Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Amabel Ray Spalio 31, 2015, 08:32:29 pm
-
Truputį paėjus proskyna, galima prieiti medžių tankumą. Ten, jei skaičiuosi atstumą tarp dviejų medžių, atstumas vos sieks 2 centimetrus. Todėl ten galima pralįsti nebent kokiam perdžiūvusiam kurmiui, ne daugiau. Medžiai siekia balažin kiek vietos, nes nedaug kas gali pasiekti tankumos galą. Jie nemirė, ne. Tiesiog neiškentė. Medžiai aplinkui stori, drūti, kai kurie išlinkę, ploni, laibi, normalūs arba nulūžę. Lapų buvo kaip sniego žiemą, netgi keli sluoksniai, į kuriuos įmanoma įklimpti. Paėjus toliau, medžiai truputį praretėja, kad galėtum bent atsitūpti. Pagaliau pasiekus menką proskynėlę, aplink būriuojasi daugybė medžių, sudarydami nelygų apskritimą. Pažiūrėjus iš dangaus, atrodytų, kad tarp medžių įsispraudęs kažkoks menkas, geltonos, raudonos, rudos ar maišytos apskritimėlis, o medžiai bando jį pasiglemžti.
-
Springdama ašaromis, net nežiūrėdama kur bėga, Kota pastebėjo kad yra tankumoje tik tada, kai ėmė trankytis į kas antrą medį. Dar kartą atsitrenkusi į dar kelis medžius, mergaitė prasibrovė pro medžius į retesnį plotą.
Ji atrodė klaikiai. Suknelė buvo purvina ir apdriskusi, dešinioji petneša buvo visiškai nuplyšusi, kaip ir dalis sijono kairėje pusėje. Akys buvo paraudusios, o žandai - dar raudonesni nei įprasta. Jau net nešneku apie plaukus - ten galėjo gyventi ištisos paukščių kartos. Nors juose buvo pilna lapų, spyglių ir šapelių, sidabrinė spalva vis tiek švytėjo iš tolo.
Suklupusi prie medžio Kota apsikabino kelius ir nuleidusi galvą ėmė tyliau kūkčioti. Skausmas krūtinėje nedingo, ne ne, tačiau išsiverkus juk geriau pasidaro, ar ne?
-
Touka atbėgo paskui mergaitę. Kai ją pasiekė, jos jau buvo medžių tankumoje, kur buvo jau sunkiau prasibrauti pro medžius. Pamačiusi, kad mergaitė sustojo, varniukė, sukaupusi paskutines jėgas, pribėgo prie mergaitės ir atsitūpė prie jos. Sugniaužusi savo švarkelio rankovę, Touka pradėjo valyti ašaras Kotai labai rūpestingai. Tvarkydama Ko švelnius, sidabrinius plaukus, varniukė labai atsargiai sušnabždėjo:
-Labai atsiprašau. Tikrai tikrai. Man visai neteko kalbėtis su žmonėmis, nebent.. Nagi, neverk..
Ir Toukos balse galėjai išgirsti - ar tikrai? - gailestį? Švelniai atsidūsėjusi mergaitė toliau tvarkė Ko plaukus. Touka pajuto nepaprastą švelnumą Kotai. Artimiau su Tou susipažinus, ji buvo gana miela.
Touka kvepėjo kažkuo skaniu.. Hmm.. Gėlių kvepalais?
-Tikriausiai tau patinka fėjos? Jeigu nori, galime jų paieškoti, -bandydama praskaidrinti nuotaiką, sušnabždėjo, nors net nesiruošė to daryti. -Beje, tu labai graži, visai kaip fėja.
Varniukės balse galėjai išgirsti ne tik švelnumą, bet ir.. Hmm.. Pernelyg lengvą flirtą?
-
Žinoma, Kota nebuvo kurčia. Kaip ir kiekvienas būtų išgirdęs, ji ir išgirdo kažką besibraunant jos link.
-Palik mane vieną,-sukuždėjo varnė, giliau įsirausdama į kelius ir net nežiūrėdama kas ten pasirodė. Tiesą pasakius jai ir nebuvo labai įdomu.
Ir tik tam kažkam pradėjus valyti jos karčias ašaras, sidabraplaukė lėtai pakėlė galvą. Išvystas žmogus buvo tokrai ne tas, kurį Kota būtų įsivaizdavusi atlekiant.
-Nieko tokio,-puse lūpų šyptelėjo mėlynakė, nors gilia širdyje žinojo, kad tai buvo daugiau nei nieko. Bet visgi, toji menka dirbtinė šypsenėlė peraugo į žymiai didesnę ir, be abejonės, tikresnę šypseną.
-Fėjų...-svajingai nutęsė Kota žvilgsniu nuklysdama į kairę. Fėjos, fėjos ir dar kartą fėjos... štai kur slypi tikroji laimė. Ba, bent jau taip teigia sidabrinė garbanė.-Tu tikrai taip manai?- apstulbusi vėl į Touką sužiuro Kota, jai prašnekus kad pastaroji atrodo kaip fėja.
-
-Na, taip, -gana meiliai sušnabždėjo Touka. -Jeigu sakau, vadinasi, nemeluoju,-kone sumurkė Tou.
Tou atsistojo ir atsiduso. Ištiesusi ranką, kad Kota galėtų įsitverti ir atsistoti, ji vėl prabilo, tik šį kartą jau garsiau.
-Na ir toli nuklydom,-ramiai apsižvalgė varniukė, supratusi, kad iš čia negalės išsikapanoti, tad tiesiog skėstelėjo rankomis. -Ką gi, pradėkime ieškoti fėjų ir vienaragių!!
Truputį sarkastiškai prunkštelėjusi, tačiau vaidindama, kad kosti, Touka tiesiog vėl ištiesė ranką mergaitei ir nebepakentė, tad tiesiog stvėrė jos ranką ir staigiai pakėlė Kotą.
-Tavo plaukai vis dar atrodo kaip skruzdėlynas, bet jei nekreipsim dėmesio, galėsim ieškoti fėjų.
Nusitempusi Ko prie mėlynos gėlės žiedo, jį praskleidė ir ištraukė mažytę spurdančią fėją ilgais mėlynais plaukais, trumpa žydra suknele ir sparnais - voratinkliais su rasos lašiukais.
-
Šyptelėjusi Kota kiek pasitvarkė plaukus, bandydama iš ten iškrapštyti visą tą nesąmonę. Išpurčiusi didžiąją dalį šapų, lapų ir kažin kokio brūdo, ji leidosi tempiama varnanagės link kažkokio kvietkelio.
-Oooo...-ji išpūtusi akis atsargiai paėmė iš Toukos fėją. Mėlynoji smalsiai stebėjo į sidabraplaukę, žiūrinčią į ją su meile ir pagarba. - Kokia tu graži,-sušnabždėjo Kota fėjai, šiai išraudus ir nudelbus savo akeles į Kotos baltą delną.-Ačiū,-ji šiltai nusišypsojo Toukai. Keista, kad žmogus, privertęs Kotą verkti, gali tapti ir jos draugu.
Paleidusi fėją skristi, Kota pasilenkė link ramunės žiedo švelniai paimdama baltą fėją. Toji fėją, tiesą sakant, buvo labai panaši į Kotą. Sidabriniai plaukai, balta oda, maža sidabrinė suknutė. Jeigu Kota būtų turėjusi tokius sidabrinius drugelio sparnus, ji būtų didesnė tos fėjos versija.
-
Ramiai šyptelėjusi ir palenkusi galvą, Touka svajingomis akimis pažvelgė į Kotą.
-Jeigu nori, galime bandyti paieškoti žalios fėjos, nors nemanau, kad rasim, čia žalių gėlių tikriausiai nėra,-šiltai sušnabždėjusi Tou kone pralėkė pro Ko, tik jos tamsiai violetiniai plaukai palietė Kotos skruostus. Kiek tik įmanoma greičiau nubėgusi prie medžių ir pasislėpusi už jų, pradėjo truputį daužyti sau į pilvą, kad nevemtų. Truputį neiškentusi, susiėmė už kaklo, tačiau greitai paleido. Jai iš burnos nuekėjo srovelė kraujo, tačiau greitai ją nuvaliusi švarkelio rankovės kraštu, ji nuskubėjo pas Ko. Tačiau ant švarkelio rankovės liko didoka kraujo balutė, bet Touka to nematė. Ramiai priėjusi prie Kotos, varniukė vėl pasirodė taip staigiai, kaip ir dingo, kad net Ko nepajautė.
-Tai eime?..
-
Emily nerodė tiek daug emocijų kiek Melody, tačiau ji taip pat džiaugėsi beprasidedančiu veiksmu ir nekantriai laukė to kas tuojau įvyks. Kai Madara paėmė vaiduoklę už rankos mergytė pasijuto labai keistai. Ji negalėjo paaiškinti kuo ir kodėl, tačiau suprato, kad nuo kelių šimtų metų senumo mokinės rankos ji visa tarsi persimainė. Įdomu... - pagalvojo klastuolė. Tiesą pasakius ji ėmė truputį nerimauti ar tikrai gerai padarė pasiūliusi Madarai veikti ką nors šiurpaus ir ėmė svarstyti kokių pasekmių gali sulaukti. Per bloga pragarui... Bet regis Melody ja pasitiki... Antrakursė atidžiai stebėjo draugę. Ji žinojo, kad jei pamatys bent kruopelytę baimės ir nepasitikėjimo Madaros atžvilgiu tą pačią akimirką pasiūlys viską nutraukti. Tačiau kol kas abejonių nesimatė, taigi klastuolė stebėjo kas vyksta ir laukė nurodymų.
-
Melody nusprendė, kad laikas Patoną pavedžioti lauke. Užsegusi galtoną, per Kalėdas gautą ankakliuką, mergina išbėgo laukan. Nenorėdama, tiesiog sekdama mažąjį okelotuką, nuklydo miškan. Nesijautė kalta, ar sutrikusi būdama čia, kad ir ši vieta buvo draudžiama mokiniams, čia klastuolė lankėsi ne kartą ir ne du. Nuo žemės pasikėlusi šakelę visaip užkabindavo katinėlį, o šis užpuldamas įsikasdavo į laikomą pagaliuką. Taip kikendama ir lakstydama antrakursė nusigavo į niekad dar nelankytą vietą, kur medžiai taip tankiai augo, kad atrodo kur tik pasisuktum - vien miško galiūnai stūkso. Patonas susiradęs lapų, likusių nuo rudens, krūvą pradėjo rangytis ten, o Mel, galiausiai atradusi akimirką pailsėti, prisėdo ant vieno kelmo netoliese:
- Ar mums verta keliauti toliau?- pradėjo dainuoti, mušdama ritmą pagaliu,- Pailsai? Mirtinai pailsau. Būgnai trata tyliau ir tyliau,
tartum sau,- neprisimindama tolesnių žodžių, tiesiog užsimerkusi niūniavo.
-
Po kažkiek laiko juodoji persona, apsigaubusi gyvatės odos apsiaustu, skubėjo mišku, pasišokinėdama kas žingsnį. Tai reiškė tik viena - Sacharai buvo puiki nuotaika, ne taip, kaip kasdien - sausa lyg sausra, kas ir reiškė jos pavardę. Kadangi buvo kaulų rinkinys, Sa buvo lengva prasmukti pro tankiai suaugusius medžius. Galiausiai kelis kartus pavinguriavusi lyg gyvatėlė, mergina pamatė kelmelį - savo kelionės tikslą. Ten jau sedėjo Melody. Palauk, ji dar net nežino mano vardo. Ai, nusispjaut, vis teik brudas kažkoks. Galiausiai priėjusi prie to kelmuko, dvylikametė atsirėmė į medį ir sunėrė rankas ant krūtinės. Nuvargusios, tačiau akylos ir aštrios akys, įrėmintos baltų blakstienų, atidžiai žvalgėsi ir nepraleido nė dulkelės, skrendančios pro ją.
-
Johnny Williams iš Hogvartso ėjo lėtai. Tam, kad kažkam nesukeltų įtarimų jog jis eina į Uždraustąjį mišką. Nuėjęs gerokai nuo Hogvartso, klastuolis įsibėgėjo. Netrukus jo kojos virto juodomis, gauruotomis letenomis. Jau pavirtęs vilku jo mąstymas reagavo į jautrius garsus, į visokio plauko kvapus. Bet nekreipęs dėmesio jis keliavo toliau. Kažkur girdėjusi pelėdos ūbavimas. Kažkas šmirinėjo po krūmus. Tai vėjas sušvilpdavo. Tai kažkas išleisdavo savo garsą. Johnny garsiai sukaukė. Tačiau užuodęs kažkokius kvapus jis atsivertė į žmogų. Tyliai ėjo link tos vietos kur užuodė itin kažką keisto. Pasislėpęs už medžio ir atsargiai iškišo galvą pažiūrėti kas ten. Ir ten pamatė vieną klastuolę ir visai nepažįstamą mergaitę. Johnny nutaręs, kad pavojaus drąsiai išlindo. Jis nuėjo prie jų ir pabandė išgąsdinti jas:
- Bū!
-
Mergaitė pakėlė galvą į Patoną, mažasis gyvūnėlis žvelgė labai įtemptai, pakėlęs ausis, į Melody užnugarį. Klastuolė kiek įsitempė kažkas tyko? Bet neprieina. Atsargiai atgręžusi galvą, pamatė Sacharą atsirėmusią į medį. Nieko nesakydama tik linktelėjo galvą pasisveikindama, tuomet kiek ramiau įsitaisė atgal:
- Slampinėji, ar atėjai čia su tikslu?- pasiteiravo mergina tiesdama ranką link ateinančio artyn okeloto. Pastarasis užsiropštė ant kelių ir pradėjo graužti šaliko kutelį. Tuomet staigiai nušoko ir pasišiaušęs suurzgė, Melody oda pašiurpo Baikit visi mane gąsdinti!. Nespėjusi patikrinti kas šį kartą įvyko, išgirdo vaikino balsą šūktelėjantį "Bū!". Krūptelėjusi suraukė antakius:
- Ar aš įsiterpiu į kokį nors susirinkimą, ar ši, ankšta vieta tampa susibūrimų tašku?- pasvarstė klastuolė nužvelgdama atėjūną.
-
Mergina užsimerkė, kai išgirdo visai negąsdinantį "Bū!". Pagaliau atsimerkusi ir nužvelgusi Johnny savo firminiu aštriu, mirtinu ir gręžiančiu žvilgsniu, baltaplaukė sumurmėjo.
-Nejau to dar pakankamai neaptarėm?-lėtai atsisuko Sa į atėjūną. Prie lūpos kabantis juodas auskariukas virpėjo, jos lūpoms krutant.-Kažką paaiškinau ne taip? Turiu kelis tikslus. Vienas iš jų esi tu,-pridūrė dvylikametė, nusimesdama apsiaustą ir jau kreipdamasi į Melody.
Jos apranga buvo nebūdinga žiemos orui: ant sustagarėjusių kojelių užtempti varnų juodumo šortai, juodas odinis švarkas buvo užtemptas ant karančių juodų susagstomų marškinių. Juodas odinis švarkas turėjo baltas linijas, užsibaigiančias baltais skritulėliais.
((pss, pretend kad Johnny ir Sachara viską sutarę dėl Juodojo parado))
-
Johnny piktdžiugiškai šypsojosi. Jam patiko kai žmonės jo išsigąsta, bijo. Klastuolis regis tik dabar atsiminė tos vardą. Salamander.
- Regis mano nuomone dar nepakankamai aptarėm. Be to įdomu ar ši mergina prisijungs prie mūsų , - šiuos paskutinius žodžius Johnny spjaute išspjovė. Ponaitis Williams buvo tikras blogis. Jis nė kiek nebuvo gerutis. Nebent anksčiau buvo miniatūrinis angelėlis. Tingėjęs dar pasakyti jisai atsiraitojo rankovę. Ir pirštu klausiamai bedė į ranką. Jis tvirtai apsisprendęs laukė kada jį patvirtins, kad priklauso jų sąjungai tatuiruote. Johnny atsisėdo ant samanų ir žvelgė į padarėlį. Kuris urzgė ant jo. Ko gero supranta jog aš esu vilkata. Gudrus nenaudėlis. Taip pamanė juodaplaukis klastuolis.
-
Mergina suraukė antakius apie ką po velniais jie kalba? Tuomet sukryžiavusi rankas ant krūtinės atsisuko į Sacharą:
- Į kur jūs mane ruošiatės įtraukti?- tūptelėjusi paglostė Patoną ir tyliai sušnibždo,- viskas gerai, drauguži. Nesijaudink, jie geri. Veikiausiai. Tiesa sakant labai abejoju, tačiau jie mums nieko nepadarysi,- išsitiesusi visu savo ūgiu šį kartą gręžtelėjo vaikino link:
- Pasakok,- tarstelėjo rimtu, ramiu balsu. Neskambėjo nei kaip prašymas, nei kaip liepimas. Melody nebuvo pikta, tiesiog ši situacija erzino. Visi šie metai tampė klastuolės nervus, tad ji jautėsi tiesiog išsekusi,- Tai nebus nieko gero, ar ne?- nežinia kas apsėdo merginą, tačiau ji buvo pasiruošusi sutikti su betkuo. Klastuolės dvasia pabudo.
-
-Neskubėk dar,-sušnypštė Sachara, tačiau jos rankoje pokštelėjo ir atsirado juodas peiliukas. Savo rankoje apraižiusi kareivėlio kaukolę ir gavusi pakankamai kraujo, mergina sugniaužė vaikino ranką ir peiliuką įsmeigė giliai bei pradėjo rėžti kontūrus.-Nejudėk. Gi perspėjau, jog skaudės. Beje, Melody, aš Sirija. Salamander. Nesakiau juk dar savo vardo, tiesa?
Mergina turėjo savo vardą jau suklastojusi, tad nė nesivargino sakyti tikrojo.
-Taigi,-Sa ištraukė peiliuką ir kyštelėjo liežuvį. Jo galiuku suvilgiusi peiliuką, kadangi peiliukas rijo per daug kraujo, mergina vėl rėžė vaikinuko tatuiruotę.-Taigi. Aš, Sirija, čia todėl, nes noriu tave įtraukti į organizaciją. Ji vadinasi ,,Juodasis Paradas". Nebijok, ten nėra juodaodžių, tiesiog visi rengiasi juodai. Tai va, paaiškinsiu plačiau. O tu, Johnny, nė nebandyk burnos praverti - kitaip tikrai pasigailėsi.
Sirija šnypštė kaip demonė, tad jos klausyti vertėjo. Ore vėl pokštelėjo ir pasirodė šaltoji ugnelė. Mergina ištiesė lazdelę į ugnelę ir sušnabždėjo:
-Incendio.
Ugnelė užsidegė, o tuo tarpu baltaplaukė ugnele degino tatuiruotės kontūrus, kol kareivėlis pajudėjo, pasirąžė ir tada pasigirdo kaulų traškėjimas.
-Štai. Kol kas neleisk jai nuplyšti,-reiklingai tarstelėjo dvylikmetė ir patrynė rankas.-Dar paskaudės, bet nieko. Nagi, neišsigąsk,-pridūrė mergina ir nusišypsojo savo psycho smile, pakreipusi galvą.
-
Johnny stovėjo laukdamas kada jam įrėš tatuiruotę. Ir stebeilijo į Salamandrą. Kurios rankose jau atsirado juodas peiliukas. Ir kai jam sučiupo už rankos ir jam įsmeigė. Kuo giliau tuo skaudžiau. Klastuolis tvirtai sukando dantis ir stengėsi nerėkti. Dar vaikinukas spėjo išgirsti tos mergaitės kitokį vardą. Sirija. Skausmas toks baisus, kad Johnny truputį spurdėjo. Širdis pašėlusiai plakė. Kai ta mažė prigrasino nekalbėt, Johnny jau žiojosi, bet susičiaupė, nes skausmas buvo begalinis. O dar ir jam pradėjo deginti ranką. Ačiū Dievui, jog ištraukė tą peilį. Bet deginimas irgi ne ką geriau. Pagaliau baigėsi tos kankynės. Vaikinas pasižiūrėjo į tatuiruotę. Toji jau judėjo. Dar jam kaulai trakštelėjo:
- O kaip suprast plyšimas? Kaip su juo kovot? - klastuolis šiek tiek lengviau atsikvėpė.
-
Mergina visą stovėjo susiraukusi ir stebėjo ženklo, tatuiruotės, gavimo ceremonija. Visa tai vargiai priminė arbatos gėrimo ceremoniją, galbūt labiau narkomanų/kalinių įsiliejimą į gaują:
- Už ką stovi tavo organizacija,- paklausė Sirijos. Pajutusi šaltį, kuris galiausiai prasiskverbė per tankius medžių kamienus, užsisegė paltą,- Kokie asmenys yra įtraukti į tai? Ir kodėl tau reikia manęs?- toliau bėrė klausimus klastuolė, tiesiog visa tai atrodė labai keista ir miglota. Lyg istorija su spragomis. Nejučia ranka pradėjo siekti pakabuko, kuomet delne atsidūrė maždaug vieno su puse centimetro dydžio auksinis, plokščias blynelis, Melody pirštu vingiuodama per raižinius simbolizuojančius pasaulio sąmyšį atsiduso. Kiek daug blogio sukoncentruoto į beprasmybę. Kokia prasmė būti blogam, kai nėra prieš tave kovojančio gėrio.
-
Baltaplaukė užkišo plaukų sruogelę už baltos ausies ir liaunu pirštu atsargiai apvedžiojo kareivėlio kontūrus ir užrašą "MES JAU ČIA". Lyg atsipeikėjusi, Sachara išgirdo Johnny, o po to ir Melody žodžius, tad neskubėdama pradėjo nuo Johnny.
-Atplyšti?-dar kiek apspangusi kalbėjo baltapūkė. Šioks toks apspangimas maišėsi su nuostaba.-O, taip. Atplyšti - tik žodis. Ji punta tavo krauju, nutrūksta ir puola visus iš eilės. Dar gali skraidyti, vaikščioti ir kalbėti, bet čia niekis. Argentum sužinojo vaistus nuo to,-šyptelėjo Sa, o jos oda susitraukė. Sirija taip ir paliko su šypsniu, o kareivėlis jau nutrūko ir taikėsi į Melody. Staiga jis susitraukė ir vėl įlipo į ranką. Siri atsipeikėjo ir nusipurtė.
-Kvailas kraujo siurblys,-suburbėjo varnė. Pasikasiusi savo makaulę, apaugusią baltomis gijomis, dvylikmetė prisiminė, jog turi kažką pasakyti Melody. Kiek sušvelninusi balsą ji priėjo prie Mel ir atsiklaupė prie jos.-A!Taip, nori sužinoti daugiau? Ką gi. Juodasis paradas žudo, Juodasis paradas kankina, Juodasis paradas priverčia sakyti tiesą, Juodasis paradas renka naudingą informaciją, Juodasis paradas renka pakalikus. Daugiau kažkas neaišku?-iki tol lenkusi pirštus, mergina nusišypsojo savo psycho šypsena ir priartėjo prie Mel veido, jog liko tik keli centimetrai musei praskrist, tačiau greit atsitraukė ir atsistojo.
-Ką dar pasakysi,-sušnypštė mergina kaip šnypštūnė, pasisukusi į Johnny, tačiau viskas vis tiek girdėjosi pakankamai aiškiai.
-
((Nieko))
-
Johnny Williams iš skausmo griežė dantimis. Tai nebuvo paprastas skausmas. Tai buvo velniškas skausmas kuris gali išvaryt iš proto. Tačiau klastuolis buvo ir fiziškai ir psichiškai stiprus. Vaikinas astiminė jog yra ir mokinė iš jo koledžo. Johnny buvo smalsu ar toji mažė sutiks stot į Juodąjį paradą. Ar kitaip sakant. Susikaupęs jis klausėsi Salamandros apšvietimo apie plyšimą tos tatuiruotės.
- O tai visada mis krauju? Ir koks tas vaistas jau? - surimtėjo Johnny. Jis atsisėdo atsargiai ant žemės. Mat jam labai velniškai skaudėjo ranką. Viliuosi tai greitai praeis. Pagyvensim ir pamatysim.Bandė nuraminti save Johnny. Bet dar nejaukiau pasijuto. Ir jis ėmė linguoti.
- Beje kas ta Argentum? Neteko apie tai kalbėt, - susidomėjo juodaplaukis.
-
Pakėlusi antakį mergina stebėjo Siri kiek keistai. Taip kaip žmonės stebi kvailai besielgiančias, apgirtusias merginas klube. Tačiau nurijusi šimtą pašaipių komentarų, tik kreivai šyptelėjo ir pažvelgusi žaismingai į akis, linktelėjo:
- Kodėl gi ne,- atmetusi plaukų sruogą atgal atsakė Mel,- manau bus linksma,- gūžtelėjusi pečiais pažvelgė į vaikinui prieš porą minučių padarytą ženklą. Atrodė skausminga, tačiau blogiausia yra tai, jog klastuolė nepakentė tatuiruočių. Dygiai žvelgdama į žygiuojantį žmoneliuką, jei taip tą padarėlį galima buvo pavadinti, mergina atsiduso.
- Ar manęs laukia išbandymai? Ritualai? Ar tiesiog pakaks to mažo monstriuko ant kūno?- sukryžiavusi rankas ant krūtinės paklausė Melody. Užmetusi akį į paklusniai sėdintį šalia Patoną, atsuko galvą atgal. Ką po galais aš darau su savo gyvenimu?
-
Sachara šyptelėjo ir mirktelėjo Melody, o nenuleisdama nuo jos akių pasakė Johnny:
-Paaiškinsiu vėliau. Na, ne, ritualų tikrai nereiks. Jei neskaitysim tatuiruotės gavimo, galios įrodymo ir pasišventimo. Nebijok, viskas bus gerai,-kreivai ir pašaipiai šyptelėjo Sa, skverbdamasi į Melody akis.-Pasiruošusi?-baltaplaukė pridūrė, vėl tūpdamasi ir garbanei plaukų sruogą užkišdama už ausies.
-Na, ne, monstriuko nepakaks. Dar turėsi drabužius, turinčius panašų poveikį, kaip Psichai. Ne, mūsų gretose šie drabužiai negali išsiurbti laimės. Jeigu kas, atsakau,-Sirija papešė savo pūstos juodos suknelės kraštelį, o šis, atrodo, sušnypštė.-Hogvartse vyks karas. Didelis. Tik tam reikia pasiruošti, kokių, hm, trejeto metų, ne daugiau. Johnny, kad ir būsi pilnametis, neturėsi teisės palikti mūsų gretų, nes teks su visa oda nuplėšti tatuiruotę. Prieš kraujo išsiurbimą.
-
((Sorry))
-
Johnny susiraukė iš skausmo. Labai skaudėjo. Bet užtat turi tatuiruotę. Tačiau kokia nauda iš to. Tik kraujo ryja. Silpnina gyvastį. Vaikinukas vėl pažvelgė į savo tatuiruotę. Kareiviukas žygiavęs ir toliau. Bet taip stropiai, atrodo jog jis niekada nepavargs ryžtingai žygiuoti.
- Man dar neatsakei. Kas per vaistai? - sušnypštė jis. Vaikinas skubinosi dingti iš šios prakeiktos vietos. Bet dar delsė kažko. Susikaupęs tebe klausėsi Salamandros.
- Gi, ir taip aišku jog nebus galima palikti gretų. Kaip ir Mirties Valgytojai negali nusigręžti nuo Voldemorto. Aš nevaidinu narsuolio jei ką. Kiek žinau jo vardas nėra Tabu. Kam tas kraujo išsiurbimas? - nepatikliai jis nužvelgė mergiotę su baltais plaukais. Johnny sustingo pasižiūrėjęs link Melody pusės kažką einant.
- Salamandra, kažkas ateina!
-
- Skamba neblogai,- pasvarstė veikiau pati sau tuomet klastuoliškai šyptelėjo ir linktelėjusi pridūrė,- Pasiruošusi.
Žengtelėjo žingsnį atgal išlaikydama mažiausiai metro tarpą tarp Siri. Karas po trejų metų. Karas pilnas nepilnamečių kereivių. Vaikų. Nieko daugiau nesakydama Melody sunėrė rankas sau už nugaros ir kiek pakreipusi galvą klausėsi pokalbio.
- Tai nėra slapta grupuotė.- veikiau kaip klausimą pasakė klastuolė. Jei tai būtų slapta, ar kartais tatuiruotės nebūtų gan akivaizdus išsidavimo ženklas? Bet tada žiūrint iš kitos pusės, jei tai atviras dalykas, tai aplinkiniai iškart pradės keistai žiūrėti, slėpti informaciją ir panašiai. Bus sunku užsiiminėti naudingą paradui veikla. O karas? Būdami visuomenei žinoma dalis nebegalėsim taip veiksmingai smogti. Merginos apmąstymus nutraukė Johnny žodžiai, suklususi pažvelgė į Patoną, šis turėtų jausti tokius dalykus. Okelotas stovėjo nejudėdamas, įsitempęs ir iškėlęs uodegą. Mel liko užsisukusi nuo garsų šaltinio, tačiau nesijaudino, viską išduoda baimė.
-
-Vėliau,-šnipštelėjo Sachara Johnny ir pasitrynė kaktą. Nemanė, kad viskas bus taip sunku.-Gerai, dabar tiesiog sulauksim to, kas ateina ir vėliau, galbūt po poros dienų, savaičių ar mėnesių įrėšim tą tatuiruotę. Gerai, ateinat abu. Po trejeto mėnesių, reikės ritualo ir drabužių. Ten bus ir kiti. Ir, jei sutinkat, galim eit.
Sa pasirąžė ir atsistojo. Kaulai atsigavo ir sutraškėjo (arba čia tiesiog kareivėlis durniavo), o Sirija pati jau apsigaubė ir susisupo į apsiaustą. Kai jau pakankamai nutolo nuo vietos (iki tol išsisukinėdavo nuo medžių ar miško gyvūnų, pasiųstų prižiūrėti tvarkos, jog čia nebūtų jokio mokinio), Siri vėl pradėjo slėptis, kad išsisuktų nuo kvailų pirmakursėlių ir paikų nesubrendėlių žvilgsnių. Pagaliau pasiekė Hogvartso pilį ir šmurkštelėjo vidun.
-
Johnny tai pasakęs bandė įsižiūrėti kas ten toli ateina. Pasirodo tik pirmakursiai maklinėja po Uždraustąjį mišką. Nieko sau, dabar šiais laikais drąsūs ir pirmakursiaiPiktai pamanė Johnny. Klastuolis skubiai užsimaukšlino gobtuvą, sugriebė tą ranką kurią ištatuiravo Salamandra ir dingo iš akiračio tarp medžių. Tyliai ėjo per nelygumus, jo žingsnius išdavė išdavikai šakelių lūžiai ,,trakšt''. Klastuolis nebeturėjo jėgų pasiversti į vilką, plius ranką labai skaudėjo. Jau spėjo ateiti vakaras. Danguje kabėjo senas mėnulis. O be mėnulio dangus buvo nusėtas žvaigždėmis, kometomis. Buvo gana graži, žvaigždėta, giedra naktis. Tamsoje nelabai galėjai ką įmatyti. Tačiau Johnny buvo įpratęs vaikščiot tamsoje, tai gerai matė tamsoje, žinojo aplinkkelius. Greitai jis praėjo Hagrido trobelę, pelėdyną, kvidičo aikštę. Štai ir stovėjo prie koledžo durų. Susakęs slaptažodį, šmurkštelėjo pro jas.
-
Likusi paskutinė mergina kiek lengviau atsiduso, rankos kiek drebėjo. Pajutusi begalinį liūdesį pažvelgė dangun. Atėjo naktis, visi sumigo, išskyrus šią vietą. Uždraustasis miškas pradėjo busti, prastovėjus dar porą minučių Melody atsisuko į Patoną ir susiradusi augintinio akis, linktelėjo duodama ženklą, jog metas keliauti. Eidama link pilies pajautė šaltį, kankinama abejonių dėl pasirinkimo, kurį priėmė labai neapgalvotai, nė nepastebėjo kaip pasiklydo miške. Galiausiai atsitrenkusi į medį apsižvelgė, stovėjo lygiai toje pačioje vietoje iš kurios ir išėjo atrodo apėjau ratą. Tamsoje pasigirdo urzgimas, į šį garsą atsakė ir mažasis Okelotas. Pasitrynusi apsimiegojusį veidą šaltomis rankomis patraukė tolyn keliu, kurį ji manė esant teisinguoju. Galbūt visad ėjau teisinga linkme, tiesiog miškas nusprendė pažaisti. Eidama užburtus ratus aplink tą pačią medžių tankumą, galiausiai pažvelgė į ant riešo esantį laikrodį vidurnaktis. Sutelkusi paskutines jėgas patraukė dvidešimtą kartą tuo pačiu keliu, išgirdusi kažką keisto, tarsi visur aidintį moters juoką, išėjo iš miško. Pilis buvo apšviesta, tačiau kambariuose nedegė nė mažiausia lemputė. Patonas pasiprašė ant rankų, tad į Hogvartsą Melody įžengė su jau pradėjusiu snausti katinėliu.
-
Vivian nusprendė trumpam viena pabūti miške. Pasiėmė knygą, bet abejojo ar ją skaitys. Atsidususi ėjo kol nuo nuovargio kojos pradėjo linkti ir ji sustojo. Tamsu. Aplinkui vien tik medžiai ir nieko daugiau. Neišsigando. Atsisėdo ir išsitraukė knygą, kurią buvo pasiėmusi.
-Kiaurymių miestas,- prskaitė ir papurčiusi galvą, padėjo ant žolės.
Dar pasiknisusi tarp daiktų rado pieštuką ir užrašų knygelę. Nesugalvojusi ką veikti pradėjo piešti medžius. Išėjo labai gražiai. Deja, piešinį ji supleškino ir pelenus palaidojo ant žolės. Numetusi krepšį su daiktais ant žemės, nuėjo link medžio ir užlipo viršun. Ssusiradusi patogią šaką, įsitaisė ir pradėjo stebėti kas ant žemės vyksta, kad niekas nepavogtų krepšio.
-
Kažkaip keistai užklydus čia, Afrika dar kartą nepatikėjo savo akimis. Ar tikrai jai reikia eiti čia? Kas norėtų susitikti tokioje vietoje, kupinoje prislėgimo ar liūdesio? Čia tankiai suaugo medžiai, kartais pasitaikė ir laibų beržų-siamo dvynių, o kartais ir iš vis tankių medžių aklavietė, kuri savo ošiančia žaluma sakyte sakė "Eik, ieškok kito išėjimo. Nors ne, pala, ten dar viena aklavietė.". Kiek supykusi Afri apsižvalgė aplink ir nuo peties pastūmė kietai supintą rudą kasą. Suraukusi savo nosytę, varnė pasikasė strazdanas ir klajojo po medžių tankymes, negalėdama rasti išėjimo iš šito užburto rato. Beje, čia kvepėjo supuvusiais medžiais ir muskusiniais kvepalais, kas nelabai tiko tarpusavyje, tad gavosi supuvusių muskusinių kvepalų "aromatas" (tiksliau sakant, smarvė).
Tačiau vienuolikmetei, kaip visada, tai nerūpėjo, nes ji blaškėsi svajodama, tik kartais užtikdama aklavietę ir vėl suraukdama nosį.
Pagaliau pamačiusi tikriausiai pamestą krepšį, Afrika nusprendė jo nejudinti, nes nežinia koks Alachas jį ten paliko su sprogmenimis. Nu, supranti, juk pernai Paryžius buvo išsprogdintas, o šiandien - galbūt Afrika. Afri prisėdo priešais krepšį.
-Labas,-pasakė ji ir stebėjo, ar krepšys sprogs.-Ką tu? Aš tai sėdžiu. Laukiu, kol tu sprogsi,-pridūrė Afri ir šyptelėjo.
-
Vivian patenkinta sėdėjo ant šakos ir radusi ausinukus ir telefoną, kurie kažkaip veikė Hogvartse, klausė AC/DC - Highway to hell. Nusprendusi, kad sėdėti nebe patogu, atsigulė ant pilvo (ant šakos, aišku). Staiga, į tankumyną atėjo kažkokia strazdanė. Vivian nusprendė, kad iš jos strazdanų turbūt būtų labai lengva išmokti daugybos lentelę. Susidomėjusi ką ta mergaitė darys, nusitraukė ausinukus. Išgirdusi kaip ji pradėjo šnekinti jos krepšį, Viv iš juoko vos nenukrito nuo šakos.
-Jis nešneka,- baigusi juoktis pasakė, bet greitai vėl pradėjo juoktis.
Pagaliau apsiraminusi nušoko nuo šakos.
-Aš Vivian,- prisistatė ir sukrizeno,- lankei klounų kursus?
Nuo savo pokšto, Viv vėl užplūdo nauja juoko banga.
-
-Ne, bet lankiau Alachų kursus,-šyptelėjo Afrika.-Pirma taisyklė: pakalbink sprogmenis ir pažiūrėk, ar tu išsitaškysi. Aš Afrika.
Vienuolikmetė pasirąžė ir vėl suraukė savo nosį. Čiupinėdama savo iš rudų plaukų kietai supintą kasą, Afri keistai nužvelgė taip vadinamą Vivian ir vėl pauodė orą. Dabar kvepėjo dar keisčiau, negana kvepalų ir supuvusios medienos, tačiau koks tai buvo kvapas, varnė negalėjo pasakyti.
-Kelintas tavo kursas? Tu varnė?-gana maloniai paklausė mergaitė ir mąsliai suniurnėjo.-Gal matei baltą žirafą? Arba dambliuką? Gazelę?
Allen stengėsi manyti, jog Viv jos neišgirdo, tad tik vėl apsižvalgė ir sunkiai atsistojo (man reikia daugiau sportuoti). Priėjusi prie medžio, pirštais atsargiai palietė grublėtą medžio paviršių. Šis buvo šiurkštus, tad ji greit atitraukė pirštus ir suraukė nosytę bei nustūmė kasą nuo peties.
-
-Ką pasakei?- žioptelėjo išgirdus žodžius "lankiau Alachų kursus". Ko jau ko, bet tai buvo viena didžiausių jos išgirstų nesamonių. Vėliau ji pasakė dar didesnę nesamonę.
-Turbūt susitrenkiau galvą ar ką, šokdama nuo šakos - sumurmėjo panosėje ir kiek papurtė galvą.
Išgirdusi mergaitės vardą tik linktelėjo ir nuėjobprie krepšio tikrinti ar kas ko nepaėmė. Visi daiktai buvo. Pradėjo temti. Šaltis irgi padidėjo. Vivian nusprendė neklausyti Afrikos pliauškiamų nesamonių ir prad ėjo plėšyti užrašų knygelės lapus. Lapus sudėliojo gražia kruvele ir nuėjo parinkti šakų. Daug neėmė ir atsinešė į atgal. Šakas sudėjo nedidele kruvele, tada krepšyje suieškojo žiebtuvėlį ir uždegė popieriaus skiautes. Jas sukaišiojo tarp šakų. Po kiek laiko lauželis įsiliepsnojo.
-Ateik, jeigu šalta,- maloniai pakvietė Afri.
-
-Pamiršk,-atsiduso Afrika ir suraukė nosį. Kas jau kas, bet ji tikrai tikėjosi, kad Vivian supranta juokelius ir panašiai. Supratusi, kad Viv vis dėl to jos neišgirdo, varnė kantriai pakartojo.-Ar esi mačiusi bal.. Žirafą? Tikrą?
Tai buvo tikriausiai vienintelė tema, apie kurią Afri galėjo tik malti, grūsti, plepėti ir vaidinti, parodyti savo išmintį ar pašokinėti iš džiaugsmo. Staiga tas džiaugsmas kiek atlėgo ir ji santūriai atsakė:
-Man nešalta,-tyliai burbtelėjo ji ir patampė nemėgstamą megztuką su elnio atvaizdu. Šis megztukas buvo panašus į Max marškinėlius iš Life Is Strange.-Megztinis šiltas.
Čiupinėdama savo kietai supintą kasą, vienuolikmetė žioptelėjo norėdama kažką sakyti, tačiau atsiduso, kadangi neatrodė, kad Vivian klausytųsi.
-
O raudonplaukis stovėjo už medžio ir klausėsi dviejų kalbančių mergaičių. Jau ruošdamasis išlįsti iš savo slėptuvės, jis tik truputį iškišo savo galvą.. Ir vėl sulindo atgal. Jis garsiai žnektelėjo ant žemės, tad jam jau teko stotis ir išlįsti, juk jį jau kažkas išgirdo. Bet kodėl Gee toks burokas ar kapūstas, niekas nežino. Varnis kaip visada, pasiliko savo slėptuvėje, bet atsisėdo tik medžio šone,kad kas nors pamatytų jo šviesoforo raudonumo plaukų kupetą ir nusprestų, kad ten sėdi pomidoras. Suvokęs, kad vis dėl to pasisveikina bent su ta juodaplauke, jei ne su ta, kuri kalba apie žirafas, penkiolikmetis dar truputuką išlindo.
-Labas,-kam šis žodis buvo tiksliai adresuotas, jis neatskleidė. Nužvelgęs lauželį, jis pasistengė nenualpti ir burnai išdžiūvus gurktelėjo.-Ką čia veikiat?
-
Išgirdus klausimą ar ji matė žirafą ar dramblį, Viv pasistengė apsimesti, kad jai nei kiek nejuokinga.
-Mmm, ne, nemačiau. Neesu buvus Afrikoje.
Staiga, tamsiaplaukė kažką išgirdo. Lyg kažkas už medžio slėptųsi. Deja, nusprendė, kad jai tik pasivaideno. Lauželis ėmė po truputį gesti. Vivian atsisėdo arčiau jo, nes buvo vėsoka, o ji lengvai apsirengus. Dar kelios minutės ir laužas užgeso. Liko tik pelenai ir juoda tamsa. Staiga, ji išgirdo kažkokį pasisveikinimą. Staigiai atsisuko į atėjūną.
-Labas.
Kadangi buvo tamsu, mergina nepažino kas ten pasisveikino. Susiradusi krepšį Viv ėmė pagraibom ieškoti lazdelės. Rado tik telefoną, bet jis buvo bevertis čionais. Vivian pabandė jį įjungti. Ekranas tik sumirgėjo ir užgeso. Ji krestelėjo mobilujį ir šis vėl įsijungė, bet neužgeso. Apsidžiaugusi, kad turi kažką švytinčio pradėjo ieškoti lazdelės. Ją greitai rado ir sušnibždėjo "Lumos". Lazdelės galiukas nušvito, mergina pasidėjo atgal telefoną. Prie šviesos Viv tuoj pat atpažino kas tas atėjūnas ir nuraudo.
-
-O aš buvau Afrikoje. Ir mačiau drambliuką, žirafėlę, meškiuką, gazelę, liūtą ir leopardą,-romiai tarė Afrika ir lėtai pasisuko į raudonplaukį atėjūną.-Sveikas. Mano vardas Afrika. Koks tavo vardas?
Supratusi, kad visi ją ignorina, Afri tik atsiduso, suraukė strazdanotą nosytę ir pačiupinėjo savo kietai supintą kasą. Pasitraukusi iš kelio dviems balandėliams, varnė vos susilaikė neuždainavusi kavalierius su pana, virė košę su smala ir prisėdo ant kietų žemės grumstų. Šen ten dar žaliavo sudžiūvusios žolytės kuokšteliai, lyg išgyvenę pasaulio pabaigą ir štai vėl žydintys.
-Aš gal eisiu,-atsisuko į Vivian mergaitė ir sukikeno.-Jei neprieštarausit.
Mintyse dainuodama balažin kokią dainą (tikriausiai kavalierius su pana), vienuolikmetė šuoliavo kaip kengūra.
-
Gerard vos nenualpo prieš lazdelės švieselę pamatęs juodaplaukės veidą ir nusuko akis prie išdykaujančios pirmakursėlės.
-Sveika, Afrika. Mano vardas Gerard,-šyptelėjo raudonplaukis ir taip pat prisėdo ant sužvarbusios žemės.-Aš irgi nebuvau Afrikoje ir nemačiau drambliuko, žirafos, meškos, gazelės, liūto ir leopardo,-tyliai sukikeno Gee ir švelniai raustelėjo. Atsisukęs į juodaplaukės pusę, jis viena ranka užsidengė pusę raustelėjusio veido, o kitą ištiesė juodaplaukei.-Gerard. O tu būsi?..
Vaidindamas, jog jam tiesiog šalta, jis ir toliau laikė ranką užsidengęs savo veidą. Apžiūrėjo aplinkui augančius tankius medžius, lauželį, augalus, gėles ir kitokius įdomius žemės kūrinius, jog net pradėjo svaigti galva nuo tokio įvairumo.
-
Vivian pasistengė apsimesti, kad jai dzin kas jis toks, nors iš tiesų taip nebuvo. Viv buvo visa raudona lyg rožė. Bent jau nepradėjo kvailai krizenti, vypsoti, lyg vištelė ar dūsauti koks jis nuostabus ir panašiai. Iš tiesų vos tvardėsi, kad taip nepradėtų elgtis. Jam pasakius savo vardą, juodaplaukė tik atsiduso ir kvailai sulapsėjo ilgom blakstienom. Mintyse maldavo, kad jis to nebūtų pamatęs ir nekalbintų jos, nes tokiu atveju rimtai pradės kvailai kikent. Staiga. Jis. Atsisuko. Į. Ją. Ir. Paklausė. Koks. Jos. Vardas. Vivian užėmė kvapą, o per nugarą bėgiojo šiurpuliukai.
-Aaaa...Eeee... Mano vardas Vivian,- tą akimirką ji vėl nuraudo.
Kai raudonis daugmaž nuslūgo, ji įsisteibilijo į Gerard. Būtų taip amžinai sėdėjus ir šalus, bet atsiminė, kad jai vis dėl to ŠALTA, o tai nenormalu!
-Eee, gal tau šalta? Galiu vėl užkurti laužą,- pasakė ir nelaukusi atsakymo pašoko iš vietos ir nulėkė rinkti šakų. Prisirinkus šakų, nuėjo link buvusio laužo ir ėmė dėlioti kažką panašaus į bokštą, bet pagaliai tik griuvo į šalis. Ųeip, ji nesikamuotų dėl tų pagalių, galų gale jie vis tiek mire tai koks sjirtumas kaip jie sudegs? Bet ji norėjo susirasti kažkokį užsuemimą, kad nesušaltų į ragą. Pagaliau pasibaigus kantrybei ji tiesiog sumetė juos į vieną vietą. Prisiplėšusi pakankamai popieriaus ir su žiebtuvėliu uždegė juos. Kurį laiką stebėjo ugnį lyg užhipnotizuota. Supratusi, kad jeigu laiku nenumes į laužą, tai iš jos gražiųjų pirštų liks tik pelenai. Susiraukė nes pajuto karštį. Popierių sukišo tarp pagalių ir atsitraukė. Po kelių akimirkų laužas įsidegė ir ši prisislinko artyn ir apsikabinusi kelius stebėjo ugnį. Šį kartą ji buvo užhipnotizuota tos magijos. Ugnies.
-
-Malonu,-šyptelėjo Gerard (nors pro rankovę veikiai to matyti nebuvo) ir apsikabino kelius.-Puikus vardas. Ačiū, ne, man nešalta,-tyliai pratarė raudonplaukis ir užraudonijo beveik kaip baklažanas, bet gerai, kad buvo užsidengęs pusę veido.
Kai Vivian užkūrė laužą, Ge ištiesė savo ranką ir atsargiai palietė merginos ranką.
-O tau nešalta?-beveik užjaučiamai tyliai pasakė rudakis ir dar nepaleido juodaplaukės rankos. Pagaliau atsikvošėjęs jis ją paleido ir sutrikęs spoksojo į Vivian akis.-O, atleisk.
Nepastebimai raustelėjęs (jis vis rausta ir rausta), varnis atsiduso ir užsimerkė. Nebeturėdamas ką veikti, jis atidžiai stebėjo Vivian ir laukė jos veiksmų, galbūt atsakymo ar kažko panašaus.
-
Gerardui atsakius, Viv tik šyptelėjo ir pasisuko į ugnį. Bijojo, kad vėl pradės mekenti lyg kvaila ožkelė ar avelė. Jam dar ir pagyrus Viv vardą, ji linktelėjo ir užraudonijo. Neslėpė to. Po velnių, kam? Juk tai normalu! Jivm tikrai nepadarė kažkokios nesamonės. Aišku, vis tiek paslapčia tikėjosi, kad jis to nepastebėjo. Kai Gee ją palietė, Vivian iu inercijos truktelėjo atgal.
-Ak, atsiprašau. Tiesa sakant, šiek tiek vėsoka;- juodaplaukė mintyse jau įsivaizdavo kaip jis jai duoda savo megztinį ar dar ką. Vėliau ji paniršta jam atiduoti, o po kažkiek metų jie susituoks, išsikraustys ir ji, kraustydama daiktus atras megztinį ir jiedu prisimins senas dienas. Kai Gerard paleido jos ranką (o ne, kodėl?!), ši tik papurtė galvą.
-Oi ne, nieko nieko,- staiga kažką prisimijus atsisuko,- gal turi zefyrų ar dar ko? Galėtume kepti juos, valgyti ir pasakoti įvairias baisias istorijas.
Zefyrai, laužas, siaubo istorijos... Viv tai priminė laikus kai ji turėjo mamą... kai jie buvo vieningą šeima... dabar? Dabar jos tėtis išvarė ją iš namų jr gyvena su žiobare, mama mirus, brolis gyvena Rusijoje, o ji? Staiga jai dingtelėjo, kad visi jai svarbūs žmonės vienaip ar kitaip dingsta: Leila dingo, Emily dingo, tėtis ją išvarė, mama mirė, Afroditė dingo, Sebastianas iškeliavo... kas toliau? jos pusbrolis? Gerard? Merginai išriedėjo kelios ašaros. Ji greitai jas nusišluostė ir vėl nusišypsojo, nors širdyje liūdėjo.
-
-Naaa... Gali imti, jeigu nori,-tyliai tarė Gerard ir nusimetė savo juodą švarką. Rūpestingai juo apsiautęs juodaplaukę, vaikinas menkai šyptelėjo ir paėmė jos abi rankas. Šios buvo ledinės.-O tau tikrai šalta,-nusijuokė Ge.-Ateik čia.
Tiesdamas rankas apkabinimui, raudonplaukis palaukė, ar pati mergina ateis į jo šiltą glėbį, ar ne. Pagaliau jos sulaukęs, jis stipriai apkabino ir tiesiog kuriam laikui nepaleido.
-O, taip, turiu,-pagaliau paleidęs Vivian iš glėbio, varnis nuskubėjo prie savo krepšio ir išsitraukė zefyrų maišelį.-Visada nešiojuosi, jei prireikia. Tau.. Liūdna?
Praplėšęs zefyrų pakelį penkiolikmetis nusijuokė ir švelniai sužnybo jai į skruostą.
-Pralinksmėk, gi ne pasaulio pabaiga.
-
O Dieve! Mano svajonės pildosi! dingtelėjo Vivian ir išsišiepė lyg kokia kvaišelė.
-Oi, ačiū, tikiuosi tau nebus šalta?- Vivian jautėsi lyg būtų pavartojusi kokių narkotikų arba patapusi Kempiniuko Plačiakelno tetos senelės mamos pusseserės sesers tėčio sesers pusseserė.
Kai jis ją apkabino Viv jau buvo ekstazėje. Zefyrai taip pat padėjo. Iš ugnies ketvirtakusė ištraukė kažkokią šaką. Pamosiakavo, kad nustotų degti ir užmovė ant jos zefyrą. Kepant jį šovė mintis.
-Moki kokių nors pasakų ar siaubo istorijų? Aš ne, bet moku keletą pasakų. Nori papasakosiu?- deja, atsakymo nelaukė ir pradėjo pasakoti,- "Lapė ir žąsys"
"Išlindo kartą lapė iš miško, žiūri - palaukėje tupi pulkas puikių, riebių žąsų. Ji nusijuokė ir tarė:
-Aš čia ateinu, lyg būčiau jų kviesta. Ilsisi jos ramiai sutūpusios į eilę, galiu visas vieną po kitos suėsti.
Žąsys iš baimės sugirgsėjo, pašoko iš vietos, ėmė blaškytis ir prašyti pasigailėti. Bet lapė nenorėjo nė girdėti apie tai sakydama:
-Jokio pasigailėjimo nebus, visos turite mirti.
Tada viena žąsis išdrįso ir atsiliepė:
-Jei mes jaunos turime žūti, tai suteik mums vieną malonę ir duok dar sykį pasimelsti, kad nemirtume su nuodėmėmis. Pasimeldusios mes visos sustosime į eilę, kad tu galėtum išsirinkti riebiausią iš mūsų.
-Tokį menką prašymą galiu išklausyti. Melskitės, aš palauksiu.
Tada viena žąsis pradėjo savo atgailos maldą: "Ga-ga-ga!". Ji dar nebaigė, tuoj kita, nelaukadama savo eilės, taip pat ėmė melstis:"Ga-ga-ga!". Paskui prisidėjo trečia ir ketvirta, ir bematant visas pulkas žąsų vienu balsu gagėjo.
Kada jos baigs melstis, tada aš sakysiu pasaką toliau, bet tuo tarpu jos vis dar tebegagena."
Baigusi sekti pasaką, Vivian tyliai nusijuokė.
-
Kai atrodo, kad niekas jos nebeprisiminė, Afrika suraukė nosytę ir prisivertė nusišypsoti.
-Įdomi pasaka,-svajingai šūktelėjo rudaplaukė ir visiškai rimtai pridūrė.-Tik jai reikėjo daugiau žirafų.
Neturėdama jokio noro vėl patirti to akiplėšos pajuoką, mergytė suraukė antakius ir svirduliuodama atsistojo. Kai jau tvirtai laikėsi ant žemės, ji tik purkštelėjo ir drąsiai bei vikriai leidosi į patį tankumyną, o kas jai, juk ji liesa ir nesusidaužys šonų.
-Likit.. Ee.. Sveiki? Á,-sumurmėjo Afri "ate" prancūziškai ir pasišokinėdama išlėkė iš menkos proskynos.
Aplinkui tvyrojo prieblanda, pro menkus medžių tarpus šen ten sumirguliuodavo mėnesienos sidabrinė šviesa.
O mergaitė tik bėgo miškeliu..
-
-Tikrai nuostabi pasaka,-šyptelėjo raudonplaukis ir sunkiai gurktelėjo.-Naa, ne, nei pasakų, nei istorijų nežinau. Neaugau žiobarų šeimoje,-netikrai šyptelėjo rudakis ir savo žvitriomis akimis įsistebeilijo į juodaplaukę.-Žinai, mano sesuo tikrai nekenčia žiobarų, Melody. Nežinau kodėl.
Prisiminęs patį pirmąjį Vivian klausimą, Gerard lyg atsikvošėjo ir aiktelėjo.
-Ne, ne, tikrai ne,-atsargiai tarė jis, kad tik nepradėtų kalenti dantimis ir dėjosi nepastebintis kraupios juodakės šypsenos.-O kas nutiko? Kažkas blogai?
Nervingai sukikenęs, Ge užsidėjo delnus ant veido, tad jo iš vis nebesimatė. Na, nebent antakiai, kakta ir smakras. Ir kraujo raudonumo plaukai. Dieve, plaukai toks nepakenčiamas sutvėrimas. Galas mano karmai.
-
-O taip, nuostabi,- sarkastiškai purkštelėjo Viv, bet tada išgirdo kai ką,- ooooo, nežinau jokių pasakų? Raudonkepuraitė, Pelenė, Miegančioji Gražuolė? Ahhh, tada tau nepasisekė,- DarkBloom nusišypsojo kerinčia šypsena.
Išgirdusi, kad jo sesuo nekenčia žiobarų gūžtelėjo.
-Nežinau, aš negaliu jų nekest, nes pati nežinau ar esu grynakraujė ar ne. Mano tėtis grynakraujis, mama nežinau. Ji visad buvo labai paslaptinga. Šeip, mes gyvenom kaip žiobarai, aišku, tėtis retkarčiais naudojo burtus, bet šeip viskas buvo žiobariška. Bet paskui viskas pasikeitė ir kas nutiko tau kol kas neverta žinoti,- Viv, užbaigė pasakojimą paliko intrigą.
Klausimu "ar viskas gerai?", Vivian praleido pro ausis, neturėjo nuotaikos gadinti šios nakties.
-
Juodaplaukis gana keistai pažiūrėjo į Vivian ir tirštai išraudo, nes pastebėjo, kad vis dėl to net negirdėjo tokių pasakų.
-Ne. Žinau,-laužytais sakiniais , ne, žodžiais atsakinėjo Gerard. Užsidengęs apatinę veido dalį rankove, pasistengė praleisti Viv žodžius.-Aha. Aišku.
Atsargiai paėmęs vieną šaką iš laužo ir nupurtęs ją nuo ugnies Gee vėl jos galiuką menkai įkišo į ugnį. Šis pajuodavo ir sutrupėjo. Pakerėtas ugnies vaizdo, penkiolikmetis papurtė galvą ir atsigavo.
-Kažką sakei? Atleisk, nieko negirdėjau,-tyliai sukikeno varnas ir apsižvalgė. Nieko įdomaus, kasdienė aplinka ir nesibaigiantys medžiai.-Jei norėsi, galėsi pakartoti.
Patrynęs koja žemę, Gerard nekantriai laukė merginos atsako.
-
Pamačius kaip jis išraudo, Viv nusijuokė.
-O Dieve, tu visiškai nemoki meluoti!- kurį laiką buvo nustojus juoktis, bet paskui vėl pradėjo. Galiausiai tik prunkštė į delną,- atleisk, tiesiog tu toks geručiukas atrodai, o aš tokia blogietė, kuri moka tobulai meluoti,- tai pasakius vėl pratrūko juoku.
Galiausiai kai baigė kvatotis žvilgtelėjo ką daro Gerard.
-Negirdėjai ir viskas. Nepasakosiu daugiau,- atrėžė, šeip jeigu ne puiki nuotaika ji būtų viską susirinkus ir išėjus.
-O ką tu manai apie žiobarus?- staiga paklausė. Tiesa saknt jai tai buvo įdomu, nes apti nežinojo ką apie juos galvoti. Retkarčiais jai užeiidavo noras tiesiog viską mesti velniop ir pradėti gyventi normalų gyvenimą. Kaip paprasta žiobarė, bet paskui pagalvodavo, kad neverta. Tada ji būtų tokia pati bailė kaip ir jos tėvas.
-
-Kas? Aš melavau?-lyg pabudęs iš sapno, tamsiaplaukis vikriai apsižvalgė.-Kada? Kur?
Gerard taip ir liko nesupratęs, bet pasistengė užsidengti veidą abiejomis rankovėmis.
-Tai, sakai, aš geras? Nemeluok,-nervingai sukrizeno ir dar tirščiau išraudo Gee.-Jei aš mokausi Varno Nage, dar nereiškia, kad aš geras.
Žinoma, ir vėl bandai meluoti, xo xo, kažkaip neaiškiai suburbuliavo sąžinė, tačiau baltaodis nelabai ir kreipė dėmesio. Pabandęs vėl kažkaip užplaukti ant temos, jis tyliai šniurkštelėjo.
-Kas pas tave naujo? Ar turi čia draugų?-praleidęs klausimą apie žiobarus, šiaip ar taip, jis su jais nebendravo penkiolikmetis paklausinėjo.-Pas mane nieko naujo. Kaip ir nieko. Turiu dvi drauges, viena iš jų esi tu ir sesę. Daugiau nieko,-pabandė šyptelėti varnas.
-
Dienai einant į pabaigą ir nakties tamsai pasiglemžiant pilį, Aretha už rankos tempdamasi Sirėją kartu, išėjo pro Hogvartso pilies duris. Ant galvos užsimaukšlindama kapišoną, jog niekas jos neatpažintų, ši patraukė uždraustojo miško link. Pagaliau galvojo klastuolė. Ji jau seniai norėjo jame apsilankyti, bet būdama tik pirmakursė nesirįžo, visgi miške tikrai tūno daug pavojų, todėl į tokio tipo kelionė kartu pasiėmė dvejais metais vyresnę varniukę.
-Ar tu pasiruošusi?-iš netikėtumo suplodama rankomis tarė pirmakursė Sirėjai, šioms priėjus mišką.
Žengdama į miško gilmuką, tamsiaplaukė išsitraukė lazdelę ir atstatė ją prieš save.
-Lumos maxima
Iš lazdelės galo kaip mat pasirodo švieselė, kuri nušvietė joms tamsų kelią tarp medžių.
-
O taip! Gaivus oras... pagalvojo pirmakursė ir nurioglino miškan. Nagi... Candy, tu gali! Susikaupus, juodaplaukė pradėjo keistis ir galop buvo pasiverstusi į juodą ir šiurpią katę. Sėlindama miško link, Bella tykojo smulkaus grobio. Tarkim kokios pelės ar varlės. Būdama animagiškai pasivertus kate, ji nejausdavo, kad yra žmogus, elgdavosi kaip katė, valgydavo kaip ir ką katės valgo. Viskas buvo tikra ir retas pagalvotų, kad ji animagė... Candice sustojo miško viduryje, prie kelmo. Iš po kelmo iškrapščius kelis vabaliukus, sliūkino tolyn. Juodaplaukė varniukė ilgai nevaikščiojo miške, braudamasi pro tankaus medžių miško, ji tyliai miauksėjo, norėdama susipažinti su kokia kita kate. Šį vakarą ji norėjo tik pakvėpuoti grynu oru... Lėtai eidama mišku ir pasiekus, jo galą, atvirto į pirmakursę ir grįžo į Hogvartsą...
-
Kas čia dar trainiojasi po tą mišką galvojo Edgar'as, tačiau pamatęs Arethą jau žingsniuojant tolyn ir pats pasileido tolėliau paskubindamas ir užsistovėjusią varnę, - Nagi nemiegok, ar ten nori su kažkuom dar susipažinti?
Žengiant vis gilyn ir gilyn trijulei į mišką tų balsų ir žingsnių nebebuvo girdėti. Tikriausiai kiti mokiniai arba kokie profesoriai naktimis blaškosi čia pamąstė pirmakursis. Klastuolei padėkojus, kad jos nepaliko, grifiukas pažvelgė į ją, paėmė jos ranką ir tiesiog nusišypsojo jai eidamas į priekį. Galiausiai su balsų dingimu dingo ir takas, aplinkui buvo tik daugybė medžių ir iš po žemės išaugusių jų šaknų. Taip pat ir mėnulį uždengė tas juodas debesis galutinai panardindamas į bauginančią tamsą visą mišką, net lazdelių šviesa galėjo aprėpti tik keturis, penkis metrus aplinkui, o ausyse buvo galima girdėti kiekvieną krepštelėjimą, žingsnį ar šnabždesį, nes tarp medžių tankymės buvo be galo tylu.
Vienuolikmetis stabtelėjo ir sužiūrėjo ar visi vietoje, nors Kaltūnyno atstovė buvo šalia, tad teko įsitikinti dėl Margo. Puiku, visi vietoje prasukęs žvilgsnį pro moksleives, šiek tiek pasimetė ir patylomis pateikė dabar galvoje kirbėjusias savo mintis, - Kažin ar nebūsime čia prisivaikščioję, nebent nutuokiate, kur randamės. Ir kokie tolimesni Jūsų pasiūlymai?
-
-Kaip galiu pasiūlyti ir pati neiti? - iškošė, nepajudindama nieko daugiau, tik lūpas. -Be to, aš negrasinu, o perspėju. - pavartė savo raudonas akis ir pasileido paskui porelę.
Dabar aš jau beveik tikra, kad jie susikukuos. Jau pradėjo čiulbėtis... - susuokė smegenų vingiuose gyvenantis balselis, kai Margo akys pastebėjo taip mielai susikibusias bendrakursių rankutes.
Šviežiajai porelei nematant Varna iš lėto pavartė akis.
-Lumos! - šnipštelėjo, taip savo lazdele pridėdama keliasdešimt centimetrų šviesos ant juodumoje skęstančios Uždraustojo Miško žolės.
-Galiu įlipti į medį ir pasižiūrėti, kur esame. - pranešė. -Ir ką daugiau galima siūlyti? Arba grįžtame, arba einame toliau. - paklausė vos kilstelėdama antakius.
O aš tikrai keista Varnanagė...
-
Turbūt mane vieną visai jaudina mintis apie pasiklydimą šiame miške patempusi lūpą sau galvojo mergaitė. Kad ir kaip šiuo metu buvo tamsu, o dar ir nuo mėnulio atsispindintys spinduliai negalėjo pasiekti jų, esančių taip giliai tarp medžių, neužilgo jau turėjo švisti, todėl Aretha su mielu noru būtų ėjusi toliau, bet ne viena ji čia buvo, todėl teko prisitaikyti.
Klastuolei buvo kiek nejauku, kai pirmakursė įbedusi akis stebėjo juodu su grifu, todėl atleido savąją ranką iš jojo.
-Tikrai jau tiek nuėję netrauksime atgal,-tarė,-gali ropštis į medį,- nusišypsodama rankos mostu parodė į už kelių pėdų esantį aukštą medį. Nieko sau ta Margo, dar nemačiau nieko, apart Mauglio, kas taip po medžius karstytis norėtų
-
- Na ir beždžionka,- nusijuokė žiūrėdamas į Margo grifas dar tuo pat paklausdamas apie perspėjimą, - O ar perspėjimas neskamba lyg ir grasinimas?, - po to atsisuko į kitą mergaitę ir nenorėdamas nieko išgąsdinti šypteldamas pasakė, - Kažin ar dar rastume taip lengvai tą kelią atgal ir be to nuo tų medžių viršūnių irgi kažin ar ką doro pamatysi, nes neaišku kur net randamės,- berniukui baigus iš vienos pusės galima buvo justi, jog stipriais gūsiais prakošia vėjas. Tie gūsiai darėsi vis dažnesni ir stipresni. Edgar'as patempė vieną savo antakį į viršų kartu su lūpa Tikriausiai kažkas čia artinasi. Jau net girdėjosi kažkoks galingas sparnų plazdesys, kuris juodaplaukiui tik kėlė ir šiokią tokią baimę kartu su nerimu, tad šis sušuko, - Čia bus milžiniškas pelėdpaukštis! Slėpkitės!- ir greit prisispaudė prie seno medžio kamieno, taip kad bent kiek išliktų nepastebėtas kažko besiartinančio.
-
Margo nusišiepė puse lūpų ir patraukė link medžio kurio pusėn mosavo Aretha. Nors buvo su dailiu gėlėtu sijonu (nelabai tinkama apranga karstytis medžiais), bet vis tiek lengvai įsikibo į šimtamečio šakas ir užsliuogė viršun.
-Tai, kad sugebu įlipti į medžius - gabumas , o ne yda. Medžiai mėgsta mane, o aš mėgstu juos. - šaltai iškošė. - Ir patarčiau manęs nepravardžiuoti, nes mano perspėjimai gali virsti veiksmais. Ir net nebandyk sakyti ko nors apie grasinimus ar semti savo išminties lobynų, kur kas antroje skrynioje slepiasi - "vaikai, gyvenkime draugiškai". - piktai žybtelėjo akimis.
Kalbėjimas kiek sulėtino lipimą, bet nusisukusi ir susitelkusi į medį Varna per keletą akimirkų pasiekė jo viršūnę. Kiek pabuvojusi, grakščiai nusileido ant žemės.
-Nors ir neatrodo, pilis maždaug už pus antros mylios. - pranešė. -Ir jau nebeatsimenu kelintą kartą kartoju, pelėda ir taip yra paukštis! - pabrėžė kiekvieną žodį ir pavartė akimis.
Kai Grifiukas lyg padegtas puolė prie medžio pirmakursė tik atsiduso.
Kad neatsiliktų nuo "mados", Varnanagė atsainiai nutipeno ir klestelėjo į aukštą žolę.
Taaaip. Aš sėdžiu žolėj, nes kažkas atskrenda. - uždainavo kitas, kovingasis smegenų balselis.
-
-Niekas čia tavęs neįžeidinėja,-šiek tiek pakėlusi balsą pasakė,-o tuo labiau niekas ir nebijo, nei tavo veiksmų, nei guzų,-dar atšovė Aretha, stebėdama Margo greitai it voverę, įlipančią į aukštą, tokį lyg atrodo jis debesis siektų, medį ir nulipančią atgal, prie jų.
Pagal Margo, pilis nebuvo taip toli kaip mergaitė buvo mąsčiusi, o ir žygiuoti čia trijulei sekėsi visai neblogai. Galėtume čia dar akimirką, kitą, pašniukštinėti
-Ir ką siūl..-nespėjus net sakinio pabaigti, Leverett apsižiūrėjo, jog beliko tarp medžių stovėti viena, nes abu jos bičiuliai išsilakstė slapstydamiesi.
-Ei!-sušuko,-juk tai galbūt tik paprastas paukštis,-žiūrėdama į pusę, iš kurios sklido sparnų plazdesiai vėjyje, kalbėjo,-o galbūt, tai velniškai didelis paukštis.
Dabar jau surikdama pasakė, kai prieš jos akis, tarp medžių viršūnių pasirodo didelė raudono it ugnis paukščio galva. O brolyti, va čia tai didelis paukštis nubėgusi už visai šalia esančio akmens, ir pro kraštą stebėdama kas vyksta, galvojo klastuolė.
-
Kai reikia iš ties susimąstyti, jos per ne lyg drąsios tampa žvelgdamas grifiukas pro medžio kampą galvojo apie stoviniojančias vis dar savo drauges, bet po kelių akies mirksnių jau ir šios išsislapstė kaip tarp medžių buvo galima matyti kažką milžiniško ir raudonai blizgančio, kad matėsi net tamsoje. Tas padaras skrido dideliu greičiu, bet buvo be galo miklus nes nepaisant savo dydžio sugebėjo nardyti tarp tankiai išaugusių medžių lyg tikras slalomo profesionalas. Berniukui į akiratį papuolus paukščiui, jis matė jo daugybė kartu už save didesnį paukštį, visą tviskantį raudoną spalva, tik oranžiniu snapu ir juodomis kojelėmis, kurias puošė aštrūs sidabriniai nagai, pati forma šio milžiniško dangaus gyvūno buvo lyg vanago ar kokio erelio.
Praskridus paukščiui berniukas išlindo palengva iš už medžio palengvėle klausdamas: - Ei? Kur Jūs? Ar matėt tą pelėdpaukštį?,- dairėsi mergaičių, kai pajuto kažką parplasdant iš už nugaros, per petį už metęs akį pamatė tą sparnuotąjį gyvį, kur tikriausiai taikėsi į juodaplaukį, kaip į kokią pelę. Pirmakursio veidas tik persismelkė visas išgąsčio ir šis nieko nelaukdamas dėjo į kojas tarp medžių sau galvoje klykdamas va dabar tai kluika bus!.
-
-Tikrai? Nevadinčiau Edgar nieku. - pašaipiai atkirto. -Tavo reikalas ko bijoti ir ko ne. Niekas už tave neatsako.
Margo užvertė raudonas akis ir atsiduso. Slapstomės nuo paukščių... Kas toliau? Paniškai bijosim krentančių lapų?
Tarp medžių šmėkštelėjo, yarso ugnis, degantis paukštis. Nors ir nemažas buvo grakštus ir vikrus. Mergaitei nė nespėjus kaip reikiant jį apžiūrėti, padras cvanktelėjo savo sidabriniais nagais ir ištirpo vis dar tirštoje tamsoje.
Grifui išlindus iš žolių lizdo pašoko ir Varna.
-Taip mačiau. Ir paskutinį kartą kartoju, pelėda ir taip yra paukštis. - be jokių ryškių emocijų balse tarė. -Gražus sutvėrimas...
Ir štai ugnis vėl įsižiebė pormakursei suteikdama progą geriau ją apžiūrėti. Paukštis išniro ir jau taikėsi į Grifiuką, bet šis puolė bėgti. Paukštis suplasnojo jam iš paskuj, o už jų pasileido bėgti ir Margo.
Nereikia švaistytis pelėdpaukščiais. Dabar jis įsižeidė...
-
Šiems išlindus iš savų slėptuvių ir paukščiui pasirodžius visu gražumu, Aretha toliau liko tupėti už didžiulo akmens. Pakeisdama savo poziciją ir atsisėdama dabar jau šalimais akmenio, ji patyliukais stebėjo reginį vykstantį jai prieš akis.
-Čia tikrai ne pelėdpaukštis,-sužnabždėjo, o žodžius ir nusinešė vėjas, niekam daugiau neleisdamas jų išgirsti.
Mergaitė taip ir būtų sau sėdėjusi, ramiai, kur ugnimi tviskantis paukštis jos negalėjo matyti, bet visai nenorėjo, jog šis pagriebtų Edgar'ą ar Margo už pakarpos ir nusiskraidintų, o dar blogiau ką nors padarytų ir sužeistų jos bendraklasius. Iš kur toks mano gerumas
Atsidususi atsistojo nuo vis dar įšąlusios žemės ir mėtė nediduką akmenį paukščio pusėn. -Velnias,-sušnypštė. Šis net nekreipė dėmesio, lyg joks daiktas nebūtų perskrodęs oro. Aretha metė dar vieną, šį kartą didesnį ir raudonplunksnis kaip mat atsisuko jos pusėn, bet keli medžiai neleido jos matyti. Bent jau nukreipiau jo dėmesį
-
- Aaa!- per dalį miško ar gal net visą mišką nuskambėjo čaižus vaikiškas riksmas, kai berniukas užkliuvo už šaknies parkrito ant kelių. Jis užsimerkė ir išsiviepė palenkdamas galvą arčiau žemės ir laukė kas dabar bus, bet sparnų plazdėjimas liovėsi, tačiau ugninės šviesos spindesys niekur neišgaravo. Edgar'as išlėto atgręžęs galvą sau per petį, pamatė tą paukštį iš nugaros tiesiosg stovintį vietoje ir uoliai besidairantį, kažkur atgal. Kažkur ten pasilikusios juk mano draugės nusigando vaikis dar kol kas nesiimdamas jokių veiksmų, tik įbedęs akis stebėjo sparnuotąją būtybę, kuri kartas nuo karto leido spiegiantį cypesį. Pirmakursis nepraleido progos ir suburbėti, - Tik padaryk mano draugėms ką nors negero ir tikrai Tavo pelėdpaukščio plunksnas parsinešiu, kaip trofėjų.
-
Mergaitė bėgo paskui paukštį kuris vijosi klykiantį Grifą. Nerėk, tu jį nervini. - kandžiai sušnypštė smegenų vingių balselis privesdamas Margo pavartyti akis. Varna toliau bandė prisivyti ugninį sutvėrimą, o gėlėtas jos drabužio audeklas plaikstėsi vėjyje.
Berniukui parvirtus paukštis taip pat nutūpė, taip lyg ir leisdamas pirmakursei priartėti prie jo. Kiek uždususi raganaitė sustojo kelių metrų atstumu nuo degančiojo padaro. Tarsi nujausdama, Varniukė ištiesė ranką ir lėtai, žengė žingsnelį artyn paukščio. Nusisuko, kad nepagautų nereikalingo akių kontakto ir žengė dar vieną žingsnį. Ir dar vieną. Visai priartėjusi prie sutvėrimo mergaina sulaikė kvėpavimą. Atrodė, kad paukštis ranka pasiekiamas, kad tuojau užsimegs ryšys... Bet tas nelemtas šakelės trakštelėjimas, o gal Arethos mestas akmenukas viską sugadino...
Paukštis šaižiai sucypė ir tarsi žirgas atsistojantis piestu, staigiai išskleidė sparnus taip nublokšdamas Margo ant žemės. Velniava! - nuskambėjo jaunosios burtininkės galvoje. Palauk. Jis gali jausti baimę... - priminė išmintingasis balselis ir, kad dar labiau neįsiutintų paukščio vienuolikmetė nusiramino ir tramdydama baimę vėl ištiesė ranką link paukščio.
-
Ji turbūt visiškai neteko proto išpūtė akis pirmakursė. Gal tokios rūšies paukščiai ir nebuvo agresyvūs, bet būtent šis tikrai nebuvo pasiruošęs draugauti ir puikiai tai parodė kai pradėjo vaikytis vaikus po mišką.
-Margo, ką tu po velnių darai?-net sulaikiusi kvėpavimą suburbėjo mergaičiukė stebėdama kaip jos bendraklasė lyg niekur nieko tiesė ranką paukščio link siekdama komunikuoti.
Po perkūnais mintyse bardama ir save, ir Margo, ir Edgar'ą už tai, jog sugalvojo užklysti į mišką, ji lėtai artinosi Margo link, laviruodama tarp jaunų medelių, kurie skyrė mergaites. Vienuolikmetei dabar buvo nė motais ar paukštis kėsinsis į ją, bent jau galės apginti Margo. Tamsiaplaukė išsitraukė lazdelę, laikydama ją prieš save ir laukdama tolimesnės veiksmų sekos.
