie mokytojų stalo. Žinojo padauža, kad mokiniai puls gelbėti vėliavų, tad dainuodamas įkyrią dainelę, jis vis suko ratus nuo vieno stalo prie kito, apmėtydamas kelis mokinius gniūžtėmis ir nešiodamasis iš paskos vėliavas.
((Tereikia iš Akilandos atimti vėliavą. Iš vieno koledžo turi būti 2-4 mokiniai - ne daugiau. Laiko turit iki gruodžio 24 d. 18:00. Sėkmės))
-
Varnanagis pamatė, kad kiti pakuoja dovanas, o profesorė išbūrė eglutę jis taip pat nusprendė neatsilikti. Rokas iš dėžės pasiėmė kelias kojines ir nusinešė jas prie stalo galo (arčiau durų) . Vaikinas žinojo, kad turi keturias kalėdines kojines ir kiekviename stalo gale reiks pakabinti po 2. Wingardium levioza juodaplaukis pakabino pirmą kojinę, Wingardium levioza jis pakabino ir antrą kojinę. Jas ketvirtakursis kabino, taip, kad viduryje tilptų dar vienas. Po to Rokas tą patį paarė salės priekyje ir nebežinojo ką daryti ir atsisėdo prie stalo, ten jis laukė kol kiti vaikai kažką sugalvos ir pats varniukas prisidės. Staiga jis pamatė akilandą paimantį iš vadovų vėliavas ir Rokas nežinojo ką daryti.
-
Rodos, ketvirtakursė nespėjo nė mirktelėti, o jau ant stalo stovėjo graži maža eglutė - puiki proga ją papuošti neturintiems ką veikti mokiniams. Salė nuo tokios nedidelės eglės pakvipo sakais ir mišku. Puikus kvapas, ir dar primenantis namus Kerkvole, kur mokinė kartu su tėčiu kepdavo imbierinius sausainius, o paskui išdalindavo benamiams ar seneliams.
Mergina jau norėjo pasisukti į kitą pusę ir pakeisti vienos dekoracijos vietą, kol į salę atskrido Akilanda - kaip visada energingas ir kažkaip linksmai-piktai nusiteikęs. Brunetės nuotaika iš kart subjuro, o dar šis tokią gražią ramią dieną sugebėjo greiti įlėkti ir pavogti kalėdinę nuotaiką iš Hogvartso mokinių ir jų vadovų. Negana to, Akilanda pagrobė visų koledžų vėliavėles ir dabar sau laimingas skrido link mokytojų stalo.
-Ei!-visiškai pasipiktinusi keturiolikmetė pasitaisė šaliką ir žiūrėjo į viršų. Kažkas jai galvelėje pašnibždėjo, kad dabar puiki proga padaryti gerą kalėdinį darbą (juk imbierinių sausainių šiais metais benamiams nedalins, pasiliks pilyje). Dabar jos galvoje kirbėjo vienas vienintelis burtažodis. Todėl Adira griebė savo mylimą lazdelę iš po apsiausto ir nusitaikė tiesiai į Akilandą - o gal tiksliau į vėliavos kotą.
-Glisseo!-didvyriškai sušuko ir stebėjo procesą - kotas apsigaubė permatomu šydeliu ir visai išslydo iš besivaipančios Akilandos rankų. Deja, Adira buvo kiek toliau nuo mokytojų stalo ir negalėjo suspėti pagauti krentančios vėliavos. Kaip tik Varno Nago stalo gale stovėjo matytas mokinys.
-Rokai, gaudyk vėliavą!-įspėjamai bedė pirštu į viršų ir iš išgąsčio kita ranka užsidengė akis.
-
Kai pamatė, kad Adira sugebėjo padaryti taip, kad Akilandai iš rankų iškristų vėliava Rokas nustebo. Tiesa sakant jis dar labiau nustebo, kai ketvirtakursė paprašė jo sugauti vėliavą. Varnanagis greitai nusprendė naudoti burtus, nes tai yra žymiai greičiau negu nubėgti ir paimti vėliavą. Acio varno nago vėliavą. Vėleiavėlė atskrido pas Roką į rankas ir jis ją sugriebė. Ačiū Dievui pavyko. Nors tai labai lengvi kerai vistiek buvo tikimybės, kad nepavyks. VArniukas padėjo vėliavą ant stalo ir akylai stebėjo, kad Akilanda jos nepaimtų. Vaikinas po to pamatė, kaip akilanda susirenka kitų koledžų vėliavas ir toliau, tik dar piktesniu veidu suka ratus aplink didžiąją salę. Ak tas Akilanda
-
Kiyomi šiek tiek persigando kai į salę įskrido Akilanda. Pagriebusi visų koledžų vėliavas, ji skraidžiojo aplink salę ir įkyriai dainavo. Antrakursė net užsikimšo ausis, bet ilgai neužsibuvo. Stebėdama visą procesą, varnė laimingai nusišypsojo pamačius, kad buvo atgauta Varno Nago vėliava ir nuėjo toliau puošti stalo. Koledžo vadovė mokiniams parūpino eglutę ir jos žaisliukų. Metas puošti... Ant mažos, bet dailios šakelės užkabinusi ryškų mėlyną žaisliuką, dar kartą apsidairė po salę. Atmosfera nuostabi, o dar koks grožis ir kvapai! Mergaitė svaigo nuo tokio kalėdinės nuotaikos, o kiti mokiniai, o gal net mokytojai - irgi.
-Eglutė tuoj bus pabaigta puošti,- kabindama paskutinius žaisliukus ištarė Kiy,- Rokai, turiu šaliką. Galime įgyvendinti Tavo sugalvotą "papuošimą". Nuo ko pradėsime?- besijuokdama teiravosi varniuko.
-
Ignoooras - jai įprastu žiobarišku jaunimo žargonu susuokė balselis galvoje, kai mažesnieji su motina varna triūsė nė nekreipdami į merginą dėmesio. Na bet mažiesiems turbūt pats smagumas, o Margo jau gana užuolaidas apkarstė girliandomis.
Kad jau prakalbom apie girliandas, ketvirtakursė pastebėjo pastalėje kiurksančią aptrintą dulkių nugultą kartoninę dėžę ir turbūt niekieno nepastabėta ją išsitraukė bei atidarė. Ah, ir ką bedarysi kai turi visą pilną dėžę gražiausių girliandų - belieka jas kabinti, o, kad būtų dėl ko skubėti, žiobariško gyvenimo ragavusi mergina ėmė jas kabinti rankiniu būdu. Tik vietoj lipnios juostos, kuria mielai pasinaudotų, mat kantrybe nepasižymi, murmėjo burtažodžius.
Akilandai pačiupus vėliavą ragana nė nespėjo sureaguoti, o bendrakursiams, atrodo, visai neblogai pasisekus ją susigrąžinti, nesiėmė bergždžiai lakstyti po ir taip šurmulio prisipildžiusią Didžiąją Salę.
-
Liucija ėjo vaikų būrio viduryje. Pilies interjeras buvo toks, kokį ji buvo susikūrusi savo vaizduotėje: aukštos arkinės lubos, senoviški baldai, langus dengė ilgos, sunkios, prisirpusios vyšnios spalvos užuolaidos, o sienas puošė paveikslai. Liucija pašoko iš vietos, kai vienas paveikslo personažas kreipėsi į ją:
-Sveika atvykusi!
Nors tėvai ir buvo supažindinę Liuciją su įvairiomis Hogvartso įdomybėmis, tačiau mergina vis tiek negalėjo patikėti, ką mato, todėl tik linktelėjo besišypsančiam veidui iš paveikslo ir nudūmė paskui kitus vaikus.
Po neilgų klaidžiojimų po pilį, Liucija priešakyje pamatė sunkias, medines dvivėres duris. Priekyje naujokų einantis vedlys lengvai stumtelėjo duris ir jos pačios atsidarė. Įėjus į Didžiąją salę Liuciją apgaubė maloni šviesa ir mokinių aplodismentai. Naujokai buvo nuvesti į salės priekį, kur kiekvienam iš jų buvo uždėta Paskirstymo kepurė. Kuomet atėjo Liucijos eilė, ji išgirdo kepurę sušunkant:
-Varno Nagas!
Tuo metu visi mokiniai, sėdėję prie Varno Nago stalo, pakilo iš savo vietų ir katutėmis pasveikino naują savo koledžo narę. Liucija droviai šypsodamasi priėjo prie stalo ir buvo patapšnota per nugarą kelių varniukų. Atsisėdusi Liucija nužvelgė stalą: jis buvo maždaug 30 metrų ilgio, medinis, papuoštas mėlynais ir auksiniais kaspinėliais. Visas stalas buvo nukrautas įvairiais skanėstais taip, jog nesimatė laisvos vietos.
Naujokų paskirstymo procesui pasibaigus, visi mokiniai įniko valgyti. Maisto kiekiui ant stalų sumažėjus, prasidėjo kalbos. Aukštesnių kursų mokiniai klausinėjo pirmakursių įvairiausių klausimų, net neleisdami jiems atsikvėpti. Liucija pagaliau pamiršo namų ilgesį ir suprato, jog jos namai nuo šiol bus Hogvartsas. Dėka nuostabios ir pakilios prie Varno Nago vyravusios nuotaikos, iš Didžiosios salės Liucija išėjo nepaprastai geros nuotaikos ir nusiteikusi pirmiems mokslo metams Burtų ir Kerėjimo mokykloje.
-
Visi pirmakursiai nekantraudami ir svarstydami į kokį gi koledžą pateks, kėblino į Didžiąją salę. Atsidarius sunkioms dvivėrėms durims, akis iškart patraukė keturi didžiuliai stalai su koledžų atributika ir vienas stalas pačiame priekyje. Amy iškart atkreipė dėmesį į auksine ir karališka mėlyna puoštą stalą. Ji suprato, jog tai Varnanagės (Varno Nago) koledžo stalas. Amy visada svajojo ten patekti. Visus pirmakursius nuvedė prie kėdės, ant kurios buvo padėta sena, nutriušusi kepurė. Staiga vaikų dėmesį patraukė prabilusi dėstytoja.
- Kai pakviesiu jus vardu, jūs turite atsisėsti ant šios kėdės. Aš jums ant galvos uždėsiu paskirstymo kepurę ir ji praneš, kur jus paskyrė.
Baigusi savo trumpą kalbą pradėjo vardinti vaikų vardus. Kai atėjo Amy eilė, ji giliai įkvėpė ir žengė link kedės. Po kelių apmastymo sekundžių, kepurė garsiai sušuko:
- Varno Nagas!
Visi sėdėję prie Varnanagės stalo pakilo ir pradėjo garsiai ploti. Amy išsišiepusi iki ausų nuskubėjo prie kitų. Vos pasibaigus paskirstymui, stalus padengė kalnai skanaus maisto ir visi skubėdami dėl alkio pradėjo valgyti.
-
Didžioji salė atrodė dar įspūdingesnė kai Ketrina sedėjo ant trijų kojų kedės, o paskirstymo kepurė kažką murmėjo jai į ausį.
Ilgai netrukus kepurė sušuko:
- VARNO NAGAS!
Ketrina vos nešoktelėjo iš džiaugsmo. Ji visada norėjo patekti į Varno nagą, nors labiau mėgo Grifų Gūžta vien dėl to, kad ten mokėsi jos sesuo.
Priešinga nei kiti koledžių stalai varniukai plojo santūriai ir pasitiko Ketrina rimtais veidais bei suktais klausimais. Ketrina tik nusišypsojo ir maloniai linktelėjusi visiems atsisėdo.
Po neilgo kitų mokynių paskirstymo ir direktorės kalbos ant stalų buvo prikrauta valgių. Ketrina apsižiūrėjusi įsidėjo apkepo ir kibo į valgį. Prie jos sedėjes šiek tiek už ją vyresnis vaikinukas maloniai ją pasveikino. Po to Ketrina įsitraukė į diskusiją tarp kitų pirmakursių apie tai ar bus sunkus mokslai.
Galiausiai po deserto visi vaikai pakilo nuo stalų ir sekdama paskui tą vaikinuką, kuris ją pasveikino (pasirodo ji buvo prefektas) nuėjo į Varno nago miegamiuosius.
-
Pasibaigus pamokoms, Juliette nuėjo į didžiąją salę papietauti. Patalpoje buvo pilna įvairiausių kvapų, kurie sklido nuo garuojančių patiekalų. Priėjusi prie Varno Nago stalo, mokinė pasisveikino su varniais, kurie kirto pietus. Apžvelgusi gėrybes, kurios stūksojo ant stalo, Marcelle prisėdo. Kai jau buvo bepradedanti valgyti, mergaitė pamatė šalia sėdintį naujoką berniuką. Varnė visa širdimi palaikė Varno Nagą ir visad norėdavo, kad atsirastų daugiau varnių, kurie padės visam koledžui. Štai, kaip pasisekė! Juliette buvo bendraujantis žmogus, todėl iš karto nusprendė susipažinti. Stuktelėjusi į berniuko petį, varnė išpliurpė:
- Labassss, sveikinu patekus į Varno Nagą! Koks tavo vardas? - paklaususi nusijuokė mergaitė ir paėmė vištos kulšelę ir įsidėjo į lėkštę su salotom.
-
-Sveika, aš esu Michael Stearley.Esu pirmo kurso mokinys!-jis tikrai labai apsidžiaugė ,kad jį užkalbino panelė.
Michaelis pamatęs ,kad pagrindinis maistas yra vištos kulšelė įsidėjo į lėkšte. Atsikando. Atrodė ,kad visa maistą tuoj išvems, buvo bjauru, bet nieko!Reiks priprasti...
Visi šnekėjosi ,bendravo ,o jis?! Dar neturėjo draugų.Atrodė galėtu papasakoti apie visą savo gyvenimą varniams ,bet nieko nepažįsta.Jisai truputėli nuliūdo .Atrodė ,kad veidas greitai taps pilnas ašarų ir jis pabėgs į savo kambarį. Žinoma ,niekas jo neužjaus ,nes jis kambaryje vienas.Jis jau pradėjo mastyti ką sakyti,bet mintys buvo susimaišiusios kaip kažkokia košė.Na gerai reikia būti drąsiam ir ją užkalbinti:
-O kuo gi tu vardu ?Kiek tau metų?
-
Sėdėdama prie stalo ir valgydama pietus, Juliette klausėsi naujo draugo. Iš pažiūros Michael'is buvo drovus, netgi labai. Išgirdusi jo užduotus kelis klausimus, varnė suskubo atsakyti:
- Malonu, Michael'i. Aš esu Juliette arba Marcelle. Vadink kaip nori, - nusijuokė Juliette. - Čia mokausi jau dvejus metus, taigi esu antrakursė ir man dvylika metukų.
Po truputį kramsnodama salotas, varnanagė paklausė:
- Tu iš grynakraujų burtininkų šeimos ar turi giminių žiobarų? - susidomėjo. Mergaitei labai knietėjo sužinoti apie naują varnių daugiau. Belaukdama Michael'io atsakymo, antrakursė jau buvo be pabaigusi savo pietų rinkinį. Tada jai į galvą šovė naujas klausimas, skirtas berniukui.
- Mėgsti gyvūnus? Jei taip, galėtume nueiti apžiūrėti fantastinių gyvūnų. Ten yra įrengtas mini zoologijos sodelis, netoli ežero, - išpliurpė varnanagė.
-
Michael'is į ausis įsikišo ausinukes ir klausėsi Ed'o dainos ''Shape of you''.
-Taigi malonu Marcelle,-tarė jis.
Varnas nemėgo ypatingai daug valgyti. Jam nepatiko saldumynai.Jo svoris buvo 29 kilogramai ,o jam jau vienuolika. Super duper pietų kompleksas jam nebuvo ypatingai skanus. Marcelle jam asmeniškai buvo keistoka .Ir draugiška ,ir žiauriai žvengė žiūrėdama kažkokį video su savo drauge.Ji vis kartojo "O dieve!"Jam jau užkniso.Liko paskutinis salotos lapelis.Ačiū dievui!Jam jau užkniso tos varnės žvengas. Stearley atsistojo ir nunešė indus. Užsuko už kampo norėdamas pažiūrėti kaip jie elgiasi iš šalies.Staiga pamatė kaip Marcelle atsisuko į jo vietą ir kažką pasakė nustebusi.Michael'io veidas susiraukė.Po kiek laiko ji vėl atsisuko ir pasakė kažką tuščiai jo vietai.
Kiesti tie varniai !Pagalvojo jis.
-
Nauji mokslo metai, nauji (ar tikrai?) pažadai sau. Tik Melisa tebuvo ta pati, na, nebent metais vyresnė ir įsigijusi naujus batus. Šiandien mergina avėjo juos tikrai ne tam, kad pasipuikuotų ar vis dar negalėtų jais atsigrožėti, tikrai ne. Dar buvo galima pridurti, kad po ilgu Varno Nago stalu vis tiek mažai kas matosi, o ir koks nerangus pirmakursis galėjo netyčia užminti.
Tačiau išdidžiai žygiuodama nuo durų nuostabaus maisto link, šešiolikmetė vis žvilgtelėdavo žemyn. Tai buvo tamsiai mėlyni sportbačiai su nelabai aukštomis platformomis, o raišteliai balti ir apklijuoti nedidelėmis holografinėmis žvaigždutėmis, kurios retkarčiais žaismingai atspindėdavo šviesą.
Varnanagė godžiai nužvelgė gardėsiais nukrautą stalą ir nejučiomis klestelėjo ten, kur spindintis padėklas su įvairiausiais keksiukais buvo arčiausiai. Nuostabus reginys, nuostabus kvapas, Melisa laukė nesulaukė, kol galiausiai gaus progą vieną tų skanėstų pasičiupti, gal net nepastebėta parsinešti į miegamąjį ir naktį suvalgyti. O būtent taip vėlai todėl, mat nebuvo tikra, ar toks maisto gabenimas yra legalus. Taip, galbūt kas nors ir buvo tai minėjęs per šešerius jos mokymosi metus, bet veikiausiai ši informacija praslydo pro ausis, o sučiupta mergina dar nebuvo.
Į salę rinkosi vis daugiau moksleivių, blondinė kartais nukreipdavo smalsų žvilgsnį į salės priekį, kur turėjo sėdėti profesoriai. Girdėjo, jog šįmet bus naujų, nebedirbs keli senbuviai. Mergina baiminosi, ar tik mokyklos nebus palikusi jos mėgstama profesorė ir koledžo vadovė, tačiau visas tas gardžiai atrodantis maistas neleido negatyvioms mintims užkariauti galvos. Belaukdama šventės pradžios, Melisa pasirėmė smakrą delnais ir įsispoksojo į keksiukus.
-
Rosemarie giliai įkvėpė vis dar vasara atsiduodančio oro ir neskubėdama iškvėpė. Pati nesuprato kaip, tačiau mergina tarsi užuosdavo kiekvieną pasikeitimą (o gal tiesiog įsivaizduodavo gebanti taip padaryti). Šiaip ar taip, tačiau ji buvo visiškai tikra, jog taip kvepėti gali tik nauji mokslo metai.
Paskutiniai mokslo metai.
Tuo pačiu metu septintakursę nusmelkė ir susijaudinimas, ir šioks toks liūdesys. Ji kuo puikiausiai, lyg tai būtų įvykę vakar, prisiminė, kaip pirmąjį kartą įžengė į didžiąją salę nė nenumanydama, kad visi tie metai prabėgs šitaip greitai.
Tad dabar, ankstyvo rudens dieną peržengdama šurmuliuojančios salės slengstį, Rose patyrė savotišką déjà vu. Taip norėjo grįžti atgal, gerai trinktelti tai naiviai mergaitei per pakaušį ir liepti vietoj amžino knygų trynimo geriau lėkti lauk ir iškrėsti didžiausią nesąmonę gyvenime. Tokią, dėl kurios norėtųsi slėptis po pernykščiais lapais, bet kartu ir nesitvertum džiaugsmu. Tokią, kurią prisimintum dar ilgai.
Liūdnai atsidususi, varniukė patraukė savo koledžo stalo link. Mokinių srautas sparčiai didėjo, tad mergina nieko nelaukdama paskubino žingsnį ir įsmuko į vieną iš nedaugelio laisvų vietų. Vos padėjus minkštąją ant medinio suolo, pilvas atsakomai urgztelėjo – mergina nuo pat praėjusio vakaro nieko neturėjo burnoje, tad dabar žvalgėsi ir nė nežinojo, nuo ko pirmiausia pradėti.
Viena ranka nusitvėrusi sirupu aplietą pyragėlį, o kita į lėkštę kraudama vaisių salotas, Rose apsidairė. Aplinkui bolavo daug nepažįstamų veidų ir jai pasidarė net keista, kaip per visus tuos metus nesugebėjo susipažinti bent su puse bendramokslių. Juk šeši pilyje praleisti metai nėra jau tiek mažai. Na, gerai bent tiek, kad dar buvo likę vieni, per kuriuos galėjo viską pakeisti.
Rausvaplaukė pakreipė galvą šonan bei nužvelgė greta sėdinčia varnę. Ši lyg ir buvo matyta, tad, prisiminusi savo netikėtai išgaravusį mandagumą, Rosemarie pasisveikino:
- Laaabas, - pilnai nenurijusi kąsnio, šyptelėjo. Na, tai tikriausiai irgi nebuvo itin kultūringa. – Šitie pyragėliai tiesiog dieviški.
-
Kepurei ištarus Varno Nagas, Sallie kiek susinervino. Nusliuogusi nuo kėdės, apsidairė. Pastebėjo mėlynai papuoštą stalą. Tai mano koledžo stalas, - pamanė. Greitai priėjo bei prisėdo.
Mergaitei buvo baugu sėdėti. Ji nieko nepažinojo, o aplink visi šnekėjosi ir juokėsi. Šiek tiek susigūžusi, pakėlė iš lėkštės pyragėlį bei atsikando. Tokio skanaus nebuvo ragavusi. Jis neprilygo net senelės gamintam, giminės tradicija tapusiam. Lėtai ir tyliai valgydama suvokė, kad dabat nebebus drąsi, kokia buvo anksčiau. Tai privertė mergaitę dar labiau bijoti. Kartas nuo karto, naujoji vanagiukė gurkštelėdavo moliūgų sulčių, jai teks priprasti, kad taurė vis prisipildo.
Suvalgiusi pyragėlį, nuleido rankas. Ėmė giliai kvėpuoti. Ir įsižiūrėjo į stalo papuošimus, nebejausdama laiko.
-
Vis dar ilgesingai spoksodama į padėklą su keksiukais, Melisa jautė, kad ilgiau tverti veikiausiai nebegalės. Taip, mama vaikystėje buvo sakiusi, kad desertas prieš maistą nėra gerai, tačiau gal ir visai nieko? Juk koks rimtas gali būti pirmojo patiekalo valgymas, jei nosį ir akis daug labiau vilioja priešais padėti keksiukai? Gal ir nebuvo gera idėja būtent čia atsisėsti.
Blondinei apžiūrint kiekvieną iš skanėstų ir jau besirenkant, kurį čia pirmą suvalgius, šalia atsirado iš matymo pažįstama mergina. Melisa draugiškai jai nusišypsojo. Buvo visai nieko prieš, jei kas nors bent kuriam laikui atitrauks jos mintis nuo maisto.
- Sveika. Na, dar kol kas neragavau, bet esu tikra, kad būtent tokie jie ir yra.
Šešiolikmetė nebuvo tokia kantri, kaip tikėjosi. O ir šiaip atrodė visai tinkama keksiuko paragauti būtent dabar, na, vėliau kita mergina galbūt būtų leidusis į visai kitokias šnekas.
Buvo pats šokolado laikas.
- Kad jau apie juos prakalbom, paragausiu šitą, - tarė šypsodamasi ir tiesdama ranką link pyragaičio su šokoladiniu gaistu bei baltų žvaigždučių pabarstais. Prieš atsikąsdama dar pauostė - kvapas buvo išties nuostabus, priminė meduolinius sausainius ir šokolado fabriko kratuvėlę. Skonis buvo ne ką prastesnis, ir, nors kažkas viduje sakė, kad tai keksiukas, ir tiek, juk visi jie puikūs, šeštakursei šis vis tiek atrodė ypatingas.
Galbūt kiek per vėlai, gal jau nė nebesitikėdama sulaukti kokio nors atsakymo, Melisa tarsi pritardama šalia sėdėjusiai varnanagei lėtai palingavo galva.
- Ak, tiesa, kuo tu vardu? - galiausiai nusprendė paklausti, mat atrodė kažkaip keista dalintis įspūdžiais apie maistą su žmogumi, kurio nė vardo nežinai.
-
Marilyn įbėgo į Didžiąją salę.Čia buvo sugužėję visi Hogvartso mokiniai.Ji darėsi ieškodama Varno Nago stalo.A,va štai jis,-pagalvojo ji.
Prisėdusi prie stalo,pamatė daugybę saldumynų.Varniukai nekreipė dėmesio į ją.Kai ji atsikrenkštė,visi į ją pažiūrėjo...Bet ir toliau plepėjo tik jiems svarbiais dalykais.Marilyn pasiėmė keksiuką ir jį kramsnojo,laukdama kas bus toliau.Visi kalbėdami jaudinosi.Na,Marilyn buvo alkana nuo pat pusryčių,tad nelaukusi ėmė vaflių su mėlynių uogiene,trys skrebučiai su kažkokiu neaiškiu marmalu,išgėrusi vyšnių sulčių,patraukė link metalinių durų.Tačiau ją kažkas sustabdė.Varniukas.Pavartė ant jos buvusią kortelę,kažką užsirašė savo knygutėje,ir nužingsniavo prie stalo.Ji trenkė durimis ir pradėjo eiti tamsiais kolidoriais....
((Eliza: vienas Varno Nago stalas jau yra, atskiros temos kurti nereikėjo, todėl tavąją sujungiu su ankstesne.))
-
Baigusi kramtyti saldų pyragaitį, Rosemarie burnon įsimetė ir mango gabaliuką iš jau kaupinos savo lėkštės. Mmmm. Gal toks derinys kam nors ir nepasirodytų ypač žavintis, tačiau septintakursė tiesiog alpo iš palaimos. Rodėsi, kad ims ir išsilydys tiesiai ant šio kieto suolo. Jei jau mintys krypsta apie šį suolą, tai jį tikrai derėtų atnaujinti. Galbūt net pakeisti minkštais krėslais. Taip, tuomet tai jau būtų tobula, – kaip ir visuomet merginos mintys šokinėjo į šalis šviesos greičiu.
Įsidėjusi po dar gabaliuką kitų ją gundančių patiekalų, Rose nusišypsojusi greta sėdinčiai koledžo draugei bei nukreipė žvilgsnį į jos siekiamą skanėstą. Šis iš tiesų atrodė pasakiškai – tamsus šokolado glaistas ir baltojo šokolado žvaigždutės sudarė puikų kontrastą.
– Norisi jį praryti vien dėl tų žvaigždučių, – pasidalino savo pastebėjimu rausvaplaukė bei ėmė mintyti, ar to pyragėlio nebūtų jau per daug, turint omenyje dabartinę makalynę jos lėkštėje. Bet, kaip mėgsta sakyti varniukė, pyragėlių, o tuo labiau su šokoladu, niekad nebus per daug, tad ji tik gūžtelėjo ir pridėjo tąjį gardėsį prie savo kolekcijos.
– Rosemarie, – atsakė į kitos varnės klausimą, – O tu?
Tik dabar suprato, jog visą šį laiką ji nė nenumanė, kuo ši greta sėdinti mergina yra vardu. Tai kiek keista, mat Rose paprastai nėra linkusi palikti šitokių spragų, jog vėliau nekiltų tokių nejaukių akimirkų, kai norisi ko nors paklausti, tačiau nežinai, kaip kreiptis į žmogų.
– Tiesa, kelintam kurse jau mokaisi? – dar pagauta smalsumo paklausė bei pasmeigusi šakute lėkštėje sukrautas salotas, ėmė jas kramsnoti.
-
Atėjo pietų metas ir Dawn sėdėjo prie stalo, kuris lūžo nuo valgių. Ore tvyrojo įvairūs kvapai bei garsūs mokinių pašnekesiai. Kai kurie barškindami savo lėkštes kimšo kuo daugiau maisto, o kiti net nepalietė savo valgio. Mergina buvo viena iš jų. Ši savo šakute vis knabinėjo gerai iškepusį vištienos gabaliuką, tačiau nė karto jo neįsidėjo į burną. Dawn save tikino, jog apetito stoka buvo vien iš išsekimo nuo visų pamokų, tačiau viduje kirbėjo mažas kirminas, kuris jai sakydavo, jog ši yra per prasta. Negraži. Stora. Strain stengėsi į tai nekreipti dėmesio ir didžiąją laiko dalį užimti mokydamasi, tačiau kiekvieną kartą einant vakarieniauti, pasigirsdavo tas pats merginą niekinantis balsas. Dawn ėmė šakute badyti maisto gabaliuką, tarsi jį žudydama, galvodama, kaip greičiau išsmukti iš salės.
Trečiakursė vis šnekteldavo su kitais varnanagiais, norėdama bent šiek tiek atitraukti savo dėmesį nuo to baisaus vidinio balso. Kai suprato, jog prasėdėjo čia gerą laiko tarpą, jau norėjo stotis ir eiti atgal į bendrąjį kambarį, bet staiga pamatė link jos ateinančią klastuolę, su kuria turėjo nemenkų prisiminimų. Dawn palaukė, kol Kira prieis, smalsiai galvodama, ko juodaplaukei prireikė.
-Labas!-pasisveikino Dawn ir greitai šyptelėjo. Trylikametę užplūdo praeities epizodai, kaip merginos, na, tiksliau, Kira, padegė kambarį iki pareikalavimo. Varniukę užplūdo įvairios emocijos vien prisimenant šį įvykį.
-Na, tikriausiai Uždraustasis Miškas nėra taip pavadintas be priežasties,-šmaikščiai pakomentavo juodaplaukės pasiūlymą ten nukakti,-Bet...-greitai pridūrė, nenorėdama, kad bendraamžė jos atsakymą suprastų neteisingai,-Mielai ten nueičiau kartu su tavimi, kadangi galėsi mane apginti nuo ten tykančių siaubūnų,-tarė ši ir nusijuokė.-O jeigu rimtai, man kaip tik ten reikia surinkti kelis augalus, tad galėsime eiti kartu.
Tai tarusi, Dawn atsistojo nuo stalo.
-Palauk minutėlę, man reikia paimti su savimi kelias priemones, augalai patys neišsirauna,-linksmai tarstelėjo ir greitu žingsniu išėjo iš salės link bendrojo kambario.
-
Taip, tikrai šaunu. Vienintelis Melisos širdžiai nemielas dalykas tą vakarą rodėsi tik tas, kad negalima savyje sutalpinti visų norimų skanėstų. Ypač gaila keksiukų! Bet devyni mėnesiai atrodė gana nemažas laiko tarpas, ir blondinė tikėjosi paragauti bent jau daugumos siūlomų rūšių, gal net pasmaguriauti nuo kitų koledžų stalų.
Šalia sėdėjusioji varnanagė, regis, keksiukais mėgavosi ne ką mažiau už Melisą. Ji susižavėjusi palinksėjo galva.
- Taip, tikrai. Žinai, kas būtų dar smagiau? Valgyti žvaigždėtus keksiukus po žvaigždėtu dangumi!
Tai tikrai skambėjo neblogai. Šviesiaplaukei atrodė, kad jau būtų pats metas susiorganizuoti kokios nors įdomesnės veiklos - juk negi visus septynis kursus taip ir prasnausi? Nors ir tai, tiesa, skambėjo ne taip ir blogai.
- Melisa. Augalai juk ir skirti tam, kad jų vardus galėtum pritaikyti žmonėms, - nusijuokė. Tik kiek vėliau susiprato, kad šis pokštas tikriausiai visai nejuokingas, tad nukreipė žvilgsnį į pyragaičius kitoje stalo pusėje.
Gražūs, gražūs, tiesiog velniškai viliojantys! Mergina džiaugėsi, kad genai leido jai kimšti tiek, kiek telpa, ir nesijaudinti dėl nereikalingų kilogramų.
- Šeštame, - atsakė vėl atsigręžusi į pašnekovę. Žodis skambėjo keistai, blondinė akimirką suabejojo: negi tikrai jau šeštas kursas? - O kelintakursė tu?
-
- Ak taip! Ir šį kart net ne dėl keksiukų; naktinis dangus ir pats nuostabus. Žinoma, keksiukai niekuomet nemaišo, - sukikenusi atsiduso, bet tuojau linksmumas iš veido dingo, o jo vietą užėmė savotiška nostalgija. – Nė nepamenu, kada paskutinį kartą teko juo grožėtis. Dažniausiai naktimis miegu.
Šiaip ar taip, puiki nuotaika netruko parbėgti atgal, tad paskutinį sakinį ištarė vėl mažne taip pat linksmai ir dar su šiokiomis tokiomis pajuokos gaidelėmis. Pajuokos iš savęs, be abejo.
Ir vis gi, keistas liūdesio krislas vis dar kirbėjo kažkur gilumoje, tik vargu ar kas būtų gebėjęs jį iš ten iškrapštyti. Merginai jau rodėsi, kad jis toks pat neatsiejamas nuo jos, kaip ir ranka ar kuris nors kitas jos organas. Tik tiek, jog gebėdavo tąją melancholiškąją sielos stygą paslėpti, nustumti, užkaišyti kitais jausmais ir pernykščiais lapais. Bet niekad nenutraukti. Kas dabar būtų, jei imtum ir susibadytum savus plaučius?
Septintakursė mintyse kiek sutrikusi stabtelėjo. Gal tai ir nebuvo labai vykęs palyginimas.
- Atleisk nenugirdau, koks sakei?
Iš minčių ją prikėlė koledžo draugės balsas. Rosemarie buvo taip užsimiršusi, jog net praklausė tosios vardą. Tikriausiai tai nesuteikė šiltų spalvų potėpių jos paveikslui, piešiamam greta sėdinčios varniukės, tačiau Rose bent jau išgirdo kitą jos žodžių dalį.
- Tiesa! Augalų vardai dar ir be galo gražūs, - entuziastingai sulinksėjo galva. – Kaip manai, koks galėtų būti manasis augališkas vardas?
Tiesą sakant, varnė nebuvo tikra ar jos vardas jau nėra, taip sakant, augališkas. Niekad nebuvo tikra nei dėl jo kilmės, nei dėl reikšmės; visuomet manė, kad tai tiesiog dviejų trumpų vardų kombinacija, tačiau puse ausies girdėjo ir kitokių variantų. Tik, deja, šių jau neprisiminė.
- Aš septintame, - trumpai tarstelėjusi šyptelėjo.
-
Mergaitė atėjo. Nors, tiksliau, mergaitė buvo atvesta. Mergaitė sekė visus. Mergaitė tikėjo, jog ją veda į teisingą vietą. Mergaitė norėjo būti protinga. Mergaitė nebuvo protinga, tačiau tikėjo. Mergaitė tikėjo, jog tikėjimas, jai leis patekti į varnonagą. Mergaitė žiūrėjo. Mergaitė pamatė, kaip visus kviečia. Visus kviečia atsisėsti, ir jiems pasako, į kokį koledžą eiti. Mergaitę pakvietė. Mergaite lėtai nuėjo. Mergaitė atsisėdo. Mergaitė pažiūrėjo į vaikus. Mergaitė bijojo. Ypač bijojo klastūnyno. Mergaitė pateko į varnonagą. Mergaitė buvo labai laiminga. Mergaitė negalėjo patikėti savo akimis. Mergaitė nubėgo iki varnonago stalo. Mergaitė įsidėjo valgyti ir skaniai valgė. Mergaitę nuvedė į jos koledžo miegamajį.
-
- Na jau, juk tai visai neįdomu! Juk linksma bent kartais paspoksoti į dangų. Žinai, jei tu neprieštarauji, kada nors mums reikėtų nueiti kartu. Stogas, manau, tam būtų tinkamiausia vieta - na, nebent bijai aukščio -, nes ten viskas turėtų matytis geriausiai, - susižavėjusi kalbėjo Melisa, kol galiausiai galvon pokštelėjo netikėta ir nelabai miela mintis, kad savo užsiliepsnojimu gali ir suerzinti naująją draugę.
Atsikvėpdama nuo savo kalbos, ranka siekė į kitą stalo pusę pačiupti vieno iš išsvajotųjų keksiukų. Dar pagalvojo, kad neblogai būtų šiandien vakarieniauti būtent jais, tačiau tas įkyrus balselis galvoje ėmė burbėti, jog tokiu būdu rytojaus savijauta tikriausiai nebūtų pati geriausia. Švelniai tariant.
- Melisa, - pakartojo. Šiek tiek lėčiau ir tyliau, o veide šmėstelėjo nejaukumo šešėlis.
Šviesiaplaukė trumpam nuleido žvilgsnį.
- Na... - nutęsė. - Šiaip, jei atvirai, mano pažintis su augalais nekokia. Bet... yra toks prieskonis rozmarinas, ar ne? Panašus tikriausiai ir tavo augališkas vardas? - sukikendama bandė bent kiek pralinksminti situaciją.
Ne, nusprendė savo nepatvirtintus juokelius kitą kartą pasilaikyti sau pačiai. Iš melsvo taškuoto popierėlio išvyniojusi keksiuką, varnanagė atsikando jo. Tai turėjo mažiausiai du pliusus: visų pirma, kol valgai, negali prišnekėti dalykų, verčiančių raudonuoti ar jaustis nejaukiai, o antra, kad skanėstas buvo tikrai gardus. Labai. Dar ir dailiai aplietas šokoladu bei apibarstytas įvairių spalvų rutuliukais.
-
Kasparas įskubėjo į salę. Mokytojai ramiai besišnekučiuodami vakarieniavo. Koledžų stalus apgaubęs įprastas kuždesys kuteno ausis. Vakarienė jau buvo patiekta, todėl tai pat žvangėjo stalo įrankiai, lėkštės. Kasparas greitai perėjęs per salę atsisėdo savo mėgstamoje vietoje, salės priekyje. Ten, kaip ir įprastai, buvo padėta švari lėkštė, šakutė, peilis šaukštas ir šalia stovėjo stiklinė. Kasparas jautėsi alkanas, be to žinojo, kad iki šviesų gesinimo laiko jis dar turi patekti į paslapčių kambarį. Taigi, kol visi smagiai čiauškėjo, Kasparas tyliai valgė blynus ir gurkšnojo šaltą pieną. Baigias nusprendė dar pasėdėti ir pasiklausyti ką kalba kiti. Jam patiko klausytis kaip asmeninius reikalus aptarinėja bendraamžiai, mokytojai kurie tai pat turi įdomių dalykų pasakyti o burtažodis kuris paaštrina klausą, kaip nekeista, yra bibliotekoje. Po maždaug dešimties minučių klausymosi Kasparas išgirdo pažįstamą miauksėjimą. Na taip dailiai marga Kasparo katė gražiai kiuceno salės viduriu. Kasparas atsiprašomai žvilgtelėjo į mokytojų stalą. Ir kaip jis galėjo pamišti pašerti savo mieląją katytę...
-
– Neee, aukščio aš nebijau, todėl būtų nuostabu, – švelniai šyptelėjusi užtikrino.
Rausvaplaukei idėja, naktį susitikti ant stogo bei stebėti žvaigždes, pasirodė tiesiog nepakartojama. Ji negalėjo nė ir atminti, kada paskutinį kartą iš tiesų buvo ištrūkusi iš keturių šio mūro sienų ir ne tam, jog nusigautų į kokią nors pamoką. Tiesiog ištrūkimui bei... Nieko neveikimui? Ji nė nerado žodžių tam nusakyti, bet tylomis pasižadėjo, jog baigusi mokyklą daugiau niekad gyvenime neužsidarys tarp sienų. Galbūt tą pažadą, išsakyti sau, galės užtvirtinti kitąnakt... Galgi net po krintančia žvaigžde! Ši mintis ją sužavėjo ne ką mažiau, nei tiesiog ramus poilsis po naktiniu dangumi.
– Malonu susipažinti, Melisa, – tarė, nuimdama baltą žvaigždelę nuo keksiuko bei padėdama ją ant liežuvio galiuko. Menkutis šokolado pluoštelis kaip mat sutirpo.
– Sakai rozmarinas? – lyg galvodama nutęsė, o tuomet kuo plačiausiai išsišiepė, sublizgendama dantimis. – Man patinka. Skamba taip panašiai, bet kartu ir kitaip. Kaip manai, koks būtų melisų arbatos su rozmarinu skonis?
Tiesą sakant, Rose nė nenumanė. Šiuo metu negalėjo nė pasakyti, koks būtų vienų rozmarino lapelių skonis, tad ką jau kalbėti apie mišinį su melisomis. Bet greičiausiai būtų įdomu išmėginti – visgi mergina yra ištikima arbatų gerbėja, o tai pranašauja šį tą naujo. O kas žino, galbūt tuo pačiu ir nepaprastai nuostabaus. Kartais patys keisčiausi ingredientai sukuria neįtikėtiną derinį.
-
Įėjusi su kitais mokinukais į mokyklą Deisela pajautė labai gerą jausmą. Stovėdama pačiame viduryje ji jautėsi visai gerai, bet taip pat nervinosi. Kadangi jos tėtis mokėsi Varno Nage, mama taip pat.
Vis jautė kaip greitai pagal pavardes artėja raidė B nespėdama susitaikyti, kad yra čia išgirdo savo vardą:
- Deisela De Blunden!
Deisela pajudėjo iš vietos. Visą salė sustingo. Dabar tikrai jaučiasi ypač nejaukei. Atsisėdusi ant žalsvos kedės kuri matėsi tikrai yra labai sena. Deiselai uždėjo kepurę daug kartų girdėjo įvairius koledžus, bet netikėtai...Kepurė skardžiai sustūgo- Varno Nagas!
Iš karto Deiselos širdis pradėjo ne taip nervingai plakti ir dabar mergaitė pradėjo šypsotis ją pasitiko labai maloniai.
Praėjus nemažai laiko ant stalų atsirado įvairaus maisto, kvepėjo labai skaniai ir sočiai. O jūs neįsivaizduojate kokią buvo ji apstulbusį kai ant stalo pamatė didelę sidabrinę lėkštę su sojos kotletais.
Po to iki mergaičių bokšto bei bendrojo kambario palydėjo kelios penktakursės. Lovą buvo plati ir su mėlynais, oranžiniais baldakimais. Prie kiekvienos lovos buvo medinis staliukas su keliais stalčiukais. Pats kambarys buvo oranžinis ir ypač jaukus. Nieko nelaukusi pasiėmė savo lagaminus ir apsirengusi baltą pižamą Deisela ėjo miegoti...
-
Ranna visą tą laiką sėdėjo tyliai ir ramiai, kad tik niekas jos nepastebėtų. Ji nebuvo pratusi prie dėmesio. Sėdėdama galvojo į kokį pasaulį i pateko, tai buvo stebūklas, išsilaisvinimas iš rutinos, nauji nuotykiai, naujos kelionės - jai kaip tik to ir reikėjo.
Bet Ranna neramino viena mintis: ką darys vaikai, kas jais pasirūpins, kas juos pamaitins?... Mergina bandė vyti tokias mintis į šalį, bet jai sunkiai sekėsi.
Prieš ją sedėjo linksmas berniukas. Jis turėjo kaštoninius, blizgančius plaukus ir rudas, spindinčias akutes. Vaikinukas valgė nesustodamas. Jis arba labai alkanas, arba labai mėgsta valgyti. Kelis kartus jų žvilgsniai susitiko, bet Ranna greitai nusukdavo akis. Jos dešinėje sėdėjo dvi geriausios draugės. Jos buvo lyg sulipusios viena su kita. Viską darė kartu: valgė vos ne iš tos pačios lėkštės, gėrė vos ne iš tos pačios stiklinės ir visą laiką laikėsi už rankų. Draugės turėjo trumpus, blondiniškus plaukus ir melsvas, apgaulingas akis. Rannos kairėje sėdėjo labai nepatenkintas paskirstymu berniukas - Ranna tai suprato iš jo nuolatiniu skundu, kad jis norėjo į klastunyną. Berniukas beveik nieko nevalgė, negėrė ir aplinkui sėdintiems bandė įrodyti, kad klastunynas yra geriausias - Ranna buvo neišimtis. "Nelaimėlis" turėjo melsvai nudažytus plaukus ir žalsvai rudas akis.
Ranna visas triukšmas, visos vaišės išvargino. Jos laimei visus vaikus jau siuntė į kambarius. Ranna pamačiusi Varno nago kambarį, plačiai išsižiojo: Jis toks didelis ir didngas!!! Mergina pavargusi nuėjo miegot net neišsikrovusi savo daiktų.
-
Būrelis vaikų stovėjo ir virpėjo iš baimės, laukdami, kol ateis jų laikas būti pakviestais ir išrinktais į kažkurį koledžą. Kira buvo šiek tiek skaičiusi apie Hogvartso istoriją ir tai, ką atspindi kiekvienas koledžas, tačiau jai nerūpėjo, kur ji atsidurs. Žinoma, mergaitė giliai širdyje troško patekti į Varno Nagą, mat ten, sprendžiant iš to, ką ji skaitė, susirenka protingiausi burtininkai.
-Kira Medeiros!- Kira išgirdo savo vardą ir šiek tiek krūptelėjo, nes dar nebuvo pasiruošusi išgirsti savo nuosprendžio, bet vis vien patraukė link kėdės, ant buvo padėta kepurė.
Mergaitė nedrąsiai atsisėdo ant kėdės ir apžvelgė visus, sėdinčius už stalų. Kai kurie šnekučiavosi, kiti buvo užsiėmę savais reikalais, o treti smalsiai stebėjo Kirą. Netrukus ant jos galvos buvo uždėta kepurė.
-Hmm, įdomu. Matau, mėgsti būti viena, Kira. Žinai, kas dar mėgsta vienatvę? Klastūnai. Bet ne, tu taip pat mėgsti ir knygas. Įdomu, įdomu. Klastūnynas ar Varno Nagas? Tebūnie. Varno Nagas!- po netrumpų apsvarstymų sušuko kepurė ir Varno Nago stalas pratrūko plojimais.
Mergaitė laiminga nubėgo link savo stalo, kur ją pasveikino Varno Nago mokiniai. Netrukus baigėsi paskirstymo ceremonija ir visi pradėjo valgyti. Po vakarienės, Kira nuskubėjo į bendrąjį kambarį.
-
Išgirdusi kepurės nuosprendį, Vishali išsišiepė, parodydama savo baltus dantis už šviesiai raudonų lūpų. Kai ji gavo laišką iš Hogvartso, jos tėvai jai papasakojo apie kiekvieną koledžą. Iš jų visų, Vishali bandė save priskirti kažkuo prie kiekvieno. Grifų gūžta - jos draugiškumu. Švilpynė - jos gerumu. Varno Nagas - jos meile knygoms, išmintimi, bei geru mokymusi. Ir Klastūnynas - jos vienatvės mėgimu, bei tylia asmenybe. Jai labiausiai patiko Varno Nago istorija, jos abu tėvai buvo varnanagiai, nuotykių įvairiausių turėjo ten. Ir išgirdusi kepurės lemiantį balsą, jos širdis suvirpėjo. Vos jai nuėmė kepurę nuo galvos, Ji šypsodamasi nuskubėjo prie Varno Nago stalo, jos ilgiems garbanotiems raudoniems plaukams plevėsuojant už jos. Radusi laisvą vietą, ji klestelėjo ant kėdės. Varnanagių dauguma kalbėjo vieni su kitais, tad ji nusprendė jiems netrukdyti. Ji paėmė ryškų raudoną obuolį nuo stalo, ir jo atsikandusi apsvarstė kepurės nuosprendį. Jai tiesiog kilo mintys, kad galbūt kepurė suklydo. Ji svarstė, kas būtų buvę, jeigu ji būtų pakliuvusi ne į Varno Nagą? Tokios mintys šiek tiek baugino ją. Bet ji stengėsi apie jas tiek daug negalvoti. Dabar pagrinde reikės susitelkti ties pamokomis, norint kad mokslo metų gale ją perkeltų į sekantį kursą. Ji nuvijo visas mintis, ir dark atsikandusi keletą obuolio kąsnių, stebėjo ceremoniją.
-
Varniukė lėtai tipeno pilnais Hogvartso mokyklos koridoriais. Jie gūžėjo nuo vėl sugrįžusių ir naujų mokinių. Jie juokėsi, kalbėjosi, žaidė įvairius žaidimus, pasakojo savo atostogų įspūdžius. Tik Elė ten buvo vieniša. Torės niekur nesimatė, tad Eleizija nusprendė, kad reiktų išeiti į viešumą vienai. Susikišusi juodą megztinį už džinsinio sijono ir, glėbyje laikydama kelis dalykėlius, atidarė didžiosios salės duris. Tyliai įsliūkino vidun ir nustebo. Mokinių čia buvo tiek daug, kad Eleizijos tikriausiai niekas net nepastebėjo, kaip ji atsisėdo prie Varno Nago koledžo stalo. Ant jo susidėjo visus atsineštus daiktus: užrašų knygutę, rašiklį, herbologijos vadovėlį, kurį nusipirko Londone, ir kelias vaisbombes - mažas saldaines, kurios yra įvairiausių vaisių skonio, tačiau saldainio skonis priklauso nuo žmogaus būsenos. Jei jis piktas, jaus rūgščių vyšnių,citrinų skonį ir t.t.
Atsivertė vadovėlio pradžią ir į burną įsimetė vieną saldainį. Nepraėjo nė minutę, kai Elė pajuto silpna mėlynių skonį - liūdesį. Ji pabandė į tai nekreipti dėmesio ir iškart visa galva pasinėrė į herbologiją, net nepajusdama, kad tyliai kažką dainuoja:
-Is it just our bodies? Are we both losing our minds?
Is the only reason you're holding me tonight
'Cause we're scared to be lonely?
Do we need somebody just to feel like we're alright?
Is the only reason you're holding me tonight
'Cause we're scared to be lonely?
