Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Sara Corbin Sausio 31, 2016, 10:06:04 pm
-
Kampelis skirtas visų koledžų ir visų kursų moksleiviams. Jis randasi prie seno ąžuolo, kuris auga ežero pakrantėje. Prie ąžuolo tylu ir ramu tad gali pabūti su savimi ir pasimiršti visas bėdas. Gal būt net rasi kada draugą? Kas ten žino. Beje ąžuolo kamiene išraižyta Tikėk savimi! Tikėk savo gebėjimais! Be kuklaus, bet protingo pasitikėjimo savo jėgomis Tu nebūsi sėkmingas/sėkminga ar laimingas/laiminga. Būk savimi ir pasitikėk savo jėgomis.
Sara visad ten būna. Jai patinka gamta ir tyla. Žinoma kartkartėmis pro vietą pralekia kokie vaikėzai, bet tai ilgai netrunka. Vis dėl to medis gydo ir ramina ją. Raudonplaukė nėra linkusi bendrauti ar ieškoti draugų, bet bendraminčiai visad praverčia sunkiu metu.
(Temoje rašome būtojo kartinio laiko 3 asmeniu (t.y. Sara mėgo medžiu. Sedrikas sėdėjo.) Stenkitės bendrauti vieni su kitais. (t.y klausti klausimo. pvz -Kuo tu vardu, ką veiki ir pn.) Stenkitės nedaryti gramatinių klaidų! Gerbkite vieni kitus ir viena iš pagrindinių taisyklių nekalbėkite už kitus (t.y pvz tu rašai apie savo veikėją (pvz Tomą) ir staiga pradedi rašyti, kad (pvz Sara) tau kažką sako. Rašote tik už save, o ne už kitus))
-
Sydney išbėgo iš Hogvartso pilies pilnomis ašarų akimis. Ji visuomet buvo drovi mergaitė, taigi atvykus į šią burtininkų mokyklą jai buvo ypač sunku susirasti draugų.
Namuose ji labai mėgo rašyti dienoraštį, tačiau čia ji niekaip nerado sau vietos, kur galėtų pabūti viena, nieko netrukdoma, su savo mintimis.
Pribėgus ežero pakrantę Sydney pamatė augantį didžiulį ažuolą. Nežinia kas apie šia vietą mergaitei priminė namus. Ji nedvejodama priėjo arčiau medžio ir pradėjo jį apžiūrinėti. Ant ąžuolo kamieno buvo išraižyti žodžiai apie pasitikėjimą savimi. Sydney apie tai niekada ankščiau nebuvo susimąsčiusi. Galbūt viskas, ko jai reikia - tai truputis tikėjimo savo gebėjimais.
Sydney prisėdo po ąžuolu ir išsitraukė iš užančio rudą odiniu viršeliu užrašų knygutę. Ją gavo kaip dovaną nuo tėvų po to, kai gavo laišką iš Hogvartso. Knygelė buvo dar tuščia, taigi Sydney atsivertė pirmąjį puslapį ir pradėjo pieštuku jį marginti, per vidutį užrašiusi: Sydney Rain nuosavybė. Dienoraštis/Sapnoraštis.
-
Lemon pamažu tapsėjo savo storapadžiais sportbačiais ir klausėsi su tyla sumišusio tylaus ėjimo garso simfonijos. Rankose ji atsargiai laikė labai keistą, nematytą daiktą. Atrodo, tyla ir menkas tapsėjimo garsas būtų ją užliūliavęs, tačiau ji pastebėjo kelionės tikslą - už kelių pėdų nuo jos stovėjo storakamienis, tvirtas ir nepalaužiamas ąžuolas.
Stiprus ir tvirtas. Stiprybė ir galia, mąstė mergaitė, atsargiai liesais pirštais braukdama per šiurkščią medžio drevę. Viskas, ko reikia teisiam pasauliui, yra stiprybė ir galia.
Apsižiūrėdama sau už nugaros, ar nepamatys tos mergaitės, su kuria darys tą namų darbą, Citrina akivaizdžiai nuliūdo ir pabandė susirasti veiklos, kol mergina nepasirodys.
-
10 minučių vėluodama, tamsiaplaukė tiesiog atlėkė į sutartą susitikimo vietą, viena ranka prilaikydama savo kuprinėlę, jog šioji nenuslystų jai nuo peties. Jau kelias dienas ji ruošėsi tvarkyti, ar mesti kuprinę lauk, nes viena iš petnešų buvo nutrūkusi(žinoma, tai Arethos kaltė) ir begalo nepatogu su savimi visur tąsytis sunkenybių pilną maišą, kai visas krūvis krinta ant vieno peties. Nuo ežero pakrantės ji tolumoje matė siluetą, kas jos spėjimu ir buvo mergaitė, vardu Lemon. -Gan keistas vardas pagalvojo klastuolė, pati palinksėdama galva, lyg pritardama savo vidiniam balsui galvoje.
-Sveika, tikiuosi nepriverčiau tavęs labai ilgai laukti,-tarstelėjo,-aš Aretha, jei netyčia nežinai ar primiršai,-šyptelėjo mergaitė.
-
-Viskas gerai,-šyptelėjo mergaitė Arethai.-Tavo gražus vardas. Taaip, buvau primiršusi. Žodžiu, tu gali mane vadinti Citrina, tai mano vardo vertimas į lietuvių kalbą.
Juk mes ja čia kalbame, dingtelėjo Lemon ir atsisėdo ant vešlios žolytės. Rizikavo žaliai sutepti mėlynus šortus, tačiau tai jai dabar buvo nei motais, nei paraliais.
-Svarbiausia atlikti transfigūracijos namų darbus,-šyptelėjo mergaitė-citrina ir papešiojo citrinų spalvos plaukų sruogą. Atsirėmusi rankomis į kelius, nes juos apsikabinus nepatogu dirbti, pirmakursė atkakliai saugojo tą daiktą. Jis, akivaizdu, buvo stiklinis, tad jį suspaudus kažkam skaudėtų.
Seth išdidžiai tą daiktą laikė rankose ir bandė prisiminti du būdus, kaip pakeisti daiktą ir apdumti akis. Pastarasis lengvesnis, negu koncentracija, meditacija ir galios, tad mergaitė ir pateiks šį būdą - pavers stiklių kitu daiktu.
-
-Ačiū, tavo vardas taip pat gražus. Iš tiesų maniau jis keistas, bet lietuviškai skamba gražiai. Taip. Labai gražiai,- pati nežinodama kodėl labai susijaudinusiai išbėrė mergaitė.
Pasekusi Lemon pavyzdžiu, ji atsisėdo prieš ją ant neseniai pradėjusios augti žolės. Tamsiaplaukė galėjo matyti jos kolegės tvirtai suspaustą neaiškų daiktą. -Tikriausiai tai daiktas kurį ji kerės pagalvojo. Pasipūtėliška šypsena pasirodė Arethos veide, kai ši prisiminė savo sugalvotą klastą. Priežastis kodėl ji vėlavo ateiti buvo ta, jog per ilgai užtruko bandydama užkerėti paprastą medžio šakelę, tam, kad apdūmtų švilpiukei akis.
-Štai, gal gali palaikyti mano burtų lazdelę? Bijau ją sulaižyti, kol kuisiuosi kuprinėje,- ji atkišo mergaitei medžio šakelę, kuri buvo užkerėta taip, kad būtent tik Citrina matytų ten esant burtų lazdelę.
-
- Žinoma, - šyptelėjo mergaitė ir vaidino, kad nepastebėjo Arethos šlykštaus veido, like ugh. Sąžiningai paėmusi lazdelę, kuri kol kas tikrai atrodė kaip lazdelė, Lemon staiga pajuto jos grublėtą ir nelygų paviršių. Ahaa, aš irgi galiu pažaisti tą žaidimą. Kol Aretha jos nematė, švilpiukė atsargiai nurideno stiklinį kamuolėlį sau už nugaros ir tikėjosi, kad jos tai nenuvils.
- Hm, - puse lūpų klastingai šyptelėjo mergaitė, ir jai tai tiktai turėjo pavykti. Demonstratyviai apsisukusi, mergaitė atrėmė liaunų pirštų galiukus į grublėtą medžio paviršių ir numetė lazdelę. Staiga ji pastebėjo, kad burtai pavyko ir netoliese ganėsi anglies juodumo kranklys. - Oi, atleisk. Tikiuosi, burtų lazdelė nelūžo, - pašaipiai suprunkštė švilpiukė ir skubėjo pataisyti padėtį. - O, pažiūrėk! Ten corvus corax. Pažiūrėk, gali man jį sugauti? Aš pasaugosiu tavo burtų lazdelę.
Kranklys buvo ir ramus, ir neramus kartu, tad tikra paukščių žinovė (kaip Citrina) galėjo atskirti, kuris kranklys tikras, kuris ne. Pirmakursės lūpų kamputis pakilo viršun, tačiau greit nusileido ir ji pasistengė atrodyti susirūpinusi.
-Žiūrėk, tas kranklys labai gražus ir man jo reikia, seniai apie tokį svajojau. Taip pat svajojau ir apie sialia, tačiau šiose vietose jų tikrai nėra,-pasistengė per padirbtą susirūpinusią miną šyptelėti mergaitė ir dirbtinai kostelėjo. Turėtų pavykti.
-
-Taip ir maniau, jog pavyks mintyse džiūgavo klastuolė, bet realiai veidas buvo lygus, lygus, be jokių emocijų. Iš pradžių manė, jog jos akių dūmimas pavyko puikiai, bent jau taip atrodė, bet kolegei sulaužius lazdelę, ši suraukė antakius iš nepasitenkinimo.
Pasilenkdama į šoną, taip, kad matytų vaizdą Lemon už nugaros, ji išvydo tikrų tikriausią kranklį. -Galiu duot galvą kirst, jog tai net ne paukštis. Ji tik bando mane apmauti Nepaisant to, ji atsistojo ir pažvelgusi į sėdinčią mergaitę tarė:
-Aš su mielu noru pagausiu tau tavo paukštį,-nusišypsojusi dirbtine šypsena, ji patyliukais patraukė link juodo kranklio. -Jei ji būtų sulaužiusi mano tikrąją lazdelę, aš pradanginčiau tą jos mylimą paukštį visam laikui Tokios ir dar žiauresnės mintys sukosi tamsiaplaukės galvoje.
Nerodydama per didelio susidomėjimo, ji griebė paukštį, bet rankos nieko neužčiuopė. Kelis kartus pabraukusi ranka per vietą kur jis turėtų būti, Aretha pamatė nediduką rutuliuką iš stiklo.
-Tas paukštis iš tikrųjų atrodė tikroviškai,-prisipažino.
-
- Heheh, - sukikeno Lemon ir mikliais pirštais pasigavo stiklinį kamuolėlį. Pasukiojusi jį tarp pirštų, mergaitė sučiupo jį ir atvėrė suspaustą delną. Šyptelėjusi mergaitė migdolų formos juodomis akimis pažvelgė į Aretha. - Ta lazdelė irgi atrodė. Laimė, po kelių minučių supratau, kad bandai man apdumti akis. Aišku, jei tai būtų tavo tikroji lazdelė, nebūčiau jai taip padariusi, tikrai. Ką turime daryti dabar?
Petimi atsirėmusi į medžio kamieną, Seth svirduliuodama atsistojo ir sukinėjo rutuliuką tarp pirštų ir toliau. Pamaniusi, kad Aretha jos neišgirdo, Citrina kantriai pakartojo:
- Ką turime daryti dabar? Ta prasme, kas numatyta pagal namų darbą po akių apdumimo? - mergaitė tikrai nuoširdžiai jau norėjo iš čia ištrūkti, nes vėjo gūsiai padažnėjo ir sustiprėjo.
-
-Toks jausmas, jog ji katik perskaitė mano mintis susimąstė įtariai pažvelgdama į mergaitę, po šios patikinimo apie lazdelę. Po akimirkos papurtė galva, nusijuokdama iš savo tokios apsurdiškos minties.
-Išgirdau tave ir pirmą kartą, nereikėjo kartoti klausimo,- tarstelėjo šiaip sau, nei norėdama įžeisti, nei ką,- nieko? manau jau pabaigėme savo namų darbą. Daugiau nieko neuždavė.
Nuo žemės pagriebusi atsineštą maišą, pilną sunkenybių, užsimetė jį ant vieno peties bežiūrėdama kaip mikliai Citrina tarp pirštų suka kamuoliuką.
-Nežinau kaip tu, bet aš jau traukiu į vidų,- draugiškai šyptelėjo.
Saulė vis dar buvo aukščiau horizonto, bet vėjas vis stipriau siautėjo, lyg vydamas visus eiti ieškoti prieglopsčio po stogu. Atsisveikinusi su bendraklase, Leverett lėtais žingsniais nutrepsėjo pilies link.
-
- Aha. Na, tada sudiev, - linktelėjo švilpė ir pakėlė savo kuprinėlę, prikimštą įvairaus šlamšto. - Huh.
Sukiodama, vartydama ir mėtydama kamuolėlį tarp mitrių pirštų, mergaitė įsivaizdavo, ką reikštų rankoje laikyti Šmaukštą. Justi jo lygų paviršių, stipriai plazdenančius sparnelius ir lėkti šluota visu greičiu..
- Palaima, - sumurmėjo Citrina, bet neaišku, ką ji tuo norėjo pasakyti, juk jos minčių niekas neskaito.
Seth papešiojo citrininę plaukų sruogą ir nuskubėjo pilies link. Įdomu, kaip mūsų namų darbą įvertins profesorius?
Eiti ilgai neteko, Hogvartsas buvo čia pat, tačiau pati mergaitė dažnai užsisvajodavo ir pasiklysdavo mintyse.
Mergaitė grįžo atgal į pilį saulei jau leidžiantis, tad ji kuo greičiau turėjo atsidurti lovoje.
-
Hannah po gardžių pusryčių, kaip ir dažniausiai norėjo pailsėti ir pasigrožėti ankstyvo pavasario gamta. Šis rytas buvo labai gražus, šiltas ir pilnas pirmųjų gėlių kvapais. Vėjelis nebuvo stiprus, bet šiaušė varniukės, nakties dangaus, garbanotus plaukus. Vis traukdama užpūstas sruogeles nuo veido, Hannah keliavo smėlio nukluotu taku link ežero. Pasiekus ramiąją vietą, varnanagė apsidairė po apylinkes, savo ypatingomis, galaktikos spalvos akimis. Už jos akių užkliuvo jaukus kampelis šalia aukšto medžio. Jis buvo su pirmaisiais lapeliais ir vos keliais, mažyčiais pupurėliais. Jos katinai Persikas ir Cherry, kėblinę kartu, sudribo ant medžio išsikišusių ir plonomis samanomis apaugusių šaknų. Hannah taip pat klestelėjo šalia savo kačiukų ir atsidususi atsirėmė į medžio kamieną, klausydamasi gamtos skleidžiamų garsų...Pirštais braižydama ant savo delno visokias figūras, Hann niūnavo savo mėgstamos dainos melodiją. Pro jos galvą ką tik praskridęs ir sučiulbėjas paukštis, davė puikią mintį varnanagei. Pasiimdama popieriaus lapą ir pieštuką, Ha pradėjo piešti paukštį, kas jos nuostabai atrodė gražiai...
-
Hannah dar vis paišydama įvairias figūrėles ant delno, net nepastebėjo, kaip kitoje medžio ploto pusėje atsisėdo mergaitė.
Varnanagė atsistojo ir perėjo į kitą pusę. Per mėnesį su trupučiu, ji šiektiek išdrąsėjo, negu buvau anksčiau ir nebėra jau tokia drovi, verčiau pradėjo labiau su visais ginčytis ir nervinti kitus. Įdomu, ką apie tokį mano elgesį pasakys mama... Užėjus už medžio ir pastebėjus labai keistos išvaizdos, kaip iš ant aprangos esančios emblemos sprendžiant, grifiukę, Hannah sustojo kiek padvejojus, bet vėliau vėl žengė į priekį.
-Sveika, tikiuosi nesutrukdžiau poilsio,- sukikeno varnė,- aš Hannah, o tu? Tiesą sakant, norėjau paklausti, kas tavo odai? Atrodai labai keistai,- nusipurčius, nuo gana šiurpios odos vaizdo, Hannah šyptelėjo grifei.
[[Luna: Negalima posto rašyti antrą kartą iš eilės.]]
-
Mergaitė sutriko negavus atsakymo, o tik linktelėjimą. Atsidususi ir pasižvalgiusi po Hogvartso apylinkes .
-Kodėl tu tokia nekalbi?- ramiai priėjusi prie grifiukės, klestelėjo į jos pašonę. Nužvelgusi jos aprangą ir akis, Hannah šyptelėjo pirmakursei:
-Gražiai atrodai. Beje tu turbūt jaunesnė? Tu daug smulkesnė ir baikštesnė, negu turėtų būti vienuolikmečiai. Nagi, nesibaimink, juk neįkasiu,- sukrizeno varnė,- atrodai, kad niekada nesi mačius gamtos, ne pro langą. Visiems ji jau atsibodo... Bet tik ne čia! Tai išskirtinis vaizdas ir daug įdomesnis nei kur kitur, ar ne?- papurčius savo spindinčius plaukus, pirmakursė atsikosėjo, nuo žiemos meto vis dar užsilikusio kosulio,- o kur tu gyveni? Kaip atrodo tavasis vaizdas pro langą ir ne? Mano tai pilnas gėlių ir medžių, netoli teka upeliukas ir stovi senos senos ir labai baugios kapinės. Esu ten kartą nuėjus, bet grįžti nesinori,- vėl nusijuokė Han. Paiimdama tą pačią popieriaus skiautelę ir pradėdama vėl raizgyti įvairias, lygias ir taip vadinamas 3D figurėles. Taip pat pradėdama niūniuoti, žvelgė į lapą ir bandė sukomponuoti kūrinį...
[[Luna: Negalima antrą kartą iš eilės rašyti postą.]]
-
Dar nelabai atsigavusios žolės stiebelis nulinko ir įsispaudė į pažliugusią žemę, kai Sirėjos raudonasis sportbatis dunkstelėjo žemyn, palikdamas ryškų įspaudą purvę. Raudonplaukė mergaičiukė, vėsuodama apsiausto skvernais, striksėjo pakalnėn, link seno ąžuolo ant ežero kranto. Akių kampučiuose susitelkė ašaros nuo vėjo, varnė nekantriai jas nubraukė rankove.
Atbildėjusi iki medžio, Sirėja žvilgtelėjo į batų nosis, apsinešusias purvu. Atsiduso.
Nusprendusi nesėsti ant žolės, užsikabarojo ant žemiausios šakos ir, nukorusi kojas žemyn, įsistebeilijo į tykiai banguojantį ežero paviršių. Nedidelės bangelės ritmingai daužė žemėtą krantą, jų šliuksėjimas ir žliugsėjimas, keistokas traškesys priminė Sirėjai širdies plakimą. Labai lėtą širdies plakimą.
Mergaitė prisimerkė ir įsistebeilijo į horizontą. Ten kažkur toli ūkanose bolavo miglų apgaubtas salos siluetas. Varniukė sau suburbėjo, kad kada nors ten nuplauks.
Atsirėmusi į medžio kamieną, tabaluodama kojas, Sirėja nejučiomis (arba jučiomis) ėmė galvoje kurti (ar galbūt atkurti) žmonių veidus, duoti jiems vardus ir istorijas. Tik tarp kitko, o iš tiesų mergaitė norėjo susipažinti su savimi. Ji subrendo labai anksti, ne pagl savo amžių, bet tai visitek nekliudė tuo pat metu jaustis paprasta trylikamete.
Todėl išgirdusi žliugsinčią žemę, Sirėja apsimetė mieganti ant tos patogios medžio šakos.
-
Ieškodama vietelės, kur galėtų pasibūti viena, Junko netyčiomis užmatė vienišą ąžuolą - ir vos pamačiusi, nebegalėjo atplėšti akių. Net nejusdama, kaip klastuolės kojos pačios ją neša link medžio ir kaip per kelias sekundes šioji atsiduria keli žvilgsniai nuo jo, mergina bukai stebėjo ežero vaizdą, atsiveriantį priešais ją, ne itin pastebėdama kažką šalimais. Viena ranka pasirėmusi galvą - kuri kažkodėl po incidento nebe taip ir skaudėjo, nors pamažėle vėl besikaupiantis skausmo pojūtis - kita apsikabino save per liemenį, taip ir geras penkias minutes nenusukdama žvilgsnio nuo vandenyje susidarančių, išnykstančių ir vėl susidarančių bangelių.
Pagaliau sugebėjus atplėšti žvilgsnį, Junko tik dabar suprato, kad buvo ganėtinai šalta, o jos plonos medžiagos drabužiai ne itin tiko būti čia ilgam laikui.
-Tai kokio velnio aš negaliu iš čia pasijudinti..,- tylomis sumurmėjo klastuolė sau pačiai, nejučiomis žengdama dar kelis žingsnius link medžio vietoje to, kad apsisuktų ir grįžtų atgal į pilį,- Ir kas per..?
Galva užkliudžiusi kažką esantį viršuje jos, o pakėlus galvą ir pamačius tai esant kažkokiai nepažįstamai mergaitei, klastuolės veidas susiraukė į nepatenkintą išraišką. Velnias, ir kodėl nepastebėjau tavęs anksčiau?
-
Sirėja užsimerkusi klausėsi atėjusios mergaitės balso, šaltas vėjelis glostė veidą ir žaidė tarp trumpučių raudonų plaukų sruogų. Varniukė nusprendė, kad mergaitė jaunesnė už ją pačią, kokiais dvejais metais, o girdėdama dar ir jos nepatenkintą balsą, nutarė, kad šioji ir šiaip nebus labai draugiškai nusiteikusi. Ką padarysi, Sirėja taip pat mokėjo būti visokia.
Nepažįstamajai užkliudžius nuo šakos nukartas kojas, Sirėja pramerkė žalias akis ir žvilgtelėjo žemyn. Veidas pirmakursės buvo gražus, tai pirmiausia dingtelėjo Sirėjai. Paskui ji pastebėjo, kad mergaitė iš klastūnyno ir nepatenkinta, kam jai virš galvos kažkieno kojos makaluojasi. Sirėja šyptelėjo
- Labas, - burbtelėjo. - Ką čia darai?- pasiteiravo mirktelėdama ir stryktelėjo ant žemės. Raudoni batai gilokai murktelėjo į pažliugusią žemę, ir Sirėja atsidususi žingtelėjo žingsnį ant kietesnio pagrindo.
-
Pirmasis dalykas, kurį Junko pastebėjo apie nepažįstamąją buvo šios raudoni sportbačiai - žiūrint į juos net darėsi keista, kaip klastuolė nesugebėjo jų pastebėti. Žengusi žingsnį ar du nuo medžio, kad nepažįstamoji galėtų pasišalinti - aišku, jeigu ji pati ruošėsi taip daryti - nuo žemės šakos ant ne itin gražios žemės po kojomis.
Merginai palikus šaką ramybėje ir atsidūrus priešais Junko, jos akis pasiekė nauja informacija - kad mergina buvo vyresnė už ją, buvo varnanagių koledžo atstovė, ir kad buvo neįtikėtinai plona. Bandydama nekreipti į tai dėmesio (vis dėl to, jos kūno sudėjimas buvo pačios varnos reikalas) klastuolė kaire ranka ir vėl apsikabino savo liemenį, nors šį kartą tyliai pirštais barbeno į dešinės rankos odą, klausydamasi nepažįstamosios trumpos kalbos.
-Sveika, aš, erh, atleisk, jei sutrukdžiau miegoti,- pakėlusi lūpų kampučius į viršų, kad susiformuotų nežymi šypsena pirmakursė tęsė,- Tiesiog užmačiau šį ąžuolą iš tolo, o kojos ir pačios čia iškart atnešė.
Prisiminusi, kad vis dar neprisistatė ir kad raudonplaukę užmatė bemiegančią medyje, Junko išleido tylų juoko garsą, o tuomet iškarto pridėjo:
-Beje, aš Junko.. Ar ta medžio šaka patogi miegojimui?
-
Sirėja papurtė galvą, lūpas iškreipė tokia pat keista šypsena kaip ir klastuolės. Be abejo, visi tik ir skuba į tokias vietas, norėdami pabūti vieni ar dar kokį niekalą pamalti, mintyse tarstelėjo Sirėja. Varniukei, jeigu kalbėčiau visiškai atvirai, tokie žmonės, kurie šiame pasaulyje vaizdavo nesuprastus, paslaptingus, vienatvės (nors iš tikrųjų darugų) ieškančius ežiukus, kėlė juoką. Tokį visai piktą ir sarkastišką juoką, kuriuo mergina niekuomet nesijuokdavo. Keista.
- Aš Sirėja, - taipogi prisistatė raudonplaukė ir pasukiojo purvino bato kulną žemėje išrausdama duobelę. - Visai nebloga toji šaka, - atsakė nutylėdama faktą, kad ji nė velnio nemiegojo. Šiaip ar taip, nelabai turbūt ir rūpėjo tajai Junko.
Sirėja nukreipė žalias akis į priešais stovinčios klastuolės kaklą. Kelias sekundėles stebeilijusi nusisuko ir žiūrėdama į pruvinas raudonų batų nosis, paklausė:
- Ar tu grynakraujė?
-
Ech, jaučiuosi taip, lyg jai ne itin patikčiau. Mintyse kurdama kokį atsiprašymą, kad turi jau eiti ir išsilaisvinti nuo šito gan nesivystančio pokalbio ir keistos, nemalonios tylos, Junko staiga sudrebėjo - buvo visiškai pamiršusi, kad čia buvo taip šalta, o ji su plonais drabužiais. Jau norėdama sakyti kokį trumpą pasiteisinimą, kad turi iš čia dingti klastuolė pravėrė burną, tačiau Sirėjos klausimas atėjo pirmesnis, o vos išgirdusi jį pirmakursė pasimetė.
-Pala, erm, na..- nustebusi gavus tokį klausimą, Junko nenoromis pradėjo kažką vis bandyti sakyti, tačiau nesėkmingai. Susidėliojusi mintis, mergina pabandė iš naujo,- Mano abudu tėvai - žiobarai. Tėvo močiutė yra vienintelė man žinoma ragana mano giminėje. Tai.. Na, gan netikėtas klausimas.
Pirštu pasikasiusi skruostą, mergina akimis apsidairė aplinkui, lyg nežinodama, ką toliau sakyti ar daryti, todėl tiesiog nusprendė perklausti varnanagės klausimą.
-O kaip pas tave giminėje? Ar esi grynakraujė, ar maišyto kraujo? Ar dar kaip?
-
Sirėja stebeilijo į rudaplaukės veidą, jį tyrinėjo, kol šioji nerišliai bandė atsakyti. Varniukė pakreipė galvą prie peties, lyg jo klausydama ir burbtelėjo patikslindama komentarą apie josios klausimą:
- Tiesus bei šviesus, be subtilybių.
Žalios tamsios akys įsmigo į rudas, kurį laiką varniukė tyrinėjo ir jas, mintyse spėliodama, koks gi žmogus yra Junko ir kaip ji galėtų priimti drastiškus pasikeitimus. Bet tai tebuvo migloti spėliojimai su tam tikromis planų užuomazgomis, kurie vargu ar kada galėtų virsti tikrove. Mergina tiesiog pernelyg dažnai svajodavo.
- Gryna.. - nutęsė Sirėja lyg ketindama dar ką pridurti. - Su tam tikromis priemaišomis, ne žiobarų, - pasiteisino. Galbūt kažkam galėjo pasirodyti, kad ji viena iš tų, kurie garbina gryną kraują, o kaip yra iš tiesų, neverta sakyti niekam. Tarkime, kad raudonplaukė paprasčiausiai negali nuspręsti, kas ji tokia ir yra daugybė galimybių, kad iki gyvenimo galo taip ir nenuspręs (žinoma, jei tas galas ateis). Sakytum, užklupo paaugliškos dvejonės.
- Junko, ar pati sau patinki? - smalsiai išrietusi antakius paklausė Sirėja. Staiga žingtelėjusi žingsnį artyn ir ištiesusi ranką laibu piršteliu švelniai perbraukė klastuolei per kaklą, iš viršaus į apačią. Tai tetruko akimirką, po sekundėlės Sirėja vėl stovėjo per gerą metrą.
-
-Na tai, bet vistiek..-sumurmėjo Junko, bandydama nenusukti žvilgsnio nuo varnanagės tamsių akių - kad ir kaip norėjo tai padaryti mergina jautė, kad toks veiksmas nebūtų itin tinkamas. Žiūrėdama į Sirėjos akis, klastuolė nejučiomis nurijo susikaupusį seilių gniužulą. Ir kodėl gi viskas viskas čia primena kaip tą dramatišką ir įtemptą vietą, kur būna filmuose?
Pagaliau galinti nusukti akis pirmakursė iškarto kelis kartus stipriai sumirksėjo, leisdama akių vokui uždengti savo akių rudumą. Atsimerkusi iškart įsmeigė žvilgsnį į ąžuolą, gerai įsižiūrėdama į jo žievę, Sirėjai atsakydama tik po trumpos pauzės.
-Hm, skamba gan įdomiai.
Nelabai žinodama, kaip tolimiau elgtis ar ką sakyt, Junko nejučiomis pradėjo žaisti su savo plaukų galiukais, juos sukti ar trinti plaukus tarp pirštų - tad netikėtas varnų atstovės klausimas ir vėl ją nustebino, nors tolimesnis jos veiksmas, perbraukimas per klastuolės kaklą privertė Junko kelias akimirkas būti tylomis, negalint išleisti nė garselio.
-Na, kažkuria prasme taip, bet taipogi ir ne. Žinai, manau, kad visi savyje turime kažką, ko nekęsime ir ką mylėsime,- tylomis po pauzės atsakė klastuolė, šį kartą nestriginėdama su sakomais žodžiais. Melagė. Ignoruodama minčių balselį, pirmakursė ir vėl tylomis pridūrė,- Tad nelabai sakyčiau, kad sau patinku. Nors ir nėra taip, kad pati sau nepatikčiau. Tiesiog esu, neturėdama nuomonės apie save pačia.
-
Sirėja linktelėjo vis dar taip pat keistai šypsodama, žingtelėjusi kelis žingsnius šonan, atsirėmė į medžio kamieną ir apglėbė jį rankomis.
- Įdomiai mąstai, - tarstelėjo. Ir tada susimanė paprieštarauti:
- be abejo, turime tas dvi puses, tą, kurios nekenčiame, ir tą, kurią mylime, tačiau visa tai gali pasikeisti. Žmogui (ar būtybei) tereikia susipažinti su nekenčiamąja puse ir suprasti jos ydas ir siekius, norus bei viltis. Ir suprasti tą kitą pusę. O tada pamilti. - Mergaitė dėstė savo mintis užsimerkusi, prisiglaudusi prie šiurkščios medžio žievės. Rodėsi, kad kalba orui, tačiau baigusi atmerkė akis ir pažvelgė į Junko. Nusišypsojo, šįkart nebe ta keista veidą perkreipiančia šypsena, o nuoširdžiai. Tačiau vypsnis greitai dingo, lyg vėjo nupūstas į amžinybę, o Sirėja vėl kažkaip neįprastai įsistebeilijo į mergaitės kaklo linkį.
-
Vis dar šaldama, Junko stebėjo Sirėją, jos eiseną prie medžio, jo apglėbimą ir jos kalbas. Jau norėjo padėkoti (nes atvirai, ką daugiau tokioje situacijoje sakyt), bet varnanagė ėmė tęsti jos mintį pridėdama argumentus. Giliai įkvėpusi, klastuolė pabandė susidėlioti mintis galvoje, o tik tada jas lėtomis išreikšti savo mintis.
-Bet net ir pamilus ją, tai nereikškia, kad net ir mažiausios neapykantos dalelės jai išnyks iš širdies gelmių. Net ir pažinus visas ydas, norus ar sužinojus priežastis, tai ne visada pakeičia pradinius jausmus.. manau.
Žvilgtelėjusi į Sirėją, klastuolė dar spėjo pamatyti jos šypseną - šiek tiek kitokią negu buvo pirmais, tačiau ji buvo ant varnanagės veido vos kelias akimirkas, pradingo taip pat staigiai kaip ir atsirado.
Pajutusi, kad ima su vyresniąją mergina šiek tiek atsipalaiduoti, o ir pokalbis eina kiek geriau negu pačioje pradžioje, klastuolė mintyse palaimingai atsiduso - bent jau šis tas gero įvyko jai šiandien.
-
- Žinoma, visada kažkas lieka, kažkas pradinio ir neaiškaus. Bet mes nuolatos galime ieškoti toliau, ar ne? Šiaip ar taip, turime daug laiko... - Sirėja užsimerkė. Kol kas. Beje, tu turi daugiau, negu ji, tarstelėjo vidinis balselis, šįkart kažkaip taikiai susigyvendamas su Sirėjos mintimis.
Kelioms sekundėlėms viskas nutilo, tik tykus vandens pliuškenimas į krantą priminė tyrlikametei, kad ji vis dar Žemėje. Atsitraukusi nuo medžio per keletą žingsnių, Sirėja tarstelėjo Junko:
- Einam, - ir pasišokinėdama nužingsniavo žemyn, link vandens. Kad ir kaip bebūtų keista, tenai žemė nebuvo tokia pažliugusi, kaip prie medžio, Sirėja net pamanė, kad gal ten kas specialiai liejo vandenį dienom naktim. Šiaip ar taip, raudonplaukė klestelėjo ant sausos pernykštės žolės ir sukryžiavusi kojas įsispoksojo į mažomis bangelėmis teliūskuojantį ežero vandenį.
- Kodėl čia atėjai?
-
-Žmonės visada savęs ieško, paskirdami tam visą savo gyvenimą.. Nors gan retas realiai suranda save patį.
Žiūrėdama į kažkokį vieną tašką - pati Junko nebuvo kurį - mergina padarė pauzę, nelabai žinodama, ką dar pridurti. Atsibudo pačiu laiku, kad išgirstų (ir pamatytų) Sirėją, besileidžiančia žemyn nuo jų dabartinės buvimo vietos, todėl nieko nelaukdama pasekė varnanagės pavyzdžiu - nusileisdama prie vandens ne taip grakščiai kaip kita mergaitė ir vos neužkliūdama už maišyto žolės ir žemių kupsto, bet išlaikius pusiausvyrą prisėdo šalia merginos.
-Huh? Maniau, kad jau sakiau,- ir vėl, varnanagės klausimas nustebino Junko. Ir kaip ji pasirenka savus klausimus, gal mintyse užrištomis akimis mesdama strėlytę į lentą su betkokia tvarka surašytais klausimais?- Atėjau čia, nes užmačiau tą ąžuolą, o kojos pačios prie jo atvedė.
Pakartodama savo atsakymą, klastuolė prisitraukė kelius arčiau savo krūtinės, padėdama šiek tiek pasuktą šonan galvą ant jų. Na, tai kažkuria prasme yra tiesa.
-Sirėja, o kodėl gi tu čia atėjai?Turėjai kokių priežasčių ar tiesiog pasivaikščiojimui?
-
Sirėja užkėlė akis į antakių padanges, kitaip sakant, pavartė. Tada atsisuko į Junko ir patikslino klausimą:
- Be abejo, jau sakei. Tačiau aš klausiau ne to paties. Klausiau, kurių galų išvis čia esi, kodėl išėjai iš pilies ir patarukei būtent į šitą pusę, kur pamatei šitą medį, net jo nematydama? Kur ėjai? - tiesiai šviesiai išpykškino varnė žaliomis akimis spoksodama į klastuolę. Vėl dingtelėjo mintis, kad josios veidas gražus.
Turėjau numanyti, kad ir ji paklaus to paties. Kaip man kažkada kažkas sakė (ar tikrai neprisimeni, ką?), turi būti pasirengęs pats atsisakyti į savus klausimus. Visada.
- Turbūt tau nepakaktų atsakymo, kad turėjau priežasčių? - mirktelėjusi klausimu į klausimą atsakė Sirėja ir pridūrė: - Bėgau nuo savęs ieškoti savęs, taip galima pasakyti.
Įmantriai išraitytas raudonplaukės atsakymas jai pačiai sukėlė šypseną, mergaitė vyptelėjo puse lūpų. Susikišusi pirštus į plaukus, pasilenkė į priekį ir pasidėjo kaktą ant kojų. Kažkas spaudė galvą.
-
Velnias. Junko, net ir būdama tikra, kad varnanagė susipras pataisyti savo klausimą tikėjosi, kad taip nenutiks. Nenorėdama atsakyti, bet nenorėdama ir meluoti, klastuolė tiesiog nusuko galvą vandens pusėn ir nuleidusi akis į jį spoksojo, nesakydama nė žodžio. Sirėjai gal susipratus, kad klastuolė taip lengvai neatskleis savo tikrųjų minčių ir prabilus su savomis priežastimis pirmajai, Junko dar kelias sekundes (o gal ir minutes, klastuolė jau nebesigaudė) patylėjo.