-
Ką gi dabar man daryti? grifiukas intensyviai mąstė jau matydamas priekyje paukščio stoviniuojančias mergaites. Ne.. Nu ta tai jau visai nublūdus kiek gandino berniuką Margo bandydama paliesti paukštį kai cvaktels jai rankon, tai dar berankė ir liks. Galiausiai nusprendė imtis veiksmų, kad netikėtai nenutiktų, taip kas ką tik sukosi galvoj, - Ei! Nešdinkitės nuo jo kuo atokiau!- sušaukė skardžiu aidinčiu balsu, privertusiu atsigręžti ugningąjį padangių gyvūną į save. Šiam dar besisukant staigiu judesiu jis išskleidė vieną sparną stipriai nublokšdamas vaiką į greta esantį medį ir nieko nelaukdamas visu greičiu, nukreipęs savo sidabrinius nasrus tiesiai į juodaplaukį, pasileido link jo.
-
-Bandžiau jį prisijaukinti. - pareiškė stodamasi, kai paukštis atsitraukė. Ir kodėl jis jį erzina? Juk reikia elgtis pagarbiai ir draugiškai, o ne prašytis suryjamam... - pavartė akis (ir vėl).
Margo vėl tvirtai stovėjo ant kojų. Nusivalė kelis šapelius nuo sijono ir megztinio, kartu ir išlygindama smulkias raukšleles. Taiip. Prisiprašyk sudraskomas, suryjamas ir iškakojamas to paukščio, o paskui teks tuos kakus užkasti ir pastatyti jiems paminklą... - niūriai pagalvojo, bet supratusi kaip tai skambėtų ne jos galvoje nesusilaikė ir nusikvatojo.
Nors situacija nebuvo labai smagi Varna minutėlę net raitėsi iš juoko. Susitvardžiusi nusibraukė ištryškusią ašarėlę ir pasileido prie paukščio. Jeigu viskas eisis geriau ir tyliau negu prieš tai, turėčiau pasiekti tą paukštę. Vienuolikmetė kažkaip atsidūrė ten kur turėjo atsidurti.
-Labas... Čia ir vėl aš. - sušnibždėjo tiesdama ranką plunksnuočio link.
-
((mes greitai))
Amelia sparčiai žingsniavo, įdėmiai klausydamasi savo mažosios draugės. Kažkada jai taip pat panašiai buvo... Nuo to laiko prisiekė sau nebeįsimylėti nė vieno berniuko. Tačiau tada sutiko jį. Mergaitė nejučiomis šyptelėjo. Niekada nesakyk niekada.
-Palauk... Kaip suprast "kitokių pakraipų"? Jis gal nesveikas?-staiga varniukės veidas pasikeitė, tapo šaltas ir bejausmis. Ji nekentė patyčių, o ypač tokių - visiškai be priežasties.-Ką jis turėjo omeny, sakydamas kitokių pakraipų? Kas žmogui turi būti negerai galvoje, kad... O net jei taip ir būtų, kokio velnio reiktų iš to tyčiotis? Atsiprašau, kas pas jus per mokykla buvo?
Ketvirtakursė taip įsijautė, kad net mostaguoti rankomis kalbėdama pradėjo. Nurimo tik prisiminusi, akd yra Uždraustajame Miške - vietoje, kur triukšmas gali prišaukti didžiulę nelaimę.
-
-Naa, nieko įpatingo. Tik paprasta pradinė mokykla. Tiesa, vaikai ten laabai žiaurūs.
Luna sparčiai žingsniavo paskui Amelia stengdamasi neatsilikti, man to jai tereikėjo - pasimesti miške, kuriame pilna gyvių, kurie gali ją vienu ypu praryti ir nė nekramtyti, it kokį oro gurkšnį.
-Klausyk, o kur tiksliai veda šis kelias?
Mažylė buvo pamiršusi, ką reiškia pasivaikčiojimai gryname ore, nuoširdūs pokalbiai su žmogumi, kuriam tu rūpi, ir jos jos tebuvo pažįstamos labai neilgai, mergaitė jai pasakė:
-Amelia, prašau, nepalik manęs vienos čia, Hogvartse. Aš čia pražūsiu. Tu man reikalinga. Tuomet pribėgo prie jos ir stipriai stipriai apsikabino. Ir taip stovėjo kokias geras penkioliką minučių. Ir leido suprasti jai, kad ji pirmakursei čia yra reikalingiausias žmogus. Mat be jos ji pražus.
-
Su nesusipratimu, bei išgąsties perkreiptu veidu ji stovėjo medžių apsuptyje ir stebėjo kaip paukštis ruošiasi pulti berniuką, ir kaip visai netoliese juokėsi Margo. Aš turbūt kine žingsniuodama nusipurtė Ir kine rodo beviltišką tragediją
Užsikušusi lazdelę už uniformos, kiek dirbtinai pakosėjo norėdama atkreipti dėmesį.
-Baik taip pasitikėti savimi,-kreipėsi ji į Margo,-čia aš, čia aš, nebijok,-atkartodama mergaitės pastaruosius veiksmus kalbėjo,-net pati nepastebėsi kaip tas paukštis nutrauks tau ranką ar dar velniai žino ką padarys. Nesi nei geresnė už mus, nei ką,-piktai atsidusdama nubraukė užkritusią plaukų sruogą nuo veido.
Bekalbant Arethai raudonplunksnis kaip mat atsisuko į ją, nors visai ne jo dėmesio ji norėjo. Lėtai kaire ranka siekdama lazdelės, savo žaliomis akutėmis stebėjo tokios pats spalvos paukščio akis, bet lazdeles ir jokių kitų veiksmų visai neprireikė. Visai netoli nuo vaikų, pasigirdo kalbos. Nors dievu mergaitė visiškai netikėjo, bet vistiek šiam padėkojo, kai gyvūnas išskleidęs sparnus pakilo ir pradėjo skristi tolyn, virš medžių.
-
Paukščiui pasipusčius sparnus kažkur kitur, kur kažką lyg ir įdomesnio jis išgirdo, Edgar'as liko įsmeigęs savo akis į tą patį tašką, iš kurio dingo padangių gyvūnas prieš tai judėjęs link vaiko. Grifiukas nebuvo išsigandęs, tiesiog nuo smūgio į medį prarado amą ir orientaciją. Po keletos akimirkų atsistojo, suvingiavo į šonus keliais žingsniais ir parkrito ant kelių. Nuleidęs galvą į žemę suėmė viena ranka sau už smilkinių ir sulemeno, - Gal geriau eikime..,- kažkiek susiprasdamas jau kas įvyko, dar piktokai sumurmėjo palei nosį sau, - Kol kas nors nesugalvojot vėl mėginti prisijaukinti labai mielų gyvūnėlių,- užbaigė su ironija pirmakursis. Jis taip norėjo atsistoti nuo žemės, bet tas galvos svaigimas, kuris pradėjo pereiti ir į skausmą tarsi laikė jį nepaleisdamas.
-
-Tu nei neįsivaizduoji kas dedasi mano viduje! - piktokai sušvokštė Arethai nė nemanydama nustoti dariusi tai, ką ir darė. -Ir tegul nukanda, jei tik nori. Mano ranka, ne tavo. Ir pati net nemanau, kad esu ar, kad norėčiau būti kažkuo geresnė už jus. Esu toks pat žmogus kaip ir visi, tiesiog nesveikai bandau susidraugauti su ugniniu paukščiu. - laidė piktokai skambančius žodžius, bandydama neįsiutinti, o gal neišgąsdinti padaro. Varna jo ir neišgąsdino. Sutvėrimas sukluso ir supratęs, kad čia tikrai nebus įdomiau negu ten pakilo ir nuplasnojo.
-Galiu bandyti susidraugauti su bet kokiu gyvūnėliu, bet kur. - nusišiepė. -Surasiu įdomią gyvastį net ir tuščiausioj dykynėj. Kelkis. - tarė prižingsniavusi ir ištiesė ranką žolėje besivartančiam Grifui.
-
Samarelė ėjo tarp medžių,ji manė kad turi gera atmintį ir tikrai neapasiklys,bet dabar ji verkiant nori namo.Varniukė pasitrynė rankas taip bandydama jas sušildyti.Dieve kaip šalta,ir kam aš čia ėjau.Susimastė mergaitė.Ji atsirėmė į medį,jai taip skaudėjo kojas,kad jai atrodė jog būtų geriau jas nupjauti.Po kelių minučių stovėjimo ji sumanė eiti toliau.Atrodė kad niekas nesikeičia tik vieni medžiai pakeičia kitus.Ji išgirdo balsusReikėtu paklausti ar negalėtų palydėti mane namo,bet manau nelysiu o jei jie man tik pakenks?Mergaitė susimastė ir pažvelgusi į tą vietą bandė pamatyti kas ten...
-
-Svarbiausia pripažįsti, jog nesveikai bandai,-Aretha tarstelėjo Margo pusėn. Betrūksta pripažinti, jog pati nesveika pagalvojo, bet iš kart pasibaisėjo savimi ir tokiomis mintelėmis ir pakratė galvą, kartu nuvydama jas šalin, atgal į baisias smegenų kerteles, iš kur jos ir atkeliavo. Kad ir buvo klastuolė, visai nenorėjo tapti apsėsta tokių minčių, o tuo labiau prisigalvoti įvairių blogiausių dalykėlių. Būtų dar kažką sakiusi varnai, bet ši jau nužingsniavo prie Edgar'o padėti jam atsikelti, todėl tamsiaplaukė tik nusekė iš paskos, pasitaisydama kuprinėlę, kuri tiesiog kabojo jai ant peties.
-Gali, bet ar reikėjo čia dabar girtis?-net pati nepajautė kaip išsprūdo žodžiai jai iš burnos, todėl tik šyptelėjo, tikėdamasi, jog mergaitė jos neišgirdo.
-
Stvėręs už Margo rankos grifiukas iš lėto pakilo nuo žemės sušnabždėdamas, - Ačiū,- ir iš kart po to kiek pikčiau pridurdamas, - Taip.. Gali.. Bet tik tuomet, kai manęs nėra šalia,- kiek lengviau atsiduso, - Nes, taip įtrauki be jokios atsakomybės į bėdą tiek save, tiek kitus.
Žengęs arčiau Arethos, perkreiptu iš skausmo veidu paklausė, - Ar nutuoki, kurion pusėn dabar turime žingsniuoti?- ir sukrapštęs iš paskutinių savo šypsnio trupinėlius pripažino, - Nes šiuo metu nelabai orientuojuosi, kur mes randamės.
Berniukas be galo jau norėjo rasti išėjimą iš miško, dėl to, jei vėl kiltų grėsmė jo draugėms, jis jautė, kad nebegalėtų joms padėti ir dar greičiausiai taptų jaunosioms panelėms, kaip penkta koja šuniui.
-
-Taigi, svarbiausia. - pakartojo sarkastiškiau negu norėjo. -Ir aš nesigyriau. - pavertė akis. -Aš perspėjau ir pranešiau, jeigu kas norėtų ar nenorėtų susitikti su kokiu nors mielu gyvūnėliu.
Atitraukusi Grifą nuo žemės mergaitė negirdimai atsiduso ir užsikišo rusvą, garbanotą sruogą už ausies.
-Niekis. - tarstelėjo. -Kada nors senatvėje prisiminsi šią dieną ir džiaugsiesi, kad buvai nublokštas milžiniško degančio paukščio į šlapią Uždraustojo miško žolę, o ne kaip geras ir paklusnus berniukas nuėjai miegučio pusė septynių. Tad nereikia manęs kaltinti. Paskui bėdas dažniausiai seka nuotykiai. - šyptelėjo. -Tai tikriausiai apsisukt ir eit priešingai negu atėjom? - patraukė pečiais. -Iš bėdos vėl reiks lipti į medį.
-
-Taip, dažniausiai nuotykiai, bet dažniausiai nėra visada,-tarė Aretha šyptelėdama. Dabar atmosfera aplink buvo daug geresnė, negu prieš tai paukščiui esant čia. -Galbūt judam dabar, kol tas plunksnuotis negrįžo?-paklausė ji abiejų savo bendraklasių, grifo ir varnos. Nežinia, kur šis galėjo nuskristi, o ji tikrai nenorėjo daugiau jo matyti besikėsinančio į draugus.
Pasitaisiusi uniformos apsiaustą, ji tik palinksėjo Margo ir Edgar'o pusėn ir patraukė ten, kur kaip ji manė ir buvo kryptis, iš kurios pirmakursiai buvo atėję. Jau visai neužilgo turėjo švisti Geriau pilyje jau būti prieš pamokas mąstė ji, skindamasi kelią tarp didelių medžių ir klausydamasi žingsnių jai už nugaros, bei vėjo, šlamenančio lapus.
-
Arethai, nurodžius krypti ir pradėjus žingsniuoti išėjimo link, Edgar'as nieko nelaukdamas priartėjo pribėgo prie bendrakursės ir žengė greta jos, nes mažą kas ir vėl koks nors milžinas išlįs, kuris nebus draugiškai nusiteikęs, o pareigą apginti drauges, bet kokiu atveju jis vis dar jautė, nepaisant stipriai spengiančios galvos.
Bekeliaujant atgal gailiomis ir apsiblaususiomis akimis pažiūrėjo grifiukas į klastuolę ir lengvai šyptelėjo sušnibždėdamas, - Ir atsiprašau, jei išgąsdinau prieš tai Tave miške su tom kalnų dvasiomis. Bet kitą kartą prižadėk viena neisianti čia, gerai?- paprašius pažado matėsi miško galas iš kurio išlindus jau matėsi ankstyvą rytą švintantis dangus, kuris leido suprasti apie greitu metu pasirodančius pirmuosius šios dienos saulės spindulėlius.
-
-Niekas nesitęsia amžinai. Net ir nuotykiai kada nors baigiasi. - patraukė pečiais Margo.
Varna pavartė akis. Kiek galima? Galėtų prisiburkuot kai manęs nėra šalia. - kiek pasipiktino palikta už nugarų. Paslinkusi keletą žingsnių paskui porelę, jaunoji sirena paspartino žingsnį ir įsiterpė tarp bendrakursių.
-Nepykit, bet negaliu pakęst kai, kai kas, - pažvelgė keistu žvilgsniu. -...Elgiasi taip lyg būtų muilo operoj. Arba kalbėk, - vėl tas žvilgsnis. -...Normaliai arba kalbėk, kaip kalbi, bet tik tada, kai aš būsiu saugiu atstumu. - sukikeno ir draugiškai pastūmė į šoną grifą, o po to ir klastuolę. -Atsargiau tik nenusiverskit! - nusijuokė toliau žingsniuodama. -Rimtai nepykit. - sukrizeno. Eh, tikriausiai prisidirbau. Abu ir į ežerą mane įstumtų. Nors... Tegul. - patyliukais suprunkštė.
-
Mergaitė, kaip jai nedera, popietę nusprendė praleisti Uždraustajame miške. Ten eiti jai nelabai patiko (pavadinimas viską pasako), bet kažkodėl šį kartą ji paklausė širdies. O čia atėjusi nusprendė pasidomėti Kerėjimo pamokos temomis, nes tai buvo viena iš nesuprantamiausių pamokų.
Ji, žinoma, rankose laikė kokio šimto puslapių storumo knygą. Atėjusi įsispraudė tarp dviejų medžių (o čia jų buvo labai daug, mergaitė net dangaus normaliai matyti negalėjo), tada atsivertė pirmą knygos puslapį ir iš karto suprato, kaip negali susikaupti. Aukščiau skraidė daugybė paukščių, vabzdžių. Ir kad kiek Adira mėgo vabzdžius, šią popietę ji pasižadėjo išmokti Kerėjimo. Vis dėlto neiškentusi ji pakėlė galvą aukščiau ir ištiesė ranką tikėdamasi, kad vienas baltas drugelis nutūps ant jos piršto. Niekas nenutūpė, jos nuostabai. Varniukę visada mėgo vabzdžiai, tik ne šiandien.
Perskaičiusi vieną puslapį mergaitė atsargiai padėjo atverstą knygą ant seniau nukritusių lapų ir išsitraukė lazdelę. Tada paėmė knygos skirtuką ir ištiesė delną.
-Wingardium leviosa,-sušnibždėjo ir skirtukas pakilo kokius penkis centimetrus. Na ir kam aš švaistau laiką kažkokiam burtažodžiui? Lyg jo nemokėčiau. Tai buvo vienas iš trijų gerai tamsiaplaukės valdomų burtų. Ji visada iš nuobodulio juos naudodavo. O gal tiesiog bijodavo ir tuos tris pamiršti. Taip, Adirai nesisekė burtai.
Mergaitė sučiupo skraidantį skirtuką ir padėjo jį ant knygos lapų. Tada apžiūrėjo savo lazdelę. Bežiūrėdama ji kažką išgirdo, kas privertė jos galvą staigiu judesiu atsisukti į garso šaltinio pusę. Stirna. Iš karto pagalvojo.
-
Po pamokų pavedžiojusi savo augintinę - kalytę, vardu Šypsenėlė prie ežero, klastuolė vėl nuvedė ją į Klastūnyno bendrąjį kambarį, į požemius, o pati patraukė į Uždraustąjį mišką. Šį sykį nebuvo susitarusi ten susitikti, todėl neskubėjo. Mergaitė ėjo klaidžiais miško takeliais, išmintais seniau miške buvusių mokinių, karts nuo karto pamačiusi aviečių ar gervuogių krūmą, sustodavo ten, atsargiais judesiais, kad neįsidurtų į aštrius uogų pilnų krūmų spyglius, nusiskindavo porą uogų ir susimesdavo jas į burną. Ypač klastūnyno antrakursė nudžiugdavo pamačiusi gervuogių krūmą. Tai buvo jos mėgstamiausios uogos, kurios primindavo Lėjai mamos kepamą gervugių pyragą
Įmotės, ne mamos
Šitai mergaitė nuolat sau primindavo, nes nieko negalėjo padaryti - Frankas ir Solveiga buvo nuostabiausi žmonės, kokius tik jai teko sutikti, taigi jie tikrai nusipelnė būti vadinami tėvais.
Nuklydusi nuo išminto takelio mergaitė nusprendė nueiti iki proskynos. Ėjo lėtai, vis žvalgydamasi į savo nuostabią giesmę traukiačius paukštelius. Klastuolė nesusilaikė nepadainavusi jiems savo trumputės melodijos. Paukšteliai atsakė jai.
Nusišypsojusi klastuolė išsitraukė savo lazdelę, jau kėtindama vėl išburti sūkuriuką, kai staiga pastebėjo, kokia gi ji dulkina, lyg gulėjusi mergaitės kišenėje kelerius metus
- Aš juk dar šį rytą pamokose ja naudojausi - sumurmėjo klastuolė ir pabandė švarko rankove nuvalyti dulkes. Lėjai besidarbuojant, iš lazdelės šovė žiežirbos ir šios pataikė į medį garsiai šnypšdamos. Toks nemalonus garsas išvaikė paukštelius
Nusiminusi mergaitė paėjokelis žingsnius į priekį, kol užkliuvo ant medžio šakos ir išsitėškė ant žemės
- Na aš ir kerėpla - iškoneveikė save klastuolė ranka bandydama surasti lazdelę.
Ji viltingai pakėlė akis į dangų, tačiau paukštelių nesimatė
Nieko nuostabaus. Pirma paleidžiu į juos žiežirbas, o paskui dar užkliūnu sukeldama triukšmą...
-
Ar tikrai stirna?
Adira sutrikusi žiūrėjo į tolumą, bet medžių buvo tiek daug, kad buvo beviltiška. Negana to, po keisto garselio pasigirdo dar keistesnis, lyg žiežirba, fejerverkas.
-Visai nejuokinga,-drąsiu balsu leptelėjo antrakursė, bet širdyje juto ką kitą. Jos širdis trankėsi lyg būtų išvydusi drakoną, tiek širdis tiek Adira buvo bailė. Vis dėlto ji buvo tikra, kad tai ne gyvūnas. Gyvūnai neleidžia tokių garsų. Tai tikriausiai lazdelės darbas.
Po žiežirbos pasigirdo dar kažkoks šakų trakštelėjimas, lyg kažkas šuoliuotų, arba nukristų. Nereikėjo čia man ateiti. Varna greitai užvertė knygą su skirtuku ir atsistojo, pasiruošusi bet kam. Iš tikrųjų nepasiruošusi, ir ką ji padarytų su burtų lazdele? Vienas dalykas kurį gerai mokėjo buvo vaidinimas, o dabar mergina atrodė drąsiai ir pasitikinti savimi. Bent tai galėjo suveikti.
Už storesnio medžio Adira išvydo kažkokį nemažą gyvį, todėl nė nepalaukusi sušuko:
-Incendio!
Visa laimė, kad tamsiaplaukė nepataikė į gyvūną kuris, po sekundės susiprato ji, yra mergaitė. Ant žolės ir lapų, prie pat nepažįstamosios kojų, susidarė ugnis. Adira greitai užsidengė veidą rankomis supratusi, kad mokinė jai atsako burtais.
-
Dar kiek paėėjusi, klastuolė sustojo nusipurtyti lapų ir žolės, kuriomis aplipo nukritusi ant žemės. Galų gale susitvarkiusi, klastuolė iš ilgų rudų plaukų išrinko pušų spyglius ir galėjo eiti toliau. Ėjo sau tyliai niuniuodama kažkada per radiją išgirstą seną dainą. Nors dainos tekstas ir buvo liūdnas, pati melodija buvo nuostabiai graži, o tai mergaitei patiko. Kai jau buvo priėjusi priedainį, Lėja išgirdo balsą. Nespėjo susivokti, ką jis sakė, išgirdo tik iš kurios pusės jis sklinda.
Nutraukusi savo dainą klastūnyno mokinė nervingai apsidairė aplink.
- Kas čia? Pasyrodyk.
Tie žodžiai turėjo skambėti liepiamai, gal net kiek baiginančiai, bet iš mergaitės lupų tai labiau priminė vilties netekusio žmogaus cyptelėjimą.
Iš kišenės išsitrauksi lazdelę, Lėja toliau ėjo atsargai, atsigreždama į menkiausią garsą sukėlusi padarėlį. Klastuolė pakelė galvą į dangų.
Gal derėtų grįžti į pilį?
Staiga mergaitė pamatė, esanti puolama. Tiesa, kerai žiebė ne į ją, o į šalimais esantį medį, bet klastuolė tai suvokė kaip pavojaus signalą.
Net neišsiaiškinusi, kas bandė žiebti jai kerais, kalstuolė paleido atsakomajį smūgį - burtažodį, kuris parvertė priešininką ant žemės.
Sunkai alsuodama mergaitė galvojo, ką gi daryti toliau.
-
Adira labai susinervino ir pradėjo gailėtis, ką padarė. Jau ištarusi nekaltą burtažodį, ši norėjo leisti vandens srovę, kad tik kitai mergaitei nieko blogo neatsitiktų. Bet nespėjo. O nespėjo todėl, kad priešais esanti mergaitė paleido į ją burtus. Šie privertė Adirą skaudžiai nukristi ant žemės. Gerai, kad ta dalis žolės dar neliepsnojo.
-Aquamenti!-sušuko mergaitė iš karto atsipeikėjusi. Beje, ji vis dar gulėjo ant sausos žolės ir spyglių.
Šį kartą iš lazdelės išsiliejo vanduo. Po kelių sekundžių ugnies nė kvapo nebuvo. Varnanagė pažvelgė į kraujuojantį riešą. Dar kraujavo mažas lopinėlis prie akies, bet Adira juk nematė savęs.
Tamsiaplaukė nedrąsiai pažvelgė į kitą mergaitę, kuri sutrikusi stovėjo vis dar toje pačioje vietoje. Tik dabar ją atpažino. Tai mokinė, kuri vieną pamoką prie jos prisėdo. Lėja. Jos batai nuo ugnies atrodė apdegę, tamsesni.
Atsistojusi Adira susigėdusi puolė prie jos:
-Atsiprašau!
Vis dėlto ji tikėjosi šio žodžio ir iš Lėjos. Juk ji irgi taikėsi į mergaitę, dabar Floris kraujavo. Gerai, kad nieko prastesnio neatsitiko.
Mergaitė nužvelgė sudegusią žolę. Nieko gero nebus. Adira norėjo šią dienos dalį pasilaikyti paslaptyje ir niekam neišduoti, bet Lėjos juk nepažino. Gal ji pasakys savo, arba rudaplaukės koledžo vadovei. Vis dėlto pabandė:
-Klausyk, kad ir kaip beviltiška čia buvo, ir kad galėjai susižeisti, atsiprašau. Labai norėčiau, kad šią žolę paliktum vieną, lyg nieko nebuvo. Galime nueiti į ligoninės sparną, jei skauda kojas.
Adira vylėsi, kad ši sutiks.
-
Nepatenkinta mina besibraudamas pro kelią tveriančius medžius, Karma išleido nedidelį, bet susierzinimo pilną atsikvėpimą, drauge nulauždamas ir laibą medelį, pasipainiojusį kelyje. Varnas, skraidantis kiek aukščiau savojo šeimininko išleido keistą garsą, tarsi skleisdamas pajuoką - nors gi lengva jam kranksėti, kai pats gali lengvai manevruoti laisvuose tarpuose tarp medžių.
Sustojęs ir apsisukęs ant kulno apsidairė, dairydamasis kitos juodos figūros - susitarė susitikti su Velinu .. kažkur čia, koks gi skirtumas, kad "čia" nebuvo tiksli vieta. Pasimokęs iš senesniųjų klaidų, apsirengė šiltesniais, bet laisvesniais drabužiais, galų gale, per didelė buvo galimybė, kad ir išvis jų gali neprireikti - leisdamas į šiltą juodą megztinį rinktis visoms mažytėms miško šiukšlėms, atsirėmė į pirmą pasitaikiusį storą medį, dar kartą atsidusdamas.
Nors prie minties, kad jis myli kažką taip stipriai, kad kažkas kitas myli jį lygiai taip pat, ir kad abu yra susituokę jau buvo pripratęs, klastuolis vistiek nesugebėjo išbūti be pagreitėjusio širdies plakimo ir nedidelio jaudulio, kylančio iš tų faktų, kad jį vėl tuoj pamatys, galės savąją oda liestis prie šiojo, ir kvėpti jo svaiginančio aromato - kažkiek priminė pirmą kart įsimylėjusią mokyklinukę ar tai knygose, filmuose ar mangoje. Lengva šypsenėlė pasklido penktakursio veidu, kol šis vienos rankos pirštais perbraukė per įmantrų žiedą, kuris atstojo - ne, buvo - puošnų vestuvinį.
Varnui tyliai kranktelėjus, taip pranešant apie besiartinantį garso šaltinį, Karma ir pats pakėlė galvą į tą pusę - nors nieko nei regėjo, jei girdėjo, su ganėtinai didžiuliu nekantrumu laukė personos, kuri turėjo - ne, privalėjo - būti jo brangusis Velinas.
-
Bet tai nebuvo Velinas, kuris pasirodė Karmos akivaizdose. Priešais jį stovėjo ryžas, purus ir labai storas kailio gumulas. Katinas su ilgomis ausimis kaip feneko ar tai triušio, ir uodegą kaip liūto su švelniu galiuku. Ugningas kamuoliukas tingiai pasirąžė ir it atsiminęs, kad reikia šnypšti, piktai sumiaukė, pakasdamas letena žeme it arkliukas, o tada šoko ant jaunuolio.
Tačiau kailio gumulas nenusileido ant juodaplaukio bernelio, nes nukrito kaip akmuo ant kietos, apsnigtos žemės, kai į šį pataikė spalvotas žaibas, ar tiksliau – burtas.
Velinas it vaiduoklis išniro iš tamsos, laikydamas rankoje žibintą kuriame degė liepsnelė, o kitose rankoje turėjo karučio rankeną, o karutyje buvo penki narvai, kaip tik ilgaausio katino dydžio.
- Tikiuosi tavęs nė vienas jų nebuvo užpuolęs, - tarstelėjo, atidarydamas vieną iš narvų ir paimdamas jau suakmenėjusi katiną.
Įdėmiai pažvelgė į jį, pavartė rankose ir patikrino šio pauodegį, ar katė ar katinas tai buvo. Pasirodo katinas. Įmetė į narvą ir uždarė, atkeikdamas gyvį, kad šis vėl galėtų judėti kaip užsigeidęs.
Varnanagis šį vakarą vilkėjo šiltą juodą paltą ir simboliška mėlyną šaliką su sidabriškomis juostelėmis, o batai jo buvo ilgi ir su kailiu, visgi neketino rizikuoti apsivilkdamas plonyčius drabužius, net dabar vis dar galėjo jausti gerklės skausmą, kuri gėlė ne tik dėl to kad peršalo, bet ir dėl to, kad pastarosiomis dienomis kalbėjo pernelyg daug, prie tokio tempo jo balso stygos paprasčiausiai nebuvo pratusios.
- Gavau pranešimą, kad Hogvartso miške laksto penki agresyvus katinai, kitaip žinomi Kneazle, kiekvienas katinas vertas 30 galeonų, reikia pristatyti gyvus ir nesužeistus, jeigu sužeisime gausime už katiną tik 10 galeonų, - paaiškino, palikdamas karutį ir permesdamas savo laisvąją ranką per Karmos petį, pakštelėjo jam į skruostą. Buvo šalta, bet mylimojo kūnas visada sušildydavo tik karsčiausia liepsna, net kai jų odos per visus tuos drabužius nesiliesdavo. – Tikiuosi pasiėmei lazdelę... ar tai kokį ginklą... Jeigu kas, duosiu savo peilį, bet kaip sakiau... nenorėčiau žaloti jų ar tai nudaigoti.
-
Nepatenkintu veidu burbtelėjo - kaip kažkoks gi katinas tiesiog drįsta rodytis jo akivaizdoje, kai jis taip norėjo užmatyti tamsią ir aukštą vyresnio figūrą! Stengdamasis neparodyti, kaip smarkiai jį sunervino ryžų pūkų kamuoliukas, Karma lengvu judesiu perbraukė per savojo kranklio plunksnas, pats nepasijudindamas iš vietos, tiesiog tamsiomis akimis dėbsodamas į besiartinančią katino figūrą.
Jau verčiau burtas, atsklidęs iš kaži kur nustebino labiau negu katino agresyvumas - gi ne veltui ganėtinai mielai atrodantis padarėlis sukiojosi uždraustająme miške - ir staigiu judesiu kūnu besisukdamas į magijos pliūpsnį paleidusią personą pajuto lengvą širdies virptelėjimą.
-Žinai, su ta karučio ir žibinto šviesos kombinacija kažkiek atrodai kaip žudikas,- tarstelėjo pirmą šovusią mintį, drauge lengvai pasikąsydamas galvos odą. Visai nebūtų nustebęs, jei karutyje vietoje narvų užregėtų kruviną ir sumuštą, o gal švarų ir kaip miegantį atrodantį kūną,- Tai ką, uždarbiauji, huh..? Nors kaip su tokiu mandru vardu, jie neatrodo dar itin pavojingi.
Gaudamas atsakymą ir į toliau galėjusį sekti klausimą ar du, klastuolis tiesiog vos pastebimai trūktelėjo pečiais, tarsi pabrėždamas, kad jo smalsumas buvo užtektinai pamalonintas.
Pajutususi prisilietimus, Karmos oda akimirkai pašiurpo, kol jo pačio veide atsirado patenkinta šypsenėlė. Nors ir abu šį kartą buvo apsirengę tinkamai, juodaplaukis dar labiau patrumpino atstumą, kurį ir taip susilietę jų kūnai turėjo - tarsi nereikalingai šildydamas, ar bandydamas sulaikyti saviškę ar šiojo kūno šilumą - o gal abi sumaišyt į vieną keistą derinį.
Kaip koks priklausomybę turintis žmogėnas kvėptelėjo Velino aromato, leisdamas tolimiau galvoti mintyse. Ginklas.. Na, tokį turėti turėjo, įmantrų ir nuknistą nuo patėvio, tačiau niekada nematė prasmės jo kur neštis, o ką jau kalbėti apie burtų lazdelę.. Aišku, kaip tik yra keisčiau, kad jisai pastarosios niekada neturi šalia, ypač tuo metu, kai pakliūna į visokius nereikalingus nuotykius su pabaisa ta ar pabaisa ana, tačiau nelabai galvojo apie tokį įpročio atsikratymą.
- Naa..,- nutęsė, klestelėdamas galvą ant vyresniojo peties, akimis bukai spoksant kažkur į tolumą,- Mano ginklas galės būti varnas, neturėtų jis jokių žaiždų palikti ir su savo nagais, jeigu labai norės.
Tarsi pritariant, kažkas tyliai už jų kranktelėjo - leidęs dar vienam šypsniui pražysti veide, penktakursis atgalka ranka draugiškai pašiaušė juodas plunksnas.
-Taigi? Ar yra kokia specifinė vieta, kur šie būna, ar eisim šukuojant visą mišką, tikintis atrasti tuosius katinus?
-
Linktelėjo, pačios katės ir nebuvo pavojingos, dažniausiai, kadangi buvo protingos ir puldavo tik ant blogų, ligotą mąstymą turinčių žmonių, tačiau šitos miškinės katės buvo pasiutusios. Todėl šį vakarą ir dėvėjo odines pirštines, bet turbūt ne tik dėl to, kadangi orų prognozė pranešė apie stiprią pūgą.
- Na, manęs paprašė juos sugauti, kad Hogvartso mokiniams nebūtų nukasti pirštai ar tai šiaip neužsikrėstu kokia liga nuo jų kailiuko, - pratarė.
Buvo įsitikinęs, kad mokiniai visais laikais uždraustajame miške leisdavo laiką ir nei vienas profesorius jų neprižiūrėdavo, bent jau taip būdavo jo laikais, bet ir dabar taip buvo, juk ne per seniausiai buvo sutikęs du moksleivius iškylaujančius prie užšalusio ežero kur gyveno undinės mėgstančios nusitempti vaikiščius į dugną ir pasmaugti vijokliais.
Negalėjo leisti sau apkabinti Karmos, kadangi rankoje laikė žibintą, tad tai padarė tik su viena ranka. Kol vaikinas kalbėjo apie tai kad neturi ginklo, Velinas išleido atodūsį. Nors ir yra sutuoktiniai, bet ne visada galės apginti savo mieląjį nuo pavojų, tad jeigu jis taip abejingai žiūrės į grėsmingus vietas ir gyvius... Neketino ruoštis mylimojo laidotuvėms tiek greitai.
- Mes išėjome į uždraustąjį mišk-, - nutraukė save nes suprato, kad ketino sakyti moralą. – Tiesiog kitą kartą pasiimk kelis ginklus, gerai? Po keletos dienų eisiu nusipirkti smulkmenų ir papildomų ginklų, tad eisime kartu... bet iki tol, - paleidęs bernelį, iš po švarko išsitraukė durklą ir įdavė šį tamsiaplaukiui.
Šiam pasakius, kad jo ginklas bus varnas... Dėptelėjo į juodąją paukštį kuris išleido karklėjimą. Kovas. Juodos plunksnos ir sidabriškas snapas. Dydis buvo įprastas, ne ką didesnis už katiną, bet naudoti paukštį prieš plėšrius žvėris, Velinui atrodė nei šis nei tas, taip pat neįsivaizdavo kaip Kovas pagaus katiną jo nesužeidęs ir tuo labiau įmes į narvą.
- Manyčiau varnas galės saugoti narvus ar pranešti apie artėjančius katinus? – lyg klausimą ištarė. – Specifinės vietos nėra, katinai patys ateina prie žmonių, kadangi yra pasiut- - su lyg tais žodžiais iš krūmų išlindo du pilki baltai taškuoti katinai.
Jie šnypštė ir buvo išleidę savo nagus. Vienas šoko ant Velino, bet ir kitas, tad šie užšoko vienas ant kito. Padarai akivaizdžiai suirzo ir pradėjo pjautis tarpusavyje it norėdami nuspręsti kam atiteks žmogus. Kailio gumulai lakstė į šalis, o kniaukimas nuaidėjo per visą mišką.
-
Nors šviesa iš žibinto itin spigino į akis, tą ignoruodamas Karma ir toliau ilsino galvą ant mylimojo peties, kartas nuo karto leisdamas veide nušviesti kelias akimirkas tetrunkančiomis išraiškomis. Didelė dalis jo norėjo sukrizenti ant tosios vietos, kad mokykla paprašė specialiai jo - aišku, kažkiek tai skambėjo kaip galimas dalykas, nes Velinas buvo pilnametis, priešingai nei, na, visa likusi mokyklos dalis, tačiau galų gale, jis vistiek tebuvo mokinys - būdamas pilnai įsitikrinęs, kad vaikinas tenorėjo uždarbio sau, Karma tiesiog išleido pritariamą murmesį, net nesistengdamas tolimiau aušinti burnos šia tema.
Dar vienas nepatenkintas murmtelėjimas sekė po to, kai turėjo galvą pakelti aukštyn, toliau liepdamas ją pilnai prilaikyti kaklui. Jau iškart spėjo pasiilgti svaiginančio Velino kvapo, kurį galėjo užuosti itin gerai tokioje pozicijoje.
Kiek suraukęs antakius klausėsi kažko, kas skambėjo kaip nutrauktas moralas ir tai, kas skambėjo kaip jo varno vertės žeminimas. Jeigu tai būtų buvęs koks kitas žmogus, ne toks svarbus kaip vyresnysis mylimasis, tada tikriausiai būtų nieko nelaukęs liepęs varnui iškabinti akis - kaip gi drįstama kalbėti apie jį tarsi kokį nesutramdomą ir paprastą paukščiūkštį! Negi tikrai jis manė, kad Karma laikytų kranklį šalia savęs, prieš tai jo pilnai neišdresiravęs pagal savus norus, neišmokęs reikiamų komandų, kad vien ir žvilgsniu būtų suprastas?!
Kiek susiraukęs, penktakursis rankoje pavartė durklą, galiausiai patogiai laikydamas už rankenos nuleisdamas žemyn, kad ašmenys agresyviai ir tiesiogine prasme aštriai spoksotų į žemę.
Nagi, ar tik nebuvo tobulas sutapimas, kad katinai neapsikentę patys rinkosi prie jų? Džiaugsmingai išsišiepęs juodaplaukis tyliai švilptelėjo varnui, kelis akimirkas paspoksodamas į jo juodas, karoliukus primenančias akis, tarsi mintimis komanduodamas jam ką daryti, pridedant tą piktą žadantį "nė nebandyk susiknisti" žvilgsnį pačiame gale. Tamsiaplunksnis nebuvo toks durnas, kad jau prieš tai minėtų raktinių žodelių, kaip "atsargiai" ir "nesužeidžiant" nesuprantų, bet vėl visa pikto klastuolis tuos žodžius tyliai, tik varnui girdimai pakuždėjo, paskutinį kart pakedenant plunksnas.
-Vos jie bus atskirti, būtų ganėtinai patogu, jeigu galėtum vėl abu sustindyti,- kitaip turėčiau mesti durklą, o su ta menka galimybe, kad pataikyčiau, tik būtų viskas suknista kiek labiau negu galėtų būt. Ganėtinai atsainiu balsu tarstelėjo, kažką greitai parodydamais pirštais - nieko nelaukęs, varnas šoko į tarpą tarp kačių peštynių, atskirdamas juodvi. Vieną Kneazle stipriai, bet nesužeidžiant laikant sugniaužtą naguose, varnas pakilo kiek į orą, stengdamasis išlaikyti vieną katiną gniaužtuose nesimuistant - kitą palikęs ant žemės kiek nustebusį, Karma stipriau sugniaužė durklo rankeną, akies krašteliu dirstelėdamas į Veliną.
-
Jautė, kad įžeidė Karma, bet nežinojo kurie būtent žodžiai taip jį suerzino. Moralas? Bet tai jam reikėjo pasakyti, nes jeigu į kitą misiją šis ateis nepasiruošęs, galimas daiktas, kad numirs. O galbūt komentaras dėl varno? Bet nieko tokio nepasakė, tik tai parodė, kad nėra įsitikinęs ar varnas pajėgs pakelti tuos storus gumulus bent kiek nesusižeidęs.
Nusprendė vis vien atsiprašyti, kad ir ką blogai padaręs. Pakštelėjo Karmai į skruostą ir akimis vėl grįžo prie katinų bei šį kartą ir varno.
Varnas buvo protingesnis negu Velinas manė, bet ir vėl, kadangi buvo žmogus, nesitikintis daug iš padarų ir savo pagalbininkų, tad ir nekėlė pernelyg didelių lūkesčių. Tik štai išvydęs lašantį kraują nuo abiejų katinų, atsiduso. Pamiršo paminėti, kad pasiutligė plinta per kraują. Net nepagalvojo, kad katinai galėjo patys sau žaizdas įsivaryti.
Sustingdė abu katinus, paleidęs iš lazdelės žiežirbas. Priėjęs prie varno, paėmė iš jo nagų jau nebejudanti katiną ir patvirtino, kad jo lytis išties vyriška. Įmetęs šitą ir kitą katiną į atskyrus narvus vėl priėjo prie varno ir pažvelgė į mažus kraujo lašus ant jo kojų.
- Koks jo vardas? – paklausė Karmos. – Duosiu tau tepalą ir pirštines, ir ištepsi varną, kad jis nepasigautų kokios tai ligos, nepamiršk neturėti su gyviais jokio odos kontakto ar bent jau su jų krauju, - pratarė prieidamas prie vaikino ir ištraukdamas iš po švarko, apelsininės spalvos skysti ir pirštinių porą, bei lipnią juostą. – Lipni juosta ant jo nagų nepakenks, nes tada jeigu ir nukris koks kraujo lašas, tai bent jau nebus tiesioginio kontakto su paukščio oda, arba jeigu turi ką nors panašaus, kad apsaugotų varno kojas... taipogi panaudok, - paaiškino, mažų mažiausiai norėjo, kad per misiją kas nors susirgtų ne tik peršalimu.
Akimis permetė mišką, atrodo šiame kampe nebebuvo kačių... ar bent jau nei vienos girdėjo. Narvuose dabar turėjo tris katinus. Užmetęs akis į narvus, suprato kad neatkeikė dviejų, tai atsiminęs, išvadavo katinus iš stingulio.
Padėjo žibintą ant kelmo, kad šviesos užtektų ir Karmai ir jam. Pajudės iš vietos, tada kai vaikinas sutvarkys varną... O tada, tada su paukščio pagalbą turėtų gan lengvai rasti likusius du katinus.
-
Skruostui gavus dar vieną pakštelėjimą, klastuolis susiprato, kad įsižeidė galbūt kiek per daug - ypač tokioje situacijoje, kur dar reiktų papildomai aiškinti, kodėl jo varnas nebuvo toks paprastas gatvės paukštėnas, kuris yra ganėtinai įprastinis, ir net būdamas ištreniruotas, darytų viską pagal save, nepilnai klausydamas duodamų komandų. Tyliai atsidusęs, žengtelėjo jau prie nutolti spėjusio Velino, lengvai timptelėdamas už jo palto, pritraukdamas arčiau savęs - apkabino iš už nugaros, skruostą prispausdamas prie švelnios medžiagos.
-Atleisk, tiesiog jis yra mano.. kaip čia sako, garbė ir pasididžiavimas? Esu kaip protektyvi motina šiuo klausimu,- tyliai sukrizeno, paleisdamas vyresnįjį, stengdamasis vytis visas mintis savęs kaip įprastai įsivaizduojamos motinos-namų šeimininkės kailyje ir aprangoje.
Rodos, mylimasis turėjo itin greitą reakciją - penktakursiui net užsinorėjo paklausti, ar tai buvo įgimtas dalykas, ar kažkas, ką išsiugdė pats - ir dar geresnius nusitaikymo įgūdžius, kadangi paskutiniams Karmos balso virpesiams pranykus iš miško, abu katinai buvo sustingdyti - net ir tasai, kuris muistėsi ore, keldamas didžiulę galimybę kartu suakmeninti ir kranklį. Tyliai iškvėpęs instinktyviai sulaikytą orą per ganėtinai greitai įvykusį veiksmą, nuleido gniaužtą durklą, patogiai jį įsikišdamas tarp drabužių.
-Ah, na..,- kiek prigautas klausimo netikėtumo - ar verčiau to, kad niekada neturėjo atsakymo į tokio tipo klausimą, klastuolis nesusilaikė nerangiai nepasikasęs skruosto, kiek pasimesdamas tame, ką turėjo dabar sakyti,- Jis taip ir neturi vardo, kažkada atradęs dar bandžiau duoti, bet aiškiai parodė, kad nepatiko, tai tiesiog, bevardis.
Čiuptelėjęs skystį į pirštinėmis apsaugotas rankas, kol lipnią juostą kažkaip sugebėjo įkišti į džinsų kišenę, kaip galima greičiau pabandė aptvarkyti juodaplunksnį padarą - jau prieš tai ne kartą buvo galvojęs apie kokio apsauginio amuleto ar panašaus dalyko nupirkimą paukščiui, net buvo atlikęs įvairių knisinėjimųsi giminės medyje tam, kad per labiau su burtininkų pasauliu susijusiais giminėmis galėtų pasikalbėti ir susižinoti tikrų, gerų ir vertų pirkimui amuletų ar bent jau šių gamintojų, nenusipirkdamas kokios pigios kopijos, kuri nieko nedarytų - nors galų gale, toliau pagalvojęs apie kranklio magijos nemėgimą nusprendė tokios idėjos atsisakyti, nepriklausomai nuo to, kad dabar tai butų itin parankus dalykas.
Sutvarkė paukštį, su durklu atplėšė keletą lipnios juostos gabalų, apžiūrėdamas, ar nepraleido nė mažiausios vietos, ant kurios galėtų užkristi užkrečiantis kraujas ar būtų sąlytis, kad ir mažytis. Nusiėmė pirštinę, lengvai pirštu bakstelėjo į sidabrišką snapą, nusišypsodamas ir kilstelėjęs galvą, tarsi sakydamas, kad rodytų kelią - žvilgtelėjo į jo laukiantį Veliną, ir patraukė į mažiau medžių turinčią pusę.
Sekdamas juodą tašką, plasnojantį keli metrai auščiau ir toliau nuo jų, juodaplaukis brovėsi pro krūmynus, medelius ir žolynus, kurių tikrai nestigo šitai miško daliai. Net neprireikė ilgai laukti - varnas sustojo ieškojęs, įsitaisydamas pirmo pasitaikiusio medžio šakoje, prilaukdamas jį sekusių vaikinų.
Mažyčiame plote, kuriame karaliavo vien tik žolės, ėjo regėti išsikišusį purios uodegos galiuką - kita katino dalis, matyt, naudojosi žaluma kaip slėptuve, jau pajutusi ar tai pavojų, ar artėjančius padarus. Net nespėjus normaliai priartėti, gyvis šoko iš savos slėptuvės - ar tiesiog tupėjimo vietos - atskleisdamas itin švelnios, vos ne pastelinės ryžumos kailiuką, su nedideliais juodais taškeliais, kurie galėjo ir būti paprasčiausias purvas ir didžiule, tikriausiai pačią didžiausią iš visų regėtųjų uodegą, kuri pasišiaušimu ir pasistojimu tiesiog rėkavo apie agresyvumą. Greitais ir skubiais judesiais, lyg vydamasi pranykstantį grobį katė, pasipuošusi iššieptais ir nedidelių baltų putų turinčiais dantimis tiesiu taikymu lėkė į abu vaikinus, dar tikriausiai pilnai neapsisprendusi, kuris jų bus jos pirmasis grobis.
-
Kodėl vos vaikinas ėmė kalbėti apie savo varną it apie vaiką, pagalvojo apie šeimą? Koks kvailas klausimas, juk atsakymas buvo akivaizdus. Jie juk buvo šeima, jie abu, nors ir dar neturėjo vaikų, bet vis vien šeima... juk galėjo jų gyvūnai būti vaikais, gyvatės ir varnas, gan keista šeima tai būtų, bet ir dabar ne ką mažiau keista. Pastaruoju metu jam reikėjo tokios šilumos ir žinojimo, kad yra ne vienas, nors ir stengdavosi neįsileisti į galvą niūrių minčių apie vienatvę ir tik laikinus pažįstamus draugus, gyvenimą.
Švelniai pažvelgė į savo mylimąjį, jo veidas, bent kiek atbaidė tas erzinančias, nepatrauklias mintis apie vienišumą ir atsiminimus apie savo giminaičių mirtį, kurių net nebelaikė giminaičiais, vis dėl to... jie nebuvo jau tokie magiški, o galbūt? Tiesiog... viskas buvo taip skylėta.
Linktelėjo, išgirdęs, kad varnas neturi vardo. Kai buvo mažesnis visas kates pavadindavo pagal jų kailio spalvą... arba Kicėmis, tad nemanė, kad tai buvo taip keista... Juk Varnas kovui yra visai kaip vardas, nes juk tikrai ne rūšis. Turbūt jo mylimasis tai žinojo, tik buvo išmestas iš vėžių jo klausimo. Vis dėl to jam patiko matyti toki klastuoli... sutrikusi, tai savotiškai jaudino.
Būtų priėjęs... būtų jį apkabinęs, įsisiurbęs į lūpas, prirėmęs prie medž- nutraukė savo tokią nepadorią minčių virtinę, nejaugi ims dabar poruotis it du pasiutę katinai? Visai norėtų, išties norėtų. Vaikino lūpos išrietė šiokią tokią šypsenėle. Mylėtis ant sniego būtų visai šaunu, arba... įmesti į apykaklę Karmai sniego gniūžtę ir stebėti kaip šis šokinėja ir išsirengia. Susikeikė mintyse, kad nebesuvaldo vaizdinių kylančiu galvoje.
Kai atsipeikėjo, brangusis jau buvo pradėjęs judėti paskui savo kovą. Tai teko padaryti ir pačiam varnanagiui. Eidamas šis kėlė įvairias šakas ir bandė išvengti sniego krentančio nuo jų, nors prieš akimirką turėjo nepadorias fantazijas susijusias su šalta baltuma, bet kentėti pačiam šaltuką atrodė paprasčiausiai nepatrauklu nei karšta, paprasčiausiai siaubingai šalta.
Štai jiedu sustojo, o netrukus pasirodė kitas katinas, kiek didesnis ir puresnis, tikrų tikriausias minkštumos gabalėlis kurį vaikinas norėtų apkabinti, jeigu tik šis nebūtų toks piktas ir agresyvus. Nieko nelaukdamas paleido į jį sustingdymo burtažodį ir kaip su praeitais katinais, įmetė šį į narvą, vėliau atstingdydamas. Kilstelėjo savo galvą į kovą ir šyptelėjo jam, padėkodamas, nemanė, kad šis tai supras, bet... jo šeimininkas galbūt tatai galės perduoti jam suprantamesniais gestais.
Kad jau Varnas niekur nesitraukė, tai turbūt bus... daugiau kačių čia? Galbūt kitos buvo protingesnės, bet... jeigu gerai atsiminė, tai turėjo būti likusi tik viena. Priėjęs prie šakomis apkrauto kauburio, jis vieną po kitą jas ėmė atkelti, kol galiausiai po visomis jomis rado urvą. O urve katė su trimis mielais kačiukais. Katė buvo tos pačios rūšies kaip ir pasiutę, bet nerodė jokių agresyvumo ženklų, tik... baimę. O kačiukai buvo prisispaudę prie motinos, atrodo... maišyto kraujo?
Viena iš Velino silpnybių buvo maži, mieli kačiukai, vos pamatęs mažylius jam knietėdavo juos pakelti ir užglostyti, užminkyti jų švelnias, mažas rožines pėdutes ir susiliesti nosimis. Ak, kaip pasiilgo letenėlių ir kailiuko švelnaus! Jeigu būtų buvęs mergaitė... ak, būtų cyptelėjęs iš džiaugsmo! Bet dabar turėjo būti nutaisęs rimtą veidą ir visgi... šypsena papuošė jo veidą, kaip ir spindinčios iš laimės akelės.
Pavogė juodąjį kaip anglis kačiuką su baltomis mažomis dėmelėmis iš urvo ir ėmė nešti link narvų. Katė nepatenkinta, norėjo jam įdrėksti, bet nespėjo ir supykusi ėmė eiti paskui vaikiną. Kačiukas tuo tarpu išsigandęs miaukė. Varnanagis su viena ranka jį priglaudė prie savo palto, o su kita ranka, lazdele nusitaikęs į katę, ją sustingdė. Nuoširdžiai nežinojo ką daryti, šita kneazle nebuvo pasiutusi, tad kišti ją prie kitų katinų, būtų paprasčiausiai prastas pasirinkimas, visai kaip ir kačiukus, kadangi katinai, kai kurie buvo kruvini.
- Karma... erm... galbūt... paimk tą katę, sustingdytą ir eik į pilį, į kambarį iki pareikalavimo, o aš... Žinai, ką, paimk ir kačiukus... nors.. turbūt bus to pernelyg daug, - suraukė savo antakius, pasilenkdamas prie likusių kačiukų kurie šnypštė ir paimdamas juos glėbin. – Verčiau tu paimk kačiukus ir eik į pilį, o aš katę su visais kneazle nuvešiu ten kur reikia ir ateisiu pas tave su kačiukais, pasistenk kad niekas nepamatytų, - pratarė perduodamas savo mylimajam savo mėgstamiausius padarėlius – kačiukus.
Pasilenkęs, pabučiavo jį, lėtai ir saldžiai. Visą vakarą troško tokio bučinio, bent bučinio ir dabar pats jį pasiėmė. Nenorėjo atsitraukti, bet mažyliai gailiai kniaukė, o kiti katinai taip pat sujudo narvuose užuodę patelę. Atsisveikindamas, bent trumpam, su Karma, paėmė sustingdyta katę į glėbį ir karučio rankena į kitą.
- Tebūnie Varnas paims žibinta, bent jau kelią pašvies, - šyptelėjo ir tyliai, tik lūpomis ištardamas „aš tave myliu“ nuėjo keliu kuris nevedė į mokyklą.
-
Kažkiek norėjo pridėti, kad Velinas galėtų duoti krankliui savąjį vardą, jeigu vadinti paprastu "varnas" jam buvo ne prie širdies - galų gale, galbūt tiesiog pats jisai išrinko netinkamą vardą, kuris šiam nepatiko, ir nuo to laiko pasidavė tolimesniame vardinime, nes kas jau kas, bet pats asmeniškai žinojo, ką reiškia turėti nekenčiamus vardus. Nors ir atrodė, kad mylimasis nesutriko dėl to - kas būdavo dažnas atvejis su kitais žmonėmis - tad lengvai trūktelėjęs pečiais nieko nepratarė.
Pajuto žvilgsnį, ar tai įsmeigta į jį, ar kur nors šalimais - vien iš smalsumo nesusilaikė atsisukęs, tamsiomis akimis žaismingai ir kiek vaikiškai atgal dirsčiodamas į dangaus mėlynę, kitaip žinoma kaip savo mylimojo akis. Negalėjo įskaityti, ar jose atsispindi kokie pilnai aiškūs jausmai, ar juolab pilnai justi, ką mano varnanagis, tačiau gal tik pasirodė, arba pajuto geismo kibirkštėlę, atsiradusią ore - prieš nusisukdamas nesusilaikė vaikiškai nepakilnojęs antakių aukštyn, tarsi sakydamas nežinomoms mintims, kad joms pritaria.
Nors sniego ant miško žemės nebuvo itin daug, ganėtinai didelė dalis baltumos buvo patogiai įsitaisiusi ant storų ir kaip musių prisiveisusių medžių šakų, tačiau net ir tada daugumos mėgstama "žiemos dovana" sugebėjo nusileisti ant jo drabužių, kartu ištirpstant ir paliekant lengvą šlapios medžiagos pojūtį. Bent jau šį kartą buvo gerai, kad keli storų drabužių sluoksniai buvo ne toks ir lengvas taikinys, kad šalčiui prasibrauti.
Katinui net nespėjus priartėti tiek, kad pagaliau apsispręstų dėl pirmutinio grobio, jis jau kaip akmeninė statula buvo sustingdytas, negalintis pajudėti, ar juolab, grįžti į savo pradinę žolių slėptuvę, kurią dabar tikriausia gailėjosi palikęs.
Klastuolis nesusilaikė nešyptelėjęs kartu su padėka, išslydusia iš Velino lūpų. Tiesiog, tai buvo taip miela, ir pats padėkojimas dėl gerai atlikto darbo.. Na, tokiais tempais, galbūt varnas pamils jo mylimąjį dar labiau negu savąjį šeimininką? Ir galiausiai turės abudu peštis dėl Velino dėmesio... net nesusilaikė nesusijuokęs nuo tokios minties, lengvai ir pats perbraukdamas per juodvarnio plunksnas, šiąsias draugiškai sušiaušdamas, tarsi sakydamas, kad gerai padirbėjo.
Supratęs, kad kitas vaikinas jau nuėjęs kažkur kitur, besirausdamas kažkame, kas rodėsi kaip urvas, skubiais judesiais prisiartino, pritūpdamas šalimais - regos lauką iškarto nušveitė su juoda papilve papuošta ryža katė, kuri visiškai netiko prie savo motinos, ar likusių dviejų kačiukų - tikriausiai tas mažas juodumos taškas buvo vienintelis dalykas, kuris juos visus kažkuo siejo. Galbūt atsigimė į tėvą, kurio niekur šalia nesimatė? Vos susilaikė neištiesęs rankos ir lengvai nepaglostęs išsiskiriančiojo katuko, ir net pilnai žinant, kad motina visa jėga bandytų kirsti jam į ranką - gi bandytų kišti rankas prie arčiausiai jos esančio vaiko! - tačiau net ir per didžiulius norus, kažkaip susilaikė.
Ir ganėtinai gerai, kad susilaikė - nusprendęs verčiau atsisukti į Veliną ir užklausti, ką dabar darys, akimirkai prarado žadą. Veidas, spinduliuojantis šypsena ir lūpomis, ir akimis, buvo pilnas tokios tyros laimės, kad Karma nesugebėjo nieko pralementi, tik kaip mirusi žuvis tai praverti, tai užčiaupti burną. Kažkas mintyse pakuždėjo, kad jei dar nebuvo pilnai įklimpęs dėl vyresniojo vaikino, dabar žemyn pasileido čiuožykla, ir niekaip nesugebės parsiropšti aukštyn - nors aišku, į klausimą ar jis išvis to norėtų, atsakymas būtų neigiamas. Net nepajuto, kaip lengvai išraudo skruostai, nes velniai terauna, Velinas buvo toks gražus, toks tobulas, ir Karmai teko tokia nuostabi galimybė jį laikyti svarbiausia persona savame gyvenime, kartu ir sužadėtiniu.. Akimirką net negalėjo patikėti, kad jam taip nuskilo gyvenime. Gal čia sapnas?
Nors tikriausiai ne, kadangi klastuoliui, nesugebančiam nieko nei išlementi, nei padaryti, reikėjo greitai klestelėti ant sniego, kad praleisti supykusią motiną, bandančią atgauti savąjį vaikiuką - šaltas sniegas, pradėjęs smelktis į jo drabužius, tikrai nebuvo kaip kažkas iš sapno. Na, bent jau geresnis dalykas, kad taip buvo pažadintas iš lengvo transo, kuris jį užėmė, kai vos pamatė Veliną tokį laimingą. Nieko nelaukęs, iškart pabandė atsargiai į glėbį paimti likusius du kačiukus, dar geriau apžiūrėdamas ryžąjį, kuris jam iškarto pradėjo patikti. Nors ir nemokėjo elgtis su katėmis, ar juolab mažais, ką tik gimusiais kačiukais, manė, kad susitvarkė ganėtinai gerai, abu saugiai laikydamas glėbyje, tikėdamasis, kad jiems patogu. Abiejų kailiukai buvo pilni nešvarumų, daugiausiai - sukietėjusio purvo, ir tai nelabai stebino, tačiau ta mintis, kad reikės jas dar išmaudyti nepilnai smagino - jau vien nežinojo, kaip juos reikia patogiausiai laikyti, ką kalbėti apie išmaudymą. Lengvai atsiduso, pasigailėdamas, ko niekada nebandė smarkiau prisigretinti prie laukinių kačių, kurias visada regėdavo - bent jau turėtų šiokį tokį suvokimą, kaip nesukelti kačiukams diskomforto.
Atsisėdo, įtaisydamas prie urvo - atrodė, sužadėtinis ir pats nelabai nutuokė, kaip geriausia būtų elgtis, o ir jį patį apėmė per didelė baimė, kad ganėtų kaip sužeisti tokias mažas gyvybes, į kurias buvo taip meilingai žiūrima jo mylimojo. Nuleido vieną žemyn, vistiek visa jų trijulė buvo per maža, kad galėtų kur dideliu greičiu pabėgti, ryžąjį atsargiai pasisodindamas ant kojų, pirštais lengvai bandydamas iššukuoti nešvarumus iš sulipusio ir kiek drėgno kailiuko - didesnius gabalus bandydamas atsargiai išimti, nesukeliant skausmo gyvūnėliui, kartas nuo kart ištiesdamas ranką ir lengvai perbraukdamas per tokį pat nešvarų tamsesniojo kačiuko kailiuką. Neatrodė, kad jie buvo itin patenkinti jo kompanija, su nuolatiniu šnypštimu ir bandymu dar nevisiškai aštriais nagais jį subraižyti, bet ir toliau tai ignoruodamas, jis lengvai pirštais braukė per švelnėjantį kailį.
Jaunikliai, visai neseniai pasauly teišvydę katinai buvo visi pakelti ir perduodi jam, ir bent jau atrodė, kad Velinas, įsprausdamas šiuos jam glėbin pasistengė, kad nė vienam nebūtų nepatogu, net ir Karmai. Linktelėjęs, pastarasis tyliai švilptelėjo, leisdamas varnui nutūpti ant peties - jeigu jau visi, tai visi, argi ne? Jau norėjo praverti burną, bet buvo užčiauptas netikėto bučinio - kaip gi gaila, kad rankos buvo užimtos, taip būtų norėjęs prisitraukti jį dar arčiau! Ar bent jau pridėti didesnę aistrą, bet kačiukai ir patys mielai apie save priminė, kad taip daryti nebuvo itin galima jų nesuspaudus.
-Heh, žinai.. Man kilo mintis, gal man nusipirkti kačių ausytes, kad jau jos kelią tau tokią laimę?- tyliai sukrizeno iškart to po, tai vaikinas atsitraukė nuo jo. Galbūt tada ir jis gautų tokių pat mielingų žvilgsnių, kurias gavo kačiukai? Aišku, negalėjo skųstis, kad dabar tokių negauna, bet daugiau niekad nebuvo blogiau, tiesa?
Jau norėjo tarstelėti, kad geriau pasilieką žibintą sau, tačiau jam pasirodė, kad kažką išgirdo - o gal pamatė, o gal smegenys tiesiog kažką išsigalvojo? - privertusio veide atsirasti didžiuliai, net kiek skausmingai šypsenai, papuoštai lengvo rusvumo ant skruostų. Toks įprastinis, gal net banalus dalykas, tačiau privertė širdį lengvai suplasnoti - kaip banalu, bet kaip ir gera!
Vieno kačiukų įdrėskimas per medžiagą privertė atsibusti, tačiau Velinas jau buvo nuėjęs per toli, kad galėtų išgirsti jį - tyliai panosy sau murmtelėjęs "aš tave labiau", lengvai sukrizeno, dar kartą išsišiepdamas iš laimės - palikdamas varnui rodyti kelią, pats patraukė atgal į mokyklą, stengdamasis būti itin atsargus kačiukų atžvilgiu.
-
Morgan atsibudo naktį, kai visa pilis tikriausiai dar miegojo, ir priėjo prie lango. Atsisėdusi ant palangės, mergaitė karštligiškai žvalgėsi po lauką tiek, kiek aprėpė akių regėjimo laukas. Netikėtai akys užkliuvo už Uždraustojo miško. Aukšti medžiai, atrodo, rėžė dangų savo sidabriškai apšviestomis viršūnėmis, aplipusiomis lapais, ir tuo pačiu taip traukė ten apsilankyti.
Po kelių minučių mergaitė pasinaudojo kopimo medžiais įgūdžiais ir užsiropštė ant tvoros. Tada greit šoko žemyn ir nusileido tiesiai ant kojų. Kartais šitie įgūdžiai gana praverčia. Ypač naktimis, kai vartai užrakinti. Mara greitai tapseno ant pirštų galiukų Uždraustojo miško link. Užlindusi už krūmelio, antrakursė turėjo pakankamai laiko įdėmiai apsižvalgyti, ar nė vieno nėra aplink, tada ramiai atsiduso ir pasileido bėgti į Uždraustąjį mišką, nesvarbu, kur, kad tik ten pabūti. Po kelių minučių, nebeįstengdama daugiau bėgti, švilpiukė pasileido lėta ristele ir žvalgėsi aplink, akimis aprėpdama visą tą nakties grožį, kurį apšvietė mėnesienos šviesa. Aiškiai kaip dieną matėsi kiekviena sutrūkinėjusio lapelio gyslelė, medžio drevės išraižymai ir panašūs niekučiai. Mergaitė buvo praradusi laiko nuovoką ir net nesuvokė, kiek laiko bėga, kiek kelio nubėgo ir kur ji bėga, tačiau šiuo metu tai atrodė nesvarbu, tik reikėjo kuo vikriau išsisukti nuo labai tankiai pradėjusių augti medžių. Už dar kelių metrų šitos tankynės atsirado šiokia tokia siaura proskyna, ir tik padėjusi vieną platų žingsnį į ją, mergaitė griuvo ant žemės sunkiai alsuodama. Kad ir kas jai šovė į galvą, tai buvo labai bloga mintis.
Netikėtai mergaitė išgirdo krūmelių šnarėjimą, lyg kažkas čiaumotų krūmelio lapelius, tačiau tuo pačiu ir traškėjo, galbūt šakelės, o gal kankorėžiai. Jau įsivaizduodama, koks pavojus ten gali tykoti, Morgan paknopstomis puolė stotis ir kibosi į arčiausiai esančio medžio šakas. Kai iš po krūmelio išlindo juodo žirgo skeletas su baisiai sudraskytais tokios pat spalvos sparnais, nuožmiu snukiu ir aštriomis kanopomis, tačiau vis dėl to liūdnas ir keistai ramus, mergaitė lengviau atsiduso ir ėmė kabarotis žemėn.
Prižingsniavus prie testralio, ramiai čiaumojančio kankorėžius ir tuo pačiu juos mindydamas savo aštriomis kanopomis, Morgan į galvą šovė absurdu kvepianti mintis. Šyptelėjusi ji priėjo ir ramiai paglostė arkliukui nutįsusius juodus žvilgančius karčius, iš gilios apsiausto kišenės išsitraukė burtų lazdelę ir pamanė, kodėl šio gražiojo arkliuko nesusiejus magiškaisiais saitais su manimi, tada iššnabždėjo burtažodį daugybę kartų, vis išlikdama melancholiška ir rami, kol galiausiai pajuto, kad ją keistai traukia prie būtybės tiesiogine prasme, odą lyg adatos pradėjo siūti su gyvūnėliu, pradėjo pykinti. Mergaitė pasijautė it kokia idiotė, sumaniusi šitaip padaryti, tačiau ką jau padarysi - dabar bereikėjo prisiminti atkeikimo burtažodį, kol šisai nemirė.
Mintyse perkračiusi visus įmanomus burtažodžius, ši vis kartojo vieną, kaip paminė, iš magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokų, kuris buvo atkeikimas šiam burtažodžiui. Netikėtai mergaitė pasijuto, lyg kažkas temptų tuos siūlus nuo jos ir nuplėštų visus gabalus odos, bet po visos tos egzekucijos Morgan įsitikino, kad odos vis dar turi ir nepaliko bjaurių randų, tačiau vienas randelis gal ir buvo palikęs. Antrakursė movė net nebeatsisukdama, nieko nesuvokdama ir nebesigrožėdama vaizdu aplink, jai rūpėjo tik atsidurti minkštoje lovoje ir šiltuose pataluose kuo greičiau, nes stovėdama čia šaltą naktį pučiant vėjui sužvarbo.
Po kiek laiko Mara suvokė gulinti lovoje ir net pamanė, kad tai buvo tik didelis, baisus tik sapnas.
-
Prometėjos brolis jai pasakojo, kad uždraustajame miške yra tokia vieta kur medžiai beveik prilipę viens prie kito. Pirmame kurse, kad ir kiek klaidžiojusi Prom šios vietos nerado. Šianakt priėjus medžių tankumą jai suskaudo galvą. Pagaliau... Šietiek laiko ieškojusi radau... Galėsiu užtemimą stebėti neįprastoje vietoje.
Mergaitė tankumos pakraštyje susirado aukštą medį ir į jį įsilipo. Iš medžio buvo matyti vien miškas, jokios pilies, jokių šiltnamių, jokio ežero. Ji čia atėjo su tikslu. Šiandien- mėnulio užtemimas. Gaila... Astronomijos įvykius visuomet stbėdavau su šeima. Na, bet turėsiu laiko viskam apmąstyti. Hm.. Per artėjančias atostogas visai norėčiau nukeliauti į Godriko Daubą. Niekad neesu ten buvusi, kažkoikia mergaitė iš švilpynės sakė, kad ten visai gražu. Šiek tiek atitrūkusi nuo minčių, Prom negalvojo apie nieką. Prasidėjo užtemimas. Buvo galima matyti kaip vis mažėja mėnulis. Ar paskirstymo kepurė nesuklydo mane paskirdama į klastūnyną? Mano tėvai buvo lengvai nustebę, kai grįžau vasaros atostogų į namus. Nors mane paskyrė į klastūnyną, bet jie sakė, kad esu daug geresnė, nei buvau prieš išvykstant į Hogvartsą. Kas taip galėjo mane pakeisti? Gal Eimilė? norėčiau su ja pasimatyti dabar, bet nežinau kur ji... Išvykdama nepaliko jokios žinios.
Prometėją nuo minčių atitraukė trakštelėjimas apačioje. Mergaitė pažiūrėjo į apačia, bet nieko įžvelgti ten negalėjo.
-
Kaip visada, Karma net nenutuokė, kodėl kojos atnešė jį į šitą specifinę vietą, kaip kad dažnai jo gyvenime ir pasitaikydavo. Šį kartą kelią rodė varnas, o klastuolis beprasmiškai šį sekė, net nepilnai susivokdamas kur jį kojos spėriai tempė - tik jau apglėbtas totalios miško tamsumos pakėlė akis, apsižvalgė - į vidų plūstelėjo prisiminimai, sukėlę menką šypsenėlę veide. Net jei ir rodėsi, kad su Velinu matėsi daug rečiau - nepriklausomai nuo to, kad tai nebuvo pilna tiesa - visi tokie prisiminimai, kurių jau buvo spėta prikurti savotiškai šildė širdį. Leidęs akimirkai sau atsipūsti, ant galvos užsimesti jau seną laiką į spintos dugną numestą - vis prisitingėjo kaip užsitaisyti skyles, net jei tai tebuvo vienas antras mostelėjimas ir voila! - apsiausto gobtuvą, šešiolikmetis toliau patraukė pagal savo mylimąją varną, net jei dėl vakaro aplink sukurtos tamsumos mažai ką ėjo įžiūrėti. Bent reikėjo džiaugtis, kad vaikino klausa buvo užtektinai gera ir įpratusi, kad atpažintų vos vos girdimą sparnų plasnojimą, o ir pats kovas nebuvo toksai kvailas kaip šio šeimininkas, ir gebėjo išleisti vieną kitą reikiamą kranktelėjimą pasimetusiam šeimininkui.
Sekdamas įkandin nakties tamsoje skubantį varną - kaip jau ėjo suprasti šis tiesiog norėjo ką paskanauti ar paturėti vakarienei, kartu tai naudojant taip priežastį ištraukti šeimininką iš šilto apkloto, kuris visad sekė ir buvo drauge su tinginiaujančiu ir miego priklausomybę turinčiu klastuoliu - jis akimirkai stabtelėjo, atsiduso. Net negalėjo patikėti, kad ėjo nauji mokslo metai, atrodė, kad visus metus turintis trukti mokymosi ir knygų krimtimo periodas (kitiems, žinoma, o ne jam) prabėga per greitus tris mėnesius. Kažkokia nesąmonė, nepasakytumei?
Kažkur tolumoje išgirdo sušlamantys lapai, kuriuos sekė aidingas garsas - tada tyla, tokia tyli, lyg tetrūktų klyksmo. Galbūt šis ir buvo, galbūt jaunuolis kažkaip sugebėjo jį praleisti pro ausis. Vis atrodė, kad varnas susirado savo grobį, nelaimėlį, įsitaisiusį medyje - niūria išraiška priartėjęs prie šio, tikėdamasis ir net melsdamasis, kad tai tik nebūtų dar koks savižudis, nusprendęs prabadauti arba pasikarti kažkodėl būtinai šitose vietovėje jis užvertė akis aukštyn, nežinia, dar labiau paniurdamas ar pralinksmėdamas. Švilptelėjo varnui, palaukė, kol šis įsitaisė ant rankos - vos užmatęs kiek kruviną snapą, ar verčiau, pirmiau pajutęs šiltą lašelį, trykštantį ant jo taip mylimo apsiausto, tada užuodęs kraujo tvaiką ir taip susipratęs net ir nieko neregėdamas persikreipė, veide atsispindėjo kankinio išraišką. Gražiausia.
-Gyvas ar negyvas, iškabintomis akimis ar dar ne?- nepatenkintu tonu šūktelėjo viršuje esančiai personai, kuri rodos, dar vis tebejudėjo - jo nemalonei. Nebuvo ir jam tai puiki diena, rodėsi, dabar kažkam ir kitam ją sugadino - gal tiesiog vertėjo palikti varną ten, tarp lapų, kad pilnai sudorotų vargšelį.
-
-Aaaaaaaa!- suspiegė Prom.
Ant jos nutūpė grėsmingai nusiteikęs varnas ir kėsinosi jai iškabinti akis. Laimei, Prom apsigaubė savo kojas rankomis ir nuleido galvą. Ji jautė kaip varnas taršo jos palaidus plaukus. Kai plaukai buvo suvelti, varnas draskė rankas, nugarą, viską, kas tik buvo prieinamą. Baigęs savo ataką varnas lyg niekur nieko nuskrido. Prom buvo sudraskyta. Rankas nusėjo randai, iš kaikurių randų netgi sruvo kraujas. Nugara degte degė, plaukai priminė varnų lizdą, tušas buvo nubėgęs.
Pasigirdus žodžiams iš apačios, Prom nustėro. Pamiršau, kad kažkas ten yra. Reikia nusileisti. Tėja po poros minučių jau stovėjo apačioje. Nusileisti buvo gerokai sunkiau negu ji manė.
Prieš ją stovėjo gerokai aukštesnis vaikinas. Sekundėlę pagalvojusi, mergaitė jį prisiminė.
-Karma? Na žinai... Nenuostabu, kad tave čia sutikau. Kaip sekasi? Kur buvai dingęs? Senai besimatėm pilyje. Tikiuosi jam netikėtai nepasimaišys protas ir nesugalvos užsiundyti ant manęs visos gaujos varnų.
-Karma, aš manau, man reikėtų į ligoninę...
-
Ah - klyksmas vis dėlto buvo, klastuolio ausis pasiekęs akimirkos po to, kai jis jau pradėjo skųstis. Žinoma, gerai - žmogus dar buvo gyvųjų tarpe, jau bent tas reiškė jokių dvokiančių negyvėlių - bet dėl dievų atgailingosios laimės, žmogus buvo gyvųjų tarpe, koks įkyrumas!
Persikreipęs, tyliai ir nepatenkintai sudejevęs iš nepasitenkinimo, Karma pernaujo kilstelėjo akis viršun, užfiksuodamas mažesnę figūrą lėtai, bet tikrai judančią žemyn - kažkiek tikėjos čia tebūsiant paprastą žiobariūkštį, vis būtų buvęs per didelis vargas tildant įkyrų Hogvartso mokinį, sakant ir galbūt net grasinant, kad jis pats per savo nevėkštumą iškrito ir nukrito..
Iš medžio išsiropštė mergina, rodės, dar palyginti jauna - nors su tokiu antrakursių antplūdžiu jisai, šeštakursis buvo it suaugęs vaikas darželinių vaikų tarpe - ir privertė klastuolį apsidžiaugti, kad vis šios, dėl esančios priblandos nematė - vien tamsoje atsispindintys kontūrai jam kėlė suvokimą, kad mergina, na, nebus savo geriausioje išvaizdoje.
-Sunkiai sužeista?- užklausė, bandydamas pro akis ir ausis praleisti faktą, kad mergina jį pažįsta ir net sugebėjo atpažint - vis jam retai kada įsimindavo žmonės, jei nebūdavo kokio aiškaus prisiminimo. Nors iš jos tono - lengvo ir papuošto kiek drebančiu balseliu jisai norėjo manyti, kad vis nebuvo ji pasitaikiusi po jo kojomis erzinančiu epizodu - vis prisiminė tokį esant, ne kartą ir ne du, tačiau jo dalyviai iš galvos išplaukdavo greičiau, negu į mokyklas po atostogų sugrįžtančių vaikėzų svajonės,- Nesu pavyzdingas mokinys, nieko keista.
