Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 01, 2015, 02:22:41 pm

Antraštė: Varpinė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 01, 2015, 02:22:41 pm
Per patį pilies centrą, aukščiausiame jos taške, buvo nedidelis, apvalus bokštelis. Į jį patekti galėjai lipdamas labai siaurais, spiraliniais laiptais.
Keturi, aukšti, arkiniai langai atvėrė nuostabų vaizdą į mokyklos apylinkes. Pražvelgus pro vieną, matydavai iki pat horizonto besidriekiantį uždraustąjį mišką, pro kitą - lygų it stiklą ežerą, pro trečią galėdavai išvysti mokinius, besisukiojančius kieme, o pro ketvirtą - visą kvidičo aikštę. Bet tie langai buvo be stiklų, tad bokšte visuomet sukiodavosi vėjas, o pro langą, kuris žvelgė į kiemą, matėsi didelis laikrodis.
Visas bokšto sienas puošė įmantrūs piešiniai ir raižiniai. Kitaip negu visi mokyklos paveikslai, jie nejudėjo. Bet galbūt jie buvo užkerėti, jog į juos pažvelgus, kiekvieną kartą atrodytų kitokie, o gal tiesiog žmonės juos suprasdavo vis kitaip.
Dar jame stovėjo didžiulis, aukso spalvos varpas, užkerėtas skelbianti kiekvienos pamokos pradžią ir pabaigą. Jis buvo milžiniškas. Nuo žemės varpą skyrė tik pusantro metro, tad galėjai po juo laisvai palysti, bet žinoma nepatartina to daryt, kai jis skambėdavo.
Ši vieta labai nuošali. Tik maža žmonių saujelė sugebėdavo atrasti kelią į jį, tad savaime suprantama, kad ši varpinė buvo nuostabi vieta, norint šiek tiek laiko praleisti vienam.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amabel Ray Lapkričio 01, 2015, 02:39:34 pm
Mayonaka lipo įvijais, siaurais laipteliais. Į jos pečius plakėsi ombre spalvos spiralinės garbanos, o juodos blakstienos virš tamsiai rudų akių klapsėjo. Pagaliau užlipusi akmeniniais laipteliais, May papureno plaukus ir paragino Midnight risnoti greičiau. Poliarinė laputė paklausė ir greičiau risnojo. Atsidususi varniukė tiesiog pritūpė prie laputės, švelniai ją paglostė ir užsikėlė ant rankų. Toliau eidama ją visą laiką glostė. Priėjusi prie didžiojo varpo, vos prilietė jį. Varpas menkai suskambčiojo, tad Mayonaka numojo ranka ir niūniuodama muzikėlę "Silhouette" nuėjo prie kelių menkų kėdučių. Pats pastatas buvo įspūdingas ir senas, kaip ir jo vidus, senoviškas ir pavojingas. Gerai, kad dabar vidurnaktis. Pati May per vidurnaktį visada jausdavosi gyvybingiau, lyg būtų pats dienos vidurys, ir labai žvali. Atsisėdusi ant kėdutės, kuri, atrodo, tuoj tuoj nulūš, pasidėjo Midnight ant kelio ir glostė jos baltą, pukuotą ir purų kailiuką.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 01, 2015, 03:06:32 pm
  Isabella, beklaidžiodama koridoriais, atsitiktinai užtiko labai siauručius laiptus. Apimta smalsumo pradėjo kopti aukštyn. Tai truko gan ilgai, nes laiptai vis vijosi ir vijosi ir atrodė, kad niekad nesibaigs. Bet tada, kai Isai kojas sutraukė mėšlungis ir ji pamanė jog nukritusi bildės visą šį kelią žemyn, laiptai netikėtai baigėsi.
  Mergaitė pateko į senovinė varpinę. Jos dramblio kaulo, nėriniuotą suknelę plaikstė vėjas, o pro langus atsivėręs vaizdas pakerėjo. Apėjusi milžinišką varpą, įsirėmė rankomis į langą ir persisvėrė. Aukštis svaigino, bet mergaitė nebijojo iškristi. Žinoma visiškai kitokios nuomonės buvo Anima, kuri nerimastingai sugugėjusi, ėmė temti atgal už plaukų.
  - Ai, skauda, paikše tu,- supeikė, bet galiausiai atsitraukė nuo lango.
  Apsigręžusi į tą pusę iš kurios atėjo, pamatė ant suklypusios kėdutės sėdinčią mergaitę ir kiek sutriko. Nebuvo pratusi netikėtai sutikti žmonių ten, kur mažiausiai to tikėjosi.
  - Oi, net nepamačiau tavęs,- atsargiai pratarė ir nepatikliai nužvelgė mergaitę.- Tai, hmmm, kuo tu vardu?- paklausė vien tam, jog nepasirodytų šiurkšti, nes tiesa buvo ta, kad jai nerūpėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amabel Ray Lapkričio 01, 2015, 03:35:21 pm
Krūptelėjusi nuo kito balso, Mayonaka šaltai pažiūrėjo į netoli esančią šviesaplaukę mergaitę. Atsainiai nusisukusi, ji pamataravo kojomis, ir sakytum, iš nuojautos greitai pašoko nuo kedės, čiupusi laputę, ir tą pačią akimirką kėdė sutrupėjo ir pavirto dulkių krūva. Atsidususi May prisiglaudė laputę ir paglostė jos pūkuotą kailiuką. Midnight meiliai sumurkė, uždėjo savo minkštas lėtenėles ant šeimininkės dramblio kaulo odos ir sumataravo kojytėmis. Varniukė pašnairavo į mergaitę, atsiduso, ir jau atrodė, kad ji prabils.. Bet ne. Kam aušinti burną,-klaikiai šyptelėjusi pagalvojo, tačiau tą pat akimirką susičiaupė, kad nepasirodytų "nemandagi" ar "psichopatė". Mayonaka papureno savo ombre spalvos spiralines garbanas, tuo pat metu sukdama vieną aplink pirštą ir įdėmiai žiūrėdama į mergaitę. Tačiau jos akyse neapykantos negalėjai nė pajusti, priešingai.. Jose galėjai pajusti susidomėjimą. Ar jai balso stygos nebuvo tam sutvertos, ar ji tiesiog pernelyg drovi, varniukė sušnabždėjo, tą, ką, jos atveju, būtų geriausia sakyti.
-Sveika,-atsainiai mostelėjo kaulėta, dramblio kaulo ranka.-Mayonaka. Kitaip - May arba Vidurnaktis. O čia mano laputė, Midnight, ką reiškia tą patį - Vidurnaktį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 01, 2015, 03:56:13 pm
  Stebėti priešais esančia mergaitę buvo ganėtinai įdomu. Atrodė lyg žiūrėtum tos mergaitės kovą su savimi. Na taip, tai keista, bet ir savotiškai įdomu. Ne kasdien pamatysi žmogų, kuris būtų tampomas į visas puse skirtingų jausmų ir tai aiškiai parodytų. Ir dar visad purtytų tas savo garbanas, lyg kokį stebuklą,- šmėstelėjus šiai minčiai Isa nusijuokė. Apsisukusi grįžo prie lango ir šoktelėjusi atsisėdo ant palangės. Vėjo gūsiai trankėsi jai į nugarą, bet mergaitė tik nerūpestingai pamakalavo kojomis. Kai galų gale toji, iš pažiūros pirmakursė varniukė, pasisakė savo vardą, Isa vėl nepatikliai pakėlė į ją akis.
  - Malonu susipažint,- tarstelėjo ir mintyse pridūrė: arba ne.- Aš Isabella, o čia,- mostelėjo į ant peties tupinčią beždžionėlę,- Anima. Jei jau taip labai reikia vertimo, tai jos vardas reiškia sielą, dvasią,- gan pašaipiai tęsė, nes nematė jokio reikalo aiškintis vardų reikšmių.- Tai kokie gi vėjai tave čia atpūtė?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amabel Ray Lapkričio 01, 2015, 04:08:44 pm
-Priešingai negu tave, mane čia ne vėjai atpūtė,-jau pašaipiai sušnibždėjo Mayonaka ir skestelėjo rankomis.-O kažkoks senas, sukriošęs burtininkas su knysle, kuris nužudė mano tėvus, arba dar kažką. Ir štai to knyslėto burtininko dėka,-ji parodė į save.-aš jau čia.
May pasiražė, neturėdama jokio noro užsitęsti su mergaite.
-Beje, kad ir atpūtė, tuojau ir nupūs.
Ramiai užsikorusi Midnight ant peties, Mayonaka ją ramiai paglostė ir kažką niūniavo, tikriausiai "Boulevard of Broken dreams". Vidurnaktis ant varnanagės peties muistėsi, todėl, dideliam poliarinės lapės pūkuotu kailiu džiaugsmui, teko ją nukelti ir nešti rankose. Kad ji ramintųsi, Mayonakai teko kol kas stovėti ir glostyti laputę, kad nusiramintų. Nesuprantu, kaip jai gali patikti ta nušiurusi beždžionė, akivaizdžiai pavogta iš zoologijos sodo,-purkštelėjo May.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 01, 2015, 06:04:26 pm
  Oho kokia šmaikštuolė,- sukosi sarkastiška mintis ant liežuvio, bet šiaip ne taip ją nurijo.
  - Tai yra posakis, bet žinoma ne visiems lemta suprasti, tad pasistengiau apšviesti,- krestelėjusi galvą vyptelėjo.
  Mergaitė matė, jog suerzino May. Isabella tai puikiai sugebėjo. Net pati nežinojo iš kur semiasi įkvėpimo. Žmones tiesiog erzinta pati jos povyza ir gebėjimas pasišaipyti ar prisikabinti prie visko.
  Anima nuo jos peties šoko ant sienoje įkalto deglų laikiklio. Kabindamasi į visokius išsikišimus sienoje, beždžionėlė pradėjo kabarotis iki pat lubų, tuomet atsispyrė nuo sienos ir nulėkė ant milžiniško varpo. Jai atsitrenkus į metalą, šis dusliai dzingtelėjo, bet pats varpas nė nekrustelėjo.
  Isa užsimiršusi stebėjo Animą, kai jai į galvą šovė beprotiška mintis. Žinojo, kad tai pavojinga, bet negalėjo susilaikyti. Nusigręžusi nužvelgė bokšto sieną iš išorinės pusės ir mintyse išsiviepė. Joks kūno raumenėlis neišdavė to, ką ji sumąstė. Papūtus stipresnio vėjo gūsiui, Isabella susvyravo. Dusliai riktelėjusi atsigręžė į May. Vieną akimirką žvelgė į ją iš išgąsčio išplėstomis akimis, o tada galutinai prarado pusiausvyrą. Persisvėrė per langą ir krito žemyn.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amabel Ray Lapkričio 01, 2015, 06:23:08 pm
-Oho, labai ačiū, dabar tu man primeni tą knyslėtą burtininką,-išsiviepusi sušnabždėjo Mayonaka. Pamačiusi netenkančią pusiauvyros mergaitę, ji tik dusliai pridūrė.-Dėl Dievo meilės, ir vėl tie tavo triukai.
Pakėlusi akis į lubas, stengėsi nekreipti dėmesio į Isabellą. Jai tai labai sekėsi, bet išgirdusi duslų riksmą, ji nesusilaikė, ir jos dora širdis nugalėjo. Prie lango priartėjusi tyliai kaip vidurnaktis, ji pažiūrėjo, kaip mergaitė krenta ir tyliai sukikeno ir sušnabždėjo su pagiežos gaidele snabždesyje.
-Dar vienas iš tavo kvailų juokelių, tiesa? O, viso.
Ramiai atsitūpusi, Mayonaka ištiesė rankas. Midnight, draugiškai sukiauksėjusi, strimgalviais puolė pas šeimininkę. Ramiai žingsniuodama, truputį patrypčiojo, kad sudarytų vaizdą, jog išeina.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 01, 2015, 08:30:15 pm
  Isabella krito. Žinoma tai truko labai trumpai, bet jausmas buvo nepakartojamas. Vėjas švilpė pro ausis kedendamas garbanas, o skrandis tarsi šoktelėjo aukštyn. Bet kad ir kaip mergaitei patiko šis pojūtis, ji turėjo susiimti, jog nesitėkštų žemėn. Delnais griebė už išsikišusių bokšto akmenų ir stipriai suspaudė. Isispyrusi kojomis sieną, ėmė ja kopti. Ji nelipo prie to pačio lango iš kurio krito. Ne, ji atsargiai apėjo aplink bokštą iš kitos pusės, jog nepamatytų May. Pasiekusi aukšto, arkinio lanko viršų, atsisėdo ant kiek nuožulnaus bokštelio stogo. Šiek tiek pasėdėjo klausydama kaip May viduje trepsi ir pabandė aptvarkyti kraujuojančius delnus. Šie buvo gerokai nubrozdinti ir mergaitė taip pat neabejojo, jog ir keliai ne kiek geriau atrodo, mat ji buvo su suknele.
  Pagaliau kiek apsiraminusi atsigulė ant ant pilvo, ir nunarinusi galvą pažvelgė vidun. Isa, pamačiusi į kurią pusę nusisukusi mergaitė, stogelius nusliūkino prie lango, esančio jai už nugaros. Tyliai kaip šešėlis nusileido ir įlindusi pro langą, prisiartino May iš už nugaros.
  - Booo!- riktelėjo iškėlusi rankas prie galvos ir nusijuokė.
  Tai buvo keista. Ta prasme, jog ji nusijuokė. Jau seniai Isabella nebuvo kvatojusis iš visų plaučių. Neprisiminė, kad iš vis būtų juokusis nuo pat tėvų mirties, bet dabar kažkodėl pasidarė linksma.
  - Atleisk, jei išgąsdinau,- kiek apsiraminusi ir paraudusi nuo juoko tarė ir netikėtai draugiškai (kiek tai jai įmanoma) nusišypsojo priešais ją stovinčiai mergaitei.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amabel Ray Lapkričio 03, 2015, 03:45:53 pm
Atsidususi Mayonaka paglostė Midnight, draugiškai nusišypsojo ir atsisuko į Isabellą.
-Kad ne, -kiek tik galėdama ramiau sušnabždėjo Mayonaka, bandydama išlaikyti neišduotą. Sugalvojusi, kuria linkme tai pasakyti, papurtė galvą ir vėl stovėjo spengiančioje tyloje. -Apskritai, nuo tada arba dabar, jausmų nebeturiu arba bent jau nejaučiu. Dar man dažniausiai atrodo, kad net širdies nebeturiu.
Lyg tai patvirtindama, ji labai švelniai nusišypsojo ir apsižvalgė aplinkui.
-Ką gi, turiu eiti.
Žengdama prie lango, ji suspragsėjo pirštais ir akimirksniu Midnight ir May kontūrai virto žvaigždėmis. Niekuo nesijaudindama, mergaitė ramiai žengė į vidurnakčio tylą ir pranyko horizonte. Lapės ir mergaitės pavidalo žvaigždės dar ilgai spindėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielle Ophelia Devereux Lapkričio 04, 2015, 05:04:47 pm
  Isabella matė, jog May meluoja. Ta prasme, matė, kad meluoja sakydama, jog ji jos neišgąsdino, bet Isa šįkart šiaip ne taip susilaikė neprikibusi. O apie jausmus, na, visko gali būti. Ir pati mergaitė jau seniai jautė, kad nesugeba jausti. Iš esmės, keistas jausmas. Kai Isa susitelkdavo į savo vidų, bandydama ką nors užčiuopti, atsitrenkdavo lyg į mūrinė sieną. Nepajusdavo nieko. Na, bet šiandien ji kažką pajuto. Žinoma, gal jai pasivaideno, nes jau nebelabai sugeba atpažinti jausmus, bet vieną akimirką, tikrai manė kažką užčiuopusi. Tik mergaitė dar pati nežinojo ką.
  - Suprantu tave,- ramiai linktelėjo.- Iki.
  May dingus už lango, Isa dar kelias minutes prastovėjo žvelgdama į žvaigždes. Jai rodės, kad jose gali įžvelgti, ką tik dingusius May ir jos lapiukės kontūrus. Nesąmonė. Reiktų akis prasikrapštyti,- dingtelėjo Isabellai.
  Galiausiai pasikvietusi Animą pas save, apsižvalgė ir siaurais laiptukais grįžo ten, iš kur buvo atėjusi.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Jesse Diamond Sausio 02, 2016, 12:32:47 am
Džesis, rankose laikydamas keletą sunkių vadovėlių, ėjo link Grifų Gūžtos bendrojo kambario, kai staiga pamatė nedideles duris. Žinoma, Džesis nebūtų savimi, jei nebūtų pravėręs durų ir įkišęs ten galvą. Pagalvojęs, kad jis dar turi į valias laiko, vaikinas nusprendė užlipti siaurais laiptais į viršų. Net savo akimis nepatikėjo, kad rado ne ką kitą, bet varpinę. Gražus vaizdas... pagalvojo vaikinas ir jo galvoje pradėjo skambėti kažkokios žiobarų roko grupės daina. Septyniolikmetis pasidėjo knygas ant žemės ir atsirėmė į sieną petimi. Pro langą atsivėrė gražus, nuotabus vaizdas. Didžiulis ežeras buvo tuščias, tik retkarčiais kokia žuvytė sujudindavo vandens paviršių. Grifas jau sukosi eiti, kai netolies išgirdo žingsnius. Vaikinas pasislėpė už auksinio varpo ir laukė kas bus toliau.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Sausio 02, 2016, 09:15:10 pm
Kaip tai, aš čia dar nebuvau? mintijo Firielė Lučiena kopdama siaurais laipteliais aukštyn. Jau senokai iš mokinio rūbo išlindusi gražuolė elfė pasidavė sentimentams ir nutarė aplankyti Hogvartsą. Tiesą sakant, tikėjosi čia sutikti šį bei tą, pabaigti aiškintis santykius, gal net įpulti į kokią dvikovą. Taip, dvikovų ji pasiilgo. Nors keliaudama šen bei ten sudalyvavo, tačiau tai nieku gyvu negalėjo prilygti tam, kas vyko čia, Hogvartse.
Firielė užlipo paskutinius laiptelius ir apsidairė. Suprato atsidūrusi varpinėje, o tai nebuvo itin sudėtinga, mat visą patalpą veikiai užėmė aukso spalvos milžiniškas varpas. Staiga ji pastebėjo knygas, padėtas šalia varpo. Sekundei sustingo, tada pasilenkė ir žvlgtelėjo po varpu. Žinoma, pamatė ir kojas, išdavikiškai šmėžuojančias ir išduodančias apie žmogų, stovintį kitoje pusėje. Firielė pavartė akis. Atsisėdo ant grindų ir sprigtelėjo nagu į varpą. Nuaidėjo tykus zvangtelėjimas.
- Išlįsk gi, žmonių nevalgau - tarstelėjo elfė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Jesse Diamond Sausio 02, 2016, 09:48:13 pm
Džesis nugara švelniai atsirėmė į varpą ir nudelbė žalsvai gelsvų akių žvilgsnį į tolį. Vaikinas apie kažką užsigalvojom kol neišgirdo, kad į jį kreipėsi atklydėlė. Mergina... pagalvojo septyniolikmetis ir šyptelėjo puse lūpų. Ką gi, meilute, pabendrausim, dar mintyse pridūrė ir išlindo iš už auksinio varpo.
- Sveika, brangute, - sumurkė šviesiaplaukis elfei ir tarp pirštų pasukinėjo burtų lazdelę. - Kuo vardu esi?
Kažkuo pakerėjo Džesį ši panelė, nors nei buvo jo skonio, nei pasirodė itin draugiška. Na, bet vaikinui rodėsi, kad visos panelės jį myli, tad jis pasitikėjo savimi ir tiesiog flirtavo su dar viena pasitaikiusiąja. Džesis priėjo gana arti prie panelės ir perbraukė ranka per jos nuostabias garbanas.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Jesse Diamond Sausio 02, 2016, 09:51:49 pm
((srr taisau, galvojau, mokinė))
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Sausio 02, 2016, 11:50:55 pm
Firielė kilstelėjo antakį. Visko būna, pagalvo ji. Ne pirmas kartas, turbūt antras, kai kažkas, priblokštas jos neįtikėtino grožio, ima be saiko flirtuoti. Deja, Firielei tai ne itin prie širdies. Jei atvirai, tai pakęsti negali apsiseilėjusių gražuolių. Bet šįkart Lučienai kažkaip nelabai rūpėjo.
- Firielė, - tarstelėjo pilkomis akimis sekdama jaunuolio judesius. Pati jo vardo sužinoti nė kiek netroško, vistiek žadėjo būti pamirštas iškart po to, kai elfė nusileis žemyn.
Staiga Firielė sugriebė vaikinuko riešą ir pasuko. Veidas švietė ramybe, lūpose žaidė pašaipa. 
- Brangute vadinti gali, tačiau mane liesti - ne.
Firielė kryptelėjo galva, pažvelgė grifiui veidan. Neleis jam nueiti per toli. Su ja žaisti negalima, tarsi bylojo moters žvilgsnis. Tačiau, rodėsi, kad ano nieks nesustabdytų, netgi tai, jog Firielė trim tūkstančiais metų už jį vyresnė. Ką padarysi. Teks imtis tam tikrų priemonių.. Firielė krestelėjo dešinę ranką, į delną įslydo lazdelės galas - jeigu prireiktų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Jesse Diamond Sausio 03, 2016, 12:56:23 am
- Oww, Firielė, koks pasakiškai nuostabus vardas, - nesuprasi ar ironišku, ar pernelyg maloniu balsu prakalbo vaikinas. - Malonu su tavimi susipažinti, aš Džesis, neabejoju, kad mano vardą norėjai išgirsti labiau, nei Pati Žinai Kas norėjo nosies, - pridūrė jis, visiškai nekreipdamas dėmesio į elfės grasinimą.
Septyniolikmetis atitraukė ranką nuo sidabrinių (tarkime) merginos plaukų, ir dar kartą pažvelgė į tylų, ramų, netoliese tyvuliuojančio, ežero vandenį.
- Calm down, calm down, - pasakė vaikinas, pamatęs, kad moteris nieko gero nežada ir išsitraukia lazdelę. - Galiu nebelįst, jei jau taip nenori. Galiausiai teko sutikti vaikiną, kuris, pripažink, yra gražesnis už tave. Patikėk manim, bet daugelis merginų tai patyrė, pamačiusios mane.
Džesis šyptelėjo ir rankose pavartė savo burtų lazdelę.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Sausio 03, 2016, 01:59:02 am
Firielė atsiduso ir lėtai sumirksėjo.
- Ir taip žinau, kad mano vardas gražus, - burbtelėjo. Net nuobodu ėmė darytis susidūrus su tokiu egocentriku kaip priešais stovintysis. Atsistojusi ji apėjo aplink aukso spalvos varpą, dingo vaikinui iš akių. Užšokusi ant neaukštos palangės, įsistebeilijo į kvidičo aikštę. Tik pamanyk, per tuos metus nė karto kvidičo nežaidžiau... Stovėdama ant palangės, Firielė pasuko galvą į Džesio pusę.
- Nejaugi jau nieko vertesnio neberandi savyje, vien tik išvaizdą? Koks nieko nevertas turi būti žmogaus vidus, jeigu išore bandoma jį užgožti, ką? - Firielės lūpas iškreipė paniekos pilnas šypsnis. Jai net šiek tiek pagailo vaikinuko, svarstė, ar jis buvo kam nors širdį savo parodęs, kaip žvilgančius kardo ašmenis apnuoginęs sielą. Turbūt ne. Firielė nulipo nuo palangės, sugniaužusi kumštį trenkė į varpą. Nuaidėjo duslus skambesys, toks skaidrus it iš gylybių ištraukta ir vandens paviršiumi jį sudrumzdama nuvilnijusi tamsi paslaptis. Elfė nusivylusi papurtė galvą. Žmonės bijo vieni kitų, dingtelėjo jai.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Jesse Diamond Sausio 04, 2016, 09:30:09 pm
Džesis net nustebo, sutikęs, jo manymu, į jį panašią žmogystą. O gal tiesiog jis klydo ir ta ką tik sutikta mergina buvo paprasčiausia, norinti prisitaikyti prie jo gražuolė, taip norėdama jam įtikti. Vaikinas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į varpą. Jam nei rūpėjo, kur ta... (koks ten jos vardas, Firielė?) eina. Rudaplaukis pažvelgė į šviesiaplaukę, kuri elgėsi kaip niekuo nesirūpinanti vėjavaikė šeštakursė. Tačiau aiškiai jos apranga parodė, kad Hogvartse dama nesimoko arba jau nebesimoko.
- Iš kur tiek pasitikėjimo, gražuole? - netikėtai paklausė jis, akimis nužvelgdamas susirangiusiąją ant palangės. - Aš nuostabus tiek išore, tiek vidumi, - paprastai atsakė jis, kiek nuleido smakrą ir šyptelėjo puse lūpų sau. - Tiesiog tau dar ne laikas manęs pamatyti visu gražumu, Firrriele, - sumurkė jis, padėdamas plaštaką merginai ant peties.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 04, 2016, 10:17:01 pm
- Ak, nejaugi? - apsimetė netikinti. - Jeigu iš tiesų tavo vidus toks pat kaip išorė, tai būk ramus, - Firielė apsisuko ant kulno ir trenkė kumščiu Džeisiui į pilvą. - nė nesitikiu, kad tas laikas ateis. Kai čia taip aš, paprasta mergiotė, galėčiau tikėtis, kad man bus lemta tave pažinti?- Patraškinusi pirštų sanarius, elfė pridūrė:
- Neliesk manęs.
Sužaibavusi akimis kilstelėjo aukštyn smakrą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Velnias, šitas suskis, regis, per daug sau leidžia, pagalvojo Lučiena. Vargšė toji, kuriai jis susukęs galvą dabar... Net jeigu ją myli. Juk tokie kaip šitas gražuolis, vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Firielė beviltiškai atsiduso. Puikiai suvokė, ką meilė padaro, juolab kad pati yra įsimylėjusi, ir jau ne vienus metus, tačiau slepia tai net pati nuo savęs. Elfė nusisuko į lango pavidalo kiaurymę sienoje. Pirštų galais įstūmė lazdelę atgal į rankovę, pilkos akys klaidźiojo kažkur ant pro šalį plaukiančių debesų. Ji dar kartelį atsidūsėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Jesse Diamond Sausio 04, 2016, 11:43:45 pm
Vaikinas pasižymėjo gera reakcija ir įtraukė pilvo raumenis, tad ir skausmo, kurį turėjo sukelti Firielė, nejautė. Patenkintas, rudaplaukis išsišiepė it koks juokdarys iš filmo "Tamsos riteris".
- Deja deja, brangute, nelemta, - sukuždėjo jis ir jau sukosi eiti iš varpinės, bet keistos emocijos jam neleido to padaryti, tad vaikinas liko stovėti tvirtai remdamasis kojomis į žemę. - Kas, damute? - suglumo jis ir išsišiepė. - Bijai, kad sutrupėsi kaip kokia penkiamečio vaiko netyčia priliesta vaza?
Po šitiek pernelyg didelio saldumo ir komplimentų laikotarpio, Džesio gyvenime atsirado kažkas panašaus į užgauliojimą, pašaipą ir gal netgi šiokio tokio sarkazmo užuomazgas. Ir visus jo charakterio bruožus pavyko atskleisti tai šviesiaplaukei, iš išorės angeliško pavidalo, mergisčiai. Jis primerkė akis, bet visgi, itin staigiu judesiu, nuleido ranką nuo Firielės, jos prašymu.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Sausio 05, 2016, 09:20:23 pm
- O gal ir sutrupėsiu, - sušnibždėjo ji. - Kad ir kokia akmeninė būčiau išorėje, gali būti, kad viduje - vien sutrūkinėjęs stiklas. Tik tu to nežinai.
Lučiena išplėtė akis ir jų pilkuma įsmigo į grifiuką. Ji perkėlė svorį ant vienos kojos, lūpa suvirpėjo, pamanytum, kad tuo ims ir apsiverks. Bet ne, lengvai apsisuko ant kulno, net nusišypsojo gražia baltadante šypsena, plaukai suplevėsavo ir ,,atsitrenkę" į veidą, žavingai nukrito ant pečių. Lyg ir koks paslaptingumas sužybčiojo jos akyse. O ne, nemanykit, Firielė Lučiena neturėjo tikslo savo tobulu grožiu patraukti Džesio. Nė už ką, pasiliks ištikima sau, nenukreipinės jausmų kitur. Veide vėl atsirado toji svajinga išraiška.
Suskambo varpas. Ir dar kaip garsiai, akys tik išsiplėtė. Lučiena stovėjo ir klausėsi to garso, pilkos akys blizgėjo it karščiuojančio žmogaus. Firielė nusijuokė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Jesse Diamond Sausio 08, 2016, 12:03:27 am
((Haha, kas dabar tobulas, Firiele? ;) ))
Džesis susitaršė plaukus ir atsiduso. Ne iš nuobodulio, tačiau iš po truputį jo viduje kylančio pykčio. Jis sukando dantis ir nervingai šyptelėjo Firielei, kai ši darė visus tuos tobulus viliokliškus judesiukus su plaukais ir kūnu. Na, Firielė tikrai turėjo ką parodyti, tačiau savo charakteriu ji visiškai netraukė Džesio. Visiškai. Ji net nebuvo jo skonio, taip sakant, nors jam tiko bet kas, svarbu, kad būtų mergina.
Suskambus varpui, septyniolikmetis pašoko iš vietos ir išleido trumpą nuostabos atodūsį, bet apsimetė, kad viskas natūralu, jis yra tikras vyras, nieko nebijo ir panašiai. Tačiau kas vyko toliau, jį išgąsdino dar labiau, nei pats varpas. O tai buvo Firielės juokas.
- Kas tau negerai? - atsainiai mestelėjo jis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 31, 2016, 12:16:53 am
Edgar'ui, ką tik pradėjusiam savo pirmuosius mokslo metus, knietėjo apsidairyti po Hogvartso pilį. Tad jis vaikščiodamas mokyklos koridoriais pamatė be galo siaurius laiptus, kurie jį sudomino. Kur jie kažin galėtų vesti? - pagalvojo berniukas ir nieko nelaukdamas pradėjo jais lipti aukštyn. Užlipus aukštyn jo dėmesį iš kart patraukė didžiulis varpas, tačiau jam pajutus, jog pro jį prašvilpė stiprokas vėjo gūsis, Edgar'as iš karto nužingsniavo prie vieno iš langų, pro kurį matėsi ežeras. Nuostabi čia vieta! - sau panosėje sumurmėjo pirmakursis ir lyg nuo visko atsiribojęs, sukoncentruotu žvilgsniu, žiūrėjo į priešais jį esantį ežerą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alice Black Sausio 31, 2016, 12:32:35 am
Alisa Blek tyliais ir ramiais žingsneliais tipeno Hogvartso koridoriais, žvalgėsi į sienas, žvilgčiojo pro langus, užsisvajodavo ir taip, nežinodama, kur ji eina, šviesiaplaukė atsidūrė prie laiptelių, vedančių į viršų. Alisa nebūtų Alisa, jei smalsumo vedama ji nenorėtų pašniukštinėti nežinomas vietas. Pirmiausia ji įkišo savo mažą nosytę ir apsidairė ir, patikrinusi ar nieko nėra, pradėjo lipti laiptukais. Užlipus prieš akis atsivėrė neapsakomo grožio vaizdas - saulės spindulių nutviekstas ežero vanduo ramiai tyvuliavo, supamas žalios medžių lapijos. Danguje buvo keletas baltų debesėlių, kurių kraštai buvo nuspalvinti rausvais atspalviais. Mergaitė šyptelėjo ir atsirėmė į palangę delnais. Ją užbūrė nuostabus vaizdas ir ji net nepastebėjo, kad varpinėje yra ne viena.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 31, 2016, 01:17:08 am
Edgaras tiek buvo apkerėtas matomo vaizdo, kad net nepajuto, jog kažkas dar užlipo į varpinę. Tik tuomet, kai kažkas ėjo pro jį, berniukas išgąstingai krūptelėjo ir pasukęs galvą šiek tiek į šoną pamatė savo amžiaus mergaitę vilkinčią klastuolių uniformą ir einančią link palangės. Edgaras iškart pagalvojo: Praėjo lyg apsimesdama, jog nemato, negi visi klastuoliai yra tokie pasipūtę? Ir nedraugiški?? Tada žaliaakis nusprendė, nepaisant to jog klastuoliai dažniausiai bando kitus pašiepti, pats užkalbinti jaunąją Hogvartso moksleivę. Jis taip pat priėjo prie palangės, pažvelgė prisimerkusiom akim (nes saulės spinduliai tvieskė tiesiai jam į akis) į besišypsančią mergaitę ir tarė: Labas, šypsenėle. Staiga mintyse susimąstė: Šypsenėle? Ką per velnią aš čia pasakiau?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alice Black Sausio 31, 2016, 01:46:12 am
Moteriškos (ar tiksliau, mergaitiškos) intuicijos vedama, klastuolė pajuto kažkieno žvilgsnį, nukreiptą į jos kūną, tačiau nusprendė nesinervinti ir nesisukuoti - tegu pats spoksotojas prie jos prieina. Ir išties, po keleto akimirkų persona atsidūrė šalia Alisos. Išgirdusi pasisveikinimo frazę, ji tyliai suprunkštė ir užsikišo plaukų sruogelę už ausies.
-Labas labas, spindulėli, - su lašeliu sarkazmo balse atsakė blondinė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pavartė akis. Žinoma, nei berniuko balsas, nei panaudota pravardė jos nejaudino. - Tai iš Grifų Gūžtos būsi... - tyliai sukuždėjo garbanė paslaptingai nutęsdama savo teiginį. Ji pažvelgė į berniuką savo giliomis it vandenynas akimis ir keistas šypsnis iškreipė jos meilų veidelį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 31, 2016, 03:01:25 am
Berniukas, sulaukęs ganėtinai švelnaus nei tikėjosi šviesiaplaukės pasisveikinimo atgal, lengviau atsiduso. Vos išgirdęs vaikis klastuolės komentarą apie jo koledžą nuleido savo juodų plaukų dengiamą galvą į žemę, pasikrapštė ją ir vėl atsisuko į mergaitę. Prieš vėl kalbėdamas šiek tiek susikaustė, nes jo pašnekovės veide nebebuvo tos šypsenos, kuria jau spėjo susižavėti. Žvelgdamas į mergaitės akis grifiukas su lengva šypsena veide prabilo: - Taip. Bet tai juk nekelia jokių problemų? Tiesa? Taip pat matydamas tą jos įsmeigtą žvilgsnį į jį, Edgar'as suėmė su ranka sau už kaklo iš nugaros ir palengva jį spaudydamas nusprendė pasiteirauti: - Aš labai tikiuosi, jog Tavęs nesutrukdžiau?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Mis Rainiux Sausio 31, 2016, 10:36:08 am
Buvo įprasta diena, bet kadangi mes su draugais pirmakursiai norėjome patyrinėti Hogvartsą. Todėl vaikščiojom po siauriausius ir tamsiausius Hogvartso koridorius ir tunelius, bei stengėmės, kad niekas mūsų nepastebėtų, juk nenorime būti išmesti per savo pirmą savaitę mokykloje. Klaidžiojom jau minimum valandą ir nesitikėjkom pamatyti dar kažką geresnio, nei jau buvom matę. Bet staiga, pamatėm mažas dureles ant kurių kabėjo spyna, bet ji buvo atrakinta. Juk negalime praleisti galimybės užeiti? Atidarėme duris kurios taip sugirgždėjo, jog net atrodė, kad suriaumojo liūtas. Puiku, kad mes požemiuose. Užeinam ir pasidriekia laiptų gausa, na, jei jau esame čia reikia testi mūsų nuotykį. Iš pradžių buvome nusiteikę energingai ir su džiaugsmu lipome laiptais, bet kai užlipome ant kokio miliono laiptų nebebuvome taip gerai nusiteikę. Bet lipimas buvo vertas, staiga bokšto viršūnėje pamatėme keturis langus iš kurių driekėsi keturi skirtingi vaizdai, kurie visi buvo išskirtinai gražūs. Norėjosi niekada iš ten neišeiti, bet už kelių minučių turėjo būti astronomijos pamoka. Nuskubėjome žemyn, bet šį įvykį prisiminsime dar ilgą laiką. Nuo šiol tai bus mūsų slapta vieta į kurią eisime kai reikės pamatyti kažką gero ir pasikelti nuotaiką.

((Gabriella: rpg postai rašomi trečiuoju asmeniu, kitaip sakant, aprašinėji savo veikėją.))
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alice Black Vasario 01, 2016, 12:12:22 am
Mergaitė nudelbė akis į žemę, paskui vėl kilstelėjo ir akimis nusekė danguje skrendantį paukščių būrį.
- Hm? Netrukdai, kur čia trukdysi, - sumurmėjo šviesiaplaukė, ant piršto pradėdama sukti ploną plaukų sruogelę.
Alisa žvelgė į didelį ežerą, tviskantį vandens paviršių, žvelgė į retkarčiais iš mėlynės iššokančias žuveles. Pati irgi norėjo būti tarp jų, pasijusti nevaržoma, plaukti taip giliai, kur niekas nepasiekia, ten apmąstyti savo gyvenimą, jo prasmę ir kitus svarbius dalykus, suvokti, kas ji yra ir ko ji tikisi iš gyvenimo. Žodžiu, mergaitė buvo linkusi į filosofiją, nepaisant to, kad buvo per jauna šiam sunkiam mokslui. Tačiau jai tai nerūpėjo. Ji kilstelėjo akis į berniuką ir primerkusi jas stebėjo jo povyzą. Kažkokia keista ji jai pasirodė. Bet gal tik pasivaideno...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 01, 2016, 12:57:45 am
Jaunas vaikinukas stebėdamas ramiai nenustovinčią ir visur besidairančią mergaitę susimastė ar ji nervuojasi ar šiek tiek sutrikusi ir tuomet bandė toliau tęsti jų pokalbį paklausdamas (jo galvojo jau sukosi daugybė klausimų tarp kurių pačiam buvo sunku susigaudyti): Patinka gamta? Po kelių minutėlių pasisuko į langą, pro kurį buvo matyti visa kvidičo aikštė ir nusišypsojęs savo nuoširdžia šypsena vėl paleido iš vieną iš galvoje besimakaluojančių klausimų: Ar Tau patinka kvidičas? Berniuko plaukus bekedenant vėjui apsilankančiam karts nuo karto bokšte, grifiukas pradėjo dalintis savo svajone: "- Norėčiau vieną dieną priklausyti Grifų Gūžtos kvidičo komandai. Būčiau gaudytojas. O dar jei pavyktų iškovoti taurę? Argi ne nuostabu būtų?". Vėl atkreipęs savo žalias akis į klastuolę susiprotėjo, jog dar net vardo nepaklausė. Kuo Tu vardu? - švelniu balsu paklausė moksleivis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alice Black Vasario 01, 2016, 01:05:07 am
Alisa giliai įkvėpė, iškvėpė orą, atsiduso, mintyse suskaičiavo iki dešimt ir pavartė akis. Paskui šaltai paklausė:
- Ar tu moki patylėt bent minutę? - klastuolė dar būtų riebiai nusikeikusi, bet, deja, gatvė keiktis jos neišmokė, tad ji tiesiog metė deginantį žvilgsnį į mažąjį grifiuką. Tačiau kažkodėl ilgai ji negalėjo į jį žiūrėti piktai, jos veido išraiška sušvelnėjo ir ji vėl įsmeigė žvilgsnį pro langą.
- Gamta - mūsų visų antrieji namai, - paprastai atsakė ši, jusdama kaip žvarbokas rudens vėjas žnaibo jos ploną veido odą. - Žinai, ką tau pasakysiu? Niekam nerūpi, kuo tu nori būt. Ar statybininkas, ar dažytojas, ar burtininkas, ar kvidičo žaidėjas. Gal aš Anglijos karaliene noriu būt.
Piktai atsakiusi ji tik dar kartą pavartė akis.
- Dar bent klausimas... Nežinau ką padarysiu, - sušnypštė ji, bet visgi atsakė. - Alisa.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 01, 2016, 02:04:36 am
Vaikis visiškai pasimetė, kai jos nuotaika žaibišku greičiu ėmė kisti tai į gerą, tai į blogą pusę. Jis tik stovėjo ir klausėsi atsakinėjant klastuolės. Kai ji baigė - Mm.. Malonu, Alisa. Aš būsiu Edgar'as, - pasakė grifiukas jau nedrąsiu ir tylesniu balsu. Pats pirmakursis giliai atsiduso ir vėl gi pažvelgė ten, kur metė savo žvilgsnį tik užlipęs į bokštą. Tas gyvybe trykštantis gamtovaizdis jam padėjo geriau sudėlioti mintis į savo vietas. Sukdamas savo akis atgal į klastuolę pastebėjo, kaip ji virptelėjo papūtus vėjo gūsiui: - Tau tikriausiai šalta.., - neklausiamai tarė Edgar'as. Visgi ką man galėtum padaryti, jei užduočiau Tau klausimą? - neatlaikęs paklausė berniūkštis varstydamas žvilgsniu savo vienmetės veidą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alice Black Vasario 01, 2016, 09:22:45 pm
Alisa abejingai kilstelėjo antakį.
- Ne? Nešalta? - atsakė ji su klausiamu tonu balse. Iš tiesų mergaitei gal ir buvo kiek šaltoka, bet dėl per didelio savo išdidumo ir principingo charakterio ji švelniai sumelavo.
Mergaitė prikando putlią rausvą lūpą ir susisuko į storą megztinį, kad būtų nors kiek šilčiau. Tik dabar, Edgarui priminus apie vėją, ji nežymiai virptelėjo, kai lengvi šiurpuliukai perbėgo per nugarą ir rankas.
- O ko aš tau galėčiau nepadaryti? - klausimu į klausimą atsakė vienuolikametė ir pašaipiai šyptelėjo, primerkdama melsvas akis ir suraukdama dailią nosytę. - Jei mane toliau erzinsi, sužinosi, ką reiškia gilios žaizdos, - šnipštelėjo ji, berniukui prie pat ausies ir giliai atsiduso kažkaip "netyčia" prisiliesdama prie jo peties.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 01, 2016, 10:35:27 pm
Nežymiai šyptelėjo berniukas žvelgdamas į mergaitę besigūžiančia į megztinį po jos atsakymo suprasdamas, kad ji klastuoliškai jam sumelavo. Edgar'as kaskart pamatęs, jį žavinčią, bendrakursės šypsena, nesvarbu ar mielą ar pašiepiančią, sekundėlei jis kažkur toli, toli dingdavo lyg jo nebūtų. Taip nutiko ir šį kartą. Atsitokėjęs išgąstingai išpūtė savo vaikiškas akutes pastebėjęs prie jo labai arti atsidūrusią mergytę. Alisai prisilietus prie pirmakursio, šis pajuto keistai malonų jausmą kartu su kruopelyte drovumo ir tuomet pakreipęs galvą į ją taip, jog matytų jos, tik per sprindį esančias, gilias tartum bedugnė akis, patyliukais atsakė į jos šnabždesį, - O mane domina tie dalykai, kurių aš nežinau. Tik gaila.. Kad aš Tavęs lyg ir neerzinau dar..,- akimirką patylėjęs pridūrė vėl nežymiai parodymas šypseną: - Beje, galiu paskolinti Tau savo mokyklinį apsiaustą. Gal su juo bus kiek šilčiau?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alice Black Vasario 02, 2016, 06:55:26 am
- Tu vien jau išsižiojęs mane erzini, - atšovė mergaičiukė ir susidėjo rankas ant krūtinės. Ji jautėsi padėties šeimininkė, galėjo daryti bet ką, nes berniukas, kurio vardo ji dar nežinojo, galėjo prisitaikyti prie situacijų, kad tik jai įtiktų.
- Tau pačiam tada bus žvarbu, - šaltai nusijuokė klastuolė ir nuėjo link varpo.
Kelis kartus ji pabarbeno pirštais į metalą, iš kurio buvo padarytas varpas. Jis tyliai suskambo ir pradėjo nežymiai, nežymiai virpėti. Alisa apsuko ratą aplink didžiulį mokyklos varpą ir apgalvojo ką toliau daryti su naujuoju draugu. Kadangi jis Alisos labai daug ko klausinėjo, jai nepatiko ir ji nenorėjo leistis su juo į kalbas (o kam reikia merginai vyro, kuris kalbėtų už ją daugiau, nei ji pati?)
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 02, 2016, 01:02:27 pm
Vaikis suraukęs vieną akį taip, kad ją beveik dengė jo antakis truputuką įsižeidusiai, tačiau nejaučiant jokios antipatijos, tarė: - Jei Tave erzina mano kalbėjimas galime ir patylėti.. Bet ne! Geriau tu man papasakok ką nors apie save, o aš mielai Tavęs pasiklausysiu, tuo pačiu neerzindamas Tavęs.
Berniukas buvo pratęs ir prie šaltesnių orų, tad jo kol kas negąsdino bokšte prakošiantys vėjo gūsiai, juolab jis dar vis buvo pasislėpęs po šiltu apsiaustu. Lydėdamas Alisą akimis jis pradėjo garsiau šnekėti, kad mergaitė jį girdėtų: - Ne, man nebus šalta. Be to, jei taip ir bus, vadinasi Tau bus šilčiau. O Tu juk mergaitė, todėl ir turėtum jaustis šiltai.
Po savo mandagaus pasiūlymo grifiukas pradėjo dairytis į portretais išraižytas sienas laukdamas klastuolės atsakymo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alice Black Vasario 02, 2016, 05:25:01 pm
- Gerai, aš esu Alisa, man vienuolika, mokausi Klastūnyne, - labiausiai pabrėžė žodį Klastūnynas, kad Edgaras suprastų, kad su ja prasidėti ne juokai. - Šiaip gyvenu Londone, bet čia niekam nerūpi.
Nors dažniausiai ji kalbėdavo daug ir dažnai, šioje situacijoje ji tiesiog norėtų nusiplauti ir išskristi kartu su tais paukščiais danguje. Mergaitė bijojo savo jausmų, dėl to visada stengdavosi išlikti šalta ir bejausmė.
- Nu oh my God, - pavartė akis Alisa. - Nereikia man to tavo apsiausto, man ir taip gerai...
Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė. Paprastai taip staigiai nesusierzindavo, bet dabar savo širdyje jautė kažkokį keistą nepažįstamą jausmą ir bandė jį kaip nors užslėpti jį dengdama savo šaltumu ir atšiaurumu.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 02, 2016, 06:10:23 pm
- Man rūpi, - tvirtai atsakęs į mergaitės pareiškimą berniukas nupėdino prie lango, už kurio driekėsi lyg pat horizonto žaliuojantis, kaip ir grifiuko akys, uždraustasis miškas.
Oi, tas keistas klastuolių bruožas viską neigti ir stengtis daryti atvirkščiai,- pamanė Edgar'as.
- Man būtų malonu sužinoti ką reiškia, jau ne pirmą sykį pastebimas, Tavo tas akyčių pavartymas?,- pasiteiravęs pirmakursis, kiek drovėdamasis, jog gali atrodyti šiek tiek keistai, nusivilko savo apsiaustą persimetė jį per ranką ir eidamas ratu aplink mergaitę netikėtai atsidūrė už jos nugaros. Pasinaudodamas šia proga jis išskleidė savo apsiaustą ir juo atsargiai apgobė Alisos pečius ir tikėdamasis sulaukti nekokios reakcijos iš jos kiek atsitraukė toliau.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alice Black Vasario 02, 2016, 09:22:20 pm
- Nerūpi, niekam nerūpi, kokia aš esu, svarbiausia, kad egzistuoju, - ji vėl pavartė akis, ką darė tikrai dažnai.
Alisa sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į varpą, bet šis pasislinko ir ji vos neišsitėškė ant šaltų varpinės grindų, bet suvaidino, kad nieko nebuvo. Tik šįkart atsistojo ramiai ir beveik nesilietė prie varpo.
- Tai reiškia, kad net mano akys nenori tavęs regėti, - piktai atšovė ji ir dar labiau susierzino. Nors giliai širdyje jautė, kad lyg ir neturėtų taip elgtis, bet išorėje liko rami ir atrodė, kad jai nusispjaut ant berniuko. - Jėzus Marija, ar tau taip sunku suprast, kad. man. nešalta ir man. nereikia. tavo. apsiausto.
Ji nusimetė Edgaro apsiaustą, užmetė jam ant rankų ir greitai apsisukusi nubėgo laiptais žemyn, aišku, dar kartą paslysdama ir pasitempdama koją. Likusią kelio dalį iki Klastūnyno mergaičių kambario, ji šlubčiojo ir keikė save dėl per savo nerangumą išsisuktą čiurną.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 02, 2016, 09:49:00 pm
Juodaplaukis apstulbęs liko stovėti po to kai mergaitė galima sakyti padėjo jį į šuns dienas. Berniukas aišku jos nekaltino, gal labiau pyko ant savęs už tai, kad įsiutino vienuolikmetę, bet nesuvokė, ką tokio blogo galėjo padaryti. Palengva jis vėl apsivilko atgautu savo apsiaustu, dar kartą ramiu žingsniu apėjo aplink bokštą grožėdamasis iš jo matomais vaizdais. Tuomet pažvelgė ir suprasdamas, jog jokio atsakymo iš jo nesulauks vis vien jo paklausė: - Din-Di-Lin, varpeli, kokia nenusisekusi mano diena, ar ne?,- ir nuleista galva bei nusiminusiu veidu patraukė link laitų. Vaikas leidosi tais pačiais siaurais laiptais, kaip ir atėjo, tačiau nuotaika kardinaliai buvo pasikeitusi. Grįžęs atgal į koridorius Edgar'as nusliūkino tiesiai į Grifų Gūžtos kambarį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Adira Floris Vasario 18, 2016, 06:22:54 pm
Adira lėtai ėjo pasikišusi knygą po pažastimi. Ji mėgavosi vėjeliu ir tuo nuostabiu oru. Buvo graži diena pilyje, todėl varniukė nusprendė prasiblaškyti, o ne kiūksioti bibliotekoje.
Jai visada buvo įdomu, kas yra pilies centre, tame bokštelyje. Ji buvo įsitikinusi, kad ten galima eiti mokiniams, todėl šią popietę ji ten ir nuėjo. Mergina atsargiai lipo siaurais laiptais, jos alkūnės kelis kartus nusibrozdino į šiurkščias sienas.
Užlipus ji pamatė paprastą vaizdą - keturis langus be stiklo. Bet pažvelgus pro juos, Adira net aiktelėjo. Ji galėjo matyti kvidičo aikštę, kiemelį ir ežerą vienoje patalpoje! Dar čia buvo auksinis milžiniškas varpas. „Tai šis varpas mus palydi į pamoką..“ pagaliau suprato ji. Pamačiusi, kad varpą nuo žemės skiria daugiau nei metras, varniukė palindo po juo ir žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė - po dvidešimt minučių baigsis pamoka. „Tada aš iš čia ir išlipsiu“ nusprendė ir atsivertė knygą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Vasario 18, 2016, 07:22:51 pm
Melisa vis dar nekantravo pamatyti visą pilį, tad šiandien nusprendė apsižvalgyti varpinėje. Lipdama siaurais laiptais ji šiek tiek gailėjosi, kad nepasiėmė nė knygos, nė pergamento su plunksna ir rašalu. Bala nematė, tikrai tyrinėtojai nereikia knygos einant į žygį. Iš šios minties varniukė nusijuokė. Taip, žinoma, šaunus bus mano "žygis" laiptais aukštyn. Mergaitės netrikdė tai, kad  laiptinė buvo siauroka, ar kad jau keletą kartų vos nepaslydo. Melisa buvo per daug apsėsta minties, kad turi pamatyti visą pilį. Kai pagaliau pasiekė viršų, nustebo išvydusi kitą mergaitę. Nebūk atsiskyrėlė. Eik, pasisveikink, juk neįkąs. Tikriausiai. Tamsiaplaukė ir vėl tyliai iš savęs nusijuokė. Gal ji nepalaikys manęs beprote vien todėl, kad dažniau kalbuosi su savimi ar augalais, negu su žmonėmis. Varniukė atsargiai pabeldė į akmeninę bokšto sieną.
-Labas, ar netrukdau? Mano vardas Melisa, o tavo?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Adira Floris Vasario 18, 2016, 07:45:48 pm
Adira dievino knygą, kurią dabar skaitė. Ji buvo apie monstrus, kurie apvogė miestelį. Tikriausiai tai buvo pirma jos knyga ne apie gyvūnus.
Taip ji skaitė kokias dešimt minučių, kol neišgirdo laiptų traškėjimo. „Tikriausiai tai koks paukštis, neatrodo, jog čia lankytųsi žmonės“ pagalvojo sau ir nuvijo mintį, kad čia žmogus. Bet tuo metu prie laiptų pabaigos kažkas išlindo, Adira stengėsi nežiūrėti į žmogų ir toliau skaityti. Tada tas žmogus kažką padarė prie sienos, tikriausiai pabeldė, bet, žinoma, nieko nesigirdėjo, nes siena buvo stora kaip geležis.
Adira visiškai nenustebo išgirdusi mergaitės žodžius. Juk būtų buvę keista sėdėti vienoje varpinėje ir tylėti.
Ta mergaitė pasisveikino, tik tada Adira pakėlė akis nuo knygos ir pamatė mielą merginą. Ant apsiausto turėjo mėlyną emblemą, tai varniukę privertė nusišypsoti. Jai reikėjo naujų draugų iš to paties koledžo.
Adira kiek nedrąsiai atsakė:
-Aš Adira Floris,-tada dar pridūrė.-Ir ne, netrukdai. Tiesą sakant, visai gerai, kad čia atėjai.
Vis dėl to mergaitė nusprendė ir toliau sėdėti varpo apačioje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Vasario 19, 2016, 07:53:28 pm
Melisa nusišypsojo Adirai ir prisėdo šalia jos.
-Ar dažnai čia ateini?-paklausė.
Patalpa buvo visai jauki, tačiau Melisa neturėjo laikrodžio ir nežinojo, kada tas milžiniškas daiktas suskambės. Tai bus kurtinančiai nuostabus varpelių koncertas gyvai. Mergaitė šyptelėjo iš savo kvailo pokšto ir žvilgtelėjo į Adiros knygą. Monstrai jos nedomino, tad nusuko žvilgsnį į vaizdą pro vieną iš langų be stiklo. Suprato, kad tai kvidičo aikštė, bet Melisa niekada nesidomėjo sportu, o ir burtininkų žaidimai jai švietė tik iš labai toli. Tamsiaplaukė vėl pažvelgė į Adirą.
-Mėgsti skaityti, ar ne? Kokios knygos tau patinka? Ar mokyklos bibliotekoje yra ko nors daugiau, ne tik Hogvarsto istorijos ir krūvos niekam tikusių knygų? Prisipažįstu, man dar dorai neteko joje lankytis,- Melisa droviai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Adira Floris Vasario 19, 2016, 08:25:59 pm
Išgirdusi klausimą, mergaitė nusijuokė:
-Aš čia lankausi pirmą kartą.
Tada Adira išdrįso užversti knygą ir normaliau pabendrauti su varniuke. Ji išgirdo visą šūsnį klausimų, todėl nelabai susigaudė, bet atsakė į klausimus, kuriuos prisiminė:
-Mėgstu skaityti apie gyvūnus, daugiausiai vabzdžius,-ir tuo metu kaip tyčia ant jos peties atskrido laumžirgis. „Kaip kokiame filme“ pagalvojo ir tyliai nusijuokė iš savęs.
-Taigi, Hogvartso bibliotekoje aš tik ir skaitau apie gyvūnus, kitokių net neieškojau. Bet patikėk, ten knygų tūkstančiai ir aš tikra, kad rasi sau patinkančią,-mergaitė kaip kokia reklama viską išdėstė ir palengvėjusiai atsiduso, lyg būtų atsiskaičiusi testą. Adira labai mėgo bibliotekas ir knygas. Ji dievino knygų kvapą.
-O tu ką mėgsti skaityti?-mandagiai paklausė ji, norėdama prasklaidyti tylą ir daugiau pakalbėti apie knygas. Ši tema Adirai buvo pati mėgstamiausia.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Vasario 20, 2016, 12:22:37 am
-Man patinka skaityti nuotykių knygas, taip pat labai domiuosi astronomija. Nudžiugau, kai tėtis pasakė, kad čia būna tokio dalyko pamokos. Nors, tiesą sakant, dažniausiai skaitau tai, kas pakliūva po ranka ir sudomina pirmu puslapiu. O ar tau nebūna taip, kad įpusėji knygą ir nesusilaikiusi užmeti akį į paskutinį puslapį? Ak, tai gali būti pavojinga,- nusijuokė Melisa.
Mergaitė džiaugėsi, kad pagaliau tikriausiai susirado draugę. Ir dar iš to paties koledžo! Varniukė dar kartą pažvelgė pro langą ir nusišypsojo. Buvo puikus oras, ir saulė tarsi džiaugėsi kartu su Melisa. O, kad galėčiau susidraugauti ir su augalais. Namų ilgesys jos nebegraužė taip stipriai, mergaitė ėmė po truputį pritapti naujoje aplinkoje. Manęs dar laukia didžiulė biblioteka. Po Adiros pasakojimo dabar noriu ten dar labiau.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Adira Floris Vasario 20, 2016, 09:43:58 pm
Adira nusijuokė iš Melisos.
-Dažnai tenka iš smalsumo atsiversti paskutinį knygos puslapį ir perskaityti patį paskutinį žodį. Taip ''sugadinau'' jau kelias knygas,-draugiškai šyptelėjo ji.
Mergaitė žiūrėjo pro vieną langą, kuriame matė kiemą, pilną kitų mokinių. Vis dėlto šnekučiavimosi nesigirdėjo, čia buvo gan tylu. Tik galėjai girdėti laikrodžio rodyklę.
Adira pažvelgusi į laikrodį, persigando, bet nespėjo sureaguoti. Pamoka baigėsi!
Varpas pradėjo lėtai skambėti, taip trenkdamas Adirai ir Melisai į galvą. Varniukė pačiupo Melisą už rankos ir pabandė iš ten ištrūkti. Tai buvo garsiausias garsas, kurį teko girdėti Adirai.
Išlipusi, ji uždėjo delną ant savo galvos ir prisimerkė iš skausmo. Nesugebėjo kalbėti. Juk čia Adiros kaltė, kad Melisa atsisėdo prie jos. Čia ji kalta. „Na aš ir kvailė...“ pagalvojo ir išraudonavo.
Tuo metu ji nusprendė atsiprašyti, todėl išspaudė tylų ''atsiprašau'' ir toliau sėdėjo ant šaltų grindų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Vasario 21, 2016, 01:44:12 pm
Melisa draugiškai nusišypsojo Adirai. Kai varpas pradėjo skambėti, tamsiaplaukė išsigando ir užsidengė ausis, tačiau po kelių akimirkų ėmė kvatoti. Jai ši situacija pasirodė juokinga. Melisa sugebėjo juoktis iš visko. Čia perspėjimas tiems, kurie ne eina į pamokas, o šmirinėja po mokyklą.
-Nieko tokio, juk aš ir pati kalta, kad eidama į varpinę nepasiėmiau laikrodžio. Nėra dėl ko atsiprašinėti. Ar tau viskas gerai?
Melisa sunerimo dėl Adiros, kuri tamsiaplaukei atrodė išsigandusi.
-Kiek dar turime laiko? Gal geriausia ir saugiausia būtų eiti kur nors kitur?
Varniukė pradėjo galvoti apie visas mokykloje jos aplankytas vietas, bet jų nebuvo daug. Varpinė jai patiko dėl vaizdo, kuris matėsi pro keturis langus be stiklo, ir dėl to, kad čia retai kas užklysdavo. Tačiau tas garsas... Melisa nebuvo tikra, ar apkurtimas gali būti juokingas, bet visai neturėjo noro tai išbandyti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Adira Floris Vasario 22, 2016, 02:22:46 pm
Adira kiek pralinksmėjo išgirdusi Melisos juoką. Tikėjosi, kad draugė supyks. Mergaitė žvilgtelėjo į milžinišką varpą ir nusprendė nesakyti, kad netoliese kabo laikrodis. Tada ji tikrai būtų kalta.
Mergaitė irgi norėjo iš čia išeiti, po tokio keisto nutikimo. Bet nė neabejojo, kad dar ateis čia.
-Aš baisiai noriu valgyti, dar pietų nevalgiau, o tu?-Adira tikėjosi, kad Melisa eis kartu pavalgyti į pilį. Vien pagalvojus apie sultingą kepsnį, jai gerklėje susidarė daugiau seilių. Tik dabar susigaudė, kad nevalgė ir pusryčių. Kartais Adira galvoja apie daug dalykų, kuriuos reikia padaryti, todėl net pamiršta pačius būtiniausius. Ji visada labai išsiblaškiusi, kartą net miegoti pamiršo!
Varna atsistojo ir pasilenkusi pasiėmė knygą, kuri vis dar gulėjo po varpu.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Vasario 22, 2016, 03:57:49 pm
-Dabar tikrai neatsisakyčiau vištienos ir moliūgų sulčių,- atsakė ir nusišypsojo Melisa.
Vištiena... Varniukė lėtai užsimerkė ir įsivaizdavo traškų kepsnį su saldžiarūgščiu padažu ir stiklinę gražiai oranžinių sulčių. O taip, aš ateinu pas tave. Melisa atsimerkė ir nusijuokė supratusi, kaip kvailai ką tik turėjo atrodyti.
-Adira, ar tau patinka traški vištiena? Na ta, kiniška. Ar burtininkai tokios neturi? Atleisk, visai pamiršau paklausti. Ar tavo abu tėvai burtininkai?
Toks jausmas, kad aš ją tiesiog atakuoju klausimais. Melisa droviai nusišypsojo ir apsidairė po varpinę, ar nieko niekur nepametė. Tai tapo jos įpročiu prieš porą metų, kai svečiuodamasi pas tetą pametė apyrankę iš karoliukų-žvaigždučių ir dėl to ilgai verkė.
-Na ką, eime?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Adira Floris Vasario 22, 2016, 07:20:28 pm
-Tu ką, skaitai mintis?-nusijuokė Adira paslėpdama faktą, kad pati kartais sugeba tai padaryti. Dauguma žmonių jai sakė, kad tai kraupu. Bet tai buvo tik žiobarai, gal Melisa sureaguotų normaliai? Kaip jau ne kaip, Adira irgi svajojo apie kepsnį ir sultis, ar kokį kitą gėrimą.
