Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Ūdrų Žabangai => Temą pradėjo: Tavaret d'Erero Gruodžio 16, 2015, 11:09:19 pm
-
Kavinukė stovėjo miesto aikštėje. Ar bent jau ten, kur turėjo būti miesto aikštė. Atrodo, iš viso miestelio, kuris atrodė kaip juoda, pilka ir balta nuotrauka, šis pastatas buvo spalvingiausias. Ant nulakuotų, naujų juodmedžio durų kabėjo papuręs, iš pušų ir eglių spyglių darytas vainikas. Durų rankena buvo apvali, iš raudonmedžio. Verandoje stovėjo keli staliukai su pora kėdžių, ant kurių, atrodo, iš vis nesėdėta. Aplink šio pastato stogą buvo apmuturiuotos kelios ryškiai žybsinčios girliandos. Šioje puikioje vietelėje dirbo jaunos, gal netgi septintakursės, merginos. Naktimis ypatingomis progomis čia vyksta diskotekos. Daugiausia čia lankydavosi Nevertėliai ir žiobarai, nes vien šiame miestelyje burtininkų buvo labai nedaug.
-
Tu kaip vaikštantis žemėlapis.. Ir velnias žino, gerai tai ar ne. Spėdama, kad Margo vėl išsiskleidė savo keistą, erm, lentelės dalyką prieš save, klastuolė nusprendė tiesiog sekti paskui merginą.
-Ne tai, kad prasmukti atgal į pilį bijau ar kažkas tokio, bet manau, kad vidurnaktį kaip tik visi dar budės kiek efektyviau - vis dėl to, dar nebus praėję daug laiko nuo to, kai visi sugulė į lovas ar tiesiog sugūžėjo į kambarius. Gal kokią antrą, trečią nakties bandyti grįžti būtų geriau, tuomet budintys koridoriuose mokytojai ar ūkvedys jau būtų praradę budrumą.
Bekalbėdama Junko pastebėjo kavinę, į kurią merginos traukė - na, net nepastebėti buvo nėjo, kadangi atrodė kaip likusio miesto priešingybė. Pridėjusi arčiau ir patraukusi už durų rankenos, klastuolės veidas nusiramino - bent kažką šilto išgersim, galėsim išnagrinėti tą knygą ir sušilsim..
-Čia, prie galinio,- tarė Junko, einama link vieno galinių suoliukų, kur jos nekris į akį,- Gal iš kart tuomet ir užsisakom ko nors gerti?
-
Margo suspragsėjo ir išjungusi miesto planą klestelėjo prie kavinės gale esančio staliuko.
-Mhm... Ko norėtum? Manau arba pats tas. - ir nė iki galo neišklausiusi atsakymo mostelėjo truputį sužvarbusia rankele.
-Prašyčiau..! - pamojavo prisikviesdama vieną iš kavinukės darbuotųjų.
Atsigręžusi į Klastuolę paklausė:
-Kokios arbatos nori?
Bet draugei nė nespėjus prasižioti, prisistatė padavėja.
-Aš norėčiau imbierinės arbatos su šaukšteliu žaliųjų citrinų sirupo vietoj cukraus, jeigu galima. - paprašė. -O tu nori..? - numykė atsisukdama į Jun.
Kai Klastuolė išreiškė savo pageidavimus Mar atvertė ant stalo gulėjusią Visažinę Knyga.
-Ir ką gi čia turim? - suvapėjo akimis nardydama tarp raidžių, žodžių ir sakinių. -Ką skaitom pirmiau, skyrių "Magiškų gyvūnų ir būtybių paslaptys, silpnybės ir galios" ar... "Karalius Aslanas"? - nepatikliai perskaitė ir suraukė antakius. -Šito nepastebėjau...
Varnanagė žiojosi dar kažką sakyti, bet ją nutraukė vėl prisistačiusi padavėja kartu atsigabenusi ir du puodelius arbatos.
-
Net nespėjusią atsakyti klastuolę pertraukė Margo, bandydama prisikviesti pardavėją. Nusprendusi tiesiog patylėti Junko nusisuko į langą - bent iki tol, kol turės visišką teisę kalbėti, nebūdama pertraukta.
-Aš norėsiu baltosios arbatos. Jeigu turite, baltosios su žemuogių gabaliukais.
Nuėjus pardavėjai, klastuolė padėjo knygą ant stalo, ir Margo iškarto ją atsivertė, kažką murmėdama panosį. Išgirdusi nustebimo ir sumišimo toną, Junko labiau įsiklausė į varnanagės žodžius. Palaukusi, kol atėjusi padavėja paliks jų užsakymus ant stalo ir pasišalins, pirmakursė padėkojo, ir tik tuomet atsisuko į Margo:
-Aslanas?.. Aš žinau tik princą Arslaną, kuris vėliau patapo karaliumi, apie Aslaną - niekuomet. O esu gan tikra, kad tokio ir nebuvo parašyta jokiuose skaitaluose apie praeitį, karalius ar valdžią.. Pabandom tą skyrių.
Pabaigusi kalbėti ir pakėlusi savo puodelį prie lūpų, bei šiek tiek gurkštelėjus šiltos arbatos, Junko viduje sušilo. Vos tik nustojo mėgautis sušildančia ir skania arbata, klastuolė prisitraukė savo kėdę arčiau Margo, kad pati galėtų skaityti knygos turinį:
-Karalius Aslanas buvo vienas iš iš retų burtininkų, kurie pasaulį užėmė kaip burtininkų karalius, o ne žiobarų. Tačiau Aslano žmonės, net ir žinodami, kas yra jų karalius, vistiek jį gerbė ir mylėjo, o jisai jiems atsilygino tuo pačiu. Tačiau ne visi žiobarai buvo tokie, ir karalius Aslanas, bandydamas apsaugoti savo žmones gavo mirties bausmę ir buvo amžiais ištrintas iš istorijos kaip egzistuojanti gyvybė...-Pritilusi Junko rodomuoju pirštu bakstelėjo į vieną iš sakinių,- nesuprantu, kas jau čia parašyta.. Ką jis tokio padarė?
-
-Aš truputį žinau apie jį... Be to kiek matau praleidai pora sakinių. - šyptelėjo. -Jis buvo liūtas. Mokėjo kalbėti, galvojo kaip žmogus, gebėjo burti, bet išvaizda buvo liūtas. - tarė, o prieš Margo akis, vietoj įprasto brėžinio ar sąrašo iššoko liūto paveikslas.
Nežinojau, kad taip moku...
-Norėčiau, tau parodyti brėžinį, mama sakė, kad kada nors gebėsiu tai padaryti, bet vis dar neįvaldžiau šių galių, o jeigu dabar pabandyčiau, tik susilauktume nereikalingo dėmesio. - sušnibždėjo dar labiau priartėjusi prie Klastuolės.
Varna gurkštelėjo garuojančios arbatos.
-Taigi, jis buvo liūtas. Valdė garbingai ir be galo protingai. Buvo vienintelis Karalius savo galias naudojantis ir matant Žiobarams, ir rodėsi jiems gyvūno, ne žmogaus pavidalu. Keista, bet Žiobarai jį taip pat gerbė ir mylėjo, o ne bijojo kalbančio liūto. - pirmakursė vėl sriaubtelėjo arbatos.
-Bet viena moteris troško jo valdžios ir garbės. Pasikvietė juodąją magiją ir įgavo jėgos. Šalčio jėgos. Kur tik ji žengdavo visa gyvybė mirdavo lede, o žmonės ėmė ją vadinti Baltąją Ragana, nors jos širdis buvo juodesnė už anglį... Juodosios magijos minusas. - gūžtelėjo pečiais ir skaitė toliau.
-Ilgainiui Aslanas nebegalėjo priešintis tokiai milžiniškai juodajai jėgai ir Baltoji Ragana nužudė jį ant Akmeninio Stalo.
Supratusi, kad jau gana ilgai skaito, Varnanagė pakėlė akis į draugę.
-Man tęsti ar nori skaityti tu?
-
-Na, aš nesu itin tobula lotynų kalboje, žinai, vistiek mokiausi savarankiškai ją,- atsiduso Junko ir susmuko kėdėje, laukdama, kol Margo pradės versti likusią teksto dalį,- Liūtas, ką.. Įsivaizduok, jei toks atsirastų dabartiniuose laikuose, žmonės pradėtų rėkauti, kiltų sąmyšis ir ginklų pagalba butų bandoma jį sutramdyti, net jei jis čia ir taikiai ir gerų norų vedamas atėjo.
Klastuolė vos sutramdė besikaupiantį juoką, ir bandė jį paslėpti pakeldama arbatos puodelį prie lūpų, akimis lyg žiūrėdama į jame esantį skystį ar laukdama tinkamos progos jos atsigerti, ką prabilus Margo ir padarė.
-Ne, nieko, tą lentelę geriau parodyk kažkada ateityje, kai vėl būsim vienos. Arba tuomet, kai grįšim į pilį, ir aplink nebus nė gyvos dvasios,- Leidusi varnanagei pabaigti savo kalbą, Junko kiek pašaipesniu balsu tęsė,- Taigi, Aslanas buvo liūtas, karalius ir garbingas, taip toliau taip toliau.. Bet kas mums iš to? Ar knyga bando mums kažką pasakyt ar tiesiog apdovanoja nereikiama informacija?
Apglėbdama šiltą arbatos puodelį delnais, pirmakursė padarė gan didelę pauzę, ir tik tuomet knygą prisitraukė arčiau savęs.
-Taigi.. Prieš pat mirtį, karalius Aslanas, žinodamas apie galimą Raganos nugalėjimą, savo galias padalino į dvi dalis, o vieną iš dalių - dar į keturias. Vieną dalį, didesniąją, pasiliko sau, bet ir gan didelę porciją padalino ir atidavė keturiems žmonėms - dviem merginoms, dviems vaikinams, kurie buvo jo seni pažįstami ir kuriais liūtas galėjo pasitikėti. Jis savo galias, ar bent porcijas jų perdavė jiems tikėdamasis, kad jos bus panaudotos geriems tikslams. Tačiau Raganai nugalėjus Aslaną ir sužinojus apie ketvertuką, ji pasiuto ir.. Nesuprantu ir vėl, tęsk tu,- Pastūmusi viena ranką knygą link Margo, kita klastuolė pasiėmė arbatos puodelį ir kelis kartus atsikosėjo, po to iškart išgerdama didžiąją dalį arbatos.
-
-Hm... Kaip ketverius metus krimtusi lotynų truputį pataisysiu. Jis ne žinojo, o nujautė apie Baltosios Raganos pergalę. Kad jo valdomame pasaulyje nekiltų sąmyšis savo galias ir valdžią perleido dviems Ievos dukterims ir dviems Adomo sūnums... - ėmėsi knygos.
Ranka prisitraukusi puodelį pasiurbčiojo keletą gurkšnių ir vėl palinko virš knygos.
-Sužinojusi apie ketvertą Baltoji Ragana pasiuto ir... Nežinau tikslaus vertimo, bet kažkas panašaus į "susiruošė nužudyti ir juos"... - Margo vėl siurbtelėjo arbatos.
-Visur kur tik rodėsi skelbėsi valdove, nužudžiusia Aslaną. Visur sėjo šaltį, nerimą ir negandas. Ketvertui įpėdinių nebuvo didelių šansų nugalėti tokį juodosios magijos šaltinį... Bet karalius Aslanas prisikėlė. Jo siela buvo nekalta, nes jis valdė teisingai. Akmeninis Stalas nužudo tik nuodėmingas sielas. Baltoji Ragana to nežinojo. Prisikėlęs Aslanas likusia savo sielos šviesa išsklaidė raganos tamsą, o ji pati pavirto dulkėmis, nes jos širdis buvo per juoda gyvenimui be tamsiosios magijos... - Varna vėl nurijo arbatos.
-Aslanas pasiaukojo dėl savo žmonių ir mirė antrą kartą, bet jo sielos dalelės liko įpėdiniuose... - pirmakursė vėl kilstelėjo puodelį.
Išgėrusi paskutinį arbatos gurkšnį pastatė puodelį ant stalo.
-Gal nori ko nors užkąsti? Ir ar nori skaityti toliau? - paklausė Junko, nes mergaitei skaitymas kartais tapdavo tikru nuotykiu ir ji nenorėjo viso jo pasiglemžti viena.
-
-Na, aš sakiau galimai žinojo, o tai beveik tas pats, kas ir nujautimas, nes žinai, tai galimas variantas. Na, bet koks skirtumas.
Klausydamasi, kaip Margo verčią tolimesnę knygos dalį, pirmakursė pabaigė gerti paskutinius lašus savo arbatos.
-Taigi, atvirai.. Baltoji Ragana yra idiotė,- visiškai rimta veido išraiška pasakė Junko, pridėdama ir gan nuobodų balso toną,- Žinai, jeigu jau ruošiesi ką nužudyti, nedaryk to ekspromtu ir bent pasiruošk kokį planą ar susižinok daugiau apie vietą.. Ar tiesiog nenudėk žmonių, oj, turėjau galvoje liūtų, ant stalų, kurie yra magiški ir gali tau viską suknisti.
Prisiminus Margo siūlymą užsisakyti dar ko nors, Junko rankos mostu paprašė padavėjos prieiti.
-Mačiau, kad turit labai skaniai atrodantį šokoladinį tortą su mėlynėmis, tai man mažą jo gabaliuką, ir tokios pačios arbatos puodelį kaip ir pirmais, jeigu galima. O tau, Mar?
Varnanagei išsakius savo norą ir padavėjai nuėjus, Junko atsuko žvilgsnį į knygą, bandydama skaityti kažką toliau, bet rezultatas tebuvo piktas ir nieko nesuprantantis antakių suraukimas.
-Atleisk, nebesuprantu aš jau čia, jei gali, skaityk tu. Bet ar man vaidenasi, ar žodžiai, frazės ir sakiniai tampa vis sudėtingesni?
-
-Man... Hm... Aš norėčiau eglutės su dešrele. Ir arbatos taip pat tokios kaip pirma.
Padavėjai nuėjus Margo atsisuko į Junko.
-O ką? Juk skanu. - sukikeno. -Nežinau, nors iš tiesų ir man atrodo, kad jie vis sudėtingėja.
Padavėja lėtai kilnodama kojas atnešė Junko tortą ir Margo bandelę. Dar lėčiau nuslinko atgal į virtuvę ir vos pasijudindama pateikė du naujus puodelius garuojančios arbatos. Šiai nuslinkus, o tai atrodo truko amžinybę, Varna truktelėjo arbatos, atsikando karštos bandelės ir vėl palinko virš knygos.
-Taip... - akimis ieškojo kur pabaigė skaityti, baigė kramtyti ir nurijo kąsnį. -Du Adomo sūnūs ir dvi Ievos dukterys augo ir protingai valdė šalį. Kad kam nors nekiltų pagunda savo galių viešai nedemonstravo. Bet vis dažniau į juos kreipdavosi taikūs gyventojai nesuprantantys kas su jais darosi. Vieni girdėdavo gyvates, o šios jų klausydavo. Kiti net nenorėdami prisikviesdavo daiktus į rankas. Dar kiti skundėsi, kad prisilietus prie daiktų jie pranyksta arba pasikeičia priešingais. - pirmakursė atsikando bandelės, skubiai sukramtė ir užsrėbė arbatos. -Ketvertukas suprato, kad tai Aslano magija. Kai jis nugalėjo Baltąją Raganą, jo magijos nepakako gyvenimui, bet lašelis jos liko. Ir ji po kruopelę pasiskirstė visai šaliai. Magija persidavė iš kartos į kartą, o nesugebėdami jos valdyti žmonės bijojo patys savęs.
Varnanagė atsitiesė ir pasirąžė. Žvilgtelėjo į ant riešo skubantį laikroduką. Hm... Dar yra laiko. Mar pasitrynė akis ir vėl įniko skaityti.
-Kad žemė netaptų sumaišties katilu Ketvertas kurį sudarė Godrikas Piteris Grifas, Helga Liusė Švilpynė, Salazaras Edmundas Klastuolis ir Rovena Siuzana Varnanagė įkūrė kerėjimo mokyklą. Ją padalijo į keturis koledžus ir skirstė mokinius pagal galių ir norų sudėtį... - mergaitė patraukė puodelį ir pasilenkusi gurkštelėjo. -Hogvartso istorijoje to nebuvo... Nebuvo ir antrų vardų...- suraukė antakius. -Bet Hogvartso istorija iš vis prasidėjo nuo to, kad keturi burtininkai jį įkūrė. - pati sau papriešgyniavo. -Bet visa kita atitinka... - papurčiusi galvą dar gurkštelėjo arbatos ir atsisukusi į Klastuolę nebyliai pažvelgė tarsi sakytų "kas per velnias?"
-
Eglutė su dešrele? Kas per..? Metusi kreivą žvilgsnį į Mar pusę, klastuolė nežymiai papurtė galvą. Pardavėjai atnešus jų valgius, Junko dar labiau susiraukė.
-Kuo kada bandelė su dešrele turi tokius įmantrius pavadinimus. Dar kas nors pagalvos, koks bukaprotis, kad užsisakydamas gaus mini kalėdinę eglutę su dešrele vietoj kamieno ar šakų,- Vos tik gavusi savo arbatą, Junko ir vėl apsivijo puodelį delnais, bandydama taip gauti bent dalelę šilumos, ir tik tuomet vėl atsisuko į varnanagę,- Taip, tekstas tikrai sudėtingėja, be jokios abejonės. Gal knyga nenori mums ko nors atskleisti?
Nutilusi klastuolė pradėjo bukai spoksoti į tolį, o kai "prisibudino", Margo jau buvo pradėjusi skaityti pirmus žodžius nuo tos vietos, kur paliko. Paleidusi puodelį, klastuolė šakute atsignybė gabalėlį šokoladinio torto, ir jį pradėjo lėtai kramtyti, besiklausydama varnanagės knygos vertimo. Šiai pritilus, pirmakursė įsiterpė:
-Bet jeigu jo magija pasklido visiems, tai tuomet ta ketvertukė negalėjo jiems padėti ją kontroliuoti? Nesuprantu.
Šalimais esančiai varnanagei šiek tiek pailsėjus nuo skaitymo, ir vėl betęsiant, besiklausančios Junko veidas virto į vis didesnį ir didesnį sumišimą rodančią išraišką.
