Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Ligoninės sparnas => Temą pradėjo: just Rugpjūčio 30, 2009, 07:20:57 pm

Antraštė: Palatos
Parašė: just Rugpjūčio 30, 2009, 07:20:57 pm

Palatos, kaip ir vaistų sandėlis, privati palata ypatingiems ligoniams bei slaugės Pomfri kabinetas buvo pirmame ligoninės sparno bokšto aukšte. Užėjus į šią patalpą iškart galėdavai pastebėti tvarkingai iš abiejų pusių sustatytas lovas, kurios buvo atskirtos specialiomis užuolaidomis - dažniausiai mėlynos spalvos. Lovos nebuvo ypatingos - baltos, su čiužiniu ir ratukais - priminė ir žiobariškose ligoninėse naudojamas, tik pacientų čia būdavo mažiau nei žiobarų pasaulyje. Langai čia buvo palubėje, kaip ir šviestuvas, o priešais, vos įėjęs pastebėdavai dar vienas nemažas duris ir kriauklę. Tos durys vedė į Madam Pomfri kabinetą, vaistų sandėlį ir privačią palatą ypatingiems ligoniams, o kriaukle dažniausiai naudojosi pati slaugė.

---

Staiga koridoriumi nuaidėjo kažkoks garsas. Tai Miley sučiaudėjo. Ir taip kas kelias sekundes. Prie to pačio prisidėjo ir skubus žingsnių aidėjimas. Burbtėdama panosėje ir šniukščiodama, netrukus duris pravėrė Miley. Mergaitė įėjo į palatą ir uždarė duris. Vėl sučiaudėjusi šniurkštelėjo ir apsidairė. Nemaža patalpa, su daugybe, tvarkingai išdėstytų lovų. Nei vienoje iš jų, negulėjo joks mokinys, tad mergaitė nusprendė, kad seselė peršalimą išgydis greitai. Nors čia buvo gan jauku, Mil ne itin mėgo būti tokiose vietose. Ypač kai sirgdavo. Seselės niekur nesimatė. Varnanagė pakėlė antakius ir susidomėjusi atsisėdo ant lovos krašto. Tada ranka perbraukė per patalynę. Medžiaga buvo gan švelni. Sudrebėjusi iš šalčio mokinė prisidėjo ranką prie kaktos. Tada ėmė dairytis kitų dviejų peršalusių.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dovis Rugpjūčio 30, 2009, 10:21:40 pm

Įėjęs į palatų salę Neo apsidairė. Sienos buvo ilgos, o lubos plačios,tad salė buvo erdvi. Joje gulėjo daug dėl šaltos atmosferos, drėgnų lovų ir tuščių. Kadangi buvo mokslo metų pradžia, sirgimo sezonas nebuvo prasidėjęs. Ant sienų degė baltos, ir atrodo niekaip nesudegančios žvakės, o visišką tylą sudrumstė jo, Miley ir Jay žingsnių aidas.
- Šiurpu, tikrai šiurpu. - nutarė Neo ir nusičiaudėjo.
Seselės niekur nesimatė, tad jiems teko palaukti.
- Am.. Na, kadangi  seselės nėra, gal pasėdim? Pasišnekam? - pasiūlėNeo ir pirmas klestelėjo ant šlapios patalynės. Jį nupurtė šiurpas, o šaltis skverbėsi į kiekvieną kūno lastelę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugpjūčio 30, 2009, 10:28:29 pm

Miley apsidairė.
- Tikiuosi seselė nesupyks. - burbtelėjo ir susiradusi kažkokį pledą, juo apsigaubė. Iš karto tapo šilčiau ir Miley patenkinta užsimerkė. Dabar čia buvo jauku ir gera. Visai, kaip namuose šaltą žiemos vakarą, sėdint prie židinio, geriant arbatą ir šnekant su šeima ar draugais. Miley palaimingai atsiduso ir nenoromis grįžo į tikrovę. Pirmas dalykas kuris ją pasitiko, buvo čiaudulys. Sučiaudėjusi, mergaitė šniurkštelėjo ir pasisuko į Neo.
- Na bet čia visai gerai, palyginus su... su.. - ėmė galvoti. - su kokiu tamsiu sandėliu. - galop užbaigė sakinį ir nusijuokė. Tuomet vėl nusičiaudėjo. Sloga ėmė veikti ir balsą. Nebedaug trūko, kad Miley užkimtų.
- Įdomu kada ateis. - vėl apsidairė ir šniurkštelėjo. - Apie ką šnekam? - paklausė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dovis Rugpjūčio 30, 2009, 10:38:15 pm

Miley buvo šalta, todėl jis priėjo ir apgaubė ją dar viena antklode. Ji nusičiaudėjo, o Neo rimtai pradėjo pykti, kad seselė nesirodo. O jeigu kas nors rimta būtų nutikę? Kažkokia nesąmonė! Kiek apsiraminęs jis prisėdo arčiau jos ir užuodė lyg ir kokią smarvę. " Kas čia taip keistai smirdi? Fu, reikės kuo greičiau nusiprausti!"
- Na, noriu kuo daugiau apie tave sužinoti, noriu susidraugauti. - pasakė Neo ir žvilgtelėjo kur buvo Jay, bet jo ten kur jis buvo anksčiau nebebuvo. -  Beje, kur Jay? { Nepyk JAY, bet labai keblu rašinėtis ir tavęs neminėt. Įsiterpk vėliau. Galėsi parašyt, kad miegojai ar dar ką nors}..

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugpjūčio 30, 2009, 10:46:10 pm

- Ačiū. - padėkojo Miley ir vėl sučiaudėjo. Dabar buvo dar šilčiau, bet atrodo tai nepadėjo. Miley nusimetė abu pledus. - Kai vėsu geriau. - linktelėjo ir atsiduso. Mil pažiūrėjo į savo purvinus ir šlapius drabužius. - Visgi manau, kad seselė mūsų tokių nepriims. - susiraukė. - Bet turbūt ji ir nebepasirodys. - vėl baisingai nusičiaudėjo ir užtilo. Mil žiojosi vėl kalbėti, tačiau iš jos lūpų nebeišėjo normalus žodis. Miley peršalo. Beveik nebepraklbėjo. Papurčiusi galvą, atsiduso ir apsidairė. Jay tikrai nebuvo. Gūžtelėjusi pečiais vėl sučiaudėjo ir priėjo prie lango. Mergaitė žvelgė į tirštą tamsą, ir nieko nematė pro langą. Tačiau Mil vistiek neatsitraukė nuo stiklo, bet bandė kažką pro jį įžiūrėt.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dovis Rugpjūčio 30, 2009, 10:54:26 pm

Neo apžiūrinėjo dailią mergaitės figūrą ir jautėsi kaip devintam dangum. Nors buvo pirmakursis, šitokius stiprius jausmus jautė pirmą kartą. Tai kartu jį jaudino ir džiugino.
- O dieve mano. - staiga į salę įlėkė seselė ir pamačiusi išbalusius lyg lavonas mokinių veidus, susverdėjo ir pasikrapštė akis. - o dieve mano.
" Nesuprantu, kodėl ji vis tai kartoja?",- galvojo Neo. Seselė išsitraukė lazdelę.
- Cola laco. - mostelėjo ji lazdele. Erdvė nutvisko orandžinė šviesa, o vaikų kūnus pažadino neregėta ugnis. Kūnai pakilo,o ugnis nedegino ir jiems neskaudėjo, nes ji juos šildė. - Atsiprašau, kad aš taip ilgai..
Neo nusileido ant žemės ir blykčiojimas aplink jį baigė švytėti. Po kiek laiko taip atsitiko ir Miley.
- Kas jums nutiko? - pasiteiravo seselė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugpjūčio 30, 2009, 11:01:34 pm

Miley tik cyptelėjo, kai seselė įsiveržė į palatą. Tada mergaitė ėmė tabaluoti kojomis, kai jos kūnas pakilo. Tada ji nusileido ant žemės.
- Peršalom. - vos ne vos ištarė Mil ir seselė tuojau pat liepė jai gultis į lovą. Mokinė su visais purvinais rūbais tėškėsi į patalus ir dar kurį laiką paspoksojusi į seselę, nukreipė žvilgsnį į lubas. Tada išsitraukė iš už galvos pagalvę ir užsimetė ją ant veido. Netrukus iš po pagalvės pasigirdo urzgimas. "Tokiu metu jau būčiau saldžiai drybsojusi lovoje, o dabar turiu čia kankintis nuo peršalimo. Kur tai matyta? Kiek knygų neperskaitysiu ir..." šmėstelėjo jos galvoje. Miley atsiduso ir liko gulėti po pagalve.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dovis Rugpjūčio 30, 2009, 11:10:37 pm

Neo stebėjo, kaip seselė rūpinasi Miley, o pats su kiekviena sekunde jautėsi vis geriau. Gaila buvo tik vieno dalyko, kad sloga niekaip nepraeina. Po kiek laiko seselė pasisuko į jį:
- Na, o kaip tu jautiesi? - paklausė.
- Neblogai, tik galvą šiek tiek skauda ir sloga niekaip nepraeina. - atsakė jis.
Seselė iškėlė lazdelę ir nieko nelaukdama sušuko:
- Accio Tonkulių rinkinį ir arbatinį!
Oru iš kažkur atplaukė nematomas padėklas ir tuoj pat paaiškėjo kas yra ant jo, kas yra tos tonkulės. Tai būrelis geriausiu gydančiųjų žolelių nuo peršalimo.
-Išgerk. - Liepė seselė duodama stiklinę karšto vandens su tonkulėmis. - Na, kaip jautiesi?
-Ačiū, iš kart geriau.
 Ir iš tikrųjų Neoneliui grįžo visos jėgos.
- O ar jai duosite tongulių? - pasiteiravo jis ir mostelėjo pirštu į gulinčią bėjėgę.
- Tonkulės, o ne tongulės, bet jos jai nepadės. Jos organizmas išseko, jai reikia ramybės. Šiąnakt ji miegos čia. Duodu jums penkias minutes pasišnekėti, o po to jums reikės išeiti. -įspėjo seselė. -Ir pasiskubinkite, nes jau vėlu.
Seselė išėjo palikdama juodu kartu.
- Kaip jautiesi?- paklausė Neo merginos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugpjūčio 30, 2009, 11:15:33 pm

Miley galvoje ir toliau sukosi baisiosios mintys, tačiau ji puikiai girdėjo seselės ir Neo pokalbį. Išgirdusi Neo klausimą iškėlė nykščius į viršų.
- Puikiai. Geriau nebūna. - sugargė ir rankos užkrito ant pagalvės. "Nakvoti čia. Beprotybė. Gryna nesąmonė. Blogiau ir būti negali." Ir staiga vėl pasigirdo duslus čiaudėjimas ir šniurkštelėjimas po to. "Na bet jeigu tai padės ir jau greitai galėsiu kibti į mokslus, tuomet pasilieku." Atsičiaudėjusi dar įkvėpė oro ir toliau gulėjo po pagalve.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dovis Rugpjūčio 30, 2009, 11:20:19 pm

Neo klusniai Miley apklojo kuo šilčiau, nes linkėjo jai gero. Malonu buvo su ja susipažinti ir jis neabejojo, kad jie bendraus toliau. Ji gulėjo, o likusias keturias minutes jis stebėjo ją gulinčią ir neatitraukė akių nuo to gražaus reginio. Deja, laikas baigėsi. Seselė išlindo iš savo kabinėtėlio ir palydėjo jį link durų.
- Laikykis, rytoj susimatysime.- pasakė Neo ir mirktelėjo akimi mergaitei. Tada klusniai leidosi lydimas iki pat durų.
- Labanaktis. - sušnibždėjo seselė ir uždarė duris. Spragtelėjo užraktas. Ligoninės flage liko Miley ir seselė, vienos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugpjūčio 31, 2009, 11:49:12 am

Jay atejo.
-Sesele,man rodos,kad persisaldziau-sukosejes tare jis.pamates miley jis nusisypsojo ir pasisveikino
-labas,kaip jautiesi?

[[Mi: mokomės rašyti lietuviškai]]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugpjūčio 31, 2009, 12:02:46 pm

Naktį, kai buvo likusi viena, Miley jau bandė iš čia pabėgti. Vos tik seselė užrakino duris, Miley nuleido pagalvę ir pašokusi iš lovos pripuolė prie durų. Pakračiusi rankenas, įsitikino, jog durų neiveiks. Tada nulėkė prie lando. Atidariusi jį, bandė per tamsą įžiūrėti ar aukštai ji. Tačiau nieko nesimatė, tad varnanagė nusprendė, jog iššokti pro langą tikrai nepavyks. Atsidususi, Miley vėl griuvo į lovą, ir paslėpė savo veidą po pagalvę. Netrukus užmigo.
Rytą, Mil vos neiškrito iš lovos išgirdusi balsą. Atpažino, kad tai Jay.
- Nuostabiai. - pasigirdo duslus gargtelėjimas iš po pagalvės, ir mokinė vėl iškėlė nykščius. - Beje, ką čia veiki? Rodos seselė užrakino duris.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugpjūčio 31, 2009, 12:07:10 pm

- Gulejau, kitame ligonines gale-parode jay i lova prie lango-atrodo,nesergu,tik vos persisaldziau,nereikes guleti lovoje.-tare jay ir nusisypsojo.-norejai pabegti?visa nakti nemiegojau,nesu kurcias-nusijuoke jis.

[[Mi: mokomės rašyti lietuviškai, be gramatinių klaidų. Rašyk ilgesnius post'us]]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dovis Rugpjūčio 31, 2009, 03:05:13 pm

Rytas buvo puikus neskaitant šaižaus vėjo ir visai nešildančios saulės, kuri kabojo aukštai aukštai.. " Na, bent jau miegojau gerai"... Svarstė Neo. Per vieną aukštą, per kitą, kolidoriumi į kairę, po to į dešinę, laiptais žemyn ir prieš jo akis atsivėrė ligoninės durys, kurios deja buvo užrakintos.
- Velnias. - nusikeikė Neo ir išsiėmė lazdelę. - Alohomora.
Užraktas spragtelėjo ir durys atsivėrė, Neo šmurkštelėjo į vidų,- visai kaip pelė: tyliai ir greitai. Miley nebemiegojo, šalia jos stovėjo Jay. Abiejų rūbai tebbebuvo paišini ir jie kalbėjosi.
Neo išsišiepė ir žengė arčiau. Jis tiesiog švytėjo ir atrodė švarut švarutėlis.
- Sveikas, Jay. Sveika Miley. - žengęs žingsniuką arčiau Neo ją apkabino. Tada patraukė šalin kelis patalus ir atsisėdo ant lovos. - Kaip miegojai? Kaip sveikata?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugpjūčio 31, 2009, 03:21:51 pm

Miley patraukė pagalvę ir pasižiūrėjo į Jay.
- Ane? Nemačiau tavęs.  Norėjau, bet nepavyko. - gūžtelėjo. - O turėjai miegot. - caktelėjo liežuviu ir vėl pasislėpė už pagalvės. Ši vieta buvo saugiausia visojė palatoje. Miley šiek tiek sutriko, kai pajuto, jog Neo ją apkabino. Tada atsidengė pagalvę.
- O. Dabar tu švaros manijakas palyginus su mumis. - vyptelėjo mergaitė ir vėl užsivožė pagalvę. - Miegojau tiesiog nuostabiai. Matai gi, kad vis dar užkimus. Tačiau jaučiuosi geriau. - gargtelėjo. "Gelbėkit mane kas nors. Išsiveskit iš šitos vietos."

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dovis Rugpjūčio 31, 2009, 08:43:57 pm

Neo pastebėjo kaip su apkabinimu Miley elgesys šiek tiek pasikeitė, jam pasidarė nejauku. Į galvą pradėjo lįsti mintys, kad jis padarė kažką netaip, kad ji pyksta ir panašiai,todėl jo kūnu perėjo šiurpuliukai. Jis sudrebėjo, bet stengėsi nemalonumą nuslėpti, tačiau nepavyko.
- Hm.. Kažkaip keistai jaučiuosi, manau geriau netrugdysiu. - sumurmėjo Neo ir išbėgo palikdamas juodu dviese.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugsėjo 01, 2009, 09:20:47 am

-gal nori begti?durys juk neuzrakintos,galime lengvai iseiti!ar jau nebenori?-paklause jay.durys buvo praviros.uz lango sviete saule,girdejosi kaip kazkas maudosi ezere.

[[ Mi: rašyk ilgesnius post'us ]]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugsėjo 01, 2009, 03:43:29 pm

Miley niekaip nesuprato, kas atsitiko Neo. Pirmai jis buvo linksmas, o dabar staiga pasijuto blogai. "Turbūt pastebėjo, jog sutrikau dėl apkabinimo. Bet ko norėt, mes juk pažįstami tik dvi ar tris dienas." Į galvą įlindo mintis. Tada mergaitė išgirdo Jay žodžius ir suraukė antakius. Jai jau kilo įtarimas, kad šis skaito mintis. Ir ši mintis varnanagei visai nepatiko. Atsidususi žioptelėjo.
- Pirma pasveiksiu. Tada jau galėsiu išeiti. - sugargė. - O tu tikriausiai nori išeiti. - tarė. Atsidengusi veidą, tiriamai pažiūrėjo jam į akis. Susiraukusi vėl tėškė pagalvę į veidą, ir atsidususi nutilo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 01, 2009, 03:49:37 pm

Miriana atėjo į Ligoninę ir iškart pasuko palatų link. Ten ji matė vaikus. Pirmakursiai turbūt. Miriana priėjo prie vienos lovos, atsisėdo ant jos taip, jog galėtų akis kampučiu pamatyti, ką veikia mokiniai. Mergina čia atėjo, kadangi blogai pasijuto - ėmė svaigti galva, sunkiai pastovėjo ant kojų bei siaubingai skaudėjo galvą. Savo makaulę ji padėjo ant švarios pagalvės ir laukė, kol ateis Madam Pomfri, ar kokia kita gydytoja. Tikiuosi, kad neapsivemsiu. Būtų mirtinai gėda... Miriana atsigulusi apžvelgė ligoninės lubas. Jos buvo įspūdingos Mirianos manymu. Keli, tačiau labai gražūs raižiniai ant sienų bei lubų pakerėjo Mirianą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugsėjo 01, 2009, 03:51:48 pm

jay lauke kol mil atsakys.po minuteles ji atsake.jay galvoje sukosi ivairios mintys.-ne,as tikrai nenoriu eiti,vistiek,neturiu jokiu draugu...-liudnai nutese jis.ir is tikruju-jis juk atkeliavo i hogvartsa vos pries kelias dienas,todel nors ir neturejo daugiau draugu reikejo likti,vis idomiau.o tuo labiau,jis norejo likti prie mil.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 01, 2009, 04:41:57 pm

Miriana ir toliau tyliai gulėjo ant lovos. Hm... Gal man nueiti pas juos? Nebūtų taip nobuodu bei niūru... Miriana pakėlė galvą ir pažvelgė į du vaikus. Kaip ji įžiūrėjo, ten buvo du varniukai. Mergina ir vaikinas. Aišku, jeigu Mirianos akys jos neapgavo. Ji tyliai atsistojo ir priėjo prie vaikų. Šiek tiek svyruodama, tačiau besilaikydama ant kojų, Miriana prisistatė vaikams.
- Sveiki. Aš Miriana. Lendal,- prisistačiusi pasakė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugsėjo 01, 2009, 04:47:13 pm

sededamas jay isgirdo balsa.bet jis buvo ne mil,jis tikrai tai zinojo.apsizvalges pamate prie  ju priejusia mergaite.atrodo,grifu guztos pirmakurse.jay nebuvo labai patenkintas,kad ji juos sutrugde,bet vis delto,del mandagumo pasisveikino-aaa,as Jay,Jay Wildfire,varno nagas,


[[Mi: mokomės rašyti lietuviškai, be gramatinių klaidų. Rašyk ilgesnius post'us]]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 01, 2009, 04:50:35 pm

- Malonu susipažinti,- šyptelėjo.
Tikiuosi, kad jiems nesutrukdžiau. Nenorėčiau, jog taip būtų.
- Em... Gal aš jums sutrukdžiau?- paklausė Miriana abiejų vaikų, tačiau atsakymo tikėjosi iš vaikinuko.
Taigi, jis Jay. Gana populiarus vardas, nes ten, kur mes gyvenome keli kaimynų vaikai buvo vardu Jay, tik pavardžių neprisimenu. Gal šis Jay buvo mano kaimynas? Ką gali žinoti...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugsėjo 01, 2009, 04:55:15 pm

jay nenorejo buti nemandagus,todel prisiverte save atsakyti kitaip negu jis norejo
-ne,nesutrukdei-tuomet gailiu zvilgsniu pasiziurejo i mil,nes nezinojo ka daryti.nenorejo jau trecia ar antra diena jau  tureti priesu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 01, 2009, 05:02:41 pm

Mirianos nenudžiugino Jay atsakymas, kadangi jiems nesutrukdė. Ji manė kitaip. Čia sėdi vaikinas su mergina. Jie kalbėjosi. Manau, jie šiek tiek meluoja. Nebūdinga varniams. Miriana pamatė, kaip Jay žiūrėjo į merginą. Norėdama nutraukti šią tylą, Miriana nusprendė paklausti paprasto klausimo.
- Gal žinot kur seselė? Man reikėtų su ja šiek tiek pakalbėti. Na, kaip ir pasikonsultuoti,- paklausė Miriana vaikų.
Tikiuosi, jie žino kur ta motriška.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugsėjo 01, 2009, 05:06:58 pm

Jay buvo pavarges,vos nusedejo vietoje,norejo gultis.bet prisiverte sedet.buvo jau beuzmingas,tik tyla sudrumste grifes balsas.atsiduses jay sunkiai atsimerke ir burbtelejo-ne neisivaizduoju...galetu ateiti,rodos uzkimau...-jay norejo vel uz migti,bet staigiai atsistojo,nusispurte ir staigiai atsisedo-kad neimtu miegas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugsėjo 01, 2009, 05:08:11 pm

Miley išgirdusi kitą balsą, nušveitė pagalvę kažkur, o pati atsisėdo. Mergaitė baisiai apsidžiaugė pamačiusi mokinę. Kurį laiką, patylėjusi ir pažiūrėjusi kaip bendrauja Jay ir grifukė, Miley susiraukė. Tuomet prisiminė, kaip greitai apsigalvojo Jay. "Kas jam darosi?" purkštelėjo ir pasislinko.
- Sėskis. - patapšnojo vietą šalia savęs ir nusišypsojo grifukei. - Aš esu Miley. Miley Sanel, Iš varno nago. Malonu susipažinti.
"Nauji draugai ligoninėje. Neblogai. "  linksmai pagalvojo ir pasisukusi į grifukę, nusuko žvilgsnį į ją, kad pamatytu tik ji. Mil akyse lakstė kibirkštėlės. Mergaitė reikšmingai pažiūrėjo į Mirianą, ir jos akys aiškiai sakė "gal dingstam iš čia?"

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugsėjo 01, 2009, 05:12:15 pm

isgirdes mil balsa jay pralinksmejo.jo nebetrikde grifiuke,jis jai nusisypsojo.-turbut buvau uzsnudes,todel toks piktas.as jay,jay wildfire.-tuomet susirauke.atrodo,kad jis jau tai sake.-atrodo ,kad as tai sakiau..na nesvarbu...-tuomet linksmas kaip niekada atsistojo ir apsokinejes visa ligonine grizo ir atsisedo ant lovos.-atrodo lyg butu kas sugirdes man linksmuju duju.-tare jay ir nusisjuoke.-tau geriau?-susirupines paklause jis miley

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 01, 2009, 05:15:44 pm

- Gaila,- numykė mergina, sužinojusi, jog jie nenumano kur ta seselė.
Kai mergina pasiųlė prisėsti, Miriana sutiko. Miley Sanel. Iš Varno Nago. Turbūt bus į naudą turėti draugų iš kito koledžo. Mirianadairėsi aplink. Tuomet Miriana pagavo Miley žvilgsnį. Jis kažką reiškė, tarsi kalbėjo. Ji turbūt nori iš čia pabėgti... Gal ir man derėtų? Nors labai blogai jaučiuosi. Miriana trumpam atsistojo užsirišti bato, kurio raišteliai tarsi susipykę niekad dorai neužsirišdavo. Gaila, kad nemoku kerų, kurie sutrambytų šiuos padaužas. Šiaip ne taip, tačiau tik trumpam, kaip žinojo Miriana, užsirišusi batų raištelius, ji norėjo pasitvarkyti megztinį, tačiau staiga nualpo ir griuvo ant šaltų bei kietų grindų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugsėjo 01, 2009, 05:24:46 pm

Miley pakėlusi antakį žiūrėjo ir akimis sekė Jay. "Kažkas čia netaip. Visai nebeaišku" šmėstelėjo jos galvoje. Mergaitė nurijo seilės.
- Taip, geriau. - linktelėjo ir  pažiūrėjo į grifukę. "prašau" maldaujamai pažiūrėjo į mokinę. Mergaitė stebėjo, kaip grifukė rišasi batų raištelius.
- Gražūs batai. - šyptelėjo Mil ir staiga pašoko, mergaitėi nualpus. Varnanagė atsiklaupė ant grindų ir pasodinusi Miriana, ją papurtė.
- Miriana! Pabusk! - šūktelėjo ir pažiūrėjo į Jay. - Reikia seselės. - vėl susirūpinusi nuleido akis į be samonės tysančią grifę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugsėjo 01, 2009, 05:28:22 pm

jay pamate kaip mil atsistoje pagalvojo linksmai"vadinasi jai geriau",bet pamates kaip mirianda nualpo,ir miley susuko ,kad reikia seseles jis susuko-aha begu-jis nubego prie seseles kambario-sesele!-pradejo trankyti duris ir saukti jis.po keliu minuciu atsidare durys ir iejo sesele.-kas atsitiko vaikeli?-paklause ji.jay atsake
-mokine nualpo,gal kasnors atsitiko,as nezinau.-tuomet nubego.sesele paskui ji.
-stai-suplukes parode seselei i mirianda

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 01, 2009, 08:14:55 pm

Miriana visą laiką gulėjo nejudėdama. Ji nieko negirdėjo, nejautė jokio prisilietimo. Ji buvo tarsi atsiribojusi nuo viso pasaulio. Be jausmų, be skausmo ir džiaugsmo, liūdesio bei laimės. Po kurio laiko Miriana išgirdo sumišusius žodžius, tačiau nesugebėjo įžvelgti jų prasmės. Atmerkti akių ji nepajėgė. Mergina buvo perleyg nusilpusi. Miriana pajuto, kaip buvo pakelta, o vėliau ir vėl padėta, tačiau nejuto ant ko. Nežinojo, ar ji buvo ant tų pačių grindų, ar jau ant lovos. Iš tiesų pas Mirianą atėjo seselė ir ją užkėlė ant lovos. Tačiau šito Miriana nežinojo. Ir negalėjo sužinoti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dorota Grand Rugsėjo 01, 2009, 08:16:17 pm

Per tamsius koridorius aidėjo garsūs žingsniai. Iš pirmo išgirsto garselio, galėjai palaikyti, jog ateina vyras.... Ir gana stambokas vyras. Savo gabaritais prilygstančiam kokiam troliui. O gal tai buvo tiesiog aidas, kuris nevaržomai skrajojo apie visos mokyklos patalpas.
Staiga viskas nurimo. Tačiau tamsų koridorių užpildė šnarėjimas, it tūkstančiai mažų vėjo gūsių šnibždėtųsi tarpusavyje slapčiausias paslaptis, kurios niekada nepasieks žmonių ausų. Ir štai, tarpduryje išdygo balta kaip drobė žmygysta. Tiesa... Šiuo momentu ji labiau panašėjo į pelnkių pabaisą, nes raudonos spalvos mantija ir juodi plaukai buvo tiesiog išmaudyti purve... Nesunku buvo ir atspėti, kur paskutinį kartą buvo Dorota Grandz. Spigindama piktomis rausvomis akimis į susirinkusius čia, ji dėbtelėjo į besivoliojančią grifę ir kelis varnanagius. Nuostabu, tik ateik pasigyditi kelių žaizdų, ir jau esi kritinėje situacijoje. Hogvartsas visuomet galėdavo mane išversti iš koto. Lyg tarp kitko, pagauta reflekso ji sukryžiavo ties krūtine rankas, ant žemės nutrupindama žemės ir molio trupinėlių. Jos skvarbios akys kaustė kiekvienos, čia esančios būtybės veidą.
-Kas čia dabar vyksta? - reikliai paklausė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugsėjo 01, 2009, 08:34:14 pm

Miley žiūrėjo kaip seselė rūpinasi grifuke, o pati varnanagė klestelėjo ant kitos lovos. Tada net krūptelėjo, kai staiga pasigirdo garsūs žingsniai. Jie vis artėjo ir artėjo... Galiausiai prasivėrė durys ir tarp jų pasirodė purvina žmogysta. Miley prisimerkusi smalsiai stebėjo Dorotą, kol galiausiai susiprotėjo jog čia Hogartso mokytoja. "Nejaugi prasidėjo peršalimo sezonas? Ar kitos bėdos?" Miley linktelėjo profesorei.
- Labas vakaras. - sucypė ir parodė į Mirianą. - Grifukė nualpo. Ji ieškojo seselės. Matyt pasijuto blogai. - išpyškino. - O mes peršalome. - tarė turėdama omeny save ir Jay. Atraporatvusi situaciją, Miley išgėrė kažkokių vaistų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 01, 2009, 08:41:55 pm

Miriana gulėjo. Nieko nejuto. Beveik. Ji girdėjo, tačiau visi tie garsai buvo susimaišę, tad nieko padoraus išgirsti nepavyko. O atsimerkti jai buvo beviltiška. Ji jautėsi tarsi daržovė. Pajudėti negali, atsimerkti - taip pat. Jausti irgi nesugebėjo. Tačiau ji girdėjo ir galėjo mąstyti. Kas man?.. Neatrodo, kad būčiau nualpus... Nors, pačioje pradžiojai turbūt taip ir buvo, tačiau paskui... Taigi turėčiau sugebėti atsimerkti ir pajudėti?.. Gal kas į mane kėsinasi?.. Turbūt tas balsas... Miriana ir toliau stengėsi, tačiau beviltiškai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jay Wildfire Rugsėjo 01, 2009, 08:44:57 pm

jay atsisedo salia miley.kai ji papasakojo viska mokytojai jis linktelejo-taip,tikrai taip viskas buvo-tuomet liudnai syptelejo miley.jis ne kiek nesuprato,kas atsitiko grifiukei.viena akimirka ji sedejo ir risosi batraiscius,o kita jau gulejo apalpusi ant grindu.lyg pro migla tada isgirdo mil zodzius.paskui viskas ivyko savaime.-mirianda pasakyky kanors!-susuko jis

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dorota Grand Rugsėjo 01, 2009, 08:50:45 pm

Kilstelėjus juodą lenktą antakį, merginą pritipeno arčiau ir žvilgtelėjo į lovoje gulinčią mergaitę. Pasikasius smakrą, atsisuko į du vaikus ir atsiduso.
-Taigi... Įdomiai jūs čia naktimis baladojatės. Aidi visa mokykla, - suirzus tarė, - o jūsų draugei rimtų traumų nėra. Apalpo, ir gal gavo dozę smegenozolių žolelių, kurios trukdo atsikelti. Nežinau, toks variantas yra tinkamiausias šiai situacijai, - lazdele bakstelėjo Mirianos skruostą, ir pridėjo ją prie jos smilkinio. Maža auksinė gijelė lėtai apsivijo jos galvą, pamažėle susigerdama į odą, - paspartinau gijimą...
Sumurmėjus kažką ar neaiškaus, profesorė nuklibikščiavo prie laisvos vaistų spintelės ir ėmė kilnoti įvairiausiomis mozaikomis išpuoštus buteliukus. Radusi kažkokį gelsvo skysčio tepalą, nykščiu atkimšo ne per stabiliausią kamštelį ir sriūbtelėjo iš indelio, prarydama nemažą dozę vaisto. Kiek pastovėjus su nenusakoma išraiška, ji nusipurtė ir suleido nagus į ranką, tuomet kostelėjus pažvelgė į mokinius.
-Šiaip, man reikia pagalbos. Tu, - pirštu parodė į mažą varnanagę, vardu Miley, - šiaušk į mano kabinetą.
Daugiau netarus nei žodžio, juodaplaukė nusliuogė prie išėjimo ir it katė dingo tamsoje; be pėdsakų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: just Rugsėjo 01, 2009, 09:19:52 pm

Miley staigiai stryktelėjo nuo lovos ir priėjo prie Mirianos. Žiūrėdama į mergaitės veidą, bandė įskaityti jos išraišką. Kas atsitiko grifukei. Tačiau Miley teko nusivilti. Nepavykus, mergaitė pažiūrėjo į profesorę, kuri jau lazdele baksnojo Mirianą. Miley pakėlė antakius ir išplėtė akis. Jau dabar varnanagė nekantravo išmokti šiuos kerus, kuriuos dabar naudojo profesorė Grandz. Miley atsiduso.
- Smegenozolių žolelės. Kas tai? - smalsiai paklausė ir bandė įsivaizduoti, kas tai per daiktas ir kaip jis atrodė. Miley priėjo prie lango ir užsiužiūrėjo į stojusią tamsą. Kaip ir tą kartą, pro stiklą nieko nesimatė, tad mergaitė nusivylusi apsisuko.
- Klausau, profesore. - linktelėjo varnanagė ir nutipeno prie durų. "Bet kažkokiais reikalais ištrūksiu iš šitos vietos" laiminga pagalvojo. Miley pabandė nustatyti rimtą miną, kad neisiduotų, jog patenkinta, ir jai tai pavyko. Netrukus Miley, paskui mokytoją išsiskubino iš palatos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 01, 2009, 09:40:37 pm

Vaness pravėrė duris ir kyštelėjo galvą į palatą. Čia buvo daug aimanuojančių ir visokiausiom negaliom besiskundžiančių vaikų. Vaness nukulniavo į tuščią lovą ir klestelėjo ant jos. Pomfri lakstė kaip nuprotėjus, mažais žingsneliais tapsėjo prie kiekvienos lovos. Tai buvvo panašu į gerą aptarnavimą kokioj nors greito maisto kavinukėj...
- Po... - ...mfri... turbūt ji net nepastebės, kad čia esu aš... Čia rodos vyko kažkoks mini skandalas, kažkas įdomaus, bet Vaness galva šiuo metu ir taip buvo užkimšta nesąmonėm, tad dar daugiau nesąmonių tiesiog būtų per daug jos vaikiškoje galvelėje. Namų darbai! Puiku. dabar ką nors suželinsim... Kaip ten... Limax. Jo, limax. Mergaitė apsidairė galvodama ką čia būtų galima paversti drebučiais. Netrukus mergaitė išsitraukė savo lazdelę ir nužvelgė gretimą lovą.
- Limax! - Užtikrintai tarė ji nusitaikydama į metalinę lovos koją. Ši pradėjo po truputį tižti ir galiausiai virto keistais glitėsiais. Lova šiek tiek pasviro į šoną.
- Limax! - Dabar abi galinės lovos kojos buvo virtusios glitėsiais. Lovops galas trenksmingai trenkėsi į žemę ir pagalvė su patalais nuslinko ant žemės. Giaaaras... Ką čia dar paglitinus... Staiga Vaness žudikiškai išsišiepė. Ji nutaikė savo lazdelę į nedidelį ir purviną kilimėlį ant tako.
- Limax. - Negarsiai tarė ji. Kilimėlis pradėjo lyditis. Netrukus į palatą vėl atpūškavo Pomfri. Ji priartėjo prie glitėsių kilimėlio ir žengusi į juos suslidinėjo kaip pašauta višta ir išsitiesė ant žemės. Dabar ji buvo visa aplipusi rusvais glitėsiais.
- Man rodos, dabar jai pačiai reiks pagalbos... Atrodo kaip trolio apseilėta... Fūū... - Vaness nusijuokė ir priėjo prie gulinčios ir niekaip negalinčios pasikelti Pomfri. Vaness švelniai prilietė ją su koja ir tarė:
- Ji dar gyva? Gyvaa.. Ir dar kaip. - Vaness nusijuokė ir išbėgo iš palatos pakeliui pasičiupdama gerą gabalą pleistro savo praskėlimui.
- Aš tave dar pačiupsiu, juk žinau, kad tai tavo darbas, bjaurybe, palauk, kai sužinos profesoriai!!! - Šaukė Pomfri kumščiu daužydama per grindis. Vanessa bėgo koridoriumi. Ji jautėsi saugi, nes Pofri sugaiš dar tikrai ne vieną minutę mėgindama išsilaisvinti iš glitėsių.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Ieva Rugsėjo 03, 2009, 12:57:14 pm

Karmen plačiai atvėrė duris.Ji baisiai išsigando,kai išvydo tokį vaizdelį-profesorė Pomfri stovėjo sukaustyta glitėsiais.Karmen skubiai atbūrė profesorę.
-Madam Pomfri,aš...Man...Įskilo lūpa,-sumurmėjo ji.
Pomfri dar nebuvo atsipeikėjusi nuo pykčio fazės,bet išklausė merginą.
-Vaikeli,o varge,ką pasidarei!Lūpa sunkiai užtvarstoma...bet ištaisysiu.
Ji sumurmėjo burtažodį ir lūpa išgijo.
-O dabar,jei neprieštarausite,panele,turiu sugauti tą mažą šunsnukę.
-Gal galėčiau jums padėti?Tai Vanessa iš klastunyno,bjaurybė,rimtai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugsėjo 03, 2009, 06:19:51 pm

Miriana lėtai pramerkė akis. Aplink buvo labai šviesu ir ryšku, tačiau greit akys apsiprato ir ta šviesa pamažu mažėjo.   Kaip gera vėl matyti aplinką... Tačiau kas man buvo? Kiek laiko aš čia pragulėjau?.. Miriana pakėlė galvą ir apsidairė. Žmonių daug nebuvo.
- Įdomu, kur Miley ir tas... kitas Varnanagis... Įdomu, kiek laiko aš čia pragulėjau. Dieną, dvi, o gal ir savaitę?.. Turbūt jau ir mano kova su Oliveriu praėjo... - Miriana atsisėdo lovoje ir susirado užkandos. Tai buvo blynai. Mirianos mėgstamiausi - su trintomis braškėmis.
- Mmm... Skanumėlis. Taip tikrai greit pasveiksiu...
Miriana suvalgiusi blynus nusprendė, jog yra pakankamai stipri, tad persirengė į savo kasdienius drabužius, susišukavo ir išėjo iš ligoninės. Tikiuosi, man čia sugrįžti greit neprireiks.

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/lunos1.gif)

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alisa Vandormon Spalio 26, 2009, 01:36:41 pm

Alisa įskuodė pro duris kaip viesulas.
-Kur Pomfri?-nemandagiai suriko.
-Aš čia,mieloji,-pasigirdo senos moteriškėlės balsas.Netrukus pasimatė ir raukšlėtas veidas.-Kuo galėčiau padėti?
Madam Pomfri į miniatiūrinį buteliuką pylė dar nematytus skysčius.
-Profesore...Madam...Pone...Aš nuėjau į laužavietę pasišildyti,ir prie manęs pribėgo kažkoks keistas sutvėrimas,panašus į šunį,ir...Įkando!
Pomfri staigiai žvilgtelėjo į kraujuojančią ranką,ir metusi savo darbą čiupo bintą užraizgyti skaudančiai vietai.
-Mieloji,-tada ji įtariai žvilgtelėjo į laikrodį,tada į mergaitę.-Ar kartais nežinojai,kad po septintos valandos iš mokyklos išeiti niekur negalima?Ar kartais nebuvai nusibeldusi iki uždraustojo miško?-dar griežčiau užklausė.Madam užtvarstė žaizdą,užpylė vaistų ir dar kažkokį neaiškų mišinį sugirdė Alisai.
-Buvau,-įžūliai metė seselei,nors to tikrai daryti nereikėjo.Pomfri,užrišusi žaizdą,praskaitė ilgiausią pamokslą,ir neužtektinai to pasakė būtinai praniašianti koledžo vadovei.
-Tai jau viskas?-po gero pusvalandžio paklausė.-Mokykloje Helovyno vakaras,noriu pasilinksminti,pašėlti,o jūs man trukdote.
-Prašyčiau!Jaunoji panele,aš tavęs visai galėčiau negyditi!-užpyko.Ech,nusileisk tu jai,Ali,vistiek niekas nemato.
Pomfri nustatė,kad kaltininkas buvo Mantikora,labai piktas ir nedoras žmogaus ir žvėries mišinys,dažnai jo įkandimai būna net mirtini,bet pasak seselės,Ali dar kelias dienas iki egzaminų vertėtų pabūti čia.

---

Papildyta: Prieš 14 metus

---

Alisa ligoninėje pragulėjo dvi dienas.Vieną popietę madam Pomfri atrišo tvarstį,tada užbėrė vaistų ir vėlei užrišo.
-Ateik pas mane rytoj,-paprašė seselė.-Pažiūrėsiu,kaip gyja,ir galbūt nuimsiu tvarstį prieš egzaminus.O dabar teks su juo pabūti,-pasakė.Ali jau ruošėsi išeiti,bet moteris ją sustabdė.Ir dar...Jei nors sykį būsi su manim tokia agresyvi,pasakysiu Dorotai.
Ojojoj,kaip išsigandau...
-Gerai,madam Pomfri.
Alisa apsisuko ir nupėdino į biblioteką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Xantoria Taraxanum Lapkričio 02, 2009, 07:56:50 pm

Moteris ranka stipriai pastūmė duris ir pagaliau atėjo į ligoninę, nors jau praėjo nemažai laiko, kai ji turėjo čia apsilankyti, bet geriau vėliau, nei niekada.
- Pomfri? Laba diena. Ne, nieko blogo, tiesiog mane reikia šiek tiek palopyti.
Seselė įtariai ją nužvelgė, bet linktelėjo galvą ir savo ilgą nosį įbedė į žaizdas atsiradusias po paskutinių kovų. Laimei, Xan jau buvo seselę išdresiravusi neklausinėt ir be reikalo neplepėt, taigi ligoninėj tvyrojo nejauki tyla, kol Pomfri tvarstė paskutines, taip greit negyjančias žaizdas.
 Vos ji atsitraukė Xantoria šoktelėjo ir nusišypsojo pati sau. Buvo taip gera vėl laisvai judėti.
- Ačiū Madam ir geros dienos!
Profesorė pasičiupo savo dulkiną apsiaustą ir beveik išskuodė pro duris svajodama apie dušą ir švarius rūbus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alisa Vandormon Lapkričio 07, 2009, 01:19:58 pm

Alisa,pati neišmanydama,kaip,pabudo ligoninėje.Visą kūną krėtė drebulys,o ranka buvo apšalusi.Iš už vaistų spintos išlindo Pomfri.
-Ar man nuims gipsą?
Žinoma,seselė teištarė "Ne".Ali sakė norinti pasimokyti egzaminams ir nunešti laišką,bet seselės ne,ne,ne neleido šito jai padaryti.Tad Alisai teko atsiversti užrašus,kuriuos rado padėtus ant stalelio greta lovos ir skaityti,mokytis ir prisiminti.Galiausiai klastuolei pabodo kalti į galvą visokias nesąmones,tad ši pagrobė vieną pergamento ritinėlį nuo Pomfri stalo(žinoma,kai niekas nematė)ir povo plunksna,kurią rado savoje mantijoje,ėmė krebždenti tėvams laišką.
Alisai kaip karalienei į lovą atnešė pietus.Mergaitė užkrimto,bet staiga sustojo,kai akis užkliuvo ties laikraščio antrašte:Pirmakursė stoja prieš dvigalvį trolį.Na va,puiku,aš per vieną Helovyno vakarą spėjau išgarsėti.Mergina perskaitė straipsnį du kartus,ir iškirpusi savo nuotrauką ir antraštę,įsigrūdo mantijos kišenėn.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Miss Lapkričio 30, 2009, 07:05:34 pm

Miss atėjo kosėdama,čiaudėdama ir vemdama.
-Madam Pomfri,-pasakė grifė dusliu balseliu.-Man labai negera.Gal turite vaistų?Padėkit man.
Ji darkartą labai stipriai nusivėmė.
-Man atrodo,kad kažką ne to suvalgiau,-pasakiau.-Man svaigsta galva...
Pirmakursė apalpo.Ji atrodė lyg skuduras ant žemės.Pomfri pakėlė Miss'ę ir nunešė į lovą.Davė vaistų ir nuėjo padėti kitiems.
Po ilgos valandos Styler atsikėlė.Ant spintelės buvo padėta Spalvotosios pupelės bei saldžiosios karamelės.Mergaitė pasiemė vieną pupelę ir paragavo.Ji nepataikė,pupelė buvo vėmalų skonio ir tada megaičiukė pradėjo vemti.
Prie Miss pribėgo Madam Pomfri ir ji padavė maišelį vemti.Styler viską išvėmė kol jai pagerėjo.Tada Ponfri man pasakė:
-Tu čia gulėsi dar mažiausiai kokią savaitę,-rimtu veidu ji pasakė.
-Kaas Mann?-Drebančiu balsu paklausiai.
-Tu prisivalgiai kažko tokioo,kuris priverčia vemti kelias dienas.
Aš baisiai išsigandau:
-Ką man mokytojai pasakys,kad aš nelankau pamokų ir neatlieku namų darbų,-su viltimi paklausiau.
-Nesijaudink mieloji,mokytojai viską žino,jie tikrai nepyks,kad tu sergi,negi norėtum,kad mokytojai pykų,kad tu sirgdama ateini į pamokas.Vos nepamiršau štai Magijos žinių numeris.
Seselė numetė laikraštį ir nuėjo.

---

Papildyta: Prieš 14 metus

---

Po geros savaitės Miss išleido.Ji buvo labai dėkinga madam Pomfi,nes ji pasveiko.Dabar ji buvo tokia pati linksma kaip ir ankščiau.Tad Styler nubėgo į Mergaičių kambarį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Maiklas Judrinis Gruodžio 26, 2009, 05:32:54 pm

-Vaikeli,kas tau?-sušuko madam Pomfri,mat Maiklui iš nosiesbego kraujas,karščiavo,retkarčiais pavemdavo ir vel nurimdavo,-greit gulkis vaikeli,štai tau samtis vemti,šitie vaistai sustabdys kraujavima,o del karščio nesijaudink.Taigi pasakok,kas tau atsitiko?
-Na...tiesa pasakius aš aš aš...perdozavau pamokų praleidinejimo tabletes.Tik bleeeee....o dieve nebenoriu vemti.Tik nesakykit mokytojai....daugiau taip nedarysiu
-gerai jau gerai vaikeli.Nesirupink.Pabūvek čia pakol aš greit pagaminsiu priešnuodžių.Oi del Merlino meiles ko tie vaikai neprisigalvoja....

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Enrique Wash Vasario 07, 2010, 03:25:38 pm

Enriqės veidas buvo subraižytas, pasruvęs kraujais ir perštintis, bet kai jis nuėjo pas Madam Pomfri viskas pagerėjo. Ir štai kaip viskas buvo.
- Gydytoja, Madam Pomfri, padėkit,- bandydamas išlikti mandagus ir ramus pasakė Enriqė.
- Kas tau atsitiko vakeli? Kas tave nuskraiudė?,- kaip visada susirūpinusiu balsu pasiteiravo Pomfri.
- Man ant veido užšoko gyvas popieriaus lapas, na ir kaip matote jį giliai sudraskė. Visa tai įvyko per transfiguracijos pamoką.
- Eik sėskis vaikeli,- rodydama į artimiausią palatoje lovą pasakė Madam,- atrodo žinau ką daryti,- nubėgdama prie savo stalo burbtelėjo daktarė. Eidamas Enriqė šlubčiojo, tai pastebėjo Pomfri:
- Kodėl man iškart nesakiai, vaikeli?,-  pribėgusi ji jam patepė koją kažkokiu lyg ir mėlynai žalsvu skysčiu ir žaizda po kelių sekundžių užputojo ir dingo. Veidui ji turėjo kitokios spalvos skystį panašų į kraują, lygiai tokios pat spalvos ir kvapo.
- Kas čia?,- šiek tiek išsigandęs paklausė klastūnas. Pomfri neskubėjo atsakyti, ji ilgai taisė bintą, tada jį suvilgė ,,krauju'' ir pasakė:
- Dabar tai truputį paskaudės, jei aišku nori aš galiu padaryti be skausmo, bet liks savaitiniai randai, tad manau bus geriau šis variantas?,- visažinės veidą nutaisiusi pasiteiravo Pomfri.
- Darykit skausmingą variantą,- nenorėdamas nemalonumų, tokių kaip pravardės ,,Randuotasis'', atsakė Enriqė. Ilgai nelaukusi daktarė palietė Enriqės veidą... Skausmas buvo neapsakomas, bet tai truko vos keletą nelemtų sekundžių.
Pagaliau skausmas praėjo ir Enriqė atsimerkė:
- Na štai ir viskas, vaikeli,- su šypsena gerą naujieną pranešė Madam Pomfri.
- Net nežinau kaip Jums dėkoti,- nuėjęs prie artimiausio veidrodžio pasakė nukentėjelis. Veidas buvo visiškai sveikas, lyg be jokio įbrėžimo. Dar kartą padėkojęs jis laimingas išėjo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nicole White Vasario 17, 2010, 08:20:13 pm

Užuot nuėjusi į savo dvikovą,mergaitė užsuko į ligoninę.Kad ir kaip jų nemėgo...Lėtai atslinko ir įėjo pro duris.Madam Pomfri kažko tikriausiai laukė,nes stovėjo prie pat durų.Pamačiusi Nicolę,seselė užsiėmė už galvos ir vos negavo širdies priepuolio.
-Vai...Keli,ką tu pasi...-atsisėdo.
-Ai,pjoviau vištas,tokios senos raganos Dakotos Breslin paliepimu.Ji mane aptaškė krauju,net papjaut norėjo,ėmėsi iš stalčiaus visokius ginklus...O,kad jūs žinotumėte!Ta moteriškė turi tiek peilių,kurie uždrausti turėti!Kad tik žinotumėte...
Pomfri susiraukė.
-Panele,tu jau kliedi,kas gi pasidarė?Taip,rekia vaistų nuo kliedėjimo...-ji ėmė raustis spintoje.
-Ne!-riktelėjo.-Nereikia,aš visą tai...prasimaniau,-suprato,kad niekas ja nepatikės.
-Tai akivaizdžiai suprantama...O dabar geriau nueik ir nusiprausk,-suraukė nosį.Nicole nušlubavo iki dušo.Nusiprausė,išsimuilino.Apsijuosusi rankšluosčiu ir apsirengusi naujus drabužius,mergaitė pasijuto lyg naujai gimusi.
-Vėmimas...Na,jei susapnavai lakstančią vištą be galvos,ir dar kraujuojančią...-taip,Nic sumelavo seselei,nes suprato,kad ši šiaip ar taip nepatikės.-Va,-ištraukė nedidelę,rožinę tabletytę.-Jei dar kartą pasidarytų silpna arba supykintų,išgerk.O jei vienos pritrūks,vėl ateik pas mane.Bet greičiausiai čia tik neigiama reakcija į sapną.Tikriausiai jau tai nepasikartos.O vat jei dar kartą susapnuotum tokį sapną...Na,kokį baisų,kad net apsivemtum,netylėk,ateik pas mane.O gal dabar jautiesi blogai?Preš dvikovą turi būti kupina jėgų ir energinga.Kitaip nelaimėsi.jei nors kiek sukasi galva,sakyk,sugirdysiu šitą,-ranka parodė į šlykščiai atrodantį buteliuką,kurio viduje juodas,tirštas vaistų mišinys.Sklido juodi dūmai.
-Mmmm,-susiraukė.-Dėkui,ne,jaučiuosi puikiai,-nusišypsojo,tačiau atrodė,kad ir vėl apsivems.
-Tai puiku,linkiu pergalės,-nusišypsojo Madam Pomfri ir išleido Nicolę pro duris.Nic išžengė pro jas pasitikinti savimi.Kas bus-tas bus,kovosiu iki paskutinio kraujo lašo...Norėjau pasakyti,vištos kraujo lašo.Mergina sukikeno ir išėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nicole White Kovo 29, 2010, 01:47:50 pm

Nicole buvo čia atnešta.Aaaak,siaubas,ligoninė...Kas gali būti baisiau?Niekas...Nebent mirtis...Ir iš viso-ko dar mane gydo?Po galais,aš esu jau antrakursė ir pati galiu kerais save išsigydyti kaip nors.Va!Tai neee,tampo kaip kokį žliūūūmbentį kūdikį.Auuu!Jos ranka sutraškėjo.Priėjo seselė ir ėmė klausinėti visokių niekų.
-Ne,ne,sutrankė man Gluosnis Galiūnas,jaučiu,kad nebeturiu kaulų,o smegenėlės absoliučiai ištaškytos
Sesutė susiraukė.Ištarė kažkokį tai burtažodį,ir mergaitė vėl pajuto,jog gali stovėti.Seselė dar uždėjo kažkokių vaistų.Nicole pasijuto iš kart geriau.Pažvelgė į Soport ir Kaia.
-Ačiū,-tarė ir šyptelėjo.Atsisuko į seselę.Kažko laukė.Tačiau laimei,Pomfri leido būti namuose ir negulėti ligoinėj.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lala Kovo 29, 2010, 02:39:37 pm

 Šiaip taip Kaja su savo nešuliu su puse pasiekė ligoninę. Kol madam Pomfri lopė Nicolę, grifė nustūmė vos pastovinčią Soport ant kažkurios lovos ir bandė atsitiesti. Sekėsi sunkiai. Stuburas visas traškėjo, votys ant veido trūkinėjo. Žodžiu, viską skaudėjo. Madam Pomfri visiškai sutvarkiusi Nicolę nuėjo prie Soport. Kaja nepatenkinta inkštė. Aišku snargliams pirmenybė... Soport bent jau be vočių... Tuo metu Nicolė padėkojo.
 -Nėra už ką,- sucypė Kaja trūkus dar vienai vočiai.
 Pagaliau madam Pomfri pasitraukė ir nuo Soport. Greitai nuėmė Kajos votis, visus įbrėžimus ir kažkuo panašiu į žiobarišką fastumgelį patepė nugarą. Tepalas skausmą greitai nuėmė ir mergina šūktelėjusi antrakursėms "čiau" išlėkė pro duris.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: rulonaS Balandžio 07, 2010, 03:30:45 pm

  Kažkaip čia atsirado ir Mery Fate. Ji niekada nebuvo lankiusis šioje ligoninėj. O tai stebėtina, žinant kaip dažnai susižeidžiu. Klastuolė apsidairė. Ramu. Keli žmonės - nepažįstami veidai. Tačiau personalo kaip nėra, taip nėra...
  - Puiku, - suburbėjo. Tokioje vietoje jautėsi nejaukiai, o šnekėjimasis su savimi, arba bent jau aplinkos pervertimas kėlė ūpą. Metas... - Įsilaužti. - Net nepastebėjo, kaip mintį užbaigė garsiai.
  Tyliai nusėlino iki seselės kabineto ir paklebeno durų rankeną. Užrakinta. Tada spjovė į "ligonių ramų, saldų miegą" ir nemokšišku karate spyriu pabandė išlaužti duris. Koja atsimušė į anti-smūginių kerų sluoksnį. Vilkolakė atšoko per metrą ir susiėmusi koją gailiai inkštė ir bjauriai keikėsi. Skauda skauda skauda ska... Iškėlė lazdelę:
  - Alohomora! Bombarda! Cave Inimicum! Deprimo!
  Paskutinis burtažodis suveikė. Duryse dabar garavo šviežia skylė. Maždaug metro pločio. Mery pabandė įkišti galvą, tačiau vieną akimirką pasisuko šiek tiek dešniau ir apstulbo: Dvigubos durys? Na, taip gali būti - o gal seselė nori sumažinti apšildymo mokesčius! Cha cha! -, tačiau tarpe skiriančiame dvi duris lyg ir buvo kita erdvė, sudominusi Mery. Penktakursė pabandė įkišti ten ranką. Pavyko. Stipri trauka, pakilimas, bumbtelėjimas, keiktelėjimas ir klastuolė jau sėdėjo kažkokiam sandeliuke, mėlynai žaliomis sienomis. Apsidairė.
  Prie sienų pritvirtintos lentynos. Jose buvo išdėliota tūkstančiai, jei ne milijonai eleksyrų buteliukų. Taip pat ten stovėjo kelios kartoninės dėžės, pilnos šokolado, prie kurių Mery ir puolė. Po kelių šokolado plytelių (o jos TIKRAI nemažos), ji pasijuto geriau. Priaugsiu kokį šimtą gramų. Netilpsiu į savo penkių centimetrų ilgio sijoną, kurio neturiu. Tragedijų tragedija! Verksiu. Kurgi ne. Tačiau žaizdos savaime neužsitraukia, taigi mergina ėmė ieškoti.
  Laikinosios mirties eleksyras (Imu! Nutaikiusi gerą progą sulašinsiu keletą lašų Kajai arba Izabellai į moliūgų sultis), Traukulių amžinybės nuodai, Gyvatės sapno gėralas ir daug kitų mirtinai pavojingų, bei labai skausmingų skysčių, stovėjo žemiausiose lentynose. Mery susirado jau senai nenaudotą medinę dėžę ir pasilypėjusi ėmė apžiūrinėti Antivilkinį eleksyrą. "Patobulintas! Tik penkios minutės skausmo ir ištisi šeši mėnesiai be žmogienos alkio". Imti ar neimti? Ji nusprendė imti. Įsimetė į kišenę Antivilkinį ir siekė binto, stovėjusio ant aukščiausios lentynos. Tačiau sulyg trenksmu nuvirto nuo dėžės ir susimušė sėdynę. Viliuosi jog niekas neišgirdo, sunerimo ji. Greitai pagriebė nuo antros pagal žemumą lentynos "Žaizdų užtraukiamąjį" ir "Skausmo naikintoją". Užgniaužusi kvapą, įsiklausė. Girdėjosi žingsniai ir piktas niurnėjimas, koks būna pamačius, jog viskas yra ne taip, kaip palikai prieš išeidamas.
  Praskiedžiamieji kerai, nagi... Mery kaukšėjo lazdele sau į pakaušį, kol prisiminė burtažodį. Ištarė jį mintyse ir vėl lengvai kaukštelėjo sau per pakaušį. Žemyn kūnu tarsi nutekėjo vanduo ir Mery susiliejo su aplinka.
  Pirmiausiai atsivėrė anga. Tada pasirodė suraukta seselės nosis ir galiausiai ji pati. Didnosė, Mery iš visų jėgų stengėsi nesusijuokti. Seselė apsidairė:
  - Ar čia kas nors yra? - Seselė buvo Nevertėlė, vardu Lyn. Jos žalios akys kvailai mirksėjo. Geltoni, susukti į kuoduką, plaukai dvokė ilgai neskalbtomis kojinėmis. Ir kodėl Amžinoji Madam Pomfri pasamdė ją kaip pagalbininkę?.. - Lazdelė?.. - pastebėjo lyg ir ore kabančią, "nepraskiestą", Fate lazdelę.
  - Sustink! - Kerai žiebėsi tiesiai į didelę Lyn nosį. Vargšelė, nespėjusi apsiginti, griuvo žemyn.
  Mery, vis dar nematoma, puolė pro angą. Prabėgdama ji neatsispyrė pagundai sustoti ir smogti kažkokiai antrakursei švilpei į galvą. Bėgo. Pasiekė palatos duris. Stabtelėjo. Praskiedžiamieji kerai ėmė sklaidytis, jau neryškiai matėsi Mery rankos, kuris atidarė duris. Apsiausto skvernas, kuris koridoriuje šmėkštelėjo kaip tik prieš trinktelint durims.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 12, 2010, 02:01:12 pm

Ana karščiavo. Nesuvokė kaip sugebėjo čia užlipti. Seselei pasakė, kad įkrito į ežerą. Nesitikėjo, kad ji supras tokius keistus pomėgius. Nes pati tik sėdi savo palatoje ir nieko geresnio gyvenime nemato-toptelėjo Anei galvon- ko gero užraša vogue tematė ant kitų mokinių akinių. Vistik mergaitė jautėsi labai blogai...kartais jai aptemdavo sąmonė. Apie vidurnaktį ji pradėjo blaškytis lovoje. Iš žodžių nuotrupų tesuvokė, kad seselė bando ją sulaikyt lovoje.Tada Anei suleido vaistų ir mergaitė griuvo į lovą. Nebesiblaškė ir nerėkavo paskirų sakinių. Miegojo kaip vaikas- turėjo žavigą įprotį tarpais per miegus pasitrinti skruostą. Viena madam Pomfri žinojo, kaip sunkiai ji serga.

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Rytas. Ryto žaroje balsvas ligoninės langas spindėjo kaip krištolas. Anė pakėlė sunką galvą.Viską matė kaip pro miglą. Supratus`, kad kojų ir rankų pajudint dar neįstengs ji krito and priegalvio. Kiek ji čia guli? dieną? dvi?Koks skirtumas...Ko gero niekas jei nepaaiškins kas nutiko. Iš praitos nakties atsiminė tik audrą. Įdomu ar kas ateis manęs aplankyt? tikiuos ateis tas gražuolis šviesiom akim. Aišku, jis negali pakeist Edvardo, bet aš nebūsiu iš tokių kurias sugniuždo nelaiminga meilė. Tas jausmas- tai kaip prada batai per išpardavimą- galėjai nusipirkti tu, bet kita buvo greitesnė.
Anės mintis pertraukė madam Pomfri ir kita seselė. Jos kažką inirtingai diskutavo.
-esu tikra, kad jai smegenų karštinė...suleidau vaistų, taigi dabar ji gali blaiviai protauti...
Kas aš? man smegenų karštinė? pala pala, tos karštinės dažnai visai atima protą...ar čia apie mane?
Ji klausėsi toliau
-Taigi panelė Ana čia gulės apie mėnesį. Prižiurėkit kad jinai neiššoktų pro langą ar kitaip nesižalotų,
Stojo slegianti tyla. Na ką, jei jau iššoksiu pro langą noriu iššokti graingai. Dievas toks geras ir gailestingas, Jis tikrai nepasmerks beprotės už savižudybę.Tik...man pačiai nesinori palikti gyvenimo...net dėl Rojaus. Sugalvojau. reikia prisirišti prie lovos. Tada, užėjus priepuoliui, net norėdama neiššoksiu. Kokia aš protinga...Kaip gaila, kad visą mėnesį teks čia murksoti...galėčiau prastumti laiką skaičiuodama dienas, bet nors vieną praleidus nebeatseksiu.Kaip kvaila nemokėti net dienų suskaičiuoti. Kai iš čia išeisiu būtinai išmoksiu.

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Koks netikėtumas. Maniau turiu kalnus draugų-o pasirodo-nė vieno. Niekas manimi net nepasidomėjo. Tiesa nėra kuo labai domėtis. Seselė vaistus leidžia kas valandą, todėl priepuoliai nesikartoja. Pamenu senoj mokykloj visi tik ir kartodavo kokia aš graži. Gal aš ir graži, bet nėra nė vieno, kuris man tai primintų. Nė vieno!!!!! O ligoninėj net veidrodėlio neturiu. Niekas nepasirūpino atnešti. Naktiniai visiškai baisūs, o palata dvokia naktipuodžiu.Greičiau mane išleistų. Priepuoliai man nesikartoja jau....et pamiršau.

duryse pasirodo seselė
-Ane, gali eiti. Madam Pomfri tave išgydė ankščiau laiko...gali jei padėkoti.
Už baisius naktinius? Ir kur mano bateliai? Ar ji durna?-(tuo metu seselė kaip nukvakus mojavo Hagridui)
Anė persirengė uniforma ir išėjo. Tikėjosi nebegrįžti. Jos vaižduotei pakako Hagrido ir seselės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: expresyte Birželio 16, 2010, 09:16:40 pm

Po ANJM pamokos, Mariana ėjo tiesiai į ligoninę. Jai svaigo galva, o prieš akis buvo ta pati šmėkla, kurią ji matė pamokoje. Tik įėjus pro ligonins duris Marianai apsisuko galva ir ji nukrito. Paprasčiausiai nualpo. Staiga Mariana atsibudo. Ji gulėjo lovoje o prie jos stovėjo Madam Pomfri.
 - Kas tau atsitiko? kur tu buvai nuėjusi, kad esi tokia išsigandusi ir silpna?
 - Buvau ANJM pamokoje. Prieš akis mačiau tik kažkieno šmėklą,- atsakė Mariana ir užsimerkė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 30, 2010, 12:56:00 pm

Ana kone žliubdama įpuolė į ligoninę. Mano plaukai, mano vargšai plaukučiai. Ta mokytoja sakė, kad jie bus silpni ir dvokiantys....Irdar kažką sakė...gal taškus atėmė Ana jau nebesivaldė. Kadangi per ašaras nematė kelio trenkėsi į sieną ir nugriuvo. Seselė išgirdo triukšmą ir atbėgo:
-Viešpatie Dieve. Kas tau vėl nutiko?
Ana atsikėlė ir pasitrynė galvą, po to atsiminė.
-Plaukus pasidegiau.
Tada vėl pradėjo kelt isterijas kaip maža ir daužytis kaip debilė.
-Ar aš tave praeitą kartą visiškai išgydžiau?
-KAIP JŪS NESUVOKIAT.MANO PLAUKAI BUS NUTRIUŠĘ IR NEGRĄŽUS.
Ana pribėgo prie spintelės ir čiupo kažkokius vaistus atrodo kaulų gaiviklį.
-REIKIA GELĖT MANO PLAUKUS. KOL DAR NE PER VĖLU
-Vaikeli, palauk, padėk į vietą, nusiramink, mes viską sutvarkysim.
Ji kažką išsiėmė iš spintelės ir pamatė, kad Ana vėl siekia kaulų gaiviklio.
-PASĖDĖK RAMIAI IR PALIK TĄ KAULŲ GAIVIKLĮ RAMYBĖJ

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Paslėpusi kaulų gaiviklį saugioje vietoje, seselė tvarkė Anos plaukus apie keturias valandas, plovė, sausino, kvėpino, garbanojo ir galiausiai nukirpo apdegusius galiukus. Anai tai buvo tragedija nušlavusi viską-ji verkė, raudojo alpo, o kai pažvelgė į veidrodį ją ištiko tokia pat isterija, kaip ir tada, kai sirgo smegenų uždegimu. Seselė ėmė abejoti ar tai buvo smegenų uždegimas. Arba tai buvo smegenų uždegimas, kurį aš nepilnai išgydžiau arba įprastinis mergaitės elgesys. Galiausiai seslė davė vargšiai nelaimingąjai raminamųjų, ir Ana užsimaukšlinus maišą ant galvos, kaip karo didvyrė iššlubavo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vanille Brooks Liepos 07, 2010, 11:37:42 pm

Vos tik Vanilė įžengė į ligoninę iškart, tarsi pakviesta šaukiamųjų kerų, prisitatė susirūpinusi seselė:
- Dievaži, vaike, kas tau nutiko?- Pasibaisėjo apžvelgdama Vanilę nuo lūžusios nosie iki sudrąskytų kelnių ir kruvinos kojos.
- Šiokia tokia nesėkmė,- Miglotai atsakė mergaitė.- Ar nesunku sutvarkyti?
- Vieni niekai,- mostelėjo ranka seselė,- Bet prieš tai reikės išvalyti.
Ji išsitraukė lazdelę ir išbūrė iš oro minkštą aksomu dengtą krėslą.
- Sėsk!- šūktelėjo merigaitei rodydama į krėslą.- Accio diktonus.
Į jos ranką atšvilpė mažas buteliukas pilnas keistai tirštos gelsvos masės. O ne, Nejaugi šitą pliurzalą man pils ant kojos??? Ne tik ne tai... Ne...O dievešvenčiausiojimarijamergelekuriesid anguje padėk man kad ir kas bebūtų. Seselė atsuko kamštelį O ne... nenenene... ir iš buteliuko išsiveržė permatomas dūmelis. Jis praplaukė palei mergaitės veidą ir Varnė netyčia tą dūmelį įkvėpė. O fu... Kas čia per pirzgalas? Dvokia kaip karvės šūdas... Fek... Staiga mergaitė pajuto kaip per gerklę kažkoks žvėris veržiasi laukan. Ne... Tik ne tai... aš nevemsiu... Tikrai neapsivemsiu. NE.. Su lig tuo žodžiu ji uždengė burną ranka, bet nieko gero iš to neišėjo: Apvėmė ir ranką.
- OfufufufufuFU!- Pasišlykštėjo Vanilė ir dar sykį apsivemė. Tik šįkart kitą ranką. Seselė galutinai išsigando:
- A viskas gerai? Gal sergi?
- Nene... Tiesiog kažkaip bloga pasidarė...
- Tuoj viską sutvarkysiu. Luktelk,- Ji išsitraukė lazdelę ir liepė jai,- Valyk.
Visi vėmalai išnyko nuo rankų ir veido paviršiaus. Seslė išsiėmė tapatį dvokiantį pliurzalą ir papylė ant išdrąskytos Varniukės kojos. Skystis rūko, graužė ir degino. Seselė kažką tyliai sumurmėjo. Poveikis buvo žaibiškas- žaizdos užsitraukė ir mergaitė išdžiūvo. Tuomet seselė ėmėsi nosies:
Episkey,- Vanilės nosis užkaitos. Po kelių akimirkų atvėso ir varnė atsargiai palietė. Atrodė normali.
- Patrauk rankas,- subarė seselė.- Tergeo.
Pridžiūvęs kraujas išnyko.
- Na štai viską sutvarkiau. Vieni niekai.- tarė seselė aiškiai didžiuodamasi savo lazdelės darbu.- Gali eiti į didžiąją salę- tuoj vakarienė.
- Ačiū, Viso gero.- padėkojo mergaitė ir nuliuoksėjo ton pusėn kur užuodė kepsnių kvapus. Kvepia gardžiai. Tik tada prisiminė: Pogalais, aš juk vegetarė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 23, 2010, 03:02:23 pm

Emilė ant vienos kojos šokuodama į ligoninę per ašarų upelius kelio nematė, todėl net neatidariusi durų bandė pro jas įeiti. Baigėsi tuo, kad mergaitė sukėlusi kurtinamą triukšmą plojosi ant grindų kartu ant savęs užmesdama ir kėdę, stovėjusią šalimais. Emilė nebeturėjo jėgų atsikelti, o lūžusią koją dar smarkiau diegė, todėl ji nesavu balsu sužviegė:
- PADĖKIT!!!! Ar čia kas yra???!!!
Durys iškart atsivėrė ir iš jų išlindo susirūpinusi seselės fizionomija. Pamačiusi Emilę ji pakraupo:
- Kad tave Merlino kelnės, kas tau nutiko?
Emilė nesiteikė jai atsakyti, tik dar gailiai sriūbavo. Seselė pasileikė prie jos ir tokia mina, lyg mergaitė būtų susižeidęs penkių metų vaikas, paklausė:
- Kas blogai? Ką skauda?
Emilės širdis užvirė pykčiu ir ji sudrebėjo.
- Aš nemažvaikė,- Ramiu balsu atkirto ji.- Man lūžo koja.
Seselė priekaištingai drėbtelėjo į ją ir išsitraukusi lazdelę sutvarkė kėdę. Tuomet padėjo atsisėsti Emilei ir ėmė murmėti neaiškius burtažodžius nukreipusi lazdelę į lūžusią koją.
- Gali skaudėti,- Tyliai pratarė seselė.
Emilė išleido kažkokį garsą panašų į '' Pfff...'' ir ūmiai koją pervėrė baisus dieglys. Nenorėdama pasirodyti baile ji iš visų jėgų sukando dantis, kad neprasiveržtų aimana. Seselė dar kartą murmtelėjo kažkokį žodį ir skausmas nurimo. Mergaitės koja užkaito ir po kelių akimirkų atšalo. Klastuolė atsargiai pajudino kojos pirštus. Atrodė normaliai.
- Viskas. Gali drąsiai eiti.- Paragino seselė ir Emilė stryktelėjo iš kėdės.
- Viso gero.- Atsisveikino Emilė ir movė lauk.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Liepos 24, 2010, 01:16:33 pm

Ana, užsidėjusi maišą ant galvos, tyliai sliūkino prie ligioninės lovos. Kaulų gaiviklis...yra...vaistai nuo kosulio...yra..barsuko spiros...yra...- norėtume paminėti, kad tuos daigtus ji krovėsi į kuprinę. Dabar reikia rasti lūpdažį, ir nagų laką. Nes kas nori mirti negražus? Ji išsitraukė veidrodėlį, nusiėmė maiša nuo galvos ir besidažydama lūpas, bandė tikrint, kokia šypsena jai labiau tinka, ar kai matosi dantys, ar kai ne. Neatkreipė dėmesio, į akivaizdų faktą, kad bus su maišu. Galiausiai nutarė,kad geriau parodyti dantukus, ir ėmėsi nagų lako.Sekėsi sunkiai. Pirma negalėjo nuspręst, kuris tinka labiau, žalias, ar rožinis, todėl užsitepė abu. Kadangi nagai buvo šūdo spalvos, nusigrandė. Tada tepėsi tamsiai žalią. Spalva nebuvo labai patnkinta, nes norėjo sodresnės. Galiausiai, nutarė, kad bus gerai ir tokia, ir kol dar nepradėjo imtis rankų, tikrino sąrašą.

Citata

1. Barsuko spiros.

yra

Citata

2. Kaulų gaiviklis.

Yra.

Citata

3. Maišas galvai.

Kur, kur? Yra...Db spalvinsim nagučius.. Tik pirma išgersim raminamųjų. Ji gurkštelėjo vaistų iš kažkokio buteliuko.
- Chi...Chi..Chi..CHA CHA CHA CHA. OI, kaip gerai...-Ji nuvirto nuo lovos- Gana Ane, susikaupk ir nusilakuok nugučius. Ji šiaip ne taip atsuko buteliuką- AAAAAAA CHa cha cha cha...Pala...pirmas nagas...AAA CHA CHA CHa Cha...Aš tuoj susimyšiu iš juoko...Antras..AA HAHAHA HA....
Ana šiaip ne taip nusilakavo visus nagus, įsikišo lazdelę į nosį ir ėmė laukti priešininkės

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Ana visdar sėdėjo. Nagų negraužė tik dėl to, kad nesugadintų savo nuostabios išvaizdos. Kadangi vaistai tebeveikė, tai ji dainavo:
-Du numirėliai karste sėdėjo ir bučkius papsėjo...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 02, 2010, 09:41:43 pm

Susan slampinėdama po pilį užklydo į mokyklos ligoninę. Sus prisidengė akis delnu, kad apžiūrėtų patalpą, nes niekada joje iki šiol nebuvo. Visur baltavo lovos su uždangomis, kur ne kur gulėjo kerais sužeistas mokinys. Sus ėmė lėtai vaikščioti žvalgydamasi tai į langus, tai į ligonius.nenorėčiau, kad man taip atsitiktų, nusipurtė pamačiusi, maždaug ketvirtakursę mergaitę pažaliavusiu ir raupsuotu veidu. Matyt, kažkas iš jos pasišaipė dar kartelį pažvelgė į nelaimingąją mergaitę, kuri pradėjo garsiai kažką keikti. Taip bevaikščiodama ir besižvalgydama, Sus jau ruošėsi eiti į pelėdyną, kai už jos akių užkliuvo ligoninės  kampe pamestą vynuoginės spalvos daiktą. Apsižvalgiusi Sus priėjo arčiau ir apžiūrėjusi jį, ji su pirštine paėmė į rankas radinį. Tai buvo vynuoginės spalvos eliksyras permatomame buteliuke. Sus dar kartelį apžvelgė buteliuką, kuri buvo puošni. Sus įsidėjo į kuprinę radinį ir išėjo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 02, 2010, 10:12:08 pm

Auksė lėtai ėjo koridoriumi, dainavo, ir tempė megstinį. Ką gi daryt jeigu šaltis aplankė? Ji pasijuto kaip atsidūręs lauke vidury žiemos triušis. Ją nupurtė šaltis, ir liūdėdama, ir dainuodama ėjo apsimesdama, kad viskas OK. Beeidama jai pro ausį nušvilpė Pomfri, rėkdama : Į TOULETĄ. IŠPROTĖSIU, NES NEBUVAU TŪLIKE. OJ ,VAIKELI, KĄ ČIA VEIKI??
Mergaitei nespėjus atsakyti, madam visa kraipydama kažkur išbėgo. Senas raukšlėtas veidas atrodė kaip dramblys. Jai po viso šito vaizdo pasirodė, kad vėluoja į kovą.
Ji atsiduso ir pradėjo eiti greičiau. Tikėjosi, kad nebus klastuolės, nes jin pamišus. Ji net neatsisakytų savo nagų lako. subambėjo ji.Ir kas po galais liepė jai kovot su šita...?
Auksė taip susimąstė, kad net nepastebėjo, kad atsitrenkė galva į duris. Bambėdama, susiraukusi ir ranka prisidėjo tą vietą kurioj buvo skaudžiai susitrenkusi vieta. Paspaudės ir praeis... tarė sau. Atidariusi duris palate smirdėjo nagų lako kvapas. Auksė vos neapsivėmė. Sulaikydama kvapą ji bandė pravėdinti palatą. Deja, nelabai ir pavyko. Jos priešininkė kažką dainavo, turbūt serenadą. Sukikenusi švilpė iš savo kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Ji ją apžiūrėjo ir šyptelėjo. Lazdelė supranta!   taip, gal ir netikėta, bet jos mažyčiame delne sušilo šiluma ir ji ją stipriai suspaudusi – tarė priešininkei :
- Ana Howard, gal pasukų punšo? – tarė ji.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 02, 2010, 10:27:44 pm

Ana išgirdo, kaip kažkas pasiūlė jai pasukų punčo.
-O ja, būčiau labai dėkinga. Labai, labai....žinot, dabar šalta. Ko gero šalta ir tau. Davai mes padegam madam Pomfri lovą, geriam punčą ir kepam dešreles? Tik palauk, aš dabar negaliu, lakas nenudžiūvo. Žinok, nieko nėr blogiau, nei negražūs nagai. Beje, gali parodyt, kaip tu nusilakavus?
Ana pavydžiai žvilgtelėjo į Austės rankas, deja, jos regėjimas buvo smarkiai sutrikęs.
-Nematau....Na kagi, šiaip, ką tu čia veiki?- Ana pasilenkė krepšio link.- Deja dešrelių neturiu....Aš tai laukiu priešininkės. Ji turėtų su manim kautis, tai aš atsinešiau raminamųjų ir barsuko spirų. Deja, nežinau, kaip ji atrodo. Tik girdėjau, kad iš švilpynės. O- Ji nužvelgė Austę- Ir tu iš švilpynės. Gal ją pažįsti?Žinai, ką? Davai keičiam vieną paslaptį į kitą...Aš pasakau, kas bus išrinktas karščiausiu hogvartso bernu, o tu man pasakai, kas su manim kausis?
Ana atsisėdo ant ligoninės lovos. Įdomu, ką čia šita veikia, ir kur mano priešininkė? Gal vidurius paleido. ji suprunkštė. Kaip galima būti tokiai kvailai ir šitaip vėluot. Aš tai niekada nevėluoju. Nebent norėdama išsisukt nuo kontrolinių...na, dar ir kai persimiegu, o tas būna kasantrą dieną....Na, bet taip niekšiškai niekada nevėlavau. Ir dar žino, kad mano nervai silpni. Tiek to. Aš su šita mergaite, sau smagiai pasikepsim dešrelų, padegusios lovą....bet dešrelių neturiu. Gal bus užsilikę vištienos? Aš kažkada iš salės nešiausi į bendrąjį kambarį. Tik ji neatrodo linksmuolė. Na, matyt drovi. Taigi man tereikia išsiimti lazdelę iš nosies, susirast vištienos, ją pamaut ant lazdelės, padegt lovą ir...Dievaži, piknikas geriau, už kažkokią kovą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 02, 2010, 10:41:35 pm

Auksė vos nesusilaikė nesusijuokus.
- Labai juokinga, Ana Howard. Kaip jūs manęs nepažinote? - saldžiai nusišypsojo. - Taip, esu iš švilpynės, Auksė, tavo priešininkė. Tau gal akinių reikia ar ką?  Pasukų punšo yra lentynoje. Madam Pomfri spintelėj. Pasivogiam, ką?  - tarė rimtai. Žinojo, kad šitas pasiūlymas yra visiškai durnas arba kvailas pasiūlymas. Jeigu jinai sutiks, ji tikrai buožgalvė. pagalvojo ji. Po to prisimerkė ir tarė :
- Deja, aš nesilakuoju nagų. Jeigu ką, pati įsitikink. - tarstelėjo ji, pakratydama prieš Anos veidą savo nagus. Jie blizgėjo, bet lakuoti jie nebuvo. Bet jei lakuotųs ji neturėtų kantrybės dažyti. Po to smirda visas kambarys tad...
Ji atsisėdo ant kitos lovos, stengdama neįgriūti į kietą lovą. Kitoje rankoje buvo lazdelė, o kitoje netikras detonatorius. Kaip sučiulbėsi, klastuole? tarė ji.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 03, 2010, 06:07:51 pm

- Blach blach. blach, Ana Howard.Blach blach blach tralialia švilpynės, Auksė, tavo priešininkė. tirlim pom pom, tirlim pom pom  Pasukų punšo la la tra lia lia blach blach blach. Pasivogiam, ką?tirlim pom pom, tirlim pom pom -Štai, ką Ana išgirdo. Tada Auksė jai kyštelėjo nagus.Ana nesuprato, po to pamatė nagus. Viešpatie Dieve, kas per klaikynė? Ji ką neturi nagų lako? Ir dar man rodo? Tada Anai suprato. Ji benamė...Vargšelė, neturi už ką lako nusipirkt . Na, bet visokiom valkatom neturiu laiko, tegu pati savim pasirūpina. Tai mano priešininkės vardas Auksė? Baisus ir nesąmoningas vardas.- Ana pasiėmusi lazdelę pradėjo krapštinėt nagus- pala pala. Jei šita kur katik atsisėdo ant lovos valkata iš gatvės? Gal pavogė švilpynės uniformą, ir nori atimti mano laką.
-prašau, valkatyte neskriausk manęs. Supranti, kur sakei Auksė? Tai ji mano priešininkė ir mes kausimės, Tai va...aš tave šersiu kiekvieną dieną, tik NEVALGYK MANĘS- desperatiškai užkvykė. Ko ta valkata keistai į mane žiūri? Ar man tik pasirodė? Gal jei perskaityčiau kas parašyta ant jos kuprinės.....Auksė Ailiapovičiūtė.Tai ta valkata ir yra mano priešininkė. Na labai gražu, turėsiu valyt mokyklą nuo valkatų....šiaip pasiuntus kokį trolį.....
- Gerai, tu kūtvėla, nesvarbu tu Austė ar ne Austė- Ana neleido priešininkei įsiterpt- aš tave išvarysiu iš hogvartso ir nulakuosiu nagus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 03, 2010, 07:20:02 pm

Auksė neteko kantrybės :
-   PO ŠIMTS SUBINIŲ, GAL BAIGI ČIA MANDRAVOT, IR NORMALIAI PRADĖT KOVĄ? – užrėkė ji. Po to ji neteko balso. Tuomet pakėlė vieną ranką ir papurtė. Tas gestas reiškė : nusibodai-tu-man.
Švilpynės mokinei apsisuko galva ir pradėjo ieškoti vaistų. Deja, galva atrodė taip apsisuko, kad net pažiūrėti į ką nors buvo sunku. Tyliai sudejavus, pasiekė kažkokią spintą,pasiėmė pirmą pasitaikytą vaistą ir nurijo be jokio vandens. Ji po kelių minučių,atsigavo. Pasižiūrėjus į etiketę ji nesuklydo : „Nuo galvos skausmo. Geriausias vaistas.“ Jos motina šitą vaistą naudodavo kai susirgdavo duktė.
- Net nesupranta, kad aš Auksė. O ne kažkokia Austė.Fui.. – tarė ji sau. Todėl nusprendė veikti - Everte Statum.
Šitie burtai turėjo paveikti. Ak, kad ji užčiauptų savo srėbtuvę. pagalvojo ji.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 03, 2010, 09:48:48 pm

-Ko tu šauki ant manęs. Kvailė. Žinok. kad švilpynė buvo kvaila ir stora, va taip, kvaila ir stora- Ana išsisuko, nuo Auksės paleisto spindulio.- O tu dar ir kliša. Klausyk, -Ana išsigandus palindo po lova- klausyk, juk aš tau patinku, taip? Davai, nesvaidyk daugiau nieko į mane ir būnam draugės- Ana žvilgtelėjo į Auksę- Nors gal ir ne...Jei jau taip nori...-Ana pradėjo šliaušti ant grindų ir nušliaužė iki kuprinės. Iš ten pasiėmė barsuko spirų ir pradėjo mėtyt į Auksę.- Kvaiša, kvaiša, kvėša, kvėša. Ana vis labiau širdo ir kramtė lūpą. Taip pat jai pradėjo dilgčiot kelį. Kaip nepatogu ant šitų grindų, kaip nepatogu...bet nežinau, kada mane puls valkata. Ana prisidengė kuprine ir atsargiai žvilgtelėjo į Auksę.Tada užsidėjo maišą ant galvos, pasiėmė šakutę- ją supainiojo su burtų lazdele, atsistojo ir riktelėjo:
-Geminio
Anė pati nežinojo, ką šis burtažodis reiškia, bet tikėjosi, kad suveiks. Nieko neįvyko. Ana atsigulė ant grindų pradėjo žliūmbt ir spardytis kojom...
-Beeeeeeeeee...Ana pralaimi...Ana nemėgsta pralaimėt- Ji kvykė gal geras 15 min. Tada vis dar kūkčiodama atsistojo:
-Gana Hovard.Tu negali rodyt priešininkui silpnybės.- Ji užsikūkčiojo- nebijok ir eik.
Ana atstatė šakutę, ir sukaupė visas jėgas. Man turi pavykti.
-Incarcerous
Stojo tyla

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 09, 2010, 11:34:32 am

Auksė išsisuko iš jos bjaurių žodžių, bet sunkiai.
- KAIP DRĮSTI ĮŽEIDINĖTI ŠVILPYNĘ. JUK KLASTŪNYNAS - PASIPŪTĖLIŲ LAVINA. - tarė ji išpjausdama visą tai.
- Klausyk, juk aš tau patinku, taip? Davai, nesvaidyk daugiau nieko į mane ir būnam draugės - tarė ji. Auksė išsižiojo. Kas ji per...? Juk klastūnynas su... švilpyne nebuvo super draugai. Bet.. gal? Tačiau nusprendusi, kad tai sapnas ji iš pykčio įsikando į užpakalį. (:D)
- Ge...-nespėjo net pasakyt žodį į kažką skrido burtai. Kvailė. pagalvojo.

