Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Didžioji salė => Temą pradėjo: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 12:00:04 am

Antraštė: Klastūnyno stalas
Parašė: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 12:00:04 am
Žalia ir sidabro spalva papuoštas stalas stūksojo nelabai toli Garbingojo stalo. Kaip ir ant jo, puikavosi daug maisto ir skanių gėrybių. Taip pat čia plėvesavo žvakės, stalą apšvietė deglai. Klastūniečiai, kurie sėdėjo čia, puikiai galėjo matyti, kas dedasi aplink juos, ir kas darosi visoje didžiojoje salėje.
Kaip ir galima tikėtis, čia sėsdavo tie, kurie myli žalią spalvą. Tie, kurie mieliau duotų kam nors snukin pasiimdami pinigus, negu juos uždirbtų. Tie, kurie tiesiog gimė tokiais būti, ir nieko čia jau nebepakeisi.
Staiga pro sieną įslinko baltas it drobė vaiduoklis, kuris negyvom akim permetė visą salę, ir lyg nieko gero neradęs, atsuko nugarą visam likusiam vaizdui. Neilgai trukęs jis prisijungė prie klastuolių, valgančių maistą, ir tiesiog sėdėjo. Kruvinasis Baronas nebuvo jau toks kalbus vaiduoklis, tačiau, matyt mėgdavo kompaniją, nors pats ir nelabai plepėdavo. Na, o kam rūpi? Čia klastuoliai ateina pavalgyt ir pasidalint piktdžiugiškom naujienom, kaip koks švilpis nusirito nuo laiptų, ar kokiam grifui suplyšo kuprinė. Ir įdomu, kodėl? Bet kas ten žino, tik Klastūnyno mokiniai čia sėdėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 26, 2009, 09:19:31 pm
Tvarkingai apsirengusi klastuolė sunkiai pravėrė didžiąsias salės duris. Oo..vau.. kiek čia daug erdvės.. Net prasižiojusi Cynthia apsidairė. Klastūnyno stalas.. grifai.. varno nagas.. o, štai. Be emocijų ji prisėdo ant kėdės, esančios arčiausiai garbingojo stalo. Prie jo nieko nebuvo. Aš ankstyva. Pasižiūrėjus į stalą ant jo nieko nebuvo, tačiau vos jai  spėjus pagalvoti apie skanų prancūzišką batoną prikimštą šaltos šoninės ir įvairių daržovių ji nejuokais nustebo. O dar sako tik Biobetonse galima gaut prancūziško maisto.. Patikrinusi, ar rankos švarios ji godžiai pradėjo valgyti vis atsigerdama kažkokio kompoto, gal citrinų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sayuri Qinzu Liepos 26, 2009, 09:56:18 pm
Sam įžengė pro jau šiek tiek praviras Didžiosios salės duris. Iš pirmo žvilgsnio mergaitei pasirodė, kad jos nerimas pasitvirtino ir iš tikrųjų ji vienintelė atėjo į salę taip anskti, bet dar geriau apsižvalgiusi ji kitam salės gale, prie Klastūnyno stalo, ten kur reikėjo ir jai,  pastebėjo vienišą siluetą. Dėkui Salazarui, turėsiu kompanionę. Drąsiu, bet tyliu žingsniu Sammi patraukė link - kaip įsižiūrėjus paaiškėjo - vienišos mergaitės. Beeidama Sam apžvelgė visą salę - daugiau čia nebuvo nieko išskyrus ją, nepažįstamąją, bei kelis klaidžiojančius be vietos vaiduoklius. Priartėjusi prie stalo, prie kurio sėdėjo kita mergaitė, kuri tiesiog ryte rijo prancūzišką batoną Sam tarstelėjo:
- Sveika, aš Sammi, kaip matau abi mes kiek per daug ankstyvos. - šyptelėjo ir atsisėdo greta.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 26, 2009, 10:06:56 pm
Mergaitė, kuri visą gyvenimą galima sakyti praleido namuose, išgirdo kiekvieną sučeržgusį vinį durų apkaustuose, kai jie buvo praverti. Lankytojai. Pagalvojo ji tokiu šaltakraujišku balsu, kad garsiai jį ištarus turbūt būtų nemenkai išgąsdinus žmones. Prie jos iš  už  nugaros artinosi mergaitė, Cynthia stengėsi neišsiduoti, kad ją pastebi, tik stipriau įspaudė šakutę, gulėjusią šalimais, į stalą. Kas ji?   Mergaitė, atrodo, klastuolė, pliusas jai,prisėjo prie jos ir prisistatė. Antras pliusas jai už mandagumą.
- Labas rytas Sammi, aš esu Cynthia Amer. - Nepažvelgusi į akis išpoškino Cynthia ir baigusi valgyti servetėle nusišluostė lūpų kamputį. - Kaip apsurdiška taip vėluoti..
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 26, 2009, 10:23:36 pm
Sniegas įžengė į didžiają salę žiovaudamas ir su neryškiu gumbu ant kaktos. Apsidairęs aplink jis pamatė stalą kuriame vyravo žalia spalva. Jis iškart suprato kad jam ten. Priėjęs kiek arčiau pamatė pažystamus veidus. Jis šokte įšoko į savo vietą greta merginų.
-Sveikos dar kartą - Mirktelėjo joms. - Ir nieko nelaukdamas prisistūmė arčiau lėkštutę ir paėmęs šaukštą įsidrėbė kažkokios keistos košės. Įtartinai ją nužvelgęs ir pauostęs jis kreipėsi į užstalės kaimynus.
-O tai bent... Valgoma...?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 26, 2009, 10:37:11 pm
Cynthia vos spėjo patraukti savo sijoną, kai tarp dviejų mergaičių netikėtai atsisėdo Sniegas. Na, ji gal ir gerai  girdėjo, kas ateina, bet turėt tokį įžūlumą sėstis TARP jų?! Cyn nepatenkinta sau tyliai prunkštelėjo, bet pirmą kartą šioje mokykloje negalėjo atsistebėti tikrai gražiu berniuko veidu. Kiek riesta nosis, pasišiaušę, tačiau kvepintys plaukai.
- Pabandyk ir sužinosi, - šyptelėjo ji puse lūpų ir vis žvilgčiojo į židinius, gal per ten atsiras nors vienas mokytojas.. Kaip niekas nesupranta, jog man taip įdomu būtų pasikalbėti su aukštesnio rango,daugiau mačiusiais, daugiau suprantančiais žmonėm, kad kas suprastų kolekcionierę..
Mergaitė paieškojo antstalo dar vienos tuščios taurės, į kurią įsipylusi rabarbarų kompoti, šiek tiek atsigėrė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 26, 2009, 10:46:40 pm
-Mmmm... Na gal nenusinuodysiu.... - sumurmėjo jis vis negalėdamas atplėšti akių nuo nepaprastai gražios merginos. Jis pasisėmė šaukštą keistojo birzgalo ir įsikišo į burną. Sniego veidą perkriepė pasišlykštėjimo mina.
-Jei tai valgoma tai aš Voldemortas.... - Jis pasisėmė dar vieną šaukštą ir nusitaikė link grifų gūžtos stalo.
-Plunksnuočiai vaišinkitės! - Riktelėjo ir paleido košytės kažkokiam grifui ant mantijos. Tada pasiėmęs kitą, švarią lėkštutę įsikrovė įdomių pjaustytų vaisių. Na... Gal čia geriau.... ir atsargiai paragavęs maloniai nustebo.
-Va čia suprantu... Sveika ir skanu... Cynthia išsižiok - Nusijuokė jis, ir šakute pasmeigęs gabalėlį vaisiaus pradėjo imituoti jo skrydį link merginos burnos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 26, 2009, 10:55:57 pm
- Linkiu išlikti gyvam,  - mirktelėjo ji tačiau nesutelkusi dėmesio ties juo ji toliau nekantriai žvilgčiojo tai į lubas, tai į židinius. Neilgai trukus ji pastebėjo keistai raudoną Sniego veidą, ne juokais susirūpinus ji atsisuko visu kūnu į jį ir stebėjo jo reakciją, jei jis kartais vemtų, ji bėgtų.
- Tu gerai jautiesi? Nenori ko nors užsigert..? -  pakėlusi dešinį antakį paklausė ji ir jau paruošė stiklinę su vandeniu, kol jis ją dar labiau nustebino tą košę mesdamasį vargšus, nieko dėtus grifus.
- Yra tikrai daugybė labiau nusikaltusių žmonių, Sniege.. - Suniurnėjo ji žiūrėdama į jo neaiškaus atspalvio akis. Kaip jis įdomiai ir.. neišauklėtai elgiasi.. Dabar jis imitavo skrendantį lėktuvėlį, Cyn išsigando, kad jis vems, todėl užsimerkė ir atsižiojusi nukando   braškę.
- Dėkoju, bet daugiau nenoriu. - Linktelėjo ji ir grįžo prie savo kompoto, nors jos žvilgsnis vis nukrypdavo Sniego pusėn.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 26, 2009, 11:05:13 pm
Burnoje vis dar buvo šlykštus košės skonis. Sniegas prisipylęs stiklinę vandens atsigėrė. Oooo... Net geriau....
-Labiau nusikaltūsių? - Šyptelėjo - Nebent azkabane.... Bet negi keliauti tiek kelio kad pamėtyti košę? - Nusijuokė jis ir pasivaišino dar vienu gabalėliu keistojo vaisiaus. Sniegas, vis bandė nukreipti žvilgsnį į aplinkinius objektus, bet akys vis sugryždavo Cynthios pusėn. Vieną kartą susikirtus žvilgsniams, jis šiek tiek susigėdo, bet nenorėdamas to parodyti tiesiog maloniai nusišypsojo.
-Kada gi ateis mokytojai.....? Mirštu kaip noriu pamatyt kas per šulai mums dėstys.... - Bandė užvesti pokalbį Sniegas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 26, 2009, 11:17:16 pm
- Ar tu iš Nikolo Ugninio giminės? - Ji taip staiga to užklausė, kad net pati išsigando, ar ne pernelyg kišasi į jo reikalus. Šis berniukas keistai mane veikia, tarsi negalėčiau prie jo susikaupti.. Matyt, po šių pusryčių teks jo labiau vengti..
Ištuštinusi stiklinę, ji prisipilė dar. Tada žvilgtelėjo į auksinį mažą laikroduką, kurį jai buvo padovanojus močiutė. Jis rodė 9:40. Pasirodo dar 20minučių iki pusryčių pradžios.. Cyn supyko ant saves, kad ji tokia išsiblaškiusi, jog Hogvartse ji ruošė atlikti visai kitokius planus. Kolekcijos juk pačios nesusirenka.. Ji greitai pažvelgė į Sniegą, šyptelėjo, kad pati pabėgtų nuo savo sadistiškų minčių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 26, 2009, 11:27:22 pm
Sniegas šyptelėjo.
-Jei kalbam apie ta patį Nikolą Ugninį, tai jis buvo mano dėdė. - Tariant paskutinį žodį jo balsas keistai suvirpėjo. Kas per....? Jis žiūrėjo į gilias, tamsias Cynthios akis, kurios Sniegą tiesiok hipnotizavo. Sniegas pats nejausdamas ką šneką iššovė:
-Aš pakerėtas tavo akių..... - Staiga jis susigaudė kad jis tai pasakė ne mintyse o garsiai. Jis greit nustelbė akis žemyn ir apsimetė kažko ieškąs savo mantijos kišenėse. Išsitraukęs sidabrinį kišeninį laikrodį, ant kurio dangtelio buvo išgraviruota raidės IW jis neva pasižiūrėjo kiek valandų ir laikrodį vėl įsikišo į kišenę. Net neįsivaizduodamas kokio gali sulaukt atsakymo už savo žodžius jis vėl pasižiūrėjo į Cynthia.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 26, 2009, 11:40:00 pm
-  Dėdė? kaip aš ankščiau nesusipratau... Turbūt turėtum gyventi kaip karalius, o dar kiek dėmesio sulaukt.. ne tik iš žurnalistų, bet ir iš mergaičiu. - Cyn nusišypsojo lūpomis. Jis jai atrodė nevėkšla, bet tuo ir  žavus, kad nesistengė dėtis kietuoliu, kaip jos buvusios pradinės mokyklos draugai. Ji surimtėjo. Manau, iš jo galėčiau gauti šiek tiek naudos sau, turėti tarsi užnugarį.. Ji dirbtinai nusišypsojo Sniegui ir padėjusi ranką ant stalo sušnibždėjo.
- Nepatikėsi, bet aš vis dar negavau užsakytos lazdelės..
Jis droviai šyptelėjo ir nuleido akis prieš tai pagyręs jos akis.
- O, nesidrovėk, aš pripratus, pas mus Prancūzijoje žmonės ne tokie konservatyvūs, kaip Anglijoje. Mes giriame tai ką matome. - Ji linktelėjo ir mintyse dar kartą apsvarsčiusi planus sukryžiavo rankas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 26, 2009, 11:49:12 pm
Sniegas surimtėjo.
-Dėmesys... Karalius.... Man to nereikia.... Aš labiau vertinu ramybę ir gerus draugus - švelniai šyptelėjo. -M..... Lazdelė.... Manau galėčiau pagelbėti. Senio Olivanderio sūnėnas - mano pusbrolis. Galėčiau jam parašyti kad šiek tiek paskubintų savo senį... - Rimtu veidu pareiškė Sniegas. Jis atrodė visiškai kitaip nei prieš akimirką. Atrodė gan rimtas ir susikaupęs.
-Nors vargiai ar tai padėtų, nes jis priima tiek užsakymų, kad mano laišką perskaitytų maždauk per kalėdas. Jis ramiu šaltu žvilgniu nužvelgė aplink sėdinčius žmones ir vėl akimis sutojo prie Cynthios.
-Tiesą sakant, nepanašu kad ir tau ko nors stigtų... Kuo užsiima tavieji tėvai? - Paklausė Sniegas šiltai šypsodamasis lūpomis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 26, 2009, 11:58:19 pm
Aplink stalus pradėjo rinktis publika, Cynthios šypsena dingo. Rodos, mes nebe vieni. Netyčia pažvelgusi į grifus ji pajuto keistą norą - kanors sviesti. Kas man čia dabar darosi..Tas berniokas tik mane taip veikia? O gal jis turi kokių galių?
- Dėkui, dėl pažįstamų, tačiau kiek žinau mano lazdelė jau keliauja čia, na, blogiausiu atveju teks naudotis ta elementariausia lazdele su rupūžės gysla.. - Cyn prunkštelėjo, o išgirdusi jo klausimą atsakė:
- Na, iš tiesų nežinau, kuo  dirbo mano tėvai, aš našlaitė, o štai mano pamotė užsiima nuodų bei vaistų tyrinėjimu laboratorijose, jos dažnai nebūna namie, o patėvis yra magijos žinių redaktorius.. - Išpyškino ji, tarsi tai jai visai nerūpėtų, nors, taip, tiesą pasakius, ir buvo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: abril Liepos 27, 2009, 12:08:04 am
Abril liūdnai užsisvajojusi pėdino link Klastūnyno stalo apžiūrinėdama kitus stalus pilnus vaikų.
Ką gi. Vistiek reikia..
Pamatė ir savo - Klastūnyno stalą ir pasuko link jo.  Pamačiusi du klastūniečius linksmai kalbančius, prisėdo prie jų.
-Sveiki, -nedrąsiai tarė ji. Po to lyg niekur nieko įsidėjo į lėkštę bulvių košės ir dešrelių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 27, 2009, 12:09:36 am
-Tikiuosi nenuliūdinau savo klausymu..... - Kiek kaltu balsu paklausė Sniegas pamatęs kaip Cynthios šypsena dingo. Ech.... Arba tegu viskas greičiau prasideda arba koks nors grifas kris be amo....
- Taigi, gyvenai su įtėviais kaip su burtininkais? Ar jie slėpė tai nuo tavęs? - Vis neleido pokalbiui uždusti Sniegas.
-Maniškiai nuo tada kai išmokau kalbėti pradėjo mane mokinti savigynos bei buitinių kerų.... - Nusišypsojo - Galėčiau kokiam Grifui iškaršti kailį..... - lyk ir pasigyrė Sniegas vėl nužvelkdamas pinėjančią salę. Bei išgirdo besisveikinančią merginą.
-Labas nepažystamoji..... - Kiek šaltai pasisveikino Sniegas ir nustebusia veido išraiška žvilgtelėjo į Cynthią.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 27, 2009, 12:16:31 am
- Ne, aš jų nelaikau savo tėvais, nes tėvai nelieptų dukrai tūnoti uždarytai amžių amžius savo kambaryje, samdytų mokytojus vien tam, kad ji nekeltų grės.. O velnias kas manatrišo liežuvį? Kaip jau sakiau, nesirūpink, man viskas gerai, - nusišypsojo ji akinama šypsena ir atsisuko pasisveikinti su dar viena bendraamže klastuole, kuri, rodos, labai mažai šnekėjo.
- Sveika, kuo tu vardu?  - Šiltai pasisveikino ji, o kai pastebėjo piktą Sniego žvilgsnį stipriai suėmė jį už rankos, kad jis  tik konors nepasakytų, o tuo labiau neiškrėstų.
Jau buvo 10:00 ir salė kaip mat pradėjo pilnėti, durys vis atsidarinėjo ir užsidarinėjo, tad CYnthia galiausiai baigė žvilgčioti į mokytojų stalą.

Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: abril Liepos 27, 2009, 12:25:31 am
Baigusi kramtyti įsidėtą kąsnį ji atsisuko į abu klastuolius.
-Aš.. Aš Abril. - kuo mandagiau prisistatė ji savo bendraamžiams sėdintiems šalia.
Prilaikydama savo lygut lygytėlius plaukus ji laukdama atsakymo ji dar kelis kąsnius suvalgė bulvių košės ir
žiūrėjo į vis pilnėjančia salę ir didėjančias jų gretas. Abril isipylė į stiklinę moliūgų sulčių ir kaip mat jas išgėrė,
paskui vėl ėmė doroti savo pusryčius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 27, 2009, 12:36:17 am
Sniegas supratęs Cynthios ženklą "Neprisidirbti" atsisuko į Abril pusę.
-Aš Sniegas Ugninis, buvom susitikę bendrajame kambaryje. - Sniegas net pats nusistebėjo savo mandagumu. - Taigi Abril iš kur tu? - Bandė pakalbinti merginą Ugninis. Jis pats pasistatė stiklinę ir ištiesęs ranką paėmė asotį, kuris buvo gan sunkus. Įsipylęs oranžinio gėrymo, jis pasiskuko Cynthios pusėn.
-Nori? - Paklausė ir šyptelėjo bandydamas sutvardyti juoką.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 27, 2009, 12:42:35 am
- Tau juokingos  šios sultys? - Nusijuokė ji iš Sniego.
Pasigirdo atskrendančio vaiduoklio plazdėjimas,Cyn, palenkė galvą.
- Atsargiai, visi! - Kas spėjo, tas palenkė galvą, o kas ne, gavo išsimaudyti savo maiste. Cynhia surimtėjo, bandė numatyti artėjančius įvykius, tačiau kad ir kaip to norėjo, tam neturėjo pakankamai gabumų, teko tenkintis nuojauta.
- Nebegersiu nieko, bijau, kad teks po to eiti pas nykštukus, - lūpomis šyptelėjo ji, o akys ieškojo užuominų Sniego veide.
Jis mane kadrina? Mintyse nusišypsojo Kaip gaila, kad jis nebenorėtų su manimi draugauti, išgirdęs mano istoriją Tuo labiau, kad niekam jos nežadu pasakoti.. Ji svajingai pasirėmė ranka į stalą ir šį kartą atidžiau pasižiūrėjo į atėjusią mergaitę.
- Nemačiau tavęs traukinyje.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: abril Liepos 27, 2009, 12:56:40 am
Išgėrusi dar vieną stiklinę savo moliūgų sulčių ji įsidėjo kelis sausainius į savo
apsiausto kišenę. Jau kaip ir laikas būtų eiti.. Abril atsisukoi į Sniegą.
-Aš iš Anglijos.. Londono priemiesčio.. - kuo linksmiau pasakė ABril ir pažiūrėjo į kitą mergaitę sėdinčią šalia Sniego.
-Tai kad aš net iš kupė savo nebuvau išėjusi, susidraugavau su viena klastūniete ir užsišnekėjome. Tai gali būti, kad ir nepamatei. - Nusišypsojo Abril.
Ką gi, jau laikas eiti..
-Buvo smagu su jumis truputį paplepėti, bet man jau laikas. - Šyptelėjo ir nuskubėjo link Didžiosios salės durų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 27, 2009, 01:10:22 am
-Iki.... - Kiek abejingai ir su pašaipa nutesė Sniegas.
-Na... Kiek keistoka bet bent jau tyli mergiotė.... - Išspaudė ir žvilgtelėjo į Cynthia. - Ką tu manai apie mūsų kursiokę? -  Palenkęs galvą į šoną parodė link nueinančios merginos. Jis vėl įsipylė gėrymo ir užsivertė stiklinę vienu mauku. Fe.... Džiūsta burna.... Sniegas lyk kažką prisiminęs vėl atsuko galvą Cynthios pusėn.
-Ką planuoji veikti po pamokų? - Paklausė keistai ramiu balsu. - Suprask teisingai.... - Lengvai šyptelėjo Ugninis Sniegas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 27, 2009, 01:19:10 am
Tikrai tyli.. tik įdomu,  ar todėl, kad šiaip yra tokia iš prigimties, ar todėl, kad kažką slepia.. Ėj, Cynthia, baik įtarinėti kiekvieną žmogų.. Ji suėmė savo ilgus plaukus ir persidėjo juos ant vienos pusės.
- Manyčiau nedrąsi, bet jeigu jau pakliuvo į Klastūnyną, tai, matyt, ne veltui, - pasižiūrėjus į katik pro ją praėjusią varnanagę Cyn šyptelėjo ir vėl atsisuko į Sniegą, - Rakelė Weg, žydė, gyveno netoliese manęs,  bet išsikraustė..
Ji pasekė vis geriantį Sniegą, o kai jis baigė ir paklausė, ką ji veiks šį vakarą, ji nė kiek nesutriko.
- Po ceremonijos tikiuosi mokytojus nudžiuginti savo apsilankymu, - rimtai ištarė ji ir pridūrė, - ir kaip mačiau, Klastūnyno bendrojo kambario stalas visai neatlieka  funkcijos. Manau, reikėtų kiek pasimokyti. - Linksmai linktelėjo ji.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 27, 2009, 01:32:18 am
-Juk pirmosios mokslo metų dienos ir jau žadi kibti į mokslus? - ryškiai apsimestinai nustebęs paklausė Sniegas.
Geriau jau praktikos pasimokintum.... Bent aš planuoju tą daryt. - Sniegas Ir vėl prisipylė stiklinę gėrimo ir susipylė net nemirktelėjęs. Man atrodo kad ji kažką slepia... Paprasti moksliukai į Klastunyną nepapuola... Būtinai sužinosiu ką slepi Cynthia....
-O be to, jau pats laikas prasidėti oficialiai puotos daliai, jei tokia bus. - Sniegas vis dar negalėjo atitraukti akių nuo merginos, kuri usimetusi plaukus ant vieno peties atroė baisiai gražiai. Tu per graži kad būtum moksliukė.....
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 27, 2009, 01:43:06 am
- Praktikai neturiu normalios lazdelės, - nusivylusi tarstelėjo ji. - O teorijos žinių jau daug turiu, kaip jau minėjau, mane mokė auklė, tad mokė griežtai.. pirmam kursui, manau, esu pasiruošusi, - visai nelinksmai pasakė ji ir įsiklausė į Sniego žodžius.
- Taip, oficiali dalis, o aš visai nepasipuošus.. Nežinau kaip tu, bet, manau, man priderėtų grįžti atgal į kambarį ir po to atskubėti čia.
Cynthia pakilo nuo suolo, ir susitvarkiusi sijona pamojo bendrakursiams. Nesitikėjau tiek daug kalbėti.. Atsisuko
pasižiūrėti atgalios ir susitikus žvilgsniais su Sniegu ji nejaukiai šyptelėjo ir paspartino žingsnį.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 27, 2009, 01:51:23 am
-Na kadanors pažiūrėsim ko tave išmokė - Šyptelėjo Sniegas.
-Manau būtų gerai ir man persirengti, nes tikrai rubai nepanašūs į pobūviui skirtus. - Sniegas sunkiai atsistojo nuo stalo ir pradėjo linguoti išėjimo link paskui Cynthia. Bet jam prieš nosį išlindo grifas ir paleido keistą repliką kuri aiškiai buvo skirta Sniegui. Jis griebė grifą už mantijos ir prisitraukęs jį arčiau jam piktai išrėžė:
-Pakartok tai ką katik pasakiai, ir tavo gyvenimas Hogvartse virs pragaru. - Tada Sniegas stūmė grifą iš visos turėtos jėgos. Vargšas Grifas trenkėsi į sieną, bet nei žodžio nesakęs tik piktai žvilgsniu nulydėjo išeinantį Sniegą. Visas susirėmimas nebuvo panašus į pirmakursių susitikimą, labiau į gaujų karą.... Sniegas Tyliai nusijuokė ir išėjo iš salės.

Papildyta: Prieš 14 metus
Sniegas su Cynthia įėjo į salę. Sniegas atsisėdo toje pačioje vietoje kur ir prieš išeinant. Tą patį padarė Cynthia. Sniegas paėmė nežinia iš kur atsiradusio punčo, ir įsipylė jo sau, bei įpylė Cynthiai. Kodėl man taip džiūna burna..... Ką aš vakar dariau....?
-Į sveikatą, pakėlė taurę Sniegas ir truputį gurgštelėjo. Aplink buvo matyt daugybė žmonių, iš kurių tik koks trečdalis pasipuošę. Na ir gerai.... Bent Klastunynas gerai atrodys.... Pagalvojo jis ir vėl gurkštelėjo neįprastai skanaus gėrimo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sayuri Qinzu Liepos 27, 2009, 09:34:38 pm
Sammi palyginus įdėmiai išklausė visas per ceremoniją išsakytas kalbas, o po jų dar ilgą laiką buvo pasinėrusi į savo mintis. Susigaudžiusi, kad jau visi skirstosi - Sam prisikrovė į lėkštę vaisių ir į taurę prisipylė moliūgų sunkos. Prieš naktį nereikia nieko sunkaus. Suvalgiusi ji nusižiovavo ir pakilo nuo stalo. Kadangi beveik visi jau buvo išsiskirstę, ji nepasivargino atsisveikint ir greitu žingsniu, beveik bėgte išdūmė iš Didžiosios Salės. 
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 28, 2009, 09:35:25 pm
Cynthia išgėrusi paskutinę taurę kompoto padėjo ją ant stalo. Už lango vos vos pradėjo temti ir ji pasižiūrėjo į savo auksinį laikrodėlį. Laikas nešt kudašių.. Žvilgsniu nusekusi keletą klastuolių, kurios bendravo daugiau tik su Sniegu ji atsisuko veidu į jį.
- Aš jau eisiu, apsirengsiu žmoniškai ir eisiu įkvėpti gryno oro, girdėjau po keletos valandų viks neoficialus klastuolių susirinkimas prie ežero, bus žaidimų ir dainų.. - Cynthiai patiko klausytis dainų, - Na, tai sėkmės, mirktelėjo ji ir pati nustebinta savo elgesiu pasuko durų link.
Žengusi pro duris ji išvydo keletą besiglamonėjančių penktakursių ir sukrėsta tokio vaizdo ji paspardino žingsnį kaiptais žemyn.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 28, 2009, 09:44:05 pm
Sniegas prisivalgęs ir prisigėręs atsisuko išeidinėjančios Cynthios pusėn.
-Na tada iki greito... - Mirktelėjo Jis Jei. Tada pats pradėjo bandyti atsikelti nuo stalo, bet tingumas ir prikimštas pilvas to neleido lengvai padaryti. Galų gale jis atsikėlė ir pradėjo eiti išėjimo link pakeliui bendraudamas su žmonėmis, tai yra pasisveikindamas su klastuoliais, užmesdamas repliką praeinantiems grifams, arba užvažiuodamas per galvą sėdintiems varnėnams. Neoficialus renginys.... Gal reiks sudalyvauti...? Bet pirmiausia reikia persirenkti.... Šios kelnės bei kaklaraištis mane žudo.... Sniegas išėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 17, 2009, 01:49:31 pm
Naujokė Merė pravėrė didžiosios salės duris ir  pamate 4 dailius , skirtingu spalvu stalus o juose sedincius labai daug vaiku. vajee... Kiek daug vaiku ir kokie ilgi, dailus stalai mano stalas turi buti zalias.. ieškodama žaliai pažymėto klastuolių stalo Mere žvalgėsi , radus nuėjo,ir atsisisėdo i tuščia vietą. po ilgos  kelionės į hogvartsą buvo labai išalkus tad ėmė visko ragauti , maistas buvo labai skanus ir atrodo pagamintas iš širdies.Nuostabi mokykla nuostabus maistas ,ne taip kaip mūsų mieste, man turėtų čia labai patikti.. O pamokos.. turėtų būti dar įdomesnės. galvojo sau Merė ir mėgavosi maistu, ir gražiu vaizdu didžiojoje salėje. Pavalgius atsistojo ir išėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Corlle Rugpjūčio 24, 2009, 05:13:22 pm
Corllė lėtu žingsniu atėjo į salę ir apsidairė. Pamačiusi keturis skirtingus stalus iš tolo atpažino savąjį ir greit link jo nuėjo. Mokiniai apie kažką įnirtingai kalbėj, tad mergaitė klestelėjo ant kėdės ir ėmė dairytis aplink, stengdamasi įsidėmėti savo koledžo mokinių veidus. Kai pasigirdo kažkoks murmesys prie mokytojų stalo visi nutilo. Po trumpos tylos visi vėl įsiliejo į savo pasakojimus ir stengėsi prarėkti vieni kitus. Cor valgis, esantis ant stalo neviliojo. Taigi ji rymojo ranka pasirėmusi galvą į stalą ir toliau visusstebėjo. Kai pasidarė nebeįdomu sėdėti salėje klastuolė pakilo nuo suolo ir pasiėmusi kažkokį sausainį išėjo iš triukšmingos salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sara Parkinson Spalio 04, 2009, 05:38:13 pm
Štai Sara atvėrė Didžiosios salės duris. Iš kart pamatė kuris stalas Klastuolių. Tiesiu taikymu atėjo ir atsisėdo prie kaip ir matė, kad prie stalo daugiau nieko nebuvo todėl nusprendė ilgai čia neužsibūti. Užvalgysiu ir  drožiu iš čia Ant stalo buvo daug maisto. Jo buvo tiek daug, kad nežinai net ką įsidėti turi. Tad net nežiūrėjus Sara kažką įsidėjo į lėkštę. O pasisekė!! Skrudintas viščiuko ketvirtis, bulvės ir salotos... Kaip tik man. Sara truko ilgiau nei planavo. Mat ji labai lėtai pasigardžiuodama valgo jai maistas skanus. Jei neskanus tuoj pat išspjauna. Šis maistas buvo labai skanus tad ji buvo patenkinta tuo ka ji įsidėjo į lėkštę. Po pusvalandžio lėkštė buvo tuščia. O dabar atsigersiu. Tik ko? Sulčių, moliūgų, apelsinų. O gal Arbatos? Vis dėl to apelsinų sulčių. Išgėrusi sultis ji nieko nelaukusi atsistojo pasitaisė savo apsiaustą ir nuskubėjo link Didžiosios salės durų.  Už jų laukė dar vieną kelionė po Hogvartso pilį. Pilį kuri dar visiškai neišnagrinėta.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Alisa Vandormon Spalio 21, 2009, 06:09:34 pm
Alisa plačiai atvėrė duris.Klastunyno stalas buvo toli,tad einant link jo reikėjo aplenkti visus kitų koledžų stalus.Pro varnius ji praėjo nė nesureagavusi.Pro švilpius,neiškentė neprikišusi nereikalingą komentarą:
-Ei,snargliau,nusivalyk marmūzę!
Kai išdidžiai pakėlusi galvą žingsniavo pro grifus,plačiai išsiviepė ir parodė savo ilgą riebų liežuvį.Užsižiopsojusi atsitrenkė į žioplą švilpinuką.Pa-ga-liau Klastunynas!Maniau,kad neištversiu neužvožus tam storuliui.Tada ji pasijuto suteršusi šeimos klastuolių garbę,tad tam šviesiaplaukiui pavymui dar suriko:
-Ei,bambly,kitą kartą akinius užsidėk,jei nematai,kad eina rimtas žmogus!Trainiojasi čia visokie pašlamėkai,matai...
Ali atsisėdo ant vienos kėdės.Na,ir nuo ko man čia pradėjus?Mmmmm...Ryžių pudingas...Dievinu jį!Manau,nuo jo aš čia ir pradėsiu.
Alisa godžiai pasičiupo pudingo puodą ir įsidėjo nemažą šaukštą į savo auksinę lėkštę.Kai visą išlaižė,užsimanė dar,tad nieko nedelsdama čiupo dubenį,bet šis pats atsitraukė ir pasigirdo plonas balselis:
-Palik kitiems!
-Ko čia aiškini?Argi pamiršai,kad esi padėtas ant mažųjų klastuolių stalo?
Alisa įžuliai griebė jį už šonų,tačiau tas išsilaisvino iš stipriu mergaitės gniaužtų ir nučiuožė ant Grifų stalo.Mergiotė norėjo išlieti visą pyktį ant kalbančios puodynės,bet staiga pastebėjo,jog jos lėkštė pati prisipildė ryžių pudingu.
Ali neatsilaikė pagundai paragauti blynų su paprikos padažu.Turėtu man patikt.Alisa pasismaguriaudama kirto jau trečią blyną ir užsigėrė citrinų sultimis.Ach,reikėjo mane leist į Duršdomą,ar koks ten jo pavadinimas.Nebūtų tiek "šiukšlių".Ir jokios paskirstymo kepurės.Dar dabar atsimenu,kaip ji striksėjo man ant galvos ir tyliai dainavo dainelę:
Tu,Alisa,negera,negera,negera,
Lauks tavęs sunki našta,oj našta,
Pas klastuolius tu pakliūsi,negerai,negerai,..

Ir tada aš garsiai surikau:Užsičiaupk!

Alisai taip besvajojant,raudonplunksnė pelėda jai į kečiupą įmetė mažą vokelį,užkoduotą gyvate.
-Pošimts gyvačių!-garsiai nusikeikė mergaitė,mat Nuosproga iš tokio aukščio metė laišką,kad kečiupo teko ir Ali uniformai.
-Na,Nuosproga,tu man dar kentėsi,kentėsi,-mergina paėmė nešvarų voką ir jį atplėšė.Iškart žvilgtelėjo į apačią-parašė Rebeka!
Alisa pakilo nuo kėdės ir nubėgo į Klastunyno kambarius.
(http://i45.tinypic.com/95sxw2.png)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Enrique Wash Vasario 04, 2010, 03:25:48 pm
Pagaliau, pirmą kartą po to kai jį paskyrė į Klastūnyną Enrikė įžengė į didžiąją salę. Su pasitikėjimu jis ignoravo visus kitus aplinkinius stalus, žiūrėdamas tik į Klastūnyno. Su gera nuotaika viduje, bet išorėje rimtas ir susimąstęs jis ėjo link jo.
Kerų nemokėjo, bet jautė savyje, kad jis bus geriausias, nors prie geresnių. Priėjus prie Klastūnyno stalo, viena, atrodo stipri mergaitė, staiga išlipo iš savo vietos, laikydama laišką, ir padažuota uniforma nubėgo vos nekliudydama Enrikės.
- Aš galvojau, kad bent Klastūnyne nebus tokių...,- atsisėdęs šalia tos vietos iš kurios neseniai išlipo padažuotoji, jis ėmė šalia stovintį jautienos kepsnį ir pradėjo sočiai valgyti. ,,Įdomu kokia bus pirmoji pamoka, reikia paklausti'' pagalvojo Enrikė, bet bendarauti su kuo nors nebuvo nuotaikos, tad jis nuspręndė eiti į pirmą pamoką...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eleonora Waldorf Kovo 29, 2010, 02:55:08 pm
Eleonora po pamokų buvo kaip reikiant išalkusi,tad skubėjo į Didžiąją salę.
Su įžvelgiama panieka kitiems koledžams ir smerkiamu žvilgsniu, ji nuskubėjo prie Klastūnyno stalo. Atsisėdusi,greitai apžvelgė,ką Hogvartso elfai pagamino šiandien. Kepsniai, feee , sriuba feee, tortai fee, jie visai negalvoja,kad valgydama tokį maistą išpampsiu kaip statinė. Eleonora apsidžiaugė radusi salotų,įsipylė vandens,ir greitai papietavo. Na ką, metas į biblioteką ir pelėdyną, reikia neužmiršti parašyti laiško tėčiui ir pasiimti kokią klastuolišką knygą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sadoko Miraclle Gegužės 30, 2010, 02:11:36 pm
Sadoko tik pajutusi kad gurgia pilvas iškart keliavo  didžiosios salės link.  Pravėrusi duris mergaitė įejo vdun. Kaip nekeista Sadoko pribloškė salės erdvumas.Pakėlusi galvą nustebo kaip aukštai lubos.Sadoko šiektiek nustebo,dėl savo elgesio.
Dieve,juk tai tik lubos.. Atsidususi pradėjo eiti. Beeinant prie klastuolių stalo mergaitė apžiūrinėjo kitus stalus. Daugumai buvo linksma, kiti matomai atėjo prisiryti visai savaitei. Tyliai prunkštelėjusi atsisėdo prie stalo.
Apžiūrėjo maistą, viskas atrodė labai įtartinai. Buvo daugybė patiekalų apie kuriuos Sadoko net nėra girdėjusi ar mačiusi. Radusi "saugų" maistą Sadoko įsidėjo sau į lėkštę. Pradėjus kramsnot maistą užsiplieskė keistos mintys ir planai. Sadoko dažnai taip būdavo. Gal iš šono ji keistokai atrodė kai valgo įsižiūrėjusi į vieną tašką,bet jai visa tai nerūpėjo. Įsipylusi gerti mergaitė greit viską išgėrė.Atsistojusi nuo stalo Sadoko išėjo iš Didžiosios salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 14, 2010, 11:17:36 am
Anai nuotaiką sugadino durnė, kuri pastirusiom akim į kažką spogsojo, ir trukdė prieit prie pudingo. durna jinai visai? Tada ta mergaitė paraudonavo ir nuvirto.Va taip jau geriau- pagalvojo Anė sarkastiškai.- laisvas kelias prie pudingo.
Mergaitė jo prisikrovė visą lėkštę- laikėsi japonų ar kiniečių (koks skirtumas) hipotezės- skrandis pirma virškina desertus, todėl nuo jų reikia ir pradėt. Kai pabaigė pudingą- ėmėsi vištienos, kuria užsikando baltu tortu...japonų ar kiniečių hipotezė buvo pamiršta.
Niam, niam niam...reiks namo pasiimt. Bent nereiks dvėst iš bado visą vasarą...per paskutinę puotą reiks didelės kuprinės. Ir Edvardui parvešiu, jei bus geras. Nors visi galvoja, kad jis geras, o aš bloga. Na, ką aš jam blogo padariau? ogi nieko, tik pasoviai iš jo žvengiu su savo draugeliu. Bet rimtai, jam tas nerūpi- jis tik šnekėt nustojo.Gal jį suluošino matematika? tiksliai, taip ir bus. Įdomu, ar nustebs, kai laišką atneš pelėda?Aš niekam nesakiau, kad esu nepaprastų gabumų, tik Margaritai ir Agnesei...Tiksliai, dar Joanai. Bet jos pažadėjo, kad nieko nesakys, net jai jom galvą kirstų. Tas yra gerai, nes niekas neturi žinoti, kad egzistuoja žmonės turintys super gabumų. O jei ir turi žinoti, tai ne iš manęs.Už tai mane pašalintų iš šitos valgyklos...... tai yra mokyklos.
Pagaliau Ana prisirijo ir išėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sadoko Miraclle Birželio 17, 2010, 01:04:13 pm
Mergaitė įejo į didžiają salę. Bent čia viria kalbos.. pagalvojo Sadoko prisiminus kaip nuobodu klastunyno mergaičių kambaryje. Nukeliavusi prie klastuolių stalo Sad atsisėdo , įsidėjo kažkokį kepsnį ir bulvių . Pradėjo lėtai kramsnoti ir mastyti apie savo nuobodžią , įvykių nekupiną dieną. Poto įsipylė moliugų sullčių ir jas greitai išgėrė. Nusišluosčiusi burną dar pasedėjo apžiūrėjo mokinius. Pagal mergaitę visi buvo labai linksmi nors ji net nežinia ko. Juk čia nuobodu, kaip čia gali būti kam nors linksma? piktai atsidususi Sadoko atsistojo nuo stalo. ir lėtai lėtai žengė durų link , mąstydama kur eiti toliau.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 17, 2010, 01:45:14 pm
Bešlamšdama tortą su avietėm, Anė pamatė, kaip viena mergaitė nuslinko prie durų. Ji lyg tai nuobodžiauja.
-Ei, tu, plauk- riktelėjo ji.Tada Anė sumąstė, kad taip kreiptis nemandagu, todėl sugalvojo dar vieną posakį
-ei, mergaite, su nežinomu vardu, kur eini?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sadoko Miraclle Birželio 17, 2010, 04:05:19 pm
Sadoko sustojo išgirdusi kažkieno balsą. Buvo įsitikinusi jog šaukė ją, nes ji pakilo nuo stalo lyg ir viena.
Sadoko atsisuko į mergaitę.
-M... aš ne ei. -burbtelėjo.
-Einu, nežinau kur.- tarstelėjo Sadoko. Kvailokai skambėjo jog mergaitė nežino kur eina , bet sadoko nerūpėjo. Jai nerūpėjo ir tai jog ji stovi viduryje salės ir galbūt daug akių stebi Sadoko veiksmus.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 17, 2010, 05:05:01 pm
Ana bandė nusikraustyt nuo suoliuko.
-Man patinka, kai žmonės nežino kur eina. Labas, aš Ana. Koks tavo vardas?
Anė pagaliau išlindo ir atsistojo prie nepažįstamos mergaitės. Jai buvo labi nesmagu, šitaip stovėti prieš visus ir ypač be jokio pasiruošimo. Ji nežinojo kaip atrodo ir bijojo, kad kiti palaikys ją kvaila višta. Ir šauk šitaip nepažįstamą žmogų iš salės vidirio su pilna burna torto. Vargšelė taip pasielgė pirmą kartą savo gyvenime ir nebežinojo kur dingti. Bet pastarasias savaites klaidžiojo po mokyklą viena, todėl dabar norėjo atsigriebti- pašnekesių ir apkalbų jai reikėjo kaip oro. Laimei mano veidas nerausta-pagalvojo Ana.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sadoko Miraclle Birželio 17, 2010, 05:43:36 pm
Sadoko vis dar išlikusi labai rami, stebėjo be jokios išraiškos veide Aną. Ana, na bent ne švilpė.. Sadoko prisiminus jog jos paklausė kažko, greit atsakė :
-Aa... aš Sadoko.- nežymiai gūžtelėjo pečiais mergaitė.
-Ko nors norėjai?- paklausė (kaip Sadoko atrodė draugiškai , nors tai nė iš tolo nebuvo panašu į draugiškumą) Žinoma.. štai klastuolė, lyg ir drąsi. Nes Sadoko tikrai neatrodo kaip miela mergaitė. Visa išbalus...tamsūs juodi plaukai. Veidas ne iš draugiškujų. Todėl dažniausiai mergaitės nieks neužkalbina. Sadoko tiesiog stovėjo ir laukė atsakymo iš Anos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 17, 2010, 07:21:36 pm
-Norėjau su kuo nors pasišnekėti. Ar pasivaikščioti. Man vienai labai nuobodu, visos draugės liko Londone. O man tikrai reikia, kad kas nors padėtų išsirinkti suknelę ar auskarus. Ir pasakytų, kas tinka, o kas- ne. Jei turėtum vaikiną būtų dar įdomiau, galėtume jį apkalbinėti. O gal tu ir turi?. Aš tai turėčiau, bet sėdėjau su durnium ir jis pabėgo.Na dar ir dėl to, kad mes su durnium diskutavom, kaip jį išprievartaus tokia žiurkiasnukė. Prosenelė, kuri dar gyva vadina mane kvėša ir pasakoja, kaip buvo jos laikais. Turi senelę?
Ana dažnai atmesdavo baltus plaukus nuo veido ir tratėjo formulės-1 greičiu. Jos kalba ko gero buvo, kaip beprotės raizginys, bet kai susinervindavo, ji pradėdavo šnekėti be perstojo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sadoko Miraclle Birželio 17, 2010, 09:09:34 pm
Sadoko nevisai suprato apie ką šneka mergaitė. Tik ramiai ir lėtai linkčiojo.Na bet kam rūpi šneku ar nešneku aš daug.Pamąstė Sadoko ir nežinia iš kur mergaitei atsirado noras kalbėti. Daug.
-Senele? Mano senelė pakratė kojas kai buvau vos šešerių metų. Ji buvo gera ragana.. Šiek tiek trenkta bet stipri.- sukikeno Sadoko. Nustebo save išgirstant juokinatis. Jau buvo pamiršusi kada paskutinį kartą juokėsi.
-Vaikiną? Ne, aš nebendrauju niekada su žmonėm beveik.. - nežymiai šyptelėjo Sadoko.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 17, 2010, 09:20:25 pm
Anė žiūrėjo susimąsčiusi. Kai išgirdo Sadoko juoką jai palengvėjo.Kol naujoji draugė kalbėjo Ana mirksėjo blakstienom. Jos nuomone visi išsilavinę taip darė. Kai išgirdo, kad jai nepatinka bendrauti Anei lyg akmuo nuo širdies nusirito. Dabar ji nesupras kokia aš kvaila.Vistik visi žino, kad esu siaubingai buka, taigi ji galų gale vistiek apie tai išgirs arba susivoks, mano nauja draugė atrodo tokia protinga...tiek to, ir aš pavaidinsiu protingą. Ir Ana paklausė visai normalaus klausymo, kiek jis gali būt normalus, kai stovi vidury salės ir užtveri praėjimą.
-kokia tavo mėgstamiausia pamoka?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sadoko Miraclle Birželio 18, 2010, 05:48:00 pm
Išgirdusi klausimą mergaitė labai nustebo.
-Pa...pam..pamoka?- sumurmėjo.
-Dar nė vienoje nebuvau.- suspaudė lūpas Sadoko. Mokslas jai kėlė nemalonius prisiminimus. Staiga Sad pajuto maudimą pilve. Tėtis visuomet Sadoko ragino, ne ,vertė mokytis o ji vis dar nebuvo nė vienoje pamokoje.
-Klausyk gal eime iš čia?-paklausė Sadoko,pasibaigus kantrybei. Viena mergaitė taip į jas spoksojo kad pamiršo begerianti moliugų sultis ir jos varvėjo jai ant uniformos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 18, 2010, 07:09:02 pm
-Aha, gerai- mielai sutiko Anė. Tada pastebėjo už jų susidariusę eilutę- pora mokinių jau keikėsi. Kas per neišsiauklėjimas? Ko jie nori.?Tada Ana pamatė, kad stovi užstojus duris.
-ech..che che. Jūs nepraeinat?
Anė pasitraukė nuo durų. Išgirdo, kaip pora subambėjo "kvailė".
-Pati tu ožka.- riktelėjo ji. -ne, ne tu- nuramino Sadoko.- Ta kita, kuri pavadino mane kvaiša. Man patinka magijos istorija, tik nemoku įsiminti datų. O su burtais dar blogiau. Aš visada painioju tuos burtažodžius. Na, ate, gal dar pasimatysim- Anė mirktelėjo viena akim ir išėjo iš salės.
(http://i45.tinypic.com/95sxw2.png)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sadoko Miraclle Birželio 19, 2010, 11:47:22 am
Sadoko stebėjo visus Anės veiksmus. Mirktelėjusi mergaitė dingo iš Sadoko akiračio. Sad žvilgsnį užkliudė parkritusi mergaitė. Mergaitė prašėsi pagalbos bet visi tik kikeno. Kaip kvaila.. pamanė Doko ir nusigręžė į duris.
Mokiniai grūdosi iš didžiosios salės lyg kasnors vyktų išėjus iš čia. Pajautusi stiprų smūgį nugaron mergaitė greit atsisuko.
-Greičiau - riktelėjo Sad į ausį kažkokia grifė.
Doko netekusi kantrybės stumtelėjo mergaitę kiek per stipriai nes ji į šalį nubloškė kažkokį vaikiną.  Nusisukusi mergaitė pamatė kad duris šiektiek atsilaisvino , Sad movė lauk iš didžiosios salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Blair Bolder Liepos 26, 2010, 05:06:41 pm
  Blair sėstelėjo šalia dviejų viena kitai murmančių mergaičių. Gal ir jos kažką planuoja, pamanė Blair. Ji su Emile kaip tik ruošiasi nuotykiui. Bet jos pačios čia nebuvo.
  Blair įsidėjo į lėkštę gardžiai kvepiančio troškinio su mėsos gabaliukais ir pradėjo valgyti. Mmm... Dar nebaigus kramtyti pirmo kąsnio, į salę įskrido pulkas pelėdų su siuntiniais. Blair net šūktelėjo iš džiaugsmo ir netikėtumo kai jai kojytę atkišo tamsiai ruda pelėda su juodomis dėmėmis. Ji puikiai žinojo, kas tai atsiuntė.
  Nieko nelaukusi, nuėmė ritinėlį ir, išvyniojusi, pradėjo skaityti.

Papildyta: Prieš 13 metus
   Blair,

  Tu man grasinai, kad kuo greičiau atsiųsčiau atsakymą. Ką gi, tą ir darau, nes per gerai tave pažįstu ir jau įsivaizduoju ką man būtum padarius.
  Kadangi tu mane stebini, tai ir aš tave nustebinsiu. Manai, kad turiu pykti dėl to, jog patekai ten, kur nepatekau aš? Teks nusivilti, nes aš nepykstu, tik tikiuosi, kad tu Klastūnyne nepagesi.
  Kalbant kita tema, aš nustebintas, kad pirmakursiams skiriamos tokios sunkios užduotys. Po galais, Cerberis! Tu, žinoma, niekada neatsisakytum tokios pramogos: susikauti su milžiniška demoniška pabaisa.
  Žinau, kad vienintelė išeitis yra susikauti, nes tavęs neįmanoma atkalbėti nuo tokių gyvybei pavojingų nesąmonių. Tad nusprendžiau nesivarginti ir verčiau padėti.   Cerberis graikų mitologijoje yra didžiulė trigalvė pabaisa (minima, kad gali turėti 50 ar 100 galvų, bet tai paprasčiausiai nelogiška). Cerberis turi begalę gyvatės galvų ant nugaros. Be to, jo uodega - taip pat gyvatė. Aleliuja! Klastūnyno herbas.
  Štai tau bendras vaizdas. Pasistenk nenualpti tik jį pamačiusi. Patikėk, jis bus daug baisesnis nei tau atrodo, gal net pavojingesnis už drakoną. Taigi, truputį pasufleruosiu, kaip galėtum jį įveikti. Minima, kad Heraklis įstengė nusivesti jį į žemę. Jei atvirai, tai nemanau, jog tai tau bus įmanoma. Jis greičiau tave suėstų, nei tu jį paliestum. Kitas jį įveikęs personažas buvo Orfėjas. Jis pabaisą užbūrė dainavimu. Galėtum ir tu užburti.
  Beje, Cerberis saugojo Tartaro vartus (Pragaro vartus), vedančius į Mirusiųjų Karalystę, taigi, patį Pragarą. Jo misija buvo saugoti Karalystę, t.y. užtikrino, kad mirusieji negalėtų išvykti, o gyvieji - patekti.
  Tikiuosi, nors kiek padėjau. Taip pat tikiuosi, jog nežūsi greitu metu.
   Nesitikiu, kad tu man greit parašysi, nes gal taip pat greit tavęs nebeliks tarp gyvųjų. Tu garantuotai patektum į Pragarą, jei tai nutiktų.
  Ką gi...

  P. S. jei kartais išgyventum dar bent kelias savaites, siunčiu tau naują burtažodį, kaip ir prašei. Negativus - tavo darbas virs negatyvu. Jei nepatiks rezultatas, ištark Infitialis! ir negatyvas išnyks.

                                  Džekas

Papildyta: Prieš 13 metus
  Blair, baigusi skaityti, pamatė dešiniame kamputyje nedidelę rodyklėlę. Apvertusi pergamentą, kairiajame kamputyje perskaitė trumpą pranešimą:

Papildyta: Prieš 13 metus
  Antradienis. Sutemus. Ten, kur Tamsiausia, kur neplaka širdys.   MTS

Papildyta: Prieš 13 metus
Blair tris kartus perskaitė žinutę, bet vis tiek nieko nesuprato. Daugiau naudos ir aiškumo būtų skaitant tuščią pergamentą, bandant iššifruoti jo struktūros kodą ar paslėptą žinutę. Padriki žodžiai, kokios prasmės.
  Blair susigrūdo sulenktą pergamentą po apsiaustu. Bus ką aptarinėti po pamokų su Emile. Tai jau daugiau nei tuštuma.
  Mergaitė, taip ir nebaigusi pusryčiauti, išskubėjo iš salės ir net nesidairydama paknopstom nubėgo į Bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 27, 2010, 12:38:01 pm
Emilė atkurnėjusi į didžiąją salę tiesiu taikymu movė prie klastuolių stalo. Tik spėjus atsisėsti priešais išdygo daugybė įvairiausių patiekalų. Mergaitė šliūkštelėjo į krištolo taurę moliūgų sunkos ir ėmė palengva siurbčioti kaupdama jėgas būsimai užduočiai. Metas pasiversti tuo, kuo nesi. Turėsi įrodyti visiems. Tu tiesiog privalai žengti žingsnį ir papasakoti visiems apie šios dienos orus.  Kartojo ji mintyse ir meldė, kad būtų teisingai iššifravusi. Emilė apsidairiusi čiupo sviestinę bandelę ir ėmė palengva čiaumoti. Skonis kaip popieriaus. Išvarvinusi paskutinius moliūgų sunkos lašelius iš taurės ir surijusi bandelę mergaitė nutarė nebedelsti. Ji atsistojo, žengė vieną žingsnį ir šiek tiek drebančiu balsu prabilo:
- Šiandien lyti ar snigti neturėtų,- Pradėjo ji žvilgtelėjusi į lubų skliautą.- Švies saulė, čiulbės paukčiukai. Trumpiau tariant bus visai geras oras, tik šiek tiek debesuota.
Apsakiusi orą Emilė pajuto kaip visų žvilgsniai gręžiasi į ją. Mokinių akys mergaitę kiek suglumino. Ko jie čia spokso į mane?
- Kas yra?- Šūktelėjo ji.- Sinoptiko, ar kaip jie ten žiobarų pasauly vadinami, nematę?
Nespėjus niekam susigaudyti klastuolė movė iš salės svajodama daugiau ten negrįšti. Galvoje vis kirbėjo mintis: O jei ne taip užduotį supratau?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Venera Moon Balandžio 08, 2011, 07:48:38 pm
Kai tik Venera išengė pro duris pro ją prabėgo mergaitė. Keistuolė. Ji apsidairė ir pamatė klastunyno stalą. Jis buvo apkrautas įvairių patiekalų. Venera atsisėdo šalia ir prisiminė mamą. Ji buvo švilpynėje. Ji labai nusimins, kai pasakysiu, kur mane paskyrė, vis nedrįstu parašyti jai. Bet reikės. Reikės. Staiga ji atsikvošėjo. Reikia pavalgyti Ji įsipylė vandens ir isidėjo vištienos bei bulvių košės. Paragavo vištienos ir bulvių košės. Nuostabu! Labai skanu. Baigiusi valgyti ji atsistojo ir išėjo. Pirma diena mokykloje, ji tikrai nuostabi, jei ne mama, būčiau pasimetus, labai pasimetus.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lurida Revendž Balandžio 18, 2011, 03:10:00 pm
Buvo pietų metas. Keli išbadėję Švilpynės pirmakursiai kaip akis išdegę lėkė į Didžiąją salę, pastumdami ramiai link jos einančią Luridą. Vargšai, geriau jau būtų ją dideliu lankstu apėję. Baigusi terliotis su mažvaikiais klastuolė lyg niekur nieko, kaip ir planavusi, patraukė į salę.
Ir kodėl tie mažiai negali elgtis kaip normalūs žmonės? mintijo eidama.
Salėje jau buvo pilna mokinių bei keli mokytojai. Žvilgtelėjusi į mokytojų stalą Lu patraukė tiesiai prie savo koledžo stalo ir klestelėjo į vietą atokiau nuo kitų. Nenorėjo kalbėtis. Tai neretai tik gadindavo apetitą. Įsimetusi į lėkštę kažkokį sumuštinį Luri susiraukė ir nustūmė ją nuo savęs. Staiga pajuto, kad alkis, kuris ir taip buvo minimalus, visiškai pradingo. Tai suerzino ir taip nelinksmą klastuolę. Ji tik atsigėrė vynuogių sulčių, bet iškart išspjovė – skonis priminė surūgusį pieną, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų. Ir taip prastai nusiteikusi Luri prarado bet kokius skaidresnės nuotaikos likučius. Nusprendusi, kad padėtį galėtų pataisyti tik mažių kankinimas, ji atsistojo, pasitaisė Seniūnės ženkliuką ir išėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ema Evans Liepos 15, 2011, 12:13:03 am
Ema įžengė į Didžiąją salę. Kiekvieną kartą ji ją nustebindavo savo nuostabiomis lubomis. Ema nekentė monotonijos, taigi šie pokyčiai jai visada praskaidrindavo nuotaiką. Užsisvajojusi ji vos neatsitrenkė į koledžo seniūnę.
Jergau, pasisekė, atrodo, kad jai kas nors slibinų mėšlo vietoj pietų gavus. Net savo koledžo pirmakursės nepasigailėtų...
Vis dar begalvojant , kaip jai pasisekė, Ema atsisėdo nuošaliai ir ėmė dairytis, ką čia norėtų suvalgyti. Namų elfai atrodo paplušėjo kaip visada - stalas lūžo nuo puikiausių valgių. Mergaitė prisiminė savo seną namų elfą, kuris kas rytą atnešdavo jai yra lovą kakavos, ir nuliūdo - prieš porą metų elfas taip suseno, kad sunkiai atsikėlė iš savo guolio, o po kiek laiko taip ir nepabudo po nakties miego.. Tėvai vis galvojo nusisamdyti naują namų elfą, tačiau Ema žinojo, jog senojo jis tikrai nepakeis.
Klastuolė vėl pastebėjo, kad užsisvajojo, todėl kuo greičiau puolė valgyti, kad nepavėluotų į ateinančią kerėjimo pamoką.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 17, 2011, 06:20:19 pm
Rafaela įžengė į didžiąją salę ir nukabinusi nosį patraukė prie savo koledžo stalo.
étudiante très coquine
Jei būtų žinojusi, kad klastunyne visi toki per paskirstymą būtų išbėgusi iš salės... Ji atsisėdo prie pačio kraštelio, kad nieks jos nepastebėtų ir neužkalbintų.
Gavusi visai patenkinamus pusryčius, ji pažvelgė į Didžiosios salės lubas.
O jėrgau, visai kaip tikras dangus
Pagalvojo ji žvelgdama į debesuotas lubas ir atsikasdama bandelės.
Ak, ir kurgi tos atostogos... trajet de retour.
Atsidususi gurkštelėjo moliūgų sunkos.
Kas per saleté
Pasibjaurėdama nurijo gėrimą. Išsitraukusi lazdelę sumanė pasipraktikuoti
Vingardium lesiosa
Tarė pakeldama vieno klastuolio taurę jam virš galvos ir... išpylė.
Oh, merde
Sukikeno ji, ir takina išbėgo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ema Evans Rugpjūčio 01, 2011, 11:59:16 am
Ema įsliūkino į Didžiąją salę papusryčiauti. Pakėlus galvą į dangų, pamatė besisukančius lietaus debesis ir karts nuo karto švystelėjantį žaibą.
Puikiai atspindi mano nuotaiką...
Nors ir atėjo išalkus, atsisėdus prie stalo apetitas dingo. Nežavėjo nei apglaistytos bandelės, nei visokiausių rūšių sausi pusryčiai, niekas. Ema jau norėjo įsipilti moliūgų sulčių, kai netyčia parvertė ąsotį ir visa jomis apsipylė.
Šūdas, šūdas, šūdas!
- Tergeo!
Moliūgų sultys buvo susiurbtos lazdelės ir Emos apsiaustas buvo vėl švarus.
Na, šiandien atrodo, kad man seksis.
Mergaitė jau norėjo grįžti į bendrąjį kambarį, kai pamatė atskrendant Kroną su laišku ir paketėliu. Pelėdžiukei nutūpus, Ema davė jai kelis sausainius ir nurišo nešulius. Krona ūktelėjus padėkojo ir nuskrido atgal į pelėdyną. Evans išvyniojo laišką ir pradėjo skaityt:
Citata
Sveika brangute,
Mes su tėčiu laikomės gerai, daug dirbam. Žana sakė, kad buvo su tavim susisiekusi, nors nelabai įsivaizduoju kaip. Nors ji galėtų sugalvoti kokį nors nutrūktgalvišką būdą kaip kelionmilčius, ar tiesiog atskristų į mokyklą... Įdėjau kelias plunksnas ir pinigų, jei kartais pritrūktų, laikykis.
Linkėjimai,
Džinė

Ema įsidėjo laišką ir siuntinį į kuprinę ir nustebo pamačius ant stalo dar vieną pelėdą.
- Ragnarokai!
Ruda palėda tyliai suūbavo ir atkišo kojytę su laišku:

Citata
Ema!
Tikiuosi, kad spėjau pasiųsti Ragnaroką prieš tau gaunant siuntinį, kad per daug nenustebtum. Kai ką užsakiau tau gimtadienio proga, ką tiksliai - pamatysi vėliau, bet nenustebk, jei pe pastarąsias dienas tave aplankys daug pelėdų.
Myliu,
Žana

Kaip diena, taip naujiena... Įdomu, ką ji sugalvojo.
Pakėlus akis į stalą, Ema nustebo, nes Ragnaroko jau nebebuvo, o sausainis nuo jos lėkštės buvo dingęs.
O jis nepasikeitė...
Ema šyptelėjo, susirinko daiktus ir išskubėjo iš Didžiosios salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: wikka Rugsėjo 08, 2011, 03:23:29 pm
Isabella greitai įėjo į didžiąją salę ir atsisėdo prie Klastūnyno stalo. Pažiūrėjo į lubas ir pamatė debesis. Dangus lubose? pagalvojo mergaitė ir įsidėjo maisto į lėkštę. Dar kartą pažiūrėjo į lubas, kad įsitikintų ar jai nepasirodė ir ėmė valgyti. Mergaitė vis dar nepriprato prie magijos pasaulio, todėl jai buvo sunku patikėti, kad visai tai tiesa, o ne sapnas. Mergaitė galvojo labai ilgai ir kai pažiūrėjo į laikrodį pamanė O varge aš pavėluosiu! Tada greitai nurijo likusį maistą ir greitai išbėgo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ema Evans Rugsėjo 11, 2011, 11:45:19 pm
Evans paniurusi sėdėjo prie stalo ir knebinėjo omletą. Didžioji salė buvo apytuštė, nes daug kas buvo išvažiavęs namo atostogauti. Ema jau antrus metus per Kalėdas pasiliko Hogvartse. Namuose jos vis tiek nepasigendama, o ir tėvai per šventes dirba, tad kam važiuoti namo ir nuobodžiauti, jei tai galima padaryti ir čia.
Tiesiog laiko švaistymas...
Pats pagrindinis dalykas, dėl ko Ema nemėgo atostogų, buvo tai, jog kiekviena diena buvo rutina. Atsikeli, pavalgai, pastumdai laiką, pavalgai, vėl pastumdai laiką, pavalgai ir eini miegot.
Nuobodžiau ir būt negali...
Ir šįkart ji buvo viena iš nedaugelio klastuolių, pasilikusių čia. Bet, ne taip kaip pernai, ji turėjo kažką, kas leido įdomiau nugyventi atostogas.
Na, sąlyginai įdomiau...
Nuo pat tos pamokos, kai klastuolei išėjo ugnį valdyti senąja kalba, šis faktas nedavė jai ramybės, neleido miegoti ir apskritai neleido apie nieką daugiau galvoti. Kiekvieną laisvą minutėlę Evans praleisdavo bibliotekoje, kur ieškodavo informacijos apie elfus, vietas, kur jie buvo pastebėti, jų gyvenimo ypatumus ir būdo bruožus. Bet kol kas paieškos buvo bergždžios - mergina nerado už ko užsikabinti, nuo ko pradėti. Vienintelė likusi viltis - močiutės atsakymas. Jau praėjo pora savaičių, kai Krona išskrido su laišku pas močiutę, tačiau, nors ir kiekvieną rytą mergina stebėdavo rytinio pašto pelėdas, Kronos ten nebuvo matyti.
Tikiuosi, kad jai viskas gerai...
Merginos mintis išsklaidė kasdieninis pelėdų paštas. Evans tingiai kilstelėjo akis į pulką pelėdų su įvairias siuntiniais. Staiga jos akys užsidegė džiaugsmu - tarp rudos masės ji pamatė juodą dėmelę, kuri artėjo jos link.
Krona!
Juodoji pelėda nutūpė prieš merginą ir ištiesė kojelę su storu ritinėliu.
- Krona, šaunuole mano, negaliu pasakyti, kaip džiaugiuosi, kad pagaliau parskridai!
Pelėda tyliai suūbavo, jos vokai merkėsi, atrodė, kad ji tuoj užmigs ant stalo. Klastuolė įpylė pelėdai obuolių sulčių ir davė sausainį. Krona captelėjo sausainį ir, pamerkus akį, nuskrido į pelėdyną.
Na, čia ne vieta ir ne laikas skaityt tokius laiškus, bet kur man eiti..
Evans pabaigė omletą ir, pašokusi nuo suolo, nubėgo į biblioteką.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Amanda Snowlock Lapkričio 13, 2011, 03:58:52 pm
Amanda lėtai įžengė skaitydama. Kai galiausiai pakėlė galvą, jos veidas nušvito ir ji vėl nusistebėjo.
- Geeras!
Tada nuėjo, atsisėdo. Greitai įsidėjo makaronų su dešrelėmis ir papietavo.
- Kaip čia skanu!
Vėl sušuko ji. Tada apsižvalgė ir pabaigė valgyti. Nuspręndusi užsukti į bendrajį kambarį, ir dar surasti peledyną mergina atsigėrusi vaisinio punšo išbėgo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Kim Parkinson Sausio 05, 2012, 01:09:52 pm
  Kim su trenksmu įlėkė į Didžiąją salę. Kartu su ja pro salės duris įsiveržė matyt  mokiniai iš kitų koledžų, nes ji jų nebuvo mačiusi  Klastūnyne. Keli kvaili grifiūkščiai su baimę atsisuko pažiūrėti kas vyksta, ir nesuklydo pažvelgę į Kim, ji sutrenksmu atlapojo kažkieno užtrenktas duris, tuo metu kai kvaili berniūkščiai ir mergaitės nesugebėjo jų atidaryti. Ji piktai dėbtelėjo į ją žiūrinčius ir akimirksniu visi nusisuko, lyg bijodami jog tuo į juos bus pasiųsti Nedovanotini kerai, o neveltui Kim greit įsiunta. Kvaili grifai...Aš juos pamokysiu.

  Ji turėjo kitų planų tad labai skubėjo. Neatkreipė dėmesio aplink Klastūnyno stalą skraidančius vaiduoklius kurie visus taip baugino, nei mokinius kurie buvo apsėdę šį garbingo koledžo stalą. Matyti kaip visada stalas lūžo nuo įvairiausių valgių, gardumynų, vaisių, moliūgų sulčių. Kim jau būtų susižavėjus ir pasilikus  prisikimšt iki soties, bet jai nuo triukšmo skaudėjo galvą, pagriebė kelias pačias skaniausias bandeles nuo stalo, paiemė tuščią butelį ir prisipildė jį moliūgų sulčių. Laukė nesulaukė kada galės grįžt į koledžą ir pavalgyt, nes mažiausiai ko jai dabar reikėjo tai triukšmo šioje salėje. Kim jau būtų ramiausiai išėjus neatkeršyjusi kvailai į ją spoksojusiems grifiūkščiams, bet po stalu pamatė kelis supuvusius pomidorus. Pakėlė juos Wingardium Leviosa burtažodžiu ir sviedė į grifukus, nelaukdama kol jie susipras, kad tai jos darbas. Šovė pro duris, o mintyse jau matė kvailius aptiškusius supuvusiais pamidoriais grifų gūžtos mokinius. Taip jiems ir reikia... Niekingieji.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugpjūčio 08, 2014, 09:07:30 pm
Gerai nusiteikęs Liucijus atėjo papietauti į didžiąją salę. Užtikrintu žingsniu nuėjo link savojo koledžo - Klastūnyno stalo ir stumtelėjęs kažkokį smulkų antrakursėlį, prisėdo. I§gėrė moliūgų sulčių, suvalgė hipogrifo kepsnį su kažkokia raudona koše. Pasisotinęs atsigėrė Ugninio viskio, bet šis jam buvo per stiprus, todėl apsidairęs visą išspjovė ant grindų po stalu. Namų elfai suvalys. Tada greitai išėjo iš Salės ir nusliūkino į pamoką. Bus įdomu- pamanė Kampinis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 13, 2015, 02:02:14 pm
Pirmasis rytas Jekaterinai praėjo gana sklandžiai. Salę surado be palydimų, o ir atpažinti Klastūnyno stalą buvo nesunku, kaip ir visus kitus stalus. Pamačiusi laisvą vietą greitai atsisėdo prie stalo. Jai pačiai buvo drovu, todėl buvo gana nemalonu sėdėti salėje. Ji nekaip nepritapo prie atšiaurios Klastūnyno atmosferos, o ir tokia būti nenorėjo. Visi klastuoliai dalinosi savo pikdžiugiškais planais, pasiekimais ir tyčiojosi iš kitų koledžo mokinių. Jekaterina dar labiau susitraukė ir greitai kimšo pusryčius. Dar laukia pamokos, o ir laišką tėvams reikia parašyti. Mergaitė išgirdo kažkokios merginos burtažodį ir jo poveikį. Tyliai pakartojusi ji įsidėmėjo - gal pravers ir nusprendė mergaičių kambaryje jį pamėginti. Jekaterina pažvelgė į lubas - nebuvo debesų, giedra, šviečia saulė. Tikriausiai reikės apvaikštinėti ir Hogvartso kiemą. Kažin, ar privaloma dėvėti mokyklinius apsiaustus einant į lauką? O gal verčiau daryti namų darbus? Ji atsiduso. Dabar viskas kitaip. Jai patiko Hogvartsas, tačiau ji jautėsi gana svetima Klastūnyne, tos tokia, kaip jo pavadinimas, ji nebuvo. Ji jautėsi sau nerandanti vietos.
   Mergaitė paragavo daugelio patiekalų po truputį, atsigėrė moliūgų sulčių. Pasičiupusi porą keksiukų ji išbėgo iš salės - ateis pietauti. Dabar reikia tiesiu taikymu keliauti į mergaičių kambarį. Keksiukai gundančiai viliojo jos nosį, tačiau ji nesiruošė valgyti bėgdama iš salės. Suvalgys kambaryje.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 14, 2015, 03:57:00 pm
   Gabi nuėjo papusryčiauti prie Klastūnyno stalo. Kaip gražu, pamanė mergaitė. Klastūnyno spalvos jai buvo pačios gražiausios ir didingiausios. Nors jau teko iš daug ko nugirsti, kad klastuoliai nėra geri žmonės, bet jie bent jau "nevynioja į vatą", kaip kad sakydavo Gabi draugai žiobarai. Tiesmukumas ir tiesa, nors ir karti, šimtąkart geriau už tuos apseilėtus liaupsinimus.
   Ant stalo buvo prikrauta tiek maisto, kad Gabi nei nežinojo, nuo ko čia pradėti. Įsipylė moliūgų sulčių, kurios, manė, bus neskanios. Tačiau jų paragavus suprato, kad liežuvį nuo tokio skanumo gali praryt. Gabi įsidėjo kiaušinienės su kumpiu ir salotomis. Vėliau, nors jautėsi visiškai soti, bet akį patraukė galybės desertų. Ir kaip tie virėjai šitiek prigamina, pagalvojo Gabi, nes dar nežinojo, kas ir kaip gamina maistą Hogvartse. Gabi įsidėjo didžiulį gabalą kažkokio torto, įsipylė dar vieną stiklinę moliūgų sulčių ir skanaudama dairėsi aplink bei vylėsi, kad gal netyčia kas nors prie jos prisės ir ji turės progą paplepėti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 14, 2015, 05:30:30 pm
Buvo ankstyvas rytas. Gabriella įžengė į didžiąją salę ir tiesiai nuėjo link Klastūnyno stalo. Kaip ir kiekvieną rytą ji prie jo nuėjo ir apsidairė, kur galėtų rasti laisvą vietą. Galiausiai ji rado, kur galės pavalgyti ir užsimiegojusi ten nuėjo. Šalia jos sėdėjo ilgų rusvų plaukų mergaitė ir valgė saldumynus. Klastuolė nusišypsojo jai ir pasilenkė įsidėti kiaušinienės. Šviesiaplaukė valgė tyliai ir lėtai, nes žinojo, kad iki pamokų dar daug laiko. Mergina įsipylė arbatos ir atsisuko į kitą klastuolę.
- Labas, - nusišypsojo Gabriella ir padavė ranką klastuolei. - Mano vardas Gabriella. Tu čia naujokė?
Kalbėdama mergina prisiminė tuos laikus, kai ji pati dar buvo pirmakursė ir bijodavo su vyresniais net prasilenkti ir stebėjosi mergaitės drąsa.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 14, 2015, 05:49:27 pm
   Gabi labai apsidžiaugė, kad kažkas ją užkalbino.
- Sveika, - Gabi ištiesė ranką Gabriellai ir ją paspaudė. - Taip, - nusijuokė, - man pačios pirmos dienos čia, Hogvartse, tiesą pasakius, tu pirmas žmogus, su kuriuo susipažįstu. Esu kilus iš žiobarų šeimos, tad beveik nieko nenusimanau apie burtus, - ėmė pasakot mergaitė. - Beje, aš Gabi.
Gabi matė, kad mergina, užkalbinusi ją, yra daug vyresnė, tačiau tai jai netrukdė imti čiauškėti apie viską, nes Gabi labai mėgsta bendrauti, o ypač su vyresniais - juk tuomet ji pati nesijaučia tokia maža! Gabi Gabriella pasirodė labai graži, ypač raudoni plaukų galiukai ir ryškiai žalios akys. Aš ir, kai užaugsiu, norėsiu taip atrodyt, pagalvojo Gabi.
   Nespėjus Gabriellai atsakyti, Gabi pridūrė:
- O tu kelintakursė? Tu iš žiobarų ar burtininkų šeimos? Eech, ar ir tau Hogvartsas atrodė toks didžiulis, kai čia atvykai? O kaip dabar, turbūt žinai kiekvieną jo kampelį? - nusijuokė. - Ai, o sunku skraidyti?
   Išbėrus virtinę klausimų Gabi susičiaupė ir pagalvojo: vaje, turbūt jai pasirodysiu tikra mažvaikė, šitiek pričiauškėjau ir dar ne į temą, vaje... Dabar Gabi įsispoksojo į Gabriellą ir laukė, ką ši pasakys.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 14, 2015, 11:28:27 pm
- Man pačios pirmos dienos čia, Hogvartse, tiesą pasakius, tu pirmas žmogus, su kuriuo susipažįstu. Beje, aš Gabi. O tu kelintakursė? Tu iš žiobarų ar burtininkų šeimos? Eech, ar ir tau Hogvartsas atrodė toks didžiulis, kai čia atvykai? O kaip dabar, turbūt žinai kiekvieną jo kampelį? - nusijuokė Gabi.
- Malonu, - žavingai nusišypsojo Gabriella, sukdama raudonų plaukų sruogelę aplink pirštą. - Aš septintame kurse, mano mama žiobarė, o tėtis burtininkas, taigi aš pusiau burtininkė, pusiau žiobarė, - maloniai atsakinėjo mergina. - Hogvartsas ir dabar didžiulis. Be abejo, aš jau viską daugmaž pažįstu, bet yra ir tokių vietų, kur galėčiau pasiklysti. O kaip tu? Kaip gavai laišką, patekai į Hogvartsą?
Gabriella nusijuokė ir atsigėrė arbatos.
 - Ai, o sunku skraidyti? - pridūrė mergaitė.
- Ne. Nesunku. Šiaip nedažnai skraidau.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 02:43:30 am
   Gabi džiaugėsi, kad mergina atsakinėjo į klausimus ir buvo maloni. Kai Gabriella paklausė, kaip Gabi gavo laišką, pateko į Hogvartsą, Gabi ėmė pasakoti taip, lyg tai būtų buvę labai seniai, nors iš tiesų juk viskas vyko visai neseniai.
- Laišką dėl Hogvartso atnešė pelėda, iš pradžių su mama galvojome, kad tai pokštas, tačiau nuojauta iškart man sakė, kad viskas tikra, - Gabi nusišypsojo. - Kadangi mano tėvai išsiskyrę ir gyvenu tik su mama, tėčiui net nieko nesakėme, nes tikriausiai jis būtų nepatikėjęs arba neleidęs mokytis Hogvartse. Jis tikrų tikriausias žiobaras, magija tikrai ne jam... - dabar jau liūdniau tarė Gabi. - O į Hogvartsą keliauti buvo baisu, nes ničnieko nepažįstu, be to, nenusimanau apie magijos pasaulį. Tačiau man čia patinka, - mergaitė apsidairė ir nusišypsojo. - Žinai, nors viskas ir nauja, tačiau jausmas toks, lyg iš tiesų širdy būčiau žinojusi, kad esu burtininkė, - didžiuodamasi tarė Gabi. - Jeigu tavo mama žiobarė, o tėtis burtininkas, būtų įdomu sužinoti, kaip jūs gyvenate, ar labiau žiobariškai, ar kaip burtininkų šeima? - domėjosi Gabi. - Spėju, pažįsti ir žiobarišką pasaulį, ar ne?
   Gabi šaukšteliu pakabino torto, kurį buvo įsidėjusi. Mmm, koks skanus, pamanė ji.
- Kodėl nedažnai skraidai? - dar paklausė mergaitė, nes skraidymas ją labai domino, nors dar nei karto nebuvo sėdusi ant šluotos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 10:36:31 am
Jekaterina įėjusi į didžiąją salę apsižvalgė ir akimis susirado savo stalą. Ji nejučia ėmė didžiuotis tuo, kad mokosi Klastūnyne. Juk ten - tik grynakraujai burtininkai, kurie klastingi ir moka daug įvairių burtų bei keistų dalykų. Apskritai keistų dalykų. Nužingsniavusi prie stalo prisėdo netoli pažįstamos Gabriellos, kuri plepėjo su pirmakurse. Tas faktas, kad pirmakurse, jai atrodė juokingas. Galbūt dėl to, kad ji pati tokia buvo visai pernai - nedrąsi, viskuo nepatenkinta, užsidariusi ir nelaiminga dėl koledžo. Katenka šiltai nusišypsojo Klastuolei ir šyptelėjusi pradėjo krautis į lėkštę varškės su uogomis, prisipylė į stiklinę moliūgų sunkos ir kramsnodama bei užsigerinėdama klausėsi merginų pokalbio. Greitai jų kalba pakrypo link šluotų. Jekaterina vėl šyptelėjo ir ramiai valgė - ankstus rytmetys, pamokos negreit, gal dar su keliais žmonėmis susipažins. Pačiai dvylikametei patiko šluotos. Ir skraidymą ji dievino.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Kovo 15, 2015, 11:11:30 am
((Rašau kaip BTT dalyvė, šeštakursė klastuolė))
Džeinė Meko įžengė į Didžiąją salę. Klastuolė ant peties buvo užsimetusi apsiaustą, tad buvo apsirengusi su baltais marškiniais, pažymėtais klastūnyno emblema, ir juodomis kelnėmis. Buvo karšta, be to, mergina nepakentė mokyklos apsiaustų. Ant vieno peties ji nešėsi nedidelę juodą odinę kuprinę, o avėjo juodus converse sporbačius. Džeinės ilgi, juodi plaukai palaidi gulė jai ant pečių. Klastuolė šypsojosi, o jos skaisčiai žalios akys žibėjo. Paskui merginą, žinoma, sekė jos juodoji pantera Naktis. Džeinę nulydėjo daug žvilgsnių-dėl to, kad ji buvo Hogvartso čempionė, dėl to, kad atrodė pasitikinti savimi ir graži ir dėl to, kad ji beveik niekada nesirodydavo Hogvartso didžiojoje salėje. Juodaplaukė nesidarydama į šalis nuėjo prie Klastūnyno stalo ir kiek padvejojusi atsisėdo prie kelių kitų klastuolių, kurios, rodos, įsijautusios šnekėjo apie skraidymą. Pati Džeinė skraidymą dievino, tad nusišypsojo merginoms. Gabriellą ir Jekateriną mergina jau pažinojo, tačiau ten sėdėjo dar viena klastuolė, kurios žaliaakė dar net nebuvo mačiusi.
-Labas, Gabriella, sveika, Jekaterina,-pasisveikino mergina ir atsisuko į nepažystamą merginą.-labas, aš-Džeinė Meko. Čia mano pantera Naktis. O kas tu tokia?
Belaukdama jos atsakymo mergina į stiklinę mostelėjo lazdele ir po akimirkos ten jau garavo white chocolate latte. Džeinė šyptelėjo ir atsigėrė kavos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 11:53:18 am
   Kol Gabi kalbėjosi su Gabriella, prie jų atsisėdo dar dvi klastuolės merginos. Abi buvo juodaplaukės, viena nedaug vyresnė už Gabi, o kita daug vyresnė. Gabi nusišypsojo mažesnei mergaitei, nes ji šyptelėjo, kai Gabi kalbėjo apie skraidymą.
   Vyresnė mergina paklausė Gabi vardo. Gabi pastebėjo, jog tą merginą daug kas stebi, todėl ir Gabi atkreipė dėmesį. Iškart pastebėjo "Converse" sportbačius, o dar tai, kad jai prieš nosį išdygo latė kava. Vadinasi, ir burtininkai nusimano apie žiobarų pasaulį, nusišypsojo sau ir apsidžiaugė, nes iš pradžių manė, kad burtininkai ničnieko nežino apie žiobarų pasaulį.
- Labas, aš esu Gabi, - atsakė mergaitė - Graži pantera. Galiu paglostyti? - Gabi žiūrėjo į juodą panterą, kuri tikrai buvo juoda it naktis. - Beje, o kuo tu vardu? - paklausė mažesnės klastuolės, kuri kramsnojo varškę su uogomis.
   Mergaitė pakabino dar vieną šaukštą torto. Taip pat laukė Gabriellos atsakymų.
   
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Kovo 15, 2015, 12:21:01 pm
Džeinė Meko nusišypsojo Gabi.
-Malonu susipažinti. Žinoma, kad gali paglostyti,-sutiko mergina.-ji tau nekąs. Naktis niekada nekanda, nebent gina mane ar save arba jei aš liepiu.
Išgėrusi savo kavą juodaplaukė vėl mostelėjo lazdele ir prie jos atskrido vaisių pilnas dubuo. Iš jo mergina paėmė raudoną obuolį ir jo atsikando. Dar vieni nauji mokslo metai... Rutina ima pabosti. Galbūt reikės nueiti į kvidičo aikštę paskraidyti?.. Paskutinį kartą skraidžiau per pirmąją burtų trikovės turnyro užduotį rojaus kampelyje. Taip, ko gero, reikės vėl paimti šluotą į rankas,-mąstė šeštakursė. Tada vėl nukreipė savo žalių akių žvilgsnį į Gabi.
-Mėgsti skraidyti? Beje, o šiais metais bus kvidičo čempionatas?-pasidomėjo pirmakursės Džeinė.
Juodaplaukė nustebo, kai ant stalo nusileido jos juoda pelėdžiukė. Klastuolė paėmė iš jos laišką, įsidėjo jį į kišenę. Dabar nenorėjo jo skaityti. Džeinė padavė pelėdai obuolio skiltelę ir ji nuskrido. Mergina vėl atsisuko į kitas klastuoles.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 12:40:59 pm
   Gabi paglostė Naktį. Šiek tiek prisibijojo, tačiau vėliau įsidrąsino. Pantera jai labai patiko. Prie Džeinės staiga atsirado kitas gyvūnas - juoda pelėda, atnešusi jai laišką.
   Išgirdus Džeinės klausimus Gabi norėjosi skradžiai žemę prasmegt. Juk aš nežinau, ar bus kvidičo čempionatas, pagalvojo ji. Kažkodėl Gabriellai pasakoti apie tai, kad Gabi užaugo su žiobarais ir nenusimano apie burtininkų pasaulį, buvo nebaisu. O Džeinei to pasakoti nesinorėjo, nes ji atrodė tokia savimi pasitikinti, drąsi, kad Gabi bijojo prieš ją apsikvailinti.
- Nežinau, ar mėgstu... Niekada neteko skraidyti, - liūdnai pasakė Gabi. - Supranti, aš užaugau su žiobarais. Tačiau labai norėčiau pamėginti skraidyti, - dabar jau entuziastingai tarė. - Tik girdėjau, kad pirmakursiams negalima turėti savo šluotų. Ar tai tiesa? Aš labai noriu pamėginti skirst, - pasakė mergaitė, tikėdamasi, kad kuri nors iš merginų pasiūlys jai paskraidyti. - O dėl kvidičo... Nežinau, ar bus čempionatas. Dar nespėjau sužinoti, - atsakė Gabi.
   Jai teko pasiskaityti apie kvidičą ir kas per žaidimas tai yra, tačiau, žinoma, niekuomet savo akimis kvidičo dar neregėjo, nors labai norėtų.
 