-Žinau, prieš kelias dienas, na, kaip ir pakliuvau į tokį konfliktą.. Trumpai tariant, gavosi taip, kad likau kalta nieko nesuprasdama, ir, na, kaip čia pasakius.. Bėgau nuo neapykantos visų akyse, tai būtų geriausias išsireiškimas..
Nusukdama veidą kuo toliau nuo vyresnėlės, Junko kelis kartus greitai sumirksėjo ir giliai įkvėpė, kad akyse besiformuojančios ašaros nekeliautų toliau - tiesiog prisiminus jų žvilgsnius ir pasišlykštėjimą nukreiptą į ją mergina nebesusivaldė. Kiek susitvardžiusi atsisuko atgal į Sirėją ir išspaudė mažą šypseną.
-Atleisk, nesusitvardžiau šiek tiek. Atrodo, kad abi mus čia atvedė kokie nors painūs dalykai, ką?
-
Tas tylus teliūskavimas ėmė pamažu nervinti. Užsitęsusi tyla nelabai patiko Sirėjai, kas buvo ganėtinai keista, nes šiaip mergina buvo visiška introvertė, ir tyla jai buvo kaip pakrovėjas mobiliam telefonui. bet tai nelabai svarbu.
Junko staiga ašaringu balsu ėmus dėstyti, kas čia kaip nutiko, Sirėja sutriko. Ojojojoj, kas čia dabar? Aš nemoku, nežinau... Ir ką man dabar daryt? Sirėja lyg ir kilstelėjo ranką, turbūt norėdama paglosyti mergaitei petį, ar kažką, bet nuleido, nusprendusi, kad verčiau nereikia, tad tik tylėjo ir pro savųjų plaukų užuolaidą spoksojo į tolumoje dūluojantį paslaptingos salos siluetą.
- Tikriausiai taip ir yra, - vyptelėjo Sirė, nežiūrėdama į Junko. - Sakytum, likimas suvedė, cha.. Kaip banalu... - suburbėjo varniukė ir piršteliu ėmė krapštyti purvą nuo bato.
-
Šaunuolė, Jun, pakeitei visą atmosferą į keistą ir nepatogią. Šaunuolė, didžiuojuosi tavimi. Sarkastiškai pati sau galvodama klastuolė dantimis šiek tiek įsikando į apatinę lūpą, kad susilaikytų nuo tolimesnių liūdnų emocijų skleidimo.
-Atleisk, sugadinau linksmą atmosferą nepataisomai, tiesa?
Šyptelėjusi klastuolė ir vėl nusuko žvilgsnį į vandenį - atrodė, kad tai tebuvo vienintelis dalykas į kurį mergina galėjo ramiai spoksoti.
-Heh, banalybė per banalybę..-sumurmėjusi gal Sirėjai, o gal pati sau, pirmakursė užsimerkė, įsiklausydama į ją supančius garsus ir bandydama lyg susilieti su jais,- Bet žinai, net jei ir tai yra gyvenimo viena į kitą sumesta banalybė, kažkiek smagu, na, bent kažkiek pažinsim viena kitą.
Pati nelabai žinodama ir suprasdama ką murma, Junko pilnai atsipalaidavo - prieš kelias akimirkas ją vis dar gnaibęs šaltukas pripratino merginos odą prie savo šalčio, o ir mergina nebesijautė įsitempusi varnanagės akiratyje.
-
Sirėja papurtė galvą. Nė velnio jai nepasirodė, kad toji ir taip slogi buvusi atmosfera dar labiau... hm... pablogėjo. Varnė ištiesė kojas, paskui prisitraukė kelius prei krūtinės ir pasidėjusi ant jų smakrą piršteliu ėmė baksnoti į raudonojo bato nosį. Tas rūkas, gaubęs tolumoje dunksančią salą, matyt, nusprendė atsklęsti ir link mokinių, nes savo šaltais vinguriuojančiais pirštais pamažu ėmė glostinėti žemę, ten kur vanduo plovė smėlį.
Varniukė palinksėjo galva, Junko išdėsčius savo galvoseną, ir nieko nepasakė. Turbūt paprasčiausiai nematė reikalo. Kartais užklupdavo tokios beprasmybės, kad turėdavo jas tylėdama pakęsti arba imti rėkti visa gerkle, kad išsisklaidytų. Bet šitaip ji mokėsi gyventi.
Staiga, labai netikėtai ir neplanuotai Sirėja nedideliu šuoliu, tik kilstelėdama sėdimąją ir tuoj pat nuleisdama ją ant žemės, atsidūrė prie Junko ir savo plonomis ilgomis rankelėmis apsikabino klastuolę.
-
Vis dar būdama užsimerkusi ir atsipalaidavusi, klastuolė klausėsi merginas supančios nekalbėjimo tylos ir lengvo nuo vandens sklindančio ošimo garso. Nors ir pilnai nežinodama, kiek laiko jų tyla jau egzistavo - gal tik sekundę, o gal jau ir kelias minutes, Junko vistiek ja mėgavosi - bent jau merginai neatrodė, kad tai viena iš tų tylų, kurios egzistuoja dėl nepatogumo, dėl nežinojimo ką sakyti ar dėl to, kad tiesiog turėjo egzistuoti, kitaip negalėdama. Ši tyla priminė ramumo jausmą, kai net nereikia kažko išreikšti žodžiais, bet ir nepabloginant situacijos jos įsiterpimu.
-Huh?-išleidusi tylų nustebimo garsą, kai išgirdo kelis akimirkas egzistuojančius tylos drumstimo garsus, o iškart po to ir pajutusi kaip kažkas ją apglebia, pirmakursės veide atsirado laimės pilna nedidukė šypsena. Nors ir niekad nebūtų palaikiusi nei Sirėjos, nei savęs labai jausmingųjų ar prisilietimus prie kitų mėgstančių tipų žmonėmis, klastuolė, bandydama nepasijudinti daug iš savo pradinės pozicijos kaip sugebėdama geriau ir patogiau apkabino varnanagę atgal. Keista. Niekad net nemaniau, kad kažkoks apsikabinimas be žodžių gali būti toks atpalaiduojantis ar malonus.
-
Taip jaukiai pasėdėjusi minutę kitą, Sirė it gyvačiukė išsirangė iš Junko glėbio ir kažko susidrovėjusi atsuko klasutolei nugarą. Žalios akelės žibėjo keistomis švieselėmis, o raudonų plaukų sruoga atsidūrė burnoje. Baltais plonais piršteliais varnė ėmė pešioti dar nelabai po žiemos atsigavusią žolę, o galvoje sukosi šiokios tokios neramiai keistos mintys.
Kas čia dabr daros su manim, sakytum, paauglystė... Vieną akimirką slepiuosi ir bėgu, kitą akimirką išsiilgusi prisilietimo užsipuolu žmones kaip kažkas neaiškaus. O gal man tiesiog vieną dieną įlipt ežean ir eiti, eiti gylyn, paskutinį kartą kvėptelt, prisiminti, kas liko ir suprasti, kad nieko nebeliks, kad visi verks ir juoksis, gyvenimas toliau eis, o manęs nebebus, aš mirsiu čia ir atgimsiu Australijoj. Ak, daili mintis. Ir vis dėl to, o gal aš eisiu ežeran... atgimti. Daili mintis, ir vėl. O juk vampyrai nesensta, man taip sakė. (kokia gi vampyrė aš, kiek mėnesių nieko nevalgiau. Zefyrai juk ne tas pats..) Mergyte, būk gera, nebelieknėk, nes dūmeliu pavirsi, išsisklaidysi kaip tas rūkas ir... ak. Jau nebereikia net ežeran eiti, mirtis čia pat. (ir kam man tas amžinas gyvenimas, aš nieko nemyliu, manęs niekas nemyli ir visi laimingi) Kaip giliai mąstau, vaje vaje, nors nusišauk...
Sirėja tyliai atsiduso. Jau šitiek minčių dar neturėjo, o galvą pamažu kažin kas neaiškaus spaudė. Varnė užsimerkė.
-
Pajutusi, kaip trečiakursė pasitraukia nuo jos, Junko lengvu ir laisvu judesiu atitraukė savas rankas, pas pasidėdamas ant kelių. Vis dar sklendžiant tylai, kuri nepastebimai didėjo ir didėjo, vis priimdama į save keistai nepaaiškinamas emocijas, klastuolė ėmė lėtai, o paskui vis greityn ir greityn barbenti pirštus į koją, taip lyg bandydama jos išvengti - ar bent jau nuvyti nuo savęs.
Mestelėjusi žvilgsnį į Sirėją, kuri buvo atsukusi merginai nugarą ir kažkokią keistą susikaupimo ar galvojimo aurą aplink šią, klastuolė nusprendė dar kiek patylėti, nedrumzdama šios minčių tekėjimo vagos. Žiūrėdama į ežerą, jo vandenį, mergina dar kartą nejučiomis sudrebėjo - gal ne kiek dėl šalto vėjo, o kiek dėl šalčio, sklindančio iš ežero ar jame gyvuojančio vandens.
Išgirdusi tylų atsidusimo garsą, pirmakursė mestelėjo žvilgsnį link sukelto garso savininkės, ir nusprendusi, kad šioji jau kažkiek prasibudino iš minčių sapnų, kiek pritildytu balseliu užklausė pirmą pasitaikiusį dalyką:
-Sirėja, kas tau labiausia patinka žmonėse?
-
Sirėja suktelėjo kaklą į kalstuolę kiek per staigiai, kažkur ten prie ausies suskaudo veriamai. Išraukusi veide skausmą, Sirė patrynė delnu odą ir lėtai pasukiojo galvą į visas puses. Atsisuko į Junko ir sekundę susimąstė.
Žmonės man apskritai nelabai patinka. Jie daug kalba, užsiima nereikalinga veikla, kaupia nereikalingus daiktus. Kas juose gero?
Staiga Sirėja užplūdo prisiminimai. Tie, kurių nensinorėjo prisiminti, nes jie nuolatos ištraukdavo skaudžią mergaitės šypseną, šiokį tokį juoką, atmieštą nusivylimu ir ilgalaikę depresiją. Ilgesį. Baisiausias būdavo ilgesys, kurio niekaip neatsikratydavo mėnesių mėnesius. Ak, ir vėl.
- Gebėjimas mylėti, - paprastai atsakė mergaitė, nė negalvodama, kad pati sugebės dar kada nors mylėti..
Bet tai per daug sentimentalu. Sirėja sirgo, gyevnimas atrodė kaip juoda dėmė nereikalingoj vietoj, be to, kartais taip norėdavosi išrėkti visą tą ilgesį. Bet nedrįsdavo.
- Ar buvai kada įsimylėjusi? - tyliai paklausė, tą pat akimirką suvokdama, kad tai keistas klausimas.
-
Vis dar lengvu žvilgsniu žiūrėdama į Sirėją ir tai, kokias ji emocijas savame veide išsakė išgirdusi klausimą, pirmakursė nusprendė, kad užkliudė tą priverčiančią prisiminti gyslą. Kol mergina priešais ją kažką galvojo ar prisiminė - gal darė darė abu vienu metu - Junko pradėjo nagu valytis ir taip švarias panages, nors vis dar nenusuko žvilgsnio nuo varnanagės. Pagaliau išgirdusi atsakymą, kurio gal ne itin tikėjosi, netyčiomis suvarė nagą į panagę, taip priversdama veidui atspindėti skausmingą veido išraišką, o pažiūrėjus į nagus užmatė, kad vienas iš jų nago viduje pradėjo dažytis kraujo atspalviu. Giliai atsidususi, klastuolė paslėpė nagus laisvame kumštyje, kurį pasidėjo ant taip čia retos žolės lopinėlio.
Mergina, jau norėdama prašyti varnanagę paaiškinti kiek išsamiau pati gavo klausimą, kuris jai iškarto priminė senąjį žiobarišką gyvenimą ir darželį, kurį seniau lankydavo. Prisiminė draugišką vaikišką veidą, kurio savininko šypsena buvo skirta jai, ir nejučiomis prisikando lūpą. Tai buvo taip seniai..
-Na, man yra vos vienuolika, tad apie kokias meiles ia būtų galima kalbėti.. Nors sakyčiau, kad toji vaikystinė darželio meilė man egzistavo, kad ir labai trumpam laikui, ir tik iš vienos pusės,- karčiai nusijuokusi, Junko užsimerkė, leisdama bent akimirkai pasimėgauti tuo šaltu, jos kūną stingdančiu vėjeliu,- Bet kas tas gebėjimas mylėti, jeigu už tai turi būti mokama jokio nos skausmingo pojūčio kaina?
Sušnibždėjus tai, mergina atsimerkė ir įsistebėjo į tolumoje esantį vieną tašką, nepilnai sukoncentruodama žvilgsnį į jį - todėl viskas atrodė gan sulieta. Sugniauždama tą ranką, kurią laikė kumštyje dar stipriau, kartu nuskindama ir kelias žoles, ji pabandė užsimiršti tai, ką dabar nenoromis prisiminė. Vis dėl to, nėra jokio skirtumo to prisiminti. Tuometinės ir dabartinės aš niekas nepažintų.
-
Sirėja spoksojo į pilką ežero vandenį, tokį ramų ir nuobodų, tačiau lygiai taip pat gilų, pilną kažko neatrasto ir paslaptingo. Už keleto metrų iš vandens šoktelėjo žuvelė, pamosavusi uodega ir blykstelėjusi virš veidrodinio ežero paviršiaus, plumptelėjo atgal į vandenį. Ištiško keletas skaidrių lašelių, iš ežero gilybių pakilo burbuliukai. Mergaitei dar pasirodė, kad išvydo po vandeniu žibančius sidabrinius žvynus ir žuvelė nunėrė gilyn.
Sirėja vyptelėjo, gal net sarkastiškas juokas išsprūdo iš plonų lūpų ir pasklido ore. Su pašaipa balse ji paklausė:
- O kas tas pasaulis be meilės? Junko, kas tas skausmas, jeigu už tai, kad kentėjai, negauni atpildo?
Sirėja net nejučiomis prunkštelėjo. Grožis reikalauja aukų.. Ne tik grožis, gyvenimas taip pat. Gražus gyvenimas, taip, tai suderinami dalykai. Vaje, kaip varniukė džiaugėsi, kad čia nieks priverstinai netikrina visokių sveikatų ir panašių dalykų. Nes nutiko kažin kaip keistai – Sirėja žinojo, kad serga anoreksija, žinojo, kad tai – nieko gero, tačiau nieko nedarė, kas viską sustabdytų. Nenorėjo. Ir vis dar negalėjo pakęsti savo kūno. Tarsi nematė, kad visi turimi drabužiai kabo ant jos kaip bulvių maišai, jai nuolat šalta. Ką padarysi, taip nutiko.
Sirėja pakėlė rankelę prieš akis ir įsižiūrėjo. Balti kaulėti piršteliai tarytum permatomi buvo, kartais jai susimatydavo, kad pro juos gali įžiūrėti pilkąjį ežerą...
-
Vis dar žiūrėdama į tą vieną tašką ir išgirdusi Sirėjos, na, kiek sarkazmo perpildytą juoką mergina kiek nusišypsojo - pilnai nežinojo kodėl, vis dėl to atrodė, kad ji buvo papeikta labiau negu pagirta ar kažkas panašaus, bet nesugebėjo sulaikyti tos nedidelės šypsenos, pasklidusios jos veide - todėl tiesiog paliko ją ten būti, jėga nejudindama iš vietos ar neformuodama į ką kitą.
-Bet atpildą galima gauti ir geresniais pavidalais negu meilė, galima gyventi gražiai bei laimingai be meilės, ją pakeičiant kitu jausmu..-kiek užsisvajojusiu balsu pratarė klastuolė, pati pilnai nebūdama tikra apie ką čia kalbėjo.
Dar kiek paspoksojusi į tą vieną vienintelį taškelį, į kurį sugebėjo koncentruotis akys, pirmakursė gan lėtai atsistojo nuo žemės-žolės mišinio, ant kurio sėdėjo ir ištiesė kojas, kad kiek prasimankštinti. Papūtus šaltam vėjeliui, (kuris rodos, kad nebuvo nusiteikęs draugiškai Junko atžvilgiu) privertusiam merginos rudus plaukus nepatogiai lįsti į veidą ar burną, ji tiesiog tai ignoravo ir tylomis pažvelgė į varnanagę, įdėmiu žvilgsniu spoksančią į savo ranką. Lyg bandytų išgręžti skylę, dingtelėjo Junko mintis, tačiau klastuolė nieko nepasakė ir toliau tyloje nenuleido žvilgsnio nuo vyresnės merginos, mintyse bandydama spėlioti apie ką ši mąsto.
-
Sirėja atsiduso, nuleido ranką ir prisimerkusi atsuko veidą į vėją. Staiga jos ir klastuols pokalbis jai pasirodė labai beprasmiškas, tad ji mintyse tik palinksėjo galva tarsi sakydama ,,taip, žinoma, be abejo", o realiai paprasčiausiai nutylėjo. Kažkaip nesimezgė pokalbiai ir pažintys šiais mergaitės gyvenimo metais, tai kažkiek lietė slaptesnius Sirėjos jausmus, viskas buvo verta abejonių ir ji viskuo abejojo. Savimi taip pat. Kartais pagalvodavo, kad žmonės jos bijo. (o visai retai susimąstydavo, kad ir ji savęs bijo)... Ką padarysi, c'est la vie.
Sirėja persibraukė piršteliu per raudonus plaukus, nuleidusi ranką pamakalavo delnu migloje tarytum trokšdama ją išsklaidyti. Kaip kažin ką, migla žemėje, migla ir galvoje...
- Junko, aš... greit išeisiu.
-
Vyresnesniai mergaitei atitraukus žvilgsnį nuo savo rankos, Junko pakartotinai atitraukė žvilgsnį ir nuo jos, leisdama šiam tiesiog klajoti po regimas esamas apylinkes - nors ir atrodė, kad viską jau buvo apžiūrėjus taip gerai, kad ir sapnuose atkurtų lig pačios mažiausios smulkmenos. Klastuolei ši vieta ėmė kiek įkyrėti, nors apie Sirėjos kompaniją to nepasakysi - vis dėl to, visa verksminga čia atklydusi pirmakursė ne tik atrado šiokį tokį ramybės pojūtį, bet ir kiek pakalbėjo.. Na, minimaliai pakalbėjo, bet tai buvo kiek smagus pokalbis, ją ir jos mintis nukreipęs kita linksme.
Galvoje vėjo greičiu lankstant mintims, Junko pagaliau susitvarkė su plaukais, kuriuos vėjas žaismingai (ir be galo įkyriai) pūtė į visas puses, ypač kreipdamas dėmesį į tai, kad plaukai atsirastų mergaitės veide.
Vos išgirdusi varnanagės žodžius, keliais metais jaunesnė mergina kiek atsigręžė į ją - pirmoji mintis klastuolei, aišku, buvo ne kiek paprastas išėjimas iš šitos teritorijos, o labiau pasitraukimas iš pačio gyvenimo, bet tai negalėjo būti tai, ką ji norėjo pasakyti, tiesa?
-Depresyvąja prasme ar paprastąją?- Nenulaikiusi liežuvio už dantų kaip priklauso, žodžiai ir klaustukas gale tiesiog pakibo ore, sukurdamas tokia keistą tylą tarp mergaičių. Tyla, aišku, ilgai netruko, bet ir vėl įsismelgė į klastuolė ligi pačių kaulų, primindama jai priežastį, kodėl išviso atsirado šitoje vienišų žmonių teritorijoje.
-
Sirėjos mintys mažoje raudonplaukėje galvoje sukosi kaip pašėlusios, netilpo, veržėsi išskristi laukan it raudonas ugninis paukštelis, pakilti iki saulės ir sudegti, niekada nebegrįžti. Žinoma, apie tokius dalykus kaip savižudybė ji negalvojo, vistiek nusižudyti būtų nepaprastai sunku turint omeny jos prigimtį. Šiaip ar taip, mergaitė ir taip iš lėto, labai iš lėto save žudė, kokiais būdais - neužsiminsiu, nors tikrai nuosekliai istoriją sekančiam skaitytojui turėtų būti daugiau ar mažiau aišku.
Sirė kažkaip skaudžiai šyptelėjo, pakėlė nuo žemės sudžiūvusį pernykštį lapelį ir sutrynė tarp pirštų, smulkios dar kartą numarintos jau mirusios gyvybės dalelės tykiai nubyrėjo ant žemės, pralekiantis vėjas pagavo kelias dulkeles ir nusinešė su savimi į neištirtus, nepažintus kraštus.
- Nei ta, nei ana, - tarė Sirėja, manydama, kad sako visišką tiesą. - Jei labai atvirai, nemanau, kad tame išvis yra kokia nors prasmė. Tiesiog išeisiu ir viskas, gal pasiliksiu, o gal išnyksiu, galbūt mane pamatysi karts nuo karto, bet manęs nebus. Žinau, tai keista, bet kol kas nežinau, ką man daryti su savo depresijom, liūdesiu ir juoku netinkamoj vietoj netinkamu laiku, tad tiesiog pasitrauksiu, išeisiu, prapulsiu, kol ten toli nuskaidrės horizontai, aš ką nors aiškiai suvoksiu. Tada galbūt grįšiu...
Sirėja atsiduso. Per daug painu pasirodė tai, ką pasakė.
-
Junko vos neapėmė panika - ji norėjo nešdintis iš čia, staigiai ir dabar, nieko nelaukdama - bet kojos, patapusios medinėmis ir nesijudinančios iš vietos tam prieštaravo, ir mergaitei neliko nieko kito, kaip tik stovėti lyg įkaltam pagaliui ir bandyti nuo veido slėpti baimingą šešėlį. Galiausiai kojos, per prievartą kankinamos tokios tiesios stovėsenos, nebeišlaikė ir klastuolė garsiai sudribo į tą vietą, iš kurios visai neseniai pasikėlė. Užmerkusi akis, kad tik nepradėtų verkti ar dar ko, ji kelias akimirkas pasėdėjo vietoje, nepajudėdama nė milimetru - rodos, netgi vėjas suprato, kad dabar yra netinkama proga smarkiai taršyti plaukus, todėl tik lengvai ir šaltai, tarsi guodžiamai, pūtė į veidelį.
Pati mergina nežinojo, iš kur toji panika, visa apimanti baimė ir norėjimo pabėgti jausmas atsirado, tiesiog vieną akimirką rodos, puf, ir jis čia. Gal tai buvo, nes ji prisiminė į ją nukreipta neapykantą, gal savąją jau seniai jaustą vienatvę, o gal tiesiog nebeiškentė ir išleido savo vaikiškąsias emocijas šitokiu būdu. Nežinia, kaip ten buvo, bet Sirėja vis dar laikė atsakymo, tad pirmakursei neliko nieko kito, kaip tik atsimerkti ir praverti burną.
-Ta prasme, sunaikinsi savo "aš", kad šis tik retkarčiais išlįstų ir parodytų savo vis dar esančią egzistenciją, ar išeisi kaip žmogus, kūniškai ir išplėšdama save iš visų atsiminimų, ir tarsi vaiduoklis kartas nuo karto priminsi, kad vis dar esi gyvųjų tarpe?- lėtai, kiek lūžinėjančiu balsus sušnibždėjo mergaitė - garsiau tiesiog neišėjo. Nuleidusi galvą žemyn, ji dirstelėjo į savo rankas, kurios akivaizdžiai drebėjo.
-
Sirėja mąstė, ką skirtingiems žmonėms reiškia išėjimas. Galbūt vieniems tai - patas baisiausias dalykas, siejamas su mirtimi ar kažkuo panašiu, kitiems - bet kokių kančių pabaiga, tretiems- nauja pradžia, kitas gyvenimo tarpsnis ar tiesiog nepaaiškinamai paprastas ir natūralus dalykas.
Anksčiau trylikametė nė nepagalvodavo, kaip žmonės gali sureaguoti į jos sakomus žodžius, tariamus garsus, tylomis išreikštas mintis. Kažkoks staigus Junko išgąstis jai pasirodė daugiau ar mažiau įdomus, tačiau nieko tragiško ar liūdno ji tame nejuto. Gal dėl to, kad sirgdamas depresija ir dar visokiais įvairiais dalykais nieko, išskyrus save, aplink daugiau nematai... O gal paprasčiausiai tai buvo prisiminimas.
- Aš nemoku nupasakoti, kaip, - tarė Sirėja stodamasi. - Galbūt pajusi, ar pamatysi, po daugelio metų, arba po kelių akimirkų, bet patikėk, niekam neleisiu užmiršti, kad egzistuoju.
Sirėja kažkaip švelniai žaliomis akimis nužvelgė jaunesnę mergaitę ir nusisuko. Žengusi keletą žingsnių link nežinomybės, nusišypsojo pati sau ir tarstelėjo:
- Egzistuosiu, tačiau nebegyvensiu.
O tada ji pačia paprasčiausia to žodžio prasme išėjo, palikdama Junko su savo pačios mintimis.
-
Besiklausydama tylos, o greitu metu ir sekusio Sirėjos balselio, klastuolė bandė suspausti abi rankas viena kitoje, tarsi stengdamasi jas kartu ne tik nuraminti ir apsaugoti nuo nesiliaujančio drebėjimo, bet ir minimaliausiai pašildyti. Buku žvilgsniu spoksodama į kiek smėlėtą žemę ir retus žoles kuokštų požymius, Junko netik pilnai nefiksavo trečiakursės žodžių, bet ir sureagavo į šios pasitraukimą iš vietos per vėlai - pasukusi savo galvą į vos girdimų žingsnių pusę, rudaakės akys tematė jau blukti pradėjusią figūrą.
Net ir merginai nuėjus, pirmakursė tolimiau sėdėjo, žvilgsniu nukreiptu ten pat, kur ir pirmais - tikriausiai net ir norėdama nebūtų galėjusi pajudėti, arba kelias sekundes pastovėjusi ir vėl nudribtų žemyn. Nepaliaujamai drebėdama, mintims tarsi pamišusiai karuselei besisukant ratu, nesustojant ir vis greičiau, Junko pagaliau sugebėjo pilnai pravirkti - ašaros tylomis, tarsi bėgdamos nuo pavojaus, kuriuo patapo akys riedėjo žemyn, sukeldamos nedidelį garsą tuo pat metu, kai ir paliesdavo žemės paviršių. Neskleisdama jokio papildomo garso, kokiam nelaimėliui, užmačiusiam jos vienišą figūra tiesiog pasirodytų, kad ji čia yra pabūti viena, pagalvoti ar dar ką - tas faktas, kad vienuolikmetė nepaliaujamai verkia ir nesustojamai kaltina save dėl visko net nebūtų atkeliavęs galvon.
Vandeningų ašarų upeliams išsekus, o ir pačiai klastuolei pajutus, kad ji išsunkta kaip niekada seniau, galiausiai vos prilaikančios kojos pakėlė ją aukštyn ir lėtais, neužtikrintais žingsneliais pradėjo žingsniuoti link Hogvartso pilies, paliekant vienišumą, išdžiūti baigiančias ašarų žymes ir vis tamsėjančiame fone ryškėjantį mėnulį vienus.
-
''Geriau negu tikėtasi '' iš kerėjimo labai pakėlė Lėjai nuotaiką, todėl dabar ji pasišokinėdama judėjo link ežero pakrantės .Pamokos šiandien jai jau baigėsi, taigi dabar klastūnyno mokinė turėjo begalę laisvo laiko .
Atsidūrusi prie pat ežero kranto mergaitė apsižvalgė .Nesimatė jokių kitų mokinių buvo labai ramu ir tylu. Ji atsisėdo ant žalios žolės ir išsitraukusi lazdelę ėmė skraidinti sūkuriuku ant žemės gulėjusius medžių lapus.
Mergaitė priėjo ir apsiklaupė prie pat ežero vandens. Klastūnyno mokinė įsistebeilijo į ežero dugne banguojančius dumblių kuokštus ir vandens paviršiuje žaidžiančias mažas spalvotas žuveles .
Tokios žuvys šaltam ir drėgnam Anglijos klimatui nelabai tinka .Greičiausiai , čia įsipainioję kokie nors burtai...
-
Šiandien, nuo pat transfigūracijos pamokos, mergina jautėsi kaip nesavam kailyje. Nenorėjo su niekuo bendrauti, tačiau jautėsi vieniša, troško bėgti kur nors iš didžiulės Hogvartso pilies, mat nuolatos kamavo klaustrofobija. Kokia, bent mažiausia, idėja apie šią mokykla yra gera? Klastuolė nemėgo paauglių ir tas faktas, kad dabartinė subjurusi nuotaika jai rodės paauglystės simptomas, varė iš proto.
Švelniai pakutenus Patono pilvuką, mergina išjudino jį eiti kartu į lauką, vis bus dingstis pasprukti nuo vakarienės valgymo. Nemaloniai šaltas vėjas šaižė nuogas raudonplaukės rankas, o bjaurus miško gurmėjimas nervino ausį. Kas po velniais vyksta...
Ant pakrantės pastebėjusi kitą merginą, matyt irgi klastuolė, Melody jau norėjo suktis atgal, tačiau įsidūkęs ocelotas prišuoliavo prie nepažįstamosios.
-
Stebėdama žuvytes , kurios dabar jau šokinėjo iš vandens , klastuolė buvo taip įsijautusi į šį užsiėmimą , kad nieko aplink negirdėjo ir nematė.
Kai viena iš žuvelių šoktelėjusi aptaškė mergaitę šaltu ežero vandeniu Lėja atsitokėjo ir nužingsniavo prie ant kranto paliktos kuprinės.
Ir staiga išvydo tiesiai į ją lekiantį ocelotą , o netoli jo ir gyvūuno šeimininkę .Tai buvo už Lėją vyresnė , gal trečio ar ketvirto kurso mergaitė .
Gal ji taip pat iš klastūnyno ? Reiki su ja susipažinti
-Sveika - pasakė Lėja nepažįstamajai - tavo ocelotas labai gražus
Oceotas šokinėjo aplink Lėja
-Iš kokio tu kurso ? Kokiame koledže mokiniesi ? Aš tai klastūnyne , gal tu taip pat iš ten ?
Klastuolė žvilgtelėjo į oceloto šeimininkę.
-
Šiandien ryte mergina gavo laišką, kad ilgiau nebegalėsianti laikyti oceloto. Jis auga, daug ėda ir pradeda puldinėti žmones. Tik žinoma, niekas nežino, jog nieko blogo jis nedarytų, Patonas taip žaidžia. Niekam nėra įkandęs, o jei ir grybžtelėjo, tai nebent netyčia. Po poros savaičių atvyks tėvai ir išsiveš jį.
Melody pažvelgė į šokinėjantį ir lakstantį katiną. Tvirtai rankose suspaudusi apsitrynusį jo pavadėlį atsiduso.
- Sveika,- pasisveikino klastuolė atsisėsdama ant šaltos žemės.- Dėkui. Jo vardas Patonas.
Ištiesusi kojas į priekį Melody atlošė galvą į dangų.
- Trečias kursas. Klastūnynas.- atsimušinėdama į klausimus atsakinėjo škotė,- o tu?
-
Žiūrėdama į linksmą ir tuopačiu mielą ocelotą Lėja paglostė jo galvą
- Nuostabus gyvūnas
Ji stengėsi neįkyrėti laukinei katei , todėl pradėjo pokalbį su Melody
-Aš Lėja , antras kursas. Patinka pilis ?
Visų ką tik sutiktų žmonių Lėja klausadavo to paties.
- Aš irgi auginu gyvūną, tik ne ocelotą. Ir , tiesą sakant, net ne katę. Atsivežiau į Hogvartsą savo šunį šypsenėlę. Šį kartą patikėjau jį pavedžioti draugei.
Mergaitė taip pat pažvelgė į dangaus žydrynę
- Kodėl čia atėjai? Nepatinka pilyje? Man tai patinka, tiesiog jau spėjau pavargti nuo to triukšmo. Ten tiek daug žmonių, taip tanku ir triukšminga. Kartais tiesiog išsiilgstu ramybės.
Mergaitė vėl paglostė oceloto Patono galvą. Tada atsisuko į Melody, laukdama kada ji pratęs pokalbį.
-
Pramerkusi vieną akį mergina iškart prisimerkė. Saulė pernelyg spigino:
- Bet jam reikia daug laisvės.
Patonas pradėjo vartytis smėlyje. Klastuolė užmerkė atgal akis:
- Malonu susipažinti, Lėja,- šyptelėjo raudonplaukė,- Nesiskundžiu, jau spėjau priprasti per metus. Tačiau vis tiek neatstoja namų. O tau?
Hogvartsas patikdavo visiems, kaip gali kam nors nepatikti tokia didybė. Na, Melody nejautė šiam akmeniui didelės meilės, tačiau niekas nesuprastų, nėra prasmės eiti prieš srovę su savo atsakymais.
- Kokios veislės šuo? Šypsenėlė?- kilstelėjo vieną antakį trečiakursė,- Vardas?
Galiausiai nusprendusi, kad saulė irgi yra vienas iš kenksmingųjų dalykų sąraše, pasislinko į šešėlį.
- Hmmm.- nusišypsojo pati sau mergina, ji irgi jautė nuovargį nuo nuolatinio žmonių šurmulio,- Visiškai pritariu tau, Lėja.
- Taigi, iš kur tu kilus?
-
Mergaitė dar sykį žvilgtelėjo į žolėje tebežaidžiantį ocelotą . Jis kažkodėl priminė antrakursei klastuolei jos Šypsenėlę.
- Man irgi malonu susipažinti, Melody - pamačiusi , kad naujoji daraugė pasislinko į šešelį, Lėja padarė tą patį. - Taip, jos vardas Šypsenėlė, dobermanė , dokumentuose vardas kitoks, bet man nesmagu ją vadinti oficialiu vardu. Šypsnelėlė skamba... gražiau.
Mergaitė su malonumu stebėjo, kaip saulę uždengia danguje iš kažkur atsiradęs debesis.
-Šiaip aš gyvenu Londone - atsakė Lėja - o tu ?
Klastuolių nelaimei, saulę užstojęs debesis nuplaukė tolyn, ir saulė vėl pradėjo kaitinti. Lėja vėl apsidžiaugė esanti šešėlyje
- O kaip pamokos čia? Kokias labiausiai mėgsti, o kokių nelabai?
-
Augintiniai buvo tam tikra sąsaja su namais, tai veikiausiai buvo vienintelis dalykas kodėl Hogvartsas leido laikyti visokius purvinus, neklusnius gyvius:
- Šypsenėlė...- sau panosėj sumurmėjo susimąsčiusi mergina. Pasiskirstymo skrybėlė turėjo talentą įžvelgti potencialą pačiuose uždariausiuose žmonėse. Tad, matyt, teks laukti, kol ši miela plaštakė pavirs į tikrą klastuolę. Galbūt tai atsitiks taip, kaip nutiko Junko,- Dobermanas žiobariško šuns veislė, ar tavo tėvai begaliai?
Pavargęs lakstyti ocelotas pribėgo prie ežero kranto ir įsibridęs pradėjo lakti vėsų vandenį kaip koks kumeliukas.
- Škotija. Ilgas kelias namo. Tačiau girdėjau, kad daugėja burtininkų, galbūt, kad ir maža, atsidarys mokyklėlė arčiau gimtinės.
- Hmm,- pradėjo svarstyti raudonplaukė,- visų pirma, tiesiog dievinu Nuodų ir Vaistų pamoką, apmaudu, kad von Sjuardas išėjo, tačiau vis vien mylių tą pamoką. Transfigūracija kažkuo kabina, veikiausiai profesorius turi kažką tokio, kad labai išmuša iš vėžių, be to, nuolatos ten susimaunu, tad būtų malonu geriau įsigilinti. O tau?
-
- Mane įvaikino žiobarai - tyliai tylutėliai sušnabždėjo Lėja - o Šypsenėlę mes radome gyvūnų prieglaudoje. Jos broliukai ir sesutės jau buvo paimti, buvo likusi tik ji. Todėl, kad buvo kažkokia kitokia. Ne todėl, kad sirgtų. Tiesiog...Jos niekas nenorėjo. Greičiausiai ji būtų išmesta į gatvę ar net užmigdyta. Negalėjau jos ten palikti...
Prisiminusi graudžią istoriją klastuolė apsidžiaugė, kad Melody kreipia temą kitur
- Negi tau taip nepatinka Hogvartse?
Pačiai Lėjai Hogvartsas atrodė viena pačių geriausių vietų. Gal dėl to, kad, priešingai nei žiobarų pasaulyje, galėjo jaustis savimi
- Hm..Man nuodai ir vaistai taip pat labai patinka. Dar dievinu Ateities būrimą, o transfigūracijos tiesiog nesuprantu.
Žiūrėdama į ocelotą ''klastuolė '' nusišypsojo
- O kaip tau patinka pats Klastūnyno koledžas. Patinka čia? Ar norėtum mokytis kažkur kitur?