[ Sorry, kad neatrašau taip labai dažnai. Pristinga minčių.. :S ]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 18, 2010, 10:46:35 pm

-Ak klastūnynas pasipūtelių gauja? tu.. tu išverstasnuke. - Ana išmetė šakutę ir griuvo po lova ieškodama burtų lazdelės.Išverstasnukė buvo didžiausias įžeidimas, nes priminė Liusę -Plauk...truputį..o va.- Ana išsikėlė lazdelę, prie jos buvo prilipęs panaudotas higienininis įklotas. Mergaitė jį numetė ir riktelėjo:
-Colloportus
Jei man pavyko seselė neįeis. Na, ne mano problema. Ta kvaiša. Negi nežino, kaip man šalta, sunku, kaip spaudžia batai, nes nenusipirkau savo dydžio. Ana mindžikavo.
-Depulso
Burtas sunaikinti pabaisoms. Kaip tik. Ana dar žvilgtelėjo į veidrodėlį. Atrodau įdealiai. gal jei kaspiną pakreipčiau truputį dešiniau..Bet neturiu rankų. Tada galvoje pasigirdo linksma melodija. Benny Hill's Yakety Sax.((http://www.youtube.com/watch?v=ZnHmskwqCCQ))
-La la la la la la..la la la- Ana iškišo liežuvi- la la la la la. Ducklifors Gražiai atrodysi anties veideliu.Auksės priešininkės bateliai nepatogiai dundėjo į į grindis.Tada koridoriuje pasigirdo balsas
-Kaip drįstate kelti tokį triukšmą. Ak , kaip baisu, ko jūs keliat tokį triukšmą...Jūs man sveikatą suėsit...
Ana iš kišenės išsiėmė telefoną ir tikrai paleido Benny Hill's melodiją.  Kovos garsai, batų tripčiojimas ir rėkianti bobelė su šia muzika keistai derėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 20, 2010, 03:20:00 pm

 - A... Aš išverstasnukė.. Gražu. Baisu. - nusijuokė švilpė. - Ką man plauti? - paklausė ji išgirdusi Aną.
Pro ją praskrido kažkokie burtai, tačiau ji nusijuokė.
-   Kliša, kliša,kliša. - pradėjo juoktis. Kitas burtas irgi pataikė į kažką. Auksei pylėsi ašaros iš akių. - Ačiū, tačiau tavo tie burtai buvo nenaudingi. –tarė pašišaipydama. 
Iš kažkur pasigirdo melodija ir Pana Hovard pradėjo dainuoti. Jos balsas buvo pasibaisėtinas. Dar bedainuodama Pana metė vėl kažkokį burtažodį. Auksė vos spėjo pabėgti nuo spindulio.  Tačiau viskas gerai.Auksė riktelėjo balsui :
- Na, nieko mes čia nedarom, bet čia vyksta konkursas, o jums įeiti negalima. Ačiū. – tarė ji. Po to nusijuokė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 25, 2010, 10:51:10 pm

Reikia šitą greičiau baigt..reikia šitą greičiau baigt....Ji išsiėmė kvepalus ir pasipurškė. Tada atskriejo burtažodis ir sudaužė buteliuką. Šukės susmigo Anai į ranką, kvepalai pasipylė, ir keistai susimaišė su krauju.:
-Au, debile tu. Žiūrėk ką padarei- ji apsiverkė. -Tu..tu..išeik iš čia. - riktelėjo Auksei ir treptelėjo koja.- kokia nauda su tavim  kautis, jei vistiek nelaimiu.
Ana ranka nusišluostė ištryškusias ašaras. Pudra susimaišė su juodu tušu, ir veidas pasidarė kaip pamėklės. Hovard išsiėmė veidrodėlį ir pasižiūrėjusi riktelėjo:
- žiūrėk, kaip mane sudarkei, tu..tu..višta nelaiminga. Karvė tu utėlėta.-Ana siuto toliau. Tada kaip beprotė puolė prie kuprinės, iškratė kosmetiką, ir atsisėdus ant grindų pradėjo dažytis iš naujo. Riksmų nebeištvėrus mokinė iš koridoriaus įsilaužė ir paleido kerus, kurie atsimušė į panos Hovard veidrodį ir nulėkė Auksei.
-SIUSIIMKIT IR LEISKIT MAN BAIGT DAŽYTIS. AŠ SUPRANTU, KAD JŪS ABI PYKSTATĖS, BET MANĘS NEVELKIT. -Anos riksmą nustelbė kitas
-JŪS MAN NELEIDŽIAT MIEGOT. KAIP JŪS MAN GALIT NELEIST MIEGOT. AŠ..AŠ..EISIU PAS DIREKTORĘ...JŪS MIRSIT.- Tuščiai parėkavusi naujai atėjusi perlipo per išlaužtas duris ir nutrepsėjo koridoriumi, pakeldama triukšmą ir pažadindama paveikslus. Pasigirdo dar daugiau riksmų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 26, 2010, 12:40:23 pm

Auksė išsižiojo. Ana išsitraukė kažkokius kvepalus, tačiau jie sudužo. Stiklas padarė kažkokią žaiždą jos rankoj ir klastuolė pradėjo klykti.
- Au, debile tu. Žiūrėk ką padarei.Tu..tu..išeik iš čia kokia nauda su tavim  kautis, jei vistiek nelaimiu.
- Palauk, aš tavo ranką galiu išgydyt. - tarė ji. Tačiau pana vėl kažką pradėjo sakyt ir parėkavusi dingo. Auksė nesupratusi, norėjo išeit. Tačiau prisiminė, koks bardakas liko po tų nesąmonių ir nusprendė su burtais sutvarkyt. Pavyko.
Koridoriuje vis girdėjo Anos balsą, tačiau jis dingo. Atsidusi Auksė praėjo pro sulaužytas didelias duris dingo dienos spinduliuose.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 26, 2010, 05:00:37 pm

((Ten išėjo ne Ana, o kita merga.))
Ana atsistojo prie durų ir taip pat išėjo. Koridoriuj dar parėkavo. Po penkių minučių grižo. Aš tau dabar atkeršysiu.- Jinai priėjo ir įspyrė Auksei.- Cha gavai.
Ana atsisėdo ant lovos ir pati nepajuto, kaip pradėjo graužt nagus.  Po kelių minučių dar prisidėjo kojų krutinimas. Tada prilindo prie Auksės:
-Tai tu su manim kausiesi ar ne.?
Hovard priėjo visai arti ir nutaikė lazdelę Auksei į veidą:
-Aracus mexaret

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 27, 2010, 01:07:14 pm

Auksė supratusi, kad susimaišė sugrįžo atgal. Ant lovos rado klastuolę. Šįkart ji kramtė nagus.
- Kaip tau negaila nagiučių? Mhm..? -tarė.
Tačiau prie jos pribėjo Ana ir spyrė. Auksė sulinko, bet vėl atsitiesė. Tai, nugąsdino... nusijuokė.
- Na taip... Kiek girdėjau ateis ir tokia grifė Ana... Tu tiki? - paklausė.
Tačiau pana Hovard nutaikė su lazdele į Auksės galvą ir ištarė burtažodį. Švilpė spėjo greitai atsitūpti ir burtai atsimušė. Ji nusijuokė..

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 27, 2010, 05:11:35 pm

(( Gali ištrint tą apie Sneipą? Nes jau nervuot pradeda))
Dėl Auksės juoko Ana perpyko visiškai.Ji pradėjo kaip išprotėjus trypt vienoj vietoj ir isteriškai kvykt. ((Kaip maži vaikai negavę saldainio)).
_Kaip tu manęs negaili- BEEE- aš vargšė, maža būtybė-bee-, mano ūgis tik metras 56, o man jau 12 metų. Ir sveriu aš 60kg.-bee- Negi nesupranti, kad su tokiais parametrais, modeliu niekada nebūsiu. Ir kad vienintelį kartą, kai galėjau tapt modeliu, aš užlipau ant klibančios lentos ir nugriuvau į komisiją?-po šito pasakymo sekė ilgas bee ir kol Ana atigaiveliojo nuo savo nežmoniško sielvarto, jau buvo praėjęs pusvalandis. O kiek laiko mes čia kovėmės?- Dingtelėjo Hovard į galvą. Lauke buvo tamsu, nor į akį durk, net cikados nebečirpė.Miego stygius, bei per maži bateliai darė savo- Ana jautėsi pervargusi ir išsekusi.  Ji norėjo viską kuo greičiau baigt, tada lovoj skaityt naują knygą ( aišku apie karalienę, nes kitos literatūros skaitovė nepripažino), ir gert karštą 3 viename( vandenį jai pašildydavo koks vyresnis prefektas, nebeištvėręs jos zyzimo ir Hovard tą laikė super ypatingu dėmesiu. Dažniausiai kitą dieną ji pradėdavo tą prefektą persekiot ir žvengt ne savu balsu, su pora draugių.)
-Plauk truputį- Ana riktelėjo Auksei, tada iš kuprinės išsiėmė knygą ir pradėjo ieškot tinkamo burtažodžio. Norėčiau paminėti, kad tuo metu ji graužė lazdelę. Kadangi lazdelės nepratusios būti graužiamos iš jos šovė žiežirbios, ir atsimušusios nuo sienos nuvertė Hovard ant lovos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 29, 2010, 02:20:50 pm

-   Pff…. – nusijuokė Auksė. – Aš žemesnė už tave, o tu žliumbi lyg negavus saldainio. Gėda pelėda. – suprunkštė. Auksė pradėjo dainuoti dainą mintyse I always needed time on my i never thought i`d need you there when i cry, and the days feel like years when. I`m alone. And the bed where you lie is made up on your side.... Tai buvo švilpės mėgstamiausia daina [po kol kas].
Mergaitė „atsimušė“ nugara į sieną. Jos akys įsmigo į vieną tašką – ką daro nukvakusi klastuolė. Auksės akys prisimerkė ką daro Ana. Klastuolė krito ant lovos, o švilpė nusprendė surizikuoti :
- Accio Anos lazdelę – suriko.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 29, 2010, 10:07:06 pm

Anos lazdelė pakilo į orą ir nuskriejo link Auksės.
-ei, stok- Hovard pašoko nuo lovos ir bandė sugauti, deja nesėkmingai ir nugriuvo. Atsikėlė pikta kaip širšė. Mano vargšė lazdelė. Aišku ne tokia vargšė, kaip busiu aš. O Dievuli, kodėl man taip nesiseka. Dabar teks panaudoti visas proto galias. Ana prišoko prie švilpės:
-Būūūū
Toks smegenų sumanymas butų nustebinęs net tolį. VIstik Ana nebuvo trolio lygio. Ji išdidžiai iškėlė savo smailą, blyškų smakrą ir Auksės nelaimei uždainavo savo klaikiu balsu tiesiai jai į ausį:
-I know
Love will find a way
Anywhere I go
I'm home
If you are there beside me

Like dark turning into day
Somehow we'll come through
Now that I've found you
Love will find a way

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: profesore Maljana Rugpjūčio 30, 2010, 04:05:53 pm

Maljana buvo nuėjus slapčia paskraidyti šluota.Iš tikrūju Varniukė skraidė puikiai.Tik vat bedarant kilpa šluota susviravo ir ji nukrito.
-Tikiuosi neišmes,- kūkčiodama pramurmėjo Maljana.
Netrukus mergaitė  pasiekė Madam Pomfri kabinetą su keistai kirbančia širdim.Tai tikriausiai baimė...Kaip tik ją pastebėjo seselė.Ji nieko netarus pasodino Varniukę and gulto,ištepė kažkokiu aliejumi ir itvirtino ranką.
-Kur tu susilaužiai ranką?
-Aš...ee..aa...nukritau.
-Arba skraidei ant šluotos Duod.
Mergaitė nustebo...Tas balsas buvo ne Madam Pomfri.Nea,tas balsas buvo...Tomo Kvėšos.To Klastuolio.
-Aš nukritau,Kvėša,-išpyškino Maljana.
-Madam Pomfri,Doud ne nukrito o skraidė.Pats mačiau.
Dabar man jau galas,-pagalvojo Maljana.Bet ji klydo...
-Na jeigu patikėti tavo pasakojimu Tomai,manau,kad iš Varno Nago atimu 20 taškų.
Tomas Kvėša regis tuoj sproks iš pykčio.
-Tau dar atsirūks Doud.
Tuomet Varniukė suprato jog įsigijo žiaurų priešą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugpjūčio 30, 2010, 08:26:59 pm

Auksė staigiai pagavo lazdelę ir sviedė į pravirą langą, ir lazdelė iškrido į langą.
-   Na va, patenkita? Labai tau jos reikėjo. – nusijuokė.
Tačiau jos nelaimei, trenkta Ana prilėkė prie jos ir į ausį pasigirdo kažkokios dainos žodžiai. Auksė užsidengė rankomis. Ne nu... Kas ji..? pradėjo mąstyt ji. Ji sugalvojo :
-   Klausyk... Juk... Tarėmės... Kad.. eisim gert.. Nebenori, a? – paklausė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vivian de Havilland Rugpjūčio 30, 2010, 08:49:59 pm

Hovard narsiai žiūrėjo, kaip pro langą iškrenta jos lazdelė.
-Labai tau jos reikėjo- na, iš tikro nereikėjo...bent jau aš nelabai mokėjau ja naudotis. Jėga, dabar galėsiu nusipirkt gražesnę.
-Jėga, dabar galėsiu nusipirkt gražesnę.
Ji atsikniso nuo Auksės ausies ir pradėjo kuistis po madam pomfri spinteles.
-Chm...o ko čia yra geriamo?
Rado buteliuką, bet kadangi buvo tamsu, neįskaitė, kas ant jo parašyta, todėl išgėrė iki dugno. Tada pasijuto kažkokia apsvaigusi ir neišlaikiusi kūno svorio trėškėsi į spintelę, iš kurios pabiro tablečių ir buteliukų. Dauguma jų sudužo ir Anė į tas balas atsistojo savo prada batais. Jie kiaurai permirko. Hovard dar pasidaužė į pora spintų, sukūlė kaulų gaiviklį ir atsitokėjo.
-Jėga, ko aš išgėriau....buvo kažkaip keista, o tada...MADAM POMFRI NARKOMANĖ ČIA BUVO NARKOTIKAI.
Panelė kaip pakvaišus pradėjo lakstyt po palatą ir kvykt ne savu balsu:
-AŠ NARKOMANĖ. NUO JŲ NEATPRASIU...AŠ PASMERKTA MIRTI.
Parėkavus, pasidaužius ir vos neišvirtus po langą "narkomanė" atsipeikėjo ir nuėjus kur šviesiau perskaitė, kas parašyta ant buteliuko.
-Mig-do-mieji...vartoja-mi di-deliais kie-kiais ga-li pažeisti ner-vų sis-te-mą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jemma Rugsėjo 11, 2010, 11:43:12 am

((Manęs šičia netraukit,aš čia,tipo,kitą dieną))

Sukosi galvą,akys raibuliavo.Skrandis atsisakė visko,kas buvo į jį dedama.Jemma jau antrą savaitę gulėjo čia.Po incidento su krūmais...Ir poto kas iš jų iššoko...Ir tada ašmenų susidūrimas su tuo padaru...Ir apspardymas...Ir trauma...Tikra nuobodybė buvo čia gulėt ir skaityt "Priekabininką",arba "Magijos žinias".O kad ir vartyti knygą skirtą mažiams,kurioje tik minios paveiklsėlių.Nei tinklinio pažaisi,kai sugipsuota ranka.Nieko.Tik iš proto varanti nuobodybė.Ir iš viso.Koks reikalas gyventi?Buvo apipuolusios mintys net eiti iki artimiausio ežero...Arba numirti tyliai,ramiai,prisigėrus sandely kokių stiprių antibiotikų..O gal kaip tik mirtis būtų skausminga?Tokios mintys jos neapleido.Ne,nenorėjo kad apleistų.Nes apie tai galvojo rimtai.
Nenusakomas smalsumas patyrinėti,kas tame kitame pasaulyje.Juo lab kai šiam pasauly jokio tikslo,apart užmigti ramiu amžinu miegu.
Šliūkšt.Vėl visas turinys indelyje.Taip jau nebeįmanoma.Jemma atsistojo ir dingo iš palatų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jazminuteaa Rugsėjo 13, 2010, 09:17:33 pm

Mergaitė su švilpynės uniforma stovėjo išprogdinusi akis. Jos akys lakiojo nuo vieno Ann judesio.  Šita klastuolė vis klykė nesavu balsu po visą ligoninę. Auksė vėliau išgirdo šituos žodžius :
-Mig-do-mieji...vartoja-mi di-deliais kie-kiais ga-li pažeisti ner-vų sis-te-mą.
Auksė vis žiūrėjo į šitą beprotelę ir atsiduso. Ačiū, Merline, kadleidai jai užmigt. pamanė ji. Tuomet ji nusišypsojo. Kokia aš kvailė! Kaip aš apie tai nepagalvojau? Kodėėėl Aukse, nepaveldėjai pusbro minčių?? trinktelėjo švilpė į kaktą. Tuomet ji pradėjo daryti savo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sayuri Yuki Gruodžio 14, 2010, 07:56:17 pm

Sayuri įbėgo į ligoninės palatą. Ten kaip tik buvo seselė. Davė vaistų kažkokiam švilpiui kuris netyčia išgėrė Žagsulio viralo.
-Sesele, atsiprašau, gal galėtumėte man duoti kokių vaistų nuo pykinimo? Man tikrai labai, labai bloga.
Mergaitė atrodė išbalusi ir iš pažiūros buvo galima nuspėti, kad ji tuojau apsivems.
Seselė pašoko ir padavė mergaitei kibirą. Sayuri tuojau pat apsivėmė. Vemti buvo labai bjauru. Kai grifiukė išsivėmė, seselė atsinešė kažkokių vaistų.
-Na štai, išgerk, mergaite.
Sayuri paklusniai išgėrė vaistus. Keista, jie buvo beskoniai. Tačiau mergaitės savijauta tuojau pat pagerėjo.
-Ačiū,- nuoširdžiai padėkojo Sayuri.
-Gal norėtum pasilikti? Jei dar kartą supykintų?
-Ką? Oi, ne... Nereikia. Aš skubu į pamokas,- mergaitė angeliškai nusišypsojo ir ištipeno iš palatos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Rosa Fabes Balandžio 08, 2011, 06:18:43 pm

   Rosa paspyrė su koja ligoninės duris. Kažkokia madam iš kart pašoko nuo stalo, bet matėsi, kad ji snaudė, o ligoninės flangas buvo aiškiai tuščias. Nuo mergaitės plaukų varvėjo prakaitas. Mat, vakaras buvo, ir vos ne vos, Ros pabėgo nuo gluosnio galūno. Šis medis niekada nebuvo gailestingas. Tas vos ne vos, buvo su plonomis jo šakomis įsirėžę į mergaitės ranką. Taigi nuo megstinio bėgo kraujas.
-   Mergaite, kaip tu atrodai! –suriko madam.
-   Nesvarbu. – tarė. Ant jos peties vebleno Dia. Ros ją paguldė ant lovos. Ji girdėjo bambėjimus apie tai, kad lova liks kraujuota. Bet nekreipė į tai jokio dėmesio. – Svarbu kaip ji atsilaikys. Mat, - atsakė, kai seselė norėjo ją paguldyt taip pat. – Ją ir mane užpuolė nelemtos gyvatės. Prašau, išimkit iš mano rankos likusias šakos likučius. Man skauda.. – atsiliepė, ir dribo prieš Dia, kurią ji padėjo, lovą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Diamond Fabes Balandžio 08, 2011, 09:43:54 pm

[ROSA! Pagaliau atrašei! :DDD]

Diamond jautėsi klaikiai – kraujas bėgo, vis labiau alpo, nes trūko kraujo. Negana to, ant kojų, ant pečių ir kitur, buvo palikti gyvačių įkandimų. Labiausiai skaudėjo šlaunį. Čia truputį liko gyvatės nuodų. Keista, kad ji nemirė.
Kelionė pro medį buvo klaikus. Bet švilpė nesiskundė, nes žinojo, kad Rosa – jos išgelbėtoja. Jeigu Diamond nebūtų savo pusseserės nusivedusi į mišką, būtų viskas kitaip..
-   Ačiū. – silpnai tarė ji. Nejuto nieko. O madam lėkiojo prie spintelių, traukė lentynėles, traukė vaistą po vaisto. Vėliau tyliai tarstelėjo – Ir kodėl Alex‘as toks? Kodėl jis užsiundė ant mūsų gyvates? Ko jis tikėjosi?
Vėliau patylėjo. Prie Rosos madam bandė su vincetu ištraukt šakų liekanėles. Vėliau kai baigė, ji tarstelėjo :
- Vaje, vaje, mergaitės. Mergaite, tau įkąsta daugiau negu tikėjausi. Siaubas. Kas nutiko Hogvarstui? – tarė Dia ji, ir liepusi išgerti migdomųjų, palaukė kada ji užmigs kietai ir pradėjo tepti žaizdas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Rosa Fabes Balandžio 09, 2011, 10:38:33 pm

Ros tyliai gulėjo ant lovos. Jos galvoje sukosi baisiausi košmarai, kurias ji sapnavo. Ir visi išsipildė. Panelė madam jau jai buvo ištraukusi šakeles. Bet randai paliks. Liūdnai nusišypsojusi ir padėkojusiai seselei, grifė pasikeitė į tamsiai mėlyną. Kas pažino Ros, žinodavo, kad ji nusivylusi, liūdna..Keista, paprastai mergaitė šypsodavosi iki dantų.
-   Dia, žinau kaip jauties. Kažkaip man keista.. Tos Slapukės.. Kas jos? Pranašai?Ir kodėl atėjus į mišką, viskas „apsimainė“?
Tiek daug klausimų, bet atsakymų – nulis. Jos čia guli visą dieną, o seselė stropiai valė žaizdas Dia. O Rosai – ne. Nes mergaitė norėjo, kad išgydytų pirma jos puskę, vėliau ją. Jautėsi kalta. Žiauriai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: George Smith Balandžio 10, 2011, 10:43:29 am

Tamsi naktis. Už lango švietė mienesiena, kurios skleidžiama šviesa atsimušdavo į jo veisrosinę odą. ,,Nelemtas burtų kūrimas" pamanė jis, ir vis dėlto nusišypsojo. ,,Esu kažko vertas, jei moku sukurti burtąžodį. Iš esmės". Taip, jo burtažodis sukūrė keistą poveikį - suteikė jam viedrodines rankas. Iš tiesų, viskas, ką turėjo užburti Sandeaux burtažodžiu, turėjo virsti į veisdrodį(ar tapti veidrodžio medžiagos), bet, kaip gavosi, nuo to ,,pasipelnė" tik jo rankos.
  Įėjusi seselė su kažkokiu buteliuku rankose netikėtai išmetė jį. Taip, žinoma, buvo dėl George, nes jo rankos tikrai atrodė kraupiai.
 - Kas... Čia dabar? - Ji paklausė tokiu tonu ir taip garsiai, kad jis būtų nustelbęs net labai didelį orkestrą.
 - Hmh... Eksperimento pasekmės, - jis nusišypsojo.
 - Eksperimento?
 - Ne, jau labiau burtažodžio?
 - Ir koks jis?
 - Na, nežinau. Nenoriu, kad nutiktų blogiau. Nors rankos nukentėjo jo kūrime, o ne jo naudojime...
 - Kūrei burtažodį?
 - Na, taip...
 - Ar supranti, kad tai - labai sudėtingas darbas? Netgi man tai nepavyktų tobulai, - ji buvo sumišusi ir pilna... baimės.
 - Na, aš dar burtažodžio nebandžiau, bet gal... Pavyks?
 - Ne, vaikeli, ne! Tu jo nebandysi, ir baigta. Palauk, atnešiu tau vaistų, kurie turėtų padėti... - Žodis ,,turėtų" nuskambėjo taip, lyg geriau nebūtų nieko tarusi, nes tikimybė - labai maža, tolygi nuliui.
  Tuo tarpu george išsitraukė lazdelę iš mantijos. ,,Privalau, madam, privalau..." jis ištarė mintyse. Jis norėjo sakyti burtažodį, kai staiga ji grįžo.
 - Gulk ant lovos, ir kad man nė cypt! Tuos vaistus kažkur nukišau, tad teks palaukti... Tikriausiai labai skauda?
 - Nė kiek.
  Ji nutilo ir nuėjo ieškoti vaistų. Iš vaistų sandėliuko girdėjosi keiksmai, buteliukų, stiklo dūžiai, tablečių ir piliulių byrėjimas.
  Jis atsigulė ant lovos, greit išstiraukė lazdelę. Paėmė stiklinę nuo staliuko ir tyliai ištarė:
 - Sandeaux! - Patalpa baltai nušvito, bet tik akimirkai. Tiesa, ta šviesa ėjo ne iš lazdelės galo, o iš stiklinės. George norėjo ją paimti, bet ji buvo karšta. Palaukęs, kol atvės, griebė ją. Pakėlė stiklinę. O gal reiktų sakyti veidrodinę? Ne, kvailai skamba.
  Ji buvo grynai veidrodinė, be jokių įtrukimų. Galėjai su ja daryti bet ką, tiksliau viską tą patį, kaip ir su paprasta stikline.
 Madam atėjo labai susinervinusi, nes vaistų neturėjo.
 - Vaikuti, teks kentėti... Veidrodžiai! Argi nesakiau nežaisti su daiktais ir dabar neburti?
 - Bet... Matote, man pavyko!
 - Kas pavyko?
 - Aš išbūriau!
 - Ką?
 - Daiktą paverčiau veidrodžiu!
 - O...
 - Sandeaux, - ištarė George ir nusitaikė į deglą.
  Jis pradėjo brėžti apskritimą iš apačios, tada, jį nubrėžęs, nubrėžė liniją į viršų. Štai, deglas jau veidrodinis.
 - Tai žinoma, vaikeli, smagu ir džiugu, bet, pamačiusi, kaip viską darai, supratau vieną dalyką.
 - Kokį?
 - Jei išnaikinsiu tau rankos veidrodėjimą, tu nebegalėsi naudoti savo Sandeaux...
 - Kodėl?
 - Tu dabar turi lyg ir ,,Veidrodžio geną".
 - Kaip tai?
 - Na, paaugsi, pamatysi, - ji nusijuokė, - taigi, vaikeli, prie reikalo. Aš galiu tau tą ,,geną" išnaikinti, bet tada... na, žinai, kas.
  Stojo nerami tyla. George nenorėjo vienintelio savo ,,šedevro" atsikratyti(burtažodžio, ne rankos), bet, ką gi padarysi.
 - Bet... Jūs galite mane išgydyti arba vaistais, arba kažkokiais burtais?
 - Taip, bet abiejais atvejais tu nebegalėsi burtišio burto. O gal kero? Nežinau, vaikuti, bet visgi, reiks tai daryti. Tau, tikriausiai, norėsis vaistų būdo...
 - Ne.
 - Burtų būdas - daug skausmingesnis.
 - Bet juk duosit man kokią nors kolbą su tuo daiktu, argi ne?
 - Nagi taip. Taigi, jei taip nori, tai... Pradedame.
  Ji išsitraukė iš stalčiaus kažkokį buteliuką.
 - Pirmiausia, tave reiks užmigdyti, kad nejustum nieko.
 - Na... Gerai.
  Paskutinis vaizdas - veidrodinis deglas, nebeplėvesuojanti ugnis jame. Tik sustingusi ir atspindinti šviesą, kaip pati ir turėtų būti ta šviesa...

  Ankstyvas rytas. Saulė jau lenda iš už kalnų, ežere plaukioja žuvys. Palatoje atidarytas langas, šviežias oras, o pati palata šviesi.
  Tik staiga George pamatė veidrodinį deglą, ir viskas - ramybės iliuzija - dingo.
  Jo ranka, kaip pamatė, buvo švari. Oda buvo normali. Jis visas pats buvo normalus. Pabandė burti Sandeaux burtažodį, bet, jis deja, nepavyko. Visa tamsi naktis buvo lyg tamsus košmaras. Bet tada ko jis čia?
  Ir staiga ant stalo pamatė kolbą, pripildytą spindinčio skysčio, lyg vienaragio kraujo. Nors tai, žinoma, nebuvo kraujas, o skystas veidrodis.
  Ir tada George kilo geneali mintis. Jis nutarė ieškoti veidrodžio, bet tas buvo kitame kambario gale, tad nesivarginęs paėmė stiklinę - veidrodinę. Pažvelgė į ją. Veidas buvo normalus, viskas įprasta. Kol kas.
  Jis atidarė kolbelę, ir lašą veidrodžio užlašino ant plaukų sruogos dešinėje pusėje. Ji tapo blizganti. Skysčio dar liko pusė, tad jis užlašino tą pusę kažkur galvos(plaukų) gale. Keista, kad tą skystį sudarė tik du lašai. O gal juose labai didelė koncentracija?
  Plaukai neatrodė kaip dažyti, nes tai buvo labai mažos sruogos, kurias galėjai netgi paslėpti po kitais plaukais.
  Jis pasiėmė lazdelę ir tarė Sandeaux nusitaikęs į pagalvę. Patalpą užliejo šviesa, skleidžiama pagalvės, kuri iškart ,,užgeso".
  Ji tapo veidrodinė. Įdomiausia buvo tai, kad galėjai ją judinti ir panašiai - medžiaga gal netgi nepasikeitė, tik tapo visko atspindžiu. O gal ir pasikeitė, svarbu, kad buvo minkšta.
  George išėjo. Linksmas. Netgi labai. Netgi pasakė madam ,,Viso gero!".

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Rosa Fabes Gegužės 07, 2011, 03:58:02 pm

Rosa kietai miegojo. Ligoninės flangas tapęs per mėnesį tapo tikrai jaukiais namais.Seselė Rosą senai išleido, bet randai liks visą gyvenimą.
Pagaliau grifę išleido iš ligoninės, bet po pamokų ateidavo pasižiūrėti pusseserės.
Kol vieną dieną nenutiko baisaus.
Kartą įėjus į flangą, seselė pasakė, kad Diamond liko gyventi nedaug valandų. Pasirodo, tos gyvatės nuodai buvo labai nuodingos.
Prieš atsisveikindama su Diamond, Rosa nežinojo ką jai atsakyti. Teta su dėdžiu liūdnai žiūrėjo į savo dukrą. Teta verkė ant peties dedžiui. Diamond mirė.

Praėjo kelios dienos po jos mirties, Rosa vis ateina pasižiūrėti į lovą kuriose mirė Dia. Ros ašįkart nesulaikė ašarų. Ir išbėgo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: paulinado Gegužės 12, 2011, 09:06:08 pm

Kitą dieną Atėjo išbalus Silva.Ji jautėsi baisiai.Tiesiog siaubingai.Atėjus iškart gulė į lovą laukti seselės. Teko laukti iki ryto.Seselė atėjus pasižiųrėjo į silva ir atnešė kaš kokių murzinų vaistų.Jie buvo jūros vandens skonio.Taigi Silvai teko
juos praryti,paskui labai neiko nenorėjo tik miego.

Rytas Silva išėjo nes viskas gerai. Bet pamatė raštelį ,,Silva Landege išleista"

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Birželio 07, 2011, 08:09:52 am

Į ligoninę atėjo susirietusi Merė. Jai taip skaudėjo pilvą,jog neiškentusi nuėjo pas seselę. Hm... Gal apsinuodijau..? Bet ne,maistas čia geras, ne taip kaip
namuose... Ooo... mano pilvas...
- Gal kartais galėtumėte man padėti?- pasiteiravo Merė seselės.
- O kas atsitiko,mieloji?- labai jau saldžiai paklausė gydytoja.
- Mano pilvas... Man taip jį skauda,jog manau mirsiu,- tepasakė mergaitė.
Seselė tik linktelėjo ir nuėjo vaistų,bent jau turėjo ten nueiti... Po kelių minučių jai sugrįžus,padavė trintuko dydžio tabletę ir prisakė jai,jog jį prarytų. Mergaitė atsargiai įsidėjo tą tabletę į burną  ir... ...vos jos neišspjovė.
- Kas čia per...- Merė norėjo pabaigti sakinį,tik gydytoją ją pertraukė:
- Geriau neklausinėk. Nes tada tikrai jos nerysi ir nepasveiksi. Klausyk,turiu daug darbo,tad arba geri,arba eik iš čia.
- Na,gerai jau gerai,- piktai sumurmėjo Merė.
Ir įsidėjusi tą šlykščią tabletę į burną,vos nesusivėmus ją prarijo...
- Viso geriausio,- atsisveikino Smit,- ir daugiau prašyčiau duoti skanesnius vaistus,o tai geriau numirsiu nei ,,šitą" gersiu....

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 09, 2011, 07:46:10 pm

Albertas vos vos pramerkė akis. Bet greitai užsimerkė. Šviesa jį apakino.
Jis suprato, kad yra ligoninėje. Berniukas nežinojo, kaip čia papuolė.
Jis tik prisiminė, kad buvo gyvūnų priežiūros pamokoje.
Tada kažkas atsitikoi r jis atsidūrė. Albertas nesitikėjo lankytojų, tad nusprendė pamiegoti.
Apsivertęs ant kito šono berniukas pabandė miegoti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Birželio 09, 2011, 08:06:30 pm

Galbūt aš jam sutrukdysiu...? Jis turi gydytis,pasveikti... O aš jam trukdysiu,na,bet jeigu jis miegos aš išeisiu... Taip begalvodama mergaitė atėlo į ligoninę.
-Laba diena,atėjau aplankyti Alberto de Lelevelio,- pasisveikino lankytoja su gydytoja.
-Laba diena,mergaite,jis guli štai ten,- ir bedė pirštu už užuolaidų.
-Dėkoju,- švelniai ištarė Merė.
Švilpiukė atsargiai nuėjo ir po truputį atvėrė užuolaidas. Tenais gulėjo ne kas kitas,o jos draugas... Visas išbalęs,deja užsimerkęs.
- Albertai, čia Merė. Miegi?- kiek tik galėdama tyliau pasiteiravo mergaitė,- jei trukdau,sakyk.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 09, 2011, 08:13:56 pm

Lyg pro miegus Albrtui pasigirdo Merės balsas.
Tikriausiai aš karčiuoju - pagalvojo jis.
Tačiau atsimerkęs berniukas ištiesų išvydo Merę. Ji stovėjo lovos kojūgalyje.
Priešais mergaitę, ant spintelės buvo sukrauta saldainių.
Albertas nusišypsojo ir tarė:
- Vaišinkis, Mere.
Jis negalėjo patikėti, kad jo draugė aplankė. Albertas apsidžiaugė.
Berniuko širdis pradėjo stipriau plakti ir jis pasakė:
- Ačiū, kad aplankei Mere.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Birželio 09, 2011, 08:23:01 pm

Manau,mūsų santykiai vėl susitvarkė,bent jau aš tikiuosi...
- O ačiū,vienas saldainis būtų neprošal,- gūžtelėjo pečiais Smit ir pasiėmė karamelinį saldainį,- už aplankymą net nėra reikalo dėkoti,esu tavo draugė, o draugai draugus prižiūri,- šyptelėjo Merė.
Ji apvakščiojo tą mažytę palatą,apsidairė ir galiausiai tarė:
- Ar tau čia nieko netrūksta? Gryno oro,vandens,bet ko?
Merė įdėmiai stebėjo Albertą ir laukė jo atsakymo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 09, 2011, 09:26:36 pm

- Ne, viskas... gerai.. aš tiesiog... esu labai pavargęs. - sunkiai atsakė Albertas.
Jis liūdnai nusišypsojo Merei. Berniukas nuleido akių vokus, kurie jam atrodė tokie sunkūs.
Vėl atsimerkęs jis liūdnai pažiūrėjo į mergaite, stovinčią šalia jo lovos, ir silpnai šyptelėjo.
Tada krestelėjo ant pagalvių ir neištaręs nė žodžio užmigo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Birželio 10, 2011, 06:30:58 am

Gal jam trukdau? Taip,reikia jau nešdintis.
- Gerai,Albertai... Jau einu,kitą kartą užsuksiu,- pašnibždom pasakė mergaitė,- Labanaktis...
Ir palinkėjusi saldžių sapnų,Merė iššėjo iš berniuko palatos.
- Viso geriausio, madam Pomfri. Ir beto,gerai prižiūrėkite Albertą,nes atrodo jis nekaip.

Merė paskutinį  kartą žvilgtelėjo į draugą ir iššėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 11, 2011, 12:25:28 pm

Jau buvo praėjusios trys dienos nuo Alberto atvykimo į ligoninę. Berniukas buvo akivaizdžiai pasitaisęs, oda buvo ne tokia balta, jis nekarščiavo bei Alberto neėmė miegas. Jis pabudo gana anksti, pirmosios pamokos pradžią skelbiantis varpas, dar nebuvo suskambėjęs, Albertas žvaliai apsidairė po ligoninę. Šioje niūriai baltoje patalpoje buvo dar du ligoniai: berniukas, kuris per neapdairumą sugebėjo savo galvą paversti atbatinuku, ir mergaitė kuri per pertrauką buvo užkeikta nesutramdomo plaukų augimo burtu. Mergaitės lova buvo užtraukta užuolaida, nes buvo stengiamasi išvengti smalsių akių, Albertas matė, kaip mergaitę atgabeno į ligoninę sekmadienio naktį. Tuo tarpu berniukas jau buvo beveik pasveikęs, jo galva buvo normali, bet kartais berniukui iš nosies pradėdavo verštis dūmai. Albertui taip besidairant po ligoninę, prie jo priėjo madam Pomfri, rankose laikydama berniuko ligos istoriją.
- Jūs sparčiai taisotės Albertai, šiandien po kelių galutinių patikrinimų, manau galėsite išeiti iš ligoninės,- tarė seselė - ir manau kaip tik spėsite į pirmą pamoką.
Išsitraukusi termometrą iš pradžių patikrino Alberto temperatūrą, paskui atliko dar kelis testus. Galiausiai nusišypsojo, išrašė raštelį, kad išrašo berniuką iš ligoninės, padavė raštelį Albertui ir palydėjo iki durų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Cholmondeley Birželio 13, 2011, 02:28:44 am

Endė nė pati nesuvokė kaip ji čia atsirado. Rankose ji laikė puodelį pripiltą karštos arbatos ir pasaldintos  ką tik padarytu medumi. Pasigirdo keistas braškėjimas, mergaitė susidomėjusi nuėjo pažiūrėti, kas ten darosi.
***
mergaitė grįžo su sesele. Ji patikrino jai gerklę, kūno temperatūrą, plaučius, paklausinėjo šio bei to ir padariusi išvadą, kad Endė gali keliauti, ją paleido.
-Pala, - sustabdė ją seselė. - Kur tu buvai, kad susirgai?
-Ruošiau namų darbus prie ežerėlio, tai sąsiuvinį nupūtė vėjas, aš įbridau ten ir sušlapusi susirgau. - sumelavo. Prižiūrėtoja nerūpestingai linktelėjo ir nuvijo Eleną į pamokas pagrąsinusi, kad jei eis į lauką, tai turės mokyklos areštą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aivy Stranger Liepos 26, 2011, 02:22:02 pm

Net nepasibeldę, į palatą ieškoti seselės įgriuvo Aivy su palyda. Už jos Grifų Gūžtos prefektas ant rankų nešė Klastūno koledžo mokinę. Ji buvo be sąmonės, abu jos delnai buvo nudegę, net juodi.
- Mums reikia pagalbos...-prašė artėjančios seselė.-Mes radome ją be sąmonės vienoje apleistoje klasėje...
Kol Aivy viską aiškino, seselę parodė laisvą lovą, į kuria liepė paguldyti mergaitę. Sesutė pažvelgę į jos delnus.
- O, kaip keista...-Sumurmėjusi ji ir nuskubėjo atsinešti vaistų. Tada užtraukė lovos užuolaidą ir Aivy nieko daugiau nebematė. Ji prisėdo palaukti žinių, padėkojo mergaitę atnešusiam Prefektui, ir šis atsiprašęs ir pasakę, kad vėluoja į Transfigūraciją, išskubėjo lauk. Aivy laukė nekantraudama ir matė tik seselės šešėlį, kuris lakstė aplink lovą.

---

Po kiek laiko seselė atitraukė užuolaidą.
-Dabar gali užeiti, -pasakė ji Aivy.-Mergaitė miega, bet netrukus turėtų pabusti. jei prireiks, būsiu savo kabinete.-Pasakė ir išėjo. Aivy tyliai atsisėdo prie lovos ir laukė, kol mergaitė pabus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 27, 2011, 11:33:33 am

Rafaela girdėjo žingsnius. Girdėjo kalbančius žmones. Bet niekaip neįstengė atsimerkti.
Netrukus jos uoslę pasiekė ligoninės kvapas.
Taigi... Esu ligoninėje. Spėju Hogvartso. O kas man atsitiko? Kodėl aš čia?...
Po kiek laiko Rafaela prisiminė kas įvyko. Apleistoje klasėje ji pažiūrėjo pro rakto skylutę. Ten žiburėlis prišokčiojo prie jos ir tada...
Rafaela nenorėjo prisiminti.
Vėliau ją pažadino kažkokia mergaitė.
Aivy? Berods toks jos vardas. Iš grifų gūžtos atrodo...
Rafaela pabandė atsimerkti. Šiaip ne taip pavyko. Iš pradžių buvo daug šviesos, kuri spigino į akis. Vėliau išryškėjo ir detalės: langas priešais, jos lova. Pakėlusi rankas pažvelgė į savo delnus. Jie vis dar buvo apdegę, bet ne toki juodi, kokius Rafaela matė paskutinį kartą, prieš prarasdama sąmonę. Tada, pekėlusi galvą pamatė mergaitę, kuri sedėjo ant jos lovos. Ši buvo smulkaus sudėjimo, o plaukai krito ant pečių. Ji žiūrėjo į Rafaelą savo didelėmis, žaliomis akimis.
Čia turbūt Aivy? Taip, tai ji, tą dar prisimenu.
Dar Rafaela ant savo kojų pastebėjo gulint Laizą.
Ta katytė manęs niekada nepalieka vienos
Vėl atsisukusi į Aivy, Rafaela paklasė:
- Kas nutiko?- bet po kiek laiko, suprato, kad neapsimoka to klausti, nes pati viską puikiai prisimena.- Aš Rafaela. O man ant kojų Laiza.
Rafaela dar kartą peržvelgė mergaitę. Ji atrodė labai rami, rimta, bet kartu ir draugiška.
- Ačiū,- pabandė nusišypsoti Rafaela.- ačiū kad išnešei mane iš tos... Klasės.
Reiks pasakyti kokiam nors mokytojui kad ją užrakintų. Jog niekas ten neįeitų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aivy Stranger Liepos 27, 2011, 01:56:15 pm

Aivy vis laukė, bet praėjo kelios valandos, kol mergaitė ėmė busti. Jai dar miegant nežinia kaip į ligoninės palatą įspruko katytė. Ji susirangė mergaitės kojūgaly ir laukdama, kol nubus, Aivy ją glostė. Katytės murkimas veikė raminamai, tad Aivy pati bijojo užsnūsti. Laimei, mergaitė ėmė busti. Jai prisistačius, Aivy plačiai nusišypsojo.
- Dar kartą labas. Malonu susipažinti. Jei pameni, sakiau, kad esu Aivy. Kaip jautiesi?-rūpestingai pasidomėjo Aivy ir netrukus išgirdo padėką.
- O, tikrai nėra už ką. Svarbu, kad tu gyva, nes įėjusi ir radusi tave išsigandau. Kas tau nutiko...?-Atsargiai paklausė, nes galbūt ši nenorėjo prisiminti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 27, 2011, 02:47:01 pm

- O, tikrai nėra už ką. Svarbu, kad tu gyva, nes įėjusi ir radusi tave išsigandau. Kas tau nutiko...?-Atsargiai paklausė Rafaelos Aivy.
Rafaela sunkiai atsiduso ir nusprendė papasakot mergaitei kas įvyko.
- Aš bėgdama nuo Filčo įsmukau į tą klasę,- Rafaela nusišypsojo prisiminusi jo veidą pamačius salamandrą.- jis mane vijosi nes antro aukšto koridoriuje paleidau degančią salamandrą. Toje klasėje viską apžiūrėjau o vėliau pamačiau tas duris. Pabandžiau išsprogdinti bet nepavyko...
Gal vis dėl to neveltui mane paskyrė į klastūnyną...
- Tada pažvelgiau pro rakto skylutę... Ten buvo žiburėlis...
O taip ten buvo žiburėlis. Mažais žingsneliais linksmai artinosi prie manęs...
- Ir jis artėjo. Priskrido prie pat durų...
Jis vis ryškėdamas ir spraksėdamas prisiartino...
- O tada jis lyg sprogo... O tada...- Rafaela sudrebėjo.
Lyg raketa. Atrodė jog visos durys išsitaškė, aš susprogau...
- Ir tada visokios  baisybės. Milžinai, mirties valgytojai...
Tada Rafaelos žodžius ir prisiminimus nutraukė trakštelėjimas. Ji atsisuko į tą pusę ir pamatė savo buvusį namų elfą - Nomą. Šis žemai nusilenkė ir tarė:
- Nomas sužinojo jog panelei Rafaelai blogai. Kad ji ligoninėje. Nomas atėjo aplankyti panelės.
- Sveikas Nomai. Ar sužinojai?...- Rafaela nenorėjo ištarti klausimo garsiai.
- Ne. Nomui nepavyko. Negeras Nomas
Elfas jau norėjo trenkti galvą į sieną, bet Rafaela jį sustabdė
- Viskas gerai, Nomai. Ačiū kad stengeisi. Ar turi man dar ką nors pasakyti?
Elfas dar kartą spragtelėjo pirštais ir prie Rafaelos lovos atsirado puokštė baltų rožių.
- Nomas nežino nuo ko jos. Bet jos skirtos panelei.- elfas nusilenkė dar kartą ir išnyko.
Rafaela atsisuko į Aivy ir paaiškino:
- Nomas mano buvęs namų elfas. Dabar jis dirba Hogvartse. Ir aš buvau paprašiusi kad jis išsiaiškintų, kas man siunčia rožes,- tada ji žvilgtelėjo į rožes, į Laizą ir į Aivy.
Įdomu kaip ji mane rado?...
- Kaip mane radai? Ir... Ar klasėje, na, viskas gerai?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aivy Stranger Liepos 27, 2011, 03:42:35 pm

Supratusi, jog Rafaela ruošiasi jai papasakoti visą istoriją, Aivy sukluso, linktelėjo arčiau jos.
- Aš bėgdama nuo Filčo įsmukau į tą klasę,- pasakojo Rafaela.- Jis mane vijosi nes antro aukšto koridoriuje paleidau degančią salamandrą.
Aivy dar neteko susidurti su Filču, nes dar per mažai laiko gyveno Hogvartse, tačiau jau teko girdėti apie jo landų ir įkyrų būdą.
- Toje klasėje viską apžiūrėjau o vėliau pamačiau tas duris. Pabandžiau išsprogdinti bet nepavyko...- tęsė pasakojimą Rafaela, ir Aivy tik dabar prisiminė irgi mačiusi duris, tačiau atkreipusi į jas nedaug dėmesio. Rafaela tęsė pasakojimą, Aivy net krūptelėjo, kai ji paminėjo Mirties valgytojus. Ji žinojo kas jie per vieni, ne veltui jie buvo kalti dėl jos tėvų mirties...
Kažkas pokštelėjo Aivy priversdamas grįžti iš susimąstymo. Tai buvo namų elfas. Aivy pajuto, kaip pati pasiilgo namų...
Dingęs Nomas ir Rafaelės klausimas vėl ją gražino į realybę.
- Aš tiesiog ieškojau Kerėjimų klasės ir netyčia užėjau ne į tą kabinetą. Ir ten gulėjai tu... Klasė atrodė normali, kaip ir kitos klasės, tiesiog nesutvarkyta ir purvina. Kaip manai, kas buvo tas spindulėlis...?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 27, 2011, 03:59:32 pm

- Aš tiesiog ieškojau Kerėjimų klasės ir netyčia užėjau ne į tą kabinetą. Ir ten gulėjai tu... Klasė atrodė normali, kaip ir kitos klasės, tiesiog nesutvarkyta ir purvina. Kaip manai, kas buvo tas spindulėlis...?- Aivy paklausė Rafaelos.
Kas tas spindulėlis? Neįsivaizduoju... Galbūt atsiminimas?
- Gal tai atsiminimas? Žinai, ta minčių gija... Nors nepanašu, būčiau ją atskyrusi. Na, net neįsivaizduoju kas ten,- papurtė galvą Rafaela.- bet atrodė jog jis tiesiog sprogo, kaip ir viskas aplink, o paskui mačiau baisybes. Ir tas skausmas kažkur čia,- Rafaela parodė žemiau krūtinės, tarp šonkaulių.
Tas skausmas atrodė, jog plėšia mane iš vidaus...
- Na, dar kartą dėkoju, kad mane radai. Kad pažadinai iš tų sapnų.
Greičiau vizijų nei sapnų. Velnias žino kas ten buvo...
Rafaela tikrai buvo dėkinga Aivy. Ir Laizai, kad ji nežinia kokiu būdu čia atsidūrė ir abi nepaliko jos vienos. Rafaela nusišypsojo mergaitei ir tarė:
- Ar madam Pomfri sakė kada galėsiu iš čia išeiti? Ir... - ji truputį susigėdo.- Gal norėtum būti mano draugė?
Rafaela pakėlė degančias akis į Aivy ir laukė jos atsakymo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aivy Stranger Liepos 27, 2011, 05:37:55 pm

- Gal tai atsiminimas? Žinai, ta minčių gija... Nors nepanašu, būčiau ją atskyrusi. Na, net neįsivaizduoju kas ten,- papurtė galvą Rafaela.- Bet atrodė jog jis tiesiog sprogo, kaip ir viskas aplink, o paskui mačiau baisybes. Ir tas skausmas kažkur čia,- Rafaela parodė žemiau krūtinės, tarp šonkaulių. Aivy mąstė.
- Įdomu ar minčių gijos gali taip sklandyti niekieno neprižiūrimos...? Nemanai, kad derėtų papasakoti kokiam nors mokytojui apie visa tai? Gal būt už tų durų slypi kas nors labai pavojingo?-Aivy net neįsivaizdavo, kas ten galėtų būtų. Bet ko gero buvo teisi manydama, jog ši pilis slepia galybę paslapčių.
- Ar madam Pomfri sakė kada galėsiu iš čia išeiti? Ir... - ji truputį susigėdo.- Gal norėtum būti mano draugė?
Aivy net nusijuokė išgirdusi klausimą.
- O taip, žinoma, kad noriu būti tavo draugė. Po kai kurių įvykių tiesiog neįmanoma, kad būtų kitaip.- Aivy mirktelėjo ir nutilo, nes išgirdusi jų pokalbį iš savo kabinetuko palatėlių gale atskubėjo madam Pomfri.
- O, tu jau atsigavai?-Sučiulbo ji. Nelaukusi atsakymo įkišo Rafaelei į burną ploną lazdelę su auksiniu bumbuliuku gale. Greit nuskubėjo prie vaistų spintelės ir netrukus grįžo su dviem buteliukais. Patikrino pagaliuko rodmenis ir patenkinta linktelėjo.
- Kadangi atsigavai, neturiu dėl ko tavęs ilgiau laikyti ligoninėje. Štai...-parodė į buteliukus. – Žalią skystį tepk ant delnų, o rusvą-išgerk vakare prieš miegą. O dabar gali eiti. Geros dienos... –Atsisveikino ji ir nuskubėjo sutikti naujo paciento, bet Kerų pamoką netekusio nosies.
- Na va, štai ir patvirtinimas, kad gali eiti...-Nusijuokė Aivy.-Ir man jau būtų metas...
Aivy atsistojo ir patraukė durų link.
-Džiaugiuosi, kad jautiesi geriau. Na, iki pasimatymo...-Pasakė ir išėjo.

[Atsiprašau, kad pabėgau, tiesiog kelioms dienoms išvažiuoju ir nenoriu stabdyti tau RPG veiklos. Kai grįšiu būtinai kur nors dar RPG susitiksim. ;) ]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 04:52:38 pm

Į ligoninę Nikalojus ir Alfas, atvedė Merę. Ji silpnai galėjo paeiti. Taip pat,sunku buvo ir kalbėti. Ją paguldė į palatą,ir madam Pomfri tarė:
- Panelyte,jums čia teks ilgokai pagulėti,nes smarkiai nukentėjote nuo kerų. Deja.
Mergaitei nepatiko ligoninės. Jose visą laiką atsiduodavo vaistasi,o tas kvapas labai nemalonus.
Ah... Ligoninė... Blogiau ir būt negali...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 04:56:54 pm

Alfas tyliai įsliūkino į palatas.Jis drąsiai žengė prie Merės ir tyliai tarė:
-Labas.Kaip sveikata?
Nelaukęs atsakymo jis atsisėdo ant jos lovos.
-Neprieštarauji? Tas Nikolajus-tikras molis.Kaip išprotėjęs.
Berniukas pažvelgė į Merę ir pasakė:
-Matau esi nepatenkinta.Tikriausiai dėl šios kvailos ligoninės.Ar ne?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 05:01:16 pm

Nikolajus užvirė pykčiu kai išgirdo ką apie jį pasakė Alfas. Jis žengė iš šešėlio ir atsistojo kiek tolėliau nuo jo.
- Alfai aš moku pykti sutramdyti bet geriau nekalbėti tokiais žodžiais kai visi gali girdėti,- Nikolajus nežiurėdamas mostelėjo į ligoninės duris ir ištarė.-muffliato. Na štai tvarka tvarkelė dabar mane jau gali vadinti kuo tik nori o aš pasirūpinsiu jūsu apsauga gerove ir panašiai. Gal norėtumėte konors? Išburti arba atnešti betką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 05:08:25 pm

Ar švilpiukei pasirodė,ar vaikinukai ir vėl pykstasi?
- Eii... Žmonės,baikit. Gal gana rietis tarpusavyje? Nenusibodo?- bejėgišku balsu Merė pasiteiravo abiejų berniukų.
Ar man teks pradėti rėkti,kad jie liautusi. Man tai begalo įgrįso. Ar jiems tai patinka daryti? Patinka mane erzinti. Galbūt jie specialiai mane erzina. Gal jie geriausi draugai ir tiesiog susiruošė papokštauti. Taip,Merei galvoj buvo tikra beprotybė. ten virė pačios kvailiausios mintys...
- Ahh...- gilus atodūsis išsiveržė iš jaunosios burtininkės lūpų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 05:11:58 pm

-Mere,tu geriau jį supranti.Nors jis kvailas švilpis,o tu elegantiška švilpiukė aš bandžiau tau įtikti,tačiau matau,kad mano pastangos bevertės,-tragišku balsu tarė Alfas.
Berniukas atsisuko į Nikolajų.Pažvelgė į jo juodas akis ir papurtė galvą.Ne,aš nepakęsiu kai mane įžeidinės.Tiesiog ne.
-Nikolajau - dar kartą sakau.Ar nori susitaikyti? Į tuos žodžius įeina viskas.

Vaje vaje, kiek daug žinučių čia turi tik keturias eilutes... Būtų buvusios tada įvestos nuobaudos, kentėtų šitie vaikai... Šiaip ar taip, antra grifiukų raidė yra štai tokia (ar jūs pasiruošę?):
I

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 05:14:37 pm

Ką Alfas turėjo omeny sakydamas : aš bandžiau tau įtikti,tačiau matau,kad mano pastangos bevertės..? Ka tai reiškia..? Negi jis nesupranta kaip jis man patinka? Negi mano elgesys to neparodo,juk net pats Nikalojus tai supranta....
- Alfai..? Ką tu galvojai sakydamas,kad bandei man įtikti,bet tavo pastangos beviltiškos..?- nuo susijaudinimo Merė truputį pažvalėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 05:17:14 pm

Nikolajus įsikišo savo lazdelę į kišenę ir pasiražė.
- Alfai ką tu nesupratai kad aš tau jau seniausiai atleidau? Tai tikrai nereikia nieko atnešti?-Nikolajus dar pagalvojas pasakė Merei:
- Manau jau pati supratai bet Alfas tave įsimilėjas,- Nikolajus pastebėjo kaip nepastebimai krustelėjo jos lūpos.- Gal jus palikti vienus?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 05:19:56 pm

Ah,tas Nikolajus....
- Ne,nereikia mūsų palikti vienų,ar ne,Alfai?- paklausė mergaitė,- nebent tu nori. Man geriau,kai jūs abu šalia manęs...
Merė pažvelgė pirmą į Alfą,paskui į Nikolajų.
Ah... Jie abu tokie skirtingi... O aš... Durnelė... Įsimylėjau juos abu. Pff... Ir ką aš sau maniau...?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 05:23:52 pm

Alfo akyse sužibo ašaros.Jis tyliai prabilo:
-Ne..Ar...Ar? Kuris iš mūsų tau labiau patinka?
Jis pritupė,kad nereikėtu matyti Merės kančių.Kaip tai gali būti?Aš stengiausi,bandžiau,tačiau kaip visada viskas nukrypsta ne ta linkme.Negaliu to pakesti...
Jis atsistojo ir staigiai pažvelgė į Merę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 05:29:22 pm

Nikolajus visą šitą spektaklį stebėjo su šypsena.Na va reikia dar patarti Alfui.Nikolajus kaip galvojo taip padarė. Jis tyliai kad girdėtu tik Alfas pasakė:
- Alfai Gėlių išburk ar konors panašaus negi nematai kad ji tave įsimilėjo vostik pamačiusi?- Nikolajus jau nusijuokė nebesusitvardes.
- Taiką legendinė trijulė? Gal tikrai konors atnešti?- Nikolajus maloniai nusyšipsojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 05:30:15 pm

Kuris man labiau patinka..? Ah...
- Alfai,to aš tau negaliu pasakyti. Aš nei vieno,nei kito, labai nepažįstų,tad dar apsispręsti aš negaliu.
O gal,aš dar nepasiruošusi santykiams..? Gal...  Taip,aš manau,kad visą šitą reikia baigti. Kai bus noras pradėti bendrauti artimiau,aš jam pranešiu...
- Alfai,deja... Aš... ... man nereikia vaikino. Bent jau kol kas. Noriu jaustis laisva,nepriklausoma ir negalvoti apie tą meilę,kuri labai dažnai pražudo... Sorry...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 05:34:27 pm

Nikolajus taip nusikvatojo kad girdėjosi net lauke ir liovėsi tik po kelių minučių. Kai liovėsi juoktis pasakė:
- Būkite palaiminti,- Ir tetrališkai nusilenkė.- O dabar galite vienas kitą pabučiuoti.
Manau jie kartu bus laimingi tikrai laimingi.
- Palaiminu jus ilgai ir gražiai draugystei. Matote aš manau kad Jūs kartu labiau tinkate. Beto Alfas myli tave Mere visa širdimi štai ką aš manau gyvenkite ilgai ir laimingai.-Ir Nikolajus nusyšipsojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 05:36:22 pm

-Nikolajau,ar tu išprotėjai? Aš? Aš toks bjaurybė jai patinku? To negali būti,-tyliai šnipštelėjo Alfas Nikolajui.
Ar tai gali būti tiesa? Ką jį pasakė? Abipusė simpatija? To negali būti...
 Jis netekęs savitvardos atsisėdo ant lovos ligoninės gale.Nenorėjo matyti,girdėti.Nenorėjo gyventi.
Alfui-tai per didelė ... Kas? Laimė ar sielvartas? Tai gerai ar blogai.Jam tai rūpėjo išgirsti viską iš draugų lupų.Ne iš mokytojų,tėvų,brolio.Tiesiog iš jo simpatijos,ar jo meilės.
-Tai...Ar aš tau bent rūpiu daugiau už nago juodymą?-Nusiraminęs pagaliau ramiai paklausė Alfas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 16, 2011, 05:36:45 pm

Bellus trankydamasis įžengė į palatas ir paguldė mergytę ant gulto.
Atėjusi slaugė nieko neklausė, tik apžiūrėjo žaizdą ir nuėjo atsinešt kažkokio eliksyro.
BelLus vis dar siuto... nepakeliamai...pyktis drąskė gerklę ir krūtinę.

Atėjusi seselė liepė vaikinui išeiti ir grįžti vėliau... nes mergytę reik perrengt ir sutvarkyt žaizdas.

Bellus bėgte išbgo iš ligoninės flango, traukdamas nuo gerklės kaklaraištį ir atsisagstydamas apsiausto sagas...
jautėsi taip lyg tuoj sprogs.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 05:48:44 pm

- Juk sakiau,kad artimų santykių aš nenoriu. Per daug esu nukentėjus nuo tos meilės. Gana. Nenoriu,kad dar kažkas mane įskaudintų,- nudelbusi akis į žemę ištarė Merė,- atsiprašau.
Gal aš per žiauriai? Gal reikėjo duoti jam vieną šansą. Juk jis nekaltas,jog kiti mane įskaudino. Na gerai. Pažiūrėsiu ką jis atsakys. 
Švilpiukė pažvelgė pro langą. Ten čiulbėjo paukšteliai,švietė saulė,buvo tiesiog nuostabi diena.
- Nikalojau gal gali atnešti sulčių?- paprašė Smit.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 16, 2011, 05:49:22 pm

Tyliai prasivėrė durys ir mažas šešėlis praslydo pro tarpą į lovų pilną palatą. Girdėjosi, kad čia daugiau vaikų nei įprastai, tačiau svečias ieškojo tik vienos poros. Sliūkindamas palei sienas šešėlis uodė orą ir gaudė visus garsus. Kai pro šalį ėjo seselė jis palindo po lovą ir savo kelionę tęsė dar labiau užsimaskavęs. Pagaliau jis pajuto tai, ko ieškojo. Iškišęs snukutį katinas dar kartą apsidairė ar daugiau nieko nematyti ir dantyse tempdamas savo dydžio ryšulėlį nutipeno prie gulinčios merginos. Sunkiai užšokęs ant lovos jis iškart spjovė lauk lauktuves. Pažvelgęs į sunkiai kvėpuojančią mergaitę pagaliau pasirodė liūdna veido išraiška.
- Atleisk už tai, kas nutiko klasėje,mergaite. Šeimininkas pastaruoju metu prastai jaučiasi. Pilnatis... - išsišiepė, nors ji nei matė, nei girdėjo ir atrišo gulintį ryšulį.
Ant patalo išriedėjo maža kolbelė, o joje teliuskavo sodriai raudonas ir tirštas skystis. Apsidairęs ar yra kas nors, kas galėtų padėti katinas vis gi nieko nepamatė. Šiek tiek nusivylęs atsisuko į ligonę.
- Nepyk ant to vyro. Jis nenori, kad kas nors nukentėtų. Ar bent jau mirtų... Aš jį jau seniai pažįstų - jis ramus ir geras. Tau reikėtų geriau su juo susibičiuliauti ir pati įsitikintum. Jam čia sunku..
Kas nors iš jos pažįstamų, ateikit, po velniais! Nejau niekas nenori jai padėti. Kur tas varnanagis, kuris turėjo likti su ja čia? Maldauju, kitaip ji numirs.. Katinas užlipo panelei ant krūtinės, pasisukiojo ir atsigulė. Jo šiluma turėjo palengvinti kvėpavimą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 05:53:20 pm

Alfas nustėręs įsispoksojo į Merę.Jis drebėjo iš siaubo.Nieko nesakęs jis atsistojo.Išsitraukė lazdelę.
Berniukas nubėgo prie ligoninės durų.Užrakintos.
-Alohomora,-tyliai tarė Alfas nenorėdamas,kad kas nors išgirstu jo balsą.
Jis nubėgo koridoriumi,tačiau sugrįžo ir garsiai pasakė:
-Iki Mere.
Ir jis paliko Merę sedėti su Nikolajumi

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 05:57:22 pm

- Ar kas ne taip?- dar spėjo paklausti Merė. Bet berniukas jau pėjo įšeiti.
Na va,Mere. Likai viena. Juk pati kalta... Jei jis bus supratingas kažkada grįš... Kažkada.
- Nikolajau,ačiū tau už viską. Eik,aš noriu pabūti viena. Beto,jei sutiksi Alfą,pasakyk jam,jog kada man atleis,ateitų į ligoninę. Manau,dar ilgai čia gulėsiu...
Ir Smit užsimerkė. Ji negalėjo viso šito pakelti,jai tai buvo per sunku. Per daug įvykiu vienai dienai. Per daug.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 06:00:39 pm

Nikolajus pamates kad Alfas išeina taippat atsistojo ir dar pasakė Merei:
- Jis su laiku apsipras.- Šyptelėjo Nikolajus ir nuėjo link palatos durų. Kai jas priėjo Nikolajus išėjo į lauką ir nubėgo link pilies į bendraji kambarį.Valio Alfas ir Merė pora aš ir Amelija taippat pora.Nikolajus iš to džiaugsmo dėl draugo net pargriuvo.Velniai grieptu išsipurvinau apsiausta.Bet Nikolajus atsistojo ir toliau bėgo link pilies juk liko tik kelios sekundės kol galima būti lauke. Nikolajus pasiekė pilį kaiptik laiku. Jis nuėjo į bendrajį kambarį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 16, 2011, 06:02:44 pm

į palatą atlėkė visas susitaršęs ir apsiverkęs Bellus.
Atbula alkūne šuostėsi varvančia nosį, atrodė apgailėtinai, tačiau jau valdėsi.
Staigiai nuskubėjo prie Helenos lovos. Ant mergaitės krūtinės miegojo tas pat katinas.
Bellus paglostė katino galvą, nors mielai būtų šveitęs jį į kitą palatos kampą.
--kelkis, Parotum Felinis--Kelkis-- Žadino berniukas katinišką padarą jo rūšies vardu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 16, 2011, 06:06:30 pm

Vaikinas įžygiavo vidun visas uždusęs ir pavargęs. Atstumas nuo profesoriaus kabineto iki ligoninės buvo neapsakomai ilgas. Gilbertas pagaliau atsitempė tenai visas išpiltas prakaito.
Ir kodėl aš visada bandau daryti tai ko manęs neprašo. Kvailys. pagalvojo vaikinas sau, kol pasiekė bent vieną lovą ir numetė ten vaikiną. Seselė nesitikėjo dar vieno ligonio todėl labai nustebo. Ji atėjo prie jo ir apžiūrėjo
Gilbertas paskubomis papasakojo kas nutiko ir jau norėjo eiti, bet vis dėl to paklausė.
-Atsiprašau kur yra raudonplaukė mergaitė kuria turėjo atlydėti šiesiaplaukis berniukas?
-Štai ten. Kaip matote jis klykauja ir neduoda pacientams ilsėtis.- piktai atrėžė seselė.
Jis greitu žingsių nuėjo prie jo. Ant Helenos jis pamatė gulinti katiną. Ir katiną purtanti Falco
-Po velnių. O jis ką čia veikia?- su nuostaba atrėžė vaikinas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 16, 2011, 06:10:32 pm

Katinas pajuto svetimą kavpą ir iškart atpažino jį, tačiau leidosi ramiai paglostomas, kad nesukeltų pykčio bangos. Atsimerkęs jis nusišypsojo.
- Labas, berniuk, laukiau tavęs, - patenkintas sumurkė ir atsistojęs pasirąžė.
Tuo metu į palatas įėjo dar kai kas. Įpatingai nekreipdamas dėmesio į taip pat pažįstamą balsą ir kvapą, katinas kalbėjosi tik su varniuku.
- Mano vardas Chešyras, beje. Manau ne staigmena, - sukikeno ir pastūmė link jo kolbelę.
- Duok jai išgerti šio skysčio. Tuojau pat. Niekas kitas jos neišgelbės. Ir neklausk, kas ten.
Atsitūpęs katinas stebėjo varnanagį ir tikėjosi, kad šis staiga nestvers jo ir neims kankinti. Kaip ir jo kolega, nes šis atrodė labiau įsiutęs.
- Aš jau sakiau tavo draugei, kad šeimininkas nėra blogas. Aišku dabar sunku tuo patikėti, - pažvelgė į mergaitę ir įsitikino, kad rausva spalva grįžta į kūną.
- Imk šią nosinę, kurioje buvo buteliukas. Nusivalyk veidą, atrodai ... beviltiškai.
Katinas pasitrynė snukį, dar kartą pasiražė ir nusižiovavo.
- Kur buvai išėjęs? Maniau visą laiką budėsi prie jos lovos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 16, 2011, 06:19:32 pm

---Reikėjo-- tarė Bellus--Būčiau tik dar daugiau bėdos pridaręs...kai nesivaldau, kenčia aplinkinai--vaikas užsidėjo akinius.
Helena pagaliau panašėjo į gyvą žmogų. Kad ir kas buvo buteliuke, kurio turinį sugirdė mergaitei, skystis veikė.
--Gali nebijot--tarė vaikas paimdamas nosinę-- tavęs niekas neskriaus, tu tik darei tai, kad buvo liepta.
Bellus atsiduso...
--o dėl profesoriaus...--vaikas nutilo.--- Bet man maloniau susipažinti su tavim, Chešyrai...
pagaliau šyptelėjo vaikas--- Labai malonu matyti išnykusios rūšies atstovą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 16, 2011, 06:25:05 pm

Katinas sumurkė ir dar labiau išsišiepė (kiek tai įmanoma).
- Esi protingas vaikis, berniuk. Man irgi malonu su tavim susipažinti. Tačiau per daug nesibičiuliauk. Aš nesu iš tų, kurie prisiriša. Šeimininkas lieps, tai ir gerklę perkasiu, - klastingai mirktelėjo.
- Geriau susipažink su pačiu šeimininku. Jis turi ko tave pamokyti. Pavyzdžiui kontroliuoti savo galią. Ji šviečiasi kaip saulė giedram danguje.
Palaižęs savo pilką kailiuką tai šen, tai ten katinas apsidairė tarsi ieškodamas ko nors.
- Jaučiuosi išalkęs. Gal turi ko užkąsti?
Češyras laikėsi atokiau. Vis gi žmonėmis jis nepasitikėjo. Nepasitikėjo ir savo šeimininku, bet nebuvo kur dėtis. Ramiai sėdėdamas jis laukė kol mergaitė atgaus visas jėgas. Turėjo įsitikinti, kad priešnuodis suveikė ir ji pasveiks.
- Įdomu, kas buvo buteliuke? - lyg siūlydamas uždraustą vaisių paklausė katinas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 16, 2011, 06:29:21 pm

Vaikinas lengviau atsiduso kai pamatė merginą atgaunant spalvą. Jis priėjo prie merginos galvos. Nuo veido patraukė kelis užkritusius plaukelius ir perbraukė ilgą sruoga iki galiuku. Jo veide matėsi kažkas ko nebuvo galima suprasti. Viskas viename. Jis tiesiog stebėjo merginą. Ji po truputi pradėjo muistytis.
Tu neturėtum čia gulėti. Aš visada turėčiau būti su tavimi ir tau padėti. Niekada neturėjo tai nutikti.
Merginos pirštai sujudėjo. Jis suspaudė jos ranką ir atsisuko į katiną.
-Taip man iš tikrųjų įdomu kas Jūsų buteliuke buvo pone Chešyrai- ramiai ir su pagarba atsakė vaikinas.
Jis dažnaiusiai nebuvo iš tų kurie šoko ant visų ir visada. Ypač ant tų kurie nori padėti
-Nujaučiu jame buvo kažkieno kraujo, tik nemanau, kad iš manęs geras eliksyru meistras kad žinočiau kas ten galėtu būti įmaišyta be kraujo

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 16, 2011, 06:36:08 pm

Bellus pakėlė viena antakį ir apžiūrėjo buteliuką gulėjusį ant patalynės... pauostė.
---Jai neklystu Melkoro Kraujas,  --pasitrynė prištu perštinčias akis--arba kažkoks kitas panašus priešnuodis...ir jame buvo Chešyro kraujo, nemažiau nei 3 lašai..--atsiduso Bellus-
ir, tavo šeimininkas į tave panašus, jumis abejais sunku pasitikėt, o dėl mano galios...Manau tai mano bėdos, Toks gimiau.

Bellus iš tolo žavėjosi Katinu..tačiau vien mintis, kad jis tarnauja Acari, varė jam šiurpą.
Jam sunku...Pagalvojo Bellus atsisėsdamas ant greta buvusios kėdės.--O kam lengva??

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 06:39:26 pm

Alfas atidarė duris ir liūdnas įpėdino į palatą.Prie kažkokios mergaitės sedėjo keli vaikai ir gulėjo Alfui nematytas katinas.Jis nuėjo iki Merės lovos.
-Labas,-užkimęs pasisveikino. - Nikolajus sakė,kad turi man kažką pasakyti.Na aš klausau.
Jis apsižvalgė.Berniukų ir katino balsai vis labiau garsėjo,tačiau pagaliau atitoko.
Nuo kada katės šneka?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 16, 2011, 06:42:18 pm

Visų nuostabai katinas ėmė juoktis. Tai labiau buvo panašiau į banguojantį murkimą, tačiau Češyras iš tiesų juokėsi.
- Cha cha cha, tu absoliučiai teisus, vaiki, - nustojo džiaugtis tokiu Gilberto įžvalgumu ir tiesiog nusišypsojo. - Tai buvo kraujas, bet ne Melkoro, mano mažasis drauge, o paprasto žmogaus sumaišytas su lašeliu vampyro. Dar šviežias, - su lyg savo žodžiai apsilaižė.
Augintinis džiaugėsi, kad berniukai tokie žingeidūs ir bendraujantys. Jis jau seniai su niekuo nekalbėjo. Net profeosrius jo nešnekindavo. O liežuvis kartais taip išdžiūsta nuo nieko neveikimo.
- Vampyro kraujas turi gydomųjų savybių, tačiau jis taip pat yra užkratas, todėl jis maišomas su sveiko žmogaus krauju. Šis neutralizuoja užkretimą ir draugės nevirsta piktybiškomis vampyrėmis, -  teikėsi paaiškinti plačiau.
- O ne, berniuk, manimi pasitikėti gali, jei moki teisingai užduoti klausimą ir teisingai formuluoti atsakymą. Kaip ir šeimininku. Jei randi bendrą ritmą, jis bus nuostabus mokytojas. Ir tavo galia nėra bėda, vaiki. Ji dovana. Būtent todėl, kad toks gimei. Daug kas net norėdamas negalėtų gauti kažko panašaus, o tu... na, bet tau spręsti.
Staiga pasigirdo maloni paukščio giesmė ir katinas sukluso. Nulipęs nuo lovos pasisukiojo ir pastebėjo atidarytą langą, o ant palangės tupintį giedorių.
- Pietūūūūs... - sumurkė ir dingo berniukams iš akių.
Po kelių akimirkų vasaros daina nutilo. Kažkur pakampėje sušlamštęs paukštuką Češyras grįžo prie draugų, tikėdamasis, kad nieko įdomaus per tą laiką neįvyko.
- Atsiprašau, - tarė, kai pamatė tarp dantų kyšančią plunksną. Su letena patrynęs snukutį nusiprausė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 16, 2011, 06:48:21 pm

Visu nuostabai Gilbertas pradėjo isteriškai juoktis pamatęs Chešyrą besikrapštanti plunksnas iš dantų. Jis niekad namie neaugino ko nors panašaus. Vis dėl to tai buvo žiobarų namas.
-Jei būčiau namie auginęs tokį linksmu plaučiu katiną, tai tikriausiai nebūčiau toks niūrzga dabar.
Jis paleido pusseserės ranką ir priėjo prie katino kuriam nuvalė plunksnas nuo nugaros. Jis pritūpė tiesiai prieš jį ištiesdamas jam ranka
-Ačiū, kad padėjai jai.- padėkojo vaikinas.
Jis nebuvo iš tų kuris neturėjo garbės ir žinojo kada reikia padėkoti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 06:52:31 pm

Merė miegojo. Sapnavo kaip viskas buvo gerai. Kad Alfas ją suprato,jog sakė,kad palauks kol Merė pagalvos. Staiga,ji pro miegus išgirdo pažįstamą balsą:
 - Labas. Nikolajus sakė,kad turi man kažką pasakyti.Na aš klausau.
Ji prabudo.
- Alfai... Dėkoju,kad atėjai. Jau praradau viltį,kad aplankysi mane. Bet žinai,galėjai ir ryte ateiti... Bet ne,juk čia labai svarbus dalykas,tad nepykstu ant tavęs,kad nusprendei mane aplankyti naktį. Tai va,- Smit nusišypsojo,- aš apsisprendžiau. Ir manau,jog neduoti tau šanso,būtų labai neteisinga. Tad aš sutinku,jog mus sietų daugiau nei draugystės ryšiai. Nebent... ...nebent tu jau nebenori manęs matyti..?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 16, 2011, 06:57:09 pm

Bellus plačiai nusišypsojo pamatęs begalo laimingą katiną, kai šis iškniaukė "Pietūs"...
ir šiam grįžus stebėjo, kaip Gilbertas jam dėkoja už išgelbėtą Helenos gyvybę.
--dėkui--pratarė.
Vaikis pasijuto išsekęs, po kiekvieno nesusivaldymo taip jausdavosi...
---Apie mano galias,--tartelėjo tyliai Bellus, nusiimdamas akinius ir nuleisdamas akis žemyn--- ką apie jas gali pasakyt, išsamiau...
nes tai ką jie rašo knygose neatitinka  realybės...
---Mano senelė- Vella-- tarė tyliai, kad negirdėtų kiti, toliau esantys, nedrįsdamas pažvelgt į Gilbertą---Mano mamos galios palyginti slipnos, ja žavisi visi vyrai, ir nori jai įtikti, kaip ir visom vellom. tačiau, tik tiek...Tačiau aš..  Galiu daug daugiau, apžaviu tiek vyrus, tiek moteris...dėl to nešioju šituos---jis pakėlė sunkius akinius, jie užburti, kad aš nepakenčiau kitiems žmonėms---tu turbūt įsitikinai, kad mano regėjimas puikus...--tarė Gilbertui.

Vaikas jautėsi blogai, jį pykino ir skaudėjo krūtinę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 06:58:04 pm

Alfas išpūtė akis.Jis rimtai pažvelgė į Merę.Jos akys spindėjo lyg du deimantai.Mėlyni kaip jūra.
-Tikrai? Tu draugausi su manimi? Ar tikrai?
Ji sulinksėjo galva.Alfas lengviau atsipūtė.Viskas.Dabar jokio rūpestėlio...
Berniukas kvailai sumirkčiojo ir atsitiesė.
-Na,iki.Tikiuosi manęs nesugaus Filčas.Geros dienos.Tai yra nakties.
Ir Alfas šypsodamasis išėjo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 16, 2011, 07:08:36 pm

- Dėkok ne man, ponaiti Gilbertai, o profesoriui. Tai jis man davė šį buteliuką, - paslaptingai nusišypsojo ir pažvelgė į pasitaisiusią merginą.
Iš tiesų jis tikras geraširdis. Tokio sutvėrimo dar nė karto neteko matyti. Didžiojuos juo nusišypsojo pats sau ir pakėlė akis į varniuką.
- Velos kerai..kaip įdomu, kaip įdomu, - suburzgė katinas ir apie kažką mąstydamas ėmė žvalgytis pro netoliese buvusį langą. Vienu metu išspaudė kažką panašaus į krizenimą, bet akys vis dar keliavo po kitus pasaulius.
- Dabar nesistebiu, kodėl... - lyg kažką supratęs parodė per šypsena dantis ir pažvelgė į Bellus.
- Tavo kerai stipresni nei manai, vaiki. Ir žinai kodėl? Nes leidi jiems tave valdyti. Štai kur tikras įdomumas, - tyliai nusijuokė ir pažiūrėjo į Gilbertą.
- Ir tu tai žinojai? - paklausė.
Būdamas pastabus katinas priėjo arčiau varnanagio.
- Paglostyk mane. Mano šiluma nuima skausmą. Ir glostyk kiek širdis geidžia. Tiksliau..kol praeis skausmas, - susirangė prie jo.
- Norėk gyvenime visko pasiekti pats, kaip vyras ir išmoksi žiūrėti žmonėms į akis. Štai tau mano patarimas.
Češyras ėmė murkti ir užsimerkė lyg pasiruošdamas ilsėtis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 16, 2011, 07:17:03 pm

-Kai susitiksiu profesorių kada geresnės nuotaikos ir žinosiu, kad vėl neteks šveisti kokios kiaulidės (taip jis apibūdino klastūnyno persirengimo kambarį).
Jis dar kelis kartus perbraukė per katiną, pakasė jam paausį. Žinojo, kad visiems katinams tai patinka, kad ir kokie jie bebūtu. Tada jis atsisuko į Bellus
-O dėl Focus galiu aš nieko nežinojau ir nesu tas kuris leis kažkokiems kerams save valdyti. Be to apžavėjimo.
Pagaliau atsipalaidavęs Gilbertas suprato, kad jis nesveikai pavargo. Jis atsistojo
-O dabar manau man metas eiti miegot, nes nežinau ar sugebėsiu dar vieną naktį išstovėti be miego. Gero vakaro jums abiems
Gilbertas mandagiai, lyg tikras aristokratas nusilenkė ir apsisukęs pradėjo eiti išėjimo link. Paskutinį kartą atsisukęs pažiūrėti į Heleną jis išėjo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 16, 2011, 07:22:01 pm

Bellus atsargiai pasiėmė Chešyrą ant kelių ir ėmė glostyt ilgus pirštus suleisdamas į pilką be galo švelnų kailį.
Kaip norėčiau tokio draugo...pagalvojo vaikis jausdamas kaip nuovargis apleidžia kūną ir šiluma kutena pirštų galiukus.

-ačiū tau-- pasilenkė prie katino ir pakuždėjo į ausį lūpomis liesdamas kailiuką,---laimingas tavo šeimininkas, turėdamas tave.
iš už nugaros pasigirdo batų kaukšėjimas.
--Jūs dar čia, ?-sušnypštė slaugutė--eikit į koledžus, mergaitei reik poilsio.
Bellus vis dar glostė katiną, nenorėdamas jo paleisti.
--labanakt Helena--tarė--ir su katinu glėbyje patraukė link profesoriau kabineto.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Victor Valentine Rugpjūčio 16, 2011, 08:05:24 pm

Vaikas prabudo kai visi jau buvo dinge. Arba bent jis mane kad dinge. Jo suniukas jau buvo susiraites jam gale koju. Jis pazvelge sau i juoda ranka, skystis kaip rasalas jau buvo apkabines visa ranka ir gabla krutines, atrode klaikiai, visos gyslos issokusios. Jis visdar prakaitavo, nors jautesi normaliai, zinojo kad nieko cia gero, pabande pjudinti juodaja ranka, ne krust, pagalvojo kad sesele dave kazko tai dabar nei rankos nei skausmo. Jam reikejo su kazkuo pasikalbeti. Akiniai vos laikesi ant nosies. jis pakele galva, pasilenke is lovos ir su laisva ranka pagloste suniuka. jis pabudo ir suvizgino uodegyte. Viktoras jam nusisypsojo:

- Ciune ... juk zinai kad as nenorejau nieko blogo .. ar ne ... as tik norejau juos isgelbeti ... norejau buti naudingas, taciau niekas man uztai nepadekos, niekas nematys kad padariai kazka gero, ne tokie jau tie magai, dazniausiai mato tai ka nori matyti ir visada mato kai darai kazka bloga o kai darai kazka gera, jautiesi lyg gyvendamas akluju pasaulyje. Viskas labai paprasta ciune, kentesi uz tuos kuriuos bandei ginti, uz maga kuris tranco metu tikisi isgelbeti visus aplinkinius, o paskui prabusti is tranco ir pamatyti savo kabinete 20 lavonu .... taip tiesiog nuostabu, tiesa Ciune jis turi katina, zinai as elgiausi taip kaip manaiau jog teisinga ir nesvarbu ka mano kiti as elgiausi teisingai.

Ciune vigstelejo uodegyte ir padejo snukuti jam ant kojos, Viktorui nesinorejo miego jis tik ziurejo suluzusiais akiniais i lubas, akys kaip apuoko, jis visad atrodo liudnas. Taciau kai salia jo geriausias draugas, jo lupose tvyrojo plati sypsena....