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 12:46:52 pm
Klastuolė šyptelėjo.
 - Aš Jekaterina Houly ir esu antrakursė, - toliau klausydamasi pokalbio staigiai pasiūlė Gabi.
 - Gal norėtum su manimi paskraidyti? Aš turiu šluotą. Važiuodama šiemet atsivežiau, - ir mirktelėjo Gabi. Mergaitė norėjo susipažinti ir susidraugauti su kuo daugiau Klastuolių, nes juos Jekaterina labai mėgo. Ypatingai. Grifai jai patiko, bet negi visą laiką bendrausi vien su priešingo koledžo mokiniais? Ne, bent au taip manė Jekaterina, tad toliau kramsnojo varškę su uogomis. Ji norėjo būti vegane, tad, mėsos nevalgė. Ji ir laikė save vegane. Klastuolė vis dar klausiamai žiūrėjo į Gabi. Antrakursei magėjo paskraidyti su ja ir pamokinti Kvidičo taisyklių. Pati Jekaterina norėjo būti Klastūnyno gaudytoja.Na, ji smulki, greita ir visa kita. Ji šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Kovo 15, 2015, 12:53:37 pm
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Taip, mes su Jekaterina galėsime išmokyti tave skristi,-pasiūlė šeštakursė Gabei ir atsisuko į Jekateriną.-Jekaterina, gal tu žinai, ar bus atranka į kvidičo komandą? Norėčiau pabandyti ten patekti kaip gaudytoja arba puolėja.
Ji nusišypsojo Gabei.
-Aš esu grynakraujė burtininkė, tačiau nemenkinu negrynakraujų ir žiobarų. Tau nėra ko drovėtis, kad išaugai su žiobarais,-ramiai pasakė juodaplaukė.-nieko bloga būti kitokiai. Tiesa, gal keletas kitų klastuolių ir bandys tave pašiepti, bet nekreipk į tuos lepūnėlius dėmesio.
Mergina padėjo obuolio graužtuką ant stalo ir mostelėjo lazdele. Jis tapo miniatiūrine šluotele, naujausiu 'žaibu 18', geriausia sportine šluota. Džeinė nusišypsojo ir pakėlė šluotelę nuo stalo sau ant delno. Lygiai tokia šluota, tik didesnė, jos laukė ir Klastūnyno mergaičių kambaryje. Galbūt pavyktų tapti netgi Klastūnyno kapitone?.. Kas žino.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 15, 2015, 12:56:52 pm
((White chocolate latte mano mėgstamiausia. o.O ))
- Jeigu tavo mama žiobarė, o tėtis burtininkas, būtų įdomu sužinoti, kaip jūs gyvenate, ar labiau žiobariškai, ar kaip burtininkų šeima? - domėjosi Gabi. - Spėju, pažįsti ir žiobarišką pasaulį, ar ne?
- Mano tėtis žuvo avarijoje. Jo beveik nepažinojau. Mama leido mane į žiobarų mokyklą, bet iš jos pabėgau. Maža, o jau bloga, - nusijuokė Gabriella. - Kartais man taip trūksta tėčio... O ant šluotos retai skraidau, nes nėra laiko, gal norėsi kada nors su manim paskraidyt? - po kiek laiko paklausė mergina.
Kol šviesiaplaukė kalbėjo, prie Gabi ir jos priėjo dar dvi klastuolės. Gabriella jas jau pažinojo: Jekaterina ir Džeinė. Šalia Džeinės, kaip visada, tipeno juodoji pantera Naktis. Kai merginos atėjo, septintakursė šyptelėjo ir nutilo. Ji klausėsi kitų merginų pokalbio ir ramiai gurkšnojo juodą kavą.
-Taip, mes su Jekaterina galėsime išmokyti tave skristi, - pasakė Džeinė.
- Khe khem.. Aš irgi čia esu? - vaidino įsižeidusią Gabriella, bet po kelių akimirkų nusijuokė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 01:10:40 pm
- Būtų šaunu, noriu! - akimirksniu atsakė Gabi į Gabriellos ir Jekaterinos klausimus apie skraidymą.
   Nudžiugo, kad prie kompanijos prisidės ir  Džeinė. Tiek mokytojų, tikrai išmoksiu skirsti, nusišypsojo. Gabi jau ėmė įsivaizduoti, kaip skraidys šluota. O jei nesiseks, pagalvojo Gabi. Et, bus, kaip bus... Vis tiek teks mokytis, nuramino save.
- Dėl tėčio, - tarė Gabriellai, - užjaučiu... Aš irgi mokiausi žiobarų mokykloje, - pasakė Gabi. - Bet nepabėgau, - šyptelėjo.
   Gabi pabaigė valgyti tortą ir gerti moliūgų sultis. Kaaaip skanu, dar kartą pamanė ji. Tačiau dabar didesnę dalį galvoje užėmė ne maistas, o skraidymas. Gabi laukė, kol su merginomis galės paskraidyti.
- Taip, aš girdėjau, kad kai kurie klastuoliai menkina negrynakraujus, - atsakė Džeinei. - Bet ką jau padarysi, nieko negaliu pakeisti, - nusijuokė. Ir pagalvojo, kad jeigu kas nors šaipysis, tai išmoks tokius kerus, kad daugiau šaipytis nenorės.
   Gabi dėmesį sudrumstė pelėda, kuriai prie kojytės buvo pririštas laiškas. Mama atrašė, apsidžiaugė Gabi. Bet prie merginų tikrai neatplėšiu laiško nuo mamos, pasakė ji sau ir įsidėjo laišką į apsiausto kišenę, kaip kad padarė ir Džeinė. O pelėda kažko laukė ir Gabi, kaip ir Džeinė, davė pelėdai skiltelę obuolio. O aš gi nežinau, ką jos daugiau valgo, mintyse susikrimto ji ir pagalvojo, kad turbūt dabar atrodys kaip beždžionė, kopijuojanti vyresnes klastuoles.
 - O aš galėsiu skirsti su mokyklos šluota? - pasidomėjo Gabi.
Ir staiga jos žvilgsnį nukreipė Džeinės rankoje esanti šluotelė.
- Oho... Mokykloje tokių yra? - grožėjosi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Kovo 15, 2015, 01:21:56 pm
Džeinė šyptelėjo.
-Na, čia mano šluota. Aš tokią turiu. Tačiau turiu ir 'žaibas 16', kuris beveik nė kiek neprastesnis už 'žaibas 18', tad galėsiu tau ją paskolinti treniruotėms. Žinoma, jei nori,-pasiūlė juodaplaukė.
Mergina vėl mostelėjo lazdele ir miniatiūrinė šluotelė ėmė skraidyti virš Klastūnyno stalo. Šeštakursė staiga susiraukė ir pažvelgė į merginas.
-Pala... Velnias. Kas buvo astronomijos namų darbams?-paklausė Jekaterinos ir Gabriellos. Džeinė atsiduso.-aš kaip visada susigriebiu paskutinę minutę.
Juodaplaukė įsipylė moliūgų sulčių ir jų atsigėrė. Žinoma, ji turėjo paskubėti, kad spėtų į pamokas, tačiau nuo kada gi Džeinė Meko skubinasi?.. Klastuolė pažvelgė į merginas.
-Kokia jūsų mėgstamiausia pamoka?-pasidomėjo visų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 02:59:16 pm
- Būtų labai malonu, jei galėtum paskolinti šluotą treniruotėms. Bet jeigu aš nukrisiu ir ji sulūš? - susimąstė Gabi.
   Ji žiūrėjo tai į Naktį, tai į mažytę šluotelę, skraidančią virš stalo ir žavėjosi Džeine, kad ji vienu mostelėjimu moka išsiburti vaisius ar kavą.
   Kai Džeinė paklausė apie pamokas, Gabi atsakė:
- Dar buvau tik keliose pamokose. Lengviausia tai žiobarotyra, nes ji man nesunki, - nusijuokė. - Tačiau tuo pačiu man ji nereikalinga ir nuobodi. Tad kas labiausiai patinka, dar net nežinau, bet galiu drąsiai sakyti, kas tikrai man nepatiks, - susiraukė. - Tai magijos istorija, nes ten išvis jaučiuos tikra kvaile. Nėra praktikos, o žinios mano, deja, skurdžios, - šyptelėjo.
   Laukė, ką atsakys kitos merginos apie pamokas. Gal išgirs ką nors įdomaus. Ir susimąstė. Vis dėlto čia Klastūnynas, pasakė Gabi sau mintyse. Džiugu, kad klastuoliai draugiški vieni su kitais, bet tikrai netikiu, kad jie tokie geri su visais ir visada. Tikiuosi, dar teks išgirsti ką nors įdomaus ir neleistino bei prie to prisidėti, klastingai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 05:51:58 pm
Jekaterina pasijuto kaip namie.
 - Astronomijai buvo parašyti šimto žodžių rašinėlį apie egzoplanetas. Nesijaudink, aš irgi dar nepadariau. O mano mėgstamiausia pamoka... kerėjimas tikriausiai. Būtent, tik galėtų labai dažnai vykti, nes tai išties mano mėgstamiausia mano pamoka, - nusišypsojo Klastuolė ir pažiūrėjo į savo lėkštę. Ji jau buvo soti. Tada pajuto, kaip kažkas švelniai nusileidžia jai ant peties. Atsisukusi pamatė žvilgančią, juodą pelėdą. Žaidžiant su šviesomis buvo galima pamanyti, kad ji turi baltų plunksnų. Mergaitė nurišo laišką su juodu voku ir auksinėmis raidėmis. Daugelis sužiuro į ją. Mergaitė nuraudo kaip aguona. Ji puikiai žinojo, kas jai parašė, bet nenorėjo laiško atplėšti prie visų. Prieš aišką paslepiant kišenėje galėjai išvysti dailiai išraitytą užrašą, kuris skelbė Jekaterinai Houly. Klastuolė raustelėjusi paslėpė laišką.
 - Taigi kada eisime treniruotis? - pasistengė užglaistyti situaciją mergaitė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Kovo 15, 2015, 06:35:45 pm
Džeinė nepatenkinta sudejavo.
-Šimto žodžių rašinėlį?! Ar ta mokytoja jau visai pakvaišo??-nusiskundė klastuolė.
Juodaplaukė pažvelgė į laikrodį, kabantį ant sienos, ir susiraukė.
-Po pusvalandžio prasideda pamokos,-nepatenkinta tarė mergina.-man dar reikia padaryti namų darbus. Po velnių... Nekenčiu pirmadienių.
Klastuolė pravėrė savo juodą odinę kuprinę ir išsitraukė astronomijos vadovėlį. Atsivertė skyrių apie egzoplanetas ir ėmė susikaupusi skaityti. Šiaip jau šeštakursė mokydavosi ir darydavo namų darbus arba išvis jų nedarydavo visada, tačiau vis tiek mokėsi tik N (nuostabiai) ir L (labai gerai) pažymiais. Na, jei tik nekalbame apie Herbologiją. Iš tos pamokos Džeinė gaudavo tikrai ne tokius gerus pažymius. Šiais metais juodaplaukė jau praleido gal dešimt pamokų-jos nuomone, kartais svarbiau pasilinksminti. Po minutės įtempto skaitymo klastuolė trinkteldama užvertė vadovėlį ir atsiduso.
-Ah, pamokos palauks. Kokia spalva man dažų tos priekinę plaukų sruogą?-paklausė merginų Džeinė.
Ir maždaug taip baigdavosi jos visi bandymai padaryti namų darbus.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 07:14:32 pm
   Gabi prisiminė, kad ir ji dar neparuošė namų darbų apie egzoplanetas. Ir, tiesą pasakius, visai nenori jų ruošti, bet teks - niekur nedingsi... Dabar Gabi dairėsi po didžiąją salę ir stebėjo mokinius. Jos mintyse mezgėsi planai padaryti kam nors kokią nors šunybę, bet mergaitė garsiai savo minčių nereiškė. Be to, juk daugelis mokinių yra vyresni, o jei ir ne, tai augę burtininkų šeimose. Jei noriu papokštauti, teks padirbėti su kerais, mąstė.
   Staiga atskrito pelėda. Nejau čia visos pelėdos juodos, pagalvojo Gabi ir nejučiom išsišiepė iki ausų. Stebėjo Jekateriną ir matė, kaip ji susigėdo bei nuraudo. Būtent dėl to Gabi atkreipė dėmesį į laiškelį, kurį ji gavo.
   Gabi, pagalvojusi, kad per ilgai tyli, tarė:
- Treniruotis galime eiti po pamokų, jei visoms tinka.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 07:21:45 pm
Jekaterina nutaisė "cute and bad face" ir šyptelėjo Gabi.
 - Taip, eisime būtinai. Ar ne, DŽEINE? - paklausė ji, nes Džeinė, rodos, miegojo prie stalo. Išsišiepusi Katenka matė, kad pirmakursės akys nuslydo ties Klastuolės gautu juodu laišku auksinėmis raidėmis. Nuo kada žmonės pradeda kėsintis į mano aiškus ir asmeninį gyvenimą? Aš įtariu, kad anksčiau ar vėliau ji vis tiek pasidomės laiško autorių... na, žiūrėsim, ką atsakysiu. Antrakursė kikeno iš šeštakursės, kurios bandymas atlikti namų darbus labai sėkmingai nuėjo šuniui ant uodegos.
 - Manau, jog vertėtų dažyti raudona arba balta spalvomis. Patikėk, man tiko. Kažin, išsitiesinti plaukus ar ne? Galbūt ir nesitiesinsiu, tikroji aš yra banguotais plaukais, - čiauškėjo Jekaterina. Štai tarp Klastuolių ji jautėsi puikai.
 - Žinai, šis pudingas labai gražiai skristų oru, - linksmai šyptelėjo ji dirsčiodama tai į Grifus, tai į Švilpius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 07:35:13 pm
   O, kad man mama leistų dažytis plaukus, galvojo Gabi. Bet kad jai mama to neleidžia, ji tikrai kitoms klastuolėms nesakys, todėl apie plaukus išvis nieko nesakė.
   - Tai po pamokų tuomet galim susitikti kvidičo aikštėje, ar ne? - paklausė visų merginų.
   Išgirdus apie skraidantį pudingą Gabi akys sublizgo. Ji taip ir įsivaizdavo, kaip pudingas nukrenta kokiam nors kito koledžo mokiniui ant galvos. Bėda ta, kad Gabi dar niekada oru neskraidino jokio daikto, tik skaitė, kad tai daryti reikia Wingardium Leviosa kerais. Ji įsivaizdavo, kaip tyliai ištaria šį burtažodį. Pudingas pakyla. Skrenda. TEKŠT! Gabi sukikeno.
   - Tai gali pabandyti jį paskraidinti, - tarytum su užuomina ji tarė Jekaterinai ir laukė.
   Viską atiduočiau už tokį reginį, šelmiškai šypsojosi Gabi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 07:57:55 pm
Katenka blykstelėjo akimis ir pasidėjo arčiau pudingą. Nutaikiusi akimirką, kai niekas nematė, mostelėjo lazdele ir sušnibždėjo:
 - Winggardium Leviosa! - ir grakščiai pasukusi riešą stebėjo, kaip pudingas nusklendžia virš Švilpių stalo. Mergaitė dar kartą tyliai nusijuokė. - Bombardo!
Visas Švilpių stalas pasidengė pudingu, geltoniukai spaudėsi ir prunkštė piktai žiūrėdami link Klastuolių stalo, o Jekaterina iš visos širdies kvatojo. Ji išvydo, kad link jų skrieja kitas pudingas, bet panaudojusi sprogdinimo kerus pašalino kliūtį ir dabar pudinguoti buvo ir Grifai. Klastuolė jau springo iš juoko, kol neišvydo dar vieno pudingo. Susprogdinus ir tą Švilpiai su Grifais liko dar murzinesni. Ant mergaitės nukrito košės gabaliukas, sviestas kažkokio pirmakursio.
 - Tergeo, - ramiai nusivalė tą daiktą nuo savęs Klastuolė ir pasiuntė link jų slyvų padažo indelį. Tuom ir užsibaigė maisto karas, kurio metu Varnos sėdėjo aplipę slyvų padažu, Grifai su Švilpiais pudinguoti, o Klastuoliai švarutėliai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 15, 2015, 08:08:30 pm
Gabriella sėdėjo ir tiesiog ramiai valgė. Mergina buvo tyli ir nepratarė nė žodžio. Jai tai tikrai buvo nebūdinga. Kai Jekaterina pradėjo atakuoti kitų koledžų mokinius maistu, šviesiaplaukė dar labiau suirzo. Ji ramiai išgėrė kavą ir dar šiek tiek paplepėjo su Gabi nerodydama savo pasipiktinimo. Ji išsibūrė dar kavos ir išgėrė vienu gurkšniu. Paskui Gabriella susiėmė ir atsistojo:
- Pakaks, - ramiai, bet piktai ištarė ji. Visų pirma į ją atsisuko Klastuoliai, o vėliau ir Švilpiai, Grifai ir Varnai.
Klastuolė nuo savo apsiausto nusiėmė užtiškusio slyvų džemo ir dirbtinai nusišypsojusi savo draugėms, išslinko iš salės aukštai iškėlusi galvą. Jos auksiniai plaukai švytėjo, o apsiaustas plaikstėsi į visas puses. Netrukus mergina dingo iš salės.

Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Kovo 15, 2015, 08:18:23 pm
Kol merginos smaginosi, Džeinė Meko vartė rankose savo burtų lazdelę ir kandžiojo lūpą.O gal nesidažyti plaukų?.. Um... Ne. Noriu tatuiruotės. juodaplaukė pridėjo savo burtų lazdelę prie vidinės riešo pusės ir ten ėmė rastis juodi tatuiruotės kontūrai. Žinoma, skaudėjo, tačiau klastuolei teko kęsti ir didesnį skausmą, tad ji nesisikundė. Netrukus ant rankos jau puikavosi tatuiruotė-juoda gyvatė. Tatuiruotė buvo magiška, tad gyvatė rangėsi. Hogvartso atstovė patenkinta savo darbu nusišypsojo, o tada pažvelgė į tai, kas dėjosi aplink. Gabriellai išėjus ji sukikeno ir iškėlė lazdelę. Ūmai virš Grifų, švilpių ir varnų susidarė juodi debesys. Dar vienas Džeinės mostelėjimas lazdele, ir jie visi permirko karšta juoda kava.
-Atsigaivinkit,-nusijuokė šeštakursė.
Ji kilstelėjo antakius išvydusi kad keletas Grifų taiko į ją savo lazdeles.
-Protego maximus!-Džeinės balsas suskambo nuščiuvusioje didžiojoje salėje.
Visą Klastūnyno stalą apgaubė sidabrinis permatomas skydas. Tai buvo suaugusio burtininko kerai, tačiau Džeinė juos išmoko nutuokdama kad kažkada jų prireiks. Ji nusišypsojo.
-Tai apie ką kalbėjom?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 08:42:24 pm
   Šiandien didžiojoje salėje įvyko pats įdomiausias dalykas, kokį Gabi buvo regėjusi! Tokios išdaigos žymiai juokingesnės už tas, kurias Gabi krėsdavo su žiobarais. Ji iki šiol negali patikėti, kad Jaketerina tikrai pradėjo maisto karą. Tai buvo nuostabu! Gabi leipo juokais.
- Jakaterina, tu šaunuolė, - besijuokdama pagyrė ją Gabi ir žiūrėjo į siaubingai atrodančius švilpukus ir grifiukus.
   Mergaitė nustebo, kad Gabriella visiškai nesijuokė ir neprisidėjo prie šių išdaigų. Bet ilgai apie tai negalvojo, nes jos dėmesį atkreipė Džeinė, kuri visus kitus mokinius apipylė kava, o svarbiausia, klastuolių stalą apsaugojo. Ir čia juokas baigėsi. Gabi tarė:
- Oho, Džeine. Tu turbūt moki visus pasaulio kerus, - žavėjosi.
   Aš ir taip mokėsiu, tikrai, žadėjo pirmakursė sau. Ir dabar nei abejot neabejojo, kad Klastūnynas - pats geriausias koledžas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 09:04:46 pm
Rimtai? Visus kerus? Na, aš irgi noriu pasireikšti. Šyptelėjo Jekaterina ir susikaupusi taip, kaip kad kadaise brėžė ore S raidę, kurios galai užsibaigė gyvatės galvomis murmėdama:
 - Monofabiolaurs Equtrin, - Klastuolius apgaubė papildomai mėlynai švytintis kupolas. Klastuolė nusišypsojo.
 - Taigi, mes žadėjome eiti po pamokų pasitreniruoti. Gera idėja, manau. Taigi eisiu aš, Gabi ir tu, Džeine? - linksmai kalbėjo Jekaterina. Šiandien visą dieną ji jautėsi labai laisva ir laiminga. Kaip koks paukštis, paleistas iš narvelio. Mergaitė baksnojo lazdele savo stiklinę su moliūgų sunka ir privertė ją sukinėtis ant stalo. Kažkokiu būdu išauginusi jai kojytes pabandė varyti aplink stalą, bet stiklinė sulinko ir nukritusi sudužo. Viską sutvarkiusi Klastuolė atsisuko į drauges.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Kovo 15, 2015, 09:38:16 pm
Džeinė nusijuokė.
-Toli gražu ne visus kerus. Tačiau taip, domiuosi kerėjimo ir apsigynimu nuo juodosios magijos,-atsakė juodaplaukė Gabei.-ateityje noriu tapti aurore, kaip mano tėvas. Arba kvidičininke, kaip mano mama.
Mergina mostelėjo lazdele ir panaikino savo bei Jekaterinos kerus. Atrodo, kitų koledžų mokiniai jau nebepyko, o jei ir buvo nepatenkinti, nedrįso artintis. Klastuolė akies krašteliu pastebėjo neapipiltą švilpį Liucijų ir raustelėjo, tačiau tikėjosi, kad draugės to nepastebėjo. Visi žinojo, kad Džeinė ir Liucijus, tačiau dabar ne laikas ir ne vieta "lyditis". Žaliaakė vėl pažvelgė į merginas ir nusišypsojo.
-Jūsų lauks nedidelė staigmenėlė. Ateikite į kvidičo aikštę šiandien penktą valandą,-pasakė mergina draugėms ir mirktelėjo joms.
Džeinė mostelėjo lazdele ir ore atsirado sidabrinės raidės, skelbiančios: Klastuoliai, šiandien penktą valandą susitikime kvidičo aikštėje! o prie užrašo atsirado judanti sidabrinė gyvatė, tokia pati kaip ant Džeinės riešo. Mergina nusišypsojusi atsistojo.
-Susitiksime kvidičo aikštėje!-atsisveikino su merginomis klastuolė.
Ir švystelėjusi savo juodais plaukais kartu su savo pantera išėjo iš Didžiosios salės, vėl lydima visų žvilgsnių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 15, 2015, 09:46:02 pm
Jekaterina linktelėjo į Džeinės pasakymą apie atėjimą. Ji jau aiškiai suvokė, kas bus, tad nekantriai laukė penktos, bet iki to laiko dar turėjo tokią galybę darbų, kad net nespėjo visko apžiūrėti. Visi nulydėjo išeinančią Burtų Trikovės Turnyro dalyvę ir Klastuolė atsiduso - tikriausiai šiandien ir bus toji atranka. O, kaip Jekaterina troško būti gaudytoja! Labiau nei kiti. Ir jos manymu, ji labai tiko. Smulkus sudėjimas, žemutė, liekna, puikiai skraido, nors tai darant jos dar niekas neužklupo, tad niekas ir negalėjo pasakyti, ar ji skraido gerai, ar nelabai. Mergaitė pabaigė visą varškę savo lėkštėje ir igėrė visą moliūgų sunką. Na, jai jau nebebuvo kas veikti, tad ji dar paklausė, ar Gabi kartu eis ir atsistojusi nuo stalo pamėgdžiojo Džeinę švysteldama plaukais ir sulaukė pasiutusių Klastuolių ovacijų ir lydima žvilgsnių išėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 10:32:36 pm
   Visos merginos jau išėjo, o Gabi dar minutėlei pasiliko. Nors ir žavėjosi tiek Džeinės, tiek Jekaterinos kerais, dar labiau jai žavesį kėlė kalnai maisto ant stalo. Gabi be proto mėgo saldumynus, tad sumąstė įsidėti pudingo, būtent tokio, kuriuo buvo aptaškyti kitų koledžių mokiniai. Gabi žvilgtelėjo į tolėliau esantį pudingą. Iškėlė lazdelę.
- Wingardium leviosa, - raiškiai tarė ji.
   Pudingas pakilo. Būrys grifiukų atsisuko į Gabi, o ši atsiskraidino pudingą šalia savęs prieš tai dar mirktelėdama grifiukams. Susijuokė. Būti klastuole tikras smagumėlis, ragaudama pudingo galvojo ji. Sukirtusi porciją pudingo ir blynelių su moliūgų uogiene, Gabi pakilo nuo stalo ir išėjo iš didžiosios salės. Beje, paeiti jau vos galėjo, nes prisikimšo taip, kaip niekada.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 18, 2015, 06:22:58 pm
   Gabi vakarieniavo prie Klastūnyno stalo. Šiandien ji valgė trintų daržovių sriubą su skrebučiais ir grybų apkepą. Hogvartse apsimoka mokytis vien dėl maisto, kirsdama apkepą galvojo ji. O moliūgų sultys - pats skaniausias gėrimas, ir kaip Gabi galėjo be jo gyventi??? Valgydama mergaitė išsitraukė kelias knygas. Siaube, kiek namų darbų, žiūrėjo ji į užrašus. Na, nieko, kaip nors įveiks. Reikia gerai juos paruošti, tai uždirbsiu Klastūnynui taškų, svarstė pirmakursė.
   Ir staiga Gabi ramybę sudrumstė mažytė pelėdžiukė žaliu snapu. Pelėda buvo tokia mažiukė, kokios Gabi dar nebuvo mačiusi. Ir labai miela. Ji prie Gabi lėkštės numetė laišką.
- Gal tu kokia Klastūnyno pelėdžiukė, - tarė Gabi pelėdai. - Tavo snapas žalias! - nusijuokė.
  Pelėdžiukė tik kvyktelėjo ir laukė atlygio už atneštą laišką. Gabi davė jai gabalėlį kriaušės. Tačiau pelėda net neketino skristi.
- Na, ko dabar? - kalbėjo su pelėda Gabi. - Imk, - pabandė duoti grybų apkepo.
  Nustebo - pelėdžiukė sukapojo duotą gabalėlį. Bet vis tiek neskrido.
- Tai skirsk jau, - tarė Gabi pelėdai. Ši supratusi nuplasnojo.
   Laiškas nuo mamos, džiaugėsi mergaitė. Tačiau atplėšusi laišką Gabi aiktelėjo. Laiškas nuo... tėčio?! Bet juk tėtis nieko nežino apie Hogvartsą! Gabi, pamiršusi maistą ir drebančiom rankom ėmė ryti laišką akimis.

Citata
Brangi Gabi,

Tikiuosi, neišgąsdinau tavęs savo laišku. Visų pirma, noriu pasakyti, kad nupirkau tau pelėdą. Taip, taip, šita maža pelėdžiukė žaliu snapu yra tavo. Žinau, kad mokaisi Klastūnyne. Tad ilgai svarsčiau, kokią pelėdą tau pirkti - ar didelę ir piktą, ar šią. Nupirkau šią, žinoma, nes jos snapas žalias, kaip ir Klastūnyno spalvos. Tik kad ji labai miela. Tikiuosi, nepadariau klaidos ir jos meilumo tau nebus per daug. Tai žaliasnapė smaragdakaklė pelėda. Didelė neaugs ir visada turės švelnias plunksnas. Pavadinau ją Smagde. Tikiuosi, patiks.
Na, o dabar apie kitus reikalus. Dukra, pasiilgau tavęs. Trūksta tavo atvažiavimų pas mane. O visa kita man sekasi gerai. Niekas nepasikeitė. Bet papasakoti tau turiu ką.
Tikriausiai tau kyla klausimas, kaip aš reagavau sužinojęs apie tai, kad tu esi burtininkė. O dar didesnis klausimas turėjo kilti, kaip aš sugebėjau nupirkti pelėdą. Pelėda pirkta Skersiniame Skersgatvyje. Ją nupirko vienas žmogus, su kuriuo, manau, dar teks susipažinti ir tau. Galvoji, ar aš burtininkas? Ne, aš esu paprasčiausias žiobaras. Bet tai, kad burtininkė esi tu, aš beveik žinojau visą laiką. Tik beveik. Dabar tau papasakoti visko negaliu, atleisk. Tikrai yra ką sužinoti, bet tau bus per didelis smūgis. Viską papasakosiu kai grįši atostogų namo. O dabar ramiai mokykis, nesuk sau galvos ir žinok - giminėje ne tu viena mokeisi Hogvartse.

Tėtis.

   Gabi sėdėjo prie stalo. Gal dešimt minučių. Gal penkiolika. O gal dar daugiau. Ji nei pati nežino. Aplink zujo mokiniai. Kažkokie grifai paleido į ją kerus ir nuvirto taurė su moliūgų sultimis. Kažkuris klastuolis už tai išbūrė žiurkės uodegą vieno iš grifų pelėdai, bet Gabi viso to net nematė. Ji tiesiogine to žodžio prasme buvo netekusi žado. Mano tėtis... burtininkas? Ne... Tai kas? Kas? Gabi įsidėjo į kuprinę laišką, į kurį taip ir neatrašė, ir knygas. Palikusi maistą išbėgo iš didžiosios salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 10:46:06 am
   Jekaterina buvo labai patenkinta praėjusia diena, tad pusryčiauti atkeliavo net septintą ryto. Įžengusi į salę gana triukšmingai atkreipė tų vos kelių dėmesį ir šyptelėjusi grakščiai nuplaukė prie Klastūnyno stalo. Po didžiosios salės langus sruvo saulės šviesa. Jos buvo tiek daug, kad norint pažvelgti pro langą reikėjo prisimerkti. Dangus buvo giedras, su keliais baltais, vėjo perpučiamais debesėliais ir saulėtas lyg vasarą. Klastuolė atsisėdusi prisikrovė lėkštę vaisių, o šalia stiklinės pasidėjo stiklinę žalio kokteilio. Net ir jį rado ant stalo. Išgirdusi kažką šnarant juodaplaukė atsisuko ir pamatė ankstyvąjį paštą. Sokokės nebuvo. Jekaterina jos ir nelaukė. Kažkodėl Hogvartse pradėjo linkti į savarankišką gyvenimą, todėl tėvams laiškus rašydavo retai. Kaip ir jie jai. Lėtai kramsnodama apelsino skiltelę apsidairė. Gal kas norės kiek pabendrauti? Neradusi jokio žmogaus, su kuriuo galėtų paplepėti, atsistojo ir susitvarkiusi taip pat grakščiai patraukė link salės durų, o vsikia ir išėjo, nueidama į Klastūnyno kambarius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 07:58:54 pm
   Gabi atėjo į pustuštę salę pavakarieniauti. Šiandien ji valgė kiaušinių salotas su krevetėmis, o desertui kažkokio keisto pyrago gabalėlį. Ji sėdėjo ir mąstė ne apie ką kita, bet apie savo tėvus. Laukė laiško arba nuo mamos, arba nuo tėčio, bet jau ilgą laiką nei nuo vieno laiško negavo. Bijojo, kad taip yra dėl to dalyko, kurio Gabi nežino, na, to, apie kurį tėtis jai nieko nepasakė praeitame laiške. Mergaitė išsitraukė pergamento, rašalo ir plunksną. Ėmė skrebenti pergamente laišką.

Citata
Mama,

Nežinau, ar žinai, bet man rašė tėtis. Jis man padovanojo pelėdą ir pasakė, jog aš esu ne vienintelė iš giminės, kuri kada nors vaikščiojo Hogvartso koridoriais. Ką tu apie tai žinai? Kodėl jūs man nerašote?

Gabi.

   Gabi suvyniojo pergamentą, atgal į kurpinę įsidėjo rašalą ir plunksną. Šiandien jai nerūpėjo išdaigos ir kiti panašūs dalykai. Pro Klastūnyno stalą ėjo keletas pirmakursių grifų ir švilpių, kuriuos būtų buvę lengva užkerėti, bet Gabi jų tarsi nematė. Atsistojusi ji išlekė iš salės tiesiai į Pelėdyną.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 09, 2015, 02:23:17 am
   Jekaterina sparčiu žingsniu atsidūrė prie didžiosios salės ir pravėrusi duris patraukė pink Klastūnyno stalo. Kiekvienam mokiniui įėjus į salę visi atsigręždavo, nors dėl tam tikrų priežasčių Klastuolę žvilgsniais nulydėdavo iki stalo ir stebėdavo kelias minutes, ką ji darydavo. Tik tada dėmesys atslūgdavo. Ne išimtis buvo ir tas rytas. Tamsiaplaukė privinguriavo prie žalio stalo ir pasisveikinusi su Klastuliais sulaukė šilto atsako. Bemaž su visais susidraugavo per du metus ir įgijo aukštesnį statusą dėl išvaizdos, veiklos. Atsisėdusi prie stalo išvydo pačiu laiku atskrendant ankstyvąjį paštą. Viena liepsnotoji pelėda, nešanti "Magijos žinių" numerį pritūpė prie Jekaterinos. Įmetusi jai knutą bei pavaišinusi obuolio skiltele paleido skristi. Apsižvalgiusi vėl ėmė mąstyti, ką valgyti. Žvilgsnis užkliuvo už žaliojo sviesto. Ant poros duonos riekelių užsitepusi žaliojo sviesto Klastuolė įsipylė į puodelį pieno ir ramiai valgydama bei gerdama skaitė atsivertusi laikraštį apie naują kalinį Azkabane - Doriną Katrerį. Su buvo kažkoks serijinis žudikas. Susidomėjusi mergaitė atsivertė tą puslapį ir įniko skaityti, nekreipdama į kitų Grifų pastabas "inteligentė Klastuolė" ir kitas. Skaitydama straipsnį suprato, kad nebegali normaliai susikaupti ir suformuluotą gautą informaciją bei pavalgyti, nes pašaipos nuo kitų stalų tik garsėjo. Pasigirdus itin įžeidžiam balsui Klastuolė nepakeldama akių nepastebimai mostelėjo lazdele ir sumurmėjo:
 - Concludo.
   Kadangi mergaitė virna akimi matė, kas kaltininkas, taikliai pasiuntė kerus ir tas ketvirtakursis čiupęs sau už gerklės nebegalėjo pašnekėti, o tik gargaliavo. Pašaipos nutilo, o tamsiaplaukė atsivertė sekantį puslapį. Jame buvo straipsnis apie magijos ministrės naujus potvarkius, o kitą puslapį užimė "Magiškų Vizlių Šunybių" plakatas su skelbimais, kaip užsisakyti prekių ir taip toliau. Šyptelėjusi mergaitė pabaigė duoną ir ramiai gurkšnojo pieną bei gana susidomėjusi skaitė straipsnį apie naujus šalies potvarkius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Balandžio 19, 2015, 06:34:15 pm
   Rytas. Salė buvo pilna mokinių. Pusryčių metas. Gabi ėjo Klastūnyno stalo link. Ji matė Jekateriną, ši skaitė "Magijos žinias", bet kažkodėl kai kurių koledžų mokiniai bandė iš jos šaipytis. Vienam vaikinui Jekaterina paleido kerus, dėl kurių jis ėmė gargaliuoti. Pašaipos nutilo, bet Gabi sumąsti pabandyti paerzinti to vaikinuko draugus. Taip, nepaisant to, kad jie - trejais metais vyresni. Iš pasalų mergaitė nusitaikė į šalia to vaikinuko esančią merginą. Sušuko:
- Furnunculus!
   Ant mergaitės veido, rankų ėmė atsirasti vočių. Ši suklykė ir atsisukusi į Gabi surėkė:
- Densaugeo!
   Gabi nepasimetė - staigiai atsitūpė ir kerai praskriejo jai pro galvą. Nepataikė. Ta mergaitė išbėgo iš salės. Gabi didžiavosi savimi, kad sugebėjo atsilaikyti prieš vyresnę mokinę. Priėjusi prie Klastūnyno stalo ji atsisėdo.
- Labas, - tarė ji Jekaterinai. - Skanaus, - šyptelėjo. - Ką čia geri, pieną? - stebėjosi Gabi.
   Gabi labai nemėgo pieno. Ji tiesiog įsipylė žaliosios arbatos, įsidėjo šaukštelį medaus. Dairydamasi, ką čia skanaus suvalgyti, pasirinko virtinukus su varške. Bevalgant atskrido Smagdė - atnešė mergaitei laišką. Gabi nutuokė, kad tai bus atsakymas nuo mamos. Širdis daužėsi iš jaudulio, bet laiško Gabi dabar neplėšė. Įsidėjo jį į kuprinę. Gabi greitai pavalgė, baigė gerti arbatą.
- Na, aš jau eisiu, - tarė Gabi Jekaterinai. - Atsargiai, - metė žvilgsnį į ketvirtakursį, kuris, regis, galvojo keršto planą Jekaterinai dėl paleistų kerų.
   Gabi išėjo iš didžiosios salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 19, 2015, 06:46:14 pm
   Jekaterina pakėlė galvą nuo "magijos žinių" ir pažvelgė į įdomią pirmakursės ir ketvirtakursės kovą. O pešasi kaip katės pagalvojo ir šyptelėjusi stebėjo, kaip Gabi prieina prie jos.
 - Ačiū. Taip, aš mėgstu pieną, o tu, matau, nelabai, - išsišiepė. - Iki!
Pamojavo, kai draugė išėjo iš salės, gavusi laišką. O tas Grifas rimtai ruošėsi kerštauti. Atsistojęs ir karingai išsipūtęs kaip koks erelis nukriepė į Jekateriną lazdelę.
 - Haeserat in palatum, - suriko jis. Kaip nemandagu sarkastiškai pagalvojo Klastuolė.
 - Protego. Rictusempra, - apsisaugojusi nuo kerų tamsiaplaukė sau ramiausiai toliau skaitė žinias ir girdėjo, kaip plėšomas nepaliaujamo kutenimo ant grindų raitosi ir kvatoja andai tas ketvirtakursis. Bus jam žinoti, kaip ant Klastūnyno mokinių rautis. Keli Klastuoliai pikdžiugiškai nusijuokė ir pasveikino antrakursę. Ji tik atsiduso ir pasiėmusi "Magijos žinias" perlipo per suolą ir grakščiai atsistojusi bei metusi žudantį žvilgsnį to kaišos, kuris vis dar kvatojo, link išėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 09, 2015, 12:45:11 pm
   Gabi lyg niekur nieko ryte atėjo į didžiąją salę. Ji buvo pilna mokinių, kurie pusryčiavo, šnekučiavosi, skaitė "Magijos žinias" arba laiškus nuo namiškių. Klastuolė atsisėdo prie savo koledžo stalo ir ramiai pusryčiavo - gėrė kakavą ir valgė avižų košę su moliūgų sirupu. Papusryčiavusi ir paplepėjusi su savo koledžo draugais, Gabi pakilo nuo stalo ir ėjo durų link. Tačiau ji dar neketino išeiti. Ne, ne. Tik ne šiandien. Gabi kai ką rezgė.
   Gabi atsistojo prie didžiosios salės durų. Tiksliau už jų slėpėsi. Saugumo dėlei užsidėjo mantijos kapišoną. Jis buvo didžiulis, uždengė visą veidą. Atitaikiusi akimirką, kai koridoriuje nieko nebuvo, Gabi metė snarglių eliksyro buteliuką virš Švilpynės stalo. Nosies į salę nekišo, nenorėjo rizikuoti, dar kas pamatys. Bet rizikavo kai kuo kitu. Kadangi ji nematė, kur tiksliai skrido buteliukas, nežinojo, ar pataikys jį susprogdinti. Bet tyliai, tačiau raiškiai, įsakmiai tarė nusitaikiusi ten, kur turėtų būti švilpių stalas:
- Bombardo.
   Sužinoti, ar viskas pavyko, ilgai netruko - nuo lubų pasigirdo didelis "pliurpt" ir siaubingas švilpių klyksmas, klastuolių juokas, be to, pasijautė klaiki smarvė. Gabi nešė kudašių tolyn. Kaip tyčia, bėgdama į Klastūnyną ji nieko nesutiko. Jei kas ir pamatė, tai nebent tai, kad čia bėga klastuolis - ji taip pasislepė po kapišonu, kad nei negalėtum pasakyti, čia mergaitė ar berniukas.
   Nors Gabi ir nematė, tačiau didžiojoje salėje tikrai įvyko katastrofa. Švilpiai buvo nuo galvos iki kojų snarglėti, nuo šleikštulio žiaugčiojo, vienas jautresnis net apsivėmė. Kai kurie bandė gramdyti tą bjaurastį nuo savęs, bet buvo per vėlu - pridžiūvo. Be muilo jau niekaip nenugramdysi. Gabi jau buvo Klastūnyno bendrajame kambaryje. Žinoma, jai buvo gaila, kad praleido tokį reginį, bet žinojo, kad salėje likusiems klastuoliams tikrai buvo juoko.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 28, 2015, 07:07:19 pm
   Jekateirna tvirtu žingsniu įžengė į salę ir nebekreipė dėmesio į tai, kiek akių į ją nukrypsta. Kur nespoksosi, pamatęs juodaplaukę, juodaakę merginą, kuri nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai, pasišaipė antrakursė ir nužngsnivao prie Klastūnyno stalo, kaukšėdama grandinėmis puoštais juodais aukštakulniais. Paprasta juoda trumparankovė palaidinė buvo beveik neišskiriama po juodu odiniu švarkeliu, o juodi džinsai aptempė kojas. Taigi tradiciškai juoda Klastuolė prisėdo prie stalo ir ėmė žvalgytis, ką gero įsimetus į lėkštę. Paprasčiausiai įsidėjusi kukurūzų košės laukė, kol atsiras veiklos. Ją parūpino liepsnotoji pelėda, išnešiojanti rytines magijos žinias. Sumokėjusi jai kelis knutus Klastuolė įsipylė į stiklinę vandens ir gurkšnodama ėmė skaitinėti laikraštį. Kol kažkas suūkė jai prie ausies.
 - Sveika, Sokoke. Nori salotos? - paklausė Jekaterina ir nurišo juodą laišką auksinėmis raidėmis. Jį pamačiusi krūptelėjo ir greitai paslėpė kišenėje. Padavusi pelėdai salotą leido jai skristi. Antrakursė atsiduso ir apsižvalgė - ji negalėjo niekada neateiti taip anksti, kada vos keli Klastuoliai ir dar nepažįstami.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 28, 2015, 07:23:43 pm
Gabriella, žinoma, pasisveikinusi su keliais pažįstamais, pasitikinčiu žingsniu nukulniavo prie Klastūnyno stalo. Mergina vilkėjo baltus marškinius, sukištus į kelių nesiekiantį, bet per daug neiššaukiantį, gėlytėmis puoštą sijoną. Klastuolė buvo apsiavusi odinius platforminius batus su aukštais kulniukais. Vis dėlto, Gabriella puikiai vaikščiojo su aukštakulniais. Prie stalo, kaip visad, sėdėjo, kalbėjo ir valgė klastuoliai. Septyniolikmetė šyptelėjo ir klestelėjo prie stalo. Ji atsisuko į šalia jos sėdinčią Jekateriną.
- Labukas, - pasisveikino šviesiaplaukė ir apsidarė, ieškodama, ką galima pasiimti suvalgyti. - Hmm, košė visai neblogai atrodo. Skani?
Nelaukusi draugės atsakymo, klastuolė įsidėjo košės ir įsipylė kažkokio gėrimo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 28, 2015, 07:33:04 pm
   Jekaterina stebeilijo į lėkštę, netrokšdama valgyti. Iškart pajuto, kad šalia sėdi Gabriella. Giliai atsikvėpusi Klastuolė atsisuko.
 - Labas ir tau. Greičiausiai kad skani, dar nevalgiau, nor skukurūzų košė juk viosuomet tokia pat, - keistai prabilo antrakursė, dirsčiodama į laikraštį. - Iš Azkabano pabėgo keli labai pavojingi kaliniai. Labai smarkiai ieškomi, dėl savo tikslų gali padaryti bet ką. Aleksandras Makdorfis ir Elvinas Zagas. Keistos pavardės, ar ne? Sako, gali nemirktelėję kažką nužudyti. Tragiška. Kaip? Nemanai, kad kažkas blogai? Aš kiekvieną rytą gaunu magijos žinias. Trečias pabėgimas šią savaitę.
Nerimastingai kalbėjo ji, tarsi turėtu kokių ne itin gerų prisiminimų. Gurkštelėjusi vandens Klastuolė pažvelgė į košę ir ją pamaišė. Eilinė diena, kada alkis nelenda, nors tu ką.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 28, 2015, 07:41:15 pm
- Chm, matau, tau nėra nuotaikos, ar ne? - atsikrenkštusi paklausė Gabriella.
Dabar ir merginai dingo apetitas, bet pavalgyt tai reikia. Septyniolikmetė nenoromis, palengva valgė ir klausėsi, ką sako Jekaterina. Elvinas Zagas?
- Velnias, ką? - lyg iš komos būsenos atsikėlusi sumurmėjo ir patrynė smilkinius. - Sakai Elvinas Zagas pabėgo iš Azkabano? - apsimesdama nerūpestinga (ir tai jai labai pavyko), tyliau paklausė septyniolikmetė. - Kas dar pabėgo iš Azkabano?
Velniava, jei Elvinas, kartu su juo bėgo ir Pytas. Ir kur jie dabar gali būt? Kaip norėčiau dabar juos pamatyt. Galvas nuraučiau abiems. Ir odą nuplėščiau dar gyviems. O raumenis ištampyčiau po visus pasaulio galus, kad ieškotų. Širdis paliksiu, tegul atgailauja. iškeikusi mintyse, mergina vėl atsisuko į Jekateriną.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 28, 2015, 07:46:49 pm
   Jekaterina, rodos, nerimavo. Ir labai klaikiai.
 - Tiesiog... eh, nėra reikalo, - papurtė ji galvą. Puikiai žinojo, kas gresia.
Antrakursė žvilgsniu paragino Gabriellą valgyti. Tai aišku... jai reikia valgyti, kad nenusilptų ir būtų laiminga ir soti, beveik su pagieža toptelėjo Klastuolei, bet ji greitai tas mintis nuvijo šalin. Nenorėjo taip galvoti apie draugę.
 - Elvinas Zagas. Aleksandras Makdorfis. Dorinas Katreris ir Alina Šein prieš kelias dienas. Abrahas Ablbekeris, Kolina Stiuart ir Parotas Kibstenas prieš savaitę. Jie garsūs serijiniai žudikai. Ir dingsta kaip dūmai iš kalėjimo, niekas negali pasakyti kaip.
Nervingai kalbėjo antrakursė, o po to atsisuko į Gabriellą.
 - Manau, jog Hogvartsui gresia pavojus, kad ir kokia tai saugi mokykla, - rimtai pasakė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 28, 2015, 09:16:51 pm
Gabriella linktelėjo ir labai tikėjosi išgirsti Pyto vardą, bet neišgirdusi ji labai nustebo ir nervingai pabarbeno pirštais į stalą. Tai kur jis tada gali būt?! Aš jį susirasiu ir galvą nuo pečių nurausiu. Vietoj smegenų, kurių ten tikriausiai net nebuvo, įkrėsiu kokios uogienės ir užsiūsiu kaip kokiam Frankenšteinui... mintyse kūrė keršto planus septyniolikmetė.
- Kažkas buvo? Kas atsitiko, Jekaterina? - pažiūrėjusi į mergaitę sunerimo dar labiau. - Kažkas negerai? Ar tu turėjai kokių nors ryšių?
Gabriella ištraukė iš klastuolės rankos laikraštį ir paniškai akimis permetė laikraštį, bet Pyto vardo jame nebuvo. Tai ką, atseit broliukus išskyrė? šyptelėjo klastuolė ir atidavė laikraštį. Ji ramiau pradėjo valgyti, bet nerimavo dėl Jekaterinos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 28, 2015, 09:47:13 pm
   Jekaterina sunerimusi laužė galvą, kas dar pabėgo. Elvinas Zagas. Aleksandras Makdorfis. Dorinas Katreris ir Alina Šein. Abrahas Ablbekeris, Kolina Stiuart ir Parotas Kibstenas. Kaip jie pabėga? Bus blogai, labai blogai. Jie tikrai nedarys tokių klaidų, kaip aną kartą. toptelėjo antrakursei ir jai pašiurpo oda.
 - Buvo... labai senai... ir tai tikrai nežada nieko gero, - kramtė lūpą juodaplaukė, nežiūrėdama Gabriellai į akis. Mažiausiai norėjo, kad kentėtų jos draugai dėl jos ir to, kas nutiko anksčiau. Labai anksčiau.
 - Piteris Zagas. Girdėjai jį? - tarsi supratusi, apie ką eina kalba, paklausė Klastuolė. Ji tiesiog pasidomėjo apie Piterį Zagą. - Kodėl apie jį nieko nerašoma? Jis irgi ištrūkęs.
Ne vietoje ir nelaiku leptelėjo mergaitė, prieš tai et nepagalvojusi. Bet ji buvo pirmą kartą regimai susirūpinusi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 29, 2015, 09:40:51 pm
Gabriella mestelėjo akį į draugę.
- Labai blogai? Kas buvo? - nerimastingai paklausė. - Pyta... Piteris? Jis irgi pabėgo?
Mergina primerkusi akis klastingai šyptelėjo ir tarp pirštų pavartė šaukštą. Hmm, nuostabu. Sarkastiškai pagalvojo septyniolikmetė ir pradėjo sukti plaukų sruogą ant piršto. Vieną kartą pabėgo, šįkart nuo manęs nepaspruks. Aš tikrai atsilyginsiu už Kerę. Gabriella šiek tiek patempė lūpą, prisiminusi be jokios priežasties žuvusią draugę.
- Ką gi, man jau reikia eiti. Žinai, pamokos, darbai ir visa kita... - išsisuko mergina ir apkabinusi Jekateriną, greitu žingsniu pasišalino iš salės. Jos aukštakulniai taukšėjo į salės grindis jai einant, o sijonas laisvai plaikstėsi. Mergina atkreipė septintakursių dėmesį, bet jai tai buvo nė motais.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Birželio 07, 2015, 10:37:15 am
Staiga didžiosios salės durys atsilapojo, ir pro jas įžengė Džeinė Meko. Mergina vilkėjo paprastą mokyklos uniformą ir avėjo žalius batelius-beje, tai yra gana retas reiškinys. Juodaplaukė nekentė Hogvartso mokyklos uniformos ir dažnai nepaisydavo aprangos kodo. Klastuolės žalios akys linksmai žibėjo, o veide švietė šypsena-kas, beje, irgi buvo labai retas reiškinys. Džeinė nebuvo iš pačių linksmiausių žmonių. Juodi Džeinės plaukai per tą laiką, praleistą ne Hogvartse, rodos, dar labiau paaugo. Ir pati Džeinė atrodė šiek tiek... Pasikeitusi. Vyresnė. Merginai iš paskos, žinoma, ėjo juodoji pantera Naktis. Rodos, netgi ji buvo linksmesnė ir nė neapurzgė kelių pirmakursių, pasipainiojusių jos kelyje. Ir Džeinė Meko, ir Naktis buvo pasiilgusios Hogvartso. Deja, turėjo neatidėliotinų reikalų ir buvo priverstos keliems mėnesiams palikti Hogvartsą. Laimei, dabar jos vėl čia. Žaliaakė priėjo prie Klastūnyno stalo ir nuo jo pasiėmusi obuolį atsikando jo, savo skvarbiomis akimis apžvelgdama visus.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 07, 2015, 11:16:34 am
   Jekaterina žvilgsniu nulydėjo nuskrendančią Gabriellą ir vėl nukreipė akis į laikraštį. Daugiau buvo vien tik eiliniai straipsniai, skelbimai ir kiti ,,briedai".
 - Taip, pabėgo, - kiek per vėlai sumurmėjo antrakursė ir pakėlė akis, kai įvairūs Klastuolių pokalbiai nutilo. Tuomet prasidėjo griausmingos ovacijos ir juodaplaukė nubraukusi kaip ir visada išsidraikiusius iš netvarkingo kuodo plaukus nuo juodų akių išvydo Džeinę. Tiesą sakant, su jai gana netradiciška apranga, bet vis dėlto.
 - Džeine! Sugrįžai? Kur buvai? - apipylė klausimais pažįstamą Jekaterina ir išsišiepė, kai sveikintis ėmė visas Klastūnyno stalas. Atrodo, nė vieno žmogaus Hogvartse taip nesutikdavo, kaip būtent šios Klastuolės. Mergaitė vėl pamaišė košę lėkštėje ir galop pastūmė ją šalin - valgyti nesinorėjo, kaip ir einant į salę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Meko Birželio 07, 2015, 01:14:53 pm
Džeinė Meko gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo.
-Neatidėliotini reikalai. Daugiau nebepabėgsiu neatsisveikinusi, nesijaudinkit,-sukikeno juodaplaukė ir nusibraukė nuo veido plaukus-o dabar, man gryžus, galėsime gerai pasilinksminti.
Klastuolė sukikeno. Jai buvo linksma matyti, kad žmonės jos pasiilgo. Vėliau jai reiks susirasti keletą žmonių, tokių kaip Liucijus, Fasas, Gabrielė ir taip toliau. Gal ji net teiksis nueiti į keletą pamokų...
-Pala... O kaip gi išleistuvių pokylis? Kada jis vyks? Tikiuosi, kad jis bus?-paklausė Jekaterinos Džeinė.
Būtų tikra katastrofa jį praleisti. Dar niekada juodaplaukė nepraleido jokio pokylio ir tikrai nepraleis!
-Kas naujo? Kas nors nutiko kol buvau išvykusi?-pasiteiravo Džeinė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 07, 2015, 01:33:08 pm
 - Na, visi mes turime neatidėliotinų reikalų, tokių, kaip pavalgyti, bet valgyti aš nenoriu, - prunkštelėjo Jekaterina, nors nesityčiojo iš Džeinės žodžių. Tiesiog labai neturėjo nuotaikos.
 - Išleistuvių vakarėlis vyks paskutinę dieną čia, salėje. Žinoma, rinksis tik septintakursiai, - piktai purkštelėjo juodaplaukė. Ji būtų visai nieko prieš prasiblaškyti, juolab, kad visuotinėse šventėse nuolatos malasi tik vyresnieji. Jaunesniems nėra vietos. Nekenčiu, kai dar viename gyvenime yra vaikystė. Ji tikrai sugeba užknisti žmones, pagalvojo ,,antrakursė".
 - Taip, nutiko. Pabėgo pora dešimčių žudikų maniakų iš Azkabano ir greičiausiai repetuoja mano nužudymą, - sarkastiškai pasakė juodaakė ir gurkštelėjo vandens.

14. U
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 10, 2015, 12:17:13 am
Gabi įėjo į didžiąją salę. Kaip gera vėl čia būti, nusišypsojo ji. Mergaitė atsisėdo prie Klastūnyno stalo.
- Labas, - šyptelėjo Jekaterinai. Tavo šluotą, kuria man leidai skraidyti praeitais metais, padėjau prie tavo lovos, nusijuokė. Žvilgtelėjo į Džeinę. - Laba diena, profesore, - nusijuokė.
Nežinojo, kaip geriau kreiptis į Džeinę. Juk ji profesorė - negalima kalbėti kaip su sau lygia. Bet juk čia Džeinė, o ne kokia senučiukė, tad nejaugi kreipsiesi kaip į žymiai vyresnę... Viso labo aš jai tik mažvaikė, pamanė Gabi, tad koks skirtumas.
Gabi apsidairė. Ant stalo buvo pridėta kiek tik nori skanutėlio maisto. Kad ir kaip bebūtų kvaila, o gal keista, Hogvartso maistas - vienas iš tų dalykų, kurių Gabi per atostogas pasiilgo labiausiai. Mergaitė įsipylė trintos grybų sriubos, įsidėjo daržovių troškinio ir vištienos maltinuką bei, žinoma, prispylė pilną stiklinę moliūgų sulčių. Ėmė valgyti sriubą ir mąstė.
Per atostogas spėjo daug kas įvykti. Visų pirma, yra kai kas, kas susiję su Gabi tėvais. Visus mokslo metus Gabi susirašinėjo laiškais su tėvais ir mergaitei kilo daug klausimų apie jų žinojimą dėl burtininkų gyvenimo. Gabi suprato, kad kažkas čia ne taip. Pastarąjį kartą net neatrašė mamai į laišką, jau ir taip nervinosi, kad tėvai kažką slepia. Ir grįžusi namo ji viską sužinojo! Na, pirmiausia tai Gabi tėvai pasakė labai gerą žinią - jie ir vėl kartu! Per atostogas net susituokė dar kartą! Jie ir vėl šeima! Ir nutiko dar vienas dalykas... Privertęs Gabi pasimesti. Pasirodo, kad Gabi tėvai - tai ne jos biologiniai tėvai. Abu Gabi tėvai buvo burtininkai ir jie Gabi... tiesiog paliko. Gabi mama, na, kuri iš tikrųjų nėra biologinė Gabi mama, yra biologinės Gabi mamos netikra sesuo... Tad ji ir pasiėmė auginti Gabi. O tėtis būtent iš tikrų Gabi tėvų pažįsta kažkokį burtininką, kuris ir nusivedė Gabi tėtį į Skersinį Skersgatvį, padėjo nusipirkti pelėdą. Išgirdusi žinią apie tai, kad Gabi tėvai iš tiesų net nėra tikri jos tėvai, mergaitė, aišku, suglumo. Bet kad ir kaip ten bebūtų, ji juos laiko savo tėvais. O biologiniai Gabi tėvai, pasirodo, yra juodieji magai ir blaškosi po pasaulį. Gabi jiems nereikalinga. Bet vis dėlto mergaitė įžvelgė čia naudos. Vadinasi ji... grynakraujė! Visą pirmą kursą Hogvartse Gabi jautėsi kvailai. Beveik visi klastuoliai yra grynakraujai, o ji manė, kad ji tokia nėra. Dabar, grįžusi į Hogvartsą po atostogų, mergaitė jautėsi dar tikresnė klastuole. Ji - grynakraujė. Kaip ir priklauso.
Per atostogas Gabi skaitė daug knygų, mokėsi. Nusipirko šluotą, įvairių magiškų niekučių, visokių žolelių ir kitko, kas skirta gaminti eliksyrams, net rinkinį eliksyrų gamybai, kur galėjai rasti trintuvą ir kitus svarbius dalykus. Mergaitė taip pat įsigyjo naują burtų lazdelę. Kasiopėjos dovanotą katę atidavė žiobarei kaimynei. O į Hogvartsą atsivežė daug didesnį šūsnį drabužių nei praeitais metais. Tai padėjo jaustis Gabi kaip tikrų tikriausiai burtininkei, jau ne nieko nenutuokiančiai apie burtininkų pasaulį. Be to, Gabi kiek paūgėjo - keliais centimetrais į ūgį, taip pat paaugo ir plaukai, o ir iš veido jau galėjai pasakyti, kad ji ne pirmakursė.
Galvodama apie viską, kas nutiko per atostogas, Gabi, suvalgiusi sriubą ir antrą patielą gurkšnojo moliūgų sultis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ethan Flavius Birželio 10, 2015, 12:28:56 am
Kiekvieną kartą kam nors įžengus į salę visi pasižiūrėdavo, kas atėjo. Jeigu gražesnė mergina - dar pažiopsodavo. Bet atkeliavus tikrai japonei, žvilgsniai lydėjo ilgai. Galbūt dėl egzotiškos išvaizdos, gal dėl beveik žemę siekiančių juodų plaukų. Dėl tto kalta galėjo būti ir Chinatsu apranga - daili japoniška uniforma. Lrisėdusi prie Klastūnyno stalo ji dar kelias minutes rašė užrašinėje pavadinimu ,,My secret diary". Nepasivarginusi užversti ji pasidėjo ją šalia, ant stalo. Visi galėjo žiūrėti, ką ji rašė. Jeigu tik mokėjo skaityti Japonų kalbą. Įsipylusi moliūgų sulčių Chinatsu susizgribo užversti užrašinę. Pasidėjusi ją į juodą tašytę ėmė žvalgytis maisto. Be abejo, buvo ir sushi. Bet Klastuolė norėjo išbandyti ir kažko naujo. Japonė įsidėjo kažkokio drebančio raudonos spalvos daikto, kuris lyg ir buvo vadinamas želė. Atsargiai paragavusi Chinatsu nusprendė - pusė velnio. Suvalgiusi tai pasiėmė mėgstamo sushi ir susimąsčiusi valgė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 10, 2015, 03:32:35 pm
Gabi, gurkšnodama moliūgų sultis, pastebėjo mergaitę su be proto ilgais plaukais. Be to, mergaitė, matėsi, buvo japonė. Tai bylojo ir jos veidas, ir uniforma, ir valgomi sušiai. Nusprendusi susipažinti Gabi atsisėdo šalia jos. Gerai, kad šiais metais yra nemažai naujokų klastuolių, mintyse džiaugėsi Gabi, gal uždirbsim daug taškų.
- Labas, - tarė mergaitei Gabi. - Aš esu Gabi Meyl, Klastūnyno antrakursė. - O kuo tu vardu?
Laukdama atsakymo Gabi dar kartą apsidairė po stalą ir įsidėjo gabalėlį torto su migdolų kremu bei karameliniu glaistu. Mmm, saldumynai Hogvartse patys nerealiausi, galvojo mergaitė, valgydama turbūt patį skaniausią tortą, kokį jai kada nors buvo tekę ragauti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ethan Flavius Birželio 10, 2015, 05:42:11 pm
Chinatsu šypsodamasi kramsnojo sushi ir mąstė apie namus. Mėgo Japoniją, jos tradicijas ir gyvenimo būdą. Ypatingai japoniškas arbatas. Arbatos gėrimas jos namuose būdavo laikomas privalomu dienos ritualu, ypatingu ritualu. Kartais tai sulygindavo su Anglijoje geriama arbata, o šito Chinatsu nepakęsdavo nė už ką. Bet jau ką padarysi. Kaip ji sakydavo - tokia jau nukvakusi ta žmonija. Arba, kad net ir beždžionės iškrenta iš medžio.
 - Labas. Aš Chinatsu Ayiama, pirmakursė, - pasisveikino su nauja pažįstama Chinatsu japonišku akcentu. Vieniems jis atrodydavo juokingas, kitiems kvailas. Kiti net neatkreipdavo į jį dėmesio. Neleisdama kristi ilgiems plaukams į lėkštę mergaitė juos patraukė ant nugaros.  Ir kodėl jie užkrito ant pečių. Aš niekada taip nedarau, pyktelėjo pirmakursė.
 - Jėzau, kalbėti nemoki, - suniurzgė septintakursis, sėdintis iš kito šono. Chinatsu jam nusišypsojo ir išsitraukusi užrašinę užvožė per galvą su tokia jėga, kad jo makaulė net skimbtelėjo.
 - Malonu susipažinti, - šyptelėjo ji ir toliau valgė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 10, 2015, 06:37:26 pm
Gabi išklausė, ką atsakė mergaitė. Chinatsu... Chinatsu kas? Animaga? Kaip tarti? Činatsu? Kas per? Gabi šis vardas pasirodė juokingas, o dar tas akcentas. Bet ji juoktis nė neketino, nes čia - klastuolė. Jeigu ta mergaitė būtų buvusi iš kito koledžo, tai Gabi ją būtų seniai išjuokusi, bet dabar... ne, tikrai ne! Kažkoks septintakursis iš jos pasišaipė, o Chinatsu skolinga neliko - vožė jam knyga per galvą. Šaunuolė, moka save apsiginti, stoja net prieš vyriausius, pagalvojo mergaitė ir nusijuokė iš septintakursio. Šis, tai pastebėjęs, pasakė, kad Chinatsu ir Gabi mažvaikės ir jeigu jos nebūtų klastuolės, tuomet joms blogai baigtųsi. Jis nuėjo.
- Tai, kaip suprantu, tu iš Japonijos? - paklausė Gabi. - Kodėl pasirinkai Hogvartsą?
Gabi buvo keista, nes Hogvartse japonų dar neteko matyti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ethan Flavius Birželio 10, 2015, 06:48:57 pm
Chinatsu piktai dėbtelėjo į tą Klastuolį, kuris jas vadino mažvaikėmis.
 - O tu žinojai, kad ir beždžionės iškrenta iš medžio? - piktai riktelėjo mergaitė ir paleido jam į galvą tą raudoną daiktą - želė su visa lėkšte. Pataikė tiesiai į dešimtuką.
 - Taip, aš iš Japonijos. Matai, juodoji magija su Durmštrangu manęs netraukia, o su savo kalba Biobetonse būčiau pražuvusi. Šiaip gavau laiškus iš visų mokyklų, bet atvykau į normaliausią - Hogvartsą, - Chinatsu ištarė ne Hogvarstas, o Hogavaratsas, bet jai tas nebuvo įdomu. Tiesiog pavadinimas ir tiek. Mergaitė išsitraukė užrašinę ir dar kažką parašė savo kalba. Kaip sakant pagal neišprusėlius - piešė paveikslėlius. Po to vėl lėtai valgė sushi. Šitie buvo ne tokie tradiciški, kaip namie, bet labai skanūs.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 10, 2015, 07:11:52 pm
Gabi klausėsi, ką kalba Chinatsu. Ir stebėjo ją. Ji kalbėjo netaisyklingai. Dar tiesiog nemoka, pateisino ją Gabi. Bet kai ji metė lėkštę želės į septintakursį ir toliau sau ramiai valgė sušius, Gabi pagalvojo, kad jai visai galvoj negerai. Vis dėlto ji tik pirmakursė, o nebijo kabinėtis prie septintakursių. Bet gal kaip tik gerai, mąstė Gabi. Gi tai reiškia, kad ji nieko nebijo, pamanė. Bet juk mes, klastuoliai, tarpusavyje taip nesielgiam, šiek tiek pyktelėjo.
- Su klastuoliais geriau nesipykim, šiaip ar taip, jie visi normalūs, - gūžtelėjo pečiais. - Matai tuos, - mestelėjo žvilgsnį grifų link, - štai su jais gali daryt ką nori, - nusijuokė.
Gabi stebėjosi Chinatsu. Jai pasirodė, kad Chinatsu visai nė motais aplinkiniai. Gabi pabaigė torto gabalėlį ir tarė:
- Na, aš jau eisiu, skanaus. Iki, - išėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ethan Flavius Birželio 10, 2015, 07:18:34 pm
Chinatsu kaip niekur nieko stebėjo, ką darys tas Klastuoliais. Žinoma, ji nenorėjo pyktis su saviškiais, bet tiesiog kartais taip nutikdavo.
 - Žinoma, kad nereikia pyktis. Čia tik instinktai, - linktelėjo japonė ir nieko nedarė, o tas septintakursis jau nežinojo, kaip jam elgtis. Juk jei voš kerais artrenks, bus kvailys, kad taip darė septyneriais metais jaunesnei mergaitei. Jeigu pasiskųs kam nors, irgi užsitarnaus idioto pravardę. O jeigu nieko nedarys, bus nušvilptas visų Klastuolių.
 - Durnė, - metė jis ir apsisukęs iškurnėjo iš salės. kurį laiką visi tylėjo, bet vėliau pradėjo juoktis iš tos stuacijos, o Chinatsu nieko nedarė, tik ramiai valgė.
 - Na, praleisk gerai dieną, aš dar pabūsiu, - šyptelėjo Chinatsu ir pastūmė jau apytuštę lėkštę šalin. Atsiradus desertams ji atsiduso - nebuvo labai valgi, nes smulki. Bet tiesiog jai nebuvo pirmos pamokos, o veikti nebuvo ką.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Benedict Greasley Birželio 16, 2015, 03:32:26 pm
Benedict iš tolo stebėjo Chinatsu. Pamatęs, kaip mergaitė vožia septintakursiui per galvą ir sviedžia jam į veidą lėkštę su žele, berniukas apstulbo. Šiurkštoka. Ką tas septintakursis tiek prisidirbo? Reikės su ja būti atsargesniam, mąstė pirmakursis. Nežinau, ar tas berniukui labai skaudėjo, bet tikriausiai vistiek nemalonu. Pastebėjęs, kad japonė jau nebevalgo, o tik sėdi ir nieko neveikia, vienuolikmetis nedrąsiai prie jos priėjo.
-Sveika,-nusišypsojo.-Mes kartu vakar darėme namų darbus astronomijos, na, susitarėme susitikti prie ežero arbatos, bet taip ir pamiršau paklausti, kelintą valandą,-kaip žirnius išbėrė berniukas. Tikriausiai ji dabar galvoja, kad aš koks nenormalus... Bet tikriausiai taip ir yra.
-Gerai susitvarkei su tuo,-berniukas pamojo septintakursio link.-Už ką čia taip?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ethan Flavius Birželio 16, 2015, 03:44:43 pm
Chinatsu sprendė didelę dilemą - eiti nuo stalo ir užsiimti kokia nors veikla, ar sėdėti ir laukti, kol kokia nors išganinga mintis ateis į galvą. Japonė sudarė kompromisą - nusprendė šiek tiek palūkuriuoti ir eiti kur nors pasivaikščioti. Prie gluosnio galiūno jau seniai ketino nueiti. Tuomet prie jos priėjo pažįstamas Varno Nago pirmakursis Benedict.
 - Sveikas. Na, tikriausiai turėtume eiti po pamokų, nes, manau, pirmakurismas tvarkaraščiai panašūs, - šyptelėjo Klastuolė. - Galbūt antrą ar trečią.
Dar pasvarstė.
 - Klastuolių charakteris atžarus. Jis ketino užvelti konfliktą, o tarp koledžo mokinių negalima. Taigi dabar.nebelįs. Tiesiog palaikau tvarką, - sukikeno Chinatsu. Jai visai patiko šitaip nuraminti pasipūtėlius. Deja, Klastūnyne tai buvo dažna savybė, greičiausiai nenaudinga.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Benedict Greasley Birželio 16, 2015, 04:09:18 pm
Benedict nusijuokė. Matosi, kad ji iš Klastūnyno. Bet kas iš Švilpynės niekada taip nepasielgtų. Jie pernelyg draugiški vienas kitam ir pernelyg vieningi...
-Taigi susitiksime trečią valandą?-su šypsena paklausė berniukas. Žinoma, kuo anksčiau, tuo geriau - nemėgstu laukti, bet dar juk reikės ir arbatą paruošti, o tai nėra jau toks ir trumpas procesas, kaip atrodo. Juk arbata turi būti ne tik karšta ir neatvėsusi, jos skonyje turi slypėti visa Anglijos istorija. Gerai, kad bent jau nereikės porcelianinių puodelių ir arbatinuko ieškoti. Šiuos daiktus varnanagis turėjo įsidėjęs, mat tikras džentelmenas turi būti neapsikrovęs daiktais, bet visada turėti tai, ko reikia. Šią frazę vienuolikmetis buvo nugirdęs labai seniai - ji jam taip patiko, kad berniukas ją pasirinko kaip savo gyvenimo credo.
-Iki šiandienos,-dar atsisveikino Benedict ir pasuko išėjimo link. Jau ir taip į pamoką vėluoju, tai dar bent jau gerai, kad paklausiau.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ethan Flavius Rugpjūčio 08, 2015, 01:01:51 am
Chinatsu atkeliavo į didžiąją salę jau bala žino kelintą kartą ir patraukė prie Klastūnyno stalo. Šis koledžas dar nesugebėjo pakeisti mergaitės charakterio ir ji buvo maloni kaip ir visada, bet apsiginti mokėjo. Tradiciškai su juodu sijonu, baltais marškinėliais ir juodais laiveliais, plaukus susipynusi į kasą japonė atsisėdo prie stalo dar gana anksti, bet žmonių jau buvo. Ramiai įsidėjusi sushi su lašiša į lėkštė ėmė valgyti. O štai prie įrankių įprasti vis dar buvo sunku. Atsidususi mergaitė tyliai valgė, kol prieš ją nenusileido pasakiškai graži pelėda švelniomis lyg aksomas plunksnomis. Nustėrusi japonė paėmė mėlyną laišką ir apdovanojusi pelėdą obuolio gabalėliu ir kumpiu paleido. Pasiėmusi arbatos puodelį, kad būtų jaukiau skaityti, atplėšė voką ir išėmė laišką.
Citata
Brangi Chinatsu,
Kviečiu Tave į slaptą kambarį antro aukšto koridoriaus viduryje (tarp dviejų šarvų statulų) šį šeštadienį, 17:00. Kad durys atsidarytų, reikia burtų lazdele apvesti paveikslo rėmus (kurie yra už šarvų statulų) nuo kairės pusės viršaus vieną kartą. Tikiuosi, kad ateisi.
Nuoširdžiai Tavo,
Benedict
Chinatsu išspjovė arbatą. Laimei, ne ant laiško. Atsiprašiusi burtais nuvalė stalą ir visus, kuriuos aptaškė. Papurčiusi galvą pajuto, kaip smarkiai daužosi širdis. Nusprendusi, jog daugiau nieko neprarys su tokia nuotaika, kuri buvo tikrai pakili, Klastuolė atsistojo nuo stalo ir dideliu greičiu dingo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugpjūčio 25, 2015, 10:42:29 am
Emily kartu su Jakaterina įėjo į didžiąją salę ir atsisėdo prie žalia ir sidabrine spalva papuošto Klastūnyno stalo. Ji pirmą kartą džiaugėsi būdama klastuole. Ir nieko stebėtino - juk jei būtų patekusi į kitą koledžą nebūtų sutikusi šalia einančios trečiakursės, su kuria visą naktį kalbėjosi.
Mažoji matė netoliese praskrendant Kruvinąjį Baroną. Vaiduoklis apskridęs aplink stalą prisėdo šalia kažkokios Emily dar nepažįstamos klastuolės. Pažvelgusi į stalą mergaitė pamatė, kad ant jo apšviesti ore sklandančių žvakių jau gulėjo pusryčiai. Net ir po beveik metų, praleistų Hogvartse jie mažajai dar vis buvo panašūs į didžiulę šventę - iki atvykstant į mokyklą tiek maisto vienoje vietoje mergaitė buvo mačiusi nebent per    filmus. Po nemiegotos nakties Emily      jautėsi gerokai praalkusi, todėl įsidėjusi šio bei to į lėkštę ėmė krimsti. Pavalgiusi mergytė palaukė draugės ir kartu grįžo į koledžą pasiimti ten paliktų daiktų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 25, 2015, 10:58:55 am
  Jekaterina ramiai atžinganiavo su Emily į didžiąją salę. Kaip sakant, atėjo visiškai juoda žmogysta. Klastuolė ne kartą mąstė pasidaryti emo šukuoseną ir dažytis juodai lūpas, nes tada atrodytų tikrai nerealiai. Svarstydama šią mintį mergina priėjo prie stalo ir atsisėdo. Pasisveikinusi su keliais pažįstamais Klastuoliais sumąstė, ką čia dabar užvalgius. Įsidėjusi keletą skanių mišrainių be mėsos (veganė mat buvo) ramiai kramsnojo ir žvalgėsi aplink. Atgijo ngeri prisiminimai, kaip suparalyžiavo kažkokį grifą ir užleido pudingo ant švilpių stalo. Sukikenusi ,,damušo" maistą, kuris buvo lėkštėje ir ramiausiai atsistojusi vėl paniro į mintis, pakeisti plaukų stilių, ar ne. Galvojo, kad galbūt kitais metais taip ir padarys. Būtų tikrai fantastika. Pastebėjusi, kad draugė jau dingo, trečiakursė pasipustė padus ir nubėgo paskui ją prisivydama pasiimti kuprinės su daiktais ir namų darbais bei šiaušti į pamokas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Lapkričio 06, 2015, 01:26:13 pm
   Gabi ilgą laiką buvo ligoninėje, bet šiandien pagaliau grįžo į Hogvartsą. Pagaliau, galvojo trečiakursė, nes jeigu būčiau ten ilgiau pasilikus, tai būčiau numirus iš bado. Gabi daiktai jau buvo Klastūnyno mergaičių kambaryje, bet pati mergaitė nusprendė pirmiausia ko nors užkrimsti. Ranka jau tiesėsi moliūgų pyrago link, akys taip pat krypo į mėsingų patiekalų pusę, bet klastuolė žvilgtelėjo į nediduką pūpsantį pilvuką ir apsigalvojo. Įsidėjo nedidelį gabalėlį daržovių apkepo. Per laiką, praleistą ligoninėje, Gabi šiek tiek pastambėjo ir dabar nutarė daug judėti bei laikytis dietos, kad netaptų storule. Skanus buvo tas daržovių apkepas, bet mergaitė vis tiek atsiduso, nes po jo beprotiškai norėjosi ko nors saldaus, o Gabi tik gurkšnojo vandenį. Mergaitė skaitinėjo laikraštį, dairėsi pažįstamų veidų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Lapkričio 06, 2015, 06:04:04 pm
   Tą kiek niūroką, bet saulės pilną rytą Jekaterina išsiruošė į Didžiąją salę perversti rytinių laikraščių ir pabambėti ant netikšų pirmakursių, visur mėtančių savo batus ir rodančių kvailas ševeliūras. Klastuolė gal kiek dramatiškai, bet ne pernelyg pravėrė duris ir žmonių žvilgsniai automatiškai nukrypo į, kaip ir visada, juodžiausiai atrodančią ir tamsiausios sielos personą mokykloje (nepamirškim to, kad jos aura, kaip ji išsiaiškino vienoje pamokoje, yra visiškai juoda). Mergina šaltu žvilgsniu permetė salę ir nužingsniavo link stalo.
   Nežinia, kas lėmė tą staigų nuotaikų pasikeitimą. Galbūt koks nors pašalinis žmogus, arba kokia niūresnė diena, kažkoks nepasisekimas ar net kažkas rimtesnio - ketvirtakursė pastaruoju metu išlikdavo ypatingai pikta, susirūpinusi, susierzinusi, visuomet ant pratrūkimo ribos. Lyg kokia tiksinti bomba, kuri bet kada gali sprogti. Ir ji niekada nepasakydavo, kas jai blogai. Visada tvarkydavosi tik pati ir panašiai.
   Baltesnė oda, nei įprastai, beveik žaižaravo šiokioje tokioje prietemoje saulei užtemus ir debesims užslinkus danguje. Jie ėmė atitikti juodaplaukės nuotaiką. Klastuolė prisėdo prie stalo ir pakėlusi akis į langus sužaibavo juodomis it naktimis akimis, kurios grėsmingai blyktelėjo it koks žaibas tamsoje. Maždaug ,,nelįskit man į akis, nes gerai nesibaigs" tipo žvilgsnis apskriejo visus Klastuolius ir sustojo ties viena iš jų. Akimirkai niūrumas dingo iš jos akių ir ketvirtakursė kilstelėjo antakius.
 - Gabi? - išties nesitikėjo, jog draugė ją pažins. Juk pačioje Jekaterinoje susikaupė tiek kažkokio nepaaiškinamo įniršio ir pykčio gyvenimui, lyg jis būtų ją kaip šiukšlę išspjovęs dar turint nesusiformavusią psichiką. Šiuo metu juodaplaukė darydavo tikrai ne pačius geriausius darbus, o šiaip pokštai jos nedomino. Ji toliau tęsė savo ir juodojo mago su tuo keistu vardu veiklą... ir ne tik tai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Lapkričio 06, 2015, 06:33:50 pm
   Gabi nusikvatojo.
- Jekaterina, ko tokia pikta? Labas.
   Gabi stengėsi nesišypsoti. Bet neišėjo. Žinoma, ji Jekaterinos pasiilgo, bet šypsena kilo ne todėl. O todėl, kad Jekaterina atrodė kitokia. Taip, kaip ir turi atrodyti klastuolis. Iš Jekaterinos sklido kiek kitokia energija nei visada. Ji buvo tokia... Gabi net sunku apibūdinti. Juk Jekaterina visuomet blaškydavosi tarp ko nors klastuoliško ir tarp gerumo. Tačiau dabar... Atrodė, kad dabar Jekaterina seniai pamiršusi gerumą ir užsiima kažkuo daugiau nei nieko vertomis išdaigomis, tarkim, prieš kitų koledžų mokinius. Kai Gabi džiugesys aprimo, ji tarė:
- Na, tai kas tokio nutiko, kol manęs nebuvo, jog sugebėjai šitaip pasikeisti? - paklausi Jekaterinos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Lapkričio 06, 2015, 06:40:56 pm
   Jekaterina lengvai primerkė akis ir vėl grįžo į akmeninę veido išraišką. Sukryžiavusi kojas po stalu mergina kilstelėjo ranką, kad perbrauktų per plaukus ir akimirkai ant riešo švystelėjo kažkas juodo... tatuiruotė, bet tik akimirkai.
 - Visiškai ne pikta, tiesiog tu daug ką praleidai, - vos kilstelėjo antakius Klastuolė. - Labas.
Mergina visai neatrodė ta drovi ir baikšti mergytė pirmame kurse, beprotiškai tarp visokių meilių besiblaškanti antrakursė ar gėrio kupina trečiakursė. Ji buvo toks juodas ir tamsus žmogus... beliko tik šitas savybes slėpti po kauke, toliau lankyti šokius ir gyventi normalų hogvartsiečio gyvenimą. O kas slepiasi už viso to... tai tik vienos jos reikalas.
 - Nieko nenutiko, absoliučiai. Mirė keli mokiniai ir tiek, - paprastai pasakė ji. Bet tas ,,mirė" nuskambėjo keistokai, gal kiek sarkastiškai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Lapkričio 06, 2015, 06:52:24 pm
   Kad ir kaip bebūtų, Gabi matė, kad nutiko daug, labai daug. Ir tuo pačiu matė, kad Jekaterina taip lengvai neišsiduos, o gal neišsiduos išvis. Tai Gabi labai sunervino, bet ji to stengėsi neparodyti. Mergaitė vis dėlto pasiėmė gabalėlį moliūgų pyrago. Valgydama ji žiūrėjo į Jekateriną. Visai kitokią nei anksčiau. Veido išraiška, apranga, išvaizda, akys. Viskas atrodė kitaip. Tai šaltai ir bejausmiškai.
- Kažkaip įdomiai tu čia, - valgydama moliūgų pyragą, kalbėjo Gabi. - Sakei, kad daug ką praleidau ir netrukus sakai, kad nieko nenutiko. Nemanyk, kad nematau, jog su tavim kažkas kitaip, bet nenori, nepasakok, man tas pats, - gūžtelėjo pečiais. - Kaži, nuo ko mirė, būtų visai įdomu panaudoti nužudymo kerus, - nekaltai pasakė klastuolė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Lapkričio 06, 2015, 06:57:30 pm
   Rodos, Jekaterinai buvo nė motais, kas vyksta. O ir kitų Klastuolių žvilgsniai... iki kol ji nebuvo atėjusi, visi klegėjo, aptarinėjo reikalus, o dabar nutilo ir kartkartėmis mesdavo žvilgsnius juodaplaukės link, anaiptol ne šiaip kažkokios, o... su baiminga pagarba. Ketvirtakursė įsipylė vandens ir gurkštelėjo. Atskridusi pelėda atnešė laikraštį ir sumokėjusi mergina pasiėmė laikraštį.
 - Tiesiog ne laikas ir ne vieta aptarinėti, kas mirė, kas pabėgo iš Azkabano, kas buvo nužudytas ir kas nuskendo, kam kas nutiko, kas virto vaiduokliais ir kas kelia visą sumaištį  Hogvartse ir už jo ribų. Kad ir kas tai būtų, kažkas nelabai gero, - rodos, Klastuolė senokai tiek daug kalbėjo. Labiau vertino tylą ir trumpus, bet vertingus žodžius, o ne tokį bet kokių žodžių švaistymą į visas puses.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabi Meyl Lapkričio 07, 2015, 02:22:07 pm
   Gabi tik gūžtelėjo pečiais.
- Skaičiau naujienas Magijos Žiniose, kas maždaug vyksta, žinau. Koks skirtumas, kur ir su kuo tai aptarinėti, juk tai aptarinėja visi. Na, nebent, - dabar jau tyliau prakalbo, - tu žinai šį bei tą daugiau, o aš matau, kad tu žinai, - mirktelėjo. - Na, man metas, eisiu išsikrauti lagamino, nes dar nespėjau, be to, labai nori pavaikštinėti po Hogvartsą, kol buvau ligoninėje, spėjau pasiilgti šių sienų ir, nepatikėsi, bet net pamokų. Ech, reikės daug pastangų, jei norėsiu visus pasivyti, o tikrai noriu, negaliu pridaryti gėdos Klastūnynui, - regis, rimtai susimąstė. - Iki.
   Klastuolė pabaigė gerti vandenį, dar norėjo sukrimsti kokį sausainį, bet atsispyrė - jau ir taip sušlamštė gabalėlį pyrago. Gabi išėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tairusas Grindelvaldas Sausio 31, 2016, 01:38:13 am
Tairusas ryztingai atsisedo prie Klastunyno stalo. Jam nepatiko  ieno stalo reakcija i tuos kuriuos paskiria i Klastunyna. Salia sedejo vyrenis uz ji klastuolis tai paklause jo apie tai. Jis atsake su panieka:
-Tai grifiukai. Jie pavydi mums. Neimk i galva. Patekai i geriausia koledza. Cia mokesi stipriausi ir galingiausi burtininkai - pradedant Sneipu, Ragnaroku bei Scorpiu  baigiant galingiausiu visu laiku burtininku Voldemortu.
Tairusas apsidziauge kad paskirtas i Klastunyna kuriame pasak klastuolio mokesi galingi burtininkai. Jis pastebejo kaip vienas naujokas sviede bulviu koses pilna sauksta tiesiai Grifu Guztos stalo. Nejucia nusisypsojo ir pradejo valgyt.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Margarita Horn Sausio 31, 2016, 12:54:42 pm
Pro duris įeina mergina ir lėtai apžvelgia didžiąją salę. Kelias akimirkas susižavėjusi apžvelgia visą prabangą, puošnumą. Tada akimis nuslysta per sienas, grindis ir sustoja ties ilgais koledžų stalais. Grifai.. Kažkoks nupurtymas pereina per jos kūną. Švilpukai... Varno Nagai... O štai ir jie. Klastuoliai. Merginos veide pasirodo šypsena ir akys sužimba nužvelgus visą stalą, o ypač pamačius Kruvinąjį Baroną. Ji drąsiai, be suvaržymų nueina prie stalo ir radusi laisvą vietą iškart prisėda. Apžvelgia visus, kurie sėdi aplink ir lėtai, bet užtikrintai jiems linkteli.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lexa Madley Sausio 31, 2016, 02:12:28 pm
Lexa apsidžiaugė, kad pagaliau buvo paskirta į koledžą. Merginai nerūpėjo jokie švilpimai ir keisti žvilgsniai, ji drąsiai, didžiuodamasi kad buvo paskirta į Klastūnyną nueina prie stalo ir atsisėda pirmoje pasitaikiusioje vietoje. Atsisėdusi ji kelias minutes apžiūrinėja visų veidus, linkteli keliems ir pradeda valgyti.
((Gabriella: per trumpas postas. Mažiausiai 600 ženklų. Taisyk.))
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Inara Yuki Vasario 01, 2016, 02:35:31 am
Na klastunynas. Koks simbolis? Ach gyvatė. Man jau patinka. Lėtu žingsniu nuėjusi nuo paskirstymo kepurės patraukiau ryškiai žalia spalva padabintą klastuolių stalą. Salėje vienu metu aidėjo niekinantys švilpimai (kaip vėliau supratau jų iniciatoriai Grifai) ir džiaugsmingi mano būsimos šeimos plojimai.  Atsisėdusi prie stalo net nustebau nuo pasipylusių sveikinimų patekimo į šį koledžą proga. Net nespėjus man paklausti dėl viso šio triukšmo esmės man paaiškino, kad nesijaudinčiau dėl kitų mokinių - jie pavydi ir tuo pačiu bijo, nes klastuoliai nuo neatmenamų laikų savo gretose išaugina pačius stipriausius burtininkus. Pačius žymiausius. Nors jų kai kurie ir bijo, tačiau jaučią ir bailią pagarbą. Nelauktai pasirodė balzgana šmėkla prisitačiusi Kruvinuoju Baronu. Na,atrodo metai bus įdomūs.
((Gab: Taisyklės...))
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ana Skywalker Vasario 01, 2016, 10:55:29 pm
    Vos tik Paskirstymo Kepurė buvo nuimta nuo Anos galvos, ši piktdžiugiškai sukikeno, nulipo keliais laipteliais, užleidusi vietą kitam pirmakursiui, ir atsisėdo šalia kitų Klastūnyno mokinių ir.. Kruvinojo Barono. Šiurpas perkrėtė jos kūną, kai ji netyčia prisilietė prie jo ir ničnieko nepajautė. Nieko negalvodama, Ana pasisveikino su Klastūnyno vaiduokliu, bet šis nieko neatsakė.
    Piktai nužiūrėjusi vaiduoklį savo juodomis akimis, Ana ištiesė rankas, grubiai paėmė stalo įrankius ir įsidėjo kažin kokį skaniai atrodantį patiekalą sau į lėkštę. Tai buvo mėsa, bet žiobarų pasaulyje tokios ragavus ji rodos nebuvo. Godžiai plėšydama mėsą ji kramtė be perstojo, piktai žvilgsniais varstydama savo kaimynus, tirdama, kuo galima pasitikėt ir kuo ne.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Vasario 01, 2016, 11:22:55 pm
Išgirdusi paskirstymo kepurę pranešantį, kad Ana Skywalker paskirta į klastūnyną vaiduoklė nuskriejo prie jos. Akimis palydėjusi Kruvinąjį Baroną ji atsisuko į naujokę.
- Sveikinu čia patekus, - nusišypsojo pirmakursei mergaitė.
Ji su šiokiu tokiu pavydu stebėjo, kaip klastuolė valgo. Vaiduokliukė jau buvo pasiilgusi daugelio žmogiškų dalykų, tame tarpe ir maisto. Maisto, kuris nors jai buvo nereikalingas, tačiau taip viliojo įvairiais kvapais,  spalvomis, išvaizda... Visgi vaiduoklė turėjo pripažinti, kad dvasios gyvenimas irgi turėjo savų privalumų - ji nepavargdavo, galėjo skraidyti ir landžioti kiaurai sienas. Be to nuo tada , kai tapo vaiduokliu, daugelis taisyklių jai nebegaliojo - na teoriškai jų niekas nepanaikino, tačiau realiai niekas negalėjo jos nubausti už nepaklusnumą.
Vaiduoklė dar kartą įdėmiai nužvelgė naujokę. Ji pastebėjo, kad mergaitė turėjo dailius veido bruožus ir spindinčias akis. Dar kartą nusišypsojusi mergytei Emily atsisuko į paskirstymo kepurę, kuri pranešė , kad dar vienas pirmakursis pateko į Klastūnyną.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ana Skywalker Vasario 05, 2016, 10:14:26 pm
Nustebusi, kad vis gi ją užkalbino vaiduoklis, nors ir ne Kruvinasis Baronas, pirmakursė išsprogino akis. Ir labai apsidžiaugė pirmuoju panašaus amžiaus pašnekovu Hogvartse. Nors vėlė ir atrodė vyresnė, Ana, nusprendė, kad ji vis dar mokyklinio amžiaus. Bet juk vaiduokliai turbūt su amžiumi išvaizdos nekeičia, raukšlių neįgauna.. Vadinas šita mergina gali būti net ir labai vyresnė už mane.
- Ačiū. - mergaitė vyptelėjo vėlei, kimšdama į save atsiplėštą mėsos gabalėlį. - Tu irgi klastūnyno mokinė? - pažvelgė į merginą, į kurią buvo labai keistą žiūrėti. Kažkur, kažkokia nelabai egzistuojanti mergaitės dalis lyg ir sakė: Na, Ana, nespoksok tu į ją taip. Bet pati Ana nelabai ją girdėjo ir toliau tyrinėjo jos plaukus ir permatomą, virpantį kūną, mąstydama apie tai, ką reiškia būti vaiduokliu.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vilmena Garnet Vasario 06, 2016, 06:51:18 pm
     -O.Gaila,-liūdnai tarė Vilmena priėjusi prie kažkokios mergaitės.-Regis nesninga.Bet ką gali žinoti, juk vis dėlto čia kambarys.Gal žinai kaip atrodo raudonasis šiaurės oposumas?Arachė?Kaminkrėtys?Mano draugė Tera, ji žiobarė, bet žiauriai į tave nepanaši. Na, ir ta Tera kartą...O!Ar sakiau, kad ji žiobarė ?Ar tu mačiusi drakėją?- šiais beprasmiais klausimais ji norėjo sužinoti , ar ta mergaitė turi bent kiek kantrybės. Staiga Vilmena užsižiūrėjo į Grifų Gūžtos stalą.- Kodėl jie taip rėkia? Oi, atleisk.Šis klausimas visai ne į temą.Tiesiog jie erzina. Erzina labiau negu visi man pusbroliai sudėjus ir padauginus iš penkių.-ji neišlaikiusi metė žudantį žvilgsnį į Grifų stalą.Tuomet klestelėjo šalia mergaitės ir atsisuko laukdama atsakymo
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Vasario 12, 2016, 01:48:26 pm
Vaiduokliukė išgirdusi Anos balsą vėl pasisuko į ją.
- Taip, aš mokinė, - atsakė klastuolė. - Mokausi ketvirtame kurse. Beje, mano vardas Emily, o tu, kaip suprantu, Ana?
Vėlė pastebėjo, kad pirmakursė žvelgė į ją tarsi tyrinėdama kažkokį neįprastą objektą. Ji buvo pamiršusi, kad kai kurie vaikai, ypač jei jie žiobarų kilmės, vaiduoklius mato galbūt pirmą kartą savo gyvenime. Buvimas tokiu vaikams neįprastu eksponatu truputį trikdė mergaitę, tačiau ji stengėsi to neparodyti.
- Greitai pamatysi, kad vaiduokliai, skraidančios šluotos ir kalbantys portretai čia tokia pat kasdienybė, kaip žiobarų pasaulyje telefonas ir internetas, - nusišypsojusi tarė vaiduoklė. - O tu pati iš žiobarų pasaulio? Kada sužinojai apie Hogvartsą? Kaip reagavo tėvai kai gavai laišką?
Nors pačios Emily laiško gavimo istorija nebuvo nei linksma, nei didinga, tačiau mergaitei patiko klausytis kitų vaikų pasakojimų. Ji prisiminė kažkuriais metais kalbėjusi su mergaite, kurios mama sužinojusi apie Hogvartsą nualpo, o kito berniuko tėvai vos patys nenuvažiavo į psichiatrinę,  nes manė, kad jiems pavažiavo stogas. Visgi galiausiai, supratę kad tai tiesa, beveik visi tėvai didžiuojasi, kad jų šeimoje atsirado burtininkas ar ragana. Būtent dėl to klastuolė taip ir mėgo klausytis laiško gavimo istorijų - jos buvo tarsi pasakos su laiminga pabaiga.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ana Skywalker Vasario 12, 2016, 08:11:49 pm
Įsiplieskus pokalbiui, mergaitė nustojo valgyti, palikdama peilį ir šakutę lėkštėje. Ana truputį sutriko, kai išgirdo savo vardą iš vaiduoklės lūpų. Arba ji girdėjo mano vardą, kviečiant mane ant pakylos prie Paskirstymo Kepurės. Arba vaiduokliai skaito mintis. Svarstydama Ana nežymiai krimstelėjo  sau į lūpą ir suraukė antakius.
- Taip, aš Ana, Emily, - šyptelėjo. - iš žiobarų, iš žiobarų. - palingavo galva, nenorėdama nieko daugiau sakyti, bet atsiradusi tyla privertė mergaitę dar kažką paminėti. - Apie Hogvarstą aš žinojau jau prieš porą metų, turiu tetą raganą. - stabtelėjo pasakojimą ir įsipylė kažkokio kompoto sau į stiklinę. - Mano tėvai reagavo į tai ganėtinai normaliai. - gurkštelėjo kompoto. - Mano tetos dėka. - pabandė sarkastiškai vyptelti, bet nepavyko, nes vis gi, tėvų ji ilgėjosi. - O tu kaip čia patekai? Ar žiobarų vaikai irgi gali būti vaiduokliais? Hmm, juk visada nebuvai vaiduoklis ar ne? - gurkšnodama gėrimą klausiamai pažvelgė į gerokai vyresnę klastuolę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Vasario 13, 2016, 02:42:16 pm
Išgirdusi mergaitės balse tarsi liūdesio gaidelę vaiduoklė išsigando, kad gal bus paklaususi ko nors netinkamo. Tačiau pirmakursės užduoti klausimai ją greitai atitraukė nuo tokių minčių.
- Aš, kaip ir visi čia, gavau laišką iš Hogvartso, - paaiškino vėlė.
Ji nutylėjo faktą, kad čia pateko dar nebūdama vaiduokliu ir vylėsi, kad mergaitė apie tai nepaklaus.
- O vaiduokliais gali tapti visi, tiek burtininkai, tiek ir žiobarai. Net ir žiobarų pasaulyje vaiduoklių knibždėte knibžda, nors jų ir ne tiek, kiek burtininkų miestuose, be to, prie žiobarų jie atsargesni. Manau, tapimas vaiduokliu iš esmės priklauso nuo mirties aplinkybių, pavyzdžiui didžioji dauguma vaiduoklių būdami žmonėmis žuvo staiga ir netikėtai, nusižudė arba buvo nužudyti...
Nereikėjo to sakyti, nereikėjo... - staiga suskambo balsas vaiduoklės galvoje.
- Bet žinoma būna ir išimčių - greitai susivokusi, kad bus per daug pasakiusi pridėjo ji.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Aretha Leverett Vasario 21, 2016, 06:51:57 pm
Į didžiąją salę Leverett atėjo kaip tik iš herbologijos kabineto. Žaliomis akimis peržvelgusi patalpą, lengvais žingsniais nuėjo prie klastuolių stalo ir atsisėdo, vazoną su gėle pasidėdama šalia savęs. Omnibilus Efxacsius visiems dalyvavusiems pamokoje išdalino profesorė McGonagall ir įsakė rūpintis iki pat sekančios pamokos. Mergaitė šiek tiek nerimavo - jai dar neteko auginti jokio augalo, namuose tuo užsiimdavo mama. Kadangi ir atėjo čia pavalgyti, nieko nelaukusi pradėjo dairytis po nukrautą stalą, ieškodama jai patinkančio maisto. Įvairūs kvapai žadino jai apetitą taip, jog net pilvas pradėjo skleisti garsus. Sočiai privalgiusi vištienos, Aretha vos nepamiršo, jog jos gėlė taip pat turi maitintis. -Prisiekiu, jeigu ji nuvys - užsimušiu arba užmušiu kažką kitą.
Klastuolei pasisekė, jog ant stalo puikavosi ir didelis ąsotis paprasto vandens, puikiai tinkančio lieti augalams. Liedama augalėlį ji kalbėjo:
-Na va, abu būsime sotūs.
Visam vandeniui susigėrus į žemes, pirmakursė išskuodė iš salės pro duris, atsisveikindama su keliais mokiniais.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 22, 2016, 10:06:17 pm
Iš kambario Junko sugalvojo patraukti į didžiojoje salėje esantį Klastūnyno stalą, ir kaip tikėjosi, prie jos koledžo stalo tesėdėjo kelios personos. Ir pačioje salėje nebuvo daug žmonių, o ir tie, kurie čia buvo nesukėlė itin daug triukšmo. Pasidėjusi nuodingąjį augalą ant stalo šalia savęs, klastuolė apsidairė, kur ant stalo rastų ko nors geriamo - gal vandens, arbatos, o geriausiu atveju - puodelį kavos. Pamačiusi pastarąjį gėrimą, kaip mat jį čiupo, o pastebėjusi ir paprastu vandeniu pripildytą  ąsotį, pagalvojo, kad augalui gauti dar šiek tiek vandens  tikriausia nepakenks. Štai štai, dabar abu mes būsim atsigėrę kažko.. galvojo Junko, atsargiai pildama stiklinę vandens į žemę, kurioje buvo augalas. Pabaigusi tai daryti, pradėjo atsargiai glostyti gelės žiedą - Nors ir vis dar tavęs nemėgtu, jeigu pabandysi nuvyti, aš jausiuosi išduota, tad net nebandai taip daryti, gerai? Gi per šiandien suartėjom, todėl ir kitai herbologijos pamokoje elkis su manimi draugiškai ir nenuvilk.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ethan Flavius Kovo 23, 2016, 08:36:15 pm
Chinatsu anktyvą rytą atsidūrė prie Klastūnyno stalo ir su linksma šypsena, kaip ir visada, atsisėdo prie jo pasipuošusi dailia mėlyna suknele ir raudonu kaklaryšiu. Visai ne Klastūnynas, bet visgi ją kepurė paskyrė tiesiai ten, kad ir kokia buvo ši mergaitė kaip trečiakursė. Sėdėdama ir kramsnodama sušius prie stalo mergaitė atkreipė dėmesį į ankstyvąjį rytinį paštą. Tąkart pas ją atskrido dvi pelėdos - viena nuo šeimos iš Japonijos, o kita mokyklos pelėda. Pirmiausia ji atsidarė tėvų laišką ir lauknešėlį mamos skanėstų, o tuomet pasiėmė ir kitą laiškelį. Davusi pelėdoms šiek tiek užkąsti azijietė išvyniojo laiškelį nuo... Benedict. Klastuolė kilstelėjo antakius ir perskaičiusi laiškelį šyptelėjo. Visgi nusprendė neatrašyti, o tiesiog susitikusi Benedict jam tai pasakyti. Mergaitė atsistojusi išėjo iš salės nieko niekam netarusi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Minevra Keitigal Balandžio 13, 2016, 05:10:54 pm
Minevra išėjo iš Magijos istorijos kabineto ir, kadangi buvo pietūs, pasuko prie didžiosios salės. Mergaitė atsisėdo prie Klastūnyno stalo. Greitai susirinko visi "klastuoliai" ir Minevra turėjo su kuo paplepėti. Bet ji tik žiūrėjo į savo sesę prie Grifų Gūžtos stalo. Ji juokėsi net susirietusi. Turbūt iš labai juokingo anekdoto. Pagaliau Minevra atsitokėjo ir, atsipjovusi didelį torto gabalą, pradėjo valgyti. Tortas buvo skanus; su oranžiniu glaistu, pabarstukais, smulkiai pjaustytais persikais. Geriau būčiau patekusi į Grifų Gūžtą... Liūdnai pamanė ji, bet atsitokėjo. Juk ir čia neblogų ir gal truputį juokingų draugų yra. Bet gaila, kad šiuos du stalus (Grifų Gūžos ir Klastūnyno) skyrė dar du stalai (Švilpynės ir Varno Nago). Šiaip ji bent galėtų pakalbėti su sese. Trrr! Suskambėjo jai galvoje, bet pagaliau ji suprato - nuskambėjo skambutis. Minevra mieguista pasiėmė kuprinę ir, išėjusi iš salės, patraukė į Transfigūracijos kabinetą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Frankė Bildukė Gegužės 22, 2016, 07:40:28 pm
Frankė buvo drąsi ir ryžtinga, įžūli, tad nepabūgo atlapoti durų. Apsiaustas blaškėsi į visus šonus, o violetiniai į kuodą surišti plaukai buvo sutaršyti lyg nebūtų matę šukų. Visi į ją sužiuro. Frankė sunerimo, bet greit prisiminė jog ji KLASTUOLĖ.
-Ko vėpsot?!- sušuko ir kiek malonesniu balsu tarė,- Skanaus.
Prisėdusi ji matė kaip ją nužiūrinėja bernai iš kitą pus stalo, o merginos šnibždasi tarpusavyje.
-Pakaks!- užbliovė. -Arba valgot arba nešat savo pasturgalius lovan, nepakęsiu kai mane apkalba.
Plaukai nusidažė raudona spalva. Tik viena mergina pasiliko prie stalo, o dešimtys movė laukan lyg ir pabūgę, lyg ir nenorėję sėdėti su tokia "prietranka" prie vieno stalo. Bernai pasislinko šalimais. Ji raustelėjo ir vienu pirštų spragtelėjimu, jos kuodas tarsi persipynė, susišukavo ir vėl persimainė į violetinę spalvą, o paburkusios akys greit atsitaisė- tapo žalios, be juodų paakių. Suprato, jog bus viena iš vadų. Kaipgi nevadovausi, kai namie neturi prieš ką pašokinėti.
-Taigi, kuo tu vardu.. brangute?-  paklausė mergaitės kaštoniniais plaukais. Ji nekentė tokių minimalizmų, visokių bučinukų, apsikabinimų, bet nutarė, jog taip bus geriau susipažinti.
Mergaitė greitai atsistojo, išsitraukė peilį (garbė žodis, Frankė nežinojo kaip ji prasinešė jį pro apsaugą), pridėjo jai prie kaklo, taip, jog švelniai jautė, kad kažkas jai raižo odą ir apsimestinai šyptelėjo.
-Nereikia tų apsimestinumų, pakaks ir......... (ištarė vardą).
Frankė nepabūgo ir vienais pirštais paėmė peiliui tiesiai už aštrių geležčių ir trūktelėjo. Nebijojo, jog pradės bėgti kraujas.
-O, matau, būsime geriausios draugės.
Frankė nuoširdžiai nusišypsojo. Ji taip pat. Drąsuolė atidavė jai peilį ir iš sentimentalumų tik spustelėjo vienas kitai ranką. Ar iš bendrų interesų.
-Frankė, malonu susipažinti.
Ji net nepastebėjo, jog ištepliojo jos delną savu krauju.
-Atsiprašau!- kiek suglumo.
-Niekis,- vos nepradėjo juoktis.
Jos abi pradėjo krizenti. Frankė pasėmusi iš kišenės binto, greit užsivyniojo įbrėžimą (kuris buvo,beje, gilus).
-Eime kambarin, pasiimkime maisto,- tarė Frankė naujai draugei.
Susižėrę ryžių pudingų, keptų obuolių ir laukinių ančių sparnelių su čiobreliais jos taip pat garsiai išbildeno. Bernai stebėję šią sceną iškart suvokė, jog turės puikių draugių, o gal ir merginų.