-
Pastarasis mėnuo Nikui buvo… sunkus. Nemalonumai namie, begalinės tėvo litanijos, šauksmai – visa tai buvo bjauru, tačiau, keista, klastuolis dėl to nė kiek nepergyveno. Jo galva buvo užimta daug svarbesniais dalykais. Mintys nuolat sukosi apie vieną vienintelį dalyką: Eleiziją ir jos ištartus žodžius. Mąstymų šia tema pakako iki pat rugsėjo ir net dabar, jau prasidėjus naujiems mokslo metams, negalėjo mesti minčių lauk. Viskas pilyje priminė trumpaplaukę Varnanagės mokinę, kiekviena sienos plyta kvepėjo ja. Porą dienų bandė ją rasti, tačiau bandymai nuėjo šuniui ant uodegos, atrodė, tarsi ji nutarė arba nebegrįžti į mokyklą, – kas atrodė neįtikėtina – arba maksimaliai jo vengti.
Jo nuotaika buvo dar niūresnė nei įprastai, dar labiau atsiribojo nuo kitų mokinių, koledžo draugų. Matė jų teisiančius žvilgsnius, kai šie pastebėdavo iš po narškinių apykaklės šviečiančias mėlynes, bet jam tas buvo nė motais. Tad ir dabar, nors sėdėjo prie Klastūnyno stalo, jo akys buvo įsmeigtos tolyn – ten, kur būriavosi varnanagiai.
Pagaliau atėjo Ji – ta, kurios Nikas laukė kaip išsigelbėjimo. Vos atėjusi mergina paniro į skaitymą, o klastuolio krūtinėje sukirbėjo keistas jausmas – liūdesys, sumišęs su švelnumu. Žinoma, netrūko ten ir drovumo.
Pagaliau, kažkaip įveikęs nedrąsumą, rado savy ryžto pakilti ir prieiti prie Eleizijos. Įprastai būtų ją palietęs, priglaudęs, bet dabar pabijojo.
– L-labas, – lūžtančiu balsu sušnabždėjo, atsistojęs už jos.
-
Magiškosios gervuogės yra plačiai paplitusios Balkanų pusiasaly. Išvaizda jos beveik nesiskiria nuo žiobariškųjų, tačiau žiobariškosios yra šiek tiek smulkesnės, trapesnės. Pasak legendų magiškosios gervuogės buvo naudojamos atverti portalą dievams į mirtingųjų pasaulį, tačiau kiek tame tiesos? Pačios gervuogės, žinoma, turi šiek tiek magijos savyje, bet to neužtektų atverti portalui. Uogų magijos, slypinčios jų odelėje, užtektų tik staigiam jėgų atgavimui...
Juokas, mokinių klegesys, tylios apkalbos - visas šis nuostabių garsų koncertas neleido Elei susikaupti taip, kad ji atsimintų, ką perskaičiusi. Vietoje to, kad ji pabandytų dar kartelį paskaityti, Eleizija užvertė vadovėlį ir tyliai atsiduso. Rankomis pasirėmė galvą ir nuobodžiai įsmeigė akis į vieną tašką. Nors iš išorės mergina tuo momentu atrodė nuobodžiaujanti, bet viduje... Viduje ji tikrai nenuobodžiavo. Kažin ką jis dabar veikia? Kaip jam sekasi sugrįžus į mokyklą? Taip norėčiau, pamačiusi jį, bėgti ir apsikabinti, o ne slapstytis, kaip jau dariau. Tačiau negaliu. Pati nutraukiau santykius dėl jo gerovės, todėl pati ir srėbsiu viską pati. Jam be manęs bus geriau ir ne taip fiziškai skaudu.
Netikėtai pajuto, kaip kažkas priartėjo jai už nugaros. Ji jau ruošėsi atsisukti, kai ausis pasiekė tas taip pažįstamas balsas. Ji akimirkai sustingo, giliai įkvėpė, nurijo seiles. Lėtai atsigręžė ir bejausmiu žvilgsniu pažvelgė klastuoliui į akis.
-Labas, Nikai, - tetarė ji ir suėmė už savo dešinės rankos riešo.
-
Tos dvi ar trys sekundės, kol Eleizija gręžėsi į jį, Nikui pasirodė trunkančios mažiausiai amžinybę. Per tą akimirką jo širdyje sukirbėjo koks milijonas skirtingų emocijų, galvoje sušmėžavo dvigubai tiek minčių ir vaizdinių – tiesa, gerų dalykų įsivaizduoti jis bijojo; bijojo, kad vėliau teks nusivilti.
Kad ir kokius liūdnus ir baisius vaizdinius jis matė savo galvoje, nė vienas jų neprilygo tam, ką jis pamatė: be galo, be krašto šaltas varniukės akis, tokias šaltas, kad jos galėtų sustingdyti ir pragaro ugnį. Nekalbant jau apie klastuolį, kuris keliems akimirksniams iš tiesų sustingo. Tose šokoladinėse akyse jis buvo pratęs matyti švelnumą, rūpestį, geismą ir meilę, kartais matė liūdesį, neviltį, pyktį ar net neapykantą, tačiau dabar jos buvo visiškai tuščios – kaip ir Niko galva.
– P-pasilg-gau t-tavęs, El-leizija, – vos girdimai ištarė.
Net nebuvo tikras, ar tamsiaplaukė ji išgirdo. Bet turbūt jau jokio skirtumo, sprendžiant iš jos akių.
– G-gal galėt-tume pasikalbėti? – nedrąsiai pasiteiravo, neramiomis akimis žvalgydamasis po pilnutėlę salę.
-
Jis visiškai nepasikeitė. Toks pat gražus ir patrauklus. Tie tankūs plaukai, kuriuose ne kartą buvau panėrusi pirštus, tamsios akys, kuriomis grožėdavausi, lūpos, kuriomis mėgaudavausi - viskas taip ir vertė vėl apsikabinti tave. Tačiau aš to padaryti negaliu. Viskas tavo labui, klastuoli.
Mergina vos pastebimai suvirpėjo, kai Nikas prisipažino jos pasiilgęs. Akys palengva pradėjo atšilti, rodyti tikras emocijas. Ji jau buvo bepravirksianti, kai paslapčia įgnybo sau į koją ir šaltas žvilgsnis sugrįžo. Ji sunkiai nurijo seiles.
- Nikai, pamiršk mane, nekenk sau galvodamas apie mane. Prašau, - tetarė ji ir jau ruošėsi grįžti prie vadovėlio ir ignoruoti klastuolį, jei to prireiktų.
Išgirdusi jo prašymą, Elė net neatsigręžė ir mostelėjo ranka link Varno nago stalo.
- Iškart perspėju, kad privatumo nebus - kalbėsimės čia ir dabar. Tad sėskis ir sakyk, ko nori.
Jam atsisėdus, Elė pakėlė akis į jį ir stumtelėjo jo pusėn saldainių krepšelį.
- Nori?
-
Akimirką – kad ir labai trumputę – kažkas sušmėžavo varnės akyse. Būtų galėjęs prisiekti pastebėjęs jose gailestį ir drėgmę. O gal jam tik pasivaideno? Gal tik jo vaizduotė, išilgusi šiltų jos akių, sukūrė tokį vaizdą, o jis tuoj įsiteiks sau, kad dar ne viskas prarasta?
Greičiausiai taip ir buvo, man jausmų šešėlis dingo dar greičiau nei Nikas spėjo įsitikinti jo tikrumu. Stipriai suspaudęs kumščius, kad nedrebėtų visas ir nors sykį gyvenime pasielgtų vyriškai, linktelėjo. Aišku, jam labiau būtų patikę kalbėtis ten, kur nėra kelių dešimčių mokinių, iš kurių dalis dar ir labai smalsi. Tačiau ką padarysi – čia tai čia, į ginčus jis veltis nenorėjo.
Nedelsdamas nedrąsiai atsisėdo prie Varno Nago stalo. Stengėsi nematyti aplinkinių varniukų, nors tai nebuvo lengva. Atsisuko į Eleiziją ir visą savo dėmesį sutelkė tik į ją.
– N-ne, ačiū.
Tarsi jis dabar galėtų mąstyti apie saldainius, tarsi jis galėtų ką nors praryti.
– Aš apgailestauju, k-kad turėjai visa tai matyti, – sulemeno, ranka nejučiomis prisidengdamas kaklą, – T-tačiau nenoriu, k-kad tai turėtų įtakos mūsų santykiams. Juk jau anksčiau tau sakiau, kad... kad ne viskas paprasta. Sakei, kad kartu susitvarkysim, – viltingai pažvelgė į varniukę.
-
Ji smalsiai nužvelgė vaikiną, kol jis bandė ją susigrąžinti. Akys apžiūrinėjo kiekvieną apnuogintą jo odos lopinėlį, lyg kažko ieškodamos. Galiausiai jos dėmesį patraukė vienas vaikinuko gestas. Jis tikriausiai nejučiomis prisidengė savo kaklą. Prisidengė taip, kad Elė vis tiek jį matė kuo puikiausiai. Kaklas buvo papuoštas keliomis mėlynėmis - tėvo meilės įrodymais.
Atsiduso ir susijaudinusi už ausies užsikišo plaukus.
-Tu manai, kad aš noriu to? Manai, kad aš tai pasielgiau, nes norėjau? - rankas pasidėjo ant stalviršio. - Kad mane devyni velniai apgraužtų, aš nutraukiau mūsų santykius, nes privalėjau tai padaryti.
Akys vėl pradėjo drėgti, tačiau Elei jau buvo nė motais. Ji net nesistengė to slėpti.
-Taip, anksčiau sakei, bet kai pamačiau viską realybėje... Negalėjau to pamiršti. Man skaudu matyti tokį tave, skaudu matyti, kaip tėvas tave muša, Nikai. Net šios, - priglaudė savo ranką prie vaikinuko kaklo ir lengvai perbraukė nykščiu. - kelios mėlynės neleidžia man ramiai sėdėti. Žinai kodėl? Nes tu jas tikriausiai užsidirbai dėl mano kaltės. Mūsų santykiai... Ką čia santykiai. Pati aš esu tau pavojinga.
Ji pajuto, kaip karšta ašara nuriedėjo jo skruostu. Atitraukė savo ranką nuo jo kaklo.
-Atleisk , - atsiprašė už prisilietimą. - Ši tema uždaryta. Jei nori dar ko nors, sakyk.
Pasakė ir nubraukė ašarą, lyg nieko net nebūtų buvę.
-
– A-aš jau nebežinau, ką manyti, – gūžtelėjo pečiais, patraukdamas ranką, – B-bet nemanau, kad kažkas gali priversti tave elgtis ne taip, kaip nori.
Be abejo, varniukė pastebėjo jo visai neįtartiną rankos judesį. Tiek to, vis viena jau nebeturi ko nuo jos slėpti – ne tada, kai ji viską matė savo akimis. Ir taip, gal šįsyk visos mėlynės buvo dėl jos kaltės, tačiau koks skirtumas? Nebūtų ji tada pasimaišiusi kelyje, koks kitas menkniekis užkliūtų tėvui. O taip bent jau visą likusią vasarą jis nekreipė dėmesio į jaunesnį sūnų, taip buvo susitelkęs į Niką ir jo smegenų plovimą.
Nuo švelnaus Eleizijos prisilietimo klastuolis net krūptelėjo. Nors mėlynės jau spėjo pageltonuoti, prisilietus jas vis dar skaudėjo ir varniukės pirštai tik priminė viską, ką septyniolikmetis bandė išmesti iš galvos – deja, nesėkmingai.
– Mėlynės buvo ir bus, nepriklausomai nuo tavęs, – abejingai, net nerūpestingai gūžtelėjo, – o šalia tavęs aš jaučiuosi... saugesnis, stipresnis. Lengviau apie viską pamiršti ir tikėti, kad kada nors visa tai pasikeis. T-tačiau be tavęs tai neįman-noma.
Varnės akyse atsiradus emocijoms, Nikas atgavo pusiausvyrą ir jau galėjo normaliai kalbėti. Kiek nedaug kartais žmogui reikia, kad jis pasijustų geriau: užtenka pamatyti, jog mums brangūs žmonės nėra abejingi, jog jiems vis dar rūpi. Net jei tas rūpestis pasireiškia ne visai taip, kaip norėtume. Vien suvokimo, kad artimasis kažko atsisako mūsų labui suteikia vilties – vilties, kad galbūt pavyks susigrąžinti prarastą jausmą. Prarastą žmogų. Prarastą gyvenimą.
Juodaakis jau tiesė delną nubraukti nuo Eleizijos skruosto ašarą, kai tą patį ji padarė pati. Jam beliko beviltiškai nuleisti ranką – ir taip pat beviltiškai nuleisti rankas, bandant pakeisti jos nuomonę.
Sakoma, kad neviltis yra bjauriausias jausmas, kokį žmogus gali jausti. Blogesnis už liūdesį, pyktį, neapykantą. Juk būtent neviltis skatina žmogų imtis drastiškiausių priemonių, ji mus pastūmi tokiems dalykams, apie kuriuos net nesapnavome. Nikas pagaliau suprato, koks tai jausmas. Ir bet ką pasaulyje atiduotų, kad jo atsikratytų. Bet ką, išskyrus Eleiziją. Nes ji buvo jo gyvenimo viltis, tik šalia jos jis matė šviesų rytojų – be smurto ir skausmo. O dabar... dabar neliko nieko, tik beribė tuštuma, ryjanti jį iš vidaus.
Papurtė galvą.
– Kodėl? Pasakyk man – kodėl? – suėmė varnę už pečių ir pažiūrėjo tiesiai į josios akis, lyg bandydamas jose rasti atsakymą.
-
Papurtęs galvą, jis sugriebė varnę už pečių ir pažvelgė merginai tiesiai į akis. Eleizija to nesitikėjo, tad akimirkai sėdėjo nejudėdama, kol galiausiai suraukė savo nosį ir nubloškė jo rankas. Nors jai visada patikdavo klastuolio prisilietimai, bučiniai, tačiau šįsyk jis persistengė. Jo rankos per stipriai sugniaužė jos pečius, palikdamos kelias mėlynes.
- Nikai, kas tau darosi? Man skauda, - piktai pasakė ji. -Daugiau nebandyk manęs liesti.
Arčiau savęs prisitraukė visus atsineštus daiktus. Knygas sudėjo vieną ant kitos, šalia stumtelėjo rašiklį ir likusius saildainius. Ji net nepastebėjo, kad tą saldainį jau suvalgė, besiginčydama su vaikinu.
Papurtė savo galvą, leisdama plaukams laikinai užgožti jos veidą. Kodėl? Nikai, kiek aš tau galiu kartoti. Aš negaliu... Man per sunku matyti tave sumuštą, palaužtą, nuskriaustą. O kai žinai, kad daugelis iš suušimų įvyko dėl manęs, tai išvis mane verčia iš proto. Atsiduso. Ką man tau dabar sakyti? Ką padaryti, kad nustotai mane mylėjęs, klastuoli?
-Ne...nes... - gerklėje atsirado gumulas, kuris pabandė įspėti Elę nesakyti to, ką jai liepė smegenys. Žinoma, Eleizija jo visiškai nepaisė. Nenuostabu, kad jos gumulas nesustabdė. - Nes aš tavęs nemyliu! Nenorėjau tau sakyti tiesos, bet pats privedei prie to. Mano jausmai tau atšalo.
Sušukusi tokį melą, ji staigiai atsistojo ir į glėbį priėmė savo daiktus. Pažvelgė į klastuolį.
- Nebeieškok manęs, nekalbėk su manimi, pamiršk mane.
Pasakiusi ji apsisuko ant kulną ir pasiruošė palikti šią salę.
-
Ir pats suprato suėmęs ją per stipriai, tačiau – kaip jau buvo minėta – nevilties vedami žmonės kartais patys iki galo nesupranta, ką daro. Nikas toks ir buvo, jo neviltis buvo dar gilesnė negu meilė Eleizijai, kas jau buvo nemažas pasiekimas, turint omeny jo savatišką obsesiją. O dabar jis naudoja prieš ją smurtą, visai kaip tėvas. Pasibaisėjęs savimi greitai susikišo rankas į apsiausto kišenes.
Gal ir tikrai jis nebuvo jos vertas.
Vos kelių Eleizijos žodžių užteko, kad visas Niko pasaulis sudužtų į šipulius kaip stiklinė pilis. O gal ir nebuvo tos stiklinės pilies, gal jis visa tai, per ką jiedu perėjo kartu, tik įsiteikė savo galvoje. Kaip ten bebūtų, jo pasaulis – tai Elė ir štai ji sako jo nemylinti.
Kaip jaustis, žinant, kad pasaulis tavęs nenori? Kad esi jam nulis?
Beviltiškai.
Sakysite, koks iš jo vyras, jei taip pergyvena. Vyrai gi neverkia. Jautrus. Švelnus. Mylintis.
Tačiau nemylimas.
Jis nieko neatsakė, nes žodžiai per silpni išreikšti tai, ką jis jautė.
Jokių žodžių nepakanka aprašyti gyvenimo praradimo.
Jis tik spėjo ją pastverti už delno ir stipriai pabučiuoti. Taip, kaip dar niekada nebučiavo. Sudėjo į bučinį viską, ką jautė, visus kada nors jį aplankiusius jausmus.
Tačiau jį apėmusi neviltis neleido tikėtis atsako.
-
Jau buvo belekianti link durų, kai netikėtai pajuto stiprią, šiltą klastuolio ranką ant savo riešo. Staigiai ją apgręžė ir varnė suprato, ką jis bando padaryti. Ji pabandė išsivaduoti iš jo glėbio, bet tam jau nebeliko laiko. Saldžios ir gaivios Niko lūpos aistringai susijungė su varnės. Tokia meilė, tokia aistra, geismas, karštis sklido iš vaikinuko gilumos. Karštis tirpdė viską, kas supo juos abu: koledžų stalus, mokinius, sienas... Varnė net atleido savo rankas, leisdama visiems jos daiktams tėkštis ant grindų.
Rankos palengva pradėjo kilti oru, tikėdamosi pasiekti tą išsvajotąjį tikslą - klastuolio kūną. Deja, klastuolis atšlijo ir varniukė staigiai priglaudė rankas prie savo kūno. Piktu žvilgsniu pažvelgė į jį ir užsimojusi trenkė jam stiprų antausį. Priėjo arčiau jo ir pagrūmojo pirštu prieš akis.
-Nikai, ką tu darai? Viskas baigta. Pamiršk mane. Kad tave devyni velniai apgraužtų, aš tau neegzistuoju, - piktai spjovė ji.
Paskutinį kartą metė piktą žvilgsnį, atsiklaupė ir pasiėmė savo išmestus daiktus. Greitai nusisuko ir patraukė link durų ramiu žingsniu.
Tas bučinys. Jis buvo toks stiprus, toks tikras. Tikriausiai nesusilaikiau ir atsakiau į bučinį išsiduodama. Velnias, velnias, velnias... Bet tikiuosi, kad po antausio jis manęs nebeieškos, nebekalbės su manimi, kad ir kaip skaudu man tai būtų.
-
Aukšta, lieknutė mergaitė, vis užleisdama plaukus ant dešinės veido pusės slapčia dairėsi ar niekas nepastebi šio jos gesto. Ji tyliai atsisėdo prie varnų stalo, įsidėjo į lėkštę to kas buvo arčiausiai ir pradėjusi savo puotą ėmė stebėti, kas vyksta salėje. Kažkas gyvai šnekučiavosi apie kvidičą, kažkas apie šiknašaudžius pliurzius ir kaip toli jie gali iššauti. Nuo viso to triukšmo Anika pasijuto išsekusi. Tik ir svajojo kuo greičiau papulti į Varno nago bendrajį kambarį, o dar geriau į mergaičių miegamajį ir griūti į lovą, kuri jau tikriausiai paklota ir minkšta laukia jos. Mama jai daug pasakojo apie Hogvartsą. Visada įdomiausiai atrodė tai, kaip elfai padaro savo darbą niekeno nepastebėti.
Vakarienė dar tik buvo įpusėjusi, tačiau ji pakilo nuo stalo ir slapčia išsliūkino iš salės. Ji neturėjo nė menkiausio noro veltis į kokius nors pokalbius šią akimirką...
-
Ankstyvo rudenio ankstyvas rytas. Medžiai lauke dar nemeta lapų, bet saulė jau slepiasi po storu debesų sluoksniu. Torei patiko ruduo, o šis, rudens pirmojo šeštadienio rytas pirmą kartą šiais metais priminė tikrą rudenį. Nebuvo labai šalta ir nepliaupė lietus, o ir lapai buvo žali. Bet tiesiog jauti, kai baigiasi vasara. Atrodo, pasikeičia pačio oro kvapas.
Mergaitė išsiropštė iš lovos ir nutipeno prie lango patikrindama orą lauke. Juk tai padės apsispręsti kuo apsirengti. Kai buvo pirmakursė dažniausiai sąžiningai nešiodavo uniformą, bet dabar tai atrodė mažiau svarbu.
Apsimovusi juodomis tamprėmis ir užsivilkusi pilką džemperį, kurį reikjo apsivilkti per galvą, nes nebuvo užsegimo, mergaitė įsispyrė į patogiausius sportbačius, surišo plaukus į kuoduką ir paliko kambarį. Negalėjo patikėti, kad mėlynakė jau ketvirtakursė. Juk tik dar neseniai baigė pirmąjį. O per Kalėdas jau bus įpusėjusi visus mokslus!
Taip beskęsdama savo mintyse norvegė pasiekė didžiąją salę. Nužingsniavus prie varno nago stalo mergaitė apsižvalgė. Sesės nesimatė. Elės ir Medučio taip pat. Na, tikriausiai dar miega. Juk šeštadienis. Galiausiai ji tiesiog atsisėdo prie gal metais ar dviem vyresnės merginos.
- Sveika, aš Torė,- nusišypsojo imdama lėkštę.- Atleist jei anksčiau bendravom ir neprisimenu, bet beveik esu tikra, kad nebent persimetėm kokiu žodeliu kitu bendrame kambaryje. Tu Klarisa, taip?- staiga prisiminusi paklausė.
-
Ruduo. Karšta kakava. Megztiniai ilgomis rankovėmis. Dažnesni bibliotekos lankymai. Ir nauji mokslo metai. Viskas, ką Klarisa mėgsta apie rudenį. Na gerai, dar įvairiaspalviai medžio lapai, nukritę ant žemės ir pradedantys ruoštis žiemai.
Nauja diena merginą pasitiko su saulės spinduliais pro atvirą langą. Labas rytas, Klarisa. Tarė sau ir greitai apsirengė. Po kelių minučių šeštakursė energingai su gurgiančiu pilvu nulėkė žemyn laiptais link Didžiosios salės. Pusryčių kvapas viliojo mokinius iš miegamųjų. Klarisa - ne išimtis. Varnanagė nusliūkino link varno nago stalo ir prisėdo. Apžiūrinėjo stalą, nukrautą pusryčiais. Mergina nemėgo rinktis, ypač tarp patiekalų. Tad Horasija pasiėmė lėkštę ir prisikrovė pilną indą įvairiausių valgių.
Netoliese pasigirdo ganėtinai pažįstamas balsas. Juodaplaukė pažvelgė į tą pusę. Pažįstama.
- Taip, aš Klarisa. Manau, kad esame bendravusios, nors nesu tuo tikra, - nusijuokė. - Tai gal galėtum priminti, kelintam kurse mokaisi?
Nukreipė žvilgsnį į lėkštę ir mažais kąsneliais pradėjo valgyti, laukdama atsakymo.
-
- Aš jau ketvirtam,- nusijuokė.- Žinai, atrodo, dar tik vakar atplaukiau čia su valtimi. Net kažkaip liūdna suvokti, kad štai jau praėjo beveik pusė laiko Hogvartse. Na, bent mokinės vietoje.- paimdama lėkštę ir atsistodama kalbėjo. Į lėkštę prikrovė savo mėgstamiausių, beveik kasdien valgomų blynelių. Ant jų užpylė uogienės ir dar paprašė kažkokio varniaus arčiau paduoti apelsinų sultis.
- O kuriame kurse mokaisi tu?- paklausė merginos. Nujautė, kad šioji gali būti mažų mažiausiai šeštakursė, bet kas dabar žino, kai kurie pirmakursiai atrodo vyresni už Torę.
Varna kurį laiką tylėdama valgė. Tyla nebuvo nejauki, tiksliau, jos nebuvo, nes aplinkinių mokinių šurmulys panaikino tyla tarp varnių.
- Kalbant apie kursus, tai man čia labai patinka. Ir visus varniukus labai myliu,- šyptelėjo,- bet ilgiuosi namų. Kartais sunku išbūti čia pusę metų iki Kalėdų ir nesiilgėti namiškių,- liūdnai pratarė.- o dar ir jokių technologijų nėra. Namuose pripratus valandų valandas klausyti muzikos ir žiūrėti visokiausius video, o čia lieka tik knygos,- bėrė žodelius kaip žirnius. Suvokusi, kad galbūt ir Klarisa nori kažką pasakyti, nutilo ir toliau valgė mėgstamus blynelius.
- O šie blynai tiesiog,- pakėlė rankas į viršų lyg garbindama nuostabų Hogvartso maistą.- Man įdomu iš kur elfai taip išmoksta gaminti. Vieną kartą buvau juos aplankiusi virtuvėje,- šyptelėjo prisiminusi sausainių kepimą.- o koks tavo patiekalas čia mėgstamiausias?
-
Mergina ramiai kramsnojo pusryčius ir atidžiai klausėsi varnanagės žodžių.
- Aš jau šeštame. Bet iš tiesų, laikas praleistas kur tau patinka bėga labai greitai. Prisimenu, kai pirmuosius mėnesius pasiklysdavau eidama į bendrąjį kambarį, didžiąją salę ir panašias vietas, - nusijuokė, prisiminusi mažąją save ir kaip geriau nueidavo kitur negu paklausdavo kitų žmonių, kur yra vieta.
Neatradusi minčių, ką pasakyti Klarisa nutilo ir įsipylė kažkokio jai neaiškaus gėrimo. Paragavo. Nei labai blogas, nei labai geras gėrimas. Štai kodėl šeštakursei patinka pusryčiai Hogvarste. Beveik kiekvieną rytą tu gali paragauti naują patiekalą ar gėrimą. O atmosfera čia nuostabi!
- Taip, varniukai yra nuostabūs. O namų ilgesys suprantamas. Ir taip, sutinku žiobarų pasaulyje yra daugiau, ką veikti. Ypač su informacinėmis technologijomis. Bet knygos nėra taip blogai. Iš tiesų, aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta labiau leisti laiką su knygomis negu su šiuolaikinėmis technologijomis, - kiek nejaukiai pasimuistė.
Pokalbio tema pradėjo keistis. Mergina pažvelgė į Torę, pagalvojo ir nusukusi akis, atsakė:
- Na aš negaliu išsirinkti mėgstamiausio patiekalo, bet norėčiau išbandyti šiuos blynelius, - akis nukreipė į blynelius, esančius draugės lėkštėje. - Kur juos radai? Ir ar patiko tas apsilankymas virtuvėje?
Sustojo kalbėjusi ir vėl atsigėrė jai nežinomo gėrimo, laukdama atsakymų.
-
Beskubėdama atsisėdau šalia savo koledžo ir kaip visada neturėjau draugų, tad visi bandė kuo toliau nuo manęs trauktis, tai nebuvo taip liūdna, nes aš jau buvau pripratus ir manęs tai beveik neskaudino. Šalia manęs priėjo Šelė ir pasisveikino. Žinodama, kad ji tik juokauja ją ignoravau ir toliau sedėjau susigųžus. Jį atsisėdo šalia manęs ir davė man raštelį. Įsidrasinusi aš jį perskaičiau. Ir nuo to laiko ji tapo mano drauge. Kitą dieną atsikėlusi nepastebėjau nei vienos mergaitės. Kaip visada pirma patikrindavau biblioteką galimas daiktas, kad daugumą iš jų ten užmigo bedarydamos namų darbus, bent jau aš taip manau. Nubėgdama į biblioteką nieko nepastebėjau. grįžau į bendrą kambarį ten irgi nieko nebuvo. Nuėjau pas Ponia Makgonagal, bet jos ten nebuvo. Negi aš pavėlavau! Pasirodo, kad visi mokiniai buvo kiauliasodyje, o aš tėvų parašo, negavau
-
Amber į salę įžengę šypsodamasi jos šypsena galėjo ištirpdyti ledą, tačiau viduje jautė neapsakomą baimę. Jos kūnas virpėjo, tačiau ji labai norėjo atrodyti pasitikinti savimi. Prisėdusi prie stalo Amber apžvelgė visus burtininkus, berniukai atrodė nemandagūs, tačiau Amber iškarto nesusidarė neigiamos nuomonės, o mergaitės atrodė draugiškos. Amber iš kart pamanė, kad pateko į nuostabų koledžą.
-
Na štai. Paskirstymo ceremonijai, bei laukimo jauduliui pasibaigus, atėjo laikas Pauliui susirasti savo koledžo stalą ir sukaupus paskutiniuosius drąsos lašelius prie jo atsisėti, mat Paulius nebuvo labai drąsus prie jam dar nepažįstamų žmonių. Stalo paieškos nebuvo labai sunkios, mat jau iš anksčiau žinojo, kur yra ir kaip atrodo Varno Nago stalas. Tai buvo didingas, auksine bei mėlyna spalva papuoštas stalas, prie kurio atsisėdus Paulių apėmė be galo geros emocijos. Iškarto užplūdo prisiminimai, kaip tėvai, buvę Varno Nago mokiniai, nuolatos pasakojo apie begalinius nuotykius, geriausius draugus, bei svarbiausia vienas kitą atradę šiame koledže. Tikriausiai dėl to Paulius jau nuo pat laiško iš Hogvartso gavimo tikėjosi, bei maldavo Dievo, kad tik patektų į Varno Nagą. Trumpai pasvajojus Paulių iš karto užkalbino keli pirmakursiai, jis nė neabejojo, jog tai jo būsimi, tikrai geri draugai. Daugiau galvot Paulius visiškai nieko nepajėgę, mat skrandis jau senai norėjo ištrūkti iš kūno ir prisikimšti į save maisto. Limei to neprireikė, mat už kelių akimirkų stalas prisiplidė visokio tipo gėrybių. Buvo be galo sunku nuspręsti nuo ko gi čia pradėjus. Tik pavalgius buvo pranešta, kad jau metas į savo bendruosius kambarius, ruoštis miegui, bei pirmajai mokslų dienai, kurios visi be galo laukė.
-
Pabudusi ant vienos iš sofučių bendrajame koledžo kambaryje, Florecija Heilė pamatė jį tuščią kaip niekad. Nustebusi žvilgtelėjo į laikrodį – gal jau vakarienės metas? Pilvas tam pritarė, tačiau laikas – ne. Tad, tikėdamasi aptikti bent sausainių likučių, susivėlusi, dar kaip reikiant neprasibudinusi, keturiolikmetė pravėrė didžiosios salės duris, iš paskos sekant ir miauksinčiam augintiniui.
Salės vaizdas nustebino dar labiau, bet užtat išaiškėjo bendrojo koledžo kambario ištuštėjimo paslaptis. Regis, visi varniukai buvo susirinkę čia ir nusiteikę ne vėlyvai vakarienei, o šventiškam puošimui. Ir kaip Florencija galėjo visa tai pražiopsoti? Kalėdiškiausiu aprangos akcentu buvo galima pavadinti nebent kiek per didelį raudoną megztinį.
Iš tiesų ji nebuvo nusiteikusi švęsti. Juk Kalėdos visada atrodė kaip šeimos šventė – o kas gi nutiko Darsių šeimai? Tačiau laiko raukytis bei prisiminti nemalonią vasaros pabaigą nebuvo. Dabar naujoji mergaitės šeima buvo čia, ir jai greičiausiai reikėjo pagalbos puošiant didžiąją salę. Tikėdamasi, kad kas nors prieis ir užkraus kokį smagų darbelį, Florencija nupėdino prie Varno Nago stalo. Šis dar buvo visai nepapuoštas. Apžiūrėjusi kitus triūsiančius bendrakoledžius, mergaitė keliais burtų lazdelės mostais atsiskraidino ir nutiesė dailią staltiesę, papuoštą koledžo atributais bei spalvomis ir kraštuose besipuikuojančiais puansetijų ornamentais.
Visai netikėtai ėmė nykti pastarųjų savaičių niūrumas, jo vietoje skleidėsi šventinė dvasia.
-
Visą tą laiką, kol salėje buvo darbai, Starkas irgi buvo užsiėmęs. Turėjo neatidėliotinų darbų šiltnamiuose, be to, dar nemažai laiko sugaišė, kol rado Heleną Varnanagę, kurią norėjo pasikviesti pagalbon.
Tad kai jis pagaliau įpuolė salėn, šioji jau beveik visa buvo papuošta. Mokinių stalai džiugino akį koledžų spalvomis, kitur auksinė bei sidabrinė spalvos jungė viską į darnią visumą. Liūdniausiai kol kas atrodė Varno Nago stalas – ant šiojo tebuvo užklota staltiesė.
– Na na, šaunuoliai, – pagyrė savo auklėtinius, – Tikiuosi, Sebastianas sąžiningai paskirstė darbus ir prižiūrėjo jus, kol manęs nebuvo? – sarkastiškai nusijuokė, įbedęs pilkas akis į prefekto ženkliuką nešiojantį bernioką.
Jam nė nespėjus nieko pridurti, į salę įplaukė jų koledžo vaiduoklis – Helena. Šioji net apstulbo, pamačiusi varniukų padarytą darbą.
– Ak, kaip čia gražu! Kaip nuostabu! – susigraudino Pilkoji Dama.
– Taip, taip, neblogai, – daug skeptiškiau atsiliepė lankininkas, nelabai patenkintas, kad darbai dar buvo nebaigti, – nagi, paskubam puošti mūsų stalą, kažkaip jūs jį pamiršot visai.
-
Nelabai greitai ir, juolabiau, nelabai grakščiai, bet šiaip ar taip Nora atsipėdino iki savo koledžo stalo, kur jų laukė paskutinė darbo dalis. Ji tik spėjo paimti į rankas porą bugienio šakelių, kurias norėjo išdėlioti išilgai stalo, kai pro duris įsiveržė jų vadovas, o beveik iškart po jo – koledžo šmėkla.
– Sveiki, Helena, – džiugiai pasisveikino kvidičininkė, – kaip laikotės?
Dama tik šyptelėjo mergaitei ir nuplasnojo į kitą pusę, matyt, norėdama paraginti visus varniukus puošti savo stalą.
Nora tik gūžtelėjo pečiais. Kol kiti dar būrėsi, ji gražiai padėjo ant stalo visas bugienio šakeles, kurios labai dailiai atrodė šalia koledžo spalvomis padabintos staltiesės. Norėjo jau imtis ir burbulų, tačiau tam reikėtų stiebtis, o ji nebuvo pasiruošusi dar sykį pasibučiuoti su grindimis, be to, vėl grįžo nervinantis kojos maudimas, tad ji, truputį nusivylusi savimi, prisėdo ant suolo, pasiruošusi padėti bent jau morališkai.
-
Ant stalo jau spėjo atsidurti ne tik staltiesė, tačiau ir žalios šakelės. Reikėjo dabar žvakių, kad viskas pradėtų dailiai jungtis į visumą. Susirado dėžėje krūvą pailgų bronzinių ir mėlynų žvakių ir mikliai išstatė jas ant viso stalo, kad smagi liepsnos šviesa apšviestų visų čia sėdėsiančių varniukų veidus ir sukurtų dar magiškesnę atmosferą.
Tačiau viena iš žvakių neturėjo kotelio, tad mažoji italė nebuvo tikra, aš švenčių išvakarėse pavyks ją padegti. Nutarė iškart išbandyti – gal niekas nesupyks, jei vienut viena žvakė bus uždegta truputį anksčiau.
Dar norėjo ieškotis degtukų ar paprašyk Sebastiano žiebtuvėlio (negali būti, kad tas įkyrėlis nerūko), kai prisiminė esanti burtininkė.
– Incendio, – pratarė ir bekotė žvakė užsiliepsnojo smagia liepsna.
Palikusi ją rūkti, pati nudūmė į kitą pusę, kad padėtų koledžo draugams pakabinti girliandas ir lemputes.
-
Baigusi gelbėti Kotai ir Davinai, laikytomis atsakingomis už Švilpynės stalą, Vintė nusprendė, kad doriausia turbūt būtų grįžti prie savo koledžo. Kaip tarė, taip ir padarė, netrukus ilgos kojos jau tysojo ant mėlynųjų suolo.
Viskas buvo puiku, tikrai, tvyrojo idealus kvapas, puošmenos, nors dar ir ne visos įdarbintos, atrodė nuostabiai, o ir varnų plepalai apie tai, kur švęs Kalėdas, malonino ausį. Tačiau tokia palaima, kaip žinia, niekuomet nesitęsia ilgai.
Šalia trumpaplaukės sėdėjusi Rafaela, dar neseniai papildžiusi koledžo gretas, tačiau jau puikiai į jį įsiliejusi, nusprendė išmėginti žvakes. Žvakes! Taip, tas pačias, kurios, kai deginamos, pasipuošia ugnele! Taip, ta pačia ugnele, kurios Adamson tragiškai bijojo, bijo ir bijos visą savo likusį gyvenimą!
Visai nenuostabu, kad, pastebėjusi, ką daro italė, pūstažandė pašoko ir ėmė strikinėti it ant spiralės, spiegdama, klykdama ir leisdama kitokius gyvuliškus, nelabai skambius garsus. Iš tos panikos mergaitė nė nesuprato, kas nutiko, kai ne ta puse pakreipė pėdą, ko rezultatas buvo kritimas. Ne, ne ant žemės. Kritimas ant stalo. Ironiška, tačiau ant to paties stalo, dėl kurio vengimo trečiakursė ir pradėjo judėti.
Prisimenant Vintę lydinčią sėkmę, visai nenuostabu, jog sušlubavusi ji ranka užkliudė žvakę, šioji nuvirto ir...
Po kelių sekundžių jau atokiau nuo oranžinio, geltono bei raudono stalo stovintys moksleiviai, tarp kurių buvo ir drebanti mėlynakė, stebėjo, kaip ugnis glemžėsi jai desertu tapusią medieną.
-
Klara tik buvo baigusi puošti Klastūnyno stalą, kai į salę įskriejo Pilkoji Dama. Su ja kartu įžingsniavo ir profesorius. Na taip, atėjo kai jau pusė darbo buvo padaryta. Varno Nagas turi tiesiog tobulą vadovą.
Draugiškai nusišypsojo į Helenos pagyras ir net pati pasistiebė norėdama apžvelgti salę. Visi rimtai pasidarbavo ir kiekvienas, na neskaitant kai kurių varnų, atliko savo pareigą. Klara negalėjo nesididžiuoti savo koledžu. Norėjo tiesiog išlėkti į koridorius ir paraginti visus ateiti pažiūrėti į kelių valandų darbą.
Mergaitė pasuko arčiau prie stalo, ieškodama kuo galėtų padėti. Pastebėjo kaip koledžo draugė Rafaela išsitraukė žvakių ir jas išdėliojo ant stalo.
-Taip... žvakių čia tikrai trūksta,-nusišypsojo sutikdama.-Ak, reikia rimtai pasistengti su mūsų stalu!-sušuko suplodama rankomis ir dar žadėjo šį tą pridurti, kai išgirdo spiegimą, lyg kažkas kažką pjautų. Ji net pati šoktelėjo iš vietos ir apsižvalgė ieškodama pavojaus. Tik tada pamatė netoliese degančią staltiesę. Nosį pasiekė aitrus dūmų kvapas, o visi mokiniai lyg nudeginti atsitraukė keliais metrais nuo stalo. Ugnis greitai plito ir apėmė vos ne pusę stalo.
Kur profesorius? Kiek žvalgėsi Klara jo per visą tą šurmulį nematė. Vėl pabėgo? Ojoj... išplėtusi akis stebėjo kaip ugnis rijo visą varniukų nebaigtą darbą. Kodėl niekas nieko nedaro?
Tik tada Klara prisiminė, kad su savimi turi burtų lazdelę, kurios dar neteko šį vakarą panaudoti. O juk kerėti jai dabar sekėsi geriau nei prieš tai. Mergaitė nieko nelaukusi pačiupo į rankas lazdelę.
-Aguamenti,-sušuko ir... tik tada suprato kokią klaidą padarė. Ne... burtažodis pavyko puikiai, net geriau nei tikėjosi. Ugnis šnypšdama pradingo, bet vietoj to į orą pakilo bjaurų kvapą, kuris užgožė eglės aromatą, turintys balti dūmai. Klara rankove užsidengė savo nosį ir nužvelgė kas liko iš stalo. Pastebėjo netoliese stovinčią išsigandusią varnanagę. Jai net pagailo koledžo draugės.
-Tau viskas gerai?-rūpestingai paklausė jos paliesdama petį, kad atkreipti dėmesį.
-
Vos į salę įplaukė koledžo dvasia, visi varniukai puolė toliau darbuotis. Starkas vėl galėjo pailsėti. Tiesą pasakius, ieškojo Sebastiano – turėjo aptarti svarbų reikalą – bet šis buvo kažkur dingęs. Negi nusimuilino? Vadovas buvo beveik tikras, kad taip.
Kol jis vis dar akimis ieškojo prefekto, jo šnerves pakuteno įžūlus degėsių kvapas. Intuityviai apsidairė: per dvi minutes pora varniukių pavertė jų šventišką stalą pelenų duobe.
– Čia dabar, – piktai burbtelėjo, nuliedamas šaltu žvilgsniu dūmų kamuolio kaltininkes: Rafaelą, Vintę ir Klarą, kuri, nors norėjo padėti, viską tik dar labiau sugadino.
Starkui prireikė nemažai pastangų, kad dūmai bei svylėsio kvapas dingtų. O stalo vietoj vis dar buvo pilka masė.
– Reparo, – nukreipė lazdelę į pelenus ir jų vietoj po truputį vėl atgijo staltiese uždengtas bei bugienio šakelėmis papuoštas stalas, – Kad man daugiau jokių žaidimų su ugnim, ar supratot? – griežtai pasiteiravo prasikaltusių mergaičių, – Kai reikės, pats viską uždegsiu, – burbtelėjo ir, išsitraukęs iš apsiausto vidinės kišenės metalinę gertuvę, gurkštelėjo procentinio gėrimo.
-
Didžiojoje salėje pasipuošus visų trijų koledžų stalams šviesiaplaukė žvilgtelėjo į Varno Nago stalą. Prie šio jau stovėjo pats koledžo vadovas ir keli besidarbuojantys varnanagiai. Kelias akimirkas dvejojusi Davina žengė link savo koledžo stalo, tačiau nusprendusi, jog prie šio jau pakankamai daug darbuojasi vaniukų mergina patraukė prie didžiosios salės laiptų. Patogiai įsitaisiusi ant šių šviesiaplaukė kelias akimirkas stebėjo besidarbuojančius mokinius, kai staiga šios veide nušvito žavi šypsena. Tyliai ištarusi burtažodį mergina pajuto, kaip ant sulenktų kojų atsiranda tamsiai mėlyna gitara. Juk kokia šventinė nuotaika be šventinės muzikos? Perbraukusi ranka per šviesius plaukus Davina patikrino ar rankose laikomas instrumentas neišsiderinęs, o tuomet perbraukusi ranka per kelias stygas kilstelėjo galvą įsmeigdama žvilgsnį į kitus varnanagius. Netrukus didžiojoje salėje nuskambėjo linksmas gitaros skambesys lydimas švelnaus merginos balso. Žinoma, šįkart Davina pasirinko ne savo mėgstamą ar dažniausiai grojamą, tačiau Kalėdoms tinkamą dainą. Šventiškai pasipuošusi salė dabar skambėjo nuo gitaros melodijos sumišusios su šviesiaplaukės balsu. Žinoma, koks šventinis pasiruošimas be netikėtumų? Varno Nago stalui užsiliepsnojus nuo nukritusios žvakės Davinos akyse praslinko baimės šešėlis, tačiau šis vos po kelių akimirkų dingo, kai Klara panaudojusi burtus užgesino liepsną, o šalia stovėjęs koledžo vadovas panaikino bet kokius pėdsakus. Ką tik liepsnojęs Varno Nago stalas ir vėl atrodė lyg naujas. Nesustodama groti gitara Davina kilstelėjo savo lūpų kampučius. Nors koledžo vadovas ir buvo supykęs, tačiau buvo smagu matyti, kaip visi varnanagiai stengiasi padėti vieni kitiems.
-
- T-t-taip, man viskas gerai, - atsakė bendramokslei, į kurios veidą susifokusuoti nesugebėjo, tad ir vardo ar apskritai asmenybės neprisiminė. Vintė galvojo tik apie liepsną, dar prieš kelias akimirkas besiplėtusią prieš mėlynas akis.
Savaime suprantama, po tokio išgąsčio mergaitei prireikė šiek tiek laiko atsigauti, tačiau galiausiai ji, išgėrusi kelias stiklines vandens bei pasiklausiusi kelių kalėdinių dainų, gitara grojamų varniukės Davinos, su kuria puošė švilpių stalą, vėl stovėjo ant kojų. Netvirtai, tačiau tai buvo šis tas.
Prisaikdinusi kiekvieną darbininką, kad niekas net mažyliu piršteliu nelies žvakių, Adamson sugrįžo prie koledžo vadovo Ramsay atkurto stalo bei sunkiai plumptelėjo ant suolo.
- Atrodo lyg niekas nebūtų pasikeitę... - sušnabždėjo, čiupinėdama medieną.
Tačiau laiko prarasta buvo nemažai, o dekoracijos pačios nelaukė.
- Ką turėtumėm daryti? - pasiteiravo likusių draugų. - Ar puošiam stalo kraštus girliandom? Gal ledo skulptūrą ant medinio paviršiaus patupdom? O gal kalėdiniais saldainiais viską apklijuojame? Nagi, pamąstykim.
Atrodė, kad visa energija, kartu su idėjomis, buvo išsunkta puošiant salės kampus, Švilpynės bei Grifų Gūžtos stalus bei bėgant nuo liepsnos, tačiau iš kažkur reikėjo rasti jėgų pačio kūrybiškiausio Varno Nago stalo gražinimui.
-
Po Klaros nevykusio bandymo užgesinti ugnį profesorius iš karto išdygo šalia lyg iš po žemių kaip koks vaiduoklis. Mostelėjo lazdele ir viens, du, trys... viskas grįžo į savo vietas. Netgi šiek tiek neįdomu, kad viską galima su magija sutvarkyti. Klara kuo puikiausiai būtų galėjusi sutvarkyti tai ir be magijos. Išvis ne visas gyvenimas paremtas tik burtažodžiais. Sukryžiavusi rankas tik atsiduso iš profesoriaus griežtos replikos. Na taip, supyko, kad negali sėdėti ir viską stebėti. Išlėkė iš čia net nespėjus darbams prasidėti, o dabar štai nepatenkintas, kad teko kažkiek pajudėti. Na ir gerą vadovą jie turi.
Bet Klara stengėsi per daug nekaupti pykčio savyje. Juk Kalėdos. Reikėjo kaip nors pralinksmėti. Nors tai buvo be galo sunku. Mergaitė buvo išvargusi po visų tų darbų. O dar ir kai kurie mokiniai nervino. Kai kurie tikrai nusipelnė bausmės... Klara nužvelgė į vieną varną, kuri rodos per visą tą laiką nieko normaliai neveikė. Sugriežusi dantis ji tvirtai nužingsniavo link jos. Nors buvo žema ir maža, ji buvo rimtai supykusi.
-Tu žadi čia visą laiką ir tinginiauti šitaip? O gal žadi padėti savo koledžui?-sukryžiavusi rankas ne itin draugiškai paklausė jos. Ir apsisukusi nuėjo šiai nespėjus atsakyti. Tikrai kai kurie čia ją tikrai nervino. Labiausiai, kad ir kaip keista, jos kantrybę bandė pats koledžo vadovas.
Jis net gerti pradėjo prie mokinių. Tobulas pavyzdys. Nenuostabu, kad po to atsiranda tokie prefektai kaip Sebastianas. Nors ir jis kažką darė. Klara suirzusi pašnairavo į profesorių. Ji netgi šiek tiek norėjo dabar tyčia panervinti savo koledžo vadovą ir prašyti, kad uždegtų kiekvieną žvakę. Tiesą sakant... Prikandusi lūpą, kad nuslėpti šypseną ji paėmė vieną žvakę ir priėjusi prie vadovo ją atkišo.
-Profesoriau, gal galite uždegti?-saldžiu balseliu paklausė. O kai šis uždegė ir tą žvakę atkišo dar vieną. Ir po to dar vieną... ir dar vieną.
-
Kadangi visi buvę užkandžiai dingo nuo stalų Mireilei vos spėjus pagriebti tąjį paskutinį pyragaitį, teko jį kramsnoti kankinamai lėtai, kad užtektų ilgam. Susikrovusi kojas ant krėslo ranktūrio, varnė stebėjo visą tą sujudimą mėgaudamasi sodriu saldumu ir ignoruodama aplinkinius koledžo narių žvilgsnius. O plušėdami it tikri juodadarbiai, jie tikrai nepagailėjo karčių padilbakiavimų. Bet juk prancūzaitė nebuvo kalta, kad jie patys pasirišo kilpą sau po sprandais, tad kokią turėjo teisę griežto ant jos dantį?
Tačiau Thalassa dar nežinojo, kad mėgavosi paskutinėmis savo katino akimirkomis. Salei vis labiau pildantis tais šleikščiais blizgalais, kurie, jos akimis, viską tik subjaurojo, taip pat neišvegus keleto insidentų, tikriausiai atėmusių varnanagiams paskutinę kantrybę, priešais Miros nosį išdygo kažin kokia pyplė. Cypsėdama savo spigiu balseliu, toji mažė manė, kad turi kažkokią galią šokinėti priešais ją ir vaidinti baisiausiai piktą panelę. Visai jau! Ne tik, kad nesugeba sklandžiai susisukti ir greitai užmesti kelių blizgalu, nesukeldami jokių gaisrų, bet dar ir sugeba piktintis dėl savo pačių nemokšiškumo. Argi ne ironiška? Ir iš kur ant žemės paviršiaus dar atsiranda tokių kvailių. Pasaulis niekaip nenustoja stebinęs.