-Keturi Hogvartso įkūrėjai? Bet tai nesąmonė, ta prasme.. Na, skamba kažkaip suprantamai, bet nesąmonė, žinai? Ta prasme.. Bet kodėl tuomet tai reikėjo nuslėpti Hogvartso mokyklos ir istorijos knygose?,- kol vieną akimirką klastuolė spėliojo, kas čia vyksta. kitą jau suspragsėjo pirštais tiesiai prieš Margo veidą, supratusi gan akivaizdų dalyką,- Bet tuomet ta magija, kuri atliko ir pasklido po jo, liūto, mirties, tai ji sukūrė mus, burtininkus, tiesa? Ta prasme, keturieji gavo didesnes galias, o mes mažas liekanas, ir per amžius išmokome jas valdyti geriau, ir įkūrėjų Hogvartso ir koledžų sukūrimas tai padėjo pasiekti.. Bet, tuomet, kokia iš viso to esmė? Kam mums tai net pasakot?- įsmeigusi nepatenkintą žvilgsnį į knygą, Junko lėtai gurkštelėjo dar nepaliestos arbatos, o po akimirkos pirštu bakstelėjo į vietą, kur varnų atstovė sustojo,- Va, liko tik keli istorijos sakiniai.. Jeigu dar supranti, paskaityk. Gal ką nors išsiaiškinsim..
-
Per šiokį tokį Klastuolės monologėlį Varna išgurkšnojo bene pusę savo arbatos. Pasitrynusi akis vėl įbedė akis į tuos kelis paskutinius sakinius. Sustingusi varstė žvilgsniu kiekvieną raidę, bet, kad ir koks įtemptas buvo pirmakursės žvilgsnis, žodžiai vis tiek nenorėjo būti perskaityti ir suprasti. Kas po perkūnais yra noisicrep dapchout? - suraukė antakius.
-Neįsivaizduoju kodėl, bet jie nebenori būti skaitomi. Veltui gaištu laiką bukai spoksodama į juos.
Varnanagė vėl pasirąžė. Sustingusiu žvilgsniu stebeilijo kažkur į kitą kavinės pusę ir iš lėto kramtė paskutinį bandelės kąsnį. Kažką galvodama, nė pati nežinodama ką užsivertė margą puodelį ir išgėrė paskutinius arbatos gurkšnius.
-Manau, kad turėtume eiti atgal į pilį. - mergaitė žvilgtelėjo į ant riešo skubantį laikroduką. -Jau... Pusė pirmos? Tada, manau, mums jau tikrai reikia suskubti. - tarė pirštų galiukais barbendama į kavinės staliuko stalviršį.
-
Toliau iš po lėto gurkšnodama savo arbatą, klastuolė stebėjo merginos priešais išraiškas. Šiai dar nieko net nepasakius, Junko pirmoji prakalbo:
-Knyga nebesiskaito, tiesa? Velniai rautų..- kiek piktai ir kai kuriems - be galo įkyriai - pirštais pradėjo barbenti į stalo paviršių, sukeldama vis didesnį garsą,- Taigi, jokių kitų išeičių, kaip supratau ir neturime, tiesa? Knyga taip lengvai mums neatsiskleis, ypač po tiek suteiktos informacijos. Koks įkyrumas, ught..
Greitomis išgėrusi paskutinius lašus baltosios arbatos, Junko pradėjo raustis po savo kišenes, taip praeitą kartą ir nesusižinojusi tikslaus savo turimų pinigų skaičiaus. Pamačiusi, kad Margo saviškę arbatą ir keistąją bandelę irgi pabaigė, rankos gestu pasikvietė pardavėją.
-Nesupyksi, jeigu susimesim? Nesu tikra, ar mano, hmm.. 15 siklių ir 7 knutų pilnai užteks,- lėtapėdei pardavėjai priėjus su merginų sąskaita, Junko tylomis suniurnėjo,- 2 galeonai ir 17 knutų, velniai rautų.. Atleisk, Mar, bet turėsi man šiek tiek paskolint. Pažadu vėliau grąžinti.
Merginoms susimetus ir sumokėjus už sunaudotus valgius ir gėrimus, pirmakursė ir vėl atsisuko į Margo, kuri vis dar lengvai barbeno pirštais. Ką, negi turime turį patį įprotį? Nors maniškis barbenimas daug garsesnis ir įkyresnis, o jos toks švelnutis ir lengvas..
-Taigi, dabar turim parsigauti atgal į mokyklą? Gal turi kokių idėjų, ar tiesiog eisim tiesiai ir melsimės, kad mūsų niekas nepastebėtų?
-
Debesys pamažėle niaukėsi ir artėjo vasarinis lietus, spėjo Ethan, koja už kojos žingsniuodamas mažo miestelio gatvelėmis. Visi žiobarai giliai pasislėpę lindėjo savo namuose ir užsiėmė kažkokia veikla, o štai tokie burtininkai, kaip Ethan, vaikštinėjo ir trynė gatvės šaligatvius. Taip jam vaikštinėjant niūroka gatve ant šviesiaplaukės galvos paptelėjo vienišokas lietaus lašas. Sučiaupęs lūpas vaikinukas paspartino žingsnį ir greitai atsidūrė miesto aikštės viduryje. O lietus jau įsismarkavo, juodi debesys kvatodami šoko viršum jo, keli žaibai nerūpestingai iškišo galvas pro tą storą klodą. Azijietis kurį laiką stebėjo žaibų meną ir akimirksniu apsisukęs nuėjo į mažytę kavinukę aikštės pakraštyje.
Vidus buvo neišpasakytai jaukus. Maži staliukai, mažas prekystalis, maža erdvė su šiokia tokia prieblanda ir jaukiais atspindžiais ant sienų. Vieta buvo pustuštė, arba, tiksliau sakant, beveik visiškai tuščia. Tik barmenė ir kažkoks klientas gale. Vaikinukas klestelėjo prie užtraukto lango ir perbraukė ranka šlapius plaukus. Buvo tylu.
-
Šviesiaplaukė lėtai slinko purvinomis Ūdrų Žabangų gatvėmis, ieškodama kažkokios užuovejos ar šiaip jaukios vietelės, kur būtų pakankamai jauku pasibuvoti. Atrodo, lyg šiame nespalvotame mieste labai spalvingų smegenų žmogui nieko įdomaus ir nėra veikti, pamanė Morgan ir lėtai perbraukė pirštais per purvu apneštą sieną. Ši gatvelė atrodo lyg apleista. Regis, beveik niekas čia nebegyvena, švilpiukė pakraupusi dėbtelėjo į uždarytas senoviškas langines, ir užtrauktas, atrodo, kiek naujesnes užuolaidas. Kaip galima sėdėti užsidarius kambaryje, kai tokia graži diena, kraipė galvą mergaitė ir pakėlė galvą į prieš akimirką dar skaistų dangų, o dabar jis jau niaukėsi, niaukėsi ir niaukėsi, lyg versdamas Marą kuo greičiau susirasti, kuo užsidengti nuo negailestingos liūties, kuri tuoj užklups.
Lyg koks pasiuntinys iš dangaus išgirdo jos maldą ir atsiuntė į šios gatvės vidurį labai spalvingą, ir, beje, prie Morgan spalvingos galvos ir svajonių tinkantį pastatą, kuris savo kalėdinėmis lempelėmis nušvietė kelis plytelių dangos metrus aplink. Mano išgelbėtojas, šyptelėjo mergaitė ir užtrenkė duris įsisukus pirmajam vėjo gūsiui.
-
Prie tylaus Ethan prisiartino barmenė ir vaikinukas tiesiog paprašė karamelinio macchiato. Tai buvo kava, kurią jis mėgo. O šioji buvo gana greitai pristatyta jam (kaip jau reikėjo paminėti, klientų buvo vos vienas kavinukės gale, o ir tas, atrodo, labai skaniai miegojo). Azijietis gana kukliai gurkštelėjo karšto gėrimo ir suspaudė puodelį tarp rankų. Jis maloniai šildė lietaus išsiurbtos šilumos netekusius pirštus ir jis kurį laiką vėl sėdėjo vienas, paskendęs savo mintyse, kai tylutėliai sutilindžiavo varpelis ir į vidų įžengė persona. Ethan pakėlė ir pasuko galvą. Žvilgsnis akimirksniu susidūrė su įėjusios mergaitės akimis ir vaikinukas nedrąsiai, bet visgi ramokai šyptelėjo jai. Atrodė maloni, bent jau iš matymo.
-
Morgan pastebėjo bernelį, keliais metais, žinoma, vyresnį už ją, kuris stebeilijo tiesiai jai į akis. Švilpiukei užkaito skruostai ir ji nebebuvo visiškai tikra, kad jos skruostai neturi švelnaus rausvo atspalvio, kuris paryškina jos blyškią odą. Nusiėmusi gobtuvą, kurį buvo užsimetusi ant galvos, kad su vėjo gūsiu vidun neįsispraustų ir keli lašeliai, mergaitė tuo pačiu užkliuvo ir kuodelį, kuris tuoj pat išsinėrė ir paliko tik laisvą supintą kasą ant kairiojo peties. Viskas bus gerai. Eik ir prisėsk prie jo, ragino save Mara tol, kol galėjo netirtėdama pasiekti stalą. Pasirėmusi į jį, mergaitė netyčia užkliuvo minkštą krėslą ir šis rėžiančiu ausis garsu pasistūmė žeme. Sukandusi dantis šviesiaplaukė užsidengė burną ir pabandė paslėpti vis labiau raudonuojančius skruostus.
- G-gal galima čia prisėsti? - šie žodžiai visai netikėtai išsprūdo iš Morgan burnos, kai ji jau nukėlė ranką nuo veido.
-
Ethan nespėjo nuleisti akių, kai mergaitė jau pasuko prie jo. Vaikinukui truputį raustelėjo skruostai ir jis skubriai nusisuko, tačiau neišvengiamai turės pasikalbėti bent jau su ja, tą tai žinojo. Akimirką pamanė, kad gailisi dėl to žvilgsnio, tačiau gana greitai suprato, kad visgi galbūt taip ir nėra. Išgirdęs keistą fotelio garsą jis sukluso ir vos šyptelėjo - galgi ji ateina? Tikriausiai, jis šiuo metu buvo pernelyg... drovokas kažką padaryti ir pakėlė galvą tik tuomet, kai ji priėjo.
- Aa... žinoma, gali, - šyptelėjo jis linksmiau ir nejučia padrąsino ją (o gal ir save) žvilgsniu. Šiuo metu pasijuto šiek tiek drąsiau. Aišku, jis galėjo būti ir kitoks, bet kam rūpi, lauke juk gražus oras. - Gal norėtum ko nors atsigerti?
-
Morgan nusuko akis, vėl pastūmė fotelį į jo pradinę padėtį ir ant jo klestelėjo. Patogiai įsitaisiusi mergaitė apžvelgė visą stalą ir sustojo prie to vaikinuko akių, kurios ir vėl į ją žvelgė. Greitai nudelbusi žvilgsnį į savo rankas, šviesiaplaukė dar pasiklausė, ką tas berniukas sakė, pasukiojo delnus, juos atidžiai apžiūrėjo, ir, perdirbusi išgirstą informaciją, pagaliau teikėsi atsakyti.
- Ne, - tyliai ir neramiai pasakė Mara. Lyg tik dabar prisiminus mandagumo taisykles, mergaitę vėl užplūdo nevaldomas raudonis ir ji nejučia uždengė savo burną. - Ačiū.
Kodėl tu turi būti tokia kvaila, švilpiukė trenkė kumščiu sau į galvą ir savo kūno svorį perkėlė ant rankos, remiančios stalą.Kodėl, kodėl, kodėl.
-
Ethan pasijuto dar nejaukiau. Nedaug trūktų, kad jo veidas pasidarytų visiškai raudonas arba kad jis imtų isteriškai krizenti. Nepriklausomai nuo to, koks linksmas ir šmaikštus jis gali vėliau būti, šiuo metu vaikinukas jautėsi taip pat drąsiai, kaip ir vėžlio jauniklis smėlyje. Neveltui išsiritę iš kiaušinių jie slinkdavo link vandens, tik štai Ethan nebuvo vėžlys, o vanduo jam būtų ėjimas į lauką - ne pats tinkamiausias dalykas (reikia pasakyti - Discovery kanalas padėjo sužinoti daug įvairių dalykų).
- Tai... ką čia veiki? - šviesiaplaukis turėjo omenyje ne klausimą, ką mergaitė veikia šioje kavinėje (juk ir taip aišku, kad lietije nenorėjo likti), bet ką ji veikia apskritai šiame tuščiame žiobarų miestelyje Anglijos pakrašty.
-
Morgan pastebėjo ant stalo gulint paprastą, švarų metalinį šaukštelį, tikriausiai likusį nuo praeito apsilankymo, kai čia sėdėjo žmogus ir šio šaukštelio taip ir neteko panaudoti. Šviesiaplaukė tingiai paėmė jį ir ėmė sukioti tarp smiliaus ir vidurinio piršto, retkarčiais juo pabaksnodama stalą.
- Hm? Vaikštinėjau gatvėmis, kurios rangosi aplink visus burtininkų miestelius, nusprendžiau aplankyti ir šitą, - nereikšmingai ir nuobodžiai numykė švilpiukė ir pažvelgė į stiklo lakštą, kuriuo ritosi daugybė sūrių lietaus lašų. - O kas tave čia atvedė? Beje, koks tavo vardas? Gana keista mintyse tave vadinti berniuku ar berneliu šviesiais plaukais, galų gale norisi žinoti ir vardą, - mergaitė šiltai šyptelėjo ir sustirusiais pirštų galiukais prilietė šaltą arbatinio šaukstelio metalą.
-
Ethan gurkštelėjo švelnia karamele kvepiančios kavos ir stebėjo mergaitės rankose besisukiojantį šaukštelį. Galvoje tas sakinys susidėliojo taip, tarsi šaukštelis būtų gyvas ir pats įšokęs į mergaitės rankas imtų sukinėtis. Taip, keistas dalykas toks mintys ir dar keisčiau, kad azijietis to šaukštelio nepastebėjo anksčiau.
- Tikriausiai tą patį. Vaikštinėju gatvėmis, trinu šaligatvius, atakuoju keliukus ir visa kita, lankau įvairias vietas. Vasara visgi, galima daug ką nuveikti... nors negalėčiau pasakyti, kad tai prasminga ar įdomi veikla, - gūžtelėjo pečiais jis ir šyptelėjo naujai pažįstamai. - Aš Ethan. Ethan Flavius. O tu būsi?..
Klausiamai nutęsė vaikinukas, mesdamas žvilgnį mergaitės link.
-
Morgan vėl atliko tąjį šaukštelio šokį ant stalo ir sukluso, kai Ethan papasakojo, ką čia veikia ir tada taip pat paklausė jos vardo.
- Erm, Morgan. Mara. Morgan Mara, - kiek mikčiodama prisistatė mergaitė, beveik spėjusi pamiršti savo vardą, kai niekam jo neteko sakyti. Na, teko sakyti Junko, kiti su ja bendravo net nežinodami jos tapatybės, tačiau antrakursė dėl to nesijaudino. - Iš kelinto tu kurso, kokiame koledže mokaisi?
Šviesiaplaukė maloniai šyptelėjo ir vėl vartaliojo šaukštelį, kol pažvelgė į lauką pro langą. Hm, atrodo, nebelija, tada einu vėl trinti šaligatvių savo storapadžiais batais.
- Na, ką gi, man jau reikia eiti. Buvo malonu susipažinti, - sukikeno švilpė ir atsistojo nuo stalo, nuleisdama šaukštelį. Tada pravėrė duris ir pranyko horizonte.
-
Ethan šyptelėjo ir nuleido akis į rankas. Atrodė gana smagu susipažinti su kažkuo, kas dabar sėdi štai priešais jį, mat daugelis pasipūtusių žmonių nemėgdavo bendrauti su tokiais drovokais ar tiesiog šiaip - kitokiais žmonėmis. Arba galvodavo (jei tai buvo burtininkas), kad Klastūnyno moksleivis yra piktas ir pasikėlęs, su juo negalima bendrauti, mat pernelyg arogancijos. O galbūt jis dar ir kokią šunybę iškrės, pavyzdžiui, apipils smirdasultėmis ir žvengdamas kaip maniakas pabėgs.
- Aš ketvirtakursis, - šyptelėjo jis, tarsi pamiršęs nutylėdamas apie koledžą. O koks skirtumas, koks koledžas? O ir dar net metai nėra toks reikalingas aspektas. - Am, malonu ir man susipažinti, Morgan Mara...
Mergaitei dingus už durų lauke siaučiant vėjui ir lietui, vaikinukas pabaigė savo kavą ir išsitraukęs skėtį nužingsniavo prie durų. O tuomet ir jis paskendo lietuje.
-
Žingsniuodama link kavinukės Juliet vis pasitrindavo rankas vieną į kitą. Šis rytas išaušo gana šaltas, šiuo metu ant žolės dar matėsi rasos lašeliai. O Juliet buvo palikusi savo švarką klastūnyno bandrajame kambaryje, taigi beeinant link kavinukės ji jau spėjo mažumėlę sušalti.
Pravėrusi pastato duris mergaitė godžiai įkvėpė šilto oro. Ir iškart pasileido link staliuko. Vos tik atsisėdusi Juliet peržvelgė meniu. Kad sušiltų, manė pasiimsianti arbatos.
Kai jau priešais ją garavo puodelis pilnas šilto gėrimo, klastuolė apžvelgė kavinukę. Nesimatė nė vieno pažįstamo. Nei iš mokyklos, nei iš kur kitur.
O gaila
Juliet apglėbė puodelį abiem rankomis ir nusišypsojo, pajutusi šilumą. Kilstelėjusi puodelį mergaitė paragavo gėrimo. Jis buvo karštesnis, nei raudonplaukė tikėjosi, bet skanus.
Juliet nusibraukė nuo akių raudonus plaukus ir vėl įniko į arbatos gėrimą.