-
- Ar jie žinojo ką daro?- nežinojimas kam tu priklausai, ką turėtum daryti gyvenime, kokia yra visko prasmė - tai blogiausi dalykai galintys nutikti raganių gyvenime. Melody nebuvo baisi žiobarų fanė, o raganiuko paėmimas į savo šeimą, jai atrodė nesuprantamas. Kam reikia klaidinti vaiką?- Padarei gerą darbą,- beemociu balsu atsiliepė mergina. Tačiau klastuoliai gerų darbų nedaro. Klastuoliai nesirenka silpnesnių. Įtariu, gal kiek tiriamu žvilgsniu įsistebeilyjo į Lėją. Tikra painiava.
- Nesakau, kad nepatinka. Tik nejaučiu meilės. Esu kažkur viduryje šių dviejų jausmų. Nesiveržiu bėgti, bet jei kas pasiūlytų - neprieštaraučiau,- suraukusi antakius paklausė,- Užaugus grįši į žiobarų pasaulį?
- Ateities būrimas, sakai...- susimąstė Melody,- Suprantu, ir taip visą laiką užaugai nežinioje, tokie dalykai turėtų traukti.
- Pasiskirstymo skrybėlė žino geriau - tai man įkalė į galvą pirmu sakiniu čia atvykus. Ji mato, girdi, užuodžia daugiau nei mes kada nors gebėsime. Ji tam tikra prasme ir yra detalė Ateities būrimo. Mane čia paskyrė. Nežinau ar aš priaugau prie to, ar tai buvo manyje, tačiau esu kaip žuvis vandenyje, nieko nekeisčiau.- nutilusi pasisuko į Lėja,- O tu?
-
- Kodėl gi ? Negi klastuoliai turi būti blogi? Kodėl jie turi tiktais kenkti kitiems. Aš nenoriu tokia būti.
Lėja pažvelgė į Melody, kurios žodžiai antrakursę kiek nustebino
- Manau, kad jie pasielgė gerai. Pasiimė auginti mane, suteikė viską, ką tik jie galėjo.Tikrai nenorėjau užaugti vaikų namuose. Bet... manau, kad užaugusi pas žiobarus negrįšiu. Paragavęs burtų, nenori grįžti prie paprasto gyvenimo.
Išgirdusi Melody klausimą apie klastūnyną, mergaitė truputį sudvejojo
- Tiesą sakant, tai aš nežinau - klastuolė pasakė visą tiesą - kartais pagalvoju, kodėl gi klastūnynas. Nesakau,kad man čia nepatinka, Čia puiku. Daug gerų žmonių. Bet kažkodėl nemaniau, kad turiu savybių būtent šiam koledžui...
-
Švelniai atrėmusi galvą į medžio kamieną, kurio šešėlyje sėdėjo, Melody apsvarstė Lėjos pasakytus žodžius, prieš ką nors atsakant:
- Pasaulis yra darnus šurmulys. Jis nepriklauso vien saulei ar mėnuliui. Čia ne utopia, tačiau ir ne pragaro keliai.- neįprastai rimtu žvilgsniu pagavusi klastuolės akis tęsė,- Mes ne būtinai esam blogiukai kenkiantys kitiems, tiesiog taisyklės sukurtos ne mūsų naudai.- nėra nieko blogiau už abejojantį karį, kuomet stovi karo lauke, turi būti tikras už ką kovosi. Raudonplaukė nusuko žvilgsnį į ežerą ir įsistebeilyjo į jo raibuliavimą. Šviesos mirgėjimas ant vandens paviršiaus keistai ramino.
Į Lėjos kalbas apie vaikystę neatsakė, tik šyptelėjo. Klastuolė. Kaip tikra piktžolė. Užaugo su mylinčiais tėvais, tačiau atsisakys jų už galias, magiją. Nuostabu.
- Esi dar jauna.- kiek susiraukusi pasitaisė,- Esam dar jauni, gyvenimas viską sudėlios į savo vietas. Visi čia po kol kas yra pieno vaikai, tačiau tuoj, artėja pokyčiai.
-
Išklausiusi Melody žodžius Lėja, nors ir nelabai suprato jų prasme ( o ji labai stengėsi ) vis vien žiūrėjo į pašnekovę įdėmios klausytojos žvilgsniu.
Žiūrėdama į saulės nušviestą ežerą, mergaitė stebėjo kaip ant vandens paviršiaus žaidžia saulės spinduliai klastuolė išklausė paskutinius raudonplaukės žodžius.
- Hm... kokie ir kieno pokyčiai artėja? - paklausė ji, bet, nenorėdama pasirodyti nesupratinga ir nieko verta pašnekovės akyse žvilgsnį vėl nusuko į ežerą.
- Kodėl visi taip nusistatė prieš mūsų koledžą? Juk ne visi, besimokantys klastūnyne yra blogi. Taip pat, kaip ne visi Grifų Gūžtos, Varno Nago ar net Švilpynės mokiniai yra tokie geručiai, kaip jie įsivaizduoja save esant.
Pažiūrėjusi į ežerą kiek suerzintu žvilgsniu Lėja greit nusiramino ir vėl pažvelgė į raudonplaukę.
-
Saulėtą ir ramų penktadienio vakarą Maria pasiėmusi knygą ,,Transfigūracija pradedantiesiems'' išėjo į kiemą ieškoti ramios vietelės paskaityti. Pamokos daugeliui jau buvo pasibaigusios ir vos ne visi buvo kieme su draugais. Mergaitė jau buvo praradusi viltis atrasti ramią vietelę, bet ji pastebėjo vietą, kur augo storas ąžuolas ir nebuvo nė vieno vaiko. Maria nuskubėjo prie ąžuolo. Ji atsisėdo ant žemės ir atsirėmė į ąžuolą. Valandėlę ji stebėjo kitus. Matė besikalbančius klastuolius prie šalimais augančios liepos, grifiukių grupelę vaikštančią ežero krantu, varno nago mergaitę sėdinčią ant žolės vidury pievos ir skaitančią.
Maria užsisvajojo apie namus. Galvojo ką veiktų, jei būtų ten. Tikriausiai žaistų su Žiobarų vaikais. Ji ilgėjosi namų, bet jai labiau patiko čia, Hogvartse.
Mergaitė grįžo iš savo svajų, papurtė galvą ir atsivertusi knygą pradėjo ją skaityti.
-
Raudonplaukė krestelėjo prie kamieno.
- Senai čia buvau. - tyliai sau tarė.
Mergaitė buvo tiek užimta mokslais, kad net neberasdavo laiko sau. Gerai ji jautėsi, nors draugų taip ir neturėjo. Išsitraukusi eskizų sąsiuvinį ėmė paišyti vaizdą prieš ją. Keletas paukščių, žolės ir kranto šone vaikinas. Sara ne itin mėgo mokytis, bet kiek papiešusi išsitraukė astronomijos vadovėlį ir ėmė skaityti.
- Kad būt protingu reikia mokytis.- suburbėjo panosėje.
Mergaitė stengėsi įsigilinti į viską, bet jai nesisekė, todėl pasiėmė kuprinę ir įsidėjo knygą. Išsitraukė eskizą ir toliau stengėsi kopijuoti kas prieš akis.
-
Astronomijos egzaminas.
Ėjo visai rami savaitė. Jau buvo penktadienio vakaras ir Gvendolina atėjo į šią ramią vietą. Žalia minkšta žolė viliojo atsisėsti, o saulė maloniai šildė labai norėjosi išsitraukti kokią knyga ir paskaityti. Gvendolina laukdama ramios nakties, pasitiesusi pledą sukramsnojo obuolį nes vakarienei tik jį pagriebė ir parašė laišką broliui. Tuomet jau temstant ji ėmė stebėti pirmąsias žvaigždes ir nemanė, kad jos kas pasiges nes savo kambario draugėms paslaptingai pasakė, kad grįš į lovą labai vėlai. Kai jau pasidarė visai tamsu ji išsitraukė lazdelę ir net manyt nemanė ištarti Lumos nes buvo labai giedra naktis ir dar priešpilnis todėl buvo pakankamai šviesu.
- Filiorum. - susikaupusi ji ramiai mostelėjo lazdele.
Klastuolei iš pirmo karto nepavyko. Štai ji jau bando antrą kartą tik šį kart tvirčiau.
- Filiorum!
Ir štai pradėjo lietis vaizdų spalvos. Ji matė savo močiutę kai ji lazdele tvarko namus, ir kaip kartu su savo broliu ją stebį bei juokiasi nes močiutė tuo pačiu metu juos linksmina. Dabar ji mato kai jai 7 metai ir ji tyčiojasi bei erzina brolį. Po to 9 metai ir gražiausios jos Kalėdos kai visa giminė sėdi prie vakarienės stalo ir dainuoja Kalėdinę giesmę.
Gvendolina pradėjo šypsotis kai vaizdai nutrūko. Mergaitei buvo smagu prisiminti. Šiek tiek dar pasėdėjusi ji pakilo nuo žemės ir ramiai gerdama nakties kvapą lėtu žingsniu grįžo į požemius. Įsiropštė į lovą ir su geriausia pasaulyje nuotaika užmigo.
-
Tądien pasibaigus pamokoms Dallifrea buvo be nuotaikos. Pirmos dienos Hogvartse jai paliko daug įspūdžių, jai labai patiko pamokos ir apskritai mokykla, tačiau ji negalėtų pasakyti, kad mokykloje jaučiasi kaip namie. Galbūt tai dėl to, kad neturėjo draugų. Draugų... Tiesą sakant, ji net nebuvo su niekuo susipažinusi, kai tuo metu dauguma pirmakursių buvo jau susibičiuliavę. Dėl šios priežasties jai buvo liūdna ir ji buvo lyg nesava.
Tebuvo rugsėjo pradžia ir popietė pasitaikė sąlyginai šilta. Švietė saulė, nebuvo jokio vėjo, nors ir lauke buvo vėsoka. Žinoma, jau ruduo, turi būti vėsu. Ant uniformos, kurią labai pamėgo, apsivilko šiltą šviesiai žalią megztinį, kuris pabrėždavo jos akių bei plaukų spalvas. Išėjo laukan pasivaikščioti. Mokyklą jau truputį pažinojo, nebeklaidžiojo kaip pirmą dieną, tačiau apylinkių nė nebuvo mačiusi, tad nusprendė, kad dabar pats laikas, kol dar oras leidžia.
Nuėjo link ežero. Vaikščiojo pakrante paskendusi savo mintyse, tačiau netrukus prie ežero ėmė burtis vaikai, matyt, irgi norintys pasilepinti rudeninės saulės spinduliais. Dallifrea suprato, jog reikia ieškoti nuošalesnės vietos.
Kiek paėjėjusi, rado didelį seną ąžuolą. Kitų mokinių balsų čia nebuvo girdėti, kiek atokiau nuo ežero buvo tuščia ir tylu. Tyla... Dalli labai jos pasiilgo. Mokykloje to beveik nebuvo. Visur - bendrame klastuolių kambaryje, mergaičių miegamajame, koridoriuose, pamokose, net nekalbant apie didžiąją salę - buvo pilna žmonių. O kur žmonės, ten kalbos, garsai. Atrodytų, bendrame kambaryje ar miegamajame turėtų būti tylu ir pas Švilpius ar Varniukus gal taip ir yra, tačiau ne pas Klastuolius. Žaliaakei atrodė, jog šie net nesugeba būti tyloje. Ji neturėjo nieko prieš, tačiau pati mėgo tylą. Mylėjo tylą ir ramybę.
Po ąžuolu pasitesė atsineštą pledą ir atsisėdo, nugara remdamasi į medžio kamieną. Užmerkė akis ir keliskart giliai įkvėpė, norėdama atsipalaiduoti, leisti mintims nurimti. Pažvelgusi į rankas pastebėjo kryžiuką. Prisiminusi jo reikšmę, iš kuprinės išsiėmė pergamentą ir paprastą, žiobarišką parkerį. Nuotykių su rašalu šiandienai jai pakako. Parašė tėvams ilgą laišką, prisipažino besijaučianti vieniša. Tiesą sakant, tokia ji jautėsi pirmąkart. Žiobarų mokykloje irgi draugų neturėjo, bet tai jai netrukdė. Netoli jų kaimo buvo mokykla, tačiau tėvai ją vežiodavo į vieną Mančesterio mokyklų, kur dirbo jos tėvas. Jai niekada tai nepatiko, nes kiti vaikai iš jų kaimelio nesimokė čia, tačiau vasarą ji sužinojo, kodėl tėvai buvo prieš paprastą kaimišką mokyklą. Pasirodo, mokykloje Mančesteryje mokėsi gana nemažai burtininkų vaikų. Jei, būdavo, koks vaikas netyčia (arba tyčia) prasitardavo esąs magas ar imdavęs pasakoti apie kitus dalykus, kurių žiobarams žinoti būdavo nevalia, jos tėvas pataisydavo vaikams atmintį. Mokykla buvo didžiulė, vien jos klasėje mokėsi virš trisdešimties vaikų, bet draugų ji neturėdavo. Visgi ji į tai nekreipė dėmesio. Visada žinodavo, kad grįžusi namo galės susitikti su Aleksu. Aleksas... prisiminusi jį, dar labiau nuliūdo. Nematė jo jau kelias savaites, nebuvo su juo net atsisveikinusi. Nusprendė jam irgi parašyti laišką. Susirado kuprinėje įprastą sąsiuvinį, išplėšė iš jo lapą ir ėmė rašyti. Negaliu jam prasitarti, kad esu burtininkė, tačiau meluoti irgi nenoriu. Teks sakyti tiesą... nors ir ne visą. Tokia mintimi vedama, parašė laišką draugui, kurio be galo pasiilgo. Tuojau pat laiške tėvams parašė pastabėlę su prašymu perduoti laiškelį Aleksui.
Vėl užsimerkė. Jai tebuvo vienuolika, bet ji buvo ne pagal amžių rimta. Lėlės ar kitokie žaislai jos beveik niekada nedomino. Sakytumei, vaikas augo vargšų šeimoje, kurioje žaislų net nebuvo. Bet ne. Jų buvo ir tikrai nemažai, tik kad Dallifrėjai jie buvo nereikalingi. Net būdama maža jai labiau patiko paišyti, kurti istorijas apie princeses, fėjas ar burtininkes, vartyti knygeles. Dar nemokėdama skaityti mėgo knygas dėl iliustracijų. Būdavo, varto knygą ir pagal piešinėlius pati kuriasi pasaką. Šie vaikystės prisiminimai staiga lyg atgimo būtent čia, po ąžuolu. Gal čia pats medis kaltas - miškelyje netoli gimtojo Dalli namo augo nemažai senų ąžuolų, ant kurių mergytė mėgo laipioti. Lipdavo aukštai aukštai, kad kuo daugiau pamatytų. Jai visuomet patikdavo, kad medžio viršūnėje visos bėdos imdavo ir išgaruodavo.
Staiga jai į galvą šovė mintis. Greitai atsistojo ir pažvelgė aukštyn. Hmm.. atrodo jod medis aukštas, tačiau šakos storos, tad turėtų būti tvirtos. Pasistiebė ir įsikabino į žemiausią šaką. Truputį pakabėjo, pasisūpavo norėdama patikrinti medžio tvirtumą. Nušokusi greitai nusirengė megztinį, susikišo jį ir pledą į kuprinę, o ją užsimetė sau ant pečių. Ėmė kabarotis šakomis, bandydama pasiekti medžio viršūnę.
Po gero pusvalandžio pagaliau išvydo saulę. Tiesiai prieš ją. O po ja ir medžiu žemę. Tačiau iki žemės buvo turbūt apie penkiolika metrų. Pažvelgė tolyn. Vaikų prie ežero beveik nesimatė, jie buvo mažyčiai mažyčiai. Matė, kaip kažkas žaidžia kamuoliu, mergaitės šokinėja "virvutę", kalbasi, juokauja. Prieš valandą jai būtų liūdna, kad ji ne su jais, tačiau dabar nebe. Dabar ji aukščiau jų visų. Nusijuokė iš šių žodži dviprasmiškumo. O taip, ji buvo aukščiau ir "aukščiau". Jai tai patiko. Nors Dallfrea nebūtų galėjusi pasivadinti drąsuole, bet aukščio ji tikrai nebijojo. Mokykla irgi buvo toli, kvidičo aikšelės beveik nesimatė. Kitoje pusėje tamsėjo Uždraustasis Miškas. Aplinkui buvo labai tylu ir mergaitei buvo gera gera, dar geriau, nei ąžuolo pavėsyje. Atsargiai atsisėdo ant vienos iš šakų. Ši šaka atrodo stipri, manau, turėtų mane išlaikyti. Reikėtų pripažinti, kad ir laikyti nelabai buvo ką. Sėdėjo ji ten ilgą laiką, tiesiog makaluodama liesomis kojomis ir apie nieką negalvodama. Arba kaip tik galvodama apie viską.
Atsibudusi iš susimąstymo pastebėjo, jog jau tamsu. Vaikų apačioje nematė, bet gal dėl to, kad nebuvo nė vienos žvaigždės. Jai tai nepatiko. Vienoje pusėje matė šviesą, sklindančią iš Hogvartso langų, bet mokykla buvo per toli, jog šviesa bent truputį ją pasiektų. Kitoje pusėje vienintelis šviesos šaltinis buvo blyški pašvaistė Uždraustajame Miške. Ją ji matė jau nebe pirmą kartą. Nusprendė pasidomėti, kas gali būti paslaptingos šviesos, lyg Mėnulio, priežastimi.
Atsargiai nulipo žemyn nuo medžio. Tyliai nušokusi ant žemės pastebėjo, jog ant žolės jau buvo naktinė rasa. Išsigandusi, kad gali būti nubausta, kad taip vėlai vaikšto lauke, bėgte pasileido į mokyklą.
-
Pamokos baigėsi ir Dallifrea nuėjo pasivaikščioti. Šįkart jau neklaidžiojo aplinkui pilį, o iš karto pabėgo tolyn nuo kitų vaikų. Pabėgo į jau pamėgtą vietą - prie seno ąžuolo. Pasitaikė pilna įspūdžių diena ir mergaitei reikėjo pailsėti nuo šurmulio, nuo žmonių, gal net nuo savęs pačios. Jautė, kad po truputį, mažais žingsneliais tolsta nuo vaikystės, nes per labai trumpą laiką labai pasikeitė. Tyla jai tapo dar malonesnė, tačiau ne visada. Anksčiau niekada nebūtų bėgusi nuo kitų vaikų. Tačiau taip pat anksčiau ir nebūtų pati užkalbinusi bendramokslio, o dabar jai buvo vieniša.
Vieniša ir niekieno nesuprasta atsišlijo į medžio kamieną. Šįsyk nebuvo su savimi pasiėmus pledo ar patiesalo, mat atskubėjo šičia vos suskambus varpui. Numetė po save kuprine ir leido savo kūnui nušliaužti mediena, klestelėjo ant kuprinės, pilnos knygų. Užsimerkė ir ėmė svajoti.
Staiga mergaitė atvėrė akis ir atsidūrė gražioje giraitėje prie upės. Aplinkui augo medžiai, daugiausia beržai, tačiau vietovė buo raudonplaukei nematyta, ji buvo įsitikinusi, kad yra čia pirmą kartą. Mergytė pažvelgė aukštyn. Pastebėjo, jog guli po senu ąžuolu. Lygtais buvo kažkur tokį mačiusi, bet kur? Keista, bet ąžuolas buvo vienintelis medis, ant kurio nebuvo lapų. Vietoj jų kabėjo įvairiaspalvės audinių skiautės, surištos mazgais. Klastuolė nusprendė apsižvalgyti. Atsistojo ir pastebėjo, jog yra apsirengusi ilgą žalią suknelę, o jos plaukai lengvai blizga. Išėjusi į proskyną, pastebėjo, jog ten upė sudaro lyg ir nedidelį stovinčio vandens tvenkinuką. Prie jo sėdėjo jauna mergina, maždaug dvidešimt kelerių. Jai mergina atsisuko į Dallifrėją, ši ją atpažino. "Taip! Tai juk Cliodne! Aš ją pažįstu, tai viena garsiausių burtininkių animagų bei puiki eliksyrų žinovė. Keista, esu beveik įsitikinusi, kad šiandien gavau šokoladinę varlę, kurioje ant kortelės buvo ji pavaizduota." Vos tik mergytė spėjo taip pagalvoti, merginos vietoje jau sparnais mosavo nedidukas paukštis, toks, kurų gali dažnai sutikti prie jūros. Raudonplaukė išsigando, tačiau išgirdo savo galvoje balsą "Eik su manim, mažyte. Eik, nepasigailėsi." ir paukštukas nupleveseno tolyn. Mergaitė pasileido bėgti už jo. Nors paukštė skrido, o Dallifrea galėjo tik bėgti, tačiau nė akimirkai neprarado paukščio iš akių. Staiga ji atsidūrė tamsioje uoloje. Paukštelio nebebuvo, tačiau atsirado burtininkė, kuri nusišypsojo Dallifrėjai. Netarusi nė žodžio, magė nužingsniavo tolyn i olą, kur buvo tamsa, kur negalėjo patekti nė vienas saulės spindulus. Mergytė atsargiai nuėjo paskui Cliodnę. Kai jau manė, kad pasiklydo, staiga atsirado ant uolos skardžio, o labai žemai apačioje girdėjosi vandens pliuškenimas ir... verksmai? Šauksmai? Mergaitė nebuvo tuo tikra, tačiau žinojo, kad turi padėti ten esantiems žmonės, nors ir nežinojo kaip.
- Nebijok, Dallifrea. Aš esu su tavim, - tarė burtininkė, lyg būtų sugebėjusi skaityti mintis. Kas žino, gal ir sugebėjo.
Raganos padedama, mergaičiukė nusprendė leistis žemyn. Bet kaip? Šiuo momentu burtininkė vėl pavirto į paukštį, tačiau šįkart ne į mažutį, o į didelę, stiprią bei grakščią gulbę. Mergaitė išsyk sumojo, ką turi daryti. Užšoko gulbei ant nugaros ir ši ją nuskraidino žemyn.
Apačioje buvo kiek šviesiau, blyški šviesa sklindo iš vandens. Mergytė iš karto prisiminė paslaptingą šviesą Uždraustajame Miške ir išsigando. Tačiau baimei nebuvo laiko, mat kur buvus, kur nebuvus, staiga šalia jos atsirado berniukas, maždaug keturiolikmetis, tačiau labai jau panašus į Aleksą, jos draugą. Vis dėlto šio berniuko veidas išdavė, jog jis neturi gerų ketinimų, o žvilgsnis buvo pilnas pykčio. Netikėtai jis šoko ant raudonplaukės ir parvertė ją ant žemės, užgniauždamas savo kūnu ir neleisdamas jai pajudėti. Kai jis atvėrė burną, klastuolė pastebėjo, kaip jo dantys keistai žvilga. Ji pastebėjo, jog šoniniai dantys panašūs į iltis ir dar labiau išsigando.
Kai Dallifrea jau buvo pasiruošusi sutikti skausmą, staiga berniukas ėmė klykti ir nušoko nuo jos. Jį atakavo mažučiukas kolibris, strazdaniukei jau pažįstamomis akimis. Kol berniukas kovojo su paukščiu, ji nubėgo anksčiau girdėtų šauksmų linkme. Pribėgusi, rado ten kelis žmones, pririštus prie milžiniško stulpo. Po jų pėdom buvo sukrautos malkos, ir mergaitė suprato, kodėl šie žmonės taip šaukė.
- Nedrįsk jų išvaduoti, tu ragana! - sušaukė berniukas, bet vis dar negalėdamas atsikratyti mažo, bet įkyraus paukštelio. - Jie tokie patys kaip tu, tai jūs kalti dėl visko!
Tačiau mergaitė nekreipė į jį dėmesio. Atrišo pririštus žmones ir šalia jos atsirado didelė gulbė. Mergaitė padėjo užsikabaroti nelaimėliams, o pati įsikibo į paukščio uodegą. Jie išskrido. Skrido virš giraitės, kur gulbė ją paliko prie seno seno ąžuolo.
Mergaitė atsibudo. Supratusi, kad ji užmigo ir tai tebuvo sapnas, kažkiek nuliūdo. Tačiau prisiminusi šiurpią berniuko iš sapno šypseną ir širdį rėžiančius kankinių šauksmus, vis dėlto apsidžiaugė, mat jie gyvena civilizuotame pasaulyje, o ne Viduramžiais, kaip Cliodnė, kai raganas degindavo ant laužų. Apsidžiausi čiupo kuprinę ir nubėgo pilyn, mat jau ėmė temti.
-
Elnai taip įgryso visas tas mokyklos šurmulys, kad norėjosi rėkti.Nueini į mergaičių miegamajį išgirsti klegančias ir kvatojančias mergaites, nueini į bendrajį kambarį tas pats tik, kad prisideda ir berniukai,o kas vyksta didžiojoje salėje tai iš viso...Pamokose kalba profesorius ir reikia įtemptai galvoti.Sakytumėt variantas biblioteka, bet joje ištisai jauti kaip į tave įsmeigtos griežtos bibliotekininkės akys.Varnanagė norėjo vietos kur būtų tik ji,nebūtų nei triukšmo,nei profesoriaus,nei įsmeigtų akių į tave.Kur būtų ramybė...
Vaikščiojant ežero pakrante kur vistiek buvo mokinių,mergaitė nervavosi.Negi nėra bent vienos ramios vietos?Einant ir einant ir mąstant kodėl nėra ramios vietelės mergaitė priejo didelį ir seną ąžuolą.Kokius 100 metrų nuo ąžuolo nebuvo nei vieno mokinio.Išskyrus aišku Elnos ji stovėjo prie pat ąžuolo.Apžiūrinėjant medį mergaitė užtiko išraižytus žodžius:
"Tikėk savimi! Tikėk savo gebėjimais! Be kuklaus, bet protingo pasitikėjimo savo jėgomis Tu nebūsi sėkmingas/sėkminga ar laimingas/laiminga. Būk savimi ir pasitikėk savo jėgomis."
Pirmakursė šyptelėjo.Mergytė klestelėjo ant žolės ir pajuto kai jos kūną apima ramybė.Tai vietą kokios jai reikėjo!Dar kartą šyptelėjus atsivertė jau pusė perskaitytą knygą pavadinimu "Hogvartso Istorija".Po gerų penkiolikos minučių pakelė galvą nuo knygos ir nusprendė, kad reikia jau eiti.Atsistojus nužingsiavo į Didžiają Salę pavakieraniauti.Triukšmas jau taip nenervino,nenorėosi rėkti visą gerklę.Tą vietą man padėjo.Pati sau pamanė ir atsisėdo prie Varno Nago stalo.
-
Pavargusi, nuo visų darbų ir mokslų, Ieva nusprendė atsipalaiduoti ir pabūti viena. Jai buvo labai sunku būti vienai, be draugų ir šeimos. Tik priėjus prie medžio pamatė kažką švytintį žolėje. Priėjusi arčiau ji suprato, jog tai stebuklingas akmuo. Pakėlusi jį, mergaitė suprato jog ji įgavo stebuklingų galių, nes Ieva iškarto pasijuto kitaip. Ypatingai. Tiesą sakant ji nežinojo kokios tos jos galios, bet tikėjo, kad greitai sužinos. Ji grįžo į pilį, į savo miegamąjį.
-
Pavargusi nuo pamokų,nuo mokinių,nuo savo pravardžių Sara išbėgo į pievelę.Atsigulė ant pusiau žalios žolelės,stebėjo dangų,skrendančius viena kryptimi paukščius,bet netrukus pradėjo pamažu lyti ir lietus ėjo vis stipryn ir stipryn.Bet varniukei tai nerūpėjo,jai niekas dabar nerūpės,nes ji taip nusprendė.
-Aš dabar būsiu stipri!-šūktelėjo mergaitė lietui,pasauliui,viskam kas yra aplinkui ją.
-Man niekas nerūpės,tik svarbiausieji draugai ir pati aš,-šį kartą tyliau ištarė.
Sara dar patogiau įsitaisė žolės pataluose ir norėjo tik užmigti ir niekada neatsibusti.
Galiausiai Sara atsigulus,užmerkė akis ir trumpam nukeliavo į sapnų karalystę.
Mergaitė sėdėjo mažo kambariuko kamputyje,po penkių sėdėjimo minučių mergaitė pastebėjo ateinantį pulką vaikų,jaunesnių už ją.Bet jie jos nepastebėjo.O varniukei tai priminė pulką vaikų,kurių patyčių objektas buvo ji pati-Sara.Kaip žaibas atsistojusi Sara bandė rasti išėjimą,kol galiausiai pamačiusi bordines,senas duris,lėkė link jų,atidariusi ji pamatė tuščią,baltą erdvę.Ir neišlaikiusi pusiausvaros,įkrito į baltąją erdvę.
Pirmakursė iš išgąsčio pašoko,apsidairė išvydo tebelyjant lietų ant žalios žolytės,mėlyną dangų,medžius su žalia lapija ir tolumoje bebėgančias tris laputes.
-Nuostabu,-sukuždėjo mergaitė ir nusišypsojo pati sau.
Bet prisiminus blogą sapną Saros šypsena priblėso.
Bet Sara vis tiek nenorėjo išeiti iš nuostabiosios pievelės,galiausiai nustojo pliaupti lietus,pasigirdo paukščių čiulbesiai,nušvito skaisti ir ryški saulė.Tolumoje pasigirdo kelių vaikų linksmi šūktelėjimai.Jie buvo tokie linksmi,kokia niekada nebuvo Sara.Nuliūdusi pirmakursė nutarė eiti į Hogvartsą,beeidama ten,ji išvydo maža mergaitė.Po sekundėlės mergaitė žvilgtelėjo į Sarą,o Sara tik nutaisė šypseną ir nubėgo pramintu takeliu tiesiai į Hogvartsą.
-
Kai Sofija perskaitė knygą ,,Kvidičas amžių bėgyje" ji daugiau apie nieką nebegalvojo, tik apie jį. Tačiau pirmakursiams, kad ir kaip gaila, turėti savų šluotų ir apskritai skraidyti buvo negalima. Sofijai tai visiškai nerūpėjo. Na tik truputį, todėl ji nusprendė nepaklusti šiai taisyklei. Taigi kai ji sužinojo, kad vienas trečiakursis grifiukas gavo naujutėlaitę šluotą, ji savaime suprato, kad niekur nedingo ir jo senoji šluota. Ji nedelsdama nuskuodė pas grifiuką. Iš pradžių ji labai drovėjosi ir gėdijosi, jau buvo beveik apsigalvojusi ir atsisakiusi savosios minties, bet prisiminė savo močiutės žodžius ,, Visada nors ir atrodo labi baisu ir galbūt net neįmanoma, siek savo svajonių" ir nedrąsiai pabeldė į duris. Pasirodo grifiukas buvo labai malonus ir senąją šluotą atidavė visiškai nemokamai.
Dabar pavakario vėsoje, saulei leidžiantis, Sofija niekieno nepastebima su šluota rankoje išsliūkino į lauką. Iš pradžių ji nežinojo kur dėtis, juk ją gali pamatyti visur, o tada jau gali baigtis bloguoju. Galbūt ją net išmestų iš mokyklos. Grifiukė jau buvo beapsisprendusi eiti prie uždraustojo miško, bet tada prisimenė ežerą, aplinkui kurį yrą pilna jaukių vietelių norint pabūti vienam. Sofija ten ir nubėgo. Atbėgusi prie ežero mergatė ten nepamatė nė gyvos dvasios. Ir tiesą sakant labai nudžiugo. Niekas nepamatys jos klaidų, nepasijuoks ir nepaskūs mokytojams.
Mergaitė sukaupė drąsą ir iš visų knygose sukauptų žinių pasiruošė skrydžiui. Ji užsimerkė, susikaupė ir staiga pajuto nebesiekanti kojomis žemės.
Niekas nebūtų galėjas apibūdinti Sofijos džiaugsmo. Ir gerai, to neįmanoma perteikti žodžiais, reikia pamatyti. Grifiukė pradėjo sklandyti virš ežero. Iš pradžių jai buvo baisoka, ji juk galėjo nukristi ir paskesti arba kitaip užsimušti. Galų gale ji atsipalaidavo ir jai buvo taip gera sraidyti vakaro vėsumoje. Ji taip užsimiršo, kad skraidė apie valandą. Kai atsitokėjo saulė buvo jau seniai nusileidus ir dabar skaisčiai švietė mėnulis. Ji greitai nusileido, nes prisiminė, kad skraidyti jai išvis negalima. Tačiau lygtais niekas jos nepamatė.
Sofija nulipo nuo šluotos apsidairė ar niekas jos nestebi ir labai laiminga, išsišiepusi iki ausų parbėgo į pilį.
-
Lisette vaikštinėjo ežero pakrante, tačiau šįkart - ne šiaip sau. Šiandien rausvaplaukė buvo itin geros nuotaikos, tad tikėjosi, jog vietoje, kuri skirta tiems, kurie nori pabūti vieni, mergaitė ras kokį žmogų, kuriam galėtų perteikti savo geras emocijas. Pastaruoju metu Lisette jautėsi itin geranoriškai, stengėsi visiems padėti ir panašiai, tad visai apsidžiaugė, netoliese pamačiusi sėdinčią mergaitę. Rausvaplaukė kiek spartesniu žingsniu nuėjo nepažįstamosios link. Lisette kiek suglumo, kai virš, sprendžiant iš uniformos - klastuolės galvos skraidė kažkokie tai pūkai.
-Sveika,- kiek nedrąsiai ištarė rausvaplaukė,- ką čia darai?- domėjosi ji,- juk diena graži, saulės spinduliai vis prasiskverbia pro debesis, o tu čia vienui viena, neaišku ką darai,- klastuolė prisėdo šalia nepažįstamosios, gan įkyriai kalbėdama, tačiau tikėdamasi, kad sugebės pralinksminti bendrakoledže,- gal čia kokie ritualai ar ką?- nusijuokė rausvaplaukė žvilgtelėdama į šalia sėdinčią mergaitę.
-
Jau diena buvo perlipusi į antrąją pusę. Po sunkios pamokos du bendrakoledžiai, lydimi šiltos saulutės, atlingavo į vietą prie ąžuolo. Tiksliau grifas čia atsivedė savo draugę, kuri norėjo su juo pasišnekėti. Tiesą sakant, į būtent prie šio ąžuolo, vaikinas atklydo pirmą kartą, nors gal buvo ir anksčiau, tačiau tikrai nebuvo atkreipęs dėmesio į užrašą, esantį ant medžio kamieno. Dabar primerkęs akis jį perskaitė. Jis bylojo, jog reikia pasitikėti savimi, savo jėgomis. Edgar'as visada, taip ir darydavo. Veikiausiai tai darė ir dabar, tik gal tas pasitikėjimas nebuvo šimta procentinis. Juolab, kai vakar pasitikėjo, rodos, visu šimtu procentų, tai tikrai neatnešė jam džiaugsmo, todėl užrašas ant medžio atrodė jam ne itin tikslus.
Po žemes išsivoliojęs šeštakursis prisėdo ant žolės ir atsirėmė į ąžuolą. Ranka parodęs draugei, jog šioji sėstų šalimais, nudelbė savo akis į ežero vandenį.
- Taigi.. Apie ką norėjai pašnekėti?- paklausė juodaplaukis ir iškart susimąstė ar tai tikrai būtina šiuo momentu. Vis gi draugė buvo daug labiau sužalota nei jo keli nubrozdinimai.
- Ar geriau tai atidėti kitam kartui? Nes manyčiau pirmiausia tau reiktų apsilankyti, pas mokyklos seselę, o vėliau gerai pailsėti,- kas lietė poilsį, tai jis buvo reikalingas ir pačiam moksleiviui. Jis buvo pavargęs tik nuo kvailai pavojingos pamokos praktinės užduoties, tačiau dar tas nuovargis glūdėjo ir iš po vakarykštės kovos. Aišku, fizinis nuovargis sudarė tik pusė viso nuovargio. Begalo vargino ir mintys. Mintys apie tai ką galėjo daryti kitaip. Kaip galėjo išvengti susiklosčiusios situacijos. Atrodo tam variantų ir rasdavo, bet dabar jau kas iš to, jei jau buvo padaryta, taip, kaip buvo. Jau to nebepakeisi. Šešiolikmetis galėjo galvoti apie įvairiausias galimas variacijas, bet jų nepanaudojo. Dabar nebent jos gali pagelbėti tik ateityje. Kaip sako, mokomės iš savo klaidų. Tačiau šią padarytą jo klaidą, jaunuoliui buvo pernelyg sunku pakelti. Tai neatleistina vis tiek, nepaisant to, kad ir kovojo su bloga linkinčiu žmogumi.
- Atleisk, sakei kažką?,- atsisuko į rudaakę, nesupratęs ar ji kažką jam pasakė, ar tik paukščių čiulbesys paskatino grįžti iš susimąstymų, į kuriuos buvo paniręs bestebėdamas lygų it stiklas vandenį.