– Štiš, – pamosavusi ranka sušnypštė ir, griebusi saują netikro sniego, burtų pagalba paleido ją pavymui jaunosios varnės.
Tai nebuvo tinginiavimas, kaip kad teigė mažė, – anaiptol. Paprasčiausiai protingas energijos paskirstymas. Kam gi ji turėjo prakaituoti ir atiduoti savo paskutinį kvapą kažkokioms durnystėms, jei buvo puskvailių savanorių, kurie tai darė nė nesusimąstydami. Stuobrių būrys, štai kas jai tebuvo tas jaunosios varnanagės įvardintas koledžas. Kėsintis į merginos sąžine pasitelkiant jį buvo taip pat efektinga, kaip bandyti nudurti ką nors su plunksna.
Nepaisant to, greičiausiai jau išaušo metas kilti nuo to patogaus krėslo jei nenorėjo, kad prisikabintų net tik dar kokia nors pyplė, bet ir pats koledžo vadovas. To testosteronais pritvinkusio puspročio klausytis norėjo mažiausiai. Šiaip ar taip, beveik viskas jau buvo padaryta, tad turėjo puikią proga lengvai išsisukti savo gulinėjimu neužkliūdama bent jau už vadovo akių.
Nenoriai nuslinkusi prie Varno Nago stalo, Mireilė išstumdė visus žioplius į šalis ir išvertė likusias dėžes su papuošimais ant žemės. Nesiruošė terliotis taip, kaip matė darant kitus, o ir grožis jai per daug nerūpėjo. Šiaip ar taip, visi tie žaisliukai tokie ryškūs, kad nuo jų spindesnio buvo galima ir apakti, tad tvarkingumas net nebeturėjo prasmės, kai lygiai tokiame pačiame spindesyje buvo paskendusi visa salė. Pernelyg ilgą laiką būnant atsimerkus, galėjo net galvą įsiskaudėti.
Rankoje tvirčiau suspaudusi lazdelę, Thala ėmė plačiais mostais ją sukti, panosėje murmėdama burtažodžius. Neilgai trukus, visi tie šventiniai niekučiai it uragano pagauti ėmė skraidyti į visas puses, pakibdami ar nutūpdami kur kas pakliuvo. Kalėdiniai vainikai, čiuoždami stalu, vos nesudaužė ir nenušlavė visko žemym, prieš tai dar bumptelėję keliems vargšeliams į galvas, o ilgos, mėlynos bei bronzinės girliandos su prikabintais blizgiais burbulais nuskriejusios nutįso viršum stalo, pakeliui apsiraizgydamos kelis mokinius ir perlėkdami kiaurai per pačią Pilkąją Damą. Šioji, piktai išpūtusi šnerves ir užrietusi nosį aukštyn, šovė šalin ir dingo už sienos, iš to piktumo nieko daugiau taip ir neištarusi. Na ir nereik tos pasipūtusios senės čia.
Visiems likusiems blizgučiams šiaip ne taip radus savo vietas, Mireilė ėmėsi burti jai pačiai kiek labiau priimtinus papuošimus. Jau visai netrukus suoliuko kraštus puošė žemyn tįstantys varvekliai, o tuo tarpu staltiesės šonus padabino netikra šalna, kartu nubalindama ir ant stalo sudėtų bugienio šakelių, vainikų bei indų kraštus. Viduryje viso to taip pat išdygo ilga ir nemenka ledo skulptūra, vaizduojanti įvairiomis pozomis sustingusius risnojančius elnius, vienus savo šaltomis kanopomis besiremenčius į paviršių, o kitus pakibusius kiek aukštėliau. Šitaip banguodami per didžiąją dalį stalo ilgio, šie dar tempė ir iš ledo išskaptuotas roges, pripildytas įvairių saldainių bei smulkių dovanėlių visiems varniukams. Šios, visų laimei, jau nebuvo ledinės.
Ganėtinai patenkinta savo darbu, Thalassa atsitraukė ir kreivai šypsodamasi žvelgė į visą tą keistai dailią betvarkę. Dar keletą kartų pakraipiusi galvą, paskutinį kartą sumosavo lazdele ir visoje salėje, lėtai besisukdamos, nuo lubų ėmė leistis netirpaus sniego snaigės, papuošdamos visą tą chaosą tartum cukraus pudra keksiuką.
– Puikumėlis, – tyliai burbtelėjo ir apsisukusi ant kulno išdūmė lauk, kol niekas nespėjo jos pasigauti ir apkaltinti taip sunkiai kurto tobulo vaizdo sujaukimu. Vieninteliai dalykas, kuris buvo sujaukti toje salėje, tai tik jų visų galvelių turinys.
-
Mažoji Kadencė mėgo Kalėdas. Jai patiko ir visos puošmenos nešančios kalėdinę dvasią. Bet mergaičiukė labiau už viską nekentė visokių tvarkymų ir puošimų. O kai paaiškėjo, kad būtent tokia ir yra jos koledžo užduotis ji nusprendė tiesiog kažkur pasislėpti. O kai jos planas neišdegė ji nusprendė sukurti naują planą. Visa laimė Sebastianas nepaminėjo jos vardo, todėl pirmoji plano dalis buvo įveikta. Kai visi ėjo prie darbų, pirmakursė greitai šmurkštelėjo po Varno Nago stalu. Apmąstė savaitės planus, pagailėjo savęs, taip ir turėjo praleisti visą likusį laiką. Bet tada prakeiktas stalas užsidegė. Tiksliau, akivaizdu, kad kažkoks nevykėlis jį padegė. Kadencijai beliko tik akis išdegus lėkti iš po stalo. Ji atsistojo šalia kažkokio vyresnio mokinio ir sukryžiavo rankas ant krūtinės Nieko gero be manęs nesugebėjo padaryti. Tikra betvarkė. Nevykėliai,- dar pagalvojo.
-
Aišku, sudrausminimu viskas nesibaigė. Kur buvus, kur nebuvus, viena iš prasikaltusių varniukų priėjo prie jo su žvake. Jis uždegė vieną, antrą, trečią... ir taip gal septynias, kol nesusivokė, jog ji paprasčiausiai tyčiojasi iš savo auklėtojo!
– Severova, užteks, – trumpai tarstelėjo ir, apsisukęs ant kulno, nudūmė kiton pusėn.
Ruošėsi tarti porą malonių žodelių išsidrėbusiai prie profesorių stalo varnanagei, kai ji pati pakilo ir, profesoriaus, kitų varniukų ir turbūt savo pačios nuostabai ėmė uoliai darbuotis. Iš karto buvo matyti, jog štai prieš juos – patyrusi ragana, burtų lazdele kurianti tikrus stebuklus. Starkas gal būtų pyktelėjęs, jog toji pasipūtėlė išvarė Heleną Varnanagę, turėjusią padėti varniukams, juos motyvuodama savo daina, tačiau šia užduotimi jau apsiėmė dar viena jo auklėtinė. Tebūnie, ir taip iš tų vaiduoklių nedaug naudos, dar tik pamintijo jaunuolis.
Labai greitai darbai buvo baigti ir prie visos galybės lempučių, girliandų ir burbulų prisidėjo varvekliai, dirbtinis sniegas bei ledo skulptūrų. Papuošimų buvo labai daug ir įvairių, atrodytų, jog turėtų būti per marga ir nedailu, tačiau kažkaip viskas dailiai susijungė į harmoningą simfoniją, kur svarbi kiekviena nata ir jos, nors iš skirtingų oktavų ir aukštumų, kartu kuria skambią melodiją.
Darbai baigėsi, tačiau tai – dar ne viskas. Starkas savo globotiniams irgi buvo paruošęs staigmeną. Vos mostelėjo lazdele, kai visas jų stalas pasipuošė įvairiausiais sausainiais, keksiukais, pyragaičiais ir kitais gardumynais, nuo kurių gausos net akyse raibuliavo. Varniukai šventė, valgė, juokėsi ir kalbėjo apie savo darbus beveik iki išnaktų, kai atėjo laikas keliauti į miegamuosius.
-
Hogvartsas buvo didžiulis kaip nedidelis kaimas su savo namais ir keliukais. Anelėi reikėjo surasti didžiąją salę, bet jai sekėsi gan sunkiai, ypač dėl jos perdėto drovumo kitiems. Ji slampinėjo po koridorius ieškodama nors kokio užrašo, bet taip ir nesurado. Ją pamatęs nepažįstamasis užklausė ko ji ieškanti. Anelė droviai atsakė, kad ieško Didžiosios salės, bet niekur neranda ir ji čia naujokė. Nepažįstamasis jai pasakė kur eiti ir nuėjęs paliko vieną beieškančią kelio. Anelė pasiekė savo tikslą - rado Didžiąją salę. Ji jau žinojo kurioje koledže mokysis ir atpažinus pagal ženklus, nuėjo teisingo stalo link. Anelė buvo draugiška mergaitė, bet per daug drovi. Ji atsisėdo kuo toliausiai nuo kitų ir stebėjo kaip valgis po valgio skrido pro vaikų galvas ir vis skirtingi. ,,Čia tikiuosi susirasiu draugų'' pagalvojo ji.
-
- Ateini? Gal gali paskubėt, aš išbadėjęs, - nekantravo į salę įžygiavęs berniukas. - Eli, greičiau.
Jis vis žvilgčiojo sau per petį, vis užmesdamas akį į seserį. Neiškentęs, jog šiai skubėti neatrodo prasminga, jis nuskuodė prie varno nago stalo. Tuoj pat, atsisėdęs ten kur buvo dvi laisvos vietos, jis prisikrovė savo lėkštę bronzos spalvos vištienos, troškintos obuolių sultyse ir suleido dantis į sultingą šlaunį. Visą irzlumą tarsi ranka kas būtų atėmęs. Antrą tuščią vietą jis saugojo Elirai. Jie buvo neišskiriami, visada kartu ir vienas už kitą. Žinoma pasitaikydavo, kad susipyksta, tačiau juk tai normalu tarp brolio ir sesers. Tačiau dvyniai retai kada nesutarė. Jų santykiai buvo mažų mažiausiai pavydėtini.
-
Žingsniuodama koridoriais Elira šyptelėjo ir pavartė akis iš broliaus nekantrumo. Ji neskubėjo, troško išsaugoti kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę atmintyje. Kiekvieną garsą, kiekvieną kvapą. Kad tik grįžusi namo nepamirštų visko iškart.
-Neskubėk taip,-sudrausmino savo brolį, bet jos balse nebuvo jokio pykčio ar kažko panašaus. Mergaitė šiandien nesugebėjo būti pikta. Laimė, kad ilgai laukta svajonė pagaliau išsipildė, rodos, niekada neišblės.
Lėtai apžvelgusi salę, pasistengusi pastebėti kiekvieną detalę, kiekvieną papuošimą, Elira pagaliau prisėdo šalia Elrodo. Giliai įkvėpus nosį sukuteno be galo gardūs kvapai. Netgi namuose neteko matyti tokių vaišių. Rodos šviesiaplaukis galvojo taip pat. Nieko nelaukęs nekantriai pradėjo valgyti. Netrukus ir ji prisijungė, mėgavosi kiekviena akimirka.
-
Sofia įžengusi į didžiają salę pagaliau suprato, kad viskas tikra.
Neišgalvotą. Ji nužingsniavo prie Varno Nago stalo. Visi sėdėjusieji prie stalo atsisuko į Sofią. Mergaitė visus naujus draugus apžvelgė. Kai visi apsiprato prie naujos draugės grįžo prie savo reikalų. Sofia prisėdo prie stalo. Ji buvo labai išalkusi tad nieko nelaukdama pradėjo valgyti. Pasiėmė blynus ir juos apipylė karameliniu padažu. Sofia pamanė, kad ypatinga diena.
-
Lėja šios dienos laukė jau vienuolika metų. Ir ji, ta diena pagaliau atėjo. Mokinė laukė ir nekantravo kartu su visais pirmakursiais. Lėja turėjo patekti į varno nagą, nes ten mokėsi jos tėvai.
Profesorė vis šaukė mokinius ir pagaliau:
- Lėja Vils! - Mergaitė nuėjo ir drebančiom rankom užsidėjo kepurę. Ilgai laukti nereikėjo.
- Varno nagas!- Tuoj sušuko kepurė. Lėja palengvėjusia širdimi nuėjo prie varno nago stalo. Ten sulaukė daug sveikinimų. Varnanagė buvo begalo laiminga.
-
Eliuzija ką tik buvo priskirta prie Varno nago koledžo, ir ji džiūgaudama nužingsniavo prie varniukų stalo. Jai buvo nedrąsu, tad ji tiesiog nusprendė kibti į maistą. Ji prisikrovė pilną lėkštę visokiausių įmantrių patiekalų, ir gardžiuodamasi pradėjo kramsnoti, galvodama apie šią nuostabią dieną, ir kas dar Eliuzijos laukia ateityje. (VN2)
-
Rugpjūtė apsidžiaugė sužinojusi, jog pateko į Varno Nagą (nes ten mokėsi jos tėvai) todėl nieko nelaukdama nuėjo varniukų stalo link. Ji ieškojo pažistamų veidų ir surado! Tai buvo Bandera ir Thomas, todėl atsisėdo šalia jų. Su Bandera ir Thomu ji susipažino traukinių stotelėje, kai pirko bilietus. Jie brolis ir sesuo. Tą suprato po pirmojo pokalbio su jais. Taip pat sužinojo kad jie turi katiną Sfinksą.
- Keistas vardas, - nusijuokė Rugpjūtė.
- Žinom, - atsakė choru. - bet, mums patinka!
Rugpjūtė kalbėjo ir valgė su jais dar ilgai, kol galiausiai visi trys pavargę nuėjo miegoti.
-
Lukreciją paskyrė į Varno Nagą. Ji nueina prie jo ir atsisėda šalia mergaitės vardu Sofia. Jos susibendrauja, kol paskirstymo kepurė paskyrinėja kitus naujokus. Netrukus prie jų prisijungia ir kita mergaitė. Ji atrodo gan kukli, bei graži. Mėlynų akių, ilgų banguotų plaukų ir malonių veido bruožų. Sofia ir Lukrecija užkalbina mergaitę:
- Koks tavo vardas?- paklausė abi kartu.
- Mano? Gabriella.O jūsų - nedrąsiai pratarė ši.
- Aš Lukrecija, o ji - Sofija, beje tavo vardas labai gražus,- atsakė Lukrecija.
- Ačiū.
Kai paskirstymo kepurė visus naujokus paskirstė, visi pradėjo valgyti. Lukrecija įsidėjo blynus su klevų sirupu, Sofija kiaulienos kepsnį su bulvėmis, o Gabriella - plovo.
-
Atsisėdusi jautėsi keistai, nes pateko ne ten kur norėjo, bet sąžinė sakė, jog jos vieta čia. ji apsižiūrėjo aplinkui save ir susikrimto. Ar tikrai ją ten paskyrė ? o jei kepurė dėl senatvės tiesiog ne ten paskyrė? Juk Verena mėgsta nuotykius, tad kodėl ji čia ? Na, bet ji pasitikėjo savimi ir likimu, tad pradėjo užkandžiauti.
-
Mažosios Kristinos (arba kaip ji pati labiau mėgo - Kristės) širdis spurdėjo lyg bandydama pabėgti, kai mergaitė pagaliau įžengė į išsvajotąją Didžiąją salę. Apie šį kambarį jai mama pasakojo beveik kasnakt, tačiau didingas vaizdas Kristei vistiek atėmė kvapą. Ji apsidairė, pamatė savojo koledžo - Varno nago - lengvai atpažįstamas spalvas ir nubėgo varniukų stalo link. Žiūrint į nuo vaišių lūžtantį stalą mažajai beveik pradėjo tįsti seilė. Visas stalas dūzgė nuo kalbų. Kristina klestelėjo prie kitų vienuolikmečių, prisidėjo lėkštę įvairiausių gėrybių (net pyrago, nors dar nebuvo valgiusi vakarienės. Mergaitė jautėsi kaip tikra maištininkė!) ir palaimingai nusišypsojo. Hogvartsas jau dabar jautėsi kaip namai.
-
Teira įžengė pro milžiniškas duris į salę, pliną įvairiausių įdomybių. Na, nieko čia kiesto, juk čia - Hogvartsas. Iš pat pradžių nosį persmelkė malonūs kvapai, kurie tiesiog kvietė eiti prie stalo ir ragauti magiškų skanėstų. Ji tuojau pat taip ir padarė. Nieko nelaukdama nužingsniavo prie Varno Nago stalo. Beeinant akys užkliuvo už lubų, kurios, kaip ir pridera buvo sudarytos iš ore kabančių žvakių. Virš jų plytėjo neaprėpiamas dangaus skliautas, kuris pagal realius orus už pilies ribų keisdavo savo būseną ir žydrumą. Kartais iš jo lėtu žingsniu krisdavo dideli snaigių kąsniai, o kartais pildavo lietus. Bet šiandien čia buvo giedra. Teira prisėdo prie stalo ir ėmė šnekučiuotis su naujaisiais savo draugais - antra šeima. Neilgai trukus ji paragavo punčo, gardžiuodamasi valgė visų taip mėgstamą šokoladinį pudingą.
-
Lucy bijojo patirti savo pirmąjį atsisėdimą prie Varno Nago stalo bet įveikusi visas savo baimęs ir principus prisėdo prie stalo pirmiausia ją pasitiko pilni veidai plačiu šypsenų kurie pradžiugino ją ir ji išsišiepė kaip ir jie. Antrasis dalykas kas ją nudžiugino tai kad aplink jų stalą skriejo išmintis, pasitikėjimas savimi ir savo mokslo draugais, o gal ir ateities bičiuliais kurie lyg paukščiai atskris iš tolimųjų padangių jei reikėtų pagalbos.
-
RPG Kai Ema įžengė į didžiąją salę ir galvojo kur pateks. Tačiau paaiškėjo kur pateks. Pateko į Varno nago koledžą. Tad ji nusprendė susipažinti su naujais draugais. Kartu nuėję į bendrabutį, Ema pastebėjo kad lubos mėlynos spalvos, tad ji apsidžiaugė, nes mėlyna spalva jos mėgstamiausia. Nuėjo pagulėti ir atsigėrė karštą šokoladą. Ji atsigavo po šventės.
-
Elizabeta atvėrusi duris pamatė keturis didelius stalus. Šiek tiek sunerimusi ji apsidairė ir prisėdo prie savo koledžo stalo. Labai draugiški mokiniai pasisveikino ir susipažino su Elizabeta. Elizabetai nerimas išsiblaškė. Ji pamačiusi moliūgų sultys (savo mėgstamiausias) pasivaišino sultimis.
-
Kotrė nedrasiai įžengė pro didžiules duris. Apsidairė ir suprato, jog vien žiūrint į pagrindinę salę, Hogvartsas atrodo milžiniškas, vien važiuojant link jo, Kotrei buvo pats didžiausias nuotykis, o galvojant apie šiuos ir visus ateinančius mokslo metus jai suspurda širdis. Apsidairius ir suvokus, jog vis dar stovi tarpdūryje Kotrė susirado savo koledžo stala ir kuo tyliau atsisėdo. Kotrė visiškai nenorėjo reikštis pačią pirmą dieną taigi stengėsi būt nepastebima. Bet tai nieko nekeitė-visi vaikai sužiuro į ją. Pasijutusi nejaukiai, Kotrė pasisveikino pamojuodama ranka, tyliai tyliai pasakė visiems "labaaas" ir šyptelèjo kreiva šypsenike kas jai nelabai išèjo. Kotrė pirmą dieną nenorėjo labai reikštis taip pat ir kalbėdama. Kaip nekeista, visi atsakė tuo pačiu. O labiausiai suteikė drasos tai, kad Kotrė prieš pat nosį pamatė stiklinę su jos mėgstamiausiomis moliūgų sultimis, negana to už jos dar stovėjo bliūdelis pilnas prikraitas džiovintų vaisių! Niaaaam kaip smagu ir skanu tikrąjame Hogvartse!!
-
Atsidarius didžiosios salės durims, Delilah kartu su kitais Hogvartso pirmakursiais įėjo į milžinišką salę, su 4 ilgais stalais pilnais mokinių ir vaišių.Delilah buvo žiobarų kilmės, todėl viskas jai buvo nauja ir įdomu.Mergaitės akį ypač patraukė aukštos skliautinės lubos, kurios buvo užburtos, kad atrodytų kaip naktinis dangus.Palubėje sklandė daugybė žvakių, girdėjosi mokinių klegesys.
Staiga visi sustojo.Delilah buvo įdomu kodėl, todėl ji pasistiebė ir pamatė seną, nutriušusią kepurę.Netikėtai kepurė atgijo ir prakalbo, paskui sudainavo dainelę ir galiausiai moteris su akiniais ir žilstelėjusiais plaukais,vėliau Delilah sužinojo, kad tai profesorė Magonagal - Grifų Gūžtos koledžo vadovė, tarė:
-Pradėkime paskirstymo ceremoniją!
Profesorė pasižiūrėjo į sąrašą ir ėmė kviesti vaikus pagal pavardes.Delilah neilgai reikėjo laukti savo eilės, nes jos pavardė buvo Cohen.
-Delilah Cohen!-ištarė Magonagal.
Mergaitė stengėsi suvaldyti jaudulį ir sukaupusi visą drąsą išėjo į priekį ir užsidėjo paskirstymo kepurę.
-Įdomu, įdomu,-pratarė kepurė.-Kur gi tave paskirti?
Mergaitė jau nugirdo, kad Klastūnyno koledže mokėsi visi juodieji magai ir burtininkai, todėl tyliai sušnabždėjo:
-Tik ne į Klastūnyną.
-Nenori į Klastūnyną, a?Ir kodėl gi?
-Ten mokėsi visi negeri burtininkai, na aišku yra gerų burtininkų Klastūnyne.Taip pat ne visi grynakraujai burtininkai prijaučia tokiems kaip aš - žiobarų kilmės.Nemanau, kad ten pritapčiau.-Vis dar pakuždomis atsakė mergaitė.
-Matau esi protinga mergaitė.VARNO NAGAS!-sušuko kepurė.
Delilah nusiėmė kepurę,nedrąsiai priėjo prie vieno iš keturių stalų ir prisėdo.
-Sveika atvykus į Varno nago koledžą, varniuke.Aš Varno nago Prefektas Kolinas.-pasakė vaikinas tamsiais kaip naktis plaukais ir padavė mergaitei ranką.Delilah nedrąsiai ją spustelėjo ir staiga pajautė, kad yra ten,kur tikrai norėjo būti. (VN2)
-
Tada aš priėjau prie stalo ir pradėjau ieškoti draugų. Žvilgtelėjau į grifiukų stalą. Nusiminiau. Pastebėjau, jog ir Švilpynėje galima rasti nuoširdžių, geraširdžių bei protingų žmonių. Laukiu nesulaukiu kada mums prasidės pamokos. Laukiu kada galėsiu pamatyti naujus mokytojus, pradėti mokytis mokomųjų dalykų ir žinoma - išmokti ir suprasti tai, ką mokaisi.
-
(VN2)Ainis nužingsniavo prie Varno Nago stalo, nes ką tik jį priskyrė prie Varno Nago, ir jis labai dėl to džiaugėsi. Jis pabendravo su kitais mokinias.Ainis buvo alkanas todėl prisikrovė daug labai labai skanių ir įdomių valgių ir pradėjo valgyti. (VN2)
-
Pritariu visiems, Varno Nago stalas puikus. Prie jo sėdintys žmonės linksmi, draugiški, žaismingi. (VN2) Prie to stalo jaučiuosi reikalinga, laisva,
niekeno neatstumta
. Tikiuosi šalia manęs sėdintys žmonės jaučiasi taip pat ;D.
-
Atėjo naujokė kurios vardas Justė. Droviai susirado vietą prie stalo ir atsisėdo. Po kiek laiko susipažino su keleta draugių ir pradėjo juoktis, kikenti, pasakoti įvairias istorijas, ir valgyti maistą kuris gulėjo ant stalo ant kurio buvo padėtos Justės rankos. Po kiek laiko ji pamatė tai ko laukė visą savo gyvenima.... Tai buvo jis, jis, apie kurį Justė svajojo visą savo gyvenimą. Ji įsimilėjo iš pirmo žvilgsnio.... Jo plaukai buvo tamsūs, juodi, akys taip pat juodos o jo šypsena tiesiog švytėjo per visą salę. Jis kalbėjo su savo draugais ir net neamatė Justės, bet ji ir nenorėjo, kad ją pamatytų. ji nusprendė sužinoti apie jį šiek tiek daugiau ir su draugių paskatinimu bandyti su juo susipažinti. Tad ji atsisveikino su draugėmis ir nuskubėjo į savo kambarį.
-
Liza įėjo į salę netverdama džiaugsmu. Paskirstymo kepurei pasakius, kad ji keliaus į Varno Nagą ji taip apsidžiaugė, nes tai buvo jos mėgstamiausias koledžas. Vos priėjus prie savo stalo jos akys sublizgėjo kaip niekad. Liza atsisėdo šalia savo geriausio draugo Tomo. Ji negalėjo patikėti, kad jie mokysis viename koledže. Atsisėdusi ji drąsiau nužvelgė visą salę. Ji buvo kaip pasakoje. Prie kiekvieno stalo po vėliavą. Mokytojai sėdėjo pasitikintys savimi. Degė žvakės. Tomas jai niūktelėjo į šoną:
- Pasakiška ar ne?
- O taip! Negaliu sulaukti kada prasidės pamokos. Tikiuosi ten daug smagiau nei žiobarų mokyklose.
- Ar girdėjai ką nors apie Kvidičą? Tėtis pasakojo, kad labai linksma.
Taip jie mėgavosi savo pirmąja diena Hogvartse. Atėjus į savo kambarius ir įsikūrus Liza savo dienoraštyje parašė, kad tai viena iš geriausių jos gyvenimo dienų.
-
Na, šis stalas išsiskyrė mėlyna ir bronzine spalva, kuri jau švietė iš tolo vos tik atvėrus didžiosios salės duris. Kaip ir ant kiekvieno stalo čia stovėjo tokios paėios gėrybės, o protingų veidų mokiniai diskutavo apie sunkiausius dalykus.
Vis dairydamiesi į šalis ir maskatuodami priešais veidą rankomis, varniukai iš lėto valgė ir kalbėjo. Nieko čia nebepridursi.
-
Įėjusi į salę VilTe atsisėdo prie melsvų ir bronzinių atspalvių stalo. Tada pamatė vaisines salotas ir stiklinę limonado. Atsargiai išgėrusi gėrimą, pamatė porą bendraminčių, kurie skaitė knygas ir pamojo prieiti. Tada ji atvertė knygą. (VN2)
-
(VN2)vftftfvtfvttvtyx4ex5rf5rf6tftyfytftrfrc rc5rx4ed4edreftrf6tg7yhiujoi,op,pomiomoijui8uu7yyygytsdrxred5rc5rftrvytbuybiunojnouiubyubygvuhnik,,opmoijiunuybuybuybuybuyygcrtcr5ctrctfcfyvytvytvytytytvtyvytvctrcrctyfugbihniuniubjhbuhbgyvygh bybuybuybuhbiungvrtcrtctfcrtftrctrcftcy fvtyvvyvytvtyvvtyvytvtyvtyvtyvtyyytvvyt 8vtvty9vyiviyvtivytyitvgy
Vytvytvytvtyvytvtyvytvytvtyvyt yf fg yf gf gf gf fvyfvyfyfvtyvytvytvytvtyvtf re33wbrxdxrctrftvbuiniunihbhuvygtcrxerc tfcyfcfcft8cctfufyutcft8ffy8f8yf8yt8ytf y8tff8y8yyc8cy8cyyty8tyfty8f8ytftycytcc rtxdt td7ct7rct7fctr7c7tctfctctufcftutcftucft ucrtucfyuftyuffyuft6frtftrctructfctfrtc trctrcrt
:)
-
(KL2)
-
(VN2) Džiaugiuosi patekusi į Varno nagą! :)
-
Vos išrinkta į Varni Nagą Veronika nuskubėjo prie jų stalo, kuris buvo papuoštas mėlyna ir bronzine spalvomis. Aplinkui jau sėdėjo kiti mokiniai nekantraudami kalbėjosi apie pirmąja mokslo diena. Jie aptarinėjo tvarkaraščius ir vaišinosi visokiausiomis gėrybėmis. Veronika kalbėjosi su kitais Varno Nago mokiniais ir aptarinėjo atvykimą į šią nuostabią pilį. (VN2)
-
Aliana, nesitikėjo papulti į varno nagą, esat jautės nepakankamai protinga. Tačiau apsidžiaugė vistiek, gal nebus atstuma, tai buvo viskas ko ji norėjo ir tikėjos. Garbane prisėdo į tuščia vieta ir leido sau šiek tiek atsipalaiduoti varniuku apsupti.
-
(VN2)
Sužinojus koledžą akys iškart nukrypo į mėlyna ir bronzine spalva papuošta stalą. Vaikai sėdintys prie jo džiaugsmingai juokėsi bei plojo.
Tosmana pasijuto kaip namie. Visa ta atmosfera tvyranti ore neleido pasijausti vienišai.
Pats stalas nukautas įvairiausioms gėrybėm. Taurės sklidinos moliūgų sulčių. Valgyk ir gerk kiek telpa.
Atsisėdus prie stalo, vaikai esantys šalia ėmė pažindintis su mergaite, vieni kitiems pasakojo pirmuosius įspūdžius ir Tosmana žinojo, kad čia praleis geriausius metus savo gyvenime.
-
- Varno Nagas!
Emma iškart apsidairė ir nudžiugusi nuskubėjo prie stalo, apsupto džiaugsmingų veidų. Susiradusi vietą ji tuoj pat pasisveikino su aplinkiniais ir pradėjo iš lėto kramsnoti sausainį ir žvalgytis, kad viską kuo geriau įsimintų. Kadangi dauguma varniukų jau buvo kibę į valgius, mergaitė tuojau prisijungė. Ji dar niekada nebuvo ragavusi tokių skanių valgių!
(VN2)
-
esu naujokė Varno Nago koledže
-
Esu naujokė Varno nage.
-
Elė nedrąsiai nužygiavo prie stalo. Pamojavusi kitiems Varniukams, ji atsisėdo. Nieko ji nepažįsta, traukinyje sėdėjo viena. Giliai atsidususi, ji pažvelgė į maistą. Neėmė noras valgyti, tačiau suvalgė bent keturis gabalėlius picos užsigėrusi moliūgų sultimis. Pažvelgė į mokytojus.
-Nesimato, kad būtų draugiški...-sumurmėjo ji.
Feiman visai nesitikėjo pakliūti į Varno Nago koledžą. Ji niekad neturėjo daug pasitikėjimo savimi, o juk čia patys protingiausi! Ji nusišypsojo kitiems, bet šypsena gavosi kažkokia mėšlungiška. Ji džiaugsmingai sutiko kitus Varniukus, tačiau pamačius Klastunyno stalą džiaugsmas išgaravo.
-Gal nebus jie tokie nedraugiški,-vėl panosėj sumurmėjo ji ir tęsė savo moliūgų sultis.
-
Mulatas nekantriai laukė savo eilės. Delne vis gniaužė močiutės dovanotą rožančių. Tiesa, prieš atvykdamas čia sugebėjo jau užknisti kitus pirmakursius savo kalbomis. Toks jau buvo tas Juanas - neužsičiaupiantis berniukas. Garbanos gražiai krito ant šio spindinčių akių, pagaliau jis laisvas ir galės niekieno nevaržomas siekti savosios svajonės. Kad ir kaip ten be būtų, pagaliau šis sulaukė ir savo eilės. Keprė, tupinti ant mažikės jo galvelės, ilgai netruko ir iškart paskyė jį į Varno Nagą. Pačiam mulatui nelabai ką tai sakė, kažkada pasidomės, kas tai per koledžas. Išsišiepė parodydamas baltus dantis savo bendrakoledžiams ir paskubomis nupuškavo prie jų. Prisėdo, apžvelgė maistą, sukalbėjo maldelę ir pradėjo valgyti. Beje, mažio skrandukas jau grojo maršus.
-
Profesoriaus vedama pirmakursių jūra įstūmė Zenitą Džiminį pro sunkiai besiveriančias medines duris į Didžiosios salės menę. Jei ne mokinių srautas,berniukas tikrai nebūtų pasiryžęs ten įžengti. Bet vis dėlto įžengė. Širdis jo smulkiame kūnelyję vis neramiai plazdėjo. Mėlynos naujoko akys pakėlė žvilgsnį nuo žemės ir apžvelgė aplinką. Berniuko lūpos iš nustabos šiek tiek atsiskyrė jam žvelgiant į begalo aukštas lubas, užburtas atrodyti kaip nakties dangus. Žvakės kabančios po juo sukūrė begalo paslaptingą pilies atmosferą apie kurią berniukui tiek daug pasakojo tėvai ir senelis.Taip grožėdamasis šviesiaplaukis nepajautė kaip pasiekė vos vos nuo grindų pakelta pakilą kitoje pusėje nuo durų salės pusėjė. Dėl netikėto sustojimo berniukas smarkokai atitrenkė savo krūtinę į priešais ėjusios mergaitės galvą.
-Atsiprašau,- grožėdamasis salės didingumu ir net nepažvelgęs į savo neapdairumo auką sumurmėjo Zenitas.
Dabar jau mėlynakis pažiūrėjo į pakilą. Ant jos, už medinio stalo sedėjo vyresnio amžiaus už mokinius burtininkai pasidabinę išeiginėmis mantijomis. Profesoriai su neaprėpiama pagarba ir susižavėjimu pagalvojo berniukas. Staiga jo akys užkliuvo už priešais stalą padėtos mažos medinės kėdės, kurią dengė sena apiplyšusi raganiaus kepurė. Paskirstymo kepurė . Tokiai minčiai šovus į galvą pirmakursis sunkiai besugebėjo išstovėti vietoje. Kaip smarkiai jis nekantravo. Kiek daug jis apie ją girdėjo. Abotas negalėjo patikėti savo akimis. Juos lydėjusi profesorius ranka parodė mokiniams likti vietoje, o pats užlipo ant pakilos. Jis paskelbė ceremonijos pradžią ir davė žodį ant kėdės įsitaisiusiam iš pirmo žvilgsnio senam aksesuarui. Rusva kepurė pradėjo skaityti eiles. Ji skaitė su tokiu įsijautimu ir su kiek šiurpia gaidele, kad tikriausiai be proto išgąsdino žiobarų kilmės pirmakursios dar nepatyrusius magijos galimybių. Jai baigus, profesorius pranešė,kad pakvietęs mokinį norės, kad šis užliptų ant pakilos ir užsimaukšiltų kepurę. Visa Zenito baimė išnyko. Berniukas taip norėjo sužinoti. Jis taip laukė. Ar pateksiu į Grifų Gūžtą kaip tėvai? O gal į Varno nagą kaip senelis? Ar Švilpynė? Ar net...? Ne. Apie tai geltonplaukis net nenorėjo galvoti. Ir staiga mokytojas pašaukė jo vardą. Džiminis negalėjo patikėti, kad jį pašaukė pirmąjį. Mėlynakis lėtai pakili laiptais. Drebančiais iš susijaudinimjo pirštais jis paėmė kepurės kampus ir užkėlė ją ant savo galvos. Atsisukęs į pilną mokinių menę pirmakursis atsisėdo ant kėdės. Kepurė lyg atgyjo ant jo galvos ir netrukus nė akimirksniui ji spigiai užriko:
-VARNO NAGAS.
-
Elijas taip nekantravo, kad vieno bato galu spardė kito bato kulną, tačiau tai buvo vienintelis jo susijaudinimo įrodymas. Visas likęs berniuko kūnas, įskaitant ir veidą liko ramus ir neperprantamas. Laukimas darėsi nepakenčiamas, bet jis stovėjo ta nekintančia veido išraiška ir spoksojo į paskirstymo kepurę keliaujančia nuo vieno viršugalvio ant kito. Galiausiai atėjo jo eilė. Paskirstymo kepurė ne iškart, bet gana greitai paskyrė jį į Varno Nagą.
Varno Nagas! Pirmakursiui patiko šis koledžas. Na jis dar prijautė ir Klastūnynui, tačiau paskirtasis koledžas irgi domino. Jis skubiai nužingsniavo prie bendrojo stalo ir apsižvalgė aplinkui. Rado keliatą jam patkusių veidų ir tokių kuriems iškart pajuto antipatiją, bet šis paskyrimas Eliją džiugino arba jo paties žodžiais tariant – tenkino.
-
Amelia smalsumo kupinomis akimis sėdėjo prie Varno Nago stalo ir tiesiog juto, kad pataikė būtent ten, kur jai ir priklauso. Nors drugeliai plazdeno pilve ir atrodė, kad jei kas užkalbins,pasakys kokią nesamonę, Amelia prisiminė tėvams duotą pažadą, kad ji padarysianti viską, jog jie ja didžiotųsi, o ypač mama, kuri taip pat prieš daugelį metų priklausė Varno Nagui ir baigė kuo geriausiais pažymiais. Sėdėdama tarp kitų sutrikusių, bet ir smalsių pirmakursių, Amelia žvelgė į gėrybes ant stalo, ji dar niekad nebuvo mačiusi šitiek maisto. Galiausiai nusprendė išsirinkti patraukliai atrodančius mėsos rutuliukus su gausybe daržovių ir keistai atrodančiu padažu, panašiu į skystą banano tyrę. Kol valgė iš užančio išsitraukė knygą, kurią jau buvo įpusėjusi skaityti. Pabaigusi pagrindinį patiekalą čiupo pro šalį skriejantį šokoladinį sausainį ir dar kartą apžvelgusi stalą, sutiko porą draugiškai atrodančių pirmakursių, su kuriais norėtų susipažinti vėliau. Bet šiandien visko jau Ameliai buvo per daug ir nusprendė grįžti į savo kambarį.
-
Leo priėjo prie varnanagio stalo. Pats to nesitikėjęs. Vaikinas galvojo, kad bus koks švilpis, bet ne. Pats jis nėra labai protingas ir nėra didelis mėgėjas mokytis. Juodaplaukis žinojo, kad yra pakankamai išsiblaškęs ir niekada nebuvo sudomintas knygomis, bet kepurė nemeluoja. Atsisėdęs prie stalo varnanagis pažvelgė į maistą. Jo tikrai buvo daug, bet valgyti šį nuostabu ir skanų maistą nebuvo noro. Vyriausias brolis iš Hall šeimos nužvelgė kitus stalus. Leonardui atrodė, kad visi labai laimingi kur pateko, o pats berniukas net nenutuokė kaip čia pateko. Todėl pavydėjo švilpiams. Jaunas burtininkas, net direktorės kalbos praleido, nes žiūrėjo į švilpius. Kaip nuostabu, kad aš čia kodėl ne švilpis, man vimdo nuo bibliotekos. pasipiktino berniukas.
Pagaliau baigus vakarui, berniukas beveik pats pirmas išėjo iš didžiosios salės.
-
Gerda iš lėto, atsargiai įžengė į Didžiąją Salę. ,,Ar aš sapnuoju?" susimąstė mergina. Ji atsistojo į būrį pirmakursių, tuomet apžvelgė visų koledžų stalus, ,,Prie kurio nors iš jų po keleto minučių sėdėsiu aš" . Skirstymas jau prasidėjo. Gerda negirdėjo nė vieno pirmakursio vardo, negirdėjo, kur jie buvo paskirti. Bet tada kažkas sušuko:
- Gerda Marqeen!
Mergina susikaupė ir nuėjo prie Paskirstymo kepurės. Paskirstymo kepurė valandėlę tylėjo. Ir pagaliau...
- Varno Nagas!
Varniukai pradėjo šaukti. ,,Mano svajonė! Ji išsipildė!" Gerda taip linksmai nustraksėjo prie stalo, jog atrodė, kad ji skrenda. Praėjus direktorės kalbai, ant stalo pasirodė tiek maisto! Mergina tokio kiekio negalėjo įsivaizduoti... O kur dar po to iš oro atsiradę desertai! Gerda prigrūstu maisto skrandžiu nupėdino į Varno Nago bendrąjį kambarį. ,,Tai - nuostabiausia diena mano gyvenime..."
-
Link Hogvartso žingsniavo būrys mokinių. Vieni plepėjo apie atostogas, kiti apie maistą, na, o treti- jauniausieji tiesiog žvalgėsi ir negalėjo nuslėpti nuostabos savo veiduose... Priėję milžiniškos pilies vartus, didžioji dalis moksleivių movė vidun, mat lauke tvyrantis rudeninis šaltukas ne visiems patiko. Liko tik pulkas pirmokų. Pirmokus tuoj pat pasitiko ragana su žalia suknele? ir didele, juoda, iš išvaizdos galima spėti nebe pirmą dešimtį įveikinėjančia kepure. Vanesa nepažino to rūbo kurį vikėjo ragana. Burtininkė nusivedė pirmokus į pilį. Daugumai pirmokų net žandikaulis atvėpo, tik ne Vanesai. Vanesa ramiu veidu stebėjo pilį bei jos interjerą- tas didžiules erdves, ne ką menkesnius laiptus, paveikslus kurių pas žiobarus tikrai nepamatysi... Nors išorėje Vanesa buvo rami, viduje sproginėjo iš laimės ir nekantrumo pamatyti, kas už tų milžiniškų durų. Kai ragana pagaliau atvėrė duris, už jų Vanesa išvydo dar didesnę salę pilną mokinių kurie susėdę aplink keturis pailgus stalus, tačiau Vanesai į akį labiausiai krito stalas su mėlynomis dekoracijomis. Kepurei pašaukus vardu, Vanesa nubildėjo prie kėdės, o kepurė patylėjusi minutę, kitą sušuko: "Varno Nagas!" Mokiniai sėdintys prie stalo esančio po didinga erelio vėliava pradėjo ploti, o pati Vanesa, šį kartą neslėpė šypsenos kuri jei būtų galėjusi, turbūt būtų pasiekusi ausis. Prisėdusi Vanesa nepuolė valgyti. Mat jai labiau rūpėjo visos salės interjeras, dizainas,koledžų vėliavų stiliai, profesoriai... Visgi labiausiai atmintin įsirėžė- stalas... Varno Nago koledžo stalas.
-
Lily ramiai žingsniuoja savo koledžo stalo link. Aplink ją šurmuliuoja kiti Varno Nago mokiniai. Lily yra drąsi, draugiška, pasitikinti savimi, tačiau jos viduje vis vien kirba baimės žiburėlis. Mergaitė bijo, jei nesusiras draugų, jei nepavyks magija, jei iš jos juoksis. Vis labiau artėjant prie stalo, vis labiau kyla nerimas. Lily dairosi ar ras vietos prisėsti, pamato taip pat vienišą mergaitę ir nusprendžia ją užkalbinti. Pašaukta mergaitė atsisuka, nusišypso dangiška šypsena. Matosi, jog ji vis dėl to ne pirmakursė, o antrakursė ar dar vyresnė. Lily nori su ja susidraugauti, tik nežino ką sakyti.
-
Orivalis buvo paskutinis, kuris turėjo užsidėti paskirstymo kepure. Kai paskirstymo kepurė sušuko "Varno Nagas!", jis iškarto apsidžiaugė, širdis ėme plakti dar greičiau, nes žinojo, kad šiame koledže mokinosi vieni didžiausi, bei protingiausi išminčiai. Tad su ugnele akyse jis sparčiu žingsniu nukeliavo atsisėsti prie savo koledžo stalo. Nors stalas buvo prikrautas įvairiausių valgių, kuriuos pagamino elfai, esančioje virtuvėje po sale (jam taip pasakojo senelis), Orivalis tiesiog sėdėjo ir apžiūrinėjo sale, nes negalėjo patikėti, kad jis mokinasi Hogvartse, o mintis apie Varno Naga jį varė iš proto. Jam apžiūrint profesorius, jo akys susitiko su Herbologijos profesorės akimis. Profesorės veide atsirado dar didesnė šypsena. Oris (jį taip visada vadina senelis) Taip pat visą laiką šypsojosi žiūrėdamas į ją. Ir nuo to laiko jis suprato, kad Herbologija tai jo mokslas. Jų žvilgsnis nutrūko, kai Hrbologijos profesore užkalbino, apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. Tačiau tą pačia akimirga jis užuodė tiką iškepto mėlynių pyrago kvapa. Šį pyraga jis tiesiog dievina... Kai visi jau buvo sočiai prisivalgė, buvo jau pats laikas žingsniuoti į savo koledžo kambarį. Lipant laiptais pro langa jis pamatė Gluosnį Galiūną. Nors buvo jau labai suteme, jis vistiek pamatė, kaip atsikabines medžio lapas, nešamas lengvo vėjelio priskrido prie lango, lyg norėdamas pasisveikinti. Ir nuo tada Oris suprato, kad čia jam labai patiks.
-
Adamas tyliai prisėdęs prie stalo nežymiai apsidairė aplinkui. Sutikęs kitų šalia sėdinčių akis, šyptelėjo, perbraukė ranka per plaukus ir pradėjo lengvai linguoti pirmyn, atgal. Vis žvalgėsi, skaitė kitų jaudulio kupinus veidus. Kitur buvo jau pažengę, kiek atsipalaidavę, užsidegę veidai. Bet tuo pačiu visi įdėmiai klausėsi profesorių didžių kalbų, stebėjo teliau renkamus mokinius ir plojo saviems. Draugai, pažįstami šnekėjosi tarpusavyje, diskutavo apie bala žino ką. Adamui pakilo lūpų kampučiai, jam buvo gera stebėti šitiek daug nematytų veidų, bet taip pat šiek tiek nejauku, kad visi taip susiglaudę sėdėjo prie stalo.
Kai paskelbė, kad galima vaišintis, ant stalo pasidengė įvairiausių patiekalų, užkandžių ir desertų. Adamas apsisuko pažiūrėti į kitus stalus. Dauguma kaip mat griebė maistą, kimšo į burną. Kai jis atsisuko atgal kiek nustebo pamatęs kaip jo stalas kur kas ramesnis. Nors ir garsiai šnekejosi, juokėsi, čia dauguma ėmė maistą nuo stalo neskubėdami, išsitiesę, niekur neskubėjo.
Adamas iš kart išsitiesė ir pagriebė primą pasitaikiusį sausainį.
-
Mintare priėjo prie stalo ir iškart suprato, kad tai būtent jos vieta. Ji nuskubėjo susipažinti su kitais žmonėmis. Nekantraudama ji laukė kitos dienos, kada galės kibti į mokslus.
-
Rachelė nedrąsiai atsisėdo prie stalo. Ji galvojo vien tik apie tai, kad galėtų pritapti, jog viskas eitų sklandžiai, nors ir žinojo, kad jai gyvenimas visada turi staigmenų. Ir tai, kad viskas eis pagal jos tėvų planą buvo nelabai įtikinama. Jai mąstant apie tai, kaip labai ji nepritapo žiobarų mokykloje ir bijant, kad čia bus tas pats, kažkieno tylus ir švelnus balsas pertraukė mintis. ,,Labas. Tu turbūt čia vienintelis tylus sutvėrimas prie šio stalo." Taigi, bent jau turėjau su kuo ramiai praleisti vakarą. Ir tikiuosi ne tik vieną vakarą, gal tai bus kelionė.
-
Paskirstymo kepurei sušaukus "Varno Nagas", Lettie nurijo seilių gumulą ir pagaliau, po dviejų ilgų minučių praleistų su kepure, įkvėpė oro. Ji slapta tikėjo, kad čia ir papuls, sulaužys giminės tęsta Klastūnyno burtininkų grandinę ir bus, ten, kur ir trokšta būti - Varno nage. Mergaitė nuo tos akimirkos visiškai prarado tą anksčiau tvyrojusią nežinomybės baimę ir greitu žingsniu nuėjo iki savo koledžo stalo, kur ją jau pasitiko linksmi varnonagiukų veidai. Apžvelgus aplink esančius veidus, mergaitė įsmuko prie tylaus berniuko, siekiančio sausainio. Lettie nebuvo iš tų, kur pasididžiuotų ar drovėtųsi pradėti pokalbį, tad nieko nelaukdama ištiesė jam ranką ir su vos pastebima šypsenėle tarė:
- Sveikas. Aš Lettie.
-
Luna nedrąsiai priėjo prie Varno Nago stalo. Nors ir džiaugėsi Paskirstymo kepurės sprendimu, viskas čia taip nauja ir keista. Vos prisėdusi atsidūrė būryje draugiškų ir jaukių kolegų. Jaučia, kad ateinantys metai Hogvartse bus nuostabūs! (VN2)
-
Ilgi, neįprastų spalvų plaukai laisvai krito už nugaros didelėmis, kiek netvarkingomis garbanomis. Baltas, išmargintas įvairiausių raštų džemperis ir kiek nubalinti melsvi džinsai puošė jaunosios prancūzės kūną. Ir nors diena, regis, atrodė stulbinamai graži, vienuolikmetės dailų veidelį puošė nepasitenkinimo išraiška.
Mintis, jog nuo šiol teks pamiršti pusryčiavimą, pietavimą ir net gi vakarieniavimą mažoje, tačiau jaukioje virtuvėje, kur įprastai alkį numalšindavo tik su Leo draugija, varė iš proto. Nuo šiol teks arba badauti, arba priprasti prie triukšmingo sotinimosi. Žinoma, mintis apie badą auksaakės, paslėpusios tikrąją spalvą po žalios spalvos lęšiais, nežavėjo, tad nuosprendis buvo aiškus.
Žingsniuodama vis dar abejonių keliamais koridoriais, mat, namų ilgesys ir nepažįstama vieta pasitikėjimo nepridėjo, mėlynplaukė stabtelėjo ties milžiniškomis durimis.
Nenustebčiau, jei sutikčiau vieną kitą trolį.
Laimei, trolių auksaakė neišvydo. Didžiojoje salėje sėdėjo tik mokiniai. Kiek lengviau atsikvėpusi, nors nė pati nesuprato, kodėl, nupėdino būtent ten, kur sėdėjo Varno Nago mokiniai. Nuo šiol ji naujoji varniukė, kuri neabejotinai išves iš kantrybės ne vieną profesorių.