((psssst.! reikalinga ta draugė, kur atstatė man peilį kaklan :D :D ir kokie 3 vaikinukai stebėję šį sąmyšį. draugausime ir vaikščiosime būriais. gąsdinsime Grifų Gūžtos narius ir tas mergiotes, sprukusias iš kambario. :D žodžiu, siautėsime. atsiųskit man pelėdą su žinia, jog norit :) ir beje, tikrovėje esu priešingas žmogus savo charakteriui, negalvokit jog esu kokia fyfačka :) noriu susirasti draugų ;)))
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Chemirtilė Murkėlė Birželio 05, 2016, 05:56:02 pm
Chemirtile net nesitikejo, kad pateks i Klastunyna.
- As, klasuotle? no why !! . - ji sau mintyse susuko kai isgirdo Paskirstymo kepupes verdikta.- juk as  tokia tokia.. - ji susikrimto ir  sunerimus, sukdama savo raudonai auksiniu plauku sruoga pirstuose nusliukino prie Klastunyno stalo, kur garsiais plojimais ja pasitiko kiti klastuoliai.
- VALIo, VAlio!! - visi sukavo. O Chemirtile vis svarstydama, kaip ir kodel cia pateko nedroviai, susiguzus sedejo prie stalo. Juk jos tevai ir brolis ir apskritai  gimine ( na kuria ji sugebejo prisiminti) nieks niekada nebuvo Klastunyne ir jos brolis buvo sokirtuotas.. Taip prasidejo nuotykiu kelione.Chemirtile suprato, kad dabar  viskas  bet kuria sekunde gali keistis...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lora Keistuolė Birželio 11, 2016, 04:18:22 pm
Lora įėjo į iškilmingą salę, kurioje buvo daug žmonių. Visi aplinkui klegėjo ir kvepėjo maistu. Suradusi laisvą vietą, ji prisėdo prie stalo šalia Aros. Jos sesuo tuo metu valgė keptą pelę.
- Fui, ką tu čia valgai? -sušuko Lora.
- Keptą pelę, troškintą saulėgrąžose. Nori pargaut?
- Ne dėkuj, susirasiu kažką skanesnio. - tarė Lora ir pasiėmė keptą ančiuką.
- Kur tave paskyrė? - staiga prabilo jos sesė.
- Į Klastunyną. - ji nusišypsojo.
- Sveika atvykus. - apkabino ją sesė. 
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Victoria Yvette Hadid Birželio 12, 2016, 03:32:48 pm
Ilgi, žvilgantys, tiesūs ir juodi it derva plaukai, skaisčiai žalios akys bei išdidi eisena... Mergina gimė priklausyti šiam koledžui, todėl kitokio pasiskirstymo kepurės sprendimo Vi nė nesivargino apsvarstyti. Jos šeimoje tai nebuvo priimtina. Niekada. Merginos laimei, šioji užtruko rekordiškai trumpai - kepurei nė nereikėjo prisiliesti prie Vi galvos, kai pastaroji balsiai riktelėjo "Klastūnynas!" Ironiškai nusišypsojusi, juodaplaukė pakilo nuo kėdės ir prisiartinusi prie naujųjų bendramokslių stalo, prisėdo. Kilstelėjusi antakius, šioji apsidairė. Kaip maloniai ją sutiko. Nuvilnijus aplodismentų bangai, Victoria nusišypsojo.
- Sveiki, aš Victoria. Atrodo nuobodžiaujat,- gražiai nusišypsojusi, metė žvilgsnį į kitų koledžų stalus, o tuomet vėl pasisuko į klastuolius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 12, 2016, 03:51:04 pm
Pamačiusi naujokę, Lėja nejučia šyptelėjo.
Ką gi, juk nedažnai į tavo koledžą ateina žmogus, su kuriuo galėtum tapti gerais draugais.
Pamačiusi, jog juodaplaukė atsisėdo prie jos, Lėja pamatė, kad tuoj turės draugę.
- Sveika - pasisveikino - patekusi į patį geriausią iš visų Koledžų. Mes, klastuoliai, aišku, nemėgstame girtis, bet juk visi šitą tiesą jau seniai žino. Ar ne! - paskutinius žodžius Lėja ištarė garsiau, taigi kita klastuoliai taip pat išgirdo ir pasigirdo pritariamas murmėjimas
- O dabar - dar pridūrė Lėja žiūrėdama į draugę - siūlyčiau pulti valgius. Vėliau galėsi man pasakyti savo vardą ir pavardę.
 Lėja į savo lėkštę įsidėjo kelis šaukštus troškintos jautienos kurią dosniai apipylė padažu.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Victoria Yvette Hadid Birželio 12, 2016, 04:06:35 pm
Įsipylusi į taurę kažkokio ne itin apetitiškai atrodančio gėrimo, Victoria paėmė šią į rankas tačiau nesuspėjo paragauti, mat atrodo, kažkas su ja pasisveikino. Na, draugiškai sveikinosi visi, tačiau ši mergina matyt luktelėjo.
- Sveika,- nusišypsojusi, Vi gurkštelėjo gėrimo, kuris pasirodo tebuvo senai žinomos ir ne itin mėgstamos moliūgų sultys. Padėjusi taurę ant stalo, šioji pagaliau pritariančiai linktelėjo,- apie jokį kitą koledžą neleidau sau nė pamąstyti. Smagu atsirasti tarp bendraminčių,- tarstelėjusi, įsidėjo į lėkštę vištienos kulšelę.- beje, mano vardas yra Victoria. Visa šeima bei net tolimiausios giminės nariai priklausė klastūnynui. O kas nepriklausė.. Nežinau, apie tokius nesu girdėjusi,- prunkštelėjusi, Vi tarytum susimąstė, tačiau staiga pavarčiusi akutėmis, pasižiūrėjo į merginą.- kelintam kursui priklausai?- nekaltai pasmalsavusi, sėkmingai atsipjovė vištienos nuo kulšelės ir įsidėjusi gabalėlį į burną pradėjo lėtai kramtyti, vis sėkmingai apšaudydama žvilgsniais gražesnius berniukus.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 12, 2016, 04:16:44 pm
Pamačiusi, kad naujokė maloniai su ja kalba, Lėja ir vėl šyptelėjo
- Aš Lėja, esu antrakursė.
Klastūnyno antrakursė šakute sužvejojo padaže beplaukiojančias jautienos juosteles ir sudėjo į burną. Padažas pasirodė aštresnis, nei mergina tikėjosi, todėl jos ranka pradėjo siekti žalio ąsočio su gėrimu
- Pamatysi, Klastūnyne tau tikrai turėtų patikti.
Ji suradusi stiklinę pripildė ją visą vandeniu iš ąsočio ir kelias gurkšniais išgėrė
- Na, man taip pat smagu sutikti kažką, su kuo galėsiu naktimis vaikščioti po uždraustąjį mišką. - šiuos žodžius mergina ištarė beveik be garso, kad niekas, be jos naujosios draugės neišgirstų.
- Gal sakau, ryt norėtum po pamokų susitikti? Galėtumėme nueiti iki pelėdyno ar kvidičo aikštės...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Victoria Yvette Hadid Birželio 12, 2016, 09:14:34 pm
Pirmakursė ramiai valgė, karts nuo karto sarkastiškai nusijuokdama bei suregzdama keletą sakinių tiems, kurie jai labiausiai patiko. Mergaičiukė žiūrėjo į ateitį, ką jau čia bepridursi. Išgirdusi pirmai girdėtą merginos balsą, Victoria nežymiai pasuko į ją galvą ir nužvelgusi, šyptelėjo.
- Malonu.. Lėja,- mirktelėjusi, caktelėjo liežuvėliu ir prisitraukė taurę arčiau savęs.- tai tik maža dalelė visko, ką suplanavau dar Londone,- atsakiusi į jos žodžius apie uždraustąjį mišką, Vi tyliai susijuokė.- atrodo geri metai nusimato, m?- ironiškai nusišypsojusi, juodaplaukė išrietė antakiuką bei užsimiršusi, vėl gurkštelėjo moliūgų sulčių. Bjauru. Kostelėjusi, suraukusi nosytę padėjo taurę ant stalo ir papūtusi lūpas, įsižiūrėjo į netoliese besisukiojantį Kruvinajį Baroną. Brolis daug apie jį pasakojo, tačiau pamatyti gyvai tokį..unikalų dalyką.. . Atsidūsėjusi, Yvette trumpam vėl atsuko savo skaisčiai žalias akis į Lėją.
- Žinoma.. Manau galim susitikti kvidičo aikštėje.. Pelėdynas  man neatrodo labai žavi ar higieniška vieta,- suklapsėjusi akutėmis, susidomėjusi pasižiūrėjo į netoliese kažką karštai diskutuojančius vyresniuosius klastuolius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Rafaela Ginoble Rugpjūčio 26, 2016, 07:03:14 pm
Dallifrea nedrąsiai priėjo prie ilgo stalo. Dauguma mokinių valgė garsiais besikalbėdami. Mergaitė pasijautė nejaukiai - visi čia tokie drąsūs, ką ji čia veiks. Jai norėjosi verkti. Kodėl turiu būti klastuole? Abudu broliai mokėsi Švilpynėje, tėvas Varno Nago koledže... Kas su manim ne taip? Bet jei jau man lemta mokytis Klastūnyne, tai būsiu tuo patenktinta ir didžiuosiuos. Ir man reikia pradėti elgtis kaip klastuolei... Taip pamaniusi, sukando dantis ir sutramdė besiveržiančias ašaras, nutaisiusi rimtą veido išraišką. Prisėdo stalo gale, kiek atokiau nuo kitų vaikų. Po kelių akimirkų pasislinko arčiau visos linksmos kompanijos.
 - Labas, aš Dallifrea. - prisistatė ir nedrąsiai šyptelėjo, laukdama, kol kas nors ją pastebės ir atsakys. 
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Keistuolis Makarinas Rugpjūčio 26, 2016, 07:50:37 pm
Sededamas prie stalo Keistuolis Makarinas nuzvelge sidabrines taures. Lekstese buvo apstu maisto. Lekstes buvo zalvarines spalvos. Visur tvyrojo sventine atmosfera. Tai buvo kazkas stebuklingo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Rafaela Ginoble Rugpjūčio 27, 2016, 11:17:10 pm
Dallifrea dar niekad nebuvo mačiusi tokios prabangos, tiek daug įvairių valgių. Taip, namuose pinigų netrūko ir jie turėjo viską, ko reikia ir net truputį daugiau. Tačiau apie jokią prabangą kalbos negalėjo būti. Auganti keturių vaikų šeimoje Dallifrea tikrai nustebo ir ten truputų sutriko, mat nežinojo, kaip elgtis, pamačiusi stalą, apkrauta tokia gausybe maisto. Tyliai pavalgiusi, Dallifrea pakilo nuo stalo. Kažin, kur reikia nešti indus? Mergaitė apsižvalgė - kiti mokiniai pavalgę tiesiog išeidavo. Po minutės pažvelgusį į savo vietą, joje nešvarios lėkštės su šakute ir peiliu jau nebebuvo. Kas čia dabar? Burtai? - nustulbo ir tuojau pat nusišypsojo, prisiminusi, kur esą. Susiruošė eiti link durų. Jautė už savęs smalsias koledžo draugų akis, bet nusprendė nekreipti į tai demėsio. Eidama palei stalus pasijautė nejaukiai, bet tučtuojau šis jausmas išgaravo. Mergaitė išėjo iš salės, nors dauguma mokinių buvo dar tik pradėję vakarieniauti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Justice Ballrush Rugsėjo 04, 2016, 04:31:48 pm
 Justice eidama link Didžiojo stalo mąstė apie savo naująjį koledžą. Taip, Klastūnynas jai puikiai tiko, Juk Didžiausi klastuoliai patyrė didžiausius nuotykius. Dėkodama paskirstomi kepurei. Atsisėdo prie dailiai atrodančių kitų aukštų merginų. "Sveikos"-norėdama tuojau pat susipažinti tarstelėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Justice Ballrush Rugsėjo 04, 2016, 04:36:04 pm
 (KL2) "myliu Klastūnyną !!!!" Štai kokios mintys sukosi jos galvoje jau turint naujų klastuolių draugų, valgant pačius gardžiausius valgius ir gėrintis  nuostabia  Žaliojo stalo atmosfera. "Man čia patinks" - ji tuo neabejojo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Kami LeStrange Spalio 13, 2016, 06:03:46 pm
Kami įėjo į Didžiają salę ir nustebo ką pamatė. Keturi labai ilgi stalai - Grifų gūžtos stalas, Varno nago stalas, Švilpynės stalas ir pagaliau Klastūnyno stalas. Kami pamanė, kad Klastūnyno stalas yra pats gražiausias iš visų keturių. Juk žalia jos mėgstamiausia spalva. Kami atsisėdo prie šviesiaplaukės mergaitės kuri netrukus ją užkalbino. Jos kalbėjosi visą tą laiką kol valgė ir net poto visas tas dienas jos buvo labai geros draugės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Nojus Rogo Spalio 13, 2016, 06:12:48 pm
Nojus įėjo į didžiają salę. Salėje buvo 4 dideli stalai. Jie buvo skirti Grifų Gūžtai, Švilpynei, Klastūnynui ir Varnonagui. Matė, kaip jam brolis su savo draugais jam mojuoja. Jis greitai pamojavo, ir nuėjo su kitais pirmakursiais prie ant kėdės stovinčios kepurės. Tėvai jam pasakojo, kad ši kepurė paskirs jį į koledžą kai ją užsidės. Nojus labiausiai bijojo, kad pateks ne į Grifų Gūžtą, taip pat bijojo, kad pateks į Klastūnyną. Prie kėdės priėjo moteris, su smailia skrybele ir tarė:
-Sveiki mokiniai! Aš esu Madam Funfeti ir esu Klastūnyno vadovė, taip pat direktoriaus pavaduotoja. Dabar aš šauksiu jus vardais, ir kai bus pašauktas jūsų vardas, prieikite, ir aš jumsuždėsiu šią kepurę, kuri pasakys, į kurį koledžą jūs patekote. Taigi pradėkime.
Dieve mano, tik ne į Klastūnyną...
-Kami LeStrange!
Kami nedrąsiai priėjo prie kėdės, atsisėdo, ir mokytoja jai uždėjo kepurę. Kepurė prabilo:
-Hmm, matau nori į Klastūnyną? Hmm...Bet tu būtum ir drasi, galbūt ir protinga, draugiška... Hm... Sunku... Na... Klastūnynas!
Kami su džiaugsmu susmuko ant kėdės. O tada pakvietė Nojų ir Kami subėgo link Klastuolių stalo.
Nojus atsisėdo ir sulaikė kvapą.
-Nagi, nagi... brolis Grifų Gūžtoje, taigi ir tu norėtum... Taigi... Manau, kad tu nusipelniai daugiau, nei tai, todėl KLASTŪNYNAS!!!
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Liucijus Blodfringmenas Spalio 31, 2016, 10:17:02 pm
Pravėręs duris, Liucijus šaltai prasiskverbia pro pirmakursius ir kitus naujokus ir nueina stalo link. Prisėda ir dirbtine šypsena, nusišypso aplinkiniams. Jis prisiminė, jog prie šio stalo yra jo mėgstamiausio deserto - šokoladinio torto su braškėmis ir mėlynių pudingu. Pamačius jį akys, Liucijui sužiba kaip žvaigždės danguje. Tai vienas iš dalykų, kuriuos jis dievina šioje mokykloje. Prie to, jis įsipila taurę vynuogių sulčių. "Skanaus", palinkėjo sau.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Warington Lapkričio 03, 2016, 12:27:41 pm
Pirmoji diena Hogvartse...Eidama į didžiają salę galvojo Džeinė Warington. Šiandien nesiruošiu daryti namų darbų ar eiti į pamokas juk tai pirma diena. Gal reiktų parašyti tėčui laišką ir pasigirti, kad patekau į Klastūnyną kaip jis ir aš norėjome. Nors mama bus nepatenkinta ji norėjo, kad patekčiau į Varno Nagą. Pfff dar ko... Taip mąstydama Warington įžengė į didžiają salę ir žvilgtelėjo į Varno Nago stalą ir išvydo, kad ten beveik visi sėdintys mokiniai įsikniaubė į knygas. Skaitymą aš mėgstu, bet skaityti tiek daug tikrai ne. Baigusi mąstyti kaip gerai, kad nepateko į Varno Nagą Džeinė kaip visada surauktais antakiais drąsiu žingsniu ėjo link Klastūnyno stalo. Priėjusi stalą klestėlejo nežinia kiek nutolusi nuo Garbingojo stalo, nežinia prie ko atsisėdo. Ji tik žiūrėjo ką čia paėmus pavalgyti. Nieko orginaliau nesugalvodama mergaitė pagriebė košės dubenelį ir į stiklinę įsipylė moliūgų sulčių. Viską suvalgiusi Džeinė atsistojo nors beveik visi dar valgė ir greitu žingsniu išėjo iš salės. Na ką reikai eiti į mergaičių miegamajį pasidažyti. Daug kam atrodė keista, kad ji jau vienuolikos dažosi, bet kažkaip reikėjo padaryti antakius visada surauktus, o akis ryškesnes.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Klio_Adikija Lapkričio 07, 2016, 06:26:02 pm
Naujoji klastuolė klestelėjo į laisvą vietą ir laukė paskirstimo ceremonijos pabaigos. Klio laiminga, nes pateko  į svajonių koledžią, bet neilgai trukus vaišes apsunkino stalus, o laiminga mergaitė pradėjo ilgai laukta puota...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Austin Brown Lapkričio 27, 2016, 07:48:56 pm
Nusiėmęs paskirstymo kepurę, Austinas nubėgo prie savo naujojo koledžo stalo, ir nedrąsiai atsisėdo tarp senbuvių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Gruodžio 20, 2016, 09:25:35 pm
Hannah į Didžiąją salė atlydėjo šventinė nuotaika. Garsiai pastačiusi kartoninę dėžę ant dulkėto stalo, puolė dairytis klastuolių. Nors pati yra varnė, kaip koledžo vadovė, turėjo padėti savo auklėtiniams. Profesorė nesiruošė varžytis kas gražiau papuoš, bet abejojo ar mokiniai nesivaržys. Salėje jau sukiojosi šimtai mokinių, kurie puošė savo koledžo stalus. Metas ir klastuoliams švęsti! Burtų lazdele nuvaliusi dulkes, Hannah peržvelgė dėžę su žiobarų dekoracijom. Profesorei jau pripratus prie jų pasaulio, visi daiktai ir priemonės nesiskiria nuo žiobarų. Jie visada kupini idėjų kaip papuošti namus, o burtininkai? Skraidančios žvakės ir saldumynai, kas daugiau? Antrą kartą pažiūrėjusi į turinį, Von Peach viską ištaukė ir sudėjo ant plataus suolo. Čia buvo juoda staltiesė, mažos eglutės, blizgučiai, indai, lemputės, žvakės, žaisliukai eglutei, kaspinai ir dar daugiau dekoracijų, o ir ne bet kokių. Visi papuošimai buvo juodos, žalios arba sidabrinės spalvos. Netrukus ant stalo pasirodė ir nulupti bei skiltelėmis supjaustyti mandarinai, keksiukai su klastuolių vardais, nuotraukom, "K" raidėm, žodžiais "Klastūnynas" ir dar daug kitaip dekoruotų, didelių ir mažų keksiukų.
-Klastuoliai, šaunu, kad atėjot padėti. Mano atnešti skanėstai ir papuošimai - jums lengvai prieinami. O kokių dekoracijų atsinešėte Jūs?- nusišypsojo Hannah,- nagi, metas puošti!- paragino ji ir pati ėmė tiesti staltiesę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Gruodžio 20, 2016, 09:57:04 pm
Lisette kupina šventiškos nuotaikos, ir vos girdimai niūniuodama Kalėdinę giesmę, šuoliavo į Didžiąją salę. Rausvaplaukei pražengus pro duris atsivėrė šypseną keliantis vaizdas: aplink mokiniai ir jų koledžų vadovai, kupini šventiškos nuotaikos, puošė savuosius stalus.  Prie Klastūnyno stalo buvo tik koledžo vadovė von Peach, kuri kiek aptvarkinėjo stalą. Laimei, visai netrukus ir kiti koledžo mokiniai ėmė rinktis į talką. Lisette, pasidėjusi savu kuprinę ant vienos iš kėdžių, ėmė traukti papuošimus. Deja, antrakursė nežinojo, kad Kalstūnyno stalas bus puošiamas tam tikromis spalvomis, tad ji atsinešė įvariausių spalvų žaisliukų, kurie tikrai visai čia netiko. Juk von Peach yra transfigūracijos mokytoja, turbūt moka keisti įvairių daiktų spalvas?- pamąstė rausvaplaukė. Jos galvoje krebždėjo įvairiausių stalo paveikslų - būtent kaip pagal mergaitę turėtų atrodyti koledžo stalas. Tiesa, Lisette savo kuprinėje taip pat turėjo keletą šokolado plytelių (kurios, beje, buvo įvyniotos į žalią popierių) ir padėjo jas ant stalo. Visai netrukus ant stalo atsirado mandarinų ir įvairių keksiukų, su dar įvairesniais papuošimais. Ant vieno iš jų buvo ir rausvaplaukės vardas. Lisette, paėmusi vieną mandarino skiltelę ir sulaukusi kitų Klastūnyno atstovų, ėmėsi darbo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tom William Riddle Gruodžio 22, 2016, 08:36:39 am
Mikalojui atėjus į didžiąją salę, prie koledžo stalo stovėjo tik vadovė ir maža rusvaplaukė mergaitė, galbūt kokia antrakursė. Vaikinas apsidairė, visur dirbo mokiniai su savo koledžų vadovais, o jų tebuvo du prie profesorės von Peach šono. Šeštakursis pavydžiai pažvelgė į raudona bei auksine spalvomis papuoštą stalą, kurio viduryje puikavosi mėlyna, amžina ugnimi deganti žvakė. „Jei tik ne tie tarpkoledžiniai vaidai bei varžybos, paprašyčiau draugės ir mūsų žvakę taip uždegti.“ Apmaudžiai pamintijo vaikinas ir iš kuprinės išsitraukė be galo ilgą, žalią, gyvatės formos žvakę.
-Sveiki profesore, štai ką atnešiau. – tarė Mikalojus ir išvedžiojo lanksčią gyvatę aplink stalą, tada padegė jos galvą, ir aplink žvakę sukūrė skydą, kad mokiniai nenusidegintų bevalgydami.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Akilanda Gruodžio 22, 2016, 05:39:21 pm
Pasišvilpaudamas, kūliais besiversdamas, lėkdamas pro šarvus ar numesdamas vieną, kitą ar trečią paveikslą, Akilanda skriejo Hogvartso koridoriais. Vargšas tas, kuris pasitaikė jo kelyje, mat šis nenaudėlis turėjo kalną sniego gniūžčių ir mokinį ar net kokį mokytoją nepabūgdavo apmėtyti.
Deja, kažkaip mažai mokinių jis sutiko beskrajodamas. Nusprendęs pasidarbuoti Didžiojoje salėje, jis kone griūte įgriuvo ten ir, jo nuostabai, išvydo ten kone visą Hogvartsą. Jo akyse įsižiebė įprasta pasiutėliška ugnelė ir šis, nusprendęs papokštauti, nušvilpė pro salės kampus, nuplėšdamas kiekvieno koledžo vėliavą ir vėl atskriedamas prie mokytojų stalo.  Žinojo padauža, kad mokiniai puls gelbėti vėliavų, tad dainuodamas įkyrią dainelę, jis vis suko ratus nuo vieno stalo prie kito, apmėtydamas kelis mokinius gniūžtėmis ir nešiodamasis iš paskos vėliavas.

((Tereikia iš Akilandos atimti vėliavą. Iš vieno koledžo turi būti 2-4 mokiniai - ne daugiau. Laiko turit iki gruodžio 24 d. 18:00. Sėkmės))
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gruodžio 23, 2016, 08:38:35 pm
Gi vėluoti visada buvo madinga - tokia taisykle rėmėsi ir klastuolė, tikroji klastuolė, slypina nekaltučio avinėlio kūne. Ir dabar, dėvėdama vien tuo, kas galėjo normalių bobelių pavadinta tik megztiniu (jeigu dengs šikną - bus suknelė!), kurį bent jau kiek pridengė uniforminis apsiaustas, kartu su ryškiais raudonais kerzais - galbūt tąją spalvą pasiėmė iš Sirėjos mylimųjų batų spalvos, kad vienur buvo paprasi nunešioti sportbačiai, o kitur..
Net antakį pakėlė iš nuostabos, užmačius vien du - ne, tris, klastūnyno atstovus. Žinojo, kad šie nusivažiavo, ar koks gi skirtumas tos tradicijos, bet kur dingo visi stereotipiniai perfekcionistai klastuoliai, nenorintys pralaimėti prieš kitur? Kur dingo ta buka, bet bent jau klastingesnė durnystė, kuri visad supo mokinius?
-Neblogai,- mestelėjo vaikinui, kaip tik degančiam žvakę, pilnai išreiškiančią gyvatišką jų koledžo prigimtį - ar tai, kaip kad ir gyvatės jie nemėgo paisyti tikrų daiktų panaudojimų, todėl ir pati Karasuna įsitaisė ant stalo, perkryžiuotas kojas įsitaisydama ant suolo, o pati užversdama galvą į visų mandrų spalvų vėliavas. Jau ir skųstis norėjo, ko jų čia tiek mažai, ar visi klastuoliai staiga maro išmarinti buvo ar kas, kai prieš akis praskriejo visų mylimiausio vaiduoklio kontūrai, privertę merginos antakį sutrūkčioti. Gražiausia, ką gi dabar tasai pasiutęs niekšas iškrės per paikybę?
Išleidusi gilų atodūsį ir nušokusi nuo stalo, ji tik šviesių akių krašteliu teužmatė, kaip garbingų žalių ir sidabrinių spalvų klastūnyno vėliava buvo tempiama tolyn, kartu su kitomis trijomis - dar giliau atsidususi, mergina jau traukėsi lazdelę, kai šalto sniego gniūžtė pataikė jai kiek žemiau kaklo, nors ir tuomet aiškiai matėsi, kad taikymo centras buvo iškirptė, kuri ir nebuvo tokia didžiulė, vis retas iškrypėlis būtų atsisakęs baltą suknelę kaip nors sušlapinti. Šlykštu.
-Conjunctivitus,- išsitraukusi lazdelę pamosikavo aplink, nukreipdama patį burtą į vaiduoklį, galbūt vien iš paprasto smalsumo, tenorint sužinoti, ar ir vaiduoklių nebegyvos akys ką pajaustų per efektą, vis būtų juokingiau ir daug lengviau, jeigu šis netyčiomis atsitrenktų į sieną ir pro ją pralįstų, bet nebegalėtų kartu persinešti ir taip lengvai pagriebtų vėliavų. Lazdelės galiuku kiek pabaksnojusi į putlesnę apatinę lūpą, tarsi tolimiau darydama savotiškus eksperimentus, mergina dar kartą kažką sumosikavo,-Entomorphis.
Va, ir vabzdys turėtų blogiausiu atveju suveikti, argi ne?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Gruodžio 23, 2016, 09:13:25 pm
Lisette nežinojo, kur dėti įvairius papuošimus ar žvakes, tad tiesiog kartkartėmis klastingai (o gal pavyždiai) žvelgdavo į kitų koledžų stalus, prie kurių darbavosi tikrai nemažai mokinių. Visai netrukus į didžiąją salę įskrido vaiduoklis, kurio, deja, rausvaplaukei dar niekada neteko matyti. Tiesą sakant, antrakursė nė nežinojo, ar viskas, ką dabar ji mato, yra tikra. Juk aš neturėčiau matyti vaiduoklių,- pagalvojusi Lisette pasitrynė akis ir dar kartą atidžiai pažvelgė. Visą šį susirūpinimą vaiduokliu išblaškė sniego gniūžtė, skridusi tiesiai mergaitei į kelį (kuris ir taip skaudėjo dėl gan didelio rausvaplaukės ūgio). Antrakursė susiėmė už skaudančios vietos, tuo pačiu žiūrėdama kaip kitus mokinius pasiekia maži sniego kamuoliai. Labiausiai la Claire žvilgsnį pritraukė ant stalo sėdėjusi mergaitė (nors tiesą sakant, nelabai į tokią panaši,geriau pasakius mergina), kuri taip meistriškai valdė savo burtų lazdelę. Oho,- ypatingai sukaustytu žvilgsniu nustėro mergaitė. Lis taip pat išsitraukė savąją burtų lazdelę iš kišenės, tačiau tik pasukiojusi ją tarp pirštų įkišo atgal. Nors mergaitė jau nebuvo pirmakursė, tačiau buvo tikra, kad nesugebėtų nuveikti kažko ypatingo su savąja lazdele, (juk ji buvo viso labo antrakursė, kuriai tikrai retai tekdavo naudoti burtus). Galbūt klastuolė, kuri sėdi ant stalo, galėtų burtais atkreipti vaiduoklio dėmesį, o aš tuo metu galėčiau paimti vėliavą,- pamanė Lisette ir nuėjo prie bendrakoledžės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gruodžio 23, 2016, 09:39:00 pm
Žinoma, nutikti nieko nenutiko, gal tik atrodyt tegalėjo, kad padaužiškas vaiduoklis skraidant ėmė svyruoti į visas puses - tai tikriausiai buvo jo pasirodymo dalis, o gal protingai bandė išvengti į jį skirtų lazdelių mostelėjimų, priešingai negu buki pagrindiniai veikėjai vienose, kitose ir dar penkiuose trilijonuose kitų filmų ir knygų. O gal jis kiek ir pamažėjo? Dar, žiū, įsistebeilyk kiek geriau, ir neegzistuojančius sparnelius užmatysi ant jo nugaros. Na, bet žinoma, nebūtų nieko keisto, jeigu gyviesiems skirti kerai neveikia ant vaiduoklių - nors dėl paskutiniojo kilo abejonės, gal ji nepataikė? Tikrai buvo užtektinai galinga kaip burtininkė, meistriškai pasinaudojant ir savo turimomis galiomis, ir pasiskolindama tas menkas Junko magiškąsias galias, ką jau kalbėti apie Karasunos tikrosios kilmės stiprumą. O ir burtai buvo reikiami, žinoma, gi reikėjo visose turimose galimybėse ruoštis karui.
-Labutis,- suulbėjo, išgirdusi žingsnius už savęs, net neatsukdama žvilgsnio į atėjūną - tai tikriausiai buvo toji mergužėlė, kurios žvilgsnį jautė įsmeigtą pas save, tą patį bylojo ir tylesni žingsniai, kurie buvo vos girdimi tokiame koledžų šurmuly,- Junko Enoshima, malonu. Prisijungsi prie manęs?
Pagaliau šviesių akių žvilgsnį nukreipusi nuo Akilandos į rausvaplaukę merginą, kiek pakeldama antakį. Neatrodė, kad kiti klastuoliai, ar tie menki jų skaičiai buvo užtektinai pavyzdingi, kad gelbėtų ką per koledžo vėliavą, tad tikriausiai geriausia bus manyti, kad reiks apsisukti dviese. Nors ir gerai - bus šiokia anokia praktika, ypač jeigu galima antrakursė, kaip spėjo pagal išvaizdą, sutiks jai padėti.
-Turi idėjų? Flipendo- vėl persisukusi į šiandieninį neklaužadą, merginą dar kartelį sumosikavo lazdele aplinkui, žiūrėdama, kaip Akilanda nubloškiamas dar toliau, į ką atsakė dar didesniu gniūžčių kiekių metimu į jų - ar bent jos - pusę. Nuo vienos išsisuko pasilendama į kitą pusę, kita rėžėsi į stalo kampą, pataikydama ir į jos šlaunį ir verčiant odą pašiurpti iš šalčio - liežuvio galiuku persibraukusi per apatinę lūpą ji tvirčiau rankoje suėmė lazdelę, žvilgsniu klajodama po Akilandos skraidymo vietas. Praktika, praktika..
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Gruodžio 23, 2016, 10:45:27 pm
-Sveika,- kiek nedrąsiai, o ir tikriausiai per tyliai, tarstelėjo antrakursė klastuolei,- aš Lisette,- mergaitės veidą papuošė šypsena, nors kita klastūnyno atstovė to ir nematė. Kai galiausiai šviesios akys atsisuko į rausvaplaukę, ši dar kartelį nedrąsiai pakėlė lūpų kamputį.
-Ak, taip, aš tikrai norėčiau prisidėti prie užduoties,- užkišdama rausvų plaukų sruogą už ausies atsakė,- juk vistiek nieko neveikiu,- nedrąsiai ir gan nejaukiai nusijuokė ji, nusukdama žvilgsnį į kitus mokinius, bepuošiančius savus stalus, tuo pačiu patrindama skaudantį kelį,- na, aš manau, kad tu galėtum atkreipti vaiduoklio dėmesį naudodama burtus,- pradėjo kalbėti Lisette, akimis sekiodama Junko lazdelės mostus,- o aš tuo tarpu galėčiau paimti vėliavą,- patraukė plaukus, nukritusius ant veido,- na, tai ką manai?
Lisette žvilgsnis lakstė visur: tai į vaiduoklį, tai į pagrobtas vėliavas, tai į duris, tikėdamasi, kad ateis dar koks klastūnyno atstovas ir galės padėti įvykdyti užduotį. Dar kartelį nusukus žvilgsnį į salėje skraidantį Akilandą, rausvaplaukė pastebėjo jos link skrendantį sniego gniužulą. Laimei, mergaitė spėjo pasilenkti ir išvengti to šalto smūgio į veidą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gruodžio 24, 2016, 12:21:43 am
-Atrodo, kad būsim vienos, Lisette,- pusę lūpų šyptelėjo jinai, ranka paplekšnodama ant stalo šalimais, kad jeigu nori, tegul sėdasi vietoje tokio baimingo drebėjimo šalimais,- Na, nors dviese geriau negu vienai.
Ak, ir kas per gera, kalėdinė nuotaika įsisuko į šią merginą, tokiu draugiškumu persipildžiusią - kelias sekundes pagalvojusi apie jos idėją, mergina lėtai linktelėjo.
-Žinoma, man tinka. Sakyčiau, kad tau verčiau derėtų ir kaip bėgti stalu, kad pasiekti, arba kaip iš nugaros užsliūkinti, kad nepastebėtų viso to. Nors blogiausiu atveju įkalinsim jį burbule ir kartu su vėliava pastatysim į šios vietą..,- murmtelėjo panosyje, tik tada pakeldama galvą į jaunesnę klastuolę,- O burti, nenori tu? Galėtume gerai Akilandą tai į vieną, tai į kitą pusę pamėtyti su "Flipendo" kerais, žinai.
Lūpose susiformavo maža šypsenėlė, vis kartais buvo smagu būti ir tokiai palyginti nuobodžiai, ar tai įprastai - galbūt ją veikė Kalėdinė ir apskritai šventinė nuotaika, galbūt tai tebuvo visų minčių sutelkimas į artėjantį karą, kas vertė visą kitą atrodyti nuvalkiotai ir nevertu jos dėmesio.
-Gerai, pradedam?- pratarė pro petį, kai dar viena gniūžtė nusileido prie pat kojų, baltu sniegu papuošdama ryškaus raudonio kerzus,- Oppugno.
Daugumai lėkščių ir įrankių pradėjus skristi į Akilandą, iškarto jo perregimame veide išvystant sutrikusią miną, kol klastuolė prikando lūpą. Šūdas. Ką gi, rodos, bus dar ką papildomo tvarkyti. Nežinodama, ar Lisette darys vienaip ar kitaip, Karasuna tiesiog linktelėjo parodydama, kad dabar yra geriausias metas veikti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Gruodžio 24, 2016, 09:01:34 am
-Ko gero taip, būsim vienos,- atsakė Lisette, dar kartelį pažiūrėdama į duris. Rausvaplaukė prisėdo šalia Junko, kai ši paplekšnojo ant stalo. Staiga šaltis ir šioks toks skausmas pasiekė antrakursės petį, kuris galimai buvo skirtas šalia sėdinčiai klastūnyno atstovei. Valydama sniegą nuo uniformos apsiausto, Lis atsisuko į Junko:
-Na, nemanau, kad bėgti stalu yra pati geriausia idėja, juk vėliau čia bus dedamas maistas,- pakėlė antakį Lis,- jeigu abi naudosim kerus, tada kas paims vėliavas?- nusijuokė raudvaplaukė, iš dalies labiau vengdama naudoti burtų lazdelę. Gavus ženklą, Lisette ėmė bėgti vėliavų link, kol Junko mėtė stalo įrankius į Akilandą. Kai antrakursė jau buvo visai šalia, dar viena gniūžtė pasiekė jos kelį.
-Velnias,- sau po nosimi suburbėjo, tačiau mergaitė stengėsi nekreipti dėmesio į skausmą ir pagriebė porą vėliavų (kurios, tikėjosi, bus lengvesnės). Vos pastebimai šlupčiodama, Lisette, nešina vėliavomis, parbėgo pas Junko.
-Kur man jas padėti?- paklausė priešais sėdinčios klastuolės, tuo pačiu dar kartelį pažiūrėjo į duris su viltimi, kad pasirodys dar koks klastuolis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tom William Riddle Gruodžio 24, 2016, 11:36:14 am
Žvelgdamas į dvi rausvaplaukes klastuoles: vieną gal antrakursę, kitą gal kokią penktakursę arba ketvirtakursę Mikalojus gavo sniego gniužtę tiesiai į galvą. Ir taip papurę, neklusniai į šalis išsidraikę jo poilgiai rudi plaukai dabar buvo papuošti šiokiu tokiu sidabrišku atspalviu. Gal būtų atrodę ir neblogai, tačiau sniegas tuojau ištirps, žinojo šeštakursis, ir tada plaukai nebekris taip gražiai. Iškėlęs savo kukmedžio lazdelę paleido šiltą srovę į savo ševeliūrą, kuri turėjo  greitu laiku išsidžiovinti. „Akilanda“ burbtelėjo klastuolis ir stebėjo abi rusvaplaukes, kurios visokiais keistais būdais mėgino atimti iš poltergeisto koledžo vėliavą. Mažesnei mergaitei parbėgant su net keliomis vėliavomis ir šiek tiek šlubčiojant Mikalojus prajuko.
-fainas spektaklis panelės, tik buvo tai galima padaryti paprasčiau ir neaukojant savo sveikatos, bei, žinoma, neprisidarant papildomo darbo. Acio indus, reparo. – ėmė vaikinas komanduoti lazdelei, o šioji lyg nuo įgudusio jaunimo futbolo komandos judesių pildė jo norus tarsi kokia palaikymo šokėjų komandos vyriausioji, oi atleiskite, durniausioji blondinė.
-ir ką tu veiksi su šitiek vėliavėlių? – primerkdamas akį pasiteiravo tamsiaplaukis pas jaunesniąją klastuolę. Žvelgdamas į švilpinukus ir grifus, mėginančius atimti savo vėliavas iš to vištgaidžio Akilandos. Toji ilgakasė grifė, atrodo, vėl naudojo psichologinį spaudimą, jog gautų tai ko nori. Mikalojus Tomas sudrebėjo prisiminęs ant savo kailio patirtus užvaldymo kerus dar būnant trečiame kurse. Tada atsisuko į vyresniąją rusvaplaukę ir smerkiamai nužvelgė jos apdarus.
-gal žadi vaidinti kalėdų senelio meilužę? – patraukė jis per dantį merginą burtų lazdele raitydamas ore iš snaigių sidabrines gyvačiukes, ir palikdamas sūkuriuoti virš klastūnyno stalo. - tada aš mielai pavaidinsiu kalėdų senelį. - pridūrė toliau mikliai darbuodamasis lazdele.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gruodžio 24, 2016, 10:46:28 pm
-Nieko nieko, nešvarumus lengva nuvalyti,- mostelėjo rankoje laikoma lazdelę lyg patvirtindama, kad jaunesnioji nekreiptų dėmesio į tokias smulkmenas. Nors rodos, Akilandą jauką pagavo taip ar anaip, o Lisettė pilnai pasičiupo vėliavas, net kelias, kartu it koks paklusnus šunelis sugrįždama pas vyresnėlę - tuomet ir kas kitas nusprendė prie jų prisijungti, pats laikas!- Oj, atsiprašau labai širdingai, ponaiti vėluojantysis, kodėl tuomet ankščiau prie kompanijos neprisijungėt?
Na, žinoma, indai sutvarkyti, koks gi skirtumas, kad būtų ir pati gebėjusi juos sustatyti į vietas, o ir įskilo vos vienas kitas, kas palyginti su jų originaliu skaičiumi yra niekis. Burtų pagalba pamosikavus aplink ir reikiamą, klastuolių garbę reiškiančią vėliavą gražinus į jos įprastinė vietą, visas kitas numetė į kampą, tiesiog gūžtelėdama pečiais.
-Mums reikėjo tik mūsiškės, su kitom žmonės tegul daro ką nori. Nors puikiai pasidarbavai, Lisette, priešingai negu tik komentuoti sugebantysis,- šyptelėjo, perkryžiuodama kojas. Na, vėliavėlė atgauta, tad tikriausiai derėjo prisiminti pagrindinę priežastį, kodėl tokia didžiulė žmonių dalis čia susirinko - tarsi nuobodžiaujant, tarsi veikdama šį aną, kas pasitaikė po ranką, mergina suko lazdelę ratu, kol į galvą šovė mintis. Žinoma, dekoracijos - o nuo ko gi pradėti geriau, negu nuo savęs pačios.
Mintyse jau įsivaizduodama kažkokią hibridinę versiją tarp sidabrinių gėlių karūnos ir žalios girliandos, ji toliau piešė apskritimą, kol it iliuzionistų naudojamas nosinių traukimo triukas ėmė rastis tokia pat girlianda\karūna, kaip kad ir buvo įsivaizduota, kaip tik puikiai įsitaisanti ant jos galvos, kur mergina nieko nelaukdama šią ir patupdė. Net Lisettei tokią pat kurti pradėjo, kai vyresnysis vaikinas rėžė savo remarką.
-Oooh~?- suklapsėjo akimis Karasuna, net pasigailėjo neužsidėjusi netikrų blakstienų dėl papildomos dramos. Rodėsi, vaikinas irgi užsiėmė dekoracijų kūrimu, tad ji greitai mintyse suformulavo įprastinę, tik Klastūnyną atspindinčių spalvų kalėdinę kepurę, ar tai tąją, kur visur dėvi Kalėdų Senis. Vos šiai įgavus realią formą ir realybėje, mergina metė ją į klastuolio pusę, mirktelėdama viena akimi,- Ar tai reiškia, kad jau galiu sėstis ant tavo kelių ir vardinti savo norus?
Valiūkiškai nusišypsojusi, ketvirtakursė ir toliau ėmė tęst tokios pat, kaip kad dėvėjo pati girliandos kūrimą, pabaigtąjį variantą perduodama Lisettei, jeigu ši vis dėlto norėjo bent kiek pasipuošti ir pati.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tom William Riddle Gruodžio 25, 2016, 01:18:20 pm
Mikalojus Tomas Lisztas nusižiovavo raitydamas jau kokią septintą gyvatėlę, jam darėsi nuobodu nuo tokio darbo, veikiau jau eitų pagaudyti aukso šmaukštą ir paskraidyti su snaigėmis.
-žinoma. Komentatoriaus darbas geriau apmokamas negu šokėjų. – mirktelėjo tamsiaplaukis, linktelėdamas jaunesniosios klastuolės pusėn. – be to, kam prisijunkti? Jeigu ir taip iš šono gražu pasižiūrėti, kaip dirba gražios panelės, besiraitydamos it gyvatės? – klastingai šyptelėjo šeštakursis ir ėmėsi raityti naują dekoraciją. Rodės jau visi koledžai buvo atgavę savo vėliavas, o Akilanda sukiojosi aplink mislydamas kokią gi dar čia škądą iškrėtus. Mikalojus lengvai nužvelgė vyresniąją rusvaplaukę, tada kitų koledžų merginas, kurios buvo panašaus amžiaus kaip ir klastuolė, visos kitos dar vaikučiai. Švilpės jam pasirodė kažkokios pilkos, varnės paprastos, eilinės merginos, dažnai sutinkamos gatvėse, „Mano motina ir įmotė tikriausiai buvo gražiausios varnanagės per visą šio koledžo istoriją.“ Dingtelėjo vaikinui galvon prisiminus Cho Chang, jo gimdytoją, nuostabiais, blizgančiais juodais, liemenį siekiančiais, tiesiais plaukais, ir Natalie Pieriną Wright, jį užauginusią moterį, aukštą tvirtą merginą, banguotais aukso spalvos plaukais. Žvilgsniui nukrypus į grifų gūžtos stalą, užkliuvo tik Tris Riddle, mergina ilgais tamsiais banguotais plaukais ir tamsiomis akimis. „Dabar tegul jiedvi su vyresniąja rusvaplauke klastuole dalijasi dviejų gražiausių merginų Hogvartse titulą.“ Nusprendė šeštakursis. Paklaidžiojęs po koledžų merginų veidus akimis vaikinas vėl jas įsmeigė į žalius apvadus, kuriais mėgino apvedžioti gyvatinius snaigučių debesis, pavyko puikiai, tikriausiai jis gimė meistriškai valdyti lazdelę. Staiga, į šeštakursio galvą ėmė brautis keistos mintys, jis prisiminė, kaip jį užauginusi įmotė kalbėjo su nuodų ir vaistų profesoriumi apie kažkokią Sibilės Treloni, buvusios Hogvartso ateities būrimo profesorės ištartą pranašystę per didįjį Hogvartso mūšį. Šį dalyką Mikalojus nuklausė priėjęs prie įmotės kabineto. Klausymasis buvo yda, bet nieko jau su ja nebepadarysi. Vydamas tas mintis šalin vaikinas pamatė link jo skriejančią kalėdų senelio kepurę, išburtą tos vyresniosios rusvaplaukės. Išgirdęs jos klausimą klastingai pamerkė akį.
-Žinoma brangute, jeigu tik per šiuos metus buvai gera ir klausei mamytės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gruodžio 25, 2016, 11:47:25 pm
Žinoma, pats dekoravimo procesas buvo savotiškai nuobodus, nereikšmingas, netgi - kam gi reikėjo tos visos konkurencijos, kam reikėjo rodyti, kuris koledžas buvo geriausias, kai visvien varžytuvės buvo labiau tarp mokinių, kurie nebuvo užtektinai kuklūs, kad nesirodytų ir nesigirtų esą geriausi. Žinoma, tai netrukdė jai toliau kurti dekoracijų, net ir mislijant tokiom ir anokiom temomis, kartu bandant atrodyti it pasiutusiai žaviam žvėreliui, jau užsikariavusiam karalienės vardą. Žinoma, iš šono tai neskambėjo it mielas ar didingas pareiškimas, bet mieli ir maži žvėreliai buvo mirtina kombinacija, ypač įkišant savo aštrius nagučius taip giliai į suminkštėjusią širdį, kad žmogelis nė nepajustų.
Nušokusi nuo stalo, vis nebematė daugiau reikšmės čia sėdėti, ypač kai puošti viską toliau, labiau, gražiau! derėjo - pasitikinčiu savimi žingsniu atkulniavusi ligi vaikino, kurio uniforma didžiai skelbė jo mirtingųjų sukūrėjų duotą vardą, jinai džiaugsmingai išsišiepė. Va šitas, šitas jai jau patiko. Pasistiepusi ant kojų galiukų ir permesdama ranką per šio petį - ak tieji gyvenimo sunkumai, kai papai didesni už ūgį, o šis tesiekia menkus 1.59 centimetrus, o kerzai pridėda dar vieną prastesnį ir net nejaučiamą centimetrėlį - ji džiaugsmingai palingavo galva, vos ne it slaptą žinutę perduodama visą kitą vyresniajam.
-O kas, jeigu nebuvau, mhh~? Ar Senelis Šaltis bausmes mėgsta skirti paveikslų galerijoje, kad jau toks retas joje apsilanko?- murktelėjo į ausį, jo pasirinkimas bus, ar norės kada dar su ja susitikti ar ne, vis Karasuna buvo mergina, pasiryžtanti viskam - bent jau tol, kol tai nevarė jai nuobodulio. Nors kas gi galėjo būti smagiau nei bandymas susižinoti, ligi kiek toli žmonės gali eiti su tokiais jos komentarais, kol bus tokie nesusipatoginę ir pilni šlapių sapnų visiems meteliams pilniems, kartu vardinant ją šleikščiausiais, kaip išneša jų menkos galvelės, vardais, kurie idant net nebuvo tokie pasišlykštėjimo kupini?
Džiaugsmingai atsiplėšusi nuo žymiai aukštesnio vaikino, ji apsisuko ratu, viso to viduryje dar kartą mostelėdama lazdele - nuotaika pasidarė tokia gera, nesitikėjo, kad paprastas ir nekaltutis pasisėdėjimas prie stalo atneš tokį juoko priepuolį, kurį puošė linksmumo kaspinai. Galbūt vien dėl šitos menkutės priežasties ji sugalvojo Klastūnyno stalą papuošit mandra staltiese, visa sidabrine ir su mažais, mielais juodais nėriniais, einančiais iš kraštų - nuo šių dar kabėjo žali, maži, bet gražiai iliuzinių žvakių šviesoje žibsintys karoliukai. Kol visą stalą "aprengė" tokia dekoracija, praėjo palyginus ilgesnė dalis laiko, vis merginai nepavyko visko sukurti vienu metu, ypač ant tokio dvimetrinio, gal ir ilgesnio stalo. Pabaigusi ji nusibraukė ir už ausies užkišo nepaklusnią plaukų sruogą, kelis kartus giliau įkvėpdama - neturėjo tokie burtai, kad ir oficialiam Junko koledžui skirti jos taip išvarginti, bet tiesos gi nepaneigsi, o jei reikėjo net daugiau praktikos. Su paskutiniu gilesniu atokvėpiu ji atsisuko į Tomą, veidą vėl puošė šypsenėlė, tarsi be žodžių klausianti, ką jis dar per vieną iš gražiųjų stalo dekoracijų imsis kurti, o galbūt laukiant kokio pagyrimo dėl jos darbo, vis ir mielo šunyčio vaidmuo jai kartkartėmis tikdavo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tom William Riddle Gruodžio 26, 2016, 11:16:15 pm
Tomas jau baigė lankstyti ore paskutinį apvadėlį, kai pamatė link jo atžygiuojančią tą žavingą mažutę klastuolę, kuriai paskyrė klastūnyno karalienės karūną. Viena kita sekundė ir Junko, spėjo nužiūrėti vardą ant žalios uniformos, viena ranka jį apkabinusi, pasistiepusi ant pačių pirštų galiukų, džiaugsmingai palingavo galva. „Visai kaip kobra.“ Dingtelėjo vaikinui. „Tai va, ką dovanosiu savo draugei per Kalėdas.“ Nusprendė klastuolis ir nuo širdies tarsi akmuo nusirito. Junko prakalbus tiesiai jam į ausį šeštakursis jautėsi lengvai ir laisvai, tarsi vos mostelėjęs rankomis galėtų pakilti ir nuskristi su visa jį apkabinusia rusvaplauke.
-hmmm... paveikslų galerijoje? Ką tu nori tuo pasakyti? – mįslingai nutęsė jis vaizduodamas visišką aviną. Kai mergina atsiplėšusi ėmė dėlioti žalius karoliukus ant staltiesės, tarsi papildydama jo žaliai sidabrinių snaigių debesis virš stalo, Tomas priėjo ir lengvai timtelėjo jos plaukų sruogelę.
-Ak, jei buvai bloga mergytė... na, kalėdų senelis tokių neaplanko, deja. Tokia esti didžiausia jo bausmė, neišvysti jo, šaltą kūčių naktį savo kambaryje, prie jaukaus židinio, kuris menkai tešildo, palyginus su kalėdų seneliu. – tada atsitraukė ir ėmėsi kėdžių atkaltes dabinti žaliais šilko kaspinais.
-nuostabūs karoliukai, - tarė jis trumpam pažvelgdamas į besidarbuojančią koledžo draugę, - kaip ir tu pati. – pamerkė akį, ir šaukiamaisiais kerais pavogęs iš jos vieną žalią karoliuką, kaip tik kruopščiai Junko lazdele tempemą prie staltiesės, prisegė prie jos suknelės padalkų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gruodžio 27, 2016, 12:57:58 am
-Bet.. Ak,- liūdnu balseliu tarstelėjo, jau prie pat suolo braukdama netikrą ašarėlę. Žvilgsnį buvo nusukusi nuo Tomo, žiūrėdama į kitų koledžų atstovus ir stalų savininkus, bet vis pajuto, kaip jis priartėjo ir net žaismingai timptelėjo vieną plaukų sruogelę - iškart šiam ją paleidusi iš pirštų mergina ir vėl atsisuko į jį, dėl vyresniojo klastuolio priartėjimo prieš tai vos ne visu kūnu atsiremdama į jį, toliau tęsdama verkšlenimo tiradas,- Kas gi dabar palaikys man kompaniją, kas gi dabar mane sušildys? Kad aš net kaip gera mergaitė laiku ateičiau, laukt neversčiau..
Nors šypsena netrukus sugrįžo, kaip ir primerktų akių žvilgsnis, įsmeigtas į vaikiną - vien šviesių spalvų rainelės, jau žaismingai žybsinčios dar labiau suspindo su komplimentu jos darbui, o tada ir jai. Net ir tylaus krizulio nesulaikė savy Karasuna, turėdama atbula ranka prisidengti veidą, ar bent tai burną ir šypseną, kuri kitų atveju ir už kilometro šviestų. Žinoma, kas buvo geriau negu kito supratimas, ant kiek tobula tu buvai? Ak, šitas vaikinukas tiesiog šokoladiniu tortu maitino jos viduje augančias narcizų gėles, kurių ir pieva priaugusi buvo per didžiulė jau.
-Bet žinomaaaa..- nutęsė, apžiūrėdama naująjį papuošimą suknelėje ir apvalų karoliuką pakeisdama į mielesnės formos žvaigždutę, akimirkos apimta net išsiburdama pakabuką, priderintą kaip tik prie stalo ir pačio koledžo - rodos, mergytė per daug įsismagino, ypač iškart po to nueidama prie bedirbančio Tomo, kartu paduodama jam papuošalą ir pasikeldama plaukus, tarsi be jokių žodžių prašydama užsegti, kartu rasdama progą ir vėl kalbėti tuo tylesniu, ale labiau pasiūlymams tinkančiu balseliu,- Jeigu tik norėtumei, mielai parodysiu ir dar nuostabesnes savo dalis.
Net nesijudindama iš vietos, vistiek palyginus arti stalo stovėjo, klastuolė ir vėl mostelėjo lazdele, šį kartą stiklines ar taures ant stalo priderindama prie Tomo sukurtų kėdžių ir šias papuošdama tokiais pat žalio šilko kaspinais, sukurdama dar vieną derančią jų komandinio nekomandinio darbo dekoraciją. Na, argi nebuvo jie tiesiog tobula gyvačių komanda?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 27, 2016, 02:10:59 pm
Aukšta, 170 cm, tvirto sudėjimo mergina atsidūrė už vos penkiais centimetrais aukštesnio draugo žalia uniforma nugaros, prie kurio visu kūnu gašliai šliejosi gerokai žemesnė rusvaplaukė. Beatrice liepsnojantį įtūžį dar pakurstė patylomis iš klastuolės lūpų ištrūkę žodžiai. „Ji jam gali parodyti ką? Ji siūlo jam seksą? Na ne, ši mergšė jau nuėjo per toli!“ suurzgė keršto ištroškusi pabaisaa, užgimusi grifės krūtinėje. Ji nukreipė Šeivamedžio lazdelę į vaikiną ir mintyse ištarė „Imperio“ bežodžiai kerai, kaip ir visada Tris pavyko puikiai. Su malonumu ilgaplaukė stebėjo, kaip jos draugas apkabina rusvaplaukę ir kilstelėjęs ją nuo žemės atsisuka į ją. Dabar penktakursė jau buvo pastebėta klastuolės, todėl palikusi vaikiną stovėti kaip tikrą aviną į tolį žvelgiančiom akim, tarsi skydą užstoti jas nuo budrių mokytojų akių, kurie šiuo metu paskendę šurmulyje kreipė dėmesį tik į stalų dekoravimą, veikė žaibiškai. Pačiupusi mergiūkštę už menko drabužėlio visai prie pat krūtų, ištraukė iš vaikino rankų ir pakėlė prie pat savęs, jog rusvaplaukės snukelis atsidūrė vos per kelis centimetrus nuo josios veido.
-klausyk tu, kekšele! – sušnabždėjo grėsmingu meco sopranu klastuolei į ausį – nekišk savo bukų trumpų pirštų prie Tomo! Ir jei nori prieš ką nors apnuoginti savo karviškus papus, pasirink kitą objektą, girdi? Jis mano. – jau kone šnypštė grifė, taršydama merginą, kurios kojos beviltiškai tabalavo ore. – ir šie menki drabužėliai nepadaro tavęs gražesnės, esi viso labo kokių metro šešiasdešimties klumpė, nepanaši net į padorią mažutę smulkutę fėją, mat tavo telyčiavas tešmuo lipantis ant savimi pasitikinčio naglo snukio, viską sugadina. Tomui gyvenime skirta atlikti daug daugiau, negu nudulkinti eilinę kalytę, jį pasirinko pats tamsos valdovas, todėl būk gerutė, pasaugok save ir savo nuvalkiotą pasturgalį, nuoširdžiai patariu. – paskutinį sakinį Tris jau šnibždėjo ketvirtakursei prisiklijavusi prie jos taip, kad net uodas tarp jų nebūtų nosies įkišęs. Tada pažvelgė į šviesias jos akis ir grėsmingai prisimerkusi jose paskendo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gruodžio 30, 2016, 09:06:59 pm
Su šypsena veide buvo atsukta į Beatričę - girdėjo merginą įniršusiai besiartinant, o gal tiesiog jautė, kaip dar viena mokyklos palaidūnė artėja prie jos, gi jas visas jungė toks pat ryšys, kaip būtų galima pasakyt. Net ir agresyviai sučiupta, pakelta viršun it atkartojant kokios dvikovos (kur tau dvikovos - verčiau kokio pasityčiojimo) iš filmo sceną, iš Karasunos Mei veido šypsena niekaip nepranyko - o vien žiūrint į dvi merginas, vieną aršią ir pasiruošusią muštis, keiktis ir spjaudytis, o kitą ramią it belgų karalius ir pajuokiamai išsiviepusią eina suprasti, kuri turėjo didesnę situacijos kontrolę. Ne veltui šaltas protas buvo aukščiau viso, netgi ir galinčio apimti irzulio - naaa, nebent ta proga, kai būna velniškai smagu širšti, pykti ir rėkauti, kai viską apima bejėgiškumo jausmas.
-Tarsi mane domintų kažkokios save galingiausia jėga laikančio vaikiščio paistalai,- tarp skambių juoko varpelių, išeinančių vis būnant tampomai pratarė, kai grifė pabaigė savo aršumo pasirodymą. Lengvai išsinėrė iš šios rankų, na, gal ir nevisai, bet pakeisdama poziciją ir užtektinai gerai persuko, kad Beatričei neliko kitos išeities kaip tik paleisti, nors gi merginos vistiek neatsiplėšė viena nuo kitos. Tarsi judvi būtų geriausiomis draugėmis permetė ranką per šios petį, pati prisiartindama - pati grifė kalta, kad taip iš arti norėjo regėti klastuolės snukelį,- Ir sakyk man, mergužėl, kodėl manai, kad lindimus pradėjau aš? Gi viiiiską apie mane žinai, įskaitant ir tai, kad jau turiu auką, kuriai noriu susukti protelį.
Primerkdama akis, pašaipiu balsu viską išsakant ir šviesių spalvų akimis tarsi leisdama pačiai grifei sužinoti, kur pilkose akyse žybsėjo mėlynos ruoželiai, kad jau taip įtemptai į šias spoksojo - nors ir neapsiėjo drapanų kekšelė be ironiško antakio pakėlimo, tarsi klaustų "tu rimtai?"
-Tikrai manai, kad gebėtum perskaityti mano mintis? Paklajoti ten, kur nuolat nulindusi mano sąmonė?- net suprunkštė iš juoko, vis dar laikydamasi arti Beatričės, vis dar būdama per šią permetus ranką ir prisiklijavus,- Žinoma, žinai banalius dalykus, whatever gi, čia lengva istorija, nieko įspūdingo ir tralala, bet rimtai? Mergužėl, esi tokia buka, jog manytumei, kad kaip svetimšalė kūne nežinau, kaip visiškai panaikinti bet kokios informacijos egzistavimą? Šitą dariau prieš tavo bevertės egzistencijos atsiradimą, tad bandyk ką nori, bet šūdą peši.
Smagiai suulbėjusi, tarsi ir toliau mėgautųsi žaidimu ar renginiu, kuris prisidėjo prie kalėdinio stalų papuošimo Karasuna atsiplėšė nuo grifės, atsistodama tiesiai prieš šią - kad ir koks būtų ūgių skirtumas, kad ir kiek šita mergyčka manėsi esanti geresnė už ją, tai neleido pranykti tai keistai pasitikėjimo aurai, kuri gaubė rausvaplaukę. Šviesias savo akis įsmeigė į jos tamsias, tarsi mesdama iššūkį, suprantamą tik jai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 31, 2016, 11:46:23 am
Išgirdusi iš rusvaplaukės galingų jėgų palyginimą ir Beatrice ėmė kvatotis, kvatojo taip, kaip tikriausiai jau seniai bebuvo kvatojusi. Juokas buvo švelnus, skambus tarsi varpeliai, tačiau su piktdžiugos priemaišomis.
-laikai save galinga? Tu, sena sukriošusi, nežinia kiek metų turinti pamėkle, jaunos merginos kūne, tai kokia ta tavo galia, jeigu net savo kūno nesugebi susirasti, naudojiesi svetimu, tarsi kokia valkatėlė maldaujanti prieglobsčio. Taršai kūną kaip tik norinti, net neturėdama savo ilgaamžiame išsiauklėjimo bagaže tokios sąvokos kaip elementarus pagarbumas šeimininkui, šiuo atveju svetimo kūno savininkei. Galbūt ji nenori voliotis visokiose lovose, tačiau tu jos to neklausi. – paleidusi klastuolę, nebuvo nustebinta jos apkabinimo, tiksliau netgi žinojo, jog ši padarys kažką panašaus, juk siurbėlės visada įsikabina savo gyvybės šaltinio, it elgeta nutriušusio penso.
-tavo mintis? Karasuna Mei, aš matau tavo sielą. O tavo mintys manęs nedomina, nemėgstu nei pornografijos nei fifografijos. Žinai, kaip dievai nubaudė Narcizą? Ogi privertė augti prie vandens, mato savo atvaizdą jame, vargšelis, baisiai nori paliesti, tačiau nei per kur. Tai gal tada manaisi perskaityti mano mintis močiute? – šleikščiu balseliu nusivaipė grifė, susikūrusi puikų oklumantijos skydą. – manai bijau tavęs? Kas manaisi esanti Karasuna Mei, tavo vardo ištarti nebijo net apsiseilėjęs švilpis atsilikusiomis smegenimis. Esi viso labo atmata, dvasios ubagė. – ji ir toliau įžūliai žvelgė į šviesias Karasunos akis ir leipo viduje juoku nuo minties, kaip kažkokia sieliūkštė, net nesieliūkšttė, gali jaustis nenugalima svetimame kūne. Atmintyje iškilo prisiminimų vaizdai. Kaip jis, sotinasi nekalto vienaragio krauju, kad palaikytų savo palaikę apdvėsusią gyvybę, tiesa, prakeiktojo rolę tada perėmė tas kyborgas Kvirlis. Prisiminė, kaip didžiulės galios pastangomis iškišo savo pabalusį snukutį pro neskalbtą jo pakaušį, vien tam, kad pamėgintų įkalbėti vaikiūkštį atiduoti išminties akmenį. Ir tada, vien nusususio vienuolikmečio pastangomis jis išnyko, pralaimėjo. Nes meilė valdo pasaulį, nes prakeikta kažkokios purvakraujės meilė sugebėjo padėti vienuolikmečiui jį sudeginnti, atimti iš jo tai, ko šitiek metų ieškojo. Ko gero Dumbldoras visgi buvo teisus, nors ir nulėkė kaip lėlė nuo aukščiausio pilies bokšto, paliko po savęs daug didesnę jėgą, sukurtą meilės. Net Sneipui meilė trukdė ištikimai jam tarnauti, pasukti sau skirtu keliu.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gruodžio 31, 2016, 11:09:33 pm
-Ak ak, kuo gi mes save laikome? Argi nesi tik paprasta hipokritė? Darai tokią prielaidą, kad esu sena, bet iš kur žinoti tau? Darai prielaidą, kad Junko man neleido nieko pasiimti, neleido man užsiimti jos kūno, bet iš kur tau žinoti? Ar ir tai, kad siūlau daugiau nei tik vizualų savo kūną, bet ir vėl, tai tik prielaida. Ir, žinoma, esi klaidinga ant tiek, kad pačiai ego pripažint neleistų.
Atsidususi - kaip ir buvo sakyta, su bukais buvo bereikšmiška ginčytis, kad ir kas per veikla savotiškai smagi tai buvo. Staiga ir visas noras kažką daryt pranyko, išnyko it dūmelis prasklaidytas aplink. Buvo nereikalinga bandyti ką per aiškiai egoistines klaidas (nors cha, kam gi kalbėti buvo!) savas parodyti pirštu kitiems.
-Taaigi,- apsisukusi rateliu, nutaisiusi tą miną it mąstytų, ir ramiu balsu tylomis vardindama lenkdama po pirštą, rausvaplaukė akis pakėlė į grifę,- Nesugebi atskirti žmonių, toliau, nieko apie šiuos nenutuoki, dar toliau.. Esi verčiau stereotipinė grifė, kuri menkina švilpius, moki tik mėtytis įžeidimais kai esi įniršusi, kai šie netgi nėra paremti tikru pagrindu, dėl ko lengvai pakliūni į žmonių spąstus.. Esi verčiau hipokritiška, kaip sakiau, nes ir šūdą nutuoki, ir pati su draugeliu galvoj turėdama varai savo nesąmones.. Manaisi esanti pasaulio bamba, ir vienintelė, kuri turi per stiprias galias, esi it prastai sukurta veikėja ir aiškiai nežinai kas yra ribos, kalbant ir žmonėse, ir apskritai savose. Ir, žinoma, sakaisi nei manęs bijanti, ir dar mano sielą reginti, bet imiesi visų apsauginių priemonių, nes realiai ir bijai. Bummer. Esi man reikalinga tiek pat, kiek būtų karvės išmatos, nors ir šios panaudojimą visuomenėje didesnį už tave turi.
Pasitaisydama Beatričės sujauktą uniformos apsiaustą ir mestelėdama ranka per nugarą it atsisveikindama, mergina priėjo prie Tomo - net nežinia, kodėl jį antruoju vardu vadino, galbūt tiesiog pamėgus buvo ilgo ir trumpo vardo derinį, kaip kad Karasuna ir Tomas; Mei ir Mikalojus - kaip aklą viščiuką viskam paklūstantį.
-O tu,- bakstelėjo nagu į jo krūtinę, primerktose akyse rodomą kažkokią neįskaitomą emociją - ar tai buvo pasityčiojimas? O galbūt gailestis? O gal mišinys tarp tolimesnio flirtavimo ir amžinojo pasiūlymo?- Kai nuspręsi nebebūti antriniu veikėju tokių nieko nevertų mergiokių gyvenime ir norėsi asmenybės ir galbūt kažką per lengvą pokštą iškrėsti jaunesniems Klastūnyno mokiniams, žinosi, kur mane rasti. Nebent esi mazochistas, tada su visu malonu prašom kentėti tokios nieko nežinančios ir stereotipus į širdį imančios grifės gyvenime.
Su mažyte šypsenėle veide apsisukusi ant savo raudonųjų kerzų ir jau palengva traukdama iš salės, klastuolė paskutinį kartą atsigręžė atgal, vėl saldžiu balseliu prabildama:
-Be to, Beatriče, esu tikra, kad klastuoliams nepriklausai, tai malonėk grįžti prie savo stalo, kol dar nesukėlei profesorių šurmulio. Ir gali pranešti, kad su Edgar norėsiu pakalbėti kada artimu laiku, kol tu bandysi atrasti savo didžius gyvenimo tikslus. Adios ir tikiuosi, kad atrasi tokią pat gerą asmenybę kaip aš,- mirktelėjusi viena akimi, Karasuna Mei nė neatsigręžiant patraukė iš salės, greitai pranykdama koridorių vingiuose.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 01, 2017, 05:17:22 pm
-reikalinga tau? – vėl nusikvatojo Beatrice išgirdusi eilinę narcizistinę panelės Mei kalbą – tu geriau pasidomėtumei, ar esi reikalinga man. Kas manaisi esanti? Atmatų karalienė? Eilinė nevertėlė ir tiek. jei nori pasikalbėti su Edgar, pati jį ir susirask, nes aš ne atmata, kad būtum mano karalienė. Tai tu kankinai berniuką ligoninėje! Gal nori, kad apie tai sužinotų panelė Evenstar? Ooo... aš galiu dėl šito pasistengti, nepatingėsiu dėl tavęs užkopti į direktoriaus kabinetą. Aš bijau nes naudojuosi oklumantija? Tai galbūt tu bijai, nes sprunki pabrukusi uodegą it kokia katė, gavusi sumyžtu laikraščiu per kuprą, nes vien mano pasirodymas sugebėjo ne tik nuvaryti tave nuo tavo koledžo stalo, bet ir išvyti iš salės. O kerėjimo pamokoje ohoho, kokia drąsuolė buvai, drąsi tik prieš beginklį, o viens prieš vieną bijai eiti, nes puikiai žinai esanti silpna ir mėgini tai atsverti mylėdama save, kalbėdama sau, jog esi tobula, nes niekas kitas daugiau tau to nepasakys, žinai tai, todėl mėgini bent pati nors truputėlį palaikyti savo psichologinę būklę, kad nesusirgtumei savivertės pažemėjimu. O jis netrukus pas tave ateis, o Karasuna – kalbėjo grifė toliau, pirštu rodydama į užvaldytą vaikiną – ateis kaip individuali asmenybė ir tada tu už viską sumokėsi. O man menkas malonumas būti prie šio stalo, nepaisant to, jog turiu į jį didesnes teises negu tu pati kada nors turėjai ar turėsi. – baigusi kalbėti mergina išklausė Karasunos atsisveikinimo ir pamojavo jai ranka išeinančiai iš salės.  – atmink Karasuna, kuo kvepi, tuo tepi, byloja liaudies išmintis, taip kad esi lengvas grobis bet kokiems žmonių ar nežmonių spąstams.  – šūktelėjo klastuolei pavymui. Tada atkerėjo vaikiną ir grįžo prie savo koledžo stalo. Jau žinodama kitą žingsnį į priekį.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mikael Zacharie Kovo 02, 2017, 12:27:57 pm
Mikael, vos tik tai kepurei paskelbus apie šio koledžą, iš kart nušoko nuo kėdės. Keista, tačiau kepurė per daug nedelsė pasakyti kuriam koledžui šis priklauso. Nors.. Ne. Nieko keisto. Kai esi keisčiausias net tarp keistuolių tai esi nuo pat mažens paskirtas gyventi vienatvėje. Nieko nelaukęs tiesiog nuėjo prie stalo ir šastelėjo į kampinę vietą. Kiek nuleido galvą, leisdamas visiškai baltiems plaukams užkristi šiam ant akių. Mama grifė. Negi gali būti, kad Mikael bus šeimos pajuoka? Klastuolis.. Niekaip negalėjo išmesti to iš savo galvos. Kiek giliau įkvėpęs pakėlė savo akis į maistą. Jo net ir išvaizda skyrėsi nuo visų kitų. Skirtingos akys buvo retas dalykas tarp žiobarų, tuo labiau tarp burtininkų. Nesimatė nei vieno su tokiomis akimis, todėl šis pasijautė dar keisčiau. Nesijautė alkanas, kas šiam nebuvo keista. Galėdavo nevalgyti paromis ir nesijausti alkanas. Jautė, kaip šio kvėpavimas padažnėjo. Ar į jį kas nors žiūri? Tikėkimės ne. Kitu atveju jo veidas išraudonuos ir pradės niežtėti kaklą. Tai šiam labai nepatiko.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Kovo 02, 2017, 07:09:31 pm
Lisette, lėtai gurkšnodama sultis, sėdėjo prie savo koledžo stalo ir stebėjo paskirstymo ceremoniją. Klastuolei nebuvo itin įdomu, ji jautėsi pavargusi ir troško kuo greičiau grįžti į miegamąjį, kristi į lovą ir pasinerti į miegą. Visai netrukus, rausvaplaukės melsvų akių žvilgsnį kliudė naujas Klastūnyno atstovas. Šis nedrąsiai atsisėdo kampinėje vietoje ir nuleido savo baltaplaukę galvą. Lisette stengėsi nusukti savo žvilgsnį nuo nepažįstamojo, kad neatrodytų it kokia iškrypėlė, tačiau, deja, jos nedidelės mėlynos akutės neklausė ir vis sukosi naujojo klastuolio link. Kai berniukas kiek pakėlė galvą, rausvaplaukė net išsižiojo iš nuostabos, pamačiusi jo akis. Skirtingos,- nusistebėjo ji, o tai dar labiau prikaustė klastuolės žvilgsnį. Lisette sėdėjo visai netoli nepažįstamojo, tad kiek prisislinkusi užmynė naujokui koją ir vos girdimai ištarė:
-Sveikas atvykęs į Klastūnyną,- laukė kokio nors atsakymo, tikėdamasi, kad baltaplaukis pakels galvą ir rausvaplaukei pavyks iš arčiau pamatyti keistas jaunuolio akis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mikael Zacharie Kovo 02, 2017, 07:24:56 pm
Mikael nelabai kreipė dėmesį į čia esančius žmones. Tiesiog sėdėjo pasiklydęs savo baltoje galvoje. Po stalu laikomos rankos vis sutraškėdavo kiek per stipriai paspaudus vieną ar kitą pirštą. Užsimerkęs nė nematė, kas bus jo bendraklasiai. Nors tai šiam tiek ir terūpėjo. Net ir tarp tokių žmonių Zacharie buvo per daug keistas, vien pradedant savo išvaizda. Tačiau šio mintis nutraukė merginos balsas. Dar sekundėle abejojo ar iš vis atsakyti, tačiau teko. Ištraukęs vieną ranką iš po stalo, persibraukė su ja plaukus ir atsisuko į merginą.
- Dėkui.- Šaltu, visiškai bejausmiu balsu atsakė merginai. Lėtai pažvelgė žemyn. Ant bato matėsi merginos batų žymės, kas erzino vaikiną. Sugriežė dantimis. Kiek pasilenkęs pasivalė batą.- Dėkui už batų žymę.- Tarsi niekur nieko užsiminė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Kovo 02, 2017, 07:59:18 pm
Lisette užsikišo rausvą plaukų sruogą už ausies ir laukė, kol baltaplaukis ką nors atsakys ar bent pažiūrės į klastuolę. Pagaliau!- mintyse sušuko rausvaplaukė ir plačiai išsišiepė, kai jaunuolis pakėlė savo keistas, tačiau itin gražias akis ir nuo jų patraukė užkritusius baltus plaukus.
-Nėra už ką,- greitai ir linksmai atsakė į padėkojimą, kuris, kaip vėliau suprato Lisette, tikrai nebuvo toks nuoširdus linksmas. Jos skruostai tapo rausvi, nors ką čia rausvi, jie tikriausiai buvo raudoni it koks burokas! Mergaitė jau norėjo slinktis atgal į savo vietą, juk pamatė tai, ko norėjo, tačiau dar vieni, nelabai malonūs berniuko žodžiai sustabdė klastuolę. Šie atrodė itin sarkastiški. Nejau turėčiau tau juos nuvalyti?- piktai pamanė Lisette, tačiau susilaikė nuo šio, gan pikto akibrokšto.
-Pasipūtėlis,- tyliai sumurmėjo po nosimi tikėdamasi, kad šis berniukas gražiomis akimis jos neišgirdo. Klastuolė dar kartą dirstelėjo į baltaplaukį ir kiek suraukusi antakius perbraukė ranka per rausvus savo plaukus.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mikael Zacharie Kovo 02, 2017, 11:13:04 pm
Dar ir kaip girdėjo, ką mergina pasakė. Sukandęs žandikaulį šis jau norėjo atsikirsti, tačiau ranka tarsi pati pakilo, perbraukdama šiam per plaukus. Plaukai užkrito ant rudos akies, visiškai ją uždengdama. Mikael pakėlė galvą į antrakursę ir nusišypsojo. Tokių šypsenų sutiksi tikrai mažai. Tarsi šis linkėtu žmogui visko, kas tik tai geriausio. Akys tiesiog spinduliavo šiluma.
- Atsiprašau. Man tikrai nereikėjo taip kalbėti su vyresnio kurso studente..- Švelniu balsu pasakė. Uždėjo ranką ant šalia buvusios "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" knygos, ją kiek paslinko link savęs. Ištiesė ranką ranką link merginos.- Aš Mikael.- Prisistatė.- Jeigu norite sėskite šalia. Nelabai esu pažįstamas su pirmakursiais, nes teko traukiniu važiuoti su antrakursiais ar trečiakursiais..- Nusišypsojo. Nė nejautė nuoskaudos, kad nepažįsta nieko iš šio kurso.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Kovo 03, 2017, 03:54:24 pm
Lisette eilinį kartą kiek pavėluotai suprato savo veiksmus. Velnias! Tikriausiai jis dabar pamanys, kad aš visiška akiplėša, o visi Klastūnyne besimokantys taip pat nedraugiški...- pati ant savęs supyko rausvaplaukė ir tikriausiai dar labiau išraudonavo. Mergaitė nedrąsiai pakėlė savo mėlynas akis į berniuką ir jau ruošėsi atsiprašyti, tačiau baltaplaukio šypsena ją sustabdė. Klastuolė pasijuto keistai, tačiau tuo pačiu ir labai gerai, tad nieko nelaukus taip pat nusišypsojo berniukui.
-Tai aš atsiprašau,- su kaltės jausmu šyptelėjo Lis,- man nereikėjo užminti tau ant kojos.
Nagi, patrauk tuos plaukus,- lyg mintimis ragino klastuolį rausvaplaukė.
-Aš Lisette,- ištiesė ranką per stalą ir švelniai suspaudė Mikeal delną,- tačiau gali vadinti mane Lis, kaip jau tau patogiau,- šyptelėjo,  vis dar neatitraukdama savo žvilgsnio nuo baltaplaukio akių (labiau tiktų sakyti "akies", mat kitą dengė užkritę plaukai). Taip, aš mielai atsisėsčiau šalia, tačiau nejau nesupranti, kad tada į tavo akis žiūrėti bus sunkiau?- vėl, rodos, mintimis kalbėjosi su naujuoju Klastūnyno atstovu.
-Nemanau, kad to reikia,- šyptelėjo rausvaplaukė,- stalas nėra labai platus, tad ir susikalbėti per jį nėra labai sunku, tiesa?
Lisette akys nukrypo į knygą, esančią šalia Mikeal.
-Ką čia skaitai?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mikael Zacharie Kovo 03, 2017, 07:39:26 pm
Kaip ir dauguma, ši, norėjo tik tai pasižiūrėti į keistas vaikino akis. Nieko naujo. Dauguma net ir paprastoje mokykloje stebėjosi šio akimis, tačiau prie jų priprantama.. Ne taip kaip prie charakterio. Visada užsidaręs savyje, Mikael, atrodo, traukdavo keistas asmenybes prie savęs, tačiau visada šias atstumdavo vienaip ar kitaip. O šis tai sugeba padaryti.
- Well.. It's your choice.- Gūžtelėjo pečiais tačiau tas gerumas iš akių niekur nedingo, toks vaizdas, tarsi šis buvo paties savo priešingybė. Tai dažniausiai visus atspirdavo ir keliaudavo šalin, kuo toliau nuo tokio keistuolio. Paklaustas kokią knygą, vėl sugrąžino nuklydusį žvilgsnį link merginos ir pakėlė knygą.
- Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti. Iš mamos bibliotekos. Jau gal trečią kart skaitau.- Gūžtelėjo petukais, tarsi tai nebūtų nieko naujo, tačiau, be Hermionos čia niekas taip turbūt nesidomėjo magija prieš atvykdamas iš knygų, kaip šis berniukas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Kovo 03, 2017, 10:20:32 pm
Lisette vis dar buvo įsistebeilijusi į baltaplaukio akis. Šiose mergaitė matė gėrį, net nusistebėjo, kad Mikeal pateko į Klastūnyną. Juk pagal visus stereotipus čia patenka tik klastingi ir neitin draugiški mokiniai.
-Ši knyga turbūt yra ganėtinai neseniai išleista,- apžiūrėjo klastuolio knygos viršelį,- šios bibliotekoje dar nemačiau, nors galiu teigti, kad esu gan dažna jos lankytoja,- nusijuokė,- Apie ką ši knyga?- paklausė rausvaplaukė vėl pakeldama savo akis į berniuką. Taip, Lisette, puikus klausimas...- pamislijo mergaitė. Apie ką ši knyga, ganėtinai aišku ir iš pavadinimo, tačiau klastuolė norėjo kaip nors užmegzti ir išvystyti pokalbį.
-Ar tavo plaukai visada buvo balti?- paklausė rausvaplaukė, tikrai ne iš smalsumo, ji labiau tikėjosi, kad vaikinukas, išgirdęs klausimą apie plaukus, patrauks juos nuo akių ir klastuolė galės jas abi dar kartą pamatyti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Keitly El Niro Gegužės 16, 2017, 07:48:32 pm
Keitly buvo gerai paskirta, ji žmogus su charakteriu, siaubingu charakteriu, su kuriuo susidraugauja ne kiekvienas. Klastunynas, jai atrodė tokių žmonių grupė, kuri neapsimetinėja kažkuo ir turi savo tvirtą nuomonę. Tokie žmonės jai ir patinka.
Na ką čia ir padarysi, nepabėgsi nuo savo prigimties , jau geriau pasiims, negu užsidirbs.
Ji laiminga stalu, ant kurio buvo be galę gėrybių, laiminga žmonėmis, mokykla, šiltu priemimu.