-
Džeisonas, pavargęs nuo nuolatinių lietų ir netgi retkarčiais perkūnijų, kaip vijurkas nuskuodė į kavinę, vos tik jo žalios akys spėjo ją išvysti. Šmurkštelėjęs vidun vaikinas net nusipurtė, perbraukdamas rankomis per šlapią juodą ševeliūrą. Kiek ratu pasukęs petį, mat vis dar nesusigyveno su Rusijos dydžio randu, kurį užsidirbo kovodamas su slibinu, septintakursis jau ruošėsi sėstis kur nuošaliau, kol jo akys nesurado iki skausmo pažįstamos personos visoje užeigoje.
-Nu labas,-klestelėjo priešais Džeisonas, kreivai šyptelėdamas sesei. Seniai ir buvo ją matęs, mat grįžo iš rytų visai neseniai, tad ir pasimatyti su išsiilgtaisiais nebuvo kada. Pasirąžęs žaliaakis žvilgtelėjo į Juliet, tvirtai apkabinusią puodelį, ir kažkur tyliai gerklėje nusijuokęs, patogiau įsitaisė kėdėje.-Kaip sekasi?
-
Juliet toliau stebėjo garą leidžiantį puodelį , kai išgirdo balsą. Ir ne bet kokį balsą, o taip pasiilgto brolio. Pirmakursė nieko nelaukusi paliko puodelį ant stalo, ir, pribėgusi prie brolio jį apkabino
- Labas. Labai tavęs pasiilgau. Sekasi neblogai, Hogvartse patinka.
Juliet draugiškai kumštelėjo grifui į ranką
- Man teko važiuoti į mokyklą vienai
Bet netrukus raudonplaukė nusišypsojo
- Gal prisėsi? Sušalai? Aš tai taip, nes palikau pilyje švarkelį. Jei tau šalta, gali atsierti arbatos - Juliet stumtelėjo puodelį link Džeisono.
- Papasakosi man, kaip sekėsi rytuose? Jau spėjau taip tavęs pasiilgti, be tavęs mūsų namuose visai ne tas. Labai tavęs trūko.
Juliet iškęsti brolio kelionę buvo sunku, nes sesuo buvo labai prisirišusi prie brolio.
-
Džeisonas globėjiškai apglėbė seserį, panardindamas nosį jos plaukuose. Atsidusęs, jis pagaliau paleido Juliet ir šyptelėjo, žiūrėdamas, kaip ši, lyg koks zuikutis, nustraksėjo atgal į savo vietą.
-Aš irgi tavęs pasiilgau,-blykstelėjo akinama šypsena jis, gurkštelėdamas jos arbatas.-Dėkui,-mirktelėjo Džeisonas, tuo pačiu suraukdamas antakius. Greitai nusivilkęs savo odinį švarką, jis tik bakstelėjo į jį lazdele, šiam magiškai išdžiuvus, grifas užmetė drabužį ant klastuolės pečių. -Ai nu sekėsi gerai, žinai, nieko ypatingo, keletas slibinų ir viskas,-atsainiai mostelėjo ranka Džeisonas, kaip visada, nesureikšmindamas savęs.-Geriau papasakok kaip tau Hogvartsas, kaip pamokos, kaip kelionė,-gal net ir klausimų uždavė Džeisonas savo sesutei.
-
Juliet rankose greitai atsidūrė kavinės meniu
- Ar seniai grįžai? Namuose jau buvai? - smalsiu žvilgsniu vėl apiberdama brolį klausimais Juliet rinkosi, ką užsisakyti - dėkui už švarką.
Kai jau buvo ganėtinai sušilusi, mergaitė pradėjo atsakinėti į Džeisono klausimus
- Man mokykloje sekasi neblogai. Tiesa, visiškai nesuprantu transfiguracijos, o apie herbatologiją verčiau nė neklausk. Tiesa, neblogai sekasi kerėjimas, ateities būrimas ir magiškųjų gyvūnų priežiūra. Kelionė praėjo gana linksmai, tiesa, jeigu būtum važiavęs kartu, man būtų buvę drąsiau. Suprantu, kad tu dėl to nekaltas - skubiai pridūrė klastuolė - žinau, kad turėjai reikalų. Valgysi ką nors? Papasakok man daugiau apie savo kelionę.
-
-Prieš kelius mėnesius,-atsakė Džeisonas.-Buvau, po to vėliau buvau išvykęs,-tingiai pašiaušė plaukus grifas, atsidusdamas.-Transfigūracija... Jo, prisimenu dar, regis,-nusijuokė septyniolikmetis.-Nežinau, nežinau, pažiūrėsim ką gero siūlo...
Vis tik, užsisakęs kažkokį kepsnį ir kavos, Džeisonas atsilošė, nenuleisdamas akių nuo mažosios sesutės. Keista, jie buvo koledžuose, kurie nuo pat atsiradimo laikų buvo bene didžiausi priešai, tačiau sutarė lyg Disnėjaus princesės su miško žvėreliais.
-Ech,-atsiduso vaikinas, žiūrėdamas kaip žmonės ateina ir išeina.-Kelionė buvo sunki. Daug slibinų, ugnies ir kraujo. Laimingieji grįžo be randų, kiti, deja, liko pažymėti.
-
Nusijuokusi iš brolio pastabos apie transfiguraciją klastuolė irgi atsilošė kėdėje, kiek mėgdžiodama taip pasiilgtą brolį
- Keista, kad pasiskirsymo kepurė paskyrė mane ne kitur, o į klastūnyną - mergaitė pagaliau priėjo labiausiai ją neraminančią temą nuo pat šių mokslo metų pradžios - tačiau juk dėl to nepasidariau blogas žmogus, ar ne, Džeisonai?
Raudonplaukė pakėlė nerimo pilnas mėlynas akis į vyresnįjį brolį, laukdama atsakymo. Laukdama brolio nuraminimo, kaip tais laikais, kai jiedu dar buvo maži vaikai ir visas šiltas vasaros dienas praleisdavo kieme, o per lietingas sėdėdavo namuose. Irgi kartu. Juliet ir Džeisoną siejo stiprus ryšys.
Klastuolė gurkštelėjo arbatos nenuleisdama akių nuo brolio.
-
-Ak, mano mažoji ugnele,-atsiduso Džeisonas, pavadindamas savo seserį pravarde, kurią jis jai buvo sugalvojęs, kai šiai tebuvo penkeri.-Vien tik dėl to, kad tu Klastūnyne, nereiškia, kad tu blogas žmogus. Klastūnynas nėra vien tik blogųjų koledžas, lygiai tiek pat nedorėlių galėjo kilti ir iš Grifų Gūžtos, ir iš Varno Nago, ir netgi iš Švilpynės.
Nusišypsojęs sesei, Džeisonas dar kartą paklibino savo petį, pasilenkė ir atsirėmęs rankomis į stalą, pasirėmė jomis ir galvą. Skvarbiu žaliu žvilgsniu grifas žiūrėjo į savo sesutę, akimis glostydamas kiekvieną jos bruožą, šitaip išsiilgtą per pastaruosius metus. Nusišypsojęs Juliet, jis gurkštelėjo jau atneštos arbatos, laukdamas ką gi jo mažoji ugnelė atsakys.
-
Juliet nesusilaikė nenusišypsojusi, kai brolis priminė jai jos pravardę. Kai jis buvo išvykęs, tai ir trūko, kad Džeisonas ją pavadintų ugnele. Vis dėl to mylimo brolio atsakymas į klausimą apie kalstūnyną kiek nuramino mergaitę. Džeisonas visad sugebėdavo nuraminti savo '' ugnelę''
- Kaip bebūtų keista, pažįstu tik vieną dorą žmogų, kuris mokėsi mano koledže...
Klastuolė žvelgdama į grifo kepsnį irgi išalko, todėl užsisakė salotų su vištiena. Kol šakute dubenyje ieškojo pasislėpusių mėsos gabaliukų, klastuolė pažiūrėjo į brolio žalias akis. Ir tada suprato, jog kažkas ne taip
- O siaube - tarė ji, žiūrėdama į brolio randą - čia slibinas tave taip sužeidė? Ar labai skaudėjo?
Tą akimirką raudonplaukė užmiršo ir savo salotas. Dabar jai rūpėjo tik brolis.
4. D
-
-Viskas bus gerai,-mirktelėjo Džeisonas, jausdamas, kaip net seilės pradėjo kauptis panosei garuojant kepsniui. Tiesą pasakius, tas kepsnys garavo neilgai, mat atsidūrė septintakursio skrandyje.-Kas yra?-suraukė antakius jis, išvysdamas persikreipusį sesutės veidą.-Ai čia?-jis pažvelgė į kairįjį petį. Nors marškinėliai uždengė didžiąją dalį rando, dalis jo vis tiek kyšojo iš po medžiagos.-Čia niekis, nesijaudink,-nusišypsojo vaikinas. Dabar jau nieko nebepakeisi, net ir pačia magija nebeužlopysi šio rando, gal reikėjo kažko griebtis anksčiau, bet ką penki nutrūktgalviai nusimano apie gydymą? Kiti sugebėjo prasisukti ir su mažesnėmis žaizdelėmis, tačiau Džeisonas parsinešė randą už visus penkis.
-
- Gerai... - atsiduso klastuolė, gavusi brolio atsakymą apie randą - argi ne keista, kad vos susitikus, klausinėju liūdnų dalykų? Atleisk, kad tikriausiais sugadinau tau nuotaiką. - mergaitė vėl pradėjo šakute medžioti vištienos gabalėlius, kurie, atrodė, tik ir slepiasi už salotų lapų - Atsiprašau...
Klastuolė pažvelgė į brolį. Jai tikrai nesinorėjo pradėti pokalbio nuo nelinksmų dalykų, juo labiau, kai taip ilgai nematė Džeisono,bet taip jau išėjo.
- Gal pasiimam po porciją ledų? - pabaigusi salotas, nušvito raudonplaukė - aš jau pamiršau, kokius tu labiausiai mėgsti, bet sau pasiimsiu kokosinių su šokoladu.
Užsakiusi jiems ledų, klastuolė kabino juos šaukšteliu
- Per kerėjimą mokėmės išsiburti apsauginį lauką. Ketinu tai kada nors panaudoti... O gal galėtum man papasakoti ką nors linksmo apie savo kelionę? O aš mainas bandysiu prisiminti kokį nors linksmą įvykį, nutikusį man mokykloje.
-
Kalėdų proga gavo naują fotoaparatą, tad nusprendė fotografuoti miesto benames kates, o jų buvo stebėtinai daug. Seniau jų nepastebėdavo, bet dabar kai tikslas buvo nufotografuoti jas visas, tai... Bent jau 10 skirtingų kačių tikrai matė. Žinomą, neatmetė ir galimybės, kad dauguma jų turėjo šeimininkus.
Taip begalvodamas, nusprendė užsukti į kavinukę, tai padaręs užsisakė juodos arbatos ir nuėjo atsisėsti prie vienišos merginos. Galbūt ko nors laukė? Na to nežinojo, čia sėdėti ilgai neketino, tad... Pernelyg daug problemų jai nesukurs.
- Ko nors lauki? Tikiuosi neprieštarauji, kad čia atsisėdau, - šyptelėjo, gurkštelėdamas arbatos. - Mat, žiūrinėsiu nuotraukas, tai, tau patinka katės? Šiandien išbandžiau savo naują fotoaparatą, - jau net pasakoti ėmė pasakoti.
Fotoaparatas vaikinui kabojo ant kaklo it koks pakabutis.
-
Abejojo ar tai buvo Lumos 500, kadangi magiškos prekės buvo brangios, o vaikytis naujausius fotoaparatus buvo neparanku. Atsuko savo fotoaparato priekį į save, o tada perskaitė kas buvo parašyta ant vieno iš šonų.
- Ne... Tai Avifors 152.5, girdėjau jie specializuojasi į gamtos ir gyvūnų fotografijas, tad gaudo kadrus žaibiškai ir daug greičiau negu Lumos, kuris yra pritaikytas... žmonėms, - tarstelėjo. – Kol kas nelabai esu susipažinęs su magiška technika, bet buvau patenkintas, kad šie veikia panašiai kaip ir žiobariškieji, - šyptelėjo.
O tada ištraukdamas iš aplankalo padavė kačių nuotraukas. Tvarkančios kailiuką rainės, juodakailiai katinai miegantys ant suoliuko, bėganti leopardinė katė, kuri priminė laukinę katę ocelotą, o galbūt tai ir buvo ta katė? Vis dėl to pagavo tą kadrą netoli gyvūnų parduotuvės. Nuotraukose buvo ir kitų kačių.
- Ocelotas.... Šiaip visai norėčiau tos katės, - bakstelėjo pirštu į leopardinę. – Ji atrodo labai minkštai, pats kūno sudėjimas, - šyptelėjo.
Tačiau šypsenėlė nublėso, kai išgirdo „berniuk“, nejaugi atsisėdo šalia magijos ministerijos darbuotojos, kuri tiesiog atrodo kaip mokinė? Nes juk mokinė nevadintu, keturiolikmečio berniuku.
- Giedrius, o jūs? – paklausė. – Nemaniau, kad čia sutiksiu.... Magijos ministerijos darbuotoja, o gal dirbate kur kitur?
-
Buvo pagirtas. Nežinojo ar moteris ką nors išmanė, apie fotografavimo meną, bet gražūs žodžiai yra gražūs žodžiai, nesvarbu iš ko, visada tai pakeldavo nuotaiką, pakėlė ir dabar. Tylėdamas žvelgė kaip jaunoji ministerijos darbuotoja atsainiai valgo pyragą... pats tai nieko valgomo neužsisakė, neturėjo pinigų tokiems niekams. Gurkštelėjo savo juodą arbatą.
- Ačiū, - tarstelėjo.
Susidomėjęs klausėsi apie darbą, bet... tai tebuvo vienas sakinys. Šiek tiek apmaudu.
- Taip esu mokinys, antrame kurse, bet esu... kiek vyresnis, nes vėliau pradėjau Hogvartsą, - paaiškino. – O jūs dirbate kokiame skyriuje? Galbūt reikėtų padėjėjo? Nors ir neatrodo, bet esu apsiskaitęs apie... apie... ko jums reikėtų? Kokių žinių? Esu varnanagis, o šie kaip žinote, puikiai moka įsiminti dalykus ir panaudoti praktikoje, - saldžiai, galbūt kiek pernelyg saldžiai kalbėjo, bet norėjo įsidarbinti kokioje magiškoje vietoje ar tai kad koks žmogus jam duotų darbo, ne tik dulkes nuo vitrinos stiklo valyti ar matuoti sukneles, ką jau padarydavo magiškas metras.
-
Pasijuto it pas močiutę, kai per dieną valgydavo tik tris kartus, o toji vis klausdavo po valandos, kodėl jis toks plonas ir nieko nevalgantis.
- ...Aš pavalgiau prieš tai, kurpinėje buvau įsimetęs, keletą sumuštinių, - pratarė, gurkštelėdamas arbatos ir netrukus išgerdamas, nes toji jau buvo spėjusi atvėsti per visas kalbas.
Na štai ir vėl galės papasakoti kaip tai nutiko, kad atvyko į Hogvartsą vėliau.
- Kai buvau vienuolikos gavau laišką, tėvai baisiausiai nustebo ir... Na, kaip ir normalūs žiobariški tėvai, sutriko, bet... Eh, taip jau nutiko, kad su mokykla susitarė, kad atvyksiu čia kai būsiu keturiolikos, maždaug jau susipažinęs su visu reikalingu žiobarišku mokymosi kursu, - paaiškino. – dabar man penkiolika, po penkių metų baigsiu Hogvartsą... Taip, ši mokykla nėra pati saugiausia, bet kito pasirinkimo kaip ir neturėjau, jau susitartą buvo ir panašiai, nesigilinau, - truktelėjo pečiais, pasiimdamas savo fotoaparatą ir įdėdamas į kuprinę.
Pakreipė savo galvą. Jau būtų norėjęs judėti, jeigu moteris taip ir neapsispręs ar reikalingas pagalbininkas ar ne.
- Taip ir neatsakėte...
-
Ar moteris neišgirdo ką atsakė? Ko paklausė? Ne, neketino atsakinėti du kartus į tą patį klausimą. Ar Hogvartsas buvo svajonių mokykla? Jame nebuvo nuobodu kaip žiobariškoje, tad galbūt grynakraujai burtininkai neįvertina ką turi.
- Taip, - tarstelėjo stodamasis, už arbatą jau buvo sumokėjęs, tad nebuvo ko daugiau ir laukti.
-
Žiemą keitė pavasaris. Šaltį keitė šiluma. Sniegas lietų, lietus saulę, o saulė kėlė gėles iš po sniego. Viskas aplinkui pradėjo žaliuoti, tik Persefonė nekrustelėjo iš savo juodo šešėlio. Pastaruoju metu ji tik skęsta savo mintyse, naikina tą garsą aplinkui, spalvas pakeičia tamsa. Ir taip jau metus. Girdėjo kaip šniurkštelėjo vaikinas - bijo apkabinti seserį. Ak, o kaip abiems reikia tos šilumos. Prie kažko prisiglausti, pasakyti, kad viskas gerai. O, jei ne - stipriau apkabinti, pabučiuoti į kaklą ir šiltai apkamšyti antklode, paduodant braškių uogienės. Natanielis pyko ant Persefonės, pyko ant savęs, kad kaltina kitus. Ir dėl ko? Dėl nieko? Dėl to, kad nemoka atsiprašyti? Kad bijo ištarti tą vienintelį ačiū, kad nepaliko? Bet jis paliko ją. Jis kaltas. Bet moteris, neseniai pradėjusi dirbti magijos ministerijoje nežadėjo klausytis savo brolio verkšlenimų, tad įsisupo į paltą ir įsivirduliavo į gatvę. Slogios nuotaikos nepakeitė net pavasario ritmas, Persefonės neįtraukiantis į savo judėjimo kryptį. Užuodusi vienintelė kvapą, blaškantį pavasario žiedų - užsuko kavinukėn ir užsisaė visą virdulį arbatos. Sėdėjo, gurkšnojo ir tylėjo, laukdama kažko, kas galbūt niekada nepasirodys. Jau nebe.