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 08:17:47 pm

Merė vis mąstė:
Kodėl jis taip greitai įšėjo..? Aaa... Juk jau naktis... Bet jei jau atėjo,naktį manęs aplankyti,tai galėtų dar trumpai su manimi pabūti. Na,bet ką... Įšėjo, tai įšėjo,tikiuosi rytoj sugrįš.
Ištikrųjų šiomis mintimis,ji tik bandė uždengti tikrąsias mintis,o jos buvo įvairios..:
Ah... Ar buvau teisi,jog sutikau su Alfu būti daugiau nei draugais... Ar tai buvo gera mintis? Juk jis gali mane apgauti,išduoti. Tada ir vėl man bus šakės. Vėl kentėsiu kaip visą laiką. Vėl... Bet gal šįkartą bus kitaip. Gal jis geros širdies žmogutis? Na,pažiūrėsim kas čia bus... Pažiūrėsim.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 17, 2011, 12:53:19 am

Helena pasimuistė lovoje. Po kelių minučių ji jau buvo plačiai atmerkusi akis ir žiūrėjo į lubas. Jėgos kiek grįžo. Mergaitė jautėsi stipresnė. Silpnumas buvo kiek atsitraukęs, bet ne iki galo. Ji atsirėmė į alkūnes ir pakilusi iš lovos atsisėdo. Už lango švietė pilnatis. Kai grifiukė pabudo buvo apie antra valanda nakties. Gretimoje lovoje ramiausiai miegojo Victoras, o prie jo kojų snaudė jo šuo. Helena atsisėdo lovoje ir apsidairė. Toleliau, beveik prie išėjimo vienoje iš lovų saldžiai ir ramiai miegojo Merė iš švilpynės koledžo. Grifiukė pasuko galvą ir pamatė ant savo spintelės palikta gėlių puokštę, įvairiausiu skonių saldainių dėžutę ir kortelę. Ji paėmė kortelę ir tyliai perskaitė:
-Greičiau sveik.
Helena rankose pavartė kortelę, bet ant jos daugiau nieko nebuvo užrašyto. Jai buvo be galo smalsu sužinoti, kad gi taip padarė, bet tą ji nusprendė palikti rytojau rytui. Grifiukė padėjo kortelę ir atidarė saldainių dėžutę. Išsitraukusi vieną neaiškios spalvos įsimetė į burną.
-Citrinų skonio, - susiraukė mergaitė ir padėjo dėžutę atgal ant staliuko.
Staiga į palatą įėjo seselė. Ji ne iš karto pastebėjo prabudusią Heleną. Seselė priėjo prie Meres ir patikrino jos pulsą. Tada ėmė eiti Victoro link. Rankoje seselė nešėsi kažkokį buteliuką.
-Matyt vaistai, - nusprendė mergaitė.
Ražoji raganiukė akimis sekė seselę. Tik tuomet kai Helena pasimuistė lovoje seselė ją pastebėjo. Moteris nustebusi net sustojo vietoje. Ji sumirksėjo akimis ir atgavusi žadą bei priėjusi prie mergaitės paklausė:
-Kaip jautiesi?
-Vis dar silpna, - pradėjo Helena, - bet jau geriau.
-Nenuostabu, kad tau dar silpna. Tu netekai pakankamai daug kraujo. Iš viso aš nustebusi, kad tu taip greitai taisaisi. Matyt turi gerą imunitelą. Visgi patarčiau tau naktį praleisti ligoninėje ir gerai išsimiegoti bei šiukštu niekur nevaikščioti.
Seselė nuo Victoro spintelės paėmė tuščia buteliuką ir pastatė pilną. Ji jau norėjo eiti, bet ją sustabdė mergaitės balsas.
-Atsiprašau, gal jūs žinote kas viską šitą atnešė? - Ir Helena parodė ranka į savo spintelę.
-Deja, nežinau. Dieną jus į ligoninę atnešė šviesiaplaukis berniukas. Po to buvo atėjęs dar kitas. Bet jie nieko nenešė. Be to jei ne laiku atneštas profesoriaus Arcari priešnuodis nežinia kaip viskas būtų pasibaigę, o dabar taupykite jėgas ir eikite miegoti, panele Flowerfield.
Seselė įsitikino, kad Helena atsigulė ir tada tylutėliai išėjo iš palatos. Mergaitė dar kurį laiką galvojo apie profesorių Arcari, jo katiną, Victorą, iš muzikinės dėžutės išlindusią būtybę ir pastarųjų dienų suirutę.
-Kažkas su tuo profesoriumi negerai. Jis kažką slepia. Galbūt jis koks demonas, kuris nori sunaikinti visus mokinius. Reikia išsiaiškinti. - taip begalvodama Helena užmigo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 17, 2011, 09:57:41 am

Išaušo ankstyvas rytas. Saulė tingiai paliko savo patalą ir apdovanojo žemę savo vėsiu apkabinimu. Sukilo paukščiai ir pasveikino rytą giesme, pabudo žverys ir pasiražę bei nusižiovave vieni liko snausti toliau, o kiti išėjo ieškoti maisto. Net vėjas nusileido iš savo bokšto debesyse ir švelniai sujudino vandns paviršių, žolę ir medžių lapus. Visa gamta atsibudo ir akimirkai pramerkę akis pasisveikino.
Pabudęs su pirmais spinduliais buvo ir Dante. Dar tik šešios ryto, todėl visoje pilyje tylu. Jis susikišęs rankas į džinsų kišenes ėjo link palatų, kur gulėjo jo mokinė. Ilgai mąstė ar turėtų tai daryti, bet po to apsisprendė bent jau aplankyti ir įsitikinti, kad jai viskas gerai. Susisupęs į megstinį slėpdamasis nuo ryto vėsos profesorius sliūkino tuščiais koridoriais.
Kai pravėrė ligoninės duris visur buvo tylu ir ramu. Kažkur netoliese krebždėjo seselė. Įėjęs į vidų jis visų pirmą susirado ją ir pasikalbėjo apie Flowerfield savijautą. Dante nurimo, kai sužinojo, jog naktį ši buvo atsibudusi ir jautėsi geriau. Apsidairęs jis rado lovą, kurioje ilsėjosi ligoniukė. Atsistojęs šalia Dante pažiūrėjo į gyvą jos kūno spalvą ir viduje kažkas sukirbėjo. Neaišku ar kaltės jausmas, ar skrandis reikalaujantis pusryčių.  Nutildęs tą tylų balsą viduje profesorius uždėjo ranką ant merginos kaktos ir patikrino ar kartais ši nekarščiuoja.  Viskas tiesiog puiku nusišypsojo ir ruošėsi nueiti, kai įsliūkinantį į patalpas užtiko savo katiną. Klausiamai pažiūrėjęs profesorius sustingo ir niekur nepajudėjo. Češyras tik gūžtelėjo ir užšoko ant grifiukės lovos. Patrypęs aplink jis suirangė šalia jos ir nusižiovavęs ėmė murkti.
- Tu esi mažas išdavikas, - šnabždėjo vyriškis, kad neprikėltų miegančių.
Katinas tik sukrizeno ir mirktelėjo šeimininkui. Dante nusišypsojo ir paglostė jo pilką dryžuotą kailį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 17, 2011, 11:48:35 am

Helena pasimuistė lovoje. Visą naktį ji pakankamai gerai miegojo, tad šiandien jautėsi geriau. Jėgos buvo grįžusios ir ji jau buvo pasiryžusi grįžti į pamokas. Grifiukė lėtai prasimerkė ir pažvelgė į šalia ėmusi murkti katiną. Atsisėdusi lovoje ji pastebėjo profesorių.
-Profesoriau Arcari? - Nustebo mergaitė. - Tai yra, labas rytas, profesoriau.
Ji pažiūrėjo į kitoje lovoje gulintį Victorą, kuris atrodė baisiau ir blogiau negu ji. Mergaitei pasisekė labiau negu jos draugui pirmakursiui. Helena jautė kaltę dėl to kas įvyko berniukui. Visą naktį ją kankino klausimas ar viskas bus gerai, ar pavyks jam pasveikti ir kas buvo tas dalykas išlindęs iš muzikinės dėžutės.
-Profesoriau, aš norėčiau paklausti. - Ji kiek nutilo. - Kas buvo tas padaras išlindęs iš muzikinės dėžutės ir kaip jis tenai iš viso atsidūrė? Ir kaip aš taip greitai pasveikau?
Helena susimąstė ar gerai daro užduodama profesoriui Arcari tokį klausimą. Juk nežinia ar jis atsakys, o jeigu atsakys, tai ar bent dalis to bus tiesa. Mergaitė nepasitikėjo profesoriumi, bet pabandyti reikėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 17, 2011, 12:01:04 pm

Merė prabudo. Už lango jau spėjo gana aukštai patekėti saulė. Ji užliejo visą palatos erdve,todėl joje buvo šviesu ir šilta. Atrodė,jog viskas yra nuostabu. Deja,taip nėra. Šalia jos nebuvo jai vieno svarbaus žmogaus. Žmogaus su kuriuo mergaitę siejo daugiau nei draugystė. Ji visą naktį jo laukė. O jei net ir užsnūsdavo,tai sapnuose jį vis tiek sutikdavo.
Alfai? Kur gi tu? Kodėl neatėjai manęs aplankyti...? Net jei tau ir yra pamokos,juk per pertarauką greitai užbėgti,tai gali. O gal viskas baigta? 
Merė mintyse vis kalbino Alfą. Berniuką žalių akių, rudų plaukų. Deja,deja,jis juk negalėjo jai atsakyti,tad ji vis laukė. Laukė,kol ją aplankys JIS.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 17, 2011, 12:01:22 pm

Daugelis pasakytu,kad rytas yra šlykštus ir keistas,tačiau Alfui viskas tądien buvo nuostabu.Iš bendrojo kambario berniukas patraukė į ligoninę aplankyti artimiausio žmogaus jo gyvenime.
Alfas įžingsniavo į palatas ir ėmė eiti Merės lovos link.Berniukas buvo susitaršiusiais plaukais.Jis iš oro išbūrė raudoną tulpę.Jis pamerkė gėles į gražią žalią vazą ir apkabino Merę.Kažkokia klastuolė arkliškai nusižvengė.
-Kvailė.
Jis su susižavėjimu pažvelgė į mergaitę.
-Sveika,kaip sveikata? Seselė nesakė kada galėsi ištrūkti iš šios siaubingos vietos?
Alfas atsisėdo ant kedės.Eh...Gerai,kad ji ne legimantė.Gerai,kad nemato kas dedas mano galvoje...
-Na,kodėl tokia nešneki?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 17, 2011, 12:08:42 pm

Stebuklas. Juk ji visai neseniai galvojo apie jį. O štai,dabar jis šalia jos. Atnešė kraujo raudonumo tulpę. Nors jai labiau patiko orchidėjos ir lelijos,bet tulpė,taip pat buvo visai neprastai.
- Sveika,kaip sveikata? Seselė nesakė kada galėsi ištrūkti iš šios siaubingos vietos?- pasiteiravo Alfas mergaitės.
Merė tylėjo.
- Na,kodėl tokia nešneki?
Švilpiukės veidą papuošė šypsena. Ta šypsena,kuri turėjo reikšti : Ah... Alfai... Kaip aš tave...
- Klausi kaip sveikata? Na,mano manymu visai neprasta. Seselė tyli,lyg vandens į burną prisisėmus ir apie mane ničnieko nesako...- Jaunoji burtininkė pažvelgė į berniuko žalias akis. Jos buvo tokios kaip jos. Žalios kaip pieva... Žalios žalios,- žinai, aš labai tavęs pasiilgau. Labai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 17, 2011, 12:14:45 pm

Nikolajus stovėjo šešėlyje su savo džinu ir stebėjo Alfa su Mere.Įdomi meilė įdomi.Nikolajus buvo įsitikines kad jo džinas girdi labai gerai todėl visdar stovėdamas sušnibždėjo jam:
- Laimingi žmogeliai arne? Baltas vilkas su smaragdinėmis akimis?
- Žinoma šeimininke.- Ir jis pakeitė akių spalva.
- Šaunulis. Gal išgasdinam juos? Sugalvojau šok ant Alfo taip kad jis atsidurtu Merės glėbyje gerai?
- Žinoma šeimininke.- Ir nieko nelaukdamas šoko. Nikolajus stebėjo kaip jie abu persigando pamate iš niekur atsiradusį vilką ir kaip Merė maloniai nustebo kai Alfas nusirito į jos glėbį.
- Sveiki balandėliai. Kaip sekasi? Mere norėčiau atsiprašyti kad tave gaivinau manau mano kerų valdymas prastokas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 17, 2011, 12:19:09 pm

Alfas nusišypsojo.Šypsena kuria jis dar nesišypsojo niekada.Jis pasilenkė prie jos ir greitai pabučiavo į skruostą.Skruostas buvo švelnus ir šiltas.Jis atsitiesė visu ūgiu ir pašaukė sesele.
-Hm..Ponia,ar galite pasakyti kada šitą mergaitę išleisite?
Seselė nustebo,tačiau to neparodė.Drebančiu,tačiau drąsiu balsu pasakė.
-Šią panelę išleisiu kai ji išgers likusį eliksyrą,-debtelėjo ji į keistą rožinį skystį.Seselė išėjo keistai bambėdama po nosimi.
-Na štai,-pranešė jis Merei. - Išgerk kvailą eliksyrą ir bėgam iš čia,-sukikeno Alfas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 17, 2011, 12:25:22 pm

Ar tikrai taip lengvai? Išgerti eleksyrą ir išbėgti lyg niekur nieko? Ar taip viskas paprasta? Na,juk čia Magijos pasaulis,čia viskas įmanoma.   
Ištiesų,Merė iš čia nenorėjo niekur eiti. Nors jai čia ir nepatiko,bet šis šviesus rytas,vazoje pamerkta tulpė ir jis. Tai buvo viskas ko ji norėjo. Viskas. Jai nereikėjo spindinčio dangaus nukloto žvaigždėmis,nereikėjo ir Nikalojaus kuris netikėtai čia pasirodė. Mergaitei reikėjo,kad būtų ji,šalia jos JIS ir dar ta tulpė.
- Ah... Nikalojau,ko tau prireikė? Kaip mums sekasi? Man,tai nuostabiai,kaip Alfui?- Merė gūžtelėjo pečiais,- manęs atsiprašinėti nėra ko. Juk kaip matai,nieko man neatsitiko.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 17, 2011, 12:34:43 pm

Ko jam čia reikėjo?Nekenčiu tokių žmogučių elgesio.Ir kas čia? Baltas vilkas?
-Nikolajau,nenoriu reikšti pasipiktinimo,tačiau tu elgiesi kaip klastuolis.Tiksliau - Rafaela.
Alfas susiraukė.Nikolajus jam nepatiko.Nors jie ir susitaikė berniukas niekada jam neatleis.Niekada.
-Mere,tu vakar sakei,kad tau nereikia daugiau meilės istorijų.Ir,kad per daug esi nuo jos nukentėjus.Prižadu tau.Aš tavęs neįskaudinsiu.Jei tai padarysiu - nušoksiu nuo astronomijos bokšto.Kaip jau sakiau - prižadu,-šyptelėjo Alfas.
Jis atsisuko į Nikolajų.Berniukas vos pastebimai linktelėjo jam,po to į duris.Kiekvienas suprato:Eik iš čia.
-Išgerk tą kvailą eliksyrą,-linktelėjo jis buteliuko pusėn.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 17, 2011, 12:39:12 pm

Nikolajus nusišipsojo.Aš visada žinau ur žmones man reikalingus rasti.Dohandhan'as iššiepė savo iltis ir pvaidino kad kanda Alfui į ranką. Nikolajus jau nusijuokė ir dirptinai stumtelėjo Dohandhan'a į šalį tas pavaidino kad nuskrieja.
- Na ką jei kas norės susitikti būsiu prie ežero. Dohandhan'ai galima ant taves atsisėsti norėtusi jau greičiau iškeliauti beto mes dar turime dauk darbų.
- Žinoma šeimininke.- Dohandhan'as pritūpė ir leido Nikolajui ant jo atsisėsti.
- Tai iki tik norėjau sužinoti kaip tavo sveikata mere naktį buvai labai nerami. Iki Alfai iki Mere.- Nikolajus tvirtai įsikibo Dohandhan'ui į gaurus ir nulėkė sukeldamas vėja. Ligoninės durys vos neišlužo bet jiems tai buvo nėmotais abu nušaušė tolyn.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Victor Valentine Rugpjūčio 17, 2011, 12:39:50 pm

Miegas buvo neramus, Jis sapnavo kosmara, visas po prakaitu, kol is tolo pradejo girdeti kazkokius plepalus, jie vis artejo ir artejo, ir Viktoras sunkiai taciau pramerke akis. Galva buvo it akmenine, su juo kartu prabudo ir suniukas. Jis soktelejo ir pradejo laizyti seimininka, jis norejo stumtelit sunyti, kai suvoke kad juodosios rankos visdar neimanoma judinti. Kita ranka apkabines suni pastumes ji salias saves, suniukas susiraite salia seimininko kai anas gulesi ant sono, tuomet jis ir isvydo toki vaizda, Profesorius jo katinas ir Helena apie kazka snekuciavosi, gaila jis neisgirdo ka. Nusprende patyleti ir klaustyti, Pazvelge i Helena ir atsiduso Aciu dievui jai viskas gerai pamane jis, tuomet sukluso ir idemiai klausesi ju pokalbio. O suniukas pakeles savo baltas ausytes spoksojo i katina ir vizgino uodegyte, nes jis buvo draugiskas visiem gyvunam.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 17, 2011, 12:40:17 pm

Ir vėl jis man kiša tą eleksyrą... Nenoriu jo. FUU...  Bet jis taip jau nori,kad jį išgerčiau,na ką gi.
- Alfai,nebūk toks nedraugiškas su Nikolajumi. Jis ir mano draugas. Beto jei jau taip prašai,kad jį išgerčiau,- Merė bedė pirštu į kolbą su skysčiu,-  Okey. Aš tą padarysiu.
Ir Smit pasiėmusi eleksyrą su buteliuku,visą jį išmaukė.
- Patenkintas? - susiraukusi mergaitė pažvelgė į Alfą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 17, 2011, 12:44:02 pm

Pabudusi mergaitė šiek tiek išmušė iš vėžių profesorių, bet ji neatrodė labai priešiškai nusiteikusi, todėl Dante tik pasiliko rankas sau ir su maža šypsenėle stebėjo atsigavusią grifiukę.
- Labas rytas, Flowerfield, - pasisveikino Arcari ir pažvelgė į priešais gulintį berniuką, kuris vis dar miegojo.
Profesorius matė, kad grifiukė susirūpinusi dėl jo.
- Češyre, eik ir atnešk tai čia, - kreipėsi į katiną ir šis pasirąžęs nušoko nuo lovos ir dingo iš akiračio.
- Nesijaudink, jam viskas bus gerai. Greitai išgis kaip ir tu.
Jo nuostabai Helena uždavė kelis klausimus. Dante susimąstė ar reikėtų ką nors sakyti, bet šyptelėjęs nusprendė nors taip atsilyginti už padarytą žalą.
- Tas padaras iš dėžutės... Jie vadinami sielos demonai. Jis atėjo iš tavęs kartu su magija. Tokie demonai užgimsta su kaltės jausmu, sąžinės graužatimi ar išgyvenus sunkius laikus. Beveik visada jie nepalieka kūno, o tik šmėkšteli sapnuose, kartais bando priversti elgtis blogai savo ar kitų atžvilgiu. Tavo siela silpna šiuo metu, Helena, todėl jis išsilaisvino.
Trumpam nutilęs, kad mergaitė galėtų viską įsisamoninti jis ir pats pagalvojo, ką reikėjo šiai gėlei iškęsti, jei tokioje jaunoje sieloje užgimė demonas?
- O išgijai dėl priešnuodžio. Jokia čia paslaptis, - nusišypsojo ir ėmė laukti katino.
- Tokį patį duosime ir kolegai, - mirktelėjo.

---

Po Sirijaus užpuolimo Storulė slėpėsi Sero Kadogeno paveiksle.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 17, 2011, 12:44:46 pm

-Oo...Aš nemaldavau,bet kaip ir seselė sakė:Dabar galėsi eiti.Aš žinau puikią vietelę.Tikiuosi jos niekas neužėmęs,-tyliai užbaigė Alfas.
Jis romantiškai pažvelgė į Merę.Negali būti,kad aš čia stoviu,šneku,apkabinu ją.Tai sapnas...Arba stebuklas.O gal viskas surežisuota?
-Manau,kad tau reikėtu persirengti.
Jis užskleidė širmą ir grėsmingai nukrito ant kedės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 17, 2011, 12:53:47 pm

Ar jis nesupranta,kad aš iš čia niekur nenoriu eiti. Niekur kitur. Bet... jei jis sakė,kad žino gerą vietelę... Okey...
- Manau,kad tau reikėtu persirengti,- pasiūlė Alfas ir įšėjo iš palatos,užtraukdamas širmą.
Persirengti? Ah...
Smit atsisėdo. Pažiūrėjo į stalčių,nes net nenumanė kokie rūbai gulėjo spintelėj. O ten,buvo didelis pasirinkimas: džinsai; suknelė; megztinukas; apsiaustas... Galiausiai ji išsirinko šviesiai žalią suknelę,kuri derėjo su jos akimis ir dar užsivilko šilkinį,ploną megztinuką. Nors matė,kad už lango šviečia saulutė,bet juk oras gali būti apgaulingas.
- Gerai eime,- atitraukusi širmą,Merė pažvelgė į berniuką ir linktelėjo durų pusėn.



 [ [  Smit : sakyk,kur einam,nes nežinau kur rašyti post'ą ..   ] ]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 17, 2011, 01:00:27 pm

Kai Merė išlindo iš už širmos Alfas išsižiojo.
-Atrodai...Nuostabiai,tiesiog puikiai.
Alfas užsidėjo ploną liemenę.Atsistojo nuo kedės ir tarė:
-Kaip jau sakiau,žinau puikią vietelę.Eime?
Berniukas nusišypsojo jai ir ištiesė ranką.


((Nikolajus užėmė vietą,bet mes jo nepaisysime ok? :) ))

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 17, 2011, 01:07:11 pm

- Eime,- linktelėjusi galva,Merė patraukė link durų.
Ah... Pasiilgsiu šios vietos. Juk joje viskas ir įvyko. Visi meilės prisipažinimai ir pati meilė....
Smit nusišypsojo. Dar kartą atsigręžė į palatą kurioje praleido kraupią naktį.
Oh no.. Palikau tulpę. Na,ji liks kitam,kam prireiks į ligoninę.
Ir jie,Merė ir Alfas,susikabinę įšėjo iš ligonines,palike ten nuostabią meilės atmosferą.



  [ [  Smit:   Alfai,aš nenoriu į jį nekreipti dėmesio. Juk taip negalima,Nikalojus juk ne nematomas žmogus,o gyva būtybė.  @)  ] ]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 17, 2011, 01:11:52 pm

-Profesoriau, - nekreipdama dėmesio į aplinkui esantį šurmulį tęsė Helena. - O ar Victoro žaizdos užgis greitai? Tikiuosi demonas nepadarė nieko tokio, dėl ko jam liktų randai.
Susirūpinusi ji metė žvilgsnį į berniuką, bet tas neišsidavė, kad nemiega ir nepastebėjusi nieko įtartino Helena vėl nukreipė žvilgsnį į profesorių Arcari.
-Demonas, kaip manyje galėjo apsigyventi demonas ir kodėl aš to nepastebėjau anksčiau? - Niekaip nesuprato Helena.
-Ir dar, profesoriau, - pridūrė Helena. - Kodėl jūsų katinas man įkando? Ar tai buvo bausmė ar visgi išgelbėjimas? Ir ar gali tas demonas vėl užgimti ar grįžti atgal?
Helena pati nesuprato ir nepajuto iš kur pas ją tiek klausimu ir kodėl ji juos išpyškino vienu atodūsiu net neapsvarsčiusi ar reikia tai daryti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 17, 2011, 01:25:06 pm

Išsimaudęs, persirengęs ir pavalgęs berniukas atrodė daug geriau negu vakar.
Bellus jautė, kad jam vis dar trūksta miego, tačiau jam nebuvo laiko.
Iš didžiosios salės pasiėmęs didžiulę lėkštę skrebučių, truputi sūrio ir kumpio, ir viską suslėpęs išburtoje pintinėje jis įžengė į palatas tikėdamasis prieš pamokas aplankyti Heleną ir Viktorą.

Po vakar dienos jautėsi daug ramesnis, tačiau iš galvos nekrito keistas sapnas...bet jis jo per daug nesureikšmino.
priėjęs prie Helenos lovos, ten jau rado ir profesorių Acari...o Viktorui prastai sekėsi apsimetinėti miegančiam.
---Labas Rytas, Helena, profesoriau....Viktorai-- Nusišypsojo berniukas slėpdamas nuovargį ,--Turiu lauktuvių-- ir ant lovos padėjo krepšį uštengtą stervėtėle. Iš jo sklido gundantis šviežio maisto aromatas. Norėjo klausti Helenos ar jai viskas gerai, tačiau sudvejojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 17, 2011, 01:36:55 pm

Profesorius stebėjosi merginos klausimų gausa. Jie net gi šiek tiek trikdė. Vos atsikėlė, o jau kamantinėja lyg nuo to priklausytų jos gyvybė. Pasikasęs pakaušį Arcari atsiduso.
- Daug nori žinoti, Flowerfield.
Pritraukęs prie lovos kėdę profesorius prisėdo ir pradėjo nuo pradžių.
- Victoro žaizdos užgis dienos bėgyje. Nesijaudink. Geriau pagalvok apie save ir dar pagulėk.
Tuo metu į palatas sugrįžo katinas nešinas rišulėliu. Užlipęs šeimininkui ant kelių padėjo jį į serblę ir užšoko ant Helen lovos.
- Lieki skolingas, - sumurkė ir išsišiepė.
- Lyg kada nors, - atsakė tokia pačia šypsena Arcari ir atsistojęs nuėjo prie Victoro lovos.
- Imk ir išgerk. Išgydis žaizdas.
Padėjęs buteliuką ant spintelės šalimais grįžo prie grifiukės ir atsisėdo.
- Tu nuovoki panelė. Iš tiesų katinas įkando ne iš bausmės. Sukeldami kūnui šoką ir tuomet išvalydami mes atsikratėm visų įmanomų demonų, jei jie dar ten buvo. Ir jie negrįš bei neužgims jei rasi ramybę. Tai dvasinis reikaliukas, - šyptelėjo merginai ir susidėjo kojas ant kėdės. Apsikabinęs kelius Dante stengėsi sušilti.
Aplankyti ligonės atėjo ir vakarykštis varnanagis.
- Labas, Bellus, - pasisveikino profesorius ir pažvelgė į lauktuves. Jis dėmesingas ir rūpestingas pagalvojo, bet žvilgsnį patraukė į laimikį spoksantis katinas.
- Tik prikišk nagą, - sudrausmino augintinį, bet šis tik sukikeno ir susiraitė šalia Helenos.
- Kaip jautiesi, Falco? - išreiškė susidomėjimą Dante. Vaikinukas atrodė geriau, nei vakar, todėl spėjo, kad ir jaučiasi taip pat.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 17, 2011, 01:47:12 pm

Helena įtariai žiūrėjo į profesorių Arcari. Jai buvo sunku patikėti, jog profesorius taip elgėsi iš gerų paskatų. Mergaitė kiek nustebo, kai Arcari famileriai kreipėsi į Bellusą. Tada mergaitės žvilgsnis nukrypo į Victorą, kuris pasimuistęs atsisėdo ir gurkštelėjo gėrimo.
-Labas rytas, Bellus, - pasisveikino grifiukė. - Labas rytas ir tau, Victorai.
Mergaitė kiek šyptelėjo. Tada ji paglostė katiną ir tas ėmė garsiai murkti. Ji jau norėjo vėl kažko klausti, kai jos mintis pertraukė profesoriaus Arcari kreipinis į Bellusą. Helena užsičiaupė ir tik tylėdama bei glostydama katiną, nuo kurio į kūną plūdo šiluma, klausėsi pokalbio.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Victor Valentine Rugpjūčio 17, 2011, 02:05:06 pm

Tyledamas jis isgere buteliuka, suniukas vizgino uodegyte, tyledamas ir nesusiraukdamas nuryjo bjaurasty esancia burnoje. Truputi padvejojes pratare:
 
- Dekui .... tikriausiai.

ranka susieme uz galvos, jos visdar jaute karsti. Tada susivoke kad ji paliko po pamoku .... Atsisuko ir akiniai vos nenuvitro nuo akiu. Jis zaibiskai juos pasitaise, pazvelge i profesoriu savo apuokiskom akim ir tare ..

- Tai ... palikot po pamoku mane uz savivaliavima klaseja, ir saket kad atnesit uzduotis i palata .... ar ne to jus cia uzejot isvis ?

po to jis pasuko galva i Bellus ir Helena linktelejo jiems galva pasisveikindamas. Tada jam suurzge pilvas...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 17, 2011, 03:22:08 pm

Visa ši situacija Bellus atrodė kažkaip komiškai, lyg šeimos susirinkimas.
--Ačiū už rūpestį, profesoriau--padėkojo vaikis--man jau daug geriau, tik trūksta miego.

Tada išgirdęs Viktoro pilvo urzgimą suprunkštė nusišypsodamas.
--Nagi,--paragino--vaišinkitės, juk tam juos čia ir atnešiau.. ---tarė vaikis ir išsitraukęs lazdelę  vos mostelėjo ore...Ant sumuštinių buvusi servetėlė prasiskleidė, parodydama viduje buvusius turtus: skrebučius su sūriu ir kumpiu. Paėmęs krepšiuką, pasiūlė skrebučių Viktorui, kuris buvo toliau, šis nedrąsiai pasiėmė vieną.
--Profesoriau, vaišinkitės ir Jūs su Chešyru--tarė vengdamas Acari žvilgsnio ir padėjo juos ant patalynės šalia Helenos.
Tetrūksta tik arbatos... --pagalvojo gailėdamasis, kad dar nemoka jos išburti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 17, 2011, 03:31:33 pm

Profesorius savyje pajuto taip ir neužaugusį vaikį ir jam pasidarė jauku tarp šių mokinių. O gal tiesiog tokis tas geros nuotaikos poveikis? Arcari mąstė apie tuos, kuriuos paliko Italijoje ir kaip leido laiką su visais. Ypač seserimi. Jie buvo dar tokie jauni ir nekalti. Žvelgdamas pro langą Dante ne iš karto suprato, kad kažkas į jį kreipiasi.
- Ką? - sumirksėjo ir iki smegenų atėjo klausimas. - Ne, atėjau aplankyti panelės Flowerfield. O tu nuo arešto atleistas. Sveik, - mirktelėjo ir pasisuko į Bellus.
- Turėtum tokiu metu ir miegoti. Esi labai ankstyvas. Ne, ačiū, valgyti aš nenoriu , - padėkojo, bet jo katinas nebuvo toks mandagus. Čiupo pirmą pasitaikiusį kasnį ir sušlamštė kažkur po lova.
- Jis niekada nevalgo prie kitų, - pakomentavo augintinio elgesį ir atsistojo.
- Na, vaikai, jūs ilsėkitės, o aš grįžtu į kabinetą. Neužilgo turėsiu pamoką. Iki.
Dante su visais atsisveikino ir pagriebęs katiną, kuris taikėsi į dar vieną kumpį, išėjo iš palatų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 17, 2011, 03:47:08 pm

Helena nelaukusi atskiro pakvietimo paėmė vieną sumuštinį.
-Vis geriau negu ligoninės maistas, - nusprendė grifiukė ir atsikando sumuštinio.
Jis buvo nuostabus. Kiekvienas kąsnis tiesiog tirpo burnoje. Įpusėjusi sumuštinį ji suprato, kad palatoje kuriam laikui įsivyravo tyla. Jai baisiai knietėjo pasikalbėti su Bellus ir Victoru, bet ne profesoriaus Arcari akivaizdoje.
-Pagaliau, - pagalvojo mergaitė prarydama kąsnį.
Staiga prie ligonių priėjo seselė. Pirmą jį priėjo prie rausvais žandais čiaumojančios sumuštinį Helenos. Rankoje ji laikė stiklinę su melsvos spalvos skysčiu. Priėjusi moteris padėjo ją ant staliuko.
-Išgerkite, panele Flowerfield, ir jei viskas bus gerai vakare galėsite grįžti į savo kambarį. - Išpyškino seselė ir atsisuko į Victorą.
Helena pasiėmė stiklinę ir kiek nugėrusi susiraukė. Skystis buvo siaubingai bjaurus.
-Ne pats maloniausias gėrimas prie tokio gardaus sumuštinio. - Pagalvojo Helena imdamasi vaistų.
-O jums ponaiti Valentine, teks čia pabūti ilgiau. - Pasižiūrėjusi Victoro ranką pasakė seselė.
Tada metė į Bellus žvilgsnį ir lyg priekaištaudama nieko nesakiusi nuėjo atnešti Victorui vaistų. Sulaukusi akimirkos, kai kambaryje liks tik trijulė Helena pradėjo:
-Ar jums nekeistas profesoriaus Arcari elgesys? - Netikėtai paklausė mažoji ragana.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Victor Valentine Rugpjūčio 17, 2011, 05:56:54 pm

Viktoras buvo ismeiges akis i savo suni .... kuris kartu su juo valge skrebuti. Isgirdes Helenos klausima jis lyg gryzo is savo pasaulio. Tuomet pagalvojes pasake:

- Burtininku elgesys nenuspejamas, jie kaip ugnis, viena karta tau gali sildyti rankas, kita jau deginti tavo nama, profesorius niekuo nesiskiria, jis juolabiau yra profesorius, zinoma kad turetu buti rustus klasesja, taciau uz klases ribu jis tera paprastas burtininkas kaip as ir tu. Beabejo jis turi savas priezastis sitaip elgtis, as esu jam dekingas nes jis isgelbejo man ranka ir atleido nuo palikimo po pamoku. Kolkas neturetume jaudintis del tokiu dalyku kaip jis, manau pirma mums reiktu pasveikti o paskui veikti.

Su siais zodziais jis jau buvo iveikes 4 sumustinius ir 3 skrebucius aisku jam padejo jo suo, bet veliau atejusi sesele sugirde jam kazkokia bjaurasti, tad jis sugribe dar viena sumustini nuraminti kartumui burnoje.

- Dekui uz maista jis buvo nuostabus. Jei ka nors sumastytsite negriebkit visko daryti 9 kartu nepagalvoje.

Su siais zodziais jis atsigule ant kito sono ir uzmerke akis.

- As dabar labai noreciau pailseti jauciuosi lyg mane butu perbege 7 drambliai. Manau viskas susitvarkys savaime .....

YAAAAWNNN !!!

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 17, 2011, 07:03:36 pm

-Vis vieną jis man kažkoks įtartinas, - neatlyžo Helena. - Prisimink ką jo katinas sakė apie jį ir pilnatį. Kažkas vyksta su juo tik per pilnatį. Kažkas čia netvarkoje. Be to iš kur jis žinojo, kad man ar tau gali padėti vienas ar kitas priešnuodis nuo demono? Iš kur taip greitai jis susivokė, kad ten demonas? Mano mama sakė, kad demoną atskirti nuo kitų būtybių yra labai sunku, o jis štai tik pažiūrėjo ir jo galvoje burtas, o su savimi dar ir priešnuodžiai. Greičiausiai jis pats yra demonas ir tokiems atvejams su savimi nešiojasi priešnuodį bei taip lengvai atpažįsta kitus. Tad, manau, nėra jau profesorius Arcari toks geras kaip tau, Victorai, atrodo. Mano nuojauta kužda, kad mes neturime juo aklai pasitikėti arba bent jau jį kurį laiką pašnipinėti.
Baigė savo monologą Helena ir atsisėdo ant lovos. Ji sugėlė paskutinius vaistų likučius ir užsikando visokio skonio pupelėmis.
-Kas man pritaria? - Žiūrėdama į Bellus paklausė grifiukė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Victor Valentine Rugpjūčio 17, 2011, 07:18:12 pm

Jam istrigo vienas kitas Helenos zodis, tad jis atsimerkes atsisuko i ja ir tare.

- Gerai, matau kur link suki, issiaiskinkim viska tiesiai sviesiai. Geriausiai apsaugotoje burtininku mokykloje pasaulyje, kur aplinkui pilna nuostabiu profeseonalu magu ir jie praleido pro pirstus fakta, nepatikrintai ileidzia i mokykla demona. O dabar apibudinkime demono savoka, tai piktoji energija visuomet norinti pakenkti ir daryti bloga. Gerai gerai tarkim jis su mumis zaidzia, tarkim kazkaip nepastebimais save maskuojanciais budais, demonas ir sugebejo prasmukti i sia mokykla, tarkim kad visa mokytoju delegacija kone kasdiena su juo bendraujanti netiki ir nemato kas jis yra istikruju. Direktore irgi aklinai tiki kad jis paprastas burtininkas. Tarkim visa tai tiesa, mes esam 3 pries visa pasauli, kaip tu tiekies iveikti demona kuris sugebejo apmulkinti visus siuos zmones, as nesakau kad neturetume imtis veiksmu, taciau turime buti labai atsargus. Visviena mano teorija tokia, jeigu jau kazkas jam nera gerai, tai jis nebent vampyras arba vilkolakis jokiais budais ne demonas. Taciau jeigu tikrai norime kazka daryt pirmiausia turime suzinoti apie jo istorija, jo seima jo namus, jo vardo praeiti. Zodziu siulau ispradziu daryti apzvalga paskui remtis irodymais, ir nepulti jo i akistata, jeigu jau ir su juo yra kazkas negerai nors as nelabai ir tikiu, tuomet kalbesime su direktoriu.... Jei jus uz tai as su jumis.

Dabar jis jau tikrai buvo susidomejes situ atveju jam idomu ka pasakys jo kolega Bellus, nes bent jau jo nuomone jis tikrai turi tureti logikos, O grifu gusta, na jie tikrai tokie, drasus pavojams nepasiduodantys asmenys, manau Helena tikrai butu drasi bendrazyge, o mums reikes tikrai visu pastangu kiek tik imanoma kad bent siek tiek pasistumetume i prieki.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 17, 2011, 08:50:00 pm

--Aš pritariu Viktorui...negalima teisti žmonių taip paprastai visko neišsiaiškinus--tarė atsisėsdamas ant lovos ir lazdele panaikindamas tuščia krepšelį sumuštiniams.---grifai visada skuba neperžiūrėję visų smulkmenų stačiai puola į pavojus.-nusišypsojo.

--Pilnatis veikia daugybę žmonių ir gyvūnų, nekalbant apie magiškuosius. Tame priešnuodyje , kuris jis jum abiem sugirdė buvo vampyro kraujo...Tačiau pilnatis neveikia vampyrų. Taip pat galima atmesti prielaidą, kad jis vilkolakis...nes per pilnatį jis nevestų pamokų...Net ir išgėręs antivilkolakinio eliksyro, dienos metu jam būtų ne pyragai...jis nesugebėtų vest paskaitų. Taigi lieka dar devynios galybės variantų...Variantas dėl demono ir mažai tikėtinas, tas katinas, Chešyras, tikrai nepasiliktų su juo, jai jis būtų demonas.
Bellus rausėsi po atmintį...
---Mano galva, tas katinas ir yra raktas į visą Acari paslaptį, nes ta magiškų gyvūnų rūšis oficialiais raštais išnykusi ir kaip Profesorius tapti jo šeimininku yra mįslė.---Nusišypsojo.--O dėl jo vardo ir pavardės--jis italas...per pamoką nesusivaldęs ėmė net kalbėt su itališku akcentu.--Bellus susidėjo rankas ant krūtinės.
Po to patylėjęs sekundę pagalvojo.
---Bet aš nenorėčiau šnipinėti profesoriaus, jis per daug protingas ir galingas, ir tik užmetęs akį į mus supras , kad mes jį sekam.---tarė galvodamas.--Vienintelis patikimas būdas patikrinti informaciją, yra jo paklausti..tačiau abejoju, ar jis taip lengvai  pasakys visas savo paslaptis, Beto kištis į kažkieno asmeninį gyvenimą net žiobarų pasaulyje yra nusikaltimas.
Nebent...--Bellus nutilo atradęs galimybę--- Nebent jis pats man atskleistų savo praeitį...bet tai neįmanoma,nes aš nesuvaldau savo galios ir tada prasideda velniava.
Bellus atsisuko į Heleną ir Viktorą kurie jo klausėsi, piemą kartą nebijodamas pasakyt, kad kaip burtininkas yra kitoks.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 18, 2011, 10:03:50 am

-Bellus, - kreipėsi į berniukus Helena, - sutinku su tavimi ir Victoru dėl daugelio dalykų. Mes privalome išsiaiškinti, kad toks profesorius Arcari. Jis pavojingas. Aš pati vos nenumiriau, o jam vieną akimirką tas pats, o kitą jis jau persimainęs atšuoliuoja manę lankyti it pats geriausias žmogus žemėje. Tokios jo dvilypumas ir kraštutiniškumas yra klaikiai įtartinas. Netgi magijos pasaulyje. Mes privalome išsiaiškinti kas jis per paukštis ir ko jam reikia Hogvarste. Galbūt pasitelkęs juodąją magiją jis visus apmovė ir dabar bando arba išžudyti visus mokinius, arba užgrobti mokyklos valdžią. Reikia neleisti, kad tas įvyktų! - Tada ji pažvelgė Bellus pro akinius į akis. - Klausyk, nežinau kas tarp tavęs ir profesoriaus Arcari buvo, bet jis su tavimi pakankamai famileriai bendrauja. - Pamačiusi Bellus akis ji pridūrė. - Tikrai, ne su manimi, nei su Victoriu, nei su kitu kuriuo mokiniu. Aš matau. Jis kalba su tavimi lyg su draugu. Manau, tau tikrai pavyktų kažkaip jį prakalbinti. Kurį laiką galvojau apie multisulčių eliksyrą, bet net neįsivaizduoju kuo jis pasitikėtu, taip, kad galėtų jam viską iškloti. Be to ir raustis po sandėliuką rizikinga. Tad visos viltys guli ant tavęs. - Helena ištiesė saldainius į berniukus. - Vaišinkitės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Victor Valentine Rugpjūčio 18, 2011, 10:37:29 am

- ne, as kategoriskai pries, man dar truksta irodymu, burtininkai buna visokio plauko ir viskas logiska kaip jau minejau viskas sutampa. Jis isiuto ant musu kad savivaliaujam, kisames i jo asmenini reikalas del katino, per pamoka sukelem surmuli. O po to kai jau nurimo suprato ka padare ir atsiprasydamas mums padejo, tai butu logiskiausias variantas mano nuomone. Bet jei jus taip isimylejote ( XD ) ta profesoriu zinoma galima atlikti nuodugnu snipinejimo reida, taciau manau kad nieko nepesime jei jau jsi toks galingas magas apgalovjes kaip iveikti visa mokytoju bendruomene nuo tryju pirmakursiu tikrai mokes apsiginti. Na taip vienintelis Bellus galetu ispesti sia informacija taciau, o kas jei jis susimaus, nesukontorliuos galios ? ar pagalvoji apie paskemes, as nesakau kad neturim bandyti, tiesiog manau kad daug kas nuo jo priklauso ir as nesu istikines jo galia, nu zodziu del dauk ko galim gincytis bet manau mes turime kolkas palaukti, nera kur skubeti velnias dar zino kaip viskas ten gali pasisukti ...

... Jis suvoke kad niekas sito monologo nesupras ir neklausys, jie pernelyg uzsidege tai padaryti ypac grifuke, jis nenorejo atrodyti kaip stumikas ar stabdis, ar neigejas, jis visu pirma norejo pasirupinti ju ir jo paties saugumu, o veliau kazka planuoti daryti, juk profesorius ne laukine pele, juk jus didis burtininkas....

[[Jo: kur LT raidės? ]]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 18, 2011, 10:51:37 am

Helena padėjo ant staliuko visokių skonių saldainių dėžutę. Ir kiek piktokai atsisuko į Victorą,
-Nenori prisidėti - nereikia. - Pasakė grifiukė. - Mes ir su Bellus susitvarkysime. Svarbiausiai nieko nepadaryk ir mūsų nepaskųsk profesoriui Arcari.
Staiga į palatą įėjo seselė.
-Jūs dar čia ponaiti Falco? Prašau eiti, ligoniams reikia eiti miego.
Helena nusišypsojo Bellui ir pamojusi jam atsisveikino. Gulėdama lovoje ji svarstė ar vis gi Bellus sugebės iš mokytojo ką nors išpešti ir ar išviso pasiryš tą padaryti. Taip begalvodama Helena užmigo. Atsibudo ji apie pavakarę. Priėjusi seselė patikrino mergaitę. Rodos viskas buvo gerai. Ji leido grifiukei eiti į kambarį ir paragino paskubėti, kol dar visiškai nesutemo.
-O kaip bus su Victoru? - Paklausė Helena.
-Kol kas nieko negaliu pasakyti, - pradėjo seselė. - Ponaitis Valentine labai silpnas. Demono įkandimas buvo pavojingas jo gyvybei. Laimei, kad jis iš viso gyvas. Net profesoriaus Arcari priešnuodis veikia lėtai. Apskritai, jums, panele Flowerfield, labai pasisekė. O dabar marš iš čia. Ateisite savo draugo aplankyti rytoj.
Helena atsisveikino su sesele ir pasiėmusi visą mantą dingo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Victor Valentine Rugpjūčio 19, 2011, 03:23:18 pm

Kai atsibudo jis jau buvo vienas, buvo ankstyvas rytas, apsidaire kad niekas nematytu, tada syptelejo suniukui. Lazdele jis visada laike po pagalve, issitrauke ja ir tyliai graksiai ir greitai pradejo praktikuotis tuos pacius judesius vel ir vel, jie buvo beveik tobuli, taciau jam atrode kad visada kazko truko, todel dare mostus ore tyliai sau primindamas mostu burtazodzius, jis guledamas mosikavo ore lazdele, skausmas lyg didziuliais durklais bade visa jo ranka, taciau tas jam nerupejo. Jis ir toliau mosikavo lazdele svarstydamas ka darys toliau, jis zinoma po paskutinio savo elgesio per daug ir nesitikejo. Ranka jau virpejo is skausmo, taciau jo ranku judesiai isliko grakstus. Tuomet staiga nustojo, ir suvoke kad judesius atlikinejo su ranka kuri buvo suzeista, jis suvoke kad ji beveik uzgijusi. Tuomet nusieme akinius, ir randai kurie buvo slepiami dideliais akiniais issiryskino, jie ejo per akis lyg skaudus praeities atsiminimas. Jis juos liete rankomis. Ir bande prisiminti ta diena.... kai jo suo pakele galva, ir jie abu atydziai sukluso...

[[Jo: kur LT raidės? ]]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 19, 2011, 06:56:17 pm

Prieš pamokas jo aplankyti atėjo Helena. Ji nešė kelias knygas ir pergamento skiautę. Mergaitė matė, kaip varnanaris padeda ant spintelės burtų lazdelę ir patogiai įsitaiso lovoje. Priėjusi prie Viktoro grifiukė plačiai išsišiepė.
-Labas rytas, - pasisveikino mergaitė.
Prie jos pribėgęs Victoro šuniukas ėmė aplink ją šokinėti prašydamas dėmesio. Helena laisva ranka paglostė šunelį. Iki pamokos buvo likusios dar kelios minutės. Visgi ilgai užsibūti ji negalėjo. Padėjusi Victorui ant spentelės knygas ir pergamento skiauterę atsisuko į berniuką.
-Magijos istorijos namų darbai. - Tarė Helena. - Ilgai negaliu čia būti, tuoj prasidės pamokos. Kaip tu jautiesi? Seselė nesakė kada tave paleis?
Ignoruodama aplink ją besiplakantį šunelį ji laukė Victoro atsakimo. Helena metė žvilgsnį į ranką, kuri atrodė kiek geriau. Nuo vakar dienos ji jautėsi kalta, tėl to kas nutiko berniukui.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Victor Valentine Rugpjūčio 19, 2011, 08:22:35 pm

Viktoras kiek nustebo mergaitės apsilankymu. Spėjęs laiku užsidėti akinius, jis atsiduso. Paėmė knygas nuo stalo, šypetėljo, apuokiškai pažvelgė į Heleną.
- Jaučiuosi... gerai manau kad gerai, nežinau kada paleis, seselė sakė, kad greitai... O jūs kaip? Ar ką nors darysite su tuo reikalu? Ką sakė Bellus?
Jis nuleido akis žemyn, po to pakėle į ją ir piktai žvilgtelėjo:
- Aš nenoriu, kad įsiveltum į bėdą, supratai?
Paskui pamąstė, kad galbūt jis neturi teisės norėti tokio dalyko, bet kas pasakyta, tas lieka pasakyta.

[[Jo: kur LT raidės? Beje, ištaisiau čia skyrybos ir gramatikos klaidas ]]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 20, 2011, 09:55:39 am

Helena kiek pasvarstė. Juk ne kiekvieną dieną nusprendi pats lįsti ten, kur kabo damoklo kardas. Profesorius Arcari jau pradėjo ją įtarinėti ir tai nebuvo geras ženklas. Visgi ji vylėsi, kad Bellus pagaliau prisiruoš ir su trenksmu atskleis profesoriaus paslapį. Žinoma grifiukė buvo iš tokių žmonių, kurie kažką sugalvoję niekada nesitraukia atgal, net jeigu nuo to gali nukentėti. Helena prikando lūpą. Nervingai tarp pirštų sukiodama kaštoninės spalvos plaukų sruogą ryžosi kalbėti. Ji palinko prie Victoro, kai staiga į palatą įėjo seselė. Helena nieko nebegalėjo pasakyti apie jų planą. Seselė patikrino Victorą ir atsisukusi į Heleną išpyškino:
-Panelė Flowerfield, prašau jūsų išeiti iš platos, ponaičiui Victoriui reikia ilsėtis.
-Gerai, žinomą, - tarstelėjo Helena, - tiesa, gal galite pasakyti kada jis galės grįžti į pamokas?
-Jei juodos dėmės išnyks, manau, vakare galės grįžti į savo koledžo kambarį. - Seselė ant spintelės pastatė stiklinę pilną kažkokio glitaus žalio skysčio.
Helena pamojavusi Victorui išėjo iš palatos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 27, 2011, 12:53:42 pm

Kol pasiekė ligoninės flangą žaizda jo petyje atsivėrė, nes kerai buvo per silpni sustabdyti kraujavimą.
Bellus pasitiko slaugutė ir paliepus eit prie lovos su užtraukta širma liepė nusirengt iki pusės, o pati dingo atsinešt tvarsčių ir gydomųjų tapalų.
Bellus ant lovos numetė savo lazdelę, ir palengva emė sagstytis apsiaustą... tas nukrito ant lovos šalia lazdelės.
Didesnė problema kilo su marškiniais, visa kairė jū pusė ir rankovė buvo kruvinos ir krešėti ėmės kraujas lipo prie žaizdos. Atsargiai nusivilkęs marškinius Bellus jautėsi nejaukiai iki pusės stovėdamas nuogas.
Tačiau greitai atėjusi slaugutė ėmė tvarkyt žaizdą ilgais šaltais pirštais liesdama odą...
---taigi---tarė šiltu balsu ir visiškai bejausmiu veidu--tau kažkas jau suteikė pagalbą. Raktikaulis visai padoriai sutvarkytas, tačiau kurį laiką dar skaudės...tačiau žaizda....jos burtais neužtaisysi. Teks leist gyt normaliai.

Seselė dizenfekavo žaizdą, pašalino sukrešėjusį kraują ir užrėjusi kažkokiu skysčiu suvilgytą tvarstį greitai apibintavo petį, dalis tvarsčio ėjo per krūtinę.
bellus jautė, kad iš jo daroma mumija, tačiau sukandęs dantis kentėjo skausmą.
---viskas, --tarė slaugė paimdama jo nešvarius marškinius ir sugadintą apsiaustą.--šituos aš pasiimu, elfai juos išvalytus ir sutvarkytus atgabens pas tave...o dabar gali užsivilkt šituos---mostelėjo lazdele ir ant lovos atsirado nauji švarūs marškiniai, ir juoda paletina iki kelių mėlynu pamušalu...--pakolkas nevarginkim tavo rankos su apsiausto rankovėm.
sesutė išėjo ir Bellus ėmė rengtis, skystis su kažkokiu antpilu ėdė žaizdą.
Vaikiui jau apsirengus, sesutė atnešė stiklinę su vandeniu ir keletą krištolinių buteliukų. Vieną, didesnį, įdavė jam į rankas, o iš kito į stiklinę prilašinus lašiukų davė išgert ir mėlyna juosta parišo ranką po kaklu.
--- tris kartus per dieną su stikline vandens, nuims skausmą --dėstė nurodymus--- Viskas, gali eit. Poryt ateik perrišiu žaizdą. O dabar laisvas,--tarė ir nusišypsojusi dingo.

Bellus keliolika minučių pasėdėjo ant lovos krašto, laukdamas kol eliksyras nuims skausmą.
Jam nuslopus pasitaisė Paleriną, kuri gražiai gulė klostėmis paslėpdama rakas, ir palengva patraukė profesoriaus kabineto link.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Bellus Falco Rugsėjo 02, 2011, 03:31:44 pm

Bellus įlėkė į palatas paskui save tepdamas Gilbertą ir nekreipdamas į jokio dėmesio.
Juos pasitiko seselė, pamačiusi kruviną Varno ranką, jau norėjo žiotis ir aprėkt jį, tačiau akys užkliuvo už beveik visiškai aplinkoje nesiorientuojančio Gilberto.
Nuvedusi vaikus prie gretimos lovos užtraukė širmą.
--Tu žinai ką daryt, --tarė varnui, o pati pritūpė prie Gilberto, ir nieko netarus ėmė apžiūrinėt veidą, akis.
Bellus nusimetė apsiaustą, marškinius...
--Pabūk čia mielasis,--tarė Gilbertui--tau rieks naujų akinių, šie tau jau per silpni. Bet pirma sutvarkykim ponaičio Falco žaizdas.

Priėjusi sesslė išsikvietė tvarsčius ir keistus buteliukus.
--Juk sakiau Jum nepersistengt,-- aiškino Falco tvarkydama žaizdą...Vaikui velniškai skaudėjo, bet sukandęs dantis žiūrėjo pro langą galvodamas.
Baigusi seselė paėmė Gilberto akinius, dar kartą pažiūrėjo į vaikį, ir ranka užmerkė akis.
--Nedrįsk atsimerkt. Gali trumpam prigult kol grįšiu. Ir jokio triukšmo...
Išbūrusi Bellus naujus drabužius dar tarė:
--Dar kartas, ponaiti Falco, ir pazadu, būsit prikaustytas prie lovos. šitaip draskyt gyjančią žaizdą... Per visą petį ir raktikaulį bus randas.
Tarusi dingo už durų.
Bellus baigė apsirengt ir atsisėdo ant lovos laukdamas Gilberto. Galvojo ką pasakyt.
---Žinau, kad tu manęs nemėgsti..bet dėl to nereikia išplėšinėt sagų.--balsas buvo silpnas--Tu didis burtininkas. niekada neteko matyt nieko panašaus, ypač kad kas taip manipuliuotų ugnimi...netikiu, kad nesi elementalas. Profesorius Acari turėjo pasirinkt tave, ne mane savo mokiniu.
 Užsimerkė
Bellus atsisėdo ant lovos, o po kelių minučių atsigulė...kojos tabalavo palei grindis. Užsimerkė.
---And why does everybody hates me so much?--sušnibždėjo prancūzų kalba nesitikėdamas atsakymo.---Vėliau reiks nueit pas profesorių.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugsėjo 02, 2011, 04:40:13 pm

Vaikinas buvo vis dar apdūjęs nuo tokio staigaus tempimo. Kai vaikiną Falco išvilko su savimi iš pamokos. Na.. buvo bent toks privalumas, kad neteks klausytis profesoriaus, o gal net dar labiau prisidirbti jo pamokoje.  Kai vaikinai pasiekė ligoninę juos pasitiko seselė. Ji buvo labai nepatenkinta, tačiau po to nusiramino.
Nuvedusi juos prie lovos užtraukė širmą. Vaikinui pasakė, kad jis jau žino ką daryti ir tada pradėjo apžiūrinėti vaikiną. Ant jo buvo mažyčiai nudegimai ir įbrėžimai, bet labiausiai jai užkliuvo tai, kad vaikinas sunkokai matė aplinkui daiktus.
-Pabūk čia mielasis, tau rieks naujų akinių, šie tau jau per silpni. Bet pirma sutvarkykim ponaičio Falco žaizdas.
Ji atsakė ir nuėjo tvarkyti vaikino žaizdą. Kadangi iš vaikino paėmė akinius jis nedaug ką ir matė, tačiau nuo to jo klausa nesutriko. Jis idealiai girdėjo kas vyksta aplinkui ir apie ką kalba. Jam prieš akis vėl pradėjo keistis vaizdai. Tai į nuplaukusius vaizdus, tai į ligoninę pieš kokius 20 metų.
Jis išgirdo kaip seselė nuėjo, o tada pasigirdo vaikino balsas.
-Žinau, kad tu manęs nemėgsti..bet dėl to nereikia išplėšinėt sagų.
Ne žinok svajojau tave nuoga pamatyti, kad nesusilaikiau. Sarkastiškai mintyse atrėžė vaikinas.
-Tu didis burtininkas. niekada neteko matyt nieko panašaus, ypač kad kas taip manipuliuotų ugnimi...netikiu, kad nesi elementalas. Profesorius Acari turėjo pasirinkt tave, ne mane savo mokiniu.
-Nuo vaikystės aš neturėjau jokiu galiu, buvau paprastas vaikas kuris mokės piešt ir grot smuiku. Be to elementalistu galia paveldima, o pas mus šeimoje nėra net iš tolo panašių į juos. Be to jeigu profesorius Arcari pasirinko tave savo mokinių, tai negalvok, kad jis nesugeba išsirinkti mokinių.
Vaikinas kiek patylėjo kai išgirdo vaikino balsą kalbant kita kalba. Jis kažkodėl suprato ką jis pasakė, tik nežinojo kuria kalba jis tai pasakė. Jis kiek patylėjo
-нашол кого спросить- ramiai atsakė vaikinas ir susivokė, kad kalbėjo nepažįstama kalba.
Jie dar kiek patylėjo kol grįžo seselė su kitais akiniais.
-Užsidėk juos mielasis, turėtu padėti.
Vaikinas taip ir padarė, tačiau... Pro juos jis matė lyg jų nebūtų.
-Atsiprašau... bet jie man visai nepadeda.
Seselė visiškai sutriko, nes tikėjosi, kad jie padės. Tada susimėčiusi bandė suprasti kas su vaikinu, bet jis tiesiog paprašė atgauti savo senuosius akinius. Užsidėjęs juos jis matė pasaulį, bet kiek plaukianti. Seselė jam pasakė, kad pakalbėtu su tėvais, darydama išvadas, kad tai nėra paprasti akiniai kuriuos rasi bet kur. Tada ji sutvarkė jo mažytes žaizdeles ir liepė jiems čia pailsėti.
Gilbertas atsigulė šonu ant lovos. Jis jautėsi labai pavargęs. Nubraukęs plaukus nuo kaklo galima buvo pastebėti randą ant kaklo nugaros pusėje.
-Ne tai, kad aš tavęs nekenčiu. Tiesiog.. Bloga nuotaika,- ramiai atsakė vaikinas kovodamas su miegu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sunshine Rofel Spalio 16, 2011, 11:34:54 am

Tyliai aimanuodama Sunshine įvirto į palatą.
- Sesele! - šūktelėjo. - Sesele, prašau, padėkit man.
Prie jos akimirksniu pribėgo senoka, tačiau labai miela moteriškė.
- Oi oi oi, kas gi dabar atsitiko? - paklausė, pasodindama Sunshine ant lovos.
Sunshine suraukė antakius.
- Turbūt manimi nepatikėsite, tačiau manau, kad mano pilve apsigyveno trolis. Jis urzgia ir mušasi, visą pilvą skauda.
Seselė lėtai linktelėjo ir nubėgo į savo kabinetą. Po kelių sekundžių grįžo nešina puodeliu.
- Išgerk, - paliepė mergaitei. - Tai raudonųjų žolelių arbata. Ji numalšins skausmus. Ko šiandien valgei?
- Daug blynų su sirupu, - išsidavė Sunshine.
Seselė linksmai linktelėjo.
- Ak, aš juos irgi labai mėgstu, tad dažnai ir pas mane apsigyvena trolis. Viskas bus gerai, gali eiti, tačiau kol kas nieko nevalgyk, gerai? Tau reikia pailsėti. Nenorėkime užtvindyti tavo trolio, gerai?
Sunshine šyptelėjo ir pakilusi apkabino seselę.
- Ačiū jums labai!

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Jane Abbott Vasario 03, 2012, 11:07:06 am

Jane tyliai atidarė ligoninės flango duris. Viduje buvo šviesu. Ligonių nesimatė. Jane vis dar laikė rankomis apglėbusi pelėdas. Jos tyliai ūbavo.  Staiga prie jos atėjo seselė:
- Labas vakaras,- mandagiai pasisveikino Jane.
- Labas,- linktelėjo maloni seselė.
- Čia pelėdos kurias liepė atnešti ponas Black,- tarė Jane.
- Aaa mūsų naujasis ūkvedys,- pasakė seselė.
Jane linktelėjo, ji norėjo jau dumt iš čia. Susilaikiusi ji gražiai perdavė pelėdas ir mandagiai atsisveikino:
- Labos nakties seselė.
Ji, net neplanavo jau eiti miegot ir uždarius ligoninės duris, pasileido laiptais. Jos kita stotelė turėjo būti laukas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Venera Moon Gegužės 23, 2012, 12:22:32 am

Pramerktos akys. Šviesa spigina į mėlynas, lyg jūra merginos akis. Jos plaukai draikosi į visas puses. Ji visa išbalusi. Venera pažvelgė į savo kairę ranką. Hm.. Kas čia nutiko? Neskauda.. Ranka subintuota. Aj.. Styvas. Venera stengėsi apie jį negalvoti. Jai jis buvo neapsakomai šlykštus. tada ji apsidairė. Stefano niekur nebuvo. Ji prisiminė tik savo klyksmą. Kodėl aš klykiau? Stefanas. Jis išsiurbė nuodus.
-Stefanai!-surėkė mergina.
Deja, niekas neatsakė. Jo nebuvo. Stefanai..
-Labas rytas! Privalai išgert šitą.-duodama tabletę tarė sena, susikuprinusi seselė.
-Ačiū.-išgerdama vaistus tarė Venera.-Kas nutiko?
-Mergyte, negalima leistis sau nuodų. Man sakė, kad bandei nusižudyti. Išprotėjai?
Bet aš ne.. Aj..
-T-taipp.. Bet dabar man daug geriau.
-Tau pasisekė, kad tas berniukas tave čia atnešė. Jis puikus draugas.. Mano laikais..,-tęsė seselė, bet venera jau nebegirdėjo.
Tai jis man iščiulpė nuodus. Venera neteko žado. Ji tik šyptelėjo seselei ir tarė:
-Taip, puikus draugas..-ir atsirėmė į pagalvę.








[[ Žinai, realybėje nekenčiu reikšt jausmų/apsikabinėt, kaip vadinu - seilėtis. Aš nustebau, kad yra žmonių, kurie galbūt bent apie tai mąsto.. tai nuostabu. ]]

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adam Monte Gegužės 23, 2012, 10:50:44 am

Stefanas vaikštinėjo koridoriais. Iš vienos vietos į kitą berniukas klaidžiojo, vis niekaip nerasdamas vienos vienintelės vietos, kurios jam reikėjo – ligoninės.
Žinoma, nueiti ten ir aplankyti Venerą jam būtų buvę mažų mažiausiai kvaila, nes Stefanui buvo neramu, kad šį pamanys, jog jis sekioja ją visur iš paskos. O tai, savaime suprantama, nėra gerai. Ką ji apskritai pamanys? Kad kažkoks keistuolis vis persekioja ją kiekvieną mielą dieną… Na gerai, atsitiktinumų būna, bet ne tik daug… Stefano mintys vis neramiai pynėsi lyg virvės vijos.
Pagaliau berniukas atrado įėjimą į ligoninės flangą. Tada Stefanas sustojo ir ilgai žiūrėjo į užrašą. Eiti… neiti… Eiti… neiti…? NEITI… bet kažkodėl grifiukas padarė atvirkščiai į įėjo į palatą, kurioje gulėjo Venera.
Sukrebždėjo palatos durys. Galiausiai jos prasivėrė ir buvo galima įžvelgti Stefano tamsius plaukus ir išbalusią odą. Keista, bet šiandien jis nevilkėjo Grifų Gūžtos uniformos. Jis buvo apsirengęs visas juodai it anglis. Jo veide buvo galima įskaityti bemiegės nakties paliktus ženklus – dar labiau pajuodusius paakius.
Grifiukas nedrąsiai priėjo prie Veneros lovos. Visa laimė, šiandien ji atrodo kur kas geriau. Stefanas širdyje džiaugėsi, bet jo veidas buvo lygiai toks pat rimtas ir ganėtinai šaltas. Žalios akys su rūpesčiu pasižiūrėjo į Venerą. Visa laimė, šiandien ji jau daug geriau atrodo.
Stefanas apsidairė ar palatoje nieko nėra. Visa laimė, buvo beveik tuščia. Tik jiedu užpildė šį kambarį. Berniukas prisitraukė kėdę prie Veneros lovos ir atsisėdo.
-   Na, kaip šiandien jautiesi? – paklausė Stefanas.
Rankoje grifiukas spaudė kažkokį keistą buteliuką, tamsiai raudonos spalvos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Venera Moon Gegužės 25, 2012, 11:00:12 am

Venera pažvelgė durų link. Jos atsidarė ir įžengė Stefanas. Kur jo uniforma? Jis atrodo nemiegojęs.. Venera žinojo, kad atrodo klaikiai, bet jai tai nerūpėjo. Ji dar vis sunkiai kvėpavo.
-Geriau.. Tikrai geriau. Ačiū. Tu.. Tu juk išsiurbei nuodus?
Venera buvo sunerimusi, vis dėl to jis jai išgelbėjo gyvybę.. Kas ten, rankoje? Veneros dėmesį pakreipė buteliukas vaikino rankoje.
-Ką ten turi?
Venera neturėjo jėgų pakelti rankų, bet vis dėl to pakėlė vieną ir paglostė jo plaukus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adam Monte Gegužės 25, 2012, 03:16:17 pm

Stefanas jautė švelnią Veneros ranką, tačiau šis tik neramiai pasipurtė ir sugriebęs jos ranką prispaudė prie lovos ir nepaleido.
- Nesvarbu. – šaltai atkirto berniukas. – Kas buvo, tas buvo. Dabar turim svarbesnių dalykų.
Berniukas atrodė ne juokais sunerimęs. Jis nervingai spaudė kitoje rankoje spaudė buteliuką. Raudonas skystis vis neramiai teškėjo stikliniame inde tarsi prašydamasis į lauką.
Stefanas įteikė raudoną viralą Venerai. Stefanas pažvelgė į Veneros mėlynas tarsi jūra akis ir kiek pasimetė.
- Venera... Čia tau... – kiek nedrąsiai pasakė Stefanas ir nuleido akis į žemę. – Čia... čia yra viralas, kurį saugojau labai ilgai... Jis paverčia žmogų ar burtininką nematomu. Tikiuosi, jog tai tau pravers.
Grifiukas vos sugebėjo rinkti žodžius. Ausyse jo balsas aidėjo kažkokiu keistu ir nežinomu tonu. Stefanas vos pats suprato savo žodžius. Jo galva nusviro ant Veneros lovos ir grifiuko žalios akys užsimerkė. Nors viena minutė šiokios tokios ramybės jam buvo tarsi atgaiva. Jis būtų čia pat ir užmigęs, bet negalėjo. Per daug neramumų gulėjo širdyje.
- Vakar gavau laišką nuo tėvo. Jam neramu, kad Hogvartso apylinkėje pradėjo dingti vienragiai. Keista, bet dabar vienragių žudymo vieta patapo Hogvartsas. – užsimerkęs kalbėjo Stefanas. – Jis patarė būti atsargiais ir neslankioti po uždraustąjį mišką.
Berniukas neramiai pasimuistė. Jo galva vis dar buvo ant lovos krašto. Kaip gera padėti galvą nors trumpam kur nors minkštai. Et... Dar laukia visa diena mokykloje, namų darbai... O tada miegosiu... miegosiu... ir dar kartą miegosiu...
Stefanas klausėsi, kaip sunkiai kvėpuoja Venera. Nuoširdžiai jį neramino toks jos kvėpavimas.
- Man vis atrodo, kad tau nėra geriau... – nutęsė vaikinas. Keista, bet jis nepajautė, kaip garsiai pasakė savo mintis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Venera Moon Gegužės 26, 2012, 03:30:57 pm

Venera paėmė buteliuką. Oho, bet ką aš su juo darysiu?
-Ačiū.. Ačiū labai,-sumišusi tarė Venera.
Manau, kad visa tai yra laiko gaišimas. Norėčiau pamatyti savo tėvą.. Aš jį taip mylėjau. Venera nurijo ašaras ir atsikėlė, taip sutrukdžiusi Stefano ramybę.
-O, atleisk, bet aš manau, kad mums reikia eiti. Čia laiko gaišimas.
Jos uniforma buvo labai netvarkinga. Ji atsikėlė, jai lengvai apsvaigo galva, bet ji griebė Stefaną už rankos ir jie išėjo. Prie durų ji sustojo.
-Reikia išsiskirt, tau ne tik su manim pavojinga būt, bet ir esi neišsimiegojęs, kaip matau,-tvarkydama pakabuko nusisukusį šniūrelį kalbėjo Venera.-Pasisaugok.
Ji sugniaužė buteliuką rankoje ir.. Tiesą sakant tik žiūrėjo Stefanui į akis.
-Iki,-šyptelėjo.
Jos lūpų kampučiai pakilo, o tai susiaurino jos akis. Ji nuleido akis, nusisuko ir susiėmusi už vis dar nutirpusio riešo nuėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adam Monte Gegužės 26, 2012, 10:50:37 pm

Stefano ramybės akimirka buvo sutrukdyta.  Berniukas jau šį kartą nė nebesipriešino tempiamas Veneros. Jis tik inertiškai judėjo iš paskos, kojomis vos beliesdamas žemę.
Tarsi šešėlis šmėžavo merginai iš paskos. Pagaliau jie abu sustojo ir Stefanas atmerkė savo žalias ir pavargusias akis.
- Taip taip... Pavojinga. Man tai nerūpi. – šaltai atkirto Stefanas. – Tu neturi jokios teisės sakyti ar man kištis ar ne. Man visiškai nusišvilpt, ar tu to nori, ar ne. Aš darysiu tai, ką noriu ir tai, ką galiu, kad sutrukdyčiau dar vienai Hogvartso nelaimei.
...ir kad apsaugočiau tave, Venera. Ech, ne, šį kartą neprisiverčiau galvoti kažkokių didvyriškų minčių... Berniukas žiūrėjo šaltai ir abejingai į merginą. Jo žalios akys tiesiog prašėsi miego, kūnas visas suglebęs taip pat protestavo už tokią judrumo būseną.
- Iki. – ramiai pasakė Stefanas.
Jis nulydėjo akimis Venerą, kol jos vis dar pavargęs ir nusilpęs siluetas dingo kažkur koridoriuose. Grifiukas ir pats ilgai nestoviniavo. Jis lėtai žingsniavo klaidžiais koridoriais. Šiandien man pamokų nebus. Pasakysiu, kad blogai jaučiuosi ir mane kankina košmarai... Stefaną pasiglemžė tamsa, bet jo sunkūs žingsniai dar vis buvo girdimi kažkur tamsos fone.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Idrisė Gid Rugpjūčio 26, 2012, 04:11:00 pm

(Kas nors... RPG istoriją... Kas nors... Man taip nėra ką veikti  ;D ir tikriausiai nebus iki mokslo metų pradžios  :( )
    Idrisei Gid buvo labai bloga. Ne, jai nieko neskaudėjo. Protas buvo aiškus ir aštrus, kaip visuomet. Žavus veidukas buvo ne išbalęs, o netgi papilnėjęs ir skruostuose žaidė raudonis, bet mergaitė dar neatrodė kaip mažas apsivalgęs paršelis. Kai ji ėjo į ligoninę, kūnas judėjo grakščiai ir laisvai, žemė negrasino duoti į galvą. Vadinasi nebuvo jokių fizinių ligos simptomų, dėl kurių paprastai guldoma į ligoninę.
    Mažajai pirmakursei bloga pasidarė dėl to, kad jai trūko žmonių. Žinoma, beklaidžiodama pilyje ji karts nuo karto sutikdavo mokytojų ir mokinių (keista, bet pastaruosius sutikdavo rečiau nei pirmuosius). Bet  jie visi buvo ganėtinai nedraugiški (turima omenyje mokinius, nes mokytojai tylaus ir drovaus Idrisės Gid pasisveikinimo net neišgirsdavo - na nieko keisto, kai mergaitės ūgis buvo vos 1,20m), pokalbiai sunkiai megzdavosi, kai kada buvo panaudojama ir visiškai nesubtili atviro ignoravimo priemonė. Gal tai dėl to, kad ji buvo klastuolė?... Keisčiausia buvo tai, kad pirmakursė per visus mokslo metus sutiko vos du savo bendrakoledžius. Vieną kartą. Po to karto jų akyse neregėjo. Ech, ir kur jie visi sulindo?... - štai taip Idrisė Gid apibendrino savąsias draugų paieškos nesėkmes.
    Tad mažoji panelė jautėsi nepaprastai vieniša. Atėjus į ligoninę niekas jos neaprėkė, kad vienišumas tai ne ligos simptomas, ir neišvarė į šaltus ir tamsius mėnesienos apšviestus koridorius, nes ligoninėje nebuvo nė gyvos dvasios.
     - To ir tikėjausi... - Ganėtinai garsiai ir su liūdno pykčio gaidele balse pareiškė Idrisė. Jai nerūpėjo, kad gali būti išgirsta ir palaikyta beprote. Tokiu atveju net apsidžiaugčiau, kad kas nors pagaliau su manimi kalba...
    Idrisė nusprendė nesivarginti eiti atgal į Klastūnyno požemius, vis tiek ten nieko nebuvo. O čia buvo taip jauku... Viliojo šilti, kvepiantys, balti ligoninės lovų patalai, tačiau mergaitė dar nenorėjo miegoti, nors laikrodis rodė vienuoliktą valandą vakaro. Ji susiorganizavo puodelį karšto šokolado ir atsidariusi langą atsisėdo ant palangės. Į ligoninės palatą ėmė plūsti rudeniškai vėsus oras, todėl Idrisė smarkiau susisupo į savo storą, juodą švarkelį, kojas, kurias sijonas nesaugojo nuo šalčio, pakišo po savimi. Lauke pliaupė lietus, jis negailestingai talžė žemę, gaubiamą nakties tamsos, kurią kartais prasklaidydavo žaibo blyksniai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brigita Rudė Rugpjūčio 27, 2012, 08:36:12 pm

Brigita stebėjo patalpą. Tai buvo Hogvartso ligoninės fligelis, ir, kas labai keista, visiškai tuščias. Mergina sėdėjo pro langą metamos šviesos šešėlyje ant alangės atbrailos, ir karts nuo karto sušaldydavo orą aplink save, kad galėtų išpūsti orą pro burną. Tas lengvas oro ,,debesėlis'' įgaudavo įvairias formas,- nuo laivo, kuris, taip ir atrodo, kad tuojau atsimuš į kokią nors uoląą, iki gipogrifo, keliasdešimt sekundžių pasklandančio aplink merginą, ir užgęstančio.
Galiausiai merginai atsibodo žaisti su oru, ir ji pasuko galvą į kiemo pusę. Tačiau grifė nežiūrėjo žemyn. Ji žiūrėjo į kiemą, kuriame švietė mėnuo, tačiau niekas juo nesidžiaugė. Kur dingo visos tos porelės, nakčia slapta išsėlindavusios paspoksoti į mėnulį?
Pastarosiomis dienomis atrodė, kad pilis... apmirė. Keli grifiukai ir varnanagiai, jos draugai, buvo išsivaikščioję kas sau, ar nulindę kur į uždraustą klasę praktikavosi pavojingus burtus.
Brigita pakėlė akis į ežerą. Kuomet rodėsi, kad mato ežero viduryje kyšantį kalmaro čiuptuvėlį, ir primerkusi akis, mergina bandė jį įžiūrėti, pro šalį purptelėjo liepsnelė, ir, čirptelėjusi, nuskrido toliau.
-Na va, ir paukščiai manęs šalinasi,- sumurmėjo grifė, ir skruostu nuriedėjo ašara. Tačiau mokinė šiurkščiai nubraukė ją ranka, nes nenorėjo kam nors, ką tikrai sutik iki ėjimo miegoti (ne, tikrai nesutiksiu), atrodyti keistai raudona ir išpurtusia nosimi.
Staiga merginos mintis prablaškė pasigirdęs gilus, labai gilus atodūsis, ir smulkus, mažas balselis:
-To ir tikėjausi...
Pasirodo, kad tai prabilo maža panelytė, kątik įžengusi į patalpą. Apžvelgusi visus kampus, ir praslydusi pro Brigitą, ne pirmą kartą šioje pilyje slepiamą šešėlio, mergaitė pasidarė puodelį karšto šokolado, ir, kadangi niekas neprieštaravo, atsisėdo ant palangės, ir, tvirčiau susisukusi į paltuką, kuris atrodė labai mielas, nors ir juodas, pakišo kojas po savimi.
Matyt, ji ieško kompanijos... Tik tai galėjo reikšti tas mažas atodūsiukas ir tylūs žodžai.
Per laiką, kurį stebėjo mergaitę, Brigita visai nebuvo pažiūrėjusi pro langą. Atsisukusi ji vos nepašoko ir neišgasdino mažylės: lauke siautė audra, vėjas talžė medžių šakas ir atrodė, kad ežeras tuoj išplūs iš krantų. Griausmas, lyg savo amžiną šokį šoktų milžinai, aidėjo danguje, ir Brigita atsisuko į mergaitę.
Dangų nušvietė žaibas. Po kelių sekundžių merginų akys susitiko, ir Brigitos akyis nutvieskė žaibo juosta. Žaibas. Daug kas magijos pasaulyje sakė, sako ir sakys, kad ji labiau būtų tikusi Klastūnynui. Mat magija jai paklūsdavo kitaip nei  kitiems, turėdavo užsleptų sąvybių, kurias atskleisti galėdavo tik grifiukė. Taip ji ir darydavo.
Pakilusi nuo palangės atbrailos, mergina žengtelėjo ramiu žingsniu link mergaitės. Iš nepažystamosios sėdėjimo povyzos negalėjai nustatyti, iš kokio ji koledžo, ir Brigita džiaugėsi, kad jos drabužiai (batai, koinaitės, sijonas juodi, megztinis taipogi juodas su raudonu apvadu aplink rankoves) neišduoda, iš kokio ji koledžo, nors grifė nemanė, kad mergaitė, jeigu būtų iš klastūnyno, iš kart, sužinojusi, kad ji grifė, pultų ją kerais.
Mažoji atrodė tokia pažeidžiama, tokia... įstabi. Tad Brigita nusprendė susipažinti su, kaip merginai atrodė, naujokėle, ir pagloboti ją po savo sparneliu nuo visų tų baisumų, kurių galima buvo tikėtis iš Hogvartso mokinių ir (retai, bet visada būna išimčių...) mokytojų.
-Sveika.- mestelėjo jau ilgokai paaugusius plaukus ant nugaros Brigita ir patikrino, ar kita, antroji ašara išdavikė nenuriedėjusi per skruostą. - Kokia tavo mėgstamiausia spalva?
Mergaitė krūptelėjo, vėl Brigitos akyse išvydusi žaibą. Jos atrodė kaip dangus, taip, kaip dangus, ir mergina ne kartą tarėsi mananti, kad moka hipnotizuoti.
-Tik nepabėk, ir neišsigąsk, gerai?- lengvai klestelėdama prie mergaitės grifiukė arodė, kad nejaučia jai antipatijos ir jau laiko drauge.
-Niūrus oras, ar ne... Aš vis galvoju, kodėl mane taip mėgsta žaibas?...
Sumirksėjusi, grifiukė įbedė savo tamsias akis į mergaitę tačiau nenužiūrinėjo jos kaip kiti jos sutikti žmonės. Merginos akyse vėl blykstelėjo žaibas, kuris ją gerai pažystantiems primindavo, kad jos nevalia bijoti, tačiau ji gali ir sužeisti.
Brigita niekada nesuprato, kodėl žmonės visuomet nori sužinoti apie žmogų kuo daugiau informacijos iš išvaizdos, kaip tai vadino grifiukė. Koks tavo vardas, ūgis, svoris, plaukų ilgis, kokie tavo tėvai, kur gyveni, ir panašiai... Kodėl niekas iš jos pažystamų negalėjo pažvelgti giliau tų formalumų, ir pažiūrėti į žmogaus jausmus, į mintis...
Mergina pakrutino lazdelę kišenėje su ranka, ir, Bežodžių kerų padedama, sušaldė orą aplink save. Tuomet pūstelėjo šiltą garą, ir pati nustebo, išvydusi pavidalą: lakštigala, giedanti giesmę. Niekada tokios dar neišgavau. Galiausiai oro garelis lakštingalos pavidalu nuplasnojo iki mergaitės, gurkšnojančios karštą šokoladą, ir nurimęs nutūpė ant jos smulkaus, prakaulaus petelio.
Taip, lakštingala,- pagalvojo mergina. - Jos abi taip viena kitai tinka... Matyt, reikia sutikti kelis ne tuos žmones, kol galiausiai atsirinksi tikruosius draugus...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Idrisė Gid Rugpjūčio 28, 2012, 02:48:01 pm

    Idrisė įdėmiai stebėjo audrą, kuri siaubė Hogvartso pilies kiemą. Ji nebijojo, kad gali iškristi pro atvirą langą. Šalti lietaus lašiukai netalžė jos veido, o pikti vėjo gūsiai nesiveržė į palatas ir jos negrasino nupūsti žemyn. Stebėdama gamtos didybę, mergaitė pasijuto tokia maža ir pažeidžiama. Ji įkišo sušalusią nosytę į karšto šokolado puodelį, po to ėmė godžiai gerti, mėgaudamasi skoniu pamiršo aplinką - ir audrą, ir ligoninę...
    Dangų nušvietė žaibas ir klastuolė lyg vedama kažkokios intuicijos, pakėlė galvą. Jos akys susitiko su kitomis akimis, kuriose rodos atsispindėjo žaibas, merginos, kurios Idrisė anksčiau nepastebėjo. Kvaiša tu, kvaiša merga, žiopla ir išsiblaškiusi, žliba, kodėl nesugebi tinkamai apžiūrėti patalpos pikta mintis lyg žaibas trenkė mergaitei, tačiau tuoj pat buvo nustumta tyro džiaugsmo ir susidomėjimo kitu gyvu žmogumi, kuris, atrodo, nesirengė kažkur pabėgti. Idrisė buvo lėto mastymo žmogus ir taip seniai draugiškai bendravo su kažkuo, kad visai pamiršo, jog pamačius nepažįstamą žmogų, reikia susipažinti: pasakyti "LABAS!", pakratyti ranką, prisistatyti ir sužinoti vardą, ir nepamiršti visą laiką šlykščiai šypsotis. Mergaitė susidomėjusi stebėjo kitą, kiek vyresnę, mergaitę. Ne mergaitė, mergina. Nors ta riba tarp šių dviejų žodžių yra labai plonytė, pamanė pirmakursė.
    Tačiau nepažįstamoji mergina pasisveikino pirmoji, ir netgi pasidomėjo, kokią spalvą mėgsta Idrisė. Gerai, taip kur kas įdomiau, smagi šypsena nušvietė veiduką, bet tai lydėjo krūptelėjimas, išvydus kitose akyse žaibą. Įdomu.
    Mergaitė pasislinko, padarydama daugiau vietos atsisėdimui ant palangės, nors ir taip nedaug jos užėmė.
    - Sveika. Nepabėgsiu ir neišsigąsiu, tu visai nebaisi. - Po šios replikos Idrisė išsišiepė dar plačiau, tačiau draugiškai, o ne taip, lyg šaipytųsi. - Mano mėgstamiausia spalva.. - trumpam susimastė. - Visos spalvos yra gražios, tačiau jei reikėtų išsirinkti tik vieną, rinkčiausi mėlyną. O tavo? Oras ištiesų niūrus, bet man labai patinka. - Keletą sekundžių tyrinėjo tamsių akių gelmes, tuomet pareiškė: - Žaibas ištiesų mėgsta tave, negalėčiau su tuo ginčytis...
    Jausdama tamsių akių žvilgsnį, Idrisė nusisuko ir pažvelgė į audrą. Buvo gera taip sėdėti, ne vienai ir su karšto šokolado puodeliu, net kojos neįstengė sugadinti šio momento nutirpdamos. Akies krašteliu pirmakursė stebėjo, kaip mergina pučia garą. Lakštingalai nutūpus ant peties, Idrisė su pagarba kilstelėjo antakius.
    - Gražu, norėčiau ir aš taip mokėti. - Karštas šokoladas pasibaigė, tačiau jo daugiau ir nereikėjo, nes viduje buvo šilta ir ramu. - Lauke jau senai šviečia mėnulis, o pilis ištuštėjusi kaip niekada. Čia eidama nesutikau nei vieno vaiduoklio, net Akilandos. Tikriausiai suaugę labai supyktų, aptikę mus čia, ir, žinoma, paklaustų, ką gi mes čia veikiam... Tiesą pasakius, net nežinočiau, ką atsakyti...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brigita Rudė Rugsėjo 10, 2012, 08:23:16 pm

-Nepabėgsiu ir neišsigąsiu, tu visai nebaisi,- pasakė nepažystamoji. Brigitai patiko, kad jos nebijo, ir mergina nusijuokė iš jaunos mergaitės žodžių. Pakikenusi ji surimtėjo, ir toliau įdėmiai klausėsi pirmakursės.
Mėlyna... Jai patinka mėlyna... Visai kaip dangus, kaip ežeras, upė... Visai kaip jūra, kuomet ji rami, tačiau kai šėlsta virsta juodu uraganu... Mėlyna...
-Na, aš visiškai su tavim sutikčiau. Visos spalvos nori kažką savaip pasakyti, kiekviena iš jų savaip alsuoja... Tačiau aš rinkčiausi dvi iš jų - purpurinę ir mėlyną.
Perbraukusi jos paltą vagojančią siūlę, mergina pakėlė akis į draugę ir šyptelėjo.
-Taip, audra keistai nepalieka manęs. Kartais tai nervuoja, nes žmonės iš karto pasako man - tu matyt klastuolė, mant tavo tamsios akys ir aštus žvilgsnis, kartais nutvieskiamas žaibo. Tikiuos, kad neįžeidžiau tavęs, jeigu netyčia būtum klastuolė. Taip, man klastuoliai patinka,- visai įdomūs žmonės. Dažniau turi daugiau ką papasakoti, negu pasipūtę, garbėtroškos grifai.
Atrodė, kad mergaitės lyg susitarusios pasuko galvą pažiūrėti pro langą. Brigei vien todėl patiko tokia vėtra, mat galėjai stebėti, kaip ji šokdina ežero bangas ir drumsčia vandenį, kaip laužo šakas ir džiaugtis, kad tai nesiekia, niekaip negali paliesti tavęs.
Draugei pagyrus jos lakštingalą, Brigita atsakė.
-Matai, mano garai kažkodėl įgauna visokius pavidalus. Bet pirmą kartą per visą savo gyvenimą aš matau, kad jis įgautų lakštingalos pavidalą. Man tai be galo nuostabu.- Susitvardiusi mergina vėl kalbėjo ramiai. - O keras visai nėra sunkus. Tiesiog štai taip pamakaluok lazdele,- grifiukė padarė aštuoniukę ir jos virudyje bakstelėjo lazdele,- ir pūsk orą pro nosį ar burną, kaip tau išeina, Man pučiant pro nosį gaunasi aiškesnio pavidalo garelis.
Stebėdama, aš mergaitė pabandys, kaip Brigita bandė pagelbėt, ši kalbėjo toliau.
-Jeigu nieko nesutikai, tai tikriausiai visi išsivažinėję kažkur. Aš irgi eidama čia nieko nesutikau,- atrodo, kad nėra nė gyvos dvasios, tikrąja to žodžio prasme, jeigu jau ir bekalbant apie dvasias.
Sukikenus mergina prisiminė.
-Ei, bet gi aš nežinau tavo vardo! Aš Brigita. Brigita Rudė. Ketvirto kurso,- nusišypsojusi mergina prišoko prie draugės ir pakratė jos ranką. - Na, mes dabar oficaliai pažystamos.
Braukdama pirštu per lango rėmą, Rudė tarė:
-Kaip tau patinka šioje mokykloje? Kaip pamokos?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alexandra Kennedy Spalio 09, 2012, 07:24:12 pm

Deja, deja, atėjo ta sloga... Lexi čiaudėjo ir pūtė nosį non-stop. Sloga labai vargino. Laimė, su ja palatoje nieko nebuvo. Jai patiko vienatvė. O jeigu tiksliau, tai viską paaiškina viena iš jos mėgstamiausių frazių: Arba geriausias draugas, arba nieko!
 - AAAAA!!!! - suaimanavo Lexi, mat beveik be miego, per tą prakeiktą slogą, ji buvo labai irzli.
 - M? - jaunoji burtininkė išgirdo kažkokio vaikino balsą.
Ups... Truputį per garsiai... - pagalvojo mergaitė.
Ir staiga į jos palatą įžengė šviesiaplaukis vaikinukas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Armand Desrosiers Sausio 23, 2013, 07:14:14 pm

Vaikinas ėjo per palatą, jo plaukai buvo jam užkritę ant akių. Tai kiek erzino, nes trukdė matyti, bet Velinas bandė tai ignoruoti, bet nelabai išėjo, nes vis tekdavo juos patraukti nuo akių. Pats laikas plaukus kirpti, bet ligoninė nebuvo labai gera vieta žaisti kirpėjus. Atsisėdo ant lovos ir pažvelgė į savo ranką. Paskiau į delną. Per delną ėjo senas randas, jis perėžė gyvenimo liniją ir meilės. Turbūt jam tų dviejų dalykų niekada nepavyks patirti. Gyvenimo džiaugsmo ir meilės šilumos. Kartais mokiniui atrodo, kad tėvai yra kalti dėl visko kas jam atsitiko, žinoma kvaila kaltinti mirusiuosius ir tuo labiau savo tėvus, bet vaikinas nieko negalėjo padaryti, varnanagiui tik tokios mintys telindo galvon.
Atsigulė lovoje. Visi patalai buvo balti, visas kambarys buvo baltas. Sienos. Užuolaidos. Lovos. Grindys. Jautėsi kaip išprotėjusiųjų klinikoje. Ten ir buvo vieta Velinui. Jis buvo savotiškai išprotėjęs. Jo mintys, jo veiksmai ir žodžiai. Viskas. Betrūko jam tik ilčių ir būtų panašus į tikrą kraugerį. Tik va, vampyrų visada svajojo tapti, bet kas gi jį pavers? O gal nepatogu būti tokiu...? Saulės šviesos vengimas, kryžių baimė, bet... Stiprus ir nesenstantis kūnas tikrai yra dideli pliusai, Mergaitės mėgsta tokius berniukus, net ir vyrus. Jas traukia mistika. Bent jau taip varnanagis pastebėjo. Šyptelėjo pats sau. Atsiminė savo buvusias klasiokes. Jos buvo pakvaišusios dėl tokių romantinių knygų.
Papurtė savo galvą. Niekada netaps kokiu nors padaru. Niekada. Liūdnai atsiduso. Tai buvo jo svajonė. Išprotėjusi svajonė. Tik tiek. Pakilo iš lovos ir išėjo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alexandra Kennedy Sausio 26, 2013, 01:04:52 pm

Ughh... Ir kam taip ilgai sėdėjau tame prakeiktame kieme žiemos viduryje??? - niršo ant savęs šviesiaplaukė.
Sloga, bronchitas... Kas gali būti blogiau?..
Lexi privalėjo gulėti ligoninėje - kas buvo labai juokinga! Taip susirgusi (kol dar buvo žiobarė) gydydavosi namuose su paprastais vaistais, o čia... God... Na, blogiausiu atveju į polikliniką...
Atsiduso ir užmerkė akis, kad užmigtų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 30, 2014, 03:10:35 pm

Fasas nubudo baltutėliuose pataluose. Jau išvydęs baltą spalvą suprato, jog yra ne savo lovoje berniukų miegamuosiuose. Ketvirtakursis atsisėdo ir išvydo sugipsuotą ranką.
- Kas per velnią?- uždžžiūvusiomis balso stygomis šūktelėjo jis. Staiga priėjo moteris, apsirengusi baltai. Oldefortas ją pažino - tai buvo slaugė madam Pomfri.
- Tave atgabeno čia gerokai aplamdytą, Fasai. Sakė, jog aptiko netoli ežero. Išgulėjai be sąmonės keletą dienų, beveik savaitę, dabar jau gali eiti.- ramiai pasakė ji. Gerai, kad slaugė niekada nesigilindavo į tai, kaip mokiniai susižeisdavo, tik pagydydavo, o toliau jau viskas jai dzin.
- Ačiū. - kimiai tarstelėjo Fasas. Slaugė mostelėjo burtų lazdele ir nuėmė gipsą, ant rankos liko tik tvarstis.
- Prašau. Gali eiti.- tarė madam. Fasui apsirengus ir jau beišeinant ji pridūrė,- žinai, būk atsargesnis, m? Jau dabar vos vos buvai gyvas. Pasisaugok.
- Mhm, gerai.- sumurmėjo Fasas. Bet kur jis buvo? ,,Prisimenu tik tai, kad nuėjau prie Uždrausto miško, tada grįžau prie ežero. O tada sąmonė tarsi užgęsta. Bet velniop tuos perspėjimus, aš susitvarkysiu su bet kuo, kad ir kas čia man ką padarė!" Ir ramiai nupėdino.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 31, 2014, 05:11:59 pm

Ramios ligoninės durys prasivėrė. Laimei, palatose esančios lovos buvo uždengtos, taigi niekas nematė, kaip pro duris ore įpleveno nejudanti grifiukė. Iš paskos atėjo Fasas Oldefortas, pavargęs gabenantis moksladraugę tiesiai iš Uždrausto miško.
- Dievulėliau!- pasigirdo madam Pomfri klyktelėjimas iš kito ligoninės galo. Fasas nugabeno Grace į artimiausią tuščią lovą ir pats sunkiai žnegtelėjo šalia.
- Neklauskit, kas jai nutiko, nes aš nežinau.- tarė Fasas. Madam Pomfri pakraipė galvą. Po to pastebėjo kruviną Faso ranką. Buvo pyktelėjusi, bet nieko nesakė, tiesiog kažką sumurmėjo nukreipusi lazdelę į ranką. Ši užsitraukė. Fasas dėkingas linktelėjo ir nežymiai šlubuodamas išėjo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 02, 2014, 02:22:42 pm

Baltos ligoninės durys atsidarė ir pro jas į ėjo juodaplaukė mergina- Džeinė Meko. Ligoninėje buvo šilta, balta, jautėsi vaistų kvapas ir buvo LABAI tvarkinga. Džeinei atrodė, kad net per daug. Džeinė čia atėjo norėdama aplankyti savo draugę. Grace. Ji aosižvalgė ir vienoje lovoje išvydo gulinčią Grace. Džeinė tyliai prie jos priėjo ir su viltimi pažvelgė į ją. Deja, Grace vis dar buvo be sąmonės. Tačiau Džeinė tikėjosi, kad Grace girdi ir supranta ją. Džeinė papasakojo visus vykusius įvykius. Apie būstinę, gūžtą. Apie testralius. Apie psichus. Papasakojo viską, o tuomet pažvelgė į bejausmį Grace veidą. Labai tikėjosi, kad Grace ją išgirdo.
-Na, iki,-sumurmėjo Džeinė ir taip pat tyliai, kaip atėjo, taip ir išėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Grace Nicholson Rugpjūčio 03, 2014, 04:08:52 pm

Grace lėtai atsimerkė. Pirmas daiktas kurį ji pamatė buvo paprastos ir baltos lubos. Grifiukė suprato, atsidūrusi ligoninėje, tik liko vienas neaiškus dalykas - kaip ji čia, po velniais, atsidūrė?! Ji atsiminė tik tai, kad suklupo ir, tikriausiai, atsijungė. Matyt ją kasnors rado ir atgabeno čia. Kažin kur pasidėjo Fasas Keitė ir Džeinė...?
Mergaitė pabandė atsistoti, tačiau kojos buvo per ilgai "nenaudotos" ir ji vėl griuvo į lovą. Grace dar kart pabandė ir šįkart jai pavyko.
Grifiukė išslinko iš ligoninės ir nuėjo nežinia kur.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 03, 2014, 11:16:38 pm

Fasas vėl atskraidino merginos be sąmonės kūną. Madam Pomfri susiraukusi pažiūrėjo į jį.
- Tai gal tu pats iš knygų trankai joms į galvas?- šiurkščiai pajuokavo slaugė.
- Ne. Juodoji magija. Ne mano.- trumpai atsakė Fasas. Pažvelgė į Grace lovą: apsidžiaugė, pamatęs, kad jos ten nebėra.
- Viso gero. Sėkmės.- palinkėjo daktarei Fasas ir iškėblino.