((Eliza: RPG temose žinutės ilgis turi būti bent 600 simbolių.))
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mafalda Fullerton Birželio 20, 2017, 10:07:57 pm
Pagaliau atvykusi, Mafalda, prieš paskirstymą galvoje girdėjo savų vidinių balselių ginčą. Grifų Gūžta ar Klastūnynas? Teko šiek tiek įsikąsti į kumštį, kad aprimtų. Kepurei paskelbus, kad mergaitė klastuolė, ši kiek sumišo. Tačiau džiaugėsi, kad pateko į vieną iš dviejų mylimiausių koledžų.
Pritipenusi ir atsisėdusi prie stalo, Mafalda kaip niekad pasijautė vieniša. Daugelis draugiškai kalbėjosi, pasakojo vasaros nuotykius bei kitus linksmus prisiminimus.
Iškrapščiusi iš nagų vos matomą purvą, nors jo kaip ir nebuvo, leido palaidiems plaukams uždengti veidą. Tačiau paskutinę akimirką akys užkliuvo už gan didelės lėkštės. Lėkštės su nedideliais pyragaičiais, kurie viliojo paragauti. Visgi.. Gal ir neblogai atsidurti Klastūnyne?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Nicholas Grybst Birželio 25, 2017, 07:18:30 pm
Belaukdamas paskirstymo, Nicholas įtariai žiurinėjo į kitus naujokus, kurie atrodo jaudinasi daugiau, negu reikia. ,,Negi jie iš žiobarų šeimų? Ko taip jaudintis?'' - galvojo Nicholas. Jis nieko prieš žiobarų kilmės burtininkus neturėjo, tačiau jeigu reiktų rinktis draugija tarp grynakraujo ir ano, rinktūsi grynakraują. Tiesiog būtų lengviau rasti bendra kalbą.
- Nicholas Cage - išgirdo balsą ir suprato kad jį kviečia prie kepurės kuri nuspres, kuriame koledže mokysis. Berniuko tėtis mokėsi klastūnyne, motina Švilpynėje, todėl ištikrūjų neturėjo didelio nusistatymo prieš bet kokį koledžą. Užsimaukšlines kepurę nustebo. Negalvojo kad jinai tokia sunki!
- Klastūnynas - suriko kepurė, ir jis linksmai nupuoškavo klastūnyno stalo link, pasisveikines su pora antrakursių, jis ėmė kibti į vaišes. Dievaži, buvo išbadėjes kaip vilkas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Irish wolfhound Liepos 01, 2017, 05:00:16 pm
Klastuolė žiūrėjo į vaišėmis nukrautą stalą. Šį kart, kaip ir pirmą kart čia atsisėdus, ji nieko nevalgė, tik bukai spoksojo į prikrautas lėkštes.
Tik štai prisėdusi prie Klastūnyno stalo pirmą kartą ji nevalgė, nes nežinojo nuo ko pradėti. Juk nemandagu kaip kokiai kiaulei imti viską iš eilės. O paragauti norėjosi visko. Pradedant Moliūgų sultimis ir baigiant didelėmis lėkštėmis prikrautomis kalakuto ir velniai žino ko. O dar keksiukai, kurie taip viliojo... Tuomet visa tai atrodė it koks rojus, vaikiškas sapnas. Šiek tiek susijaudinusi Kira nusprendė mandagiai atsisakyti vaišių ir palaukti kol visi klastuoliai pasisotins. Taip išspręsdama dvi problemas: nežinojimą nuo ko pradėti ir nenorėjimą prisiryti it kiaulė.
Na, o dabar ji nenorėjo valgyti, nes nei vienas patiekalas jos neviliojo. Per tris metus, kuriuos praleido Hogvartse, turbūt išragavo visų įmanomų patiekalų. Visas ant stalo gulėjęs maistas atrodė toks kasdieniškas ir pabodęs. Net tie keksiukai, kuriuos būdama pirmakursė šlamštė beveik kiekvieną dieną, dabar atrodė atgrasiai.
Mori apsidairė, suprato keistai atrodanti su tuščia lėkšte, tad dėl vaizdo kažko įsidėjo. Per daug išlepo gyvendama Hogvartse. Kodėl negali tiesiog šlamšti kaip kiti?
Bevartydama maistą lėkštėje pastebėjo varniukę, kuri su kažkuo besišnekučiuodama sėdėjo prie savojo stalo. Tamsiaplaukei kaip tik reikėjo prasiblaškyti, o ir Dawn tai nepakenktų, mat ši atrodo be krūvos knygų ir vėl nieko nemato. Nors draugė šypsojosi, jos oda buvo išblyškusi, paakiai pajuodę, tad buvo aišku, jog naktimis, ji sėdi prie namų darbų. Jau norėjo stotis ir prieiti prie merginos, tačiau nusprendė, jog šiai gali trukdyti. Jautėsi nejaukiai, tad laukė, kol bus tinkamas metas prieiti.
Atrodė taip keista, jos jau kurį laiką draugauja, tačiau Mori vis dar nedrąsu, net pasisveikinti su Strain. Tamsiaplaukė mažai su kuo bendraudavo ir nenorėjo, jog varniukė supyktų. Stengėsi būti ne įkyri, tačiau draugiška ir bendraujanti. Dažnai tiesiog nežinojo ką daryti. Tai nervino ir kėlė šiokią tokią įtampą. Galų gale, neiškentusi Kira atsistojo ir patraukė prie Varno Nago stalo. Jau geriau kažką darysiu, negu čia sėdėsiu ir nervinsiuosi.
- Sveika! - dar nepriėjusi prie draugės šūktelėjo, - gal norėtum pasivaikščioti uždraustajame miške? - Rimtai?! Nieko geriau sugalvoti negalėjau? Varnė turbūt dar valgo, o aš ją skubinu...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ema Filch Liepos 01, 2017, 09:47:18 pm
Visi pirmakursiai ( ne išimtis ir Ema ) laukė kol galės užsimauti Paskirstymų kepurę, bei sužinoti savo vietą. Mergaitė staiga išgirdo savo vardą ir priėjo prie profesorės. Netrukus jai buvo užmaukšlinta tamsiai ruda, susiraukšlėjusi kepurė. Po ilgų apmąstymų, šiltai susirangius ant Emos pakaušio ji suriko:
" Klastūnynas! ". Pirmakursė nušoko nuo gana aukštokos kėdės ir linksmai nušuoliavo link savojo stalo. Kaip ir kiti trys koledžių stalai, didingai stovėjo ir ketvirtasis - Klastūnyno. Šiame stale dominavo dvi spalvos - tai žalia ir balta. Tokiomis pačiomis spalvomis numarginta staltiesė buvo nukrauta įvairiais saldumynais, gėrimais ir valgiais. Taip ir norėjosi kuo skubiau sėstis ir pradėti didžiąją puotą.
Ema susiradusi bene paskutinę laisvą vietelę prisėdo ir į kitų klastuolių žvilgsnius atsakė tuo pačiu. Pilnu žavesio, drovėjimosi ir šiek tiek tamsiu žvilgsniu. Mergaitei tai buvo pirmieji mokslo metai, todėl ji praleido visą profesorės kalbą. Užuot klausiusi ji svajojo apie jos laukiantį nuostabų laiką Hogvartse. Ema nuo seno buvo svajoklė ir išsiblaškėlė, todėl šis kartas nebuvo naujiena. Atsitokėjusi ji išgirdo tik paskutinius profesorės žodžius bylojančius apie puotos pradžią. Visi pradėjo ragauti įvarius valgius, o ir pirmakursės pilvas grojo maršus, todėl ilgai žvelgus į vaišių gausą nusprendė pirmiau paragauti įstabaus, stalo viduryje besipuikuojančio, Klastūnyno koledžo spalvų tortą. Hmmm... Gana įspūdingas... O ir skonis puikus.Tada ji paragavo greta moliūgų sulčių stovintį štrudelį. Šis skonis taip pat dieviškas...
Na, o troškulį ji užmalšino gaiviu vandeniu, paskanintu šviežia citrina. Visko buvo taip gausu! Viename stalo šone - saldžioji pusė, kitame - pagrindiniai patiekalai, tačiau tos stalo pusės Ema net nepalietė. Mergaitei net nesinorėjo pagrindinių patiekalų ir t.t. Ši tenorėjo gerai prisikimšti ( ji ne itin mėgsta saldumynus, bet tokia proga - tiesiog privaloma! ) Klastuolei į burną daugiau nelindo nė kąsnis. Visi taip pat jau buvo apsivalgę. Tik keletas dar vis valgė.
Mergaitė pakėlė galvą ir kelias minutes grožėjosi užburtomis lubomis. Taip, ji buvo skaičiusi apie jas. Ema tikrai daug domėjosi apie Hogvartsą ir jo istoriją. Jai buvo labai įdomu, o ypač kambarys iki pareikalavimo. Tačiau dabar ne apie tai. Mergina apžvelgė visą didžiąją salę, likusius stalus - Grifų gūžtos, Švilpynės ir Varno nago, mokytojų stalą, hogiečius... Ji tarp vaikų gausos ieškojo taip pat vienos pirmakursės. Varno nagas... Ji turi būti prie Varno nago stalo. Ši mergaitė buvo jos bendravardė. Gerai apsidairiusi klastuolė išvydo tą, kurios ir ieškojo. Ši nusišypsojo varniukei ir pamojavo. Puota buvo nuostabi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Argent Liepos 30, 2017, 06:52:16 pm
Kai paskirstymo kepurė sušuko ,,KLASTUNYNAS" Džeinė buvo labai patenkinta savimi, jei labai patiko tas koliadžas.
Mergaitė su dideliu džiaugsmu atsisėdo prie savo stalo.
Kur tik akys matė buvo kalnai maisto, dar neragautų ir negirdėtu pavadinimų.
Džeinė apsidairė aplink, tiek dauk naujų veidų, tiek dauk naujų žmonių, mergaitė nekantraudama laukė rytojaus pamokų.
Prisikimšusi skrandi valgio mergaitė ėmė stebėti kitus mokinius.
,,Tikiuosi, kalstūnyne mokosi vien grynakaruaja"
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Bela Black Rugpjūčio 27, 2017, 12:37:30 pm
 Bela, kaip ir visi kiti pirmakurisai stovėjo prieš paskirstymo kepurę. Ji tiksliai nežinojo, kur nori patekti, bet jautė, kad jai prie širdies Klastūnynas. Išgirdusi savo vardą mergaitė atsiskyrė nuo kitų mokinukų ir žengė į priekį. Paskirstymo kepurė negalvojusi sušuko ,,KLASTŪNYNAS" ir Bela smagiai patraukė likk stalo, kuris net griaudėjo plojimais.
 Atsisėdusi prie Klastūnyno stalo Bela prisiminė, kad yra išalkusi (ankščiau apie tai galvoti nebuvo laiko). Pasiėmusi dar šiltą bandelę ji apsidairė. Visi klastuoliai žiūrėjo į ją, o šalia sėdintis berniukas šyptelėjo.
 - Sveika. Aš - Džeris. Smagu matyti tave Klastūnyne!
 - La... labas... aš Bela. Tikiuosi, kad sutarsim...
Džeris nusišypsojo (kiek šypsosi klastuoliai) ir pasiemė stiklinė kompoto. Bela jau daug drąsiau apžiūrėjo visus klastuolius, atsisuko į Grifų Gūžtos stalą.
 - Ten Grifų Gūžta, taip? - paklausė Džerio.
 - Oj, tik neprasidėk su jais... Vaizduoja, kad yra geresni už kitus... - pilna burna atsakė šis.
Bela gūžtelėjo. Suprato, kad ji - tikra klastuolė, geriausio koledžo mokinė...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Daniel Colubra Rugsėjo 02, 2017, 01:51:42 pm
 Vaikinukas lydimas mokytojų buvo vedamas link salės galo. Pasižiūrėjo į lubas, tai buvo gražu, atrodė kaip dangus!
- Oho! Žiūrėk į lubas, tai dangus!- kažkas pasakė, Daniel tik šyptelėjo.                                 
- Tai užburtos lubos, nejaugi neskaitei Hogvartso istorijos?- vaikinukas jau jautėsi viršesnis už kažkokį tai vaiką. Netoliese jo ėjo ir mergaitė, su kuria viename vagone važiavo Daniel.         
 Kai pagaliau buvo nuvesti iki galo, ir sustatyti kaip stulpai, prieš juos galėjo matyti kėdę, ir kepurę.   
 Vaikučiai buvo kviečiami iš eilės, atsisėsdavo ant aukštokos kėdės, kurioje atrodė žemesni, negu buvo ištikrūjų, jiems ant galvos buvo uždedama sena kepurė, kuri kalbėdavo. Ši sušukdavo jų naujojo koledžo pavadinimą ir visi nubėgdavo iki savo koledžo stalo. Daniel jau žinojo kur nori patekti, į koledžą kuriame mokėsi jo tėvas- klastūnyną.                                                         
- Daniel Colubra!- vaikinukas ramiai priėjo ir atsisėdo ant kėdės, jam ant galvos buvo užmaukšlinta kepurė.
- Hmm.. Klastūnynas!- iškart sušuko kepurė, lyg žinodama, kur Daniel norėjo patekti. Vaikinukas ramiai patenkintas patraukė link savo stalo, pasisveikino su visais kitais naujokais, o tada stebėjo likusius naujokus.                                                                                                                     
" Ta mergaitė pateko į švilpynę, neveltui negalėjo užsičiaupti traukinyje" vaikinukas atitraukė dėmesį nuo mokinių, daugiau nieko nepažinojo.                                                               
Galiausiai atėjo laikas valgyti, berniukas įsidėjo į lėkštę visokio gardaus maisto ir valgė iki kol pilvas buvo išsipūtęs, berniukas nepriaugdavo svorio, tai galėjo kimšti ir kimšti, vis tiek liks liesas kaip šakalys. Privalgius visus vaikus prefektas nuvedė į savo koledžų miegamuosius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Nada Deinol Rugsėjo 03, 2017, 06:36:20 pm
Vos sužinojusi savo koledžą, Nada patraukė link žaliom ir sidabrinėm staltiesėm papuošto stalo link kitų klastuolių. Mokyklos direktoriui pakartojus visas taisykles, ant stalo pasirodė pilną visokių patiekalų. Mergaitė įsidėjo šiek tiek salotų, kadangi pati yra vegetarė ir nevalgo mėsos. Šalia jos sėdėjo vaikinas, kuris be perstojo kimšo maistą į burną ir garsiai čepsėjo. Nada stengėsi nekreipti dėmesio ir valgė savo salotas, kartu prasimesdama keliais žodžiais su keliais kitais klastūnyno mokiniais, bet labiausiai jos dėmesį patraukė kiek vyresnis už ją vaikinas juodais plaukais ir violetinėmis akimis. Staiga ir jis į ją atsisuko, ir abu kelias dešimtis sekundžių tik ir stebėjo vienas kitą. Nadai neužtruko laiko susiprotėti, kad jis yra pats populiariausias klastūnyno mokinys, kadangi jį supo daug kitų žmonių, kurie su juo kalbėjo. Tada Nada suprato, kad jai teks labai pasistengti, jeigu nori nuversti jį ir perimti valdžią šiam koledže.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Zota Megorna Rugsėjo 09, 2017, 05:10:41 pm
Su šypsena veide Zota nnubėgo prie Klastunyno stalo. Kaip ji ir tikėjosi ją priims šiltai. Juk dabar jie kaip šeima ane?
 Prie Zotos iš abiejų pusių sedėjo po merginą. Zota pasuko galvą sau už nugaros jog pamatytu brolį su seserimi. Šiek tiek jos akims paklaidžiojus po mokinių galvas ji išvydo nepatenkintus brolio ir sesers veidus. Aiškiai matėsi kaip smarkiai jie nepatenkinti jog jų mažoji sesutė pateko į Klastunyno koledžą.
Zotai dingo nuo veido šypsena ir ji atsisuko į savo koledžo stalą. Ji sedėjo nuleidus galvą. Tada ji pastebėjo jog priešais ją sedėjo tas pats berniukas kuris ją nuvedė į pirmakursių būrio priekį. Jis jos nepastebėjo ir kalbėjosi su savo draugais sėdinčiais šalia. Tada atkreipė dėmesį jog Zota į jį spokso kaip į stebūklą kurį mažiausiai tikėjosi išvysti priešais save.
 Berniukas jai šyptelėjo ir vėl atsisuko į draugų pusę.
- Jis tau nusišypsojo? - Kažkas sušnabždėjo Zotai į ausį. Ji pasisuko ton pusėn ir išvydo trumpų beveik baltų plaukų savininkę. Zota žiūrėjo į ją nieko nesuprasdama ir lėtai linktelėjo.
- Rimtai? Geras... - Ji sudejavo užversdama galvą. - Kaip tie žiobarai ten sako " o m j" ar kaip? - Ji vėl pažvelgė į Zotą.
- Omg - Pataisė ji  ją. Ji išskleidė garsą panašu į Aaaaaa ir linktelėjo.
Staiga pasigirdo pranešimas jog kiekvienas koledžas keliauja į savo bendrabučius. Zotai nieko kito neliko kaip tik stotis ir sekti kitiems iš paskos. Šį kartą nevedama savo sesers.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Sausio 03, 2018, 07:07:24 pm
Dažnai sakoma, kad, jeigu ko nors labai labai norėsi, gausi. Taip šį rytą nutiko ir Elizabetai – šiandien ji, pasidabinusi Klastūnyno šaliku, vilkėdama paprastus, apsmukusius šviesiai melsvus džinsus bei kiek per didelį juodą megztinį, avėdama paprasčiausius juodus sportbačius, kulniavo nuo Didžiosios salės durų link Klastūnyno stalo. Turėjo ir džinsinę kuprinę, tik šios turinys visai nepriminė mokyklinės – makiažo reikmenys, apsiaustas su Magijos Ministerijos ženkliuku ir dailus paketėlis, skirtas rausvaplaukei prancūzaitei. Taip, rudaplaukei teko pripažinti, jog į mokyklą patekti šiais laikais ne taip ir paprasta – prireikė daug ir mandagiai šypsotis, mirksėti, aiškinti, jog visai tai yra vien dėl saugumo, o jos, aurorų štabo vadovės, pareiga yra visu tuo pasirūpinti.
Tiesa, toji pareiga buvo kiek kitokia – sugrąžinti batą klastuolei, visai pamiršusiai geras manieras. Negi mokyklose to nebemoko? Elizabeta, kaip atsakinga visuomenės narė ir įstatymų sergėtoja, jautėsi už tai atsakinga. Juk, bate radusi porą meilių ir visai nepavojingų voriukų bei obuolių pyrago trupinių, toji mergaitė kitą kartą tikrai žinos, kaip tinkamai užsirišti batus ir pagarbiai kalbėti su vyresniaisiais.
Prie savo pasiilgti spėto stalo Elizabeta prisėdo atsitiktinėje vietoje ir būtent tada, kai atskrido pašto pelėdos. Nebijojo, kad kas nors iš mokinukų, o ypač pati laukiamiausioji, greitai supras, kad prie jų stalo sėdi ne šiaip visus septynis (o gal dar ir pusę aštunto?) kursus baigusi, bet dar dvejus profesoriauti spėjusi aurorė. Moteris buvo šokoladine spalva nusidažiusi plaukus, susegtus aukštai, ir nebent veido bruožai ar pirmoji neryški raukšlė kaktoje galėjo išduoti.
Nepastebimai iš kuprinės išsitraukė paketėlį ir pasidėjo priešais save. Kelios palaidos sruogos kiek pridengė veidą, o kaulėti pirštai perbraukė per siuntinio paviršių. „Žavingiausiajai prancūzaitei“  – taip buvo užrašyta, kam turėjo atitekti šis paslaptingas siuntinys. Elizabeta jį pastūmėjo kiek tolėliau nuo savęs apsimesdama, kad sena pelėda, ieškdodama gavėjo, suklydo, ir dairėsi aną naktį prie vasarnamio Kiauliasodyje sutiktos rausvaplaukės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Sausio 04, 2018, 07:05:04 pm
Kiek ilgiau nei reikėtų pamiegoti mėgstanti klastuolė, kaip niekada anksti pabudusi, pėdino į Didžiąją salę pusryčiauti. Ne todėl, kad pasistiprinų dienai (nors pora keksiukų užpildyti skrandį būtų visai nieko), tačiau jau keletą dienų laukė siuntinio nuo mamos su šiltesnėmis pirštinėmis, o tuoj pirštus nušals. Pusryčiauti Lisetė ėjo su savo mylima rausva pižamine suknele, o už nugaros, tarsi kokios profesorės ar net juodojo burtininko apsiaustas, plėvesavo ilgas pūkuotas chalatas. Tik švelni violetinė spalva kiek „mušė“ tokį įvaizdį.
Atsisėdusi beveik pačiame stalo priekyje, arčiausiai durų, kad pavalgiusi greitai galėtų sugrįžti į šiltą lovą. Žinoma, ne vien dėl to mėgo sėdėti šioje vietoje. Stalo priekyje buvo daugiausiai skanumynų, kad mokiniai, išeidami iš didžiosios salės, galėtų pasiimti po desertuką, kaip žiobarai sako: „ant kelionės“. Keisti tie žiobarai... tarsi būtų galima užsilipti ant kelionės ir ten suvalgyti kokį pyrago gabalėlį.
Vos mokiniams pradėjus valgyti, o tame tarpe ir Lisetei, kurios žandai plyšo nuo obuolių pyrago, tarsi iš giedro dangaus pasirodė pelėdos, nešančios įvairius paketus ir laiškus. Klastūnyno globotinė nesuprato, kaip tie siuntiniai taip tobulai nusileidžia į mokinių rankas arba į laisvesnį plotelį ant stalo, tačiau ne į lėkštę ar maisto padėklą. Jau nuo trečio, gal antro kurso šis klausimas neapleidžia rausvos šešiolikmetės galvos. Ir išvis.. kaip jos žino, kokiam mokiniui skirtas tas ar anas siuntinys?
Bent trumpam apleidusi šias mintis, šeštakursė pastebėjo, kad pelėdos jos vietą praskrido taip ir nenumetusios jokių pirštinių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Sausio 04, 2018, 07:59:55 pm
Igai dairytis neteko – kryptelėjusi galvą į salės priekį, Elizabeta pastebėjo ne visai įprastos išvaizdos merginą, besisėdančią prie Klastūnyno stalo. Gana greitai ją pažino, juk buvo spėjusi neprastai įsidėmėti. Nusišypsojo it lapė, pamiškėje išvydusi minkštą triušį. Moteris vikriai pakilo iš savo vietos ir lėtai nupėdino link rausvaplaukės. Stengėsi neatrodyti įtartina, apsimetė tiesiog niekur neskubanti ir traukianti atiduoti ne į tas rankas pakliuvusį siuntinį. Kai galiausiai atsidūrė visai čia pat violetinio chalato savininkės, sustojo stalo priekyje jai iš šono ir, veidą papuošusi nekalta bei draugiška šypsena, paketėlį padėjo šalia lekštės.
– Šis per klaidą mane pasiekė ir tikriausiai priklauso tau, mat atitinku tik pusę užrašo, - švelniai tarė.
Rudaplaukė puikiai suprato, jog kuo greitesnis ir atsargesnis dingimas būtų pats protingiausias ir saugiausias sprendimas, tačiau ji, taip ilgai laukusi galimybės iškrėsti pokštą, tiesiog negalėjo sau leisti pasišalinti ir praleisti pačią linksmiausią jo dalį. Net jei ir toji prancūzaitė netruks suprasti, kad po rudų, netvarkingai susegtų plaukų kupeta bei paaugliams įprastais drabužiais slepiasi jau dvidešimt penktuosius gyvenimo metus skaičiuojanti aurorų štabo vadovė. Tiesa, aną nakti šio titulo ji dar neturėjo, bet negalima teigti, jog padarė ką nors skųstino bei nederamo. Elizabeta tik... stengėsi palaikyti viešąją tvarką, o dabar mėgina auklėti naująją kartą.
Aurorė nepastebėta kiek pasišalino – atsisėdo tolėliau, kitoje stalo pusėje, tačiau taip, kad galėtų aiškiai matyti rausvaplaukę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lisette la Claire Sausio 26, 2018, 09:08:31 pm
Nurijusi paskutinį pyrago kąsnį ir nuo vaisių padėklo išsirinkusi raudoniausią obuolį, Lisetė jau kone ruošėsi grįžti į lovą, kuri, tikėjosi, dar nespėjo visai atšalti, tačiau visai netikėtai pasirodė vyresnėlė. Ši ryšėjo mylimo rausvaplaukės koledžo atributą, tačiau šešiolikmetė negebėjo prisiminti mačiusi ją kur nors šmėruojant klastuolių valdose.
-Labai tau ačiū,- šeštakursė mandagiai šyptelėjo ir, palaukusi, kol bendrakoledžė grįžo prie stalo, pasiėmė paketėlį ir paliko didžiąją salę. Įsidėjusi obuolį į chalato kišenę, Lisetė dar pakeliui atplėšė paketėlį pažiūrėti, ką mama įdėjo į dėžutę, mat ši buvo pernelyg sunki vien tik pirštinėms.
Pravėrus dėžutę, klastuolės riksmas nuaidėjo per visą mokyklą. Tikrai nesitikėjo ten rasti praėjusią naktį pamesto bato, tačiau voras jame? Viršūnė! Greit uždarius dėžę, prancūzaitė be galo įtūžusi grįžo į didžiąją salę ir per visą Klastūnyno stalą sviedė paketėlį į moterį, atidavsią jį mokinei.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 11, 2018, 03:37:17 pm
Paskirstymo Kepurei sušukus ,,Klastūnynas", Mayra nuskubėjo link jos naujojo koledžo stalo. Jos abu tėvai buvo iš Klastūnyno, tad mergina neabejojo pateksianti čia. Atsisėdusi, ji susikaupė ties savomis mintimis. Naujai iškepta klastūniukė sėdėjo prie gausaus stalo ir bandė išsirinkti ką nors, kas numalšintų garsų pilvo gurgėjimą, bet visko buvo tiesiog per daug Mayrai, tad jos smegenys tiesiog atsijungė ir ji sėdėjo akmeniniu veidu prie maisto. Galiausiai ji atsargiai paėmė obuolį, supjaustė jį mažomis, beveik permatomomis riekelėmis ir lėtai suvalgė, vis užsigerdama vandeniu. Ji laikėsi dietos, nesvarbu, kad jai buvo tik 11 metų. Ji jau buvo stora, tad metė svorį. Suvalgiusi obuolį, ji ieškojo berniuko, kurį matė Kings Kroso stotyje. To smulkaus rudaplaukio. Jis turėjo būti paskirstytas prieš ją, nes Mayra šiais metais buvo paskutinė. Bet nieko tokio. Mayra blankiai prisminė, kad to berniuko vardas Luke ir jis buvo paskirtas, rodos, į Grifų Gūžtą. Mergaitė atsainai gūžtelėjo. O jis jau bepradedąs jai patikti. Ką gi padarysi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Kovo 16, 2018, 11:13:22 pm
Grinčo šypsena puošė Elizabetos veidą, kol ši stebėjo rausvaplaukę. Visai netrukus kirbtelėjo mintis, jog galbūt nedera šitaip spoksoti, dar ims ir sukels kokių visai nepagrįstų įtarimų, tad trumpam nuleido žvilgsnį į tuščią lėkštę priešais save. Šiandien jau buvo spėjusi papusryčiauti, kaip kad teigė kepėja, prancūzišką ragelį, o artimiausiu metu nusimatė ir tos pačios šalies desertas. Deja, vos tik aurorė vėl kilstelėjo galvą, stebimosios merginos salėje nebebuvo. Moteris nepatenkinta susiraukė. Dairėsi po salę, žvilgsnis vis kliudė duris ir, regis, dar šiltą vietą kitame stalo gale, kol visą orą perskrodė klaikus riksmas. Džiaugsmingas virpulys sukirbėjo Elizabetos krūtinėje. Rudaplaukė visai neplanavo tokio sąmyšio, ne, jai būtų pilnai užtekę paprastesnio aiktelėjimo, pikto klastuolės žvilgsnio ar dar piktesnio žodžio. Nors gal taip ir geriau?
Vikriai atsistojusi, nutaisė susirūpinusią veido miną, bet visai netrukus išvydo ir linksmesnį reginį. Skvarbus, aštrus žvilgsnis spėjo pastebėti tikrai nelabai linksmai nusiteikusią rausvaplaukę, nepraleido ir nuo jos lekiančio bato. „Stebėtina jėga“,– pagalvojo Elizabeta, išvengdama skriejančio kerzo. Toji pati šypsena vėl pasirodė nežymios, pirmosios raukšlelės paliestame veide, moteris skubiai išsitraukė burtų lazdelę – gynybai, žinoma, kam gi dar – ir pasileido bėgti link durų. Lėkdama pro įžūliąją merginą, garsiai nusikvatojo ir nėrė į tuščią koridorių giliai širdyje vildamasi, kad bus besivejama.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Emily Atwood Birželio 27, 2018, 04:49:09 pm
Emily negalėjo patikėti, kad pateko būtent į Klastūnyną, ten, kur garbingai mokėsi visa jos šeima. Žinoma, slaptai ji tikėjosi patekti būtent čia, nes priešingu atveju būtų jautusi galbūt netgi gėdą ir pažeminimą labiau nuo pačios savęs, nei šeimos narių. Visgi, ji didžiavosi savimi ir tuo, kad pateko ten, kur troško jos maža širdis. Su plačia šypsena ji klestelėjo į laisvą vietą tarp nepažįstamų žmonių ir džiaugėsi šiltu ir maloniu sutikimu, sveikinimais patekus.
Emily nekantriai žvelgė į vaišėmis nuklotą stalą, ji net nepastebėjo, kaip buvo išalkusi! Visgi, už maistą jai labiau rūpėjo matyti, kur bus paskirti kiti mokiniai ir kas galėtų tapti naujais jos draugais, už kuriuos ji bus pasiryžusi aukoti viską, ką tik turi. Visgi, alkis nugalėjo ir vos direktoriui pasakius „Skanaus!“ mergaitė su džiaugsmu pradėjo valgyti ir vis nekantraudama žvalgėsi aplinkui.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Elizabeth Von Westorm Birželio 29, 2018, 12:51:44 am
KLASTŪNYNAS! šis vienintelis žodis ištartas Paskirsymo Kepurės vis sukosi mergaitės galvoje, net kai ji pasiekė Klastūnyno stalą. Mokiniai sėdintys prie šio stalo plojo, kaip ir visiems prisijungusiems prie jų koledžo. Drebančiomis kojomis Elizabeth prisėdo prie stalo, kuris buvo padabintas žalios ir sidabrinės spalvos staltiese, nukrautas pilna valgių, kad jai net sugurgė pilvas, burnoje ėmė kaiptis seilės, mat nuo pat ryto ji nė kąsnio burnoje neturėjo.
Klastūnynas. Aš mokysiuosi Klastūnyne. Čia gi mokėsi visi piktieji burtininkai! Eh, bent jau tėtis apsidžiaugs, nes jo manymu, čia geriausias koledžas, mat čia mokosi beveik vien grynakraujai. Pasenęs mąstymas. Kažin ką pasakys mama... Ji pati gi buvo grifiukė! Bet... Ne visi grifiukai yra geri ir ne visi klastuoliai yra blogi. ramino save Elizabeth.
Ji tik dabar prabudo iš savo minčių ir apsidairiusi pamatė, jog visi aplinkui jau valgo, tad ir ji pati nedelsdama prisikrovusi pilną lėkštę ėmė kirsti. Pirmasis kąsnis burnoje tarsi ištirpo. Tokio skanaus troškinio ji nebuvo gyvenime valgiusi. Paragavo daugelio patiekalų esančių aplinkui po truputį ir suprato, kad jos mažam skrandžiui to per daug, ir pabaigė savo vakarienę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ronė Vajat Liepos 05, 2018, 06:10:22 pm
Ronė lengvai nužingsniavo Klastūnyno stalo link. Jai ne itin rūpėjo, į kokį koledžą pateks - visi, jos akimis, turėjo savų minusų. Jos tėtis buvo varnanagis ir mergaitę iš visos širdies siutino jo noras konkuruoti, ypač su mama dėl darbo reikalų. Mama, buvusi švilpinukė, vis nusileisdavo - buvo pernelyg minkšta. Tetos Eiprilės išauklėta Ronė, kaip ir jos ikona, pateko į Klastūnyną.
Prisėdusi ant suolo krašto, kad jos ranka nesiliestų su greta sėdinčios mergaitės ranka, ji apžiūrėjo priešais esančias maisto lėkštes. Šio bei to įsidėjusi, paragavo ir suprato, kad, koks skanus bebūtų mamos maistas, Hogvartso elfai stengiasi labiau. Suvalgiusi porą gabalėlių obuolių pyrago su karamele ir paknaibiusi lėkštėje vištieną, ji atstūmė padėklą. Vienam vakarui pakaks.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ret Lel Rugsėjo 13, 2018, 04:28:41 pm
Sveiki, patekau į klastūnyną, kaip ir norėjau, nors ir buvo testų kurie sakė, kad turėčiau patekt į varno nagą. Švilpynės ir grifų gūžtos visai nemėgstu, varno nagą toleruoju dėl jų proto, bet labiausiai norėjay patekt į klastūnyną:)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erebas Grayson Spalio 01, 2018, 08:41:18 pm
Spėjo prisiklausyti apie visus koledžus eidamas link šios salės. Ne kartą girdėjo, kad vienas ar kitas koledžas buvo geriausias, kadangi ten mokėsi jų tėvai, broliai ar seserys. Noriu ten, noriu ten. Ne kartą išgirdęs tuos žodžius bandė susidaryti bendrą vaizdą. O gal ne. Nė pats nežinojo ką begalvoti. Dauguma čia einančių turėjo bent kokios nors patirties su šia mokykla. Tai tėvai, kurie didžiuodamiesi savo koledžu pasakodavo neįtikimas istorijas. Tai broliai bei seserys, kurie neišlaukdami sekančių metų pripasakodavo kas dedasi tarp rūmų sienų. O Graysonas nič nieko nežinojo. Keista, tačiau ir traukinyje sugebėjo susirasti vietą kur niekas jo netrikdė savo klausimais.
Vos kepurei palietus šio galvą, Erebą, tarsi elektra nukrėtė. Toji kurį laiką pagalvojo ir pagaliau, tarsi būtų sutrikusi, surėkė "Klastūnynas!". Šis pašokęs nuo pakilo pažvelgė į žaliai sidabrinį stalą. Visi plojo, kaip ir bet kuriam kitam čia patekusiam mokiniui. Tarsi tai būtų didžiausia laimė, jog kažkas atėjo mokintis. Jog dar vienas pirmakursis nešios kaklaraištį papuoštą žole ir sidabru. Kiek giliau įkvėpęs nuėjęs atsisėdo ant ilgo suolo. Kiek pasukęs galvą pamatė kaip dauguma žiūri į toliau einantį mokinį.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gabriel Jack Grayson Spalio 03, 2018, 10:04:02 pm
Ši diena Gabriel buvo kiek keista,ir kitokia nei visos kitos dienos Magijos pasaulyje. Jo mama mokėsi Varno Nago koledže,tėtis Klastūnyno koledže. Seneliai buvo grifai,ir daugybė giminių buvo įvairiuose koledžuose. Gabriel buvo įsitikinęs,jog visa tai tik menkniekis. Koledžą beje,bet kada ir pasikeisti galima,tad jis visai nesuko sau galvos. Pasitikėjimo savimi vaikinui netrūko.
Uždėjus Gabrieliui kepurę ant galvos šioji iškart nedavė Tokio atsakymo,ilgai mąstė. Galų gale pradėjo kriokti per visą salę KLASTŪNYNAS Klastūnynas... Pamąstė vaikinukas. Jis nebuvo nei pernelyg nustebintas,nei pernelyg nusiminęs. Tačiau niekad negalvojo,kad turi kažką tokio,ką turi visi klastuoliai. Tačiau,pernelyg ilgai nemąstęs jis nušoko nuo kedės,perdavė kepurę kažkam iš vyresnių į rankas,ir nupėdino link klastuolių stald,kuris ošė nuo sveikinimų bangos,ir buvo padabintas koledžo ženklu - gyvate,bei koledžo pagrindinėmis spalvomis. Ilgai negalvojas Gabriel atsisėdo prie stalo. Praėjus kiek laiko,jis susibičiuliavo su keliais klastuoliais. Po šimts,man čia patiks pagalvojo vaikinukas ir šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sofia Lettah Spalio 07, 2018, 09:18:29 pm
Klastūnynas... Klastūnynas... Klastūnynas...
Vienintelis žodis kuris sukosi mergaičiukės galvoje buvo tik Klastūnynas. Drebančiomis kojomis pakilo nuo kėdės ir susvirduliuodama žengė prie puotos stalo. Bendrakursiai kaip pašėlė plojo jų būsimiems bendrakursiams. Ji nei kiek nesidžiaugė patekusi į gyvačių landynę, jos tėvas taip sakydavo. Mergaitė, net bijojo pagalvoti apie tėvo reakcija sužinojus kur ji atsirado... Pagaliau pasiekusi stalą paskubomis susirado laisvą kėdę ir prisėdo. Ant stalo buvo tiek vaišių, kad neįmanoma išsirinkti, tačiau mergina iš jaudulio nenorėjo nė kasnio. Bet gi  nesedėsi taip ir nieko nedarysi, ši pasiėmusi ąsotį ir stiklinę ispyle papraščiausių sulčių ir klausėsi kursiokų pokalbių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Amber Blossom Spalio 27, 2018, 10:23:40 pm
Amber į salę įžengę šypsodamasi jos šypsena galėjo ištirpdyti ledą, tačiau viduje jautė neapsakomą baimę. Jos kūnas virpėjo, tačiau ji labai  norėjo atrodyti pasitikinti savimi. Prisėdusi prie stalo Amber apžvelgė visus burtininkus, berniukai atrodė nemandagūs, tačiau Amber iškarto nesusidarė neigiamos nuomonės, o mergaitės atrodė draugiškos. Amber užkalbino šalia sėdinčią mergaitę ji atrodė graži pasitikinti savimi Amber pamanė, kad su šia mergaite gali užregsti pokalbį, o gal net draugystę ir jei tikrai pavyko ji visą vakarą prasikalbėjo su tąja mergaite. Amber iš kart pamanė, kad pateko į nuostabų koledžą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Bernadette Marie Vervain Lapkričio 06, 2018, 09:21:24 pm
Kai sena kepurė ne nedvejodama paskelbė jo galvoje Klastūnyną jis liko šoke. Mama jį užmuš. Galas. Baigtas gyvenimas. gal iškarto paprašyti greitos mirties. Nors širdyje jis visai džiaugėsi. Nors žinoma to nepripažino. Kaipgi gali pripažinti, kai jo mama grifė ir visi, kartoju absoliučiai visi giminaičiai, kurie yra magai yra grifai. Mykolas net pažiūrėt negalėjo į grifų stalą, juo labiau į smalsių pusbrolių galingus žvilgsnius. Misija nr.1 - vengti kvailų pusbroliukų. Ar tie pusbroliai kvaili - ne. Šis požiūris tai tik atskleidė dar vieną klastuolišką pojūtį. Garbanius pabandė nuvyti mintis į šalis ir apžiūrėti jo naujus draugus. Gal kokia pagyvenusi bobutė ir sakytų draugus, bet ponui Lithersonui tai buvo tik grupelė nepažystamų žmonių. Atsargiai prisėdęs stalo gale (kuo toliau nuo Grifų Gūžtos narių žinoma) pradėjo žvalgytis. Tai, kad jis čia ne į temą, suprato ir jis ir tikriausiai visas Hogvartsas. Ką jis čia toks mažas, garbanotas vaikėzas čia gali veikti, juo labiau ir požemiai jam ne vieta. Laimei, ta maželyte mažučiukė dalelytė tikėjo juo ir džiaugėsi nauja kompanija.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Frailė Luelė Martes Lapkričio 11, 2018, 11:28:15 am
Surišus savo ilgus ir garbanotus plaukus kurie atrodė it ką tik atsikėlus ryte, kai naktį ėjai miegoti su šlapia galva, į du kuodelius, šie puikiai puošė jaunuolės mielą ir dar gan vaikišką veiduką. O dabar dar ir prie jos veido bus sidabro ir tamsiai žalios spalvos šalikas kuris simbolizuoja dabartinį jos naują koledžą - Klastūnyną. Anaidėja it grakšti juoda katė, su tyliais ir lengvais žingsniais nulingavo link savo gyvatyno, ji jautėsi nedrąsiai, gal netgi kažkiek bijojo, juk dabar visas jos gyvenimas pasikeis. Jis lyg apsivertė aukštyn kojomis. O dar mergaitė niekada nebuvo mokyta savarankiškumo. Ir kaip ji pragyvens be savo tėvų?
  Savo mintis ir jausmus garbanė paslėpė giliai viduje. Dabar jau priėjus prie stalo, šokoladinių akių atstovė pusiau nusišypsojo savo naujom kolegom kurie su džiaugsmu plojo mergaitei ir tada su malonumu atsisėdo prie stalo. Rodos, dar buvo keli mokiniai po juodaodės kuri viena iš jų irgi pateko į Klastūnyną irgi. Naujoji Klastūnyno auklėtinė nusišypsojo mergaitei, pamojavo, kad atsisėstu šalia jos.   
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Felicia Cerise Bonheur Lapkričio 11, 2018, 03:04:07 pm
     Felicia stovėjo nemenkame būryje mokinių, laukiančių, kol ta ne itin gerai išlaikyta, tačiau puikiai savo darbą atliekanti, skrybelaitė paskirs kiekvienam koledžą. Vienuolikmetė, ne mažiau nei kiti, taip pat nekantravo. Ilga juoda mantija, ant kurios dar šį vakarą bus prisiūta (o gal magiškai prilipinta) naujojo koledžo emblema, dailiai gulėjo ant liauno mergaičiukės kūno, tamsūs plaukai sušukuoti krito ant pečių, o skaistų veiduką puošė šypsena. Tiesa, jei jau apie koledžą, tai Bonheur šeimos dukrelė vis sakė: „Man tiks bet kuris. Visi jie šaunūs!“, tačiau visgi savo nedidelėje širdelėje, kažkur giliai, troško patekti į Klastūnyną, kuriame kadaise mokėsi ir jos mylimas tėtis.
-Felicia Cerise Bonheur,- pakvietė vienuolikmetę moteris, stovėjusi šalia kėdės, iškart po to, kai nuo jos nulipo šviežiai iškepta klastuolė neįprastu vardu. 
     Šokoladinių akių savininkė grakščiai nužingsniavo ir atsisėdo. Jausmas, kai moteris uždėjo paskirstymo kepurę, buvo... keistas. Prancūzė užmerkė akis, stengdamasi apie nieką negalvoti, tačiau jos galvelėje visgi mirgėjo vieno koledžo pavadinimas.
-Klastūnynas!- garsiai sušuko kepurė, o Felicijos veide atsirado tokia plati šypsena, jog atrodė, kad tuoj žandai plyš.
     Nulipusi nuo pakylos, Cerise nukulniavo prie klastuolių stalo aukštai iškėlusi galvą. Naująją Klastūnyno globotinę, rodos, kvietė ta pati mergaičiukė keistu vardu, kurią paskyrė prieš Feliciją. Pastaroji nebūtų savimi, jei būtų atsisakiusi kvietimo prisėsti bei galimybės susipažinti.
-Sveika,- klestelėjusi pasisveikino su tamsesnio gymio mergaite, ant kurios galvos, it kokios mielo meškiuko ausys, pūpsėjo du kuodukai,- Aš Felicia, bet gali vadinti mane kaip tik tau patogu. Namuose mane išvis vadindavo Vyšnia, mat mano antras vardas - Cerise - iš prancūzų kalbos išvertus būtent tai ir reiškė,- plačiai šypsojosi pirmakursė,- o kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ismė Dilgėlė Lapkričio 28, 2018, 10:54:14 pm
Ismei-nuolatos kompleksų varžomai mergaitei visa paskirstimo ceremonija praplaukė lyg pro migla,ji atsipeikėjo tik tada kai kepurė esanti ant tamsių, palaidų, susivėlusiu ir riebalotų plaukų ištarė KLASTUNYNAS. Jaunųjų burtininkų ir raganų keliamas šurmulys tiesiog varė ją iš proto, kėlė erzulį. Eidama link klastuolių smaragdine ir sidabrine spalvomis dekoruoto stalo mergaitė susivokė jog visą šį laiką laikė suspaudusi kumščius kurie spėjo suprakaituoti, tad nevalingai delnus nusišluostė į mantiją tikėdamasi jog niekas nepastebėjo ir neketina spausti jai rankos.Prieš atvykstant į šią burtų ir kerėjimo mokyklą Ismė kažko tikėjosi, pati nelabai suprato ko, bet tikėjosi kažko didelio, grandiozinio.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 26, 2018, 06:01:48 pm
Žengdama koridoriumi Luna žvilgsniu bėgiojo tuščiais koridoriais. Atrodė, jog visi pilies gyventojai būtų paslaptingai dingę, žinoma, visi išskyrus varniukus. Šie skubėdami skuodė į didžiąją salę. Papurčiusi galvą juodaplaukė šyptelėjo ir įžengė į vidų. Salės priekyje jau puikavosi žaliaskarė eglė, deja, visiškai nepasipuošusi artėjančioms šventėms, kaip ir pati didžioji salė. Priėjusi prie kitų jau spėjusių susirinkti varniukų Luna nužvelgė išmėtytas dėžes, pilnas įvairiausių kalėdinių dekoracijų ir kitų papuošimų. Nemėgdama puošti namų ir ruoštis Kalėdoms Luna kelias akimirkas dvejojo. Būtų mielai nėrusi pro salės duris kartu su koledžo vadovu. Vis dėl to palikti savo koledžo mergina nesiruošė. Jei visi, tai visi... Kilstelėjusi galvą šešiolikmetė dar kartą nužvelgė salę ir nieko nebelaukdama priėjo prie artimiausios dėžės. Pastebėjusi šioje gulinčias dekoracijas su klastuolių simboliu mėlynakė šyptelėjo. Žinoma, būtų mielai įsitaisiusi kur nors salės priekyje ir stebėjusi besidarbuojančius varnanagius, tik turbūt kalėdinė nuotaika neleido to padaryti. Paėmusi dėžę su klastuolių atributika mergina pasuko prie šių stalo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 26, 2018, 06:02:43 pm
Didžioji salė likus visai nedaug dienų prieš Kalėdas, kai beveik visi pilies kambariai buvo papuošti spalvingomis lemputėmis, o kai kur nuo lubų kabėjo popierinės snaigės, Didžioji salė atrodė lyg užmigusi žiemos miegu. Čia net nekvepėjo tais nuostabiais imbieriniais sausainiais! Kas Klarai atrodė tiesiog absurdiška. Juk liko tik dvi dienos! O salė milžiniška. Kaip jie visi suspės viską papuošti?
Tiesa, tikriausiai jau visiems buvo aišku, kad šiais metais visas darbas atiteko varniukams. Ir kol visi vėlų vakarą dar tinginiavo savo kambariuose salėje šmėžavo mėlyni šalikai ir juodi apsiaustai. Atrodė galėjai apkursti nuo viso to šurmulio, kai mokiniai diskutavo kaip puošti kiekvieną stalą. Klara apsižvalgė ieškodama koledžo vadovo, tikėdamasi, kad šis ir kontroliuos visą puošimo eigą, bet jo niekur nematė. Tik kampe stovėjo atitempta eglė, dar buvo nuo jos likę tirpstančio sniego. O netoli eglės sudėtos dėžės įvairiausių papuošimų nuo ilgiausių spalvotų girliandų iki delno dydžio eglės žaisliukų.
Varnė giliai atsiduso sudėjusi rankas ant klubų. Nesistebėjo, kad čia nebuvo Herbologijos profesoriaus. Greičiausiai pabėgo jai dar nespėjus ateiti. Bet ji nieko nesakė. Mergaitė tik tikėjosi, kad visi čia nesudegins šios salės. Ji iš dėžės paėmė šventinę baltą it pats sniegas staltiesę ir pasuko prie stalo, prie kurio dirbo, rodos, tik viena varnanagė. Klara šiek tiek nudžiugo, kad nedirbs visiškai viena ir padėjo sunkią sulankstytą staltiesę.
-Sveika,-pasisveikino. Tada šiek tiek susiraukė galvodama ar pažįsta vyresnėlę. Nors ji čia nebėra pirmakursė, vis tiek pusę savo koledžo mokinių dar nepažinojo.-Aš Klara. Man rodos dar neteko mums susipažinti.
Šyptelėjusi ji pradėjo tiesti staltiesę, kuri buvo tokia balta, kad net akis skaudėjo. Ji tik tikėjosi, kad kai čia prigužės mokinių pusryčiams ši staltiesė vis dar liks tokia pat balta. Būtų be galo gaila, jeigu visas jų sunkus darbas nueitų šuniui ant uodegos.
-Tu paimk už to krašto,-patarė duodama du staltiesės kampus savo porininkei.-O aš už šitų,-sumurmėjo ir pradėjo atbula eiti link stalo priekio.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 26, 2018, 07:17:54 pm
Padėjusi rankose laikomą dėžę šalia stalo Luna kilstelėjo galvą. Jautrią vilkolakės klausą pasiekė linksmi balsai ir šiuos lydintis juokas. Atrodė, jog visi varnanagiai buvo pamiršę juos kankinančias problemas ir visa galva pasinėrė į didžiosios salės puošimą. Tetrūko, jog salėje vietoj miško kvapo, kurį skleidė žaliaskarė eglė, imtų kvepėti imbieriniais sausainiais ir cinamonu. Vis dėl to niekas kol kas neketino kepti Kalėdas primenančių sausainių ar kitų saldumynų. Nusukusi žvilgsnį nuo kitų mokinių mergina žvilgtelėjo į priešais esančią dėžę. Šioje tarsi tikras lobis žėravo įvairiausių spalvų žaisliukai, o šalia šių tarsi gyvatės rangėsi įvairiaspalvės girliandos. Nespėjus nė ištraukti kokio nors daikto juodaplaukė kryptelėjo galvą. Netoliese stovėjo keliais metais jaunesnė varnė.
-Labas,-kilstelėjusi savo lūpų kampučius pasisveikino mėlynakė. Nors priešais stovinčią varnanagę teko matyti pamokose, tačiau nė karto nebendravo. Žinoma, bendrajame kambaryje taip pat ją matydavo, tačiau vos kelias akimirkas. Daug laiko praleisdama kur nors pilyje ar už šios ribų šešiolikmetė retai kada būdavo bendrajame, tad ir varnių gerai nepažinojo.
-Luna,-palydėjusi savo žodžius šypsniu mergina stebėjo, kaip jaunesnė varnė ima tiesti akinančiai baltą staltiesę.
-Neapsunkink sau užduoties,-nusijuokė traukdama savąją burtų lazdelę iš džemperio kišenės. Mostelėjusi šermukšnio lazdele Luna stebėjo, kaip balta staltiesė padengia visą klastuolių stalą. Šios viduryje besipuikuojantis klastuolių simbolis ir kalėdiškai papuošti šonai puikiai derėjo prie Kalėdoms besiruošiančios salės.
-Kaip toliau puošiam?-žvilgtelėjusi į Klarą šyptelėjo juodaplaukė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 26, 2018, 07:58:19 pm
Lunai mostelėjus burtų lazdele staltiesė išsprūdo iš mergaitės rankų ir visu ilgiu išsitiesė ant stalo net geriau nei ji kada sugebėtų. Tiesą sakant, Klara net buvo pamiršusi, kad yra toks dalykas kaip magija. Ir kad po to "arešto" pas Transfigūracijos profesorę, ji gali vėl kerėti neapsikvailindama ar vėl nepadegdama ko nors. Tik varnei dar atrodė... na neįprasta. Nors gal greičiau ji tiesiog nebuvo pratusi nuolat pasinaudoti magijos pagalba. Paprastai ji vis dar jautėsi kaip žiobarė netyčia patekusi į magišką pasaulį.
-Taip... taip, manau šitaip geriau,-tyliai, greičiau sau nei Lunai, sumurmėjo mergaitė ir pasitrynusi kaktą apsižvalgė. Jau vienas, rodos, grifų stalas buvo baigtas puošti. Bet Klara iš čia, dėl aukštesnių varnų galvas, negalėjo pamatyti kaip tą stalą papuošė. O profesoriaus vis dar nebuvo ir Sebastiano ji tikrai nežada klausti. Juolab, kad normalaus atsakymo ji net negautų. Taigi lieka kliautis tik savo puošimo sugebėjimais. Nors stalai greičiausiai ir bus skirtingi. O gal tai netgi geriau? Juk kiekvienas koledžas yra skirtingas.
-Manau...-nužvelgė dėžes. Žinojo, kad geriausia būtų dabar pakabinti ką nors virš stalo, bet Klara tikėjosi tai atlikti paskutinėje vietoje. Jos ūgis buvo vos ne kaip kokio dešimtmečio vaiko, o bandyti burti nelabai norėjo. Taigi iš dėžės ištraukė be galo skaniai kvepiančias eglės šakas su kankorėžiais.-Gal jas reiktų kaip nors gražiai padėlioti vidury stalo? Ir...-vėl patikrino dėžių turinį ir iš jų ištraukė nedidelius sidabrinius eglės žaisliukus.-Papuošti gal su jais?-atsuko juos Lunai. Tada staigiai išsižiojo, kai kur kas geresnė idėja aplankė varnę.-Ooo... galbūt reiktų padaryti nedideles eglutes?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 26, 2018, 09:28:28 pm
Pastebėjusi sutrikusią Klarą mergina nusijuokė. Ne, ne dėl to, jog priverstų varnę dar labiau sutrikti, o dėl to, jog dabar pati buvo sutrikusi.
-Nurimk, su magija mano santykiai taip pat nepergeriausi,-šyptelėjusi juodaplaukė žvilgsniu nuslydo klastunyno stalu. Nors šį ir pavyko papuošti akinančia balta staltiese pasinaudojus burtais, tačiau mėlynakė abejojo, jog būtų sugebėjusi panaudoti kitus burtus, kurių dažniausiai moko pamokose. Žinoma, kad sugebėčiau, po kelių...šimtų kartų... Kad ir kaip ten bebūtų dabar juodaplaukė nusprendė apie tai negalvoti. Nustūmusi mintis apie pamokas Luna žvilgtelėjo į Klarą. Jautrią vilkolakės klausą sukuteno varnės balsas, tačiau šis netrukus nutiko. Kryptelėjusi galvą mėlynakė stebėjo, kaip jaunesnė varnė ištraukia iš dėžės eglės šakas ir kankorėžius. Didžiojoje salėje pakvipus maloniam eglės šakų kvapui Luna šyptelėjo. Vis dėl to idėjų, kaip papuošti stalą neturėjo. Dažniausiai visa tai darydavo merginos mama, o ši su tėvu užsiimdavo kitais reikalais. Po Kailo mirties Luna nė karto nebepuošė namų, tad dabar Klarai pasiūlius kelias idėjas tik gūžtelėjo pečiais.
-Galim padaryti eglutes, o tuomet pažiūrėsim, ko truks ir nuspręsim, kaip toliau puošti,-šyptelėjo paimdama kelias eglės šakas ir burtų pagalba susukdama šias į mažus kūgius. Vos po kelių akimirkų ant stalo stovėjo kelios mažutės eglutės. Mostelėjusi lazdele į gulinčius kankorėžius juodaplaukė nudažė šiuos klastunyno spalvomis ir sumažino iki riešuto dydžio. Tyliai ištarusi burtažodį mergina stebėjo, kaip naujieji žaisliukai papuošia mažąsias eglutes. Kilstelėjusi savo lūpų kampučius Luna žvilgtelėjo į Klarą.
-Juk nepersistengiau, tiesa?-nusijuokė mėlynakė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 26, 2018, 09:57:14 pm
Mažoji varnė negalėjo susilaikyti ir neišpūsti akių, stebėdama kaip vyresnėlė darbavosi burtų lazdele. Luna tikrai atrodė lyg kokia tikrai gera profesorė. Velnias, netgi galbūt geresnė. Iš dalies mergaitė kiek džiaugėsi, kad teko dirbti su ja. Jos dvi tikriausiai viską pabaigs kur kas greičiau nei ji tikėjosi, o tada galės pailsėti ir galbūt pavalgyti.
-Sakei, kad nedraugauji su magija,-draugiškai nusišypsojo.-Ne, nepersistengei. Viskas čia tiesiog puiku. Tik trūksta kažko,-atsitraukusi ji nužvelgė stalą. Ta balta staltiesė gal kiek atrodė per daug prabangiai, oficialiai.-Reiktų kažko jaukaus... Gal aplink eglutes apvynioti lemputes? Nors ne... gali būti per daug,-pridėjusi ranką prie smakro ir suraukusi antakius diskutavo pati su savimi.-Galbūt cinamonu kvepiančių žvakučių? Bet kas jeigu netyčia užsidegs staltiesė?
Mąstydama Klara apėjo aplink stalą, patikrino dėžes. Bet viskas atrodė per daug... klastuoliška, Nors, aišku, to ir reikėjo siekti. Bet mergaitei tiesiog norėjosi ko nors jaukesnio, paprastesnio. Tik ji nežinojo kas tiktų ir dar gražiai derėtų prie kitų dekoracijų.
-Žinau,-kiek per garsiai sušuko ir net to nepastebėjusi suplojo rankomis.-Žinau kas geriausiai čia tiktų. Emm... tu palauk manęs gerai?-kreipėsi į Luną. Jai reikėjo labai greitai nubėgti į savo kambarį.-Aš labai greitai. Tu... tu kol kas gali pakabinti tas lemputes virš stalo.
Tai pasakiusi ji greitai apsisuko ir išlėkė iš salės. Labai tikėjosi, kad dekoracijų turės pakankamai, kad papuošti stalo kraštus. Nors jei ir neturės, galės papuošti tik kampus. Gal šiek tiek gailėjosi, kad prieš tai neatsinešė. Na bet geriau vėliau nei niekada, tiesa?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 26, 2018, 11:03:20 pm
Salėje nuskambėjus Klaros balsui mergina nusijuokė.
-Nedraugauju, bent jau pamokose tai tikrai, o kitur...Regis, šiokius tokius santykius palaikau,-šyptelėjo žvilgtelėdama į burtų lazdelę. Dažniausiai sudėtingose situacijose nuolat pasikliaudavo vilkolakės galiomis, tačiau abejojo, jog puošiant klastūnyno stalą būtų padėjusios vilkolakės galės. Na, galbūt perlaužti šį per pusę ir būtų padėjusios, tik šito mergina visiškai nenorėjo. Kilstelėjusi galvą juodaplaukė klausėsi, kaip Klara ima diskutuoti su savimi. Nusprendusi, leisti vadovauti jaunesnei varnei, žinoma, tik puošiant stalą, Luna žvilgsniu bėgiojo klastuoliams priklausančiu stalu. Išgirdusi Klaros šūktelėjimą mergina staigiai kilstelėjo galvą. Iš pradžių pamanė, jog šiai kas nors nutiko, tačiau vos žvilgtelėjusi į varnę suprato, kad ši sveika.
-Žinoma,-linktelėjusi mėlynakė žvilgsniu nulydėjo išbėgančią Klarą ir žvilgtelėjo į viršų. Turbūt jei čia būtų nieko nenaudojimas stalas juodaplaukė nė nedvejodama būtų užšokusi ant šio ir iškabinusi lemputes, vis dėl to, dabar ant stalo gulėjo balta staltiesė, kurios mergina visiškai netroško išpurvinti. Eilinį kartą mostelėjusi burtų lazdelę šešiolikmetė šyptelėjo. Žaliai sidabrinės lemputės pakibo virš klastuolių stalo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Klara Severova Gruodžio 26, 2018, 11:28:08 pm
Nežinojo kiek laiko užtruko, bet kai grįžo virš Klastunyno stalo kabėjo žaliai sidabrinės lemputės. Jos iškarto visą vaizdą padarė geresniu ir Klara suprato, kad būtų išgyvenę ir be tų ranką dažytų varpelių. Nors tie varpeliai, gaminti rankomis ir auksiniai, nebuvo šiaip paprasti. Tereikia vieną jų sujudinti, kad visi kiti skambėtų kartu ir skleistų ausiai malonią tylią melodiją.
-Aš... tuoj,-iškvėpė ir padėjusi nedidelę dėžutę ant stalo sukrito ant suoliuko. Giliai kvėpuodama pasilenkė. Bandė atgauti kvapą. Mergaitės širdis plakė it pasiutusi. Atrodė, kad bėgo visą maratoną. Nors panašiai ir buvo. Tik dabar mergaitė suprato kokia pilis milžiniška.
-Dar neteko šitaip bėgti,-sušnabždėjo, praėjus kelioms minutėms, kai jau galėjo kvėpuoti normaliai. Varnė giliai atsidususi atsistojo ir iš dėžės pradėjo traukti varpelius. Kažkiek buvo gaila su jais taip išsiskirti. Žadėjo jais papuošti savo kambarį, bet puikiai nujautė, kad šios dekoracijos labiau pritiktų čia. Juolab, kad po visko ji galės varpelius atsiimti.
Skubiai pradėjo kaspinais rišti varpelius prie staltiesės. Vis dėl to Klara buvo teisi. Šie nors ir nedideli, varpeliai pridėjo ne tik spalvų, bet ir jaukumo. Varnė buvo tikra, kad klastuoliams ši nedidelė dovanėlė patiks.
Baigusi darbą, ji nukrovė visas dėžes ant grindų ir atsitraukė viską apžiūrėdama. Džiaugdamasi nuostabiai atrodančiu stalu ji net rankomis suplojo.
-Puikiai padirbėjom,-išsišiepė kaip pusmėnulis.-Tikrai labai gerai, kad tu padėjai. Ačiū,-padėkojo. Tikrai, be Lunos ji būtų greičiau sugebėjusi pasikarti visomis dekoracijomis, o ne stalą papuošti.-Kas dar liko?-sušnabždėjo pati sau apžvelgdama iš karto pagyvėjusią salę. Pamatė, kad jų pačių stalas dar liko nepapuoštas. Visi šitai paliko pačiai pabaigai.-Aš einu puošti mūsų stalo. Tu irgi prisijungsi?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 26, 2018, 11:42:18 pm
Vos spėjus papuošti klastuolių stalą lemputėmis Luną pasiekė Klaros žingsniai. Nė atsisukti nereikėjo, jog juodaplaukė suprastų, kad jaunoji varnė jau netoliese. Vis dėl to kryptelėjusi galvą mergina žvilgsniu pasitiko atbėgančią varnę.
-Jei nežinočiau, kur buvai, manyčiau, kad ką tik atbėgai iš Aliaskos,-nusijuokė mėlynakė. Nė pati nežinojo, kodėl pasirinko būtent tą pavadinimą, tačiau nusprendusi į tai nesigilinti šešiolikmetė stebėjo, kaip atsigavusi po bėgimo Klara ima puošti stalą. Nieko nelaukdama Luna prikabino varpelius prie stalo padėdama jaunajai varnei ir vos po kelių akimirkų klastūnyno stalas puikavosi pasipuošęs įvairiausiomis kalėdinėmis dekoracijomis.
-Regis, man padėjai tu, ne aš tau,-šyptelėjo mėlynakė ir paskutinį kartą nužvelgusi klastuolių stalą apsidairė. Visi kiti stalai jau buvo spėję pasipuošti, išskyrus Varno Nago. Neturėdama kitos išeities Luna linktelėjo Klarai nusekdama šią prie savo koledžo stalo. 
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 27, 2018, 12:16:58 am
Pagaliau gavęs progą pabėgti iš namų, Dafydd buvo be galo laimingas. Jis nesitikėjo, kad susiras draugų, nes tiesiog to nenorėjo. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad nereikės matyti namuose liekančių žmonių.
Velsiečiui nė per nago juodymą nerūpėjo, kokiam jis koledžui priklausys ar kas bus jo klasės draugai. Mokslai irgi neskambėjo pernelyg įdomiai.
Kai Paskirstymo kepurė ištarė Klastūnyno pavadinimą, berniokas nei apsidžiaugė, nei nusivylė. Motina berods priklausė Švilpynei, o ar patėvis iš viso čia mokėsi, Dafydd nežinojo. O apie tikrąjį tėvą nežinojo iš viso nieko. Kodėl turiu sekti motinos pėdomis? paklausė savęs naujai iškeptas klastuolis keliaudamas prie stalo. Jis atsisėdo ir atsargiai nužvelgė koledžo draugus. Ir nežinia kodėl pajuto norą pasitraukti nuo jų toliau.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Frėja Belfer Gruodžio 28, 2018, 05:14:33 pm
Frėja, nors ir daug girdėjo apie Hogvartsą iš savo tėvų, nesijautė drąsiai. Nuo pat mažumės ši mergaitė buvo labai uždara ir sunkiai prisileisdavo žmones, tad susirasti naujų draugų mergaitei atrodė tarsi neįveikiamas iššūkis. Į kurį koledžą pateks, Frėjai ne itin rūpėjo, tačiau Klastūnyno mokiniai neatrodė pernelyg draugiški ar šilti, tad smulki mergytė pasijautė dar nedrąsiau. Pamačiusi raudonplaukį berniuką, tokį pat pasimetusį ir kiek atsitraukusį nuo visų, Frėja nusprendė prisėsti prie jo. Tikėdamasi, kad berniukas jos neužkalbins, ji nedrąsiai prisėdo šalia.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Kikė Vizy Gruodžio 28, 2018, 09:42:53 pm
Kikė greitai pravėrė Didžiosios salės duris ir įbėgo į salę... Mat ji vėlavo į pasiskirstimo ceremoniją, ir buvo užtikrinta, jog už tai iš jos koledžo atims taškų. Kai kurie vaikai atsisuko į ją ir pažvelgė mirtinu žvilgsniu. Kikė pasijautė nepatogiai, bet ilgai nemąsčiusi labai greitai pribėgo prie grupelės vaikų visdar stovinčiu prie pagrindinio stalo ir vos spėjusi prisitaikyti, išgirdo savo vardą. Jos veidas sustingo iš baimės akys dairėsi aplink salę, jau buvo bejaučianti panikos priepuolį, bet staiga prisiminė ką jai sakė tėtis ir mama, lėtai priėjo prie kepurės... atsisuko į kitus vaikus ir laukė jos nuosprendžio...
-Klastunynas! - sušuko jai į ausis kepurė ir ji išsigandusi greitai suėmė už ausų. Pasigirdo plojimai iš klastunyno stalo.
Tėvams tai nepatiks, pagalvojo ji ir vos tik palengvėjo jos maža galvelė Kikė greitai nuėjo prie savo naujajo stalo. Dauguma veidų atrodė nedraugiškai, tačiau vos tik pamačiusi raudonplaukį berniuką ir mielą mergaitę besijuokiančius ji nušuokliavo prie jų ir paklausė:
- ar galiu prisijungti?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Marsema Frost Gruodžio 28, 2018, 10:30:40 pm
Marsema- kilminga ir keista mergaitė. Užaugusi kilmingoje šeimoje, kur jos motina Matilda buvo kliminga ragana, o tėvas Astijus- garsus burtininkas. Abu tėvai iš klastunyno. Bet naivuolė Marsė vis galvojo apie Grifų Gūžtą, nuo seno ji girdėjo, kad klastunyne meluojama ir nusižengiama taisyklėm. Megaitės siaubui paskirstymo kepurė galvojo ilgai, kol tarė:
-Klastunynas.
Marsė sustingo, bet vikriai nupėdino prie draugų.
Pirmos dieno buvo sunkios, bet po truputi mergaitė rado draugų, o dabar Klastunynas jai tikri namai (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Emma Purvakraujė Gruodžio 29, 2018, 02:52:17 pm
Emma pamačiusi kiek mokinių susėdę prie Klastūnyno stalo, net aiktelėjo, nesitikėjo, kad bus tiek daug mokinių. O ji tai viena jokio draugo neturi. Ji nesitikėjo, kad po to įvykio jos šeimoje, tėvai leis jai mokytis Hogvartse, na o dabar ji sėdi ne prie bet kokio stalo,o prie Klastunyno, pagal jos tėvus tai pats garbingiausiaus ir geriausias mokynių stalas. Nes kitų stalių mokiniai yra ne kas kita, tik pastumdeliai, bet nors Emma nemėgsta grynakrauju ji mano, kad visi mokiniai yra lygūs nesvarbu, koks kraujas jų kūnu teka, ar prie kurio stalo sėdi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: emetas Gruodžio 31, 2018, 06:42:15 pm
  Tamsaus gymio berniukas trynėsi tarp savo bendraamžių ir laukė kada pagaliau pakvies jį prie Paskirstymo kepurės. Ilgai laukti neteko ir Emetas jau sėdėjo ant kėdės, o ant jo galvelės tupėjo kepurė. Kažką vis murmėjo ir murmėjo, kai galiausiai paskyrė afro berniuką į Klastūnyną. Rafaelis buvo nuoširdžiai nustebęs, nes tikėjosi, jog pateks į Varno Nagą kaip sesuo, na, bet tikriausiai jų charakteriai tam per daug skirtingi.
  Emetas nuėjo prie savo koledžo stalo ir prisėdo prie vyreniokų, mat buvo pirmasis naujokas patekęs į Klastūnyną. Kadangi berniukas nebuvo vienas iš drovuolių ar kuklesnių, iškart ėmė bendrauti ir visko klausinėti vyresniųjų vaikinų ir merginų apie Hogvartsą ir čia vyraujančią tvarką. O praėjus šiek tiek laiko jau kibo į ant stalo padėtus skanumynus.
- Sveikas, Hogvartse!- sušuko mulatas išmesdamas savo kepurėlę aukštyn ir garsiai nusijuokdamas savo užkrečiančiu juoku.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Isabelle Winterson Sausio 09, 2019, 01:20:41 am
Mergaitė su sidabrine galvele it plunksna atsisėdo ant kėdės. Staiga ji išgirdo "Klastūnynas!". Ji apsidžiaugė ir kaip meška nubėgo iki stalo. Iš karto ji susipažino su tamsaus gymio mergaite ir tamsiaplaukiu berniuku. Ji pasiėmė mandariną ir nusilupusi jį visą susidėjo į burną.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ema Kairinė Vasario 06, 2019, 03:13:16 pm
AŠ labai laiminga sėdėdama prie šito stalo. Kiek žiūriu Harį Poterį man labiausiai patinka Drakas Smirdžius:) Dievinu jį (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eva Bulton Vasario 06, 2019, 03:24:00 pm
labas.................................. ......................as naujoke Eva Bulton ..................................noriu tureti draugu................................. ....................................... ....turiu 2 geras drauges ........viena Edgar Jeffeter is grifu guztos............................. o kita Elride Endlercat is grifu guztos...laukiu kol jus visi prisijunksite ....................................... .......................ir galesime kalbetis............sia programa radau justes  zurnale................
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Justina Juodoji Vasario 08, 2019, 01:52:03 pm
Kuomet mane nušvietė salės šviesos pajutau kad esu namie. Koledžo stalas traukte traukė prie savęs ir priėjusi supratau kad visi kas sėdi už jo yra mano šeima.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ženevjeva Trento Vasario 08, 2019, 10:08:36 pm
Treno nebuvo nustebusi, kad Paskirstymo kepurė paskyrė ją būtent į Klastūnyną. Ši jau nuo mažens sekė būtent tėvo pėdomis, nors, giliai širdyje, tikėjosi, kad gal Varno Nagas - buvęs mamos koledžas - bus jai tinkamas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Min Yoongi Vasario 09, 2019, 08:27:14 pm
Yoongi nedrąsiai nužingsniavo prie klastūnyno stalo, visus įdėmiai apžiurėjo ir įsidėjo vištienos šlaunelių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Luna Queen Vasario 09, 2019, 09:01:05 pm
Ji nuėjo link klastūnyno stalo ir pamatė mergaitę su juodais plaukais ir juodomis akimis. Jos vardas buvo Klara ir po kiek laiko mes susidraugavom
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Luna Queen Vasario 09, 2019, 09:02:27 pm
Ji pradėjo apkalbineti kitus bendramokslius ir susipyko su Mante
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erika Nors Vasario 11, 2019, 03:57:43 pm
-KLASTŪNYNAS!!!!!- garsiai paskelbė paskirstymo kepurė.
Uuuu... Erika nusišypsojo, nors to tikrai nesitikėjo. Abu tėvai mokėsi grifų gužtoj. Jos pusseserė taip pat grifė...
Nors klastūnyne... Pagalvojo Erika ir tvirtu žingsniu nuėjo link klastūnyno stalo ir atsisėdo.
Mergaitė nemanė, kad klastūnynas blogai, bet giliai širdyje tikėjosi grifų gužtos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sara Lovegood Kovo 13, 2019, 12:53:28 pm
Žalia ir sidabro spalva papuoštas stalas stūksojo nelabai toli Garbingojo stalo. Kaip ir ant jo, puikavosi daug maisto ir skanių gėrybių. Taip pat čia plėvesavo žvakės, stalą apšvietė deglai. Klastūniečiai, kurie sėdėjo čia, puikiai galėjo matyti, kas dedasi aplink juos, ir kas darosi visoje didžiojoje salėje.
Kaip ir galima tikėtis, čia sėsdavo tie, kurie myli žalią spalvą. Tie, kurie mieliau duotų kam nors snukin pasiimdami pinigus, negu juos uždirbtų. Tie, kurie tiesiog gimė tokiais būti, ir nieko čia jau nebepakeisi.
Staiga pro sieną įslinko baltas it drobė vaiduoklis, kuris negyvom akim permetė visą salę, ir lyg nieko gero neradęs, atsuko nugarą visam likusiam vaizdui. Neilgai trukęs jis prisijungė prie klastuolių, valgančių maistą, ir tiesiog sėdėjo. Kruvinasis Baronas nebuvo jau toks kalbus vaiduoklis, tačiau, matyt mėgdavo kompaniją, nors pats ir nelabai plepėdavo. Na, o kam rūpi? Čia klastuoliai ateina pavalgyt ir pasidalint piktdžiugiškom naujienom, kaip koks švilpis nusirito nuo laiptų, ar kokiam grifui suplyšo kuprinė. Ir įdomu, kodėl? Bet kas ten žino, tik Klastūnyno mokiniai čia sėdėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: kablelis Balandžio 02, 2019, 06:01:55 pm
Grįžusi į pilį Stevie nutarė užsukti į didžiąją salę. Ji pati nesuprato, ko ten atėjo. Vos pravėrusi duris mergaitė gerokai sutriko: salė buvo visiškai tuščia. Grifė nebuvo mačiusi šitos salės tokios tuščios. Stevie net pagalvojo, kad gal vis tik neverta čia lįsti. Tačiau durys jau atidarytos, kas reiškia, kad trauktis būtų nesąmonė. Tad rudaplaukė ryžtinai žygiavo salės grindimis. Po kiek laiko ji suprato, kad ją ir čia gali užpulti. Kur noriu, kad mane užpultų? kandokai paklausė savęs grifė ir apsižvalgė. Žinoma, ji visada valgydavo prie Grifų Gūžtos stalo. Prie kitų net nebuvo sėdėjusi. Tad dabar nutarė pasinaudoti proga. Prie Garbingojo stalo sėstis nedrįso, tad įsitaisė prie Klastūnynui skirtojo. Gerokai nustebo, nes iš šito kampo viskas atrodė visai kitaip. Tai, ką ji puikiai matydavo sėdėdama prie savo koledžo stalo, dabar buvo keistai toli. Užtat galėjo apžiūrėti šitoje salės pusėje esančius paveikslus, žvakides ir visa kita. Kol Stevie grožėjosi vaizdais, prie jos pritykino gal trys elfai. Visai pamiršusi, ką čia veikia, mergaitė pašoko.
- Kas yra?! - riktelėjo ji. Ir tada vienas iš elfų paleido nuginklavimo užkeikimą. Grifė buvo visiškai nepasiruošusi, tad lazdelė, kurią ji vis tik turėjo rankoje, išsprūdo ir nuskriejo pas elfą. Šis ją numetė kiek toliau ant stalo. Bent jau nereikės šlapti siuto Stevie, eidama prie lazdelės. Laimei, namų elfai jos nepuolė tol, kol ji nepasiėmė ginklo. Tačiau vos tik lazdelė atsidūrė mergaitės rankoje, mažyliai padėjo pulti kaip pašėlę. Vienu momentu Stevei teko peršokti Klastūnyno stalą ir griūti ant grindų. Ir, žinoma, skaudžiai užsigauti.
- Protego horribilis! - riktelėjo Stevie, nors ir žinojo, kad nieko nepavyks. Lazdelė gulėjo šalia, o rankos buvo apėmusios sutrenktą koją. - O jūs man dar atsiimsit!
Grifė nežinojo, ką daryti. Ji nebuvo tikra, kad iš viso sugebės atsistoti ir nueiti iki klasės. O čia dar reikia gintis nuo užpuolikų.
- Klausykit, laimėjot, gerai? Galim susitarti, kad jūs nebepulsit? - paprašė mergaitė, tačiau buvo akivaizdu, kad namų elfai vis dar nori pasilinksminti. Ir, žinoma, tai padaryti jos sąskaita. Stevie šiaip ne taip atsisėdo. Koją skaudėjo bjauriai. Tačiau dabar buvo svarbiau apsiginti. Tad mergaitė iškėlė ranką ir susikaupusi ištarė:
- Protego horribilis!
Pavyko išburti menką skydelį. Ar, tiksliau sakant, skydo parodiją. Tačiau panašu, kad namų elfai išsigando. Jie susižvalgė ir staiga dingo. Kaip ir praėjusį kartą Stevie nebuvo tikra, ar jie tikrai dingo. Tad kurį laiką dar pasėdėjo ant grindų. Tačiau užpuolikai negrįžo, tad mergaitė nutarė pabandyti atsistoti. Tai nebuvo paprasta. Tačiau galiausiai grifė stovėjo. Neįsivaizdavo, kaip nusitemps iki apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto. Tačiau nieko nepadarysi - reikia. Stevie, žengdama gal du žingsnius per minutę, patraukė salės durų link.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Balandžio 08, 2019, 08:58:41 pm
Mergaitė priėjo prie ilgo, pilno apkrauto maisto ir truputi purvinų klastūnyno stalo. Prisėdus ji pamatė daug skanaus ir jai nematyto maisto.  Camilla pamatė ant stalo padėtus žalsvus su raudonais atspalviais obuolius. Tik ką tik tapusi klastuolė paėmė viena obuolį iš supintos pintinės. Visi aplink valgė vištieną, salotas ar daržovės. Gal ir man paragauti pagalvoja šviesiaplaukė atrodo skaniai. Ji įdeda į baltą žaliais raštais išdekoruoti lėkštę du vištienos gabaliukus. Pajama šakutę nuo medinio stalo ir paragauja maža mėsos gabaliuką. Po sekundės supratus, kad nebuvo ragavus skanesnio maisto ji įsigrūdo visą gabalą vištienos. Vos sukramčius mergaitė su šakute įsmeigė kita tokį pati gabaliuką. Kai mėlynakė pavalgė ji atsirėmė ir stebėjo kitus mokinius. neįsivaizduoju kaip galima taip ilgai valgyti nustebo ji. Camilla nežinojo kur eiti dėl to jai tenka laukti kitų. Praėjus pusvalandį vakarienė baigėsi mergaitė dar pasiėmė vieną obuolį ir nukėliavo prie Klastūnyno kambario durų kaip ir kiti mokiniai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Youarewizzard Harehh Balandžio 20, 2019, 03:47:10 pm
Tik įėjus į Didžiąją salę, ten jau buvo daug mokinių.Salė buvo pasakiška, rafinuota, šviesi. Visi buvo susėdę pagal koledžus, visi kalbėjosi tarpusavyje. Nebuvo taip nejauku kaip tikėjausi. Visi buvo bendraujantys, draugiški. Klastūnyno mokiniai patarė ko vengti ir ką daryti, kad susibendraučiau su kitais. Netgi susiradau keletą draugų, kas buvo keista, nes nemoku bendrauti su kitais. Nauja mokykla, naujas gyvenimas, nauji draugai. Manau, kad čia man seksis :)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Artemidė Laventi Gegužės 15, 2019, 07:02:59 pm
Paskirstymo kepurei paskelbus šviesiaplaukės koledžą, mergina lėtai nulipo nuo pakylos. Klastūnynas. Nebuvo kuo stebėtis. Savimi pasitikintis, kiek baugus šypsnis akimirką šmėstelėjo rausvose merginos lūpose. Šaltu akvamarininių akių žvilgsniu nuskenavusi keturis didelius, maistu nukrautus stalus, jaunuolė pasuko link to, virš kurio kabėjo sodriai žalios vėliavos, padabintos gyvatėmis. Tiesą sakant, naujokei nepatiko ropliai. Mergina išvis niekada nesižavėjo jokiais žeme šliaužiančiais ar ropojančiais padarais, tačiau būti prie stalo, virš kurio puikavosi liūtas, varna ar barsukas irgi ne itin troško. Negali sakyti, kad ilgakasė iškart buvo nusistačiusi prieš kitus koledžus, tarp kitko, net ir nelabai suvokė pagal ką, kaip ir kodėl mokinukus skirtstė ta apiplyšusi kalbanti skrybėlė, tačiau buvo girdėjusi, jog herbai, turintys simbolinę prasmę, mažiau daugiau atskleisdavo koledžo narių būdą. Gyvatė tikriausiai reiškia klastą, - svarstė mintyse.
Aukštaūgei ne itin patiko ir Hogvartso „magiška” atmosfera bei ta, rodos, galybė vaikų, besišnekučiuojančių kelias paras iš eilės be perstojo tą patį per tą patį, tačiau šiokią tokią simpatiją vis tik jaunuolė jautė šiai neįprastai mokyklai dėl jos neribojamo maisto dalinių bei, žinoma, Kahlo idėjos išvykti už instituto ribų. Juk toks šansas pasitaiko tik kartą, - buvo įsitikinusi.
Tad ir dabar patogiai įsitaisiusi tarp smaragdo spalvos uniforma išsipuošusių mokinių, baltaplaukė nesustodama krimto vieną skanėstą po kito.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: emanuelle Gegužės 22, 2019, 07:56:04 pm
Vos atvėrė ji tas sunkias ir milžiniškas duris. Pasigirdo tylios kalbos. Ją tą vargšę Emą apkalbinėjo:
- Pasižiūrėkite į jos plaukus.
- Nepamirškite ir akių. Šlykštu. Jūs tik pasižiūrėkite į ją, - pasakė vienas vaikas.
Emanuelė nuliūdo, bet ji slėpė savo jausmus. Tiksliau ji jų net nejautė. Kad nejaučia jausmų žinojo tik mokytojai ir direktoriai. Po kelių minučių ji pagaliau išgirdo savo vardą:
- Emanuelle Music. Prieik, - direktoriaus balsas buvo labai ramus. Net keista. Visi nutilo. Gal jie žino mano slapčiausias paslaptis? Atėjau ir atsisėdau. Uždėjo kepurę man ant galvos. Ta kepurė galvojo ilgai turiu omenyje labai labai ilgai. Galų gale kai visi turbūt snūduriavo pasigirdo šūksmas:
- KLASTŪNYNAS!!!!!!! - nežinau ar džiaugiausi ar ne, bet man tai visai patiko. Tikiusi tai patiks ir kitiems. (KL2) (KL2)

Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Emetas Rafaelis Prometis Gegužės 24, 2019, 11:20:13 pm
  Tamsiaodis rimtai nužvelgė savo tamsiomis akimis aplinkinius ir susiraukė nepamatęs personos, kurią norėjo pamatyti. Tiek to, nerūpi. Naujasis klastuolis ir sustojo ties sidabrine bei žalia spalva padabinta vėliava, kuri plevėsavo ties jo koledžo stalu. Susiraukęs kaip senelio vyža nušlepsėjo link laisvos vietos ir lengvai klestelėjo ant suolo. Šio surūgusią miną greitai pakeitė keistas šypsnis, lyg piktdžiugiškas, lyg draugiškas. Nesuprasi. Tačiau jo nuotaiką pagerino ant stalo prikrautos vaišės ir aplinkiniai žmogystos. Ha, aš čia kaip ir vienas iš jų jau. Vienuolikmetis susigundė vaišėmis ir pradėjo jas kirsti kaip tik įmanydamas. Emetas nebuvo kuklus vaikis, tad šiam ir nebuvo sunku prisitaikyti prie naujojo koledžo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Everlyn Presley Birželio 03, 2019, 04:10:50 pm
Pagaliau atėjo ta diena, kai Everlyn įžėngė į Hogvartso teritoriją. Išklausiusi visas taisykles, kurios ko gero, mergaitei buvo neaktualios, kadangi ji neganėtinai pasižymėjo paklusnumu ir įvairių taisyklių laikymusi. iškelta galva rudaplaukė nužingsniavo į didžiąją salę. Pasitikėjimo jai savimi netrūko, kadangi visad tikėjo, kad yra geriausia. Kai pasiskirstymo kepurė galiausiai pasakė, į kurį koledžą ji pateks, Ever labai nudžiugo. Pasirodo, ji pateko į Klastūnyną, kur labai ir norėjo patekti.. Pasiekusi klastuolių stalą, virš kurio kabėjo žalios ir sidabrinės spalvos vėliava su gyvatės atvaizdu, susirado laisvą vietą, ir pradėjo pažindintis su kitais klastuoliais. Jau jautė, kad čia susiras  begalę draugų, nes yra bendraujanti asmenybė. Netoliese pastebėjusi savo seserį Angeliną, keistai šyptelėjo. Na ko ir reikėjo tikėtis, juk ji turi panašių charakterio bruožų kaip ir Everlyn. Būtų tikrai keistoka, jei ji būtų patekusi į Grifų Gūžtą ar kitus koledžus.
Maisto ant stalo buvo prikrauta begalę, tik spėk valgyt. Suvalgytas maistas vėl atsirasdavo ant stalo, kas buvo tikrai neįprasta. Kita vertus, čia juk Hogvartsas - burtų ir keistenybių vieta. Mergaitė nebuvo išalkusi, tad tiesiog atsigėrė stiklinės vandens, ir daugiau nieko nebeimė į burną.
Nusprendusi kažką tarti seseriai,  kuri sedėjo kitoje pusėje Klastuolių stalo, mosteli jai, kad ji atkreiptų dėmesį į Everlyn.
- Sveikinu, kad ir tu pakliuvai į Klastūnyną!
 (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Birželio 04, 2019, 04:59:15 pm
Mergaitė nerūpestingai dairėsi bandydama pamatyti kă nors įdomaus, bet dėja nieko īdomaus taip ji ir nepamatė. Šnekućiuotis ji taip pat neturėjo su kuo, nes ji čia atrodė tarsi nematoma. Nors Angelinai tai per daugiausiai nerůpėjo. Tiksliau jai visai nerūpėjo. Tiesa sakant pati mergaitė nebuvo labai draugiška, bet jeigu susiras draugų juos saugos, mylės ir brangins. Visus Angelinos apmăstymus pertraukė jos dvynės sesers balsas. Nors ir jos buvo panašios, bet tuo pačiu šiek tiek ir skyrėsi. Kartais Angeliną labai użerzindavo jos dvynė sesuo Everlyn, bet mergaitė ją vistiek mylėjo.
- dėkui, o aš taip pat sveikinu tave - šaltu balso tonu taria mergaitė mielai šyptelėdama. Ji nebuvo beširdė tik buvo mokinama, kad nepasirodytu per lengvai palaužiama ar per daug draugiška, nes tada gali nukentėti. Vos mergaitei iśtarus śiuos žodžius ji vėl nusuka żvilgsnį nuo sesers ir šį kartą susidomi mokytojų stalu kur sėdėjo visi profesoriai. Vieni gerė, kiti valgė, o dar kiti kalbėjosi. Mergaitė kiekvieną mokytoją nužvelgė įdėmiai, o jai atsibodus tiesiog nuleido žvilgsnį į medinį stalą nukrautą vaiśėmis, bet supratusi, kad jos sesuo gali vėl ką nors pasakyti pakėlė žvilgsnį į ją tarsi laukdama kokių nors žodžių. Taip pat Angelina "nuskanavo" aplinką aplink seserį. Ji visada būdavo rūpestinga, bet retai tą parodydavo. Mergaitė pasižymėjo savo drāsa, gebėjimu blaiviai măstyti betkurioje situacijoje, atidumu... Galiausiai Angelina kiek atsipalaiduoja ir menkai šypteli seseriai
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Everlyn Presley Birželio 07, 2019, 04:52:45 pm
Mergaitė šypteli, kai Angelina taip pat ją pasveikina su patekimu į Klastūnyną. Everlyn apsidairiusi aplink, vėl nusuka žvilgsnį į seserį.
- kai visa ši nuobodi ceremonija baigsis, gal..norėsi, eit pasižvalgyti po Hogvartso teritoriją?-
sužnabžda Ever, šyptelėdama seseriai nieko gero nežadančia šypsena. Jai išties knietėjo sužinoti, kas slepiasi tame uždraustąjame miške, apie kurį taip visi neseniai šnekėjo, kituose aukštuose, požemiuose, ir kitose Hogvartso vietose. O tuo lab, jei Everlyn žada čia dar ilgai mokytis, ji juk turėtų susipažindinti su aplinka. Jai visuomet, patikdavo išbandyti ką nors naujo, netikėto. Ji iš tų, kurios nenustygsta vietoje. Jai ši ceremonija didžiojoje salėje išties nelabai patiko, ji norėjo kuo greičiau dingti iš čia. "kreivomis akimis" peržvelgusi visus profesorius, mokytojus, bei direktorę, vėl žvilgsnį nusuko į stalą. Nors ji ir nebuvo išalkusi, dabar pasiemė keletą saldumynų, nes yra tikra smaližė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Atlanta Lipon Birželio 23, 2019, 06:47:35 pm
Atlanta Lipon užėmė savąją vietą prie naujojo koledžo stalo. Jos nestebino Paskirstymo kepurės nuosprendis. Atlantos abu tėvai kadaise taip pat mokėsi Klastūno koledže, kaip ir Piteris, jos brolis. Lipon šeimos ragana apsidairė. Ilgas, medinis, tamsiai rudos stalas, prie kurio sėdėjo klastuoliai. Dauguma gyvačių šnekučiavosi tarpusavyje, kol Atlanta tylėjo, nepažinodama nei vieno burtininko, kuris sėdėjo prie šio stalo. Nors ji žinojo viską apie burtininkų pasaulį ir patį Hogvartsą, vis tiek negalėjo patikėti, kad ji pagaliau sėdi Didžiojoje salėje. Diena, kai gavo laišką, buvo pati geriausia! Paskirstymo ceremonijai pasibaigus, tamsiaplaukės akys nušvito, kai stalas pasidengė įvairiausiais patiekalais. Tamsiaplaukė jautėsi alkana ir nekantravo prisipildyti lėkštę maistu. Atlanta pradėjo vakarieniauti.  (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eva Avei Rugpjūčio 20, 2019, 05:14:45 pm
Eva buvo ką tik po pirmakursių paskirstymo ceremonijos. Ji buvo paskirta į Klastūnyną , tad atsisėdo tarp kitų klastuolių. Po direktoriaus kalbos, aukso lėkštės prisipildė skaniausių valgių ir gėrimų. Eva valgydama žiūrėjo į kitų koledžų stalus ir labai susikrimto. Kas, jeigu kiti mokiniai iš kitų koledžų nemėgs jos vien dėl to, kad ji iš Klastūnyno ? Bet tai nesvarbu, Evą visada mokydavo, kad į tai nereikia kreipti dėmesio. Kai būdavo mažesnė, ji galvodavo kad tai nesąmonė, bet dabar suabejojo: gal tai ir tiesa ?..
Svarbiausias Evos noras Hogvartse buvo turėti gerų draugų ir neturėti priešų. Ji taip nekantravo jau dabar pradėti mokintis ir t.t. Bet po puotos Eva nuėjo į Klastūnyno bendrąjį kambarį miegoti minčių pilna galva apie rytdieną...
 
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 22, 2019, 07:24:16 pm
Kiek panobodžiavęs savo kambaryje Julian atsibodo, o taip pat šis šiek tiek išalko tad nieko nelaukdamas paprastu žingsniu atžygiavo į didžiąją salę. Vaikinuko akys tarsi nuskanavo ją. Niekas joje nebuvo pasikeiten. Viskas kaip ir anksčiau, per atostogas. Vos keli žmonės sėdėjo po vieną ar po kelis prie stalų. Vieni kalbėjosi, kiti krimsnojo maistą, o dar kiti buvo paskenden savo mintyse ar veikė patys nežino ką. Nieko daugiau nelaukęs jaunasis klastuolis nužygiavo klastuonyno stalo link, prie kurio nesėdėjo nei vienas žmogus, kas tikrai pasirodė keista. Julian klestelėjo ant suoliuko bei nesidrovėdamas pagriebė nuo stalo skaniai atrodantį, raudoną obuolį ir atsikando gan didelį jo kąsnį. Niekur neskubėdamas pradėjo jį kramtyti ir žvalgytis po salę, tarsi bandydamas pastebėti ką nors įdomaus.

Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 22, 2019, 07:55:21 pm
Camilla sėdėjo savo kambarį ir nieko neveikė. Kambariokės buvo kažkur išėjusios, todėl nusprendė nueiti į didžiąja salę. Pasiilsėti nuo visokiu nuotykiu. Nors nuojauta, kad kažkas bus neįprasta pasiliko. Mokslo metai jau beveik pasibaigė. Klastuolė jau viska suplanavo todėl jautėsi tvirtai. Egzaminus Cornet išlaikė geriau negu tikėjosi, todėl nuotaika švytėjo merginos veide. Vienuolikmetei norėjosi sutikti draugus tik ar jei leis sėdėti prie varnanagio stalo. Daug kartų pirmakursė galvojo kodėl jos geriausi draugai iš varnanagio. Aleksas ir Ema, o kitus kuruos sutikdavo netapdavo jos draugais. Užėjusi į salę mėlynos akys užkliuvo už labai pažįstamą siluetą. Jis sėdėjo prie klastūnyno stalo. Priėjus arčiau Milla nustebo tai buvo Aleksas na arba labai panašus į jį žmogus. Pala Aleksas pasidažė plaukus? pagalvojo mokinė ir priėjo prie berniuko. Atsisėdus priešai ji tarė:
- Gilbertai, sumaišei stalus,- nusijuokė klastuolė ir dar pridūrė,- nebijai, kad išvarys.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 22, 2019, 08:33:07 pm
Vaikino ramų pasisėdėjimą su savimi ir raudono obuolio kramsnojimą sutrugdė juodaplaukė jo amžiaus mergina - Camille. Julian yra ją matęs kartu su jos broliu ir kelis kartus yra girdėjęs, kad ji su Aleksu flirtavo ar vaikiškiau pasakius poravosi. Tad šis nusprendė ją paerzinti ir kiek apmulkinti ar net sutrigdyti.
- Sveika, mažute. Duosi bučkį? - Paklausė šis atsisukdamas į merginą ir pakeldamas antakį. Vaikinukas stengėsi nesusijuokti ar nesuprunkšti, kas jam gan puikiai pavyko.
- Na matai. Aš su Klastuolio apranga. Reiškias mane perkelę į klastunyną. - Tarė jaunasis klastuolis dar kartą atsikăsdamas obuolio. Ištiesų Julian patiko apsimesti šio keliom minutėm vyresniu broliu, kitaip pasakius dvyniu ir taip kiek paerzinti merginą.

Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 22, 2019, 09:14:02 pm
Kai Gilbertas tarė klastuolė susiraukė nepatikėjus jo žodžiais. Minutėlę Camilla patylėjo ir pasižiūrėjo ar nieks nestebi ir pasilenkus ant klastunyno stalo merginą ruošėsi pabučiuoti tuo pačiu paliesdama plaukus. Staiga truputi atsitraukus mokinė pradėjo čiupinėti Gilberto plaukus. Dar atsitraukus Cornet piktai pasižiūrėjo į berniuką ir pliaukštelėjo per žandą. Veliau kai pasirodė raudoną dėmė ji tarė:
- Tu ne Aleksas. Aš žinok atpažįstu dažytus plaukus,- po to vienuolikmetė paklausė.- Kas tu?
Mergaitė labai norėjo sužinoti atsakimo ir džiaugėsi, kad pastebėjo, nes nenorėjo pabučiuoti kažkokį nepažįstamą žmogų kuris labai panašus į Gilbertą. Pasilenkus į priekį Milla įdėmiai klausė mirksėdama savo akimis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 22, 2019, 09:35:43 pm
Vaikinukas tikrai labai nustebo kai mergaitė pradėjo lenktis jo lūpų link ir norėjo jį pabučiuoti. Šis suprato, jeigu tarp jo brolio dvynio ir jos kažkas vyksta jo brolis tikrai nenorėtų, kad tau nutiktų, tad pradėjo trauktis atgal, kadangi nenorėjo, kad jų  lūpos susilėstų. Nes jeigu tai būtų įveiken Aleksas tikrai būtų supykęs ant Julian. Gavęs nesmarkų smūgį į skruostą šis susiraukė ir susiėmė už skruosto bei tarė :
- Auč, katyte. Nesimušk. - Tarė klastuolis patempdamas lūpą ir vaidindamas nuskriaustą šuniuką. Vis gi jeigu ji bendrauja su Aleksu, Julian taip pat bus prie jos savimi.
- Gerai jau gerai. Aš Alekso dvinys brolis Julian Gilbert, - Tarė berniūkštis verstelėdamas akis. - Tik daugiau nesimušk. - Pridėjo šis ir nusijuokė pažvelgdamas į mergaitę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 25, 2019, 07:53:40 pm
Milla neturėjo žodžių. Apstulbusiai žiūrėjo į Julian ir galvojo kaip tai galėjo įvykti, kad per visą laiką klastuolė net nenutuokė dvynio egzistavimą. Po kurio laiko mergina jau ryškiai matė brolių bruožų skirtumus. Kaip įmanoma nepastebėti klasėje sėdinčius du Gilbertus. Kaip įmanoma tai slėpti? šios ir dar daug kitų minčių sukosi pirmakursės galvoje. Kelias minutes tyloje Camilla lygino dvynių išvaizdą. Kuo toliau tuo daugiau skirtumų ji rasdavo, bet seniai jau pripažino, kad jei varnanagis daug gražesnis, nors iš šalies atrodė lyg jie vienodi. Vėl nužvelgus dvynį ir pasakė:
- Aš niekad nemačiau tavęs pamokose. Gal tu iš vis ne pirma kart mane taip apgauni,-  vienuolikmetė ir nusijuokė ir vėl nužvelgė Jull.- Aš tavęs, net koledže nepastebėdavau.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 25, 2019, 11:08:31 pm
Vaikinuką kiek suglumino pastovus žvilgsnis į jį ir jis nejaukiai pasikasė pakaušį. Visgi kam patiktų pastovus spoksojimas į jį. Na tik tiems kas trokšta dėmesio. Tu pastoviai spoksojai į Emma, tada kolidoriuje, kvaily. Jau kelintą kartą per šią dieną pasišaipė vidinis balselis iš jaunuolio, kuris ir vėl sakė tiesą. Bandydamas neparodyti, kad jaučiasi nejaukiai jaunuolis tiesiog atsikando obuolio, kurį laikė rankoje, bei pradėjo valgyti tą gabaliuką. Kol mergina spoksojo į Julianą, šis net spėjo suvalgyti visą obuolį, tad padėjo griaužtuką į laisvą lėkštę ir vėl grąžino žvilgsnį į Camillę, kad tik nepasirodytų perdaug nemandagus.
- Nieko keisto. Daug kas manęs nepastebi, tad neišimtis, kad ir tu nepastebėjai. - Kiek kukliai tarė berniūkštis pasitvarkydamas savo kiek susivėlusius plaukus, kadangi jau nepirmą kartą šis pamiršo juos susišukuoti.

Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 26, 2019, 09:26:49 am
Išklausius atsakymo mergina net susigėdo. Turbūt sunku būti tuo dvyniu kurio nieks nepastebi norėjo pasakyti Camilla, bet vietoj to patylėjo. Staiga klastuolė pradėjo galvoti apie visas vietas kur ji ankščiau būdavo. Pirmakursė norėjo kažką pasakyti, kad nebūtu nejaukios tylos, bet seniai nesirodantis vidinis balsas prabilo pirmesnis na ir ką tu jam pasakysi. Prikalbėsi visokiu nesąmonių ir man tau reiks padėti. Net nejučiomis Milla garsiai atsakė:
- Ką? Kada tu man čia badėjai?- Pagaliau supratus, kad Julian viska girdėjo juodaplaukė tarė.- Emm... Atsiprašau tiesiog...
Pagalvojus, kad tai turėjo skambėti labai keistai mergina tyliai nusikeikė, kad Gilbert negirdėtu. Na va sakiau tarė piktas balsas. Vienuolikmetė labai susinervino ir norėjosi rėkti kai paskutinį kartą buvo pasirodęs šis balsas. Kartais mergaitei atrodė, kad šis balsas gali užvaldyti pačia klastuole, nes jau valdyti negali. O jis pasirodo tik tada, kai jo labiausiai nelaukiama. Pro akys prabėgo tas susitikimas su kaukų ir dar daugiau nemalonių kitų. Pilvas išdavė keistas garsas ir nuo stalo Cami pasėmė obuolį ir mėlynos akys pasižiūrėjo tiesiai į klastuolį ir tarė:
- Nekreipk dėmesio kartais šneku su savimi.
Ką aš iš vis pasakiau jis galvos, kad aš išprotėjus pasakė sau klastuolė, bet vidinis balsas nieko nelaukė Pfff... ir vėl. Camilla jau buvo susinervinus, bet bandė parodyti, kad viskas gerai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 27, 2019, 02:48:46 pm
  - Viskas gerai. Aš suprantu. Pripratęs. - Draugiškai tarė vaikinukas pažvelgdamas į mergaitę. Tiesa pasakius jai labai tiko akiniai, kuriuos šiandien buvo užsidėjusi. Bet Emma vistiek daug kartų gražesnė. Pagalvojo šis ir linktelėjo sutikdamas su savo mintimis.
 - Bent su savim pasikalbi, - Tarė jaunasis klastuolis bandydamas pajuokauti, bet suprato, kad jam išėjo tikrai nekaip, - Joaaa... Nepaėjo pajuokauti. Kažkaip šūdinai gavosi. - Numykė šis pasitvarkydamas savo plaukus, kurie vistiek netapo labai tvarkingi.
  Staiga berniukas prisiminė apie Camille ir savo brolį, tad plačiai išsišiepė nieko gero nežadančia šypsena. Julian užsimanė kiek paerzinti mergaitę, bet şis nežinojo kaip jam tai pavyks.
  - Na. Tai kada mano broliukas žadėjo mane supažindinti su tavimi? Visgi tu jo mergytė. Ar girdėjau blogus gandus, Cami? - Paklausė rudaplaukis prunkštelėdamas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 27, 2019, 09:53:05 pm
Blogus gandus? Apie ką jis šneką. Kažkas blogai? vėliau ji susimastė, gal net ir apsidžiaugė, nes atrodė lyg Aleksas nori tapti jos vaikinu, bet atsakė:
- Mergyte? Na nemanau,- minutėlę pagalvojus ji tarė,- o ką, jis taip sakė?
Nors Cami galvojo, kad Julian galėjo juokauti, bet tamsiaplaukei pasidarė įdomu. Gal dėl to, kad busima antrakursė norėjo, kad jie būtu pora? Pažvelgus į vaikiną klastuolė pamatė, kad jis susidomėjo jos akiniais todėl su šypsena veide tarė:
- Patiko akiniai,- nusiėmusi juos klastuolė padėjo ant stalo ir tarė,- nori juos pasimatuoti?
Supratus, kad Gilbertas gali pagalvoti, kad šie akiniai reikalingi, kad pagerinti regėjimą ji greit sumalus žodžius tarė:
- Oi ne jie dėl gražumo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 27, 2019, 10:19:24 pm
  Vaikinukas stebėjo merginos sutrikusi veidą ir prunkštelėjo. Pavyko! Tik reikia nesustoti ir dar truputėlį ją paerzinti. Pagalvojo šis ir linktelėjo pritardamas savo mintims.
  - Bet norėtum būti. Ar ne? Gi mačiau kaip tavo akys sublizgėjo vos prakalbau apie jį. Man gali papasakoti. Nebijok. Aš nesakysiu net savo dvyniui. - Tarė šis su plačia šypsena veide.
  - Na jis nieko nesakė. Net nebuvo užsiminės apie tave. Nes susitikom po daug laiko ir kalbėjom broliškom temomis, o tokios temos nepriėjom. - Kiek pamelavo Gilbertukas, nenorėdamas išduoti brolio paslapties
  Camille'i pamačius, kad Julian'as susidomėjo jos akiniais ir pasiūlius pasimatuoti tarė :
  - Kodėl gi ne? Gi ant gražių žmonių viskas tinka.
Nusimaivė vaikinukas nusijuokdamas ir nieko nelaukęs pasiėmė akinius bei užsidėjo juos.
  - Na ką, atrodau gražiai. Patikčiau Em...? - Tarė jaunasis klastuolis spėdamas laiku sustoti ir nepasakyti mergaitės vardo. Vos spėjau sustoti. Kaip dabar išsisukti? Bandė sugalvoti menką planą Julian'as.
  - Ammm... Nekreipk dėmesio. Tu neturėjai to išgirsti. - Galiausiai tarė kiek susigėdęs ir paraudęs vaikinukas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 28, 2019, 10:32:25 am
Jull užsidėjus ainius klastuolė nusijuokė ir tarė:
- Jau tikrai, kad ant gražių žmonių viskas tinka.
O jeigu Aleksas juos užsidėtu? Ar būtų dar gražiau? pagalvojus ji toliau klausė klastuolio kalbos. Em? Kas tą Em? susidomėjus Camilla nusišypsojo gudri šypseną ir tarė:
Em tavo mergina? Uh žinau viena,- klastuolė galvojo, kad tai ne pilnas vardas todėl prisiminus pirma į galvą šovusį vardą prasidedant iš E ir M raidės pasakė,- gal Emma?
Prisiminus savo draugę pasakė. Jos tikrai buvo geros draugės ir norėjosi su ją kalbėti kuo ilgiau ir niekada neatsibosta. Nusišypsojus Jull ji tarė:
- Žinai, net man taip atrodo, kad tu gali daug kam patikti,- po to apsižvalgius ji tarė,- prašau niekam nesakyk, man tikrai patinka Aleksas, bet aš nežinau ar aš jam patinku.
Nuleidus galvą atsakė Milla.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 28, 2019, 11:01:53 am
- Tai miela?  - Labiau paklausė niegu pasakė vaikinukas nusijuokdamas. Julian pažvelgė į kitą pusę ir plačiai išsišiepė pamatęs plaukus tarsi Emmos. Mergaitei atsisukus jis krūptelėjo ir suprato, kad ten tikrai nebuvo varniukė. O galėtų. Jau spėjau pasiilgti jos. Pagalvojo vaikinukas ir nuleidės galvą nusišypsojo, o tada vėl pakėlė galvą, taip žvelgdamas į Camille.
- Ammm... Aš neturiu merginos. Tai tiesiog man labai patikusi ir labai kritusi į akį merginą. - Tarė Gilbertas prikasdamas lūpą ir pažvelgdamas žemyn. Išgirdęs, kad klastuolė paminėjo Emmos vardą jis pakėlė išplėstas akis. Supratęs, kad mergaitė gali suprasti jaunasis klastuolis bandė kuo greićiau padaryti nerūpestingą veidą, bet šis nežino kaip jam pavyko.
- Emma? Kas ta Emma? - Paklausė nerūpestingai Julian'as. Na bent jau jis manė, kad jo balso tonas skamba nerūpestingai.
  Išgirdęs iš Camille's kaip ir komplimentą, berniūkśtis plačiai nusišypsojo, bet tiesiog papurtė galvą.
- Norėčiau, bet gaila, kad taip nėra. Manęs nemėgti taip pat yra DAUG priežasčių, - Tarė vienuolikmetis pažvelgdamas į bendraamžę, - Nebijok. Tikrai niekam nesakysiu. Ką jau ką, bet paslaptis tai moku laikyti. Ir tai nieko blogo. Jūs taip artimai bendraujat, iad matosi, kad patinkat vienas kitam. - Tarė Gilbertas su šviečiančia šypsenėle veide...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 28, 2019, 11:30:23 am
- Keista, kad toks vaikinas, kaip tu neturi merginos,- šiek tiek nustebo klastuolė,- bet manu, kad greit surasi.
Nusišypsojo, mergina ir pradėjo galvoti, kas tiktu klastuoliui į porą. Gal, net Emma? pagalvojus ji pamatę, kad Julian tikrai žino Emma arba mergaitę vardu Emma.
Norėdama patikrinti ar rudaplaukius žino tą draugę apie kuria ji galvoja, pradėjo klausinėti:
- Ar ji varnanagė? Rudi plaukai? Bus antrakursė? Šviesi oda?-  Camillos veide pasirodė šypsena,- ji mano artima draugė.
Vėl šyptelėjus ir po to tarė:
- Manau, kad tu jei net patiktum,- nusišypsojo,- tavo gražūs plaukai, man patinka tavo akys, bet aš nemanau, kad jeigu nori su ją pažintis tau reikia pradėti rėkti, kad tu negali išburti paprasto burtažodį, o po to didinti dantis ir beje tau tinka mano akiniai.
Vėl nusišypsojo klastuolė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 28, 2019, 11:38:20 am
- Tiesiog niekas nežiūri į tokius kaip aš. Visos ir težiūri, kad būtų populiarus hogvartce ar tėvai turtingi. Na nevisos, bet dauguma. Tad nestaigmena, kad neturiu merginos. - Tarė berniūkštis trūktelėdamas pečiais ir pažvelgdamas į mergaitės akis.
 Gavęs klausimų apie aiškiai Emmą Julian'as sunkiai atsiduso.
- Tik niekam nesakyk. Aš tavimi pasitikiu. Į visus klausimus atsakymas taip. Ir taip. Tai Emma. Bet ji tokia graži. - Sumurmėjo kiek susigėdęs vaikinukas nuleisdamas žvilgsnį į savo batus.
- Aš? Patikčiau? Baik tu juokus. Tokiai gražuolei kaip ji tikrai jau nepatikčiau. - Nepatenkintas savimi vėlgi sumurmėjo jaunasis klastuolis ir pažvelgė į trumpokų plaukų savininkę.
- Mes jau pažystami. Ir ačiū už komplimentus. Juos pasilik Aleksui. - Tarė vaikinukas mirktelėdamas akis ir atsigerdamas moliūgų sulčių.
- O kas sakė, kad jie tavo? Kas ant maněs tas mano. - Pajuokavo vaikinukas kreivai išsišiepdamas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 28, 2019, 06:26:16 pm
Jis įsimylėjęs į Emma? Ką nustebo klastuolė ir išpūtė akis. Camilla pripažįsta, kad draugė labai graži, bet negalėjo patikėti, kad pirmas į galvą šovęs žmogus tai ir yra tas kuris patinka šiam vaikinui.
Užsiminęs apie Aleksą tamsiaplaukės žandai paraudonavo:
- Ką aš tokios taisyklės negirdėjau,- nusijuokė mergina iš paskutinių berniuko žodžių,- Atiduok, o tai teks padidinti dantys.
Vėl nusijuokė mergina, net jeigu klastuolis nejuokavo tai Milla jam net leistu juos pasiimti. Vėliau ji tarė:
- Taip keista, atrodo, kad tave pažįstu taip pat kaip Aleksą, atsidususi dar pridūrė,- lyg visą gyvenimą draugautumėme
Nužvelgus klastuolį jį nusišypsojo ir pasiėmė naują obuolį dar tarus:
- skanus obuoliai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 28, 2019, 08:51:03 pm
  Vaikinuko veide švietė miela ir draugiška šypsenėlė. Tai ne dėl to, kad Camille patiktų jam kaip mergina ar panašei. Ne. Tikrai ne. Julian'as jau turėjo įsižiūrėjas 1 mergaitę ir jo akiai gražesniű už Emma nebuvo. Jam Camille patiko tik kaip žmogus, asmenybė ar draugė. Nieko daugiau.
- Tai nauja mano taisyklė. O mano taisyklių reikia laikytis. - Tarė berniūkštis nusijuokdamas ir nusimaivydamas. Jam tikrai patiko šie akiniai, bet visgi jie yra Camille's. Gilbertas nusiėmė akinius ir padavė juos mergaitei.
- Su milžinišku širdies skausmu atiduodu jus juodukei. - Tarė vaikinas apsimestinu graudžiu balsu ir susiėmė už širdies. Galiausiai nesusilaikęs suprunkśtė ir pažvelgė į klastuolę.
- Galėčiau būti aktarius. Ar ne? - Nusijuokė šis pasitvarkydamas savo rudus plaukus.
- Žinai. Tai nuskambėjo labai mielai. O aš jaučiuosi lyg tu būtum mano geriausia draugė ar mažoji sesutė. - Tarė Gilbertas nusijuokdamas ir suveldamas juodaplaukės plaukus.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 28, 2019, 09:25:02 pm
- Iš tavęs išeitu nuostabus aktorius,- nusijuokė Camilla,- profesionalus aktorius, muzikantas, na ir tobulas žmogus.
Ir nuo stalo paėmė akinius. Užsidėjus juos klastuolė dar juokai tarė:
- O kodėl mums ne tapti giminėmis tu mano netikras brolis, o aš tavo sesuo.
Tamsiaplaukė nebuvo nei kiek įsimylėjus klastuolį, bet su juo atrodė, kad gali kalbėti apie, bet ką. Jei atrodė, kad tai tas draugas su kuriuo gali sėdėti prie židinio ir visa naktį kalbėti, net apie visokias nesąmones. Su kurio juokėsi iš visko ir niekada nenustosi kalbėti. Vėl nusišypsojus tamsiaplaukė tarė:
- Sveikinu jūs pasiekėt tokį lygai, kad galite vadinti mane juodukę,- ir vėl nusišypsojo,- kaip galvoji ar man tiktu žali, mėlyna ar violetiniai plaukai.
Ir pasipurtė plaukus:
- Bet aš visada busiu tavo juodukė,- su sarkazmu tarė Milla,- gal nori šia naktį nemiegoti ir tūnoti prie židinio?
Staiga klastuolė pašoko:
- Man senelė davė mėlynu plaukų dažų, sakė daryk ką nori su jais.
Ji žvilgtelėjo į Julian.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 28, 2019, 09:42:17 pm
- Ne iśeitų, o jau yra. - Nusimaivė vaikinukas tardamas. Jo juokas pasklido po Didžiąją salę. Keli Grifukai atsisuko į jį, bet gaven perspėjamus žvilgsnius vėl nusisuko.
- Žinoma. Tapkim giminėmis. Malonu. Aš tavo tėvs Julian. - Pajuokavo Gilbertas pažvelgdamas į Camillę ir prunkštelėdamas.
  Su Klastuolę bendrauti Julian'ui buvo tikrai smagu. Atrodo tarsi jie būtų pažįstami nuo kūdikystės. Jis nebijojo jai pasakyti savo paslapties ar būtina savimi, pajuokauti. Tai tikrai nudžiugino berniūkštį, kadangi jis pagaliau rado tą tikrą draugę, kuria gali pasitikėti ir prie kurios gali būti savimi.
- O tai kaip tu mane vadinsi, juoduke? Vovere? Nenustebčiau. Aš labI traukiu voveres. - Tarė šis nusijuokdamas ir pažvelgdamas į mergaitę.
- Man rods tau labiausiai tikrų ryža, - Pajuokavo berniūkštis, o tada rimčiau atsikrenkštė, - O jeigu kalbant rimtai, tai manau, kad tau tiktų visos. Tik reiktų išpradžių šviesint plaukus. - Tarė rudaplaukis ir pats nustebo iš kur jis tiek daug žino.
- Aww. Mano juodukė, - Pakartojo berniūkštis ir nusijuokė, - Aš už. Tik parūpink man maisto. - Tarė Julian'as suprunkśdamas. Vaikinukas visada daug valgydavo ir nepriaugdavo svorio, kas jam tikrai patiko.
- Ką jau sugalvojai? - Jaunasis klastuolis nepatikliai pažvelgė į Camillę ir paklausė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 28, 2019, 10:16:59 pm
- Šviesint plaukus bus nesunku viska turiu tu nepergyvenk.
Vėl nusijuokė Camilla:
- Vovere, tau ką riešutų paruošti,- nusijuokė juodaplaukė ir dar pridūrė,- žinau labai skanų iš senelės laikraščio receptą.
Nusišypsojo juodukė. Pirma diena pažįstami, o jau geriausi draugai pagalvojus vėl nusijuokė:
- Manu surasim ką pavalgyti.
Atsisukusi Millos akys užkliuvo už kažkokius grifus ir piktai nužvelgus juos jie nusisuko:
- Kartais užknisa grifai.
Minutėlę patylėjus juodukė tarė:
- Tai va mano planas, naktį klastūnyno, bendrame kambaryje aš atsinešu dažus,nebijok tau nedažysim- vėl nusišypsojus tarė,- Tai ką sutinki?
Vėl pajutus grifų žvilgsnį klastuolė atsisuko į jaus su labai piktu ir susiraukusių veidų, bet kai jie nusisuko ant Camillos veido švytėjo šypsena:
- Tai ar sutinki?-perklausė ji
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 28, 2019, 10:34:16 pm
- Aś galėsiu tau nudažyti. Tik nepyk jeigu ant plaukų rasi šypsenėlę. - Tarė berniūkštis ir nusikvatojo. Atsisukęs į kitą pusę vèlgi pamatė Grifukų žvilgsnius.
- Ko žiūrit, vėplos! - Piktai sušuko jaunasis klastuolis ir jie kaipmat nusisuko. - Kartais tikrai labai nekenčiű tu Grifų. Bet jie grynos vištos. - Tarė Julian'as ir nusijuokė.
- Žinoma. Bent pavalgyt gausiu. - Plačiai nusišypsojo patenkintas berniůkštis ir paplekšnojo sau per pilvą.
- Gali jau visă stalą nukrauninėt pradėt. Bet kažin ar užteks. - Tarė Gilbertas prunkštelėdamas ir paveldamas "juodukės" plaukus.
- Tu tikrai nori dažyti plaukus? Nes jeigu taip aš už. - Su menku nustebimu balse ir veide tarė Julian'as.
- Žinoma, kad sutinku. Dabar būsi nebe juodukė, o žydrius. - Tarė rudaplaukis ir jo juokas pasklido didžiojoje salėje. Turbūt kitiems buvo keistą matyti klastuolį besijuokiant, bet jis jautėsi linksmai ir smagei. Na gal kaikurie net galėjo sumaišyti Julian'ą su jo broliu Aleksu.
- O jeigu man juod nudažytumėm mėlynai? Tada pradėtų ir visi atpažinti mane nuo Alekso ir pats pasikeičiau. Ką manai, Mille? - Su šypsena veide paklausė vienuolikmetis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 29, 2019, 12:10:53 pm
Klastuolė nusišypsojo, kad Julian sutiko. Camilla jau mastė, kaip atrodys su mėlynais plaukais:
- Ar aš atrodysiu, kaip kramtomus gumos karalienė,- su sarkazmu pasakė tamsiaplaukė,- džiugiuosius, kad sutikai.
Pasiėmus dar vieną obuolį ir padėjus šalia savęs tarė:
- Gal tau blondinui tapti,- vėl nusijuokė Milla,- skirtumeisi nuo savo brolio jau tikrai.
Atsistojus juodukė tarė:
- Na tai tada iki nakties,- jau susiruošus išeidinėti žvilgtelėjo į klastuolė ir dar pridūrė,- einu į lauką pakvėpuoti grynų orų.
Išėjusi iš didžiosios salės kaip ir planavo Milla nužingsniavo prie pilies išėjimo. Šia naktį ji laukė taip stipriai, kad net galvojo, kad reikia pamiegoti, o ne eit į lauką, bet vis dėl to nusprendė pasivaikščioti nenaudodama daug energijos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 29, 2019, 12:30:13 pm
Vaikinukas su draugiška šypsenėle veide stebėjo mergaitę.
- Tu atrodysi kaip aviukas žydrius arba mėlynas debėsėlis. - Tarė Julian'as ir nusijuokė.
- Nene juodukė, o žydrius. - Kiek pasišaipė iš Camille's ir prunkštelėjo Gilbertukas.
- Bet šeip tais rimtai norėčiau dažyti plaukus. Tik neįsivaizduoju kokia spalva. - Garsiai pasvarstė rudaplaukis.
- Iki nakties. - Atsisveikino jaunasis klastuolis ir nulydėjo savo naująją geriausią draugę žvilgsniu. Bet rimtai reikia dažyti plaukus. Niekas manės nebemaišytu su Aleksu, o pasikeitimai ir man patiktų. Naktį paprašysiu Camille's patarimo. Visgi ji mergina. Ji daugiau supras. Pasikeitimai niekada nebus blogai. Pagalvojo berniūkštis ir linktelėjo pritardamas savo mintims. Suvalgęs dar vieną didelį, raudoną obuolį bei išgėręs moliūgų sulčių stiklinę šis atsistojo ir lėtu žingsniu, niekur neskubėdamas išsliūkino iš didžiosios salės bei gryžo į savo kambarį...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 01, 2019, 12:30:19 pm
Guramis priėjo prie Klastūnyno stalo ir apsižvalgė. Klastuoliai šnekučiavosi, mojavo rankomis, vienas kitas buvo net užsikniaubęs ant stalo alkūnėmis. Salėje buvo baisus šurmulys. Nei vienas neatrodė, lyg neturėtų draugo ar pažįstamo. Galiausiai Guramis gūžtelėjo (ir ko aš tikėjausi, priemimo komiteto?) ir žnektelėjo į pirmą pasitaikiusią laisvą kėdę. Vaišės atrodė puikiai, bet jis nesijautė alkanas. Turbūt pirmos dienos jaudulys, arba tos visokio skonio pupelės, kurias sukirtau traukiny. Tylėdamas, jis stebėjo kitus klastuolius. Tai tokie bus mano koledžo bendramoksliai... Būdamas iš senos burtininkų šeimos, jis buvo įpratęs prie netikėtumų, bet Hogvartsas buvo kažkas naujo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lukas Duff Rugsėjo 04, 2019, 08:53:04 am
Luke sunkias žingsnias žygiavo iki pačios paskirstimo ceremonijos. Berniuko galva buvo tuščia ir vaikas žinojo, kad bent jau jam nesvarbu į kokį koledžą jis pateks. Luke gerbė visus mokyklos koledžus, bet buvo labiausiai tikėtina, kad jis kaip ir jo tėvai bus iš švilpynės
 Galiausiai kepurė paskelbė berniuko koledžą ir šis sustingo. Tėvai mane pritrėkš. Juk klastūnyno reputacija nėra puiki. Na, bet koks skirtumas. Dabar gausiu nemokoma maisto. Luke mintys visada buvo tokios keistos. Vieną minutę jis jaudindavosi, o kitą jau galvojo apie maistą ar kažką panašaus.
Mažasis klastuolis greitai nupėdino prie stalo ir atsisėdo laisvoje kėdeje. Vaišių buvo daugiau nei žmonių visam Hogvartse. Bent taip atrodė pačiam berniukui. Vaikis greitai prisikrovė pilną lėkštę ir laimingas atsiduso:
-Va čia tai gyvenimas,-dar spėjo sumurmėti pilna burna jis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 04, 2019, 09:34:00 pm
Guramis sėdėjo pasirėmęs rankomis galvą ir susidomėjęs stebėjo paskirstymo ceremoniją. Kažin, kiek tai kepurei metų? Ir ar ji kada nors klysta? Mokiniai sėdosi paskirstymui, lyg sėstų į elektros kėdę. Guramis ėmė galvoti, kad gal pernelyg lengvabūdiškai galvojo apie savo paties paskirstymą. Bet ką jau...kas padaryta, tas. Ką tik į jo koledžą buvo paskirtas kitas pirmakursis, ir iš jo veido neatrodė, kad jis miršta iš džiaugsmo. Tačiau po poros minučių jo nepasitenkinimo buvo lyg nebūta, nes klastuolis sėdėjo prie stalo ir kimšo su apetitu. Guramis stebėjo šį naujoką porą minučių, tada palinko link jo ir iš paauksuotos lėkštės stalo vidury nugriebė obuolį.
- Tai...ar tu...tu irgi naujokas, ne? Ar Klastūnynas buvo tavo sena svajonė?
Jis vyptelėjo ir atsikando obuolio. Šis kvepėjo karamele ir tirpo burnoje lyg skaniausi ledai. Staiga Guramis pajuto kylantį apetitą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lukas Duff Rugsėjo 04, 2019, 09:54:38 pm
Luke valgė ir valgė. Tokio skanaus maisto nepagamindavo ir jo motina. Berniukas net nesiruošė pakilti nuo laisto iki tol kol blogiausiu atvėju bus išvarytas. Staiga pašonėje pasigirdo balsas. Buvo panašu, kad kitas vaikinas kreipėsi į jį. Čia man? Nee, negali būti. Kas drįstų užkalbinti valgantį? Po kelių akimirkų niekas nesiruošė atsakyti į kito klastuolio klausimą, tad dabar tikrai buvai aišku, kad šis buvo skirtas jam.
-Aš? - savęs paklausė Luke, - na taip. Pirmakursis. O tu tikriausiai taip pat? - Lukas vis dar kalbėjo pilna burna. Dabar tikrai būtų gavęs pylos nuo tėvų, bet čia jų nebuvo.
-Na tikėjausi pakliūti į švilpynę. Iš ten yra visa mano šeima,-gūžtelėjo pečias berniukas, - Kaip matai esu klastuolis. Prie šio stalo galima skaniai pavalgyti, tad tikrai neliūdžiu. Aišku, tėvai mane užmuš, bet ar yra skirtumas?
 Lukas kalbėjo taip greitai, kad tikriausiai naujasis jo draugas nieko nesuprato. Tai buvo jo įgimtas dalykas, o ir pats mažasis klastuolis nepastebėdavo kaip jo žodžiai susimaldavo į vieną. Per visą Luke litaniją girdėjosi abėjingumas ir taip lyg jam ant visko būtu nusišvilpt. Gyventi reikėjo šia diena, o Luko visi 11 metų taip ir buvo nugyventi. Šypsena visą laiką nuo vaikio veido nedingo. Tai buvo dar vienas Luką išskiriantis bruožas. Nesvarbu kokia situacija, bet klastuolis vis tiek šypsosis.
-Aš Lukas arba Luke Duff,-supratęs, kad dar neprisistatė, vaikis suskubo tai padaryti ir nusijuokė,-O tu?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 04, 2019, 11:06:08 pm
Guramis laukė atsakymo į savo klausimą, žvilgtelėjo į šalia sėdintį klastuolį, krenkštelėjo, kilstelėjo antakius...ar jis mane ignoruoja?
Galiausiai jo pašnekovas prakalbo, panašu kad jam buvo sunku dalinti dėmesį tarp maisto ir Guramio. Guramis šyptelėjo, ir pats atsikando dar vieną obuolio kąsnį. Su tokios kokybės vakariene, tikrai galima sėdėti ir tylėti pilna burna.
- Aš - Guramis, - prisistatė. - Ir irgi esu pirmame kurse. Jei tau nuo pasidarys geriau, pasakysiu, kad tu tikrai pritaptum Švilpynėje. Tu, - jis pirštu sau prieš veidą ore nupiešė šypseną - turi Švilpynės charakterį. Tavo tėvai labai rimtai žiūri į tą paskirstymą, ne?
Jis žvilgtelėjo į paskirstymo kepurę ir prunkštelėjo.
- Ta sena skrybėlė turbūt tėra kvailas fokusas. Nenustebčiau, jei koks profesorius ją animuoja per atstumą, ir suskirsto mus į koledžus atsitiktinai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lukas Duff Rugsėjo 04, 2019, 11:17:47 pm
Luke toliau valgė kol galiausiai patyrė blogiausią jausmą savo gyvenime. Ne, nenoriu būt sotus. Aš dar neparagavau to vištienos kepsnio - berniuko mintyse vėl buvo tik maistas. Lukas žinojo, kad dabar turi palaikyti pokalbį su Guramiu, bet tokios mintys tiesiog neleido. Vaikis garsiai nusikeikė per visą didžiają salę ir į stipriai suspaudė moliūgų sulčių stiklinę savo rankoje. Gurkštelėjęs gėrijo vaikis jį greitai išspjovė atgal į stiklinę ir dar kartą nusikeikė.
-Šlykštu,-sumurmėjo vaikis su didžulia jėga tėkšdamas stiklą į stalą. Kas be ko stiklinė dužo ir dabar ant grindų mėtėsi aštrių ir labai mažų stiklo gabaliukų. Paaiškinti kodėl Luke supyko jis nebūtų galėjęs. Jaustis sočiam kai ant stalo tiek daug vaišių būtų kvaila, bet dar kvailiau būtų pykti dėl to, kad skaniai prisikimšai. Lukas turėjo kitą priežastį, bet apie ją dabar kalbėti nenorėjo. Iš vis dabar tik norėjosi dingti iš šios salės ir nuklysti kur nors į uždraustąjį mišką.
-Taip, mano tėvai labai norėjo, kad priklausyčiau švilpynei,-po gan ilgos pauzės šaltai atsakė Lukas,-o kaip su tavim ir tavo tėvais? Ar jie irgi turėjo kokį nusistatymą prieš tave išleidžiant į Hogvartsą?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 05, 2019, 10:28:59 am
Guramis staigiai atsitraukė į šoną, kai Luke į stalą trenkė ir į stiklus sutrupino savo stiklinę. Suraukęs antakius, jis nuo apsiausto nupurtė keletą užkritusių stiklo šukių. Kažkam būtų į naudą pasimatyti su psichoterapeutu...Kai Luke pagaliau prabilo, jo balsas buvo šaltas it plienas. Guramis pažvelgė jam tiesiai į akis ir irgi šaltai atsakė:
- Ne, neturėjo. Dabar nesupyk - maloniai pasišnekučiavome, bet turiu eiti.
Nesulaukęs atsakymo jis atsistojo nuo stalo ir pasuko salės durų link. Stiklas girgždėjo po jo batais. Na  ir trenktų būna, pagalvojo. Mintyse nusprendė Luke privengti. Kadaise Klastūnynas turėjo kažkokius standartus, bet dabar jie aiškiai yra nusmukę. Gal tėvas padarė klaidą, išsiųsdamas mane į Hogvartsą.

Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lukas Duff Rugsėjo 05, 2019, 10:55:55 am
Lukas apsiblausiusiom ir šaltom akimis tyrinėjo aplinką. Vaikino kojos po stalu keistai drebėjo, o pats vaikis suprato, kad kažkas su juo tikrai dedasi. Ką veikiai vakar? -  savęs mintyse paklausė berniukas ir sustingo.
-Ne vakar, o šiandien naktį,-tyliai pataisė savo mintis. Luke žinojo, kad naktį šmirinėjo po uždraustąjį mišką ir girdėjo vilkų kauksmus. Berniuko tai nesustabdė ir jis vis tiek ėjo į priekį.  Šūdas, kam aš ėjau pažiūrėt tų vilkų? Dabar Lukas viską suprato ir susidėliojo į mintis. Guramis panašu, kad nusprendė pasišalinti nuo tokio keisto Lu elgesio, bet Luke tam neprieštaravo ir nebandė sustabdyti draugo. Vietoj to klastuolis pats pakilo nuo stalo ir nusekė bendrakursį iš paskos. Gaila, kad durys tik vienos. Mielai pasinaudočiau kitom. Dabar Luke jautė gėdą dėl savo elgesio ir žinojo, kad tėvai šituo tai tikrai nesididžiuos.
-Matyt naujausios šluotos nebegaisiu,-liūdnai ir greitai sumurmėjo berniukas pastumdamas Guramį į šalį ir pats greitai išlėkdamas pro duris.
-Atsiprašau! - dar spėjo per petį surikti Lukas nulėkdamas bibliotekos link.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lukas14 Rugsėjo 20, 2019, 03:29:46 pm
Palas Van Loon pėdino link Klastūnyno stalo apžiūrinėdama kitus stalus pilnus vaikų.
Ką gi. Vistiek reikia..
Pamatė ir savo - Klastūnyno stalą ir pasuko link jo.  Pamačiusi du klastūniečius linksmai kalbančius, prisėdo prie jų.
-Sveiki, - drąsiai tarė jis. Po to lyg niekur nieko įsidėjo į lėkštę bulvių košės ir dešrelių su burokais.

Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Gaiva Devilaite Rugsėjo 22, 2019, 01:59:32 pm
Tikrų tikriausia užmaršuolė, pamiršo, kad šiandien pati pirma mokslų metų diena. Net nebūtų pamaniusi, kad atvykusi keliomis valandomis vėliau, ras stalą apaugusiai voratinkliais. Du vaiduokliai liko sklandyti salėje, it apžiūrinėdami žmogiškas tuščias lėkštes.
Gaiva klestelėjo prie vaiduoklių. Nežinojo kur pirmakursiai gyvena, tad neliko nieko kito kaip paklausti dviejų džentelmenų neriniuotomis apykaklėmis. Didikai suplojo permatomis rankomis, kone apsidžiaugė, kad naujokė juos pastebėjo ir nepamanė, kad jie viso labo paprasčiausios dekoracijos. Abu vaiduokliai sutiko nuvesti mergaitę į požemius, kur klastuoliai gyvena.
Tačiau nutiko kai kas nenumatyto, jie nusklendė kiaurai siena, o Gaivai teliko tik vienas - vytis juos ir tikėtis, kad jie nedingo painiuose koridoriuose.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Elizabeth Carrington Lapkričio 18, 2019, 09:31:46 pm
Savimi pasitikinti blondinė įėjusi į didžiąją salę lėtai apsidairė ir nieko nelaukusi patraukė prie kitų pirmakursių, kurie stovėjo grupelėje. Mergina nelabai  suprato, kodėl jie tiesiog patys negalėtų pasirinkti savo koledžo.  Vos mergina buvo pakviesta ant pakilos ir jai buvo uždėta sena ir smirdanti skrybėlė tik labiau susiraukė ir piktai pakėlė akis į ją ir susiraukė, suprato, jog jai bus suvelti taip puoselėti blondiniški plaukai. Skrybelei pradėjus kažką kalbėti mergina tik susimetė rankas ant krutinės taip save valdydama, jog nepradėtų šios skubinti, o galiausiai išgirdusi ją rėkiant KLASTŪNYNAS, mergina tik šyptelėjo pusę lūpų ir pakilusi nuėjo prie savo naujojo bendraminčių stalo, nors jai ir visai nerūpėjo jų visų sveikinimai ir džiūgavimai. Mergina klestelėjo ant suoliuko ir pasirėmė ranka galvą, jog galėtų ramiai pailsėti prieš tai kol bus patiektas maistas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ella Aurora Harlow Lapkričio 30, 2019, 03:25:55 pm
Gražių veido bruožų, trumpaplaukė, blondiniškos spalvos plaukų atstovė, įėjo į didžiąją salę. Apsidairiusi, ji greitai nutipeno prie kitų pirmakursių ir tyliai stovėjo. Ji labai nemėgo didelių sambūrių, o šitai tebuvo mažas būrelis pirmakursių, naujų Hogvartso mokinių, kurie laukė kol sužinos koks bus jų koledžas. Ji žvelgė į atėjusią mergaitę, kuri buvo taip pat blondinė ir kuri stovėjo ant pakylos. Jaii buvo uždėta sena paskirstymo skrybelė, kuri pranešė jai į kurį koledžą pateks. Kai skrybelė sušuko KLASTŪNYNAS, mergina apsidžiaugusi nuėjo prie klastūnyno stalo. Galiausiai ir trumpaplaukė buvo pakviesta ant pakylos, tačiau ją reikėjo kviesti kelis kartus, nes ši buvo užsisvajojusi. Mergina užlipo ant pakylos. Visų žvilgsniai buvo susmigę į ją. Ji užsimerkė ir laukė kol skrybelė sušuks jos koledžo pavadinimą. Jai sušukus : "KLASTŪNYNAS" mergina patenkinta šyptelėjo, tačiau niekas to nematė. Ella patenkinta nuskubėjo prie kitų klastūnyno mokinių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Feliksas Eliad Gruodžio 01, 2019, 09:21:32 am
 Feliksas tarp kitų pirmakursių atrodė be galo ramus. Kitiem šnekant apie koledžus ir spėliojant kaip vyks paskirstymas šis vaikinukas tiesiog ramiai stovėjo kartkartėmis apžvelgdamas didžeję salę. Tiesa jam buvo įdomu į kokį koledžą bus paskirtas, bet jis buvo nepratęs rodyti savo emocijų. Felikso tėvai buvo burtininkai, tad jie vaikinukui trumpai ir aiškai papasakojo kaip vyks paskirstymas. Greitai prasidėjo ceremonija. Feliksas žiūrėjo į pirmakursius kuriems buvo uždedama kepurė. Staiga pašaukė jį. Feliksas pajudėjo link kėdės. Atsisėdęs paskutinį kart žvilgsniu perliejo į jį žiūrinčius vyresnius mokinius ir jam buvo uždėta kepurė. Kepurė tylėjo kartkartėmis ištardama "hm..." ar ką nors panašaus. Po netrumpo kepurės svarstymo ji sušuko:
- Klastūnynas! - Feliksas kiek nustebo, bet jo veidas išliko daug maž ramus. Kodėl aš klastūnyne? Nors... Gal ir visai neblogai. Pagalvojo vaikinukas eidamas link plojančių klastuolių stalo. Įsidėjęs maisto jis pradėjo lėtai valgyti, o kartkartėmis jo žvilgsnis su šiokiu tokiu smalsumu perskriedavo aplinkui.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mark Fraceller Gruodžio 01, 2019, 12:34:47 pm
 Lėtais, tyliais, bet užtikrintais žingsniais Mark įžengė į Didžiąją salę. Tamsiaplaukiui buvo kiek baugu, nes jis apie Hogvartsą nebuvo nieko girdėjęs. Abu tėvai - maišyto kraujo burtininkai, bet žuvo avarijoje Mark'ui dar nespėjus gauti laiško iš burtininkų mokyklos - Hogvartso, todėl viskas - sienos, stalai, mokytojai, net oras buvo jam svetima, nepažįstama ir dėl to rudaakis jautėsi tikrai nejaukiai. Bet, stovint eilėje prie Paskirstymo kepurės visa baimė ir pasimetimas kažkaip stebuklingai dingo.
 Kadangi Mark buvo pirmoje sąrašo dalyje, jo laikas atsistoti prieš visus ir užsidėti Paskirstymo kepurę atėjo labai greitai. Vienuolikmetis bespoksodamas pro lango išgirdo, kad kažkas jį kviečia. Našlaitis niekuo nebejodamas užlipo laipteliais ir užsidėjo seną Paskirstymo kepurę. Tikiuosi, kad pakliūsiu ten, kur man ir vieta, bet kur ji? Vos po keletos sekundžių (kurios Mark'ui atrodė tarsi ištisos valandos) kepurė ištarė:
- Klastūnynas!
 Kai kiti Klastūnyno auklėtiniai pašėlo ploti, Mark jau žinojo, prie kurio stalo eiti. Visą paskirstymo ceremoniją Mark atsirėmęs į stalą žvelgė lubų link ir skendo prisiminimuose. Vaikinukas prisiminė, kad kol tėvai buvo gyvi, jie nuolat kalbėdavo, kad "su tokiu charakteriu jis gali pakliūti į Klastūnyną". Na, aš čia.
 Mark nesuprato, kaip prieš jį atsirado kalnai maisto ir gėrimų. Oi, ten buvo visko... Ir viskas taip skanu! Kad jau visi valgo, ir aš užkąsiu. Reikia pasistiprinti po tokios ilgos ir varginančios kelionės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Verna Cox Gruodžio 01, 2019, 04:09:40 pm
Verna įslinkusi į Didžiąją salę apsidairė ir pastebėjusi kitus pirmakursius patraukė jų link. Atsidūrusi tarp kitų mokinių tamsiaplaukė tiesiog tyliai stovėjo ir stebėjo aplinką, bandydama atspėti, kur kuris mokinys papuls. Ji, nors ir užaugusi žiobarų apsuptyje bei prieš gaudama laišką nė nenutuokusi, kad magija egzistuoja, jau buvo spėjusi išgirsti apie koledžus ir kokios savybės jų yra vertinamos. Pačiai Vernai nelabai rūpėjo kur ji paklius, svarbiausia, kad niekas per daug nesigilintų ką ji planavo veikti laisvu laiku. Mergaitės mintys nuklydo į lankas, o tiksliau į klaidžius Hogvartso koridorius, kuriuose, bent jau kiek ji girdėjo, tūnojo daugybė paslapčių. Užsisvajojusi tamsiaplaukė vos išgirdo, kad yra kviečiama ir nuskubėjo ant pakylos. Jai ant galvos uždėta sena skrybėlė Vernai priminė vaikų namų, kuriuose mergaitė užaugo, prižiūrėtoją, tik šis senas apdaras atrodė kur kas malonesnis nei pastaroji. Kažką pamurmėjusi kepurė sušuko "KLASTŪNYNAS!". Verna išgirdusi mokinius džiūgaujančius mokinius suprato, kad tai stalas, prie kurio jai reikia eiti ir nulipusi nuo pakylos lengvu žingsniu nuėjo susirasti vietą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Hope Mikaelson Gruodžio 01, 2019, 07:58:39 pm
Prieš pora savaičių, gavusi laišką iš Horgvarso su nekantrumu ir smalsumu, bei baime laukiau savo pirmosios dienos burtu ir kerejimo mokykloje.Po dviejų valandų traukinyje jau sutemus pasiekiau mokykla. Prasidėjo ceremonija...Jau nuo pat mažu dienų svajojau apie mokykla ir kaip mokysiuosi, grifuose ... Taip teisingai grifu guštuoje, ten mokėsi visa mano šeima.Kaip ten sakoma mes planuojame ten juokiasi, taip ir įvyko per ceremonija kepure nusprendė jog aš priklausysiu klastūnė. Nulipusi nuo kėdes, ejau link klastūnyno stalo, išpuošto žaliai su gyvates atributika, neslėpsiu nusivylusi, bet visada keistai viliojo gyvate gyvūnas kuris toks neįprastas lyg nepasiekiamas, pagaliau priėjau stalą apasidairiusi bandžiau įsižiūrėti gerai į veidus, kurie bus dabar mano šeima ir ieškojau savo brolio kurio sėdėjo, prie grifo gūštos stalo ir jis nusišypsojo man palengvėjo, dabar su nekantrumu lauksiu nauju metu, draugu kurie pripazinsiu atrodo malonu ir besypsantis ir pamokų ir savo keliones
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Herkulis Padrikamaindis Gruodžio 10, 2019, 10:56:55 pm
Vaikėzo visiškai nenustebino atskridusi, naktiniu paukščiu neretai dar vadinama, palėda su pakvietimu mokytis Hogvartse. Vaikis suprato, jog mokytis kažkur tai turės, ar tai bus aukščiausios klasės burtų ir kerėjimo mokykla, ar paprasta žiobariška progimnazija, jam vienodai švietė. Bus kaip bus. Paskutinę naktį namuose jis miegojo ramiai, jokia baimė, joks jaudulys nekamavo vienuolikmečio. Kelionė irgi neprailgo, mat motina paskutinę minutę šiam į rankas buvo įbrukusi kaži tai kokią seną knygą kurios viršelis toks nudilęs, jog nebematyt pavadinimo.
 Užtat paskirstymo ceremonija Herkui pasirodė perdėtai pompastiška, ilga ir nuobodi, vaikis vos beišstovėjo laukdamas savo eilės užsidėti kepurę. Nekantrumas jaunąjį Padrikamaindį kamavo ne dėl smalsumo kuriam koledžui bus paskirtas, o dėl to, kad norėjo pagaliau prisėst ir užkąsti- ant koledžų stalų garavo šviežut šviežutėlės įvairiausios bandelės. Herkus išalkęs tampa baisiai irzlus.
 Paskirstymo kepurei pagaliau pranešus, kad Herkus priskiriamas klastunynui, jaaunasis klastuolis nieko nelaukes nupėdino prie jam skirto stalo, niekam netaręs, nei žodžio vos prisėdęs prisigrūdo pilną burną saldžių bandelių,
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Brianna Fraser Gruodžio 19, 2019, 02:16:05 pm
Išgirdusi, jog paskirstymo kepurė paskyrė ją į Klastūnyno koledžą nustebo, bet tuo pačiu ir labai apsidžiaugė, nes tą patį koledžą buvo baigęs ir jos tėtis, o ji juo labai didžiavosi. Visas Klastūnyno stalas jai plojo ir šaukė. Tai buvo įsimintiniausia akimirka jos gyvenime, kadangi būten čia ji susipažino su nuostabiais žmonėmis, kur keli iš jų taps jos pačiais geriausiais ir artimiausiais draugais. Priejusi prie stalo, mergina išsirinko laisva vietą prie šviesiaplaukės smulkutės mergaitės, jos abi stebėjosi Hogvartso grožiu, nes niekada nieko tokio įspūdingo nebuvo regėjusios. Susipažinusios ir daugiau pašnekėjusios, atrado daug bendro, jog abiejų tėčiai dirba magijos ministerijoje, abi mėgsta skaityti knygas, klausosi panašios muzikos ir dar daug kitų. Nuo šios akimirkos jos suprato, jog bus geriausiomis draugėmis. Kai visi jau buvo priskirti savo koledžams, prasidėjo tikra puota, tuščios lėkštės ir taurės prisipildė įvairiausiu maistu ir gėrimais. Su nekantrumu mergaitė laukė rytojaus ir naujų nuotykių.
 (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 05, 2020, 06:25:30 pm
Vieną vėlų vakarą Dafydd išalko. Ilgokai svarstė, ar verta keliauti į didžiąją salę, ar ne. Kartą taip išalkęs ir atėjęs čia susidūrė su žmogumi, su kuriuo matytis visai nesinorėjo. Tačiau ta pati nesąmonė negali atsitikti du kartus, ar ne? Taigi velsietis patraukė į didžiąją salę. Atidaręs duris pamatė, kad ji yra visai tuščia, kas raudonplaukiui puikiai tiko. Neskubėdamas jis nuėjo prie Klastūnyno stalo ir atsisėdo kažkur per vidurį. Ilgai nereikėjo laukti, kol namų elfai puolė aptarnauti. Bent jie nejaučia man neapykantos apmaudžiai pagalvojo Dafydd, suvokdamas, kad tie padarėliai iš tiesų yra, ko gero, vieninteliai, kurie jį aptarnauja taip pat, kaip ir bet ką kitą. Juk bet kuris žmogus, pamatęs sėdintį Dafydd, spruktų kuo toliau...
Tokioms apmaudžioms mintims graužiant galvą Dafydd atsikando šokoladinės bandelės. Ji buvo šviežutėlė, tad vaikinas pasijuto be galo patenkintas - ko gero, pirmą kartą per visus metus Hogvartse. Dabar buvo svarbiausia, kad neatšliaužtų joks profesorius ir visko nesugadintų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Andromeda Fomalhaut Sausio 05, 2020, 07:58:30 pm
  Kaip įprastai, Andromeda išslinko iš mergaičių kambario. Ji nemėgo valgyti vakarienės kartu su visais mokiniais, labiau patiko būti vienai ir su savo mintimis, kai niekas nerėkė prie pat ausies. Įšliaužusi į didžiąją salę ji pastebėjo tik vieną raudonplaukį   vaikiną prie klastūnyno stalo. Nedaug dėmesio kreipusi į jį, mergina prisėdo šiek tiek arčiau išėjimo ir paprašė namų elfų, kad šie atneštų visų saldumynų, kokių tik turi.  Tą dieną, ji nelabai turėjo noro valgyti padoraus maisto. Juk, visi žinot, kad užeina tokių dienų, kai tik trokšti paskęsti saldumynuose ir įsigyti cukrinį diabetą.  Elfams aptarnavus, Andromeda pagriebė vanilinį keksiuką ir jo atsikando. Pajutusi, kaip keksiukas tirpsta merginos burnoje ji kone suaimanavo - taip stipriai patiko.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 06, 2020, 04:20:22 pm
Dafydd net užsimerkęs kramtė - taip buvo gerai. Tik staiga pajuto, kad salėje dar kažkas yra. Jis buvo visiškai tikras, kad kai čia atėjo, salė buvo visiškai tuščia. Klastuolis išsigando: negi jis nepastebėjo... Jos? Arba - dar blogiau - negi čia yra koks profesorius? Atsimerkdamas velsietis susimąstė, kad nežino, kas būtų blogiau: sutikti profesorių ar Mioną Herą. Žiūrint koks profesorius nutarė Dafydd, suprasdamas, kad buvęs transfigūracijos profesorius ir koledžo vadovas būtų tikrai blogiau nei Grifų Gūžtos mokinė.
Galiausiai visiškai atmerkęs akis Dafydd apsižvalgė. Ir nelabai toli nuo durų pamatė kažkokią mokinę, sėdinčią prie ne bet kurio, o būtent prie Klastūnyno stalo. Velnias mintyse keiktelėjo Dafydd. Jis nužvelgė merginą ir staiga suprato: jis žino, kas ji tokia. Kartą teko su ja susidurti.
- Vagilka, ko čia slankioji vidury nakties? - garsiai paklausė Dafydd. Vis dėlto, ko gero, žodžiai nenuskambėjo visiškai aiškiai, mat vaikinas pamiršo burnoje turintis kąsnį, tad kol jis kalbėjo, kąsnis sėkmingai nukeliavo ant grindų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Sausio 14, 2020, 01:10:43 pm
Dori buvo baisu. Ji stovėjo šalimais kitų pirmakursių, kurie dar nežino, į kokį koledžą paklius. Tačiau kai kurie vienas kitą mato jau ne pirmą kartą, gyvena šalimais. Mergaitei kai kurie veidai irgi jau matyti, nes ji juos matė traukinyje. Vaikai kalbėjo apie tai, kokius koledžus lankė jų tėvai ar broliai ir seserys, į kokį koledžą norėtų pakliūti, o į kokį ne. Juodaplaukė girdėjo pokalbių nuotrupas apie magiškus dalykus: skraidymą, kerus, įvairaus skonio pupeles, užburtas šokoladines varles. Juk pati Dori apie tai ničnieko nenutuokia! Jos tėvai tikrų tikriausi žiobarai, kurie iki šiol net nenumanė, kad magija iš tiesų egzistuoja... Pati ragana jautė, kad yra šiek tiek kitokia negu visi vaikai ar suaugę žmonės. Kartą žiobariškame darželyje Dori susipykus su kita mergaite, kai pastaroji atėmė iš Dori jos mylimiausią pliušinį meškiuką, atsidūręs svetimose rankose meškiukas ėmė ir susprogo, kad visi pūkai pradėjo skraidžioti grupėje! Ir dar visai neseniai, per ką tik praėjusias vasaros atostogas, jaunajai burtininkei susipykus su tėvais namuose per akimirką perdegė visos elektros lemputės. Tėvai sakė, kad tai bus susiję su netvarkingai namuose veikiančia elektros instaliacija, tačiau Dori žinojo, kad tai jos darbas.
Kai Dori gavo laišką iš Hogvartso, ji ėmė domėtis magijos pasauliu ir ypač šia mokykla. Sužinojo kelias žymių burtininkų pavardes, pagrindinius burtažodžius, na, o įdomiausia dalis mergaitei buvo ne kas kita, o Hogvartso koledžai. Ne vieną dieną ir naktį mergaitė svajojo apie tai, kokiame koledže mokysis. Žinoma, labiausiai Dori žavėjo Grifų gūžta, nes ten visi narsūs ir sąžiningi. Tačiau vienuolikmetė žinojo, kad į šį koledžą tikrai nepaklius. Nes nėra nei narsi, nei tokia jau sąžininga. Į Varno nagą mergaitė taip pat tikrai nepapuls, ji nėra stropi mokinė. Kas lieka? Švilpynė? Švilpukai vieningi ir draugiški. Tai turbūt būtų geriausias variantas iš esamų, nors ir šių savybių Dori sau priskirti negali... Taip, mergaitė mėgsta bendrauti, nevengia ir padėti draugams, bet pripažįsta, kad dažnai jai netrūksta ir savanaudiškumo, jei reik išnešti sveiką kailį, ir perdėtas saldumas tikrai ne jai, jeigu Dori kažkas nepatinka, ji tikrai nežvelgs su šypsena kitam į akis.
Klastūnynas... Ne, ne ne! Klastūnynas man tikrai netinka, juk ten mokėsi daug juodųjų magų, Klastūnyne tu negali niekuo pasitikėti, ir aš nujaučiu, kad vyresnieji mokiniai tenais mėgsta skriausti mažesniuosius... Be to, aš negrynakraujė. Mano tėvai tikrų tikriausi žiobarai, Klastūnyne man būtų ne pyragai, mąstė Dori. Mergaitė pripažino, kad nėra ji labai sąžininga, bet tikrai ne tokia, kokius girdėjo esant Klastūnyno mokinius. Nors širdyje ji jautė, kad šis koledžas tiktų jai labiausiai iš esamų, ji bijojo. Bijojo į jį pakliūti, tad vylėsi, jog pateks į Švilpynę.
- Dori Mendel! - sušuko Paskirstymo kepurė.
Mergaitė pajuto, kaip jai pradėjo raižyti pilvą. Širdis ėmė plakti tankiau, o kojos tapo sunkios. Paskirstymo kepurė buvo visai netoli, tačiau Dori atrodė, kad jos link ji eina visa amžinybę. Salėje buvo per daug tylu. Lyg visi ją stebėtų. O gal jie supranta, kad Dori yra žiobarų vaikas? Gal galvoja: „O, čia šita, kurios tėvai žiobarai, kuri atkeliavo mokytis magijos nieko apie ją nenutuokdama ir gyvena kaip kokia nenormali tų keistuolių pasaulyje“. Rausta veidas. Dori jaučia, kaip kūnas kaista.
- Aha! - sušuko Paskirstymo kepurė. - Gudri... Juk pasirinktum lengvesnį kelią... Ne visada ir tokį sąžiningą... Bijai? Bijai... Labai bijai... Viską sužinosi. Dar visko išmoksi. KLASTŪNYNAS!
Nuo klastuolių stalo pasigirdo švilpimai ir plojimai, kviečiantys Dori prisijungti ir prisėsti prie stalo. Klastuoliai mergaitę priėmė draugiškai, sveikino, spaudė ranką. Tačiau išgirdę, kad mergaitės abu tėvai žiobarai, kai kurie, ypač vyresnieji mokiniai, susižvalgė. Tačiau nei vienas nieko nesakė. Nėra čia jau taip baisu, pamanė naujoji pirmakursė, ir stalui nusikrovus įvairiausiais patiekalais, puolė vaišintis. O kiek čia buvo skanumynų! Dori nežinojo, nuo ko jai čia pradėti - ar nuo keptų vištienos šlaunelių, ar nuo šokoladinio torto. Įtampa visai atslūgo, kai šalimais sėdintys mokiniai papasakojo daugiau apie magijos pasaulį ir patikino, kad nieko čia baisaus, jeigu gimei žiobarų šeimoje, visko yra išmokstama.
- Pažiūrėk į grifus, - pasakė vienas ketvirtakursis klastuolis. - Kai kurie iš jų grynakraujai burtininkai, bet tokie netikę... - Mano tėtis irgi žiobaras. Taip, nemalonu, - šyptelėjo, - bet kraujas... dar ne viskas, - padrąsino.
- Taip taip, - įsiterpė dar vienas ketvirtakursis, - atsimeni, kaip tu, būdamas negrynakraujis trečiakursis, praeitais metais iš pasalų užbūrei penktakursį grifą, kurio visa giminė jau šimtus metų burtininkai, - aplink visi ėmė kikenti, - nieks taip ir nesuprato, kieno tai darbas, o tas vaikščiojo visą savaitę su šuns letena vietoj kairės rankos!
Visi aplink ėmė kvatoti, Dori taip pat šyptelėjo, nors negalėjo suprasti, kodėl reikia vieniems su kitais kariauti... Nors šuns letena vietoj rankos, pripažinkim, širdyje gal ir sukėlė Dori teigiamas emocijas, vaizdelis turėtų būti juokingas. Tu tiesiog bijai, sakė sau Dori, bijai, kad dabar, kai priklausai Klastūnynui, koks grifiukas tave apkerės, o tu nemokėsi apsiginti. Paskirstymo kepurė pasakė, kad aš visko išmoksiu. Taip ir bus!
- Purvakraujai, - pasigirdo iš tolėliau, tačiau nuo Klastūnyno stalo. - Man jūsų gaila. Jūs neverti mokytis Klastūnyne, nes Salazaras Klastuolis nelaikė tokių išsigimėlių kaip jūs burtininkais. Paskirstymo kepurė visai pakvaišo, kai per pastaruosiuos metus į mūsų gretas priėmė šitiek pusžiobarių, - su panieka kalbėjo ką tik nuo stalo pakilęs tamsiaplaukis stambus vaikinas. - Kalbėkit jūs ką norit, jūs neverti klastuolio vardo! - ir trinktelėjęs kumščiu per stalą vaikinas išėjo anksčiau, nei baigėsi vakarienė.
O siaube, galvojo Dori. Nejaugi net čia, tarpusavyje, tame pačiame koledže besimokantys vaikai kelia konfliktus? Dori pasidarė visai nebejauku, bet ji suprato viena: ji niekada nesijaus pilnaverte burtininke. Ir kodėl jos tėvai žiobarai?..
Kai jau pilvai buvo prikimšti, o ausys prisiklausiusios visokių paskalų ir įdomybių, atėjo metas keliauti į Klastūnyno bendrąjį kambarį ir miegamuosius. Ir čia mergaitę vėl nukrėtė šiurpas, nes važiuojant traukiniu į Hogvartsą ji nugirdo, kad visa tai randasi ne kur kitur, o požemiuose... Mergaitė būtų mielai įsikūrusi kur nors aukščiau. Požemiai ją baugino, tačiau kitos išeities nėra, ir ji, giliai kvėpuodama, stengdamasi nurimti, pakilo nuo vaišių stalo kartu su kitais klastuoliais ir nusekė paskui juos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Andromeda Fomalhaut Sausio 29, 2020, 10:20:52 am
Greitai besigrūsdama keksiuką į burną, Andromedos ausis pasiekė keistas murmesys. Ji pasuko galvą balso link. Pamačiusi pažįstamą veidą, tamsiaplaukė išsižiojo. Keli vanilinio keksiuko trupinėliai iškrito klastuolei iš ertmės. Mintyse rudakė garsiai ir riebiai nusikeikė. O dar meldėsi, kad nieko nesutiktų, bet turbūt likimas jai specialiai pakiša koją. Giliai įkvėpusi ir nuraminusi keistą įniršį dėl to, kaip raudonplaukis ją išvadino. Tamsiaplaukė lėtai sukramtė keksiuką ir atsigėrė moliūgų sulčių. Ji specialiai darė viską lėtai, apgalvodama kiekvieną būsimą veiksmą ir žodžius.
- Tu čia man?- galiausiai atsistojusi keistai nusiviepė ir paėmė dar vieną keksiuką.
  Vis persmesdama tą nekaltą keksiuką iš vienos rankos į kitą, ji pradėjo lėtai ir grėsmingai artėti prie raudonplaukio klastuolio.
- Visiškai neįsivaizduoju apie ką tu šneki, nuoširdžiai,- mergina dailiai nusišypsojo ir atsikando keksiuko.- Be to, negražu taip netikėtai užsipulti žmonių, galėjai mane išgąsdinti, o aš būčiau paspringusi keksiuku ir padvėsusi čia ant stalo. Tavęs niekas nemokė manierų?
 Priėjusi prie vaikino ji jam pavėlė plaukus ir greitai kyštelėjusi ranką nugvelbė vieną šokoladinę bandelę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 29, 2020, 03:09:55 pm
Vagilkai atsiliepus, velsietis nutarė daugiau su ja nešnekėti. Tiesą sakant, tikėjosi, kad mergužėlė apsimes neišgirdusi. Tad jos atsakas privertė skubiai regzti kitą planą. "Žavi" vagilkos šypsena gerokai suerzino ir taip nuolatos piktą vaikiną. Žodžiai tą padarė dar labiau. Ko gero, nereikia ir sakyti, kad veiksmai viską užkėlė į neregėtas padanges. Nušvilptos bandelės (akivaizdu, kad įpročiai nepasikeitė!) dar buvo galima nepaisyti - Hogvartse namų elfų netrūko. Tačiau prie jo plaukų ta kvėša daugiau tikrai nesilies.
- Nori pašnekėti apie manieras? - sušnypštė raudonplaukis ir čiupo bandelę laikančią ranką. Jis prispaudė merginos pirštus prie stalo. Bandelė atsidūrė tarp pirštų ir stalo, tad Dafydd įsivaizdavo, kaip mergužėlei dabar smagu. - Pamokysiu aš tave manierų dar, vagilka.
Velsietis merginos ranką prie stalo trėškė taip, kad, atrodė, turėjo subyrėti visi plaštakos kaulai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Luna Orabora Kovo 07, 2020, 07:17:44 pm
Priėjusi sunkias salės duris Luna atrėmė į jas savo kaktą. Miegas nebuvo labai malonus, o ir sapnai visą naktį neglostė, tai puikiai matėsi jos akyse.  Akimirką taip pastovėjusi vistik jas pastūmė ir įkvėpusi užėjo į didžiąją salę. Žiūrėdama prieš save žengė lėtus bet užtrikintus žingsnius link Klastūnyno stalo. Aplink ūžė kitų koledžų stalai, tačiau tai Lunos nejaudino. Ji čia jau kuris laikas, tačiau mokykloje dar nebuvo suradusi nei draugų nei šiaip bendraminčių, nors ir nesistengė dėl to kažko daryti. Lunos draugai buvo medžiai ir knygos, kol kas mergaitei to visiškai pakako.
Atėjusi prie stalo Luna prisėdo didesniame tarpe tarp šalia besišnekučiuojančių klastuolių. Apsižvalgiusi ir vėl atsidususi įsipylė moliūgų sulčių ir, įsispoksojusi į didelį vitražą salės gale, paskendo savo mintyse... ir taip užsisavojo, kad net nepastebėjo kaip saulė po kiek laiko dingo už lango. Per tą laiką aplink virė gyvenimas. Šalimais sėdičios klastuolės aptarinėjo kvidičo žaidėjų fizionomijas, ir rodės tirpo nuo gražiai adrodančių vaikinų veidų besimaivančių žurnaluose. Kitoje pusėje kažkas apkalbinėjo mokytojus ar dar bala žino ką, tikriausiai kažkokių individų apie kurių egzistavimą Luna net neraukia.   Tik po kiek laiko atsipeikėjusi Luna apsižvalgė. Didžiojoje salėje buvo ji ir dar keletas mokinių.
- Hmm... įdomu kiek laiko čia sėdžiu...- tarė tyliai.
Dar kartą apsižvalgiusi, nuo stalo pagriebė keletą žaviai atrodančių sausainių ir įsimetė į kišenę. Šiandien Luna nealkana. Ir tai matyt vis to prakeikto miego dėka. Atsistojusi užsikišo plaukus už ausų ir pasitvarkė savo apsiaustą. Grakščiai apsisukusi ji patraukė link durų. Su žinojimu kad eis kažkur, ir tikriausiai nuveiks kažką....
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 14, 2020, 09:57:34 am
Heidi tikriausiai buvo viena iš nedaugelių kurie netryško džiaugsmu atvykus į Hogvartsą. Nors ir nekantravo, bet nesinorėjo čia praleisti septynerių mokslo metų, kas sudėjus yra kiek daugiau nei penki normalūs metai. Ji neprisiminė kaip atsidūrė pilyje, tad buvo galimi du variantai. Arba mergina viską pamiršo, arba atkako čia atsijungusi, o dar ir sveika, bei gyva. Pirmakursiams buriuojantis salės priekyje tamsiaplaukė pasitraukė kiek į vidurį, kad mokinių akys neprikibtų ir nepasiektų jos, bet anksčiau ar vėliau jai reikės eiti į salės priekį ir užsidėjus kepurę patekti į kažkurį iš keturių koledžų.
Mokiniai ėjo vienas po kito ir buvo skirstomi į koledžus. Kiek buvo galima pastebėti daugiausiai patekdavo į Grifų Gūžtą, o prasčiausiai sekėsi Švilpynei ir Klastūnynui. Šių dviejų koledžų buvo kiek gaila, bet Heidi to dalyko neėmė per daug į galvą. Štai jos vardas ir pavardė buvo sušukti ir mergina kojų vedama atsidūrė ant kėdės. Paskirstymo kepurė matėsi, kad nesiruošia daug galvoti, nes nespėjus pasėdėti su kepure ant galvos jai teko stotis. O tai buvo labai gerai, nes beveik visi žvilgsniai buvo sukaustyti į ją.
 -Klastūnynas! -klastuolių stalas suošė nuo ovacijų, klyksmų, šauksmų ir kitų įvairiausių džiaugsmo išreiškimų.
Eidama prie stalo vos neparkrito lipdama žemyn nuo pakylos, bet šiaip ne taip priartėjusi atsisėdo kur buvo daugiau vietos ir pasiėmusi vištienos krūtinėlę ėmė godžiai valgyti. Visą tą laiką kol buvo laukiama kuomet bus einama į bendrus kambarius klastuolė valgė tą patį maistą, bei užsigerdama vis kitokiu gėrimu, taip pat, kaip bebūtų keistą nuo to jai nepasidarė bloga, tad tai buvo geras ženklas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Alisa Blek Gegužės 23, 2020, 09:21:39 pm
Alisa labai norėjo patekti į Klastunyną arba Grifų gūžtą. Ji pateko į Klastunyną ir be galo tuo džiaugėsi. Mergaitė priėjo prie Klastunyno stalo. Klastuoliai puolė ją sveikinti. Kadangi Alisa buvo labai alkana, puolė valgyti pudingo ir gerti punčo. Prisikimšo tiek daug visko. Vėliau užmezgė pokalbį su savo naujaisiais draugais. KLASTUOLIAI TOKIE DRĄSŪS. Neilgai trukus pradėjo kalbėti direktorius. Jo kalba buvo ilga, bet įdomi. O kaip Alisa džiaugėsi pagaliau atsidūrusi Hogvartse!
Po kiek laiko jos pokalbį su klastuoliais nutraukė direktorius. Jis palinkėjo labos nakties ir visi prefektai visus palydėjo į bendruosius kambarius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lolita Saffron Liepos 06, 2020, 09:47:33 pm
Didžiojo salė buvo tikrai didelė- pagalvojo Lolita. Tas begalinis dangaus skliautas lubose, kabančios žvakės, milžiniškos plytų sienos. Stalai, suolai, mokiniai...
 Lolita stovėjo su visais būsimais pirmakursiais. Visi tarpusavyje nerimastingai šnabždėjosi. Vyresni mokiniai smalsiai žvelgė į mažesniuosius. Staiga visi nutilo ir profesorė pradėjo kviesti mokinius prieiti prie paskirstymo kepurės. Vienas po kito ir vaikai buvo paskirstyti į koledžus.
Grifų gūžtas, Švilpynė, Varno nagas vėl Švilpynė, Klastūnynas....
Lolita norėjo pratęsti savo šeimos ,,tradiciją" ir patekti į Grifų Gūžtą (jos brolis mokėsi Grifų gūžtoje).
-LOLITA SAFFRON!!!
Lolitas sudrebėjo keliai, užgožė kvapą, užtemo akyse. Ji pajudėjo paskirstymo kepurės link. Užlipo ant kėdės. Ant jos galvos uždėjo kepurę. Lolita nekvėpavo. Jaudulys apėmė visą jos kūną, nuo pat kojų pirštų galiukų iki to vieno iššokusio plauko ant jos galvos.
-Ramiai, nepamiršk kvėpuoti-tarė kepurė pašaipiai.
Tai nė kiek jos nenuramino, kiek suerzino. Tos kelios minutės atrodė tokios ilgos. Ilgiausios tylos minutės.
-KLASTUNYNAS!,-užbaubė kepurė.
Profesorė nuėmė kepurę jai nuo galvos. Lolita atsistojo apžvelgė visą salę. Atsisuko į Klastūnyno stalą kur visi kriokė, plojo ir sveikino ją. Ji nuėjo stalo link. Atsisėdo. Jos veidas buvo sustingęs ir sunerimęs. Visi aplink sėdėję Klastuoliai ją sveikino. Ji nenorėjo būti per daug dramatiška, bet šypseną išspausti buvo sunku.
Ar ji tokia bloga? Ar ji blogio įsikūnijimas? Kas per nesamonės? Kodėl Klastūnynas. Ji nesuprato. Ką sau galvoja ta nutriušus kepurė?!? Daug emociju tą vakarą ją perliejo. Sutrikimas, liūdesys, gėda, nusivylimas, pyktis. Ji buvo pikta. Per daug klausymų ir emocijų vienuolikos metų mergaitei.
Visi pirmakursiai jau buvo paskirstyti. Direktorės kalba. Plojimai. Iš niekur atsiradę skaniausi valgiai. Visi valgė, gėrė. Mergaitė šalia Lolitos pasiūlė jai vištienos kepsnelių.
-Aš vegetarė,-tarė Lolita.
Ją ji suerzino. Mergaitė keistai pažiūrėjo ir nusišypsojo nervinga šypsena. Lolita dar norėjo klausti jos vardo, kad neatrodytų nemandagi, bet ji jau buvo nusisukus. Puotai pasibaigus ji su visais pirmakursiais keliavo vedami Klastūnyno prefektų į jų kambarius.
-Na ir rūsiai...-pagalvojo Lolita. Kambariai buvo jaukūs, bet kiek niūroki. Ji atsigulė ir iškart užmigo. Sapnavo keistą sapną...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Jeffrey Egan Reeves Liepos 14, 2020, 05:58:33 pm
Pirmos dienos Hogvartse, atrodo, kad kiekvienam atneštų nemenką antplūdį baimės, sujauktų ir taip mažą protelį, bet tik ne Džefriui. Blondinas drąsiai, kiek iškėlęs galvą įžengė į salę, apsidairė ir plačiai, kiek kvailokai, išsišiepė delnais perbraukdamas per savo blondiniškus, jau kiek nuaugusius plaukus. Netrukus nosį sudirgino įvairiausių skanumynų kvapas, bet jis vaikinui buvo nė motais, ne valgyti jis čia atėjo.. nors gal? Ne.
Neilgai tatuiruoto vaikino akis užkliuvo ir jo stalas. Vienas. Du. Trys. Vaikinas tyliai mintyse skaičiavo žingsnius nuo salės durų iki jo stalo, juk nenorėjo paskaitų metu susimauti ir atsisėsti ne į tinkamą vietą. Bet kas sakė, kad jis prisimins būtent tą skaičių, kurį suskaičiavo? Kas ten žino.
Galiausiai vaikinas nudrėbė savo šikną ant prie stalo esančios kėdės ir pagaliau privertė save nužvelgti visus čia esančius mokinius. Kažkoks nesusipratimas.. atrodo, kad visi šie žmonės buvo tarsi ne iš šio pasaulio, viskas Džefriui buvo naują, šis net sveikintis su niekuo nenorėjo, galbūt dėl to galėjo pasirodyti kitiems kiek per įžūlus.
Ir kodėl aš paklausiau motinos.. juk galėjau likti namuose. Ši vieta ne man.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Nixie Mikaelson Liepos 24, 2020, 06:49:25 pm
Kai paskirstymo kepurė garsiai sušukusi KLASTŪNYNAS girdėjosi šūksniai iš klastūnyno stalo kaip visi džiaugiasi, kad dar viena yra klastuolė, bet aš visai kitaip jaučiausi. Mintyse šiek tiek nuliūdau, kad patekau ne į kita koledžą nors maniau, kad esu to verta, lėtai atsidūsau ir mintyse sau tariau NE VISI KLASTUOLIAI BLOGI, tada šiek tiek šyptelėjau, o aš atsistojau ir nuėjau prie Klastūnyno stalo, laisva vieta buvo priekyje prie mergaitės su šviesiais plaukais ir su rausvais skruostais, su ja truputi pasikalbėjome apie visus mokslo metus kurie artėja Hogvartse, ir staiga atsirado  ant stalo pilna vaišių, visi mokiniai tiesog pradėjo čiupti visus skanumynus kurie buvo, o aš tiesog su ramiu žvilgsniu žiurėjau į kitus koledžų vaikus kaip visi draugiškai bendravo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Alrisa Fuentes Rugpjūčio 27, 2020, 12:12:04 am
Tamsios akys atidžiai nužvelgė ore sklandančias žvakes, trumpai pasigrožėjo lubose žėrinčia naktimi ir nukrypo prie nutriušusios kepurės. Didžioji salė išties buvo įspūdinga, Alrisai reikėjo tai pripažinti, tačiau tas kepure nevadintinas daiktas viską gadino. Ji pasibjaurėjusi nusuko žvilgsnį ir ėmė klausytis, ką kalba kiti pirmakursiai. Šie vis dar pasakojosi, į kokį koledžą nori pakliūti, aiškino nežinantiems apie Paskirstymo ceremoniją. Juodaplaukė tylėjo, tačiau dėjosi į galvą naudingą informaciją. Galiausiai vaikai nutilo, vos tik buvo pašauktas pirmas mokinukas. Ji šiek tiek apsidžiaugė. Pagaliau! Aš jau noriu valgyti! priekaištingai pagalvojo ir nejučia pradėjo mindžiukuoti. Nėra malonu stovėti, kai esi varstomas tokios daugybės akių.
Laimei, netrukus buvo pakviesta ir Alrisa. Kai buvo uždėta skrybėlė, vos ji nesusiraukė iš pasišlykštėjimo, bet beveik kantriai laukė nuosprendžio. Nagi!
-Hm... Galėtum būti švilpe... - netikėtai išgirdo tylų šnibždesį. Mergaitė sustingo nuo tokių žodžių. Kokias nesąmones ji šneka! - Vis dėlto ne... Klastūnynas! - subaubė.
Vienuolikmetė šovė nuo kėdės ir prisiartinusi atsisėdo prie garsiausiai plojusio stalo. Ant jo  dar nieko nebuvo, tad ji paniurusi turėjo laukti, kol baigsis ceremonija. Tuo tarpu suurzgė pilvas. Bet vis dėlto, koks tai vaikų kankinimas... pagalvojo, svajodama apie maistą. Alrisa per daug nešnekėjo su kalbinančiais klastuoliais, tiesiog persimetė keliais žodžiais, ir viskas. Daugiau niekas nelindo.
Prasidėjus geriausiai vakaro daliai, su malonumu kibo į valgius, nors kai kurie jai buvo visiškai nauji. Kai kartą netyčia paliejo sultis, pagerėjusi nuotaika kiek subjuro. Prisikimšus pilvą klastuolei norėjosi eiti į bendrąjį kambarį, tačiau priminė, kad nežino kelio. Niūriu veidu teko laukti kitų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Nike Maskvel Rugpjūčio 30, 2020, 03:42:54 pm
 Nikė sedėjo prie stalo ir galvojo, kaip  patekti į koledžą. Ji nusipirko reikmėnis mokyklai, o tada šiap netaip tapo klastūne. Ji džiaugėsi. Tada toliau ėmiausi darbo...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Indio Dellso Rugsėjo 07, 2020, 07:02:43 pm
Nors ir giliai širdyje žinojo, kad labai džiaugiasi būdamas Hogvartse, eidamas per Didžiąją salę Indio nutaisė kuo abejingiausią veidą, apsimesdamas, kad jam visiškai nerūpi kur jis yra. Tiesą pasakius, jam nuotaiką gadino ne kvaila ceremonija ir paskirstymas, o kiti pirmakursiai, jo būsimi klasės "draugai". Jų kiekis ir kvailos, atsiviepusios išraiškos siutino vienuolikametį, nors dar su nei vienu mokiniu neteko šnekėti.
Indio norėjo valgyti. Berniukas troško, kad paskirstymo kepurė kuo greičiau paskirtų mokinius į koledžus ir jis galėtų sukišti galvą į vaišes. Indio jau buvo prardęs viltį, kad jį kažkas pakvies, tačiau tada per visą salę nuvilnijo berniuko pavardė. Jis truputį susigėdo, dėl to užsidėti kepurės nulingavo nuleidęs galvą. Kad ir kaip Indio patiko, kad kepurė šnekėjo su juo, jis negalėjo ramiai sėdėti, nes kepurė siaubingai dvokė. Negi per tiek laiko jos niekas neskalbė? Kai po keleto akimirkų, kas Indio atrodė kaip visa valanda, kepurė sušuko visu balsu Klastūnynas, berniukas nušoko nuo kėdės ir nulėkė prie savo naujo koledžo stalo.
Neilgai trukus ir įvyko geriausias dalykas. Ant stalų atsirado maisto. Pamiršęs visus nuotykius ir nepasitenkinimą aplinkiniais, Indio su didžiausiu noru kibo į vaišes.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Arcadia Bennett Rugsėjo 17, 2020, 09:08:37 pm
Raudonplaukė mergina įžengė į didžiają salę, žinodama jog Hogvartsas yra jos būsimi namai ir, kad čia jos vieta. Ji nei kiek nebijojo paskirstymo, tik šiek tiek buvo susierzinusi dėl triukšmo salėje, tai galėjai įžvelgti jos surauktuose antakiuose. Ji tik peržvelgė visus, nustatė įtin abejinga veidą, nenorėdama pasirodyti skysta ar ieškanti problemų. Mergina laukė išgirsti savo vardą, vienas po kito buvo pašaukti pirmakursiai ir štai ji išgirsta savo vardą:
-Arcadia Bennett.- Ji užsikišo savo plaukus už ausies ir drąsiai nužingsniavo link kepurės. Vos tik ji buvo uždėta Arcadia įdėmiai klausėsi paskirstymo kepurės:
-Mmm, galėtų būti Varniukė, protinga,-  mergina suraukė savo antakius dėl kepurės pasakytu žodžių, ji savęs neįžvelgė Varnonage, nors ir buvo begalo protinga. ,- Tačiau ji puikiai tinka Klastūnyne!- vos kepurei tai pasakius Arcadia nusišypsojo, ten save ir matė, nors nebuvo stereotipinė Klastuolė, bet ji norėjo sėkti motinos pavyzdžiu.Greitu žingsniu ji prisėdo prie stalo ir pasisveikino su Klastuoliais, nenorėdama pasirodyti nemandagi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Leisė Lamontagn Spalio 04, 2020, 12:12:23 am
Tiesa pasakius Leisė to ir tikėjosi. Ji neapsakomai džiaugėsi patekusi į Hogvartsą, O Klastūnynas jos mėgstamiausias Koledžas. Nors ji ir kilusi  iš žiobarų šeimos, tik sužinojusi apie šį magišką pasaulį ji pradėjo skaityti knygas, bei žiūrėti filmus apie magiją ir Hogvartsą. Ji laukė nesulaukė kol galės įžengti į Didžiają salę pirma kartą, užsidėti paskirstymo kepurę ir laukti kol jai paskirs koledžą. Tai buvo kaip gyvenimo ir mirties klausimas, juk nuo to viskas priklausė... Ir štai ji dabar sėdi prie klastūnyno stalo, papuošusi veidą didele šypsena. :-* (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Lapkričio 07, 2020, 12:02:38 am
- KLASTUNYNAS! - užgriaudėjo kepurė, net nespėjus gerai prisiliesti prie Elizabetės galvos. Elizabet tapo klastuolė ir su didžia šypsena veide ji atsikėlė nuo kėdės ir nuslinko prie Klastunyno stalo. Viskas atrodė lyg sulėtintame kine, Elizabet nusiima kepurę, atsistoja ir pasišokinėdama eina visiems klastuoliams klykiant be garso. Staiga visas sulėtintas rėžimas baigėsi ir Vanesa normaliu greičiu atsisėdo prie stalo. Buvo labai gera žinoti, kad ji pakliuvo į Klastunyną, kaip ir visa šeima. Kai baigėsi paskirstymo ceremonija ir aukso lėkštės prisipildė maisto Elizabet pajuto kokia ji išbadėjusi ir įkniubo valgyti. Tik staiga ant jos pečių kažkas uždėjo šaltą it ledas ranką ir per visą kūną perėjo šiurpuliai. Vanesa atsisuko pažiūrėti kas tai buvo ir pamatė Kruvinąjį Baroną. Šis paklausė:
- Kuo vardu panelė?
- Elizabet Vanesa Von Chang - sukramčiusi maistą atsakė panelė. - O Jūs - Kruvinasis Baronas?
- Tai aišku, kaip kitaip? Gal galima prisėst? - jis parodė į šalia Vanesos esančią laisvą vietą.
- Žinoma.
Taip Elizabet susidraugavo su Baronu.
 (KL2) (KL) (KL3) (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 15, 2020, 04:57:19 pm
Vegard nenoromis atvyko į Hogvartsą. Galėčiau sėdėti savo ,,Rūmuose'' ,o ne klausyti kažkokios varnos pezalų. Bet ,,varnelė'' ištarė Saeterhaug pavardę ir vaikinukas nuėjo link kedės. Po keletos sekundžių kepurė jau trunojo ant juodų vėšlių plaukų. Ne praėjo pusės minutės...
-KLASTŪNYNAS!
Sukriokė sena kepurė. Vegard išsišiepęs nuėjo prie stalo. Prie jo sedėjo galbūt trisdešimt tokių vaikų kaip Vegard. Kvaili vaikai, kvaila kepurė, kvaila mokykla! Pagalvojo vaikinukas. Po dešimties minučių kažkokio senio pezalų ant stalo atsirado krūvos maisto.
-Ne taip ir blogai.,-tyliai pasakė naujasis klastuolis.
Šalia jo sėdėjo berniukas kuris godžiai kramtė vištienos sparnelį. Vegard buvo kuklesnis ir į lėkštę įsidėjo traškučių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: John Džonardas Lapkričio 17, 2020, 05:42:55 pm
John įlėkė į salę. Paskirtas į Klastūnyną jis labai džiaugėsi ir visiems apie tai pasakojo. Jis tarė:
-Kaip gerai, kad aš Klastunyne, nes jis man labiausiai patinka. Tada jis prisėdo prie vaišių:
-Kiek jų daug!  (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sammy Woo Lapkričio 19, 2020, 10:29:43 pm
Prie stalo visi kalbėjosi ir susipažinėjo. Aš jau su keliai mokiniais susipažinau. Didžioji dalis vaikų turėjo pelėdas. Ant stalo buvo daug vaišių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Petras Bala Lapkričio 20, 2020, 11:50:56 am
Vieną dieną Petras Bala pajuto skausmą. Tai buvo ūso skausmas. Petras nezinojo ką daryti. Bet pagalvojęs nuęjo pas seselę. Seselė iš pradžių nesuprato kas tai buvo, bet po to pastebejo, kad tai buvo ūsų virusas. Jinai jam pasakė, kad tą virusą gydyti galima tik nuskutus ūsus. Petras savo ūsus labai mylėjo, bet nusiskuto. Ir poto visus mokslo metus verkė. Gaila Petro ūsų.
 (KL2) (KL2) (KL2) (KL2) (KL2) (KL2) (KL2) (KL2) (KL2) (KL2) (KL2)
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Hirokou San Lapkričio 23, 2020, 04:57:49 pm
Hiro priėjo dideles, juodas duris. Su nuostaba ji pakėlė akis ir pamatė žalią herbą, ant kurio buvo įsitaisiusi juoda gyvatė. Ji atidarė duris ir pamatė didžiulį stalą su visokiomis gėrybėmis. Ji prisėdo prie stalo, paėmė lėkštę ir pasižiūrėjo į visą meniu. Ji pasiėmė gabaliuką vištos ir naminio limonado iš citrinų ir žaliųjų citrinų.
Ji pasilenkė ir pamatė savo gyvūnėlį... Oh..wow koks tu mielas - pasakė ji, atsistojusi nuo kedės ji išėjo ir užtrenkė duris, palikdama gyvatę kabėti ant sienos stikliniame herbe.  :) 
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Altair Ezio Blewett Lapkričio 28, 2020, 07:25:01 pm
Kaip ir jis tikėjosi. Didelė, sena salė, sausakimša įvairiausių mokinių, iš kurių nežinia ko galėjaisi tikėtis - Mahūtokore bent pažvelgęs į apsiaustus galėjai suprasti su kokio išsilavinimo mokiniu kalbiesi, o čia - pff...Susidursi su vėpla pirmakursiu, kuris nė nežino nė paprasčiausio burtažodžio, ir pražūsi. Bent pirmūnu bus lengva tapti,- su perkreipta iš pikto džiugesio šypsena pagalvojo Altairas, nuo septynerių mokęsis burtų mokslo.
Didžiojoje salėje buvo triukšminga, bet Altairas vargiai stebėjo, ką kiti darė (daug ką žinojo iš tėvų, visgi širdyje kirbėjo silpnas nepasitenkinimas, jog netęsė savo mokslų Durmštrange), buvo įsigilinęs į savo burbėjimą. ...Jei tos kalbos tikros, aš neturėsiu ką veikti Klastūnyne. Puikumėlis. Tas koledžas visiškai praradęs kitų pagarbą ir savo didybę...Velniai rautų, kaip jame susirasiu žmonių, kurie būtų aktyvūs moksle? - dvivardis buvo visiškai įsitikinęs, kad papuls į Salazaro koledžą -  jo visa giminė buvo klastuoliai, tai kurgi kitur dėsis?
Iš tikrųjų Altairiui nerūpėjo klastuoliškas piktumas, jis tiesiog buvo nepatenkintas susidariusia padėtimi ir pats puikiai žinojo, jog jam nepavyks nieko pakeisti ir likusius septynerius mokslo metus prabrūžys suolus, gadins egzaminams popierių ir viskas. Jis buvo pasmerktas kentėti vienumoje ir nuobodulyje. Mmm, kvepia egzistencializmu.
-Altairas Ezio Blewettas!
Oki doki, visai pamiršo apie Paskirstymą. Nieko nelaukęs, drąsiais žingsniais priėjo prie Paskirstymo kepurės, atsisėdo ir kitą akimirką, kai ant vienuolikmečio galvos uždėjo nušiuriusią, keliasdešimt šimtų metų skaičiuojančią kepurę, berniukas išgirdo balsą jo galvoje:
-Mhm...tiktai visai į Varno Nagą, tau svarbus mokslas...
Tą jau žinau. Greičiau paskirk į Klastūnyną ir baik šitą reikalą. - atžariai nutraukė Paskirstymo kepurę Altairas, -Nepasimetinėk, kad vilkini laiką.
Po sekundės visai salei buvo paskelbta, jog tamsiaplaukis papuolė į Klastūnyną, šis kaip mat pašoko ant kojų, nuvilko kojas prie bendrakoledžių stalo ir pradėjo galvoti, kaip palengvinti savo egzistenciją šioje mokykloje. Turbūt bent profesoriai nebus kvaili...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 06, 2020, 09:32:41 pm
-Klastūnynas, -tarė paskirstymo kepurė, kuri jau seniai buvo ant Adelės galvos.
Mergaitė greitai atsistojo ir nusišypsojo. Taip, aš esu visiška priešingybė savo šeimiai
Adelė greitai nulėkė ir prisėdo prie Klastūnyno stalo. Atrodė, kad visiems čia labai gera ir jie visi ją šiltai priėmė.
-Aš esu Adelė Mokslinčė. Kuo jūs vardu ir kaip sekasi? -pasidomėjo Adelė.
Ji ramiai nusišypsojo savo sesei, kuri sedėjo prie mokytojų stalo ir galvojo: tikiuosi šie nuostabūs metai tesis ilgai ir laimingai, nesulaukiu, kada prasidės pamokos ir visokie nuostabūs ir neįtikėtini  nuotykiai, nes man jų trūksta ir be jų nuobodu gyventi.
Tada atsirado maisto ir mergaitė negalėjo atsispirkti keliems pyragėliams ir pasiemė du.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Aurora Welenson Gruodžio 13, 2020, 12:07:58 am
Aurora įėjo į salę, visi jau buvo susirinkę, niekas neatkreipė į ją dėmesio, nemetė keisto, nepatiklaus žvilgsnio, kaip nutikdavo namuose. Ji jautėsi esanti savu laiku, savoje vietoje.
Nutriušusiai paskirstymo kepurei sugriaudėjus ,,KLASTŪNYNAS" Aurora suabejojo ar tinkamai išgirdo paskirtą koledžą. Taip. Ji pateko į Klastūnyną, jos pirmos mintys buvo aš nyvyliau savo šeimą, dabar jie manęs išsižadės, paliks, o aš gyvensiu su Loch Nesso pabaisa.... Jos mintis nutraukė linksmi šauksmai ir plojimai nuo žaliai papuošto stalo. Ji sudvejojo ir pažvelgė į ten susėdusių vaikų veidus, jie buvo įprasti. Neatrodė pikti, blogi ar agresyvūs, bet nuo stalo dvelkė garbe, pasipūtimu, charizma ir savotiška didybe. Aurora nulipo nuo platformos ir nužingsniavo iškėlus galvą prie savo stalo, o jos galvoje sukosi vienintelė mintis Kodėl į Klastūnyną?...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Rusnia Drako Gruodžio 14, 2020, 10:52:57 pm
Rusnia užėjo į didžiąją salę, visi žvilgsniai suko į ją. Ji užėjo su aukštai iškelta galva, mat mano, kad yra geriausia ir visus nurungs. Prisėdus prie stalo  stebėjo kitų mokinių paskirstymą ir klastūniškai šypsojosi. Nėra ko stebėtis, juk ji Klastūnyne! Ji greitai susirado draugų,bet elgėsi su jais šaltai ir nepagarbiai. Žinoma nebus lengva prasimušti Hogvartse, nes yra gabių mokinių ir kituose koledžuose ypač Grifų Gūžtoje. Bet ne veltui Rusnia pateko į Klastūnyną.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gruodžio 31, 2020, 06:50:22 pm
   Elizabet sėdėjo didžiojoje salėje prie Klastunyno stalo. Buvo pusryčių metas. Šiandien Vanesa su šaukštu dėjo į burną košę ir svarstė, ką gi nuveikti tokią ypatingą dieną (šiandien Elizabet'os gimtadienis + naujieji metai). Kol klastuolė svarstė ką nuveikti, staiga prie jos nutūpė jos pelėda. Ji aiškiai atnešė laišką iš namų. Japonė nieko nelaukdama nuplėšė laiškelį vargšei pelėdai, kuri jau buvo visiškai nusikamavusi po tokio skrydžio iš Japonijos, ir pradėjo jį skaityti.
Citata
Sveika, Elizabet
Sveikinam sulaukus tokios šventės! Tiesa, gaila, kad nusprendei likti tame Hogvartse, o ne sugrįžti pas mus. Bet vis tiek, tikimės, kad tau ten smagu ir, kad šią dieną praleisi ypatingai.
Taip pat norėtumėm, kad nepamištum mūsų ir praneštum apie kiekvieną įvykį.
Su gimtadieniu-
Šeima
P.S Pasiuntėmė ir dar vieną pelėdą, ši turėtų atskraidinti kelis naminius užkandžius.
   Ir tikrai. Vos Elizabet baigė skaityti laišką, prie jos nusileido kita, Vanesos brolio Augusto pelėda. Ji nešė gana didelį kraitį. Juodaplaukė japonė atidėjusi baigtą skaityti laišką nurišo pelėdai kraitį ir pradarė jį. Žvilgtelėjusi vidun Vanesa išvydo dailų mamos gamintą tortą, Beriti Borts visokio skonio pupelių ir daug naminių sausainių.
   Staiga Vanesa prisiminė, kad tėvai prašė pranešti apie įvairius nutikimus mokykloje, todėl Elizabet nusprendė parašyti tėvams, kad visai neseniai (galima sakyti Kalėdų proga) Vegard'as sužinojo, kad Vanesa - vampyrė.
   Mergina susirinko visus savo daiktus ir apsisuko nuo stalo. Ji ruošėsi eiti į pelėdyną, pranešti tėvams žinios (na o paskui žinoma, paieškoti su kuo būtų galima praleisti gimtadienį), bet staiga ji netikėtai atsitrenkė į Vegard'ą. Jis, atrodo, ruošėsi sėsti prie stalo ir gardžiai papusryčiauti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vegard Saeterhaug Gruodžio 31, 2020, 07:09:55 pm
Ketvirtadienis. Rytas. Gruodžio 31 d. Klastūnyno kambaryje klastuolis dar sapnavo ,bet prakeiktas žaidintuvas nuskambėjo ir taip pranešė apie dar vieną dieną. Prie lovos kabantis kalendorius pranešė net tris naujienas: Naujųjų metų išvakarės, vampyriukės Elizabet gimtadienis, niekam nereikalinga mokslo diena. Nuotaika. Šįryt berniuko nuotaika buvo nuostabi ir švytinti. Ant spintelės šalia norvego lovos gulėjo gražiai supakuota gimtadienio dovana Elizabet'ai - vampyriukei Vegardo draugei. Dovana buvo paprasta ,bet miela. Gražiai supakuotas rašymo rinkinys laukė kol jį atplėš mergina. Berniukas prisivertė išlipti iš lovos. Apsirengė, pasiruošė naujai dienai. Alkis buvo nežmoniško mąsto. Reikia kuo greičiau eiti į didžiają salę. Šalti požemių koridoriai tiesiog spirte spyrė iš jų. Mokykla vis dar papuošta papuošimais, visur pridėta dėžių su petardomis iš Vizlių šunybių krautuvėlės. Koridoriais neretai praeidavo vienas kitas mokinys. Laikrodis ant Vegard rankos sakė ,kad dabar: šešios ryto. Klastūnyno apsiaustas, atrodė įprastas atributas mokinio gyvenime ,bet šiandien jis buvo neįprastas tik pats norvegas nesuprato kodėl. Didelės, medinės, ornamentų padabintos durys - didžiosios salės durys. Plačiai atlapotos durys kvietė užeiti, o salės papuošimai tiesiog rėžė akį tiesioginę žodžio prasme. Profesorių prie stalo buvo vienas kitas ,bet mokinių pilna. Vegard'o rankose: dovana. Susidūrimas. Berniukas susidūrė su...Elizabet Vanesa Von Chang. Susidūrimas prisidėjo prie nuotaikos ,bet ji nepablogėjo ,o pagerėjo.
-Labas rytas, sveikinu tave Su Gimtadieniu! Turiu tau dovaną.,-Tarė vaikinukas ir ištiesė ją merginai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Sausio 01, 2021, 10:11:42 pm
Po susidūrimo su klastuoliu Vegard'u, Elizabeta kelias akimirkas nesuprato kas darosi, bet po tų kelių akimirkų japonė rankose laikė kvadratinę, sunkoką dovaną. Ji suprato, kad ji nuo vaikino, stovinčio priešais ją, gimtadienio proga dovana, todėl juodaplaukė norėjo padėkoti, bet kažkodėl liežuvis neklausė ir gavosi itin keistas sakinys:
- Labai ačiū. Ir tave!
Supratusi, kad sakinys tikrai nelogiškas (kaip galima sakyti žmogui "Ir tave", kai jis tau pasakė "Su gimtadieniu", ir dar plius - šiandien tikrai nėra jo gimtadienis?) mergina pasitaisė. Tada ji nužvelgė Vegard'ą ir dar pridūrė:
- O gal po pusryčių norėtum nueiti į Kiauliasodį atšvęsti mano gimtadienio? (Žinoma jeigu nebebijai manęs nuskambėjo vampyrės galvoje žodžiai, bet ji to garsiai nepasakė) Man tai būtų pirmas kartas.
Ji dar kartą atidžiai pažvelgė į jį laukdama jo atsakymo.
- Ai, jei sutinki, galiu nubėgti atnešti mūsų paltus kol tu papusryčiausi. Tinka?
Tai pasakiusi klastuolė įsikišo neseniai gautą dovaną į krepšį ir nulydėjo akimis išskrendančią pelėdą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vegard Saeterhaug Sausio 02, 2021, 03:08:03 pm
Salėje skraidė pelėdos dalindama paštą. Į Vegard rankas įkrito siuntinys iš Norvegijos. Atidarysiu vėliau, galbūt Elizabet norės kur nors nueiti. Berniukas stebėjo keista vampyriukės elgesį.
-Tu tikriausiai norėjai mane su Naujaisiais metais pasveikinti?
Iš Klastuolio rankų pagriebta dovana reiškė tik vieną, Elizabet'ai dovana patiko (gal būt ,nes ji neatplėšė). Berniukas apsidžiaugė išvydęs daržovių troškinio pusryčiams, išgirdęs klausimą atsakė:
-Jei tu tik nori galime eiti, žinoma galime, šiandien juk Naujųjų išvakarės pamokos nevyks.
Berniukas įsidėjo gardžiai kvepenčio troškinio į lėkštę, į taurę įsipylė morkų sulčių ir pradėjo valgyti.
-Galiu paskaityti?,-Pasiteiravo šalia sėdinčio septintakursio, šis palinksėjo.
Magijos žinios jau Vegard rankoje ,Elizabet nesimatė ši išėjo paiimti paltų. Kąsnis strigo gerklėje. Dieve, bjauresnio troškinio gyvenime nesu valgęs. Apsidairęs pamatė ,kad ne jam vienam troškinys ne prie širdies. Nauji elfai? Na po keksiukų skandalo suprantama. Berniukas akimis ieškojo desertų. Kaip blogai būti veganu, negaliu beveik nieko valgyti. Išgėręs sultis atsistojo nuo stalo, iš krepšio išsitraukė gražiai sulankstytą mantiją ir pasišalinęs iš salės nuskubėjo link Kiauliasodžio.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Vasario 02, 2021, 12:46:59 pm
Kai Roma įžengė į didžiają salę buvo labai išsigandusi. Tačiau viskas gerai baigėsi. jinai pateko į klastūnyna. ir labai tuo džiaugėsi. Jinai atsisėdo prie stalo. Ją užkalbino viena mergaitė. Ji papasakojo kad jinai jau šeštame kurse. Paskui aprodė patalpas. Parodė klastūnyno bendrajį kambarį. Paskui miegamuosius. Taip ir atėjo vakaras. Bet Romai nesimiegojo. Nors ji buvo išvargusi nuo kelionės ir visų įpūdžių. Jaudinosi ir labai laukė pamokų. Jei patiko mokytis. Ji dar ilgai galvojo. Bet paskui nusorendė gultis.  Ir ji iškart užmigo. Ji pabudo kai visi dar miegojo. Ir nusprendė pasimokyti. Ji ilgai mokėsi ir pagaliau visi nubudo. Ji susidraugavo su keliomis mergaitėmis. Ir iškart nuėjo į pirmą pamoką. buvo apsigynimas nuo jodosios magijos. ji jos labai laukė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Anna Delacur Kovo 01, 2021, 03:57:22 pm
Kai Anna įėjo į salę pamatė daug mokynių. Stovėjo keturi, ilgi stalai. Virš stalų vėliavos. Kiekviena buvo skirtingos spalvos: raudona, geltona, mėlyna ir žalia. Anna nuėjo atsisėsti prie savo koledžo, kurio pagrindinė spalva buvo žalia.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Violeta Lestrange Kovo 01, 2021, 09:37:52 pm
Vos Tik Violeta įžengė į mokyklą jau girdėjo kaip kiti šnibždėjo jos vardą , nes visi pažinojo jos tėvus mirties valgytojus , tačiau mergaitei tai nei kiek nerūpėjo ji labiau laukė paskirstymo. Violeta tikrai žinojo , kad bus Klastunyne , nes ten buvo visi jos šeimos nariai ir mergaitė buvo visiškai tikra kepurę negali suklysti. Vos tik išgirdusi savo vardą Lestranage nuėjo prie kedės atsisėdo ir laukė. Kepurė ilgai negalvojo praėjo kelios minutės kaip paskirstymo kepurė sušuko:
 -KLASTŪNYNAS!
Po šių kepurės žodžių naujoji klastuolė linksmai nušoko nuo kedės ir su šypsena nuėjo prie savo koledžo stalo susipažinti su kitais klastuoliais ir klastuolėmis. Paskui Violeta stebėjo kitų paskyrstymą ir pagalvojo:
Taip tai bus patys geriausi mano metai
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: David Dominguez Kovo 03, 2021, 09:19:49 pm
Davidas be galo džiaugėsi būdamas Hogvartse. Pagaliau! Šitos akimirkos laukė nuo pat tada, kai mama papasakojo apie mokyklą. Ir štai jis čia! Patenkintas žvalgėsi po didžiąją salę ir nekantriai laukė, kada pagaliau bus pakviestas užsidėti tos senos kepurės, kurią, žinoma, dėvėjo ir jo tėtis! Na, mama irgi.
Laimei, berniuko pavardė prasidėjo abėcėlės pradžioje esančia raide, tad netrukus jį pašaukė kažkokia profesorė. Deividas beveik bėgte pasileido prie kėdės.
- KLASTŪNYNAS! - vos po kelių akimirkų sušuko kepurė. Puiku! Davidas šypsodamasis nuėjo prie savo koledžo stalo ir atsisėdo šalia ten sėdinčio berniuko. Kurį laiką spoksojęs į jį Davidas ištiesė ranką ir pratarė:
- Labas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Alma Kovo 20, 2021, 07:28:15 pm
Dafnė, kai turbūt nenuostabu, labai jaudinosi. Ji labai nerimavo, kad paskirstymo kepurė jos nepaskirtų į nereikiamą koledžą, nes tada visas gyvenimas turbūt išslystų iš po kojų! Aišku, Dafnei buvo privaloma patekti į klastunyną, nes antraip.... Antraip... Antraip ji mes Hogvartsą! Na gal čia jau perdėjau, bet taip - būtų katastrofa.
Mergaitė, prasivėrus didžiosios salės durims, nedrąsiai žengė žingsnį su kitais pirmakursiais į salę. Ten buvo šimtai mokinių! Ir dar daug vyresnių už pačią Daphnę!
O tai Tau! nustebo mokinukė, kai pamatė salės lubas - jos buvo labai įspūdingos! Tokios įspūdingos, kad panelė Kluger net nepastebėjo, kada ji su kitais pirmakursiais atitrepsėjo iki paskirstymo kepurės. Kai jau suprato kur yra ir ką daro, būsima klastuolė (turbūt) įtempė ausis, akis ir visą kitą kas tik įmanoma.
Staiga, po kiek laiko, Dafnė išgirdo savo vardą:
- Daphne Helena Kluger! - nuaidėjo per visą salę.
Trumpaklaukė nurijo seilę. Ji pajuto kaip visa mokykla gręžiasi į ją. Ji buvo beveik benualpstanti, bet staiga pajuto kaip kažkokia ranka sugriebė ją ir nutempęs iki kedės užmaukšlino Dafnei ant galvos kepurę.
Vienuolimetė per daug nesiklausiusi ką šneka toji nusitrynusi kepurė, bet kai ji po kiek laiko iškilmingai pareiškė "KLASTUNYNAS!", Daphne viduje tiesiog pradėjo šokti iš džiaugsmo. Kai jau viskas praėjo, klastuolė Kluger nusimaukšlino kepurę ir su džiaugsmu nutrepsėjo iki klastunyno stalo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Nina de Nobili Kovo 30, 2021, 04:36:54 pm
 - Sveiki. Aš esu Nina de Nobili. O tu kas? - paklausė Nina merginos, sėdinčios jos kairėje. - Aš visai nenoriu būti Klastūnyne, man sakė, kad ten mokosi labai blogi burtininkai. Tarp jų - ir Voldemortas. Kitaip - Tomas Marvolas Ridlis. Išstudijavau visus vadovėlius, norėčiau būti tokia pat protinga kaip Hermiona Įkyrėlė, ji tapo Magijos Ministre. Ar žinojai? - neleidusi bendrakursei atsakyti žodžius išbėrė kaip žirnius Nina.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Seth Anthes Balandžio 09, 2021, 12:33:05 pm
Berniukas ligi pat šiolei gerai nesuprato, kur pateko. Visa jam buvo nauja, svetima, nepažįstama. Pilis, į kurią pateko su dideliu būriu vaikų, atrodė bauginančiai didelė - jis netikėjo, kad čia galėtų būti tiek gyventojų, kad užpildytų visą erdvę. Tačiau įžengęs į, kaip išgirdo iš šalia stovinčios mergaitės, kalbančios su kita būsima moksleive, Didžiąją salę, vaikis suvokė, kad taip, vis tik mokinių kelti šurmulį tame ant uolų stūksančiame mūriniame pastate pakako su kaupu - kiekvieną naują mokinį į savo koledžą vyresnieji priimdavo su didžiuliu plojimų ir balsų griausmu.
Kokia buvo priėmimų sistema, berniukas nenumanė. Nežinojo gerai, net kokie koledžai egzistuoja - prieš patekdamas Hogvartsan nieko apie šią mokyklą negirdėjo, nelabai domėjosi ja ir gavęs laišką. Svarbiausia jam buvo ištrūkti iš visą gyvenimą jį supančio košmaro.
Kažkokios patrakusios skrybėlės sušukimas, kad berniukas pateko į klastūnyną, nieko vaikiui nepasakė. Tik apsidairė, kuris stalas sukruto, subruzdėjo garsiausiai, ir patraukė jo pusėn.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sofi Barbierato Balandžio 13, 2021, 01:13:22 pm
   Sofi trepsėjo per Didžiosios salės parketą. Ji tyliai niurnėjo žvelgdama į salės priekį kur paskirstymo kepurė jau ruošėsi užlipti pirmam pirmakursiui ant galvos. Baisiausias košmaras, jau geriau būčiau išvykus į Naująją Zelandiją kaip sakė teta Jurga, nes panašu čia gryna mulkių irštva. Greitai jos niurnėjimai baigėsi, nes ji jau žengė link paskirstymo kepurės. Mėnulio šviesa pro langą atsispindėjo jos veide. Raudonplaukė išgirdusi savo vardą nelabai apsidžiaugė tik pakėlė kairįjį antakį ir nenorom nuėjo ant tos jos manymu per daug metų padvėsusios kepurės. Na gi, baik vaidinti, sakyk tą koledžą galvojo Sofi kai paskirstymo kepurė pradėjo: oi kaip įdomu, koks reikalas.
- K...klastūnynas?!- džiugiai ištarė kiek padvejojusi kepurė. Pagaliau, o maniau tai truks amžinybę...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Klerė Bromley Balandžio 25, 2021, 08:56:36 pm
Džeinė žengė per Didžiosios salės durų slenkstį. Didingai išpuoštoje patalpoje buvo keturi ilgi stalai. Kiek prisiminė iš trumpų tėčio nupasakojimų, buvo keturi koledžai. Bromley labiausiai norėjo patekti į Klastūnyną. Grifų gūžtoje jai visi atrodė per daug pasiaukojantys (kaip galima taip nevertinti savęs?) ir teisingi, Varno Nage per daug apsimetantys protingais, o Švilpynėje- per daug sąžiningi.
Būrelis pirmakursių laukė eilėje prie Paskirstymo kepurės. Ta kepurė kalbėjo. Tikrąja ta žodžio prasme. Ta kvaila kepurė atrodo lyg ištraukta iš benamių skuduryno,-pamanė Džeinė Klerė. Kai atėjo eilė pačiai Bromley užsidėti nuskurusią kepurę, mergaitei suspurdėjo širdis- jeigu nepakliūsiu į Klastūnyną, nusivilsiu ne tik pati savimi, manimi nusivils ir tėtis.
Su uždėta kepure Bromley jautėsi kaip valkata. Tačiau tos kelios sekundės nieko nereiškė- Džeinė iš karto buvo paskirta į Klastūnyną. Į koledžą, kurio simbolis-gyvatė. Į koledžą, kurio pagrindinės spalvos- žalia ir sidabrinė.
Netrukus jau esama klastuolė nuskubėjo prie stalo, iš kurio šonų sėdėjo mokiniai, pasipuošę mantijomis su žalsvomis detalėmis. 
Laukiu nesulaukiu nusipirkti prabangių aksesuarų, skirtų Klastuoliams,-nekantriai pagalvojo Džeinė Klerė. Pats svarbiausias žmonių skirstymo kriterijus Bromley buvo jų išvaizda.-Ir išsiųsti pelėdą tėvams. Tėvas tikrai apsidžiaugs.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Devyniukė Gegužės 04, 2021, 09:50:46 pm
     Bėgo dienos, po to kai į vaikų globos namų langą pasibeldė pašto pelėda (ir nežmoniškai išgąsdino prižiūrėtojas). Nuo tos jaudinančios dienos, kai Devyniukė pagaliau sulaukė kol kažkas ją išgabens iš vaikų namų, kur pilna žmonių, kuriais negali pasitikėti, mergaitė laukė kol pagaliau ateis rugsėjis, tada ji pagaliau paklius į Hogvartsą ir nebereikės būti žmonių apsuptyje. Gal.
     Deja to, ko Hydra troško labiausiai, ji nesulaukė - vien 9 su trim ketvirčiais perone grūdosi gal tūkstantis žmonių, tai ką jau kalbėti apie pačią mokyklą?! Traukinyje Devyniukė nusigrūdo į pačią gilumą, bet ir ten ją sugebėjo kažkas atrasti ir užkalbinti: "Kuo tu vardu?" "Devyniukė, o dabar eik šalin!" "O koks tikras vardas?" "Aštuoniukė! O dabar jau tikrai eik lauk!". Galiausiai pasiekusi Hogvartsą nenorom išlipo iš traukinio ir perplaukusi ežerą ji stovėjo čia, Didžiojoje salėje.
     Vienintelis dalykas kuris džiugino mergaitę buvo tos lubos ir, kad moteris prie paskirstymo skrybėlės nepašaukė jos tikruoju vardu, o tiesiog - "Devyniukė". Nu gerai, ne vienintelis o du. Taigi, po to kai ją pašaukė, ji jautėsi klaikiai, labai bijojo išeiti priešais visą mokyklą ir užsimaukšlinti kažkokią kepurę, kuri turėtų paskirti ją į koledžą. Galiausiai, nes kitos išeities nebuvo, Hydra užsimaukšlino kepurę, o kai ši sušuko "Aha!" vos nemirė iš gėdos ir norėjo skradžiai žemę pradingti, todėl net po kepurės frazės "KLASTUNYNAS!" mergaitė buvo lyg į žemę įsmigusi ir nepajudėjo nuo kedės, o kuo viskas baigėsi, tai geriau jau net prisimena tie kas matė, o ne pati Devyniukė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Alarikas Birželio 04, 2021, 12:38:09 pm
Saulėta diena, berniukas buvo pasimetęs. Mokykla pasirodė jam įdomi ir labai, elegantiška. Pats, visą kelią sau žnaibė į ranką, kad sužinotų ar jis tikrai nesapnuoja. Jis džiaugėsi, bet ir gailėjosi, jog paliko savo tėvus vienus. Tais tėvais, nebuvo galima pasitikėti, jie galėjo pridaryti, bet ką, išžudyti dar daugiau žmonių, arba susimušti, arba likti be valgio. Sūnus dėl tėvų, tikrai jaudinosi ir baiminosi, bet būdamas Hogvartse, bent jautėsi saugus ir kažkam nepriklausomas. Svajojo susipažinti su draugais, kurių nelabai turėjo, nebent vieną draugę, svajojo turėti gerus santykius su mokytojais, lankytis pamokose ir panašiai. Kodėl gavo laišką į šią mokyklą, pats negalėjo suprasti. Tikriausiai įvyko kažkoks stebuklas. Pats burti visiškai nemokėjo, nebent žvilgsniu numesti kokią šakelę nuo medžio ir panašiai. Tikriausiai dėl šių savybių, ir buvo pakviestas mokytis- Hogvartse. Pirmakursis ėjo visas rimtas ir žiūrinėjo kitus vaikus. Jautėsi taip, lyg nepritaptų prie visų. Nebuvo labai linksmas ir drąsus. Nužingsniavęs su kitais mokiniais į didžiąją salę, pradėjo laukti savo eilės ir kramtyti nagus. Taip darydavo, kai tikrai labai jaudindavosi ir jausdavo stresą. Nors ir nebuvo jam skirtumo į kurį koledžą pateks, bijojo eiti prieš visus mokinius ant tos kėdės ir kaip nevykėlis sėdėti. Viskas, atėjo jo eilė, atėjo tas metas kai pradės naująjį gyvenimą. Alaric'as šiek tiek išsigando, kai ant jo garbanotų plaukų, buvo uždėta skrybėlė. Nagi, greičiau.- Maldavo mintyse jis. Taip, pateko į jam labiausiai apibūdinantį koledžą, klastūnyną. Finn'as tik mandagiai šyptelėjo ir nuėjo link stalo, prie kurio valgė ir bendravo visi klastuoliai. Neprataręs nė žodžio, pradėjo valgyti viską iš eilės. Ne dėl to, kad buvo mėgstantis pavalgyti, o dėl to, nes namuose gaudavo valgyti tik kartą per savaitę. Pavalgęs, susirado kelią link bendrojo kambario ir išėjo iš didžiosios salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Laila Gold Birželio 09, 2021, 10:04:04 pm
Žalia ir sidabro spalva papuoštas stalas stūksojo nelabai toli Garbingojo stalo. Kaip ir ant jo, puikavosi daug maisto ir skanių gėrybių. Taip pat čia plėvesavo žvakės, stalą apšvietė deglai. Klastūniečiai, kurie sėdėjo čia, puikiai galėjo matyti, kas dedasi aplink juos, ir kas darosi visoje didžiojoje salėje.
Kaip ir galima tikėtis, čia sėsdavo tie, kurie myli žalią spalvą. Tie, kurie mieliau duotų kam nors snukin pasiimdami pinigus, negu juos uždirbtų. Tie, kurie tiesiog gimė tokiais būti, ir nieko čia jau nebepakeisi.
Staiga pro sieną įslinko baltas it drobė vaiduoklis, kuris negyvom akim permetė visą salę, ir lyg nieko gero neradęs, atsuko nugarą visam likusiam vaizdui, neilgai trukęs jis prisijungė prie klastuolių, valgančių maistą, ir tiesiog sėdėjo. Kruvinasis Baronas nebuvo jau toks kalbus vaiduoklis, tačiau, matyt mėgdavo kompaniją, nors pats ir nelabai plepėdavo. Na, o kam rūpi? Čia klastuoliai ateina pavalgyt ir pasidalint piktdžiugiškom naujienom, kaip koks švilpis nusirito nuo laiptų, ar kokiam grifui suplyšo kuprinė. Ir įdomu, kodėl? Bet kas ten žino, tik Klastūnyno mokiniai čia sėdėjo. (KL2)  ;D
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Darija šeg Birželio 11, 2021, 11:55:42 am
Aš nežinau kaip apsakyti aš ant tiek džiauguasi jog į Klastunyną patekau.Nors maniau jog į Grifų lūšna pateksiu. Mano draugė sakė jog  čia gerai nes aš kaip ir ji Hario Poterio fanė ji geriause tik tai galiu pasakyti pagaliau galėsiu pradėti patirti naujus pojučius ir atsiskirti nuo savo šeimos nors aš ją ir myliu ji mane užknisa sesė nervina karantinai tėvai su geresniais mokslais ir draugai su savo problemom.Mano tėvai nėra Hario Porterio fanai ir tai nerviną.Nors ir mano sesė žino kažką bet ne tiek kiek aš. O mama išvis nei vienos serijos neperžiūrėjo ir tai nervina. Aš pati lankau muzikos mokykla groju pianinu ir dainuoju su savo anzambiu patekom į dainų dainelę.Dar turiu kariną vardu Ozikas jis mane pakelia į mokyklą. tai viskas apie mane ir mano šeimą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Klerė Bromley Liepos 13, 2021, 11:07:30 pm
Netikusi nuodų ir vaistų pamoka. Kodėl tas kvailys Tomasz negalėjo nepasirodyti? Kodėl negalėjo tiesiog imti ir nesugadinti nuotaikos? Iš viso- kodėl? Daug mieliau Klerė būtų buvusi vienturtė, negu dabar turi vargti su broliu vaiduokliu, įstrigusiu pirmakursio kūne. Kodėl jis mirdamas negalėjo mirti? Būtina buvo prisikelti vaiduokliu ir skraidyti Hogvartso palubėse.. Klastuolė nusprendė nebegalvoti apie šlykštųjį vaiduoklį ir pastebėjo, jog kojos ją nuvedė į Didžiąją salę.
Klestelėjusi ant suolo prie Klastūnyno stalo, mergaitė pažvelgė į dešreles ir patiekalo garnyrą- net nenorėjo galvoti apie maistą. Buvo pietų metas, o Bromley nebuvo valgiusi pusryčių, mat pramiegojo. Tačiau antrakursė net nenorėjo pagalvoti apie valgymą. Tiesiog ne. Keista, kad liesos mergaitės pilvas neprašė kažko valgomo. Paskutinis kartas, kai Džeinė kažką turėjo burnoje, buvo daugiau, nei prieš dvyliką valandų.
Apmąstant Tomaszo bjaurumą ir Klerės nenorėjimą valgyti, ji tarsi užsnūdo. Nepastebėjo, kad dauguma mokinių išsiskirstę ir Didžioji salė ištuštėjusi, o kita pamoka prasideda už kelių minučių. Be abejo, tai mergaitės nesujaudino. Labiau sujaudino vienas šlykštus balsas. Šlykščiausias Bromely girdėtas balsas. Jos brolio vaiduoklio Tomaszo balsas. Negi jis mane atsekė, tas niekingas Tomašas!..
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tomasz Mickiewicz Liepos 22, 2021, 06:10:38 pm
Ak, tie kvaili gyvieji taip lengvai nuspėjami! Kurgi dar daugiau jie eis po pamokos, jeigu ne prikimšti dar kvailesnių savo pilvų maistu! Taigi Tomasz skraidė tarp nuodų ir vaistų tos nesąmonės kabineto ir didžiosios salės ir laukė, kada brangiausioji sesutė eis prisikimšti pilvo.
Tomasz pakilo aukščiau, kad protu nepasižyminti mergaitė jo nepastebėtų. Pamatys, kai tam ateis laikas! Savaime suprantama, laukti Džeinės buvo pernelyg žema, bet Tomasz neturėjo iš ko rinktis. Aplinkui nebuvo nė vieno jam prilygstančio gyvojo ar vaiduoklio.
Tomasz pamatė praeinančią Džeinę ir nuskrido jai iš paskos. Jis leido jai atsisėsti prie stalo, apsimetė, kad jo čia nėra. Savaime suprantama, garsiai žemino aplinkui esančius mokinius, bet tikėjosi, kad Džeinė to negirdi. Pagaliau atėjo laikas įvykdyti tai, ko Tomasz čia ir atskrido. Jis priskrido prie sesutės ir pakibo šalia jos.
- Ar nemanai, kad turėtum dalintis su tais, kurie yra nepalyginamai aukščiau už tave?! - garsiai paklausė Tomasz.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Carla Inessa OConnor Liepos 26, 2021, 09:03:57 pm
Viskas, atėjo ir Carlos diena. Mergaitės planas buvo pasislėpti, kuriame nors kabinete ir likti tenai kol užaugs. Ne, tai buvo absurdiškas ir neįmanomas planas. Vis tiek reikėjo lipti ant tos salės ir prieš visus žmones, rodytis. Inessa nenorėjo. Kad tik būtų šalia tėtis, arba brolis.. naujokei nebūtų taip drovu. Žinoma, jautėsi graži, gražiai buvo apsirengusi, mamos pasiūtas sijonas, padėvėti, bet gražūs batai, tačiau bijojo, jog eilinį kartą, nenukristų ant žemės. Jau dabar, darėsi silpna. Bet juk ką padaryti, jei šviesiaplaukės tiesiog nedomino maistas. Na, nebent brangūs saldumynai. Jų tikriausiai galėtų suvalgyti dešimt pakelių, o gal daugiau. Nusišypsok. Mokinsiesi tokioje mokykloje, nebijok žmonių, geriau su jais kalbėk.- Ramino save, oConnor. Turėjo planų čia ne tik mokytis, bet ir tapti šios pilies tvarkytoja. Taip, taip, jų žinoma buvo ir su kerais nereikia net šluotos, tačiau tvarkymas baisiai patiko Inessa'i. Šis darbas, žaliaakei atrodė nuostabus. Pasirodai tvarkinga ir susirandi draugų. Tik aišku, ne turčių, o tokių kaip ir ji. Koledžas nebuvo svarbus būsimai pirmakursei. Pačiai mergaitei varno nagas, arba klastūnynas atrodė elegantiškiausiai. O ir prie varno nago stalo, žmonės atrodė mandagūs ir draugiški. Prie klastūnyno galbūt irgi.
    O ne, pasigirdo Carlos vardas. Inessa atsistojo ir prieš sėdint ant kėdės, pamojavo mokiniams. Norėjo iš karto, pasirodyti draugiška ir, kad mokiniai nepamatytų, jog ji yra kokia nors pikta savanaudė. Na, kartais tokia būdavo, tačiau dabar reikėjo pasirodyti kuo geriau. Tai man nereikia prisistatyti? Aišku, mane gi jau pristatė skirstymo kepurė.. Ant šviesių plaukų, ji jau buvo uždėta. Šiek tiek suskaudo galvą. Ši kepurė man primena grybą. Panašu, kad skirstymo kepurė atspėjo mergaitės savybes. Bandanti daug ko pasiekti, užsispyrusi, sąžininga. Klastūnynas. Koledžas kurio ir norėjo vienuolikmetė. Inessos veide pasimatė, kreiva, šypsenėlė ir šioks toks įraudis skruostuose. Kas tau yra? Tu gyvatės koledže, nebūk tokia mėmė. Nežinia kodėl, ši nusilenkė ir nuėjo prie klastūnyno stalo. Žinoma, nieko nevalgė, o tik žiūrėjo į nepažįstamus veidus. Ne, šiandien mergaitė dar nesisveikins, kitą dieną. Geriau einu, rytoj pamokos ir šiaip, to grybo, vadinamo kepurė, nesinori matyti. Nuleidusi galvą žemyn, mokinukė išėjo iš didžiosios salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Klerė Bromley Liepos 31, 2021, 12:03:15 am
Džeinės galva visai susisuko- ją vis dar trikdė nepasisekusi nuodų ir vaistų pamoka. O dar tas ne vietoje ir ne laiku pasirodęs šlyštalas vaiduoklis! Kokio prakeikto velnio.. Džeinė tradiciškai tiesiog vėlėsi piktų bei suirzusių minčių raizgalynėje iki tol, kol pradėjo aiškėti Tomaszo, Džeinės brolio vaiduoklio sakomi žodžiai. Regis, jog paskutinieji buvo skirti būtent blondinei, tačiau ji nesuprato, apie ką įstrigusysis vienuolikmečio kūne kalba. Kuo dalintis? Ką jis čia nusišneka?
-Dink,- per sukąstus dantis iškošė Bromley. Ji net nenorėjo gilintis į šlykštalo paklaustą klausimą.- Aš nekartosiu dar kartą.
Klerė spaudė kumščius pakišusi juos po stalu, nes nenorėjo, kad pamatytų Tomaszas. Kam patirti kažką, ko galima išvengti? Taip, tai yra teisingiausi kada nors pagalvoti antrakursės žodžiai.
Džeinė atsisuko ton pusėn, kur turėjo būti vaiduoklis, tačiau pamatė tik tuščius ilgus kitų koledžų suolus. Pasukusi galvą aukštyn mergaitė be abejo pamatė tą šlykščiausią kažkada matytą veidą. Nuo jo net supykino. Fu.
Pajutusi, jog jai skauda delnus nuo kelias minutes spaustų kumščių, Džeinė juos atleido. Vis dėl to suprato, jog savęs žaloti dėl tokio niekingo padaro negalima ir nereikia.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Kirito Joshira Rugpjūčio 06, 2021, 08:49:29 am
 (KL2)
Kirito nedrąsiai nužingsniavo prie klastūnyno stalo, visus įdėmiai apžiurėjo ir įsidėjo vištienos šlaunelių.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tomasz Mickiewicz Rugpjūčio 16, 2021, 09:32:34 pm
Tomasz didžiai pasipiktino. Jo sesutė buvo neverta turėti tokį brolį! Kaip ji drįsta taip kalbėti?! Vaiduoklis labai nustebo ir kelias sekundes nerado, kaip įžeisti Džeinę.
- Tu...
Kaip tai nemalonu! Kaip šitas žemas padaras gali būti Tomasz'o, iškiliausio pasaulyje vaiduoklio, sesuo?! Vaiduoklis papurtė galvą.
- Kur tavo pagarba?! - garsiai paklausė jis. Reikėjo pažeminti šitą kvailę. Visa mokykla turėjo žinoti, kad Džeinė negerbia daug iškilesnio už save Tomasz'o!
- Žiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu! - užriko vaiduoklis, kai nusprendė, kad sesuo į jį nežiūri. Tai buvo pernelyg nemandagu! Tomasz pačiupo bjauriai šiltą Džeinės ranką. Ir kodėl jis taip žeminasi - liestis prie gyvojo?! - Nesi verta būti su manimi vienoje patalpoje! Kur tavo dėkingumas, kad aš iš viso su tavimi kalbu?! Kas tave auklėjo?!
Tomasz pasišlykštėjęs paleido sesės ranką ir pakilo šiek tiek aukščiau. Jis jai dar parodys! Vaiduoklis pradėjo spoksoti į Džeinės veidą ir laukė didelės padėkos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Odette Bouletviau Rugpjūčio 24, 2021, 09:09:51 am
Klastuoliams pirmakursiams judant link paskirstymo kepurės, Odette palengva judėjo su gyva eile ir vedama susikaupusio nerimo, kramtė apatinę lūpą. Viduje kirbėjo klausimas "O kas jeigu?". Vos gavusi išsvajotąjį laišką iš Hogvartso, Bouletviau žinojo, kad jos vieta - Klastūnyne. Apie šį koledžą žinojo viską. Jos tėvai, mirties valgytojai, taip pat čia mokėsi, tad šviesiaplaukė ir negalėjo net pagalvoti, kad senoji kepurė, paskirtų ją kitur. Išgirdusi savo pavardę, Odette lėtai pakėlė rusvas akis ir kilstelėjusi smakrą, žengtelėjo arčiau. Kepurei pradėjus tuščiai kalbėti, mergaitė tik pavartė akis, mintyse liepdama jai nevynioti į vatą gumos. Juk ne to čia susirinkome...ir štai...
- Klastūnynas!,- klastuoliams pradėjus ploti, Odette pagaliau, pirmą kartą per pastarąsias savaites, nuoširdžiai nusišypsojo ir stryktelėjusi nuo kėdės nužingsniavo į jos jau laukiančią vietą. Pasisveikinusi su naujaisiais draugais, šviesiaplaukė gurkštelėjo punšo ir toliau stebėjo paskirstymo ceremoniją.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Klerė Bromley Rugpjūčio 24, 2021, 03:11:18 pm
Klerei Tomaszo pasipiktinimas kėlė pasitenkinimą. Jai patiko klausytis, kaip jis neranda žodžių. Bet nepatiko klausytis to, kaip jis žemina ją! Siaubas. Pagarba? Apie ką tas niekingas padaras šneka? Blondinė atsistojo nuo stalo ir pažvelgė tiesiai šaltajai būtybei į akis.
-Mane auklėjo tie patys žmonės, kurie auklėjo ir tave. Mūsų abiejų brangieji tėveliai Augustina ir Rivertis Bromley. Ką tu čia bandai įrodyti?-tarsi klausdama, tarsi ne, Džeinė mestelėjo žodžius.- O dabar, kai sužinojai šią informaciją, gali dingti ir nesirodyti akyse.
Subjurusi pažiūrėjo į vaiduoklį, ir jai smegeninėj šovė nuostabi idėja. Klastuolė pagriebė paskutinį obuolį nuo Klastūnyno stalo ir metė jį Tomaszo pusėn. Ir ne, Bromley visai nepagalvojo, kad vaiduokliai neturi konkretaus pavidalo, ir kad obuolys tiesiog praskries pro šlykštalą ir taip dar labiau pažemins Džeinę.
Iš nevilties skaudžiai bumbtelėjusi atgal ant suolo, Džeinė su visu pasišlykštėjimu iškošė:
-Skaičiuoju iki trijų. Dink. Arba kitaip pakviesiu kokį profesorių, ar velniai žino ką.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tomasz Mickiewicz Rugsėjo 03, 2021, 10:57:16 pm
- Tavęs niekas neauklėjo! - suklykė Tomasz. Ir tai buvo visiška tiesa! Jeigu kas nors šitą žemą padarą auklėtų, jis žinotų savo vietą! Štai ši mergaitė galvoja, kad yra verta šnekėti su iškiliausiu visų laikų žmogumi, kada nors vaikščiojusiu šia žeme!
- Mano pareiga yra išmokyti tave, kokia tu esi niekinga! Tau niekas kitas to nepasakys! Naudokis proga, kad gali išgirsti kažką išties naudingo!
Paaiškėjo, kad Džeinė yra visiškai kvaila. Ji metė obuolį tiesiai į Tomasz! Vaiduoklis nežinojo, kad jo sesuo yra tokia kvaila.
- Aš esu vaiduoklis! - garsiai pasakė jis ir pradėjo juoktis. Jo sesė buvo visiškai beviltiška! Tomasz'ui buvo gėda turėti tokią seserį. Ji buvo tokia kvaila!
- Tu moki suskaičiuoti iki trijų? - paklausė vaiduoklis ir priskrido prie pat Džeinės. Jam buvo šlykštu būti taip arti sesės, bet reikėjo pagaliau ją pamokyti. - Suskaičiuok! - liepė jis. Džeinė pernelyg kvaila, kad sugebėtų tai padaryti!
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Džeinė Klerė Bromley Rugsėjo 19, 2021, 09:16:59 pm
-Taip, man niekas kitas to nepasakys, nes niekas kitas, be tavęs, nemano, kad esu niekingas padaras! Tik tu, siaubingasai vaiduokli, įsivaizduoju, jog pats esi Žemės centras! Nusileisk ant žemės, kvaily! Atsirado, mat, nemirtingasis ir neliečiamasis!-berdama žodžius lyg žirnius į sieną išsiliejo Džeinė. Ją jau galutinai užkniso brolio įsivaizdinimas.
Supratusi, jog aplinkui nėra jokių profesorių, Klerė dar labiau įširdo. Nu kodėl taip yra tada, kai man jų reikia?! Taip tai painiojasi po kojomis! O kai reikia, tai kaip prasmegę žemėn visi!
-Taip, šlykštyne, aš moku skaičiuoti daugiau, nei iki trijų, anaiptol nei tu. Tu tikriausiai ir iki trijų nesuskaičiuoji, nes pirmam kurse susisprogdinai per mano mėgstamiausią, Nuodų ir Vaistų pamoką! Ir žinai, kodėl ji mano mėgstamiausia? Dėl to, nes tu ten mirei! Tik ne iki galo! Ir su tuo nepilnu mirimu pasidarei tikra rakštis subinėje!- užbaigė savo žiaurų monologą blondinė. Tas durnaropių prisivalgęs vaiduoklis įgriso iki gyvo kaulo. O baisiausia buvo tai, kad jo nebuvo kaip užmušti! ir dar persekioja kaip kokia uodega..
-Žinai, Tomaszai, susirask kitą auką. Ir atstok nuo manęs. Tik seseriška rekomendacija,- sekundėlei pavaidino gerą sesę Klerė ir laukė šlykštynės atsakymo. Kad tik jis sutiktų..
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tomasz Mickiewicz Spalio 14, 2021, 07:43:51 pm
Kaip taip galima?! Tomasz yra iškilus vaiduoklis! Ši gyvoji yra pagerbta!
Tomasz žiūrėjo į Džeinę. Jis buvo visiškai nusižeminęs. Kai sesė paprašė, jis nusileido ant žemės. O ji buvo tokia nedėkinga! Ji visiškai nesuprato, kokia jai suteikta garbė! Tomasz kabėjo prie žemės. Jo sesė labai bjauri! Ji nebando išmokti naudingų dalykų iš Tomasz. Gyvoji bandė aiškinti, kad Tomasz yra kvailas. Bet kvaila yra būtent ji pati! Dėl to vaiduoklis ir grįžo į Hogvartsą. Reikėjo išmokyti Džeinę tinkamo elgesio!
- Moku daugiau nei tu! Tu nežinai, kaip grįžti vaiduoklio pavidale! - klykė Tomasz. Jis buvo geriausias vaiduoklis pasaulyje! - Tu nesi verta gyventi nei kaip gyvoji, nei kaip vaiduoklis!
Vaiduokliui labai nusibodo ta kvailė! Kodėl būtent ši nevykėlė yra jo sesuo? Tomasz pakilo į orą ir nuskrido toliau. Kaip buvo šlykštu! Kodėl Džeinė neįsisąmonina, kad ji yra kvaila?! Tomasz paėmė nuo stalo bandelę. Sesė tuoj supras, kad taip elgtis negalima! Vaiduoklis paleido bandelę Džeinei į galvą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tobias Liam Walters Spalio 15, 2021, 08:40:25 pm
Būsimų pirmakursių eilei palengva trumpėjant ir vis kitos spalvos stalui ošiant, pasveikinant naujoką, Tobias stovėjo su savo įprastuoju, emocijų nerodančiu veidu. Nors viduje berniukas nerimavo, išorėje, kaip visada, to neparodė. Iš šono atrodė taip, tarsi jis nuobodžiautų. Stovėti teko ilgai, nes jo pavardė sąraše buvo viena iš paskutinių. Tamsiaplaukis turėjo į valias laiko apsvarstyti kas nutiks, jei paklius į kurį nors koledžą. Tobias nemanė, kad jį paskirs į Varno Nagą, mat laikė save jam per kvailu. O Švilpynei jis buvo per daug užsidaręs ir nedraugiškas. Liko Grifų Gūžta ir Klastūnynas. Iš tiesų berniukas norėjo pakliūti į pastarąjį, nes jautėsi taip, tarsi ten priklausytų. Grifų Gūžtoje jis nebūtų pražuvęs, tačiau nesijaustų kaip namuose.
Pagaliau išgirdęs savo pavardę, Tobias lengvu žingsniu užlipo ant pakylos ir užsidėjo kepurę. Po maždaug minutėlės salę perskrodė šaižus Paskirstymo Kepurės balsas.
- Klastūnynas! - sušuko ji.
Tobias leido sau vos vos šyptelėti, nes to ir troško, o tada nulipo nuo pakylos ir nužingsniavo prie rėkiančių, šaukiančių ir plojančių klastuolių. Žaliasis stalas bangavo ir džiaugėsi, sveikino atėjusį Tobią, tačiau jis nelabai kreipė į tai dėmesį. Tiesą pasakius, Tobias buvo labai nekalbus žmogus ir ginčus spręsdavo mieliau kumščiais nei žodžiais. Pusę lūpų šyptelėjęs jis prisėdo prie stalo ir įsipylė moliūgų sulčių.
Tačiau kad ir koks šaltas ir nepatenkintas atrodė naujasis klastuolis, iš tiesų jis buvo laimingas. Laimingas, kad pabėgo iš namų ir atrado naujus. Nors praleido čia vos valandą, jis jau suprato, kad Hogvartsas - jo naujieji namai. Tobias Liam Walters mintyse nusišypsojo pasveikindamas naująjį gyvenimą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Spalio 20, 2021, 05:32:43 pm
Dabar Roma su džiaugsmu prisimena savo pirmajį kartą kai atsisėdo prie klastūnyno stalo. Ji viską atsimena lyg tai būtų buvę vakar. Kartu su ja tais metais į hogvartsą atvyko septyni naujokai. Pasiruošę (tikriausiai) tapti pirmakursiais. Roma buvo tikrai, tikrai pasiuošusi. Tiesa, aštuoni nauji mokiniai mažoka. Bet ką darysi. Ir į pamokas jie ėjo aštuoniese. Kai jie įėjo į didžiają salę iškart sustojo užsimaukšlinti paskirstymo kepurės. Roma sąraše buvo trečia. Du vaikai prieš ją pateko į grifų gūžtą. Profesorė norėjo kepurę uždėti Romai ant galvos. Bet ši vos prisiartinusi iškarto pareiškė, kad Roma pateko į klastūnyna. Roma buvo labai laiminga. Ji svajojo patekti į klastūnyna. Ir pateko! Be to Roma vienintelė iš visų aštuonių vaikų pateko į klastūnyna. Žoždiu tiek Roma atsimena.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Lapkričio 02, 2021, 11:09:47 am
Erka su kitais būsimaisiais pirmakursiais įėjo į didžiąją salę. Jos tėvai mokėsi klastūnyne. Tad Erka žinojo jog pateks į klastūnyną, nes jos buvo toks harakteris, bet tuo ir džiaugėsi. Klastūnynas jai buvo priimtinas. Sąraše jos pavardė buvo pirma. Ji atsisėdo ant kėdės, bet vos profesoriai pradėjus dėti ant jos galvos paskirstymo kepurę... Kepurė sušuko "klastūnynas"!Erka buvo labai laiminga. Visas klastūnyno stalas pradėjo ploti. Visi kiti su Erka atėjusieji lankyti hogvartso pateko į grifų gūžtą. Kai paskirstymo ceremonija baigėsi visi pradėjo valgyti. Erka buvo labai alkana. Netrukus pasirodė ir koledžų vaiduokliai. Šalia jos sedėjučiai šeštakursiai labai nepasisekė, nes iš jos maisto išlindo klastūnyno vaiduoklis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Karolina Sneip Lapkričio 07, 2021, 01:53:50 pm
Prieš įeinant Karolinai į didžiają salę keli vaikai pasišaipė iš jos džinsų. Mergaitė nekreipė į tai dėmesio ir juos ignoruodama  nuėjo į salę su  kitais būsimais pirmakursiais. Mergaitei nė trupučio nerupėjo tai, kad kažkokiems mokiniams nepatinka jos džinsai, mat Karolinai jie buvo vieni mylimiausių. Pirmakursių grupelė apstulbo pamatę kiek dauk didžiojoje salėje erdvės ir kiek dauk visko prikimšta ant stalų. Karolina aplinkui darėsi ir galvojo ką pirmiausia reiktų suvalgyti, bet vėliau prisiminė, kad dar nė neivyko paskirstymo ceremonija. Mergaitė baiminosi jog pateks į  Varno nagą, nes jos pomegis buvo skaityti visur kur eidavo, skrisdavo ar važiuodavo skaitydavo knygą. Atėjus paskirstymo ceremonijai Karolia jaudinosi, bet jos veide to nesimatė...
- Pirmoji Karolina Sneip,- kviesdama ištarė deriaktoriaus pavaduotoja.
Mergaitė tyliai ir ramiai nužinksniavo link kedutės atsisėdus deriaktoriaus pavaduotoja uždėjo Karolinai sena rudą purviną skrybelė, šaukdama kepurė ištarė Klastunynas! Mergaitė labai džiaugėsi, kad pateko ne į Varno nagą, o į Klastunyną...Šypsenos jos veide dėja nesimatė. Deriaktoriaus pavaduotojai baigiant visus paskirstyti į koledžus klastuolė kibo prie maisto kaip ir visi kiti. Skaniai pavalgius ir pasimėgavus pudingu mergaitė išsitraukė nedidukę aptrintu viršeliu knygą ir pradėjo ją skaityti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Lapkričio 10, 2021, 08:52:20 pm
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
     