-
Vilkėdamas pilką, rudeninį paltą, šiltą, ilgą, pastelinių spalvų šaliką ir dalį plaukų susirišęs į gniutolą, Aronas slampinėjo miestelio gatvėmis. Vaikinas slampinėdamas apžiūrinėjo miestelių vitrinas: vienoje matė medinius žaisliukus, kitoje iškabintą naują drabužių kolekciją, trečioje - ant pagalvėlės miegantį rainą kačiuką. Priėjęs prie vitrinos, jis atsitūpė ir tyliai pabeldė į stiklą. Kačiukas lėtai bei tingiai pakėlė savo mažą galvytę ir nusižiovavęs atsigręžė į Aroną. Katino akys buvo samanų spalvos. Aronas pridėjo savo šąlantį delną prie vitrinos stiklo, o kačiukas priėjo ir prisiglaudė prie jo. Mirktelėjęs akį, vaikinas atsistojo ir toliau kėblino gatve. Lauke buvo nežmoniškai žvarbu, tad, išvydęs kavinės iškabą, nieko nelaukė ir nėrė vidun. Iškart pajuto į veidą plūstelėjusią šilumą. Nusivilko paltą, į jo rankovę susikišo šaliką. Jį persimetė per ranką ir užsisakė puodelį rožių žiedlapių arbatos. Su puodeliu rankose jis atsisėdo į tokią vietelę, iš kurios galėtų matyti šaltą gatvę, kurioje vaikščiojo žmonės. Gurkšnodamas arbatą, jis nardė akimis po kavinukės vidų, kai netrukus žvilgsnis sustingo ties viena persona - gan išvaizdžia mergina.
-
Kaip bebūtų keista, Persefonės dailiai sušukuoti balkšvi plaukai krito ant josios pečių, susibanguodami ties jų galiukais. Šaltas pavasarinis vėjelis tiesiogiai skverbėsi pro nepatvarius langus - net ir norėdama šilumos jį negelbėtų kavinės savininkams apšildyti langus - tik arbata šildė vos ne peršalusią gerklę. O kam ta gerklė? Nei dainuot, nei kalbėt su kažkuo nei rėkti kažkam teks. Nors, gal? Kažkada. Sėdėdama čia, prie lango, Persefonė galėjo stebėti skubančius, lėtapėdžius ir kitokius praeivius. Viena vaikinas, nežinia, gal jau vyras užėjo į pustuštę kavinę. Už jo, skardžiu juoku stebindama kavinukės lankytojus, ėjo kailiniais pasipuošusi moteris, dama. Jie atrodė laimingi kartu. Bent iš išorės. Dar vėliau į kavinę įėjo vyras, maždaug dvidešimties, paskui ją nesekė jokia mylimoja. Kol kas. Mergina nespėjo į jį gerai įsižiūrėti, kai šis klestelėjo keliais staliukais toliau, bet priešais ją. Ji gerai galėjo matyti jo veido bruožus, bet laikė galvą pasuktą toliau į langą. Nereikia naujų problemų. Bet atrodo ne ji viena stebėjo jaunuolį - ilgaplaukis vaikinas akimis sekė ir jos judesius. Ilgai neištvėrus ir palikusi savo tuščią arbatinę ant stalo, priėjo arčiau nepažįstamojo.
-Ar dar ilgai čia į mane spoksosi?- susiraukė Persefonė.
-
Gražioji panelė gurkšnojo karštąją arbatą, o Aronas toliau ją akimis rijo. Ji buvo tokia graži, tokia šilta, tokia viliojanti, tokia tobula, kaip tik skirta vaikinui. Jis pasitaisė savo ilgesnius plaukus ir gurkštelėjo rožių žiedų arbatos. Ji buvo saldi, per daug saldi. Tad nieko nelaukęs, išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į arbatos puodelį.
-Suli.
Arbata keistai suraibuliavo, kerai paveikė skystį. Pasipūtęs verdančią arbatą, jis gurkštelėjo didelį jos gurkšnį. Kur kas geriau. Tyliai pamanė. Tada akys vėl automatiškai pakrypo į merginą, bet ji jau taip pat žvelgė į Aroną. Panelė staigiai atsistojo ir pradėjo artėti Martelio link. Vaikinas greitai nurijo seiles ir giliai įkvėpė. Tu gali ją suvilioti, Aronai. Iškart priėjusi, ji piktai spjovė porą žodžių.
-Na, kaip dabar tai garsiai pasakei, ne aš vienas į tave žiūriu. Pusė kavinės tave dabar stebi, tad geriau prisėsk šalimais ir tyliai pakalbėkime, gerai?
Laukdamas merginos atsakymo, jis gardžiai siurbtelėjo arbatos ir grakščiai jį padėjo ant lėkštutės.
-
-Oi, tik nereikia čia man nesąmonių paistyti,- tyliai, bet piktai atkirto Persefonė, bet dėl visa ko atsisėdo priešais, sukryžiuodama rankas,- tai, ar kažką sakysi?- patempė lūpų kamputį ir nestipriai įkando. Prakeikti hormonai. Dabar ji įgnybė sau tris kartus į kelį - nemiegojo, vis dar sėdėjo kavinukėje priešais beprotiškai gražų ilgaplaukį vaikiną.
-Kuo vardu?- leptelėjo, papurtydama vešlius plaukus ir pažvelgdama į jį akių kampučiu. Laikrodis, kabėjęs ant kavinės sienos nenumaldomu greičiu ir garsu tiksėjo, jau nežinia kiek laiko Persefonė žiūrėjo į vieną tašką - vaikino akis, jos buvo nuostabios. Atrodė, kad pyktis ir skausmas nebeslegia baltaplaukės pečių, bet baimė nedingo. Čia jai buvo be galo nejauku. Gal pakviesti jį į mano kabinetą ministerijoje? Vis mažiau smalsių žvilgsnių...
-
Godžiu žvilgsniu jis stebėjo merginą. Burnoje pradėjo kauptis seilės, jis taip norėjo paliesti ją, įsiskverbti į jos lūpas. Krimstelėjo sau į skruostą ir pašnabždėjo į savo pasąmonę. Tramdykis, Aronai. Nesielk, kaip vaikinas, kamuojamas pirmųjų erekcijų. Nesielk taip, lyg svarbiausia būtų seksas. Atbula ranka persibraukė per savo ilgus, tankius plaukus. Tyliai sumurkė ir mirktelėjo panelei. Po perkūnais, Kazanova. Netikėtai ji atsisėdo prie jo staliuko ir pasiteiravo jo vardo. Jis pradėjo viduje kaisti, silpnai prakaituoti.
-Aronas, o tu?
Dabar jis jautėsi taip, lyg jį stebėtų visi esantys kavinėje. Jis dar labiau priartėjo prie lango ir grakščiai užsimetė koją ant kojos, lėtai gurkštelėjo šiltos arbatos ir šimtąjį kartą nužvelgė dailiąją paukštytę. Gal pakviesti ją į savo kabinetą Ministerijoje? Ten būtų kur kas patogiau ir smagiau. Be to nebūtų tiek daug akių.
-Kuo užsiimi gyvenime? Ką dirbi? Tikiuosi tai ne paslaptis, kurios tau nevalia niekam išplepėti.
-
Žvilgsnis kaitino vaikino odą. Ar bent turėjo kaitinti. Juk Persefonė taip ilgai ir taip godžiai žvelgė į jį, kur nerasi nudegimų. Gražus vardas, labai...
-Penelopė,- tegu jos vardas lieka paslapty.
-Kuom užsiimu? Dirbu,- gūžtelėjo pečiais Persefonė ir viduje nusijuokė, tik išorė nebesišypsojo. Nuliūdo, nes žinojo, kad negaus jo. Na, to vaikino priešais. Jo ilgi plaukai ir akys. Taip, akys. Jos nuostabios. Nes jose ji matė save. Tą liekną, dar jauną merginą, baltais, kiek susivėlusiais plaukais, rausvu lūpdažiu padabintomis lūpomis, ilgomis blakstienomis. Ji pati sau buvo graži. Pagaliau. Tikėkimės, kad greitai ji daug daugiau šypsosis, lūpdažis paliks žymes ant Arono kaklo, o plaukai bus susivėlę nuo...smagios dienos?
-Eime, parodysiu kur dirbu,- mergina timtelėjo vaikino ranką, arbatos puodukas iškrito, sudužo, bet abiejų jau neliko kavinukėje, nes Persefonė Aroną vedėsi klaidžiais keliukais, tolimais keliais, visur, kur tik greičiau pateksi į ministeriją.
-
Per atostogas namo negalės grįžti, dėl remonto! Remonto! Tad teks gyventi bute, užeigoje ar dar kur. Pirmos atostogos ir štai kas nutinka! Artimų draugų kol kas nesusirado, todėl paprašyti nakvynės negali,o ir nenorėtų sukelti jiems bėdų, nes svetį turėti visą savaitę - nemalonu.
Liūdnai atsidusęs, per šiaudelį, įtraukė šokoladinio pieno. Pinigų gavo, su rašteliu, kad gerai pavalgytų, bet...
Buvo sumautai liūdna valgyti vienam! Ne, triušiukas, esantis kišenėje, padėties netaisė, kol kas, jis miegojo kuo puikiausiai, bet netrukus reikės judėti ir vėl užsidaryti nykiame viešbučio kambaryje! Net galvą paskaudo nuo tokios minties! Galėtų mokytis, bet atostogos skirtos ne mokslams! O potyriams! Tikriems, neužrašytiems, potyriams!
Dar kartą įtraukė pieninio kokteilio, akivaizdžiai suraukęs antakius.
-
Naujasis gyvenimas buvo kiek... baugus. Rankoje spausdamas mini žemėlapį Ilya nedrąsiai permetė akimis kelis žmones minioje, pastatus, visą tą margumyną ir spūstis. Tėtis jį paliko vieną praleisti kelias valandas šiame miestelyje, kol pats tvarkė verslo reikalus.
Galbūt kiek ir pasiklydo. Jautėsi išmuštas iš vėžių, norėjo kur nors imti ir nulysti.
Giliai atsiduso ir susikišo žemėlapį, o kartu ir rankas į striukelės kišenę. Buvo gana šilta pavasario diena, nors gal tik jam taip atrodė. Saulutė vos vos žvelgė pro debesis, o kampuose tūnojo neištirpęs sniegas. Tvirčiau susisiautė šaliką ir jau buvo benenueinąs kažkur tolyn, bet kažkokios kavinukės lange pamatė pažįstamą veidą ir tarsi traukiamas kablio pasuko link jo.
-Labas, - kiek uždusęs prisėdo šalia jo. -Ah...- pamiršo klasioko vardą, o varge, o juk tikėjosi, kad šis jam padės susigaudyti aplinkoje. -Ahh, triūšių vaikyne, - šyptelėjo labai siaura, sustingusia šypsena, tokia keistai kraupia ir ironiška.
-
Pūtė pieno burbulus, į juos nežiūrėjo, bet tai buvo puikus taškas, pabėgti nuo aplinkos ir paskęsti mintyse. Jautėsi it pabudęs iš transo būsenos, kai išgirdo jaunuolio balsą. Ilya. O... Prisiminimai, akimirksniu grįžo, kaip nusirito nuo sofos ir kaip keistai elgėsi prie vaikino. Nuraudo, vien nuo minties, kad bernelis pamanė, ką ne taip, kad dabar su juo bendrauja vien iš mandagumo.
Įgnybė sau į rankos odą, kad nuleistų kraują nuo skruostų, kur nors kitur, bet ne į tokią, akivaizdžiai matomą vietą kaip veidas.
- Ill...ya, - išlemeno, su šypsena, nustebusiu tonu. - Ką čia veiki? ar... ... ko nors ieškai? Prisėsk! - mostelėjo ranka į laisvą vietą.
Galbūt neteks būtų vienam šiandien ar šiąnakt, su mielu noru, dalintųsi kambariu su dar vienu žmogumi, tada netektų bijoti šešėlių ar kitų žiobariškų pabaisų, kurie neretai būdavo tie patys žmonės.
-
O, gerai, kažkaip tai praslydo ir be vardo, puiku. O jis prisiminė jo vardą? Na, galėjo tik pagirti už gerą atmintį ir tiek, jokio prizo paruošęs neturi. Ištiesė ranką prie kėdės, atitraukė ją ir sukrito ant medinio baldo, sunertas rankas padėjo ant stalviršiaus.
-Ah, aš tyesiog šiaip čia, - gūžtelėjo pečiais, žvelgdamas į prieš jį sėdintį vaikiną. -Kaip tūrystas žinai. Tūrystauju, - nusuko akis į zujančią padavėją, kuri buvo pernelyg užsiėmusi kitais reikalais, todėl po kelių akimirkų vėl pasisuko link klasioko. -Na, o ką tū čia darai? Gal gyveny netoliese?- plepėjo pernelyg daug, kalbėjo tikrus niekus, tačiau jautėsi keistai nuogas ir nedrąsus apsuptas tokios gausybės įvairiausių žmonių. Galbūt perkaito galvą tuose keliuose saulės spinduliuose? Tikrai būtų nekas. Nerimastingai apsidairė meniu ir vos tik jį išvydęs atsivertė šį. Gal ko užsisakys, ar arbatos, ar dar kokio nieko, net nežinojo, ko trokšta. Bent jau turės užsiėmimą ir neaušins burnos.
-
Auksė nežinojo, kodėl vieną vėjuotą ir niūrų žiemos šeštadienį sugalvojo dingti iš Hogvartso į Ūdrų Žabangų miestuką. Danguje šmėžavo pilki debesys, o Marlenai žingsniuojant ėmė kristi baltos, nedidukės snaigės, įstrigusios tarp tarp trumpų jos plaukų, nuklojo spalvotą šaliką ir šokoladinį paltą. Rankas susikišusi į kišenes, mergaitė dairėsi į šalis, stebėdama visas centro detales. Vėjui užpuolus iš visų pusių, perlieta šalto oro gūsio, Hale susigūžė. Nusprendusi, kas jei taip stovės, tai ir sušals, ėmė dairytis kavinukės, užeigos ar kažko panašaus. Akys greitai surado ko ieškojo - po akimirkos drebantys pirštai jau laikė durų rankeną ir švelniai trūktelėjo pirmyn. Vos tik įėjus į vidų, užliejo šiluma ir švelnus kakavos kvapas, susimaišęs su meduolinių sausainių aromatu. Perskaičiusi meniu, užsisakė kakavos, sumokėjo ir atsargiai nusinešusi puodelį prie laisvo staliuko tolėliau nuo lango, atsisėdo, atsisagstė paltą, atraizgė šaliką ir abejomis rankomis laikydama puodelį gurkštelėjo karšto gėrimo.
-
Berniuko smalsios akys greitai nužvelgė krentančias, ir gana greitai, baltas snaigutes. Šiosios suposi vėjo ritmu, vis mažėdamos, tirpdamos vaikų delnuose ir galiausiai it niekas nuklusdamos ant žemės.
Teodoras nuobodžiavo. Tokiam kaip jis, vargu ar ta vienatvė į gerą. Kartais reikia. Bet ne dabar. Šiuo atveju, kaip ir kitais likusiais, klastuolis, nusprendęs pasižmonėti, užėjo į pačią, jo nuomonę, mažiausiai pažįstamą vietą, kurioje nebuvo tiek ir daug įdomybių. Liūdna.
Žvilgsnis nukrypo į kavinukę. Šypsena nutvieskė veidą. Ir užėjo, mojuodamas ranka pakliuvusiam darbuotojui. Iškart užsisakė karštai garuojančios juodosios arbatos su pienu. O vėliau laviruodamas su puodeliu po vidų ieškojo kur prisėsti bei stebėti pro langą einančius praeivius. Vietoj to, jog atsisėstų į visiems įprastą tuščią vietą, rado vienišai sėdinčią prie kakavos puodelio žavią Hogvartso mokinę. Iškart pasuko jos link ir plačiai nusišypsojęs, klestelėjo priešais.
Puodelį atsargiai pastatė ant stalo, atsirėmė alkūne ir patogiai įsitaisė.
– Sveika.
-
Šiltas oras pamažu stūmė šaltį iš kūno lauk. Pirštus ėmė niežėti, jausmas pasirodė tikrai nemalonus, tačiau ji žinojo, jog tai ištvers. Iškentė baisesnių dalykų, negu niežėti pradėję pirštai. Gurkšnelį kakavos nurijusi, Auksė itin stengėsi nesusiraukti. Atsargiai padėjo puodelį ant lėkštutės, pirštų pagalvėlės jau ėmė degti nuo gėrimo šilumos, o gerklę ir visą stemplę nudegino per daug karštas gėralas. Rudaplaukė apsidairė. Visi užsiėmė savais reikalais, ramiai sėdėjo, gurkšnojo gėrimus, skaitė laikraščius ar mėgavosi įvairias pyragėliais. Akimirką Marlena užsimanė kanelių. Balsas. Vos vienas išgirstas žodis pažadino krūptelėjimą. Varnė atsisuko į puodelio pusę, visiškai nusirišo šaliką - pasidarė karšta.
- Mhm, - nužvelgė berniuką, - labas.
Hale neprisiminė, ar jį pažinojo. Turbūt ne. Buvo tik porą kartų pastebėjusi jo esybę koridoriuose. Pamokose dėmesio neatkreipė.
- Kodėl pasirinkai atsisėsti būtent prie manęs? - net neprisistačiusi (o kam to reikėjo?) švelniai rėžė galvą okupavusį klausimą.
-
Kavinėje pasidarė per karšta, tad berniukas nusiėmė savo šiltą tamsiai mėlyną kepurę, pasidėjo šalia ir rankomis perbraukė per plaukus taip užtikrindamas jų tvarkingą gulėjimą. Nusirišo ir tokios pat spalvos šaliką. Pasidėjo striukę. Praktiškai, visiškai pasirengė gražiai arbatos ceremonijai.
– Na visų pirma pasakysiu, jog vardu aš Teodoras. Kartais į mane kreipiasi tiesiog Teo ar pavarde Meiden. Visų antra, noriu paklusti Tavęs, kuo esi vardu. Ir visų trečią, atsakau į tavo klausimą – neatsakau į jį. Nes. Nes nežinau atsakymo į jį. Būna. Atleisk, jei aš per plepus, – šyptelėjo ir iškart gurkštelėjo gėrimo.
Nusuko akis į langą. Tačiau ilgai netvėrė. Ilgai negalėjo laikyti tyloje, privalėjo bendrauti.
– Mėgsti Kalėdas? Jei taip, tai artėjantis pokalbis džiugins mus abu, – Šermanas atsargiai pasiūlė temą dialogui.