Švilptelėjęs varnui, palaukęs, kol sparnuotis nurūgs savo keliais ir tikėkimės, šį kartą jisai pasirinks tikrą lavonieną nesukeldamas šeimininkui papildomų vargų, jisai išsitraukė lazdelę iš po kažkokio drabužio - kartą čia užklydęs su Jekaterina pasimokė, ir vis kartkartėmis pajausdavo Tamsą, norinčią pasiimti vidun tokį bevertį, bet pasprukti sugebėjusį grobį. Kiek agresyviau čiupo už jaunesnės rankos, nukreipiant lazdelę į vieną gilesnių žaizdų - kad ir kaip nepakentė magijos, nors tai ir tebuvo šiokia anokia yda, įskiepyta kovo nekenčiamumo šiai, vistiek mokėjo jo kursui reikalingus burtus, ką jau kalbėti apie gydomuosis, vis ir pats žaizdų nuo mylimojo paukščio ir kitų vietų turėjo per daug. Neleidus merginai pradėti cypti ar bandyti ištrūkti iš jo gniaužtų besimuistant, klastuolis kažką tyliai murmtelėjo panosyje, prisimerkdamas tuomet, kai iš lazdelės išsklido lengva švieselė, įlendanti žaizdon ir šią lėtai išvalanti nuo galimų nešvarumų ir užkrėtų, tik tada pradedanti gydymo procesą. Viena iš dar kelių tuzinų - niūri mintis perskrodė jo galvą, tačiau vaikinas buvo kaltas, nori to ar ne - net jei to garsiai nei išsakė, nei atsiprašė.
-Aiškintis seselėms yra per daug įkyru, tad jei neprieštarauji, verčiau sulopysiu tave čia,- tarstelėjo atsitraukdamas ir paleisdamas merginą, jeigu ši norėjo įsitikinti žaizdos užgijimu - galbūt ryte temanys, kad tai buvo blogas sapnas, nors maži randeliai gali būti ir išlikę tolimesniai dienai,- Kur dar gilesnės žaizdos? Jomis pasirūpinti būtų geriau pirma.
-
Mergaitė vis tiek laikėsi savo ir norėjo į ligoninę.
-Paleisk!- spiegė Prometėja. -Iš tavęs menka naudos. Parvesk mane į pilį ir pati nusigausiu į ligoninę, o tavo varnas kartu su tavimi supus Azkabane.
Prom išrėžė viską ką galvojo, bet tik paskui prisiminė, kad šalia jos stovi šeštakursis, apie 40 centimetrų už ją aukštesnis Karma. Prom pažvelgė jam į akis ir greitai jas nuleido.
-Na žinai, Karma, prisiminus kas nutiko varpinėj, drįstu abejoti tavo drąsa.
Prometėja bandė pestumti Karma, bet jis pajudėjo vos pora centimetrų. Mergaitė su smalsumu laukė tolimesnių jo veiksmų, bet persigalvojusi pradėjo bėgti link pilies.
Prom bėgo keletą minučių, ji girdėjo, kad Karma ją vejasi. Prom atsisuko ir pamatė, kad ją vejasi visai ne aukštas šeštakursis, o didžiulė, stora, ruda meška.
-Aaaaaaaaaaaaaaa!
-
-Pasitikėsi kažkokia nauja sesele dar?- pakėlė antakį, galbūt kaip prišmeižti ją galėtų, ar tai įbauginti mergiūkštę palikti visą įvykį ramybėje. Nors ir vėl - jeigu toji seselė barnių nekels, už vaikų teises nekovos, tai kaip tik geriau gi bus jam pačiam, nereiks nė jokio darbo atlikti čia dabar,- Kaip nori.
Paleido šią, išleisdamas gilų atodūsį - kas čia apie Azkabaną pastabos? Nesąmoningi paistalai, vis Azkabanas yra rimtiems nusikaltėliams, nebent, žinoma, būtų išaiškintos visos jo tariamos veiklos, ne vien netyčinis augintinio neprilaikymas.
Varpinė..? Ah.. Vat ir prisiminimas sugrįžo - tas nesąmoningas sambūris, kurį sudarė Nero, jis pats ir dar dvi mergiūkštės. Atrodė teisinga manyti, kad ji buvo ta vyresnioji ir mažiau pasikėlusi - ir kad dabar dar ir stovėjo prieš jį, ar net bandė pastumti į šoną, kaip suprato, nors ir nesuprato. Nebuvo jis toks sunkus, bent jau nelaikė savęs tokiu, tad matyti iš visos vos ne širdies dedamas pastangas, kurias vėliau meta į šoną ir ima bėgti.
Atsiduso. Ką, negi jis buvo koks tironas ar siaubo simbolis? Ar kažkokių velnių nešama mergiotė jo nekentė - gal kažką iškrėtė varpinėje, atvirai, nė neprisiminė, kaip ten galėjo būti. Jau būtų ir patraukęs savo keliais, švilptelėjęs varnui, gal kokią ramią viečiukę susiradęs, kai mišką perskrodė klyksmas, aiškiai merginai priklausęs. Kaži, vertėjo išvis ją bandyt gelbėt, kai pati ji ne tik aiškiai atsisakė jo pagalbos, net dar it bailus kiškutis pabėgo?
-Gyvenimo nesąmonės,- murmtelėjo po nosimi, jau bėgdamas link garso šaltinio - it įbestas sustojo užmatęs mešką ir aiškiai per arti jos esančią merginą. Greitai bandė prisiminti visokeriausio tipo patarimus, kaip šias atbaidyti - apsimesti negyvu, apsimesti aukštesniu, ramiai trauktis atgal, laikytis atstumo.. Nors žinoma, čia gi magijos pasaulis, vos ne viskas gyvenime yra perpus lengviau. Mostelėjo lazdele, kad taip parankiai šią rankose laikė - sukūrė bent vienam smūgiui pajėgų atlaikyti laiką aplink mergina, prieš šį sukuriant savotiškai dūmus primenantį žmogaus siluetą, aiškiai didesnį ir apsimestinai agresyvesnį už pačią mešką.
-
Prom sustingo ir išsprogdino akis. Meška artinosi prie jos lėtais žingsniais. Šioji taip pat judėjo lėtais žingsniais bet į priešingą pusę. Bėgti neverta, vistiek būsiu pagauta ir tapsiu meškos naktipiečiais. Rėk nerėkus, niekas nepadės. Kas belieka? Staiga ji nugara atsitrenkė į medį, bet greitų veiksmų nesiėmė.
Mergaitė jau buvo bepradedanti kopti į ąžuolą, bet išgirdo šakelių trakšėjimą. Lėtai pasukusi galvą ji prisimerkė. Karma? Ką tu čia darai? Tik tavęs man ir trūko! Meška pradėjo riaumoti ir Prometėja buvo priversta nusukti galvą nuo Karmos. Ji lėtai apsisuko ir labai lėtais judesiais įkopė ir atsisėdo ant žemiausios šakos, ji buvo vos trijais metrais aukščiau meškos. Ji mane tikrai pasieks.
Bet ilgai apie pasėkmes galvoti nereikėjo. Prieš mešką išdygo žmogaus siluetas. Prom nusuko akis, nes nenorėjo matyti jo sūsidūrimo du meška.
Kai Prom atsisuko, viskas buvo baigta. Meška išsigandusi nubėgo atgal iš kur atbėgo.
Mergaitė iššoko iš medžio ir šiek tiek drebėdama patraukė Karmos link.
-A-a-ačiū, niekaip nebūčiau susidorojusi. -Prom nuleido akis ir paspardė žemę.
-
Figūra didėjo, kažkiek ir patamsėjo - susiformavusi į užtektinai tankų juodų dūmų kamuolį, tada išleido keistą, vos ne riksmui prilygstantį garsą. Kažką panašaus ir nakties metu miške eidavo išgirsti - kažką per garsą iš siaubo filmų trauktą; kažką, kas visus kaulus sustingdydavo, o kraujas tiesiogine prasme užšaldavo. Žinoma, dabar, dar nakties tamsai visko neužėmus, įvairiems gyvūnams nepradėjus rodytis ir atmosferai aplink nenukritus ir taip menkame draugiškume, garsas nebuvo toks stiprus. Nebuvo tokį stiprų poveikį darantis, tačiau kartą perėjęs per ausis nutilo - ir meška pastovėjo kelias akimirkas sustingusi, tada nulėkdama savais keliais.
Giliai įkvėpė - va, ir baigta. Tik to prakeikto magijos kvapo neatsikratys nuo savęs, tikriausiai varnas draugiškai ir kuokštą plaukų išpeš ar sugalvos verčiau bendraut su magiškais gyvūnais nei su magišku šeimininku.
-Niekis,- pratarė, persibraukdamas per vieną akių sugalvojusių uždengti plaukų kuokštą ir atsiremdamas į šalimais esantį medį,- Bus atlygis už žaizdas, kad nesinorėjai būti sutvarstyta manęs.
Nuleido akis žemiau, dirstelėdamas į baltaplaukę merginą - kažkiek smalsu pasidarė, ar gi ir toliau bandys čia sukiotis kažką nervingai murmėdama, įsiplieks it kokia ugnis ir vėl nukulniuos toliau, tarsi per sekundę apeitų visų nuotaikų ratelį.
-
-Beje, aš Prometėja, bet draugai vadina mane Prom. Na ir kodėl aš pasakiau apie Prom? Joks jis man ne draugas! -Na, bet... tu geriau mane vadink Prometėja, -stengėsi neišspausti šypsenos.
Suošė vėjas ir Prom pasidarė šiek tiek šaltoka. Ji pasitrynė savo pečius ir nusipurtė.
-Jums leidus, aš jau lipsiu atgal į medį,- šiek tiek piktokai pasakė mergaitė. -Tikiuosi sugebėsi suvaldyti savo varną ir išdresiruosi, kad daugiau manęs nedraskytų, būtų labai malonu,- dirbtinai nusišypsojo ir apsisuko eiti.
Paėjėjus keletą žingsnių Prometėja dirstelėjo į savo kairį delną. Jis buvo kruvinas nuo kraujuojančio dešinio peties.
-Aaaaaa!-vėl suspiegė Prom, tada atsisuko į Karma. -Kvaily tu! Nejaugi nematei žaizdos?
Prom dar kartą pasižiūrėjo į žaizdas ir susvirduliavusi krito. Tikėjosi kietai nukristi, bet kažkieno rankos ją sugavo.
-
-Malonu,- linktelėjo, gi ir taip vardą iš kažkur jo jau parovusi buvo, tad prisistatinėti prasmės ne itin ir buvo. Na, dabar bent du iš trijų kitų varpinės dalyvių vardus žinos, ar ne? Vis kažkoks pasiekimas buvo, kad ir tai tebuvo humoristinio optimizmo perkišta mintis,- Taip taip, žinoma, tik neiškrisk dar.
Numojo ranka, o gal pamojo it atsisveikinimui, gal kaip užslėptam įžeidimui, ką ten ir žinoti gali - pasisuko eiti, jau ir nutolti per kelius žingsnius sugebėjo, kai mišką vėl perskrodė klyksmas. Čia kaži kas, ceremonija ar dar kas patapo, nuolatiniai rėkimai, tarsi baimės pilni apatiniai būtų?
-Dėl dievų suknistos ir susigrūstos kur priklauso meilės, kas šį kart?- palyginus pagiežingai užklausė, ir vėl sukdamasis atgal. Nervus galimai didino ir papildomas Prometėjos komentaras, kuris, žiūrint plačiau, buvo pilnai jos pačios kaltė - ką, negi ims dabar ir nurenginės kažkokią dvylikametę, kad jos žaizdas užgydytų?
-Gi prašiau, kad parodytum gilesnes žaizdas, o paskui ir pati užsidegei pas seseliūkštę eit,- burnojosi panosyje, sugaudamas atgal krentančią merginą, paremdamas šią į save, o pats pritūpdamas ant pusiau samanų, pusiau žvyru išbarstyto takelio, kuris niekur ir nenuvedęs baigėsi. Vis kažką tyliai murmėdamas, tikriausiai "pyyp" cenzūros reikalingus žodžius, klastuolis išsitraukė lazdelę, vėl pasiruošdamas gydyti žaizdas, šį kartą ir ne vieną, tikriausiai ir kita kur užsislėpusi bus gili. Tikriausiai išnaudos visos norimos naudoti magijos limitą geriems metams ar dviems - o kovas tikrai negrįš į namus. Palinkdamas arčiau, tyliai murmėdamas burtą ir lėtai gydydamas žaizdą ir jau spėjusios pakliūti nešvarumus, Karma kiek garsiau prabilo,- Apsižiūrėk, kur dar yra gilesnės žaizdos, neturėtų ta būti vienintelė didesnė.
-
Prom raitėsi iš skausmo, kai tasai ją gydė. Gerai apžiūrėjusi nusprendė, kad tai paskutinė žaizda.
-Dėkui, manau tai paskutinė, bet galėtum išgydyti ir įbrėžimus, kad niekam nekiltų įtarimo, koks per velnias mane sudraskė. Mano katinas nesidrasko, neprošal ir tau būtų, iškeisti varną į katiną.
Po truputėlį aušo, pro tankius medžių kamienus buvo galima buvo įžiūrėti lėtai bekylančią saulę. Prom į galva toptelėjo, jog praleido mėnulio užtemimą.
-Man jau metas, o per tave šią naktį praleidau mėnulio užtemimą. Turėjau nuostabią progą galbūt užsidirbti porą papildomų astronomijos taškų, jei ne tavo varnas, sujaukęs ne tik mano planus, bet ir pačią mane, -dirbtinai šyptelėjo. -Geros dienos, tikiuosi nebesusimatysime.
Apsisukusi mergaitė pasišokinėdama nuskubėjo savo keliais pilies link. Norėjosi atsisukti, pažiūrėti berniukščio reakciją, bet Prometėja net akyse jo regėti nenorėjo.
-
Buvo nuspręndęs, kad su mažesniais prasidėjus karaliaus tik galvos skausmas ir įkyrumas - žinoma, ne visiems mažiukams tas pritiko, pavyzdžiui ir Alisai, su kuria ilgą laiką nesimatė buvo verčiau draugišką šypseną iššaukianti. Tačiau Prometėja, keista ar nekeista, buvo itin vokalus žmogus, kuris tikrai mėgo laidyt gerklę - Karma jautė, kaip vien tas lipa ir tampo jo vargšus nervus, jau verčiau būtų ją palikęs likimo nagams ir žiūrėjęs, kaip meška bando ją paversti į driskulius, iš kurių retą gyvą būtybę atpažintumei.
-Taip taip,- pavartė akis, nematydamas prasmės ginčytis. Jau verčiau būtų toji mergiotė pro varpinės langelį netyčiomis iškrusi. Greitomis sumosikavo tą, aną, tada palyginus agresyviai paleido ranką, su kuria ir užbaigė žaizdų tvarkymus,- Nors nuojauta kužda, kad nieks nė pastebėjęs nebūtų, vis it dažnai susižeidžianti pamišėlė rodais.
Tarstelėjo savo nuomonę nesusimąstęs - Dievai terauna, nejaugi dar kartą ta mergiūkštė pasius? Reiktų gal jai kokius raminamuosius imt gerti?
Na, bent jau tas nenutiko - dėkokim pasigailėjusiems Dievūkščiais.
-Tas pats noras ir čia,- atsainiai ištarė, pats eidama į kitą pusę. Gražiausia, ir užmiršti spėjo, kokio velnio čia atsigabeno - nors bent varnas, kaip jautė pats, turėjo užtektinai laiko susirasti tikrai lavonienai, tad bent šis tas buvo atlikta.
Tolėliau paėjęs ir švilptelėjęs, laukdamas savo augintinio, kuris verčiausiai susinervinęs bus, Karma pakėlė į dangų, lėtai besidažantį šviesiomis spalvomis - ar bent tą to dalį, kurią sugebėjo matyti pro ištiestas aukšyn, kairyn ir dešinyn medžių šakas.
Rodės, naktis bus nenusisekusi. Nei pailsėjo, nei pabuvo apskritai, nei jokių galimų eliksyrų ingredientų prisirinko - išleidęs tylų atodūsį, Karma patraukė atgal į pilį, tikdamasis, kad bent iš Klastūnyno vaikinų kambario dauguma bus išsinešdinę.
-
Penkiolikmetė pastaruoju metu ne itin noriai išeidavo iš pilies. Tiksliau, visai neišeidavo. Nebent tikrai labai reikėjo - kaip kad dabar.
Pasibaigė jos eliksyrų sudedamųjų dalių atsargos. Kiauliasodyje jų nupirkti nebuvo kur, o tėvų prašyti nesinorėjo; prasidėtų bjaurių ir užknisančių klausimų lavina - kodėl, kam ir panašiai. Jai to nereikėjo, tikrai nenorėjo tėvams aiškinti, kad jai labai reikia kanapių. Ir tėtis, ir mama iš karto suprastų tokio staigaus reikėjimo priežastį, o tai sukeltų mažų mažiausiai nemalonumų.
Iš esmės su kanapėmis nedraugavo - žymiai dažniau naudojosi kitomis medžiagomis, kad ir kalnų krištolu ar vienaragio milteliais. Tačiau negalėjo dabar jų gauti, tad reikėjo suktis iš susiklosčiusios situacijos, o buvo girdėjus, kad miške galima rasti stebuklingosio žolytės.
Todėl lėtai vaikščiojo, žaliomis akimis įdėmiai žvalgydamasi aplinkui, kad tik žvilgsnis neprasmuktų pro neaukštą krūmelį su specifiškos formos lapais. Pagaliau tokį rado. Tyliai prie jo nutipeno ir pasilenkė. Neturėjo supratimo, kiek tos žolės reikės - velniai rautų, galėjo įdėmiau susipažinti su receptu - tad nutarė, kad geriau turės atsargų negu pritrūks. Priklaupusi ant vis dar drėgnos žemės ėmė atsargiai skinti kanapių žiedus ir iš karto krautis juos į apsiausto kišenes.
-
Gerai nublizgintas peilis, vienas iš mėgstamiausių peilių, nors ir ne svaidomų, o naudojamų užsispyrusių augalų ar kitokių ingredientų eliksyrams dalims smulkinti, žėrėjo Nuodų ir Vaistų dėstytojo delne. ,,Lorijanai, Lorijanai... " - skambėjo Soreno galvoje pavardė, tiek kartų girdėta prieš daug metų. Taip keista, kad anksčiau dalyvavęs visuose vilkolakių giminės baliuose kaip garbės svečias ar giminės draugas, o dabar jau visai nieko nebegirdįs iš jų pusės... Sorenas nervingai spyrė į medį. ,,Ir net nepagalvojau su jais susisiekti..." - pamintijo jis kaltai. Aišku, ir jis buvo jiems skolingas, ir jie jam. Juk jeigu būtų nutikę kažkas negero...
Sorenas užvertė galvą aukštyn, pasižvalgė, giliai įkvėpė gaivaus, netgi pernelyg gaivaus oro, nuo kurio ima perštėti plaučius, ypač, jeigu išeini į lauką ką tik išsivalęs mėtine dantų pasta dantis arba čiulpdamas (arba kramtydamas, vardan gerenio sakinio skambesio) eukaliptinį saldainį. Taigis, vampyro uoslė neklydo - oras kvepėjo žmogum. Sorenas pritūpė ir ėmė sėlinti beveik ant keturių, atsistojo, nugara įsirėmė į medį, pasisuko atgal...
,,Dallifrėja?" - apstulbo vyriškis, ant juodo apsiausto perskaitęs pavardę ir išvydęs Varno Nago šalikėlį, nuo vampyro dantų ir akių beslepiantį merginos kaklą. Von Sjuardas sutrikęs pastoviniavo, mąstydamas, kaip čia gudriau pasielgus. Apsisprendimą pagreitino merginos delne gulinčios kanapės, o vyrui nesąmoningai ieškant priežasties, dėl kurios šis stebuklingas nestebuklingas augalėlis galėjo atsirasti varniukės delne, auksinės akys išvydo ir visai nemažą kanapių krūmelį.
- Panele Portendorf? Labas vakaras, su Šventom Velykom,- tyliai prabilo Sorenas, merginą perverdamas neįžvelgiamų, neperskaitomų jausmų pilnu žvilgsniu. Lūpas iškreipė mažytė šypsenėlė - ne sarkastiška, o dėl trumpo pasveikinimo su tokia metų švente - ir tuoj pat dingo.
-
Ji tyliai rinko lapelius, taip stipriai pasinėrusi į šią kone gyvybiškai svarbią veiklą, kad nepastebėjo nieko aplinkui. Dėl deivės Afroditės meilės, nė numestos granatos nebūtų pastebėjus ligi tol, kol šioji susprogtų ir pastebėjimas jau jos neišgelbėtų. Gal ir girdėjo kažkokius žingsnius, tačiau nesuteikė jiems jokios realios reikšmės.
Galbūt todėl išgirdusi savo pavardę ne tik išmetė savo delnuose laikomus augalėlius, tačiau ir pašoko, o širdis spėjo kelisskart apsiversti iš išgąsčio. Greitai surinko tai, ką išmetė, o tada akys nukrypo girdimo balso kryptimi. Atsisukusi pastebėjo nuodų ir vaistų profesorių.
- Amm, sveiki, - sumurmėjo ir nuraudo, net vakaro prieblandoje galėjai be jokio vargo išvysti raudoniu išpiltą veidą.
Jautėsi labai nepatogiai. Visų pirma, lankėsi Uždraustajame Miške. Antra, rinko kanapes. To tikrai pakako, kad galėtų be jokio vargo išlėkti iš mokyklos šviesos greičiu net nespėjusi jų panaudoti. O dar tuo metu jos galvelėje atsirado balsas, primenantis, kad kažkada turėjo užsukti į profesoriaus kabinetą, tačiau to taip ir nepadarė.
Nusišypsojo it vaikas, pagautas bevagiant saldainius. Rankas su jų turinių greitai susigrūdo į kišenes.
- Ką tokiu metu veikinėjate miške? - draugiškai pasiteiravo, stengdamasi neatrodyti kalta. Aišku, tai tik stiprino kaltumo įvaizdį.
-
Sorenas stebėjo, kaip varniukė krūpteli, kaip beviltiškai iš jos rankų iškrenta kanapės lapeliai, veidą išpila gerai nuplautų burokėlių, o gal pomidorų sulčių, arba kiškio kraujo spalvos raudonis... Vyras atsiduso.
- Ieškau vilkapūkio, pasibaigė jų šaknys sandėlyje,- vyptelėjo mokytojas. Abejojo, ar mergina žinos, kam šie augalai naudojami, taip pat abejojo ir tuo, kad būtų verta tai pasakoti. Sekundėlę kitą patylėjo - galbūt norėdamas pagąsdinti merginą, nors greičiausiai ne, nes varniukės širdis ir taip šokinėjo ir daužėsi - vampyrui nesunku buvo ją išgirsti ir šyptelėti, nusistebint Varno Nago atstovės talentu išlaikyti bent išorinę ramybę. Ne, greičiausiai šių sekundžių prireikė mintims susidėlioti.
- O ką tu veiki miške, Dalifrėja?- liūdnai vypteldamas, paklausė profesorius. Kvailas čia buvo klausimas - juk ir pats matė, kuo mokinė užsiima. Bet et, viduje tikėjosi sužinoti daugiau priežasčių, nors kita vertus - negi varniukė pasakosis Grifų Gūžtos vadovui? Jokio tikslo. Ir Sorenui jokio tikslo priekaištauti, staugti, ir bartis. Nebent kaip mokytojui, nors tai į jo pareigų sąrašą neįeina... ,,Gal išvis be reikalo pristojau? Be taip nieko nedaryti irgi negerai. Ech, pašnekėsim."
-
Augalo (kaip spėjo) pavadinimas buvo berods girdėtas - gal kada matė vadovėlyje ar girdėjo jį minint - bet tikrai nežinojo, nei kam jis reikalingas, nei kokiomis savybėmis pasižymi. Kitaip nei kanapės, apie kurių charakteristikas turbūt niekam nereikia pasakoti. Taigi tik gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo, tarsi ką nors suprastų. Nesuprato iš tikrųjų nė velnio.
Klausimas privertė ją parausti dar labiau. Negi jis tikrai turėjo klausti? Buvo pasiruošusi išklausyti dar vieno pamokslo apie haliucinatų žalą, tačiau klausimas išmušė ją iš vėžių.
- Aš a-a-a, - nusuko žvilgsnį kažkur į šoną, mintyse ieškodama kuo įtikinamesnio atsakymo, - aš šiaip vaikščiojau, ieškojau įdomesnių augalų herbologijai, - mikliai sumelavo ir tankiai sumirksėjo, prieš tai pažvelgusi tiesiai profesoriui į akis.
Vis dar negalėjo atsikratyti keisto pojūčio, kad jo akys kažkokios ne tokios. Ar tai jų spalva, ar dar kas, bet kažkas vertė abejoti profesoriaus normalumu.
Kurį laiką jie tylėjo. Tyla buvo velniškai nepatogi, mergina ėmė muistytis vietoje. Norėdama ją kaip nors nutraukti, pasiteiravo.
- O kam jums, hm, tas vilkapūkis reikalingas? - kiek patylėjusi pridūrė, - nes, žinot, gal man irgi praverstų, na, herbologijai, jei tai koks nors įdomesnis augalas. - nekaltai šyptelėjo.
-
Sorenas von Sjuardas akies krašteliu užmatė augalą, kuris buvo jam reikalingas. Dievaži - kas per situacija?! Nei eisi prie augalo, nei paliksi prasikaltusią varniukę toliau žaloti kanapių krūmą. Sorenas mikliai paslėpė aštriai išgaląstą peilį apsiausto vidinėje kišenėlėje - keistai atrodys prieš mokinę su tokiu įrankiu rankoj, juolab, kad pokalbis nusimato netrumpas.
- Spėju, žinai, kad Uždraustajam Miške mokiniams lankytis be profesorių nėra leidžiama,- atsiduso profesorius. - Kas dabar dėsto herbologiją? Profesorė Linder?- paklausė mokytojas lyg tarp kitko, lyg jau ir aiškiai parodydamas, kad jeigu kas - nueis paklausti, kokių įdomesnių augalų paprašė profesorė.
Sorenas kilstelėjo galvą aukštyn į temstantį dangų, tada pamažėle nužingsniavo prie vilkapūkio, augančio visai čia pat, už metro kito. Pritūpė, kilstelėjo galvą į varniukę, kad įsitikintų, kad jos nepraganys ir jai tą patį pasakys. Peilis žvelniai smigo į žemę, Sorenas kiek praskirstė pernykščiais lapais apdengtą dirvą ir prakapstė ją iki šaknų. Čionykštės buvo itin storos, nors trumpokos - reikės padžiovinti ant palangės, kad nesugadintų eliksyro.
- Vilkapūkio šaknys naudojamos Antivilkiniam eliksyrui gaminti,- tarstelėjo profesorius von Sjuardas. - Jeigu nori - ateik, pažiūrėsi. Jo šaknys įdomios spalvos, žiedai skaniai kvepia.
,,Ech." - atsiduso mintyse. Vis vien nesiryžo pradėti skaldyti moralo.
-
- Na, bet juk jūs čia esate, taigi nesu viena, - apmestinai džiugiai ir naiviai šyptelėjo, išsisukdama nuo tiesioginio atsakymo.
- Taaaip, ji, - nutęsė, mintyse stengdamasi rasti bet kokią dingstį, kuria galėtų prisidengti, bet rodės, kad tik labiau save skandina, - bet norėjau truputį papildomai pasimokyti, daugiau nei mokomės per pamokas, tai nutariau, kad nieko blogo nenutiks, jei paieškosiu ko nors, ko neturime šiltnamiuose, - greitakalbe baigė pasakoti, akys nervingai bėgiojo nuo profesoriaus prie krūmo ir atgal. - Žinot, pagalvojau, kad būtų įdomu nustebinti mokytoją nuo nors neįprastesniu, - garsiai nurijo susikaupusias seiles.
Velnias velnias velnias. Kaip reikiant įklimpo. Blogiausia, kad profesorius ir taip žino, ko ji čia atėjo, ką renka ir kam. Visas tas melas buvo nereikalingas, bet nepasakys gi tiesiai šviesiai savo apsilankymo Uždraustajame Miške priežasties.
Sukluso. Nejaugi jis bus vilkolakis? Ne, to negali būti, - pamintijo, žvilgtelėjusi trumpai į dangų. Bet jei ne sau, tai kam? Nejaugi mokykloje prisiveisė vilkų? Na, pastaruoju metu (jau trečius metus) nelabai kreipė dėmesį į aplinkinį pasaulį, tad greičiausiai tokia "smulkmena" galėjo prasprūsti pro jos akis. Kita vertus, turėtų tikrai pastebėti mokinių dingimus kartą per mėnesį. Ką gi...
- Hm, o kam tas eliksyras reikalingas? - atsargiai pasiteiravo, nors net nesivylė, kad von Sjuardas teiksis atsakyti.
Bijojo prie jo prieiti, mat profesorius visąlaik kėlė joje kažkokį keistą baimės pojūtį. Pati nesuprato kodėl, tačiau kažkas jos viduje ar smegenyse sakė jai, jog geriau būtų nesiartinti. Ypač kai nieko aplinkui nėra. Ypač miške. Ypač jau temstant. Tačiau tą balsą nuvarė kažkur į tolimą galvos kamputį (nesvarbu, kad galva yra daugmaž apvali) ir nedrąsiai priėjo prie profesoriaus, laikančio augalą, mintyse tyliai melsdamasi visiems pasaulio dievams, kad tik jis nepanorėtų patikrinti jos kišenių. Tikriausiai neapsidžiaugtų, radęs bet kaip nuskintus lapelius. Nedrįso prieiti prie pat profesoriaus, nors puikiai suprato, jog pavojaus atveju tas pusmetris, šiuo metu juos skiriantis ne ką nepadėtų.
- Hm, tikrai skaniai kvepia, - šyptelėjo, įkvėpdama saldų aromatą.
-
- Deja, aš už tave neatsakau ir iki tol, kol čia neatsiradau, tu buvai viena, todėl galėjai būti kokio vienaragio sudraskyta,- nepiktai pasišaipė Sorenas. Peilio ašmenys įsmigo į gražiai violetinę, tik žemėtą šaknį, profesorius švelniai kilstelėjo stiebą ir nupjovė kraštinę, mažiau augalui svarbią šaknį, tada, viena ranka ją prilaikydamas, iš žolininko krepšio išsitraukė mažytį buteliuką ir užlašino ant įpjovimo kelis lašus, o tada staigiu stipriu judesiu šaknį ištraukė. Atrodė, kad visai nesiklausė nelabai vykusiai išsisukti mėginančios Dallifrėjos.
- Galėtum ir nemeluoti, Dalifrėja,- šyptelėjo mokytojas, įsižiūrėdamas į šiaip jau visai gražias mokinės akis. Kažkodėl skubiai nukreipė žvilgsnį ir įvyniojo šaknį į lininį nediduką rankšluostį ir įsidėjo į krepšelį.- Tikiu, kad profesorė būtų apstulbinta, jeigu nuneštum į pamoką kanapių, bet ne ta prasme, apie kurią dabar kalbi, manyčiau.
Vampyras užvertė galvą aukštyn - praskrido kažkoks paukštis rausvomis ir gelsvomis plunksnomis, kiek didesnis už žvirblį, ištįsusiu kaklu.
- O va, daugiau lankyk Nuodų ir Vaistų pamokas,- Sorenas užkasė duobelę tomis pačiomis žemėmis. Vieta, iš kurios ištraukė šaknį, kiek įdubo. - Antivilkinis naudojamas apsaugai nuo vilkų. Uždraustajam miške visko gali rasti, o Hogvartsas turi savo gyvulių. Kai nelieka įprasto grobio, vilkai ir kitur kėsinas...- Sorenas nutęsė ir užsikirto. - Kvepia iš tikrųjų skaniai, o šaknys violetinės. Rudenį žiedų vietoj tokie pūkai atsiranda, todėl praminė vilkapūkiu šitą augalą. Tinka,- vyptelėjo stodamasis.
Sorenas atsiduso. Apsiausto skvernu nuvalė vilkapūkio sultis nuo peilio, įsidėjo jį į vidinę švarko kišenę, metalas atsimušė į metalą ir tyliai zvangtelėjo.
- Pameni, mokslo metų pradžioj siūliau užeit į kabinetą po pamokos? Turbūt nenorėjai arba pamiršai, bet jeigu tu nieko prieš - šnektelėsim dabar,- vyras žvilgtelėjo į moksleivę ir vėl užvertė galvą aukštyn.- Anoj vietoj,- iškėlė ranką aukštai aukštai,- Senam medyje yra aikštelė, tarp kitko, jeigu... na, bet toli kabarotis. Ech. Tebesiverdi haliucinatus?
-
Vienaragių penkiolikmetė mažiausiai bijojo. Na, iš esmės jie nėra pikti, tačiau nei jei ir būtų - pikti Uždraustojo Miško gyventojai jai nerūpėjo. Bent jau ne tiek, kiek visa kita, kas grėsė už tokius pasivaikščiojimus. Ypač, kad miškas jai asocijavosi su Sir-- nutraukė save, neprisileisdama tokių minčių.
Žalios akys įdėmiai stebėjo profesorių, tinkamai pjovusį šaknį. Ne todėl, kad tinkamas pjovimas jai itin rūpėtų, o ne. Tiesiog ji norėjo, ne, jai reikėjo nutraukti savo mintis nuo blogų prisiminimų, o toks atidus stebėjimas puikiai tam padėjo.
Nesiteisino. Nebuvo reikalo, be to, pati puikiai žinojo, kad melagė iš jos prasta. Užtat dar labiau paraudo, susiliedama su plaukais - dabar jos galva atrodė kaip nenormalus raudonas balionas, iš kurio kyšojo du žali nenormaliai dideli spindulėliai. Užtat negarsiai, tačiau visai nuoširdžiai nusijuokė. Na, taip, profesorė tikrai būtų nustebinta. Hm, gal reikėtų kada pabandyti?
Žvilgsniu pasekė profesoriaus akis - šios žiūrėjo į paukštį, prapjaunantį vakarinį dangų. Dallifrėja nenuleido galvos net šiam praskridus. Būtų gerai pavirsti į paukštį ir nuskristi toli nuo čia, kur kiekvienas medis, kiekviena žolė ar plyta pilies sienoje primena žalias akis, raudonus plaukus ir liesą kūną tąnakt. Subarė save už tai, kad vėl prisileidžia prie savęs tokias mintis. Laimei, galėjo greitai nuo jų pabėgti, nes atsirado proga prabilti.
- Na, jau tik nereikia, kaip tik nuodų ir vaistų pamokų nesu praleidus, ne tik šiemet, bet turbūt ir visai, - įnirtingai papurtė galvą besiteisindama, - kur jau čia daugiau ir belankysi, - gūžtelėjo pečiais.
Iš tikrųjų - nors jos gyvenime įvyko daug visko, ne tik gerų dalykų (na, gerai, pastarųjų turbūt visai ir nebuvo), tačiau pamokų neapleido. Jokių. Na, jei jau jai nelemta būti suprastai ir mylimai, tai nors moksle galės pasižymėti. Gal.
- Aš pamiršau, o po to vis negalėjau jūsų rasti, atsiprašau, - burbtelėjo, nebuvo net tikra, ar profesorius ją išgirdo. - Galim šnektelėti, man tas pats.
Pažvelgė į medį. Prieš kelis metus užsikabarotų be jokio vargo, tačiau dabar nebuvo tuo tokia tikra. Jos kūnas pasidarė silpnas, be to, ir nesipraktikavo gana ilgą laikotarpį. Hm, gal vertėtų pabandyti? Vis dėlto nutarė likti ant žemės, ne tik nepasitikėjo savo jėgomis, tačiau ir puikiai pažinojo savo "laimę" nesėkmėms.
Nudelbė žvilgsnį į žemę, pėda tingiai judindama samanas. Taip, bet argi taip galima pareikšti profesoriui? Turbūt tas būtų nelabai vietoj, tačiau meluoti? - dar prastesnė mintis.
- Mhmmm, - numykė, kas turėjo būti suprasta kaip "taip". Pasijuto labai nejaukiai, nubraukė prilipusią prie kaktos ryškiaspalvę sruogą. - Negaliu kitaip, - vos girdimai pridūrė.
-
Sorenas von Sjuardas akies krašteliu stebėjo, kaip atidžiai jo darbą su šaknim stebi Dalifrėja. Tik po kiek laiko suprato, kad toks dėmesio padalijimas jam į naudą nebuvo - įsipjovė ranką. Slapčia nusivalė juodą srūvantį kraują į bene to paties juodumo apsiaustą. ,,Toks jausmas, kad šįvakar Uždraustajam miške nieks neišsiverčia be skiedalų ir slėpimųsi..." - susierzinęs pamanė profesorius. Juk melavo ne vien Dalifrėja.
- Juokavau, šių eliksyrų gamyba į kursą neįeina dėl gana siauro panaudojimo ir sudėtingos gamybos. Gerai tu išmanai tuos eliksyrus, spėju, dėl dažnos praktikos,- Sorenas gūžtelėjo pečiais. Nors ši mergina per pamokas dažnai būdavo apatiška ir niekuo nesidominti, eliksyrus virė puikiai, kone be priekaištų. Vampyras šyptelėjo, netikėtai išgirdęs Dalifrėjos juoką. ,,Kažin, kiek aš metų nesijuokiau... matyt, nuo tada, kai Godunovas nunuodijo ją..." - vyro žvilgsnis prisipildė liūdesio, nors ir kaip jis mėgino tai nuslėpti.
- Čia ne priekaištas, neliepiau...- Sorenas atsikrenkštė, nes per tą sekundėlę kažkokia sena, aprūdijusi ranka spėjo užgniaužti gerklę ir užkrėsti rūdimis balso stygas, todėl balsas apgailėtinai gergždė. ,,Ne, nereikėjo eiti pas Godunovą..." - pamintijo jis kaip daugybę kartų per savo gyvenimą.- Neprivalėjai užeit, todėl nėra ko atsiprašinėti.- užbaigė Sorenas įprastu šviesiu baritonu. Patylėjo nuleidęs galvą į samanas prie Dalifrėjos kojų.
- Dėl ko negali? Šiaip, jeigu tu pati norėtum tai mesti..- Sorenas mąstė, kaip tai pasakyti.- Aš galėčiau padėti mesti. Žinau, kad sunku, tik... kodėl tu ėmei juos taip dažnai vartoti?
-
Mergaitė (na, ne mergaitė (jokia prasme), bet palikime šį žodį dėl skambesio) susiraukė, pastebėjusi juodą kaip juodvarnio pašaipūno sparnas kraują. Žmonių kraujas toks tikrai nebūna, jokiomis aplinkybėmis. Įsitikinusi, kad von Sjuardas tikrai ne žmogus (jau seniai tą įtarė) pasirengė bėgti. Keista, tačiau nebijojo jo, nors sveiku protu (geras anekdotas, Dalli ir sveikas protas, kurgi ne) suvokė, jog turėtų. Todėl liko stovėti kur stovėjusi. Beliko išsiaiškinti, kas jis.
- Taip ir supratau, - linktelėjo ir žybtelėjo akimis, pašnairavusi į profesorių.
O jo akyse pastebėjo liūdesį. Nustebusi išplėtė akis, tačiau nusprendusi, jog tai tikrai ne jos reikalas, nebekreipė dėmesio. Nors vis dėlto...
Gal ir neliepė, tačiau raudonplaukė tikrai norėjo pas jį nueit. Na, gal ne visai dėl tos priežasties, dėl kurios turėtų. Slapčia tikėjosi, kad jo kabinete rastų daug gerų dalykėlių, galėsiančių jai padėti. O pokalbis tai jau būtų taip - kaip priedas. Ką gi, taip ir neišsiaiškins, ar profesoriaus kabinete yra ko pasiskolinti.
Supratusi, kad laukia ilgas pokalbis, atsisėdo ant kulnų ant šaltos ir drėgnos žemės. Deja vu - jau kartą taip sėdėjo čia. Tik jos, hm, kompanjonas tada buvo toli gražu ne profesorius.
- Na, yra daug priežasčių, - nutęsė, suteikdama sau truputį laiko pamąstyti, tačiau veltui; jokios normalios mintys nenorėjo ateiti galvon, - Turbūt nenoriu iš tikrųjų. Žinot, taip lengviau, - nenorom gūžtelėjo pečiais, - lengviau nuo visko pabėgti. Tai turbūt dėl to ir ėmiau dažnai vartoti. Tarp kitko, iš dalies tai ir jūsų kaltė, - pusiau juokaudama pridūrė ir nusijuokė.
Vėl pakėlė žalias akis į vakarinį dangų, nusidažiusi skaisčiai oranžine spalva. Gražu. Jau seniai taip nebestebėjo dangaus, iš tikrųjų nematė nieko aplinkui jau gana ilgą laiko tarpą. Net pagalvojo, kad gal iš tikrųjų galėtų kam nors pasipasakoti. Normaliai mąstantis žmogus išsyk suvoktų, jog profesorius yra kone paskutinis asmuo, kuriam derėtų pasakoti apie seksą ir kitokius dalykėlius, bet: a) jis ir taip daug žino - tiesą pasakius, jis vienintelis žinojo apie haliucinatus; b) Dallifrėja niekada nepasižymėjo normaliu mąstymu; c) niekuo labiau nepasitikėjo - nes ne(be)pasitikėjo niekuo.
Pažvelgė į von Sjuardo akis.
- Profesoriau, - kreipėsi, prieš tai nurijusi bjaurų gumulą, įstrigusį gerklėje, - ar jums niekad nebuvo taip, kad norėjote tiesiog pamiršti viską, kas buvo, ir pradėti gyvent iš naujo? Arba pabėgt, palikus praeitį ramybėje? Tačiau negaliu--tai yra, negalėjote to padaryti, - skubiai pasitaisė, toptelėjus minčiai, jog visgi pasakojo mokytojui hipotetinę situaciją.
-
Sorenas pastatė ausis, išvydęs susiraukiančią Dali. ,,Pamatė kraują, ką gi..." - pamintijo. Kažkada netgi gerdavo eliksyrus, kraują paverčiančius raudonu, bet pastaruoju metu tokia smulkmenėlė nebeatrodė svarbi. Merginos raumenys įsitempė - ech, tipiškas grobio elgesys. Nemažai pastabesnių ir labiau mąstančių mokinių taip elgdavosi - organizmas juk supranta pavojų ir nesmagų reikalą, tik iki sąmoningosios grobio ar galimo grobio smegenų dalies šis suvokimas retai kada ateidavo. Juolab, kad žmogiškajam grobiui to suvokimo ir nereikdavo. Juk Sorenuks - gers vampyrs. Aate aate. Švelnus kaip aksominis šermuonėlio kailis.
- Liuks,- šyptelėjo Sorenas, prievarta varydamas liūdesį. ,,O gal ir ne, gal dar grįš, o gal jau ir grįžo..." - užbaigė vidinį skausmingą monologą. Įsitaisė ant žemės ir pats, jeigu tai būtų galima pavadinti įsitaisymu - atsirėmė į medį, pasistengė atsisėsti ant apsiausto, kad nešaltų plačioji, vieną kelį prisitraukė, kad šis pasitarnautų kaip ranktūris. Kaip koks pacukas iš antiką vaizduojančio paveikslo - štai, kaip būtų galima apibūdinti Soreną, jeigu jis vilkėtų primityvesnį apsiaustą. Tiksliau, vadinamąjį paklodės gabalą. Seną gerą graikišką madą. Ne prie ruso, o prie graiko buvo geriau, va. Pasiklausė Dallifrėjos, įdėmiai stebėdamas jos veidą. Atrodo, ji kalbėjo atvirai - tokios gėdos ir susidrovėjimo paprastai nesuvaidinsi. ,,Nors varnai gudrūs..." - neatmetė kitos teorijos profesorius.
- Yra ir kitų būdų pabėgti...- nutęsė Sorenas.- Jeigu nenori - niekas neatpratins. Bet galgi, jeigu turi kokių juodų praeities dėmių, nereikėtų jų laikyti visą gyvenimą, negi iššvaistysi tokį dalyką. ,,Vadink tai kaip nori - Dievu, Atsitiktinumu, Likimu... Bet galinga jėga suteikė tau gyvenimą ir tu gali išnaudoti šią dovaną", kaip rašo vienas nežymus lietuvių filologas. Kad ir pats turiu kaltės - suprantu,- nejaukiai šyptelėjo vyras, nors ir žinodamas, kad šis akmenėlaitytis į jo daržą buvo juokais.
Vyras su įniršiu perlaužė šakelę trim pirštais savo delne. Tik paskui suprato, kad net neįsivaizduoja, kaip ši medžio dalelė atsirado jo delne, bet padaręs išvadą, kad pirštais susimąstęs ir net nejausdamas rado ją ant žemės. Patylėjo, mąstydamas, kad galbūt galėjo daugiau pasakyti, o gal ir mažiau - ir visai nemoralizuoti. Kam tie moralai patinka? Nebent tiem, kas juos skaldo kitiems. Kodėl yra akmenskaldžio profesija, bet nėra moralskaldžio? Juk būtų galima taip nesunkiai užsidirbti pinigus. Kodėl nėra tylėtojo profesijos? To, kuris tik klausosi ir stebi? Kodėl visi turi kovoti, o atsinešti popkornus ir stebėti gali tik tikroviškai pastatytus kino filmus?
- Be abejo, buvo...- Sorenas nutęsė. Pabandė šyptelti, bet pavyko tik varganai pakelti lūpų kamputį. - Daug kartų... Teoriškai ir dabar esu pabėgęs nuo praeities. Bet vis vien nuo jos pabėgti su visam niekad neišeina. Sekioja kaip koks padla samdomas žudikas,- vyptelėjo ironiškai.
-
Kitų būdų pabėgti? Jūs rimtai? Tai gal malonėsite jais pasidalinti, kad jau toks mandras esate? - toptelėjo jos galvoje, tačiau nutarė savo minčių neįgarsinti. Nenorėjo vėl pasirodyti pikta ir viskuo nepatenkinta. Tik "pasiuntė" profesoriui labai skeptišką žvilgsnį, kurį papildė dar ir iškelti antakiai.
Tiesiog taip pavargo nuo viso to, kas ją supo, o pabėgimo nebuvo. Tik haliucinatai ją ir tegelbėjo tomis trumputėmis akimirkomis, kai nebematydavo nieko aplinkui. Nes aplinka vargino, ji jau ir nebesistengė vaizduoti laimingos paauglės. Niekada nesistengė - nebent namie, pernelyg nenorėjo kelti tėvams rūpesčių. Mokykloje galėjo nedėvėti besišypsančios teatro kaukės ir būti savimi. Būti savimi. Net nebuvo tikra, ar dar prisimena, kokia buvo tikroji ji, prieš ateinant tam prakeiktam Helovinui. O nuo tos nakties net nebuvo tikra, aš iš vis buvo - nebent "buvimą" suprasime kaip vegetavimą it kokia laukinė gėlė, kurią visi tik ir tetrypia sunkiais botais.
Gal keista taip stipriai išgyventi pirmą meilę - kiekvieno gyvenime tokia būna, tačiau kažkaip visi su ja susitvarko. Ji tik kvaila naivi mergiotė, paskubėjusi suaugti. Ir kam to visko reikėjo? Nors, tiesą pasakius, jei turėtų galimybę atsukti laiką atgal, vargu, ar ką nors pakeistų... Prisiminimai, nors be proto skaudūs, tačiau buvo vienintelis šviesos žiburėlis jos nuobodžiame gyvenime. Jie buvo saldžiai skaudūs, nors toli gražu ne visi.
Vėl pakėlė galvą aukštyn. Kol ji mintijo, dangus jau spėjo pasipuoši raudona spalva. Vos ne tokia pačia, kaip Jos plaukai. Net pati nepajuto, kaip akys apsiblausė drėgna migla, kuri grasino tuoj išsirident iš akiduobių. Greitai sumirksėjo, kad išsklaidytų susikaupusią drėgmę. Ne, Dalli. Negali išskysti vidury miško be jokios realios priežasties.
- Ir kokie tie jūsų būdai? - vis dėlto pasiteiravo bejausmiu balsu, net nepažvelgusi į pašnekovą.
Įdomu, nuo ko jis pabėgo. Prisimerkusi pažvelgė į profesorių - jis neatrodė labai senas, tačiau ji puikiai žinojo, kad išvaizda gali būti apgaulinga. Gal jis irgi išgyveno nelaimingą meilę ir visą likusį gyvenimą kankinasi. Gal dėl to ir pasirinko nuodų ir vaistų mokytojo profesiją, kad galėtų nieko netrukdomas sau smaginančius eliksyrus virti ir vartoti. Prieš akis iškilo visai spalvingas paveikslas - von Sjuardas geriantis stiprų haliucinatą ir besismaginantis su savo voru. Nuo tokio vaizdinio netikėtai prapliupo juoku.
Po keisto ir visai nederančio juoko vėl pasinėrė į tylą, kurią tik vakare atsibundantys vabalai ir paukščiai gadino.
Kažkada girdėjo, kad net nebūtina yra vartoti haliucinatus, esą visai neblogai neša ir pačios kanapės. Jei gerai prisiminė, reikia jas išdžiovint ir užrūkyt. Na, džiovintų neturėjo, bet juk ne šiaip sau jau penktus metus šildė penktąjį tašką burtų mokyklos sienose. Išsitraukė iš kišenės keletą lapelių ir vienu burtų lazdelės bakstelėjimu sudžiovino juos. Na va, kerėjimo profesorius būtų patenkintas. Gal von Sjuardas nelabai, tačiau šiuo metu raudonplaukei tai buvo ne motais. Be to, jo žodžiai sudarė tokį įspūdį, kad ir pats neatsisakytų.
Iš jau išdžiovintų kanapių lapų susuko suktinę, kažin kur radusi plono kreidinio popieriaus. Dar vienas lazdelės bakstelėjimas ir pridegė suktinės galą. Įsidėjusi savo rankų darbo kūrinį į burną įtraukė dūmų. Staiga pagalvojo, kad negražu taip vienai rūkyti. Išsitraukė iš lūpų "cigaretę".
- Gal pasivaišinsite? - ištiesė suktinę profesoriui, o akys jau įtartinai blizgėjo.
-
Sorenas žvilgsniu pasitiko pilną Dalifrėjos skepticizmą. Nežinia, kodėl ši jos mimika profesoriui von Sjuardui priminė paskutines darbo Durmštrange minutes, o gal ne, veikiau dienas. Minutės buvo kitokios, pilnos kitų jausmų, visokiausių, tik jau ne skepticizmo. Ypač tokio riebaus. Ypač tokio. Renas pagniaužė delne šlapius pernykščius lapus - kaip tąsyk žiemą, kai vidury gražiausio šalies parko gulėjo pusnyje žemyn veidu. Galbūt gulėtų ir dabar, jeigu netingėtų grįžęs namo lįsti po dušu grandyti iš visur purvo, lapų ir mažučių meilučių Uždraustojo miško gyventojų. Juk gulėti kokiame minkštame natūraliame patalėlyje visiškai nemokamai yra visai smagu, susijungi su motule gamta, turbūt ir odai sveika, galgi net sveikiau už tuos visus Nivea, ar kokie ten yra... Bet ne. Šįsyk Sorenas šia įdomia prabanga nepasinaudojo.
- Galima visokių prisigalvot. Pasikeisti vardą ir pavardę, išvykti kuriam laikui, ar netgi su visam iš šalies pagyventi kitur,- vampyras šyptelėjo, ir nesuprasi, ar kalbėdamas apie save, ar apskritai; ar rimtai, ar juokais.- Sėdėti kokioj adrenaliną keliančioj vietoj, susipažinti su mir...- prikandęs lūpą užsičiaupė. ,,Profesoriai. Šitaip. Neturi. Kalbėti." - sustabdė save, lėtai išskiemenuodamas. Kaltai žvilgtelėjo į Dallifrėją.
- Ee...- sutrikęs nutęsė.- Kažkas negerai?- ir kiek susiraukė, merginai pradėjus juoktis. Nebežinodamas, ko čia imtis, atsistojo, pasisukiojo, pramankštindamas ir sustingti bei nutirpti nė nespėjusius raumenis. Atsigręžė, bukai pavėpsojo su Džeko Sperou išraiška, nė velnio nesuprasdamas ir abejodamas to, ką mato, logiškumu, stebėjo ir stebėjosi, kaip mergina drąsiai sukasi kanapių cigaretę. Pastarasis objektas irgi mažumėlę priminė Karibų piratus. ,,Mhm, haliucinatų žala protui numeris du: proto suskystinimas..." - padaręs išvadą, Sorenas atsikrenkštė, pakraipė galvą.
- Ačiū, ne, jau seniai nerūkau,- mandagiai atsisakė, o jo veido išraiška tapo panaši į tą feisbukinį griežtai užknisantį ,, : ) " smailą. Nešti pas varniukų vadovę, ar pas direktorę? Pas vadovę, ar pas direktorę?
- Velniai nematė,- sušnabždėjo pats sau ir nusikeikęs ištiesė lazdelę į kanapių krūmą ir jį padegė. Pasirūpino burtais, kad nuo šio augalo neužsiliepsnotų aplinkiniai, tada pačiupo Dallifrėją už liemens ir užtempė aukštyn ant medžio, ten pat, kur ir pirmai siūlė užlipti. ,,Cigaretė" nukrito ir pradėjo degti su visu krūmeliu. Dūmelis kilo aukštyn ir sklaidėsi po mišką.
- Sako, didelis aukštis padeda susirikiuot mintis,- tarstelėjo Sorenas lyg ir pasiaiškindamas, pasodinęs ant šakos varniukę ir ant kitos prisėdęs pats. Aišku, kad aukštis padeda - kai siūbuodamas žiūri aukštyn, tave košia stiprus vėjas, dar koks paukščiukas pašika ant galvos, o iš apačios kažkas žiūri į tave ir gąsdina, kad tu tuoj nukrisi, o tu iškiši liežuvį ir užtikrini, kad taip nenutiks - ir nenutinka.
-
- Taip, bet vardo ir pavardės pakeitimas padės tik pabėgti nuo žmonių, žinančių tavo, tai yra, mano, praeitį. Tačiau ji vis viena liks su manimi, - karštai užginčijo profesoriaus komentarą. - O aš būtent nuo jos noriu pabėgti, nors trumpam.
Tarsi būtų taip lengva viską mesti ir pabėgti. Gal suaugusiam ir lengva, bet tik ne jai, dar paauglei, kuri nieko negali be teisiško tėvų sutikimo. Puikiai pažinojo save, ji buvo per silpna ir negalėtų ilgą laiką slapstytis. Lyg to būtų maža - šeima jai daug ką reiškia.
Buvo taip įsigilinusi į šią mintį, jog net neatkreipė dėmesio į tolesnius profesoriaus žodžius, tikriausiai jų net negirdėjo. Tik kažkur toli jos galvelėje atsirado tylus balselis, jog, matyt, jis sako tai ne tik iš grynos teorijos. Kaip visada neįsiklausė į tą tylų balselį ir jis vėlei liko niekieno nepastebėtas. Gal ir gerai, nes mažų mažiausiai išsigąstų. O kam to reikia.
- Na, kaip sau norite, - gūžtelėjo pečiais ir vėl patraukė dūmo.
Profesoriaus šypsena jai, švelniai tariant, nepatiko. Ji atrodė it tipiška serijinė žudiko šypsena ir tiktų nebent Džokeriui, tačiau tikrai ne profesoriui, kurį buvo pratusi matyti per pamokas. Jeigu būtų buvusi atsargesnė, ši šypsena jai sukeltų įtarimų, nes ji mažų mažiausiai liudijo apie gresiančius nemalonumus; tačiau Dalli nuovokumu niekada itin nepasižymėjo, tad ir šįkart nesuteikė tokiai smulkmenai jokios reikšmės. Iš tikrųjų beveik niekam nesuteikdavo reikšmės.
Jautė, kaip po jos kūna pasklinda šiluma. Nežinia kodėl, bet norėjosi juoktis - garsiai, stipriai ir ilgai, kol galiausiai nesusprogs iš juoko. Tačiau juoktis nebuvo kada, mat jai dar nespėjus suvokti, kas išprovokavo tą nenumaldomą norą juoktis, netoliesė užsidegė krūmas. Tiksliau, buvo padegtas. Ir ne bet koks, o būtent jai reikalingas krūmas.
- Ei, ką jūs daro- - tačiau nespėjo baigti sakinio, mat pajuto, kaip kažkokia jėga ją pasitveria už liemens.
Ta pati jėga šviesos greičiu "nuskraidino" ją į aikštelę seno medžio viršūnėje. Viskas įvyko taip greitai, kad kurį laiką net nesuprato kaip atsiradusi ant šakos. Pamatė tik liūdnai krentančią jau iki pusės surūkytą cigaretę.
- Ak, šventieji kakučiai, galėjot jau leist ir baigti tą vieną... - ir staiga nutilo, išplėstais vyzdžiais pažiūrėjusi į profesorių.
Mat vėl jos galvytėje atsirado tas balsas, tik šį kartą nutarė jo paklausyti. Tikriausiai jis kaip koks Edvardas iš kičinio "Saulėlydžio" nutempė ją, Belą, į medžio viršūnę. Kaip koks vampyras. Būtent ši mintis ir privertė plačiai atmerkus akis įsistebeilyti į von Sjuardą. Na, bet juk jis neblizga saulėkaitoje. Arba nedega. Kita vertus, niekada nematė jo apšviesto saulės spindulių. Gal ir jis blizgėtų, jeigu būtų gražioje pievutėje be marškinių...
Fui, iš kur tokios mintys - net pati nesuprato.
- Tikiuosi, jūs manęs nesiruošiat valgyt? - juokaudama paklausė ir pati nusijuokė.
Sulig tais žodžiais suprato esanti velniškai išalkusi.
- Hm, na, gerai, - jau surimtėjusi atsikrenkšė, - O ką man surikiuoti reikia? Su mintimis man viskas tvarkoj, - išlemeno, tačiau nė pati savimi nepatikėjo.
-
Sorenas abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Praeitis susidaro iš daug dalykų. Kai pabėgi nuo...- Sorenas trumpam nutilo.- Žmonių, kurie žino... tavo praeitį, iš dalies ir pabėgi nuo tos praeities, aišku, ji lieka kažkur tavo viduje, atminties kampelyje,- kalbėjo lyg subjuręs, niūriai. - Kai pabėgi nuo jų, paprasčiau pabėgti ir nuo visko.
,,... Tik svarbiausia neleisti prisivyti sau pačiam savęs, ir neleisti to padaryti sąžinei ir nostalgijai." - Soreno mintyse nuaidėjo balsas, ne jo balsas ir ne balsas iš prisiminimų.
- Dar geras dalykas yra Minčių Koštuvas, kai mintis yra sudėta į indą ir paslėpta giliai spintoje, tas prisiminimas mažiau kankina. Aišku, esama ir nemalonius prisiminimus slopinančių eliksyrų, bet... - Sorenas trumpam užsikirto. - Jie turi bjaurius šalutinius poveikius.
Vampyras kurį laiką stebėjo ramų ir abejingą varniukė veidą, karts nuo karto skrodžiamą kažko nemaloniai nerimastingo. Ech, įdomi buvo toji žmonių rasė, kiek tik nori kraujo, kiek tik nori veidų, charakterių, durnysčių, praeičių. Nors ir kokią pagarbą jiems teikė senelis. Nors ir ko išmokė. Išmokė daug ir teisingo, bet... Bet. Koks didingiausias žodis žmonijoje, visose kalbose? Ok? Ne. Trump? Ne. Bet - štai koks.
,,Šventieji kakučiai. Pasirodo, dar ir tokių būna Asgarde." - atsiduso vyras.
- Kodėl turėčiau tave valgyti? - nejaukiai šyptelėjo Sorenas. - Prisirūkei jau, vaike. Sėdėk sėdėk,- šyptelėjo darsyk ir linktelėjo galva.
((sorry, daugiau šnd neišspaudžiau))
-
- Šiaip jau nesutinku su jumis, profesoriau, tačiau tiek to, - niūriai užvertė akis, nebeturėdama jėgų (ir noro) ko nors įrodinėti ir ginčytis, vis viena žinojo savąją tiesą ir nesiruošė keist nuomonės.
Išgirdusi pastabą apie šalutinius poveikius nervingai nusijuokė.
- Tikrai? Ir kokie tie bjaurūs poveikiai? Argi gali būti kas nors bjauresnio už mylimosios netektį ir beveik įvykusį išprievartavimą? - nejučiomis ištarė.
Supratusi, kad leptelėjo tai, ko visai nenorėjo niekam sakyti, nudelbė žvilgsnį į žemę. Juto, kaip kaista skruostai, o likusi veido dalis pabąla. Tik to dar betrūko, kad von Sjuardas per daug sužinotų. Pyko ant savęs, kad vis dar nemoka valdyti savo liežuvio. Lyg to būtų maža - intymūs žodžiai kažkodėl išsprūsdavo iš jos lūpų būtent tada, kai to mažiausiai reikėdavo; labiausiai netinkamomis akimirkomis labiausiai netinkamoje aplinkoje labiausiai netinkamam žmogui girdint. Velnias. Beliko tikėtis, kad profesorius neišgirdo jos žodžių (aha, kurgi ne, miško tyloje tikrai buvo daug šansų, kad jis neišgirdo garsiai ištartų žodžių, tikrai tikrai) arba nesureikšmins jų. Arba bent jau neprisiknis prie jų. Ir laikys savo snapą užčiauptą. Ar tiksliau snukį - liūtai gi snapų neturi. Juokinga, haha, labai.
Dallifrėja tik gūžtelėjo pečiais. Iš tikrųjų tai pasakė juokaudama, neturėdama nieko konkretaus omenyje. Tačiau sumišimo šešėlys, nanosekundę šmestelėjęs profesoriaus akyse ir gana dirbtinė šypsena privertė merginą įtariai primerkti akis, įsistebeilijant į profesorių. Jau seniai turėjo tam tikrų įtarimų, bet... kita vertus, gal ir visai neblogai būtų tapti jo pietumis. Arba tiksliau vakariene - atsižvelgiant į paros laiką. Ar net naktipiečiais. Nebereikėtų gyventi.
- Tai kad neprisirūkiau, neleidot normaliai baigt, - piktai burbtelėjo ir, supratusi savo žodžių dviprasmiškumą, vėl nuleido blizgančias akis, dar sykį nusijuokė.
-
Po barzda kaip kokia miniatiūrinė Amazonės miškų gyvačiukė nuslinko išdavikiška šypsenėlė. ,,Ech, tie paaugliai...". Duok valgyt, duok kompiuterį, duok pazbitkint, duok... ,,Mylimosios netektį? Išprievartavimą?" Ką dar duot? Pasi... vartyt lovoj? Su visom vakaro kuliminacijom? Su rizikom vaikų pasigamint? O gal ir be jokių rizikų? Jeigu dvi mergos arba du pacanai... Sorenas atsikrenkštė, nurydamas kažkokio keisto juoko proveržį (na, jis neišsiveržė, tik kilo). Atrodė, kad ši situacija tokia graudi, kad net juokinga. Septyniolikametė ir jau su lesbietiškom iliuzijom? Gal čia dar vienas sumautas haliucinatų šalutinis poveikis? ,,Švenčiausiasis Odinai, apsaugok ir apšviesk, suteik šviesos mūsų protams. Tu vienintelis gali nugalėti mūsų baimę ir kvailumą..."
- Mylimosios netektį? Išprievartavimą? - suklapsėjo akimis vampyras. Nors taip, per tiek metų gyvenimo pats irgi nemažai buvo patyręs ir matęs, bet vis tiek kartais dar nesuprasdavo tokių dalykų. Jo laikais tai visuomenė smerkė. Jo laikais žmonės stengėsi tai slėpti, kišti į pogrindį, nors taip - ir tada visko buvo. Gal netgi baisesnių iškrypimų, nei dabar. Nors gal ir ne. Abejotina, o gal ir diskutuotina tema. Ir visgi nei linksma, nei juokinga, nei kas.
- Tai dėl to tu ir gaminai erotinius haliucinatus... - tyliai tarstelėjo vyriškis - suvokimas buvo toks greitas, staigus, netikėtas, kad von Sjuardas net nespėjo laiku užverti žabtų, arba bent sulaikyti balso stygas nuo nesmagių žodžių nuskambėjimo. Gal ir nederėjo to pasakyti, turbūt ne gal, o tikriausiai, bet yra kaip yra ir nieko nebepakeisi. Sorenas pasimetęs auksinėmis akimis spigino į drėgnus lapus (tarsi tas auksinis kaip liepsna, nors jau ir juostantis žvilgsnis galėtų anuos išdžiovinti ar net uždegti, ko ten į juos taip spirgintis), gulinčius prieš Dalifrėjos kojas - o ką dabar pasakyti, ką pakomentuoti?
- Ką gi, tada iš dalies galima suprasti ir pateisinti, bet visgi poelgis nebuvo geras, - profesorius niūriai vyptelėjo ir atsiduso. - Nors gal neturėčiau teisti. Nemanau, kad nori pasakoti ir gilintis, bet jeigu tau bus lengviau - paslaptis išlaikysiu, ech. Sunku, kai stovi, ar jau ir klūpi - vienas.
-
Liesos nuogos kojos kabojo virš pasaulio esančio ten, žemai apačioje. Čia oras buvo kitoks - lengvesnis, gaivesnis. Ir iš tikrųjų - buvo lengviau mąstyti, mintys be problemų rikiavosi į eiles ir nesiplaikė it viena didelė makalynė. Pagalvojo, kad būtų neblogai nukristi, gal jai nusišypsotų sėkmė ir pavyktų nusižudyt. Ech, o jei ne? Tada liks su sulaužytom kojom; lyg to būtų maža, greičiausiai su pervargusiomis smegenimis, nes visi, kas tik netingės, mylės jai protą už tai, kad bandė atimti sau gyvybę. Argi tai taip blogai? Niekas jos nepasiilgtų, ne, dauguma (jei ne visi) net nepastebėtų jos trūkumo. Nebent pavyktų suorganizuoti netyčinį nukritimą. Hm...
Profoserius atrodė labai idiotiškai, kai it papūga pakartojo jos žodžius. Na, ji puikiai atsiminė, ką pasakiusi; be to, tai tik sustiprino diskomfortą, kurį jautė. Niekaip nesureagavo, net patingėjo gūžtelti pečiais ar užversti akis. Tačiau kitas jo komentaras privertė žaliaakę pakeltį nudelbtą žvilgsnį į profesorių. Nebuvo įsitikinusi, ar jis teisingai interpretavo jos žodžius ir tikrai žinojo haliucinatų gaminimo (ir vartojimo, nepamirškim šio svarbaus fakto) priežastį. Vis dėlto ir atvirauti nebuvo linkusi, tad tik abejingai linktelėjo galva.
Prunkštelėjo. Tikrai? Dar vienas mokytojas, besisiūlantis savo pagalbą? Dar vienas norintis ją išklausyti? Tarsi tai galėtų padėti. Tarsi tai iš vis kada nors kam nors padėjo.
- Jūs rimtai? - piktai burbtelėjo, neslėpdama sarkazmo ir nuliedama von Sjuardą pasigailėjimo pilnu žvilgsniu, - Ar visi šios suknistos mokyklos mokytojai tik ir temoka siūlytis į kunigus, norinčius išklausyti išpažinties? - kuo toliau, tuo jos žodžiai nepriklausomai nuo jos garsėjo, juose vis stipriau buvo pastebimas pyktis, sumišęs su netikėtai ištryškusiomis ašaromis, - Kodėl visi tik pamokslauja ir sudaro iliuziją, jog išsipasakojimas gali padėti? - galiausiai jau šaukė ant profesoriau, nors žodžiai ir nebuvo nukreipti tiesiai jam.
Vėl nudelbė žvilgsnį į mišką apačioje. Bjaurios ašaros, kurių limitas niekaip nesibaigė, krito žemyn, laistydamos žalias kaip josios akys samanas. Norėjo atsikelti, tačiau susvirduliavo, neišlaikiusi pusiausvyros ant šakos ir pajuto, kaip kūnas, veikiamas gravitacijos, krenta žemyn.
-
Sorenas artipilnius plaučius įkvėpė oro - neaišku, ar norėdamas atsigauti, ar siekdamas giliau ir priekaištingiau atsidusti. Kad ir kokia būtų pasenusi ši dėmesio atkreipimo ir sąžinės sužadinimo priemonė, naudojama ir senių, ir pagyvenusių, ir jaunų, ir vaikų, ir ypač ypač vaikų. Ko gero, čia ir radome dar vieną Soreno štukametiškumo ir persenimo požymį. Cha, ne veltui juk sakoma, kad išvaizda - toli gražu ne viskas. Pas gražias merginas kartais smegenų nuo gimimo nebūna, pas gražius pacanus (patikslinu - tokius, kaip Sorenas), jos kartais jau būna išdžiūvusios ir išgaravusios kaip skystas azotas, patekęs į kambario temperatūrą. Bet ne, mūsų vampyras laikysis iki galo ir azotui, tai yra smegenims, išgaruoti neleis. Ir vampyro smegenys - visai ne azotas, visai ne garuoja, ir visai ne skystos. Bent jau aš taip galvoju.
- O negi laukti, kol užsimuši? - gana šiurkščiai atitarė profesorius. Užgraužė sąžinė. Ir vėl.- Gabus vaikis esi, gaila būtų prarasti.
Vyras trumpai patylėjo.
- Iliuzija. Mano manymu, tas iš tikrųjų padeda. Nors taip, kištis teisės, ko gero, neturiu. Ir nesikišu. Tik paklausiau, - vyptelėjo Sorenas. Tai erzino. Ir jį, ir varniukę.
Vampyro ausys tapo stačios kaip vilko, bent pačiam taip atrodė. Ant šakos sėdinti mergina. Vėjyje besiplaikstantis apsiausto skvernas. Maskatuoja (turbūt ne itin tinkamas veiksmažodis) kojos. Kreiva šypsena - taip, kreiva, o gal ir ne šypsena, bet vis tiek veido išraiška pro ašaras. Nuo medžių dėl vėjo nukrito keli lapai, tas pats padykęs (taip, tik ne ta prasme, apie kurią pagalvojai. Nors gal ir ta. Visgi sijonus tai kiloja...) vėjas nešė ir degančios kanapės dūmelius. Ir žiedadulkes. Kaip aną vakarą, labai labai seniai... Kai žydinčių obelų žiedlapiai maišėsi su snaigėmis, o obelų žiedų kvapas - su kraujo kvapu. Kaip tą vakarą, kai... kraujas pylės iš žiedų, ir kvapas mirtinai svaigino, ir kai prisėdęs nubundu... ,,Bet nuo šalčio tai neapgynė, neapgynė..." - vyras sukando dantis ir pažvelgė į krentančią Dali. ,,Šaka nenulūžo, turbūt ji pati pusiausvyros neišlaikė." - von Sjuardo mintys ne lėkė, kaip turėtų, o šliaužė. Kaip sraigė per vatą. Per tą vatą, stiklo, ar kaip ji vadinas, kuri pilna stiklo gabalėlių. Kai perbrauki su ranka - velniškai skauda nuo stiklo rakščių, atrodo. ,,Bet va šįkart taurės niekur nematau - nei nuodų, nei haliucinatų. Pasisekė vaikiui.". Sorenas nušoko ant vienos šakos, tada ant kitos, pakraipė galvą ir nukrito žemyn. Ne galva, o vyras, savaime aišku. Viena ranka pačiupo už šakos, kita apkabino moksleivę per liemenį, sustabdė kritimą. Nuleido ant žemės - ne per švelniausiai, bet ir ne šiurkščiai. Kad galva nesusitrenktų, bet kad gal kažkas apsiverstų ir varniukė mažiau suprastų, kas vyksta. ,,Nors ką čia nesupras. Varnanagės išperėlė."
- Gal tu jau žygiuok į Hogvartsą, kitaip gali blogai baigtis, - vėl vyptelėjo eliksyrininkas, nusibraukdamas medžio lapą nuo peties, ir dar kažką.
-
Suirzusi pavartė akimis. Kaip ją erzino tie visi dirbtiniai atsidusimai, jūs nė neįsivaizduojate. Tas nereikalingas dėmesio pritraukimas.
- Galima ir palaukti, - piktai burbtelėjo po nosimi.
Vėl irzliai pavartė akimis. Ji - gabus vaikis? Ar tikrai? Klausimas - gabi kam? Nes jau tikrai ne gyvenimui, jei taip galima pasakyti. O ir moksluose toli gražu nepirmavo. Kitų išskirtinių talentų neturėjo, tai kaip tai? Gabi niekam?
- Nepadeda. - tvirtai ištarė, pažvelgusi profesoriui į akis.
Bandė jau išsipasakoti. Ir ne vieną sykį. Tačiau kažkaip palengvėjimas neatėjo, o ji jau ir nebesitikėjo, kad ateis. Jei ji ligi šiol kankinasi ir negali nieko išmesti iš galvos, tai kas turėtų tokio įvykti, jog tai pasikeistų? Pasaulio pabaiga? Turbūt ne - ji jau kelias asmenines pabaigas išgyveno.
Kristi buvo šalta, vėjas lindo visur po rūbais, priversdamas plaukelius stotis piestu. Plaukai draikėsi, tačiau visai ne dailiai, veikiau netvarkingai ir chaotiškai. Nors, pažvelgus kitaip, kartais chaosas irgi žavus - savaip. Viskas vyko labai greitai, protas nespėjo net suvokti, kad kūnas krentąs ir bandyti kaip nors išgyventi, neužsimušti susitrenkus į kietą žemę. Ir tada Dallifrėja pajuto stiprias rankas prie savo liemens. Kritimas sulėtėjo, kol po kelių sekundžių (jai nepaprastai ilgų) visai sustojo ir štai ji vėl tvirtai stovėjo ant žemės. Tiksliau, klūpėjo ir bandė atgauti normalų kvėpavimą.
Buvo dėkinga vyrui už išgelbėjimą, nors pati to nesuvokė. Taip, mirti būtų neblogai. Tačiau pagaliau - po dviejų metų jos galvoje atsibudo sveikas protas. Jo veikiama Dalli jautėsi dėkinga ir... laiminga. Pati stebėjosi savimi ir tuo, ką jaučia.
Aišku, laimė ilgai trukti negalėjo. Pamažu jos smegėnėles pasiekė kita mintis - kaip tai įmanoma, jog jis ne tik taip greitai sureagavo, tačiau ir pats neužsimušė/nesusižeidė (išbraukti nereikalingą) ją begelbėdamas. Išplėstomis iš smalsumo (tačiau ne iš siaubo) akimis žvelgė į profesorių.
- Mmm, kas čią ką tik buvo? - įtariai paklausė, tikėdamasi, kad jis supras jos klausimo esmę.
Gūžtelėjo pečiais. Taip, turbūt jau reikėtų žygiuoti mokyklon. Pažvelgė į dangų - šis jau buvo tamsiai mėlynas, tačiau apsiniaukęs ir jokia žvaigždelė ar mėnulis neteikė šviesos. Vis dėlto miške dar buvo galima lengvai įžvelgti medžių siluetus, tad (kol tai įmanoma) tikrai reikėtų eiti tolyn iš čia.
Protas tai suvokė, tačiau kūnas neskubėjo nieko daryti. Vis dar stovėjo ir mindžikavo vietoje, lyg ir norėdama eiti sau, bet dar delsdama su ėjimu sau.
-
- Padeda, - smagiai nusišypsojo Sorenas. - Galėčiau ginčytis iki nukritimo, atsikelti, ginčytis ir vėl kristi. Tik būčiau linkęs pripažinti, kad išsipasakojimas ne bet kam, o artimam žmogui. Jeigu tokį praradai... - vampyras žybtelėjo akimis (perkeltine prasme), mintyse ieškodamas kažkokio gilaus, įkvepiančio pasakymo, pavyzdžiui ,,turi tai paleisti ir ieškoti kito", ,,turi nepasiduoti", ,,turi žengti į priekį". Blogai buvo tai, kad visos į galvą šovusios frazės prasidėjo vienu ir tuo pačiu nelemtu, žudančiu žodžiu: ,,turi". Arba kitu, svaresniu jo variantu - ,,privalai". Sorenas nusisuko, lyg išvydęs kažką tolumoj skrendantį, taip ir nebeprisivertęs ištarti dar vienos frazės, kuri tarsi įkvepia, pakelia naujiems darbams, ir kartu viduje nužudo, išrauna dar vieną ištvermės ir tikros žmoniškos gyvybės dalelę.
- ... aš tave visiškai suprantu, - tyliai, nei į tvorą, nei į mietą užbaigė vyras. Gerai, kad tyliai - vis liko šiokia tokia viltis, kad ji neišgirs. Juk ne von Sjuardų klano narys, ne koksai vilkolakis ar dar koksai biesas su velniškai gera klausa. Kita vertus, haliucinatai kartais teigiamai veikdavo klausą. Nors vargu, ar tą didžiulį net mažiausių garselių išgarsinimą būtų galima pavadinti teigiamu dalyku. Sorenas net nusipurtė, pagalvojęs apie tokį garsą.