Nuvijusi savo mintis, mergaitė pasitaisė plaukus ir linktelėjo, kai draugė paklausė ar jau galime eiti.
Jos normaliu greičiu ėjo link pilies. Adira dar stebėjo gamtą. Iš laiko suprato, kad pietūs išeis vėlūs, nes dažniausiai valgo antrą valandą. „Dabar jau kokios penkios valandos“ pagalvojo ir toliau ėjo, paskendusi savo mintyse. Net primiršo, kad kita varniukė eina šalia jos!
Kaip anksčiam vakarui, oras buvo puikus. Nebuvo jokio vėjo, mergina tuo mėgavosi.
((rašyk į Varno Nago stalą))
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Margo Diuken Kovo 23, 2016, 11:33:19 am
 Nors kelis ir nežmoniškai tvinksėjo, mergaitė, skatinama ledokšniu virstančių drabužių, mat lauke ėmė šalti, skubiai žingsniavo, šiaip taip peršokdama vieną kitą didesnį kupstą.
 -Šąla. Eh, tikėkimės varpinė nebus užrakinta. - tarstelėjo Junko pusėn dar stipriau prispausdama prie savęs apsiaustą, kuris ne ką gelbėjo nuo po juo šerkšnijančių drabužių skleidžiamo šalčio.
 Margo stebuklingai netapusi ledkalniu dideliais žingsniais atšokavo iki varpinės durų ir užplasnojo aukštais laiptais kurie tikriausiai siekė antrą aukštą. Nebūtų patogiau duris padaryti pirmame aukšte? - susiraukė, bet greitai atsileido. Būkit atrakintos. Būkit atrakintos. - sukryžiavo pirštus ir pasuko šaltą, metalinę rankeną. Ši sunkiai trakštelėjo taip suteikdama viltį sužvarbusioms pirmakursėms pagaliau palįsti po antklode ir daugiau nebeišlįsti. Reiks rimtai apsvarstyti galimybę ant drabužių dar dėvėti antklodę.
 Varna visu sustirusiu kūnu pastūmė duris ir įgriuvo į, atrodo, dusinančią šilumą.
 -Ahah! - nusijuokė tarsi ką tik išsigelbėjusi iš skęstančio laivo. -Jau bijojau Titaniko likimo. - nusijuokė. -Ne nuskęsti. O tapti ledkalniu ir ką nors nuskandinti. Na, ką nors mielai pamurdyčiau, bet vien dėl to pavirsti ledkalniu? Pff... Neverta.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 23, 2016, 01:37:03 pm
Pagaliau, pagaliau..! Palaimingos mintys sukosi klastuolės galvoje, kai merginos vis artėjo prie varpinės. Jeigu ta varpinė bus užrakinta, tai labai atsiprašau, bet atrodo, kad mokykla turės pasirūpinti naujomis durimis. Merginų (nors gal labiau varpinės durų) laimei, šios lengvai atsidarė ir Margo įgriuvus į šilumos gūsį, klastuolė pasekė jos pavydžiu. Paskui save uždariusi duris, mergina atsisuko į varpinę - nors joje ir puikavosi keli langai, įleidžiantį žvarbų vėją vidun, tačiau čia tikrai buvo didesnė šiluma negu laukymėje, kuria merginos dar neseniai žingsniavo.
-Ledkalniu smagiu patapti būtų nebent jeigu turėtum tokį patį likimą kaip Avataras, žinai, turi kovoti su ugnies valdovu, kuris nori užkariauti ir sunaikinti pasaulį,-tyliai nusijuokusi pasakė Junko, prisimindama savo mylimiausią vaikystės animacinį serialą,- Arba žinai, užšąli ledkalnyje, ir po šimto ar dviejų metelių tave atšildo, vis dar gyvą ir panašiai.. Skamba šiek tiek įdomiai.
Pati nelabai suprasdama apie ką kalbą, pirmakursė nugara atsirėmė į sieną ir leido ją supančiai šilumai ją šiek tiek atšildyti, o tuomet ir vėl prabilo:
-Taigi, manau, kad mums neapsimoka čia labai ilgai pasilikti. Čia nėra dar taip šilta, be to, jeigu per ilgai užsibūsime, kažkas gali mus pastebėti. Tai ką manai, pabūnam čia dar kelias minutes, atšylam, kad galėtume geriau judėti ir puolam į savo koledžų kambarius?
Jusdama, kaip pirštus, o vėliau - ir visą kūną lengvai badyti šilumos adatėlėmis, Junko užmetė žvilgsnį į vis dar rankoje laikomą knygą. Reikės dar pakalbėti ir apie ją..
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Margo Diuken Kovo 23, 2016, 02:11:05 pm
 -Ooo ir tau patiko Avataras? - sukrizeno. -Angas, Sokas, Ketara ir tas kur ugnį valdė. Nebeatsimenu vardo. Ai, jis Zukas. Ir dar ta vėduoklių pana. Ir dar ta akla mergaitė, kur žemę valdė. Man atrodo mano smegenys truputį apšalo, kad nebeatsimenu jų vardų. - nusikvatojo ir išbėrė ką atsimena, nes niekada nepralesdavo nei vienos serijos. Sėdėdavo sustingusi ir žiūrėdavo, kol įdomiausioje vietoje viskas baigdavosi. Tada atsibusdavo iš keturių stichijų pasaulio ir laukdavo kitos dienos ir naujos serijos. -Taip. Tuoj atitirpsiu ir galėsim traukti toliau.
 Margo patrynė vieną į kitą, po truputį jautrumą susigrąžinančias rankas. Aukštai, virš pirmakursių galvų kabojo varpas, kurio nesimatė pro lentas. Nors ir gerai, kad čia buvo tokios, lyg ir lubos. Jeigu jų nebūtų čia būtų ne ką šilčiau negu lauke.
 -Gal judam? - paklausė ir atsistojo patikrinti ar visi kaulai jau nusikratė nematomo šerkšno.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 23, 2016, 02:32:44 pm
Vos išgirdusi, kad Margo irgi žiūrėjo tą patį serialą vaikystėje kaip ir Junko, mergina atsiplėšė nuo sienos ir keliais greitais žingsniais priėjo prie varnanagės. Tačiau veide buvusi nuostaba greitai persimainė į pasibjaurėjimą - tokiai klastuolės išraiškų permainai pilnai užteko to fakto, kad Margo neatsiminė jos mėgstamų veikėjų.
-Kaip tu neatsimeni Suki ir Toph?! Jos tokios fainos buvo, mano mėgstamos veikėjos.. Dar Iroh, tas Zuko dėdė, kur vis arbatą gėrė, pameni? Arba Azula, kaip aš ją mylėjau kaip vaikas, nors ir tikėjausi Gaang'ui, kaip Sokka vadindavo, visko ko geriausio.. -klastuolės veide atsirado svajinga išraiška, prisiminus taip mylimą serialą, kurį nuo pradžių lig galo yra peržiūrėjusi mažiasia tris kartus.
Prasibudusi iš svajingojo minčių pasaulio, Junko lėtai papurtė galvą. Apie serialą galėsim pakalbėti kada vėliau, blogiausiu atveju - per nuobodžią pamoką. Dabar laukia kiti reikalai.
Pasidėjusi knygą ant žemės, klastuolė šiek tiek prasimankštino kojas ir patrąškino sušąlusius rankų ir kojų kaulus. Matydama, kad Margo jau pasiruošusi, klastuolė šiek tiek apsidairė, ir smarkiai laikydama knygą kairės rankos pirštais patraukė iš jų dabartinės buvimo vietos.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 18, 2016, 01:16:54 pm
Edgar'as iš balkono patraukė į vietą, kurią pirmąją aplankė Hogvartso pilyje tik į ją atvykęs. Mikliai užbėgęs siauručiais laiptais į bokšto viršūnę, kur kaip ir visuomet košdavo stiproki vėjo gūsiai, prieš save išvydo varpinės varpą, kuris naktyje atrodė lyg didžiulis tamsus vaiduoklis saugantis šią vietelę atskleidžiančią nuostabiausius vaizdus.
- Gal bent čia pabūsiu ramiai..,- labai to tikėjosi vaikas ir nutipeno prie lango iš už kurio buvo galima matyti įspūdingą ir didingą kvidičo aikštę.
- Gaila, kad šiais metais nevyko čempionatas, tikiuosi kitais metais, jį suorganizuos sėkmingiau.. Nors nuo pirmojo kurso, kur kas smagiau manau būtų buvę pradėti krajerą,- labai patylomis žaaliakis tartum kalbėjosi su populiariausio burtininkų sporto aikštele.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 18, 2016, 02:56:32 pm
Vos iškišusi nosį iš balkono, būtybė patraukė pirmu pasitaikiusiu takeliu - vis dėl to, Hogvarsto ji nė menkiausiai nepažinojo, ir nelabai matė prasmės pradėti kažką mokytis apie šio daugybę takų ir skirtingų vietų galybę naktį. Leidusi kojoms - kurių reali savininkė net nebuvo ji - rodyti kelią, pilkaakė atsirado prie varpinės, todėl tylomis, sukeldama patį mažiausią įmanomą garsą sliūkino į šią. Rankas susikišusi į bliuzono (kuris vis dar buvo atitrauktas kiek per daug vienuolikmetei mergaitei) kišenes, būtybės veide atsispindėjo šioks toks liūdesys, susimąstymas ir toks nuobodumas, kad net rodės, jog niekas negalėtų praskaidrinti šių niūrių nuotaikų mišinio. Vis dėl to, vos pamačius žmogus figūrą, o ir beveik tuo pat metu išgirdus šią kalbant su savimi, rusvaplaukės lūpas iškreipė šypsnis. Melagių melagis būsite mielasis pone, argi ne? Taip negražu, labai, labai negražu..
Jusdama, kad dar nepasilinksmino kaip kokia mažvaikė užtektinai, būtybė iškarto susirado kelis akmenukus, kurie tiesiog tobulai pasimaišė jai po ranka ir bandydama neišsiduoti, kad čia yra, mestelėjo mažesnį ir didesnį į pažįstamai nepažįstamą žaliaakį vaikiną - mažesnysis pataikė jam į juodus plaukus, o didesnysis, sukeldamas gan didelį garsą nakties tylumoj nukrito šalia.
Bandydama sulaikyti vaikišką krizenimą dėl dar vaikiškesnio poelgio, būtybė ranka prisidengė burną, kad neišleistų nė garselio - tikėdamasi, kad vis dėl to vaikinas jos nepamatys ar nepradės ieškoti kaltininko, kaip ir buvo taip ir liko varpinės šešėliuose nekrustelėdama nė per centimetrą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 18, 2016, 04:10:09 pm
Vaikinukas nejučia pajuto, kai kažkas trinktelėjo į jo galvą, o per ausis perėjo garsas sukeltas greta jo nukritusio kito akmens. Atsisukęs sau už nugaros nieko neišvydo.
- Kas per..?- tik panosėje suburbėjo ir stvėrė savosios burtų lazdelės iš apsiausto kišenės. Kadangi varpinėje buvo ganėtinai tamsu nieko nelaukdamas ištarė burtažodį įžiebiantį švieselę:
- Lumos!- ir pradėjo palei žingsniuoti palei langus atsargiai mesteldamas vis akį į įėjimą į varpinę. Žingsnis po žingsnio prieš akis, ties įėjimu, kur šiuo metu buvo daugiausiai tamsos, grifiukas išvydo žmogaus siluetą, kuris privertė jį stabtelti.
- Kas čia be manęs dar yra?- tyliai ir kiek nusigandęs paklausė nebedrįsdamas žengti arčiau ir manydamas, jog išlaikyti saugų atstumą, kol kas bus geriau, nors nelabai tikėjo, kad čia bus atsliūkinus kokia piktoji būtybė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 18, 2016, 05:32:18 pm
Žiūrėdama, kaip vaikinas sumišęs žvalgėsi aplink, karts nuo karto vis panosį ką sumurmėdamas sau, pilkaakė vos nenusižiovavo. Vis dėl to, jis jos nė velnio nedomino, o visa savo asmenybe, būdu ir absoliučiai viskuo apie save kėlė jai nuobodulį - nors dėl to nebūtų galima kaltinti žaliaakio, kadangi būtybei, vienaip ar kitaip, nuobodu būdavo vos ne viskas.
Vos tik vaikinas užsižiebė švieselę lazdelėje, būtybės pirmoji reakcija (o gal labiau instinktas) buvo iš čia nešdintis, kol jos dar nepamatė, bet mergina vistiek kažkaip prisivertė stovėti toje pačioje vietoje, nepaeidama nė menkiausio žingsnelio į šoną ar atgal. Mintyse sukosi visos galimos variacijos to, ką galėjo daryti tokioj situacijoj - na, logiškiausiai skambanti buvo iš čia nešdintis, kadangi savo nuobodulio vistiek čia nesumažins, bet mintis, kad reiktų dar pasilikti, dar paerzinti vargšelį pirmakursį ir galimai - dar labiau pakenkti Junko - traukė kiek per daug, be to, tai galėjo paspartinti jos turimus planus. Per tas kelias sekundes apsisprendusi, mergina sukrizeno - tyliai, bet pakankamai garsiai, kad pasiektų juodaplaukio ausis ir kol šis nespėjo nieko nei pasakyti, nei padaryti, grakščiu judesiu žengė link šio.
-Nagi nagi nagi, argi laaa-aabai gražu taip meluoti, ką manai?-vėl savo saldžiu įkyriu balseliu užklaususi, būtybė įsmeigė kiek ilgesnį rodomojo piršto nagą berniukui į kaklą ir greitai apėjo aplink jį, tarsi brėždama šio kakle kokią liniją - užbaigusi šį keistą ir ne itin reikalingą veiksmą, mergina ir vėl nulindo į varpinės šešėlius, kad ją aiškiai įmatyti būtų sunku.
-Čia gi aš, kas gi daugiau, visų mylimų mylimiausioji ir nepakartojamoji,- nutęsdama paskutinį žodį, mergina ranka pasirėmė lengva šypsena papuošta veidą. Gah, kaip banalu. Negi nėra kokio geresnio varianto sunaikint Junkytę, negu šitas jau visiškai nusibodęs ir niekam nereikalingas spektaklis? Nuobodžiai mintyse atsidususi būtybė kiek primerkė savo akis, galvodama, ar tikrai toks ėjimas buvo reikalingas, ir ar ir taip nepasieks savo tikslo pakankamai greit be šitų bereikšmių maskaradų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 18, 2016, 06:53:49 pm
- Ai.. Čia Tu..,- piktai suvepėjęs sumosavo savo lazdele užgesindamas žiburėlį degusį savo lazdelės gale ir patraukė atgal prie vienos iš arkų, pro kurią matėsi žaliuojantis uždraustasis miškas. Jausdamas nepasitenkinimą, kad antrą kart teko susitikti šiąnakt su jau spėjusia suerzinti jį mergaite numetė dar keletą replikų jai:
- Šiaip net neįsivaizduoju, ką pamelavau Tau..,- prašvilpus pro varpinę vėjo gūsiui, kuris suskambėjo garsiau nei pačio berniuko balsas tęsė: - Be to galėtum čia ir nebesekioti man iš paskos. O jei atvirai, tai galėtum nešdintis dabar iš čia, nes jau geriau pabūsiu vienas nei su Tavimi.
Vienuolikmetis jautėsi, kaip ne savas, visokios mintys dabar lindo jam galvon, kurios tik dar labiau erzino, nes vaikas jautėsi per daug pavargęs, kad galėtų jas padoriai sudėlioti į joms skirtas lentynas savo galvoje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 18, 2016, 08:03:05 pm
Taip taip, čia aš. Didelis nustebimas, amarite? mintyse pavarčiusi akis užklausė mergina - bukiau pasakyti šio teiginio jis jau negalėjo.
-Hah, atleisk, vaikeli, bet neatsakau už tavo užmirštumą. Išvis, ką ten tokio laikai smegenų vietoje, graikinį riešutą gražiai įsistatęs esi?- ir vėl perėjusi į skirtingų asmenybių vaidybą (nes tai buvo vienas iš ypatingai retų dalykų, kurie jai dar neįvarė nuobodulio. Dar) būtybė, veide nutaisiusi pašaipią išraišką, pakėlusi balso intonaciją ir bandydama atrodyti "labiau suaugusi" paklausė žaliaakio, bandydama jį vėl supykdyti. Nors ką čia dar pykdysi, kai berniukas ir taip atrodė visiškai pilnai prisiklausęs rusvaplaukės nesąmonių ir nuo jų pervargęs (kas galimai ir buvo jos tikslas, nors ką čia žinosi), ir tikriausia nebus ypatingai draugiškas su Junko kaip seniau galimai buvo.
Vėl kiek suvaikiškėjusi, būtybė smagiai sukrizeno, dešiniąją ranka prisidengdama burną, iš kurios sklido tasai krizenimas ir metė linksmą žvilgsnį berniuko pusėn.
-O kas gi sakė, kad aš sekioju, dar nenukritau iki tokio žemo lygio, hehe!- Dėl papildomo vaikiško efekto dar linksmai kumštuku lengvai trenkė sau galvon, iškišdama liežuvio galiuką laukan.
Vos ne akimirksniu kiek surimtėjusi ir padarydama tylos pauzę bei klausydamasi vėjo skleidžiamų garsų, lengvai įeinančių ir dar lengviau išeinančių pro langus, būtybė atsiduso, giliai ir su tuo aiškiai juntamu "viskas, man nebesvarbu" tonu.
-Gerai gerai, vienaip ar kitaip nežinia, ar dar ilgai čia egzistuosiu, o savo darbą atlikau dar puikiau, negu tikėjaus,- po jos žodžių sekant dar vienam atsidusimui, mergina dar labiau pasislinko į šešėlius, nors dar atidžiai žiūrėdama, ar bus koks atsakas iš juodaplaukio.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 18, 2016, 09:21:23 pm
Įsikibęs į turėklus Edgar'as, tik leido pirmakursės žeriamiems įžeidinėjimams plaukti iš vienos ausies pro kitą, nes nebematė nė truputėlio reikalo gadinti savo nervų dėl jų, juolab jau nežinia kelintą kartą jie yra girdimi. Tuo tarpu užmerkęs savo suburzduliavo, nors ir kaip stengėsi tvardytis:
- Labai juokinga? Tai slink greičiau į tą savo vakarėlį, iš kurio pasišalinai.. Ir tikriausiai jau pasiekei tą žemą lygi, nes kaip matai atsekei mane čia..,- nervingai pasidėjęs ranką ant palangės, pirštų galais ėmė barbenti per ją pritardamas dėl bendraamžės pasišalinimo iš varpinės: - Tikriausiai nebe ilgai, nes greit būsi išmesta iš čia manau su tokiu savo.. debilišku ..požiūriu.
Dabar pirmakursiui teko kovoti ne tik su savo drauge, bet ir su kilusiu susierzinimu spaudžiančiu galvą, kuris neleido grifui nei blaiviai, nei logiškai mąstyti, kas dabar labiausiai ir piršosi galvon, nors visiškai su kitais tikslais ir ketinimais apsilankė šioje ramioje vietoje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 18, 2016, 09:49:17 pm
-Vakarėlį, kokį dar vakarėlį? Ką-ąą, negi čia dar vyksta tokios nesąmonės, kaip vaikiščių vakarėliai?- nusišaipė būtybė, aiškiai mėgaudamasi kiekviena akimirka. Kiek išplėtusi akis ir pravėrus burną, kad imituoti nustebimą, mergina pirštu pamosojo ore, o tuomet trūktelėjo pečiais,- Aš nesu kalta, jeigu tu patapai kurčias ir nebegirdi to, ką aš sakau. Ech, dabar dar tokius negražius žodžius vartosim, ką, argi gražu taip? Nelabai, nelabaai, nė kiek.
Džiaugdamasi, kad taip sugebėjo išerzinti vaikiną (rimtai, jai kažkas turėtų skirti apdovanojimą už įkyriausią žmogų planetoje) pilkaakė kiek primerkė akis, įsispoksodama į vos vos iš jos stovėjimo vietos matomą nakties dangų, ir vėl padarydama tylos pertraukėlę, kuri, aišku kaip dieną, ilgai netruko.
Ir vėl žengusi iš ją gaubiančio varpinėje tamsos šešėlio, mergina priėjo prie palangės, pasiremdama į ją - ir taipogi pečiu atsiremdama į vaikino petį. Pajutusį tą taip mylimą gaivaus vėjelio pūtimą, mergina švelniai nusišypsojo ir atsisuko į žaliaakį.
-Nesijaudink, manęs daugiau nebematysi,- Na, bent jau kuriam laikui. Džiaukis kol gali, nes paskui manęs neatsikratysi. Nenorėdama, kad juodaplaukis ją pertrauktų bekalbančią, būtybė pridėjo pirštą prie jo lūpų, tą pati veiksmą pakartodama sau su savo kita ranka, o tuomet kiek tylesniu ir ramesniu balsu tęsė,- O dabar, būčiau dėkinga, jeigu Junkytė neišgirstų apie šitą mūsų susidūrimą. Nebent aišku nori, kad vargšelė mergaitė manytų, kad visi atsisuko priešais ją, bet argi esi toks žiaurus monstras? Tad tai bus mūsų mažytė paslaptis, gerai?
Būdama įsitikinus, kad jis darys priešingai, ar bent jau minimaliai užsimins pirmakursei apie ją (kas ir vėl, visiškai mažino būtybės darbą), rusvaplaukė patraukė savo pirštą nuo šio lūpų, ir per kelių sekundžių laiką nuo palangės ir pradingo į šešėlį, šį kartą jau rimčiau palikdama varpinės teritoriją.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Demarcus Partington Gegužės 15, 2016, 06:59:09 pm
Demarcus lipo spyruokliniais laiptais į varpinę, nes žinojo, kad ten labai ramu, gali būti savimi. Be to berniukui labai patiko varpai ir jų skambėjimas todėl kai kiekviena kart varpas suskambėdavo, berniukas sustodavo ir klausydavosi varpo tilindžiavimo. Demarcus užlipo į patį laikrodžio bokštą jis neteko žado. Kaip iš iš čia viskas matėsi ir Hogvartso apylinkės, kvidičo aikštė, maži mokiniai. Kaip čia buvo tylu, tik vėjas švilpė ausyse. Berniukas atsisėdo ant suolelio ir grožėjosi visa panorama. Prie berniuko stovėjo auksinis varpas, atrodė toks didelis. Berniukas atrodė toks laimingas, kad pamatė prieš save tikrą varpą. Pasižiūrėjęs į laikrodį berniukas išsigando, nes už kelių minučių bus dvylika. Jis apsisprendė, kad nori iš arčiau pamatyti skambantį varpą. Kai varpas pradėjo judėti ir šerdis atsitrenkti į šonus, berniukas užsikimšo ausis. O varpas taip garsiai skambėjo, kad berniukas manė kad bus kurčias. Bet varpas nustojo skambėti ir berniukas tris kartus pakartojo valio valio valio!!!
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Gegužės 21, 2016, 11:32:21 pm
Nors ir buvo tamsus vakaras, Melisa buvo pasiryžusi atlikti astronomijos egzamino praktinę užduotį. Pasišviesdama kišeniniu žibintuvėliu (jai niekaip nepavyko atsikratyti žiobariškų įpročių), mergaitė greitai užlipo siaurais laiptais ir pribėgo prie lango.
-Sveikas, mėnuli. Šiąnakt gali būti man labai naudingas,- žiūrėdama į dangų tyliai pasisveikino tamsiaplaukė.
Ji įkišo ranką į kišenę ir, gerokai joje pasiknaisiojusi, pagaliau rado  burtų lazdelę ir nedidelį lapelį. Melisa, tikri burtininkai nelaiko savo lazdelių kažkur giliai nukištų kišenėje. Tėtis sužinojęs tikrai tavimi didžiuotųsi. Varnanagė prunkštelėjo ir žibintuvėliu pašvietė popierių.
-Lunalis,- tyliai perskaitė.- Lunalis lunalis lunalis. Pasistenk nepamiršti, gerai?
Melisa giliai įkvėpė  ir, lengvai mostelėjusi burtų lazdele, ištarė kartotą burtažodį. Iš pradžių mergaitei pasirodė, kad lazdelės gale kažkas nušvito, bet po akimirkos varpinėje ir vėl buvo visiškai tamsu. Juk ir neturi pavykti iš pirmo karto. Tamsiaplaukė nusišypsojo, ir, dar kartą mostelėjusi, kiek tvirčiau ištarė:
-Lunalis.
Mergaitės lūpų kampučiai dar labiau pakilo į viršų, kai pamatė, kad iš burtų lazdelės galo išsirituliojo blankiai švytintis mėnuliukas. Koks jis mielas. Melisa jau tiesė ranką jį paliesti, bet prisiminė, kad tuomet jos kūrinys išnyks, ir greitai atirtaukė ranką.
-Norėčiau tave nufotografuoti, bet gaila, kad neturiu kuo,- švelniai tarė tamsiaplaukė.
Dar kelias akimirkas ji stebėjo savo mėnuliuką, bet suprato, jog yra ganėtinai vėlu, ir tokiu metu jai nedera valkiotis mokylos koridoriais.
-Na, ką, sudie,- liūdnai šyptelėjo savo kūriniui ir bakstelėjo jį burtų lazdele.
Mėnuliukas išnyko taip, lyg čia jo nė nebūtų buvę, ir Melisa, pamojavusi tikrajam mėnuliui, patraukė link laiptų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Mareilė Khaning Rugpjūčio 03, 2016, 08:09:47 pm
Vakare Mareilė išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario. Ji ėjo link varpinės. Ji žinojo- iš ten atsiveria labai gražus vaizdas. Matosi laukymės ir upelis. Bet ji čia ėjo ne to. Mareilė atėjusi išsitraukė knygą "Hogvartso istorija". Atsivertusi tinkamą puslapį atsisėdo ant šaltų lyg ledas ir nelabai švarių varpinės grindų. Iš šono pūtė gaivus vėjelis. Kaip gera,- mintyse su savimi kalbėjo ji,- Už mėnesio reiks keliauti namo...O juk taip nesinori. Namuose gerai, bet Hogvartse nuostabu... Mareilė buvo jautrus žmogus. Ji pravirko. Nesinorėjo palikti šio vaizdo, šio gaivaus vėjelio. Taip buvo viskas ką Khaning turėjo. Ir dabar teks viską palikti... Mareilė nusišluostė ašaras ir padėjo "Hogvartso istoriją" į šalį. Suprato, kad skaityti neišeis. Ji atsistojo ir išėjo iš varpinės.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alati Viva Rugpjūčio 05, 2016, 11:14:36 pm
Vieną dieną Alati Viva skaitė knygą kuri visai neįdomi ,tad nusprendė nueiti į biblioteka ir pasiimti kitą knygą. Kai ištraukė knygą ,,Burtų kelias'' atsidarė keistas voratinkliuotas tunelis.Ji pažengė žingsni atgal ir atsitrenkė į profesorę.Ji liepė eiti Vivai į savo kambariuką ,bet ji nepasidavė taip paprastai ir profesorė jai leido keliauti slaptu tuneliuku.Atrodė ,kad laiptai bus be galo Viva suskaičiavo 2360 laiptelius.Užlipo ir prieš  save pamatė didelį auksinį varpą.Vėjas pradėjo kedenti jo ilgus ilgus plaukus ,o oras buvo toks švarus ,kad Viva stovėjo ir vis iškvepė ir įkvepė.Staiga pradėjo žaibuoti ir jai teko grįžti į ,,Grifų Gūžta'' nenorais ji nuėjo į savo kambarėlį ir atsisėdusi pamatė ,kad ant jos lovos knyga pavadinimu ,,Mergaitė ir varpinė''...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugpjūčio 25, 2016, 12:18:04 am
Paskutinės dienos priešais atostogas sustūmė visą pilį į betvarkę - taip būna, buvo ir bus kiekvienais metais, lyg kokia nerašyta tradicija. Mokiniai, net ir patys jauniausieji pirmakursisi atsipalaiduoja iš po nervus sukratančių egzaminų, kuriuos suruošė sukti mokytojai - prasideda triukšmas ir panašaus tipo klegesys, apimantis visą Hogvartso teritoriją net ir naktiniu laikotarpiu, ir džiaugsmingi, į atsipalaidavimo gniaužtus spėję įkristi mokinukai kaip viščiukų būrys nekantraudami laukia grįžimo namo.
Aišku, visiems vyresnėliams, net ir tokiems kaip jis, tai tebuvo vienas įkyriausių momentų, įvykstančių mokslo metais. O dar ir pati mintis, kad reiks grįžti atgal į tuos pačius nemėgiamus žmones į nemėgstamus namus ir kambarį.. Realiai, tai tebuvo kraustymasis iš vienos nemėgiamos vietos į kitą.
Karma, mirtinos tylos sekamas ir įsitaisęs tarp vieno iš į visas keturias puses dėbsinčių langų, tarsi užhipnotizuotas spoksojo į atsiveriantį vaizdą - besileidžianti saulė nudažė dangų nuostabiomis, vis į tamsumą einančiomis spalvomis, sukurdama ne tik kvapą užgniaužiantį vaizdinį, bet ir prislopinantį minėtųjų mokinukų keliamus garsus lauke. Lyg būtų blizgantis daiktas varnai, ir pats vaikinas buvo vedinas keistos prievartos neatitraukti akių - stengdamasis to ir nepadaryti, lengvai pasijudino iš vietos, permesdamas ilgas kojas pro langą, leisdamas šioms pakybot it mirusioms ore, tik kartas nuo karto jąsias sujudindamas ir pats sau primindamas, kad toji laukan iškišta kūno dalis ne tik buvo gyva, bet ir tebepriklausė jam.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gellyte Rugpjūčio 25, 2016, 12:47:39 am
   Prometėja įžengė į varpinę. Mergaitė tikėjosi pailsėti nuo šurmulio, bet varpinė jau buvo užimta. Permetęs kojas pro langą sėdėjo vaikinas. Prometėjai vaikinas pasirodė esąs prislėgtas, bet tikriausiai tik jai taip atrodė. Prom laikėsi šiek tiek atokiau nuo vaikino. Mergaitė žvelgė į nuostabų vaizdą esantį jai priešakyje.
   Prom ilgėjosi namų, mamos virtos sriubos aromato, savo minkštos lovos. Bet ji nesiskundė ir čia, Hogvartse. Hogvartse jai labiausiai patiko bendrasis klastūnyno kambarys. Būtent ten ji praleisdavo daugiausiai laiko. Mergaitė bandė įsivaizduoti kaip atrodo kitų koledžų bendrieji kambariai. Sekėsi nekaip. Visgi ji klastuolė, o ne kokia naivi mokinukė knygų graužikė.
   Prometėja jau sukosi eiti, bet kelią jai pastojo kažkokia neaiški figūra.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: patsuan Rugpjūčio 25, 2016, 01:22:34 am
Švilpis kiek skubriu žingsniu skrodė per aukštus ir koridorius, kopė per daugybę laiptų ir šiaip, darė ganėtinai daug staigių posūkių ir susidūrimų išvengimų; kodėl žmonės taip smarkiai mėgo trintis palei kampus, it kokie paspirti šunys, kuriuos kažkas pasiuntė vytis nesąmos lapės miške. Nors tiek susiplūkęs ir įkaitintas vasariškos saulės ir pats berniukas panešėjo į nusiplūkusį šunėką, ypač su tom keliom sruogom šalia ausų, kurios nuo drėgno oro stojosi piestu it kokios ausytės. Padėties nepagerino ir jo viršutinių drabužių pasirinkimas, tačiau jis negalėjo atsisakyti savo kaklo dengimo šalikais, nors kiek ir plonesniais nei visada, arba tiesiog negalėjo imti ir bėgioti su atlapota marškinių apykakle. Vis dėlto...
Pačiu akies krašteliu staiga pastebėjo pavidalą, kuris panašėjo į Karmą, na, bent jau gana pavojinga ir baugoka pozicija prie lango tiko vaikinui, kurio Nero ir ieškojo, norėdamas paprašyti kelių, hm, dalykų. Tačiau kažkaip buvo nepatogu tiesiog imti ir prieiti dabar prie jo ir tiesiai šviesiai pareikšti savo norus, bet juk kitaip negalės ir nepadarys. Kad tik netyčia nenustumtų vyresniojo žemyn.
Bet likimas yra žiaurus dalykas ir jis niekados nepaklūsta žmogui, tiek berniukas tegalėjo pamanyti kai jis nosim bakstelėjo į kažkieno, matyt, merginos krūtinę ir svirduliuodamas žengtelėjo atgal, jau murmėdamas atsiprašymą. Niekas juk negalėjo padėt, kad būdamas vos ne trečiakursis dar nepradėjo stiebtis nei į ūgį, nei į svorį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Aurora Frydenlund Rugpjūčio 25, 2016, 01:24:58 am
Airyna lipo laiptais į tą vidutiniškai aukštą mokyklos bokštą, tą, kuriame, kaskart prasidėjus ar pasibaigus pamokai, skalambydavo galingas varpas. Mergaitė niekada nebuvo ten buvusi, ir būtent todėl šiek tiek įbaiminta širdimi kopė laipteliais aukštyn.
Pamanytumėt, ko fenomenalus vaikas, naktį iš kapo kasęs lavoną, dar galėtų bijoti. Tačiau buvo vienas dalykas, kuris nedavė garbanotajai miegoti naktimis - aukščio baimė, balažinkokstenypatingasžodisfobija. Taigi, lipdama į padanges, Airė tikėjosi nugalėsianti savo fobiją ir galėsianti ant sidabrinės lėkštutės save pateikti pasauliui kaip nenugalimąją bebaimę Airyną.
Kai galiausiai pasiekė laiptų pabaigą, jos dailų veidelį pagražino dailūs suraukti antakiai. Velniai rautų, kodėl dviems klastuoliams ir švilpiui, kuris pasirodė matytas, prisireikė čia suorganizuoti tarpkoledžinį susirinkimą? Nejaugi dar ir grifai su varnanagiais atlėks?
Nuoširdžiausiai kaip tik mokėjo, Airyna tikėjosi, kad susirinkimas įvyko netyčia ir daugiau jokių žmonių čia nebus. Fenomenalioji nepakęstų minios, o kai ji ko nors nepakenčia, būna audra. Vidinė.
- Aš tave pažįstu, - išpyškino vienuolikmetė, grėsmingai besdama pirštu švilpio pusėn. Lyg tai ką nors reikštų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugpjūčio 25, 2016, 11:03:33 am
Iš aišku, būtinai, būtinų būtiniausiai, tokių tradicijų kaip minėtoji vykimo metu, jaunesnieji ypač mokiniai per naujo apžiūri pilį, eina ten, eina anan.. Problema tame, kad daugumą jų, it kokias bites traukia jau kitų užsiimtos vietos, kas ir atliko nektaro vaidmenį.
Tad gi nieko keisto, kad visi vyresnieji, tenorinys ramybės ar tai pasibūti tolimiau nuo viso šurmulio, buvo persipildyti įkyrumo. Ypač tokiomis situacijomis.
Pirmąsias sekundes, akimirkas, gal net minutes nieko net nepajuto - tamsios akys, vis dar įsmeigtos į atsiveriantį kraštovaizdį neitin norėjo leisti kitiems jutimams būti užimtiems kita veikla, kaip antai leisti klausai išgirsti tylius žingsnius prieš jiems pasirodant varpinėje pačioje, ar net ir tada, kai persona įžengė į tą pačią vietą ir buvo vos keli metrai nuo jo. Tad aišku, būdamas normalus sutvėrimas, kitaip žinomas kaip paprastas ir neišsiskiriantis žmogus, Karma nesusilaikė neišleidęs tylios, vos girdimos ausiai virtinės keiksmų - nes galų gale, kokio velnio čia yra kita persona, kiek laiko ji čia buvo ir panašūs, iškart paprastučius žmogėnus užplūstantys klausimais smogė jam. Su tuo prakeiktai nuostabiu vaizdu visai prarado aplinkos suvokimą.
Aišku, galbūt ir gerai buvo, kad nepažįstamai maža, tikriausiai pirmakursė personėlė, kuri kažkaip sugebėjo būti neįbauginta aukštų vyresniųjų kursų atstovų jau ruošėsi eiti - tai reiškė, kad klastuolis ir tolimiau galės pasibūti čia vienas, jeigu ne dėl gražaus vaizdo, tai kad bent jau išvengtų susidūrimo su kaip skruzdėlėmis besidauginančiais klegančiais vaikigaliais, slypinčiais kitų koridorių užkampiuose.
Nors ir tikriausiai derėjo susiprotėti, kad tokiomis nesėkmingomis dienomis kas geresnio tikrai neįvyks, galų gale, tai buvo magiška mokykla, pilnai naikinanti ekspromtu susikurtus norus.
Juodaplaukis išleido tylią, susinervinimo persipildžiusią dejonę - negi varpinė, kuri didžiąją laiko dalį būna vieniša ir apleista, dabar sulaukė kažkokio keisto dėmesio, ir visi pradėjo lyg lobio ieškodami į ją plūsti? Dar viena mokinė, atėjusi irgi pasibūti kaip jis nebuvo nieko ypatingai įkyrinančiai baisaus, bet jaunų balsų klegesys, ypač trijų, varė savotišką galvos skausmą.
-Kas čia per dramblių sambūris?- nepatenkintai niurgztelėjo, užsikeldamas kojas ant tos pačios sėdimos palangės, nugarą atremdamas į vieną sienų. Gal teks nuvilti, bet Karma neturėjo nei sparnų, nei didžiulio noro bandyt laimę kritime iš aukščiausio pilies taško.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gellyte Rugpjūčio 25, 2016, 04:56:20 pm
   Mergaitė pasijautė nejaukiai, kai kažkoks mažius trečiakursis atsitrenkė į ją ir kažką pradėjo murmėti. Prometėja apsisuko ir grįžo atgal prie lango.
   Prom bandė ignuoruoti šitą visą ,,dramblių sambūrį". Jai visiškai nebuvo įdomu ką čia veikia kiti. Ji čia atėjo pasidžiaugti ramybe. Visgi jos ramybė buvo sudrumsta.
   Dabar varpinėje buvo tas keistuolis vaikinas Karma, dar viena klastuolė ir kažkoks mažius iš švilpynės. Prometėja stengėsi nekreipti į juos dėmesio. Ji tiesiog nusisuko ir žvelgė į tolumą atsiveriančia pro varpinės langus. Jai čia patiko. prom kartais čia apsilankydavo, kai visur kitur būdavo užimta.
   Mergaitė norėjo eiti, bet dabar nusprendė pasilikti. Nieko nėra gražiau už vaizdą atsiveriantį pro varpinės langus...
   Prometėja nusisuko ir stebėjo skrendančius paukščius. Ji norėjo susikaupti, pamąstyti, bet jai vis trukdė dramblių sambūris už jos.
   Prometėja norėjo ką nors su jais padiskutuoti, jai trūko draugų. Bet mergaitė vis nesugalvojo temos norėdama su jais pakalbėti, o tuo labiau kaikurie už ją vyresni.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: patsuan Rugpjūčio 25, 2016, 09:27:26 pm
Matyt varpinė kažkuo traukė visus netoliese esančius žmones it muses prie medaus, arba gal net labiau kaip daugybę studentų prie greitai paruošiamų makaronų. Nežinia kodėl Nero apie pastaruosius dabar pagalvojo, bet žvelgiant į mergaitę, kuri paskelbė jį prisimenanti, jie kaip tik iškilo galvoje. Gal matyt, kad per tas atostogas, būnant pas savo giminaitę, valgė tik įvairius pusfabrikačius ir kitą šlamštą. Keista, kaip gali du iš pirmo žvilgsnio nesusiję dalykai padėti sujudinti atmintį.
-Aš irgi tave... prisimenu,- nedrąsiai šyptelėjęs pajuto, kaip nurausta skruostai, mat nors ir prisiminė jos veidą, niekaip negalėjo prisiminti jos vardo. Ir ko gi norėti, juk jai tik paskolino savo skėtį ir kiek nejaukiai prašnekučiavo tam tikrą kelio atkarpą; plius, dar šiais metais pasirodę nauji, švieži veidai greitai išblukino prisiminimus apie senuosius.
-Š-šioks toks siurprizas, ar ne? Praėjo m-metai iki pa-paskutinio mūsų p-pokalbio, - vos tai pasakęs suvokė, kaip kvailai ir nemandagiai tai nuskambėjo. Kiek išplėstomis akimis žvilgtelėjo į kitus du žmones šalia, tačiau Karma vis dar nekreipė į nieko didelio dėmesio, o kita pirmakursė buvo matyt... susigėdinusi? Vis dėlto, reikėjo labiau žiūrėti kur kas eina, ar ne?

Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Aurora Frydenlund Rugpjūčio 26, 2016, 12:59:16 pm
Airyna nesišypsojo. Gal turējo jaustis pamaloninta, kad ją prisiminė, ir panašiai, tačiau jai tai nė velnio nerūpėjo, mat iš kitos barikadų pusės atskriejo žodžiai, kurie, pagal vienuolikmetę, turėjo būti priskirti įžeidimų kategorijai.
Taigi akimirkai visas metų senumo pažintis nustūmusi į antrą planą, ji atsisuko į velniai žino kokio ūgio ir amžiaus klastuolį bei pikčiausiu pagiežingiausiu savo balsu paklausė:
- Kuo tau panaši į dramblį?
Išties, gal tas vaikų pavadinimas drambliais turėjo kokią užslėptą reikšmę, tačiau Airyna neketino gilintis ir pareiškimą priėmė kaip tiesioginį bandymą įžeisti.
Suspaudusi rankas į kumštelius ji morališkai ir fiziškai pasiruošė žiebti į sn... Na, į taip vadinamąjį snukį neišeis, nes ranka nepasiektų, bet kur nors žemiau ((negerai nuskambėjo)) - būtinai, jeigu tik vyresnysis koledžietis sugalvos dar kaip nors prasivardžiuoti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugpjūčio 26, 2016, 11:20:23 pm
Įkyrumas, tyriausias ir tikriausiai labiausiai emocionalus jausmas jį pilnai perėmė - teprasmenga visi skardžiai, bet trys naujieji svečiai, neišbuvę čia nė penketos minučių jau spėjo varyti jam galvos skausmą. Ypač antroji nežinoma mažametė, ta, kuri rodėsi kaip itin į akis lendantis tipas, kuris niekada nebūna patenkinta kitais. Nors ir ta pirmoji, atsibeldusi čia net ir tada, kai aiškiai matė, kad jau kita persona - tai yra, jis pats - vietą užsiėmė sau kėlė nervulį, nes dievai terauna, mergyt, nesi girdėjusi apie kitų žmonių palikimą vieniems, kai tikriausiai už kelių šimtų metrų buvo vieta, kur ne tik regėtų tokį pat vaizdą, bet ir viena pasibūtų?! Na, o Nero.. buvo Nero, daugiau nieko nepasakysi, tikriausiai vienintelis, kuris nevarė jam jokio įkyrumo, aišku be to, kad pasiglemžė dalį kitą dėmesio iš Velino.. Nes vien tas jam kėlė keistą ir pačiam Karmai nepakenčiamą pavydo jausmą, bet gi vargšelis šešiolikmetis negalėjo pakeisti savo jaučiamų emocijų. 
Klastuolis lengvu judesiu nušoko nuo palangės, ant kurios buvo įsitaisęs visai smagiai ir patogiai, kol nepasirodė kiti žmonės - aišku, nuotaikai jau baba, pradingo ir viskas, galbūt prisidėjo ir papildoma nemiga, nes vieni ar kiti maži ir dar bukaprotiški klastuoliai nusprendė garsiai kelias naktis tauškėti visuose Klastūnyno užkampiuose. Trumpai tariant, jis buvo įniršęs. Ilgiau - jis mielai būtų išmetęs abi merginas pro langą, dar prieš tai antrajai sulaužęs ranką, nes ji jį nervino. O gal pats verčiau iššoktų?
-Gal tuo, kad užimti tiek daug vietos?- sarkastišku tonu nusišaipė, prikišdamas veidą prie Poniutės aš-mažametė-bet-man-labai-patinka-rautis-ant-kitų-ir-skųstis-visais-pasitaikiusiais-dalykais - tamsesnių ratilų papuoštomis tamsiomis akimis įsmeigė šiosios rudas, po įdėmaus dėbsojimo, tiesiai šviesiai pranešančiu, kad ji jam nepatinka nusisukdamas ir atsiremdamas į vieną sienų, žvilgsnį permesdamas per ganėtinai daug žmogystų persipildžiusią vietą.
Ar kada mūsų mielasis klastuolis, dabar perpykęs it koks vaikas minėjo, kad sunkiai tramdo ne tik pyktį, bet ir jo trukmę? Jeigu jau kas sunervina, dar ir prisiskųs apie visus ir ant visų, tikriausiai burnojimą ta pačia tema išgirsi ir ryt paryčiais, o jeigu ne žmonės, tada vargšas jo varnas, kuris dažniausiai juodaplaukiui pradėjus tokią tiradą kaip galima greičiau sprunka iš kambario. Aišku, tokias įkyrias kalbas-skundimusis, o gal ir nuotaikas buvo galima nutrinti nuo jo taip pat lengvai, kai fairy nutrina nereikalingas dėmes nuo indų, bet tai buvo retai, ir reikėjo ar tai specifinių žmonių.. veiksmų.. įvykių eigos.. Tad dabar trims mažiams, nori ar ne, reiks bent kelias akimirkas pasiklausyti jo paniekingumu atsiduodančios tirados.
-Na ir moki susirasti draugų, Nero, tokių pasikėlusių visažinių vaikigalių,- lediniu žvilgsniu ir besišaipančia šypsena pratarė, žvilgsnį permesdamas nuo pažįstamojo ir labiausiai iš čia esančių personų mėgstamą švilpį į jau dabar į nemėgstamų ir "skirta varno pietums" sąrašą žmonių įmestą klastuolę. Bet jeigu kreipiasi į visus, tai į visus, tiesa? Akis nukreipė į kitą varpinės pusę, smakru parodydamas į kitą klastuolę,- O tu čia ką? Turėsiu nuvilti, bet nerasi čia nei tylos, nei vienatvės, reikėjo ir nešdintas tada, kai norėjai, vietoje apsimetimo, kad čia nėra kitų personų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gellyte Rugpjūčio 27, 2016, 12:47:20 am
   Prometėja klausėsi ir stebėjosi, tikriausiai atrodė kaip jos protėvė Abigailė, kuri nuolat ir tekartodavo: ,,Vajėzau, vajėzau kaip gi šitaip galima? Ar jūsų tėvai visai neauklėjo? Kas per įžulumas?!" Tiesa, Prometėjos mintyse sukosi kiti žodžiai, bet panašūs. Na ir įžulumas! Tuoj aš jį pamokysiu! Tėjai virė kraujas, bet ji susilaikė nuo rėkimo.
   Prom susidėjo rankas ant krūtinės ir lėtais žingsniais nužingsniavo link depresuoto šešiolikmečio. Prom teko kalbėti pakėlus galvą, mat Karma buvo gerokai aukštesnis, nors ir Prom ne iš žemųjų. Mergaitė kalbėjo letai, bet jos balse buvo girdėti panieka.
-Nepagalvojai, kad užimi daug daugiau vietos, vyriausiasis dramblių sambūrio nary? Jugi tau šešiolika, tu jau visas vyras! Tau gi jau gėda būti vienoje varpinėje su vaikigaliais. Vietoj to, kad pakiltum ir pats iš čia išsinešdintum, surengei dramblių sambūrį ir tapai jos vyriausiuojiu nariu! Žinai, dabar su mielu noru nuraučiau tau visus plaukus, tokios tos mergaitės. Bet kita vertus užteks tik aprėkti tave, - Prom nusišypsojo atrodydama lyg būtų ketinusi užmušti žmogų. Mergaitė apsisuko, žengė kelis žingsnius, giliai įkvėpė ir pratrūko:(įsivaizduokit, kad rėkia kaip žvieglys)
-Kokio velnio tu čia vis dar čia sėdi? Bėk kuo toliau nuo vaikigalių, slėpkis! Kaip mano močiutė pasakytų, tu esi tipiškas paauglys, kuris nori pasirodyt koks sušiktas yra jo gyvenimas ir sako: ,,O dieve! Palikit mane ramybėj, man reikia ramybės!"
   Prometėja nusisuko. Nu ir kvailys jis. Ir iš kur tokių atsiranda... Norėčiau jį dabar sumalt į miltus ar bent jau plaukelį nuraut, bet nevalia su tokiais prasidėt. Dar paskui išmes pro langą. Mergaitė žingsniavo išėjimo link, bet apsisuko, susidėjo rankas ant krūtinės ir grįžo.
-Nors ne, paklausykim ką ponas Palikit mane ramybėj pasakys.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: patsuan Rugpjūčio 27, 2016, 06:14:26 pm
Virpulys perbėgo berniuko kūnu it tarsi koks vabaliukas per vandens paviršių, sujaukiantis visą ramumą ir tylą. Ir paskui įlendantis į pačias žmogaus gelmes ir įsitaisantis ten, vis primindamas apie tai kas įvyko. Na, gal skamba ir keistai, tačiau Nero itin nepatiko barniai ir pakelti balsai, todėl kiekvienas palikdavo žymę jo, na, ne psichikoje, bet ant jo trapios ir greitai dūžtančios širdies. Švilpiukas visad tetroško tik vieno- kad visi sutartų ir sugyventų. Kiek sumišęs po visų jausmų, nuomonių ir riksmų potvynio jis nedrąsiai pritipeno prie vyresniojo vaikino ir labai, labai atsargiai prilietė jo alkūnę, tarsi norėdamas kažkaip nuramint jį. Ta vieta, kuri kalbėjo apie abiejų mergaičių numetimą nuo aukšto nejuokais įbaugino berniuką; ypač, kai žinojo, kad taip gali nutikti. Jei ne dabar, tai vėliau.
-Po--, - prikandęs lūpą Nero papurtė galvą; prie kitų žmonių neturėtų naudoti tokių krepinių. -K-Karma,  g-gal ne-nereikia... - plačiai išplėtęs akis jis bandė kaip nors numalšinti kitą, nes pats pavojingiausias buvo šis. Kitos mergaitės tebuvo pirmakursės ir neatrodė, kad galėtų kelti daug problemų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Aurora Frydenlund Rugpjūčio 28, 2016, 10:58:58 pm
Kažkodėl ji netrenkė. Nors turėjo puikią galimybę. To bjaurybės dailus snukutis buvo taip arti, tačiau jos kumštukas nepakilo ir su visa mergiotiška jėga neįstatė mėlyno fanaro anam po akimi.
Kraujas virte virė iš įsiūčio, Airyna net virpėjo. Lūpos buvo kietai suspaustos, antskiai kone suformavo V raidę ant kaktos, ji pati nebūtų nustebusi, jei iš ausų imtų virsti garai, o iš šnervių veržtis liepsnos.
Kai išgirdo jos amžiaus bendrakoledžietę irgi piktai reiškiantis, tenorėjo spragtelėti piršteliais dičkiui prieš akis, mandriai pasiukioti galvą, gal net plaukus atmest. Nepaisant to, kad anas ryškiai kovojo su noru išmesti visus tris ir gal net patį save pro langą. O pasiklausius švilpio veblenimų, užsimanė piktai nusikvatoti.
Kas jam netinka? Taigi galima gražiai ramiai išprašyti visus laukan, užuot šūdais išvadinus, bandė ramiai galvoti Airė, tačiau nelabai sekėsi, įkyrios mintys, kaip būtų nuostabu nukąsti anam kiekvieną pirštą po vieną (o seube), lindo galvon kaipo musės, kurias reikia baidyti, bet kadangi zvimbimas pasirodė visai malonus vidiniai ausiai, ji miela jas pasiliko. Na ir kas, kad truputį purvina smegenis, pykti juk sveika. Kol nieko nesvaidai pro langus.
Airyna atgniaužė delną, paskui vėl sugniaužė, ir kumšteliu iš visų jėgų trenkė klastuoliui į šoną, ten, kur aukščiausiai pasiekė.
((Kažin kodėl mes nusprendėm, kad Karma baisiai aukštas, a?))
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugpjūčio 29, 2016, 09:24:29 pm
Pagalvojo, kad viskas vyksta taip, lyg būtų keisto cirkiško šeimyninio tv šou dalis, o čia toji, ale, juokinga ir beprasminių plojimų susilaukianti barnių dalis, kol žiūrovai tiesiog keikia veikėjus ar laiko suspaudę rankas į skausmingus kumščius dėl tų pačių veikėjų idiotiškumo ir neišprusimo. Kitaip sakant, viskas kas vyko - durnas spektaklis, ir visi tiesiog geriausiai vaidina savas roles.
-Oho, žiū kokie mes čia, net nesugebam įžeidimų galvoti kitokio tipo, negu kitų žmonių žodžių atkartojimo,- nusišaipė su nusivylusiu tonu, lyg klausdamas, ar tai buvo viskas, ką ji sugeba - o ir tolimiau sekę mergiūkštės žodžiai skambėjo kaip kažkas, ką sakytų norimo žaislo ar saldainio negavęs vaikiūkštis.
Galbūt vargšo Karmos kantrybė buvo tikrai bandoma, ypač įvarant dar didesnį galvos skausmą su tuo spygimu, lyg bandytų imituoti ką tik iš gimdos išlindusį kūdikį - neapsikentęs vaikinas žengė tuos kelis žingsniuos link vis dar gerklę laidančios stereotipiškosios klastuolės, rankos judesiu sugriebdamas ją už tos pačios minėtosios gerklės ir pakeldamas centimetru kitu nuo žemės, tamsias akis laikydamas įsmeigtas į šiosios. Kiek nostalgiškai priminė tą įkyrų įvykį Koukvorte, nors šioji, dabar laikoma, buvo kiek laimingesnė už tą šiukšliną varnanagę, kuri, na, tikrai buvo prie mirties slenksčio. Vis dar kažkiek gailėjosi, kad nestumtelėjo jos per jį.
-Tu gal kokia grifė, kad ne tik kaip bukaprotė mirties noro trokšti, bet ir spygauji kaip saldainio negavęs kūdikis? Bent jau žinok savo vietą, kitaip nė dviejų metų neištempsi gyvų tarpe,- Sušnypštė, akimis varstydamas jos jauną veidelį - ir vistiek nesusilaikė ranka kiek spustelėjęs gerklę, kad taip reikalingas deguonis greičiau nyktų iš jos kūno. Aišku, prieš grifus irgi nieko neturėjo, bet dažniems stereotipiško stiliaus klastuoliams tai būna vienas didžiausių įžeidimų, užkliudantis skaudžią vietą, o to jis kažkiek ir siekė.
Pajutęs lengvą prisilietimą ir ausims pasiekus virpantį Nero balselį, klastuolis kiek atsitokėjo. Galbūt čia ir buvo tasai reikiamas ženklas, kad išeitų iš to besiskundžiančio "aš" zonos? Nors ir vistiek bent kiek paklausė jaunesniojo vaikino noro, paleisdamas ranka prilaikoma merginą iš tų pačių kelių centimetrų viršaus, virš kurių ją laikė - vistiek būtų tą ankščiau ar vėliau padaręs. Galbūt. Tikriausiai.
O vat ko ir nesitikėjo, tai buvo smūgis iš niekur - akimirkai kilo idiotiška mintis, kad čia Nero sugalvojo kažkaip netinkančiai jo įprastiniam būdui ar išvaizdai pasielgti, bet aišku, kad tai turėjo būti ta pati įsižeidusi antroji mergiūkštė. Iš skausmo persikreipė - klastuolė, net ir būdama tokia mažutė turėjo stulbinamai gerą kiekį jėgos (O gal tik Karma buvo čia toks silpnuolis), o dar ir į šonkaulius tiesiai sugebėjo pataikyt. Tarsi automatiškai valdomas robotas žengtelėjo kelis žingsnius toliau, ranka susiimdamas už skaudamos vietos, įtūžio persipildžiusiomis akimis spoksodamas į poniutę svarbiausiąją, bet iš paskutiniųjų stengdamasis nepradėti plūstis ar kitus mesti į Hado karalystę pirmiau už save patį - nors ir Nero prašė jo nurimti tik žodžiais, galėjo dar pabandyti įsiterpti į vidurį tarp mokinių, ypač jeigu ji buvo švilpio pažįstama, o juodaplaukis visai mielai būtų to išvengęs.
Giliai įkvėpdamas, vis dar jusdamas tvinksintį, bet lėtai dingstantį skausmą prisiartino prie arčiausios sienos, nugara lengvai į ją atsiremdamas - akimis, vis dar pilnomis susinervinimo žiūrėjo į abi merginas, šį kartą bent jau norėdamas išsisukti be kokio kito netikėto smūgio.
-Bet klastuolės abi, ajaj.. Žinot, Klastūnyno požemiuose itin mėgsta klaidžioti toks aršus mėsėdiškas varnas.. Būtų blogai, jeigu kada įsmuktų į mergaičių kambarį visiems miegant, ant kūno paliktų daugybę gilių žaizdų, kurios nuo purvinų nagų užsikrėstų.. Ar galbūt snapu ištrauktų liežuvį, ir kol burna, plūstanti kraujais būtų nesugebanti šauktis pagalbos, tuo pačiu snapu sukapotų neatitaisomai veidelį, kaip kokią dovanėlę bjaurų palikdamas amžiams..- Šiek tiek prislopintu balsu kalbėjo taip, tarsi skleistų kokį gandą - nors ir kokios kvailos galėjo būti, abi klastuolės turėjo pajusti, kad tai ne tik buvo užslėptas grasinimas, bet kad ir jis nėra puolęs taip žemai, kad imtų skleisti tokius betikslius melus.
((Pas mane mintyse Karma yra 1.83 cm, tai nežinau kaip kitiems, bet rodos, kad tikrai bus aukštesnis už daugumą pirmakursių))
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gellyte Rugpjūčio 30, 2016, 12:06:22 pm
   Prom stebėjo Karmą. Jis atrodė nejuokais įpykęs. Staiga jis pradėjo artintis. Baltaplaukė akimirką galvojo bėgti, bet paskui prisiminė, kad katik aprėkė už save vyresnį pasipūtėlį, o dabar ketina sprukti? Na jau ne! Netrukus pirmakursė buvo pakibusi ore. Ji įsmeigusi akis žiūrėjo į Karmą. Manau jis dabar mane su mielu noru numestų į apačią kaip ir aš jį, bet tiesiog abejoja, ar tai pamokys akiplėšą pirmakursę Voss.
   Prometėja pagaliau pajautė žemę po savimi. Jos laukė dar viena staigmena. Ji su pasididžiavimu žvelgė į jos bendrakursę ir bendrakoledžietę Airyną. Na ir drąsa! Aš aprėkiau, bet nurauti plaukus pasibijojau. Šaunuolė Airyna, tikiuosi Karma prisimins, kad mes nors ir pirmakursės, bet vistiek iš klastūnyno.
   Tėja išplėstomis ausimis klausėsi Karmos sapalionių. Vos baigus Karmai sapalioti, Prometėja pratrūko juoktis.
-Man jau gana šio teatro, -šyptelėjo.
Prom jau sukosi eiti, bet pagalvojo dar kaiką pridėti.
-Žinai, Karma, jei dabar galvoji, kad naktį nemiegosiu ir būsiu apsiginklavusi kočėlu, tai galiu tave nuraminti. Na ir ką aš čia nusišnekėjau?
-Tikiuosi dar susitiksim, bet ne mergaičių miegamajame.
Tėja išėjo iš varpinės.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: patsuan Rugsėjo 01, 2016, 10:36:11 pm
Nežinia koks čia velnias dėjosi ir blaškėsi, tačiau tai švilpiukui visai nepatiko. Galima netgi sakyti, kad tokie smurto proveržiai jo viduje sukėlė nemalonius prisiminimus, tarsi nuotraukas, dideliu greičiu blyksinčias jo galvoje, palydėtas kulkosvaidžių ir bombų aidais.
O gal tai tiesiog tas vienas žiobariškas filmas, kurį jis matė.
Viskas gana panašu.
Veltui Nero bandė sulaikyti Karmą už liemens, kai jis už gerklės griebė vieną iš mergaičių, bandydamas patraukti ar kaip nors išblaškyti kito dėmesį; dar kartą pilnu pajėgumu pajuto tą didžiulę neapykantą savo beviltiškumui ir silpnumui ir tiesiog verksmingumui. Kad ir kaip nemalonu ir gėda prieš priešingos lyties atstoves, tačiau jo plačių akių kampučiuose jau buvo susikaupusios didelės it pupos, skaidrios ašaros, kurios vos nebiro žemyn skruostais ir žemyn ant drabužių. Reikėjo tiesiog jam išeiti ir palikti pamišusių klastuolių trijulę vienus; tegu rodo savo principus ir tegu iškapoja vieni kitiems akis it pasiutę gyvuliai, į kuriuos panašėjo pykdami ir leisdami į darbą kumščius. Berniukas taip smarkiai troško tiesiog nieko nedaryti ir tiesiog juoktis jiems barškinant smūgiais dantis. Tačiau jis negalėjo šitaip pasielgti, nebūtų galėjęs užmigti su kalte dėl žaizdų ant mergaičių kūnų. Net jeigu jos ir pačios to prisiprašo.
-Ne, nereikia, paleisk...!- šniurkštelėjęs jis žengė žingsnį atgal ir jau buvo besitaikąs spirti kitam į tarpkojį, tačiau to neprireikė. Dar geriau,viena iš mergaičių papraščiausiai pasišalino.
Na, juk Nero visai draugų ir nereikėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Aurora Frydenlund Lapkričio 01, 2016, 12:43:32 pm
Kraujas jos nežavėjo, nei nupasakotas, nei tikras. Gyvūnų kankinti ji taip pat nemėgo, nenorėjo būti ir jų kankinama. O visokie grasinimai, kad tas ar kitas varnas išlups akis miegančiai (kartu su akių vokais, visiškai tuštutėles akiduobes paliks, be jokių šleikščiai atrodančių kruvinų odos skiautelių. O gal ir taip ir taip anų neliktų, kas ten žino, kokie audiniai prie kokių prisikabinę), šiek tiek atšaldė įsiutusias Airės smegenis.
Kitu delnu paglosčiusi kumštį, atleido pirštus, tačiau veidelis išliko piktas, antakiai suraukti. Iš to pykčio net ir užmiršti spėjo, dėl ko tiksliai pyksta, bet reikėjo neišduoti savo principų. O tai paskui susigadins įvaizdį ir reputaciją, ir šiaip jau, visokius panašius dalykus, kurie rūpėjo mergaitei, dar nesupratusiai (ir, ko gero, niekad nesuprasiančiai), kad kažko ypatingo reikia ieškoti savyje, o ne aplinkoje. Žinoma, aplinka irgi daro didelę įtaką, bet vis dėl to.