Magiškųjų brolių fontano pelnas skiriamas Žiobarų kilmės mokiniams.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 04, 2014, 08:02:29 pm

Kai Keitė atmerkė akis, jau buvo tamsu.
Vis dėlto ji matė baltas palatas ir suprato esanti ligoninėje. Vis dėlto Madam Ponfri nesimatė. Mergina lėtai atsisėdo ir išlipo iš lovos. Galva ūžė, visą kūną sopėjo, tačiau Keitei buvo vienodai. Reikia atsikelti. Reikia.
Ant stalelio šalia lovos Keitė rado savo lazdelę. Pasiėmė ją.
Tada lėtai, vilkdama kojas nuėjo į Kambarį iki Pareikalavimo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 06, 2014, 09:38:52 am

Fasas vėl įžengė į ligoninę, tobulai išmoktu Kūnų Skraidinimo burtažodžiu gabendamas miegančią varniukę Liusę. Paguldė miegančią Paik, pats prisėdo ant netoliese stovėjusios tuščios lovos. Norom nenorom luktelėjo madam Pomfri. Ji jau nebesistebėjo, o Fasas šaltu balsu ėmė dėstyti faktus.
- Hogvartse vyksta kažkas negerai. Į šitos mergaitės sąmonę kažkas bandė įsibrauti. Gali būti, kad tuoj ateis klastūnietė, ištikta šoko.- užbaigė Fasas. Džeinė ateis aplankyti, o slaugė prisistatys su Ramybės eliksyru. Tai bus prikolas... Fasas linktelėjo madam galva ir išėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 06, 2014, 11:25:21 am

Liusė šiaip ne taip pamatė, jog pabudo baltoje lovoje, nebe fotelyje. Jai rodės, jog galvoje žioji skylė. Aplink buvo balta. "Ligoninė."- šmėstelėjo varnanagės galvoje. Šalia jos buvo kažkas raudono. Mergaitė prisimerkė. Ant lovos krašto tupėjo liepsnotoji pelėda.
-Nora?- sušnibždėjo.
Pelėda atdakė pritariamu ūktelėjimu ir kilstelėjo snapą. Liusė jame pamatė popieriaus ritinėlį. Ji ištiesė delną ir pelėdžiukė numetė į jį raštelį. Mergaitė jį apžiūrėjo, bet jokio užrašo nepamatė. Varnė neturėjo jėgų bandyti išsiaiškinti kaip perskaityti lapelį, tad įteikė Norai ir sušnibždėjo:
-Į kambarį iki Pareikalavimo.
Pelėdžiukė nuplasnojo, o Liusė vėl nugrimzdo į patalus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 06, 2014, 03:48:16 pm

Liusė pabudo šį kartą jau nebe tokia bejėgė. Galva ūžė tik vos vos, palyginus menkai. Metė jau aiškiai, tuščias lovas ir baltas sienas. Mergaitė atsisėdo lovoje. Tikėjosi, jog raštelis iššifruotas. Ką jai dabar daryt? Negulės lovoje. Ji jautėsi pakankamai stipri, jog galėtų išlipti iš lovos ir nueit iki kambario iki Pareikalavimo.
Tad apsidairiusi, ar slaugė nemato, tyliai atsikėlė ir nutypeno prie durų. Prie jų sustojo. Dar kartą apsižvalgė, išėjo iš ligoninės ir tyliai užvėrė baltas duris.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 07, 2014, 07:29:03 pm

Fasas pašiurpęs nuo minties, ką jam gali padaryti Džeinė, atgabeno jos paralyžiuotą kūną į ligoninę. Madam Pomfri be nuostabos pasitiko jį.
- Labą dieną. Ši mergaitė labai sunkiai sužeista durtine žaizda į pilvą. Nepatariu jai nuimti paralyžiaus, kol neišgydysit.- pasakė Fasas, įsivaizduodamas, kaip Džeinė ant jo siunta. - Atleisk,- sušnabždėjo pasilenkęs.
- Labai gerai, pagydysiu. Man tik alga pakyla.- pasakė linksmai madam Pomfri. Fasas nusišypsojo ir padėkodamas linktelėjo. Kai Pomfri perėmė Džeinę, jis atsisėdo ant kitos lovos, stebėdamas slaugės darbą. Reikalingas, bet nuobodus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 07, 2014, 07:39:28 pm

Džeinė jautė, kaip Fasas ją neša. Ji negalėjo pajudėti.
po velnių, aš jį užmušiu!!!-pagalvojo mergina.
Klastuolė siuto. Labai siuto. Žinojo, kad Fasas pasielgė teisingai, bet vis tiek siuto. Ji neprašė Faso pagalbos. Nenorėjo, kad jis jai padėtų. Staiga juodaplaukė pajuto, jog paralyžius atsileido. Džeinė vėl galėjo judėti. Mergina tuoj pat uždegė delne liepsną ir atsimerkė.
-Oho,-nusistebėjo panelė Ponfrey, pamačiusi liepsnelę.
-Ačiū,-padėkojo klastuolė už išgydytą žaizdą ir išpuolė pro duris.
Dar spėjo išgirsti:
-Bet, panele, jums reikia gulėti...
Ir durys užsitrenkė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 07, 2014, 07:44:01 pm

Fasas apstulbęs susižvalgė su slauge madam Pomfri.
- Hmmm...- numykė nežinodama ką sakyti slaugė.
- Karštas būdas. Turbūt mano naudotas užkeikimas veikia laikinai. Kitąsyk sustiprinsiu.- viduje šypsodamasis, bet realiai nutaisęs sutrikusią veido išraišką, pasakė Fasas. ,,Smarki kvaiša klastuolė. Siaubas."- pamanė jis. Bet vaikinas net nebežinojo, ką daryti: eiti į Kambarį Iki Pareikalavimo, likti ligoninėje, eiti į Grifų bendrajį kambarį, vytis Džeinę, ar ką... Et, nueis pasivaikščioti koridoriais. Gal prie ežero.. na, kažką sumąstys prasiblaškymui. Užknisa sėdėti kambaryje, kur viską gali.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 08, 2014, 08:46:01 pm

Džeinė atidarė ligoninės duris. Visur balta.
-Galėtų čia dugiau spalvų būti,-sumurmėjo klastuolė.
Ji apsižvalgė ir radusi laisvą lovą paguldė į ją Liusę.
-Ji be sąmonės. Laikykit Liusę šiltai,-tarė madam Ponfrey.
Ir išėjo. Gal reiks aplankyti draugų namelį...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 10, 2014, 11:41:11 pm

Fasas vis dar tebesikeikdamas pėdino į ligoninę ir skraidino Keitę, veikiamą paralyžiaus kerų. Ir turbūt, nualpusią be jokių kerų.
- Labas vakaras.- pasisveikino jiis su slauge. - ji bandė nusiskandinti. Padėkite, jei galite, jai nusiraminti ir pagydykit nubrozdinimus.
- Labas, Fasai. Nesistebiu. Jei reiktų dėl tavęs ir aš eičiau skandintis.- nusijuokė madam. Fasas kiek paraudo, bet nusisukęs ir padėkojęs, nušlubavo prie durų.
- Palauk, Fasai. Tu ir pats šlubuoji. Pergulėk palatoje vieną  naktį, aš patvarkysiu koją.
- Dėkui.- pasakė grifas, ketindamas atsisakyti. Bet perbraukęs per kelnes pajuto kraują ir nupėdino, kur madam liepė, netoli Keitės. Atsigulė. Madam sudavė Ramybės eliksyro ir vaikinas išgėrė. Stebėjo Keitę pusiau snausdamas. Slaugė apibintavo ir sutvarkė gan gilią žaizdą ir išėjo. O Fasasjau planavo, kaip viską paaiškins ir nuramins varniukę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 11, 2014, 09:50:33 am

Keitė atmerkė akis. Aplinkui buvo balta ir tamsu. Visai nepanašu į kokią sumautą skaistyklą.
Keitė keiktelėjo. Ne, čia ne jokia skaistykla. Ji ligoninėje.
Antras bandymas mirti lengvai irgi nepavyko.
Mergina darsyk apsidairė. Ir vėl nusikeikė.
Gretimoje lovoje parpė Fasas.
Keitė tyliai, kad nepažadintų Faso, atsistojo. Patikrino, ar kišenėse tebėra lazdelė ir Neregimasis apsiaustas. Tebėra.
Nieko nebelaukdama ji išsmuko lauk.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 11, 2014, 10:10:57 am

Fasas nubudo. Iškart pažvelgė į Keitę, kitaip sakanti - į vietą, kur Keitė turėjo būti. Rrrriebiai nusikeikė pamatęs, kad jos ten nebėra. Ant Faso kojos tebebaltavo tvarstis, bet grifas tik užsmaukė kelnę ir išgirdo dunkstelint ligoninės duris. Vaikinas pačiupo lazdelę ir išbėgo. Pravėręs duris šūktelėjo:
- Sustink!- išlėkę stingdantis žaibas ir pataikė į Keitę. Ši atsitrenkė į sieną, Fasas pribėgęs atėmė lazdelę, o savąją nukreipė į varniukę.- stok, leisk man viską paaiškinti!- riktelėjo merginai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 11, 2014, 10:16:18 am

Keitė nepatenkinta atsistojo.
-Atiduok lazdelę,-sušnypštė.
Ji neturėjo jėgų ginčytis. Tik papurtė galvą. Ir ištiesė ranką.
-Atiduok, Fasai. Jokių paaiškinimų man nereikia.
Atsidusi dar pridūrė:
-Leisk man eiti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 11, 2014, 10:29:16 am

Fasas piktai nužvelgė Keitę. Pabandė kalbėti ramiai, tačiau pavyko tik šaukti.
- Lazdelės negausi, kol neišklausysi! Džeinė yra ne ta Džeinė Grif! Ji turėjo seserį tokiu pačiu vardu ir ji, kaip žinai, yra mirusi. Tu saugi. Nebandyk daugiau žudytis. Kurio galo tai darai? Vien dėl jos?! Ar tau negaila tavo tėvų, Heilės, manęs, Džeinės, Grace, Varnanagės mokinių, kurie bis priversti žiurėti į tave per laidotuves ir liūdėti?! Esi mums visiems brangus žmogus.- liepsnojo Fasas. Tada įbruko Keitei lazdelę ir padėjo atsistoti. Pakėlęs nudelbtą galvą, pažiurėjo į akis.
- Ar girdi mane, Keite?- paklausė su vos pastebima šypsena.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 11, 2014, 10:48:50 am

Po Faso žodžių Keitei gerklėje atsirado gumulas. Ji žvilgtelėjo sau į dešinį delną.
Lyg tai būtų galėję ką nors pakeisti.
Kaip ji galėjo būti tokia kvaila?
Keitė suspaudė lazdelę.
-Aš...-išspaudė Keitė.-Džeinei aš nerūpiu. Tau velniop, pats sakei. O tarp varnanagių neturiu daug draugų. Ir... turiu eiti.
Ji movė į pirmą pasitaikiusi kambarį ir užstūmė duris.
Kaip ji galėjo taip apsikvailinti? Juk Džeinė buvo vidurinis vaikas. Galią paveldi vyriausias.
Žymė atsirado Džeinės seseriai jau mirus. Vadinasi...
Vadinasi mirti turi visi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 11, 2014, 10:59:17 am

Fasas nuėjo Keitei iš paskos, mat ta apsikvailinusi nuėjo į palatas.
- Ir tu patikėjai, kad man nusispjaut? Kaip tada galvoji, kodėl mano kaukas esi mirštanti tu? Kodėl pasikviečiau Džeinę kartu tavęs gelbėti? Kodėl ji sutiko? Ir jeigu tu ketini toliau eiti skandintis, tu esi ne Godriko Grifo, o Salazaro Klastuolio, kuris buvo mirtinas bailys, įpėdinė. - šaltai pasakė vaikinas.- Jeigu tu tokia, nuvylei mane. Apsimąstyk. Pavargau tave saugot tau ptiešiinantis. Atleisk.
Fasas stovėjo prie durų. Dar vienas Keitės pasipriešinimo sakinys ir jis jau tikrai leis jai numirt.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 11, 2014, 11:10:49 am

Keitė tylėjo.
Na žinoma.
-Mano kraujas aiškus,-sumurmėjo ji.-Ir abejoju, ar Salazaras Klastuolis buvo mirtinas bailys.
Ji kiek patylėjo.
-Bet aš esu,-pridūrė.-Aš bailė. Bijau skausmo. Bijau, kas būtų jeigu būtų. Aš siaubingai daug visko bijau, Fasai. Ir neprašiau manęs gelbėti.
Keitė nėrė po Neregimuoju apsiaustu. Atsidarė madam Pomfri kabineto durys, ji kažką siaubingai pasipiktinusi suriko Fasui. Keitė tuo pasinaudodama nepastebėta prasmuko pro Fasą ir išbėgo pro duris.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 11, 2014, 12:25:55 pm

Liusė pabudo. Ji ir vėl buvo ligoninėj. Galva sukosi, bet ji jautėsi visai pakenčiamai. Palaukusi, kol galės mąstyti kiek blaiviau varnanagė apsidairė. Netoli jos buvo dvi išgulėtos baltos lovos. Liusė atsiduso. Kelias šias dienas ligoninei ligonių netrūksta. Mergaitė atsisėdo lovoje. Galvojo, eiti ar neiti. "Eiti."- nusprendė ji. Liusė suprato, kad Fasas su Džeine turbūt žiauriai užpyks, bet ji turėjo jiems pasakyti. Jiems papasakoti, ką regėjo ir girdėjo. Jų pačių labui, nors varnė puikiai suprato, jog, vienaip ar kitaip, namelio prekeiksmas vis dar nedingęs.
Mergaitė pakilo nuo lovos ir nuėjo prie durų. Staiga jos prasivėrė, į palatas įlėkė Keitė, o iš paskos - Fasas. Liusė prisiglaudė prie artimiausios sienos ir kol jie nesižvalgydami rėkavo varnei nelabai suprantamus dalykus, kažką apie baimes ir pabėgimą ji išsmuko iš ligoninės ir pasileido bėgti nelaukdama, kol Fasas arba Keitė nuspręs išeiti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 11, 2014, 12:39:09 pm

Fasas šaltu žvilgsniu stebėjo sprunkančią Keitę. Ji neblogai matėsi pro baigiantį išsivadėti nuo magijos apsiaustą. Nekreipdamas dėmesio į rėkiančią madam Pomfri, Fasas nuėjo prie durų ir pasakė Keitei pavymui:
- O aš nebijau. Jeigu nori mirti - mirk. Bet jeigu tu esi tokia bailė ir savanaudė, mane nuvylei. Akivaizdu, kad tu nebeturi nieko švento, jeigu į savo draugą leidi Dolohovo užkeikimą. Esi jau baisesnis žmogus, nei maniau. Baisesnis už durmštrangietį.- šaltai pasakė. Ir neskubriai nukėblino į Kambarį Iki Pareikalavimo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 21, 2014, 05:30:27 pm

Džeinė pravėrė ligoninės duris. Balta. Per daug balta.
-Bet kodėl balta? Juoda žymiai gražesnė spalva už baltą,-sumurmėjo mergina.
Klastuolė oru atskraidino Liusę į palatą ir paguldė vienoje tuščioje lovoje. Kur buvus, kur nebuvus prisistatė madam Ponfrey.
-Ir vėl?!-sušuko slaugė.-ką jūs ten taip dirbat! Greitai jau būsit lavonai!
-Galbūt,-burbtelėjo Džeinė.
Slaugė nuleido jos žodžius negirdomis. Ji tik atsisuko į klastuolę ir tarė:
-Pasirūpinsiu varne. O tau pačiai nepakenktų pagulėti čia porą dienų.
Mergina pažvelgė į ant sienos kabantį veidrodį. Džeinė buvo labai išblyškusi, o jos juodi plaukai tai tik dar labiau pabrėžė. Žaliaakė buvo vis dar kiek pavargusi po to atsitikimo su padaru. Vis dėl to ketvirtakursė papurtė galvą.
-Man viskas gerai,-pasakė ir išpuolė pro ligoninės duris.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 21, 2014, 07:42:52 pm

Fasas su Ahadu atlėkė į ligoninę. Madam Pomfri kaip tik darbavosi prie vienos lovos: tvarstė kažkieno kruviną ranką. Aišku kieno - Liusės. Fasas priėjo arčiau, varniukė buvo vis dar be sąmonės. Slaugė atsisuko į vaikiną ir pasisveikino:
- O, sveikas. Gal ir tu jau kažką atnešei į ligoninę?
- Šįkart ne,- vos slėpdamas šypsenėlę sumurmėjo Fasas. Ahadas pažiūrėjo į išblyškusį Liusės veidą. Tada pasisuko į Fasą ir suniurzgė:
- Jai tikrai ne kas.
Fasas tyliai linktelėjo. Tada paklausė slaugės;
- Kada ir kas ją atgabeno?
- Kažkokia iš Klastūnyno, berods Džeinė. Išlėkė taip greit, kad pavardės perskaityti nespėjau. Visai neseniai, prieš dešimt minučių.
- Supratau,- pasakė Fasas. Patraškinęs pirštų sąnarius, pasikvietė Ahadą ir išėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 27, 2014, 05:40:04 pm

Liusė prieš tai buvi keletą kartų prabudusi, bet tik dabar gavo slaugės leidimą išeiti, nes ši dažnai tikrindavo mergaitės savijautą ir varnė nebūtų galėjusi lengvai dingti iš ligoninės. Nors iš tikro varniukė pagaliau jautėsi ganėtinai prisigulėjusi ir pasveikusi, be to, iki mokslo metų pabaigos buvo likusi vos diena.
-Tai tu tikrai nežinai, kodėl tau vis taip atsitinka?- paklausė slaugė jos jau kelintą kartą ir Liusei atsikėlus iš lovos sutvarkė patalus.
-O kad galėčiau žinoti,- atsakė mergaitė. Žinot ji nežinojo, nors visada spėliojo, bet savo spėlionių sakyt ji tikrai nenorėjo - būtų per daug visko aiškinti.
Varnanagė atsisveikino su slauge ir nuėjo link baltų ligoninės durų. Šiuo metu palatoje lovos buvo tuščios ir jos nebeturėjo užsipildyti.
Išėjusi iš palatų, metgaitė patraukė link ežero pakrantės. Minutėlę buvo sustojusi, nes prisiminė Džeinę, Nikki, Fasą. Pagalvojo, gal juos susirasti, bet po to nužingsniavo toliau, nenorėdama jų trukdyti. "Juk aš tik paprasta pirmakursė, nežinau, kur jie trankosi, ketvirtakursiai ir smalsios varnės,"- pamanė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Gilbert Gruodžio 26, 2014, 01:35:00 am

Atmerkusi akis, Elena sunkiai suprato kur yra. Ji miglotai prisiminė tą vakarą, kai kosėjo krauju ir jautėsi tragiškai. Mokinė pabandė pasikelti lovoje ir atsisėsti, tačiau veltui. Skausmingai sugėlė nugarą ir plaučius.
-Ak jūs, pirmakurse, ką sugalvojote? Norite man čia išvis nusibaigti?
Elena pažvelgė į susirūpinusią moteriškę. Ji vilkėjo baltą chalatėlį, plaukus buvo susisegusi į kuodelį, o rankoje laikė kažkokius stiklinius buteliukus. Moteris pribėgo prie Elės ir pabėrė ant spintelės krūvą tablečių. Vaizdas dar liejosi, tačiau mokinė įžvelgė, kad tablečių spalva skiriasi.
-Melsvos - ryte, rožinės - per pietus, o žalios - vakare, - tarė slaugė. Madam Pomfri, prisiminė Elena, - ir dar šis. Gerk, kai tik pasidarys silpna.
Pomfri pastatė ant spintelės buteliuką, pilną kažkokio tai žalio skysčio, - vargšelė, šiandien pusryčių negausi, ir turbūt, pietų... Šitaip vaikus ir nusilpnina. Ech, visada sakiau, kad atsargiai reikia su tais užkeikimais.
-Ak.. O kas tiksliai man nutiko?, - kalbėti buvo sunku, tačiau šiaip ne taip pirmakursė ištarė žodžių kratinį.
-O vaikeli, kažkas užkerėjo tavo maistą... Pyragaitį, jei neklystu. Stipria magija, stipria... Gerai, kad tave pristatė man laiku. Nors kad atsigautum, pamokų kurį laiką lankyti negalėsi, nes turi gulėti ramiai.
-Bet kaip...
-Ir kuo mažiau šnekėti,- nutraukė madam Pomfri, - nesijaudink, mokytojams pranešiau, ir nekrutėk man per daug, o aš einu prie darbo.
Slaugė nuskubėjo. Jai taip greitai kalbant, Elenai buvo sunku susigaudyti visoje situacijoje. Galbūt jos smegenys nuo magijos dirbo kiek per lėtai?.. Ir kas galėjo linkėti jai blogo? Juk ji čia tik naujokė! Dar nieko nepažįstanti naujokė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Sausio 31, 2015, 06:40:19 pm

Džeinė Meko bėgo koridoriumi, rankose nešdama grifiukę Kasiopėją Evers. Šalia profesorės bėgo jos juodoji pantera Naktis, kuri, jei koridoriu eidavo koks mokytojas ar naktį sumanęs paslampinėti mokinys, suurzgdavo ir žmonės tuoj pat pasitraukdavo į šalį. Profesorė bėgo greitai, tad netrukus ji jau buvo prie Ligoninės durų. Atidariusi jas juodaplaukė įėjo vidun ir paguldė grifiukę į laisvą lovą. Tada nuėjo į panelės Pomfri kabinetą ir nieko nelaukdama pasakė jai:
-Greičiau, viena mokinė ką tik buvo užpulta! Ji gyva, tačiau bijau, kad gali būti kaip nors užkeikta. Ji štai ten, lovoje prie lango.
Nieko nesakiusi panelė Pomfri nuskubėjo prie Kasiopėjos ir ją apžiūrėjo. Tada lengviau atsidususi pareiškė:
-Jai viskas gerai, tik nualpo. Ko gero, užpuolikas nespėjo panaudoti stipresnių kerų, tik apalpimo. O gal ketino mergaitę iškvosti... Na, tai jau ne mano darbas-aiškintis užpuoliko ketinimus. Paliksiu tai jums. O šiaip grifiukė atsigaus po kelių minučių.
Iš Klastūnyno vadovės krūtinės išsiveržė gilus atodūsis.
-Ačiū Dievui,-atsiduso Džeinė.
Panelė Pomfri ją nužvelgė.
-O jums, profesore, nereikėtų pagalbos?..
Ant prpfesorės skruosto buvo tarytum peiliu padaryta kraujuojanti žaizda ir Džeinė buvo išblyškusi, bet žaizda buvo tikrai ne mirtina, tad juodaplaukė tik papurtė galvą ir atsisėdusi ant kėdės ėmė laukti, kol Kasiopėja atsibus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 31, 2015, 07:04:48 pm

Profesorius Sorenas von Sjuardas be garso, bet labai greitai sekė Džeinei iš paskos - tai buvo būdinga visai jo bendruomenei. ,,Ir kas per debiliška nuostata: tampyti vargšę merginą rankose. Lyg būdama Kerėjimo mokytoja nežinotų kūnų skraidinimo kerų ir to, kaip kenkia nualpusiems žmonėms jų tąsymas. Po perkūnais." - mąstė Sorenas, bet tylėjo ir įžengė į Hogvartso ligoninę. Profesorė Meko kaip tik kažką rėkojo madam Pomfri. Kilstelėjęs antakius, Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros specialistas nukreipė lazdelę į Klastūnyno vadovės skruostą ir šis užgijo taip, kad visi audiniai ir sveikas, magija išvalytas kraujas vėl buvo savo vietose...
- Profesore Meko.- negarsiai kreipėsi Sorenas von Sjuardas į kolegę, tyliai atsistojęs už nugaros.- Nereikėjo skubėti taip. Turėjome patys pagydyti. Juk visos žinios iš ligoninės pasklinda po Hogvartsą. Ir apskritai, iš kur jūs atsiradote prie pat mano kabineto būtent Kasiopėjos užpuolimo metu?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 07:08:40 pm

Kasiopėja suraukė kaktą. Jautėsi kaip maišas. Jai buvo silpna, ji vos galėjo pajudinti kokį pirštą. Atgaunant sąmonę, pamažu grįžo ir jėgos.
Grifė atsimerkė ir kiek kilstelėjusi galvą apsidairė. Ji buvo ligoninėje, o jos galva degte degė. Šalimais ji pastebėjo sėdint profesorę Meko ir profesorių von Sjuardą.
-Kas..Kas nutiko?-mergina paklausė kimiu balsu. Jos akys išsiplėtė pastebėjus profesorės veidą.-Ar jums viskas gerai?
Kasiopėja sukniubo į patalynę. Sąmonei grįžus, grįžo atmintis, o su ja - prisiminimai, kurių Kasiopėja tikrai nenorėjo prisiminti. Bet jie vis tiek priminė patys apie save, kad ir kaip Kasiopėja to nenorėtų,prieš akis ji matė raštelį, raudoną rašalą ir juodą figūrą. Viskas buvo vis keisčiau ir keisčiau, o pati mergina nesuvokė kas keisčiausia.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Sausio 31, 2015, 07:16:06 pm

((Aš nerėkiau, o pasakiau.))
Džeinė Meko šaltai nužvelgė Soreną.
-Drįstu abejoti, ar bent vienas iš mūsų išmano gydymą taip gerai, kaip panelė Pomfri. Be to, ta juoda moteris galėjo ją ir smarkiau pažeisti, ne išoriškai. O sakote, kad šios žinios pasklis po mokyklą? Nepasitikite panele Pomfri? Be to, jei po Hogvartsą siautėja pamišėlė žudikė maniakė, manau, mokiniai ir taip tai sužinos, kai kokią dieną ras kokio vargšo lavoną,-atkirto profesorė.-o kaip atsidūriau prie jūsų kabineto-jeigu kalbėti sąžiningai, nujaučiau kai ką blogo. Ir džiaukitės, kad ten atsiradau, nes, ko gero, Kasiopėjos Evers šiame pasaulyje jau nebebūtų.
Juodaplaukė giliai įkvėpė ir nutilo. Tada ištiesė lazdelę, kurią ji atėmė iš žudikės, Magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytojui.
-Šita buvo tos pamišėlės,-pasakė jam.
Tada atsisuko į grifiukę, jau atsibudusią.
-Taip. Taip, dabar jau gerai,-atsidususi atsakė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 07:35:18 pm

Kasiopėja išsigandusiomis akimis pažvelgė į abu profesorius.
-Gerai, dabar aš kaip reikiant bijau,-ji pasakė mokytojams.-Kodėl tas kažkas nori mane nužudyti?-ji isteriškai pažiūrėjo į duris, pro kurias neseniai įėjo profesorius von Sjuardas. 
Iš kažkur atėjusi madam Pomfri padavė Kasiopėjai laišką ir dingo. Grifė net padėkot nespėjo. Ji drebančiais pirštais atplėšė voką.

Citata

 Kasiopėja, grįžtu. Nieko nepasakok laiške, per daug pavojinga. Lu. P.S. biobetonsas klaikus!

Perskaičius jai lyg akmuo nuo širdies nusirito. Nors viena gera naujiena tarp visos tos bjaurasties.
-Tai tik Luelė, -ji informavo profesorius.
Už lango, prie kurio gulėjo Kasiopėja, šastelėjo juodas šešėlis, likdamas Kasiopėjos nepastebėtas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 31, 2015, 07:45:45 pm

Sorenas von Sjuardas nepritardamas pakraipė galvą.
- Išmanome neblogai. - lakoniškai pasakė jis ir šyptelėjo, kai profesorė rankiojo atsikirtinėjimus į taikius teiginius.- Nesirūpinkite, mes keturi tikrai įveiksime tą Lestreindž ar kas ten bebūtų.- patikino profesorius von Sjuardas. Paėmęs juodą lazdelę į rankas, vyras ją smalsiai apžiūrėjo. Jauti joje tvyrančią pykčio, žvėriško pykčio jėgą.
- Nesu lazdelių meistras. Bet ši lazdelė - blogo žmogaus,- vyptelėjo Sorenas.- Vis dėl to, esu įsitikinęs, jog tai nėra vienintelė mūsų priešininkės lazdelė. Ir siūlau šį įrankį sunaikinti.
Pastebėjęs nubudusią Kasiopėją, mokytojas linktelėjo.
- Kažkieno išpuolis.- trumpai pasakė.- Geriau pailsėk dabar.
Sorenas atidžiai pasekė Kasiopėjos žvilgsnį,
- Du profesoriai ir dar madam Pomfri, nesirūpink, panele Evers,- šyptelėjo Sorenas von Sjuardas. Jeigu laiškas nuo draugės, tai gal tik nuo draugės...
- Profesore Meko,- pasakė Sorenas Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojai,- Hmm, patikrinkite, jeigu galite, ar tas laiškas tikrai saugus. Įtariu kažką negera.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 31, 2015, 08:18:14 pm

Luelė įgriuvo pro palatos duris. Plaukai buvo susitaršę, vilkėjo dulkiną kelioninį apsiaustą. Pilkai mėlynos akys buvo išsiplėtusios kaip du golfo kamuoliukai (gal kiek mažiau). Mergina pripuolė prie lovos, kurioje gulėjo Kasiopėja, nekreipdama dėmesio į profesorius. Šeštakursė puolė ant kaklo grifiukei ir išbėrė:
- Vaje, Kese! Aš tavęs taip pasiilgau! - paskui tyliau sumurmėjo:
- Jau girdėjau. Kažkas matė tave, kai profesorė Meko nešė į ligoninę. Dabar pusė mokyklos žino, kad kažkas nutiko.
Atsitraukusi Luelė nužvelgė draugę ir šyptelėjo. Paskui pasisuko į profesorius:
- Labas vakaras, - nedrąsiai sumurmėjo nudūrusi akis į žemę. Ėmė tyrinėti apsiausto kraštą ir stengėsi būti lyg niekur nieko. Bet išplėstose akyse šokinėjo žiburiukai. Luelė džiaugėsi pagaliau grįžusi į Hogvartsą. Be taip pat jos džiaugsmą temdė ir kitas dalykas. Prisėdusi ant Kasiopėjos lovos šeštakursė nebesusilaikė ir užsidengusi veidą delnais sukūkčiojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Sausio 31, 2015, 10:14:02 pm

Džeinė pažvelgė į Soreną.
-Neleidai man baigti kalbėti, norėjau pasakyti, kad Fernandesas Eversas ir Helena Lestreindž dirba kartu,-tyliai tarstelėjo jam.
Profesorė paėmė iš mokytojo laišką ir užsimerkusi perbraukė laišką savąja lazdele. Tada gūžtelėjo pečiais ir grąžino laišką Kasiopėjai.
-Viskas gerai. Tačiau pajaučiau laiško rašytojo nerimą,-pasakė Džeinė.
Juodaplaukė paėmė iš Soreno von Sjuardo Kasiopėjos užpuoliko lazdelę.
-Norėčiau iš pradžių ištirti lazdelę, kad sužinočiau, kokiais kerais jis ar ji naudojosi dažniausiai ir kaip geriausiai nuo jo ar jos apsisaugoti. Noriu perprasti tą burtininką. O po to sunaikinsiu šią lazdelę, nė pelenų neliks,-tarė profesorė.
Klastūnyno vadovė kiek nustebo, kai į vidų įlėkė dar vienas žmogus.
-Sveika, Luele. Ne, jie nežino jokios tiesos. Jie tik matė, kaip nešu apalpusią Kasiopėją,-ramiai tarė Džeinė.
Luelė ėmė verkti, užsidengusi delnais savo veidą. Mokytoja užjaučiamai paglotė varniukės ranką.
-Nesijaudink, viskas bus gerai. Pažadu,-ramino ją Džeinė.
Klastuoliui-o juo labiau Klastūnyno vadovei-duoti pažadą buvo šventas dalykas, jei klastuolis duoda pažadą, vadinasi, bet kokia kainą jį tesės, yra įsitikinęs savo teisumu. Ir mokytoja buvo įsitikinusi, kad viskas bus gerai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 31, 2015, 11:13:42 pm

Kasiopėja smalsiai spoksojo į mokytojus, kai į palatą įsiveržė Luelė ir puolė Kesei ant kaklo. Kasiopėja apkabino draugę, šypsojosi vėl matydama ją.
-Ir aš tavęs pasiilgau, Lu,-ji kimiai pasakė ir patapšnojo jai ant nugaros.-Nagi, nepasmauk manęs,-ji bandė pajuokauti. Luelė atsitraukė pasakodama, kaip ji suprato, kad Kasiopėja esanti čia.
Grifė atsisėdo lovoje. Gal kiek per staigiai, mat akyse ėmė morguliuoti, o galvą taip suskaudo, kad ši net prisimerkė.
-Žinoma, kad pusė mokyklos jau žino, kad aš ligoninėje. Juk tai paslaptis,-ji mirktelėjo Luelei. Kad ir kaip būtų jos pasiilgusi, negalėjo nepastebėti, kokia susitaršiusi ir išsigandusi luelė buvo. Šia prapliupus verkti Kasiopėja pati išsigando. Dar niekada nebuvo mačiusi verkiančios Luelės.
-Nagi. Mums viskas bus gerai,-ji paantrino profesorės Meko žodžius, griebdama varnanagei už rankos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 31, 2015, 11:32:06 pm

Luelė tebekūkčiojo. Po kelių minučių ji pakėlė galvą ir paraudusiomis akimis įsispoksojo tiesiai priešais save. Perbraukė delnais susitaršiusius plaukus ir pakimusiu balsu sumurmėjo:
- Nebus gerai. Bent jau ne taip, kaip buvo. Niekada...
Luelė žagtelėjo. Paskui atsistojo ir ir išspaudė šypseną, bet ji nepalietė skausmo pilnų varnės akių. Akivaizdu, kad nei vienas nesuprato... visi mano, kad dėl Kesės i mano akių ėmė bėgti sūrus vanduo. Šeštakursė tylėjo. Prieš akis plaukė prisiminimai. Luelės skruostu vėl nuriedėjo ašara, bet ji tuoj pat ją nusibraukė.
- Nebegrįš ji. Praradai visam laikui, mergyt... - sau sumurmėjo Luelė. Šypsena dingo nuo veido, pilkai mėlynos akys apsiblausė. Luelė susmuko ant netoliese sovėjusios kėdės ir įsispoksojo į nieką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 01, 2015, 06:49:49 pm

Sorenas von Sjuardas kiek susirūpinęs kilstelėjo antakius, žiūrėdamas į gana keistą vaizdelį: sužeista šeštakursė grifiukė guli lovoje visiškai rami, nors ir prastai atrodydama, bet verkia ne ji, o šalia jos atbėgusi varniukė, kuri Sorenui buvo visiškai nematyta.
- Labas vakaras, panele Žalialape., šyptelėjo Sorenas. Jo klausa buvo puikesnė, nei paprasto žmogaus, todėl vyriškis girdėjo Luelės Žalialapės atneštą žinią: kad žinia apie Kasiopėjos sužalojimą jau pasklido po Hogvartsą. Atsidusęs mokytojas pažvelgė į Džeinę Meko.
- Atleisk,- apmaudžiai skėstelėjo rankomis profesorius. - Ar esi įsitikinusi? Fernandesas, pasak Kasiopėjos, turėtų būti negyvas. Bet nebuvau tikras. - Vyras stebėjo, kaip Džeinė patikrina laišką ir abejingai linktelėjo. Gerai, tai gerai, nelieka nė kuo abejoti.
- Kaip tik jūs norit,- pasakė profesorius von Sjuardas.- Neišmanau lazdelių.
Sorenas nepastebimai šyptelėjo, kai Klastūnyno vadovė prisižadėjo, kad viskas bus gerai. ,,Turbūt jūs juokaujate. Gerai nebus, bet mes darysime viskas, ką galėsime." - taip pagalvojo Sorenas.
- Kasiopėja, kaip tu dabar jautiesi? Ką matei kai tave užpuolė?- paklausė profesorius kaip įmanoma švelniau.
Luktelėjęs, kol mergina atsakys, profesorius linktelėjo. Jo žvilgsnis apsiblausė, o tada jis pasisuko ink durų iš ligoninės. Ir staiga be garso dingo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 01, 2015, 06:59:48 pm

Kasiopėja nuščiuvusi žiūrėjo į Luelę. Niekada nėra mačiusi šitaip verkiančio žmogaus. Grifei kažkas sakė, kad ne dėl jos šios ašaros, bet mergina nusprendė palikti Luelę ramybėje. Kada norės, tada ir papasakos.
-Geriau, bet galvą tebeskauda,-ji pasakė profesoriui kiek per staigiai pasisukdama ir susiraukdama iš skausmo, mat staigumas galvon pasiuntė dar vieną skausmo laviną. Ji tylutėliai suaimanavo.-Aš mačiau juodą figūrą. Negaliu pasakyti daugiau, nebent...-ji užtęsė ištraukdama lapelį.-Šitą aš radau kai mane užpuolė,-ji ištiesė profesoriui lapelį. Paprastai balta jos oda dabar buvo dar baltesnė.
Juodu tušinuku ant lapelio buvo užrašyti žodžiai, dar labiau gąsdinantys negu pirmieji. Negalėjai patylėti, ką? Geriau jau nebūtum sakiusi... juodu ant balto mirgėjo žodžiai, tarsi grasindami užtildyti Kasiopėją.
Grifė pažvelgė į profesorius.
-Ką tai reiškia?-pagaliau pasakė ji.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 03, 2015, 12:10:46 pm

Luelė toliau sėdėdama spoksojo sau priešais nosį. Išbalęs veidas pamažu įgavo spalvą, šlapi nuo ašarų skruostai išdžiūvo, o tamsiai mėlynos šešiolikmetės akyse liūdesį ir skausmą pakeitė ryžtas. Ji pro miglas girdėjo, kaip Kasiopėja kažką aiškina profesoriams apie kažkokius raštelius. Staiga atsistojo. Priėjusi prie palatos lango, įsistebeilijo laukan. Tolumoje stovinti kvidičo aikštė buvo apleista, ore nesklandė jokia figūrėlė. Tačiau Luelei kažkas sakė (turbūt jos plaukų galiukai), kad ten tuoj kils audra. Ne ta, kurią išpranašauja sinoptikai, tie žiobarų orų aiškiaregiai, o tokia, kuri ilgam paliks Hogvartsą šešėlyje. Ir Kasiopėja turės būti kuo toliau nuo aikštės. Mergyt, ir nebandyk ten kištis! mintyse sukomandavo Luelė Kasiopėjai. Dar minutę paspoksojusi pro langą ji pasirausė kišenėje ieškodama pergamento ir plunksnos. Pergamentą rado, tačiau vietoj plunksnos buvo tik žiobariškas ryškiai rožinis tušinukas. Spjovusi į tai, Luelė pakeverzojo ryškiai rožiniu rašalu pergamento skiautelėje:
 

Citata

Nekelk kojos iš pilies. Tai rimta, Kasiopėja.

Priėjusi prie lovoje sėdinčios Kasiopėjos, padavė jai skiautelę su perspėjimu ir perliejusi grifiukę griežtu ir perspėjančiu žvilgsniu, išžygiavo iš ligoninės. Jau žinojo kur eis, ir kad turi pranešti kuo daugiau žmonių apie gresiantį pavojų. Bet pirma reikia patikrinti.

((Okia, bus išpuolis, pamaniau, kad reik kažkaip pagyvinti forumą ir įtraukti į kovą visus hogo narius. Kvidičo aikštėje lauksiu visų, kas norit, bet postinkit tik po manęs. Hogvartsui ateina juodi laikai, jus puola didysis ir baisusis Fernandesas!!!)

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 03, 2015, 05:29:59 pm

Kasiopėja spoksojo pro langą, stebėdama debesis, besitraukiančius virš kvidičo aikštės. Debesys buvo juodi - ne pilki, kai paprastai žmonės sako juodi. O aklina, juoda tams. Grifę net šiurpas nupurtė.
Į šešiolikametės ranką kažkas įgrūdo popieriaus skiautę. Grifė apsižvalgė ieškodama žmogaus įdavusio lapelį. Tai buvo Luelė, kuri dabar žiūrėjo į ją labai griežtu žvilgsniu. Kasiopėja akimis permetė per lapelį. Per tą laiką Luelė jau spėjo išeiti.
-Na jau ne.-Kasiopėja pagaliau prabilo, po slogios tylos.-Aš šito taip nepaliksiu.
Grifė atsistojo ir kiek susvirduliavo. Ji įkvėpė, aprūpindama organizmą deguonimi. Luelė vis tiek žinojo, kad Kesė neklausys, žinojo, kad ji vis tiek eis. Buvo kvaila rašyti tą raštelį, nors pabandyti buvo verta.
Kasiopėja papurtė garbanas, nuvarė savo augintinius bastytis po pilį, o pati nudrožė link aikštės, nežinodama, kad ją seka jos liūtas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 03, 2015, 09:49:49 pm

Sorenas von Sjuardas įšvilpė į tylias palatas, dviem lazdelėmis gabendamas keturis juoduojančius ir merdinčius kūnus. Madam Pomfri išlėkė iš savo kabineto ir jau ketino užkaukti dėl triukšmo, ,,kenkiančio ligoniams fiziškai ir psichologiškai, nejaugi negalima ramiai ir tyliai pabūti tokioje vietoje". Išvydusi profesorių, sukruvintais baltais marškiniais po besiplaikstančiu juodu apsiaustu ir prie kojos prilipusiomis dėl kraujo kelnėmis, žioptelėjo kaip žuvis be oro.
- Džeinė, Firielė, Kasiopėja, Jekaterina.- išvardijo Sorenas, suguldydamas sužeistuosius ant baltų lovų.- Jie visi gavo po mirtiną nuodų dozę ir strėlę į kūną. Prašau, padėkite jiems...- paprašė Švilpynės vadovas. Madam Pomfri žaibiškai sureagavus ir pradėjus gydyti, Sorenas Gilbertas von Sjuardas linktelėjo ir išlėkė atgal į paliktą mūšio lauką Kvidičo aikštėje

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 04, 2015, 01:49:05 pm

Jekaterina pajuto, kaip protas šviesėja. Smegenys iškart ėmė siųsti signalą akims atsimerkti. Ji taip gulėjo gal valandą, kol akių vokai virptelėję apšvietė akis šviesa. Mergaitė bandė pajudėti, bet kiekvienas judesys keršijo kūnui skausmu. Ji tyliai sudejavo.
 - Ak, pagaliau pabudai, - tuojau prisistatė Pomfri ir sugirdė Jekaterinai visą stiklinę eliksyro. Viską klaikiai skaudėjo, o pusė kūno buvo ištepta mėlynu tepalu. Nugara ir ranka sutvarstyta. Vos pajudėjus skausmas persmelkė visą kūną.
 - Ar negalima to skausmo panaikinti? - pro dantis iškošė mergaitė.
 - Deje, ne. Be to, tu per anksti pabudai, todėl taip skauda, - paaiškino Pomfri ir sugirdė stiklinę šilto skysčio. Tai buvo besapnis miego eliksyras, todėl greitai Jekaterinos akis aptraukė migla ir ji užmigo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 04, 2015, 09:01:37 pm

Semas tik išgirdęs, kad Kasiopėja ligoninėje, sužeista, lėkė iš visų jėgų. Pamatęs ją gulinčią palatoje, ant baltos patalynės. JKi buvo tokia mžytė ir smulkutė, kaip miegantis kūdykis. Tik daug gražesnė. Semas priėjo prie Kasiopėjos lovos, ir prisėdo šalia. Paėmė jos delną į sąvajį.
-Ach, Kasiopėja, aė labai gailiuosi, kad tavęs neapgyniau. Tikiuosi, kad tau nieko nenutiko. Tikriausiai, tu dabar nieko negirdi, bet - aš tave myliu. Šiuos žodžius aš tau dar aikštėje pasakiau, nes maniau kad mirsiu, buvau apkvaitęs. O dabar esu visiškai sveikas. Tu tikiuosi taip pat...- graudžiai kalbėjo Semas. Jam pasirodė, kad Kasiopėja sukrutėjo. Bet tik pasirodė. Jis taip norėjo, kad Kasiopėja atsipeikėtų, ir atsakytų Semui tuo pačiu. Tuo metu, jam už nugaros stovėjo Madam Pomfri, ir žiūrėjo į juos abu. Semą ir Garbanėlę.
-Balandėliai. Ji sunkiai sužeista, bet per kelias dienas pasveiks. Nepergyvenk taip.- palaikomai pasakė Madam Pomfri, ir nuėjo paimti Kasiopėjai kažkokio gėralo. - Ji tikriausiai greit pabus,- pranešė slaugė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 04, 2015, 09:09:06 pm

Pagaliau po ilgo laiko Jekaterina pabudo. Judėti galėjo, bet dabar visą kūną maudė visą laiką. Ji tyliai sudejavo, nes niekaip negalėjo priprasti. Priėjusi madam Pomfri vėl girdė žalią eliksyrą, kuris buvo panašus į dumblius, bet stebėtinai skystas ir kartus kaip slibinų mėšlas. Nugarą ir ranką skaudėjo ypatingai.
 - Tave gydydama pamačiau, kad peilis, kuriuo pjauta ranka ir gerklė taip pat buvo užnuodyti strėlės nuodais, o kadangi tavo ranka perpjauta iki kaulo nuo peties iki riešo ir dar trys strėlės, buvo sunku viską užtaisyti, - prigirdė skysčio Pomfri Jekateriną. Šį pamatė, kaip atlėkė Semas ir vėl prisiekinėjo meilę be sąmonės gulinčiai Kasiopėjai. Mergaitė tik užvertė akis ir tyliai suikikenusi, bet veikiai vėl surimtėjusi griuvo ant pagalvių. Pasigailėjo. Dar labiau sedajavusi pamatė, kaip atskuba Pomfri su besapnio miego eliksyru, todėl mergaitė veikiai nugrimzdo į gilų miegą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 04, 2015, 09:17:04 pm

Ir tikrai, po šių madam Pomfri žodžių, Kasiopėjos akys pamažu ėmė merktis. Suraukusi antakius Kasiopėja trumpam vėl užsimerkė, bet greitai priprato prie šviesos.
Ji jautėsi klaikiai. Peršėjo smilkinį, ranką ir šoną, visą kūną taip sopėjo, lyg ją būtų kažkas primušęs, o nugaroje, ties ta vieta, kur buvo strėlė beprotiškai skaudėjo.
-Kaip jautiesi, brangute?-paklausė madam Pomfri, pastebėjusi, kad grifė jau atsibudo.
-Kaip gyvas lavonas,-kimiu ir gergždinčiu balsu prabilo Kasiopėja.
-Skauda nugarą?-madam Pomfri pasiteiravo ir Kasiopėjai linktelėjus, kedendama jos pagalvę, toliau aiškino.-Nieko nuostabaus. Strėlė buvo tik keliais centimetrais nuo nugaros smegenų.
Mitiniškai patapšnojusi Kesei per petį, seselė pasišalino. Jai išėjus Kasiopėja pažvelgė į šalia sėdėjusį Semą ir šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 04, 2015, 09:24:41 pm

Nusižiovojusi mergaitė pagaliau pramerkė akis. Viskas buvo balta, balta. Pajudėjus nusmelkė skausmas. Ji sudejavo jau kelintą kartą.
 - Pomfri, kas čia per nesąmonė, - sumurmėjo Jekaterina.
 - Šis eliksyras gydo greičiausiai, todėl iš pradžių sukelia didžiulius skausmus, - atsakė Pomfri vėl sudejavus mergaitei. Ji vėl prigirdė ją žaliu skysčiu. Kaulai ėmė degti.
 - Ajai! - sušuko mergytė ir pašoko iš lovos, bet pakirsta skausmo krito žemyn. Kelios ašaros nuriedėjo skruostais.
 - Neverk, po kelių dienų praeis. Tau turiu girdyti daugiausiai, nes nukentėjusi esi labiausiai.Pagal savo amžių, - pridūrė ir nušluostė ašaras.
 - Kas dar pabudo? O, Kasiopėja! - nudžiugo mergaitė ir greitai nusišluostė ašaras, kurios smaugė ją dėl skausmo, kuris draskė kūną.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 04, 2015, 09:38:34 pm

Semas pamatęs, kad Kasiopėja atsikėlusi, ir adr šypsojosi, vos neužšoko ant jos iš laimės. Jis atsargiai ją apkabino. Tas apkabinimas truko kelias minutes.
-Kaip jautiesi?- Paklausė Garbanėlės. - Jau buvau išsigandęs, kad nepabusi...
Semas džiaugėsi, kad ji gyva ir sveika. pasak Madam Pomfri, Kasiopėja išgis per porą dienų. Ir visas tas dienas Semas ją lankys. Ir neš viskiausių gardumynų iš didžiosios salės. tuomet prisiminė.
-Aš tau kai ką atnešiau,- iš už savęs ištraukinėjo dėžę su visokiausiais gardumynais ir gėrimais, Semas.- Čia tau.- Ir padavė Kasiopėjai. Jis ruošėsi šią dėžutę palikti prie Kasiopėjos lovos, bet tuo metu ji atsibudo. Ant dėžutės dar buvo raštelis.

Citata

Kasiopėja, tikiuosi sveiksti. Palikau tau čiuos gardėsius nuotaikai praskaidrinti. Su meile Semas.

Semas leido Kasiopėjai jį perskaityti. Tada iš kišenės išsitraukė čiulpinukus. Vieną padavė Kesei, o kitą pasiliko sau.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 04, 2015, 09:43:39 pm

Luelė tyliai pravėrė palatos duris. Apsidairiusi pamatė, kad Kasiopėja ir klastuolė pirnakursė jau pabudo. Prie Kasiopėjos sėdėjo tas pats grifiukas, kuris, kaip ir Luelė liko nesužeistas. Staiga varniukė pasijuto kaip apgavikė, nes sugebėjo išlikti sveika, kai kiti guli ligoninėje arti anapusinio pasaulio slenksčio. Mažais žingsneliais pritipeno prie Kasiopėjos ir ant antklodės šalia jos padėjo katino lavonėlį. Tylėdama pasižiūrėjo į Kesę, paskui sumurmėjo:
- Pamaniau, kad norėsi jį pamatyti...
Dar minutėlę pastovėjusi nusisuko slėpdama ašarą, palikusią purviname skruoste baltą liniją. Praeidama pro pirmakursę tylutėliai pasisveikino ir šyptelėjo, paskui nuėjo prie lango ir atsisėdo ant kėdės. Įsispoksojo į tamsą už lango. Po kelių minučių ėmė snūduriuoti, kol galiausiai visai užmigo. Nieko keisto, juk naktis buvo tokia siaubingai varginanti ir pilna žiaurumų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 04, 2015, 09:52:36 pm

Kasiopėja bandė pamojuoti, pasisveikindama, bet kiekvieną jos krustelėjimą palydėdavo neapsakoma skausmo banga.
-Labas,-ji pasisveikino su Jakaterina ir Semu.
Šiam įteikus raštelį, Kasiopėja skaitė jį, kol grifas dėliojo maistą. Šeštakursės širdis net apsalo beskaitant. Tao buvo taip miela iš jo pusės, kad Kasiopėja net nežinojo ką ir besalyti.
Bet nelauktai merginą užplūdo prisiminimų banga. Raudonas žaibas, nepakeliamas skausmas, žalias žaibas, negyvas Trintukas, plyštanti širdis, keršto troškimas, ugnis, pelenai... visa tai užliejo Kasiopėja LKL labai netikėtai. Merginos akys pasruvo ašaromis ir neilgai trukus jos tekėjo kaip reikiant.
-Prašyčiau netraumuoti pacientų!-madam Pomfri jau žygiavo grifų link, lug euošdamasi išgrūsti Semą lauk.
-Ne, tegu jis lieka,-kūkčiodama prabilo Kasiopėja, trokšdama glėbyje laikyti juodą pūkuotą kačiuką, kuris šiąnakt paaukojo gyvybę dėl jos. Madam Pomfri nieko nesakiusi išdidžiai nužygiavo prie Jakaterinos, palikdama Kasiopėją plūsti ašaromis.
Pro duris įžengė Luelė. Ji padavė Kasiopėjai Trintuko kūną ir niėjo link profesorės Meko. Kasiopėja vos išspaudė ,,ačiū" ir basikūkčiodama suspaudė pūkuotą katino kūną glėbyje.

Jeigu kada užsinorėsi neįmanomo,
Sustok prie sienos, apsisuk ratu.
Žiūrėk, jau slaptos durys atsirado,
Kurias atsidaryt galėsi tiktai tu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 04, 2015, 09:59:45 pm

 - Mergyte, išgerk dar puodelį. Žinau, kad skauda, bet reikia, - švelniai glostė galvą Jekaterinai Pomfri. Mergaitė klusniai išgėrė žalią skystį ir sukūkčiojo nuo skausmo, kuris plėšė kūną. Ji drebėjo išsekusi. Atgijo visi prisiminimai. Žudymo užkeikimo paleista banga nusviedė ją tolyn, nukryžiavimo užkeikimas ir nuodingo peilio perpjautas rankos kraujas... Galų gale šmėsčiojo negyvas Trintukas, kurį Jekaterina pažinojo taip neilgai ir jis jau spėjo užkariauti jos širdelę. Skausmas vėl tempė ją į visas puses, todėl ji vėl kūkčiojo. Pomfri gailiai žiūrėjo į ją. Priėjusi paglostė mergaitei galvą ir padavė besapnio miego eliksyrą.
 - Išgerk, negaliu žiūrėti, kaip kankiniesi, - Jekaterina viską klusniai išgėrė ir veikiai nuvirto į patalus ir užmigo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 05, 2015, 12:44:59 pm

Damon pravėrė palatų duris ir įėjo. Širdį spaudė nerimas. Jis girdėjo, kad Kvidičo aikštėje vyko mūšis, todėl norėjo nueiti aplankyti sužeistųjų. Jam buvo neramu, nes jis jautė, kad pamatys kažką baisaus. Eidamas tarp lovų matė Džeinę Meko, Kasiopėją Evers. Staiga jį supykino. Paskutinėje lovoje gulėjo Jekaterina. Ji atrodė tikrai klaikiai. Jis greitu, bet tyliu žingsniu priėjo prie madam Pomfri.
 - Kas atsitiko Jekaterinai? - kiek per griežtai paklausė jis. Slaugė atlaidžiai nusišypsojo bet greitai vėl surimtėjo.
 - Trys nuodingos strėlės, nukryžiavimo užkeikimas, daug sutrenkimų ir nuodingu peiliu perrėžta ranka bei gerklė, pažeistas stuburas, - vardijo Pomfri. - Strėlės antgalis įsmigo ties puse kūno.
 - Ar ji pasveiks? - nerimastingai paklausė Damon. Bijojo atsakymo.
 - Taip, visiskai, tik tam reikės laiko. Fiziškai atsigaus, o dėl patirtų išgyvenimų nezinau, - liūdnai atsakė Pomfri.
 - Ar ji buvo pabudusi? - berniukui norėjosi viską žinoti.
 - Taip, kelis kartus, bet miega veikiama besapnio miego eliksyro. Turi gerti daug gydomojo verslo, bet jis sukelia didelius skausmus, todėl ją užmigdau, - palingavo galva Pomfri ir nutipeno prie kitų ligonių. Damon lėtai atsisėdo ant kėdės šalia Jekaterinos lovos. Jis paėmė jos ranką ir įsmeigęs žvilgsnį į ją laukė jos pabudimo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 05, 2015, 05:26:48 pm

Buvo gal vakaras, kai mergaitė pajuto, kaip išgirsta garsus. Laikrodžio tiksėjimas, kažkokie šnabždesiai ir slaugės Pomfri žingsniai, kurie kartais eidavo link kokio nors ligonio. Ji norėjo atsimerkti, bet buvo taip sunku pajudinti nors raumenėlį. Skausmas jau šiek tiek atlėgo ir ji vėl galėjo judėti, nors jautėsi sustingusi. Viena jos ranka buvo sutvarstyta ir šalta, o kita keistai šilta. Ji dar nejuto, kur buvo, bet protas susigaudė ir ėmė veikti. Po ilgų pastangų jos vokai virptelėjo. Vėliau ji juos šiek tiek mirktelėjo. Dar po kelių bandymų ji atmerkė akis. Prieblanda, bet taip tik geriau. Palengva ji pratinosi prie vaizdo, kuris buvo labai menkas. Ji mėgino pajudinti galvą, bet niekaip nepavyko. Ji jautėsi taip, tarsi dabar būtų pabudusi pirmą kartą. Visa mergaitė buvo šalta išskyrus ranką. Ji kol kas dar nejautė nieko su ja, bet šiluma vis tiek sklido. Ji kiek krustelėjo ir tyliai sudejavo. Akimirksniu prisistatė Pomfri ir padėjo šalia žalio skysčio stiklinę. Pagaliau kaklo raumenys pagavo smegenų siųstą signalą ir mergaitė galėjo pajudinti galvą. Ji pasisuko į vieną pusę. Jekaterinos akys lėtai išsiplėtė, kai ji pamatė Damon. Jis laikė jos ranką ir žiūrėjo į ją. Akimirksniu pasidarė šilta. Pagaliau jos nervai sujudo ir ji pajuto šilumos šaltinį, tvirtai gniaužiantį jos delną. Ji nusišypsojo jam ir skausmingai susiraukė, bet jos veidą vėl papuošė šypsena. Ji norėjo jam ką nors pasakyti, bet liežuvis jos neklausė, todėl ji toliau šypsojosi miela, bet kažkokia suaugusia šypsena.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 05, 2015, 06:44:00 pm

Kasiopėjos verksmas pamažu nuslydo link žagsėjimu. Mergina vis dar laikė apkabinusi Trintuko kūną. Kailis buvo kiek apdegęs, tad labai smirdėjo. Tikriausiai apsvilo belaidant ugnies užkeikimus.
 Kasiopėjai žagsint, prie jos prisistatė madam Pomfri su stikline vandens. Ji padavė grifei stiklinę, liūdnai žiūrėdama į šeštakursę. Kasiopėja gurkštelėjo šalto vandens, jausdama kaip gumulas nuslysta žemyn gerkle. 
Ji grąžino madam Pomfri stiklinę. Ši užjaučiamai patapšnojo jai per petį.
-Meilute, geriau savimi rūpintumeis. Keli centimetrai ir neįgali būtum likus,-seselė matyt bandė ją paguosti, bet jai nelabai sekėsi. Turbūt ir pati susivokė, mat kostelėjusi pakeitė temą.-Aš jį paimsiu, gerai?
-Tegu lieka,-sausu balsu atsakė Kasiopėja. Iš jos balso galėjai pamanyti, kad grifė prarado savo gyvenimo džiaugsmą.
Madam Pomfri kažkur nutrepseno, bet greitai grįžo su balta drobe rankose. Ji atsargiai paėmė iš Kasiopėjos rankų kačiuką ir suvyniojo į medžiagą. Tada padėjo jį lovos gale.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 05, 2015, 07:01:03 pm

Jekaterina jau kiek prasiblaškė, todėl pasuko galvą link Kasiopėjos, kuri raudojo ir žagsėjo sūpuodama Trintuko kūną. Pomfri įvyniojo kaučiuką į drobę. Mergaitei buvo graudu žiūrėti. Ji stengėsi pagauti draugės žvilgsnį, nes nepajėgė kalbėti ar judėti. Tiesiog jai buvo sunku tai gulėti ir laukti stebuklo. Ji išgirdo slaugės pasakymą apie mirtį. Mergaitė kiek šyptelėjo. Jai pačiai būtų užtekę kelių minučių ir būtų tysojusi negyva. Tą ji puikiai žinojo. Staiga kažkas ėmė gargaliuoti gerklėje. Ji stengėsi tai atryti, bet niekaip nepavyko. Ją supykino pajutus, kad tai jos pačios kraujas. Mergaitė ėmė dusti. Pomfri staigiai pribėgo prie jos ir atlaisvino kvėpavimo takus bei greitai atnešė kažkokį skystį. Jis buvo ryškiai raudonas. Jį sugirdžius iš plaučių dingo spaudimas.
 - O aš ir nemaniau, - kad jai gali prasidėti vidinis kraujavimas, - susirūpino Pomfri.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 05, 2015, 07:09:44 pm

Po ilgo ir įtempto laukimo Damon pasirodė, kad Jekaterinos vokai suvirpčiojo. Ir iš tiesų po gal valandos ji atsimerkė. Berniukas stipriai suspaudė jos ranką norėdamas, kad ji atsisuktų į jį. Ji, atrodo, kovojo su savimi. Pagaliau po ilgų bandymų mergaitė atsisuko į Damon. Jo veide suspindo šypsena. Iš pradžių ji nustebo, o vėliau džiugiai nusišypsojo. Nuo tos šypsenos vaikinukui suvirpo visas kūnas ir atgijo viltis, kad ji pasveiks greitai. Ji norėjo jam kažką pasakyti, bet neįstengė. Jis tik papurtė galvą rodydamas, kad nieko nereikia. Jam laimingiausios akimirkos buvo tada, kai ji šypsojosi ir žvelgė į jį. Jekaterina apsižvalgė po palatą ir staiga ėmė dusti ir gargaliuoti. Jis jau norėjo šaukti Pomfri, bet ji priėjo pirmiau bei mikliai atlaisvino mergaitės kvėpavimo takus. Jai prasitarus apie vidinį kraujavimą Damon išblyško - nejaugi viskas taip rimta?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 05, 2015, 07:23:06 pm

Kasiopėja įsitaisė pataluose. Pagalvės buvo minkštutėlės, antklodė pūkinė, o visa patalynė balta ir sterili. Aplinkui tvyrojo eliksyrų kvapas. Buvo normali ligoninė. Išskyrus mažą ryšulėlį Kasiopėjos lovos gale. Kasiopėja įtarė, kad madam Pomfri specialiai padėjo kačiuko kūną jai prie kojų. Kad Kasiopėja nepasiektų.
-Tau sekasi,-priėjusi prie Kasiopėjos pasakė seselė. Prieš tai madam Pomfri išvalė gargaliuojančios Jakaterinos kvėpavimų takus.-Turi žaizdą šone. Kažkas bandė ją tvarkyti, bet ji buvo labai gili. Žaizda kaip tik tarp šonkaulių. Trūko labai nedaug ir tavo plaučiai būtų buvę prakirsti.
Kasiopėja pirmą kartą gyvenime suvokė tų kelių centimetrų svarbą. Keli centimetrai ir ji jau neįgali. Keli centimetrai ir ji jau negyva. 

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 05, 2015, 08:32:38 pm

Jekaterina norėjo kuo greičiau pasveikti, tad ėmė bandyti sulenkti ranką, kuri nebuvo sutvarstyta. Iš pradžių ši nekrutėjo, bet vėliau vos krustelėjo. Ji stengėsi ilgai, bet vis nesėkmingai. Galiausiai smarkiai susikaupė ir dar kartą pabandė. Ir tik įsivaizduokit - ranka pakilo! Ji išsišiepė. Pagaliau pavyko pajudinti ranką. Ši neilgai trukus nukrito, nes Jekaterina buvo labai silpna. Išgirdusi žodžius, skirtus Kasiopėjai, mergaitė pakraupo. Pati lyg per miglą prisiminė, kaip strėlė lig pusės persmeigia kūną, o nuodai sparčiai plinta kūną paversdami juodu, negyvu mėsos gabalu.
 - Visiems šioje palatoje, kurie guli lovose, labai pasisekė, kad isgyveno., - tyliai sumurmėjo Pomfri. - Viena vos nepavirto juodu lavonu, o kita vos nemirė nuo prakirstų plaučių!
Jekaterina šyptelėjo ir bandė keltis, bet jai net pakrutėti nepavyko. Pomfri liūdnai palingavo galva. Tada kažką prisiminusi pasakė:
 - O tu, ponaiti, prašyčiau trumpam palikti palatą, mergaitę reikia sutepti. Ak taip, gali pasilikti, bet pasitrauk, - slaugė uzžskleidė širmą išvariusi Damon laukan. Slaugė ištepė pusę mergaitės kūno tokiu tepalu, kuris per porą parų turėjo įsigerti į odą, nenusivalė nuo kūno ir netepė paklodžių. Viską sutvarkiusi ji vėl leido ateiti vaikinukui ir pavalgydino mergaitę, nes ši negalėjo, sriuba. Ji nuėjo prie kitų, o Jekaterina vėl leidosi į raumenų pajudinimo kelionę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Vasario 05, 2015, 09:55:59 pm

Džeinė Meko gulėjo ant lovos ligoninėje. Profesorės juodi plaukai atrodė ypač ryškūs ant baltos pagalvės, o jos oda labai blyški. Nuo raudonų profesorės lūpų buvo nutekėjusi ir dabar jau sukrešėjusi kraujo srovelė. Juodaplaukė atrodė panaši į lavoną. Tačiau ne, ji nebuvo mirusi. Nors trūko tikrai nedaug. Staiga Džeinės ilgos blakstienos krustelėjo ir po sekundėlės Klastūnyno vadovė atmerkė savo žalias akis. Ligoninė. Kad atsitiko?.. Kodėl aš čia guliu? Ir staiga profesorė viską prisiminė. Susirėmimą kvidičo aikštėje ir kaip ji kovėsi su Helena Lestreindž... O tolėliau jos atmintyje tik didžiulė spraga.
-Kas nutiko?-kiek užkimusiu balsu paklausė profesorė netoliese esančios madam Pomfri.
Pamačiusi, kad Džeinė atsipeikėjo, hilerė tuoj pat prie jos atskubėjo.
-Visai netoli širdies į tavo krūtinę įsmigo ypač stipriais nuodais patepta strėlė,-paaiškino seselė.-kai profesorius von Sjuardas jus čia atgabeno, jau buvote leisgyvė. Jei dar maždaug pusę minutės jis būtų užgaišęs, būtumėte mirusi.
Profesorė nieko netardama įsispoksojo į baltas ligoninės lubas.
-Reikės jam vėliau padėkoti,-nusprendė mokytoja.
Tada Klastūnyno vadovė pasirėmė rankomis ir pabandė atsistoti. Iškart aiktelėjo iš skausmo ir susigriebė už krūtinės.
-Jums negalima niekur eiti! Jūsų krūtinė kone kiaurai perverta!-sušuko panelė Pomfri.
Džeinė nepatenkinta atsiduso ir vėl padėjo savo galvą ant pagalvės. Staiga durys atsilapojo ir pro jas įlėkė profesorės juodoji pantera Naktis. Ji pribėgusi prie lovos ėmė bėgioti aplink ir žiūrėti, ar Džeinei viskas gerai. Galiausiai plėšrūnė atsisėdo prie lovos ir ėmė raminamai murkti. Džeinė šyptelėjo ir ją paglostė. Tada nukreipė žvilgsnį į tolėliau esančias dvi moksleives-Jekateriną ir Kasiopėją. Netardama nė žodžio profesorė pažvelgė į mirusį katiną.
-Kaip?..-paklausė juodaplaukė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 05, 2015, 10:12:24 pm

Paskui Naktį atrepsėjo Grifas ir pripuolė prie Kasiopėjos. Liūto akyse mišo džiaugsmas ir liūdesys, tarsi jis irgi suvoktų, kad neteko draugo. Kasiopėja paglostė gauruotą žvėries galvą. Grifo snukis buvo kruvinas. Matyt, įkando kokiam nors juodąjam.
-Neradai kelio į ligoninę?-Kasiopėja paklausė liūto ir šiam išleidus kažkokį garsą, kuris skambėjo kaip ir sutikimo ženklas, ji šyptelėjo.
Mergina vėl pažvelgė į lubas. Tiek daug visko nutiko. Ji dar ilgai nešios randus, likusius po kovos. Jos žvilgsnis vėl nukrypo link kūnelio, o skruostu nuriedėjo ašara.
-Fernandesas mane nukryžiavo. Vos tik spėjau atsistoti, jis jau buvo paleidęs nužudymo užkeikimą. Bet Trintukas pašoko ir...ir uždengė mane...-ties paskutiniais žodžiais Kasiopėja užsikirto ir nuryjusi gumulą gerklėje, nusišluostė kelias ašaras, nuriedėjusias per pasakojimą.-Jeigu ne jis, dabar jau būčiau negyva. Geriau jau būčiau negyva,-šeštakursė tankiai mirksėjo, bandydama vėl nepravirkti. Profesorė Meko užkliudė skaudžią temą, mažame Kasiopėjos pasaulėlyje. Bent jau Fernandeso nebėra. Iš jo liko tik pelenai.
Kasiopėja nusišluostė ašaras, stengdamasi jų vėl nepralieti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 05, 2015, 10:13:41 pm

Į palatas ramiai įžengė profesorius von Sjuardas. Jis atrodė truputį pavargęs - akys šiek tiek apsiblaususios, tamsūs, bet ne juodi plaukai kiek išsitaršę iš paprastai pedantiškai lygiai sušukuotos ševeliūrą. Bet šiaip, žiūrėdamas į Soreną, nebūtum supratęs, kad visai neseniai jis dalyvavo žiauriose kautynėse, nužudė žmogų ir pats buvo gerai pabadytas savo paties peiliais (na, tai paliudyti galėjo prie dešinės kojos krauju prilipdytos kelnės). Sorenas linktelėjęs pasisveikino su madam Pomfri ir susirūpinusiu žvilgsniu apžvelgė visus sužeistuosius. Auksinės akys pašaipiai žybtelėjo, kai mokytojas pamatė, kad prie daugumos sužeistųjų sėdėjo širdies draugai, tačiau kad ir kaip knietėjo užmesti kokią banalią ,,juokingą" pastabėlę, vyras tylėjo - ne šaipytis atėjo, o padėti. Galų gale žvilgsnis užkliuvo už turbūt kiek sužeistos, išvargusios šeštakursės, bemiegančios ant kietos medinės kėdės, netrukus ją pastebėjo ir madam Pomfri. Mokytojas kilstelėjo antakį ir nuėjo prie jos ir palieptas slaugės, paguldė merginą (panelę Žalialapę) ant baltos lovos.
Sorenas atsisėdo ant suolo prie sienos. Žvilgtelėjęs į laikrodį suprato, kad greitai turės keliauti į savo kabinetą savų reikalų. Profesoriaus dėmesį užkabino grifiukė, kurios kojūgalyje gulėjo juodas, pūkuotas katinėlis. Pro von Sjuardo akis prabėgo prisiminimų - kaip kilniaširdis pūkų kamuolėlis užstojo šeimininkę nuo Nužudymo užkeikimo. Sorenas atsistojo, priėjo prie Kasiopėjos, prie kurios tupėjo liūtas ir atsisėdo ant jos lovos krašto.
- Na, kaip sveikata?- rūpestingai šypsodamasis paklausė profesorius.- Ir užjaučiu dėl katino. Labai gražus...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 05, 2015, 10:23:38 pm

Jekaterina išgirdo profesorės klausima.
 - Nieko neatsitiko man. Viena strėlė perbrėžė skruostą, viena pataikė į koją, dar kita pralaužė stuburą ir lig pusės sulindo į nugarą. Trys nukryžiavimo užkeikimai, nuodingu peiliu perrėžta gerklė ir iki kaulo nuo peties iki delno įpjauta ranka. Viskas man gerai, tik negaliu pajudėti. Vos nepataikė Fernandeso siųstas nužudymo užkeikimas, - tyliai pasakė mergaitė, bet taip, kad girdėtų visi toje tyloje. Ji vėl bandė pajudinti ranką ir įvyko stebuklas - ji susilenkė!
 - Madam Pomfri, aš galiu sulenkti ranką! - šūktelėjo mergaitė. Pomfri priėjo prie jos ir apžiūrėjo ranką. Paslaptingai šyptelėjusi pažvelgė į Damon ir nieko nesakė.
 - Viską savo draugams galėsi papasakoti tik tada, kai išeisi iš ligoninės, o palatos draugės, manau, pačios neklausinės, nors jos gali. Ar aišku? - griežtai paklausė slaugė, bet jos akyse švysčiojo linksmi žiburiukai. Mergaitė linktelėjo. Hilerė priėjo prie jos su žalio skysčio stikline. Jekaterina dusliai sudejavo ir spustelėjo Damon ranką. Viską išgėrusi suklykė juos skausmo, bet greitai buvo užmigdyta besapnio miego eliksyro.
 - Tikiuosi, kad jums nereikės to gerti, nes jai vienai kliuvo tokia dozė nuodų, - pasakė Pomfri. - Jai nesakiau, bet atvesta ji buvo beveik visa juoda.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 05, 2015, 10:28:41 pm

Kasiopėja tuščiu žvilgsniu spoksojo į lubas. Žiobarai galėjo sakyti ,,Baik, juk čia tik katinas. Bus tų katinų, ne karo metai.". Bet kažkur viduje Kasiopėja džiaugėsi, kad vis tik ji burtininkė, o burtininkai artimo, kad ir katino, mortį supranta geriau nei Žiobarai.
-Džiaugiuosi, kad likau gyva,-ji trumpai atsakė profesoriui. Nors ji sakė, jog džiaugiasi savo išlikimu, balsas, beviltiškas ir tuščias, tvirtino, jog geriau ji būtų mirusi. Ji pažvelgė į profesorių juodomis akimis - dar prieš kelias dienas jos buvo tamsiai rudos.-Ačiū už supratimą,-Kasiopėja giliai įkvėpė, stengdamasi vėl nepratrūkti. O juk Trintukas buvo toks mažas. Per jaunas mirti.
Mergina įsispoksojo į kačiuko lavonėlį, tarsi laukdama,kol šis atsikels ir vėl garsiai murkdamas glaustysis jai į skruostus. Savo juodu kailiuku nuvalydamas ašaras su purvu nuo jos žandų. Miauksėdamas pasveikintų ją grįžus, gyvą, nors ir nelabai sveiką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 05, 2015, 10:43:14 pm

Sorenas supratingai linktelėjo. Vyras ne šiaip sau pasirinko dėstyti Magiškųjų Gyvūnų priežiūrą - gyvūnus jis mylėjo ir suprato kitų šeimininkų skausmą. Staiga mokytojui į galvą šovė idėja.
- Likai gyva, tai svarbiausia... Žinai, kai pasveiksi, Kasiopėja, užeik į mano kabinetą. Bet kurį. Šį tą sugalvojau.- paslaptingai, bet šiltai nusišypsojo profesorius von Sjuardas ir atsistojo.
- Nieko čia nepadarysi, su laiku susitaikysi,- tarstelėjo mokytojas ir nužingsniavo prie ką tik nubudusios profesorės Meko. Kai ją atgabeno į ligoninę, ši buvo vos gyvas lavonas. Nejudantis lavonas truputėlį besikilnojančia krūtine, iš kurios styro nenugludinta, pilna rakščių ir nuodais aptepta strėlė.
- Kaip jūs laikotės, Džeine?- paklausė Sorenas, kažkodėl dabar į kolegę kreipdamasis vardu. O ką čia kuklinsiesi - po tokių kovų visi oficialumai subyra į šukes.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Vasario 05, 2015, 11:04:41 pm

Džeinė susimąsčiusi žvelgė į Kasiopėją. Matėsi, kad mergaitei buvo labai sunku. Profesorė paėmė lapą popieriaus ir rašalo. Kiek pamąsčiusi parašė laišką ir įdavusi jį Nakčiai sušnabždėjo:
-Katrinai.
Juodoji pantera išbėgo iš ligoninės. Laimei, Džeinės pusseserė gyveno kiauliasodyje, taigi, visai netoli Hogvartso. Tai turėtų palengvinti Kasiopėjos kančias. Nulydėjusi savo augintinę akimis, Džeinė atsigręžė į nuodų ir vaistų mokytoją ir silpnai šyptelėjo.
-Atsakysiu sąžiningai-ne per geriausiai. Mano krūtinėje skylė. Tačiau ryt vesiu pamoką. Gal ant kokio žirgo ar ko, kad neskaudėtų einant, tačiau vesiu. Pastarieji įvykiai tik parodo, kad mokinius reikia mokinti apsiginti,-atsakė profesorė.
Ji kiek patylėjo.
-Ačiū, kad atgabenai mane čia, Sorenai. Jei ne tu, ko gero jau būčiau negyva,-pamenu ši savo išdidumą nuoširdžiai padėkojo juodaplaukė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 05, 2015, 11:14:35 pm

Damon nerūpėjo tai, kad atėjo profesorius Sjuardas ir kad pabudo Džeinė Meko. Kol kas jam svarbiausia buvo Jekaterina. Jis gal ir nekalbėjo, bet jo žvilgsnis pasakė viską, o jį suprasti galėjo tik Jekaterina. Ji papasakojo trumpai profesorei apie tai, ką jai teko patirti. Berniukas pakraupo - tai buvo baisu. Jis matė, kaip ji stengiasi iš visų jėgų pajudinti ranką. Damon vos vos jai padėjo. Tiesiog laikė labai tvirtai. Galiausiai, kai ji sulenkė ranką, labai nudžiugo. Berniukas išvydęs, kad jai pavyko, nušvito. Tai reiškė, kad ji sveiksta. Tuomet priėjo Pomfri ir sugirdė jai žalio eliksyro. Jekaterina skausmingai suklykė ir buvo užmigdyta. Aišku, tai buvo geriau nei palikti ją kankintis, bet Damon tai atrodė tarsi trukdančio gyvūno uždarymas į narvą. Kai ji užmigo slaugė ištarė baisiausius žodžius:
 - Jai to nesakiau, bet atvesta ji buvo beveik visa juoda.
Berniukas pakraupo ir žiūrėjo į miegančią draugę. Jam buvo keista, kad tokia miela ir draugiška mergina nesulaukia daugiau lankytojų. Jis žvelgė į ją švelniu žvilgsniu ir dar kartą laukė jos pabudimo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 06, 2015, 11:20:55 am

Sorenas nulydėjo lekiančią panterą akimis. ,,Nuo kada tokie gyvūnai laiškus nešioja? - pamanė Sorenas, kilstelėdamas antakį.
- Turėtumėte dar pailsėti.- paprieštaravo Sorenas. ,,Kažkodėl man šiurpu pasidarė. Aš ir Gabrielė, bematantys tik žvaigždes, pasivertinėjimus, gyvūnus ir eliksyrus, mūšyje atsipirkome lengviausiais sužeidimais. O Apsigynimo nuo Juodosios magijos profesorė guli ligoninėj skylėta ir papilkėjus... - nusišaipė mintyse Sorenas. Išgirdęs padėką, Sorenas blausiai šyptelėjo.
- Prašau.- atsakė profesorius von Sjuardas. Pastebėjęs neramiai žvilgčiojančią į blizgantį metalinį laikroduką madam Pomfri, vyras atsiduso.- Na, linkiu kuo greičiau pasveikti.- Mirktelėjo akį Džeinei mokytojas.- Iki kito karto.
Eidamas link durų, Švilpynės vadovas pastebėjo grifą, meiliai žvelgiantį į jauniausios kovotojas veidą. Be garso priėjęs prie pirmakursio, uždėjo ranką šiam ant peties.
- Nesirūpink, Jekaterina greit pasveiks,- pasakė Sorenas ir pasiūlė:,- Geriau pats keliauk pailsėti, kad netyčia neužmigtum, kai ji nubus.
Taip taręs, Sorenas šyptelėjo ir nužingsniavo iš palatų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 06, 2015, 08:23:43 pm