-
Į antrąją pusę persirito dar viena niekuo nepatinga diena. O gal kaip tik ypatinga? Juk nekasdien susiduri su Mirties Valgytojų figūromis ar kažkuo panašaus, dargi prikeltais Prisikėlimo akmens. Ir ne itin draugiškais. Na, bent jau pamoka buvo įdomi. Ko daugiau norėti. Dar ir praktikos kažkiek gavau. Nors ir skersai gerklės ji man. Tamsiaplaukė mergina ir vaikinas šalimais žingsniavo ežero pakrante. Pašalinis stebėtojas net nusigąstų ir savęs paklaustų, kur tie du paaugliai buvo įlindę. Abu buvo susirinkę bent po kelis nubrozdinimus, krūvą įbrėžimų, susitaršiusiais ir šakelių lapelių pilnais plaukais, sudraskytais drabužiais. Pamoka būtų paskutinė vieta, atėjusi prašalaičiui į galvą spėliojant iš kur traukia jie abu. Carol savęs veidrodyje nematė jau senokai. Apskritai, buvo įsitaisiusi šokią tokią fobiją pastariesiems – kalnų namuke, kur buvo apsistojęs Ašas, sienų beveik nesimatė – visur karaliavo veidrodžiai. Tad mergina vengė jų kaip įmanydama. Ir abejojo, ką gero ten pamatytų.
Caroline žingsniavo nežiūrėdama kur eina, tad nė nepastebėjo kur atėjo – apskritai sustojo tik Edgar‘ui tą tą padarius. Akimirką kitą ji nesisėdo, tiesiog nejudėjo iš vietos ir stebėjo ežero paviršių. Lygus kaip stiklas vanduo savotiškai ramino Carol, padėjo susidėlioti mintis, kuriose mergina tikrai buvo gerokai pasimetusi. Galiausiai ji klestelėjo ant ąžuolo šaknies šalia Edgar‘o ir linktelėjo.
- Ne, nenoriu to atidėlioti ir tikiuosi pats numanai, kad tikrai gausi velnių,- šešiolimetė vėl susikoncentravo į vandenį, kuris malšino emocijas ir saugojo nuo neapgalvotų žodžių. Nenorėjo prisišnekėti taip, kad vaikinas supyktų, tiesiog norėjo, jog jis pamąstytų apie tai, ką daro. Dar, žinoma, norėjo išgirsti kas atsitiko, bet įtarė, jog Edgar‘as dar nėra pasiruošęs kalbėti. Nors kas ten žino: vaikinas buvo vienas stipriausių Caroline kada nors sutiktų žmonių. Ir daug komunikabilesnis už ją pačią. Kol mergina dėliojosi mintis, bendrakoledžis irgi „grįžo“ į gyvenimą.
- Taip, sakiau,- visa savitvardą per akimirksnį nuėjo perniek.- Klausyk, tu man dar skaitai moralą už tai, kad grįžau į mišką. Tačiau tu pats? Lendi į kovą su trimis suaugusiais juodaisiais raganiais, kas, kad tai tik protekcijos ir tai dar tik pradžia! Galiausiai mane saugiai ištrauki, o vienas stoji prieš kelių dešimčių Mirties Valgytojų armiją vienas ir dar stebiesi kodėl grįžau?? Juk yra baisu pačiai būti beveik visiškai saugiai ir matyti kaip krenti, nežinoti ar atsikelsi...- Caroline litaniją nutraukė kiek prikimęs balsas – mergina verkė, tik pati to nejautė.- Atleisk, tiesiog negaliu tavęs prarasti, supranti? Negaliu,- labiau pati sau kalbėjo šešiolikmetė perbraukdama ranka šlapius skruostus.
Nebegalėjo kalbėti, smaugė ašaros. Kodėl – pati nežinojo. Caroline užsikniaubė ant kelių ranka perbraukdama juodas šakelių ir lapelių pilnas garbanas. Nebuvo verkusi labai, labai seniai. Paprastai tiesiog sukandusi dantis kentėdavo. Tačiau dabar verkė ir nežinojo kodėl ir dėl ko. Ežero vanduo tebebuvo lygus it stiklas, ramus it veidrodis. Tik Caroline viduje siautėjo audros, nežinia kieno sukeltos. O apie jas išdavė tik juoda suknele pridengti krūpčiojantys pečiai.
-
Ramų ir lengvą ąžuolo lapų šnabždesys sudrumstė nepasitenkinimo žodžiai sklindantys iš Caroline į Edgar'o pusę. Paauglys tik stebėjo ją šaltu žvilgsniu ir kuo puikiausiai suvokė jos nepasitenkinimą. Žinoma, visam tam jis turėjo ir savo paaiškinimą ir savas priežastis kodėl taip pasielgė. Netrukus juodaplaukei ašaroti, grifo smakras atvėpo. Jis pasijuto nemaloniai. Nepatiko matyti verkiančią draugę. Ir tai vėl per mane.. ėmė susivokti, kad vis dėl to jis skaudina tuos, kas yra šalia jo. Skaudina, kas jam yra artima, o tuo pačiu taip skaudina ir save. Atrodo galėtų į viską spjauti ir nuo visų atsiriboti, tapdamas atsiskyrėliu. Tačiau to padaryti negalėjo. Suvokė, kad taip padarius, būtų vėl gi atitinkamos pasekmės. Ir vėl gi kentėtų tiek pats, tiek kitus.
Giliai įkvėpęs Jeffter'is gryno oro tvyrančio pakrantėje, atsargiai per pečius apkabino draugę ir priglaudė ją šalia savęs.
- Tai tu man atleisk,- nukreipdamas žvilgsnį į vandens paviršių palengva ėmė kalbėti, tarsi skaitydamas nuo to paviršiaus jau parašyta tekstą, - Negaliu prarasti ir aš tavęs,- taip sakydamas nė kiek nemelavo ir nė negalėjo įsivaizduoti, kas būtų, jei netektų dar vieno draugo, - Todėl mano planas buvo toks. Jis suveikė. Aš nenukentėjau. Ir aplamai ši pamoka pakenkė tau daug labiau nei man. Jei būtume likę stovėti abu, tai vargu ar mes bekalbėtume čia. Be to aš gi prefektas,- kiek nutilo sudvejojęs ar dar toks yra, nebemanė, jog turi teisę tokiu vadintis. Bet visgi nurijęs karčią seilę tęsė:
- Todėl mano pareiga pasirūpinti savo koledžo nariais ir ne tik,- sudėliojęs šiokį tokį pasiaiškinimą šeštakursis giliai atsiduso. Nežinojo nei ką daryti, nei ko nedaryti. Visko buvo per daug šiam momentui. Nors vieną tikrai žinojo. Jis dabar buvo vedinas minties surasti asmenį, būtent tą, kuris pakenkė šalia esančiai jo draugei. Nežinojo, kaip šioji sureaguotų sužinojusi, kad šis bando surasti tą nelabąjį. Tikriausiai vėl pasipiltų nepasitenkinimų banga. Nors gal dėl to dabar nevertėjo sukti galvos, nes jis ties tomis paieškomis gi dirba asmeniškai.
Netikėtai žaliaakis prisiminė, kai pati pirmą kartą susitiko su Carol. Tokie nerūpestingi laikai. Ir geri laikai. Atrodo tiek nedaug laiko prabėgo. Tačiau įvykių per tą laiką įvyko be galo daug. Bent šis prisiminimas sugebėjo priversti vaikiną pasijusti smagiai, nors ir menkam laiko tarpui. Deja, tuojau vėl teko grįžti į dabartį, kuri buvo kur kas sunkesnė. Čia daugybė klausimų, neaiškumų bei problemų supo trumpaplaukį burtininką. Į visa tai jis ieškojo atsakymų, sprendimo būdų, tačiau kol kas visa tai neturėjo vaisių, bet tikėjo, jog ateis diena, kai viskas bus išsiaiškinta. Norėjo tikėti, ir kad viskas bus, kaip buvo anksčiau, bet negalėjo to padaryti, jau buvo padaryta nebepataisomų dalykų.
-
Kartais išorė gali būti tokia apgaulinga... Ir visi tą žino. Tik, deja, net magų pasaulyje nėra tokių daiktų ar galių, kurios padėtų išsiaiškinti kas slypi žmogaus viduje. Kartais galima numanyti (teisingai arba ne), nuspręsti pagal tam tikrus kriterijus, tačiau niekada neišsiaiškinsi iki galo. Dažna žmogaus klaida yra viską vertinti pagal išorę. Taip, ji gali daug ką pasakyti, tačiau dar daugiau sumeluoti. Kaip pavyzdį paimkime naująjį Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių. Jam Caroline tikriausiai atrodė kaip kvailiukė paaugliukė, nieko nemačiusi, nieko nežinanti, tačiau įsivaizduojanti, jog baisiai kenčia, kokia ji vargšelė ir taip toliau. Carol pati savęs tokia nelaikė, nebent iš dalies. Juk ant savęs nesimato, tiesa? Tačiau dabar kaip tik jautėsi stipresnė. Jau šešiolikos, suaugusi, bet daugeliu atveju dar buvo maža mergaitė, daug ko buvo nepatyrusi, o kai ko – patyrusi per daug. Matyt, ponia Pusiausvyra savo kelyje bus pražiopsojusi Carol. Subrandino ne pagal amžių, tad liko nesuprasta vyresniosios kartos – kartais patyrę žmonės tiesiog neįsisamonina, jog jaunimas taip pat gali patirti sunkumų, taip pat gali kentėti. Na ką gi, čia jau ne merginos rūpestis. O kol kas jai ir savų pakako.
Nežinia kodėl kūkčiodama Caroline pajuto kaip ją kažkas apkabina. Pasikėlusi apsidairė. Na žinoma, kas daugiau jei ne Edgar‘as. Šešiolikmetė jautėsi daug ką jam skolinga. Net norėdama nesugebėjo būti tokia supratinga. Tylėdama ji klausėsi draugo aiškinimo apie prefekto pareigas ar kažką panašaus. Carol suprato, jog pareigos čia nelabai kuo dėtos. Tuo ir skiriasi pareiga nuo to, ką darai savo noru. Ką darai nuoširdžiai. Netgi to garsiai neįvardinus pajusi skirtumą.
Išsiliejusi Caroline pagaliau nusiramino. Padėjusi galvą draugui ant peties ji stebėjo ramų ežero vandenį. Ąžuolą, tapusį prieglobsčiu dviems paaugliams (teisiškai – jau beveik suaugusiems), pamažu gaubė šešėliai. Galbūt mergina ir atsigavo, tačiau tamsa visad jai teikė daug džiaugsmo. Galbūt todėl, kad buvo iš prigimties paslaptinga. O kaip sakė sena žiobariška patarlė – „prie tamsos daugiau drąsos“. Nors kita vertus prieblanda čia niekuo dėta – šis klausimas šešiolikmetei ramybės nedavė jau senokai.
- Edgar? Kas atsitiko miške?- be užuolankų paklausė ji. Skirtingai nei draugas, mergina nemokėjo būti subtili ir tikrai neišmanė psichologijos ir nesugebėjo tam tikrais veiksmais paskatinti pašnekovą išsipasakoti patį. Net pati nekalčiausia psichologija Carol atrodė tarsi manipuliavimas smegenimis, o šito ji buvo soti iki kaklo. Tikėjosi, jog draugas ir pats susivoks, kad mergina pastebėjo jo nekokią savijautą. Juk sunku to nepamatyti. Carol buvo net patenkinta savimi, kad suformulavo klausimą taip, kad panorėjus buvo galima nesunkiai išsisukti, bet prasmė buvo aiški.
Neaiški nuojauta apgaubė Caroline. Artėjančio blogio, slogučio nuotaika. Šešiolikmetė stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Kaip visada tokiais atvejais, ranka nuslydo prie peilio, kurį paskutinę minutę grąžino profesorius. Kaip toks Apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas jis turėjo suvokti, jog ginklas užkeiktas Prieškeriais ir jokiais Šaukiamaisiais jo neprisikviesi... Pažįstamas daiktas padėjo nusiraminti, kaip ir šiluma, sklindanti iš draugo glėbio. Galbūt šešėliai pasivaideno. O gal ir ne.
-
Edgar'as šiek tiek nusiramino, kai draugė liovėsi verkusi. Aišku, tai nereiškė, kad merginai pasidarė geriau, tačiau šeštakursis vylėsi, kad bent kiek pagerėjo. Jei ji jaudinosi dėl kažko kas galėjo nutikti draugui, to daryti daugiau nebebuvo jokios prasmės, nes dabar jiedu sėdėjo gyvi.
Kvapą grifui užgniaužė, kai išgirdo klausimą. Kalbant apie kažką kitą bent šiek tiek gebėjo atitraukti mintis nuo tų jį žudančių minčių, o dabar buvo grąžintas prie jų. Galėjo lengvai mėginti meluoti, bet nenorėjo. Jis niekada nebuvo nusiteikęs meluoti. Neketino ir šį syk. Tik pasirinko tą variantą, kuriuo atskleidžia ne visą situaciją. Bijojo sakyti visą tiesą, bijojo, kad kaip mat neteks draugės ir dar galimai sugadins savo likusius planus. Tačiau nepasakydamas tiesos dabar, rizikavo sulaukti dar didesnio nepasitenkinimo savimi vėliau. Žinoma, gal net nieko nebūtų ir į viską Carol sureaguotų be didelių priekaištų, tačiau viskas buvo didelis "GAL". Pasukęs galvą į šalia prisiglaudusią draugę giliai įkvėpė.
- Miške?- prieš pradėdamas, tarsi pasiruošdamas perklausė. Taip nenorėjo apie tai šnekėti ir dar taip greitai. Bet juk pats kaltas, kad tokios būklės atėjo pamokon, kuri privertė apsilankyti miške.
- Tapau blogesnis nei buvau iki šiol,- kalbėjo įsmeigęs žvilgsnį į merginos juodus plaukus. Manė, kad jo vidus šiai minutei yra ne ką šviesesnis.
- Tapau blogesnis už blogiausius..,-keletą akimirkų patylėjo, kol atsirinko vėl reikiamų žodžių, - Esantiems šalia manęs nesaugu. Jie kenčia,- šiais žodžiais leido suprasti, kad net ir bendrakursę įskaudino, nors gal ir nežymiai, pasirinkdamas tokius pasirinkimus, kurie jai nebuvo, rodos, labai priimtini.
- Bet už tai bus su manimi atsiskaityta,- nežymi šypsenėlė po paskutinių žodžių atsirado veide, kai pagalvojo apie stojimą prieš teismą. Aišku, ar bus išteisintas ar ne, vis tiek savigraužos visiškai greičiausiai nepašalins niekada. Bent taip manė. Bet ar kas nors jo vietoje galėtų galvoti kitaip, kai vos dar vakar sunaikinai žmogų. Padarei dalyką, kuris tau nepriimtinas, ir su kuriuo kovoji nuolatos.
Tik dar prieš tai turiu padaryti vieną dalyką atsidusdamas savo galvoje pasakė, tai kas iš tikro susiję su pačia šešiolikmete. Negalėjo sulaužyti to, ką prižadėjo. Atsigręžus į vandenį matėsi, kaip jis yra pasiglemžiamas po truputėlį tamsos, atgabenamos vakaro. Galbūt dėl susiklosčiusios situacijos Jeffter'is tesugebėjo įžvelgti visur tik tamsą? Na, beveik visur. Nes žmogutis sėdintis greta, buvo tas, kuris dar spinduliavo kažkuo šviesiu, kažkuo teikiančiu prasmės ir leidžiančiu judėti tolyn. Galbūt dėl tokių šviesulių šešiolikmetis turėjo tiek stiprybės nepalūžti visiškai.
-
Niekas nevyksta šiaip sau. Kiekvienas poelgis, kiekvienas įvykis turi kažkokią prasmę, kažką duoda, kažką atima. Caroline ilgai svarstė ką jai davė praktika. Galiausiai suvokė, jog tai padėjo vertinti tai ką turi. Tiesiog pamoka. Žiauri, bet pamoka. Tiesą pasakius, mergina nelabai tikėjo visokiais likimais, karma ir panašiai. Tačiau jai visai mielai skambėjo ši mintis: "likimas - nemalonus prasimanymas". Dažnai atrodė, kad visas gyvenimas tėra kažkokia nesąmonė. Eini, darai, stengiesi ir vis tiek kažkokia nesąmonė gaunasi. Tad kas pasakys kokios šio žaidimo, pavadinimu gyvenimas, taisyklės? Kaip geriausia jį žaisti?
Panašūs apmąstymai kankino Caroline dar ilgai. Jaukiai kiūtodama Edgar'o glėbyje ji mąstė apie panašius dalykus rankose vartydama peilį. Gal kam gali atrodyti grėsminga - stiklinės rudos akys, juoda apranga ir peilis rankose. Tačiau pati Carol tikrai nesijautė kažkam pavojinga ar panašiai. Jos emocinę būseną būtų galima apibūdinti kaip totalų pasimetimą.
Mintis išblaškė prabilęs vaikinas. Caroline įtarė, jog kas ten jam beįvyko, įvyko visai neseniai.
- Geriau kalbėti iš karto. Nes vėliau judinti žaizdas labai skauda...- šešiolikmetė nei iš šio, nei iš to įterpė savo pamąstymą ir persibraukė ranka garbanas.
- Ei... Kad ir kas atsitiko, netikiu, kad esi pats blogiausias. Tikrai. Kad ir kas atsitiko, žinau, jog to nenorėjai. Ne taip, kaip kai kurie...- mergina pažvelgė į netoliese gulinčią šakelę piktoku žvilgsniu, tarsi šioji jai būtų asmeniškai prasikaltusi.- O čia tai jau perspaudei,- Caroline pakėlė galvą Edgar'ui nuo peties ir atsisuko. Vaikino veidas atrodė kiek kitaip, nuauksintas besileidžiančios saulės.- Tik tu man padėjai, girdi? Tu. Jei ne tu, dar ir dabar klaidžiočiau tarp dviejų pasaulių nesusikalbėdama pati su savim. O tai tikra ne pats maloniausias jausmas,- blykstelėjo akimis Carol,- Ech, nekokia iš manęs guodėjėlė,- mergina tikrai nelabai mokėjo elgtis tokiais atvejais. Kilstelėjusi ranką ji švelniai palietė draugo veidą atsukdama į save ir priversdama žalias akis susitikti su rudomis.- Kad ir kas atsitiko, tikrai nesi blogiausias. Esi vienas šviesiausių, patikėk manim. Sunku, bet verta,- Caroline nelabai nutuokė, ar dar labiau visko nesugadino, tačiau tikėjosi, kad kada nors - kad ir kaip netikėjo tais žodžiais - viskas bus gerai.
-
Norėjo vaikinas būti geresnis, norėjo būti kažką padaręs kitaip ir norėjo būti tas, kuris tik padeda. Vis gi viskas buvo kur kas kitaip. Kažkam padėjo, o kažkam padėjo tik nukentėti. Šeštakursiui dabar mėginimas kovoti dėl gero, prilygo ir blogo darymui. Nes kaip pačiam teko įsitikinti, kovojant dėl kažko geresnio buvo neapsieita ir be nemalonių ir skaudžių pasekmių.
Draugė mėgino jį guosti. Buvo matyti didelės jos dedamos pastangos. Kad ir kaip norėjosi juodaplaukiui tikėti jos žodžiais, to padaryti nepavyko. Bent jau dabar, kai viskas įvyko taip neseniai, vos vakar.
Keisti šiurpuliukai perėjo per visą Edgar'o kūną, kai pajuto Carol ranką po savuoju smakru. Priverstinai pasuktas jo veidas, dabar žvelgė į bendrakursės. Jų žvilgsniai buvo nukreipti vienas į kitą. Tik žalių akių savininkas nejaukiai pasijuto. Buvo gėda žiūrėti į draugės akis, kai ji jam bando įkrėsti tikėjo, o jis viską priimti sugeba tik šaltai stebėdamas.
- Dėkui..,- tylokai ištaręs, kiek suraukė savo žvilgsnį, - Bet ar esu vienas iš tų šviesiųjų, geriau palikime spręsti Magijos Ministerijos teismui..,- gailiai pasakęs, nenuleido akių nuo grifės. Įsistebėjo taip, tarsi žvelgtų į ją vieną iš paskutinių sykių. Nenorėjo, kad taip būtų. Bet ne viskas gyvenime būna, kaip nori. Ką nuspręs teismas jis nežinojo. Žinojo tik tai, kad susitaikys su bet kokiu sprendimu. Vylėsi, kad sprendimas priimtas atsakingų asmenų bent padės apvalyti užterštą jo vidų.
- Džiaugiuosi pažinodamas tave,- pasakė vieną iš dalykų, kuriuos dažniausiai nutyli, o vėliau nebeturi galimybės pasakyti. Netrukus užsimerkė ir nusvėrė savo apsunkusią galvą žemyn. Jautėsi pavargęs, bet nesuvokė ar verta eiti ilsėtis. Kalbant apie poilsį jis buvo jaunuoliui reikalingas, tačiau pats jis ne itin norėjo ilsėtis. Norėjo kuo greičiau padaryti ką užsibrėžęs ir pagaliau viską baigti. Šiuo momentu poilsiui galva buvo pernelyg perkrauta neigiamomis mintimis bei nebaigtais planais.
-
Uždraustojo miško medžiai šiurpiai ošė savo tankia laja net ir šviesiausią dieną paversdami vidurnakčiu, nepraleisdami net skaisčiausios saulės spindulėlio. Aukštai virš miško, už Hogvartso, buvo iškilusi kalva. Tvanki diena tarsi grasino artėjančia nelaime. Net paukščiai dabar aplenkdavo šią vietą. Staiga oras suraibuliavo ir po akimirkos ant kalvos jau stovėjo gobtuvuota figūra. Juodas apsiaustas neryškino linkių, taičiau iš plačių pečių buvo galima spręsti, jog atėjūnas - vaikinas. Net paslėpęs veidą gobtuvo šešėlyje žmogus laikėsi oriai. Kilstelėjęs rankas vaikinas nusismaukė gobtuvą. Balta, skaisti oda, kampuotas, tvirtas, glotnus žandikaulis, griežtos ir kiek putlesnės lūpos, pakumpusi nosis ir aukšta kakta. O akys juodos, tarsi du tamsuojantys tuneliai, kuriuose galima paklysti, įeiti ir nebeišeiti. Tamsiai rudi plaukai. Nuo kalvos, per Uždraustąjį mišką į Hogvartso pilį žvelgė Ašalainas Blekmoras. Taigi ji čia. Apsiniaukęs dangus bylojo apie artėjanąčią audrą. Sarkastiškai šyptelėjęs Ašas žengė pilies link. Toliau teks eiti pėsčiomis, nors tai ir nebuvo labai sunku. Tiesą sakant, Ašas žinojo, jog atvykdamas čia labai rizikuoja. Iš veido vaikinui buvo galima duoti dvidešimt trejus, nors tebuvo dvidešimties. Kas palaikys jį septyniolikmečiu mokinuku? Vien įtakos galios gali ir nebepakakti. Ir naudotis ja pernelyg dažnai negalės. Dėl pavojaus, kad įsižiūrės kokią abiturientę ar šiaip mokinukę, vaikinas beveik nesijaudino. Dabar, kai jo gyvenime atsirado Caroline galbūt ir alter ego kiek apsiramins. Tačiau dėl Carol Ašas labiausiai ir nerimavo. Negalėjo laikyti atstumo, nors žinojo, jog pamatęs mergina nebekontroliuos savo veiksmų. Daugybę kartų vaikinas ginčijosi su savimi, įtikinėjo, jog jis nekaltas, kaltas prakeiksmas ir jį užleidusi balažin kokio plauko žiniuonė. Tačiau tai buvo Ašalainas, pats blogiausias, žiauriausias, žemiausias jo įmanomas variantas. Akimirką vaikinas prisiminė Carol rudas akis, žiburiukus, kuriuos taip mylėjo. Ir pats savo rankomis juos užgesino. Vaikinas negalėjo ištverti. Nenorėjo ištverti.
Nors Ašailainas buvo paskendęs apmąstymuose ir prisiminimuose, veidas ir laikysena nieko apie tai neišdavė. Tebebuvo rūstus ir ryžtingas, žvelgė tarsi vanagas. Netrukus diena virto naktimi – vaikinas įžengė į mišką. Po kojomis traškėjo šakelės, retsykiais koks lapas sušlamėdavo balažin kokio plauko padarui praslinkus pro šalį. Ašas žingsinio nelėtino: norėjo parsigauti į pilį iki sutemstant. Dar turėjo „pasikalbėti“ su keliais žmonėmis. Ir, jeigu jau ketino vaidinti gerą mokinuką, reikia pradėti dabar. O geri mokinukai nesišlaisto sutemus. Po kelių valandų jautrios ausys užfiksavo balsus. Miške? Ką vaikai čia veikia? Vaikinas nužingsniavo balsų pusėn. Netrukus pastebėjo kerų žaibus. Kas čia dabar? Nejaugi pamoka? Visai neiko idėja, tikrai nebloga. Įdomu kas mokytojas... Mokiniai poromis kovojo su kažkokiomis įdomiomis (bent jau Ašui) protekcijomis. Puošeiva blondinė, kažin koks nežmogiškas vaikinas, banalus juodaplaukis ir... Ties čia vaikinas ir sustingo – pamatė Caroline. Labai sulysusią, pavargusią juodaplaukę garbanę, tačiau jau gyvesnėmis akimis. Ji atsigavo? Kaip?? Pajutęs pažįstamą tamsumą apgaubiant regos lauką Ašalainas staigiai atsitraukė ir greitai pasinaudojo Užmaskavimo kerais. Nėmaž neapsidžiaugė, kai pamatė Carol pernelg besijaudinančią dėl savo porininko. Pajuto, kaip nutvilkė pavydas. Protingoji Ašo dalis skatino džiaugtis, jog mergina gyvena, tačiau vaikinas nesugebėjo. Visgi buvo egoistas sadistas. Apsiraminęs klastuolis tyliai gerėjosi Caroline. Ši kovojo tvirtai, nedvejodama. Pasirodo turi peilį... neišmetė. Nejučia Ašalainas kilstelėjo ranką prie žaizdos krūtinėje – Carol pasistengė. Nuleisdamas rankas vaikinas apčiuopė pažįstamą adatų ir durklų rinkinį prie diržo. Susiraukė. Užmušk neprisiminė jį pasiėmęs. Na, ką jau čia.
Vaikinas toliau šaltu veidu sutelkė dėmesį į Carol ir tą juodaplaukį vaikiną su ja. Caroline buvo kain kur dingusi. Paversta paukščiu. O tas žaliaakis visai protingas, negali sakyt. Projekcijos pranyko grifams įvykdžius uždauotį. Ašas nusekė paskui merginos porininką. Netrukus pamatė ir ją pačią – greičiausiai sužeistą. Vėlgi – juodaplaukis vaikinas labai jau susirūpino kaip paprasčiausias pamokos partneris. Ašalainas stebėjo du paauglius (šiaip jau beveik suaugusiuosius) apsikabinant. Akivaizdu – jie buvo kiek daugiau nei draugai. Prieštaringi jausmai užplūdo Ašą matant Caroline kito glėbyje. Su tuo žaliaakiu mergina atrodė laiminga. Atgijusiomis akimis. Įprastai atšiaurus vaikino veidas dar labiau sugriežtėjo. Vien žiūrėdamas į jį matai ledą. Kalnų viršūnes, sniego pūgas, lavinas. Klastuolis buvo sukurtas tokiam peizažui. Netoliese ant samanų gulėjo merginos peilis. Ašas jau lenkėsi jo paimti, kai kažkas pagriebė tiesiog iš panosės. Keiktelėjęs klastuolis sutelkė dėmesį į juodaplaukę.
Carol atsistojo. Tiksliau tariant, tas vaikinukas ją pakėlė. Matė, jog mergina sužeista. Labiausiai Ašas norėjo šiaušti lauk į kalnus ir nieko neprisiminti. Taip, jam irgi skaudėjo. Tačiau kita vaikino dalis troško stebėti Caroline. Čia gi Hogvartsas, ar ne? Pilna galingiausių magų. Galbūt jei žinos kaip panaikinti tą velnio neštą ir pamestą prakeiksmą. O kad ir šis... Ašalainas nužvelgė profesorių. Labai jaunas, bet atrodo patyręs. Veido bruožai kažkur matyti. Nutaręs, jog išsamiai susipažinti su mokykla ir jos personalu turės dar marias laiko, Ašas nusekė paskui Carol su draugu. Grieždamas dantimis klastuolis stengėsi susitaikyti su tuo, jog mergina jam nepriklauso, tačiau kilo noras tą pirštinėtą grifo ranką nublokšti kuo toliau. Abu draugai (ar daugiau) nužingsniavo į atokų ežero kampelį. Patogiai atsirėmęs į medį Ašas stebėjo juos ir klausėsi pokalbio.
Dabar vaikinas jau neabejojo. Caroline tas juodaplaukis (regis, vardu Edgar) tikrai rūpėjo. Nes kitu atveju juk neburnotų taip. Merginos rankose jis pastebėjo peilį. Nors šiuo metu niekas pulti lyg ir neketino, tačiau mergina ginklą turėjo. Tarsi jis ją ramintų. Tačiau garbanė pasirodo ne vieną guodėją turėjo. Ašalainas šaltai stebėjo Edgar‘ui ant peties verkiančią merginą ir vos tramdė pavydą. Žinojo, jog būdamas greta tik kenkia, bet negalėjo pasitraukti. Buvo kaip vilkas – turėjo kautis iki mirties. Taip, ta senė, tepriima ją pragaras, tikrai žinojo ką daro. Kad ją kur su visais prakeiksmais. Na ką, žiniuone, pasimatysim pragare vos laikėsi vaikinas, nors rūstus veidas kaip visada nieko neišdavė. Dar kartą pažvelgęs į Carol Edgar‘o glėbyje Ašas palietė virš žaizdos ištatuiruotą raidę C. Tada paliko besileidžiančios saulės nutviekstus grifus prie ežero ir apsisukęs nužingsniavo į pilį. Rūstus ir nepalaužiamas. Nors galbūt jau palaužtas.
-
Ir kodėl, po velnių, viskas būtent taip? Ne, Carol tikrai nemanė esanti auksinė, buvo pridariusi daug blogų dalykų. Kad ir pabėgimas - ne itin elegantiška ir altruistiška suvaryti peilį iki pat kriaunų žmogui į krūtinę. Kas, kad tas žmogus buvo pats baisiausias ir Carol sutiktų per jos trumpą gyvenimėlį. Na, ko beliko egoistiškai tikėtis juodaplaukei, kad nebeturės progos Ašui pasakyti "pasimatysim pragare". Tikėjosi jo nebesusitikti nei rytoj, nei dar kada gyvenime. Tačiau kodėl Edgar'as įsikalė galvon esantis blogas, va čia tai mįslė. Pats tikriausiai nepapasakos, tad reiks aiškintis kitais šaltiniais, Ir ne, Caroline neturėjo kantrybės tyliai luktelėti kol draugas išsipasakos. Merginai viską reikėjo žinoti čia ir dabar. Ir dar greičiau.
Rudos akys gyvai žvelgė į žalias, liūdnas ir kupinas beviltiškumo. Kad ir kaip bebūtų keista, dažniausiai viskas vykdavo atvirkščiai - Carol negalėdavo atrasti priežasties gyventi, o Edgar'as kaip įmanydamas padėdavo. Dabar buvo Carol eilė. Tik pakolkas guodėjos vaidmuo sekėsi nekaip.
Magijos Ministerijos teismas...- šie žodžiai trenkė Carol galvon baisiau nei iš keptuvės gauna supykusios žmonos vyras.
- K-kąą??- merginos ranka nusviro, rudos akys žvelgė sutrikusios.
Neįsivaizdavo, kas čia galėjo atsitikti, kad jau ir teismą prisiminė. Carol smegenys sukosi visu pajėgumu mėgindamos atrasti bent kokią užuominą. Bet nieko - nieko nesuvokė. Tiesiog nustėrusi tylėjo. Net neturėjo jėgų paklausti kas atsitiko, tačiau pastaruoju metu jiedu su Edgar'u vienas kitą suprasdavo ir be žodžių. Tikėjosi, jog taip bus ir šį kartą.
- Aš irgi, Edgar, ir tu tai žinai...- kažkodėl tie nuoširdūs žodžiai nuskambėjo tarsi paskutinį kartą ištarti. Tarsi mirties nuosprendis - nebūtinai fizinės, mirti gali ir draugystė, ir santykiai, ir...
Šešiolikmetė iš visų jėgų stengėsi užgniaužti ašaras - kas bus, jei ir ji verkti pradės? Juk duotuoju momentu blogai buvo visai ne jai. Turėjo likti stipri. Nors kodėl? Carol jautėsi tokia egoistė. Nemokėjo padėti, nemokėjo ištraukti iš duobės.
Edgar'as nusvarino galvą tarsi nebepakeldamas viso šito. Pavargęs nuo gyvenimo ar nuo dar ko. Šyptelėjusi Carol tarstelėjo:
- Pagalvojau, gal verta sugirdyti tau kokio eliksyro, kad ramiau miegotųsi, bet abejoju ar prireiks - spėju, po kelių minučių užmigtum ir taip, jei tik duočiau ramybę,- kiek nevykusiai pabandė išsklaidyti niūrą. Ūmai Caroline apėmė keista nuojauta, tarsi kas juos stebėtų. Atsisukusi nepamatė nieko, kas keltų nerimą. Visgi peilį pasidėjo šalia, kad prireikus galėtų pagriebti. Paskutinius kelis mėnesius ir gyveno taip - pasiruošusi gintis.
- Tikrai nenori pamiegoti?- atsisukusi į draugą paklausė. Neatrodė, kad paprasčiausias poilsis padėtų atsigauti, bet nors atsirastų lašelis jėgų. Gal. Visgi Caroline norėjo gero. Tik kaip visad - iš jos pagalbininkė nekokia.
-
Buvo vėlus vakaras. Ashley sėdėjo ant savosios lovos ir mintijo. Ši žinojo, jog pirmakursiams į Uždraustąjį mišką eiti griežtai draudžiama, tačiau kaip ji galėjo paklusti taisyklėms, kai pagunda tokia didelė. Vis dėl to viską apsvarsčiusi, ji apsivilko juodą mantiją, užsimaukšlino gobtuvą, bei paslapčiomis išslinko iš merginų kambario.
- Lumos, - pašnibždomis tarė grifiukė ir lazdelės gale įžiebė švieselę.
Tyliai sėlindama Hogvartso koridoriais, ilgaplaukė susigriebė, jog reikėtų prisidengti veidą - jei ir kas rudaakę išvystų - neatpažintų. Pasukusi už kampo ir dar šiek tiek paėjėjusi, vienuolikmetė išgirdo šnekučiavimasi. Balsai buvo tikrai ne mokinių. Tikriausiai profesoriai. Nereikėjo tau išeiti, oi nereikėjo, dabar tai prisivirsi košės. Mergina įslinko į Hogvartso pilies šešelį ir prisispaudė prie šaltos jos sienos.
- Nox, - užgesino šviesą Ashley ir sulaikė kvėpavimą. Pro mergaičiukę praėjo keli suaugę vyrai. Vienas buvo aukštas ir liesas, kiek žilstelėjęs, akys buvo žalios, šlubavo, kitas kiek žemesnis, rudaplaukis, su barzda. Dar labiau prisispaudusi prie sienos mergina jau manė, kad įklius, tačiau jie nuėjo. Ashley kiek atsikvėpė.
- Lumos, - vėl pakartojo burtažodį ir lazdėlė gale įsižiebė švieselė.
Uždraustasis miškas. Pirmakursė susirado atokesnę vietą, bei prisėdo ant greta stūksančio akmens. Iš mantijos išsitraukusi pergamento lakštą, mergina žvilgtelėjo į kiek neįprastą medį - šakos susiraičiusios it sraigės kiautas, kamienas platus, šalia jo nukritę keli, žalsvi lapeliai. Tada pagriebusi plunksną, ėmė brėžti neryškias linijas. Pamažu jos virto tokiu pačiu medžiu kaip ir gražiai nuaugęs Uždraustajame miške, tik kad jis buvo perkeltas ant lakšto. Laikas bėgo taip greitai, jog grifiukė nepastebėjo kažkur pradingusių kelių valandų. Metas tapo dar vėlesnis. Aplink skraidžiojo šikšnosparniai, tad darėsi nejauku. Baigusi piešinį, Ashley pakilo ir nutipeno atgal. Grįžtant rudaakė nieko daugiau nebesutiko ir tiesa sakant džiaugėsi. Taip pat paslapčia grįžo kambarin. Niekeno nepastebėta. Net keista.
-
Pavargusi nuo namų darbų ruošimo mergina apsidairė. Bendrasis kambarys buvo pustuštis, visi klaidžiojo pilyje arba už jos ribų. Užvertusi paskutinės knygos lapus, mėlynakė apsivilko juodą odinį švarkelį ir perbraukusi ranka per ilgus plaukus išėjo iš bendrojo Varno Nago kambario. Greitai nulipusi laiptais ir pasiekusi lauką rudaplaukė žvilgtelėjo į dangų. Nakties tamsa pamažu apgobė jį visą, o paskutiniai saulės spinduliai atsisveikino su žeme. Žingsniuodama ežero pakrantės link Davina išvydo didelį ir galingą ąžuolą. Jo šakos vijosi į visas puses, o aplink jį karaliavo ramybė. Atsisėdusi po juo mergina kilstelėjo galvą į dangų. Dabar danguje spindėjo mažutės žvaigždelės. Stebėdama jas mėlynakė šyptelėjo. Nakties dangus iš ties buvo gražus karaliaujant mėnuliui ir jo žvaigždėms.