-
Vario rudumo akys spindėjo laime ir palengvėjimu. Dažyti raudoni plaukai krito žemyn jos nugara gražiomis bangomis. Švelniai rusvos lūpos puikiai dėvėjo kupiną džiaugsmo šyseną, kuri tiesiog neblėso, kad ir ką jai kiti sakytų. Ji jautėsi, lyg būtų laimingiausia pasaulyje vienuolikmetė.
Deja, po kelių minučių Inanna prisiminė tėtį ir jo specialiuosiu sausainius ir kiek džiaugsmo jie kartu patirdavo juos gamindami. Ji prisiminė ir tvarkingą mamos darbo kambarį, kuriama ji praleido begales laiko augdama. Ji prisiminė kiekvieną tame kambaryje pagamintą eleksyrą ir kam jis buvo skirtas. Ji prisiminė kiekvieną namų kampelį ir kokius prisiminimus juose turėjo.
Staiga jai truputėlį susuko skrandį, bet ne dėl maisto prieš akis, o dėl noro grįžti namo. Galbūt ji vis dar norėjo pabūti su tėvais ir paprašyti jų patarimų, bet tada ji pagalvojo apie dar nepatirtus nuotykius ir štai po kelių momentų ji vėl šypsojosi laimingai. Nors ir pasiilgs ji namų, ji žino, jog namie jokia varniukė nuotykių neras.
-
Darren'o rudos akys spindėjimo džiaugsmu ir didelius palengvėjimu, nes paskirstymo kepurė parinko jo manymų jam tinkamiausią koledžą- varno nago. Tačiau kai vienuolikmetis berniukas sėdėjo prie kitų varno nago mokinių jautėsi kitos, nes jis tylėjo, nevalgė, kai visi laimingi kimšo skaniausią maistą ir šnekučiavosi apie jų šeimas, Hogvartsą ir kitus patyrimus. Ar aš tikrai čia? Jei mano vieta kitame koledže ir sena skrybėlė suklydo? Mintyse savęs klausė įvairių klausimų ir stebėjo kitus koledžus, o ne savąjį. Jam atrodė, kad žiūrėdamas supras, kad yra tinkamame koledže, bet deja, taip nenutiko ir Darren'as negalėjo atitraukti akių nuo švilpynės stalo ir jos mokinių. O jei mano vieta ten?Bet staiga jis suprato, kad koledžas vienaip ar kitaip pradės patikti, todėl Darren stengėsi nebegalvoti apie kitką kaip tik pasotinti savo gurgiantį pilvą. Todėl rudaplaukis pradėjo kimšti patį skaniausią maistą, kokį tik yra kada nors ragavęs. Mhm, kaip skanu.
-
Žana sutrikusi atvyko į Hogvartsą. Jai buvo baisu, kad jos nepriims.Mergaitė įėjo į pilį ir ji ją tiesiog pamilo. Tada ji pasuko ir išvydo nuostabią salę, kurioje buvo keturi nuostabūs ir skirtingi stalai. Mergaitei akį patraukė Varnonago stalas ir ji pradėjo jį apžiūrinėti. Jai pasirodė, kad vaikai sėdintys prie šio stalo yra labai draugiški ir mandagūs.
Tada mergaitė išgirdo:
-Žana Mokslinče, prašome ateiti čia. Mergaitė suprato, kad ją kviečia, kad įdomi ir šiek tiek keista paskirstymo kepurė jai pasakytų, kokiame koledže ji mokysis.
-Hm...Žana Mokslinčė. Sunkus pasirinkimas, bet manau, kad geriausiai tau bus Varnonage!- tarė paskirstymo kepurė.
Mintyse Žana vos nepradėjo klykti. Ji buvo labai laiminga tačiau ji ramiai nuėjo ir atsisėdo prie varnonago stalo. Ji vis mąstė: kodėl mane paskyrė į varnonagą? Atrodo, kad ta kepurė moka tiesiog skaityti mintis. Tada mergaitė išgėrė moliūgų sulčių ir pamatė keksiukus. Žana juos labai mėgo. Ji paėmė kelis ir greitai susikimšo į burną.
Pavalgiusi mergaitė nuskubėjo į Varnonago mergaičių kambarį.
-
Ką tik buvo pasibaigusi pietų pertrauka ir visi Hogvartso mokiniai jau spėjo nubėgti į pamokas. Tik Nora ne – susirūpinusi taip ir liko sėdėti prie stalo, nieko net neėmusi burnon.
Antros užduoties laikas nenumaldomai artėjo, o mergina vis dar neturėjo žalio supratimo, ką galėtų reikšti tas prakeiktas eilėraštis. Sakytum, ironiška – koledžo, į kurio bendrąsias patalpas patenkama įminus mįslę, atstovė negali iššifruoti ketureilio. Visgi poezija nevisai tas pats. Arba bent jau taip save guodė kvidičininkė.
Prieš save laikė gautą per pirmą užduotį lapą ir stebeilijosi į jį. Nežinia tik, kam – visus žodžius jau seniausiai buvo iškalusi mintinai. Kitas reikalas, jog nuo to jų reikšmė visiškai nepaaiškėjo.
Vienintelis dalykas, kuris jai buvo aiškus, tai, kad reikės kompaso. Šiuo atveju bėdų nebuvo – turbūt jau ir pirmakursiai žino paprastučius kerus, nurodančius šiaurę. Tačiau vargu, ar to pakaks. Juolabiau, kad šiaurės žinojimas apskritai retai kada padeda kažką rasti. Nebent nepasiklysti.
Buvo iš bibliotekos pasiėmusi kelias knygas apie poeziją ir šiosios aišnimąsi ir interpretavimą. Tai labiau priminė ateities būrimą, negu aiškinimąsi – kiekvienas epitetas ar metafora galėjo turėti ir po penkias reikšmes, dažnai vieta kitai prieštaraujančias.
„Įženk tamson tiek protu, tiek ir savo akimis“, mintyse perskaitė pirmą eilutę. Jau buvo persirašiusi ją į užrašinę ir šalia savo vaikiška rašysena prikeverzojusi gal pustuzinį galimų reikšmių. Tiesa, visos jos atrodė beviltiškai kvailos: haliucinatai, tamsos kambarys, vaistai, temdantys protą. Tarsi ji būtų buvusi kažkokiam pigiam siaubo filme.
„Čia paslėptas tau uždraustos tikrovės atspindys“, dar baisiau. Prie šitos eilutės nebuvo nieko prirašyta. Nes nieko ir nebuvo Noros galvoje. Vis dėlto eilutė galėtų patvirtinti haliucinato teoriją, kad ir kokia prasta ji būtų.
„Be vedlio slėpinių voratinkly šiame paklysi“. Šita posmo vieta buvo aiškiausia. Jau spėjo prisiminti bei pasipraktikuoti keturių pasaulio šalių kerus. Tai nebuvo daug, tačiau mažoji buvo tokioje beviltiškoje situacijoje, kad griebėsi to it skendantysis šiaudo.
„Nei rakto pergalėn, anei savos liepsnos nebeišvysi.“ Paskutinė eilutė tegalėjo reikšti, kad pasiklydus ne tik ne laimės, bet dar ir gali mirti.
Nuostabu.
Atrodytų, įprastos mokyklos penktos klasės kursas: eilėraščių interpretacija. Visgi varniukei, niekada nelankiusiai žiobarų mokyklos, tai atrodė daug sudėtingiau negu senovės runos ar sudėtingi kerai.
Jautėsi klaikiai. Aplinkinių spaudimas ir koledžo draugų palaikymas niekuo negelbėjo, net atvirkščiai – Nora jautėsi dar blogiau, nes žinojo, kad juos visus paves. Ir visa tai tik dėl to, kad nebuvo pakankamai protinga, kad nepakankamai greitai mąstė.
Ir nemėgo poezijos.
-
Sebastianui mokslai pastaruoju metu sekės gerai. Na, pakenčiamai. Kerėti jis mokėjo tikrai neblogai, todėl visus moksliukus buvo galima papirkti. O tada ir namų dabar buvo gerai atlikti.
Įėjęs į pilį, kelis kartus patrepsėjo kojomis į žemę taip nupurtydamas nuo batų sniegą. Per pietų pertrauką turėjo sutvarkyti kelis reikalus pamiškėje. Žinoma, prieš tai jis apdairiai įsitikino, kad jo niekas neseka.
Suskambus varpui, kuris kvietė į pamoką, vaikinukas neskubėdamas pasuko didžiosios salės link. Laiko turėjo. Ateities būrimo pamoka neatrodė verta Herondeilo apsireiškimo.
Prie Varno Nago stalo sėdėjo Nora. Šiuo metu garbinama ir nepelnytai daug dėmesio gaunanti varniukų čempionė. Sebui nepatiko žmonės, kurie visada atrodė per daug laimingi ir visiems draugiški. Nora visada atrodė kaip viena jų. Vienintelis dalykas, kuris privertė bent kiek pakęsti merginą, tai, kad kai tik jai tekdavo bendrauti su Sebuku ji retsykiais parodydavo ir ne tokią draugišką savo charakterio pusę. Bent jau tapdavo panaši į realų žmogų. Azrielis netruko pastebėti, kad ir šiandien mergaitės veidelis buvo rūškanas. Ir, atrodo, ne dėl Sebastiano kaltės. Keista.
- Ko nosį nukabinus?- sėsdamasis priešais mergaitę paklausė. Pastebėjęs pergamento lapą, į kurį stebeilijo mergaitė, pasuko jį į savo pusę ir perskaitė. Suprato, kad tai eilėraštukas užuomina, kurį pastarosiom dienom deklamavo pusė mokyklos. Suprask, norėjo padėti savo koledžų atstovams. Nenuostabu, kad Norai iki šiol nepavyko iššifruoti užuominos. Tiesa, visas tas trikovės dalykas atrodė išpūstas ir bereikšmis skirtas savim nepasitikintiems mokiniams. ,,Amžina šlovė". Sebukas ir nedalyvavęs turnyre būtent tokiose sąlygose ir gyveno.
-
Jau buvau beapsižliumbianti, tai išgirdo kažką įeinant į salę. Sebastianas. Tik jo ir trūko. Šiaip ar taip nebūtų norėjusi, kad kas nors pamatytų ją verkiančią. O čia dar jis. Pamatęs ašaras penkis milijonus metų ramybės neduotų.
– Herondeilai, – pavargusiu ir piktu balsu burbtelėjo, – ko tau reikia? Neturiu nuotaikos dabar tavo nesąmonėms.
Nė nelaukdama jo atsakymo susidėjo turimas poezijos analizės knygas bei užrašinę į kuprinę ir vietoj jų išsitraukė itin pažengusio lygio kerų knygą. Nenorėjo, kad tas bjaurybė kištų savo beprotiškai ilgą ir negražią nosį į jos reikalus. Galėjo susilažinti – vos sužinojęs, kad Nora vis dar neiššifravo eilėraščio, pradėtų iš jos tyčiotis ir paskleistų po visą pilį nedraugiškas paskalas.
Visiškai nekreipdama dėmesio į buvusį prefektą (žinoma, buvusį, net Starkas greitai suprato, kad iš Sebastiano naudos tiek, kiek iš sniego vasaros vidury), pradėjo įnirtingai studijuoti turinį. Tikėjosi, kad akys užklius už bet ko įdomesnio ir galės pasimokyti tų kerų. Aišku, nedrįso nieko prašyti pagalbos. Kaip nors išmoks pati.
Knyga, nors ir neskirta juodiesiems burtininkams, buvo pilna įvairių užkeikimų ir prakeiksmų. Nora iš principo nusprendė tokių nesimokyti, net jeigu ir praverstų. Tegu visas pasaulis pasibaigia, tačiau ji juodosios magijos nesiims, net iš tolo į ją nepažvelgs.
Herondeilas vis dar čia tūnojo. Gal vis dėlto koks vienas ar kitas prakeiksmas praverstų. Kaip būtų smagu susprogdinti to kvailio galvą. Aišku, reginys nebūtų ypatingai įspūdingas – galva tai tuščia, fejerverkų neatsirastų. Bet vis šis tas. Net nebežinojo, ar juokauja. Kartais tas pusgalvis tikrai mokėjo ją išvesti iš kantrybės. Turbūt vienintelis jis turėjo tokį nuostabų talentą.
Galiausiai neiškentė. Nebegali toliau jo ignoruoti. Jai trukdė net jo kvėpavimas.
– Kad jau esi čia, tai bent jau būk naudingas, jei, žinoma, moki, kuo drįstu abejoti, – gūžtelėjo pečiais, tarsi tai neturėtų jokios reikšmės, – Radau tau užsiėmimą. Va, padėk su šitais kerais, – burbtelėjo, atsivertusi pirmą pasitaikiusį lapą.
Patyliukais tikėjosi, kad ten bus užkeikimas, kurį su mielu noru išbandytų ant to pasipūtusio gaidžio. Visgi knyga buvo protingesnė, o gal sėkmė šįkart jai nusišypsojo. Kad ir kokia to priežastis būtų, jos atvertas lapas ją pradžiugino ir veidan vėl grįžo jos įprasta šypsena.
Sekamieji kerai.
Jų veikimas atrodė labai paprastas: padeda susekti magijos pėdsakus. O tai buvo šimtą tūkstančių kartų geriau negu kompaso burtai.
– Va, žiūrėk, – tvirtu balsu nurodė, – man reikia, kad tu padarytum kažką magiško. Na, nežinau... aš nežiūrėsiu, o tu kažkurioj salės dalyje paburk, pamosikuok lazdelę ar ką ten moki. Šiaip ar taip, man reikia kažkokio magiško pėdsako. Ir bandysiu jį susekti. Supratai, ar dar kartą paaiškinti? Radau sekamuosius kerus ir man reikia juos išmokti.
Nė nesiklausydama jo atsakymo, pradėjo mosikuoti lazdele ir kartoti burtažodį, norėdama kuo geriau jį išmokti.
– Appare Vestigium. Appare Vestigium. Appare Vestigium. Appare Vestigium. Appare Vestigium, – įnirtingai murmėjo, tikėdamasi, kad Herondeilas tuo metu atliks jam duotą užduotį.
Aišku, jei mokės. Kuo varnė buvo linkusi abejoti.
-
- Man nieko nereik,- veidą papuošė žavingas kreivas šypsnis,- Man tiesiog nuobodu,- gūžtelėjo pečiais. Nebuvo sunku pastebėti, kad net jo egzistavimas mergaitę vedė iš kantrybės. Ech, visos tos mergiotės vienodos. Nuo neapykantos iki korimosi ant kaklo vienas žingsnis,- pagalvojo Herondeilas be perstojo belsdamas į stalą pirštais. Įdomu, kada Nora neteks kantrybės. Pamatęs, kad mergaitė vis tiek jį ignoruoja, pradėjo tyliai švilpauti panosėj. Galiausiai ji neištvėrė, Sebas pergalingai šyptelėjo.
- Ir kokia gi beviltiška situacija turi būti, kad tu, Nora, prašytum pagalbos tokio niekingo padaro kaip Sebastiano?- mirktelėjo pasukdamas knygą į savo pusę, kad galėtų matyti tekstą,- ar tik kartais nesugebi iššifruoti eilėraštuko, m?- išsiviepė. Perskaitė tekstą. Sekamieji kerai. Berniukui teko juos girdėti kai ieškojo kerų, kuriais galėtų prispausti mokinius daryti jo namų darbus. Šie kerai tokiam tikslui neatrodė labai naudingi, tad Sebastianas tiesiog vertė puslapius toliau.
- Na, manau atrasiu tau vietos savo užimtoje dienotvarkėje,- nepatenkintas linktelėjo. Jam nepatiko vykdyti nurodymų, bet kartais tekdavo nusileisti,- nagi, užsimerk,- tarstelėjo stodamasis nuo suolo. Paauglys išsitraukė burtų lazdelę ir nužingsniavo prie mokytojų stalo. Ant jo buvo pamerktos ryškiaspalvės gėlės. Berniukas sumurmėjo po nosimi burtažodį, pamosikavo lazdele ir gėlės kaip mat nuvyto. Dabar daug geriau. Nužingsniavęs prie išėjimo burtais užrakino duris. Pasukęs prie sienos, ant kurios buvo paveikslai, susirado paveikslą, iš kurio jam šypsojosi keista dama. Ištarus burtažodį, moteriškei suaugo antakiai ir užaugo mieli ūsiukai. Sebastiano nuomone, dabar ji atrodė daug dailiau. Berniukas grįžo prie Noros:
- Na, parodyk ką moki,- tarstelėjo, rankose vartydamas lazdelę.
-
Kaip ir derėjo tikėtis, Herondeilas nebuvo itin patenkintas jos prašymu. Įdomu, o ar jis kada nors apskritai būna kažkuo patenkintas? Kiek tenka jį matyt ir girdėt, jis visad burba, visad neranda džiaugso šitam pasauly, praskriejo mintis pro varnės galvą, tačiau susilaikė nuo komentaro. Šįkart jo pagalba tikrai praverstų. O jei ir ne, tai bent jis turės darbo ir netrukdys jai savo pirštais (taip ir norisi juos sulaužyti, vieną po kito, lėtai ir kankinančiai) bei švilpavimu.
Nora tik užvertė akis, tačiau klusniai užsimerkė. Girdėjo, kaip Herondeilas pakyla ir tolsta nuo jo. Galbūt pasiseks ir jis išskries tiesiai pro didžiosios salės duris ir nebetrukdys jai.
Koks jis vis dėlto bjaurus.
Ilgai laukti nereikėjo, tas šlykštukas tuojau pat išdygo šalia ir savo balseliu pranešė atlikęs savo darbą. Aišku, dar ne faktas, kad iš tikrųjų atliko, o ne tik pasivaikščiojo po salę, tačiau varnanagė neturėjo geresnio pasirinkimo negu patikėti juo.
– Koks tu šaunuolis, Sebukai, – pernelyg saldžiu, labai sarkastiškai saldžiu balseliu pratarė, – Ir ką gi aš be tavęs daryčiau, net nežinau, – šyptelėjo, – turbūt laiminga būčiau, ką manai?
Greičiausiai galėjo tiesiog apeiti salę ir pasižiūrėti, kas pasikeitė: buvo tikra, kad Herondeilas be neprotingų nesąmonių neišsivertė. Visgi puikiai suprato, kad ne toks tikslas.
– Appare Vestigium. Appare Vestigium. Appare Vestigium, – kartojo ir kartojo, tačiau be jokio poveikio.
– Ei, tu, melagi! – piktai debtelėjo į Sebastianą, – tu gi nieko nepadarei, ko meluoji čia? – suraukė antakius, kas, kaip visuomet, sukūrė itin dramatišką įspūdį.
Aišku, mintis, kad tai ji netaisyklingai vartoja kerus, atsirado jos galvoje. Tiesą pasakius, buvo bene įsitikinus, kad čia ji kažką daro ne taip. Galų gale, jeigu ir ne Herondeilas, tai turbūt tikrai nors vienas mokinys per pietų pertrauką bus kerėjęs kažką.
Tačiau juk daug paprasčiau suversti kaltę kitam.
Dirstelėjo dar į knygą. Kaip visuomet, bus kažką pamiršusi. Ir iš tikrųjų: neužteko tiesiog pasakyti burtažodžio, reikia dar apsisukti, burtų lazdelę padaryti sukūrį.
– Appare Vestigium. Appare Vestigium, – neprarasdama įkarščio kartojo besisukdama.
Galiausiai, gal po septinto (ar septyniolikto) karto, kai jai jau svaigo galva, be blausios auksinės spalvos atsirado ir pėdsakas. Jis vedė prie stalo, kur labai ryškiai spindėjo nuvytusios gėlės.
Toliau magijos žymės vedė prie durų. Nora jas pajudino: užrakintos. Ir nors gėles buvo palikusi nuvytusias (norėjo prikelti, tačiau nežinojo tinkamų kerų), visgi duris atrakino. Trečia ryški dėmė buvo ant paveikslo. Čia net ir magijos nereikėjo, kad pamatytum, ką tas nenaudėlis pridarė: ūsai bei antakiai matėsi iš tolo.
– Koks tu kvailas, Herondeilai! Eik ir pataisyk, ką pridaręs. Dabar pat! – piktai treptelėjo koja, nedrįsdama prisipažinti, kad pati nemoka.
Tačiau, kad ir kaip rodė pyktį Herondeilui, visgi buvo net labai patenkinta.
-
Pirmą kartą žengiant prie Varno Nago stalo Dorotėjos širdis šokinėjo krūtinėje kaip varlės metamos į katilą. Nesupraskite klaidingai, pirmakursė didžiavosi patekusi būtent į šį koledžą. Ypatingai džiaugėsi galėsianti sekti tėvo pėdomis, nes iš jo pasakojimų varnanagiai buvo patys įdomiausi ir unikaliausi žmonės kokius jis esąs sutikęs. Galvojant apie tai, jog tėtis jai tikrai būtų papasakojęs apie bet kokius sunkumais su kuriais ji gali susidurti pirma mokslo metų dieną, o jis neminėjo nieko ypatingo, širdis kiek apsiramino. Ji apžvelgė kitus pirmakursius. Daugumos veidai buvo pilni tokio pačio nerimo kaip jos. Laikas nusiraminti, pamanė ji. Juk galėjo baigtis daug blogiau. Juk galėjo ji atsidurti pas grifus. Nieko bloga prieš juos ji neturėjo, tiesiog ją visad baugino jų nepastovumas ir noras stačia galva nerti į visus pavojus. Ramiai ir nuoseklumą mėgstančiai brunetei toks gyvenimo būdas buvo ne prie širdies. Na, bet laikas parodys. Gal būtent nauja pradžia čia, Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, paskatins ją pakeisti savo požiūrį. Ji šyptelėjo ir taip pat staigiai susitvardė. Ne, jau greičiau kiaulės pradės skraidyti, nei Dora iškeliaus nuotykių ieškoti.
-
Kai profesorius į didžiaja sale atvedė Maxs Raukins bei kitus bailius ir nedrasius pirmakursius jis pradėjo galvoti. Kas bus jeigu mane paskirs į šlykštų ir bjaurų Klastūnyną, bet ne juk mano tėvai Varnonagiai ir baigia Hogvartsa tapo aurorais. Bet gi ne mano valia kur mane paskirs... Staiga jo mintis nutraukė kviečiantis profesoriaus balsas:
- Maxs Raukins!
Pirmakursis nuskubėjo prie senos kėdės ant kurios gulėjo paskyrstymo kepurė. Atsisėdes Maxsas užsidėjo kepure ir toji stebėtinai greitai sušuko:
- Varno nagas!
Maxsui suspurdo širdis jis iš karto nuluoksėjo prie Varnonagės stalo, o ten jį pasitiko džiugiais plojimais ir sveikinimais. Po paskutinių mokinių paskyrstymo atėjo laikas profesorių prakalboms. Joms baigusis atėjo metas valgyti ir visi puolė maista. Atsitokėjes, kad tik žiūri kaip valgo kiti prisiminė jog tėvai mokė, kad prieš valgant reikia pasižiūrėti ar maistas neapnuodytas. Taigi įgaves drasos Maxsas nuėjo prie direktoriaus stalo ir paklausė ar šis maistas neapnuodytas. Visa salė prapliupo juoktis. Ir sumišes pirmakursis grįžo į savo vieta. Išsitraukė iš kuprinė dėžute su likusiu maistu pirktu iš raganos su vežimėliu ir pradėjo mastyti.
Parašysiu tėvams, kad nevalgiau nuo stalo. Nor juk tie mokiniai kurie juokėsi nežino kaip sunkiai susirgo jo tėtis apsinuodyjes maistu.
-
Kaip ir visada į salę įsiveržė pirmakursiai, tarp jų ir Frėja. Tik įžengus, Frėją nukratė šiurpuliukai nuo tiek daug žmonių ir viso triukšmo. Galiausiai atėjo ir mergaitės eilė sužinoti savo koledžą. Nuėjus atsisėdo ant kėdės ir jai uždėjo kepurę. Tikiuosi nepateksiu į Grifų Gūžtą, o dar tos visos mokinių akys, spoksančios į mane, visai nepadeda. Kepurė tarė:
-Varno nagas!
Kiek girdėjau šitam koledže yra visai draugiški žmonės. Tikiuosi. Nuėjus Frėja atsisėdo prie garsiausiai rėkusio stalo. Visi kalbėjosi, tik Frėja sėdėjo nepratardama nė žodžio, iki tol kol kažkas jai į lėkštę įdėjo mėlynu glajumi labai gražiai papuoštą mažiuką keksiuką. Ir pirmą kartą Frėja prabilo, bet ir tai pasakė tik vieną žodį:
- Ačiū.
Įpusėjus ceremonijai, Frėja jau buvo šiek tiek susipažinusi su kitais Varno Nago nariais. Bet vis tiek ji nesijautė ramiai, nes nuo tada, kai išsikraustė pas brolį, senai matė tiek žmonių.
-
Aš Erebas Diktavoras įžengiau į sale su pirmakursiais. Laukiau kol profesorius ištars mano vardą. Kol laukiau aš negalėjau atsistebėti jog prieš tai nieko nežinodamas jog apskritai egzistuoja tokia vieta, buvau nustebęs. Profesorius tarė:
- Erebas Diktavoras!.
Aš nedrąsiai atsistojau ir nuėjau prie kėdės su paskirstymo kepure. Atsisėdau visi vaikai žiūrėjo į mane.
Paskirstymo kepurė tarė:
- Varno Nagas!.
Aš apsidžiaugiau. Susipažinau su Varno Nago koledžo nariais. Galiausiai nuėjome į miegamuosius.
-
Tai buvo keista diena. Vincentas vis dar nesuprato, kurių galų jo tėvai nenorėjo leisti jam mokytis Baltosios Žvaigždės magijos akademijoje Kanadoje, kodėl būtinai reikėjo jį išsiųsti per visą platų ir didelį Atlanto vandenyną į Hogvartsą. Akademijoje būtų galėjęs mokytis prancūziškai, ir iš jo akcento niekas nesijuoktų. Ak taip, baisiausias dalykas, kurio manėsi čia sulauksiąs, buvo patyčia dėl kalbos.
Be to, juodas apsiaustas ant jo keistai kabėjo, mėlynas ir bronzinis kaklaraištis spaudė, o visa salė buvo pernleyg triukšminga. Vincentas būtų gal ir nevalgęs iš principo, idant parodytų savo didų nusiminimą ir nenorą čia būti, tačiau ant stalo atsiradus valgiams, negalėjo susilaikyti. Juk nė kąsnio, nė lašo burnoj neturėjo nuo pat pusryčių vis dar namuose, Montrealyje.
Valgydamas naujai iškeptas varnanagis su niekuo nesikalbėjo. Nenorėjo, o gal buvo pernelyg drovus, o gal pernelyg susikoncentravęs į save ir savo žemiškus malonumus. Galiausiai šventė baigėsi, ir jis vilkdamas kojas ir po nosimi niurnėdamas piktus žodžius, skirtus motinai už jos nepalenkiamą nuosprendį, išsėlino iš didžiosios salės paskui bendrakursius varnanagius, kurių tik vieno kito vardus prisiminė.
-
Tai buvo pirmasis mergaitės apsilankymas prie varno nago stalo.Tad ji visą drebėjo aišku stengiesi to neparodyti.Visą pilis kvepėjo pirmaisiais mokslo metais atrodė nieko kito gero negali įvykti.Pagaliau apžiūrėjusi varno nago stalą pajautė kokia yra alkaną.Tad greitai į savo lėkšte įsidėjo pudingo ir įsipylė moliūgų sulčių.Pavalgius pajautė didelį norą išnagrinėti visą pilį.Bet netikėtai ant jos švarko įsipylė visos likusios moliūgų sultys.Vovere greitai iš kišenės išsitraukė keletą servetėlių .Ir greitai dėmė dingo gerai ,kad niekas nepastebėjo pagalvojo ji.Kai ant stalo atsirado desertai ji jau nieko nenorėjo ir bandė prisiminti į kokį koledžą pateko jos tėtis.Jeigu jos atmintis neapgavo tai turbūt į Grifo gūžtą galvojo mergaitė.
-
Atvykusi į Hogvartsą Erika labai džiaugėsi. Pirmiausia reikėjo perplaukti ežerą, susipažinti su naujais draugais. Atėjo ta akimirka kada reikėjo užsidėti Pakirstymo Kepurė. Kepurė ilgai galvojo kur Eriką skirti. Tikriausiai be reikalo atvykau į Hogvartsą. Po šios minties kepurė suriko:
-Varno Nagas.
Mergaitė linskma nubėgo prie Varno Nago stalo. Ir prisėdo šalia kitų naujų varniukų.
-Sveiki.,-Droviai pasakė mergaitė.
Tuo metu ant stalo atsirado kalnai valgių. Tikra puota. Mergina prisišveitė lygi soties. Galiausiai šventė baigėsi ir reikėjo keliauti į Bendrajį Kambarį. Varno Nago kambarys buvo bokšte tad reikėjo ilgai lipti kol ten pateksi. Mergaitė lipdama nepaduso ir visai lipti nepavargo. Taip ir baigėsi pirmoji mergaitės diena Hogvartse.
-
Marlenos Paskirstymo ceremonija buvo šiek tiek kitokia nei kitų vaikų. Per Rugsėjo pirmosios šventę danguje kabojo ryški pilnatis, tad mergaitė pati pasirinko ją praleisti ten, kur jai buvo saugiausia - Ūdrų Žabanguose. Todėl ir į Hogvartsą rudaplaukė atvyko kiek vėliau nei jos bendraamžiai. Žinoma, buvo pikta, kad dėl to, ko negalėjo ji pakeisti, turėjo praleisti savo pirmąją kelionę Hogvartso ekspresu ir Paskirstymo ceremoniją, kurią visi, lankę šią mokyklą, prisimindavo su šypsena veide.
Didžioji salė buvo vaiduokliškai tuščia. Marlena atvyko vėlai vakare, o gal jau naktį, kai visi buvo sugulę į lovas. Mergaitės laukė tik profesorius ir Paskirstymo kepurė. Buvo keista tyloje girdėti net ir menkiausią krepštelėjimą, rudaplaukei einant link pakylos. Taip pat mergaitei buvo ir nedrąsu - ji ir taip jau jautėsi kažkokia kitokia ir netokia. Gal tik prisiminimuose iškilusios pasididžiavimo pilnos tėvų šypsenos jai gavus laišką įkvėpė šiek tiek drąsos.
Taip, ji mokysis Hogvartse ir ja visi didžiuosis.
Ashley nemaloniai pasimuistė ant kėdės ir jai mokytojas ant galvos uždėjo kepurę, kuri tuoj pat užkrito mergaitei ant akių. Bijodama pajudėti, žaliaakė jos nepasitaisė.
Tu ir taip žinai, kad esi ypatinga?
Marlena krūptelėjo. Nesitikėjo, kad tas medžiagos gabalas ją taip kiaurai permatys.
Ne grifė, ne švilpė... Bet protinga ir ambicinga. Kaip save apibūdintum?
-Niekaip,-mergaitė sukryžiavo rankas ant krūtinės, visai įsijautusi į pokalbį su skrybėlę.
O štai ir klastuoliška dalis...
-Ar tu visada priimi sprendimus pagal tai, ką kažkas kažkada lepteli?-kuo toliau, tuo labiau ta keista, nušiurusi skrybėlė jai nepatiko.
Galėtum varnos ir daugiau parodyt...
Ginčas tęsėsi geras dešimt minučių. Net ir šalimais stovėjęs profesorius nemaloniai trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos. Regis, nei kepurė, nei Marlena niekaip nepriėjo išeities.
-Tebūnie, Varno Nagas.
Dabar jau Hatfield susiraukė. Jai tas daiktas daugiau nei dešimt minučių ūžė ausis apie Klastūnyną ir Varno Nagą, o staiga ėmė ir nusprendė pati! Na, šaukštai po pietų. Keistoji legilimantiška kepurė dingo nuo mergaitės galvos ir profesorius šypsodamasis tarė:
-Sveikinu.
Štai tau ir Paskirstymo ceremonija.
-
Vieną gražų pavasario pirmadienį Elliw pamiršo pavalgyti ir pusryčius, ir pietus. Kur tuo metu buvo Liucija, kuri turėjo velsietei tokius dalykus priminti, neaišku. Nenuostabu, kad vakare švilpė pasijuto esanti alkana. Ji nebežinojo, kur rasti Didžiąją salę (juk visą dieną ten nebuvo, kaip jai prisiminti?!), tad ilgokai klaidžiojo koridoriais, kol pagaliau užuodė maisto kvapą. Teliko tikėtis, kad tai ir yra vieta, kurioje jai reikia valgyti. Įsibrauti į virtuvę ar dar kur nors visai nesinorėjo.
Įėjusi mergaitė apsižvalgė. Pamatė keturis ilgus stalus, o tolėliau - ir Garbingąjį. Jeigu jos neapgavo atmintis (o dėl to tikras negalėjo būti niekas), tai ir buvo jai reikalinga patalpa. Kvepėjo skaniai, tad buvo galima tikėtis, kad rudaplaukė šį kartą nesuklydo.
Kadangi buvo pakankamai vėlus vakaras, mokinių salėje tebuvo vienas kitas. Gal ir gerai: niekas nepastebės, kad Elliw atėjo su vienu batu. Kur buvo kitas, ji nežinojo. Arba jo neapsiavė, arba pametė kur nors pakeliui. Deja, šiuo metu tokios informacijos švilpės galvoje nebuvo.
Vos neužkliuvusi už kažko, kas mėtėsi (arba nesimėtė) ant grindų, Elliw galiausiai priėjo prie savo koledžo stalo. Čia buvo visai tuščia, kas mergaitei tiko: negalėjo pakęsti juoko, kai ji nepataikydavo maisto į burną. Dėl to geriau yra valgyti vienai.
Elliw pasitaisė Švilpynės uniformos apsiaustą ir kibo į bandeles.
-
Po ilgo pasivaikščiojimo aplink ežerą, Rokas atėjo į didžiąją salę. Pastebėjo, kad visa Varno Nago stalo galinė dalis jau buvo pustuštė, mat ten dažniausiai sėdasi atėję mokiniai. Maisto buvo likę tik pačiame priekyje, kur ir planavo atsisėsti juodaplaukis. Ten nuėjęs varnis labai nustebo, nes toje vietoje bandeles ramiausiai kimšo kažkokia švilpukė (sprendė iš dėvimos apglamžytos uniformos). Rokas jos visiškai nepažinojo, tačiau iš smulkios išvaizdos spėjo, jog buvo pirmakursė. Vaikinas norėjo jai padėti, galvojo, kad mergaitė dar nepažįsta mokyklos (nors mokslo metai jau ir įpusėjo), tačiau nenorėjo, kad ji pasijaustų išeista ar pajuokta. Nusprendė pirmiausiai nesakyti nieko. Tiesiog atsisėdo priešais ją. Gaila, kad neturėjo jokios Varno Nago atributikos, vilkėjo džemperį ir juodas kelnes.
Jaunuolis pradėjo valgyti taip, kaip visada. Įsidėjo vištienos gabaliuką ir mišrainės. Pamatė prie jo kairės rankos stovintį puspilnį kompoto asotį. Pats įsipylė sau ir paklausė šalia sėdinčios švilpukės:
– Nenori kompoto?
Paklausus galvoje sukosi mintis, kad pašnekovė įsižeis. Rokui ne visada sekdavosi bendrauti su žmonėmis. Net ir gerai apgalvotas sakinys jį trikdė.
-
Neilgai trukus prie Elliw prisiartino kažkoks vaikinukas, jai nematytas. Rudaplaukė buvo visai tuo patenkinta: galbūt pavyks pabendrauti, o jis pasirodys besąs toks pat geras kaip ir Liucija? Jeigu ne, tai irgi nebaisu: vis tiek po penkių minučių ji neprisimins berniuko veido.
Iš pradžių atrodys, kad tik atėjęs vyresnis mokinys jos iš viso nepaisys. Tai buvo kiek keista, tačiau Elliw ir toliau valgė bandelę. Vieną kartą beveik užspringo, tačiau pavyko išvengti nelaimės (!). Ir tada vaikinukas galiausiai pripažino, kad pirmakursė egzistuoja. Ir netgi pasiūlė jai kompoto! Šito gėrimo Elliw iki Hogvartso nebuvo ragavusi, tačiau mokykloje jau spėjo išmokti, kaip tai yra skanu.
- Mielai, ačiū, - atsiliepė ji. Stengėsi, kad balsas skambėtų draugiškai ir neišduotų įtampos: Elliw labai bijojo, kad ką nors ir vėl padarys ne taip. Ji žvilgtelėjo į ąsotį ir kiek sutriko: taip ir nesuprato, ar vaikinukas paduos jį jai, ar reikia pasiimti pačiai. Vis dėlto tai buvo Elliw ir įvykio reikėjo laukti. Šįkart laukimas nebuvo ilgas. Ji ištiesė ranką ąsočio link, tačiau užkliudė jį, ir visas turinys išsipylė tiesiai vaikinukui ant kojų.
-
Rokas būtų įpylęs švilpukei kompoto, bet ši pasiryžo tą padaryti pati. Varnis neprieštaravo jos pasirinkimui – padarė nemažą klaidą. Staiga visas braškių skonio skystis atsidūrė ant Roko treninginių kelnių. Jeigu tai būtų koks pažįstamas žmogus, juodaplaukis labai greitai būtų jį aprėkęs, be šį kart susivaldė. Nenorėjo pasirodyti labai piktas, nors toks tuo metu ir buvo. Giliai įkvėpė. Pasiėmė servetėlių ir pasivalė kelnes. Gerai, kad jas buvo susipurvinęs kieme – ar taip, ar taip reiktų skalbti. Tada pasižiūrėjo į stalą. Visas jis, įskaitant ir ketvirtakursio lėkštę, buvo padengtas kompoto sluoksniu. Rokas pabandė viską apvalyti, tačiau tik jam pradėjus tą daryti stalas magiškai išsivalė. Gaila, kad taip nenutiko su kelnėmis. Tikriausiai buvo burtažodis, galintis jam padėti, tačiau tokio nežinojo.
Po kiek laiko apmąstymų griaužiant bandelę, vaikinas nusprendė vėl užvesti pokalbį:
– Tai kuo tu vardu? – norėjo paklausti maloniai, bet balse vis dar buvo, vos girdima pykčio gaidelė.
-
Kai vaikinukas nepradėjo rėkti ar keiktis, Elliw net nustebo. Jos nesėkmės dažniausiai priversdavo kitus itin susinervinti. Nebent tai būdavo Liucija, kuri buvo tiesiog kantrybės ir gerumo pavyzdys. Štai šis žmogus, atrodo, irgi norėjo pabūti gerumo pavyzdžiu: jis pradėjo viską ramiai valyti. Staiga kompoto likučiai nuo stalo dingo. Švilpė labai dėl to nustebo: kaip tai galėjo atsitikti, jeigu nei ji, nei vaikinukas neturėjo išsitraukę lazdelių? Kita vertus... Gal dėl to, kad jos lazdelė buvo kažkur, viskas ir susitvarkė: juk jeigu Elliw pabandyyų panaudoti burtažodį, viskas išeitų priešingai.
- Aš? - itin "logiškai" reagavo į klausimą velsietė. Aplinkui nieko nebuvo, tad buvo kaip ir akivaizdu, kad klausimas užduotas jai. Draugiškas žmogus nusprendė mergaitė ir galiausiai ištarė: - Na... Elliw.
Ji nutilo ir atsikando bandelės. Niekaip negalėjo apsispręsti, ar paklausti, koks šalia sėdinčio žmogaus vardas. Tai atrodė tarsi logiškas ir draugiškas poelgis, tačiau ji vis tiek to vardo neatsimins. Galiausiai priėmė sprendimą.
- O tu? - pilna burna paklausė Elliw ir staiga užspringusi pradėjo kosėti ir dusti.
-
Dar vieni metai, dar vienas kraustymasis svetur. Ir dar beveik pačiame mokslo metų gale. Užknisa? Taip. Sėdėtų sau ramiai Liuksemburge pas močiutę, niekas neknistų proto ir galėtų ramiai sau vaikščioti į žiobarišką mokyklą. Kažkur ten Afrikoje jos nepriėmė į magiškąją mokyklą (jeigu ten tokia ir egzistavo), ale, be paramos (aka kyšio) nebus ir mokslo. Teko mokytis vietinėje žiobariškoje, o magijos namuose su mama. O dabar, tėtį perkėlus į Londoną, Élise atsidūrė Hogvartse. Sąžiningai išlaikė jai skirtus stojamuosius ir su puikiais rezultatais laisvai čia pateko. Tereikia šiek tiek smegenų iš mamos, budrumo iš tėčio ir voila.
Didžiojoje salėje penkiolikmetė buvo viena iš vyresniųjų, kuriai teko eiti prie pasiskirstymo kepurės. Nesijautė nemaloniai, tačiau tas daiktas ant josios ševeliūros atrodė dar tragiškiau nei ant kitų galvų. Eh, afromerikietė. Kol toji kepurė sau kažką burbėjo, auskaruotoji mąstė apie tai, kaip vėl teks pažindintis su žmonėmis ir po kažkiek laiko juos palikti, nors tėtis žadėjo, kad tai jau paskutinis kraustymasis. Aha, papasakoja tegu bobutei. O dar ta anglų kalba! Negalėjo sakyti, jog jai sekėsi prastai, ne, ši kalbėjo visiškai laisvai, tačiau, ak, prancūzų ji dievino ir nežinojo, ar kas šioje pilyje mokės bent paprastą oui, oui, baguette. Ilgai netruko, garbanotoji buvo paskirta į Varno Nagą. Tiesą pasakius, nelabai domėjosi šiais koledžais, tad tik kilstelėjo žavius antakius ir menkai šyptelėjo krykštaujantiems pirmakursiams. Žinojo, kad dar pasiliks metus penktame kurse, tėvai leido atsipalaiduoti iki šių mokslo metų pabaigos ir normaliai praeiti josios kursą dar kartą su normaliais profesoriais, mama buvo per daug atlaidi mokymui namuose.
Liuksemburgai, je te veux. Prancūziškos mintys daužtelėjo galvon, o kažkokia riebi bandelė burnon. Sėkmės, Élise.
-
Rokas pamatė, kaip iš didžiosios salės išeina likę žmonės. Užsidarius durims Švilpynės, Klastunyno ir Grifų Gūžtos ir garbingasis stalai ištuštėjo, užgęso daugelis žvakių. Nors, pagal taisykles jie čia galėjo būti dar pusvalandį, salės aplinka tikriausiai norėjo parodyti, kad galėtų išsinešdinti ir anksčiau. Tačiau pokalbis tarp Roko ir pirmakursės dar tik įsibėgėjo.
Vaikinas šiek tiek sutriko, kai švilpukė pasiteiravo, ar klausimas buvo užduotas jai. Juk jie kalbėjosi, o prie Varno Nago salo tuo metu daugiau niekas nesėdėjo! Galvojo kažką pasakyti, bet visgi tikėjosi, kad pati susipras, taip ir nutiko.
– Aš Rokas, – žiūrėdamas tiesiai Elliw į akis (kad susiprastų su kuo šneka) atsakė į jos klausimėlį juodaplaukis.
Jaunuolis labai išsigando, kai švilpukė pradėjo stipriai kosėti, tačiau nežinojo ką daryti. Įpylė jai stiklinę vandens ir padėjo. Tikėjosi, kad nenumirs sėdėdama prie jo.
-
Vaikinukas prisistatė. Atrodo, buvo vardu Rokas. Elliw mintyse kelis kartus pakartojo tą vardą. Tikėjosi, kad pavyks prisiminti. Naivu? Turbūt. Bet nepabandęs nesužinosi.
Kosulys, užpuolęs po užspringimo, buvo siaubingas. Švilpė aplinkui nieko nematė. Nei vaikino, sėdinčio šalia, nei vandens stiklinės, kurią jis maloniai padėjo. Teliko noras greičiau išspręsti šitą problemą. Ji pasilenkė į priekį, nes tikėjosi, kad taip bus paprasčiau, tačiau galva pataikė į tą pačią stiklinę. Kaktą suskaudo, o vanduo ištiško į visas puses. Kosulys ir toliau nesiliovė.
Po kurio laiko Elliw pajuto, kad kvėpuoti darosi šiek tiek lengviau. Giliai įkvėpė ir apsižvalgė. Nelabai suprato, kaip čia atsidūrė. Ir, tuo labiau, ką čia veikia šitas šalia sėdintis vaikinukas. Ar jis visą laiką čia buvo? Dėl to Elliw nebuvo tikra, tad dėl visa ko paklausė:
- O tu ką čia veiki?
-
Švilpei pradėjus dar labiau kosėti, dusti ir kitaip negaluoti, Rokas išsigando ir visiškai pasimetė. Pripylė stiklinę vandens, tačiau paskiau susiprato, kad Elliw tikriausiai netokioje stadijoje, kad jo išgertų. Tada bandė apeiti stalą ir patapšnoti jai per nugarą, bet nespėjo... Mergaitė kažkaip sugebėjo atsigauti pati, kai Rokas jau stovėjo prie pat. Varnis atsisėdo greta jos, nusprendė nebeiti į kitą stalo pusę, bijojo, kad pirmakursė vėl pradės springti.
Pasižiūrėjęs į švilpukę, vaikinas pagalvojo, kad jai jau viskas gerai, tačiau kur buvęs, kur nebuvęs grįžo keistas jos pasaulio suvokimas.
– Tu mirtinai springai, tai atėjau padėti, bet pati susitvarkei. Gi nelakstau šiaip sau ratų aplink stalą, – pasakė jis ir dar kartą žvilgtelėjo į ją. – Gal tave nuvesti į ligoninę, nes matau, jog kažkaip šiandien nesiseka valgyti? – pasiteiravo su balse girdimu nerimu.
Varnis jau pradėjo gailėtis, kad nusprendė atisisėsti būtent prie šios pašnekovės
-
- Aš? Mirtinai springau? - pasitikslino Elliw. Niekaip nesuprato, kodėl šitas vaikinas peza tokias nesąmones. Neatrodė pažįstamas, tad kodėl reikėjo šitaip kliedėti? - Ar aš tau ką padariau?
Apsižvalgiusi pamatė ant stalo gulinčią lėkštę su keliomis bandelėmis. Į atmintį grįžo vaizdas, kaip ji tas bandeles valgo. Vadinasi, ji čia buvo jau kurį laiką. Bet šitas berniukas? Ne, negali būti! Jo tikrai čia nebuvo. Elliw vėl atsisuko į jį, kai išgirdo keistą pasiūlymą eiti į ligoninę.
- Aš sveika! - garsiau nei ketino užriko velsietė. Jautėsi įžeista. Juk jau nieko neatsitiko! - Gal tau pačiam reikėtų prigulti? Matosi, kad ne viskas gerai su galva.
Elliw visai suirzo. Vieną kartą sugebėjo pati rasti didžiąją salę, tai būtinai turėjo prie jos priskresti kažkoks neaiškus vaikinas su keistais pasiūlymais... Švilpė suprato nebesanti alkana. Tad ji tiesiog atsistojo. Ranka užkliudė lėkštę, tad ta nukrito ant grindų. Bandelės išlakstė į visas puses. Vis dėlto mergaitė nekreipė į tai dėmesio. Jeigu jam trukdo, pats ir sutvarkys.
Nieko nebepasakiusi berniukui ir į jį nebepažvelgusi Elliw patraukė išėjimo link. Žinoma, nepraleido progos kelis kartus atsitrenkti į stalą, tačiau galiausiai sėkmingai paliko didžiąją salę.
-
Kai jis įėjo nustebo kad viršjo nėra stogo ir aplinkui puvo labai daug skraidančių žvakių.Kai jis jau buvo salės vidury įėjo mokytoja ji turėjo kepure ir taburete tada pasakė kad kai išgirsi savo varda ateiti prie jos ir ušsidėti kepure .Ir kai jau iš girdau savo varda atėjau tik ušsidėjau ir pasakė
-Varno nagas. (VN2)
-
Tik įėjo pirmakursiai pro ąžuolines duris ir salėje įsiviešpatavo tyla. Tokia tyla, kokios tikrai negalėjai tikėtis, jei būtum girdėjęs ir matęs kas vyko prieš tai.
Pirmakursiai buvo tokie susikaustę. Jų veiduose matėsi baimė ir nežinia. Juk jie (o ypač tie, kurie nieko nežinojo apie Hogvarcą iki gaunant laišką) negalėjo nieko žinoti, nei kas jų laukia, ar tai gerai, ar blogai... Staiga pakilo M. Magonagal ir liepė pirmakursiams atsisėsti ant kedės ir
užsidėti Paskirstymo Kepurę ant galvos.
Pirmoji buvo mergaitė Nikolė Parker. Ji žinoma žinojo kas jos laukia, bet vis tiek drebėjo, bijojo pakliūti į Švilpynę (tėvai kalbėjo, kad tai blogiausias koledžas). "Nebus labai blogai, jei pakliūsiu į Klastunyną, bet kas bus jei pakliūsiu į Švilpynę?!" galvojo ji ir labai jaudinosi.
O, kad jūs žinotumėte, kaip Nikolei palengvėjo, kai Paskirstymo Kepurė, po kelių minučių sušuko (ji jau buvo spėjusi pradėti nerimauti, kad jos iš vis nepriims į Hogvarcą):
- Varno nagas!
Mergaitė (o tiksliau - raganiukė) nusimovė kepurę ir nudūmė prie delnais plojančio, švilpiančio, šūkojančio ir visaip kitaip džiaugsmą keliančio Varniukų stalo, virš kurio kabėjo mėlynai auksinės vėliavos su vanagu.
(VN2)
-
Atvykusi mergaitė į didžiąją salę tiesiai prieš akis pamatė stalą prie kurio sėdėjo mokyklos direktorius ir mokytojai. Ir tai pat prie to stalo buvo paskirstomojį kepurė. Prie kurios pirmakursius ir vedė viena iš mokyklos mokytojų. Kai Katerina paskyrė i varno nagą ji nužingsniavo prie jo stalo. Visi džiūgavo, plojo. Kai ji atsisėdo iškart pradėjo dairytis aplinkui. An stalo pilna maisto ir saldumynų buvo. Sienos iškabintos žvakidėmis. Bei koledžų plakatų. O lubos buvo užkerėtos nakties mėnesiena. Ir žvakidės kybojo virš galvos. Paskui ją užkalbino viena mergaitė Katerina su ja susipažino ir jos truputi pabendravo. Labai labai džiaugiausi čia patekusi.