     Vėtrūnė šiandien pabudo... Na, įvardinkim geros nuotaikos. Vos prabudus pro atvirą langą (kokio velnio kažkas atidarinėja langus tokiu metu?) išgirdo pelėdų ūbavimą ir smarkaus vėjo ūžimą. Šie garsai daug pasakė: lauke prastas oras ir ten geriau vengti šiandien eiti. Žinoma, po to apgaibomis užtrenkė langą, apsirengė vilnonį megztinį - ant viršaus dar ir Hogvartso apsiaustą - ir patraukė į Didžiąją salę pusryčiauti.
     Galvodama apie būsimas pamokas (Magiškų gyvūnų priežiūra pirmoji... Bus nuobodu, jei turėsim vėl apžiūrinėti gyvūnus, nes aš nieko nematysiu!) Kristė lengvai prislinko Didžiąją salę. Per porą mėnesių tikrai nesunku įsiminti kelią nuo koledžo iki Didžiosios salės, - juo labiau, kad iš jos dažnai sklinda triukšmingi garsai - bet va nuo minėtosios patalpos iki klasių dar yra reikalo...
     - Atsiprašau, ar čia yra laisva vieta? - gal dešimtąjį kartą užklausė stypinėdama prie klastuolių stalo.
     - Sėskis, tu akloji, - iš dešinės pusės atsklido pagiežos kupinas berniuko balsas. Iš balso tembro sprendžiant, bus koks penktakursis, šeštakursis.
     Kadangi namie, Panamoje, buvo mokoma elgtis mandagiai, čia, kad ir sulaukusi užgaulių žodžių ir patyčių, vis vien tarstelėjo "Ačiū", o tik tada atsargiai prisėdo. Viską apsiuoščiusi nutarė, jo šyrit pusryčiams patiekta kiaušinienė su... Pala, čia bazilikai? Tada per daug nebesigilindama įsidėjo į lėkštę valgį ir kibo jį kramtyti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 12, 2021, 05:50:19 pm
Pagaliau Dori išsimiegojo! Už lango buvo toks suknistas oras, tai bent vienas iš jo pliusų - geras ir saldus miegas. Nors šį kartą saldžiajam miegeliui galbūt labiau pasitarnavo vakar dienos nuotykiai tame keistame koridoriuje, kuriame buvo įstrigusi su Alanu. Mendel buvo pavargusi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ant rankų buvo mėlynių, kai mergaitė gynėsi nuo į ją skriejančių daiktų, ant veido buvo įbrėžimas, o mintyse sukosi kelios mintys: Alanas šnypštūnas! Ir kas, po velnių, yra tie Dellegardžiai?
Tačiau miego dvylikmetei vis tik gerokai pritrūko. Ji bent porą valandų dar tikrai būtų saldžiai parpusi, bet pamokos už miegą Mendel buvo svarbesnės, todėl dabar ji ėjo į didžiąją salę skaniai papusryčiauti. Kadangi vakar liko be vakarienės, atrodė, kad gali ir visą žiobarą suėsti.
Įžengusi į nuostabiais kvapais kvepiančią milžinišką patalpą tamsiaplaukė ėjo Klastūnyno stalo link. Nuo stalo galo pakilo du augaloti vyresnėliai, tad mergaitė nusprendė sėsti ten, kur prieš tai sėdėjo jie. Nenorėjo ieškoti pažįstamų veidų, mat jeigu mėlynes ant rankų ir pavyko nuslėpti, įbrėžimo - niekaip. Dori nenorėjo visiems iš eilės pasakoti, kad galbūt atrado vietą, kurią kadaisė užbūrė pats Voldemortas, ir kad ji nuo to nukentėjo.
Taigi, Mendel klestelėjo šalia kažkokios mergaitės, kurios nepažįsta, ir tarė apžiūrėjusi tai, kas yra stalo:
- Kad tave kur! Blyneliai su šokoladu!
Mendel įsidėjo net tris lietinius blynus, prisipylė didžiulę stiklinę moliūgų sulčių ir ėmė kimšti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Aleksas Senkleris Lapkričio 13, 2021, 10:03:48 pm
Erikas stovėjo erdviame hole, atsišliejęs į sieną. Pilkšvas, grublėtas akmuo vėsino berniuko skruostus. Žydrai pilkšvos akys slydo nepažįstamais veidais.
 Tai buvo viena tų retų akimirkų, kai Eriko širdyje kirbėdavo ši tas daugiau, nei tuštuma. Net ir tokiam neemocionaliam žmogui kaip jis Pasirinkimo ceremonija buvo ypatinga. Ne, ne dėl to, kad Erikas nežinojo, kur jo vieta. Tą žino jau daugybė Collins'ų šeimos kartų. Jau daugybę metų niekas nedrįso pažeisti tradicijos ir berniukas nesirengė išsiskirti iš giminės. Tad kodėl gi jis jaudinasi?
 Erikas prikando lūpą. Tiesą pasakius, nė pats nežinojo. Viskas jau nulemta. Likimas aiškus. Savo vietą jis žino jau seniai. Ir, kad ir kaip besistengtų pasukti kitu keliu, vis tiek teks grįšti ten, kur nuvedė protėviai.
 Nerimastingus berniuko apmąstymus nutraukė netikėtai atsivėrusios didžiulės medinės durys. Pirmakursių minia plūstelėjo vidun. Aplinkui idėjo nuostabos ir susižavėjimo šūksniai. Net ir Erikui, užaugusiam prašmatniuose Collins'ų giminės rūmuose, Didžioji salė padarė įspūdį.
 Patalpa buvo labai erdvi, apšviesta ore skraidžiojančiomis žvakėmis. Čia stovėjo penki stalai, keturi, pastatuti vertikaliai ir vienas, pačiame salės gale, horizontaliai. Salėje buvo sausakimša - mokiniai grūdosi vieni per kitus, stengdamiesi susirsti vietą prie stalų, mokytojai tylomis kalbėjosi ar sėdėjo prie Grabingojo stalo ir nervingai gniaužė rankas. Erikas tyliai atsiduso. Kad ir kokia graži bebūtų, Didžioji salė jį trikdė. Triukšmas išmušė iš vėžių, ryški žvakių šviesa plieskė tiesiai į akis, o aplink lakstantys vaikai, nė kiek negailėdami berniuko šonkaulių, badė juos alkūnėmis.
 Pirmakursių miniai pasiekus pakylą, ant kurios stovėjo Garbingasis stalas, Eriko lūpas paliko dar vienas skausmingas atodūsis. Ant pakylos stovinti profesorė ilgu, smaragdinio žalumo aksominiu apsiaustu išvyniojo sąrašą ir pakvietė pirmąją mokinę - nedidukę, smulkutę, raudonplaukę mergaitę. Ši drebėdama žengė ant pakylos.
 Kad tik ji neapsižliumbtų - Erikui šmėstelėjo nervinga mintis.
 Raudonplaukė vos po kelių akimirkų buvo priskirta švilpynei ir ceremonija tęsėsi. Ant pakylos žengė rudaplaukis berniukas smalsiomis akimis. Erikui jis patiko, nes kažkuo priminė jį patį - atrodė pasimetęs, lyg viduje plėšytųsi tarp dviejų pasirinkimų. Po ilgų svarstymų berniukas buvo priskirtas Varno Nagui.
 Dar keletas mokinių. Dar keli koledžai. Dar keli pasirinkimai. Dar keli gyvenimo kelių nukreipimai. Kuo toliau, tuo stipriau plakė Eriko širdis. Berniukas nenutuokė, kodėl po daugybės metų apsimetinėjimo jo neemocionalaus žmogaus rolė jam taip nesiseka.
 Berniuko apmąstymus nutraukė raiškus, visą salę užpildantis profesorės balsas:
 -Erick Thompson Collins!
 Žengdamas ant pakylos, Erikas iš paskutiniųjų stengėsi pasirodyti drąsus - žengė tiesiai, neklupinėdamas kaip kiti. Tačiau jo širdis su lig kiekvienu žingsniu krūpteldavo ir suskleisdavo drąsą lyg gėlės žiedą. Šiaip netaip pasiekęs kėdę, berniukas pritūpė ant pačio kraštelio, kad galėtų greitai pakilti. Jis pajuto, kaip keli šimtai porų akių susmigo į jį. Juodaplaukis užsimerkė. Ne, ne iš baimės. Tiesiog jį glumino aplinkinių žvilgnsniai. Tarsi jis būtų garsiausias visų laikų riteris, besiruošiantis kirsti lemiamą smūgį nenugalimai pabaisai ir nugalėti ją visiems laikams. Tačiau ar Erikui pavyks nukauti pabaisą? Kas jis bus - galingas karys ir didvyris, ar bailys ir nevykėlis?
 Berniukas atsitokėjo iš apmąstymų, kai šiurkšti Paskirstymo kepurės medžiaga brūkštelėjo per kaktą. Staiga Eriko mintyse prabilo tylus, bet aiškus balselis:
- Erikai, tu imi pavyzdį iš savo tėvo.
 Juodaplaukis sutriko. Kiek girdėjo iš tėvų ar vyresnių Hogvartso mokinių, Paskirstymo kepurė kalba balsu, taip, kad girdėtų visa salė, o ne šnabžda mintyse. Tačiau netrukus jis suprato, kad kepurę užbūrė keturi kone patys galingiausi pasaulio burtininkai. Kas gali žinoti, kokias paslaptis ji slepia?
 Kada nors reikės išsiaiškinti šios kepurės gebėjimus, - mintyse pasižadėjo Erikas ir vėl sutelkė dėmseį į dabartį. Kepurės balsas mintyse tylėjo. Matyt, laukė atsakymo.
 - Na, taip, galbūt, aš nežinau... - mintyse vapėjo juodaplaukis, - Aš jo gerai nepažinojau, nors ir praleidome daug laiko. Niekas gerai nepažinojo mano tėvo.
-Tu pažinojai savo tėvą daug geriau, negu manai. Jis buvo išmintingas, ir tu įš bruožą paveldėjai. Pasirink teisingą kelią, - šįkart kepurės balsas gaubė Eriką, tarsi ji stovėtų čia pat ir kuždėtų jam į ausį. Berniukas vėl nusistebėjo užslėptais kepurės talentais. Jis nežinojo, ką atsakyti. Kepurės žodžiai nuskambėjo kaip teiginys, o nei klausimas. Erikas užmerkė akis. Jis tetroško vieno - ramybės. Ir tada, pačiu netinkamiausiu momentu, kepurė užriko užbaubė per visą salę kaip prosenelio medžioklinis ragas:
 -Klastūnynas!
 Akimirką Erikas nusivylė. Iš kepurės kalbos jis suprato, kad gali pats pasirinkti savo kelią. Ir nors žinojo, kad jam lemta tapti klastuoliu, troško ko nors kito. Kad ir kaip bebūtų keista, jis troško būti brokuota grandis tobulai veikiančioje Colins'ų giminės sistemoje.
 Tačiau netrukus šie jausmai išnyko, užleisdami vietą santūriam džiaugsmui. Erikas staigiai atsistojo, vos neapversdamas kėdės ir, mintyse dėkodamas protėviams, nužingsniavo prie stalo. Tikėjosi susidurti su daugybe šaltų žvilgsnių, tačiau į jį įsmigo daugybė akių, kuriose atsispindėjo neįsivaizduojamas jausmas. Jausmas, be galo pažįstamas ir Erikui. Taip žvelgti galėjo tik nesuprasti žmonės. Tie, kurių niekas niekada nė nemanė išklausyti. Kurie geriausiai pasitarnauja kitiems, jei nesipainioja po kojomis.
 Na, galbūt aš nesu visiškai pasimętęs. Gal pagaliau atradau savo vietą, nežymiai šypsodamasis pagalvojo Erikas, - Aš irgi nesu suprastas. Bet tokių kaip aš, kaip mes nereikia stengtis suorasti. Anksčiau ar vėliau mes randame vienas kitą.
 Ir nors Erikas niekada nesistengdavo prisišlieti prie kitų ar daryti skubotų išvadų, dabar jis pajuto keistą jausmą, kurio niekad nejautė ir neturėjo jausti. Vienybę. Jis nepriklauso grifams. Ar švilpiams. Ar Varno nagui. Jis - klastuolis!
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Lapkričio 14, 2021, 06:44:34 pm
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Kiaušinienė buvo Vėtrūnei truputi per sūri. Namie mama gamindavo tik su čiu čiut druskos, o čia, atrodo, kad koks šaukštas (nu gerai, dramatizuoju, gal kokie trys/keturi žiūpsniai) tos druskos prikrauta! Nuo nepratusio sūrumo Kristė staigiai išmetė šakutę iš rankų (laimei, minėtoji nukrito į lėkštę) ir ištiesė rankas virš stalo atsargiai, stengdamasi nieko nenuversti apsigraibė ieškodama vandens ar ko nors kito geriamo. Galiausiai jos rankos užčiuopė netoli nuo jos padėtą stiklinę. Kadangi gėrimai (tokie kaip vanduo ar sultys) nelabai turi kvapą, o ir Kristė skubėjo užsigerti, ji nenutuokė kas paklius į burną. Tvirtai suėmusi stiklinę klastuolė ją pakėlė link lūpų ir užsivertė. Turinys greitai suvarvėjo į burną, numalšino sūrumą, o tada aklosios smegenys pareiškė du dalykus: Pirma, sūraus pavojaus nebeliko. Antra, katik išmauklintas gėrimas buvo tai, ko labiausiai reikėjo - vanduo. Mintyse de Leighi padėkojo tiems, kas padėjo šį vandenį ant stalo, bet tuo pačiu ir juos subarė, kad į kiaušinienę pridėjo tiek daug druskos. Tiesa, būtų visai gerai juos sutikti realiai ir pranešti jiems apie druskos perteklių, tačiau Kristė nežinojo kas tie jie, kurie ruošia valgį jos naujojoje mokykloje.
     Išmauklinusi visą vandenį iš stiklinės ir stiklinę atsargiai pastačiusi atgal į vietą, baltaplaukės ausis nuvėrė kažkieno baisiai garsus klyksmas. Žinoma, jis gal ir nebuvo baisiai garsus, tačiau kai Vėtrūnės klausa dvigubai - jei ne trigubai - aštresnė nei kitų, tai net ir normalus pasakymas prilygsta surėkimui, o suklykimas... Taigi, jog kažkas rėkė, kad prie šio stalo yra patiekti ir blyneliai su šokoladu, negirdėti tikrai nebuvo neįmanoma. Tiesa, blyneliai su šokoladu Panamoje nėra labai populiarūs ir, jei de Leighi gerai prisimina, merginai jų ragauti dar neteko. Tačiau teko girdėti apie juos ir girdėti, jog Europoje jie gan plačiai paplitę, tad Kristė smagiai susidomėjo ir su plačia šypsena veide užklausė to, kas paskelbė apie blynelius, kurių Vėtrūnė neužuodė (tiesa, gal ir nekeista, kad neužuodė, jeigu nė karto ankščiau nėra jų užuodusi ar ragavusi):
     - Blyneliai? Galite... Po galais! Kaip angliškai paduoti? Kaip? KAIP?! aš vieną blyneliai?
     Klastuolė labai tikėjosi, kad kas nors atkreips dėmesį į ją ir nesityčiodamas iš Kristės aklumo, paduos jai vieną porciją blynelių, kurių niekada nėra ragavusi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 15, 2021, 11:04:26 am
Mendel dorojo blynelius. Pasaka, kokie jie buvo skanūs! Tačiau šalia esanti klastuolė pasirodė tikra keistuolė. Ne veltui šalia jos niekas nesėdi, pamanė Dori. Ji išmaukė stiklinę vandens, o paskui pradėjo kažką vapėti.
Tamsiaplaukė nustojo valgyti ir pažvelgė į merginą. Ši jai neatrodė matyta, tačiau už Dori tikrai buvo vyresnė. Kažkas kažkur sakė, kad Hogvartse yra naujokė iš kitos mokyklos. Tikriausiai tai ji. Dėl Merlino barzdos, būk normalesnė už Elliw, gerai? Mendel stebėjosi, kodėl bendrakoledžė pati nepasiima blynelio. Galbūt nežino, kaip šis atrodo? Ar įmanoma nežinoti, kaip atrodo lietinis blynas?
- Prašau, - Dori įdėjo blynelį į šviesiaplaukės lėkštę.
Dvylikmetė vėl pradėjo valgyti. Įveikusi antrą blyną suprato, kad trečio suvalgyti nebepajėgs. Neliko vietos net keksiukui. Gnaibydama trečiąjį blynelį Dori paklausė:
- Ar tai tu ta naujokė iš kitos magijos mokyklos? Jei taip, iš kokios? Aš vardu Dori. Kad ir kaip bebūtų gaila, net ir Klastūnyne pasitaiko visiškų nevykėlių, - padūsavo. - Tad patarčiau su bet kuo neprasidėti. Jeigu reikės kažkokios pagalbos, gali kreiptis. Tikiuosi, esi normali.
Tačiau vis tik normali ta mergina Dori neatrodė. Dėl išrinktojo Poterio, kodėl ji į mane nei nežvilgteli?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 18, 2021, 04:28:02 pm
Auris stovėjo pirmakursių eilėje. Kone trypčiojo iš nekantrumo, nes norėjo tiesiu taikymu šauti prie Klastūnyno stalo ir prisikirsti ligi soties.
Aišku, dar pirma teks užsidėti kepurę, bet gi ir taip viskas jam buvo aišku, kaip du kart du.
Kažkokia maža mergaitė priešais jį neramiai žvalgėsi. Nereikia jaudintis. Norėjo pasakyti jai Auris, bet tylėjo.
Jo pavardė buvo viena iš paskutiniųjų ir pagaliau jis išdidžiai ir ramiai nukėblino prie taburetės. Pasiėmė kepurę ir užsidėjo ant galvos.
Senoji kepurė užsmuko jam ant akių. Greičiau. Ragino ją nekantruolis. Nagi. Ko čia delsi? Bet toji nė mur mur. Tylėjo kaip užsiūta.
Apie ką ji mąsto? Jau nervindamasis klausinėjo savęs. Juk jis Senkleris, tai reiškia, kad turi būti Klastūnyne, o ne kur kitur. O ji tylėjo. Sekundės bėgo. Auris norėjo ją nusiimti, tėkšti ant kėdės ir mauti iš salės.
- Negaliu nuspręsti. Negaliu. - Pasigirdo tylus balsas. Tai kas tau nepatinka? Paklausė jos Auris mintyse. Ir pagaliau, kai galutinai jaudulys ėmė viršų kepurė šūktelėjo.
- Klastūnynas! - Auris nusiėmė kepuriūkštę ir patėškęs ant taburetės nuėjo prie stalo. Ėjo jau tikrai ne taip išdidžiai kaip seniau. Norėjo būti nepastebimas. Mat jo skyrimas truko ilgiau, nei kitų. Pagaliau Auris įsitaisė ant kėdės. Į lėkštę įsidėjo truputį kažkokio troškinio. Apetito kaip nebūta. Bet pirmas kąsnelis nunešė visas mintis šalin. Aš čia kur ir turiu būti. Viskas gerai. Greit pamokos. Taip galvodamas kirto ką buvo įsidėjęs.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gruodžio 20, 2021, 03:35:40 pm
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Gavusi savo porciją blynelių ir užuodusi jų kvapą Vėtrūnė nušvito iš džiaugsmo ir iš to dėkingumo, kad jai padėjo suriko žodį, kurį angliškai mokėjo bene geriausiai iš visų kitų ištarti:
     - Ačiū! Labai ačiū tau!
     Kristė nieko nelaukusi kibo į tuos katik gautus blynelius ir, o Dieve!, jie buvo tokie nuostabūs!.. Dabar tai bus mėgstamiausias klastuolės maistas šioje mokykloje, o gal ir visame gyvenime. Kramtydama kąsnį po kąsnio ir mėgaudamasi blynelio skoniu, penkiolikmetė sulaukė klausimo ir tai ją kiek nustebino, nes čia su ja niekas daug nesikalbėdavo ar nesidomėdavo ja. Bet jai tai patiko, todėl iškart žiojosi atsakyti.
     - Taip, tai aš! Tu girdėti apie mane? O, aš iš... - ir tik dabar de Leighi suprato, kad nemoka angliškai pasakyti buvusios mokyklos pavadinimo. Todėl pasakė gimtąja ispanų kalba: - Ilvermono. Dori? Geras... Keistas vardas. Ne, ne tai... - akimirką ji galvojo kaip angliškai paaiškinti ką norėjo pasakyti, o tada pratarė: - Mano šalyje tokio vardo nėra.
     Nebuvo tikra ar pasakė taisyklingai, bet buvo svarbu, kad nors ji suprastų.
     - O aš Vėtrūnė Kristina Džeinė de Leighi, tačiau vadink tiesiog Vėtra. Arba Trūne. Na arba Kriste, - šyptelėjo Kristė ir įsikišo dar kąsnį blynelių. Kitos dalies, ką pasakė Dori, naujokė nesuprato, nes anglų kalbos dar gerai nemokėjo, bet iš mandagumo nusprendė apsimesti suprantanti.
     - Tau pamoka kokia? - norėjo paklausti, kokia jai pirmoji pamoka šiandien, tačiau nemokėjo iki galo, todėl nebaigė pilnai pasakyti ir visą kitą nejučia užpliurpė ispaniškai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 20, 2021, 05:17:56 pm
Dori šiek tiek susiraukė. Toji mergina, prisistačiusi ilguoju vardu, pasirodė pernelyg mandagi Klastūnynui. Koks ten jos vardas? Regis, ji pasiūlė ją vadinti Vėtra. Gerai. Normalu pasirodė tik tai, kad, atrodo, bendrakoledžei taip pat patiko blyneliai.
- O... ką? - Mendel jautėsi šiek tiek sumišusi. - Ai... man dabar bus... magijos istorija. O tau?
Kodėl ji spokso į tolį? Mergaičių pašnekesį pertraukė į didžiąją salę suplūdusios pelėdos, kurios nešė begalę siuntinių ir laikraščių. Kažkur netoliese viena pelėdžiukė nuteškė šiandienos Magijos Žinių numerį ir tamsiaplaukė, nieko nelaukusi, paėmė jį į rankas ir pradėjo sklaidyti.
Šiandien Magijos Žinios rašė apie pakitinimus Magijos Ministerijoje, apie įvykius joje, kas dvylikmetei buvo visiškai neaktualu ir neįdomu, todėl ji nei neketino varginti savo akių ir to skaityti. Atsivertusi laikraščio vidurį pamatė kažkokios magiškos grupės reklamą. Regis, toji grupė buvo rokeriai, nes vokalistas turėjo užsiaugęs juodus ilgus plaukus, buvo juodai išsidažęs akis ir lūpas. Atrodė toks išdidus, nesišypsojo, bet mandagiai mojavo žiūrėdamas į objektyvą. Dori tai iškart sužavėjo ir ji atkišo nuotrauką Vėtrai.
- Nieko sau, - tarė. - Žinai šitą grupę? - pasidomėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gruodžio 20, 2021, 09:32:15 pm
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Kad ir kokią pamoką Dori - klastuolė, su kuria katik Vėtrūnė susipažino - paminėjo, Kristina neprisiminė ką tai reiškia angliškai. Tai buvo vienas pagrindinių dalykų, kurie labiausiai erzino klastuolę naujoje mokykloje - anglų kalba ir jos nemokėjimas. Žinoma, Kristė nebuvo iš tų, kurie skundžiasi savo negalavimais ar nepatogumais, nes praradus regėjimą visi kiti nepatogumui tiesiog prapuldavo ir, praradęs regėjimą, tu tiesiog supranti, kad bambėdamas ir gadindamas nuotaiką sau ir kitiems, tu nieko tuo nepakeisi, tad tiesiog nustoji kalbėti apie savo problemas ir žiūri į viską optimistiškai, ieškai sprendimų. Tokia buvo Vėtrūnė.
     Kirsdama sočius pusryčius ir mėgaudamasi jų skoniu, baltaplaukė greitai baigė vieną porciją ir visa širdimi geidė antros.
     - Gal... galiu du blynelį? - kiek nedrąsiai pabandė paprašyti antros porcijos. - Dori?
     Bet Dori jau buvo nebesusikoncentravusi į amerikietę, dėl sustiprintų likusių keturių pojūčių Kristė jautė, kad Dori dėmesys jau sutelktas kažkur kitur. Nusiminusi, kad negaus antro blynelio, mergina jau ketino kilti nuo stalo, tačiau tą akimirką Dori kažkuo paplevesano panamietei tiesai priešais nosį ir užklausė apie kaž-kokią grupę. Kadangi muzika buvo Vėtrūnės gyvenimas, ji pirmiausia pagalvojo apie muzikos grupę ir plačiai „įtempė“ ausis bandydama išgirsti muzikos grojimą, tačiau nieko neišgirdo. Matyt tai bus ne muzikos grupė...
     - Kokią grupę? Apie ką tu šnekėti? - nesusigaudė Kristina.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 20, 2021, 09:52:10 pm
Dori viena ausim nugirdo, kad naujokė kaip ir paprašė dar vieno blynelio. Dėl sumautų sodo nykštukų, pas ją ką, toje praeitoje mokykloje gal buvo tarnų? Toji mergina pradėjo tamsiaplaukę nemenkai erzinti. Mendel paėmė dar vieną blynelį ir nutėškė ją naujai bendrakoledžei į lėkštę.
- Prašom, da vienas blynelis, bet jeigu norėsi dar, būtų malonu, jeigu imtum ir įsidėtum jį pati, - suirzusiu balsu pradėjo moralizuoti. - Žinai, pas mus, Hogvartse, nėra kažkokių tarnų, kurie imtų ir įdėtų mums maistą. Jau ir taip elfai virtuvėje vergauja jį mums gamindami, o tau sunku pačiai įsidėti?
Klastūnyno antrakursės žvilgsnis vis dar buvo sutelktas į tą žavų vaikinuką iš muzikos grupės. Be to, netoliese jo lūpų kampučiais šypsojosi garbanius gitaristas, o šalimais sėdėjo augalotas būgnininkas surauktais antakiais. Dori ėmė svarstyti apie tai, kaip viskas vyksta burtininkų koncertuose, kai ir vėl išgirdo tą pasimetusį šviesiaplaukės balsą.
- Tu rimtai?! - metė laikraštį tiesiai ant jos lėkštės su blynu. - Nejaugi esi tokia nenuovoka?! Va, - parodė pirštu į judančią nuotrauką. - Matai šitą nuotrauką? Čia yra muzikos grupė. Aš šitos grupės nežinau, nes esu iš suknistos žiobarų šeimos. Klausiu tavęs, ar tu žinai šitą grupę? - Dori jau nelaikė nervai. - Dėl Merlino, tu gal akla?!
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gruodžio 21, 2021, 08:24:22 pm
[Vėtrūnės Kristės Džeinės de Leighi asmenybė]

     Kai dar vienas blynelis įskrido į klastuolės lėkštę, Vėtrūnė nušvito džiaugsmu. Sušukusi dar vieną „ačiū!“ Kristė jau norėjo gnybtis dar vieną kąsnį, tačiau Dori, kuri katik įskraidino į muzikantės lėkštę minėtąjį blynelį, pradėjo gana smarkiai plūstis ir de Leighi ne tik išgirdo tai, bet ir pajuto iš jos sklindantį atšiaurumą ir šiokį tokį pyktį bei susierzinimą. Susigėdusi baltaplaukė garbanė tylutėliai numykė:
     - Aš... Labai atsiprašau... Nematyti.
     Kiekviena emocija, kuri būna perteikiama ir žodžiais iš kito asmens, Vėtrūnei yra tarsi ir jos emocija, ji labai jautriai viską priima, nes daugiau nieko neturi. Iš to gėdos jausmo, kad nesugeba pati apsigraibyti ir įsidėti blynelio kaip kiti žmonės, Kristina visai prarado apetitą. Nejaukiai jausdamasi ji padėjo šakutę taip ir neatgnybusi blynelio ir atstūmė lėkštė nuo savęs.
     - Labai atsiprašau...
     Tuomet jau stojosi kilti, tačiau tą pačią akimirką Dori suklykė. Ji spiegė ir kaltino Vėtrūnę dėl to, kad ji akla, kad negali matyti tai, ką pati Dori regi. Tai buvo ne pirmas kartas, kai dėl aklumo Kristė buvo užgauliojama ir iš jos tyčiojamasi, tačiau naujoje mokykloje panamietė tikėjosi ko nors naujo, kad nebus taip pat sunku pradėti šią mokyklą, kaip pirmą kartą atvykti į Ilvermoną.
     - Taip, aš akla! Aš nematyti nieko! Patinka dabar?! - suspigo de Leighi praradusi kantrybę ir iš karto pasigailėjo. Ji taip susigėdo, kad aprėkė šią merginą, kuri davė jai blynelį...
     - Aš... labai atsiprašau. Nenorėti. Labai...
     Kristina nudelbė galvą žemyn ir jau ėmė traukti po truputį link durų, gal nueis ankščiau į pamoką, bus galima pasikartoti?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 21, 2021, 09:16:34 pm
Ta mergina Mendel taip įsiutino! Nejau toje jos buvusioje mokykloje mokėsi kažkokie išpuikėliai, kurie ne tik, kad negalėjo patys į lėkštę įsidėti blynelių, bet dar ir nesigaudė, kas jiems sakoma ir ko iš jų norima?! Toji Vėtra ėmė kažką mykti, atsiprašinėti Dori, kas antrakursę ėmė siutinti dar labiau, ir galiausiai juodaplaukė iš kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Jeigu taip, reikia parodyti šitai mergiūkštei, kad šioje mokykloje turi sugebėti ir pakovoti už save. Tebūnie šiai išpuikėlei krikštas!
Tačiau tarp visų tų naujokės mykimų Dori išgirdo jos širdį tankiau plakti privertusį dalyką. Vėtra yra neregė. Po velnių, kąąą? Tu apstaugei neregį žmogų už tai, kad jis nemato? Dori apėmė tokia siaubinga gėda... Jos skruostai gerokai nuraudo, bet juk bendrakoledžė negalės to pamatyti... Be to, regis, ji pusės to, ką jai sakė Dori, nesuprasti galėjo dar ir dėl to, kad jai buvo sunku kalbėti šia kalba. Kaži, ką Vėtra dabar apie Dori galvojo?..
Mergina ėmė eiti durų link ir Dori staigiai šoko iš savo vietos.
- Vėtra! - sušuko nestipriai griebusi jai iš alkūnės. - Aš nežinojau! Aš atsiprašau! Nesupratau. Nemačiau... nemačiau, kad tu nematai...
Mendel veidas buvo toks surauktas. Po velnių, kodėl šitoje mokykloje pilna tiek sudėtingų žmonių?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Aura Kalford Gruodžio 22, 2021, 05:03:31 pm
Atsisėdusi prie Klastūnyno stalo ir jį apžvelgusi Aura susimastė - kodėl čia pateko, juk Klastūnyne jai visai nevieta, ar ji čia pritaps? Staiga iš po stalo išlindo vaiduoklis ir nusklendė į stalo galą. Taip staigiai išlindęs jis išgazdino Aurą - ji kruptelėjo. Prasiblaškiusi ji pradėjo valgyti ką tik atsiradusį maistą. Kruvinasis Baronas nėra toks ir baisus kaip pasakojo tėvai, pagalvojo Aura. Ji labai laukė pirmujų pamokų bei naujų draugų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gruodžio 23, 2021, 12:50:56 pm
[Vėtrūnės Kristės Džeinės de Leighi asmenybė]