- Kas buvo, kas buvo... - Sorenas tingiai suburbėjo, karštligiškai ieškodamas pasiteisinimo. Kilus išganingai minčiai, vyras nesulaikė pergalingos šypsenos, bet gebėjo ją padaryti pašaipia, kad merginai nekiltų nereikalingų abejonių. - Sulėtinamieji kerai. Nesimokinot per kerėjimą pas profesorių Reinher?
Vyras paskui varniukę užvertė galvą aukštyn. Temo jau beveik tiesiog bežiūrint. ,,O aš vis dar miške, ir prigavęs mokinę. Ir nenubaudęs." - pamintijo vyriškis.
- Ką gi, tai kviesti į areštą tave, ar kaip? - garsiai pagalvojo Sorenas. Lyg ir retoriškai, lyg ir klausdamas. Tas ,,kaip" nuskambėjo jo galvoje, palikdamas nešvarų pėdsaką. Priminė vieną nelabai švankų anekdotą. (Turbūt žinot. Ten moterėlė ateina pas psichologą, ir skundžias, kad su vyru pykstas, šis nori paaadraugaut, o jin nenori... ir taip toliau). - Žinai, kad pažeidei mokyklos taisykles. Ir ne tik mokyklos, - profesorius von Sjuardas vėlgi atsiduso. Iš kažkur toli atsklido keisti garsai, ar balsai, tolima daina, dainuojama mergaitišku balsu.
-
Nebuvo nusiteikusi ginčytis, tačiau laikėsi savo nuomonės. Užuot veltui aušinusi burną ir bandžiusi įrodyti savo, irzliai užvertė akis, šitaip parodydama, jog nė mažumėlę juo netiki. Jos ausis pasiekė tylus (ir greičiausiai visai ne jai skirtas) komentaras. Kaip pavargo nuo tų visų klišinių frazių a'la "aš tave suprantu".
- Nieko jūs nesuprantat, - burtbtelėjo, - niekas nesupranta. - baigė jau tvirčiau, pažvelgusi tiesiai į von Sjuardo akis.
Nepatikėjo juo. Nesąmonė.
- Jūs nė nespėtumėt lazdelės išsitraukt, - nepatikliai sumurmėjo ir "apdovanojo" profesorių nepatikliu žvilgsnių iš padilbų.
Netikėjo juo, tačiau kitos versijos neturėjo. Pala, ne taip. Turėjo per daug versijų, tačiau visos jos buvo neįtikėtinos, viena keistesnė už kitą. Ir dėl jokios nebuvo tikra, visos jos kėlė abejonę.
- O tai kokias aš dar taisykles pažeidžiau, tamsta? - supykusi užsipuolę vyriškį, - Jūs pats nešventas, ne tik, kad leidote mokinei jūsų akivaizdoje nuodytis narkotikais, tačiau dar ir nuskraidinote ją į medžių viršūnę, šitaip rizikuodami moksleivės sveikata ir gyvybe. O kas būtų, jei aš paniškai bijočiau aukščio?, - pašnairavo jo pusėn, - Arešto aš, be abejo, nenusipelniau, - šyptelėjo, - tačiau jei jus taip malonina mano buvimas, galite skirti, mielai ateisiu, - meiliai sumurkė, tikėdamasi, kad šitaip jai gal pavyktų ką nors pasiskolinti iš jo nelegalių atsargų, greičiausiai laikomų kažkur kabinete.
-
Sorenas von Sjuardas sulaikęs kvėpavimą žvelgtelėjo į maištingą paauglę, atsiduso. ,,Ech, per daug unikalių asmenybių turim." - pamintijo jis tyliai. ,,Visos tokios skirtingos, kad ir suprast, mat, nebeina. Net po penkių šimtelių metų." Po medžiais, tarp lapų ir visur kitur, kur atsirasdavo tuščios erdvės - lekiojo vėjas. Persisunkęs drėgme. Greitas lyg penki šimtai metų.
- Et, gal ir nesuprantu, ką gi, - vyptelėjo profesorius pasiduodamas. - Kaip jau tu nori ir manai.
Profesorius pakreipė galvą, gavęs gan keistą papeikimą. Ką gi, kerų išmanovas iš jo iš tiesų buvo prastas. Na, nebent kalbėtume apie teoriją, judesius ir jų ilgius, išlaikymus - šitą teoriją vyras mokėjo. Bent jau kažkada, labai seniai. Kai Durmštrange teko kalti lazdelinę magiją, kad nepasirodytų visiškas nevertėlis klasės bičiulių ir ,,chebros" akyse. Juk nebūtinai, jeigu neišmokai važiuoti dviračiu, esi slabakėlis ir bailys, o jeigu nesi talentingas lazdelių magijai - Nevertėlis.
- Jeigu reikia - spėju, - gūžtelėjo pečiais vampyras. - Žinai, kritinėse situacijose žmonės tampa super galingais, bent jau taip kalbama. O aš šiaip tik. Dažniausiai pasiruošęs visokiom nesąmonėm. Juk kitokiu atveju netempčiau tavęs išsiblaivyt į didelį aukštį.
Profesorius gūžtelėjo pečiais vėl. ,,Suka uodegą, gyvat... varna. Gal nupešti? Dekoratyvinė pagalvėlė gautųs. Ravenui turėtų patikti... Nors jo bičiuliui - ne." - pamintijo tyliai jis.
- Užtikrinau tavo saugumą. Neatrodė, kad bijočiau aukščio. Na, gali rinktis... minus dvidešimt iš Varno Nago arba diena pelėdyne su skudurėliu ir šluotele.
Vyras pasirąžė - ech, kiek kartų dar čia skyrinėti bausmes? Gal reiktų kitaip?
-
Linktelėjo. Taip, tikrai nesupranta. Ką jis gali išmanyti paauglės psichologijoje? Galėtų lažintis iš bet ko, dantį duotų, kad jis pasitelktų visiems žinomą ir užknisančią frazę ,,Mano laikais buvo kitaip". Prunkštelėjo pati sau. Kurgi ne.
- Paprasti žmonės nespėtų, niekaip, - pažvelgė į jį iš padilbų.
Iš tikrųjų buvo įsitikinusi jo nepaprastumu, tačiau jau trūko kokių įrodymų, kad galėtų ką nors teigti. Nors čia vėl ugninėn galvon atėjo absurdiška mintis - Edvardas iš ,,Saulėlydžio" irgi buvo neįprastai greitas. Kol kas visa situacija jai priminė tik tą idiotišką paauglių filmą.
- Tai gal jus dar šviečiate saulės šviesoje? - pusiau juokais, pusiau rimtai išsprūdo žodžiai iš jos lūpų.
- Išsiblaivyt, - nejučiomis pakartojo von Sjuardo žodį, - argi aš esu ar buvau girta? - pažvelgė iškėlusi dailius antakius. - Tai kad neužtikrinot jokio saugumo, matot, vos neužsimušiau ir tai jau tikrai būtų jūsų kaltė, - kaltinamu žvilgsniu nuliejo profesoriuką.
Jos viduje užvirė tikrų tikriausia kova. Net bastardų mūšis atrodė niekis palyginus su tuo, kas dėjosi jos mintyse. Iš vienos pusės jautėsi tikra varna ir mažiausia, ko norėjo, tai netekti koledžui taškų. Ne šiaip sau stengėsi juos uždirbti, kad dabar juos kas nors atimtų. Ir dar grifų vadeiva, lyg to būtų maža. Kita vertus, negalėjo nusileisti jam ginče ir pasiduoti. Paprasčiausiai negalėtų taip nusižeminti, jai tai reikštų savo principų išdavimą (taip, ji dar juos turėjo - kad ir kokius absurdiškus). Sužinojus, kad netektų galimybės pašniukštinėti po jo kabinetą (liūdna liūdna, labai liūdna), fortūna nusišypsojo pirmam pasiūlymui.
- Atiminėkit taškus, išgyvensiu, - burbtelėjo. Ir jums akis iškaposiu, nagais išbadysiu, sparnais primušiu, dar toptelėjo mintis, tačiau nutarė jos neįgarsinti. - Nors iš tikrųjų, mielasis profesoriau, nemaniau, kad galite pulti taip žemai ir šantažuoti vargšelę mokinukę, - nekaltomis žaliomis akelėmis pažvelgė į jo akis.
-
Sorenas von Sjuardas blausiai vyptelėjo. Tie pereckiniai gaideliai, o kartais - ir vištelės, irgi būdavo tokie pasipūtę. Bet jis juos gaudydavo ir dėdavo į puodą. Kai tasai liepdavo, šitas, trenktas gurmanas... Von Sjuardas nusipurtė, nejučia žvilgsnis nukrypo žemyn, į šlapią žemę. Dėl visokių kvailų užgaidų žmonės kartais pamiršdavo tikrąsias vertybes ir brangius dalykus, kaip, pavyzdžiui, tas asilas - savo dukterį. Ne, Sorenas Solveigos niekada neužmirštų. Ir sūnų, Raveno ir Fasiro, taip pat. ,,Neduokdie, šitaip jiems nutiktų, kaip šitai varnei." - nužvelgė Dallifrėją vampyrų šeimos tėvas. Tokiu atveju, ko gero, vyras jau niekada sau nebeatleistų. Bet ką gi, nukreipkime temą linksmesne linkme.
- Tai ką tu vadini paprastais žmonėmis? Žiobarus? Mažai uždirbančius? - gan grėsmingu balsu paklausė Sorenas. - Šiaip nė vienas žmogus nėra paprastas, visi ypatingi ir savotiški. Prašom nediskriminuot kitokios mąstysenos ar elgsenos, - Sorenas apsimestinai priekabiai nužvelgė Dalli. ,,Tylėk, varla, ir nemąstyk. Nereik čia man jokių. Užeis ūpas užpjaut dar." - mintyse nusivaipė profesorius.
- Taip, šviečiu, ir prie Saulės, ir prie Mėnulio. Kapinėse lakstau su stiklainiuku ir renku fosforą, o paskui maišau su rytine arbata ir geriu, kad paskui šviesčiau, - jau visai atvirai nusišaipė profesorius. To dar betrūko - šviesti?! - O girta - ne, bet apsvaigus - taip. Gal ir galėjai užsimušti, bet neužsimušei. Vadinasi, mano, kaip profesoriaus, atsakomybės jausmas yra.
Vyras atsiduso.
- Tai nėra šantažas, panele Portendorf, - tarstelėjo jis. - Leisk, palydėsiu į pilį. O su bausme... Gal kitaip? Pabandytum atsikratyt priklausomybės nuo haliucinatų... - profesorius nutęsė, šovė mintis, kad tai beviltiška. - Ir susitartumėm, kad šios dienos įvykiai ir tavo priklausomybės nepasiektų jokio svarbaus žmogaus ausų?
-
Miške jau buvo visiškai tamsu ir Dallifrėja susiprotėjo, kad jai jau tikrai metas pilyn. Ne todėl, kad bijotų kokių profesorių ar ūkvedžių, taip ir belaukiančių nakčia slampinėjančių mokinių ir svajojančių skirt jiems kokį areštą. Vis dėlto drąsuole jos pavadinti negalėjai, o Uždraustasis Miškas naktį tikrai neviliojo. Jei dieną jame nieko bloga sutikt negalėjai (na, gal ir galėjai, tačiau štai jau ji netrukus baigs mokyklą, o taip ne sykio nieko jame nesutiko), tai naktį buvimas gūdžiame miške tikrai nebuvo malonus. Visur aplinkui esanti tyla šiurpino, net plaukeliai ant sprando šiaušėsi, o kūną vis perbėgdavo lediniai šiurpuliukai.
- Šiaip žmones. Burtininkus, žiobarus, turtuolius ir ne, beveik visus, - gūžtelėjo pečiais, - na, nepaprasti tai tie, turintys kokių paslapčių, tarkim, vilkolakiai ar vampyrai, - tardama šiuos žodžius įdėmiai stebėjo profesoriaus akis, tačiau buvo pernelyg tamsu, kad galėtų jose ką nors įžvelgti, - Nesakau, kad jų bijau, - ėmė gana greitai teisintis, - tiesiog smalsu, žinot, varniška prigimtis: norisi viską žinot, - nelinksmai šyptelėjo.
Nusivaipė. Kiekvienas yra ypatingas, visi esam skirtingi blablabla... Kiek dar kartų reikės šitą nesąmonę girdėt? Kiekvienas, kas tik netingi, seka tą pačią pasaką. Žaliaakė buvo kitokios nuomonės - visi yra vienodi. Daugmaž. Tačiau visus jungia žmogiškumas - jei kalbame apie žmones, o ne kitus padarus. Žmogiška prigimtis yra ta pati, kad ir kaip norėtųsi kartais nuo jos pabėgti, pabėgti nuo visko, kas žmogiška - jausmų, emocijų, prisiminimų. Galgi mitinėms (ir ne tik) būtybėms yra lengviau, visi tie sutvėrimai turi tam tikrų galių, padėsiančių jiems atsisakyti visko, kas žmogiška. O tada lengviau gyventi - be jausmų ar skausmo. Taip, kaina gal ir didelė - nepatirsi tikros meilės, kito kūno šilumos, prisilietimo - tačiau tai apsimoka.
- Taip ir maniau, kad ,,Saulėlydis" tai nesąmonė, - burbtelėjo tylomis, - Na, tada gal degat saulės spinduliuose, ką aš žinau, - nenoromis pratarė, šnairuodama į profesorių.
Nusuko savo akis nuo jo, pakėlė galvą - buvo tamsu, mėnulį, kad ir jauną, slėpė stori debesys, jie užklojo visą dangų. Tik kai kur švietė mažytės švieselės - žvaigždės, tačiau jos buvo per silpnos nors mažumėlę nušviesinti kelią. Negirdėjo tolesnių von Sjuardo žodžio, net nesiklausė. Buvo geriau užsimerkti ir klausytis vėjo, žaidžiančio medžių tankumoje.
Linktelėjo.
- Taip, neatsisakysiu palydos, - dėkingai šyptelėjo, pamiršusi apie savo irzlumą, - tik ar jūsų žmonikė nieko bloga nepagalvos? - ak, ne, vis dėlto nepamiršo būti irzli ir sarkastiška. - Aš nesu priklausoma, galiu bet kada nustot vartojusi, - karštai užginčijo, - tik kad nenoriu. - netvirtai baigė.
Tylą griovė tik kažkur tolumoje aidintis vilkų staugimas, kitų Miško gyventojų leidžiami garsai, kurie toli gražu nekvėpėjo saugumu.
-
Sorenas von Sjuardas sunkiai atsiduso ir nežymiai pakraipė galvą. Nežinia, ar dėl besibaigiančios kantrybės, bešnekant su šia varne, ar dėl kokios jos pasakytos nesąmonės, ar dar velniai žino ko.
- Tokie padarai dažniausiai jau nėra žmonės, panele Portendorf. Aš baigęs ir magiškųjų gyvūnų studijas, kažkada ir Hogvartse tai dėsčiau, - tarstelėjo Sorenas. Atlaidžiai šyptelėjo merginai. - Galvoji, kad aš tokių paslapčių turiu? Žinai, ką padarytų vampyras, likęs vienas miške su jauna mergina? - paklausė profesorius. - Ne, neišprievartautų, - pasišaipė jis iš varnės. - Greičiausiai suvalgytų. Ir vilkolakis taip pat, na, tik jo alkiui sukelti dar reikėtų pilnaties. Nors žinomi ir atvejai, kada to neprireikė... - ,,Pirmojo Hogvartso mūšio metu... Kaip jis ten? Fenryras Pilkakupris? Velniai žino. Bet brūdas buvo... - nejučia pamintijo vyras. Tokie vertybes praradę, netgi į kanibalizmą linkę vilkolakiai smirdėdavo užvis baisiausiai. Jeigu von Sjuardas karališkuosius vilkolakius netgi laikė draugais ir dažnokai lankydavo, ir padėdavo tvarkytis su vidiniu žvėriuku, tai su tokiu jau ir arbatos geruoju neišgersi. Jausies kaip sėdėdamas ant gigantiškos visokių gyvių mėšlo krūvos, jeigu visi vėjai pūstų į tave ir neštų tą tragišką smarvę.
- Saulėlydis - nesąmonė? Kuo jis susijęs su vilkolakiais ir vampyrais? - paklausė profesorius von Sjuardas. - Juk neseniai jis buvo, va, saulė nusileido. O šiaip saulė veikia ne visus vampyrus. Rumuniškuosius, pavyzdžiui, veikia. Kažkiek laiko man teko ten būti, - gūžtelėjo pečiais eliksyrininkas ir magizoologas.
Sorenas darsyk žvilgtelėjo į apniukusį ir nuolat vis tik tamsėjantį dangų, oras kvepėjo beišsisklaidančiomis kanapių dalelėmis ir artėjančia audra. Na, ir šlapiu voverytės kailiu, Dallifrėjos plaukais (moment, ar tai ne tas pats? Labai jau panašu, žiūrint į abiejų maisto šaltinių ryžą plauko spalvą ir protinius gabumus), akromantulų seilėmis... Kiek daug kvapų paskleidžia miškas prieš lietų!
- Tai žygiuojam, nusimato nemaža audra, - Sorenas atsiduso ir žvilgtelėjo į Dallifrėjos veidą. Neketino temptis šitos mergiščios per prievartą, todėl tiesiog praėjo pro ją į Hogvartso pusę, dar stabtelėjo atsigręžti ir palaukti, kol mergina teiktųsi jį pasivyti ir žygiuoti kartu. - Ne, mano žmonai dar nėra paranojos, ji puikiai supranta, kaip sunku tvarkytis su užsispyrusiais hogvartsiečiais, kurie bemaž nieko kito neveikia, tik ieško problemų Uždraustajame miške, - vyras šyptelėjo ir atsisuko į merginą. - Ji dar tik ačiū pasakys, kad gavo vienu pacientu mažiau. Et, ką jau čia bepridursi. Tikiuos, kad suprasi iki tol, kol dar bus galima tai išsigydyti.
Ir abudu nužygiavo į Hogvartsą, už savęs palikdami bundantį naktinį Uždraustojo miško pasaulį.
-
(Postas ištrintas)
-
Persefonė sudrebėjo vos švelniam vėjeliui perbėgus jos kūną. Šalo ne tiek iš išorės, kiek iš vidaus. Drebėjo visi vidaus organai, bet plaučiai dar buvo pilni šviežio oro. Kartais pamąsto, kad uždusti - vienintelis sprendimas, bet įgavus dar truputi deguonies, pakelia krūtinę aukštyn. Ir taip visada. Kol alsavo Persefonė, tol gyvavo visa ji. Žinoma, nevisada devyniolikmetė buvo liūdna, nepasitikinti savimi, tik, kad retas ką ir beatsimins. Vargu ar pati ką atkapstytų, kai mintis užgrobė kiti, ne mažiau svarbūs dalykai. Šalia jos vėl stovėjo Natanielis. Sugrįžo per mėnesį, bet tai nedidelis laiko tarpas. Tik ne jai. Didelis yra visas gyvenimas, kuris ką tik pasibaigė šimtams žmonių, kuris galutinai pribaigs likimą, kuris privers Persefonę jį palikti. Merina sugniaužė šaltą vaikino ranką ir kartu nuėjo į miško pakraštį, dingo iš akiračio Hogvartsui, grįžo į sniego pustomą žiaurų judviejų pasaulį.
-
Šiltą rudenio vakarą Grifiukė LoveGood žingsniavo į uždraustąjį mišką. Beeidama Elena vis žvalgėsi ar jos kas nors nemato. Vos priėjusi miško pakraštį, Elena dar kart apsižvalgė ir greitai nubėgo į mišką. Medžiai buvo labai aukšti, o vien tik pažiūrėjus į jų viršūnes norėjosi apsisukti ir grįžti atgal. Tačiau Elenos tai nebaugino. Nuo kaikurių medžių šakų dar krito užsilikęs sniegas. Pamačiusi jog medžiai jau tankesni ir miške daug tamsiau, Grifiukė sustojo ir giliai kvepavo. Truputį pailsėjusi, Elena atsisuko atgal ir pažiūrėjo ar kas jos tikrai neseka. Galiausiai įsitikinus kad ji saugi, pradėjo eiti toliau. Beeidama Elena žiūrėjo į visas puses jog pamatytų kažkokį gyvūną. Tačiau nieko nepamačiusi, Grifiukė pastebėjo nukirstų medžių plotelį kurį gerai apšvietė blausi mėnulio šviesa. Greitai ten nubėgusi, Elena pasijuto dar saugiau negu prieštai. Išties ji nesuprato kodėl taip jaučiasi. Padėjusi savo lazdelę ant švelnios žolės, Grifiukė atsigulė ant jos ir žiūrėjo į žvaigždėtą dangų. Bežiųrėdama į viršų Elena viską užmiršo. Ko čia atėjo, užmiršo ir pamokas su namų darbais. Kiek pagulėjusi ant šiltos žemės, Elena prisiminė ko ji čia atėjo. Greitai atsistojusi ir pasiėmusi savo lazdelę, Elena iš savo megztuko kišenės išsitraukė lapelį kuriame buvo burtažodžiai kurie jai nesiseka. Giliai įkvėpusi, Grifiukė tvirčiau suėmė savo lazdelę ir susiradusi medžio lapą pasidėjo jį prieš save.
-Wingardium Leviosa!- garsiai ir aiškiai ištarė Grifiukė. Kaip nekeista jai iš pirmo karto nepavyko. Bet Elena užsispyrė ir vėl bandė iš naujo. Praėjus tikrai daug laiko, Grifiukės lapas lėtai pakilo. Elena pajuto jog jos plaukai pasidarė rožiniai, o tai rodė jog ji išties laiminga. Grifiukė lėtai vėl atsisėdo ant žolės ir stebėjo savo skraidantį medžio lapą.
-
Ramus, rudens vakaras, jau pradėję temti, žvaigždės matyti pakėlus galvą ir Kay žinojo, kad tokį vėlyvą vakarą vaikštynėti yra pavojinga, nes gali, bet kas užtikti, tačiau grifė buvo išsiilgusi nuotykių, kurių vengė, jau kelis metus. Mergaitė nebuvo iš tų, kurie mėgdavo nusižengti taisyklėmis, tačiau šįkart, jos širdelėje kribždėt kribždėjo noras kažką iškrėsti. Ji vaikščiojo kieme jau buvo neapsiruošusi eiti į bendrąjį Grifų Gūžtos kambarį, bet... Staiga, toptelėjo mintis, o jei aš šiąnakt eisiu į Uždrau... Ne ne ne! Vyk tokias mintis iš galvos Kaylie, juk aš tikrai ne tokia, o gal... Ne! Amm.. Eisiu. Tvirtai nusprendė grifė ir apsidairiusi aplinkui ar tikrai jos nieks nesekė buvo pasiruošusi eiti, tačiau.. Ją sustabdė, kažkoks keistas garsas netoli jos.. bet ten tik pelė, Kay pamačius pelę truputį palengvėjo, nes jei ją kas pagaus dar iš mokyklos išmes. Kaylie eidama link miško labai atidžiai stebėjo apylinkes ar nieks jos neseka.
- Nieko nematyti,- tyliai sušnibždėjo Kaylie sau po nosimi ir paspartinusi žingsnį, netgi bėgomis su knygomis pažastyje, mergaitė bėgo link miško. Miškas buvo nebetoli grifė matė jį priešais save. Sulėtinusi savo žaibišką greitį ji pradėjo eiti koja už kojos vis atsigręždama atgal.. Kai priėjo vieną iš daugybės takelių, kurie veda į mišką, ji greitai į jį nėrė ir štai jau pradėjo drebėti širdelė aplink ją buvo tik daugybė medžių ir takelis vedantis gyliau. Įvairiausi garsai kankino mergaitės ausis, ją buvo jau apėmusi šiokia tokia baimė. Kas čia, jei mane kas užpuls ir jei nieks manęs neras..Achh..gal geriau nereikėjo čia eiti. Grifės galvoje buvo audra ji gailėjosi to, ką darė, tačiau labai gyliai širdyje ir džiaugėsi. Ji pati nebežinojo kas yra gerai, kas yra blogai. Bet ėjo vis tolyn ir tolyn, kol tolumoje pamatė kažkieno šešėlį, tada Kay kūną išpilė prakaitas, šaltas prakaitas, širdies plakimas pagreitėjo dvigubai. Ji jau nebežinodama kas bus pasislėpė už storo, lapais apaugusio medžio už kurio turbūt būtų nieko nematyti, bet staiga iš mergaitės rankų iškrenta kelios Herbologijos ir Magijos istorijos knygos, garsas buvo tikrai girdėti, tad mergaitė dar labiau persigando ir laukė, kol pasirodys tas kas ten sėdėjo...
-
Elena taip sedėjo ilgai, tačiau išgirdusi šakelės lūžimo garsą, Grifiukė savo medžio lapą nuleido ant žemės ir pažiūrėjo į tą pusę, iš kurios pasigirdo tas garsas. Tačiau nieko ten nepamačiusi, Elena nuspręndė išmokti kitą burtažodį. Tik atsistojusi, mergina vėl išgirdo šakelės lūžimo garsą. Suraukusi antakius Elena pakėlė savo lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi:
-Lumos- tyliai ištarė Grifiukė ir kitam lazdelės gale įsižiebė šviesa. Apsidairiusi aplink, Elena nieko nepamatė.
-Nox- vėl tyliai ištarė Grifiukė ir šviesa dingo. Atsistojusi ir nupėdinus link medžio, Elena susirado akmenuką ir jį padėjo prieš save.
-Reducto!- garsiai ir aiškiai ištarė Grifiukė nusitaikius į akmenuką. Staiga jos akmenukas sutrupėjo į gabalėlius! Elena net nežinojo jog iš pirmo karto jai tai pavyks, bet štai, jos akmenuko jau nebėra! Elena džiaugėsi taip, kad jos plaukai tapo šviesiai rožiniais, o tai rodė jog ji tikrai labai laiminga. Staiga išgirdusi kažkokį kritimo garsą, Elena išsigandusi atsisuko į tą pusę. Pamačiusi kažkokį judantį šėšėlį, Grifiukė greitai nubėgo už medžio ir tvirtai suspaudė delne savo lazdelę.
-Žinau kad tu čia! Pasakyk kas tu,- greitai leptelėjo Grifiukė ir laukė atsakymo.
-
Kaylie per kūną bėgte bėgiojo šiurpuliukai, jai buvo šalta, kalenosi dantys.Tos nelemtos knygos, mąstė grifiukė. Mergaitė buvo drąsi ir šmaikšti, tačiau šioje situacijoje, ji nebebuvo ta narsuolė Kay, kurią ji pati pažinojo. Tai buvo mergaitė pilna baimės ir išgąsčio, lyg mažas vaikas. Kaylie jau buvo ketvirtakursė ir tai jos išgąsdinti labai neturėjo, tačiau...yra kaip yra, dabar Kay reiks kažką daryti. Grifė stovėjo už medžio ir kažką girdėjo, ji pamanė, kad kažkas praktikuojasi magiją. Ji matė šviesą, turbūt mokytojas ir dabar man bus šaukštai po pietų, o jei išmes iš mokyklos? Koks velnias čia mane patraukė. Ketvirtakursė tyliai stengėsi pasikelti savo knygas, kad jos nesudrėktu ir nesuplyštu, tačiau ta minutę ji išgirdo kažką greit bėgant. Grifė išsitraukė lazdelę, sugriebė ją į rankas ir laukė, tačiau nieko..ramu... ir vėl tyla. Kuo tolyn, tuo Kay darėsi neramiau, kažkas turbūt išgirdo mane, ach, ką aš čia veikiu, dabar galėčiau gulėti savo miegamajame ir nesukčiau galvos.. Tačiau nieko nepakeisi ir tą minutę, staiga kažkas sušuko. Balsas lyg vaiko, tokiam miške ką čia pamatysi, vien medžiai, krūmai, samanos, sunku ką įžiūrėti, o dar tamsu.. Ketvirtakursei tas balsas buvo girdėtas tik niekaip negalėjo prisiminti, kada ir kur. Kay suprato, kad tai tikrai ne mokytojas ir atsakė, nieko nelaukusi:
- Tai gerai, kad žinai, tai ko slepiesi, bijai? Juk mokaisi įvairiausių burtų, o girdėjau kažkur bėgai. - šyptelėjo Kaylie ir jai po truputėli ėmė atslūgti baimė, kurią ji jautė. - Aš esu tas kas esu, bet tavo balsas man jau kažkur girdėtas, tik niekaip neprisimenu kur. Nors gerai pasakysiu tau tik koledžą, - mergaitė išlindo iš po medžio, nejausdama jokio pavojaus, - aš esu iš grifų gūžtos, o tu? Išlisk iš krūmų pasikalbėsim. - Grifei buvo per tamsu tad...
- Lumos! - žybtelėjo švieselė ir Kay laukė kol kažkas pasirodys.
-
Vos prakalbusio žmogaus balas Elenai pasirodė labai pažįstamas, tačiau vis negalėjo prisiminti kieno jis. Staiga žybtelėjus švieselei, Elena stipriai suspaudusi lazdelę rankoje išlindo iš po medžio. Tik pamačiusi kas prieš ją stovi, Grifiukė išsišiepė.
-Ką čia veiki, Kaylie?- paklausė Elena ir priėjo arčiau jos.- bėja labas,- išsišiepė Grifė.
Paėmusi savo lazdalę ir ištariusi burtažodį Lumos Elena jau geriau matė Kaylie.
-Žinau kad klausi manęs to paties klausimo, tad aš iškarto ir atsakysiu. Kaip matei mokinausi burtažodžius kurie man iš esmės sekėsi labai gerai ir taip pat dar laukiu gyvūno, su kuriuo galima sakyti susibendravau,- leptelėjo Grifiukė. Staiga išgirdusi trakštelėjusią šaką, Elena neišsigando, o kaip tik apsidžiaugė. Iš tamsos išlindęs juodas arklys iškart priėjo prie Elenos.
-Nežinau ar jį matai, bet tai Testralis. Jį mato tik tie žmonės, kurie yra regėję mirtį. tačiau žmonės jų dažniausiai bijo, nes jie yra na... Kaip čia pasakyt... Kitokie,- pasakiusi Elena iš savo kišenės išsitraukė maišelį kuriame buvo mėsos. Arklys buvo lyg skeletas aptrauktas juoda, labai plona oda. Testralio akys buvo baltos lug perlai, o sparnai kurie buvo prie šonų matėsi jog jų ilgis tikrai siekia du metrus. Elena priėjusi arčiau gyvūno jį apsikabino ir davė mėsos.
-Aš jį regiu nes prie mano akių mirė senelė. Šiaip Testraliai yra labai geri gyvūnai, tačiau reikia mokėtu su jais elgtis. Jeigu užsitarnausi jo pasitikėjima, jis tave nuskraidins į betkurią tavo norimą vietą. Na, bet kaip ir minėjau ne visi žmonės kurie yra regėję mirtį prie jų prieina. Net nežinau kodėl jie jų bijo, man jie atrodo labai mieli gyvūnai,- kalbėjo Grifiukė ir glostė gyvūną,- neįsižeisk, bet labai keista kad tu prie knygų nesėdi ir išvis kas tave traukė čia ateiti?-sukikeno Grifiukė ir toliau glostė gyvūnėlį.
-
Kay labai nustebo miške vieną pamačiusi pirmakursę Elena, juk ji tik pirmakursė, pamanė grifė, na taip ilgai gaišau, kol prisiruošiau čia ateiti. Kaylie pamačiusi, kad grifiukė be galo šypsosi taip pat jei nusišypsojo.
- Labas, labas, matai nesusitinkame viduje, tai susimatome miške,- su šypsena veide grifė suraukė kaktą. Vėjas buvo pradėjęs kilti ir mergaitei darėsi vėsoka. Jos plaukai kedenosi kaip niekad. Ach..kodėl jie tokie ilgi, ar nėra burtažodžio, kurie galėtu juos patrumpinti? Turbūt yra, reiks pasidomėti. Kay dairėsi po apylinkes, jei buvo truputėli šiurpoka. Tačiau išgirdusi Elenos klausimą, ką ji čia veikia, truputėli pasimetė. Ką dabar sakyti, ji juk visą laiką matė mane prie knygų, o dabar mišk.. Ne, ne, kodėl ji negalėjo būti kas kitas. Dabar reiks kažkaip išsukti savo poziciją, bet o ką, juk esu grifė, narsi ir drąsi ir tai tikrai galiu sau leisti.
- Iš tikrųjų nežinau, tiesiog vaikščiojau kieme pasidarė nuobodu, nusprendžiau ateiti čia, nes per ketu... - Ketvirtakursė nepabaigė sakinio, nes pasidarė truputi gėda, jok nekart čia nebuvo. - tai yra per keturis metus tik vieną kart čia buvau, dabar antras, - truputį paraudo Kay ir iš rankų jai vėl iškrito knygos. Kay pasilenkusi jų pasikelti, pamatė, kad knygos įkrito į nedidelę balą, bet čia Kay buvo didžiulė bėda, kaip dabar jas reiks išdžiovinti ir nesuplėšyti, turbūt nuo šiandien prie knygų visiškai nebesėdėsiu vis tiek nieko neišmokstu. Ėmė save barti grifė, kol išgirdo, kad El laukia tų Testralių, ketvirtakursė buvo apie juos girdėjusi išties daug, bet deja jų pamatyti negali, bet ir gerai, nors savo akimis nemačiau mirties.
- Taip, žinau apie juos, užjaučiu, kad teko pamatyti močiutę mirš... bet gal geriau nuveikime kažką smagaus, jei jau susitikome čia...gal norėtum pasipraktikuoti keletą burtažodžių? - Kay su smalsumu laukė atsakymo, bet tuo pačiu metu ir stebėjo pirmakursę, kuri glostė, tą padarą, kurio nematė grifė.
-
Sušėrusi visą turėtą mėsą, Elena išgirdo taip lauktą Kaylie atsakymą.
-O... Aš šiandien ištikrųjų atsiradau čia nes norėjau atitrūkti nuo pilies. Tikėjausi jog niekas čia nesilanko, bet pasirodo ateina,- sukikeno Grifiukė,- na, o aš čia lankausi antrą kartą. Man čia labai patinka. Kiek esu čia buvus, net neatrodo jog šitas miškas pilnas blogų gyvūnų ir taip toliau,- pasisakė Elena. Nežinodama ko paklausti dar, netikėtai Kaylie uždavė kitą klausimą.
-O... Burtai... Gerai, aš sutinku. Tik gal pradėkim nuo kokių gynėjo kerų? Visada svajojau to išmokti ir štai, dabar tam puikus metas,- leptelėjo Grifiukė ir atsisuko į Testralį. Apsikabinusi jį, arklys lyg suprasdamas jog jam jau reikia išeiti, netrukus išėjo,- na štai, jis jau nuėjo pas savo šeimą. Kol mes mokinsimės įvaldyti gynėjo kerus, nenorėtum užsikurti lauželį ir virš jo padėti savo šlapias knygas?- pasiųlė Grifė ir priėjo prie Kaylie,- na, bet gal geriau tai pasidaryk Hogvartse, jeigu kasnors pamatys laužo šviesą čia, mus tikrai išmes iš mokyklos,- sukikeno Elena ir pasiėmė savo lazdelę,- pradedam?- paklausė Grifiukė ir nuėjo toliau nuo Kaylie. Giliai įkvėpusi Grifiukė suspaudė rankoje tvirtai savo lazdelę.
-Expecto Patronum!- garsiai ir aiškiai ištarė Grifiukė. Na, iš pirmo karto niekam negali pasisekti, dėl to Elena nenusiminė. Prisiminusi jog reikia galvoti apie laimingą prisiminimą, Grifiukė trenkė sau per kaktą.
-Nepamiršk kad reikia galvoti apie laimingą prisiminimą, nes bus kaip man,- sukikeno Elena ir bandė prisimint kokį nors laimingą įvykį. Laimingas įvykis... Nagi, Elena, galvok... Pirmas kartas kaip išdūriau mamą... Neee... Netiks... Kaip sužinojau kog mano mama nemirė nuo vilkolakio įkandimo... Prisiminus kaip mama sakė jog jai nieko blogo nebus, Elena išties pradžiugo. Nuspręndusi pasirinkti būtent šį prisiminimą, Grifiukė susikaupė.
-Expecto Patronum!- iškėlusi lazdelę į viršų ištarė Grifiukė. Tačiau vėlgi nieko. Bet Elena vistiek nenusiminė. Mergina buvo ne ta kuri greitai pasiduoda. Ištarusi vėl tą patį burtažodį ir galvojusi apie tą prisiminimą iš Grifiukės lazdelės pasimatė vos, vos įžiūrima švieselė. Tai jau kažką reiškia! Nudžiugusi Elena bandė dar kartą. Šį kartą švieselė buvo ryškesnė. Kuo daugiau kartų bandė, tuo ji ir buvo ryškesnė.
-Expecto Patronum!- ištarusi gal kokį penkioliktą kartą, iš Elenos lazdelės pasirodė vilkas. Tiesiog paprastas baltas vilkas. Netrukus jis nubėgo tolyn į mišką ir netrukus pranyko. Tai stebėjusi Elena negalėjo dar suvokti jog katik iškvietė gynėją. Pagaliau tai suvokusi, Grifiukė pradėjo šokinėti iš laimės.
-
Kay darėsi vis šalčiau ir šalčiau, vėjas vis nerimo, o galima sakyti dar labiau kilo. Grifė visą tą laiką stebėjo Elenos bandymus, iššaukti gynėjo kerus. Taip, jei sunkiai sekasi, tačiau ji pirmakursė, neturėtu šie galingi kerai pavykti iš pirmo karto. Juk jai dar visi šeši metai prieš akis, ach kaip gera, o man tik be trys liko.. Na ką padarysi. Kaylie bežiūrėdama į El bandymus, įsinorėjo ir pati pabandyti. Tad mergaitė išsitraukė lazdelę, nukreipė ją į kitą pusę, kad nesužeisti pirmakursės. Taip taip, koks prisiminimas, koks? Save klausinėjo grifė. Šis netinka per liūdnas, šis irgi, o gal šitą, taip. Kaylie prisiminė pati laimingiausią savo prisiminimą, kai ji pirmą kartą atvyko į Hogvartsą, tada mergaitė buvo labai laiminga, ji negalėjo patikėti..Bet ar tiks? ..O gal ne?...Pabandysiu.
- Expecto Patronum! - garsiai sušuko mergaitė, tačiau nieko...Juk ji ne pirmą kartą naudoja šiuos kerus ir taip dar nebuvo, kad nepavyktu išskyrus tą kartą, kai ji bandė šiuos kerus pirmą kart, bet gal prisiminimas blogas, tada naudo..O gal ta patį, ne ne, tada naudojau kitą prisiminimą. Taip! Tėvai man pirmą kart nupirko Burtų knygelę, tada aš buvau labai laiminga, bandysiu šitą.
- Expecto Patronum, - ir štai iš mergaitės lazdelės žybtelėjo švieselė ir ten pasirodė liūtas, kuris buvo Kay gynėjas, jis skriejo gilyn į mišką, kol visiškai pranyko tolumoje. Ketvirtakursei pasisekė, ji buvo labai patenkinta, bet...Aplinkui ji vis kažką girdėjo, tai šakos traška, tai kažkas bėga, ji jautė nedidelį kiekį baimės, kuris dar labiau suteikė mergaitei drąsos ir azarto.
-
Atsitiktinumas - štai toks yra pavadinimas bene keisčiausio, dažniausio ir sunkiausiai paaiškinamo reiškinio, kuriuo žmonės neretai abejoja taip pat kaip ir Dievo buvimu. Galime nuolat abejoti, ar atsitiktinumas buvo tai, kad gimėme, ar atsitiktinumas tai, kad užsiregistravome į kokį nors RPG forumą, kurių šiais laikais yra taip daug (nors, reikia pripažinti, kad gerų yra išties mažai ir pasidžiaugti, kad patekome į tikrai gerą), ar atsitiktinumas, kad dėl kažkokių priežasčių pametėme batą mokykloje ir jo beieškodami pavėlavome į autobusą, kuris vėliau pateko į avariją...
Štai todėl galima suabejoti ir tuo, kad Soreno šiandieninis išėjimas pasivaikščioti į Uždraustąjį mišką buvo atsitiktinumas, o ne kokios aukštesniosios jėgos, pavyzdžiui, Godriko Grifo, Grifų Gūžtos globėjo, arba Odino, arba kokio kitų mintis suvaldyti gebančio ir vaikus arba sarkazmą mylinčio padaro įsikišimas. Sorenas von Sjuardas vilkėjo tamsų, dėmėtą apsiaustą ir susiveržęs jį juodu odiniu diržu - kaip tik užsimaskavimui tamsiame, rudeniškame miške, prie šono buvo prisirišęs taip savo mėgstamą žolininko krepšelį. Pėdino ne vienas - kartu su garsiuoju savo augintiniu, tik šio iš apsiausto kišenės vien žabtai kyšojo. Ir abudu tylėjo - tiek garsu, tiek mintimis.
Profesorius galbūt būtų taip nieko ir neįtaręs bei pražygiavęs pro šalį, bet jo dėmesį atkreipė pro jį netikėtai prašuoliavęs sidabriškas vilkas. Vyras krūptelėjo ir pranyko kažkokiame krūme - iš pradžių suabejojo tuo, kad ten būtų buvęs ne koks gyvas padaras. Vėliau pro vyrą pralėkė ir antra būtybė, visiškai su pirmąja nesusijusi (na, jeigu nekreipsim dėmesį į lėkimą bei į spalvą). Tuomet vyras susiraukė ir pastatė ausis - bene išgirs kažką, kas paaiškintų, ką čia veikia tokie padarai? ,,Bene gynėjai?" - paklausė Sorenas lyg ir savęs, lyg ir ko kito. Nustebo, išgirdęs mergaitišką juoką visai netoliese - dar labiau nustebo suvokęs, kad jo neišgirdo anksčiau. Nedvejodamas, bet tyliai pasuko į ten - iš pradžių apsidairė pasislėpęs už medžio, vėliau ir iš šios slėptuvės išniro.
,,Grifės?.." - nustėro von Sjuardas. Žengtelėjo dar žingsnį.
- Ką jūs čia veikiat? - griežtu tonu paklausė eliksyrininkas, palūkėjęs priėjo ir visai prie jų. ,,Ir dar gynėjus kviečiasi miške? Bėdos ieško?..."
-
Elenai nustojus džiaugtis dėl iškviesto gynėjo, mergina išgirdo už saves žingsnius. Vos atsisukusi ir pamačiusi kas ten, Grifiukė nusišypsojo. Pritūpusi Elena ištiesė savo rankute ir paglostė jauniklį Testralį. Netrukus iš už medžiu išlindo kitas Testralis, su kuriuo Elena kiekvieną dieną čia būdavo. Atsistojusi paglostė ir kitą. Netrukus pro Elena prabėgo didelis liūtas. Supratusi jog jis Kaylie gynėjas, Grifiukė nusišypsojo ir atsisuko i ją.
-Liūtas... Oho... Tai mano mėgstamiausiais gyvūnas, tačiau nežinau kodėl mano gynėjas yra vilkas. Bėja, jie vėl čia,- leptelėjo Grifiukė ir vėl atsisukusi į Testralius juos paglostė. Pasiėmusi mažąjį Testralį į rankas, Grifiukė staiga išgirdo kažką vaikščiojant. Vos atsisukusi Elena lyg suakmenėjo pamačiusi prieš save Nuodų ir Vaistų profesorių. Grifiukė išties išsigando, o tai buvo galima spėti iš jos pasikeitusių plaukų spalvos, kuri buvo tamsiai violetinė. Dabar mums šakės. Pagalvojo Grifiukė ir atsisuko į Kaylie. Išgirdusi Profesoriaus klausimą, Elena pasimetė.
-Na mes... Ammm... Bent jau aš ateinu kiekvieną dieną čia pas šiuos gyvūnus,- Grifiukė parodė ranką į Testralį kuris buvo jos rankose ir kuris stovėjo prie pat jos ir atrodė, jog jis ją nuo kažko saugoja. Tačiau prisiminusi jog ne visi juos mato, Grifiukė užsimerkė ir giliai įkvėpė,- nežinau ar Jūs juos matote, juk Testralius regi ne visi. Man labai patinka leisti su jais laiką, todėl ir ateinu čia kiekvieną dieną. Beto dar atėjau čia pasimokinti kelis burtažodžius kurie man nesiseka. O Kaylie... Na ji... Ammm... Su manim kartu mokinasi ir man truputį padeda,- kažką sumalė Grifiukė ir padėjo mažąjį Testralį ant žemės, kuris vos nenukrito. Atsistojusi arčiau kito Testralio, Elena pakėlė savo raudonas akeles ir pažiūrėjo į Profesorių.
-
Kaylie ramybės niekaip nedavė garsai sklindantys iš įvairių pusių. Ji kažko jaudinosi, tačiau ją džiugino puikai pavykę gynėjo kerai..Tačiau galėtu taip viskas ir baigtis, bet... Kay buvo tikrai drąsi ir ištverminga mergina, bet šios dienos mintis ateitį į mišką, turbūt yra prasčiausia iš visų. Kaip taip galėjau, nusižengti taisyklėmis? Šis klausimas vis stūksantis galvojo nedavė Grifei ramybės, ji vis galvojo, ką daryti. Gal grįžti, bet ne dar, per anksti. - Ji niekaip negalėjo nurimti. Kažkodėl mergaitės širdis kažką jautė.. Bet jos mintis greit nutraukė, Elena, kuri vėl matė tuos keistus padarus Testralius. Ir taip staiga lyg niekur nieko, pasigirdo šnaresys kažkur netoli mergaičių, bet Kay jau manė, kad jei vaidenasi. Ketvirtakursė dairėsi aplinkui, ieškojo pati nežino ko, turbūt baimės. Baimės pamatyti miške mokytoją ar Hogvartso personalo darbuotoją. Kaylie Mateo bijojo pasirodyti bailė prieš pirmakursę, nors tokia tikrai nebuvo. Bet kas ten žino, ką galvoja kiti, bet staiga iš po medžio išlenda tamsiai apsirengęs, Nuodų ir Vaistų mokytojas. Taip, dabar tai bus, Grifę eilinį kartą pradėjo kandžioti šaltukas, ėmė drebėti pakinkliai ir visos kitos kūno dalys, vėjas atrodė dar šaltesnis lyg prieš uraganą. O tas klausimas, "Ką čia veikiate?", Kay dar labiau suglumino.
- Amm...Na... - Kaylie vos praverdama burną kažką kliedėjo, - su Elena tarėmės susitikti miške ir praktikuoti burtažodžius, nes ji tik pirmakursė ir paprašė pagalbos, nes dar ne viskas išeina, tad aš žinojau, kad ji eina beveik kiekvieną vakarą, o aš dar ne kart čia nebuvau... Todėl šiandien vaikščiodama kieme supratau, kad turiu čia ateiti, taip žinau pasiteisinimas yra kvailokas, bet... - Taip ir užbaigė sakinį ketvirtakursė. Jos mintyse žaižaravo įvairiausių minčių kamuoliai, ramybės nedavė klausimas, tai kas dabar bus man? Juk dar nė kartelį nenusižengiau. Tai pirmas kartas..Ach..Kas liepė čia eiti prisiviriau košės dabar srėbsiu..
-
Sorenas von Sjuardas vis dar nustebusiomis kiek išplėstomis akimis žvelgė į grifes. Šioms pradėjus aiškintis, susiraukė. Atsiminė - tai buvo jau ne pirmas sykis, kada jis pričiupo miške nelegaliai besibastančius mokinius, bet, ko gero, pirmas, kai pričiupo grifiukus. Švilpių, atrodo, dar irgi pričiupt neteko. Arba neatsiminė tokio atvejo, bala žino, kaip ten būta iš tikrųjų. Numanė, kad grifai protingesni už kokias varnas, prisigėrusias haliucinatų ir apsuptas kanapių dūmų, manė, kad...
,,Ei." - pasigirdo tingus Spaiko balsas. ,,Sorenai, jie jauni. Jauni grifai. Jiems reikia karts nuo karto prasiblaškyt. Atvėsk."
Sorenas sunkiai atsiduso. Gal tapo per daug griežtu ir kvailu po pastarųjų įvykių? Bet šlaistytis po tokią vietą net ir grifams leisti negalėjo. Nors ir Sorenas šlaistėsi savu laiku, kai atsigabeno šmutkes į Hogvartsą, kai už Durmštrangą gavo kovoti Burtų Trikovės turnyre. Dar tais senais laikais, kai Hogvartse jį garsino tik raudonas apsiaustas, auksinės akys ir keistas voras su keistu įpročiu susipažįstant su bet kokiu žmogum jam pamojuoti pūkuota kojele. Sorenas žvilgtelėjo į pirmakursę ir kiek vyresnę už ją merginą. Dabar viskas pasikeitė. Absoliučiai. Apsivertė aukštyn kojomis. Jis tapo Grifų Gūžtos vadovu, jo jau turbūt nieks nebeatsimena kaip durmštrangiečio. Na, ir eliksyrai - štai, dėl ko jis čia žinomas.
- Matau juos, - atsakė jis Elenai tyliau. ,,Turbūt ryškiau, negu bet koks kitas hogvartsietis... Juk mūsų - mano rasės - gyvenimo takas tik ir pripėduotas tamsių, kruvinų, suodinų giltinės pėdsakų. Ir rankų antspaudų, kai ji sliūkina ar šliaužia. Kaip mes..." - Bet tai, kad tu juos matai, neprideda tau saugumo. Testraliai yra nepriklausomos būtybės. Jie gali apginti nuo mirties, gali ir palikti... Ir juolab - eiti į mišką kasdien? Ar tau tai atrodo gerai? - griežtai paklausė profesorius.
,,Girdi? Pirmakursė. Kasdien. Į miškelį." - tarė Sorenas mintyse. Voras tik sukikeno.
- Taip, kvailas pasiteisinimas, ir dar kvailesnis poelgis, - kirto eliksyrininkas. - Mokytis kerų judvi galit ir Hogvartse. Yra biblioteka, yra mano kabinetas, taip pat ir Grifų Gūžtos bendrieji kambariai. Nes, matau, abidvi esat grifės. Areštas abiem. Šiandien vakare. Aišku? - paklausė, nužvelgdamas abi. Trumpam stabtelėjo, suabejojęs, ką dabar turėtų veikt. Nučiupt abi už ausų ir partempt į Hogvartsą? Parlydėt? Pasaugot? ,,Ginti. Saugoti. Padėti." - kaip skelbė žiobariškos policijos šūkis.
-
Elena pasimetusi pažiūrėjo į Kaylie, o po kiek laiko vėl pažiūrėjo į žolę.
-Na, ne kiekvieną dieną čia ateinu, tik kaip randu laisvo laiko. O testraliai... Na... Kaip aš ateinu ir jie po kiek laiko čia pasirodo ir išeina tik tada, kada aš išeinu,- leptelėjo jaunoji Grifiukė ir pakėlė savo raudonas akeles į Profesorių, tačiau po kiek laiko Elena vėl jas nuleido. Pamačiusi jog prie pat jos kojų nukrito raudonas medžio lapas, Grifiukė pažiūrėjo į viršų. Medžių viršūnės jau buvo be lapų ir atrodė išties baugiai, o dar kaip jos lėtai lingavo El jautėsi kaip kokiam siaubo filme. Po kiek laiko Elena atsisuko į testralius, tačiau jų jau nebuvo. Grifiukė susiraukusi apsižvalgė, tačiau jų nepamatė. Kur jie dingo?
-Tai mes ir jūsų kabinete galim mokintis?- paklausė Raudonakė, vos išgirdusi ką pasakė Profesorius. Suvokusi jog jos plaukai vis dar violtiniai, Elena greitai juos pakeitė į savo mėgstama spalvą - pilką. -Areštas?- staiga išgirdusi Profesoriaus bausmę tyliai savęs paklausė Grifiukė ir pažiūrėjo į Kaylie. Supratusi jog jau metas grįžti į pilį, pilkaplaukė vėl apsidairė, tačiau testralių vis dar nepamatė. Lėtai pasijudinusi iš savo vietos, Elena ėjo link Hogvartso visa sušalus ir dar labiau bandė susisukt į savo plonytį megztinuką, nes buvo labai šalta.
-
Kaylie žvilgtelėjo į Elena tuo pat metų, kaip ir ji. Mergaitė jautėsi nejaukiai, bijojo. Ji nesitikėjo, kad čia jas, tokioje tankynėje kas nors pagaus. Tačiau...yra kaip yra, dabar reiks mergaitėms atlikti bausmę, kuria paskirs pats profesorius.
- Ech.. Ko čia ėjau, tas žudantis smalsumas, - po nosimi sau šnabždėjo Kay. Buvo jau tamsu, visur aplinkui kažkas kribžda, šakos traška, lyg kažkas aplink vaikščiotu. Grifei buvo drąsiau, kai žinojo, kad yra bent vienas suaugęs žmogus, nors ir jautėsi kalta, tačiau jos širdelėje giliau spindėjo truputėlis laimės. Kay džiaugėsi, kad profesorius nieko daug jai nesakė, o Elena...ji atkentėjo labiau.
- Koks areštas, profesoriau, negi jis būtinas? Ir vakare? Na gerai, prisidirbau dabar pabandysiu išsrėbti. - Mergaitė jautėsi truputėlį išsigandusi, kad profesorius nepraneštu direktoriui, nes gali išmest.. Bus kaip bus, - pagalvojo mergaitė ir koja už kojos, žingsniavo paskui pirmakursę, nuleidusi galvą žemyn. O visur aplinkui šlamėjo medžiai, po truputį jau atsikratydami visų savo lapų, kurie painiojasi po kojomis.
-
Virš profesoriaus Soreno von Sjuardo ir grifių Kaylie Mateo bei Elenos LoveGood galvų praskrido keistas paukštis pilkais sparnais, violetine galva ir geltona liemene. Neregėtas paukštis šiuose kraštuose, būtų galima pabrėžti, bet juk tokiame miške kaip Uždraustasis gali dar ne tokių būtybių pamatyti - ir feniksų, ir paukščiažmogių, ir ten visokiausių troliapaukščių, ir visko, ką tik gali pamatyti jūsų vaizduotė ir netgi tai, ko negali. Beje, ypatingo paukščio plunksnose gali gyventi ir ypatingos bacilos, ypatingos utėlės ir ypatingos erkės, kurios neišgyventų, jeigu gautų siurbti tokį neypatingą kraują kaip tavo, žmogau ar vampyre ar dar bala žino koks padare, skaitantis šį postą. Nors gali būti, kad iš esmės tu esi ypatingas, jeigu priklausai tiems keistiems paukščiams, gyvenantiems Uždraustajame miške ir skraidantiems Hogvartso profesoriams ir mokiniams, legaliai ir nelegaliai atsivilkusiems į tokią pavojingą vietą. Jeigu tik tokios būtybės gali išmokti skaityti. Nors spėju, kad gali, juk vis dėl to jie yra ypatingi - turi ypatingų spalvų plunksnas, akis, ant jų gyvena ypatingi parazitai ir bacilos. Kartais visai nieko nėra gero, jeigu esi kažkuo ypatingas.
Sorenas von Sjuardas nepastebėjo šio ypatingo paukščio, nes vis dar stebeilijo į dvi ką tik prigautas grifiukes. Juodabarzdis vyras (atkreipiu dėmesį - tiesiog šiaip vyras, profesorius, o ne koks garsus piratas iš viduramžių ar Apšvietos amžiaus!) klausydamasis Elenos žvilgtelėjo į jos akis ir nustebo, išvydęs, kad šios yra raudonos. Profesoriaus veido išraiška pakito - o, kaip šios akys, toji akių spalva jam priminė prarastą dukterį. Kita vertus, ir kiekvienas grifas, nešiojantis raudoną kaklaraištį ar šaliką, ar ir bendra Grifų Gūžtos stalo simbolika galėjo tą dukterį priminti, bet ne taip labai, kaip tos akys. ,,O maniau, kad jau susitaikiau..." - pamintijo profesorius.
- Bet kokiu atveju, panele LoveGood, tu negali eiti į Uždraustąjį mišką, nes tai yra draudžiama mokyklos taisyklių ir yra pavojinga. Juolab, kad esi tik pirmakursė. O dėl mano kabineto - taip, galite mokytis ir ten.
Vyras pasisuko į Kaylie ir nesunkiai išgirdo jos šnabždesį barant save.
- Taip, būtinas, - griežtai pasakė jis, galutinai įtvirtindamas savo sprendimą. Galbūt dėl griežto vyro žvilgsnio užgeso ir paskutiniai Kaylie bandymai atsikalbinėti. ,,Pabandysiu išsrėbti" - štai, kaip ši mergina išreiškė savo susitaikymą su Likimu. Na, kalbant atvirai, šiuo atveju Likimo vietoje stovėjo Sorenas. Tarsi apsauginė siena nuo nelaimių, tykančių miške, ir arešto kambario siena.
- Ką gi, tai einam atgal į Hogvartsą. Galėsit būti laisvos iki vakaro, - tarė jis, sukdamas link mokyklos.
-
Vakaro tyla ilgą laiką tvyrojo Uždraustajame miške, iki tol kol nesugirgždėjo sniegas po kojomis.
Kažkas bėgo.
Iš tamsaus, baugaus tankumyno išlėkė gyvas, iš sniego sulipdytas besmegenis. Jo oranžinė morka krutėjo iš pykčio, o rankas atstojantys šakaliukai stipriai saujoje gniaužė sniego gniūžtę.
Besmegenis buvo piktas.
Staiga už jo nugaros išlindo pusšimtis tokių pačių sniego tvarinių, nusiteikusių ne linksmai pabūvoti, o ... parodyti iš kokio molio pfu, sniego drėbti yra.
Garbanė tyliai niunuodama po nosimi, bei akimis šaudydama į dangų, jau nusisagstantį žvaigždėmis, kurios iš Žemės atrodė kaip smeigtuko galvutės. Oras pritiko smagiam pasivaikščiojimui, kol...
Kieta sniego gniūžtė prašvilpė pro švilpės galvą. Prefektė akimirksniu griuvo ant balto žemės sluoksnio. Antgamtikė burnoje pajuto kraujo skonį. Matyt, įsikando į liežuvį. Velnias.
Po penkių minučių nepažįstamieji, kiek dvivardė mergina suprato iš tirštesnės medžių tankumos tamsos, sviedė dar penkias gniūžtes, tačiau visi metimai buvo pro šalį.
Švilpė greitai pašoko, nulėkė prie storesnio kamieno ir už jo pasislėpė. Sustirę pirštai palietė burtų lazdelę. Jau norėjo riktelti ir išlysti, sakydama, kad nenori žaisti jokio sniego karo, tačiau sustingo vietoje su praverta burna. Prieš ją stovėjo šiurpiai įsišiepęs besmegeniukas.
Jis savo rankose turėjo sniego lazdą.
Mela nervingai įsišiepė.
-Labas,- tarstelėjo tyliai ir žaibiškai nulėkė dešinėn, lėkdama taip greitai, kad kojomis vos lietė žemę. Inflamarae- sviedė bežodžius kerus, atsisukdama sau už nugaros, į besivijančius besmegenius.
Vienas jų- nespėjęs svieti gniūžtės- užsidegė ir išsilydė.
-
Nuostabus oras pasivaikščiojimui. Sniegas girgžda po kojomis, tylu, ramu tad ir mūsų mergaitė nusprendė pasivaikščioti. Netyčia sekdama kokio triušio pėdsakais, nepastebimai atsekė iki uždraustojo miško. Tik kieta sniego gniūštė perskrodė per pakaušį. Staigiai pakėlusi galvą ji įsivaizdavo tą triušį, pasipiktinusi sėkimu, bet buvo visai kitaip. Mažas mielas besmegenis su savo draugeliais buvo pasipiktinę kažkuom. Ne švilpiai žinot, bet jie buvo tikrai pikti.
-Oo, labutis, mielas be-e... mielas smegeni, - ji tikrai nenorėjo dar labiau įsiutint mažo pikto besmegeniuko. Bet ji suklydo su pasveikinimu. Šį kart buvo mestas ledas. Staigiai pasilenkus ir išvengus gulėjimo ligoninėje ji pastebėjo pažįstamą figūrą. Tai Švilpių prefektė.
-Labas! - šūktelėjo merginai, ir atsisuko į besmegenius - ir ko gi čia taip piktai? - pažemino besmegenį, kuris metė ledo gabaliuką. - winggardium leviosa! - šovė į akmenį ir tasai pakilo į orą. Nusileido tiesiai ant besmegenio galvos. - atsiprašau, mažiau... norit ir jūs taip? - paklausė mažų sutverimų, - na kas jus pastatė? - dar kart meiliai paklausė, ir jau pradėjo bėgt.
-
Mela prašvilpė pro medžių kamienus. Mergina vos ne čiuožtelėjo ant sėdynės, kai atliko posūkį, tačiau ačiū viršuj, išliko ant kojų.
-Labas, labas,- sušvokšte pro dantis švilpė, pamatydama atlekiančią Šerę,- Saugokis!- suklykė, kai vienas drūdas it ąžuolas besmegenis (atrodo piktų besmegenių vadeiva) su milžiniška ledine šaka vožė, taikydamasi nurėžti švilpiukei nuo kaklo makaulę.
Įprastomis aplinkybėmis Melijandra elgtųsi šaltakraujiškai, bet kai aplinkui bėgioja jos bendrakoledžė šaltakraujiškumas dingsta lyg sniegas prieš saulę.
-Everte Statum,- vadeiva susvyravo,- Reducto,- ledinė šaka žaibiškai subyrėjo, nespėjusi paliesti Bridon galvos.
-Būk atsargesnė, Šere,- sumurmėjo, išvegdama gniūžčių krušos.
Vienas besmegenis prilėkė prie Melos, tačiau švilpė dūrė burtų lazdele sniego padarui į kaklą ir atskyrė galvą nuo kūno. Besmegenis jau daugiau niekad nebepajudės.
Melofors,- bežodžiai nuskriejo prie už liauno kamieno slepiančio mažylio besmegeniuko ir tam nespėjus susigaudyti... puf! Tapo geltonskruosčiu moliūgu.
Tuo tarpu prefektė nulėkė prie bendrakoledžės.
-Naudok daugiau kerų,- greitai išpyškino, čiupdama pirmakursę už rankos. Vyresnioji švilpė nusitempė jaunėlę už kamienų,-
Expulso,- sušnypštė ir artėjantis besmegenis sprogo. Sniego kruopelytės pažiro į visas puses.
Netikėtai merginos veidas nušvito nuo vienos minties.
-
Akis pakėlė į dangų ir išvydo, kad dangus jau pasipuošė ryškiaspalvėmis žvaigždėmis. Nuo kaktos nusibraukęs prakaito lašelius, paėmė į rankas sniegą ir, jam tirpstant, nusivalė sakus nuo paraudonavusių delnų. Jais išsitepė, kai ropštėsi į aukštą pušį. Žinoma, į medį ropštėsi ne be reikalo. Jis kovėsi su savo kopija, treniravosi. Kadangi tai buvo tik antras kartas, nugalėti savęs nepavyko. Nukreipė į savo kopiją lazdelę ir susprogdino ją, kaip muilo burbulą. Pasitaisęs plaukus, susiruošė grįžti atgal į pilį.
Po kelių minučių
Iki pilies dar buvo šiek tiek likę eiti, kai netikėtai jo ausis pasiekė įdomus garsas. Geriau įsiklausęs, pažvelgė į tą pusę, iš kurios sklido garsas. Kol kas nieko nebuvo matyti, tačiau jo visas kūnas jautė virpant žemę. Nelaukdamas artėjančio priešininko, jis greitai įsiropštė į šalimais augantį medį ir laukė. Pabandė įkvėpti. Nieko keisto neužuodė, tik medžius, gyvūnų kailį, sniegą, sniegą ir dar kartą sniegą. Rankos įsitempė, nes netikėtai išvydo merginos figūrą. Ji ramiai ėjo takučiu, kai netikėtai buvo apmėtyta sniego gniūžtėmis. Nustebęs pabandė pažvelgti, kas toks neklaužada. Išvydęs kaltininką, o gal greičiau kaltininkus, nusišypsojo. Tai buvo sniego senių armija. Rimtai? Kokiu tikslu buvote sukurti? Kad prajuokintute visą Hogvartsą? Na, pasisekė. Norėdamas padėti merginai, kuriai jo pagalbos visiškai nereikėjo, nes puikiai skrudino senius, stryktelėjo nuo šakos ir grakščiai nusileido į besmegenių apsuptį. Jie akimirkai sustingo ir švilpis šelmiškai šyptelėjo. Išleido savo nagus, bet iškart jų nepanaudojo. Staigiai atsigręžęs, spyrė iš kojos seniui į galvą, kuri iškart kažkur nulėkė. Tada pagriebė kitą už šaliko ir sviedė į begalvį, norėdamas, kad jie netektų pusiausvyros ir parkristų. Ir galiausiai atėjo eilė jo nagams. Jis su jais elgėsi taip, kad kažkur šalimais esanti mergina jų nepamatytų. Jų žymėmis papuošė penkis besmegenius, kurie tiesė savo šakas - rankas į jį. Iškart pastebėjo, kad jo smūgiai, draskymai nepadeda, todėl išsitraukė savo lazdelę ir ištarė:
-Bombardo maxima.
Kokie septyni seniai susprogo į mažas dulkeles ir susimaišė su sniegu. Giliai įkvėpė ir sutraukė savo nagučius. Netrukus švilpis jau stovėjo prie merginos, kurią atpažino. Tai buvo Melijandra Julija Lorijan.
-Labas, - pasisveikino. -Kaip tau šie besmegeniai?
Tada iš kažkur išdygo dar viena švilpė. Jis merginai tik linktelėjo ir nukreipė savo lazdelę į naują senių bangą.
-Elimi.
Iš lazdelės galo iššovė kaitinanti liepsna, virstanti į ugnies paukštę. Padaras šovė tiesiai į besmegenius, juos išlydydamas.
-
Galim juos visus sušaldyti.
Mela krūptelėjo nuo vaikino balso.
-Labas, visai nieko. Tokie geručiai atrodo,- sarkastiškai atrėžė, atsisukdama į pasirodusį švilpį- Franką.
Dar vienas antgamtikas.- nusprendė užuosdama nežmogišką kvapą. Jei ji pasiklausinėtų Igio, savo brolio, - sužinotų, kad stovintysis yra chimera.
Mergina stryktelėjo už kito medžio.
-Levicorpus,- sniego senis pakilo, ir suniurnėjus švilpei kitokį burtažodį, senis plojosi aukštai į medžio kamieną. Tačiau į dalis nenukirto žemėn, nes...
Pasismeigė ant šakos kaip Olafas ant didelio varveklio.
Vilkolakė nulėkė slapstydamasi prie kito kamieno, juto, kad viskas eisis kaip per sviestą, bet staiga Melijandrą pačiupo senių vadeiva.
Tas pats, kurio šaką suskaldė į gabaliukus.
-Tu! Kvailas besmegeni!- putodama iš pykčio griežė dantimis Mela, muistydamasi. Burtų lazdelės nepaleido, nors kaip norėjo besmegenis, kad lazdelę paleistų.
Staiga, visas vaizdas apsivertė aukštyn kojomis. Mela vos suvokė, kad varatliojasi ore, ir nespėjus panaudoti burtų lazdelės, dribo į pusnį aukštielnika.
Šakės.
-
Niekas nežinojo, ką būtent tada darė švilpis uždraustajame miške. Turbūt, kad ir vėl pabandyt kokį nors gyvulį pamedžiot ar kažkas panašaus. Nors tai tada nebuvo taip svarbu, nes vaikščiojant Alenas išvydo vieną sniego besmegenį kuris netikėtai ir užpuolė vaikiną.
Vaikinas išpūtęs akis nespėjo greitai sureaguot, todėl jam artėjant, Alenas iškarto stipriai suspaudė ranką į kumštį ir pabandė trenkt. Bet nieko nepadėjo. Lyg tokią kaip skylę kurią Alenas paliko ant besmegenio - ji dingo. Švilpis iš lėto pradėjo eiti žingsniais atgal, o nuo to pavojingo besmegenio nenuleido akių. Jeigu kumščiai Alenui nepadėjo, tada jis ištraukė burtų lazdelę.
- Confringo! - Susigaudęs ištarė burtažodį kuris susprogdino besmegenį, ir po to sprogimas lyg atsimušė į vieną iš miško medžių.
Švilpis atsidusęs, labai nustebo, kad kažkas sugebėjo jį užpulti ir netgi kiek išsigandęs pradėjo netoli medžių tankumų.
Vis dar galvojęs apie tai, kas buvo Alenas užtiko dar daugiau tokių besmegenių, o netoliese švilpis pamatė jam kai kuriuos pažįstamus švilpius kurie kovoja su daugybę besmegenių. Tas turbūt buvo užklydęs kažkur. Ilgai negalvojant vaikinui, jis iškarto atskubėjo kitiems švilpiams, jo kolegoms į pagalbą.
- Kas čia vyksta? Kodėl besmegeniai puola mus? Nuo kada jie tokie pavojingi? - Paklausė kitų švilpių ir pastebėjo, kad du besmegeniai pradėjo artintis ir prie Aleno. Jis ištraukęs burtų lazdelę pasiruošė su jais kautis.
- Finite Incantatem - Ištarė ant vieno besmegenio kurį Alenas iškarto ir išnaikino, o vėliau tą patį burtažodį panaudojo ir ant kito besmegenio kuris artinosi šalia švilpio.
Viskas buvo labai neįprasta. Alenui buvo keista, kad tokie besmegeniai, kurie atrodo nieko nekalti, dabar puola mokinius. Turbūt kažkieno pokštas juos tokius padaryti, na nieko, reikia įveikti juos. Pagalvojo švilpis ir pradėjo atakuot kitus besmegenius kurie galėjo kelti grėsmę.
-
kas čia vyksta? ne nespėjus susigaudyt ji atsidūrė už medžio su prefekte
-Ačiū, - nusprendus, kad vis dėl to kažkas įvyko gero padėkojo. -,,naudok daugiau kerų" - tai kad nemoku...
-Reducto! - sušuko ir nutaikė į iš pasalų puolantį besmegenį. Kai besmegenis buvo susiplėšęs į gabalėlius, atėjo koks tuzinas jo draugelių - Diffindo! - vienas besmegenis susipjaustė, kiti liko - Relasio - ir kiti išskrido. Pamačiusi kokia besmegenių eilė pareina (jų nebuvo baisiai daug) ji stryktelėjo link kito medžio. Iš patogėsnės vietos, tai yra jiems iš pasalos ir iš jos lazdelės parėjo daug Diffindo burtažodžių. Daug smegenių susipjaustė, vos vos vistiek liko. Nusprendus šį sunkų darbą nusivest toliau, kad niekam netrukdytų ji perbėgo daug medžių ir sustojo tik prie ypatingai storo, su tankiom, storom šakom medžio. Atsikvėpusi ji įlipo į medį ir iš ten paleido dar keletą Diffindo kerų į artėjančius, atlikusius nesunaikintus besmegenius. nu va, kas toliau? Ugnimi besispjaudančios piktos uogos? O gal super šaltos, sloga susirgdančios vos tik palietus snaigės?
-
Besmegenių nemažėjo, o kaip tik daugėjo. Jis stipriai sugniaužė rankoje lazdelę ir mostelėjo ja į senius, pašnabždėjęs burtažodį:
-Evanor.
Iš lazdelės plūstelėjo žalia elektros srovė, kuri turėjo susilpninti besmegenius iki to, kad jie nualptų, jei tai išvis buvo įmanoma. Kaip bebūtų keista, vienuolika sniego senių sulėtėjo, pradėjo svyruoti. Švilpis pavaidino, kad stipriai į juos papūtė ir jie visi krito ant žemės ištirpdami. Patenkintas vaizdu, apžvelgė, kaip darbuojasi kitos švilpės. Šėrė senius vis pjaustė ir pjaustė, o Melijandra darbavosi su vienu sniego seniu, kuris buvo šiek tiek didesnis nei kiti. Tikriausiai koks maršalas ar panašiai. Ji buvo nutėkšta į pusnį, tad Frankas jau ruošėsi pulti jai į pagalbą, kai sustojo. Juk ji antgamtikė, susitvarkys. Be to atrodo, kad yra tvirta mergiotė. Iš kažkur išdygo dar vienas švilpis, kuris puolė padėti kitiems. Netikėtai apšalusi sniego gniūžtė buvo sviesta į švilpio veidą. Jis staigiu judesiu jos išvengė ir pasinaudojo medžio kamieno priedanga. Greitai išniro iš už priedangos ir paleido ugnies pliūpsnį į būtybes, kelis vienetus jų paversdamas vandeniu. Vėl pasislėpė už kamieno ir pradėjo galvoti, kaip juos sutriuškinti. Keliais judesiais įsilipo į medį ir pradėjo šokinėti ant šakų, kol rado patogią vietelę. Lazdele nusitaikė į senius ir šyptelėjęs tarė:
-Reducio.
Kelios dešimtys senių sumažėjo iki Franko delno dydžio. Jis šyptelėjo ir nušoko iš viršaus, sutrindamas mažuosius sniego žmogelius. Saugodamasis didžiųjų, panaudojo tokius kerus, kurie juos nusviedė gerą kilometrą tolyn. Iškart grįžo į priedangą. Sugalvojęs vieną dalyką, nukreipė į save lazdelę.
-Enervo.
Pajutęs į savo kūną plūstančias jėgas, įtempė visus kūno raumenis, pagriebė šiek tiek sniego ir, suformavęs gniūžtę, ją užkerėjo Intiro Korus kerais. Išbėgo į atvirą karo lauką. Nesustojo ir pasileido link senių armijos. Likus tik keliems metrams iki karių, švilpis pašoko ir sviedė užkerėta gniūžtė į armijos centrą. Ji nusileido ant žemės ir pavirto vandeniu, kuris susigėrė į purvą. Frankas nusišypsojo ir pasileido bėgti link savo bendražygių. Netikėtai pasigirdo kurtinantis "POKŠT" ir iš tos vietos, kur nusileido švilpio gniūžtė, išaugo ledo peiliai, pasmeigdama penkias dešimtis karių.
Pabandydamas atgauti kvapą, tarė:
-Jų liko nebetiek ir daug. Pabaikime tai.
-
Buvo smagu žiūrėti, kaip švilpiai gan smagiai susidoroja su besmegeniais, tarsi sarkastiškai nusišypsoję kitiems koledžams, kad ir jie moka kovoti ir pakovoti už savus.
Mela lėtai atsistojo ant savų kojų, apžiūrėdama įdėmiai besmegenių vadą. Aš tuoj tau parodysiu kur pupos dygsta,- piktai burbtelėjo mintyse, stipriau sugniauždama delne burtų lazdelę. Išties, mergina pyko už šitokį vadeivos žingsnį- sviesti ją į pusnis, bet gerai, kad nors sviedė į pusnis, o ne į kokį medį.
Greitai nusivaliusi prilipusį sniegą nuo drabužių, Melijandra paskubomis šmurkštelėjo už kamieno. Mintyse ji įnitringai naršė kerų ir burtažodžių pavadinimus, svarstydama, kuriuo geriau pasinaudoti. Confringo ar
Duro? Ar...
Staiga švilpė žvilgtelėjo Franko pusėn. Tas trypė mažius besmegeniukus, ir prefektė valiūkiškai įsišiepė. Kodėl aš apie tai anksčiau nepagalvojau? Ačiū, Frankai,- ir su šiomis mintimis nulėkė prie milžino, karingai ištiesdama burtų lazdelę link vado.
-Reducio- tačiau besmegenis išsisuko ir sviedė milžinišką gniūžtę į dvivardę merginą.
Ši stryktelėjo dešinėn, išvengdama sniego kamuolio, bet vis vien kamuolys nulėkė atėjusio Alen pusėn. Vilkolakė vos spėjo perspėti kitą vaikiną, tačiau jos žodžius nutildė dar vienas milžiniškas sniego kamuolys.
Šį kartą Lorijan buvo užkasta po sniegu. Ir gan giliai.
Didelis sniego svoris užgriuvo švilpę lyg koks daiktas trindamas uogas į uogienę. Mergina vos galėjo kvėpuoti, vos pajudėti ir pakelti burtų lazdelę. Šaltis skverbėsi į drabužius, odą, kaulus, stingdydamas šiltą, antgamtišką kūną.
Padėkit!
Tuo tarpu milžiniškas besmegenis nusviedė kitus milžiniškus sniego kamuolius į kitus švilpius.
Sniego tvarinys piktai šypsojosi. Besmegeniukai, įkvėpti vado begarsių raginimų- aršiau puolė Franką, Šerę ir Aleną.