Damon krūptelėjo, kai prie jo priėjo Sorenas von Sjuardas. Profesorius jam liepė eiti išsimiegoti patikinęs, kad Jekaterina pasveiks. Tą berniukas ir pats žinojo. Jis tk nervingai linktelėjo ir dar kartą pažvelgė į Jekateriną. Ji atrodė smulki ir mažutė toje didelėje lovoje. Tarsi labai pažeidžiama. Jis pamažu paleido jos ranką ir užklojo, bet visiškai neskubėjo eiti šalin.
 - Eik, berniuk, ji prabus tik rytoj prieš pietus, - paragino Pomfri, nes jau buvo naktis. Vaikinukas netvirtai atsistojo. Švelniai nužvelgęs pabučiavo mergaitės kaktą ir lėtai išėjo prie durų dar pažvelgęs į ją. Nežinojo, ar tai jai sakys, bet galbūt jai pasakys kas nors kitas. Jis atsirėmė prie durų jau stovėdamas koridoriuje. Iškart nutarė ateiti rytoj ryte kaip galėdamas anksčiau. Dar kartą žvilgtelėjęs į duris nubėgo į Grifų Gūžtos miegamuosius.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 07, 2015, 06:54:17 pm

Kasiopėja linktelėjo prieš nueinant profesoriui von Sjuardui.
-Būtinai užeisiu,-ji pažadėjo magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytojui. Šis nuėjo pažiūrėti kaip laikosi profesorė Meko, kurios pantera ką tik nunešė kažkokį laišką kažkam.
-Gal ko nors norėtum, brangute?-paklausė kaip Pilypas iš po žemių atsiradusi mada Pomfri. Kasiopėja liūdnai šyptelėjo.
-Kiek dar laiko čia gulėsiu?
-Meilute, pakentėk dar truputėlį. Vėliausiai išleisiu po savaitės. Reikėjo dar patikrinti kraują, ar neįsimetė koks kraujo užkrėtimas,-Kasiopėja išplėtė akis, sklidinas siaubo, kai tai išgirdo. Madam Pomfri patapšnojo jai per ranką.-Nesijaudink, jokio užkrato nėra. Didžiausia trauma yra strėlės palikta žaizda, ją teks ilgiausiai gydyti.
Madam Pomfri nutrepseno prie kitų ligonių, klausinėdama ar jiems nieko netrūksta. Kasiopėja liūdnai pažvelgė į liūtą. Mergina ištiesė ranką ir paglostė Grifo gauruotą galvą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 07, 2015, 09:12:01 pm

((Rytas jau, nes naktį nelabai ką aplankysi))
Damon jau septintą ryto pravėrė palatų duris. Pomfri jo nematė, bet tai buvo tik geriau. Jis priėjo prie Jekaterinos lovos ir sušnabždėjo:
 - Aš jau čia, mano gyvenimo džiaugsme, būsiu iki vakaro, - ir pabučiavo į kaktą. Paprastu laiku būtų susidrovėjęs, bet dabar visi miegojo ir niekas nieko nematė. Pats jautėsi kvailai dėl to, kad niekam nematant buvo drąsesnis, bet pagalvojo, kad taip tikriausiai jaučiasi daugelis. Jis atsisėdo ant kėdės šalia mergaitės ir paėmė jos ranką. Jautėsi keistai jaukiai, nes visi miegojo, o slaugės dar nebuvo matęs. Praėjus gal valandai vaikinukas nubraukė plaukų sruogą, kuri užkrito mergaitei ant veido. Laikrodis rodė aštuntą ryto. Galvodamas apie draugės atsparumą dėjo nemažai vilčių, kad ji atsibus valanda ar kažkiek anksčiau. Meiliai žvelgdamas į mergaitę nejučia svajojo, ką veiks su ja, kai ji bus sveika.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 07, 2015, 09:39:10 pm

Jekaterina pajautė, kaip šiluma užlieja kūną. Sterilios ir švarios paklodės šildė puikiai. Ji jautėsi jau gana gerai, todėl pajuto, kad kažkas laiko jos ranką. Greitai suprato, kas, todėl stengėsi atmerkti akis. Jos juodos blakstienos suvirpėjo ant baltų skruostų. Pagaliau ji pasimarkstė ir viską išvydo gerai. Na, ne viską, o tik lubas. Pagaliau pajuto, kaip sustingę raumenys atsipalaiduoja, todėl ji pasuko galvą ir susidūrė su Damon akimis. Ji nuraudo ir pasistengė kiek pakilti. Ji stipriai gniaužė vaikinuko ranką ir jautėsi tvirtai, nes pabudusi buvo vienintelė. Dar buvo labai ankstus rytas, o ir prabudo ji eilinį kartą anksčiau, nei nurodė Pomfri. Jos žvilgsnis tiesiog degė, bet nusukti jo nenorėjo. Pagaliau jos kaulai atsigavo.
 - Kodėl taip anksti atėjai? - sušnabždėjo mergina Damon. Ji nujautė atsakymą, bet laukė tos minties patvirtinimo. Šiltai žvelgdama į jį nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 07, 2015, 11:10:04 pm

Šuolis į viršų ir bedvasis katino kūnas tyso ant kietos žemės. Naktį perskrodė už širdies griebiantis, jaunos merginos riksmas...
Kasiopėja atsikėlė ašarotu veidu, garsiai kvėpuodama. Prakaitas žliaugė jos veidu, sumišęs su ašaromis. Išsiblaškęs žvilgsnis su baime lakstė visais pakampiais.
Madam Pomfri, pribėgusi su dubeniu sklidinu šalto vandens ir kempine, ėmė šluostyti merginos veidą. Kasiopėjos raenys kiek atlėgo, bet grifė vis dar nerado jėgų kalbėti. Pamirkiusi kempinę į vandenį, seselė tyliai ramino Kasiopėją, kuri, susapnavusi košmarą, tyliai liejo ašaras.
-Brangute, dabar pakeisim tvarsčius,-madam Pomfri perspėjo šeštakursę, ir su jos pagalba, pasodino Kasiopėją.
Seselė užtraukė širmą, ir nuvilkusi viršutinę pižamos dalį, atsargiai nuvyniojo tvarsčius. Seselė apžiūrėjo žaizdą nugarojeir užtepusi kažkokio mėlyno tepalo, kuris nemaloniai graužė, ėmėsi žaizdos šone. Tik jai priėjus Kasiopėja išgirdo madam Pomfri aiktelint - žaizda buvo pasidengusi pūlingomis pūslėmis. Seselė greitai apsisuko, nešdama kitą tepalą ir atsargiai tepdama žalią košę ant žaizdos, murmėjo kažką apie Merlino barzdas ir bepročius senelius.  Galų gale uždėjusi šviežią tvarstį, ji išmetė senąjį, kruviną ir labai nešvarų. Seselė vėl užvilko pižamą ir padėjo Kasiopėjai atsigulti. Mestelėjusi užuojautos kupiną žvilgsnį, ji atidenginėjo užuolaidas.
-Mieloji, tavo žaizda siaubinga. Dabar ji labai pūlinga, tad pasistenk labai ant to šono nesivartyt, - madam Pomfri pagaliau pasakė ir sugirdžiusi Besapnio Miego eliksyro, dar kartą žvilgtelėjusi į ją užuojautos kupinu žvilgsniu, nukurnėjo pagelbėti kitiems.
Kasiopėją apėmė miegas, ir ši paskendo pūkų pataluose.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 07, 2015, 11:20:22 pm

Damon laukė to klausimo. Sukaupęs visą drąsą tyliai ištarė:
 - Nes aš tave myliu, - kaip akmuo jam nuo širdies nusirito, nes ta mintis jau seniai jį slėgė. Jis nepastebėjo, kaip Pomfri šyptelėjo. Staiga pabudo išsigandusi šeštakursė Kasiopėja Evers. Pomfri užtraukė širmas ir aikčiojo vis kažką murmėdama sau po nosimi. Vaikinukas šyptelėjo ir atsisuko į Jekateriną. Tik dabar jis pastebėjo, kaip gražiai ji atrodo dienos šviesoje, nes tik dabar į tai atkreipė dėmesį. Jis meiliai nubraukė jos plaukus, užkritusius ant skruosto. Jos šypsena tirpdė visas jo abejones. Tas toks tylus sėdėjimas jį ramino, o žodžių ištartų jai, rodos, niekas negirdėjo. Jis vėl nusišypsojo, nors ta šypsena jo veido nepaliko nuo to laiko, kai pabudo jo draugė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 07, 2015, 11:28:41 pm

Damon žodžiai patvirtino jos senas ir naujas nupjautas. Viskas buvo taip gražu, kad net netikra. Na, išskyrus tai, kad ji guli ligoninėje su kiaura nugara. Ji nušvito, kai išgirdo jau visiškai aiškius jo žodžius. Nuo jo prisilietimo jai suvirpo visi jausmai. Ir tik tuomet ji pastebėjo, kad pabudo Kesė. Kai nuo jos širma buvo nutraukta, mergaitė pamojavo ir pasakė:
 - Labas rytas, nors nematau, kad jis būtų labai labas.
Tada priėjo mergaitės pakankinti Pomfri. Nuvariusi Damon užtraukė širmas ir nurišo rankos bintą. Jis buvo melynai žalios spalvos, nes būtent tokios spalvos skystį skyrė žaizda. Slaugė, atrodo, buvo šokiruota. Sumurmėjusi, kad teks daug dirbti nurišo nugarą. Ten vaizdas buvo panašus.
 - Kokiais nuodais, po šimts, tave sušaudė? - supyko hilerė ir nuskubėjo tepalų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 09:45:05 am

Damon nudžiugo, kai mergaitės veidas tiesiog sušvito. Jis pats jautėsi labai laimingas. O visą tą laimę išsklaidė atėjusi Pomfri. Ji nuvarė berniuką šalin ir užtraukė širmas. Kurį laiką buvo tylu, o po to pasigirdo aiktelėjimas. Damon pabūgo galimos baisios žaizdos ar prasto gijimo.
 - Kokiais nuodais, po šimts, tave sušaudė? - suniurnėjo slaugė ir išlindo iš už širmos.
 - Pomfri, kas nutiko? - susirūpinęs paklausė vaikinukas. Jam darėsi neramu. Jautė, kad kažkas tikrai blogai.
 - Jos žaizdos skiria mėlynai žalią skystį, - trumpai atsakė hilerė ir greitai nutapsėjo paimti eliksyrų ir tepalų. Vaikinukas tyliai paklausė per užuolaidas:
 - Jekaterina, kaip jautiesi?
Tuo metu atkurnėjo Pomfri su skysčiais ir tepalais bei buteliukais rankose ir užlindo už užuolaidų vėl gydyti mergaitės žaizdų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 09:57:26 am

((Tos tatuiruotės, kur rašysiu bus kaip iš filmo eragonas, kur Drakula su nagu paskleidė nuodus merginai ir jie taip keistai išsiplaiksto))
Jekaterina nutilo ir pažvelgė į savo ranką. Ji atrodė tikrai labai klaikiai. Ji nugirdo Pomfri pokalbį su Damon. Vaikinuko balse jautėsi baimė.
 - Jekaterina, kaip jautiesi? - paklausė jis.
 - Nežinau. Tikriausiai gerai, - mergaitė net nusistebėjo, kaip silpnai skamba jos balsas. Pomfri gana greitai atėjo ir sugirdė gal šešias rūšis eliksyro. Tada patepė žaizdas violetiniu tepalu. Šis svilino odą ir kaulus. Vėliau ji nurišo koją ir kažkaip keistai atsistojo, kad jos nematytų mergaitė.
 - Pomfri, kas nutiko? - paklausė ji su nerimu balse. Hilerė parodė jai žaizdą. Ji buvo jau bebaigianti užsitraukti, bet liko mažas juodas apskritimas, o nuo jo keistai sklido keistos linijos, tarsi nuodų nebūtų galima ištraukti ir jie išsisklaidė po nedidelį plotą.
 - Šios žaizdos nebereikia rišti, užgijo, o tatuiruotės pašalinti negaliu, ji liks, - sausai pasakė slaugė. Ji vėl apžiūrėjo nugarą ir pasakė, kad tokią nuodų paliktą žaizdą ji turės ir nugaroje. Pagaliau apsukusi tvarsčiu ranką ir nugarą išmetė senuosius, melsvai žalius ir nešvarius. Atitraukusi širmą Pomfri vėl leido prieiti Damon prie jos. Mergaitė neramiai nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Marina Sfinks Vasario 08, 2015, 04:52:37 pm

Fernandesas tylomis įžengė į palatą. Jis atrodė kaip paprastų paprasčiausias lankytojas, norintis paguosti  sužeistąjį. Jis net gi atrodė kitaip (apsisiautęs apsiaustą aplipusį plačiasparniais juodais drugiais normaliai šiaip ar taip, vis tiek neatrodysi) - klastuolis septintakursis. Argi nėra geresnio būdo nudaigoti kažką, tam pačiam kažkam nežinant, kas jis toks iš tikrųjų?
Vis dėl to, klastuolis čia atėjo su tikslu. Juk jo krūtinėje plakė juodų juodžiausia širdis - jam juk nieko negaila. Nesvarbu ar ji miega, ar sužeista, ar sveiksta. Ji turi mirti.
Fernandesas paslapčiom išsitraukė lazdelę.
-Sustink. Sustink. Sustink. Sustink,-jis kuždėjo stingdydamas pacientus ir jų lankytojus. Va jau sustingdyta Klastūnyno pirmakursė, Grifų Gūžtos pirmakursis ir penktakursis, ir profesorė. Dėl saugumo, jis nukreipė lazdelę ir į seselę.-Sustink,-jaunuolis sustingdė ir ją, nepastebėdamas miegančios varnės.
Fernandesas tyliai priėjo prie miegančios Kasiopėjos. Ši miegojo kaip užmušta, matyt prigirdyta visokiausių miegą keliančių eliksyrų. Bet gerai. Kuo ramesnė ji bus, tuo lengviau jam bus ją nužudyti.
Ligoninės aplinkoje, kurioje atsidavė tepalais ir eliksyrais, Fernandesas lėtai paėmė vieną pagalvę nuo gretimos lovos. Juk nėra taip sunku. Sunkiau negu paleisti Žudymo užkeikimą, bet žudęs jis yra šimtus kartų, ne kliūtis ir kitais būdais nugalabayti žmogų.
Fernandesas prispaudė pagalvę Kasiopėjai prie veido, stebėdamas kaip ši spurda, nespėjusi laiku atsibusti ir pažiūrėti, kas gi čia toks.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 08, 2015, 05:56:14 pm

Luelė lėtai pramerkė akis. Neprisiminė, kodėl atsibudo. Pasukiojo galvą į šonus ir išvydo gulinti ant minkštų baltų patalų. Visi miegojo kaip užmušti. O gal ir ne. Merginos žvilgsnį patraukė nenatūraliai sustingęs sėdimoje pozoje pirmakursis grifiukas. Lyg būtų sustingdytas. O tolėliau, į kairę nuo Luelės, prie lovos stovėjo nematytas juodaplaukis vaikinas (juk jis kaip septintakursis atrodo) ir spaudė į kažką pagalvę. Velnias su velniukais, ten juk Kasiopėja! Jis ką, ją uždusint nori? Luelė pakraupo. Pabandė apsiversti ant šono, bet nelemta lovos spyruoklė sugirgždėjo. Luelė sulaikė kvėpavimą ir meldėsi, kad klastuolis neišgirstų, atrodo, pašėlusiai garsiai dunksinčios į šonkaulius varnės širdies. Kelias sekundes Luelė gulėjo ramiai, paskui kaip galėdama staigiau pašoko iš lovos ir nubėgo prie dvivėrių palatos durų. Peržengdama slenkstį ji lyg ir išgirdo sušunkamą nužudymo burtažodį, bet paskui pamanė, kad jai pasivaideno. 

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Marina Sfinks Vasario 08, 2015, 06:17:58 pm

Na štai, ji jau rimsta. Kvėpavimas sutriko. Nedaug jai jau liko.
Fernandesas spausdamas pagalvę į Kasiopėjos garbanotą galvą, pagiežingai šypsojosi. Kerštas saldus, dar saldesnis kai tas kam kuriam tu keršiji yra negyvas. Slogioje ligoninės tyloje girdėjosi tik kvėpavimas.
Tą tylą perrežė girgždančios oro spyruoklės. Fernandesas nustebo. Juk jis visus sustingdė. Rankos, spaudžiančios pagalvę prie Kasiopėjos veido kiek atlėgo. Klastuolis dar spėjo pamatyti varne, sprunkančią pro duris. Drugeliai ant apsiausto suplasnojo, Fernandesui staigiai atsisukus.
-Avada Kedavra!,-jis paleido kerus, bet nespėjo. Per vėlu. Jos jau nebėra, o pats Fernandesas jau ir nebežino ką ir bedaryti. Bet jis atkaklus. Pabaigs tai, ką buvo pradėjęs. Klstuolis stipriau prispaudė apgalvę, laukdamas,kol Kasiopėja gaus galą.-Miegok, brangioji,-jis klastingai sušnypštė grifei.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 06:39:19 pm

Jekaterina išgirdo žingsnius prie palatų. Ji pasuko galvą ir pamatė juodaplaukį septintakursį. Ji nusuko galvą ir pajuto šnaresį.
 - Sustink, - pasigirdo balsas, kurį mergaitė jau buvo girdėjusi. Ji klyktelėjo, bet buvo greitai sustingdyta. Nuo streso ir baimės širdis plakė vis tankiau ir tankiau. Neveltui Pomfri neleido jaudintis. Jau atrodė neįmanoma, kad širdis plaks dar smarkiau, bet ji greitėjo ir greitėjo. Ašaros riedėjo skruostais, o pulsas vis greitėjo. Mergaitė žiūrėjo, kaip tas pažįstamas balsas šaltai juokiasi. Ji matė, kaip jis dusino, žudo Kasiopėją. Jos akys maldavo nors mažiausios pagalbos, bet Pomfri išsigandusi žiūrėjo į viską. Ji jau beveik kūkčiojo, tai pamatė, kaip Luelė pakilo iš lovos ir išdūmė pro duris. Fernandesas jau spėjo paleisti žudymo užkeikimą, tačiau Varnė jau spėjo pabėgti. Jekaterina meldėsi, kad kol ateis pagalba Kasiopėja neuždustų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 06:52:44 pm

Koridoriuje pasigirdo nedidelis ūžtelėjimas ir švilptelėjimas, kai vėjo gūsis atsitrenkė į šaltą, akmeninę sieną. Ligoninės durys plačiai atsilapojo, o pro jas įlėkė profesorius Sorenas von Sjuardas. Atrodė grėsmingai: besiplaikstanti raudona mantija, rankoje sugniaužta lazdelė, nuotaikyta į juodaapsiaustį vaikinuką (toks ten ir vaikinukas - jau septinto kurso), niršiai žibančios akys, per pusę sekundės apžvelgusios ir įvertinusios padėtį palatose - visi buvo sustingdyti netikėčiausiose pozose.
- Kas čia per?!- pasigirdo piktas riktelėjimas. Nieko nelaukęs mokytojas paleido porą užkeikimų. - Sustink! Everte statum!
Tuo tarpu, kai raudonas žaibas ir mėlynų kibirkščių debesis lėkė į Fernandesą Eversą, galėjai išvysti, kaip žybteli itin keistai aštrios Soreno iltys. Bet tai, neraminsiu, greičiausiai pasivaideno. Sustingdymo ir pervertimo kerams įkandin nuskriejo šeši taip išgaląsti peiliai, kad rodos, įsipjausi vien pažiūrėjęs į juos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Marina Sfinks Vasario 08, 2015, 07:03:12 pm

Fernandesas pašaipiai nusijuokė, kaip Kasiopėjos ranka, šiai pagaliau praradus sąmonę, bejėgiškai nukaro nuo lovos krašto. Jai liko tik kelios minutės, ne daugiau.
Tobulą keršto akimirką kažkas turėjo sugadinti. Kaip visada įsikiša profesoriai su savo pareigomis apginti brangiuosius mokinius. Fernandesui atsisukus, šis paleido kerus, bet klastuolis pasinaudojęs skydiniais kerai liko sveikas. Fernandesas kraupiai šyptelėjo.
-Malonu ir tave matyti čia, Sorenai,-galiausiai tarė ir suplojo rankomis. Juodų drugių spiečius pakilo nuo jo apsiausto ir apspito profesoriaus galvą. Per juodus sparnus šis neturėjo nieko matyti. Fernandesas užmatė, kaip šis sviedė savo peilius į jį, bet klastuolis tik žengė į šoną. Sviestas peilis įsmigo į merdinčios merginos šoną. Vaje, jai liko tikrai nebedaug. Dusinta ir dar padurta.-Ačiū, Sorenai. Man tu labai padėjai. Viską taip palengvinai,-Fernandesas kraupiai išsišiepė ir ištraukęs peilį iš Kasiopėjos šono, leido plūsti kraujui per patalynę. Magas numetė peilį. Kam jam peilis, kai jis turi burtų lazdelę?-Bombardo!
Išdužus ligoninės langui, Fernandesas švilptelėjo ir pašokdamas pavirto juodu dūmų kamuoliu. Juodas dūmas išskrido pro langą, iš paskos nuskrido drugelių spiečius.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 07:16:43 pm

Jekaterina jau baigė apalpti, kai pamatė profesorių Soreną von Sjuardą. Viskas pakrypo itin prasta linkme, kai mokytojo sviestas peilis pataikė į Kasiopėjos šoną. Mergaitės širdis tankiai plakė. Buvo labai kraupu ir baisu. Mergina jau galvojo, kad Kasiopėja neišgyvens, bet Fernandesas iššoko pro langą ir pavirto dūmeliu. Jekaterina beviltiškai žvalgėsi vien akimis po palatas. Ji akimis stengėsi parodyti profesoriui, kad ją atgaivintų. Ji abejojo, ar kas nors be jos pažino Fernandesą. Bet pirma reikėjo suteikti pagalbą Kasiopėjai. Ji tiek daug visko norėjo pasakyti, bet negalėjo nė krustelėti. Ji jau ėmė niršti, kad niekas nieko nedaro. Ašaros nudžiūvo nuo skruostų. Dabar liko tik pyktis tam piktadariui.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 08, 2015, 07:24:46 pm

Luelė uždususi atlėkė į ligoninę ir rado atlapotas duris. Palatose virė veiksmas. Greičiau už merginą atsiradęs profesorius von Sjuardas privertė Luelę sekundei suabejoti, ar jis paprastas žmogus, bet ji nutarė apie tai pamąstyti vėliau. Aplinkui pokšint kerams Luelė pasieniais nulėkė prie pirmakursės lovos.
- Enervate. Šūktelėjo ji nukreipdama lazdelę į sustingusį pirmakursės kūną. Paskui atkerėjo ir pirmakursį grifiuką. Palatose aidėjo šūksniai, piktas juokas. Staiga pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, ant varnės pabiro stiklo šukės. Luelė suklykė ir užsidengė rankomis galvą, susigūžė. Juto, kaip į rankas sminga aštrios stikl dalelės. Staiga viskas baigėsi. Luelė patraukė rankas nuo galvos ir apsidairė. Netoliese gulėjo sąmonės netekusi Kasiopėja, aplink ją plito kraujo dėmė. Luelė pašoko, pribėgo prie Kasiopėjos ir kruvinose rankose laikomą lazdelę nukreipė į durtinę žaizdą penktakursės šone. Murmėdama užkeikimus sustabdė kraują. Susmuko šalia lovos ir kruvinu rankos viršum persibraukė per kaktą. Ant jos liko kruvinas ruožas, o žaizdotas rankas skaudėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 07:28:15 pm

Sorenas von Sjuardas lazdele išsvilino kelis juodus drugelius, kiek aptemdžiusius regėjimo lauką.
- Negi tavo vienintelis gynybos būdas užsiundyti drugelius?- išsprūdo pikti paniekos žodžiai Sorenui. Nespėjus nė ištarti kito burtažodžio, Fernandesas dingo. Sorenas pribėgo prie Kasiopėjos, suklupo prie lovos, šnibždėdamas užgydymo ir atgaivinimo kerus. Oda užsitraukė. Tada Sorenas sušnabždėjo kerų nutraukimo burtažodį ir nuėmė Sustingdymo kerus nuo visų palatoje paslikų gulinčių žmonių: madam Pomfri, Jekaterinosir kitų. Atsiduso. ,,Velnias. Kaip aš galėjau paleisti... ir apskritai, kas čia toks buvo? Kaip jis galėjo taip elgtis?". Stebėdamas tyliai dirbančią atsigavusią madam Pomfri, Sorenas atsisėdo ant kėdės, bejėgiškai stebėdamas perbalusią ir sunkiai orą gaudančią Kasiopėją. Išvydęs Luelę, kurios rankose buvo prismigę stiklų, vyras atsistojo.
- Sėskis ir nejudėk.- tyliai, bet griežtai pasakė Žalialapei ir paprašęs pinceto madam Pomfri, pradėjo traukyti stiklus. Kraujas, besisunkiantis pro žazdas, kažkuo traukė auksines akis, bet Sorenas stengėsi padėti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 07:37:44 pm

Jekaterina staigiai atsisėdo lovoje ir suriko iš visų plaučių:
 - Fernandesas Eversas pasidarė horokrusą ir atėjo keršyti! - ir susmuko be kvapo. Ji jau laukė klausimų, kurie dabar ją apipila. Jos širdis taip plakė, kad buvo sunku kvėpuoti. Prie jos prilėkė Pomfri ir kažką jai tvarkė ir murmėjo užkeikimus, kurie mažino įtampą, bet mergaitė ėmė raudoti. Greitai susitvardžiusi atsisėdo, bet nukrito ant pagalvės. Ji sukūkčiojo.
 - Jis išžudys visus! - suriko ji.
 - Mergaitė tik išsigando, greit nurims. Apklausti galite, nes tai padės jai. Aš žinau, - pasakė Pomfri. Jekaterina virpėjo. Ji norėjo sušukti, kad Kasiopėja būtų saugiai laikoma, kad ji galbūt mirs, kad... Ji nieko negalėjo pasakyti, tik bejėgiškai gulėjo. Ji maldaujamai žiūrėjo į profesorių. Norėjo, kad ja patikėtų, nes ji sakė tiesą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 08, 2015, 07:41:08 pm

Kasiopėja gaudydama orą sugniaužė paklodes. Galva tvinksėjo, lyg ji būtų po vandeniu, o abu šonus stipriai sopėjo. Lyg jie vėl būtų iš naujo perrėžti. Na, daugumoje taip ir buvo, juk vienas peilių įsmigo jai į šoną.
-Kodėl visada aš?-ji silpnu balsu paklausė profesoriaus. Tas, regis, irgi nesitikėjo tokio išpuolio.
Ištraukusi stiklus, prie Kasiopėjos atkurnėjo madam Pomfri. Seselė nieko nelaukusi patikrino grifės pulsą, pamatavo temperatūrą ir ėmė klausinėti kaip ji jaučiasi. Kasiopėjai linksint, ji apžiūrinėjo jos šoną.
-Tikėkimės, nepažeidė vidaus organų,-tyliai sukuždėjo seselė, tarsi laukdama, kol Kasiopėjai prasidės vidinis kraujavimas. 
Pati grifė, išpilta šalto prakaito, nerimastingai žiūrėjo pro langą. Stiklo šukių buvo pilna visur: ant žemės, patalynės, ant Luelės rankų. Pro langą įskrido vienas iš juodųjų drugelių ir kažką numetęs Kasiopėjai, paslaptingai pavirto dulkėmis. Mergina nubraukė juodas dulkes nuo patalynės ir išlankstė popierių.

Citata

Tau aklai pasisekė. Nesijaudink, kitą kartą nesiseks.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 08:11:55 pm

Sorenas von Sjuardas nejučia susiraukė, išgirdęs keistą pirmakursės riksmą. ,,Fernandesas Eversas? Bet gi aš jį nužudžiau... negi iš tiesų jis turi horokrusą?" - karštligiškos mintys užpuolė mokytoją. ,,Iš tiesų tai įmanoma...". Sorenas ištraukė dar kelis stiklus, o tada priėjo madam Pomfri.
- Galite eiti, profesoriau von Sjuardai.- pasakė ji ir perėmė pincetą. Sorenas linktelėjo ir nuėjo prie Kasiopėjos. Pamatęs lapelį jos rankose, Švilpynės vadovas atsargiai atsisėdo ant jos lovos ir švelniai paėmė lapelį.
- Dabar pailsėk. - pasakė mokytojas. - Nesirūpink, mes jį įveiksim, pažadu.
Mostelėjęs lazdele, Sorenas nuėmė visus stiklus nuo Kasiopėjus ir sudėjo atgal į langą, stiklas gražiai susiliejo, nebesimatė nė įtrūkimo. Lapelį įsidėjo į apsiausto kišenę. Tada nuėjo pas Klastūnyno pirmakursę. Stebėjo pakaušį svilinantį, pašaipų madam Pomfri žvilgsnį, bet nekreipė į tai dėmesio.
- Pasakok, ką žinai, Jekaterina.- paprašė Sorenas, įdėmiai stebėdamas mergaitę ir atsisėdo ant jos lovos krašto.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 08:27:12 pm

Jekaterina kiek sutriko, bet susikaupė ir pasakojo.
 - Per kovą aikštėje Fernandesas vis tikrino kišenę, o pririštas kažką išmetė iš jos. Kai jį sudegino, aš mačiau melsvai žalią šviesą, kuri nuskrido link vietos netoli to stulpo. Jo balsas visada šaipėsi, lyg jam būtų nė motais, o kai jis paleido žudymo užkeikimą į mane, jo akyse žibėjo raudona šviesa. Aiškiai ne žmogus. Bent ne paprastas. O dabar jis vėl šaipėsi ir buvo toks laimingas, kai dusino Kasiopėją. Be to, aš mačiau tą patį įskilimą ant jo lazdelės, kurį padariau nuginkluodama, - užbaigė mergaitė dar prisiminusi kažką pasakė. - Jo akys tviska raudonai, kai paleidžia žudymo užkeikimą. Aš mačiau kaip jis atėjo į Hogvartsą pro langą. Ir jis turi metalinę apyrankę kuri buvo mūšyje. Jis išsikreipia žudydamas Kasiopėją kaip beprotis. Galiu paaiškinti iš kur žinau.
Ji jautė, kad reikės aiškintis iš kur ji viską žino.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 08:48:14 pm

Sorenas von Sjuardas kilstelėjo antakį. ,,Bet ir pastabumas žmogaus... net jeigu nemokėtų kovoti magija, galėtų kaip nors išvinguriuot iš bėdos gudriai..." - pagalvojo mokytojas, klausydamasis klastuolės pasakojimo. ,,Bet vis vien kažkaip itin keista, kad ji pati viską būtų pamačiusi.".
- Na, tai paaiškink.- neįžvelgiamu, nenuspėjamo tono balsu paprašė Sorenas. jis žvilgtelėjo į kitoje pusėje, lovoje gulinčią Kasiopėją. Mokytojui ji atrodė prastai.
- Tarp kitko, Jekaterina.- pasakė mokytojas greitai, kol mergaitė nepradėjo kalbėti. Tada sugrįžo žvilgsniu atgal.- Kitą kartą, būdama tik pirmakursė, geriau nesivelk į kovą. Bet tavo pastabumas mums gali tikrai praversti.- šyptelėjo, pasakydamas ne visai tiesioginį pagyrimą.- Tęsk.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 09:04:08 pm

Jekaterina nuoširdžiai nusišypsojo ir pasakė:
 - Esu atspari ir nors labiausiai nukentėjau, bet sveikstu labai greitai. O žinau nes... - ji iškvėpė. - Sergu Hipertimezija.
Ji beveik neabejojo, kad profesorius žinos šią ligą. Ja serga tik vienetai, bet ir iš tų vienetų retas sugeba taip susitvarkyti su prisiminimais kaip kad sugeba ji. Mergaitė susikaupė ir viską gerai prisiminė.
 - Jis turi kovinių papūgėlių. Mačiau vieną iš kišenės išlindusią. Manau, jog kovinės. Jis juk Fernandesas, - ir kaip bebūtų keista, bet ji išlipo iš lovos ir įdėmiau pažiūrėjo pro langą, nors ir jautėsi silpnai. Sugrįžusi pasakė:
 - Gal dar rasit pėdsakų, nes jis atėjo, o ne atskrido, - ji patylėjo ir nusijuokė. - Žinau, kad turiu būti rimta, bet iš tiesų jį atpazinčiau bet kur. Daugiau smulkmenų kaip ir nepamenu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 08, 2015, 09:15:07 pm

Prie Kasiopėjos visą laiką stovėjo madam Pomfri ir varstė ją vanagišku žvilgsniu, tarsi kažkas galėtų jai atsitikti.
-Man viskas gerai, madam Pomfri,-pavargusiu balsu tarė Kasiopėja, ir seselė nenoromis atsitraukė.
Ligoninės tylą drumstė Jakaterinos pasakojimas. Ta pirmakursė tikrai sugeba prisiminti smulkmenas. O jeigu Fernandesas turi horokrosą, tai Kasiopėjai šakės su šakutėm - juk, kaip žinia, Fernandesas nenurims, kol nepasieks Kasiopėjos galo.
Kasiopėja juto kitų žvilgsnius, varstančius ją. Kasiopėjai net bloga nuo jų pasidarė. Mergina ėmė dusti, visiškai nežinia nuo ko, iš gerklės gilumos sklido keisti garsai, o jai pačiai pasidarė sunku kvėpuoti. Greitai pribėgusi seselė atlaisvino jos trachėją, tarsi žinodama, kad taip atsitiks.
-Vat kas būna, kai gilią žaizdą užgydo tik paviršiuje,-madam Pomfri burbėjo visą laiką.
-Tai gal aš pati nusižudysiu, ką? Nereikės su juo vargintis,-neapsikentusi sušuko Kasiopėja. 

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 09:37:58 pm

Sorenas von Sjuardas pakreipė galvą. Apie retą sindromą jis žinojo, bet sėdėti šalia juo sergančio žmogaus buvo visai kas kita, negu tik žinoti.
- Hipertimezija.- pasakė Sorenas, lyg klausdamas, lyg teigdamas, lyg pasitikslindamas. Sunku buvo patikėti Jekaterina.- Ir jis, sakai, turi kovinių papūgėlių? Kiek ir kokio dydžio?- keistai besijausdamas paklausė Sorenas. ,,Keistuolis tas Fernandesas. Tai drugeliai, tai papūgėlės..." - pagalvojo mokytojas. ,,Bet fantazija neeilinė..."
- Ačiū, Jekaterina.- pasakė mokytojas, kai mergaitė baigė pasakoti. Tada profesorius atsistojo.- Na, saugok sveikatą ir sveik. Kai pasveiksi, gali užeit į mano kabinetą, man įdomu... ir jei turėsi galimybę išsisukti iš kovos, išsisuk. Mums reikia tavo pastabumo, o ne rimtų sužeidimų. Tegu kovoja vyresni.- griežtu, bet maloniu tonu pasakė profesorius. Išgirdęs nervingą Kaisopėjos šūksnį, vyras susiraukė ir sustojo netoli madam Pomfri, lūkuriuodamas - gal dar prireiks pagalbos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 09:41:38 pm

Jekaterina pašoko, kai Kasiopėja surėkė.
 - Mes čia baigiam gyvybes dėl tavęs paaukoti, o tu nusižudyti nori? Galvok ką šneki, - pasipiktino mergaitė. Žinojo, kad merginai stresas, bet taip kalbėti nederėjo. Ji tiesiog pasipiktino.
 - Tavo labui aš net dvi tatuiruotes pasidovanojau, o tu nori nusižudyti! Žinau, kad tau sunku, bet pasistenk dėl visų, kurie yra tavo draugai. Pasistenk dėl Semo - jis pats nusižudys, jei tu mirsi, - ji kalbėjo rimtai, nes būtent taip ir manė. Ji vėl atsisuko į profesorių.
 - Gal ir negaliu dalyvauti tokiuose mūšiuose, bet galiu ir noriu padėti. Numanau, kad turi nemažai, bet jos nedidelės. Būtinai užsuksiu ir tikrai turėsiu ką papasakoti. Kovos nėra mano stilius. Kaip ir sakėte - veikiu gudrumu, bet tąkart veikiau impulsyviai, - rimtai pasakė ji. Galbūt ji galėtų pasislėpti ir viską stebėti? Šiuos svarstymus ji paliks mokytojams, bet tokiuose įvykiuose vis tiek dalyvaus. Ji kitaip negali. Net jei reikėtų smukti slaptai. Ji šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 08, 2015, 09:49:45 pm

Ji pliaukštelėjo sau per kaktą. Dabar jos nervai buvo itin pakrikę. Stresas ir baimė daro savo.
-Nejaugi jūs nematot? Jeigu manęs nebus, jūs liksit nepaliesti! Manęs nėra ir jūs visi saugūs,-ji nervingai skėsčiojo rankomis. Jau beveik norėjo, kad čia būtų Fernandesas ir kėsintųsi į jos gyvybę.-Mirdama aš jus tik apsaugosiu,-ji palenkė galvą ir leido ašaroms kristi kaip burbulams iš akių. Garbanomis užklota galva sukrutėjo.-Aš niekeno neprašiau aukoti savo gyvybių dėl manęs. Aš to neverta,-paskutiniai žodžiai buvo tylutėliai.
Kasiopėja, vis dar palenkta galva, ėmė knebinėti tvarsčių mazgą šone. Gal, jeigu ji atriš ir susprogdins visas pūsles, ji mirs. O jeigu ne, tai nieko tokio - už jos visa siena su peiliais, mat tie kiti penki susmigo į sieną, virš merginos galvos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 10:09:07 pm

Jekaterina viena akimi stebėjo Kasiopėją.
 - Profesoriau, patarčiau susirinkti peilius, nes ji gali mėginti nusidurti, - pasakė Jekaterina taip tyliai, kad išgirstų tik Sorenas von Sjuardas. Mergina kažką knebinėjo šone, todėl mergaitė sušnabždėjo:
 - Manau, kad ji bando atskristi žaizdą.
Ji neramiai žiūrėjo į Kasiopėją. Ji manė, kad jai stogas pavažiavo. Iš tiesų ji panašiai ir atrodė. Mergaitė manė, kad dabar Kasiopėja bandys nusižudyti. Ji mestelėjo galva į draugę. Kad ir kaip ji bandė nuslėpti veiklą, bet mergaitė vis dėlto pamatė. Pomfri aiktelėjo ir nuskubėjo prie penktakursės.
 - Mes saugom ne tik tave, Kese. Jis pamišęs! Gali visus nugalabyti, jei norės! Gal palengvėjo tą sužinojus? - Jekaterina negalėjo nulaikyti savo kandumo, bet greitai sušvelnėjo. - Nagi, nurimk, jis mūsų neketina nužudyti, o tu saugi, jei nebandysi savęs papjauti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 08, 2015, 10:29:23 pm

Bet Kasiopėja niekaip nesugebėjo atnarplioti to mazgo. Dėl Dievo meilės, ta seselė tikrai sugeba tvirtai surišti mazgus. Tikras Gordijaus, ar koks jis ten, mazgas.
Pribėgus madam Pomfri Kasiopėja apsimetė nieko nedaranti. Bet mazgas jau buvo atknebinėtas, ir visiškas idiotas suprastų, kad jį buvo bandyta atrišt. Seselė burbėdama dar kiečiau užsrišo mazgą, o Kasiopėja visą tą laiką varstė ją piktu žvilgsniu.
Lyg tyčia, jos žvilgsnis nuslydo prie ant grindų gulinčio durklo. Ne bėda jį pasiimti. O ir ji dar pati abejojo, ar profesorius von Sjuardas pastebės - vienu peiliu daugiau, mažiau. Koks skirtumas.
Kasiopėja šiaip ne taip pakėlė ginklą nuo žemės. Keliant durklą skaudėjo nežmoniškai - ir imant taip pat. Kasiopėja perbraukė pirštu per kruvinus ašmenis. Kaip įdomiai atrodė jos pačios kraujas.
-Gera tau šnekėti. Ne tavo gimibes jis išnaikino,-ji tyliai sukuždėjo sukiodama ginklą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 10:39:48 pm

Jekaterina išblyško.
 - K... Kasiopėja, nedaryk to! - suklykė mergaitė, kai draugė pakėlė durklą. Ji žinojo, kad reikalui esant nepaisys skausmo ir gelbės draugę. Ji visiškai nenorėjo, kad įvyktų savižudybė.
 - Taip, bet nežinai, kaip skaudu matyti, kai tavo draugė žudosi, - karčiai pasakė ji ir sušnypštė profesoriui:
 - Greičiau peilius, ji rimtai žada nusižudyti!
Ji dėkojo Pomfri, kad ji užrišo žaizdą dar kiečiau.
 - Nori pasakyti, kad mūsų auka buvo visiškai bereikšmė? - supyko mergaitė. Ji jautėsi įžeista. Nejaugi Kasiopėja nesupranta, kaip visi dėl jos išgyvena? Tikriausiai ne, nes taip ji tikrai nesielgtų. Dar labiau jai nepatiko tas, kad viską ji prisimins dėl savo ligos, ką norėtų užmiršti, nors bendrai tai gali padėti gyvenime. O gal ir ne. Ji dar kartą griežtai pažvelgė į grifę. Jei ji to nedarys, bus puiku.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 08, 2015, 10:41:52 pm

Sorenas von Sjuardas ramiai stovėjo vidury palatų.
- Kasiopėja, nurimk.- ramiu, pasitikėjimą keliančiu balsu pasakė Sorenas ir priėjo prie merginos. Atsisėdo ant prie lovos buvusios kėdės.- Tu nesi kalta, kad Fernandesas tave persekioja. Mes jį nugalėsim, jis nebekels problemų. Bet nepalūžk.
Sorenas griežtu, staigiu judesiu atėmė durklą ir ištraukė iš sienos visus kitus.
- Jeigu nemoki su jais elgtis, geriau apskritai neliesk. Nejaugi manai, kad tavo vienos giminaičius kažkas išžudė? Aš irgi kai ko netekau.- šaltai pasakė vyras ir kerais nuplovęs ir sutvarkęs šaltuosius ginklus, sudėjo į ant apsiausto vidinės pusės esančius dėklus. - Apskritai, geriau pamiegok ir pailsėk.
Mokytojas von Sjuardas išsitraukė iš slaptos vidinės kišenėlės kolbą su geltonu skysčiu ir pažiūrėjo į madam Pomfri. Ji prisimerkusi patikrino, ką profesorius laiko, o tada nežymiai linktelėjo. Sorenas greitu šiurkščiu judesiu sugirdė visą kolbos turinį Kasiopėjai. Ši iškart užmigo. Tas skystis buvo besapnio miego eliksyras.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 08, 2015, 11:15:00 pm

Jekaterina klausėsi pokalbio. Iš dalies jautesi keistai, kad po kelerių metų atsimins šiuos pokalbius. Kai profesorius išsitraukė geltoną skystį mergaitė nusišypsojo. Ji jau aiškiai matė, kad tai besapnis miego eliksyras, nes tokio jai reikėjo išgurkšnoti nemažai. Ji nusistebėjo, kai mokytojas sugirdė Kasiopėjai eliksyrą. Jo judesiai buvo itin greiti. Net nežmogiški. Jekaterina, tu privalėsi pasidomėti šio mokytojo kilme. Jau kelintą kartą tai nebenormalu! Prisaikdino ji save ir laiminga išsitiesė ant pagalvių.
 - Pomfri, ar man bus galima pasivaikščioti po palatą? Jaučiuosi gana gerai ir man tikrai atsibodo gulėti, - paklausė ji. Meldė, kad atsakymas būtų teigiamas.
 - Luktelk kelias dienas, o tada žiūrėsim, - atsakė slaugė ir patikrino koją. Tatuiruotė buvo ryški ir juoda. - Na, ji tikrai liks, bet atrodo gana gražiai, - susidomėjo ji. Ir iš tiesų - visai neblogai atrodė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 08, 2015, 11:21:23 pm

Kasiopėja tiesiog jautėsi apsėsta. Dar žiūrėk, jos garbanos pražils ir negražiai išsitemps, rankos ims drebėti, o po akimis ims juoduoti ratilai. Visą laiką gyventi baimėje tikrai ne pats maloniausias dalykas.
-Ar aš sakiau, kad auka bereikšnė?-Kasiopėja tik tiek tepratarė kai, kai profesorius von Juardas prisėdo šalia jos. Mergin įsmeigė dar juodesnes savo akis į vyrą - dar keli išpuoliai, ir jos akys bus tokios juodos, kad, atrodo, juodesnių ir nerastum.
Kasiopėjos akys įtartinai žvelgė į profesorių - tarsi Kasiopėja numaytų, ką jis mėgina padaryti. Šiai nespėjus sureaguoti, mokytojas labai jau šiurkščiai laikė atlenkęs grifės galvą ir pylė jai į gerklę eliksyrą. Veikiai užmigusi Kasiopėja susmuko pataluose.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 09, 2015, 06:15:59 pm

Damon nespėjo sureaguoti, kai jį sustingdė. Jis galėjo sukinėti akis, todėl matė, kokia išsigandusi Jekaterina, kaip kažkoks nevisprotis dusina šeštakursę Kasiopėją Evers ir kaip Varnė pabėgo pro duris. Vaikinukas lengviau atsiduso, kai į palatas įsiveržė Sorenas von Sjuardas. Viskas pakrypo itin bloga linkme, kai vienas profesoriaus peilių pataikė į grifės šoną. Septintaursis žudikas paspruko pro langą. Pajutęs, kad gali judėti jau ruošėsi užsikimšti ausis nuo riksmo, kurį paskleidė Klastuolė. Profesorius priėjo prie jos ir liepė pasakoti. Damon buvo apstulbęs nuo to, ką ji žino ir prisimena, bet faktas, kad ji serga Hipertimezija jį pribloškė. Buvo skaitęs, kad pasaulyje tik dvidešimt žmonių serga šia liga. Dar kiek pakalbėjusi su profesoriumi ji jau atrodė nurimusi po išpuolio ir ramiai stebėjo, kaip profesorius užmigdo Kasiopėją. Jam atrodė labai paprasta, kad ta mergina bandė nusižudyti. Merginas sunku perprasti, bet kai pradedi narplioti visai susipainioji, todėl vaikinukas šį reikalą paliko gulėti atmintyje, nors kažin ar labai tą įsimins, nes žmogus per metus gali įsiminti tik daugiausiai vienuoliką įvykių. Damon nusišypsojo Jekaterinai ir dar tvirčiau laikė jos ranką - pastaruoju metu nutiko per daug įvykių, kad būtų paprasta viską palikti po senovei.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 10, 2015, 07:52:32 pm

Semas buvo trumpam išėjęs, kai įvyko išpuolis, per kurį, Kasiopėja buvo sužeista ir vėliau užmigdyta. Užėjęs į jos palatą, pamatė ją gulinčią ir miegančią. Prisėdo prie jos ir paėmė jos baltą kaip perlai ranką į sąvają. Kaip jis norėtų, kad viskas būtų gerai. Jis krustelėjo išgirdęs kažką įeinant.
Tikriausiai Katerina, aš ją jau senokai kviečiau..., bet tai buvo Madam Pomfri. Ji ėjo rankose laikydama bintą. Tikriausiai užburtą, kad žaizdos greičiau gytų.
-Ji dar nebuvo pabudusi?- paklausė slaugė Semą. Šis turėjo jėgų, tik papurtyti galvą. Jis nuo kovos dar nebuvo gerai išsimiegojęs, labai nerimavo dėl Kasiopėjos. Baisiausia jam buvo pagalvoti, kad Kasiopėjai dar teks susidurti su tuo Fernandesu. Jis užjaučiamai pažiūrėjo į miegančią Garbanėlę. Ji atrodė, kad tuoj pravirks. Jis norėjo kaip nors ją paguosti, ir tada prisiminė, kad jos katinas Trintukas žuvo, išgelbėdamas Kesę. Semas sugalvojo padovanosiąs jai savo katę - Kateriną Atėnę. Jis ją taip pavadino, jo sesės garbei. Ji yra labai ryžtinga, bet daugelis sako, kad ir Semas toks.
Taigi jis pakvietė savo katę tyliu švilptelėjimu, ir ši pasirodė šalia jo žiūrėdama rimtomis akimis į jį, lyg būtų numaniusi, ką jis ruošiasi daryti. Ji buvo labai protinga katė, ir labai nuovoki. Tuomet Semui pažiūrėjus į ją su šypsena, jai išdėstė savo planą. Taip, jis kalbėjosi, rimtai kalbėjosi su savo kate. Katė viską suprasdama tik linkčiojo galva, ir Semui baigus pasakoti, atsigulė Kasiopėjai prie kojų ant lovos, ir pradėjo murkti. Ji murkė labai garsiai, tad nenuostabu, jeigu pakeltų Kasiopėją. O kad tu jau būtum atsikėlusi..., mąstė Semas, o rtuo metu, prie jo prisistatė jo katinas Dzeusas. Jis atsigulė prie savo sesutės Katerinos Atėnės ir taip pat pradėjo murkti. Dabar tai tikrai ją prižadinsit..., galvojo Semas žiūrėdamas į katinus, kurie atrodė, kaip tas kinų ženklas - juodai baltas. Jų murkimas Semą labai ramino, kad jis net pamiršo visas problemas...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 10, 2015, 08:12:39 pm

Kasiopėjos smegenys ėmė pamažu veikti taip, kaip reikia. Kol kas mergina dar tik klausėsi - atsimerkti buvo per daug sunku. Taip ji ramiausiai gulėjo kelias minutes, kol išgirdo murkimą.
Pirma jos mintis buvo apie Trintuką, kad jis esą vis dar gyvas ir pagaliau, atsibastęs pilyje, atėjo aplankyti savo šeimininkės, trūnijančios ligoninėje. Bet savo kašaro murkimą ji ir naktį pakelta iš lovos pažintų, mat Trintukas murkdavo taip garsiai, kad visą svietą pažadintų.
Pagaliau, noras išvysti murkiančius katinus nugalėjo jos kitą norą tiesiog tysoti lovoje.  Kasiopėja atsimerkė ir jai prireikė šiek tiek laiko apsiprasti su šviesa. Ji suraukė antakius ir apsižvalgė.
Aplinkui stovėjo profesorius von Sjuardas ir madam Pomfri.  Jakaterina gulėjo visai šalia, kitoje lovoje. Pastarieji žvelgė į ją keistu žvilgsniu. O šalia sėdėjo Semas.
-Sveiki gyvi ir negyvi,-pagaliau ištarė Kasiopėja.-Kažkas negerai?-ji kreipėsi į klastuolę, profesorių ir seselę,  mat šių žvilgsniai nieko gero nežadėjo.
Kasiopėja nusipurtė. Čia žvarboka, bent ką tik atsibudus. Šilčiausia buvo kojoms, kur gulėjo du katinai.  Kasiopėja nusišypsojo, o jos akys džiaugsmingai blykstelėjo. Jos meilė katinams buvo begalinė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 10, 2015, 08:17:53 pm

Jekaterina šyptelėjo, kai į palatą įsiveržė Semas. Paprastu laiku jai tai būtų kiek juokinga, bet dabar viskas buvo aišku. Ne vien grifiukas laksto pas merginą. Ji pati kikeno mintyse, nes juoktis paprastai nedrįso. Ji atsistojo ir gana greitai užsiropštė ant palangės. Ji sėdėjo gal valandą vis pažiūrėdama į mielus juodą ir baltą katinus, kurie gulėjo ant Kasiopėjos lovos. Kaip In ir Jang. Pagalvojo ji ir atsiduso žiūrėdama į Uždraustąjį Mišką. Ji norėjo ten eiti ir džiaugtis laisve, o ne būti užrakinta palatoje. Ji žvilgtelėjo į koją. Jos tatuiruotė buvo ryški ir juoda, galuose pamažu blukdama. Lengvai nubraukusi purius juodus plaukus nuo veido užsinorėjo sprukti pro langą ir bėgti kiek kojos neša. Nesvarbu kur, bet kuo toliau. Ji atsiduso, kai atėjo Pomfri ir ją nuvarė į palatą subarusi, kad ji turi išsigulėti. Ji užtraukė širmas ir ėmė keisti tvarsčius. Slaugė aiktelėjo ir vos neparkrito.
 - Šventa Marija, tu gal velnią pasisamdei? Žaizdos baigia užgyti! - aikčiojo slaugė ir pakeitė tvarsčius užtepusi bespalvio tepalo ant likusių nedidelių žaizdų. Jekaterina nušvito - tai reiškė, kad ji greitai galės išeiti iš ligoninės! Ji palaimingai nusišypsojo Damon ir ėmė niūniuoti Bacho sukurtas melodijas.
 - O, sveika! Viskas kol kas gerai, Semas tau turi gerą naujieną, O aš labai greitai sveikstu, - džiūgavo ji, bet greitai nurimo ir toliau niūniavo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 10, 2015, 08:40:34 pm

Semas išgirdęs kaip Kasiopėja atsikėlė, labai nudžiugo. Išsišiepė iki ausų, ir išgirdęs Jekaterinos užuominą, nieko nelaukęs jis ėjo prie reikalo:
-Sveika Garbanėle... Kaip laikais? Aš turiu tau nedidelę dovanėlę...- lėtai tęsė Semas. Jis pakvietė Kateriną Atėnę pas save ant kelių. - Nenoriu tavęs nuliūdinti, bet mes visi žinome, kas nutiko tavo katinui,-graudžiu balsu kalbėjo, nenorėdamas, kad Kasiopėja verktų,-taiogi pamaniau, kad tau reiktų kokio kito. Aš tau neperšu savo katės, bet tikiuosi, kad priimsi šią dovanėlę. Manau ji labai panaši į trintuką ne vien iš išorės, bet ir iš vidaus. Ji liks tau ištikima visada... Beje jos vardas Katerina Atėnė... -Pabaigė savo kalbą kažkokiais neaiškiais veblenimais. Tikiuosi ji bent ką suprato..., truputį susigėdo Semas.
Tuomet pro truputį girgždančias palatos duris įėjo seniai lauktas svečias - Semo sesė Katerina.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 10, 2015, 09:01:28 pm

Kasiopėjos akys išsiplėtė kaip stalo teniso kamuoliukai. Jos juodose akyse žybtelėjo rudos kruopelės - tai buvo vienas laimingesnių įvykių, nutikusių jos gyvenime šiomis dienomis. Jos akys buvo juodut juodutėlės, bet jose jau buvo galima išvysti šiokią tokią rudą kibirkštį.
-O Dieve...-ji sukuždėjo. Jos balse buvo justi nuostaba, susižavėjimas ir troškimas priglausti katę. -Semai, tikrai nereikėjo...-ji tik tiek tepratarė ir Semui pristačius Kateriną Atėnę ji šyptelėjo. Kasiopėja vadins Kateriną Atėnę Kate, juk Katerina sutrumpintai būtų Katė. Katė tingiai ėjo link Kasiopėjos ir atsigulė merginai prie šono - prie to, kuris buvo nužertas pūslėmis. Garsus murkimas užpildė visą palatą ir Kasiopėja suleido pirštus į jos pūkuotą kailiuką. Kita ranka šiaip ne taip pasirėmusi, ji kiek atsikėlė ir pakštelėjo Semui į skruostą.-Ačiū.
Kasiopėją žiūrėjo į Katę, prisimindama Trintuką. Joks kitas katinas nepakeis Trintuko, bet su laiku ir kitu katinu viskas pasikeis. Ir pasimirš.
Kasiopėja pažvelgė į atėjusią merginą. Akimirką šeštakursė nesuvokė ką matanti - gal jai dvejinasi akyse? Bet vis dėl to atėjusi persona buvo mergina, tad Kasiopėjai buvo aiškus bent jau vienas dalykas - kieno ji  sesuo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 10, 2015, 09:17:01 pm

Jekaterina išsižiojo, kai į palatą įėjo kažkokia mergina. Ji buvo tamsių plaukų ir tamsių akių, tiesių plaukų, vidutinio ūgio ir gana gležno sudėjimo, bet tvirta. Mergaitė pasimarkstė ir iškart suvokė, kad tai Semo sesuo. Įtarė, kad galbūt net dvynė - tokie jau panašūs jie buvo. Kartu maišėsi nuostaba dėl merginos ir džiaugsmas dėl katino, kurį gavo Kasiopėja. Ji tik atsiduso. Krūva žmonių čia renkasi ir renkasi, o ramybės nėra. Ji norėtų kur nors nueiti į mišką ar prie ežero, pabūti ramiai, gamtoje, o dabar turi tūnoti palatose ir gulėti lovose. Ji net negali pro langą žiūrėti, nors gal ir gerai - taip smarkiai ilgesys nepuls. Viskas, kas vyko aikštėje išniro prieš akis. Ji pasipurtė, kai vėl išvydo vargšą katiną Trintuką. Liūdnai atsidususi ji šyptelėjo ir paklausė Damon:
 - Gal galėtum paklausti Pomfri, kada mane išleis lauk?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 10, 2015, 09:20:30 pm

Katerina tik išgirdusi iš Semo žinią, kad jo gyvenimo meilė guli ligoninėje, iškart lėkė kiek pajėgdama į ligoninės sparną. Ji pastebėjo, kad Kasiopėja į ją žiūrėjo, lyga ją pažinodama. Taip į ją žiūrėjo visi, kurie buvo Semo draugai.
-Sveika Kasiopėja. - Katerina pasisveikino su vargše ligone. Ketė nešėsi rankoje pintinę. Padėjo ją ant Kasiopėjos spintelės, netoli lovos. - Čia tau. Tik išgirdau, griebiau ką galėjau iš didžiosios salės ir atlėkiau čia. Manau metas susispažinti. Aš esu Katerina, Semo sesė.- pasakė Ketė ir ištiesė Kasiopėjai ranką, - Semas man daug apie tave pasakojo...-tęsė Katerina šelmiškai pažiūrėjusi į Semą.
Katerina ne iš karto pamatė Semo katinus, kurie buvo tokie pat kaip ir Katerinos. Ji nusišypsojo Katerinai Atėnei, Semo katei. Bet iš Atėnės katės šypsenos buvo matyti, kad ji nepriklauso Semui. Katės susidomėjimas ir susirūpinimas buvo nukreiptas kitur. Jis buvo Kasiopėjos akyse, kurios vos ne švietė iš laimės.
Matau tu jau įvykdei savo planą..., mintimis perdavė ji Semui. Ji su Semu buvo susiję sielomis ir mintimis. Juk vis dėlto jie dalijosi vienomis įsčiomis. Ji šypsojosi Kasiopėjai, nes ji jautė, kad jos kažkuo panašios, ir kad Katerina norėtų su Kasiopėja pabendrauti. Kasiopėja atrodo kietas riešutėlis.
-Kaip tau patinka Atėnė? - paklausė Katerina Kasiopėjos. Kasiopėjos akys švietė džiaugsmu, Katerina norėjoirgi būti tokia laiminga. Bet ji to negali sau leisti, ji nesaugi. Jos galvoje yra vietos tik baimei ir kaip apsisaugoti. Bet svarbiausias iš visų jai buvo Semas. Ir jai nepatiko juo dalintis, nes iki šiol jai to ir nereikėjo...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 10, 2015, 09:37:15 pm

Kasiopėja užsikišo vieną garbanėlę už ausies. Plaukai buvo bet kaip surišti gale į paprastą uodegėlę, o priekinės sruogos buvo užkritusios jai ant veido. Po akimis juodavo ratilai, oda buvo balta o akys juodos - Kasiopėja nenustebtų, jeigu Kateri staiga pabėgtų. Prie taip atrodančio žmogaus vargu ar kas nors norėtų ilgiau pabūti.
-Labas, aš Kas...-Kasiopėja taip ir nebaigė prisistatymo, mat Katerina iš kažkur žinojo jos vardą. Ir klausti nereikėjo iš kur - Semas sėdėjo čia pat ir gyvybingai šypsojosi. Kasiopėja paėmė krepšį iš Katerinos. Grifė kiek smuktelėjo žemyn, bet greit atsitiesė ir padėjo krepšį ant naktinio staliuko. Krepšys buvo sunkokas nusilpusiems jos raumenims.-Ačiū, tikrai nebuvo būtina,-ji nusišypsojo ir Katerinai ištiesus ranką, ją paspaudė.
Iš pintinės išsitraukusi moliūgų sulčių, Kasiopėja įsipylė į stiklinę, kuri visada stovėdavo ant naktinio staliuko ligoninėje. Mergina gurkštelėjo sulčių. Pakasiusi Katei paausius ji atsisuko į Kateriną.
-O, ji nuostabi. Negaliu atsidžiaugti,-ji šyptelėjo ir patogiau įsitaisė pagalvėse.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 10, 2015, 10:13:18 pm

Semas šalia Katerinos sėdėjo visas išsišiepęs. Ko tu taip šypsaisi?, mintimis paklusė Katerina Semo. Semas tik sėdėjo sau toliau, nekreipdamas dėmesio į Kateriną.
-Žinai, aš irgi norėjau tau padovanoti ką nors, kas padėtų tau pragyventi šioje skurdžioje palatoje. Bet nespėjau užbėgti į Kiauliasodį. Tik išgirdusi lėkiau čia. -pratarė Katė, taip Kateriną vadindavo sutrumpintai.
Kasiopėja, aš manau, kad mes būsim labai artimos. Nes, niekas to nežino, išskyrus Semą, bet aš tavim pasitikiu. Aš išgyvenu lygiai tą patį ką ir tu. Tik dėl manęs niekas šitaip nesiaukoja. Aš taip pat gyvenu sukaustyta baimės. Aš tai išgyvenu kasdien. Vis dairydamasi per petį ar tik nematau to, ko ir neturėčiau matyti... Vienu žodžiu, aš jaučiu tą patį ką ir tu, užtat norėčiau tau pasiūlyti savo draugystę... Jaučiu, kad mes dviese falėtume kalnus nuversti... - lerdavė savo mintis Katė Kesei.
-Kodėl jūs su Semu nesate pora?-paklausė įžūliai Kasiopėją. Bet vis dėl to kreipėsi į Semą vien norėdama jį paerzinti...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brielle Siri Devers Vasario 10, 2015, 10:27:25 pm

Luelė vis dar stovėjo (ar sėdėjo, nebepamenu) prie Kasiopėjos lovos. Kruvinas rankas truputėlį skaudėjo, bet mergina neėmė t per daug į galvą. Netrukus grifiukę apspito draugai, ir Luelė buvo nustumta į šoną. Nesijautė labai reikalinga ar dar kokia nors. Savo užduotį atliko, pirmaisiais metais papasakojo Kasiopėjai apie Fernandesą, dabar kelis kartus stengėsi ir kovoji, kad ji išliktų gyva. O dabar viskas baigėsi. Šeštakursė skaudžiai vyptelėjo sau po nosimi ir gūžtelėjo pečiais. O gal taip yra dėl amžhaus skirtumo? Juk aš šeštam kurse, o ji ir kiti jos draugai penktam. Dingtelėjo Luelei,.bet tai buvo kvaila mintis. Žinojo, kad, taip sakant, atstumta buvo ne dėl amžiaus skirtumo. Matyt, man tiesiog skirta gelbėti kitų gyvenimus nepatiriant ilgos ir nuoširdžios draugystės. O pastarieji įvykiai buvo tik pati pradžia... Luelė atsiduso.  Vėl gūžtelėjusi pečiais tyliai sumurmėjo ,,ate", nesitikėdama, kad išgirs, ir ėmė lėtai žingsniuoti link durų. Pasiekusi jas, uždėjo kruviną delną ant rankenos ir žvilgtelėjo į laimingą Kasiopėją. Paskui tyliai atsidarė ligoninės duris ir pradingo už jų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 10, 2015, 10:29:46 pm

Kasiopėja nusišypsojo Katei. Tiksliau - abiems Katėms.
-Tikrai, man visko užtenka. Turiu čia draugiją ir maisto...-ji nutęsė užsigalvodama.-Tiesą sakant, daugiau ir neturiu. Bet man to užtenka.
Kasiopėja paglostė Kateriną Atėnę. Ji atrodė tokia miela mieganti.  Mergina tik šyptelėjo. Jau pusė Hogvartso žinojo jos silpnybę katėms. Kartais, einant pro antrakursius,  Kasiopėja išgirsdavo ,,Žiūrėk, čia ta kačių merga". Bet, savaime suprantama, kaip ir kiekvienas grifas, Kasiopėja buvo išdidi ir visą laiką garsiai atr2ėždavo ,,Vargeli, Trintuk, nežiūrėk. Gauja liliputų. Tau nepatiks.". Bent jau taip būdavo kai Trintukas buvo gyvas.
Kasiopėjos akys patvinko ašaromis ir ji nusisuko, slėpdama jas. Ji pajuto kažką keisto galvoje. Tarsi kažkas kištų jai svetimas mintis.
-Šiandien gražus oras,-tarstelėjo Kasiopėja atsisukusi ir apsimetusi, kad negirdėjo klausimo. Ašaros tik nežymiai blizgėjo akyse.
Sugirgždėjus durims Kasiopėja pastebėjo, kad nebėra Luelės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 11, 2015, 07:40:53 am

-Šiandien gražus oras...- tarstelėjo Kasiopėja, jos akyse buvo matomos ašaros. Ji nusisuko, o tuo tarpu Semas trenkė savo sesei per ranką. Ne trenkė, o pliaukštelėjo. Sakiau būti truputį kuklesnei. Be to kas ten per minčių stūmimas?- mintimis aršiu tonu paklausė Semas savo sesės.
-Kasioėja? Viskas gerai? - susirūpinusiu tonu paklausė Semas Kesę, vis dar laikydamas ją už baltos ir gležnos rankos. Ji gulėjo labai maža didelėje lovoje. Buvo visa sutvarstyta. Semui jos labai pagailo, bet juk ir Katerinai yra taip buvę, tad jis žino kaip elgtis. Jis iš pintinėlės ištraukė saldainių ir moliūgų pyrago. Klausiamai pažiūrėjo ų Kasiopėją:
-Galima? Aš jau senokai valgiau,- truputį susigėdęs pasižiūrėjo į Kasiopėją.-O kur tavo draugė šeštakursė? Atleisk neprisimenu jos vardo...
Atsistojo nuo lovos ir priėjo prie lango, apžiūrėti nusikaltimo vietą. Bet iš tikrųjų pakvėpuoti grynu oru. Tiek visko nutiko. Jis atsisuko į Kasiopėją, ir apžiųrėjo ją. Ji atrodė balta kaip sūris, bet ji neatrodė kaip žmogus be vilties. Viltį ji turėjo, kaip ir visi kiti dėl jos... Ji kažkuom ypatinga, todėl ji yra tokia nuostabi, todėl niekas nenori kad ji žūtų, net jeigu tektų paaukoti savo gyvybę. Ji ateityje padarys dar daug gerų darbų, nes visi ja tiki...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 11, 2015, 01:27:13 pm

Katerina atsiprašomai pasižiūrėjo į Semą. Bet jis jau buvo nuėjęs prie lango. Kaip ji norėtų, kad viskas būtų kaip anksčiau - kad ji gyventų su savo šeima, kad ji visa dar būtų maža mergaitė nesugebanti nieko daryti tinkamai, kad ji būtų laisva nuo visko, o svarbiausia nuo ją supančios baimės. Bet ji žino, kad niekas nepasikeis.
-Semai?- kreipėsi į Semą sesuo. Jis atrodė taip, lyg jo čia nebūtų, kad jis skraido kažkur toli ir nesiruošia nusileisti. Katerina nuėjo ir papurtė jį.-Apie ką čia svajojai? Argi ne apie ją?-kkamantinėjo savo brolelį Katė, galva rodydama į Kasiopėją. Katerina nėra kukli. Ji gali paklausti tavęs bet kokio klausimo, ir lauks atsakhmo tol, kol jį gaus. Netgi jeigu kitiems tai nepatinka. O matomai Semui tai nepatiko. Bet jis neturėjo kitos išeities, kaip tik pasipasakoti. Juk vis dėl to čia Katerina...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 11, 2015, 01:40:41 pm

Semas atsibudo iš savo minčių, tik tada, kai Katerina jį gerokai papurtė. Ji jo paklausė, apie jis čia svajojo, ar tik ne apie Kasiopėją? Tiesa, nuo pat kovos pradžios jis apie nieką kitą ir negalvojo. Taip pat žinojo kad turėsiąs pasakyti Katerinai. Ji jį dėl to gali užkamantinėti negyvai.
-Aš mąsčiau, ar nereikėtų tavęs ir Kasiopėjos kur nors paslėpti... Jums abiems gresia mirtinas pavojus. Be to jūs abi man labai rūpite...-nnuvargusiomis ir apsiblaususiomis akimis prakalbo Semas. Jis buvo nusivaręs nuo kojų. Tad visiškai nenuostabu, kad jis krito ant žemės kniūbsčias ir užknarkė iš visų plaučių. Po kelių minučių staigiai atsikėlė, ir kad užrėkė:
-Šventi baravykai su pabarstukai...-išsigandęs bambėjo Semas. Jis užmigo dėl tam tikros priežasties. Jis matė kažką panašaus į viziją. Bet joje buvo tik balsas. Kraupus, įniršio ir pykčio persmelktas balsas. Jis sakė, kas nutiks visiems, kas bus netoli Kasiopėjąos ir Katerinos. Visi joms artimi žmonės bus nužudyti negailestingai. Toje vizijoje jis girdėjo Katerinos ir Kasiopėjos klyksmus, susijungusius į vieną. Jis papasakojo, ką matė, tiksliau girdėjo vizijoje, visiema esantiems palatoje šalia Kasiopėjos.  Jis buvo labai išsigandęs, ir jo galvoje kirbėjo viena mintis: Reikia jas greičiau iš čia išgabenti...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 11, 2015, 01:58:13 pm

O dieve, prašau ne..., ašaroms riedant per skruostus meldėsi Katerina. Ji labiausiai buvo išsigandusi dėl Semo ir Kasiopėjos. Jie buco jai svarbiausi žmonės. Nors Kasiopėjos ji dar nepažinojo, bet jeigu Semui ji taip stipriai rūpi, reiškiasi ji ypatinga. JJai beverkiant atskrido jos pelėda ir atnešė du laiškus. Vienas buvo juodas, iš nusenusio popieriaus, o kitas šviesus ir tvarkingas. Ji atplėšė pirma gražesnį, tikėdamasi geros naujienos. Jame buvo rašoma labai netvarkinga rašysena. Tas kuris tai rašė labai skubėjo.

Citata

Katerina, tikiuosi Semas girdėjo tai. Aš norėjau tave perspėti, kad nevažiuotum į Hogvartsą, bet kai apsisukau, tavęs jau nebuvo. Ten vyks labai blogi dalykai. Aš žinau tik tai, kad Semo merginos ir tavo persekiotojai susivienijo. Kuo greičiau nešdinkitės iš ten... Myliu, Pytas.

Katerinos akys tik dar labiau išsiplėtė iš išgąsčio. Šiame laiške nebuvo jokio gerų naujienų. Tuomet ji atplėšė kitą laišką, tiksliau laiškelį, kuris buvo toks skurdus, kad ten tikriausia parašyti tik keli žodžiai.

Citata

Šiandien tu mirsi...

 Katerina atsigulė kitoje palatoje, ir apalpo, nespėjusi perduoti nieko Semui. Bet jis tikriausiai perskaitys laiškus, ir viską supras. Reikia viską užbaigti. Tuomet visi liks gyvi...     , miegodata tebegalvojo Katerina. Tuomet sapnuose išgirdo pažystamą klyksmą. Jai prireikė laiko suprasti, kad tai buvo jos pačios klyksmas...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 11, 2015, 04:17:12 pm

Kasiopėja nubraukė vieną ašarėlę. Mergina jautėsi silpna. Visi taip ją gina, bet ji nemaža gi. Ji pati gali savimi pasirūpinti. Bet ta ašara buvo dėl Trintuko, ne dėl bereikalingo rūpinimosi ja.
Grifė atsiduso. Jos laimingas pasaulėlis subliuško ir vietoj jo liko dulkinas maišas. Tik retkarčiais, prasprūdęs saulės spindulėlis apšviečia tą maišą.
Kasiopėja žvelgė tiesiai prieš save tuščiu žvilgsniu. Po to lėtai atgrežė galvą į Semą. Šis bumptelėjo užmigęs, o Kasiopėja iš išgasčio šoktelėjo lovoje. Jam atsibudus, užmigo Katerina. Tiesiog miegalių klanas.
-Kas turi koldūnų, tas valdo pasaulį,-madam Pomfri vėl parodė savo keistą talentą - atsirasti kaip grybai po lietaus. Lyg iš niekur. Kasiopėja šyptelėjo ir padėkojo seselei, ištiesusiai koldūnų lėkštę.
Kasiopėja įsispoksojo į lėkštę, vartydama vieną koldūno apvalkalą be mėsos. Kažkaip maistas kol kas jos neviliojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 11, 2015, 06:10:11 pm

Jekaterina smalsiai stebėjo viską, kas vyko palatose. Jai pačiai buvo klaikiai nuobodu klausytis tų visų melodramų. Vieną akį užmetusi į laiškus, kuriuos gavo Semo sesuo viską suprato. Ji gijo gana greitai, bet kartu ir permainingai. Vieną dieną jautėsi gerai, o kitą jos žaizdos atsiverdavo. Jos protas nuo bereikšmio gulėjimo baogė atbukti. Pomfri atlėkusi ėmė girdyti eliksyrus ir bambėjo ant grifų sąmbūrio:
 - Kenkia ligoniams, stresas visiems, kodėl jie negali elgtis ramiai arba išeiti su tais rašteliais ir laiškais? - ir nuskubėjo prie užmigusios Semo sesers Katerinos. Užmigusi ar apalpusi - Jekaterina neatkreipė dėmesio. Svarbiausia buvo kuo greičiau iš čia išeiti ir sudalyvauti kokiam nors mūšyje, kuris prapūstų smegenis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 11, 2015, 07:12:51 pm

Katerina atsikėlė nuo lovos, pažadinta savo pačios klyksmo. Kas dabar bus? Man reikia išeiti, dingti iš čia..., įkalbinėjo  ji save. Tris metus, viskas buvo gerai. Bet tik dabar jis nusprendė viską sugadinti. Bet kodėl, kodėl aš?, klausinėjo save, žiūrėdama į susirūpinusį Semą. Tuomet pažiūrėjo į Kasiopėją su Jos jau dabar atrodė jviena kitai skirtos. Kasiopėja knebinėjo lėkštėje esančius koldunus.
Tikiuosi nieks nematė kas čia nutiko..., guodė save Katerina, nors žinojo, kad tai netiesa. Ji pasiėmė iš Semo rankų laiškus, ir pasileido peie durų.
Jeigu jau mirsiu, tai bent be kovos nepasiduosiu., rimtu ir rūsčiu žvilgsniu žengdama prie durų, save drąsino Katerina. Ate Semai... pasiuntė savo broliui mintis.
-Ate visiems!-šuktelėjo ir pamojavo visiems esantiems palatoje.- Sveik...- palinkėjo Kasiopėja ir išėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 11, 2015, 07:16:30 pm

Sorenas von Sjuardas, šiurkščiai sugirdęs Kasiopėjai visą Besapnio Miego Eliksyro dozę, atitraukė kolba nuo jos lūpų ir įsidėjo į kišenę. Kiek luktelėjęs, kol Kasiopėja visiškai užmigs, mokytojas pastovėjo šalia jos lovos, o tada nuėjo ir atsisėdo ant kėdės, stovinčios prie baltos sienos, kitapus Kasiopėjos lovos. Ši vieta buvo nepaprastai paranki: galėjai matyti ir langą (pro kurį bet kada galėjo įsiveržti koks niekšas), ir duris, beveik visas ligoninės lovas bei jose gulinčius žmones. Sorenas stengėsi įsitaisyti patogiai, bet tiesiog neišėjo - kėdė buvo medinė, be jokių paminkštinimų ar ranktūrių. Tad vyras tiesiog atsirėmė į atlošą ir susitaikė su likimu. Galų gale, dabar, kai jis ketina budėti ligoninėje prie Kasiopėjos, patogumų nereikia, kad neaptingtų. Mokytojas nužvelgė tebemiegančią Džeinę Meko, Kasiopėją, burkuojančią su Semu, atėjusią Semo seserį Kateriną. ,,O Jekaterina gi atrodo per daug suaugusi. Galėtų pabendrauti su bendraamžiais... bet gal ir liga šitą prabangą atima..." - pagalvojo Sorenas, budriai stebėdamas trijulę prie Kasiopėjos lovos. Įsiklausęs Sorenas suprato, kad Katerinai irgi gresia pavojus. ,,Bet nieko, dar palauksiu. Reikia išsiaiškinti visą situaciją, o tada galėsiu pagelbėti..."

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 11, 2015, 07:36:38 pm

Jekaterina nuobodžiavo. Atrodė, kad ši diena niekada nesibaigs. Ji tingiai save apžiūrinėjo šaukštelyje. Tą ji darė gana ilgai, bet ši veikla gana greitai atsibodo. Ji jau gulėjo ligoninėje kelias dienas, o galo nesimatė. Taip norėjo atsiversti kokią knygą. Semo sesuo Katerina išbėgo iš palatų. Profesorius Sorenas von Sjuardas užėmė budėtojo poziciją. Atrodė, kad tik jos gyvenimas nuobodus. Ji atsistojo iš lovos, užlipo ant palangės ir pravėrė langą. Keistu balsu suūkusi greitai sulaukė savo pelėdos Sokokės.
 - Sveika, tikiuosi, kad palauksi, kol parašysiu laišką, gerai? - paklausė ji ir pasiėmė pergamento ir plunksną. Trumpai pamąsčiusi pradėjo rašyti:

Citata

Ledona,
Žinau, kad jau seniai tau nerašiau, bet turiu kažką pasakyti. Hogvartse sekasi puikiai, kol kas mokausi gana gerai, atradau naują talentą ir tobulinu senuosius. Aikštėje vyko mūšis, kuriame labai susižeidžiau. Mane pašovė trys nuodingos strėlės ir perpjovė ranką nuodingas peilis. Nuodų pavyzdžius siunčiu. Noriu greičiau pasveikti, nes horokrusą susikūrė baisus žmogus, toks Fernandesas Eversas. Jis persekioja vieną mano draugę Kasiopėją Evers. Aš privalau greitai pasveikti, nes noriu eiti į mišką ir bendrauti su gyvūnais, džiaugtis laisve, bet svarbiausia - ginti Hogvartsą ir draugus. Gal ir nebūtinai kovosiu, bet mano ypatybė, manau, pravers. Tu žinai, apie ką aš kalbu. Tai štai. Norėčiau, kad atsiųstum vieną savo gydomųjų vandenų, kurį išgėrusi pasveikčiau.

Jekaterina

P. S. Pasidariau dvi tatuiruotes :)

Ji šyptelėjo nužvelgusi laišką. Ta žinia apie tatuiruotes Ledoną turėjo priblokšti. Ledona buvo tolima jos giminaitė, kuri mokėjo iš vandens padaryti daug visokių eliksyrų. Ji nebuvo magė, bet taip pragyveno ir saugojosi. Mergaitė į voką su laišku įdėjo strėlės antgalį, kurį buvo mūšyje įsidėjusi į kišenę. Jis buvo nuo strėlės, kurią norėjo sunaikinti. Jekaterina pririšo Sokokei prie kojelės laišką ir paleido. Apie savo giminaitę niekam nepasakojo ir nenorėjo pasakoti. Ledona sakė, kad galbūt ir jai atsieis tas gebėjimas, bet dar reikės laukti kelis metus, kol tai paaiškės. Jekaterina nusižiovavo ir nužvelgė viską rimtomis, tarsi nebe mažos mergaitės akimis. Užvėrusi langą plestelėjo atgal į lovą ir jau tada ėmė laukti laiško. Jis turėjo ateiti po kelių dienų, nes Ledona gyveno šiaurėje. Galbūt laiškas ateis po kelių savaičių, bet mergaitei būtinai reikia jos eliksyrų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 11, 2015, 07:54:13 pm

Vaikinukas nusišypsojo Jekaterinai ir ramiai nuėjo ieškoti slaugės Pomfri. Ją rado prie savo kabineto durų.
 - Madam Pomfri, gal galėtumėte pasakyti, kada gi išleisite Jekateriną iš ligoninės? - paklausė Damon. Jam rūpėjo kuo greičiau grįžti pas draugę.
 - Po savaitės ar kelių, turiu įsitikinti, kad jai viskas bus gerai. Tik jai to nesakyk, nes mergaitė bus visai sugniuždyta, - susirūpinusi atsakė Pomfri. Grifiukas tik linktelėjo. Kartu mintyse ir nusijuokė, nes Jekaterina tikrai nebuvo sugniuždyta. Ji veikiau atrodė taip, tarsi jai viskas būtų pabodę. Jis ramiu ir tvirtu žingsniu grįžo pas draugę. Švelniai prisėdo ir tyliai pasakė:
 - Pomfri sakė, kad po kelių savaičių blogiausiu atveju. Bet tave tikrai turėtų išleisti anksčiau, - ir pakštelėjo į skruostą. Jis matė, kad ji spėjo ir laišką išsiųsti kažkam, apie ką Damon tikriausiai nežinojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 11, 2015, 08:02:09 pm

Pagaliau ji išvydo ateinantį Damon. Jos veidas nušvito ir vėl tapo tarsi vaikiškas, bet greitai surimtėjo. Jam pasakius, kad ji turės sėdėti dar kelias savaites, išblyško. Pajutusi pakštelėjimą į skruostą užkaito. Jautėsi tarsi liepsnotų. Tikriausiai taip ir atrodė. Ji šiek tiek susidrovėjo ir apsižvalgė, ar niekas nemato. Ji nesijautė nejaukiai. Ne. Ji jautėsi labai maloniai, tačiau šiek tiek droviai. Ji šyptelėjo ir vėl nuraudo. Buvo labai smagu. Jos šypsena švietė veide kaip žibintas, bet tai nebuvo esmė. Ji akies krašteliu dirstelėjo į profesorių ir vėl susigėdo. Staiga jai toptelėjo, kad tokių jausmų nėra ko gėdytis. Jekaterina palaimingai, tačiau labai tyliai atsiduso ir patogiai įsitaisė lovoje su džiaugsmu galvodama apie giminaitės Ledonos atsiunčiamą eliksyro buteliuką, kuris ją turėjo išversti iš lovos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 11, 2015, 09:00:43 pm

Kasiopėja vartė koldūną lėkštėje. Tas koldūnas, kurį vartaliojo grifė,  buvo visas jau išmaudytas grietinės ir sviesto padaže. Kasiopėja niekada nebuvo ragavusi ligoninės maisto, bet iš aplinkinių ji girdėjo, kad verčiau visai nevalgyt, nei kimšti ligoninės patiekalą. O ir meniu nebuvo labai tobulas.
-Jeigu nevalgysi, tai ir nepasveiksi,-subarė Kasiopėją madam Pomfri, vėl atsiradusi lyg iš niekur. Kasiopėja keistai pakratė galvą. Ar čia ji pastaruoju metu tokia nepastabi, ar seselė taip tyliai sliūkina?-Valgyk. Skanūs koldūniukai, nei per sūrūs, nei per aštrūs, kaip tik ligoniams. Nagi, atšals, -madam Pomfri įkyriai ragino Kasiopėją, o ši lėtai įsikišo vieną koldūną į burną. Maistas keistai vėlėsi burnoje, matyt dėl to, kad Kasiopėja neturėjo jokio noro kišti ligoninės koldūnus.
Grifė lėtai suvalgė vieną po kito, stebima madam Pomfri,  mat seselė griežtai atsisakė trauktis, kol grifė nesuvalgys visų koldūnų. Seselė, matyt labai savimi patenkinta, paėmė iš grifės lėkštę ir nusinešė. Kasiopėja geriau įsitaisė pataluose, jausdama šiokį tokį saugumo jausmą, kai čia pat budėjo mokytojas.
Išlėkus Katerinai, Kasiopėja atsisveikindama tik liūdnai pamojavo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 11, 2015, 09:28:27 pm

Kasiopėjai valgant koldūnus, prie Jekaterinos priėjo slaugė Pomfri su manų košės lėkšte. Joje buvo gana skaniai atrodanti manų košė su braškių uogiene. Ji viską išsimaišė, kaip ir buvo pratusi ir paragavo. Žiobarų ligoninėse maistas buvo nepakenčiamas - be druskos, prieskonių ir skonio, bet šis maistas buvo itin gardus. Grifė valgė kažkaip lyg atbulais dantimis, nors maistas buvo gana skanus. Pamaniusi, kad tikriausiai dėl prastos sveikatos ir žaizdų. Pomfri buvo patenkinta, kad bent Jekaterina skaniai kirto košę. Tik šypsojosi pagalvojusi apie tai, kad Ledona atsiųs jai gydomojo eliksyro, kurio išgėrusi bus sveika ir galės vėl eiti į mišką. Ji vėl mintimis nuklydo į tamsiausius miško kampus ir tyrinėjo gyvūnus. Praėjo jau nemažai laiko nuo tada, kai ji atvyko į Hogvartsą. Tėvai jai parašydavo gana dažnai, bet kartu ir retai. Jekaterina turėjo kelias drauges iš Biobetonso, tad svarstė parašyti ir joms, nes iš tiesų smagu susirašinėti su kažkuo kitu. Jos neatvyko palaikyti savo čempionės. Ir tos "jos" buvo dvi mergaitės. Abi dvejais metais vyresnės. Jekaterina nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 12, 2015, 02:11:36 pm

Semas buvo tik spėjęs paimti Katerinos laiškus, kai ši stvėrė juos jam iš rankų, ir išbėgo iš palatos atsisiveikindama. Semui tai pasirodė kažkaip keista. Bet jis greit tai pamiršo, kai prisiminė kad yra palatoje prie Kasiopėjos. Jis norėtų išsiaiškinti santykius tarp jūdviejų. Bet kai tik ruošiasi kažką sakyti, kažkas blogo nutinka.
Semas, iš neturėjimo ką veikti, stebėjo Jekateriną. Ji buvo priėjusi prie lango pasikviesti pelėdą. Ir kalbėjo su pelėda. Semui tai pasirodė gana keista, bet jis nenorėjo nieko sakyti. Tuo labiau įžeisti Jekaterinos. Semas apsižvalgė po kambarį - nuodų ir vaistų profesorius sėdėjo šalia Kasiopėjos lovos, liko budėti, Madam Pomfri išneša lėkštę, iš kurios Kasiopėja vos ne priverstinai ką tik buvo suvalgiusi koldūnus. Pagalvojus apie maistą Semui pradėjo gargaliuoti pilvas. Nusprendė, jeigu jau Kasiopėja prižiūrima, jis galėtų nueiti ko nors užkąsti. Gal net nusnūsti trumpam. Atsisveikino su Kasiopėja, nors ši tikriausiai miegojo, ir išėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 12, 2015, 04:06:19 pm

Jekaterina tingiai stebėjo viską. Jautėsi tokia išsunkta, kad net sunku galvoti. Vis dėlto patarlė apie tai, kad sunkiausias darbas tinginystė - ne melas. Taip jai begulint lovoje į langą kažkas pakrebždeno. Kurį laiką Jekaterina nekreipė į tai dėmesio, bet tas garsas garsėjo ir tapo erzinantis. Ji jau norėjo atsisukusi pažiūrėti ir panaikinti garso šaltinį, bet išvydo prie lango susierzinusią Sokokę, tempiančią paketėlį. Ji nusijuokė ir atidarė langą.
 - Atleisk, Sokoke, negalvojau, kad grįši taip greitai, - atsiprašančiu balsu pasakė mergaitė.
 - Nieko tokio, visiems pasitaiko, - atsakė pelėda. Jekaterina vos neiškrito iš lovos ir baimingai apsižvalgė. Niekam nebuvo tai įdomu, todėl mergaitė linktelėjo pelėdai ir atplėšė paketėlį. Ten buvo buteliukas su vandeniu ir laiškas. Klastuolė atplėšė laišką ir ėmė skaityti.