     Vėtrūnė jau buvo prie pat durų ir jau rengėsi išeiti, tačiau tuomet kažkas staiga sugriebė ją už rankos. Persigandusi ji suspigo, tačiau greitai suprato, jog tai tik Dori ir ramiau atsikvėpė. Galėtų ji taip nesidraskyti ir negąsdinti... Sumurmėjo mintyse ir pakreipė galvą į Dori pusę - bent jau manė, kad pakreipė į ją, nes būtent iš tos pusės buvo juntama Dori ištiesta ranka ir žodžiai, kuriuos ji ištarė irgi sklido iš tos pusės.
     - Neimti sau į galva, - sumurmėjo baltaplaukė išklausiusi Dori ir nusikračiusi jos ranką, nusigręžė nuo Dori ir patraukė tolyn link pravirų durų.
     Vėtrūnei tai jau buvo įprasta, daug kas nepastebėdavo, kad ji akla ir ji neimdavo to sau į galvą. Jugi nieko tokio, jeigu turi regos dovaną, bet nesi pastabus. Kristė puikiai tai suprato ir nepykdavo ant žmonių. Tačiau šį kartą buvo kitaip, ją aprėkė dėl to, kad ji akla, ją dėl to kaltino. Tačiau supratusi, kad ir ji aprėkė Dori, Vėtrūnė iš gėdos nebesitvėrė savame kailyje - kaip ji galėjo aprėkti ją?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 24, 2021, 12:51:35 pm
Kai bendrakoledžė išėjo, Mendel grįžo atgal į tą vietą, kur prieš tai sėdėjo. Paėmusi tą patį Magijos Žinių numerį bandė jį sklaidyti kaip niekur nieko, tačiau dabar jau visa tai darė automatiškai. Jokia informacija nepasiekė mergaitės smegenų, nes ji galvojo apie tai, kas ką tik įvyko.
Dori jautėsi išties pasimetusi. Per vos kelias minutes jos viduje pasikeitė šitoks tuntas jausmų... Ji iš pradžių nei pagalvot nepagalvojo, kad toji mergina negalėjo matyti. Kaip, dėl išrinktojo Hario Poterio akinių, tamsiaplaukė sugebėjo to nepastebėti?! Kaip? Sėdėjo priešais tą merginą, su
ja kalbėjo, ir nematė, kad ši neregė? Dori buvo tokia susinervinusi dėl tų blynelių, kad Vėtrūnė pati jų negalėjo įsidėti, manė ją įsivaizduojant save esant kažkokią princesę ir panašiai. Ir dar toji Mendel replika... Kaip tyčia! Kita vertus, antrakursė galėtų ir visiškai nesigraužti, tiesiog nesimaišyti Vėtrai po kojomis ir apsimesti, kad tokios kaip Dori čia išvis nėra. Tačiau tai būtų tik savęs apgaudinėjimas. Laiko atgal nebeatsuksi, o Mendel pasielgė išties šlykščiai. Ir dar tuo pačiu ėmė galvoti, ar tikrai yra verta klastuolės vardo? Kitas klastuolis greičiausiai neimtų to į galvą ir nesivervuotų, o Dori apėmęs kažkoks apmaudas. Dar šiek tiek pasėdėjusi Dori išėjo iš didžiosios salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Athena OConnor Sausio 03, 2022, 09:49:40 pm
Mergaitė nuo pat ryto spindėjo džiaugsmu. Ji gavo laišką kviečiantį mokytis Hogvartse! Viena iš jos svajonių išsipildė. Tačiau visą džiaugsmą temdė Athenos šeimos piniginė padėtis. Mergaitė žinojo, kad jei ne pirmą dieną, tai po savaitės visi pastebės merginos skurdą. Tada visi tyčiosis iš jos ir juoksis dėl jos padėties. O to ji labai nenorėjo, tad iš visų turimų mantijų išsirinko geriausiai atrodančią. Išorėje nesimatė jokių skylučių, tik viduje buvo keletas.
Mergaitės žingsniai aidėjo didžiojoje salėje. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į . O'Connor tiesiog norėjo prasmegti skradžiai žemėn. Ji norėjo, kad visi tiesiog nežiūrėtų į ją. Norėjo, kad visi užsiimtų savais reikalais, tačiau ne visis būtinai turėjo žiūrėti į ją. Rudaplaukė sunkiai nuryjo seiles ir pagaliau jai buvo uždėta paskirstymo kepurė.
- Hmmm dar viena O'Connor. Gal turėtum kaip vyresnis brolis tu Švilpynėj mokytis? O gal kaip kitas brolis Varno Nage, o gal kaip sesė turi mokytis tu Klastūnyne, - pasakė paskirstymo kepurė garsiai mąstydama. Mergaitei, iš tiesų nebuvo labai svarbu kokiame koledže mokysis. Ji žinojo, kad apsimesdama susiras draugų visur. Tik jai reikėjo nepalūžti ir nepratrūkti.
- Klastūnynas, - galiausiai suriko paskirstymo kepurė. Athena šyptelėjo ir greitai nuėjo prie savo koledžo stalo. Šypsojosi todėl, kad pagaliau baigėsi jos kančia.
Jaunoji O'Connor giminės atstovė prisėdo stalo gale. Maisto ant stalo buvo daug. Labai daug. Mūsų šeima šiuo maistu galėtų maitintis tikriausiai metus... pagalvojo atsidusdama. Rudaplaukė nelabai norėjo valgyti. Valgymas pastaruoju metu jai pasidarė nebetoks malonus koks buvo anksčiau. Tačiau po tiek laiko badavimo ir neprivalgymo, nevalgyti būtų buvusi nuodėmė, tad mergaitė įsidėjo gražiai atrodančią vištienos blauzdelę. Žinojo, kad vėliau greičiausiai dar suvalgys kokį saldėsį. Tai jų namuose buvo dalykas, kurį O'Connor ragavo tik vieną kartą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Sausio 04, 2022, 10:23:10 pm
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo ant stalo sėdėjo mergaitė trumpais rudais plaukais ir atidžiai žvalgėsi po patalpą. Niekaip negalėjo prisiminti, kur esanti, o tai šiek tiek trikdė. Kažkodėl čia buvo daug žmonių. Ar galima tikėtis čia rasti Liuciją, Sabriną arba Joaną trečiąją? Elliw nuoširdžiai tikėjosi, kad taip, tad akimis atkakliai naršė po šitą vietą. Deja, kol kas nė vienos iš trijų gerų mergaičių nepastebėjo. Gerai buvo bent tai, kad nepastebėjo ir keturių bjaurybių, nuolat besitrinančių aplink ir gadinančių velsietei gyvenimą. Kodėl bjaurių mergiūkščių yra daugiau nei draugių? Taip nesąžininga!
Prie jos priėjo kažkokia pirmą kartą gyvenime matoma mergiūkštė. Ji teleskopo su savimi neturėjo (arba Elliw jo nepastebėjo). Tai galėjo reikšti du dalykus: arba tai yra tikra bjaurybė, besikėsinanti į velsietės teleskopą, arba kaip tik gera mergaitė, pasiruošusi sutaisyti nukentėjusį astronomijos prietaisą. Tiesa, tas, kuris stovėjo ant stalo, vis dar buvo sveikas. O štai išsiaiškinti mergaitės gerumą ar bjaurumą tapo svarbiausiu šio vakaro Elliw uždaviniu. Kol klastuolė jo nepamiršo, žinoma.
Mergiūkštė valgė. Velsietė dažnai neprisimindavo to padaryti, tad ši veikla buvo gana įtartina. Elliw pažvelgė į mergaitę įdėmiau, bet netrukus pamiršo, ko į ją spokso, tad susirūpino teleskopo gerove. Norėjo jį patraukti toliau nuo neaiškios mergiūkštės, tačiau netyčia užkliudė ranka, ir astronomijos prietaisas drėbėsi žemyn.
- Tai tu kalta! - suriko klastuolė ir atsargiai nulipo nuo stalo. Kol kas daugiau jokių blogybių nenutiko, tad Elliw pasilenkė paimti brangenybės ir kaukštelėjo galvą į stalą.
- AUČ!
Skaudėjo bjauriai, ir dėl to kaltos, žinoma, buvo keturios bjaurios mergiūkštės. Elliw sugriebė teleskopą ir išsitiesusi suprato, kad šalimais esanti mergaitė yra nepažįstama.
- Ko čia ėdi? - griežtai paklausė velsietė ir vėl atsisėdo ant stalo. Teleskopas buvo saugiai (?) įsitaisęs jos rankose.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Tori Apemantus Saeterhaug Sausio 06, 2022, 08:39:18 pm
Alora išties nelabai buvo patenkinta pakvietimu mokytis Hogvartse, ji dievino savo kambarį ir nekentė to fakto, jog savo kambaryje galės būti tik atostogų metu, bet ką jau čia padarysi, teks važiuot. Nenoromis susikrovusi lagaminą, nusipirktas prekes ir visa nepatenkinta, jaunoji Harmon važiavo link Kings Kroso stoties. Sėdėdama automobilyje, mergaitė nervingai kramtė nagus, laikas ėjo taip greitai, jog Alora nepastebėjo, kad atsidurė Kings Krose. Žodžiai strigo gerklėje, baimė spaudė krutinę, o žmonių perteklius stotyje nedavė ramybės. Susiimk, tu maža šiukšle. Harmon lėtai ėjo link stoties įėjimo ir tempė kone toną sveriantį lagaminą. Mergina džiaugiesi, jog aukštybė nusprendė, jog jai teks gimti burtininkų šeimoje, bent bus aišku kur visu greičiu trenktis. Nenoromis įėjusi į vidų, Alora vos neapsivėmė, žmonių baimė ją draskė iš vidaus.
- Viskas bus gerai. - Išgirdo trumpą nerišlų sakinį už nugaros, tai buvo Faye. Tikiuosi.
Mergaitė greitesniu žingsniu ėjo link devynių su trimis ketvirčiais platformos ir drąsino save. Po neilgo laiko, Alora sėdėjo vienoje iš Hogvartso ekspreso kupė ir ilgesingai stebėjo seserį, traukinys sušnyptė ir pradėjo važiuoti, Harmon užmigo ir atsibudo tik vietoje, Hogvartse. Laimei, jau buvo persirengusi, beliko užsivilkti tik juodą uniforminį mokyklos apsiaustą. Išlipusi iš traukinio, pasileido savo į kuodą surištus trumpus plaukus ir su kitais pirmakursiais patraukė link pilies. Tiesa, pilis atrodė nuostabiai ir kerinčiai, tačiau faktas, jog reikės sėdėti pilyje 7 metus ir matytis su beveik tūkstančių įvairių snukių tikrai neramino. Valtelė sustojo prie pilies ir kažkoks driskius padėjo Alorai išlipti.
- Ačiū. - Tyliai sumurmėjo.
Su kiekviena laiptų pakopa nerimas stiprėjo, merginai nerūpėjo nei koledžas, nei bendraklasiai, nei pilis, niekas, ji norėjo iš čia dingti. Laikas ėjo taip greitai, jog atrodo už sekundžių, Alora įžengė pro paauksuotas, bent dešimties metrų aukščio duris ir ėjo link apdriskusios, senos paskirstymo kepurės. Celeste mintyse nusikeikė.
- Alora Celeste Harmon! - Suriko moteris su labai smailiai nosimi ir akiniais.
Harmon atsisėdo ant kėdės ir pajuto kaip kepurė apgaubia jos plaukus.
- KLASTŪNYNAS! - Sukriokė kepurė per visą salę.
Alora nuoširdžiai džiaugėsi, šis koledžas jai atrodė normaliausias. Mergina prisėdo prie stalo ir laukė kol galės užmigti arba geriausia dingti iš šios nenormalios vietos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Athena OConnor Sausio 07, 2022, 02:32:04 pm
Prie Athenos prisistatė tikrai keista mergaitė. Rudaplaukė rauktelėjo savo antakius, kadangi nežinojo ką jai reiktų daryti. Buvo panašu, kad ta mergaitė yra vyresnė, tad buvo keista, jog ji elgiasi kaip jaunesnė nei yra. Na, bet Athena neturėjo teisės smerkti. Gal ji tik atrodo kiek vyresnė, o iš tikrųjų buvo jaunesnė.
O'Connor smalsiai stebėjo mergaitę. Gal jai reikia kaip nors padėti? Galbūt nuvesti pas kokį nors profesorių, o gal tiesiog paklausti ar viskas yra gerai?
Staiga trumpaplaukė mergaitė ėmė kaltinti Atheną kažkuo. Rudaplaukei netgi nebuvo aišku dėl ko ji turėtų būti kalta, kadangi ji juk nieko nepadarė. Jai tikrai reikia kaip nors padėti pagalvojo smaragdo spalvos akių savininkė.
- Gal tau reikia kaip nors padėti? - paklausė mergaitė žvelgdama į klastuolę. Greitai ji trinktelėjo savo galvą į stalą. O'Connore pavardės savininkė suraukė savo antakius. Tą mergaitę greičiausiai reikėjo nuvesti pas gydytoją ar tiksliau hilerę. Athenai vis dar buvo sunku atsiminti kai kuriuos burtininkų žodžius žiobariškiems dalykams. Per kurį laiką Athena juk turėtų viską išmokti.
Po paskutinio mergaitės su teleskopu klausimo, O'Connor suraukė savo antakius. Klausimas jai buvo nemalonus, tad mergaitė padėjo vištieną atgal į lėkštę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Lauriukas Mila Sausio 07, 2022, 10:19:33 pm
 (KL2) (KL2)Skirtingai nei visi kiti, Laura įžengė į Didžiąją salę jau pro pilnai atidarytas duris. Mergaitei iš pirmo žvilgsnio pasidarė šiek tiek nejauku. Tačiau, kai pamatė visus savo draugus, ji pasijuto saugiau. Prisėdusi šalia savo draugų, pradėjo kalbėtis apie tai, kas jų laukia. Supratusi, kad dar tik pati pradžia, mergaitei vėl pasidarė nejauku. Ant stalo buvo labai daug žalios spalvos ( žvakės, vėliavėlės, papuošimai ).  (KL2) (KL2) Tačiau ant stalo nebuvo jokio maisto ar kokių nors užkandžių. Vos tik pagalvojusi apie kokį skanų pyrago gabalėlį su šilta arbata ji iš karo nustebo. Maistas staiga ėmė ir atsirado priešais mane ant stalo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Jelikas fon kler Sausio 12, 2022, 08:13:07 pm
Besibaigiant paskirstymo ceremonijai atėjo mano eilė. Labai jaudinausi. Buvau paskirtas į klastūnyno koledžą. Atsisėdau prie klastuolių stalo ir neilgai trukus susiradau draugų. Kai baigė kalbėti direktorius atėjo metas vakarienei maistas buvo tiesiog pasakiškas. Tokio gyvenime nebuvau valgęs. Pasibaigus vakarienei mus prefektai palydėjo į bendruosius kambarius ten šiek tiek pasišnekėjome aptarėme pirmos dienos hogvartse įspūdžius ir nuėjome miegoti ,nes jau buvo vėlu ir labai ėmė miegas. Tą naktį ilgai neužmigau vis masčiau ką man su bendrakursiais atneš sekanti diena kokių ispūdžių patirsime. Rytą mums atsikėlus ir nuėjus pusryčiauti laukė tokio pat skanumo pusryčiai ir naujas tvarkaraštis. Turėjome 2 bendras pamokas su grifų gūžta ir 1 bendrą su varno nagu.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Sausio 20, 2022, 04:51:23 pm
Elliw nesuprato, kodėl ta keista mergaitė į ją spokso. Tai juk siaubingai nemandagu! Taip elgiasi tik bjaurios mergiūkštės. Negi tai viena iš jų? Sunerimusi velsietė pažvelgė į stalo kaimynę atidžiau ir lengviau atsiduso: ji nebuvo nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija. Klastuolė tikrai neprisiminė, ar šio fakto dar nebuvo sužinojusi, tačiau dabar buvo visai patenkinta.
- Padėti? - sugebėjo įsiminti vieną žodį Elliw. Nesuprato tokio keisto klausimo prasmės, tad dabar pažvelgė į mergaitę įtariau. Jau neprisiminė, kodėl, bet ji tikrai buvo keista. O tokie žmonės gąsdino - jie kėlė pavojų teleskopams. Atidžiai apžiūrėjusi savo prietaisą velsietė nusprendė, kad jis vis dar yra sveikas.
- Čia mano telesk… maistas! - suriko Elliw ir čiupo vištieną, kurią keistoji mergaitė ką tik grąžino į lėkštę. Pamiršo, kodėl tai padarė, tad tiesiog įdėmiai apžiūrėjo maistą. Neprisiminė, ar tą daiktą galima valgyti, tad nė neketino to daryti. Kiek pasvarsčiusi padėjo vištieną atgal ant stalo. Spėjo išsiterlioti pirštus, kas buvo labai nemalonu. Kaip ji dabar paims teleskopą? Kokią akimirką svarstė, ką daryti dabar, bet galiausiai tą svarstymą pamiršo. Vis dėlto dėl kažkokių priežasčių vis tiek nusivalė purvinus pirštus į mergaitės apsiaustą.
Aplinkui kilo sujudimas, gerokai išgąsdinęs velsietę. Ji apsižvalgė ir čiupo nuo stalo teleskopą. Pasirodė, kad kažkur tolumoje sušmėžavo bjaurios mergiūkštės, tad velsietė pašoko. Užkliudžiusi stalą vos nenumetė teleskopo. Supykusi ji čiupo didžiausią brangenybę ir iškurnėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Athena OConnor Sausio 23, 2022, 12:07:47 am
Athena priėjo išvadą, kad ta mergaitė turi kažkokių sutrikimų, kadangi ji elgėsi labai keistai. Galbūt ji tiesiog buvo kitokia dėl savo sutrikimų ar kitokių gebėjimų. O gal ji tiesiog šiandien iš lovos išlipo ne ta koja ir elgėi keistai.
- Na, taip padėti su telekopu, - pasakė O'Connor lyg užmesdama gabliuką ar mergaitei nereiktų eiti pailsėti ar apsilankyti ligoninės sparne. Galbūt ji perkaito arba peršalo ir jai haliucinacijos?
Staiga klastuolė griebė maistą iš O'Connor lėkštės po šūkio: maistas. Rudų plaukų savininkė rauktelėjo savo antakius nesuprasdama keisto mergaitės elgesio. Maisto imimas iš svetimos lėkštės jai atrodė netgi kiek nepagarbu.
Po keletos minučių trumpaplaukė tiesiog nusivalė pirštus į Athenos apsiaustą. Smaragdinių akių savininkė pasibaisėjo tokiu bendrakoledžės elgesiu.
- EI! - suriko ji, tačiau mergaitė greičiausiai jos riksmo negirdėjo, kadangi pasiėmusi savo aparatą nužingsniavo užkliūdydama dar keletą dalykų. Ji tikrai turi sutrikimų pagalvojo O'Connor atžala supykusi. Dabar jai teks plauti savo apsiaustą, o dėmė dar gali ir neišsiplautų. Pinigų naujam apsiaustui taip pat neturėjo. Susinervinusi mergaitė pagriebė bandelę su šokoladu gulinčią ant stalo ir paliko didžiąją salę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Nila Vanila Vasario 26, 2022, 12:58:11 pm
Sveiki, esu nauja klastunyno mokinė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Laurence Andriette Kovo 19, 2022, 03:05:21 pm
Laurence taip ilgai svajojo apie mokymasį hogvartse, ir štai. Ji kartu su kitais panašaus amžiaus mokiniais stovėjo prie didelių medinių durų kurios tarsi apkaustytos Sidabro ir Metalo fragmentais. Pasigirdo balsas ir durys plačiai atsivėrė. Jie visi besigrūsdami įžengė į salę kur jų jau laukė paskirstymo kepurė.
Atėjus Jos eilei, užlipo laipteliais į viršų ir atsisėdo ant kėdės. Laurence jautė kaip vėsi kepurė buvo uždėta ant jos galvos. Nė sekundei nepraėjus pasigirdo krenkščiantis balsas. Tuo metu ji buvo tarsi keistame transe, tad visi tie žodžiai susimalė ir vieną. KLASTŪNYNAS!!! sušaukė kepurė, taip ją ištraukdama iš keistos būsenos. Atsistojo ir nuėjo prie stalo kuriame vaikai tiek maži, tiek dideli šaukė jos vardą. Jai prireikė dar kelių minučių, kad suprastu, kad ji jau ten, kad ji jau buvo namuose.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Rensa Kovo 22, 2022, 10:19:01 pm
  Rensa įžengė į didžiąją salę. Nė kiek nesijaudino. Rensa norėjo, kad būtų paskirta į klastūnyną. Ir žinojo, kad būtent taip ir bus. Tad ramiai su kitais laukė savo eilės. Kai pagaliau pakvietė ją Rensa atsisėdo ant kėdės.
- Klastūnynas! - sušuko kepurė nors ji net nepalietė Rensos galvos.
  Rensa nuėjo prie klastūnyno stalo. Visi klastuoliai jai einant plojo. Daugelis kitų vaikų pateko į grifų gūžtą. Tad Rensa jiems tik nusivaipė. Ji buvo tikra klastuolė. Nebuvo net kuo abejoti. Po kelių sekundžių atsirado ir klastūnyno vaiduoklis. Ir aišku atsirado viena geriausių dalių - maistas. Rensa buvo kaip reikiant išbadėjusi. Tad nieko nelaukdama pradėjo valgyti. Ji pasiėmė bulvių ir salotų, o po kiek laiko ir kažkokį neaiškų pyragėlį.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Moonie Snake Kovo 24, 2022, 09:10:22 pm
 (KL2) Kartą Monnie Snake atsisėdo prie Klastūnyno stalo. Ji labai norėjo patekti į Klastūnyną. Iškart jai patraukė akį vienas blondinas.Jis jai patiko. Tai buvau aš  Gal per visą tą laiką spoksojau į jį. Susiradau draugę ir draugą. ;D
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Coraline Williams Kovo 28, 2022, 07:44:58 pm
 (KL2)Paskirstymo kepurė Coraline paskyrė į Klastūnyną. Ji apsidžiaugė, nes nenorėjo tapti grife. O ir kitų koledžų spalvos jai ne prie širdies. Bent dabar būsiu tarp savųŽaliaplaukė nuėjo prie žalia ir sidabrine spalva puošto stalo. Klastuoliai ją pasitiko audringais plojimais ir šūksniais.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Justelis Familiaris Balandžio 01, 2022, 06:52:16 pm
Justelis drąsiai pravėrė duris ir įžengė į didžiają salę, nežinodamas kas jo laukia . Apsidairęs aplink jis pamatė stalus ir prie stalų kelis sėdinčius vaiduoklius. Pakėlė galvą į lubas, jis iškart suprato, kad lubos yra užburtos, kad atrodytų kaip dangus, nes yra skaitęs knygą "Hogvartso istorija". Po truputį eidamas prie stalų, kur sėdėjo keli mokiniai su žalios spalvos atributu ant apsiausto, Justelis iškart suprato, kad taip,  ten ir jo koledžas ir tai yra klastunyno stalas, po biški, nedrąsiai ėjo link vaikinų. Jis priėjęs drąsiai atsisėdo prie stalo ir pasisveikino su keliais vaikinais kurie sėdėjo prie stalo.
-Sveiki, aš esu naujas klastunyno mokinys - ištiesė ranką. - Ir nieko nelaukdamas paduodamas ranką, pasisveikino su šalia sėdinčiais vaikinais. Po pasikalbėjimo su naujais klasės draugais, pasiėmė arčiau lėkštutę ir paėmęs šakutę prisidėjo maisto, kuris jam atrodė labai skanus ir pradėjo valgyti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Majami Džekson Balandžio 27, 2022, 06:50:06 pm
Aišku, tau nedrasu dėtis tą paskirstymo kepurę ir sužinoti, kas bus tavo naujieji draugai. Visiems taip būna. Iš visų pusių sklinda balsai ir tau būna šokas. Man irgi taip buvo, kol išgirdau kepurės balsą. Ji visiems pasakė, kad aš paskirta į Klastunyną! Nuėjau prie Klastunyno stalo ir tuoj pat susipažinau su burtininke.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Birželio 07, 2022, 11:41:01 pm
Buvo mokslo metų pabaiga. Liko dar vos keli rytai, kuomet Dori prie šito stalo sėdės kaip ketvirtakursė. Mergina jautė didelę baimę, nes jau žinojo, kad ji tikrai praleis vasarą vaikų namuose, o juk tiek Zoey, tiek Henrieta pasakojo apie tai, kad vaikų namuose - ne pyragai. Deja, ir Meg buvo tekę paragauti šitos supelijusios duonos. Kokia tikimybė, jog pati klastuolė ten jausis gerai? Taip, tikriausiai, kad nulinė.
Šią akimirką keturiolikmetė gnaibė lietinį blynelį su šokoladiniu įdaru. Nors tai mylimiausi Dori pusryčiai, šiandien apetito nebuvo. Tiesą pasakius, nebuvo jo nei vakar, nei užvakar. Tiksliau nuo tada, kada buvo patvirtinta, jog dabar Mendel - niekieno vaikas. Ir miegoti buvo sudėtinga, todėl didžiojoje salėje ji sėdėjo daug anksčiau nei įprastai.
Visiškai nebuvo ūpo ir net norėjosi verkti, bet Klastūnyno mokinė turėjo valdytis. Juk negalėjo pradėti bliauti prie bendrakoledžių, ar ne? Ji tikrai niekam nepasakos, kad nuo šiol jos namai – sumautas vaiknamis.
Galvodama apie tai ir tuo pačiu apie nieką Dori jau baigė subadyti visus savo pusryčius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sakura Levins Birželio 07, 2022, 11:43:07 pm
Žinoma, kad Sakuros nertoje tašytėje buvo keli citrusinių eterinių aliejukų buteliukai. Žinoma, kad ji juos nešiojosi kasdien nuo to karto, kai Dori pasakė, jog norėtų pauostyti šios rūšies eterinių aliejų. Dabar kiekvieną rytą šviesiaplaukė peržvelgdavo Klastūnyno mokinių stalą ir dairydavosi Dori, tačiau jos nei karto ten nebuvo. Iki šiandien.
- Dori! – pribėgo Sakura prie merginos. - Dori, labas! - šypsodamasi pasisveikino. - Ar galiu prisėsti šalia? Pagaliau tave radau! - džiūgavo. - Kiekvieną rytą tavęs ieškodavau! Juk mes draugės, ar ne?
Varnanagė iš tašytės išsitraukė citrusinių eterinių aliejų kolekciją. Atidengė visus buteliukus ir kalbėjo toliau.
- Taigi, čia yra citrinų eterinis aliejus, - parodė į vieną buteliuką. - Apelsinų, greipfrutų, mandarinų ir bergamotės! - pristatė visus aliejukus. - Nagi, pauostyk! - siūlė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Birželio 07, 2022, 11:45:19 pm
Visiškai netikėtai šalia Dori išdygo Sakura, keistuolė basakojė. Po susitikimo su Juzefu Kiauliasodyje Dori sužinojo, jog Sakura yra ne kieno kito, o beplaukio dukterėčia. Aišku, tai nestebino. Tas keistas plikis turi dar keistesnę giminaitę. Negi tai kas nors neįprasto?
Basakojė pradėjo siaubingai daug ir entuziastingai tauškėti, ant stalo dėlioti buteliukus su savo, kaip Mendel įvardindavo, kvepaliukais, ir išvardino visas jų rūšis. Tada klastuolė prisiminė, jog buvo minėjusi, kad norėtų pauostyti citrusinių eterinių aliejų. Dievaži, ji dar prisimena? Tas klausimas apie draugystę, jis buvo labai nemalonus. Tačiau juk Sakura - Juzefo dukterėčia. Ar gražu būtų Mendel ją įžeisti?
- Sveika, - pasakė atėjūnei žiūrėdama į blyną, kuris jau dabar buvo virtęs koše. - Taip, taip, - pavartė akis. - Mes draugės.
Dori paėmė citrinų aliejuko buteliuką ir įkvėpė jo kvapo. Po to karto, kai teko uostyti levandas, keturiolikmetės nosis buvo pasiryžusi pajusti ir vėl ką nors baisiai dvokiančio. Tačiau, paauglės nustebimui, mergina pajuto skanų, gaivų kvapą.
Netrukus Dori išuostė visus aliejukus ir net pasirodė, kad jos ūpas šiek tiek pakilo.
- Klausyk, o kas ta bergamotė? - paklausė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sakura Levins Birželio 07, 2022, 11:47:01 pm
Deja, bet Dori atrodė šiek tiek liūdna. Žinoma, ar galėjo būti kitaip, kai dar visai neseniai ji apturėjo tą įvykį su vargšu peliuku? Tačiau citrusiniai eteriniai aliejai, regis, draugei patiko ir jos nuotaika, bent jau taip atrodė baltapūkei, šiek tiek pasitaisė.
- Na, kaip, ar patinka? Kuris tau kvepia skaniausiai? Bergamotė? O, bergamotė yra visžalis citrusinis medis su pailgais žaliais lapais ir dideliais stipriai kvepiančiais žiedais. Prinokę šio medžio vaisiai yra geltonai žali, savo forma primena kriaušę, o jų skonis karčiai rūgštus. Iš esmės tai apelsino porūšis, tačiau šie vaisiai nevalgomi. Bergamočių eterinis aliejus spaudžiamas būtent iš vaisių, - papasakojo. - Beje, bergamočių ir mandarinų eteriniai aliejai ramina, o visi kiti, kuriuos dabar uostei, tonizuoja ir suteikia energijos.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Birželio 07, 2022, 11:49:01 pm
Dori jau gailėjosi, kad paklausė Sakuros apie tą bergamotę. Varnė užsivedė, bet Mendel praktiškai nieko negirdėjo, tačiau linksėjo galva. Taip ir nesuprato ji, kas ta bergamotė. Kažkas panašaus į apelsiną. Tiek ir užteks, pamanė.
- Na, šiti visai nieko, - pripažino. - Greičiausiai man labiausiai patiko greipfrutų, - dar kartelį jį pauostė. - O koks labiausiai patinka tau? - iš mandagumo paklausė, nors, tiesą pasakius, klastuolei tai buvo visiškai neįdomu.
Sekundėlę mergina žiūrėjo į tolį. Ji tikrai buvo be nuotaikos ir norėjo basakoję iš čia išvyti. Jeigu Dori nežinotų, kad ji yra Juzefo dukterėčia, taip ir padarytų. Tačiau žinojo. Tad teks kentėt.
- O iš kur tu išmokai gaminti šituos aliejus? - pabandė palaikyti pokalbį.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sakura Levins Birželio 07, 2022, 11:51:12 pm
- Tikrai, patinka? - nudžiugo ir išsišiepė iki ausų. - Kaip šaunu! Tai imk, - įdavė greipfrutų eterinio aliejaus buteliuką draugei. - Dovana. Tik atmink, kad naudok rytais ir dienomis, nes vakarais šitas netinka. – Man? Koks labiausiai patinka man? - džiaugėsi gavusi tokį klausimą. - Oi, Dori! Man patinka visi! Visus kvapus labai myliu. Bet jeigu reikėtų rinktis, tai galbūt man labiausiai kvepėtų jazminas. Kada galėsiu duoti pauostyti, bet dabar su savimi neturiu, - toliau šypsojosi. - Mano mama jau seniai gamina eterinius aliejus. Tai aš kartu tai darau su ja nuo vaikystės ir išmokau. Šiaip nėra jau taip paprasta, bet kai keturiolika metų su tuo gyvenu, tai žinai, - nusijuokė. - Bet mano mama dabar serga. Todėl aš gyvenu pas tėtį. Dar jis turi savo tėvus, na, mano senelius, žinai. Ir brolį, mano dėdę Juzefą. Gali patikėti, jis plikas! Aš jau jam sakiau, kad plaukai yra mūsų apsauga, bet jam nerūpi.
Sakura apžvelgė stalą ir pastebėjo, kad Dori įsidėjusi nevalgomo maisto. Matėsi, kad tai tas gaminys iš miltų ir vandens, o dar buvo su šokoladu.
- Aha, ir aš manau, kad tai nevalgoma, - varnanagė pradėjo linksėti. - Tikri nuodai, tiesa?
Mėlynakė prisikrovė į švarią lėkštę vaisių ir daržovių ir ėmė valgyti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Dori Mendel Birželio 07, 2022, 11:55:25 pm
Tas Sakuros entuziazmas Dori nervino. Ypač šiandien. Negi ta keistuolė tikrai galvoja, kad vos kelis kartus pasikalbėjusios jos taps draugėmis? Ar Dori galėtų draugauti su ja? Ta šviesiaplaukė buvo tokia naivi...
Tačiau tai, kad ji padovanojo klastuolei greipfrutų aliejuko buteliuką, keturiolikmetei labai patiko.
- Ačiū, - pagaliau išspaudė menką šypsenėlę ir susipakavo dovaną į kuprinę.
Tada basakojė pradėjo pasakoti apie savo mamą, tėtį, senelius ir pliką dėdę Juzefą. Mendel suprunkštė. Prie progos reikės pasakyti Auriui, kad jo draugas - plikas dėdė Juzefas. Tačiau Mendel net neketino užsiminti Sakurai, kad pažįsta jo pliką dėdę. Ne, tikrai ne šiandien. Dori jau matė, kokia nušvistų nuostaba keistuolės veide sužinojus tą nuostabų faktą: oho, Dori pažįsta Juzefą! Ir ji imtų dar labiau taukšti.
- Nevalgoma? - nusistebėjo Dori, kai pašnekovė išpeikė skanėstą. - Blyneliai su šokoladu yra gėris, - kilstelėjo antakį. - Tiesiog šiandien aš neturiu apetito. Nevaryk ant šokoladinių blynelių.
Sakura pradėjo valgyti vaisius ir daržoves kaip kokia žoleėdė, o Dori suprato, kad jeigu tuoj pat iš čia nedings, pradės žodžiuotis. Šiaip tai jau pati Dori buvo iš kalbiųjų, bet tikrai ne šiandien ir tikrai ne su Sakura, kuri viskuo per daug džiaugėsi. Ne, su šita naivuole kalbėtis dabar nebuvo tinkamas metas.
- Klausyk, Sakura. Man jau metas. Susitiksim vėliau, - Mendel atsistojo ir išėjo iš salės.
Žinojo, kad gal nelabai gražiai pasielgė, tačiau tuo pačiu įtarė, jog Sakura tiesiog nesupras, kad klastuolė nenorėjo su ja bendrauti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sakura Levins Birželio 07, 2022, 11:59:36 pm
Sakura labai apsidžiaugė, kad Dori priėmė šią mažą draugystės dovanėlę. Kaip smagu, jog strazdanė rado su kuo pasidalinti! Galbūt reikėtų Dori pasiūlyti susitikti kur nors kitur ir atsinešti dar daugiau eterinių aliejų? Gal jai patiks ir, pavyzdžiui, medžių natos? Tarkim, pušis. Pušis juk patinka daugeliui žmonių, tiesa?
Tačiau kol Sakura mąstė apie tai, kokius kvapus dar galėtų duoti pauostyti Dori, naujoji draugė pasakė, kad tas maistas, na, kuris yra nevalgomas, yra gėris. Žinoma, baltapūkė šiek tiek nuliūdo, tačiau tai nevertė jos stebėtis, nes tuo nuodingu maistu mito beveik visa pilis.
Galiausiai Dori pasakė, kad turi eiti. Sakurą ir tai nuliūdino, bet ji įtarė, kad Dori nori pabūti viena. Gali būti, kad ji vis dar graužia save dėl to įvykio, galvojo varnanagė. Ak, vargšė Dori... Tikiuosi, greipfrutų kvapas padės jai pasikelti nuotaiką.
Pati Levins jautėsi išties gerai. Pagaliau jai pavyko surasti Dori ir duoti pauostyti draugei citrusinius eterinius aliejus! O dar tai, kad ji priėmė dovanėlę! Valio!
Varniukė baigė valgyti savo pusryčius ir paliko salę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Matthew Rivier Liepos 10, 2022, 10:33:30 pm
Matthew visuomet buvo šaltas ir abejingas vaikis. Nežinia, ar todėl, jog tokį šaltakraujiškumą paveldėjo iš pagarsėjusių tėvų, ar todėl, nes būtent tokio elgesio iš Rivier palikuonio ir buvo tikimąsi. Kai aplink jį dūzgiantis pirmakursių būrys nekantravo ir aiškiai reiškė savo nuostabą ir susižavėjimą nauja vieta, Matthew veide nesimatė nė vienos emocijos. Neįskaitomas buvo Rivier vaikinas, neaišku, ką mąsto, ką rezga savo galvelėje. Neįskaitomas liko ir tada, kai vykstant traukiniu į Hogvartsą keli vaikai pašnibždom apie jį kalbėjo. Neįskaitomas liko ir tada, kai įžengė į burtininkų mokyklą ir jį pasitiko prisimerkusios iš smalsumo mokytojų akys. Neaišku, ką jis galvojo net ir tada, kai ant jo galvos įsipatoginusi skirstymo kepurė surėkė Klastūnyno vardą. Lėtai nužingsniavo prie savojo stalo, įsitaisė visai prie krašto - dabar Matthew nesinorėjo rišti kalbų apie nieką. Kažkoks susimąstęs ir paskendęs savo mintyse atrodė juodaplaukis. Ir iš tiesų, Matthew galvojo apie savo tėvus, džiaugėsi, jog patekęs į Klastūnyną jų nenuvylė. Juk būtų gana nesmagu, jei piktavalių vienintelė atžala šiuo metu sėdėtų Švilpynėje. Gėda. Tačiau jis jos išvengė ir dabar vaikinas jautėsi esantis vienu žingsniu arčiau savo tikslo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Saldainis Lapkričio 27, 2022, 08:50:49 pm
Natali sėdėjo ant kėdutės su paskirstymo kepure ant galvos prieš visą mokyklą. Kadangi Natali yra labai kuklu ir baikšti mergina jai buvo labai nejauku ten sėdėt. Tada mergina išgirdo kaip paskirstymo kepurė sušaukė klastunynas. Mergina net nežinojo ką be galvot. Mergina apsidžiaugė, bet ne todėl, kad pateko į klastunyną, o todėl, kad gali dingti visiems iš akių. Natali greitai nušoko nuo kėdutės ir nubėgo prie klastunyno stalo. Mergina atsisėdo prie stalo ir ją iš visų pusių apsupo mokiniai sveikindami patekus į klastunyno koledža. Visas tas keletą minučių Natali sėdėjo sustingusi su šypsena veide. Tada pasigirdo hogvarsto direktorės balsas. Ji pasveikino  visus su naujais mokslo metais ir palinkėjo gero laiko čia. Tai pat priminė dar visiems bendrąsias taisykles. Direktorė pakalbėjus mostelėjo ranka ir ant visų stalų pasirodė vaišės. Buvo visko. Nuo gardžiausio kepsnio iki nuostabaus skonio pyragaičio. Tik imk ir skanauk. Taip Natali ir padarė. Į savo lėkštę įsidėjo paskrudusi kepsnį, salotų, o į stiklinę įsipylė apelsinu sulčių. 
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gruodžio 05, 2022, 08:36:47 pm
Visos kelionės traukiniu metu Eion sėdėjo kupė kampe ir tyliai meldėsi, kad tik prie jo niekas nelįstų. Nenorėjo su niekuo bendrauti ir kalbėtis. Daug geriau buvo sėdėti vienam. Ramiai ir neapsimetant, kad nori kažką matyti.
Aišku, kvaili vaikigaliai tik ir ieškojo būdų ir priežasties sugadinti vienatvę. Kažkodėl visiems reikėjo lįsti ir sveikintis ir dar atrodyti baisingai draugiškiems. Tai buvo taip kvaila, kad Eion galiausiai nutarė apsimesti miegąs - gal bent tada liks vienas?
Pilyje buvo kiek kitaip. Ko gero, visi pradėjo jausti tą "baimingą pagardą", nors berniukas nesuprato nei ko čia bijoti, nei ką gerbti. O mažiausiai gerbė tuos, su kuriais atsidūrė vienoje valtyje. Jie ir vėl bandė plepėti, bet Eion tik nusisuko nuo jų ir viso plaukimo metu neištarė nė žodžio. Buvo išvadintas ir pasipūtėliu, ir pikčiurna, ir kuo tik nori. Bet tokie dalykai vaikui rūpėjo mažiausiai. Tikrai ne draugų ieškoti jis čia atvyko. Tiesą sakant, kol kas nežinojo, ko atvyko. Gal kažko ir išmoks, o gal tiesiog galės nesėdėti viename kambaryje su nusususiais tėvų neturinčiais žiopliais. Jis, šiaip ar taip, tėvus turėjo, tik neįsivaizdavo nei kas jie, nei kur jie pasidėjo.
Atsidūręs tarp krūvos nepažįstamų vaikų (maža to, į juos spoksojo dar galybė kitų vaikų!) Eion jautėsi labai blogai. Reikėjo iš čia nešdintis. Jau norėjo tai ir padaryti, bet, laimei, buvo pakviestas vienas pirmųjų. Jam visai nepatiko tai, kad visa milžiniška salė spokso į jį. Ką jau kalbėti apie tai, kad netrukus pats nieko nematė, nes kažkokia kvaila kepuršė užslydo ant akių. Berniukas pradėjo muistytis ir tyliai keiktis, bet pagaliau išgirdo garsų riksmą:
- KLASTŪNYNAS!
Nė neįsivaizdavo, ką tai reiškia, bet kažkas pagaliau nutraukė kvailą daiktą nuo galvos, o vaikai prie vieno iš stalų pradėjo džiūgauti ir ploti. Ko gero, nereikia ir sakyti, kad Eion juos matydamas visai nesidžiaugė, bet viena buvo gerai - buvo galima pasprukti nuo šitos kėdės ir visų dėmesio centro.
Vos priėjusį prie stalo vienuolikametį pasveikino būsimi bendrakoledžiai, bet jis nė vienam neatsakė. Prie jo ir vėl lindo, o tai buvo daugiau nei bjauru. Ne, Eion geriau ramiai pavalgys ir su niekuo nešnekės. Noriai prisitraukė keptos vištienos ir netrukus ramiai sau taršė. Juto, kad žvilgsniai darosi nelabai draugiški, tačiau tai visai nerūpėjo.
Prisivalgęs ramiai sėdėjo ir apsižvalgė. Gera čia buvo tik tai, kad Hogvartsas akivaizdžiai buvo milžiniškas. Tai reiškė, kad jis turės kur pasislėpti ir nematyti kitų žmonių. Tai visai tiko.
Netrukus visi atsistojo, o mažiausieji susirinko prie kažkokios merginos. Ar buvo galima tikėtis, kad ji parodys kelią? Galbūt, ir su ta viltimi Eion priėjo prie jos. Netrukus palikęs pakankamą tarpą tarp savęs ir kitų vaikų nusekė paskui tą merginą ir išėjo iš salės.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sofi Barbierato Gruodžio 06, 2022, 08:57:59 pm
    Šiandien Sofi buvo nepaprastai laiminga. Šiandien ir pusryčiai buvo neįtikėtinai skanūs, kas būdavo retai. Ji valgė tiek kiek galėjo, o jai buvo taip skanu, kad ji negalėjo sustoti. Pavalgiusi Sofi pasiėmė dalyką dėl kurio ir buvo tokia laiminga. Praeitą dieną klastuolė kepė penkesdešint gardžiausių imbierinių sausainių su citrininiu  įdaru. Jaau vakar puse jų nebeliko, bet likusieji vis dar gulėjo Sofi kuprinėje. Visą vakarą laukusi kol galės suvalgyti ir šiuos ji tai pagaliau galėjo padaryti.
   Ji pakilo nuo stalo ir iškarto pradėjo raustis kuprinėje. Mergina sausainius buvo įsidėjusi į dėžutę su raudonais ornamentais. Radusi dėžutę penktakursė ją atidarė ir jau žadėjo valgyti jos turinį, bet deje. Sausainių ten nebebuvo. Tik keli trupinukai. Kas čia per velnias? Nesupratau? Kas juos sušveitė? Kažkas mane apvogė! Čia turbūt tų niekintų elfų darbas! Maži vagišiai, aš jiems parodysiu! Sofi buvo tokia įniršusi, kad jos dienos darbas dingo! Prapuolė ir ji buvo tokia sutrikusi. Ji jautėsi apgauta, bet iš tikrųjų matyt pati juos suvalgė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 07, 2022, 08:37:09 pm
  Buvo vakaras. Vakarienės laikas. Erka atsibeldė į didžiąją salę. Nebuvo labai tikra, kad tikrai nori valgyti, tačiau žinojo, kad bus sunku užmigti jei prieš miegą užsimanys valgyti, todėl nusprendė bent kažko užkąsti. Laimei, pamačius nuostabų maistą, kuris buvo patiektas didžiojoje salėje Erkai apetitas greitai atsirado. Ji prisėdo prie Klastūnyno stalo ir apžvelgė visą maistą rinkdamasi ką valgyti. Na, išsirinkti ką valgyti nebuvo labai sunki užduotis, nes čia buvo labai daug nuostabių dalykų.
  Taip, kasdien didžiojoje salėje patiekdavo nuostabiausių valgių, tačiau jie kasdien nustebino violetinių plaukų savininkę. Matyt dėl to, nes vasaromis net dalies to neišvysdavo. Šešiolikmetė greitai pagriebė vieną pyragėlį su grietinėle, o ant jos puikavosi karamelė bei vyšnia. Išties jis atrodė nuostabiai, todėl šeštakursė negalėjo jo neparaugauti. Skonis buvo net geresnis už vaizdą. O namų elfai tikrai moka nuostabiai gaminti. pagalvojo violetinplaukė valgydama pyragėlį. Tiesiog negalėjo to nedaryti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 07, 2022, 10:40:50 pm
Tą vakarienę Auris prasėdėjo labai ramiai. Visai ne taip, kaip buvo pratęs. Neplepėjo su kartais prieinančiais mokiniais ar su kuriuo nors iš kolegų. Maistas galima sakyti liko lėkštėje. Auris visai nenorėjo valgyti. Ir vakarienei besibaigiant, o salei tuštėjant jis priėjo prie Klastuolių stalo. Jau pustuščio. Senkleris prisėdo šalia Erkos. Ant stalo pasistatė kavos puodelį. Norėjo bent kažką turėti, ką galės sukioti tarp delnų. Nes truputį jaudinosi.
- Erka... Mums reikia pasikalbėti. - Prašneko pagaliau. Visai netyčia iš kažkokių mokinių Klastuolių buvo išgirdęs, kad Forrm švystelėjo į astronomijos profesorę teleskopą. Vaikėzai žvengė iš to. Ir iš to netyčia nugirsto pokalbio jis sužinojo, kad metimas buvo netaiklus. Tą reikalą išgirdęs pasigavo pirmakursę mergytę iš Grifų Gūžtos. Jie kalbėjosi. Ir Auris lyg tarp kitko užklausė apie tą pamoką. Mergaičiukė jam viską patvirtino. Pasakė, kad Erka užsidirbo areštą. Ir kad labai negražiai kalbėjosi su profesore.
Auris neabejojo, kad šiandien grius jų taip gražiai statoma idilė. Kad jie susiries. Na taip, kartais gyvendami kartu abu pasipykdavo. Tai dėl egzaminų, tai dar dėl ko. Bet tai buvo ne rimta. O čia... Kas bus, jei ji vėl ims švaistytis kerais kaip kadaise? Tai reikš, kad viską, ką darė darė ne taip. Kad klydo. Jei taip nutiks, Auris žinojo, kad nusivils savimi. Ir tik savimi, nes jei jiems nepavyks normaliai pasikalbėti. Be senųjų Erkos kvailysčių reikš, kad viskas, ką darė yra be jokios vertės.
- Erka, prašau man paaiškinti dėl kokios priežasties į astronomijos profesorę sviedei teleskopą? Ar tau neaišku, kad galėjai ją sužeisti? Tai nėra smagus pokštas.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 07, 2022, 11:10:25 pm
  Tas pyragaitis buvo nuostabus ir Erka tikrai negalėjo to paneigti. Deja, visu juo mėgautis klastuolė negalėjo, nes prie savęs išgirdo labai pažįstamą balsą. Jis priklausė Auriui. Atsisukusi dar ir pamatė jį, o paskui išgirdo, kad jiems reikia pasikalbėti.
- Apie ką? Tik nesakyk, kad apie kavą. Tikiuosi ne todėl ją čia atsinešei, - tarė bei nusijuokė. Išties Erka nesugalvojo nieko apie ką jie galėtų kalbėtis. Rodos, viskas buvo gerai. Taip, kartais jie pasipykdavo, tačiau tie barniai nebūdavo dideli ir jie būdavo reti. Atrodo viskas buvo idealu.
- A, tu apie tai, - susiraukė išgirdusi klausimus. - Na, matai jau artėja Helovynas ir norėjau apsirengti Elliw. Žinoma, kostiumo rasti neįmanoma, o multisulčių eliksyrą tingėjau gamintis, todėl nusprendžiau tik elgtis kaip Elliw. Beje, iš kur apie tai sužinojai? Jūs ką su astronomijos profesore abu? Na, žinai ką turiu omeny, - tarė. - Ir koks vis dėlto tau skirtumas? - dar paklausė. Na, taip. Jis mano globėjas, tačiau koks jo skirtumas kaip aš elgiuosi pamokose? Jo elgiuosi gerai. Viskas. Galėtų jis tiesiog eiti savo darbų dirbti ir būtų ramu. Pagalvojo violetinplaukė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 10, 2022, 03:52:36 pm
Iš Erkos jis buvo girdėjęs įvairių dalykų, todėl jos atsakymas nepribloškė, kaip seniau būdavo. Jos žodžiai tik parodė, kad merginai visai nesvarbu tai, kad galėjo tą profesorę sužeisti.
- Ką? - Griežtai paklausė. - Erka, visai nejuokinga. - Kartais tie jos perliukai tikrai prajuokindavo. Bet tik ne dabar.
- Nekišk čia Elliw. Ji ir tu esat skirtingi žmonės. Elliw net nesupranta ką daro. O tu... Galėjai jai praskelti galvą su tuo daiktu. Ar dar kaip nors sužeisti. Aš suprantu. Kartais norisi iškrėsti kokią kvailystę. Bet tik jau ne tokią. Ne tokią, dėl kurios gali susižaloti kiti žmonės. - Erkai paklausus iš kur sužinojo apie jos nuotykį pamokoje atsakė.
- Ne. Ne iš profesorės. - Atsakymas buvo trumpas. Bet jis neketino duoti jai ataskaitų. Tos mokytojos net nepažinojo. Na beveik nepažinojo. Niekada neteko kalbėtis su ja.
- Erka, aš tau jau sakiau labai seniai. Kad reikia save tramdyti, reikia galvoti apie tai, ką darai. Patikėk tu manim. Kai išeisi iš mokyklos niekas nesitaikstys su tavo kvailystėmis aišku? Beje, kaip drįsai per žiobarotyros pamoką sviesti tą gyvatę į Juzefą? Tai yra į profesorių Levinsą? Ji galėjo jam įgelti. Arba tau. - Apie tą gyvatę jau papasakojo pats Juzefas.
- Ir kaip gali klausti koks man skirtumas kaip elgiesi? - Jeigu būtų jos tėvas ar giminaitis jai aišku nekiltų tokių klausimų. Bet dabar Auris prisiėmė už ją atsakomybę. Privalėjo ja rūpintis. Norėjo, kad į gyvenimą Erka išeitų gražiai. Kad jai pasimirštų tie laukiniai sumanymai, kuriuos krėsdavo mokykloje. Norėjo, kad jai gerai klotųsi gyvenime po mokyklos.
- Man didelis skirtumas kaip tu elgiesi. Jei man nerūpėtų, tai tavo gyvenimas pas mane niekuo nesiskirtų nuo gyvenimo vaikų namuose.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 13, 2022, 09:30:08 pm
- Kaip nejuokinga? Man visai juokinga, - pasakė Erka bei nusijuokė.
  Paskui Erka išgirdo, kad ji nekištų čia Elliw. Na, tai buvo vienintelis žmogus iš kurio ji galėjo šaipytis ar jį žaloti ir nieko nenutiktų, nes ji tiesiog jos neatsimintų. Tiesa, praeitais metais laikinai ji buvo paprotėjusi, tačiau dabar pasirodė, kad ji vėl tapo senąja Elliw, kuri, tiesą sakant, klastuolę nervino kiek mažiau nei normalioji.
- Na, šiomis savaitėmis ji tikrai nesupranta, tačiau taip tikrai nebuvo visada. Pavasarį ji kuriam laikui buvo paprotėjusi. Tada užsipuolė mane mergaičių kambary. Bet panašu, kad dabar ji vėl pati blogiausia pasaulyje atmintinė, - viską papasakojo Auriui. Violetinplaukė tikėjosi, kad to užteks, jog jis bent jau toliau neaiškintų, kad ji čia neturi kišti Elliw.
  Paskui Klastūnyno atstovė sužinojo, kad jis žino ir apie Levinso gyvatę. Tik dabar Erka pagalvojo, kad jo pavardė kažkuo susijusi su ta kvaile iš Varno Nago.
- Ar tiesa, kad jis kažkaip susijęs su ta kvaile iš Varno Nago? Man atrodo, kad ji dabar turėtų būti septintame kurse. Jei pavadinai jį vardu vadinasi judu pažįstami. Juk tu žinai, Auri, ar ne? - paklausė. Tai jai dabar labiau rūpėjo nei ta išdaiga.
- Na, aš nukopijavau šią išdaigą iš vienos grifės. Ji lyg panašaus amžiaus kaip aš. Na, gal metais vyresnė. Ji į profesorių metė tikrą varlę, tačiau aš nenorėjau kankinti tikro gyvūno, todėl ją išsibūriau. Ir kodėl kaltini mane, o ne ją? - dar pasakė. Tikrai nenorėjo, kad klaidingai būtų apkaltinta tik ji viena. Ne, už šią išdaigą nubausta turės būti ir Patriciją. Nors, tiesą sakant, dabar Erka nežinojo ar labai nori, kad grifė nukentėtų, nes vis dėlto ji buvo pakankamai nebloga išdaigų kompanione. Žinoma, buvo ir geresnių už ją. Pavyzdžiui Dori daug geresnė už ją. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.
- Na, kažkaip drįstu, - gūžtelėjo pečiais. - Oj, skirtųsi. Gyvenimas pas tave skiriasi vien tuo, kad yra kas nors kam aš rūpiu. Juk aš tau rūpiu, ar ne? Nors kartais galėtum nesekti kiekvieno mano žingsnio, - tarė ir atsiduso. Tik dabar pagalvojo, kad gal reikėjo sakyti ne viską. Kad gal reikėjo dalį pasilikti savyje kaip darydavo anksčiau, tačiau su Auriu Erkai būdavo vis sunkiau slėpti jausmus.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 20, 2022, 04:10:33 pm
Erka sugebėdavo įstumti Aurį į kampą. Tada jis jausdavosi taip, lyg skęstų. Tiesa, tai buvo jau senokai. Kai ji buvo jaunesnė. Bet dabar irgi neįsivaizdavo ką daryti. Jai reikia labiau patyrusio žmogaus nei aš. Pamanė ne pirmą kartą.
- Bet gi Erka, nejuokinga. Nejau kažkam kelti skausmą yra juokinga? O tu puikiai žinai ką darai. Aš žinau. Kodėl kai esam namie tau niekada nekyla panašių minčių? - Namie ji tikrai būdavo kitokia nei mokykloje.
- Jie yra tavo mokytojai. Tu neprivalai visų mėgti. Bet jie yra suaugę žmonės. Atėją į mokyklą tavęs mokyti. Tai ir semkis žinių iš jų. - Apie Elliw pokyčius dabar nenorėjo kalbėtis. Nors šiaip ta mokinė irgi buvo viena tų, su kuriomis jis neįsivaizdavo kaip dirbti.
- Na gerai. Nesvarbu. Dabar kalbam apie tave, ne apie Elliw. - Sakuros ir Juzefo pavardė jam irgi kėlė klausimą. Pastebėjo, kad ji bendra jau seniai žinoma.
- Visų pirma ne kvailė, o Sakura. Nežinau ar juos kas nors sieja. Gal tiesiog bendrapavardžiai. Tikrai to nežinau. Apie tai su Juzefu nekalbėjom. Juzefą pažįstu jau labai seniai. Bet apie jį ir Sakurą nekalbėjom niekada. Ir išvis ką tai turi bendrą su dabartiniu mūsų pokalbiu? - Jis atsiduso.
- Žinau, kad su Patricija mėgstat kvailioti. Jau pastebėjau praeitą pavasarį, kai bombardavot kitus kiaušiniais. Ir taip. Žinau ką ji padarė per pamoką. Apie tai žinoma su ja pasikalbėsiu. Ji gavo areštą nuo Juzefo. Apie jos poelgį sužinos jos tėvai. Kurių reikalas su ja tvarkytis. Bet dabar ne apie tai kalbam. Kalbam apie tavo elgiasį. Nes taip Erka, žinoma, kad man rūpi. Ir būtent dėl to mudu apie tai dabar ir kalbam. - Savo jausmų jis nebuvo pratęs reikšti. Bet dabar manė esant svarbu jai pasakyti, kad rūpi.
- Aš neseku tavo kiekvieno žingsnio. Man buvo pranešta apie blogą tavo elgesį. Ir negaliu tiesiog numoti ranka. Nes tai reikštų, jog tai toleruoju. O taip nėra. - Auris nutilo galvodamas apie kitus savo žodžius. - Aš nesakau, kad tu turi tapti šventuole. Būtų keista, jei paaugliškame amžiuje kartais nešautų į galvą iškrėsti ką nors. Bet išdaigos turi ribas Erka. Ir tu turi tai suprasti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 22, 2022, 06:46:22 pm
- Na, klausimas kam kelti skausmą. Tau, Dori ar dar kam nors normaliam kelti skausmą yra blogai, tačiau jai - juokinga. Tuo labiau skausmo jai nesukėliau. Deja, tačiau nepataikiau. O dėl namų... Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Viskas, pokalbis baigtas, - pasakė, tačiau numanė, kad viskas taip lengvai nesibaigs.
- O kodėl turim kalbėti būtinai apie mane? Kodėl negalim kalbėti apie Elliw? - paklausė Erka. Ji tikrai nebuvo labai laiminga, kad kalbama apie ją ir dar ne iš pačios geriausios pusės.
  Paskui klastuolė išgirdo ir apie Sakurą.
- Vienas ir tas pats, - burbtelėjo Auriui pasakius, kad Sakura, o ne kvailė. Jie jau seniai bendrauja? Pagalvojo violetinplaukė. Tai buvo keista. Taip, ji buvo tikra, kad jie bendrauja, tačiau manė, kad tik nuo Levinso pradėjimo profesoriauti. Taip pat išgirdo, kad to jis nežino. Tai galėtum sužinot. Man įdomu. Pagalvojo šešiolikametė, tačiau garsiai nieko nesakė.
- Ar tikrai nėra? O jei ir yra kodėl negali nebebūti? Kodėl nenori to toleruoti? - paklausė. Taip, šie klausimai nebuvo labai svarbūs, tačiau mergina norėjo bent ką nors pasakyti, o nieko kito jos makaulė nesugebėjo sugalvoti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 27, 2022, 03:14:22 pm
- Ne. Pokalbis nebaigtas. Apie Elliw nesiruošiu su tavim kalbėtis, nes pirma, jos čia nėra. Ir antra, tu gyveni pas mane, o ne Elliw. Aš girdžiu apie tave vien blogus dalykus. Nei vienas mokytojas apie tave negalėtų pasakyti nieko gražaus. Ar tai gerai Erka? O aš žinau, kad nesi tokia bloga kaip save nuolatos pateiki kitiems žmonėms. Aš vertinu tavo pastangas per mano pamokas mokytis ar namie stengtis viską padaryti kuo geriau. Bet kas negerai su kitais mokykloje? Kodėl taip nori visus išvesti iš kantrybės? - Jis ant jos nerėkė. Kalbėjo ramiai ir švelniai.
- Normaliems? Bet gi kai mes susitikome vienintelis tavo tikslas buvo užkerėti mane ar kaip kitaip sugriauti pamokas. Taigi kaip tu gali kitus žmones skirstyti į normalius ir nenormalius? Tu jų net nepažįsti ir nenori susipažinti. Kelti skausmą bet kam yra blogai. Nesvarbu tau tas žmogus patinka ar nepatinka. Tai nejuokinga. Jei tu su tokiu požiūriu baigusi mokyklą pradėsi kažką daryti darbe ar kur kitur atsidursi kalėjime. Tai jau bus nusikaltimas. Ar tu to norėtum?
Auriui pasidarė gaila, kad negalėjo Erkos iš vaikų namų pasiimti anksčiau. Bet tikrai negalėjo to padaryti. Niekaip. Nes pats murkdėsi savų nusikaltimų liūne. Ką jis gali pakeisti jau suaugti pradedančios merginos mąstysenoje?
- Gana apie Sakurą. Palik ją ramybėje. Kodėl nenoriu toleruoti tavo blogo elgesio? - Čia tai bent klausimas. - Pirma, nenoriu, kad griautum sau gyvenimą tokiais darbais. Dabar tu mokykloje ir tau atrodo, kad viskas juokinga ir nieko čia tokio. Bet aš jau tau kalu į galvą apie tai kas bus, kai tu išeisi iš Hogvartso. Antra, tiesiog nes tai blogai. Tai kenkia kitiems. Ar tau patiktų, jei aš būdamas už tave fiziškai stipresnis dėl kiekvieno tavo nusižengimo ar šiaip dėl smagumo tave stumdyčiau ar kitaip skriausčiau? Manau nepatiktų. Kitiems irgi nepatinka, kai tu bandai sukelti skausmą, bandai užkerėti ar ką kitą padaryti. Yra smagios išdaigos. Ir yra kenkėjiškos, blogo linkinčios.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 29, 2022, 09:14:37 pm
- Kodėl nei vienas? Gerai pasakytų tie, kurių pamokose nesilankau. Taip, mane už tai turėtų išmesti iš Hogvartso, tačiau dar kažkodėl neišmetė, - gūžtelėjo pečiais. - Nežinau, - dar kartą gūžtelėjo pečiais. Taip, tikrai daug ką žinojo, tačiau į tą sąrašą įėjo tai, kad Auriui ne viską būtina žinoti.
- Galiu pasakyti tiek, kad namie nebūnu su nenormaliais žmonėm, - tarė. Daugiau nieko nesiruošė sakyti. Ir taip jau per daug pasakiau. Pagalvojo voletinių plaukų savininkė.
- Na, vadinasi panormalėjai, - jau kelintą kartą per penkias minutes gūžtelėjo pečiais.
- Būtų juokinga, - tarė ir tyliai nusijuokė. Taip, galbūt jai ir nepatiktų, tačiau kokia prasmė apie tai kalbėti kai to niekada nebus? Va šito Erka nesuprato. Taip, nemažos dalies šio pokalbio prasmės ji nesuprato, tačiau tą nutylėjo. Žinojo, kad tai nepadėtų, todėl violetinplaukei beliko kažką pasakyti, o paskui kažkur nueiti. Juk nesvarbu ką pasakysiu, ar ne? Pagalvojo šešiolikametė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 31, 2022, 01:45:51 pm
Auris priėjo akligatvį. Jokie vaikino argumentai neveikė.
- Tai tau sekasi, kad dar neišmetė. Jei išmes su magijos pasauliu galima sakyti galėsi atsisveikinti. - Balse suskambo nuovargis.
- Tau tikrai būtų juokinga jei imčiau kaip nors tave skaudinti? - Nusistebėjo.
- Gerai Erka. Supratau, kad tau visai nesvarbu ką sakau. Darysi savo. Ką gi. Tada sakau tau, kad jei vėl išgirsiu, kad kenki kitiems mokytojams ar mokiniams pajusi to padarinius. Tą aš tau prižadu. - Ne aišku skriausti jos nemanė. Bet jau šį tą sugalvojo. Ji bent jau kalbėjosi su manimi. Pamanė. Bent jau negrįžom į tą praeitą etapą, kai ji buvo jaunesnė. Bet kas bus, kai Erka pabaigs mokyklą.
- Erka, aš tau sakiau. Mudu panašūs. Ypač dėl sudėtingos paauglystės. Aš niekada nebuvau geras mokinys. Turiu omeny, kad irgi kėliau kitiems žmonėms problemų. Ir aš visai nenoriu, kad pakartotum mano padarytas klaidas. Nenoriu, kad baigusi mokyklą prisidarytum sau bėdų. Erka, pasakyk, kuo save įsivaizduoji po mokyklos. Ką norėtum veikti. Be miegojimo. - Auris prisiminė merginos atsakymą tada, kai jie pirmą kartą atsikraustė į jo butą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 31, 2022, 05:34:18 pm
- Na, gyvenime man daug kas sekasi, - pasakė ir gūžtelėjo pečiais. Taip, gyvenimas kol kas jai neįprastai sekėsi. Žinoma, Erka suprato, kad taip nebus visada, todėl tuo sekimusi stengdavosi mėgautis.
- Na, nebūtų labai smagu, bet būtų juokinga, - pasakė ir dar kartą tyliai nusijuokė. Taip, jai dažnai būdavo juokinga, o ši situacija tiesiog ypatingai. Erka puikiai suprato, kad taip niekada nebus, todėl negalėjo to normaliai įsivaizduoti.
- O tai ką aš tau turiu prižadėti, kad jau tokį dalyką man prižadi? Prižadėti, kad elgsiuosi taip, jog suteikčiau tau tą malonę? - paklausė vos sulaikydama juoką. Ne, nesijuokė, tačiau iki to trūko nedaug.
- Hm... Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Tikrai neįsivaizduoju. Be miegojimo norėčiau nebent pailsėti nuo mokyklos. Atostogų tam neužtenka, - dar pasakė. Tikrai neįsivaizdavo ką norėtų veikti po mokyklos. Taip, iki to jau buvo nedaug likę, tačiau dažnai apie tai galvoti ji nesivargindavo.
- O kokia prasmė pernelyg apie tai galvoti? Juk tai tik pragyvenimo šaltinis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 31, 2022, 06:42:13 pm
Visas šitas reikalas jį tiesiog varė į neviltį. Niekaip nesugalvojo ką pasakyti, todėl gurkštelėjo atšalusios kavos, kad turėtų laiko ką nors sumanyti. Norėjo pasakyti, kad savo sėkme geriau nepiktnaudžiauti. Nes tai vieną dieną gali pasibaigti. Bet tokie pamokymai jam nepatiko.
- Juokinga... - Tarstelėjo. Atrodė tikrai nustebęs dėl jos juoko ir tokio atsakymo.
- Kažkaip sunku patikėti, kad tau būtų juokinga. Jei tarkim dabar sviesčiau tau į galvą puodelį su kava. Tau skaudėtų. Tiesą pasakius nemanau, kad būtų juokinga. Va tada pajustum tai, ką norėjai padaryti tai astronomijos profesorei. Gal stiklas ir ne kietas teleskopas, bet vis tiek skaudėtų. - Ne, tiesiog nežinau ką man su ja daryti.
- Kokią malonę? Aš tau tiesiog sakau, kad jei ir toliau kvailiosi va šitaip kaip dabar, sulauksi nemalonumų iš mano pusės. Jei nori kažką pažadėti, tai gali man pažadėti, kad pasistengsi elgtis gražiau. Bet jei žinai, kad to nebus geriau jau nežadėk nieko. - Pasijuto gana bejėgiškai, mat visiškai nieko negalėjo pakeisti.
- Aš nesakau, kad turi pateikti planą ką konkrečiai darysi. Man tik įdomu kas tave traukia. Paatostogauti po mokyklos gerai. Pakeliauti gal kažką apžiūrėti. Arba tiesiog pabūti ramiai. Bet man įdomu kas tave domina. Gal gyvūnai, o gal magijos sritis?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 31, 2022, 07:38:22 pm
- O kaip man gali būti nejuokinga? Juk puikiai žinau, kad jo nesviesi, - pasakė. Ir tikrai dėl to nebijojo. Dėl to ji negalėjo to realiai įsivaizduoti. Tai jai atrodė juokinga. - Be to, aš jo nepataikiau, todėl dar negali nieko sakyti. Iš kur žinai, kad aš tikrai norėjau jį mesti į profesorę? Gal aš tiesiog norėjau sudaužyti teleskopą, bet nepastebėjau ten einančios profesorės. Taip irgi gali būt, - dar pridėjo ir gūžtelėjo pečiais.
- Nemalonumų malonę. Beje, aš sakiau, kad tik pažadėsiu. Nesakiau, kad pažadą tesėsiu. Aš tik pažadėsiu, bet jo netesėsiu, todėl galiu žadėti viską, - pasakė ir dar kartą gūžtelėjo pečiais. Atrodė, kad ji dugiau nieko neveikia tik gūžčioja pečiais. Nors, tiesą sakant, kartais Erka ir pati negalėdavo pasakyti, kad veikia ką nors normalaus. Ar kad tiesiog ką nors veikia.
- Na, mane domina gyvūnai, tačiau aš nenoriu tik valyti jų gardų. O jei noriu daryti ką nors kitą reiks gerų egzaminų rezultatų, o aš ruoštis tingiu. Domėjimasis vargina, - pasakė ir suvaidino nusižiovavimą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 01, 2023, 05:25:54 pm
Kažkaip kitaip reikėjo su ja kalbėtis. Bet kaip Auris dar nesugalvojo. Žinoma gerai, kad ji neįsivaizduoja, kad jis galėtų ją sužaloti. Kad tokia mintis net kelia juoką. Negalėtų žinoma. Bet visa kita... Sekėsi sudėtingai.
- Žinau kaip ten buvo su ta profesore. Man gana detaliai viskas buvo paaiškinta. Be to atsikalbinėjai, neatsiprašei jos ir gavai areštą. - Ir kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną atklysiu mokyti. Kad dabar sėdėsiu su violetinplauke mergaite, apie kurią kažkada nieko nežinojau. Ir aiškinsiu jai kas yra etikos normos.
- Erka, Jei žinai, kad pažado netesėsi nežadėk išvis. Kam žadėti, jei neketini laikytis to, ką pasakei. Bent jau pagalvok apie tai, ką tau sakau. APie savo ateitį. APie elgesį mokykloje, kuri neamžina. Išeisi iš jos ir viskas pasikeis. Toks tavo elgesys neatneš nieko gero. - Ar buvo verta tai tęsti? Tikriausiai ne. Gal kada nors į galvą jam šaus mintis kaip geriau kalbėtis su Erka. Gal namie, ne mokykloje ji kalbės kitaip.
- Bet tau gi nusibos visą laiką nieko neveikti. Su savo gabumais šitiek gali pasiekti. Jei mėgsti gyvūnus gali užsiimti tyrimais ar dar kuo. Dresūra. Gali juos gydyti. Aišku aš nesakau, kad dabar tu jau turi nuspręsti kas bus. Po mokyklos labai sunku apsispręsti. Bet šiek tiek pamąstyti apie ateitį verta. - Didžioji salė jau seniai ištuštėjo. Kaip ir Aurio argumentų atsargos.
- Taigi. Pasakiau tau ką norėjau. Tavo reikalas viską permąstyti ir keisti kažką. Arba nedaryti nieko. Bet aš tau jau sakiau, jei tu ir toliau šitaip nepagarbiai elgsiesi su kitais aš irgi pradėsiu savo. Prašau tavęs, susimąstyk truputį.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Erka Forrm Sausio 01, 2023, 08:08:29 pm
- Ir iš kur jei ne iš profesorės? - paklausė ir išsiviepė. Taip, jau girdėjo, kad ne iš profesorės, tačiau nenorėjo tuo tikėti. Ta mintis irgi atrodė be galo juokinga.
  Paskui Erka ir toliau klausėsi apie pažadus ir ateitį. Tie dalykai jai atrodė pernelyg nuobodūs.
- Ai, šiaip, - tarė bei dar kartą suvaidino nusižiovavimą. - Ir kam ta ateitis? Kam galvoti apie tai kas kada nors ateis? O tuo labiau gali ir neateiti. Galiu ir nesulaukti tos ateities. Gal šią minutę apsinuodysiu maistu.
  Didžioji salė pradėjo greitai tuštėti. Žinoma, Erka irgi nenorėjo atsilikti. Tuo labiau tikrai nenorėjo tęsti šito pokalbio. Jis buvo pernelyg apgailėtinas, kad būtų galima tęsti.
- Na, jei jau viską pasakei gal jau galiu eiti? Tikrai turiu svarbesnių reikalų nei sėdėti prie stalo. Nors, tiesą sakant, pasėdėti smagu, bet dauguma grifų ar švilpių jau išėję, todėl nėra iš ko pasijuokti, - pasakė violetinplaukė ir nusijuokė.
  Greitai Erka paliko didžiąją salę. Buvo neblogai prisivalgiusi, todėl buvo ir pakankamai laiminga.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 01, 2023, 08:28:05 pm
- Ne iš profesorės. Kodėl profesorė man turėtų apie tave pasakoti? Nesu tavo koledžo vadovas. O kad gyveni pas mane ji nežino. - Nuo šito pokalbio Aurį apėmė liūdesys. Kaip jaučiasi tėvai, kurių vaikai taip kalba ir elgiasi? Aš nesu jos tėvas. Aš žmogus iš kažkur. Taip. Kažkada buvo labai lengva kalbėtis su Dafydd apie vaikus ir tai, kaip su jais bendrauti. Bet va dabar jis visai nežinojo ką daryti.
Gal tai tik paauglystė, ji susiims kada nors. Galvojo. Gal.
- Gali visko nutikti. Bet šiek tiek viską apgalvoti reikia. - Kažin ar šitas pokalbis turėjo bent menkutę prasmę.
- Eik. - Tepasakė. Susimąstė ir apie tai, kad gal jie visgi neturi užmezgę jokio ryšio. Jai tiesiog gerai, nes negyvena vaikų namuose ir tiek. Taigi Auris neturi Erkai jokios įtakos.
Jis atsikėlė nuo stalo ir išėjo iš didžiosios salės. Net neįsivaizdavo ką atneš ateitis. Bet nusiteikęs šį sykį buvo gana pesimistiškai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sodautas Kazlauskas Sausio 05, 2023, 09:36:46 pm
Sveiki visi.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 15, 2023, 11:48:26 pm
Mintis, kad galės grįžti į Hogvartsą, visą vasarą palaikė Eion. Kadangi į vaikų namus negrįžo apie dešimt mėnesių, visi vaikai dar labiau jo nemėgo ir erzino. Per vasarą vadinamieji giminaičiai berniuko pasiėmę nebuvo, tad teko kęsti kambariokų patyčias, kurios vasaros pabaigoje peraugo į smurtą. Eion nebuvo aukštas ir stiprus, tad prie jo pamėgo kabinėtis net ir jaunesni berniukai, kartais ir mergaitės. Taigi į magijos mokyklą airis grįžo gerokai sumuštas, ir to nepavyko nuslėpti: vakarykščiai praskelta lūpa buvo sutinusi, o po abiem akimis švietė mėlynės. Tokia išvaizda gerokai gąsdino jaunesnius vaikus, tad nenuostabu, kad traukinyje Eion sėdėjo vienas. Prie to, žinoma, buvo pripratęs - kas gali būti geriau nei likti vienam ir nematyti kvailų veidų? Tiesa, kelis kartus pasvarstė, ar Gruodė važiuoja į mokyklą. Tiksliai nežinojo, kelintame ji kurse, bet neabejojo, kad vasarą baigė ne septintą. Bet ar galima viltis, kad kažkas panašaus į draugystę tęsis ir šiais metais? Toji mergina turbūt pamiršo gerokai jaunesnį berniūkštį. O profesorės Keit Hogvartse tikriausiai neliks. Vieninteliai du žmonės, kurie kalbėjosi su Eion, garantuotai bus dingę iš jo gyvenimo. Tai liūdino.
Vos tik įėjo į salę, Eion atsisėdo stalo gale arčiausiai durų. Piktai pažvelgdavo į bet kurį, pabandžiusį atsisėsti netoliese, tad turėjo pakankamai vienatvės. Neskubėdamas valgė ir nė neklausė direktorės kalbos. Aplinkiniai apsirijo ir pradėjo skirstytis, tačiau šis šviesiaplaukis taip ir liko sėdėti prie stalo. Skaudėjo visą kūną, be to, buvo liūdna. Dabar suprato visiškai neturintis savo vietos po saule.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Vasario 17, 2023, 05:13:45 pm
  Nauji mokslo metai. Nauja pradžia. Tai profesorę džiugino. Ji mėgo savo darbą, todėl čia sugrįžo ir šiais mokslo metais. Dar bent kelis metus nesiruošė to mesti. Bent jau pati. Tiesa, ji puikiai žinojo, kad viską gali pakeisti pats likimas, kuris jos norų tikrai nepaisė.
  Po direktorės kalbos ir maisto, kurio tikrai buvo į valias daugelis pradėjo skirstytis. Išeiti jau kėlėsi ir Roma, tačiau netikėtai pamatė Eion, kuris buvo sumuštas. Tai kiek išgąsdino profesorę, nes ji nemanė, jog vaikų namuose kas nors jį galėtų mušti. Arba ten kur jis praleisdavo dalį laiko. Nors geriau pagalvojus antrasis variantas buvo kiek tikėtinas. Vis dėlto tamsiaplaukė negalėjo visko taip palikti, todėl patraukė prie berniuko. Priėjusi Klastūnyno stalo galą prisėdo šalia.
- Labas. Suprantu, kad gal ir nenorėsi apie tai kalbėti, tačiau kas tave taip sumušė? Ar tai nutiko vaikų namuose? Ar ten kur praleidi dalį savo laiko? Labai skauda?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 18, 2023, 02:21:23 pm
Turbūt sunkiausia yra tada, kai nori namo, bet nežinai, kokią vietą galėtum taip pavadinti. Būtent taip dabar jautėsi Eion. Labai norėjo pabūti vienas. Savo namuose. Tik kur tai yra? Vaikų namų tikrai taip negali pavadinti, o giminaičių namai taip pat nebuvo vieta, kur šis berniukas buvo laukiamas ir savas. Negi teks namais vadinti Hogvartsą? Čia turėjo savo lovą ir kambarį. Šiuo, deja, teko dalintis su kitais koledžo berniukais, o tai labai slėgė ir gadino nuotaiką. Ne, jis iš viso neturi namų. Ir niekada neturės.
Su tokiomis liūdnomis mintimis klastuolis tyliai sėdėjo prie stalo ir nė neišgirdo, kaip kažkas priėjo. Atsitokėjo tik išgirdęs balsą. Pakėlė akis ir nustebo: tai buvo ne kas kitas, o profesorė Keit.
- Profesore? - kreipėsi jis tarsi nė neišgirdęs, ką ji sakė. Balsas buvo kupinas nuostabos: Eion buvo įsitikinęs, kad daugiau jos nepamatys. - Jūs čia.
Pasidarė ramiau. Ši profesorė buvo geras žmogus, kad ir kaip prasidėjo jų pažintis. Nulaužtas čiaupas ir griaunamos pamokos nebuvo tie dalykai, kuriais mokinys gali pasigirti. Vis dėlto ši moteris vis tiek bandė jį suprasti ir išklausyti. Galbūt netgi padėti.
- Aš visą vasarą buvau vaikų namuose, - tyliai sumurmėjo atsakydamas į klausimus. Norėjo apkabinti šią profesorę, bet bijojo tai padaryti. Taigi tik sėdėjo nuleidęs akis ir nė nekrustelėjo. Kad vos pakėlė skausmą, prisipažinti nenorėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Vasario 18, 2023, 04:49:57 pm
  Pamačiusi nuostabą berniuko veide ir išgirdusi jo žodžius Roma nusišypsojo. Neįsivaizdavo kodėl jis manė, kad ji galėtų būti kur nors kitur, tačiau nesigilino.
- Žinoma, aš čia, - nusišypsojo ji.
  Paskui reikėjo pereiti prie sunkių, tačiau svarbių dalykų. Išgirdusi, kad jis visą vasarą praleido vaikų namuose profesorė kilstelėjo antakį. Nejaugi ten jį ir sumušė? Tačiau kodėl darbuotojai nieko nedarė? Tai negalėjo nutikti per vieną kartą. Negi ten niekam niekas nerūpi? Pagalvojo ji susimąsčiusi.
- O darbuotojai dėl to nieko nedarė? - vis dėlto paklausė ji. Buvo tikra, kad atsakymas bus teigiamas, o tai jos nedžiugino. Ji nesuprato kaip darbuotojai gali nedirbti savo darbo. Suprato, kad jei bent vaikus būtų sudrausminę Eion sumušimų būti nors šiek tiek mažiau.
  Eion neatsakė į klausimą apie skausmą, tačiau tai leido tamsiaplaukei spėti, kad skauda tikrai labai stipriai.
- Paskui nueikime į mano kabinetą. Kažkur turėjau tepalo nuo skausmo, - pasakė ji. Norėjo bent šiek tiek sušvelninti jam skausmą.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 18, 2023, 11:40:28 pm
Kai profesorė nusišypsojo, berniukas dar labiau užsinorėjo ją apkabinti. Bet taip ir neišdrįso šito padaryti. Nereikėjo, kad ji viską suprastų. O buvo gerokai pasiilgęs ir dabar nuoširdžiai džiaugėsi.
- Gerai, kad jūs čia, - išdrįso pratarti, tačiau į profesorę nežiūrėjo. Panašu, kad jai iš tiesų rūpėjo, kas atsitiko vaikų namuose, o tai trikdė. Kodėl anksčiau niekas nė nepaklausė? Auklėtoja, kuri savo akimis matė, kas darosi, dar ir juokėsi. Ar gali būti, kad profesorė kažko siekia? Ne, ji tiesiog gera mintyse priminė sau Eion.
- Jiems neįdomu, - atsakė į klausimą. - Jie manęs nekenčia ir mielai padarytų tą patį.
Jis ir vėl per daug pasakė. Dar kartą vos paklaustas išdavė dalykus, kuriuos tikrai reikėtų nutylėti. Kas dabar bus? Ar profesorė Keit kreipsis į direktorę? O gal rašys į vaikų namus?
- Tik niekam to nesakykite, prašau, - staiga persigandęs pratarė ir prisivertė pažvelgti moteriai į akis. - Jeigu kas nors sužinos, kad pasakiau, viskas bus tik dar blogiau. Labai prašau... Aš ten daugiau negrįšiu, viskas bus gerai.
Pradėjo taip panikuoti, kad beveik neišgirdo tolimesnių žodžių. O ir skausmą pamiršo. Tiesiog žiūrėjo į profesorę ir bandė akimis išmaldauti, kad tik ji tylėtų apie tai, ką čia išgirdo...
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Vasario 19, 2023, 05:15:01 pm
  Išgirdusi, kad jam gerai, jog ji čia Roma dar labiau išsišiepė. Tikrai nemanė, kad kada nors jų bendravimas bus normalus. Manė, kad mėtysis čiaupais iki kol ji nustos čia dirbti arba Eion baigs Hogvartsą.
  Kiti jo žodžiai tikrai pribloškė. Ji nesitikėjo, kad auklėtojams tai nerūpi. Tikrai nesiruošė netikėti Eion, nes nesuprato kodėl jis galėtų meluoti. Tuo labiau jo ištarti žodžiai panėšėjo į tiesą. Labai baisią, tačiau tiesą. Taip pat nustebino ir tai, kad jis prašė, jog ji to niekam nesakytų.
- Tačiau kas tokio gali nutikti? Jei sužinos tie darbuotojai kaip tik gali būti atlesiti, - pasakė ji ir padarė pauzę. - O kur tu dėsies? Tikriausiai tau dar ilgai gali tekti ten būti. Man labai gaila, tačiau taip jau yra, - pasakė ji. Stengėsi neišduoti kaip stipriai jaudinasi dėl jo. Labai norėjo padėti, tačiau neįsivaizdavo kaip tą galėtų padaryti, o to vis dėlto reikėjo. Ji labai norėjo, kad Eion gyvenimas nors šiek tiek pagerėtų, tačiau žinojo, kad turėtų įvykti stebuklas, kad taip nutiktų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 22, 2023, 06:42:52 pm
Profesorė Keit šypsojosi. Eion nežinojo to priežasties, tačiau tai turėjo reikšti, kad ji nėra pikta. Ji geros nuotaikos ir nepuls jo mušti. Nebent, žinoma, tik apsimeta, tačiau norėjosi tikėti šia moterimi. Praėjusiais metais jis elgėsi bjauriai, o ji stengėsi jį suprasti. Vadinasi, ji nėra bloga, ar ne?
Deja, jai pernelyg rūpėjo vaikų namai, ir kaip ten viskas vyksta. Natūralu, kad iškilo klausimas, kodėl. Negi jai iš tiesų rūpi? O jeigu taip, galima dar kartą paklausti to paties - kodėl?
- Jie nebus atleisti, nes direktorei irgi nerūpi, - liūdnai pratarė Eion ir pakėlė akis į profesorę. Jautėsi, kad jai gali pasakyti tiesą. - Jai rūpi tik pinigai. Niekas daugiau. Ji mielai pati mane sumuštų, kad tik tylėčiau ir nesiskųsčiau...
Deja, nebylios maldos nebuvo išgirstos. Profesorė ne tik išgirdo pareiškimą, kad jis į tą pragarą daugiau negrįš, bet dar ir pradėjo aiškinti, kad ten teks pasilikti ilgai. Tai buvo nesąmonė, ar ne? Jis pameluos auklėtojoms, kad vasarą galima likti mokykloje, o iš tiesų ją praleis... kur nors. Niekas jo nė nepasiges. Taip, tai tikrai geras planas.
- Aš ten negrįšiu, - dar kartą pasakė Eion. Šį kartą tai padarė gerokai užtikrinčiau. Profesorė Keit neprivers jo to padaryti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Vasario 23, 2023, 08:44:19 pm
- Kalbu ne apie direktorę. Yra ir dalykų, kurie yra aukščiau už vaikų namų direktorę. Jiems galima ir skųstis, - pasakė ji, tačiau tikrai abejojo, kad jis norės tą padaryti. Buvo akivaizdu, kad jam svarbiausia tik pabėgti. Tai ir džiugino, ir liūdino. Džiugino todėl, nes buvo gera žinoti, kad šios vasaros jis nepraleis tik vaikų namuose, tačiau kur tada? Tai profesorę ir glumino. Ji neįsivaizdavo kur jis galėtų pasidėti, o tai tikrai gąsdino. Tamsiaplaukė nenorėjo, kad Eion bastytųsi nežinia kur.
  Išgirdus dar tvirčiau ištartą frazę, kad jis ten negrįš profesorė pradėjo dar labiau bijoti. Dabar pasidarė tiesiog akivaizdu, kad jis eis... Na, profesorė neįsivaizdavo kur jis galėtų eiti, tačiau buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kad ten tikrai nebus gera ar saugi vieta.
- O kur tu žadi eiti? Nesakyk, kad tokios vietos dar nesusiradai. Negi eisi ten kur praleidi dalį savo laiko? Ten jie tavo giminaičiai ar kas? - paklausė ji. Bet jis juk neturi kur eiti! Ak, kaip norėčiau jam padėti. Tačiau juk aš negaliu jam suteikti namų! Pagalvojo Roma. Kodėl to negali ji nesugalvojo, tačiau tikrai žinojo, kad negali.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 23, 2023, 09:48:42 pm
Na, šį kartą profesorė Keit tikrai nusišnekėjo. Kad ir kokia ji buvo gera, dabar tikrai pasakė nesąmonę. Pasaulyje nieko nebuvo aukščiau už Dublino vaikų namų direktorę. Net prezidentas ar pats Anglijos karalius nebuvo tokie svarbūs. Na, bent jau taip teigė pati direktorė, ir visi vaikų namų auklėtiniai buvo priversti tuo patikėti. Bet profesorei to visai nebūtina žinoti, tad Eion tik gūžtelėjo.
- Aš nesiskųsiu, - paprastai pratarė ir pažvelgė į salės duris. Dabar jau norėjo išeiti - juto ir vėl per daug pasakęs profesorei. Kodėl tiek ji, tiek Gruodė nuolat priverčia kalbėti per daug? Argi tai profesorės reikalas, kur jis leis kitas savo atostogas?
- Nesusiradau, - ramiai atsakė į dar vieną klausimą. Vasara ką tik baigėsi, kam jam galvoti apie kitą? Dar teks ištverti ištisus metus su kvailais profesoriais. Tokiais kaip profesorius Levinsas, akivaizdžiai nekenčiantis Eion. - Ne, pas tuos kvailius aš tikrai nesirodysiu, - dar pridūrė. Jau ir pats neprisiminė, kad tiek daug apie save pasakojo. Jis tikrai per daug kalba. Ką gi, nuo šiandien daugiau nepasakys nė žodžio, tai darėsi pernelyg pavojinga. Bet šiandien kalbėti dar galima, tad berniukas paklausė:
- O kaip jūs praleidote savo vasarą?
Tai visai nekaltas klausimas, ar ne? Ir jis kuo puikiausiai nukreips pokalbį nuo jo ir jo ateities.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Vasario 28, 2023, 10:43:41 pm
  Išgirdusi, kad jis nesiskųs Roma nenustebo, tačiau vis tiek susiraukė.
- Kodėl? Juk tau dėl to, kad pasakysi tiesą tiems, kurie turi ją žinoti niekas nieko nepadarys. Žinant tai, kad žadi vasarą kažkur pasidėti... Bet negi negali pasiskųsti? Tai svarbu, Eion. Juk sakysi tiesą, - pasakė ji, tačiau savo jėgomis abejojo. Ypač su aiškinimu kas yra gerai. Nors, tiesą sakant, profesorė pati neįsivaizdavo kas vaikų manymu yra gerai, todėl jai beliko sakyti savo nuomonę, kuri tikriausiai ne visada būdavo gera.
- Bent viena gera naujiena, - net pati to nejausdama burbtelėjo progesorė, išgirdusi, kad pas juos jis negrįš. Tik paskui suprato ką pasakė, tačiau tada jai jau buvo nusispjaut.
  Išgirdusi kitą klausimą moteris nusišypsojusi pasakė:
- Visai neblogai. Šiek tiek keliavau, ilsėjausi bei sudariau pamokų planą šiems mokslo metams. Nusprendžiau pasiruošti iš anksto. Maniau, kad tai bus naudinga, tačiau spėju, kad po kelių mėnesių suplanuotos pamokos man gali nebeįtikti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 28, 2023, 11:02:56 pm
Profesorė bandė išklausti, ką Eion planuoja kitą vasarą. Tai buvo aišku kaip dieną, ir dvylikametis tą puikiai suprato. Bet ne, šito tikrai nesakys. Kita vertus, ir pats to nežino, tad nė neturi ką pasakyti. Bet geriausia apie tai iš viso nekalbėti.
Kaip ir apie giminaičius. Kada jis iš viso apie juos papasakojo? Ir kodėl profesorė Keit viską prisimena? Ji, ko gero, prisimena ir čiaupą... Apie tai galvoti nesinorėjo. Buvo per daug dalykų, apie kuriuos berniukas nenorėjo galvoti.
Laimei. profesorė sutiko kalbėtis ne apie jį. Vadinasi, sudėtingas temas galima pamiršti, ir Eion lengviau atsikvėpė.
- O kur keliavote? - paklausė. Ko gero, klausinėjo pernelyg drąsiai, bet labai jau rūpėjo priversti ją nustoti galvoti apie vaikų namų direktorę ir sudėtingus santykius su giminaičiais. Geriau kalbėti apie bet ką. Norėjo ką nors pasakyti apie pamokas, bet, tiesą sakant, profesorės Keit pamokos jam visai nepatiko. Ateities būrimas buvo visiškai beprasmis daiktas, o į šių metų tvarkaraštį jis nė nežvilgtelėjo, tad nežinojo, kad dabar profesorė dėstys kitą dalyką.
- Man nepatinka ateities būrimas, - po kiek laiko išdrįso prisipažinti Eion.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Vasario 28, 2023, 11:14:58 pm
  Eion daugiau apie vaikų namus ir skundimą nekalbėjo, todėl tą daryti nustojo ir profesorė. Suprato, kad iš to nieko nebus, todėl nusprendė jau geriau nevargti. Nenorėjo kvaršinti galvos nei jam, nei sau, nes buvo akivaizdu, kad ir ką ji besakytų nieko nepeš.
  Laimei, Eion norėjo kalbėtis bent jau apie jos atostogas. Juk taip geriau nei išvis nesikalbėti, ar ne? Pagalvojo tamsiaplaukė ir tvirtai nusprendė, kad taip. Taip, jai tikrai buvo svarbu galvoti bei viską nuspręsti prieš darant. Bent jau kiek pavyksta.
- Buvau Danijoje ir Čekijoje, - pasakė. Jai nebuvo jauku kalbėti apie geras savo atostogas žinant kokios buvo Eion, tačiau vis dėlto atsakyti į klausimą norėjo. Dabar gal šiek tiek save dėl to keikė, tačiau tą daryti baigė prisiminusi, kad tada gali gauti atsaką, jog ji neatsakinėja į klausimus. Tą prisiminus moters veide pasirodė dar platesnė šypsena.
- O man nepatinka transfigūracija. Lygiosios, - nusijuokė ji išgirdusi berniuko žodžius.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 28, 2023, 11:27:52 pm
Kur galėtų būti tos Danija ir Čekija, Eion nė neįsivaizdavo. Apie tokius dalykus nekalbėdavo net ir didžiausi ir drąsiausi vaikų namų vaikai. O giminaičiai mieliau keliaudavo į Romą ar Paryžių. Pagalvojęs apie Romą (miestą) berniukas sutrikęs pažvelgė į profesorę tuo vardu. Pasidarė smalsu, ar ji taip pavadinta dėl miesto, bet klausti pasidrovėjo. Jie ir taip kalbasi labai jau laisvai, o salė praktiškai ištuštėjo.
- Norėčiau pakeliauti, - tyliai ir liūdnai pratarė Eion ir nuleido akis. Spėjo, kad daugelis Hogvartso mokinių aplankė įvairias vietas ir šalis, o jis... Tiesiog sėdėjo savo kambaryje ir slėpėsi nuo kitų vaikų. Liūdna, ar ne?
Išgirdęs profesorės reakciją į tai, kad jis nemėgsta jos dėstomo dalyko, sutriko. Vėl įsidrąsino pakelti akis.
- Bet aš nedėstau transfigūracijos, - sumurmėjo. Suprato taip bandantis pasiteisinti, kodėl bjauriai elgėsi per profesorės Keit pamokas, bet atsiprašyti bijojo. Pernelyg jau daug su ja kalbasi. Viltingai pažvelgė į stalą tikėdamasis ten rasti maisto, kuris padėtų sugalvoti, kur žiūrėti. Deja, stalas jau buvo visiškai tuščias. Teko vėl įsispoksoti į grindis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Vasario 28, 2023, 11:38:58 pm
  Išgirdusi liūdnus berniuko žodžius profesorė taip pat nuliūdo. Suprato kaip reikia jaustis kai kiti keliauja, pramogauja, o jis tik sėdi vaikų namuose.
- Kada nors nukeliausime kur nors kartu. Pažadu, - pasakė ji. Nežinojo kada tą pažadą galės išpildyti, tačiau žinojo, kad jį tikrai išpildys. Norėjo bent šiek tiek jam gyvenime suteikti džiaugsmo. Norėjo, kad jis bent kiek suprastų ką reiškia normalus gyvenimas. Nors, tiesą pasakius, tikriausiai Romos gyvenimas nebuvo normaliausias pasaulyje. Ypač žinant mėtymusis čiaupu ir kitas nesąmones, tačiau manė, kad normalesnis nei vaikų namuose.
  Išgirdusi, kad jis nedėsto transfigūracijos moeris nusijuokė.
- Tačiau tai nereiškia, kad turiu ją mėgti, - pasakė ji. Buvo gera taip kalbėti su Eion. Daug geriau nei apie tokius dalykus kaip vaikų namai. Tiesa, jos minčių niekaip nepaliko faktas, kad jis kitą vasarą į vaikų namus negrįš, tačiau kur eiti neturi. Tas ją labai gąsdino, tačiau dabar tamsiaplaukė nusprendė tai nutylėti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Kovo 05, 2023, 07:21:13 pm
Buvo tikrai liūdna. Nepaisant to, kad šnekėti su profesore Keit Eion patiko, šis pokalbis priminė, kokios liūdnos buvo jo atostogos. Berniukas suprato pasiilgęs šitos profesorės. Norėjosi atsiprašyti už visas nesąmones, kurių prikrėtė pirmaisiais mokslo metais. Bet dabar jie apie tai nekalbėjo, tad visa tai priminti būtų buvę pernelyg nelogiška.
- Ką? - nepatikėjo Eion. Kodėl profesorė sako, kad kur nors keliaus su juo? Tai skambėjo pernelyg neįtikėtinai. Ji vasarą turės tikrai smagesnių užsiėmimų nei švaistyti laiką jam, Eion. - Kodėl? Jūs juokaujate, - niekaip negalėjo patikėti, nors jau suprato to norintis. Ech, profesorė viską pamirš, ir jis liks eilinį kartą nukentėjęs. Tai skaudino.
Panašu, kad jie visai nesusišnekėjo. Eion išdrįso prisipažinti, kad nemėgsta geros profesorės dėstomo dalyko, o ji tos drąsos visai neįvertino. Kažkas buvo ne taip. Kodėl ji šneka apie transfigūraciją? Mintyse paapmaudavęs, kad salėje nebėra maisto, kurį būtų galima valgyti ir taip išsisukti nuo nemalonios situacijos, nedrąsiai pažvelgė į profesorę Keit.
- Man ne jūsų pamokos nepatinka, - dar kartą pabandė paaiškinti. - O... Tiesiog.
Sakinys taip ir liko nebaigtas, tačiau ir vėl pasidarė liūdna, taigi Eion nutarė, kad neverta nė stengtis jį pabaigti.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Kovo 05, 2023, 07:43:24 pm
  Išgirdusi Eion klausimą moteris nusišypsojo.
- Kodėl manai, kad taip nebus? Savo pažadus aš visada ištesiu, - pasakė ji ir dar kartą nusišypsojo. - Ne, nejuokauju. Kodėl? Nes noriu tau ką nors padaryti gero. Jau tau tokio paaiškinimo neužtenka tada... Šiaip, - pasakė ir nusijuokė profesorė.
  Išgirdusi kitus Eion žodžius profesorės veidas iškart apniuko.
- Tau nepatinku aš, ar ne? - paklausė, tačiau atsakymą jau žinojo. Negi visas tas darbas nuėjo veltui? Negi aš be reikalo kentėjau tą čiaupą į galvą, stengiausi su juo kalbėtis? Pagalvojo Roma. Tikrai nemanė, kad visas praeitų metų darbas nueis perniek. Bent jau praeitų mokslo metų pabaigoje manė, kad tarp jų jau viskas neblogai, tačiau paaiškėjo, kad ji nieko nepasiekė. Gal aš tikrai nesugebu dirbti su vaikais? Gal kitais metais nebeturėčiau profesoriauti? Vėl leidosi į apmąstymus. Moteris tikrai buvo nusiminusi, nes manė, kad su vaikais dirbti dar kažkiek sugeba, kad ką nors su Eion pasiekė, bet paaiškėjo, kad taip nebuvo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Kovo 05, 2023, 08:09:29 pm
- Nes niekam niekada nerūpi, ko aš galbūt noriu, - liūdnai atsakė į klausimą. Negalvojo, kad Roma nesilaiko pažadų. Tiesiog neatrodė, kad gali ką nors nuoširdžiai žadėti jam. - Užtenka man tokio paaiškinimo.
Vis tiek buvo liūdna. Atrodė, kad visai neblogai prasidėjęs pokalbis virsta kažkokia katastrofa. O netrukus situacija dar pablogėjo. Ar profesorė Keit iš tiesų galvoja, kad Eion jos nemėgsta? Bet kodėl? Taip stengėsi elgtis draugiškai, o viskas buvo perniek. Ji nepatikėjo, kad jis gali būti geras. Akyse susikaupė ašaros, bet berniukas ryžosi - atsistojęs žengė prie profesorės ir ją apkabino. Nepaisė to, kad čia dar gali būti likusių mokinių, kurie vėliau būtinai šaipysis. Ne, dabar svarbiau buvo parodyti profesorei, kad ji iš tiesų yra gera.
- Man jūs patinkat, - vis dar laikydamas ją apkabinęs sumurmėjo Eion. Atrodė, kad niekada nepaleis profesorės. Nenorėjo to daryti, be to, pažvelgti į akis vis dėlto būtų pernelyg nejauku. - Man nepatinka ateities būrimas! Bet nenoriu, kad įsižeistumėte, nes tai jūsų dėstomas dalykas...
Argi profesorė Keit nesupranta esanti pati geriausia profesorė šitoje mokykloje? Kaip tai pasakyti, kad ji patikėtų? Bet kas gali tikėti mokiniu, kuris elgiasi tiesiog siaubingai?
- Jūs pati geriausia, - dar sumurmėjo Eion vis dar laikydamas apkabinęs profesorę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Kovo 16, 2023, 06:40:36 pm
- Man rūpi, - pasakė profesorė. Nemanė, kad jis ja patikės, tačiau manė, kad tai jam gal bent jau kiek vilties suteiks. Nenorėjo, kad jis manytų, kad daugiau gerų dalykų gyvenime tiesiog negali būti.
  Profesorė tikrai nemanė, kad viskas ką ji manė pasiekusi su Eion tebuvo iliuzija, tačiau paaiškėjo, kad ji labai klydo. Kad ir kaip nenorėjo tuo tikėti su realybe reikėjo susitaikyti.
  Vis dėlto netrukus Eion pasakė, kad ji jam patinka. Gal ne viskas taip blogai? Pagalvojo ji, tačiau kitas jo gestas leido tuo įsitikinti. Jis ją apkabino! Kai paskutinį kartą tą darė Romai pasirodė, kad dėl to jis pyko ant savęs.
- Ir tu man, - tyliai sušnabždėjo ir apglėbė jį rankomis. Tamsiaplaukei akyse pradėjo tvenktis ašaros, tačiau ji nenorėjo čia verki, todėl tik nepastebimas jas nusibraukė.
- Ačiū, - pasakė. - Be to, šiais metais ateities būtimo nebedėstysiu. Taip, greičiausiai tau nepatinka ir astronomija, tačiau tai man rūpi mažiausiai.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Kovo 22, 2023, 01:32:15 pm
Ar gali būti, kad tai tiesa? Jis iš tiesų rūpi profesorei, su kuria elgėsi itin bjauriai? Bet kaip taip gali būti? Kodėl? Žinoma, profesorė Keit yra tikrai gera, bet apie jį patį to tikrai nepasakysi. Tad kodėl? Kodėl kodėl kodėl? Kodėl jai rūpi?
- O kodėl jums rūpi? - nesusilaikęs paklausė. Norėjo dar pasitikslinti, ar jai rūpi tik jis, ar visi, bet šito nepaklausė. Norėjo bent akimirką pasijusti svarbus. Galbūt netgi svarbiausias.
Netrukus profesorė ne tik pasakė, kad irgi jį mėgsta (kas turbūt vis dėlto nebuvo tiesa, ar bent jau berniukas nebuvo pasiruošęs tuo patikėti), bet ir apglėbė jį rankomis. Buvo labai gera. Visai nepažįstamas jausmas, bet Eion jautėsi netikėtai gerai. Ar gali ši akimirka tęstis amžinai?
- Ačiū, profesore, - vos girdimai sumurmėjo klastuolis. Nenorėjo, kad ji suprastų, kaip jam smagu. Bet kartu norėjosi parodyti, kad nėra jau toks blogas, kaip kartais gali pasirodyti. Daugiau nieko nesakė. Bent jau iki to laiko, kai sužinojo, kad geriausia Hogvartso profesorė atsisakė kvailiausio dalyko. Žinoma, naujasis irgi nelabai įdomus ar naudingas, bet vis geriau nei ateities būrimas.
- Labai gerai, - pratarė vis dar nepaleisdamas profesorės. Tarsi norėjosi eiti į savo kambarį ir lovą, tačiau paimti ir išleisti profesorę iš glėbio buvo baisu.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Roma Keit Kovo 28, 2023, 08:57:41 pm
  Kitas klausimas tikrai nustebino, tačiau taip pat ir sutrikdė. Taip, Romai tai rūpėjo, tačiau kodėl ji nežinojo.
- Man rūpi, nes... Tiesą sakant, kodėl aš nežinau, tačiau man tai tikrai rūpi, - pasakė profesorė kiek tvirčiau nei šaukė mintys. Ne, ji nieko sakyti negalėjo, nes jai tikrai rūpėjo, tačiau kaip paaiškinti kodėl jei to pati nežino?
  Išgirdusi ačiū profesorė nusišypsojo, nors tiksliai net nežinojo už ką sulaukė tokios padėkos. Ar už tai, kad man rūpi, ar už tai, kad apsikabinau? Pagalvojo profesorė, tačiau šiais savo klausimais ji nenorėjo kvaršinti sau galvos ar gadinti tokios akimirkos, todėl tyliai tiesiog sėdėjo apglėbusi jį rankomis. Nieko nenorėjo keisti.
  Išgirdusi, kad labai gerai, jog ji nebedėsto ateities būrimo Roma nusijuokė ir pasakė:
- Taip, tikriausiai labai gerai. Esu tikra, kad daugeliui mokinių šis dalykas nepatiko, todėl jo dėstyti nebenorėjau. Paliksiu tai profesoriui, kuriam į tai nusispjaut.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Balandžio 05, 2023, 04:36:52 pm
Netrukus Eion gavo skaudžiai nusivilti. Jam labai reikėjo žinoti, kodėl kažkam rūpi. Tai buvo labai svarbu. Gal taip pavyktų atrasti ir daugiau žmonių, kuriems rūpi? Gal net pagerėtų gyvenimas. Deja, profesorė Keit į šį ypatingai svarbų klausimą atsakymo neturėjo. Ji nežinojo. Bet kaip taip gali būti? Argi profesorių darbas nėra žinoti viską?
- Gaila, kad nežinote, - nepavyko nuslėpti nusivylimo. Nenorėjo, kad ši profesorė liūdėtų, nors ir įtarė, kad tokia reakcija gali sugadinti jai nuotaiką. Bet ar tai rūpėjo jam pačiam? Vis dėlto taip, rūpėjo.
Galų gale išsprūdo profesorei Keit iš glėbio ir dabar susigėdo savo tokio silpnumo. Taip, jis buvo gerokai apdaužytas, bet tai nereiškė, kad reikia būti tokiu lepšiu.
- Aš ateisiu į jūsų pamokas, - kuo tvirčiau pratarė. Vos prieš metus pats sau tą pažadėjo su visai kitokiu tikslu - norėjo jas visas sugriauti. O dabar norėjo, kad ji jaustųsi gerai. Visai nebenorėjo būti tas bjaurus mokinys, kuris viską gadina. Ne, taip elgsis per kitų profesorių pamokas. Pavyzdžiui, Henderson ir Levinso.
- Manau, kad jūs padarysite astronomiją įdomią, - dar pridūrė nuleidęs akis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Isabelle Black Liepos 03, 2023, 06:25:01 pm
.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ikelas Garver Rugsėjo 05, 2023, 08:55:40 pm
  Ikelas labai norėjo valgyti. Buvo rugsėjo rytas. Paprastai pusryčių nevalgydavo, nes rytais valgyti tiesiog nenorėdavo, tačiau šiandien buvo tiesiog kitaip. Tad jis buvo čia, didžiojoje salėje. Sėdėjo prie Klastūnyno stalo.
  Iš stalo išlėkė vaiduoklis ir net jam kažką sumurmėjo. Pirmomis dienomis jis sutrikdavo ir galvojo, kad tai vienas iš klastuolių jam kuria tokias iliuzijas. Tiesa, taip manė visus praeitus metus. Tik šiais metais viskas pasikeitė, nes žiobarotyros pamokoje jis pamatė kitokį vaiduoklį. Vaiduoklį vaiką. O žiobarotyros pamokoje kerėti negalima, todėl buvo aišku, kad tai ne kokie nors pikti burtai.
  Ikelas įniko valgyti. Į lėkštę įsidėjo net keturis kiaušinius ir šiek tiek salotų. Jose buvo pomidorai, agurkai, ridikėliai, svogūnų laiškai ir salotos lapai. Šios salotos jam buvo pačios skaniausios. Jei kada ir valgydavo rytais tai lėkštėje visada jų atsirasdavo. Toks jau jis buvo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugsėjo 06, 2023, 04:50:25 pm
Nauji mokslo metai nusimatė labai šaunūs. Profesorius Levinsas ir toliau dirbo Hogvartse ir visada maloniai pasisveikindavo. Jau neblogai anglų kalbą mokantis Mulungu lengviau susiras draugų. Mokytis, žinoma, vis tiek sudėtinga, ypač dėl to, kad negali paliesti jokių daiktų. Vis tiek tikėjo, kad viskas bus tiesiog puiku.
Vieną gražų rytą atskrido į didžiąją salę. Vylėsi čia rasti draugų, nes su jais kol kas sekėsi sunkiai. Su Walgunu jau kurį laiką nebendravo, o prie profesorių stalo keliauti kiek drovėjosi. Taigi skraidžiojo aplink savo buvusio koledžo - Klastūnyno - stalą. Galiausiai pamatė tą patį berniuką, kurį netyčia išgąsdino žiobarotyros pamokos metu. Visai nenorėjo to daryti, todėl atėjo laikas atsiprašyti. Taigi vaiduoklis priskrido prie to berniuko. Sustojo kiek atokiau nuo jo ir pakibo prie pat žemės.
- Labas! - kaip visada itin "tyliai" pasisveikino. - Aš nenoriu... Gąsdinti! Atsiprašau!
To užteks, kad berniukas nurimtų, ar ne?
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ikelas Garver Rugsėjo 07, 2023, 04:17:06 pm
  Buvo labai skanu. Didžioji salė buvo viena geriausių vietų Hogvartse, o maistas buvo geriausias dalykas čia. Na, nebent po tam tikrų pamokų, tačiau tikrai ne visos įėjo į šį sąrašą.
  Berniukas išgirdo be galo garsų Labas. Puikiai žinojo kieno tai balsas ir ką daryti. Tai buvo tas blogasis vaiduoklis. Todėl jam reikėjo bėgti!
- Visi bėkit! Piktas vaiduoklis! - dėl visa ko įspėjo visus mokinius. Visos akys nukrypo į jį, tačiau Ikelas to nematė - dabar turėjo svarbesnių reikalų.
  Klastuolis staigiai užlipo ant suolo, kad būtų kiek aukščiau nei vaiduoklis ir jis negalėtų pasiekti Ikelo. Jis greitai žengė kelis žingsnius suolu ir jau norėjo nušokti, tačiau kojos kažkaip susipynė ir šis liuoktelėjo ant stalo. Tiesiai ant maisto.
- Ajajaj! - sušuko skausmo kupinu balsu. Dabar vaiduoklis jau nebe taip rūpėjo. Nors Ikelas žinojo, kad reikėtų bėgti, tačiau to nedarė - per daug skaudėjo. Todėl pabandė patikėti, kad vaiduoklis nepavojingas, bet nesisekė. Žinojo, kad reikia saugotis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugsėjo 12, 2023, 10:15:08 am
Tiesą sakant, toks berniuko elgesys kiek skaudino. Mulungu stengėsi būti draugiškas ir mandagus, bet šis vaikas jo kažkodėl labai bijojo. Tai buvo keista. Jis ne kokia kvaila mergaitė, kad bijotų draugiško vaiduoklio. Afrikietis stebėjo šaukiantį berniuką ir svarstė, ką reikėtų pasakyti.
- Aš nepiktas! - ištarė Mulungu ir, žinoma, tą padarė sau įprastu "tylumu". Kodėl šis berniukas nesupranta, kad jis nori draugauti? Žinoma, būtų galima keliauti ieškoti kitų draugų, bet pagavo azartas. O šitam europiečiui užlipus ant suolo vaiduoklis išsišiepė ir pakilo šiek tiek aukščiau. Galbūt pagaliau pavyks susidraugauti?
- Atsargiai! - dar garsiau nei paprastai riktelėjo Mulungu, kai berniukas kažkodėl sugalvojo įlipti į maistą. Taip keistai elgtis gali tik europiečiai. Gentyje maistas buvo saugomas ir gerbiamas.
- Kodėl... - pradėjo klausimą stengdamasis prisiminti tinkamus žodžius. - Kodėl negerbi maisto?! - galiausiai užbaigė.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ikelas Garver Rugsėjo 12, 2023, 07:28:16 pm
  Vaiduoklis riktelėjo, kad jis nepiktas. Bet kodėl tada žviegia kaip nežinia kas?! Pagalvojo klastuolis. Ne, šis vaiduoklis buvo labai keistas ir, žinoma, piktas. Ikelas jau nebuvo toks mažas, kad tikėtų akivaizdžiu melu.
- Ar tikrai? - pabandė sušukti tvirtai ir taip pat garsiai kaip pats vaiduoklis, tačiau neišėjo. Jo balsas virpėjo. Jis bijojo. O kaip galima nebijoti, kai tave nori papjauti vaiduoklis?!
  Skaudėjo. Atrodytų, kad maistas turėtų būti pakankamai minkštas, tačiau... Net nuo minkščiausios bulvių košės visame pasaulyje jam skaudėjo! O to maisto berniukas beveik nejautė. Bet puikiai suprato, kad užgriuvo ant lėkščių. Uoj, kaip gerai tą jautė!
  Tai, kad vaiduoklis pasakė atsargiai Ikelas jau buvo nuleidęs negirdomis, tačiau tai, kad jis mano, jog Ikelas negerbia maisto... Ne, to jau per daug! Pagalvojo.
- Ar tau atrodo, kad aš negerbiu maisto?! Dieve, aš bėgu nuo žiauraus ir pikto vaiduoklio, pargriūnu, o jis aiškina, kad negerbiu maisto! - pratrūko. Net nežinojo, kad tai gali. Tai, kad gresia didelis pavojus jam jau neberūpėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugsėjo 22, 2023, 09:54:08 pm
Klausimas sutrikdė. Negi šis berniukas iš tiesų galvoja, kad jis nori padaryti ką blogo? Mulungu spoksojo į vaiką ir galvojo, kaip čia geriausia pasakyti, kad nori tik gero.
- Draugas! - dar garsiau nei paprastai pareiškė afrikietis ir dar kartą plačiai nusišypsojo. - Draugas?
Ištiesė ranką taip parodydamas, kad mielai pasisveikintų tinkamai. Žinojo, kad šioje Europoje tai įprasta, tačiau vaiduoklišką plaštaką suimti ne taip jau ir paprasta. Bet berniukas privalo suprasti, kad Mulungu geras. Profesorius Levinsas puikiai tą žino.
- Aš nesu piktas! - dar suriko jis. Žodžio "žiaurus" nesuprato, bet iš to, kiek jau sužinojo apie šitą berniuką, suvokė, kad tai nereiškia nieko gero. Vis dėlto neigti esąs žiaurus nesiryžo. Galbūt tai būtų klaida, ir europietis pradėtų šaipytis. O Mulungu tiesiog norėjo būti jo draugas. Kaip visa tai paaiškinti šitam keistam vaikui?
- Aš... Tavo draugas! - dar kartą pabandė vaiduoklis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ikelas Garver Rugsėjo 23, 2023, 06:13:36 pm
  Ikelas atsistojo. Labai viską skaudėjo. Galvojo apie variantą nueiti į ligoninės sparną, tačiau paskui pagalvojo, kad ten vaiduokliui būtų ranka pasiekiamas, todėl nusprendė pirma atsikratyti šio parazito. Jam tai buvo svarbiau. Hm... Gal yra kokių purškalų nuo vaiduoklių? Labai praverstų... Ak, kad dabar būtų nors vienas iš gerųjų koledžų vaiduoklių ir padėtų... Kaip norėčiau sutikti Serą Nikolą ar Dručkį vienuolį... Galvojo. Nusprendė leisti sau pamąstyti. Gal čia ir dabar pavyktų sugalvoti gerą apsigynimo planą, tačiau į galvą niekas nešovė. Ikelas tik pagalvojo apie tai, kad apsiginti nuo vaiduoklių galėtų padėti apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius.
- Koks tu draugas?! - išrėkė visa gerkle. Rodos, net garsiau už patį vaiduoklį, tačiau dabar jis nepasivargino dar labiau išgąsdinti Ikelo savo garsesniu riaumojimu, todėl to garantuoti jis negalėjo.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugsėjo 26, 2023, 10:44:46 am
Keistas berniukas nutilo ir daugiau nieko nebesakė. Mulungu vis dar nesuprato, kodėl jis taip nepagarbiai elgiasi su maistu. Kaip ir to, kad gyvas mokinys aiškiai jo bijojo. Bet apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius sakė, kad jis nėra piktas. Tad kodėl šitas mokinys galvoja priešingai?
Netrukus europietis vėl kažką pasakė, tik šį kartą kažkodėl tą padarė labai jau garsiai. Mulungu sutrikęs žiūrėjo į jį ir šiek tiek atsitraukė. Gal taip šitas vaikas truputį nurims?
- Aš geras! - riktelėjo jis. - Paklausk... - to profesoriaus pavardė afrikiečiui buvo sudėtinga, bet, laimei, prisiminė jo vardą. - Paklausk Auris! Jis tau pasakys, kad aš nepiktas!
Niekaip nepasidarė aišku, kodėl šitas vaikas jo bijo. Tai gerokai skaudino - Mulungu norėjo susirasti draugų. Walgunas dabar už jį gerokai vyresnis, mat pats vaiduoklis taip ir liko dvylikos. Vadinasi, reikėjo naujo draugo, ir šis keistas berniukas tikrai galėjo juo būti. Taigi Mulungu vėl priskrido kiek arčiau ir plačiai šypsodamasis paklausė:
- Draugas?!
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ikelas Garver Spalio 05, 2023, 11:17:11 am
  Ikelas bijojo. Labai. O kaip galėjo nebijoti? Juk gresia labai siaubingas dalykas. Šviesiaplaukis tikrai nenustebtų, jei vaiduoklis sugalvotų jį numarint. O toks scenarijus greičiausiai ir buvo realiausias.
- Nelįsk prie manęs! - sušuko per visą salę. Nusprendė, kad geriausias variantas parodyti, kad yra stiprus. O vaiduoklio skiriamasis bruožas yra labai garsus kalbėjimas, todėl jis taip ir gąsdina, ar ne? Na, kad ir kaip bebūtų, ir Ikelas pabandė jį išgąsdinti savo garsumu. Gal ir nebuvo taip nuostabiai, kaip sugeba žiaurusis vaiduoklis, tačiau vis tiek buvo neblogai. O į vaiduoklio melavimus apie kažkokį draugą Ikelas nekreipė dėmesio.
- Atstok nuo manęs vieną kartą! Kodėl tu mane pasirinkai?! Kuo aš užkliuvau?! KUO?! - sugriaudėjo per salę baimės kupinomis akimis.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Madaline Darling Spalio 09, 2023, 10:33:31 pm
Madeline tvirtu žingsniu nulipo nuo pakylos, kur ką tik jos gyvenimo Hogvartse likimas buvo nuspręstas paskirstymo kepurės. Ji kaip maišyto kraujo burtininkė iš burtininko tėčio jau viską žinojo apie mokyklos koledžus. Jos tvirtą žingsnį skatino mintis, kaip jos tėtis apsidžiaugs sužinojęs, jog jo dukra pateko į tą patį koledžą, kuriame mokėsi ir jis. Ji stengėsi neprisileisti minčių apie tai, jog visgi augo žiobariškame pasaulį, o apie magiškąjį sužinojo tik šiek tiek paaugusi. Ji staiga prisiminė tėčio pasakotas istorijas apie geriausius mokyklos laikus, kurie prabėgo būtent Klastūnyne. Tačiau jos neapleido ir mamos perspėjimas būti atsargiai, o pakliuvus į Klastūnyne nepulti pasakoti apie jos žiobarišką pusę. Madeline atsisėdo prie bendro stalo, kur jos mintis išblaškė besišypsantys veidai, tiesiantys rankas susipažinti. Ji stengėsi trumai pakalbėti su kiekvienu bei tikėjosi neužmiršti nei vieno prisistatančio vardo. Visi šiek tiek nurimo, o kepurė baigė skirstyti pirmakursius į koledžus. Ji prisistatė visiems naujai paskirstiems koledžo draugams, su jais pasidžiaugė pradžia Hogvartse. Pirmosios dienos iškilmių pabaigoje Madeline jau pasivijo visos dienos nuovargis, tad viskas apie ką ji galėjo galvoti buvo naujas kambarys bei apie lovos patalus jame. Tačiau net ir per šį nuovargį ji suprato, jog jos nuotykis magijos pasaulyje tik prasideda ir jis dar atneš daug netikėtumų.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mulungu Kinyonga Spalio 13, 2023, 06:14:59 am
Tokia reakcija gerokai skaudino. Mulungu suprato esąs miręs, bet jis nebuvo vienintelis vaiduoklis Hogvartse. Ar šitas berniukas bijo ir kitų? Mielai būtų to paklausęs, bet, visų pirma, toks sakinys angliškai skamba labai sudėtingai, be to, bijantis vaikas kažin ar jam pateiktų normalų atsakymą.
- Kodėl tu taip rėki?! - nė kiek ne tyliau už tą berniuką paklausė Mulungu. Jis nepastebėdavo, kad šneka itin garsiai, tačiau štai šio mokinio rėkimas netgi labai aiškiai pastebimas. Vis tik situacija atrodė visai be išeities. Akivaizdu, kad šis berniukas draugu netaps, ir Mulungu jau galvojo pasiduoti. Bet dar vienas klausimas, jeigu tik jį gerai suprato, vėlgi gerokai įskaudino ir netgi įžeidė.
- Aš draugas! - ir vėl pakartojo vaiduoklis ir susimąstė. Bandė prisiminti vieną žodį anglų kalba. Gana ilgai tvyrojo tyla, bet galiausiai jis pridūrė: - Kodėl tu manęs taip bijai? Ką aš padariau?!
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ikelas Garver Spalio 13, 2023, 01:49:13 pm
  Vaiduoklio klausimas tikrai privertė nustebti. Kaip jis, po velnių, nesuvokia?! Rėkė, tik šįkart mintyse.
- Kad tu pats rėki! Kaip man kitaip ką nors pasakyti, jog tu išgirstum?! Tu net kalbi garsiau už mano rėkimą! PATS UŽTILK! - viską ištarė gana garsiai, tačiau pskutinius žodžius ypač. Su laiku įprasiu rėkaut. Pagalvojo autistas ir nusišypsojo, tačiau visgi tikėjosi, kad šis susidūrimas su vaiduokliu bus paskutinis. Nors ir giliai širdyje žinojo, kad turbūt viskas pasisuks kitaip.
- Juk jūs su žiobarotyros profesoriumi einate išvien! Ir nesvarbu, kad jis tikina kitaip! Aš jau nebe mažas ir viską žinau! - rėkė. Ir kaip tas vaiduoklis, po velnių, vis dar bando mane įtikinti kitaip?! Juk matosi, kad aš viską žinau! Viską! Pagalvojo šviesiaplaukis. Nežinojo ką reikės daryti su vaiduokliu, tačiau buvo tikras, kad be kovos nemirs.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Mulungu Kinyonga Spalio 17, 2023, 06:14:40 pm
Kažkodėl berniukas ir toliau rėkė, tad šypsena sutrikdė. Šio mokinio Mulungu visai nesuprato. Tai stebino, nes paprastai nesuprantamos ir kiek gąsdinančios buvo mergaitės. O gal ir šis berniukas yra mergaitė? Vaiduoklis sklandė aplink stalą ir apie kažką mąstė. Tiksliau, galvojo, ar turėtų klausti, kaip čia viskas yra iš tiesų. Vis tik nutarė, kad tai būtų pernelyg nemandagu.
Ką tas vaikas kalbėjo apie žiobarotyros profesorių, Mulungu ne visai suprato. Nustebęs žiūrėjo į jį ir tikėjosi kada nors ką nors suprasti. Bet kas vis dėlto čia vyksta? Juk jis tikrai nenorėjo gąsdinti nei šito, nei bet kurio kito mokinio.
- Aš draugas! - dar kartą informavo Mulungu, bet jau pradėjo netekti vilties. Buvo labai liūdna, tačiau akivaizdu, kad šis vaikas nenusiteikęs pasiduoti. Mulungu nežinojo, ką jam daryti toliau. Turbūt reikėjo tiesiog palikti šitą berniuką ramybėje ir skristi sau. Kad ir kaip skaudu, afrikietis galiausiai pasidavė.
- Aš draugas, - dar kartą pakartojo, šį kartą gal netgi šiek tiek tyliau. Daugiau nieko nesakęs ir nelaukęs keisto mokinio atsakymo ar kitokios reakcijos vaiduoklis paliko didžiąją salę. Jam reikėjo pabūti vienam.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Ikelas Garver Spalio 30, 2023, 11:54:54 am
- Koks tu draugas?! Ar draugai nori kitus nužudyti?! Joks tu ne draugas! - šaukė. Norėjo, kad vaiduoklis nuo jo atsikabintų ir jam nebegrėstų toks didelis pavojus, tačiau kaip tą pasiekti?
  Paskui vaiduoklis, rodos, nusiminė ir pradėjo skristi durų link. Ikelui jo pasidarė šiek tiek gaila, nors dar prieš minutę galėjo prisiekti, kad dėl vaiduoklio kaltės jam tuoj bus galas. Tačiau dabar jau visai pasimetė. Iš kur žinoti, ar jis geras, ar ne, jei vienu metu ir nori būti draugu bei atrodo liūdnas, ir nori jį nužudyti?! Kaip Ikelui tą išsiaiškinti?!
  Vaiduoklis liūdnas išsklendė, tačiau Ikelas dar kiek laiko padelsė. Kadangi nebuvo tikras, kurioje pusėje Mulungu iš tiesų, jis dar kiek pavalgė, kad įsitikintų, jog vaiduoklis netykoja už kampo. O tada taip pat išėjo iš didžiosios salės ir patraukė koridoriais.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 27, 2023, 05:19:02 pm
Čiaupas gulėjo ant stalo. Tai buvo čiaupas iš Kings Kroso stoties tualeto ir dabar laukė, kada galės susipažinti su profesorės Keit galva. Šalia jo ant suolo sėdėjo penktą kursą pradedantis klastuolis Eion. Jis varstė Garbingąjį stalą akimis ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ten nemato būsimosios čiaupo draugės. Negi ji sugalvojo išeiti iš darbo? Tai, žinoma, nebūtų blogai, bet ką daryti su čiaupu? Galėtų supažindinti su profesoriaus Levinso galva (nemėgstama plikė prie Garbingojo stalo tiesiog degino akis), bet neketino per jo pamokas šakotis. Iš viso galvojo jų nė nelankyti. Žinoma, galės parvežti į stotį, bet tai nutiks tik prieš Kalėdas. Ką gi, teks pasilaikyti sau.
Paskirstymas pagaliau baigėsi, ir Eion ketino atsistoti ir eiti sau. Vis dėlto vėl žvilgtelėjęs į mokytojų stalą pamatė ten... Erką? Ką ji čia veikia? Negali būti, kad tokia kvaila mergiotė tapo profesore. Žinoma, tvarkaraščio teks palaukti iki rytojaus, bet viena aišku - į jos pamokas Eion nė už ką neis. Nors... Gal vis dėlto čiaupui bus ką veikti? Lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsenėlė. Taip taip, šie mokslo metai nebus lengvi, bet... Na, jis ilgai netruks. Greit parodys Erkai, kad jai Hogvartse ne vieta, ir tada galės mokytis. Nebent Auris, žinoma, perlenkė lazdą. Šiaip ar taip, kai tau penkiolika, neturėtum priiminėti viso gyvenimo sprendimų, ar ne? Nors jis taip ir nesakė. Et, Eion jau nebežinojo, ką tiksliai Auris kalbėjo.
Galų gale klastuolis kiek užkando ir atsistojo. Pasiėmė čiaupą ir pasistengęs išsmukti iš salės anksčiau nei gauja pirmakursių nužingsniavo bendrojo kambario link.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eliotas Llewellyn Gruodžio 01, 2023, 04:21:43 am
Traukinys kaip traukinys, kelionė nepasirodė esanti labai jau ypatinga. Tuo labiau, kad tasai Hestijas buvo kažkoks keistas. Bet jau po to... Eliotas buvo tiesiog susižavėjęs. Su juo ir Oliveriu į valtelę atsisėdo kažkokios dvi nedrąsios mergaitės. Su jomis energingas berniukas nekalbėjo, tačiau broliui dėstė visus įmanomus įspūdžius. Artėjanti Hogvartso pilis atrodė kaip iš pasakos. Ar gali būti, kad jie pagaliau čia atvyko.
- Bus nuostabu! Jau visai netrukus pamatysime Aurį, prasidės pamokos. Mums čia tikrai patiks! Tu tik nesijaudink, - kalbėjo Oliveriui.
Pagaliau patekęs į pilį tiek sukiojo galvą norėdamas viską pamatyti, kad, atrodė, ji tuoj nukris. Bet to Eliotas nepaisė - čia buvo pernelyg įdomu ir įspūdinga. Būtinai parašys mamai ir tėčiui, kad Hogvartsas yra dar puikesnis nei jis visada įsivaizdavo. O ir didžioji salė apstulbino. Taip sužavėjo, kad būsimas pirmakursis netgi pamiršo susirasti Aurį. Ne, jis spoksojo į dangų, į penkis ilgus stalus ir bandė atspėti, prie kurio reikės sėsti jam. Vylėsi, kad Oliveris pateks į tą patį koledžą. Taip būtų smagiau, o ir broliui drąsiau.
Prieš Llewellyn dvynius pakvietė nemažai pirmakursių, ir Eliotas netruko įsidėmėti, kuris stalas kuriam koledžui priklauso. Labiausiai akys krypo į žaliai sidabrinį - mamos ir tėčio koledžo stalą. Jam, žinoma, svarbiausia buvo čia atsidurti, bet jeigu jau reikėtų rinktis, rinktųsi Klastūnyną.
Pagaliau kažkokia profesorė pakvietė Eliotą, ir jis išdidžiai bei visai nesijaudindamas (taip ir nesuprato, ko visi kiti taip bijo) nužygiavo prie kepurės. Ji užsmuko ant akių, o galvoje iš karto nuaidėjo balselis: gudrumo tau netrūksta, taip pat ir ambicijų. Taaaaip, matau, kur tu puikiai pritapsi.
- KLASTŪNYNAS! - nuaidėjo per visą salę, ir berniukas plačiai šypsodamasis padavė kepurę tai profesorei ir nužingsniavo jį sveikinančio stalo link.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 01, 2023, 04:36:43 am
Su Hestiju Eliotas draugais netaps, bet jų brolis susiras visą krūvą. O štai Oliveris liks vienas. Tuo dar kartą įsitikino, kai visi pirmakursiai sulipo į valteles. Daugelis jų nedrąsiai šnekučiavosi, tačiau dvyniai ir dvi mergaitės, atsidūrusios jų valtelėje, nesikalbėjo. Tik Eliotas visą kelią stengėsi raminti. Už tai Oliveris buvo labai dėkingas. Nepaisant to, kad broliui nelabai sekėsi, Oliveris džiaugėsi turėdamas jį šalia. Spoksojo į artėjančią pilį ir stengėsi per daug nesijaudinti ir negalvoti. Bet kad jau buvo pasiilgęs mamos ir tėčio. Norėjo šį vakarą kartu ką nors nupiešti. Bet tėtis toli...
Pilis buvo įspūdinga, o vidus - tiesiog pasakiškas. Ir, svarbiausia, erdvės atrodė labai didelės. Tai paskatino galvoti, kad čia bus lengviau nei lengva pasiklysti. Oliveris vis rijo ir rijo seilę, bet nuo to nepasidarė geriau. Viskas buvo pernelyg baisu. Ir, žinoma, liūdna.
Didžioji salė buvo tikrai graži, ir berniukas neabejojo kada nors ją pamėgsiantis. Bet kol kas grožį nustelbė jaudulys. Kiek džiaugėsi, kad aplinkui esantys vaikai taip pat aiškiai jaudinosi. Pirmai pakviestai mergaitei tiesiog kojos linko. Vadinasi, jis jaudindamasis nesielgia kaip kvailys ar mažvaikis.
Eliotą pakvietė anksčiau už jį, ir kepurė ilgai negalvojusi paskyrė jį į Klastūnyną. Tai nudžiugino - būtent ten mokėsi mama ir tėtis. Kaip tik į tą koledžą norėjo patekti ir po brolio pakviestas Oliveris. Netrukus jis jau sėdėjo ant kėdės su per didele kepure ant galvos. Ji priminė tas, kurias jie norėjo įsigyti Malkin parduotuvėje, bet netrukus mintis nutraukė galvoje pasigirdę žodžiai. Esi kitoks nei tavo brolis, ar ne? Pasiruošęs aukotis dėl kitų. Tai netrūksta kilnumo. O kaip yra su drąsa, ką? Ar tiktum į Grifų Gūžtą? Tokie žodžiai paskatino galvoti, kad jį atskirs nuo brolio. Apėmė siaubinga baimė, ir Oliveris, atrodė, tuoj tuoj apsiverks. Panašu, kad kepurė tą suprato. Nenori būti atskirtas nuo brolio? Ar esi dėl to tikras? Tu turi potencialo, bet tau reikia nuo jo atsiskirti. Na, bet jei taip nori...
- KLASTŪNYNAS!
Oliveris lengviau atsikvėpė. Linkstančiomis kojomis patraukė prie reikiamo stalo ir atsisėdęs šalia dvynio jį apkabino. Žinodamas, kad jie bus kartu, iš karto pasijuto geriau. Nors tai, žinoma, nereiškė, kad mamos ir tėčio ilgesys kur nors išnyko.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Eliotas Llewellyn Gruodžio 01, 2023, 05:07:31 am
Iš karto po Elioto atėjo Oliverio eilė. Berniukas smalsiai stebėjo brolį ir laukė, kada jis bus paskirtas į koledžą. Neabejojo, kad jau netrukus jie bus kartu ir galės plepėdami ragauti visą maistą. O jo čia tikrai neturėtų trūkti, nors kol kas stalas buvo tuščias.
Atrodė, kad kepurė galvoja gerokai ilgiau nei rinkdama koledžą jam. Tai šiek tiek trikdė. Juk jie dvyniai, tad turi būti vienodi. Argi neakivaizdu, kad Oliveris turi būti paskirtas ten pat, kur ir jis? Bet ne, kažkodėl kepurei reikėjo laiko pamąstyti, nors galvojanti kepurė vis dar skambėjo itin keistai. Pagaliau ji sušuko koledžą, kuris, laimei, buvo Klastūnynas. Eliotas garsiai plojo ir taip pat apkabino atsisėdusį brolį. Jiems bus ypatingai smagu. Jau norėjosi palikti salę ir keliauti visko tyrinėti, bet netrukus pasibaigęs skirstymas ir atsiradęs maistas paskatino pasilikti.
- Kaip manai, kas skaniausia? - paklausė Oliverio nuomonės Eliotas, bet įsidėjo visko, ką tik galėjo pasiekti. Prisikimšo pilną burną ir toliau krovė maistą į lėkštę. Jautėsi tiesiog puikiai. - Man čia patinka, - šiaip ne taip ištarė ir jau po kelių akimirkų kibo į atsiradusius desertus. Vyšnių pyragas buvo tiesiog puikus, ir Eliotas jau nekantravo, kada galės jo vėl paragauti.
- Dar ko nors nori? - paklausė Oliverio ir šiaip ne taip atsistojo. Pilvas, regis, tuoj sprogs, bet pirmakursis vis tiek norėjo eiti ieškoti savo miegamojo. Deja, netrukus prefektas pakvietė sekti jį. Eliotas suraukė nosį. Eiti paskui viską žinantį vyresnį mokinį ne taip įdomu kaip ieškoti pačiam. Vis dėlto nuovargis ir noras greičiau pasiekti lovą neleido sprukti.
- Eime? - dar paklausė Oliverio ir kartu su kitais Klastūnyno pirmakursiais paliko didžiąją salę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 01, 2023, 06:57:04 am
Tai, kad Eliotas jį apkabino, buvo geriausia iš visko, kas šiandien nutiko. Reikėjo artumo ir žinojimo, kad brolis myli. Taigi nors ir toliau labai ilgėjosi namų ir šeimos narių, Oliveris pasijuto šiek tiek geriau.
Atsiradęs maistas sudomino, bet nuomonės tuo klausimu neturėjo. Neįsivaizdavo, kas galėtų būti skanu, tad į Elioto klausimą tik gūžtelėjo pečiais. Įsidėjo suprantamiausių patiekalų ir ramiai šlamštė. Aplinkui vyraujantis šurmulys, emocijų kiekis, maistas ir nuovargis vertė norėti miego. Oliveris beveik snaudė prie stalo ir nė nepastebėjo, kaip atsirado desertai. Jų ir nebūtų ragavęs - prisikirto tiek, kad niekas nebūtų tilpę. Išgirdo Elioto klausimą, tačiau tik papurtė galvą. Atrodė, kad daugiau niekada nebevalgys. Tuo labiau, kad mamos gamintas maistas vis tiek skanesnis.
- Kur mums reikia eiti? - jau visai apsnūdęs paklausė, kai vyresnis mokinys pakvietė jį sekti. Žinoma, Oliveris suprato, kad čia jie nemiegos, bet, tiesą sakant, mielai būtų kaip tik tą ir padaręs. Vis dėlto prisivertė atsistoti ir susirasti Elioto ranką. Žingsniuojant tokioje didelėje ir nepažįstamoje pilyje jam reikėjo ko nors, kas palaikytų. Kadangi ir mama, ir tėtis buvo nepakeliamai toli, to vaidmens teks imtis Eliotui.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Sandrita Kemsley Sausio 07, 2024, 10:07:09 pm
Mergina vardu Sandrita  pravėrė didžiąsias salės duris. Oo..vau.. kiek čia daug erdvės.. Klastūnyno stalas.. grifai.. varno nagas.. o, štai. Be emocijų ji prisėdo ant kėdės, esančios arčiausiai garbingojo stalo.  Pasižiūrėjus į stalus ji suabejojo ties kuriuo ją priskirs... Atėjo laikas paskirstimui, su nekantrumu ir baime akyse ji laukė... ir ŠTAI- ji klastūnyne, su laime ir užsidegimu pribėgo prie Klastūnyno stalo, prisėdo ir pradėjo iškart pažindintis su būsimais draugais.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Linėja Roberts Sausio 13, 2024, 11:36:27 am
Linėja kartu pirmakursiais įžengė į didžiąją salę. Buvo labai smalsu pamatyti Hogvartsą gyvai. Apie jį vienuolikmetė daug girdėjo. Hogvartsas pasirodė esąs didesnis nei ji įsivaizdavo. Toks didingas, paslaptingas. Ir kelionė buvo įdomi. Tiek važiavimas traukiniu, tiek plaukimas valtimi.
Didžiojoje salėje pakėlusi akis į lubas Linėja aiktelėjo. Jos atrodė įspūdingai. Bet dabar mergaitė žiūrėjo ne į lubas, o į naujuosius mokyklos mokinius, kuriems vieniems po kito buvo užmaukšlinama sena juoda kepurė, paskirianti į koledžą. Kai tamsiaplaukė atsisėdo ant kėdės, kepurė, regis, šiek tiek pamąstė. O tada sušuko:
- Klastūnynas!
Linėja nulėkė prie klastuolių stalo. Visi jai plojo, sveikino ją. Mergaitė jautėsi drąsiai. Tik šiek tiek mintys nukrypdavo prie klausimo, ar čia bus vaikų, kurie mėgsta dainuoti bei groja kokiais nors muzikos instrumentais.
Po šventinės vakarienės kartu su kitais klastuoliais Roberts paliko didžiąją salę.
Antraštė: Ats: Klastūnyno stalas
Parašė: Miriam Llewellyn Kovo 01, 2024, 06:06:58 am
Vos išlipus iš traukinio teko susidurti su gąsdinančia tiesa - pirmakursiai į pilį vyko atskirai nu vyresnių mokinių. Kitaip sakant, sėdėdama valtelėje Miriam brolių nematė. Šalia sėdinti mergaitė bandė ją kalbinti, bet jaunoji Llewellyn teištarė kokius du žodžius, tad netrukus stojo tyla. Miriam jaudindamasi žvalgėsi aplinkui. Buvo gražu, taip, bet jai vis tiek reikėjo Elioto ir Oliverio.
Pagaliau atplaukus į pilį pritrenkė jos dydis. Taip, dvyniai nemažai ką papasakojo, bet pamatyti viską savo akimis vis tiek buvo visai kas kita. Miriam apstulbusi stebėjo pilį ir jos bokštelius. Sekė paskui kitus mokinius, nors mielai būtų likusi lauke. Dar norėjo pasižvalgyti.
Jau visai netrukus būrelis vienuolikmečių suėjo į didžiąją salę. Miriam žinojo, kaip vyksta paskirstymas, tad kiek aprimusi laukė savo eilės. Kai kuriuos mokinius kepurė paskirdavo iš karto, kitiems tekdavo luktelėti. Išgirdusi, kad mokinys pateko į Klastūnyną, vylėsi, kad jis taps jos bendrakoledžiu.
- Miriam Llewellyn! - sušuko kažkokia profesorė, ir mergaitė nedrąsiai žengė iš likusio būrelio. Vos atsisėdo ant kėdės, kepurė užsmuko jai ant akių.
- Dar viena Llewellyn, ar ne? - tyliai paklausė kepurė. Mergaitė nustebo, bet niekaip nereagavo. Nebuvo tikra, ar turėtų atsakinėti kepurei. - Puikiai matau, kur tu tinki, - dar ištarė drabužis ir garsiai suriko: - KLASTŪNYNAS!
Gerokai nurimusi Miriam nusiėmė kepurę ir nužingsniavo prie džiūgaujančio stalo. Atsisėdo šalia Oliverio ir jį apkabinusi pasijuto beveik kaip namie. Netrukus kibo valgyti, o vakarienei pasibaigus su kitais pirmakursiais išsekė paskui prefektą ir nužygiavo į miegamąjį.