Šiaip ar taip, ji visai džiaugėsi, kad vyresniajam skaudėjo. Juk to ir siekė. Žvilgtelėjusi į švilpiuką, kurio vardo taip ir nesužinojo, tačiau kuris narsuoliškai bandė apginti mergaites nuo tragiško likimo bokšto apačioje iškraipytomis galūnėmis, kreivai vyptelėjo.
- Nusišluostyk akis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Lapkričio 23, 2016, 12:13:44 am
Edgar'as sparčiai užbėgo į mokyklos varpinę, tartum norėdamas dar kiek ir pasportuoti, tačiau išties jo galvoje kirbėjo tik viena, kaip greičiau atlikti Ateities Būrimo egzamino praktinę užduotį. Tik pasiekus varpinės viršūnę, vėjas iškart ėmė plazdenti vaikinuko marškinėlius ir jo vešlius, juodus plaukus, o pats vėjas vaikinui priminė pirmąją jo dieną Hogvartse, kai klaidžiodamas po mokyklos koridorius jis netikėtai papuolė į šį bokštą. Todėl grifiukui tai atrodė kuo puikiausia vieta, skirta atlikti darbui. Prisiartinęs prie vienos iš langinių arkų, vaikinukas palei ją atsisėdo ir išsitraukė keletą dantų krapštukų, kažkokį plastmasinį, kažkur apie dvidešimt penkių centimetrų skersmens, dangtelį ir kišeninį peiliuką. Edgar'as pasiėmęs peiliuką, ėmė, palengva ir dailiai, ratu raižyti ant dangtelio romėniškus skaičiukus, kurie pagal žaliaakį turėjo simbolizuoti valandas. Kai baigė tai daryti, į savo rankas čiupo tris dantų krapštukus ir perlaužė juos pusiau, kad turėtų šešias vienodas jų dalis. Tuomet sudėjo juos ant dangtelio taip, kad vienas jų galas būtų dangtelio centre ir pabaksnojo burtų lazdele per jį. Dangtelio kažkas sukrutėjo, o po to paėmus jį keturiolikmečiui į rankas matėsi, kaip krapštukai yra įaugę į dangtelio centrą. Edgar'ui pirštu stumiant krapštukus, jie sukosi aplinkui, tartum rodyklės. Tikiuosi tiks vylėsi trečiakursis žvelgdamas į savo sukurto Horologiumo modelį, kuris atrodė lyg iš akmens amžiaus, tačiau Grifų Gūžtos atstovas nė nenumanė, kokių detalių reikia, norint atkurti tikrąjį Horologiumo prietaiso modelį. Galiausiai berniukas pakilo nuo žemės, pažvelgė pro arką, už kurios matėsi banguojantis Uždraustasis miškas ir palengva pasišalino iš varpinės bokšto.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: James Riddle Gruodžio 04, 2016, 08:13:21 pm
Jamesas po magiškų gyvūnų priežiūros pamokos greitai užbėgo aukštyn į varpinė norėdamas pabūti vienas ir   paruošti namų darbus. Jam buvo užduota parašyti rašinį apie gyvūnų mitybos tipą kurį neminėjo mokytoja. Jis minutė tyliai pamąstė ir pradėjo rašyti rašinį, iš pradžių jam sekėsi nekaip, bet kai pradėjo rašyti jis įsijautė ir greitai parašė visą rašinį. Tai tikriausiai todėl, nes jam visada patikdavo ramios vietos kuriuose būdavo galima susikaupti ir jis buvo daug treniravosi rašyti namuose. Kadangi tai buvo jo pirmas namų darbas jam aiškų jis atrodė geras, tad jis nieko nedelsęs pasitikėdamas savimi nusileido laiptais žemyn pasiėmė užkąsti ir nunešė rašinį profesorei, kad ji galėtu ištikrinti ir įvertinti.                                                                                                             
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eleonora Grace Kovo 14, 2017, 03:34:44 pm
Eleonora sėdėjo ant šaltų varpinės grindų, atrėmusi nugarą į sieną. Ant josios kelių stūksojo popieriaus lapas, padėtas ant didelės knygos. Ant žemės gulėjo keletas dažų buteliukų. Baltuose pirštuose drebėjo teptukas. Vienas brūkštelėjimas, du brūkštelėjimai, trys brūkštelėjimai... Po truputį piešinyje galėjai įžvelgti vis detalesnį vaizdą: tikriausiai Hogvartso apylinkes.
Netikėtai jaunoji dailininkė nukėlė knygą su popieriaus lapu nuo kelių ir atsargiai padėjo ant žemės. Tuomet priėjo prie lango. Tamsiose akyse atsispindėjo žadą gniaužiantis vaizdas. Bet pirmakursė tik suraukė kaktą ir grįžusi prie savo piešinio pataisė medžio formą.
Pro langelius savo auksines gijas mėtė saulė, akindama raudonplaukę. Buvo nepaprastai šiltas vakaras - tinkamiausias metas panirti į savo svajones ir ištyrinėti giliausius sielos užkaborius.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lisette la Claire Kovo 14, 2017, 09:09:57 pm
Lisette lipo į viršų siauriais laiptukais, kurie, nežinia, kur vedė. Didžiulis smalsumas klastuolę tiesiog traukė laiptais aukštyn, tuolabiau, kai surasti laiptus nebuvo taip jau ir lengva. Lipant šiais betono laiptais, pro langus buvo matyti uždraustasis miškas, o pamažu besileidžianti saulė jį puikiai apšvietė, suteikdama miškui dar didesnio paslaptingumo. Rausvaplaukė pasiekė ketvirtąjį ir, rodos, paskutinįjį aukštą. Priešais ją kabėjo itin didelis aukso spalvos varpas. Tai štai, kaip jis atrodo...- nusistebėjo Lisette, žvelgdama į varpą, kas kart pranešantį pamokos pradžią bei pabaigą. Pro langus buvo galima matyti, ko gero, visas Hogvartso apylinkes: uždraustasis miškas, ežeras bei kvidičo aikštė. Prie vienos iš sienų, ant žemės, sėdėjo raudonplaukė mergaitė, sprendžiant iš uniformos - grifė.
-Labas,- gan nedrąsiai ištarė Lisette,- ką čia pieši?- galbūt stengėsi užmegzti pokalbį, o gal tiesiog nenorėjo tūnoti tyloje,- ak, tiesa, aš Lisette, tačiau gali vadinti mane Lis. Kaip jau tau patogiau,- šyptelėjo rausvaplaukė, ištiesdama savo gan vėsią ranką.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eleonora Grace Kovo 17, 2017, 09:45:54 pm
Teptukas, šį kartą panardintas į pilkšvus dažus, bėginėjo po piešinį palikdamas keistus šešėlius. Eleonora kritiškai nužvelgė tuos siluetus ir įmurkdė teptuką į rašalą. Taip, rašalą, mat neužteko pinigų juodos spalvos dažams. Tad tamsesne spalva paryškino tas neaiškias būtybes.
Teptukas atkakliai darbavosi, bet staiga sustojo. Mergaitės ausys išgirdo žingsnius. Tuo pat metu pajuto ant jos užkritusį šešėlį. Priešais grifę kažkas stovėjo. Smegenis pasiekė pavojaus signalas - mergaitiškas pasisveikinimas ir pasiteiravimas, ką čia piešia. Trys mostai ir visi dažų indeliai, knyga su nenudžiūvusiu piešiniu bei teptukais atsidūrė kuprinėje. Galiausiai mergaitė sukaupė visas jėgas ir kiek prisimerkusi pažvelgė į nepažįstamąją, mat bijojo būti išjuokta keistuole, nuoboda ar moksliuke dėl savo pomėgio. Eleonora visą savo trumpą gyvenimą karštligiškai stengėsi įrodyti kitiems, kad yra nenustygstanti vietoje ir adrenalino išsiilgusi persona, nepaisant to, kad mėgsta tapyti.
Priešais ją stovėjo rausvaplaukė mergaitė. Pagal uniformą - klastuolė. Mėlynakė buvo baisiai įtartina: iš žmonių, kurie mėgsta rožinę spalvą, gero nelauk. Na, pirmakursė dar nebuvo tvirtai įsitikinusi, kad klastuolė mėgsta rožinę spalvą, bet joks sveiko proto žmogus taip ryškiai nedemonstruotų tokios spalvos plaukų. Na, bent jau taip manė Eleonora.
Bet vis dėlto, ji buvo vyresnė, o tai reiškė - ir stipresnė, tad buvo privaloma elgtis bent kiek pagarbiau, jei nenorėjai nudegti kailio.
Rudaakė neatsakė į ankstesnį klausimą. Manė, kad tai nesvarbu. Bet jautė, jog bus labai nemandagu, jei dabar nepasakys savo vardo.
- Aš Eleonora, - šaltai ištarė ji ir lengvai spustelėjo Lisettės ranką. Įsivyravo nemaloni tyla ir vienuolikametė pajuto, kaip ima prakaituoti delnai. Gal reikėjo elgtis šilčiau? - kirbėjo mintis mokinės galvoje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lisette la Claire Kovo 17, 2017, 10:18:26 pm
Lisette kiek suglumo, kai priešais sėdėjusi raudonplaukė nė neatsakė į klastuolės pasisveikinimą, o viso labo susidėjo visus daiktus į kuprinę, lyg būtų piešusi kažkokį tai nusikaltimo planą ir negalėtų o nič niekam parodyti. Geriau jau nė nebūčiau čia atėjusi... Gal man išeiti?- tokios ir panašios mintys kribždėjo rausvais plaukais dengiamoje trečiakursės galvoje. Laimei, visus šiuos rausvaplaukės apmąstymus nutraukė švelni ranka, pasiekusi Lisettės delną.
-Labai malonu, Eleonora,- itin maloniai šyptelėjo klastuolė, stengdamasi parodyti, jog tikrai neatėjo kažkokių tai piktų kėslų vedama. Žinoma, trylikametė nesijautė labai patogiai tokioje situacijoje, tačiau stengėsi išlikti rami ir prisėdo šalia raudonplaukės.
-Mėgsti piešti?- šyptelėjo Lisette, tačiau nė nelaukusi Eleonoros atsakymo vėl ėmė kalbėti,- aš taip pat,- nors ir nežinojo, kad grifės atsakymas bus teigiamas, tačiau kas gi piešia, jei nemėgsta?- tačiau neturiu tam nei gabumų, nei gerų priemonių,- rausvaplaukė stengėsi pasirodyti kuo paprastesnė, nes jautė ir, žinoma, visai nesistebėjo, kad neįprasta mergaitės plaukų spalva kėlė įtarimų,- man labai patinka tavo plaukai ir jų spalva,- klastuolė stengėsi kuo daugiau išsišiepti, tačiau taip tikriausiai tik pasirodė dar keistesnė,- ar jie natūralūs?- Taip, puiku, Lis... Lyg dar kažkas be tavęs būtų toks nenormalus ir turėtų neįprastos spalvos plaukus nuo gimimo,- pyko ant savęs mergaitė,- durnas klausimas, tiesa?- kiek nuleido savo mėlynas akis į betoninį grindinį ir užsikišo rausvą plaukų sruogelę už ausies.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Luna Night Balandžio 29, 2017, 11:41:00 am
Buvo tas laikas, kai naktis pamažu užleido vietą rytui ir dangus ėmė dažytis ugnies spalvomis, tarsi koks jautrios sielos dailininkas būtų paėmęs teptuką ir visa staiga permainęs. Aušra buvo vienas tų nedidelių stebuklų, kurie akimirksniu perkeisdavo visą pasaulį, atgaivindavo sielą ir suteikdavo naujų jėgų ateinančiai dienai. Saulėtekis buvo tarsi prisikėlimas, atgimimas iš naujo, kažkas stebuklingo, nepaprasto, ir kaskart rodėsi, tarsi tai vyktų tik vieną kartą gyvenime ir visa būtų skirta tik tau.
Tačiau Hogvartse rytai atrodė kitaip. Net ir iš tokios aukštos varpinės, nuo kurios matėsi įstabus apylinkių peizažas, net tokį giedrą rytą, kai nebuvo matyti nei menkiausio debesėlio, dangus vis vien neatrodė toks ryškus ir toks nepaprastas, koks jis buvo Šiaurėje už poliarinio rato nutolusiame kaimelyje. Tad nors mėlynos akys stebėjo visa apimantį dienos ir nakties sargybinių pasikeitimą, jų žvilgsnis buvo tuščias, veidas nerodė jokių emocijų, nesimatė jokių atgimimo simptomų, tarsi nieko aplinkui nevyktų. Baltos it snieguolių žiedlapiai rankos rėmėsi į šaltus turėklus, tarsi ieškodamos palaikymo. Pavasarinis vėjas draikstė baltus plaukus kviesdamas juos šokti pagal tik jam žinomą melodiją, o šie lingavo į visas puses priardami gamtos orkestrui. Ir rodėsi, kad viskas galėtų taip tęstis be proto ilgai, bet kažkas staiga sutrukdė ryto muziką. Mergaitė atsisuko į duris svarstydama, ar jai tik pasirodė ar senos durys iš tikro ką tik sugirgždėjo pranešdamos apie dar vieną Hogvartso
 varpinės svečią.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Karina Kalinskaitė Balandžio 29, 2017, 09:50:52 pm
Po truputį aušra skverbėsi, o vos matomi saulės spinduliai skelbė naują dieną. Mergaitė lėtai ir atsargiai pravėrė varpinės duris.  Klastuolė nesitikėjo susitikti ką nors. Juk tokiu metu daugelis miega. Varpinėje mergaitė pastebėjo šešėlį, o netrukus ir patį žmogų. Ar žmogystą. Nedrąsiai priėjo arčiau. Kelių metrų atstumu stovėjo mergaitė ir atsisukusi žiūrėjo. Klastuolė. Karina ją matė keliose pamokose ir bendrajame kambaryje. Nebuvo su ja kalbėjusi. Atrodė, kad ji atsiskyrusi bei neturi draugų. Visai kaip Karina. Mergaitės bruožų neįžiūrėjo, tačiau matė šviesius plaukus ir pavasarinę mantiją bei Klastūnyno ženkliuką. Įdomu, kas ji. Norėčiau susipažinti. Gal susirasiu draugę, nebevaikščiosiu viena po koridorius, į pamokas. Nebesijausiu vieniša ir atstumta.
- Aš Karina, - nedrąsiai pratarė ši.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Luna Night Balandžio 29, 2017, 10:45:38 pm
Sunkios durys pamažu atsivėrė ir mergaitė pamatė iš už jų išlendančią žmogystą. Sniego Princesė stebėjo neryžtingus žingsnius, jos žvilgsnis kilo aukščiau, kol išvydo ją visą - Klastūnyno pirmakursę, mergaitę, matytą keliose pamokose, galbūt keliskart koridoriuje ar prie koledžo stalo. Ji išgirdo nedrąsų balselį, prisistatantį, tarsi kviestų susipažinti ir būti drauge. Drauge? Kaži ar Laira kada nors turėjo kokių nors draugų. Kaži, ar kada nors jai to reikėjo. Ji tiesiog nesuprato draugystės, nesuprato jausmų. Jie rodėsi, tarsi kažkokia žmogiška silpnybė, kurios svarbu atsisakyti, kad galėtum išlikti šalto proto, kad liktum stiprus ir sunkiai pažeidžiamas.
- Laira, - nuskambėjo šaltas, bejausmis balsas.
Galbūt tai atrodė keistai, net kiek komiškai. Tarsi vienuolikmetė stengtųsi atkartoti kokį neseniai matyto filmo herojų, atsimesti suaugusia, gyvenimo patyrusia moteriške. Tačiau viskas buvo kur kas sudėtingiau. Ji buvo auginta ne tam. Nebuvo mokyta apie jausmus nieko, išskyrus tai, kad tai didelė žmogaus silpnybė, dažnai skirianti taiką nuo karo, laimėtoją nuo pralaimėjusio. Jausmai. Tai, ko nevalia sau leisti. Niekada.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Karina Kalinskaitė Balandžio 29, 2017, 11:08:22 pm
- Ką tokiu metu čia veiki? Žinoma, jei kišuosi į svetimus reikalus, nepyk...
Karina nežinojo ko paklausti. Ji bijojo. Būti išjuokta, pažeminta. Mergaitė nuolat kentė patyčias iki atvykimo čia. Tai jai lyg pabėgimas nuo savęs ir naujas gyvenimas. Ši tyliai mindžikavo vietoje ir žvalgėsi aplink. Jos dešinė ranka lindėjo kišenėje, liesdama ir sukinėdama lazdelę. Karina jaudinosi, nežinojo ką daryti. Anksčiau, ši keldavosi trečią ryto, kad stebėtų ateinantį rytą. Jei išvis nueidavo miegoti. Kelis sykius gydėsi nuo miego sutrikimų. Tačiau ją vis dar kankina košmarai apie blogio nužudytą brolį. Apie jo mirtį sužinojo prieš kelias dienas, atnešus pelėdai laišką. Tuomet ji apsiašarojusi bėgo per pilį ir pusę dienos lindėjo mergaičių tualete, kol ją iškrapštė Klastūnyno vadovas. Buvo nemalonu stebėti bendraamžių ir vyresnių moksleivių smalsius žvilgsnius nukreiptus į ją. Tačiau ji tai ištvėrė ir dabar stovi šioje varpinėje. Jos akyse vėl sužibo ašaros ir ši užsidengė veidą abejomis rankomis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Luna Night Gegužės 03, 2017, 12:39:19 am
-Tiesiog stebiu. Saulėlydį, gamtą, pasaulį, - atsakė mergaitė.
Tiesą sakant, ji nė pati nebuvo tikra ką čia veikia, kodėl čia, kodėl dabar. Tiesiog jautė, kad nori čia ateiti. Nieko daugiau.
Kurį laiką mėlynos akys stebėjo kraštovaizdį, tačiau greitai vienuolikmetės akys vėl nukrypo į šalia stovinčią burtininkę. Ji matė, kad tosios būsena po truputį keitėsi, kol akyse sužibo ašaros, o veidą paslėpė dvi neramios rankos. Luna nežinojo kas vyksta, kas iššaukė tokius mergaitės nuotaikos pokyčius, o gal ji ir atėjo čia pasislėpti nuo žmonių ir duoti laisvę jausmams. Bet kuriuo atveju baltaplaukė nemokėjo elgtis tokiose situacijose ir nežinojo kaip reaguoti. Jai visada teigdavo, kad ašaros, tai vienas iš didžiausių silpnumo įrodymų ir pažvelgus į Kariną rodėsi, kad tai gali būti tiesa, juk dabar mergaitė išties atrodė silpna ir pažeidžiama, tačiau klastuolė visiškai nenorėjo, kad viena iš nedaugelio ją užkalbinusių mokinių jaustųsi taip prastai.
- Galiu palikti tave vieną, jeigu nori - atsargiai prabilo pirmakursė, mat nežinojo ką dar galėtų pasakyti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elna Klumpar Birželio 12, 2017, 07:48:02 pm
 Norėjosi atrasti dar, per keturis mokslo metus čia, neatrastų vietų. Ak, kaip norėjosi. Todėl turbūt Elna ir iširuošė į turistinį žygį po savo pačios mokyklą. Ramiai vaikščiodama, kvailas daineles niūnuodama, Varno Nago atstovė žingsniavo į varpinę. Varniukė tiksliai žinojo kur eina, nes ji iš anksto pasidomėjo ir išsikėlė sau tikslą. Plaukai, kaip neįprasta, palaidi plaikstėsi ant nugaros, o akys vėl blizgėjo gyvumu ir žaismingumu.
  Pasiekusi siauruosius laiptus ketvirtakursė lėtai dėliojo kojas, kad tik neišsitėkštų veidu žemėn. Jau po kelių laiptelių kelius įskaudo. Tikrai reikia daugiau judėti. Bet po didelių kančių strazdanė pagaliau priėjo varpą ir nieko nelaukdama pirštu bakstelėjo tą didžiulį plieno ar kokio metalo kūrinį. Kažkoks neaiškus garsas nuskambėjo gal per pusė Hogvartso, arba jai tik taip pasirodė. Apsisukusi aplink savo ašį mergina pradėjo mintyti, ką čia smagaus padarius.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 13, 2017, 11:26:14 am
Frankas šliaužiojo po Hogvartso tuščius koridorius, į ausis įsidėjęs žiobarų ausinukus. Švilpis buvo pasijungęs dainų grojaraštį, kurį sudarė tik vienos atlikėjos dainos. Mintyse jis kartu dainavo su savo mėgstamiausia žiobarų dainininke. Why do I feel such strong emotions? Hate you, love you. I'm fed up with pure devotion. I want to explain. Keeping secrets from each other, hiding, lying. Living lies with one anothe. Oh, damn, it's not jealousy. Taip jis vaikščiojo keletą minučių, kai sugalvojo ištyrinėti dar neaplankytas mokyklos vietas. Netrukus jis aptiko kelią, vedantį į varpinę. Įėjęs jis nieko ten nesutiko. Jaunuolis pabarbeno į varpą ir jo tylus bei prislopintas garsas pasklido Hogvartso koridoriais. Stigleris susirado patogią vietą, iš kurios jis galėjo matyti visą varpinę, bet jo - niekas. Franko rankose atsiranda jo pavogta juodoji knyga. Jis atsiverčia puslapį, apaugusį įvairiais žolynais ir išmargintą medžio žievės spalvos dėme. Ausinukai iš ausų išimami ir įkišami į megztinio kišenių.
-Labas, Ikarai.
Knyga šiek tiek suvirpėjo ir dėmė pradėjo judėti po knygos puslapį.
-Sveikas, Stigleris. Kaip reikalai su chimera? Rami?
-Kol kas taip. Tavo viralo receptas padėjo. Gal dar turi kokių patarimų, padėsiančių sutramdyti žvėrį. Juk tu pats buvai vilkolakis.
Ikaras jau ruošėsi kažką sakyti, bet Frankas jį nutildė. Jaunuolis pajuto, kad kažkas artėja. Jis dar labiau susispaudė savo vietoje ir laukė. Į varpinę įėjo mergina. Kas tokia, jis nematė, nes ji buvo atsukusi nugarą. Mergaitė taip pat prisilietė prie varpo. Frankas pasitaisė plaukus ir ramiu balsu tarė:
-Patinka varpas?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elna Klumpar Birželio 14, 2017, 12:01:01 pm
  Laikas slinko lėtai, o Elna dar nesugalvojo ką tokio įsimintino nuveikus. Porą kartų atrodo kažkas kažkur artimai sukrebždėdavo, bet ji manė, kad čia tik jos paranoja. Dar kelis kartus pabaksnojusi varpą, iš apsiausto kišenės, kuri buvo tikrai nemaža, išsitraukė šokoladinę varlę ir nulupusi popierių gardžiai suleido į ją dantis. Buvo pats saulėlydžio metas, tad varnangė tenkinosi skanavimu šokoladu ir saulės laidos stebėjimu. Jau buvo pradėjusi įsistovėti kurtinanti tyla, bet ją pertraukė balsas ir klausimas. Greit atsigręžusi Elninho išvydo Franką. Taip, tą patį su kuriuo susipažino Kiauliasody.
-Varpas? Nejaučiu jam nei simpatijos, nei antipatijos. Varpas kaip varpas, - visiškai nesutrikusi atsakė  mergina. -O tu? Nepatinka ar patinka? - ranką pakreipė metalo kūrinio pusėn. Strazdanotoji pakėlė rudas akis tiesiai į švilpį, lyg laukdama,  kad jis kuo greičiau prabiltų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 14, 2017, 12:41:29 pm
Mergina atsigręžė. Tai buvo Elna Klumper. Mergina, su kuria Frankas susipažino Kiauliasodyje. Frankas išlindo iš savo kampučio, kad jį geriau matytų, ir atsakė:
-Na, nesu didis varpų gerbėjas, bet jie man nemaišo.
Apsukriai, kad varnė nepastebėtų, švilpis paliko knygą tame kamputyje. Priėjęs prie Elnos, pasitaisė plaukus bei mantiją ir tarė:
-Tai, kaip gyvuoji, Elninho? Seniai bematyta. Ką gero veikiai tuos mėnesius?
Belaukdamas merginos atsakymo, jis patogiai įsitaisė ant turėklo atraižos. Ji šiek tiek susvyravo, bet Frankas nekreipė dėmesio. Jaunuolis buvo šiek tiek jau atgavęs jėgas, bet ne visas. Pilkumas iš akių pradėjo nykti, nagai neišdygdavo, o elektros srovės dar kartą nepasirodė. Tai tik laikina, Frankai.
-Gaila, šiuo metu neturiu chalvos. Būčiau pasiūlęs.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elna Klumpar Birželio 16, 2017, 12:48:00 pm
  Kažin kaip šis pokalbis apie varpus skambėtų iš šalies? Hmmm... Frankas jau nesuskaičiuojamą kartą pasitvarkė plaukus arba čia tik Elna perdeda. Greit baigusi kramsnoti varlę, pakėlė galvą.
-Kaip gyvuoju? Nei taip, nei anaip. Pamokos, pamokų praleidinėjimas, miegas, koks susitikimas ir panašiai. Nieko įdomaus. O kaip tu? Girdėjau kažką su Betse sukat, - kikendama tarė paskutinį sakinį. Varniukė nusekė akimis švilpį,  bet ne tik akimis. Atsisėdo šalia, jog pilnai girdėtų Stiglerį, nes visokios paskalos įdomu, ar ne? Ar arti pilnatis?
-Frankitai, tikiuosi galiu tavęs taip vadinti, turiu keistą klausimą. Išmanai mėnulio fazes? Žinai kada artimiausia pilnatis gal? - galbūt ir nereikėjo to klausti, visgi jis jau nėra nieko neįtariantis pirmakursėlis. Ech, gi ir taip galima paklausti? Galbūt man reikia pagalbos astronomijos namų darbams? Jau pradėjo mąstyt, kaip reikės pasiteisint uždavus tokį klausimą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 16, 2017, 10:29:02 pm
Tik dabar jaunuolis pamatė, kad Elna kramsnojo šokoladinę varlę. Baigusi valgyti ji pakėlė galvą ir atsakė į jaunuolio klausimą, įterpiant ir Aną Frank. Frankas šiek tiek išraudo, paspringo seilėmis ir atsikosėjęs tarė:
-Na su ja mes dar nieko nesukam, - nusišypsojo, tai pasakęs. -Bet mes, kaip ir artimai bendraujame. Na žinai apsikabinimai, bučiniai ir t.t.
Elnai prisėdus šalia švilpio, jis sušnabždėjo jai į ausį:
-O tu nieko nesuki su Samu?
Jis pažvelgė į varnę, laukdamas jos reakcijos į šį švilpio klausimą.
-Na žinai, sklando gandai... - ir daugiau švilpis netęsė savo sakinio.
Netikėtai mergina pasiteiravo Stiglerio ar gali jį vadinti Frankitu ir ar jis išmano mėnulio fazes.
-Na dar niekas nėra manęs taip pavadinęs, bet prašau. Tau leidžiu, - tai pasakęs, jis mirktelėjo akimi ir nusišypsojo. -O apie fazes, Elniuk, nelabai ką nors išmanau. Žinau tik kokios yra ir kad rytoj ji pasikeis į pilnatį. O kodėl klausi? Ar tai tau aktualu?
Frankui kažkaip užkliuvo tai, kad Elna susidomėjo apie fazes. Ji visada Frankui atrodė kažkuo paslaptinga, o šis klausimas to nepakeitė. Labai keista ir kodėl jai būtent parūpo pilnatis? Pala, pala. Pilnatis, paslaptinga mergina kažką reiškia. Jaunuolis giliai įkvėpė deguonies į plaučius, norėdamas paskatinti geriau veikti smegenis. Arba ji vilkolakė, arba aš per daug įsijaučiau į Šerloko vaidmenį. Taip, tikriausiai per daug įsijaučiau.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elna Klumpar Liepos 12, 2017, 01:39:14 pm
-Apsikabinimai ir bučiniai yra nieko nesukimas? - plačiai išsišiepusi kilstelėjo antakius Elna. -Hm, nežinojau.
  Ranka prisidengė lūpas, jog prislopintų kylantį juoką. Ech, kitiems bučiniai turbūt nereiškia daug kiek varnei. Švilpiui šnibžtelėjus klausimą, lyg kokį kerštą, rudaplaukės venos ištuštėjo ir visas kraujas suplūdo į skruostus, o plačią šypseną pakeitė vos matomas drovus šypsniukas. Naktis, ketvirtas aukštas, bučinys... Jos galvoje prisiminimai pradėjo suktis nesuvaldomu greičiu.
-G-gandai? - sutrikusi išpūtė akis. -Papasakok man tuos gandus.
Klumpar jautė kylantį smalsumą. Ar kažkas galėjo sužinoti? Ar kažkas galėjo paskleisti gandus? Ne,tikrai ne. Buvo naktis, visi miegojo. Neįmanoma.
-Dieve, nustok mirksėt ir taip šypsotis, - linksmai pavartė akis. -Tu juokauji, tiesa? Ach, taip... Velnias... - varnanagė išgirdusi atsakymą apie pilnatis išsakė visas savo kylančias mintis.. -N-nneee, tik šiaiip paklausiau.
  Jos akys lakstė pirmyn, aukštyn, kairėn, dešinėn, kol vėl išdrįso atsisukti į Franką ir draugiškai išsišiepti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Frankas Stigleris Liepos 16, 2017, 07:46:00 pm
-Na žinai, gandai, kad jūs naktimis susitikinėjat, kalbatės, kartais tu jį pabučiuoji, nes ne toks drąsus, kai ši persona, - mostelėjo link Elnos. Tada garsiai nusijuokė ir šyptelėjo. -Iš tikrųjų nokių gandų nėra, na, nebent aš jų negirdėjau. Tiesiog norėjau pamatyti tavo reakciją, kai taip pasakysiu. Ir žinok, ji viską išdavė. Tai kada spėjot susiburkuoti, a?
Frankas nužvelgė Elninho. Ji išties buvo daili mergina. Tos strazdanos, rudos akys, riest nosis... Nuskilo Samui. Bet tada jis prisiminė savąją gražuolę, dėl kurios buvo pametęs galvą. Prieš ją nublukdavo kitų grožis. Ji buvo, kaip Da Vinčio šedevras. Reiks kada pasikalbėti su Samu. Gal prikalbėsi padaryti dvigubą pasimatymą. Visai nieko būtų. Išgirdęs, kaip Elną nustūmė mėnulio fazes į kampą, dar labiau susimąstė. Oi, Elna, Elna. Tada jis susivokė, kad Elna čia atėjo ne be reikalo. Gal norėjo pabūti viena, o še tau čia buvau aš. Reikia jai duoti privatumo, kurį pati iš manęs pasiglemžė čia ateidama. Frankas priėjo prie varnės ir ištiesė jai savo ranką, šiltai nusišypsojęs.
-Smagu buvo susitikti, varniuk, bet man jau reikia eiti. Na žinai, namų darbai, augintinis ir t.t.
Tada jis palaukė, kol Elna suspaus jo ranką, ir... Ir prieš išeidamas pridėjo savo lūpas arčiau jos ausies. Tyliai sušnabždėjo:
-Beje, nereikia nuo manęs slėpti savo prigimties, Elniuk. Žvėris užuodžia kitą žvėrį.
Tai pasakęs, padėjo savo ranką ant jos pečio ir, palaikęs trumai, paleido ir ištirpo koridoriaus tamsoje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Elna Klumpar Rugpjūčio 02, 2017, 10:42:13 pm
-Na, mes oficialiai kaip ir nesusiburkavom... Nors nežadu visko tau pasakot, - draugiškai nusijuokė. Frankas, atrodo, žiūrėjo į ją, o Elna norėjo kažką pasakyt, kad pratęstų pokalbį, bet jokia idėja neatėjo. Arba atėjo ir per greit išėjo. Pastaruoju metu Klumpar vos gaudavo tylos minutę, jos pasitaikydavo retai, pradėdavo mąstyti apie savo tėvus. Jai iš tikrųjų buvo įdomu ką jie veikia, ar dirba ten pat, ar mama vis dar slepia savo strazdanas po makiažo sluoksniu? Ar jos buvę svarbiausi žmonės gyvenime, bent pasikalba apie rudaplaukę?
  Atitokusi išvydo prie pat ištiestą ranką. Švelniai spustelėjo Frankito ranką ir šyptelėjo atgal.
-Man taipogi tikrai buvo smagu. Taip, namų darbai, kuriuos man kažkada reikės pradėti daryti.
Strazdanė jau laukė, kad švilpis apsisuks ir išeis, bet jis padarė atvirkščiai. Priėjo arčiau.
  Stigleriui jau dingus varnė susivokė, ką jis pasakė. Elninho net nežinojo kaipgi jaustis, ar reaguoti. Atrodo net širdies plakimas padažnėjo. Tai baimė, galbūt net džiaugsmas? Kas žino.
Varpas nebuvo tinkama vieta viską apmąstyti, todėl greitu žingsniu, vis dairydamasi į šalis, nukako iki Varno Nago bendrojo kambario.
 
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Edgar Jeffter Lapkričio 27, 2017, 10:17:24 pm
Gal vedamas nostalgijos, gal dar kažko, Edgar'as susirinkęs visus savo daiktus, kuriuos buvo atsigabenęs į Hogvartsą, tiesa, jų nebuvo daug, lipo siauručiais laiptais į varpinę. Į vietą, kurią aplankė vos tik spėjęs pasirodyti pilyje. Tik pirmąjį kartą čia užklydo visai netikėtai, dar tik tyrinėdamas aplinką. Dabar, po septynerių metų, jau dauguma, net ir slapčiausių, pilies užkampių jam buvo puikiai žinomi. Aišku, kažko dar liko ir neatradęs, neaptikęs.
Vos tik žengė pirmuosius žingsnius į bokštą, pasitiko šiltas, tačiau stiprus vėjas. Jis pasitikdavo ten visada ir kitaip tikriausiai būti negalėjo. Jis nuolatos ten primindavo apie save. Kedenamais to vėjo plaukais, jau baigęs Hogvartso mokyklą, palengvą prapėdino pro milžinišką varpą nužvelgdamas arkinius langus ir prisiartino prie vieno iš jų. Prie to, pro kurį matėsi kvidičo aikštė. Ji privertė juodaplaukį šyptelėti, prieš tai giliai įkvėpus gaivaus oro. Šypsojosi, nes pirmąjį kartą čia užsukęs ir stojęs prie to paties lango svajojo tapti koledžo komandos gaudytojų, laimėti kvidičo taurių. Gal čempionu ir ne tapo, tačiau sudalyvauti čempionate spėjo, kas tikriausiai ir turėtų būti svarbiausia ir žymiai geriau negu likti visiškai neatstovavus savo komandai. Plius sudalyvavo ne tik kaip gaudytojas, bet dar ir kaip komandos kapitonas. Mintys skrodusios vaikino, baigusio mokslus, galvą buvo susijusios ne tik su populiariausiu magiškuoju sportiniu žaidimu. Jos priminė būtent čia sutiktą pirmą draugę, čia atlikinėtus namų darbus ir daugybę kitų įvykių, kurie nutiko ne vien varpinėje. Šiais prisiminimais jis tarsi atsisveikino su Hogvartsu. Žinoma, gal jam apsilankyti dar čia teks ir ne sykį, tačiau jis čia užklydęs jau nebebus mokinys. Jausmas bus kitoks.
Atsitraukęs nuo vieno arkinio lango pražingsniavo ir greta jų, nužvelgdamas esantį nuostabų vaizdą už jų ir pasuko laiptų, vedančių atgal iš varpinės link, kadangi jau buvo laikas išvykti, per vasarą pailsėti ir sudėlioti mintis, bent jau apie pastaruosius kelius metus, kurie turėjo nemažai nemalonių nutikimų. Būtent dėl vieno iš jų ketino kreiptis į Magijos Ministeriją pasibaigus vasarai.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Vasario 17, 2018, 12:19:14 am
Buvo giedra pavasario naktis. Vėjas, kandantis kiekvienam, kuris buvo suviliotas artėjančios vasaros kvapo, glostė niūrios varpinės sienas. Niekas, sakytum, niekas, nebent visai gyvenimo viltį praradęs nelaimėlis galėjo atsibelsti čia tokiu metu, kai tik delčia teikėsi menkai apšviesti akmenines sienas.
Tačiau toji žmogysta, abejingai kopusi laiptais, dar nesijautė praradusi gyvenimo spalvų. Žinoma, aplinka kiek slėgė, kaltė taip pat nesiruošė visiškai atslūgti ir palikti ramybėje, bet akyse buvo galima pastebėti žybsint. Tai buvo vilties kibirkštėlės – galbūt blankios, galbūt beprasmiškos, tačiau pateisinančios. Skambėjo jos kaip vasaros naktis, kai girdėti vien skėrių čirpiamos meilės dainos, kvepėjo laisve, laisve nuo atsakomybės ir jau slėgti ėmusių pareigų, atrodė kaip mirgančios žvaigždės. Melisa viso to taip laukė, jog būtent tai ir leido kęsti paskutiniąsias dienas Hogvartse. Nebuvo nusiteikusi prieš mokyklą, netgi priešingai – laikė ją puikia vieta jauniems burtininkams šviestis ir tobulėti, tačiau aštuonerių metų iš eilės jau buvo per daug. Septyneri atrodė pats tas – taip, blondinė gailėjosi atvykusi ia dirbti. Geriau jau būtų ir spoksojusi į tas savo žvaigždes, bet ne, prisireikė praktikos. Praktikos, kurią pažymėjo tamsia dėme, kaip vylėsi ir tikėjosi, matoma vien jai. Ir tai, kuri padėjo laikotarpį sutepti.
Melisa jautėsi savigraužos etapą praėjusi, tačiau neturėjo nė melsvo supratimo, koks apniko dabar. Galbūt abejingumo, atsisveikinimo? Būtent to ji čia ir atėjo. Greičiausiai paskutinįsyk pasėdėti vietoje, kurioje, jei atmintis neapgavo, sutiko pirmąją mokyklos draugę. Tada buvo visai mažutė, dar pirmakursė, tyrinėjanti vietą, kurioje turėsianti praleisti artėjančius septynerius metus. O dabar tebuvo baltaplaukė, paniekinusi profesorės ir koledžo vadovės vardus, ilgais pirštais braukanti sienas; nors gal tiesiog žmogus, atliekantis ne savo pašaukimo pareigas?
Nebesitikėdama čia nieko sutikti, aštuoniolikmetė atsigulė po varpu. Į galvą driokstelėjo įkyri mintis apie tai, jog nežinia kada valytos grindys nėra tinkamiausia pora baltiems, trumpiems kailinukams, o juodos kelnės, ant šalto pagrindo paguldytos, greičiau atneš peršalimą, o ne reklamoje minėtą patogumą.
Buvo nebesvarbu. Lėtai užmerkusi akis, paskui vėl jas atvėrusi, Melisa žvilgtelėjo pro langą, mat galva kyšojo iš po varpo, ir prie tamsos pripratusį žvilgsnį pasitiko mėnulis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lisette la Claire Vasario 17, 2018, 11:40:23 am
Vos girdimai niūniuodama neaiškią melodiją, Lisetė nesparčiai lipo vis besisukančiais laiptais. Nuo cemento nubyrėję mažyčiai gabaliukai erzino basas merginos pėdas, kurios vos rausvaplaukei išgirdus pirmuosius paukščių balsus išsilaisvino iš batų ir kojinių pančių, nebesibaimindamos taip sušalti, kad klastuolei tektų kentėti nuo pūslės uždegimo.
Vasara dvelkiantis giedras naktiez dangus ir buvo priežastis, dėl kurios šešiolikmetė pėdino taip erzinančiais laiptais į varpinę. Nors gražesnis dangaus vaizdas atsiveria iš astronomijos bokšto, anąkart ten sutiko profesorę. Šiais metais ši buvo pakitusi, tačiau Lisetė nelinko rizikuoti.
Vėsus vėjelis, besiveržiantis pro bestiklius langus, reiškė, kad šeštakursė jau beveik pasiekė kelionės tašką. Tiesą sakant, per visus tuos šešerius metus Hogvartse mergina taip ir nepajėgė suprasti, kodėl šioje vietoje langai buvo be stiklų. Bet kokiam plėšikui, kuris bent truputėlį numano, kaip naudotis šluota, varpinės langai buvo tarsi plačiai atvertos durys į pilį, tik ir kviečiančios apvogti Hogvartse gyvenančius žmones.
Lisette žvilgtelėjo pro langą, it kokį paveikslą įrėminantį ežero vaizdą. Toks vaizdas prancūzei buvo daug magiškesnis už visus pamokose matytus burtus, už visus judančius laiptus ir milžiniškas pilies sienas puošiančius kalbančius paveikslus.
Tyla iš visų pusių gaubė varpinę. Rausvaplaukė galėjo prisiekti girdinti tylų monotinšką kito žmogus kvėpavimą. Trumpam net pati nustojo kvėpuoti, kad įsitikintų, jog tas kvėpavimas nebuvo jos. Ir ji neklydo. Neitin drąsiai apsisukusi klastuolė matė iš po varpo kyšančią galvą, kurią švelniai apšvietė mėnulis.
-Nejaugi profesoriai šiais laikais nebeturi vietos nė bluostui sudėti?- tyliai, tarsi nenorėdama sudrumsti ramybės paklausė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Vasario 19, 2018, 12:27:01 am
Jei nežinai, delčia ar priešpilnis, tereikia prie mėnulio pridėti pirštą ar įsivaizduoti vertikalų brūkšnį. Gautoji raidė yra atsakymas į klausimą.
Tai nebuvo pirmoji naktis, kai raidė „d“ Melisai kėlė kitokių asociacijų. Dangus, rodos, šaukte šaukė Džeinės vardą, ir blondinė, pradžioje iš visų jėgų besistengusi tai ignoruoti ir nedrįsdama nė žvilgtelėti į ištikimąjį Žemės palydovą, vėliau perėjusi ilgesingo spoksojimo etapą, dabar ramai stebeilijo aukštyn. Tik smalsumas, tas nepakenčiamas niekada neįvyksiančių situacijų kūrimas graužė jauną merginos galvelę, vertė suktis ir mąstyti: kas būtų, jei vis dėlto būtų išdrįsusi gelbėtoją nuo vijoklių susirasti? Gal tebūtų nejauki tyla, gal žvilgsnis būtų viską išdavęs, nors, kai gerai ir atsipalaidavusi pagalvodavo apie tą vakarą, nebesijausdavo padariusi kažko labai baisaus. Na, mažytis bučinukas Uždraustajame miške ir tuščias butelis šalia nėra pasaulio pabaiga, tiesa? Bet tuomet kaltė vėl užgrauždavo, per tas kelias ramybės akimirkas spėjusi kaip reikiant pagaląsti ir taip aštrias iltis.
Pažįstamas, tylus balsas perskrodė nakties tylą, netikėtai išsklaidė mintis it negailestingas vėjas purius debesis, ir jaunoji kol kas ateities būrimo profesorė krūptelėjo; galva instinktyviai nusviro į šoną, tarsi tikėdamasi prasmegti skradžiai žemę – tiesa, varpinėje tai padaryti būtų gana sunku –, o pirštai sugniaužė baltus kailinių pūkus. Kiek tolėliau šviesiaplaukė įžiūrėjo porą basų kojų. Tik suvokusi sakinį bei kas čia ją taip užklupo, Melisa lengiau atsiduso ir išlindo iš po didžiulio varpo, pakeliui šiek tiek kliudydama jį galva. Liūdnai šyptelėjo atėjūnei, atsistojo, delnais persibraukė drabužius vildamasi, kad šie nespėjo įsigerti dulkių.
– Kaip matai, – tarstelėjo vis dar stoviniuodama prie varpo, tikėdamasi netyčia į jį neatsiremti bei nepaskleisti žinios apie savo buvimą čia visai mokyklai. – O mokiniams tapo draudžiama avėti batus ar pati nusprendei, kad jau geriau jokia avalynė negu prastesnė už manąją anąsyk bokšte?
Kaip čia pamirši tokį, o dar ir nelabai seniai nutikusį nuotykį? Juk ne kiekvieną naktį esi pričiumpiama mėgiamiausio dalyko profesorės kabinete, besivaikanti išdykusį katinėlį.
– Neturėčiau leisti tau čia klaidžioti tokiu metu, – beveik be garso sukuždėjo prisiminusi, kaip baigėsi pastarasis mėginimas sutramdyti naktį pasibastyti sumanusią Klastūnyno atstovę.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lisette la Claire Vasario 28, 2018, 09:35:45 pm
-Na jau ir nuvertinami tie profesoriai šiais laikais,- klastuolė alkūnėmis atsirėmė į didžiulę palangę. Nors gal ten buvo bestiklio lango rėmas? Nestiprus vėjas plaikstė rausvus plaukus ore, gerai, kad mergina buvo nusisukusi, priešingu atveju,  tas vėjas niekadėjas pūstų į melsvas akis, jas išsausintų, kol iš ašarų latakų pradėtų trykšti ašaros, o tada vyresnė draugė galvotų, kad vargšei prancūzei tikrai kažkas negerai. Tarsi būtų negana to, kad dar ne taip seniai pasibaigus žiemai ši vaikščiojo visiškai basa.
-Nagi, draugute, juk pavasaris,- Lisetė įkvėpė taip, tarsi tai darytų paskutinį kartą. Žinoma, tikėjosi užuosti kažką pavasariško, gal ankstyvųjų gėlių kvapą, tačiau jos nosį pasiekė tik senokai nuo varpo nevalytos dulkės.- Jei turėčiau tokias kojinaites, kokias tu turėjai aną kartą, basa tikrai nevaikščiočiau.
Nakties tamsa ir vėsa vertė šiurpuliukus lakstyti po visą Lisetės nugarą. Ir ne tik dėl pro langus įlekiančio vėjo, bet ir dėl visų smagių prisiminimų per visus tuos metus, kurie taip pat vykdavo naktį. Kiek mergina turės papasakoti savo sesutei, savo ateities vaikams. Visas naktis prie ežero, pirmąją ten sutiktą draugę, pirmąją viešnagę Uždraustajame miške, papasakos ir tą nutikimą su Melisos katinėliu astronomijos bokšte...
-Tai... kaip tas suaugėliškas gyvenimas?- menkai šyptelėjo klastuolė, akies kampeliu žvelgdama į varpą. Beveik norėjo jį vos vos stumtelėti, tačiau jai tikrai niekas nepatapšnos per petį, tuo labiau vidury nakties. Būtų gaila, jei šešiolikmetę išmestų tada, kai liko vos vos daugiau nei vieneri metai mokykloje. Taip, geriau padarys tai kitų metų gale.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Balandžio 05, 2018, 04:47:26 pm
 – Taip, tokias sąlygas ne visi gali ištverti, tad nebesiruošiu čia ilgiau kankintis. Jūs, mokiniai, saldžiau už mus miegat! – ilgesingai šūktelėjo Melisa, prisiminusi ne tokius ir senus, bet neblogus laikus.
  Blondinė taip pat atsirėmė, tik į sieną, o ne palangę, nors kailinukai būtų apsaugoję nuo bet kokio peršalimo. Nelabai jie šildė, teko pripažinti, atšiaurią žiemą su tokiais nė minutėlės lauke neištvertum, bet tokiam laikotarpiui tiko gana neblogai. Tiesa, būtų užtekę vos poros ar trejeto laipsnių aukščiau dabartinės temperatūros, ir blondinė būtų pasigailėjusi, jog, regis, niekada nesugeba tinkamai apsirengti.
  Nuo kitų Lisetės žodžių rudaakė vos vos sudrebėjo. Draugute? Negi šitaip pridera kreiptis į profesorę? O ar profesorė turi teisę šitiek suartėti su mokine, kad į ją būtų taip kreipiamasi? Ne, žinoma, faktas, kad jos susidraugavo dar gerokai prieš Melisai baigiant mokyklą, dabar buvo pamirštas ir praradęs reikšmę, o pačios šviesiaplaukės galva vis dar prikimšta visokio kaltinančio šlamšto. Ak, ir kas galėjo pagalvoti, kad puiki atmintis neturi minusų?
  – Su tokiom geriau ne vaikščioti, o šiltai kur nors lindėti, nebent esi panašių kaip tąsyk nuotykių gerbėja, – nusijuokė mergina, mėgindama įkyrias mintis nustumti į šalį. Ir vėl. – Ar nešalta? – staiga sugalvojo paklausti. Juk nieko blogo yra sušalusiai mokinei paskolinti kailinį švarkelį ar pasikviesti į kabinetą arbatos, ar ne? Ne, žinoma, negi turėtų tiesiog siųsti ar palydėti ją į bendrąjį koledžo kambarį, iš kur tyliai galėtų susirasti ir miegamąjį.
 – Gyvenimas, ir tiek, nė nespėjau kaip reikiant jo pajusti, juk ir vėl visąlaik kiurksau toje pačioje mokykloje, tik rolė kiek kitokia, – atsakė šyptelėjusi. – O tu… ar jau sugalvojai, ką veiksi baigusi Hogvartsą?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lisette la Claire Balandžio 29, 2018, 09:21:32 pm
-Na, negalėčiau teigti, kad buvo nesmagu,- nusijuokė Lisetė, prisiminusi praėjusių metų susitikimą astronomijos bokšte, kuris, visa (o gal pusė?) laimė, baigėsi daug geriau nei turėjo. Kažin ar koks kitas profesorius būtų taip ramiai paleidęs porelę mokinukių, viduryje nakties po mokyklą besivaikančių katiną profesoriaus kabinete. Gal būtų iki pat septyniolikos metų šlavusios Hogvartso kiemą, o gal pilies požemiuose yra keletas vienučių tokioms taisyklių laužytojoms kaip šios dvi. Na, dabar bent yra iš ko pasijuokti.
-Nešalta,- pasukiojo rausvą galvą į šonus. Žinoma, ne Prancūzijos pietūs (ak, kaip Lisetė pasiilgo savo namų...), kur net ir gana ankstyvo pavasario naktimis termometro stulpelis yra pakilęs gerokai aukščiau nulio, bet ir ne čionykštė žiema, kur neretai ir iš lovos baisu išlįsti.
-Ar gerai supratau? Tau nelabai patinka čia būti, taip? Nelabai patinka būti profesore?- Pabėrė klausimų šūsnį.- Eh,- atsiduso,- nė nežinau. Tiesą sakant, nematau savęs magiškajame pasaulyje, gal grįšiu atgal į Prancūziją, tikriausiai. Ak, nežinau, labai sunkus klausimas,- Klastūnyno globotinė tik dabar suprato, kaip jaučiasi dvyliktą klasę baiginėjantys žiobarų vaikai. Šešiolikmetė visada manė, kad baigus Hogvarsą, dėl ateities merginai jaudintis visai nereikės, mat nė neabejojo, kad visos durys bus jai atvertos. Tik dabar ji nežinojo, ar nori žengti pro tas duris. Atrodė, tuoj visai išprotės, bandydama išsiaiškinti, ko nori ateityje.- O pati? Jei nepasiliksi čia, kur keliausi?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Melisa Arin Gegužės 28, 2018, 11:36:15 pm
 – Tai gal tuomet pakartojam, m? Tik įdomu, kas šįkart mus gaudys, – sukikeno Melisa. – Tiesa, Punčkinas jau pasidarė mažumėlę paklusnesnis.
  O ką, argi nebūtų smagu? Nors blondinei vis rečiau pasidarydavo gaila, kad tas nenaudėlis laikas niekaip neprisiverčia atsisukti atgal, svajingos mintys pačios nuskraidindavo save į gražius prisiminimus. Lisetė visuomet išliks svarbi jų dalis, tuo ateities vūrimo profesorė buvo tikra.
 – Puiku, kad nešalta, – stengdamasi parodyti, jog jai ne vis vien, tarstelėjo ir pažvelgė į draugę. Neišvydo jokio smerkiančio ar įtaraus žvilgsnio, tad galbūt ji nepamanė, jog šviesiaplaukė ketino (o visai neketino) nusivesti į Uždraustąjį mišką ir ten nugirdyti, tiesa, pirmiau iki nulūžimo prisisiurbti pati. O tai būtų visai šauni Klastūnyno mokinių tradicija, tik Melisai, kaip ji tuo metu nuoširdžiai manė, nebeteks jų daugiau nei pamatyti, nei vienoje jų sudalyvauti.
 – Tai, na... Tiesiog ne man, ir tiek. Klaida buvo čia atvykti, – tyliai pratarė tamsiaakė. – Nieko asmeniško, – skubiai pridūrė. – Nieko baisaus, žinai, dar turi gana nemažai laiko, juk visi metai, taip? – pasitikslino išklausiusi rausvaplaukę. – Imsi ir sulauksi nušvitimo, o, šiaip ar taip, žiobarų pasaulis nėra blogas pasirinkimas – jie ten kažkaip išgyvena, burtininkai taip pat geba prisitaikyti, tik jų gyvenimas įdomesnis nei paprastų neburiančiųjų.
  Norėjo padrąsinti bičiulę. Regis, tai buvo viena iš pareigų, priklausančių Hogvartso profesoriams ar tiesiog mokytojams, o būtent tokia ji vis dar buvo. Kol kas.
 – Aš? Na... Keliausiu namo. Greičiausiai. Paskui grįšiu studijuoti astronomijos, šįkart vien tik jos; spėju, jog ten ir yra mano vieta.
  Gaivus pavasariškas vėjas, pūstelėjęs nuo bestiklio lango, dar labiau nei gulėjimas ant dulkėtų grindų suvėlė Melisos plaukus. Žinoma, kiek ten to suvėlimo, tiesiog pora įkyrių sruogų atsidūrė ne savo pusėje, mergina atsidususi perbraukė jas, kad nebekristų į akis.
  – O gal norėtum dar kada nors nors susitikti? Ne čia, žinai, – tačiau tai Melisai nuskamėbjo netinkamai, ji stipriai užmerkė akis, norėdama pranykti, ir po poros sekundžių vėl įsmeigė žvilgsnį į Lisetę. – Galbūt vasarą. Galbūt tau parašysiu, būtų smagu. Dar niekada nebuvau Prancūzijoje, o kaip tau britiška vasara? – stengėsi užglaistyti pasiūlymą.
  Atrodė, kau jau niekada draugystė su mokiniu nebeatrodys tinkama. O ar tai išvis reikalinga?
 
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lisette la Claire Liepos 08, 2018, 08:07:51 pm
-Dabar kiekvieną naktį stebėsiu, ar judu su Punčkinu neišsiruošėte kur nors keliauti,- sukikeno Lisetė, stengdamasi neparodyti liūdesio, kuris niekur neatsigręždamas pildė šešiolikmetės vidų. Tiesą sakant, šitaip būdavo retai, tačiau nevėsi pavasario naktis ir nuoširdus, ko gero, nuoširdžiausias pokalbis kokį tik rausvaplaukė turėjo per visą savo gyvenimą atrodė tinkami tokiai nuotaikai. Visai norėtų sugrįžti keletą metų atgal, kai lėkė kartu su vėju ir visai nesirūpino ateitimi. Kartais norėjo sugrįžti dar į tuos laikus, kai gyveno toli nuo magiškojo pasaulio, kai svajojo būti astronaute ir iš kosmoso pamatyti Žemę bei nuskristi į Jupiterį.
-Metų man nepakaks,- giliai atsiduso Klastūnyno globotinė,- Aš žinau, kad tie metai prabėgs tarsi penkios minutės, o ir į žiobarų pasaulį grįžti sunku. Juk aš nemoku nieko, ką moka jie. Nežinau apie įvairiausius žiobariškus karus, nežinau, kas yra trikampiometrija, ar kaip ten ji, nė nežinau, kas yra suknista fizika,- sekundėlę atrodė, kad Lisetė tuoj tuoj pratrūks, tačiau verkti mergina nenorėjo, bent jau ne prie Melisos, todėl giliai įkvėpė vėsaus oro ir atsiduso,- išprotėk, jei nori...- tyliai pridūrė ir vėsiais pirštais perbraukė per susivėlusius rožinius plaukus.
-Manau, kad astronomijos kabinetas tau puikiai tiktų,- plačiai, nors ir dirbtinai, šyptelėjo šeštakursė, bandydama išsklaidyti liūdną nuotaiką.- Beveik įsivaizduoju tave, tempiančią mokinius naktį į lauką stebėti žvaigždžių. Argi nebūtų puiku?- Lisetei buvo keista, kad joks astronomijos profesorius po to, kuris dėstė tada, kai prancūzaitė buvo pirmame kurse, nesivedė jaunųjų burtininkų į lauką. Dar labiau nekentė to, kad pastarieji profesoriai vis dažniau ir dažniau naudojosi žiobarų technologijomis, neva jos atstos tikrą dangų...
-Taip! Būtinai, būtinai parašyk. Labai norėčiau tau parodyti tas vietas, kuriose užaugau, tikrai,- linktelėjo mergina,- jau dabar įsivaizduoju, kokia šauni vasara būtų, jei atvyktum, Melisa!- nuoširdžiai džiaugėsi Lisetė.- Pripratau per tiek metų,- nusijuokė,- bet britiška vasara ne tokia puiki, kokia būdavo Prancūzijoje. Žodžiu, neįmanoma suprasti, kol pati nepamatai, todėl ir turi atvykti. Jei ne šią, tai kitą vasarą. Žinai, jei neatvyksi, pati tave nugabensiu ten,- kilstelėjo antakius, o tada vėl ėmė juoktis. Nuoširdžiai.
Keletą akimirkų merginos stovėjo tyloje, tačiau ne toje nejaukioje. Ši, rodės, ramino.
-Manau, kad jau turėčiau grįžti į miegamajį,- liūdnai šyptelėjo mėlynakė,- atleisk, jei sutrukdžiau. Ir labai ačiū už tokį nuoširdų pokalbi, labai tikiuosi, kad šis nebus paskutinis,- užkišo rausvą plaukų sruogą už ausies ir stipriai apkabino draugę,- iki pasimatymo,- dar pamojo ranka ir nusileido žemyn pačiais baisiausiais laiptais visame Hogvartse.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 20, 2018, 09:55:50 pm
Po penkių dienų darbo. Tai yra sėdėjimo pamokose ir namų darbų Lukas norėjo pabūti vienas ir atsipalaiduoti. Vaikščiodamas kolidoriais po Hogvartsą vaikinas stengėsi nesusitikti nieko pažįstamo, o iš susitiktų grifų pasijuokti. Aišku mintyse, nes jis nežinojo ar jie šešiolikmečiai ar dar tik pirmakursiai. Atidarydamas dar neatidarytas duris vis uždikdavo kolidorius, su kitais kolidoriais ir kitų kolidorių kolidoriais kurie baigdavosi pagrindiniame kolidoriuje arba aklavietę. Juose net nebuvo paveikslų, tad klastuolis jautėsi šiek tiek nejaukiai. Suradęs kolidorių kurio paskutinės durys vedė ne į aklavietę ar kitą kolidorių, o viršun siaurais sidabriniais laiptas. Lipdamas aukštyn žiūrėjo žemyn kurioje pilies vietoje jis yra. Vaikinas buvo viduriniame pilies bokšte. Kuriame buvo varpinė. Užlipęs aukštyn prie varpo atsisėdo, kad matytų kiemą ir stebėjo kitų burtininkų žaidimus ir pykčius. Puiki vietelė pabūti vienam. Be jokių grifų, varnių, švilpių klastuolių, Moriso, Davinos, profesorių. Net mintis girdžiu savo nuostabi, nuostabi vieta. Paėmęs akmenuką numetė į bežaidžiančių vaikų vidury. Norėdamas juos pagąsdinti. Pamatęs, kad jie gana sutriko iš kur kažkas nukrito. Gaila, kad negalima atsivežti arklių. Būčiau pralakstęs visą dieną ant Pupos. O dabar sėdėti ir tinginiauti. Bent gražus vaizdas matosi iš čia
 -Tegu eina po šimts visi uždraudėjai keiktis. To nedaryk, ano nedaryk,- Lukas užvirė pykčiu. -To negalima, į pamokas negalima vėluoti nė sekundę, nes nuims taškus. Nieko šitoje mokykloje negalima. Vienintelis pliusas, kad klastuoliai ir varniai dar normalūs yra. Kitaip išprotėčiau aš.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Davina Malburn Liepos 20, 2018, 10:11:23 pm
Davina be galo išvargusi po pamokų bei bemiegių naktų ėmė klaidžioti po pilį. Mokinių joje nebebuvo daug, vieni skubėjo į astronomijos pamoką, kiti lėkė į lauką stebėti kažkokio dar vieno kvailo spektaklio tarp švilpynės ir grifų gūžtos.
Mergaitė ieškojo vietos kur matytūsi visas vaizdas iš viršaus, žinoma tiktų ir stogas, tačiau ten jau ropštėsi keli klastuoliai. Davina  prasilenkusi su keliais mokytojais pasuko link jau seniai nebenaudojamos Hogvartso dalies. Koridoriai buvo lyg siaubo filme,pilni voratinklių bei apleisti ir rodos nevaikštomi jau galybę metų. Mergina pasukusi kairėn išvydo laiptus spirale kylančius viršun. Įdomu kur jie veda. Pagalvojo ji lipdama senais laiptais viršun.
Gaivus vėjelis sutaršė jos plaukus kai ji atsidūrė nedidelėje patalpoje be langų, o viduryje kabėjo varpas. Vaizdas aplink ją tiesiog atėmė kvapą. Vienoje pusėjė matėsi uždraustasis miškas, kitoje veidrodinis ežeras. Iš apačios girdėjosi mokinių klegenimas.
-Kaip čia gražu..-sumurmėjo mergaitė eidama varpo link, tačiau ji pamatė šešėlį. Žmogus sėdintis kitapus varpo buvo Lukas... Po galais. Pagalvojo klastuolė sustodama netoli vaikino.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 20, 2018, 10:40:49 pm
Išgirdęs, kad kažkas lipa laiptais atsigręžė atgal ir pamatė Daviną. Jos čia tik betrūko. Apsimesiu, kad jos nepamačiau. Išgirdęs jos nusistebėjimą gražumu atsiveriančiu ir pajautęs, kad ji sustojo už jo vaikinas atsisuko ir pasisveikino.
 -Sėsk,- parodė vietą šalia savęs. -Iš čia gerai matosi švilpių ir grifų ginčas.