-
Kai Gabriel įkyrėjo sedėti Klastūnyno bendrajame kambaryje ir kalbėti su klastuolius apie visokius niekus,jis nusprendė išeiti pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro. Nesiruošiu taukšti su tais nevykėliais visokius niekus kaip kokia merga Ir pats nusivaipė iš savo pamąstymo. Klastuoliai jį begalo pakeitė,anksčiau Gabriel buvo pakankamai draugiškas ir tolerantiškas. Tačiau vaikinukas nekreipė dėmesio į tai,jis manė jog jei taip yra,vadinas taip turi būti. Pasitikėjimo savimi vaikinas nestokojo. Nors buvo beveik naktis,tačiau buvo gana šilta. Gabriel prisiminė tėvo pasakojimus,jog netoliese nuo mokyklos,yra kampelis,kuriame yra labai ramu,ir ten puiki vieta pabūti vienam. Tad nieko nelaukęs Gabriel ėjo vis toliau,kol galų gale pastebėjo didelį,galingą ąžuolą. Tačiau,čia rodos,jis nebuvo vienas. Kažkas jau buvo čia atėjęs pirmiau už jį. Nors vaikinukas ir norėjo ramybės,jis nuėjo link silueto. Jis gerai neįžiūrėjo kas ten sedėjo,bet buvo bemaž tikras,jog mergina.
- Labas ,- su dideliu pasitikėjimu savimi ištarė. Ir pats nustebo,kadangi šiuo metu,bendravimas su kitais jį erzino.
-
Atsirėmusi į Ąžuolo kamieną mergina žvelgė į tamsų nakties dangų. Nors jau buvo naktis, tačiau lauke nebuvo šalta, priešingai, regis, vasara dar neketino užleisti vietos rudeniui, tad naktis buvo labiau vasariška, nei rudeniška. Sulenkusi kojas per kelius Davina patogiau įsitaisė ir ėmė galvoti apie draugus. Nors Hogvartse turėjo nemažai draugų, tačiau ji vistiek ilgėjosi tų, kurie liko namuose, toli nuo čia. Užsigalvojusi ji neišgirdo, kaip kažkas priėjo prie jos, tad vaikinui pasisveikinus mėlynakė krūptelėjo. Žvilgtelėjusi į šalį rudaplaukė išvydo aukštą vaikiną. kuris, regis, buvo jaunesnis už ją.
-Labas,-šyptelėjusi pasisveikino. Buvo keista sutikti čia kitą mokinį, bet turbūt, kaip ir pati mergina, jis norėjo pabūti vienas.
-
Naktis buvo puiki. Vaizdai,čia,Magijos pasaulyje taip pat. Tačiau,prie ąžuolo sėdinti mergina,Gabriel šiek tiek erzino. Jis norėjo čia pabūti vienas,o dabar bus priverstas bendrauti su kažkokia mergina,kuri tikrai ne klastuolė. Ir turbūt,vyresnė nei jis pats. Gabriel suraukė kaktą ir antakius,ir įtariai nužvelgė merginą. Turbūt bus nuoboda moksliukė pagalvojo ir nusijuokė pats iš savo pamąstymo. Žvilgtelėjo į žemę ir nusišypsojo.
- Ką čia veiki tokiu metu? - besišypsodamas,tačiau nelabai maloniu balso tonu paklausė sėdinčios merginos. Jei ši būtų iš Klastūnyno,Gabriel tikrai žinotų. Kitų koledžų mokinius vaikinas vertino labai jau skeptiškai ir kartais net su pajuoka. Klastūnynas yra Klastūnynas,klastuoliai nuo pat pirmų dienų taip paveikė vaikiną,kad šis net pamiršo,kaip jis buvo auginamas šeimoje,kad viena iš didžiausių šeimos vertybių buvo tolerancija visiems. Tiek žiobarams,tiek maišyto kraujo burtininkams,tiek grynakraujams. Nesvarbu,kokie jie bebūtų,ar kokiame koledže besimokintų,tėvai nuo pat mažens aiškino,kad svarbu jų vidus. Metų metus skiepytos vertybės pradingo per kelias akimirkas. Tačiau jam tai nerūpėjo.
- Kuo tu vardu ir iš kokio tu koledžo esi? - be jokių emocijų paklausė merginos.
-
Nors mergina planavo šį vėlų vakarą pabūti viena, tačiau jau buvo pratusi, jog būtent tada, kai ji nesitiki, atsiranda kas nors šalia, tačiau visada draugiškai bendraudavo su kitais, tad ir dabar nekreipdama į nelabai malonų vaikino balsą draugiškai atsakė į užduotą klausimą.
-Norėjau pabūti viena, o naktį lauke įdomiau, be to, spėju, tu taip pat čia atėjai pabūti vienas?-šyptelėdama paklausė rudaplaukė ir perbraukė ranka per plaukus. Lauke jau buvo spėję sutemti, tad sunkiai galėjai ką nors įžiūrėti.-Davina Murrell, Varno Nago koledžas, o tu?-žvilgtelėjo į šalia stovintį vaikiną. Regis, šis nebuvo nusiteikęs draugiškai, tad mergina atsistojo ir pasiruošė išeiti. Nenorėjo trukdyti jam, ypač, kai vaikinas nebuvo nusiteikęs bendrauti.
-
- Tavo tiesa,naktį įdomiau. Tačiau ne visai įdomu,kai mano vietoje sėdi tu ,- prunkštelėjo vaikinas. - Bet taip,norėjau pabūti vienas,o šiaip ir mano koledžo burtininkai užknisa ,- dar kartą prunkštelėjo vaikinas.
- Aha,varnanagė. Kiek girdėjau,dauguma jūsų knygų graužikai? - nusivaipė. - Turėjau giminaičių iš Varno Nago. - pasakė nerodydamas didelių emocijų. - O aš Gabriel Jack Grayson,ir esu iš Klastūnyno koledžo ,- išdidžiai pasakė. - Bet gali vadinti tiesiog Gabriel.
Praėjus kelioms minutėms,mergina pakilo iš savo vietos,tačiau Gabriel nenorėjo,kad ši išeitų. Nors ir norėjo pabūti vienas. Tik tuo metu,kai margina pakilo eiti,Gabriel suprato,kad jis nebėra toks,koks buvo anksčiau:
- Ei,tuuu.. Kuo tu ten vardu. Ai,Davina... Kur ruošies keliauti? - paklausė kiek malonesniu balsu Gabriel,tačiau neišsidavė,jog nori bendrauti su mergina.
-
Išgirdusi vaikino žodžius mergina tik draugiškai šyptelėjo. Nors daugelis turbūt jos vietoje būtų rėžęs ką nors šiurkštaus atgal, tačiau Davina nė neketino to daryti.
-Manau, ne tik varnanagiai mokosi iš knygų,-atsakydama nusišypsojo mėlynakė. Geros manieros ir tėvų auklėjimas neleido kitaip elgtis šiai merginai. Be to, ji visada su visais buvo miela ir draugiška, tad ir dabar būtent tokia ir buvo.
-Malonu, Gabriel, tačiau manau paliksiu tave vieną, kadangi atėjai čia pabūti vienas, o aš grįšiu į pilį arba eisiu dar kur nors pasivaikščioti,-žvilgtelėjo į vaikiną atsakydama į užduotą klausimą. Nors apie klastuolius daug kas sakydavo, jog jie pasikėlę ir nedraugiški, tačiau Davina tuo netikėjo, net jie šis vaikinas ir nesielgė labai draugiškai.
-
Nei Gabriel,nei varnanagė nebebuvo nusiteikę bendrauti. Tačiau Gabriel lyg ir užliejo kaltės jausmas,kad šitaip negražiai pasielgė. Ir nuo kada gi,tokį kaip jis,ir dar klastuolį,galėjo užlieti kaltės jausmas?
- Manau,tik varnanagiai mokosi,na dažniausiai. Juk daugeliui jūsų knygos ir tėra svarbu. O aš visai nenorėjau čia atvykti,manęs nedomina nei burtai,nei magijos istorijos,niekas manęs nedomina,kas yra susiję su Magijos pasauliu ,- kiek draugiškiau pasakė vaikinas,tačiau žodžius berte išbėre,kaip greitakalbę.
- Na,šiaip jau gali ir pasilikti,kai kažkur einu visada atsitinka taip,kad kažkas būna pirmiau nei aš,arba atslenka įkandin ,- suniurzgė klastuolis. - Tačiau pasilik,nebent tikrai nori eiti,tuomet nelaikysiu tavęs. Juk nesi kažkoks deguonis ar panašiai ,- vėl kandžiai ištarė vaikinukas.
- Negalvok,kad tėvai manęs neauklėjo ar neįskiepijo gerų manierų ,- lyg mokėdamas skaityti mintis pasakė klastuolis. - Čia šiaip jau,toks būdas mano,ir šiaip mokykla knisa. Tad atsiprašau,nors to niekad ir nedarau ,- pasakė Gabriel,tačiau jis nebuvo įsitikinęs,kad tikrai atsiprašo.
-
-Mokosi tie, kuriems tai patinka ir kuriems to reikia,-nusišypsodama atsakė mergina ir kiek sutriko išgirdusi tolimesnius vaikino žodžius.-Tuomet kodėl esi čia, jei magija tavęs nedomina?-žvilgtelėjusi į Gabriel paklausė mėlynakė. Tiesa, ji ir pati pastaruoju metu neitin lankė pamokas, tačiau magija jai buvo svarbi, žinoma, ne pirmoje vietoje, tačiau jai ji reiškė kur kas daugiau, nei pati manė.
-Pasiliksiu, jei nebebūsi toks kandus ir šiurkštus,-šyptelėjo Davina. Į pilį grįžti atrodė dar anksti, o eiti pasivaikščioti dabar nebuvo noro. Nors apsižvalgyti būtų buvę įdomu.
-Nieko tokio, turbūt nelabai smagu būti ten, kur nenori,-suprasdama priešais stovintį vaikiną šyptelėjo rudaplaukė ir apsidairė. Regis, lauke jie buvo vienui vieni, o aplink buvo tylu ir ramu.
-
- Tavo tiesa,varne,mokosi tie,kuriems to reikia ir kuriems tai patinka. O aš nei viene,nei kita. Mane kur kas labiau domino žiobarų pasaulyje įvairios esančios technologijos. Tačiau kai turi visą grynakraujų burtininkų giminę,pabandyk pasukti ne jų pėdomis ir tavęs bus paprasčiausiai išsižadėta,-kandžiai atkirto klastuolis.
- Esu čia,nes tėvai privertė. Nesakau,kad man čia viskas nepatinka ir panašiai. Žinoma,šaunu išmokti burtažodžių ar kažko kito iš magijos. Tačiau erzina tai,kad burti už Magijos pasaulio yra draudžiama. Tai kam mokytis burti išvis? - susierzinęs dėstė vaikinas,tačiau greitai nustojo jo užsiplieskimas kalbėti ir šis nusprendė tiesiog patylėti.
- Pasistengsiu nebūti,bet nepamiršk to fakto,kad esu klastuolis,o klastuolis tikrai nebus mielas kačiukas aprištas dideliu rožiniu kaspinu. Galbūt ir nevisi tokie kaip aš. Tačiau ir aš pats seniau nebuvau toks. - be jokių emocijų ištarė vaikinukas. Nutilęs dėbsojo į žemę,ir spardė kulnu žemę. Jis įtariai dėbsojo į varnanagę ir stebėjo ką ši ruošiasi daryti.
-
-Turbūt puikiai tave suprantu,-šyptelėjo mėlynakė. Buvo nelengva priklausyti grynakraujų burtininkų šeimai. Žinojo, kaip kartais tai erzina, visi susitikimai, pokalbiai, tačiau laikui bėgant su tuo susitaikė.
-Nėra taisyklės, be išimties,-mirktelėjo priešais stovinčiam vaikinui, kai šis suirzęs kalbėjo apie magiją. Juk ne kartą pati naudojo magiją žiobarų pasaulyje, žinoma, niekam nematant, na arba tiems, kuriems to matyti nereikėjo.
-Aš ir nesitikiu, jog būsi mielas pūkuotas kačiukas,-nusijuokė Davina.-Užtektų, jog būtum bent šiek tiek mandagesnis ir nustotum "kandžiotis" antraip tikrai būsi panašus į kačiuką, tik jau nebe mielą,-šyptelėjusi tarė rudaplaukė ir žvilgtelėjo į Gabriel, kuris įtariai ją stebėjo.
-
Šiek tiek pasikalbėjęs su varnanage,ir pabuvęs kitokioje aplinkoje,nebe su klastuoliais,vaikinukas šiek tiek atsigavo ir atsipalaidavo. Nebebuvo toks šiurkštus ir kandus,tačiau vis dar nebuvo toks draugiškas,koks buvo prieš atvykstant į Hogvartsą.
Gabriel tik klausė varnanagės ir retkarčiais įsiterpdamas inktelėdavo galva ar truktelėdavo pečiais. Įdomu su kažkuo atviriau pasišnekėti,kas yra vyresnis ir ne iš Klastūnyno. Tie patys,vienodi klastuolių veidai kartkartėmis imdavo erzinti ir net varginti,o su kuo pasikalbėti iš širdies nebūdavo.
- Na,pasistengsiu būti mandagesni,varnanage ,- nusijuokė vaikinas. - Tačiau,kaip iš manęs,klastuolio,per daug nesitikėk. Ir šiaip,jei jau susiklostė likimas taip,kad tema pasisuko apie kačiukus,tai jie tikrai mieli padarėliai. Tad,net jei ir būčiau piktas kačiukas,manau tai nebūtų labai blogai ,- vyptelėjo vaikinukas. Tačiau nors ir pokalbis darėsi šiltesnis,nebebuvo toks saltas ir atšiaurus,klastuolis visvien kartą,kitą įtariai žvelgdavo į varnanagę. Čia,jam niekas nekėlė pasitikėjimo. Čia jis ir nesijautė savas.
-
Nors lauke ir nebuvo šalta, tačiau mergina turėjo pripažinti, jog vis dėl to vasara jau pasitraukė užleisdama vietą rudeniui ir oras sutemus, kaip reikiant atvėso. Be to, jie stovėjo šalia ežero, nuo kurio vandens sklido šaltis. Užsisegusi odinį švarkelį ir susidėjusi rankas į jo kišenes Davina iškart pajuto, kaip ledines rankas užlieja šiluma. Išgirdusi Gabriel žodžius mėlynakė šyptelėjo.
-Ne visi klastuoliai nedraugiški ir pasipūtę,-prisiminusi mergaitę iš klastūnyno, su kuria visai neseniai susipažino, atsakė rudaplaukė.-Tu taip pat nesi toks,-žvilgtelėjusi į vaikiną vos kilstelėjo savo lūpų kampučius mergina. Nors Gabriel ir nebuvo pats draugiškiausias ir švelniausias žmogus, kokį teko sutikti Davinai, tačiau dabar jis elgėsi kur kas draugiškiau ir švelniau, nei ką tik čia atėjęs, be to, užuot sutikęs su merginos prašymu, jis juk galėjo šiurkščiai atsikirsti ir apsisukęs išeiti.
-Juk ir piktam kačiukui galima užrišti rausvą kaspiną,-nusijuokė mėlynakė.
-
Lauke buvo vėsoka,tačiau vaikinui tai ne itin rūpėjo. Jis ir toliau žiūrėjo į žemę nerodydamas didelių emocijų. Nors ir stengėsi Gabriel nebebūti toks kandus,jam nepernelyg gerai sekėsi tai daryti. Radus proga iš ko nors pasityčioti,jis būtinai tai padarydavo. Juk kitaip negalėdavo.
- Na,šiaip jau,jei kažkur perlenksiu lazdą pasakyk. Nepažadu taisyti savo nuostabaus elgesio,tačiau sužinot kas yra blogai su manimi yra būtina ,- su šiokiu tokiu sarkazmu ištarė klastuolis. Tačiau išgirdęs varnanagės nuomonę apie klastuolius,šis kiek nustebo. Juk tiek daug Hogvartso mokinių tik ir tesako,kokie tie klastuoliai nedori ir blogi. O štai čia,prieš jį sedėjo raganaitė,kuri teigė,jog ir klastuoliai gali būti geri,ir nevisi joe yra pasipūtę ar nedraugiški. Gabriel net nustebo,tačiau,jam patiko,jog pašnekovė galvojo,kad ne visi klastuoliai tokie. Su taip mąstančiais jam būdavo lengviau bendrauti,ar jiems atsiverti.
- Tu,žinoma esi teisi kalbant apie kačiukus. Na,tačiau man kaspino tikrai neužrištum,nė nesvajok ,- nusijuokė vaikinas ir pritilęs,giliai įkvepė oro. Kiek pasirausęs kišenėse rado keliais sulamdytas cigaretes. Vaikinas tik žvilgtelėjo į jas,pasukiojo tarp pirštų ir niekaip neapsisprendė,ar prisidegti ar mesti lauk. Tačiau,mesti lauk buvo gaila,o prisidegti nebuvo noro,tad susidėjo sulamdytas žudikes atgal į striukės kišenę.
-
-Sutarta,-linksmai šyptelėjo mergina išgirdusi Gabriel žodžius ir kilstelėjo galvą žvilgtelėdama į tamsias vaikino akis. Šviesiai mėlynų akių savininkė stebėjo priešais stovintį berniuką, kuris, regis, liko nustebintas išgirdęs varnės žodžius. Nusukusi žvilgsnį nuo rudaplaukio Davina pažvelgė į sutemusį dangų. Nakties vėsa, žibantis dangus ir ištarti Gabriel žodžiai privertė merginą kilstelėti savo lūpų kampučius.
-Kad ir kaip norėčiau pamatyti tave su rausvu kaspinu, tačiau iš pagarbos tau atsisakysiu šios minties,-erzindama nusijuokė varnanagė. Išvydusi, kaip Gabriel išsitraukia kelias cigaretes mergina klausiamai į jį pažvelgė. Kad ir kaip bandė suprasti, kuo jos taip visus traukė, tačiau atsakymo vis dar neturėjo. Rudaplaukiui įsidėjus cigaretes atgal, mergina dėkinga šyptelėjo.
-Neturėtum savęs žaloti rūkydamas,-rimtu tonu tarė mėlynakė.
-
Pokalbis su varnanage neprailgo ir klostėsi glima sakyti gana gerai. O tai klastuolį be galo stebino iš tiesų. Su kitu mokiniu,nesvarbu švilpiu,grifu,varniu ar net klastuoliu greičiausiai jau būtų susikivirčinęs. Tačiau čia,net tokios minties nebuvo,jog jis susikirvirčys su varnanage. Priešingai,jam labai patiko su ja pasikalbėti
- Kaip mielaaaa ,- nutęsė vaikinas. - Kažkas gi jaučia man pagarbą,nuostabu... O šiaip,manau,man kaspinas netiktų. Tačiau štai va,tau,turėtų tikti ,- nusijuokė vaikinukas.
Kai vaikinas išsitraukė cigaretes ir jas sukiojo rankose,pastebėjo klausiamą ir nelabai patenkintą šalia sėdinčios Davinos žvilgsnį. Klastuolis tik užvertė akis ir paklausė?
- Na,kas?
Tačiau sulaukti atsakymo nenorėjo,tad patylėjo keletą minučių,pasukiojo žudikes rankose ir įsidėjo atgal į kišenę. Išgirdęs merginos pasakymą,kuris nuskambėjo gana rimtai ir nelabai patenkintu tonu pradėjo gintis:
- Tai juk vistiek darau aš,o ne tu,koks gi skirtumas po šimts? - kandžiai atsakė vaikinas.
-
-Tikrai manai, kad rausvas kaspinas man tiktų?-nusijuokė mergina mintyse bandydama įsivaizduoti save su ant kaklo užrištu rausvu kaspinu. Šviesiai mėlyni džinsai, plonas juodas megztukas, juodas odinis švarkelis ir rausvas kaspinas? Ne, tai tikrai nederėjo tarpusavyje.
-Tu teisus, tai tavo pasirinkimas,-nenorėdama ginčytis mergina tik linktelėjo. Suprato, jog Gabriel dėl rūkymo buvo nusiteikęs kovingai. Atsistojusi Davina perbraukė ranka per ilgus rudus plaukus ir žvilgsniui nukrypus nuo tamsaus dangaus prie šalia stovinčio vaikino šyptelėjo.
-Manau, metas grįžti į pilį,-užsisegusi juodą, odinį švarkelį tarė varnė. Oras pamažu atvėso, tad net odinis švarkelis nešildė.
-Eime?-žvilgtelėjusi į Gabriel paklausė mėlynakė ir pasuko pilies link.
-
Lėja lėtai ėjo prie ežero. Jai po kojomis gurgždėjo apšerkšnijusi žolė. Ant mergaitės kaštoninių plaukų krito lengvos baltos snaigės. Su apsnigtais plaukais ji atrodė kaip fėja iš pasakos.
Mergaitė norėjo pailsėti. Ji buvo pavargusi nuo pamokų ir triukšmo. Mokinei tikrai reikėjo pailsėti.
Staiga jai po kojomis kažkas subruzdo. Lėja sustojo ir nukreipė žvilgsnį į padarą skuodžiantį uždrausto miško link. Tai buvo kiškis. Mergaitė dar palydėjo jį žvilgsniu. Ji patraukė toliau paspartinusi žingsnį.
Lėja greitai pasiekė savo pamėgta vietelę. Dabar- žiemą ten buvo labai gražu. Visi medžiai apšerkšnija. Ten stovėjo ir suoliukas, visas apšales varvekliais. Mergaitė atsisėdo ant jo ir nusilaužė varveklį. Ji pradėjo varvekliu ant sniego piešti piešinį.
Varnanagei bepiešiant pasigirdo balsai. Lėja greitai užsiropštė į medį. Ji neturėjo ūpo kalbėtis. Kai pašnekovai prisiartino pasirodė, kad tai tik viena mergaitė, ji kalbėjosi su savimi.
Pasirodo yra ir daugiau tokių, kurie nori pabūti vieni.
-
Maja ėjo prie ežero. Jai buvo linksma. Šendien ji už gerai atliktas užduotis gavo taškų. Kadangi mergaitė buvo lakios vaizduotės, ji dabar garsiai kalbėjosi su savimi- (taip atrodė iš šlies). Grifukė iš tiesų kalbėjosi su savo įsivaizduojamu veikėju. Pradžioje kalbėjo ramiai, paskui ginčijosi, tada vėl kalbėjo ramiai. Maja buvo taip įsijautusi į savo pokalbį kad beveik nematė kur eina. Ji kartą vos neužmynė didelio vabalo, tris kartus vos nepargriuvo. Tiesa viena karta mergaitė pargriuvo, užkliuvusi už šakos.
Tada Maja pamatė ežerą. Na va jau priėjo. Bet apsidairiusi ji pamatė, kad tai ne ta vieta į kurią norėjo ateiti. Šios vietos grifukė nežinojo. Bet ši vieta jai patiko, tad mergaitė nusprendė joje pasilikti. Maja dar kartą apžiūrėjo šią vietą ir pamatė ant sniego nuostabų piešinį. Prie piešinio gulėjo varveklis. Grifukė pagalvojo, kad piešinį nupiešė gabus žmogus. Tada mergaitė pritūpė prie piešinio ir paėmė varveklį. Ji šalimais pradėjo piešti savo piešinį. Piešė labai įsijautus, užmiršus viską aplinkui.
-
Burtų trikovės turnyro šventė buvo gerokai varginanti. Daugybė gražiai atrodančių žmonių. Šokiai, muzika ir triukšmas. Tikrai ne tie dalykai, kurie labiausiai vilioja vienatvę mėgstantį klastuolį. Na, ko gero, reikėtų sakyti, kad jis ne tiek mėgsta vienatvę, kiek negali pakęsti žmonių...
Žinoma, čia kalbama apie Dafydd. Berniuką iš Velso, kuris tiesiog degė troškimu pabūti vienas ir nieko nesutikti. Kadangi iš puotos išėjo nevėlai, bendrąjį kambarį rado tuščią. Kaip ir miegamąjį. Tad, atrodo, niekas neturėjo trukdyti išsimiegoti. Deja, puotoje buvo per daug įvykių. Tad klastuolis visą naktį prasivartė ir kitą dieną buvo gerokai pavargęs. Tad nutarė išeiti pasivaikščioti, tikėdamasis, kad saulės šviesa ir šiluma padės kiek atsigauti. Dafydd buvo pasiryžęs šį kartą tikrai pabūti vienas. Jeigu ką nors ir vėl sutiks, paprasčiausiai išeis. Paprastai griebdavosi priešingos taktikos - bandydavo išvaryti tą žmogų. Deja, tai nebuvo taip paprasta, o šiandien raudonplaukis buvo pernelyg pavargęs.
Vos išėjęs iš pilies jis pasileido prie ežero. Kadangi jis buvo didelis, buvo ir nemaža tikimybė, kad jis nieko nesutiks. Tuo labiau, kad visi puotautojai, ko gero, dar miega. Tad klastuolis patraukė ežero pakrante tolyn nuo pilies. Jis matė vieną kitą mokinį, tačiau jų nebuvo daug. Tai, žinoma, Dafydd tik džiugino. Berniukas traukė tolyn ir tolyn, ko priėjo jaukią vietelę. Ji buvo šiek tiek užstota kelių medžių, be to, žolė buvo pakankamai aukšta. Ir, kas geriausia, visai neišmindžiota. Tokia vieta klastuoliui puikiai tiko. Ji buvo prie pat ežero, tad norint buvo galima ramiai sušlapti kojas ar net išsimaudyti. Ir tikėtis, kad niekas nepamatys.
Dafydd prisėdo žolėje. Po kelių akimirkų atsigulė ir pradėjo žiūrėti į mėlyną dangų. Klastuolis susimąstė. Galvojo apie tai, kas atsitiko vakar, per puotą. Galvojo, kodėl iš viso ten atsidūrė. Svarstė, kodėl gi Grifų Gūžtos čempionė Elride būtent jį pakvietė būti jos šokių partneriu. Velsietis žinojo, kad jis visai netyčia padėjo jai su užduotimi. Ar kažkuo ten. Bet negi nėra nieko, su kuo ji sutaria geriau? Kiek jiems yra tekę susitikti, niekada nebūdavo nieko gero. Tiesą sakant, Dafydd su jokiu žmogumi neturėjo gerų akimirkų. Na, galbūt Miona kitokia. Panašu, kad jai rūpi, kodėl šis berniukas toks piktas ir nelaimingas. Tačiau net ir ji vakar elgėsi kaip pasipūtusi kvaiša... Klastuolis su nuostaba suprato, kad toks grifės elgesys jį gerokai nuvylė. Žinojo, kad išsipasakojo per daug. Kalbėjo tai, ko nereikėtų kalbėti beveik nepažįstamam žmogui. Tačiau velsietis tikėjosi, kad galbūt ji yra verta pasitikėjimo. O štai per puotą ji parodė, kad yra lygiai tokia pati kaip ir kiti... Svarbiausia pasišaipyti ir parodyti, kad yra geresnė nei jis, Dafydd.
- Taip, visi yra geresni už mane, - balsu pratarė raudonplaukis. Žinoma, tokios mintys nepraskaidrino jo nuotaikos. Tačiau būtent dėl to klastuolis ir norėjo pabūti vienas - suprato, kad gali ir susigraudinti. O kai jis yra vienas, niekas nepradės iš jo tyčiotis. O patyčių jo gyvenime buvo per daug. Labai per daug. Velsietis jautėsi be galo pavargęs. Mokslo metai artėjo prie pabaigos. Tačiau jis visiškai nenorėjo važiuoti namo. Žinojo, kad ten bus blogiau negu mokykloje.
Dafydd atsisėdo žolėje. Galvojo, ką gi jam reikėtų daryti. Kaip pradėti bendrauti su žmonėmis? Kaip nustoti pliektis su visais iš eilės? Deja, klastuolis neturėjo žinių, kaip yra normaliai bendraujama. Tad nors ir turėjo gerų norų, neturėjo galimybės juos įgyvendinti. Tai berniukui ir buvo skaudžiausia. Jis žinojo, kad, ko gero, visas Hogvartsas jį laiko piktu ir viskuo nepatenkintu žmogumi. Ir Dafydd suprato, kodėl. Ir troško tai pakeisti. Tačiau nežinojo, kaip tą padaryti. Ir nepasitikėjo jokiu žmogumi, kuris galbūt galėtų jam padėti tai padaryti. Ši neviltis dar labiau pykdė klastuolį, tad jis buvo uždarame rate, iš kurio nežinojo, kaip ištrūkti.
Dafydd ilgokai sėdėjo žolėje. Pamažu mintys pradėjo darytis nelabai aiškios. Bet gal tai ir gerai - tai padėjo nesusigraudinti. Žinoma, pyktis niekur nedingo. Klastuolis jautėsi labai dvejopai: jis buvo piktas ant viso pasaulio, tačiau tuo pat metu norėjo to pykčio atsikratyti. Ir visiškai nežinojo, ką daryti. Suprasdamas, kad atsakymas taip paprastai neateis, Dafydd nutarė grįžti į miegamąjį ir dar pamiegoti.
Berniukas sunkiai atsistojo nuo žemės. Kojos visai neklausė - ko gero, vis dar buvo nepatenkintos po vakarykščių nuotykių. Tačiau velsietis šiaip ne taip su jomis susitarė ir, dar kartą nužvelgęs slaptą vietelę, grįžo atgal į pilį.
-
Pasinaudojusi saulės teikiama šiluma Stevie išsprūdo pro pilies duris į lauką. Grifė neapsisprendė, kur nori eiti. Žinoma, pirmiausia į galvą atėjo uždraustasis miškas. Tačiau tada Stevie nutarė: po kelių šaltesnių dienų norisi pasimėgauti šiluma. O miške didžiąją jos dalį susirenka medžiai. Tad rudaplaukė patraukė ežero link.
Stevie nežinojo, ko tiksliai nori. Įsivaizdavo, kad maudytis dar per šalta. Tad nutarė tiesiog pasivaikščioti. Kadangi buvo viena, svarstė, kad kur nors patogiai įsitaisys ir pagulės žolėje. Ir galbūt pagaliau pavyks neužmigti.
Galiausiai Stevie priėjo kažkokią nuošalią vietelę. Ji nebuvo čia buvusi. Ir netrukus suprato, kodėl: tai buvo nedidelė laukymė, kurią kiek užstojo medžiai. Ji buvo visai prie pat ežero, tačiau nepraėjus pro medžius tikrai nebuvo galima pastebėti, kaip čia gražu. Tuo labiau, jog atrodė, kad medžiai auga ant paties kranto.
Stevie patenkinta apsižvalgė. Vieta atrodė tikrai puiki. Tad ji atsisėdo žolėje ir susimąstė. Neilgai trukus mergaitė atsigulė. Žinojo, kad tai gali priversti ją užmigti, tačiau buvo labai malonu žiūrėti į mėlyną dangų.
-
Išėjęs iš pilies jis patraukė ežero link. Diena buvo labai graži, viena iš pirmųjų išties šiltų dienų šiemet ir būtų buvęs tikras nusikaltimas tūnoti pilyje. Jis nesidairė, žinojo, kad sesuo galiausiai atseks paskui kai tik prisiruoš, todėl tiesiai nudūlino ten, kur tikėjosi sumerkti kojas ir mažumėlę atsigaivinti.
Staiga pro medžius, judėdama kažkur į laukymę, šmėkštelėjo pažįstama figūra. Elrodas nusekė paskui, tikėdamasis išvysti savą veidą ir pasisveikinti. Jau senokai bendravo su kuo nors kitu nei seserimi.
- Sveika, - pasilabino su mergina gulinčia žolėje. - Vėl po laukus slampinėji?
Vaikinas nusišypsojo Stevie, parodydamas eilę tobulų, baltų dantų ir atsisėdo šalymais sukryžiuodamas kojas.
-
Išgirdusi pasisveikinimą Stevie nebuvo itin patenkinta. Tačiau nutarė, kad gal ir neblogai yra su kuo nors pabendrauti - paskutiniu metu pernelyg daug laiko praleista tiesiog krečiant išdaigas su dvyniais... Tad mergaitė nustūmė bet kokį nepasitenkinimą į šalį.
- Labas, - draugiškai atsiliepė ji ir atsisėdo žolėje. Rudaplaukė jau buvo beužsnūstanti, tad gal Elrodas atėjo pačiu laiku? - Kai pagaliau galima pasimėgauti šiluma, kaip galima sėdėti viduje?
Stevie apsižvalgė, tikėdamasi pamatyti vaikino seserį. Jai atrodė, kad kiek tik pamato Elrodą, jo sesuo būna kartu. Panašu, kad šį kartą jos nebuvo ir tas grifę nustebino. Tiesą sakant, maloniai.
- O pats, kaip matau, viduje irgi neištupėjai, - pridūrė rudaplaukė. Ji tikėjosi, kad žodžiai nuskambėjo šiek tiek sarkastiškai, tačiau kartu ir draugiškai. Visai neketino to klausti, tačiau netyčia leptelėjo: - O kur sesutę padėjai šį kartą?
-
Saulė žaidė ant vandens, tiesiai už medžių. Oda maloniai kaito, gerdama vitamina D ir vaikinas net užsimerkė, gaudydamas kiekvieną spindulį.
- Na kur čia išsėdėsi kai toks oras. Plius, norėjosi aplinką pakeisti, galvą pravėdinti.
Buvo šiek tiek keista sėdėti čia vienam su Stevie be sesers. Tiek buvo pripratęs prie Eliros draugijos, kad atrodė, jog trūktų jo paties dalies ar kažko kas užbaigtų pilnai paveikslą.
- Labai pasiilgai? - nusijuokė Elrodas, - ketino ateiti paskui mane, kai tik padarys, ką ketino padaryti. Net nežinau ko ji taip ilgai. Gal neranda manęs šitoj laukymėj pasislėpusio. Bet kita vertus, kartais gerai ir atskirai pabūti, nes mane dažnokai apninka jausmas, kad tuoj suaugsim į vieną organizmą.
Pašmaikštavo vaikinas ir nejučiom apsidairė, ar sesers nėra šalia ir ji negirdėjo jo sapalionių. Paprastai už tokius pokštus ir per ausį nuo jos gali gaut.
-
Stevie nusijuokė. Ji puikiai suprato, ką Elrodas turi omeny, sakydamas, kad nori pravėdinti galvą. Šaltomis žiemomis ji tiek užsisėdėdavo pilyje, kad pavasarį, vos tik kiek atšilus orui, jos varu nebūdavo įmanoma atgal parvaryti. Tad ji pritarė vaikinui, kad reikia pravėdinti galvą.
- Žinoma, pasiilgau, - nusijuokė ir Stevie. Ji tai pasakė juokais, tačiau neabejojo, kad Varno Nago mokinys tai suprato. Stevie žvilgtelėjo į jį ir po kiek laiko paklausė: - O ji nieko blogo nepamanys, kai ras tave čia pasislėpusį, tačiau ne vieną?
Rudaplaukė kilstelėjo antakius. Pati nesuprato, kodėl tai pasakė. Tačiau kas pasakyta, tas pasakyta. Mergaitė pajuto, kad rausta. Nepaisant to, kad jie tik kalbėjosi, Stevie kažkodėl pasijuto šiek tiek nejaukiai. Ji pastebėjo, kad Elrodas apsižvalgė, matyt, žiūrėjo, ar neateina sesuo.
Grifė, norėdama nuslėpti staiga sukilusį sumišimą, atsistojo. Nežinojo, ką dabar daryti, tad tik stovėjo ir žvelgė į vandenį.
-
- O ką ji pamanyt gali? - irgi kilstelėjo antakius Elrodas.
Jo šelmiška šypsena blykstelėjo akimirką, bet jis greit susitvardė ir nustatė dirbtinai rimtą veidą. Tačiau visvien pažvelgus į jį, dėl jo veido išraiškos, galėjai mirt iš juoko.
- Tu kur dabar susiruošei? - paškoko vaikinas ant kojų, paskui draugę. - Juk neketini dabar išeiti ir mane čia vieną palikti, ką?
Vaikinas nė nepastebėjo Stevie išmušusio raudonio ar to, jog ji kiek sutriko. Paprastai jis būdavo dėmesingas ir pastabus, tačiau dabar jį patį pakutenes keistas jausmas, sutrukdė būti tokiu kaip visad. Tačiau viską nurašęs ant pagedusios dešrelės, kurią pusgreičiu sukimšo per pietus, jis tik numojo į tai ranka.