-
Pasidarė dar šilčiau, o laikyti šaliką ant kelių tapo nepatogu. Mergaitė atsargiai nusivilko paltą, sukišo į vieną rankovę didesniąją šaliko dalį ir pakabino ant kėdės atlošo. Gilių spalvos aptemptas, vientiso rašto megztinukas atrodė paprastutis, tačiau buvo šiltas ir derėjo prie panašaus atspalvio laisvoko sijono. Auksė pasirėmė veidą ranka, akimis stebėjo kilusius kakavos garus iš puodelio aukštyn ir kaip jie sklaidėsi ore. Kai berniukas, o tiksliau, Teodoras, prisistatė, Marlena susigėdo. Koks mandagus ir išprusęs burtininkas šitaip rėžtų klausimą net neprisistatęs?
- Um, atleisk, - delnais apglėbė puodelio šonus ir kilstelėjo jį arčiau lūpų, - Auksė Marlena. Dažniausiai mane vadina Aukse, bet jokio man skirtumo. Gali vadinti ir Marlena. Kaip tau geriau, - šyptelėjo bei gurkštelėjo pravėsusios kakavos, kuri pasirodė idealaus šiltumo.
- Pasitaiko, - gūžtelėjo pečiais padėjusi puodelį, - na, pati nežinau ko atsibeldžiau į šį miestelį, o tuo labiau, kavinę.
Hale širdis daužėsi garsiau ir ji jautėsi šiek tiek įsitempusi. Taip nuolat nutikdavo, kai tekdavo susipažinti su nauju burtininku. Pajutusi, jog užkėlė pečius, atsilošė.
- Kalėdos? Kalėdos yra nuostabiausia šventė! - staigiai pritilo, prikando lūpą ir šyptelėjo suvokusi, kad sušuko sakinį per garsiai, - Kalėdų laukiu labiau, nei gimtadienio.
Iš tiesų tai buvo tiesa. Varnė mėgo šią žiemos šventę labiau už gimtadienį, nors ne vien dėl tos pakilios nuotaikos, dovanų ar dar ko. Turėjo ir savų priežasčių.
-
Trylikametis atsirėmė. Šaukšteliu bereikalingai maišė vėstančią arbatą. Tuo labiau, jog su pienu. Gurkštelėjo. Ir dar kartelį.
Mergina kalėdų tema pasirodė itin entuziastinga, Teo susižavėjo tokiu jos linksmumu. Priminė jį patį.
– Oi, kaip puiku! Tau labai tinka vardas Marlena, beje, – šyptelėjo, – tiesa, mes čia visai apie kitką. Žinai, aš irgi dievinu šią šventę. Visur tik lemputės, džiugi nuotaika, žmonės, kakava ir dainos aplinkui. Prisipažinsiu, esu itin bendraujantis, čia tau atsakymas į ankstesnį klausimą, bet dar ir klėdos, ak, kokia puiki proga su kažkuom susipažinti. Va, kad ir dabar. Net privalau paklausti ar prieš šventę norėsi dar kažkur nueiti kartu. Tu tik įsivaizduok kokia atmosfera! Na, aš labai įsijaučiau čia. Nutilsiu šią akimirką ir turiu teisę paklausti bei atidžiai klausyti, kuom tau kalėdos patinka? – akies krašteliu užmetė akis į snieguotą gatvę, bet tuojau pat grįžo į kavinę. Visą dieną laukė kol kažkam visa tai išsakys. Ir tokia proga. Net ir naują pažįstamą susirado. Ar dabar jie draugai? Turbūt.
-
Auksė atsiduso. Ji jautėsi įsitempusi, nervinosi, tačiau tai itin gerai slėpė. Spinduliavo džiaugmu ir linksmumu, bet viduje virė visai kitokie jausmai.
- Ačiū, - švelniai kilstelėjo lūpeles aukštyn. Niekas man nėra to sakęs. Marlena gurkštelėjo gėrimo jau kažkelintą kartą. O kelintą, neskaičiavo. Nebuvo įdomu, tik puodelio turinys mažėjo ir mažėjo.
- Mhm, - sumurmėjo, kažką nugirdusi apie nuėjimą dar kur nors, - Man patinka tas šurmulys, atmosfera, - pasakoti giliausių paslapčių, ypač apie tai, kaip visa šeima jos nemylėjo, paliko ir ji persikėlė pas tetą, - ypač tas jaukumas, papuošimai... Kažkas tobulo. Visi tie šilti megztiniai, auliniai batai, paltai, šalikai, taip pat sniegas, šaltis! Labai labai nuostabu.
Auksė padėjo puodelį ant lėkštutės galutinai pabaigusi gėrimą.
-
Maja užsuko į kavinę. Ji norėjo ko nors užvalgyti. Beje buvo pavargusi po dienos darbų ir visų pamokų. Diena buvo tikrai sunki. Mergaitė palaukė kol prie jos prieis padavėjas. Ji užsisakė pyragaitį su kremu. Tokius pyragaičius labai mėgo. Tai buvo kone mėgstamiausias grifukės desertas.
Laukdama išsitraukė nuotykių knygą ir pradėjo skaityti. Knyga buvo labai įdomi. Mokinė į ją buvo taip įsitraukusi, kad net išsigando kai padavėjas atnešė pyragaitį ir pasakė:
- Jūsų užsakymas panele.- Maja nusišypsojo ir padėkojo jam. Mergaitė pradėjo valgyti. Buvo labai skanu. Būtų smagu su kuo nors pasikalbėti. Bet visi mokiniai dabar buvo mokykloje. Ji valgė pyragaitį ir pajuto, kad nori gerti. Troškulys vis labiau stiprėjo. Mokinė paprašė padavėjo aviečių sulčių. Ji jau norėjo greitčiau išeiti, nes čia buvo nuobodu. Visada nuobodu neturint su kuo pasikalbėti.
Pavalgiusi Maja skubiu žingsniu išėjo iš kavinės. Ir patraukė keliu.
-
Tai buvo tingi savaitgalio popietė, kai Ūdrų Žabangai pagaliau prisipildė gyvybės. Nors buvo rudens pabaiga, šią dieną visi buvo palepinti saulės šiluma ir spinduliais. Ir Kajus čia buvo, tik pasilenkęs skrebino tušinuku ant popieriaus prie vieno iš stalelių kavinukės verandoje. Prie jo kojos, anr grindų, pūpsojo sandari, medinė dėžė. Iš pirmo žvilgsniaus galėjai suprasti, jog sunki kaip kelmas.
Kajui nerūpėjo kavinukėje besibūriuojantys žmonės, tik karts nuo karto pakeldavo akis, ar kas tik jo nestebi ir vėl įsigilindavo į savo darbą.
Kajus turėjo sąrašą.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, buvo išsiųstas papildyti eliksyrų atsargų, tau šį kartą, viskas buvo daug subtiliau. Jam teko susigraibyti retą ingridientą Antivilkiniams eliksyrams. Dėl praūžusio Magijos Ministerijos mūšio, niekas iš artimųjų antgamtikų nedrįso rodytis jokiose vaistinėse, herbologijos parduotuvėse. Ir taip, visuomenėje buvo sukilęs priešiškumas vilkolakiams (taip ir kitokioms rasėms), o Ūdrų Žabangai ir taip liūdnai garsėjo vilkolakių centru. Niekas nenorėjo įklimpti į kokią nors bėdą.
Kajui neliko kito pasirinkimo kaip jam eiti ir nusipirkti kurpelės, kurios ir buvo pilna dėžė. Viskas laimingai pavyko, niekam nesukėlė įtarimų (ar bent taip manė), teliko tik grįžti namon. Kelią pastojo kavinukė ir Kajus neatsipyrė progos atsigerti žiobariškų sulčių ir užsipildyti sąrašą, ką dar reikės nuspirkti po kelių dienų.
Tad, dabar sėdėjo ir ramiai braukė, rašė sąraše. Tik pats Dievas ir Kajus žinojo, kas buvo užrašyta tame popiergalyje.
Kajus sau pasakė: dar pabus kelias minutes ir kelsis ir trauks namo.
-
Žingsniuodama per aikštę saulėtą vėlyvo rudens popietę - priešingybę pastarosioms kitoms ganėtinai lietingoms dienoms - delne švelniai spaudė nediduką lininį maišiuką su žolelių mišiniu. Turėjo jį jau seniai, dar prieš gaunant vietą Ministerijoje - parankią, bet ir pavojingą. Bet koks šnipštelėjimas pasiekdavo užu josios kabineto durų po koridorių besitrainiojančių bjaurasčių ausis, tad galiausiai Miona ėmėsi priemonių. Juk, visgi, dauguma dalykų, aptariamų joa kaninete, nebuvo palankūs vilkolakiams.
- Kai norėsi, kad niekas negirdėtų, tarp pirštų laikydama čiut čiut tų žolyčių, nu, tiek vo, pagalvok apie pašnekovą, o tada sudegink. Žolelės kvapo neturi, ne, pasirūpinau tuo, - su stiproku rusišku akcentu mokė Mioną maždaug to paties amžiaus mergina. - Tas ne tik nuslopins balsue, bet ir nekels didelio susidomėjimo jumis.
Aišku, neketino šiandien jų naudoti - neturėjo kokio nors susitikimo, o ir prieš žiobarus nenorėjo mojuot magiškom žolėm, - tačiau buvo gera rankoje kažką vis maigyt. Arba Anastija buvo ten pridėjusi ir kažkokių raminančiųjų, arba tas maišelis prilygo žiobariškajam streso kamuoliukui. Kad ir kaip ten buvo, maišiuke sudžiovintų augalų gabalėlių bebuvo mažai, o mintis, kad praeitą savaitę rusės krautuvėlėje neberado, Mionai nedavė ramybės. Tiek dėl to, kad nežinojo nieko patikimesnio, kas jai parduotų privatumo žiupsnį, tiek dėl to, kad su ruse Hogvartse sutarė iš tiesų neblogai. Pro plyšį tarp užuolaidų įžvelgė tik porą lentynų. Tuščių.
Ūdrų Žabanguose lankėsi ne pirmąsyk. Žinoma, vis keisdama išvaizdą, lankydamasi skirtingu metu, nereguliariai. Nors dažniau užsukdavo ča vakarop, šiandien nusprendė apsilankyti dieną - saulei šviečiant paprasti miestelėnai galbūt bus šnekesni, visai priešingai nei mėnulio veikiami šunys - tiems liežuvis atsirišdavo kartu su antru alaus ar ko kito bokalu ar stikline.
Rudomis, nepakeistomis kerų, bet jau sunkumų pažymėtomis akimis nužvelgė kavinę. Iš baikščių eilėje stovinčių gyventojų žvilgsnių bei tylesnių kalbų spėjo, kad dalis čia esančių buvo paprasti žmogeliai. Tik dauguma jų ilgai čia neužsibūdavo. Greit nusipirkdavo kokio valgymo ir su popieriniu maišeliu ar vienkartiniu puodeliu gėrimo droždavo lauk pro duris. Kaip kad padarė vienas, rodos, tarpdury stovinčios raudonplaukės merginos nė nepastebėjęs jaunuolis, iš kavinukės taip skubiai movęs lauk, kad net pečiu atsimušo į Mionos. Mergina suraukė tamsius antakius ir pajudinusi petį (mat visai nesilpnai sudavė), patraukė giliau į kavinę. Vis tik, tolėliau, prie prie kasos esančių staliukų sėdėjo kažkokie atsipalaidavę, pozyva aiškų dominavimą rodantys trys, o tolėliau dar du vyriškiai. Agresyviuose žvilgsniuose, slystančiuose nuo vieno miestelėno prie kito - tai stovinčio prie kasos, tai sėdinčio atokiau nuo jų, - rado atsakymą, kodėl gyventojai taip neša kudašių iš kavinės. Net nežinodamas, kad čia vilkolakiai, pašiurpdavai nuo jų varstymų akimis.
Miona alkana nebuvo, nors vakarykštis vėlyvas maistas jau seniai buvo palikęs savo laikinąją būstinę skrandį, tačiau reikėjo kažko nusipirkti, kad nekeltų per didelių įtarimų. Stengėsi elgtis natūraliau, nespitrinti į vilkolakius, vis žvilgtelėti į duris - tarsi norėtų kuo greičiau drožt lauk ir nebegrįžt.
Iki kasos liko dar du žmonės, mergina tariamai nejaukiai pamindžikavo. Akys netyčia užkliuvo už vieno iš vilkolakių. Užlaikė sekunde per ilgai, o šis tai pastebėjo ir šlykščiai jai nusišypsojo. Raudonplaukė šypsena neatsakė, greitai nusuko akis. Po akimirkos kitos vyras jau pamiršo bailiukę.
- Sveiki, ko pageidautumėte? - paskubom pasiteiravo galiausiai pasiekta jauna, hal net už Mioną jaunesnė pardavėja.
Jau po minutės susimokėjo pinigus, o dar po dar kitos turėjo gardžiai kvepiančią kavą ir maišelį bandelių su šokoladu. Darsyk praskenavo aplinką ir akys užkliuvo už iki šiol nepastebėtos ševeliūros. Lyg tais kažkur matytas... O...
Miona paskubom nužingsniavo iki verandos, pakeliui nužvelgdama dėžę. Sustojo prie numatyto staliuko ir per ilgiai nedvejojusi pasisveikino su buvusiu Hogvarsto mokiniu:
- Labas. Ar galėčiau čia prisėsti?
Pažinti iš akių jos nelabai ir galėjo - juk tiek laiko prabėgo nuo to sykio labirinte. Kantriai laukdama jaunuolio atsakymo jau galvojo, kokiu būdu nepastebimai sudegins žolelis. Vis tik tai, kokiu žvilgsniu visai neseniai nužvelgė kavinukę, išdavė, kad Kajus čia ne šiaip sau meilės eiles ant popieriaus rašo.
-
Iš Kajus buvo kvaila apsilankyti šioje kavinukėje su pilna dėže kurpelės, nepastebėjęs vilkolakių. Bet buvo, kaip buvo ir nieko nepakeisi.
Prikervezojęs paskutinį žodį sąraše, užkimšo tušinuką, paslėpė kišenėje. Jau beisruošė sulankstytą popierių grūsti pas tušinuką, kai netikėtai suskambo varpelis ir Kajus išvydo kažkur matytą merginą. Šiai nulaviravus prie prekystalio, Kajus pakaskubomis sugrūdo popiergalį į kišenę, nesibodėdamas suglažyti popierių taip, jog vargiai perskaitys ką buvo anksčiau užsirašęs.
Galvoje dūzgė daug klausimų, animagas bandė atkasti merginos vardą, galbūt net prisiminti šios pavardę. Pasičiupo savo stiklinę ir apsimestinai pradėjo gerti, tuo tarpu juodos akys sekė veiksmą prie kasos. O tada, (pagaliau!), Kajus pastebėjo vyrų grupelę. Drebulys nubėgo nugara žemyn, atpažinęs šiuos. Ne, jie nepriklausė nei vienam JAV vilkolakių klanui, bet buvo sutikti besitrainiojantys per pilnatį per Ūdrų Žabangų mišką. Taip, Kajus virtosi į vokiečių aviganį ir kartais išlkišdavo nosį į lauką pilnaties metu su vilkolakiais. Azarto buvo daug, bet nesakė, jog daugiau taip nesielgs. Jam patiko tokios nakties "išvykos" miškuose.
Padėjęs stiklinę į vietą, skubiai pradėjo naršyti po kišenes (žiobariškas telefonas lengvai išgelbėtų) ieškodamas kokios veiklos. O, taip, vilkolakių uoslė buvo nepriekaištinga - vargas jam, jei šie atpažins jo šunišką jo kvapą! Reikėjo kuo greičiau nešdintis, bet, kad tave kurmiai nuknistų, kai kažkokia mergina patraukė link jo.
-O...-sutriko. Kajus to nesitikėjo.-Labas, taip...žinoma,- patraukė savo ilgas kojas po stalu, mat buvo beveik išsidrėbęs.
Kajus mintyse riebiai nusikeikė. Kaip jis dabar išsinešdins iš čia!? Pro Kajaus akis neprasprūdo merginos žvilgsnis ir viduje užkaito. Tą akimirką animago galvoje pralėkė daugybė keiksmų, kurie buvo puikiai žinomi žiobarams. Puikumėlis, aš miręs!
-Am....- pakėlė akis, tuo pat metu mintydamas kaip neatkreipti dėmesį į dėžę šalia jo kojų,- Kajus, o tu?
Ar...jau atkreipė dėmesį?
Nežinia kas tvoskėsi nuo tos raudonplaukės, tačiau Kajaus vidinis balsas kuždėjo, kad geriau iki galo nepasitikėti šia mergina.
-
Tamsiom akim bandė įžvelgti, kas dėjosi jaunuolio galvoje. Pažinti nepažino, ne. Tą būtų išskaičiusi. O šit sutrikimas ant veido tieisog švietė kaip LED lamputė.
- Ačiū, - šyptelėjo. Kairiam skruoste vos vos išryškėjo duobutė - dar vienas skirtumas tarp tamsiaplaukės ir raudonplaukės Mionos.
Pirma ant stalo padėjo puoduką su lengvai besiglamdančiu maišeliu, o tada nusisegė apsiaustą ir paprastai, kasdieniškai užmetė tvarkingai pasikabino - jei taip tai galima pavadinti - ant kėdės atlošo.
Miona akimirką sudvejojo. Nežinojo, ar galima Kajumi pasikliauti, tačiau iš to, koks dabar atrodė įsitempęs, mergia spėjo, kad ir ja jis nelabai pasitiki.
Po mūšio burtininkų visuomenė apsiskaldė. Negalėjai žinoti, kas kieno pusę palaiko ar nepalaiko nei vienos. Nors net ir pusės dabar nebuvo aiškios. Iki galo aiškių ribų nebuvo.
Į vaikino prisistatymą šyptelėjo. Per retas buvo tamsiaakės vardas (abejojo, ar išvis buvo, kas tokį taip pat nešiojo), kad galėtų irgi be baimės jausmo prisistatyti.
- Klara, - šovė pirmą galvoj pasitaikiusį vardą ir šyptelėjo. Akių kampučiai vos pakilo, bet rimtis vis tiek išliko.