-
puch... tyliai atsiduso ji kai besmegeniukai suplyšo. Jau šiek tiek atsipalaidavusi, kai ausis pasiekė vaikino padrąsinimas, kad jų liko ne riek ir daug, staiga atplūdo banga tokių. Švilpė svaidė kerais, bet nieko tokiai balai jų nepakenkė. Staiga jos mintyse įsižiebė lemputė. Nors ji sedėjo du metrai nuo žemės, bet jai reikėjo šokti. O tam, kad didžiają dalį pribaigtų kaip blynui ant nugaros. nesąmonė, neįvykdysiu... tai kas, kad ten daug sniego ir bus kaip pagalvė... gėda... kodėl visą laik būnu jauniausia ir ta, kuri nieko nemoka? Gal ištikrųjų būti ta, kuri tik skaito knygas, žaidžia, keistais būdais stebuklingai susiranda begalę draugų ir nieko nedarydama pereina į kitą kursą? Paminėjai sesę. Daug medžių, tavęs beveik nematys šok! pasiryžusi vis del to šokti, ji nušoko blynu ant nugaros. Daug besmegeniukų susitraiškė, visai neskaudėjo, o likusius lengvai suplėšė. Jau pasileido bėgti, bet milžiniška, dviejų Šerių skersmens gniūžtė pastojo kelią
-Bombardo! Labai prastai įvaldyti kerai neveikė, bet dešimt akmens dydžio kibirkštėlių užteko gniūžtei ištirpdyti, iki tiek, kad mergytė sugebėtų ją peršokt. Išbėgusi į pagrindinę mūšio vietą, ji pamatė jog prefektės nebėra. kur Mela? jau norėjo klausti, bet net savo prastom akim įžiūrėjo iš tokios pat gniūžtės išlindusį jos apsiausto, bato, ar striukės gerai neįžiūrėjo, bet jos dalelę. Iškart pribėgusi prie sniego akmens pradėjo stumti, bandyti pakelti kerais
-Padėkit! Mela prasmego! - surėkė visa gerkle. Mažė buvo per silpna nustumti tokį grogzdą, o silpnučiai bombardo kerai gali netyčia suveikti ir tada jau nieko gero...
-
Viskas buvo taip neaišku ir painu, bet Alenui tada buvo ne iki to. Jo draugams kaip ir jam kėlė grėsmė kurią sudarė tie besmegeniai. Jų mažėjo, bet buvo vienas milžiniškas besmegenis kuris atrodė žymiai baisiau nei kiti.
Atėjus švilpiui jis jau nugalėjo du besmegenius, bet tada jį pabandė perspėt viena prefektė, kad į jį skrieja milžiniška sniego gniūžtė. Nespėjęs atsitraukti jis tiesiai pataikė į Aleno galvą, kad vaikinas neišlaikęs pusiausvyros nukrito kaip ir jo akiniai nuskriejo kažkur tai.
Po truputi atsistojus, švilpis pabandė surasti savus akinius, kuriuos pametė, bet su sava prasta rega nieko negalėjo pamatyti, todėl jam visas vaizdas buvo 'užliejęs' ir nepastebėjęs kitas gniūžtes į Aleną dar kartą pataikė..
Sugniaužęs savo rankas į kumščius, vaikinas įniršo. Jis greitai atsistojo ir pradėjo artintis prie milžiniško besmegenio.
- Confringo! - Paleido kerus į besmegenį, bet tas susižalojo tik truputi. Vos sugebėjęs kažką pamatyt, pamatė, kad Melijandra dabar bėdoje. Ji lyg užkasta.
Greitai pribėgęs švilpis, su rankomis pabandė 'kasti' sniegą, bet tada pradėjo artintis dar kai kurie besmegeniai.
- Reducio - Paleido kerus į besmegenius, bet šiems matyt reikėjo stipresnių kerų. Todėl vaikinas stipriau suspaudęs burtų lazdelę pradėjo leist į juos kerus, kol šie nebuvo nugalėti.
Nagi, Melijandra laikykis. Galvojo Alenas ir toliau kovojo su besmegeniais, taip negalėdamas padėti švilpei.
-
Tai buvo galima paaiškinti gan įvairiai. Pirma, nemėgo sedėti vienoje vietoje. Antra, turėjo ką veikti, tačiau tingėjo prisėsti prie darbų, susijusių su klanais ir Medžiotojais. Trečia, reikėjo prasiblaivyti, bandant pamiršti, kas gali nutikti susidūrime su Slapstūnais. O gal, ketvirta, kraujo ryšiai ir nuojauta kuždėjo, kad reikia išnešti sėdimąją į Uždraustąjį mišką, ten kur išlėkė linksmuolė sesuo?
Gal ir kitas, gal ir anas, bet išėjo laukan.
Ir to jau nebepakeisi.
Tylūs žingsniai lietė sniegu padengtą miško žemę, lengvai pereidamas šakeles, kurios trakšteldamos galėjo sukelti garsą ir perpsėti asmenis, esančius šioje uždraustoje vietoje, į kurią plūdo mokiniai, vedami vaikiškų ir paaugliškų inkstintų, verčiančių laužyti taisykles. Juk koks vaikas gali būt jei per savo gyvenimą nesulaužysi kokio tuzino taisyklių?
Stiprūs pirštai įsikibo į medžio kamieną ir antgamtikas mikliais, švariais judesiais įsiropštė į storiakamienį, tamsios žievės medį. Prieš akis išdygo ketvirtame kurse sutikta Emilijaną, su kuria daugiau susipažino po laipiojimo medžiais, prisiminė kaip su Franku ir Anabete (amžiną atilsį jai) stypsojo Uždraustame troškimų rate, prisiminė kaip pavertė Elną į savo rasę, ar kaip susipažino ant nedidelės kalvos su Nana ir kartu rėkavo į vėją. Daug daug prisiminimų su Uždraustuoju mišku, ai dar, Antrasis Hogvartso mūšis...
Vaikinas tyliai šoktelėjo ant kito medžio, stiprūs, ištreniruoti raumenys įsitempė, kai bepirštuotomis pirštėmis aptrauktos rankos įsitvėrė į šakas ir kitus kamieno nelygumus.
Įkvėpk. Iškvėpk.
Kurį laiką buvo prigludęs prie medžio, bandydamas susinormalinti savo kvėpavimą. Ir staiga, stryktelėjo ant kitos medžio šakos, jau platesnės, ją paliesdamas batais. Vakaras buvo be vėjo. Gražus. Tykus.
Tačiau tai nesutrukdė užuosti kva ir baimės.
Vaikinas staigiai pakėlė galvą ir įsiklausė. Tylūs šūksniai, bumtelėjimai pasiekė vilkolakiškas ausis, kaip ir vos užuodžiami, jau spėję išsisklaidyti kvaipai palietė nosį.
Kažkas tolumoje baltai sušmėžavo.
Kas per? Prisimerkė, negalėdamas patikėti, kad... skraido sniego gniūžtės? Tolumoje suvirpėjo medžiai. Matyt kažkas į juos atsitrenkė gan stipriai. Gulintis sniegas ant šakų čiūžtelėjo žemyn. Antgamtikas pats pajuto silpną siūbavimą. Nejuokaukit jūs,- nejuokais sunerimo, ir nušoko ant kitų šakų lėkdamas link veiksmo epicentro.
Kairėn, dešinėn, pirmyn. Vilkolakis lėkė, kol iš nuostabos vos neišsižiojo, kai sniego gniūžtė atlėkė jo pusėn. Išvengė gniužalo, tačiau pasiliko stypsoti ant šakos, pasislėpus už kamieno lyg kokiam asasinui, tykiojančiam savo aukos.
Mėlynai pilkos akys negalėjo patikėti tuo ką mato apačioje: du, nepažįstami švilpiai kovojo su ne iš kelmo spirtais besmegeniais, o Frankas, ta pati chimera, jiems talkino.
Širdis jau ruošėsi iššokti pro gerklę. Pikti besmegeniai!?-pašiurpo buvęs kvidičo komandos kapitonas. Ką...
Staiga pajuto, kad kažkas ne taip. Pala, Mela irgi nuėjo į Uždraustą mišką. Tai kur ji...? Tačiau viską pasakė sniego krūva.
Vaikino pečiai nusviro.
Jūs tikrai juokaujate.
Vadeiva jau ruošėsi lipdyti kitą gigantišką sniego kamuolį bei parodyti tiems mažiams švilpiokams, kad šie nekeltų savi barsukiškų snukių prieš jį ir besmegenių kariauną, bet sustingo vietoje. Susiraukė.
Kažkas ne pagal planą.
Jis negali judėti.
Ir kažkas ant jo stryktelėjo.
Igoris Gabrielis Lorijanas-Greywindas, panaudojęs Locomotor Mortis kerus, šoktelėjo ant milžiniško besmegenio. Jaunuolis bežodžiais Reducio kerais, sniego senio nuostabai ir siaubui, sumažino iki pat liliputo dydžio, o pats, savo kritimą sušvelninias burtais, laimingai atsidūrė ant žemės.
Vilkolakis piktai dėbtelėjo į mažąjį vadeivą, ir pakėlė nuo žemės, pagriebdamas ranka.
-Niekada. Niekada nelįsk prie švilpių,- suurzgė piktai. Besmegenis tai supratęs iš baimės liktelėjo, bet nespėjas teigiamai cyptelti, buvo sutraiškytas gniaužtuose.
Igis ramiai nusivalgė sniegą nuo pirštinių. Linktelėjo pasisveikindamas.
-Mano sesuo po sniegu, tiesa?- ramiai paklausė Franko, nors pats puikiai suvokė kur yra jo Mela.
Tai aišku, kad po sniegu tūno.
-Ką tu darytum be manęs,- sumurmėjo po nosimi, kai su kerais ištraukė seserį iš pusnies, visą sustirusę it ožkos ragą,- Kitą kartą, kai ką darysi, pasakyk man, kur tave rast,- perspėjo Igoris, užleisdamas ant jaunėlės
Enervo kerus.
O tada, paskui, atsisuko į kitus besmegenius.
-Taip negalima skriausti jaunesnių už save,- grėsmingai pasakė, atsukdamas ąžuolinę burt lazdelę į sniego kūrinius.
Incendio - pasakė mintyse ir keturi besmegeniais liepsnoje ištirpo.
Oppugno- keli besmegeniai pakilo ir rėžėsi į saviškius, o Igoris toliau ėjo link sniego senių, juos naikindamas.
Va, kas atsitinka, kai ateina vyresnis brolis gelbėti savo tikrosios sesutės, gera, gerai, gelbėti savo tikrosios sesutės kloną, sukurtą Jų kerų pagalbos.
-
Ji negirdėjo kas dėjosi viršuje. Ničnieko. Tarsi kažkas būtų labai gerai prikimšęs vatos ar vandens į ausis. Puikumėlis.
Žmonės ir nežmonės...ei...greičiau ištraukit mane, nes man labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai šalta...- maldavo ir skundėsi pati sau dvivardė mergina. Šaltis gniuždė, gėlė merginą, tirpo, ir vandens gijos tekėjo už uniformos apykaklės. Atrodė, liks visam gyvenimui po sniegu, sušals negyvai ir bus kaput Švilpynei, nes praras prefektę vieną.
Praėjo dešimt minučių, dvylika minučių.
Ir po trylikos minučių pasijuto, kad kažkokia jėga ją traukia į paviršių. Džiaugsmas ir nuostaba, sumišusi su laime, užpildė visą prefektės kūną kaip šilta arbata stemplę su skrandžiu. Valio!-džiūgavo švilpė. Apsidžiaugė dar labiau, kai išvydo brolį Igorį. Tačiau jos euforiją apmalšino Lorijano tonas su besmegeniais, nors
Enervo kerai bandė taisyti padėtį.
Mat, prasiveržė švilpiški jausmai besmegeniams. Jie to nesupelnė,- tikino save Melijandra Julija ir galiausiai nusišypsojo. Netrukus vargais negalais su kerais sušildė savo kūną, tačiau vis tiek jautėsi nusplūkusi- nusprendė, kad paliks toliau dorotis Igiui su Franku. Šerė- drąsi, tačiau dar pirmakursė.
-Šere, leisk vyresniems susistvarkyti,- pasakė prefektė jaunausiajai švilpei,- Dar tu kur nors nusisuksi sprandą,- kalbėjo kaip mama. Staiga mergina pažvelgė į Aleną ir greitai suprato ko vaikinas neturi. Jo akiniai!
-Acio Aleno akiniai!- iš visų jėgą panaudojo kerus, vildamasi kad į jos rankas atlėks švilpio akiniai.
Ir iš tiesų- rudaplaukės garbanės rankose gulėjo bendrakoledžio akiniai. Mergina šyptelėjo ir juos nuskraidino ant vaikinuko nosies.
-
Švilpis akies kampučiu pastebėjo, kad Alen liko be akinių, bet vaikinukas nepasimetė ir toliau kovojo su besmegeniais. Tada abu mažieji švilpiai kažkur nubėgo. Frankas giliai įkvėpė ir mostelėjo lazdele, paleisdamas ugnies pliūpsnį į armiją bukagalvių. Tada jis atsigręžė į švilpiukus, kurie klūpėjo prie didelės sniego pusnies. Chimeriškomis akimis pastebėjo, kad iš pusnies kyšo Melos batas ar rankovė. Jis jau ruošėsi bėgti padėti prefektei, bet iš kažkur išdygo pažįstama figūra, kuri ištraukė su magijos pagalba Melijandrą iš pusnies. Geriau pažvelgus į vyriškio veidą, veide atsirado šypsena. Tai buvo Igoris. Tas pats švilpis, kuris bandė sužinoti viską apie chimeros kūrėją, tačiau švilpioks gudriai išsisuko. Ausis pasiekė keistas garsas ir atsigręžęs išvydo į jį skriejančią sniego gniūžtę. Pabandė išsisukti, tačiau sniegas vis tiek kliudė jo petį. Frakas jau ketino susprogdinti kelis senius, kai netikėtai pora jų suliepsnojo, o dar keli buvo nusviesti į saviškius. Atsigręžęs išvydo jam į pagalbą atėjusį Igorį. Kilstelėjo jam galvą ir tarė:
-Labas.
Gerai. Laikas užbaigti šią nesąmonę. Abejomis rankomis suėmė lazdelę ir iškėlė ją į viršų. Giliai įkvėpė ir sušnabždėjo neseniai išmoktą burtažodį, nežinodamas ar jis suveiks ant senių. Teoriškai turėtų, bet atėjo laikas įsitikinti praktiškai.
-Tergeo.
Lazdelė keistai suvirpėjo ir besmegeniai iškart sustingo, bet nustojo leisti savo keistus garsus. Keli jau manė sprukti, kai Frankas paprašė Igorio:
-Gali pasirūpinti, kad visi būtų vienoje krūvoje?
Ir tada iš besmegenių pradėjo sunktis tyras vanduo, kurį į save traukė jo magiškoji lazdelė. Vandens buvo išties daug, gal net per daug, bet švilpis savo lazdelę laikė tvirtai ir neketino nutraukti kerų, kol vanduo nebus išsiurbtas iš paskutiniojo senio. Lazdelė nenustojo keistai virpėti, bet ją Frankas dar stipriau suspaudė ir stebėjo, kaip vanduo yra siurbiamas į jos vidų. Seniai besmegeniai sugižo ir pradėjo vis labiau trauktis ir trauktis, kai ant žemės nebeliko nė vieno stovinčio. Lazdelę atleido ir išsikišo į savo kišenę. Ištiesė ranką Igoriui, užuosdamas tą jo vilkolakišką kvapą.
-Seniai bematytas. - tarė jis.
-
Dar jai numušus kelis besmegenius atbėgo jaunuolis, bet tiktai ne mokinys. Iškėlęs švilpių prefektę, ir ją sušildžius, ji prakalbo. nusisuksiu sprandą? Nu gerai, tinka...
-a-ammm, gerai, iki tada, - atsisveikino su Švilpiais ir nubėgo link (bent jau galvojo) link bendrojo kambario. Kai jos jau nebebuvo galima matyti, nustojo bėgti ir palengva žingsniavo link Hogvartso. hm, o kas tas jaunuolis? Sakė sesute, tai reiškias prefektės brolis. O ką jis veikia čia? Juk nėra mokytojas, ar ne? Vėl ką nors pražiopsojau? Na ne esmė... praeitais metais berodz mačiau jį... tai gal koks miško sargas ar raktininkas? Labai abėjoju... hm, kai turėsiu progą, teks paklaust... ach... aš tikrai per smalsi... nusprendusi pasivaikščioti dar kelis ratus aplink Hogvartsą, bet prisižadėjusi šiandien daugiau niekur nesikišti Švilpė nužingsniavo aplink sienas...
-
Kas pasakyta, tas padaryta ir daugelis besmegenių tapo tik sniego dulkėms. Igoris žiūrėdamas, kaip Frankas darbuojais. Daug ko išmokai,-pamintijo akimirką ir nusisuko į likusiuosius gyvus besmegenius. Staiga susiraukė. Ne, jis viso darbo nepadarys. Keliais burtų lazdelės mostais sustingdė pusės pusę, o tada atsisuko į švilpius.
-Sudorokit visus. Turit pasimokinti, kad kitą sykį negautute į kaulus,- su šiais žodžiais pasitraukė duodamas kelią jaunimui pasireikšti ar pasipuikuoti kokių kerų, burtažodžių išmoko. Neesmė, kad ši savybė nepriskiriama Švilpynės koledžui ir ja nepasižymi šio koledžo geltonai-juodi nariai.
Mėlynai pilkos akys prisimerkė, kai pastebėjo kaip pirmakursėlė išėjo iš mūšio lauko. Gerai, kad taip pasielgė. Per daug nenukentės ir pataupys ateičiai savo jėgas. Ši mergaičiukė turi proto savo galvoje. Įdomu. Kokiam karui ši karta užaugs?-pagalvojo, prisimindamas vienos žiobariškos knygos citatą.
Ar ne tik ta knyga buvo apie tris draugus?
Nesvarbu.
Igoris įkišo burtų lazdelę į kišenę ir nusišypsojo Frankui.
-Tu taip pat senai matytas,- atrėžė linksmai.- Gerai laikiaisi prieš šiuos besmegenius,- pagyrė, mosteldamas ranka į piktus sniego tvėrinius, dabar labiau priminančius į susipietusią avių bandą, kuri baugčiai mekeno matytada vilką. Nors iš tiesų ir panašiai buvo.
Arkangelo vardu pavadintas jaunuolis prislinko prie Melos.
-Grįžk Hogvartsan. Dar susitiksim,- tyliau pridūrė ir pradingo vakaro tamsoje. O vėliau, išėjęs iš Hogvartso ribų- iškeliavo oru.
Juk reikia ruoštis mūšiui.
-
Karas tada dar nebuvo pasibaigęs. Negalėdamas Alenas išgelbėti Melijandrą, jis puolė kitus besmegenius kurie nebuvo tokie dideli, kaip kiti.
- Incendio - Paleido kerus, kurie iškarto ir ištirpo. Atsidusęs vaikinas, pažiūrėjo viršun. Į kokį chaosą pakliuvom.. Užsimąstė švilpis, bet tokiems dalykams nebuvo laiko, nes jis pats ir jo draugai buvo bėdoje.
Vaikinas negalėjo normaliai nieko matyti. Jo rega buvo labai prasta. Vaizdas buvo tai labai neaiškus. Išputęs švilpis akis ištiesė burtų lazdelę prieš kitus besmegenius. Bet iš galo į Aleną pataikė, sniego gniūžtė. Švilpis neišlaikęs pusiausvyros nukrito..
Buvo šalta. Alenas jautė kaip šaltis skverbiasi pro jo kūną.. O jam greitai atsistojus, jam vaizdas buvo susidvigubėjęs. Besmegenis pasirodo, labai stipriai metė tą sniego gniūžtę į Aleną, nes nuo jos jis jautėsi prastai. Bet vaikinas stengėsi nesiskusti ir elgtis taip lyg nieko nebūta.
Kaip ir norėjo vaikinas padėti Melijandrai, bet jau nereikėjo. Tada atėjo jam nepažįstamas vaikinas, kuris atrodė vyresnis nei Alenas ir jis padėjo švilpei. Vaikinas vos įmatęs jį, atsiduso ir apsidžiaugė, kad su ją viskas gerai.
Kiek vėliau jau pas vaikiną grįžo ir akiniai.
- Ačiū... - Padėkojo Melijandrai. Ir tada vaikino rega žymiai pagerėjo.
Tuo laiku, kai kurie mokiniai sugebėjo gerai padirbėt, kad besmegenių jau beveik nebuvo. Jau mažai liko. Apsidžiaugęs pagalvojo vaikinas ir jau netgi nusišypsojo. O kiek vėliau visi besmegeniai kitų mokinių buvo išnaikinti. Jų nebuvo. Viskas pasibaigė. Mes laimėjom..
Alenas tada jau kiek atsipalaidavo ir nieko nenorėjo. Netgi dingo žadas, kad kažką dar daryti. Todėl po truputi pradėjo eiti Hogvartso link ir vis galvoti apie tai, kas buvo.. O atėjęs į švilpynės bendrąjį kambarį pradėjo domėtis kaip kiti draugai, kurie tai irgi patyrė, laikosi po šito karo...
-
-Ačiū, ačiū, - tada pašnabždėjo taip, kad išgirsti galėtų tik Igoris. -Bet taip niežėjo išleisti nagučius. Tu net neįsivaizduoji. - pasakęs atšliejo ir šyptelėjo.
Pasitaisė netvarkingą juodą garbaną ir nužvelgė kelis likusius senius, su kuriais buvo eilė darbuotis Alen'ui. Jam puikiai sekėsi, tačiau Frankas nustebo, pamatęs, kad viena švilpiukė jau dingo. Kada spėjo? Nusivalęs prakaito lašelius nuo švariai nuskusto smakro, pažvelgė į Igorį, kuris priėjo prie sesės ir liepė jai eiti į pilį. Tada tyliai pridūrė, kad dar susitiks. Kartais ta antgamtiko klausa nervindavo, nes jis girdėdavo viską, net tai, ko nenorėjo girdėti. Baigus Alen tvarkytis su seniais, jis nužvelgė bernioką ir palydėjo akimis iki pilies. Tada įtempė savo raumenis ir vėl šoktelėjo į medžio viršūnę, ištirpdamas tamsoje.
-
Viskas buvo baigta. Igoris išėjo palikęs ją, Alenas pribaigė likusius besmegenius ir karas buvo baigtas. Uždraustajame miške įsivyravo tyla, taika, ramybė. Pagaliau ir žvaigždės danguje sužibo skaisčiau, oras patapo sodresnis, gaivesnis. Prefektė nusišypsojo likusiems draugams, ir nusekė akinuotą vaikinuką, palikdama už nugaros mūšio lauką.
Medžių viršūnės palengva sujudėjo. Vėjas sustiprėjo ir jo gūsiai, lyg grakščios, miklios rankos surinko besmegenių likučius, juos išnešiojo po visą Uždraustą mišką.
Slėpė įkalčius, kurie negalėtų įduoti čia, medžių tankumyne, buvusių švilpių.
Danguje pradėjo kilti jaunatis, jau pasakojanti kitokią mėnulio istoriją, tačiau kažkuo panašesnę į ankstesnę.
Mėnulio šviesa jos blausiai apšvietė Melai ir kitiems švilpiams kelią, tačiau Melijandra dėl to nesuko galvos. Po kelių akimirkų ji sedėjo Švilpynės bendrajame kambaryje, apsiglėbusi karštą arbatos puoduką ir šypsojosi kaip kadaise.
-
Maikas šiandien visiškai neturėjo nuotaikos. Į jo galvą vis lindo blogos mintys ir prisiminimai. Ištiesų šiandien Richie buvo lyg nesąvas. Nenorėdamas ilgiau būt Švilpynės bendrajame kambaryje, Wolfhard’as greitai iš jo išėjo.
Eidamas tamsiais koridoriais, Švilpis vis galvojo apie savo tikruosius tėvus. Maikas vis tramdė pyktį, bet tas jam nelabai išėjo. Nuspręndes nueiti į Uždraustąjį Mišką, žaliaakis taip ir padarė.
Vos jį pasiekęs, pirmakursis stengėsi eiti kuo giliau į jį. Kuo giliau jis ėjo, tuo jo pyktis vis didėjo. Vėjas vis labiau vėlė jo garbanotus plaukus ir tai Maiką nervino. Galiausiai neiškentęs jis iš visų jėgų dėjo iš kumščio į medį, taip išliedamas bent dalį savo pykčio. Netrukus jam žiauriai pradėjo skaudėti ranką, bet į tai dėmesio jis nekreipė.
Vienas smūgis. Antras. Trečias. Maikui po mažu pradėjo atslūgti pyktis. Jo abiejų rankų krumpliai buvo kruvini ir juos be galo skaudėjo. Atsirėmęs nugara į medį, Richie nuslydo juo žemyn. Apsikabinęs kelius, nuleido galvą žemyn. Wolfhard’as sėdėjo ir mąstė. Jo rankos buvo padėtos ant kojų, tačiau menkai atremtos. Vaikino pirštais tekėjo kraujas, kuris paskui nukrisdavo ant žemės. Žaliaakis užsimerkęs pradėjo giliai kvepuoti. Pakėlęs savo galvą, Švilpis ją atrėmė į medį ir pasižiūrėjo į žvaigždėtą dangų.
-
Artėjo pavasaris, toks stebuklingas, nuostabus bei žavingas metų laikas. Deja, tas geras energingumas nepalietė mergiūkštės. Ji keletą dienų sėdėjo pakampiuose, atsiskyrusi nuo visų, susiraukusi, viskuo nepatenkinta, tačiau taip tik atrodė. Viduje virte virė ne tik pyktis - jį beveik užgožė sielvartas ir neviltis. Atrodė, kad visa tai ją pasiglemš ir nusitemps nuo stataus bei vandens perpildyto krioklio. Nutaikiusi vieną vakarą, kuomet jau temo, Auksė išsliūkino iš miegamųjų. Koridoriuose švilpavo tyla, o ramuma tik dar labiau suerzino. Paslapčiomis ištrūkusi iš pilies, Marietta, tarsi kažką nujautusi, patraukė Uždraustojo miško link. Jos žingsniai, su kiekvienu priartėjimu, vis greitėjo. Širdis, atrodė, pulsavo visu savo greitumu. Netrukus Hale bėgo tarp medžių, kartkartėmis pasilenkdavo, šitaip išvengdama šakų, peršokdavo nedidelius nuvirtusius rąstelius ar vietas, kur nenorėjo statyti pėdos. Po kažkiek laiko, praleisto bėgant mišku, Auksė susmuko ant žemės. Ji tupėjo, bandė šiaip taip išlaikyti pusiausvyrą. Priešais buvęs medis pasimaišė nelaiku ir ne vietoje. Mergiūkštės akyse sužaižaravo pyktis ant savęs, neviltis bei milžiniška baimė. Marietta trenkė vieną ranką į medžio kamieną. Ir iškart suriko. Klyksmas nebuvo garsus, tačiau tikrai galėjo pasklisti po dalį miško. Velnias, velnias, velnias! Ji ėmė dar labiau pykti ant savęs, nugara atsirėmusi į tą patį medį, atsisėdo ant žemės. Akis nuleido iki rankos, kurią skaudėjo. Net ir tamsoje Marietta sugebėjo pamatyti ne itin stipriai bėgusį kraują, tačiau pakako to, jof stipriai skaudėjo ranką bei ją valdė visiška nežinia.
-
Vaikinas sėdėjo. Tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į dangų. Maikas jautė kad kraujas dar nenustojo bėgti. Tačiau tas jam mažiausiai rūpėjo. Richie pastebėjo, jog vėjas jau nurimo. Dabar jis švelniai glosto Švilpio veidą. Užsimerkęs Wolfhard’as giliai įkvėpė ir atsistojo. Rankas skaudėjo nežmoniškai, tačiau dabar pirmakursis išliejo savo visą pyktį.
Kadangi vaikinas į lauką išėjo su labai plonu megztuku, jam pasidarė kiek šaltoką. Pradėjęs eiti į priekį, Maikas pastebėjo jog pro šią vietą jis tikrai nėjo. Apsižvalgęs jis suprato kad pasiklydo. Netrukus jį vėl paėmė pyktis. Trenkęs vėl į medį, Richie jau sudėjavo iš skausmo. Netrukus kraujas pradėjo dar labiau bėgti. Dabar jo visos rankos buvo kruvinos. Pradėjęs greitai kvepuoti, Wolfhard’as vėl ėjo tiesiai. Paėjas kelis žingsnius, jam už akių užkliuvo siluetas.
,,Va dabar man šakės.” Pirmakursis bandė praeiti tyliai, bet Maikas nebus Maikas jeigu ant kažko neužlips ir sudrums tylą. Pažiūrėjas į siluetą, Švilpis pastebėjo kad ten žmogus. O iš ilgų plaukų vaikinas nuspręndė kad ten mergina. Priėjęs prie jos, Maikas atsitūpė prieš ją.
-Pasiklydai?- net nenorėdamas paklausė Wolfhard’as ir atsisėdo prieš ją.
-
Auksė padėjo ranką, kurią skaudėjo, ant kelių, o kita atsirėmė į kietą žemę. Akys užsimerkė pačios, viena ašarėlė, kurią išbėgti privertė skausmas, nedrąsiai, tačiau greitai nusirito skruostu žemyn. Ji vis dar bijojo kažko, tačiau tik šią akimirką suprato ko. Marietta bijojo pati savęs, savo charakterio, išvaizdos, asmenybės. Mergiūkštė būtų galėjusi ramiai pamąstyti, bet to padaryti neleido beprotiškai skaudanti ranka. Nejučiomis Hale išgirdo garsą, tarsi kažkas dar, trenkė savo ranką ar kažką kitką į medį. Tačiau ji nepajėgė atsimerkti, tuo pačiu jautė nenustojantį bėgti kraują. Keli žingsniai, į kuriuos jau atkreipė dėmesį, privertė pamerkti akis. Mergiūkštė spėjo išsigąsti jog prisidirbo ar kažkas ją pagavo, tačiau viską galvoje buvo užėmęs tik skausmo jutimas. Po kelių akimirkų Auksė išgirdo balsą, o pakėlusi apsiašarojusias akis nuo žemės, pamatė priešais ją atsisėdusį berniuką.
- Galbūt... - tesugebėjo virpančiu balsu išspausti, - bėgau per mišką nežiūrėdama kur einu, - ėmė bėgti dar viena ašara ir Auksė ją nušluostė megztinio rankove. Daugiau Marietta nepasakė nieko. Jautė, kaip kvailai atrodė. Ašaromis pasruvusios akys, virpėti ėmęs balsas ir vis dar kraujuojanti, bei baisiai skaudanti ranka negarantavo gero įspūdžio.
-
Sėdėdamas prieš mergaitę, Maikui ramybės nedavė skausmas kuris po truputį didėjo. Jo visi delnai buvo kruvini. Kraujas vis nenustojo bėgt ir tai Wolfhard’ą labiausiai nervino. Giliai įkvėpęs, Švilpis pakėlė akis į merginą. Jos skruostais bėgo ašaros. Tai Maikui išvis nerūpėjo. Nuleidęs akis kiek žemiau, jis pamatė taip pat kruviną ranką. Tai jam irgi nerūpėjo. Ištiesų dabar jam labiausiai rūpėjo rasti kelią iš šito miško. Richie pradėjo dairytis išėjimo, tačiau aplinkui buvo tik medžiai. Pakėlęs akis į viršų, žaliaakis įsižiūrėjo į žvaigždes. Kiek jis žinojo, kad kažkur turi būt šiaurinė žvaigždė. Vaikinas galvojo kad taip galės grįžti į Hogvartsą.
-Žinai, nereikėtų čia verkt. Geriau eitum man padėt ieškot išėjimo,- tyliai suburbuliavo tamsiaplaukis ir atsistojo. Paėjęs kelis žingsius į kairę, jis grįžo atgal. Jis pradėjo vaikščiot taip į visas puses, kad kažkur miške pamatytų nors vieną mažą švieselę.
-Žinok jai taip ir sėdėsi, išėjimo iš šito miško tikrai nerasi,- surėkė Maikas nes žinojo kad yra per kelis metrus nuo merginos,- nebent tu čia nori likti,- sugrįžęs prie jos, pašaipiai pasakė Wolfhard’as. Staiga jam į galvą atėjo durna mintis. Tačiau ji jam pasirodė vienintelis išsigelbėjimas. Priėjęs prie medžio, žaliaakis jį palietė ir pakėlė akis. Supratęs jog tai gali pavykti, Švilpis pažiūrėjo į jo kamieną.
-Žinai, turiu mintį kaip galima rast išėjimą. Bet kadangi mano abi rankos kruvinos, man to padaryt nepavyks,- didžiuodamasis savimi prakalbo Maikas ir grįžo prie merginos.
-
Auksė ėmė kvėpuoti giliau ir nustojo verkti. Nusišluostė paskutines ašaras bei pažvelgė kaip atrodė ta kruvina ranka. Jai gal ir būtų buvę vienodai, tačiau ignoruoti skausmą ėmė tik šiam pradėjus mažėti. Marietta net nesitikėjo iš berniuko sulaukti draugiškumo. O kam gi? Ir taip bijojo savęs, pyko bei menkino save. Hale nerūpėjo žodžiai kuriuos išgirdo. Tą akimirką atsirado dar vienas asmuo, nuo kurio ji norėjo pabėgti. Kai jis atsistojo bei tolėliau nužingsniavo, vylėsi, jog nebesugrįš. Bet deja, taip nebuvo. Mergiūkštė atsistojo. Auksė nesuprato kokio reikalo berniukas vaikščiojo iki jos, jeigu net buvo matyti, kad nemėgo Mariettos.
- Išvis nežinai nieko apie mane! Kodėl aš čia, kam atėjau čia! - Hale nesuprato jo būdo, - jeigu taip reikia išėjimo, va! - parodė į šalimais, už kelių medžių buvusį takelį, kuriuo Hale atbėgo. - O jeigu nenori daugiau nieko man pasakyti, o ypač, kad aš kažkokia ištižėlė, nes verkiu, jei kenčiu skausmą, tuomet eisiu!
Ji užsičiaupė. Trumpai pastovėjo vietoje, žiūrėjo link vieno medžio kamieno šalia jo. Tuomet apsisuko bei puolė bėgti tiesiai, gylyn į mišką.
-
Vaikinas klausėsi nepažįstamosios ir vos tramdė juoką. Pasakiusi paskutinius žodžius, Maikas neišsilaikė ir pradėjo juoktis.
-Aš ir nenoriu nieko apie tave žinoti,- vos sugebėjęs tai pasakyti, Richie susikaupė ir rimtai pažiūrėjo į merginą. Tačiau jo tas susikaupimas netruko ilgai ir jis vėl pradėjo juoktis.
Wolfhard’as žinojo, kad juoktis nenustot kokią valandą. Vos pasiekęs takelį, ketvirtakursis atsikvėpė ir susikaupė. Apsisukęs jis pastebėjo merginą bėgančią link ten, kur niekam nepatartina eit.
-Patarčiau ten neit, nes ten kentaurų teritorija!,- garsiai surėkė žaliaakis,- nebent norėtum jog jie tave sudraskytų ir nužudytų! Tada gali eit ten drąsiai!- surėkęs paskutinius žodžius, tamsiaplaukis apsisuko ir pradėjo eit priekin. Tačiau jo vis neapleido mintis jog toji mergina net nesiklausė jo ir gali bet kada mirt. Giliai įkvėpęs Richie apsisuko ir pradėjo bėgti ten, kur nubėgo nepažįstamoji.
Nors ir kaip rizikavo savo gyvybę, Wolfhard’as nenorėjo būt vienos mirties liudininku. Staiga už jo akių užkliuvo siluetas, tačiau netoli dar didesnis ir tikrai panašesnis į kentauro.
Išplėtęs akis Švilpis pradėjo kuo greičiau bėgt link merginos. Jo širdis plakė it pasiutus. Atrodė kad kentauras tuoj juos abu pamatys ir nudės. Richie ausis pasiekė sunkūs žingsniai, kurie rodos artėjo link jo. Greitai pribėgęs prie nepažįstamosios, Maikas stvėrė ją už liemens ir krito su ja į krūmus. Uždengęs jos burną kad ji nerėktų ir nekalbėtų, pirmakursis giliai įkvėpė ir įsiklausė. Staiga pro juos it žaibas pralėkė kentauras, kurį turbūt jis ir matė. Wolfhard iškvėpė orą ir patraukė ranką nuo nepažįstamosios burnos. Atsistojęs žaliaakis nusivalė savo rūbus ir nieko nesakęs merginai pradėjo eiti atgal.
-
Kuo toliau, tuo vis labiau Auksei ėmė nerūpėti nei vienas kažkokio kvailo berniuko pasakytas žodis. Tad pradėjusi bėgti ji visiškai nesigailėjo savo sprendimu. Kentaurai? Pff, gyvenime juo netikėsiu! Marietta nesiruošė sustoti. Širdis ėmė plakti greičiau, bet tai jai tik pridėjo keisto gyvibingumo. Pasilenkusi Hale pralėkė pro medžio šakų tankumyną, o tuomet sustojo tarsi sustingdyta. Netoliese matėsi dvi akys, keistokas siluetas, reiškęs tik vieną. K E N T A U R A S! Mergiūkštė jau buvo bepradedanti klykti tiek mintyse, tiek visa savo gerkle, bet negalėjo. Artėjo ne tik sunkus kentauro kanopų kaukšėjimas, tačiau ir dar kažkas. Tą akimirką Auksė buvo pasiruošusi rėkti, bet ją sugriebė bei nustūmė į šoną. Kritimas nebuvo skausmingas, o ji nebuvo didelė krūmų mėgėja. Labiausiai Mariettai nepatiko tai, kad uždengė jos burną. Garsus bildėjimas pralėkė šalimais, kol galų gale nutilo. Kai ją paleido, tiksliau, atidengė burną, Hale visiškai nesuvokė kas čia nutiko. Buvo aišku, jog kentauras vos jos nepražudė, tačiau tai, jog tas vaikis, nuo kurio ji bėgo, pasirodė kažkas neįtikėtino. Mergiūkštė atsistojo bei šiek tiek greitai apsivalė rūbus, patvarkė susivėlusius plaukus ir nuskubėjo pavymui gelbėtojo.
- Tai jeigu juokeisi iš manęs, kam gelbėjai! - sušuko pavymui visiškai neketindama vytis.
-
Berniukas ėjo atgal. Tikrai nenorėjo daugiau būti jų teritorijoj. Net vaikščiojimas po ją kėlė baimę. Maikas vis negalėjo išmesti iš galvos to kentauro. Jeigu jis būtų juos suradęs? Tada net baisu pagalvoti apie pasėkmęs. Vaikinukas eidamas tyloje bandė nusivalyti savo kraujuotas rankas, tačiau tas jam nelabai sekėsi.
Staiga jį pasivijo nepažįstamoji. Richie giliai įkvėpė ir jau laukė prasidedančių dramų. Žaliaakis mažiausiai jų norėjo, tačiau supratęs jog būdamas su šia mergina dramų tikrai sulauks, jis užsimerkė ir užvertė galvą. Tiesą sakant Wolfhard visiškai nekreipė dėmesio į jos žodžius, bet nenorėdamas daugiau dramų jis sustojo ir atsisuko į nepažįstamąją.
-Žinai, jeigu nori grįžk atgal, bet aš visiškai nenoriu būt vienos mirtes liudininkas, gerai?- kuo ramiau atsakė tamsiaplaukis,- jeigu taip nori mirt, puiku, eik. Tik palauk kol aš nueisiu kiek toliau, kad jei kas nereiktų manęs klausinėt apie tavo mirtį,- pasakęs tai, Richie nusišypsojo merginai ir apsisukęs vėl pradėjo eiti tamsiu mišku link Hogvartso.
-
Auksė žingsniavo pirmyn, kuo toliau nuo tos prakeiktos vietos, kur gyveno kentaurai. Ji ne itin norėjo prisikabinti prie to vaikio, kuris išgelbėjo gyvybę, tačiau, deja, teko. Marietta vos spėjo sustabdyti savo greitą ėjimą, mat nesitikėjo, jog berniukas taip staiga sustos. Viso to pasekmė - Hale vos į jį neatsitrenkė. Labai džiaugėsi, kai to išvengė. Ak, žinoma. Tau užtenka proto galvoti tik apie save. Mergiūkštė mielai būtų užvertusi akis beklausydama jo tauškalų, bet pati nežinodama kodėl, to nedarė. Galėjai ir nesišypsoti. Padare. Kodėl taip mintyse Auksė pavadino vaikį, turbūt atsakymas aiškus - dėl linksmumo bei savotiško įdomumo.
- Ačiū, - sušnibždėjo tyliai, labiau sau ir šiek tiek pastovėjusi vietoje leido jam nutolti. Kai jau atrodė, kad nebematys to berniuko, vėl ėmė žingsniuoti pirmyn, pilies link, nors tiesą pasakius, dar neturėjo didelio noro grįžti, tačiau, darėsi šalta.
-
Maikas žingsniavo takeliu link Hogvartso. Buvo taip tamsu, kad jis vos matė kelią. O oras... Na buvo išties šaltą. Berniukui pakėlus galvą į viršų, jis galėjo pamatyti begalę žvaigždžių, kurios buvo labai nutolusios viena nuo kitos. Vaikinui labiausiai patiko žvaigždė, kuri buvo vakaruose. Ji buvo maža, tačiau švietė taip, jog atrodė taip, kad yra milžiniška.
Tačiau Maikui dabar ne tas rūpėjo. Jam labiau rūpėjo garsai, kuriuos jis girdėjo tamsoje. Richie vėl girdėjo kanopų kaukšenimą arba jam tiesiog vaidenosi, nes jis niekaip negalėjo to išmesti iš galvos. Tačiau ta mergina... Ji jam labiausiai nedavė ramybės. Tiesą sakant jis dėl jos kiek jaudinosi.
,,O jeigu ji vėl apsisuks ir grįš ten? Ne, Maikai, to tikrai nebus.” Tačiau Wolfhard vis dėl to atsisuko ir pasistiebęs pradėjo dairytis. Pamatęs jog ji yra netoli jo, vaikinas vėl apsisuko ir pradėjo eiti. Tačiau tie kanopų kaukšėjimo garsai vis garsėjo ir garsėjo. Galiausiai neiškentęs, tamsiaplaukis atsisuko į nepažįstamąją ir į ją pažiūrėjo.
-Ar tu taip pat girdi tuos kaukšėjimo garsus?- to paklausęs, žaliaakis pradėjo įdėmiai žvalgytis. Staiga tamsoje kažkas greitai prabėgo. Švilpis išsigandęs užsiėmė už širdies ir atšoko atgal gal kokį metrą. Pradėjęs greitai ir giliai kvepuot, pirmakursis pažvelgė į merginą.
-Patarčiau tau dabar...- nutilęs ties ta vieta, Maikas pastebėjo į juos greitai bėgantį kentaurą,- bėgt!!!- užrėkęs taip greitai, Richie stvėrė merginą už rankos ir pradėjo greitai bėgti į priekį.
Vaikai bėgo gan ilgai, kol nepavargo. Žaliaakis sustojęs prie gana išsišakojusio medžio, paleido nepažįstamosios ranką ir pradėjo greitai lipti į jį.
-Nagi, lipk paskui mane!- liepė jis jai, kaip užsikabino ant gan storos ir ilgos šakos. Viena ranka jis laikėsi už tos šakos, o kitą ranką tiesė link merginos.
-
Kraujas ant rankos jau buvo spėjęs sudžiūti, žaizda pamažu traukėsi (toks buvo jos spėjimas), tačiau vis dar skleidė ne itin maloniausius jausmus. Auksė pamažu traukė takeliu, kartas nuo karto stabtelėdama ir įsiklausydama į naktinę miško tylą. Jo nebėra, padaras išėjo ir davė ramybę. Marietta prilipdė mintyse berniukui, kuris išgelbėjo jos gyvybę, pravardę. Ji neskambėjo gražiai, mergiūkštė net nesistengė jos pagražinti. Pamažu Hale taip ir traukėsi link miško krašto, o netrukus vėl pamatė tą vaikį. Kas dabar? Apsvarstyti šio klausimo Auksė negalėjo, mat pasigirdo kanopų kaukšėjimas. Marietta ėmė dairytis į visas puses, tarsi tikėjusi, kad kažką pamatys.
- Taip, - visiškai be panikos (nors tiesą sakant, ji itin panikavo, bet tai nuslėpė), - girdžiu tai.
Garsas netilo. Netgi garsėjo ir artėjo. Marietta stengėsi apsimesti, jog nematė kaip jis atsisuko bei galbūt pažvelgė, tačiau akimirką ji sustingo tarsi į ją būtų paleisti stupefy kerai. Hale pamatė kentaurą, o viskas ką ji išgirdo tebuvo kaukšėjimas. Na, sugebėjo nugirsti vieną berniuko žodį, kuris pasirodė tinkamas šioje situacijoje. Nespėjusi net praverti savo lūpų, mergiūkštė bėgo prie berniuko tolyn bei kuo greičiau. Kojos ėmė pintis, šakos trukdė, nelygus kvėpavimas ir šiek tiek dilgčiojanti ranka po truputi stabdė ją. Hale net nebuvo pajutusi, kuriuo momentu vaikis pagriebė jos ranką, bet pajautė kai ją paleido. Antrą kartą bandydama išvengti mirties, Marietta paskubomis ėmė lipti į medį paskui nepažįstamąjį. Ji jau siekė jo rankos, visiškai išsekusi ir be jėgų, tačiau iš kažkur išniręs kentauras pagriebė už kojos. Auksė bandė laisvintis, tačiau pastangos buvo bergždžios, kentauras ją nutempė nuo žemiausios medžio šakos. Netrukus mergiūkštė gulėjo ant žemės, o kentauras ruošėsi ją žeme vilkti kažkur tolyn. Neturėdama jėgų ir visiškai nežinodama ką daryti, Auksė užsimerkė bei pasidavė, visiškai pamiršusi apie padarą (tiksliau, berniuką).
-
Maikas tiesė ranką link merginos, kad šioji tik įsikibtų į ją. Tačiau vos pastebėjęs jog kentauras pagriebia jai už kojos ir traukiasi žemyn. Nu vat dabar Richie tai tikrai susinervavo. Paleidęs šaką, vaikinas atsidūrė ant pačios žemiausios šakos. Greitai griebęs nepažįstamąją už rankos, tamsiaplaukis prisitraukė ją prie pat savęs. Prisiglaudęs ją prie savęs, Maikas viena ranka įsikibo į medį, jog galėtų perlipti ant aukštesnės šakos. Kadangi jis buvo stiprus, pakėlęs merginą leido jai užsikabinti už gana storos šakos kuri buvo aukštai. Pašokęs vaikinas ir pats užsikabino už jos. Prisitraukęs save jis ant jos užlipo ir taip pat užkėlė ir nepažįstamąją. Prisitraukęs ją arti savęs, Švilpis pažiūrėjo į apačią. Ten jau siuto kentauras ir bandė juos pasiekti, tačiau jie buvo per aukštai. Galiausiai kentauras visas piktas nubėgo į tamsų mišką. Pakėlęs savo akis į dangų, pirmakursis pastebėjo jog jau pradeda aušti. Nudelbes akis į merginą, Wolfhard’as ją paleido.
-Atleisk, tiesiog nenorėjau kad nukristum. Manau jis jau čia nesugrįž, o ir pats Hogvartsas gana arti,- nusišypsojęs merginai, Maikas atsisėdo ant šakos ir atrėmęs savo galvą į medžio kamieną vaikinas įsižiūrėjo į tolumoje esančius kalnus.
-Jeigu tu nori, gali eiti. Nebūtina su manim būti,- gan dusliu balsu atsakė vaikinukas, net neatitraukdamas akių nuo kalnų.
-
Viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo susigaudyti. Jautė, jog ją už kojos tempė įniršio įkvėptas kentauras, bet nesipriešino. Nepakako jėgų. Tačiau, net ir beveik išsekusi, Auksė rėmėsi į žolę, šaknis bei samanose įsikibusias šakas, tikėdamasi visa tai kaip įmanoma ištverti. Vienu laiko tarpu Marietta buvo užmerkusi akis, bet neilgam. Išgirdusi bruzdesį (nebuvo svarbu net tai, jog girdėjo įniršusio kentauro kvėpavimą) pakėlė akis aukštyn, jog pamatytų kas dėjosi medyje, į kurį įlipti nespėjo. Ką jis vėl daro? Ir tik dar po kelių akimirkų suvokė, kad jis ruošėsi ją gelbėti. Antrą kartą. Kentauras it tyčia ėmė nebetraukti Hale, tad mergiūkštė ne itin sunkiai pasiekė nepažįstamojo ranką bei į ją įsitvėrė. Su jo pagalba (Auksė tikrai nepripažintų, kad vaikis ją užkėlė) Marietta atsidūrė medyje, toliau nuo jos pražūties trokštančio kentauro. Tik atsidūrusi pakankamai aukštai Hale suvokė, kad nepažįstamasis visą laiką ją laikė ir padėjo jai.
- Ačiū, - pajėgė tik negarsiai sušnabždėti. Gyvenime, tu iš manęs tyčiojiesi, ar ką? Mergiūkštė nubeldė akis žemyn bei iš viršaus stebėjo žemę. Žodžiai apie nuėjimą, pasiekę jos ausis, privertė šiek tiek susimąstyti, ką ji galėtų daryti toliau. Atrėmusi galvą į kamieną ir žemyn nusileidusi kojas, Auksė tylėjo, visiškai nežinodama ką atsakyti.
-
Maikas sėdėjo gana aukštai. Tiesą sakant jis gerai laipiojo medžiais. Jeigu ne jo netikros sesės dvynės, jis niekada nebūtų išmokęs jais laipioti. Richie visuomet medžių viršūnėse slėpdavosi nuo jų, nes jos buvo labai įkyrios merginos. Prisiminus tokius dalykus, Wolfhard’o veide atsirasdavo šypsena. Tamsiaplaukis vis neatitraukė akių nuo kalnų, kuriuose vis judėjo kažkoks mažas, juodas taškelis. Jeigu žaliaakis būtų stovėjęs arti jų, jis jau žinotų kas ten. Ištikrųjų Maikas audė mintį, jog ten milžinai.
Sėdėdamas atremta galva į kamieną, Švilpiui jau pradėjo nusibosti taip sėdėti ir žiūrėti, todėl po kiek laiko jo akys nukrypo link taip pat sėdinčios merginos kuri prieš kažkiek minučių kalbėjo. Giliai įkvėpęs, antrakursis pasižiūrėjo į jos akis.
-Prašom,- nusišypsojęs ištarė vaikinas ir viena ranka perbraukė per savo tamsius ir garbanotus plaukus,- bėja aš Maikas. Maikas Richie Wolfhard ir rankos neduosiu nes ji kruvina,- balsu nusijuokęs Maikas vėl įsižiūrėjo į toli esančius kalnus.
-
Auksė nebuvo mėgėja karstytis medžiais, tačiau puikiai išmoko netgi šokinėti nuo šakos iki šakos, kai tekdavo bėgti nuo brolio ar kokio kito asmens. Dabar ji sėdėjo atsirėmusi į medį, nuleidusi kojas ir žvelgė kažkur. Nelabai ką matė, buvo tamsu, tačiau bent jau įžiūrėti siluetus sugebėjo.
- Auksė, - pasisuko į prisistačiusiojo pusę, - Auksė Marietta Hale. Rankos ir netrokštu, be to, pati sėdžiu su kruvina ranka.
Iš savo kvailoko humoro mergiūkštė prukštelėjo. Tuomet akis nusuko nuo Maiko (jis taip prisistatė, tad padaro pravardės šiuo metu neteko) bei vėl ėmė žvelgti pirmyn. Akys lėtai mirksėjo, tarsi pačios pristabdydamos ir leisdamos įdėmiau bei ilgiau žiūrėti į tam tikrą tašką. Tyla, kuri atrodė, kad tęsis be krašto, be galo, atrodė pernelyg keista. Marietta kilo idėja, tik reikėjo, kad pritartų šalia buvęs berniukas. Ar aš tikrai noriu tokio dalyko? Ahh, blogiau nebus. Ir taip per gyvenimą esi nuodėmių surinkus daugiau nei kiti. Pragare tau paruoštas atskiras katilas. Tad, Mare, nesisielok. Akimirkai paklausiusi savo minčių Hale netgi suraukė žvilgsnį, tačiau greitai nutaisė gan malonų veidą ir pasisuko į Maiką :
- Gal norėtum pažaisti vieną tokį žaidimą? - kilstelėjo antakius bei nieko nelaukusi dėstė toliau, - kiekvienas klausia klausimo kuris prasideda "aš niekada..." ir žmogus turi pasakyti tiesą ar tikrai to nedarė ar nesielgė. Kad viskas būtų sąžininga, reikia užsikerėti Rifus kerais. Jeigu meluojama, kerai sustingdo vieną kūno dalį. Ir taip toliau... Na, ką galvoji?
Mergiūkštė įsidrąsino bei ėmė kalbėti itin užtikrintai ir pasitikinčiai.
-
Žiūrėdamas tolyn, Maikas klausėsi merginos kuri prisistatė kaip Auksė. Auksė Marietta Hale. Kitų likusiųjų žodžių Richie nesiklausė. Jį lyg užhipnotizavo kalnai, jų viršūnės ir tie juodi taškeliai. Medžių viršūnėse jau paukščiai sukosi lizdus ir čiulbėjo. O saulės spinduliai vos, vos prasiskverbdavo pro debesis. Nesvarbu kad dar tik aušo, bet saulė jau buvo pakilusi gana aukštai. Pašvietusi tiesiai Wolfhard’ui į akis, vaikinas turėjo kažkur nusisukt. Nusukęs akis nuo kalnų, žaliaakis išgirdo kalbančia Auksę.
,,Nagi, Maikai, kur tu dingsti?” Vos matomai papurtęs galvą, tamsiaplaukis pažvelgė į Marietta.
-Žinoma noriu. Skamba įdomiai,- sukikenes vaikinas išsitraukė savo lazdelę ir nukreipes ją į save, mintyse prisiminė burtažodį.
-Rifus,- tyliai sušnabždėjas burtažodį, Maikas pajautė kažką keisto.
-Na? Kas pirmas?- paklausė Richie ir pažvelgė tiesiai į Hale akis,- gal nori tu? Juk merginoms pirmenybė,- pridūrė Švilpis ir sukikeno.
-
Išgirdusi teigiamą atsakymą, Auksė tik šyptelėjo. Tuomet išsitraukė lazdelę (įdomu, kaip jos dar nepametė) ir sušnabždėjo burtažodį :
- Rifus.
Ką tu darai... Ką tu darai... Pasidėjusi lazdelę, Marietta ėmė mąstyti kaip viskas vyks toliau. Bus linksma. Pragare. Ir čia. Pasukusi akis į jį, pagavo Maiko žvilgsnį. Nekenčiu tokių akimirkų. Iš tiesų, Marietta norėjo, kad pradėtų jis, tačiau nutiko taip, kaip nutiko.
- Gerai, kodėl gi ne, - gūžtelėjo ir trumpam susimąstė. - Hmm... Aš niekada nemėginau atsikratyti kokio nors asmens. Nesvarbu, žiobaro, ar burtininko.
Kol kas tai buvo vienintelė mintis, kurią pavyko sugalvoti. Su menka šypsena Hale stebėjo vaikį ir bandė nuspėti tolesnius jo veiksmus.
-
Maikas sėdėdamas ant šakos atsirėmė nugara į kamieną ir pakėlė galvą į viršų. Danguje jau buvo vos kelios žvaigždutės, nes dangus jau šviesėjo. Pažvelges į saulę, Richie pamatė jog ji jau gana aukštai. Ant šakų augę lapeliai jau buvo šlapi nuo rasos. Wolfhard’as būtų ir toliau stebėjęs aplinką, jeigu ne Auksė kuri pradėjo žaidimą. Žiūrėdamas žemyn, vaikinas klausėsi merginos ir bandė sugalvot sakinį kurį sakys. Išklausęs Mariettos, Švilpis pakėlė akis nuo žemės.
-Ammm... Aš niekada nesu palikęs žmogaus bėdoje,- pasakęs tai, antrakursis vis tiek jautė visas savo kūno vietas. Perbraukęs ranka per plaukus, vaikinas pažvelgė tiesiai į Hogvartsą kuris ryte atrodė išties gražiai.
-Kol kas aš jaučiu visas savo kūno vietas,- leptelėjes tai, Maikas nusijuokė ir vėl žvilgtelėjo į Hale.
-
Auksė nemėgo tokių (kaip ji mėgdavo galvoje pasakyti, kvaišų), kurie nuolatos taisydavo savo plaukus. Berniukai ne mergaitės, tačiau ne visais atvejais. Po tokios savo išvados Marietta lengvai sukikeno, žvelgdama kažkur tolyn. Nebuvo taip jau baisiai šalta (žinoma, galėjo būti šilčiau), tačiau Hale pataisė savo megztinį, kurį sugebėjo išterlioti lakstydama po miško tankmę, labiau jį prispausdama prie kūno, kad būtų nors kiek, šilčiau. Ji jau buvo tiek kartų žaidusi šį žaidimą, kad galėjo apsimesti, jog jaučia visas kūno dalis, net ir su sustingusiais pirštais.
- Puiku, - sumurmėjo išgirdusi iš Maiko, - aš niekada niekam nekeršijau.
Mergiūkštė nusišypsojo.
- Jaučiu visas kūno dalis, - ramiai pridūrė, visiškai bejausmiu veidu. Tuomet pasisuko į pilies pusę bei ėmė žvelgti į aukščiausią bokštą, kurį sugebėjo įžvelgti. Tuo pat metu Auksė pajautė, kad vienas jos pirštas ėmė stingti. Puiku, prasideda įdomioji dalis.
-
Maikas sėdėjo ant gana ilgos ir storos šakos. Vaikis vis galvojo, ar tikrai nėra palikęs kokio nors žmogaus bėdoje. Bet jeigu ir būtų, jo bent viena kūno vieta būtų sustingdyta. Nors ir tėvai jį paliko, Richie iš to išmoko pasirūpinti savimi pats kad ir kas benutiktų. Išmoko ir padėti kitiems, kuriems buvo atsitikę kažkas panašaus. Nors ir Wolfhard’as daro gerus dalykus, tai dar nereiškia jog jo charakteris gražus ir jis pats geras. Ištiesų žaliaakis dėl jo neturi draugų, tik pažįstamų kurių dar vadinti draugais negali. Taip pat paliktas vaikų namuose, Maikas suprato kuriais žmonėmis pasitikėti galima, o kuriais ne.
Taip tamsiaplaukis ir paskendo savo mintyse. Dėl to negirdėjo pusės Auksės žodžių. Supratęs, jog dabar jo eilė, Maikas atrėmė galvą į kamieną ir giliai įkvėpė.
-Na... Aš niekada nebandžiau įvelti žmogaus į kokią nors bėdą,- greitai pasakęs taip, Švilpis jautė kaip jam stingsa kaklas.
,,Gerai kad aš iškar galvą į kamieną atrėmiau.” Supratęs, jog negali išsiduoti, Richie žvilgtelėjo tiesiai, ten kur buvo aukšti ir dideli medžiai. Įsižiūrėjęs į juos, antrakursis net pamiršo jog jam sustingęs kaklas.
-
Auksė akimirką užsimanė apkabinti medžio kamieną, tačiau suvokė, kad tai atrodys pakankamai kvailai. O kvailai atrodyti visiškai neturėjo noro. Jau reiktų eiti pilies link. Aušta,
ir taip gerai, jei nepastebėjo, jog manęs nėra. Prisidirbti netrokštu, ahh! Marietta tylėjo kietai sučiaupusi lūpas. Bet ką gi dar galėjo daryti? Nieko. Praktiškai nieko. Išgirdusi, kad vaikis pasisakė, išsišiepė bei pakėlė galvą nuo kamieno. Padaras arba kitaip Maikas prabilo. Šmaikščiai pasišaipiusi mintyse, pasiruošė prabilti. Savo sakinį ji jau buvo sugalvojusi.
- Aš niekada nieko nepadegiau, - atrėmė galvą atgal ir pasiruošė. Tai buvo didžiausias jos melas per visą gyvenimą, koks galėjo būti. Cha, labai gražiai degė brolio mėgstamiausia knyga. Chi chi. Hale kairė koja pamažu sustingo, o galop ji suprato, kad jos pajudinti nesugebėjo. Toks tas žaidimas. Negali niekados nuspėti, kokia galūnė sustings.
-
Buvo ūkanota naktis, todėl nelabai kas galėjo matyti aukštos figūros atsargiai tipenančios į lauką. Pavasario naktys buvo ganėtinai šiltos pasivaikščiojimams, tačiau vis tiek per šaltos eiti trumpom rankovėm. Mavenui tai buvo nė motais. Jis nejautė to šaltuko kuris bėgiojo jo nuogomis rankomis. Garbaniui tai buvo tik malonūs šiurpuliukai.
Domantas pasisukiojo į šonus kai priėjo prie uždraustojo miško pradžios. Nieko nelaukęs jis įžengė į uždraustą zoną. Staiga tarsi kažkas pasikeitė. Miško pradžioje, nors medžių ir buvo reta, pasidarė tamsiau, šalčiau, tyliau. Nebuvo girdėti jokio vabaliuko, tarsi jie visi čia būtų išmirę. Vaikis susiraukė ir pasitvarkė ant peties kabantį lanką. Virvė kiek spaudė petį, tačiau tai buvo pakenčiama. Jis pažvelgė atgal į Hogvartsą ir tada nusisukęs žengė giliau į mišką.
Pasiekęs keistą laukymę Mavenas nusiėmė lanką ir iš strėlių laikyklės išsitraukė vieną. Giliai įkvėpęs jis nusitaikė į toliau esantį medį, su akiniais jis matė jo vidury esantį šviesiai rudą taškiuką. Voverę savo irštvoje.
-Pasirodyk..- jis tyliai sumurmėjo ir įtempė lanką.
Staiga kažkas vaikino veide pasikeitė. Žalioji akis sttaiga pajuodavo ir Maveno veide atsirado keista šypsena. Vaizdas kurį jis matė paaštrėjo, dabar jis galėjo girdėti ir užuosti daugiau nei prieš tai. Brunetas girdėjo kaip jo taikinė, voverė, gliaudė riešutą. Kiek pakėlęs lanką jis paleido strėlę. Ši sukdamasi nuskriejo tiesiai link voverės, kuri tarsi tai pajutusi pasitraukė į šoną ir strėlė smigo į medžio kamieną.
Voverė kelias sekundes paspoksojusi į Maveną greitai dingo miško tankmėje. Brunetas garsiai nusikeikė ir paspyrė kažkokią medžio šaką. Viskas vėl grįžo į įprastas vėžias. Vaikinas matė, užuodė ir girdėjo įprastai.
Piktai užsidėdamas lanką ant peties jis pradėjo eiti atgal į mokyklą.
Pirmoji medžioklė praėjo nekaip.
-
- Man toks jausmas, kad man tos treniruotės neužteko. Kaip ir buvau beviltiška, tai tokia ir pasilikau. Pasaulyje man neužtektų ramunėlių arbatos, kad jos mane nuramintų. - Atsiduso ir nuleido žvilgsnį žemyn. - Na, jeigu pradėsiu maišytis po kojom, tai reikės visą naštą perkelti ant tavęs. - Kažkiek sukikeno, nors viduje norėtų vos ne verkti dėl to, kad ant kiek ji yra bloga kvidiče.
Clemence trumpam sustojo. Besikalbėdama visai pamiršo kur šioji eina. Dabar ji uždraustajam miške. Tarp medžių tankumos. Buvo tylu it morge. O pažiūrėjus į Marką akies krašteliu, šis kaip ir priminė jai lavoną, tai tokiu ir pasiliko. Tikras morgas!
Atrodė, kad riestanosė tik ir galėjo kalbėti apie kvidičą. Atrodė, kad tai tuo metu buvo jai svarbiausias dalykas. Visos mintys buvo tik tuo ir užpildytos. Ji taip pergyveno dėl tų varžybų, kad turbūt negalėtų naktimis užmigti. Bet vat, klydo.
Beeinant toliau pro mišką, kažkuriuo momentu, klastuolė nustojo plepėti. Tada tyluma buvo tylesnė už tylumą. Bet iš galo išgirdo kažkokį.. Triukšmą? Lyg kažkas iš medžio nukristų. Logiškai, Martes atsisuko, kad pažiūrėtų kas ten.
-
Po treniruotės, su vis dar truputėlį skaudančia galva bei guzu kaktoje, Markas išėjo pasivaikščioti su bendrakoledže. Su šluota vienoje rankoje ir bokštu ant peties klastuolis sau ramiai žingsniavo viena ausia klausydamasis, ką kalba Clemence.
-Nesijaudink, viskas bus gerai. Pati matei, kas man nutiko per treniruotę-Markas nusišypsojo Klatūnyno globotinei,-Aš pats pirmą kartą žaisiu kvidičą ir dar per rungtynes! Tai jeigu susimausim, tai tik kartu.
Na bet ir jau kvapelis šitoje vietoje! Markas suraukė nosį, kai išgirdo krebždenimą tarp šakų. Pasitraukęs kelis žingsnius atgal ir su šluota bakstelėjo Clemence, ragindamas padaryti tą patį. Baigus krebždenti, pasigirdo tylus bum ir iš dangaus, o tiksliau, iš medžio iškrito lavonas. Tai buvo... Beveik neatpažįstamas lavonas su Grifų Gūžtos uniforma, nuo kurio sklido vimdantis kvapas. Markas pastebėjo netoliese augančias mėtas, tad pasidėjo ant žemės šluotą su boštu ir nuskynė mažą saują lapelių bei sutrynė juos ir pasitepė išsiskyrusiomis sultimis panosę.
-Ir tu taip padaryk. O jeigu labai vimdo, dar ir pakramtyk kelis,-pasidalino savo žinomis Markas ir, pasiėmęs nukritusią apyilgę šaką, priėjo prie lavono, norėdamas jį geriau ištyrinėti.
-
Mergiotė atsisuko. Ant žemės gulėjo lavonas. Iš pradžių, jaunuolė net nesuprato kas vyksta. Tiesiog "nepagavo bajerio". Jos veidas buvo susiraukęs, o akys išsipūtę it pas pelėdą. Jos smegenys buvę dar "nesuvirškinę" šios naujienos. Šioji tiesiog žiūrėjo tai į lavoną, tai į Marką.
Markas pradėjo elgtis tikrai keistai. Nuo kada čia jis toks lavonų tyrinėtojas?
- Neįsitikinusi ar tai gera idėja.. - Vis dar pašiurpusi buvo nuo to lavono. Vienu metu netgi buvo pasišlykštėjusi tuo. - Juk šis, - įdėmiau pažiūrėjo į tą mirusį žmogų, - grifas yra žmogus, o ne voverė kokia. - Tyliai ir nedrąsiai tarstelėjo.
Bet dėl žolelių tai riestanosė puikiai sutiko, nes smarvė buvo tikrai didelė. Neiškentėjusi, šioji irgi nuėjo ir prisirinko tiesiog bet kokias žoleles, pridėjo jas prie nosies, kad numuštu tą kvapą jai. Ir tai padarius, jai pasidarė tikrai geriau.
Tebūnie. - Baltaplaukė nulaužė šaką nuo medžio kuris buvo šalia jos ir šioji irgi priėjo prie lavono. Iškarto, Clemence pabaksnojo su lazda tam grifui į veidą. Po to ir į kitas vietas. Ir tai padarius, galima šimtais procentais būti įsitikintam, kad jis yra miręs. Juk ką žinai, gal tas žmogus tiesiog nesiprausė apie mėnesį laiko, visiškai nesimaitina, kad primena lavoną ir vėliau dar nusprendė pasivolioti miške??
- Gal einam pranešti vyresniems apie tai? Juk su tokiais žaisliukais žaisti yra pavojinga.
-
Markas su lazda patraukė apirusį apsiaustą į šalį ir peržiūrėjo lavoną, ieškodamas akivaizdžios mirties priežasties. Išgirdęs savo bendrakoledžės nuomonę, Markas tik prunkštelėjo:
-Nieko tokio, jeigu apie šį viščiuką išsiaiškinsim ir daugiau, vistiek, lavonas jau daugiau negu kelių savaičių senumo. Miške drėgna bei pilna vabzdžių, bet jis buvo ne ant žemės, bet kūnas jau susiplojęs, tad irimas jau gerokai pažengęs...-garsiai mąstė Markas.-Būtų galima drąsiai teigti, kad šis lavonas čia skraidė jau apie mėnesį,-išdidžiai pranešė savo sunkaus darbo vaisius klastuolis.-O sprendžiant iš kaklo, rodos, šis jaunuolis...-jis bakstelėjo lavono tarpukojį.-pasikorė. Hogvartsui tikrai reikia psichologų.
Markas pakėlė galvą į viršų, ieškodamas virvės likučių, kai pastebėjo audinio likučius ant šakos.
-O štai čia ir mūsų nužudymo įrankis,-Markas su lazda, kuria baksnojo lavoną, parodė į skiautę. Nukreipęs savo dėmesį vėl į lavoną, rudaplaukis gailėjosi, kad neturi pirštinių, juk nesinori liesti lavono plikomis rankomis, dar kokią ligą pasigausi. Marko lazda vėl sugrįžo prie apsiausto, šįkart ieškodama vardo bei pavardės.
-Padėk man išsiaiškinti šio viščiuko vardą,-nenukreipdamas akių nuo lavono, tarsi šis keltų kažkokią grėsmė, paprašė Markas Clemence.
-
Clemence tik klausė ką tas Klastūnyno globotinis šnekučiuojasi ir tik atsiduso.
- Bla, bla, bla. Ačiū Šerloke už tyrimą. Siūlyčiau tau morgo darbą, o gal kokio detektyvo? - Susimąstė. - O šiaip, tu dar nepastebėjai tokį dalyką, kad jo veidas yra kažkaip.. Sumuštas? Nes tikrai matosi kai kurių randų pėdsakai. Todėl, pagal viską galima nuspręsti, kad šis vaikis turėjo problemų su kitais mokiniais ir turbūt jo vienintelė išeitis buvo pasikarti. - Užsinorėjo irgi pabūti detektyvo rolėje. - Oj, kaip linksma! - Net nesuprasi ar čia Clemence juokavo ar čia buvo sarkazmas, ar jai iš tikrųjų tai buvo linksma. Na, nors kažkas atsitiko klastuolės nuobodžiam gyvenime.
- Uhh, na gerai. - Truputį nenoriai sutiko ir šioji labiau prisiartino prie lavono. Buvo jausmas toks, kad blondinė toje pačioje vietoje tuoj ir apsivems. Nuo tokios smarvės ir aišku vaizdelio, akys ašarojosi, o riestanosė vos galėjo dar sulaikyti orą.
Visi žinojo, kad prie prie koledžo emblemos yra parašytas mokinio vardas ir pavardė. Todėl Amelija su lazda visaip pradėjo jį baksnoti ir žiūrėti.
- Manau, kad jį reikėtų apversti. - Išsakė savo nuomonę, nes surasti jo vardą yra sunkiau nei atrodo.
-
Markas prunkštelėjo iš Clemence ,,bla, bla, bla". Berniukas ne pirmą kartą matė ir užuodė lavoną, nors tie, kuriuosi jis matė (ir užuodė) buvo švaresni ir ne tokie supuvę. Berniuko vienintelio draugo tėtis dirbo laidojimo namuose tanatopraktiku, tad Markas turėjo galimybę stebėti, kaip ruošiamas mirusiojo kūnas laidotuvėms. Galbūt tai ir paskatino berniuką domėtis mirtimi bei viskuo kas su ja susiję bei nuo tada klastuolis pradėjo kolekcionuoti kaulus bei jų dalis. Markas, kaip ir pasiūlė bendrakoledžė, su lazda švelniai pakėlė lavoną ir apvertė. Pats kūnas turėjo sverti apie keturiasdešimt kilogramų, tad Markui teko truputėlį pavargti su ,,švelniai" ir ,,apversti" suderinimu. Apvertus lavoną, po juo buvę įvairūs susirinkę gyviai išsilakstė ir pasiliko tik kelios musių lervos. Markas susiraukė. Na, bent jau dabar galime surasti vardą. Vis dar tylėdamas, klastuolis atsitūpė ir įsiskaitė į vardą po Grifų Gūžtos emblema.
-Lukas Moore. Gal koks mano giminaitis. Nors daug Anglijoj tų Mūrų,-susimąstęs tarė rudaplaukis. Lukas... Jau buvau išsigandęs, kad tas Lukas. Juk jis dingo iš Hogvartso visam kursui... Atsidusęs, Markas atsistojo ir tarė Clemence:
-Tai... Ką darysim su lavonu?
-
Mažoji škotė tik žiūrėjo kaip jos kolega prakaitavo dirbdamas ties lavono pervertimu, o pati tik taip ir norėjo sakyti - Ar negali greičiau? Aišku, ji irgi galėtu padėti šiam berniukui, bet kaip gi, šioji princesė net nesiruošia vargti ties tuo. Visu pirma, ji juk mergaitė (o moteris kaip ir silpnos lyties atstovės, tiesa?), o antra, jai to lavono vardą sužinoti visiškai nerūpėjo, čia jam buvo įdomu.
- Nebijai, kad jo vaiduoklis dabar gąsdins tave naktimis? - Sarkastiškai šyptelėjo. - O šiaip, kaip ir sakiau, kad su šiuo žaisliuku žaisti pavojinga. Todėl nemanai, kad geriausia būtų pranešti mokytojams? Nes sunku įsivaizduoti kokios dar gali būti veiklos su lavonais. Jeigu tu tik nori papjauti jį dalimis ar ten išbandyti visus tuos raganų dalykėlius. - Pasidalijo šovusiais mintimis į galvą. - Bet nemanai, kad tai kažkaip.. Hm, nepagarbu tam lavonui? - Jeigu Amelija turėtu šansą, tai ji tiesiog pabėgtu nuo šios vietos ir net negalvotų apie tai. Bet vat, vos ne kiekvienas Hogvartse mokinys yra smalsi žiurkė kuri tik ir nori viską sužinoti ir kažką padaryti. Dėka tokių žiurkių ji ir įsivelia į panašias situacijas.
-
Clemence aiškiai norėjo kuo greičiau dingti kuo toliau nuo lavono, o Markas visai nesiruošė nieko sakyti mokytojams, dar įsivels į visokias bėdas.
-Mokytojams nemanau, kad reikia sakyti. Jeigu jis jau apie mėnesį dingęs, tai, manau, jie patys susiprato, kas nutiko, ypač jeigu jis turėjo problemų su kitais mokiniais.
Markas vėl atsitūpė prie lavono. Šįkart smalsumas paėmė viršų ir berniukas įkišo ranką į apirusio apsiausto kišenę. Marko ranka užčiuopė sudrėkusį pergamento gniužulą. Atsargiai ištraukęs jį iš kišenės, rudaplaukis išlankstė ir pusiau garsiai perskaitė:
Tam, kam rūpi.
Padėkokit jiems, patys žinot kam, už tai, kad pavertė mano gyvenimą pragaru. Viso gero.
-Regis, buvai teisi. Šis grifas turėjo problemų su kitais. Na, o kadangi radom jo žinutę, jeigu nori, gali ją nunešti Grifų Gūžtos vadovui,-Markas šyptelėjo. Joks sveiko proto klastuolis neitų pas Soreną von Sjuardą. Na, bent jau Markas tai tikrai neitų. O sakyti savo koledžo vadovui? Kam? Juk ne Klastūnyno mokinys.
-
- Ir kodėl šita informacija turėtu mane sustabdyti pasakyti tai mokytojams? Jeigu jau dingęs, tai kaip tik, kaip detektyvų filmuose, bus surastas lavonas ir teliks žmonėms surasti tuos blogiukus kurie skatino tą savižudybę. - Sustojo plepėti, nes šis bernužėlis rodos net nesiklausė ką Clemencija sakė, šis tuo metu įkišo savo ranką į to lavono kišenę. - Tu durnas, ar tik tokį vaidini? - Neišsilaikius paklausė.
Visgi, mergiotė toliau stovėjo šalia lavono jausdama tą bjaurią smarvę. Šis kvapas turbūt buvo viena iš pagrindinių priežasčių kodėl škotė norėjo kuo greičiau dingti iš šios vietos.
- Tai, kad net nesvarbu kam būtent nunešti. Čia vyresniųjų bėdos, ne mūsų. Aišku, būtų žymiai linksmiau, jeigu iš musės padaryti dramblį. Ane?
-
Clemence tarus, kad mokytojai suras blogiukus, Markas tik šyptelėjo. Jis prisiminė vieną merginą, kuri buvo nužudyta miške. Tuomet jis pirmąkart pamatė kaip rekonstruojamas veidas po sunkių sužalojimų ir net po to jį persekiojo košmarai su mergina kelis mėnesius. Jos žudikų taip ir nesurado.
-Clemence,-klastuolis kreipėsi į bendrakoledžę,-Ne visada blogiukai surandami ir sugaunami. Manau, kad geriau jo lavoną sudeginti ar užkasti. Tai ne mūsų reikalas.
Markas numetė pagalį ir išsitraukė lazdelę.
-Jeigu nori, gali nunešti laišką mokytojams, aš į visą tai nesivelsiu. Tai, deginam ar kasam?