Citata

Jekaterina,

Labai susirūpinau sužinojusi, kad tokių baisybių atsitiko Hogvartse. Tikrai matau, kad tau reikia eliksyro, todėl siunčiu gydomąjį vandenį. Būtinai išgerk visą. Nuodai ypatingai pavojingi, dabar juos tiriu ir sudėtį atsiųsiu tau - nunešk nuodų ir vaistų profesoriui, kad žinotų, prieš ką kovoti. Dabar esu netoli Hogvartso, nes atvykau su savais reikalais, bet kurį laiką pasiliksiu ir viską stebėsiu - padėsiu mokyklai. Gydymą vandeniu patobulinau, treniruojuosi jį šiek tiek valdyti, bet tai be galo sunku. Jei atsitiktų kas nors blogo ir kažkas lieptų man rašyti laišką pagal norus, aš pasirašysiu Ledynos vardu. Tokiu atveju neklausyk turinio ir negerk paketėlio. Toliau - kokie šposai su tatuiruotėmis?! Tau mama skalpą nuims! Taip, kadangi receptą (nuodų) spėjau išnagrinėti, tai siunčiu tau. Paduok nuodų ir vaistų profesoriui! Saugokis, susirask draugų ir padėk mokyklai nenukentėdama - tavęs reikia gyvos, o ne lavono. Pranešk visas naujienas, dažnai rašyk.

Ledona

P.S. Truputį skaudės ir apalpsi nuo gėrimo!

Jekaterina greitu judesiu nuplėšė popierių nuo plono paketėlio. Tada pamatė dar vieną sluoksnį, bet lengviausio ir stipriausio pasaulyje metalo. Ji šyptelėjo ir priglaudė pirštą prie įdubimo. Metalas atsirakino ir mergaitė ten rado receptą. Permetusi akimis nieko nesuprato,nes tokių dalykų nebuvo girdėjusi. Ramiai nutipeno prie Soreno von Sjuardo padavė jam lapą ir pasakė:
 - Čia strėlių nuodų receptas. Pamaniau, kad bus naudinga žinoti, - ir nutipeno į lovą. Ledonos laišką užrakino gautame metale ir iš dar vienos saugyklos ištraukė buteliuką su vandeniu. Jį išgėrė ir pajuto, kaip skausmas surakino kūną. Akys aptemo ir ji nukrito ant pagalvių. Krištolinis buteliukas nukrito ant kilimo prie lovos ir iš toli švietė užrašas:

Venenum Procedebant

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 12, 2015, 08:57:02 pm

Semas pailsėjęs - pamiegojęs ir pavalgęs, buvo pasiruošęs eiti pas Kasiopėją. Jau senokai pas ją nebuvo. Jis jau buvo pradėjęs svarstyti, ar kartais Kesei nepasidarė nuobodu ir liūdna. Jam użėjus į palatą, Madam Pomfri su juo pasisveikino, Semas pamojavo Kasiopėjai, kuri jau buvo atsikėlusi. Tikriausiai ir nebuvo užmigusi.
-Kaip jautiesi? Gal norėjai, kad ką atneščiau?- teiravosi Kasiopėjos. Jos rudos akys klaidžiojo po kambarį. Semas pagalvojo, kad jos akys truputį pašviesėjo. Tikriausiai kaltas apšvietimas.- įrodinėjo sau Grifas. Jam begalvojant, atėjo jo katinas ir atsisėdo šalia. Kasiopėjos  katė Katerina Afroditė Katė vis dar gulėjo ant lovos. Bet atrodė pavalgiusi. Turbūt Madam Pomfri nuopelnas., mintyse spėliojo. Tada atsisuko į Kasiopėją ir nusišypsojo akinama šypsena. Jis buvo laimingas. Tas laimingumas jį užplūdo taip stipriai, ir nežinia iš kur. Bet Semas stebėjo, kaip Kasiopėjos veide formuojasi šypsena. Tada jo gyvenimas pagerėjo. Lyg nuo širdies būtų nusiritęs koks nors uolos gabalėlis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 12, 2015, 09:16:56 pm

Kasiopėja gulėjo ir spoksojo į lubas. Ji spragsėjo pagal laikrodį - tik tak, tik tak. Sekundė po sekundės, minutė po minutės, valanda po valandos, diena po dienos. Ji čia gulėjo ir kišo ligoninės maistą. Neseniai jai seselė įbruko į rankas makaronų su vištiena lėkštę. Kasiopėja ir šiuos valgė lėtai, nors ir buvo skanu.
Madam Pomfri pasirūpino nualpusia Jakaterina.
-Ei, -rodos pirmą kartą per šias kelias dienas šyptelėjo Kasiopėja, vėl išvysdama Semą. -Madam Pomfri aprūpino,-ji kilstelėjo lėkštę, ir įsikišo į burną vištienos gabaliuką.
Katė praėjo pro šoną, ir sveikindamasi su Semu murktelėjo. Per visą šį laiką ji nesitraukė nuo merginos šono - joi buvo tarsi maža jos gynėja, grasinanti išbadyti akis kiekvienam, besikesinančiam į Kasiopėją.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 12, 2015, 09:29:23 pm

Semas pamatęs, kad Kasiopėjai labai gera nuotaika, nusprendė tuo pasinaudoti.
-Kasiopėja, manau jau pats metas pakalbėti apie tai, kas vyksta tarp mūsų. Au tave myliu, ir tu tai jau žinai. Bet turiu žinoti, ką tu jauti man?-paklausė jis Kesės su ta pačia akinančia šypsena. Kasiopėjai atrodo nuotaika nepakito. Semas apsižiūrėjo aplink palatą. Katė, saugojo Kasiopėją taip, lyg ji būtų pats didžiausias pasaulyje turtas. Lyg didysis pasaulio stebuklas. Na iš esmės ji tokia ir buvo - Semui. Ir Semas padarys viską, kad ją apsaugotų. Nesvarbu, ką Kasiolėja apie jį mano. Jis buvo pilnai įsitikinęs, kad Kasiopėja pasižiūrėjo į jį nustebusiomis akimis. Turbūt todėl, kad jis savo mintis reiškė garsiai. Tai jam nutinka gana dažnai. Ir visada prie Kasiopėjos.
-Ups...-viskas ką jis sugebėjo ištarti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 12, 2015, 09:41:15 pm

Kasiopėja pasmeigė šakute makaroną.  Semo kalba įvarė jai raudonį skruostose. Ji buvo viena iš tų, kurios vengė šnekėti apie savo jausmus.
-Klausyk, Semai, -ji atsiduso, padėdama šakutę ir žiūrėdama jam į akis.-Aš viena iš tų, kurios vengia šnekėti apie savo jausmus, bet nujaučiau, kad šis pokalbis ateis,-ar tik ne išgastis šastelėjo Semo akyse? Kasiopėja varė savo toliau.-Tiesa ta, kad aš jaučiu tau tą patį.
Kasiopėja, po paskutinių savo žodžių įsmeigė akis į lėkštę. Ji įsikišo makaroną burnon, praeinant madam Pomfri. Mergina lėtai suvalgė visus makaronus ir vištienos gabaliukus esančius lėkštėje, ir ištiesė tuščią indą seselei, dar kartą praėjusiai.
Kasiopėja atsikrenkštė ir atsigėrė vandens iš stiklinės, stovėjusios ant jos naktinio staliuko.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 12, 2015, 09:58:11 pm

Negali būti, iš netikėtumo apstulbęs galvojo. Jis tikėjosi visai kitokio atsakymo. Tiesą sakant,  jis nesitikėjo teigiamo atsakymo. Bet tai tiesa. Jis patinka Kasiopėjai!!! Jis vis dar tuo negali patikėti. Jis paraudo kaip burokas suprątęs, kad po Kesės žodžių, jis pašoko nuo lovos ir pradėjo šokinėt iš laimės vis rėkaudamas ir žiūrėdamas į lubas, lyg kreiptūsi į Viešpatį. Jis vėliau susitvardė, tik negalėjo nustygti vietoje. Buvo toks laimingas. Kasiopėja, taip pat švietė, kaip raudona sirena. Bet Semui tai nė motais, jis apkabino Kasiopėją ir pabučiavo į lūpas. Tai nebuvo kaip tas bučinys filmuose, tik pakštelėjimas. Bet vis tiek buvo justi fejerverkai ir kibirkštys.
-Garbanėle, kada tave Madam Pomfri ruošiasi išleisti iš ligoninės?-visai ne laiku ir ne vietoj paklausė Semas. Jis kaip visada sugadindavo geras akimirkas. Bet Pūkelis vis dar šypsojosi. Taigi bent tai buvo geras ženklas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Vasario 12, 2015, 10:21:25 pm

((:3 <3 TT_TT @.@ :* awwwww))

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 12, 2015, 10:22:57 pm

Kasiopėja nustebusi žiūrėjo į Semą. Tas šokinėjo ir rėkavo kaip penkių metų vaikas, gavęs dovanų norėtą žaislą.  Grifė sukikeno. Štai ką reiškia būti mylimam.
Iš už kampo išlindusi madam Pomfri sušnypštė ir žudančiu žvilgsniu dėbtelėjo į Semą.  Šis susitvardė ir pagaliau nurimo. Na, beveik nurimo, mat iš niekur nieko apkabino merginą ir pakštelėjo jai į lūpas net pasigardžiuodamas.  Kasiopėja aiktelėjo - Semas nerangiai spustelėjo jos šoną. Kasiopėja skausmingai šyptelėjo ir patraukė jo rankas nuo savo šono.
-Skauda,-ji tarstelėjo, jausdama degančius skruostus.-Geriausiu po savaitės, blogiausiu išleis po dviejų,-ji baimingai dirstelėjo į langą, tarsi laukdama, kol pro jį iššoks Fernandesas ir vėl taikysis ją nužudyti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 12, 2015, 10:39:33 pm

Semas pastebėjo, kaip Kasiopėja žiūri į langą. Lyg lauktų kokio užpuoliko. Semas iš savo didelės apsiausto kišenės išsitraukė mažą mažą pintinėlę. Tada su burtų lazdele ją padidino. Tai "gardumynų pintinėlė", kaip ją vadino Semas. Joje visada atsirasdavo tų pačių gardumynų, kokių buvo įėta patį pirmą kartą. Tai yra - šokoladinių varlių, moliūgų pyrago, moliūgų sulčių ir visokių kitų niekučių. Joje taip pat buvo įdėta ir šokoladinių keksiukų, kuriuos Kasiopėja kirto su malonumu prieš geras dvi savaites. Tai atrodė taip neseniai. Kaip greitai bėga laikas..., nusivylė Grifas. Prisėdo ant kėdės šalia Garbanėlės lovos ir padėjo pintinę ant spintelės šalia  lovos.
-Buvau visai pamiršęs. Čia tau nuo visos Grifų Gūžtos. Linkėjimai, visi perduoda - greičiau sveik.- perdavė linkėjimus nuo Grifiukų. Tuomet pasiėmė ant kelių savo katiną Dzeusą ir pradėjo jį glostyti. Dzeusas murkė iš visų plaučių, kiap koks operos solistas. Semui glostant jo kailį, ant žemės krito kuokštai jo pūkų. Dzeusas yra toks pūkuotas, tokia pati ir Kasiopėjos Katė, kad iš jo pūkų, galima kailinius pasisiūti. Prisiminęs Kasiopėjos Katę, pasiteiravo:
-Gerai sutariat su Kate? Tik perspėju, kartais ji elgiasi lyg jai būtų PMS...- pajuokavo Semas. O tuo tarpu užėjo Madam Pimfri ir išnešė Kasiopėjos lėkštę, ir atnešė garuojančio skysčio. Tikriausiai arbatos..., spėjo Grifas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 13, 2015, 01:23:42 pm

Katerina išėjusi iš bibliotekos, nieko negalvodama atėjoi į Ligoninę. Atėjo aplankyti Kasiopėją. Taip pat atsivedė ir savo bernelį - Pytą. Semas jį jau pažinojo, tad linktelėjo galva, lyg įleisdamas juos. Pytas persimetė keliais pasisveikinimo žodeliais su Semu, ir ėjo toliau Katerinai iš paskos. Ji apkabino Semą, taip stipriai, kad šiam net kaulai trakštelėjo. Pasisveikino su juo ir priėjo prie Kasiopoėjos ir pakštelėjo į skruostą. Juk merginos taip daro? Tiesa?, pagalvojo Ketė.
-Kaip gyveni Draugužėle?- šmaikščiai pasiteiravo Kesės, arba Garbanėlės, kaip Semas mėgsta ją vadinti. -O! Pamiršau...- prisiminė Ketė. Tuomet atsisuko atgal į Pytą, ir parodė jam prieiti arčiau Kasiopėjos. -Čia Pytas. Jis yra... Ėėė....- negalėjo užbaigti sakinio Grifė.
-Aš jos vaikinas. Pytas, malonu susipažinti.- atsakė už Katę pats Pytas, jis žinojo, kad jai yra labai nemalonu kalbėti apie jausmus viešai. Ir neviešai. Ketei buvo labai sunku prisipažinti Pytui, kad jį myli. Ji vos nepuolė į depresiją. Bet vėliau viskas buvo gerai, ji perlipo pati per save ir išdryso tai padaryti.
Pytui pripažinus, kad jis ir Ketė pora, Semo akys išsiplėtė, bet jis nieko nesakė.
-Vėliau viską paaiškinsiu...-pašnibždėjo Ketė Semui į ausį. Tuomet, nuėjo pas Madam pomfri, kuri jau ruošėsi nešti lėkštę su lietinais blyneliais. Katerina paklausė ar tai Kesei. Slaugė linktelėjo, o Ketė nieko nelaukdama paėmė slaugei iš rankų lėkštę ir nudrožė atgal pas Kasiopėją. Padavė jai blynelius, šakutę ir garnyrą - braškių uogienę. Pačiai Katerinai seilė vos nenutyso. Bet tada prie jos pribėgo Madam Pomfri, ir aprėkė:
-Kvailas vaikas! Tu supranti, kad ligoninėje nebėgiojama, tuo labiau su aštriu daiktu rankoje!- Parodė į šakutę. - Galėjai akį išsidurti. Jos aš negalėčiau atauginti...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 01:54:42 pm

Prie Jekaterinos greitai pripuolė Pomfri ir ėmė girdyti eliksyrus bei tepti tepalus ir maitinti visokiomis uogomis ir žolėmis. Niekas nepadėjo. Slaugė, trypčiodama ir iš nevilties gražydama rankas pamatė buteliuką. Ji staigiai pačiupusi jį vanagiškais pirštais perskaitė užrašą:
 - Venenum Procedebant... Lotyniškai reiškia Nuodus Išvalyk, - Pomfri palingavo galvą ir apžiūrėjo buteliuką ir lašelį skysčio, kuris buvo likęs. Ji nusistebėjo, - Lyg ir paprastas vanduo.
Ji vis stengėsi atgaivinti mergaitę, bet ši nesikėlė. Slaugė jau nežinojo ką daryti, kai Jekaterina ėmė merktis. Pajutusi, kad atgauna jėgas, ji bandė keltis ir gana greitai tą padarė. Klastuolė nekantriai pasirąžė ir greitai pasakė slaugei:
 - Greičiau, nuimkite tvarsčius! - Pomfri atrodė kaip šlapiu maišu trenkta. Užtraukusi širmas nuėmė tvarsčius ir aiktelėjo pamačiusi vaizdą, kuris atsivėrė. Žaizdų nebebuvo.
 - Einu valerijonų išgerti, - sumurmėjo ir nuėjo. Jekaterina nekantriai stryktelėjo iš lovos ir ilgesingai pažvelgė pro langą į mišką.
 - Aš jau ateinu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 04:52:22 pm

Damon kažkas sprogo galvoje, kai Jekaterina išgėrusi kažkokio vandens nualpo. Laišką, kurį gavo su vandeniu užrakino, todėl jis nieko negalėjo padaryti. Kasiopėjos ir Semo meilės išraiškos jo nedomino. Atrodė, kad metų metai praėjo, kol pasirodė Pomfri. Viskas, ką ji darė, buvo beviltiška. Atrodė, kad net žymioji Hogvartso slaugė nežino, nei kas per skystis, kurį išgėrė Jekaterina, nei kaip ją pažadinti. Jis paėmė tą buteliuką ir atsargiai nulupo permatomą, užkerėtą ir keistai atrodantį popieriuką su pavadinimu. Kitoje pusėje buvo trumpas užrašas:
The solum purgat et venenum medicinam ad vulnera relictus eorum.
Jis jau norėjo tai parodyti Pomfri, bet Jekaterina ėmė merktis. Jis pribėgo šalia jos ir paėmė baltą ir gležną ranką. Vaikinukas net atšoko, kai ji taip staigiai pašoko iš lovos. Pirmas dalykas buvo tai, kad ji liepė slaugei nurišti tvarsčius. Vos po kelių minučių, kurios truko kaip amžinybė, Pomfri kiek nesveikai atrodanti nuėjo valerijonų, o Jekaterina pašoko ir ilgesingai žiūrėdama pro langą pasakė tik tris žodžius. Atrodė, kad ji apie nieką kitą nesvajojo ir vaikinukas tai norėjo pakeisti. Gana tų nuotykių ir visokių slaptumų. Kai mergaitė leisgyvė gulėjo ligoninėje jis suvokė, kad ypatingai svarbių dalykų negalima atidėlioti ilgam. Jis pribėgo prie mergaitės ir apkabino ją. Kelias sekundes pažiūrėjo į ją ir pabučiavo. Karštai ir jausmingai. Tada ji atrodė tokia maža, o vaikinuko širdis baigė iššokti iš krūtinės. Jis niekada negalvojo, kad toks artumas gali būti iki tol nepatirtos laimės kupinas ir dieviškai malonus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 13, 2015, 07:27:48 pm

Kasiopėja šyptelėjo. Gera jaustis mylimai. Nors, ko gera, madam Pomfri taip neatrodė.
Ligoninėje virė gyvenimas - nespėjo išeit kiti, jau įžengė kiti lankytojai. Šį kartą tai buvo Katerina su savo bernioku.
-Kaip miela iš jų pusės. Perduok jiems linkėjimų per pietus,-mergina šyptelėjo Senui, šiam ištraukus krepšį. Ji pasisveikino su atėjusiais ir smalsiai nužvelgė Pytą. Vaikinas pats pasisakė už Kateriną, mat ši tik mekeno kaip avelė.
Kasiopėja šyptelėjo Katerinai atnešus blynus. Ji kimiai padėkojo ir pažvelgė į blynus. Verčiau jau valgytų koldūnus, mat šiandien jai kažkokia neblyninė nuotaika.
Mergina stebėjo, kaip beviltiškai stengėsi atgaivinti Jakateriną seselė, bet ši pašoko kaip naujai gimus. Kasiopėja pavydžiai pažiūrėjo į klastuolės žaizdas - priešingai nei Kasiopėja, jai nebereikės trūnyti ligoninėje.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 13, 2015, 07:41:37 pm

Semas, pamatęs Damon ir Jekateriną, jiems pavydėjo. Semas taip pat orėjo, kad Kasiopėja taip greitai pasveiktų, pašoktų iš lovos ir plėšte nusiplėštų visus tvarsčius. Jis, kaip ir Damon, pultų Kesę bučiuoti, negailestingai. Pati Kasiopėja, stebėjo savo blynus su braškių uogiene.
-Žinai Kasiopėja, jeigu jau tu nebenorėsi jų...- parodė į blynus,- ...visada galiu tau padėti. - pajuokavo ir mirktelėjo Garbanėlei. Keista, bet Katerina, dar prieš kelias savaites buvusi tokia laiminga ir linksma, dabar buvo nuvargusi ir atgrasi.
Į palatą įėjo Madam Pomfri, nešina sulčių stikline. Kasiopėjai jau nebegirdė Besapnio Miego Eliksyro (BME), tad dabar Semas turės daugiau laiko su ja pabūti. Nors dažniausiai jie abu tik žiūri vienas į kitą ilgesingomis akimis...
-Katerina, nuo kada judu esate pora?- paklausė Semas savo sesutės. Jis buvo pasipiktinęs, bet nenorėjo pykti ant Katerinos. Ji juk vis dėl to jo  šeima. Katerina tapo visa raudona. Ir už ją atsakė Pytas.
-Na kaip čia pasakius. Mes kaip ir visada buvome pora, tik niekada tau apie tai neprasitarėme,-taip pat susigėdęs kalbėjo Pytas. Semas jiems pasakė, kad ant jų nepyksta, tik yra truputį įsižeidęs, dėl to, kad jis apie tai nežinojo. Tada atsisuko į Kasiopėją, ir paglostė Katę, gulinčia jai ant kelių. Jos buvo neišskiriamos. Keista, kad Katė taip greitai prie jos priprato. Na ne veltui sklinda gandai, kad Kasiopėja - Kačių Karalienė. Kitaip tariant - Katininė boba. Bet Semui labiau patiko pirmas pavadinimas, nes juk Kasiopėja ir yra Karalienė. Ji valdo Semo širdį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 07:53:24 pm

Jekaterina atsisuko, kai išgirdo greitus žingsnius ir staigiai pateko į Damon glėbį. Ji jau norėjo padėkoti jam, kad visą laiką buvo su ja, bet ji nieko negalėjo padaryti, nes ją nutildė jo bučinys. Ji labai nustebo, bet po akimirkos visiškai pasidavė tam jausmui. Jautėsi nuostabiai ir džiaugsmingai, net negalėjo apsakyti to jausmo. Ji buvo užsimerkusi ir tik akimirkai pravėrė akis ir dirstelėjo į publiką. Jei būtų laisva būtų kvatojusi nuo Semo žvilgsnio, bet veikiai paniro į jausmų bangą ir visiškai atsidavė tai akimirkai. Atrodė, kad viskas truko tiek trumpai, kai pamažu jie atsiplėšė vienas nuo kito. Jekaterina nenorėjo būti paleista iš vaikinuko glėbio. Ji žinojo, kad jokie koledžų skirtumai jų neišskirs. Ji palaimingai atsiduso ir dar kartą jį pabučiavo. Tai buvo trumpas, bet daug ką sakantis bučinys. Ji nusišypsojo mieliausia šypsena. Tikriausiai atrodė keistai, kad ji dar tebestovi su pižama, bet tas drabužis jai tapo beveik artimas. Ji žvilgtelėjo į Kesę ir Semą ir šyptelėjo. Tvirtai atsikabinusi vaikinuką skrandžiojo mintimis toli, bet vis sugrįždavo prie šios akimirkos. Ji žvelgė jam tiesiai į akis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 13, 2015, 08:07:04 pm

-Prašau, -ji įgrūdo lėkštę Semui į rankas. Ji nebuvo alkana, tad leido viską sušlamšti Semui,  juk jis tų blynų nori labiau nei ji pati. O ir pastarosiomis dienomis nenorėjo valgyt.
Katė murkdama pasitrynė Kasiopėjai į veidą ir murkdama atsitūpė jai ant krūtinės nusisukusi nuo audringo pirmakursių bučinio. Kasiopėja sukikeno. Štai kaip reikia sveikinti sugrįžusius po ligos. Mergina dar kartą  baimingai žvilgtelėjo į langą.
Semui šlamščiant blynus su uogiene, jis išsitepė braškių uogiene. Kreivai į jį pažiūrėjusi, Kasiopėja lyžtelėjo pirštą ir nuvalė jo lūpų kamputį. Tik patraukus pirštą, prie jos priėjo madam Pomfri, nešina ananasų sulčių stikline. Iš stiklinės styrojo šiaudelis - kad Kasiopėjai būtų patogiau atsigerti. Padėkojusi ji paėmė stiklinę, bet, taip pat kaip ir su blynais, ji tų sulčių negėrė, nors tai ir buvo jos mėgstamiausios.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 08:16:51 pm

Damon kiek kaltai nusišypsojo, kai jie atsitraukė vienas nuo kito, bet visas jo abejones išsklaidė Jekaterinos bučinys. Ji, atrodė, nenorėjo būti paleista iš jo glėbio. Pagalvojęs, kad jų norai sutampa, Damon dar tvirčiau apkabino mergaitę. Jis glostė jos plaukus ir džiaugėsi, kad ji pasveiko. Kartu jam toptelėjo mintis, kad ją pagydė tas vanduo, kurį ji gėrė, o gėrė ji jį džiaugsmingai ir visiškai nesibaimindama. Nuvijęs tas mintis šalin, vaikinukas truputį atsitraukė ir pažvelgė į dideles ir mėlynas Jekaterinos akis. Jos buvo gilios ir traukė. Grifiukas tyliai pasakė:
 -Apsirenk ir galėsime eiti iš ligoninės, - jam norėjosi pabūti su ja vienam. Vis dėlto reikia daug ką išsiaiškinti. Nors vis dėlto gal ir nereikėjo daug kalbėti. Damon paleido mergaitę, nes ji buvo taip į jį įsikibusi, kad atrodė, jog niekada nepaleis. Jis kiek susidrovėjo, bet ta mintis, kaip bebūtų keista, labai greitai pasišalino. Dabar niekas nebebuvo svarbu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 13, 2015, 08:27:00 pm

Atnešusi sultis Madam Pomfri staiga išėjo iš palatos, lyg būtų pamiršusi ką. Ji tikrai buvo pamiršusi kai ką. Grįžusi su termometru ir drėgnu ir vėsiu rankšluosčiu staigiai pribėgo prie Kasiopėjos. Greitai įkišo termometrą Kasiopėjai pažastin, o šlapią rankšluostį ant kaktos.
-O! Dievuliau, taip ir galvojau. Mergyt, tau labai aukšta temperatūra. Tikriauisia dėl tos žaizdos...- murmėjo slaugė. Išėjusi iš palatos Madam Pomfri nuėjo į vaistų sandėlį. Sandėlį praleido geras 15 minučių kažko ieškodama. Na, ir tos paieškos neapsiėjo veltui. Ji atėjo nešina visokiais ingridientais ir vandens stikline. Pasiėmė katilą, ir užvirė. Skaitydama kažkokį lapelį, dėjo ingridientus pasverdama ir pamatuodama. Karts nuo karto vis pažvelgdama į Kasiopėją, kuri atrodė išbalusi, ir drebėjo iš šalčio. O gal iš išgąsčio? Visi palatoje akylai stebėjo Madam Pomfri veiksmus, kol ši galiausiai po valandos darbo buvo išvirusi kažkokį gėralą, kuris smirdėjo kaip slibinų vėmalai. O skonis koks, net nenoriu pagalvot..., pasibjaurėjo Semas. Slaugė supilstė gėrimą į nedidelius indelius, ir vieną padavė Kasiopėjai. Iš pradžių ji tik raukė nosį, bet vis dėl to teko išgerti. Ir, visų nuostabai, kasiopėja pradėjo raudonuoti. Visas jos kūnas buvo raudonas. Bet tas raudonumas staiga nuslūgo, ir Kasiopėja atrodė visiškai sveika. Ji jau ruošėsi lipti iš lovos, kai Madam Pomfri ją sustabdė.
-Tau dar negalima... Tau teks šį gėralą gerti iki rytdienos, dar penkis kartus. Patikėk, tau tik atrodo,kad pasveikai, bet tavo žaizdos tik po dalelę užgijo. Tad gulk lovon ir neatsikalbinėk,- paliepė slaugė.
-Kodėl jūs jai jo negirdėt anksčiau?- pasiteiravo Semas.
Madam Pomfri atrodė, kad nenori to sakyti, bet vis dėl to teko:
-Aš negalvojau, kad jai bus kraujo užkrėtimas. Tas gėralas, buvo jos vienintelis šansas. Bet džiaukitės, kad turėjau juodojo vienaragio rago šerdies. Kitaip...- neprisiruošė užbaigti sakinio Slaugė, ir išėjo, kad mokiniai jos neklausinėtų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 13, 2015, 08:50:27 pm

Kasiopėja žiojosi prašyti, kad kažkas uždarytų langą, bet jis buvo uždarytas. Šaltis kaustė merginos kūną, o ši nesuprato kas dar jai gali atsitikti. Slaugei pamatavus temperatūrą, Kasiopėja akies kampučiu užmatė laipsnius - 39,4. Mergina susiraukė. Ji ir taip prikaustyta prie lovos mažiausiai savaitei.
Burbėdama madam Pomfri gamino eliksyrą, retkarčiais žiūrėdama į Kasiopėją. Po pusvalandžio viralas buvo gatavas ir seselė ištiesė žalio marmalo stiklinę merginai. Grifė suraukė nosytę - smirdėjo taip, lyg čia būtų privėmęs slibinas.  Kad ir kaip Kasiopėja spyriojosi, madam Pomfri neatstojo, kol ji neišgėrė viso stiklinės turinio.
Skonis buvo tragiškas. Kasiopėja jautėsi, lyg tuoj apsivems,  bet laimei, taip nenutiko.  Bet ji ėmė justi karštį, kylantį iš vidaus. Mergina jautėsi tarsi deganti, net gi jos oda buvo tokia raudona, kad galėjai pamanyti, jog ją kas gerai pačirškino ant laužo.
Viskas baigėsi taip pat stipriai kaip ir prasidėjo, tik buvo vienas skirtumas. Kasiopėja pajuto jėgų antplūdį ir pašoko iš lovos, ruošdamasi bėgti laisvei ir nežiniai į glėbį. Bet madam Pomfri vis tiek liepė jai gulėti lovoje dar kelias dienas. Kasiopėja niurnėdama vėl atsigulė į lovą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 13, 2015, 09:07:30 pm

Semas priėjo prie Kasiopėjos ir pakštelėjo į skruostą. Tuomet ją paguodė:
-Na žiūrėk juk tik kelios dienos. Bent jau ne savaitės. - labiau jau pats džiaugdamasis kalbėjo Semas. Jis apsidžiaugė dėl Kasiopėjos, bet norėjo kuo greičiau iš ten dingti - dvokė taip stipriai, kad net nosis rietėsi. Bet greitai, Madam Pomfri paleido kažką kyboti ir sklandyti ore. Tai buvo gėlės žiedlapis. Bet jo kvapas buvo toks koncentruotas, kad užgožė slibino vėmalų kvapą. Semo nosis būtų padėkojusi, jeigu galėtų kalbėti. Ir pats net atsiduso iš palengvėjimo. Reikės ir man gauti tokių žiedlapių, maža kas, pasvarstė Semas.
Kasiopėjai atnešė valgyti, nes slaugė matė, kad prieš tai atneštus blynus sukirto Semas. Šį kartą atnešė koldūnų. Gerti nenešė, nes ananasų sulčių stiklinė, vis dar stovėjo ant spintelės šalia lovos.
Katerina vis dar buvo su Pytu, visai netoli Kasiopėjos lovos. Jiedu šnekučiavosi.
-Kasiopėja, ar skanus gėrimas?- pasišaipė iš Kasiopėjos. - Tikriausiai dabar tau iš burnos smirda...- erzino Garbanėlę. Taip Semas stengėsi pagyvinti visų nuotaiką - juokaudamas. Ir daugeliui tai padėdavo, nes Semas būdavo draugiškas ir neįžeidinėdavo.
Tada į palatą užėjo slaugė, ir išnešė tuščias lėkštes.
-Semueli, ar tik kartais neįžeidinėji mažosios Damos?- pasiteiravo ji draugiškai Semo. Semueliu jo nevadina niekas. Net jo tėvai, nors tai jo pilnas vardas. Visi žino, kaip jis jo nekenčia. Bet nereikia savo susierzinimo parodyti Kasiopėjai, o tai iki gyvenimo galo jį taip ir vadins...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 13, 2015, 09:20:57 pm

Kasiopėja šyptelėjo Semui pakštelėjus į skruostą bet mėgautis nebuvo kada, nes madam Pomfri atnešė koldūnų. Kasiopėja įsidėjo vieną į burną. Gal kiek mažiau smirdės.
-Matyt, kažkas negaus bučkių. Juk kažkam smirda iš burnos,-ji leptelėjo Semui pradėjus ją erzinti. Bet šiam nesiliovus, Kasiopėja pasmeigė koldūną, atlenkė šakutę, ir paleido koldūną tiesiai į Semą.  Koldūnas šleptelėjo, sėkmingai nusileidęs Semui ant uniformos. Koldūnas kiek pašliaužė žemyn, ir sustojo, užstrigęs prie emblemos. -Ups. Ranka nuslydo,-Kasiopėja tankiai sumirksėjo blakstienomis, valgydama kitą koldūną. -Samueli,-ji pridėjo šyptelėdama po seselės žodžių.
Kasiopėja gurkštelėjo sulčių ir atsiprašomai pažvelgė į Semą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 09:22:06 pm

Jekaterina suprato, kodėl Damon atsitraukė. Ji jautėsi nuostabiai ir meiliai žvelgė jam į akis. Linktelėjusi nuskubėjo pas Pomfri, kuri girdė eliksyrą Kasiopėjai. Ji buvo kaip burokas, net juokas ėmė, bet tai nebuvo juokinga. Mergaitė jautėsi kiek kalta, kad gali labai greitai pasveikti. Kažkas sukrebždėjo prie lango ir Jekaterina pamatė rudą pelėdą. Ji nurišo nuo jos laiškelį ir permetė akimis.

Citata

Siunčiu dar eliksyro nuodams gydyti. Jis supilstytas privalomis dozėmis. Ledona.

- Pomfri, - priėjo Klastuolė prie slaugės. - Šitie eliksyrai gydomieji. Vienas buteliukas - vienas sveikas žmogus, bet tik nuo nuodų nukentėjusiems. Patarčiau sugirdyti Kasiopėjai, - mergaitė nusišypsojo grifei ir nutipeno rengtis.
   Vos po akimirkos ji grįžo su džinsais ir juoda palaidinuke. Prie džinsų buvo priderintas platus ir baltas diržas su grandinėlėmis. Plaukus ji buvo susišukavusi ir gražiai paskleidusi ant pečių ir nugaros. Buvo apsiavusi juodus sportbačius su neaukšta, bet tikrai besimatančia pakulne. Kai niekas nematė ji panaudojo metamorfmagystę ir vieną juodą savo plaukų sruogą pavertė akinamai balta ir švytinčia lyg deimantas. Ji atrodė stulbinančiai panaši į kiek kitokią Velą, bet vis dėlto Velą. Ji kerinčiai nusišypsojo balta šypsena ir priėjo prie Damon. Pati žinojo, kad atrodo taip, kaip jautėsi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 13, 2015, 09:23:26 pm

Sorenas von Sjuardas visąlaik tyliai sėdėjo kėdėje, kampe, o aplinkui, supami neblėstančio vaistų ir sterilizuotų patalpų kvapo (Sorenas buvo įsitikinęs, kad savo pridulkėjusiame požemių kabinete grįžęs negalės kvėpuoti) virė romantiški moksleivių pokalbiai. Vyro išraiška buvo bejausmė, nors akyse galėjai aiškiai įžiūrėti susimąstymą. Delnas karts nuo karto susigniauždavo, tarsi ketinant pulti ar skubiai pasišalinti, bet Sorenas nejudėjo. ,,Ir kaip jiems tatai nenusibosta, varyti meilės dar nė pienui nuo lūpų nenudžiūvus... uždusins vieną kartą kokią panelę, ištraukę visą orą, o paskui reiks eit mokytojam rinkt pakaruoklių lavonėlių iš miško..." - niūriai, ko gero, nevykusiai šaipėsi mokytojas mintyse. Nors auksinės akys sužibėjo: ,,Nors turėtų būti visai įdomu... kad tik koks broliukas nepasikartų, ot mama nuduotų velnių...".
- Nemėtykit maisto, vaikai,- ramiu balsu paprašė Sorenas, primerkęs akį ir su santūria, vos įžvelgiama šypsenėle žiūrėdamas į Kasiopėją.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 09:35:11 pm

Jekaterina nunešė dar eliksyro, kurį gavo iš pelėdos, Pomfri. Damon patiko tai, kad ji padeda visiems. Ji tikrai buvo miela. Vaikinukas kiek žvilgtelėjo į profesorių. Jis atrodė kiek nustebęs, susierzinęs ir piktokas, arba Grifui taip tik pasirodė. Jis nulydėjo žvilgsniu merginą, kuri nuėjo rengtis. Kurį laiką buvo gana tylu, kol Kasiopėja nemetė maisto į savo antraja pusę. Jis šyptelėjo ir išgirdo žingsnius. Išvydęs Jekateriną išsižiojo. Ji buvo apsirengusi juodą palaidinukę bei džinsus su baltu, grandinėlėmis nusagstytu diržu bei buvo apsiavusi juodus sportbačius su nedideliu kulnu. Bet labiausiai jai tiko kažkokiu būdu padaryta balta ir švytinti plaukų sruoga, kuri atrodė tarsi iš deimantų padaryta. Jis vos susilaikė neišsižiojęs. Jekaterina atrodė stulbinančiai. Tarsi Vela. Jai priėjus jis švelniai apkabino ją per liemenį ir pasakė:
 - Atrodai nuostabiai.
Ir pabučiavo. Dar kartą ją nužvelgęs luktelėjo. Gal ji norėjo sutvarkyti kitus savo reikalus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 13, 2015, 09:37:07 pm

KAsiopėja paleido į Semą koldūną. jis nusileido jam tiesiai ant uniformos. Kasiopėja pasiteisino rankos nuslydimu, ir dar pavadino jį Samueliu. Semas išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę ir nutaikė ją į Kasiopėją, tada kai ji ruošėsi į jį paleisti dar vieną koldūną.
-Impedimenta.- ištarė burtažodį Semas. Jis sukliudė Kasiopėjai pataikyti koldūną į jį ir dar apvertė jos koldūnų lėkštę,- Skanaus, - juokaudamas palinkėjo Semas. Bet būdamas tikras džentelmenas padėjo jai surinkti koldūnus ir susitvarkyti patalynę, nes ji buvo visa šlapia nuo grietinės ir sviesto padažo.  Kasiopėjai buvo negalima pačiai vaikščioti dar porą dienų, tad Semas ją pernešė į kitą lovą. Ją nešdamas prisiminė, kad ji nieko nesveria - tikras Pūkelis. Jis sutvarkęs viską atsiprašė Kasiopėjos, ir prisėdo šalia jos ant naujos lovos. O Pytas su Katerina tik kvatojo iš jūdviejų. Nejaugi jie buvo taip beviltiškai įsimylėję?
-Tai kaip ten dėl tų bučinių?- linksmai paklausė Semas Garbanėlę, pamerkdamas jai akį, ir papūsdamas lūpas, lyg jau būtų pasiruošęs.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 09:49:15 pm

Pamačiusi Damon išraišką Jekaterina vos nenusijuokė. Ji dažnai norėdavo atrodyti puikiai. Kai jis ją apkabino per liemenį jo rankų šiluma sklido giliai į širdį. Išgirdusi komplimentą mergaitė nuraudo. Ji vis dar buvo ta pati, kaip ir anksčiau, bet apranga ją labai pakeitė. Pajutusi bučinį pasijautė tarsi kažkur nuošalioje vietoje. Būtent ten ji ir norėjo atsidurti, bet turėjo atrašyti Ledonai.

Citata

Ačiū, mums labai pravers tavo eliksyrai. Jekaterina

Ji perdavė laišką rudai pelėdai ir paleido ją. Mergaitei kiek sušoko koją, kur buvo tatuiruotė, bet ji nekreipė į tai dėmesio. Kiek kluptelėjo, bet greitai atsistojo. Ji gana lengvai vaikščiojo ir jautėsi visai sveika. Profesorius Sorenas von Sjuardas buvo tikrai keistos ir gana permainingos nuotaikos, bet tą neblogai slėpė, beveik nebuvo įmanoma įžvelgti. Ji grįžo pas Grifiuką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 13, 2015, 09:54:52 pm

-Atsiprašau, profesoriau, -ji šyptelėjo. Semas ją pernešė į kitą lovą ir Kasiopėja dėbtelėjo į jį. Ji buvo viena iš pastoviųjų,  tad vos madam Pomfri burbant sutvarkius patalynę, Kasiopėja įsiropštė į savo senąją lovą. Jai besiropščiant, pasimatė keistas simbolis esantis jai ant kaklo. Tai buvo raityta linija, besišakojanti į visas puses. Bet Kasiopėjai įlipus į lovą, tą simbolį užfengė patalynė kalnai.
Mergina įsirausė pataluose.
-Man gi iš burnos smirdi,-Kasiopėja erzinančiai pasakė.-Samueli, -ji tylutėliai pridūrė kikendama. Grifė įsirausė pataluose,  kai prie jos priėjo madam Pomfri su kažkokiu buteliuku.  Išpylusi buteliuko turinį į stiklinę, ji padavė Kasiopėjai, smalsiai stebėdama. Kasiopėja lėtai išgėrė gėralą primenantį vandenį.
Skausmas surakino visus grifės raumenis ir netruko nė akimirkos, kai Kasiopėja jau gulėjo be sąmonės.
-Dabar belieka laukti,-žinovės balsu prašneko madam Pomfri.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 10:02:10 pm

Jekaterina nudžiugo, kad Pomfri pasikliovė ja.
 - Pabus po dešimties minučių ar valandos, - pasakė ji Semui. Jis turėjo žinoti, nes buvo Kasiopėjos vaikinas. Jekaterina jautėsi keistai atsipalaidavusi. Dabar atgijo noras lėkti prie ežero. Norėjosi nuotykių ar kažko reikšmingo, bet vis dėlto tai vyksta. Ji turi draugą (gal ne vien tik draugą). Ji žinojo, kad jei ne Išmintingoji Ledona, tai dabar Kesė ligoninėje gulėtų žymiai ilgiau, o to ji nenorėjo. Mergaitė pamažu sutalpino visus daiktelius, kuriuos turėjo į lagaminėlį, kurį prisišaukė šaukimo kerais. Jai kiek superšėjo nugarą, todėl ji parklupo. Atėjo Pomfri ir pakėlė ją pasakiusi:
 - Gali taip užeiti, nes nuodai niekaip neišnyks iš tavo kūno. Vėliau suretės, bet dabar gali užeiti gana dažnai, - mergaitė linktelėjo ir sunkiai atsistojo, įsikibusi į lovos rėmą. Kiek lengviau pasijautė, kai atsirėmė į Damon. Ji šyptelėjo jam.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 13, 2015, 10:13:35 pm

Semas įtartinai žiūrėjo, kaip Madam Pomfri pila į stiklinę kažkokį vandenį. Kasiopėja nieko nelaukdama jį išgėrė, ir tada sustingo.
-Dabar belieka laukti,-pasakė Madam Pomfri. Semas su išgąsčiu žiūrėjo slaugei į akis. Tikriausiai Jekaterina tai pamatė, kai pasakė:
- Pabus po dešimties minučių ar valandos.
Semui kiek atlėgo, bet jis vis tiek susirūpinęs sėdėjo ir žiūrėjo į Kasiopėją netardamas nė žodžio. Po gero pusvalandžio ji atsikėlė. Semui tai atrodė kaip visa amžinybė, visa ką jis girdėjo, buvo Kasiopėjos kvėpavimas ir slaugės žingsniai tuščiuose koridoriuose. Kasiopėjai atsikėlus Semas vos nepuolė ant jos. Jis nusuišypsojo iki ausų. Jis nenori pasirodyti pesimistas, bet jau manė, kad Kasiopėja niekada nepabus.
Pabudusi ji atrodė visiškai sveika. Kasiopėjai tik užmigus, ar sustingus, Semas iškart pasikalbėjo su Madam Pomfri. Ji jam paaiškino, kaip veikia tas vanduo, ir kad Kasiopėja atsikėlusi, galės iškarto drožti iš ligoninės. Semas buvo nustebęs, ką gali padaryti paprastas vanduo...

3. E

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 10:31:29 pm

Jekaterina šyptelėjo. Nejaugi Semui neįdomu niekas, kas susiję su tuo gėralu ir iš kur aš jį gavau, kokios jo savybės ir taip toliau? Įdomus žmogus, bet galbūt jį apakino meilė. Kita vertus, aš taip pat galbūt daug ko nepastebiu, kai turiu vaikiną. Vis dėlto Kasiopėjai pasisekė, kad turi tokį rūpestingą ir mylintį vaikiną. Beveik kaip aš. Tik jų bendravimas kitoks. Na, ką gi. Norės - paklaus. Visos mintys jai sulakstė labai greitai ir impulsyviai. Paprastai ji tiek daug negalvodavo. Ji paprasčiausiai veikdavo. Jekaterina norėjo nubėgti link durų, bet suklupo. Gal vis dėlto dar reikėtų pasilikti ligoninėje? Juk esu silpna... Bet ne. Tuomet reikės kęsti visą uždarymą. Pamažu turėčiau pasveikti, juk pamažu tas klupimas pasibaigs. Tą tikrai žinau. Ji atsistojo ir ramiai prisėdo ant lovos. Trumpai pagalvojusi, kad dar pasiliks per dieną ligoninėje. Ji turi būti stipresnė. Ji taip ir pasakė Damon.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 13, 2015, 10:48:44 pm

Kasiopėja suraukė antakius. Kol kas ji nejautė nieko, net skausmo. Ji tarsi skraidžiojo padangėmis, ieškodama debesies, ant kurio galėtų nutūpti. Galų gale, nebegalėjusi iškęsti viso to šurmulio aplinkui, ji atmerkė akis.
Pirmas dalykas, kurį Kasiopėja pamatė, buvo Semo šypsena. Ji atsakė šypsniu ir apsižvalgė. Visai netoli, palinkusi prie jos stovėjo madam Pomfri, čiupinėdama jai ranką ir skaičiuodama pulsą. Seselė perbraukė ranka jai per kaktą, murmėdama ,,Įdomu...". Slaugė užtraukė širmą, ir padėjusi Kasiopėjai atsisėsti, nuvilko jos pižamą. Madam Pomfri nurišo tbarsčius ir aiktelėjo - Kasiopėjos kūne lilo tik didžiulė juoda dėmė nugaroje, kur buvo pataikiusi strėlė. Visai kaip pas Jakateriną.
Kasiopėja vėl užsidėjo pižamą ir madam Pomfri atitraukus širmą, Kasiopėja dėkingai žvilgtelėjo į Jakateriną.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 10:58:19 pm

Jekaterina šyptelėjo Kasiopėjai ir priėjo. Pamačiusi dėmę užjaučiamai pažiūrėjo.
 - Matau, kad įsigijai tatuiruotę, - ji šyptelėjo. - Gaila, kad nėra tokia keista kaip pas mane, - ji parodė savo koją. Tai buvo taškiukas, nuo kurio ėjo daug vingiuotų juostelių. Jos buvo panašios į kraujagysles. Tai nebuvo didelė tatuiruotė. Pamažu tos juostelės blankėjo ir išnyko, bet aplink liko kiek juosva. Mergaitė karčiai šyptelėjo. Pomfri nematė, kad tokią Jekaterina turi ne tik ant nugaros ir kojos, bet ir per vidurį, aukščiau nei krūtinė. Palaidinukė parodė tą žaizdą. Ji buvo atsiradusi todėl, kad nuodai buvo lietė širdį. Klastuolė galvojo, kad niekas nepamatė, bet iš Kesės žvilgsnio taip neatrodė. Ji tik karčiai šyptelėjo.
 - Na, neturėtų išnykti, - pasakė Jekaterina. Ji buvo tikra, kad ir Džeinei atsiras tokia žymė. Aišku, jei jai taip pat reikės gerti vandenį su gydomosiomis savybėmis, nors kaltas buvo ne jis, o nuodai.
 - Profesoriau, ar peržiūrėjote nuodų receptą? - paklausė Jekaterina Soreno bon Sjuardo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 14, 2015, 12:40:42 am

Kasiopėja stengėsi pamatyti tatuiruotę, bet ji buvo ant nugaros. O pakaušyje ji akių gi neturi.
-O ten yra tatuiruotė,-galų gale ji išspaudė su atodūsiu ir atsisuko į klastuolę. Šios deimantinė sruoga plaukuose tvyksteldavo kiekvieną kartą jai sujudėjus.-Žinai, per daug jau tų dėmių ant mano kūno. Turiu pusmėnulį - ji bakstelėjo į savo žandą, ant kurio puikavosi pusmėnulio formos apgamas.-Kažkokias linijas,-ji patraukė plaukus nuo kaklo, kad Jakaterina galėtų pamatyti. Ant kaklo, virš menčių buvo juoda vingiuota linija su daugybe išsišakojimų.-Ir dabar dar klecką ant nugaros. Tobula-Kasiopėja purkštelėjo.
Mergina išėjo persirengti. Jeigu jau pasveiko, tai bent jau pasikeis ligoninės pižamą į normalius drabužius. Po dešimties minučių ji vėl grįžo, šįsyk vilkėdama raudoną suknelę, aptemptą ties krūtine, o po to krentančią laisvai.  Kojos buvo aptrauktos juodomis pėdkelnėmis, raštuotomis didelėmis gėlėmis. Bateliai raudoni, o ir pagaliau paleistose garbanose buvo įrištas raudonas kaspinėlis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 14, 2015, 12:48:25 am

Jekaterina vos nenusijuokė išgirdusi Kasiopėjos skundus dėl ženklų ant kūno. Ji ir pati visiškai nepageidavo jokių keistų ženklų, kurie, broleliai, puošė mergaitę. Ji tik šyptelėjo ir palaukė, kol Kasiopėja rengėsi normaliais drabužiais. Kai tik ji atėjo visų žvilgsniai nukrypo į ją, nes tik Jekaterina ir Kasiopėja buvo su normaliais, tai yra, žiobariškais drabužiais. Klastuolei tuojau toptelėjo mintis, kad Kesė panaši į lolitą. Panašiai ji ir atrodė. Galbūt kas nors būtų pasakęs, kad mergaitės akys tapo šviesesnės ir ryškesnės dėl mūšio, bet iš tiesų akių spalvą ji keitėsi pati. Pagal Grifės žvilgsnį Klastuolė atsekė, kad akį traukia jos deimantinė sruoga plaukuose. Mergaitė nudžiugo - jai pačiai ši idėja labai patiko, o klausimų apie tai, kaip ji šitai pasidarė, nebuvo. Ji nusišypsojo ir pasakė:
 - Patariu dar kiek čia pabūti, nes gana sunku vaikščioti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 14, 2015, 01:00:27 am

Ir kaip tik Jakaterinai pasakius, Kasiopėja suklupo, bet veikiai vėl išsitiesė ir svyruodama priėjo prie savo lovos. Mergina klestelėjo į ją, o senos čiužinio spyruoklės gailiai, tarsi verkdamos, sugirgždėjo. Kasiopėja pasilenkusi paėmė pintinę ir ištraukė šokoladinį keksiuką.
-Nori? -ji ištiesė kepinį Jakaterinai, pati atsikasdama kito keksiuko.
Madam Pomfri vis dar tupinėjo aplink Kasiopėją, tarsi laukdama kol ši nuleips ir gulės paslika iki pat ryto. Bet Kasiopė jautėsi gana gerai, palyginus su vakarykšte diena. Ir viskas to stebuklingojo vandenėlio dėka, kuriuo taip maloniai pasidalino Jakaterina. Buvo labai miela iš jos pusės.
Grifė padėjo krepšį ant naktinio staliuko ir gurkštelėjo vandens, mat labai gerklė sausa buvo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 14, 2015, 01:08:19 am

Kai Kasiopėja pasiūlė keksiukų, klastuolė negalėjo atsisakyti.
 - Žinoma, - atsakė ji ir lėtai kramsnodama šokoladinį keksą galvojo apie giminaitę Ledoną. Dažnai pasireikšdavo tai, kad ji kažką darydavo tarsi numatydama ateitį. Tuo jos giminaitė buvo ypatinga, bet galingiausia jos savybė buvo tai, kad ji mokėjo vandenį paversti gydomuoju vandeniu. Kiek pagalvojusi Jekaterina pasišaukė pelėdą Sokokę ir pradėjo rašyti laišką. Kasiopėjos atžvilgiu buvo patogu stebėti, ką rašo Jekaterina.

Citata

Ledona,
Išpuoliai gali kartotis, o žmonės jaučiasi labai nusilpę. Tie žmonės tai tie, kurie guli ligoninėje. Kasiopėja pasveiko ir jaučiasi panašiai kaip aš. Tiesiog didelė problema ta, kad nėra jėgų. Visas atėmė gijimo procesai, todėl mums labai reikia energijos vandens. Gal gali padaryti ir atsiųsti? Na, tu žinai. Lauksiu jo kuo greičiau.

Jekaterina

Štai toks trumpas laiškas iškeliavo pro langą su Sokoke. Mergaitė šyptelėjo ir atsigėrė vandens, nes gerklėje siautė Sahara.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 14, 2015, 10:57:47 am

Semas buvo nepastebimai išėjęs, o kai grįžo su širdies formos šokoladukais ie gėlių puokšte, pamatė Kasiopėją apzirengusią gražią raudoną suknelę, ir siūlančią Jekaterinai šokoladinį keksiuką. Jis priėjo prie Kasiopėjos ir pakštelėjo į skruostą.
-Su valentino diena! -pasveikino Semas savo mergytę. Padavė jai gėles ir šokoladukus. Jis pats buvo apsirengęs paprastus žiobatiškus drabužius. Marškinėliai buvo darygi pagal užsakymą, ant jų buvo parašyta - Myliu Kasiopėją, o ji mane!!! O tarp tų žodžių buvo pridėta visokių kačiukų nuotraukų. Jis žinojo, kad Kasiopėjai jie patiks, tad pagamjno ir jai tokius, tik su užrašu - Semueli, myliu tave... Taip pat ir kates...-o aplinkui buvo visokių kačiukų nuotraukų, o vidury Trintuko nuotrauka. Jis juos jai padovanojo sudėjęs į gražią dėžutę. Jie buvo susilamdę, nea Semas yra "profesionalas" drabužių lankstyme...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 14, 2015, 11:14:04 am

Jekaterina išpūtė akis, kai pamatė ateinantį Semą. Jis bbuvo pasidabinęs kažkokiais keistais marškinėliais su kiek komiškai atrodančiu užrašu ir daugybe mielų kačių nuotraukų. Gal ir būtų visai nieko, bet Jekaterinai jis apdaras pasirodė labai juokingas. Mergaitė prikando lūpą, kad nekvatotų. Taip norėjosi prisikvatoti ligi širdies, bet ji visiškai nenorėjo įžeisti nuo meilės nušokusio proto savininko Semo. Ji įtarė, kad kažkas panašaus bus ir Kasiopėjai. Kačių nuotraukos buvo mielos ir užrašas visai gražus, bet jis tiesiog buvo pernelyg viešas, o tai ir nepatiko Jekaterinai. Kita vertus, dabar Grifę tikrai vadins kačių karaliene, nes eiti su marškinėliais, ant kurių pilna kačių - panašu į kačių karalienę. Ji pagaliau nurimo, bet mintyse kvatojo net ant žemės krisdama. Ir apskritai ji daug ką darė tik mintyse, nes dėl savo ligos reikėjo daug lavinti protą, kad susidorotum su prisiminimais.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 14, 2015, 11:42:41 am

Sorenas pažiūrėjo į pro ligoninės langą. Saulė kilo, o mokinių šurmulys vis nemažėjo, rodos net visą naktį nutilęs nebuvo. Vyras turėjo itin gerą regą, todėl net iš toli matė, ką rašo Jekaterina. Kai niekas nematė, vyras pagavo pelėdą, beskrendančią pro langą ir paėmė laišką. Tada pelėdą paleido skristi vieną. Iš kvapo jau senokai buvo nustatęs paslaptingiosios Jekaterinos vaistų tiekėjos eliksyro receptą bei pavadinimą ir suvokė, kad tokį eliksyrą vartoti galima daugiausia kartą per metus, antraip žmogui nutinka daug kas blogo.
- Dar ne, Jekaterina.- atsakė profesorius, išgirdęs moksleivės klausimą.- Nuodai itin sudėtingi. Pastebėjau, kad jie turi keletą šiurpių sudėtinių dalių, kurios labai keistai sąveikauja su tavo... draugės ar sesers gaminamais vaistais ar gydomaisiais vandenimis. Prašau daugiau tokių laiškų jai nesiųsti, aš eliksyrais pasirūpinsiu.- profesoriaus balsas buvo malonus, bet griežtas - toks, kuriam nenorėtum pasipriešinti. ,,Bet ir gebėjimas - versti vandenį į vaistus... žmogus turbūt apie eliksyrų bei nuodų sąveikas nenusimano...". Profesorius sugrįžo į savo vietą,

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 14, 2015, 12:25:44 pm

Jekaterina tik linktelėjo su šypsena. Profesorius net nenumanė, kad Jekaterina gerdavo įvairius vaistus, kuriuos darydavo Ledona labai daznai. Reikėdavo ir užmigti, kai dar nebuvo susitvarkiusi su liga ir nurimti ir trumpam protą išvalyti ir įvairius seansus daryti. Mergaitė prisiminė kelionę į šiaurę, kur giminaitė darė jai sielos valymo seansus. Su ja Jekaterina buvo daug ką patyrusi ir labai daug ką sužinojo. Atsigręžusi į langą nulydėjo pelėdą akimis. Jos žvilgsnis pagavo tai, kad pelėda skrido ne į tą pusę ir kojelė buvo laisva. Ji tuojau susirūpino, bet taip meistriškai to neparodė, kad net labiausiai įgudusios akys galėjo pasakyti, kad ji tik laiminga ir linksma. Trumpai sukūrusi planą atsistojo nuo lovos ir tarstelėjo:
 - Aš tuojau grįšiu, - ir išėjo iš palatų linksma ir laiminga, bet peržengus palatų duris jos veide matėsi susirūpinimas. Ji prilėkė prie lango ir greit brūkštelėjo Ledonai:

Citata

Šiąnakt 01:00 Klastūnyno bendrojo kambario židinys.

Ji įdėjo laišką į metalą, kurį gavo iš Ledonos ir taukštelėjo lazdele pasakiusi:
 - Fugere, - metalui išaugo sparnai ir jis išskrido pas Ledoną žaibo greitumu. Jekaterina grįžo į palatas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 14, 2015, 12:48:49 pm

Kasiopėja atsisuko vėl įėjus Semui.  Ji jam pamojavo pasisveikindama ir pasitaisė kaspiną plaukuose. Tokia jau ji buvo. Suknelės ir kaspinai, o ypač katės. Daug kačių.
Kasiopėja, neretai ant jos griežiančių dantį vadinama Katinine Boba, atsiduso ir ėmė sūpuoti kojomis. Keista sėdėti ant lovos, kurioje dar prieš kelias valandas ji gulėjo vos ne mirštanti.  Bet jos puikų ligoninės gyvenimą primins juoda tatuiruotė, likusi ant nugaros. Kaip seselė sakė, strėlė prie pat nugaros smegenų, stebuklas, kad nepažeidė.  Bet juoda dėmė grifės nugaroje užėmė didžiąją dalį šios kūno dalies - dėmės gijos buvo išsiplėtusios beveik per visą nugarą.
-Ačiū,-ji padėkojo Semui įteikus jai dovaną. Kasiopėja jautėsi šiek tiek kaltai - ji Semui dovanos tai neturi. Bet vis dėl to, grifė švelniai pakštelėjo vaikinui į lūpas dėkodama.
Mergina padėjo gėles šalia savęs, saldainius netoli gėlių ir atidarė dėžutę. Ištraukusi marškinėlius ji akimis perbėgo per juos ir stabtelėjo prie Trintuko nuotraukos. Jos akys pritvinko ašarų, o veide žaidė šypsena.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 14, 2015, 04:29:49 pm

Semas matė, kad Kasiopėjos akyse žaismingai žaidė ašaros, bet jos nesiruošė niekur bėgti. Jos greitai pradingo ir Kasiopėja padėkojo. Ji šypsojosi, Semui iškart norėjosi ją kur nors išsivesti, bet dar pora dienų ir jis tai galės įgyvendinti. Semas nieko negalvodamas priėjo prie Kasiopėjos ir stipriai pabučoavo į lūpas, tai truko kokias tris minutes, o Semui pralėkė kai kelios sekundės. Jiems atsiplėšus nuo bučinio, Semas pradėjo sunkiai kvėpuoti. Kas galėjo žinoti, kad tai gali išvarginti..., pagalvojo Semuelis. Kasiopėja matomai jautėsi taip pat kaip ir Semas. Juos iš už kampo stebėjo Madam Pomfri. Semui pažiūrėjus jos pusėn, ji staiga pradingo.
-Vaikeli,išgerk.-pasakė slaugė išlindusi iš niekur nieko su žalio skysčiobuteliuku.
-Tai ką, vėl tau iš burnos smirda. Šykart, man bučiniais grasint negali, savo porciją jau pasiėmiau,- šelmiškai mirktelėjo Kasiopėjai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 14, 2015, 04:45:36 pm

Kasopėja nenoromis paėmė buteliuką ir pateliuskavo.
-Bet tas vanduo mane pagydė. Argi ne taip?-ji sunerimusi pakėlė akis į madam Pomfri, stovinčios šalia ir laukiančios.
-Na taip, brangute, bet dėl šventos ramybės, vaikeli. Dėl šventos ramybės,- madam Pomfri švelniai patapšnojo jai per petį ir šyptelėjo.-Na, iki dugno!-ji bandė jaunatviškai sušukti, bet jai nepasisekė. Matyt pati susiprato, mat suvokusi, kad ji tik vienintelė besijuokianti iš savo nevykusio pokšto, ji kostelėjo ir šyptelėjo garbanei.
Kasiopėja vienu mauku išgėrė buteliuko turinį. Šlykštynė nugarmaliavo jos gerkle žemyn, o Kasiopėja kerštingai pažiūrėjo į Semą. Jos galvoje gimė siaubingas planas, tad pagriebusi Semui už veido, audringai pabučiavo jam į lūpas, kiek kvėptelėdama eliksyro smarvės jam burnon. Atsitraukusi ji atsigėrė vandens.
-Na tai kam smirda iš burnos?-ji sukikeno.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katherine Rivers Vasario 14, 2015, 04:59:28 pm

-Tai kam dabar smirda iš burnos?- pasijuokė iš Semo Pūkelis. Semas greit pasitikrino, ar jam nesmirda iš burnos. Ir vėliau pasigailėjo - jam iš burnos smirdėjo supuvusiais kiaušiniais, kuriuos iškakojo slibinas. Jis priėjo prie Kasiopėjos, ir kvėptelėjo jai į veidą savo burnos "kvapelio". Jos reakcija buvo labai garsi. Ji garsiai cypė, kad net Madam Pomfri atlėkė patikrinti. Taip pat Kasiopėjos Katė miauksėdama nušoko nuo jos lovos ir pasipiktinusi žiūrėjo į šią keistą, bet darnią porelę. Semo katinas į juos taip pat žiūrėjo, bet jo žvilgsnis buvo kaip vaiko - pasibjaurėjęs, bet taip pat ir susidomėjęs. Na, Semuelio katinas Dzeusas visada ir elgėsi kaip vaikas, o Katė visada buvo labiau subrendusi, kaip tik Kasiopėjai.
-Žinai, aš tau vieną kartą padovanosiu tokio kvapo kvepalus. Tau tiktų...-pašmaikštavo Semas ir sulaukė silpno pliaukštelėjimo į žandą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 14, 2015, 05:11:12 pm

Jekaterina kramtė lūpą, kad nekikentų, nes viskas, ką darė Semas ir Kasiopėja buvo mirtinai juokinga. Iš pradžių audringas bučinys buvo tai, ką galima vadinti meile, bet tie kiti jų išsidirbinėjimai jau buvo nebe juokingi. Tai atrodė tiesiog beviltiškai. Ką jau ką žinojo Klastuolė, tai tą, kad ji šitaip nesielgia. Gal ir linksma tą jų meilė, bet pati pirmakursė tokios tikrai netroško. Ji paliko balandėlius juokauti ir žaisti, o pati nuėjo link Damon. Šis visą laiką šypsojosi, tarsi būtų kažką numatęs. Jekaterina jau norėjo jo paklausti, ką reiškia ta jo kiek paslaptinga šypsena, bet užsičiaupė išvydusi laikrodį. Jis rodė, kad už kelių valandų prasidės Valentino dienos pokylis, o mergaitė net nepradėjo ruoštis. Ji greitai pabučiavo vaikinukui į lūpas ir pasakė:
 - Susitiksime pats žinai kur, - ir mirktelėjusi akimirksniu išnyko už palatų durų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 14, 2015, 06:20:16 pm

Jekaterina trumpai paaiškino vaikinukui, kodėl dar pasiliks ligoninėje. Ir Damon tam pritarė, kai mergaitė suklupo ant grindų. Jis norėjo jai padėti atsistoti, bet Pomfri buvo greitesnė. Mergaitė nuėjo prie Kasiopėjos, o vaikinukas atsisėdo ant lovos ir užsiėmė vienintele veikla, kurią galėjai šiuo metu propaguoti palatose - stebėjimu. Kai profesorius pasakė gana keistų ir, Damon manymu, kiek įžeidžiančių replikų vaikinukas supyko, bet nieko nesakė. Jekaterinai siunčiant laišką berniukas akies krašteliu stebėjo profesorių ir klaikiai pasipiktino, kai nuodų ir vaistų mokytojas paslapčia atėmė iš pelėdos laišką ir ją pagavo. Be jo ir Pomfri niekas to nepastebėjo. Jekaterina nepamatė niekšybės, bet veikiai kažkur laiminga išlėkė. Jam tik priėjus prie durų ji grįžo. Dabar atrodė tiesiog natūraliai laiminga. Po keistų balandėlių, sėdinčių ant kitos lovos išsidirbinėjimų prie grifo priėjo pirmakursė. Ji lyg ir norėjo jam kažką sakyti, nes nuo jo veido nedingo šelmiška šypsena visą laiką po to, kai mergaitė pakilo iš lovos. Nors tiksliau sakant - po bučinio.
 - Susitiksime pats žinai kur, - mirktelėjo ji jam ir išbėgo pro duris. Vaikinukas veikiai suprato, kad ji turi galvoje pokylį, todėl linktelėjo porelei ir išėjo į koridorių. Patraukė į berniukų kambarį Grifų Gūžtos kambariuose už Storulės paveikslo. Gal ir pamažu ruoštis reikėjo...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 08:43:51 pm

   Jekaterina sušilusi įlėkė į palatas. Jai nebeveikė protas, nes jėgos seko nuo kiekvienos sekundės naudojant tuos burtus, kuriais ji perkelinėjo draugę Gabi. Pasipiktinusi dėl durų trinksėjimo įlėkė madam Pomfri ir jau norėjo rėžti savo litaniją dėl triukšmo ir visokio kenkimo ir taip toliau išplėtusi akis nunešė Gabi į lovą.
 - Kas jai nutiko, kad tokia kruvina? - susirūpino slaugė.
 - Ji darė tiukus ant šluotos ir ją iš nemenko aukščio nutrenkė muštukas, - paaiškino Jekaterina ir stebėjo Pomfri darbą. Ji greitai atsinešė skysčių, užpylė ant žaizdų ir jas išvaliusi bintavo bei kerėjo. Mergaitė atsisėdo ant kėdės šalia draugės lovos ir liūdnai dirstelėjusi į ją pasiryžo laukti pabudimo. Ji netgi jautėsi kalta, nes tikriausiai būtent per ją Gabi užsimanė atsistoti ant šluotos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 08:52:09 pm

   Gabi lėtai pramerkė akis. Vaizdas dvejinosi, o gal trejinosi, ji nei pati nesuprato. Mergaitė lėtai atsisėdo ant lovos. Pasėdėjo minutėlę. Vaizdas liejosi, bet ne taip stipriai, kaip vos tik atmerkus akis.
- Jau pabudai, - pribėgusi tarė madam Pomfri.
   Slaugė davė išgerti Gabi kažkokio šlykštaus gėralo. Nusipurčiusi nuo bjauraus jo skonio, mergaitė akimirksniu pasijuto geriau. Štai, ką reiškia magiški vaistai, pagalvojo ji.
- Turėtų nebe taip dvejintis akyse, - tarė slaugė, - bet naktį turėsi praleisti čia, - griežtai tarė ji.
   Gabi apsidairė. Tik dabar pamatė šalia sėdinčia Jekateriną, ji buvo susirūpinusi. Gabi pradėjo jausti skausmą - nugaroje ir rankoje. Bet vis tiek sugebėjo nusišypsoti.
- Na, kas yra, ko nerimauji? - paklausė draugės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 08:57:13 pm

   Jekaterina išsišiepė kaip... kažkas, kai pabudo Gabi. Jau norėjo apkabinti, bet prisiminė, kad vis dėlto juk čia ligoninė ir negalima daryti bet ko, o juk draugė susižeidusi.
 - Ale jau galvojau, kad užsimušei, - visi jos žodžiai būtų buvę juokingi, jei ne tas "ale". Jis padarė viską komišką. Surimtėjusi Katenka paklausė Gabi:
 - O kodėl ant šluotos lipai, velniuk tu?
   Lyg ir piktai, lyg ir draugiškai pasiteiravo ji. Norėjo apibarti, bet džiaugsmas sudraudė mergaitę. Juk tik pabudusio žmogaus nenužudysi moralais. Na, jei nenužudysi, tai užknisi tikrai. Tiesiog garantija šimtu procentu.
 - Ir ką tu sau galvojai! Lipti ant šluotos! To juk suaugę žmonės net nedaro, - pyko Pomfri ir Jekaterina išsišiepė. Net suaugę žmonės? Abejotina.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 09:30:45 pm

   Gabi nusijuokė, nors viską skaudėjo.
- Nežinau, kodėl lipau ant tos šluotos, - atsakė. - Trūko veiksmo, - vėl nusijuokė. - Na, kitaip būt ir negalėjo, - susimąstė. - Juk vis dėlto pirmąkart lipau ant šluotos.
   Nors Gabi ir gulėjo ligoninėje, ji visai nesigailėjo šiandienos įvykių. Nors kaina ir skaudi, bet ji pramoko skraidyti ir atsistojo ant šluotos! Ir jeigu ne tas muštukas, turbūt būtų ir išsilaikiusi!
- O klausyk, Jekaterina, - kreipėsi į draugę, kai madam Pomfri kažkur nuėjo, - jeigu sužinos koks profesorius, kad aš čia, negausiu velnių? Juk pirmakursiams negalima savavališkai skraidyti...
   Dabar Gabi šiek tiek sunerimo. Jai ir taip jau užteko to karto, kai nuodų ir vaistų profesorius pričiupo ją kerint laiptus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 09:35:09 pm

   Jekaterina kiek sutriko. Ji tikrai nežinojo, ar negalima, bet tik blausiai šyptelėjo.
 - Dėl savavališko skraidymo nežinau, bet juk taisyklės skelbia, kad negalima pirmakursiams turėti nuosavų šluotų, o juk tu skraidei ne viena ir ne sava šluota, dar stebint kitiems, - mirktelėjo mergaitė, bet ji net savęs pačios nenuramino, tai kaipgi gali raminti kitus. Pomfri buvo nuėjusi ir kažką tvarkė tolėliau, o po penkių minučių atnešė kažin kokį šlykštų gėrimą. Apie skonį galėjai spręsti iš snarglių spalvos.
 - Išgerk, mergyte, pasijusi geriau, - slaugė įdavė stiklinę Gabi ir vanagišku žvilgsniu stebėjo, kad draugė išgertų visą, nes tokia jau ta hilerė - priekabi ir labai mylinti savo darbą. Buvo kalbama, kad pats profesorius Dumbldoras jai privirė tiek nemirtingumo eliksyro, kiek buvo įmanoma, nes niekas tokios nuostabios hilerės Hogvartse nebuvo matęs ir niekas neprisiminė, kada ji atėjo bei nė vienas nenutuokė, kada ji išeis ir ar išvis išeis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 09:51:42 pm

   Gabi matė, kad ir Jekaterina šiek tiek jaudinasi, bet koks skirtumas, jeigu ką, Gabi kaip nors išsisuks. Madam Pomfri Gabi atnešė šlykščiai atrodantį gėralą. Skonis nebuvo toks bjaurus, kaip išvaizda. Nes iš išvaizdos gėralas priminė snarglius. Kol kas nieko nenutiko.
- Po kokio pusvalandžio nuo šių vaistų tave ims migdyti, - tarė madam Pomfri. - Pasikviesk namų elfą ir ko nors užvalgyk prieš miegą. - Tik nekrimsk saldumynų!
   Gabi pasikvietė namų elfą ir jis atnešė du puodelius šiltos arbatos bei dvi lėkštes kažkokios košės su uogiene. Gabi ėmė valgyti savo porciją, o kitą pyodelį su arbata ir lėkštę su koše padavė Jekaterinai.
- Tikiuos, kad ryt jau mane iš čia paleis, - tarė Gabi.
   Dabar jau jautėsi šiek tiek geriau.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 09:55:00 pm

   Po madam Pomfri Klastuolė purkštelėjo. Nejaugi negalėjo Gabi duoti miego eliksyro ir atjungti? Būtų pabudusi ryte sveika kaip ridikas. Dėkingai priėmusi arbatą ir košę mergaitė ėmė kramsnoti, nes pusryčių valgiusi nebuvo. Paprasčiausiai tingėjo ir po pamokų tiesiai drožė į Kvidičo aikštę skraidyti su Gabi. Skaniai pavalgiusi košės su uogiene ir atsigėrusi arbatos išsikvietė elfą, kad šis nuneštų padėklą ir šyptelėjo Gabi.
 - Tau pasisekė. Mane girdė kažkokiu gėralu, kuris sukeldavo siaubingus skausmus, o tiesiai po to užmigdydavo. Pabudus laukdavo maistas, vėliau vėl gėrimas, skausmas ir miegas. Ir taip tęsėsi, kol giminaitė neatsiuntė gydomojo vandens. Tada pasveikau per valandą, - prisiminė savo dienas ligoninėje juodaplaukė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 10:23:29 pm

- Na, o aš kartą gulėjau žiobariškoje ligoninėje, - pavalgiusi tarė Gabi. - Tai gulėjau, kiek pamenu, apie dvi savaites. Bet jau nebeatsimenu, kas man buvo, - nusijuokė.
   Gabi jautė, kad ją ėmė migdyti. Kai ji nejudėdavo, jausdavosi gerai, bet vos tik sukrutėdavo, kūną persmelkdavo skausmas, ypač kairę ranką ir nugarą. Ji jautė, kad pradeda migdytis. Akys lyg savaime ėmė merktis ir Gabi jau nebelabai suprato, kur realybė, o kur sapnas. Čia ji matė Jekaterina, čia savo namus žiobarų pasaulyje. Dabar ji skraidė kartu su Jekaterina po kvidičo aikštę, bet po akimirkos atsidūrė kavinėje, kurioje lankydavosi kartu su tėčiu. Gabi užmigo.
- Na, panele, dabar Gabi leisk pailsėti, - slaugė kreipėsi į Jekateriną. - Rytoj ją paleisiu iš ligoninės, - pasakė ji ir kažkur nuėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 31, 2015, 12:45:36 am

   Jekaterina vos laikėsi nekikenusi, kai Gabi lėtai klapsėjo akimis, lyg blakstienos būtų švininės. Užjaučiamai pažvelgusi į draugę stebėjo, kaip ji grimzo į gilų miegą. Jos akyse jau švysčiojo žvaigždutės. Pagaliau Gabi užmigus prisistatė Pomfri ir maloniu balsu pasakė Jekaterinai, kad leistų pailsėti ligonei. Slaugės balsas buvo draugiškas, bet mergaitė žinojo, kad hilerės viduje jis skamba taip: marš staigiai iš čia ir kad nematyčiau! Stresas, nerimas ir triukšmas kenkia ligoniams psochologiškai ir fiziškai! Šyptelėjusi juodaplaukė atsistojo nuo kėdės ir tyliai sau pažadėjo, kad rytoj ryte būtinai ateis aplankyti ir išsivesti iš ligoninės Gabi. Padėkojusi slaugei mergaitė pasistiebė ant pirštų galų mankštindamasi ir lėtu žingsniu patraukė link durų. Jau jas darydama atsigręžė ir nusišypsojo nebyliai lovai. Išėjo tyliai uždariusi duris.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Balandžio 03, 2015, 10:08:12 pm

   Gabi pabudo labai anksti ryte. Ranką vis dar skaudėjo, bet nugaros nebe ir ji jautėsi žymiai geriau nei vakar. Dabar ji apgalvojo vakar dieną, kai pirmą kartą skrido ant šluotos. Kaži, ar buvo protinga pirmą kartą skraidant ant šluotos bandyti ant jos lipti ore. Gabi pati nelabai net dabar suvokė, kaip sugebėjo atmušinėti du muštukus. Bet tai jai labai patiko. Ji ir dabar nežino, ar sekasi jai skraidyti, ar ne, bet jog patinka, tai tikrai. Mergaitei atrodė, kad skraidyti jai sekasi, bet vis dėlto ji nežinojo, kaip skraido kito burtininkai, pirmą kartą atsisėdę ant šluotų.
- O, jau pabudai, - priėjusi tarė jai slaugė. - Išgerk šitą, - į ranką įbruko kažkokius vaistus, - ir šitą, - davė dar vienus. - Po to gali eiti.
   Mergaitė išgėrė duotus vaistus. Šįkart buvo visai skanūs. Lyg ir prisiminė, kad vakar žadėjo ateiti Jekaterina, bet nusprendė jos nelaukti, geriau pati nueis į Klastūnyną pas ją. Gabi šoko iš lovos, persirengė ir išėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 02, 2015, 07:19:05 pm

   Elizabeth, mistišku būdu atsidūrusi palatose greičiau už Fasą, pašaukė Pomfri vardu. Ši atlėkė ir ėmė burnoti savo tipinį ir nervinantį ritualą ir priėjo prie merginos. Išvydusi, kad ji sveika, piktai sušnopavo.
 - Nejaugi negalima pabūti tyliai, triukšmas kenkia ligoniams, - bambėjo ji.
 - Pomfri, paruoškite lovą. Mes radome septinto kurso merginą, gulinčią be gyvybės ženklų ir labai lėtu pulsu. Atrodo kaip gyvas lavonas, aš ją apsaugojau tais burtais, kurie reikalingi kelionei ir ji tuojau bus čia, - išrėžė Elizabeth žaibuodama akimis. Madam tik sužiopčiojo ir ėmėsi ruošti reikiamus daiktus, o Varnė tik neramiai trypčiojo. Irgi mat, amžius, senatvė. Nejaugi jis negali saugiai ir greitai perkelti Firielės čia? protas. Aišku, reikia atsargiai, bet ji gali mirti, o niekas nežino, kas jai yra. Fasai!

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Rosemarie Mortimer Gegužės 08, 2015, 03:19:43 pm

Atsivėrus durims Arisė iškart išgirdo madam Pomfri piktinantis:
- Kas čia per triukšmas, ar negalima nors kartą...- pradėjo ji, bet nutilo per pusę sakinio, pamačiusi klastuolės koją, ir paėmė mergaitę į savo rankas.
- Kas gi jai atsitiko?- paklausė Pomfri, bet iškart, lyg nė nebūtų klaususi paliepė.- Greičiau, padėk man ją paguldyti ant lovos.
Kai mergaitė jau buvo lovoje madam Pomfri iš arčiau apžiūrėjo jos koją.
- Na, koja lūžusi,- pratarė,- bet nieko rimčiau už šį lūžį nėra. Kaulą galiu sutvarkyti per keletą sekundžių,- tai sakydama jau traukė lazdelę iš kišenės.- Episkey,- tarė ir palietė koją, per lūžio vietą. Ji kaip mat išsitiesino ir atrodė lyg nė nebūtų lūžusi. Episkey,- tarė sau mintyse Arisė,- reikia prisiminti - gal kada pravers.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 08, 2015, 07:15:44 pm

   Jekaterina susinervino, kad jai pačiai neleido nueiti ir atsisėsti ant lovos, nes nešama tikrai nemėgo būti. Vis tas jos klastuoliškas išdidumas. Pomfri panaudojo pačius paprasčiausius kerus žaizdoms tvarstyti. Aišku kaip dieną, kad nesiveiks. Aš nesu tiesiog burtininkė, vos Klastuolei taip pagalvojus koja atsitiesė, bet už kelių sekundžių tarsi persikreipė.
 - Negerai, negerai, - murmėjo slaugė, keistai dirsčiodama į antrakursę. Hilerė išskubėjo į savo kabinetą, o grįžo labai greitai, tik prišėrė tamsiaplaukę oranžiniu eliksyru, kuris nė kiek nebuvo skanesnis už slibinų mėšlą. Pasibjaurėdama Jekateirna viską išgėrė, o tuo tarpu Pomfri keliais lazdelės pamosavimais sutaisė Klastuoliukės koją. Ši keistai trakštelėjo ir tavo tiesi it pagalys, bet lankstyti ją mergaitė galėjo. Lengvai atsistojusi ji išsišiepė, bet veikiai surimtėjo.
 - Ką gi, panelyt, kojai viskas gerai. Tik daugiau nenubildėk nuo laiptų, - hilerė nuskubėjo tvarkyti savo reikalų, pamojavusi mergaitėms dingti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brielle Siri Devers Gegužės 08, 2015, 08:35:15 pm

((Tarkim, firielė čia atsirado kaip nors ypatingai...))