Nors ir buvo antro Ministerijos lygio vadovė ir tarp aurorų turėjo keletą „savų“, kuriais galėjo kliautis, į paprastus burtininkus, besistengiančius išgyventi šiais neramiai laikais, niekada nesiryžo kreiptis ir bandyti bendradarbiauti. Tiek dėl to, kad retu galėjai pasitikėti, tiek dėl to, kad tai prieštarautų josios minčiai apsaugoti daugiau niekuo nekaltų burtininkų - juk visgi tai buvo viena priežasčių, kodėl šitaip stengėsi papulti į Ministeriją. Kad ir koks jovalas ten virė, kad ir kiek reikėjo dėl to padaryti, bet vis tik vertėjo. Ir šią savo vietą Miona norėjo išnaudoti kiek įmanoma labiau. Apie tai, koks kardas kybojo virš josios galvos, mergina nemąstydavo.
- Nori bandelės? - klausiamai išlenkė antakį ir atkišusi maišiuką šiek tiek pakratė. Maistas, kas be ko, visada buvo gera pokalbių tema tokiais atvejais. - Jos dieviškos. - Čia vertėtų paminėti, kad šitų bandelių Miona gyvenime nebuvo ragavusi. Taigi, sulaukusi atsakymo nuleido maišiuką. - Tai kaip sekasi?
- A, vos nepamiršau! - po poros akimirkų vėl, tarsi Kajų pažinotų ištisus metus, tyliai šūktelėjo ir, įsikandusi ką tik iš maišelio išsitrauktą bandelę, siektelėjo nedidelio tamsaus žvakės indo. Vaško ir knato žvakėje buvo jau nebedaug - turėjo puikiai tikti. Akmirkai mestelėjo žvilgsnį į vilkolakius - nei vienas nekreipė dėmesio. Kol kas. - Močiutė sakydavo... - dešine ranka rausdamasi kišenėje nerišliai ir neaiškiai kalbėjo ji, - kad padeda... - užčiuopusi maišiuką greitai viena ranka jį atrišo ir pasėmė žolelių. - Jetus, degtukų nerandu. Gal turi? Ai, na, man dažnai būna sunku susikoncentruoti, o žvakė, sako, padeda. Kažkaip, - neva nejaukiai šytelėjo ji. Tarsi pati nejaustų vis dar laikydama nedidelę žvakę, į paieškas pasitelkė ir kairę ranką. Net jei kas ir žiūrėjo, ką ten dirba Miona, nelabai ir galėjo matyti. Sėdėjo ji dešine puse į langą, o ant palangės, kaip tyčia, augo augaliukas.
Greitu judesiu subėrė žiubsnį žolelių. Iš kišenės galųgalėj išsitraukė ir degtukus.
- Va, pati radau. Pala, tuoj uždegsiu.
Tarsi bandytų uždegti knutą, kelias sekundes iš tiesų degino po žvakės induką beslidinėjančias žoleles. Vis murmėjo „Trumpas knatas“ ar „Ah, nervina, negaliu kaip“. Galųgalėj liko tik mažučiai pelenai ir blausi liepnelė - šiaip ne taip uždegė tą trumpą siūlą.
- Na, o dabar jau galima ir kalbėtis. Labirintą prie Kvidičo aikštės dar pameni? - kiek kryptelėjusi galvą nusišypsojo tyrinėdama jaunuolio elgesį. Arba puls rėkti, kad čia taip vilkolakių nepakenčiama Hera, arba pagaliau atsipalaiduos. Bet kokiu atveju, paruošta lazdelė ilsėjosi ant kėdės, prie dešinės Mionos kojos.
-
Naujoji pašnekovė kasdieniškai elgėsi, tačiau tai vis vien neužgesino Kajaus nepasitikėjimo šia. Raudonplaukei besitvarkant su apsiaustu, Kajus žaibiškai ieškojo alibi ar įtikimo melo, kurio velnio jis turi du ar daugiau kilogramų kurpelės.
Am, namie virsis daug Wideye eliksyro? Am, kodėl gi ne? Galbūt namie turi personą, kuri nesusilaiko kažko nepanaudojus narkotikais? Bet šis eliksyras naudojams ir pabudinti iš miego, o vilkolakiai po pilnaties sunkiai išstovi ant kojų, iš karto neužmigę. Velniai rautų.
Mergina prisitatė. Klara. Vaikinas buvo taip įsigilinęs į savo mintis, jog jam pasigirdo Klarė. Jis pažinojo tik vieną Klarę - Klarė Konė Karter buvo Grifų Gūžtos kvidičo komandos kapitonė, kurios komanda laimėjo kvidičo čempionatą. Kajus vos ne žioptelėjo, pagalvojęs, jog buvusi grifė galėjo taip nusidažyti plaukus. Bet vėliau, užmatęs ant puoduko vardą, lengviau atsiduso, šios neužvadinęs visiškai kitu vardu. Bet Hogvartse buvo ir kitos Klaros. Ar ne tik Klara Horasija ar Klara Servnova? Pastarosios pavardės tiksliai neprisiminė, bet buvo tikras, kad pavardė prasideda iš S raidės.
-Oi, ne...Ačiū, bet nealkas,- skubiai atsisakė bandelės.
Kaip būsi alkanas, kai šalia kojų turi dėžę kurpelės...? Velnias, pasijuto kaip kontrabandininkas.
Tolimesnis Klaros klausimas galutinai išmušė Kajų iš vėžių. Jis visiškai nesitikėjo, jog sutiks tokį atsipalaidavusį ekstrovertą, kuris nesbodi ant kiekvieno kampo susirasti draugų!
Kajus žiojosi, bet kaip mat užsičiaupė. Nerado žodžių. Galiausiai prisivertė kažką išmekenti:
-Aaa....Nieko įdomaus...-Melas. Grynas melas!-Am...O pas tave?
Wintersas tiesiog nusprendė sėdėti ir stebėti šią čiauškutę. Nebyliai stebėjo, kaip ši bėrė žodžius apie kažkokią močiutę, apie kažką, kas nuramina. Kajus nieko nesuprato ir nenorėjo gilintis. Jautėsi kaip kvailio vietoje.
Degtukų neturėjo, tad tiesiog pasakė "ne, atleisk". Kaip vaikinas, jis jautėsi ne kaip, stebėdamas kaip mergina vargo su ta žvake. O, kam jai ta žvakė?- taip ir nesuprato Kajus, nė nepagalvojęs, jog priežastį turėjo išgirsti iš ankstesnės Klaros kalbos,- Ach, tos merginos. Nesuprasi jų.
Akimirką galvon toptelėjo idėja pasigriebti burtų lazdelę ir paslapčia su kerais uždegti tą žvakę, bet tada lazdelę reiktų kišti į rankovę, ten vėl vargti...Daug darbo ir nereikalingų judesių. O ir jei pavyktų, atrodytų, jog po rankove turi degiklį. Keista, tiesa?
Žybtelėjo maža liepsnelė ir Kajus neramiai dirstelėjo į Klarą. "Kas dabar?" - klausė jo nebylus žvilgnis.
Vėliau, jis atsivožė.
-Miona...!?
Kaip ji pasikeitė! Dar viena Adelė!
Kajus niekaip negalėjo pamiršti tos grifės Mionos, sutiktos labirinte. Su jais abiems buvo ir mažytė varnė Gerda, kurios po to lietingo susitikimo jau jis nebematė ir nesusitiko darsyk.
-Ne...Niekados nepamiršiu.- Netikėtai, supratimas smogė jam į paširdžius. Velnias, ko ji taip mįslingai elgėsi!? Susiraukė.- Miona...Kodėl man melavai dėl vardo...? Kas čia vyksta?
Juodos akys nužvelgė žvakę.
-Ar ta žvakė užburta? Ką tu jai padarei?
-
- Kaip nori, - gūžtelėjo pečiais Miona. Gal galvojo, kad užnuodyta, o gal skrandis susitraukė nuo kavinėje sėdinčių vilkolakių. Juk net savų sulčių dar nebuvo baigęs.
Buvo ir taip aišku, kad praktiškai užpultas mažne hiperaktyvaus žmogelio paprastas kavinės lankytojas ar bet koks kitas pilietis ganėtinai sutriktų. Tai mergina ir nenustebo, kai sulaukė tokio nerišlaus atsakymo.
Ar jai atrodė, ar Kajų pylė karštis?
- Oi, puikiai, ačiū, - plačiai nusišypsojo ir gurkštelėjo kavos. Kiek kartus, bet vis tiek malonus skystis privertė merginą netgi truputėlį atsipalaiduoti. Ir tuo pačiu įsijausti į linksmuolės vaidmenį. Dar šiek tiek.
Kajui pagaliau susipratus, skubiai žvilgtelėjo į vilkolakius. Nei vienas nereagavo į vaikinuko šūktelėjimą, vadinasi, mergina viską padarė taip, kaip reikėjo. O laimei. Jei nebūtų pavykę, labai daug kas galėjo žlugti.
- Ta pati, - vėl atsisukusi į buvusį švilpį šyptelėjo. Linksmų Klaros žiburiukų akyse vėl neliko.
Iš Winterso reakcijos galėjai spręsti, kad tikrai ne pagiežą ar pyktį jis jai jaučia. Kliautis juo, regis, Miona galėjo. Juk labirinte tąsyk gelbėjo vienas kito gyvybes. Kažkas gero apie ją turėjo išlikti jo atmintyje. Kad ir kokias kalbas apie ją galėjo jis girdėti nuo tada, kai ji pradėjo dirbti Ministerijoje.
Ir vis tik kiek mažai informacijos iš Ministerijos pasiekdavo Anglijos žmones.
- Ech... - sunkiai atsiduso ir, susikišusi burnon paskutinį kąsnį, nuo delnų nusivalė trupinius. - Mažai ką jūs težinot, reiškias. Žinai, kas darosi Ministerijoje ir bendrai Jungtinėj Karalystėj. Pavojinga bet kur ir bet kada. O savo vardu prisistatyti nelabai galiu. Vilkolakiai nelabai mane... mėgsta. Baisiai dažnai randu priežasčių prie jų prikibti, - nelinksmai nusijuokė. Vis tik nujautė, kad Kajus galėjo nelabai ką ir suprasti, todėl pridūrė: - Dirbu Ministerijoje. Ir tu tikriausiai net neįsivaizduoji, koks jovalas yra antram lygy. O visa šitai, - pirštu parodė sau į veidą, - kerai. Gal iš veido kiek ir panaši, bet tikrai ne raudonplaukė, - papurtė galvą šioji.
Prieš eidama į Ministeriją Miona nežinojo, kokią naštą ant pečių ji planuoja užsimesti. Vienintelis jos šaltinis ir raktas buvo Davinos tėvas. Dėka jo į valdininkų tarpą pateko lengviau. Bet tikrai ne lengvai.
- Na, - nutęsė Miona. Nežinojo, ar gera mintis atskleisti tokią paslaptį, bet vis tik negalėjo ir visiškai nuslėpti, - dėka jos netraukiam akių ir ausų. Matyti mato, bet nesuvokia, kad negali girdėti. Įdomus dalykas, teisybė, - susimąsčiusi sumurmėjo mergina. Vėl aplankė mintis apie Anastasiją. Duokdie, kad kas nutikę nebūtų.
- Tai kas toj dežėj? - Smakru parodė medinio stačiakampio gretasienio pusėn.
-
Akimirkai Kajus atsipalaidavo, išgirdęs Mionos patvirtinimą, jog, taip, ji čia, sėdi prieš jį. Bet kitą momentą, Kajus dar labiau įsitempė. Magijos Ministerija. Ar bent kada išlipsiu iš šios duobės!? Mionos paaiškinimą sekė ir vilkolakių paminėjimas ir Kajus suglumo.
-Tas tiesa....bet, na, nebūtinai visi vilkolakiai tavęs nemėgs, jei dirbi Magijos Ministerijoje,- atsargiai pratarė, pagalvodamas apie Lorijanus. Nors gal jų požiūris į politikus dar kartą pasikeitė? Pala, Miona- aurorė? Kajui šios dienos naujienų užteko. Jis tik kelis kartus sumirksėjo, negalėdamas patikėti tuo ką išgirdo. Dabar jam teks permąstyti ar vieno jo gyvenimas taip staigiai pakreipė kryptį.
-Galėčiau įsivaizduoti,- prisiminė kaip Melijandra dirbo vadove šeštojo lygio departamente,- Bet, kaip...Atsidūrei Magijos Ministerijoje? - būtent to Kajus nesuprato. Kiek prisiminė Mioną, niekados jos neįsivaizdavo aurore. Na, grifė, bet na ir kas? Bet kokio koledžo narys galėjo tapti auroru.
Kajus pašnairavo į pakitusį Mionos veidą. Multisulčių eliksyras. Rodos, nuo Iano žudikės multisulčių eliksyrų panaudojimo, kiekvienas savo tapatybę atskleidęs šio eliksyro naudotojas bus kreivu žvilgsniu sutiktas. O ką gali žinoti? Gal kažkas paseks Avery Mišelės Streiker keliu ir pradės žudyti žmones?
Kajus nudelbė žvilgsnį į savo sulčių stiklinę. Pasiėmė šią ir pasiukiojo rankoje. Neturėjo ką daugiau pasakyti. O ką sakysi, kai sužinai ką Mioną padarė tai žvakei? Bus vargas jei po šio pokalbio Kajus nepakęs žvakių, nes nežinos ar kas nors įdėjo kokžko ar ne.
-Štai dėl ko su ja taip knibinėjaisi...-pabandė pajuokauti, bet nekažkas išėjo. Iš dalies Kajus nepyko dėl tokio saugumo, bet, patikėkit, jei bent kažkiek nepasitikėtų Miona ir žvakės paslaptį atskleistų koks nors kitas auroras, Kajus nejuokais išsigąstų.
Bet prakalbus apie pasitikėjimą, šis kaip ir greitai isšpūtė, taip ir greitai subliuško.
Kajus dėbtekėjo į Mioną.
-Ką?
Aišku ir durnam, jis nerodys tos dėžės! Ji ir taip sakė, kad neturi gerų santykių su vilkolakiais, tai kodėl ji turėtų žinoti apie Lorijanus? Oi, ne, gal ir pats turėjo problemų priimti Igorio žinią apie vilkolakiškumą, tačiau savo globėjų šeimos neišduos. Tikrai ne po to, kai įvyko Magijos Ministerijos mūšis ir Igoris buvo pagrobtas ir pasodintas į Azkabaną.
-Ai, tu kalbi apie tą dėžę...Atleisk, nelabai klausiausi...Daug naujo išgirdau...Tai...Ach, toj dėžėj nieko įdomaus. Tik kvidičo įranga. O kodėl tau parūpo?
-
- Ne, aišku, kad ne visi, - kaipmat galvą papurtė Miona. Nenorėjo atrodyti baisiai susireikšminusi. - Labiau turiu minty tuos, užkibusius aurorams, ir jųjų draugus, - bandė sukonkretinti šioji. - Kažin, ar yra, kas nepastebėjo, jog po truputį vilkolakiai agresyvėja. Matyt, šie atitinkamai daugiau nori ir pagarbos, - su paniekos gaidele balse spoksodama į pakeltą kavos puoduką sumurmėjo Miona ir gurkštelėjo šilto gėrimo.
Kuo toliau, tuo tie nakties vilkai vis labiau įžūlėjo. Miona įtarė, kad dauguma aurorų į jųjų išpuolius, apie kuriuos burtininkai vis rečiau pranešdavo, mat mažai bepasitikėjo ir pačia Ministerija, reaguodavo pro pirštus. Įtarė, kad dauguma antrame lygyje bedirbančių seklių galbūt palaikė su jais ir nepriešiškus ryšius. Čia buvo viena priežasčių, kodėl Miona, pakeitusi išvaizdą - tai kerais, tai multisulčių eliksyrais, - lankydavosi ten, kur galėjo sutikti ir neapdairų aurorą, arba pati kartkartėm pastebėti, ar iš tiesų kokiame miestelyje taip ramu, kaip jai būdavo sakoma. Tik šito Kajui sakyti vis tik nenorėjo. Būtų sukėlusi dar didesnį nepasitikėjimą ja, kuris ir taip švietė ant jo veido.
- Reikėjo, - sausai tarstelėjo. Galgi ir nebuvo toks atsakymas, kokio iš tiesų norėjo buvęs švilpis, ir galgi nebuvo toks, kuris leistų ją kliautis, bet, visgi, negalėjo jam ar kam kitam konkrečiai nusakyti, kad reikėjo ten eiti, jog žinotų, kad vienintelio josios gyvenime belikusių dviejų žmonių lokacijos vieta nežinoma ir jie abu saugus. Galų gale, reikėjo kažkaip išpirkti savas nuodėmes ar bent parodyti, kad iš tiesų bandė.
Klausdama apie dėžę Miona neturėjo jokių įtarimų. Reikėjo paklausti ko nors kasdieniško, ko nors, ko paprasti žmogeliai paklausia. Bet Kajaus reakcija parodė, kad dėžė tikrai nebuvo šiaip sau kasdienis klausimas.
- Na... - pradėjo šioji, kairės rankos, kurioje laikė šiltą, gal net kiek karštą kavą, smiliumi neaiškiai parodė į stalą, kur po juo maždaug turėjo būti dėžė. Visgi, Kajus susiprato, tačiau jo atsakymas visgi privertė Mioną suabejoti. - Hm... Atrodo per maža, kad tilptų visa įranga, - kilstelėjusi antakį griežtokai, gal net per daug, - aiškiai netikinčio žmogaus tonu - konstatavo raudonplaukė. Aišku, vaikinas galėjo pasiteisinti, kad tai kerai leido sukišti ten dar ir šluotą su visais muštukais, bet vis tik antro Ministerijos lygio vadovė nebūtų patikėjusi. Oi, vargeli, kaip per tuos tris mėnesius įgudo skaityti melą. Aišku, ne profesionaliai. Kūno kalbos eksperte vadintis nė velnio negalėjo.
-
Kajui teko tik gūžtelti pečiais. Ir sutiko su Miona ir nesutiko. Mionai (turbūt) mąstai apie nežinia ką, Kajus dirstelėjo pro langą. Ūdrų Žabangai pagaliau atrodė kaip gyvas miestelis, jei ne čia apsilankantys vilkolakiai, miestelis savo ramybe trauktų daugybę naujų gyventojų. Vargšai žiobarai, jie nesuprato, kas po jų nosimis vyko.