-
Amelija įėjo į didžiąją salę. Ji buvo labai laiminga, kad papuolė į hogvartsą. Mergaitė nustebo, nes aplinkui viskas buvo labai gražu, o labiausia jai patiko lubos, dabar ten plaukė dideli debesys. Kai visi pirmakursiai stovėjo prie kepurės, Amelija truputį jaudinosi, bet nelabai, nes ji jau beveik žinojo kur papuls. Kaip pakvietė ją, ji vis dėl to pajuto, kad jaudinasi ir kojos kyla nenoriai. Užsidėjus paskirstymo kepurę ji pradėjo tyliai melstis, kad papultų ten, kur nori. Bet turbūt jinai šnabždėjo per garsiai, nes slėje pasigirdo kelių mokinių juokas. Mergaitė truputį susigėdo ir nutaisė rimtą veidą.
- Varno nagas! - sušuko kepurė. Amelija plačiai nusišypsojau. Ten ji ir norėjo papulti! Mokiniai prie mėlynai uždengto stalo, o tai buvo mėgstamiausia Amelijos spalva, pradėjo ploti. Mergaitė atsisėdo ten, pasisveikino ir pradėjo valgyti, galvodama apie hogvartsą.
-
Nuo Lauros pirmos dienos mokykloje praėjo mėnesis, bet ji vis negali pamiršti tos dienos. Ji įžengusi pro nemažas, medines duris įėjo į salę. Jos akys iškarto krypo ties mėlynais ir bronzinias ornamentais.
Kai atėjo jos eilė sėstis ant kėdės ir užsidėti kepurę ji užtikrintai užlipo tais keliais laipteliais. Viena iš profesorių uždėjo kepurę jai ant galvos. Kepuraitė galvojo ilgai kol galų gale nusprendė mane priskirti prie varnanagių. Tada Laura nerealiai džiaugėsi, kad ji pateko į tokį koledžą kuriame tiek daug jos bendraamžių. Tą dieną ji prisėdo prie to stalo žinodama, kad jos ten laukia viskas: Draugai, mokytojai ir galų gale šeima. Tos dienos ji niekada nepamirš, tos dienos kai ji oficialiai tapo hogvartso mokine.
-
Vienintelis dalykas kurį jaunoji burtininkė galėjo pagalvoti atsisėdusi prie Varno Nago stalo, buvo tai kaip ryškiai čia spindėjo mėlyna ir bronzinė spalvos. Šiu spalvų derinys Natali asocijavosi nes su intelektu ir mokslu, o elegancija, kas tikriausiai nėra tokie jau skirtingi dalykai. Jausmas atsisėdus buvo toks, lyg atsisėdusi būtų kitoje erdvėje, visos kalbos sklidusios nuo kitų stalų nutilo ir buvo girdėti tiktais aplinkui sėdinčių varnanagių. Mergaitė vis dar negalėjo patikėti, kad ji čia, ji Hogvartse - burtų ir kerėjimo mokykloje. Kiekvienas centimetras šios mokyklos spindėjo ir pulsavo magija ir stebuklais. Nors su magija ir buvo susipažinus namuose ir iš pažįstamų burtininkų žinojo ko galima tikėtis, tačiau čia, viską matant savom akim, buvo kitaip. Čia magija buvo visur ir visada. Net maistas kurį matė priešais save buvo kitoks, nors ir atrodė kaip paprastas, kasdieninis maistas kurį valgytum namuose, nuo jo lygiai taip pat kaip viskas šioje mokykloje skleidė magiją.
-
Kristinos Granger pusseserė pateko į varno nagą. Mokinė iš tiesų džiaugėsi, bet labiausiai norėjo į klastunyną. Na nieko gal seksis ir čia man. Veronika atsisėdo prie varno nago stalo ir valgė kas buvo padėta ant stalo ir tuo pačiu bendravo.
- Aš esu Veronika Spellman, mano pusseserė jeigu žinote yra Kristina Granger ji tik iš grifų gūžtos. Labai džiaugiuosi, kad patekau į hogvartsą.
Mokinė būdavo kaip ir Kristina, vis apsiterliodavo, nukrisdavo nuo kėdės ir vis iškrėsdavo visokių šunybių. Todėl šį kartą ji apipylė mergaitę moliūgų sultimis.
- Aš labai atsiprašau, aš netyčia...
Veronika jau buvo nuliūdusi, bet labai nekreipė į tai dėmesio ir toliau valgė. Pavalgiusi ji gražiai apsišluostė, atsistojo ir išėjo iš didžiosios salės.
-
Ofelija nedrąsiai žingsniavo kartu su varniukais link didžiojo, valgiais apkrauto stalo. Jai buvo neramu, visgi pateko į protingiausių raganų ir burtininkų koledžą, o jai visgi mokslai nelabai rūpėjo. Prisėdusi prie stalo alkana nesijautė, visa virpėjo ir jaudinosi, nieko nepažinojo, niekada nebendravo su bendraamžiais. Užustalėje vaikai išalkę valgė viską ką tik galėjo, juokėsi, šypsojosi, tad šiek tiek nusiraminusi, Ofelija irgi užkrimto gardžiais kepiniais, bet ilgai nelaukusi atsistojo ir paliko nukrautus stalus su daugybe burtininkų, šiandienai užteks tokio šurmulio.
-
Mirabelė trypčiojo iš laimės ir negalėjo patikėti, jog ji pateko į savo išsvajotą mokyklą - Hogvartsą. Įžengus į Didžiąją salę ją apimė įvairus jausmų mišinys - baimė, džiaugsmas, pasitikėjimas, nustebimas. Širdis spurdėjo lyg vėjo draskoma. Apžvelgusi aplinką savo salotinės spalvos akimis pastebėjo nuostabias lubas, kurios buvo užkerėtos, jog atrodytų kaip tikras dangus. Akimis permetė per visus salėje esančius mokinius. Nedrąsiais žingsniais žengė prie pirmakursių minios, prie Paskirstymo kepurės. Mergaitę apimė baimė, kadangi buvo labai nedrąsi šiek tiek nerimavo. Įvairūs jausmai, įvairios mimikos pirmakursių veiduose. Atėjo Mirabelės eilė užsidėti kepurę. Atsisėdus ant kėdės ji užmerkė akis - neturėjo žalio supratimo kur ją paskirs, tačiau jai tas ir nelabai rūpėjo. Po kelių akimirkų kepurė sušuko - Varno nagas! Mirabelę apimė džiaugsmas ir šiluma užpildė jos visą kūną. Kol mokiniai plojo, ji nuėjo atsisėsti prie savo stalo. Apžiūrėjo aplink stalą sėdinčius savo klasiokus nusijuokė ir pradėjo valgyti galvodama apie šios dienos įvykius.
-
Amelia nedrąsiai įžengė pro Didžiosios salės vartus. Nuleidusi galvą, žiūrėdama į savo batus, lėtai slinko prie pirmakursių būrio, kuris nekantriai laukė paskirstymo į koledžus. Pakėlusi akis ir pamačiusi kokie visi laimingi ir savimi pasitikintys, ji pasijautė šiek tiek nejaukiai, kad pati šitaip nesijaučia.
Gavusi laišką iš Hogvartso, kurį atnešė nuostabaus grožio pelėda, ji labai džiaugėsi. Jos mama jai daug pasakojo apie burtininkų mokyklą ir visus nuotykius kuriuos ji patyrė mokydamasi burtų, kokia ji tada buvo laiminga viso to klausydamasi. Mama jai buvo papasakojusi apie visus keturis Hogvartso koledžus, labiausiai Amelią žavėjo tik vienas iš jų. Tai varno nagas kuriame mokosi visi išmintingi ir drąsūs. Bet jos mama ir visa jos giminė priklausė Švilpynės koledžui, todėl Amelia jautė pareigą mokytis ten pat.
Galbūt todėl šiuo metu stovėdama prie visų pirmakursių ji negalėjo taip džiaugtis, nes jos viduje virte virė dviprasmiški jausmai. Jos mintys sukosi aplink tai, jeigu nepateks į Švilpynę ar nenuvils mamos. Bet būdami tokie jauni kaip Amelia mes niekada nepagalvojame, kad mūsų tėvams rūpi tik mūsų laimė.
Amelia paskutinė žengė prie paskirstymo kepurės, jos riešutmedžio spalvos akyse buvo galima įžiūrėti baimę, vos tik paskirstymo kepurė prisilietė prie jos plaukų iš kart sušuko:
- Varno nagas!
Jos koledžio draugai pradėjo ploti ir pasitiko ją su šypsena. Prisėdus prie stalo ir pažvelgus į savo koledžo draugus ji supranto, kad dabar ji laiminga. :)
-
Mažasis varniukas Rigvydas įeina į didžiaja sale. Joje taip spalvinga, gražu. Ore sklando žvakės, salės lubos permatomos kiaurai, o pati salė tokia didelė kad Rigvydui apsvaigo galva. Rigvydas nuėjo atsisėsti prie Varno Nago stalo. Rigvydas mato kaip sklendžia vaiduokliai. Rigvydas bando susirasti draugų ir manau jam pavyko. Tada stebuklingai atsiranda maistas ant indų, Rigvydas lieka netekes žado. Tai tiesiog yra burtų ir kerėjimo mokykla į kurią Rigvydas seniai svajojo patekti. Rigvydas jau pavalgė ir pradėjo ruoštis eiti į bendrajį kambarį. Kiek žinojo Rigvydas Varno Nago bendras kambarys yra gražus ir nepakartojamas. Rigvydas atsistojo su kitais varniukais ir visi žygiavo į bendrajį kambarį.
-
Simonas iš prigimties nebuvo droviausias ir palyginus sumanus tad patekes į varno naga nesuglumo. Atsisėdo pačioje viduryja stalo ir iš kart užvedė pokalbį su pora antrakursių. Antrakursiai buvo malonūs ir papasakojo apie pily kai tuo pačiu metu Simonas šlamštė antį. Pilies įstorija Simona tikrai nustebino jis buvo kai ką girdėjas ,bet tai ,kad pilis turi nuosava kvidičo aikšte! Eina sau! Kai antis kažkur dingo Simonas pasipildė sulčių ir inyko į kažkokį paukštį (berniukas galėjo garantuoti jog tai nebuvo žiovarams įprastas paukštis) po kiek laiko užsinorėjo susipažinti su bendraamžiais apsidairė ir gerai už poros vietu susigūžes stovėjo jaunas berniukas Simonas atsistojo ir priėjo prie jo, beniukas pažvalgė į jį, pasislinko leisdamas atsisėsti ir padavė ranką:
-Labas aš kajus pirmus metus čia.
-Labas aš Simonas irgi pirmakursis.
-Toks aukštas ?
-Taip tai mano prakeiksmas...
Jie linksmai pasišnekučiavo ir su prefektais nuskubėjo į miegamuosius.
-
šis stalas išsiskire tuo kad įžengus į didžiaja sale šviečia ryški mėlyna spalva kuri nušviečia visa sale ,ir atrodo kad tai sapnas nes ten neapsakomai gražu , tai lyg svajonės išsipildymas,į hogvatse tai spalvinga ir gražu ten norėtų papulti visi ,ten ore tvyro meilė,draugiškumas,neviltis,ir visi kiti dalykai,neina apsakyti kaip nuostabu ten buti :)
-
Iš tolimo mažojo miestelio, Sabrina įžengė į mokyklą, kurią kažkada rekomendavo jos pusseserė Christina. Mergina žinojo, jog pateks į varno nagą, šis koledžas visad buvo jos, ji tą gerai žinojo. Pasitaisiusi savo baltus kaip sniegas plaukus, prisėdo prie kitų pirmakursių ir stebėjo juos ant kiek jie visi yra skirtingi. Spellman žinojo, jog čia draugų tikriausiai neturės, nes ji buvo visiškai kitokia ir gana keistoka mergaitė. Ant stalo buvo pilną vaišių, daug maisto, tačiau Sabrina nieko nevalgė, nes buvo pavalgiusi prieš ilgąją kelionę. Varniukė švytėjo džiaugsmu, jog bent sugebėjo pabėgti iš to miestelio ir pabėgti nuo chuligano pusbrolio. Po šios vakarienės ji norėjo tik susimatyti su savo sesute Veronica ir pussesere Christina. Ach, man pavyko pasprukti.
-
Įėjusi pro milžiniškas Didžiosios salės duris mergaitė pamatė keturis ilgus stalus. Tarp jų buvo ir Varno Nago stalas. Varniukė lėtai priėjo prie jo ir atsisėdo ant kėdės. Vaišėmis nukrautas stalas stovėjo Mariai prieš nosį. Stojo tyla, po kokių 30 sekundžių ant stalo liko tik dubenėlis avižinių sausainių, viskas buvo suvalgyta, moksleiviai ėmė tapšnoti vieni kitiems per pečius, nes buvo taip juokinga. Šalia Marios sėdėjo mergaitė, ji paklausė:
- Pirmakursė?
- Taip,- atsakiau aš.
- Aš irgi... oi skauda pilvą, persivalgiau.
Mes juokėmės. Staiga atėjo profesorė Dorotėja Hopes, ji pasižiūrėjo į mus ir paklausė:
- Mergaitės ką veikiate?
- Nieko...-pasakė Maria.
- Ne tikrai nieko,- dar vis prunkšdama pasakė varniukė.
-
Tamsios akys buvo nuleistos į grindis ir kartu su pirmakursių būriu Arabella žingsniavo didžiosios salės link. Vos tik įžengusi į didžiąją salę, ši negalėjo nepastebėti jos dydžio ir įspūdingo vaizdo, bet sustoti ir paspoksoti, deja, tačiau negalėjo, kadangi šios laukė kiek kitokia, taip pat šiurpinanti kaip ir visas pasaulis, veikla. Neramus, kiek išsigandęs ir daug besitikintis žvilgsnis lakstė po salę, bet galiausiai sustojo prie pakilos, ant kurios jau buvo kviečiami mokiniai, kurie buvo paskiriami į koledžus. Holland jau gyvendama paveiksle žinojo, kad yra burtininkė, tačiau tikrai nesitikėjo, kad ši ne savo noru bus ištraukta iš jo, o tuo labiau, pateks, bus pakviesta į vieną geriausių burtininkų mokyklų.
Išgirdusi savo vardą ir pavardę, mergaitė nieko nelaukdama nužygiavo ant pakilos. Kepurei atsiradus ant jaunosios burtininkės galvos, bijodama rezultatų Arabella užsimerkė, bet tuoj pat jos veide atsirado menka, patenkinta šypsenėlė. Tiesą pasakius, nors vienuolikametė nežinojo kur norėjo patekti, tačiau apsidžiaugė patekusi į varno nago koledžą.
Jau kiek laimingesnė, nebe tokia išsigandusi, ši nužygiavo prie stalo, prie kurio sėdėjo nauja Arabellos "šeima".
-
Na štai, Abigailė žengė per nuostabiosios Hogvartso kerėjimų mokyklos Didžiosios salės slenkstį. Salėje stovėjo keturi ilgi stalai. Prie kiekvieno jų sėdėjo mokiniai, apsitaisę burtininkų apsiaustais. Visi buvo linksmi, kalbėjosi, džiaugėsi, sugrįžę atgal į magiškąjį pasaulį. Tačiau Abigailei tai buvo pirmas kartas, ir ji nekantravo pradėti šią nuostabią kelionę. Netrukus teko žengti prie seno kepurės kuri kalbėjo ir skirstė mokinius į koledžus. Ji buvo vadinama Paskirstymo kepure. Nereikėjo ilgai laukti, nes Paskirstymo kepurė pakvietė Abigailę ir ši sužinojo, patekusi į Varno Nago koledžą. (VN2)
-
Elodie jautėsi nesavame kailyje, žengdama pro Didžiosios salės duris. Salė buvo pripildyta burtininkų ir burtininkių, kuriems ji jautėsi nepritampanti. Metus iš metų ramiai leidusi žiobariškame gyvenime, šioje salėje ji nesijautė jaukiai. Kad nors būčiau turėjusi ko nors išsiklausinėti apie visas šitas magijas... Vis mąstant tokiomis mintimis, nejučiom priartėjo ir jos eilė sėsti į lemtingąją kėdę, ir sužinoti kur ji praleis sekančius septynerius metus. Tiesą pasakius, toji kepurė ją iš dalies gasdino. Bet nėra kuo stebėtis, čia jai viskas yra neįprasta ir taip bus dar kurį laiką.
Staiga ją, iš jos minčių, pabudino balsas, sakantis jos vardą. O jergutėliau. Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, mergaitė žengė pirmyn. Nei kėde nebuvo patogi, nei kalbanti kepurė ant jos galvos. Bet, rudaakės laimei, kepurė netruko ilgai apsispręsti. Giliai širdyje ji žinojo, kur paklius. Kai išgirdo apie visus koledžus, Varno Nagas ją idealiai apibūdino. Taigi ir nebuvo šokiruota, eidama link minėtojo koledžo stalo. Net nejuto, kaip plačiai šypsojosi. Bet tam priežastis buvo. Kažkodėl ji nujautė, kad čia bus laiminga. Ir ramiau atsiduso, besisėsdama vidurį varnanagių.
-
Kai Heilė įžengė į didžiają salę pastebėjo besiblaškančią puseserę Evelina Džonson. Ji sėdėjo prie grifų gūžtos stalo ir droviai šniakučiavosi su kitais grifais. Heilei atrodė, kad net Azkabane neturėjo būti taip baugu kaip yra dabar! Nesigailėdamas viduja viską užpildė jaudulys. Kai derektoriaus pavaduotoja garsiai ištarė Heilės Karter vardą, jaunoji raganą nuėjo iki rudos keistai atrodančios kepurės ir atsisėdo ant kėdės. Derektoriaus pavaduotoja uždėjo seną skrybelę Heilei ant galvos ir pradėjo šnekėti Heilė myntyse rėkavo iš baimės, kad pateks į tą koledžą į kurį visa širdim nenori. VARNO NAGAS! Šaukdama ištarė kepurė.
Mergaitė pradžioj buvo nusiminus, kad nebus su savo geriausia pusesere, nors kartais Evelina Heilę ir sunervuodavo tylėdama kaip pelytė po šluotą, bet Heilė savo puseserę vistiek mylėjo. Helė sėdėdama prie Varno nago stalo užuodė skanų maisto kvapą jau norėjo imti ir paragauti, bet prakalbo Mokyklos derektorius. Heilei atrodė, kad profesorius jau kalba daugiau negu valandą nors buvo praėją tik 5 minutės.
Pagaliau kalba baigėsi ir visi mokiniai kibo į maistą. Netrukus auksinėse lėkštėse atsirado daugybe namų elfų gaminto maisto. Heilė apisdžiaugė, kad pagaliau gali pasisotinti, kadangi visą dieną ji beveik nieko neturėjo burnoje. Prisiminė tik traukinyje užkirtusi šokoladinių varlių ir saldžiųjų zvimbikų. Paėmusi įrankius ji apsidairė - visi taip pat skanavo maistą. Po sekundėlės ji irgi jau valgė. Po viso to prefektai palidėjo naujokus į bendruosius kambarius. Heilė pamojo pusseserei, bet nebuvo tikra ar toji pastebėjo.
Kai Heilė išvydo savo lovą ji nebenorėjo nieko, tik gultis į ją ir pamiegoti. Juk rytoj prasidės pamokos ir ji nekantravo pamatyti kaip iš tikrųjų čia viskas vyksta. Juk vis dėlto visą savo gyvenimėlį iki šios dienos ji leido našlaičių prieglaudoje, tad mažai ką težinojo apie patį Hogvartsą. Atsigulusi pajuto šilumą nuo pačios patogiausios lovos, kurioje tik buvo miegojusi. Neilgai trukus ji užsnūdo.
-
Oficialios priežastys, kodėl Selena šį ankstų rytą, kai už milžiniško aukso spalvą atspalviu primenančio lango dar buvo galima regėti niekuo dėtą ir pasauliui nenusikaltusį mėnulį, atsibeldė į burtų ir kerėjimo mokyklą žinomos nebuvo. Bent jau įprastam ir niekuo su tuo nesusijusiam individui tokią informaciją sužinoti būtų buvę beveik neįmanoma, tačiau niekas, ir neturėjo suprasti, kad į Hogvartso teritoriją atvyko Magijos ministerijos darbuotoja, ir savo auksinėmis akutėmis ištyrinėjo didžiąją pilies dalį. Isabellos išvaizda per ne lyg neišsiskyrė iš mokinių, o kadangi savo ūgiu priminė vaiką Švedijoje stūksančioje mokykloje net jaudintis dėl to nebuvo verta. Jos niekas neturėjo atpažinti, o jei ir būtų supratę, kad pilyje šmirinėjo aštuoniolikmetė nieko nebūtų galėję panelei padaryti. Viskas skambėjo lengviau, nei lengvai.
Šiuo metu Vizengamoto teisėja sėdėjo prie Varno Nago koledžo mokinių stalo, parėmusi smakrą ranka ir susikėlusi koją ant kojos mėgavosi ankstyvo ryto nuotaika. Nors miegojo vos porą valandų, miego beveik nenorėjo, tačiau kelios minutės tylos ir ramybės jai buvo neprošal. Ir taip dabar net nebuvo ką daryti... Juk kiekvienas mokinys miegojo ar bent jau apsimetė tą darąs, o veikti be jokios rizikos net nebuvo įdomu.
Gurkštelėjusi karčios kavos giliai įkvėpė ir šyptelėjo. Reikėjo pripažinti, mielai būtų sugrįžusi mokytis, o dar mieliau pradėjusi mokytis Hogvartse. Toptelėjo, jog galėtų nusliūkinti į nuodų ir vaistų klasę, ir sudalyvauti šioje pamokoje. Niekam nebuvo paslaptis, jog eliksyrų maišymo antrojo departamento vadovė labiausiai ir buvo pasiilgusi. Negi galėjo būti kitaip?
-
Arletė įdėmiai stebėjo Didžiąją Salę ir visa aplinką aplink ją. Iš tiesų mergaitė kone verkė. Ji jau dabar norėjo namo kartu su mama leisti laiką ir ištisą dieną šypsotis... Juk tai skambėjo, kaip stebuklas, tačiau šia gyvenimo dovana Russell džiaugėsi kiekvieną rytą ir vakarą. Negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be šviesiaplaukės mamos, o dabar atrodė, net gilioje fantazijoje nebūtų pagalvojusi, kad turės bandyti susigaudyti tokioje milžiniškoje pilyje, kur nepažinojo nei vieno asmens, neturėjo, nei vieno burtininko kuris ją palaikytų ir atstotų mamą čia. Nepraėjo nei diena ir žalsvose akutėse buvo galima pastebėti ilgesį, ir graudulį. Ir kodėl Anya negalėjo šiuo metu stovėti čia ir pagelbėti vienuolikmetei? Juk namuose darydavo tai visą laiką, o be šios panelės pagalbos, Arletė tikrai negalėjo susitvarkyti. Ir tarnų čia nesimatė. Nesuvokė, ką galėjo padaryti, be niekieno pagalbos. Juk buvo auklėta kitaip...
Šviesiaplaukė prasispraudė pro kitus mokinius, taip išlįsdama į patį būsimųjų Hogvartso mokinių krūvos priekį. Šį kartą nenorėjo dėl savo aplaidumo susimauti, tad darė viską, ką tik pranešė ir rekomendavo daryti mylimiausias žmogus žemėje – mama. Ir pati suprato, viso to reikmę, juk skaityti iš lūpų, kai niekas neužstojo žemaūgės bent jau buvo įmanoma. Ir kodėl Anya negalėjo pasamdyti gestų kalbos vertėjos, kuri pagelbėdavo Arletei, vos tik prireikus...
Ilgai netrukus, mažoji burtų ir kerėjimo mokyklos mokinė susikaupusi stebėjo paskirstymo kepurę. Nors kiek nepatikėjo tuo, ką vakarais pasakodavo mama, per kelias minutes mintys pasisuko visai kita esme ir ši, pradėjo skrajoti padebėsiais.
Staiga jos mintis nutraukė staigus stumtelėjimas į priekį, nors mergaitė žinojo, kad jos eilė užsimaukšlinti kepurę jau buvo čia pat. Žengusi žingsnį pirmyn atsisėdo ant kedės, nors mama ir buvo minėjusi, kad Arletė pateks į Varno Nagą.
Šviesiaplaukė užmerkė akis ir grįžo prie tų pačių minčių apie Hogvartsą. Užplūdo noras viską ištyrinėti ir apie viską parašyti mamai. Taigi nors tai ir nebuvo tinkamiausias metas mąstyti apie taip Arletės mintys jau sukiojosi ten. Deja, ji negalėjo sau leisti to, juk turėjo būti paskirta į koledžą... Su šia mintimi vaikas sugrįžo į Didžiąją salę. Žalvos akutės pastebėjo ryškios mėlynos spalvos koledžą, kuris žvilgsniais ir šypsena veide kvietė ateiti pas juos.
Arletė it koks angeliukas nulipo nuo tos senos kedės, tada mergaitė nulėkė prie Varno Nago spalvomis pasidabinusio stalo ir įsitaisė tarp kitų pirmakursių.
Žalsvos akutės ant stalo nepastebėjo nieko neįprasto arba viskas, kad tūnojo šioje pilyje buvo per daug ypatinga, kad stalas taip išsiskirtų iš to. Nenutuokė, dėl kurių savo savybių atsidūrė varniukų koledže, tačiau nežadėjo dėl to kvaršinti savo galvos. Dar šiandien mergaitė parašys mamai laišką ir ji turbūt jai viską paaiškins. Arletė iš tikro tikėjosi, kadangi viskas jau dabar pasirodė kiek painu, tačiau įdomu ir žavinga. Ar viskas buvo, kaip vienuolikmetė įsivaizdavo? Abejojo. Viskas atrodė dar šauniau ir jaunoji, ir taip mamos numylėta mergaitė tik šyptelėjo, ir toliau žvalgėsi aplinkui, laukdama kol pasibaigs paskirstymo ceremonija, ir jie galės keliauti į Varno Nago bendrąjį kambarį. Nors ir neturėjo nei žalio, nei tuo labiau mėlyno supratimo kur jis, vylėsi, kad vyresni mokiniai padės, o jei ką tiesiog it koks seklys Morka apie kurį sužinojo iš mamos rodomų istorijų šmirinės už jų ir stebės, kur jie žingsniuoja. O gal įsidrąsins ir pakalbės. Tai irgi buvo variantas, tačiau tikrai ne toks malonus jaunajai varniukei, kuri vis dar negalėjo patikėti, kad atsidūrė Hogvartse, buvo pirmakursė ir greitai pradės mokytis. Viskas atrodė lyg sapnas, tačiau iš to sapno net nenorėjo pabusti. Na, tik truputį, kad galėtų išvysti mamytę, kurios galvojo, kad nematė jau šimtus metų.
Varniukės žalsvos akys atrodo išsprogo, kai visai netikėtai stalas nusidriekė įvairiausiais saldumynais. Tik tada suprato, kokia išalkusi buvo. O seniau maistą ruošdavo mama – išdrįso pagalvoti ir giliai atsiduso. Nors nuotaikų kaita, Russell nepasižymėjo, tą akimirką atrodė, kad sugriuvo visas pasaulis. Kodėl tas vienintelis žmogus žemėje, kuris taip rūpėjo mergaitei negalėjo būti šalia? Arletei be jos pasidarė liūdna ir graudu, tačiau nenorėdama švaistyti maisto ir vėl stengėsi elgtis, kaip mokino mama ir nedrąsiai paėmė kažkokį pyragėlį ir šyptelėjo. Skanėsto skonis buvo pasakiškas, tačiau argi buvo galima tikėtis ko nors kito iš Hogvartso – daugumos vaikų svajonių mokyklos, kurioje mėlynojo koledžo atstovė atsidūrė?
Ir vėl užsisvajojusi mergaitė net nepastebėjo, kaip po truputį iš Didžiosios Salės išlėkė mokiniai, vedami prefektų. Kiek pasimetusi apsižvalgė, tačiau nieko nelaukė ir lėkė tiesiai pas varniukus, kurie ėjo nežinia, kur. Arletė tik gūžtelėjo pačiais ir šyptelėjo. Bendrajame kambaryje, kad ir kur jis šioje burtų ir kerėjimo mokykloje būtų buvęs, varniukė tikrai parašys mamai laišką, apie kurį mąstė visą laiką, lipdama laiptais, būdama Didžiojoje salėje ar važiuojant Hogvartso ekspresu.
-
Stela šios akimirkos laukė labai, labai ilgai. daugybe katru ji isivaizdavo kaip smagi įeis į Didžiąją salę. Tačiau kai atsidarė Didžiosios salės durys ji sunerimo. Apsižvalgiusi Stela pamatė, kad ir kiti vaikai sunerime. Atsisukusi į savo nauja draugę pastebėjo, kad Lisa išsigandusi žvalgosi po patalpą. Tik dabar Stela pamatė kokia ispudinga Didžioji salė. Staga ji prisiminė savo seserį kuri irgi laba troško patekti į Hogvartsą Selinai čia patiktu pagalvojo ji ir nuo tokios minties Stelos veidas nušvito. Begalvodama apie seserį mergaitė išgirdo savo varda. Nedrasiai priėjusi prie kėdės ant kurios gulėjo pakysrtimo kepurė, atsisėdo ir užsidėjo kepurę. Salėja isivyravo tyla. Stelai buvo labai neramu, tačiau tada pasigirdo kepurės sprendimas
- Varno nagas!
Pasigirdo plojimai, ji atsistojusi nuėjo ir atsisėdo prie Vano nago stalo. Mergaitė buvo labia laiminga, nes visada norėjo patekti į Varno nagą arba, bet nelabai, į Švilpynę. Kaip gerai, kad manes nepaskyrė į Grifo gūžtą, aš juk nesu labai drasi. Ačiu tau kepure, kad nepaskyrei ir į Klastunyną. Poto raganaitė susidomėjusi toliau sekė pakirstymo seremoniją. Lisa dar nebuvo paskirta tačiau Stela žinojo, kad ji norėtu mokytis Varno nago koledžie. Jos draugė užsidėjo pakirstymo kepure ir pasigirdo šūksnis:
- Varno nagas!
Lisa atsisėdo prie savo draugės. Jos buvo labai alkanos tad kai direktorius pasakė kalba abi pradėjo valgyti su dideliu apetitu . Tiek visokiu patiekalų dar nesu mačiusi ant vieno stalo, Selina iš nuostabos žado netektu pagalvojo Stela. Jaunoji mokinė prisivalgė tiek, kad jai net pilvą skaudėjo. Tačiau atsiradus desertui ji dar pajegė suvalgyti du pyragaičius. Pasibaigus vakarienei naujokė su visai nuėjo į Varno nago bendraji kamabri, o iš ten į megaičių miegamajį. Stela ir Lisa pateko į tapati kambarį.
-
Atsibudusi Stela net pagalvojo kai visa tai netikra, kad ji niekada nebuvo Hogvartse, kad ji dar vis savo namuose. Tačiau kai nuėjo į Didžiają salę ji galaiusiai isitikino, kad visa tai nebuvo sapnas. Mažają raganiukę apėmė toks džiauksmas, kad jai prieštai buves toks didžiulis alkis, staiga dingo. Tuo tarpu, jos draugė Lisa kirto už tris.
- Aš nesuprantu kaip tu gali nevalgyti?- atsisukusi į savo dragę su nuostaba paklausė Lisa.
- O aš nesuprantu kaip tu gali valgyti!- atkiro Stela ne piktai. Tačiau jos draugė tik gūžtelėjo pečiais ir valgė toliau lyg niekur nieko. Žiurėdama kaip kambariokė valgo ir Stela užsinorėjo paragauti varškės apkepo su džemu.
- Mmmm...- tepasakė varniukė paragavusi pusryčių.
- Chi, chi, chi, - sukikeno Lisa. - Kas sakė, kad nesuprantama kaip galima valgyti.
- Atsiemu žodžius.- sumurmėjo Stela pilna burna apkepo.
- Žinai kai šyrit atsibudau pamaniau, kad viskas tebuvo sapnas, bet už tenka vien tokio maisto pusryčiams paragauti ir aš garantuta jog tai tikrovė.
Abi draugės nusikvatojo
- Aaaa!!! - riktelėjo Stela ir į ja atsisuko sunerimusi darugė. Tačiau pamačiusi kas išgazdino draugę nusikvtojo. Iš Dragring lėkštės kyšojo Vaiduoklio galva.
- Nuoširdžiai atsiprašau panele.- ir atsiprašęs vaiduoklis kažkur pradingo. Dabar nepilnai atsipeikėjusi Stela paklausė draugės:
- Kas po galais čia buvo?!
- Vienas iš pilies vaiduokliu,- tarstelėjo kikendama Lisa mat prieš akis jai dar stovėjo draugės išsigandusi ir tu pačiu juokinga išraiška. - Tikriausiai netyčia pataikė išnirti tavo lėkštėje. Bet keista, mania kadangi tu iš grynakrauju šeimos tai apie juo žinai.
- Žinojau, kad pylije yra vaiduokliu, bet taip išsigandau pamačiusi viena gyvai, teisingiau jo galva savo lėkštėje, jog rodės viska papiršau.
- Girdėjau, kad kiekvienas koledžas tusi savo vaiduoklį, tik nežinau ar tai tiesa.- lyg pasakė, lyg paklausė Lisa.
- Taip, Varno nago koledžo šmekla man rodos vardu Pilkoji dama.
Poto abi draugės suvalgė po keksiuką ir plepėdamos apie tos dienos mokslus išėjo iš didžiosos salės.
-
Sai dar jaunas, nepatiklus, kritiškas vaikas. Kai pagaliau jį pakvietė prisėsti ant taburetės ir užsimaukšlinti ant galvos kepurę, jis tik nepatikliai ir įtariai nužvelgė kepurę. Kepurė buvo perdidelė vaikiūkščiui ir nukrito ant akių. Ojoj koks tu įdomus vaikas! - atrodo atsiduso kepurė. Taip ,ji tarsi kalbėjo berniuko galvoje. - Tu visiškai neturi emocijų, jos tarsi užslėptos giliai viduje. - Sai persilaužė iš išorinio pasaulio į savo pasąmonę ir šiurkštokai pareiškė. - Ar tu mano minti skaitai? - kepurė atsakė. - Taip, bet tai daryti daug sunkiau negu kitų vaikų. - Sai supyko, bet tai parodė tik balsu. - Aš išmokytas užrakinti prisiminimus. Galiu pasakyti tiek. Nenoriu į Klastūnyną ir Švilpynę. Į Grifų gūžtą, taip per vidurį gal. Skirk mane į Varno nagą. - kepurė juokėsi! Juokėsi visa savo širdimi. - O gal tave tikrai į Klastūnyną paskirti? Tu toks ambicingas, užsispyręs. Daug pasieksi, aukštai kilsi ir žemai nekrisi. Švilpynei - tu netinki. Į Grifo gūžtą aš tave paskirčiau mielai. Bet tavo protas aštriausias šiemet, būsi varnanagis, drauge brangus. - Sai tik patenkintas nusiėmė kepurę ir nudūmė šale kitų varnanagių, kurie plojo jam tiesiog nepakartojamai. Sai jautėsi nuostabiai, pagaliau jis Hogvartse, čia jam vieta. Siūs sesei laiškus ir pasakos laiškuose tetai Polei, kokius jis draugus turi nuostabius!
-
Štai ir atėjo tas metas kai Charlotte atvyko į Hogvartsą pirmąjį kartą savo gyvenime. Mergaitė sunkiai tegalėjo patikėti tou kas tou metu įvyko. Vos prieš pora savaičių ji sužinojo apie visą magijos pasaulį ir apie tai jog nuo šiol ji jo dalis. Gal mažytė, bet svarbi. Nuo tos dienos kai sužinojo apie stebuklus jai jau beveik ranka pasiekiamus, ji vos apie tai tik ir tegalvojo. Burtų lazdelės, Hogvartsas ir visa kita. O kai galiausiai atėjo metas išvykti Hogvartso ekspresu buvo labai sunku atsisveikinti gerąja savo teta. Juk žinojo, kad nematys jos - vienintelės likusios giminaitės iki Kalėdų. bet bent jau galės siųsti laiškus. Nors ji ir abejojo, kad laikas jai prailgs. Bet štai ji jau stovi čia - vadinamojoje didžiojoje salėje.
Aplink ją bildėjo kitų mokinių kojos. Nedrįsdama pakelti akių aukščiau ir pilnai apžiūrėti aplinką, ji stengėsi atrodyti kuo drąsesnė, nors jautėsi visiškai atvirkščiai. Ėmė svaigti galva pajutus visos salės didybę. Pe nugarą perbėgo šiurpuliukai, tačiau ji to neparodė šalia nedrąsiai tipenantiems kitiems venuolikmečiams. Charlotte nužvelgė aplinkui ją sustatytus stalus. Aplink juos sėdėjo daugybė mokinių, tačiau auksinės lėkštės ir indai kažkodėl buvo visišksi tušti. Galbūt čia kaip kokiame restorane, maistą atneša padavėjai. Bet ką aš galiu žinoti juk vis dėlto esu žiobarė...
Priėję pakylą pirmakursiai sustojo juos vedusi direktoriaus pavaduotoja sustojo ir ėmė kalbėti. Charlotte's galvoje sukosi tiek daug minčių, kad ji vos galėjo susikaupti ir išklausyti profesorės. Pagaliau jai baigus mokinius pradėjo skirstyti kalbanti kepurė, ko tiesą sakant laki Charlotte's vaizduotė visiškai nesitikėjo. Charlotte buvo viena iš pirmųjų paskirta į koledžą. O kai kepurė jai virš galvos suriko:
- VARNO NAGAS! - ji kiek sutriko.
Kiek buvo supratusi iš kepurės dianos Varno nage mokėsi protingi mokiniai. Keista, bet mergaitė tikėjo jog labiausiai tinks Švilpynei.
Ji nuėjo link Varno nago stalo ir atsisėdo šalia pasitempusios koledžo prefektės.
Kai visi pagaliau buvo paskirstyti ir po direktoriaus keistokos kalbos prasidėjo vaišės. padavėjų spėjimas nepasitvirtino, nes valgiai vos tik Charlotte mirktelėjo, atsirado patys. Laiminga, kad pavalgys, tačiau prisibijodama Klastūnyno stalo ji pasisveikino su šalia sėdinčia jos amžiaus Varno nago mokine.
- Labas, mano vardas Charlotte, - nusišypsojo ir viltingai atsikando duonos.
- Labas, aš Alisa.
Po trumpos pažinties dialogas užsitęsė ir Charlotte nudžiugo. Žiobarų mokykloje ji neturėjo tikrų draugų kurie būtu jaudiniesi dėl jos dingimo (tai yra išvykimo į Hogvartsą). Tad čia ji labai apsidžiaugė ir po ceremonijos jos drauge patraukė į bendrąjį kambarį.
-
Ar žinote koks geriausias jausmas visame pasaulyje? Žinoma, atsibudus rasti laišką kviečiantį mokytis Hogvartse. Šįryt, Edward buvo tikriausiai laimingiausias berniukas visame pasaulyje, galbūt ,net visoje visatoje. Vis dar apsivilkęs pižamą Edward nubėgo į virtuvę, kurioje teta ruošė pusryčius.
- Teta! Gavau laišką kuris kviečia mokytis Hogvartse! - Šviasiaplaukis nusijuokė ir atsisėdo prie stalo laukdamas pusryčių. Atplėšęs laišką jį mintyse perskaitė ir dar kartą nusijuokė. Netrukus ant stalo jau garavo šviežia kiaušinienė, pabarstyta krapais ir svogūnų laiškais, šalia lėkštės stovėjo puodelis su kakava. Papusryčiavęs jis nulėkė į savo kambarį ir prisėdęs ant dar vis nepaklotos lovos, prisiminė tetos pasakojimus, apie Hogvartsą, apie Skersinį skersgatvį kuriame reikės susipirkti visas prekes. Įdomu, į kurį koledžą mane paskirs. Marqeen prisiminė jog daug daiktų, net nepaliestų, kurie buvo reikalingi Hogvartsui gulėjo sandėliuke, apdulkėję. Gera žinia, nereikės trenktis į Skersinį skersgatvį, dėl ADHD ligos ten būtų sunkoka. Bet vis ir knietėjo sužinoti kaip jis atrodo. Praėjo keletas savaičių, buvo metas vykti į Kings Kroso stotį, o iš jos į Hogvartsą. Tą naktį, rudaplaukis nemiegojo, nes labai nekantravo. Tos laukimo valandos buvo labai ilgos ir sekinančios. Per visą kambarį nučirškėjo žadintuvas, greitai jį išjungęs išpuolė iš kambario iš užkliuvo už lagamino, kuris rodos jau buvo parengtas kelionei į Hogvartsą. Teta išėjo iš greta esančio kambario, jau pasiruošusi vykti. Nebuvo keista jog ir Edward buvo pasirengęs. Jie išvyko ir žiobarų automobiliu keliavo link stoties. Buvo sunku sedėti, nežinia ar dėl ADHD ar dėl nekantravimo. Viskas - Edward sedėjo traukinyje, tiksliau gulėjo, nes labai norėjosi miego. Vaikinas vylėsi jog galės nusnausti. Traukinys pajudėjo ir Edward nulūžo savo kupė. Jį pažadino traukinio švilpukas, jau buvo sutemę. Tai reiškė tik vieną - Edward jau Hogvartse. Greitai užsivilkęs uniformą, vaikinas su visais išlipo iš traukinio ir valtelėmis nuplaukė į mokyklą. Pilis privertė išsižioti, ji buvo tokia graži! Laikas ėjo nepastebimai, tiesiog lėkė. Ir štai - Edward Lucas Marqeen stovėjo su visais Didžiojoje salėje kur turėjo būti paskirtas į kažkurį koledžą. Rudaplaukiui nebuvo svarbu kur jį paskirs, bet širdis troško Varno Nago. Staiga, Marqeen išgirdo savo pavardę ir išėjęs į priekį atsisėdo ant kėdės, jo plaukus palietė ta sena kepurė.
- VARNO NAGAS! - Užkriokė ji. Lucas džiaugėsi, šokęs nuo kėdės jis atsisėdo prie stalo, kur sėdėjo daugiau Varniukų. Prasidėjo naujas gyvenimo žingsnis - Hogvartsas.
-
Pagaliau atsirado galimybė ištrūkti iš mėšlo, kuriame Bretas gyveno vienuolika metų. Kai prieš trejus metus mirė brolis, viskas pasidarė dar blogiau. Atrodė, kad Bretas ir dvynės seserys iš viso niekam neberūpi. Jie amžinai likdavo nevalgę, neprausti ir sušalę.
Nenuostabu, kad berniukas nekantriai laukė, kad atvyks į tą paslaptingą mokyklą, kurioje Brendanas pradės jau penktus mokslo metus. Aišku, ilgą laiką širdyje ruseno baimė, kad Bretas laiško negaus. Tėvai magiško kraujo neturėjo visiškai, ką gali žinoti, gal tik vyriausias šeimos vaikas toks ypatingas? Laimei, laiškas atėjo, ir štai Bretas stovėjo ilgoje eilėje ir laukė, kada pagaliau bus pakviestas.
- Ar galima greičiau? Jau dvi dienas nieko nevalgiau, - suburbėjo jis, kartais vis žvilgtelėdamas į Švilpynės stalą, kur apspistas draugų sėdėjo Brendanas.
Naujokų eilė tirpo tiesiog kankinančiai lėtai. Kvaila kepurė kartais galvojo ištisą minutę, o Bretas, atrodė, per tą laiką išties nustips iš alkio. Tiesa, jis daugiau nesiskundė: nereikėjo, kad per daug smalsūs mokyklos naujokai susidomėtų, kodėl vienas iš jų yra tiesiog išbadėjęs. Aišku, ir traukinyje nieko negalėjo nusipirkti - ką ten nusipirksi, kai pinigų gyvenime nesi net čiupinėjęs?
- Brett o'Connor! - pagaliau pakvietė kažkokia moteris. Iš alkio ir nuovargio linkstančiomis kojomis berniukas patraukė Paskirstymo kepurės link. Atsisėdo ant kėdės ir atrodė, kad tuoj apalps. Išties - jeigu tuojau pat negaus pavalgyti, galės keliauti tiesiai į ligoninę. Būtų tiesiog nuostabi mokslų magijos mokykloje pradžia. Dabar tu tik greičiau, nes tikrai apsijuoksiu liepė Bretas kepurei, bet jai buvo nė motais. Ji labai jau ilgai galvojo, kur berniuką dėti. Galvojo apie Švilpynę, pasvarstė ir Klastūnyno variantą. Jau atrodė, kad Bretas pateks į Grifų Gūžtą. Gerai, apsispręsk greičiau! Dėk tu mane kur nori, kad tik gaučiau bent ką nors suvalgyti! pamažu pradėjo pykti Bretas. Kai jis supyksta, nebūna gerai, ir Paskirstymo kepurė, ko gero, tą pajuto.
- VARNO NAGAS! - pagaliau teikėsi surikti ji. Bretas stryktelėjo nuo kėdės ir piktai nuplėšė skrybėlę nuo galvos.
- Ar nebuvo galima greičiau?! - riktelėjo jis ir šveitė kepurę moteriai į veidą. Piktai nuėjo plojančio stalo link ir nustūmė eiti savo koledžo sužinoti ėjusią mergaitę. Bretui pasirodė, kad ji pargriuvo, bet tokie menkniekiai naujajam Varno Nago mokiniui nerūpėjo. Jam reikėjo tik pavalgyti.
Nudribęs prie stalo Bretas nekreipė dėmesio į jį sveikinančius mokinius. Reikėjo maisto. Kol paskirstymas nesibaigė, pavalgyti niekas nedavė, tad berniukas patikrino artimiausių kaimynų nosių tvirtumą.
- Ar man kas nors duos pavalgyti?! - užriko jis per visą salę, paleidęs koledžo draugui kraują iš nosies. Pagaliau ant stalų atsirado vaišės, tad Bretas lyg niekur nieko puolė valgyti. Taip, nuo dabar jo gyvenimas bus geresnis.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Ant suolo šalia sėdėjo mergaitė rudais plaukais ir atkakliai stengėsi prisiminti, ko čia atėjo. Iš viso, kur ji atėjo? Apžvelgusi patalpą suprato, kad kažkada čia teko lankytis. Tik kaži kokiu tikslu? Šito Elliw, deja, nepajėgė prisiminti. Kiek toliau nuo jos sėdėjo keletas vyresnių mokinių, bet jų velsietė nepažino. Žinoma, tai reiškė, kad tarp jų nėra neLiucijos, ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos. Kad ten nėra ir Liucijos, Sabrinos ar Joanos trečiosios, mergaitė nesusimąstė.
Priešais Elliw, šalia teleskopo, gulėjo tuščia lėkštė. Ar gali būti, kad klastuolė čia atėjo pavalgyti? Susimąsčiusi rudaplaukė atsargiai paėmė lėkštę į ranką, bet ji iš karto nukrito ant žemės. Garsus trenksmas turbūt pažadino pusę mokyklos, kurios pavadinimo Elliw vis dar nežinojo, mokinių. Tiesa, velsietė netrukus pamiršo, kad sukėlė kažkokį triukšmą. Paėmusi šalia gulėjusią bandelę susimąstė: ar jai valgyti pačiai, ar pamaitinti teleskopą? Laimei, pavyko prisiminti, kad astronomijos prietaisai nevalgo, tad susikišo kepinį sau į burną. Tiksliau, bandė susikišti, mat tai bedarydama užspringo ir pradėjo baisiausiai kosėti.
- Liu... ci... ja...? - dusdama sugebėjo išspausti Elliw. Neįsivaizdavo, ar draugė gali suprasti taip neaiškiai ištartą savo vardą. Vis dėlto Liucija buvo geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Ji tikrai turi žinoti, kai Elliw prisireikia pagalbos. Kadangi taip atsitinka nuolat, Liucija visada turi būti pasiruošusi. Tik kur ji, po galais, šitiek laiko yra dingusi?
Elliw pamiršo, kad kosėja (nors to daryti nenustojo) ir su siaubu suprato: geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje ją paprasčiausiai pamiršo.
-
Staiga ji už kažko užkliuvo ir su siaubingu garsu dėjosi veidu į nesuvokiamą daiktą ir nusirito kokį porą metrų žemyn. Tada akys atsimerkė, nebeliko tamsos ir mergina pagaliau pamatė kur esanti. Užtruko dar valandėlę kol Nikolė išsibudino, pradėjo mąstyti - ji suvokė, jog ir vėl lunatikavo po Hogavrtsą. Šį sykį "pasisekė" siaubingu greičiu bėgti laiptais, tada užkliūti už pakopos, dėtis veidu į laiptus ir taip nudardėti žemyn iki laiptų pabaigos. Ir baisiausia - ji pradėjo jausti ir suvokti skausmą. Perštėjo veidą, veikiausiai bus smarkiai nusibrozdinusi po to kai čiuožė laiptais, dar nugarą baisiausiai skaudėjo, lyg kas būtų nelygu kokio dydžio akmenį uždėjęs. Negana to ji suvokė negalinti normaliai paeiti, nes skausmas kojoje buvo nepakeliamas - gal lūžo kaulas? Būtų ne pirmas kartas.
Po viso to, rožinių plaukų savininkė pabandė suvokti kurioje Hogvartso dalyje esanti ir koks paros laikas. Stengdamasi nejudėti, nes nuo kiekvieno judesio neapsakomai skaudžiai suduodavo į nugarą ar kojas, ji iš lėto apsidairė. Iš kelių objektų suprato esanti netoli Didžiosios salės, o iš per langą, vos per metrą nuo jos, sklindančios šviesos nustatė, jog turėtų būti kažkur apie devinta valanda ryto.
Įvertinusi savo galimybes mergina klibikščiuodama patraukė link Didžiosios salės pusryčių. Jos planas buvo pasistiprinti (suvalgyt pusryčius), o tada varyt į ligoninę - juk madam Pomfri akimirksniu sugydys lūžusį kaulą, ane?