Firielė atsipeikėjo. Žinojo, kad ji atsibudusi, tačiau aplinkui nematė nieko. Vyravo tik balta šviesa. Mergina pakėlė ranką sau prieš akis. Nepamatė jos. Apimta panikos, kad apako, ėmė balškytis į visas puses. Ir tada jai šovė į galvą mintis, kad reiktų sumirksėti. Sumirksėjo ir išvydo baltas ligoninės lubas. Minutėlę paspoksojo giliai kvėpuodama, paskui lėtai atsikėlė. Lučiena neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jai nutiko, tik prisiminė, kad buvo smaugiama, kūną varstė siaubingi skausmai.. Tik tiek.
Išlipusi iš baltos lovos Firielė apsižvalgė. Nieko neįprasto nepamatė. Kažkokia klastuolė ir varniukė stovėjo netoliese. Dar toliau mergina išvydo kitą nematytą varnę. Nenutokė, kaip atsidūrė ligoninėje, tačiau į tarė, kad ją atgabeno toji aukšta baltaplaukė. Firielė lėtai prie jos priėjo norėdama paklausti. Ir pajuto, kad negali šitarti nė žodžio. Ji judino lūpas, tačiau joks garsas neišsiveržė iš merginos burnos. Firielė išsigando. Ji pridėjo du prištus prie kaklo ir pabandė surikti. nebuvo nieko, tik tyla. Varnės akyse apsirodė ašaros ir ji tyliai verkdama išlėkė iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Birželio 18, 2015, 09:45:24 pm

   Gabi atmerkė akis. Jose liejosi ligoninės palatos vaizdas. Madam Pomfri čia nebuvo, tad Gabi atsiduso.
- Ai, kaip skauda galvą, - sumurmėjo.
   Mergaitė pabandė atsisėsti. Pavyko, tačiau vaizdas stipriai liejosi. Gabi net nežino, kaip čia atsidūrė. Regis, viskas baigėsi tuo, kad ji ir Jekaterina kovojo su šarvais koridoriuje.
- Jekaterina, čia tu???
   Paklausė mergaitės, kuri gulėjo gretimoje lovoje. Nelabai ir matėsi, kas čia guli per tą vaizdo liejimąsi.
- Aišku, kad čia tu, - šiaip ne taip įžiūrėjo. - Kaip mes čia atsidūrėm? Kas nutiko? Kas mus čia atgabedo? Aaai, kaip skauda galvą, - susiėmė už galvos.
   Gabi vėl prigulė. Užsimerkė. Jautė, kad kažkas tikrai stipriai vožtelėjo jai per galvą. O gal ji kur nukrito? O gal dar kas nors... Nežinia...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 18, 2015, 10:08:58 pm

   Jekaterina atsigavo gana anksti. Tuomet įsispoksojo tiesiai priešais save. Išgirdo, kaip tyliai link jos lovos eina madam Pomfri.
 - O Jėzau Marija, - ji vos ne sušuko, nes Klastuolė su tuo žvilgsniu atrodė kraupokai. - Vaikeli, pabudai, leisk patikrinti galvą...
Numykė Pomfri ir apžiūrėjusi nuėjo bambėdama kažką panašaus į ,,ot susirgimai šiais laikais, nespėji nieko padaryt ir guli sveiki kaip agurkai, ligoninėje...". Juodaplaukė nekreipė dėmesio.
 - Aha. Aš, - pasigirdo stiklinis balsas. - Nieko nežinau. Absoliučiai. Nieko nėra.
Jau kiek prasiblaškęs balsas nebeskambėjo taip kraupiai. Pagaliau ji sumirkčiojo ir atsisėdo. Akyse beveik neraibuliavo, kol atėjusi Pomfri ją vėl paguldė. Suprasdama, kad nėra jokio reikalo gulėti, mergina suirzo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Birželio 18, 2015, 10:17:11 pm

   Negerai, net Jekaterina nieko neatsimena, Gabi vėl atsisėdo. Galvą skaudėjo, akyse raibuliavo, viskas sukosi. Jei taip būtų buvę praeitais metais, Gabi jau būtų šaukusis madam Pomfri, bet dabar... ne, jokiais būdais. Ji išvis neturi sužinoti, kad man taip prastai, pagalvojo Gabi, paskui kils klausimas, kas įvyko, o ką mums atsakyti... Buvo šlykštus jausmas nieko neatsiminti. Gabi žino, kad kažkas įvyko. Bet kas?
- Jekaterina, nežinau, kaip tu, bet aš tikrai nežadu čia būti, - tarė Gabi draugei ir atsistojo. - Aaai, ta suknista galva...
   Atsistojus viskas dar labiau sukosi, tačiau Gabi jautė, kad turi iš čia pasišalinti. Ir nežinia, kodėl. Ar dėl kažkokių principų, ar dėl nuojautos.
- Eisiu numigsiu Klastūnyno miegamajame, bet čia tikrai neliksiu. Jei ką prisiminsi, duok žinių.
   Gabi pasišalino iš palatos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 28, 2015, 01:04:55 am

 - Proclivitas dabar negyvas. O Proclivitas yra tik rūšis, ne apskritai jo vieno oavadinimas, - pakeliui pasakė Jekaterina. Štai ji vėl ligoninėje. Tik šįkart atėjo pati, niekas jos neatvilko esant be sąmonės. Tiesą pasakius, vis tiek su profesore. Atkurnėjus madam Pomfri mergina parodė pirma apžiūrėti Zarą ir atsisėdo ant gretimos lovos. Jautėsi keistai, nes ką tik užmušė trečio laipsnio Proclivitų kategorijos demoną - negrynakraujį išvisą. Vos nepasiourčiusi nuo tokios minties trečiakursė kiek apsitvarkė tragiškai susivėlusius plaukus, bet iš kuodo jų neišleido. Tik greitai persirišo į tokį pat netvarkingą ir žemą kuoduką. Prie jos prilėkė slaugė.
 - Man viskas gerai, reikia tik energijos, - pasakė Jekaterina ir Pomfri nuskubėjo atnešti jai energijos eliksyro. Najučia Klastuolei toptelėjo mintis apie energetinius žiobariškus gėrimus. Ji greitai išmetė tą mintį iš galvos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Zara Plunkett Birželio 28, 2015, 09:33:43 am

 Zara nubudo. Ji neįsivaizdavo nei kur yra, nei kas nutiko. Paskutinis įvykis kurį ji prisiminė buvo kaip jas su Gabi uždraustajame miške užpuolė kažkokie du zuikučiai. Velnias, kaip skauda! Visas Zaros kūnas buvo nusėtas sumušimais, mėlynėmis ir nudegimais. Po galais.... Kas čia nutiko?! Zara lėtai atsimerkė, pakelė ranką ir pamatė ant delno stiprų nudegimą. Aplink buvo galybė smulkesnių sužeidimų. Zara garsiai nusikeikė. Apsižvalgiusi aplink pamatė Jekateriną, Gabi, ir Klastūnyno vadovę.
- Oj, atsiprašau.- Zara neturėjo žalio supratimo ką čia veikia Jekaterina ir Klastūnyno vadovė, bet nusprendė neklausti, Gabi neatrodė gerai. Zara atsisėdo lovoje. Kad ir kas ten nutiko, aš bent jau gyva.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Birželio 28, 2015, 02:48:12 pm

   Gabriella visas tris mergaites nuvedė į ligoninės sparną. Jau buvo rytas. Slaugė Jekaterinai nešė tiesos eliksyro, Zarai, regis, kol kas dar nieko nedarė. Gabi manė, kad Zara ligoninėje pasiliks kelias dienas, nes ji atrodė tiesiog siaubingai - buvo labai sužeista. Pačiai Gabi buvo tik nudeginta ranka nuo tų keistų juodų gėlių, taip pat ranka buvo kiek sužeista dėl to mergaites užpuolusio padaro seilių, na, o visa kita buvo tik smulkūs apibraižymai nuo krūmų ir medžių šakų, kai Gabi bėgo nuo apsėstos Zaros. Kaip aš dabar pažiūrėsiu pirmakursei grifei į akis, kokia gėda, manė Gabi. Suteršiau prieš grifus klastuolių vardą... Gabi net nežiūrėjo į Zarą. Jai tikrai buvo gėda.
   Slaugė priėjo prie Gabi, ją apžiūrėjo ir ant visų žaizdų ėmė pilti kažkokius skystus vaistus. Taip skaudėjo, kad Gabi net suklykė, vaistai buvo užpilti ant nudegintos vietos.
- Dabar degins, bet paskui bus geriau, - mirktelėjo slaugė ir nuėjo.
   Sužeistas vietas ėmė tikrai labai stipriai deginti, tačiau beregint situacija pasitaisė. Nors tas vietas vis dar labai maudė, jos kiek apsitvarkė - pūslės nuo nudeginimo subliūško, kitos žaizdelės susitraukė, pasidengė šašais. Gal ir geriau nei prieš tai, pagalvojo klastuolė. Gabi pažvelgė į Gabriellą - o ką jį dabar sakys?..

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 28, 2015, 06:57:34 pm

Priclivitas yra gana pavojingas demonas, Jekaterina... Ir jo tikrai reikia pasisaugoti, jei nenori vėl būti apsėstas. Jis gali veikti netgi tada, kai atrodo jau visai negyvas. Ši demonų rūšis yra gana pavojinga. Kursuose visko mokėmės. Net nenutuoki ko. eidama galvojo profesorė, bet nieko mergaitei nesakė, nenorėjo be reikalo erzinti. Atėjusi į palatas, Gabriella apsidairė ir prisiminė, kad visai neseniai čia gabeno Gabi ir Jekateriną, kai šias rado be sąmonės.
- Zara, kaip nepadoru. Tokia mergaitė ir tooookie žodžiai, - nusijuokė šviesiaplaukė. Ji palaukė, kol mergaitėms šiek tiek pagerės, slaugės atliks savo darbą ir atsidususi, nusivylusiu tonu paklausė. - Ką jūs veikiate naktimis miške? Ar žinote, kaip jūs man rūpite? Kaip man rūpi jūsų gyvybės? Kaip manot, kas būtų, jei manęs nebūtų buvę miške?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Birželio 28, 2015, 08:25:43 pm

   Kai slaugė apžiūrėjo mergaites ir suteikė joms pirminę pagalbą, kaip Gabi ir tikėjosi, prabilo Gabriella. Gabi pažvelgė į Jekateriną ir Zarą. Klastuolė galvojo, ką dabar sakyti Gabriellai. Ar minėti, kad Gabi ir Zara buvo dviese, o iš kur atsirado Jekaterina, nežinia? Ne, neminėsiu, galvojo Gabi. Jei norės, pasakys pati.
- Profesore, mes į mišką ėjome ne naktį, - tarė Gabi Gabriellai. - Po pamokų sėdėjome prie ežero ir kalbėjome apie mišką. Kadangi miškas yra uždraustas, tai labai jau mus vilioja... - netyčiom šyptelėjo. - Mes pagalvojom, kad gal nieko nenutiks, jeigu pasivaikščiosim miško pradžioje. Na, o paskui net nepastebėjom, kaip atsidūrėm tolėliau ir... pasiklydom...
   Iš esmė tai buvo tikrų tikriausia tiesa. Juk jos miškan ėjo tikrai popiet. Ir tikrai pasiklydo. Na, bet kad miške jos buvo pirmą kartą ir ketino tik jo pradžioje pasivaikščioti, buvo tikrų tikriausias melas. O įdomu būtų sužinoti, ką pati Gabriella miške veikia naktimis, mintyse pagalvojo Gabi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 29, 2015, 04:13:52 am

Gabriella susiėmė ranka už kaktos, pasitrynė smilkinį ir atsiduso.
- Mergaitės, ar jūs manimi pasitikite? Nes jaučiu, kad pasakote tik dalį tiesos. Kas iš tikrųjų nutiko? Kodėl jūs ėjote į mišką? Zara? Jekaterina? Ką jūs trise veikėt? Negalvojat, kad Uždraustajame miške gali būti daug pavojų? Tai uždraustasis, o ne koks stebuklingasis miškas, mergaitės... - Gabriella dar kartą atsiduso. - Ai, koks skirtumas. Darykit ką norit. Vaikščiokit į Uždraustuosius miškus, gal dar vidurnaktį nuspręskit išsimaudyti. Kas tos gyvybės? Bus dar tų vaikų, ne karo metai.
Profesorė kalbėjo atsainiai, lyg jai nerūpėtų. Galvojo, kad šitaip kalbėdama, galbūt pasieks mergaičių širdis ir jos pasijus kaltos dėl to, kas įvyko ir nebedarys nieko panašaus kitą kartą. Vistiek įdomu, ką jos planavo veikti miške. Be tikslo niekas į jį neina... pagalvojo šviesiaplaukė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 29, 2015, 11:08:49 am

   Jekaterina gurkšnojo energijos eliksyrą, kuris buvo pagarsėjęs kaip labai šlyktšus, bet juk niekas nedraudžia paprašyti, kad madam Pomfri idėtų šiek tiek mėtų. Net eliksyruose mažinti bjaurumui buvo naudojamos mėtos. Pagaliau jas ,,užklupo" taip ilgai lauktas klausimas, kuriam Klastuolė buvo paruošusi gryną gryniausią tiesą.
 - Kadangi mane dažnai užpuola nemiga, arba šiaip nesimiega, einu aplink ežerą pabėgiot ir šiaip kur pasivaikščiot ir tąkart nuklydau į pamiškę. Nespėjus net žengti kelių žingsnių priekin miške ėmė kažkas klykti. Buvau tarpą pagalvojus, kad gal koks paukštis, nes aidėjo garsiai ir iš miško gilumos. Tada nubėgau į mišką žiūrėti, kas ten vyksta, nes tiesiog taip imti ir palikti negalėjau, - kadangi mišką pažįstu geriau už savo penkis pirštus, pasiklydusi nebūčiau, mintyse užbaigė mergina. Trečiakursė ir nukreipė akis į langą ir klaidžiojo po prisiminimus, kol atsisuko į Zarą.
 - Tau viskas gerai? - paklausė jos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Zara Plunkett Birželio 29, 2015, 07:39:34 pm

 Zara sedėjo ir klausydamasi kitų nesuprato kas vyksta. Nieko blogo negalėjo atsitikt... Gal paslydau ir nukritau ant ko nors nuodingo? Zara pastebėjo kaip į ją žiūri Gabi. Kaltės pilnas žvilgsnis... Gal ji ir pastūmė? Bet tikrai negalėjo... Ji man ne kartą padėjo... Zara išties nesuvokė kaip viskas yra. Suvokė tik vieną dalyką- kažkas buvo ne taip. Jos mintyse. Atrodė lyg ji mąsto už du žmones. Lyg kažkas dar buvo galvoj. Po velnių, turbūt nusileidau ant galvos ir dar kelios tonos akmenų vėliau užkrito, kad jau vaidenas... Zara mąstė ką atsakyti į Gabriellos klausimą.
- Aš norėjau labai pamatyti vienaragį. Ir kentaurą. Mačiau tik filmukuose, man buvo labai smalsu...- Susigėdo Zara.- Čia aš įkalbinėjau Gabi eit kartu. Sakiau jei neis, eisiu viena. Ji nekalta. Tik norėjo mane apsaugoti.- prisiėmė kaltę Zara.- Ji nugalėjo milžiniškus triušiukus, kurie turbūt pamanė, kad mes morkos...- Toliau Zara nieko neatsiminė. Atsisukus  į Jekateriną sumišusi atšovė:
- Gerai..?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Birželio 29, 2015, 09:13:54 pm

- Profesore, mes tikrai jumis pasitikime, - rimtai atsakė Gabi. - Į mišką tikrai ėjome tik dėl smalsumo. Aš ėjau su Zara, o kaip atsirado Jekaterina, štai, ji jums jau papasakojo, - stebėjosi draugės narsa.
   Staiga Gabriella ėmė kalbėti taip, tarytum jai nei kiek neberūpėtų. Gabi suprato, kad Klastūnyno vadovė tiesiog nori prisibelsti į mergaičių širdį, prakalbinti jų atsakomybę ir sąžinė. Gabi stengėsi vaidinti, kad tai jai rūpi, bet iš tiesų buvo nei motais. Aš džiaugiuosi, kad išnešiau iš ten sveiką kailį, o dabar jau visai nebesvarbu...
- Zara, neprisiimk kaltės viena, - mirktelėjo Gabi. - Juk į mišką sugalvojome eiti abi, ne tik tu. Juk manęs įkalbinėti nereikia, manau, profesorė puikiai žino, kad ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai pasirašysiu dalykams, kurie draudžiami, - prunkštelėjo. - Tikrai atsiprašau, - pažvelgė į profesorę. - Tokia jau esu, bet bent nemeluoju, jog esu šventa. - Kada galėsim eiti į savo koledžų bendruosius kambarius? - Gabriellos paklausė Gabi. - Nežadu likti ligoninėje, man viskas gerai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 29, 2015, 09:20:21 pm

- Taip, kurgi ne. Ir vistiek nesakot visos tiesos, ar ne? - netikėjo Gabriella. - Na, tai man jau nebesvarbu. Sakykit tiesą, meluokit, čia jau jūsų sąžinės reikalas. Už tai galėčiau jums skirti areštą, - profesorė šiek tiek pasvarstė ir pasuko plaukų sruogą ant piršto. - Ką ir padarysiu. Taip. Skiriu jums visoms trims areštą. Pas mane kabinete. Po apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos.
Šviesiaplaukė atsiduso, priėjo prie Jekaterinos, patikrino, ar jai viskas gerai. Nuėjusi prie Zaros, Morris ją apžiūrėjo, įvertino žaizdas ir ar ji gali eiti namo.
- Na, jūs geriau eikite, o aš dar vis turiu nebaigtų reikalų kokie tie reikalai, ne reikalai, o džiaugsmas Uždraustajame miške. Taigi, aš jau ir eisiu. Susitiksime dieną, mergaitės. Iki.
Gabriella širdyje jautėsi šiek tiek įžeista mergaičių įžūlumo, bet daug apie tai nemąstė. Profesorė išėjo iš palatų ir jau paryčiais nusigavo į Uždraustąjį mišką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Gabi Meyl Birželio 29, 2015, 09:26:27 pm

   Gabi tylėjo. Net neatsisveikino su profesore, bet iš tiesų jautėsi jai labai dėkinga dėl to, kad ji pasirūpino mergaitėmis. Kai profesorė išėjo, Gabi prabilo:
- O ką mes jau tokio baisaus primelavome?! Ar ne iš smalsumo ėjome į mišką? Iš smalsumo! Tik esmė tame, kad aš jame buvau ne pirmą, o antrą kartą. Ir kad ketinau pasivaikščioti giliau miške, o ne ji pradžioje. Tai vienintelis melas! - šaukė Gabi. - Aš suprantu, kad profesorė turi pilną teisę skirti mums areštą ir jį atliksiu be priekaištų, - jau ramiau tarė, - tačiau pikta, jog profesorė mano, kad mes kažką rezgame. O gal ta proga imkite rimtai ką nors regzti? - pakilnojo antakius ir išsišiepė.
   Gabi ėmė juoktis. Jos nuotaika, regis, persimainė iš blogos į gerą.
- Gerai, kad sveikos išnešėme kudašių iš miško. Be tavęs, - pažvelgė į Jekateriną, - turbūt daugiau ten neisiu... Susitiksime per pamokas ir areštą, - mirktelėjo ir išėjo iš ligoninės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 29, 2015, 10:09:04 pm

   Jekateirna linktelėjo, kai profesorė atsisveikino. Ką - man dabar uždės areštą už tai, kad neleidau numirti vaikui? pasipiktino ji mintyse, bet vis dar buvo pasipuošusi nejautriu veidu, kuris visada jai išlikdavo. Išskirtiniais atvejais ji nusijuokdavo, bet išvis būdavo stebuklas, kada pamatydavai ją verkiančią.
 - Na, šiaip realiai aš nemelavau. Negalėjau užmigti ir išėjau pasportuoti, o į upelio prieglobstį atėjau išgirdusi klyksmą, - sukikeno juodaplaukė. Realiai absoliučiai nenutuokė, kodėl ją pasikvietė. Viskas atrodė taip, tarsi j girdėdama vaiko ((neįsižeisk :D )) klyksmą turėjo ramiai pėdinti į pilį, paskui eiti pas koledžo vadovę, kurios nebuvo kabinete, paskui eiti pas kokį Soreną, (kurio irgi nebuvo, nors ji to nežinojo, bet įtarė) ir tada eiti pas kokią Džeinę ir galiausiai miške rasti lavoną. Tai buvo keista. Juodaakė atsiduso.
 - Zara, tau gal viską papasakoti? Ar tu irgi jau eini, nors nemanau, kad tave Pomfri išleis, - abejodama psakė Jekaterina. Zara buvo jos draugė ir rūpėjo merginai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeinė Meko Lapkričio 18, 2015, 08:54:16 pm

Džeinė įėjo į palatas, iš paskos sekant jos juodajai panterai Nakčiai, Gabijai ir Emily. Madam Pomfri vos tik išvydusi aurorę atsiduso.
-Džeine, man jau atsibodo tave lopyti po tų visų misijų. Negi negali būti bent šiek tiek atsargesnė? Ko dabar prisidirbai?
Mergina sunėrė rankas ant krūtinės. Jos apranga čia labai nederėjo-viskas palatose buvo balta, o Džeinė dėvėjo juodą odinį švarką, juodas kelnes, raudonus marškinėlius ir juodus batus. Iš šono žvelgiantis žmogus galėjo pagalvoti, kad ji čia atsidūrė atsitiktinai.
-Na... Tiesą pasakius, pagalbos reikia ne man, o Gabijai. Ji netyčia susižeidė per mano pamoką ir...
Panelė Pomfri įsispendė rankomis į šonus.
-Susižeidė? Susižeidė?! Čia tavo pirma pamoka! Visada sakiau kad buvo klaida čia tave priimti mokytojauti. Tu čia nepritampi ir mes abi tai žinom. Ką aurorų vadė veiktų Hogvartse?! Tau reikia ne užsiimti su mokiniais, nes jei tai darysi, tai greitai išmirs pusė tavo klasės,-puolė skėsčioti rankomis Pomfri.
Džeinė sužaibavo akimis.
-Hm, o kas gins mokinius kai užpuls jie? Sanguinary niekas nematė jau seniai, jis lyg vaiduoklis, George tik pamėtytų lapelius į juos, Sorenas ir Gabriella kažkur bučiuotųsi. Liekam tik aš, Keitė ir Kasiopėja!-juodaplaukė atsiduso.-prašau, tik apžiūrėk Gabijos ranką.
Pomfri tik susiraukė ir paėmė Gabijos ranką.
-Iš esmės gydimo kerai atlikti tikrai gerai kaip tavo amžiaus mergaitei, tačiau gali būti sunku rašyti... Gal gali išgerti šitą?-ji padavė balkšvą skystį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Lapkričio 18, 2015, 11:10:24 pm

Emily nusekė paskui profesorę ir Gabiją. Ji ėjo nuleidusi galvą ir nežiūrėdama nei vienai į akis. Mergaitė jautėsi be galo kalta, nors visa tai ir įvyko netyčia. Kita vertus, ji juk pati pasakė burtažodį, pati nežiūrėjo link ko nukreipė lazdelę... Taip - neabejotinai ji buvo kalta. Atėjusi į ligoninę mokinė nužvelgė patalpą. Čia viskas buvo balta, trūko spalvų ir visa ši aplinka gulintįjį turėjo tiesiog varyti į depresiją. Laimei, buvo panašu, kad Gabijai čia gulėti nereikės. Visoms trims įėjus mokinės ir profesorė išklausė ilgą moralą skirtą mokytojai. Tai antrakursei atrodė labai keista ir neįprasta, tačiau ji nesikišo. Ypač ją nustebino tai, jog Džeinė nepasakė sesele kaip Gabija susižeidė. Tikriausiai ji taip norėjo apsaugoti Emily nuo galimų šio poelgio pasekmių, kas klastuolei pasirodė dar keisčiau. Kodėl kas nors turėtų norėti man padėti? Juk jai būtų žymiai paprasčiau pasakyti, kad dėl visko kalta esu aš... Kodėl ji to nepadaro? - sukosi mintys mergaitės galvoje. Tuo tarpu ji stebėjo kaip panelė Pomfri padavė Gabijai balkšvą skystį ir liepė išgerti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Lapkričio 19, 2015, 08:41:12 pm

Gabija, nors ir buvo antrakursė pirmą kartą įėjo į ligoninę. Bet ne dėl to, jog anksčiau niekada nebuvo susižeidus, tiesą sakant ji žaizdų turėjus daugiau nei negu vandeny žuvų. Taigi įėjus iškart pakvipo vaistai ir krauju. Mergina stengėsi nesusijuokti kai ligoninės seselė kurią kaip išgirdo vadino Madam Pomfri skaitė moralą profesorei Meko. Argi taip būna? Madam  Pomfri pasiūlius kažkokio balkšvo skysčio, antrakursė tarsi abejodama to skysčio veiksmingumu, paėmė ir gurkštelėjo. O tada išspjovė ir baisiausiai susiraukė.
- Fuu kokį čia birzgalą man kišat? NE - GER - SIU!
Pamačius kaip  susiraukė Madam Pomfri, grifė atsiduso ir išgėrė visą skystį.
- Ar patenk...
Šviesiaplaukė atsisuko į Madam Pomfri. Tačiau jos nebuvo. Kaip ir profesorės Meko ir Emily. Vietoj jų stovėjo kažkokie vienaragiai.
- Vienaragi? Kažkuris? Padėkit man grįžt namo. Man sukas galva ir atrodo, kad vem...
Nebaigus pasakyti ji apsivėmė. Gabija pakėlė galvą. Jokių vienaragių nebuvo. Buvo tik Madam Pomfri, profesorė Meko ir Emily. Kokia gėda...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Tavaret d'Erero Lapkričio 26, 2015, 07:56:37 pm

Marilyn vos pastebimai drebėjo kaukšėdama šildomu ligoninės sparnu, pasirengusi bet kada mesti viską ir pabėgti. Staiga iš už kampo išlindo madam Pomfri, kaip visada, surauktais antakiais.
-Kas dabar? - šaltu balsu pareiškė madam Pomfri.
Gokčiodama ir gurkčiodama Mary pasakojo viską net springdama, nors ir pasakojo ne visai tiesą.
-Aš.. Sedėjau prie ežero.. Ir.. Mane įtraukė gabikis. Mano plaučiuose vanduo, padėkit..
Sausai kosėdama vienuolikmetė išklausė kvailai neįdomių Pomfri pamokslų apie žiemą, pavojus, "kodėl neatėjai iš karto?" ir pavojus susirgti sloga ar kokia šienlige. Atsainiai mostelėjusi, varniukė davė suprasti, kad užteks, ir madam Pomfri tik mostelėjo lazdele.
-Štai, dabar sėskis arba pagulėk, pagerės,-truputį susiraukė Pomfri dėl raudonplaukės atsainumo.
Marilyn atsargiai atsigulė ir užsitempė paklodę net iki smakro, nes vienintelis dalykas, kuris jai tada rūpėjo, buvo patogi lova ir šiluma.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Ivex Lapkričio 26, 2015, 08:03:11 pm

Ivex įstriksėjo į palatas su puikia nuotaika ir net nesiruošdama jos nupūsti. Bambėdama atskubėjo Pomfri, o išvydusi merginą išvis susiraukė, esą ,,ko čia slampinėja sveiki žmonės, trukdo dirbti". Varnė išaiškino jai, kad buvo atėjusi vakar dėl prasto jausmo ir kad hilerė jai liepė ateiti pakartotinai pasižiūrėti. Nusiuntusi Varniukę kur nors atsisėsti Pomfri nuėjo ir Ivex apsidairiusi klestelėjo ant kėdės šalia mergytės, kuri buvo užsitempusi antklodę taip, lyg gulėtų Aliaskoje.
 - Šalta? - paklausė Ivex. - Galbūt norėtum keksiuko?
Raudonplaukė visada nešiodavosi keksiukų. Šokoladinių. Su vyšnių įdaru. VI-SA-DA. Tai buvo vienintelis normalus maistas, nuo kurio buvo galima ir atsigauti, ir pavalgyti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Tavaret d'Erero Lapkričio 26, 2015, 08:25:56 pm

-Ačiū, ne,-nervingai šyptelėjo Marilyn. Vienas jos lūpų kamputis virpėjo. Ji tiesiog nekentė keksiukų.-Dabar aš ne alkana.
Nusišypsojusi mergytei kaip kažkokiai bjauriai varlei Pepe arba šešėliui. Rakinėdama savo juodą nagą, Mary pajuto, kaip jos juodų lūpų kampučiai nusviro apačion. Staiga prikaukšėjo madam Pomfri.
-Jei dar jautiesi ne kaip, pasilik, duosiu gydomojo šikšnosparnio eliksyro, kaip tik jį gaminu,-Pomfri beveik nepažvelgė į Marilyn, tik kritiškai žiūrėjo į mergaitę-keksiuką, kaip ją jau spėjo praminti raudonplaukė. Iš madam Pomfri kabineto atsklido cinamono kvapai, ir ji nukaukšėjo, pasitaisiusi karoliukais inkustuotą sagę.
Mary pasisuko į mergaitę-keksiuką ir sukikeno.
-Koks tavo vardas, mergaite-keksiuk?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melody Gruodžio 13, 2015, 02:36:34 pm

 Pabudusi Melody pajuto visą kūną nusmelkiantį skausmą, apsipratusi su šviesa, apsižvalgė. Šiame kambaryje buvo išdėliota daugybė gultų, kai kurie buvo atskirti su nešiojamomis sienelėmis. Akių vokai buvo tokie sunkūs, kad atrodo norėjosi užsimerkus pragyventi visą likusį gyvenimą, tačiau miegoti mergina tikrai nesiruošė. Palengva pradėjo prisiminti, tačiau mintys į galvą ateidavo ne iš eilės. Eliksyrai, apdeginta ranka, profesorė von Sjuard... Kairė ranka buvo visiškai sveika, lyg be įbrėžimo, tačiau dešiniosios vienas pirštas buvo subintuotas, rankos apibraižytos, ant kojų galima buvo rasti žaizdų ar mėlynių. Po kiek laiko, lyg pajutusi, kad klastuolė pabudo prisistatė ir Pomfri. Moterėlė atėjo su padėklu:
 - Sveika, mieloji,- padėjo padėklą ant naktinio stalelio greta gulto,- dabar vasaros atostogos. Visi išvažiavo namo, Hogvartse liko vos keletas mokinių,- moteris kalbėjo lyg ir pati sau pildama iš atnešto arbatinuko arbatą.
 - Kiek laiko aš čia?
 - Pakankamai,- gan miglotai atsakė moterėlė dėdama ant Melody kelių stalelį kurį tuoj pat užklojo miela staltiesėle, padėjo arbatos ir lėkštutę su sumuštiniais,- Tavo žaizdos beveik išgijo,- Pomfri iš kišenės išsitraukė buteliuką su kažkokiu užrašu ir maža puodelį,- Kuomet pavalgysi, išgerk šito ir ilsėkis,- pasakė ir nuėjo, bet beveik išėjus, Melody dar spėjo išgirsti,- Ji nubudo, tikras stebuklas. Reikės pranešti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dakota Jackson Gruodžio 13, 2015, 02:58:15 pm

Išgirdusi madam Pomfri ir kitos mergaitės kimų balsą, tamsiaplaukė pramerkė akis. Nors jautėsi anaiptol ne žvali, Tavaret jautė, kad jai visi miegai kaipmat išgaravo, kai suvokė, kad garsai sklinda iš čia, visai šalia, esančios baltos užuolaidos. Pažvelgusi į savo riešus, visus išteptus, tarmiškai tariant, "zelionka", nors ir nesuprato, kodėl čia naudoja žiobariškus vaistus, Tauridė nusuko akis. Pažvelgusi į moterį aukštai sukeltais rudais plaukais ir apsirengusią kaip sesutė, stovinčią prie durų, mergaitė pajuto, kad ji kaukši prie jos, tad užmerkė akis.
-Gali nebemiegoti, brangute,-išgirdo švelnų balsą ir Tavarė pramerkė akis. Kai madam Pomfri nykščiu ir kitais keturiais pirštais pakėlė ranką, Tav suinkštė ir nutilo.-Žinau, skauda, bet greitai praeis. Kaip pastebėjau, žaizdų buvo, kažkodėl, ir vidiniuose organuose, tad kai būsi pasirengusi, pasakyk, išgersi vaistukų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melody Gruodžio 13, 2015, 03:23:23 pm

 Lėtai siurbčiodama arbatą ir karts nuo karto atsikasdama sumuštinį Melody bandė atgaminti praėjusius įvykius, bet viskas baigėsi tuo, kad ji užmigo profesorės kabinete ir pabudo čia, visą kitą tik balta dėmė. Gal ir nemandagiai pasielgdama, bet mergina atitraukė užuolaidėles atidengdama kaimynę. Klastuolė išvydo mergaitę, kažkur jau matytą... Nenaudojama klasė! Taip, jos buvo kartu nenaudojamoj klasėj. Atrodo ten viską pradėjo nei šiaip, nei taip, tad stengdamasi užglaistyti viską ir pabandyti iš naujo paklausė:
 - Sveika, kas nutiko?
Užbaigus valgyti, pilvas linksmai sumurkė, tartum seniai būtų šito laukęs. Mergina atsiklojo paklotą, kuriuo buvo užklota ir atsisėdusi ant lovos kiek pasirąžė. Kūnas atrodė, lyg būtų suakmenėjęs. Padėjusi basas kojas ant šaltos žemės po truputį atsistojo. Toliau mankštindama visus raumenis išgėrė vaistą ir pradėjo slampinėti aplinkui. Vienas iš baisiausių dalykų antrakursės nuomone būtų sėdėti ir nieko neveikti, o ypač dar žinant tą faktą, kad paskutinis jos prisiminimas iš rudens pabaigos, o dabar jau vasara, nedžiugino.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dakota Jackson Gruodžio 13, 2015, 03:52:07 pm

-Sveika, nieko, nieko,-slėpdama žaliai išteptus  riešus po baltais patalais, supratusi, kad mergaitė nieko neprisimena ir nenorėdama jai nieko sugadinti mergytė pridūrė:-Kas tau nutiko?
Nors puikiai žinojo, kad ją buvo apsėdęs demonas, tamsiaplaukė nenorėjo jos savo pasakojimu traumuoti, ar kažko panašaus. Stengdamasi labai ramiai sėdėti, rudaakė smalsiai nužvelgė, kai prisiminė jos vardą, Melody. Niūniuodama prancūzišką dainą, Tavaret pažvelgė į madam Pomfri, kuri šypsojosi, žvelgdama, kaip judvi bendravo.
-Atsiprašau, madam Pomfri? Manau, aš pasiruošusi,-atsidususi ir tvirtai įkvėpusi oro mergytė dar pamąstė.-Kiek reikia išgerti.. Šito.. Sirupo?
-Šaukštelį ir užteks,-dar šypsodamasi išpoškino madam Pomfri ir tikriausiai pastebėjo kažką, nes jos šypsena dingo.-Gerai, mergaitės, turiu eiti..

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melody Gruodžio 13, 2015, 07:00:22 pm

 Melody pastebėjusi Tavaret riešus išpūtė akis:
 - Kas taip baisiai pasielgė su tavimi?
 - Man?- vėl tas nemalonus jausmas, kai kažkas nutiko su tavimi, bet tu niekaip negali prisiminti kas,- Aš.- antrakursė kaip niekad įtemptai galvojo,- Aš nežinau,- be galo sutrikusi prisipažino mergina,- Ir niekas man nesako, tarsi nežinia padėtų,- kiek pagalvojusi apie mergaitės paslaptingumą pasiteiravo,- Bet jei tu ką nors apie tai žinotum, pasakytum man? Neslėptum, ar ne?
Klastuolė atplėšė priklijuotą bintą nuo piršto ir pajudino jį. Nieko ypatingo nebuvo, tik maža rausva juostelė lyg žiedelis juodė vieno centimetro atstumu nuo nago. Pomfri karts nuo karto užmesdavo akį į merginą, liūdnu žvilgsniu nužvelgdavo ir atgal palenkdama galvą kažką dūsaudama burbėdavo,- Vien tam, kad žinočiau ko saugotis, pasakykit man tiesą,- jau vos ne maldavo Melody.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 13, 2015, 07:16:20 pm

-Pasakyčiau,-kažkoks nemalonus jausmas sukirbėjo viduje. Tamsiaplaukė suvirpėjo, tačiau prisivertė užbaigti.-Nieko nežinau.
Kažkaip keistai viduje palengvėjo ir mergytė nukreipė temą.
-Madam Pomfri? Tai reikia tik, tik šaukštelį? Jeigu taip, galite jį paduoti?-mergaitė pamojo į kojūgalį, kur stovėjo medinis nulakuotas stalelis, ant kurio buvo visokių vaistų, tarp kurių buvo ir arbatinis šaukštelis. Moteris klusniai priėjo ir paėmė šaukštelį, net sirupo į jį įpylė. Paslaugiai jį ištiesusi prie mergaitės žabtų ir sugirdžiusi visą, moteris paėmė šaukštelį ir atsitraukė. Rudaakė kiek pasivaipė, tačiau kai viduje baigė deginti, Tavaret pasijuto daug lengviau.-Ačiū.
Atsidususi mergaitė pažvelgė į persigandusią Melody. Ne, jeigu pasakysiu tiesą, viskas bus tik blogiau. Ir prisivertė nusišypsoti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melody Gruodžio 14, 2015, 06:19:28 pm

 Melody ilgėsingai atsiduso kas po velniais čia vyksta... Nusprendusi, kad tikrai nė sekundės nesiruošia čia sėdėti ir laukti paklausė:
 - Ar jau galiu eiti?
Pomfri kiek sutikusi pakėlė akis ir suklapsėjusi, lyg nesitikėdama tokio klausimo atsakė:
 - Bet. Ne. Tu galutinai nepasveikai.
Klastuolė suprato, kad kažkas vėlgi yra slepiama, tad nesureikšminus draudimo palaukė kol moteris išeis. Tuomet staigiai atsisuko į priešais gultą esančią skrynelę ir ją atvėrė. Ten dažniausiai galima buvo rasti savus daiktus, mat tave perrengdavo į laisvą pižamą, tada kartu turėtus daiktus su senaisiais rūbais sudėdavo čia. Bet skrynelė buvo tuščia, tik ant dugno, pačiame kamputyje gulėjo burtų lazdelė ir pakabukas, pakėlusi jį pamatė sidabrinę mažo skeletuko rankytę laikančią ryškiai oranžinio agaro rutuliuką. Tėtis padovanojo sužinojęs, kad jo mergytė tapo klastuole. Užsisegusi atgal ant kaklo atsisuko į Tavaret:
 - Jei nesakai tiesos, bent jau pridenk mane,- su lyg šiais žodžiais Melody nėrė pro duris, stegdamasi neužkliūti Pomfri už akių.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sofi Westland Sausio 17, 2016, 02:38:53 pm

Sofi atsibudo minkštoje lovoje. Nosį dūrė stiprus vaistų kvapas. Kur aš? Sofi mintyse prisiminė nakties vaizdinius: ji seka kažkokią žmogystą link uždraustojo miško. Staiga ji atsisuko. Sofi atsimena tik dvi smaragdines akis. Ir šviesos pliūpsnį... Kas nutiko toliau? Sofi bandė pajudėti, bet aštrus skausmas persmelkė net menkiausius kaulelius. Akys, pripratusios prie tamsos išvydo dar dvi merginas. Staiga viena jų išsliūkino iš palatos. Sofi apžiūrėjo save: kojos ir rankos išteptos dvokiančiu tepalu, ant kelio kažkoks keistas augalo lapas. Šalia ant staliuko stiklinė rudai žalio skysčio. Vien nuo minties, kad jį reikės išgerti Sofi nusipurtė. Ji darsyk pabandė pajudėti - bet veltui. Kūnas jos nebeklausė. Nejau taip ir gulėsiu čia visą dieną? Greičiau ateitų kas nors ir viską paaiškintų...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dakota Jackson Sausio 29, 2016, 09:39:02 pm

Tik atsiradusi madam Pomfri kabinete, Tavaret aklai (o kaipgi kitaip) blaškėsi po kabinetą. Akys dar buvo uždengtos krauju persisunkusia balta rankove, tačiau šviesiaplaukė nieko negalėjo padaryti. Netoliese pasigirdo aukštų kulniukų rėžiantys žingsniai, kurie laikinai stabtelėjo kažkur netoli.
-Jėzau, vaikeli, kas tau nutiko?-tarė kažkas, švelniai nukeldamas Tavarės ranką nuo jos akių. Tas kažkas aiškiai pakraupo, išvydęs tokį vaizdą.-Kas tau nutiko?
Tačiau nelaukdama atsakymo malonusis žmogus nuvedė pirmakursę kažkur ir įlašino keistai dvokiančius vaistus į akiduobes. Kažkoks metalas Tav akyse karštai išsilydė, ir vienuolikmetė stengėsi nesuklykti.
-Vaikeli, atrodai, lyg būtum išsibadžiusi akis,-tas malonusis balsas vėl prabilo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Rosemarie Mortimer Sausio 30, 2016, 10:36:42 pm

Mergaitėms atsidūrus ligoninės sparne, Tavaret, nieko nelaukiant, buvo perimta iš Rose rankų.
Varniukė žvelgė, kaip tieji metaliukai lydosi tiesiog Tavarės akyse. Atrodė skausmingai.
- Galėtum palaikyti?- madam Pomfri balsas privertė atplėšti savo pačios akis nuo to vaizdo.
- Žinoma,- nieko nelaukdama tarstelėjo Rosemarie ir paėmė jai ištiestą puodelį.
Slaugei ėmus kliukinti į jį kažkokį neaiškų viralą, mergaitei teko prisimerkti nuo aitrių kerų.
- Sugirdyk jai, bet tik iš lėto,- pamokė ir su lazdele rankose nusisuko į Tavaret.
Rosie lėtai pridėjo puodelio kraštą prie draugės lūpų ir palenkė.
- Tik nepasprink,- tarstelėjo numanydama, kad skonis ne iš maloniųjų.
Tuo tarpu, madam Pomfi, intensyviai mosikuodama lazdele, kaži ką murmėjo.
- Na štai, daugiau negaliu nieko padaryti,- užjaučiamai kalbėjo seselė.- Akis sugrąžinau, bet negalėčiau to pačio pasakyti ir apie regėjimą. Greičiausiai jau niekad nebematysi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dakota Jackson Sausio 30, 2016, 10:57:21 pm

 Rosemarie sugirdžius kažkokį birzgalą, Tavaret atsimerkė ir pasistengė pamirkčioti. Keistai suskaudus ji tiesiog paliko praviromis akimis.
-Tikrai tikrai nebegalėsiu matyti?-dar turėdama vilties, švelniu, tyru balsu paklausė šviesiaplaukė.
-Apgailestauju, tačiau tikrai tikrai,-ir vėl tas malonusis balsas atsakė.
-Na, tada mes jau ir eisim,-Tavarės akyse ėmė tvenktis ašaros.-Sėkmės jums!
Pasukusi į tą pusę, kur, jos nuomone, turėjo rastis durys, pirmakursė dar kiek pažingsniavo ir praėjo pro jau praviras duris, mąstydama, kodėl jai taip turėjo nutikti ir kodėl, po velnių, ji turėjo užklysti į tą dvarą; kodėl ji nesigelbėjo, kokia ji paranojikė ir kodėl ji tiek daug mąsto, kol pagaliau pasiekė varno nago koledžo bendrą kambarį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alisa Lou Vasario 10, 2016, 05:19:17 pm

Išbėgusi iš didžiosios salės, Alisa šiek tiek pabėgėjusi koridoriumi stabtelėjo. Ji vis dar buvo šoke, bet jau šiek tiek nusiramino. Galvojo eiti į bendrąjį kambarį. Tačiau nenaudėlis Akilanda perėjo kiaurai mergaitę ir ji labai išsigando. Taip išsigando, jos net nualpo.                       
Atsibudusi ligoninėje, Alisa atgavo sąmonę. Be sąmonės buvo apie pusvalandį. Ji net nesuprato kas įvyko. Atėjo madam Pomfi. Madam pomfi apžiūrėjusi labai nustebo. Mat nesuprato, kodėl nualpo. Alisa paaiškino, jog labai išsigando Akilandos. Madam Pomfi, šiek tiek nusjuokė, bet surimtėjusi paklausė ar jai viskas gerai. Alisa pagaliau prisipažino, jog jai labai sunku, nes prarado savo mažąjį broliuką, kurį labai mylėjo.                               
Madam Pomfi nuramino mergaitę ir išrašė raminamųjų. Be to paprašė reguliariai lankytis kas savaitę. Alisa padėkojo Madam Pomfi ir išjėjo.                                                                 
                                                                                                                                                                                                                                                                             

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klara Antigonė Vasario 21, 2016, 07:06:10 pm

Klarai patiko tyrinėti Hogvartsą ir nemiegoti ištisas paras. Jai patiko lakstyti kolidoriais ir klausytis paveikslų vaiduoklių burbėjimo naktimis. Tad, kaip įprastai kiekvieną vakarą ji patraukė ieškoti nuotykių, patirti kažką naujo. Šįkart ji nusprendė apžiūrėti palatas ir ne šiaip sau ji taip nusprendė. Šįryt jį tyčia ar netyčia išgirdo keletos mergaičių pokalbį, kuriame aiškiai buvo pasakytą, kad palatose yra viena iš varniukių su neaiškios ligos simptomais, jos taip pat minėjo kad lankyti ligonę yra griežtai draudžiama. Na bet kas draudžiama tas dar labiau vilioja.
Paslapčiomis įsmukusi į vidu, jį pamatė visa baltą it popierius, smailianosę, smulkutę mergaitę. Jį buvo paguldytą pačioje paskutinėje lovoje ir kas keisčiausia jį švytėjo, tartum būtų jonvabalis. Sukaupusi visą visą drąsą, ji sparčių žingsnių nuėjo prie mergaitės lovos. Pažvelgus iš arti veidas jai pasirodė pažįstamas, tačiau jį niekaip negalėjo prisiminti, kas toji mergina gulinti lovoje.  Klarai bemąstant kas guli lovoje, mergaitė atmerkė akis ir tarė:
- Kas tu? Ko tau iš manęs reikia?
- Oi oi, ramiau mergužėlė, aš Klara,o tu kas? - svarstė ji ir staiga prisiminė. - Tu Rumpuze Klimps, ar klystu?
- Na taip, tai aš,- pripažino mergina,- iš kur mane žinai?
- O jėtau, rimtai manęs šito klausi.- nusistebėjo Klara,- mes lankome tą pati koledža, tarp kitko abi esame pirmakursės, sėdi už manęs per Žiobarotyrą.
-  Ak, taip tiesa tu Antigonė,- nurimo Rumpuze,- kitų dar vadinama keistuole tyrinėtoja.
- O šito aš nežinojau,-prasitarė Antigonė ir paklausė,- kodėl tu švyti, it jonvabalis?
- Nei pati nežinau, tiesiog ėmiau ir pradėjau švytėti,- liūdnokai atsake Klimps,- niekas negali to paaiškinti...
- Tu gal fėja? - svarstė Klara.
- Fėja?- nusijuokė ji.
- Na taip, tik be sparnu, kaip įprasta,- atsakė Antigonė.
- O tu šmaikšti,- su šypsena veide pasake Rumpuzė.
Tik staiga pasigirdo žingsniai ir Rumpuzė vėl tarė:
- Tau nederėtų čia būti, juk manęs net lankyti negalima. Turi laiko maždaug minutę dingti iš čia nepastebėta.
Nieko nelaukusi ir tartum nebylu ate Klara tarė, linktelėdama galva. Ir išbėgo pro duris su klausimu, kas nutiko Rumpuzei išties, kodėl ji tokia...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Emilija Dumboldor Kovo 22, 2016, 02:04:43 pm

     Emilija po pamokų mėgo vaikščioti po Hogvartso pilį. Taip buvo ir praeitą sykį. Emilija vaikščiojo po pilį. Tada ji išgirdo kažką krebždantį. Ji labai išsigando, tad pradėjo bėgti. Emilija labai greitai bėgdama nepastebėjo kliūties. Taigi užkliuvusi mergaitė nukrito.   
     Emilija atsibudo ligoninės sparno palatoje, bet negreitai tai atpažino. Netrukus įėjo Madam Pomfri.
  - Kas man buvo? - paklausė Emilija.
  - Tu greitai bėgai per Hogvartso pilį, nukritai ir praradai sąmonę.
  - Ar aš ilgai čia gulėjau? - ir vėl klausia mergaitė.
  - Nelabai, apie pusę dienos, - atsakė Pomfri.
     Netikėtai kažkas pasibeldė ir Pomfri nuėjo pažiūrėti. Tai buvo Emilijos draugė! Madam ją įleido. Jos pasišnekėjo ir draugė išėjo.
     Emiliją jos draugė lankė labai dažnai. Ji papasakodavo Emilijai kas vyko per pamokas ir po jų, kokie namų darbai ir darydavo juos kartu.
     Po keletos dienų Emiliją išleido. Ji labai padėkojo Madam Pomfri ir su savo drauge išėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Minevra Keitigal Kovo 25, 2016, 02:23:49 pm

Čia būtina rašyti rašinėlius? :-\

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Moonlight Balandžio 26, 2016, 05:35:14 pm

-Oi...
Negana to, kad stipriai slogavo, Luna dar ir stipriai kosėjo. Ji atsikrenkštė. Priėjo madam Pomfri ir įdavė jai kažkokio šlykštaus viralo. Nors ko čia nesišlykštėsi? Juk visi vaistai šlykštūs ar ne? Luna lėtai, su pasišlykštėjimu viską išgėrė ir, neturėdama ką veikti, apžiūrėjo palatą. Mergaitė suinkštė ir užsimerkė, mat čia viskas buvo balta. Kaip psichiatrinėje.
-Tuoj išprotėsiu... -sudejavo Grifė.-Čia viskas taip balta... man taip bloga...Nors kam nebus bloga, kai serga?.. -ji viską nutęsdavo, buvo nei šis, nei tas, tačiau humoro jausmo ji neprarado. Mergaitė atsimerkė. Madam Pomfri jau buvo šalia.
-Kaip jautiesi, vaikeli? -paklausė ji.
-Ne kaip... -vėl nutęsė Luna.
-Pamiegok, pamiegok, o aš jau einu. Turiu krūvą reikalų. Miegok!
Luna vėl užmerkė akis ir paniro į fantastišką sapną...

(( Minevra, taip.))

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lėja Laputė Birželio 17, 2016, 04:40:32 pm

Lėja išėjo iš slaugės kabineto ir klestelėjo ant balta patalyne išklotos lovos. Pakėlusi galvą į lubas klastuolė pažvelgė į savo  ranką...
Šį rytą netyčia metydama peilius susižeidė. Na, žaizda buvo gili, ėjo nuo alkūnės iki riešo vidinėje rankos pusėje. Kraujavo kaip reikiant, taigi teko nueiti pas slaugę. Toji nuvalė kraują, dezinfekavo žaizdą keistai perštinčiu tepalu, apibintavo sužalotą vietą ir liepė kokią valandą ar kelias pagulėti, kol tepalas dezinfekuos žaizdą. Tada slaugė pažadėjo ateiti, perrišti žaizdą ir išleisti Lėją į pamokas.
Klastuolė atsigulė į lovą ir įsispoksojo į baltas ligoninės lubas.
Ką gi man dabar veikti ištisą valandą...
Žaisdą keistai superštėjo ir mergaitė palietė sužeistąją ranką...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 17, 2016, 05:41:07 pm

Slampinėjanti koridoriais, bandydama įsidėmėti kur kas randasi, Emily priėjo ligoninę. Kadangi nieko neskaudėjo, o apžiūrėti knietėjo ir iš vidaus, nedrąsiai žengdama įėjo vidun. Vienoje lovoje gulėjo miela ir įdomi mergaitė. Iš kart, nė negalvodama, Emily ėjo jos lovos link. Besistengianti išlaikyti linksmą veidą, bandydama spėlioti, kas šiai mergaitei atsitiko, ji atsisėdo ligonės lovos gale.  Mergaitės ranka aprišta ir turbūt labai skaudėjo, nes josios veidas buvo pakankamai susiraukęs. Nei ji, nei Emily nedrįso pasakyti nei vieno žodžio. Emily žvilgsniu paprašė mergaitės, kad ji parodytų ranką, nes norėjo apžiūrėti ar sužeidimas labai rimtas. Vos prilietusi, mergaitė ją atitraukė. Tikiuosi dar labiau neužgavau...- nusiminė Emily.
Turbūt tai dar vienas nepavykęs bandymas susidraugauti...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lėja Laputė Birželio 17, 2016, 06:25:27 pm

Bespoksant į lubas, Lėja pajautė kažkieno žvilgsnį, įsmeigtą į ją. Klastuolė tingiai pramerkė akis ir pasižiūrėjo į nepažįstamąją. Ji atrodė metais jaunesnė, o gal ir Lėjos bendraaamžė
- Sveika - tarė klastuolė, žiūrėdama į mergaitę
Lėja bandė atsisėsti , bet užkliudė sužeistą ranką
- Kelinto kurso? Kokiame koledže mokaisi? Kodėl esi ligoninėje, o ne sėdi pamokose ir nekali datų iš vadovėlio? - apiberdama mergaitę klausimais klastuolė atsirėmė į lovos atlošą (( nežinau, kaip vadinasi )).
Žalios klastuolės akys nužvelgė nepažįstamą mergaitę
Hm...gal mes ir galėtumėme būti draugėmis, bet tik galbūt. Reikia geriau su ja susipažinti...
- Aš susižalojau ranką - mergaitė kilstelėjo sužalotą ranką aukštyn

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 17, 2016, 06:56:56 pm

Išklausiusi mergaitės klausimų laviną Emily kurį laiką tylėjo.
- Pirmakursė, - nedrąsiai ištarė. Hmm.. Pradedu manyti, jog jai atsibostu, kadangi mirksėdama, ji užsimerkusi užtrunka žymiai ilgiau nei įprastai...
- Aš iš švilpynės... Tik vakar dieną atvykau į mokyklą. Absoliučiai nič nieko nepažįstu ir net neįsivaizduoju kur kas Hogvartse randasi, todėl sugalvojau pasivaikščioti... - išraudo.
Emily pasimetė. Nebuvo pratusi atsakinėti į tokį būrį klausimų, tuo labiau bendrauti ligoninės palatoje su nepažįstamąja.
- Tikiuosi ranka greitai pagis ir neskaudės, - ištarė ir nusišypsojo mergaitė, - aš Emily, arba gali vadinti tiesiog Em. Liūdna čia, kai nėra su kuo pasišnekėti, ar kai nėra kam supažindinti su visais mokyklos koridoriais...
Emily nuleido galvą ir užsimerkė, nebežinojo ką daugiau pasakyti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lėja Laputė Birželio 17, 2016, 08:27:55 pm

- Sakai, pirmakursė? - staiga labai susidomėjo klastuolė - Geras. Na, ir kaip gi tau pilis? Pamokose jau buvai? Iš Švilpynės? Puikus koledžas, mano geriausia draugė ten mokosi.
Lėja susidomėjusi palinko į priekį, atsistojo. Lėtais žingsniais nužingsniavo prie mergaitės ir atsisėdo greta jos
- Aš Lėja. Mokausi Klastūnyne, bet ten nėra taip blogai, kaip tu manai.
Draugiškai nusišypsojusi Emily Lėja vėl prabilo
- Jei ko reikės, kreipkis. Paprastai būnu bibliotekoje arba prie ežero. O šiaip tai bet kada gali pasiūsti man paledą. Manoji juoda, gintarinėmis akimis. O tu ar turi savo pelėdą? Jei ne, ne bėda, aš pirmame kurse irgi savos neturėjau, todėl naudodavausi pelėdyno paukščiais, juos galima imti visiems.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 17, 2016, 09:50:59 pm

Emily nesitikėjo, jog mergaitė, kaip vėliau sužinojo, vardu Lėja, atsisės šalia. Truputėlį pasimetė, bet neapsakomai džiaugėsi, jog susirado pirmąją draugę šioje mokykloje. Juk kaip bus gerai, esant blogai nuotaikai kažkam išsipasakoti! Hmm... Klastūnyne... Super!
- Mano tėtis mokėsi Klastūnyne, teko girdėti tikrai gan daug įdomių istorijų... Turbūt iš jo aš ir perėmiau tą norą vaikščioti sutemus... Gal galėsi apie viską papasakoti išsamiau? Man labai smalsu! Ir dėl pelėdos... Jos dar neturiu, bet labai tikiuosi, jog kitais metais tikrai galėsiu ją įsigyti.
Į palatą įžengė seselė ir Em suprato, jog šis pokalbis privalo būti baigtas.
- Iki! Sveik, tikiuosi dar susitiksime - ištarė mergaitė ir pasišalino iš palatos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: zaibas2000 Birželio 22, 2016, 07:13:09 am

Urtė markstydama akis atsikėlė baltoje lovoje. Nesuprasdama kaip čia atsidūrė ji apsižvalgė. Na žinoma! Ligoninė. Tik keista, kad nepamenu kaip čia atsidūriau. Ir dėl ko... Man nieko neskauda. Ji prisiminė, kad jos su Juliet vaikščiojo po labirintą ir jos perbėgo magišką lauką ir... Ir daugiau nieko...
Pamačiusi, kad vilki baltus marškinius kurie labai suprakaitavę ji nusprendė, kad guli čia per naktį, o pamačiusi gėrybes sukrautas prie lovos, kad guli čia daug ilgiau nei manė.
Pagaliau akys užkliuvo už mergaitės šalia esančioje lovoje.
-Juliet!- sušuko atpažinusi ją.- Ką tu čia veiki? Ir ką aš čia veikiu? Kas nutiko? Kiek laiko mes čia? Kada paleis? Ir išvis, ar aš sergu??? Ar tu sergi??? KAS NUTIKO, MERLINE ŠVENTAS?
Susipratusi, kad ką tik rėkė ant draugės už nieką ji tyliai sumurmėjo:
-Atsiprašau, bet man reikia sužinoti kaip aš čia patekau... Klok kas nutiko!
Švilpė patogiau įsitaisė lovoje.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Juliet Dark Birželio 22, 2016, 01:23:46 pm

Juliet buvo įbedusi žvilgsnį į knygą, todėl nepamatė, jog draugė bunda. Vis dėl to išgirusi jos balsą ji negalėjo sulaikyti džiaugsmo
- Pabudai. - šyptelėjo - Na, tu nualpai labirinte, šį tai turbūt prisimeni. Na, nutempiau tave iki ligoninės, o paskui pasirodė, jog susilaužiau ranką... Tiesa, mes čia gulime dvi dienas. Neblogai maisto prisikaupė.
Siekdama visokio skonio pupelių raudonplaukė klastūnyno mokinė neatitraukė žvilgsnio nuo antrakursės draugės
- Na, tu bent jau tas dvi dienas pramiegojai,o aš prasėdėjau čia nuobodžiaudama.  Tiesa, knygos mane išgelbėjo. Per šitas dienas perskaičiau tris.
Atpakavusi pupelių pakelį Juliet žvilgtelėjo vidun
- Hm, man regis, šita bus šokoladinė arba kavos skonio. Imk - klastuolė ištiesė ranką ir padavė pupelę draugei - o aš paragausiu šitą. Violetinė. Matyt, gervuoginė.
Prakandusi pupelę raudonplaukė kiek susiraukė.
- Fui. Šampūnas.
Padėjusi pupelių maišelį ji peržiūrėjo kitas gėrybes
- Keista, yra netgi šokoladinių varlių. Renki jas? Kokių turi daugiausia? Aš neseniai gavau Severą Sneipą, o kortelių su Hario Poterio atvaizdu turiu milijonus...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: zaibas2000 Birželio 22, 2016, 01:34:40 pm

Urtė nusijuokė paragavusi pupelės.
-Ohoho, ši man primena bučinius... Pametėk dar vieną, paskui plėšim mano pakelius.
Ji sugavo šį kartą melsvą pupelę ir nusišypsojo.
-Mėtos... mano mėgstamiausia,- paskui švilpė surimtėjo.- Gal žinai kas man nutiko? Ar seselė Pomfi nesakė dėl ko nualpau? Man tai svarbu, nes gali būti dėl mano galios skaityti mintis. Tėtis sakė, kad gali kas panašaus nutikti. Ar niekada nepasakojau, kad minčių skaitymą paveldėjau iš tėčio, o maisto išbūrimą iš mamos? Papasakosiu savo istoriją kai papasakosi savo.
Ji nutilo, per daug skaidu buvo atsiminti šeimą kurios nematė jau du metus. Mergaitė atsisuko į draugę tik jai prabilus apie korteles. Ji šyptelėjo.
-Turiu keletą dešimčių... Ehmm... Tuūkstančių... Mano tėvai grynakraujai todėl renku juos nuo mažens. Nori pipirinio velniuko?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Juliet Dark Birželio 22, 2016, 01:50:59 pm

- Na, mano tėvai taip pat grynakraujai, taigi irgi jas renku, pamenu, kad mano pirmoji buvo Nikolo Ugninio. Ne, seselė to neminėjo.
Patogiau įsitaisiusi klastuolė praplėšė ir šokoladinių varlių pakelį
- O, žiūrėk. Hermiona Įkyrėlė. Jau turiu penkiasdešimt. Nori? - pametėjusi kortelę klastuolė paėmė kitą varlę - Na, žinai, sutapimas. Gavau Ronį Vizlį, dar neturėjau - šyptelėjusi mergaitė pervertė paveiksliuką ir ėmė skaityti informaciją.
- Hm, o šokoladinėse varlėse vien tik gerųjų burtininkų paveiksliukai? Ta prasme dar niekad nemačiau, kad kas gautų Voldemortą.
Nutilusi mergaitė paėmė pipirinį velniuką ir įsimetė į burną.
- Kiek degina.
Iš pupelių maišelio raudonplaukė išsitraukė balkšvą pupelę ir kiek įtariai apžvelgė
- Tikuosi, čia ne muilo skonio.
Smalsumas nugalėjo, pupelė atsidūrė pirmakursės burnoje.
- O, grietinėlės skono. Pasisekė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lily Collins Liepos 13, 2016, 05:25:07 pm

     Grethe, gulėjo palatoje vos be pajudanti.
Jai buvo sunku kvėpuoti.. Po to kai pamatė Alexa jai buvo bloga..
Jis žiūrėjo į ją savo didelėmis akimis ir žudė ją žvilgsniu..
Staiga į palatą įbėgo Lily. Ji buvo labai susijaudinusi, išgirdusi, kad Grethe palatoje!
Grethe, nudžiugo pamačiusi šalia savo lovos sėdinčia Lily.
-Kas tau nutiko?! (susirūpinusi klausė Lily)
-Mačiau Alexa! Jis atrodė tikrai laimingas su savo naująja mergina Klarke.. (Sumišusi mąstė Grethe)
- O siaube! Kaip tu? (Rūpinosi Lily)
- Man sunku kvėpuoti.. Negaliu atgauti žado.. kaip jis galėjo man palikti?
Aš juk jį mylėjau.. Ir galvojau, kad ir jis man jaučia tokiu pat karštus jausmus..
Bet dabar suprantu kad klydau.. Dėl visko. (Pravirko Grethe)
- Neverk Grethe! Jis tikras kvailys... Jis tavęs nevertas.. Tu jam buvai per gera. Visada jam nusileisdavai. (Įsikarščiavo Lilly)

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Liepos 13, 2016, 05:42:51 pm

Vos pramerkusi rudas akis, šiomis įsispoksodama į viską supančią baltuma, mergina staigiai jas vėl užvėrė, kartu ir smarkiai sumerkdama, kad joks baltumas ir ryškumas skaudžiai neprasiskverbtų pro akių vokus. Kažkodėl jautėsi taip, lyg būtų prikimšta skausmą slopinančių vaistų, kurie kartu ir pratrynė mąstymo greitį, kadangi laikas, kurio prireikė susiorientuoti, kad guli ligoninės sparne, išsilaisvinusi iš košmaro, kuris vyko uždraustajame miške, buvo rekordiškai ilgas. Akimirkoms prabėgus, pripratusi prie šviesos baltumo ir ryškumo, Junko dar kartelį atsimerkę, šį kart akių iškart neužtverdama stora užuolaida, kitaip žinoma kaip akių voku, tik užuolaidas kiek priverdama.
Per sunkumus pakėlusi viršutinę kūno dalį iš lovos, iškarto veide pasirodė skausminga emocija - galvos skausmas, tiesiog prievartavęs ją miške, dabar rodo savo "poskausminius požymius", kaip įkyrų ir nė velnio nereikalingą diegimą. Kelis kartus giliai įkvėpusi ir užtikrintai sumirksėjusi, mergina lėtai apsižvalgė aplinkui, dairydamasi Nero ar Melody, ar madam Pomfri, ar dar kitų nesveikuolių.
Nors, būdama nesėkmių nešėja ne tik viską suknisdama ir sau, ir kitiems, Junko tiesiog nesugebėjo judesio nepadaryti per greito - tad nieko nepešusi, galvai apsisukus ir regimam vaizdui pajuodus, tiesiog klestelėjo atgal į minkštą, bet nė velnio nepatogią lovą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: patsuan Liepos 13, 2016, 07:33:44 pm

Aplink viskas spengė, nors atrodė, kad visur viešpatavo tyla. Galbūt viskas vyko tik jo galvoje, galbūt... galbūt tas spengimas yra tiesiog tolimas aidas tų šauksmų, kurie vis dar pulsavo jo ausyse ir tarsi traukė jį vis žemyn, gilyn į tamsą besislepiančią kažkur jo sielos kertelėje. Bet jis nenorėjo pasiduoti ir pravėrė kiek ašarotas, užtinusias akis, pažvelgė į išskydusias lubas viršum jo. Kiekvienas kūno lopinėlis maudė ir švelniai pulsavo, tačiau bent jau nebuvo blogiausia, kas galėjo nutikti vaikinui. Pirmą vietą užėmė nerimastingas širdies plakimas ir nepaaiškinamas nerimas, užpildantis visą jo esybę. Kad ir kaip būtų keista, jis nerimavo ne dėl savęs, o dėl Junko ir Melody. Nors ir stengėsi, Nero niekaip negalėjo prisiminti, kaip jis pateko į ligoninę ar kaip jis iš viso išgyveno. Galbūt ir nenorėjo žinoti.
Sunkiai atsidusęs švilpiukas, pasiremdamas ant ant alkūnių, pusiau atsisėdo lovoje ir apsidairė ieškodamas savo akinių. Vietoje to, praskleidęs užuolaidėles, jis lovoje šalia jo pastebėjo plūduriuojančią šviesių plaukų ševeliūrą ir ilgai nelaukęs šyptelėjo.
-J-Junko? K-kaip tu?- prabilo Nero, truputi labiau pasisukdamas į šoną ir bandydamas prisimerkti ir labiau praskaidrinti vaizdą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melody Liepos 23, 2016, 09:49:11 am

 Purvina ir apdriskusi ji bėga mišku, kojos pinasi ir galvoje nuolatos sukasi malda, kad netyčia ji neužmintų ant savo tabaluojančių bato raištelių. Tartum tai kuo nors padėtų, mergina dairosi atgal pasižiūrėti kaip arti jos bėga trigalvis. Pamiršusi visas sporto taisykles ir teisingą kvėpavimą ji alsuoja per burną, kaustomą išgąsčio. Skauda viską. Išvargusį kūną, žaizdas padarytas šuns, nuolat gręžiamus ir tampomus plaučius. Bet ji bėga tolyn, takelis dar ilgas, nuklotas šakelėmis ir lapais. Kaip stirna ji šokinėja per kliūtis stengdamasi nenukristi. Nejučia pasijunta geriau, tiki sėkme, tuo, kad šuo jos nepavis. Tokia būsena trunka neilgai, bebėgdama ji nepastebi staiga iš niekur atsiradusios duobės ir nebespėjusi sustoti ar peršokti ji įkrenta vidun.
  Krūptelėjusi nuo vieno tų realistiškų sapnų Melody suraukia dar užmerktas akis sureagavusias į šviesą. Atrodo jau guli kuris laikas, bet vis dar neapsipranta su tuo. Jaučiasi slogiai, tartum būtų miegojusi visą dieną ir vis vien jaustų nuovargį. O gal ji pramiegojo pamoką ir išties tinginiauja? Nee, kas nors būtų pažadinęs. Tikriausiai savaitgalis dabar. Bet visgi pusryčius tikrai praleido.
  Merkdamasi pakėlė vieną ranką link akių, kad uždengtų kambario šviesą. Tai ką išvystą išgąsdina. Baltas kambarys, tuščios kietos lovos, skiriamos mažomis užuolaidėlėmis, priešais, bintai ant rankų, įdrėskimai ir žaizdos kurias vos pamačius vėl pradeda skaudėti, tartum kūnas būtų vėl prisiminęs. Prisiminimai šoka atgal į galvą kaip pasiutę žvėrys. Draskosi, plėšosi ir gula į savo vietas. Melody staiga pritrūksta oro ir ji, visai kaip sapne, alsuodama ir dejuodama atsisėda savo lovelėje. Plėšdama nuo kūno lašelinę ir aparatą, matyt skirtą širdies veiklai fiksuoti, ji pradeda verkti.
  Kur Junko, Nero. Juk juos paliko vienus, likimo valiai. Bent jau ruošėsi kol šuo visko nenusprendė sugadinti atitempdamas ją su savimi. Išgirdusi tylias berniuko kalbas ji užpuolė užuolaidėles tempdama jas tolyn. Už jų gulėjo Junko, atrodanti ne taip jau ir blogai, kas buvo pati geriausia žinia per pastarąsias savaites. Iš kitos pusės, lygiai taip pat praskleidęs šydą sėdėjo Nero. Sunkiai iš palengvėjimo atsidusi Melody sudribo atgal į lovą. Kas sukėlė nežmonišką skausmą, impulsyviai atsigulusi ant šono sugriebė skausmo šaltinį – nugarą. Pirštais švelniai braukdama per ją pajautė du dryžius aiškiai paliktus nuo tada, kai trigalvis ją tempėsi per visą mišką:
  - Kaip mes atsidūrėme čia?- paklausė užkimusiu, nuo ilgo tylėjimo, balsu. Tartum didelė skylė žiojosi Melody galvoje, veikiausiai ji bus nualpusi kažkuriuo momentu. Šalimais ant stalelio padėtomis servetėlėmis ji nusivalo suprakaitavusį ir apašarotą veidą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Liepos 25, 2016, 02:43:00 pm

Iš visų prisiminimų apie įvykius miške, tik vienas dalykas buvo aiškiai prisimenamas, aiškiai suprantamas, aiškiai geliantis krūtinę - tai, kad ji buvo niekam tikusi, ir tiesiog stūmė kitus du moksleivius į pavojų. Ir vien dėl to, kad pati buvo per silpna - kaip apgailėtina!
Išspaudusi menkutę drebančią šypsenėlę, lyg juokdamasi iš savęs pačios, klastuolė kristelėjo į baltus patalus, pakeldama kiek skaudamą ranką, šia užsidengdama akis. Nagi, ar buvo gražu? Apsimesdama sveika kvailele. ji įstūmė į pavojų net kiek gerbiamą vyresnę Melody ir naujai pažįstamą jaunesnį Nero, kuris buvo tarsi žmogiška persigandusio viščiuko versija, galbūt net pridarė jiems mirtinų žaizdų, kurių buvo galima išvengti - jeigu aišku, nebūtų ten buvę pačios Junko.
Toliau save engdama, mintyse rėkaliodama, mergina staigiai sukluso - akimirką pasirodė, kad girdi balsą, o ir po šio sekė per ausis einantis garsas, sekamas dar vieno balso. Abiejų balsai skambėjo apdaužytai sveikai, kas iškart numetė akmenų ir plytų krūvas nuo širdies, kartu pakeliant Junko kūną aukštyn. Ir vėl - ta pati klaida, tas pats skausmingas susiraukimas ir visko aptemimas dėl per greito judesio.
-N-Nero! Melody! Jums viskas gerai..- tyliai gailus balsas, pritvinkęs bandymų susilaikyti ramiai, be skausmo požymių ar juolab kūkčiojimų išlindo iš mergino lūpų, priverčiant šią kelis kart smarkiai sumirksėt - gink die, moterie, tik nepradėk verkt!- Aš.. nepamenu. Man rodos, nualpau kažkur visko vidury..
Vaizdui nušviesėjus ir pasidarius nebesisukančiam dėl per greito atlikto veiksmo, Junko lėtu judesiu perkėlė kojas ant šaltų plytelių, per naujo atsisukdama į likusius du moksleivius.
-Ar labai blogai judu sužeisti?- mestelėjusi klausimą, šviesiaplaukė nuleido akis į šaltį pėdose keliančias plyteles - nors pati mergina, rodos, itin skaudžių sutrenkimų ar žaizdų neturėjo, vistiek viduje kirbėjo kažkas, verčiantis ją jaustis kaltą dėl menkiausių mėlynių, kurias gavo - kaip norėtų ji vadinti - jos draugai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: patsuan Rugpjūčio 03, 2016, 04:40:08 pm

Kiek suprato ir jautė, berniukas išsisuko lengviausiai iš šio nuotykio, ir dėl to jam iš
 tiesų buvo kiek geriau, žinat jo sėkmę įvykiai galėjo pasisukti visiškai , tikrąja to žodžio prasme, žudančia linkme. Žinoma, visas jo kūnas niežtėjo ir maudė nuo tuzino ir dar šiek tiek mėlynių ir įbrėžimų ant įvairiausių odos plotelių; žinoma, jis dar virpėjo pagalvojęs apie neviltį ir tamsą, kuri užuot tik sklandžiusi aplink sunkėsi į jo esybę, palikdama tik tuštumą...
Vos tik pažvelgus į abi merginas Nero jautėsi labiausiai kaltas ir mažiausiai nubaustas. Ar tik ne dėl jo bailumo ir baikštumo viskas susijaukė ir tarsi rikošetu nuo jo atsimušė į aplinkinius; galbūt jis buvo it veidrodis, rodantis iškreiptą, grotestišką vaizdą pats to nežinodamas, bet... Vaikinas nenorėjo palikti to pirmojo žmogaus, dėl kurio jis galėtų sudužti ir, suklijavus šukes, pasikeisti į gera.
-Jums viskas gerai...- atsidūsėjęs pažvelgė į Melody, sutaršytą ir kiek apgailėtinai atrodančią--nors netgi tokios būklės aplink merginą tarsi gaubė keista bebaimiškumu kvepianti aura, bet galbūt tai tik švilpiuko laki vaizduotė--- tačiau kvėpuojančia ir judančia.
-Galvojau, jog iš ten neišsikapanosim gyvi, ar bent jau nepraradę kokios galūnės...- sujukęs Nero pasisuko į Junko ir plačiai jai šyptelėjo, žvelgdamas blizgančiomis, šilumos pilnomis akimis, nors nebuvo tikras, ar ji matė tai. Kiek sumišęs patogiau atsisėdo siauroje ligoninės lovoje ir atsargiai sudėjo rankas ant savo šlaunų, išplėdamas pirštus ir apglėbdamas antklode paslėptą odą. Berniuko skruostai buvo išmušti rausvais lopinėliais, kuriuos po minutėlės paslėpe sausai kostelėdamas ir krestelėdamas savo plaukus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melody Rugpjūčio 21, 2016, 02:12:01 pm

  Dairydamasi aplinkui Melody pastebėjo, jog visoje palatoje jie vieni. Be garso einantis laikrodis ant sienos skelbė vienuoliktą valandą ryto. Mergina nebuvo tikra kelinta diena šiandien yra, bet matyt visi sėdėjo pamokose. Nusiklojusi ploną antklodę kuri dengė klastuolės kojas ji pabandė atsistoti ant žemės. Nuo staigių judesių galvą apsvaigo ir dabar Melody jautė spaudimą smilkiniuose, tačiau nepaisant to, ji net nesiruošė visko taip staiga mesti ir dejuoti lovoje.
  - Pas mus dar niekas nebuvo užėjęs,- prabilo norėdama paklausti, bet veikiau tai nuskambėjo kaip pareiškimas.- Bet ateis.- po šių žodžių tyliai suvaitojo galiausiai atsistojusi ir pajutusi skausmą dešinėje kojoje, kuri buvo subintuota kiek aukščiau kulkšnies.- O tada turėsime daug problemų.
  Iš prigimties mergina buvo bėgikė, tiksliau sakant – bailė. Ji nestovėdavo ir nežiūrėdavo kas bus, tik prisidribdavo – kaip visad – ir pabėgdavo – kaip visad. Taip darė ir miške palikdama Nero su Junko, ir ruošiasi pakartoti šį veiksmą dabar. Tik šį sykį svarsto su savimi pasiimti ir tuos du nukentėjusius mokinius, kurie kažkokiu būdu vis dar kalbasi su ja. Netgi rūpinasi.
  Vis dar pasiramsčiuodama į lašelinės stovą Melody prisilinko prie lentynėlės stovinčios šalimais ir atvėrusi dureles pažvelgė į vidų ieškodama savo rūbų. Viduje buvo sukrauti bintai, tvarsčiai, vandens buteliukai, puodeliai, senas laikraštis ir sena plunksna be rašalo. Nieko naudingo.
  - Po velniais,- panosėje nusikeikė mergina atgal sėsdamasi ant lovos.- Mes turim eiti iš čia kuo greičiau, geriausia nespėjus pasibaigti pamokoms. Dar geriau – nespėjus pasibaigti šiai pamokai.- po trumpos pauzės prabilo Melody pažvelgdama į Neru su Junko. Ji nebuvo tikra kaip pajėgūs jie yra judėti, bet jei teks juos išnešti, tai ir padarys.
  Nero veidas buvo pabalęs ir kiek apibrozdintas, tačiau akyse žybsėjo ta pati švelni liepsnelė, kuri iškart išduoda kad jis nė už ką nepadarytų nieko blogo jokiam gyvam (ar negyvam) sutvėrimui žemėje. Tai ji pražudys kažkada, bet visgi dabar tai atrodė visai mielai. Bet to panašu, kad jis padarytų daug dalykų vardan kitų. Pavyzdžiui dėl jaunosios klastuolės Junko.
  Pastaroji, tuo tarpu, buvo kai kas kito. Ji be galo priminė Sireną. Iš išorės niekas nepagalvotų, kad ji gali daryti ką nors blogo, po galais, jos išvaizda ir būdas kaip tik traukia visus prie jos, bet Melody buvo tikra, kad kai ateis tinkamas metas, Junko nuskandins laivus pasiglemždama kiekvieną gyvybę iki paskutinės.
  Neramiai žvelgdama į langą klastuolė bandė skaičiuoti kiek liko laiko iki skambučio į pertrauką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Rugpjūčio 25, 2016, 08:52:04 pm

Klastūnyno mokinė jau norėjo praverti burną, leisti keliems ne itin svarbiai svarbiems žodeliams palikti jos mintis ir nukeliauti į kitų, šalia esančių mokinių ausis, tačiau nieko, nė tyliausias ir tolimiausias garselis neišsprūdo - užtat mergina liko sustingusi, per daug pravertomis akimis, kurios lėtai, bet užtikrinai ėmė pilnėti su ašaromis ir virpančia - gal iš baimės, gal iš džiaugsmo, gal iš abiejų - lūpa. Nežinojo, kodėl staiga taip viskas smogė, rodos, pirmais visai gerai sutvardė tokias pat besikaupiančias ašaras, tačiau vien tas išgirdimas, kad jie abu nebuvo sunkiai sužeisti.. Kad jiedu, būdami nuostabūs žmonės, net nekaltino dėl visko įvykusio jos..
Be to, jai tebuvo dvylika metų - aišku, tokioje vietoje kaip Hogvartsas, kur kiekvienas elgiasi it savotiškas, dažnai net supernatūralus veikėjas, silpnu žmogumi, kuris naudos savo amžių kaip dingstį nepabūsi, silpnybės ir baimės neparodysi, bet dievai visiems tevožia, Junko vis dar buvo vaikas. Atimti galimybę jai pasijusti vienu, silpnu vaikiščiu, kuris negali nieko padaryti pats, bet kartu ir jaučią savo atsakomybe ir supranta, kokius padarinius sukuria jos veiksmai - bet kas, atimantis iš jos tokį jausmą, tokį dalyką, tebuvo beširdis žmogėnas, tuo ji buvo užtikrinta.
-D-džiaugiuosi, kad jums viskas gerai! Džiaugiuosi..- delnu agresyviai braukydamasi pro vis dar upelius ašarų išleisti grasinančias akis Junko išleido nedidelę, gal kiek drebančią, bet aiškiai nuoširdžią šypseną. Svarbiausiais dalykas buvo užtikrintas, ir dabar tikriausiai būtų sekę kiti reikalai, kurie nebūtų žadėję nieko gero jų trijulei. Ir, be abejonės, visada patys blogiausi dalykai išsipildo pirmiausiai.
Jeigu pirmais, vos po atsibudimo čia, palatose, buvo laikas dvejonei, baimei ir tuščiai vilčiai, dabar visi šie dalykai turėjo pranykti, leidžiant pasilikti tik norui išgelbėti savo ir dviejų kitų kailį iš šitos makalynės, į kurią ne tik patys įsivėlė, bet ir patys susikūrė.
-Eiti kur? Bet kur mokyklos teritorijoje mus iškarto pastebėtų, bet jeigu norės taip smarkiai nubausti, susiras kad ir kitame pasaulio krašte. O ir pertraukos metu, nebūtų lengviau įsimaišyti į mokinių minią?- susiraukusi pratarė, bekalbant stengdamasi ir pakilti iš savos lovos - su lėtais judesiais, priešingais negu tada, kai neapskaičiuodama veiksmo greičio tuos du kartus pakėlė savo kūną aukštyn, tai pasirodė visai įmanoma ir neskausminga. Basomis kojomis perėjusi tą trumpą atstumą atsidūrė prie pat Nero lovos, atsiremdama į ją ir vos pastebimai linktelėdama pati sau,- Nežinau, ant kiek greita galėsiu būti, jeigu reiks viską daryti skubiai, bet pasistengsiu.
Suprasdama, kad velniai terauna, ant tokių baltai plikų plytelių tikrai buvo šalta, stengdamasi ir vėl nesilankstyti pirmyn atgal per staigiai, rudaakė pasistengė kaip galima greičiau susirasti savo batus, kartu ir pasigailėdama, kam neužsidėjo jokių kojinių išeidama iš savojo kambario klastūnyne - pasiekus aukso puodą, kuris gulėjo paslėptas po lova (tikriausiai pačios darbuotojos pilnai suprato, kaip stingdančiai šalta čia buvo basomis) staigiai, bet ne per staigiai šiuos užsidėjo ant sustirusių pėdų, džiaugsmingai atsikvėpdama.
-Tiesa, Nero..- nuleisdama akis ir vis dar įsitaisiusi ant tų pačių ledinių grindų pravėrė burną, lėtai rinkdama žodžius,- Atleisk, kad įstūmėm tave į tokį dalyką, iš kurio padarinių dar ir bėgti reikia.- Junko išspaudė lengvutę, kiek apgailestaujančią šypsenėlę - su Melody ji jau patyrė šiokį anokį nuotykį, kurio metu jau kiek ir pasižadėjo būti visų nuotykių, kuriuos jai siūlė vyresnėlė dalis, bet Nero, vargšas ir ne ten pasitaikęs švilpis buvo visai kitas reikalas. Nors, jeigu atvirai, nepaisant visų žaizdų ar mėlynių, klastuolė negalėjo paneigti, kad nesidžiaugė jį esant šio "nuotykio" dalimi, galų gale, bent jau sugebėjo susirasti dar vieną šiokį anokį draugą, kas visada buvo gerai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: patsuan Rugsėjo 04, 2016, 07:27:21 pm

Berniukas pasistengė per ilgai nesulaikyti savo kvėpavimo kai Junko priartėjo prie jo lovos ir tiesiog jau norėjo paplekšnodamas per kraštą pasiūlyti jai patogiau šalia jo atsisėsti, tačiau greitai jis suvokė, kad ilgai šioje patalpoje jie neužsibus. Pelėdiškai plačiomis akimis Nero akys šokčiojo nuo vienos kalbančios merginos prie kitos, tarsi labai sulėtinta stalo teniso kamuoliuko versija; tiesą sakant, panašiai ir jautėsi. It koks kamuoliukas jo mintys ir moralė daužėsi nuo vieno sprendimo iš problemos nuo kito, prie gana paprastų išeičių iki didžiausių nesąmonių, kurios dužo vos tik susiformavusios it nuo aukšto nukritę tirpstantys varvekliai.