Kajus susiraukė, sulaukęs griežtesnio Mionos tono.
-Nežinojai apie padidinimo kerus?- pakėlė antakius. Juos gi naudojo Njutas Miglapūtys. Nežinai, jog jo lagaminas buvo taip pačiai išplėstas ir jame tilpo begalė magiškų gyvūnų?- Kajus buvo apsikaustęs magizoologijoje, ką padarysi, kai dauguma iš namiškių dėl to buvo pametę galvas.
Kajus save susiėmė į nagą, elgėsi atsargiau, kalbėjo ne tokiu trūkinėjančiu balsu kaip anksčiau. Miona dirbdama Magijos Ministerijoje kaip aurore, turėjo susidurti su melais, turbūt buvo gera melo atpažintoja. Na, jei ji pareikalaus pamatyti dėžę (pirma, vargu ar taip įvyks, nes žiobarų akys užkliūs už nematytos sporto rūšies įrangos, antra, dėžės atidarymas kvailai atrodys kitų kavinukės lankytojų akyse), paspaus mygtuką, kuris ir parodys visą jo kvidičo įrangą. Nebijojo, jog stebuklingasis mygtukas bus pamatytas, nest pats buvo įmantriai užkerėtas. Kajus buvo šimtu procentu įsitikinęs, jog niekas nepamatys ir nesuuos kelių kilogramų kurpelės.
Juodos akys nepaleido neįtikinto raudonplaukės veido.
-Netiki manimi? Kodėl?- paklausė šis. Gerti savo sulčių neturėjo noro, o ant kažkurios sienos suskambėjęs sieninis laikrodis rėkte pranešė, jog tuo bus trečia valanda. Kajus turėjo tuoj keltis ir vykti namo. Ilgiau užsibūs su Miona kavinukėje, tuo labiau suprastės kurpelės kokybė, o ir šiaip, Kajus turėjo namų ruošos darbų, kurios reikėjo atlikti, jei tik nenorėjo užsirauti ant Melijandros. Pala, jam dar reikėjo padėti Wrenai su herbologija...Tiesa, kai bandai kažkaip išsisukti iš tolimensio pokalbio ir kuo greičiau pasukti savo keliais, pradedi galvoti kokių neatideliotinų darbų tu turi. Tačiau kitaip nei daugelis tokiose situacijoje, Kajus dar nesiruošė kilti ir išsakyti visą litaniją, kodėl negali pasilikti čia ilgiau. Noroms, nenoroms pasiėmė stiklinę išturkė paskutinius sulčių lašus. Neturėjo ką paklausti, o nejauki tyla jį graužte graužė.
-Kaip tu? Po mūšio? - nedrąsiai paklausė po kelių minučių tylos,- Girdėjau, jog buvai pirmajame lygyje.
-
Miona šiek tiek pasuko vis dar ant stalo stovintį popierinį, karamelės spalvos puodelį, mąstydama, kaip viskas po mūšio pasikeitė. Net jeigu ir kažkas buvo vienoje pusėje, vargiai galėjai tą išsiaiškinti. Nepasitikėjimas buvo veik apčiuopiamas - jis it virvės varžė ir neleido laisvai judėti. O Miona dabar stovėjo vietoje. Jai reikėjo daugiau patikimų žmonių, tačiau rasti jų sekėsi sunkiai. Kartais ją aplankydav beviltiškumo jausmas, sukeltas minties, jog jos ėjimas į Ministeriją tebuvo nereikšmingas žingsnis. Per šitiek laiko nejuto, kad padarė kažką, kas padėtų sumažinti chaosą.
- Ne, žinau juos, - sumurmėjo mergina.
Situacija buvo keista. Juk tikrai: galėjo užteti paprasto paaiškinimo apie padidinimo kerus, vargutėliau, juk pirma apie tai ji ir pagalvojo. Bet gal čia buvo kaltas perdėtas atsargumas? Gal, taip pastaruoju metu stengdamasi viską sudėlioti tvarkingai, per jautriai sureagavo į jų pokalbio spalvų gamoj įsimaišiusį nederantį atspalvį. Tokį atspalvį, kokį jos kabinete pajusdavo apsilankius vienam kitam jos aurorui, bet nejusdavo Viljamo balse - vienintelio auroro, kuriuo pasitikėjo iš tiesų, ir kuris pasitikėjo ja.
- Greičiausiai per daug į viską gilinuosi, atleisk, - raudonplaukė galop papurtė vario spalvos garbanas, - viskas gerai.
Ne, nebuvo jau viskas taip gerai. Antro Ministerijos lygio vadovė net ėmė abejoti, ar saugu jai buvo užkalbinti Kajų. Ką gali žinoti, gal, vis tik, jis buvo jau vilkolakių užverbuotas ir tik žaidė su Miona, bandydamas ištraukti kokios nors informacijos?
Bet žvelgdama į tamsias vaikino akis nenorėjo tuo tikėti. Jis neatrodė toks, neatrodė prijaučiąs tam, kas dabar dėjosi šalyje.
Konkrečiai apie mūšį mergina kalbėti vengė tiek su Fasiru, tiek su Davina. Apie tai, kad buvo pirmajame lygyje, negalėjo žinoti beveik niekas. Bent jau ne iš jos.
Gal vis tik kažkam buvo užsiminusi? Kai tąsyk, ją gulinčią aptiko kažkoks juodaplaukis, lyg ir kažką neaiškiai išspaudė apie Ministro kabinetą.
Tiriamas žvilgsnis įsmigo į Kajų. Iš kur sužinojo jis? Iš vilkolakių ar iš to jaunuolio, kurio vardo gerai net neatsiminė?
- Dabar jau viskas gerai, - sklandžiai sumelavo Miona. Fiziškai gal ir buvo - atsipirko randu kairėj rankoj ir daugybe sumušimų bei mažesnių žaizdų paliktų žymių. Bet sunkiai galėjai pasakyti, kad dvasiškai Miona nebuvo sunkiai sužeista. - O tu?
-
Miona daugiau nesigilino į dėžės turinį ir Kajus ramiau atsikvėpė. Jau antras kartas šiandieną. Na ir jam sekasi. Šyptelėjo merginai, parodydamas jog daugiau priekaištų ar klausimų jai neturi. Patikėjo ja.
Iš tikrųjų buvo kvaila taip kalbėtis su buvusia grife, tačiau tą lėmė aplinkybės. Iki galo ja nepasitikėjo, nežinojo ar šiai galima pasakyti Lorijanų paslaptį. Ar vertėtų? Ką iš to išpęštų? Saugumą? Supratingumą? Bet ar aurorams neprieinamas ketvirtojo lygio rasių ir magiškų gyvūnų sąrašas? Ji turėtų žinoti apie senąjį Magijos Ministerijos straipsnį, kuriame apipeikiama ne tik tada dirbusius Magijos Ministerijos tarnautojus, bet ir Melijandrą Lorijan. Miona žino, jog su juo susiję Lorijanai, tiesa? Kajus to nežinojo, turbūt mąstė, jog Miona apie tai nenutuokia.
Antraip tiesiu taikiniu paklaustų, kaip jis susijęs su vilkolakiais. Tai teikė vilties, jog Mionos akiratyje Kajus dar neatsidūrė, nesvarbu ką ji veiktų Ūdrų Žabanguose.
Tačiau dalis jo sakė, jog būtų įdomu su ja susitikti darsyk. Galbūt ne tokioje aplinkoje, galbūt kažkur ramiau, gal jo namuose. Ne...būtų per daug pavojinga. Kažko reikia, jog ja pasitikėtų labiau, kad ir ji - juo.
Turbūt užklausti apie mūšį nedėrėjo. Širdis taip kuždėjo. Įskaityti Mionos veido taip ir nesugebėjo, tačiau nujautė, jog kažkas yra netaip. Tačiau neusprato kas.
Kajus liūdnai šyptelėjo, išklausęs Mionos žodžių.
-Dabar jau geriau...-patylėjo,- Per mūšį buvo sužeistas Sniegas, bet gyvas ir pasveikęs,- nesigilino į detales kas, kaip, kodėl, kur taip įvyko Sniegui.
Akimirką dar patylėjo, svarstydamas ką pasakyti. Galiausiai išdrįso tarti:
-Tai...Ačiū už pokalbį, Miona. Manau, abiems mums laikas būtų skirstytis,-nežymiai mostelėjo dar prie prekystalio besibūruojančių vilkolakių pusėn,- Tai...Iki. Iki kito susitikimo,- atsisveikino su aurore, pasigreibė dėžę ir ištipeno iš kavinukės. Už sultis jau buvo seniau susimokėjęs. Kita jo stotelė - namai.
-
Paslėpė rankas plono džemperio kišenėse žingsniuodama Ūdrų Žabangų kavinukės link. Visą kelią svarstė, kam Elijah'ui prisireikė susitikti būtent dabar ir ne kur kitur, o kavinėj. Neabejojo, kad šis vėluos, ir ji, kaip visuomet, bus priversta laukti. Nejučia suvokė, kad vampyras nesikeičia. Na, bent jau savo įpročių nelaužo ir punktualumu ir toliau nepasižymi net ir tuomet, kai susitikimą suplanuoja pats. O tai, kad rudaplaukis pasikeitė liudijo ant jos piršto atsiradęs papuošalas, kurį Luna sugebėjo kelis kartus pamesti. Laimei, vos kelios akimirkos, kai atmintis labai aiškiai nupiešė vietą, kur padėjo tą neįkainojamą žiedelį. Šito buvo nusprendusi neminėti Elijah'ui ir nesuduoti širdies smūgio.
Priėjusi nurodytą susitikimo vietą nė neapsidairiusi išsirinko laisvą staliuką ir patogiai įsitaisė. Žinojo, kad kraipyti galvą neverta, nes vaikinas neabejotinai vėluoja ir verčia ją laukti, bet su laiku prie to priprato. Teko priprasti.
Pasirėmusi ranka smakrą žvilgtelėjo į netoliese sėdinčius lankytojus, besimėgaujančius saulėta diena, deja, didele šiluma nepasižyminčia. Iš šalies šių gyvenimas atrodė toks paprastas - žiobarai, sukantys galvą dėl darželio vaikams, mašinos gedimų, pakilusių kainų ir daugybės kitų paprastų, nesudėtingų klausimų. Visgi nebūtų sutikusi iškeisti savo gyvenimo į žiobarišką. Magijos pasaulis - tam tikra gyvenimo dalis.
Papūtusi lūpas lėtai iškvėpė orą ir vos tik padavėjas spėjo prisistatyti ir atnešti Menu, leptelėjo užsakymą ir šis dingo lyg šio nė nebūtų buvę. Toks aptarnavimas juodaplaukei patiko.
-
Vos tik sugrįžo iš Londono atgal į Ūdrų Žabangus, išsiuntė Lunai kvietimą susitikti, mat šiam reikėjo su ja pasikalbėti be pašalinių, gera klausa pasižyminčių personų, kuriuos Elijah' us gerbė ir laikė šeima, tačiau kartais norėjosi privatumo. Tuo lab, žinant, kad ten, tarp jų, yra smalsuolių.
Dėl susidariusios spūsties Londono gatvėje, Elijah' us užtrūko, ir jautėsi susimovęs, juk pats pasiūlęs susitikti - neatvyksta laiku. Na, jis guodėsi tik tuo, kad juodaplaukė jį jau perprato ir susipratimų ties tuo nekils, nors šios savybės rudaplaukis norėtų atsikratyti, ji erzino ne tik aplinkinius, bet ir patį vaikiną.
Kiek lengviau atsidusęs, pravėrė kavinukės duris, dairydamasis savo sužadėtinės. Mat buvo užtikrintas, kad šioji jau jo laukia. Chris' as eilinį sykį pasijautė lyg koks neišauklėtas padaras, kuriam taip trūksta to punktualumo, galbūt su laiku jis atsikratys tos kvailos savybės, tačiau dabar: yra kaip yra.
Akimis susiradęs savo mylimąją, nužingsniavo link josios išrinkto stalelio.
- Sveika, - nusivilko juodą džinsinį švarką, pakabindamas jį ant kėdės. - Kaip laikaisi? - Besėsdamas ant kėdės, nudelbė akis į priešais sėdinčią, rodos, kiek nuobodžiaujančią panelę.
- Atsiprašau! - Pamosavęs pirštais išsikvietė padavėją, - man stiklinę limonado, - nutęsė pasirodžiusiam žmogučiui, o šiam dingus, vėl visą dėmesį skyrė Gardner.
- Atsiprašau, kad vėlavau, spūstys didelės, - stengėsi pasiteisinti, tačiau užsičiaupė ir iškart ėjo prie reikalo, suprasdamas, kad tas kvailas jo atsiprašymas nieko vertas - buvau susitikęs su tėvu. - Atsirėmė rankomis į stalviršį, veidas paniūro, - leido sugrįšti, tačiau su sąlyga, jei atsiprašysiu, - kiek lengviau atiskvėpė, - bet nesu tikras, kad aš to noriu, nežinau ką daryti. - Atsilošė kėdėje, sunerdamas rankas, - turiu savaitę apsispręsti.
-
Neperšokęs griovio nesakyk "Op" - tinka beveik visiems gyvenimo atvejams. Nuo pačių paprasčiausių iki pačių keisčiausių.
Laukti užsakymo merginai teko geras dešimt minučių ir Luna jau ėmė gailėtis mintyse pagyrusį padavėją puikiu ir greitu aptarnavimu. Dabar jai teko laukti ne tik nepadoriai vėluojančio vaikino, bet ir šviežiai spaustų apelsinų ir morkų sulčių. Nerimas ir keistas jaudulys dirgino visą nervų sistemą, nors juodaplaukė stengėsi išlikti rami. Nežinomybė - baisiausia, kas gali nutikti. Sužinoti, kad žmogus nebegyvas ne taip baisu, kaip būti kankinamam dvejonių ar jis tebegyvas.
Nusibraukusi nuo veido nepaklusnią sruogą, kurią tuoj pat švelnus vėjelis ėmė šukuoti nematomais savo pirštais, žvilgtelėjo pro langą. Čia pat žvilgsnis susidūrė su puikiai pažįstama rudų plaukų kupeta. Ją būtų atpažinusi ir iš šimto kilometrų.
Nežymiai šyptelėjusi krūptelėjo padavėjui pristačius užsakymą. Stiklinė-taurė, pripildyta šviežiai spaustų apelsinų ir morkų sulčių, skimbtelėjo į stalo paviršių. Netrukus prisistatė ir vėluojantis asmuo. Kaip bebūtų keista, merginos akyse nebuvo nė kruopelytės nepasitenkinimo ar priekaištavimo. Turbūt bandydama nusiraminti nurimo tiek, jog paprasčiausiai pasiruošė paprastam pokalbiui, kurio metu nieko svarbaus nebus pasakyta. Kaip ji klydo...
-Labas,-linktelėjo gurkštelėdama sulčių,-ar kalbėsim apie tokius paprastus dalykus, apie kuriuos būtume galėję pasikalbėti namuose, ar visgi pasakysi, kodėl mane pasikvietei būtent dabar?-pastačiusi stiklinę-taurę atgal ant stalo dėbtelėjo į vaikiną.
Akimis nusekė prie baro nužingsniuojantį padavėją, tuoj pat pripildantį stiklinę užsakyto gėrimo. Papurčiusi galvą pati sau nusigręžė. Ji atėjo pirma, o buvo priversta laukti, o štai pasirodžius jos sužadėtiniui - užsakymas pateikiamas akimirksniu.
-Nesvarbu,-linktelėjo nesureikšmindama fakto, kad buvo priversta laukti,-Ooo...-tesugebėjo pratarti Elijah'ui tėškus savo pastarosios dienos veiklą. Nustebusiomis akimis žvilgtelėjo į vaikiną. Staiga tapo aišku, kam šitas susitikimas buvo skirtas ir kodėl jis toks svarbus.
-Kodėl abejoji grįžimu? Iki tol, kol tave ištrėmė, vampyrai tau buvo bene svarbiausi, kodėl dabar nesi tikras tuo?-prisimerkusi įsmeigė safyrines akis į vaikiną. Regis, rudaplaukis pasikeitė ir Luna nė nepastebėjo kada. Jis ne tik nusprendė jų santykius pastūmėti į kitą lygmenį, bet dvejojo ir dėl savo šeimos. Smalsumo vedama norėjo viską išsiaiškinti.
-
Žmogų gali pakeisti tik išorinės gyvenimo sąlygos, kaip antai, grėsmė netekti artimo žmogaus. Tokiu lemtingu momentu daugelis perkainoja savo vertybes, keičia elgesį, net požiūrį į gyvenimą, taip nutiko ir Elijah' ui, kada šis suprato, kad į jo mylimąją kesinasi juodoji giltinė, o jis - jis tik stebėtojas, niekuo negalintis padėti. Galbūt, tai ir yra ta priežastis, kuri pastumėjo Dawson' ą pakeisti jam brangias vertybes kitomis. Juk gyvenimas tik vienas, o plėšydamasis kiekvieną sykį ir bandydamas skirti dėmesio visiems, vampyras sprogs. Pervargs. Ir galu gale vistiek bus priverstas rinktis. O jo pasirinkimas, jau seniai nuspręstas likimo.
Vos tik Luna prabilo, grynakraujis neištvėrė nenusišypsojąs, kad ir kaip stengėsi. Mat ši nė nenutuokusi apie ką bus pokalbis, ėmė priekaištauti. Nors tai dabar bandytų paneikti, tačiau - akivaizdu.
- O kada norėjai? - Kilstelėjo vieną iš dviejų antakių, lyg bandydamas išgauti atsakymą iš josios veido, tačiau nepavyko. Būtų pavykę, jei ne tas vaikinas su raudona "stalstiese" ant savo liemens.
- Ačiū, - stikliniai atsidūrus ant stalo, vampyras draugiškai linktelėjo padavėjui ir sudrėkino išdžiūvusią gerklę. Negi jis iš tiesų sentsa? Nea.. Tai paprasčiausias nuovargis, juk per pastarąją savaitę jis miegojo tik.. tik dvi valandas per septynias paras? Net ir antgamtikui to buvo per daug.