Šiaip ne taip pasiekusi salę ji svirduliuodama nukako iki varniukų stalo. Nikolė nužvelgė stalą tikėdamasi išvysti kokią nors neapgrūstą mokiniais vietą, kur nors nuošaly, bet šeštadienio pusryčių, atrodo, susirinko visi varniai. Neradusi ko norėjo, ketvirtakursė įsigrūdo tarp kažkokios aukštos merginos, gal šeštakursės ir pirmakursio Džo, kuriam teko ne kartą padėti su namų darbais koledžo bendrajame kambaryje. Parker labai apsidžiaugė, jog Džo entuziastingai kalbėjosi su kitu berniuku ir nepastebėjo kaip ji prisėdo šalia, nes tikrai nebuvo nusiteikusi pasakoti kas nutiko veidui ar šiaip bendrauti.
Tuomet ji staigiai pagriebė nuo stalo šakutę ir pradėjo kišti į burną kažkokį maistą, kurio net skonio nejautė. Ir staiga jos dėmesį pasisavino kažkoks didžiulis ir netikėtas garsas, lyg kas nors būtų kažkokį indą ant žemės numetęs ir sudaužęs. Garsas buvo itin bjaurus, juo galėjai šlykštėtis į valias, bet tada ji pamatė kai ką daug daug daug bjauresnio.
Indą sudaužęs padaras buvo ne kas kitas, o velnias žmogaus pavidalu.
-
Taigi Elliw kosėjo. Ji seniai buvo tą pamiršusi, bet nuo to kosulys nė kiek nesumažėjo. Greičiau jau mažėjo mergaitės kantrybė: kodėl jai negali bent kartą pasisekti? Teleskopas mėtosi kažkur (kad jis tebestovi ant stalo, velsietė pamiršo), Liucija irgi seniai dingusi, Sabrina ir Joana trečioji tikriausiai nė neprisimena apie jos egzistavimą... Ką ji tokio blogo padarė pasauliui, kad jai taip nuolat nesiseka? Juk Elliw - gera mergaitė.
Klastuolė liūdnai apsižvalgė po salę: gal vis dėlto pamatys kurią nors iš trijų draugių? Jai negalėjo taip nesisekti, ar ne? Deja, panašu, kad galėjo: Elliw ne tik nepamatė nei Liucijos, nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios. Akys užkliuvo už vienos iš tų trijų bjaurių mergiūkščių! Labiausiai rudaplaukę supykdė tai, kad ne neLiucija turėjo tiek įžūlumo įsitaisyti prie jos stalo! Kaip ta bjaurybė gali sėdėti prie to stalo, ant kurio stovi teleskopas?! Na, ar kažkada stovėjo, mat šis faktas į Elliw atmintį grįžęs dar nebuvo. Ne, reikia tą bjaurią mergiūkštę gerai pamokyti!
Velsietė atsistojo ir tą pačią akimirką vos nenusivertė ant žemės. Ji jau žengė žingsnį tos bjaurios mergiūkštės link, bet staiga prisiminė, kad jos teleskopas stovėjo ant stalo.
- Mano teleskopas! - suriko Elliw ir skubiai grįžo atgal. Kadangi buvo pamiršusi, kur tiksliai jis stovėjo, teko kelias akimirkas paieškoti, bet pagaliau prietaisas buvo mergaitės rankose. Visiškai saugus (?).
Velsietė ryžtingai prisiartino prie ne neLiucijos ir tik dabar suprato nežinanti, ką tiksliai reikėtų padaryti. Reikėjo kažko, kad ji daugiau nė nesiartintų! Deja, Elliw jau buvo pamiršusi priežastį, kodėl tą bjaurią mergiūkštę reikia pamokyti, tad galiausiai tiesiog piktai pasakė:
- Nešdinkis nuo mano stalo!
Velsietė pasipatogino teleskopą, bet jis sujudėjo taip, kad netyčia kaukštelėjo tiesiai ne neLiucijai į galvą.
-
- Tu!.. - neberado daugiau žodžių Parker. Ji negalėjo patikėti, jog kažkas šitaip drįsta jai gadinti visą dieną. Iš pradžių kaulo lūžis ir kiti sužalojimai, o dabar ir velnias žmogaus pavidalu! Kas ten, danguje, jos taip nekenčia? - Grįšk į pragarą, velny!!! - išsiliejo ketvirtakursė, bet staiga suvokė, jog blogai padarė - dabar tas velnias žmogaus pavidalu tikrai ją pamatys....
Nebežinodama ko griebtis Nikolė pasistengė greit pakilti nuo stalo, kad tik ta velnio išpera jos nepastebėtų, o pati rožinių plaukų savininkė galėtų kuo greičiu nukakti į ligoninės sparną ir atsikratyti šių skausmų.
Deja, buvo per vėlu. Velnias jau artinosi. Ak ir žinoma, kada tu be teleskopo? piktinosi keturiolikmetė. Ji būtų laisvai pabėgusi ir išvengusi susidūrimo su velniu žmogaus pavidalu... jei tik ne lūžęs kaulas. Parkeikta diena! Ir pakeiktas kaulas, kodėl sugalvojai lūžti būtent šiandien?!
Galiausiai, velniui prisiartinus prie pat merginos, Nikolė jau ruošėsi jį aprėkti, bet jis pirmas puolė ją aprėkinėti.
- Ak, tavo stalo?! - išklausiusi (nors tam prasmės ir nebuvo) velnio, rėžė savo rožinplaukė. - Štai ką tau pasakysiu: dingsti nuo mano stalo ir keliauji prie savo stalo, kuris randasi tam tavo sumautam pragare! Ir labai tikiuosi, kad ten nebus nė vieno teleskopo!
Kaip tik po šių žodžių ji gavo į galvą - kuri kol kas vienintelė nebuvo nukentėjusi nuo ridenimosi laiptais - teleskopu ir iš skausmo (jei ką, jai suskaudo ne tik galvą) susmuko ant žemės.
- Būk prakeiktas, bjaurusis velny! - pro sukąstus dantis išspraudė Nikolė. Tada viena ranka laikydama galvą, su kita pagraibė apsiausto kišenes ir užčiuopusi lazdelę, sugriebė ją ir nukreipė į velnią. - Anteoculatia (https://xn--burtaodiai-8jcc.lt/uzkeikimai/anteoculatia)!
-
Gloria su kitais pirmakursiais įžingsniavo į didžiąją salę. Eidama mergaitė vis nedrąsiai žvilgčiodavosi aplink išpūtusi savo rudas akis.Viskas čia lygiai taip pat kaip ir senelė pasakojo. Galvojo rudaplaukė ir toliau žvalgėsi netikėdama ką mato. Kai pirmakursiai su irisinių akių savininkę gale sustojo prie garbingojo stalo buvo pradėti šaukti mokiniai. Britė visai nieko nesiklausė tik tai žiūrėjo kas vyksta aplinkui, bet kažko dėl ji vis tiek išgirdo savo vardą. Lyg tais man dabar reikia eiti ten. Ir vis dar abejodama jaunoji Mechel atsisėdo ant kėdės. Jai buvo uždėta apdriskusi kepurė ir tuomet Gloria džiaugsmingai pagalvojo įdomu į kokį koledžą pateksiu.. Praėjo kokios dešimt minučių, bet kepurė dar nieko nesakė. Keletą mokinių sėdinčių prie savo koledžo stalų pradėjo vieni su kitais šnekėti visai nekreipdami į vienuolikmetė. Kai kurie pirmakursiai laukiantys savo paskirstymo pradėjo akyse kaupti ašaras, o net vienas jau pradėjo verkti. Dar kai kurie pradėjo pykčio žvilgsniu žiūrėti į brunetę, lyg ji būtu kaltą, kad kepurė nekalbą. Pati garbanė irgi labai norėjo verkti, bet ji taip buvo įpratusi slėpti savo emocijas, kad sėdėjo visiškai rimtu veidu. Tuo metu ji bandė prisiminti kiek laiko užtruko senelės laukimas, bet to ji visai neprisiminė. Dėl to našlaitė pradėjo kramtyti lūpą ir dar labiau nervintis. Po poros minučių ji jau tyliai kvėpavo, kad nusiramintų. Kodėl tą kepurė tyli ? Ką jie daro su mokiniais kurie nepakliūną į jokį koledžą ? Ar jiems yra atskiros pamokos ? Ar jie tiesiog yra išvaromi iš Hogvartso ? Sau milijoną klausimų uždavė pirmakursė. Jai pasisekė, kad daugiau ji neturėjo laiko sugalvoti jų daugiau, nes garsiu balsu prakalbo kepurė:
- VARNO NAGAS !
Ir tuo metu lyg pažadintas iš miego pradėjo ploti varno nago stalas. Gloria nujautė, kad kitiems mokiniams jie plojo garsiau, bet jai tai visiškai nerūpėjo. Nes ji pagaliau buvo paskirtą į koledžą, po kokių milijoną metų, bet paskirtą. O daugiau niekas kitai varnei šiuo metu neberūpėjo.
-
-
Ne neLiucija pradėjo rėkti. Elliw jau buvo pamiršusi, ką jai sakė, tad nutarė, kad ta bjauri mergiūkštė yra tiesiog siaubingai nemandagi ir sugeba tik rėkti ant Elliw, kuri, kaip žinia, yra gera mergaitė. Tik kaip išmokyti tą bjaurybę tinkamai elgtis? Iš velsietės atminties išnyko priežastis, kodėl ne neLiuciją reikia išmokyti... Ką jai reikia išmokti? Šito Elliw taip pat nebežinojo.
Kaip visada, iš sunkios situacijos klastuolę išgelbėjo teleskopas. Jis šauniai trinktelėjo bjauriajai mergiūkštei į galvą, ir ta nusivertė ant žemės. Beveik kaip Elliw. Pastaroji patenkinta nusišypsojo, bet netrukus pamiršo, kodėl šypsosi. Kaip tik tada ne neLiucija patiekė dar vieną nemandagumo porciją.
- Tu labai nemandagi! - išrėžė Elliw, nors neprisiminė, kodėl priėjo tokią išvadą. Ji nesuprato, kad paskutinis žodis buvo burtažodis, bet kažką pajuto ant galvos. Ar tai galėjo būti teleskopas?! Elliw bandė pastatyti savąjį prietaisą ant stalo, kur jis būtų saugus. Deja, vos tai padariusi užkliudė brangenybę ranka, ir ta nudribo ant grindų. Trakštelėjimas Elliw nebegalėjo nustebinti. Daug svarbiau buvo... Kas ten buvo svarbu? Kažkas Elliw tikrai rūpėjo, bet ji niekaip negalėjo prisiminti, kas. Galbūt tas keistas jausmas ant galvos?
Pasičiupinėjusi plaukus ji pajuto kažką, ko ten tikrai neturėjo būti. Ir tai tikrai buvo tik ne neLiucijos kaltė! Velsietė su didžiausia neapykanta pažvelgė į bjauriąją mergiūkštę ir suriko:
- Tai tu kalta!
Elliw spyrė bjaurybei į šoną, bet neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo tiesiai ant jos. Gerai, kad ne ant teleskopo, nors tas jau ir taip sulūžo...
-
Elizabet susipirkusi visus savo daiktus 1 kursui iškart patraukė į Hogvartsą. Patekusi tenai naujokė turėjo užsidėti paskirstymo kepurę. Elizabet labai jaudinosi ir labai nerimavo, lauke kur paskirs ją . Netrukus ja pašauke.
-Elizabet Night !-pašaukė ją profesorė
mergaitė nužingsniavo uždėti paskirstymo kepurę
- Varno Nagas! - Sušuko paskirstymo kepurė. Varnanagė buvo labai laiminga, kad gavo savo koledžą. Elizabet nekantriai laukė kada susipažins su savo kursiokais ir kitais vaikais.Atsisėdusi prie iškilmingai padengto stalo jinai apsiverkė iš džiaugsmo, kad pradeda naują savo gyvenimą su naujais draugais ir labai buvo labai buvo laiminga, kad mokysis kaip tik šioje mokykloje. Pavalgiusi ir susipažinusi su visais ją ir kitus koledžus palydėjo į kambarius.Vaikai ir Elizabet nekantriai laukė kitos dienos. Visi kietai užmigo po tokios ilgos ir nuostabios dienos.
-
Edwardas Dark susipirko visus daiktus Hogvartsui mokytis vieneriams metams. Patekęs į Hogvartsą Edwardas žinojo, kad turės užsidėti paskirstymo kepurė jis labai jaudinosi. Labai nervinosi Edwardas. Po kiek laiko atėjo naujoko laikas užsidėti kepurę. Edwarda pašaukė mokytoją užsidėti paskirstymo kepurę ir sužinojus keliauti į savo koledžą. Edwardas užsidėjo paskirstymo kepurė.
- Varno nagas! - pasakė paskirstymo kepurė!
Edwardas Dark labai apsidžiaugė, kad pateko į Varno nagą. Su šypsena nuėjo į savo koledžą išsikrauti daiktų ir saldžiai pamiegoti. Išsikrovęs savo daiktus nuėjo miegoti. Edwardas dar ilgai galvojo ir negalėjo patikėti, kad jis jau savo koledže. Ir užmigo Edwardas Dark.
-
Niki jaudinosi nuo pat tada, kai gavo laišką, bet dabar mergaitė džiaugiasi, kad pateko į Varno Nagą (VN3)
-
Įžengus į didžiąją menę, pakvipo cinamonu, švelniai nosį glostantis kvapas pirmine šaltus žiemos vakarus ir šiltą puodelį kakavos su cinamonu. Letai žingsniavau į priekį, vos pakėlusi galvą pamačiau tamsios spalvos lubas kurios atrodė kaip dangus prieš audrą, o po jomis siūbavo žvakes kurios apšvietė visą menę, tai buvo pirmas kartas kai pajaučiau, kad magija taip arti manęs ir ji tokia graži, bet grožis priklauso nuo to kaip ją panaudosi.
Visi mokiniai priėjo link menės galo, viduryje buvo pastatyta kėdė, prie kurios buvo keista kepurė su smailiu galu kuri atrodė susiraukusi ir sena. Pradėjo kviesti mokinius, vienas po vieno jie atsisėdo ant kedės ir kepure džiaugsmingai pranešdavo kur jie paskirstyti.
-Paenele Frossard! (garsiai sušuko profesorė)
Mano širdis pradėjo plakti tankiau, jaučiau kaip visi žvilgsniai seka mane kai einu link kedės. Atsisėdusi supratau kas šitas sprendimas nulems daug ką, bet dar nesupratau ką...
-Prašau paskirkite mane į Klastunyną, labai prašau. (tyliai sušnabždėjau bjauriai kepurei)
-Tavo vidus labai tamsus ir niūrus nenoriu išlaisvinti blogio į pasaulį. (kepurė sumurmėjo man atgal)
Tą akimirka kažkas sustojo mano gerklėje, kažkas neleido man nuryti seilių, tie žodžiai kuriuos man ką tik pasakė, jie stovėjo mano gerklėje, jie mane privertė susimastyti kokią šmėkla manyje tūnojo.
-Varno nagas! (su beviltiškai netikru džiaugsmu sušuko kvaila kepurė)
Atsistojusi, atsisukau į ją ir perrėžiau neapykantos žvilgsniu. Prie jos stovėjusi profesorė suglumusiai pažvelgė į mus abu.
Visi mokiniai buvo paskirstyti į koledžius, visi žingsniavo prie savo koledžių stalų, laimingom šypsenom juos pasitiko senbuviai, prasidėjo šurmulys. Nuėjau link savo stalo nerangiai prisėdau ir nuleidau akis žemyn, jaučiausi tokia viena tarp visų.
direktorius pradėjo savo kalbą
- Sveikinu visus atvykusius į savo koležius, žinokite, kad jūs atsidūrėte čia ne veltui, tai buvo lemta. Būkite atsargūs kiekvienas jūsų veiksmas turi atoveiksmį kuris priklauso nuo jūsų sprendimų.
Baigus direktoriaus kalbai pasigirdo plojimai.Visi pradėjo valgyti paruošta maistą, tik aš kaip juoda avis, negalėjau pažvelgti į visus skanėstus.
Ta diena supratau
Tai bus ilga kelione
Į magijos ir burtų pasaulį.
-
Lily tyli tipeno per salę. Aplink ją visi tokie pat tylūs ir susijaudinę kaip ir ji glaudėsi pirmakursiai. Ji buvo susigėdusi ir nuvargusi nuo visų žvilgsnių sutelktų į ją (traukinyje). Jos išskirtinai balta oda traukė visų akis. Kai dar gyveno pas žiobarus ji neturėjo labai didelio rato pažįstamų žmonių (mama ją mokė namuose magijos), tad nebuvo pripratusi prie kitų žvilgsnių. Ji jau beveik jautėsi kaip normalus žmogus , niekuo neišsiskiriantis iš kitų (kokia ir norėjo būti), tačiau štai ji ir vėl patraukė visų žvilgsnius.
Stengdamasi nepastebėti vyresniųjų jau paskirstitų mokinių į koledžus žvilgsnių, nuslenkančiu su ja ir vėl sugrįžtančių į normalų ritmą.
Tokiu gan lėoku kaip tokiai aukštai direktoriaus pavaduotojai žingsniu jie perėjo per salę ir pagaliau priėjo prie pakylos. Mediniai keturi laipteliai kilo ir jais užlipęs atsidurdavai tiesiai prieš paskirstymo kepurę. Tą padarė profesorė.
Salėje galiausiai įsivyravo tyla. Ir staiga iš kepurės burnos į salę pasklido garsas, ji dainavo.
- Gal ir atrodau negraži,
Tačiau esu labai svarbi.
Surask geresnę už mane -
Prarysiu čia pati save.
Šalin juodus katiliukus
Ir poniškus cilindrus,
Paskirstymo Kepurė aš,
Anuos visus nurungus.
Kas daros kiekvienoj galvoj,
Galiu aš pasakyti,
Tad užsidėk mane, ir tuoj
Žinosi, ką daryti.
Gal Grifų Gūžtai priklausai,
Kur renkasi drąsuoliai,
Pilni taurumo ir narsos,
Ir jie visi kaip broliai.
Antram, Švilpynės koledže,
Susirenka teisingi,
Geri ir kantrūs mokiniai,
Ir visada vieningi.
Dar Varno Nagą siulau tau,
Jei nori būt išminčius.
Rasi draugų, tik netingėk
Kas dieną mokslus krimsti.
Bet jei norėtum apsistot
Klastuolių Klastūnyne,
Kur mėgsta mulkint ir meluot,
Nesidrovėk ir užsimauk
Paskirstymo Kepure!
Pakliūsi į geras rankas,
Nors jų ir neturiu.
Baigusi rimuotą dainą, savo neritmišku balsu kepurė nutilo ir leido kalbėti direktoriaus pavaduotojai.
- Kai pakviesiu jus pavarde prašau prieiti ir būsite paskirstyti į koledžus.
Mokinius pradėjo kviestis, Lily pradėjo dar labiau jaudintis. Kas jei paklius į jai nepakenčiamą Klastūnyną? Mama visai nusivils. Lily Violet mama buvo grifė ir mažoji Workhart norėjo sekti jos "pavyzdžiu".
Štai ir atėjo Lily eilė. Jos kojos truputi drebėjo. Kai ji pasiekė sceną ir atsisėdo ant kėdės, paskirstymo kepurė iš karto ėmė šnibždėti kažką sau po nosim. Galiausiai ji pasakė taip, kad girtėtų visi - garsiai suriko:
- VARNO NAGAS! - salėje kelioms sekundėms įsivyravo plojimai, garsiausiai plojo mėlynai pasipuošęs stalas. Prie jo Lily ir nuėjo.
Juk toks ir buvo mano pats pirmas noras kai sužinojau apie Hogvartsą. Troškau mokytis Varno nage, bet tik tada kai sužinojau jog mama buvo grifo gūžtoje pagalvojau ž, kad ten irgi visai nieko. Juk man taip patikdavo tos pamokos kur mama vesdavo namuose. O varno nage nebūsiu išskirtinė keistuolė kuriai rūpės mokslai.
Ji paspaudė ranką prefektui ir atsisėdo prie stalo.
- Labas aš Medison. - Pasisveikino mergaitė iš dešinės.
- Labas, mano vardas Lily, - atitarė Workhart.
- Gal nori draugauti? - viltingai šyptelėjo Medison (ji taip pat buvo pirmakursė, ją paskirstė dar prieš Lily.
- Žinoma, - ilgai negalvojusi atsakė Lily ir nusišypsojo.
Likusį vakarą jos drauge kalbėjosi apie Hogvartsą ir jo būsimą gyvenimą.
-
Na ką gi pagaliau išaušo ta diena kai Victoria pagaliau pirmą kartą įžengė į Hogvartsą - Būrtų ir kerėjimo mokyklą tik vargu ar tuo džiaugėsi pati mergaitė. Tikėkimės , kad šiuos septynis metus aš prasimokysiu normaliai su kuo mažiau kontaktų ir , kad tik kuo mažiau žmonių žinotų kas aš iš vis tokia...- Eidama sau mąstė pirmakursė ir Julia čia visai nenorėjo būti dėl kelių dalykų .Pirma, reikėjo palikti mamą Italijoje. Antra , Julia ne buvo tas žmogus kuris labai bendrautų , be to ji nė kiek nenorėjo , kad kas nors sužinotų kas ji tokia ir trečia jai reikėjo kol kas trumpam palikti savo katiną Damiano kuris pirmakursėi buvo viskas, visi prisiminimai apie mamą. Dar kiek laiko taip Victoriai einant ir mąstant profesorę ją pagaliau pašaukė:
- Victoria Julia Saeterhaug!- Būtina buvo taip viską sugadinti ? Spėju dabar visa mokyklą jau žinos kas aš . - Piktai sau pagalvojo Victoria be eidama link kedės. Kai pagaliau Julia atsisėdo paskirstymo kepurės mąstymas truko gana ilgai ir mergaitė nelabai gerai žinojo kodėl. Po tikrai ilgo laiko kepurę pagaliau sušuko:
- VARNO NAGAS! -Victoria Julia negalėjo patikėti savo ausimis. ir net negalvodama ji riktelėjo :
- KĄ! Turėjau būti KastŪnynę.,- Bet naujajai Varniukėi neliko nieko kaip tiesiog eiti prie savo naujojo koledžo stalo. Na, manau šiandienai nuotykių gana.
-
Greitas ir baikštus ėjimas link Varno Nago stalo. O kas dabar bus? O gal vis dėl to bėgti ir slėptis? Ne ne, reikia eiti ir žiūrėti kas laukia Justice atsisėdo ir nusiramino. Puiku, tikiuosi niekas neužsimins apie mano pavardę ir jos kilmę Visi jaunieji burtininkai susėdo su savo kolėdžais ir prasidėjo bendravimas. Visi laukė nekantriai rytojaus.
-
Sveiki
-
Kartu su kitais pirmakursiais įžengusi pro Didžiosios salės duris, Nelanna jautėsi pakylėta. Tai štai kaip atrodo tos stebuklingos lubos, pagalvojo mergaitė, prisiminusi sesers ir tėvų pasakojimus. Kol kas viskas atrodė taip, kaip jie ir pasakojo - įspūdingi pilies koridoriai, nepaprasto dydžio salė su keturiais koledžų stalais per visą jos ilgį ir vienas pačiame gale - profesoriams. Nelanna nužvelgė pastarąjį. Prie stalo sėdėjo įvairaus plauko burtininkai ir raganos, kaip ir kiekvienais metais pirmąją mokslo metų dieną nužiūrinėjantys dar vieną būrį pirmakursių. Įdomu, kurie iš jų yra Turner ir Beaumont?, pagalvojo mergaitė, prisiminusi sesers pasakojimus apie išskirtines šių profesorių pamokas.
Kartu su kitais naujai iškeptais Hogvartso mokiniais Nelanna nužygiavo prie Didžiojo stalo. Mokiniai išsirikiavo priešais profesorius ir palaukė, kol prieš juos bus padėta kėdė su Paskirstymo kepure. Vienas po kito mokiniai buvo pakviesti į priekį, užsidėjo kepurę ir buvo paskirti į koledžą. Laukdama savo eilės, mergaitė prisiminė, kaip atsidūrė šioje įspūdingoje vietoje - važiavimą traukiniu, plaukimą valtele ežeru. Ji apsidairė ir bandė rasti vaikus, su kuriais važiavo vienoje Hogvartso ekspreso kupė, bet jų nerado. Vieni jau buvo paskirti į koledžus ir spėjo įsimaišyti tarp kitų koledžų mokinių, kitus užstojo nematyti veidai. Kelionė ežeru buvo įspūdinga, kažkas nepamirštamo. Nelannai atkarpa nuo traukinio iki pilies atrodė tokia trumpa, kad vos spėjo pajusti, kas vyksta, ir įsidėti į atmintį visą tai, ką tuo metu jautė. Juk per ežerą plaukiama tik vieną kartą gyvenime. Tai toks nepamirštamas jausmas, kurį mergaitė norėjo prisiminti amžinai. Jos prisiminimus sudrumstė išgirstas vardas:
- Nelanna Light!
Mergaitė žengė į priekį ir užsidėjo paskirstymo kepurę. Po akimirkos ji jau žinojo, kuriam koledžui priklauso ir kurio koledžo garbę gins ateinančius septynis metus.
- Varno Nagas!, - džiaugsmingai sušuko kepurė ir Nelanna visa išsišiepusi iš laimės, kad pagaliau ir ją paskyrė į koledžą, patraukė link Varno Nago stalo.
Radusi laisvą vietą prie stalo, mergaitė nedrąsiai nužvelgė kitus varniukus ir tuščią stalą. Tą akimirką ji suprato, kaip spėjo išalkti. Reikėjo pasiimti daugiau užkandžių traukinyje iš raganos vežimėlio, pamanė Nelanna. Laukdama maisto, ji nužvelgė mokinius, kurie dar nebuvo paskirti į koledžus. Jų buvo likę vos keli, tad paskirstymas netruko pasibaigti. Nelanna kartu su kitais mokiniais išklausė direktorės Evenstar įžanginės kalbos, kurią tikriausiai sako kiekvienais metais (Turėtų būti nuobodu pasakoti kaskart tą patį), ir pagaliau sulaukė maisto. Nužvelgusi gausiai valgiais apkrautą stalą, ji išsirinko citrininį pyragėlį ir įsipylė moliūgų sulčių. Šiandien šventė - mane paskyrė į koledžą, aš pradedu mokytis Hogvartse, tad velniop tas visas mėsas, žoles ir kitą sveiką maistą. Taip pagalvojusi, naujai iškepta pirmakursė suleido dantis į dieviško skonio pyragėlį.
-
o cia kaskas prisijunges ?
-
Nervingas atsisveikinimas su tėvu perone, kelionė traukiniu, neilgai trukęs persikėlimas valtimis per ežerą ir štai, štai jis - didingasis Hogvartsas. Legendomis, mitais ir paslaptimis apipinta vieta. O ateinančius septynis metus jis, Armando, čia gyvens ir mokysis. Viskas atrodė kaip sapnas. Berniukas dar palyginus visai neseniai sužinojo, kad yra burtininkas, tad to dar nebuvo spėjęs įsisąmoninti.
Didžioji salė skendėjo žvakių šviesoje. Visur aplink šmėžavo linksmi, susidomėję moksleivių veidai. Armando drauge su kitais pirmakursiais žingsniavo Garbingojo stalo link. Akimis nuskenavęs profesorius berniukas baimingai laukė, kol bus pakviestas. Nors, geriau pagalvojus, žodis "laukė" nelabai tiko. Taip, jis norėjo sužinoti, į kokį koledžą bus paskirtas, tačiau, iš kitos pusės, tai reikštų, jog jam reikia atsidurti priekyje, prieš visus žmones ir tą minutę (ar kelias) jis būtų dėmesio centre. To rudaplaukis visai nenorėjo.
Iš minčių jį pažadino išgirstas vardas:
- Armando van Stavenger.
Giliai įkvėpęs berniukas nuėjo į priekį ir užsidėjo kepurę. Užsimerkė, stengėsi išvalyti mintis ir atsipalaiduoti. Jam dabar tikrai nereikėjo nualpti iš streso. Amžinybę trukusią minutę Kepurė murmėjo kažką pati sau. Armo (taip berniuką dar ankstyvoje vaikystėje praminė tėvai ir jis niekaip negalėjo nusikratyti šios pravardės) galėjo suprasti, ką kalba Kepurė, tačiau net nesistengė klausytis. Jis buvo susitelkęs į savo kvėpavimą ir stengėsi nurimti.
- Varno Nagas!
Naujasis varniukas krūptelėjo dėl netikėjo Kepurės šūksnio tiesiai į ausį ir atsistojo. Mokiniai plojo, ypač džiaugėsi mėlyna ir sidabrine spalvomis pasipuošęs stalas. Armando nuskubėjo prie savo naujojo koledžo stalo ir įsitaisė ten. Drovi šypsenėlė išrietė jo lūpas, berniukas pasisveikino su keliais bendrakoledžiais. Pasirėmęs ranka galvą rudaplaukis pasisuko į toliau vykstančią Paskirstymo ceremoniją ir leido mintims nuplaukti tolyn. Armando nuoširdžiai tikėjosi, kad dienos, praleistos Hogvartse pakeis jį ir jo gyvenimą į gerąją pusę.
-
Kloja labai apsidžiaugė sužinojusi, kad mokysis Varno Nago koledže. Net lankant žiobarišką mokyklą ji nuolat sėdėdavo prie knygų. Arba skaitydavo arba mokydavosi. Kaskart grįžusi iš mokyklos sėsdavo prie namų darbų. Tiesa, iš tėčio girdėjo, kad Varno Nage mokosi daug puskraujų - pusiau juodųjų, pusiau baltųjų raganių, tačiau jai tai netrukdė. Nors ji buvo baltoji raganė, kaip ir jos tėvai, ji puikiai sutarė tiek su eiliniais žiobarais tiek su puskraujais, netgi turėjo keletą draugų kurie priklausė juodiesiems. Ji žinojo, kad Lujisas pusiau žiobaras pusiau baltasis, tad jei kas nors bando kabinėtis prie puskraujų, paprastai draugiška Kloja tampa pikta ir stoja ginti puskraujų.
Ji drąsiai priėjo prie stalo ir pasisveikino su naujaisiais draugais. Įsipylė karšto šokolado, į lėkštę įsidėjo salotų, vištienos, riešutų. Pavalgiusi pasimėgavo saldumynais kurių buvo tikrai gausu. Sausainiai, saldainiai, keksiukai. Viskas ko gali norėti ir dar daugiau.
- Taigi, draugai, ar esate pasiruošę naujiems nuotykiams ir staigmenoms kuriuos atneš šie mokslo metai? Iš tėvų girdėjau, kad gyvenimas Hogvartse nebūna nuobodus.
-
Antuanetei svaigo galva. Ji čia, ji pagaliau čia, čia kur jos gyvenimas pasikeis visiems laikams, čia kur ji iš paprasto vaiko taps... burtininke? Įkvėpk, iškvėpk. Sau mintyse kartojo Antuanetė nenorėdama nualpti, juk tikrai nebūtu geriausias prisiminimas, kad pačią pirmą dieną teko praleisti pas seselę. Mergaitė su kitais pirmakursiai laukė kada ateis tą akimirka, kai ant jos galvos bus uždėta kepurė ir ji sužinos į kurį koledžą pakliuvo. Adelė labai tikėjosi, kad bus paskirta į Varno nago koledžą, kad palaikytu Garnier giminės tradicijas (nors ir žinojo, kad jos tėvai džiaugsis, jog ji pakliuvo ir į kitą koledžą).
Atrodo praėjo visa amžinybė, kol mergaitė buvo pakviesta sužinoti savo koledžo, savo antros šeimos vardą. Antuanetei beeinant link pakylos atrodė, kad visi sėdantys didžiojoje salėje abi savo akis buvo įsmeigę į ją. Nusiramink, manau tikrai kiti turi svarbesnių reikalų, nei spoksoti į tave kaip tu maukšliniesi kepurę. Taip ramindama save žaliaakė priėjo kėdę su kepurę, bet nespėjus kepurės tinkamai užsidėti, paskirstymo kepurė pranešė, kad Antuanetė Adelė Garnier buvo priimta į Varno nagą! Tada mergaitė net neprisiminė ar jos koledžo mokiniai džiūgavo, ar ne, kad ji buvo priimta į jų koledžą, nes buvo paskendusi laimėje ir savose mintyse.
-
Noriu namo. Galvojo mergaitė. Pilies didybė slėgė Gruodę. Ji pasijuto dar mažesnė, kai pamatė kokia gi toji mokykla. O kai įžengė į salę, vos nespruko iš jos.
Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ji taip toli nuo saugių namų. Nėra nieko pažįstamo. Tik daugybė svetimų žmonių. Tada ji pakėlė akis į nuostabiąsias salės lubas ir trumpam pamiršo savo baimes. Gruodę pakerėjo matomas vaizdas. Juk tai dangus, man virš galvos kabo dangus. Žavėjosi ji.
Slinko vaikų eilutė, o Gruodė vėl pasijuto įspeista į kampą. Aš nesu drąsi, kokia aš Grifė? Nesu išmintinga, netiksiu į Varno Nagą. Apie Klastūnyną ir pagalvoti nenoriu. O švilpynė ten irgi tikriausiai nepateksiu. Aš nežinau... Aš niekur netinku. O toji eilė slinko taip greitai. Bet jei niekur netiksiu, galėsiu grįžti namo. Jau smagiau pagalvojo pirmakursė. Bet tai irgi jai nepatiko. Nenorėjo išdūlinti iš šios nuostabios salės visiškai nieko nepešusi.
Kažkoks pirmakursis berniukas stovintis priešais įsispoksojo į jos randuotą veidą. Gruodė pervėrė jį paniekos pilnu žvilgsniu, bet tasai nenusisuko. Nusigręžė tik atėjus jo eilei. Ir kai jį paskyrė į Klastūnyną žengti priekin teko pačiai Gruodei.
Dabar visų dėmesys buvo skirtas jai, o tas visai nepatiko mergaitei. Ji užsidėjo tą senutėlę kepurę ir net pašoko, kai išgirdo plonutį jos balsą ausyje.
- Tau tereikia daugiau pasitikėjimo savimi ir pamatysi ką gali nuveikti. Esi stropi, myli mokslą... Varno Nagas! - Jau garsiai sušuko koledžo pavadinimą. Gruodė atsipalaidavo ir tik dabar suprato, kaip nenori palikti šios mokyklos.
Ji nusiėmė kepurę ir padėjusi ją į vietą nuėjo prie savo stalo. Tada susimąstė kokios pamokos jos laukia, kokie atradimai ir žmonės dar yra priešaky.
-
Sakura jautėsi blogai. Tiesa, atmosfera, beje, šitoje pilyje bloga nebuvo, tačiau kaip žmonės galėjo išdarkyti šitokią gražią vietą? Nuostabiame gamtos kampelyje pastatyti milžinišką pilį, kuri net buvo įkasta į žemę. Girdėjo kitus kalbant, jog Hogvartse yra požemių.
Žinoma, pilis ir jod teritorija nebuvo tokia nesuprantama kaip Londonas. Londonas, reikėjo pripažinti, yra visiškai žmonių sugadintas. Ten nelikę nei kruopelytės gamtos. Buvo sudėtinga priprasti prie asfalto, o dar sudėtingiau – prie grindų parduotuvėse. Jos negyvos, slidžios, visiškai nestimuliavo pėdų ir nedavė kojoms jokios naudos. Tėtis tiesiog maldavo, kad Sakura apsiautų bent jau šlepetes, bet šviesiaplaukė kategoriškai atsisakė.
Skaudėjo galvą. Jau kelintą dieną skaudėjo galvą, nes visur buvo šurmulys. Londono gatvėse ausis pasiekė ne tik žmonių balsai, bet ir miesto garsai, kurie baugino. Mama Sakurai buvo apie tai pasakojusi, tačiau mergina negalėjo įsivaizduoti, kad tie garsai šitaip dirgins ausis ir galvą. Pilyje tų garsų nebuvo, tačiau čia tiesiog rėkė mokiniai. Jie elgėsi kaip laukiniai ir jų čia buvo visas milijonas. Sakura galvojo, kad žmonių bus tiek, kiek pievoje. Ji klydo.
Dabar strazdanė sėdėjo prie Varno Nago stalo, kur klegėjo mokiniai. Grindų danga buvo maloniai vėsi. Sakura ir vėl nesutiko autis batų. Kiti žiūrėjo į ją kaip į beprotę, tačiau tai jie bepročiai, o ne ji. Tai jie gyvena ne gamtoje, kaip yra sukurta, o iliuzijų pasaulyje. Apsiaustas, kuriuo dabar buvo apsivilkusi šviesiaplaukė, buvo labai nepatogus. Jis varžė ir graužė. Keturiolikmetė troško kuo greičiau jį nusivilkti.
Tačiau prieš tai reikėjo pavalgyti. Nosį dirgino begalė kvapų, tačiau tie kvapai malonūs nebuvo. Viskas atrodė perkrauta prieskonių ir nenatūralu. Besidairydama naujoji Hogvartso mokinė akimis surado keletą neperdirbtų daržovių. Agurkai, morkos, paprika. Patriauškusi daržovių Sakura išpėdino iš didžiosios salės.
-
Aurora pabandė išmesti visas negatyvias mintis iš galvos. Bet jos nedingo. Pirmakursiai nedrąsiai žengė į Didžiąją salę. Aplink prie keturių stalų sėdėjo vyresni mokyniai. Visi taip įdėmiai žiūrėjo į pirmakursius, kad Aurorai pasidarė nejauku. Kiekvienas iš tų kelių šimtų galėjo žvelgti tiesiai į ją, šaipytis iš jos pasišiaušusių plaukų, susilamdžiusio apsiausto ir visko kas jiems galėjo pasirodyti neidealu joje. Visi tie veriantys žvilgsniai, milžiniška salė, jaudulys, spengiantys garsai ausyse... Jai pradėjo svaigti galva. Ji iš paskutiniųjų bandė susikaupti ir nusiraminti. Viskas bus gerai pagalvojo tavo tėtis puikus burtininkas, nėra nė mažiausios tikimybės tu galėtum neturėti magiškų galių, juk Hogvartsas neklysta, ar ne? Jos mintyse ėmė kurtis įsivaizdavimas kuris vis didėjo it uraganas. O kas jei Hogvartsas klysta? Gal aš netinku čia mokytis? Galbūt neturiu tinkamų savybių?! Venuolikmečių būrys įpusėjo milžinišką salę, o Auroros galvos skausmas nė kiek nenuslopo. Aurorai kažkas įkrito į akį ir ji prisikrapštė iki ašarų, šalia ėjusi kita pirmakursė niekinamai pažvelgė į ją. Žinoma ji pagalvojo, kad Ophelia apsiverkė.
Pagaliau jų būrys pasiekė pakylą kuri buvo pačiame salės gale. Visi maži, susigūžę pirmakursiai sustojo prieš didingą pakylą, kurios viršuje prie profesorių stalo išdidžiai sėdėjo visi mokytojai ir direktorius. Aurorai pasidarė dar nejaukiau. Dabar ji jautė kaip juos visus lyg ir skanuoja atidūs profesorių žvilgsniai, kurių iš atstumo pradžioje naujokų būrys nė nepajautė. Mažoji Wright pabandė pasislėpti už kitų nugarų, bet ji buvo kone pati aukščiausia, todėl nepavyko. Staiga jos pilkų besiblaškančių akių žvilgsnis susidūrė su direktoriaus akimis. Jis šyptelėjo vos įžiūrimu šypsniu, Aurora paraupo kai atėjo mintis jog jis nusišypsojo jai. Jo žvilgsnis praslinko it nematomas šešėlis kaip ir atėjo prie kito būsimo mokinio. kad tik tai greičiau pasibaigtų pagalvojo Aurora Ophelia. Direktoriaus pavaduotoja grakščiai ir išdidžiai žengė ant pakylos. Jos balsas buvo garsus ir aiškus, net keista, kad visa salė ja puikiai girdėjo.
- Dabar būsite paskirstiti į kolėdžus. Kai pašauksiu jūsų pavardę užlipkite ant pakylos ir užsidėkite kepurę, - visų akys nukrypo į menkai atrodančią nudriskusią kepurę, pasodintą ant kėdės.
Pavaduotoja pradėjo vardyti pavardes abecelės tvarka. Ir štai kai liko vos keli nepaskirstyti mokiniai pasigirdo Wright pavardė ir mergaitė drebėdama užlipo ant scenos.
Vos jai užsidėjus kepurę ši negalvodama iš karto suriko:
- VARNO NAGAS!
-
Algimantas nuo pakylos nulipo susirūpines. Juk visi jo šeimos nariai iki jo buvo paskirti į klastunyną! Bet, kad ir kaip jis būtu nusiminęs vis tiek stengėsi to naparodyti. Ir gal... Tik gal jam iš tikrūjų patiks Varno nage. Jis gi nepateko į kokį puvakraujų ir kraujo išdavikų koledžą. Jis pateko į Varno nagą! Jo žiniomis išmintingiausią koledžą. Nuo tos minties Algimantui palengvėjo ir jis pakiliai nukeliavo prie koledžo stalo. Aplinkui girdėjosi šurmulys. Berniukas iš paskutiniūjų stengėsi nežvigtelėti į klastunyno stalą, į savo brolį. O ką pasakys tėtis? Mama aišku numos ranka, bet tėtis... Jis nusipurtė, vien del minties apie tai piestu atsistojo plaukai. Algimantas atsisėdo pirmoje pasitaikiusioje vietoje. Jo kairėje sedėjo kitas pirmakursis, tad Algis nusprendė susipažinti.
-Labas aš Algimantas.
Berniukas net pašoko iš vietos.
-Am, taip... Labas.
-O koks tavo.
-Rokas.
-Malonu susipažinti.
-Taip, malonu.
Algimantas nusišypsojo. Berniukas buvo kuklus ir Algio nuomone toks buvo nes jo bijojo - juk jis Šulcys. Likusį laiką jis praleido kimšdamas maistą ir plepėdamas su Roku. Po ceremonijos juos palydėjo į jų miegamajį kur draugai iškart užparpė.
-
Paskirstymo kepurei sušaukus "Varno Nagas", Sofija nurijo seilių gumulą ir pagaliau, po dviejų ilgų minučių praleistų su kepure, įkvėpė oro. Ji slapta tikėjo, kad čia ir papuls, sulaužys giminės tęsta Klastūnyno burtininkų grandinę. Mergaitė nuo tos akimirkos visiškai prarado tą anksčiau tvyrojusią nežinomybės baimę ir greitu žingsniu nuėjo iki savo koledžo stalo, kur ją jau pasitiko linksmi varnonagiukų veidai. Apžvelgus aplink esančius veidus, mergaitė įsmuko prie šūkaujančių bendraklasių. Juodaplaukė nebuvo iš tų, kuri itin žiaugėsi papuolusi čia. ir cia ji buo la la la visa llaika seddejo prie stalo ir tsg valge kiek aug rasyti reikia jau atsibodo greiciau iseiti is sito tassk
-
Na, šis stalas išsiskyrė mėlyna ir bronzine spalva, kuri jau švietė iš tolo vos tik atvėrus didžiosios salės duris. Kaip ir ant kėkvieno stalo čia stovėjo tokios pačios gėrybės, o protingų veidų mokiniai diskutavo apie sunkiausius dalykus, neišgliaudomom temom. Vieni kėlė taures, kiti buvo tiek įsikarščiavę jog vos nepapylė ąsočio moliūgų sunkos. Nors, kas būtų, jei tai būtų nutikę? Ogi nieko. Magija šioj pilį toli gražu ne vidutinė. Arba dėmė išnyktų, arba koks namų elfas atpūškėtų su purvina prijuoste ant pilvo. Nieko čia tokio, svarbu, yra valgio ir apie ką kalbėt.
Vis dairydamiesi į šalis ir maskatuodami priešais veidą rankomis, varniukai iš palėto valgė ir kalbėjo. Valgė, ir kalbėjo. Nieko čia nebepridursi.
Per stalą vis klajojo skraidanti lėkštė su visokiausiais keksiukais ir šiaip šokoladiniais sausainiais. Tereikėjo ištiest ranką, ir skanėstas tavo.
(http://i45.tinypic.com/95sxw2.png)
Taratė supyko, nes mama tai Klastuolė
-
Arisa sėdėjo važiuojančiame automobilyje ir žiūrėjo į namus. Ji vis dar buvo Lutone, tėtis važiavo lėtai siauromis gatvelėmis. Šiek tiek išprotėjęs žmogus, vadovaudamasis savo mąstymu, kad taip jie atvažiuos į Londoną greičiau. Mergaitė tėtį suprato. Ne kasdien sužinai, kad pasaulyje egzistuoja magija. Crawford į stotį atkeliavo likus kelioms minutėms iki traukinio išvykimo, tad su tėčiu bėgte įbėgo į Kings Kroso žiobarišką dalį ir kitų burtininkų pagalba vaikas buvo įsodintas į Hogvartso ekspresą. Ir štai ji jau Hogvartse. Keista paskirstymo kepurė padainavo ir paskyrė rudaplaukę mergaičiukę į Varno Nagą. Taip ir prasidėjo Arisos gyvenimas Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Naujai iškepta burtininkė atsisėdo prie stalo ir pradėjo valgyti.
-
Vega kartu su kitais pirmakursiais įžengė į didžiąją salę. Ji jaudinosi. Labai. Tėtis jai pasakojo apie koledžus, bet į kokį norėtų patekti vistiek nežinojo. Na, bet vieną ji žinojo gerai - tikrai ne į Klastūnyną. Tėtis pasakojo jai, kaip klastuolei elgėsi, kai jis mokėsi. Vega klastuoliams net jautė baimę ir tikėjosi, kad su jais susitiks labai retai. O dar geriau būtų jei nesusitikčiau. Pagalvojo rudaakė, bet žinojo, kad pamokose susitikti teks.
Tada kepurė pradėjo šaukti vardus. Greitai Vega išgirdo ir savąjį. Ji jaudinosi, bet judintis reikėjo, tad ji atsisėdo ant medinės kėdės ir jai ant galvos uždėjo kepurę.
- Esi kukli ir teisinga. Bet, kad labai protinga tai tikrai. Tu mėgsti mokytis ir supranti, kad to reikia. Ir kur tave paskirti? Žinau! Varno Nagas! - tarė kepurė ir Vega nuėjo prie Varno Nago stalo. Ji džiaugėsi, kad nepateko į klastūnyną. Bet džiaugėsi, kad pateko į Varno Nagą ir todėl, nes tėtis sakė, kad čia mokiniai stropiai mokosi. Vegai mokytis patiko. Tada Vega pradėjo valgyti. Buvo tikrai skanu, bet noras sužinoti kas jos dar laukia šioje mokykloje toliau valgyti neleido, tad ji tiesiog sėdėjo.
-
Pirmas mergaitės žingsnis į Hogvartsą buvo neužtikrintas. Jeigu nuoširdžiai, Hope išvis nenorėjo eiti į Hogvartsą. Nuo pačių pirmų dienų ji svajojo kaip eis į „Beauxbatons“ magijos akademiją. Blizgantys rūmai, dailios uniformos ir prancūziškas mentalitetas - visa tai jai buvo taip artima. Deja, bet tėvai paskutinius metus buvo griežtai prieš mergaitės siuntimą į Prancūzijos magijos mokyklą. Pastarieji metai Blanc šeimai buvę ganėtinai skandalingi, tad mergaitę nuspręsta išsiųsti kuo toliau nuo gresiančių pavojų. Hogvartsas naujus mokinukus pasitiko labai šiltai, pilis, nors ir ne „Beauxbatons“ rūmai, buvo jauki ir pripildyta mokinių šnekučiavimųsi. Hope nelabai rūpėjo į kokį koledžą ji bus paskirta, nes žinojo, kad bet kokiu atveju ji sugebėtų puikiai prisitapatinti. Paskirstymo kepurei sušukus "Varno nagas", mergaitė tik linktelėjo ir ramiai nužingsniavo iki vaišėmis nukrauto mėlynojo stalo. Tai buvau priskirta prie protingųjų, huh. Gal ir gerai. - mergaitė nužvelgė varniukų veidus ir nusišypsojo šalimai sėdinčiai pirmakursei varniukei. Reikia pradėti ieškoti draugų. Niekada nežinau, kada jų gali prireikt.
-
Paskirstymo kepurei pasakius "Varno Nagas", Sisė išsigando. Toks netikėtas parinkimas, juk jos vyresnioji sesė lankė "Švilpynę" ir ji nuolatos svajoju ten pakliūti ir būti drauge. Apsidairiusi Sisė pastebėjo sesės ašaros pilnas akis, bet tą akimirką išgirdo plojimus nuo "Varno Nago". Nulipusi nuo kėdės nuėjo prie savo naujųjų kolegų ir prisistatė:
- Sveiki, esu Sisė.
-
Antanas nieko nebijodamas galvojo, kad kepurė pasakys „Klastūnynas” kaip norėjo jo tėvas arba „Grifų Gūžta” kaip norėjo jo mama. Netikėtai kepurei pasakius „Varno Nagas” vaikina užpuolė dvėjopi jausmai. Antanas nuliūdo, kad nepavyko patenkinti nei mamos, nei tėčio lūkesčių. Kita pusė jo galvojo, kad tai jam išeis į naudą nes nei vienas iš tevų čia nebuvo ir jis galės rinktis ką nori daryti. Jau atsistojus ir nusiemus kepurę jį pasitiko linksmos ir šiltos „Variniukų” šypsenos kurios išsklaidė visas Antano mintis ir jis iš karto kaip naujas žmogus pradėjo plačiai šypsotis ir nekantravo susipažinti su šiais maloniais veidais, nuo šiol kartu su juo sėdinčiais prie vieno stalo. Nors iš tėvų pasakojimų vaikinas viską žinojo, jį vistiek nustebino kaip stalą papuošė galybė maisto ir gėrimų kuriuos su nekantrumu jis pradėjo skanauti.