Stojus tylai, Lukas bandė užmegzti pokalbį:
 -Turi kokių gyvūnų? Atėjai čia ieškoti ramybės? Gal būtų galima paklausti? Apie tavo brolį, na kas jam atsitiko, kad jį praradai? Kodėl tu tiek klausi? Jei norės pati pasakys -Jei nenori nesakyk, bet kiek žinau geriau yra išsipasakoti kitam negu savyje laikyti viską.
Vėl pasidarė tylu. Čia puikiai tinka apibūdinimas ,,Tylu kaip miške, tarp pamirštų kapinių, su pamirštais kapais ir juose esančiais negyvaisiais". Baisus apibūdinimas, bet labai tinka tokioje tyloje. Sėdėti tokioje tyloje pasidarė neįdomu tad Lukas pradėjo mėtyti akmenukus ant švilpių ir grifų kurie pešėsi lauke.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Davina Malburn Liepos 20, 2018, 11:23:15 pm
Vaikinas kiek suraukė kaktą, tačiau susitaikęs su mintimi jog niekur neišeisiu paliepė sėstis šalia. Davina kiek sumišo kai klastuolis uždavė jai toną klausimų, tačiau mergina buvo per daug pavargusi, kad vėl eiškotųsi vietos kur pabūti vienai.
-Atleisk, kad sudrumščiau tavo ramybę,-tarė ji žiūrėdama į ežėrą.-Mielai išeičiau, tačiau labai pavargau, o vėl ieškotis vietos kur nieko nebūtų man atimtų visas jėgas.
Mergaitė atsiduso ir pažvelgė į vaikiną. Jis sėdėjo ir laukė atsakymų į klausimus kuriuos dar visai neseniai uždavė. Tebūnie, jei išsiliesiu gal nieko blogo ir nenutiks. Pagalvojo mergina.
-Taip, turiu gyvūna, na o tas gyvūnas yra sfinksų veislės katinas Bandelė.-Davina šyptelėjo.-Kaip jau ko gero supratai ramybės ieškoti atėjau būtent čia, bet..-pirmakursė nutilo.-Nesvarbu.
Lukas patylėjęs ėmė ir paklausė apie jos brolį.
-Mano brolis...-pradėjo sakinį mergina ir susigraudino.-Atsiprašau, aš nenoriu pasakoti daug, nes skaudu, o praėjo dar vos dveji metai.-mergaitė nusivalė ašaras, tačiau jos vis vien norėjo tekėti veidu žemyn.-Jis nusižudė, nušoko nuo tilto.-ji nusikosėjo ir užsikišusi savo trumpus plaukus už ausų atsiduso.
Stojo nejauki tyla, o Davina sėdėjo ir nieko nebesakė. Ką ir be pasakysi, emocijų laikyti ji nesugebėjo.
-Turėjai kažką tokio brangaus ko netekai?-paklausė ji po ilgos pertraukos. Oras ėmė vėsti, o garsai vidiniame kieme tilti..
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 20, 2018, 11:40:23 pm
Lukui sulaukus atsakymo į pirmą klausimą beveik nei kiek nenustebo, kad ji augina katę. Merginai susigraudinus Lukas prisislinko arčiau ir apkabino ją, guosdamas dėl jos. Vėl sugraudinau. Puikus, tiesiog nuostabus draugas.
 -Atsiprašau, kad nuliūdinau,- atsiprašė vaikinas ir dar pridūrė. -Jei reikės išsiverkti susirask mane, gerai?
Na bent moku raminti, o ne sakyti ,,Ko čia verki kvaiša" Iš tokių savo minčių Lukas šyptelėjo, bet neilgai, kad Davina nepagalvotu, kad juokiasi iš jos. Kai pamatė, kad mergina šiek tiek apsiramino dar minutę buvo apkabinęs, kad jeigu verktų galėtų dar išsiverkti.
 -Nesu praradęs kažko mylimo,-pradėjo Lukas žvelgdamas į saulę ir nenorėdamas užgauti Davinos jausmų. -Bet manau, kad įsivaizduoju koks tai nemalonus jausmas.
Stojus slegiančiai tylai klastuolis pasimetė ir nežinojo ką sakyti. Norėjosi klausti apie jos broli, bet nenorėjo jos vėl pravirkdyti. Nuobodu. Reiktų kuo nors užklausti.
 -Tau patinka arkliai,- paklausė Lukas tikėdamasis pradėti normalų pokalbį, o ne tik jo nuotrupą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Davina Malburn Liepos 20, 2018, 11:50:45 pm
Lukas lyg jausdamas jog merginai nėra gerai ėmė ir ją apkabino. Tai Daviną kiek nustebino, o ašaros ėmė liautis. Ji kiek nusiraminusi atsiduso ir padėjusi galvą ant vaikino pečio užmerkė akis. Tik sekundei, tačiau to pakako nusiraminti.
Vaikinas atsitraukė  ir ėmė tyliai mąstyti ką čią be pasakius. Mergiatė susikrimtusi dėl tokios nuotaikų kaitos apsikabino kelius ir padėjusi galvą ant jų užsimerkė.
Po kelių minučių tylos klastuolis jos užklausė gana įdomaus klausimo.
-Taip, arkliai man visada buvo vieni iš gražiausių gyvūnų, ne kartą buvau ir renginiuose kur galėjau pastebėti juos, tačiau deja niekada nejodinėjau arkliais, gal būt todėl, jog mano tėvai jų nemėgo.-mergina atsiduso. Oras ėmė šalti, tad ji džiaugėsi jog apsivilko šilčiau ir jai neteks šalti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 21, 2018, 07:34:43 am
Išgirdęs, kad jai patinka arkliai Lukui tapo šiek tiek lengviau užvesti pokalbių.
 -Aš auginu  arklį. Jį gavau kai dar gyvenau vaiknamyje. Aišku ne gimtadienio proga,- šyptelėjo Lukas. -o kai direktorė leido laikyti kokį norį gyvūną. Stojo nelabai ilga tyla, nes Lukas galvojo ką sakyti toliau.
 -Jeigu norėsi,- pradėjo Lukas stengdamasis nepasirodyti be jausmų. -ir aišku jeigu leis Moriso mama. Galėsi atvažiuoti pas juos ir aišku pas mane,- Lukas nusišypsojo šiek tiek plačiau negu visus kitus kartus Taip Lukai ji važiuos pas juos, o pas tave ne. Tau reikia išgerti proto vaistų. -Tada jeigu norėsi supažindinsiu su Pupa ir galėsi pajodinėti.
Na va papasakojau, o dabar nebėra ką. Reikia ką nors sugalvoti normalaus. Gal paklausti apie jos brolį? Kad geriau ją pažinočiau.
 -Žinau, žinau tau skaudu apie tai kalbėti, bet aš esu toks keistas žmogus,- pradėjo Lukas tikėdamasis, kad Davina staigiai neatsistos, nenueis už jo nugaros ir jo nepastums. Bet taip neatsitiko, tad klastuolis šiek tiek ramiau tęsė klausimų laviną. -Kad žmogų geriau pažįstu iš jo skausmų ir liūdesio.
Stojo tyla, nes vaikinas bandė sugalvoti klausimus kurie ne taip sugraudintų merginos. Gal paklausti nuo kurio tilto nušoko? Arba kodėl nušoko? Ne, ne ir dar kartą ne. Reikia jos klausti apie visą tą įvykį.
 -Gal gali papasakoti viską prieš tavo brolio nusižudymą ir po jo mirties? Na taprasme kaip jis elgėsi prieš šokimą nuo tilto ir kas vyko per jo laidotuves.
Lukas prisislinko arčiau, kad jei kas galėtų vėl apkabinti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Davina Malburn Liepos 21, 2018, 11:12:16 am
Davina šyptelėjo kai Lukas ėmė entuziastingai pasakoti apie arklius. Mergaitė įdėmiai klausėsi ir vis galvojo kaip gi atrodo ta jo Pupa.
Saulė buvo beveik nusileidusi už horizonto, o jie sėdėjo ir tebe šnekėjosi. Kai vaikinas pabaigė pasakojimą tarp jų stojo ir vėl nejaugi tyla. Davina pažvelgė klastuoliui į akis ir laukė ko gi jis paklaus jos šykartą. Kaip ir buvo tikėtasi kalba ėmė vėl eiti apie jos brolį. Kaip viskas bvo su juo, kaip elgėsi ir panašiai. Jai ši tema buvo skaudi,bet ilgai jau laikė viską savyje.
Mergaitė persibraukė veidą delnu ir tarė:
-Jis buvo nuostabus žmogus,-pradėjo Davina pasakojimą.-Savaitei prieš..-ji trumpam nutilo bandydama vėl lyg kvailė neapsiverkti,-jis elgėsi kaip visada. Erzindavo mane, rytais daužydavo puodais, kad pabusčiau, na o tie nuostabūs pusryčiai kuriuos jis ruošdavo...-mergaitė šyptelėjo.-Jis elgėsi kaip visada, kiek per daug žiūrėjo rimtai į mokslus, visgi buvo jau šeštakursis Hogvartse, tačiau gal tai buvo kitų spaudimas, gal jam visko buvo per daug,-mergina įsikando į lūpą nes jautė kaip ašaros kaupiasi akyse.-Jis pasielgė savanaudiškai ir išėjo.
Davina papurtė galvą ir jos trumpi plaukai uždengė veidą.
-Mano brolis rugpjūčio dvidešimtosios naktį stovėjo virš temzės užpės ant tilto, kol atėjau aš.-ir tada ji vėl pradėjo verkti,-jis, jis nušoko man matant. Aš niekada nežinojau gal tai dėl manęs, o gal tai dėl to, ko aš dar nežinau.. Laidotuvių tikrų kaip ir nebuvo- sumurmėjo davina pro ašaras,-jo kūno taip ir nerado...
Jai buvo sunku vėl prisiminti tą tiltą ir vaikiną stovintį ant jo. Tą jos klyksmą ir vandenį po juo...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 21, 2018, 08:01:50 pm
Stebėdamas kaip Davina nuliūdo pasakodama Lukas vėl ją apkabino. Gal man eiti dirbti į liūdinimo įmonę? Paskambina man, atveda per daug linksmą žmogų ir aš jį per dešimt minučių jau spėju nuliūdinti. Puiki mintis Palaukęs šiek tiek vėl prakalbo ramiu, užjaučiančiu ir liūdesio pilnu balsu:
 -Tu viską per daug sureikšmini. Galvoji, kad niekada nesužinosi, nes krimtiesi dėl jo mirties ir galvoji, kad esi dėl to kalta. Bet taip tikrai nėra. Lukas patraukė jos plaukus nuo veido. -Tu  gali jo, bet kada paklausti ar parašyti raštelį ir padėti per naktį ant stalo, o ryte jau sulauksi atsakymo į klausimą.
Jai nurimus kalbėjo toliau apie Pupą:
 -Ji yra ponių veislės kumelė. Atrodo, kad ji laukiasi, bet taip nėra ji yra tik šiek tiek platesnė į plotį negu paprasti poniai. Lukas šyptelėjo. -Valdosi ji lengvai, bet mėgsta pasikandžioti ir valgyti.
Stojus nejaukiai tylai kaip kapuose Lukas vėl užvedė temą apie jos brolį, bet tik trumpam norėdamas jai padėti surasti jo kūną jeigu nori.
 -O tu ar tavo tėvai nebandėt jo ištraukti iš upės na su Accio kerais? Taip būtų palengvintas darbas. Jeigu dar ieškai ar nori susirasti brolį.
Stojo vėl nejauki tyla. Vaikinas pasižiūrėjo į Daviną lyg sakydamas ,,Na dabar tavo eilė klausinėti".
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Davina Malburn Liepos 21, 2018, 11:15:34 pm
Kai merginą apsikabino Lukas ji pasijautė kiek keistai. Atsidususi ėmė mąstyti kokia tragiška ji yra. Vaikinas kiek patylėjęs vėl ėmė šnekėti, tačiau pirmakursė buvo per daug liūdna ir nusilpusi jog jo klausytųsi.
Kai saulė jau visai nusileido už horizonto Lukas ėmė pasakoti apie Pupą. Davinos vaizduotėje iškilo graži kumelė, kiek apvalesnė, tačiau nuostabių karčių bei draugiška.
Klastuolis be pasakodamas šypsojosi. Mergaitė jo akyse įžvelgė liūdesį bei ilgesį. Ji atrėmė galvą jam į petį ir klausėsi jo toliau.
Davina žinojo apie kerus galinčius surasti kūną, tačiau ji tik sumurmėjo jog net ir jie nepadėjo. Galbūt jos brolis iš tiesų norėjo mirti, o gal kažkur įsivėlė ir norėjo apsaugoti mus..
-Žinai, - tarė klastuolė. - Aš kartais vis dar tikiu jog jis gyvas. Galbūt įsivėlė ne ten kur jam reikėjo, tad norėjo apsaugoti šeima, arba jam visko buvo per daug... - ji nutilo ir atsikosėjo. Jos plaukai užkrito ant veido. - Aš noriu tikėti jog vieną dieną aš jį išvysiu namuose, gyvą ir sveiką, tačiau su laiku blėsta ir viltis..
Lukas visą laiką tylėjo ir klausėsi merginos. Ji deja nežinojo ką jis galvoja, galbūt buvo didele kvailė jog išsipasakojo, nes nežinojo ar vaikinas ją supranta.
-Koks žmogus tu esi, Lukai? - tarė ji pažvelgdama vaikinui į akis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 22, 2018, 09:14:18 am
Merginai padėjus galvą ant pečių ir paklausus koks jis žmogus Lukas sutriko ir pasimetė. Ištikrųjų koks aš žmogus? Net apie Morisą papasakočiau daugiau negu apie save. Na galima sakyti, kad aš esu žmonių liūdintojas, mylintis arklius ypač Pupą, jei žmonės nepabūgsta mano liūdinimo galiu su jais susidraugauti. Kažkas tokio... Net mintyse nebegalima keiktis. Liūdna, bet išsikeiksiu kitose mintyse.
 -Na nežinau net kaip save apibūdinti. Kai tu nuliūsdavai, aš apkabindavau, kad neverktum tiek tada galvodavau, kad reiktų atidaryti liūdinimo įstaiga,- vaikinas šyptelėjo. Atveda pas mane per linksmą žmogų ir aš jį nuliūdinu per 10 minučių. Puikus verslas,- supratęs, kad jau nusišneka pradėjo temą vėl apie save. -Na kaip supratai bendrauju keistokai. Nes klausiu tarkim ne apie džiaugsminus, bet apie liūdniausius dalykus. Myliu arklius. Ypač Pupą. Bandysiu kitais mokslo metais ją čia atsivežti slaptai aišku. Daugiau nelabai turiu ką pasakyti... Tiesiog niekada nesu galvojęs koks aš esu.
Stojus neilgai tylai, kad į Luko galvą nepradėtų lysti nereikalingos mintis.
 -O tu kokia esi?- paklausė klastuolis su mintimi, kad nelabai daug ką sužinos, bet svarbu pokalbio tęsimas.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Davina Malburn Liepos 22, 2018, 10:42:47 am
Klastuolė ėmė klausytis Luko pasakojimo. Jis buvo gana keistas, tačiau įdomus žmogus. Davina suprato jog jo meilė tam arkliukui neapsakoma, tad ji šyptelėjo.
Dangus lyg visa visata sublizgo žvaigždėmis. Retai kada ir be būna tokių nakčių...
Stojo tyla. Mergaitė suprato jog jis net pats save sunkiai ir žino, tačiau bent jau jai, klastuolis pasirodė paslaptingas, tačiau gana rūpestingas žmogus. Liudnumo įstaiga? Mergina tyliai nusijuokė.
-Aš apie save irgi ne papasakosiu daug, - tarė ji apsikabindama kelius. - Žinau, pasirodžiau labai jau emocionali, draugų neturinti mergina. - liudna šypsena papuošė Davinos veidą. - Geriau pasakius myliu gyvūnus, knygas ir tokias žvaigždėtas naktis kaip ši... Aš esu keista, įkyri, tačiau ta kuri nuverstų kalnus dėk kitų, - ji atsiduso. - Štai koks žmogus aš esu..
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 22, 2018, 11:00:47 am
Lukas išklausė ją. Na gal ir daugiau sužinojau negu tikėjausi, bet tą tyla varo mane iš proto. Net mintys nebe mielos būna. Tikrai naktis graži.
 -Gal norėtum susipažinti su Morisu? Jis nemoka liūdinti žmonių kaip aš. Tai gal geriau susibendrausit,- pabandė užvesti bent kažkiek pokalbį Lukas.
Stojo vėl nejauki kapų tyla.
 -Gal eime kada į arklides?- pradėjo vėl pokalbį klastuolis. Kiek žinau jos uždraustajame miške ar prie jo. Galėtume patvarkyti, kad neužgriūtu ant Pupos kai ji ten gyvens. Vaikinas pradėjo vėl klausinėti beveik visai jam neįdomių dalykų.
 -Moki gaminti ką nors? Koks tavo mėgstamiausias patiekalas, o koks nemėgstmiausias?- klausė jos Lukas. Tavo klausimai lyg iš pradinukų knygelės susiimk Lukai. Reikia klausinėti normaliai, o ne belekaip.
Staiga klastuolis prisiminė ką ji sakė gal prieš 10 minučių.
 -Aš net neabejoju, kad tavo brolis grįš. Spėju, kad jis prieš šokdamas panaudojo Burbugo undero aqua kerus ir tada pasinėręs upe nuplaukė iki vietos kur jam reikėjo. O gyvų žmonių su Accio kerais neįmanoma atskraidinti pas save. Tai va jis yra gyvas. Jis jau dabar sėdi jūsų namuose, kalbasi su jūsų abiejų tėvais ir laukia kol tau baigsis mokslo metai ir grįši namo. Aš nežinau ar tai tiesa, bet aš tai jaučiu.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Davina Malburn Liepos 22, 2018, 06:57:18 pm
Davina nusišypsojo vaikinui. Kai jis paklausė ar norėčiau susipažinti su Morisu Davina linktelėjo galvą.
-Tu neliūdini žmonių, Lukai, tu tik esi kiek kitoks nei visi.-tarė mergaitė atsistodama nuo šaltų grindų. Kaulus paskaudo, tačiau ji atsirėmė į akmeninę palangę ir stebėjo žvaigždes.
Kai Lukas paklausė apie arklides klastuolė atsakė teigiamai. Visgi būtų gana šaunu išvysti Pupą kitąmet jau Hogvartse, o ir pati mergina manė jog jis jaustūsi daug geriau kai tas arkliukas būtų visai netoliese. Klastuolis lyg nebeturėdamas ko daugiau paklausti ėmė ir užsiminė apie maistą. Davina užsikišo plaukus už ausų ir tarė:
-Gaminti mėgstu kai tėvų nebūna namuose. Tada tiesiog bandau naujus receptus, gaminu sau, arba tuometiniams buvusiems draugams,-ji pajaučia nemalonų jausmą krūtinėje. Gal tai ilgesys? Pati savęs paklausia mergaitė.-Pamilau lazaniją, o labai nemėgstu saldžios sriubos,-ji net nusipurto pagalvojusi apie tą neskanų patiekalą.-O kaip tu,  mėgsti gaminti? - Paklausia ji, tačiau pieš tai išgirsta jo nuomonę apie brolį.
Davina papurto galvą ir nusijuokia nakčiai. Norėtų tikėti Luku, tačiau negali.
-Praėjo dveji metai, man vilties su metais, kad jis grįš vis mažiau, o tevai visai ją prarado...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 22, 2018, 07:42:12 pm
Lukas nusijuokė iš Davinos žodžių ir atsakė į klausimą:
 -Na nesu gaminęs tad nežinau kaip į tai atsakyti. Gal patinka, o gal ir ne. Esu gaminęs tik Pupai,- nusijuokė klastuolis. -Ir tai labai malonus dalykas. Stojo tyla, kapinių tyla, pamirštų kapinių tyla. Vaikinas bandė ją išsklaidyti, bet jam tai nesisekė. Klausimai baigėsi. Smaguma. Jau vėlu gal eisiu miegoti, bet nesinori palikti jos vienos. Liūdesio ir nevilties baloje, upėje ar ežere. Kuris kuo daugiau tuo labiau pilnėja Žvelgdamas į žvaigždėtą dangų Lukas galvojo apie Pupą. Kaip būtų faina dabar prasilėkti per laukus, pro žvaigždėtą dangų, kurį nušviečia mėnulis, o naktis nebebūtų tokia baisi. Na dabar jau tikrai laikas miegoti. Atsistojęs tarė Davinai:
 -Jau einu miegoti. Eini ar dar liksi čia?
Klastuolis patraukė laiptais žemyn, poto per kolidorius, į požemius, ištarė slaptažodį, pabudino žmogų paveiksle, įėjo į kambarį, palinkėjo merginai ,,Labos nakties" ir patraukė į berniukų miegamąjį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Davina Malburn Liepos 22, 2018, 07:49:26 pm
Lukas kiek papaskokojęs apie maisto gaminimą nutilo. Mergaitė matė jog jis pavargęs, visgi jau po vidurnakčio, o beveik visi mokiniai šiuo metu jau guli lovose.
Palinkėjus labos nakties lukas nulipo varpinės laiptais žemyn ir dingo klastuolių bendrajame kambaryje. Davina dar pasigrožėjusi žvaigždėmis tyliai, kad tk jos kas nepamatytų įsliūkino į klastūnyną ir tyliai, kad tik neprižadintų kitų priėjo prie lovos. Ant jos gulėjo Bandelė ir nepatenkintai ėmė miaukti.
-Ša, tyliau!-šnypštelėjo pirmakursė ir užsimetusi žalsvą dekutį ant pečių pasiėmė katiną į rankas.
Nors per šią savaitę miegojo tik geras penkiolika valandų merginai buvo sunku užmigti. Visgi sapnai baisiasni už realybę, o ir katinas ima šnypšti negaudama jam jau taip reikiamo dėmesio...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugpjūčio 04, 2018, 06:47:18 pm
Nutaikiusi laisvą popietę, Bethany su užrašams naudotu sąsiuviniu iškulniavo ieškoti ramios vietelės pabūti su savimi. Kaip visados, tokią buvo sugalvojusi, tereikėjo tik iki jos nukakti.
Laiptai buvo pati nemėgstamiausia dalis ir tuo pačiu, daugiausiai atimanti jėgų. Užlipusi garsiai šnopavo, tačiau šyptelėjo suvokusi, jog pagaliau valandėlę galės pabūti vienui viena su savimi. Erdvės pakako sočiai, kad galėtų lengvai prasimankštinti. Numetusi sąsiuvinį ant žemės (tiksliau, švystelėjusi ir net nepažiūrėjusi, kur jis nučiuožė) tingiai prasitampė. Mergaitė puikiai suprato, jog mankštintis reikėjo ryte, tačiau popietės metu irgi mankšta nebuvo blogai. Na štai, viskas. Giliai įkvėpė ir atitipenusi pakėlė sąsiuvinį. Pavartė, kažką sumurmėjo, kad net pati neprisiminė ką, atsisėdo ant šaltų grindų ir atvertusi pirmą puslapį skaitė dainos žodžius.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Marsas Rafaelis Olivier Rugpjūčio 09, 2018, 09:15:53 pm
     Pavasario saulė stipriai spigino pro langus, erzindama rudas vaikino akis ir šildydama visą kūną. Marsas neįsivaizdavo geresnės paskatos praleisti likusias pamokas, nors jų nelabai daug ir liko, kur nors, kur per visus metus nespėjo apsilankyti. Tokių vietų, tiesą sakant, labai daug nebuvo. Smalsianosis, rodos, spėjo iššniukštinėti kiekvieną Hogvartso pilies ir apylinkių kampelį, tačiau varpinė vis gąsdino pirmakursį savo baisiais, siaurais, besisukančiais ir vietomis sutrupėjusiais laiptais, kuriuos visgi vyriausiasis Olivier dvynys nusprendė įveikti.
     Iškart po pietų toks žygis buvo nemenkas ir nelabai protingas reikalas. Pilve vis dar gulėjo nemažas kiaulienos kepsnys, kurio skonis pamažu dingo iš Marso burnos. Tiesa, nors energijos ir buvo daugiau (tarsi klastuoliui jos ir taip trūktų), prikimštas pilvas visai nepadėjo lipti šiais laiptais.
    Užlipęs į patį viršų, Rafaelis nespėjo nė atsikvėpti - jo šokoladines akis pasiekė ne tik gražus Hogvartso apylinkių vaizdas už lango, bet ir visai nepprasta panelytė, įsitaisiuisi ant šaltų grindų.
-Ką čia skaitai?- mandagiai paklausė, ranka sukedenęs garbanotus plaukus,- ak, koks aš nemandagus. Marsas. Marsas Rafaelis Olivier,- plačiai nusišypsojo ir ištiesė mergaitei ranką.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugpjūčio 15, 2018, 05:29:40 pm
Bethany ramiai, švelniai ir pritilusiu balsu skaitė savuosius užrašus. Akys lakstė per juodas, jos rankomis užrašytas raides. Tekstas baigėsi, pradėjo nuo pradžių. Ir vėl. Kai mergaitė skaitė tekstą trečią ar ketvirtą kartą, bandydama viską įsiminti ir galvodama apie žodžių prasmę, išgirdo jau girdėtą balsą. Iš netikėtumo varnė krūptelėjo, rankomis nuvilnijo šiurpuliukų banga. Medutis ėmė laužyti smegenis, bandydama prisiminti, kodėl tas balsas atrodė toks pažįstamas. Vos tik išgirdo užkalbinusiojo vardą, paaiškėjo viskas. Bethany garsiai užvertė knygą, atsistojo, sukryžiavo rankas ir abejingumą skleidusiu, šaltu žvilgsniu dėbtelėjo į užklydėlį.
- Patikėk, aš dar taip greitai nepamiršau pastarojo mudviejų susitikimo Klastūnyno bibliotekoje, kur tikrai neturėjau būti ir dar nakties metu, - šitoks buvo jos ,,labas" ir švelnus atsakymas į klausimą. - Jeigu ir dabar trokšti išsityčioti iš manęs kaip ir tuomet, gali pradėti. Išsiliek ir eik lauk.
Medutis tvirčiau sukryžiavo rankas, nenuleido akių nuo Marso. Dar kelios akimirkos ar žodis ir jos akyse pasirodys ašaros.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Marsas Rafaelis Olivier Rugpjūčio 21, 2018, 09:56:49 pm
     Nepanašu, jog nepažįstama mergužėlė būtų itin patenkinta klastuolio draugija. Tai buvo galima spręsti vien iš to, kaip ji užvertė knygą bei kokiu žvilgsniu žiūrėjo į vienuolikmetį. Vaje, atrodė, kad vien jos akys gali sukandžioti.
-Aš? Bibliotekoje?- Marsas kilstelėjo kairįjį antakį, o tada prunkštelėjo,- Ar tik nebūsi kažko prisisapnavusi?- vyresnysis dvynys atsisėdo ant palangės ir stipriai įsikibo į kraštus, kad nenugarmėtų nuo aukščiausios pilies vietos.- Kad ir ko tu vartojai, prašau, pasidalink,- nusijuokė vaikėzas ir vėl atsistojo ant žemės bei įdėmiai šokoladinėmis akimis nužvelgė mergaičiukę.
-Gal tu ne taip išgirdai? Aš Marsas, vienintelis toks. Ir nei iš tavęs tyčiojausi, nei tuo labiau buvau bibliotekoj,- Klastūnyno globotinis rimtai, gal net kiek piktokai pažvelgė į nepažįstamąją, o tada nusuko rudas akis į ežerą, ramiai tyvuliuojantį netoliese.
-Tai gal jau pasakysi savo vardą? Ir tu juk nesi klastuolė, tad ką veikei mūsų bibliotekoj?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugsėjo 12, 2018, 11:13:22 pm
Jos kantrybė nebuvo iš tų, kurios dažnai išsekdavo, tačiau šįkart ji savo pykčio stengėsi net nevaldyti. Įtūžį dar tramdė, bet pykčio tikrai ne. Visgi, mergaitės akyse pamažu tvenkėsi ašaros. O ką galėjo padaryti, jei tas praeityje įvykęs nutikimas, kurį norėjo pamiršti, vėl sukėlė milžinišką baisių jausmų laviną?
- Patikėk, net košmarai nėra tokie baisūs... - nubeldė akys į grindinį ir prisišliejo prie sienos, - o taip, puikiai viską atsimenu ir galiu pasakyti, kad patyčios yra baisiausias dalykas, galintis nutikti gyvenime! Ir, tikrai ne, nepamiršiu kaip gąsdinai, strakaliojai aplink ir it pamišėlis kartojai savo vardą bei pripaistei tokių niekų... - plaukai užkrito ant veido, Bethany apsimetė, jog juos pasitaisė, šitaip nubraukdama bėgti norėjusią ašarą. - Bethany, - kilstelėjo galvą, suskaudus kaklui, tačiau pakako tik sekundės akių kontakto su berniuku ir jos akyse vėl padaugėjo ašarų, tad pasuko galvą į šoną, - man nepriklauso būti Klastūnyno bibliotekoje, žinau. Naktį, kaip ir kiekvieną, kai kankina nemiga, atpėdindavau iki bibliotekos, tačiau paprastoje nebėra man nieko įdomaus, tad tikėjausi rasti kažką geresnio čia...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Marsas Rafaelis Olivier Rugsėjo 18, 2018, 08:09:26 pm
     Mergaitės akyse pamatęs susikaupusias ašaras, Marsas tik giliai atsiduso. Moterys...- piktai mintyse burbtelėjo. Dvylikametis negalėjo suprasti, kas tai nepažįstamajai negerai, ir tuo labiau nenutuokė, ką turėjo daryti. Atrodė, kad vienintelė išeitis - trenkti su keptuve per galvą, kad šioji atsikvošėtų.
-Paistai niekus!- nemenkai įtūžo prancūzas ir priėjo taip arti mergužėlės, kad net juto jos kvėpavimą,- įsižiūrėk į mane! Nebuvau jokioje bibliotekoje ir nelindau prie tavęs, nejaugi mane kas nors klonavo?!- piktai riktelėjo, tačiau greitai suprato, kame čia šuo pakastas. Visą šitą jovalą išvirė ne kas kitas, bet garbaniaus brolis. Tiesa, ne šiaip brolis, o dvynys.
    Atsitraukės nuo pikčiurnos, Rafaelis dar kartą atsiduso, o tada varpinė ėmė skęsti šokoladinių akių savininko juoke.
-Kaip aš iškart nesupratau?- darkart sukikeno ir pažvelgė į prie sienos prisišliejusią personą.- Malonu, Bethany. Aš, kaip ir minėjau, esu Marsas, vienas iš Olvier dvynių,- pabrėžė žodį „dvynių“ ir dar kartą nusijuokęs, ranka perbraukė per susivėlusius rudus plaukus.
-Žinai, mums dabar beveik reikėtų pamokyti Jupiterį. Na, mano brolį, kuris taip negražiai su tavim pasielgė...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugsėjo 18, 2018, 09:14:55 pm
Ji stovėjo ašarotomis akimis, sukryžiavusi rankas ir nesuvokdama dužo į šipulius kaip numestas stiklinis veidrodėlis. Bet nesuprato, visiškai nesuprato, kodėl ir kaip šitaip išskydo. Staiga. Netikėtai. Ne laikui. Nelauktai.
- Rimtai? - vos vos kilstelėjo balsą, kai berniukas ant jos užrėkė, - gali pasakyti tik tiek? Tik tiek?
Bethany prunkštelėjo, o akyse ašarų susikaupė šiek tiek daugiau. Mergaitė kilstelėjo smakrą ir žvelgė į sieną, į tašką, aukščiau negu jos ūgis.
- Nuostabu, - sumurmėjo kai pamišėlis dar ir juoktis pradėjo. Medutis atsiduso bei palengva atsisėdo ant grindinio. Nesvarbu, kad buvo šalta.
- Dvynių? - prisimerkė. - Dar viena klasta ar jau tiesą sugalvojai supaisyti?
Varnė negalėjo juo pasitikėti, net neįstengė to padaryti. Turbūt dar ilgai to padaryti nesugebės.
- Hmmmm... - susimąstė, - ir kodėl gi tavo brolis turėtų užsiimti tokiais niekais ar tyčiotis iš kitų, apsimesdamas tavimi? - kilstelėjo antakius, nusprendusi juo patikėti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Marsas Rafaelis Olivier Rugsėjo 18, 2018, 09:34:10 pm
-Tu turbūt juokauji...- piktai burbtelėjo Marsas ir susiėmė už galvos. Berniukui buvo sunku suprasti, kaip kažkas galėjo būti toks kvailas!- Kodėl aš turėčiau meluoti?- suraukė antakius ir įdėmiai įsistebeilijo į mergaičiukės akis. Dvylikamečiui buvo itin įdomu sužinoti, ką tokio galėjo pripaistyti jaunesnysis dvynys, kad šioji buvo tokia pikta ir įsižeidusi.
-Hmmmm,- apsimestinai mąstė,- įdomus klausimas...- Marsas vaikštinėjo pirmyn ir atgal. Bet tikrai, kokio velnio Jupiteriui reikėjo daryti kažką panašaus?- Norėčiau ir aš sužinoti,- vyptelėjo,- matyt, manė, kad čia labai smagi išdaiga. Bet žinai, visai nesmagu, kai pyksti ant manęs už nieką. Jei tik pasakysi kaip, aš tau įrodysiu, jog tą naktį klastuolių bibliotekoj buvau ne aš. Supranti, NE AŠ!
Tiesą sakant, visas šitas kvailas ginčas dėl bala žino kokios mergaitės kaprizų Marsui atsibodo. Ir išvis, kodėl dvylikametis turi kažką įtikinėti? Jeigu tai bukaprotei atrodė kitaip, tegul taip ir būna. Koks skirtumas?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugsėjo 18, 2018, 09:54:48 pm
Akys pakrypo aukštyn, apsivertė, o ji suirzo. Visgi, iš pat pradžių nusprendusi nepatikėti tikruoju Marsu, kaip reikiant pablogino padėtį - pasigirdo dar daugiau pikto balso skambesio, kuris tikrai Bethany nepatiko. Viskas. Nurimk. Paslėpk tas kvailas ašras, nustok rodyti kaprizus. Tu nebe mažas vaikas, Beth... Mergaitė giliai įkvėpė nešviežio varpinės oro.
- Smagi išdaiga, - žiūrėjo į savo kojas, ištiestas priešais, - hm, kur gi ne...
Akimirką varnė susimąstė, kur jos sąsiuvinis, bet kadangi dar nebuvo laikas jo ieškoti, pernelyg nesirūpino.
- Įrodyk, - lėtai atsistojo, - įrodyk ir aš nebesielgsiu kaip visiška kvailė. Nors pala, tokia aš ir esu... - susikrimto, kad pasakė per daug, - paskutinio sakinio, jei ką, nesakiau. Taigi, kaip galvoji viską išspręsti su broliu? - šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lisette la Claire Rugsėjo 18, 2018, 10:10:33 pm
-Supranti... Jis dar jaunas,- sukikeno klastuolis. Marsas itin dažnai mėgo juokauti dėl NET aštuoniomis minutėmis jaunesnio brolio kvailumo, viską pateisindamas jo „jaunumu”.
-Sakiau, jog įrodysiu, jeigu pasakysi, kaip man tai padaryti...- giliai atsiduso garbanius,- negaliu atitempti brolio čionais. Antrą kartą šitais,- šokoladines akis nusuko į tuos pragariškus laiptus,- tikrai nelipsiu. Na, bet galim eiti abu,- gūžtelėjo pečiais Klastūnyno globotinis ir žvilgtelėjo į Bethany, tarsi akimis klaustų jos atsakymo.
-O ką aš galiu su juo padaryti? - kiek suraukė antakius,- Primušti jo negaliu, užmušti tuo labiau. Laiko atsukti atgal nemoku, bet galiu ištrinti tau atmintį... manau,- nusijuokė Rafaelis ir dar kartą pažvelgė į pro langą matomą ežerą - tokį ramų ir tylų, rodos, visiška dvynių priešingybė.- Pykti ant jo irgi labai negaliu, žinau, koks puikus jausmas apsimesti kitu. Bet jeigu tu nori jam trenkti ar padaryti kažką, nuo ko tau palengvėtų, aš nepreištarausiu,- šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Marsas Rafaelis Olivier Rugsėjo 18, 2018, 10:12:54 pm
-Supranti... Jis dar jaunas,- sukikeno klastuolis. Marsas itin dažnai mėgo juokauti dėl NET aštuoniomis minutėmis jaunesnio brolio kvailumo, viską pateisindamas jo „jaunumu”.
-Sakiau, jog įrodysiu, jeigu pasakysi, kaip man tai padaryti...- giliai atsiduso garbanius,- negaliu atitempti brolio čionais. Antrą kartą šitais,- šokoladines akis nusuko į tuos pragariškus laiptus,- tikrai nelipsiu. Na, bet galim eiti abu,- gūžtelėjo pečiais Klastūnyno globotinis ir žvilgtelėjo į Bethany, tarsi akimis klaustų jos atsakymo.
-O ką aš galiu su juo padaryti? - kiek suraukė antakius,- Primušti jo negaliu, užmušti tuo labiau. Laiko atsukti atgal nemoku, bet galiu ištrinti tau atmintį... manau,- nusijuokė Rafaelis ir dar kartą pažvelgė į pro langą matomą ežerą - tokį ramų ir tylų, rodos, visiška dvynių priešingybė.- Pykti ant jo irgi labai negaliu, žinau, koks puikus jausmas apsimesti kitu. Bet jeigu tu nori jam trenkti ar padaryti kažką, nuo ko tau palengvėtų, aš nepreištarausiu,- šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auksė Marlena Hale Spalio 08, 2018, 07:00:31 pm
- Suprantu, kad čia pilna jaunesnių už mane, tačiau nesuprantu viso šito reikalo, ypač jo smagumo prasmės, - kilstelėjo vieną antakį. - Ir to tikrai nepateisinčiau vien jaunu amžiumi.
Bethany norėjo dingti, viską užmiršti ar bent ištrinti iš atminties visą tą įvykį. Kerų pagalbos griebtis nenorėjo, nes bijojo persistengti. Ji jautė kaip įsitempė visas kūnas, kiekvienas raumuo ir organas. Visa tai sukėlė ne itin gerą jausmą, kurio net apibūdinti nesugebėtų.
- Net jeigu ir eičiau kartu, - pati pritarė faktui, kad neliptų čionai antrą kartą ir net beveik susimąstė, kodėl čia atsibeldė, - ar tu manai, kad labai ramiai pasiekčiau Klastūnyno bendrabutį? Na, pasiekčiau ramiai, bet į jį tikrai neįeičiau, - aš Varna, po galais... - ištrinti man atmintį? Ačiū, atsisakysiu pasiūlymo, - atmetė plaukus atgalios, - trankytis nemėgstu, bet mėgstu sakyti pamokslus. Turbūt geriausia palaukti netikėtos progos kai jį sutiksiu ir jis nebeapsimes tavimi, - nuobodžiai dėbtelėjo, - ir truputį pasikalbėsiu.
Medutis lyg niekur nieko, tarsi ji nebūtų sureikšminusi viso šio nutikimo, švelniai šyptelėjo. Akimirką sudvejojo - gal reikėtų atsiprašyti, kad šitaip apšaukė? Trumpokai su savimi nebyliai pasiginčijusi nusprendė, kad geriau nieko nesakys.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Marsas Rafaelis Olivier Spalio 09, 2018, 08:35:57 pm
-Moterie, su manimi patektum net ir į uždraustus kambarius ar bibliotekos skyrius. Bendrasis Klastūnyno kambarys - vieni juokai!- pasitikinčiai savimi, kaip buvo matęs filmuose, nusišypsojo mergaičiukei.-Na, bet jei tau pamokslai,- pašaipiai išarė pastarąjį žodį,- geriau, kad ir kaip nuobodu tai būtų, pirmyn, prisirink protingų žodžių šūsnį ir kvailys mano brolis užtils it pelė po šluota,- sukikeno vienuolikmetis šokoladinių akių savininkas.- Beje, kaip būsi tikra, jog ten jis? Mano brolis, kaip jau tuo įsitikinai, mėgsta apsimetinėti manim. Na....- nutęsė,- arba ten galiu būti aš apsimetęs Jupiteriu,- Klastūnyno globotinis dar katą sukikeno,- Bet nesijaudink, vardan šio pokalbio, aš to nedarysiu. Tik žinai, mums reikėtų apsidrausti ir nuo mano dvynio kvailiavimų. Hmm,- uždėjo ranką ant smakro hiperbolizuodamas mąstymą,- gal slaptas žodis? Ką manai apie žodį „gladiatorius"- šovė pirmą pasitaikiusį žodį susivėlusiais plaukais apaugusioje galvoje,- jei nežinosi, kurį iš mūsų sutikai, liepsi pasakyti kodinį žodį. Žodžiu supratai, atrodai protinga,- linktelėjo galva ir nusuko rudas akis į laiptus.- Jei jau viską išsiaiškinome, palieku tave su tuo, ką ir norėjai daryti, iki kito karto,- it koks kapitonas pamojo ir nusileido pragariškais laiptais žemyn.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gruodžio 28, 2018, 10:24:09 am
Besibaigiančio rudens vėjas šiaušė rudaplaukio garbanas. Keturiolikmetis švilpis, pasilenkęs pro varpinės langų palanges žvelgė į Hogvartso kiemą. Jam nė kiek nerūpėjo ta mintis, kad gali išvirsti pro langą ar kita mintis, kad vėjas, tampantis vis labiau žiemiškesniu, šaltesniu, jį gali peršaldyti, ar dar kitokia mintis, kad gali pavėluoti į vakarienę.
Ne, jis nesiruoš eiti į Didžiąją salę.
Atsitiesė. Rankos įsispaudė į grublėtą palangė.
Kajus atsidusęs pasitraukė nuo palangės.
Reik kažką iškrėsti. Ne. Nagi, reikia. Ne.
Kajus apsisuko ant kulno.
Jis nuobodžiavo, tačiau pats nesuprato, ko vis čia dar stovi.
Gal tiesiog skaičiuoja tikimybę, kad susitiks su kitu hogiečiu Hogvartse, norint pabūti ramiai?
Pirma, neskaičiuoja, antra, jis nė per patį menkiausią nago juodymą nenori pabūti ramiai.
-Kodėl transfigūracijos vadovėlyje nerandu to ko man reikia?- garsiai pasiskundę vėjui ir varpui, švilpis klestelėjo ant grindų ir jau neilgai trukus kuitėsi  šalimais gulinčioje savoje kuprinėje. Tačiau užuot traukęsis transfigūracijos vadovėlį, Kajus pajuto, kaip pirštai palietė pergamento lapą 
Ketvirtakursis susiraukė.
-Kas per,- nustebęs Kajus išsitraukė gelsvą pačios aukščiausios rūšies pergamentą,- Ai,- staiga prisiminė Wintersas,- Pff, čia gi pats rašiau,- ir nusiramino - jau manė, kad kažkas iš bendrakoledžių prirašė ir tyčiomis ar netyčiomis įdėjo į jo kuprinę.


Citata
Magijos Istorijos faktai, kurių tau profesoriai nepasakos per pamoką

Mūšis prieš Farnandesą
Burtų Trikovės turnyras
Antrasis Hogvartso mūšis


Pergamentas buvo prirašytas itin mažai, tačiau tai nebuvo kaltas Kajaus tingumas. Švilpis daugiau informacijos nerado.
Mūšis kilo dėl pono Everso troškimo atkeršyti ir bandymo apgsaugoti Kasopėją. Turnyras? Priežastys kuo pačios normaliausios, tačiau Kajui į akis krito tai, kad Hogvartse jau daugybę  dešimtmečių nevyksta Burtų Trikovės Turnyras. Antrasis Hogvartso mūšis? Apie jį Kajus itin mažai girdėjęs, nors šis įvykis visai "neseniai"  vyko- kai jam buvo šeši metai, o globėjui - keturiolika. Švilpis žinojo, kad globėjas galėjo jam apie Antrąjį Hogvartso mūšį daugiau papasakoti, tačiau net su prašymais ar pažadais, kad bus geras mokinys - nepadėjo.
Mūšis kilo dėl Mirties Valgytojų ar dėl kitų nedorų žmonių - jie įsiveržė į Hogvartsą. Ir tada prasidėjo mūšis. Kajus žinojo, kad blogio pusę rinkosi ir mokiniai: klastuoliai, profesoriai, varnanagiai ir viena švilpė ir grifas, o tuo tarpu į gėrio: krūva Godriko Grifo, Rovenos Varnanagės globotinių, šiek tiek vienu profesoriumi daugiau mokytojų... ir trys švilpiai.  Daugiau Kajus nežinojo nei kas laimėjo, nei kas pralaimėjo, ar buvo sužeistų, ar mirusiųjų ar buvo neutraliųjų.
Kajus sunkiai atsiduso. Dar pažiūrėjęs į popiergalį, jį sulankstė ir įgrūdo į kuprinę, ir su mintimi keliauti į Švilpynės bendrąjį kambarį, pakilo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alisa Jackson Sausio 02, 2019, 10:48:47 pm
Pilies durys prasivėrė šiek tiek, plyšyje pasirodė žalia akis, kuri tiriamai apžvelgė kiemą, ir tik įsitikinusi, kad kieme nieko nėra, tarpas praplatėjo ir pro jį pralindo mergaitė. Jos varinius plaukus sušiaušė atšiaurus vėjas, bet ji nekreipė dėmesio į tai, tik užsikišo sruogą už ausies ir su palengvėjimu atsiduso. Alisa nenorėjo kažko sutikti, nenorėjo būti užkalbinta, ypač ne klastuolio. Atsibodo klausytis tų saldžiabalsių, kurie tik ir laukia, kad pasakysi, kad kas nesiseka- tuoj ims šaipytis. Alisa net nusipurtė prisiminus paskutinį kartą. Bet pamačius tuščią kiemą, plačiai nusišypsojo. Jos šiandienos tikslas- ištyrinėti Hogvartso apylinkės. Tik apžvelgus visą plotą, jai atvipo žiauna. oho na ir plotelis... jau su mažiau pasitikėjimo savimi susimąstė  Alisa. Permetus akimis artimiausius objektus, jos akys užkliuvo už vienišo pastato šiek tiek tolėliau. [Pradėsiu nuo ten" - džiugiai pagalvojo klastuolė. Tik priėjus arčiau pamatė viršūnėje varpą.Čia turbūt bus ta varpinė, apie kurią visi taip šneka, sako, kad atsiveria nuostabus vaizdas iš jos. Bus puiki pradžia mintyse nusišypsojo pirmakursė. Lipdama laiptais Alisa jau nebesidžiaugė kaip prieš tai- negalvojo, kad taip aukštai kilti reikės. Kojos drebėjo, rankas vis teko valytis į apsiaustą, o širdis kalatojosi taip, kad rodos, iššoks iš krūtinės. Susimk, luzge tu-piktokai sau suniurzgėjo Alisa- nuo kada tu bijai aukščio.. Pasiekus viršų, ji dar kartą giliai įkvėpė, apsižvalgė ir žengė į vidų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Sausio 12, 2019, 09:26:55 am
Berniūkštis paskutinį sykį apsižvalgęs po varpinę, jau buvo nusprendęs žengti žingsnį link išėjimo, kai staiga sustingo.
Žingsniai, greičiausiai mergaitiški, pasigirdo "laiptinėje".
Gal kažkas manęs ieško?- akimirkai pagalvojo Kajus, prisimindamas Wreną, Gają ir Roaną. Tačiau greitai atmetė šią mintį,- Ne, Gaja manęs neiškotų. Ro, Wrena ieškotų, jei būtų nutikę kas nors svarbaus, bet vargu ar kas nors taip nutiko. Kitas hogietis? Labiau tikėtina.
Vos pasirodžius mergaitei, Kajus suprato buvęs teisus. Žalių it dumblas akių, varinių plaukų mergaitė, šiek tiek žemesnė už jį, stovėjo priešais jį. Variniaplaukė, kiek per tą akimirką suprato švilpis, priklausė Klastūnyno koledžui.
Su šiuo koledžu Kajus neitin buvo susidūręs. Kajus labiausiai susidurdavo su savo koledžo nariais (kaip netikėta) ir grifais ir varniais. Ketvirtakursis būtų su jais geriau susipažinęs su Salazaro Klastuolio globotiniais per Švilpynės ir Klastūnyno kvidičo rungtynes, tačiau gyvatėms nesiėmus per rungtynes jokių veiksmų, rungtynės buvo žaibiškai trumpos ir "darbinio" pabendravimo jau nebebuvo.
Per pamokas lyg ir kartais pastebėdavo vieną kitą klastuolį ar klastuolę. Tad nenuostabu, kad apie vyresniuosius klastuolius Kajus buvo girdėjęs tik iš savo globėjo kalbų, ir net nekeista, kad Švilpynės prefektas gan nustebo prieš save matydamas pirmakursę klastuolę.
-O, labas,- pasisveikino rudaplaukis, su ta mintimi, kad iš koledžo kambarių reiktų išeiti daug dažniau ir daug dažniau susitikti su kitakoledžiais, mat per pastariuosius trejus metus aprat kvidičo su nieko nesusispažino. Negi jam atėjo laikai, kai jis tik bendrauja su saviškiais švilpiais?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alisa Jackson Sausio 16, 2019, 05:25:47 pm
Alisa sustingo, taip ir neperžengusi slenksčio- nesitikėjo kad tokiu atšiauriu oru bus dar vienas, išprotėjęs, kad liptų į varpinę. Nors iš tikrųjų, giliai širdyje tikėjosi, kad ir kiti taip bijo aukščio kaip ji, todėl nesiryžtų kopti į tokias aukštumas. Deja, ji klydo ir prieš ją stovėjo už ją tikrai vyresnis Švilpynės koledžo narys. Iš karto atpažino jį, nors buvo jį mačius tik kelis kartus. Jis buvo tas švilpis, kuris dažnai būdavo įnikęs į knygas, ir retai matydavo kitus aplinkui. Būtų norėjus susipažinti-juk ir jai patinka knygas skaityti, bet jį dažnai supdavo draugai, o jei ir būtų išdrįsus užkalbinti, nebūtų žinojus ką sakyti, argi vyresni kaip jis prasideda su tokiomis mažvaikėmis?.. Ir dabar, pasitaikius progai ir pamačius sutrikimą jo veide, ji tikrai pagalvojo, kad va dabar jau galės susipažinti, bet prasižiojus atsakyti į jo pasisveikinimą, jai iš burnos išėjo tik mykimas, ir ji susigėdusi nubėgo prie lango, švilpis nematytų jos išraudusių žandų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Sausio 26, 2019, 11:21:46 am
Kajus jau tikėjosi, kad klastuolė ką nors atsakys, tačiau išgirdęs tik mykimą, ir pamatęs vėliau raudonį ant juos skruostų, nustebo. Galbūt dar viena nedrąsi naujokėlė...- pamintijo šis, savo tamsiomis akimis nulydėdamas variniaplaukę.
Kadaise irgi buvo toks pats. Nedrąsus. Bailus kaip kiškis. Taip buvo prieš daugybę metų, kai pirmąkart jį įsivaikino svetima šeima. Tačiau laikui bėgant pasikeitė: tapo išdykusiu. Kodėl? Kitaip nebūtų sužinojęs, kuri globėjų šeima gali atstoti jam tikrąją šeimą. Tais laikais mažasis Kajus krėsdavo šunybes ir žiūrėdavo ar globėjai, ar patėviai sugebėdavo su juo susitvarkyti, kita vertus, jis norėjo dėmesio. Daug dėmesio. Labai daug.
Deja, ši šunybių mašina neveikė taip, kaip norėjo Kajus. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl jis taip dažnai būdavo perkeliamas į kitas šeimas - perkeliavo it koks siuntinukas keturioliką šeimų iki kolei, atsirado dabartinio globėjo šeimoje, ir dabar joje skaičiuoja rekordinį užsibuvimo laiką - penktieji metai su puse.
-Hm, kas nutiko?- vyptelėjo šis tuo pat metu pakeldamas savo rudus antakius.
Gal netinkamas klausimas šiai klastuolėlei, bet Kajus nežinojo ko dar galėjo griebtis - Švilpynėje jis nesutiko nei vieno bendrakoledžio ar bendrakoledžės panašios į šią Salazaro Klastuolio globotinę.
Priėjo artyn prie lango, prie vienuolikmetės.
-Tau viskas gerai?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alisa Jackson Vasario 12, 2019, 08:46:07 pm
Stovėdama prie lango ir žiūrėdama, kaip vėjas kedena medžių viršūnes, Alisa išgirdo link jos artėjančius žingsnius.
Ne! NE!!! rėkte rėkė ji mintyse, bet išspaudė tik paprastą:
-Taip, taip viskas tiesiog puiku, čia gal kiek vėsoka.
Ką tu čia šneki? Puiku? PUIKU?! Kas taip sako? Reikėjo sakyti "visai nieko" ar "neblogai". Dabar dar pagalvos, kad bijai jo ir nori, kad jis kuo greičiau išeitų. Visai pasimetusi, Alisa pradėjo taukšti, kas ant seilės užėjo:
- čia visai nieko, ane? Viskas matosi, bet kiti tavęs nemato. Aš dažnai mėgstu stebėti kitus. Oi ne, nepagalvok, kad aš čia kokia persekiotoja, aš nesu tokia keista. Aš ne tokia kaip visi. Eeeh, nenorėjau dabar pasakyti, kad visi kiti keisti, tik aš ne, aš tik.... - su kiekvienu sakiniu jos balsas vis pakildavo oktava, rankos nevaldomai virpėjo, kol balsas užlūžo ir ji vėl nusisuko į langą. Raaamiai.. Rmiairamiairamiai valdykis! Tris kartus giliai įkvėpusi, Alisa atsisuko į berniūkštį, įbedė į jį ryžtingą žvilgsnį, perkreipė lūpas į vypsnį ir laukė atsakymo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 17, 2019, 11:33:59 am
Kajus šiek tiek sutrikęs pakėlė antakius. Niekados nebuvo sutikususios tokios klastuolės, pasimetusios ir nesusipatoginusios.
Švilpis šyptelėjo.
-Varpinėje bemaž visados vėsoka, nors tai ne pats aukščiausias mokyklos taškas. Va, Astronomijos bokšte tai tikrai vėsoka visais metų laikais,- tarstelėjo garbanius prefektas.  Nors jis buvo per jaunas mokintis legilimantijos ir jos per nago juodymą nemokėjo, švilpis bent kažkiek nujautė, kas darėsi nepažįstamosios klastuolės viduje. Tačiau užuot klausinėjęs, pasirinko patylėti. Nagi, Kajus neketino susidraugauti su šia Salazaro Klastuolio globotine, kuri galbūt po kelių metų ar jau po šių gali iškeliauti mokintis į kitas Magijos pasaulio mokyklas, pavyzdžiui Ilvermonį. Kajus buvo susidaręs tokią nuomonę, mat Hogvartse naujokai ilgai neužsibūdavo.
Kajus tik linktelėjo į tolimesnį klastuolės teiginį ir įbedė žvilgsnį į horizonto tolį.
Akimirką pagalvojęs, atsisuko į varianplaukę.
-Kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alisa Jackson Kovo 04, 2019, 09:52:01 am
Pasimetusi dėl tokio netikėto draugiškumo, Alisa tik suraukė antakius. Gal čia kokia klasta?  Bet gi čia švilpis, jie per daug draugiški ir atviri, kad elgtųsi klastingai, čia tau ne saviškiai... Bent jau tikiuosi... Taip mąstė klastuolė, prieš tyliai sumurmėdama:
-Alisa...
Nelaukdama atsakymo taip pat užklausė:
- O koks tavo vardas?
Pūstelėjo vėjas ir mergaitė neišgirdo, ar vaikinas kažką atsakė, nes vėjas sušiaušė jai plaukus.
- Kad tave kur! - suurzgė klastuolė ir pradėjo krapštytis plaukus iš burnos. Susierzinusi dėl padarytos gėdos, ji jau suko link išėjimo, bet kažkas patraukė jos dėmesį prie šiaurinio lango. Ten tupėjo mažiausia jos kada matyta pelėdžiukė. Ji sunkiai atsiduso... Mergaitė visada norėjo pelėdos, bet jos tėvai sakė nupirks jai tik tada, kai baigs pirmą kursą. Ir tai, jeigu labai gerai baigs. O iki mokslo metų pabaigos dar tiek daug laiko... Iki tol jai teks siųsti laiškus per mokyklos pelėdas. O tos ne visada būna  draugiškai nusiteikusios, ji vis dar nešioja randą ant piršto, kur jai įkirto viena pikta pelėda, kai ji pirmą kartą buvo užsukusi išsiųsti laiško.
Alisa atsargiai palietė mažutę šiaurinę pelėdą, bet ta nušokavo tolėliau. Mergaitės lūpų kampučiai nusviro... Ji dar patrypčiojo toje pačioje vietoje ir tada prisiminė, kad ji ne vieną. Atsisuko ir paklausė:
- Čia tavo pelėda?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Kovo 17, 2019, 01:28:03 pm
-O, būsi antra Alisa, kurią pažįstu. Mano vardas Kajus Arno. Gali kreiptis bet kurio vardu iš šių,- šyptelėjo,- Tačiau draugai paprastai kreipiasi Kajaus vardu.
Pasitaisęs kuprinę ant pečių, berniukas susiraukė.
-Ne, ne mano. Aš iš viso savo nuosavos pelėdos neturiu. Atrodo, gal Hogvartso pelėda,- išsakė garsiai savo nuomonę.
Vėjas dar sykį papūtė stipriau.
Kajus svajingai nužvelgė horizontą. Jis taip norėjo tapti animagu. O jei dar pavirstų paukščiu... Skraidymas jam buvo laisvė. Laisvė gyventi.
Kvidičą jis buvo įsimylėjęs ligi pat ausų ir neįsivaizdavo savo animago formos nesusijusios su oru ar skraidymu. Kajus buvo girdėjęs, kad animago forma priklauso nuo asmens vidinio pasaulio, tad jis šimtu procentu tikėjosi, kad į tai įeina norai, ir norai leis jam skraidyti ne tik pasikliaujant šluota, bet ir sparnais...
Girdėjo, skaitė, kad gynėjo ir animago forma yra tos pačios. Juk Džeimso Poterio gynėjas ir animago forma buvo ta pati - elnias. Animago forma ir gynėjas sutapo ir legendinės transfigūracijos profesorės - katė.
Kažin, ar jam pavykus išaukti gynėją, sužinos savo animago formą? Ei, gynėjo kerų nėra Hogvartso mokymosi programoje! Juk viską išnaršei! Nėra! Kaip tau pavyks tuos kerus išmokti vienam?! Jie per daug sudėtingi! Pala, o jei paprašius pagalbos?
Kajus sukando dantis. Ši mintis jam patiko, tačiau...kur ras suaugusįjį, kuris jam padės? Igoris, Mela bus užsiėmę. Emi? Nah, neišdrįs paprašyt pagalbos. Gal Claudie padėtų? A...ne.
Švilpynės vadovė?
Kajus susiraukė. Ne. Jam nei patiko, nei nepatiko toji magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorė (visa laimė, kad tai bemaž trečias ar ketvirtas asmuo, dėstantis magiškų gyvūnų priežiūrą vadovauja Švilpynei. Tuoj jau tai taps tradicija). Mają Patvel jis laikė...ne, ją gerbė kaip profesorę, tačiau neišdrįstų jos pasiklausti pagalbos. Na, ir koks jis yra bailys.
Pala, o jeigu...- Kajaus galvoje nušvito lemputė.
Greitai dirsteldamas į Alisą, jaunesniąją klastuolę, paskubomis patraukė link išėjimo link.
-Turiu eiti, iki, Alisa! Tikiuosi dar susitiksim!- ir nudūmė laiptais žemyn.
Kita stotelė - pelėdynas?
Ar jis tikrai neketina mirti anksčiau laiko?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 26, 2019, 03:02:24 pm
Klastuolė vaikščiojo po pilį. Veikt nieko nebuvo. Kambarį merginai nesinorėjo sėdėti, o ruoštis baisiam transfigūracijos egzaminui merginai visiškai nesinorėjo .Camillos rankos nenorėjo kažką burti, o burna sakyti kažkokius burtažodis. Kartoti tą patį per tą patį iki idealaus rezultato. Aišku buvo ir kitų, bet jiems jau buvo pasiruošusi.
Per vienus metus daug kas įvyko. Nors mergaitė žinojo, kad jei teks grįžti pas savo šeimą, tai jos visiškai netraukė. Bet juodaplaukė labai tikėjosi, kad kažką sugalvos kaip bebėgti iš to buto, bet su senelę susitikti. Vienuolikmetė dar galvojo, kaip senelė sureaguos į juos naują šukuoseną, nes juk mokslo pradžioj pas ją buvo šviesus ilgi plaukai, o dabar juosi kaip smalos spalvos plaukai ir dar daug trumpesni. Bet kaip nebūtų keista mėlynų akių savininkei tai patiko. Veliau ji nori nusidažyti visiškai kita spalva.
Staiga eidama mergina pamatė beveik nepamatomus spiralinius laiptus. Atrodė, kad jų čia niekad nebuvo, o Milla juos pamatė tik dabar. Iš įdomumo klastuolė pradėjo eiti laiptais į viršų ir po minutės atsidūrė nepaprasto grožio varpinėje. Langai buvo be stiklų todėl viduje buvo gana šaltą. Matėsi miškas, ežeras ir kiemelis. Pažvelgus į vieną langą kuris vedė į kiemą matėsi didelis laikrodis. Vidurį kabėjo didelis auksinis varpas. Po juo galima buvo lengvai palysti, bet Cami bijojo, kad jis gali, bet kada suskambėti. Staiga tamsiaplaukė suprato, kad šis varpas skelbia pamokų pradžia ir pabaigą. Galvodama, kad nieko nesutik raganėlė atsisėdo ant palangės ir žiūrėjo į ežerą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 26, 2019, 04:00:18 pm
Martin'ui kambaryje skaityti žiobariškas knygas pasidarė begalo nuobodu, tad jis sumanė paslampinėti po mokyklą ir apžiūrinėti dar nematytus koridorius, bokštus ir kabinetus. Pirmiejį mokslo metai artėjo, o jis dar nebuvo apėjęs mokyklos, ji jam atrodė begalo didelė ir paini. Prasidės mokslo metai, o aš dar pusę vietų nežinau. Pagalvojo Martin'as ir suprato, kad jis vėluos į
kekvieną pamoką jai neištyrinės kekvieno mokyklos kampelio. Ilgai vaikščiojęs po karidorius ir apžiūrinėjęs kabinetus, viduryje kiemelio švilpukas pamatė stovintį aukštą bokštą. Jo vidinis balsas jam liepė ten lipti, sužinoti kas ten yra ir apžiūrėti Hogvartsą iš aukštai. Mažais plytiniais laipteliais jis lipo iš lėto, bijodamas paslysti ir nudundeti laiptais žemyn. Užteks bijoti, pažadėjau nieko nebijo, vadinasi nebijosiu.Pasišnekėjęs švilpukas su savo vidiniu pasauliu jis net nepajuto, kaip greitai užlipo viršun. Užlipęs jis suprato, kad tai varpinė. Atsargiai praėjo aplink varpą ir pamatė neapsakomai gražią raganaitę, kurios plaukus vėjas nešiojo į visas pusęs.