Pasitaisęs ant akių krentančius plaukus ir nustūmęs juos atgal, jis pažvelgė į nuo saulės mirguliuojantį ežero vandenį. Akimirką jam pasirodė, kad kažkas ten sujudėjo, bet tikriausiai tai buvo vandeniai, taip pat ieškantys saulės spindulių.
-
- Nežinau, - labai tyliai sumurmėjo Stevie. Norėjosi prakeikti save, kad nesugebėjo patylėti. Grifė pripažino sau, kad ji visiškai to nemoka. Kai tik reikia ko nors nepasakyti, ji turi būtinai išsižioti ir viską sugadinti...
Žvilgtelėjusi į Elrodą Stevie atkreipė dėmesį, kad jis bando vaidinti rimtą. Deja, jis tik bandė vaidinti, kas reiškė, kad Stevie viską suprato. Ar jai bent jau atrodė, kad suprato. Nepaisant to, kad varno veido išraiška atrodė tikrai juokingai, grifei buvo svarbiau ją mušantis karštis. Labai norėjosi nusisukti, kad tik vaikinas nieko nepamatytų. Tačiau keistas klausimas jau galėjo sukelti jam kokių nors įtarimų, tad dabar teko apsimesti, kad viskas yra gerai ir niekas nevyksta.
- O, aš niekur neinu, - net nustebo rudaplaukė, kai vaikinas staigiai pašoko. - Tiesiog noriu pramankštinti kojas. Juk negalėčiau tavęs palikti vieno, ar ne?
Stevie pabandė nusijuokti, tačiau jai nelabai tepasisekė. Ji jautėsi keistai susikausčiusi. Tad mergaitė kuriam laikui nutilo ir pradėjo galvoti, ką reikėtų daryti, kad praeitų šitas nemalonus nepatogumo jausmas.
- Gal nori pabraidyti po ežerą? - pasiūlė Stevie, nors ne taip seniai pati pasakė sau, kad vanduo tikrai dar bus per šaltas.
-
- Tikiuosi, kad ne, - švelniai nusišypsojo jai Elrodas, - be tavęs ši vieta nebūtų tokia ypatinga.
Pagaliau jis atkreipė dėmesį į tai, kad mergina atrodė kažkokia sutrikusi. Šiek tiek pasvarstęs ar verta klausti, kas jai neduoda ramybės, jis nusprendė jog nutuokia ir pats, todėl tik nusišypsojo. Nenorėjo versti Stevie pasijusti dar nejaukiau.
- Eime, - pamojo jis mergaitei ir pats pirmasis nubėgo link vandens.
Nieko nelaukdamas jis nusimovė batus ir sumerkė kojas į vandenį. Ir skriste išskrido atgal ant kranto. Vanduo buvo toks ledinis, kad beveik nustojo jausti pėdas.
- Nė nemėgink šito, - nusikvatojo Elrodas. - Vanduo kiek šaltesnis nei gali tikėtis. Nenorėčiau, kad peršaltum. Teks sugalvoti, ką nors kitą.
Atsisėdęs ant žolės palei krantą, užsimovė atgal batus. Kojos taip dilgčiojo, kad net nejautė atsiradusios žaizdos ant pado, mat įsipjovė į aštrų akmenį vandenyje. Po to taip ir liko sėdėti pakrantėje.
-
Be manęs ši vieta nebūtų tokia ypatinga? paklausė savęs Stevie. Ji nesuprato, ką vaikinas turi omeny. Ar bent jau nenorėjo suprasti, nes bijojo, kad tai tik privers ją pasijusti dar nejaukiau. Tačiau Varno Nago globotinis nusišypsojo ir to užteko, kad rudaplaukė norėtų skradžiai žemę prasmegti.
Laimei, jis neprieštaravo sušlapti kojas, tad Stevie galėjo kurį laiką pasijusti šiek tiek ramiau. Ji nusekė paskui Elrodą, kuris kurį laiką žiūrėjo tik į ežerą. Grifė sutrikusi ėjo iš paskos. Ji jau pasilenkė atsirišti batraiščių, kai pamatė, kad vaikinas skubiai lekia atgal ant kranto. Ji nespėjo nė nustebti, kai viskas buvo paaiškinta. Kaip Stevie ir manė, vanduo buvo labai šaltas.
- Aš taip lengvai neperšalu, - išsišiepė Stevie. Tai buvo tiesa, ji sirgdavo tikrai retai. Tačiau labai nesinorėjo tik įlipus į vandenį pulti lauk, tad ji metė idėją nusiimti batus. Tačiau priėjusi pasilenkė ir įkišo į vandenį ranką. Akys ant kaktos iššoko. Pasirodo, vanduo buvo daug šaltesnis negu ji tikėjosi. Labai daug.
- Aha, buvai teisus, - nusijuokė Stevie, slėpdama tikrąją savo situacija. O ji buvo tokia, kad mergaitė vos bejautė sušalusią ranką. Tačiau rudaplaukė tik atsisėdo šalia Elrodo ir paklausė:
- O tu pats neperšalsi? Man atrodo, pėdos jautresnės negu ranka...
Grifė žvelgė sau po kojomis ir pamatė kažką panašaus į kraujo pėdsaką. Ji susidomėjusi atsistojo ir pažiūrėjo įdėmiau. Suprato, kad buvo teisi. Ir tas kraujo pėdsakas ėjo nuo vandens iki... Elrodo.
- Tau viskas gerai? - labai susirūpino mergaitė, rodydama į ant žemės raudonuojančius taškus.
-
Stevie atsisėdus labai arti šialia jo, Elrodą užliejo maloni šiluma. O gal jam tik atrodė, kad tai labai arti.
- Manęs irgi neima peršalimai. Mano sesuo šiuo klausimu pasakytų, kad esu per kvailas sirgti, - nusikvatojo vaikinas.
Jis nusiėmė akinius ir stikliukus patrynęs į marškinėlių kraštą užsidėjo juos atgal. Ranka vėl perbraukė nepaklusnius plaukus, tačiau jie visvien nestovėjo taip, kaip vaikinui norėjosi. Štai mergina visad Elrodui atrodė tobula.
Merginai parodžius į kraują palei krantą, jis tik gūžtelėjo pečiais.
- Na, koją lyg ir skauda, gal įsipjoviau į kokį akmenį. Maža čia bėdos, užgis gi. Geriau papasakok, kaip ketini atostogas praleisti, - bandė nukreipti temą į kitą pusę.
Jis dar nežinojo, kaip Stevie reaguoja į kraują. Daugelis merginų aplsta pamačiusios gilesnę žaizdą, tad nenorėjo gąsdinti.
-
- Tai gal tavo sesuo per kvaila? - paerzino Elrodą Stevie. Ji gerai nepažinojo merginos, tad nenorėjo, kad atrodytų taip, jog ji jos nemėgsta. Tačiau tikėjo, kad vaikinas supras, kad ji tik juokauja.
Rudaplaukė atkreipė dėmesį, kad vyrukas bando susiglostyti plaukus. Mergina nepastebimai - bent ji tikėjosi, kad Elrodas to nepastebės - šyptelėjo. Jai visad patiko susitaršę vaikinų plaukai, nes šie taip atrodydavo labiau pašėlę.
- Žiūrėk, kad nebūtų blogai, - rimtu balsu pratarė grifė. Ji susimąstė, ar Elrodas nenori jos gąsdinti krauju, ar iš tiesų nelabai tesirūpina. - Jeigu ką, aš nei kraujo, nei sužeidimų nebijau. Pernelyg dažnai pati tokia būnu.
Stevie nusijuokė. Ji prisiminė, kaip vasaromis mama nuolat stebėdavosi, kur mergaitė sugeba šitaip visa susidraskyti ir susibraižyti. Kuo Stevie buvo vyresnė, tuo ir žaizdos dėl kažkokių priežasčių buvo rimtesnės.
Elrodui užsiminus apie atostogas grifė pajuto, kaip jų nelaukia. Tai bus visa vasara namie, kur ji nematys savo draugų - ir paties Elrodo. Tokia mintis mergaitę išgąsdino, tačiau ji nieko negalėjo padaryti. Tačiau su atsakymu gerokai delsė - bijojo, kad virpantis balsas gali pakuždėti vaikinui kokią nors - neaišku, ar teisingą, ar ne - mintį. Galiausiai Stevie pratarė:
- Žinau, kad tėvai yra susiplanavę tris savaites atostogų, per kurias keliausime po visą Didžiąją Britaniją. Kadangi gyvenu Guernsey saloje, nesu buvus daugelyje vietų. Kitu laiku... Manau, kaip visada - būsiu miške.
Rudaplaukė nutilo. Žinoma, ji laukė laisvo laiko, kai galės sėdėti miške. Tačiau vis dėlto buvo gaila palikti pilį.
- O tu turi kokių nors planų? - po kelių akimirkų tylos paklausė Stevie.
-
- Viskas bus gerai, - bandė nuraminti draugę Elrodas. - Grįžęs į pilį susitvarstysiu jei dar reikės.
Jos rūpestis atrodė nuoširdus ir tai glostė savimeilę. Vis labiau vaikinas žiūrėjo į Stevie, kaip į gražią, protingą, šiltą, rūpestingą ir gerą merginą. Ir tai jam patiko. Ji buvo gera draugė, tačiau kažkur giliai kirbėjo šiltas jausmas, kuris buvo šiek tiek kitoks nei tiesiog draugiškumas.
- Dažnai būni kokia? Susižeidusi? - truputėlį sunerimo Elrodas. - Kažkodėl man tai nepatinka. Turėtum būti atsargesnė tuomet. Man susižeisti leidžiama, mat plačiai žinoma, kad aš trenktas. Pirma šoku nuo skardžio, o tik paskui galvoju, kad gal reikėjo pažiūrėti, kas apačioj. Bet tu juk protingesnė.
Vaikino laki vaizduotė šį kartą padirbėjo netinkama linkme ir jam prieš akis iškilo kraujuojančios Stevie vaizdas. Taip ir kilo noras tuoj pat šokti jos gelbėti. Jis papurtė galvą, kad iškratytų negeras mintis iš galvos ir pamėgino galvoti kita linkme.
Laimei, mergina visgi papasakojo apie savo vasaros planus.
- Aš net nenumanau, ką mes veiksim. Tikriausiai grįšim namo, tačiau mama bus išvykus, kaip ir visad, o tėtis užsivertęs darbais nė nepastebės, kad mudu su Elira namie. Todėl greičiausiai aš iš nuobodulio ką nors pridirbsiu, o sesuo puls manęs gelbėti. Kitaip tariant, kaip visada, nieko išskirtinio, - nusijuokė vaikinas.
-
Stevei atrodė, kad vaikinas turėtų labiau susirūpinti savo žaizda, tačiau nenorėjo pernelyg įkyrėti, tad nutylėjo. Jai kilo įtarimas, kad Elrodas vis dar mano, kad ji bijo kraujo, tačiau nutarė, kad nepradės įrodinėti, kad yra kitaip. Jeigu prireiks pagalbos, grifė bus pasiruošusi.
Elrodui pasakius, kad Stevie protingesnė nei jis, rudaplaukė nesusilaikė nenusikvatojusi.
- Ak, kiek tu mažai žinai apie mane, - pasakė ji, kai pagaliau baigė juoktis. O gaila nekviesta įlindo mintis. - Daugybę kartų esu kritusi iš medžio. Daugybę kartų jaunesni broliai turi mane traukti iš kebeknės, į kurią dėl kažkokių priežasčių įlendu. Manau, dažniausiai taip atsitinka todėl, kad tikrai nesu protingesnė už mane. Tiek Marcus'as, tiek Adam'as manęs nuolat klausia, kodėl aš tokia daužta.
Ot gražu. Sėdi du trenktuoliai pagalvojo Stevie ir išsišiepė. Jai niekada nepatiko žmonės, kurie buvo pernelyg ramūs. Jie tiesiog... Nuobodūs.
- Tavo mama kažkur keliauja? - susidomėjo Stevie. Dar vienas žmonių "tipas", kuris ją visada domino, buvo keliautojai. Tikėjosi, kad kai bus pilnametė, galės ir pati daugiau pamatyti pasaulio. Po kiek laiko ji pridūrė: - Liūdna vasara Elirai... Tačiau manau, kad turėtumėte susirasti veiklos.
Rudaplaukė nutilo. Po kelių akimirkų netyčia leptelėjo:
- Gal norėtum vasarą aplankyti Guernsey salą?
-
- Žinau, kad nemoki nustygti vietoje, - šyptelėjo vaikinas. - Sakydamas, kad esi protingesnė nei aš... Na iš tiesų taip ir galvoju. Tik norėjau pasakyti, kad taip ir turėtų būti. Tačiau panašiau, kad mudu abu tokie pat.
Tik ištaręs šiuos žodžius jis pasijuto nejaukiai. Mintyse užgimė mintis, kad Stevie galėjo įsižeisti, pamaniusi, jog jis pripažįsta, jog ji kvaila, nors taip jis negalvojo.
- Tik nepagalvok, kad aš galvoju, jog tu... - Puolė atsiprašinėti Elrodas, bet žodžiai kažkodėl užstrigo gerklėje.
Jis negalėjo net ištarti to garsiai.
-Na.. - nutęsė vaikinas, vis dar susinepatoginęs, - mano mama žurnalistė. Ji daug keliauja darbo reikalais, atlieka tiriamuosius darbus, rašo straipsnius. Nors manau, kad dižioji dalis to ką ji rašo yra tik paskalos.
Pasitrynęs koją, kurią ėmė perštėti vis labiau, jis tyliai nusikeikė. Daugiausiai dėl didėjančio dilgčiojimo, bet iš dalies ir dėl to, kad nekentė to, ką daro jo motina.
- Ooo, - nustebo dėl netikėto kvietimo Elrodas, - aš labai norėčiau, tačiau negaliu palikti sesers vienos. O kviesdama mane nemanau, kad kvieti ir ją. Mažai ją pažįsti, kas keista šiaip, nes mes beveik visada kartu, bet man susidaro įspūdis, kad ir nelabai ją mėgsti. Tokiu atveju negalėčiau tau užkrauti tokios naštos.
-
Elrodui kalbant Stevie šypsojosi. Jai patiko, kad vaikinas pripažįsta, kad ne tik jis yra, kaip sakoma trenktas. Grifė nespėjo nė pagalvoti, kad čia gal reikėtų įsižeisti, kai Elrodas puolė atsiprašinėti. Tad kai atsiprašymas užstrigo jo gerklėje penkiolikmetė pratarė:
- Ak, ką tu! Nėra čia ko atsiprašinėti.
Galvodama, kad dabar vaikinas jaučiasi nejaukiai, Stevie linksmai nusijuokė. Tikėjosi, kad tai padės bent šiek tiek išsklaidyti įtampą.
Žinia, kad varno mama yra žurnalistė, gerokai nuvylė Stevię. Ji nenorėjo to parodyti - juk kalbama apie jo mamą. Tačiau nerado, ką apie tai pasakyti, tad šiek tiek prisibijojo, kad Elrodas gali suprasti, kad žurnalistinės kelionės nėra tai, ką įsivaizdavo rudaplaukė.
Panašu, kad vaikinas dėl kvietimo nustebo neką mažiau negu ji pati. Tačiau atsakymas mergaitę kiek sutrikdė. Ji nelabai mėgo Elirą - tas tiesa. Tačiau tikėjosi, kad Elrodas to nežino. Tuo labiau, kad tiesa buvo ir tai, kad Stevie ją nelabai tepažinojo. Tad teko kažkaip suktis iš padėties.
- Na... - nutęsė ji, norėdama laimėti kelias akimirkas laiko. - Negaliu sakyti, kad jos nemėgstu. Tačiau esi teisus, sakydamas, kad jos beveik nepažįstu. O mano tėvams nepatiktų, jeigu kviesčiau beveik nepažįstamą žmogų.
Iki atostogų galbūt galime susipažinti pradėjo svarstyti Stevie. Tada atvažiuotų jie abu. Bet ar verta šitaip aukotis? Rudaplaukė nerado atsakymo į šitą klausimą. Taip, jeigu Elrodas atvyktų, būtų smagu. Tačiau Eliros ji ten matyti visai nenori.
Laimei, Stevie atkreipė dėmesį, kad vaikinas pasitrynė sužeistą koją. Ko gero, jam vis dėlto rimtai skauda. Tad mergina pasisuko į jį ir pratarė:
- Matau, kad tau skauda. Dėl to siūlau vis tik pažiūrėti, kas ten yra. Juk gali tekti keliauti į ligoninę...
-
Kai mergina nusišypsojo, vaikinui baisiai palengvėjo. Atrodo Stevie nieko blogo nepagalvojo ir neįsižeidė. Jis išties lengviau atsiduso ir pasijuto netgi laimingas. Buvo panašu, kad šalia jos bus galima būti savimi, per daug nesijaudinant dėl to, ką ji pagalvos. Vaikinas dažnai būdavo kiek netaktiškas, nors nieko blogo ir nenorėdamas, dažnai leptelėdavo ką nors, į ką aplinkiniai reaguodavo ne kaip.
- Suprantu, - tarė kiek nusivylęs.
Kad ir pats prakalbo, jog negali atvažiuoti dėl Eliros, truputį tikėjosi iš merginos kitokio atsakymo.
- Na nieko. Tikiuosi dar turėsi progų ją pažinti per kitus mokslo metus. Su manimi ji elgiasi globėjiškai ir kiek valdingai, nes aš amžinai ko nors prisidirbu. Tačiau su kitais ji gera, miela ir švelni. Ir tikrai už mane protingesnė, labiau atsakinga. Esu tikras, kai ją pažinsi, ji tau labai patiks... Arba ne...
Paskutinį sakinį jis ištarė po trumpos pauzės, pagalvojęs, kaip sesuo kišasi į visas jo draugystes, mat kažkodėl visi su kuo tik jis susipažįsta, jos manymu, nėra verti Elrodo laiko.Arba ji baiminasi, kad jis vėl ką nors prisidirbs, tik šį kartą įvels ir niekuo dėtą sielą.
- Gerai jau, - nusileido Elrodas ir nusimovė batą nuo skaudančios kojos.
Jis ištiesė koją pilnai padėdamas ją ant žolės ir padėties pasikeitimas jai visai nepatiko. Taip nudiegė žaizdą, kad vaikinas vos susilaikė nenuskridęs be šluotos. Galėjo prisiekti, kad dabar turi šį gebėjimą.
-
Elrodui kalbant apie savo seserį Stevie vos susilaikė negūžčiojusi pečiais. Nepaisant to, kad ji Elirą vos pažino, ji nebuvo grifės mėgstamiausias žmogus. Tačiau vienas varno pastebėjimas ją prajuokino.
- Ar tu visas merginas laikai protingesnėmis už save? - šiltai paklausė ji ir vėl nusijuokė. - Žinai, man pradeda atrodyti, kad tu save nuvertini.
Tas "arba ne", kurį pridūrė Elrodas, ko gero, buvo labai teisingas. Ir Stevie šiek tiek bijojo, kad vaikinas gali tai suprasti. Mergaitė pasijuto kiek nemaloniai. Prieš kelias akimirkas ji nusivylė Elrodo motina. Dabar nekaip tegalvoja apie seserį. Kas jai negerai? Kodėl ji taip neigiamai žvelgia į nepažįstamus žmones, kurie, be kita ko, yra dar ir šaunaus vaikino šeimos nariai?
- O kuo dirba tavo tėtis? - pasidomėjo Stevie.
Grifė stebėjo, kaip Elrodas nusiima batą. Buvo akivaizdu, kad jis labai kankinasi. Rudaplaukė prisiminė, kad vaikinas į vandenį lipo dėl to, kad tai pasiūlė ji, Stevie. Tai nuliūdino mergaitę.
- Pavėluotai, bet atsiprašau, kad siūliau lipti į tą vandenį, - niūriai pasakė grifė. Pamačiusi, kaip kankinasi vaikinas, ji pasijuto labai kalta. Norėjo kuo nors padėti - kad jam bent truputį palengvėtų. Deja, jokia išganinga mintis į galvą neatėjo.
- Ar yra kas nors, ką galėčiau padaryti, kad tau būtų lengviau? - viltingai paklausė grifė.
-
Išgirdęs klausimą jis tik nusišypsijo.
- Tikrai ne visas merginas laikau protingesnėmis už save, o tik tas, kurios to vertos. Be to, tikrai savęs nenuvertinu. Sakyčiau priešingai, dažnai pervertinu. Ir manau, kad turiu labai daug gerų savybių, bet gal nepradėsiu dabar girtis.
Elrodas nusijuokė, nors ir per skausmą.
- Mano tėčio darbas nuobodokas. Jis eliksyrininkas. Tiria ir išranda naujus eliksyrus. Žinoma pasitaiko įvairių nutikimų, kaip tarkim kartą nepasisekęs eksperimentas pripildė visą namą rožinių putų. Naikinom jas kone savaitę. O tavo tėvai kuo užsiima?
Vaikinas pavartė akis prisiminęs, kaip tada keikė tėvo darbą.
- Ai baik, - numojo ranka, - tau tikrai nėra reikalo atsiprašinėti. Pats kaltas, juk galėjau patikrinti vandens temperatūrą prieš šokdamas stačia galva. Tikrai, viskas gerai. Tik jei kartais moki kokį burtą kuris užgydo žaizdas, tai būtų visai nieko.
Jis dar kart švelniai nusišypsojo Stevie, kad tik ši pasijustų geriau ir nekaltintų savęs.
-
- Gali ir pasigirti, kodėl ne, - nusijuokė Stevie. Jai buvo įdomu, ką apie save pasakytų Elrodas, bet nutarė nekamantinėti. Jeigu norės, pasisakys pats.
Tada rudaplaukė susimąstė, ką pasakytų JI, jeigu reikėtų pradėti save nuoširdžiai girti. Ir suprato, kad nelabai ką tesugalvoja. Ji liūdnai šyptelėjo, tačiau tikėjosi, kad vaikinas to nepastebėjo.
- Oho, o man atrodo, kad tavo tėčio darbas labai įdomus, - susidomėjo Stevie. - Tarp kitko, mano mamos darbas panašus. Tiksliau, ji tikrina, ar eliksyrai veikia gyvūnus taip pat, kaip ir žmones. Eliksyrus, kurie jiems yra tinkami, vėliau naudoja gydymui. O kokios ten buvo putos? - paklausė ji. - Ne kokios nors nuodingos?
Stevie staiga nutilo. Jai visada atrodė, kad mamos darbas yra tikra nuobodybė. Tačiau dabar, apie jį kalbėdama Elrodui, suprato, kad taip tikrai nėra. Skamba netgi labai įdomiai.
- O tėtis dirba Gringotse. Jo darbas gana slaptas, tad nelabai daug žinau. Tačiau jis bent porą kartų per metus kur nors išvyksta. Negaliu daugiau pasakyti, ką jis daro... Tačiau jam patinka, tad manau, kad įdomu.
Elrodui numojus ranka Stevie pagalvojo, kad jis tikras džentelmenas. Jai atrodė, kad dabartiniai vaikinai tik ir pasinaudotų atsiprašančia mergina, kad galėtų ją apkaltinti. Tačiau panašu, kad varnas toks nebuvo. Tai Stevei patiko. Tačiau kai jis nusišypsojo, mergaitė labai sutriko. Per kelias akimirkas ji tirštai išraudo. Atrodė, kad veidas tuoj užsidegs. Stevie tikėjosi, kad Elrodas to nemato, tačiau kad jis to nematytų, turėtų būti aklas. Ilgokai tylėjusi Stevie šiaip ne taip išspaudė:
- Deja, jokių kerų nežinau. Niekas neateina į galvą...
Stevie atsistojo, tikėdamasi, kad pavyks kažkaip užglaistyti šią trikdančią situaciją. Ji visiškai nebežinojo, ko griebtis.
-
- Na gal kada nors ir pasidalinsiu, savo įžvalgomis apie save, bet dabar nenoriu pasirodyti narcizas, - nusijuokė Elrodas.
Jis truputėlį baiminosi, ką Stevie pagalvos jei jis dabar pradės vardinti viską ką jis galvoja apie save. Nenorėjo pasirodyti prieš merginą pasipūtėliu.
Elrodas tik išklausė, ką dirba Stevie tėvai, bet nieko apie tai daugiau nebesakė. Labiau norėjosi sužinoti daugiau apie ją pačią.
- Gal papasakotum daugiau apie save? Ką mėgsti, gal turi kokį hobį? Man būtų įdomu išgirsti.
Jis vėl patrynė koją, bet ištiestą ir atvira žaizda ją skaudėjo kur kas mažiau.
- Ar tau viskas gerai? - sunerimo vaikinas, kai mergina nuraudo. - Ar tu gerai jautiesi?
Jis numanė, kas jai gali būti ir atsistojo taip pat, paskui ją. Vos primindamas skaudamą koją jis visvien stovėjo žiūrėdamas jai į akis. Aiškiai jautė, ką tokšta jai pasakyti, bet žodžiai dingo kažkur gerklėje.
-
Stevei buvo tikrai įdomu,ką gi jau tokio papasakotų Elrodas. Tačiau nutarė jo nespausti. Jeigu norės, papasakos kitą kartą. Ji suprato, kodėl vaikinas nesipasakoja, tačiau kažkodėl nesiryžo pasakyti, kad tikrai nieko blogo nepagalvos.
Kai varnas nieko nepasakė apie tai, ką Stevie papasakojo apie tėvus, ją šiek tiek sutrikdė, nes bent kažkokio atsakymo tikėjosi. Tačiau netrukus suprato, kad jis labiau nori kalbėti apie ją, o ne jos tėvus. Kodėl? paklausė savęs mergina, tačiau reikėjo atsakyti į Elrodo klausimą:
- Didžiausias mano pomėgis yra būti miške. Net nesvarbu, ką ten veikiu. Galiu laipioti po medžius, galiu sėdėti kokioje oloje ar tiesiog atsirėmusi į medį. Galiu visą dieną vaikščioti po mišką. Nors, reikia pasakyti, kad uogauti ar grybauti nelabai mėgstu. Dar man patinka visokie nuotykiai. Gal dėl to ir mėgstu atvažiuoti į Hogvartsą - juk čia kas nors nuolat nutinka.
Stevie, prisiminusi keletą nuotykių, kuriuos patyrė pati, nusijuokė. Tačiau nemanė, kad Elrodui bus įdomu, tad plačiau nepasakojo. Tik paklausė:
- O kokie tavo hobiai? Ar turi laiko sau, ar visada būni su seserimi?
Kai Elrodas atsistojo, Stevie susirūpino, kad jis dar labiau nesusižeistų kojos. Tačiau vaikinas jau buvo uždavęs klausimą, į kurį reikėjo atsakyti. Ir Stevie nežinojo, ką pasakyti.
- N... Taip, - galiausiai ištarė rudaplaukė. Ji suprato, kodėl tas klausimas buvo užduotas. Ir teisingas atsakymas būtų buvęs toks, kad Elrodas ją trikdo. Tačiau grifė neketino to pasakyti. Galiausiai ji išdrįso pažvelgti į vaikiną ir pabandė nukreipti pokalbį nuo šios pavojingos temos.
- Tau nebus blogiau su koja vaikštant?
Stevie įtarė, kad atrodo be galo kvailai, tačiau tikrai nenorėjo kalbėti apie tai, kaip dabar jaučiasi.
-
- Na, - pradėjo pasakoti Elrodas. - Aš tikrai daug laiko praleidžiu su seserimi. Tačiau visvien turiu ir savų pomėgių. Pavyzdžiui labai patinka šluota skraidyti. Nors kaži ar tai galima vadinti hobiu.
Jis permetė akimis Stevie ir šyptelėjo. Jos susirūpinimas buvo tikrai mielas.
- Nežinau, gal ir bus. Bet juk turėsiu kada nors atsistoti ir nupėdinti bent iki ligoninės ar ne? Be to, noriu patikrinti vieną teoriją. Gal padėsi?
Jis nerangiai, tačiau ryžtingai priklibinkščiavo prie Stevie. Tiek arti, kad viena ranka ją apkabino per liemenį.
- Sunku išstovėti, gal galiu į tave atsiremti? - nusišypsojo vaikinas.
Toks jų stovėjimas nė iš tolo nepriminė pagalbos sužeistąjam. Tačiau Elrodas jautė, kad turi žengti žingsnį. Stevie jam labai patiko ir jam reikėjo įsitikinti ar ji jaučiasi taip pat. Negana to, suvaidinęs, kad suklupo jis prisistraukė merginą prie savęs taip stipriai, kad ji tikriausiai net kvėpuot normaliai negalėjo. Ir akimirką pažiūrėjęs į akis jis švelniai ją pabučiavo.
-
Stevie puse ausies klausėsi, ką kalbėjo Elrodas, tačiau mintys klaidžiojo kažkur kitur. Ji ir pati nesuprato, apie ką mąstė, tačiau tai tikrai nebuvo skraidymas šluota ar kokie nors kiti hobiai.
- Žinoma, padėsiu, - skubiai pasakė Stevie ir norėjo prieiti prie vaikino, tačiau jis tą padarė pirmas. Jam apkabinus liemenį, mergina susimąstė, ar jam tikrai reikia pagalbos, ar jis tiesiog norėjo padaryti tai, ką padarė. Nors ta mintis šiek tiek gąsdino, ji nė iš tolo nebuvo nemaloni.
- Žinoma, gali, - iškvėpė Stevie, tačiau jai buvo sunku suprasti, ką ji jam leidžia. Elrodui suklupus grifė spėjo išsigąsti, kad jam kažkas atsitiko. Tačiau panašu, kad vaikinui tai nė kiek nerūpėjo - o gal net ir suklupo tyčia? Stevie juto, kad jai pradeda darytis šiek tiek silpna - ji nesuprato, ar dėl to, kad Elrodas ją stipriai suspaudė, ar dėl to, kas vyko. Mergina jautėsi kiek išsigandusi, tačiau tai nebuvo nemalonu. Ji žvelgė Elrodui į akis, kai jis ją pabučiavo.
Kai jiedu atitraukė lūpas, Stevie nežinojo, ar jai reikia ką nors sakyti. Ji suprato, kad Elrodas jautėsi panašiai kaip ir ji. Žinoma, ta mintis buvo labai maloni širdžiai. Tačiau kartu ir gąsdinanti. Grifė, norėdama parodyti, kaip jaučiasi, tačiau nesiryždama žengti jokio kito žingsnio stipriai apkabino vaikiną. Atrodė, kad niekada jo nepaleis.
-
Atitraukęs lūpas jis viena ranka palietęs jai skruostą nusišypsojo. Širdis daužėsi, kaip išprotėjusi ir nepaprastas džiaugsmas užliejo kai jis suprato, kad Stevie jo neatstumia. Jis taip pat ją apkabino abiem rankom kai pasijuto esąs jos glėby. Taip ir stovėjo tylėdami nežinia kiek laiko. Galiausiai Elrodas prabilo:
- Būtent šito man ir reikėjo, kad nebeskaudėtų. O dar sakei, kad burtų jokių nemoki, - šmaikščiai šyptelėjo jis.
Galiausiai paleidęs merginą atsisėdo atgal ant žolės. Nors ir juokavo, kad nebeskauda, žinoma skaudėjo išties mažiau, mat kitokie jausmai ėmė viršų, tačiau matyt niekas pasikeis kol jis nenueis į ligoninę. O eiti ten dabar jis nė neketino.
- Atsisėsk šalia, - paprašė vaikinas, - nors ir juokauju, kad gydai, iš tiesų stovėti skauda.
-
Širdyje buvo be galo gera. Dar prieš valandą Stevie nebūtų pasakiusi, kad ką nors jaučia Elrodui. Tačiau dabar suprato, kad ši akimirka yra laimingiausia jos gyvenime.
- Tau tikrai nebeskauda? - paklausė Stevie. Nors ir nesinorėjo kalbėti apie žaizdas, tik jau ne šią akimirką, mergina negalėjo tiesiog paimti ir pamiršti, kad varnas, tikėtinai, yra rimtai sužeistas. Tačiau jam nusišypsojus rudaplaukė taip pat nesulaikė šypsenos.
Elrodui pakvietus atsisėsti šalia Stevie nesipriešino. Ji suprato, kad vaikinas tik pajuokavo apie tai, kad ji stebuklingai nuėmė skausmą. Tačiau ji visiškai nenorėjo, kad Elrodas eitų į ligoninę. Ir tikėjosi, kad vaikinas ir pats to nenori. Tad Stevie prisėdo šalia. Nepaisant to, kad jie abu parodė, kaip jaučiasi merginai vis dar buvo kiek nejauku. Grifė kiek laiko sėdėjo nieko nesakydama, kol galiausiai pasidėjo galvą Elrodui ant peties.
- Čia labai gražus kampelis, ar ne? - negarsiai paklausė ji.
-
- Neblogas toks, - nesulaikė šypsenos vaikinas.
Elrodas puikiai suprato, kodėl Stevie kalba spie peizažą, o ne apie tai, kas ką tik čia buvo. Nepaisant to, kad šis drąsus žingsnis buvo visiškai jo iniciatyva, kalbėti apie tai irgi buvo problematiška. Jis nežinojo, kokius žodžius dabar derėtų parinkti. Visgi jautėsi toks laimingas, tarsi būtų buvęs apsvaigęs.
- Tikriausiai dabar tai viską keičia tarp mūsų, - pagaliau prabilo Elrodas. - Nežinau ar įsivaizduoji koks laimingas dabar jaučiuosi. Tikiuosi tu taip pat nes norėčiau, kad tai kartotūsi.
Nežinia kodėl per širdį perėjo nemalonus jausmas, kad gal Stevie jis tik malonus vienos popietės praleidimo būdas. Žinoma jis žinojo, jog ji nėra lengvabūdė, tačiau jautė poreikį išsklaidyti savo paranoją.
- Tikiuosi žinai, kad jau seniai man patinki. Nežinau kodėl tik dabar tai rodau.
-
Iš Elrodo reakcijos Stevei pasirodė, kad jos pastebėjimas apie kampelį vaikinui pasirodė kiek juokingas. Gal tai ir nebuvo keista. Ypač po to, kas ką tik įvyko. Tačiau rudaplaukė negalėjo nieko pakeisti. Jai buvo pernelyg nedrąsu. Nepaisant net to, kad buvo tikrai gera.
Kurį laiką mergina sėdėjo ir mėgavosi akimirka. Ji būtų mielai sutikusi, kad viskas tęstųsi amžinai. Žinojo, kad taip būti negali. Ypač dėl sužeistos Elrodo kojos, kuri niekaip neišėjo grifei iš galvos. Ji norėjo save už tai prakeikti, tačiau nieko negalėjo pakeisti. O gal tai reiškia, kad aš esu rūpestinga? paklausė savęs Stevie, tačiau kaip tik tuo metu vaikinas vėl prabilo.
- Žinoma, keičia, - atsiliepė grifė. - Ir nemanau, kad esi laimingesnis už mane.
Stevie palaimingai nusišypsojo ir apkabino vaikino liemenį. Ji apie nieką negalvojo ir nieko nematė. Tiesiog buvo labai gera jausti, kad Elrodas yra čia.
Jam vėl prabilus Stevie šiek tiek sutriko. Ji nežinojo, ką sakyti. Ji tikrai nebūtų galėjusi pasakyti, kad jis jai seniai patinka. Tačiau neatsakyti nieko irgi keistoka... Galiausiai ji prabilo:
- Geriau vėliau negu niekad, ar ne? Aš niekad nesusimąsčiau apie tai, tačiau manau, kad jeigu būtum man seniau tai parodęs, būčiau supratusi, kad ir tu man patinki...
Stevie nutilo. Nesinorėjo kažko sakyti, nes viskas atrodė pernelyg netikra. Tad mergina tik tylėjo ir džiaugėsi, kad gali būti čia ir dabar.
-
Elrodas taip pat ją apkabino. Buvo lengva šią akimirką užmiršti viską ir tiesiog mėgautis. Diena slinko link vakaro, pamažu temo ir vis sunkiau buvo įžiūrėti viską aplink.
- Temsta, o aš neturiu jokio noro iš čia judintis. Kaip manai, ar mus kas nors čia rastų jei nuspręstume būti čia iki ryto? Nusižengtume taisyklėms, bet aš norėčiau surizikuoti, - šyptelėjo Elrodas.
Su lyg tais žodžiais už medžių išgirdo triukšmą. Lyg kas nors eitų tiesiai čia į laukymę.
- Girdėjai? Tikriausiai Elira pagaliau manęs pasigedo ir pagaliau susiruošė ieškoti, nes regis girdžiu kažką ateinant. Bet aš jos neturėjau omenyje klausdamas ar galim čia likti.
Vaikinas nė nekrustelėjo, toliau ramiausiai sėdėjo apkabinęs merginą. Jis jautėsi visiškai laisvai ir nė trupučio nesijaudino, kad sesuo jį pamatys. Netgi priešingai. Jis netgi džiūgavo, kad galės pasigirti Elirai tuo, kas čia šiandien nutiko ir pasidalinti savo džiaugsmu su ja.
-
Pradėjus temti Stevie kiek nusiminė. Ji nežinojo, ar Elrodas norės čia likti iki vėlyvo vakaro. O pati rudaplaukė mielai sėdėtų čia kad ir visą naktį.