-
Po ilgų svarstymų paskirstymo kepurė paskelbė nuosprendį ateinantiems septyniems Ajos metams Hogvarse. ,,Varno nagas". Štai kuriame koledže ji mokysis. Aja neskubėdama pasuko link džiugiai šūkčiojančio ir plojančio koledžo stalo. Jai nerūpėjo kur mokysis, tačiau ,,Varno nagas" turėjo tam tikrų pranašumų. Aja atsisėdo stalo pakraštyje ir atsivertė knygą. Ji neieškojo draugų, ignoravo visus į ją beskreipiančius. Pasibaigus paskirstymo ceremonijai ir išklausius direktoriaus kalbos, atsirado patiekalai. Visi ėmė valgyti, visi išskyrus Ają. Ji skaitė visą laiką kol tęsėsi puota ir tik jai pasibaigus paskui perfektą kartu su visais nusekė į bendrąjį koledžo kambarį.
-
Išgirdusi kepurės žodžius "Varno Nagas!", drovi naujoji Varniukė nedrąsiai žengė link naujųjų draugų stalo. Su mėlynomis ir sidabrinėmis detalėmis stalas atrodė tikrai išskirtinai, o taip pat buvo nukrautas įvairiausiais valgiais kurie naujosios Varnaitės pilve pažadino alkį, pastaroji turbūt nė nenumanė, jog likimas pasisuks Varno Nago linkme, visa laimė, prie stalo sėdintys veidai atrodė draugiški. Visą ceremoniją kankinęs jaudulys po truputį nyko. Prisėdus prie stalo Varniukė stebėjo visus sėdinčius kartu, tačiau kolkas dar buvo per drovi, jog su kuonors užmegstų pokalbį, todėl, tyliai sedėjo su sulčių stikline ir sausainiu rankoje, stebėjo kitus mokinius, kurie šypsojosi sužinoję savo koledžą ir nauja narė džiaugėsi kartu su jais.
-
Salėje vis dar žvalgausi į ore plevenančias žvakes. Nedrąsu. Aplink girdisi šnabždesiai, bei bruzgėjimai. Aplink stalus, tarp mokinių, blaškosi šmėklos, gąsdindamos pirmakursius savo šiurpiomis istorijomis. Stalas kupinas įvairiausių valgių, vis dar negaliu atsistebėti magija - maistas vis pasipildo. Nedrįstu įsidėti nei kąsnio į burną, žvilgsniai vis klaidžioja į tylią, bei paslaptingą mergaitę...
-
Ar jūs, žmonės, bent suvokiat, koks malonumas žygiuoti savomis kojomis? Kvėpuoti. Koks gėris jausti save, tikrą, apčiuopiamą. Galvojo Adrijas Volkeris sėdėdamas prie savo koledžo stalo. Ak, vien tai, kad galėjo sėdėti buvo tiesiog pasigėrėtinas, prabangus malonumas. O juk tiek varganų, šlykščių metų jam reikėjo būti kažkuo. Kažkokiu šešėliu veidrodyje.
Žmogus sėdėjo ir su pasimėgavimu valgė. Viena jo pusė troško eiti pasivaikščioti, nes šiuo metu jam rodėsi, kad valgymas tėra laiko gaišimas. Bet kita dalis buvo pamiršusi ką reiškia valgyti maistą. Todėl sėdėjo ir lėtai ramiai valgė.
Nors jau gyveno mėnesį, patį gražiausią mėnesį pasaulyje vis tiek dar negalėjo atsidžiaugti ištikusia laime. Tiesa, norėjo mokytis Grifų Gūžtoje, kur mokėsi Jie. Jo gyvenimo gelbėtojai. Bet taip jau nesusiklostė.
Baigęs viską, ką turėjo lėkštėje pasirąžė. Tai irgi buvo pamirštas malonumas. Sotumo ir šiokio tokio nuovargio jausmas.
Tamsiaplaukis dar nieko nepažinojo išskyrus Alaną ir Henrietą. Reikėjo tai būtinai ištaisyti. Jis tiesiog degė poreikiu su kuo nors pabendrauti.
O dar jo laukė pamokos. Kas gali būti geriau? Tiesa juokinga, nes mokytojai bus gerokai jaunesni už jį patį. Bet koks jis visgi tesijautė vaikas šiame pasaulyje. Kokia beprasmybė buvo tas motinos sukvailiojimas kviečiant tą padarą Vendigo.
Bet dabar esu čia. Hogvartso burtų ir kerėjimų mokykloje. Gyvenu iš naujo. Ir savo gyvenimą išnaudosiu kaip reikiant. Kiekvieną jo minutę.
Užsisvajojęs Adrijas pakilo nuo stalo ir patraukė link durų. Kokia ji graži. Galvojo žvelgdamas į žvaigždėmis nusėtą didžiosios salės dangų.
-
Kepurė sušaukė “Varno nagas” ir Claudettė sušiurpo. Šis namas buvo jos antra vieta. Ji čia neturėjo būti, bet ką jau padarysi. Nusišypsojus ir savo nuomone perdavus kepuriai ji nulipo nuo kėdės ir ramiai, iškėlus galvą nuėjo prie savo stalo ateinančiams septyniams metams. Claudettė stengėsi neparodyti nemalonumo kurį jautė patekus į “Varno nagą”, savę skatino džiaugtis, nes nors ne “Grifų gūžtoje”. Šis priminimas ją nuramino. Pasiklausius kitų pirmakursių namų ir kalbos ji pradėjo valgyti. Caludettei buvo smagu matyti itališko, prancūziško bei britiško maisto. Tada ji ir suprato, kad čia bus jos namai. Valgant ji galvojo ką rašys tėvam laiške apie jos naujuosius namus. Nusprendusi, kad parašys apie tik teigiamus dalykus ji atsistojo ir išėjo su kitais pirmakursiais.
-
aš patekau į švilpyne joje aš tapsiu protynga nors ir labai morėjau patekti į grifo gušta patekau į įvilpyne musu koledžo vaiduoklis labai malonus nors jis stambus jis toks malonus
-
aš patekau į http://interaktyvus.hogvartsas.lt/Smileys/LightB/hp_Hufflepufffahne.gif švilpyne ir vabai džiauguosi
-
http://interaktyvus.hogvartsas.lt/Smileys/LightB/hp_Hufflepufffahne.gif
-
Kai Pinasijai uždėjo paskirstymo kepurę ji labai nerimavo, nes labai nenorėjo patekti į Klastunyną. Sukryžiavus pirštus ir galvodama apie Varno nagą ji išgirdo kaip paskirstymo kepurė šaukia:
- Varno nagas!
Pinasija atėjo prie Varno nago stalo ir pamatė labai daug mėlynos ir sidabrinės. Jai labai patiko žiūrėti į savo naujus draugus. Ji visada norėjo patekti į Varno nagą,bet taip pat ir į Grifų gūžtą. Jai labai patiko vaišės ir užkandžiai. Sultys ir gėrimai irgi buvo labai skanūs. Skanaudama ir užkandžiaudama ji prisiminė kaip kažkada labai norėjo patekti į Hogvardsą. Pagalvojo jog sapnuoja, bet ne,tai buvo relybė.Prieš tai ji labai daug skaitė apie Hogvartsą. Žinojo daug ką net šiek tiek apie uždraustąjį mišką.
-
Truputį pasiklydusi Lina pagaliau pasiekė Didžiąją salę. Kaip ir pirmą kartą ją sužavėjo nuostabios užburtos lubos.Ši pilis nuostabi! Pilna magijos, kalbančių paveikslų, judančių laiptų, o svarbiausia čia bus galima išmokti burti! Plačiai išsišiepusi varniukė nustriksėjo link Varno Nago stalo ir atsisėdo. Apžvelgusi visus skanėstus Lina čiupo obuolį ir keksiuką nuo skraidančios lėkštės. Greitai sukrimtusi maistą Lina įsipylė arbatos ir apsižvalgė. Aplinkui įvairių koledžų mokiniai valgė ir kalbėjo, profesoriai gyvai diskutavo. Lina puikiai nusiteikusi užbaigė arbatą, pasičiupo sausainį kelionei ir nukūrė ieškoti klasės.
-
Buvo ypatingai šaltas gruodžio rytas ir Nelanna taip nenorėjo keltis, kad prasivartė lovoje iki pat paskutinės minutės. Supratusi, kad daugiau nebegali sau leisti gulėti šiltuose pataluose, varniukė mikliai apsirengė ir susiruošė lėkti į Didžiąją salę pusryčių. Jau buvo beišeinanti pro miegamojo duris kai prisiminė, jog nepatikrino, ką gavo šios dienos Advento kalendoriuje. Bet tam laiko nebuvo ir ji, pasiėmusi iš spintelės kalendorių, įsidėjo jį į kuprinę.
Pusryčiai, kaip visada, buvo skanūs ir sotūs. Namų elfai iškepė nuostabius, burnoje tirpstančius blynelius su klevų sirupu ir cukraus pudra. Skaniai pavalgiusi Nelanna išsitraukė iš kuprinės advento kalendorių ir atidarė šios dienos langelį. Ir, o siaube! Po langeliu nieko nebuvo - trūko šokolado! Nelanna nuliūdusi žiūrėjo į atidarytą langelį, kuriame turėjo būti elnio formos šokoladukas. Kieno čia darbas?!, svarstė mergaitė. Deja, bet šokoladuko nebuvo, o į pamoką reikėjo eiti. Prieš įsidėdama Advento kalendorių į kuprinę, Nelanna jį pakratė ir įsitikino, kad uždarytuose langeliuose dar yra šokoladukų - girdėjosi barškėjimo garsas. Kalendoriui saugiai įsitaisius kuprinėje, varniukė paliko Didžiąją Salę.
-
Flora įkvėpė. Išgirdusi savo vardą ji prasibrovė pro sumišusių pirmakursių minią, žengė ant pakylos. Keturiuose ilguose staluose mergaitė iškarto išgirdo kuždėjimasi ir kikenimą. Ji net nesivargino galvoti kodėl. Žinoma tai buvo dėl jos rando per visą akį. Šiandien jis ryškiai kaip niekad, gadino jos blyškų veidą. Net negalvokite, kad tai buvo koks nors magiškas randas. Florence niekad, net nebuvo mačiusi magijos. Tai tebuvo paprastas katės įbrėžimas, ilgainiu pavirtes į randą. Ji atsisėdo ant kėdės. Apžvelgė salę iš šios perspektyvos. Eidama nesugebėjo apsidairyti, stovint tarp aukštų pirmakursiu ničnieko nesimatė. Įėjusi ji tesugebėjo pažvelgti į lubas, kur išvydo lietingą rudens, apniauktą dangų. Nepats gražiausias vaizdas. Florai jau buvo užtekę valčių plaukimo, per kurį permirko kaip reikiant. Bet keista - vos įėjusi į pilį, pasijuto sausa. Mergaitė drebančiomis rankomis, paėmė kepurę. Ši vos neiškrito iš jos slidžių, drebančių labiau iš jaudulio nei iš šalčio pirštų. Sulaikiusi kepurę nuo kritimo žemėn Pearl beviltiškai užsidėjo ją. Tylint kepurei mintyse ji pagalvojo: negali būti, kad tai ne klaida. Kepurė kalbėjo su kitais vaikais, o aš nieko negirdžiu! Tai tikriausiai koks nors sugebėjimas kurį turi tik tikri burtininkai. Tuoj, tik palauk prieis toji moteris nuims man kepurę ir pasakys: - Čia įvyko klaida, tai ne tavo vieta šioje mokykloje. Išsiūsime tave namo pačiu pirmu traukiniu. Nors gal ir nebūt taip blogai. Vieninteliai žmonės kurie norėjo manęs šitoje mokykloje, buvo mano tėvai. Jiems taip patinka ta magija, jie sakė jog patirsiu begalę nuotykių ir susirasiu daug draugų. Aš tuo nė trupučio netikėjau. Žinau, kad visi manęs prisibijos, galvos kokia aš baisi dėl savo rando. Aš jų nekaltinu. Nekalbėčiau su savimi taip pat. Staiga kepurė ant mano galvos prakalbo. Ir ne, bet kaip, o sužviegė, taip, kad visose apylinkėse turėjo girdėtis:
- VARNO NAGAS!
Na, pasirodo aš tikriausiai burtininkė. Vaikai prie mėlynojo stalo pradėjo ploti. Nors ir ne taip stipriai kai berniukui prieš mane. Kai priėjau prie stalo niekas manęs nepasveikino, nepadarė vietos kaip kitiems vaikams mačiau darė. Bet aš nepaisiau. Buvau pripratusi prie to žiobarų mokykloje. Vietoje to aš apsimečiau jog tai visiškai normalu ir apėjusi stalą atsisėdau į laisvą vietą. Viresnė mergaitė įsispoksojo į mano veida, net nesusiprato, bet kai aš nejaukiai atsikrenkščiau ji susipratusi nusuko galvą su pasišlykštėjimo mina. Na, puiki pirmoji diena mokykloje. Iškarto matosi, kad pritapsiu! Sarkastiškai pamaniau aš pati sau.
-
Įžengus į Didžiąją salę pasigirdo kitų pirmakursių žavėjimosi murmesys. Visiems pamačius menę, kiti dalykai visai išgaravo iš galvos. Dabar visi tik žavėjosi dekoracijomis ir burtais kuriuos šioje salėje galėjai net jausti. Ruth išplėtusi akis apsidairė. Dar niekad nebuvo tokiame erdviame ir magiškame kambaryje. Visi stalai buvo išpuošti keturiomis skirtingomis spalvomis, sienos taip pat apkabintos herbais, prieš juos stovintis stalas prie kurio kaip atrodė sėdėjo profesoriai, buvo išpustytas įvairiausiais auksiniais indais, danguje skraidė šviečiančios vaškinės žvakės. O lubos! Ruth dar nebuvo mačiusi tokių išraiškingų lubų. Jose atsispindėjo naktinis dangus, apsagstytas mažais švytinčiais žiburėliais - žvaigždėmis. Atrodo pirmakursė ką tik matė tokį lauke. Žengdama per sale negalėjo atplėšti akių. Jis atrodė taip magiškai, net netikrai… Staiga moteris kuri buvo prisistačiusi kaip direktoriaus pavaduotoja sustojo ir sustabdė užsižiūrėjusius vaikus. Ruth netyčia atsitrenkė į priešais stovinčia mergaitę ir atsibudo iš savo vaizduotės.
- Atsiprašau, - sušnabždėjo Anneliese, bet neatrodė, kad mergaitei prieš ją tai rūpėtų.
Netrukus vaikus pradėjo kviesti pavardėmis, pasigirdo kepurės klykčiojimai, stalai vis plodavo ir nutildavo, plodavo ir nutildavo, tada kitas stalas ir taip toliau. Ruth pradėjo suktis galva. Pakvietė mergaitę į kurią ji buvo atsitrenkusi.
- Klastunynas! - kažkur toli išgirdo Ruth.
Ir štai pasigirdo jos pavardė. Ji prasistūmė pro vaikus stovinčius prieš ją ir sukaupusi savo drąsą žengė ant pakylos. Visos salės dėmesys buvo sutelktas į ją. Atrodė visų akys tik ir klausė - o ką ji darys toliau? Ar jinai suklys? Ką man daryti? pamaniusi supanikavo mergaitė. Viską ką regėjo prieš tai buvo pamiršusi. Staiga ji susiprato ir pagriebė kepurę. Per staigiai. Kepurė nepatenkinta suburbėjo. Na, žinoma. Jau suklydau! Ji kiek tik galėdama atsargiau užsimaukšlino kepurę ant juodų it smala plaukų ir pradėjo klausytis varančio iš proto kepurės murmėjimo. Kepurė atrodė neapsisprendžianti, bet galiausiai pasigirdo lemiamas atsakymas.
- Varno Nagas! - savo kimiu balsu išstenėjo kepurė.
Nors ir kimiu, bet garsiu pagalvojo Ruth. Mėlynasis stalas prapliupo ploti. Ji susivokusi nusimovė kepurę ir linksmai pasileido prie stalo. Varno Nago prefektė atsistojusi paspaudė jai ranką ir varniukė atsisėdo į laisvą vietą. Baisiausia vakaro dalis buvo baigta, dabar teliko sulaukti ceremonijos pabaigos ir galės valgyti. O poto ir miegoti.
-
Štai ir Hogvartsas, visame savo grožyje..
Viviana jautėsi lyg negalėdama atitraukti akių nuo milžiniškos pilies priešai ją. Apstulbusi nuo grožio kurį matė, mergaitė lyg amo netekusi žiūrėjo į Hogvartsą, apie kurį iki šiol yra girdėjusi tik iš tėvų pasakojimų. Nors motina yra tikrai gera pasakotoja, tačiau nei vienas jos pasakojimų neparuošė Vivianos šiai didybei. Brunetės širdis spurdėjo be paliovos lyg išprotėjusi, o dūžiai tik sustiprėjo mergaitei įžengus į pilies vidų ir pajudėjus didžiosios menės link.
Didžiosios menės durims atsivėrus, Viviana tikrai galvojo, jog jos kojos dabar tikrai suskystės. Pažvelgus į viršų Viviana net aiktelėjo išvydusi užburtas lubas, vaizduojančias žvaigždėtą nakties dangų ir šimtus degančių žvakių, magijos pagalba tiesiog kabančias ore. Eidama su kitais pirmakursiais link pačio menės priekio, Viviana gavo progą pažvelgti į Paskirstymo kepurę - ji atrodė tokia sena, nušiurusi, tačiau vos jai pradėjus dainuoti, mergaitė netgi sukikeno. Bet kurią akimirką bus paskviestas ir jos vardas, ji bus paskirta į koledžą kuris bus kaip jos antri namai sekančius septynerius metus.
-Viviana Sofi Fleming!
Išgirdusi savo vardą, Viviana nurijo burnoje susikaupusias seiles ir lėtai žengė link Paskirstymo kepurės. Vos kepurė palietė mergaitės galvą, ji išgirdo kelis numykimus iš kepurės, kol ji murmėjo kažką apie mergaitės prigimtį, jos šeimą bei jos characterį. Jautėsi lyg visa amžinybėjo praėjo, kai pagaliau kepurė sumykė paskutį kartą, sužnibždėdama mergaitei, jog 'šiame koledže, ji ras savo kelią'
-VARNO NAGAS!
Paskelbė kepurė ir pasigirdo pritariami šūksniai iš naujųjų Vivianos bendraklasių. Su linksma šypsena veide, jaunoji varniukė išdidžiai nužingsniavo link savo koledžo stalo, droviai pamojuodama keliems ten sėdintiems Varno nago mokiniams.
-
Na ir ilga dienelė...
Viviana pasitaisė į jos plaukus įrištą tamsiai mėlyną kaspiną (tą dieną specialiai užsidėjo mėlyną - juk tiko prie jos koledžo spalvų) ir pasiekusi maždaug vidurį didžiosios salės, prisėdo prie Varno Nago koledžo stalo, šalia savęs pasidėdama užrašų knygelę, kurioje ketino vėlyvos vakarienės metu užsirašyti šį bei tą iš tą dieną vykusių pamokų bei dieną patirtų įspūdžių. Iš įpročio pakedenusi kaštoninius savo plaukus, mergaitė ramiai nusišypsojo pati sau, ištiesdama ranką, jog galėtų pasiimti ąsotį su moliūgų sultimis ir įsipilti į savo stiklinę.
- O, reikia nepamiršti užsukti į biblioteką iš ryto. Galbūt rasiu kokį nors įdomų skaitalą, - pati su savimi pasišnekėjo Viviana, kol į savo lėkštę dėjosi vis šio bei to, kad galėtų pasimėgauti gardžiu Hogvartso maistu.
Vienas iš dalykų kuris labai žavėjo varnanagę, buvo koks neapsakomai skanus buvo maistas šioje vietoje. Pyragai, tortai, salotos, įvairiausi patiekalai iš mėsos.. Tikra puota.
-
NU-SI-BO-DO!
Kiek galima kęsti visokius žmones, pamokas ir visas kitas nesąmones? Kodėl Eion turi tverti kvailius, kurie neleidžia mokytis (tarsi jis norėtų tai daryti) nei gyventi (ko jis tiesiog nemokėjo daryti)? Šita mokykla buvo perkimšta visokiais prielipomis žiopliais. Būtent dėl to berniukas vakarieniauti eidavo pakankamai vėlai. Tuo metu nepakenčiami vaikigaliai jau sėdėdavo bendrajame kambaryje ir "bendraudavo".
Deja, šiandien viskas buvo kitaip. Vos įžengęs į didžiąją salę klastuolis pamatė mergiotę. Neįsivaizdavo, kas ji tokia, tačiau jeigu galima sugadinti nuotaiką, kaip jis gali nepasinaudoti tokia proga? Pernelyg ji ten laiminga, ar ne? Na, gal ir ne, bet tai Eion nerūpėjo. Pamiršęs, kad buvo nuoširdžiai išalkęs, patraukė ne prie Klastūnyno, o prie Varno Nago stalo.
- Nagi nagi, ir ką mes čia turime? - paklausė. Dar nebuvo tekę susidurti su šita varne, tačiau tai nereiškė, kad ji nenusipelnė sugadintos nuotaikos. Žinoma, nusipelnė - jau vien dėl to, kad egzistuoja.
-
Nors Viviana nebuvo iš tų, kuriems labai patiko laikas vien su savimi, tačiau net ir ji žinojo, jog kartas nuo karto net ir jai reikia bent šiek tiek laiko permąstyti savo dieną ir perkratyti visas mintis. Vėlyvi vakarai didžiojoje salėje, ar net astronomijos bokšte, tikrai buvo rudaplaukei prie širdies. Varnaitė lėtai mėgavosi savo vakariene, tuo pačiu metu vesdama užrašus savo knygelėje.
Tačiau ne per daugiausia laiko Viviana gavo praleisti viena, kai prie jos priėjo dar nematytas berniukas. O gal ir matytas? Mergaitė bandė įdėmiau įsižiūrėti į priešais ją stovintį klastuolį. Ilgai ne už truko kol jaunoji varnė pagaliau prisiminė, jog su šiuo klastuoliu ji turėjusi Kerėjimo pamoką.
- Labas vakaras! Aš tave prisimenu iš Kerėjimo pamokos! Atleisk, niekada neprisistačiau. Aš Viviana Sofi Fleming, pirmakursė. Labai malonu susipažinti, - mergaitė nusišypsojo priešais ją stovinčiam berniukui, net gi ištiesė link jo savo ranką, paspaudimui.
-
Ir iš kur, po galais, toks mandagumas?! Tarsi Eion rūpėjo, kad šita mergiotė jį kažkur matė. Tiesą sakant, jeigu būtų nemačiusi, būtų dar geriau. Visiems, ypač jai. Juk jeigu jie nebūtų susitikę, ji dar nebūtų suerzinusi, ar ne? Bet, pasirodo, ji pastebėjo klastuolį per pamoką. Tai leido skubiai priminti:
- Ak taip. Ta pamoka, kurioje tu mane negyvai užknisai!
Kad jis spaustų ištiestą ranką? Pff, tegul šita tik pasvajoja! Nė nepažvelgė į ją. Ne - spoksojo tik į maistą ir svarstė, kurį pyragą ar bet kokį kitą kepinį sugrūsti į tą bjaurią burną. O ta burna dar ir išsiviepusi! Tai buvo labai bjauru. Eion tikrai neketino šypsotis, tad taip ir liko stovėti netoli Varno Nago stalo.
- Ar turi pasakyti ką nors protingesnio nei visiškas bukas vaipymasis? - paklausė jis ir pažvelgė į mergaitę. Ji buvo panašaus amžiaus. Jei ir vyresnė, ta visai nedaug. Tai buvo labai nuostabu - vis geriau nei prielipa grifiūkštė, prie jo prisikabinusi per žiobarotyrą.
-
Vivianos akys išsiplėtė, o šypsena trumpam momentui dingo nuo varnanagės veido. Aaa, taigi jis nėra vienas iš draugiškiausių individų.. Na gerai, pažiūrėkim, kas toliau bus. Tačiau mergaitė nusprendė neleisti jam sugadinti jos nuotaikos, todėl ir vėl parodė savo nuoširdžiausią galimą šypseną ir lėtai atitraukė savo ištiestą ranką šalin nuo blondino. Po dar vieno kandaus komentaro, Viviana neišgalėjo ir tyliai sukikeno, tačiau greitai susizgribo ir prisidengė savo burną viena ranka, nenorėdama parodyti klastuoliui, jog ji juokiasi iš jo. Tačiau ir to nesugebėjo, nes žodžiai lyg patys iškrito jai iš burnos:
- O tu matosi neturi nieko geresnio veikti nei, na, turiu būti atvira, apgailėtinai mėginti kitiems žmonėms sugadinti puikią dieną? Ką dar turi pasakyti? O galbūt išmokai šio bei to apie mandagumą kol čia stovėjai ir net gi prisistatysi?
Nors iš savo tėvo mergaitė nepaveldėjo nei jo ledinių akių, nei vietos Klastūnyne, tačiau mokėjimą apsiginti ir kandžiai atkirsti ji tikrai paveldėjo iš tėvo ir tuo labai didžiavosi.
-
Turbūt Eion nebuvo kažkoks genijus. Būtent todėl sugalvojo ateiti iki šitos erzinančios mergiotės. Laimei, ji bent šypsotis nustojo, nes tai vertė net drebėti iš nepasitenkinimo.
Lyg supratusi, kad šypsena jam nepatinka, varnanagė vėl išsiviepė. Eion nieko apie tai nesakė. Dar betrūko parodyti, kas jį erzina. Tiesa, erzino viskas. Ypač jos kikenimas, kuris nežinia, ar buvo susijęs su jo žodžiais. Ne, daugiau nešnekės su ja. Atsisėdo prie to paties Varno Nago stalo. Vylėsi, kad viskas baigta, nes pačiam jau spėjo nusibosti. Bet argi varniūkštė teiksis patylėti? Žinoma, ne. O protingo, aišku, taip nieko ir nepasakė. Žvilgtelėjo į ją ir svarstė, ką čia atsakyti. Ar iš viso nieko neatsakyti.
- O kam tau mano vardas? - galiausiai paklausė ir prisitraukė arčiau lėkštę su skaniai atrodančiomis bandelėmis. Norint užkąsti, ko gero, reikėjo paskubėti, tad berniukas nebepaisė šalia sėdinčios ir savo egzistavimu erzinančios mergiotės. Kuo ramiausiai valgė ir, regis, visai pamiršo, kad sėdi ne prie savo koledžo stalo.
-
Šis klastuolis ją tikrai glumino savo elgesiu. Viviana lėtai pavartė akis ir atsiduso, sukryžiuodama rankas ant savo krūtinės ir įdėmiai stebėjo berniuką.
- Gal pradėkime nuo pradžių. Pirmiausia, pats prieini prie manęs, pirmas prikibai, tačiau elgiesi taip, lyg aš būčiau pirma priėjus prie tavęs ir pradėjusi kibti. Toliau, na, manau tai yra labai paprastai suprantamas mandagumas: jeigu prisistačiau aš, manau atėjo eilė prisistatyti ir tau, - varnanagė ir vėl linksmai šyptelėjo.
Ne, nenusileis šiam berniūkščiui jokiu būdu. Ji ir toliau stebėjo jį, kai jis ramiausiai prisėdo prie joss koledžo stalo ir ne susilaikiusi tyliai nusijuokė.
-Na, ir plius, šiuo metu sėdi prie Varno Nago koledžo stalo. Aš asmeniškai neturiu nieko prieš tam faktui. Tačiau būtų visai smagu žinoti su kuo leidžiu savo vakarienės laiką, - tai ką Viviana sakė, buvo visiška tiesa, be jokios pašaipos, - Gal įpilti tau sulčių?
-
Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti. Šita erzinanti mergiotė pradėjo savo pamokslus. Net jeigu jis ir priėjo pirmas, ar tai reiškia, kad dabar reikia bendrauti? Seniai pasigailėjo tą padaręs, tik, žinoma, nesiruošė prisipažinti. Taip taip, ji dar ir apie mandagumą paplepės. Siaubingai nuobodu.
- Mano vardą galėjai išgirsti per paskirstymą, - atkirto jis. Atsikando didelį kąsnį bandelės, bet nutarė pasielgti mandagiai. - Eion Faolán Bláán Breathnach.
Vardą ištarė pilna burna, tad kažin ar mergiotė (na gerai jau - Viviana Sofi Fleming) galėjo jį gerai išgirsti. Bet Eion jau padarė tai, ko buvo prašytas, - prisistatė. Daugiau tikrai nekartos vardo. Komentarų apie tai, kad sėdi "ne ten", nepaisė. Iš viso, kas sugalvojo tokias kvailas taisykles, kad reikia valgyti būtinai viename ar kitame salės kampe? Eilinė žmonių sugalvota nesąmonė.
- Nenoriu aš tų tavo sulčių, - šiaip ne taip nurijęs kąsnį išrėžė. Tiesą sakant, kaip tik jų ir norėjo labiausiai, bet neketino leisti šitai prie jo artintis. Apsimesdamas, kad ką tik nepasakė jų nenorįs, paėmė ąsotį ir įsipylė gėrimo. Velniop mandagumą pasakė sau mintyse ir kuo ramiausiai ištuštino stiklinę.
-
Viviana lėtai linktelėjo galvą, su patenkinta šypsena, jog vis vien sužinojo klastuolio vardą. Jos nuomone, jis visai tiko berniukui. Vardas buvo gražus, savyje turėjo daug žavesio, netgi elegancijos. Įdomu, o iš kur jis kilęs? Ai, tiek to, gal geriau neklausiu, dar gausiu iš kokio obuolio į akį.. O tada nebus smagu nei vienam.
- Malonu susipažinti, Eion. Turi labai gražų vardą. Ir tai komplimentas, tikiuosi tai žinai, - Viviana tarstelėjo, nuleisdama akis žemyn į savo užrašus, - Aj, beje, skanaus. Tos bandelės be proto skanios.
Viviana nusprendė daugiau nieko nesakyti, tegul sau sėdi, galbūt pats nuspręs kažką pasakyti? Svarbiausia jai tuo momentu buvo pabaigti rašyti šį bei tą apie tą dieną buvusias pamokas, jog paskui daryti namų darbus bendrajame kambaryje būtų lengviau ir galėtų juos greičiau pabaigti.
-
Tos saldybės buvo tiesiog siaubingai šlykščios. Na, gal ir gražus tas jo vardas, bet kam tokie dalykai rūpi? Dar ir padėkoti gal reikia už tokį "komplimentą"? Berniukas prunkštelėjo ir nieko nesakė. Susimąstė, ar turėtų pasakyti, kad Viviana yra gražus vardas, bet nutarė, kad šita nėra verta jo melo.
- O tavo negražus, - neplanuotai visišką tiesą pasakė.
Atrodė, kad stos tyla. Tai Eion visiškai tiko. Taip, jis priėjo pats, tačiau dabar to gailėjosi. Gal verta tą pasakyti? Gal tada mergiotė susipras, kad visai nereikia bendrauti?
Gal ir būtų tai padaręs, tačiau pamatė, kad toji varniūkštė daro kažką keistai panašaus į mokymąsi. Didžiojoje salėje. Vakarieniaudama. Tikrai nenormali pagalvojo berniukas ir nutarė, kad tylėti nereikia:
- Ne veltui patekai į Varno Nagą, ar ne? Nė minutės negali nustoti mokytis?
Pats knygas atsiversdavo labai retai, tad tiesiog negalėjo praleisti progos pasišaipyti iš šitos moksliukės.
- Gal moki visus septinto kurso kerus? - kandžiai pridūrė.
-
Viviana tyliai prunkštelėjo išgirdusi 'įžeidimą' apie jos vardą, jausdamasi visiškai ne paveikta tokio komentaro. Savo vardą varniukė labai mėgo, visada manė, jog jis yra gražus. O ypač jos antrasis vardas - Sofi - kurį kaip tik ir išrinko jos motina. Tad mergaitė tiesiog ignoravo Eion pasakytus žodžius, ir išliko visiškai tyli, dėliodama visas mintis galvoje. Kelis kartus teko nustoti rašyti ir pagalvoti ką toliau rašyti, prieš pieštuko kelionę per popierių.
Išgirdusi dar vieną klastuolio pašaipą Viviana gyliai įkvėpė, jau galvodama jog visai nebesusilaikys ir kirs atgal dar skaudžiau tam berniukui. Tačiau gilus kvėpavimas ir užmerktos akys visiškai nepadėjo jai sulaikyti ką tik sukilusio irzlumo, nors tuo pačiu nenorėjo parodyti jam, jog visai suirzo. Būtent dėl to, ji vėl pažvelgė į Eion su kiek galėjo išspausti 'nuoširdžia' šypsena, prieš prabildama:
- Žinai, aš nežinau kodėl tu toks nemalonus ir šiurkštus. Galbūt tai tavo taktika apsiginti, ar dar kažkas. Tačiau tik dėl to, jog kažkas, kažkada, tave įskaudino, nereiškia, jog tai darys ir visi kiti tavo sutikti žmonės, - į pabaigą savo žodžių ji dar plačiau šyptelėjo, tačiau šypsena akių nepasiekė.
-
Kur dingo visas mandagumas? Mergiotė staiga pradėjo neatsakinėti į klausimus ir ignoruoti Eion. Tai jam, žinoma, būtų visiškai tikę. Bet visai neseniai ne kas kitas, o didžiai gerbiama Viviana kalbėjo apie mandagumą, o štai dabar elgiasi tikrai bjauriai. Reikėjo jai tą ir pasakyti, ar ne?
- Tai aš nemalonus? - apsimetė nuoširdžiai nustebęs berniukas. - O kas neatsakinėja į klausimus? Dar ką tik kalbėjai, kad būtų "mandagu" prisistatyti - tą ir padariau. Lygiai taip pat mandagu būtų ir atsakyti į užduotą klausimą!
Dabar nebenorėjo nei valgyti, nei prakeiktų sulčių. Ne, reikėjo tik gerai išerzinti šitą mergiotę. Ir, žinoma, vėliau jai prikaišioti tai, kad elgėsi labai jau bjauriai. Toks ir buvo šio susitikimo tikslas, ar ne?
- Aš tavęs klausiau, ar tu moki visus septinto kurso kerus, - maloningai priminė varnanagei Eion. Neatrodė, kad ji turi pakankamai smegenų tą suprasti, bet gal pakartojus dar penkiolika kartų pagaliau susivoks?..
-
Taigi jo planas tikrai buvo ištraukti visus likusias kantrybės ląsteles iš jos. Na ir gerai, mes ir dviese galim žaisti šį žaidimą. Viviana giliai įkvėpė ir ant veido vėl sušvito jos įprasta šypsena.
- Ak, ir kur gi dingo mano visos manieros ir mandagumai.. Labai prašau man atleisti, Eion. Nežinau kas mane apsėdo!
Varniukė papurtė galvą ir padėjo šalin savo užrašų knygelę, užkišdama ją kuo toliau nuo klastūno akių. Dėl nelabai aiškios priežasties, net jai pačiai, Viviana nemėgo kai bet kas kitas mato jos užrašus. Žinoma, brunetė neturėjo ko slėpti, tai turbūt tiesiog buvo susiję su jos meile privatumui apie kai kuriuos dalykus. Išgirdusi pakartotą klausimą, Viviana šiek tiek patylėjo. Tiesa buvo ta - taip. Tėvai dažnai mėgdavo jai pasakoti apie jų potyrius Hogvartse, taip išeidavo jog kai kurie jų pasakojimai taip pat nusprūsdavo ir apie pamokas, dalykus kuriuos jie mokėsi.
- Žinai, tiesą sakant, žinau vieną ar du. Mano tėvai mokėsi Hogvatse, tai kartais papasakodavo ką jie mokėsi savo laikais, - paminėjusi savo tėvus, Viviana nusprendė, jog laikas ir jai pasmalsauti, - O tu pats? Tavo tėvai burtininkai? Ar tu žiobarų kilmės?
-
Eion nemėgo sarkazmo. Nebent pats juo švaistėsi į visas puses, žinoma. Bet kai sarkazmo ėmėsi šita bjauri ir nemandagi mergiotė, teliko susiraukti ir nieko į tai neatsakyti. Nelabai suprato, kaip įsivėlė į šitą nesąmonę. Kur dingo jo pastangos laikytis kaip galima toliau nuo žmonių? Ko jis lindo prie šitos bjaurios mergos?
Kai ji pradėjo slėpti savo kvailus užrašus, pasidarė smalsu, ką jau ten tokio ji rašo. Aišku, pamačius vieną puslapį taptų klaikiai nuobodu - dėl šito berniukas nė kiek neabejojo. Vis dėlto būtinai reikėjo pamatyti, tik kol kas nežinojo, kaip. Pradėjo mąstyti ir netgi pamiršo kažko klausęs. Todėl kai varniūkštė vėl prašneko, susiraukė. Prisivertė pakelti akis į ją ir apsimesti, kad klausosi. Tiesą sakant, tėvai visai nedomino.
- Tai gal ką nors parodysi? - paklausė ignoruodamas klausimus apie jo paties šeimą. Atvirauti tikrai neketino, o meluoti neketino - šita nebuvo verta, kad jis dėl jos ką nors kurtų. - Aš laukiu, - dar pridūrė.
-
Vivianai pro akis tikrai nepraslydo tas faktos, jog klastuolis tikrai pastebėjo jos nelabai slapų mėginimą ramiai paslėpti savo užrašus. Tačiau varniukė nusprendė tiesiog apsimesti, jog nieko ką tik ne įvyko. Juk tai visada paprasčiausias sprendimas, ar ne?
- Na, jeigu gerai pamenu, tai sakiau, jog žinau septinto kurso burtus. O ne juos moku, - brunetė švelniai nusišypsojo, švelniai gūžtelėdama pečiais, - Tiesą sakant, esu visiškai įsitikinusi, jog paskirstymo skrybėlė mane paskyrė ne į tą koledža.
Vos ištarusi savo paskutinį sakinį, Viviana sukryžiavo savo rankas, kol jos akys nukrypo žemyn.
- Bet kam aš tai iš viso sakau, juk tai visai nebuvo būtina tau žinoti. Atleisk, - kitaip negu praeitas atsiprašymas, šis buvo nuoširdus.
Varnanagė nekentė kai kiti žmonės girdėdavo apie jos bėdas. Bet ji tikrai žinojo, jog Eion arba ignoravo viską, kas ką tik buvo, arba tiesiog pasišaipys iš jos.
-
Eion iš nuobodulio vėl pradėjo valgyti. Vis dar klausinėjo savęs, kodėl iš viso prasidėjo su šita mergiote, tačiau dabar viskas tarsi įgijo tikslą - perskaityti tuos užrašus. Na ir kas, kad ten bus tik nuobodūs varniūkštės pasidaryti konspektai? Tai ją tikrai suerzins, ar ne? Tik, žinoma, nebuvo galima to tikslo atskleisti.
- Na, o aš jų nežinau, - neslėpė dar labiau suirzęs. Panašu, kad dar ką tik apsimetinėjusi mandagumo įsikūnijimu iš tiesų ji yra tiesiog bjauri merga. - Tai gal malonėtumei mane apšviesti? Ir, sakyčiau, Varno Nagas tau puikiai tinka. Kituose koledžuose tokie nuobodos moksliukai tikrai nesimoko.
Atrodė, kad koledžo tema gali būti jautri. Mergiotė nuleido akis ir netgi... Atsiprašė? Pasidarė smalsu, o tema, žinoma, tiesiog puikiai tiko - jeigu tik šita keistuolė nenori apie tai kalbėti, Eion mielai paklausinės būtent apie tai. Atsikandęs ir neskubėdamas sukramtęs dar vieną neblogą bandelės kasnį žvilgtelėjo į varnanagę ir paklausė:
- Kodėl manai, kad ta sudriskusi kepuriūkštė klydo? Nuvylei mamytę ir tėvelį?
-
Varniukė pradėjo galvoti apie burtus kuriuos žinojo pakankamai gerai, jog galėtų paprastai papasakoti. Nors buvo šimtu vienu procentu įsitikinusi, jog Eion tai tikrai ne įdomu. Pagaliau prisiminė vieną, pakankamai lengvą.
-Lumos Solem. Panašus į Lumos burtą, tačiau šis sukuria akinančios šviesos spindulį, - pasakojo Viviana, stengdamasi neatkartoti to, ką skaitė knygoje apie burtus, bet geriau atpasakoti savais žodžiais.
Brunetė ištiesė ranką į priekį, pasiimdama vieną iš bandelių kurios buvo arčiau jos ir iš karto atsikando. Bandelės buvo tikrai skanios. Net gi pernelyg skanios, nes Viviana buvo tikra tuo faktu, jog per metus Hogvartse jų persivalgys.
Komentaras apie jos tėvus tikrai užkabino Vivianos širdį, blogąja prasme. Ir tai jai labai nepatiko. Nejaugi šitas berniukas nežino, kada reikia sustoti?
-Ne, nenuvyliau. Motina labai džiaugiasi, jog aš Varno nago koledže. Tėvas irgi, rašė, jog aš ten puikiai pritapsiu. Tačiau aš pati jaučiuosi, lyg nesu pakankamai protinga, ar kūribinga, būti šiame koledže, - Viviana liūdnai šyptelėjo bei pradėjo greičiau mirksėti.
Ne, nė už ką neverksiu, ypač prieš šį nemalonų klastuolį.
-
Burtažodis, apie kurį taip maloningai papasakojo mergiotė, buvo stebėtinai lengvas. Na gerai, Eion mokėjo tik lumos, kitaip sakant, tą paprastą versiją. Bet argi didelis skirtumas?
- Atsirado protinguolė! - rėžė jis. Aš irgi galiu pasakyti, kad egzistuoja reparo maxima, kuris yra daug stipresnis už reparo! Nuvylei! Maniau, kad šitam koledže mokosi tie, kurie kažką išmano.
Pasidarė labai jau nuobodu. Eion žiūrėjo, kaip mergiotė valgo, tačiau pradėjo svarstyti, kaip iš čia išeiti, kad neapsijuoktų. Net kvaili užrašai nebedomino. Iš to, kaip ji bendravo, buvo akivaizu, kad ten nieko gero parašyta nebus. Turbūt geriausia tiesiog išeiti.
- Na, kad nesi pakankamai protinga būti šiame ar bet kuriame kitame koledže, jau seniai supratau, - tarstelėjo Eion. Nė akimirkos nemąstė, kad tai gali būti nemandagu. Tarsi jam rūpėtų tokie dalykai. - O štai mano tėvai grasino mane nužudysiantys, jeigu pakliūsiu į Klastūnyną.
Tai, žinoma, buvo visiška nesąmonė - su tėvais berniukas gyvenime nebuvo kalbėjęs, nė neįsivaizdavo, ar jie burtininkai, ar ne. Bet reikėjo priskiesti kažkokių absurdų - gal mergiotė bent kiek susidomės, ir bus ne taip akivaizdu, kad jis tiesiog nori išeiti?
O būtent tai Eion norėjo padaryti labiausiai. Nusibodo jam šitas laikas didžiojoje salėje. Buvo tiesiog siaubingai nuobodu. Maistas skanus, bet sėdėti šalia šitos?
- Geriau eik kur nors įgyti proto. Netrukdysiu, - dar piktai pridūrė ir atsistojo. Pačiupęs dar porą bandelių ir vis labiau širsdamas galiausiai paliko didžiąją salę.
-
(VN2)
-
Hogvartso Didžiosios salės durys vėrėsi Anastasiai prieš akis. Ji įsižnybo sau jau kokį dešimtą kartą tą dieną, kad įsitikintų nesapnuojanti. Gavo savo atsakymą - ne. Visa tai buvo tikrą, tikrai tikra! Eidama laiptais aukštyn į pilį ji palietė turėklus ir šie nei dingo, nei buvo jokia holograma. Mergaitė juto jų medžiagą, temperetūrą, raštus. Kai jie plaukė upe link mokyklos ji pažiūrėjo į vandenį ir pamatė savo atspindį, juk sakoma jei sapnuose pažiūrėsi į save - atsibusi. Bet netgi turėdama šiuos įrodymus pačiai sau, ji vis dar negalėjo patikėti žengianti per burtų mokyklos grindis, milžiniškoje pilyje, pilnoje magų ir magių, kurių ateities dar nieks nežino, netgi jie patys. Kai kurie jų galbūt taps geradariais, o kiti galbūt pasirinks tamsos kelia. Bet šiandienai jie dar visi tik vaikai, ir netgi pati Hawksley negalėjo nutarti kuo ji taps. Gal niekuo netaps. Gal pačią pirmą dieną Hogvartse ją nutrenks nelemti burtai ir ji nebegalės daugiau svajoti apie tampant Hogvartso bibliotekininke, nebegalės svajoti apie perskaitant visas Hogvartso knygas ir negalės svajoti apie visas kitas svajones kurias kada nors turėjo. O ši mergaitė jų turėjo daug. Augdama prieglaudoje ji neturėjo ko daugiau veikti tik svajoti apie ateitį, kad kažkoks žmogus skirtas būtent jai atvažiuos į prieglaudą ir išsiveš ją pas save į namus. Ten pamaitins, rūpinsis, duos tiek meilės kiek tik galima. O dabar ši svajonė išsipildė! Na, galima sakyti ne visai taip kaip Anastasia Hazel tikėjosi, bet galbūt netgi geriau.
Būsimą pirmakursę iš minčių pažadino susižavėjimo šūksniai, kuriuos vėliau apsižvalgiusi ji visiškai suprato. Pati buvo per drovi išreikšti savo susižavėjimą garsiai, tad pasiliko jį sau, ir tik galvojo kaip čia nuostabu! Jie po truputi žengė per neapsakomo dydžio ir grožio salę. Čia stovėjo keturi stalai, tirkiausiai simbolizuojantys keturis koledžus šioje mokykloje. Prie jų sėdėjo vaikai, įvairiausių amžių ir išvaizdos. Prieš kiekvieną vaiką stovėjo po auksinių indų rinkinį, tačiau jie visi buvo keistai tušti. Kuo toliau grupelė venuolikmečių žengė, tuo daugiau Anastasia matė neįtikimų dalykų. Pažvelgus į lubas, ji susižavėjo šia patalpa dar labaiu. Ten vietoj nobodžių pilkų lubų, atsivėrė žvaigždėtas dangaus skliautas. Mergaitė nė neįsivaizdavo ar jis tikras ar ne, bet atrodė visai kaip dangus kurį ji matė prieš įeinant į pilį. Žinoma, ko ji dar galėjo tikėtis, tai juk magijos mokykla.
Pirmakursių grupelei staigiai sustojus, užvertusi galvą Hazel netyčia atsitrenkė į priešais ją stovintį berniuką. Kai ji pradėjo atsiprašinėti berniukas atsisuko ir piktu, verančiu žvilgsniu dėbtelėjes į ją tiesiog pasitraukė. Tikiuosi, kad ne visi mokyniai čia bus tokie pagalvojo ji. Direktoriaus pavaduotojai papasakojus ką jiems reikės daryti ceremonija prasidėjo. Kepurė atgijusi padainavo klaikiausią dainą kuria Anastasia tik yra girdėjusi, bet vis dėl to rudaplaukė susilaikė ir neužsidengė ausų juk tai būtu taip nemandagu. Ir tuo met jie pradėjo kviesti vaikus. Anastasia buvo viena iš pirmųjų, kadangi jos vardas prasidėjo nelemtąją A raide, kuri taip jau atsitiko, kad buvo pirma abecelėje. Toliau viskas vyko taip greitai. Vos tik Hawksley atsisėdus ir net pilnai neužsidėjus kepurės ši riktelėjo:
- VARNO NAGAS!
Ačiū dievui man neteko patirti ką patyrė tie vaikai kurie sėdėjo ant tos kėdės kelias minutes džiaugsmingai pagalvojo ji eidama link mėlynai išsipuošusio stalo.
-
Mila nustebusi nušlepsėjo iki savo stalo. Ji matė, kad Brita į ją žiūri su užuojauta. Juk jos norėjo kartu būti Grifų Gūštoje. Visi pradėjo ją sveikinti. Ji pavalgė ir nubėgo į bendrajį kambarį.
-
Labai sutrikęs William lėtai nuslinko prie Varno Nago stalo. Jį kiek nustebino kepurės sprendimas, nes jis tikrai manė pateksiąs į Klastūnyną. Na bet yra kaip yra. Jis atsisėdo ir apsidairė - aplinkui buvo daug taip pat pasimetusių pirmakursių, dėl ko William pasijuto geriau - jis ne vienas toks. Pradėjo valgyti ir tuo pačiu klausėsi profesoriaus Dumbldoro kalbos. Kai viskas pasibaigė, William išgirdo jog yra šaukiami Varno Nago pirmakursiai, ir nuskubėjo ton pusėn.
-
Džez žengė pro Didžiosios salės duris. Ne viena aišku, su kitais pirmakursiais. Daug jų buvo. Blek šiuo metu buvo labai nervuota. Ji nenorėjo važiuoti į šitą mokyklą, o tuo labiau mokytis čia. Džez buvo nesvarbu kokių čia "abrakadabrų" moko. Staiga mergaitei šovė mintis. Ji išsitraukė iš kišenės telefoną ir pabandė įjungti. Bet nieko nepešė. Čia net telefonas neveikia! Čia ne mokykla, o pragaras. Šitaip nuklydusi į savo mintis Džez netyčia užkliuvo už kažko ir pargriuvo. Tai mergaitę sunervino dar labiau. Tačiau Blek teko pamiršti pyktį, nes su visais pirmakursiais ji priėjo tą vietą, kur vykdavo paskirstymas. Paskirstymo kepurė atrodo bjauriai. Greitai pašaukė Blek pavardę. Džez priėjo ir atsisėdo ant kėdės. Ji neabejojo, kad su tokiu pykčiu ją tikrai paskirs į Klastūnyną. Bet taip neatsitiko! Kepurė truputuką pagalvojusi paskyrė Blek į Varno Nagą! Naujoji varnė nulipo nuo kėdės ir atsisėdo prie savo koledžo stalo. Džez negalėjo patikėti. Direktorė pakalbėjusi mostelėjo lazdele ir ant stalo atsirado milijonai skanėstų ir kiek rimtesnių patiekalų. Varniukė kimšo kiek pajėgė. Per kelionę Blek labai išalko. Kai visi prisivalgė, prefektai išsivedė pirmakursius iš salės.