-Labas, ar galiu šalia prisėsti ir kartu stėbėti neapsakomo grožio vaizdą?- paklausė Martin'as žiūrėdamas į pačias gražiausias akis. Jos akys buvo neapsakomo grožio, gražėsnės už vaizdą, kurį matė varpinėje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 26, 2019, 04:38:59 pm
Staiga klastuolė išgirdo kažką ateinant. Atsisukusi mėlynos akys užkliuvo už vaikiną kuris ką tik atėjo. Camilla lengvai jam nusišypsojo. Pasitraukus į šoną juodaplaukė tarė:
- Aišku gali.
Mergaitė truputi susigėdijo. Klastuolės galvoje buvo daug įvairiausiu minčių, tiksliau košė. Kaip visada pažindamasis su naujais žmonėmis. Būsima antrakursė visada pergyvena ar neatrodo per daug žiobariškai. Laisva maikutė iki pilvo su trumpomis rankovėmis ir plačiomis diržuotomis kelnėmis. Šiandien mokinei norėjosi pažiūrėti seniai nematyta saulėlydi. Atsisukusi į berniuką mergina tarė:
- Labas aš Camilla,- ji nusišypsojo savo plačia šypsena ir dar tarė,- gali vadinti mane Cami.
Jeigu nori... dar norėjo pridurti, bet patylėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 26, 2019, 05:10:00 pm
Klastūnės balsas buvo dar gražesnis už jos dideles mėlynas akis, toks buriantis ir malonus Martin'o ausims. Atsisėdęs šale jis pradėjo labai jaudintis, nes į galvą pradėjo lįsti įvairiausios mintys bei klausimai. Gal ji turi vaikiną, o aš dar drįstu ją šnekinti ir galvoti apie ją su savimi? Gal jis ateis čia, o aš šalia jos ir taip suardysiu jų santykiu arba sukelsiu muštynės? Susipainiojęs Martin'as nebežinojo ką daryti, gal išeiti, o gal pasilikti. Bet kai ji šypsodamasi, gražiu balseliu  pasakė savo vardą, Martin'as nebeištvėrė, iš savo susižavėjimo jai.
-Mano vardas Martin,- pasakė laikydamas klausimus savyje, bet neištvėrė ir vėl tarė,-Tu esi labai graži, akys neapsakomo grožio, o balsas švelnus ir buriantis. Čia tik komplimentai, nes tokio grožio klastūnė kaip tu, tikrai turi vaikina.-išsiliejęs ir nebetvėręs pasakė Martin'as visą tai, ką laikė savyje nuo pat pirmos akimirkos, kaip ją pamatė.
O tu...Bet suprato, kad tiesiogiai to klausti yra negražu, tad tiesiog patylėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 26, 2019, 05:31:34 pm
Merginos skuostai paraudonavo. Nieks jei dar taip nesakė. Camilla norėjo pasakyti, kad jau turi vaikiną, bet nebuvo įsitikinus. Klastuolė žiūrėjo į vaikiną ir neturėjo ką pasakyti. Jeigu nieko nepasakysiu jis įsižeis, o jeigu sakysiu, kad jis gražus tai Martin gali pagalvoti, kad aš noriu tapti jo mergina. raganos širdis pradėjo plakti stipriau todėl tik sugebėjo ištarti:
- Ačiū,- skruostai paraudonavo ir ant veido pasirodė menka šypsena,- na tu irgi labai gražus. Tavo akys tokios nuostabios tikiuosi, kad tai ne linzes.
Nejučiom ištarė komplimentą ir po minutėlės tylos tarė:
- Noriu čia pasilikti iki saulėlydžio tai žinok.
Papūtęs vėjas merginai pasidarė labai šalta todėl ji truputi susisuko į kamuoliuką ir apsikabino save. Kodėl tu nepaėmei striuke ar tu čia taip bandai flirtuoti? O kaip Aleksas? kai vidinis balsas prabilo Cami vėl išsitiesi, kad tik tas balsas nutiltu.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 26, 2019, 09:39:04 pm
Išsipasakojęs Martin'as ramia galva stėbėjo saulėlydį ir spindinčias mėlinas Cami akis. Jis pastėbėjo, kad Cami po jo žodžių pradėjo jaudintis ir po truputį raudonuoti.Tai tikriausiai meilės ženklas ir tai reiškia, kad aš jai taip pat patikau. Nudžiugęs ir supratęs, kad vaikino ji neturi, švilpukas toliau stėbėjo jos gražias akis. Laikas bėgo nepastebimai, o oras vėso.
-Ačiū, žinoma, kad ne linzės.-padėkojo švilpukas už komplimentus. Komplimentai Martin'ą galutinai užtikrino, kad vaikino ji neturi ir taip pat jaučia meilę.
-Aš irgi pasiliksiu stebėti saulėlydžio, nes tai vienas iš mano hobių.
-Tau šalta? Ar galiu apsigabinti ir sušildyti tave?-paklausė įsimylėjęs švilpukas. Neištvėrės ir nesulaukęs atsakymo iš smalsumo jis vėl paklausė:
- Ar aš tau patinku? Nes aš tave įsimylėjau nuo pirmos akimirkos, bet nedrįsau to paklausti,-drąsiai paklausė Martin'as. Išsimylėjęs žaliaakis vaikinus ištisai stebėjo ją ir laukė atsakymo...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 27, 2019, 08:52:37 pm
Camilla iškart suprato, kad švilpis ją įsimylėjo ,bet seniai jau jos meilė buvo kitas varnanagis, kuris užkliuvo merginos akyse nuo pirmos akimirkos. O jeigu jis manęs nemyli? Bet, bet... vietoj Martin jos akyse pasirodė Aleksas. Akys sužibėjo ir norėjosi prisipažinti, kad jį mylį, bet po sekundės atsipeikėjus, kad šalia sėdi kitas rudaplaukis nuleido akis ir jau pradėjus tarti, kad jei ne šalta staiga burna užsidarė ir kūnas sustingo. Tapti mergina? Ką mes tik šiandien susipažino. Akys aišku gražios, bet mergina uh... raganėlė galvojo ką atsakyti. Kelis kartus atsidususi jį tarė:
- Tu tikrai esi gražus,- labiausiai akys galvoja tarė mintį,- bet aš negaliu tapti tavo mergina.
Nes noriu būti su kitu mintyse pabaigė. Vėliau ji tarė:
- Bet mes galim tapti draugais.
Prašau dieve, kad ne artimiausi. Jeigu taip įvyks aš pradėsiu tavimi tikėti. Prašė klastuolė. Juodaplaukė nenorėjo nuliūdinti švilpio gražiomis akimis todėl tarė:
- Geriau pakalbame apie kažką kitą, nes nenoriu šį vakarą kalbėti apie meilę,- vėliau ji tarė,- na pavyzdžiui kokios tau patinka knygos.
Prancūzė seniai nekalbėjo apie ką nors kas jei patinka:
- Be to man ne šalta,- nusišypsojo berniukui atsakius į ankstesnį klausimą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 27, 2019, 10:40:43 pm
Jo širdis plakė garsiau nei seno laikrodžio rodyklės, o akys žibėjo kaip žibintai. Jis galvojo apie ateitį su Cami ir apie šeimą, kurią jie sukurs. Jai ji taps mano mergina, aš būsiu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.Sumurmėjo sau svajoklis švilpukas. Kai ji pasakė ,,Tu'' Martin suprato, kad kažkas netaip.
-Kodėl mes negalime tapti pora? Tu turi kitą, nemeluok ir nebeskaudink manęs,- nusivylęs ir šiek tiek supykęs paklausė švilpukas. Jo akys užgeso, o širdis pradėjo plakti, kaip niekad lėtai. Jis norėjo bėgti, bet suprato, kad jis kvailys ir paskutinis mulkis, o noras bėgti išblėso.Kodėl aš toks kvailys? Gal išeit ir daugiau niekados su ja nebedraugat, o gal tapti geriausiu draugu ir iš to pereitį į porą. Pasišnekėjo su savo vidiniu pasauliu.
-Taip, mes galim tapti geriausiais draugais jai tau nejauku iškart tapti pora,- atsakė jai Martin'as. O gal aš jai labai patinku, bet jai keista iš kart tapti pora,nusišypsojęs po atsakymo jai pagalvojo Martin'as.
-Man labiausiai patinka knygos, kuriuose pasakojama apie žiobariškas meilės istorijas arba apie burtininkų keliones.-atsakė jai.
Jis įsitikino, kad Cami myli jį, bet iškart nenori tapti pora, nes bijo, kad Martin'as gali ją apgauti. Jam tai įrodė ėjimas prie kitos temos ir Martin'o patikrimas tokiu būdu.
-Nemeluok, aš matau, kad tau šalta, -Štai imk mano švarką.- švilpukas iš mandagumo ištiesė ranką ir laukė koj ji jį paims...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 28, 2019, 10:15:50 am
Tapti geriausi draugai, o po to pora? Niekad netikėsiu dievu nusprendė mergaitė. Klastuolę jau truputi pradėjo nervinti rudaplaukis, bet susilaikius savo pykčio Camilla išklausė berniuko nuomones apie knygas ir vos nesprogusi nuo pykčio. Knygos apie meilę?! Rimtai?! Tu ant tiek įsimylėjęs, kad visos tavo smegenėlės galvoja apie meilę! Pyko tamsiaplaukė. Pagaliau po ilgos tylos po švilpio nuomonę apie knygas raganaitė tarė:
- Man tai patinka knygos apie įvairiausius burtažodžius, aišku nesu profesionalė kuri moka daug ir idealiai burtažodžius, bet patinka mokyti,- bet per trasfigūracijos pamokas noras pradingsta truputi pagalvojus jį tarė,- žinai man nelabai patinka knygos apie romantika, labai atsiprašau, kad mūsų skoniai nesutampa.
Tvirtai pasakė. Kai vaikinas pasiteiravo ar Millai ne šalta ji kuo tvirčiau atsakė:
- Ne tikrai nešalta tiesiog vėjas buvo papūtęs ir viskas,- kuo minkščiau atsakė ir nuleido švarką su berniuko ranka.
Gerai bandom dar kart, ramiai paklausti klausimo atsiduso Cornet ir pasakė:
- Kokie tau burtažodžiai patinka?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 28, 2019, 12:30:34 pm
Martin'as suprato, kad ji meluoja, bet kodėl jam buvo neaišku. Buvo aiškiai matyti, kad ji suglumusi ir kažką slepia, vis keičią temą, o švilpuką tai nervino.
-Kodėl tu neatsakiai į mano klausimą, ar tu turi kitą ir aš tau net nepatinku? Kodėl tu nori keisti tema, ką slepi?-su ašaromis akyse paklausė jos.
-Tai neproblema, kad skoniai nesutampa vieno iš tūkstančio dalykų. Tapti pora tai niekados netrukdo jei jauti kažką.-atsakė jai.
-Knygos apie meilė man patinka, nes tėvai ištisas dienas praleido darbe, o aš budavau su aukle. O dabar aš jaučiu kas ta meilė.-paaiškino Martin'as, kodėl jam patinka tokios temos knygos. O kodėl aš jai tai pasakiau, tikriausiai ji net nesupranta šito jausmo, kuri aš patyriau.
-Tikrai nešalta? Nepriimi,nes aš tau atrodau šlyktus.-pasiteiravo žaliaakis vaikinukas.
-Burtų aš dar niekados nesimokinau, nes žiobariškame pasaulyje to negalima, o tik skaičiau apie jos.- atsakė Martin'as.
Kaip aš galiu nemokėti nei vieno burtažodžio, aš toks žioblys, kad niekados to nemėginau ir nenusižengiau taisyklėms. Nusiminęs Martin'as toliau stebėjo jos gražias mėlinas akis.

Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 28, 2019, 08:21:33 pm
- Žinai aš nenoriu būti tavo mergina,- pagaliau pratrūkusi,- Tu tikrai surasi sau mergina.
Šį kart mergina pasakė tiesa ir vėliau tarė:
- Žinok aš jau eisiu, ne dėl to, kad išeinu dėl tavęs, o nes jau noriu pabūti viena.
Camillos žodžiai vėl buvo tiesa. Atsistojus nuo palangė ir jau ruošusi leistis žemyn, bet atsisuko į berniuką ir tarė:
- Dėl tavo akių daug merginų galį norėti tavęs,- atsidususi ji tarė,- daug kam patinka blogi berniukai, bet ne per daug.
Vėl nusišypsojo ir pradėjo leistis žemyn, bet dar atsisuko:
- Nepergyvenk aš tikrai tavo ne pirma meilė.
Ir nusileido vėl tais pačiais spyruokliniais laiptais. Žingsniuodama prie klastūnyno kambario Milla jau pamiršo šį vakarą. Ir jau atėjusi į kambarį iškart griuvo į lovą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 28, 2019, 11:26:19 pm
Martin'as po jos žodžių, kai ji pasakė, kad nenori būti mergina, išdalies suprato ją, jis buvo gan įkyrus ir varžė ją, neleido jai atsiskleisti. Jo širdis buvo sudaužyta, bet jis turėjo viltį, kad kažkada ji bus jo vienintelė,bet dar negreitai, pagalvojo švilpukas. O kai ji pasakė, kad nori pabūti viena, Martin'as jos nestabdė, nes žinojo, kad nieko nebepakeis. Jos žodžiai, kad jis susiras kitą ir ji nepirmoji, jį dar labiau įtikino ir pamokė. Aš jai įrodysiu, kad ji ta vienintelė, po dviejų ar penkių metu nesvarbu.
Martin'o akys buvo gan gražios, bet negrožyje, o žmogaus širdyje slepėsi meilė. Švilpukas ilgai netvėrė, mintys jo ašarų nesustapdė, tad jis pradėjo verkt. Nusiminęs po pusvalandžio vienatvės jis patraukė link savo kambario .Laiptais lipo verkdamas, bet suprato, kad jis negali eiti ,,žliubdams'', pasėdėjo ant laiptų, o kai nurimo patraukė kambario link. Jis buvo labai išvargęs, tad atsigulęs jis krito negyvas(užmigo per kelias sekundes).
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 04, 2019, 06:15:05 pm
  Buvo graži rudens diena. Malio's nuotaika taip pat buvo viena iš geresnių. Jos veidelyje švietė paprasta, draugiška šypsenėlė.
  Kad ir kaip bebūtų keista, jaunoji klastuolė jau kurį laiką nuobodžiavo, tad sugalvojo išeiti į lauką. Iš tiesų Scoott beveik niekada nenuobudžiaudavo. Ji visada turėdavo ar susirasdavo veiklos, bet rodos atvykus į Hogvartsą ir kaikurie dalykai pasikeitė.
  Staiga mergytės tamsios akys pamatė laiptus vedančius į bokštuką. Na, negavau perspėjimo, kad čia eiti draudžiama, tad turbūt galiu užeiti. Man vistiek labai nuobodu. Pagalvojo jaunoji klastuolė ir menkai linktelėjo galva taip sutikdama su savo mintimis. Laiptelis po laiptelio ir Malia lipo laipteliais, kurie buvo tikrai siauri ir vedė nežinia kur. Galiausiai mergaičiukė ir pasiekė laiptų viršų ir pamatytas vaizdas ją privertė tik nusišypsoti plačiau. Čia buvo tikrai gražu. Įvairus piešiniai ir raižiniai buvo ant sienos. Varpas tik suteikė tam grožio. Tai varpinė! Pagaliau suprato mergaitė. Jai tikrai labai patiko čia, o vaizdas taip pat buvo kerintis...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 19, 2019, 10:22:33 pm
Šaltą žiemos rytą Sigurdas išsiruošė pasivaikščioti po Hogvartso apylinkes. Savaitgalio rytmetį dauguma grifų miegojo, tad mokinys galėjo išeiti nepastebėtas. Bendrakoledžiai jau spėjo pastebėti, kad šviesiaplaukis kaip ir nedera prie jų kompanijos, tačiau paliko ramybėje. O jos islandui ir tereikėjo.
Vaikinukas ruošdamasis nevalingai iš nudrengto krepšio išsitraukė mažytį veidrodėlį ir į jį pažvelgė. Pastaruoju metu savo paties atvaizdas jaunajam burtininkui padėdavo praskaidrinti mintis ir susikaupti. Ką aš darau?! Keliuosi anksčiau vien dėl to, kad nesutikčiau mokinių, nors ir taip su jais nebendrauju?! Kas man yra? Kas aš esu? Sigurdas neatlaikė savo ledinių akių žvilgsnio ir nuleido galvą. Na gerai, tik šį kartą...
Atsidusęs grifas numetė daiktą į krepšį, o pats tyliai išėjo iš miegamojo ir bendrojo kambario.
Tuščiais koridoriais aidėjo jo žingsniai, artėdami link išėjimo. Tačiau skvarbios akys pastebėjo siaurus laiptelius ir kojos pačios prie jų atsidūrė. Pirmakursis giliai įkvėpė ir neskubėdamas pradėjo lipti, suvokdamas, kad šie sraigtiniai laiptai sugadino rytinį pasivaikščiojimą. Bet jam labiausiai rūpėjo pasižiūrėti, kas yra viršuje.
Po gana ilgo kopimo islandą pervėrė šalto oro gūsis ir jis pakėlė galvą. Prieš akis atsivėrė nuostabus žiemos vaizdas. Sigurdas, gailėdamasis, kad neužsivyniojo šaliko, priėjo prie vieno iš keturių langų. Pro jį matėsi kaip visad baugus Uždraustasis miškas, į kurį grifas galvojo kada nors nueiti.
Šviesios blakstienos uždengė ledo mėlynumo akis ir vaikinukas užsimerkė. Iš burnos ir nosies virto garas, greitai pranykstantis baltame danguje. Atrodė, kad mokinys turėtų būti laimingas ar bent jau savimi patenkintas, kad nepabūgo užlipti į varpinę. Ne. Šviesiaplaukis anaiptol taip neatrodė. Sustingę veido bruožai buvo gairinami šalto ir negailestingo žiemos vėjo. Kas aš esu? Toks klausimas vis dažniau ir dažniau jam kildavo, bet nesugebėdavo į jį atsakyti. Islandas? Italas? Žiobaras? O gal burtininkas? Žmogus? Žandikaulio raumenys įsitempė, Sigurdas sukando dantis ir atsimerkė.
Panorama buvo lygiai tokia pati, kaip ir vos užlipus, bet jo nedžiugino. Jau nebežinojo, kas galėtų pralinksminti. Jau nebežinojo, koks jis buvo prieš tai, nežinojo, ar išvis tokiu kada nors taps.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amber Autumn Spalio 20, 2019, 02:31:00 pm
Savaitgalio rytas. Laikotarpis kai visi gali miegoti kiek tik nori, bet švilpynės mokiniams kartais tai padaryti yra keblu. O viskas dėl šalimais esančios virtuvės. Kai ten esantys elfai gamina, kartais galima užuosti iš virtuvės sklindančius nuostabius kvapus. Dėl to Amber ir pabudo. Jos nosį pradėjo kutenti įvairiausi maisto aromatai ir deja, jai jau niekaip nebepavyko užmigti.
Sėdėti koledžo bendrajame kambaryje ir nieko neveikti mergaitei atrodė prasta idėja, o mokytis noro neturėjo, tad liko dar vienas variantas - pasivaikščioti po Hogvartsą. Kaip tik niekas netrugdys ir bus tylu, bei ramu (nebent pakeliui pasipainios ponia Noris ir pradės skardžiai miauksėti).
Išėjusi iš švilpių būsto Amber pasuko laiptų link. Jo... Gerai gyventi Hogvartse. Pavalgai, o paskuo sudegini visas kalorijas vaikščiodamas laiptais. Mintis gan keista, bet tikrai logiška. Net nenorėdamas žmogus sportuoja! Na, nebent sėdi kambaryje ir niekur nevaikšto.
Užklydusi į koridorius kuriuose mergaitė dar nebuvo, pasijuto kiek kraupokai. Ryte vis dar vyravo prietema ir vietomis stovintys šarvai mėtė blausius šešėlius, kurie kiek išgąsdino švilpę.
Pastebėjusi dar vienus laiptus Amber sustojo ir galvojo ar eiti toliau prietema ar vėl lipti į viršų. Kiek pasvarsčiusi ji vis dėl to nusprendė lipti į viršų ir pasižiūrėti kas ten yra, o koridorius patyrinės kitą kartą.
Kaip aš nekenčiu tokių laiptų. Truputi ne taip pastatysi koją - iškarto nugarmėsi žemyn. Sraigtinių laiptų ji iš ties nemėgo, bet dabar apie juos švilpė stengėsi negalvoti.
Užlipusi paskutinį laiptelį mergaitė dabar mielai grįžtų atgal į savo lovą, bet pamatytas kraštovaizdis ją užbūrė. Sniegas nuo saulės spindulių spindėjo ir Amber pasijuto lyg pasakoje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 20, 2019, 03:22:45 pm
Vos tik šviesiaplaukis patraukė savo akis nuo žiemos vaizdų, matomų pro visus keturis langus, jis išgirdo žingsnius. Jie vis garsėjo, buvo girdimas ir žmogaus kvėpavimas. Tikėjausi ramiai praleisti rytą... Ką padarysi... Vis dėlto grifas lėtai nuėjo prie kito lango, kurį įeinančiam žmogui užstojo didžiulis varpas.
Tarsi prieštaraudama Sigurdo būdui, širdis pradėjo greičiau plakti, džiaugsmingai laukdama pasirodysiančio asmens. Išdavikė mano širdis, išdavikės ir mano akys... Tačiau veide jausmų nesimatė, jie jau seniai buvo nugrūsti į spintos kampą. Bet jie vis dar buvo gyvi, karštligiškai bandantys ištrūkti.
Islandas neskubėdamas apsisuko ir įsmeigė šviesiai mėlynas akis į raminančią ežero panoramą. Pirmakursis girdėjo, kaip žmogus, greičiausiai mokinys, pagaliau užlipo į varpinę. Pro langus staiga ūžtelėjo dar vienas ledinio vėjo šuoras ir vaikinukas užsimerkė. Jam patiko toksai šaltis ir vėjas: jie šviesiaplaukiui priminė namus. Grifas negirdimai atsiduso, prisiminęs mokyklą: akyse šmėkščiojo vaizdiniai, kai jis dar nebuvo pasikeitęs. Žvelgdamas į save iš šalies, burtininkas jautė jaunesniojo berniuko asmenybę, jos galią. Tik...ar sugebėsiu ją susigrąžinti? Taip, mano viduje rusena ta, drąsi ir gyva, ugnis. Tik...ar ji atgims tokia pati? Ar iš viso grįš....
Sigurdas atmerkė akis ir nukreipė žvilgsnį į apsnigtą vandens telkinio kraštovaizdį, laukdamas mokinio ar mokinės pasisveikinimo, į kurį pirmakursis dar nespėjo pažvelgti. Tačiau kartu stengdamasis apsimesti, kad yra vienas šiame bokšte.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amber Autumn Spalio 20, 2019, 07:56:36 pm
Kaip čia šalta. Ši mintis jai iškarto atsirado vos papūtė šaltas vėjelis. O ko dar norėti. Varpinė randasi aukštai, o dar čia vyrauja dideli langai. Bent jau kitą kartą švilpė žinos tikrai - žiemą užsinorėjusi paklaidžioti po mokyklą turės apsirengti šilčiau, juk nežinia kur gali užklysti.
Vis dar neatitraukdama akis nuo kraštovaizdžio mergaitė priėjo arčiau lango ir atsirėmė į koloną. Nors ši buvo šalta, bet Amber tai nelabai rūpėjo. Peršalti dėl to buvo maža tikimybė, o dabar bent jau buvo patogiau stovėti.
Atsisukusi nugara į kraštovaizdį mergaitė akimis tyrinėjo varpą. Nors jame nieko nuostabaus ir nepakartojamo nebuvo, bet švilpei jis patiko dėl savo paprastumo. Nors čia man dabar viskas nauja, o kas yra nauja dažniausiai būna gražu. Ir taip pati to nepajusdama apėjo varpą aplinkui akylai jį stebėdama lyg tas galėtų netikėtai dingti.
Pasukusi galvą į lango pusę jos šviesiai rudos akys iškarto užfiksavo antram plane esančias baltas medžių šakas, o tik vėliau ji pastebėjo berniuko siluetą. Sveikintis ar nesisveikinti? Elgtis taip lyg jo čia nebūtų ar ne? Amber pasimetė. Nežinojo kaip pasielgti. Gal jis kaip ir švilpė tyrinėjo mokyklą, o gal kaip tik norėjo pabūti vienas?
-Labas,- vienas paprastas žodelis sudrumstė vėjo ošimą, bet ar gerai mergaitė padarė pasisveikinusi?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 23, 2019, 07:25:09 pm
Sigurdas girdėjo už nugaros aidinčius žingsnius, tačiau neatsisuko. Kurį laiką stojo bauginanti tyla, kurią šviesiaplaukis norėjo žūtbūt nutraukti, bet susilaikė. Vaikinukas mintyse pradėjo save keikti už bailumą, bet mokinys tikrai nebuvo kinkadrebys ir bailys. Toli gražu. Tiesiog burtininkui buvo sunku pakeisti save: po kelerių sunkių užslėptų emocijų gyvenimo metų jis neturėjo jėgų grįžti į savo tikrąją asmenybę, tikrąją prigimtį.
Tuo pačiu metu jis išgirdo mergaitės pasisveikinimą. Akimirką grifas nežinojo, ką daryti: ar atsisukti, ar ne.
Tad pasukęs galvą šonu islandas monotoniškai tarė:
-Labas.
Taip pasakęs, Sigurdas vėl pasisuko į langą, tačiau nieko ten įdomaus nepamatęs, atsisuko ir atsirėmė į vieną iš lango arką remiančių kolonų ir  sunėrė ant krūtinės rankas. Šviesiaplaukis pakėlė ledines akis į mokinę ir dar kartą prabilo:
-Aš Sigurdas.
Nutilęs vaikinukas laukė jos atsakymo, viduje valandėlę truputį nudžiugęs, kad sutiko žmogų tokioje nuošalioje vietoje. Ir bent kartą sieloje įsivyravo šiokia tokia ramybė. Tarsi žinojimas, kad viskas baigsis gerai.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amber Autumn Spalio 24, 2019, 04:52:46 pm
Atsisukus berniukui Autumn iškarto įsidėmėjo jo baltą lyg sniegas odą. Lyg būtų koks Atlantidos gyventojas, kuris senokai nematė saulės šviesos. Arba vampyras. Švilpei šiurpas ėjo vien pagalvojus apie tai jog šiam pasaulyje egzistuoja vampyrai. Tėvai apie tai niekada Amber nepasakojo. Matyt nenorėjo manęs gąsdinti.
-Aš Amber,- taip pat prisistatė ji ir lėtais žingsneliais priėjo arčiau lango akimis vis dar tyrinėdama kraštovaizdį, o paskui ją sekė tyla. Mergaitei buvo nedrąsu tęsti pokalbį. Juo labiau kai nežinojo ko būtent paklausti pašnekovo.
Kaip sekasi? Ne, tai nuskambėtų lyg būtume seni draugai, kurie netikėtai susitiko. Ar patinka čia mokytis? Ne, pernelyg banalu.
-Ką čia veiki?- galiausiai išsirinko klausimą kuris jos manymu čia labai tiko, nes švilpei buvo smalsu ar Siguard turėjo kažkokį tikslą čia ateidamas, ar tiesiog spontaniškai nusprendė pasivaikščioti po mokyklą.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 25, 2019, 10:27:15 pm
Sigurdas matė, kaip mergaitė įdėmiai pasižiūrėjo į jį. Tikriausiai švilpė atkreipė dėmesį į neįprastą vaikinuko išvaizdą, bet grifas visai neėmė to galvą. Net jei jis pasirodė Amber keistas. Išorė - dar ne viskas. Šviesiaplaukis nenuleido akių nuo pirmakursės, kai ši prisistatė ir taip pat priėjo prie lango.
Dvelktelėjęs vėjas ir iš išblyškusio dangaus pradėjusios leistis snaigės patraukė mokinio dėmesį. Jam norėjosi jausti ant veido krintančias baltąsias šokėjas ir jų šaltį. Ta akimirka, kai pirmasis švelnus dilgtelėjimas paliesdavo odą... Sigurdas nė nepajuto, kaip buvo užsigalvojęs ir nuklydęs į savo mintis. Jas išblaškė dar vieni mergaitės ištarti žodžiai.
-Tiesiog pamačiau laiptus ir užsukau čia,- nedaugžodžiaudamas prabilo šviesiaplaukis.
Neturėdamas ką pasakyti, jis bandė palaikyti pokalbį, nors kita jo dalis norėjo sningant ramiai pasivaikščioti lauke. Tačiau pasilikus burtininkas jautė, kad pasielgė gerai. Juk galėjo nieko netaręs apsisukti ir išeiti, pasiteisindamas bloga savijauta.
Grifas pažvelgė į švilpę ir tarė:
-O tu? Irgi netyčiomis pastebėjai?
Balse galėjai išgirsti keletą nežymių susidomėjimo gaidelių. Pirmakursis akimis lydėjo besileidžiančias snaiges, kurios greitai ištirpdavo ant akmeninės palangės.
-Patinka žiema?
Šis klausimas iš burnos išsprūdo visai netikėtai, bet jis neišsidavė, kad nustebo pats iš savęs.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amber Autumn Lapkričio 09, 2019, 09:30:03 pm
-Vis tiek nesimiegojo, tai nusprendžiau pasivaikščioti po pilį,- atsakė Amber. Iš tiesų ji nebebuvo tikra ar atsakė nuoširdžiai. Juk būna taip jog paklaustas paprasčiausio klausimo žmogus pasimeta ir nebežino atsakė gerai ar ne. Bet švilpė nepasimetė, ji tiesiog pasijuto keistai. Lyg tai būtų ženklas. Tik  jokio ženklo nebuvo. Buvo tik išsigalvojimas.
-Žiema savaip nuostabi. Patinka stebėti krentantį iš dangaus krentančias snaiges, bet nepatinka kai jos tirpsta. Patinka visur matyti baltos spalvos sniegą, bet nepatinka jo šaltis,- prieš tai gerai pagalvojusi tarė mergaitė. Iš tiesų žiema turėjo tiek geras puses, tiek blogas kaip kiekvienas metų laikas.- O tau? Patinka žiema? Ar labiau mėgsti pavasarį kaip viskas atgyja?- paklausė pirmo į galvą šovusio klausimo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 10, 2019, 04:00:54 pm
Nesimiegojo? Tai ką švilpiai veikia, kai nemiega? Valgo? Tolesniems apmąstymams apie maistą ir švilpius palikęs ateičiai, Sigurdas klausėsi mergaitės. Maloniai nustebo sužinojęs, kad ir jai patinka šis balčiausias metų laikas, bet net sustingo išgirdęs pirmakursės nemėgstamą dalyką. Šaltis. Ar ji rimtai?! Juk žiema be šalčio - ne žiema! Grifas net atsiduso ir pagaliau prabilo:
-Labiausiai patinka žiema. Ir šaltis, ir visa kita šiam metų laike man yra nuostabu. O pavasaris irgi neblogas dalykas...-pridūrė nesusižavėjęs islandas.
Šviesiaplaukis matė, kad pokalbis mezgasi (jo manymu) sunkiai, iš dalies dėl jo kaltės, todėl mokinys nedvejodamas paklausė:
-Kaip gyvenai iki Hogvartso?
Žinoma, vaikinukas rizikavo, nežinodamas, ar Amber ta tema yra skaudi ar ne. Pats gavęs tokį klausimą iš beveik nepažįstamo žmogaus, Sigurdas greičiausiai labai abstrakčiai atsakytų ir nesileistų į smulkmenas.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Amber Autumn Lapkričio 13, 2019, 08:15:52 pm
Kam gali patikti šaltis?Juk tai šaltis. Tada būna šalta ir nemalonu. Suraukė savo nosytę Amber. Šalčio nemėgo niekada. Nei tada lauke ilgai pavaikščiosi, nei ką nors nevaržomas kelių megztinių sluoksnio padarysi. Juo labiau jog paskui galima susirgti ir tada į galvą lis visokios liūdnos mintys. Pavasaris mergaitei patinka daug labiau. Jai patinka stebėti kaip atskrenda paukščiai iš šiltų kraštų, kaip pražysta gėlės, kaip medžiai pradeda žydėti, kaip prabunda gamta...
-Iki Hogvartso? Gerai...- lyg neišgirdusi klausimo švilpė dar kartą jį paminėjo. Ši tema jai nebuvo skaudi, tiesiog ji spėjo pasiilgti namų ir kiekvieno šeimos nario, nors ne su visais gerai sutardavo.- Nieko ypatingo nebuvo įvykę. Gyvenau, mokiausi ir tiek,- gūžtelėjo pečiais ji.- O tu? Kada tau labiau patiko gyventi? Iki mokyklos ar šiuo momentu?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 15, 2019, 09:15:41 pm
Šviesios akys klaidžiojo Hogvartso apylinkių kraštovaizdžiu, nieko įdomaus nerasdamos. Tačiau Sigurdas greičiau buvo Islandijoje, negu varpinėje. Jis mintimis jau buvo nukeliavęs į gimtąją salą ir pajuto, kaip pasiilgo tėvynės. Tiksliau, tėvo ir jų jaukaus namelio miestelio pakraštyje. Bent jau jis praskaidrino visos niūrios gyvenvietės vaizdą. Atvėrus namuko duris, grifą pasitiko baugi tyla, nors sąmonės kamputyje girdėjo švilpės balsą. Islandas priėjęs atidarė vienas duris. Po to dar kitas. Ir dar. Dar. Dar... Ko aš ieškau? Už kiekvienos iš jų vaikinuką pasitiko spengianti tyla. Visos durys buvo atvertos. Iš jų lėtai tarsi migla sklido ta pati tyla ir spaudė, gniuždė pirmakursį. Jis niekaip negalėjo nuo jos pabėgti, bet bent jau atskriejo atsakymas: tėvo... Ir šis suvokimas, ir nepakeliama tyla privertė šviesiaplaukį užmerkti akis. Jis nesuprato, kodėl anksčiau to nepadarė, nes visus jausmus tai kaip ranka nuėmė.
Staiga mokinys save pajuto žiūrint į užšalusį ežerą. Kas buvo? Ar tai mano vaizduotė, kurios aš neturiu, ar...  Nors ausyse skambėjo ką tik Amber ištarto klausimo atgarsiai, šiaurietis pasuko galvą į mergaitę. Regis, ji nieko keisto nebuvo pastebėjusi. Sigurdas stengėsi kuo greičiau atsakyti, bet buvo sunku susikaupti ties tuo. Ypač dėl to, kad neseniai matyta vizija, o gal tik vaizduotės padarinys buvo susijęs su švilpės klausimu. Vis dėlto grifas prabilo po keliolikos sekundžių:
-Mokiausi žiobarų mokykloje...-islandui vis dar buvo sunku apversti liežuvį tariant šį žodį, nes jis laikė save tokiu. Nors berniokas tebuvo pusiau žiobaras. Bet negana to, vaikinukas prisiminė ne tik mokyklą, bet ir jos mokinius. Juos... Vienuolikmetis nepastebimai susigūžė, bet tuoj pat atsitiesė. Koks aš grifas... Pasibjaurėjo savimi šviesiaplaukis. Bijausi savo praeities...-Manau, man labiau patinka dabar, bet, aišku, abu laikotarpiai turi savų minusų.
Nenori pripažinti, kad tau čia geriau?! Ne? Tai gal nori sugrįžti metus atgal? Dvejus? Ką? Pažiūrėsim, kaip tau patiktų. Pirmakursio vidinis balsas šįkart pasirodė kaip niekad įkyrus ir jis vos susivaldė garsiai neatkirtęs. Laimei, pykčio veide neatsirado. Sigurdas atsikrenkštė ir prakalbo, lyg nieko nebūtų atsitikę:
-Kokių mėgstamiausių vietelių turi Hogvartse?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 13, 2020, 11:26:34 pm
 Praeitas laiškas teigė, kad šiandien ateis kitas. Liucija nenorėjo, kad ją kas nors pasektų ir pamatytų dar vieną arti mirties ribos paukštį, o su juo - laišką nuo ieškomo nusikaltėlio. Jos tėvo. Seni angliški laikraščiai mažai kalbėjo apie įvykius Švedijoje, bet mergaitė rado numerį, kuris labai skambiai teigė, kad kažkokia švedų burtininkų gauja Londone pešasi su ten jau seniau buvusia anglų gauja. Bet iš tokio trumpo bei šauksmingo straipsnelio buvo mažai ką galima sužinoti. Nežinia labiausiai ir trikdė baltaplaukę. Regis visi, moteris, ją atvedusi į vaikų namus, net ir jos mirusi motina, visada žinojo daugiau už ją. Ir dabar oficialūs plakatai tarp Aleksandro nusikaltimų nurodė tik žmogžudystes, narkotikų platinimą bei kažkokių popierių padirbinėjimą. Liucijai tai nieko nereiškė. Kaip ji gali apsaugoti save, nežinodama, nuo ko saugosi?
 Žiūrėdama į kreivai besišypsantį tėvą ,,Ieškomo asmens" plakate, mergaitė lėtai lipo siaurais laiptais. Rėžinai jos nebedomino - jie buvo lygiai tokie patys kaip ir pastaruosius dešimt kartų, kai švilpė čia lankėsi. Suskambo varpas, sudrebindamas bokštą ir skelbdamas pamokų pabaigą. Palaukusi, kol mūrinės sienos nustos virpėti, Liucija užlipo į viršų. Vaizdas, kaip visada, buvo atimantis žadą. Vėjui draikant jos baltus plaukus, mergaitė liūdnu žvilgsniu žvelgė į rytus, laukdama žinios.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 14, 2020, 08:54:40 am
Varnanagė tyliai bėgo per mokyklos kiemą. Jos veide švytėjo plati šypsena, nors ir dėl savo nesportiškumo mergaitė buvo priversta sustoti ir atgauti kvapą kas pora minučių. Ją palaikė mintis. jog pagaliau turės laisvo laiko - laiko skirto tik jai pačiai, o ne praleisto kalant goblinų sukilimų datas.
Apie jos koledžo mokinius dauguma buvo susidarę vienpusišką nuomone, jog jie mokslo žiurkės ir leidžia laiką tik prie knygų. Žinoma, tame buvo didelė dalis tiesos, kadangi Dorotėja tikrai nejautė nuobodulio pamokose, tačiau kartais ji žvelgdavo į kitus mokinius, dažniausiai grifus, ir pasvajodavo, kad ir ji būtų labiau atlaidi sau ir lengvabūdiška.
Taigi šiandieną buvo jos poilsio diena. Specialiai nukėlusi visus darbus tolyn, ji pasičiupo iš virtuvės mėgstamų citrininių pyragaičių, kavos (kuri kvepėjo tiesiog dieviškai), popieriaus su plunksna ir išskubėjo į kiemą. Porą valandų ji tiesiog klaidžiojo po pilies teritoriją. Būdama pirmakursė pilkaakė negalėjo praleisti galimybės pažinti pilį kuri ateinančius metus bus jos namai. Ji sėmėsi įkvėpimo iš aukštų bokštų ir neįžengiamo miško ir kai jau galiausiai atrodė, jog sprogs jei dabar pat visko ką jaučia neišlies ant popieriaus, ji nusprendė užlipti į varpinę. Ten mokiniai lankydavosi retai, o ir vaizdas turėtų būti geras.
Tikrai metas pradėti sportuot, burbėjo ji lipdama laiptais. Vėjas košė kiaurai per plonai apsirengusią pirmakursę. Galiausiai pasieksi viršūnę ji sukrito palei sieną. Intuicija jos neapgavo - tai tikrai buvo tobula vietą rašymui. Beveik tobula. Už kampo ji pastebėjo siluetą. Kitas mokinys. Švilpė? Visa gera nuotaika staiga išgaravo. Su užslėpta pykčio gaidele ji kreipėsi į merginą.
-O ką tu čia darai?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 14, 2020, 11:27:53 am
 Ar ten sujudėjo taškelis? Ar pasigirdo sparnų plazdėjimas? Liucija laukė nekantriai, bet žinojo, kad jeigu prireiks - sėdės čia iki pat vėlaus vakaro. Rankose neramiai gniaužydama plakatą, švilpė nepastebėjo, kad varpinėje ji jau buvo nebe viena. Atėjūnės balso išgąsdinta, mergaitė šiek tiek krūptelėjo ir atsisuko į nelauktą viešnią. Plakatas greitai buvo sulankstytas ir paslėptas apsiausto kišenėje. Varnė, kaip žmogus, stovintis taip arti laiptų, elgėsi pakankamai drąsiai. Liucija nenorėjo sužeisti bendramokslės, bet ir nenorėjo, kad ši sužinotų, kodėl baltaplaukė čia laukia.
-Laukiu,-ramiu balsu atsakė varnanagei mergaitė.-Buvau čia prieš tave, tad skaityti knygoms susirask kitą vietelę.
Baltaplaukė nejučiomis siektelėjo lazdelės, bet tada pagalvojo, kad numetusi mergaitę nuo laiptų, gali šią ir užmušti, tad magiškasis įrankis taip ir liko nepaliestas. Įtariu žvilgsniu stebėdama tamsiaplaukę, Liucija buvo pasiruošusi bet kurią akimirką gintis. Niekuo nepasitikėk.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 14, 2020, 11:48:39 am
Prieš Dorą stovėjo smulki švilpė sniego baltumo plaukais. Kaip tokio ūgio, mergina atrodė pernelyg pavojinga ir subrendusi savo amžiui. Varniukė geriau įsižiūrėjo. Be priešiškumo jos veide atsispindėjo dar kažkas. Baimė? Nerimas?
Išgirdusi jos atsakymą į, pilkaakės požiūriu, gan malonų klausimą jos viduje sukilo įkarštis. Štai ir vėl stereotipai. Kodėl visi galvoja, jog jos koledžo mokiniai nieko neveikia tik skaito! Šiandieną ji net neturėjo su savimi pasiėmusi knygos. Parodysiu aš tau "atėjau pirma".Mergina jau žiojosi atšauti ką nors grubaus, tokio ką girdėdavo savo žiobariškoje mokykloje beveik kiekvieną dieną, tačiau prisiminė tėtį. Jis, septynerius metus praleidęs šioje mokykloje, turėjo kalnus draugų. su dauguma jų vis dar palakė ryšį. Jis tikrai nebūtų norėjęs, jog Dorotėja prisidarytų priešų pačiais pirmais mokslo metais. Taigi ji sustojo viduryje žodžio. Taip pat pro akis neprasprūdo švilpynukės nevalingas rankos judesys link tos vietos, kur ji greičiausiai laikė lazdelę. Pilkaakė pagalvojo apie savo lazdelę, kuri, nusižengiant visoms saugios magijos taisyklėms, gulėjo jos kelnių užpakalinėje kišenėje. Iš to pagaliuko menkai naudos. Ji dar nepasitikėjo savo jėgomis taip, jog gebėtų padaryti bent kokį efektą žmonėms. Taigi varnanagė nusprendė sukti kitu keliu. Tvirtu žingsniu ji nužingsniavo prie baltaplaukės ir klestelėjo prie sienos šalia jos. Tada nusiėmė krepšį ir pametė jį prie savęs.
-Ir man malonu tave matyti. Aš Dorotėja. Gali vadinti Dora, Tėja, Do arba kaip tik patinka.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 14, 2020, 01:14:13 pm
 Varnė, žinoma, įsižeidė dėl Liucijos žodžių ir kelias sekundes akis išsproginusi kaip žuvis tik žiopčiojo. Švilpė jau norėjo klausti, ar viskas varnanagei gerai (gal jau paspringo savo pykčiu ir išdidumu?), bet susilaikė. Tamsiaplaukei atsigavus, drąsiai priėjus prie jos ir šleptelėjus kaip bulvių maišui ant žemės, baltaplaukė susiraukė. Ji nesitikėjo tokios įvykių eigos.
-Liucija,-išklausiusi Dorotėjos prisistatymą, savo vardą irgi atskleidė mergaitė. Švilpės žvilgsnis nevalingai vėl nukrypo horizonto link. Pagaliau, ten matėsi sparčiai artėjantis taškelis. Sparnų plakimas girdėjosi vis garsiau. Paukštis tuoj bus čia, o šalia jos dar kažkokia nepažįstama varnė. Liucija norėjo kuo greičiau perskaityti laišką nuo tėvo, o Dorotėjai, žinoma, kils tokie durni klausimai kaip: kodėl ne į Pelėdyną? Kodėl tas paukštis leisgyvis? Nuo ko laiškas? Kokia čia slapta kalba jis parašytas?
 Ruda, pasišiaušusi pelėda įnirtingai plakė sparnais, bandydama pasiekti mergaitę. Liucija, ruošdamasi sugauti paukštį, kaip ir praeitus kartus, žengė kelis žingsnius atgal.
 Pelėdžiukė atsidūrė švilpės rankose. Paukštelis nebeturėjo jėgų priešintis mergaitei, tad baltaplaukė tik tyliai gimtąją kalba šnabždėjo pagyrimo žodžius, kol atrišo nuo kojos ryšulėlį. Dovana? Švilpės smalsumas liejosi per kraštus, bet ji nenorėjo atidaryti maišelio prie nepažįstamosios akių.
 Atsargiai rankoje laikydama išsekusią tėvo pelėdą, Liucija iš kišenės pasėmė lesalo ir davė paukščiui.
-Ko nors norėjai iš manęs?-pakėlusi akis į Dorotėją, baltaplaukė stebėjo mergaitės reakciją.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 14, 2020, 01:33:01 pm
Varnanagė smalsiai stebėjo aplinkinius veiksmus. Ją linksmino faktas, jog švilpė ryškiai nenori jos čia matyti, bet ir neturi galimybės jos išmesti. Na... bent jau Dora tikėjosi, jog tokios galimybės nėra. Liucija kažką stebėjo už varpinės krašto. Atrodė, jog tas objektas vis artėja kol galiausiai jis atsidūrė pakankamai arti, jog būtų galima suprasti, kad tai paukštis. Labai pavargęs ir nepažįstamas paukštis. Mergina nenorėjo užkrauti naujos pažįstamos klausimais todėl tik nebyliai stebėjo kaip ši nuriša kažką nuo paukščiuko kojos ir duoda jam palesti. Matėsi, jog ji nesiryžta atidaryti siuntinio prie Dorotėjos akių ir pirmą karta pasijuto lendanti ne į savo reikalus.
Nuskambėjus klausimui ji dar labiau susigėdo.
-Jei labai nori aš išeisiu... Tiesiog atrodė, jog tau praverstų draugija ir nenorėjau palikti tavęs vienos. Yra daug priežasčių kodėl kažkas nuspręstų stovėti prie varpinės krašto, - ji draugiškai šyptelėjo. -Kokia paukščiuko veislė? Pirmą kartą tokį matau.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 14, 2020, 02:11:42 pm
 Dorotėja, regis, pagaliau susiprato, kad čia nėra laukiama. Bet vis tiek jau beveik piktybiškai sėdėjo ir stebėjo Liuciją. Pelėda, vos gavusi progą nutūpti kur saugiai, palesė ir iškart užmigo. Išgirdusi varnės klausimą, baltaplaukė suprato, kad ja lengvai neatsikratys. O krepšelis, gulintis kišenėje, tarsi šaukė tyliai švedę, kurstydamas jos smalsumą. Pavasarinis vėjas, amžinai pučiantis varpinėje, kedeno pelėdžiukės plunksnas bei baltas švilpės plaukų sruogas.
 Pavasaris. Artėjo mokslo metai, o po jų - trys kankinantys mėnesiai vaikų namuose ,,Pragaras". Na, įstaiga taip nesivadino, bet Liucijos sugalvotas pavadinimas labiau tiko pastatui nei oficialusis.
 Atsargiai, vis dar su pelėda rankose, baltaplaukė prisėdo prie Dorotėjos užuovėjoje. Paglosčiusi rudo paukštelio susivėlusias plunksnas, mergaitė po ilgokos pauzės prabilo:
-Nežinau. Ji ne mano, o tėčio. Nori palaikyti?
Nelaukusi varnės atsakymo, Liucija įdavė jai miegantį paukštį. Galbūt dabar atsiras proga perskaityti laišką, o Dorotėja, kas ten parašyta, vis tiek nesupras.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 14, 2020, 02:59:35 pm
Varnė tyliai sau šyptelėjo kai Liucija prisėdo. Gal pavyks užglaistyti tą faktą, jog mergina braute braunasi į kito žmogaus privatų gyvenimą. Ji gebėjo labai tiksliai nustatyti jausmus kuriuos jai jaučia žmonės. Pavyzdžiui, nuo pat mažens suprato, jog mama, kad ir kai stengiasi ją pamilti, vis tiek nepripranta prie fakto, jog jos vaikas "nenormalus". O ir mokykloje didžioji dalis vaikų jos prisibijojo. Na, turbūt geriau, kad bijo negu kad nekenčia. Vienintelę šilumą ji jautė iš tėvo. Jis vienintelis suprato merginos jausmus, vedė ją magijos keliu. Todėl Dora kiek užpavydėjo išgirdusi, jog švilpės rankose - laiškas nuo jos tėvo. O ir dar siųstas tokiu gražiu paukščiu. Ji meilei paėmė į rankas ištiestą paukštį. Tikrai ne dažnai pamatysi tokį gyvūną. Nuo pat vaikystės ji prijautė pelėdoms, tikėjo, jog jos ją saugo ir beveik neabejojo, jog kai išmoks burti gynėją šis įgaus būtent tokį pavidalą.
-Mano tėtis man nerašo jau mėnesį. Anksčiau rašydavo vos ne kas antrą dieną, o dabar...Tyla, - savo nuogąstavimais nusprendė pasidalinti rudaplaukė. Ji jautė šaltį sklindantį iš priešai sėdinčios merginos, tačiau tuo pačiu metu atrodė, jog būtų didelė klaida dabar išeitį. tarsi palikusi ją vieną šitoje varpinėje paskui tektų pasigailėti. Taigi ji pasiliko. Dar aš tave prakalbinsiu.
-Tau labai pasisekė, jog turi tėtį kuris tau siunčia dovanas. Papasakok apie jį daugiau, - ji nusišypsojo nutaisiusi angelo veidelį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 14, 2020, 04:23:41 pm
 Dorotėjai paprašius papasakoti daugiau apie tėvą, Liucijai nudiegė paširdžius. Ji nemėgo meluoti. Galėjo išvis nieko nesakyti. Akimirkai, švilpė sustingo. Nepatraukdama savo įdėmaus žvilgsnio nuo varnės, baltaplaukė iš kišenės išsitraukė apdriskusį ir nučiupinėtą plakatą. Ten, didelėmis raidėmis, virš jos tėvo nuotraukos, buvo parašyta: IEŠKOMA Aleksandras Anderssonas. Apačioje sekė ta pati nuobodi informacija, kad nebandyt su juo kautis ir kad Ministerija apdovanos už žinias apie jo buvimo vietą. Ir įvairūs kaltinimai - nuo narkotikų ir nelegalių daiktų platinimo iki žmogžudysčių ir žmonių grobimo. Kokia dalis iš jų tiesa, Liucija nežinojo. Iš nuotraukos į merginas žvelgė pakankamai jaunas vyriškis, rankose laikydamas lentelę su numeriais. Taip, jis, vis dėlto, jau buvo kalėjime. Kokia sena nuotrauka. Bent jau susiprotėjo nepaimti iš šeimos albumų.
-Čia sena nuotrauka,-atsargiai parodžiusi į vyriškio šviesias garbanas, tarė švilpė. Kalbos apie šeimą vis dar buvo skaudžios. Liucija tylėdama laukė, kol Dorotėja apipils ją klausimais. Arba ne. Arba atsistos ir išeis, palikusi ją vieną. Taip būtų geriau.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 14, 2020, 04:33:28 pm
Dorotėja tyliai skaitė jai prieš akis iškeltą plakatą. Ne pati gražiausia biografija. Tačiau ji buvo teisi. Šios merginos akyse tikrai atsispindėjo liūdesys ir praeities šešėliai. Ji tik nesuprato kuo ji nusipelnė tokio pasitikėjimo. Juk švilpė galėjo tiesiog pameluoti. Jos vietoj aš taip ir daryčiau, pamanė mergina.
Išgirdusi Liuciją sakant, jog tai sena nuotrauka ji lėtai įkišo ranką į savo krepšį, vis dar gulintį ten pat kur jis buvo nutrenktas, ir ištraukė nuskurdusią piniginę ir ištraukė kelesdešimties metų senumo plastikinę kortelę.
-Tu grynakraujė tiesa? Žiobarų pasaulyje tai vadinama vairavimo pažymėjimu. Jis mano močiutės iš mamos pusės. Ji manęs nekenčia. Ir aš tikrai neperdedu, ji patarė mano mamai mane sudeginti iškart gimusią. Turbūt ko neturi to ir nesigaili, - ji šyptelėjo ir tada surimtėjo. -Ar tavo tėčiui viskas gerai?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 14, 2020, 07:29:19 pm
 Liucija jau norėjo sakyti, kad nė velnio ji jokia grynakraujė, juk turi močiutę žiobarę, bet greitai suprato, kad  Dorotėja turi omeny jos tėvus. Švilpei pasisekė, kad jie abu buvo burtininkai ir niekas nesiruošė mergaitės skandint už keistą plaukų spalvą, kaip ankščiau buvo priimta. Sukdama ant piršto baltą sruogą, Liucija žiūrėjo į Dorotėjos rodomą pažymėjimą. Kortelė atrodė matyta, galbūt kuris nors iš jos tėvų tokią turėjo ar šiaip kur bus mačius - jos šeima nevengė bendravimo su žiobarais.
-Čia mano natūrali plaukų spalva, tad žiobarai seniai būtų manimi atsikratę,-supratingai šypsodamasi Liucija pakėlė ranką, tarp kurios pirštų buvo susukus plaukus.-O dėl tėčio... Nuo jo ir turėjo būti laiškas.
Saugiai įsidėjusi plakatą į kišenę, baltaplaukė išsitraukė krepšiuką. Jame buvo keistai šilta dėžutė ir laiškas. Atplėšusi voką, mergaitė apsidžiaugė pamačiusi, kad ir šį kartą laiškas parašytas jos gimtąja kalba. Ant voko matėsi kelios įtartinos, greičiausiai, kraujo dėmės, o iš rašto buvo galima spręsti, kad Aleksandras skubėjo. Arba jau kurį laiką nemiegojo. Abu variantai švilpei nepatiko.
Brangioji Liucija,
kaip visada, tikiuosi, kad tau viskas gerai.
(rašalas čia buvo taip susiliejęs, kad mergaitė nieko neįskaitė) Dovana, tavo dvylikto gimtadienio proga. Gailiuosi, kad nebūsiu šalia. Myliu tave. Tikiuosi greitai susitiksim. -A.
Laiškelis trumpas. Liucijos gimtadienis dar buvo už kalnų, tad ji nelabai suprato, kodėl dovana buvo atsiųsta būtent dabar. Sumišimas matėsi švilpės veide. Atidariusi dėžutę, Liucija išpūtė akis.
-Beprotis...-tyliai sušnabždėjo švediškai ji. Tėvui tikrai pasimaišė protas, jei tikisi, kad dukra išperės paukščiuką. Ir jo nenumarys. Žiūrėdama į rudą bei margą kiaušinį, mergaitė norėjo rėkti iš nevilties. Ką dabar darys? Eit pas profesorių ir sakyt: ei, čia aš tokį daiktą radau, ką man su juo daryt? Atsisukusi į šalia sėdinčią varnę, Liucija uždarė dėžutę ir paklausė jos:
-Žinai ką apie paukščius ir jų kiaušinius?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 14, 2020, 08:47:59 pm
Varniukė tyliai stebėjo kaip mainosi Liucijos veido išraiškos skaitant tėvo laišką. Atrodo kad per porą akimirkų ji perėjo per euforiją, penkis gedulo žingsnius ir žinią, jog jos vaikystės katė susilaikė šuniuko. Galiausiai mergina atidarė dėžutę ir ištraukė...kiaušinį? Jos tėvas turėjo būti tikrai "ypatingas", jog skraidintų tokį trapų daiktą pavargusia pelėda iš bala žino kur! Dorotėja išpūtusi akis apžiūrėjo tą mažą, dar net neišsiritusį padarėlį.
-Gan nemažai žinau apie pelėdas... Bet kažkaip abejoju ar čia toks atvejis. Kaip manai kodėl jį gavai?
Pilkaakė vis labiau abejojo dėl savo sprendimo nenešti kailio tik pamačius švilpę. Dabar ji įsivėlė į privačius šeimyninius santykius ir nebeturėjo kur trauktis. Jeigu čia ne paprastos pelėdos kiaušinis, jos sąžinė neleis jai ramiai miegoti žinant, jog švilpė pati tvarkosi su drakoniuku, kauku ar bala žino kuo. Nunešti kiaušinį mokytojams būtų buvusi kvaila idėja. Dora galvojo kaip švelniai paaiškinti, jog nei profesoriai, nei direktorė neapsidžiaugs sužinojusi, jog viena mokinių gauna paslaptingus siuntinius iš nusikaltėlio tėvo. Ne, mokyklos vedybos čia velti negalima. Mergaitėms teks tvarkytis pačioms.
-Turi idėjų ką darom?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 14, 2020, 09:31:43 pm
 Atsargiai tarp pirštų pavarčiusi šiltą kiaušinį, Liucija įdėjo jį atgal į šildančią dėžutę. Vis dar nenorėdama tikėti savo akimis, mergaitė dar kartą perskaitė laišką, bandydama iššifruoti susiliejusias dalis. Galiausiai rado tik žodžius sakalas ir mintimis.
-Ar čia koks magiškas sakaliukas?-vis dar netikėdama susiklosčiusia situacija, baltaplaukė spoksojo į laišką. Bet pergamentas nemelavo ir kuo ilgiau į raidžių maišalynę spoksojo baltaplaukė, tuo aiškiau darėsi, kad jos tėvui jau tikrai pasimaišė protas su tokiomis dovanomis.
-Čia paukštis,-nuleidusi pergamentą, Liucija tarė Dorotėjai.-Na, turbūt nieko nežinai nei apie sakaliukus, nei apie viščiukus? Ir, patikėk, jis toks nebuvo. Negalėjo jo į kokį Azkabaną uždaryt, kad taip protelis susisuktų - seniai laikraščiai apie tai būtų pranešę. Nežinau, nežinau...-iš nevilties mergaitė papurtė galvą. Ir kaip ji visa tai paaiškins vadovui? ,,Ai, čia šiaip kiaušinį radau" pasakys, gražiai akutėm pamirksės ir galbūt nieko nebus. Nesinorėjo su teisėsauga šiuo metu irgi įsivelt. Vien mintis apie Tiesos eliksyrą bei šaltus aurorų žvilgsnius mergaitę gąsdino.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 14, 2020, 09:46:01 pm
Matydama kokia susikrimtusi Liucija, varnė nusprendė imtis veiksmų. Bet kam toks netikėtas laiškas gali sukelti šoką, o kur dar tokiomis aplinkybėmis.
-Na mano nuomone dabar turim du variantus. Arba paslėptį paukštį pilyje ir dieną naktį sukti galvas ar kas jo neužtiks. Tam galėtų pasitarnauti tas kambarys apie kurį visi kalba. Kambarys prieš užsinorint? Panorėjus? Žodžiu, kažkas panašaus. Arba galime nunešti kiaušinį į uždraustąjį mišką ir tikėtis, kad jį kas ras arba jis mokės gyventi vienas. Taigi pasirinkimas labai paprastas: sugadinti nervai ar gelianti sąžinė?
Dora stengėsi per daug neprimesti švilpei savo sprendimų, tačiau mergina atrodė tokia pasimetusi, jog rudaplaukės viduje virte virė motiniški instinktai. Ji visad buvo ta atsakingoji draugė, todėl ir dabar ji jautėsi ne mažiau atsakantį už tą kiaušinį nei jo oficiali savininkė. Dorą ją pažinojo tik keliasdešimt minučių, tačiau su ja patyrė daugiau nuotykių nei per visą savo apgailėtiną gyvenimėlį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 14, 2020, 09:57:27 pm
 Vien Dorotėjai užsiminus apie kiaušinio palikimą Uždraustajame miške, Liucijos viduje pakilo maža pykčio bangelė ji ir beveik refleksyviai šūktelėjo:
-Ne!
Ne, kiaušinio ji niekur nepaliks. Ir niekam neatiduos. Kad ir kokia keista dovana, bet dovana, ir dar nuo tėčio.
-Aš jį pasiliksiu. Man reikia išaiškinti paukštelio rūšį, kuo minta. Dėžutė šildo, tereikia prie savęs laikyti. Taip, taip... Aš tą paukščiuką užauginsiu ir, kai susitiksiu su tėčiu, parodysiu... Taip...-garsiai mąstė švilpė, kartais sustodama atsidusti. Kad ir kiek laiko keliavęs kiaušinis, kad koks pabaisiukas iš jo išsiris, Liucija padarėlio nepaliks. Neapleis, kaip jos neapleido kiaušinį dovanojęs žmogus.