Dvejodamas, Markas pažvelgė į Clemence per petį ir nusišypsojęs pats sau tarė:
-Sudeginam.
Nukreipęs lazdelę į kūną tarė:
-Incendio.
-
- Arba geriau nekišti savo nagus į kitų reikalus. - Šyptelėjo atgal, bet šis turbūt net nesiklausė blondinės. Išklausius jis pasakė, klastuolė tik atsiduso. - Uh, gerai. Nunešiu. - Priėjo prie lavono, nuo tos smarvės net akys pradėjo ašarotis, mergiotė vienu judėsiu čiupo šį laišką ir dar labiau atsitraukė nuo jo.
- Daryk ką nori. - Truputį be jausmų tarstelėjo vaidindama lyg jai nerūpi.
Clemence susiraukė pamačius kaip šis šypsosi. Reikės kuo toliau nuo jo laikytis. - Pirmos mintys apie kurias riestanosė pagalvojo jam nusišypsojus.
Markui paleidus burtažodį, deginamas lavonas pradėjo skleisti dar didesnę smarvę. Jau ir tos žolelės nė kiek nepadėjo.
- Na ir smirda. Geriau dingstam iš čia. Kol dar kas nors nepamatė mus kartu čia. - Numetė lazdą link liepsnos ir atsitraukius jau tokiu atstumu, kad nesijaustu smarvė, rudaakė nusprendė grįžti atgal į pilį.
-
Tokį vėlų vakarą, Klara kaip ir visi kiti mokiniai turėtų šiltai sėdėti patogiuose pataluose arba bent jau valgyti vakarienę. Bet ji dabar žingsniavo šerkšno apimta žeme. Nesigrožėjo paslaptingu miško grožiu. Buvo per daug paskendusi savo mintyse vis galvojo apie aną areštą po Transfigūracijos pamokos. Jos mintyse vis aidėjo profesorės žodžiai, kad saugotųsi to kuris panorėjo jai blogo. To kuris bandė visiškai sugadinti jos gyvenimą. Klara net nežinojo ko tiksliai turi saugotis. Jai vaidenosi, kad kiekvienas praeivis tik ir siekė jai pakenkti. Mergaitė net nežinojo kuo turėtų pasitikėti.
Atsirėmusi į medžio kamieną ir pavartė rankose savo užrašinę. Kaip visada ją nešiojosi visur su savimi. Nors dabar nieko daug ten nerašė. Paskutiniu metu idėjų kurti naują istoriją visiškai nekilo. Bet tą nedidelę knygelę nešiotis su savimi tapo tiesiog įpročiu.
Klara iš apmąstymų pabudo tik išgirdusi kažin kokį garsą. Ar kokia šaka trakštelėjo? O gal ji svetimus žingsnius girdėjo? Įdėmiai įsiklausė dar kartą, bet lyg ir nieko negirdėjo. Apsižvalgė, bet buvo per daug tamsu, kad kažką matyti. Ar jau taip vėlu? Ji net nepastebėjo, kad taip greitai sutemo.
Klarai pavyko save įtikinti, kad jokio pavojaus nėra, galbūt čia tik koks gyvūnėlis, bet ir vėl... tas pats garsas. Dabar jau visi raumenys įsitempė, pasiruošę bėgti. Iš įpročio mergaitė siekė savo lazdelės. Nors puikiausiai žinojo, kad ta daug kuo padėti negali.
-
Šviesų dangų pamažu pakeitus nakties tamsai ir šiame suspindus pirmosioms žvaigždėms Davina žengė sniego nuklotu žemės paviršiumi. Nors tai buvo nebepirmas kartas, kai užuot likusi pilyje mergina žingsniuoja tamsiu mišku, tačiau pirmas, kai šviesiai mėlynos akys matė kur kas aiškiau, o jautri vilkolakės klausa gaudė bet kokius girdimus garsus. Nors nuo to laiko, kai šviesiaplaukė sužinojo apie savo galias praėjo vos viena savaitė, tačiau ši jau spėjo prie to priprasti. Aukštai danguje pasirodžius baltam, apvaliam mėnuliui mėlynakė kilstelėjo savo lūpų kampučius. Šio šviesai ėmus glostyti švelnią šešiolikmetės veido odą Davina pajuto, kaip iki šiol miegojęs žvėris pabunda. Netrukus merginos kūną padengė juodas, it varno plunksnos, kailis, o vietoj žavios šypsenos pasirodė aštrios, it skustuvai, iltys. Papurčiusi juodą galvą vilkė pasileido bėgte susiliedama su tamsoje skendinčiu mišku. Jei ne šviesiai mėlynos akys, kurios išdavikiškai parodė juodąją vilkę, nė nebūtum pastebėjęs, jog ši iš vis yra Uždraustajame miške. Mintyse padėkojusi savo tėvui už eliksyrą, jog pakeitusi formą galėtų išlikti savimi, vilkė nejučia nuklydo į prisiminimus. Į naktį, kai visa tiesa smogė su didžiausia jėga. Esi vienintelė gyva savo gaujos atstovė. Tarsi aidas merginos galvoje vis dar skambėjo tėvo, tiksliau žmogaus, kuris užaugino šviesiaplaukę, balsas. Tikrieji mėlynakės tėvai žuvo vos tik ši gimė. Palikdami savo dukrą be galimybės pažinti juos šie kartu su savimi nusinešė ir galimybę viską sužinoti apie savo gaują. Vis dėl to šviesiaplaukei neteko augti vaikų namuose ar kur nors miške. Ši užaugo apsupta meilės ir šilumos, kurią suteikė ne kas kitas, kaip geriausi tėvų draugai. Ką gi, kažkas tikrai pasistengė sujaukti merginos gyvenimą, tačiau net ir po visko šios veide spindėjo šypsena, tik žinoma, ne šiąnakt. Nustumti prisiminimus į šalį ir sugrįžti į Uždraustąjį mišką privertė netoliese trakštelėjusi šaka. Staigiai sustojusi vilkė kilstelėjo galvą įsiklausydama. Netoliese girdėjosi tylus žmogaus kvėpavimas, o kiek toliau nuo šio - tylus vilko širdies plakimas. Žengusi kelis žingsnius Davina perbėgo žvilgsniu per tamsų mišką bandydama surasti abu garsų šaltinius.
-
Klara įsitempusi žvalgėsi, bandė pamatyti ką nors. Bet buvo taip tamsu, nors mėnulis ir žvaigždės danguje teikė blausią šviesą. Nuo medžių krito ilgi šešėliai. Bet koks krūmelis ar medžio kamienas mergaitei vaidenosi lyg svetimo žmogaus siluetas. Nuo bet kokio garso ji vis pašokdavo, o jos širdis baladojosi it pasiutusi.
Tiesa galėjo lazdele užžiebti šviesą, kad galėtų aiškiau viską matyti, bet per daug bijojo. Kas nors kitas galėjo ją kur kas lengviau pastebėti. Tai Klara tik gniaužė savo lazdelę rankoje ir mintyse rinkosi kurį burtažodį panaudoti. Svarbiausia, kuris jai prieš tai buvo pavykęs, o Klara kerėjo tiek nedaug kartų. Tiksliau, jai beveik nė karto neteko gintis nuo ko nors.
Tik kai akys užkliuvo už žibančių vilkiškų akių varnė garsiai aiktelėjo. Ranka staigiai užsidengė burną, kad tik nerėktų. Nors niekas jos čia net negirdėtų. Atrodė, kad kraujas venose sustingo. Netgi bėgti ji negalėjo. Nepatraukdama akių nuo vilko iš lėto traukėsi atgal. Nors nė karto neteko gyvai matyti tokio gyvūno, nujautė, kad jei bėgs, šis pradės ją vytis. O pabėgti kažin ar pavyktų. Šitą jau žinojo kuo puikiausiai.
Vilkas, rodos, pastebėjo, kad ši pradėjo trauktis. Greičiausiai žinojo kokia išsigandusi yra. Tyliai suurzgęs šoko link jos, o Klara instinktyviai užsimerkė ir, lyg su kokiu skydu nukreipė lazdelę į vilką.
-Stupefy!-suriko pirmą į galvą šovusį burtažodį.
-
Kiek toliau nuo juodakailės stovėjo pulti pasirengęs vilkas. Šio geltonai rudos akys spindėjo nakties tamsoje. Kryptelėjusi galvą Davina žvilgsniu perbėgo per netoliese augančius medžius, kai už vieno iš jų išvydo keliais metais jaunesnę mergaitę. Ši netrukus taip pat pastebėjusi artėjantį vilką aiktelėjo paveikta baimės. Pastebėjusi tokią mergaitės reakciją vilkė staigiai sustojo. Buvo pamiršusi, jog ji taip pat stovi ant keturių lenetų, o kūną dengia juodas kailis. Priėjusi prie varnės šviesiaplaukė būtų šią tik dar labiau išgąsdinusi, tik deja, Davina neturėjo pasirinkimo. Netoliese stovėjęs vilkas pasileido link Klaros ir šoko ant šios. Nieko nelaukdama vilkė puolė paskui rudakailį ir šiam besiruošiant pulti varnę šešiolikmetė lengvai atsispyrė galinėmis kojomis ir nubloškė šį ant žemės. Rudakailio kūnui tyliai bumtelėjus ant žemės Davina atsistojo tarp jaunosios varnės ir ant žemės gulinčio vilko. Nuoširdžiai tikėjosi, jog vilkas apsisuks ir pasuks savo keliais, ir mėlynakei neteks su šiuo kautis. Tačiau nė nespėjus sulaukti, kol rudakailis atsistos, miško paviršiumi nuskambėjo sustingdymo kerai. Paskutinę akimirką kryptelėjusi galvą vilkė įsmeigė žviglsnį į Klarą. Nors kūnas liko sustingdytas, tačiau šviesiai mėlynos akys draugiškai žvelgė į mergaitę. Vos po kelių akimirkų išsisklaidę kerai leido ir vėl valdyti savo kūną, deja, neilgam. Pajutusi keistą skausmą vilkė suinkštė priglusdama prie žemės. Atrodė, lyg kažkas būtų iš visų jėgų trenkęs merginai į nugarą. Dar kartą gailiai suinkštusi Davina žvilgtelėjo į priešais esantį vilką. Šis, regis, taip pat kankinosi paveiktas burtažodžio.
-
Kai viskas nutilo Klara lėtai atsimerkė. Burtažodis, rodos, suveikė. Ir netgi ne tik ant vieno, to rudo kailio vilko, bet ir kitas taip pat buvo sustingęs. Iš kur jis atsirado? Suraukusi antakius paklausė pati savęs. Juk prieš tai niekur jo čia nematė. Nors juodas vilkas šitoj tamsoj lengvai galėjo tiesiog pranykti ilguose šešėliuose.
Mergaitė paniškai apsižvalgė, bijodama, kad iš kažkur gali iššokti visa gauja vilkų apginti saviškį. Kol dar yra laiko, kol šie vilkai dar sustingę, ji turėtų pabėgti. Klara pradėjo lėtai trauktis. Vis gręžiojosi per petį, kad tik už nugaros kas neužpultų. Varnė jau žadėjo apsisukti ir papustyti padus, kai pastebėjo kaip draugiškai į ją žvelgė iš niekur pasirodęs vilkas. Tos šviesiai mėlynos akys. Ar vilkai gali turėti tokias akis? Jos atrodė per daug... žmogiškos?
Klara prisiminė visus pasakojimus apie Uždraustajame miške esančius vilkolakius. Nežinojo ar jie tikrai gali būti tokie pavojingi kaip istorijos teigia. Tiesą sakant, niekada nemanė, kad gali tokį sutikti. Nors ir tikino save, kad jai tik taip atrodo. Juk nebūtinai čia turi būti koks vilkolakis. Gali būti ir tiesiog koks gyvūnas. Bet vis tiek... tai ne šiaip sau kokia voverė.
-O bozhe moi...-sudejavo ranka prisidengdama burną. Jai pasidarė silpna. Klaros kojos pradėjo drebėti, visiškai negalėjo stovėti. Atsiremdama į medžio kamieną ji lėtai sukrito ant pašalusios žemės. Vis dar neatitraukė akių nuo abiejų vilkų. Jie greičiausiai jautėsi ne ką geriau. Mat kai kerai išsisklaidė abu irgi inkšdami prigulė. Mergaitė neįsivaizdavo, kad jos kerai galėjo taip pakenkti. Ak... o kas jei pasijutus geriau tasai vilkolakis ją užpuls? Arba kas nors gali ją čia užpulti. Kaži ar ji sugrįš saugiai į pilį. Ir kodėl ji sugalvojo čia pasivaikščioti? Juk žinojo kaip pavojinga tamsoje vaikštinėti po mišką.
-
Skausmas, pervėręs juodakailę, dar kelias akimirkas kankino šią neleisdamas pakilti nuo sniegu nuklotos žemės. Atrodė, jog ir taip nepakeliamas jausmas ėmė veržtis gilyn paveikdamas visą kūną, kai staiga viskas nurimo. Lėtai kilstelėjusi galvą Davina apsidairė nužvelgdama tamsoje skendintį mišką. Vaizdas šviesiai mėlynose akyse keistai liejosi, o juodakailę supantis miškas ėmė lėtai suktis. Papurčiusi galvą vilkė atsistojo ir kelis kartus susvirduliavo. Regis, keturios kojos po kerų nebelaikė taip tvirtai. Netoliese gulėjęs rudo kailio vilkas taip pat pakilo svirduliuodamas ir žvilgtelėjo į abi varnes. Nenorėdama, jog šis dar kartą sugalvotų pulti Klarą šešiolikmetė žengė kelis žingsnius užstodama jaunesniąją varnę. Nors kojos vis dar linko grasindamos bet kurią akimirką priversti vilkę suklupti, vis dėl to Davina išsilaikė ant kojų. Rudakailis kelis kartus tyliai suurzgė, tačiau pulti kur kas didesnės vilkės neketino. Paskutinį kartą žvilgtelėjęs į juodakailę ir už šios stovinčią mergaitę vilkas dingo miško tamsoje. Palaukusi, kol šis visiškai paliks abi varnes ir įsiklausiusi ar daugiau nieko nebėra, vilkė apsisuko ir lėtai žengė prie Klaros. Nenorėjo šios dar labiau gąsdinti, bet sušalti ant sniegu nuklotos žemės taip pat neketino. Klara, tau viskas gerai? Kreipdamasi mintimis į jaunesniąją varnę Davina pabandė šią nuraminti leisdama suprasti, kad ši neketina jos sužeisti. Priėjusi pakankamai arti Klaros juodakailė sustojo įsmeigdama žvilgsnį į mėlynas akis. Vis dar jautėsi apsvaigusi nuo kerų, tačiau išsilaikė nesusvirduliavusi.
-
Klara vis dar sėdėjo ant žolės ir stebėjo kaip vilkai sunkiai atsistojo ant kojų. Vėl visa įsitempė laukdama kol kuris nors iš jų šoks ant jos, atkeršyti už kerus. Varnė nors ir visa drebėjo, o rankos tokios silpnos, tvirčiau sugniaužė lazdelę. Vos juodasis pajudėjo ir žengtelėjo arčiau iš kart ištiesė ją. Bet ranka taip drebėjo iš baimės, kad negalėjo net tikslaus judesio atlikti. Mergaitė išvis jautėsi apgailėtinai. Gal jos kerai paveikė ir ją pačią?
Klara tik nuleidusi galvą laukė kada viskas pasibaigs. Bet vietoj to kad pulti juodakailis ją... užstojo? Mergaitė net iš nuostabos išsižiojo stebėdama kaip nenoriai anas vilkas pasitraukė, vis dar svyruodamas nuo kerų. Sumirksėjo kelis kartus, netikėdama kuo mato. Apstulbusi vėl pažvelgė į tas neįprastas akis. Ar gali būti, kad jis visą tą laiką ją tik gynė?
Tarsi jos klausimas būtų išgirstas, Klara išgirdo savo vardą. Mergaitė krūptelėjo lyg kažkas būtų ją staigiai nudeginęs ir apsižvalgė ieškodama to balso savininko. Bet šiame miške ji buvo visiškai viena kartu su tuo vilku, rodos įsiliejančiu į nuo medžių krentančius šešėlius. Tik praėjus kelioms akimirkoms suvokė, kad balsas buvo jos galvoje.
-Kaip...-sušnabždėjo, nors atsakymą ir taip žinojo. Ji pažvelgė į tas mėlynas akis, kurios taip stipriai išsiskyrė juodame kailyje. Be abejonės žinojo, kad po tuo kailiu slypi žmogus. Tik svarbu koks. Ir kaip jis ją pažįsta. Klara mintyse perbėgo per visus pažįstamus žmones, bet visi buvo tik tarp Hogvartso sienų. Atrodė neįmanoma, kad kuris nors jų būtų vilkolakis.
-Kas tu?-šįkart tvirčiau, nedrebančiu balsu paklausė. Atrodė kiek keistoka bendrauti nematant žmogaus veido, kai net tiksliai nežinai su kuo kalbi. Tiesą sakant, viskas čia Klarai atrodė keista. Net ir tai, kad ji vis dar negalėjo atsistoti ant kojų. Sėdėjo ant šaltos žemės net nejausdama, kad ir pati tuoj sušals į ledą.
-
Priešais stovinti mergaitė atrodė sumišusi. Šios mėlynose akyse pynėsi keli jausmai vienu metu. Šešiolikmetė puikiai žinojo, kaip turėjo jaustis Klara. Visai neseniai ir pati šviesiaplaukė taip jautėsi sužinojusi visą tiesą apie savo tikruosius tėvus. Tuo metu merginos viduje užvirė pyktis, liūdesys, skaudus suvokimas ir baimė. Šešiolika metų praleidusi manydama, kad yra paprasta burtininkė, ši sužinojo, kad visą laiką viduje tūnojo sukaustytas žvėris. Nuleidusi galvą juodakailė stebėjo jaunesniąją varnę savo šviesiai mėlynomis akimis. Turbūt jei ne akys išdavikės, vilkė būtų susiliejusi su miško tamsa ir vargu ar net kitas vilkolakis būtų šią pastebėjęs. Uždraustojo miško paviršiumi nuskambėjus Klaros balsui Davina kilstelėjo galvą. Kelias akimirkas mėlynakė tiesiog stovėjo stebėdama jaunesniąją varnę. Galiausiai nusprendė atsakyti į užduotąjį klausimą. Davina Murrell, mergina, kuri Didžiojoje salėje grojo gitara. Vilkė lėtai žengė kelis paskutinius žingsnius ir švelniai kilstelėjo Klarą nuo šaltos žemės. Galingas vilko kūnas šalia smulkios mergaitės atrodė kur kas grėsmingiau, tačiau savo galios juodakailė nė neketino naudoti. Dabar tenorėjo, jog priešais stovinti mergaitė nurimtų ir liktų saugi.
-
Kaip keista buvo girdėti svetimą balsą savo galvoje. Atrodė lyg kažkas tyliai šnabždėtų jai į ausį. Mergaitei vis vaidenosi, kad kas nors yra visai netoli ir galbūt kėsinasi ją vėl pulti. Nors miške buvo tuščia ir tylu. Be galo tylu. Toji paslaptinga tyla netgi kažkiek trikdė varnę. Viskas atrodė kaip koks keistas slogus sapnas. Lyg viską matytų ir girdėtų pro miglą.
-Ką?...-sulemeno, vilkei atsakius į klausimą. Mergaitė tik sužiopčiojo nežinodama ką dar sakyti. Šis, rodos, visai platus ir normalus atsakymas, sukėlė tik dar daugiau klausimų. Rodos, visai draugiška bei miela varna yra vilkolakė. Klaros smegenys nesugebėjo apimti šitiek informacijos. Ar koledžo vadovas tai žino? O gal ji įsliūkino į pilį slapta? Gal kartu su ja gyvena ir daugiau vilkolakių? O kas jei kuris nors nėra toks geras kaip Davina? Mergaitė vėl prisiminė profesorės perspėjimą. Net oda pašiurpo nuo tokių minčių. O gal oda buvo pašiurpusi dėl šalčio? Klara net nepastebėjo, kad čia taip šalta.
-H-hogvart-tse m-mokosi...-norėjo apipilti vilkę klausimų lavina, bet drebulys tam trukdė. Lyg tai pastebėjusi vilkė galva kilstelėjo mergaitę nuo žemės. Kojos vis dar drebėjo, atrodė, kad tuoj vėl ją vėl išduos. Mergaitė instinktyviai įsikibo į vilkės juodą kailį. Net nusistebėjo kokie švelnūs plaukai. Jos pirštai netrukus sušilo ir Klarą kažkodėl apėmė noras tiesiog prisiglausti prie vilkės, užmigti čia ir dabar šiame miške.
Kur nežinia kiek kitų vilkolakių dar slapstosi. O gal jie tiesiog slepiasi pilyje? Laukia tobulos akimirkos, kad galėtų užpulti kokį nieko nenutuokiantį mokinį.
Pastebėjusi, kad gal kiek per stipriai gniaužė vilkės plaukus mergaitė šiek tiek atleido pirštus ir giliai įkvėpė stengdamasi nusiraminti.
-Hogvartse mokosi vilkolakiai? Kodėl niekas man to nesakė?-suraukusi antakius tyliai paklausė.
-
Stovėdama tamsoje skendinčiame miške Davina atidžiai stebėjo sutrikusią mergaitę kartu gaudydama bet kokius girdimus garsus. Tik regis, šių beveik nebuvo. Miškas ne tik skendėjo tamsoje, bet ir tyloje. Kažkur toli girdėjosi tylus šakų traškėjimas, bet garsas tik tolo. Vis dar neprarasdama budrumo vilkė stovėjo šalia jaunosios varnės leisdama šiai tvirtai įsikibti į jos kailį. Nuo šios rankų sklindantis šaltis prasiskverbė pro švelnų, purų vilkės kailį, tačiau netrukus išsisklaidė. Vilkolakės kailis ne tik neleido sušalti merginai, tačiau šildė ir sušalusias mėlynakės rankutes. Nenorėdama, jog mergaitė sušaltų ir vėliau susirgtų Davina labiau prisiglaudė prie jau sušalti spėjusio varniukės kūno. Nurimk, tu saugi. Švelnus ir mielas balsas pasiekė Klarą. Turbūt įgimtas instinktas padėti ir saugoti kitus neleido palikti Klaros. Visada pasiruošusi padėti ir saugoti. Pačios šviesiaplaukės galvoje nuskambėjo švelnus tėvo balsas. Atrodė, jog šis būtų stovėjęs šalia ir šypsojęsis savo dukrai. Žinodama, jog taip nėra ir miške stovi tik jaunesnioji varnanagė vilkė nė nekryptelėjo galvos, nors nuoširdžiai troško, jog šis būtų pasirodęs ir apkabinęs savo vienturtę dukrą. Nesvarbu, jog šių kraujas nebuvo tas pats. Net ir sužinojus tiesą mėlynakės jausmų ją užauginusiems žmonėms nepakeitė. Mintis apie tėvus nutraukė nuskambėjęs Klaros klausimas. Davina nė nepajuto, kaip mergaitė atleido jos kailį. Hogvartse mokosi ir kitos antgamtinės būtybės, tačiau neturėtum jų bijoti. Drąsindama jaunesniąją varnę vilkė tik žvilgtelėjo į šią savo šviesiai mėlynomis akimis.
-
Net pati nepajutusi mergaitė šyptelėjo iš Davinos žodžių. Širdis net suspurdėjo pagalvojus, kad kas nors ją saugo. Klara jau buvo pamiršusi kaip stipriai jai trūko šito. Kai kas nors rūpinasi tavimi ir saugoja. Užaugusi be savo tėvo, o motinos ir jos santykiams atšalus Klarai tiek daug dienų tekdavo pasikliauti tik savo jėgomis. Ir Hogvartse, ir namuose ji tiesiog rūpinosi savimi ir kitais. Retai kada prašydavo pagalbos, o ir tokios kaip tikros draugės nelabai ir turėjo.
-Ačiū,-sušnabždėjo nusukdama galvą, kad Davina nepamatytų jos liūdnos veido išraiškos. Giliai atsidususi ji papurtė galvą, norėdama išvaryti tas mintis iš galvos. Laimei tas švelnus balsas galvoje pagelbėjo šitam.
-Kitos?-merginos žodžiai iškart prabudino Klarą. Staigai pakėlė galvą ir nejučia vėl apsižvalgė, ieškodama kokių šešėliuose besislepiančių būtybių. Jos galvoje vėl nuskambėjo pavojaus varpai,-Kiek maždaug?...-sumurmėjo nedrąsiai klausdama. Nežinojo ar Davina gali išduoti tokius dalykus, o gal tai yra tokia didelė paslaptis. Ir ji vienintelė tik žino tai. Kas jei kiti sugalvos ją nužudyti, kad neišduotų visko.
-Aš niekam nepasakosiu,-skubiai patikino mergaitė. Nors jai be galo knietėjo sužinoti ar ji vienintelė iš visų šito nežinojo. Tiesą sakant ji be galo norėjo sužinoti kokios būtybės ir kiek jų mokosi kartu su ja tose pačiose klasėse. Ne tai, kad jai buvo įdomu ar smalsu. Klarai tik rūpėjo žinoti kokios galimybės, kad kas nors gali ją nužudyti miegant. Gal tada žinotų kaip apsisaugoti. Juk atsarga gėdos nedaro.
-
Stovėdama šalia jaunesniosios varnanagės Davina juto, kaip šios širdis kelis kartus smarkiau suplaka. Regis, ištarti juodakailės žodžiai paveikė Klarą. Šešiolikmetė buvo pasiryžusi saugoti šią varniukę ir neleisti, jog kas nors ją sužeistų, net jei reikės pačiai nerti tiesiai pavojui į nasrus. Regis, tapusi vilke šviesiaplaukė prarado baimės jausmą. Miško paviršiumi nuskambėjus Klaros klausimui juodakailė kilstelėjo galvą. Nurimk, viskas gerai. Bandydama nuraminti Klarą mėlynakė atsistojo šalia jos. Šiuo metu Hogvartse yra vos keli vampyrai ir vilkolakiai, tačiau nė vienų iš jų neturėtum bijoti. Jie nepuls nei tavęs, nei ko nors kito. Apie tai, jog net ir profesoriai yra antgamtikai Davina nusprendė nutylėti. Bent jau kol kas. Nenorėjo, kad jaunoji varnė išsigandusi nuspręstų nebeiti į pamokas. Manau, pilyje ir daugiau yra mokinių, kurie apie tai nežino. Nors merginos balsas taip ir liko nenuskambėjęs mišku, tačiau žinojo, jog Klarą jį išgirdo. Tiesa, ir pačiai mėlynakei buvo keista bendrauti mintimis, tačiau buvo lengviau nei manė. Vis dėl to mielos šypsenos kiti nematė. Juodame kailyje spindėjo tik dvi šviesiai mėlynos akys.
-
Klarai vis atrodė keista, kad vyresnioji varna ją taip saugo. Juk jos beveik nepažįstamos, bet viskas, rodos, elgėsi kaip senos geros draugės. Ar kaip kokia vyresnioji sesuo. Mergaitė suraukė antakius, bijodama, kad viskas gali pasisukti į blogąją pusę.
Nors Davina mergaitę tikino, kad nėra ko bijoti, Klarai vis tiek buvo neramu. Vien mintis, kad už jos kambario sienų gali šmirinėti, ar velniai žino ką daryti, kokie vampyrai nedavė jai ramybės. Gal jai tik reikėjo laiko apsiprasti su ta mintimi? Juk visko tiek šiandien nutiko. Tiesą sakant nuo visko kas šiandien nutiko ir šiek tiek apsiraminus Klarą apėmė toks nuovargis, kad net ant kojų susvyravo. Užsimerkusi atsiduso. Ak taip norėjo tiesiog užmigti ir leisti visoms keistenybėms pasibaigti.
Merginos balsui vėl nuskambėjus galvoje, varnei per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Atsimerkusi pakėlė galvą ir pažvelgė į mėlynas akis.
-Tu negali dabar atvirsti į žmogų, tiesa?-paklausė ir kreivai šyptelėjo, nenorėdama atrodyti kiek nedraugiška.-Keista girdėti... na žinai,-nerasdama tam tikrų angliškų žodžių ji tiesiog pirštai patapšnojo sau per smilkinį. Nežinojo kaip tiksliai apibūdinti tą jausmą kai Davina kalbėjo su ja mintimis. Bet tai tikrai neįprasta.
-
Stebėdama jaunesniąją varnę Davina tik kryptelėjo galvą užjaučiamai žvilgtelėdama į jos mėlynas akis. Dabar Klara atrodė ne tik sutrikusi, tačiau ir pavargusi. Regis, naujiena, jog Hogvartse mokosi ne tik burtininkai, bet ir antgamtinės būtybės, paveikė mergaitę. Turbūt ir pati šviesiaplaukė būtų taip reagavusi, jei tėvai nebūtų papasakoję apie Hogvartsą ir jame besimokančius mokinius. Jautriai vilkolakio klausai sugavus mergaitės balsą mėlynakė žvilgtelėjo į dangų. Naktinį dangaus skliautą puošė žybsinčios žvaigždės ir ryškus mėnulis, nušviesdamas tamsoje skendinčius medžius. Šio šviesai prasiskverbus pro tankias medžių šakas šviesiai mėlynos vilkės akys sublizgo tarsi mažučiai brangakmeniai. Vis dėl to nakties tamsa pamažu blėso užleisdama vietą naujai dienai. Tolumoje ėmė ryškėti kur kas šviesesnis dangus. Kryptelėjusi galvą Davina atsisuko į Klarą. Ne, tačiau netrukus ims švisti, tad keliaujam į pilį. Papurčiusi galvą vilkė ėmė lėtai žingsniuoti pilies link leisdama jaunajai varnanagei sekti paskui. Puiki vilkolakės rega leido drąsiai žengti pavojingų miško keliu. Suprantu, man taip pat vis dar keista bendrauti mintimis. Juodakailė žvilgtelėjo į šalia einančią mergaitę.
-
Švisti? Kiek laiko aš čia jau esu? Suraukė antakius ir taip pat pakėlė galvą ieškodama kažkur bekylančios saulės. Net keista atrodė, kaip greitai laikas prabėgo. O juk, rodos, ji čia vos valandą kokią pabuvojo. Kaip kokiame sapne, kur laikas neegzistuoja. O gal tai ir yra sapnas? Klara sugrįš į lovą ir pabudusi supras, kad viskas yra netikra. O jei ir tikra, jei kartu su ja ir mokosi vilkolakiai bei vampyrai, mergaitė vis tiek apsimes apakusia. Eis į pamokas, gyvens kaip gyveno. Apsimes, kad nieko net nežino, niekur nesivels. Ir tikrai tikrai daugiau į mišką nekels kojos. Ne... jai jau užteko tokių staigmenų.
-Taip... reiktų jau grįžti į pilį,-sumurmėjo pritardama. Stengėsi negalvoti apie ryte laukiančias pamokas ir kaip ji per jas miegos. Gal jai pavyktų apsimesti susirgusia? Nors greičiausiai ir taip ji susirgs. Juk vos ne visą naktį išbuvo miške.
Stengdamasi neparvirsti už iš žemės išlindusiu šaknų ar akmenukų, Klara sekė paskui juodą, susiliejančią su tamsa, vilke. Susikaupusi stengėsi ne parklupti. Kas buvo ne taip lengva kaip iš šono tikriausiai atrodytų. Bet laimei lyg žinotų, kad mergaitė beveik nieko nemato, vilkė ėjo iš lėto. Išgirdusi vėl tą patį balsą Klarai kojos susipainiojo ir ji vos ne prarado pusiausvyrą. Atsirėmusi į medį jį papurtė galvą.
-Man viskas gerai,-patikino Daviną. Tada šiek tiek suraukė antakius prisimindama jos žodžius.-Vis dar keista bendrauti mintimis?-pakartojo jos žodžius.-Ne visada buvai vilkolakė?
-
Žengdama lėtais, tyliais žingsniais Davina klausėsi miške tvyrančios tylos. Atrodė, jog sniegui nuklojus visus medžius ir žemės paviršių, užmigo visi gyventojai. Pavojingas miškas staiga tapo ramiai miegančiu grobuonimi. O galbūt taip bandė tik apgauti į jį užklydusius mokinius. Nerasdama atsakymo, kodėl miškas toks ramus ir tylus, vilkė atidžiai klausėsi bet kurią akimirką laukdama puolimo. Vis dėl to, regis, miškas neketino sukelti pavojaus varnėms. Pastebėjusi, kaip mergaitė susvyruoja, juodakailė staigiai sustojo žvilgtelėdama į jaunesniąją varnę. Ši tarsi žinodama, ko Davina ketina klausti, atsakė į klausimą. Tyliai nusijuokusi savo mintyse vilkė žengė kelis žingsnius arčiau Klaros leisdama įsikibti į juodą kailį. Nors mergaitė tikino, kad jai viskas gerai, tačiau juodakailė nerimavo, jog kitą kartą Klara gali skaudžiai susižeisti. Vis dėl to juk keturios kojos pusiausvyrą laikė tvirčiau, be to mergina puikiai matė tamsoje. Leisdama jaunesniajai varnei atsigauti Davina sustojo. Netrukus miško tylą perskrodė mergaitės klausimas. Ne, anksčiau nė nenumaniau, jog esu vilkolakė. Apie tai sužinojau visai neseniai. Žvilgtelėjusi į Klarą Davina pasisuko į pilį ir palaukusi, kol mergaitė įsikibs į juodą kailį, ėmė lėtai žingsniuoti. Vos po kelių akimirkų medžių tankumą pakeitė pilies vaizdas ir pro tankias medžių šakas ėmė skverbtis pirmieji saulės spinduliai. Nardydama tarp šakų ir krūmų saulės šviesa švelniai perbraukė spinduliais per juodą vilkės kailį. Žvilgtelėjusi per petį juodakailė nužvelgė kylančią saulę. Netrukus šalia Klaros stovėjo nebe juodo kailio vilkė, o šešiolikmetė mergina. Juodą kailį buvo spėję pakeisti juodi džinsai ir megztinis, ant kurio krito ilgi, šviesūs merginos plaukai. Atsisukusi į jaunesniąją varnę mėlynakė žaviai kilstelėjo lūpų kampučius.
-Ar vis dar atrodau pavojingai?-nusijuokė ir palaukusi Klaros žengė pilies link.
-
Su Davinos pagalba Klara žengė per tylų mišką. Netrukus pro medžius pasirodė didingos pilies kontūrai. Mergaitė sustojo ir kaip įprastai prarado žadą matydama miegančią pilį. Ją vėl apėmė keistas pojūtis, kad sapnuoja. Tarsi net nebūtų viso to dalis ar tiesiog netyčia pateko į šį magišką pasaulį, kur kartu tarp burtininkų gyvena vampyrai, vilkolakiai ar kitos būtybės.
Dangus po truputį pradėjo šviesėti, o kartu su juo pranyko ir žvaigždės. Apstulbusi mergaitė pakėlė galvą grožėdamasi vos išlindusiais saulės spinduliais, nušviečiančiais sniegą ant medžio šakų. Atrodė, kad medžių šakos padengtos sidabru. Kas Klarai priminė vieną girdėtą pasaką. Suraukusi antakius bandė prisiminti pasakos detales, bet, rodos, atmintis visa tai ištrynė.
Klaros dėmesį patraukė tas pats draugiškas balsas. Tik šįkart skambėjo ne jos galvoje, o visai ne toli, priešais ją. Mergaitė nesusilaikė neišsižiojusi iš nuostabos. Vilkės vietoje stovėjo matyta ir pažįstama varnanagė. Nejučia ji apsižvalgė ieškodama kur nors pasislėpusio juodo gyvūno, bet šio niekur nebuvo.
-Ne...-sušnabždėjo, balse vis dar pilna nuostabos.-Ne, neatrodai...
Sumirksėjo kelis kartus, tarsi vis dar būtų sunku patikėti tuo ką matė. Davinai pradėjus eiti link pilies Klara skubiai nusekė paskui ją.
-Tu nesijauti pavargusi?-paklausė. Jai vis dar buvo sunku patikėti, kad visa tai vyresniajai varnai visiškai natūralu.-Na... juk taip pat visą naktį nemiegojai.
Klara tai jautėsi pavargusi. Už kelių valandų turėtų prasidėti pamokos, o ji net akių neužmerkė per visą tą laiką.
-
Pamažu vakarėjo. Saulė dar nebuvo nusileidusi, tačiau jau galėjai pastebėti, kad diena artėja prie pabaigos. Tačiau šilumos dar netrūko, tad Dafydd patraukė pasivaikščioti. Klastuolis buvo kiek susimąstęs. Kaip visada, iš bendrojo kambario jį ištraukė pernelyg didelis mažųjų mokinių keliamas triukšmas. Velsietis buvo piktas. Jis negalėjo pakęsti to šūkavimo ir juoko. Dafydd be galo nepatiko, kai kažkas buvo laimingas. Ar taip buvo dėl to, kad jis pats visą gyvenimą buvo ujamas? Galbūt. Klastuolis šito nežinojo. Žinojo tik tiek, kad nepakenčia kitų žmonių laimės.
Tad nenorėdamas matyti, kaip koledžo draugai smagiai leidžia laisvą laiką, Dafydd išėjo į kiemą. Kad galėtų pabūti vienas. Ir vėl. Velsietis kartais ir pats susimąstydavo, kaip tai yra liūdna. Užuot pasistengęs įsilieti į smagią koledžo draugų kompaniją, jis nuo jos bėga... Tačiau Dafydd negalėjo to pakeisti. Jis pernelyg nekentė žmonių. Bet kodėl tau tada nusibosta būti vienam? paklausė savęs klastuolis. Jis niekaip negalėjo suprasti, kas jam yra. Iš kur tokios mintys? Iš viso - nuo kada jis galvoja apie tokius dalykus?!
Kad ir kaip ten būtų, galvoti Dafydd patraukė į uždraustąjį mišką. Vien jau pavadinimas sako, kad ten eiti negalima, tačiau velsietis vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavo būtent miške. Ko gero, tai nebuvo maištas. Tačiau geri vaikučiai į mišką dažniausiai neina, tad klastuolis tikėjosi, kad pagaliau nieko nesutiks. Šitoje mokykloje mokosi per daug vaikų pagalvojo Dafydd, kai jam einant miško link prabėgo trys gerokai jaunesni moksleiviai.
Pagaliau klastuolis pasiekė mišką. Jo gilumoje jau buvo beveik tamsu. Tai berniuko negąsdino, jis drąsiai žingsniavo tankmės link.
Suradęs keletą medžių, kurie augo ratu taip, kad jų viduryje galėjai patogiai įsitaisyti, Dafydd stabtelėjo. Tokia viena jam buvo kaip tik. Pakankamai toli, kad nieko nesutiktų. Pakankamai jauku, kad norėtųsi čia būti. Tad klastuolis nieko nelaukęs įlindo į "kambariuką" ir patogiai įsitaisė ant samanų. Buvo šiek tiek gaila tik to, kad neatsinešė nieko užkąsti.
-
Diena, einanti į pabaigą, ir lėtai besileidžianti saulė, nudažiusi dangų kraujo raudonumu, pranešė apie artėjantį vakarą. Šviesiai melsvą dangų pamažu ėmė keisti kiek tamsesnis, priversdamas Hogvartso pilyje uždegti pirmąsias šviesas, o lauke laiką leidusius mokinius - sugrįžti į vidų. Tiesa, ne visi pasirinko kelią atgal. Daugeliui mokinių grįžtant į pilį, Luna žingsniavo tiesiai iš jos. Regis, pomėgis, vakarą praleisti Uždraustajame miške, niekur nedingo.
Žengiant lėtais, tačiau tvirtais žingsniais, ryškiai mėlynos akys stebėjo pro šalį žingsniuojančius mokinius. Šių balsai ir juokas netruko užlieti visą Hogvartso pilį. Dar prieš kelias akimirkas buvusi pakankamai tyli, tvirtovė ir vėl nubudo parodydama, jog joje ir vėl gausu mokinių.
Veide žaidžiant neryškiai šypsenai, septyniolikmetė prasilenkė su paskutiniu į pilį įžengusiu jaunuoju burtininku ir leisdama dar šiltam, regis, nuo vasaros likusiam vėjui kedenti ilgus, tamsius plaukus, žengė miško link.
Pavojinga ir baimę kelianti medžių karalystė, regis, su džiaugsmu pasitiko dažną lankytoją. Per šešerius metus praleidusi nemažai laiko Uždraustajame miške, mėlynakė nebejautė jokios baimės. Galbūt dėl to, jog per kiekvieną pilnatį turėdavo progą ištyrinėti visas apylinkes? Kad ir kaip ten bebūtų, dabar mėlynakė žingsniavo gilyn į mišką. Tik visai netrukus šalia jaunosios anglės nuaidėjo lūžtančios šakos garsas. Stabtelėjusi ir atsisukusi garso link, Luna išvydo rudai pilko kailio vilką.
-Sveikas, drauguži,-šyptelėjusi tamsiaplaukė pritūpė ištiesdama ranką į augintinį. Laimingas rudakailis liuoktelėjo į priekį ir lyžtelėjo merginos ranką. Nusijuokusi septyniolikmetė perbraukė ranka per vilko kailį ir stryktelėjusi ant kojų, nužvelgė naktinėti nusprendusį augintinį. Regis, nesužeistas ir sveikas, plėšrūnas džiaugėsi matydamas savo šeimininkę. Dar kartą perbraukusi ranka per augintinio kailį, tamsiaplaukė pasuko gilyn į mišką, leisdama vilkui žingsniuoti šalia.
Netrukus netvarkingai augančius medžius pakeitė ratu suaugę galiūnai. Užuodęs nepažįstamojo kvapą, vilkas pritūpė kiek arčiau žemės ir uosdamas naują kvapą, ėmė sėlinti į ratu suaugusių medžių vidurį.
-
Kažką panosėje niūnuodamas Dafydd buvo visiškai atsipalaidavęs. Jis žinojo, kad čia yra vienas ir tikrai joks profesorius neateis čia ieškoti vakare lauke besitrinančių mokinių. Tad jaudintis tikrai nebuvo ko.
Tačiau staiga klastuolis kažką pajuto. Ne išgirdo. Ne pamatė. Jis kažką pajuto. Klastuolis kiek sunerimęs pašoko ant kojų. Negi vis dėlto kažkas vaikšto po mišką? pagalvojo velsietis. Jis bandė save raminti. Tačiau jausmas buvo toks keistas, kad į galvą toptelėjo nelabai įtikima mintis. Ar ten nežmogus?
Dafydd išsitraukė burtų lazdelę. Jis puikiai žinojo, kad, jeigu prireiks, tikrai nesugebės tinkamai ja pasinaudoti. Tačiau jeigu ten vis dėlto žmogus, klastuolis vylėsi, kad iškeltas ginklas atėjūną išgąsdins. Velsiečio siaubui netrukus jis pamatė kailį ir žvilgančias akis.
- Kas per?... - neužbaigė klausimo klastuolis. Jis nebuvo gyvūnų žinovas, tačiau atėjęs padaras buvo kraupiai panašus į vilką. - Iš kur tu čia? - gerokai drąsiau nei jautėsi paklausė Dafydd.
Velsietis skubiai galvojo, ką daryti. Bėgti tai jis tikrai nebėgs. Jeigu šitas padaras puls, klastuolis gal ir nukentės. Tačiau prieš tai spės neblogai trinktelėti į snukį. Žinoma, Dafydd neturėjo noro būti užpultas. Tad jis lėtai ir neskubėdamas pasitraukė kiek įmanoma toliau nuo atėjusio žvėries, tačiau neišėjo iš medžių rato.
- Ne, bjaurybe, - garsiai pasakė klastuolis. - Taip lengvai tu manęs neišgąsdinsi. Ateik čia!
Velsietis iškėlė lazdelę ir pradėjo laukti, kada gi vilkas jį puls. Iki pat tos akimirkos jis nė nesuprato, kad žvėris čia ne vienas. Tačiau staiga jis pastebėjo kažkokį šešėlį ir, nutaręs, kad ten galbūt mokinys, paklausė:
- Ei, tu. Ar čia tavo gyvūnėlis?
-
Rudai pilko kailio plėšrūnui ėmus sėlinti link ratu suaugusių medžių vidurio, Luna atidžiai nužvelgė matomą medžių tankumą. Safyrinėms akims užkliuvus už kažkieno šešėlio, mergina žengė kelis žingsnius arčiau. Nuo aukšto kamieno ir į viršų iš keltų šakų krentantis šešėlis paslėpė tamsių plaukų savininkę.
Lėtai artėdamas prie patogiai įsitaisiusio mokinio, vilkas stabtelėjo nužvelgdamas šį. Vaikiui staigiai išsitraukus burtų lazdelę ir nukreipus ją į jį, vilkas grasinamai suurzgė. Klastuoliui ėmus trauktis ir toliau nenuleidžiant nukreipto ginklo, rudakailis pritūpė prie žemės akylai stebėdamas naująjį miško lankytoją, tačiau išgirdęs už nugaros artėjant šeimininkę, žvėris išsitiesė ir kryptelėjo galvą į septyniolikmetę.
Drąsiai priėjusi prie savo augintinio, Luna perbraukė ranka per purų kailį ir žvilgtelėjo į kiek toliau stovintį vaikiną.
-Vienintelis bjaurybė, kuris čia yra, esi tu,-šiurkščiai atkirto nužvelgdama keliais metais jaunesnį mokinį,-vargu, ar norėtum, jog jis iš tiesų prie tavęs ateitų,-šyptelėjo.
Atėjusi į mišką mergina nesitikėjo, ką nors sutikti, ypač, vaikį, kuris, regis, buvo tikras pasipūtėlis ir be jokių mandagumo manierų. Ką gi, safyrinių akių savininkei tai nebuvo kliūtis. Šalta ir žiauri charakterio pusė leido puikiai bendrauti su tokiais žmonėmis. Kaip visuomet švelnesnė ir jautresnė varnės pusė liko nustumta į šalį.
-O dabar nuleisk lazdelę,-kiek švelniau paliepė vis dar žvelgdama į stovintį vaikiną. Nors šis ir stengėsi neparodyti baimės, tačiau akys ir kiek greičiau plakanti širdis išdavė, ką kitą.
-
- Ak, tai aš čia bjaurybė? - supurkštė Dafydd. - Taip. Aš čia urzgiu ant kitų.
Klastuolį visai sudomino ši situacija. Visų pirma, jis tikrai nesitikėjo, kad čia laisvai lakstys vilkas. O tuo labiau jis nesitikėjo, kad šis gyvūnas yra kieno nors augintinis. Ir ko tik žmonės neprisigalvoja pagalvojo velsietis.
Merginai pasakius nuleisti lazdelę Dafydd šių žodžių nepaisė. Jis pernelyg nepasitikėjo žmonėmis. Taip ir matė, kaip vos jam nuleidus ginklą mergina užsiundo žvėrį. Tad klastuolis ir toliau laikė lazdelę nukreiptą rudakailio pusėn.
- Tai... - nutęsė Dafydd. - Kaip tu sugalvojai auginti tokį... Hm... Na, sakykim keistą gyvūną?
Nors klastuolis labiau už viską pasaulyje norėjo likti vienas, šį kartą suprato, kad teks taikstytis su šitos merginos draugija. Pats išeiti neketino. O ją išvaryti nebus lengva - turi pernelyg neįprastą ginklą. Tad velsietis apsimetė, kad neprieštarauja, kad ji atėjo kaip tik čia. Tikėjosi, kad kada nors vilkas nustos taip keistai žvelgti į jį. Tada bus galima atsipalaiduoti. Ir sugalvoti, kaip likti vienam. Dafydd neketino trauktis iš čia tik todėl, kad prisistatė kažkokia mergiotė su vilku.
- Beje, aš Dafydd, - mestelėjo po kurio laiko, staiga suvokęs, kad ši nepažįstama mergina yra, ko gero, pirmas žmogus, kuriam klastuolis pasakė savo vardą. Kiek padvejojęs jis atsisėdo ten pat, kur sėdėjo prieš tai. Tačiau lazdelės nenuleido. Žvilgsnio, įsmeigto į vilką, taip pat.
-
Miško tankmėje nuskambėjus vaikino balsui, Luna panardino pirštus į purų žvėries kailį.
-Jis juk išvydęs tave neėmė šūkauti,-gūžtelėjo pečiais pakasydama vilko paausį. Sulaukęs šeimininkės dėmesio Delgadas visiškai pamiršęs priešais stovintį vaikį, žvilgtelėjo į safyrinių akių savininkę. Šyptelėjusi augintiniui, Luna nukreipė ryškiai mėlynų akių žvilgsnį į šviesiaplaukį. Regis, šis nė neketino nuleisti savo burtų lazdelės.
-Nuleisk lazdelę,-griežčiau pakartojo neseniai ištartus žodžius. Nors Delgadas stovėjo itin ramiai, tačiau mergina puikiai žinojo, jog vienas staigus vaikino judesys ir vilkas nieko nelaukdamas puls. Instinktas ginti saviškius buvo kur kas stipresnis nei paklusnumas.
Išgirdusi klastuolio klausimą, septyniolikmetė kelias akimirkas žvelgė į šalia stovintį vilką, galiausiai žvilgtelėjo į vaikiną.
-Radau jį sužeistą ir nuo to laiko jis su manimi,-gūžtelėjo pečiais atsakydama kiek švelnesniu balso tonu.
Nusprendęs, jog pokalbis užsitęs, plėšrūnas atsisėdo ant žemės ir vėl įsmeigdamas žvilgsnį į vaikiną. Nukreipta burtų lazdelė nekėlė jokio pasitikėjimo, tad neprarasdamas budrumo ir sekdamas kiekvieną klastuolio judesį, vilkas ramiai sėdėjo šalia savo šeimininkės.
-Luna,-prisistatė stebėdama, kaip šviesiaplaukis sugrįžta į savo vietą. Supratusi, jog turbūt klastuolis atėjo čia pabūti vienas, mergina pasisuko šonu ir žvilgtelėjusi į augintinį, pasuko atgal. Kelias akimirkas padvejojęs, vilkas dar kartą nužvelgė sėdintį vaikiną ir nusekė paskui šeimininkę.
-Kitą kartą pasinaudojęs burtų lazdele, kaip skydu, gali būti užpultas,-stabtelėjusi grįžtelėjo per petį šyptelėdama Dafydd.
-
- Na, gerai, - susiraukęs pratarė Dafydd. - Atsiprašau.
Neįprastas žodis šiek tiek strigo gerklėje, tačiau dabar svarbiausia buvo kažkokiu būdu nesupykdyti vilko. Pradžia buvo nekokia, tačiau velsietis tikėjosi, kad viską bus galima išspręsti. Klastuolis galvojo, kad gal iš tiesų reikėtų nuleisti lazdelę, tačiau labai nesinorėjo to daryti. Nepaisant netgi to, kad Dafydd atveju tai buvo beveik bevertis pagaliukas. Tačiau klastuolis vis tiek jautėsi saugiau.
- O tau... Nebuvo baisu, kad kai vilkas pagis, kad jis norės tave užpulti? - paklausė Dafydd. Nė pats nepajuto, kaip tai atsitiko, tačiau galiausiai jis visai susidomėjo šitos merginos istorija.
Matydamas, kad mergina nueina, Dafydd nustebo. Netgi šiek tiek nusivylė. Matydamas, kad vilkas jo nepuola, klastuolis pasijuto šiek tiek drąsiau. Ir galiausiai nuleido lazdelę.
- Suprantu, - Lunai pavymui pratarė velsietis. - Tačiau aš ne kasdien sutinku vilkus, man atrodo, čia visiškai natūrali reakcija...
Dafydd nejudėjo iš savo vietos. Jis nebuvo tikras, ar mergina tikrai išeina, ar tik apsimeta. Tad liko sėdėti ir laukė, kas toliau bus. Vis dėlto Dafydd gerokai bijojo to, kad vilkas gali staiga apsisukti, grįžti ir jį užpulti. Tad klastuolis sėdėjo savo vietoje ir nors lazdelės nebuvo iškėlęs, laikė ją suspaustą apsiausto kišenėje.
-
Išgirdusi Dafydd atsiprašymą, mergina sutrikusi žvilgtelėjo į rudų akių savininką. Nesitikėjo, jog po jos ištartų žodžių seks nors ir nenoromis pasakytas atsiprašymas. Galbūt priešais stovintis vaikis nebuvo toks jau pasipūtėlis, kaip pasirodė iš pradžių?
-Vilkai nepuola saviškių,-šyptelėjo atsakydama į klausimą ir žinodama, jog klastuolis gali nesuprasti tokio paaiškinimo, mat turbūt nė nenutuokė, jog priešais jį stovi ne tik pavojingas vilkas, bet kur kas pavojingesnė vilkolakė, pratęsė paaiškinimą,-Delgadui pasveikus neturėjau nė minties, jog jis gali mane pulti, nes šviečiant pilnačiai pati įgaunu vilkės pavidalą,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama vaikino reakcija.
Keista, neįtardamas apie tai, jog po žavia septyniolikmetės išvaizda slepiasi žvėris, vaikinas labiau pasitikėjo šia nei šalimais sėdinčiu vilku. Regis, išvaizda puiki apgavikė.
Safyrinių akių savininkei nespėjus pasitraukti iš ratu suaugusių medžių, miške nuskambėjo klastuolio balsas, privertęs stabtelėti.
-Būtent dėl to žmonės dažnai nukenčia nuo plėšrūnų, imasi veiksmų, kurie juos išgąsdina ir priverčia pulti,-tarstelėjo palydėdama savo žodžius šypsena, tačiau ši netrukus dingo nuo merginos veido. Šalia stovintis rudakailis įsitempė lyg styga klausydamas miške aidinčio šakų traškėjimo. Pakreipusi galvą garso šaltinio link, Luna pabandė atskirti triukšmo kėlėją, deja, nelabai sėkmingai. Šakų traškesį kėlė kur kas daugiau nei dvi ar keturios galūnės, tad mintis apie kitus mokinius ar vilkus tuoj pat nuvijo šalin. Kentaurai arba hipogrifai su panašios rūšies atstovais taip pat buvo nustumti. Galvoje iškilo akromantulos pavadinimas.
Tyliai urgzdamas šalia septyniolikmetės stovintis žvėris pritūpė prie žemės laukdamas artėjančios būtybės. Kelioms akimirkoms atitraukusi žvilgsnį nuo tamsaus miško, mergina žvilgtelėjo į vaikiną.
-Regis, turėsi galimybę pasinaudoti burtų lazdele,-šyptelėjo panaudodama burtažodį, kurio dėka rankos tvirtai sugniaužė iš plieno ir sidabro nulietą kardą. Puikiai žinojo, jog akromantulos itin pavojingos, tad vien kardo ir kelis kartus mažesnio vilko gali neužtekti.
-
Išgirdęs merginos paaiškinimą, kodėl rudakailis jos nepuola, Dafydd nejučia žingtelėjo atgal ir, užkliuvęs už kažkokios šaknies, plojosi ant žemės. Apsimetęs, kad nieko neatsitiko, klastuolis skubiai pašoko. Ir įsmeigė žvilgsnį į merginą. Dafydd visiškai pamiršo, kad čia yra vilkas. Jį daug labiau gąsdino tai, kad ši, atrodo visai paprasta, mergina, yra vilkolakė.
- Juk tu juokauji, - apsimestinai nerūpestingu balsu pratarė Dafydd ir pabandė nusijuokti. Tačiau nieko neišėjo. Velsietis buvo ne galo įsitempęs.
Mergina kažką kalbėjo, tačiau Dafydd nebegirdėjo. Jis išgirdo kažką kita. Kurį laiką nesuprato, kas tai yra, tačiau galiausiai įsitikino: kažkas artėja. Kurį laiką velsietis ramino save, kad tai tik dar vienas mokinys. Tačiau tiek Lunos, tiek vilko reakcija vertė manyti, kad ten kažkas kitas. Ir, ko gero, kažkas daug baisesnis. Man jau užtenka pagalvojo Dafydd ir norėjo keliauti į pilį. Tačiau tada šmėstelėjo mintis, kad, ko gero, jam bus gerokai saugiau, jeigu liks su šitais dviem... Padarais. Tad klastuolis atsisuko į tą pusę, iš kurios sklido garsai, ir pradėjo laukti. Jis be galo jaudinosi, nes net neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti.
Netrukus mergina išsibūrė kardą. Tai gerokai nustebino Dafydd. ar burtų lazdelė nėra patikimesnis daiktas tokiu atveju? paklausė savęs klastuolis, tačiau nejučia pajuto, kad jį sužavėjo merginos sugebėjimas iš nieko išsiburti kardą. Tačiau nebebuvo, kada galvoti. Velsietis pamatė akis. Daug akių.
- Kas čia? - kiek galėdamas ramiau paklausė Dafydd, nors įtarė, kad jo balsas skamba tiesiog apgailėtinai. Deja, klastuolis nieko negalėjo padaryti. Jis jautė, kaip pradeda drebėti. O tas padaras artinosi. Netrukus paaiškėjo, kad jis yra labai didelis. Baugiai didelis. Dafydd spėjo pagalvoti, kad jo ryškūs plaukai, ko gero, tik priviliojo šį padarą. O tada teko iškelti lazdelę. Velsietis tai ir padarė, tačiau, vos iškėlęs ranką, sustingo. Visų pirma, jis pamatė, kad tai ne šiaip didelis padaras. Tai yra milžiniškas voras, kurių vaikinas nekentė nuo vaikystės. O galva buvo visiškai tuščia. Po kelių akimirkų, kurios, atrodo, truko amžinybę, Dafydd cyptelėjo:
- Protego...
-
Po neseniai ištarto paaiškinimo, kodėl rudakailis nepuolė varnės, sekę vaikino veiksmai privertė nežymiai kilstelėti lūpų kampučius. Būtent tokios reakcijos mergina ir tikėjosi. Mintis, jog stovi prieš vilkolakę, ypač, kai šalia jos stovi ir kitas vilkas, išgąsdindavo beveik kiekvieną.
-Ne,-papurtė galvą atsakydama į Dafydd žodžius. Nors klastuolis iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti, jog yra įsitempęs ir visa tai jam kelia baimę, deja, nesėkmingai. Luna puikiai girdėjo jo krūtinėje pašėlusiai besidaužančią širdį, kurios dūžiai visai netrukus patankėjo, vos tik miške ėmė aidėti traškančių šakų garsas.
-Akromantula,-tarstelėjo leisdama žalių akių savininkui suprasti, kas artėja jų link.
Prie žemės pritūpusio vilko urzgimas su kiekviena akimirka vis garsėjo perspėdamas, jog arėjančio padaro laukia nedraugiškai nusiteikęs plėšrūnas, tik tai būtybės nė kiek neišgąsdino, mat visai netrukus miško tankmėje išryškėjo daugybę kraupiai atrodančių akių. Net pačios merginos kūnu perbėgo nemalonus šiurpas. Nors mažieji vorai, kurie dažnia laiką leisdavo apleistuose Hogvartso koriduoriuose ar rūsyje, nekėlė jokių emocijų, šis sukėlė beveik visas. Džiaugsmas, jog teks panaudoti kardą sumišo su pasišlykštėjimu gigantu. Nerimas, kad už nugaros yra klastuolis, kuriam turbūt voras irgi neitin patinka, susipynė su noru, kuo greičiau užmušti priešais išdygusią būtybę.
Į priekį iššokęs akromantula privertė atsitraukti rankose tvirtai kardą gniaužiančią merginą ir šalia jos stovintį vilką. Priešiškai nusiteikęs padaras buvo pasiryžęs suėsti visas tris miško tankmėje stovinčias būtybes. Nedvejodama nė akimirkos Luna stagiai žengė arčiau giganto ir užsimojusi kardu tvojo šiam per koją. Šnypšdamas akromantula atsisuko į tamsiaplaukę. Dėka greitos reakcijos varnė spėjo stryktelėti į šalį prieš tai, kai voras pabandė pulti.
-
Mergina patikino, kad nejuokauja, tačiau tai klastuoliui visiškai neberūpėjo.
- Akro... kas? - spėjo paklausti Dafydd, tačiau tai nebuvo svarbu. Kad ir kaip tas padaras vadinosi, jis buvo milžiniškas. Velsiečio išburtas skydas nesuveikė. Tai neturėtų būti keista turint omeny, kokiu dažnumu jis lankėsi pamokose. Deja, šiuo atveju tokios mintys visiškai nepadėjo. Dafydd pradėjo panikuoti. Labai norėjosi pasislėpti merginai už nugaros, tačiau Dafydd jokiu būdu negalėjo sau leisti taip žemintis.
Varnei puolus vorą kardu velsietis pasijuto šiek tiek ramiau. Jis tikėjosi, kad mergina taip sudomins milžiną ir jis nebepaisys šalia stovinčio berniuko. Iš pradžių tai suveikė. Gigantas puolė merginą, tačiau ši spėjo atsitraukti. Dafydd susižavėjo tokia žaibiška jos reakcija. Deja, laiko tam velsietis neturėjo, nes merginai atsitraukus milžinas susidomėjo būtent juo. O Dafydd tokia greita reakcija nepasižymėjo. Tarp jo ir voro buvo keli žingsniai, tad klastuolis tikėjosi, kad turi šiek tiek laiko, kad spėtų pasislėpti. Nežinojo, kur, tačiau tikėjosi, kad voras bus pakankamai kvailas. Velsietis skubiai traukėsi tolyn. Jis vis žvilgčiojo per petį, norėdamas pamatyti, ar milžinas artėja. Iš pradžių atrodė, kad klastuoliui pavyks pasislėpti. Norėdamas pasinaudoti proga Dafydd nebesižvalgydamas atgal pasileido tarp medžių. Tačiau po kelių akimirkų jis pajuto stiprų smūgį į nugarą. Smūgis buvo be proto skausmingas, tačiau iš kojų berniuko neišvertė. Jis tik klyktelėjo ir skubėjo tolyn. Deja, smūgis buvo tikrai stiprus ir Dadydd skubėjimas, palyginus su voro greičiu, buvo tiesiog apgailėtinas. Milžinas nesunkiai pasivijo žmogų ir kirto dar kartą. Šį kartą Dafydd gavo per sprandą ir ant kojų neišsilaikė. Klastuolis rėkdamas parvirto ant žemės. Netrukus viską apgaubė juoda tamsa.
-
Išvengusi puolimo varnė tyliai suurzgė. Milžiniško voro draugija nekėlė jokių teigiamų emocijų, nebent norą užmušti priešais stovintį padarą laikysim teigiama emocija.
Tvirčiau sugniaužusi kardo rankeną Luna užsimojo dar kartą ketindama kirsti Akromantulai, tačiau nespėjus nė iškelti ginklo, Uždraustojo miško būtybė pasisuko į kiek toliau stovintį vaikiną. Bandydama atkreipti giganto dėmesį mergina mostelėjo kardu, tačiau šio ašmenys perskrodė tik orą. Milžiniškas voras sėlino klastuolio link.
-Dafydd!-šūktelėjo tamsių plaukų savininkė tikėdamasi, jog vaikinas sustos ir ji turės progą ir vėl atkreipti voro dėmesį, deja, klastunyno globotinis nė neketino sustoti, lygiai taip pat, kaip paskui jį sėlinantis voras. Neturėdama kitos išeities septyniolikmetė puolė paskui vaikiną.
-Gartai!-šūktelėjo aukštai danguje karaliaujančiam kitam augintiniui. Netrukus miško paviršiumi nuaidėjo garsus riaumojimas. Šyptelėjusi mėlynakė stebėjo, kaip ropojantį gigantą sučiupma galingos drakono kojos ir vos po akimirkos atpėšia nuo žemės. Temti pradėjusį dangų uždengė milžiniškas drakono kūnas. Šio gniaužtuose besiblaškantis voras atrodė tarsi mažas voriukas.
Nė nelaukęs nurodymų Gartas išmetė grobį į orą ir pražiojęs galingus nasrus leido mirtį nešančiai liepsnai praryti daugiaakį padarą. Suanglėjęs Akromantulos kūnas netrukus pasiekė Uždraustojo miško paklodę.
Nė nežvilgtelėjusi į negyvą vorą, mergina puolė prie ant žemės gulinčio vaikino. Prieš kelias akimirkas ropojęs gigantas spėjo sužeisti klastunyno globotinį. Be sąmonės gulintis žalių akių savininko kūnas atrodė lyg šis būtų miręs.
Mintyse maldaudama, jog taip nebūtų, žavioji anglė suklupo prie klastuolio ir patikrinusi šio pulsą kiek lenkgviau atsikvėpė. Vis dėl to laiko atsikvėpti nebuvo, reikėjo kuo greičiau sutvarkyti atsivėrusias žaizdas. Nieko nelaukdama mergina išsitraukė burtų lazdelę ir pasinaudojusi žinomu burtažodžiu pavertė Elijah'aus dovanotą grandinėlę nešykle. Vos po kelių akimirkų Uždrausojo miško vaizdą pakeitė Hogvartso ligoninės palatos.
-
Nors nešykle buvo keliavęs kelis kartus, Dafydd negalėjo pasakyti, kad būtų labai mėgęs šį keliavimo būdą. Jis labai tikėjosi, kad jeigu jau Luna įrodinės savo tiesą, jie į mišką keliaus pėsčiomis. Vos atsidūręs ant samanų, klastuolis neišlaikė pusiausvyros ir pargriuvo.
- Žinoma, kaip visada, - tyliai sumurmėjo berniukas, norėdamas parodyti, kad jis neišsilaikė ant kojų tik dėl nešyklės, o ne dėl to, kad dar yra per silpnas keliauti. Ko gero, tai netgi buvo tiesa.
Velsietis gana sunkiai atsistojo ant kojų. Galva iš karto apsvaigo, tačiau jis nė už ką nebūtų to pripažinęs. Tad kiek galėdamas žvaliau atsisuko į varnanagę ir pratarė:
- Tai ką, eime?
Artėjant prie kelionės tikslo klastuolis pradėjo jausti šiokį tokį nerimą. Nepaisant to, kad vis dar nenorėjo tikėti, kad drakono egzistavimas yra tiesa, Dafydd pradėjo galvoti, ką gi sugalvojo ši mergina. Dafydd nemanė, kad ji darytų ką nors labai baisaus. Kita vertus, ji augina vilką. Ir nešiojasi kardą pagalvojo klastuolis ir tai ne itin tepadėjo nusiraminti. Tačiau Dafydd buvo tikras, kad drakonas tebus koks išmislas, tad netrukus pavyko nustumti nerimą į šoną. Velsietis ėmė vis labiau nekantrauti.
- Nagi, parodyk tą savo mažylį, - kiek pašaipiai pratarė jis merginai.
-
Patogi ligoninės sparno lova, kilimas, paslėpęs didžiąją dalį grindų, akinanti balta šviesa, milžiniškas langas, pro kurį atsiveria nuostabus Hogvartso apylinkių vaizdas, akimirksniu išnyko, vos tik merginos ranka atsidūrė ant keleriais metais jaunesnio klastuolio. Palatos vaizdą pakeitė ta pati medžių tankuma, kurioje prieš kelias dienas rudų akių savininkas buvo užpultas milžiniško voro, Akromantulos.
Kojoms palietus tvirtą miško paklodę, apaugusią minkštomis samanomis, Luna vos išsilaikė ant kojų neišsitiesusi ant šios. Keliauti nešykle vis dar buvo neįprasta ir keblu. Vis dėl to šįkart mergina išsilaikė ant kojų, priešingai nei šalia suklupęs klastunyno globotinis. Ir nors šis bandė parodyti, jog žemę pasiekė keturiomis ne dėl jaučiamo silpnumo, o dėl nešyklės, safyrinių akių savininkė tik papurtė galvą. Galėtum nustoti būti toks pasipūtęs ir pripažinti, jog nesi pasiruošęs... Deja, galvoje nuskambėję žodžiai nebuvo ištarti garsiai. Nusprendusi ir toliau leisti Dafydd kankintis, kol šis nepripažins, jog vis dar nesijaučia gerai, Luna žengė kelis žingsnius laukdama vaikino.
Šiam sunkiai pakilus nuo miško paklodės ir pranešus, jog šis pasiruošęs tęsti kelionę, varnė linktelėjo imdama žingsniuoti gilyn į mišką. Puiki vilkolakės klausa nuolat fiksavo už nugaros žingsniuojančio vaikino žingsnius ir miške girdimus garsus. Vis dėl to dar kartą susidurti su Akromantula nebuvo noro. Be to, šis kartas galėjo baigtis kur kas blogiau.
Medžiams ėmus vis labiau glaustis vienas prie kito, miško vaizdas pasikeitė atverdamas ratu suaugusius medžius. Kryptelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į už nugaros žingsniuojantį vaikiną ir šyptelėjusi šiam žengė į rato vidų. Pakankama erdvė nusileisti milžiniškam drakonui.
-Vargu ar taip pat kalbėsi išvydęs jį,-nusijuokė žinodama, kokią baimę gali sukelti Garto išvaizda. Juk net grynakraujis vampyras buvo išsigandęs neįprasto vilkolakės augintinio.
-Gartai...-mintyse nuskambėjus savo pačios balsui, mergina vos netrukus išgirdo augintinio atsaką. Tylus, tačiau galingas riaumojimas, skambantis galvoje, pranešė, jog drakonas netrukus pasirodys.
Safyrinių akių žvilgsnis nuslydo medžių kamienais nužvelgdamas dangų ir sustodamas ties priešais stovinčiu vaikinu. Tylą, iki šiol karaliavusią medžių karalystėje, pertraukė galingas drakono riaumojimas, sudrebindamas visą Uždraustąjį mišką. Vien iš girdimo riaumojimo galėjai spręsti, jog netrukus pasirodys itin pavojingas ir grėsmingas žvėris.
Šviesiai melsvą dangų užtemdžius milžiniškam drakono kūnui, Luna kilstelėjo galvą atitraukdama žvilgsnį nuo klastunyno globotinio. Artėjantis drakonas pamažu įgavo savo pavidalą aiškiai leisdamas pamatyti jo galingą kūną.
Aštrūs, it skustuvai, dantys, milžiniški sparnai, kurie vos nusileidus prigludo prie milžiniško kūno, tvirtos ir raumeningos kojos, užsibaigiančios nagais, skirtais sučiupti grobį ir sudraskyti šį į skutelius, ir grėsminga galva, vertė pašiurpti visų odą. Išskyrus priešais jį stovinčios tamsiaplaukės. Nejausdama jokios baimės, Luna kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į Gartą. Šis išdidžiai stovėdamas nužvelgė kiek toliau stovintį klastuolį, kelias akimirkas atidžiai stebėdamas, o tuomet nuleidęs galvą, prisiartino prie žaviosios anglės. Įveikti beveik pusę kilometro, drakonui užteko vos kelių žingsnių.
Šypsodamasi mergina ištiesė ranką priglausdama ją prie žvynais padengtos augintinio odos.
-Praėjusį kartą puikiai padirbėjai,-perbraukusi ranka per Garto veidą, Luna nusijuokė pajutusi šilto oro srovę.
-Turėjau puikią trenerę,-grėsmingas drakono balsas perskrodė Uždraustąjį mišką.
-Tokią puikią, jog kai kas netiki, jog tu egzistuoji,-atsidususi žvilgtelėjo į už nugaros stovintį vaikiną. Staigiai atitraukęs galvą nuo savo šeimininkės, drakonas įsmeigė spindinčių žalių akių žvilgsnį į klastuolį.
-
Dafydd galvoje pasigirdo balsai ir garsai. Bent jau jis taip manė, kai išgirdo riaumojimą. Klastuolis vis dar bandė save įtikinti, kad ši mergina, su kuria jis dar kartą atsidūrė miške, yra puiki magė ir jai sukurti tokią iliuziją nėra nieko ypatingo. Juk ji septintakursė ar panašiai ramino save velsietis. Kai pats pasieksi tokį kursą, mokėsi dar ne tokių triukų. Tačiau kad ir kaip save ramino Dafydd, kažkas viduje neleido nerimui nugrimzti į nebūtį. Visų pirma, klastuolis neturėjo pasitikėjimo savimi. Labiausiai dėl to, kad ir pats suprato esąs labai prastas burtininkas.
Be to... Šis riaumojimas skambėjo kažkaip labai jau įtikinamai. Pernelyg įtikinamai, kad galėtų būti tiesiog kažkokios mergiotės burtai. Ji negali auginti drakono. Tiesiog negali užsispyrėliškai kartojo klastuolis. Žinoma, tai darė tik mintyse. Jeigu paaiškėtų, kad vis tik visa ši nesąmonė yra tiesa, jis pernelyg apsijuoktų.
- Klausyk, - garsiai pasakė Dafydd. Jis matėsi, kad kažkas leidžiasi žemyn, tačiau tikėjosi grąžinti visą situaciją į sveiko proto ribas. - Matau, kad esi puiki burtininkė. Tikiu tuo. Tačiau kam tau to reikia?
Netrukus drakonas nusileido. Klastuolis žvelgė į jį ir bandė suprasti, ką jaučia. Atrodė, kad jokios baimės nėra. Tačiau kai bandė žengti žingsnį į šoną, kojos neklausė. Ko gero, jo kūnas baimę suprato geriau negu smegenys.
- Labas, malonu susipažinti, - kvailai murmėjo Dafydd. - Tačiau tu juk tik iliuzija, ar ne?
Klastuolis atsirėmė į artimiausią medį. Staiga jis pajuto, kaip jam trūksta jėgų. Tačiau negalėjo to pripažinti - dabar svarbiausia buvo išsiaiškinti, kas gi vyksta su šiuo drakonu. Nepaisant to, kad jis atrodė be galo tikroviškai, velsietis vis tiek nenorėjo tikėti, kad tai yra tikras padaras. Žinoma, visada buvo galima prieiti prie jo ir paliesti. Tačiau raudonplaukis nė neketino artintis prie šito siaubūno - net ir tuo atveju, jeigu tai tik iliuzija. Ar aš mokėsiu tokius triukus po poros metų? paklausė savęs Dafydd, toli gražu nebebūdamas toks tikras. Tačiau jis nė už ką nebūtų pripažinęs, kad bijo. Deja, drebančios kojos išdavė ką kita.
Drakonas įsmeigė akis į keturiolikmetį berniuką, drebantį prie medžio.
- Ei, ko spoksai?! - suriko Dafydd daug drąsesniu balsu negu jautėsi. - Ačiū. Pamačiau. Jau gali nešdintis!
-
-Dafydd, aš nesu puiki burtininkė, o Gartas ne iliuzija ar koks nors pigus pokštas,-papurčiusi galvą mergina giliai įkvėpė. Regis, net besileidžiantis drakonas neprivertė patikėti savo rūšies egzistavimu. Įtikinti klastunyno globotinį patikėti tuo, ką mato, regis, bus sunkiau nei priversti šėtoną pasirinkti doros kelią, o vampyrą - nustoti gerti kraują.
-Suprantu, jog nelengva, tačiau tu norėjai įrodymų ir juos gavai. Neketinu versti tavęs patikėti tuo, kuo tavo smegenys atsisako patikėti,-tamsiaplaukė kryptelėjo galvą stebėdama kiek toliau esantį vaikiną. Rudakio veide nebuvo jokios baimės, tarsi priešais jį esantis milžiniškas drakonas jam nekėlė jokių emocijų. Tiesa, žvilgsniui užkliuvus už drebėti pradėjusių Dafydd kojų, Luna puikiai suvokė, jog klastuolis bijo arba visa tai dėl galutinai neatgautų jėgų. Ištverti kelionę nešykle iki miško, nueiti kelis šimtus metrų ir išstovėti ant kojų dešimtis minučių, turėjo pareikalauti nemažai jėgų, ypač, žinant, jog vaikinas vis dar buvo silpnas po Akromantulos užpuolimo.
Klastunyno globotiniui ėmus šūkauti, Luna nejučia krūptelėjo. Nesitikėjo, jog į medį atsirėmęs, vis dar sužeistas vaikis, ims šūkauti ant mirtinai pavojingo drakono. Arba tu vis dar nepripažįsti tiesos arba esi visiškai kvailas...
Nekreipdamas dėmesio į vaikiną, Gartas iškvėpė šiltą orą prasklaidydamas miške karaliaujantį šaltuką. Akimirksniu apgobusi maloni šiluma privertė kilstelėti lūpų kampučius. Tiesa, kiek kitokia mintis, jog drakonas akimirksniu galėtų visą mišką paversti pelenų krūva, vertė reaguoti kitaip, tačiau žinodama, jog Gartas nieko panašaus nedarys, Luna tik atsipalaidavusi paslėpė abi rankas džinsų kišenėse.
Kelias akimirkas tylėjusi, mėlynakė pravėrė rausvas lūpas trumpam žvilgtelėdama į savo augintinį, o tuomet atsisukdama į Dafydd.
-Manau, mums metas grįžti į palatą, tu vis dar sužeistas ir neatgavęs jėgų,-švelniu balso tonu pratarė žavioji anglė.