- Kodėl abejoju? - Dar sykį tarstelėjo tą patį, ką pasakė priešais sėdinti mergina, tačiau sudvejojo prieš pradėdamas kalbėti. Pats nebuvo dėl to tikras. Jis ilgą laiką galvojo, kad tai dėl Lunos, tačiau dabar, jis kaltino jį - Joseph' ą. Mat pastarojo elgesys su savo palikuonimi nebuvo grįstas tėviškais santykiais, tai labiau priminė du individus - kovojančius tarpusavyje. Bet kodėl taip buvo? Rudaplaukis atsiduso ir kilstelėjo akis į juodaplaukę.
- Nežinau. - Tylus ir šaltas atsakymas išsprūdo vos pravėrus lupas. - Turbūt, kad ne jie man svarbiausi.. Su tėvu santykiai atvėso nuo tos dienos, kada mirė, tiksliau paliko mama. Paprasčiausiai mes tik - bosas ir pasiuntinys. Pavargau. - Žvilgsnis nukrypo į šalia sėdinčią, tarpusavyje besiginčijusią porą, kuri nepasidalino pinigais. Akimirką ir jis tokios problemos įsinorėjo, tačiau deja. Jis įklimpęs į kur kas didesnę pelkę.
- Na matai, - gurkštelėjo gazuoto skysčio, - dabar noriu būti tavo gyvenimo dalis, nebe jų. Su jais - viskas baigta, na bent jau su vampyrų reikalais, - taip lengvai atsiduso, kad kiek suabėjojo esąs vienas iš jų, - bet tėvas, galbūt jo derėtų atisprašyti.. - Nutęsė Chris' as ir klausiamai pažvelgė į savo sužadėtinę, tikėdamasis, kad ši jam pasiūlys kažką protingo.
-
-Elijah'au, nejuokinga,-dėbtelėjo stebėdama, kaip pasirodęs padavėjas pristato vaikino užsisakytą gėrimą. Svarstė, kiek ilgai jis kankins ją nežinomybėje ir neatskleis tikrosios priežasties viso susitikimo. Atrodė, kad grynakraujui linksma ir jis nuoširdžiai mėgaujasi merginos susierzinimu. Laimei, netrukus šis susiprotėjo surimtėti ir paaiškinti, kaip iš tiesų jaučiasi dėl tokio tėvo pasiūlymo.
Neperšokęs griovio nesakyk "Op".
Luna kantriai stebeilėjo į vaikiną, leisdama šiam susikaupti ir apsvarstyti atsakymą. Turbūt neturėjo deramai laiko suvokti, ką pats apie visa tai mano ir kodėl nėra tikras grįžimu. Tiesa, kad skuboti sprendimai toli nenuveda. Arba per toli.
Kilstelėjo antakius į viršų. Po tokios ilgos tylos tikrai nesitikėjo tokio atsakymo. Vylėsi, kad Elijah'us paaiškins, kodėl taip jaučiasi, tačiau pabandžiusi save įsivaizduoti jo vietoje suprato, kad žodis "nežinau" iš tiesų apibūdino jo savijautą. Turbūt to ir reikėjo tikėtis. Vaikinas jau buvo spėjęs susitaikyti, kad pas vampyrus nebegrįš, jam teliko ji - Luna, o dabar...
-Ar esi tikras, kad nenori būti ir vėl jų dalimi?-atsargiai paklausė. Neįsivaizdavo savęs be gaujos. Galbūt tuo vilkai ir skyrėsi nuo vampyrų. Vilkai buvo įpratę matyti saviškius šalia, jaustis saugiai gaujoje, o vampyrai... Jie buvo kitokie.
-Nežiūrėk į mane taip, žinai, kad iš manęs prasta patarėja, diplomatiniai pokalbiai ne man,-papurtė galvą tuoj pat suvokdama, kad derėtų padėti susigauti vampyrui tarp savo abejonių ir nuspręsti, ko šis nori. Deja, ji negalėjo spręsti už jį.
-Aš nenusimanau jūsų - vampyrų reikaluose,-prisipažino lėtai dėstydama mintis, stengėsi neužgauti priešais sėdinčio sužadėtinio, mat žinojo, kaip greitai ramus pokalbis gali virsti barniu,-bet jei manai, kad būti jų dalimi nebenori, nenori būti kieno nors pasiuntinuku ar klausytis komandų, tada nepriimk tėvo pasiūlymo, bet jei jauti, kad grįžęs ar atsiprašęs jausiesi geriau, tada palaikysiu tave,-linktelėjo, nors žinojo, kad palaikytų grynakraujį bet kuriuo atveju net jei jis neatrodytų pats geriausias sprendimas.
-
- Aš nesijuokiu, - kandžiai atkirto merginai, tačiau teko sukaupti visas jėgas, kurios dar buvo likusios, kad sulaikyti garsų prunkštelėjimą. Luna tikrai, už tai nepadėkotu. Nemaža to, kad jis ją erzina, dar ir šaiposi, tačiau praleisti progos, nors akimirką pasimėgauti supykusia juodaplauke, Elijah' us neketino. Jis tuo mėgavosi, tačiau neilgai. Kalbai pasisukus apie patį jos kaltininką - rudaplaukis surimtėjo ir vos matomai rauktelėjo kaktą. Nors anksčiau jis puikuodavosi atsidūręs įvykių sūkuryje, dabar tenorėjo garsiai nusikeikti ir palikti tą "amžiną garbės postą - besisukantį apie jį."
Žalsvai melsvų akių savininkas atidžiai stebėjo kiekvieną Lunos kūriamą grimasą. O šiai prabilus vėl buvo išmužtas iš vėžių. Sužadėtinės klausimai jį trikdė, vertė permąstyti visas vertybes, kurias jis kadanors vertino. Privertė perbėgti per kiekvieną skausmingą prisiminimą sietiną su "šeima".
- Nežinau. - Minutei nutylo, įkvėpė, viską gerai apgalvojo ir tęsė toliau, - turbūt, kad taip, aš tuom visiškai tikras. - Kelis sykius palinksėjo ir kilstelėjo akis nuo medinio stalviršio, įsisteiblidamas į priešais sėdinčią antgamtikę. - Dabar tu mano dalis. - Palinkęs į priekį, dešine ranka paiimė juodaplaukės plaštaką.
- Bet juk, gali patarti? - Kryptelėjo galvą į šoną, ieškodamas padavėjo. Tada pamosavo dviem pirštais ir jaunas asmuo prisistatė. - Sąskaitą, prašyčiau, - besitraukdamas piniginę iš džinsinio švarko, išlemeno rudaplaukis, o po kelių akimirkų vėl grįžo ties mylimąją, kuri stengėsi padėti, tačiau pati nežinojo, kaip. Na taip, ji nieko nenusimanė apie vampyrų santykius, jie nebuvo panašūs į josios su gauja. Jei bandytume pasakyti, kad jie vienodi, tada derėtu pritarti, kad naktis su diena - vienas ir tas pats.
- Žinai, ką aš.. ne aš, o mes darysime? - Viską permąstė, apdorojo mintis, - Tiesa sakant, su tėvu pyktis nebenoriu, matau, kad jam pačiam skaudu, tačiau jo išdidumas jį varžo.. Aš jo atsiprašysiu, su juo susitaikysiu, tačiau pas juos nebegrįšiu. Manau, laikas susikurti savo gyvenimą, savo šeimą, nes jei ten grįšiu, mes niekada nebūsim laimingi, - ir šį kart grynakraujis galėjo lengviau atsikvėpti, jis jautėsi atsikratęs didelės naštos, galbūt dabar pilna koja, galės žengti į kitą gyvenimo etapą.
-
Šyptelėjo. Lengvai ir natūraliai. Be pašaipos ar susierzinimo. Taip, kaip jai buvo nepriimtina. Luna retai, o jei tiksliau - beveik niekada nesišypsodavo paprasta šypsena. Visada tą keistą ir kai kuriems nesuvokiamą gestą lydėdavo negatyvi emocija, aplinkiniams kelianti tik susierzinimą. Galbūt tai paveldėjo iš tėvo. Buvęs Pusmėnulio gaujos lyderis nesišypsodavo, arba bent jau mergina neprisiminė jo veide įsižiebusios šypsenos. Atšiaurų, griežtų bruožų veidą visuomet puošė į liniją panašėjančios vos raustelėjusios lūpos. Vyriausias Gardner šeimos narys šypsodavosi, bet tai suprasti pajėgdavai tik sutikęs jo žvilgsnį. Tik akys išdavikiškai pranešdavo apie pasikeitusią emociją. Juodaplaukė ir to neišmoko. Galbūt nematė prasmės, o galbūt tereikėjo tinkamo žmogaus. Kaip tik sėdinčio priešais ją.
Elijah'ui ištarus tuos du žodžius, regis, neypatingus ir įprastus tokiame pokalbyje, mėlynakė pasijuto kaip niekad laiminga. Ji sėdėjo kavinėje, rankoje laikė tą keistą taurę, pripildytą gardžių sulčių, klausėsi gana žemo, malonaus grynakraujo balso ir paprasčiausiai mėgavosi akimirka. Pagaliau jie laiką leido kaip normali pora, be jokių nelaimių, nuolatinių pasipiktinimų ar ginčų. Jie sėdėjo čia ir nors laukė rimtas pokalbis, ji jautėsi laiminga. Ir būtų lygiai taip pat jautusis bei šypsojusis, jei čia pat atsivertų pragaras, o iš jo išnirtų pats velnias. Jai nerūpėtų.
Atsilošė į kėdės atkaltę. Safyrinės akys, saulės spinduliams nutvieskus viską aplink sužibėjus it katės, tyrinėjo priešais sėdintį vaikiną. Rudi plaukai, ilgesni nei būdavo įprastai, kaip visada tvarkingai gulėjo sušukuoti atgal, skvarbios žalsvai melsvos akys stebėjo ją, dvidešimt penktus metus skaičiuojančią merginą, o gal jau derėtų sakyti moterį? Ne, ji nesijautė dar pakankamai suaugusi. Dar ne.
Žvilgsnis nuslydo prie lūpų. Žvelgė ilgiau nei derėtų bandydama prisiminti visus kartus, kai jis bučiavo ją. Turbūt per ilgai užlaikė žvilgsnį vienoj vietoj, neabejojo, kad vampyras pastebės. Tik dėl to nesijaudino, leido ir toliau sau tyrinėti jį. Smakras bei dalis skruostų puošiami kelių dienų šerių. Nedidelių, bet pakankamai ryškių. Toptelėjo, kad kitos artėjančios šventės proga padovanos skutimosi mašinėle.
-Tada nebeturi dėl ko sukti sau galvos,-palinko į priekį mintimis sugrįždama prie pokalbio. Žvilgtelėjo į jos ranką dengiančią kiek didesnę plaštaką. Sužadėtuvių žiedas neleisdamas būti paslėptas suspindo primindamas, kad dabar ji - jo sužadėtinė. Vis dar nesugebėjo apsiprasti su šia mintimi, o ir žiedas nemaloniai erzino odą.
-Dar kiek ir galėsi rašyti eiles,-vyptelėjo. Juodų plaukų gaubiamą veidą ir vėl papuošė vypsnis. Tarsi prisiminė, kaip iš tiesų dera šypsotis jai.
-Nuspręsti turi tu, tai tavo gyvenimo dalis, ne mano,-nujausdama, kad šitai nebus priimta, kaip atsakymas, suskubo mintį pratęsti,-bet jei nori mano nuomonės... Susitaikyk su tėvu,-gūžtelėjo pečiais spustelėdama Elijah'aus ranką.
Trumpam nusukusi žvilgsnį pabaigė atneštas sultis. Organizmui turbūt teko nustebti mėlynakei pavaišinus jį tokiu sveiku gėrimu.
-Mes?-kilstelėjo antakius į viršų. Nelabai suprato, kaip čia susijusi ji ir kodėl turėtų ką nors daryti dėl vampyrų. Jie nekentė vilkolakių, tad ji tikrai neketino kelti kojos į jų teritoriją. Laimei, regis, to ir nereiks.
-Galbūt...-tepratarė nusisukdama nuo rudaplaukio. Stebėjo už lango šviečiančią saulę. Toptelėjo, kad dabar išsimaudyti upėje nebūtų taip jau ir blogai.
-
Elijah' us įtariai primerkęs akis nudelbė jas į besišypsančią merginą. Atidžiai ją stebėjo keliolika sekundžių bandydamas suprasti, kas pasikeitė, tačiau neišgalėjo. Akimirką susimąstė, kad galbūt įžeidė Gardner, ką nors netinkamai pasakęs, tačiau tas nuoširdus ir šiluma dvelkiantis šypsnis abejones išsklaidė.
Praėjo jau daugiau nei dvylika metų, kaip jiedu pažino vienas kitą, tačiau iki šiandien juodaplaukė buvo sunkiai išnarpliojama paslaptis, antgamtikui. Net ir dabar, kada jis sėdėjo lyg atversta knyga, pasakojanti savo istoriją, ji - išliko paslaptinga ir užsisklendusi.
Juk jie niekada nekalbėjo apie Džesikos mirtį, kuri, galbūt iki šiolei slegia Luną, mat viskas kas susiję su išgyvenimais ir sunkumais ji laiko savyje - neatsiveria. Ji niekuomet ir nebandė, dauguma pokalbių, grįstu pasitikėjimu ir nuoširdumu organizavo pats rudaplaukis, tačiau visą tą laiką - jis buvo to centre. Visgi, atrodo, kad mergina nėra pasirengusi dalintis asmeniniais išgyvenimais ir kaži ar kada bus, bet Dawson' as ją mylėjo ir jos pasirinkimą gerbė. Nepaisydamas savo smalsumo ir noro išklausyti.
Safyrinėms akimis nuslydus ties Chris' o lupomis, šis sutriko, skruostai įgyjo vos matomą rausvą atspalvį, jis nejučia prisikando apatinę lupą. Jos žvilgsniui užtrukus kiek ilgiau nei įprarstai jis palinko į priekį, alkūnėmis atsiremdamas į stalo paviršių.
- Mhh.. - tyliai, delnu prisidengęs burną atsikrenkštė, stengdamasis atkreipti mylimosios dėmesį, - kai grįšim, man reikės daug poilsio, - kilstelėjo kelis sykius antakius į viršų, mirktelėjo kairiąją akimi ir grįžo ties, kiek rimtesne pokalbio tema, tačiau sunkiai pavyko.
- Išblaškei, - tarstelėjo ir tuo pat metu žavingai nusišypsojo, tačiau neilgam, mat pasirodė ne kas kitas, o pats padavėjas su baltu popierėliu.
- Prašau, - ištraukęs iš odinės piniginės grynųjų, sumokėjo sąskaitą, žinoma, kaip visada, arbatpinigių nepagailėjo, juk aptarnavimas buvo pakankamai greitas ir malonus. Susitvarkęs finansus grįžo ties Luna.
- Tu teisi, - pritariamai linktelėjo galva, - susitaikysiu, - pridūrė, patikslindamas tuos du pirmus žodžius, tačiau šį kartą jis į kelionę pasiims ir ją.
- Mes, - įsisteiblijas į merginą, dar sykį pakartojo, tikėdamasis, kad ši suprato, - tik nieko neprisigalvok apie nesantaiką tarp mūsų rasių, ten vyksi su manim ir ne kaip vilkolakė, o mano sužadėtinė, - švelniai spustelėjo delną, ant kurio piršto spindėjo tas mažas, bet brangus brangakmenis.
- Na, jei pokalbis baigtas, gal eime namo? Aš pavargęs ir man labai reikia "poilsio".. - žalsvai melsvos akys nuslydo ties vilkės lupomis, bet dėl akivaizdžių aplinkybių ilgai neužsibuvo.
-
Prisimerkė pastebėjusi raustelėjusius vaikino skruostus. Juokinga. Jie pažįstami kiek daugiau nei dvylika metų, kartu patyrė tiek daug, pykčių skaičių Luna jau seniai buvo pamiršusi ir vis tiek... Paprastas žvilgsnis, apsistojęs kiek ilgiau nei derėtų, iššaukė tokią reakciją. Elijah'us nuraudo, kaip drovi mergaitė.
Šitai prajuokino. Juodaplaukė turėjo nemažai įdėti pastangų, jog susivaldytų neprunkštelėjusi. Vargu, ar tuomet grynakraujo skruostai paraustų iš drovumo. Taigi valdydamasi ir stengdamasi neišsiduoti susilaikė. Neleido nė raumenėliui sujudėti taip išduosiant ją.
Krenkštelėjimas, paslėptos lūpos ir įsijungęs flirtavimas. Tipiškas Elijah'us.
-Pagalvosiu apie tai,-pasirėmė smakrą rankomis dalį savo svorio perkeldama ant medinio stalo paviršiaus, įsistebeilydama į vaikiną. Koketiškas žvilgsnis, o tada - nekaltas mirktelėjimas.
Sakoma, kad priešo taktiką geriausią naudoti prieš jį pati. Regis, šitai tinka ne tik mūšyje. Galbūt dėl to meilė nuo karo ir nesiskiria.
Šyptelėjo. Pamačiusi save iš šono turbūt būtų pasibaisėjusi ir perkreiptu veidu iš pasibjaurėjimo vožtelėjusi sau per galvą. Štai taip. Paprastai. Tipinė Luna.
Atsilošė, nugara įsirėmė į kietą kėdės atkaltę, žvilgsnis surimtėjo. Žaidimas baigtas. Nors, regis, vaikinui sunkiai sekėsi pamiršti neįprasta jos elgesį. Kaip lengva išmušti iš pusiausvyros... Tarsi atimti saldainį iš vaiko. Viens, du ir saldainis tavo. Tik Luna visai nenorėjo šitaip sutrikdyti savo sužadėtinio, nors giliai viduje prisipažino sau, kad tai savotiškai linksma.
-Žinau,-linktelėjo atmesdama plaukus už nugaros. Pergalingai nusišypsojo dėbtelėdama į vampyrą. Išblaškyti nenorėjo, bet tai vis tiek buvo pergalė. Savotiška.
-Tu juokauji,-tėškė papurtydama galvą. Matyti Elijah'aus tėvo nenorėjo. Nujautė, kad jo nuomonė apie ją nėra viena geriausių. Pasigirti galėjo tuo, kad šis jausmas buvo abipusis. Visgi kol kas dėl to nesuko sau galvos ir lengvu judesiu pakilusi nuo kėdės linktelėjo. Netrukus stalelis liko laisvas.