-Tu daug laiko leidi bibliotekoje? Gal žinai, kur knygos apie magiškuosius paukščius?-į Dorotėją kreipėsi baltaplaukė. Varnė šioje situacijoje pravers, nes švilpė su angliškomis knygos ne visada rasdavo bendrą kalbą. O ir dviese nagrinėti krūvas teksto eilučių turėjo būti smagiau. Nors ką Liucija žinojo - draugų, su kuriais taip leistų laiką, neturėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 15, 2020, 03:58:15 pm
Varnė kreivai pažiūrėjo į, jei galima ją taip vadinti, bendražygę kai ši paminėjo biblioteką. Kiek užsigavusi dėl stereotipų taikymo ji vis tiek pritariamai linktelėjo. Didžiąją dalį bibliotekos ji jau žinojo ir turėjo gan neblogą supratimą kur rasti informacijos apie šią dovaną. Ji gerbė švilpės pasirinkimą pasilikti kiaušinį, nes pati irgi nebūtų turėjusi jokio noro gyventi su mirtimi, jog gyvą būtybę paliko likimo valiai. Šiaip ar taip mergina suprato gyvybės vertę.
-Hmm turiu omenyje porą knygų, bet dabar tiksliai pavadinimų nepasakyčiau. jei nesi užsikrovusi darbas galėčiau parodyti? - pasiūlė mergina. -Tik reikia sugalvoti kur laikinai palikti kiaušinį. Juk nežygiuosim per visą mokyklą laikydamos jį kaip trofėjų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 15, 2020, 09:24:35 pm
 Dorotėja kažkaip kreivai žvilgtelėjo į Liuciją. Mergaitė padarė išvadą, kad tai dėl stereotipų taikymo, bet visi žinojo, kad nėra taisyklių nelaužančių klastuolių, kepinių nemėgstančių švilpių (kai kurie, net ir labai garsiai neigdami šį faktą, kartais pasigriebia kokį keksiuką), į bėdas neįsiveliančių grifų ir knygų nelietusių varnių. Arba kaip ir patys Varno Nago mokiniai sako: biblioteka - antrasis varnio bendrasis kambarys.
 Dorotėjai užsiminus, kad kiaušinį neštis per visą pilį - kvaila mintis, Liucija įdėjo dėžutę kartu su laišku į krepšelį, o krepšelį - į kišenę.
-Niekas kišenių nekrato, tad tikrai neras,-šyptelėjus bendramokslei, tarė mergaitė. Varpas grėsmingai sujudėjo.
-Dingstam iš čia,-čiupus varnę už rankos, baltaplaukė pasileido laiptais žemyn. Netrukus varpinės sienas sudrebina varpo gaudesys. Švilpei šiek tiek nuo garso užgulė ausis, bet ji nesustojo. Kita stotelė - biblioteka.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 15, 2020, 09:34:05 pm
Švilpei dedantis kiaušinį į kišenę Dora pritariamai palinksėjo. Atrodė, jog Liucija ima prie jos prisipratinti ir darosi šiek tiek šiltesnė. Varnei patiko bendrauti su ja, nors ir kiek keista ir šaltoka. Bet ar ne visi mes tokie.
Ji kiek nustebo merginai pagriebus jos ranka. Prie ko jau ko, o prie fizinio kontakto pilkaakė niekaip nepriprato. Ją ypatingai erzino matant merginas iš kitų klasių, kas rytą apsikabinančias tarsi nesimatė pusė metų. Jai tai buvo neįprasta gyvenant nors ir šiltoje ir mylinčioje, tačiau gan atitolusioje, šeimoje. Na regis turėsiu priprasti, dar spėjo pagalvoti ji kai per smegenis trenkė varpo gausmas. Abi merginos nubildėjo laiptais tarsi slibino vejamos. Biblioteka miegančių nelaukia.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: domutis Gegužės 28, 2020, 08:37:05 pm
Varpinė buvo per patį Hogvartso pilies centrą.Varpinės bokštas buvo labai aukštas.Domantas varpinėje sutiko daugiau Hogvartso mokinių.Mokiniai buvo iš Grifų Gūžtos,Klastūnyno.Švilpynės,Varno Nago.Lygiai dvyliktą valandą varpas išmušė valandas.Tai reiškė pietus.Domantas buvo nealkanas todėl Domantas pasiliko bokšte pasikartoti subtilaus Kerėjimo meno.Tuo tarpu įėjo vienas iš Grifų Gūžtos mokinių.Domantas pasikalbėjo su Grifiuku.Po valandos varpas išmušo pirmą valandą tai reiškė dviejų valandų pertrauka.O tai reiškia ,kad dabar dvi valandas bus pertrauka.Ir per pertrauka galėdavai eiti į Didžiają salę į savo koledžo bendrajį kambarį ir pailsėti arba galėdavai eiti į biblioteką ruošti namų darbų.Po dviejų valandų laikrodis išmušė trečią valandą ir Domantas keliavo į kitas pamokas.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Birželio 14, 2020, 08:33:12 pm
 Liucija ir vėl sėdėjo varpinėje. Ši vieta kažkodėl baltaplaukę traukė. Galbūt tai buvo pavojus apkursti nuo varpo gaudesio, o galbūt tai vėjas, žaismingai žaidžiantis jos plaukų sruogomis. Bet viena buvo aišku - Liucija čia ėmė praleisti vis daugiau ir daugiau laiko. Ši vieta taip pat kėlė prisiminimus - būtent čia mergaitė atidarė dėžutę su kiaušiniu, kuris vėliau tapo Eliko. O kalbant apie sakalę - netrukus pasigirdo sparnų plazdėjimas ir Eliko nutūpė varpinėje prie Liucijos. Ir vėl nieko? Švilpė viltingai pažvelgė į augintinę, bet ir tyla tiko kaip kuo puikiausias atsakymas. Mergaitė vėl liūdnai nuleido akis į knygą. Jis dar atsiras. Nepaliko tavęs.
-Nepaliko, o kas, jeigu kas nors atsitiko?!-Liucija sviedė knygą į varpinės sieną. Liūdnai atsimušusi į raižinius, žinių saugotoja nukrito ant žemės, atversdama puslapį apie velas. Mergaitė norėjo kažką padaryti, ką nors sužinoti, bent tai, kad jos tėčiui viskas buvo gerai, bet ne. Ji buvo įstrigusi Hogvartse.
 Neviltis peraugo į pyktį. Liucija mielai dabar būtų kam nors vožusi į galvą. Šiaip sau, kad išleistų emocijas.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: domutis Birželio 14, 2020, 08:56:48 pm
Domantą kaip ir tikriausiai kitus mokyklos mokinius labai traukė varpinė. Tad Grifas patraukė link jos. Buvo neįprastai tamsu tad Domantas išsitraukė lazdelę ir tarė:
-Lumos.
Pasidarė žymiai šviesiau ir jaunasis Grifas pradėjo lipti laiptais. Varpinėje sėdėjo baltų plaukų šeimininkė ,o prie sienos atversta gulėjo knyga. Domantas paklausė baltapalukės:
-Ką tu čia veiki ir koks tavo vardas?
Domantas dar pridūrė:
-Aš Domantas Varnanagis mokausi Grifų Gūžtoje.
Grifiukas priėjo prie merginos ir pridėjo lazdelę arčiau merginos veido. Norėjo pamatyti merginos veidą. Mergina buvo liūdna ir pilna piktų emocijų tad Grifas pasitraukė nuo merginos ir priėjo prie sienos. Gal nepaleis kokių kerų ar knygos su mažyte baime galvojo Domantas. Nenoriu šiandien būti priluptas man ir taip užtenka.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Birželio 14, 2020, 10:17:53 pm
Kažkas ateina.
 Jei ne Eliko, Liucija būtų piktai užsidariusi savyje ir nekreipus dėmesio į garsėjančius žingsnius. Dabar tiesiog piktai spoksojo į laiptus. Ir štai, pasirodė Trukdys. Piktu žvilgsniu išbadžiusi atėjusį grifą, Liucija prunkštelėjo iš jo prisistatymo ir nustūmė lazdelę nuo veido.
-Tave gimusį mama ant galvos numetė ar ką?! Patrauk čia tą savo pagalį man nuo veido. Ir taip, aš ne tu, skiriu koledžų spalvas ant uniformos. Atsirado mat tardytojas. Kas tu, kur gyveni, ką čia veiki... Gal su aurorais dirbi? Nors ką tu, jie geriau moka kamantinėt, o tau ir iki aštunto lygio toli,-mėtė žodžius švilpė.
 Ir taip tobula aplinka pykimui buvo sunaikinta. Nuo Liucijos tiesiog sklido pyktis, kaip kokie radioaktyvūs spinduliai, norėdami kuo greičiau pašalinti šalimais stovintį berniuką. Liucija, neprisidirbk. Eliko dar pabandė būti sveiko proto balsu, bet kur tu ten prisibelsi į baltaplaukės galvelę. Atsistojusi ant kojų, mergaitė nusivalė dulkes nuo sijono ir vyptelėjo.
-Negi dabar atėjai čia manęs palinksminti? Nors tokie kaip tu tik ir tinkami cirkui,-toliau liejo savo nepasitenkinimą gyvenu ant nepažįstamo grifo Liucija, kas jai nebuvo būdinga. Mergaitė ištiesė ranką ir sakalė nusileido ant jos. Tik neprisidirbk.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: domutis Birželio 14, 2020, 10:26:37 pm
Domantas išklausė merginos peiksmų ,o kai galiausiai baigė mergina peikti Domantui užvirė kraujas ir jis pratrūko.
-Kas tu manai esanti ,kad gali čia svaidytis žodžiais į kairę ir į dešinę?,-pradėjo jaunasis Grifas.
-Aš tikrai gimęs nenukritau ant žemės kaip tu teigi ir tikrai nesu auroras tad paklausyk aš manau ,kad tave auklėdami tėvai labai suklydo ir man visai neįdomios tavo isterijos tad atvėsk ir pagalvok ,o jei ruošiesi į mane ką nors paleisti gal neleisk ,nes noriu dar gyventi.,-truputį Domantas atvėso ir nusprendė daugiau nieko nesakyti ir nepykdyti merginos. Taip norėčiau kokius kerus į ją paleisti ,bet nenoriu turėti papildomo galvos skausmo. Grifas atsitraukė atitraukė lazdelę ,bet jos į apsiaustą vis dėl to neįsidėjo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Birželio 15, 2020, 11:06:01 am
 Liucija pirštų galiukais švelniai perbraukė per sakalės plunksnas. Ir ko dar galėjo tikėtis iš tokio grifo, jei ne keletos širdžiai meilių žodelių? Kilstelėjusi antakį, baltaplaukė nužvelgė priešais stovėjusį vaikėzą.
-Žinoma, kad nesi auroras. Jų veidai dar ne ant tiek buki. Ir jei čia kas isterikuoja, tai tu, tad pasinaudok savo patarimu ir eik nusiskandint į ežerą. Gal tada atvėsi. O kas esu, tau neturi jokio skirtumo, nes vis tiek toliau savo nosies nematai. Ir jei jau prakalbom apie auklėjimo klaidas, tai tave turbūt laukiniai šunys augino, nes moki tik loti,-Liucija pavartė akis. Apie grasinimus ir kerus nieko nesakė, mažiausiai jai rūpėjo kažkokio kvailo pirmakursio gaidelio išsišokimai.
-Palinksmink mane. Vis tiek atrodai kaip klounas, -savo mėlynomis akimis atidžiai stebėdama berniuką tarė mergaitė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: domutis Birželio 15, 2020, 12:47:49 pm
Domantas išklausė baltų plaukų šeimininkės pastabų. Kai mergina baigė pliurpti Domantas ramiu balsu tarė:
-Supratau.
Duok kvailiui kelią. pagalvojo Domantas. Tuo metu pradėjo skambinti varpas. Varpas taip garsiai skambėjo ,kad galėjai apkursti ,bet Domantas į tai nekreipė dėmesio. Gausmas buvo tik vienas. Atvėsęs Domantas suprato jog mergina iš Švilpynės koledžo. Tuo metu susmuko prie sienos suprasdamas ką padarė.
-Atsiprašau nors tu to ir neverta tikriausiai ir dabar pratrūksi ,bet aš išeisiu ,nes matau ,kad nori pabūti viena ,bet pabūsiu dar dešimtį minučių. Domantas toliau susmukęs sedėjo prie sienos. Galiausiai atsistojo ir patraukė link Grifų Gūžtos koledžo bendrojo kambario bokšto.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Liucija Andersson Birželio 16, 2020, 02:09:24 pm
 Eliko, nusprendusi, kad jos šeimininkė neužsipuls pirmakursio, pakeitė savo lokaciją ant vienos iš kažkur aukštai buvusių sijų. Nesusimušk. Liucija, visai negalvodama peštis su grifu, tik pavartė akis. Ne, jeigu jis labai ją užknis, tai blogiausiu atveju nustums nuo laiptų ir po to po vieną užgydys kaulus. Nuo šito ir septintakursiai rėkia.
 Varpas tingiai sujudėjo. Garsas perėjo kiaurai švilpę ir sudrebino sienas. Tvirtai užsidengusi ausis, Liucija susiraukė. Nesitikėjo, kad būtent dabar taip atsitiks, o ir apkursti nenorėjo. Viskam nutilus, mergaitės ausyse liko tik spengimas. Užtat Trukdys susmuko prie sienos. Ot kvailys. Nusivylusi tokia įvykių eiga, mergaitė jau norėjo priėjusi paspirti grifą, kad tik šis kažką parodytų įdomiau nei ,,man pikta" ir ,,atsiprašau", bet nespėjo. Matyt, rupūžiokas suprato, kad iš baltaplaukės nieko gero nelauk.
 Pagriebusi nuo grindų iš kažkur atsiradusį akmenuką. Liucija paleido jį pro langą. Pyktis niekur nedingo ir ji pradėjo jaustis nepatogiai su tokia emocija viduje. Ir vis norėjo ją užgniaužti ir paslėpti giliai giliai viduje.
Vakarienė.
Linktelėjusi, Liucija lėtai patraukė laiptais žemyn. Vakarienės praleisti nevalia.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Bernadette Marie Vervain Spalio 29, 2020, 12:16:59 am
Slinkdama iš bibliotekos Bernardetė net nesivargino ieškoti savo Švilpynės bendrojo kambario. Hogvartsas jai dar vis buvo svetima vieta ir mintis vakare baladotis per pilies požemius ieškant savo augalais apversto pusrūsiuko netraukė. Kol kas visi pilies paveikslai, durys ir kiti skiriamieji ženklai šviesiaplaukei atrodė vienodai ir maišėsi galvoje, tad natūralu, jog pusvelė pasirinko kilti pirmaisiais laiptais, kuriuos tik užmatė akys, o ne leistis žemyn į nežinią. Taip mergina ir atsirado prie spiralės kylančios viršun, o noras pamatyti kas yra laiptelių viršuje padėjo mergaitei nugalėti dusulį. Tačiau pagaliau žengus paskutinį slenkstį Mari tuoj pat susmuko ir atsisėdo ant grindų. Apsvaigo mėlynaakės galva ir pasidarė silpna. Šaltos varpinės grindys padėjo atsigauti. Na, bent jau nepataikiau į Varno Nago bendrąjį kambarį ir nereikia grįžti atgal.
Taigi, Hogvartsas. Nauja vieta. Daug geriau už namus, bet ne namai. Jauku, bet šalta. Ir tas šaltis visiškai kitoks, negu stiprus vėjas, žaidžiantis su Bernadetės plaukais varpinėje. Čia atvykus paaiškėjo, kad britai nėra tokie draugiški, kokie aprašomi ir, deja, situacijos negerino net ir švilpiai, kurie esą patys didžiausiai planetos mylintys meškiukai. Tačiau savęs neapgausi, šita skylė bent jau neturėjo girto tėvo vakarais, o tai daug geriau už prarastą kvapą ir nuosavas teritorijas.
Balta švilpės galva buvo atremta į tuščią langą, kurį užpildė vos tamsoje matomas tuščias kiemas. Ne, ne tuščias. Gerai pažvelgus, šešėliuose matėsi du siliuetai, užsiėmę vienas kito draugija. Ir gyvenimas pasistengs, jog niekada nesužinotum ar tai buvo riziką mėgstantys mokiniai, ar drovūs ir kartu raudonuojantys profesoriai, nusprendę susitikti šią šeštadienio naktį be svetimų akių. O gal tie žmonės pardavinėja cigaretes arba planuoja apiplėšimą. Smagu gilintis į kitų gyvenimus ir pamiršti savuosius.
Taip pamažu ir nuslinko Bernadetės svaigulys ir mergaitė galėjo atsistoti. Mėnulio priešpilnis atsispindėjo ant auksinių varpo linkių ir švilpė, tarsi vėl pagauta vaikystės vėjų, privalėjo atsidurti skambalo viduje.
Jeigu ne kojos, palei kurias paslaptingai mataravosi vėjo pučiamas ilgas sijonas, negalėtum pasakyti, kad kažkas čia ir yra. Mergina viduje jautėsi lyg savo buvusio rajono bažnyčioje. Lyg paukštelis narve. Galbūt varpo viduje ir neužpūtė vėjas, bet metalas spaudė ausis ir galvą. Mokinė iš kišenės išsitraukė tekstilės markerį. Mergina lazdele nemokėjo naudotis, o jau ne pirmą kartą tiems patiems tikslams naudojamas nenuplaunamas flomasteris veikė puikiai. Netrukus sustingusias vidines varpo sienas sušildė vandalizmo aktas ir metaforos apie žvaigždes ir dangų. Paaugliška, romantiška ir lengva.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielis Lorijanas Lapkričio 23, 2020, 08:45:56 am
Tai buvo po komendantos valandos ir Etanas nebūtų jokiu gyvu sulaužęs tokios mokyklos taisyklės, jei ne giedras, žvaigždėtas nakties dangus ir nerimas dėl negrįžtančios Dulksnos. Kniubutė prieš pietus prasmuko pro tarpdurį ir tai buvo paskutinis kartas, kai šią pilkšvą katytę matė švilpis. Vėliau užgrūsta mokslų Etano galva nekvaršino dėl vis dar negrįžtančios augintinės, bet jau ėjus gulti, nerimas vis labiau sugniauždavo jo širdį. Galiausiai neiškentė. Tyliai ir greitai išsivertė iš lovos, apsirengė ir išdūmė iš Švilpynės kambarių.
Hogvartso pilis buvo tamsi, tyli ir gėsminga. Kiekvienas tamsus plyšis, ugnies liepsnos suplazdėjimas, garsus švilpio širdies dūžis, varė berniukui pražūtingą baimę. Vos galėjo skubiai prabėgti pro koridorių ir užbėgti laiptais viršun - kojos buvo kaip makaronai. Nežinojo kur ieškoti Dulksnos. Hogvartse buvo begalė vietų pasislėpti, dar nekalbant apie galimybę pasprukti į lauką. Nerimas būtų negyvai sugraužęs mažąjį Lorijaną, jei ne išvystas kvapą gniaužiantis nakties skliautas. Mažos, baltos žvaigždės kaip sagutės, nusagstė juodo rašalo spalvos dangų, debesų niekur matyti, tik didelė mėnesiena kybojo pačio dangaus centre kaip koks sargas.
-Oho,- tylus susižavėjimas išsprūdo iš švilpiuko lūpų. Astronomijoje buvo vidutiniokas, bet būtų dar labiau nuoširdžiau mokinęsis šį dalyką, jei šalia turėtų kokį draugą, besidominatį žvaigždžių ir planetų reikalais. Būtent toks dangus iš dalies privertė Etaną pasijausti vienišu - juk gi, jis neturėjo tikrų draugų, tik prisiminė veidus tų, su kuriais porą sykių dirbo kartu per pamokas ar kalbėjosi po pamokų.
-Vaizdas varpinėje būtų dar įspūdingesnis, o gal ir iš ten išvysiu Dulksną - gal ji iš tikro pabėgo į lauką,- ir nudūmė varpinės link.
Astronomijos bokštan bijojo eiti, kelias link jo buvo painus, o visgi, kažkur šalia to bokšto turėjo būti Varno Nago kambariai, kas reikškė netoliese vaikyčiojančius budinčius profesorius ar net ir ūkvėdį.
Kiek padusęs, pasiekė varpinę. Iš pirmo žvilgsnio buvo tuščia, pro vitražus matėsi pasakiškas nakties dangus. Gal drąsiai Etanas žengė vidur ir tik tada pamatė sijoną, kyšojantį iš po varpo.
Kas per? Kaip mat sustingo, žaliai turkio, rožinė raudona, ryški ruda mainėsi jo plaukuose nelyg kokia spalvų sriuba.
Baimė kirto per kojas, dešinė ranka iš įpročio griebėsi už kišenės, kur visados laikė burtų lazdelę, bet neapčiuopęs nieko, patyrė dar didesnį siaubą. Profesorė? Vaiduoklė? - varpas užstojo būtybę, tad Etanas galėjo tikėtis visko.
Staiga, kraupią tylą ir Etano siaubą pertraukė tylus, švelnus miauktelėjimas. Etanas nejučiomis žvilgtelėjo garso pusėn ir išvydo Dulksną. Antakiai lyg žiobarų raketos šovė viršun, akimirką pajuto palengvėjimą, Dulksna pritipeno prie švilpio ir tą momentą Etanas bent vienai sekundei užmiršo kažkokią būtybę su sijonu varpo viduje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Bernadette Marie Vervain Gruodžio 20, 2020, 02:25:07 am
Varpas buvo tarsi savotiškas gaubtas tarp palikto pasaulio bei pačios mergaitės minčių. Narvelis. Nuo varinių sienų atšokančios įkyrios mintys viduje ūžė ir nemaloniai skrodė mintis. Trečiakursė nenorėjo, kad šis gražus vakaras pavirstų pusiau valdomų marionečių koncertu. Bernadetė susiimė už smilkinių. Viskas sukosi per greitai, juk per dvi naktis tapti kitos valstybes mokine buvo kur kas sunkiau ir daugiau negu nualintos smegenys galėtų išvežti. Paskutinę sekundę be jokio tėvų sutikimo į mainų programą įrašyta Vervain pavardė buvo savęs nurašymas ir sielos atidavimas Velniui. Būtent pastarąsias dienas švilpė aktyviai lygino Hogvartsą su pragaru ir, deja, nerado nei vienos priežasties, kodėl ši mokykla negalėtų juo būti. Visi mokytojai priminė savotiškus demonus ir visi mokiniai buvo lygiai tiek pat nusikalę kaip ir degti paliktos nuodėmingos sielos. Viskas buvo taip painu, jog mergaitė net negalėtų kažkam paprieštarauti prakalbus apie gyvenimo teismus. Kažkokiame smegenų kampe žiobarotyros profesorius lyg ir buvo paskyręs Bernadetės sielai degti tris šimtus trisdešimt tris metus, o Hogvartso direktorė vaidenosi margaitės sapnuose kaip demonų (arba mokytojų) motina Lilita.
Toli šlamantis miškas ir visi kiti užgobti garsai susiliejo į vieną pilką foną, tad pusvelė net nepastebėjo kaip staiga į varpinę užklydo žingsniai bei oras prisipildė kito kūno vibracijų. Bernadetė dar vis tysojo varpo viduje susiėmusi už galvos - pusiau klūpanti, pusiau stovinti, pusiau čia, pusiau apmąstymuose. Ji būtų taip tamsiai ir prameditavusi tuos visus tris šimtus trisdešimt tris metus, tačiau visai netoli nuskambėjęs kačiuko balsas privertė blondinę nė sekundės nelaukiant išlysti iš po metalinio gaubto. Vienintelė katė, kuri mokinukės manymu galėtų atsidurti varpinėje buvo ant mirties ribos balansuojanti Filčo gyvenimo saulė Misis Noris. Tokiu atveju, švilpė buvo tikra, jog mandagiai iškalbėti pasakas ir likti be arešto būtų daug lengviau negu vaikiškai slėptis nuo pavojų.
Apsiblaususios žydros akys gerai nieko neįžvelgė, bet net ir aklasis suprastų, jog veiksmas bokšte toli gražu neatsidavė ūkvedžiu. Berniukas su kate. Išlindusi į žvaigždžių šviesą mergina nuoširdžiai nežinojo kas vyko. Mintis, kad ji įsibrovė į senio Filčo prisiminimus atrodė labiau tikėtina negu kitos primityvios šalto proto užuominos, tačiau nei vienas žodis nepaliko trečiakursės burnos. Pati gerklė prarijo pusvelės liežuvį ir mergina tik įdėmiai stebėdama berniuką su katinu atsitraukė keliais žingsniais atgal link varpinės sienos. Nieko nesakė, leido mokinukui pasiaiškinti pačiam.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 25, 2020, 06:57:54 pm
Kai pakėlė žvilgsnį nuo Dulknsos į tą būtybę, buvusią varpo viduje, Etanas akimirkai pamanė, jog prieš jį stovi netikra mama. Šviesi oda, kaip ir plaukai, grakšti, liekna kaip smilga. Teko akimirkai sumirskėti ir pastebėti rausvus skruostus, mėlynas, o ne žalias katiniškas akis. Bet vis vien metamorfmagas pamanė tą patį.
-Ar tu sirena? - žydra ir žalia turkio spalvos maišėsi švilpio plaukuose.
Mergaitė už jį buvo vyresnė, tas tiesa, bet kiek metų - nežinojo. Nežinojo, ar ji mokinosi Hogvartse nuo pirmo kurso, nes ją matė tik pirmą kartą. Koją pakišti galėjo ir retas bendravimas su kitais hogiečiais, ėjimas į pamokas, tačiau bet koks hogietis senbuvis Etanui rodėsi kaip nepažįstamasis.
Neneigė, ji buvo graži, kas dėl to sukėlė pavydą Dulksnai, kuri tučtuojau pssišiaušė ir pradėjo šnypšti. Ne, ji neužpavydėjo. Gi kniubutė.
-Oh, atleisk! Dulksnai nepatinka nepažįstami,- suskubo aiškinti Etanas. Greitai sugrėbė Dulksną ir "supakavo" savo glėbyje, jautėsi šiek tiek apsvaigęs. Nuo ko? Nuovargis? Pritrūko kvapo, lipant laiptais? Pamatė tokią gražią mergaitę? Bet kodėl lenda tokios mintys, jei namie daugybę kartų ištyrinėjo netikros mamos išvaizdą?
Dulksna rodės šiek tiek aprimo, bet Etanas vis tiek savo glėbyję juto, kaip jo katukas buvo įsitempęs.
-Ką čia veiki? - galiausiai išdrįsi paklausti. Mergaitei turėjo būti aišku, jog ieškojo savo pikšvo dryžuoto kačiuko tiesa? Tiesa?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Bernadette Marie Vervain Gruodžio 26, 2020, 03:51:52 am
Pusvelė nenorėjo čia būti. Prieblandoje spalvą bekeičiantys nepažįstamojo plaukai priminė pabaisas košmaruose bei neatrodė tikri. Niekas nebeatrodė tikra ir Bernadetė troško vėl atsidurti savo lovoje. Jeigu tik švilpė žinotų kelią atgal į Švilpynės miegamuosius kambarius, ji senai jau būtų paslaptingai palikusi tas dvi košmarines nakties būtybes bei nubėgusi šalin. Gal nėra taip jau ir sunku... Tikriausiai.
Mari krūptelėjo, kai berniukas pradėjo kalbėti. Švilpė buvo taip smarkiai susidraugavusi su tyluma, jog pasidarė keista girdėti kitą žmogų. Pati mergina nebeprisiminė kada paskutinį kartą buvo pasakiusi bent vieną žodį. Gerklė buvo sausa, o pirmieji ištarti skiemenys nuskambėjo su kosuliu.
-Ne, nevisai, - nors Bernadetei ir buvo keista būti lyginamai su kita antgamtiška būtybe, ji neparodė jokio pasimetimo, - bet juk jūs ir patys nesate įprastas žmogus, tiesa?
Burtininkės žodžius nulydėjo šnypštalai. Gyvatė? Ne, katė. Tik katė, nieko baisaus. Tas pats objektas, dėl kurio šviesiaplaukė ir atsidūrė šioje nepatogioje situacijoje. Tačiau jeigu berniukas būtų čia stovėjęs vienas, viskas būtų kitaip. Bet keistokos išvaizdos rainė lūkuriavo šalia ir, kaip atrodė burtininkei, kėsinosi užpulti ją.
-Malonu susipažinti, Dulksnele... Aš esu Bernadetė, - nedraugišką katės gestą ragana pabandė sušvelninti. Jeigu ta medžiotoja ir užuodžia kažką, tegul tai būna taikūs jausmai.
Kai gyvūnas buvo sutramdytas ir saugus berniuko rankose, mergina lengviau atsiduso. Vienintelis jos noras buvo dingti iš šios keistos draugijos ir nebetrukdyti katės prižiūrėtojui daryti tai, ką jis buvo planavęs daryti. Bernadetė nežinojo, ką ji veiktų grįžusi atgal prie savo lovos, tačiau buvo aišku, jog mergaičių miegamajame bus geriau negu čia. Ir vėl... Raganėlė niekada gyvenime nebuvo pajutusi, jog kur nors šioje Žemėje pritampa. Sakoma, kad draugai ir artimieji kiekvieną skylę paverčia namais, tačiau ką daryti, kai kiekvienas artimasis yra skylė?
Į varpinę papūtė stipresnis vėjo gūsis. Per kūną perėjo šiurpuliukai, išsidraikė pusvelės plaukai. Plačios marškinių rankovės pradėjo plaikstytis ore ir bent vieną kartą gyvenime Bernadetė galėjo pasijausti kaip galingas devynių jūrų valdovas piratas. Gal varpinėje nebuvo taip jau ir blogai, visgi likimas į šią vietą atvedė ne šiaip sau.
-Aš čia... Atėjau pasižiūrėti... Žvaigždžių, - berniukui mergina atsakė meluodama, nes toli gražu nesiruošė stovėti ir aiškinti, jog nesugebėjo rasti kelio nuo bibliotekos iki savo kambario.
Trylikametei buvo įdomu sužinoti ką gi visgi šis berniukas veikė varpinėje tokiu laiku, tačiau mergaitė neišdrįso klausti to, kas nebuvo būtina žinoti.
Šviesiaplaukė įsistebeilijo į dangų. Šis hipnotizavo jaunuolę savo žiburiais. Atėjau dėl žvaigždžių.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 26, 2020, 11:13:52 am
Etano antakiai šovė aukštyn.
-O...o tu kas tada esi?
Tai buvo be galo nemandangu, bet Etanas neįsivaizdavo, kas ta mergaitė galėtų būti! Be sirenų, vilkolakių, metamorfmagų, animagų daugiau nieko nežino. O gal ji tik žmogus? Albinosė?
-Taip, tiesa,- atsargiai sutiko Etanas,- Metamorfmagas,- jaudulys perbėgo per jo kūną. Vis dar neįprato pasakyti kitiems tiesos - šviesiai mėlyna nudažė jo plaukus.
Dulksai rodos užteko mergaitės atsakymo, aprimo. Etanas paglostė šios kaktą. Svaigulys šiek tiek slopo.
Bernadetė. Gražus vardas.
-Etanas, - prisistatė šiai irgi. Neesmė, kad baltaplaukė prisistatė savo jo katei, o ne jam.
Vėjo gūsis ir švilpie apsidžiaugė glėbyje laikantis pilkšvą kailio kamuoliuką. Buvo daug šilčiau, nei....kojoms.
-Oo, žvaigždių? Gal tau gerai sekasi astronomija?
Jauk jis ir prieš tai lipdamas į varpinę ir mąstė apie draugą, nusimanantį šiame dalyke! Kaip jam pasisekė! Pala, bet jis su Bernadete dar nėra draugai. Mintyse nusikeikė. Tuo labiau, (ne)albinosė neatrodė tokia draugiškai nusiteikusi. Atrodo, sutikau dar didesnį antisocialų žmogų nei aš esu. Ech....
Pažvelgė į žvaigūdėtą dangų. Tiesa, žvaigždės buvo gražios, gal net pačios gražiausios per jo visą nugyventą gyvenimą. Žvaigždės buvo šaltos, tolimos, bet gražios, o jų mokslas...toks sudėtingas. Viltingai žvilgtelėjo į Bernadetę. Ar per žvaigždes jam pavyks susidraugauti su ja? Būtų puiku.
Etanas juto, kad kažkas jį traukia prie šios vyresnės mergaitės. Gal tas liūdnas žvilgsnis, kurį pačioje mokslų pradžioje irgi nešiojo? Gal tai, kad mergaitė (ne)buvo (ne)žmogus? O gal tiesiog paprasčiausiai, Etanas buvo išsilgęs turėti draugų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Bernadette Marie Vervain Gruodžio 26, 2020, 11:41:53 pm
Tik neišsigąsk, prašau. Kol kas nei vienas savo tikrosios rasės atskleidimas kitiems Bernadetei neišėjo į gerą. Tie žmonės, kuriems Mari visgi atskleisdavo savo nežmogišką tapatybę, visada arba mandagiai pasišalindavo iš raganos gyvenimo, arba tuojau pat gatvėje apkeikdavo vargšelę visokiais burtais. Įdomių asmenybių augdama mergaitė buvo sutikusi, tačiau visgi niekas taip ir nepasiryžo draugauti su mergiote, kuri traukia per didelį dėmesį tarp žmonių ir gali bet kada pavirsti į anomalinę būtybę. Bet šis berniukas pats buvo kitoks, o blogų norų, regis, turėjo tik jo katė. 
-Aš... Erm, turiu velos kraujo. Tik nebijok. Pažadu, aš tikrai neplanuoju nieko blogo, jeigu taip galėjo pasirodyti.
Pusvelė mažiausiai norėjo išgąsdinti visą Hogvartsą ir vėl tapti visų atstumtąja šluotele. Bernadetė tikėjosi, kad vaikis nebuvo savo bendraamžių tarpe koks nors populiarus zuikutis ir gebėjo išlaikyti kitų netobulas gyvenimo ydas neišspausdintas laikraščiuose.
Metamorfmagas. Švilpė supratingai linktelėjo. Pagalvojus, berniukui nesisekė labiau. Juk visi mato ir žino, kad žydraplaukis yra nepaprastas žmogus, o apie šviesiaplaukės prigimtį žinojo retas. Pagaliau visata bent vieną tašką skyrė į mokinukės pusę.
Etanas nebeatrodė toks baisus, koks atrodė anksčiau. Keista, bet antgamtiškumas greitai suartino ją su šiuo vaikinuku. Mergina jautėsi daug saugiau ir norėjo pratęsti pokalbį, kas buvo reta belgei.
-Apie astronomiją galiu suprasti šį bei tą, - informacijos apie nakties dangų ir žvaigždes Bernadetės galva buvo pilna, tačiau trylikametė nebuvo pripratusi skleisti savo žinias kitiems, - nors... Nepasakyčiau, kad man ji sekasi labai gerai.
Iš tiesų paauglė susidomėjo žvaigždėmis būdama labai jauna ir sėdėdama ant namų stogo. Gyvendama senuose namuose pusvelė dažnai išlįsdavo pro langą ir atsidurdavo ant labai artimai esančio daugiabučio guminės atplaišos. Ten mergytė slėpdavosi nuo savo tėvo vakarais ir ilgai laukdavo kol tas užmigs. Jai atsibodo iš baimės tirtėti kaip avelei ir ji nusprendė laiką leisti turiningiau skaitydama apie žvaigždynus po atviru dangum. Galima sakyti, jog tai puikus problemų sprendimas, tačiau dabar visą gyvenimą Bernadetei naktys primins atvirą miegamojo langą ir paliktas knygas ant stogo. Švilpė pasijuto nostalgiškai. Po kelių metų vėl stebėti tą patį dangų, kurį mergaitė stebdavo būdama baisioje situacijoje buvo keista, bet ir magiška. Etanas tikriausiai tai suprato.
-Tau irgi patinka dangus? Ir... Koks tavo zodiako ženklas?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 28, 2020, 02:23:04 pm
Vela?
Etanas atsargiai linktelėjo galva. Jos žodžiais patikės. O kaip ja nepasitikės? Bernadetė neatrodė pikta, tuolabiau neketino jo nudėti.
Turėjo numanyti, jog Hogvartsą lankė ne tik žmonės. Globėjas minėjęs, jog jo laikais tarp mokinių būta ir šnypštūnų, vampyrų, vilkolakių, net chimerų ir sirenų. Turbūt šiais laikais, savo rases mokiniai labiau slepia nei aną kartą.
Metamorfmagas su Dulksna glėby nuėjo arčiau prie lango. Arba aš kitų rasių mokinių, aišku, be Bernadetės, dar nesutikau. Žvaigždžių šviesa žaidė ant varpo paviršiaus.
-Nieko, galėsim abu kartu mokytis astronomijos,- nuoširdžiai nusišypsojo, atsisukdamas į pusvelę,- Abiems bus daug smagiau.
Dulksna įsakymiai sumiaukė. Švilpis nusišypsojo.
-Na, gerai, gerai, lėk, bet ryte grįš.
Ir kniubutė liuoktelėjo iš berniuko glėbio ir nudūmė laiptais žemyn. Turbūt užuodė kažką skanaus.
-Tu ne nuo pirmo kurso čia mokinaisi?- pagaliau spėjo,- Na..tu pusvelė, tai į tave turėjo būti atkreiptas ne kai kurių dėmesys,- prisiminė Hario laikų Burtų Trikovės turnyrą. Ar bent apie tave turėtų kalbėti visas Hogvartsas...
Nenorėjo Bernadetės įžeisti, bet vaikiškas smalsumas buvo nenugalimas. Gi prieš jį stovi pusvelė! Ne kiekvieną kartą turėsi galimybę pasikalbėti su pusvele!
-Aha,- sutiko,- Man labiausiai patinka žvaigždėtas. Kaskart bandau įžvelgti Paukščių Taką, bet jaučiu, šį kartą nepavyks. Zodiakai? Ne, aš pirmą kartą girdžiu. Kas jie?
Zodiakai kažkaip skambėjo žiobariškai, tačiau niekada apie juos nebuvo girdėjęs. Niekas iš jo šeimos nebuvo paminėjęs šio dalyko. Tai kaip galėjo nusimanyti apie tai?
Ir tada dar suprato, kad nežino Bernadetės koledžo.
-O tu gal taip pat esi iš Švilpynės?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Bernadette Marie Vervain Gruodžio 29, 2020, 04:34:35 pm
Mergaitė stipriai sugniaužė kumščius. Per visą kūną perėjo pasigailėjimo banga, tačiau jau burną palikusių žodžių nebesugrąžinsi. Berniukui atitolus nuo pusvelės ir priartėjus prie lango, Bernadetė paslėpė veidą delnuose. Žinoma, kad tai keičia viską. Jis dabar išeis su pasibjaurėjimu, o aš rytoj negalėsiu net prie pusryčių stalo atsisėsti. Švilpę supykino. Belgė akyse galėjo matyti, kaip visi Hogvartse pradės kalbėti apie jos rasę. Suprantu. Juk jeigu ji pati turėtų draugų, jiems tikrai pasakytų apie tai, kad vakar varpinėje susitiko velą. O Mari ir neabejojo, kad toks draugiškas berniukas kaip Etanas pažįstamų turėjo apsčiai. Vienintelis dalykas, kuris ramino buvo tas, kad mergina buvo tik pusvelė, o ne kokia vilkolakė.
Kartu? Antgamtikė buvo įsitikinusi, kad su ja Etanas nebenorės turėti jokių ryšių. Švilpė nuo veido patraukė rankas. Draugystė toks keistas dalykas. Ar šį vakarą mergina netyčia įsipareigojo draugauti su metamorfmagu visą savo likusį gyvenimą? Vienu žodžiu berniukas išgąsdino šviesiaplaukę labiau negu mirtis. Galvoje sukosi tiek daug klausimų, juk jie ką tik susitiko. Apie burtininką Mari žinojo nieko daugiau negu tik vardą. Reikėjo bėgti, kol galėjau.
Dar berniukas suprato gyvūnus, ko burtininkė visiškai nesugebėjo. Jeigu Bernadetė būtų Etano vietoje, tą rėkiančią katę paliktų čia, o pati nubėgtų laiptais žemyn kuo toliau nuo gyvūno.
Ausis vėl pasiekė Etano balsas.
-Ne, tikrai ne nuo pirmo, - ragana dvejojo ar dar sakyti ką daugiau. Jei draugai, tai tegul draugai, - labai nesenai kažkokios mainų programos dėka iš Biobetonso buvau perrašyta čia. Tiesą sakant, dar net nežinau kur yra mano bendrasis kambarys. Gal todėl dar niekas apie mane ir nekalba, - mergaitė nusišypsojo, - bet ar kalbos čia sklinda taip greitai?
Bernadetė atsargiai priėjo prie to pačio lango, prie kurio stovėjo Etanas.
-Aha... Oj. Erm zodiakai tai yra... - Mergaitė galvoje bandė susidėlioti teisingus žodžius, - Žodžiu, tą pačią akimirką, kai kažkas gimsta - nesvarbu, ar žmogus, ar pastatas, ar idėja, žvaigždės danguje yra vienaip ar kitaip išsidėsčiusios. - Švilpė net nebuvo pagalvojusi, kad zodiakai toks negirdėtas dalykas. - Ir dangus yra įsivaizduojamai padalytas į dvylika skyrių, arba namų, pavadintų pagal įvairius žvaigždynus, bet šiaip tie žvaigždynai nelabai yra susiję su zodiakais. Na, ir per tą padalintą dangaus skliautą, kertasi įvairių planetų, Saulės ir Mėnulio keliai. Tada žmonės sudarinėja gimimo diagramas pagal tai, koks žvaigždžių išsidėstymas buvo, kai kažkas gimė. Skirtingos planetos ir žvaigždės patenka į skirtingus skyrius, arba namus ir taip galima sužinoti apie žmogaus asmenybę. - Bernadetė suprato, jog tikriausiai Etanui niekas neaišku ir ji pati nusivažiavo, bet mergaitei patiko kalbėti apie tai. - Tačiau sudaryti tas gimimo diagramas yra labai sunku, tad dažniausiai yra kalbama tik apie Saulės kelią, kuris kartojasi kiekvienais metais ir jam nustatyti reikia tik tavo gimimo mėnesio ir dienos. Skirtingi skyriai įtakoja skirtingus charakterio bruožus ir yra tikinčių, jog jie nulemia tavo santykius, karjerą ir gyvenimą. Žinoma, dar yra laipsniai, kylantys ženklai ir daug kitų dalykų, bet, erm, tikriausiai užsikalbėjau per daug. Jeigu nori, gali man pasakyti kada tavo gimtadienis ir aš galėsiu apibūdinti koks tavo Saulės zodiako ženklas. Jeigu nori, žinoma.
Bernadetė net nepajautė kaip užsivedė ir pradėjo aistringai kalbėti. Bijojo, kad taip gali atbaidyti naująjį draugą. Juk ji įprastai tiek daug netauškia. Mergaitė atsiduso ir užvertė galvą į žvaigždes. Gal ras Etano minėtąjį Paukščių Taką.
-Atspėjai, iš ten pat, - nejaugi buvo taip akivaizdu, kad ragana priklauso Švilpynei? Niežtėjo liežuvį paklausti iš kur berniukas atspėjo, bet mergaitė susigėdo. Ir taip kalbėjo daug daugiau, negu Etanas, tad geriau patylės.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 31, 2020, 06:45:40 pm
-Biobetonso? -Etanas nusistebėjo,- Mano globėjas ir jo teta irgi buvo persikėlę mokytis į Hogvartsą! Aišku, tik ne iš Biobetonso, o iš Ilvermonio,- nusišypsojo,- Bet tiek to. Tau čia patinka?
Gerai, kai suprato, kad Bernadetė net nežino, kur jos kambarys, Etanui širdis nusirito į kulnus. Ne, ne, ne iš siaubo, o iš nepasitenkinimo. Kaip Hogvartso personalas galėjo taip pasielgti? Pirmakursiais pasirūpinama kaip ką tik išsiritusiais viščiukais, o šitais...
-Ne! Ne!- nusijuokė Etanas, greitai atkutęs iš savo minčių, - Patikėk, taip greitai gandai nesklinda. Gal net iš viso ir nesklinda...- Kai nedalyvauji mokyklos gyvenimę, nežinai, kas apie ką kalba.
Bernadetės kalba apie zodiako ženklus sudomino Etaną. Visa tai skambėjo kaip koks ateities būrimas!
-O ko reikia, kad nustatytai Mėnulio kelią? O yra daugiau nei du keliai? Ne, papasakok toliau! Kokie ženklai? Laipsniai? Skyriai? O kas sugalvojo šį dalyką? Žiobarai ar burtininkai? Bet ar tu tiki zodiakų ženklų tikslumu?
Nesuprato kodėl, bet prie šios pusvelės jautėsi linksmas, norėjo daug klausinėti, kalbėti. Buvo atsipalaidavęs. Kas buvo keista.
Metamorfmago šypsena dar praplatėjo.
-Man pavyko atspėti! Aš irgi iš Švilpynės. Aš tau parodysiu kambarius,- patikino šią,- Einam? Jau gan tikrai vėlu, galėsim kitą kartą ateiti čia ir pasižiūrėti į žvaigždes. Nenoriu gauti arešto,- nekaltai įsišiepė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Vegard Saeterhaug Vasario 18, 2021, 11:30:49 am
Ankstyvas ir šiltas vasaros rytas, džiugino Klastuolį kuris netrukus įžengs į antrą kursą. Protu buvo nesuvokiama - toks pašlemėkas sugebėjo likti Hogvartse?! Visi dar miegojo, o Vegard kaip visada pluošto nesudėjo. Darėsi vis šalčiau, nors ir vasara ,bet prakeikti mokyklos požemiai lyg kapas, šaltas ir drėgnas. Klastuolis nušoko nuo stalo ant kurio praleido šią naktį, į židinį įmetęs keletą malkų užsimetė apsiaustą ir išėjo iš bendrojo Klastuolių kambario. Berniukas pasileido bėgti ir skuosdamas mokyklos koridoriais net nepastebėjo kaip pribėgo mokyklos varpinę. Smalsumas viliojo užlipti, bet rizika apkursti neramino. Kam rūpi? Klastuolis per kelias akimirkas pasiekė bokštą ir išvydo nuostabią rytmečio saulę kuri maloniai kuteno vaikinuko skruostus.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: mergaitė123 Vasario 18, 2021, 12:01:24 pm
  Adelutė kelis kart perbraukusi per mažojo augintinio kailiuką neskubėdama kulniavo Varpinės link. Buvo keista, kad ji pirmą kartą lankėsi čia, nors mokykloje mokėsi jau beveik metus. Būsimoji antrakursė vis prisimindama tą faktą, kad turės traukiniu važiuoti į Ispaniją - namus ir ten kelis mėnesius praleisti su tėvais susigadino sau nuotaiką. Ir kam gali patikti tiek daug laiko praleisti su artimaisiais? Mergaitė tikėjo, kad ji ne vienintelė tokia ir jei tik būtų galimybė jau mieliau būtų dalyvavusi pamokose, o ne grįžusi į namus. Deja, pasirinkimo ji neturėjo, o tai varė ją į nevilti, jaunoji Mokslinčė tikrai su malonumu būtų lėkusi namo, jei tik ne motina. Išvis kas jai negerai? Net neleistų pailsėti, o iškart lieptų mokytis kitam kursui. Na, ir kaip mergaitei reikėtų mamai pasakyti, kad ne, ji tikrai nežada to daryti, ne dėl to, kad viską moka, o dėl to, kad mokslai jai rūpi mažiausiai? Motyvacijos nebūvimas jau stipriai įtakojo vienuolikmetės pažymius, tačiau ta stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Ši nusprendė, kad tai jos gyvenime nieko nepakeis, o norėdama tapti magizoologe tikrai neturės naudoti Transfigūracijos, Kerėjimo ar dar kokių visiškai šiai mėlynų akių šeimininkei nesvarbių dalykų teorinės medžiagos.
  Su tokiomis per daug neįdomiomis šiai asmenybei mintimis ji pagaliau atsibeldė link varpinės, o ten išvydo ne ką kitą, o neseniai matytą vaikiną. Puiki proga jį paerzinti ir pasikelti savo ūpą - vos pastebimai šyptelėjo ir žengė kelis žingsnius link jo, savo pilkos spalvos katinėlį nuleisdama ant grindinio. Pakėlusi savo galvą pastebėjo, kad deja vaikinas užsikerėblino kažkur aukštai, o mergaitė to daryti tikrai neketino. Juk tokiu atvėju Snaigė liktų visiškai viena!
  - Lipk ant žemės, noriu su tavimi pasikalbėti, - vaidindama rimtą, o iš tikro vos nesijuokdama ištarė kelis žodžius ir laukė bendrame koledže besimokančio berniuko atsakymo į Adelės įsakymą. Ir tegul net nebando pasakyti ne, nes kitaip kitaip...- bandė sugalvoti ką padaryt būsimam antrakursiui (na, jei šis išlaikė egzaminus) jeigu jis pasakys žodį „ne“.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Vegard Saeterhaug Vasario 18, 2021, 03:27:20 pm
Klastuolis užsikėblino ant velnias žino kur ir patogiai įsitaisęs stebėjo tą pačia rytmečio saulę kol neišgirdo prakeiktų žingsnių. Ah, kodėl čia? Ir kodėl kai būtent esu aš? Dėja jau nieko nepakeisi, o Vegard dar neišprotėjo iki tokio lygio jog šoktų iš Varpinės bokšto. Į Varpinę atėjo pats nemaloniausias svečias, iš dalies ir priešas - Adelė. Kvaila mergisčia, kad tu skradžiai prasmegtum! Piktai pagalvojo berniukas. Kvailos mėlynos akys susmigo į Klastuolį. Aš ją išmesiu iš Varpinės!
-Kokia prasmė? Aš nenoriu su tavim kalbėtis, geriau eitum iš čia ,nes aš tą tavo katę paversiu arbatinuko gaubtu.,-Su didele panieka lūpose numetė berniukas.
Visgi, pasiruošęs lazdelę nušoko nuo keistos buveinės ir jau stovėjo prieš bendrakursę. Lazdelę nukreipęs į merginą piktdžiugiškai numetė:
-Nesiartink, per šiuos metus daug ko išmokau, ne tik praktikos.
Galvoje sukosi įvairios mintys, viena už kitą kvailesnės, bet smagesnės. Colovaria! Iš lazdelės galo kerai jau lėkė į pilkšvą katytę. HA HA HA. Katukas sėdėjo mėlynas ir išsigandęs stebėjo berniuką. Na ,o dabar tu Adele. Aguamenti Iš lazdelės galo lėkė vandens čiurkšlė tiesiai į rudaplaukę.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: mergaitė123 Vasario 18, 2021, 04:14:22 pm
  Mergaitės vos matoma šypsenėlė dingo iš karto, kai nugirdo ką sako bendrakursis. Kas jam darbo? Negi nesugeba nušokti? - su panieka veide pažvelgė į berniuką, kol tas pagaliau susipratęs nušoko iš Varpinės. Būtų buvę gerai, jeigu viskas būtų vykę, kaip buvo suplanavusi vienuolikmetė. Jie tik pasimėtytų keliais labai "maloniais" žodeliais ir išsiskirstytų, tačiau matyt, kad Saeterhaug norėjo kažko daugiau.
  - Lyg aš čia būčiau tokia bailė, kaip tu ir neičiau arčiau, - šyptelėjusi įbedė savo mėlynas, vandenyną primenančias akis į berniuką ir žengė vieną, užtikrintą žingsnį pirmyn. Netikėjo, kad tas vaikinas iš tikro buvo toks drąsus, kad sugebėtų panaudoti kokį nors burtažodį prieš ją arba dar blogiau prieš Snaigę.
  Mergaitė akimirksniu išsitraukė savo lazdelę, kad pamuojuotu ja Vegard'ui prieš nosį, tačiau šis, kaip mat ėmėsi veiksmų.
  - M..mano katė! Ką tu padarei! - ji netvėrusi savame kailyje pastebėjo, kaip Snaigė nusidažė mėlyna spalva, o klykdama matyt, kad prikėlė kiekvieną Hogvartse besimokančią, gyvenančią ar kažkaip kitaip leidžiančią laiką būtybę. Šią sekundę jai buvo svarbu tik Adelutės katė, ji jau ruošėsi aprėkti Klastūnyno koledže besimokantį vaikiną, žiojosi, tačiau buvo aplieta lediniu vandeniu.
  - Kas tau negerai?! - užrėkė jau permirkusi jaunoji Mokslinčė ir giliai įkvepė ir iškvėpė.
  Nori pasimėtyt burtažodžiais? Gerai, tada taip ir bus, - giliai kvepuodama atsiduso ir bandė prisiminti kažkokį burtažodį, matyt tokį, kuris kažkaip padėtų šlapia galva stoviančią mergaitei. Ši aišku netvėrė savame kailyje, jeigu tik būtų galėjusi iškart būtų ištarusi - Avada Kadavra. Ji tiesiog nekentė šito kvailo, niekam tikusio ir visą jos gyvenimą čia sugadinusio berniuko.
  Adelytė kelias minutes bandydama daugiau neklykti stovėjo, lyg statula ir galvojo ką daryti, ji nebuvo pratusi būti tokiose situacijose tačiau žinojo, kad kerais su šiuo berniuku svaidosi ne paskutinį kartą.
  - Expelliarmus, - nieko ypatingo nesumąstydama ištarė šį burtažodį ir iš lazdelės, net neišlėkė raudonos spalvos šviesa. Ir už ką mane kažkas taip baudžia? - nusivylusi savimi pamintijo, tačiau ilgiau nelaukus suėmė lazdelę stipriau ir ištarė tą patį burtažodį žinodama, kad jeigu vyresnioji seseris dabar stebėtų šios mergaitės veiksmus, tada Adelytė tikrai gero nesulauktų. Ji atrodė absurdiškai: antrą kartą bandydama tą patį burtažodį, permirkusi ir akimis vis stebėdama savo dabar jau melsvos spalvos katytę, tačiau ar galėjo kažką pakeisti? Čia juk to kvailio darbas...
  Po kelių sekundžių iš lazdelės pasirodė skaisčiai raudona spalva, o ar kerai suveikė mergaitė bijojo ir pažiūrėt. Meldė, kad tai nebūtų jau antras iš eilės kartas, kai susigadino savo reputaciją, kurios aišku, nežinia ar turėjo prieš šio klastuolio akis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Vegard Saeterhaug Vasario 19, 2021, 02:02:44 pm
Čiurkšlė atrodo pataikė į merginą ir iš mielos rudaplaukės merginos ji patapo į vilką įkritusį į vandenį. Vegard mintyse piktdžiugavo, bet išorėje atrodė kaip paprastas nupiepęs pirmakursis. Mintis jog teks grįžti į Londoną , neramino ir nepatiko. Pažvelgęs į laikrodį esantį ant rankos suprato, jog tuoj vaikino ausis perskros šiurkštus varpo gausmas. Žalių akių savininkas pažvelgė į melsvą katiną ir nusišypsojo. Jis daug gražesnis, tegul ir būna mėlynas. Adelė kažką šūkavo, galbūt net keikėsi ,bet Saeterhaug tai buvo nė motais. Berniukas prisėdo ant šaltų varpinės grindų ir tarė:
-Ką gi, nejaugi atėjai atsiprašyti?
Klastuolis pats nesuprato ką pasakė ir tai tikriausiai nemigos pasekmė. Prieš vaikiną nukreipta lazdelė neišgąsdino, o tik sukėlė eilinę juoko bangą. Expelliarmus? tik tiek moki? Mintyse dar kartą nusijuokęs atsistojo ir pasijuokė iš bendrakursės nesekmės. Juoko dozė tikriausiai turėjo pasirodyti kaip pasišaipymas, bet to tikrai nebuvo. Priėjęs prie merginos jis tyliai tarė:
-Kaip šauksi taip atsilieps, Adele, prisimink tai.
Berniukas priėjo prie varpo ir staigiu judesiu tarė:
-Serpensortia!
Nesėkmingas kerų panaudojimas supykdė Vegard'ą. Ai, ir nereikia.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: mergaitė123 Vasario 19, 2021, 02:26:55 pm
  Vegard'o žvilgsnis į pirmakursę ją dar labiau supykdė, o gal ir nuliūdino. Jai nepavyko vienas burtažodis, o ne šimtas, ko jis čia dėl to dramas kelia? Adelė jau ilgą laiką žinojo, kad kerėti tai ji nemoka, todėl dėl visa ko nuleido lazdelę ir išgirdusi Saeterhaug žodžius sumišusi apsidairė.
  - Atsiprašyti dėl ko? Dėl to, kad esi toks kvailys? Deja, čia jau ne mano kaltė, - šyptelėjusi laukė bendrakoledžio atsakymo, o tuo metu visa permirkusi patraukė šlapius plaukus sau nuo veido. Mergaitė pasilenkė prie Snaigės, ši buvo visiškai mėlyna, nors vaikinui ji tikrai nieko nepadarė. Jeigu tik būtų sugebėjusi vienuolikmetė iš karto būtų ją atkerėjusi, kad kailiukas ir vėl būtų tos dailios pilkšvos spalvos, tačiau net ir labai norėdama negalėjo to padaryti.
  - Atkėrėk mano Snaigę, - piktu žvilgsniu pažvelgė į šalimais sėdintį berniuką ir mintyse eilinį kartą šį iškeikė. Mergaitė šiam berniukui nieko nepadarė, tuo labiau ir jos augintinė. Jeigu tik galėtų mielai nubėgtų pas, bet kurį profesorių ir paskūstų būsimąjį antrakursį, taičau to padaryti negalėjo, kadangi tada visą likusį  laiką mokantis šioje mokykloje būtų praminta skundele.
  - Ką turi omenyje sakydamas, kaip šauksi, taip ir atsilieps? Aš tai tikrai nieko nepadariau tik tu čia kažkoks kvailys ir prikibai prie manęs! - atkirto ir prisėdo šalia pakviesdama katinėlį ant kelių. Ji lėtai perbraukė per šios melsvos spalvos kailiuką ir dar kartą įžūliai tarė:
  - Atkerėk mano katę arba aš...aš...
  Nesugalvojusi ką galėtų padaryti šiam berniukui net neįstengė šyptelėti ir su panieka veide žvelgė į šį, kol tas pagaliau sugebės atkerėti jos gyvenimo prasmę - katę. Gal ta mėlyna spalva ir buvo graži, bet mažoji Mokslinčė tikrai nenorėjo, kad jos nebelungas taptų Rusų mėlynąja kate. Na, net nežinojo ar tos veislės katės iš tikro mėlynos, tačiau vylėsi, kad jeigu norės mėlynos katės galės nusipirkti kažką panašaus, o jos mylimoji Snaigė tikrai liks pilka, tokia kokia ir buvo anksčiau.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Vegard Saeterhaug Vasario 21, 2021, 12:24:32 pm
Klastuoliui vis dar buvo juokinga iš mėlyno katino ir šlapios Adelės. Katinas šioje situacijoje buvo nekaltas, tad jį atkerėti reikėjo to norėjo ir Adelė. Nukreipęs lazdelę į katiną kažką sumurmėjo ir mėlyna šviesa trenkė į katiną taip jį atversdama į pilkšvos spalvos gyvį.
-Dabar laiminga?,-Su panieka veide tarė berniukas.
Vegard širdis nebuvo akmeninė ,bet ir nebuvo iš vandens padaryta. Lyg ir norėjosi kerų pagalbą išdžiovinti merginą, bet tuo pačiu ir ne. Prisėdęs ant šaltų grindų vaikinas atsirėmė į varpinės akmeninę sienelę. Saeterhaug neturėjo kito pasirinkimo tik kaip sedėti.
-Ei, koks katino vardas?,-Maloniai paklausė berniukas ir pasuko galvą į jau spėjusią patekėti saulę.
Netrukus teks krautis daiktus ir grįžti namo. Pažvelgęs į laikrodį esantį ant rankos berniukas atsistojo ir išėjo iš bokšto nesulaukęs atsakymo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: mergaitė123 Vasario 22, 2021, 09:17:55 am
  Vis dar pikta, kaip širšė jau norėjo dar kartą liepti berniukui atkerėti Snaigę, tačiau to neprireikė. Matyt, kad Vegard gerumo savyje dar kažkiek turėjo. 
  - Ačiū, - susierzinusi ištarė ir perbraukė per pilkšvos spalvos katinėlio kailiuką. Tai, kad Adelė buvo permirkusi jai jau neberūpėjo, svarbiausia, kad nebelungui buvo viskas gerai, o ji pati išdžius. Galbūt nueis į biblioteką paieškoti knygos su burtažodžiais ir kokiu specialiu būdu turėtų juos panaudoti, tačiau galvojimą apie ėjimą į knygų pilną biblioteką reikėjo atidėti vėliasniam laikui. Dabar mergaitė turėjo nuraminti tikriausiai persigandusią katytę ir padaryti viską, kad ji jaustųsi geriau. Tai buvo svarbiausia jaunosios burtininkės užduotis ir tam ji galėjo skirti, kad ir visą parą. 
  - Koks tau skirtumas? Tau vis tiek nerūpi...- nespėjusi pabaigti sakinio nusekė vaikiną akimis ir tuo pat metu atsistojo, paėmė Snaigę į glėbį ir nulėkė, kur nors toliau tikėdamasi, daugiau neišvysti Saeterhaug bent jau iki mokslo metų pabaigos. Ir, kaip jis sugeba sugadinti visą dieną, taip greitai? - sunerimusi paklausė savęs tuo pat metu braukdama per katinėlio kailiuką ir ieškodama ramios vietos, kur galėtų tiesiog be jokių nesąmonių praleisti laiką. 