-
Oras staiga keistai atšilo. Klastuolis nesuprato, kodėl. Smegenyse sukirbėjo mintis, kad galbūt šitas drakonas yra tikras ir tai jis sušildė orą. Juk tie gyvūnai moka spjaudytis ugnimi pagalvojo Dafydd. Tačiau velsietis užsispyrėliškai nenorėjo tikėti, kad tai, ką jis mato yra tikra.
- Jeigu ji geba išburti drakoną, kas gi čia tokio burtais sušildyti orą? - sumurmėjo Dafydd. Klastuolis nenorėjo, kad mergina išgirstų tuos žodžius, tačiau nebuvo tikras, ar pasakė tai pakankamai tyliai.
Raudonplaukis žvelgė į merginą, kuri savo ruožtu žiūrėjo į gyvūną. Kai Luna atsisuko, klastuolis skubiai nusuko žvilgsnį ir pradėjo spoksoti į drakono galvą. Nepaisant to, kad gyvūnas atrodė visiškai tikras ir realus, berniukas vis dar nebuvo tikras, ar jis tiki tuo, kas čia vyksta. Gal aš iš viso vis dar esu ligoninės palatoje ir klejoju pagalvojo velsietis. Tamsiaplaukė mergina tarsi išgirdusi šią mintį pasiūlė grįžti kaip tik ten. Tai Dafydd šiek tiek išgąsdino - jeigu ji dar ir mintis geba girdėti, geriau prie jos daugiau nesiartinti... Klastuolis vėl atsisuko į merginą ir pratarė:
- Man viskas gerai. Ko dabar noriu, tai grįžti į savo lovą ir ten išsimiegoti. Ir... Ačiū už įrodymą.
Klastuolio padėka nebuvo labai nuoširdi, tačiau jis tikėjosi, kad tai pakuždės merginai mintį, kad jis patikėjo. Vis dėlto velsietis vis dar nebuvo tikras. Dėl to jis norėjo kur nors pabūti vienas - kad galėtų apmąstyti tai, kas jam nutiko per pastarąsias porą dienų.
-
Žodžiai, palikę keleriais metais jaunesnio klastuolio lūpas, deja, turėję būti neišgirsti, atkreipė žaviosios anglės dėmesį. Puiki vilkolakės klausa, nuolat gaudanti bet kokius garsus, neleido ir šįkart šaltam rudens vėjui nusinešti Dafydd balso kartu.
Praeitis, dalis gyvenimo, kuri priverčia suvokti visas klaidas ir jų nekartoti. Dalis to, kas neleidžia užlipti ant neteisingo laiptelio ar pasukti iš kelio, kuris skirtas. Keistas suvokimas, atklydęs tarsi netikėtas svečias, privertė stabtelėti. Vos keli mėnesiai prieš visą šį susitikimą ir septyniolikmetė būtų įsiutusi dėl klastunyno globotinio abejingumo ir nepasitikėjimo, tačiau ne dabar. Žinojimas, jog tai niekur nenuves, neleido imtis jokių veiksmų.
Stovėdama išsitiesusi visu ūgiu, atidžiai stebėdama naująjį kompanioną ir klausydamasi už nugaros girdimo drakono tylaus kvėpavimo, Luna stovėjo visiškai rami. Balsas, nuskambėjęs Uždraustojo miško paklode, teliko tik garsas, nuneštas šalto rudens vėjo.
Bėgantys mėnesiai, pavirtę metais kiekvieną kartą priversdavo, ko nors išmokti, tačiau visą šį laiką mergina į tai nekreipė dėmesio. Manymas, kad visi priimti sprendimai yra teisingi, neleido pamatyti, kas iš tiesų yra teisinga. O tereikėjo tik akimirkos viską suvokti.
Persibraukusi ranka per plaukus ir leidusi šiems lengvai kristi ant pečių, varnė kryptelėjo galvą leisdama safyrinių akių žvilgsniui pasiekti už nugaros didingai stovintį plėšrūną.
-Manau, jam jau gana,-nežymus šyptelėjimas palydėjo galvoje nuskambėjusius žodžius.
Akimirka ir ramiai stovėjęs drakonas išskleidė galingus sparnus, pasiruošęs kilti. Žengusi kelis žingsnius artyn, Luna švelniai perbraukė ranka per galingą slibino krūtinę, jausdama joje plakančią širdį, ir lėtai atsitraukusi kilstelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis vos po akimirkos žvelgė į pakilusį drakoną. Skaidriai melsvame danguje išniro juoda milžino figūra.
-Dafydd...Melas, ne pati geriausia išeitis,-atsidususi žvilgtelėjo į klastunyno globotinį, vis dar atsirėmusį į medį,-gali meluoti man ar bet kam kitam, tačiau savęs neapgausi...Tau vis dar reikia atgauti jėgas. Akormantulos atakas išgyvena ne kiekvienas ir turbūt tu esi vienas iš laimingųjų,-šyptelėjo žengdama kelis žingsnius rudakio link.
-O dabar grįžkim į pilį,-priėjusi pakankamai arti, mėlynakė ištiesė ranką, laikydama pakabutį, paverstą nešykle ir laukdama klastuolio sutikimo.
Žinojo, jog šiam prireiks laiko suprasti, kas įvyko ir visa tai priimti, kaip tikrovę, ir būtent tai ir ketino padaryti. Laikas gydo žaizdas. Ką gi, šįkart jis ne tik užgydys žaizdas, bet ir leis suvokti drakono egzistavimą.
-
Dafydd taip ir nesuprato, ar Luna jį išgirdo. Svajodamas apie tai, kad jos klausa nebūtų pakankamai gera, jis prisiminė, kad ši žavinga mergina, kas be ko, yra dar ir vilkolakė. Deja, klastuolis nežinojo, ar kokia klausa pasižymi šie padarai. Tačiau Varno Nago atstovė nieko nesakė. Neišgirdo lengviau atsikvėpė velsietis. Arba slepia emocijas geriau nei aš. Arba... Jai nerūpi, ar aš patikėsiu, ar ne.
Tačiau ji įdėjo gerokai pastangų, kad įtikintų Dafydd turinti drakoną. Klastuolis mąstė, ar jai būtų verta apsimetinėti, jeigu tai būtų netiesa. Tačiau mintis pertraukė kažkas judantis. Raudonplaukis pakėlė akis ir pamatė, kad drakonas pakilo. Viskas atrodė be galo realu. Galiausiai klastuolis pajuto atsėlinančią baimę. Jis nuskrenda, jis nuskrenda ramino save Dafydd. Šiuo momentu jis tikrai tikėjo, kad tai, kas čia įvyko, buvo tikra.
- Aš... - Dafydd neketino prisipažinti, kad meluoja. Tačiau suprato, kad tai būtų tiesiog kvaila, tad nutarė patylėti. Tačiau Lunai užsiminus, kad jis yra "laimingasis" klastuolis pratrūko: - Vienas iš laimingųjų? Aš susiduriu su vilkolake, kuri nešiojasi kardą ir laksto su vilkais. Mane užpuola kažkoks milžininškas voras. Kitą dieną mane supažindina su drakonu. Jeigu tai yra "laimingasis", kaip klostosi gyvenimas to, kuris yra "nelaimingasis"?!
Dafydd toli gražu ne pirmą kartą išrėkė ką galvoja, tačiau kaip visada jam nereikėjo jokio atsakymo. Kartais palengvėdavo tiesiog išsirėkus. Ir panašu, kad vyresnė varnanagė tą suprato. Tad klastuolis nutilo. Tik, žinoma, neatsiprašė. Tačiau suvokė, kad dabar priešintis pargabenimui į pilį būtų tiesiog kvaila. Tad Dafydd apsižvalgė aplinkui ir paėmė Lunos ranką, laikančią pakabutį.
Vos po kelių akimirkų klastuolis pajuto vėl esantis ligoninės palatoje.
-
Pirmiausia Hogvartsas atrodė tobula vieta pasilikti, sulaukti pilnametystės bei dingti, tačiau dabar vis dažniau ir dažniau mintyse kirbėjo klausimas. Ar čia tikrai Ethan vieta? Griežtos taisyklės spaudė į rėmus. Rėmai nebuvo kažkas baisaus, ko seniau vaikinui neteko patirti. Daugelis net nepaisė mokyklos dokumentuose juodu šriftu ant balto popieriaus atspausdintų suvaržymų. Jau seniai niekas už prasižengimus smurto nenaudojo. Didžiausia grėsmė areštai kaip: indų plovimas, pagalba profesoriams ar bulvių skutimas. Vis dėl to namie turėjęs siaubingas patirtis Hogvartsą vaikinas įsivaizdavo lyg puikią vietą tobulėti bei išreikšti save. Jokių draudimų ir suvaržymų. Deja. Norėdamas apmąstyti prabėgusias savaites Ethan išsmuko iš pilies. Išsmuko, o ne išėjo todėl, nes veikė naktį. Kai danguje kybojo didžiulis blynas. Mėnulio šviesos sukurtas nepaprasto grožio takas vedė į uždraustą mišką. Įžengus į jį takas dėl tankiai susodintų medžių pradingo. Jei pilies kiemelyje girdėjosi paukščių giesmės, dabar tvyrojo įtempta tyla. Pratęs būti su savimi vaikinas nepastebėjo kaip nužingsniavo didelį atstumą. Eiti darėsi vis sunkiau. Lapų kilimas siekė juosmenį, o medžiai augo šalia viens kito. Taip Ethan pasiekė medžių tankumą. Net nesuprato, jog dabar pasivaikščiojimas gali tapti baisiausiu sapnuotu košmaru.
-
Hogvarsto naktys- Tikriausiai nuostabiausias dalykas žemėje. Šiąnakt Grifui nesimiegojo todėl jis išsmuko iš pilies su viltimi ,kad neprisidirbs. Danguje švietė skaistus mėnulis ir savo šokį šoko žvaigždės. Domantas pasuko takeliu vedančiu link Uždraustojo miško. Einant medžiai vis tankėjo ir tankėjo. Grifas priėjo pačią didžiausia medžių tankuma. Už keletos metrų stovėjo siluetas. Domantas išsitraukė lazdelę.
-Lumos Maxima.
Skraidantis žibūrėlis padėjo suprasti ,kad už keletos metrų stovėjo berniukas. Domantas priėjo arčiau silueto laikydamas rankoje savo beržinę lazdelę. Berniukui priklausė didelės žalios akys.
-Labas.,-Maloniai pasisveikino Grifas.
Tolymėje buvo girdėti varpo gausmą tai tikriausiai reiškė vidurnaktį.
-
Lapai po kojomis sušlamėjo, medžių šakos sulingavo, o vilkų gauja buvusi už kelių kilometrų paleido savo gerkles prieš mėnulį. Lyg užprotestavo ant didelio nepasiekiamo blyno. Medžių tankmėje dabar stovėjo du Hogvartso mokiniai. Jaunesnis išvydęs šviesą žagtelėjo iš baimės, o šviesos kerų savininkas neparodydamas jokių baimingų jausmų nužingsniavo pasisveikinti. Išdžiuvusi burna bei gumulas gerklėje Ethan neleido padaryti to paties. Žalios akys liko įtartinai spoksoti į grifą. Kartkartėmis nusileisdavo iki jo rankoje laikomos beržinės lazdelės. Tipas atrodė pavojingas. Daug aukštesnis, daug vyresnis, platesnių pečių, raumeningas. Tokių Ethan norėjo prisisaugoti. Būtų ir dabar dėjęs į kojas, tačiau vis dar nesugebėjo pajudinti galūnių.
-
Šiąnakt girdėjosi daug garsų. Už puskilometrio girdėjosi vilkų savotiškas klyksmas. O berniukas į Grifą žiūrėjo taip kai pamatęs Lordą Voldemortą.
-Ar tu moki kalbėti?.,-Maloniai paklausė Domantas.
Aplankęs buvo jausmas ,kad kalbėti jis nemoka. Staiga sutraškėjo šakos traškėjo ir traškėjo ,o tas traškėjimas ėjo vis arčiau. Grifas su lazdele apsižvalgė.
-Kas čia? Pasirodyk.,-Grėsmingu balsu tarė Grifas.
Iš miško gelmių išskrido siluetas panašus į psichą azkabano sargybinį.
-Expecto Patronum.
Taip tai tikrai buvo psichas ,nes nuo šių kerų jis išsikrido atgal į gilūjį mišką. Domantas nusprendė žalių akių savininką pajudinti ,kad atsigautų.
-Jei tu manęs bijai tai to daryti nereikia aš niekam blogo nedarysiu jei man kitas blogo nedarys.
-
Pagaliau gumulas gerklėje nusprendė ištirpti it sniegas, tačiau Ethan kalbėti dar nesiryžo. Suprato, jog jo balsas gali sudrebėti ir pridaryti gėdos. Tokie kaip grifas žiobarų pasaulyje nepraleisdavo progos pašiepti per dantį naujokėlių.
— Moku, — po valandėlės burbtelėjo panosyje, tačiau akivaizdu, jog Domantas negirdėjo. Uždraustasis miškas buvo siaubinga vieta. Pilna tamsos, niūrumo ir skausmo. Kiekvienas pakraštėlis ar krūmas slėpė pabaisas iš baisiausių košmarų. Šį kartą tankių medžių šešėliai nebuvo išimtis. Pasirodęs juodas padaras vėl pašiaušę kiekvieną Ethan rankų plaukelį. Kuo toliau, tuo dažniau vaikinas manė, jog Hogvartsas tikrai ne jam. Ši vieta labiau tiko tokiems kaip grifas. Drąsiems, ryžtingiems, pasitikintiems savimi. Su psichu jis susitvarkė taip greitai kaip profesorius. Lyg tai darytų kiekvieną dieną. O Ethan? Jis tiesiog stovėjo vėl apakęs ir svarstė kokį apgailėtiną gyvenimą gyvena.
-
Berniukas išlemeno kelius žodžius. Toks jausmas ,kad jo tėvai kalbėti nemokė. Ir ko jis taip bijo?
-Klausyk kol esu čia tau nieko nenutiks ir pasakyk ko bijai.,-Maloniai paklausė Domantas.
Mėnesiena šiąnakt buvo nuostabi. Pūtė lengvas vėjelis vos vos pakeldamas Domanto apsiaustą. Vilkai toliua prieš mėnulį giedojo savo giesmę. Gal jis vilkų bijo? Pagalvojo septintakursis Grifas. Domantui buvo keistoka stovėti prieš naujai iškeptą pirmakursį. Kurio veido bruožus pamatyti gali tik pasilenkus. Įdomu kokiame ji koledže mokosi? Aišku ,kad ne Grifų Gūžtoje ,nes toks biškutį bailus. Varniukas? Švilpis? Klastuolis? Domantas nenorėjo klausti berniuko kokiame koledže jis mokosi ,nes kol jis atsakys praeis visa naktis. Varpas toli vėl sugaudė.
-
— Ko tu pristoji? Man nieko nėra. Atsekei mane iki miško. Gal dar profesoriams paskųsi? Aš nieko nebijau. Tiesiog tu mane taip stipriai erzini! Visi erzinat! Tas Hogvartsas tikra skylė. Jau geriau būčiau ir toliau laižęs batus tos narkomanės vaikinui!
Palengvėjo. Pirmą kartą viduje Ethan pajautė ramybę. Pirmą kartą išliejo mintis be baimės būt sumuštas. Turėjo ir daugiau ką pasakyti, tačiau nusprendė patylėti. Ir taip daug pasakė. Net per daug. Juk dabar, o gal rytoj jaus milžinišką gėdą bei norės prasmegt žemėj. Lėtais žigsniais vaikinas skynėsi kelią į priekį per lapų jūrą. Paliko Domantą už nugaros bei tolo nuo pilies. Baltos rankos buvo suspaustos į kumščius, o žalios akys lakstė nuo vieno krūmo iki kito. Jos taip pat norėjo išlieti viską ką kaupė savyje. Tai nevyriška.
-
-Nebijok nesu skundikas.,-Atsakė Domantas.
Matėsi ,kad berniukas auga labai nelaimingoje šeimoje. Grifui jo net pagailo. Norėjo išsilieti tai labai gerai. Grifas pats norėjo išsilieti ant kažko ,bet tikrai ne ant pirmakursio vargšo bernelio. Vaikinukas kažkur pasuko Domantas nusekė paskui dviejų metrų atstumu. Grifas galvojo apie savo šeimą ir gyvenimą. Koks aš laimingas žmogus. Grifui tikrai buvo gaila berniuko. Gal kai baigsiu mokyklą man jį įsivaikinti? Grifas labai norėjo šiam berniukui suteikti tikrą gerą ir malonią vaikystę ,o ne tokią kokią jis išgyvena dabar .Domantas norėjo sužinoti ,kas dedasi pirmakursio galvelėje. Domantas išsitraukė lazdelę ir tarė:
-Legilimens.
Tikėdamasis ,kad kerai pataikys į berniuką ir Domantas pamatys viziją.
-
Viena Ethan pusė norėjo, jog grifas jį sektu, o kita troško vienatvinės ramybės. Šnopavimas už nugaros išdavė, jog Domantas eina iš paskos. Tai suteikė saugumo jausmą, bet tuo pačiu ir erzino.
— Ko? — atsisukdamas piktai dėbtelėjo, tačiau išvydo ne grifą. Iš beržinės Domanto lazdelės tiesiai į Ethan skriejo kerai. Pasitraukti jau buvo per vėlu. Švilpio akys išsprogo, o galvoje pasijuto menkas maudimas. Lyg kažkas svetimas brautusi į galvą bei skaitytų pačias giliausias vaikino mintis. Visi prisiminimai netrukus išsitaškė kaip naujametiniai ferjeverkai. Ethan vėl regėjo gimdyvės vaikino kasdieninį smurtą, bado savaites, motinos išbadytas venas ar apsiblaususias, kadais samanų žalumo be proto gražias akis.
— Ką tu darai? — iš savo galvos išstumdamas svečią sutriko. Nuostabos bei pykčio veide neslėpė.
-
Kerai Grifui pavyko. Jis matė viziją. Matė kaip vaikinas patyria kasdieninį smurtą, bado savaites, motinos išbadytas venas nuo narkotikų.
-Gerai gana.,-Sau pasakė Grifas.
Domantas paklausė vaikino:
-Ar tu niekada nenorėjai pabėgti iš namų neįsivaizduoju kaip tu ten iš vis augi.
Domantas išgirdo klausimą.
-Norėjau pamatyti tavo kasdienybę.,-Atsakė Grifas.
Dar labai gerai apsvarstęs tarė:
-Nenorėtum ,kad pakeisčiau tavo atmintį tu niekada negrįžtum ten ir neprisimintum to ką mačiau aš.,-Pasakė Grifas.
Aš neleisiu ,kad jis tai kentėtų aš vistiek pakeisiu jo atmintį jis niekada ten negrįš.
-O tau niekada nekilo noras turėtį šviesenį rytojų? Namų kuriuose būtum mylimas ir gerbiamas?.,-Paklausė su užuojauta balse Grifas.
-
Darėsi šalta. Ethan stipriau įsisupo į savo apsiaustą, kuris švilpiui buvo ryškiai per didelis. Deja Hogvartso personalas mažesnių dydžių perkūdusiam vaikiui neturėjo. Net nelabai stengėsi parūpinti. Uždraustasis miškas skendėjo rūke. Dešinėje dangaus skliauto pusėje buvęs mėnulis dabar pavažiavo į kairę. Tuo tarpu Ethan vis dar bandė atsigauti nuo patirtos kerų atakos .
— Tu nesuprasi, — viena ausimi išgirdęs grifą papurtė galvą, — ten mano namai, mano šeima.
Ethan vėl ėjo į priekį. Baltas veidas nuo šaltuko įgavo rausvą atspalvį. Jau buvo metas grįžti į pilį.
— Mano atminties tu neturi teisės pakeisti, — staigiai atsisuko į grifą, — geriau žiūrėkis savo reikalų, o aš žiūrėsiu savų, — dirbtinai nusišypsojo, — Ir po galais, kurioje pusėje Hogvartsas? Turėsi mane parvesti iki pilies. Manau pasiklydau.
-
-Gal ir nesuprasiu ,bet pabandysiu.,-Atsakė Domantas.
Įsidėjęs lazdelę tarė:
-Tavo valia nenori nereikia.,-Mielai nusišypsodamas tarė Grifas.
Pasidarė šalta.
-Gerai einam į Hogvartsą sek paskui mane.,-Šyptelėjo Domantas vaikiui.
Grifas jau buvo perpratęs Hogvartsą tad tikrai neapasiklys.
-Koks tavo vardas?.,-Surėkė vaikiui ,nes nebuvo įsitikinęs ,kad jis išgirdo. Domantas išsitarukė lazdelę.
-Expecto patronum.
Aplink Domantą šokavo jo gynėjas tiksliau gynėja katė. Grifui patiko katės labai patiko. Nenuostabu ,kad ir jo gynėjas yra katė. Domantas norėjo kuo greičiau kristi į šiltą Grifų Gūžtos kambario lovą ir užmigti ,bet reikia palydėti dar ir pirmakursį. Domantas ramiai ėjo takeliu net nežinojo ar berniukas eina už jo nugaros.
-
Ethan stengėsi nevartyti akių. Labai stengėsi, tačiau grifo atsakymas to buvo vertas.
— Bandyk ir toliau, — labiau sau nei Domui tyliai ištarė. Toliau tiesiog sekė vyresnį mokinį tvirtai sučiaupęs lūpas. Kalbėti nesinorėjo. Po truputi ėmė miegas. Juk nemiegojo visą naktį, o tuojau pradės švisti. Hogvartso koridoriuose girdėsis mokinių šurmulys. Visi skubės papusryčiauti trukdydami Ethan saldžiai miegoti.
— Ethan Foley, — nusižiovaudamas sumurmėjo, — ar dar toli?
Apsimiegojus eiti buvo siaubinga. Kojos švininės, kekvienas judesys nerangus ir tingus. Taip pat ir netikėti dalykai varė širdies smūgį. Pavyzdžiui pasirodžiusi švytinti katė privertė krūptelėti. Tik paskui švilpis suprato, jog grifas vėl žaidžia su kerais. Norėjo ir pats išmokti, tad šiandien ištarė paskutinį sakinį. Kitam jėgų nebeužteko.
— Turėsi pamokyti ir mane.
-
-Malonu.,-Pasakė eidamas Grifas.
Berniukas einantis už Grifo nugaros buvo laibai pavargęs tai buvo galima suprasti iš kalbėsenos.
-Be problemų išmokysiu ,bet mokysiu tik Kambaryje iki pareikalavimo.,-Šypsodamsis tarė Domantas.
Grifui atrodė, kad kerai nėra taip jau ir sunku ,bet kai kuriems tai buvo katastrofa. Jis sakė, tiksliau aš mačiau ,kad jo mama narkomanė tai ir pats tikriausiai toks. Grifas atsisuko į Ethan.
-Parodyk ranką.,-Maloniai ,kad Ethan nieko neįtartu tarė Grifas.
Tuoj sužinosim ,o jei tai tiesa reikia kuo skubiau ką nors daryti. Jeigu Ethan narkomanas su juo geriau neprasidėti. Tikiuosi ,kad toks nėra. Grifui nepatiko žmonės kurie vartojo narkotikus. Tai juk tik savižudybės būdas.
-
Ar jis kada nustoja taukšti? Tikriausiai ne. Ethan dėjo koją po kojos. Būtų dabar kritęs į lapus bei numigęs pora valandų. Kaip bebūtų gaila, lapų kalnai liko už nugaros. Vietų pamiegoti miške minkštai nebeliko. Galvojimas apie purią švilpynės kambario lovą varė į depresiją.
— Ar dar toli? — suinkštė, — aš toliau neisiu. Miegosiu čia. Ryte prikelk.
Paklupstomis Ethan apsičiuopė žemę. Ji buvo kiek drėgna. Tiks ir tokia. Lėtai atsguldamas ant jos vaikinas užmerkė akis. Susisukė į kamuoliuką, mat šaltukas vėl glostė nosį.
— Tu eik, — apsnūdusiu balsu išlemeno, — ryt parodysiu. Susitiksime per pusryčių metą.
Po kelių minučių girdėjosi tik tolygus šnopavimas. Ethan jau miegojo ir slapčia manė, jog Domantas paliks jį ramybėje. Žodžiai "parodyk ranką" dar ir per miegus kamavo jauną švilpį. Būtų parodęs. Nėra ko slėpti. Juk venas puošia ferula kerų uždėtas tvarstis. Meluoti Ethan mokėjo, tad būtų pasakęs, jog kambariokų katės aršios.
-
-Nu jau aš tavęs čia nepaliksiu.,-Tarė Grifas.
Laikydamas lazdelę rankose ją nukreipė į miegantį Ethaną.
-Wadivasi.
Kerai suveikė. Ethan kybojo ore.
-Aš žinau ką darau parnešiu tave prie Švilpynės durų,-Pasakė Domantas.
Eidamas vis pažiūrėjo ar vaikinas ore. Galiausiai Grifas įžengė į didžiają Hogvartso menę. Domantas nusileido požemiais ir priėjo Švilpynės bendrojo kambario įėjimą. Aš ten nepateksiu ,o juo labiau nežinau jų slaptažodžio. Domantas atsargiai nuleido vaikiną ant žemės.
-Klausyk, pats turi nueiti iki lovos ,nes aš į Švilpynės kambarį nepateksiu.,-Pasakė Grifas Ethanui.
Palikęs Ethaną gulėti prie Švilpynės bendrojo kambario įėjimo ,o pats pasuko į šiltą ir malonų Grifų Gūžtos bendrajį kambarį. Miegoti.
-
Ethan kamavo košmarai. Jų nesapnavo ilgą laiką. Buvo pamanęs, kad išaugo iš to amžiaus, bet dabar viskas grįžo su kaupu. Miglotame paveiksle matėsi motina ir jos dar vienas jaunikaitis. Taip pat tėčio siluetas.
— Tėti, gelbėk, — per miegus suburbėjo pirmakursis. Tuo tarpu Domantas jį jau gabeno iki švilpiukų rezidencijos. Grifas atrodė kuo ramiausias. Tikrai geras kerėtojas. Svarbiausia rūpestingas ir ištikimas draugas. Net Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras turėjo džiaugtis bei didžiuotis, kad grifų koledže mokosi toks šaunus vaikinas. Tik nuleistas ant žemės švilpis pabudo. Pirmiausiai sutriko. Nežinojo kur randasi. Pamatytos pažįstamos duris bei Domio raminantis balsas atskleidė visas kortas. Vaikinas atsistojo. Akimis nulydėjo nueinantį šešėlį. Pats taip pat ilgai nebestoviniavo. Nėrė į kambarį, o po to ir į savo dailią lovą.
-
Naktis. Medžių tankuma truputi apšviesdavo žvakidė, kad galėtu eiti toliau. Buvo tamsų ir šalta, bet tai nesustabdė jaunųjų pirmakursių eiti toliau, kol suras pusbrolį kuris priminė, kad yra vampyras.
Laikiusi rankose rudaplaukė žemėlapį, sakydavo kur eiti. Kiek pamąsčiusi pirmakursėGerai, kad tėtis išmokė mane kaip orientuotis žemėlapiuose. ėjo toliau pagal žemėlapį.
Po ilgos dienos akys vis dar buvo paraudusios nuo miego trūkumo, bet išgėrusi didžiojoje salėje daug kavos, dar galėjo priimti lengvus sprendimus, ką daryti dėl per viena dieną atsiradusios pusseserės ir pusbrolio, ar tai išvis tiesa.
Eidamos mergaitės toliau pagal žemėlapį, Katerina atvedė Kristina į medžių tankuma ir nuo ilgos ir nuobodžios tylos ilgų plaukų savininkė pirma prakalbėjo.
-Pagal žemėlapį, esam geroje vietoje. Manau mums dabar reikia laukti, kol jis pats ateis. -Ramių balsų prabilo ir priėjusi kiek arčiau prie medžių iš vienu jų atsirėmė.
Sulanksčiusi žemėlapį įsidėjo į žiemines mantijos kišenę ir iškart sukryžiavo rankas.
-Kaip manai kiek laiko reiks jo laukti?? -prabilo, su truputi pykčiu balse.
-
- Oi Katerina, man atrodo, kad jau nebe reikės laukti. - Išsigandusi parodė pirštu į pusbrolį.
Jų pusbrolis stovėjo prieš jas, o nuo vėjo medžiai vos nenuvertė Kristinos. Jis žinoma prisistatė ir pradėjo kalbėti.
- Sveikos mergaičiukės, jus mano pusseserės, o net nežinote mano vardo, aš esu Kasparas. O dabar jeigu norite padarysiu jus vampyres juk trise smagiau nei vienam.
Kristina išgirdusi Kasparo žodžius, sutriko. Ji norėjo su juo susipažinti, bet kai pamatė koks burtininkas vampyras jis yra, buvo baisu net stovėti šalia jo. Mergaitė pagalvojo atskirsti pusbroliui ir tiesiog dingti iš čia, bet bijojo prieš jį net ištarti žodį. Vampyras laukė Katerinos ir Kristinos atsakymų ir stovėjo prieš jas kaip koks tamsos valdovas. Oi... reikia kažką pasakyt gi netylėsiu kaip kokia pelė po šluotą..
-
Mano pusbrolis yra vampyras? Katerina tu gal juokauji? Tai yra jau antras šauniausias dalykas iš čia patirtu hogvartse. susimąsčiusi rudaplaukė, laukė kol pasirodys jos dar nežinomas pusbrolis.
Pastebėjusi kaip Kristina sustingdė jos baimė, dėl jos pasirodyto pusbrolio, o rudaplaukė tik žvelgė ką pliurpė jos pusbrolis šviesiaplaukis vampyras, o Katerina tik tuo metu ir pagalvojo Jis ypatingas, jis burtininkas ir vampyras viename, kaip vienas iš mano skaitytu knygų apie žymius burtininkus. jau baigęs kalbėti Kasparas, jaunoji Silverstone nuleido rankos ir nejausdama baimės priartėjo prie jaunojo vampyro ir tiesiai žvelgusi į Kasparo akis.
-Kodėl turėtumėme tapti vampyrėm? Kai iš tavęs tik pažįstam tavo vardą, o dėl giminės ryšių kaip tai įrodysi? -drąsiai prakalbėjo jaunoji pirmakursė.
Pažvelgusi į Kristina, matė kaip ji sustingdyta žvelgė į vampyrą ir norėdama ja parodyti, kad neprivalo matyti eilinio vampyro bijodama, ir priartėjusi prie pusseserės pagriebė už rankos, kad atsipeikėtu ir pasilenkusi prie jos ausies pašnabždėjo.
-Atsipalaiduok, jog jis tavo pusbrolis , kodėl tu jo bijai? - tyliai sušnabždėjo, bet žinojo, kad vampyras viską girdėjo.
-
Kristina vis tiek labai bijojo savo pusbrolio nors ji net nežinojo ar tikrai jis yra jų pusbrolis. Tas Kasparas priėjo prie jų ir pradėjo kalbėti.
- Jums trūksta įrodymų? Aš jums to negaliu įrodyti, bet jeigu netikite galime išnaudoti burtus kurie pasako ar aš meluoju ar ne, bet manau to net nereikia daryti, nes jus manimi tikite ir mes visi mielai sutarsime, o dabar kas nors norite būti vampyre, kartu su manim?
Išgirdusi Kristina žodžius jau nebe taip bijodama atkirto:
- Klausyk, aš dar nenoriu būti vampyre, aš noriu dar pabūti burtininkė kuri mokosi Hogvartse ir būti paprasta mokinukė.
Atsakiusi mergaitė į pusbrolio klausimą šiek tiek sunerimo ar per daug nepridėjo nereikalingų žodžių. Ji užsimanė sužinoti ar jis tikrai tiesą sako todėl pamėgino išbandyti tą burtą kuris pasako tiesą arba melą. Nu pasižiūrėsime dar..
-
Piktai vis žvelgusi į šviesiaplauki vaikiną, ir klausėsi ką sakė šalia stovėjanti Kristina, šiek tiek nustebo, kaip gerai atkirto ji Kasparui.
Tik išgirdusi apie burtą, pati rudaplaukė prisiminė Ahh, jog taip viena burtininkė Esmeraldą, sukūrė burtažodį kaip sužinoti, kad yra kraujo giminės ir buvo apie tai detaliai parašyta. Ir palaukusi, kol viską pasakys Kristina, prabilo pati rudaplaukė iš mirtinos tylos.
-Aš, žinau viena burtą, dar nesu jo išbandžiusi, bet jo pavadinimas Sintiko. Aš žinau kaip jis veikia, esu labai gerai ji išanalizavusi. Mes galim išbandyti ji ir jei jis suveiks, vadinasi, kad esam kraujo giminės. -pasakė rudaplaukė ir pasitrynė paraudusiais akis.
Išsitraukusi iš žiemines mantijos, savąją burtų lazdelę, laikė sušalusiose rankose ir laukė kol kažkas imsis veiksmų. Pamąsčiusi trumpa laiką vienuolikmetė mergaitė Tai geras pasiūlymas tapti vampyre, ilgas gyvenimas, nejausti skausmo, bet nenoriu visa gyvenimą būti vienuolikmetė, nebent kai man bus septyniolika sutiksiu, bet tikrai ne dabar kai esu dar tokia jauna! Ir sugrįžusi iš savo minčių karalystės į realu pasaulį, pasitaisė žieminės mantijos rankoves, vėl pažvelgė į šviesiaplaukį vaikiną ir rudaplaukę pirmakursę.
-Taigi, ar norite bandyti burtažodį? Jis pasakys ar esam kraujo giminės, nenoriu įžeisti bet tas melo ir tiesos burtas, galima sakyti, kad jis kaip žiobarų pasaulyje yra kaip melo detektorius. Šis burtas kiek žinau žiūri psichologinius dažnius ir ,tada pasako, kad tai tiesa ar melas. -Išdėsčiusi visa kalbą pirmakursė, bandė save nuraminti mintyse Aš tikrai nenorėjau įžeisti, Kristinos, bet aš tik dėstau ką mąstau.
-
- Viskas gerai, Katerina galime išmėginti ir tavąjį variantą.
Kristina greitai pasakė burtažodį ir pradėjo ore skraidžioti kažkokios linijos kurios atskleidė visą giminystę. Šis burtažodis įrodė, kad jis yra tikrasis jų pusbrolis ir jis nemelavo. Mokinė nustebo ir apkabino savo pusbrolį.
- Taip, tu nemelavai. - Mielai tarė Kasparui Kristina.
Grifiukė prisiminė savo dar vieną pusseserę Veroniką ir susivokė, kad ir ji yra jo pusseserė na ir tuo pačiu Katerinos. Kristina išbūrė pledą, su kerais padarė, kad atsirastu skanaus maisto ir išbūrė tris limonadus. Vampyras keistuolis žiūrėjo į Kateriną lyg pasmaugti norėtų, bet žinoma kai burtažodis pasakė visą tiesą jokių abejonių nebe buvo. Visi valgė ir kalbėjosi apie vaikystę. Praktiškai pusbrolis visiškai nesikalbėjo, o atsisukusi Kristina į medžius pamatė, kad Kasparas negyvas. Aš tuoj nualpsiu..
-
Kasparas į rudaplaukė žvelgė norėjęs pasmaugti, o pati pirmakursė į ji žvelgė lyg norėtu sudeginti su burtažodžių Incendio, bet aišku ji dar nebuvo tikra, ar yra jos pusbrolis. Pati vienuolikmetė buvo visiškai pasikeitusi į kita žmogų, kuri buvo sunku atpažinti. Pradėjusi burti šalia stovinti mergaitė, rudaplaukė suprato, kad visiškai ne taip paaiškino jos
draugė pusseserė.
Kristina išbūrė pledą ir vaišių, bet iš viršaus pažvelgusi rudaplaukė, akimis ieškojo aštraus ir sidabrinio peilio, bet niekur nematyta. Ir norėjusi išbandyti savo jėgas, išbūrė vienos žymios burtininkės burtažodžių sidabrini ir labai aštru peilį.
-Rogapesis- ir jau kairėje rankos pusėje laikė išburta sidabrini peilį.
-Taigi, kas pirmas? -nusišypsojo ir pažvelgė į laikanti peilį.
Bet mačiusi Kristinos ir Kasparo veido išraiškas, vienuolikmetė mergaitė suprato, kad jie mano, kad juos nužudysiu taip atrodoma, o ypač kaip rudaplaukė žvelgė į Kasparą.
-Čia burtui, šiek tiek įpjausiu į ranką. Jei burtažodžiui pasakius kraujas susilies į viena, vadinasi, kad esam kraujo giminės.-nusišypsojo ir toliau tarė, žvelgdama į Kasparą.
-Gal nori pirmas Kasparai? -Veido išraiška pasikeitė ir vis žiauriu žvilgsnių žiūrėjo į ji.
Vis dar laikiusi rankose peilį, atsisėdo šalia Kasparo ir pakėlusi ranką, laukė kol pats paduos ir galės įpjauti su sidabriniu peilių.
-Pasiruošęs? -įpjovė sau į ranka ir laukė Kasparo, kol galės įpjauti.
-
Po visų šių nesąmonių Kasparas vis dar gulėjo negyvas, o niekas negalėjo suprasti kas jam atsitiko. Kristina priėjo prie savo pusbrolio ir liūdėjo, nes vis dėl to ne pažįstamas mirė, o tikrasis pusbrolis. Mokinė visiškai nežinojo ką daryti ir po kelių minučių ji pamatė kitą vampyrą.
- Ar tu nužudei Kasparą?- paklausė be vilčių Kristina.
Tas vampyras priėjo arčiau mergaičių ir viską pasakė.
- Jus rimtai manote, kad jis čia guli negyvas? Nejuokinkit, vampyrai nuo tokio paprasčiausio dalyko nemiršta, jis yra mano brolis, o aš esu Elijus, labai sunervavo todėl nužudžiau jį.
Kristina išgirdusi visą šitą nesąmonę sutriko ir dar pamatė kaip Kasparas atsigavo ir toks jausmas lyg iš numirėlių prisikeltu. Atsikėlęs tas pusbrolis pradėjo smaugti Kateriną.
- O Dieve, Katerina!
Košmaras
-
Numiręs vampyras, nė kiek negąsdino jaunos pirmakursės, nes žinojo, kad vampyrai gali prisikelti dar kartą.
Tik prisikėlęs Kasparas pradėjo smaugti, be jokios priežasties, bet rudaplaukė nepasimetusi vis dar laikiusi rankose sidabrini ir aštru peilį dūrė į pati juosmens vidurį šviesiaplaukiui vaikinui ir vis Kasparas susiėmęs už sužeistos vietos, bet rudaplaukiai vis buvo sunkiau kvėpuoti ir suprato, kad jai vėl prasidėjo priepuolis ir jis buvo dar stipresnis nei praeitus kartus. Dūsti ir sunkiau kvėpuoti po žiemine mantiją ieškojo inhaliatoriaus, susiėmusi už žemes numetė peilį į šalį ir suradusi kišenėje inhaliatoriaus pasiėmė ir pasinaudojo ir galėjusi giliai atsikvėpti pažvelgė į šviesiaplaukį.
-Tu ką išprotėjai? Smaugti daug jaunesnę už save, matyt žemas ego. -susiėmusi už kaklo jaunoji Silverstone, giliai kvėpavo ir ištarusi kelis žodžius vėl susigriebė už žemes.
Bet pažiūrėjusi į Elijų, visa nužvelgė ir pamąstė Nejaugi, dabar mane vėl smaugs ir bus priepuolis, o dar ir antras vampyras, tiesiog nuostabu! Bet iš karto pagriebusi rudaplaukę peilį su Kasparo krauju ir nustačiusi priešais Elijų.
-Tu ką irgi smaugsi? ar tu protingesnis už jį. -pažvelgė į Elijų
Bet mačiusi kaip Kasparui kraujuoja žaizdą nuo sidabrinio peilio, priėjo arčiau prie to pačio žmogaus vampyro kuris bandė nužudyti rudaplaukę ir padėjusi į šalį peilį.
-Ferula- mostelėjusi lazdelė, iškart susitvarstė žaizdą.
Atsikvėpusi pirmakursė, pasidėjo burtų lazdelę į žiemine mantiją ir prakalbo žiūrinti į Kasparą.
-Gal kita kartą nebandyk nužudyti manęs, nes ir pati galiu save nužudyti su savo priepuoliu.-nusišypsojo vampyrui.
-
- Katerina! Ką tu darai!? Jis mūsų pusbrolis, o ne mėsos gabalas!
Kasparas gulėjo visas leisgyvis ir spoksojo su didžiausia neapykanta į Kateriną ir Kristiną. Elijus atrodė daug geresnis nei Kasparas ir bent nežudė žmonių burtininkų už nieką. Išgirdęs vampyras Katerinos klausimą pradėjo kalbėti.
- Negi jus manote, kad aš kaip ir tas durnius? Mes esame broliai be to ir taip pat brolių salvatorių giminaičiai tolimi. Na jus tikriausiai nežinosite kas jie, nes jums tikriausiai patinka tie paprastučiai mokyklinukai berniukai, o ne garsūs vampyrai.
Išgirdusi didelę nesąmonę Kristina sutriko. Salvatores? Aš kažkur apie juos esu girdėjus.. Grifų gūžtos pirmakursei kažkas pasidarė ir atrodė lyg būtų nesava. Iš tiesų mergaitė truputėlį supyko ant Katerinos už Kasparo žudymą kankinimą. Na, Kristina tikrai nesiruošė jos žudyti, nes dar nebuvo iki tiek nusiritusi, bet buvo ant pledo padėtas dubenėlis jį pasiėmus vožė ne stipriai Katerinai per galvą.
- Štai tau su bliūdu duodu, daugiau nesielk kaip kankynių maniakė!
-
-Tai aišku jie mėsos gabalai, jog jie ir taip mirė,- pažvelgė į Kristiną su pykčiu veide. -Neįsižeiskit tik, aš gerąją prasme -nusišypsojo ir pažvelgė į Kasparą ir Elijų.
-Tai gal dabar padėsiu peilį, jog dabar gal manęs vėl nesiruošiat žudyt. -šyptelėjo ir pažvelgė į Kasparą.
Vis dar laikiusi peilį rankoje, rudaplaukė priėjo arčiau Kasparo ir atsisėdo šalia, paėmusi šalta Kasparo ranką su peiliu drykstelėjo per plaštaką, o pati rudaplaukė ta pati padarė savajai plaštakai ir padėjus peilį į šalį. Laikė savo ir Kasparo ranką ir pasiėmusi lazdelę mostelėdama prieš abi rankas.
-Sintiko- ištarus burtažodį, sekė akimis kas atsitiks su kraujų.
Tai buvo labai neįtikėtinas dalykas, pačiai vienuolikmetei mergaitei, kraujas susiliejo į vieną, o Kasparas atsirėmęs į medį su kita ranką susilaikė už žaizdos.
-Nu, ką atsiprašau, pusbrolį. Tikiuosi mane suprasi pats mane užpuolei. - Nusijuokė ir apkabino pusbrolį
-O apie Salvatores, girdėjau irgi juos rašė ,,Vampyrai ir Burtininkai'' mačiau jūsų giminės medį, jūs panašus į Stefaną ir Deimoną. -Atsisėdo tarpusavy tarp Kristinos ir Kasparo
Grifė pamąstė Nejaugi turiu pusbrolį, kurio vos nenužudžiau. Kokia aš siaubinga pusser...! bet nespėjusi dar pamąstyti, iškart nutraukė Kristiną trenkusi su dubenėlių į galvą.
-Kas tau yra?? - rudaplaukė sušuko ir iškart klausė ką rėžė į akis Kristina.
-Visu pirma aš nesu žudikė ar kankinimo maniakė, o visu antro aš nenužudžiau Kasparo, tai buvo savigyna.-susiėmė už galvos pakaušio.
-Taigi, nori prisėsti prie mūsų šeimyniško ir draugiško pledo, Elijau? -Su sarkazmu prakalbo pirmakursė
-
- Kas man yra? Tu vos jo nenužudei, ta prasme, o Dieve..
Sumurmėjusi kelis sakinius Kristina pamatė, kad ant to pledo ir Elijus prisėdo. Atrodė tikras giminiškas nenormalus vakaras naktis. Pamačiusi Elijų ir Kasparą, jie tikrai atrodė labai panašūs ir kiek matė Stefano ir Deimono nuotraukas, tikrai į juos panašiai atrodo Kasparas ir Elijus. Mokinė atsisėdo šalia Elijaus, nes jis buvo panašiausias į Deimoną, o Kasparas panašus buvo į Stefaną. Elijus valgė lėtai ir ramiai, o dabar prie mokinių akivaizdos pradėjo gurkšnoti raudoną vyną, na bent jau ne brendį arba ne viskį, nes šiuos gėrimus Deimonas labiausiai mėgo. Pradėjo smarkiai lyti, o Kristina buvo tik su paprastu sijonėliu, peršlampamais bateliais ir peršlampamu megztuku. Pasisekė Katerinai, ji tai turi savo žieminę mantiją.. Kristina lietų iškęsti galėjo, bet naujieną kurią pasakė Elijus baisiai susipiktino.
- Gerai, mes prisipažinsime, mes ne esame jūsų pusbroliai, mes jus stebime jau senai kai tik atėjote į Hogvartsą ir...
Grifų gūžtos pirmakursė net nebežinojo ką daryti, bet jau ant jų nebuvo kodėl pykt todėl visa šlapia nutraukė pledą nuo žemės ir įsidėjo į kuprinę. Nu, bet tai kam meluot?
- Katerina, kodėl jie mums pamelavo?
Broliai išgirdę Kristinos klausimą greitai atsakė.
- Nes Kasparui patinka Katerina, o man patinki tu..
O viešpatie, košmaras...
-
-Po paraliais, jei negalim pasitikėti burtais, tai kodėl turėtumėme pasitikėti jumis? dar kai vos nenužudžiau tavo brolio ir dar kai prakalbot apie tai... - rudaplaukė jau nebeturėjo ką pasakyti, viduje norėjo iš karto šaukti ir išlieti savo energija, bet stengėsi valdyti savo emocijas.
Nors Elijus atsakė į Kristinos klausimą, jaunoji Silverstone vis tiek atsakė į jos klausimą.
-Taip, Kristina, nes jie tiesiog surado naujas aukas, ką galėtu apmulkinti. -su pykčiu balse pratarė pirmakursė ir sukryžiavo rankas.
Pradėjo stipriai lyti, bet jai buvo tik labiau karšta su žiemine mantiją, jai patikdavo vėsios ir lietingos naktys, o dar kai medžių lapai neleido prasiskverbti lietui. Nusiėmusi žiemine mantiją apgaubė Kristiną, kad jai nebūtu šalta. Bet jaunajai pirmakursiai vis nepaleido mintys Kaip jie apgavo burtus? Ir dar kodėl Kasparas pradėjo smaugti mane?
-Gerai, taigi Kasparai dėl ko mane smaugei ir kaip jūs abu apgavote burtus? - vis žvelgė į Kasparą ir Elijų.
Vis labiau ir labiau norėjo sužinoti atsakymą iš abiejų. Ir pagriebusi vandens, laukė kol gaus atsakymus. Ne, vis dėl to tai ne nesuprantama, net mano smegenys to neperneša, galbūt dar vis labai noriu miego.
-
Pažvelgusi Kristina į tuos du mulkius nebežinojo ką daryti, bet bent nebuvo taip šalta, nes Katerina paskolino savo žieminę mantiją. Sėdėdama mergaitė žiūrėjo į krentančius lietaus lašelius ir norėjo kuo greičiau užmigti. Prieš pasakant grifų gūžtos pirmakursei, pradėjo kalbėti Kasparas.
- Nu Katerina, Kristina apgauti vampyrams burtus tai čia lengviausias dalykas pasaulyje, o smaugėm, nes nebuvo kas veikt.
Kristina daugiau nebesigilino ir norėjo jau išsiburti kokią nors antklodę ir pagalves, nes susiruošė miegoti miške. Rudaplaukė pradėjo kalbėti:
- Gerai, nakvoti manau teks čia ir jau vėlu, todėl patiesiu visiems čiužinius ir palapines, o rytoj ryte galėsime išsiskirstyti, nu turėsim, nes man rytoj pirma pamoka yra kerėjimas, negaliu jos praleisti. - Tarė kaip kokia mokytoja, Kristina.
O va ką daryti su tais dviem..
-
Katerina tik žvelgusi į Kasparą vis didėjo pyktis, kad norėjo dar kartą smogti su peilių. Banalus
žmonės vampyrai, nėra ką veikti iš karto smaugti priešais save žmogų burtininkę.
Bet ilgai rudaplaukė negalėjo išsilaikyt nemiegojus, išbūrus Kristinai čiužinius su palapinėmis, jai nerūpėjo kiek išbūrė palapinių. Prieš eidama miegoti, pasileido savo stipriai surištus plaukus ir iškart pradingo iš medžių tankumos.
-Gerai, jūs darykit ką norit, bet aš jau noriu miego, labanakt. - prakalbo.
Begulėdama palapinėje, visiškai atsipalaidavo ir norėjo kuo labiau pamiegoti, bet neleido užmigti vien mintys apie vampyrus. Iš kur jie čia atsirado, dar kai reiškia Elijus, kad patinka Kristina. Tai tikrai nėra šaunus dalykas, o nuotykis kurio sunku užmiršti. Nejaugi dabar jie kiekviena dieną lis prie Kristinos ir jai pakenks kaip man.
-
Grifų gūžtos pirmakursę kamavo visokios baisios mintys ir jai tas neleido užmigti. Jau buvo antra valanda nakties, labai vėlu, o mokinė gulėjo palapinėje ant baisiai nepatogios pagalvės ir mąstė kodėl Hogvartso direktorė ar profesoriai jų neieško ir kur išvis yra Elijus ir Kasparas. Kristina nusprendė užeiti į Katerinos palapinę ir su ja pasišnekėti, na ir žinoma jeigu jau kalbės ilgai tai būtinai turi atnešti kokių nors spragėsių, sumuštinių, gėrimų, kad nebūtų taip nuobodu jos klausyti, nes ji pasakoja tragiškai. Užėjus į Katerinos mėlynąją su ryškiais dviem kvadratais palapinę, pradėjo šnekėti:
- Katerina, tu neįsivaizduoji, žodžiu, aš tau atnešiau sumuštinių išburtų ir apelsinų sulčių, kad jai būtų manęs neįdomu klausyti tai bent va pavalgyti galėsi, tai jo, pasakoju, vienu žodžiu kai tu gulėjai palapinėje aš buvau vis dar lauke ir Kasparas kartu su Eliju, kalbėjosi su kažkokiu vyru ir svarbiausia, jie kalbėjo apie tai jog nori mus nužudyti, tave su peiliu, o mane suėsti nors net nesupratau, negali būti, kad tai vampyras dar vienas arba vilkolakis? Man žinok labai neramu.. aš niekaip negaliu užmigti, nes dar miegosiu ir nebe atsikelsiu daugiau.
Baigusi su isterijomis kalbėti Kristina, pasiėmė vieną sumuštinį ir labai greitai iš viso streso jį suvalgė ir dar užsigėrė apelsinų sultimis. Trumpai pavalgiusi ji nusitempė ją prie Elijo ir Kasparo, na aišku pasislėpdamos, kad jų nepamatytų.
- Va, girdi? Ten tas vyras, aš bijau...
Už krūmų kalbėjo vyras kartu su Eliju ir Kasparu, o atrodė jis labai baisiai, plikas, akys jo buvo juodos tik matėsi, kad blizga, juodos alia klasikinės kelnės, juodas švarkas ir tamsesnė oda. Jis tikrai atrodė šiurpiai, o dar prie jo stovėjo du dvyniai kurie buvo su juodomis kaukėmis ir lygiai taip pačiai apsirengę. Vaizdas buvo tikrai ne koks, ir dar netyčia pasimatė Kristinos plaukai. Tas vyras tikrai jas pamatė, nes akių kontaktas buvo tiesiai atsuktas į mergaites.
- Dingstam iš čia, jis mus pamatė!
Kristina pradėjo bėgti kaip kokia vampyre, nesveiku greičiu ir tikėjosi jog Katerina bėgo iš paskos. Na, ir žinoma, kad tas vilkolakis arba vampyras vijosi jas. Bėgdama grifų gūžtos mokinukė užkliuvo už akmens ir jai atsirišo batas. Ji nebegalėjo bėgti greičiau, nes buvo labai pavargusi ir batą jai užsirišti užtrukdavo ilgai.
- Bėk Katerina, bėk..
Bet ištarus kelis žodžius ji pamatė kaip tie dvyniai stovi su peiliais prie Katerinos ir dar baisiai plačiai nusišypsoję. Mokinė puolė ją gelbėti, bet už jos stovėjo tas vyras, juodaodis, plikis ir dar plačiai išsižiojęs ir ruošėsi suėsti Kristiną kaip ir planavo. Kristina ko tik norėjo tai užlieti dvynius ir tą vilkolakį nukryžiavimo arba tuos kerus, kurie žudo, bet to mergaitė padaryti negalėjo, nes žinojo kas jos lauks tada. Tamsiaplaukė Kristina stovėjo ir matė kaip tie dvyniai kankina Kateriną su peiliais, vietoj jų rankų buvo peiliai. O varge, čia geruoju tikrai nesibaigs ir man atrodo mes tikrai mirsim, bet tai pala, kur Kasparas kur Elijus? Čia vadinasi tokia meilė? Prieš žudant Kateriną, dvyniai dar ir sugebėjo prisistatyti:
- Labas aš Kobras, aš Lekondras mes esame dvyniai pagal žmones mums septini metai, o pagal raganius šešiasdešimt du, o dabar sudie jums.
Paskutinę akimirką pasirodė atbėgantis Kasparas, visas kraujuotas ir net gi iš galvos tekėjo kraujas, jis tik sugebėjo duoti juodaodžiui per galvą, o tas nukrito ir jau nebe atsikėlė.
- O Dieve, ačiū tau Kasparai, išgelbėk ir Kateriną!
Bet dvyniai buvo daug gudresni nei tas vilkolakis ar vampyras tad vis pasirodydavo ir dingdavo, o jaunuolis panašus į Stefaną nukrito ir nebeatsikėlė, dvyniai užgavo jį stipriai. Viskas bus gerai, aš išlaisvinta, išlaisvinta būsi ir tu Katerina
-
Jau prisnūdusi rudaplaukė, jautė kaip kažkas atidaro palapines medžiagines durys iš kart toliau gulėjusi pirmakursė savo ranką pakišo po pagalvę kur gulėjo virtuvinis sidabrinis peiliukas ir stipriai prispaudusi peilį išgirdo Kristinos balsą ir kaip ji atėjo į palapinę ir iškart atsipalaidavusi pirmakursė atsisėdo ant minkšto čiužinio.
-Ką tu čia veiki ir dar prisitempusi tiek maisto? - pasitrynė paraudusias akis kurios negalėjo gauti pakankamai miego.
Nė kiek nesureagavusi Kristiną į rudaplaukės klausimą pradėjo pasakoti kaip nori vėl mus išžudyti Kasparas ir Elijus ir kartu nežinomas vyriškis, pasiėmusi didžiulį sumuštinį jos puseserė draugė, vienuolikmetė turėjo per ta laiką jai nepastebint paimti ta patį virtuvinį peiliuką po pagalvę ir įsidėti į kišenę, nes nujautė, kad vėl bandys nužudyti Kristiną ir Kateriną. Suvalgiusi visa sumuštinį Kristiną pagriebė už rankos rudaakę ir nutempė už krūmelio, kad nepastebėtu eiliniai vampyrai.
-Girdžiu. - sušnibždėjo ir klausėsi Kasparo, Elijaus ir nežinomo plikiaus pokalbio.
Jie turėjo progą mus nužudyti, kodėl ją nepasinaudojo. tokia mintys neleido pabūti ramiai mergaitei.
Kai Kristina pasakė, kad turim dingti rudaplaukė norėjo nors kažką pasakyti, nes tylėti jau būtu beprasmiška, kai jie mus pastebėjo.
-Ką jau?? - prakalbo pirmakursė
-Amm, labas? -iškišo galvą ir šyptelėjo
Bėgimas jai nebuvo stipriausia savybė kai ji serga astmą ir negalėjo būti greitesnė už pačia Kristiną kuri lėkė lyg būtu gavusi aštriausia pipirą. Alsavusi mergaitė jau jautė, kad nebegalėjo pabėgti. Jau per kelias sekundes atsiradę dvyniai su gobtuvais, iškart pagriebė už Katerinos alkūnių ir stipriai laikė suspaudusias. Prisistatė dvyniai nusiėmė savo šlykščias juodas kaukes.
-Klausykit man irgi malonu susipažinti su žudikais, leiskit ir man prisistatyti mano vardas Katerina man patinką medžioklė kuria dėdė mane nusiveda kai atvažiuoju per atostogas ir dar labai įdomu, kad išmokė šiek tiek apsiginti, aišku dabar panaudočiau prieš jus savo burtų lazdelės kurios neturiu dabar, bet turiu kai ką ko jūs nesitikėsite, be to man pagarba, kad mane nori nužudyti du gražiai atrodantys vyrukai - nusišypsojo ir tempė laiką, kad nepriartėtu jie prie Kristinos, nors matė kaip plikis nori nužudyti Kristiną.
Pirmakursė vis labiau norėjo pasiekti peiliuką, kuris gulėjo kišenėje, bet prisiminė savo trumpas pamokas su dėde Henriu, kad ne vien tik kovojama su rankom.
Nepasimetusi, mergaitė su savo koją trenkė priešais stovinti Kobra į plaučius, kad negalėtu kvėpuoti, bet dar labiau prispaudęs kitas dvynys, rudaplaukė trenkė su galvą į jo šlykštu snukį ir susiėmė Lekondras už veido. Mergaitė jau laisvai galėjo pasiekti virtuvini peiliuką, norėjo jį panaudoti priešais dvynius, bet matanti Katerina, kad jau nori suvalgyti jos pusserę draugę. Nusitaikė Kateriną į plikį nusviedė peiliuką į juodaodžio kaktą ir pažeidė visa smegenų veiklą ir nukrito plikis kaip klevo lapas per rudenį.
-Kristina, ar tu sveika? - sušuko ir pažvelgė į dvynius.
Katerina matė kaip dvyniai yra įniršę ir ruošėsi nužudyti ją pačią. Ėjo vis atgal žingsnio po žingsnio pakėlusi abi rankas neturėjo nieko vis žvalgiusi aplink ieškojo akim kažko aštraus kas pasitaikytu po ranką
-Ei, ramiai. Aš noriu susibendrauti, matot noriu įrodyti, kad ir aš nesu visiškai beviltiška ir galit mane priimti į gaują ar į ką ten. - bandė išsisukti iš padėties pirmakursė.
Katerina, jau norėjo panaudoti burtų lazdelę prieš juos, kurios neturėjo nes paliko žieminėje mantijoje, kuria davė Kristinai.
-Matot, aš galiu gintis, jei turėčiau burtų lazdelę panaudočiau prieš jus kerus Incendio. -pažvelgė į Kristiną ir primerkė viena akį, kad suprastu tai buvo jai skirta.
-Tai ar galiu prisijungti prie gaujos? -pratarė ir šyptelėjo netikra šypsena
-
- Tu ką, kuku? - tyliai tarė Kristina.
Bet, kad išsisukti iš padėties reikėjo kažkuo imtis tad grifų gūžtos pirmakursė visiškai pritarė.
- Taip, mes žinokit visiškai jums padėsime, galime tarkim nužudyti Kasparą juk jis irgi jums trukdo.
Dvyniai patikėjo Katerina ir Kristina tad jie iš žvilgsnio atrodė jog sutiko. Kadangi pirmakursė stovėjo už dvynių, o ant žemės gulėjo peilis, nors ji net nesuprato iš kur jis atsirado. Tyliai, tyliai mokinė pasiėmė peilį ir už dvynių, įsmeigė peilį į vieną dvynį. O dabar šūdas... Dvyniui prarasti dvynį yra tas pats kas prarasti savo akį tad kitas dvynys stovėjo, akys pas jį pasidarė juodos, o iš verkiančių ašarų pasidarė kraujas. Vieną akimirką Kristina stovėjo prie jų, o kitą ant žemės. Prie žemės taip pat gulėjo ir karstas nors nesuprato kodėl. Ji nori atidaryti karstą ir pasižiūrėti kas ten, bet buvo užrišta. Prieš ištardama Kristina išgirdo iš to plikio:
- KĄ TU PADARIAI? MAŽVAIKE, KVAILE, GRYBE TU!
Iš visos tos baimės Kristina apsiverkė ir maldavo, kad iš kažkur atsirastų žirklės atsirišimui. Tuomet ji suprato, kad Katerina yra gyva karste. Man reikia kuo greičiau atidaryti..
-
Vis gulinti šaltame ir mediniame karste išgirdo šlykštaus plikio žodžius.
-Nejaugi aš mažvaikė ir grybas, na pats pažiūrėk į save visas plikas ir dar nori suvalgyti pusseserę draugę, žinok tas mane žeidžia nes mane norėjo nužudyti kažkokie dvyniai, bet nenorėjo suvalgyti kaip Kristinos. Na tu žmogėdra žinok, kad aš nesu tokia beviltiška sugauti mane ir aš išeisiu iš čia. - sušuko ir trenkė į medines sienas.
Prisiminusi dar vienas pamokas su dėdę Henrių, ieškojo tik silpniausios vietos kur galėtu tik smogti ir išsilaisvinti. Suradusi silpną vietą, su kojom pradėjo daužyti pati galą. Atsidariusios lentos leido rudaplaukiai išeiti iš siaubingos vietos ir tik išėjusi pamatė kaip plikis norėjo valgyti Kristiną.
-Ei tu, plikį. Norėjai mane nužudyti gaila, bet nepavyko, žinai ją nužudyt nevertą, bet rimta konkurentę kuri gali tau išplėšti širdį visąlaik labai priverčia kaip dešinioji ranką, padarom sandorį. -pasiūlė pirmakursė, norėdama išgelbėti pusseserės draugės gyvybę.
Jaunoji Silverstone perbraukusi ranką veidą, atėjo arčiau juodaodžio ir žvelgė kaip jis laikė Kristiną už kaklo. Pažvelgusi į ją primerkė akį, lyg turėtu planą kaip Kristiną išgelbėti.
-Sandoris būtu toks, kad tu nežudai mano pusseserės, o aš galiu prisijungti prie tavęs, arba tu gali mane nužudyti vietoj jos ir tu neteksi geros konkurentės. - rėžė savo kalbą, plikiui į akis.
-Tai sutiksi ar ne? -sukryžiavo rankas.
-
- Ne! Katerina, nereikia! - suriko kiek tik galėdama, Kristina.
Tas juodaodis, kitaip tariant plikis, visiškai nesiklausė nei Kristinos nei Katerinos, jis tik tai visur ieškojo tų dvynių, kurie tikriausiai buvo dingę su visam laikui. Bet tamsiaplaukė išvydo du dvynius kurie buvo sveiki kaip niekad.
- Šventas Jeronimai! Iš numirėlių prisikėlė!
Buvo labai keista, o ir tas pats juodaodis juokėsi ne savo balsu. Iš kažkur atsirado dar ir Kasparas ir Elijus. Jie abu kraujavo ir buvo ne itin sveiki, bet perkirst juodaodžiui galvą, jie sugebėjo. Kristina vos nenualpo nuo viso to šlykštumo, o dar vos nenualpo nuo to, kad juodaodis ir vėl prisikėlė, jie tikrai buvo nemirtingi, kiek tas plikis tiek ir dvyniai. Pasidarė labai baisu, o grifų gūžtos pirmakursės kojos drebėjo kaip pas zuikiuką iš pasakos. Mokinė čiupo Katerinai už rankos ir bėgo kiek tik galėdama. Jos atbėgo iki pat palapinės, o Kristina uždarė palapinę ir taip bandė pasislėpti nuo dvynių ir to juodaodžio.
- Klausyk, bandysime pasislėpti čia, jeigu jie čia ateis, aš turiu neregimąjį apsiaustą šiokį tokį, bet turiu, o dabar pasistenk būti tyliai Katerina, labai prašau.
Kristina bandė net nekvėpuoti, kad nebūtų nei smulkiausio garso. Bet tačiau nepavyko, juodaodis pasivirto pagalve kažkaip ir rado per dvi minutes, jas. Jis nusitempė Kateriną ir Kristiną į tą pačią vietą kur ir buvo ir kur didžiausia medžių tankuma, ten stovėjo ir tie patys dvyniai. Jis prakalbo ir ištarė lyg ir labai svarbią naujieną.
- Noriu jums pasakyti, kad aš draugavau su Katerinos močiute ir aš ją mylėjau, bet užtat tavęs nekenčiu, Katerina tad atsiprašau, bet sudie.
Kristina išgirdusi tokią naujieną vos žado neprarado, o Kasparas ir Elijus stovėjo toje pačioje vietoje ir meldėsi, kad viskas būtų gerai. Po dešimt minučių, juodaodis kažkur dingo, o ir atvažiavo į mišką burtininkų policija, mokinė apie ją net nežinojo ir nežinojo jog išvis tokia egzistuoja. Burtininkų policijos nariai pasiėmė dvynius, Kateriną, Kristiną, Elijų, Kasparą ir nuvežė prie kitos pusės kur galėjai ir pėsčia nueiti, nes vis tiek tai buvo šalia medžių tankumos. Policija pasisodino juos visus ant tos pačios mašinos ir pravėrė automobilio duris, kad būtų bent kažkiek gryno oro. Burtininkų policija pradėjo aiškintis kas kaltas dėl visos situacijos, tačiau kaltas buvo juodaodis kuris kažkur buvo dingęs. Dar ir teismai prasidėjo..
-
-Apie ką tu nusišneki? -stipriai suspaudė kumščius ir pažvelgė į plikį kurio vardo nežinojo.
Iš kur jis žino apie mane ir močiutę, kai dar pasakė mano vardą, gal tėvai buvo apie tai užsiminę, kad mano senelis galimai buvo serijinis žudikas ir labai mylėjo mano močiutę, bet taip neįmanoma. Jei jis būtu mano senelis tai kam žudyti savo anūkę, koks buvo mano senelio vardas? A..r, ne buvo kažkoks Ah..me..das. Ahh, taip tai buvo Achmedas, bet kam jam mane žudyti? pirmakursei atrodė, kad galvojo kelias minutes, bet praėjo tik kelios sekundės, kol nepratarė vardo.
-Achmedai? - rudaplaukė pažvelgė į plikio akis, kurios buvo trokštančios kraujo.
Bet tik išgirdęs juodaodis vyriškis vardą iškart pradingo kaip į vandenį, bet mergaitė vėl susimąstė: Jei tai tiesa, nejaugi ir mano genai gali būti tokie? Aš turiu dideli potraukį medžioklei ir gintis, bet tai negali būti man, jog mano tėtis normalus, nebent jis nuo manęs kažką slepią. Ar tai skaitosi kai profesorė vos nemirė nuo mano gyvūno ir aš tik paišiau ant jos arba kai Kasparui be pasigailėjimo su sidabrinių peilių smogiau. Nejaugi aš tikrai galiu tapti serijinė žudikė? Vien tokios mintys neleido pabūti ramiai, kol neatvažiavo burtininkų policiją, apie kuria nėra girdėjusi rudaplaukė, o pažvelgusi į Kristiną pastebėjo, kad ji irgi nieko nežino, bet ir pastebėjo iš niekur kaip atsirado Kasparas ir Elijus ir meldėsi. Jie jau ir taip numirė, kam jie meldžiasi? pasipiktinusi pagalvojo Kateriną. Iškart nutraukė ramybę nuo psichopato, atvažiavo nežinoma policiją, kai sėdėjo policijoje vis žvalgėsi pro kur galėtu pabėgti, kol po koją pasitaikė dūminė šaškė.
-Oho, policijos mašina kaip limuzinas, sutalpino šešis žmones ir dar yra du policininkai. -pasimuistė ir pažvelgė į du policininkus.
-Taigi kas jūs? Jūs neturite teises mus sulaikyt, kai nežinome kas jūs ir galima sakyti tai yra pagrobimas, todėl turiu visa teisę išeiti. -Kai tik pasakė šiuos žodžius, dar labiau pasimuistė lyg turėtu planą.
-Bėkit! -numetė dūmine šaškę į policininkų vietas ir jie iškart užmigo.
Iškart numetusi dūminę šaškę išbėgo iš automobilio ir bėgo kaip tik galėjo, pasižvalgiusi atgal matė kaip Kristina bėgo ir vis žvalgiusi atgal atsitrenkė į ta patį vyriškį kuris bandė nužudyti Kristiną ir Kateriną.
-Ko tu nori iš manęs? - parkritusi ant žemės pažvelgė į serijinio žudiko akis.
-
- Katerina, ką tu darai? Kur tu bėgti išsiruošei? - Tarė nesupratusi kas vyksta, Kristina.
Bet, kad nepasimesti ir nesusprogti nuo tos dūminės šaškės, ji pradėjo bėgti paskui Kateriną. Bėgdama ji pastebėjo kaip grifų gūžtos pirmakursė atsitrenkė į tą patį Katerinos senelį- Achmedą. Tas plikis kas svarbiausia, nenorėjo išspręsti visko ramiai, jis išsitraukė pistoletą, tuomet išsitraukė savo buvusios žmonos urvą kuriame buvo šlykštus jos pelenai. Numirėlės pelenai? Iauu.. Kristina stengėsi klausytis ką sako Achmedas, nes nenorėjo kartu su Katerina pavirsti vaiduokliais. O Achmedas atsisėdo šalia mergaičių ir dar laikė kitoje rankoje šautuvą. Atsisėdęs jis pradėjo pasakoti kažkokias pievas.
- Klausykite dabar manęs atidžiai, aš noriu papasakoti kaip susikūrė Silverstone šeimyna ir kaip mes susipažinome su tavo močiute, Katerina. Tai pirmiausiai aš ir tavo močiutė, buvome žiobarai ir net gi turėjau savo kebabinę, na jus išlepintos burtininkės tikrai nežinosite kas tai yra, tai žodžiu aš, Achmedas duodavau močiutei tavo kebabų nemokamai, o ji linksmai kramsnodavo po kurio laiko mūsų keliukai išsiskyrė ir ji tapo burtininkė, o aš vilkolakis, bet mūsų keliukai po to vėl suėjo ir gimė tavo mama.
Kristina išgirdusi visą tą istoriją nebeturėjo ką pasakyti ir pažvelgė į Kateriną, išsigandusiu veidu. Achmedas pamatė kaip Kristina nebesiklausė kas toliau, tad tas plikis paėmė mergaitę už kojų ir pakratė kaip kokį išsipurvinusį skudurą.
- Aš tau Achmedai ne skuduras! - Suriko vos neapsivėmusi Kristina.
Juodaodžiui labai pagailo Katerinos ir Kristinos, o kadangi vis dėl to Achmedo Katerina buvo jo anūkė, tad jis ją pačią pirmą paleido, o Kristiną paleido su pykčiu veide. Viskas kaip ir grįžo į savo vėžes tik liko nepatenkinti dvynukai ir Kasparas su Eliju. Kasparas ir Elijus pasirodo seniausiai buvo dingę iš miško ir tikriausiai iš vis iš šio miesto, o dvyniai vis dar stengėsi nužudyti Kateriną ir Kristiną.
-
Mergaitė atsisėdusi ant kelmo jau buvo įtartina, kad plikis šalia turi urną, nors vienuolikmetės mergaitės močiutė buvo palaidota pagal visas burtininkų tradicijas. Išgirdusi ką pliurpia Achmedas iš karto, atrodė lyg pliūpsnis kuris leido prisiminti ką pasakojo tėvai. Mano močiutė buvo jau grynakraujė burtininkė, mano močiutė nors susitikinėjo su serijinių žudikų, bet jis buvo burtininkas, dar kai mano močiutė yra iš tėčio pusės, vardas.. vardas tai Abrielis. rudaplaukė dėstė faktus mintyse.
Rudaplaukė visiškai pakeitusi veido išraišką, pažvelgė į Kristiną ir pašnibždėjo:
-Tai, ne jis. - tyliai pasilenkė ir sušnibždėjo kuo tyliau kaip galėjo.
Kai šautuvas yra nukreiptas į kaktas, net nesinorėjo kažką sakyti, bet rudaplaukė matė nukreipusi ginklą kaip žaidimą rusiška ruletė. Kai plikis pasakė visas savo nesąmones, pasidėjo savo ginklą ant kelmo ir priėjusi pirmakursė jau turėjo planą, kai apkabino išėmė iš ginklo jam nematant kulkas ir laikė rankos kulkas. Nuėjusi kelis žingsniu atgal, pažvelgė į juodaodžio akis.
-Tu nesi mano senelis. - ryžtingai pasakė ir nudelbė akis į žemę, - Mano senelio vardas yra Abrielis.
Kas jis? Kodėl jis man melavo? mąstė rudaplaukė ir norėjo mintys pasakyti garsiai.
-Tu nesi mano senelis, kas tu? - tarė ir pažvelgė į plikį.
Plikis iškart pasiėmė ginklą ir net nedvejodamas iššovė, bet jam nieko nesigavo, dėl kulkų kurių nebuvo.
-Nepasisekė? - šyptelėjo ir parodė rankoje laikančias kulkas.
Nepraleidusi progos, iškart pagriebė iš Kristinos gaubiančios mantijos burtų lazdelę.
-Stupefy - juodaodis iškarto sustingo, o mergaitė juto tik palengvėjimą.
-Pagaliau. - iškart apsisukusi, pamatė dvynius, - Nuostabu, bėda po bėdos.
-
Taip, tai buvo didžiausia apgavystė, Achmedas nebuvo Katerinos senelis, o paprastas mulkis, kuris nemokėjo meluoti. Išgirdusi mergaitė tokią naujieną trinktelėjo sau per galvą ir užsimerkė nuo to viso streso ir nervų. Vieną akimirką Kristina stovėjo šalia diedo, o kitą net nepajuto kaip kojos pradėjo bėgti, o širdis plakė nerealiu greičiu.
- Nu Katerina! Netempk manęs! - Sušuko garsiai grifų gūžtos mokinė.
Bet jau tikėjosi jog pabėgo nuo to apgaviko ir galės keliauti kartu su Katerina link Hogvartso, nes jo buvo pasiilgus taip kaip niekad, tačiau būtinai turėjo atsirasti dvyniai kurie spoksojo į mergaites ir ruošėsi kažką sakyti.
- Mergaites, jus negalite išeiti iš čia kol nepaklausysite mūsų, Hogvartse uždraustajame name egzistuoja Achmedo trobelė, apleista, išėjusi jau iš mados, bet vis tiek trobelė, ten jis pradėjo būti labai, labai dažnai, o kai aš jus paleisiu, jus privalėsite dingti iš čia ir greičiau bėgti į Achmedo namą, arba galite rinktis keliauti į pragarą ir atlikti visas reikiamas užduotis arba paprastai nueiti į netikrojo senelio namučius ir pasikalbėti su juo apie vieną dalyką, na tai ką renkatės?
O varge, ką dabar daryti ar dingti iš čia ir niekur neiti ar keliauti į pragarą laikinai ar nueiti pas Achmedą?
-
Paslaptis,paslaptis. - mintys nepaliko ramybėje, kai išgirdo ką sužinojo iš dvynių, kad medžiu tankumas yra pragaras, nors rudaplaukė negalėjo tam nepritarti.
Išgirdusi dvynukus, nesuprato ką turėjo omeny dėl Achmedo jei pirmakursė ji sustingdė su burtažodžių Stupefy. Iškart pažvelgė už savęs, kur turėjo būti sustingdytas plikis.
-Kur jis dingo? - Sušuko ir pažvelgė į dvynukus stipriau rankoje sulaikė burtu lazdelę.
Mergaitės nuostaba, buvo neįtikėtina, o ir mintys leido pasireikšti garsiai:
-Kaip tai įmanoma? Kaip jis galėjo būti atsparus kerams? - dėstė garsiai savo mintys žiūrėdama į dvynius.
Jau norėjusi klausti kur yra Achmedo namelis, bet nespėjusi pirmakursė pratarti nė žodžio. Per sekundę pamatė kaip strėlė jau buvo kiekvienam dvyniui nusviesta į širdies centrą, nepasimetusi grifė pažiūrėjo iš kur buvo nusviestos strėlės, nors ir jau nebebuvo įmanoma išgelbėti dvynius, negalėjo tamsoje pamatyti iš kur buvo nusviestos strėlės.
-Manau, mums laikas bėgti, nes ir mus tuoj nužudys. -supanikavo pirmakursė ir pagriebė už Kristinos riešo ir pradėjo bėgti kuo toliau.
-
Gler mėgdavo laiką leisti viena. Ji dažnai nepastebėta atslinkdavo į Uždraustąjį mišką ir karstydavosi po medžius arba ramiai, užsisvajojusi vaikštinėdavo. Jai kompaniją dažniausiai palaikydavo šunytė Naida arba katė Luna. Aurora valandų valandas vaikštinėdavo miške, galvodama apie gyvenimą ir svajodama apie ateitį, kad kartais nė nepastebėdavo kaip sutemdavo, nes miške buvo ir taip pakankamai tamsu, o tuomet jai tekdavo link pilies sėlinti per nuo rasos šlapią žolę ir dar tamsoje.