Buvo galima pamanyti, kad vaikinas perskaitė jos mintis. Vos tik grifė apie tai pagalvojo, Elrodas pasiūlė visiškai tą patį.
- Nemanau, kad rastų, - atsakė Stevie. Jos širdis net pašoko iš džiaugsmo. - Nebent kas nors eitų tiesiai čia. Bet negi kas nors vaikšto ir ieško mokinių?
Taip paklaususi Stevie kiek gąstelėjo: o jeigu kas nors iš tiesų ieško? Tačiau dabar ne tas buvo svarbiausia. Daug didesnis rūpestis buvo tai, kad kažkas iš tiesų artėjo link laukymės. Elrodas manė, kad tai Elira. Ir, panašu, tai jo netrikdė. Tačiau Stevie visiškai nenorėjo, kad ji pamatytų juodu čia sėdinčius. Jai buvo nejauku žinoti, kad kas nors gali juos pamatyti - dar nebuvo tam pasiruošusi. Ypač nesinorėjo, kad tai būtų Elrodo sesuo. Jau geriau dvyniai beviltiškai pagalvojo apie savo brolius mergina. Tačiau ji nieko negalėjo pakeisti, tad sėdėjo apsikabinusi Elrodą ir nieko nesakė.
-
Nežinia kiek valandų praėjo, kai Elira pažadėjo savo broliui, jį susirasti lauke vos tik pabaigs skaityti savo knygą. Bet ji taip įsitraukė, kad visai pamiršo viską kas vyko aplinkui. Lauke, prieš tai šviečianti saulė, kuri iš kambarių iškrapštė vos ne visus Hogvartso mokinius, dabar leidosi, vietą užleido mėnuliui.
Atsidususi varnė pasirėmė galvą ant delno. Nesistebėjo, kad jos brolis dar nesugrįžo iš lauko. Jai labiau atrodė keista, kad Elrodas dar nepasigedo savo sesers, neatėjo jos varyti į lauką. Greičiausiai rado kokios be galo įdomios veiklos ir dabar nežinia ar išvis sugrįš į lovą. Subambėjusi po nosimi Elira atsistojo ir pasičiupusi tamsią šiltesnę skraistę, užsimetė ją ant savo plonos, juodos suknelės, ir išėjo laukan.
Galėjo bent jau pranešti kur išėjo.Tikėjosi, kad savo brolio ilgai ieškoti neprireiks. Na ir taip pat tikėjosi, kad šis nesugalvojo nukeliauti kur nors į Uždraustąjį mišką. Ten jau išvis beprasmiška ieškoti žmogaus.
Laimei, paieškos ilgai netruko. Atradusi gana ramų užkampį, prie ežero Elira išgirdo du balsus, vienas jų jai buvo iki kaulo smegenų pažįstamas. Rodos Elrodas su kažkuo ten kalbėjosi. Na, tai viską paaiškina... Pagalvojusi varnė atsiduso kažkiek nepatenkinta. Regis, šiandien jos broliui pasisekė. Elira juk nepradės pamokslauti savo broliui, kai kartu yra nepažįstamas žmogus.
-Elrodai, greičiausiai pametei...-prabilo, bet staiga nutilo visiškai pamiršusi ką norėjo pasakyti. Tik stovėjo taip išsižiojusi. Jos akys lakstė nuo savo brolio ant nepažįstamos merginos. Jie abu atrodė lyg seni geri draugai. Ne, net ne kaip draugai... Elira tik sumirksėjo netikėdama tuo ką mato. Užčiaupė savo burną ir įkvėpė.
-Aš... sutrukdžiau ką nors?-paklausė pakeldama antakius. Jos lūpas iškreipė dirbtina šypsena.
Gal ji tiesiog kažką ne taip suprato? Greičiausiai Elrodas sumąstė iškrėsti bjaurų pokštą savo seseriai.
-
Elrodas išsišiepė iki ausų. Buvo linksma matyti, kaip sesuo sutrikusi stovi ir spokso į juos.
- Pagaliau pasirodei. O aš jau maniau, kad nesulauksiu malonumo. Ateik ir sėskis, nieko tu nesutrukdei. Nežinau net ar judvi pažįstamos. Stevie, - kreipėsi jis į merginą, - čia mano dvynė sesuo Elira. Elira, čia Stevie, mano...
Jis nutilo sutrikęs pats. Nežinojo, ką sakyti. Jau nepavadinsi jos drauge po to nuostabaus bučinio, bet mergina vadinti gal anksti. Visgi jis pabandė surizikuoti.
- ...mergina, - užbaigė sakinį po pauzės.
Taip ir liko spoksoti į Stevie ar ši sutiks ir patvirtins jo žodžius, ar puls prieštarauti ir neigti. Kad ir kaip bebūtų, vaikinas spėjo, kad Elirą visvien ištiks lengvas šokas. Žinoma jis buvo seniau pasakojęs jai apie Stevie, kad ji jam patinka, bet ši žinia tikrai turėtų būti kaip iš giedro dangaus. Jam pačiam tai buvo labai netikėta.
-
Elrodas išsišiepė, tačiau Stevie visiškai nejuto noro šypsotis. Jai visiškai nesinorėjo, kad kas nors juos stebėtų. Ypač Elrodo sesuo. Tačiau grifė nieko nesakė - jau vien dėl to, kad nenorėjo įžeisti vaikino. Žinojo, kad jų santykiai geri. Žinojo ir tai, kad jeigu kas nors pradėtų blogai kalbėti apie jos brolius, tai įžeistų. Ypač jeigu tai padarytų Elrodas.
Kai vaikinas pristatė ją seseriai kaip merginą, Stevie gerokai sutriko. Kadangi ji tokiuose reikaluose neturėjo patirties, nežinojo, kaip tai "veikia". Ar to, kas įvyko, užtenka? Tačiau rudaplaukė pasitikėjo Elrodu ir nutarė, kad jeigu jis jau pristatė ją kaip savo merginą, ko gero, taip ir yra. Tad Stevie nedrąsiai šyptelėjusi pasakė:
- Sveika, Elira.
Stevie neprisivertė pasakyti, kad jai malonu susipažinti. Šiuo momentu ji nejautė absoliučiai jokio malonumo. Grifei teko iš paskutiniųjų stengtis negalvoti apie tai, kaip ji norėtų, kad Elira kuo greičiau keliautų atgal į pilį.
-
Priblokšta Elira vos įstengė vėl neišsižioti. Prisiminė, kad Elrodas buvo minėjęs kažką apie savo romantiškus jausmus merginai, bet ji tai tik priėmė kaip trumpalaikį susižavėjimą. Užsimerkusi varnė atsiduso. Žinojo, kad anksčiau ar vėliau tokia akimirka ateis, bet tikrai nemanė, jog tai nutiks taip greitai. Palingavusi ant kulnų žvilgtelėjo į brolio, kaip jis pavadino, merginą.
-Na... malonu susipažinti,-ištarė ir vėl išspaudė šypseną. Tikėdamasi, kad neatrodo per daug įsitempusi, ji atsisėdo ant žolės, kojas pakišdama po savimi.
-Tai kiek laiko jūs esate kartu?-paklausė, tikėdamasi, kad atrodo susidomėjusi.-Keista, kad nieko apie tai negirdėjau,-prisimerkusi pažvelgė į Elrodą ir pridūrė, pabrėždama paskutinius žodžius. Tikrai, nebuvo gana patenkinta, kad tokią naujieną sužinojo tik dabar. Kiek laiko jie taip susitikinėjo, jai už nugaros? Jie juk niekada neslėpdavo jokių paslapčių. Tai kas pasikeitė dabar? Tiesą sakant, Elira nenutuokė kas pasikeis dabar kai į jų gyvenimą įsiterpė naujas žmogus.
-
Kayą užkniso pilies triukšmas, todėl mergaitė nusprendė išeit į kiemą, kur, jos manymu, turėjo būti tyliau. Bet mergaitė suklydo. Lauke taip pat buvo pilna lakstančių ir išdykaujančių Hogvartso mokinių. Amerikietė trumpam stabtelėjo.
- Jūs rimtai?- tyliai ištarė.
Mergaitė neskubėdama ir su, jai nederamu, ramumu patraukė toliau. Staiga ji pastebėjo pievą. Visiškai tuščią pievutę. Negalėdama patikėt savo akimis Kaya pasileido tekina pievelės link. Ji tikrai buvo tuščia. Mergaitė bėgo, kol pribėgo medį. Ir iškart pastebėjo, ant jo parašytą tekstą. Nors tekstas nebuvo ilgas, bet dėl mergaitę kamuojančios dislekcijos, ji jį perskaitė mažiausiai per dešimt minučių, o perskaičiusi nusišypsojo. ''Malonu girdėt '' . Pasakė sau ir nusišypsojo.
Vienuolikametė atsisėdo ant žolės ir atsirėmė į medį. Bet... ilgai sėdėt vienoj vietoj ji negalėjo, todėl atsigulė ir nusirideno nuo nedidelio kalnelio ant kurio stovėjo medis. Netrukus, supratusi savo poelgio absurdiškumą, Kaya pradėjo juoktis. Mergaitė suprato, kad iš šono ji tikrai atrodo kaip psichė, bet jai tai nerūpėjo. Nors iš tiesų, paslapčia vylėsi, kad vis dėl to, jos niekas nemato.
-
Lėja išėjo iš hogvartso. Šen ji buvo šiltai apsirengusi, nes lauke pūtė neviliojantis šaltas vėjas. Dvylikmetė buvo pavargus nuo visko - mokslo, triukšmo, mokinių ir net nuo kai kurių profesorių. Šen Lėja buvo dar ir irzli. Į pirmą pamoką ji pavėlavo, iš namų darbų gavo ne tokį gerą įvertinimą kaip tikėjosi ir šiaip viskas ją nervino. Varnanagė patraukė link ežero. Jai buvo nebesvarbu kur nueis, kad tik toliau nuo viso triukšmo ir erzelio. Einant Lėjai atsirišo batų raištelis ir ji pasilenkė jo užsirišti. Vidurį "darbo" ji prisiminė, kad turi burtų lazdelę.
- Na aš ir kvaila, - sumurmėjo ji ir atsistojus nukreipė lazdelę į batą, bei sumurmėjo burtažodį. Batas užsirišo, bet ne itin gražiai Lėjos atžvilgiu. Ji pritūpė ir pradėjo atrišinėti batą. Nieko gero nebuvo. Batas susimazgė keliais mazgais. Varnanagė kelias minutes kankinosi kol jį atrišo ir pagaliau patraukė tolyn. Prie pakrantės ji pamatė medį. Priėjus arčiau pastebėjoant ąžuolo išskaptuotus žodžius. Mergina pirmą kartą per dieną nusišypsojo. Gal ne veltui čia atėjo. Varnanagė apžvelgė medį, tada atsirėmė į jo kamieną ir užsimerkė.
-
Jau ne pirmą kartą Džonatanas nusprendė trumpam pabėgti nuo pilies, atrodo, visa gaubiančios, ir kur nors ramiai pasiilsėti. Taigi ir šiandieną jis nusprendė kur nors nueiti, mat namų darbų buvo ne per daugiausiai, o visi pažįstami, rodos, vis tiek buvo kuo nors kitu užsiėmę. Tačiau, ironiška, bet būtent atėjęs į vietą, kurią buvo pasilikęs sau buvimui vienam ir niekam apie ją nebuvo sakęs, Džonatanas pamatė į medį atsirėmusią mergaitę. Keista, nuo to nuotaika nesubjuro, bet išties, juk Džonatanas labiausiai ir norėjo pabėgti nuo stogo virš galvos į labiau atvirą erdvę, todėl kompanija švilpiui nelabai trukdė. Susipažinimas su naujais žmonėmis niekada ne pro šalį. Vis vien truputį nejaukiai jausdamasis, berniukas perbraukė per savo rudas garbanas, kaip mėgo daryti, kai nervindavosi, ir priėjo prie mergaitės, atsirėmusios į medį.
- Labas, - paprasčiausiai pasisveikino, jau karštligiškai galvodamas, kaip toliau reikės tęsti pokalbį. Su nepažįstamais bendrauti Džonatanas neturėjo pernelyg daug patirties ir, šiaip, naujų pažinčių dažniausiai neinicijuodavo (nors Hogvartse šį įprotį teko kiek pakeisti). Tačiau panašu, kad su šia mergaite galėjo neblogai sutarti turint omeny jau vien tai, kad susitiko ją, atrodo, abiejų mėgstamoje vietoje už pilies.
-
Lėja ramiai stovėjo ir stengdamasi apie nieką negalvoti kvėpavo gaiviu oru. Vienas, du, trys... aštuni... šešiolika, sptyniolika...
Po kiek laiko varnanagė pagavo save skaičiuojant įkvėpimus. Ji truputį pyktelėjo ant savęs ir vėl pabandė atsiriboti nuo visko - bandė negalvoti apie būtent dabar ant akių užkritusią sruogą, kojinę, kuri nepatogiai susirangė bate ir prasidėjusį niežulį. Tačiau Lėjos ramybė truko neilgai. Paauglės ausis pasiekė kažkieno balsas. Varniukė krūptelėjus atsimerkė. Priešais ją stovėjo gal kiek jaunesnis berniukas. Lėja prisiminė, kad šiemet jį matė didžiojoje salėje, jis buvo pirmakursis. Kodėl kai bandai pabėgti nuo visų ir atrodo randi puikią vietelę prie tavęs būtinai turi supulti hogvartso naujokai? Suirzus savęs paklausė rudaplaukė.
- Labas, - ne itin noriai pasisveikino Lėja. Ji nusprendė nekreipti į berniuką dėmesio, tad vėl atsirėmus į medžio kamieną išsitraukė burtų lazdelę ir ėmė ją sukioti tarp pirštų.
-
Pasisveikindamas su mergaite, atsirėmusia į medį, Džonatanas visai nesitikėjo, kad ji bus taip "atsijungusi" nuo realaus pasaulio, jog neišgirs jo ateinant ir krūptelės. Todėl švilpis mažumėlę sutriko ir pajuto norą atsiprašyti.
- Aš, um, nenorėjau išgąsdint, - jis sutrikęs mindžikavo nuo kojos ant kojos, nors, atrodo, mergaitė kreipė ne per daugiausiai dėmesio į Džonataną. O šis pabandė nuspręsti, ar reiktų bandyti užmegzti kokį pokalbį, ir suprato, kad, matyt, reiktų, jei jau pasisveikino.
- Aš Džonatanas, bet šiaip visi vadina Džo, - pridūrė ir kuo draugiškiau šyptelėjo. Iš tiesų pasisveikindamas galvojo, kad pokalbis bus truputį sklandesnis, bet galbūt mergaitė tikrai neturėjo nuotaikos su niekuo kalbėtis, dėl to ir atėjo čia. Būtų suprantama. Todėl Džonatanas, tai apgalvojęs, nusprendė, kad paliks ją ramybėje, jei tik ši nepanorės vystyti pokalbio. Būtų nuėjęs kur nors toliau palei ežerą ir pasiieškojęs ten dar vienos kokios ramios vietos, nes kol kas buvo atradęs tik šią.
-
Priešais Lėją stovinti asmenybė regis norėjo bendrauti. Ir pačiai Lėjai suirzimas rodos kiek nuslūgo.
- Aš Lėja Vils. - pasakė varniukė prisistačius pašnekovui. Rudaplaukė įsivaizdavo, kad pirmakursiui gali būti nepatogu kalbėti ir būti šalia visai nedraugiško ar blogai nusiteikusio žmogaus. Lėja prisiminė kaip keista ir nejauku buvo jai pačiai būnant pirmakursei, nors šiaip varnanagė nelabai ką imdavo giliai į širdį. Antrakursė pastebėjo, kad Džonatanas stengiasi būti draugiškas. Rudaplaukės bloga nuotaika pamažu visiškai išgaravo. Ji įsidėjo lazdelę, kurią laikė rankoje į kišenę.
- Atsiprašau, kad buvau nedraugiška, - pasakė ji. - Neturėjau geros nuotaikos. - po keleto minučių Lėja paklausė:
- Iš kokio tu koledžo? Kaip sekasi hogvartse?
-
Švilpis pastebėjo, kad mergaitė nustojo būti tokia surūgusi ir pasidarė truputį sukalbamesnė nepaisant to, kad juk būtent jis Lėją sutrukdė ir jos subjurimas visai nebuvo netikėtas.
- Malonu, Lėja, - tarė Džonatanas, truputį labiau atsipalaiduodamas. Varniukės nuotaikos tikrai greitai kito, bet svarbiausia, ji visai norėjo kalbėtis. Lėjai dar ir atsiprašius švilpis nustebo, nebuvo pratęs, kad kas taip pripažintų buvęs blogos nuotaikos. Dažniausiai jį supantys žmonės tiesiog pamiršdavo, kaip elgėsi. - Viskas gerai, - patikino Džonatanas. Jis nuleido galvą ir koja perbraukė per žolę. Jau norėjo ir pats ko paklausti, kai mergaitė tai padarė.
- Švilpynės, - gūžtelėjo pečiais berniukas, vėl pakėlęs akis į Lėją. - O sekasi viskas neblogai. Bent neturėtų palikti antriems metams, nors turbūt ir nesu pats geriausias pirmakursis. Tiesa, o tu greičiausiai ne pirmam kurse? - pasiteiravo ir Lėjos. Ši nelabai buvo matyta, o pirmakursių daugumą Džonatanas pažinojo. Vis tiek juk reikėdavo ir su kitais koledžais bendrauti, ir per pamokas, ir renginiuose. Tų pirmakursių nebuvo tiek ir daug. O dabar Džonatanas susipažins dar ir su mokiniais iš kitų kursų, tas jam labai patiko.
-
Lėja žiūrėjo, kaip vaikinukas eilinį sykį koja perbraukia žolę. Jai šis veiksmas atrodė truputį juokingas. Pašnekovui atsakius į Lėjos klausimą varnanagė šyptelėjo maža šypsenėle ir nuo akių nusibraukė vėjo užpūstą sruogą.
- Aš antrakursė, - atsakė ji. - bet atrodo hogvartso gerai dar nepažystu, - Lėja vėl šyptelėjo ir priėjo arčiau švilpynės mokinio.
- Gal norėtum... Hm... - pradėjo Lėja. Jos galvoje karštligiškai sukosi mintys. - Gal norėtum pasipraktikuoti kerus? - pagaliau baigė ji. Rudaplaukė apmastė savo pasiūlymą. Nieko blogo neturėtų nutikti. Apsijuokti irgi neturėčiau. Pagalvojo varnanagė. Ji kyštelėjo ranką į kišenę. Lėjos pirštai užčiuopė lygią medieną. Išsitraukus lazdelę Lėja pažvelgė į Džonataną. Varniukė norėjo pamatyti kaip šis reaguoja į jos pasiūlymą.
- Kokia hogvartso pamoka tau patinka labiausiai? - paklausė Lėja, o jos balsas ištirpo vėjyje.
-
- Matyt, esi iš Varno Nago, kad iškart kyla mintis ką nors mokytis, - Džonatanas išsišiepė Lėjai, jau išsitraukusiai burtų lazdelę. Tada ir pats savąją sugrabaliojo vidinėje apsiausto kišenėje tarp visokių menkniekių. Tai buvo sutikimo pasipraktikuoti kerus ženklas, visgi švilpiui daugiau praktikos būtų labai pravertę. O ir šiaip, jam nauji kerai visada keldavo smalsumą ir berniukas tarsi išsikeldavo sau tikslą juos įvaldyti.
- Mėgstamiausia pamoka?.. - Džonatanas šiek tiek sudvejojo, ar sakyti. - Tikriausiai pasirodysiu keistas, bet nuodai ir vaistai. Ji kažkaip visiems asocijuojasi su klastūnynu ir todėl į mane kiti žiūri kreivai, kai pasakau. O tavoji? Gal koks kerėjimas ar apsigynimas nuo juodosios magijos? - pabandė spėti švilpis. Manė, kad Lėja neatrodo, kaip vienoje vietoje galinti nusėdėti ilgą laiką. Bent jau tokį įspūdį sudarė šis susitikimas, kai Lėja gan užsidegusi pasisiūlė pasipraktikuoti kerus. O gal jai tiesiog buvo užėjusi tokia nuotaika - Džonatanas juk negalėjo to žinoti.
-
- Taip, aš varnanagė, - nusišypsojo Lėja. Ji žiūrėjo kaip Džonatanas išsitraukia lazdelę. Pašnekovui paskius savo mėgstiausią pamoką rudaplaukė nė kiek nenustebo.
- Visai suprantama, kad kam nors gali patikti eliksyrų pamoka. - šyptelėjo ji. - aš labiausiai mėgstu magiškų gyvūnų priežiūrą. Man labai patinka gyvūnai. - pasakė varnanagė. Ji pirštu paglostė burtų lazdelę.
- Galime pradėti, - psakė Lėja. Iškėlus lazdelę mokinė susikaupė. Rudaplaukė kiek pagalvojo kokį burtažodį bandyti. Greitai jos galvoje jau skambėjo burtažodis kurį tuojau reikės iškarti. Lėja susikaupė ir tai truputėlį atsispindėjo jos veide. Iš ties varniukė žinojo, kad moka tą burtažodį, tačiau truputį jaudinosi, kad matant kitam mokiniui burtažodis gali netyčia nepasisekti. Ji apsidairė ir gan garsiai ištarė:
- Accio pagalį! - neilgas pagalys gulėjas ant žemės atskrido į rudaplaukės ranką ir Lėja lengviau atsiduso.
- Dabar gali pamėginti tu, - pasiūlė mergina švilpiui.
-
Pilyje buvo gan triukšminga. Dauguma žinojo, kad ir koks kartais niurzga būna Quentin, bet triukšmas, dideli žmonių būriai, veiksmas, įvairios veiklos ir kiti panašūs dalykai jam patiko. Nežinia kodėl, bet triukšmas pirmakursio šią saulėtą pavasario dieną netraukė, ir jis nužygiavo šiek tiek toliau nuo viso triukšmo ir Hogvartso. Galbūt jis buvo šiek tiek sutrikęs, kad pateko būtent į grifų gūžtą kai visiškai to nesitikėjo? Buvo galima spėlioti ir spėlioti, bet atsakymo į tai nežinojo net pats vienuolikametis. Bežygiuojant pradedančia įgauti ryškesnę žalios spalvos atspalvį žole, Yann priėjo ąžuolą, esantį prie ežero. Vaikinas dar niekad nebuvo šioje vietoje, bet jam čia pasirodė labai tylu ir ramu, puiki vieta norint pabūti vienam, kažką apgalvoti, pabūti tyloje. Nors Quentin ir neturėjo labai didelio noro būti vienas, bet vistiek priėjęs visai arti medžio jis atsisėdo ant žemės, nugarą atremdamas į seną medžio kamieną ir taip pasislėpdamas pavėsyje nuo saulės spindulių. Saulė šiandien švietė tikrai ryškiai, o danguje matėsi tik keletą baltų debesų. Nors saulė ir stengėsi įšildyti orą ir taip "pranešti" apie pavasarį, bet lauke vistiek nebuvo labai šilta. Vis gi dar ne taip seniai teprasidėjo pavasaris, tad didelių šilumos plūpsnių ir nebuvo galima tikėtis.
-
Elliw išėjo į lauką. Nereikia ir sakyti, kad pakeliui iki paradinių durų ji bent kelis kartus pasiklydo. Kažkokiu būdu atsidūrė prie Klastūnyno bendrojo kambario. Po to susivokė esanti prie Varno Nago bendrojo kambario. Galiausiai kažkokiais keliais ir klystkeliais mergaitė atsidūrė prie lauko durų. Net lengviau atsikvėpė. Ji ištiesė ranką norėdama tas duris pastumti, tačiau vis tiek sugebėjo kažkaip į jas atsitrenkti. Švilpė net nenusikeikė - spėjo priprasti prie tokių nutikimų.
Pagaliau išėjusi į lauką Elliw pajuto, kad yra gana vėsu. Mergaitė buvo apsivilkusi tik trumparankovius žiobariškus marškinėlius. Galvoje sukirbėjo mintis eiti ir persirengti, tačiau ji puikiai suprato: jeigu dabar grįš į bendrąjį kambarį (o tam užtruks tikriausiai bent kokią valandą), eidama į atgal į lauką vėl pasiklys. Tad geriau nereikia.
Elliw neskubėdama patraukė ežero link. Dar ten nesilankė, nes nebuvo itin didelė vandens mėgėja. Vis dėlto dabar nutarė, kad reikia apžiūrėti, kaip atrodo ta itin tarp mokinių populiari vieta.
Neilgai trukus pamatė į medį atsirėmusį mokinį. Buvo visai smalsu dar su kuo nors susipažinti, tad mergaitė kiek paspartinusi žingsnį pradėjo artintis prie jo. Deja, likus vos porai žingsnių ji paslydo ir "nučiuožė" tiesiai link jo. Neišlaikiusi pusiausvyros nudribo tiesiai sėdinčiam berniukui po kojomis.
-
Saulė ir toliau švietė, šildė, bet kaip buvo vėsu taip ir liko. Quentin žvelgė į lėtai tekantį ežero vandenį ir jau pradėjo gailėtis, kad atėjo čia. Čia nors ir buvo tylu, ramu, bet vaikinui, kuriam visad labiau patikdavo triukšmas negul tyla, ramybė, čia darėsi nuobodu. Vaikinukas vis dairėsi, tikėdamasis pamatyti kažką kas jį sudomintų, bet niekas taip ir neužkliuvo jam už akių. Staiga pasigirdo kažkoks garsas, kuris privertė šiek tiek susiraukti pirmakursį grifuką. Tuoj pat prie jo kojų atsirito mergaitė, kuri tikriausiai taip pat buvo pirmakursė ir kuri vilkėjo švilpynės aprangą.
- Minkšta žolė, kad sumanei pasivalioti? - Išpradżių gan nedraugiškai tarė Yann, o tada tingiai atsistojo ir ištiesė keistai mergaitei ranką, taip norėdamas padėti jai atsistoti.
- Leisk, padėsiu. - Sumurmėjo šis visdar laikydamas ištiestą ranką ir laukdamas kol lieknutė mergaitė ją paims arba tiesiog atsistos be Quentin pagalbos...
-
Tiesą sakant, Elliw visai nenustebo, kai kvailas berniukas nusprendė iš jos pasišaipyti. O ko dar buvo galima tikėtis? Kad maloniai padės atsistoti? Reikia pastebėti, kad tokiu atveju ji tikriausiai abu įverstų į ežerą. Dėl tos priežasties į ištiestą ranką velsietė nė nepažiūrėjo. Ką tik šaipėsi, o dabar jau draugiškai padeda? Na jau ne, ji ne tokia naivi!
- Ne, ačiū! - kiek garsiau nei ketino riktelėjo švilpė. Ji vikriai pašoko ir netrukus žiūrėjo į berniuką. Pasiraususi atmintyje nutarė, kad nėra jo mačiusi. Vis dėlto Elliw atmintis buvo tokia, kad toks teiginys visiškai nebūtinai buvo teisingas. Ką gali žinoti, gal ji vakar atsitrenkė į tą patį berniuką? Ilgokai galvojusi nutarė, kad vakar neatsitrenkė į nieką. Puiku.
- Tai ką čia veiki? - paklausė mergaitė bespalviu tonu. Kol kas taip ir nesuprato, ar šitas berniukas bus pašaipūnas, ar jis vis dėlto yra draugiškas.
Rudaplaukė priėjo prie ežero ir pažvelgė į vandenį. Kelias akimirkas pagalvojo apie galimybę nusimaudyti, bet vis dėlto apsigalvojo. Apsisukusi jau norėjo grįžti prie berniuko, kai kojos susipainiojo ir ji pargriuvo. Nespėjo nieko pagalvoti, kai pajuto esanti vandenyje.
-
Mergaitei nepaėmus vaikino ištiestos rankos ir atsistojus pačiai, berniukas tik trūktelėjo pečiais ir grįžo į senąją poziciją. Jis sulenkė kojas per kelėnus sėdėdamas nugarą atsirėmęs į medį ir stebėjo, ką mergaitē sugalvos daryti po to. Vikriosios švilpės klausimas privertė suprunkšti vaikinuką.
- Tai tikriausiai sėdžiu? O ko pati čia atėjai? Kompanijos palaikyt? Prisėsk, priimsiu. - Klausiamai atsakė jis dar kartelį prunkštelėdamas ir toliau stebėdamas iš išvaizdos atrodančią pirmakursę mergaitę. Vaikinukas net nespėjo sureaguoti kaip ji pliuptelėjo į vandenį. Quentin išpradžių pasimetė, bet vėliau tik nusimovė per galvą džemperį, kurį jis neseniai apsimovė vietoje mokyklinės aprangos, ir numetęs jį ant žemės taip pat šoko į vandenį. Jis nebandė vaizduoti kažkokio didvyrio, bet tikrai nenorėjo tapti paskendimo liudininku. Panėręs po vandeniu grifukas rado mergaitę, tad ištraukė ją ir sunkiai, bet sugebėjo pasodinti ant žemės, o po to ir pats išlipti iš vandens bei patraukti ją kiek toliau nuo jo, kad visa tai nepasikartotų.
- Tau būtina visur kritinėti ir virtinėti? - Kiek padusęs ir visas šlapias tarė pirmakursis ir paėmęs savo džemperį metė jį mergaitei.
- Turėkis, gal bent nesusirgsi. - Sumurmėjo šis ir nepatenkintas tokio "linksmo pasimaudymo" net neatsisveikinęs nužygiavo Hogvartso mokyklos link, kad galėtų pasikeisti savo varvančius rūbus į normalius rūbus bei kiek susišildyti...
-
Po tradicinės sunkios dienos mokykloje, Rokui nesinorėjo praleisti savo vakaro bendrajame kambaryje. Buvimas su kitais varniais jo nedomino, jie paprasčiausiai buvo jam atsibodę. Tad, namų darbus padaręs bibliotekoje, apie septintą valandą žengė pro mokyklos duris ir nuėjo link ežero. Nors ir buvo vėlyvas pavasaris, oro temperatūra tikrai nebuvo karšta – gerai, kad vaikinas kuprinėje turėjo storesnę mantiją. Atsidūręs prie pakrantės, vaikinukas ėjo tolyn, vengdamas kelių pirmokų, kurie čia bastėsi. Vanduo jį ramino, leido atsipalaiduoti ir pasimiršti. Tikriausiai todėl čia jaunuolis taip dažnai ateidavo. Jam patikdavo ramiai sėdėti vienam. Šiandien jis tą nusprendė daryti prie seno, prie ežero augančio, ąžuolo. Rokas žinojo, kad tai buvo atoki vieta, verta toliau paėjėti. Tik nežinia ar verta žemėtų batų. Visgi, net ir sužemėtais batais varnis pasiekė senąjį medį. Seniau būtų galvojęs pasitiesti kažką prieš sėdant, tačiau dabar apie tai nemąstė, nes uniforma buvo jau pakankamai sugadinta per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Vaikinas atrėmė savo nugarą į medį ir stebėjo, kaip vanduo, vejamas vėjo, tiuškenasi po ežero paviršių. Pagaliau. Ramybė.
-
Buvo gražus, ramus, bet kiek šaltokas pavasario vakaras. Tiesą sakant, ko daugiau laukt, jei ne artėjančios vasaros, pramogų, bet ne Demarcus, kuriam vis norėjosi pabūti vienam su savo mintimis, gulint lovoj ir stebint dangų. Niūrios, chaotiškos mintys, nerimas, vienišumo jausmas - tai, kas paskutiniu metu nedavė ramybės ir slėgė vaikiną. Jis net pamokų nelankė, o ką jau kalbėt apie namų darbus, matyt, trūko motyvacijos ir ta nelemta gyvenimo beprasmybė užvaldė jauną vaikiną. Jam net nebuvo įdomūs pokalbiai su kitais varniais, laikė juos menkystomis, silpnapročiais, nesusipratėliais. Bet, šiaip ar taip, gulėdamas lovoje, jis nusprendė, kad tikrai reikia prasiblaškyti ir pravėdinti galvą, todėl apsirengęs išsiruošė eiti prie seno, šalia ežero augančio ąžuolo pasisemti stiprybės, ramybės. Eidamas ežero pakrante, jis žvalgėsi aplinkui, bandė grožėtis ežeru, ta visa gamta. Tikrai, kaip gražus, vakariškas peizažas suteikė vaikinui džiaugsmo, harmonijos bei pasitikėjimo savimi. Eidamas toliau link senojo ąžuolo, Demarcus pamatė tamsų siluetą, kažkoks jaunuolis sėdėjo atsirėmęs savo nugarą į medį ir tai Demarcus kėlė pasipiktinimą. Jis tikėjosi pabūti vienas su savimi, o čia dar kitas žmogus, bet nedrąsiai žengdamas žingsnį po žingsnio, vaikinas artėjo.
-
Amelija nuėjo prie ežero. Jai labai patiko Hogvartse, bet ji norėjo pailsėti, tad ir išėjo pasižvalgyti po Hogvartso apylinkes. Tą dieną oras buvo šaltas, todėl mergaitė labai šiltai apsirengė ir dabar ji jautėsi kaip apsirišus pagalvėmis. Nuėjus toliau nuo pilies ji pamatė labai gražų vaizdą. Ežero vanduo mirgėjo saulėje. Kadangi buvo rytas, o naktį buvo šalna, žolė ir medžiai buvo šerkšnoti. Pakerėta tokio vaizdo Varno Nago mokinė priartėjo prie ežero. Jinai priėjo prie vandens ir įmerkė į jį pirštus. Vanduo buvo labai šaltas, bet Amelija šalčio nebijojo. Ji taškė vandenį, kol pirštai nutirpo. Paskui mergaitė nebežinojo ką veikti, todėl pradėjo vaikščioti aplink krūmą, kuris ten augo ir mąstyt. Į Hogvartso pilį grįžti ji nenorėjo, nes buvo smagu lauke. Amelija labai mėgo piešti, todėl pradėjo galvoti ką galėtų nupiešti, kai sugrįž pilin.
-
Kristina gavo didelę pastabą nuo mokytojos todėl nusprendė nueiti prie ežero pakrantės ir paklausyti muzikos. Lauke buvo net 2 laipsniai šalčio , o Kristina buvo su kedais , plonomis kelnėmis ir megztiniu. Mergaitė tingėjo grįžti į pilį persirengti tad liko prie ežero . Kristinai labai patiko ,,The Neighbourhood" dainos tad pasileido ,,Sweater Weather" ir jautėsi gerai . Tik staiga pamato , kad eina ta pati mokytoja kuri įrašė pastabą . Mergaite greitai išjungė dainą ir pasislepė už krūmo. Mokytoja buvo ne viena o su elfu. Kristina matė tą elfą pirmą kartą ir jai atrodė kažkas ne taip. Mergaitė nusprendė paklausyti apie ką jie kalbasi.Mokytoja kalbėjo su elfu apie tai kad Hogvartse yra tyčiojamasi iš berniuko Tomo .
-
Amelijai jau nusibodo vaikščioti, ji sugalvojo tiek piešinių variantų, kad pirmus jau užmiršo. Mergaitė pagalvojo, kad jau eis į hogvartsą, ar į jo kiemą, gal ten su kuo nors susitiks ir pasikalbės. Visus namų darbus kitai dienai ji jau buvo paruošus ir nelabai turėjo ką veikti. Varno Nago mokinė pagalvojo kad būtų gerai, jeigu būtų šilta ir būtų galima maudytis ežere, bet dabar buvo taip šalta, kad net ant žemės atsisėsti buvo per šalta. Kai Amelija jau norėjo eiti ji pamatė kitą mokinę. Ji buvo pasislėpusi nuo profesorės už krūmo. Amelija nusprendė, kad gali su ja pasikalbėti. Ji nuėjo prie mergaitės ir pasisveikino. Paskui nežinojo ką pasakyti, todėl greitai tarė:
- Mano vardas yra Amelija, aš esu iš Varno nago. Esu pirmakursė. O tu?
-
Aš atsakiau:
- Sveika Amelija , mano vardas Kristina esu iš Grifų gūžtos taip pat pirmakursė
- Slepiuosi nuo profesorės kurį man įrašė pastabą , bet girdžiu , kad iš naujoko yra tyčiojamasi .
- O ne , aš pamiršau vieną dalyką pilyje tuoj grįšiu.
Mergaitė nuėjo pasiimti iš pilies knygą apie juodają magiją . Kristinai buvo įdomu ir su ta knyga visur vaikščiojo. Vieną kartą direktorius buvo radęs Kristina su juodosios magijos knyga už tai buvo mažinami grifų gūžtai penki taškai. Kristina grįžo į grifų gūžtos kambarį , bet šį kartą knygos nebuvo ant lovos. Mergaitė apieškojo visą kambarį niekur knygos apie juodają magiją nematyti. Kristina nusprendė nueiti paieškoti bibliotekoje , irgi nerado. Mergaitė pagalvojo grįžti prie ežero ir paklausti mergaitės iš varno nago ar ji nematė knygos . Mergaitė iš varno nago stovėjo prie ežero . Kristina paklausė:
- Ar nematei knygos apie juodają magiją?