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Evelina Džonson Balandžio 01, 2021, 02:48:15 pm
Hogvartsą gaubė saulės spinduliai. Buvo maždaug dešimta valanda. Evelina pavalgiusi pusryčius žinsgsniavo iš Didžioisos salės. Kiti mokynai irgi po truputi skirstėsi. Visi ruošėsi praleisti savaitgalį, nes šeštadienio rytas išaušo gražus. Evelina nusprendė pasivaikščioti koridoriais, kadangi naktį Morfis nerado tualeto ir dėl to dabar Evelinos batai džiuvo, išplauti. Su mokykliniais į lauką eiti nenorėjo, kadangi dar buvo užsilikę rytmetinės rasos, o bateliai lengvai peršlabdavo. Todėl nors diena buvo graži grifukė, dėja, turėjo vaikščioti koridoriais. Pasičiupusi nuo stalo kasnselį bandelės išėjo iš Didžiosios salės. Greitai suvalgė gabalėlį Dabar tikrai nenoriu, kad Filčas mane užkluptu "trupinančia" koridoriuje. Šitos bandelės net netrupa! Pirmakursė toliau žingsniavo ištuštėjusiu koridoriumi. Visi išėjo į lauką ir grifiukė nemanė, kad per savo "dienos pasivaikščiojimą" ką nors sutiks. Jos kojos vis greitėjo nuo minties ką nors sutikti nepasidarė maloniau. Nebuvo viena iš tų kuriai labai patinka bendrauti. Ji pasitikėdavo tik artimais žmoėmis. Na, gal dar tais kas atrodo tikriai patikimai. Evelina visai nepastebėjo kaip nuėjo nežinia kur. Ji ėjo užsigalvojusi, nežiūrėdama į kelią. Ji užlipo aukštai į Hogvartso pilies viršų. Užsisvajojusi mergaitė, net nepastebėjo kaip užlipo įvijais mediniais laiptais ir pasiekė keistą lyg ir balkoną kurio viduryje kabojo didžiulis metalinis varpas. Tik kakta trinktelėjusi į medinę sienelę Evelina susiprato jau kokias dešimt minučių neapsidairiusi kelio. Grifiukė pasibaisėjo. Ji buvo varpinėje. Nežžinojo ar ęia galima mokiniams. Nežinojo ar iš viso kam nors galima. Norėjo iškarto eiti iš čia. Nenorėjo "baudos". Staiga pasijuto blogai. Tikriausai nuo smūgio į sieną pagalvojo. Evelina panoro čia pat atsigulti. Ne, turiu pareiti į bendrąjį kambarį! Galva buvo sutrenkta. Mergaitė sunkiai galėjo mąstyti. Ji tik tikėjosi neišvirsti per turėklą. Pasitrynė galvą. Vis dar stovėjo ant kojų tačiau silpnai atsirėmusi į turėklą. Atrodė jau nebegalės pajudėti neikada. Pažvelgė į trenkimosi vietą. Negalėjo užsimušti tiesiog į sieną. Ten pamatė metalo išsikišusi vinį. Jis buvo metalinis. Na dabar aišku - užkliuvau už laiptelio ir žiebiausi tieiai į vinį visa jėga... Bet ar tikrai viskas aišku?..
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Jessica Moony Balandžio 16, 2021, 05:36:22 pm
Pro langus jau švietė gaivaus šeštadienio ryto saulė, o mažoji miegalė dar vartėsi lovoje. Galiausiai atsikėlė ir šiaip ne taip išsirito iš lovos. Jau buvo beeinanti didžiosios salės link, bet užsimanė žvilgtelėti į kišeninį laikrodį, kurį jai padovanojo tėtis, rodė jau net vidurdienį. Pagalvojusi, kad geriau šiandien nevalgiusi išbėgs laukan, taip ir padarė. Užsimuturiavusi Grifo Gūžtos šalikėlį išlėkė laukan. Buvo vėsoka, bet jai vėsuma patiko. Spigino saulelė. Bevaikštinėdama Jessica žvalgėsi užvertusi galvą į dangų, skraidė maži ir labai mieli paukščiukai. Bet priėjusi kitą žolyno galą, pastebėjo, kad labai aukštoje varpinėje stovi kažkokia žmogysta. Smarkiai prisimerkusi įžiūrėjo, kad tai ne kas kitas, o Evelina ir Grifo Gūžtos. Ką ji ten daro?! Beveik visi mokiniai dūksta lauke, o ji užsilipusi tam bokšte. Jess norėjo pakviesti ją, bet pagalvojo, kad tai bus tik beprasmiškas klykavimas. Tad... Nusprendė lėkt aukštyn ir pabarti. Kaip vijurkas nuskuodusi iki Hogvartso įėjimo, tyliai nutipeno koridoriais. Pirma pasiklydo, bet vėliau susivokė kur yra ir pabandė vėl surasti to bokšto laiptinę. „Nepastebimai“ užslinko laiptais aukštyn ir pamatė kažkokią neįprastoj būsenoj esančią Eveliną. Nieko nesugalvojo, bet tik tarstelėjo:
- Labas? Kodėl tu esi čia? Kas nutiko?
Nuėjo iki kiauro lango ir dirstelėjo žemyn, pasirodė, kad jos kartu dabar yra gana aukštokai. Bet prisiminė, kad gal mergina jos nepažino ir pridūrė atsisukusi:
- Ir... Nu, aš esu Jessica Moony. Gali vadinti ir Jess, - Nusprendė nesakyti iš kurio koledžo pati yra, nes turėjo matytis iš šaliko. O dar pamanė, kad sutikti bendrajame kambaryje irgi juk turėjo kažkada.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Evelina Džonson Balandžio 17, 2021, 01:59:57 pm
Evelina vis dar jautėsi blogai. Skausmas galvoje neslopo Ji neprisiminė, kad kažkada būtu buvusi tokia neatsargi ri būtu atsitrenkusi tiesiai prieš ją aiškiai stovėjusį stulpo vinį. Mergaitė seniai buvo jautussis taip nemaloniai. Norėjo išvis čia nebūti. Jau geriau būtu ėjusi į lauką. Hogvartse niekada negali pagyventi ramiai. Kartais tai smagu, o kartais tai būna visiškas pragaras. Evelina pasitrynė. Labai tikėjosi, kad neatsirado jokio tragediškai atrodančio gumbo. Dėl atsakymo suabejojo. Tikėjosi, kad po kelių minučių jai nebeskaudės taip smarkiai ir ji galės niekeno nepastebėta grįžti į Grifo Gūžtos bendrabutį. gal užsuktu pas madama Pomfri, bet tikriausia ne. nenorėjo pasirodyti "kerėpla". Ji atsiteisė. Galbūt jau geriau?.. Ji norėjo pabandyti išsikabaroti iš varpinės. Laiptai nebuvo jau tokie aukšti. Pažvelgė žemyn. gal ir klystu. Kai pažvelgė stidžiau viskas pasirodė žymiai aukščiau. Norėjo leistis, bet išgirdo iš nežinia kur atsklidusi balsą. Staigiai atsisuko. Skausmo prisiminimai kažkur trumpam dingo. Ar tai grifiukė... Koks ten jos vardas? Pirmiausia išgirdo klausimų virtinę. Poto mergaitė taip pat pasakė savo vardą. Na žinoma Jessica Moony.
- Aš esu Evelina Džonson. Gali mane vadinti... eee... kaip nori. - Nebuvo įpratusi bendrauti. Nedažnai su kuo nors pasikalbėdavo. Išvis nereikėjo to sakyti. - Aš šiek tiek pasiklydau ir... - nežinojo ką sayti. man reiktu daugiau pabendrauti. Jau visai nebemoku to. Evelina labai įtarė, kad dabar ji atrodo raudona kaip pomidoras.
Stovėjo ir jautėsi nejaukiai. Kodėl tai visada nutinka. Visada kai man kas nors atsitinka, kad ir taip kaip dabar kas nors mane pamato. Nekenčiu to. Ji vos pastebimai nusišypsojo. Nenorėjo atrodyti labai niūriai.   Pagalvojo apie antrąjį mergaitės klausimą, bet nesugalvojo atsakymo. Ir vėl nenorėjo pasirodyti kerėpla.
- Aš šiek tiek paklydau. - Tikėjosi, kad sugalvojo įtikinamą įtikinimą. Toliau nebežinojo kaip dar turėtu pratęsti pokalbį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 18, 2021, 10:25:17 pm
Dori sėdėjo spiralinių laiptų viršuje. Buvo sumautos nuotaikos, nes vis tik Juzefas atšaukė susitikimą Kiauliasodyje, kuris turėjo įvykti rudenį, ir kažkodėl šiandien mergaitei apie tai labai daug galvojosi. Vyrukas tik begėdiškai pasisavino krameblijų lapus ir jau kuris laikas nedavė jokių žinių apie save. Šiaip jau Dori turėtų kaip ir džiaugtis ta visa tyla, nes Juzefo, o ne kieno kito kaltė, kad numirė jos voras Džo. Tačiau kažkodėl to idioto plikio Mendel trūko ir ji nervavosi. Galbūt galėjo imti ir tą siekėją išmesti. Labai abejojo, kad jame iš tikrųjų slypėjo būtent juodoji magija. Tai trylikmetei buvo panašiau į kokio nors pašėlusio magijos mokslininko eksperimentus, nors pats Juzefas Dori mokslininko nei per kur nepriminė. Ji nemažai galvodavo apie tai, kas yra Juzefas ir kokia iš tikrųjų to siekėjo esmė. Jeigu tas plikšius su merginomis bendrautų, būtų daug paprasčiau visa tai išsiaiškinti. O dabar tamsiaplaukė negalėjo sužinoti nieko, nes visas ryšys, kurį ji turėjo su Juzefu, tai buvo siekėjas, kuris jau gerus porą mėnesių visiškai tylėjo. Kita vertus, juk Džo žūtis ar Juzefo balsas per Levandą neskambėjo kaip vaikiški žaidimai, tačiau kodėl tuomet Juzefas ir vėl nepatepė merginų tuo keistu eliksyru? Vadinasi, jis davė joms progą pasprukti? O jeigu ne... o jei išmetus siekėją klastuolėms kas nors atsitiktų? Be to, Dori nenorėjo jo nebeturėti... Ak, galva tokia pilna įkyrių minčių!
Mendel išsitraukė iš kišenės tą stiklinį rutuliuką ir nežinia kelintą kartą žiūrėdama į jį suriko, tik šį kartą žymiai pikčiau ir įžūliau:
- Tu... tu nebūk idiotas! Jeigu tu tuojau pat neatsiliepsi, aš vat imsiu ir išmesiu!
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 18, 2021, 11:41:53 pm
Auris blaškėsi po mokyklą kaip koks poltergeistas be vietos. Kas jam nedavė ramybės? Jis ir pats nežinojo. Gal tiesiog jam patikdavo galvoti tada, kai vaikščiodavo. Ėjo greitu žingsniu, kojos tiesiog nešė. Galvoje maišėsi daug kas. Pamokos, mokinių darbai, jo noras surengti ką nors panašaus į aurorų darbo simuliaciją. Bet paskui visas mintis nustelbė ta siela ir tai, kad Alanas vis dar ją turi. Bent jau tiek gerai, kad atrodo juodu ėmė daugiau bendrauti. Alanas nebevengdavo jo.  Auris atsiduso. Džamilė. Dar vienas galvos skausmas. Tos bestijos jis jau seniai nematė ir dėkui aukščiausiajam.
Taip bevaikštantį ir galvojantį apie šį ir tą kojos atnešė prie siauručių spiralinių laiptų. Auris tingėjo kartis viršun. Eisiu į mišką. Pagalvojo. Gal paplepėsim su keliais kentaurais. Ten buvo porelė, su kuria buvo apie ką pakalbėt. Bet Tada dar pasvarstė, kad iki ten kelias dar toks tolimas. Et, užlipsiu. Ten juk visai jauki vietelė. Bus galima pasėdėt ant laiptų ir paskaityt. Ant vaikino pečių kaip visada buvo uždėta juoda kuprinė. O ten kokia knyga, nutepliota užrašų knygelė ir dar visokių nesąmonių kalnas.
Jis pradėjo lipti laiptais. Kad tave kur, kaip aukštai. Ir kai jau gerokai palypėjo viršun ant pat paskutinės pakopos pamatė sėdinčią merginą. O, taigi čia ta pati, kuri turėjo seną jų knygą apie grynakraujus magus. O ir šiaip, jai gerai sekėsi per jo pamokas. Be to Amžinai matė besibastančią su Alanu. Įdomu, kas ji per viena? Matyt iš žiobarų šeimos. Mendel... Tokios pavardės Auris nežinojo grynakraujų tarpe. O juk tokių šeimų nebuvo labai jau daug. Taip. Alanas amžinai trainiojasi su visokiomis purvakrau... Viešpatėliau, aš kartais tiesiog nepakenčiamas.
Atrodė, kad Dori jo nematė. Buvo labai jau į kažką susitelkusi. Auris užsikorė dar aukščiau. Buvo jau prie pat, kai išgirdo jos žodžius.
- Labas vakaras panele Mendel. Ir kam gi čia grasinate? Accio. - Daikčiukas, jos laikomas rankose nuzvimbė pas jį.
- Iš kur gavote šitai? - Griežtai paklausė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 18, 2021, 11:56:23 pm
Deja, bet Juzefas eilinį kartą nusprendė nereaguoti. O gal negalėjo? Gal jam kažkas atsitiko? Arba jis tiesiog nutraukė eksperimentus su siekėjais ir seniai juos pamiršo, o Dori, kaip paskutinė kvaiša, be reikalo jaudinosi?
Staiga klastuolės mintis kažkas pertraukė. Mergaitė vos spėjo susivokti ir siekėjas atsidūrė pas Aurį rankose. Dori apėmė didžiulis nepasitenkinimas ir pyktis.
- Auri! - sušuko pykčiu perkreiptu veidu ji. - Atiduok!
Be jokių galvojimų trylikmetė prilėkė prie Senklerio ir tiesiog išplėšė iš rankų jam siekėją bei greitai pasislėpė jį kišenėje. Juodaplaukės balti skruostai buvo gerokai nuraudę ir kai siekėjas vėl saugiai gulėjo pas ją, tada ji susivokė, kad ką tik kreipėsi į profesorių vardu bei jį tujino. Šimtus kartų Dori kalbėjo apie Aurį su Alanu, todėl pamokose buvo be galo keista vadinti jį profesoriumi ir mergaitei visada norėjosi į jį kreiptis kaip į sau lygų. Tačiau Auris, žinoma, apie Dori ir Alano pokalbius tikriausiai nieko nežinojo ir Dori jam turbūt buvo tik eilinė mokinė. Aurio pamokos mergaitei be galo patiko, be to, raudonplaukis atrodė nepėsčias, todėl jau buvo spėjęs susižerti daug mergaitės simpatijų. Tačiau tai, kas įvyko dabar, tikriausiai sugadino visą Mendel reputaciją.
- Aš... aš atsiprašau. Profesoriau, - šiaip ne taip išspaudė tą žodį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 19, 2021, 12:50:08 am
Bet tai koks įžūlumas mergiotės... Piktinosi Senkleris. Po velnių, kas per mokykla? Viena mėtosi teleskopais, kita dar ką nors...
Blogiausia buvo tas, kad jam pasidarė juokinga. Pirma, Mendel puolė kaip reikiant, o dabar, atrodė tokia suglumusi. Auris net nusisuko, kad ji nepamatytų šypsenos, pasirodžiusios veide. Aš gi mokytojas po perkūnais... Per kelias sekundes pasistengė nutaisyti pasipiktinusią veido išraišką ir vėl atsisuko į ją.
- Žinai ką? Man atrodo, kad teks tave vestis pas direktorę. Jei taip smarkiai slepi tą daikčiuką, vadinasi, tai tikrai yra tai, ko tau nereikia turėti. Arba kloji kas tai, arba aš padarysiu savo aišku? Beje, nejau tu galvoji, kad jei susigrūdai jį į kišenę, aš negaliu parsišaukti iš naujo?
Paties Aurio tonas irgi juokino. Bet raudonplaukis pasistengė atrodyti kuo rimčiau.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 19, 2021, 01:02:38 am
Kažkodėl Auris trumpam nusisuko. Dori jau manė, kad jis tuoj panaudos kokius jai nežinomus kerus ir prisišauks siekėją atgal pas save. Kai jis atsisuko, mergaitė net pasičiupinėjo kišenėje, ar stiklo rutuliukas dar vietoje. Ačiū Merlinui, jis buvo.
Netrukus Auris pradėjo pamokslauti. Bandė atrodyti labai piktas, tačiau kažkas jo veide ir balso tone išdavė, kad jam nėra jau taip pikta.
- Žinau, kad galite, - taktiškai atsakė Dori.
Ji labai labai stengėsi laikytis. Tačiau jos veide pasirodė šypsena, kurią stengėsi tramdyti.
- Ar žinojote, kad aš Alano draugė? Aš žinau, kad jūs pusbroliai. Žinau, kad esate iš senos grynakraujų burtininkų šeimos ir, kaip ir aš, mokėtės Klastūnyne. Labai atsiprašau, kad šitaip sureagavau, tiesiog... Alanas dažnai apie tave...
O velnias! Aš ir vėl jį patujinau, mintyse pagalvojo Dori.
- Po šimts sodo nykštukų, - toliau kalbėjo Dori, - aš ir vėl atsiprašau. Norėjau pasakyti, apie jus... apie jus dažnai kalbėdavo. Todėl... todėl man kažkaip keista ir sunku, tiesiog... - Dori kažką mykė. Jai buvo gėda. - Keista, kad jūs profesoriaujate čia, ir man tiesiog išsprūdo, aš... O Merline...
Dori atsisėdo atgal ant laiptų ir ėmė juoktis. Juokas buvo isteriškas. Trylikmetė ir džiaugėsi, kad pasitaikė proga pasikalbėti su Auriu, bet siekėjas... Apie siekėją ji negalėjo jam pasakoti, tačiau žinojo, kad Auris akimirksniu viską galėtų išsiaiškinti. Mendel buvo tokia pasimetusi.
- Tas daikčiukas... Oi, jeigu nuvesite mane pas direktorę... Man bus šakės. Vasarą mane svarstė Magijos Ministerija, - dabar jau rimtai prakalbo ir pažvelgė Senkleriui į akis maldaujančiu žvilgsniu, - ir jeigu jūs kažkam pasakysite... aš tikrai skrisiu iš mokyklos...
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 19, 2021, 01:21:13 am
Ta tirada dar labiau pralinksmino Aurį. Bet paskui jo nuotaika ūmiai pasikeitė.
- Stop. Kas man darbo, kad tu Alano draugė? Ir koks skirtumas, ką žinai ir ko nežinai? Ką tau pasakojo apie mane mano pusbrolis? - Aurio akys pasidarė ledinės. Rankose jis demonstratyviai sukinėjo burtų lazdelę. Ką tas vaikis pasakojo? O jei apie Džamilę? Auriui kilo noras nulėkti į Alano kambarį, ji čia atvesti ir gerai paklausinėti. Jeigu jis kam nors plepėjo apie mano reikalus... Mažiui galas.
- Sakai švilpsi iš mokyklos? O koks man skirtumas? - Jeigu jis daug pasakojo. Jei šiai mergiotei Auris atrodo toks pažįstamas, kad net keista, jok čia profesoriauja, tai vadinasi, Alanas plepėjo daug.
Vardan dievo meilės, ji mokosi Klastūnyne... Siaubas... Kažkokia... Auriui pasidarė dar pasiučiau. Bet tai nebuvo labai svarbu. Svarbiausia ko primalė Alanas.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 19, 2021, 01:43:42 am
Aurio nuotaika iškart persimainė. Regis, ypač tada, kai Dori prasitarė apie tai, jog Alanas jai apie Aurį daug pasakojo. Dori manė, kad tai padės pelnyti naujojo profesoriaus palankumą, tačiau nutiko atvirkščiai. Kai pati Dori pamatė Aurį, jis nepasirodė toks klastuoliškas, kaip apie jį yra papasakojęs Alanas. Na, apie tą įvykį, kurį draugas matė miške. Trylikmetė vis bandydavo įsivaizduoti tą situaciją, tačiau niekaip nepavykdavo. Tačiau dabar, staigiai pasikeitus Aurio žvilgsniui, tas vaizdinys mintyse tapo labai įmanomas.
Pati Dori, na, nors šiais metais ji elgėsi daug mažiau klastuoliškiau nei anksčiau, vis tik savyje turėjo to klastuoliškumo ir buvo pratusi prie kai kurių bendrakoledžių tam tikro elgesio. Todėl mergaitės žvilgsnis taip pat pasikeitė, o lūpos kietai susičiaupė. Juodaplaukė atsistojo ir stipriai sukryžiavo rankas. Žiūrėjo tiesiai Auriui į akis.
- O, Alanas apie jus pasakojo tik gerus dalykus, - Mendel balsas skambėjo įžūliai. - Tačiau jis pamiršo pasakyti, kad esate tokio bjauraus būdo, - paskutinius du žodžius stipriai pabrėžė ir tai tardama primerkė akis. Iš Dori balso dingo visas pasimetimas ir vaikiškumas. - Gerai, eikime pas direktorę, - tvirtai tarė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 19, 2021, 02:56:23 am
Kažkokia nesąmonė. Ką čia toji Mendel dabar vaidina?
- Nejuokink gerai? Patikėk, tu dar nežinai koks aš galiu pasidaryti bjaurus. - Jis kalbėjo lygiai tokiu pat pabrėžtinu tonu. Nė kiek netikėjo, kad Alanas pasakojo gerus dalykus. Gal kažkada, bet ne dabar. Aišku, po mažylės Frederikos mirties viskas pasikeitė. Alanui jo labai reikėjo. O kaip kitaip, kai tėvas dar labiau panėrė į darbus, paliko depresijos ištiktą savo žmoną, kuri ir pavalgyti pati nebegalėjo, nes tiesiog tapo viskam apatiška.
- Gerai, baigiam šitas nesąmones. Aš dar rimtai pasikalbėsiu su Alanu. O tu ir taip gerai žinai, kad pas direktorę mes neisim. Verčiau dabar tu man papasakok kitą dalyką. Su kuo ten kalbėjaisi? Ką tokio taip slepi? Jeigu mes nesusikalbėsim, aš vis tiek išsiaiškinsiu. Įsivėlei į kokią nors kvailystę ar ne?
Kažin ar pavyks iš jos ką nors ištraukti. Auris labai giliai tuo abejojo. Šiaip, koks jam skirtumas, kur toji mergaitė įsipinkliojo. Bet gi reikia kažkaip palaikyti mokytojo rolę, kurią bandė sau prisiimti. Blogiausia buvo tas, kad jis bent jau kol kas nenorėjo palikti šio darbo.
Gal tiesiog reikėtų viską mesti? Jis turėjo galvoj šį pokalbį su Dori. Tegu ta Purva... Tegul toji Mendel užsiima savo reikalais ir viskas. Nes jei aš imsiu gilintis, tai man tikrai pradės tai rūpėti. Dar gi ir Alanas apie ją pasakojo šį bei tą. O be to dar teko padėti Alanui padaryti saugą. Po galais, kur aš čia veliuosi? Kam man to reikia?
- Pakalbam rimtai dabar. Kuo tu čia užsiėminėji? - Paklausė dar kartą ramiu tonu. Be jokio pykčio, kuris regis visai neseniai kunkuliavo jame.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 19, 2021, 03:21:31 am
Dori vis dar stovėjo sučiaupusi lūpas ir sukryžiavusi rankas. Po velnių, ji taip nenorėjo pyktis su Auriu jau vien dėl to, kad šis buvo Alano pusbrolis, tačiau nusileisti juk taip pat negalėjo, ar ne? Tamsiaplaukei nepatiko tai, kas čia ką tik įvyko, tačiau kelio atgal nebebuvo. Pasidarė šiek tiek neramu, kad Auris nesugalvotų Dori sukirtinėti per apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas.
- Ta prasme, rimtai pakalbėsi su Alanu? - dabar iš mergaitės veido dingo įžūlumas ir atsirado rūpestis. - Prašau, nesakyk Alanui, kad aš pasakiau tau, jog Alanas man apie tave pasakojo! Mes... Jis... Jis man labai labai svarbus! Jeigu tu pasakysi ir mes dėl to susipyksime... Alanas tikrai apie tave nieko blogo nepasakojo!
Ir čia Dori vėl susizgribo tujinanti profesorių. Dabar ji netyčia dar ir riebiai riebiai nusikeikė. Balti skruostai vėl nusidažė raudoniu. Dori pajuto, kad širdis plakė tankiau nei įprastai.
- Profesoriau, - bandė pasitaisyti. - Prašau man atleisti už visą šitą elgesį. Esu labai pasimetusi. Niekuo neužsiiminėju. Kalbėjau su savimi. Man ne visi namie, gerai? Su savimi kalbuosi.
Dori pagalvojo, kad greičiausiai Auris, apžiūrėjęs siekėją, galėtų iškart imti ir pasakyti, ar tas daiktas yra susijęs su juodąja magija, ar ne. Tada Dori būtų daug ramiau. Bet trylikmetė buvo beveik tikra, jog Senkleris nebeatiduos mergaitei siekėjo. O ir Juzefui kažkodėl nesinorėjo prikiaulinti. Ne, reikia tylėti, mintyse pagalvojo mergaitė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 19, 2021, 05:02:50 pm
Su ja besikalbant Senklerio nuotaika šokinėjo nuo nulio iki šimto balų. Dabar besiklausant viso to žodžių srauto vėl pasidarė juokinga. Bet jis išlaikė rimtą veidą.
- Gerai, Gerai, Galbūt ir nesikalbėsiu su Alanu pažiūrėsim. - Nenorėjo Auris supykdyti pusbrolio su jo drauge. Jam to nereikėjo. Net jei toji draugė yra iš žiobariškos šeimos.
- Žinai ką, aš matau tau niekaip nesiseka. Tai gal tu nevark ir vadink mane vardu. bus paprasčiau. Tai sakai plepi su savimi ar ne? Sėdi sau varpinėje su stikliniu rutuliuku rankose ir kalbi su savimi. Na, jei tau taip gerai, tai gerai. Tarkim, kad taip ir yra. - Lazdelė, kurią prieš tai laikė rankoje jau senokai dingo kišenėje. Gal truputį per smarkiai sureagavau į visą tą reikalą. Ką Alanas galėjo jai pasakyti? Buvo šis tas. Vaikis juk matė mane miške. Bet juk jis nieko nežino.
Auris ramiausiai klestelėjo ant savo laiptų pakopos. Apie tą daiktą jos rankose nebeklausė, kol kas. Bet taip lengvai visko neketino palikti.
- Tai ar dažnai tave ištinka tokie pasiplepėjimo su savimi priepuoliai? - Paklausė jau su šypsena veide.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 19, 2021, 09:30:30 pm
Regis, Auris nurimo. Ir vėl tapo tuo pačiu Auriu, kurį Dori spėjo pažinti per pamokas. Taip pat profesorius davė leidimą vadinti jį vardu, tačiau tai buvo be galo keista, nes vis tik trečiakursė pažino jį tik iš pamokų. Tai buvo pirmas kartas, kuomet ji su Auriu kalbėjosi ne per pamoką. Ji nežinojo, kaip jai pavyks kreiptis į Aurį, tačiau žinojo viena: niekas negalėjo nugirsti, kad Dori pavadintų jį ne profesoriumi. Dabar nutarė išvis vengti kažkokio tai kreipinio. Taip pat ėmė jaudintis, ką pagalvos Alanas, kai sužinos, kad Auris tamsiaplaukę priklupo su siekėju ir kad Dori išsipliurpė jam apie tai, kad grifas yra kalbėjęs apie pusbrolį. Dori ir taip žinojo, kad jam viską papasakos. Tačiau tai norėjo padaryti būtent ji. O ne kad papasakotų Auris, kuris galbūt viską gerokai persūdytų. Ir ką Auris sau manė, nejau ir taip nebuvo aišku, kad Alanas pasakojo draugams apie jį? Juk vis dėlto jo pusbrolis taip netikėtai ėmė ir atvyko profesoriauti į Alano mokyklą.
Galiausiai raudonų plaukų savininkas atsisėdo ant laiptų. Dori šiek tiek atsipalaidavo ir padarė tą patį. Tačiau stengėsi išlikti budri. Kintančios Aurio nuotaikos neleido jaustis laisvai. O galbūt jis kažką sumąstė, mintyse pagalvojo mergaitė. Ką nors, kas galėtų priversti mane jam atiduoti siekėją.
- O taip, - atsakė. - Labai dažnai. Vis stengiuosi ištaikyti minutę kitą ir pasikalbėti su pačiu protingiausiu žmogumi iš Klastūnyno, - vyptelėjo.
Dori tikėjosi nukreipti Aurio dėmesį nuo siekėjo. Nors iš tiesų numanė, kad nepavyks. Auris, regis, buvo kietas riešutėlis.
- Na, tai ar nėra keista minti tuos pačius koridorius profesoriaus kailyje? - žvilgtelėjo į Senklerį.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 20, 2021, 09:07:38 pm
Atsirado mat Klastuolė. Mintyse šaipėsi Senkleris. Tokių Klastuolių tai... Stop žmogau, tu mokytojas, o ne Senkleris, Dabar jokių nesąmonių apie kvailą kraujo grynumą.
- Aha. Tikrai smagu. Lipti į varpinę ir plepėti su savimi. Tik žiūrėk, neprisikalbėk. O kokių gi dar turi hobių be šio? - Auris atsegė savo kuprinę. Ten buvo viskas, ko gyvenime gali prireikti. Jis ištraukė pakelį paprasčiausių žiobariškų M&M's.
- Nori? - Paklausė.
- Išties, aš kartais savimi stebiuosi, bet štai esu mokykloje. Tikriausiai kitais metais eisiu kažkur kitur, o gal ir šiais nežinau. Bet niekada negaliu sėdėti vienoje vietoje. Kol kas nenoriu nieko keisti, bet kas bus vėliau neturiu supratimo. - Ką aš jai čia plepu dabar? Stebėjosi jis. Bet gal ir gerai, palaikysim pokalbį, tai gal išsiaiškinsiu ką ji ten slepia. Galėjo Auris atsišaukti tą rutuliuką, bet būtų tokia nesąmonė su juo bėgti nuo jos. Juk Dori vytūsi. Nejučiomis matydamas tą vaizdą nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 20, 2021, 09:41:29 pm
- Kokių dar hobių turiu? - nusistebėjo Dori tokiu Aurio klausimu.
Kodėl jam turėtų rūpėti, ėmė svarstyti mintyse. Jis tikrai bus kažką sugalvęs, įtarinėjo.
- Na, man gerai sekasi kerėti, mėgstu skraidyti ir žaisti kvidičą. O ką mėgsta gerbiamas profesorius? - šiek tiek su ironiška gaidele balse paklausė trylikmetė.
Senkleris pradėjo kuistis savo kuprinėje. Dori jau pamanė, kad reikėtų nešti kudašių, mat galvojo, kad Auris dabar išsitrauks kokį nors magišką daiktą, kuriuo siekėjas per akimirką atsidurs jo rankose. Tačiau jis išssiėmė... Ką?! Žiobariškų saldainių?!
Dori tiesiog išsižiojo.
- Ne! - mikliai atsisakė. - Auris Senkleris ir žiobariški saldainiai? Aš nekenčiu žiobarų! Dėl Gringotso goblinų, tu valgai žiobariškus saldainius? Rimtai? Tų išsigimėlių saldainius?!
Tamsiaplaukė negalėjo patikėti. Ją apėmė toks pyktis, susimaišęs su nusivylimu. Ji žinojo, kad Alanas yra geros širdies ir neskirsto žmonių pagal kraują. Tačiau jis tiek kartų yra pasakojęs apie savo šeimą ir Mendel buvo susidariusi įspūdį, kad jau kas kas, bet Auris žiobarų tikrai nekenčia. O dabar paaiškėjo, kad jis valgo tų kvėšų saldumynus?!
O kai jis pasakė, kad nežada užsibūti Hogvartse, Mendel dar labiau susiraukė.
- Dėl Merlino barzdos, ne! Tavo pamokos be galo įdomios!
Mergaitė eilinį kartą susizgribo, kad ir vėl netinkamai kreipėsi į profesorių, leido sau su juo bendrauti kaip su sau lygiu, bet nutarė į tai nebekreipti dėmesio. Prisidirbs, tai prisidirbs. Jai niekaip neišėjo žiūrėti į Aurį kaip į profesorių ne pamokoje, nes jis vis tik buvo Alano pusbrolis, apie kurį Dori žinojo jau daug seniau, nei jis pradėjo čia profesoriauti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 20, 2021, 10:34:16 pm
- Patinka kvidičas? Žaidi komandoje? - Susidomėjo jis.
- Aš. Na man patinka keliauti, rinkti senas knygas, kerėti irgi patinka. - Plepėjo raudonplaukis. Bet paskui... Ne, šita mergaitė per daug keliasi viršun. Kas ji sau manosi esanti?
- O, Panelė Mendel nekenčia žiobarų matai kaip... Matai, aš iš gyvenimo imu viską, ką noriu ir kas man patinka. Aš žinau kas esu, man nereikia prisimesti. Bet žinote ką? Jei mes taip sureikšminome saldainius, tada... Viso. Ir tikrai, ką aš galiu su tokia kaip tu kalbėtis ar ne? - Jis norėjo žiauriai ją pamokyti. Ir tikrai, seniai jau buvo metas eiti. Saldainiai žinoma čia nieko nereiškė, svarbiausia tai, kaip ji save pateikinėjo. Kas Toji Mendel? Ji tokia pat žiobarė, visą savo gyvenimą tokia buvo.
- Visą gyvenimą gyvenai pas žiobarus mergaite, o tai, kad moki kerėti nieko nereiškia aišku? Ir tik tokie, kaip mano pusbrolis su tavimi ir trinasi supratai?
Dėl to, kad jai patiko jo pamokos nieko nesakė. Dar ko. Balselis viduje rėkė, kad to daryti nereikia, bet viskas, ką jai pasakė dabar jau tvyrojo ore.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 20, 2021, 10:54:29 pm
- Taip, - išdidžiai atsakė dėl kvidičo. - Žaidžiu atmušėjos pozicijoje. - Niekada nepamiršiu, kaip per savo pirmas rungtynes gerai įkrėčiau į kailį varniams, - prisiminė.
Dori jau norėjo žiotis paplepėti apie tą knygą, kurią jai dar praeitais metais parūpino Alanas, tačiau Aurio nuotaika ir vėl pasikeitė. Buvo sunku suprasti, ką apie Dori galvoja Auris, nes jis akimirką elgdavosi draugiškai, kitą - jau nebe. Tačiau juk ir pati juodaplaukė darė tą patį.
Kai Auris pasakė, kad jam nereikia prisimesti, Dori pajuto didelį kartėlį. Jis buvo visiškai teisus. Kas Dori prieš jį, Senklerių šeimos atstovą? Tik kažkokia nevykusi purvakraujė. Ji turėjo pripažinti sau, kad dabar profesorius pataikė tiesiai į dešimtuką. Nei pridėsi, nei atimsi.
- Tokie, kaip jūsų pusbrolis, yra nuostabiausi pasaulyje žmonės, - iškart užgynė Alaną mergaitė.
Mendel negalėjo suprasti, ką ji jautė Auriui. Jis galėjo būti ir draugiškas, ir įžūlus, bet nepaisaint visko, kas dabar vyko, Dori tikrai nejautė jam jokios antipatijos. Šitas pusiau karas jai savotiškai patiko, nors klastuolė nenutuokė, kokius tai padarinius galėjo atnešti ateičiai. Baisu ir buvo pagalvoti, kaip trylikmetė galės pažvelgti į akis raudonplaukiui per ateinančią apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Tačiau Dori klastuoliškumas jau buvo pajungęs visas pajėgas. Nurijusi visą kartėlį dėl savo purvino kraujo, Dori nutaisė atsainią mimiką ir tarė:
- O, gal mano sugebėjimai kerėti reiškia labai daug, - kuo nerūpestingiau prabilo. - Galbūt mano kišenėje glūdi juodosios magijos dalykėlis.
Tą pačią akimirką Dori ir vėl pasigailėjo, bet veide to visiškai neparodė. Ką tu sau galvoji užsimindama apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui apie juodąją magiją, kvaiša, barė save mintyse mokinė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 21, 2021, 12:00:27 am
Kaip aš dabar mokysiu šią mergaitę? Klausė savęs Auris, kuris jau kiek gailėjosi pradėjęs šitaip su ja elgtis. Kartais aš tikras... Bet jos elgesys gerokai nustebino Senklerį. Tikriausiai tą jų pažinties dieną, jis amžiams nuklijavo tą kvailą kraujo etiketę nuo jos.
- Dori, - Prabilo kuo draugiškiausiai.
- Dori žinai ką aš tau pasakysiu? Nesvarbu ką aš sakiau prieš kelias sekundes. Dabar aš tau pasakysiu vienintelį kartą. Daugiau nekartosiu. Ir tu arba pasidarysi išvadas, arba ne. Kas iš to, kad aš rėksiu visam pasauliui, kad esu grynakraujis magas? Nieko. Tai atrodys be galo kvailai. Tu visą savo gyvenimą augai pas žiobarus, tu gyvenai be magijos, ir gal tau net nieko nereikėjo, kol apie ją nesužinojai. Tu tapsi gerbtina ne tada, jei klyksi, kaip jų negali pakęsti. Atsimink tai. Aš žinau kaip mokaisi per mano pamokas. Tau puikiai sekasi kerėti ir nesvarbu, iš kokios esi šeimos. Tave iškels ne tai, o tavo talentas, charakteris ar kokie nors tavo priimti sprendimai. Jeigu nori, lik žiobare, purvakrauje, kuri klykia kaip negali pakęsti savo pačios šaknų. Bet tu gali pakilt virš tų nuostatų. Va tada, tikrai tapsi tikra raganaite.  - Na va. Dabar beliko giliai atsidusti ir baigti šią temą.
Auris nė neketino užsiminti apie tai, ką Dori leptelėjo apie rutuliuką savo kišenėje. Jis gerai žinojo, kad kartais atkaklus klausinėjimas niekur neveda. Ji pamažu pati viską pasakys. O jei ne... Jei ne, galvosiu ką daryti.
Visas šis susitikimas jam atrodė toks keistas. Jeigu ji tik neprisiveiks per savo karštą būdą, tada nebus jokių problemų jai iškilti magijos pasaulyje. Galvojo. Jeigu ji norėtų, gal galėčiau jai padėti. Juk jau dabar įsivėlusi į neaiškius reikalus.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 21, 2021, 03:31:13 pm
Kuo toliau, tuo labiau Dori jautėsi vis labiau pasimetusi. Regis, dar ką tik Auris užmynė ant skaudžios vietos, o kitą akimirką jau kalbėjo atvirkščiai, kad neva nieko tokio, jog klastuolė nėra iš burtininkų šeimos. Dar keisčiau buvo tai, jog Senkleris visai nesureagavo apie užsiminimą dėl juodosios magijos.
Jeigu Alaną Dori pažino išties neblogai ir galėjo tikėtis bei pataikyti dėl tam tikrų jo sprendimų ar veiksmų, tai Auris šiuo aspektu buvu visiška mįslė. Tiesiog nenuspėjamas.
Tai stipriai palietė tamsiaplaukės širdį, tie žodžiai, tačiau kaip iš Aurio lūpų jie skambėjo tiesiog nenormaliai. Arba Dori buvo nusipaišiusi visai kitokį šį vaikino vaizdinį savo galvoje. Ji nuoširdžiai galvojo, kad Auris ir apskritai visa Senklerių giminė, ko gero, visi, išskyrus Alaną, tiesiog puikavosi savo tobula kraujo linija. Ar būtų Mendel galėjusi pagalvoti, kad kažkas iš Senklerių, na, neskaitant Alano, guostų purvakrauję šiukšlę? Dori keistai nusivaipė, bet dar nesakė nieko. Galbūt Auris taip šnekėjo tik dėl to, kad buvo profesorius? Taip, tikriausiai taip ir bus. Galbūt prieš tai jam iš lūpų išsprūdo tiesa, o dabar jisai pagalvojo, kad toks elgesys nebuvo etiškas ir nusprendė išgelbėti padėtį, kad Dori kam nors neišpliurptų?
- Tu jau viską pasakei anksčiau, ką galvoji apie tokius kaip aš, - pasakė Dori, bet jau nebe kandžiai, nebe kovos pozicijoje, o pakankamai liūdnai.
Ji žinojo, kad ankstesni Aurio žodžiai buvo visiška tiesa. O visas tas guodimas... Skiedalai. Ypač Klastūnyne.
- Turi žinoti, kokie yra klastuoliai. Jeigu mokyčiausi kuriame nors kitame koledže, galbūt tavo žodžiuose ir būtų tiesos. Bet ne čia. Ne Klastūnyne, - Dori kalbėjo užtikrintai, tačiau ramiai. - Ar žinai, kiek man kartų teko girdėti, jog aš nesu verta mokytis šiame koledže? Ar žinai, kokia aš jaučiuosi netikusi, kad mano tėvai yra suknisti žiobarai? Ir dar, kad jie būtų normalūs žiobarai. Ne, ne... Kai mane svarstė Ministerijoje, mano motina liudijo prieš mane. Gali patikėti? Prieš, - Dori žiūrėjo į tolį, o jos akyse suspindo karčios ašaros, tačiau ji neleido joms išsilieti. - Galbūt jeigu mano tėvai manęs bent jau mažiau nekęstų, viskas būtų kitaip. Įsivaizduoju, koks smūgis buvo visiems Senkleriams, kai Alanas pateko į Grifų Gūžtą. Nepaisant to, pamenu, kaip praeitais mama jam atsiuntė lauktuvių... Tą dieną buvome kartu, - prisiminė klaidingąjį koridorių. - Ar tai tu parūpinai man tą knygą? - trumpai žvilgtelėjo profesoriui į akis. - Įsivaizduok, tavo pusbrolis nutraukė visą mokymąsi Klastūnyne, kuris vyko iš kartos į kartą, ar ne, bet tu vis tiek jo neišsižadėjai ir atsiuntei knygą apie grynkaraujus burtininkus jo purvakraujei draugei, - trylikmetės lūpose radosi labai keistas šypsnis, perkreiptas kažkokio skausmo. - Užtat ir nekenčiu visų žiobarų, supranti? Nekenčiu, nes tai jie nesugeba priimti mūsų, o ne mes jų. Tai jie mus vadina nenormaliais ir išsigėmeliais, nors šiaip jau mes esame daug už juos galingesni, - dabar Mendel balse pasigirdo kruopelytė puikybės. - Tačiau vietoj to, kad mano tėvai būtų žavėjęsi arba tiesiog... arba tiesiog nereagavę... - balsas ir vėl suskambo liūdnai, - jie laiko mane sektante, psichine ligone ir taip toliau.
Kaip pasidarė gera, kai Dori pasipasakojo. Jai visada pasidarydavo geriau, kai ji turėdavo progą apie tai kam nors išsikalbėti. Tačiau buvo beveik tikra, kad Auris negalėtų būti tas žmogus, kuris ją suprastų. Alanas - taip. Bet ne Auris. Mendel nutuokė, kad jis širdyje laiko Dori tik nusususia purvakrauje, o pabandė vaidinti gerutį tik todėl, jog turi išlikti profesorišku. Tad iš kitos pusės Dori gailėjosi šito savo paatviravimo, todėl pasistengė nuryti visus skaudulius ir nustačiusi savo ledinį žvilgsnį pridūrė:
- Lengva tau kalbėti, kai esi Senkleris ir mokeisi Klastūnyne. Tu niekada manęs nesuprasi.
Dori dar kartelį instinktyviai pirštais iščiupinėjo kišenės turinį. Siekėjas vis dar buvo vietoje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 21, 2021, 11:56:26 pm
Dabar buvo du keliai. Pirmas. Varyti iš čia velniop. Parašyti pareiškimą, kad išeina iš darbo ir lėkti kur akys mato. Nes koks jis po perkūnais mokytojas? Ne. Jis toks mokytojas, kad siaubas. Jei ateini mokyti vaikų, turi nerūpėti tokie kvaili nereikšmingi dalykai, kaip kilmė. O ką jis padarė tik įžengęs čia ir ją pamatęs? Pasibjaurėjo tuo, kad mergaitė mokosi Klastūnyne ir kad dar apie tai kalba.
O  antrasis kelias buvo atvirai su Dori pakalbėti apie gyvenimą. Atrodo, kad jai to reikėjo. Jai labai reikia tėvų. Mąstė Auris. Jai reikia tėvų, kaip kadaise man. Ne, man niekada... Aišku, kad reikėjo. Koks vaikas nenori turėti to, kas juo rūpintūsi?
Dori žodžiai krito ir krito. Ir net po to ilgo monologo Senkleris patylėjo kurį laiką, nes galvojo kaip čia pradėti visą tą kalbą.
- Man atrodo, kad mums reiktų susipažinti iš naujo. - Iš lėto prabilo apgalvodamas ką kalba.
- Aš nežinau ką tau pasakojo apie mane Alanas, bet atrodo, jog na, tu jau turi kažkokią nuomonę apie tai, ką aš galvoju ir panašiai. Pamiršk viską, ką tu manai, jog apie mane žinai gerai? Dabar, aš ne mokytojas, ne grynakraujis, ne burtininkas. Aš tiesiog Auris ir viskas. Taigi, naujosios mudviejų pažinties pradžiai, norėčiau atsiprašyti už savo žodžius. Aš kalbėjau vedamas kažkokios nereikalingos puikybės ir viskas. Pirmas dalykas, kurį tau noriu pasakyti. Jei tu šitaip laikysiesi įsikibusi savo pykčio, ir minčių apie savo kilmę, tada kiekvienas mulkis, toks, kaip aš tave galės įžeisti, niekinti ir panašiai. Taip yra todėl, kad tai tau pačiai labai daug reiškia. Tai tavo silpnybė. Aš nesiruošiu tavęs perkalbėti. Mano kalbos nepakeis tavo požiūrio, bet gal tu viską pergalvosi. Žinok, jei Taip smarkiai nesureikšminsi savo kilmės, bus daug kartų paprasčiau gyventi. O kitas dalykas. Tavo tėvai apsunkina ir sau, ir tau gyvenimą. Nes kaip tu pati sakai, jeigu jiems tai nerūpėtų, tau veikiausiai irgi ne. Lygiai tą patį daro Alano tėvas, dėdės ir kiti giminaičiai. Apkartina ir sau ir jam gyvenimus.
Jis dar labai daug ką turėjo jai pasakyti, bet jau ir taip prikalbėjo daugiau, nei reikia.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 27, 2021, 09:24:07 pm
Dori buvo labai sunku perprasti Aurį. Regis, to padaryti išvis nepavyks. Ar neturėtų trylikmetės raminti profesoriaus žodžiai? Ar juose nebuvo tiesos? Žinoma, kad buvo. Išties pačiai mergaitei būtų paprasčiau gyventi, jeigu ji taip nesureikšmintų savo kraujo. Bet... bet ar ne pats Alanas buvo užsiminęs, kad jo giminėje yra vertinamas grynas kraujas? Tai kodėl tuomet Auris dabar šneka tokius dalykus? Nejau ne tik Alanas, bet ir jis yra šiek tiek kitoks nei visa Senklerių giminė? Tačiau tai, ką Alanas pasakojo matant darant Aurį... Tie nedovanoti kerai... Ir šitos visos besikeičiančios jo nuotaikos... Mendel buvo sunku suprasti, ar raudonplaukis kalbėjo mandagiai, ar tiesiog nusprendė laikytis profesoriškos taktikos.
- Ačiū, - galiausiai ištarė.
Dori kelias sekundes žiūrėjo į tolį. Nežinojo, ar reikėjo kažką dar apie tai pasakyti, ar ne. Nusprendė šia tema patylėti, nes ji nebuvo pati maloniausia, nors ir pasipasakojus palengvėdavo. Vis tik klastuolė kalbėjo ne su bet kuo, o su Auriu, kuris buvo tikrų tikriausias grynakraujis, ar ne? Dori nesijautė prieš jį pilnavertė.
- Jeigu aš tau parodysiu vieną daiktą, ar tu man pasakysi, ar jisai užkerėtas juodaja magija, ar ne? Ir net jeigu užkerėtas, ar tu man jį atiduosi atgal? - kuo skvarbiau pažvelgė pašnekovui į akis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 28, 2021, 11:45:48 pm
Kažin, ar jų ką tik užkabinta tema buvo išsemta. Bet Auris neketino daugiau lįsti į visą tą reikalą, nes atrodė, kad Dori to nebenori. Nieko, Regis jos nekamantinėjant ar neverčiant ko nors aiškinti pati pradeda. Tai jam puikiai įrodė ką tik užduotas klausimas dėl to užkerėto daikčiuko mergaitės kišenėje.
Bet Auris neskubėjo prie to prieiti ir iš pradžių pasakė.
- Dori, Matau, kad visas tas reikalas dėl kilmės tau be krašto svarbus. Bet atsimink, kad tu esi Klastuolė ir kad kiti žmonės gali eiti velniop su savo nuomone apie tokį dalyką kaip tavo kilmė. Tai neturėtų būti kažkoks rodiklis. Aš pats vis dar esu kupinas savo giliai įsiugdytų įpročių ar nuomonės, bet man to nebereikia. Kažkokia pavardė tikrai neturi spręsti ar man reikia bendrauti su tuo žmogumi ar ne.
Viskas, Kol kas gana. Nebent ji nuspręstų kitaip. Niūrios Senklerio nuotaikos jau buvo seniai  išgaravusios. Kvailas pyktis, kurį sukėlė Tariamas jos pasipūtimas, kaip tai seniau vardijo Auris irgi pranyko.
- Taigi, nori man parodyti dėl ko čia užkopi pasikalbėti pati su savimi? - Vyptelėjo jis.
- Gerai, Pažadu, kad net jeigu tavo saugoma brangenybė bus užkerėta pavojingais kerais aš tau ją sugražinsiu. - Pasakė jis. Tikiuosi, kad Alanukas jai nepasakojo apie mano pažadus. Auris pažadėjo gražinti tą daiktą ir ketino tai padaryti. Bet jis nesakė kada taip nutiks. Aurio Senklerio pažadai buvo labai dvilypiai. Su juo derėtis reikėjo labai atsargiai ir viską apgalvojant.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 29, 2021, 11:47:03 pm
Dori tik vartė akis, kol Auris kalbėjo apie kraują. Naujaugi jie visi tokie, tie Senkleriai, mintyse galvojo mergaitė, kažkokie filosofai. Trylikmetė nelabai tikėjo raudonplaukio žodžiais. Iš tikrųjų galvojo, kad tai tėra etikos palaikymas, nes gi jis - profesorius.
- Tai yra rodiklis, - vis tik neištvėrusi pasakė tamsiaplaukė. - Ne šiaip sau pats Salazaras kadaise sukūrė Paslapčių kambarį. Tačiau baikime šią temą. Prašau.
Mendel primerkė akis, kai Auris pažadėjo atiduoti siekėją net ir tada, jei jis bus užkerėtas. Vaikinas atrodė toks gudrus ir suktas, kad vis dėlto trečiakursė nebuvo tikra, ar taip lengvai pavyks vėl siekėją atgauti. Tačiau tuo pačiu ji žinojo, kad vos panorėjęs jis bet kurią akimirką galėtų čia ir dabar rutuliuką iš Dori atimti. Tad koks skirtumas? Galbūt Auris galės pasakyti kažką apie tą stiklinį daikčiuką, nes Juzefo nežinia tiesiog varė iš proto.
Dori išsitraukė iš kišenės siekėją. Šią akimirką jis buvo ramus. Juostelė viduryje buvo įprastai žalios spalvos. Jokio fono nesimatė, tik paprasta juoduma. Kai Juzefas pasikvietė Dori ir Levandą, kai jos buvo šiltnamyje, plikis leptelėjo, jog jį paliko žmona. Ir nuo to karto per siekėją Mendel galėjo matyti tą nušiurusį kambarį. Ten, kaip Dori suprato, buvo naujieji Juzefo namai. Tačiau po to karto, kai šis išsiklausinėjo apie Hogvartso įkūrėjų menę, jokių atvaizdų ir šešėlių rutuliuke nebebuvo matyti. Tikriausiai įgrūdo siekėją tarp kokių purvinų kojinių ir pamiršo, mintyse svarstė klastuolė.
Ji ištiesė ranką ir padavė Auriui siekėją.
- Tik noriu pasakyti, kad jeigu tu jį atimsi ir aš numirsiu, turbūt ir taip bus aišku, kas prie to prisidėjo, - pakėlė antakį.
Iš tiesų ji nebuvo tikra, ar Juzefas jai nieko nepadarytų, jeigu Dori atiduotų siekėją kažkokiam suaugusiam žmogui. Vis tik to plikšio ji nepažinojo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 01, 2022, 08:42:37 pm
Oi, tas senis Salazaras pastatė tą kambarį norėdamas kažkam kažką įrodyti. Pagalvojo Auris, kuris kartais vis pasiduodavo savo Senkleriškai pusei, kalbant apie žiobarus ar iš tokių šeimų kilusius magus. Aplamai, žiobarai jam neberūpėjo. Na žinoma nebent užvaldydavo kartkartėmis prasiveržiantis išpuikimas. Bet jis šito stengėsi atsikratyti.
Kad ir ką jis besvarstė nieko nesakė ta tema ir paėmė rutuliuką mergaitei iš rankų.
Dabar reiktų išeiti ir ilgai jį patyrinėti. Pagalvojo jis. Ne, matysiu vėliau kaip čia geriau padaryti.
Auris atsegė kuprinę ir iš jos išsitraukė savo seną, dar mokyklos laikus menančią užrašų knygelę. Toji buvo apipaišytais viršeliais. Kažkada per kažkokią nuobodžią pamoką jis apipaišę ją kaukolėmis ir šiaip visokiais niekais. Knygelę užkerėjo taip, kad nereikalinga informacija išsitrindavo iš puslapių ir jis galėjo vis rašyti ir rašyti kiek jam reikėjo.
Vaikinas pavartė savo knygutę ir susirado ilgą užkalbėjimų eilę. Mokėjo viską atmintinai, bet tie kerai velniškai laužė liežuvį, todėl nusprendė paskaityti, nes jei suklystų, dar kas nutiktų ir gal tas daiktas išduotų jo tikrajam savininkui, kad yra tikrinamas ir tada jau tikrai kas nors galėtų nutikti Dori.
Auris sėdėjo ant laiptų, knygelė gulėjo ant kelių, vienoj rankoj laikė lazdelę, kitoje rutuliuką. Tada ėmė berti tuos kerus. Pamažu jį ir rutuliuką apgobė mėlyni dūmai. Burtai turėjo parodyti juodus užkeikimus, prakeiksmus, dvasių ar pavojingų demonų veikimą ir visokius kitokius blogus dalykus.
Tai tęsėsi gal penkias minutes. Dūmai vis tirštėjo, Aurio balsas prislopo. Ir pagaliau jis liovėsi kalbėti, dūmai dingo ir viskas buvo kaip buvę. Tada jis išbandė dar kelis burtažodžius, kurie neturėjo tokio efekto, kaip tas ilgasis užkalbėjimas, bet irgi nieko nenutiko.
- Žinai, esu tikras devyniasdešimt devyniais procentais, kad jis nėra susijęs su tamsia magija.
Prabilo Senkleris.
- Pirmas klausimas, iš kur tu jį gavai? Antras klausimas, ar jau esi su juo ką nors nuveikusi? Trečias klausimas, Ar tau yra liepta ką nors su šiuo daiktu nuveikti? Toliau. Jei aš teisingai suprantu, per jį gali sklisti kito žmogaus kerai. Be to, tu prieš man čia ateinant kažkam grasinai jį išmesti. Taigi, gali būti, kad per šį rutuliuką tau galėtų pasiųsti kokius pavojingus kerus. Bet tam, kad išsiaiškinčiau daugiau, man reikėtų jį pasiimti ilgesniam laikui.
Rutuliuko kol kas jis neketino gražinti, dar vis laikė jį rankose ir svarstė kaip čia geriau pasielgus.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Sausio 05, 2022, 12:58:33 am
Dori išpūtusi akis stebėjo, kaip Auris tikrino siekėją. Kažkur viduje sukirbėjo baimė, kad Juzefas gali tai pastebėti. Tačiau jeigu nepasirodė iki šiol, kodėl turėtų iškišti savo pliką makaulę šį kartą?
Tai, ką darė apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, trylikmetei pasirodė išties rimta. Ji pagalvojo, kiek daug dalykų magijos pasaulyje ji dar nežino.
Kai vaikinas pasakė, kad daikčiukas vargiai yra užkerėtas juodąja magija, Mendel lūpose pasirodė nedidelis šypsnis. Regis, kad pasitvirtino jos spėjimai apie tai, jog Juzefas kaži, ar bus koks nors juodasis magas. Verčiau jau valdžios ieškantis nevykėlis.
- Jeigu pasiimsi siekėją, man gali blogai baigtis. Iš tikrųjų aš negalėjau apie jį nei žodžiu prasitarti.
Susizgribusi Mendel trumpam užsimerkė. Ji pasakė rutuliuko pavadinimą. Beliko tikėtis, jog Auris neturi žalio supratimo, kas tas siekėjas.
- Aš neprašiau nieko daugiau išsiaiškinti. Aš tik prašiau pasakyti, ar jis nėra užkeiktas juodąja magija, - primerkė akis. - Negaliu tiek daug pasakoti. Negaliu atsakyti į visus klausimus, nes, kaip jau sakiau, man po to gali blogai baigtis. Galiu pasakyti tiek, kad per jį įmanoma bendrauti ir... ir kad kitas žmogus geba siųsti per jį kerus, - apie tai, kad Juzefas per tą daiktą kalbėjo iš Levandos kūno ir kad ne kartą buvo persikėlęs merginas pas save, Dori garbingai nutylėjo. - Bet aš nezinočiau, kaip tai padaryti. Nemoku.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 09, 2022, 02:11:16 pm
Siekėjas mat... Kas tai? Auris Atsiduso. Ir į ką ši mergaitė įsivėlė?
- Gerai. Suprantu. Tu man negali pasakoti, viskas aišku. - Jis sugražino siekėja Dori. Nes gal tas žmogus, kuris čia viskam vadovauja kaip nors galėtų suprasti, kad daiktas ne savo vietoje?
- Dori, ar seniai jį turi? Ar tu man gali paaiškint kam tau jis yra duotas? Ir ar daugiau mokinių yra į tai įsivėlę? - Koks žmogus traukia paauglius į savo reikalus? Dori iš žiobariškos šeimos, matyt nenusimano daug apie magijos pasaulį, jos tėvai tuo labiau. Ji jauna, juk tik trylika metų, jei kas nors nutiktų, kas tada jai padėtų? Siekėjas ne juodosios magijos įtaisas. Na ir kas? Jeigu juo galima siųsti kerus, tai galima pasiųsti kokius nors siaubingus gal net nukryžiavimo ar dar kokius. Bet gal tas įtaisėlis nėra toks galingas? Gal gali pernešti tik paprastesnius kerus?
- Pasidėk jį. Reikia, kad viskas būtų lyg niekur nieko. - Ak, jei būčiau normalus Profesorius, drožčiau pas direktorę, ar pas jos koledžo vadovą ir viskas. Čia ne mano reikalas. Toji Dori ne mano bėdos ar ne? Tegu ja rūpinasi tėvai. Tegu kas nors nuvyksta ir viską jiems papasakoja. Jiems pats metas atmerkti savo akis po galais.
- O ar kada nors, kas nors jau vyko su šiuo daiktu? Ar kas nors tau siuntė per jį kerus?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Sausio 10, 2022, 01:23:59 am
Dori labai nustebo, kad Auris jai atidavė siekėją atgal. Akimirką jau buvo pagalvojusi, jog profesorius jį pasiims.
- Ačiū, - pasakė.
Kai iš Senklerio lūpų pasipylė klausimų lavina, trylikmetė atsiduso. Auris klausinėjo tokių klausimų, kurių atsakymai tiesiog turėjo viską iškloti apie siekėją, bet juk Dori neturėjo teisės visko išpliurpti, ar ne? O kas, jeigu tasai Juzefas tik ir laukia, kol Dori ar Levanda kam nors viską išpasakos? Ir tada... o Gringotso goblinai, ir tada jis galėtų joms ką nors padaryti?
- Aš... aš... - klastuolė pradėjo kažką mikčioti. - Jis... Aš nežinau, - Dori susiraukė. - Nežinau, kam skirtas šitas daiktas. Aš negaliu pasakoti, nes... Aš nežinau, - ėmė kartotis.
Kelias akimirkas Mendel žiūrėjo į tolį ir galvojo, ką sakyti Auriui. Iš vienos pusės labai norėjosi jam viską iškloti, nes tada Dori jaustų paramą iš kažkokio suaugusio žmogaus, bet... bet ar tikrai ji būtent Auriu galėjo pasitikėti? Jis pasirodė toks nenuspėjas... Be to... be to, ar Alanas tuo apsidžiaugtų? Kad Dori tai pasakoja Auriui?
- Tokį daiktą jau beveik metus laiko turiu aš ir dar vienas mokinys, - prabilo mergaitė. - Negaliu pasakyti, kuris. Buvo... buvo keli kartai, kai... kai suveikė... šitas daiktas... ir... mano Džo... mano voras... - mergaitė kelioms sekundėms užsimerkė, bet nepravirko. - Jis numirė per siekėją, bet... bet tai įvyko netyčia, aš žinau... kad jis... kad Ju... - trečiakursė vos neištarė Juzefo vardo. - Kad jis... - kalbėjo toliau. - Aš žinau, kad jis to nenorėjo. Supranti? - įsispoksojo į Aurį. - Aš jo nebijau. Jis nėra blogas. Aš tai jaučiu. Žinau, kaip kvailai tai skamba, - vos vos nusišypsojo. - Bet žinai, tai tikrai nėra pavojinga, dar dabar, kai tu pasakei, kad tai nėra susiję su juodaja magija... Tiesiog... tiesiog jis kuris laikas su mumis nesusisiekia, supranti? Ir man jo trūksta, - paskutinis sakinys nuskambėjo liūdnai.
Trylikmetei išties trūko Juzefo ir buvo sunku pasakyti, kodėl. Ar sveikas žmogus dėl to nesidžiaugtų? Na, kad tas beprotis tylėjo. Dori galėjo galvą guldyti, kad Levanda džiaugėsi, jog plikis dingęs. Nežinia, ar dėl to, kad Mendel trūko tėvų šilumos, ar dėl to, kad ji taip norėjo vis daugiau ir daugiau pažinti magijos pasaulį, bet to žmogelio jai pritrūko.
- Auri, aš pavargau, - Dori susiėmė už galvos. - Prašau, ne šiandien, gerai? Nebegaliu. Noriu į Klastūnyno bendrąjį kambarį, noriu eiti ilsėtis, žinai... Alanas viską žino... - tamsiaplaukės veidė atsirado šypsena. - O Merline, jis... - Dori susijuokė. - Alanas nuostabus, ar žinai? - Dori ir pati nesuprato, ką pradėjo vapėti. Jos smegenys išties buvo perkrautos. - Jis viską žino, aš jam pasakiau... Nesakyk, prašau, apie šitą pokalbį jam, gerai? Aš jam pati rytoj viską papasakosiu. Noriu, kad jis išgirstų tai iš manęs. Alanas... jis... oi... nežinau. Kažką jau aš nusikalbu. Ar galime eiti? Prašau... - viltingai pažiūrėjo į profesorių. Galva jau tikrai nebedirbo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 10, 2022, 06:32:33 pm
Jeigu jis dar turėjo kažkokių dvejonių. Na, kad reikėtų paprasčiausiai ją nuvesti pas direktorę ar pas jos koledžo vadovą, ar tiesiog pranešti ministerijai apie šitą siekėją, tai jos visos išdūko iš galvos.