-
Sutemų valandomis Hogvartso mokyklos salėje šnabždėjo užkeikimai ir plaukiojo neužgestančių žvakių liepnelės. Tarp šios mistiškos atmosferos šmėkštelėjo audringa aura, į salę įžengė kasmetinė pirmakursių banga. Tiesą sakant, Lilith jautėsi neįprastai. Nors džiūgavo, kad pagaliau paliko Brittą kartu su Tobiumi, Hogvartsas jai priminė vaikų kalėjimą - ji negalės išeiti kur tik nori, gaus atitinkamas maisto porcijas, turės paklusti vyresniems... Na, tai iš tikro pamažėle, bet užtikrintai vedė ją iš proto. Tamsiaplaukė stengėsi to neparodyti, tačiau ir nešnekėjo su būsimais bendrakursiais. Kelionė traukiniu dar gyveno jos mintyse, tad visą laiką, kol žingsniavo didingos pilies koridoriais, tegalvojo apie bėgiais slidinėjančius vagonus. Kaštoninių akių savininkė nusprendė pristatyti savo demoniškąją pusę visiems vėliau, tam laiko dar tikrai užteks. Nors ir nemėgino nuslėpti ledinio žvilgsnio (na, tiksliau šnekant, mėgino jo nepamiršti, nes tokia neįprasta magiška atmosfera ją trikdė), kartais vypteldavo ir nužvelgdavo vienuolikmetes, kurios šiuo metu nervinosi labiau nei Lilith nervintųsi sutikusi savo tikrąją motiną, demonų valdovę ir jos beprasmio gyvenimo prasmę - Lilith.
Viešpatie... Nenumirsit. Nuo koledžo priklauso tik jūsų apsiausto spalva. Ir viskas. Aleliuja. O prie jos net rožinės nėra, tad galėtume praleisti šią painią ir ilgą dalį, tas oficialias kalbas. Keliautumėme į naujus kambarius ir tada išvystumėte mane - jūsų būsimą valdovę ir demoniškiausią demonę visoje mokykloje.
Duslus balsas, pirmakursius pasitinkantis jau ne vieną eilę metų, pertraukė Morgenstern mintis. Išgirdus savo vardą, ji šyptelėjo, juk taip jį skanduos visa magiškoji mokykla ir dar kelios mokyklos prie jos! Tačiau ir apie tai galvoti laiko nebuvo, gi paskirstymo kepurė kelis kartus šios demoniukės vardo tikrai nekartos... Susidomėjusi, kaip kiti reagavo į tokį vardą, tokią didingą pavardę Lilith, slapčia žvilgtelėjusi per petį, nužingsniavo link paskirstymo kepurės, vis žvelgė į mokinukus, kurie spoksojo į ją. Tačiau pats paskirstymas neužtruko - paskirstymo kepurė, dėl nežinia kokių priežasčių, Lilith paskyrė į varnų koledžą, kam mergaičiukė nesiginčijo. Nulipusi nuo kėdės ji nužvelgė visą salę ir apdovanojo savo šaltu žingsniu, tačiau visi žvilgsniai išsisklaidė, kai stalus nupuošė auksiniai sluoksniuotos tešlos pyragaičiai, subtiliai užpildyti kreminiais špinatais ir moliūgų feta, jie ją taip viliojo pikantišku vidumi... Netoliese buvo sultingų medumi glazūruotų krevečių lėkštės, blizgančios savo karamelizuotoje plutelėje, erzino gomurį subtiliu saldumo ir kartumo balansu... Kreminės česnakinės bulvių košės kalnas žavėjo neįprasta, gal kiek aksomine tekstūra... o tie lydyto sviesto sūkuriais ir kvapnūs česnakais, atbaidantys vampyrus...Morgenstern pasigriebė vištienos krūtinėlę su burbuliuojančia auksine dulksna ir sendintų sūrių mišiniu, po to šį patiekalą sekė daug kitų... Kiekvienas galėjo pasakyti, kad mergaitė tą vakarą į savo naujuosius namus grįžo soti, o tikriausiai ir persivalgiusi.
-
Badis su visa krūva pirmakursių žengė pro Didžiosios salės duris. Jis ėjo ramus, nesijaudino. Nelabai jam rūpėjo į kokį koledžą jį paskirs. Badžiui užaugusiam vaikų namuose buvo šiek tiek keista būti tokioje prabangoje. Kitiems, kurie jo nepažinojo galėjo atrodyti, kad berniukas nutaisęs protinguolio miną bet tai buvo natūrali jo veido išraiška. Kai pradėjo šaukti vardais visi buvo nedrąsūs. Ko jie taip jaudinasi? Tai tik koledžas.
- Badis Smudge! - Pagaliau pašaukė berniuką. Smudge ramiu veidu, drąsiai priėjo prie kėdės ir atsisėdo.
- Esi labai protingas, degi noru mokytis. - Kalbėjo Paskirstymo kepurė. - Užaugęs tiktum profesoriauti. Varno nagas! - Štai koks Badžio koledžas. Badis nuėjo prie varniukų stalo. Iki soties prisikimšęs išėjo į bendrą kambarį paskui prefektę.
-
Magiškoji vieta. Vieta, apie kurią Šira svajojo jau ketverius metus. Nuo pat tada, kuomet Illa gavo laišką į Hogvartsą, kai ji važiavo prekintis į Skersinį Skersgatvį, kai Širą pasiekė Illos laiškai su išsamiai aprašytais potyriais magiškoj pily... Nuo pat tada Knightley laukė nesulaukė savojo laiško į Hogvartsą. Ir vieną gražią vasaros dieną (na gerai, nelabai gražią, už lango buvo nemenka liūtis), visiems pusryčiaujant, į virtuvę įlėkė pelėda su dviem laiškais iš Hogvartso. Pagaliau! Dviem! Šira netvėrė savame kailyje... Iki kol neėmė artėti diena, kai pieno baltumo plaukų savininkei teks sėsti į traukinį ir iki Kalėdų atsisveikinti su šeima. Širą guodė mintis, kad šalia bus vyresnioji sesuo. Ir tik tada ji susimąstė kaip iš ties baisu turėjo būti Illai - vienai pačiai. O štai ji - Šira - turi seserį. Ir Krešą. Baltaplaukei pavyko iš tėvų išsireikalauti (kaip visada - ko tik užsigeidžia, tą ir pasiekia), kad katiną vešis kartu. Taigi šią lemtingą dieną, kuri pradeda naują Širos gyvenimo etapą, ji sėdo su Illa ir Krešu į Hogvartso ekspresą ir atriedėjo iki pat čia - savo magiškosios vietos.
Prasivėrus didžiulėms Didžiosios Salės (kaip žinojo iš Illos) durims, Šira su visa pirmakursių vorele įvingūriavo į vidų. Ir liko pakerėta. Visko. Tiek tokių suprantamų dalykų, kaip magiškųjų lubų, priekyje stovinčios kepurės, tiek paprastesnių smulkmenų - žvakių, susirinkusių mokinių, didžiulės erdvės, profesorių stalo, ant stalų sudėtų įrankių, langų... Visko. Ir taip besidairydama į visas smulkmenas, Šira akimis aptiko ir nuo Švilpynės koledžo stalo mojančią Illą. Mergaitę apgaubė šiluma. Ak, kad tik ir ji pakliūtų į Švilpynę!
Visiems sustojus prie pakylos su kepure ir kažkam iš profesorių pradėjus kažką kalbėti, Šira vis dirsčiojo per petį į Illą, sėdinčią tarp geltoną uniformą vilkinčių jos bendraamžių. Palauk, Illa, tuoj ir aš atsisėsiu šalia! Ji atsigręžė į kepurę ir jai pasakė: Tu. Paskirsi mane ten pat, kur ir sesę, ar aišku? Ir tuomet nuskambėjo jos vardas. Šira baimingai atsigręžė į Illą, ši padrąsinamai šyptelėjo ir Knightley susikaupusi žengė link tos kepurės.
Švilpynė, Švilpynė, Švilpynė... Prašau, Švilpynė...
- Varno Nagas!
- Ką? - Šira įsivaizdavo kaip atrodo Illos akimis - mažytė jos sesutė, taip troškusi pakliūti kur ir vyresnioji sesuo, išgirsta, kad yra priskiriama į visai kitą koledžą. Mažytės jos akys išsiplečia iš baimės ir įsminga į seserį, ieškodamos pagalbos. Taip neturėjo nutikti... Šira jau buvo suplanavusi, kad paklius į Švilpynę. Tačiau Illa vien lūpomis sukuždėjo „Eik, nagi, eik“. Knightley sutrikusi pakilo nuo kėdės, grąžino kepurę ir nutipeno link plojančio stalo. Nu ko jie ploja? Jie nesupranta! Viskas turėjo būti ne taip! Šira klestelėjo ant suolo, akis įsmeigusi į Illą.
-
Gruodė laiminga sėdėjo prie stalo. Graži nuostabi diena. Dabar visos buvo puikios. Niekas negalėjo sugadinti jai nuotaikos. Tėvai sveiksta. Prižiūrimi. Saugūs. Tai ko dar galėtų geriau tikėtis?
Šis vakaras buvo iškilmingas. Merginai visada patikdavo stebėti kitų mokinių paskirstymą į koledžus. Pati aiškiai prisiminė save stovinčią toje eilėje. O, kaip tada ji bijojo. Nei nežinojo, kad šioje mokykloje gyvenimas visiškai pasikeis. Tokios mintys visada lankydavo pirmą mokslo metų vakarą. Ir nors didžioji dalis jos draugų jau spėjo pabaigti Hogvartsą taip nebesikrimto. Vis tiek jautėsi saugi ir laiminga šioje vietoje.
Paskyrimo ceremonija tęsėsi ir prie Varniukų stalo atsisėdo viena iš naujųjų mokinių. Mergaitė Gruodei pasirodė susirūpinusi. O gal įsibaiminusi. Be to sėdėjo čia pat. Todėl Šeštakursė pabandė ją užkalbinti. Norėjosi visus apdalinti savo gera nuotaika.
- Labas. Sveikinu pakliuvus į Varno nagą. - Pasakiusi tai nusišypsojo. Tai, kad išvis drįso pirma kažką užkalbinti rodė kokį kelią nuėjo nuo tos įsibaiminusios mergaitės, kuri prieš šešerius metus įžengė į šią mokyklą.
- Mokytis šiame koledže išties smagu. Visada sužinai ką nors naujo. Nes kiti mokiniai papasakoja kažką įdomaus. - Toliau kalbėjo tai pirmakursei.
-
Šira čia, o Illa ten - prie geltonojo stalo. Kodėl? Tai taip nesąžininga. Kad paklius į Švilpynę, mergaitė žinojo jau nuo tos dienos, kai Illa pranešė Knightley'iems, kad Paskirstymo kepurė ją priskyrė būtent į tą koledžą. Kodėl turėjo nutikti šitaip? Kodėl Šira turi priklausyti visai kitam, svetimam koledžui, negu jos siela, negu jos sesuo? Gal reiktų dabar atsistoti, nueiti prie tos kepurės ir pasakyti jai, kad ji nenori būti Varno Nage ir, kad nori, jog ta pati kepurė ją paskirtų į Švilpynę? Viską išspręsti ramiai ir taikiai, kaip visada. Šira norėjo surikti Illai šituos savo ketinimus ir paklausti jos ar taip pasielgti būtų tinkama, tačiau sesuo sėdėjo per du stalus nuo jos, už šimtų klegenčių ir rėkaujančių mokinių. Ji tematė tik įdėmų Illos žvilgsnį, įsmeigtą į ją. Ką ji mąsto? Ar jai irgi nepatinka visa šita situacija? O gal kaip tik džiaugiasi, kad Šira pakliuvo į kitą koledžą ir galės pažinti ne tik Švilpynę? Tačiau šiais baltaplaukės mintis staiga nutraukė šalia sėdinti gerokai vyresnė mokinė.
- S-s-sveikini? Ne ne ne... Čia nėra dėl ko sveikinti! Aš turėjau pakliūti į Švilpynę! Ten pat kur ir Illa! - ji ranka parodė į savo vyresnę kopiją, sėdinčią prie kito stalo. - Tu nesupranti...
Šira pajuto, kad tuoj ištrykš ašaros, tad puolė tankiai mirksėti, kad tik neapsipiltų jomis šventės vidury. Kaip ji tuomet atrodys? Kaip mažvaikė.
-
Gruodės mintys, kad toji mergaitė dėl kažko jaudinasi buvo patvirtintos. Ir rudaplaukė pabandė nuraminti ją.
- Ar Illa tavo giminaitė? O gal gera draugė? Bet juk judvi vis tiek mokotės toje pačioje mokykloje. Galėsite daug laiko leisti kartu. - Ant stalo atsirado visa galybė įvairiausių patiekalų. Kaip visuomet. - Koledžas padeda atskleisti kažkokias tavo savybes. Ar tau patinka mokytis? Skaityti? - Paklausė. Tada paėmusi lėkštę prikrovė maisto ir padėjo priešais liūdinčią pirmakursę.
- Žinai ką? Pavalgyk. Pasijusi tvirčiau ir geriau. Tai pirmas tavo vakaras mokykloje. Pamėgink juo pasidžiaugti. Koledžas nėra viskas. Tavęs lauks įdomios pamokos, pažintys su kitais žmonėmis. Nereikia koledžui suteikti šitokios svarbos. - Ar aš manyčiau kitaip jei gimčiau burtininkų šeimoje? Ar ši mergaitė visada žinojo apie Hogvartsą? Gal visa jos šeima mokėsi Švilpynėje. O gal ji tiesiog kaip ir aš gimė žiobarų šeimoje ir nori būti arčiau jai gerai pažįstamo žmogaus. Tos Illos.
- Aš turiu draugą, kurio visa šeima mokėsi Klastūnyne. Bet jį paskyrė į kitą koledžą. Jis man visada sakė, kad koledžas nėra svarbiausias dalykas mokykloje.
-
Eleina tyliai sėdėjo prie varno nago stalo ir valgė savo maistą, ramiai gulintį priešais ją lėkštėje. Ji jautėsi dėkinga, kad iš jos lėkštės niekas nebando iššokti, pabėgti ar kąsti atgal. Šiandien ji to tiesiog nepakeltų. Paskendusi savo mintyse net negirdėjo apie ką kalba šalia sėdinčios mergaitės. Jai užteko ir savų problemų. Iš galvos vis neišėjo viena ir ta pati mintis. Laiškas namo. Bet kam rašyti? Motinai nė per nago juodymą neįdomu, į kokį koledžą ji pateko. Brangiausioji apsirekštų tik tada, jei mergaitė per pamokas susikirstų. Garantuotai atsiųstų žvieglį, arba debtelėtu lediniu žvilgsniu, kaip visuomet pridurdama, koks nusivylimas turėti tokią dukterį, kaip ji. Jei rašytų tėčiui, ji net nežinotų kur tą laišką siųsti. Tą akimirką ją užgriuvo gniuždantis vienišumo jausmas.
Praradusi apetitą ji sunkiai atsiduso, pakilo nuo stalo ir patraukė išėjimo link.
-
Tik neverk! Nusiramink, viskas gerai, tik neverk! Kvėpuok!..
- Illa mano sesuo... Š-šiemet ji ketvirtame kurse. Aš turėjau pakliūti ten pat kur ir ji - į Švilpynę! Nes... nes tinku Švilpynei, net Illa ta sakė. Ir aš turėjau būti su ja! Jugi... jugi broliai ir sesės visada turi patekti į tą patį koledžą?..
Knightley buvo pasimetusi. Tiek metų žinojusi, kad pateks į Švilpynę, ji dabar sėdi prie Varno Nago stalo. Kaip tai paaiškins tėvams? Jugi jie irgi buvo įtikėję Širos kalbomis, kad ji paklius į Švilpynę. Žinoma, jie nebuvo prieš nė vieną koledžą, Varno Nagas irgi gerai, tačiau kai tiek metų tvirtai žinai, kad bus vienaip ir staiga viskas visam gyvenimui (gerai, septyniems metams) apsiverčia aukštyn kojom...
Priešais Šira esančios tuščios lėkštės staiga pasidarė pilnut pilnutėlės įvairiausio maisto. Šira nebuvo mėgstanti pavalgyti, tačiau kąsnelio neatsisakydavo. O šį kartą ji nieko nenorėjo dėtis į burną. Nebuvo alkana, o ir apetitas išgaravęs. Kuomet mergina atkišo lėkštę prikrautą maisto, Šira tik dėbtelėjo akimis į lėkštę tačiau jos nė pirštu neprilietė. Pažvelgė į Illą. Ji bendravo su kažkokiu vaikinu. Ar kartais čia nebus tas Thiago, apie kurį sesuo kalbėjo? Įdomu, apie ką jie diskutuoja? Gal irgi kalba apie Šilos nesėkmingą paskyrimą į koledžą? Illa pastebėjo, kad Šira ją stebi kaip tik tada, kai ta mergina vėl pradėjo kalbėti. Knightley nutraukė akių kontaktą su seserimi ir įsiklausė į merginos žodžius. Gal ji visai protingai čia sako? Gal tikrai koledžas nėra viskas? Gal Šira tikrai viską per daug sureikšmina? Tačiau skausmo tai vis vien nenutrynė. Šira tik numykė kažką panašaus į pritarimą. Tačiau istorija apie tą draugą ją visai sudomino.
- O kuriame jis koledže mokosi?
-
- Bet tu pagalvok kaip įdomu, kad esate skirtinguose koledžuose. Atsiras dar daugiau temų apie kurias galėsite paplepėti. Palyginti kas yra kitaip tarp švilpynės ir Varno Nago. Seserys ir broliai ne visada patenka į tą patį koledžą. - Gruodė susimąstė apie savo seserį. Kuri kitais metais turėjo ateiti į mokyklą. Bent jau jie taip manė. Nes Rimantė vis pademonstruodavo kažką magiško. Jos sesuo visai nenorėjo į tą moksliukų koledžą. Kaip ji vadino Varno Nagą. Ji norėjo į Grifų Gūžtą. Nes manė, kad ten bus smagu, triukšminga ir atsiras daugybė naujų draugų. Arba į Klastunyną. Nes jai tas koledžas atrodė įdomus.
- Suprantu, kad nusivylei nes nėra kaip tu tikėjaisi. Bet pagalvok, kad galbūt šiame koledže rasi draugų, kuriems įdomu tai, kas ir tau įdomu. Atsiras daugiau bendraminčių. - Gaila, kad Alanas nebesimoko. Pamanė Gruodė. Gal nereikėjo apie jį užsiminti.
- Jis mokėsi Grifų Gūžtoje. Jau pabaigė mokyklą. Ir jam niekada nerūpėjo tai į kokį koledžą pateko. - Dabar Gruodė jau žinojo, kad jo tėvas labai dėl to niršo. Dėl to, kad Alanas ne Klastuolis. Bet to nusprendė nepasakoti.
-- Visada prisimink, kad paskyrimas ne koks įkalinimas. Ir kad galėsi bendrauti su seserimi kiek tau patinka. - Gruodei atrodė liūdna tai, kad šios mergaitės pirmas vakaras mokykloje toks niūrus.
- O kuo tu vardu? Mano vardas Gruodė.
-
Mergaitė ir toliau kalbėjo apie tai, kad koledžas nėra viskas. Iš pat pradžių Šira atsisakė ja tikėti ir tik liūdnai spoksojo į Švilpynės stalą, tačiau mergina nesiliovė kalbėti. Pirmiau buvę tik kaip foninis ūžesys, žodžiai po mažu ėmė ryškėti ir aiškėti. Baltapūkė pasistengė įsiklausyti į tai, ką šneka toji varniukė. Negi rimtai? Rimtai ji sako tiesą? Knightley pabandė pažvelgti į šią savo katastrofišką tragediją iš kitos - šios merginos pateiktos - pusės. Tikrai, yra ir pliusiukų, kuriuos įvardijo mergina. Šira ir Illa galės aptarinėti kuo skiriasi šie du koledžai, Šira turės progą pažinti ir kitą koledžą, ne tik tą, kuriame mokosi vyresnioji sesuo, galbūt Širai tikrai buvo lemta patekti į Varno Nagą, galbūt tikrai čia pritaps geriau nei būtų pritapusi Švilpynėje ir susiras gerų bendraminčių draugų?
- Gruode, aš Šira, - šyptelėjo pirmakursė. Galbūt Gruodė taps jos ta pirmoji bendramintė draugė?
-
- Malonu susipažinti. - Gal gi viskas pasidarys geriau. Ir pamažu Šira susitaikys su savo paskyrimu.- Taigi, geriau tu nesijaudink dėl paskyrimo. Visur galima įžvelgti kažką gero. Jei reikės kokios pagalbos tai sakyk. Aš pati prisimenu, kaip pirmaisiais metais klaidžiodavau ir ieškodavau reikiamų klasių. Pilis tokia didelė. - Prisiminimai apie pirmuosius metus mokykloje kaip tik šiandien nedavė merginai ramybės. Geri jie buvo. Bet tokie dar kupini baimės.
- Ir šiaip galėtume kažkur paklajoti. Mokykloje yra įdomių dalykų. - Šyptelėjo ji. - O ką tu šiaip mėgsti veikti? Man tai labai patinka skraidyti šluota. To mane pamokė dar pirmais metais viena tokia Klastuolė. Bet jos jau irgi nėra. Baigė mokyklą. - Ji nusišypsojo prisiminusi tą pirmą savo ir Dori susitikimą. Tada galvojo, kad Dori bus jos priešė. Bet paskui viskas pasibaigė tuo, kad Gruodė atrado skraidymą ant šluotos.
-
Gruodė. Gražus vardas. Unikalus. Šyptelėjo sau Šira ir tada, kažkodėl staiga prisiminusi Illą, pakėlė į ją akis. Illa į ją nežiūrėjo. Valgė. Gal ir Širai reiktų pavalgyti? Ir tik tuomet mergaitė pirmą kartą apsidairė aplink stalą. Jis buvo pilnas visko! Ko tik nori! Nuo įvairiausių kepsnių, makaronų, blynų iki įvairių desertų, tortų, keksiukų, gėrimų. Knightley grįžo noras valgyti ir ji pasijuto labai išalkusi - praktiškai nieko nevalgė per ilgą kelionę traukiniu, tik tą vieną šokinėjančią šokoladinę varlę, kurią nupirko Illa. Dar kartą nužvelgusi stalą ir pagalvojusi ką nori įsidėti į burną, mergaitė nusprendė iš pradžių suvalgyti kažką rimčiau ir pasiėmė makaronų su kažkokiu padažu, o desertui vėliau pasiims tą skaniai atrodantį citrininį pyragaitį. Pradėjusi kimšti makaronus, viena ausimi vis dar klausėsi Gruodės.
- Am, taip, - nurijusi kąsnį atsakė Šira. - Būtų puiku. Labai norėčiau, kad kas nors aprodytų pilį! Ji tokia... įspūdinga, - pagalvojusi parinkto, jos manymu, tinkamą žodį ir vėl kibo į makaronus. Šiaip nebuvo labai daug pavalganti, tačiau dabar visas stresas ir nerimas dėl koledžo taip išvargino, kad Knightley nė pati nepajuto kaip išalko.
-
Atrodė, kad naujoji Varniukė atsipalaidavo ir galbūt liūdesys dėl paskyrimo kiek atslūgo. Ji ėmė valgyti. Gruodė irgi įsidėjo maisto.
- Taip. Pilis įspūdinga. Jei tau patinka skaityti, tai čia rasi didžiulį knygų pasirinkimą. Biblioteka tokia puiki. Ir šiaip pilyje galima rasti įdomių dalykų. Yra kabinetų ar durų, kurie atsiranda tik tam tikromis dienomis. Pilyje gyvena nemažai vaiduoklių. Jie visai draugiški. Nors Klastūnyno vaiduoklis tai man šiurpokas. - Pasakojo mergina. - Ir saugokis Akilandos. - Gruodė pasidairiusi pamatė poltergeistą, kuris matyt slapčia prasmuko į salę. Jis kybojo palubėje. Netoli Grifiukų stalo. - Va jis. - mostelėjo ranka Gruodė rodydama poltergeistą. - Jis mėgsta klaidinti arba kuo nors apipilti. Žodžiu saugokis jo. Ir nepasitikėk.
-
Šira kirto maistą ir ėmė po truputį užmiršti savo nerimą bei mėgautis atmosfera. Šventiška nuotaika tvyrojo visoje salėje, visi smagiai šnekučiavosi, skanavo įvairiausius patiekalus, desertus, džiaugėsi naujais savo koledžo moksleiviais, kurie papildė jų koledžo gretas ir ėmė džiaugtis, kad atsisėdo būtent prie Gruodės. Jei ne ji, Knightley vis dar būtų paniurusi ir svarstytų ką daryti - bėgti pas Illą, kepurę ar išvis iš šios mokyklos. Bet dabar viskas gerai ir baltaplaukės tokios mintys nelankė.
- Ką sakei? - nustebusi perklausė Šira. - Yra kabinetų, kurie tai yra, tai dingsta? Oho... Galėsi man kada tokį parodyti? - paprašė pirmakursė, o tada užmetė akis į palubėse skraidžiojantį, Gruodės minėtą vaiduoklį ir nusipurė. - Būtinai. O kas yra Varno Nago vaiduoklis?..
-
Viskas išties ėjosi gerai. Metai prasidėjo prasmingai. Gruodei tai patiko. Jautėsi jau pirmą vakarą nuveikusi ką nors gero ir prasmingo.
- Aha galėsiu. Tikrai yra. Pavyzdžiui, yra toks kambarys, kurio gali paprašyti virsti būtent tokiu, kokio tau reikia. Kol to nepadarai jo kaip ir nėra. Matyti tik siena. Žodžiu Hogvartse visokių paslapčių pilna. - Dar prisiminusi šį tą pridūrė. - Tiesa, turėsi gerai įsiminti laiptus esančius pilyje. Nes kai kurios pakopos prasmenga. Nelabai malonu. Gali įstrigti koja. - Aiškino šeštakursė. - Va ji. - Mostelėjo ranka į stalo gale kybančią ir gal užsisvajojusią šmėklą.
- Ją vadina Pilkąja dama. Ji drovi. Geriau kreiptis į ją vardu. Helena. - Pagaliau Rimeikaitė vėl prisiminė maistą lėkštėje ir pradėjo valgyti. Pasijuto kiek pavargusi. Buvo malonu žinoti, kad kambaryje laukia patogi lova, gal kokia knyga prieš miegą. O paskui pamokos.
- Galėsim kartu nueiti iki bendrojo kambario. Ar tau patinka atsakinėti į visokius loginius klausimus? Tam, kad įeitum į Varno Nago bendrąjį kambarį reikia atsakyti į kažkokį klausimą.
-
Iki vakarienės dar buvo likę laiko, tačiau Astridos pilvas reikalavo maisto. Mergaitė nusprendė nelaukti vakarienės ir iš Varno Nago bokšto nusileido į didžiąją salę. Sunkios salės durys girgždėdamos prasiverė ir mergaitė užėjo į prieblandoje skęstančią patalpą. Sekėsi, kad čia visada atsirasdavo maisto. Pirmakursė atsisėdo prie Varno Nago stalo ir pradėjo valgyti. Pavakariams iš virtuvės ji gavo kakavos ir labai skanius pyragaičius. Turbūt jie bus vakarienės metu desertui pagalvojo rudaplaukė. Ne pats geriausias pasirinkimas pavalgyti, tačiau šiek tiek pripildžius skrandį bus kur kas lengviau sulaukti vakarienės ir tinkamai pavalgyti jau jos metu. Susimąsčiusi apie maistą, ji nepastebėjo salėje esanti ne viena.
-
Kadangi didžiojoje salėje visada galima rasti žmonių, Mulungu šią vietą mėgo. Būdamas vaiduoklis jis jautėsi keistai vienišas ir kartais galėdavosi sprendimo sugrįžti. Niekaip nesuprato, kodėl gyviems mokiniams taip svarbu, kad jis miręs. Dalis jų netgi bijojo. Hogvartse buvo daug vaiduoklių, bet Mulungu buvo tikras, kad kitų mokiniai nebijo. Tai skaudino, bet nesumažino noro susirasti draugų.
Būtent jų ieškodamas afrikietis atskrido į salę. Vakarienės metas dar nebuvo atėjęs, tad vaikų nesimatė. Mulungu jau ruošėsi nusivylęs skristi sau, bet vis tik pamatė mergaitę. Ji sėdėjo prie to koledžo, kurio pavadinimo įsidėmėti niekaip nesisekė, stalo. Vaiduoklis priskrido arčiau.
- Labas! - sau įprastu "tylumu" pasisveikino jis. Plačiai šypsojosi - jeigu būtų kūniškas, dantys turbūt spindėtų ir tamsoje. Kokią akimirką ar dvi svarstęs, kaip tęsti pokalbį, pridūrė: - Skanaus!
-
Lyg dalyvaudama kokiame nors maisto valgymo konkurse Astrida prisikimšo pilną burną pyragaičio ir bandė jį sukramtyt. Vienuolikmetė buvo alkana, o šis pyragaitis buvo su uogomis ir buvo tikrai skanus. Toks skanus, kad "net pirštus apsilaižysi". Galvodama, kad yra viena, pirmakursė nei nesistengė valgyti padoriai.
Salėje buvo neįtikėtinai tylu, gaila neilgai. Išgirdus kažkieno balsą, pasidarė gėda, kad valgo taip neatsargiai. Apsižvalgius nepastebėjo nei vieno žmogaus. Turbūt jai pasirodė, kad kažkas pasisveikino, aplink nė gyvos dvasios. Tas pats balsas pasigirdo iš naujo. Dabar rudaplaukė pastebėjo vaiduoklį. Tą patį, kurį matė žiobarotyros pamokoje. Išsigandusi Mulungu, pirmakursė vos nepaspringo valgomu pyragaičiu. Sunkiai nurijusi pyragaitį ir užsigėrusi jį dideliu kiekiu kakavos, Astrida paėmė į rankas puodelį ir lėkštę ir kiek atsitraukė nuo vaiduoklio. - Nesiartink prie manęs, - nežinia ar paprašė ar paliepė būtybei, negalinčiai atimti nei kakavos nei pyragaičių.
-
Jam pasisveikinus mergaitė apsižvalgė, bet, regis, nepastebėjo. Taigi Mulungu paslaugiai prisklendė arčiau ir pakibo kitoje stalo pusėje tiesiai priešais ją. Visu kuo rodė esąs draugiškas, tad neabejojo, kad jie puikiai sutars. Per visus tuos metus, praleistus Hogvartse, netgi priprato prie mergaičių. Čia ne jo gentis, kur žaisti ir kalbėtis su mergaitėmis yra gėda. Tikėjosi, kad ši tai žino.
Deja, jos atsakymas nebuvo labai draugiškas. Ir kam jai trauktis? Jeigu atsisėdo blogoje vietoje, galėjo iš karto persėsti. Visa tai trikdė, bet Mulungu nė nepagalvojo, kad mokinė tai padarė dėl jo. Taigi persikėlęs į tą stalo pusę, kurioje buvo ir mergaitė, vėl prisklendė arčiau.
- Mulungu! - informavo permatomu pirštu bakstelėjęs sau į krūtinę. - O tu? Draugas?
Ir toliau kalbėjo itin garsiai, bet apie tai nesusimąstė. Jis tiesiog norėjo susirasti draugų. Tokių, kuriems nėra svarbu, kad jis yra negyvas.
-
Astridai nepatiko vaiduokliai nuo pat pirmos dienos Hogvartse. Tačiau tie senesni vaiduokliai, lyg jausdami jos baimę nebesiartino prie jos visai. Šitas gi atsirado iš oro ir niekaip negali atstoti nuo mokinių. Žinoma, jis atrodė kur kas jauniau nei Beveik Begalvis Nikas ar Helena Varnanagė. Galbūt jam trūko bendravimo? Nilsen nebuvo tinkamiausias kandidatas į draugus tokiam padarui. Mulungu arba buvo kvailas arba tyčiojosi iš jos. Jai persėdus jis vėl prisiartino ir dar prisistatė. Kodėl jam taip sunku suprasti, kad ji nenori jo matyti ir girdėti?
- Ne draugas, - palikusi kakavą ir pyragaičius pasitraukė toliau nuo Mulungu. Kalbėti buvo sunku, nes norėjosi susigužti ir melstis, kad jis ją paliktų ramybėje, - nekenčiu vaiduoklių, - pagaliau prisipažino balsu. Jeigu pati numirtų, vargu ar grįžtų kaip vaiduoklis. Išvis galėtų vaiduoklių neegzistuoti, tada gyventi būtų kur kas ramiau.
-
Ši mergaitė priminė Ikelą. Jis irgi atkakliai nesutiko draugauti. Bet kodėl? Argi toks didelis skirtumas, kad jis miręs? Asmenybės tai visai nepakeitė, bet štai rasti draugų tapo dar sunkiau. Mulungu tokiais atvejais galėdavosi grįžęs kaip vaiduoklis. Tuo labiau Europoje. Šie žmonės jam svetimi, ir, ko gero, laikas tą pripažinti. Tik ką daryti, kad toks pripažinimas būtų labai jau skaudus? Būdamas gyvas daug draugų nesurado. Kodėl tikėjosi, kad mirus viskas taps paprasčiau?
- Aš draugas! - gailiai sušuko jis, kai mergaitė vėl pasitraukė. Neskubėjo atskristi iš paskos, vylėsi taip jai parodyti, kad bijoti nereikia. Deja, dar vienas sakinys sužeidė širdį. Mulungu nuleido galvą ir vėl prisiartino, tik šįkart sustojo toliau nei prieš tai.
- Aš geras vaiduoklis, - pareiškė. Ištiesė permatomą ranką mergaitės link. Žinoma, jos paspausti nepavyks, bet gal ji pagaliau susipras būti draugiška?..
-
Astridai buvo gaila berniuko, tačiau ji negalėjo pakeisti to fakto, kad bijojo visiškai visų vaiduoklių. Elfai matyt pajutę, kad šalia maisto nebėra gyvos dvasios susigrąžino kakavą ir pyragaičius į virtuvę. Rudos mergaitės akys tą, žinoma, pastebėjo. Štai ji liko be padorių pavakarių ir dabar tikrai teks laukti vakarienės. Viskas per šitą nelemtą Mulungu. Negi jis negalėjo paieškoti sau naujo draugo kur kitur? Pavyzdžiui Grifų Gūžtos bokšte, kur neabejotinai atsirastų norinčių draugauti. O gal jis negalėjo ten patekti? Vis tiek Astrida apie tai negalvojo. Dar išsigandusi, kiek įsižeidusi ir liūdna ji atsistojo nuo stalo. - Tu taip draugų nesusrasi. Baik lįsti prie tų, kas bijo vaiduoklių! - pakėlė balsą ir išbėgo iš didžiosios salės.
-
Vaidklis labai nuliūdo ir išskrido į astronomijos bokštą.
-
Akivaizdu, kad ta mergaitė jo nesupranta. Bet kodėl? Negi ji nemoka angliškai? Bet atrodė panaši į visus kitus europiečius, o tą sudėtingą kalbą išmoko net jis. Iš Afrikos atvykęs mokinys. Taigi dabar kiek sutrikęs žiūrėjo į mergaitę, su kuria nė nesusipažino, ir galvojo, kaip dar paaiškinti, kad nori tik gero.
Deja, ji dar ir apšaukė, o tai privertė dar labiau nusiminti. Mulungu nuleido galvą ir nė nepastebėjo, kaip mergaitė išėjo. Ilgai dėliojo sakinius, kuriuos jai pasakys, tačiau kai pakėlė akis, mokinės salėje nebebuvo. Tai sutrikdė. Argi jis išties toks baisus? Bet kad net ir jam esant gyvam draugų ieškoti sekėsi gana sunkiai. Kažkas turbūt yra negerai. Gal jam reikėjo grįžti į savo gentį? Ar koks nors burtininkas galėtų padėti jam persikelti arba bent jau iš viso sunaikinti?
Vildamasis, kad toks burtininkas yra šioje mokykloje, Mulungu išskrido iš didžiosios salės ir patraukė ieškoti direktorės. Jeigu kas nors gali padėti, tai tik profesorė Evenstar.
-
Rugsėjo pirmos rytą Kings Krose mama perdėtai greitai panoro atsisveikinti su Lumita. Mergaitei buvo sunku, tačiau suprato, kad mamai turbūt atsisveikinti buvo dar sunkiau. Visą kelionę praleido užsimetusi apsiaustą ant kūno ir galvos, kad prie jos nieks nelįstų – neturėjo noro bendrauti. Girdėjo kaip čiauškė šalia susėdusios būsimos pirmakursės, girdėjo ir jų vardus. Viena prisistatė Lėja, kita Matilda, trečia Marija.
Kaip iš praeito amžiaus filmų, atrodo jų tėvai visai kūrybiškumu nepasižymėjo. Lumita labiau pradėjo džiaugtis, gavusi gana retą vardą. Turbūt bus vienintelė visame Hogvartse su tokiu vardu, o kokiame Durmštrange neabejotinai sutiktų bendravardę.
Pagaliau atvykus į Kiauliasodžio geležinkelio stotį, mergaitė norėjo sekti paskui asmenį, nuvesiantį pirmakursius į Hogvartsą. Einant pakeliui pasirodė, kad matė mamą. Per daug stengėsi tuo nekvaršinti galva, mat buvo įsitikinusi, kad tiesiog pasiilgo jos. Valtelės, nuplūkdžiusios pirmakursius į pilį atrodė įdomia pramoga būsimiems mokiniams. Lumita suprato norinti dar kartą taip pasiplaukioti, tačiau mama jau spėjo papasakoti, kad sekančiais metais juos veš karietos. Et, visas malonumas sugadinamas.
Didžiojoje salėje pagaliau priėjus arčiau paskirstymo kepurės, Lumita nustėro pamačiusi prie garbingojo stalo savo motiną. Ir ji dėvėjo mantiją! Vos nepražiopsojusi savo eilės, O‘Connor atsisėdo ant suolelio. Kepurė galvojo ir iš jos žodžių buvo suprantama, kad galvojo tarp Varno Nago ir Klastūnyno. – Varno Nagas! – šūktelėjo tas prakeiktas odos gabalas. Pirmakursė neturėjo jėgų prieštarauti, tad tiesiog nuėjo prie atitinkamo stalo. Atsisėdusi įsistebelijo į motiną. Nugirdo, kad dabar ji jai dėstys transfigūraciją. Siaubas atsiduso ir kibo į maistą, mat nuo ryto nieko nepavalgė. Pasibaigus vakarienei, mergaitė mamos nerado ir išsekė paskui Varno Nago prefektą pamatyti Varno Nago bokšto.
-
Kelionė į hogvartsą buvo smagi. Kartu su pussesere Sevirina jos apsipirkinėjo skersiniame skersgatvy. Aišku buvo ir Sevirinos tėvai. Tuomet kartu keliavo į traukinių stotį ir ten sėdo į hogvartso ekspresą. Jis buvo įspūdingas. Mergaitės kartu sėdėjo ir niekas neįėjo į tą kajutę. Atvykusios į hogvartsą joms teko išsiskirti, nes pirmakursiai plaukė valtimis pro ežerą.
Pilis atrodė įspūdingai Vanessai. Visi pirmakursiai stovėjo krūvoje ir laukė kada ateis jų eilė užsidėti kepurę ir išsirinkti koledžą. Mergaitė visai norėjo į švilpynę, kur buvo jos pusseserė, tačiau nepriekaištavo patekti į kitą koledžą. Kai atėjo šviesiaplaukės eilė ji šiektiek nervavosi. Atsisėdus ant taburetės ir pajutus ant galvos kepurę mergaitė išgirdo. - Varno Nagas.
Vanessa tikrai džiaugėsi ir nuėjo link Varno Nago stalo. Ten buvo daug vaikų ir visi laimingi. Atsisukusi į švilpynės stalą pamojavo pusseserei, kuri taip pat mojavo. Tuomet ant stalo pasirodė maistas ir pirmakursė valgė bei mėgavosi čia esančia atmosfera.
-
Vienuolikmetė Felissa Light nedrąsiai žengė prie paskirstymo kepurės. Profesorė jai, kaip ir kitiems prieš ją stovėjusiems mokiniams, uždėjo ant galvos kepurę ir ši, mažumėlę pagalvojusi, garsiai išrėkė:
- Varno Nagas!
Mergaitė apsidžiaugė patekusi į šį koledžą, nes labai nenorėjo priklausyti Klastūnynui. Juk tai daugiausiai tamsiųjų magų paruošęs koledžas!
Su šypsena iki ausų Felissa nušuoliavo prie stalo, prie kurio sėdėję mokiniai džiaugėsi gavę dar vieną mokinę.
Ji jau spėjo pamiršti, kaip ryte su tėvais ir jaunesne sese Nelanna vyko į Kings Kroso stotį. Sesutė taip pat norėjo vykti kartu, bet tėvai pasakė, kad jai dar ne laikas. Felissa labai ilgai nenorėjo su jais bendrauti - nekantravo susipažinti su kitais vaikais, būsimais bendramoksliais. Kelionė į pilį praėjo sklandžiai, ji susipažino su vyresne mergaite ir dviems panašaus amžiaus berniukais. Bendraujant laikas su jais neprailgo.
Mergaitė godžiai kirto ant stalo esantį maistą, o jo buvo įvairaus - pradedant mišrainėmis ir baigiant pyragais. Prisikirtusi iki soties, Felissa kartu su kitais Varno Nago pirmakursiais nuėjo į koledžo bokštą.
-
Atvykau Į Hogvarstą ir su visais bendraamžias nuėjome į didžiąją salę norėjome sustoti į eilę ir po vieną eiti link paskirstymo kepurės. Iš pradžių buvo nedrąsu. Profesorė skaitė mokinių vardus. Kai atėjo mano eilė iš lėto nuėjau iki profesorės ,profesorė man uždėjo paskirstymo kepurę, ji ilgai galvojo į kurį koledžią mane paskirti.Po kiek laiko ji sušuko VARNO NAGAS (VN2).
Aš labai apsidžiaugiau, nuėjau prie savo koledžio stalo ir susipažinau su savo naujaisiais draugais. Tada kai visi mokiniai buvo suskirstyti į koledžius, direktorius pasakė kalbą ir prasidėjo šventinės vaišės. Jomis buvo padengtas pilnas stalas. Po šventinių vaišių mus koledžio prefektai palidėjo iki varno nago bendrojo kambario. Kuriame mes įsikurėme.
-
[][/font]Autumn atėjo į salę. Ją iškarto pasitiko gardus mėsos kvapas, aitrus pyrago su aviena kvapas ir saldus, citrininis ar šokoladinis kvapas. Nuo jo Autumn apsalo širdis. Man mama tokio maisto negamina- pagalvojo Autumn, nes jos mama neturėdavo laiko gaminti maisto, nes rūpindavosi jų šeimos gyvūnais, taigi ji dažniausiai pasišildydavo šaldytą picą su prarūgusiu sūriu ir nušiurusiais, smaragdo spalvos baziliko lapeliais. Lubose matėsi aksominis vakaras su sidabrinėm žvaigždėmis. Autumn turėjo sau įsižnybti, nes nepatikėjo pamačiusi senas, sudulkėjusiais žvakes, skraidančias paluby pakabintas ant nieko. Stalai buvo nukrauti valgiais kurių išvaizda ir kvapas viliote viliojo ją. Bet tada įėjo sena moteris su stačiakampio formos akiniais, stipriai surištu juodų plaukų kuodų rankose nešdama kažkokią kepurę. Kažkokia kvaila ruda kepurė - pagalvojo Autumn. Tada ta pati moteris išsitraukė pergamento lapą ir garsiu, valdingu balsu sušuko:
- Andrėja Forston!
Tada mergaitė su šviesiais kaip medetkos plaukais ir rudom žvitriom akim atėjo ir atsisėdo and taburetės ir jai ant galvos uždėjo tą uosio spalvos kepurę.
- Grifų gužta! - garsiai sušuko Paskirstymo kepurė.
Mokinių grupė sparčiai mažėjo ir po Paskirstymo kepurei sušukus “Klastūnynas” atėjo Autumn eilė.
- Autumn Harper, - aiškiai pasakė profesorė Makgonagal. Autumn atėjo ir nedrąsiai atsisėdo. Tik ne į Grifų gūžta!- galvojo ji. Ir tada kepurė tarsi perskaičiusi jos mintis garsiai sušuko:
- Varnanagė!
-
Edvardas Campbell sėdėjo prie Varno Nagų koledžo stalo, jausdamas širdies plakimą.Nors jis tikėjosi būti paskirtas į Klastunyną, buvo nustebęs, kai Pasiskirstymo Kepurė jo vardą paskyrė į Varno Nagą.
Edvardas stengėsi apsigauti ir neparodyti savo susirūpinimo, nors viduje jis buvo pilnas nerimo ir gąsdinančių minčių.Jis žinojo, kad Varno Nagų koledžas garsėjo savo intelektualiomis tradicijomis ir galingais mokiniais.Edvardui tai buvo naujas pradžios etapas, ir jis įsivaizdavo, kokie nuotykiai jam laukia šiame paslaptingame kolegijoje.
Prie koledžo stalo jis sutiko kitus naujokus, kurie, panašu, taip pat buvo neįprastai susijaudinę ir susimąstę.
Edvardas pamatė kaip stojasi Arwen ir eina arčiau mokinių. Naujokams buvo pristatytas mokyklos ir pagrindinės taisyklės, kurias reikėjo laikytis.aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa
Edvardas stengėsi kuo geriau įsisavinti informaciją, kad būtų pasiruošęs savo pirmajam akademiniui išbandymui 8)
-
Agnesė užėjo į didžiąją salę. Ši buvo tuščia, tačiau šį kartą moteriškę užklupo prisiminimai. Kaip prieš daugiau nei šešiasdešimt metų ji pirmą kartą pateko čia. Daugelis aplinkui esančių pirmakursių jaudinosi, o ji svarstė ar bus paskirta į Švilpynę, kaip buvo paskirti jos tėvai ir seneliai. Tuometinė vienuolikmetė turbūt buvo viena iš tų retesnių atvejų, kai paskirstymo kepurė galvojo ilgiau. Mat pagal būdo bruožus burtininkė tiko ir į Varno Nagą ir į Švilpynę. Galiausiai Agnesė Averell buvo paskirta į Varno Nago koledžą. Senutė moteris nusišypsojo prisimindama tą dieną, priėjusi prie Varno Nago stalo ji palietė stalą toje vietoje, kur sėdėjo dažniausiai. Su draugais savo laikais buvo ten kišeniniu peiliuku įrėžusi kelis rėžius kaip ženklą, kad ji čia buvo, tačiau jų jau beveik nesimatė. Ak, geri laikai buvo. Dar kiek pavaikštinėjusi, moteris paliko didžiąją salę.
-
Atsivėrus įspūdingai išraižytoms medinėms durims, Charlotte Evans įžengia į labai didelę salę su keliais kitais pirmojo kurso mokiniais. Išvydus dangišką ir žvaigdėtą salės skliautą, kurį apšviečia vaiduokliškai kabančios žvekės, nori nenori, bet akys pačios iššoka iš nuostabos.
Charlotte vis dar negali patikėti, kad tai kas vyksta yra tikra. Ji vaikšto šia žeme jau daugiau kaip dešimt metų, bet nebuvo niekur mačiusi tokių keistenybių. Magijos pasaulis jai dar toks svetimas. Tai, neabejotinai, jos didžiausias gyvenimo nuotykis. Kol kas... Juk kas žino kas dar laukia jos ateityje?
Grupelė pirmakurių iš lėto, galiausiai, prieina salės pabaigą, kurioje pakyla ant kurios yra padėta kėdė su keista, smaila ir aptriušusia kepure. Charlotte įdėmiai stebi aplinką ir stengiasi neišsiduoti,kad jai vis tai nauja. Mat jai nepatinka jaustis neišmanėle. Gal kas ims ir pagalvos, kad jai čia ne vieta.
Visa laimė, kad jos pavardė neprasideda pirmąją abecėlės raide, nes viena iš mokyklos darbuotojų pakviečia pirmąjį mokinį pavarde ir šis nueina prie kėdės su kepure. Charlotte stengiasi įsidėti į galvą viską kas vyksta, kad pačiai netektų apsikvailinti. Pasirodo uždėta kepurė ant galvos ima kalbėti. Kalbėti! Kas galėtų pamanyti? Grifų gūžta, Švilpynė, Varno nagas ir Klastūnynas... Dar traukinyje ji girdėjo šiuos pavadinimus ir žinojo, kad tai mokyklos koledžai į kuriuos patenki dėl savo asmeninių savybiųir gebėjimų. Kaip naujokė magiškame pasaulyje, Charlotte neturėjo jokių lūkesčių.
Ir štai atėjo jos laikas. Išgirdusi per salę nuaidint savo vardą ji žengia į priekį savimi pasitikinti. Nes nepastebėjo, kad kas nors baisaus atsitikų prieš ją buvusiems mokiniams. Atsisėda ant kedės, o jai ant galvos uždedama skrybelė. Skrybelė sujuda, kažką tyliai numykia ir galiausiai Charlotte išgirsta sprendimą. Varno nagas! Ji pačiai nusišypso. Ji buvo priimta, jautėsi viso šito pasaulio dalimi, ko tikrai nebūtų pamaniusi tik čia atvykusi.
Patenkinta Charlotte atsistoja nuo kėdės ir nubėga prie vieną iš keturių ilgų stalų. Prie to stalo, kuris garsiai skandavo Varno nago koledžo vardą ir gausiomis ovacijomis pasitiko ją. Mielai šypsodamasi pasisveikina su koledžo nariais ir atsisėda prie stalo.
Pasibaigus skirstymui į koledžus, prasideda tikra puota. Lyg iš niekur atsiranda įvairūs skaniausi patiekalai ant stalų. Net akys raibta. Charlotte nepamena kada paskutinį kartą jautėsi tokia laiminga. Prisiragavusi pudingo, kepto viščiuko ir moliūgų pyrago, ji drauge su kitais koledžo nariais pakyla nuo stalo ir išeina į Varno nago bendrąjį kambarį.