Grifė turėjo keletą draugių, na gal labiau tiesiog pažįstamųjų, bet su jomis dažnai nesusitikdavo, todėl, visur ir slankiodavo viena. Nors ir būtų turėjusi su kuo leisti laiką, Aurora vistiek mieliau būtų buvusi viena, su augintiniais.
Buvo gan nerami naktis. Mergaitė blaškėsi ir jai sunkiai sekėsi užmigti. Už lango siautė audra, visą naktį lijo ir griaudėjo. Ji pabudo anksti ryte, tyliai apsirengė ir ramiai pakėlusi Luną nuo lango, stipriai apkabino, taip pasisveikindama. Dar visiems miegant grifė su katyte rankose išsliūkino iš miegamojo ir laiptais nusileidusi iki Grifų Gūžtos bendrojo kambario, tyliai išlipo pro portreto angą. Koridoriai buvo tuštutėliai ir nuo spengiančios tylos, buvo nejauku. Aurorai sklendžiant per koridorius, girdėjosi tik merginos, į grindinį kaukšintys bateliai ir retkarčiais sumurkianti katytė. Praėjusi pro pagrindines duris, matė netoliese parpiantį ūkvedį, bet ir toliau tyliai ėjo koridoriais. Pagaliau ji priėjo, tikriausiai niekam daugiau nežinomą išėjimą iš pilies. Tai buvo nedidelės durelės, netoli virtuvės. Gler dažnai jomis naudodavosi. Mergaitė padėjo Luną ant grindų ir pabandė jas praverti, bet jos buvo užrakintos. Tada Aurora žengė arčiau ir išsitraukusi lazdelę, tyliai sušnibždėjo:
- Alohomora,- durelių spyna spragtelėjo ir grifiukei palenkus rankeną, vyriai sugirgždėjo ir durys prasivėrė. Į vidų gūžtelėjo vėsaus ir šviežio vėjelio gūsis. Aurora pasilenkusi žengė pro mažas dureles ir įkvėpė gryno oro. Jai iš paskos atpėdino katytė ir jos atsidūrė pilies kieme. Grifiukė apsisukusi uždarė dureles ir nukreipusi lazdelę į spyną, sušnibždėjo burtažodį:
- Colloportus,- dūrų spyna vėl spragtelėjo ir palenkusi rankeną, Gler dar patikrino ar spyna tikrai užsirakino. Ji įsikišo atgal lazdelę ir pasileido link miško.
Mergaitė gražų šeštadienio rytą bindzeno per šlapią žolę ir rūką. Matėsi, jog buvo labai anksti, nes buvo tik pradėję švisti.
Aurora švelniai pakėlė savo kompanionę ir peržengė žolės plotelį, skiriantį Uždraustąjį mišką nuo kiemo.
Kuo giliau ėjo - tuo labiau viskas temo. Neilgai trukus jos atsidūrė tamsios girios gilumoje. Aplinkui sunkiai galėjai kažką įžiūrėti, dėl to grifė vėl išsitraukė lazdelę ir ją iškėlusi, tarė:
- Lumos,- lazdelės galas užsižiebė ir jo skleidžiama šviesa apšvietė aplink esančius medžius. Tiesiai prieš merginą stūksojo didžiulis medis. Jis buvo išsišakojęs ir atrodė tikrai senas. Hmm... į jį būtų lengva įsilipti...,- tokios minties jai užteko ir nuleidusi Luną ant žemės, sugniaužė lazdelę ir užsilipo ant storų šaknų. Ji griebėsi už šakos ir ėmė lipti. Lipo ir lipo, buvo nelengva, o katytė šokinėdama nuo vienos šakos ant kitos, lipo paskui Gler. Dar niekada Aurora nebuvo įlipusi į tokio didumo medį. Iš jo lapų pastebėjo, kad ji kopia ne į ką kitą, o į ąžuolą. Šis medis milžiniškas!- pagalvojo, jau pavargusi nuo lipimo Aurora. Na, dar truputį... kol išvysiu saulę...
Pagaliau merginos veidą pasiekė saulės spinduliai.
- Nox,- ištarė grifiukė ir šviesa lazdelės gale užgeso. Ji įsikišo lazdelę atgal į kišenę ir nusišypsojo saulei. Nuostabus saulėtekis...,- atsiduso grifė ir palipusi dar viena šaka aukščiau, atsisėdo. Ji iškėlė rankas ir įkvėpė didelį oro gurkšnį, lyg jis būtų kažkuo ypatingas, na, bet jis ir buvo ypatingas, ypatingas Aurorai. Jis atrodė saldus kaip šviežias obuolys nuo medžio ir šviežias kaip vasaros, šlapia žolė.
- Vaizdas iš čia nuostabus, Luna!- laiminga sušuko mergaitė, Lunai pagaliau užlipus ant šakos, ant kurios ji sėdėjo. Aurora ant kelių pasidėjo katytę ir ėmė švelniai jai glostyti kailiuką. Gler nė neįsivaizdavo kokiame aukštyje ji dabar, bet, kad ir koks jis būtų, tai jos negąsdino.
-
Rytiniai Indio pasivaikščiojimai po Uždraustąjį mišką darėsi vis labiau nepakenčiami. Pakilęs iš lovos klastuolis nebuvo įspėtas apie baisia šlapią orą ir vandens tarsi kempinę prisiunkusią žemę, antraip būtų net nekėlęs kojos iš lovos. Drėgnas oras kėlė labai miškui tinkantį, tačiau ne itin malonų kvapą. Šeštadienio rytas neatrodė geras laikas vaikščioti po pilną baisių būybių mišką, bet argi Indio tai rūpėjo. Jau nuėjęs gerą atstumą nuo pilies nesiruošė grįžti kol nepamatys kažko nuostabaus. Būtų neblogai sutikti kokį kentaurą.
Slampinėjant juodaplaukis bandė išvengti nuo vandens nulinkusių krūmų lapų, tačiau užteko kelis kartus vos priliesti krūmą ir visas iki pat liemens buvo šlapias. Kodėl lyti turėjo būtent šiąnakt? Eidamas mišku antrakursis jautėsi stebimas. Nors paranoja Indio nebuvo naujas dalykas, daugelį kartų tai buvo tik įsivaizdavimas, o šį kartą jausmas buvo stiprus. Apsisukęs ratu įsitikino, kad aplink nešmėžuoja joks kitas mokinys ar gyvūnas. Proskynoje, kurioje stovėjo Indio, nieko taip pat nebuvo. Bet klastuolio akis netikėtai užkliudė krūmas, su geltonomis uogomis. Negalvodamas jų valgyti Indio vis dėlto priėjo arčiau. Herbologija jam visai patiko.
-
Ramiai medyje tupint ir mėgaujantis šeštadienio rytine saulute, Aurorai vis ramybės nedavė mintis, kad kažkur netoliese būta kitos gyvos būtybės. Gler nenoriai nuleido akis nuo peizažo ir žiūrėdama žemyn, pro tankias šakas bandė kažką įžiūrėti apačioje.
- Ah!- aiktelėjo išsigandusi mergina ir greitai užsidengė ranka burną. Aurora išvydo kažką stoviniuojant apačioje, prie tankaus, didelio krūmo. Tikiuosi jis manęs neišgirdo...- pagalvojo ji. Širdis daužėsi, bet mergaitė stengėsi išlikti rami ir nejudėti. Gler pakėlė į glėbį katytę ir pasistengė atsargiai atsistoti. Ji pabandė apsisukti ir pasislėpti už kamieno, kad padaras apačioje jos nepamatytų. Dabar pirmakursė pasilenkusi geriau galėjo matyti tą, kas stovėjo apačioje. Siluetas žmogaus... tamsūs rūbai...tai žmogus, dar blogiau...
Aurora kurį laiką stovėjo ant šakos, viena ranka laikydamasi už kamieno, kita - prie savęs glausdama Luną. Tegul jis ar ji greičiau nešdinasi iš čia...,- pasipiktinusi galvojo mergaitė. Aurora bandė perlipti ant kitos šakos, bet staiga koja paslydo ir Gler susiūbavusi vos nenukrito. O ne...,- Paslydus kojai ji nulaužė nedidelę šakelę, kuri dabar krito tiesiai žemyn, ten kur stovėjo žmogus. Aurora susigūžusi ir užsimerkusi stovėjo, laukdama kol šakelė nukris ir meldėsi, jog ten stovintis nepageidaujamasis šakelės neišgirs ir nepastebės. O ne, ji nukrito tam žmogui ant galvos!- nežinodama ką daryti ir jau tikrai panikuodama mąstė mergina.
Ten galėjo būti profesorius ar profesorė, tada ji būtų gavusi areštą, ten galėjo būti mokinys, kuris galėjo apskųsti ją, ar galbūt ten galėjo būti kažkokia į žmogų labai panaši būtybė…
-
Indio pirštais braukė pro nežinomų uogų lapus, bandydamas pajausti koks tai augalas vien tik iš jo lapo tekstūros. Apsimesdamas tikru herbologu, Indio taip ir nesuprato koks čia augalas, tačiau krūmo lapai buvo neįprastai švelnūs. Atsidusęs klastuolis pagalvojo, kad šis krūmas turbūt yra vienintelis pakankamai malonus dalykas liesti šiame miške. Visa kita atrodė purvina, pavojinga ar nuodinga. Staiga antrakursio ausis pasiekė keistas aiktelėjimas, tarsi sklindantis iš medžių viršunių. Galvodamas koks tai galėtų būti gyvūnas, skleidžiantis tokį keistą aiktelėjimą, Indio neapleido mintis, kad tai labiau panašu į žmogaus balsą, o ne į kokio paukščio. Nuo šito miško dar ir vaidentis pradės, išvis nuostabu.
Pakėlęs akis į dangų, Indio nieko nepamatė, tik tankias ir tamsias medžių viršūnes, blokuojančias bet kokį saulės spindulėlį, bandantį prasiskverbti į miško gilumą. Paėjęs kelis žingsnius į priekį juodaplaukis pajuto neįprastą šnarėjimą, ten pat, iš kur atsklido ir tas keistas garsas. Neilgai trukus ant garbanotos juodos plaukų kupetos nusileido medžio šaka ir kaip reikalas sutrenkė Indio galvą.
- Ai, - iš netikėtumo suriko Indio ir skubiai palietė galvą, tarsi norėdamas pažiūrėti ar viskas savo vietoje. Klastuolis norėjo sušukti, ar ten kažkas yra, tačiau jei pasirodytų, kad kažkokiomis galimybės, medžiuose tupi žmogus, Indio atrodytų kaip paskutinis kvėša.
-
Aurora susilenkusi stovėjo už medžio ir beveik drebėdama iš baimės, laukė kas nutiks toliau. Ji išgirdo tylų aiktelėjimą, bet toliau nieko nevyko.
- Atsiprašau,- vos girdimai sušnibždėjo grifė ir nesusilaikiusi tyliai sukikeno. Mergina kovojo su savimi ir bandė apsispręsti ką daryti toliau, kol pagaliau sukaupusi visą savo drąsa, priėmė sprendimą, dėl kurio ir pati nebuvo tikra. Ji užsikorė ant šakos, ant kurios sėdėjo dar prieš valandėlę ir atsisėdusi atsikvėpė. Gler nedrąsiai pažvelgė žemyn ir pamatė tą patį vaizdą - nejudantį žmogaus siluetą. Ji giliai įkvėpė ir sušuko:
- Atsiprašau!- atsiprašymas nenuskambėjo taip garsiai, kaip ji tikėjosi, mergaitė net ėmė abėjoti ar žmogus išvis ją išgirdo. Nedrįsdama nė pažvelgti apačion, ji sėdėjo glostydama Luną. Aurora laukė atsakymo, ar ko nors, bet laukimas atrodė užtruko valandų valandas. Gal jis jau išėjo...? Pabėgo?- mąstė ji, bet vistiek nežiūrėjo žemyn. Pakėlusi galvą Gler žvelgė virš medžių viršūnių, į atsivėrusią panoramą.
-
Kažkoks šnabždėjimas nedavė Indio ramybės. Toks jausmas lyg medžiai su juo šnekėjo. Niekas su tavim nešneka, kvėša tu. Čia nieko nėra, bandė save įtikinti juodaplaukis, tačiau pats giliai širdyje žinojo, kad kažkas šitame miške ne taip. Vis tiek koks nors gyvūnėlis turi skleisti visus šius garsus.
Pasisukiojus antrakursio akis patraukę medis, puikiai tinkantis į jį lipti. Jo šakos buvo nulinkusios, o tai reiškė, kad ne per aukščiausiam berniukui jos puikiai tiks, ką jau kalbėti apie tai, kad buvo storos ir tvirtos. Juodaplaukis manė, kad jei užlips į medį ir pamatys ten kokią voverę, kuri ramybės neduoda jau geras kelias minutes, galės ramiai atskvėpti ir nebesijaudinti, kad jam vaidenasi. Prieėjęs prie medžio Indio tvirtai suėmė šiurkščią ir šaltą jo šaką ir prisitraukęs visu kūnu uždėjo vieną, po to ir kitą, kojas ant žemiausios šakos. Taip dėliodamas kojas viena po kitos jis pradėjo kopti aukšyn. Kelis kartus kairė koja nuslydo nuo šakos, o delnai jau buvo įsiskaudėję nuo trynimosi į nemalonią medžio žievę, tačiau klastuolis toliau siekė viršaus, kol neišgirdo kažkieno šaukiamo atsiprašymo. Sustingęs Indio suprato, kad visą šį laiką medžiuose sėdėjo kažkokia paika mergaitė. Norėdamas pamatyti kas ji, berniukas toliau dėjo koją po kojos.
-
Aurorą nuo minčių atitraukė trakštelėjimas ir ji krūptelėjusi pažvelgė žemyn. Išvydusi į medžio aukštumą lipantį žmogų, ji susverdėjusi vos nenuslydo nuo šakos ir toliau įsitvėrusi šakos užlindo už kamieno, taip pasislėpdama. Rupūs miltai, kad tave kur... iš savęs juokdamasi galvojo Gler.Ką gi dabar daryti? Ji tylutėliai priglaudė prie savęs katytę ir stengdamasi nenulaužti nė vienos šakelės, ėmė kopti dar aukščiau medžiu. Gal jis manęs dar nematė?- mąstė sutrikusi Aurora. Jau ko ko, bet žmogaus tikrai nenoriu čia sutikti...
Nepasiduodama ji toliau lipo, viena ranka glausdama prie savęs Luną. Nežiūrėdama žemyn ji kabinosi už šakų ir vis dar bandė kopti aukštyn, bet tai daryti su viena ranka, toli gražu nebuvo lengva. Grifė vos ne aiktelėjo kai slystelėjusią koją stipriai persibrėžė į aštrią, atsikišusią šaką, bet ji nesustojo ir toliau lipo, kol šakos ėmė stipriai plonėti.
Luna jau visaip bandė iššokti iš merginos rankų, bet Gler bijodama, nė už ką jos nepaleido. Nuo nuovargio ir kojos skausmo ji nebegalėjo toliau lipti ir sustojusi atsisėdo ant storesnės šakos, nugara atsiremdama į storą kamieną. Įpykusią katytę ji švelniai paglostė ir pastatė ant šakos.
Žaizda kojoje atrodė ne kaip ir Aurora pabandė ją užgydyti burtažodžiu:
- Ferula,- nukreipusi lazdelę į žaizdą, tyliai sušnibždėjo mergaitė. Šių kerų pirmame kurse jie nesimokino, bet Gler juos žinojo iš nevisai seniai perskaitytos knygos. Aurora pirmą kartą išbandė juos ir net nesitikėjo, kad kerai suveiks. Ištarus burtažodį lazdelė suvirpėjo, bet žaizda kaip sruvo krauju, taip sruvo. Iš kišenės ji išsitraukė nosinaitę ir prispaudė prie žaizdos. Po kelių minučių kraujavimas sustojo ir grifė jau lengviau atsikvėpė. Dabar tereikia palaukti kol tas "ramybės drumstėjas" nulips ir išeis...,- suirzusi galvojo mergina.
Staiga Aurora išgirdo šnarėjimą ir pajuto kaip kažkas ją prilietė.
-
Indio buvo įsitikinęs, kad mergaitė jau žino, kad berniukas taip pat lipa į medį. Kitu atveju joks sveiko proto žmogus nebandytų lipti dar aukščiau nei ten, kur jau ir taip buvo ta mergaitė. Klastuolis nežinojo kodėl mergaitė norėjo nuo jo pabėgti. Pagalvojęs ką pats darytų jos situacijoje, Indio sau pats pareiškė, kad nebėgtų ir tiesiog pažiūrėtų ką darys atėjęs žmogus, nors ir žinojo, kad tai ne visai tiesa. Jeigu jau kopi pats vienas į medžius, kad paprasčiausiai pasėdėtum reiškia, kad norisi pabūti vienam. Indio nesuprato ką mergaitė žada veikti užkopus į pačią viršunę. Na nebent nušokti ir taip Uždraustajame miške užbaigti savo gyvenimą. Nuo nemalonios minties nusipurtęs Indio toliau dėliojo kojas.
Lipant aukštyn juodaplaukis vis labiau norėjo nusileisti atgal ant žemės. Jam nepatiko visa ši situacija. Skruzdės, ropojančios ant Indio pirštų, šiurkšti, šlapia ir purvina medžio žievė, nuo kurios jau oda buvo kaip reikiant subraižyta. Lengviau nebuvo ir dėl medžio, kurį pasirinko mergaitė, šakų. Jos buvo ganėtinai trumpos ir plonos, dėl to Indio visą kelionę iki aukščio, kuriame puikavosi mergaitė, buvo arti nukritimo.
Pagaliau antrakursis priartėjo prie mergaitės. Indio atsistojo ant stroros šakos mergaitei už nugaros.
- Pabandyk Episkey, - pamatęs mergaitės žaizdą tarstelėjo antrakurisi šiek tiek lazdele netyčia užkliudęs mergaitęs ranką. Pats šio burtažodžio Indio naudojęs nebuvo, tačiau žinojo, kad toks egzistuoja.
-
Tankiai alsuodama Aurora laukė kas nutiks toliau.
Gler išgirdo pašaipų berniukišką balsą.
- Ah!- netikėtai užklupta krūptelėjo ir vos nenusivertė nuo šakos Gler. Mergina pašoko ir atsisuko. Į ją žvelgė pora tamsiai rudų, blizgančių akių.- Ko tu nori?- eidama šaka atgal, drebėdama paklausė grifiukė.
Aš rami, viskas gerai... Nusiramink...
Pagaliau nurimus po visų pastarųjų 15 minučių įvykių, Aurora atsisėdo ant šakos ir lazdele paliesdama žaizdą ištarė:
- Episkey,- uždelsusi, laiminga sušuko:- Suveikė! Tikrai pavyko...- Gler nutilo pamačiusi berniuko veidą. Niūruolis...- pamanė sau.
- Ačiū,- ištarė antrakursė ir kreivai šyptelėjo.- Bėje, aš Aurora. Aurora Gler, Grifų Gūžtos antrakursė. O tu..?- besišypsodama išpylė mergaitė.
Berniuko veidas atrodė toks rūstus, o balsas buvo šaltas ir atšiaurus. Aurora pabandė užvesti temą ir paklausė:
- Tai ko gi čia lipai?- Nervindamasi laukė atsakymo mergina.- Patinka pasivaikščiojimai po mišką?
Gler pasigavo Luną ir pasidėjusi ant kelių ėmė meiliai glostyti baltą kailiuką. Vaikai jau kurį laiką sėdėjo tyloje ir stebeilijo į žydrą dangų ir juo plaukiančius debesis. Nei vienas nenorėjo nutraukti tylos. O jis visai mielas...- Ką tu kalbi!?- su savimi ginčijosi grifė. Aš kvailė... Jis turbūt mano, kad aš bailė ir dar nevėkšla...
Gler nekaltai žvelgė į dangų pro medžių viršūnes ir galvojo kokias žodžiais derėtų nutraukti tylą.
- Gal kartais žinai kiek valandų?- netikėtai paklausė. Ji jautėsi nesmagiai, sėdėdama čia, su kažkokiu nepažįstamuoju.- Iš kur tu?- vėl paklausė mergytė. Šyptelėjo ir pridūrė:- Aš gyvenu Londone, bet esu kilusi iš Italijos. Mano seneliai buvo gryni italai, tačiau gaila, niekada neturėjau progos ten pagyventi...
-
Indio nesuprato, ar mergaitė yra labai nepatenkinta, kad kažkas drįso sudrumsti jos ramybę medyje su kerų rekomendacija ar ji tiesiog buvo išsiblaškiusi ir nelabai suprato kas vyksta. Žiūrėdamas kaip mergaitė nukreipia lazdelę į sužeistą vietą Indio tikrai nesitikėjo, kad kerai suveiks, bet kai žaizda užsitraukė ir neliko netgi rando, klastuolis negalėjo sulaikyti nuostabos. Po kelių akimirkų mergaitė klastuoliui padėkojo už kerus, o Indio tiesiog palinksėjo galva. Nuleidęs galvą jis žiūrėjo į medžių tankumą po jo kojomis ir į vos vos, per tanius lapus ir spyglius, matomą žemę, kuri atrodė labai toli. Indio ausis pasiekė mergaitės balsas, kuris klastuoliui pasakė, koks jos vardas. Lyg Indio tai būtų labai svarbu.
- Aš Indio, - trumpai ir aiškiai asakė berniukas. Jam nelebai patiko sakyti savo pavardę ir koledžą, tad apsiribojo tik vardu.
- Patinka kartais, bet pamačiau, kad tu eini tai pasekiau. Jei tavęs nebūčiau čia pamatęs, nebūčiau lipęs į medį tikrai. O ko tu čia lipai?
Indio stebėjo kaip Aurora glosto savo gyvūnėlį, kuris klusniai sėdėjo mergaitei ant kelių.
Tarp vaikų, sėdinčių ant medžio šakos stojo tyla, kurios pertraukti Indio neturėjo jokio noro. Gerai, kad mergaitei parūpo kiek dabar valandų.
- Bus kokios devynios, - atsakė Indio ir tikėjosi, kad šiuo klausimu Auroros tardymas baigėsi, tačiau po to sekė dar vienas klausimas. Išgirdęs, kad mergaitė turi itališkų šaknų, Indio kaipmat labiau ja susidomėjo.
- Aš tai gyvenu Italijoje. Mano šeima pusiau italai, pusiau britai. Dėl to moku šnekėti angliškai, - pradėjo savo tiradą Indio. - Jei kada turėsi progą tikrai apsilankyk Italijoje, nuostabi šalis.
Juodaplaukis nenorėjo išduoti miesto, kuriame gyvena, tačiau džiaugėsi, kad su Aurora rado kažką bendro. Kažką, kas nėra ankstūs rytiniai pasivaikščiojimai.
-
Tą vakarą buvo truputį apniukę. Bet Alanas nieko negalėjo pakeisti, juk turėjo išeiti pasivaikščioti su Dingu. Bet lyti taip ir nepradėjo. O Grifas vis klajojo ir klajojo.
Kojos nunešė į mišką. Eiti jam patiko. Žingsniuoti ir traškinti sudžiūvusius lapus po kojomis. Radęs šaką truputį pažaidė su šunimi, bet paskui vėl nužingsniavo toliau. Gal sutiksiu tą draugišką kentaurę? Pagalvojo, bet taip nieko ir nesutiko. Galop pasiekė keistą vietą, kur medžiai buvo be galo tankiai suaugę. Gal raudonplaukis nė nebūtų ten lindęs, bet išgirdo kažką plūstantis. Žinojo ką. Ten buvo gyvatė. Alanui pasidarė įdomu, kas jai nepatinka ir berniukas ėmė pamažu skverbtis link tos gyvatės. Šuo buvo itin nepatenkintas tokiu savo draugo pasirinkimu. Nors, gal vėliau jam ir patiko, nes kailin prisivėlė lapų. Jis ėmė smagiai juose voliotis.
Alanas pagaliau pasiekė proskyną. Atsisėdo ant žemės. Dingas pradėjo kasti duobę. Kapstė įnirtingai žerdamas žemes.
- Tramdyk savo šunėką. - Piktai sušnypštė ant jo gyvatė.
- Juk nieko jis tau nedaro. - Atsakė jai Alanas.
- Tu moki mūsų kalbą? - Alanas teigiamai linktelėjo galva. Gyvatė prišliaužė artyn. Nebuvo labai didelė.
- Tai kas yra? Prieš tai atrodei kažkokia nepatenkinta. - Paklausė jos Senkleris.
- Aš paprasčiausiai alkana ir nieko šiandien nesumedžiojau.
- Supratau. - Alanui kažkodėl nė nešovė mintis, kad turėtų jos bijoti. Nepagalvojo jis ir apie tai, kad kas nors iš mokyklos galėtų jį čia užklupti. Praeitais metais niekam nesakė, kad yra šnypštūnas. Na, apie tai žinojo tik Dori. Praeitais metais jis kažkodėl bijojo, kad kiti tai sužinoję prisigalvos kokių nors dalykų apie jį. Bet dabar. Alanui buvo vis vien. Ir jis įsileido su gyvate į kalbas. Toji pasakojo jam apie viską, kas ją dabar erzina. O tai sudarė galybė dalykų. Alanas net nereagavo į tai, kad Šuo staiga nurimo ir pastatęs ausis tyliai suurzgė. Matyt užuodė artėjant nepažystamą žmogų.
-
Alrisa jau ne kartą šį mėnesį svajojo apie bandymą dresuoti Yuno. Tiksliau, sutramdyti - ne veltui jo pardavėjas įspėjo, kad šiknašaudžiai pliurziai yra sunkiai prijaukinami. Savaime suprantama, ji nesivylė, kad gyvūnas ims nešioti šakeles ar loti kaip šuo. Vis dėlto reikėjo nuo ko nors pradėti, tad šį vakarą išsiruošė tiesiog paieškoti atokios vietelės miške, kur būtų galima nusivesti augintinį.
Deja, šiandien klastuolei nesisekė: vos nesusidūrė su pusgirčiu profesoriumi, išlendančiu iš miško tankmės, po to po kojomis pasipainiojo kažkoks gyvūnas. Todėl dabar nuo skaudaus ir netikėto kryčio rankos tebebuvo purvinos, dešinįjį kelį protarpiais nusmelkdavo skausmas. Todėl nenuostabu, kad nuotaika buvo mažų mažiausiai subjurusi. Nevertėjo niekam artintis, kad ūpas nesusigandintų dar labiau, įskaitant ir tuos, link kurių juodaplaukė nė nenumanydama artėjo. Tiesą sakant, neseniai ji pastebėjo vis dažniau šalia augančius kamienus. Jie tarsi spaudė Alrisą iš visų pusių, vertė eiti siauručiu takeliu, kuris neabejotinai pasibaigs storu išpuvusiu medžiu. Kad klaidžioja, ne ten, kur norėtų, klastuolę ėmė piktumas. Dar viena nesėkmė - juk reikia ieškoti proskynos, o ne suknisto tankumyno! Suktis atgal? Grįš nieko nepešusi. Į šonus? Spraustis po kamienus bei žingsniuoti nežinia kur? Ne, ačiū. Todėl likusia kryptimi ji kulniavo toliau, nors greitis pamažu lėtėjo.
Staiga ausys pagavo kažkokius garsus - lyg šnypštimas, lyg urzgimas. Savaime suprantama, juodaplaukė tokių dalykų nė karto nebuvo girdėjusi, todėl išsitraukė lazdelę ir nuslinko ton pusėn. Visi skausmai pasimiršo, kaip ir noras surasti atokią miško aikštelę. Pirmiausiai pamatė šunį, kuo puikiausiai jaučiantį, kad kažkas ateina. Vis dėlto smalsumas buvo stipralesnis. Netrukus tarp kamienų subolavo kažkoks berniokas. Atrodė, kad viskas kaip ir aišku - bet iš kur sklido tas šnypstimas? Alrisa prislinko arčiau. Kaip tik tą akimirką ji išvydo šalia mokinio susirangiusią gyvatę, o šuo pradėjo skalyti lyg išprotėjęs.
-
Dingas lojo piktai, urzgė. Alanas žinoma pakėlė akis nuo gyvatės.
- Atrodo, atėjo mano vakarienėėė. - sušnypštė toji.
- Nekišššk prie josss nagų aišššku?
- Tu man neaiššškinsssi berniuk.
- Eik jau, toji vakarienė tau per didelė. - Nusišaipė Alanas.
- Verčiau jau šliaužžžk sssau. - Gyvatė nė neketino jo klausyti. Ji ramiausiai spoksojo į ką tik pasirodžiusią merginą. Nepuolė jos, bet atrodė karingai nusiteikusi.
- Ir vėl susitikome. Na tai sveika. - Ramiausiai prabilo Alanas jau normalia kalba.
- Dingai, ramiai. - Griežtai apramino šunį. Tik šios merginos čia tereikėjo iki pilnos laimės. Jau užteko ateities būrimo.
- Na, pasiplepėjom, o dabar, gal tu jau eik sau gerai? - Alanas norėjo, kad ji išeitų. Dabar buvo ne metas su kuo nors bendrauti.
-
Susipratus akys išsiplėtė iš nuostabos - negi šitas grifas moka kalbėtis su gyvatėmis? Kaip tai gali būti? Alrisa įdėmiai stebėjo vykstantį pokalbį, bet, deja, nieko nesuprato. O gal ir gerai, jog taip buvo. Galva buvo užimta vienu rūpesčiu mažiau - kad netrukus taps tos žaliažvynės vakariene. Todėl jautėsi gana drąsiai bei net neketino trauktis.
-Sveikas sveikas. - balsas skambėjo keistai, kadangi neturėjo įprastų paniekos gaidelių. Kol kas. Kol kas jai buvo įdomu, tad klestelėjo ant žemės ir atsirėmė į kamieną. Pašaipos blyksnis perbėgo veidu. Kvailas šuo... Ko jis taip loja? O ant gyvatės - nieko. Kažkoks nenormalus. Vis dėlto tokias mintis nutraukė kiti bernioko žodžiai.
-Eiti? Aš ką tik atsisėdau. - Tikrai neeikvosiu daugiau energijos, kol nesužinpsiu, kas čia dedasi. - Jeigu viliesi mane išvaryti, tai pirmiau pasiaiškink, ką darai. Negi esi šnypštūnas?
Uf, kaip pavargau taip maloniai bendrauti. Juodaplaukė pasirausė kišenėse ir išsitraukė sumaigytą šokoladuką. Atkandusi nemažą jo gabalą pradėjo čiaumoti.
-Nu? - dar paragino.
Slapčiomis šalinosi šuns, nes jai tokie gyvūnai nebuvo prie širdies. Geriau jau šiknašaudis pliurzis, kuris išties pasižymėjo neabejotinu mielumu.
-
Dingas pagaliau apsiramino. Bet nebepradėjo vėl kapstytis, o tik ramiai sėdėjo.
Gyvatė toliau įžūliai nemirksėdama dėbsojo į atėjūnę.
- Ar tu dingsssi pagaliau? - Piktai pasakė gyvatei Alanas.
- Čččia mano teritorija. - Ai, kol nieko nedaro, tegul sau tūno čia.
- O ką aš tau turėčiau pasiaiškint? - Pasiteiravo Alanas Alrisos.
- Aš čia sau ramiausiai plepėjausi su gyvate ir viskas. Ar tiek užteks?
- Ko ji nori? - Įsiterpė gyvatė, bet Alanas jai neatsakė.
- O ką tu veiki miške? Kur tavo mielas liepsningas draugužis? - Paklausė Grifas. Tas jam buvo labai įdomu, nes susidurti su pliurziu visiškai nenorėjo. Ypač miške, kur pilna medžių, kurie galėtų užsidegti ir giria virstu laužu. Išsikrapštyti iš tokios siauros vietos būtų išties sudėtinga.
-
Regis, rudaplaukis taip pat nebuvo nusiteikęs maloniai bendrauti - nė nesivargino atsakyti Alrisai, tik toliau
kalbėjosi šnypščiojosi su gyvate. Kai pagaliau tas teikėsi atsigręžti į ją, kuo puikiausiai galėjo išvysti surauktą klastuolės veidelį. Pasiaiškint? Iš kur toks nemandagus balso tonas? Piktinosi mergaitė, spigindama akimis į grifą. Vis dėlto tik nežinia kodėl burbtelėjo:
-Užteks.
Iš viso nenutuokė, kodėl vis dar sėdėjo, jei jau buvo patenkinusi savo smalsumą. Atsistoti ir netarus nė žodžio išeiti atrodė geriausia bei smagiausia išeitis. Tačiau nespėjus net atplėšti nuo kietos žemės savo sustingusios sėdynės, berniokas prabilo. Šįkart jį pervėręs žvilgsnis buvo dar nedraugiškesnis:
-Visų pirma, tai ne tavo reikalas. Antra, mano liepsningasis draugužis laukia už štai šitų medžių. - mostelėjo sau už nugaros klastuolė, nė neketindama sakyti tiesos. Jei jau kažkam rūpėjo Yuno, vadinasi, bijojo. Nebuvo sutikusi mokinio, kuris nesibaidytų tokio mielo augintinio. - O ką? Grifas bijo ugnies? - pašaipiai šyptelėjo, ant krūtinės sukryžiuodama rankas. Bailys, nors ir kalbasi su gyvatėmis.
-
Aha, vadinasi, jis kažkur toliau. Tegul ten sau ir lieka. Pagalvojo Alanas. Šiaip pyktis su šita Klastuole vaikinukas kaip ir neturėjo dėl ko. Bent jau kol kas. Na aišku, tada jos augintinis vos nesupleškino kapinių, kas tuo tarpu Senklerį ir papiktino. Bet kad jau jie čia dabar susidūrė... Alanui kilo pora klausimų, kuriuos labai knietėjo jai užduoti. Nors iš pradžių netroško su ja kalbėtis, bet kad matėsi, jog Alrisa niekur neketina keliauti, o Alanas dabar labai tingėjo iš čia krapštytis.
Kaip žmogus besidomintis gyvūnais nutarė, jog tokia proga tikriausiai daugiau nepasitaikys. Kautis su tuo padaru jis netroško. Todėl manė, kad geriau tiesiog pasikalbėti. Nors jeigu žinoma prireiktų gintis, ką gi, jis nespruktų
- Kad jau čia pradėjome taip smagiai šnekučiuotis... - Prabilo Alanas. - Ar seniai jį augini? Ar tavo augintinis tave atpažįsta? Ar klauso tavęs? Ar įmanoma jį ko nors išmokyti? - Išbėrė visus tuos klausimus kol dar nepersigalvojo.
-
Regis, grifas nė neišgirdo kandžios replikos arba tiesiog nusprendė neatsakyti. Vėl koks turčių vaikas... O gaila. Dingo pusė smagumo. Greičiausiai jis buvo pernelyg įsibaiminęs dėl šiknašaudžio pliurziaus. Kad ir kaip ten buvo, Alrisa paniuro ir neketino klausytis, ką tas berniokas pradėjo pliurpti. Pasukusi galvą šonan spoksojo į samanų kupstelį, kuris atrodė toks minkštas, kad padėjęs galvą kaipmat užmigtum. Nejučia akys pačios pradėjo merktis... Bet staiga stojusi tyla privertė atsitokėti bei apsižvalgyti.
Klastuolė nepamatė jokio pavojaus, tačiau žvilgtelėjusi į raudonplaukį suvokė, kad tas ką tik baigė savo tiradą. Nė nenumanė, ar jis tik plepėjo, ar kažko klausė. Po šimts teleskopų, tegu anas greičiau judinasi iš čia! Mergaitė miglotai prisiminė, jog pokalbis anksčiau sukosi apie jos mieląjį augintinį, tad pašaipiai burbtelėjo:
-Tai susirask ir paklausk jo paties, jei nesi bailys.
Alrisa jau buvo pamiršusi, kad Yuno iš tiesų nėra miške. Ji nuoširdžiai tikėjo savo melu ir iš anksto džiaugėsi būsimu reginiu. Lūpose žaidė pilna pasitikėjimo savimi šypsena, it nebyliai sakydama: ,,aš mėgausiuosi tavo skausmu''.
-
Alanas smagiai nusikvatojo.
- O tu ką galvoji, kad aš toks išprotėjęs ir kėblinsiu jo ieškoti? - Ot būtų smagumėlis. Alanas įsivaizdavo, kaip tas padaras jį užpuola, kaip jis pats gerokai apsvyla ir kaip paskui siaubingai užsiplieskia visa senutėlė giria.
- Tai jau ne, dėkui. - Bekalbėdamas nepastebėjo, kokia keista ir slogi tyla staiga apgobė tą vietą, kur jie buvo. Gyvatė, kuri iki šiol dryksojo ramiai kažką įnirtingai ėmė šnypšti, bet Alanas jos nesiklausė. Dingas pastatė ausis, pasišiaušė ir garsiai suurzgė.
- Ar girdi berniūkšššti? Ji ateina. - Galiausiai Alaną pasiekė gyvatės žodžiai.
- Kasss?
- Šio miššško gyvačččių vyriaussioji. - Alanas krūptelėjo. Net nenuraukė, kad miške yra tokia pozicija.
Ir tada jis ją pamatė. Didžiulę gyvatę, kuri pamažu brovėsi link jų. Nors buvo didelė, pro susiraizgiusius medžius regis skverbėsi visai paprastai.
Kur pasprukti nebuvo. Kelią iš medžių tankynės užstojo atšliaužianti milžinė gyvatė. Alanas pašiurpo. Ar kerai ją tik suerzintų? Kažkodėl jis abejojo, kad ji bus tokia drauginga, kaip toji gyvačiukė, kuri kalbėjo su Alanu.
- Ką daryti? - Paklausė jis vyresnės mokinės.
- Ji yra gyvačių vyriausioji.
-
Deja, grifas neužkibo ant kabliuko. Reikėjo pripažinti, jis turėjo šiek tiek smegenų ir nepuolė ieškoti jos augintinio. Šypsena išnyko, bet Alrisa ketino pradėti antrąjį puolimo etapą. Žodžiai jau ruošėsi ištrūkti, kai šalimais susirangiusi gyvatė ėmė šnypšti. Piktas žvilgsnis kaipmat nukrypo jos link, bet netrukus ir šuo kažkodėl suurzgė. Fu, koks neišauklėtas. Suirzusi pagalvojo, bet nieko neištarė, mat ūmai pajuto pasikeitusią atmosferą.
Klastuolė dar ketino klausti, ką berniokas šneka su gyvūnu, tačiau ir vėl neįvykdė savo ketinimų: pro medžių kamienus pamažu artinosi milžiniška gyvatė. Tokia didelė, kad mergaitė nemanė, jog tokios iš viso gali egzistuoti. Nejučia kraujas ėmė stingti gyslose. Norėjosi tikėti, kad ji tik šliaužia pro šalį. Vis dėlto sveikas protas sakė, kad kažko tas roplys reikalaus iš mokinių. Todėl raudonplaukio klausimas Alrisai pasirodė gana kvailas:
-Daryti? - rado jėgų prunkštelėti ji. - Pats pasidomėk, ko iš mūsų nori ta gyvačių vyriausioji. Juk žinai, kad nemoku šnypštūniškai. - pašaipi kalbėjimo maniera spėjo sugrįžti. - Nukreipk dėmesį, gal tada pavyks pabėgti? - netikėtai pasiūlė klastuolė, pati stebėdamasi savimi.
-
Nukreipti dėmesį? Kaip aš tai galiu padaryti? Grifas jautėsi lyg būtų įkalintas spąstuose. Siauras praėjimas, kuris vestų iš šios vietos dabar buvo užkirstas.
-Kaip aš turėčiau nukreipti jos dėmesį? - Pasiteiravo Alrisos.
- Pietūsss. - Pasigirdo jos šnypštimas. Tai jau ne... Ne. Pamanė Alanas. Ištrūksiu iš čia bet kokia kaina. Mažoji gyvačiukė kažkur nušliaužė ir pasislėpė po susiraizgiusiomis medžių šaknimis. Kad dar būčiau čia su kuo kitu... Galvojo jis karštligiškai. Su kuo nors, kuo galėčiau pasitikėti. O čia ši Klastuolė.
- Messs norėtume praeiti. Jei tik musss praleissstumėte... - Bet ji neleido jam baigti.
- Praleissčččiau? Ir prarasssčiau tokį gardų kąsssnį? - Ar stingdomieji kerai veiks tokią dičkę?
Dingas visai pašėlo. Matydamas ją taip arti veržėsi pulti. Alanas čiupo šunį už antkaklio. Nes žinojo, kad jeigu jis puls gyvatę, tai sveikas tikrai neišsisuks.
- Tavo augintinis dabar puikiai galėtų nukreipti dėmesį. - Pasakė raudonplaukis Alrisai. Nieko geresnio nesugalvojęs iškėlė lazdelę. Gyvatei jau bepuolant juos. ir šūktelėjo.
- Sustink, Sustink! - Iš jo lazdelės išlėkė pora raudonų spindulių ir kirto užpuolikei.
-
Klastuolė tik abejingai gūžtelėjo. Ji tik pasiūlė idėją, o kaip ji bus įgyvendinta, tai jau buvo to bernioko reikalas. Juk būtent jis galėjo kalbėtis su gyvatėmis. Todėl teko sukryžiuoti rankas bei atsirėmus į medį nuobodžiai laukti, kol pokalbis su riebiu ropliu pasibaigs. Erzino ne tik negalėjimas kažką daryti, bet ir įkyrus šuns lojimas. Norėjosi jį kaip nors nutraukti, bet grifas ūmai atsisuko.
-Na jau ne, negaliu leisti jam susižeisti. - Alrisa vis dar galvojo, kad augintinis stypso kažkur netoliese, tačiau nė neketino jo naudoti kaip masalo. - O jei kas nors atsitiks, ar sugebėtum pabėgti iš degančio miško?
Retorinis klausimas aiškiai parodė nenorą įtraukti pliurzių. Beliko tik pasikliauti savo lazdelėmis, kaip pasielgė rudaplaukis. Iš pradžių gyvatė vis dar žiojo savo nasrus ir ruošėsi kirsti, bet po akimirkos jos galva krito žemėn. Magiškomis galiomis mokinė nebuvo linkusi kliautis. Vis dėlto reikėjo įsitikinti, kad gyvūnas daugiau nebeatsikels.
-Diffindo. - galva atsiskyrė nuo kūno, pasipylė tamsus lipnus kraujas, tad mergaitė pergalingai atsigręžė į bernioką. - Na matai, nereikia jokios pagalbos. O dabar reikia nešdintis iš čia, kol jos draugužių neprisirinko.
-
Ne. Iš degančio miško Alanas niekaip nepabėgtų. Net ir atsakyti nereikėjo. Ir taip buvo aišku.
Alrisai nuritinus gyvatės galvą jis kažkodėl pašiurpo. Na žinoma, ji pavojinga. Bet kam dabar reikėjo ją žudyti? Būtų užtekę sustingdyti ir viskas. Bet šitų savo minčių nenorėjo jai aiškinti. Išties reikėjo kuo greičiausiai mauti iš čia.
- Labai jau brutalūs veiksmai. - Tepasakė. Nors aišku pati gyvatė būtų susidorojusi su jais ne ką gražesniu būdu.
Alanas atsistojo. Išsibrauti iš čia irgi buvo sudėtinga. Raudonplaukis perlipo susiraičiusį roplio kūną. Kuris labai sudomino šunį.
- Nelįsk prie jos. - Paliepė ir Dingas nusekė paskui Alaną.
- Tai kur tas tavo augintinis? Netrokštu jo sutikti kažkur pakeliui į mokyklą. - Pasakė. Būtų kaip sakoma nuo vilko ant meškos. Na jau ne. Jam to susidūrimo visai nereikėjo.
-
Nusprendusi, kad pilyje per daug nuobodu Coraline patraukė uždraustojo miško link. Juk kartais reikia pabūti ir vienam. Buvo vėsoka. Pakilęs vėjas taršė juodus klastuolės plaukus. Mišką buvo apdengęs storas sniego sluoksnis. Coraline miške buvo gera. Tvirčiau susisupusi į apsiaustą mergina patraukė takeliu pirmyn. Snaigės krito į plaukus. Kaip nepasisekė. Grįšiu šlapia. Nuo šios minties juodaplaukė susiraukė. Priėjusi bene tankiausią miško vietą mergina turėjo laviruoti tarp medžių, norėdama jų išvengti.
- Beprotybė!- pikto burbėjimo ataka sklido į medžius. - Kodėl praėjimas turi būti toks...
Nebaigusi burbėti mergina užkliuvo už išlindusios medžio šaknies ir plojosi į sniegą.
- Aiii!- Coraline skausmo perpildytas riksmas atsimušė į medžius.
-
Pilyje nuolatinis šurmulys, mokinių juokas, profesorių riksmas neleido Matthew nei susikaupti, nei atsipalaiduoti. Būdamas tikras vienišius, paskęstantis savo mintyse ir engiantis bet kokios bendravimo formos, Rivier ypač pavargdavo nuo tokio kiekio žmonių. Popietėmis galėdavo pailsėti bibliotekoje arba savo kambaryje, tačiau jame kartais irgi šmėstelėdavo tai vienas, tai kitas klastūnas. Matthew daėjo iki tokios būklės, jog net išvydęs kito žmogaus veidą susinervuodavo ir jo vidinė ramybė, kuri jam buvo šventas reikalas, būdavo sudrumsta. Nusprendęs, jog tokių dirgiklių jau gana ir berniukui reikia nuo visko pailsėti, šis nutarė po vakarienės patraukti ne atgal į klastuolių kambarius, o į lauką. Kojos pačios, rodos, nešė berniuką į uždraustąjį mišką, nors ten eiti ir nebuvo jo pirminis vakaro planas. Garbanoti, ant akių krentantys juodi it gruodžio naktis plaukai ir baltos, smulkios snaigės buvo itin puikus kontrastas. Žengdamas į mišką, berniukas ištiesė ranką, leisdamas snaigėms atsigulti ant jo delno. Tuomet, kai jų buvo prisikaupę geroka krūvelė, jis suspaudė kumštį, tarsi sunaikindamas visą tą snaigių grožį, palikdamas tik sugniuždytą gamtos meną, lėtai virstantį vandeniu. Eidamas vis gilyn ir gilyn į mišką, Matt suprato riziką. Miškas darėsi vis tankesnis, vis sunkiau buvo atsiminti, pro kurią pusę jis įėjo. Kojos vis pynėsi už medžių šakų, kelis kartus vaikinas vos neapsivertė. Tuomet išgirdo šakų traškesį, tačiau jis sklido iš kažkur toliau. Nedelsdamas Rivier sustojo, įdėmiai klausydamasis savo kvėpavimo ir šakų traškėjimo. Miške jis buvo ne vienas. Tikriausiai ir būtų kvaila tikėtis, kad uždraustasis miškas ne veltui tokiu ir vadinasi. Čia tikriausiai buvo tokių gyvių, kokių jis dar nebuvo regėjęs net knygose. Staiga mišku nuaidėjo klyksmas ir Matt, išsprogdinęs dangaus žydrumo akis, ėmė sukti aplink save ratus, vis atsigręždamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Ranka jau siekė lazdelės apsiausto kišenėje, tad suėmęs jos rankeną į ją įsikibo, tačiau dar nesiryžo jos ištraukti. Ėmė lėtai eiti klyksmo link, tačiau jis kaip staigiai pasigirdo, taip pat staigiai ir nutilo. Paėjęs geroką atstumą, kai jam atsivėrė kitas horizontas, Matthew pastebėjo kažką gulint ant sniego. Neaišku, žmogus ten, ar kas kitą, tad dabar jau išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipęs ją į gulintį padarą susiraukė.
-
Šaltas sniegas gėlė pirštus ir visą Coraline kūną. Į juodas garbanas krito snaigės. Stokis. Išsipurvinai. Mintyse save ragino juodaplaukė. Gulėti sniege merginai jau buvo gerokai pabodę, bet ką padarysi, kad kojos klausyti ne itin nori. Turbūt šitaip parvirtusi atrodau kvailai. Save engiančios mintys krito į Williams galvą. Nuo šakos nuskridus pelėdai žemyn nukrito nemenkai sniego. Ir aišku tiesiai klastuolei ant galvos. Susierzinusi juodaplaukė pabandė atsistoti, bet laimei spėjo įsitverti netoli buvusio medžio kamieno, kurio šaknys merginą ir pargriovė. Juodaplaukė šitaip stovėjo tol kol galva nebesvaigo, o kojos atgavo pusiausvyrą. Pagaliau sugebėjai atsistoti, kvaiša. Piktai save pavadino, kratydamasi sniegą iš savo juodų garbanų. Coraline jau užteko visos šios tragedijos, norėjosi atgal į pilį, į bendrąjį kambarį, šiltą lovą. Vėjas ir toliau nerimo lyg užsibrėžęs tikslą taršė plaukus. Norėdama grįžti klastuolė apsisuko. Akys prisimerkė. Ji pamatė žmogų, žmogų kuris tikriausiai ją stebėjo. Nenuostabu grįžęs į pilį visiems išpliurps, kad aš paslydau ir nudribau. Mintys viską pasakė šiuo žmogumi negalima pasitikėti. Kol kas.
- Labas,- piktokai burbtelėjo.- Patrauk lazdelę,- įsakmiu tonu išrėžė Coraline.
-
Tik išvydęs, jog ant žemės gulintis šešėlis pakyla ir atsiremia į medžio šakas, Matt suprato, jog tai nėra koks nors uždraustojo miško siaubūnas ar magiškas padaras, o paprastų paprasčiausias žmogus. Iškart pastebėjo figūros žemą ūgį, tad ir grėsmė ženkliai sumažėjo. Pirmakursis, vis dar nukreipęs smailią lazdelę į tamsoje susiliejusią figūrą, žengė kelis neužtikrintus žingsnius arčiau jos. Visai netrukus jam buvo liepta nuleisti lazdelę. Matt sustojo ir prisimerkęs spoksojo į nepažįstamąją. O ji kalba.
- Ženk žingsnį į priekį, tegul pilnatis apšviečia tavo veidą. Tik tada nuleisiu lazdelę,- tarė Rivier kiek per daug užtikrintu pirmakursiui balsu. Drąsos ir ryžto jis nestigo, tačiau kartais nuo tokio užsispyrimo ir troškimo šokti grėsmei į glėbį, vaikinukas galėjo stipriai nukentėti. Dar nesuprato, bet neabejojo, kad vėliau, kai jau gulės šiltoje lovoje ir visas šis šaltis ir pavojus liks už lango, Matthew supras, kaip naiviai elgėsi čia, miške. Kaip neįvertino pavojaus ar tai, jog ši vieta pilna magijos. Juk priešais jį galėjo stovėti ir vaiku apsimetantis monstras. Be to, Matthew negali meluoti, jog išgirdęs mergaitišką balsą dar labiau nuvertino jam kylantį pavojų. Vis gi laikė save pranašesne lytimi, tad vienuolikmečio protas ir ego neleido jam kažkokios mergiotės įvertinti kaip grėsmės.
-
Šaltis skverbėsi visur, jaukė blaivų protą. Pasimetimas, neapykanta aiškiai atsispindėjo žaliose, smaragdinėse akyse, o gal tai vis dėl to buvo baimė? Baimė, kad prieš Coraline stovintis žmogus yra nepatikimas ar pavojingas Kita vertus kas gi toks yra, jei jo nepažįsti? Kaip jis čia po velnių kalba? ak ak dar ir sąlygas nori diktuoti. Tikras teatras. Nuo tokios minties klastuolė šyptelėjo.
- Nuo kada sąlygas diktuoji, tu? - pašaipos kupinas klausimas (nuo kurio nebuvo galima susilaikyti, nes kaip gi be jų) ištrūko iš juodaplaukės minčių. Vis dėl to nutaisiusi tą savo piktą žvilgsnį "čia vadovauju aš ne tu" paėjo į priekį. Mėnulio šviesa akino. Tad Coraline nori ji to ar ne turėjo prisidengti akis, bent iki tol kol apsipras.
- Na. Nuleisk lazdelę,- įsakė.- Ir malonėk prisistatyti, ponuli, labai nemandagu ( akivaizdu, kad Coraline taip nesielgia) neprisistatyti.
Pilnatis apšvietė mišką, atsispindėjo sniege. Coraline pakėlė akis į dangų. Gražu. Tik lauke šalta. Susisiautusi į apsiaustą juodaplaukė pasitvarkė į veidą lendančias garbanas. Tyla. Nemaloniai ausyse spengianti tyla. Neapsikentusi mergina prakalbo:
- Kodėl, tu, čia?
-
Akivaizdu, kad merginai, kaip ir jam, nepatiko ši nelaukta kompanija, o dar įsakmus Matthew balso tonas jos taip pat nesužavėjo. Tačiau lazdelės jis nenuleido. Ir nesiruošė. Pats tvirtai ir ramiai žengė žingsnį į priekį, tarsi neketindamas laukti, kol nepažįstamoji nuramins savo ego ir įvykdys jo prašymą. O gal labiau paliepimą. Išblyškęs mėnulis savo pilkšva šviesa apšvietė samanas, medžių šaknis, o galiausiai ir nepažįstamąją būtybę, stovinčią priešais jį. Mergaitė buvo jam matyta. Dabar jo pasąmonėje šmėstelėjo priminimų gija, jos veidas pamokose, koridoriuose, retkarčiais ir prie pietų stalo. Žinojo, kad ji yra Klastūnyne, tačiau ties tuo jo žinios apie ją ir pasibaigia. Veikiausiai mergina nebuvo vyrukui pakankamai įdomi, jog ja nepasidomėjo labiau. Arba nenaudinga. Savo slaptam planui ieškojo išmintingiausių ir galingiausių Hogvartso mokinių. O jeigu apie ją nežinojo ir ja nesidomėjo, automatiškai nutarė, kad grėsmės ji Rivier palikuoniui nekelia. Tamsiaplaukis šiek tiek pasimuistė, mat juodas apsiaustas retkarčiais prisiliesdavo prie randuotos, po drabužiais itin gerai paslėptos odos. Dauguma žinojo, tačiau mažai kas matė tuos randus. O jeigu ir pamatydavo kokį lopynėlį, tai nebent ant kaklo. Gaila, nežinojo, jog Matthew visas kūnas nusėtas tokiais nudegimo randais. O gal ir negaila, ir taip susilaukia nemažai dėmesio, nereikia jo dar daugiau. Mergaitei pažvelgus į dangų, Matt net nesumirksėjęs nenukreipė žvilgsnio nuo jos. Instinktai sakė, jog ji tik bando nukreipti jo dėmesį, nors galbūt tai ir nebuvo tiesa, tačiau jo tėvai mokė berniuką atkreipti itin didelį dėmesį į kūno kalbą. Kartais ji sako kur kas daugiau nei žodžiai.
- Kodėl manai, jog tavo įsakymas yra svarbesnis už manąjį?- smalsiai paklausė Matthew ir jo lūpų kampučiai vos vos kilstelėjo aukštyn. Jį be galo žavėjo merginos įsitikinimas, jog tai ji vadovauja šioje situacijoje. Ką turi ji, ko neturiu aš? Kodėl jos žodis svarbesnis už mano?
- Juk supranti, kad visi šie klausimai kuo puikiausiai gali atsimušti nuo manęs, tarsi nuo sienos, ir grįžti pas tave?- jau labiau nusišypsojo tamsiaplaukis. Jo šypsena sakė daug. Tai buvo pasišaipymas, tarsi mergaitės gudrumo nuvertinimas,- kodėl tu čia?- atžėręs jos klausimą atgal, Matt akys pro užkritusias garbanas paslaptingai žybtelėjo. Galbūt reiktų nusileisti, kad pats gautų norimus atsakymus. Kaip staigiai iškėlė, taip staigiai ir nuleido lazdelę ir lyg niekur nieko įsikišo ją atgal į apsiausto kišenę. Šypsena paliko jo veidą ir dabar jis atrodė atsipalaidavęs, nesusirūpinęs... tarsi būtų miške su gera pažįstama,- aš Matthew Rivier. Užkniso pilis, atėjau į mišką. Viskas aišku ir suprantama?- žvilgtelėjo į merginą ir suvaidino tokį susirūpinusį žvilgsnį, tarsi jai būtų sunku suprasti vaikinuko žodžius. Tuomet tyliai prunkštelėjęs ėmė artėti prie nepažįstamosios,- tavo eilė.
-
Šaltas vėjas, mėnesiena, tankiai apaugę samanomis medžiai tarpusavyje derėjo. Gal dėl nakties oro atmosfera buvo kiek slogesnė, bet tai Coraline netrukdė mėgautis miško ramybe ir pykti dėl jos vienatvės sudrumstimo. Neapykantos prieš ją stovinčiam žmogui juodaplaukė kol kas nejautė. O tai jau buvo bent vienas pliusas. Paraudę rankų pirštai buvo bejausmiai, sušalę, lygiai tokie kokia jų savininkė.Krentančios snaigės tirpo juodose garbanose ir vertė jas dar labiau garbanotis. Vaikinui prakalbus Coraline nejučia nusijuokė.
- Todėl, nes man gyventi liko mažiau nei tau,- lyg apsvaigusi vapėjo nesąmones. - Kaip kodėl? O gi todėl, nes aš turiu būtent tai ko tau taip trūksta- aroganciją.
Visa ši teatro sena buvo keista ir kėlė smaragdinių akių savininkei daug klausimų. Viskas buvo per daug keista. O gal per didelis sutapimas? Ar atsitiktinumas? Nusprendusi ignoruoti keistą klausimą į vaikino keistą šypseną atsakė lediniu veidu ir pervėrė piktu, viską matančiu žvilgsniu. Atsileisti neketino. Ta atkišta vaikino lazdelė kėlė nepasitikėjimą, jai nusileidus, o vaikinui prisistačius linktelėjo. Pašaipi šypsena atsirado veide ir sakyt sakė " aš pasiekiu to ko noriu".
- Coraline,- burbtelėjo.- Coraline Williams. Pilis atsibodo. Užkniso visur vaikštantys žmonės ir šiaip viskas. Nejau nematai kaip visi į tave spokso, vien dėl to, kad esi kažkuo ypatingas ar išsiskiri neįprasta savo išvaizda. Žmonės per daug stebi tai kas jiems nepriklauso. Ir taip pažeidžia asmeninę erdvę. Bent čia galima būti laisvam, tavęs niekas nestebi... ir gali būti savimi, nusiimti "kaukę".
-
Vega, kad ir kokia kvaila būtų, nusprendė pasiekti patį uždraustojo miško vidurį. Kodėl? Norėjo susirasti vieną žiauriai gražų augalą ir, kadangi dabar jo žydėjimo sezonas, parsinešti pumpurų? Gal. O ar tam pasirinko pakankamai vėlyvą laiką, nors buvo rugsėjo pradžia, ir temo vėlai? Gal. Dabar buvo kokios septynios ir, nors temdavo pakankamai vėlai, Vega žinojo, kad negali užsibūti, net jei jai jau šešiolika. Turėjo greitai susirasti tų pumpurų ir grįžti, kol dar gyva, ir kol koks pavydus vaikinas jos neapskundė. Visgi taisyklių laužymas merginai nebuvo mėgiama veikla, todėl dažniausiai apsiribodavo tik uždraustojo miško pamiške.
Ji pasiekė vieną medžių tankumą, bent jau taip ją apibūdino viena bendrakoledžė, tačiau Vega anksčiau į ją kažkaip dar nebuvo užsukusi. Bet žinojo, kur ji yra, mat bendrakoledžė, pirmą kartą ten nuėjusi, smulkiai papasakojo, kaip ją atpažinti. Tačiau, žengusi vieną žingsnį, šioje tamsioje vietoje, kurioje beveik nieko nesimatė, o atstumai tarp medžių buvo vos įžiūrimi, ji pajuto, kad krenta! O pajutusi žemę, pajuto kitą, ganą pažįstamą jausmą - skausmą. Jei ne susilaužė, tai nikstelėjo koją smarkiai. Pabandžius išlipti pačiai, nepavyko.
- Padėkit! - garsiai sušuko, tikėdamasi, jog kas nors netoliese vaikšto, tačiau žinojo, kad tokios viltys per mažos ir, jei išsigelbės, tai ją suras tik kitą dieną. O tai gąsdino, mat per naktį, duobėje, Vega niekada nebuvo gulėjusi, net stovyklavimas nebuvo jos mėgstamiausia veikla!
-
Atrodo būti vienišiumi buvo praktiškai neįmanoma, ypač jeigu patekai į Švilpynės koledžą. Tačiau Armandas buvo vienišiausias barsukas visame koledže. Tai ne todėl, kad buvo neišvaizdus, ar nemokėjo bendrauti- nors, švilpynės atstovai tikrai patikintų, kad pastarasis nemokėjo įdomiai surišti žodžių. Nemokėjo kalbėti apie save ar pasidalinti įvairiais asmeniškumais, todėl švilpiai verčiau pasirinkdavo bendrauti su kitais.
Armandui tuo tarpu liko tik siuntinėti pelėdas savo laiškų bičiuliams iš kitų užsienio mokyklų. Vienas toks bičiulis buvo floristas, vienoje knygoje apie florą, perskaitęs, kad būtent miške šalia Hogvartso auga žaliosios musmiraitės, kurios žibą neoniškai žaiai tamsoje. Jos savo kepuraites parodydavo pirmosiomis rugsėjo savaitėmis.
Armandas būtent šio grybo ir ieškojo, tačiau už tad radęs musmirę, išvydo po kojomis atsivėrusią duobę. O ten siluetą. Mergaitiškas balsas kvietėsi pagalbos.
Tamsiaplaukis išsitraukė lazdelę iš apsiausto ir sumurmėjo Lumos. Išties, duobėje buvo mergina, tačiau ar ji tikra, ar tik uždraustojo miško padaras?
- Jeigu esi žmogus, pasakyk, kokie koledžai yra Hogvartse? - paklausė.
-
Vega bijojo. Labai. Kaip, po velnių, jai išsigelbėti? Nors apie tai galės galvoti vėliau, kai bus nors koks šansas tą padaryti, dabar labiau norėjo tiesiog iškęsi naktį. Kas irgi nebuvo lengva, nes jau po truputį vėso, o naktį mišką užkariaudavo įvairūs padarai, kurie dieną dažniausiai lindėdavo savo lizduose ar urvuose, o naktį, kaip Vegai ir buvo lemta, eidavo aukos.
Ji išgirdo žingsnius, kas ir nudžiugino, ir išgąsdino. Ar tai žmogus? Klausimas šmėkštelėjo mintyse, tačiau Vegai jis nebuvo toks nekaltas. Ji buvo beveik šimtu procentų tikra, kad čia, miške, esama ne vienos būtybės, kuri vaikšto ant dviejų kojų ir greičiausiai yra žmogaus ūgio, todėl vien vaikščiojimo garsu tikėti nenorėjo, o kiek matė? Kažkokią tamsią figūrą, kuri galėjo būti žmogus, galėjo būti medis, bet, rodės, gal šiek tiek judėjo.
Išgirdusi klausimą, mergina pasimetė. Kokie čia cirkai? Ar čia tikrai ne žmogus? Ką daryti?!
- Po velnių, jei tu žmogus, padėk! - sušuko.
-
Armandas išrietė antakį. Nejaugi jaunoji burtininkė nežinotų, kad jis yra žmogus ir dar burtininkas? Vaikinas pamojavo lazdele, kurios gale švytėjo lengva šviesa.
- Apgailestauju, skambi, ne kaip žmogus, nes kiekvienas burtininkas žinotų, kad magiškieji padarai nemoka burti, - tarstelėjo. - O aš akivaizdžiai, pasakiau, lumos, tad, atleisk, vilko vaike.
Išties, galbūt tai buvo koks padaras, kuris moka keisti pavidalus, galbūt tai buvo sirena ar koks prancūziškai importuotas gyvūnas, kuris tamsoje pasirodo lyg žmogus. Galimai net ir vilkolakis.
- Jeigu parodysi savo lazdelę, patikėsiu, kad esi žmogus, nors, galbūt tu prarijai liūdnąją merginą ir įgavai jos pavidalą, - Armandas suraukė antakius. - Bet tada galbūt ir jos prisiminimus pasisavinai, tada galimai niekada nesužinosiu ar- ah, mon dieu, ar susižeidei?
-
- Koks apgailestauju, man reikia pagalbos! - puolė į paniką. Koją itin stipriai skaudėjo, o duobė buvo tokia gili, kad Vega niekada nebūtų galėjusi iš jos išlipti, o dabar dar tai... Ak, ir ką jai daryti?
Vaikinui (iš balso varniukė spėjo, kad jis vyras) paprašius lazdelės, mergina ėmė grabalioti kišenes, tačiau neradusi nei jose, nei ant žemės, nusprendė, kad tikriausiai neturi. Lyg pasiėmė, tačiau jos atmintis nebuvo itin nuostabi, todėl galėjo ir pamiršti, mat nepagalvojo, kad jai prireiks, pavyzdžiui, lumos kerų. Mergina, dar labiau susinervinusi, garsiai pasakė:
- Pamiršau! Bet prašau, ištrauk mane iš duobės! Ir taip, labai skauda koją! Tikrai esu žmogus, kaip nesupranti?! - jau praktiškai rėkė. Vega turėjo blogą nuojautą, kad, arba tai ne žmogus, arba jis nesiruošia jai padėti, todėl neverta čia galinėtis. Ak, kaip Vega dabar gailėjosi, kad išėjo vakare į mišką! ir kur buvo jos galva?...
-
Tie pasiteisinimai skambėjo neįtikinamai. Tačiau gera švilpio širdis ir grynakraujo kodeksas padėti draugui nelaimėje lėmė, kad vaikinas mostelėjo lazdele ir ištarė Engorgio. Šaknys kurios buvo duobėje, pradėjo augti, o kartu su šaknimis pradėjo kilti ir mergina.
Jeigu tai vilkas ar sirena, jis su tomis pačiomis šaknimis galės merginą surišti ir palikti ją. Tačiau šią akimirką, Armandas laikė lazdelę tarsi ginklą ir buvo pasiruošęs akimirksniu sušukti stingdymo kerus.
- Žinai, vis dar neatsakei kiek Hogvartse yra koledžu, galbūt esi žmogus, tačiau jeigu esi žiobaras, tai blogiau negu žvėris, - pasakė Armandas. - Tada man reikės panaikinti tavo atsiminimus ir pranešti ministerijai, kad atvykai į mišką ir norėjai... Ką tu čia veiki?
-
Po kiek laiko mergina pajuto, kad žemė, o kartu ir ji, kyla. Būnant jau beveik lygiai su žeme, šviesiaplaukė lengviau atsikvėpė.
- Ačiū, - atsiduso ir pabandė atsistoti, tačiau koją labai skaudėjo, todėl vėl nukrito ant žemės, sėdėjo kaip sėdėjusi.
Kiti vaikino žodžiai privertė nustebti. Ar jis vis dar netiki, jog aš mergina? Pagalvojo mergina, tačiau ši mintis jai atrodė kvaila, nors, panašu, buvo teisinga.
- Aš Vega, - pasakė vis dar sėdėdama, nes atsistoti negalėjo. Bent pasitempė koją tai tikrai. - Um... gal galėtum padėti parklupoti atgal? - nuraudusi paklausė. Prašyti pagalbos varna nemėgo, tačiau dabar privalėjo. - Baik tą dainelę! Grifų Gūžta, Švilpynė, Varno Nagas, Klastūnynas, - pasakė pavarčiusi akis, mat tai jau atsibodo. Juk buvo aišku, kad susitiko du visiškai realūs žmonės!
-
Šviesiaplaukė mergina neatrodė lyg miško baubas, nei nimfa, o paprasčiausia mokinukė, kurios drabužiai buvo kiek purvini. Galbūt būtų buvę geriau, kad toji nebūtų žmogus, nes dabar priešais ją skambėjo lyg įkyrus kvailys. Kur jo švilpiškas draugiškumas?!
- Armandas, - linktelėjo, vos nepažįstamoji prisistatė, o dar ir visos Hogvartso koledžus išvardino.
Tikrai burtininkė, o ne žiobarė. Tik klausimas ar toji klastuolė ar grifė, o galbūt bus švilpė.
Vaikinas giliai atsiduso ir pritūpė šalimais merginos ir dirstelėjo į jos koją.
- Atleisk, - tarstelėjo ir palietė jos kulkšnį su lazdele. - Ar skauda? - žinojo keletą burtažodžių, kurie galimai padėtų, tačiau ant gyvųjų jam neteko jų bandyti, tad ir dabar nebandys. - Žinai, aš ieškojau tokių grybų... Galbūt ten skylėje juos matei? Padėsiu tau pareiti kai juos rasime, šiandien vienintelė naktis...
-
Vaikinui prisistačius, mergina nusišypsojo. Dabar jis atrodė visai normalus, tik dėl prisistatymo. Nežinia, gal merginą taip veikė naktis ir uždraustasis miškas, o gal jai tiesiog pasirodė gražus vardas...
Tačiau toliau pasiklausiusi vaikino, kai jau buvo visai nurimusi, mergina vėl surimtėjo. Akivaizdu, savo tikslo jis tikrai nepamiršo ir tai jam svarbiau už viską.
- Ne, čia grybų nėra, - pabandė kalbėti ramiai, nors viduje degė iš pykčio. Lėtai įkvėpė ir iškvėpė, tačiau tai nelabai tepadėjo. - Tačiau, po galais, kam tau tie grybai?! Ar jie svarbiau už mane?! - pradėjo niršti mergina, visai pamiršusi kojos skausmą. Kaip ji, atsiprašant, su tokia koja turėtų ne tik parsirasti į Hogvartsą, bet dar jam ir grybų paieškoti?! Matai žmogu prisireikė! Kur jau ta Vegos gyvybė!
-
Mergina ant jo pyko, nors ne jis ją įmetė į duobę. Taip, klausti apie grybus, kai šalimais esančioji potencialiai nygstelėjo koją buvo nejautru, tačiau Armandui buvo svarbu atrašyti į draugo laišką. Išsiųsti laišką, kuriame praneš, kad grybų nerado būtų gan liūdną ir neįdomu. Turbūt tada draugas nebeatrašytų.
- Musmiraitės, tokios neoninės, jų kepuraitės žiba tamsoje, jos-, - Armandas liūdnai atsiduso, šiąnakt jau turbūt neberas jų.
Vaikinui nepatikdavo veltis į konfliktus, vien todėl vengdavo asmeniškumų, bet štai, priešais jį mergina putojosi.
- Žinai, mes gan giliai miške, nemanau, kad wingardium leviosa pagelbės, - tarstelėjo. - O tavęs nepanešiu, čia ne novelė, tad... - padavė jai pagalį, gulėjusi šalia, kuris kuo puikiausiai funkcionuotų kaip ramstis. - Ir aš tavęs prašau tiesiog stebėti aplinką, kol eisime link pilies.
-
Kokios dar musmiraitės? Pirma, apie tokias tikrai nesu girdėjusi, antra, gal jau reikėtų pradėti galvoti apie mane, žmogų, o ne apie kažkokius menkaverčius grybus? Ir gerai, taip ne tik išsaugos manąją gyvybę, bet ir nežudys nekaltos musmiraitės. Pagalvojo Vega. Taip, tikrai pyko, mat vaikinas aiškiai parodė savo prioritetą grybui, rodos, didžiuodamasis, kad grybas jam svarbiau už žmogų. O štai Vega šiame dalyke nematė nieko gero.
- Prašau, padėk man! - sudejavo mergina, mat tikrai skaudėjo. - Po velnių, aš ir neprašau nešti, - nirštelėjo, tačiau greit nurimo, mat pamatė šaką. Žinoma, tikėjosi, kad vaikinas nors duos jai ranką, tačiau buvo panašu, kad šis nežada išsitepti rankų į ją. Hm, į kurį koledžą gali patekti toks... Šaltakraujis? Juk čia ne egzotinių gyvūnėlių zoologijos sodas!
Įsikibusi į šaką, mergina pabandė lipti iš duobės, tikėdamasi, kad dabar vaikinas nesugalvos jos tiesiog paleisti, mat tada tikrai liktų be kojos.
-
Duobės šaknys buvo padidėjusios, praeitas burtažodis jas padidino, o kartu iškėlė ir merginą. Tačiau duobė buvo nepatogi išlipti, ypač kai viena koja negaluoja. Tad paduota šaka, ne padėkos sulaukė, o pikto žvilgsnio atgal.
Mergina akivaizdžiai nesuprato, kad jis iš mandagumo, džentelmiškumo nenorėjo jos liesti, kai kurios merginos pasijusdavo nejaukiai, kai neatsiklausęs bandydavo pagelbėti. Ypač jeigu šios būdavo grynakraujės burtininkės. Etiketas neleisdavo palaikyti artimo kontakto su panelėmis, kurioms nejaučia romantinio ryšio.
- Apgailestauju, - tarstelėjo ir vos mergina tvirčiau įsikibo į šaką, timptelėjo ją į priekį.
O tada ją, lyg patyręs šokėjas, sugavo merginą už liemens ir iškėlė iš duobės šlaitelio. Nuleido ją atsargiai ant žemės.
- Ta šaka, tau turėtų būti kaip lazda, ar tie žiobariški ramentai, - pabandė paaiškinti. - Tu turbūt žiobarė, apgailestauju, turbūt nežinai mūsų etiketo, tačiau, jeigu aš parvesiu tave už parankės į pilį ir mus pamatys, tada pasklis gandas, kad aš tau jaučiu šiltus jausmus, nesuprask manęs klaidingai, tu esi žavi mergina, tačiau nežinau ar turi vaikiną.
-
Vaikinas pasakė "apgailestauju", kas leido Vegai pamanyti, kad jis tikrai norėjo taip ją išgelbėti iš mandagumo, tačiau timptelėjo stipriai, rodos, nenorėdamas susitepti rankų, kas vėl privertė susiraukti. Aš ne žmogus matai, į mane rankas susiteps! Galvojo mergina. Būnant tik šiek tiek žemiau nei žemės paviršius, šviesiaplaukė jautėsi daug geriau, todėl į jo manieras atsižvelgti jau turėjo. Nestikėjo, kad vienintelis netoliese vaikščiojantis vaikinas bus toks nemandagus savanaudis!
Vaikinui ją iškėlus, mergina nusišypsojo, kojomis pajautusi žemę. Koją skaudėjo, bet negalėjo būti blogiau nei sėdėti toje duobėje, iš kurios su tokia koja ji pati neišliptų.
Tačiau tada Vega išgirdo žodžius, kurie privertė išsižioti. Kelias sekundes patylėjusi, ji nusprendė savęs nebenervuoti ir kaip nors jau su ta nesveika koja paršokinėti. Vis dėlto, paskutinį kartą atsisukusi, nusprendė tik pameluoti, tad pasakė:
- Žinoma, iš kur čia žinosi... Žinai, aš Hogvartse pirmus metus... Gerai, ieškokis savo grybų, paršokuosiu pati... Ačiū.
-
Armandas kilstelėjo savo antakius. Nejaugi netyčia prakalbo prancūziškai? Nes merginos reakcija buvo, ne tokia, kokios tikėjosi. Ji nepaėmė šakos kaip ramsčio, o verčiau nusprendė viena pareiti į Hogvartsą, vien todėl, kad neketino jos nešti kaip nuotakos. Taip pat jo prašymas buvo nuignoruotas, užmesti akį, kol keliaus į musmires.
- Es tu stupide? - neapsikentė. - Uždraustas miškas yra kupinas pavojingų gyvių, aš tavęs nepaliksiu, - pasakė ir priėjo arčiau merginos.
Vadinasi ji tikrai nežino apie etiketą. Kai jau bus prie Hogvartso vartų, ją paleis, o dabar paėmė jai už parankės. Kad jau lazdos neims, tebūnie bent jau pats buvo kaip ramstis. Buvo švilpis, nepaliks jos miške vienos. Bet tie grybai.
- Einam, - tarstelėjo ir pajudėjo, lėtai, kad būtų patogu šviesiaplaukei.
-
Mergina klausėsi vaikino. Nujautė, ką jis jai pasakė kažkokia kalba, galbūt ispaniškai, galbūt dar kaip nors.
Bet visgi koją skaudėjo ir buvo aišku, kad Vega pati nepareis, todėl reikėjo bent jau ta lazda pasiremti.
Laimei, pagaliau vaikinas pamiršo tą keistą savo eitiketą, kuris jau taip erzino. Mergina įsikibo jam į parankę ir, kaip ir buvo liepiama, lėtai pradėjo eiti. Skaudėjo, tačiau jautėsi geriau nei tiesiog stovėdama.
- Ačiū... - atsiduso, mat, nors ir jautėsi dėkinga, padėkoti buvo sunku, žinant, kaip jie ką tik pasikalbėjo. Nors be keiksmažodžių, tai buvo dar blogiau.
Mergina, laikydamasi už Armand ir kiek šlupčiodama, pagaliau galėjo palikti uždraustąjį mišką. Eidama kiek žvalgėsi grybų, tačiau nepamatė, todėl nuspendė nusispjauti ir tiesiog lėtai lėtai išėjo.