Kaip gaila, kad jie susipažino taip... Na nevisai ta koja kaip sakant. Ir viskas tik dėl jo netikusio charakterio... Bet visgi, Siekėją ji man parodė, tai gal ir gerai.
Dori kalbėjo, daug. Žodžių srautas nunešė Aurį į jo paties vaikystę. Prisiminė, kaip regis prieš šimtą metų, kai jam tik suėjo šešeri, po mamos mirties, kai tėvas jį gerokai apkūlė, kai tėvas pradėjo pasiutusiai gerti. Auris išėjo iš jų mažo namelio miške prie ežero. Jis ketino nusigauti į Senklerių dvarą. Tada jam buvo šešeri ir jis tikėjo, kad tai bus paprasta. Auris pabėgo nuo tėvo, kuris jo nebemylėjo ir patraukė kažkur. Per mišką, per kažkokius vienkiemius pasiekė mažą miestelį. Juk ankstyvoji vaikystė pralėkė ne dvare, net ne Londone, o mažame Anglijos miestelyje. Tiksliau miške, prie ežerėlio.
Jau buvo alkanas, pavargęs ir jam atrodė, kad per tas kelias dienas perkeliavo per pusę šalies. Bet aišku taip nebuvo. Tada sutiko Džiugą ir Ramintą ir tada... Tuo metu jis buvo be paramos, visai mažas vaikas, išsigandęs ir niekam nereikalingas. Dori, kuri dabar kalbėjo kaži ką atrodė pasimetusi. Jeigu jai net reikia to, kuris įtraukė į kažką neaiškaus, tai blogai. Na gal tas Ju... Nėra blogas. Bet gal jis puikus manipuliatorius? O gal ten ji? Ju... Kas tokia ar toks tas Ju?
Gerai, kad m
ergaitė turi saugą. Pasvarstė jis. Žinojo tai, juk pats padėjo pusbroliui jį padaryti dar vasarą.
- Tai nėra gerai, kad nori su tuo žmogumi bendrauti. Jis juk gali būti tau pavojingas. Gerai, nieko aš neaiškinsiu Alanui. Tikrai. Ir žinoma. Einam, palydėsiu tave iki bendrojo kambario, kad nesusilauktum pylos iš kito mokytojo, jei tave užtiktų klaidžiojant tokį vėlų metą. Bet dar tik noriu tau pasakyti, kad... Na tiesiog kad tu gali pas mane visada ateiti. Bet kokiu klausimu. Net jei tiesiog bus nyku. Ir dar... Verčiau nesivelk su tuo žmogumi į šiuos visus reikalus. Dori, aš tau galiu pasakyti iš savo patirties. įklimpti lengva, o paskui viskas taip pradeda riedėti, kad nebegali susilaikyti. - Na ką gi, vis šis tas. Dabar bent žinosiu, kad ji turi tą siekėją, galėsiu atidžiai ją stebėti. Dėl visa ko. Įdomu kas tas kitas mokinys... Gal Poter, gal Pritz? o gal Galbraith? Permetė jis visas mokines, kurias atsiminė dažniausiai pastebėjęs kartu su Dori. Alanas žino. Vien dar ir todėl negaliu viso šito palikti ramybėje. Juk žinau, Dori jam tikrai rūpi, o jei taip, tai tas eis į pasaulio kraštą kartu. Todėl, negaliu visko ramiai palikti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Dori Mendel Sausio 10, 2022, 08:18:22 pm
Dori klausėsi, ką sako Auris, ir bent jau šiuose žodžiuose ji visiškai sutiko su apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi. Iš tikrųjų nebuvo gerai, kad Dori norėjo bendrauti su Juzefu. Juk ji to vyriškio visiškai nepažinojo, be to, jis per prievartą įbruko merginoms po siekėją, gąsdino, liepė pavogti iš herbologijos profesoriaus krameblijų lapų, kerėjo, o per tą plikį mirė ir Džo... Tačiau kažin kas viduje mergaitei sakė, kad tai atsitiko netyčia, na, kad Džo... Kad jis tiesiog pasimaišė ne laiku ir ne vietoje. Kokia tamsiaplaukė buvo kvaiša, jog laikė voriuką prie siekėjo... Dori su savimi nieko negalėjo padaryti, jai trūko Juzefo, nors ji ir žinojo, kad turėtų norėti jo gyvenime daugiau nebeišvysti.
Kai Senkleris baigė kalbėti, trylikmetės veide pasirodė pavargęs šypsnis. Ar visa Alano giminė tokia gera? Net ir Auris, kuris yra prieš kažką naudojęs nukryžiavimo užkeikimą? Mendel taip norėjo sužinoti viso to aplinkybes... Šią akimirką Auris atrodė toks geras. Gal tik vaidino? Kas ten žino.
- Gerai, - tarė. - Ačiū.
Dori pradėjo leistis sraigtiniais laiptais žemyn. Kišenėje gniaužė stiklo rutuliuką svarstydama apie tai, ar Auris dar bandys ką nors aiškintis apie siekėją. Netrukus varpinė liko tuščia.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 26, 2023, 06:24:58 pm
Sugrįžusi iš ligoninės ji neturėjo ramybės. Buvo sekmadienis. Baisus, siaubingas, košmariškas. Gruodė nežinojo kur dėtis. Galvoje skambėjo ligoninės garsai. Tokie pažįstami. Ir kartu svetimi, nes dabar ligonė buvo juk ne ji pati. Į ligoninę šiandien ją palydėjo Alano tėvai. Kurie ir parašė laišką apie tėvus ištikusią tragediją. Kol kas Rimantė gyveno pas juos, nes seneliai dar nespėjo atskristi iš Klaipėdos.
Grįžusi skubiai atbėgo čia. Kur žinojo, kad bus ramu. Abejojo, kad kas norės šiltą gražią dieną lipti kažin kiek laiptų į seną varpinę.
Susmukusi pasienyje ėmė ir vėl jau nežinia kelintą kartą lieti ašaras. Jau ir taip akys buvo paraudusios nuo ilgo verkimo. Laišką gavo vakar ryte. Taigi jau ir pati nežinojo kiek laiko leido toms ašaroms lietis. Jos negalėjo sustoti. Ypač dabar. Kai prisimindavo matytą vaizdą. Savo mylimus tėvus ten, reanimacijoje. Gulinčius tylius, ramius, apraizgytus laidais. Norėjo ten pabūdėti ilgiau, bet žinoma nebuvo galima.
Atrodė dabar, kad jaučia tikrų tikriausią skausmą. Ir kartu pyktį. Pyko ant Alano tėvų ir visos magiškosios visuomenės. Grįžtant iš ligoninės ji paklausė ar nebūtų galima slapčia jiems duoti kokių eliksyrų. Arba pergabenti į magišką ligoninę. Rimeikaitei buvo atsakyta, kad ne. Nes reikėtų keisti daugybės žmonių atmintį. Juk Gruodės tėvus sužalotus prisimins gydytojai, policininkai ir ligoninėje esantys ligoniai. Ir avarijos liudininkai. Ir tie, kas įvažiavo į jų mašinos priekį. Taigi Gruodei buvo leista suprasti, kad jos tėvams nebus suteikta pagalba. Kur kas veiksmingesnė nei dabar. Norėjosi daužyti kumščiais sienas dėl šitos neteisybės. Šaukti. Klykti. Aš vis tiek tai padarysiu. Net jei išlėksiu iš mokyklos. Galvojo dar tada, kai važiavo į mokyklą. Burtininkams nerūpėjo jos tėvai. Bet ne jai. Jei reikės buvo pasiryžusi sprukti iš mokyklos, kad kaip nors sugirdytų tėvams magiškų vaistų. Dar aišku reikėjo juos paruošti. Ir kol kas Gruodė nei neįsivaizdavo kiek laiko jai tai kainuos.
Bet dabar prieš akis vėl matė tą ligoninės vaizdą ir skalavo jį ašaromis. Niekaip negalėdama susiimti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gegužės 03, 2023, 11:14:47 am
Eion buvo piktas. Apmėtė knygomis kambario draugą, aprėkė kitus du ir visas įtūžęs išlėkė iš Klastūnyno berniukų miegamojo, o vėliau - ir iš bendrojo kambario. Nenorėjo nieko matyti - šitoje mokykloje mokėsi didžiausi įmanomi kvailiai. Ypač Klastūnyne. Airis nenorėjo matyti nė vieno iš jų. Dabar drožė koridoriumi bet kur. Svarbiausia, kad ten nebūtų žmonių. Atrodė, kad dabar sutikęs Gruodę ar Romą sugebėtų susipykti net ir su jomis. Vadinasi, geriausia pasislėpti.
Į mišką eiti tingėjo, tad pasirinko varpinę. Vieną kartą netyčia čia užklydo ir susidarė nuomonę, kad į šį bokštą mažai kas ateina. Vadinasi, puikiai tiks. Belipdamas į jį net kiek aprimo, nors vis dar buvo viskuo nepatenkintas. Nespėjęs patekti vidun išgirdo, kad kažkas ten yra. Ir netgi verkia. Jau norėjo apsisukti ir eiti sau, bet netrukus apsigalvojo: tas apsiverkęs mažvaikis (nes ne mažvaikiai jau nežliumbia, ar ne?) bus pukiausia proga išlieti pyktį ir susierzinimą. Išsityčios, pasijuoks ir...
Piktą planą nutraukė pamatytas vaizdas. Tai visai nebuvo mažvaikis. Eion su nuostaba suprato, kad varpinėje verkia ne kas kitas, o Gruodė. Pyktis niekur nedingo, bet berniukas neketino užsipulti šitos merginos. Ilgą laiką tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į ją.
- Gruode? - galiausiai pratarė, tačiau prieiti arčiau (ką jau kalbėti apie apkabinimą) nedrįso. - Kas atsitiko?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 05, 2023, 07:30:03 pm
Tirpo sekundės, minutės. Ašaros ir toliau nesiruošė išsekti. Net tada, kai išgirdo kažkieno žingsnius ant laiptų. Kad ir kas ten bebuvo jai nerūpėjo. Žmogus sustojo. Kurį laiką tvyrojo tyla. Gruodė nei nepakėlė akių į atėjūną. Net kai buvo pašaukta vardu ir jai uždavė klausimą nenorėjo kalbėti. Gal dar neišdrįso pasakyti šito baisaus dalyko. Dar niekam iš mokyklos nepasakojo. Nenorėjo savo tėvų nelaimės užtvirtinti žodžiais.
- Labai negerai Eion. - Tyliai ištarė. Balsas buvo prikimęs nuo ilgo verkimo.
- Kas dabar bus? Kaip dabar reikės gyventi? - Ne jam žinoma buvo skirti tie klausimai. Labiau sau pačiai. Savo gyvenimo be tėvų negalėjo nei pabandyti įsivaizduoti. O kas bus, jeigu jie bus pasmerkti visą likusį gyvenimą praleisti prikaustyti prie lovos? Tai pašiurpino. Baisiausia, kad ji žinojo paprastą sprendimą viskam pataisyti. Bet kaip viską įvykdyti?
- Eion, kaip tau atrodo ar sudėtinga būtų pabėgti iš mokyklos ir nepastebėtai patekti į skersinį skersgatvį?
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gegužės 07, 2023, 09:56:18 pm
Kažkas atsitiko. Turbūt kažkas baisaus. Bėda ta, kad Eion nemokėjo elgtis tokiose situacijose. Paprastai nutikus kažkokiai nelaimei jis tik pasijuokdavo. Bet šį kartą viskas buvo visai kitaip. Jis Gruodei nelinkėjo nieko blogo.
Išgirdęs tylų atsakymą įsidrąsino prieiti arčiau. Atsitūpė šalia merginos ir žiūrėjo į ją.
- Bet kas atsitiko? - dar kartą paklausė, nes visai nesuprato klausimų prasmės? Akivaizdu, kad kažkas ne taip, bet ar gali būti taip blogai, kad geros širdies mergina šitaip nusiminusi? Gal ją kas nuskriaudė? - Ar kažkas prie tavęs kabinėjosi?
Norėjosi apkabinti Gruodę ir taip parodyti, kad yra šalia. Bet Eion taip ir nedrįso tą padaryti. Kažkur šmėstelėjo mintis, kad, pasirodo, profesorę apkabinti yra lengviau, tačiau stengėsi apie tai negalvoti. Pykčio, kuriuo virdamas čia užlipo, neliko nė kvapo.
- Manau, kad sunku. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų tai padaryti, - atsakė į klausimą, kuris lyg ir buvo skirtas jam. - Bet kam tau Skersinis skersgatvis? Gal gali kam nors parašyti laišką, kad jie nueitų ir nupirktų, ko reikia?
Mintis pabandyti pabėgti iš mokyklos skambėjo įdomiai. Bet tai sukeltų riziką iš tos mokyklos išlėkti visiems laikams. O kad ir kaip erzintų visokie kvaili mokiniai ir profesoriai, čia bent jau skaniai maitino.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 11, 2023, 02:36:45 pm
- Ne. Niekas. - Išmikčiojo ji.
Kaip jai dabar viską pasakyti? Atrodė, kad būtų paprasčiau duoti Eion paskaityti tą laišką. Bet Gruodė suplėšė jį šį rytą.
- Mano... - Pabandė pradėti. Mintyse iškilo neseniai matytas vaizdas. Tėvų gulinčių ir nieko negirdinčių, nematančių. O paskui prisiminė Alano tėvo žodžius ištartus jos nuomone šaltu kaip ledas tonu. Mes nieko negalime pakeisti. Mes negalime magiškai į tai kištis. Tai taip supykdė, kad pagaliau ėmė ir prašneko.
- Mano tėvai penktadienį vakare pakliuvo į avariją. Išvažiavo į parduotuvę. - Tai žinojo, nes šiandien susitikusi jaunėlę seserį ligoninėje išgirdo kaip viskas buvo. Rimantė liko namie. O tėvai išvažiavo į parduotuvę.
- Į juos įsirėžė kažkoks girtas vairuotojas. Tiesiai į mašinos priekį. Kur sėdėjo mano tėvai. Jie dabar... Jie dabar... - Reikėjo išlaikyti tą pyktį ant viso magijos pasaulio, kad pabaigtų tą sakinį. - Jie ligoninėje. Jie abu neatgauna sąmonės ir yra dar kitų sužeidimų. Ir net neaišku ar jie kada atsigaus. O jei ir atsigaus tada... Aš nežinau ar galės normaliai gyventi. - Tai taip prislėgė, kad nepadėjo nei pasipiktinimas, kurį jautė. Normaliai kalbėti pradėjo po kokių kelių minučių.
- Man reikia ten. Man reikia padaryti gydomųjų eliksyrų. Turiu juos sugirdyti tėvams. Aš neturiu kam parašyti, nes mano pažįstami burtininkai nenori padėti. Aš jau kalbėjau. Jie nenori, kad ligoninės darbuotojai žiobarai pamatytų magiją. O ir kitiems žmonėms mačiusiems tą avariją ar policininkams juk irgi pasidarytų keista, kad žmonės staiga pasveiko nuo tokių sužalojimų. Bet man nesvarbu. Aš vis tiek padarysiu. Aš nuskrisiu į tą skersgatvį šluota. Jei reikės pinigų įsibrausiu į Gringotsą ir jų gausiu. Aš... - Kalbėjo bet ką apnikta skausmo ir liūdesio.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gegužės 24, 2023, 01:27:56 pm
Gruodė kažko nesakė, bet Eion negalėjo jos kaltinti. Pažinties pradžioje elgėsi tikrai bjauriai, tad kodėl dabar mergina turėtų atvirauti? Tuo labiau, kad atėjo čia tikriausiai norėdama pabūti viena. Galbūt reikia ją palikti? Ji neturi ko įsižeisti, ar ne? To čia ir atėjo. Taip, geriausia bus tiesiog išeiti. Kada nors susitikęs ją vėliau paklaus, kaip laikosi.
Jau apsisuko eiti sau, kai Gruodė staiga prakalbo. Eion sutrikęs ir nustebęs sustojo ir lėtai atsisuko į merginą. Tarsi suvokė, kaip baisu tai, kas nutiko. Vis dėlto vieno negalėjo pakeisti - iki galo suprasti to skausmo negalėjo. Pats neturėjo nė vieno artimo žmogaus. Jeigu profesorei Keit ar pačiai Gruodei kas nors nutiktų, žinoma, nebūtų smagu, tačiau reaguoti šitaip? Tiesa, Eion susivokė neturintis tėvų, dėl kurių varnanagė dabar ir verkia. Geriau patylėti, kad dar labiau neįskaudintų.
- Bet... Argi negalima padėti jiems su magija? - sumurmėjo berniukas, bet Gruodė gal nė negirdėjo. Tiesa, netrukus ir pati pradėjo apie tai kalbėti, tad neaišku, ar vis dėlto girdėjo klausimą.
- Ar nėra svarbiau apsaugoti žmones nuo mirties ar neįgaliojo vežimėlio? Koks skirtumas, jeigu koks žiobaras ką nors pamatys? - pasipiktino Eion ir suprato norintis padėti Gruodei. Žinoma, susikaupimo stokojantis antro kurso mokinys nelabai ką gali nuveikti, bet merginos pažįstamų burtininkų abejingumas siutino. - Tikrai reikia kažką daryti! Su mielu noru tau padėčiau, - kalbėjo jis. Pasidarė smalsu, kaip į tokį elgesį reaguotų profesorė Keit, bet stengėsi apie tai negalvoti. Reikėjo iš kur nors ištraukti idėją, nusakančią, ką galima nuveikti Gruodės tėvų labui.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 02, 2023, 08:14:02 pm
- Taip Eion, Taip. Ir man taip atrodo. Bet matai negalima. Kvailas burtininkų slapstymasis neleidžia. Ir jiems tai svarbiau nei mano tėvų gyvenimas. - O, kaip buvo gera kažkam viską išsakyti. Kažkam, kam svarbu šito klausytis.
- Juk būtų galima kažką sugalvoti. Jie suaugę burtininkai. Žinau, kad turi ryšių. Juk galėtų gal kažkaip bent pabandyti. Bet ne. Manau, kad jie nenori ir tiek. Kol mano tėvai buvo sveiki jie bendraudavo ir leido laiką kartu. O dabar... Aišku, koks jiems skirtumas. - Užsivedusi kalbėjo mergina. - Ačiū tau. Man labai gera žinoti, kad norėtum man padėti. Žinau, kad tai ką šnekėjau seniau kvaila. Juk negalėčiau apiplėšti Gringotso banko, kad gaučiau pinigų. - Liūdnai nusišypsojo. - Net nežinau ar valiočiau paruošti tokį sudėtingą gydomąjį eliksyrą. Juk burtininkai daug mokosi norėdami tapti hileriais. Bet ką tada daryti? Aš nežinau. - Pasijuto tokia mažytė ir menka. Pyktis sakė, kad ji galėtų viską. O sveikas protas aiškino, kad tai neįmanoma.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Birželio 05, 2023, 04:33:25 pm
Į galvą nebūtų atėję, kad Eion gali taip labai rūpėti kažkieno tėvai. Bet Gruodė buvo kitokia. Nepaisant to, kad jų pažintis prasidėjo nuo Eion patyčių, vėliau jie susibendravo. Atrodė, kad ji stengiasi būti draugiška net ir tokiam kaip jis. Turbūt dėl to dabar norėjosi atsilyginti bent kažkuo geru. Kadangi padėti negalėjo, stengėsi bent jau parodyti rūpestį.
- Bet kodėl taip yra? - vėl užsidegė klastuolis. Suprato pykstantis ant tų žmonių, kurie atsisako padėti Gruodės tėvams. - Kodėl kol viskas gerai, visi apsimeta, kad rūpi, o kai tik kas nors nutinka, tie draugai išnyksta?! Argi pasaulyje nėra tikrų draugų?!
Suprato šnekantis pernelyg garsiai, tad staiga nutilo. Ir susigėdo. Nors Gruodė ką tik atviravo apie savo nelaimę, pats taip drąsiai kalbėti nei ketino, nei norėjo.
- Atsiprašau, - sumurmėjo gerokai tyliau. - Nežinau, ką reikėtų daryti, kad padėtume tavo tėvams. Ypač kai esame nepilnamečiai ir negalime nei keliauti oru, nei kerėti už mokyklos ribų.
Dar niekada nesijautė taip negalintis nieko padaryti. Tiesą sakant, niekada nė nesistengė kažką padaryti. Ko gero, tik dabar suprato, kaip vis dėlto smagu, kai kažkas nori tau pasipasakoti. Kaip smagu, kai norisi padėti.
- Norėčiau ką nors dėl jų padaryti, - po kiek laiko liūdnai pratarė Eion.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 06, 2023, 08:55:51 pm
Ar ne keista, kad pirmasis žmogus mokykloje, kuris sužinojo apie jos problemas buvo tas, kuris kažkada bandė iš jos tyčiotis. O dar keisčiau buvo tai, kad ji visai nesibaimino jam viską pasakodama. Tiesiog žinojo, kad nepasikartos ta istorija, kuri vyko tada, kai dar lankė paprastą mokyklą ir manė, kad ten susirado draugę, o ji išties įviliojo ją į kitų vaikų spąstus ir uždarė sename pastate. Gal buvo naivu tikėtis, kad viskas yra tikra. Bet jai atrodė, kad taip ir yra. Kad viskas yra gerai.
- Aš tikiu draugyste. Per šiuos metus net teko patirti ką tai reiškia. Tie žmonės turbūt nebuvo mano tėvų draugai. - Kaip buvo liūdna tai suprasti. Neįsivaizdavo kodėl jis atsiprašinėjo. Ją išties kažkaip net sugraudino tas aiškiai parodytas rūpestis ir jo emocijos. Dabar graudino viskas.
- Taip. Atrodo, kad rankos surakintos ir nieko nebus. Kad ir kaip begalvočiau kažką padaryti. - Akyse ir vėl pasklido ašaros.
- Įsivaizduoji Eion, kai apdegiau ir gulėjau ligoninėje. Kartais grįždavau namo, o paskui vėl atgal ir taip sukosi metai. Viską buvo galima padaryti daug lengviau. Magijos pagalba nebūčiau turėjusi prarasti tiek savo gyvenimo laiko. - Nebųtų reikėję kentėti tiek skausmo. - Tada nieko nežinojau nei aš, nei mano tėvai. O dabar žinau, kad galiu kažką dėl jų padaryti. Bet išties negaliu dėl visokių taisyklių. Dabar galvoju, kad gal geriau būtų nieko nežinoti apie magiją. Būtų skaudu dėl to, kas jiems nutiko. Bet bent nesijausčiau taip... Taip beviltiškai. - Tikrai dabar atrodė, kad žinojimas apie magiją tik dar labiau prislėgė.
- Bent jau galime pasikalbėti. Negalime nieko pakeisti, bet. Kaip gerai, kad čia atėjai. Tik dabar supratau kokia čia buvau vieniša.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Birželio 15, 2023, 08:25:22 am
Kalbėti apie draugystę nebuvo paprasta. Tai buvo dalykas, kurio Eion nepažinojo. O nepažinojo dėl to, kad pats elgėsi bjauriai. Ar gali būti, kad ta pati Gruodė jam yra draugė? Galbūt, bet dėl to nebuvo tikras. Nenorėjo to klausti šitos merginos. Ką gali žinoti, gal pagalvos, kad jis tiesiog nori pasinaudoti... Ja, situacija arba dar kuo nors. Tuo labiau, kad netrukus Gruodė prakalbo apie savo laiką ligoninėje. Atrodė, kad tai yra tema, kurios ji aptarinėti nenori, bet kad jau pati užsiminė, gal galima paklausti?..
- Aš nenoriu įžeisti, bet... - pradėjo Eion, nors kalbėti buvo sunku. Jis dažniausiai kaip tik to ir siekdavo - įžeisti ir įskaudinti. - Kiek laiko tau teko praleisti ligoninėje?
Nežiūrėjo Gruodei į akis. Bijojo, kad ką tik prarado pirmą ir paskutinę galimybę gyvenime turėti draugų. Bet jau buvo per vėlu. Gailėjosi apie tai prakalbęs. Ypač dabar, kai Gruodei ir taip sunku. Eion nežinojo, ką reiškia, kai tėvai guli ligoninėje, bet ir kvailys suprastų, kad tai nėra lengvas išgyvenimas. O šis berniukas vis dėlto nebuvo kvailys.
- Atsiprašau. Tau ir taip sunku. Neturėjau to klausti... - po kiek laiko pridūrė klastuolis. Jis ne tik buvo visiškai bejėgis padėti, bet ką tik ar labiau viską sugadino. Buvo žvėriškai apmaudu.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 26, 2023, 05:50:38 pm
Ji nuklydo mintimis į tuos senus laikus. Kai kurie prisiminimai buvo migloti. Ypač tie pradinei. Gal geriau atsakyti į Eion klausimą. Nes taip galvos apie kažką kitą. Ne apie ką tik įvykusią nelaimę. Be to tas ligoninės laikas praeitis. Kurią reikėjo paleisti.
- Mano gydymas truko beveik trejus metus. Nebuvo taip, kad visą laiką gyvenau ligoninėje. Kilojausi. Grįždavau namo. Tada atgal. Gijimo procesas buvo sunkus, kadangi smarkiai nudegiau. Kai atėjo laikas turėjau važiuoti į sanatoriją. Apsilankymai pas gydytojus kartais būdavo trumpesni, kai jau pradėjo formuotis randai. Kai praėjo pagrindinis pavojus mirti. - Ji pabandė nusišypsoti. Liūdna tai buvo šypsena. Tada pasakė. - Viskas gerai Eion. Išties geriau pasikalbėti apie ką nors kitą, o ne apie tai, kas dabar nutiko mano tėvams. Aš vis galvoju ir galvoju apie tai. Ir jei sakysiu kaip blogai juk niekas nepasikeis ar ne? O kaip tu gyvenai iki Hogvartso? Ar lankei kokius būrelius paprastoje mokykloje? - Norėjo, kad jis papasakotų kažką, kas būtų nesusiję nei su jos nudegimais nei su tėvais. Bet paskui pagalvojo ar tas klausimas jau tikrai toks paprastas. Tos mėlynės jo veide regis sakė, kad ne. Ar Eion gyveno įprastą paauglio gyvenimą? Kažin. Jam turbūt irgi nebuvo, o gal ir nėra lengva. Mąstė Gruodė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Liepos 05, 2023, 12:31:06 am
Netrukus Gruodė pradėjo šnekėti. Atrodė, kad tai nėra taip sunku kaip Eion įsivaizdavo. Žinoma, per laiką ji turėjo apsiprasti su ta mintimi, kad nukentėjo. Turbūt jau išsigydė tiek, kiek galėjo tai padaryti. O dabar gali negalvoti apie tai, kas ją atvedė čia. Vadinasi, viskas ne taip jau ir blogai.
- Įsivaizduoju, kaip buvo sunku. Tiek tau, tiek ir tavo šeimai... - tyliai pratarė Eion ir nejučia susimąstė. Jeigu pats nukentėtų, ar kas nors jį bent jau nugabentų į ligoninę? Gal kokia geresnė auklėtoja tuo ir pasirūpintų, bet palatoje liktų vienas. Ta mintis skaudino. Tuo labiau, kad mergina paklausė apie jo gyvenimą apie Hogvartsą. O ką jis gali papasakoti? Kad yra nekenčiamas? Kad gyvena vaikų namuose?
- Apie Hogvartsą nieko nežinojau, - ilgokai tylėjęs pradėjo klastuolis. Tęsti buvo ypatingai sunku. - Jokių būrelių nelankiau. Po pamokų privalėdavau eiti tiesiai namo. Nes gyvenu...
Čia Eion nutilo ir liūdnai pažvelgė į Gruodę. Mielai būtų išklausęs apie jos tėvus, bet spėjo, kad ji paklausė šitų dalykų būtent tam, kad nereikėtų apie juos galvoti. Bėda ta, kad apie save kalbėti buvo pernelyg sunku. Klastuolis nebuvo tam pasiruošęs, bet ar mergina neįsižeis?
- Aš nepratęs apie save kalbėti, - vos girdimai ištarė ir nuleido akis. Nuoširdžiai bijojo jos reakcijos, nors ir nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Liepos 22, 2023, 01:08:19 pm
Išties buvo sunku. Visokių tų etapų buvo. Prisiminė visišką bejėgystę. Kai ją maitino, prausė, tvarstė. Paskui kokia pikta buvo dėl skausmo, kurį sunkiai numalšindavo vaistai. Prisiminė, kad tuo metu arba pyko arba miegodavo paskendusi vaistų sukeltame miege. Buvo etapų, kurių neprisiminė. Kai užsikrėtė žaizdos, kai gulėjo be sąmonės. Tai vyko kažkada pačioje gydymo pradžioje. Buvo ir dienų, kai iš lėto pradėjo vaikščioti. Kai jau pradėjo formuotis randai, kai kūnas pradėjo gyti. Dar ji prisiminė kaip grįžusi namo nesijausdavo kaip namie. Nes ligoninė tapo namais. O paskui kai siaubinga buvo sugrįžti į mokyklą.
- Taip. Bet tai jau praeityje. - Ištarė. Galvojo kaip gerai laikėsi jos mama ir tėtis. O dabar jie... Negalvok apie tai. Negalvok. Paliepė sau.
Kur Eion gyvena? Kodėl ta tema tokia sudėtinga?
- Tada jei nenori ir nepasakok. Jei kada norėtum galėtume apie tai pasikalbėti. - Nenorėjo versti jo pasakoti. O be to dar nenorėjo, bijojo pasinerti į kito žmogaus problemas. Jautėsi per daug trapi. Norėjo kažko paprasto ir lengvo.
- Gal nori eiti pasivaikščioti? - Dabar suprato, kad nenori likti viena.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Rugpjūčio 07, 2023, 11:54:15 am
Stojusi tyla turbūt reiškė, kad Gruodė susimąstė ar paskendo prisiminimuose. Tai nelabai galėjo būti linksmos mintys, tad Eion jautėsi kaltas - jeigu nebūtų klausinėjęs apie praeitį, galbūt jai būtų bent šiek tiek geriau. Žinoma, ji susirūpinusi dėl tėvų, bet nereikėtų galvoti bent jau apie pačios sužeidimus. Norėjosi dar kartą atsiprašyti, bet nespėjo to padaryti - varnanagė prakalbo.
- Džiaugiuosi, kad išmokai su tuo susigyventi, - pratarė Eion, nors viduje plito kaltė ir nejaukumas. Juk jis pats iš šitos merginos šaipėsi. Kodėl tai darė? Ir kodėl ji sutinka dabar bendrauti?
- Kada nors gal papasakosiu, - atsiliepė. Žinojo norintis tai padaryti, bet ne dabar. Kol kas tam nebuvo pasiruošęs, tad daugiau nieko nebesakė. Kažkodėl neabejojo, kad Gruodė jo nespaus. Vadinasi, viskas gali būti gerai.
- Aha, galime eiti, - gana entuziastingai atsiliepė. Galbūt išėjus į lauką galva šiek tiek prasivėdins ir bus paprasčiau šnekėtis. Jeigu atrastų lengvesnių temų, būtų tobula, bet Gruodei tai turbūt labai nelengva. Klastuolis priėjo prie laiptų ir laukė merginos ateinant iš paskos.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lumita Pandora OConnor Spalio 19, 2023, 11:44:45 am
  Iš varpinės atsiveria gražus vaizdas. Tai buvo vienintelė priežastis dėl kurios Astridai kilo noras apsilankyti šioje pačioje varpinėje. Viena ji eiti bijojo, tad buvo patenkinta kai bendrakoledžis Andrew sutiko eiti kartu. - Nagi, einam greičiau, - paskubino ji antrakursį, lipdama siaurais laiptais ir kas antrą laiptelį vos nenusiversdama atgal. Kadangi vis tiek jau atėjo čia, reikėjo užlipti į patį viršų ir pasigrožėti vaizdu. Žiema ėjo į pabaigą, tad apylinkėse tirpo sniegas ir vakarėjant turėjo būti gražus saulėlydis.
  Mergaitei pagaliau užlipus į bokštą, stiprus čia karaliavęs vėjas vos jos nenubloškė atgal į pačią apačią. Nugara atsirėmusi į langų rėmus mergaitė nusijuokė. Priešais atsivėrė tikrai gražus vaizdas į uždraustąjį mišką. - Čia nuostabu! - sušuko berniukui, nes vėjas buvo toks stiprus, kad mergaitė sunkiai girdėjo net save.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Andrew Link Grey Vilson Spalio 24, 2023, 07:39:57 am
-Astrida atsargiai!,- sušuko jaunuolis, jam nepatiko ideja tokią vėjuotą dieną eiti į varpinę, pasigrožėti, o kas jeigu kažkas blogo nutiks? Andrew širdis daužės, vis stipriau ir stipriau, gal iš tos meilės Astridai, o gal iš baimės, kad jai kažkas blogo nutiks? Nežinia, nors pirmas variantas logiškesnis atrodė. Ta mergaitė jam jau seniai buvo kritusi į akį. -Taip čia gražu! Tik Astra, prašau atsargiau būk- pasakęs berniukas priėjo arčiau Astridos. Vėjas buvo tikrai stiprus, Andrew plaukai stipriai draikstėsi į visas puses. Jo akys niekaip neatsitraukė nuo Astridos, visgi ji buvo pirmoji Andrew simpatija. Ji vis neramino mintis, ką jis darytu jeigu Astridai kažkas nutiktų? Jį tai tikrai sužlugdytų.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lumita Pandora OConnor Spalio 24, 2023, 01:03:35 pm
  Atsargumas tikrai dabar nebuvo tas dalykas apie kurį galvojo pirmakursė. Nuo matomo vaizdo, nuo supratimo kaip aukštai ji dabar yra organizmas prisipildė adrenalino. - Nezyzk, Andrew! - Astrida įsidrasino ir atsitraukė nuo lango rėmo. Pasisukusi į kitą stiklų neturintį langą pamatė kvidičo aikštę. Iš tolo kvidičo aikštė atrodė lyg būtų žaislinė.
  Plaukai, prieš tai surišti į kasą tapo palaidais. Vėjas nusinešė plaukų gumytę kažkur tolyn. Rudi plaukai nors ir buvo neilgi tačiau apsiviniojo mergaitei aplink kaklą kaip šalikas, bet mėlynos akys buvo pilnos nuostabos nuo matomo vaizdo. It užburta šio vaizdo varnanagė priėjo arčiau to lango, pro kurį matėsi ežeras. - Ežeras iš čia atrodo lyg netikras, - šūktelėjo bendrakoledžiui.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Andrew Link Grey Vilson Spalio 25, 2023, 08:20:41 am
Andrew įsidrąsinus, visa baimė dingo, pasirodo čia buvo tikrai gražiau, pasisukęs į vieną pusę galėjai stebėti ežerą, pasisukus į kitą, kvidičo aikštę, o tiesiai buvo galima matyti didelį, tankų mišką. Vaikinui kilo mintys apie savo jausmų pasakymą merginai, bet kas jeigu jis jai nepatiks? Ar jie tokiu atvejų nebebus draugais? Dar šiek tiek pamąstes nusprendė kol kas nieko nesakyti.- Ežeras iš čia toks nuostabus atrodo!- su šypsena šūktelėjo Andrew. Astridos plaukai buvo palaidi, tai berods buvo pirmas kartas kada vaikinas ją matė tokia ir ji dar gražesnė. Noras buti su bendrakurse buvo didesnis nei niekados, jis įsivaizdavo jų pasivaikščiojimus vakare palei ežerą, arba kaip jie naktį galėtų pabėgti iš pilies ir tiesiog atsigulę vidurį pievos skaičiuoti žvaigždes, tos mintys, tos svajonės galimai ir liks tik svajonės. Vėjas pasidarė dar stipresnis ir su savim nunešė vaikino mintis.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lumita Pandora OConnor Spalio 29, 2023, 10:20:55 pm
  Vėjui sustiprėjus Astrida susvyravo. Lengvą mergaitės kūną jis talžė kaip kokią bokso kriaušę. Tačiau jai tai buvo nė motais. Žinojo, kad bet kurią akimirką gali nusileisti laipteliais ir viskas - vėjo lyg nebūta. Užkerėta matomo vaizdo ji nenorėjo palikti šios vietos. Gal varpinė ir nebuvo aukščiausias Hogvartso taškas, tačiau iš astronomijos bokšto tikrai neatsivėrė toks nuostabus vaizdas kaip iš varpinės.
  Andrew sakė tiesą, ežeras tikrai atrodė nuostabiai. Vis gi vaizdas į uždraustąjį mišką labiau pavergė pirmakursės širdį. Turėtų galimybę, liktų šioje vietoje amžinai. Ir kodėl gi iš kitų Hogvartso vietų nebuvo tokio nuostabaus vaizdo? Tiek daug praranda tie, kas nebuvo čia užlipę. - Labai norėčiau turėti tokį vaizdą pro langą, - pasakė bendrakoledžiui, - galėčiau žiūrėti į tai valandomis, gerdama kakavą ir valgydama pyragaičius, - nusijuokė ir priėjo arčiau lango pro kurį matėsi uždraustasis miškas. Net per arti.
  Stiprus vėjo gūsis privertė vienuolikmetę dar kartą susvyruoti ir šį kartą ji nespėjo į kažką atsiremti. Gležnas kūnas iškrito pro langą, o burną paliko išgąsčio pilnas balsas.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Andrew Link Grey Vilson Spalio 29, 2023, 10:23:25 pm
-Tiesa, viskas atrodo magiškai, ir aš norėčiau tokio vaizdo pro langą.- pojūčiai bokšte buvo įdomus, baimė kaustė kūną, o vaizdo grožis vertė dar labiau nenuleisti akių. Tos rudos šokoladinės mergaitės akys atrodo vertė Andrew širdį plakti vis greičiau ir greičiau. Tai buvo kažkas neįprasto vaikinui. Vėjas vis kilo, berniuką jaudino faktas jog Astrida ėjo vis arčiau krašto.-ASTRIDA ATSARGIAI! - ties šia fraze vaikinas išblyško, jo kūnas pradėjo drebėti, jis rėkė, verkė. Vėjo gūsis pasubavo Astrida ir ji krito..ji iškrito pro varpinės langą. Tai labai stipriai sužlugdė vaikiną. - Astrida, ne! Prašau ne!- su ašarom akyse rėkė berniukas. Atrodo prieš 5 minutes jie kalbėjosi ir Andrew įspėjo Astridą, kuri jo nepaklausė. Galvoje skambėjo jos riksmas, kažkas žiauraus ir neapsakomo. Ašaros tekėjo upeliais, o vaikinas nubėgo žemyn laiptais pas ją. Pas savo pirmąją meilę, kuri jam nežinant jau gulėjo ant žemės nebegyva.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lina Catamans Vasario 09, 2024, 11:17:35 pm
Lina klajojo po mokyklą. Ji žinojo, kad jau buvo gerokai po komendanto valandos. Ji žinojo, kad turėtų jaukiai gulėti lovoje ir miegoti. Tačiau apie tai negalėjo net pagalvoti. Vos užsimerkdavo į ją žvelgdavo smerkiantis ar nusivylę veidai. Kartais mamos, kartais Edmundo, kartais ir kitų. Jie vis sakydavo, kad ji juos nuvylė. Mama žvelgdavo ne su neapykanta, o tiesios su nusivilimu. Nuoširdžiu. Nebe prakeiksminiu. Taip ir kiti. Lina žinojo, kad prakeiksmas nutrauktas, tačiau su mama nesikalbėjo. Kalėdos praėjo kaip šokis tyloje. Lina pyko dėl to ant savęs. Bet bijojo. Ir nebeturėjo jėgų. O dabar, po tokių košmarų, kurių realumo ji suprasti, ji pradėjo bijoti net užmigti. Todėl ji likdavo,  kol visos užmigdavo ir, išslydusi iš kambario, klajodavo po mokyklą. Stengėsi nesusidurti su profesoriais , bet tai jai jau neberūpėjo. Jai tenorėjosi užmigti. Be sapnų, kad galėtų, be kritikos. Be skausmo. Todėl dabar ji netyčia užtiko nuošalią Hogvartso vietelę - varpinę. Įprastai naktį ji buvo labai rami. O ši naktis atitiko Linos nuotaiką. Šėlo audra, kartkatėmis šmėsčiojo žaibai ir griaudėjo perkūnas. Taip pat pylė lietus ir jo šuorus vėjas vis užtėkdavo į bokštelėjo vidų. Linai visa tai nerūpėjo, todėl ji atsisėdo prie sienos ir leidosi merkiama lietaus, nusiemė maskuojamuosius burtus ir vos nealpdama iš išsekimo pratrūko nesitvardydama verkti. Ji jautėsi neapsakomai pavargusi ir be jėgų, regą silpnino mažos juodos dėmelės tačiau ji užmigti vistiek negalėjo. Todėl ji ir liko sėdėti merkiama lietaus ir liedama skausmo ir išsekimo ašaras. Žinojo, kad niekas jos per šią audrą vistiek neišgirs.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Arwen Evenstar Vasario 11, 2024, 03:22:56 pm
Kiekvienais metais buvo vis sunkiau rasti naujų profesorių, kai esami nuspręsdavo pailsėti nuo mokinių ar tiesiog pakeisti aplinką. Arwen jau neprisiminė, kada paskutinį kartą absoliučiai visi profesoriai pasiliko dėstyti Hogvartse dvejus metus iš eilės. Tokia didelė buvo profesorių kaita! Statistika rodo, kad ir šiemet bus tas pats - bent vienas kitas profesorius paliks mokyklą ir jai vėl teks ieškoti jiems pakaitalo.
Jai, kaip Hogvartso direktorei, kasmet reikėjo sugalvoti vis naujų būdų, kaip išlaikyti profesorius mokykloje, ir kuo toliau, tuo ši užduotis buvo sudėtingesnė. Jauni burtininkai, tik pabaigę mokyklą, visiškai nenorėjo grįžti į ją ir mokyti vaikų, kurių dalis - vos jaunesni už juos. Jie mieliau susirasdavo kitų darbo vietų, ir nebūtinai magijos pasaulyje. Arwen prisiminė Sakurą, kurią sutiko žiobarų turguje. Buvo akivaizdu, kad merginai toks darbas tikrai nepatiko, bet dėl neaiškių priežasčių ji vis tiek dirbo žiobarams. Ak, labai gaila, kai tokie talentai pasirenka savo kelią žiobarų pasaulyje, kai turi nemažą potencialą ir įgūdžių dirbti burtininkams.
Burtininkei sėdint savo kabinete ir bandant sugalvoti naujų, dar neišbandytų idėjų profesoriams išlaikyti bei pritraukti, darbai nejudėjo. Nekilo jokių minčių, o jei ir kilo, jos nebuvo tinkamos. Ji prisiminė ankstesnius atvejus, kai atsidūrusi tokioje situacijoje eidavo pasivaikščioti po pilį. Kartkartėmis nueidavo į bokštą, iš kurio galėtų stebėti ežerą, kartais aplankydavo pelėdas. Šį kartą ji nusprendė nueiti į varpinę, iš kurios atsiveria nuostabus Hogvartso teritorijos vaizdas, o giedrą dieną buvo galima įžiūrėti ir Kiauliasodžio stogus. Deja, šį kartą jų nepamatys. Lauke siautusi audra, būdinga kovo mėnesiui, pablogino matomumą.
Klausydamasi lietaus sukeliamo garso ir kartkartėmis pasigirstančios perkūnijos, Arwen priėjo prie varpinės pertvaros ir pažvelgė į ežerą. Gamtos garsai susiliejo į vieną ir jų profesorė nebegirdėjo. Tad dabar jau galėjo gerai girdėti tylų verksmą, į kurio pusę atsisukusi pamatė mokinę.
Mergaitė sėdėjo prie sienos, ją merkė lietus, bet ji tarsi į viską nekreipė dėmesio.
- Labas, mieloji, - atsargiai pasisveikino. - Ar galiu prisėsti šalia?
Nenorėdama pati sušlapti, nes ligos patale gulėti visai netroško, ji išbūrė apsauginį kupolą, nuo kurio atsimušo lietaus lašai ir neleido permirkti lietuje.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lina Catamans Vasario 13, 2024, 11:08:39 am
Lina verkė, nesirūpindama, kad ją kas galėtų išgirsti. O kas ir būtų galėjęs išgirsti per tokią audrą atokiausiam mokyklos kampelyje. Todėl ji nesirūpino ir nekreipė dėmesio į nieką. Todėl neišgirdo nei tylių žingsnių, nei pajuto, kad ji nebėra viena. Todėl ji pašoko iš nuostabos išgirdusi balsą. Ir dar malonų, o ne ant jos šaukiantį. Išsigandusi ji šoktelėjo ir pakėlė akis. Atpažinusi tą, kas į ją kreipėsi, ji krūptelėjo iš baimės ir visai nesvarbu, kad žodžiai buvo malonus Lina vistiek pašiurpo iš baimės. Direktorė? Dėl Merlino kodėl?!?!?! Juk dabar tikrai lėksiu iš mokyklos. Ir nebesimokau gerai ir dar pažeidinėju taisykles!...
- Direktore, aš tikrai atsiprašau žinau, kad neturėčiau čia būti! Ir tikrai atsiprašau!
Lina ėmė atsiprašinėti paniškai ir truputį iš baimės besipinančiu liežuviu.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Arwen Evenstar Vasario 15, 2024, 11:44:53 am
- Neatsiprašinėk, - nusišypsojo ir priėjo arčiau, kad apsauginis kupolas apimtų ir Liną. - Visiems kažkuriuo laikotarpiu prireikia pabūti vienam čia, aukštai, iš kur matosi tokia nuostabi panorama. Puikiai tave suprantu.
Arwen mostelėjo burtų lazdele ir išdžiovino Linos bei savo drabužius. Ilgiau pasėdėjus čia drėgnais drabužiais įmanoma pasigauti slogą ar net kažką rimtesnio. Tikrai nesinorėtų sirgti pavasarį, kai gamta pradeda busti.
- Gal nori man papasakoti, kas nutiko? - kaip įmanoma švelniau paklausė. Labai nenorėjo išgąsdinti mergaitės. Tikriausiai jau vien jos buvimas čia mergaitę gąsdino. Matėsi iš to, kaip įnirtingai atsiprašinėjo. Įdomu, ar kažkas iš mokyklos personalo prigrasė nevaikščioti po mokyklą sutemus, ar ji pati šitaip nusprendė, svarstė profesorė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lina Catamans Vasario 16, 2024, 05:55:39 am
Kad ir kaip tai būtų keista buvo panašu, kad direktorė, ant jos nepyko. Na arba tai buvo kažkokia labai keista jos bausmės strategija. Bet Lina buvo tokia pavargusi, kad jai tas nelabai rūpėjo ir nusprendė nors trumpai pasimėgauti profesorės gerumu. Net jei jis ir apsimestinis galėjo būti. Vistiek sušildė jos širdį nors lašelį. O greitai pasidarė ir visai šilta. Na, tiesa, ne dvasiškai. Lina nelabai suprato, kada profesorė spėjo užburti kerus, tačiau ant jos nustojo lyti, o ir po kelių akimirkų, Linai jau pastebėjus judėsį, jos drabužiai taip pat buvo išdžiovinti. Nuo šio gesto Lina nevalingai sudrebėjo. Buvo taip keista, kad ji kažkam iki tiek rūpi, kad pastebėtų, kad ji sėdi permirkusi. Aišku, ji žinojo, kad yra nors truputį svarbi profesoriui Senkleriui, tačiau nesitikėjo, kad rūpės ir tokiam svarbiam, aukštas pareigas užimančiam žmogui - direktorei.
- Ačiū,- ištarė padėką tyliu, lužtančiu balsu. Visdar nebuvo pilnai įsitikinusi ar čia tikrai buvo gerumas. Bet vylėsi, kad taip.
Profesorei paklausus, ar ji nori papasakoti, kas nutiko, Lina pažvelgė į ją su neslepiamu nuovargiu ir dar didesne nuostaba. To ji tikėtis tikrai negalėjo.
- Jums tikrai būtų įdomu? Jums tai rūpėtų? Jums !!!aš!!! rūpėčiau?!?! Juk aš jau ir tai pažeidžiau mokyklos taisykles, dar ir vargintis burti dėl manęs turėjote. Tai ar tikrai norite klausytis ir mano jums nereikšmingų bėdų?
Nors Linos mintys vėlėsi ir panašu grūmėsi dėl vietos jos smegenų estakadoje, jos balsas buvo ramus, tik kiek pakimęs nuo verksmo, o klausimas buvo ištartas ramiu ir dalykišku tonu. Ji netikėjo, kad yra verta kažkieno laiko ir pamanė, kad geriau ir direktorė įveiktų tą keistą proto užtemimą ir švelnumą ir eitų daryti darbų. Kokių, Lina nežinojo, bet manė, kad tikrai buvo svarbesnių dalykų už ją.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Arwen Evenstar Vasario 20, 2024, 06:08:34 pm
Jei žinotų, kas privertė šią mokinę palikti šiltą ir jaukų bendrąjį kambarį ir ateiti čia, būtų paprasčiau sugalvoti, kaip jai padėti. Bet gal ji nenori mano pagalbos? - nejauki mintis šmėstelėjo profesorei. Dabartinis jaunimas retai kada rodo savo jausmus ir yra linkę juos užgniaužti savyje. Įsivaizduoja, kad gali patys su viskuo susidoroti. Tik kad ne viską įmanoma įveikti pačiam... Arwen nusprendė nespausti mergaitės ir labai neklausinėti. Jei matys, kad ši nenori dalintis savo išgyvenimais ir jai akivaizdžiai nereikia peties išsiverkti, grįš į savo kambarį ir pabandys užmigti. O apie rūpesčius pagalvos kitą dieną.
- Jei tau palengvėtų, mielai išklausyčiau tavo pasakojimo, - nusišypsojo. - Jei ką ir pažeidei, šiandien į tai užmerksiu akis. Yra svarbesnių dalykų, nei kažkokios taisyklės, - nusijuokė. - Naudotis burtais man joks vargas, aš juk ragana, tai mano kasdienybė. Jei būtum paprašiusi padaryti kažką žiobariško, iššveisti grindis ar ką jus moko profesorius Levinsas, tikrai pasakyčiau, kad nesivarginsiu ir to nedarysiu. Bet burti ir išklausyti aš tikrai gerai sugebu, - vėl nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lina Catamans Vasario 26, 2024, 08:11:55 pm
Arba pasaulis išprotėjo arba aš sapnuoju. Arba netyčia atsidūriau paralelinėje visatoje... Pamanė Lina nemenkai sutrikusi. Profesorė netik ant jos nepyko, bet net pasisiūlė išklausyti. Ir pasakė, kad burtai jai nėra joks vargas. Net pajuokavo apie tai, kad žiobariškų darbų tai tikrai nesivargintų daryti. Į šią pastabą Linos lūpų kampučiai nevalingai kilstelėjo aukštyn. Tačiau vistiek nesijautė verta profesorės gerumo. Juk ji tokia svarbi ragana ir šiaip žmogus, o ji čia tik žiobarų kilmės raganaitė. Nei gabi nei gera, nei įtinkanti kažkam. Juk net be prakeiksmo mama su ja bendrauti nesugeba. Ir jai mokykloje nebesiseka taip gerai. Ir tik profesorių Senklerį vargino tais burtais. Juk mama atkerėta, o ji vistiek per prasta, kad ją mylėtų. Juk ji dabar jau gali. Bet reikalo nemato panašu. Apie tai pagalvojus Linos akyse vėl sužvilgo ašaros tačiau nežmoniškos valios pastangomis ir energijos likučiais ji jas suvaldė. Nesijautė verta profesorės ar ko nors pagalbos ar išklausymo. Juk nebuvo pakankamai gera, kad ją būtų verta mylėti. Ar gerbti. Ar guosti. Ar padėti. Tačiau ji giliai širdyje to troško nors ir iš visų jėgų bandė neleisti sau to daryti. Ji norėjo tiesiog sekundei pamiršti problemas, pasijusti mylimai be išlygų ir gal tiesiog paprastai apkabinta. Pasijusti saugia.
- Kad sugebate, aš neabejoju. Juk esat tokia gerbiama ir galinga ragana, dar direktorė. Tačiau ar aš verta jūsų gerumo ar pokalbio. Juk esu niekas ir nepakankamai gera, kad būčiau to verta.
Pasakė Lina tyliai. Įprastai nebūtų leidusi sau to sakyti ir taip atvirauti tačiau dabar dėl nuovargio jos liežuvis veikė greičiau už smegenis ir ji nesugebėjo to sustabdyti. Lina kiek išsigando savo atvirumo ir drąsos, kurią pati laikė paiku naivumu, kad tokiam svarbiam žmogui ji būtų svarbi ir verta dėmesio.
- Gal neverta jums savo laiko man švaistyti. Esu tikra, kad turite tikrai daug svarbesnių dalykų.
Maldauju, neišeikit.  Linos galvoje suskambo beviltiškas maldavimas. Ji giliai širdyje norėjo pagalbos. Bet paprašyti nedrįso ir nemanė, kad buvo verta.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Arwen Evenstar Kovo 01, 2024, 11:56:30 am
Atrodė, kad mergaitės savivertė labai žema ir dėl to ji atsisako pagalbos ir jaučiasi tarsi nėra verta kitų žmonių šilumos ir dėmesio. Tokių mokinių periodiškai pasitaikydavo ir visų jų slogios savijautos priežastys buvo skirtingos. Arwen labai norėjo padėti šiai mergaitei, tik pirmiausia turėjo sužinoti, kas tiksliai jai nutiko. Ji prisiminė, kaip parduotuvių alėjoje Londone buvo sutikusi Dori. Tą kartą ji atrodė tikrai prastai, tarsi būtų praradusi viltį gyventi. Laimei, jos gyvenimas pasisuko į gerąją pusę ir dabar Dori - laiminga dviejų dukryčių mama. Mačiusi begalę laimingai pasibaigusių istorijų, Arwen norėjo tikėti, jog visiems vaikams įmanoma padėti, tik reikia rasti tinkamiausią būdą, nes ne kiekvienam tinka tie patys variantai.
- Mieloji, aš tikrai nemanau, kad tu esi niekas, net neabejoju, kad yra ir kitų taip galvojančių, - padrąsinamai tarė. - Labai norėčiau tau padėti, jei tik man tą leisi, - nenorėjo sakyti, kad ji kažką turėtų daryti ar nedaryti. Tai turėtų būti jos pačios sprendimas, o ne primestas iš šalies. - Šiam vakarui turėjau vienintelį tikslą - ateiti čia. Ir taip jau susiklostė, kad sutikau tave. Tad dabar abi esame čia, šiame bokšte, atšiauriu oru.
Arwen tvirtu žingsniu žengė artyn ir įsipatogino šalia mergaitės. Apsauginiai kerai vis dar jas saugojo nuo lietaus. Kad būtų jaukiau, burtininkė išbūrė melsvas liepsneles ir šios pakibo ore. Arwen žvelgė į jas, sklandančias tarp jos ir mergaitės, ir mąstė.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lina Catamans Kovo 02, 2024, 09:09:07 am
Lina nesuprato ar jai taip žvaigždės švietė, ar planetos sukosi, ar dar kažkas panašaus įvyko, bet profesorė visgi neišėjo. Ir ne tik, kad pasiliko, bet ir padėti norėjo. Jai. Padėti. Norėjo. Direktorė. Tai buvo keistumo viršūnė ir tikrai ne toks dalykas, kurio ji būtų tikėjusis. Tačiau, nors ir abejodama savo sveiku protu Lina tam nuoširdžiai neprieštaravo. Taip ji to nesuprato. Tas tiesa. Bet dėl to tikrai nepyko ir jai širdį paglostė rūpesčio švelnumas. Profesorė pasakė, kad ji nėra niekas. Tai buvo keista, nes Lina nesuprato, kad ji taip užfiksavo šį faktą savo trumpame kalbėjime. Kodėl aš tau svarbi? Kodėl aš tau rūpiu? Kodėl nori padėti? Kodėl?... Linos galvoje sukosi klausimai, kai profesorė kalbėjo toliau. Ji paaiškino, kad čia atėjo atsitiktinai, paminėjo atšiaurų orą, kurį Lina jau buvo beveik pamiršusi, sėdėdama po profesorės apsauginiu kupolu. Šis gerumas ją visdar stebino. Tačiau tolimesni profesorės veiksmai nustebino dar labiau. Ji baigusi kalbėti atsisėdo šalia jos. Tą akimirką Lina prisiminė neatsakiusi profesorei į klausimą dėl sėdėjimo šalia. Kažkaip šis klausimas praslydo pro jos mintis atsiradus kitų. Pavyzdžiui kodėl profesorė nori jai padėti. Tačiau kai Lina ruošėsi atsiprašyti dėl šio užmaršumo ar nepagarbos, profesorė nustebino ją dar labiau- išbūrė mėlynas liepsneles. Nors Lina žinojo apie šiuos kerus, tačiau dabar jų prasmės nematė jokios. Išskyrus?... Jaukumą. Todėl buvo nustebinta.
- Ačiū. Už... tai, kad norite padėti. Nors ir nesuprantu kam norite vargintis. Atsiprašau, kad neatkreipiau dėmesio į jūsų klausimą. Tai daugiau nepasikartos. - Lina pasakė tyliai turėdama omenyje leidimą sėstis.
- Nežinau, ar kas gali man padėti. Pati esu dėl visko kalta. Maniau, kad neesu, bet tikrai esu...
Pasakė užlūžtančiu balsu neaiškindama ką turi omenyje.
- Bet ačiū, kad bandote.
Tyliai sušnabdėjo nuoširdžiai turėdama tai galvoje. Ji suvirpėjo nuo švelnaus šaltuko, arba bent jau taip bandė save įtikinti. Iš tiesų tai buvo dėl beveik nepatirto nuoširdaus gerumo be salygų. Ji nevalingai palinko į profesorės pusę stebėdama liepsneles ir vieną sekundę leisdama sau nesiaiškinti ar nesiteisinti. Ji žinojo, kad ta akimirka baigsis, bet savimi netikėdama, leido sau ja pasinaudoti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Arwen Evenstar Kovo 06, 2024, 09:42:44 am
Sėdėdama Arwen stebėjo dangų. Jį vis dar raižė žaibai ir pylė kaip iš kibiro. Negalėjo pasakyti, kad toks oras jai patiko, bet kartais buvo įdomu stebėti, ką sugeba gamta.
Ji vis dar neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip galėtų padėti šiai mokinei. O, kad tik ji duotų bent kokią užuominą, svarstė ragana. Dažniausia tokių situacijų problema, kad vaikai stengiasi kiek įmanoma viską užgniaužti savyje, nesuprasdami, kad pasipasakoję padarys sau paslaugą. Kad nuo to bus lengviau. Išsikalbėjimas padeda, bet tuo pačiu ir pasufleruoja klausančiajam, ką būtų galima padaryti ar pasakyti norint padėti labiau.
- Kodėl manai, kad tu dėl visko kalta? - švelniai paklausė. - Neabejoju, kad egzistuoja ir kitas paaiškinimas, kodėl nutiko kažkas, kas nutiko. Tikrai neturėtum savęs kaltinti.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Lina Catamans Kovo 21, 2024, 05:12:16 pm
- Todėl, kad esu. Nesugebu būti tokia tobula, kokio tobulumo reikia šeimai. Nesugebu įtikti, užsidirbti meilės, tiesiog patikti. Nesvarbu, kiek stengčiausi. O gal kaip tik, kad stengiuosi. Bandžiau būti tobula, gera dukra, drauge, mokine. Bet ne. To niekada neužtenka, ir neužteks. O dabar nebesugebu ir to. Ir pamokose nebesiseka ir profesorius nuviliu. Tiesiog nebegaliu nieko padaryti gerai. O gal niekada ir negalėjau, tiesiog žmonėms pabodo būti mandagiems ir jie tai pripažįsta.
Po šios gana netikėtos tirados, kurios net ji nesitikėjo, Lina vėl ištirpo ašarose. Tyliai kūkčiodama ji tarė:
- Aš tiesiog tokia pavargusi. Pavargau bandyti, stengtis, tiesiog būti.
Tai pasakiusi ji tyliai sudrebėjo ir verkė tyliau. Nenorėjo varginti direktorės daugiau nei reik. O juk kam malonūs garsiai verkiantys vaikai. Juk niekam. Jie tik nervus gadina.
- Maniau, kad mama mane mylės, kai prakeiksmas bus sulaužytas, bet ne... Ji to daryti nesivargina ir panašu, kad nemato reikalo.
Sukuždėjo tyliai.
Antraštė: Ats: Varpinė
Parašė: Arwen Evenstar Kovo 26, 2024, 02:14:13 pm
- Nesistenk būti tobula. Būk savimi, - švelniai tarė ir apkabino mergaitę per pečius. - Tobuli žmonės nuobodūs ir vienodi. Pagalvok, pavyzdžiui, apie drugelius. Citrinukai visada tokie patys, galima sakyti tobulos geltonos spalvos. Tuo tarpu akiuotasis sfinksas, kuris ramybės būsenoje yra niekuo neypatingas, neišsiskiriantis iš kitų, visai netobulas, pamatęs priešą išskleidžia sparnus ir pasimato nuostabios didelės mėlynai juodos akys ant užpakalinių sparnų. Visai nereikia atrodyti gražiai, tobulai ir bandyti kitiems įtikti. Savo grožį ir gerąsias savybes, kurių tu tikrai turi, rodyk tik tiems, kurie to nusipelnė ir yra verti tavo dėmesio.
Profesorė leido mergaitei išsikalbėti, nekomentavo nieko, tik atidžiai klausėsi. Kol galiausiai jos ištarti žodžiai privertė ją suklusti. Tai, ką ji pasakė apie mamą, gali būti jos liūdesio priežastis.
- Gal norėtum daugiau papasakoti apie tą prakeiksmą? - maloniai pasiteiravo ir pažvelgė į mokinę. - Pažadu, kad tavo paslaptis, jei apie tai daugiau niekam nesi pasakojusi, su manimi saugi.
Arwen žinojo, kad panelė Catamans yra kilusi iš žiobarų šeimos, tad ją sudomino paminėtas prakeiksmas. Burtininkams nevalia naudoti magijos prieš žiobarus, ypač blogiems tikslams, kaip prakeiksmui užleisti, tad kažkas iš šios bendruomenės pažeidė įstatymus.