-
Kita mokinė irgi pasisveikino su Amelija ir pakui nuėjo kažko paimti. Amelija pasiliko viena ir vėl nežinojo ką veikti, todėl jinai nuėjo arčiau prie Hogvartso pasiklausyti ką kalba kiti mokiniai. Bet ten mokinių buvo mažai, nes lauke buvo šalta ir nuobodu. Amelija tik paklausė kaip dvi mergaitės ten kalbėjo apie savo katę ir pelėdą. Paskui ji pagalvojo, kad gal Kristina jau grįžo ir jos laukia. Todėl Amelija vėl nuėjo prie ežero. Kita mergaitė kaip tik jau ėjo ten. Kai ji paklausė Amelijos ar ji nematė knygos, Amelija atsakė:
- Ne nemačiau. O tu ją pametei?
Paskui ji truputį pastovėjo, nes galvojo ką vekti, o paskui pasakė:
- Gal einam į pilį arba kažką paveikiam, nes man nuobodu.
Amelija pradėjo laukti ką mergaitė atsakys.
-
Bet pasirodo mergaitė iš varno nago neturėjo tos knygos ji pasiūlė nueiti kažkur kitur į pilį nes lauke buvo nuobodu ir šalta ji atsakė:
- Na gerai galime eiti į pilį , nes čia išties nuobodu ir išgyvensiu gi ir be knygos.
Ji nuėjo į pilį , bet pasirodo tos pačios profesorės pamoka vyko! Kristina baisiai išsigando ir pagalvojo , kad jeigu ateis į pamoką gali antrą pastabą įrašyti už tai , kad dar ir į pamoką vėluoja. Mergaitė iš grifų gūžtos pagalvojo na nieko gal baisaus nueisiu aš į tą pamoką atsisveikino su mergaite iš varno nago , nes jai buvo kita pamoka ir nuėjau į savo pamoką . Mokytoja pamačius Kristiną buvo labai pikta ir griežta , bet Kristina tik atsisėdo į savo vietą ir klausėsi įdėmiai ką sakė profesorė. Baigėsi pamoka , Kristina išėjo iš kabineto ir sutiko tą pačią mergaitę iš varno nago aš jos paklausiau:
- Kaip praėjo pamoka?
-
Pirmos pavasario dienos pasitaikė šiltos, tad Heidi, norėdama pasinaudoti tuo, traukė palei ežero pakrantę. Žingsniuodama basomis kojomis per šlapią smėlį, karts nuo karto apsemiamą nedidelių bangelių, mergaitė ieškojo ramios ir nuošalios vietos. Viena iš to priežasčių buvo noras pabūti vienai, kadangi per praėjusias kelias dienas įvyko tiek daug, kad buvo sunku visą tai priimti. Na, o kita, buvo noras bent kartą šiais metais išsimaudyti, kol oras bei vanduo buvo pakankamai šilti, o saulės spinduliai, taip stipriai neatakavo baltos jos odos.
Dar kelios minutės ėjimo ir jaunoji vampyrė pasiekė ąžuolą, prie kurio ir nusprendė sustoti, kadangi abejojo, kad kažkas ryšis tokiai tolimai kelionei. Atsidūrusi ant žolės, kurios spalva priminė gilias Quentin akis, tamsiaplaukė apsidairė aplinkui, grožėdamasi šia vieta. Pamačiusi, kad kažkas yra išraižyta ant medžio, klastuolė patraukė jo link, norėdama išsiaiškinti, kas gi ten yra. Heidi kiek nusivylė, kad ant medžio parašytos tik motyvaciniai sakiniai, tad vėl grįžo prie ežero.
Pasitiesusi ant žemės apsiaustą, kad rūbai išliktų pakankamai sausi, mergaitė pamatė, kad nepasiėmė rankšluosčio. Tačiau neketino dėl jo grįžti atgal, o po to vėl čia, tad sumanė išsiversti kažkaip be jo. Blogiausiu atveju, būtų grįžusi atgal visa šlapia ir tiesiog pasikeitusi drabužius, į sausus. Baigusi tai ką pradėjo, jaunoji vampyrė pajuto, kad lauke nėra taip šilta, kaip įsivaizdavo, tačiau neketino taip lengvai išsižadėti savo idėjos. Prisiartinusi prie vandens, tamsiaplaukė iš lėto pradėjo eiti gilyn, tačiau šone pamačiusi gilesnę vietą, nėrė ten.
Malonus šaltis perėjo per visą klastuolės kūną, kas šį procesą padarė žymiai malonesnį. Pakilusi iš po vandens, Heidi ėmė plaukyti pirmyn, atgal mėgaudamasi vėsuma sklindančia iš vandens. Mergaitė neįsivaizdavo, kada buvo paskutinis kartas, kai ji ramiai ir nieko netrukdoma maudėsi vandens telkinyje. Tai buvo lyg galutinis išsilaisvinimas iš gniaužtų, supusių ją. Aišku tokio dalyko, kaip suvaržymai, jaunosios vampyrės gyvenime nebuvo. Jai dažniausiai buvo leidžiama viskas, o taip pat ji pati, daug nereikalavo iš gyvenimo, tad draudimų sąrašas turėjo mažai galimybių plėstis.
Praėjo dar apie minutę plaukymo ir tamsiaplaukė planavo lipti lauk, tačiau mėšlungis sutraukė kojas. Ne nustėro klastuolė. Heidi ėmė bandyti plaukti atgal tik su rankomis, tačiau krantas ar bent sekli vieta, buvo per daug toli, kad ji sugebėtų išsigelbėti pati. Vienintelis likęs kelias buvo kviestis pagalbą, tačiau mergaitės balso stygas kažkas surakino ir iš burnos išėjo tik neaiškus gargaliavimas, kurį vargiai girdėjo ir ji pati. Nors iš visų jėgų ir stengėsi išlikti paviršiuje, tačiau po truputį skendo gilyn ir po mažiau nei dešimties sekundžių jau buvo po vandeniu. Pamiršusi įkvėpti oro, jaunoji vampyrė ėmė dar labiau panikuoti, kai pajuto, kad akyse ima temti ir jos sąmonė po truputį atsijungia.
-
Pavasaris, savaitgalis ir gražus oras už lango. Tai buvo puikus dienos junginys, kuris tik ir kvietė išeiti į lauką, pasigrožėti gamta, pabūti su draugais, šeima, praleisti laiką lauke, gryname ore, arba tiesiog kaip Quentin, pašniūrinėti nė pačiam nežinamose vietuose, nežinant kur eini ir tuo nesirūpinant.
Oras buvo gražus. Šiltesni oro spinduliai kartu su nedrąsiai išlendančia pavasarine saulute truputį kaitino, pranašavo gerą ir šiltą klimatą vasarai. Dangus buvo giedras, tačiau tarpais jame matėsi vienas kitas draugiškas ir nieko blogo nelinkintis, baltas kaip pūkas debesėlis.
Tarsi kažko vedamas, žingsniuodamas gana vidutinišku tempu, vaikinas prižingsniavo dar niekad nematytą ąžuolą prie ežero. Na, buvo galimybė, kad vaikinas šį medį buvo kažkada matęs, tačiau to neįsidėmėjo, į tai neatkreipė dėmesio. Tačiau ne medis, ne jame išraižytas užrašas ir ne ežeras atkreipė šio dėmesį. Prie ąžuolo gulėjo tvarkingai sudėtų rūbų krūvelė, kas davė įtarimą, kad kažkas sumanė įlįsti į turbūt ne patį šilčiausią ežero vandenį. Yann'o žvilgsnis kaip mat nusisuko ežero pusės link, smalsumas šį užvaldė, tačiau jam nerūpėjo kas maudėsi ežere ir bandė būti savižudžiu. Mielai ir aš tai padaryčiau. Šis bandė įžvelgti ką nors, kokį nors žmogų, profesorių, mokinuką ar net Hogvartso personalo narį ežere, tačiau nieko nematė, kas buvo kiek keistoka. Šiaip ne taip ežero viduryje pamatęs tamsius, trumpus, puikiai pažįstamus plaukus, vaikinas suprato, kas čia vyksta ir nė pats nespėjęs suprasti ką daro, nusimetė Hogvartso uniformai nepriklausantį džemperį bei batus, treningines kelnes, kurių kišenėse metėsi šio lazdelė, ir šoko į ne patį šilčiausią vandenį. Kūnas kaip mat reagavo, jam net nereikėjo proto duodamų nurodymų, supratimo. Plačiais ir dideliais mostais šis plaukė skęstančios Heidi link ir mintyse meldėsi, kad spėtų atplaukti metu ir išgelbėti ją. Rodosi, kad vaikino maldos buvo išklausytos, kadangi visai neužilgo šis pasiekė merginą, panėrė po vandeniu ir ištraukė ją iš grąsinančių pasiglemžti ežero nasrų gilumos. Deja, tai nebuvo sunkiausia dalis, kadangi kartu su klastuole glėbyje, grifukas turėjo dar parplaukti į krantą ir įsitikinti dėl šios saugumo. Sukaupęs visas turimas jėgas, tvirtai laikydamas Heidi, šis stengėsi kuo greičiau parplaukti į krantą, kas jam sekėsi prastokai dėl papildomo laikomo svorio. Tačiau tai nebuvo pati sunkiausia užduotis, kadangi už minutės vaikinas jau buvo prie kranto ir paguldė šlapią vampyriukės kūną ant dar tik pradėjusios želti, žaliuoti žolės, o tik tada teikėsi tik pats išlipti iš vandens.
- Maldauju, tik nebūk praradusi sąmonės...- susirūpinusiu ir kiek išsigandusiu balsu tarė vaikinas, švelniai delnu perbraukė per šlapią Heidi skruostą, nubraukė nuo veido užkritusius šlapius plaukus ir visą laiką susirūpinusiai ją stebėjo. Paėmęs savo džemperį žolės, Yann'as atsargiai užmovė jį ant merginos kūno ir toliau susirūpinusiai ir kiek išsigandusiai stebėjo ją, svarstydamas, ar neturėtų imtis kokių nors daugiau veiksmų.
Pala, gi ji man nerūpi, man niekas nerūpi, kodėl aš išvis šokau jos gelbėti? O gal...?
-
Tamsa. Heidi nieko nejautė ir tik žinojo, kad yra po vandeniu. Gyvenimas sukosi jos mintyse, primindamas šiai gerus ir ne tik prisiminimus. Mergaitė kažkur buvo girdėjusi, kad taip įvyksta prieš mirtį, tačiau labai tikėjosi, kad tai nebus dalykas, nuo kurio ji mirs. Norėjosi verkti, tačiau aplinkui esantis vanduo labiau plūdo į jos vidų, negu į išorę. Jaunoji vampyrė ėmė prisiminti praeitą vasarą, praleistą kartu su Sabrina ir kaip ji laukė šitos, kadangi žinojo, kad ji bus tokia pati nuostabi. Tačiau dabar buvo panašu, kad jos neteks patirti ir tai liūdino ją.
Pajautė kaip kažkas keliose vietose ją baksnoja. Žalsvos spalvos akių savininkė nusprendė, kad tai yra žuvytės. Buvo liūdnai juokinga, kad jai dar nespėjus numirti, šios odą jau buvo bandoma suvalgyti. Vienaip ar kitaip, džiaugėsi, kad bent kažkam pravers jos kūnas ir neteks pūti po žeme. Šiai taip mąstant, tamsiaplaukės galvoje iškilo klausimas, kaip ji dar sugeba tai daryti, tačiau džiaugėsi, kad bent gali pasimėgauti šiuo dalyku, prieš vandeniui besiglemžiant šios gyvybę.
Kažkas ėmė dėtis ir klastuolė pajautė, kad nebėra vienoje vietoje ir kažkur juda. Kadangi jau nelabai tikėjo išsigelbėjimu spėjo, kad praplaukusi didesnė žuvis, šią pajudino ir ji ėmė judėti tolyn į ežerą. Na ką, buvo malonu pasauli, tačiau metas man išvykti. Kas dėjosi vėliau buvo keista ir pačiai Heidi. Ji pajautė, kad yra išorėje, tačiau įkvėpti oro nepavyko, per daug vandens buvo prasiskverbę ir užpildę šios kvėpavimo organus. Galų gale, mergaitė ėmė kosėti ir po truputį šalinti vandenį. Pasivertusi ant šono ir susirietusi į kamuoliuką, kadangi šiek tiek jautė skausmą, po to, kai vanduo ėmė judėti į išorę, jaunoji vampyrė pasijautė kiek geriau, kad sugebėtų atverti akis ir pasižiūrėti kas ją išgelbėjo.
-Que? -klausiamai sužiuro į neryškų vaikino atvaizdą, kuris šiek tiek priminė jį. Nors ir norėjo naudoti šio pilną vardą ir ne trumpinį, tačiau tam turėjo per mažai jėgų.
Dar keletą kostelėjimų ir buvo panašu, kad vanduo pagaliau sugebėjo pasišalinti iš organizmo. Dabar net gi sugebėjo mąstyti ir pilnai suprasti kas dedasi aplinkui. Vis dar gulėdama ant žolės, žalsvos spalvos akių savininkė, nukreipė žvilgsnį į grifiuko žalumos pilnas akis ir klausiamai bei dėkingai sužiuro į jas. Buvo kiek nemalonu gulėti pusnuogei, apsivilkus Quentin džemperį, tačiau tamsiaplaukė turėjo per mažai jėgų, kad sugebėtų apsirengti savus rūbus, tad teko kęsti šiokią tokią gėdą. Tokią akimirką, žmogiška būtybė būtų kiek paraudusi, tad klastuolė džiaugėsi, kad vampyrai to nesugebėjo daryti.
-Nesušalk, -pasikeldama nuo žemės, kad atsisėstų ir galėtų pasikišti kojas po šiluma spinduliuojančiu džemperiu, pratarė Heidi. -Gali pasiimti mano apsiaustą, -pasiūlė, nenorėdama, kad jos gelbėtojas sušaltų, nors diena ir buvo pakankamai šilta.
Mergaitei dabar norėjosi kažkokio artumo, tačiau nedrįso to paprašyti grifiuko, tad žvilgsnį nukreipė į raibuliuojantį vandenį.
-
Mergaitei vis dėl to atsigavus, pradėjus kosėti ir iškosėti visą į plaučius patekusį vandenį, iš jaunuolio lūpų pabėgo lengvesnis atodūsis, šis pasijuto šiek tiek ramiau ir džiaugėsi, kad laiku spėjo pasirodyti, išgelbėti Heidi iš ją praryti norinčių vandens gniaužtų bei pargabenti į krantą.
Jeigu nebūčiau pasirodęs čia... Jeigu būčiau nuėjęs į kitą ežero pusę ir nepastebėjęs Heidi...
Vaikinas papurtė galvą išvarydamas blogas mintis iš jos. Nors merginai ir buvo viskas gerai, nors ji ir buvo gyva ir išgelbėta, tačiau vaikinas vis vien su šiokiu tokiu išgąsčiu veide stebėjo ją, mintyse keikė save, kad nesugebėjo pasirodyti anksčiau. Jam buvo skaudu stebėti kaip vampyriukė skausmingai bando iškosėti visą į plaučius patekusį vandenį, tačiau šis žinojo, kad negali niekuo padėti, kad ir kaip būtų to norėjęs.
- Tau viskas gerai? Gal galiu kažkuo padėti? - sunerimusiai ir kiek pasimetusiai paklausė grifukas ir neatitraukė savo ryškiai žalio žvilgsnio nuo nelaimelės. Šis pagaliau sau pripažino, jam rūpėjo. Po ilgo laiko tarpo gyvenant niekuo nesirūpinant, niekuo nesidomint ir tiesiog egzistuojant, Quentin pagaliau jautė, kad jam kažkas dar rūpi, dar egzistuoja žmogus, dėl kurio būtų verta stengtis.
Bet ar tikrai verta?
- Man viskas gerai, nesijaudink, man nešalta, - visiškai nesirūpindamas ir nė neatkreipdamas dėmesio į save, tarė vaikinas ir prisėdo kiek arčiau merginos. Vien iš drebančio jos kūno šis suprato, kad jai yra ne tik bloga dėl į plaučius patekusio vandens, tačiau ir šalta. Kiek abėjodamas dėl savo sprendimo, jausdamasis nevisiškai patogiai dėl savo pusnuogio, šlapio kūno, tačiau to neparodydamas, vaikinas apkabino klastuolę ir prisitraukęs ją į savo glėbį, atremdamas šios galvą ir visą kūną į savo petį, kad šiai nereiktų naudoti papildomos energijos išlaikant savo kūno svorį, kad šį galėtų atsigauti. Rankomis šis švelniai glostė Heidi nugarą, stengėsi bent kažkiek ją sušildyti ir leisti jai pasijusti bent šiek tiek geriau.
- Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. Buvau jau išsigandęs, - kiek atvirokai prisipažino Yann'as ir tik priglaudė liekną Mollson kūnelį arčiau savęs, rūpestingai, pats nesuprasdamas savų veiksmų ir jų reikšmės, pakštelėjo į viršugalvį, - kaip tu išvis atsidūrei ežere?
-
Heidi šalo. Neprisiminė paskutinio karto, kuomet jautė šį pojūtį taip stipriai, tad tuo iš dalies ir džiaugėsi. Žvelgdama į ežero vandenį mergaitė nusipurtė tiek nuo patiriamo šalčio, tiek nuo tos minties, kad prieš keletą minučių, ji skendo. Tai tikriausiai buvo paskutinis kartas, kuomet jaunoji vampyrė nusprendė eiti maudytis į vandens telkinį viena. Jeigu kažkaip būtų išsigelbėjusi pati, tuomet gal ir taip. Tačiau dabar, kai jau žinojo, ką reiškia po truputį mirtį ir nebesitikėti, kad būsi išgelbėta, ji nusprendė to vengti.
-Man viskas gerai, tik šiek tiek skauda pilvo sritį, -pratarė, žalsvos spalvos akių, savininkė. Šioji nenorėjo užkrauti Quentin savo problemomis, o tuo labiau po to, kai šis ją išgelbėjo ir pasirūpino, kad ji nesušaltų. -Ačiū, kad išgelbėjai, -pažvelgdama šiam į akis, pratarė.
Išgirdusi, kad šiam nėra labai šalta, tamsiaplaukė kiek suabejojo šio atsakymu. Jeigu jai, tai kuri beveik nejaučia šalčio, yra šalta, tai kaip šiam gali būti nešalta. Nors klastuolei ir nepatiko šio atsakymas, tačiau nusprendė vaikino neversti apsivilkti apsiausto, jeigu jis to nenori daryti. Pajutusi, kad grifiukas ją prisitraukė arčiau savęs, Heidi susirietė į nedidelį kamuoliuką, kiek galėdama labiau prisiglausdama prie jo peties bei išlaisvindama kojas iš kiek per didelio džemperio, kadangi nenorėjo, jo netyčia suplėšyti. Mergaitė džiaugėsi, kad ją išgelbėjo ne kas kitas, o Quentin. Neįsivaizdavo kaip būtų reagavusi, jeigu kas kitas būtų tai padaręs. Tikriausiai tuomet, ignoruodama tai, kad visiškai neturi jėgų, būtų padėkojusi ir paprašiusi šio, jai duoti privatumo, o tuomet persirengusi būtų šiaip ne taip parsigavusi į pilį.
Išgirdusi, kad vaikinas bijojo dėl to, kad jos, jaunoji vampyrė kiek nustebo. Na taip, jie buvo draugai, tačiau jai niekados neteko papulti į tokią situaciją.
-Aš maudžiausi, -kiek nedrąsiai pratarė, žalsvos spalvos akių, savininkė, nustebinta tokio grifiuko. Tai tikriausiai buvo vienintelis dalykas, kurio ji nesitikėjo sulauksianti iš šio. Išlaisvinusi savąją ranką, susirado žaliaakio glostantį delną, sunėrė jų pirštus ir padėjo tarp judviejų šlapių kūnų. Buvo malonu taip sėdėti, o ir šaltis atrodė panašu, kad dingsta, tačiau tamsiaplaukė nenorėjo trauktis iš šios vietos.
-Pasiimk apsiaustą, nenoriu, kad ir tu sušaltum, -rūpestingu balsu paprašė klastuolė, šiek tiek prisibijodama to, kad Quentin gali susirgti vien dėl to, nes išgelbėjo ją, o dabar atsisakė bent truputį apsigaubti save nuo šalčio.
Atsisukusi į vaikiną, Heidi įsistebėjo į šio akis, bandydama suprasti kas dabar dedasi jo galvoje ir ką jis galvoja apie tokį jos pooelgį.
-
Rankos automatiškai glostė tamsiaplaukės nugarą, taip tarsi stengėsi nuraminti ją ir įtikinti, kad ši dabar yra saugi, jos nenuskriaus ir į jos gyvybę nepasikęsins niekas, nei žmogus, nei vanduo, nes Yann'as yra čia ir tikrai neleis tam įvykti. Tačiau rodosi, kad mergina nebuvo tokia išsigandusi, koks susirūpinęs ir sunerimęs šiuo metu buvo vaikinas, na arba tiesiog tokia apsimetė, tokia bandė atrodyti.
- Tu tuo įsitikinusi? Jeigu ką aš galiu tave nunešti iki sparno. Nenoriu, kad tau būtų tik blogiau, - sunerimusiu žvilgsniu žvelgdamas į Heidi veidą, suprasdamas, kad pilvo skausmas yra tik skendimo pasėkmė, kuri ilgai netruks, tačiau vis vien jaudindamasis ir norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai, tarė.
- Tu dar labiau sušalusi negu įprastai... Ateik arčiau, turi bent šiek tiek sušilti, - vis dar sunerimęs tyliai tarė ir prisitraukė liekną kūną kuo tik galėdamas arčiau, pačiupo merginos apsiaustą ir užmetė jį jai ant pečių, stengdamas suteikti kuo daugiau šilumos.
Tiesą pasakius, Quentin net pačiam buvo kiek keista būti tokiu rūpestingu, rodyti savo rūpestį ir kitus jausmus, bet šioje situacijoje jis nelabai į tai atkreipė dėmesį, tiesiog neturėjo laiko ir noro tam, jam šią akimirką labiau rūpėjo tai, kad vampyriukei būtų viskas gerai, kas tik įtikino faktą, kad Heidi jam rūpėjo. Heidi jam ne tik rūpėjo, bet šis pamažu pradėjo ir ja pasitikėti, prisirišti, laikyti sau artimu, svarbiu žmogumi ir saugoti, tikėti, kad galbūt ji ir yra priežastis gyventi, o ne egzistuoti.
- Šūdas, Heidi, sekantį kartą būk atsargesnė ir neik maudytis viena. Aš tikrai išsigandau, nenoriu tokiu būdu prarasti ir tavęs, - būdamas galbūt net kiek per daug atviras, tačiau to nesureikšmindamas, kiek parodydamas susikaupusį pyktį, kuris turbūt atsirado iš nerimo ir baimės, tarė. Tačiau ilgai pikto veido šis neišlaikė ir atsidusęs dar kartelį lūpomis prilietė jos kaktą, pažvelgė į rankas, kurios merginos iniciatyva buvo sunertos ir padėtos tarp jų.
- Atleisk, tiesiog aš tikrai išsigandau ir jaudinausi dėl tavęs. Nenoriu prarasti dar ir tavęs... - liūdnai atsidusdamas tarė, tačiau veidas tuoj pat tapo bejausmiu, tokiu, koks buvo per pirmąjį jų susitikimą. Tokiu būdu vaikinas tarsi norėjo paslėpti visus susikaupusius jausmus dėl šio įvykio panašumo į tėčio mirtį. Liūdesys, skausmas, o galiausiai ir pyktis tiesiog buvo užverdęs, apėmęs vaikiną. Kad ir kaip šis stengėsi visus šiuos jausmus dabar paslėpti nuo Heidi, tačiau bijojo, kad jam nepavyks ir Heidi nukentės nuo jo susikaupusių jausmų priepuolio...
-
Pilvo skausmai buvo skaudūs, tačiau pakeliami, tad Heidi stengėsi nerodyti, kad jai yra bloga, kadangi nenorėjo jog Quentin be reikalo jaudintųsi. Aišku malonu, kai tavimi rūpinasi ir tau nereikia daryti nieko, tačiau mergaitei užteko to, kad vaikinas ją išgelbėjo ir dabar suteikė globą bei šilumą. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio jaunajai vampyrei tikrai reikėjo.
-Taip, aš tuo įsitikinusi. Man tikrai viskas gerai, -patvirtino, žalsvos spalvos akių, savininkė. -Tau nereikia taip manimi rūpintis, jeigu bus labai blogai, tikrai pranešiu, -trumpam žvilgtelėdama į žalias vaikino akis, pratarė šioji.
Išgirdusi, kad yra sušalusi dar labiau nei įprastai, tamsiaplaukė kiek nusistebėjo. Aišku iš pat pradžių jautė didesnį šaltį, tačiau dabar atrodė, kad kūno temperatūra nusistovėjo vietoje. Tačiau nepaisant to, nusprendė patikėti tuo ką sakė tamsiaplaukis. Prisiglaudusi dar arčiau, klastuolė padėjo galvą ant šio krūtinės ir užsimerkė. Buvo malonu jausti šilumą spinduliuojantį kūną, o tuo labiau žinoti, kad netoliese jos yra jai brangus žmogus. Vaikino rūpestingumas Heidi kiek stebino ir nors tai patyrė ne pirmą kartą, tačiau jis vistiek atrodė per daug perdėtas, o tuo labiau, kai tai prieštaravo šio būdui.
-Quentin, aš žinau, kad pasielgiau neprotingai ir prižadu, kad neeisiu viena, o tuo labiau abejoju, kad išviso dar kada eisiu maudytis į vandens , -kiek baimingu balsu, prakalbo mergaitė. -Aš irgi nenoriu tavęs prarasti, tu man reiški žymiai per daug, kad sugebėčiau ištverti netektį, -sušnibždėjo, pakštelėdama į žandą ir vėl grįždama į tą pačią poziciją.
Pamačiusi grifiuko veide emocijų pasikeitimą, jaunoji vampyrė kiek nusigando. Spėjo, kad tai kažkaip susiję su jos nelaime, kas jai nepatiko, kadangi nenorėjo, kad tai paveiktų neigiamai paveiktų šio būseną.
-Quentin, kas yra? -susirūpinusiu balsu paklausė žalsvos spalvos akių savininkė, ranka perbraukdama per tamsiaplaukio plaukus ir palikdama šią šiek tiek žemiau kaklo. Tamsiaplaukei darėsi kiek liūdnoka dėl tokio pasikeitimo, tačiau pasistengė nepakeisti emocijų, kas buvo pakankamai sunkoka.
-
Nors mergina ir pripažino, kad pasielgė neprotingai ir daugiau viena neis maudytis, o tuo labiau, turbūt išviso nebesimaudys vandens telkiniuose, vaikinui tai visiškai nieko nepakeitė ir nepadėjo nusiraminti. Ji tarsi tyčia rizikavo sava gyvybe, žinodama, kad eiti čia vienai nebuvo saugu, o tai tiesiog užvirė visą kraują Quentin kūne. Į atmintį ir akis kaip tyčia veržėsi mintyse išlikęs, vis dar skaudus ir nepamirštamas vaizdas – tėvas, pabalusi jo oda, gyvybės ženklų nerodantis veidas ir virvė, tyčia apsukta aplink jo kaklą, jo gyvybės atimimo pagalbininkė. Jeigu vaikinas nebūtų išgelbėjęs Heidi, šie du įvykiai būtų galėję pasibaigti net per daug vienodai, per daug žiauriai ir per daug skausmingai. Heidi mirtis būtų palaikyta dar viena savižudybe ir Yann'ui būtų vėl tekę kentėti, užsidaryti savyje ir likti vienam. Jo širdis būtų eilinį kartą sudraskyta ir nežinia ar jaunuolis antrą kartą jau pats būtų tai iškentęs, ar šis tiesiog būtų ėmęs ir pats pasidavęs...
Nors Quentin ir bandė apsimesti, kad jam viskas gerai, bandė visus norinčius išlįsti jausmus paslėpti po šaltumo kauke, tačiau tai jam nekaip sekėsi. Visą liūdesį, blogas mintis, išgąstį ir sielvartą keitė pyktis, kurio nėjo suvaldyti ir, kuris tik ir norėjo išsiveržti, pasirodyti.
- Kas man yra? Tu klausi kas man yra?! - nebesulaikydamas pykčio pakėlė balsą vaikinas, - Tu suknistai lipi į vandenį, į pavojingą vietą, būdama viena, žinodama, kad čia pavojinga! Tu ką, mirti nori?! Kas būtų jeigu aš nebūčiau pasirodęs, kas būtų jeigu niekas nebūtų pasirodę?! Tu žinai, kad esi vienintelis man rūpintis ir svarbus žmogus ir vienintelė viltis gyventi, tačiau vis vien taip elgiesi! Tu ką, nori mirti ir tuo pačiu pražudyti mane?! - pats neapgalvodamas savo veiksmų ir žodžių, elgdamasis net kiek per daug grubiai ir vadovaudamasis emocijomis, atsitraukė nuo klastuolės ir tarė.
Turbūt man nė nereikėjo ja pasitikėti... Tai buvo klaida...
Vadovaudamasis taip ilgai susikaupusiomis ir uždarytomis už daug užraktų, tačiau dabar nusprendusiomis išsiveržti emocijomis, o ne protu, piktu žvilgsniu iš tolo tiesiog degindamas Heidi, tarė grifukas.
- Gailiuosi pradėjęs su tavim bendrauti ir tavimi pasitikėjęs. Tai buvo klaida, - piktai išspjovė žodžius vaikinas ir apsisukęs, palikęs vargšę, niekuo nenusikaltusią, tačiau vaikino išsiliejimo objektu tapusia merginą, greitu žingsniu nužygiavo kuo toliau nuo jos ir dingo iš šios horizonto. Tik tada vaikinas suprato, kad sugadino paskutinę savo viltį gyventi, paliko vienintelį sau rūpintį žmogų, jį apkaltino tuo, ko nebuvo kalta, tada, kai ji ir taip buvo prastoje būsenoje. Quentin suprato, kad po tokio savo elgesio daugiau niekad nebus savimi, jeigu blogiausiu atveju tik pats nepabaigs savo gyvenimo dėl šios didelios klaidos...
-
Heidi buvo liūdna ir net gi per daug liūdna matyti Quentin vėl nelaimingą, piktą ir skleidžiantį kitas nelaimingas emocijas. Prabuvusi su šio priešingybe mergaitė net pamiršo, kad jis turi šitą pusę, kuri dabar planavo pasireiškti. Braukdama ranka per tamsius vaikino plaukus, jaunoji vampyrė laukė atsakymo, atsakymo, kuris buvo abejotina, kad patiks jai, o tuo labiau patiktų kam kitam. Glausdamasi prie šilumą spinduliuojančio kūno, kuo toliau, tuo labiau jautė, kad anksčiau ar vėliau, plystels pykčio banga, kuri bus išlieta ant jos. Žalsvos spalvos akių savininkei, kad ir kaip to nenorint beliko tik laukti, kol tai atsitiks.
Tuk, tuk, tuk, tuk. Plakė grifiuko širdelė, pilna pykčio, po kuriuo slėpėsi meilė. Karts nuo karto pagreitindavo procesą, atrodė, kad net pagal tai, buvo galima nustatyti laikmatį, kuris praneš laiką, kuomet viskas pakryps į kitą pusę.
-Quentin, aš to nesiekiau. Aš nebūčiau rizikavusi savo gyvybę, jeigu būčiau žinojusi, kad čia yra pavojinga. Aš to tiesiog nežinojau, -ašaros po truputį ėmė kauptis tamsiaplaukės akyse, gadindamos regėjimą, tačiau šioji nesistengė jų sustabdyti. -Aš kaip ir tu, nenoriu prarasti tavęs, tu esi man per daug svarbus, kad tiesiog imčiau ir nusižudyčiau. Aš tau visada būsiu dėkinga už šiandien. Už tai, kad išgelbėjai iš mirties nasrų ir už tai, kad po to nepalikai ir suteikę šilumą.
Klastuolė labai tikėjosi, kad tai buvo tik nedidelis pykčio pliūpsnis, kuris po truputį nurims ir Quentin grįš į sveiką protą, tačiau nebuvo panašu, kad taip bus. Tikriausiai labiausiai Heidi paveikę žodžiai iš visų tų, buvo tai, kad vaikinas gailėjosi jų bendravimo ir pasitikėjimo. Aišku buvo galima spėti, kad tai šis sako iš pykčio ir ištikrųjų, giliai viduje taip nemano, tačiau mergaitė buvo per daug ištikta šoko, kad ir bent ji imtų blaiviai mąstyti.
Nulydėjusi akimis tolstantį vaikiną, kuris nebuvo panašu, kad planuotų grįžti, mergaitė nusibraukė ant veido užsilikusias ašaras ir apsidairė. Tai vienoje, tai kitoje vietoje mėtėsi, kurie buvo arba palikti, arba pasirengę atsidurti ant šlapio kūno. Šiaip ne taip užsimovusi kelnes, jaunoji vampyrė susirinko likusius, tiek savo, tiek tamsiaplaukio, drabužius, ketindama šiuos parsinešti į kambarį ir ten juos palikti, kad bent kažkiek primintų apie jų trumpą draugystę. Kuri buvo sudaužyta pykčio ir liūdesio. Jautė, kad tai yra prasta mintis, nes tikriausiai pamačiusi tai apsipils ašaromis, tačiau norėjo, kad tai būtų pavyzdys, jog draugystė gali baigtis ir prasidėti labai staigiai. Aišku, žalsvos spalvos akių savininkė, giliai kažkur, netikėjo, kad tai yra pabaiga, tačiau dabar nematė kitos pusės, kuri slėpė galimą tęsinį.
-
Esmeralda ir vėl viena vaikščiojo palei pakrantę. Jai nepatiko būti vienai, tiesiog nerado savo draugų, visi kažkur ką nors veikia. Mergaitė norėjo eiti po savo pamėgtu medžiu, tačiau ten jau buvo mokinių, tad nuėjo į atsarginę vietelę. Čia nieko nebuvo, tad ji atsigulė aukštesnėje žolėje tarp gėlių ir ramiai žiūrėjo į dangų. Nebuvo nei debesėlio, viskas taip ramu, tylu.
- Ahhhhhhh!
Esmeraldai nepatiko tokia ramybė, tai taip nuobodu. Atostogoms ji liks Hogvartse, daug geriau nei tuose kvailuose žiobarų vaikų namuose. Ji vis vartėsi ant žolės ir laukė, gal kas nors ateis? Gal kas nors nutiks? Galiausiai nutiko. Ji išgirdo žingsnius už nugaros, tačiau nesikėlė, norėjo dar truputėlį likti nepastebėta. Žingsniai sustojo, nutilo.
- Ateik čia tu mažas. O kur tavo draugai? Ei, čia gi aš. Na štai kur jūs. Ką? Čia kažkas buvo? Štai kodėl jūs pasislėpėt. O kas čia buvo? Mergina raudonais plaukais.
Berniukas apsidairė, išpradžių nieko nematė, po to pastebėjo ryškiai raudonus plaukus. Jis priėjo ir kai pasilenkė, Esmeraldos ir berniuko akys susitiko vienoje linijoje. Berniukas buvo nustebęs, o Esmeralda greitai atsisėdo su rugegėlių pilnais plaukais. Berniukas nusijuokė iš juokingai atrodančios nepažystamosios.
- Sveika, aš Dinas Miglapūtys. Žinai, tu man matyta, vis kažkur atsirandi, girdėjau, kad tu labai energinga. Atrodo, gandai pasitvirtino. Tu grifė?
Esmeralda linktelėjo.
- Aš švilpis. Malonu susipažinti.
- Aš Esmeralda.
- Tavo vardą jau visi žino. Tiek prisidirbus esi...
- Dažnai čia ateini?
- Aha, su kuo ten kalbėjai?
- Su lankučiais. Jie manęs nebijo. Einam.
Dinas atkišo delną Esmeraldai, ta šyptelėjo ir paėmusi berniuko didelį delną atsistojo. Ji buvo supažindinta su Maiklu, Šermuonėle, Mazgiu, Klarku ir daug kitų lankučių. Esmeraldai labai patiko Kremuolytė. Tarp švilpinuko ir Esmeraldos pradėjo megstis ryšys. Galiausiai jie prisiskynė uogų ir atsisėdo tarp laukinių gėlių.
- Tu nesi pirmakursis arne?
- Aš antrakursis.
- Bet tavo pavardė man girėta taip pat.
- Žinau... Njutas Miglapūtys, Tesėjas Miglapūtys... giminaičiai... Be to, tavo plaukuose vis dar yra įsipynusių rugegėlių. Leisk išimsiu.
Taip jie prabuvo iki pat vakaro, o po vakarienės atsisveikino.