 Lėtai sugrabaliojęs ant šalia esančio stalelio akinius, švilpis juos atsargiai pasodino ant nosies ir dėl tikrumo stumtelėjo juos tvirčiau prie tarpuakio, paskui, tarsi nepatenkintas tuo, kilstelėjo už rėmelių į viršų. Tada visai juos nusiėmė, prisiminęs, kad nenuvalė pirštų pagalvėlėmis nutapšnotų stiklų; atrodo, visiškai bereikalo tiek dėmėsio skyrė akiniaims, o gal tiesiog ieškojo, kaip užimti savo pirštus, tam, kad jie nedrebėtų, kaip pasiutę. Nero dažnai gyveno baimėje, kartais, rodės, kad jis kvėpavo ja. Gal todėl jis bijojo imti ir apglėbti ašarojančią Junko, nubraukti drėgnus skruostus ir prispausti ją prie savęs, tarsi norėdamas apsaugoti merginą nuo viso pasaulio skausmo ir nevilties. Tačiau buvo bailys ir nevėkšla, todėl tik nedrąsiai kilstelėjęs ranką ir vėl greitai ją numetęs ją į savo skreitą šyptelėjo.
-Aš nepykstu, - kiek virpančiu balsu ištarė ir pajuto kietą gumulą kažkur gerklės viršuje, nebegalėjo ištarti nieko daugiau. Tiesą sakant, jis pyko, ir dar kaip. Pyko ant savęs, kad nesugebėjo apsaugoti kitų dviejų merginų, pyko, kad jos jautėsi kaltos, bent jau Junko. Juk nuo pat mažumės per televiziją matė ir girdėjo, kad vyrai turėjo būti it didvyriai, nušniojantys galvas piktadariams ir ištraukiantys nekaltas mergeles iš tamsos gniaužtų; tobuli ir stiprūs. O dabar Nero pats jautėsi tarsi kokia išsigimusi, drebanti mergelė. Nieko negalėjo pasiūlyti ar padėti, nes jeigu būtų jo valia, jis ir pasiliktų ligoninėje, pasislėpęs tarp patalų it koks negimęs viščiukas savo lukšte, laukiantis geresnių dienų.
Bet visvien pakilo iš lovos ir pradėjo ieškotis savų batų, nors jo kojos, kažkaip apvilktos kojinėmis, nešąlo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melody Rugsėjo 11, 2016, 04:44:01 pm

  Pamišusi nuo kontroliavimo. Viskas turi savo vietą, pasaulis ir gyvenimas – tvarkingas mechanizmas. Kiekvienas veiksmas ir atoveiksmis galėjo būti suplanuotas. Taip mąstydavo Melody. Jai patiko žinoti kas bus vėliau, tokiu būdu galėjo nuolatos jaustis saugi. Ir nepaisant to, kad nuolatos įmesdavo save į beprotiškas, nepaaiškinamas šizofrenijos sapaliones, mergina nepaleisdavo šios tvarkos idėjos.
  Dabar ji buvo pasimetęs laikrodžio ciferblato sraigtas. Negalėjo ramiai sėdėti. Atsistodama ir vėl sėsdama, sukdama kilpas ir ratus aplinkui ji bandė sumąstyti ką nors naudingo. Dabar ji jautėsi pakankamai beviltiškai, iš esmės, bet kam. Junko kalbėjo tiesą. Jei norės – mus susiras visur. Ne bausmė ją gąsdino, tai kas vyks po to/per ją/prieš ją. Tai ką ji dabar jautė buvo sunkiai paaiškinama. Tartum vaikas žaidžiantis slėpynių užmerkia akis manydamas, kad tol, kol jis nemato nieko, niekas irgi jo nepastebi. Ji nenorėjo pamatyti nusivylusių akių, bijojo ne žodžių, bet tono kuriuo kalbės. Po velniais, ji jautė tą kaltę, tik nenorėjo, kad dar ir priekaištautų kiti. Klijuoti pašto vokus kokiam profesoriui po pamokų visus metus nėra baisu, bet tokiu būdu tu prarandi tą vieną sunkiai atgaunamą, bet labai vertingą dalykėlį. Pasitikėjimą. Visi tėvai, profesoriai, gal ir mokiniai pradės abejoti tavimi. Tačiau ji vėl ir vėl, ir vėl atsiduria ten pat. Užmerkusi akis ji slepiasi bijodama, kad ją suras kas.
  - Tu teisi,- prabilo klaupdamasi ant kelių ir ieškodama savųjų batų. Šie gulėjo tvarkingai pastatyti ant grindų po lova. Purvu aplipę auliniai batai nemaloniai priėmė ne taip jau seniai matytas kojas.- Manau jūs neturėtumėte bėgti, taip pasirodysite kalti.- Melody kalbėjo tik apie juos. Liepdama jiems likti ji užtikrins, kad kaltė kristų tik ant jos vienos pečių. Šito pripažinti ji nenorėjo, vis dar buvo bjauri klastuolė.- Bet aš į bėdą nepakliūsiu. Manau ateis laikas kada jie pagaus mane, bet tai nebus šiandiena.- geriausia tėvas viską pranešti iš anksto, tokiu atveju jie spės pradėti susitaikinėti su šia idėja ir gavę laišką iš mokyklos bent apsvarstys galimybę neparsivežti dukros į namus, kur rėkaus kiekvienai sekundei pasitaikius.
Staiga neatsargiai kryptelėjus žvėriškai suskaudo sudraskytą nugarą ir Melody suvokė, kad tai nebus šiaip vokų klijavimas. Ją gali išmesti iš čia. Juos gali išmesti. Juk per ją juos galėjo nužudyti prakeiktas šunpalaikis.
  - Oi, kaip gerai, kad jūs čia.- už nugaros pasigirdo kimus moteriškas balsas priklausantis seselei. Nors ir skambėjo ganėtinai maloniai turėjo akivaizdžią karčią potekstę.- Kadangi atsigavot ir net galit vaikščioti, atlaikysite pasekmes to mažulėlio incidento į kurį patekote.- Melody neatsisuko į moterį, ji susirado Nero akis. Ir iš visų jėgų stengdamasi pabandė perduoti žinią, kad jis nė nemėgintų kalbėti, nes tą sekundę kai jis prasižios išsklis koks nors mielas melas apie tai kokie jie visi ar dar blogiau – jis vienas kaltas. Paskutinį kartą lai jis leidžia susitvarkyti Melody, o nuo tada, gali, kad ir išvis pamiršti jos veidą. Taip net geriau būtų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Spalio 30, 2016, 06:44:55 pm

Pati situacija, kurios dalimi jie patapo, buvo savotiškai beviltiška - kaip nuotykių trokštantys, velniūkščių pastūmėti vaikigaliai jie užmerktomis akimis išlėkė miškan su noru surasti trigalvį - vien tai buvo beprotiška - šunį, nustumdami logišką mintį, kad jie, trys paprasti vaikiščiai, patys nebuvo nei gabūs, nei kokios magiškos būtybės , kad gebėtų su šiuo susidoroti. Nieko keisto, kad buvo sužalojimų - nieko keisto, kad buvo ir skausmingų pasekmių, jau nagais baksnojančių į mokinius, tik laukiant, kol galės pilnai jiems parodyti visus laukiamus moralus ir visas bausmes.
Aišku, dar kvailiau buvo bėgimas nuo visko, tikintis, kad aštrūs pasekmių nagai jų nepričiups ir tvirtai nesuims glėbin, bet tai kartu ir buvo vienintelė ir geresnė išeitis jiems, kaip dar palyginti vaikams - nebuvo nieko keisto ir tame, kad visi trys norėjo pasinerti į nuotykius, į veiklas ir nekentėti pasekmių, kurios it agresyvi motina nakties tamsoje laukia grįžtančių namo.
Išspaudusi liūdną šypseną į Nero pusę - netikėjo, kad jis nepyksta, kaip galėjo nepykti, tai tiesiog buvo neįmanoma - jaunesnioji trijulės klastuolė atsisuko į Melody.
-Nenusišnekėk, nesiruošiu tavęs palikti vienos! Gi vien į mišką visi trys ėjome žinodami, kas per padaras ten bus,- agresyviau sušnypštė, pati iš nustebimo žengdama žingsnį atgal - tai buvo kažkas, ką tebūtų ištarusi pirmakursė Junko, ypač prieš vyresnį žmogų, ir dar tokiu tonu - tai nebebuvo įprasta jai, ji negalėjo taip pat kalbėti nebūdama pasiglemžta baimės, kaip sureaguos žmogus, kuriam tai buvo skirta,- Atsiprašau.. B-Bet! Nežinau kaip Nero, bet nesiruošiu palikti tau vienai srėbti šitos košės..
Nežinomam žmogui prakalbus, šviesiaplaukė krūptelėjo iš netikėtumo, susigūždama arčiau Nero lovos. Negi galėjo būti, kad jos garsesnis balso tonas prikvietė seselę ir juos išdavė - tai būtų siaubinga, vėl visa kaltė būtų sugrįžus į Junko rankas, dar jiems net nespėjus nieko susitarti, net kaip nors pabandyti pabėgti..!
Kaltei it šaltam vandeniui perliejus merginą, trečiakursė pritūpė, kartu smarkiai susiimdama už galvos. Galbūt, tik galbūt, jeigu ji dar labiau save nuteistų, jeigu vėl sugrįžtų į tą šleikštų jausmą ir nepakenčiamą skausmą, galbūt seselė juos galėtų palikti ramybėje? Arba bent jau duotų laiko ką sugalvoti daugiau, arba šviesiaplaukė sugebėtų nupirkti laiko, kad kiti du mokiniai paspruktų, galbūt taip ji galėtų atpirkti ir savo kaltes, atneštas iš tokio pačio jausmo, kurį perėjo miške ir kurį pamena per daug gerai.
Automatiškai pradėjusios tekėti ašaros ir galvos skausmas, lėtai per naujo pradėjęs besivystyti iš sunkių įkvėpimų ir rankų, kurios tiesiog šią spaudė, privertė Junko išleisti garsesnį kūkčiojimą - aišku, kad jinai buvo kalta, ko gi daugiau buvo galima norėti iš tokios beviltiškai apgailėtinos personos, negalinčios net pasiaukoti dėl kitų, dėl žmonių, kurie net drįso vadintis jos draugais! Rodėsi, galėjo girdėti ir atėjusios seselės niekingą caktelėjimą liežuviu- galbūt nebuvo itin retas įvykis, kai koks šlykštus, prisidirbęs ir į bėdas pakliuvęs vaikigalis paniškai apsižliumbia supratęs, kokios nemalonės dabar jo laukia.
Kojos, nebeatlaikančios tupinčio kūno privertė merginą skausmingai nuvirsti ant užpakalio, pagaliau pakeliant akis į viršiau stovinčias figūras - per ašarų kupinas akis sunkiai matėsi veidai, tikriausiai ir sunkiai ką per gražesnę mimiką ir pati Junko būtų galėjus nutaisyti, kad neatrodytų kaip tiesiog apsisnarglėjęs kūdikis, tačiau bandydama kaip nors ten, kur spėjo esant Melody, perduoti tai, kad tegul ši pasiima Nero ir kažkaip sprunka iš čia, mergina pajuto dar vieną tekančių ašarų srautą, privertusį nusileisti galvą žemyn.
Akimirką pasirodė, kad seselės neskoningi batai jau žengia arčiau jos, galbūt norėjo tiesiog susitvarkyti su ja ir keliauti savais tikslais, galų gale, maži vaikiščiai jai tikriausiai nebuvo taip įdomu, kaip koks skoningų ir nesėkmingą gyvenimą vedinų besiskundžiančių moterų laikraštis, tačiau kraupo perimta klastuolė pradėjo trauktis atgal, pakeliui su trankiu garsu nuversdama ne vieną ir ne kitą daiktą - galbūt reikėjo džiaugtis tik tuo, kad nemėgo sijonų, kitaip reginys būtų tiesiog tobulas.
Užsimiršdama, ar yra čia daugiau žmonių ar ne, ji ir toliau traukėsi tolimiau, dar kartą išgirsdama nepatenkintos seselės išleistą "tch" garsą - bent jau tikėjosi, kad Melody su Nero kaip ras progą pasprukti, kitaip viskas būtų nuėję veltui. Nors.. ir taip buvo suprantama, kad ji tebuvo kvailas vaikiščias, kuriam patiko dėmesys, kuris tik tenorėjo pritraukti žmonių akis į save, kuris viską darė dėl kitų pripažinimo - nieko keisto, jeigu taip manė seselė, jeigu taip manė vyresnė klastuolė ir bendraamžis švilpis, nieko nebuvo keisto ir tame, kad taip manė pati Junko, tiesa? Pajausdama kažkieno ranką ant peties - galimiausiai seselės - šviesiaplaukė išleido dar vieną baimingų klyksmų virtinę - lyg vėl kęstų tokį pat nepakeliamą skausmą kaip miške.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Emilija Dumboldor Lapkričio 03, 2016, 11:55:31 am

     Emilija Dumboldor skubėjo susitikti su savo drauge. Kai Emilija bėgo per laiptus, šie netikėtai sujudėjo. Tad Emilija įsitrenkė su galva į turėklus ir prarado sąmonę.                                                                   
     Emilija atsibudo ligoninės sparno palatoje. Apsidairiusi aplink ji suprato, jog ji yra ligoninėje. Po kiek laiko atėjo panelė Pomfri.                                                                                                                                             
     - Ar gerai jaučiatias?- paklausė panelė Pomfri.                                                                                   
     - Taip. Kaip aš čia atsiradau?- atsakė ir paklausė Emilija.                                                                         
     - Mane iškvietė tavo draugė. Tu praradai sąmonę ant laiptų. Mes manome, kad laiptai staigiai sujudėjo ir tu susitrenkėj galvą,- atsakė panelė Pomfri.                                                                                                           
     - Aišku, o ar aš čia seniai?- paklausė Emilija.                                                                                                             
     - Pusę dienos,- atsakė panelė Pomfri.                                                                                                                       
     Tada įėjo Emilijos draugė ir panelė Pomfri leido joms pasikalbėti penkias minutes.                                     
     Emiliją panelė Pomfri išleido kitą dieną. Emilija padėkojo panelei Pomfri ir išėjo.                                       

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elke Arlette Nieuwhof Gruodžio 04, 2016, 02:13:39 am

Chinatsu su Dione, kuri buvo tapusi naujos pažįstamos ramsčiu, itin lėtai judėjo ligoninės sparno koridoriumi, vis dairydamosis ir akimis ieškodamos palatų. Pagaliau jas aptikus, vyresnė mergaitė atsidūsėjo - buvo tikrai sunerimusi, mat pirmakursei paeiti darėsi vis sunkiau, o reikiamos patalpos greitai rasti nepavyko. Dionė pabeldė į duris ir, nesulaukusi atsakymo bei iš paskos tempdama Chinatsu, sparčiai žengė vidun.
  Ligoninės personalo čia nesimatė, tad varniukė sušuko:
 - Sveiki! Ar čia yra kas nors? Būtų malonu gauti šiek tiek pagalbos!
  Belaukdama ateinančių slaugių, antrakursė pradėjo vesti Chinatsu gulto link. Kai mergaitės pasiekė baldą, Dionė pasodino pirmakursę ant minkšto čiužinio ir liepė jokiu būdu nejudinti skaudamos kojos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Chinatsu Ayiama Gruodžio 04, 2016, 02:25:10 am

   Kiekvienas žingsnis Chinatsu prilygo kryžiaus žygiui, tačiau ji stengėsi neparodyti, kaip jai išties skauda. Netgi kiek šypsojosi ir šiek tiek skubinosi žengti pirmyn. Tai buvo svarbiausia - pasiekti seselės kabinetą kuo greičiau. Naudodamasi Dione kaip ramsčiu ji sparčiai šokavo pirmyn. Dauguma mokinių buvo puotoje, tad net neatkreipė dėmesio į šį keistą reiškinį koridoriuje. Na, žinomq, kaip galėjo tai padaryti, jei nebuvo, kas šitai išvystų. Ir gerai, Chinatsu būtų pradėjusi krizenti ir keistai šypsotis, o Dionė pamanytų, kad japoniukė yra mazochistė arba išsikraustė iš proto.
   Galiausiai mergaitė palaimingai atsiduso sėdėdama ant ligoninės palatos lovos. Dabar jau nebuvo svarbu, kaip greitai pasirodys seselė. Ji galėjo pasėdėti ir tai buvo svarbiausia.
 - O dabar viskas jau beveik gerai, - šiltai nusišypsojo Chinatsu. - Ačiū už pagalbą.
   Jos skruostai raustelėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Gruodžio 04, 2016, 10:27:12 am

Išgirdusi šūksnį „Būtų malonu gauti šiek tiek pagalbos!“ naujoji slaugė sėdėjo savo kabinete. „Kas čia dabar? Pirmą mokslo metų dieną? Puota juk...“ nustebusi mintijo Natalie, skubėdama palatos link, iš kurios pasigirdo vaikiško balso šūksnis. „Greičiausiai mergaitė šaukė, gal kokia antrakursė ar trečiakursė.“ Nustatė auksaplaukė savo pianistiškos klausos dėka. Staigiu judesiu atidariusi duris ir įpuolusi į palatą, moteris pamatė dvi varnanages, viena buvo vidutinio ūgio bei sudėjimo, ilgaplaukė mergaitė, veikiausiai ir šaukusi pagalbos, atrodė kiek vyresnė už kitą, tačiau visiškai sveika, „Matyt atlydėjo.“ Toji kita, japoniškų bruožų, jaunesnioji mergaitė anaiptol taip neatrodė, ji sėdėjo ant lovos, keistai laikydama koją.
-gulkis gulkis brangute, duokš man apžiūrėti. – kreipėsi Natalie į japoniukę, stumtelėdama ją ant lovos ir rankomis atsargiai padėdama užkelti sužeistą koją.
-dėkui, kad atvedei – moteris žvilgtelėjo į vyresniosios mergaitės apsiaustą – Dione. Tavo draugė pati jau būtų nebepajėgusi ateiti, čiurna išnarinta. – konstatavo slaugė.
-na, tai kas nutiko panele Ayiama? – paklausė ji, vėl atsisukdama į sužeistąją mergaitę, veikiausiai pirmakursę. – aš čiurną sutvarkysiu greitai, tačiau nakvoti teks ligoninėje, nes kojos nebus galima pajudinti dar dvylika valandų. Panele Veterfold galite pasilikti kiek tik norite, dėl manęs, kad ir nakvoti. – pridūrė Natalie, ir kol mergaitės nespėjo nustebti ar paprieštarauti patikslino – nauja slaugė, naujos taisyklės, mano manymu, kartais tikrų draugų buvimas šalia gydo neapsakomą skaičių kartų geriau negu bet kokie vaistai. – gan jauna, trisdešimt septynerių metų slaugė šyptelėjo ir parodė vyresnei varniukei ligoninės pižamų lentyną. – kol aš atsinešiu medikamentus, galėtum padėti jai persirengti, mat kojos būtų geriau nejudinti, tai gali pridaryti tik dar daugiau problemų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Chinatsu Ayiama Gruodžio 04, 2016, 11:43:50 am

   Nespėjus visko net apgalvoti iš kabineto atlėkė seselė. Chinatsu šyptelėjo. Visgi greičiausiai nemirs (haha) dėl išnarintos čiurnos. Tai nebūtų nė kiek juokinga, tačiau vis tiek pralinksmino japoniukę.
 - Paslydau ir koja užsikabino už stalo kojos, - vos spėjo įsiterpti tarp tauškisnčios seselės pirmakursė..
   Išgirdusi, kad teks nakvoti ligoninėje, mergaitė sukikeno.
 - Jei jau šitaip, tai greičiausiai čia būsiu dažniausias svečias čia. Puiki mokslo metų pradžia, - nepaisant to, kad teks sėdėti ligoninėje, mergaitė buvo puikios nuotaikos, kaip ir visada. - Žinai, Dione, būčiau labai dėkinga, jei visgi padėtum, nes kol kas nei pasiimti pižamos, nei persirengti pati negaliu. Būtų visai smagu, kad jei nepasiliksi (o tu turbūt nepasiliksi) ateitum ryte, nes aš visu šimtu procentų esu įsitikinusi, kad pasiklysiu ir nežinosiu, ką toliau daryti.
   Greitai išbėrusi žodžius su japonišku akcentu mergaitė vėl pasidarė raudona kaip šviesoforas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elke Arlette Nieuwhof Gruodžio 04, 2016, 04:04:07 pm

  Chinatsu padėkojus už pagalbą, Dionė jau norėjo palinkėti sėkmės ir pasišalinti, mat likti būtų buvę lyg ir nelabai patogu, tačiau tuomet palatoje pasirodė slaugė. Ji patvirtino pirmakursės spėjimą - tikrai buvo išnarinta čiurna. Strazdanė bandė antrąsyk atsisveikinti, mat dabar čia jau nebebuvo reikalinga, kai slaugė prabilo ir pasiūlė visiškai netikėtą dalyką - likti kartu su naująja pažįstama visa naktį, kitaip tariant, tol, kol Chinatsu galės grįžti į savo kambarį. Dionė, ta pati, kurią itin sunku išmušti iš vėžių, sutriko: "Kaip čia taip, juk ankstesnė slaugė to niekuomet neleisdavo. Na, šioji, panašu, turi kiek kitokią nuomonę apie ligonių priežiūrą. Teks pabūti čia per naktį, juk nepaliksi mergaitės bėdoje." Negana to, moteriškė paprašė dar ir padėti japoniukei persirengti.
  Chinatsu sudvejojus, ar Dionė liks, ši užtikrino:
 - Žinoma, kad aš pabūsiu su tavim. Ryte kartu parpėdinsim į savo koledžų kambarius, - šyptelėjo antrakursė.
  Nieko nelaukusi, strazdanė užtraukė palatos širmą ir pasiteiravo:
 - Kokios pižamos nori? - to klausti buvo kiek nejauku, tačiau ką padarysi, taip jau reikėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Chinatsu Ayiama Gruodžio 04, 2016, 04:23:37 pm

   Nuo Chinatsu veido nedingo linksma šypsena. Skruostai nuolatos kaito ir balo, tačiau buvo ganėtinai smagu nepaisant to, kad gali pasklisti gandas po mokyklą, kad štai atsirado tokia labai clumsy stiliaus mergaitė, kurią galima stumdyti kaip šaškę po lauką. Na, ji tikėjosi, kad pateks į Švilpynę, nes nemanė, kad kur nors pritaptų.
 - Ačiū, kad ketini pasilikti. Žinai, nauja vieta, dar supanikuosiu ar negalėsiu užm... nesupyksi, jei naktį pažadinsiu kažko klausdama? Greičiausiai iki pat miego spėsiu visko išsiklausinėt, - tyliai nusijuokė mergaitė ir patogiau pasirėmė delnais į lovą. Buvo nepatogu sėdėti tarsi bulvių maišui.
 - Galbūt būtų patogiau suknelės tipo pižama. Jei seselė tvarkys koją, gali būti nepatogu atraitoti kelnes, - logiškai pasamprotavo Chinatsu.
   Jai patiko, kad širmos užtrauktos. Daugiau privatumo, be to, jautėsi taip, lyg dabar būtų visai kitame, mažame pasaulėlyje.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 11, 2016, 11:49:10 am

Vos atvedusi Beatrice į ligoninę, Dalli išskubėjo atgal į pamoką, visko paaiškinti mokytojai. Penktakursės koja kone degė iš skausmo, tačiau slaugės padėjėjai elfai netruko ateiti ir jos sutvarstyti. „Geras, šioji slaugė ir padėjėjų įsigijo.“ Nusistebėjo mergina „Ana neturėjo...“ „O tu žinai, ką tu tebeturi?“ jo balsas buvo kaip niekad klastingas ir švelnus. Tris nereikėjo antrąkart kartoti, ji susivokė. „Tebeturiu magijos istorijos pamokoje išsitrauktą ženkliuką.“ „tu pas mane genijus Tris.“ Apsidžiaugė jos minčių draugas. „Tu žinai ko mums reikia?“ ir uždavęs tą klausimą nukėlė grifę į savo prisiminimus.
Harris atėjo pas jį prie laužo, tačiau ne vienas, supamas tėvo, mamos, Sirijaus ir kitų plėšiko plano eros narių. Jie visi tikėjosi, jog tamsos valdovas jų nepamatys, tačiau matė, nes vaikėzas tebebuvo jo horokrusas.
Merginai užteko to vieno vaizdo, per šitiek metų su Tom galvoje, ji jau buvo išmokusi greitai pagauti jo mintį. „Prisikėlimo akmuo, jis turėjo tą akmenį su savimi.“ „Taip,“ atsiliepė patenkintas Voldemortas „tačiau ateidamas kažkur miške jį išmetė kažkuriuo momentu, galėtumei darkart nusikelti su tuo ženkliuku į tą vietą ir neužmigti, o pasekti Harį, paimti tą numestą daiktą.“ „Žinoma, kai pagis koja.“ Nusišypsojo penktakursė. „Ne ne Tris, nėra tam laiko, reikia dabar, kol profesorė dar nepasigedo ženkliuko. Paskui grįši į jos kabinetą, neva iš ligoninės ir atsiprašiusi turėsi grąžinti ženklelį.“ Jų pokalbį nutraukė visai “mielas“ ir „švelnus“ balselis, staugiantis ant viso ligoninės sparno, ar dar daugiau. Pianistiška Tris klausa iškart pažino šio balselio savininką. „Mufliato“ pagalvojo grifė staigiai nukreipdama lazdelę į palatos duris ir vos spėjęs kauktelėti balsas nutilo. „Bežodžiai kerai – tai jau trečio kurso reikalas.“ Nusišypsojo mergina dėkinga minčių draugui už pamokas. „Tai kad tu pati talentinga.“ Kiti pacientai net nespėjo prabusti, todėl penktakursė palengva atsistojo ir išklibikščiavo iš palatos, „Galbūt pavyks ir su tokia koja pačiupti tą akmenį.“ Pagalvojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 11, 2016, 09:51:44 pm

Grįžusi atgal iš savo žygio, ir įsliuogusi po šilta ligoninės antklode Beatrice pasijautė saugi. Ji patogiai ištiesė sužeistą koją ir leido pulsuojančiam skausmui apmalšti. „Brrr, kad daugiau aš kur nors kerėplinčiau su tokia koja.“ Pasiskundė ji vyrui. „Bet nesakyk Tris, juk buvo verta.“ Ji vėl girdėjo, kaip Tom šypsosi kalbant. „Oh, Tom...“ atsiduso ji ir priglaudė prie krūtinės ranką su dviem žiedais, ant ketvirto piršto puikavosi Hogvartso įkūrėjų, o ant trečio – Gontų žiedas. „Pasakyk, kad didžiuojiesi manim, prašau...“ „Aš didžiuojuosi tavimi, mano Tris.“ „Tavo?“ mergina kilstelėjo antakius. „Labanakt.“ Teištarė vyras ir atsitvėrė nuo jos aklina siena. Grifei nebeliko kas daryti, ir ši greitai užmigo. Susapnavo patekusi į naujausiuosius laikus, antro pasaulinio karo laikotarpį.
Italija buvo graži, tiek savo miestais, tiek didinga romėnų architektūra. Apsirengusi savo įprasta apranga, juodos kostiuminės kelnės, juodi marškiniai, žalias švarkas ir raudoni aukšti batai – Beatrice žingsniavo tarp namų. „Net karas nesugebėjo pavergti šios šalies grožio.“ Stebėjosi mintyse mergina, tik staiga, kažkas ją sugavo už rankos ir prabilo:
-Panele! Jūs čia kaip apsirengusi? Pas mus moterys gali vaikščioti tik su sijonais ar sukniomis, čia fašizmas jums, o ne koks ten amerikietiškas liberalizmas! Pasiklydote? – vyras rėkavo itališkai, iš uniformos buvo panašu – apsauginis ar karininkas.
-Cha! Su sijonais ar sukniomis – nusivaipė Tris – tam, kad greičiau galėtumėte nurengti? Ar tik užsimanę po sijonu pasižiūrėti? – ta pačia kalba atrėžė mergina.
-Kaip jūs drįstate? Žengte marš su manimi! – Tris norėjo dar labiau paerzinti kariškį, todėl ėmė žygiuoti, o žygiuodama pusbalsiu dainuoti.
-Viens du, Viens du, Viens du trys! – apsauginis atbula ranka uždrožė merginai per veidą, šitokio įžūlumo ji jau nebeapsikentė, išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė į vyriškį. Šis tuč tuojau suspigo iš skausmo nesavu balsu, o kaktoje iššoko didelis raudonas pūlinys, bjauriai tvinksintis ir pulsuojantis. Mergina pakėlė ranką ir tvojo ja per tą gumbą, pūliai pasipylė ant gatvės, o vyras klykdamas susmuko ant grindinio.
-Antonio, kas čia? – iš už kampo išniro dar vienas, Beatrice ūgio vyras, šis buvo plikas, bet jau akys... tamsios, juodos, degančios.
-Jūsų didenybe, gerbiamas Duče, čiaji, tai ji! – kliegė kariškis nykščiu rodydamas į nekaltai stovinčią merginą.
-A. aš maniau, kad čia jis? – nusišaipė Italijos diktatorius ir pasigriebė merginą už rankos.
-Vedžiau ją pas jus Duče.
-Ir lūpą perkirtai? Ajajai kaip negražu Antonio, už tai dabar gulėk. – pasakė Musolinis ir nusivedė penkiolikmetę su savimi.
-Eime su manimi balandėle, tu tokia nuostabi, aš tau atversiu malonumų sodus. – kalbėjo jis Tris, vesdamasis ją rūmų koridoriais, o galiausiai į savo kabinetą. – tu būsi tik mano, o aš – tik tavo.
-Huh? – šūktelėjo mergina, pajutusi Benito rankas, ieškančias kažin ko po jos švarku.
-tu tikriausiai dar nebuvai su vyru ką? Nebijok, padarysiu tave laimingiausia moterimi pasaulyje.
-ėėė, ramink bazarą. Nieko aš su tavim nesimylėsiu, ir tikrai nebūsiu dar viena iš tavo kasdienių lankytojų. – Beatrice prisiminė savo malonumui vaiknamyje nagrinėtas žiobarų istorijos kronikas apie italų Dučę Benitą Musolinį. Jis kasdien priimdavo savo kabinete po kelias merginas ir be jokių sentimentų jas tvarkydavo įvairiai, ant stalo, ant kilimo, prie palangės... mergina nusipurtė atsiminusi tas šlykščias, gašlias citatas septintame kronikų puslapyje.
-aaa! Neee! – jos kojos sulinko iš skausmo nuo smūgio, mergina pakėlė tamsias akis ir išvydo garsiąją fašizmo tėvo geležinę lazdą, kurią įkaitinęs jis pliekdavo nepaklusniuosius.
-ar dabar jau nori manęs mylimoji? – gašliai pasiteiravo jis pasilenkdamas artyn.
-tu drįsai trenkti moterei?! – pasibaisėjo Tris, o ašaros žliaugė veidu. Nelaukusi atsakymo ji vėl siektelėjo lazdelės. Vyras nusikvatojo išvydęs medinį pagalėlį, nukreiptą tiesiai į jį, tuo tarpu stovintį su geležine, įkaitinta lazda rankoje, ir Beatrice jau žinojo kas bus, bežodžiai kerai, buvo jos slaptas trečio kurso reikalas. Ryškus žalias žaibas trenkė vyrui krūtinėn, ir susvirduliavęs jis krito aukštielninkas. Staiga vaizdas pasikeitė, Tris stovėjo Hogvartso didžiojoje salėje, įsimaišiusi į minią šalia auksaplaukės besilaukiančios merginos, o priešais ją gulėjo, ne Benito Musolinio, o Tomo Marvolo Ridlio palaikai.
-neee! – sukliko mergina nesavu balsu ir prabudo išpilta prakaito.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elna Klumpar Gruodžio 22, 2016, 10:45:08 pm

Pravėrusi girgždančias duris mergytė išvydo daug tuščių lovų. Turbūt atsidūriau palatose...Gal reikėtų susirasti seselės kabinetą?Nahh, tikrai nenoriu susidurt su ja. Palauksiu čia, gi kažkada turi ateiti ir patikrinti palatas. Klumpar savo žvilgsnį sutelkė ties lova, stovinćia prie pat lango, o ant lango dailiai krito ir tirpo snaigės. Ši diena tokia varginanti. Manau nieko neatsitiks jei prigulsiu. Su tokiomis mintimis varnanagė nužingsniavo prie lovos ir išsitiesė. Jos kūną apėme palaima, bet prieš akis išniro šios dienos įvykiai, tad El, kaip šaltu vandeniu apipilta, šoko iš lovos. Nusibraukusi nuo veido kelias trumpas sruogas, Klumpar apsisuko ir įkvėpusi, iškvepė. Viskas gerai, nusramink...Dar netokių dalykų mokiniai buvo padarę ir neišlekė iš,visiems pasitaiko.Vis prisemanant tuos varginančius įvykius Elnai skruostu nusirito įpradtas sūrus vanduo. Ughhh. Ar nustosiu šiandien verkti??Susigrizbusi varnanagė nusibraukė ašaras ir papurčiusi galvą už durų išgirdo lyg ir kažkokius žingsnius...

(( Nuoroda dėl įvykių. http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2334.45 (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2334.45)

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Gruodžio 23, 2016, 01:08:22 pm

Viskas, ką esantys palatose dabar galėjo matyti, tai buvo mažutė elfė, stovinti tarpduryje, vilkinti sumažintą baltą seselės chalatėlio versiją. Šioji su rūpesčiu nužvelgė antrakursę varniukę besibraukiančią gal tyčiomis, o gal šiaip nuo apšvietimo ištryškusią ašarą.
-Sveika, aš esu hilerės Wright viena iš trijų padėjėjų, Keitė. Kas nutiko? Tuojaus pakviesiu madam Wright. – mažylė elfė būtų pati šokusi mergaitei padėti, tačiau savo elfiškomis galiomis įžvelgė, jog čia reikalinga panelė Nataša. Todėl Keitė tik spragtelėjo pirštais ir nutapsėjo prie pacientų, laukiančių pagalbos kitose palatų dalyse. Netrukus, gal po kokios minutės atskubėjo ir pati hilerė Natalie Pierina Wright. Tučtuojau prilėkė prie merginos ir švelniu sodriu balsu paklausė:
-Kuo galėčiau būti naudinga? – auksaplaukė pažvelgė į galbūt antrame kurse besimokančią mergaitę ir suprato, jog ši pati jaučiasi blogai, tik psichologiškai, moteris raminamai uždėjo trumpaplaukei ranką ant peties. – nusiramink, viskas bus gerai. Nagi, klok, kas nutiko.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elna Klumpar Gruodžio 23, 2016, 09:01:05 pm

Staiga Elnos ausis pasiekė kažkos plonytis balselis.
-Sveika, aš Elna. Deja, aš labiau norėčiau pasipasakoti seselei. Dėkoju,-taip staigiai, kaip elfė atsirado, taip staigiai ji ir dingo. Ilgai nelaukiant prisistatė ir šiuo metu mergaitei reikalingiauias žmogus. Jau patyrusi madam Pomfri bambėjimą ir tuoj pat guldymą į lova, Klumpar nustebo išgirdusi tik sodrų ir ramų moters balsą.
-Man tikrai reikėtų pagalbos. Suprantate aš atlikinėjau areštą su drauge klastuole ir...-ties čia El užstrigo, nes nežinojo, kaip įvardinti grifą,- ir...pažįstamu grifu. Šiek tiek supykusi mečiau grifui akmenį į galvą, bet jis buo pasilenkęs ir aš pataikiau...-į profesorę. Dar nemažai nukentėjo mano draugė Anabetė, bet patikėkit tai jau ne mano kaltė,- viską skubiai ir tyliai išbėrė Elna.
Pajutusi seselės ranką ant peties varniukė šiek tiek sudrebėjo, bet nesusilaikiusi šyptelėjo, lyg dėkodama už tokį seselės gerumą.
-Taigi, galbūt galime paskubėti, nes mano minėtasis grifas labai nervinasi,- prikandusi iš gėdos lūpą, išlemeno Klumpar.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Gruodžio 23, 2016, 09:33:16 pm

Išgirdusi varnanagės pasakojimą Natalie Pierina Wright nesusilaikiusi prajuko.
-Žinai, tu man labai primeni mane pačią mokyklos laikais, aš taip pat mokiausi varno nago koledže ir mėgdavau krėsti įvairias išdaigas. Žinai, vieną kartą apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoją priverčiau rašančiojo kraują vietoj rašalo naudojančia plunksna parašyti: „Aš esu rupūžė.“ Ir tie žodžiai liko jos plaštakoje. Už tai, žinoma, buvau iškviesta pas direktorių, bet... – dalį auksaplaukė nutylėjo – per daug nenukentėjau. – užbaigė ji po menkutės pauzelės.
-hmmm... Elna. – nuskaitė hilerė mergaitės vardą nuo apsiausto – bėk atgal į kabinetą, nuramink tą grifą  ir laukit manęs, aš tuojaus pat pribūsiu, tik noriu nueiti pasiimti savo lazdelės, mat mokytoją greičiausiai teks gabenti į ligoninę ir siūti galvą. O tu nepyk jau ant manęs už pamokslą, bet negaliu prikąsti liežuvio ir visgi pasakysiu: mažiau prasidėk su visokiais klastuoliais, mažiau turėsi bėdų. – šyptelėjo Nataša ir išlėkė į kabinetą pasiimti savo raudonmedžio lazdelės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Gruodžio 24, 2016, 12:04:51 pm

Natalie Pierina Wright grįžo į palatą nešina neštuvais, ant kurių gulėjo magiškų gyvūnų priežiūros profesorė Margareta Givens. Hilerė kuo skubiausiai perkėlė merginą nuo neštuvų ant lovos ir spraktelėjo pirštais. Atsiradus trims jos padėjėjams, elfams, ji susakė kokias priemones jai atnešti. Netrukkus, albinosei buvo įlašinta gyvybės eliksyro, jog šioji ištvertų operaciją, ir pradėta siūti žaizda. Varnanagės paleistas akmenėlis padarė nemenką žalą, kurį laiką bus nedidukas guzas, po to liks tik siaurutis, žmogaus akimi beveik neįžiūrimas randelis. Pagalvojus apie žmones ir nežmones Natašą taip supykino, kad šioji vos spėjo nulėkti iki netoliese esančios kriauklės ir išsivemti. "Kas čia dabar?" pyktelėjo moteris ant saves, "Jau net negaliu eilinės žaizdos užlopyti neapsivėmusi?!" Ji prisiminė švilpio lavoną savo kabinete, ir vėl grakščiai apsivėmė, galva sukosi. "Čia dėl visko kaltas tas Sorenas von Sjuardas!" Tūžo ji, "Būtent jam atsiradus kažkaip sujautrėjau." Siuto Natalie Pierina Wright vėl grįždama prie profesorės Givens ir baigdama siūti žaizdą. Galų gale, nusiplovusi rankas auksaplaukė prisėdo ant lovos priešais albinosę Ir ėmė laukti, kol šioji pabus, mat turėjo apie ką su ja pasikalbėti, šitokie dalykai jau veda link antrojo Hogvartso mūšio.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Vintė Adamson Sausio 03, 2017, 11:11:36 pm

  Pieva... Kokia graži pieva... O iš kur čia atsirado tie zuikučiai? Ot nenaudėliai!.. Gal penkerių metukų Margareta šildėsi po linksma saulyte, žaisdama vešlioje, žaliuojančioje pievoje. Ji straksėjo nuo augalo prie augalo, kartkartėmis sustodama pasigrožėti įvairiaspalviais paukšteliais bei po kojomis  šokuojančiais zuikiais. Iš žolelių mergaitė pynė žiedelius, apyrankes ir plaukų puošmenas, o tvirtesnius stiebus naudodavo namo, skirto lėlytėms, statybai.
  Staiga iš toli pasigirdo puikiai pažįstamas balsas:
 - Margaretute! - tai buvo mama.
  Albinosė jau norėjo tipenti garso link, kai staiga suvokė, jog pieva išnyko. Dabar Margareta gulėjo ant kietoko paviršiaus. Panorėjusi atplėšti vokus tai padarė ne taip ir lengvai, o atmerkusi žavias akis išvydo baltas lubas. Vos pakėlusi galvą suprato, jog atsidūrė ligoninės sparne. Pieva tebuvo sapnas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Claudie Amneta Sausio 23, 2017, 04:58:52 pm

Claudie skubėjo link palatų. Jai būtinai reikėjo surasti seselę. Vis per tą nelaimingą atsitikimą. Reikėjo būti greitesnei ir greičiau bėgti nuo to kaktuso , kuris svaidosi spygliais. Dabar ji ėjo, beveik bėgo, saugodama savo kairę ranką, nes ją beprotiškai skaudėjo. Nors ji ir ištraukė spyglį, aprišo plačiu kaspinu, bet čia reikėjo didesnės pagalbos. O jokių burtų ji nežinojo. Dėl to bėgo kuo greičiau, kad tik pamatytų slaugę. Ligoninės sparne pirmos durys buvo palatų. Dėl to ji tenai ir skubėjo. Tik sustojusi prie palatos durų ji stabtelėjo. Dar kartą perskaitė užrašą, buvusį viš durų : PALATOS. Tada nedrąsiai ir tyliai jas pravėrė.
Lėtai įėjusi ji pamatė gal penkiolika lovų. Maždaug kas antra buvo užimta. Joje vieni sėdėjo, kiti gulėjo. Tie veidai jai buvo pažįstami. Tuos mokinius ji buvo mačiusi mokykloje. Bet staiga durys šiek tiek parsivėrė. Varniukė apsisuko ir pamatė, kad kai kas atėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 23, 2017, 07:25:59 pm

Klarė vėlavo į pamoką, todėl bebėgdama į lauką pamatė kaip jai pažįstamas veidas pasileido ligoninės link, nusprendusi, kad nutiko kažkas pakankamai rimto, nes šioje mokykloje paprastus nesklandumus galėjo sutvarkyti ir profesoriai, mergina nubėgo paskui, ir pavijo draugę tik jai įžengus į ligoninės palatą.
- Claudie, kas nutiko, aš ėjau į pamoką ir pamačiau tave visą skubančią, supratau, jog kažkas ne taip.....
Sunerimusi ji priėjo arčiau, pamatė, kad mergaitės ranka perrišta kaspinu...
- Ar tai kažkoks augalas tau taip? Ar labai skauda...
Klarė nuoširdžiai nemėgo ligoninių ir bijojo kraujo, bet pasiliko tik tam, kad palaikytų draugę. greičiau ateitų seselė, nuo šitos vietos ir man tuoj pasidarys negera...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Claudie Amneta Sausio 24, 2017, 05:04:28 pm

Pro duris įėjo Klarė. Jos draugė. Claudie labai apidžiaugė, bet skausmas jai vis priminė, ko varniukė čia šitaip atskubėjo.
- Labai skauda. Ne veltui čia taip bėgau. Taip, tu teisi. Šitaip man padarė augalas. Tai buvo milžiniškas kaktusas. Jis atgijo ir... Pradėjo sviesti spyglius. Ir... Pati supranti kas nutiko. Dabar kaspinas jau šlapias. Norėčiau jį nusiimti, bet bus tik blogiau. Menkas malonumas tverti tokį skausmą...- Mokinės veidas iš įprasto tapo perkreiptu skausmo.
Tuo metu, nuo raudono krauju permirkusio kaspino ant grindų tekštelėjo didelis lašas kraujo. Jis išpurvino baltas grindis. Po kelių sekundžių jį sekė kitas. Mergaitei tai sukėlė dar didesnį skausmą.
-Kur panelė Wright?- klausimas buvo skirtas tiek jai pačiai, tiek jos draugei Klarei, nes abi norėjo, kad šis reikalas pasibaigtų kuo greičiau.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 24, 2017, 10:12:31 pm

Klarė perkelė svorį nuo vienos ant kitos kojos.
- Kaip džiaugiuosi, kad iki pamokos taip ir neatkeliavau. Tikiuosi daugiau sužeistų nebus.
Klarė pamatė dėžę servetėlių ant palangės. Paėmusi kelias stengdamasi, kad per pusryčius suvalgytas maistas neiškeliautų iš skrandžio neįprastu būdu, ji pavalė kraujo dėmės, ir ištiesė kelias Claudie.
- Prašau, prispausk, kad kraujas nevarvėtų, matai, aš turiu bėdelę su krauju, man sunku prisipažinti, juk žinai kokie mes, grifai, drąsūs, tačiau aš nemėgstu ligoninių ir bijau kraujo...
Mergina susiryžiavo rankas ant krūtinės.
- Greičiau ji ateitų, menkas malonumas stovėt ir žiūrėt kaip kažkam skauda...
Klarė iš nekantrumo pradėjo nagais stumdyti pirštų odeles...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Claudie Amneta Sausio 25, 2017, 04:54:25 pm

-Ačiū,- pamačiusi, jog draugė išvalė kraujo dėmeles tarė Claudie.Ji paėmė Klarės paduotas servetėles ir prispaudė prie kaspino.- Pati nebūčiau susiprotėjusi.
Claudie stengėsi, kad daugiau nė lašelis kraujo neužtikštų ant grindų.
-Beje, žinau, jog ne tik tu bijai kraujo. Abejoju ar jis kam nors patinka... Nors... Jis patinka vampyrams. Jie be jo gyvent negali.
Supratusi, jog kalba apie tai, kas draugei labai nepatinka, Claudie užtilo.
-Gal reiktų kur nors paieškoti seselės? Nežinau, ar ji ateis greitu metu. Beje, skausmas dar labiau sustiprėjo...
-Laikykis, Claudie. Juk tu stipri. Tu gali ištverti skausmą. Juk pameni, kaip tave žiobarai skriaudė. Juk pameni, kai skaudėjo, kai tave pargriovė. Bet nepasiskundei. Tu stipri. Tu ištversi.-tokiais žodžiais padrąsinusi save, Claudie netgi išspaudė menką šypsenėlę. Nedidelę, bet vis tiek.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 25, 2017, 05:37:44 pm

- Nėra už ką, tam ir yra draugai. - šypsodamasi Klarė bandė paguosti sužeistą draugę. Pastebėjusi kampe stovinčią kėdė, pristūmė ją arčiau Claudie.
- Prisėsk, pasidarys geriau, nuo žaizdų dažnai svaigsta galva, nereikia, kad išgriūtum. Na taip, bet vilkolakiai atskiras reikalas. Šiaip, džiaugiuosi, kad nesu jų sutikusi, tikrai nenorėčiau į akis žiūrėti padarui, kuris tave gali bet kurią akimirką suėsti, na, suprask, nekalbu apie žmogišką pavidalą, man jų tikrai gaila ir suprantu, jog jie dėl to kas jiems nutiko nekalti, bet tamsią naktį sutikus vilku virtųsi žmogų tikrai neapsidžiaukčiau. - grifiukė bandė kalbėdama nukreipti varniukės dėmesį nuo sužeistos rankos.
- Eiiii, ar čia kažkas yra?!!! - šaukdama toli gražu per garsiai ir išgasdindama visus aplink Klarė pagalvojo gal taip pavyks atkreipti kieno nors dėmesį... ji nenorėjo palikti draugės vienos, nes bijojo, kad nuo kraujavimo ji gali apalpti.
- Laikykis, - ne tiek ramindama draugę, kiek stengdamasi nukreipti dėmesį nuo kur esanti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Claudie Amneta Sausio 25, 2017, 06:02:00 pm

-Ach, nereikia,- kalbėjo Claudie, kai Klarė pastūmė kėdę.- Nors...
Mergaitei tuo metu ėmė svaigti galva. Gal ji sakė tiesą... Varnė atsisėdo. Tuo metu, draugė jau kvietė pagalbą. Šiektiek per garsiai. Bet sužeistąjai garsas plaukė it migla.
-Klare... Man svaigsta galva...- Skundėsi mokinė.- Negaliu, man kažkas nutiko... Viskas...
Claudie dar norėjo pridurti, kad viskas plaukia, bet nespėjo. Galvos svaigimas ją įveikė. Mokinė apalpo. Jos kūnas sugniubo Hogvarsto palatose. Dėl to, kad per stipriai nukraujavo. Ir šalia nebuvo nieko kito, kas galėjo jai padėti. Nors... Galėjo atbėgti seselė Wright. Bet, ji pati turbūt nesuprato, kas vyksta palatoje. Žinoma, jeigu girdėjo Klarės pagalbos prašymą, tai gal greit ir atbėgs.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 25, 2017, 06:42:54 pm

Klarė stebėjo kaip draugės būklė blogėjo minučių tikslumu. Nespėjo nusisukti, o draugė susmuko, laimė ji buvo atsisėdusi, tad Klarė spėjo pagauti draugę ir ji neprasiskėlė galvos į kietas palatos grindis. Pamačiusi, jog niekas į pagalbą neateis, grifiukė pasiraitojo apsiausto ir marškinių rankoves ir vos pati nenugriūdama užkėlė sąmonę praradusią draugę ant arčiausiai esančios lovos. laimei, kad esu sportavusi, kitaip dabar būtų visai riesta.
Klarės mama žiobarų pasaulyje dirbo sesele, tad mergaitė šiek tiek žinojo ką daryti, ji nutraukė apklotą nuo gretimai esančios lovos ir ištraukė pagalvę. Padėjo pagalvę greta lovos kur gulėjo Claudie, ant pagalvės užkrovė kalną servetėlių ir užkėlė draugės ranką tam, kad kraujavimas kiek galima aprimtų.
Net nebegalvodama apie pykinimą Klarė išbėgo iš palatos šaukdama:
- Ar paliksit žmones čia numirti?!

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Claudie Amneta Sausio 25, 2017, 07:03:16 pm

Claudie atsidūrė kažkur. Taip. Kažkur. Kažkur, kur dabar buvo vasara. Ji atsidūrė po medžiu, o šalia čiurleno upelis. Žydėjo gėlės... O kažkur, tolumoje ant kalno, buvo pilis. Hogvartsas. Šis žodis Claudie nieko nereiškė.
-Kur aš esu? O kas ta pilis? Kaip čia atsiradau?- Daugybė klausimų mergaitei nedavė ramybės.- Beje, kas aš? Ką čia vilkiu?- Mergaitė žvilgtelėjo į apsiaustą.
Ji atsisėdo po medžiu ir užmigo.

Ligoninėje ji buvo praradusi sąmonę. Bet staiga pramerkė akis ir kelis syk mirktelėjo. Viskas buvo išsilieję. Nieks to nematė, o jei būtų pamatę, būtų nepatikėję. Nes mergaitė nors ir buvo atgavusi sąmonę, vėl apalpo. Skausmas ją nugalėjo. Lyg kas būtų trenkęs jai per galvą.

Ir ji vėl atsirado toje vietoje. Tik šįkart pabudo, atsistojo ir pamatė, kad kai kas pasikeitė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lusy Koper Sausio 26, 2017, 03:11:46 pm

Gabriel mėgo tamsias naktis todėl vėlyvą naktį vaikščiojo po Hogvartso pilį ir staiga atsidūrė didelėje patalpoje kurioje tylu ir ramu.Ji staiga ištarė:
-Lumos.
Ir iš lazdelės galo pasirodė šviesa.Gabriel pradėjo vaikščioti po patalpa.Ten buvo daug didžiulių lovų ,o prie jų buvo mažos komodėlės ant kurių gulėjo vaistai.Tada ji tyliai ištarė:
-Čia juk ligoninė.
Staiga ji nusuko savo lazdelę į duris ir ištarė:
-Colloportus.
Durys kaip mat užsirakino.Gabriel užšoko ant lovos ir pradėjo šokinėti.Kai linksmybės praėjo ji atsistojo pasitaisė drabužius ir pradėjo apžiūrinėti patalpą.Keista dar ir tai ,kad čia nieko nėra ir kad seselės čia neužsuko.Gabriel pradėjo nerimauti ir mintyse ištarė:
- O jai mane kas nors pamatys?Tada man bus šakes!
Mergaitė nukreipė lazdelę į duris ir greitai ištarė:
-Alohomora!
Atidariusi duris ji iš ten spruko kiek tik kojos neša ,kad niekas nepamatytų jos čia.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Claudie Amneta Sausio 26, 2017, 04:59:17 pm

-Kas tu?- Claudie atsisuko į moterį, kuri buvo jos motina.
-Negi manęs neatpažįsti? Claudie, aš tavo motina.
-Tai mano vardas Claudie? Tu mano mama? Nesek pasakėlių, aš nebemaža. Netikiu tamim.
Kas ta moteris? Man ji nematyta. Kas ji mano esanti? Et, man nesvarbu. Vis tiek, aš čia atsiradau pirma.
Varnė nusisuko nuo savo motinos. Ji ėjo link gražiai čiurlenančio upelio. O kai atsisuko, nepažįstamosios moters jau nebebuvo.
Na ir gerai. Bet ramiau bus.
Bet ramiau nebuvo. Mergaitę lankė visi- tėtis, sesė, net keli mokytojai buvo atėję. Su ja žaidė senosios draugės, bet ji buvo abejinga. Netikėjo visų kalbomis, nes jai tai atrodė kvaila. Ji manė, kad visą laiką buvo viena. O čia... Atėjo daugybė žmonių, kurie aiškino, kad ją pažįsta.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Sausio 29, 2017, 12:29:26 pm

Natalie Pierina Wright vis dar buvo apdujusi nuo begalybės įvykių apsupusių ją pastaruoju metu, todėl neiškart išgirdo pagalbos šūksnius. Tarsi robotas stiklinėmis akimis atsistojo ir nuskubėjo balsų link. Koridoriuje pamatė šūkaujant kažkokią nedidukę grifę, tačiau nieko nepaklaususi pralėkė pro šalį ir it žaibas pasiekusi palatas sustojo ties lova, kurioje gulėjo jau labai prastai atrodanti varnanagė. „Ech... mano laikais hogvartse nebuvo taip pavojinga.“ Tyliai sau pamanė ir iškėlusi lazdelę ėmė veikti. Buteliukas su šviesiai mėlynu skaidriu skysčiu atskrido pas auksaplaukę per kelias sekundes. Sučiupusi jį ore hilerė pradėjo atsargiai lašinti turinį tiesiai į varniukės žaizdą. Ten buvo patekę augalo nuodų, jie priešinosi ir šnypštė, bet vis dėl to, po truputį nyko.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Claudie Amneta Sausio 29, 2017, 01:03:27 pm

Ir toliau vyko keisti dalykai. Žmonės lyg iš niekur atsirasdavo ir dingdavo. Tik nebuvo vieno- jos tėvo. Galiausiai mergaitė išvydo, kad pas ją atėjo motina ir viena mergaitė, kuri sakė esanti jos gerausia draugė Klarė. Jos aiškino, kad yra magijos pasaulis, kuriame Claudie gyvena. Lyg ką prisiminusi, Claudie prabilo:
- Mama, juk tu sakei, kad apie magiją nieko neišmanai. Tai kodėl tu esi čia, jeigu nebuvo tėčio?
Tuo metu pradėjo vykti keisti dalykai. Motina apsiverkė lyg būdama kalta.
-Claudie, aš visą laiką buvau ragana. Mokiausi Hogvartse ir vedžiau žiobarą. Mano sesuo irgi buvo ragana. Todėl... Tu turi dvi pusseres, kurios mokinasi čia. Gal ir esi jas pastebėjusi. Dvi seserys, Charlotte ir Alisa. Tavo tėvui nieko nesakiau, kad nekelčiau jam streso. Be to, jis nebūtų patikėjęs, kad esu ragana. Atleisk, kad tau nepapasakojau... Turėjau tai padaryti, bet bijojau. Žinok vieną- tu esi mums visiems reikalinga.
-Iš kur galiu žinoti, kad tu nemeluoji?
-Kai grįši, nueik ten, kur viskas paslėpta. O dabar, man su Klare jau metas. Žinok, kad tau grįžti padės vanduo.
Tuo metu abi dingo. Claudie tikėjosi, jog ją kas nors aplankys. Bet ne. Ji buvo viena. Atsitūpusi prie medžio, ji pradėjo verkti.
-Na, kas gi galėtų būti susiję su vandeniu? Pala... Lyg dar neištyrinėjau upelio... Gal...
Varnė perbrido per upelį ir jos protas vėl sugrįžo į tikrą kūną, ligoninėje.
-Kur viskas paslėpta?-tai buvo pirmosios ir skausmingos mergaitės mintys.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 30, 2017, 05:51:13 pm

Klarė po pamokų atėjo aplankyti Claudie. Nudžiugo pamačiusi draugę jau ne be sąmonės, bei skaistėjančiu veidu.
- Sveika, kaip tu jautiesi? - grifė atsitempė kėdę esančią prie tuščios lovos ir prisėdo prie draugės. - Čia tau - mergina padėjo šokolado plytelę ant staliuko priklausančio draugei. - Šokoladas visiems padeda atsigauti, jame yra daug gerų medžiagų, ir jis skanus. - Norėdama išpirkti kaltę, jog neatėjo ankščiau Klarė klegėjo nenustodama.
- Mokykloje be tavęs nuobodoka... sunku rasti tokią gerą partnerę pamokose. - Klarė užsikėlė koją ant kojos. Žinodama jog mergina neteko daug kraujo ir gali sunkiai paminti kas įvyko, Klarė nusprendė, gal reiktų padėti ką prisiminti.
- Gal nori ko nors paklausti? Ar prisimeni viską kas nutiko?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Claudie Amneta Vasario 02, 2017, 05:25:18 pm

Pagaliau atėjo Klarė,- šmėžtelėjo mergaitės galvoje. Draugė atrodė linksma.
-Sveika, man viskas gerai. Lygtais viską prisimenu. Tik... Nežinau kaip pasakyti. Šiek tiek keblu atskirti realybę nuo to, kur buvau praradusi sąmonę. Viskas atrodė keistai.
Claudie pamatė šokolado plytelę.
-Iš kur žinai, kad būtent toks man patinka?- Bandė nukreipti temą mergaitė.- Pieniškas man pats skaniausias. Nors man patinka visos rūšys.
Gal geriau jai neužsiminsiu apie lauką ir upelį. Gali palaikyt mane beprote. Žinoma, taip nepasakys, bet pagalvoti gali.
- O kaip tau sekasi? Kas naujo? Ką išmokai? Ar labai neatsiliksiu? Aš tikiuosi, kad manęs čia ilgai nelaikys. Nelabai patinka visą dieną gulėti lovoje ir spoksoti į lubas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Rosemarie Mortimer Vasario 15, 2017, 06:08:48 pm

Rosemarie sunkiai šlepsėjo koridoriais, praktiškai nešdama Adirą ant kupros. Tajai, regis, ne itin sekėsi išlaikyti pusiausvyrą, tad mergaitės pėdos pynėsi, nuo svorio linko kojos, o raumenys it susitarę dejavo tą pačią melodiją. Šiaip ar taip, aplinkui dundant sprogimams, varniukės, galų gale, pasiekė ligoninės sparną. Šis buvo pilnut pilnutėlis, viduje vyravo slegianti šurmulio kokoforija, o seselė nespėjo visų aplakstyti.
Tolimiausiame palatų kampe Rose, lyg kokį stebuklą, išvydo vienintelę dar laisvą, ganėtinai siaurą lovą. Tikriausiai ji buvo pritaikyti jaunesniems mokiniams, bet tokioje situacijoje turėjai tenkintis tuo, ką sugebėjai rasti.
Penktakursė paguldė Adirą ant kiek per trumpos lovelės ir netrukus sužvejojo madam Pomfri. Mokyklos seselė, per daug nesiterliodama (tikriausiai jau buvo pavargusi nuo tiekos sužeistųjų), apžiūrėjo varnės žaizdas, tuomet kažkuo bakstelėjo tikrindama reakciją bei, galiausiai, patampė užkritusius vokus, nutaikiusi ryškų šviesos spindulį į akis. Visa tai baigusi trumpam pranyko, tačiau po keleto akimirkų vėl stovėjo greta su kažkokiu skaidraus, keistai garuojančio skysčio indu rankose.
- Gerk, - griežtai paliepė. - Gerk gerk, - smarkiau paragino pakišusi gėralą Adirai po nosimi ir pasukusi galvą į Rosemarie, šiai prisakė: - O tu žiūrėk, kad panelytė išgertų net paskutinius lašus.
Rusvaplaukė tik linktelėjo galva, perėmė neaiškų eliksyrą į rankas bei prikišo jį prie Adiros burnos.
- Tikėkis, jog čia ne nuodai, - pavargus šyptelėjo puse lūpų ir jau gerokai įrėmė indelio kraštą varnei po lūpa.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adira Floris Vasario 19, 2017, 02:30:53 pm

Arba Adirai jau visai vaidenosi, arba eiti buvo dar skausmingiau nei tyliai gulėti ir apsimesti, kad esi negyva. Koridorius priminė veiksmo perpildytą filmą, ketvirtakursė nuo burtažodžių jėgos net ėjo primerkusi akis. Visa laimė, kad jų nekliudė koks blogietis.
Paguldyta į kiek per mažą lovą Adira galiausiai padėjo galvą ant purios pagalvės ir jau ruošėsi užsimerkti, kol tuo momentu įlėkė madam Pomfri. Griežtai murmėdama ji liepė žiūrėti į vieną tašką, kol ši su kažkokia šviesele tikrino akis. Tada kiek per grubiai palietė žaizdas ant šlaunies ir greitai nukulnojo į palatų priekį, kur gulėjo dar rimčiau sužeisti mokiniai.
-Ar...-bandydama išsklaidyti tylą mergina jau norėjo klausti varnės klausimo, bet tada čia ir vėl pasirodė Pomfri, tik jau su indeliu rankose. Gurkštelėjusi gėrimo brunetė net nusipurtė, o tai tik priminė neseniai jaustą skausmą. Kiekvienas judesys kėlė aštrų skausmą, visą kūną perštėjo. Jau daugiau nurijusi skysčio mergina nejudindama galvos apsižvalgė, ar madam Pomfri išėjo.
-Mums čia nesaugu,-vienu pirštu pastūmusi indelį toliau nuo savęs pasakė mokinė.-Anksčiau ar vėliau blogiečiai ateis ir čia. Jie nekvaili.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Rosemarie Mortimer Vasario 19, 2017, 03:36:04 pm

Rosemarie rūsčiai žvelgė į Adirą bei spaudė indelį šiai prie lūpų, kol mergaitė galiausiai ėmė siurbčioti gėralą. Iš jos veido rodėsi, kad jo skonis tikrai ne kaip braškinio kokteilio ir tai šiek tiek praskaidrino Rose veidą.
Vos pamačiusi, kad lovoje gulinti varnė daro kaip liepiama, madam Pomfri pasišalino bei skubriai nušlepsėjo į palatos priekį, prie kažkokio ant savosios lovos besiraitančio vaikio. Rosemarie akimirkai pasipiktino, kaip kas nors galėjo leisti mokinių gaujai dalyvauti mūšyje. Tai tiesiog absurdiška. Tačiau nieko čionai nebepadarysi – jie ir patys kvaili, jog pasirašė.
- Žinoma, jog būtų kvaili, jei ateitų čia, - Ros suskubo prieštarauti tikriausiai vien tam, kad prieštarautų. – Kokia jiems būtų nauda iš krūvos ir taip tikriausiai pasimirsiančių vaikų? Nebaigei, - aštriai pridūrė žvilgtelėjusi į tolyn stumiamą indelį.
Galbūt iš šono ir atrodė, kad kitos varnos kančios jai teikia malonumą, tačiau, priešingai nei parodė išorėje, Rosemarie norėjo, kad šioji pasveiktų be pasėkmių ir neprisidėtų prie tų  „ ir taip tikriausiai pasimirsiančių vaikų“.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adira Floris Kovo 17, 2017, 09:45:26 pm

Arba Adirai vaidenosi, arba tas šlykštus skystis tik dar pablogino situaciją - ji net spėjo apmąstyti, kad galbūt gėrimas pasenęs. Gal seniai kam tereikėjo naudoti šį skystį, Hogvartse daug metų buvo saugu. Penktakursė šiaip ne taip pravėrė burną ir išgėrė paskutinį didelį lašą.
-Koks šio mūšio tikslas?-ji jau išsigando, kad Rosemarie ir vėl teisi. Tikriausiai jų tikslas kilnus, ne vien išžudyti bejėgius ligonius.-Ar tai galima pavadinti karu? Ką čia pašaliniai veikia?
Vis dėlto vienas mokinės sakinys užstrigo Adiros mintyse. „Kokia jiems būtų nauda iš krūvos ir taip tikriausiai pasimirsiančių vaikų?“ Tai tiesa. Tikriausiai varnė mirs, ir klastuolė tai žino, tik nesako. Pagalvojus plačiau, Rosemarie jai pasakytų? Juk visada norėjo sukelti jai nerimą, arba pasirodyti protingesne. Jei žinotų, jau būtų pasakius. Nusiramink, Adira.
Dar kėlė nerimą daugybė klausimų. Ar penktakursei pasirodė, kad viena švilpė žudė jaunesnę mokyklos mokinę? Nejaugi prie išpuolio prisidėjo ir patys mokiniai? Į kokią mokyklą Adira eina, ir ką ji čia daro su tokiais žmonėmis? Viskas pasirodė kaip didžiulė apgaulė. Galbūt ir pati Rosemarie yra prieš Hogvartsą. Gal ji išgelbėjo brunetę tam, kad galėtų ramiai nužudyti.
Nuo galvos skausmo Adira nusipurtė. Žvilgtelėjus į klastuolę jai trumpam dingo keistos mintys, nes ši atrodė savaip susirūpinusi. Negali būti, kad dėl Adiros jaudinasi.
-Kad ir kaip čia būtų, mes turime dingti iš čia,-užkimusiu balsu pratarė ir pati nepatikėjo, kad galėtų pabėgti. Lova viliojo kaip niekada.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Skylar Winterrose Kovo 18, 2017, 04:19:43 pm

Skylar atsibudo su svaigstančia galva. Ji krūptelėjo pamačiusi virš savęs pasilenkusią seselę kuri įdėmiai nužvelgė mane. Jos žvilgsnis buvo gan rūstus, bet ji tik įdavė merginai mažą buteliuką vaistų ir mostelėjo durų link. Nusekusi jos ranką grifiukė pamatė vaikiną su kuriuo susidūrė vakar nenaudojame klasėje. Būtent po jų susitikimo Skylar bėgdama nusirideno nuo laiptų. Koks jo vardas? Regis Dalton. Nesitikėjau, kad jis mane aplankys. Nesitikėjau, kad išvis kažkas mane aplankys. Mergina drąsinamai nusišypsojo savo lankytojui. Staiga jai dingtelėjo. O kas jei jis save kaltina? Juk nuo laiptų nusiridenau po mūsų "draugiško" susitikimo. Skylar bandė sėsti, bet iš to išėjo tik kiaulės šnipas. Smilkiniai ėmė dilgčioti ir ši buvo priversta toliau gulėti.
-Ką čia veiki?-grifiukės balse buvo girdėti netikras nerūpestingumas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dalton Carstone Kovo 18, 2017, 04:34:13 pm

-Atėjau pasižiūrėti kaip jautiesi,- nuleido akis Dalton.
Jis priėjo prie šalia ligonės stovinčio staliuko ir ant jo padėjo dvi šokoladines varles ir "Berti Bot įvairaus skonio pupelių". Vaikinas apsižvalgė po ligoninės sparną mat niekada jame nebuvo buvęs. Jo akys užkliuvo už moters kuri atidžiai juos stebėjo. Iš jos baltų rūbų varniukas nusprendė, jog tai slaugė. Ji turbūt bijo, kad pakenksiu... Staiga Dalton suvokė nežinąs merginos vardo. Ji smalsiai sekė vaikiną akimis.
-Beje. Kuo tu vardu? Mano vardą žinai, manau būtų sąžininga pasakyti man savąjį,-kuo nerūpestingiau tarė tamsiaplaukis.
Jį sužavėjo merginos akys. Nors jas buvo matęs vakar, šiandien jos buvo šiek tiek apsiblaususios ir tai suteikė tam tikro žavesio.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Skylar Winterrose Kovo 18, 2017, 04:44:38 pm

-Aš Skylar iš Grifų Gūžtos,- šiltai nusijuokė Skylar.
Ji pažvelgė į Dalton. Šis nebeatrodė toks sutrikęs. Nuo stalelio mergina paėmė vieną šokoladinę varlę, o kitą mestelėjo vaikinukui. Nieko nelaukusi grifiukė jau čiaumojo skanėstą visai pamiršusi turinti lankytoją. Tik šiam kone pradėjus springti pakėlė akis. Staiga į palatą įsiveržė seselė ir išvarė "triukšmą keliantį" Dalton. Atsisveikindama Skylar pamojo ranka ir apsilaižiusi šokoladines lūpas ir atsidariusi "Berti Bot įvairaus skonio pupelės" pakelį ir ėmė jas ragauti. Prakandus pipirinę, grifiukė sukliko. Po kelių akimirkų šalimais jau stovėjo seselė. Ji iš merginos atėmė skanėstą ir kažką piktai burbtelėjusi išėjo. Tamsiaplaukė nusijuokė ir susirangė po antklode.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elke Arlette Nieuwhof Kovo 24, 2017, 08:40:10 am

  Jei Dionė būtų buvusi nors kiek drovi, dabar sėdėtų lyg vyšnių nuspalvintais skruostais. O kadangi tokios savybės mergaitė neturėjo, tik jautėsi kiek nepatogiai dėl visos šios persirengimo procedūros.
  - Nėra už ką čia dėkoti, ir išvis, juk atėjau savo noru, - linksmai niurzgėdama tarė strazdanė, sukryžiavusi rankas sau ant krūtinės. - Nieko, gali klausinėti į valias. Tik neatsiprašinėk. Rimtai, jei darkart atsiprašysi, - nutęsė sakinio pabaigą, o po kelių sekundžių, taip ir nesugalvojusi, kaip pabaigti frazę, sukikeno.
  Mergaitė manė, jog jai tikrai pasisekė. Labiausiai nemėgo laiką leisti nuobodžiai, o, jei nebūtų atsitikusio viso šio reikalo su Chinatsu, šis vakaras būtų niekuo neišsiskiriantis iš kitų - sedėtų bendrajame kambaryje, su atsitiktinu žmogumi diskutuotų apie naujus profesorius ir tiesiog... kvėpuotų. Žodžiu, tai būtų tiesiog siaubinga kančia neįprastumo trokštančioms smegenims.
  - Taip, logiška, tikrai būtų patogiau apsirengti naktiniais, - pritarė prieš tai varniukės išsakytai minčiai.
  Atsigręžusi į pižamų spintą ir joje gerokai pasiknisusi, rado mielus žydrus naktinukus, dabintus citrininiais žirneliais. Sumišusi Dionė būdavo retai, tačiau dabar, nežinodama, ką reikėtų daryti, taip jautėsi.
  - Amm, tai... - padavusi drabužį, pažvelgė tiesiai į dailias rudas akis. - Kaip tau padėti?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Chinatsu Ayiama Kovo 29, 2017, 09:03:03 pm

   Chinatsu nervingai sukikeno ir nubraukė šokoladinių plaukų sruogą už ausies. Jai buvo taip gėda, kad... na, tikrai labai gėda. Ir net nežinia, kodėl. Greičiausiai dėl to kaltas buvo drovus japonės būdas.
 - Aaa, na, vis tiek labai ačiū, - ėmė sukti palaidinės kraštą aplink pirštą Chinatsu. - Na, atleisk, aš tokia esu... oi...
   Mergaitė prisidengė vyšninės spalvos skruostus baltomis it popierius rankomis. Iš tiesų, labai nejauku. Labai. Mergaitei nuolat pasitikydavo pakliūti į tokias nejaukias situacijas, ir ji nuoširdžiai to nemėgo. Kita vertus, jei viskas būtų idealiai ramu, ji greičiausiai net neturėtų tokio turiningo laisvalaikio... jei sėdėjimą palatoje buvo galima taip pavadinti.
   Širmos visose lovos pusėse ir langas virš japonės palatos galvos sudarė tikrai jaukią aplinką. Šalia lovos buvo padėtas naktinis staliukas, ant jo - stalinė lempa. Baldas kvepėjo mediena ir sena magija. Mergaitė nusišypsojo.
 - Um, na, manau, kad galėtum padėti su džinsais. Na, žinai. Visgi pati jų nenusivilksiu, - raudonis vėl nutvilkė mažylės skruostus ir ji nervingai apsižvalgė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elke Arlette Nieuwhof Balandžio 02, 2017, 10:52:51 pm

  - Na jau nepyk, bet kiek kartų turėsiu pakartoti, jog suprastumei, kad dėkoti ne-rei-kia? - nerūpestingai sukikeno Dionė. Mergaitę juokino šis ypač didelis Chinatsu drovumas. Raudonskruostė jai kažkodėl priminė azijiečių žiobariškų animacinių filmukų (amime, akime... taip taip, anime!) veikėją. Nors apie šiuos linksmus vaizdo įrašus žinojo tik bendrais bruožais ir nebuvo nė vieno mačiusi, buvo giliai įsitikinusi, jog Chi puikiai pritaptų vienoje iš tų išgalvotų istorijų.
  Palengva, vis ilgiau šnekučiuojantis su šia dailia varniuke, darėsi jaukiau, o sumišimas ir nežinau-kaip-turėčiau-elgtis jausmas blėso.
  - Džinsai, - pakartojo, mintyse mėgindama suprasti, ką dabar turėtų daryti. Nužvelgusi liaunas, vaikiškas Chinatsu kojytes aptempusį drabužį, negalėjo atsistebėti, kaip jis jai tinka.
  Strazdanė žengė kelis lengvus it pūkas žingsnius lovos link. Pritūpusi ant baldo krašto, pažvelgė į blausios stalinės lempos šviesos apšviestas gilias akis. Viena nepaklusni rudų plaukų sruoga buvo prilipusi prie riestų varniukės blakstienų. Lėtu mostu pakėlusi savo riešą, Dionė pirštais ją nubraukė. Turėdama pasipūtusias kudlas, puikiai žinojo, kaip kartais gali būti sunku su jomis susitvarkyti.
  - O tai ką konkrečiau turėčiau daryti su tais džinsais? Tu tik pasakyk, ir aš, na, supranti, atliksiu, ko prašei.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Chinatsu Ayiama Balandžio 03, 2017, 06:56:26 pm

 - Vaje, - tepasakė japoniukė ir paslėpė kaistančius skruostus po delnais. Mintyse dar pasipiktino, kad per tą ne itin pažįstamą mergaitę į veidą pribėgs tiek kraujo, kad jis paskui užstrigs ten amžiams ir popierinis Varniukės veidas taps panašesnis į boroko.
   Ką tu nusišneki, susikaupk! - subarė save mintyse pirmakursė. Ji buvo išsiblaškiusi. Praktiškai visada. O priežasties nebuvo jokios... na, jokios racionalios, kodėl Chinatsu visada kur nors užkliūdavo, susižeisdavo, kažką pasinarindavo ar pasitempdavo. Galima sakyti, per traumas bemaž visą laiką sėdėdavo namie.
   Dionei priėjo ir atsitūpė šalia. Tiesą sakant, Chinatsu jautėsi visiškai išmušta iš savo vėžių. Ramus, tačiau ir linksmas tuo pačiu  jai padedančios mergaitės veidas vertė japonės skruostus kaisti dar labiau. Prie jos žmonės nelįsdavo, mat dažniausiai rudaakė gebėjo ir kitus įtraukti į savas bėdas, o to nemėgo niekas.
 - Ak, taip, tikrai, aaa...
   Chinatsu greitai, nepakeldama akių atsisegė džinsų sagtį ir lėtai nutraukė nuo lieknų šlaunų. Europiečiai pasakytų, kad japoniukė - smulki ir liesutė, tačiau ji buvo azijietė, o tai ir buvo didysis skirtumas.
 - Na, toliau nerizikuosiu, žinai, vis dar skauda koją. Tiesiog... na... reikia juos nuvilkti, - sukrizeno Ayiama ir nuraudo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Ashley Shaw Liepos 04, 2017, 07:48:33 pm

Koridorimi, link ligoninės sliūkino Ashley. Ji ėjo ne viena, šią vis palydėdavo čiaudulys, kosulys ir aukšta temperatūra. Ilgas, tamsus kelias atrodo nesibaigs, tačiau netrukus grifiukė išvydo baltas ligoninės duris. Mergaitė iš lėto pravėrė jas ir savo prislopusiu balsu tarė:
-  Sveiki, galima užeiti?
Seselė nežymiai linktelėjo galvą ir ilgaplaukė įėjo. Palatoje stovėjo kelios eilės baltų lovų, šalia kiekvienos stovėjo po nedidelę, trijų stalčių spintelę. Buvo likę tik kelios laisvos lovos. Netrukus rudaakės buvo pasiteirauta kuo ji skundžiasi.
- Jaučiuosi prastai. Ima kosulys, čiaudulys, skauda gerklę, krečia šaltis, - grifiukė išvardino visas problemas ir dar kartą nusičiaudėjo. Ji buvo paguldyta į niekuo iš kitų neišsiskiriančią lovą ir paduota kažkokių žalios spalvos, karčių vaistų.
- Kur kas geriau, - nebe tokiu prislopiusiu balsu tarė Ashley. Netrukus seselė jai liepė pasimatuoti karštį. Praėjus dešimčiai minučių mergaitė išsitraukė jos kūno šilumą sugėrusį termometrą ir žvilgtelėjo. Oho... Aukštoka... 39°. Seselė jai liepė porą savaičių pagulėti lovoje. Bet kaip gi pamokos? Turiu kuo greičiau pasveikti! Pati pirma savaitė kaip aš čia, o jau spėjau ir susirgti. Na, bet jei jau nieko neveikiu, tuomet parašysiu laišką šeimai. Ji griebė pergamento lapą ir plunksną, bei pradėjo:
     
                     

Citata

Sveiki,
Kaip jūs? Kaip sekasi? Man viskas gerai. Tiksliau, šiek tiek sirguliuoju. Turiu temperatūros, bet jau sveikstu. Šiuo metu guliu ligoninės palatoje, bet per daug neimu į širdį. Norėjau pasakyti, jog patekau į Grifų Gūžtą. Labai džiaugiuosi! Susiradau naujų draugų, gana gerai mokinuosi, čia man patinka. Seselė sakė, kad po kelių savaičių pasveiksiu. Norėčiau kuo greičiau, nes turiu gerti LABAI šlykščius vaistus. Suprantu, kad jie man padeda pasveikti, bet vistiek. Taigi, kad ir kaip ten bebūtų... Viskas čia tiesiog puiku.
Kaip jūs be manęs? Pasiilgot? Nieko, neliūdėkit, žinau, kad pasiilgot ( bent jau tikiuosi, kad pasiilgot ) aš grįšiu ir visiems dar spėsiu atsibost. Gerai, tuomet jau baigsiu. Lauksiu laiško. Iki!
                                                       Ashley

Padėjusi paskutinį tašką laiške, mergaitė susuko jį į ritinėlį, perrišo raudonu kaspinėliu ir liepė savo sniego baltumo pelėdai laišką nugabenti grifiukės šeimai. O tada mergaitė užmerkė akis ir užmigo.




 

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Ren Takashi Liepos 24, 2017, 11:44:07 pm

Taigi, veiksmas persikelia į ligoninės sparno palatas. Ren atnešė sužalotą, šlapią, purviną ir susivėlusią mergina čionai. Švilpis paguldė klastuolę ant vienos iš lovų ir pakvietė seselę. Po pusvalandžio, o gal daugiau Emillia gulėjo lovoje. Seselė sutvarkė jos sužalotą koja ir padėjo jai išsimaudyti bei persirengti. Vargšelė Emillia. Kelias dienas čia teks pabūti, o tada vaikščioti su ramentais, kadangi pirmakursiai dar negali skraidyti ant šluotų pats sau atsiduso pirmakursis.
- Na ir sugebi tu įsivelti į bėdas, Emillia DiLaurentis. - šmaikščiai tarė vaikinas. - Manau tau geriausia bus jei artimiausias kelias savaites tave lydėsiu. Hogvartso aplinką puikiai pažįstu. Tėvai papasakojo viską detaliai. Su manim niekada nepasiklysi. - Nusišypsojo vaikinas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Clementine Martes Liepos 25, 2017, 01:38:03 am

Aš atsiradau ligoninėje. Nepamenu kaip čia atėjau.Pamenu tik tai , kad Ren mane pasiėmė ant rankų ir pradėjo kažkur nešti, ir vėliau aš užmigau jo rankose. Aš gi buvau visa purvina.. Emillia labai susigėdijo dėl savo elgesio .Ren pasakė , kad gali mane lydėti ir parodys Hogvarsto vietas, nes jas puikiai žino.
- Ačiū , kad nuvedei mane į ligoninę, bet gal aš atsisakysiu. - pasakė Emillia.
Visgi turiu talentą pakliūti į bėdas. Ir Ren pasirūpino manimi. Bet vistiek pasilieku nebendraujanti Renui. Ir kodėl? Kas man trukdo? Nors turbūt todėl , kad jis ir toliau man primeną iškrypėlį.Žiūri į mano lupas,apkabinėja mane,ir jo žvilgsnis toks keistas.Nors gal čia įprasta? Jis gi azijietis. Emillia pradėjo juoktis dėl savo minčių.Tai atrodė keista. Ji buvo ne viena, ir Emillia ir vėl labai susidrovėjo.Kaip jis dar nori bendrauti su tokią nenormalią kaip aš?Emillia pažiūrėjo į Ren, ir jį apkabino.
- Ačiū tau už viską. - sušnabždėjo klastuolė.
Net pati nežinau kodėl taip pasielgiau, gal nereikėjo apkabinti jį? Gal manęs jis netinkamai supras? Visgi aš sau per daug klausimų užduodu. Emillia pažiūrėjo į Ren. Atrodo, kad jis sutrikęs. Nors net nežinau. Tos tokios azijiečių keistos akys. Emillia dar kartą nusijuokė.Emilliai pasirodė, kad Ren žiūrėjo į ją su įsimylėjusio žmogaus akims.Nors tai ir panašu į realybę. Jo poelgiai realiai keisti. Bet negaliu šito leisti, man dabar svarbiausia yra mokslai.Klastuolė atsigulė, ir norėjo pabandyti užmigt.Ji atsigulė ant vieno šono ir taip pragulėjo kokias penkias minutes. Jai atrodė, kad už galo stovėjo Ren ir į ją spoksojo. Visgi jis šiurpus vaikinas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Ren Takashi Liepos 25, 2017, 08:14:11 pm

Mergina padėkojo už pagalbą. Tačiau atsisakė būti lydima. Keista ji, deja. Matyt ne itin mėgsta vaikinus. O gal bijo? Galbūt kažkoks vaikinas su ją blogai pasielgė. Gaila, nieko pakeisti negaliu. Ji pati turėtų suprasti, kad visi esam skirtingi. Mergina pradėjo juoktis. Tai buvo dar keisčiau. Emillia buvo pati keisčiausia mergina pasaulyje. Bet jam ji patiko. Jis atsakė į klastuolės apkabinimą.
- Nėra už ką. Negalėjau pasielgti kitaip. - tarė švilpis. Jis buvo laimingas, kad klastuolė vis dar bendrauja su juo. Pirmakursis pamatė, kad jo draugė bando užmigti. Neturėčiau čia užsibūti manau. Jai dabar reikia poilsio ir ramybės. pagalvojo Ren.
- Manau eisiu. Turėtum pailsėti, visgi daug ką patyrei šiandien. Iki pasimatymo, Emillia. - atsisveikino vaikinas ir išėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Klara Mondeu Rugpjūčio 22, 2017, 09:33:02 am

Į palatas Ela pateko keistu ir ne itin maloniu būdu. Ją užpuolusi Mandragora ją paguldė be samonės kelioms valadoms. Oviskas prasidėjo tai....
Mergaitė norėjo apžiūrėti mokyklos šiltnamius, ir eidama tarp augalu taaigi užkliudė i pažadino mandragorą..
Ir štai dabar jos pačios dėka ji gli ligoninės palatoje. Didelis šviesių plytų kambarys tiesiog tviskėjo švara, tačiau jame  dar labiau spindėjo koks pusšimtis metalinių lovu su vištų plunksnų čiužiniais.Šalia jos ant spintelės stovėjo kažkoks vaistu buteliukas o šalia jo saldainiai nuo draugių. žvilgtelėjusi į lubas mergaitė pamatė daugybę žvakių nuo kuriu ant žemės varvėjo vaškas. ...

Po valanėlės į kambarį įėjo namų elfas su vežimėliu karštų pusryčių. Pakvipo kiaušiniene ir dešrelėmis su grybais. Visą skonių paveikslą užbaigė puodelis karštos ramunėlių arbatos. Mergaitei į lovą atskrido padėklas su maistu ir ji pradėjo šveisti pusryčius. Galiausiai kai buvo soti padėklas išskrido atgal į vežimėli ir ramiai nutūpė, elfas išvažiavo.
Ela jau vėl glėjo įnikti į begalinį miegą... Bet į kambarį įėjo Marija Meriveter...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Ashley Shaw Rugpjūčio 25, 2017, 10:29:00 pm

Diena buvo siaubingai šalta. Pūtė vėsutėliausias vėjas, versdamas Ashley odą pašiurpti. Pliaupė tarytum iš kibiro. Paukšteliai įlindę į kokį plyšį, sau ramutėliausiai ilsėjosi prieš keliones į įvairiausias vieteles. Saulė buvo pasislėpusi už didelio juodo kamuolinio debesies, tad buvo kiek tamsoka. Lauke nesirodė nei vienas hogietis, tikriausiai visi pabūgo tokio ne itin mielo oro.
Net ir nenorėdamas galėjai peršalti. Taip, ne išimtis is grifė. Ji kaip ir visada neatsilaiko prieš menkiausią vėjo pūstelėjimą, tačiau šis pūstelėjimas būtų nunešęs ne tik rudaakės sveikatą, bet ir pačią mergužėlę. Sloguodama ji tipeno tamsiu koridoriumi. Storiausias šalis, užmūturiautas ant antrakursės kaklo, plevėsavo ore, o kojos pinte pynėsi. Ne kartą ši būtų apsivožusi visų akivaizdoje. Tikrai ne koks jausmas. Šiaip ne taip ji spėdavo įsikibti į kokį praeivį.
Taigi čiaudulys skambėjo visu gražumu. Laimė, kad ligoninės durys buvo jau nebetoli. Ashley išsigelbėjimo vartai. Iš ketvirto karto sugraibiusi rankeną, ji pravėrė duris ir prislopusiu balsu tarė:
- Gaaalimaa užeiiiiti?
Tada peržengė slenkstį, taip vėl vos neapsiversdama. Merginai užteko prieiti prie seselės ir ši iškart buvo paguldyta į baltutėlę lovą, į burną įgrūstas termometras. Ligonė karščiavo. Dabar aišku kodėl ji ėjo ir nepaėjo. Madam atnešė nuoviro, nuo kurio Ashley pasijuto kiek geriau. Bent jau nosis atlėgo. Na ką, aš ir vėl čia paslika guliu. Genai... Jos šeimoje visi kaip musės iškrisdavo nuo menkiausio virusiuko. Kiek spoksojusi į vieną tašką, grifiukė pati net nepajautusi užmigo. Visa laimė, kad mokykloje tokia puiki sesėlė, antraip dvylikametė būtų nukritusi kur po krūmu ir kietai įmigusi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Tom William Riddle Spalio 03, 2017, 09:43:02 pm

Nei už ką nepakėlė minties, kad jo pamokoje galėtų žūti mokinys. Vaikinas... Džeimsas... Greywindas... ciūckis... su juodaplaukiu grifu glėbyje Tomas Ridlis lėkė laiptais aukštyn, į ligoninės sparną. Raudonas abituriento kraujas tekėjo iš žaizdų ir tapė savotišką paveikslą, palikdamas paskui bėgantįjį profesorių palikdamas pratisą drūžę, tarsi kieno bejėgis klyksmas, krintantis kriokliu į tamsą. Vyro dešinysis petys jau permirko nuo švarko iki marškinių, tačiau jis vis bėgo, nedrįsdamas priglausti ir taip viską girdinčios ausies prie slopstančių širdies dūžių. Vien šio garso bei užmerktų vokų, už kurių slėpėsi dangaus žydruma, pakako, jog pagaliau suvoktų šį berniuką esant tokį patį kaip Donaldas. Ir vis dėl to, jiedu šiuo bei tuo skyrėsi: Donis turėjo mylinčius tėvus, pašaipūnę, bet jautruolę įseserę, galų gale pažinojo kaži kokią merginą, su kuria susibendravo ateities būrimo pamokoje. Ką turėjo Džeimsas? Savo šunišką pavidalą? Jį, Ridlį, nuolat spjaudantį savo pagiežą? Tričę, ištekėjusią už kito? Mirusią mergaitę Solveigą, kuri bent jau mėgino jam būti gera? Tvirčiau prispaudė vaikį prie krūtinės, už kurios neplakė širdis, ir vis delto... tylomis meldėsi, kad palatose šįkart nesisukiotų jo žmona, po aurorės mokslų dar randanti laiko padėti ponui Tvardovskiui, tuo metu kuriančiam kaži kokius alcheminius šedevrus. It žaibas įskriejo vidun, bet dar nespėjęs paguldyti ligonio ant lovos išvydo tai, ko bijojo, merginą, sėdinčią ant stalo bei tabaruojančią ilgomis kojomis, ant piršto šioji suko ilgą, tamsią plaukų sruogą. Suprato, jog neišsisuks nepastebėtas, todėl kiek įmanoma švelniau padėjęs Greywindą ant neitin patogaus ligoninės gulto, paskubomis atsisukęs į ligoninės padėjėją pravebleno.
-Paskubėk, Tris. – ir movė pro duris lauk neatsigręždamas, nenorėjo nei žinoti, kas dedasi už užvertų palatų durų, nei patirti ponios Riddle nevilties kupino žvilgsnio, kaltinančio pykčio protrūkio, sumišusio su skausmu, dar blogiau, netekties baime, perpildyta šuniškos nuojautos. Taip, galbūt buvo bailys, galbūt netikėlis... tačiau nei už ką nelinkėjo sau tos akimirkos, apskritai kas šovė galvon pravesti tą netikusią pamoką, jei kas nors iš mokinių pasiskųs, ar bent pasipasakos, tėvams, kitąmet gali atsisveikinti su profesoriaus darbu. Nejučia pamąstė ką norėtų veikti be dėstytojavimo, deja, galva pasirodė esanti tuščia kaip pilies koridoriai, kurių turinį susiurbė varpas, pranešęs antros pamokos pradžią. Tikėkimės ji neatneš Hogvartso mokiniams tiek skausmo. Galvon neprašyta brovėsi įkyri mintis: tai per jo pamokas ugdytiniai verkia, beveik kas pamoką koks vienas ar keli pratrūksta.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Spalio 12, 2017, 12:37:46 pm

Aukšta daili mergina sėdėjo ant stalo, kurį supo daugybė geležinių ligoninės lovų, dėkui Dievui, tuščių, ir ant grakštaus balto piršto suko ilgą tamsiai rudų plaukų sruogą. Būsimos aurorės mintys klajojo nežinia kokiais slėniais, nors visada staigiai išplėšdavo it tvyksnį žybtelintį mažos mergaitės vveidelį, gaubiamą juodų stambių garbanų, sulig šmėkštelėjusiu veidu iškildavo mintis: O kur ji dabar? puikiai žinojo, jog įdukrai, Tričei jau tapusia tikra dukterimi, nepatinka toks tėvų rūpestis. Tai ji, tai Tomas iškart po varpo nueina pasiimti mergaitę iš klasės, per pertrauką laiko prie savęs, o po to vėl palydi į kitą pamoką. Regis mergaičiukę nemažiau sukrėtė Donio dingimas nei ją pačią, o Tomas tąnakt pasiuto ir nusigėręs iki sąmonės netekimo nusiaubė kažkokį miestelį, kuriame, Tvardovskio žiniomis, gyveno keli Slapstūnai. Kaži ar užmušė bent vieną, be to, moters manymu, elgėsi kvailai ir vaikiškai. Namuose taip pat darėsi nesaugu, mat kai kurie mokėjo imitacinę šnypštūnų kalbą, bet kas beliko daryti? Tik išrūkyti tuos šunis lauk, vietoj baimės, kad štai, mergaitėms miegant, jie įsiverš it laukiniai ir pačiups dar kurią nors. Tiesa, jiedu su Tomu nemiegojo, tačiau mergaitės: Onorina, Marina ir Andželika... dėl pastarosios buvo baisiausia, mat šioji miegodavo dieną, o išeidavo naktį. Uždrausti trylikmetei negalėjai, juk rinko visą mifritų armiją, ir žūtbūt turėjo ją pamaitinti kur nors toliau nuo Hogvartso. Mintis nutraukė skubrūs vyro žingsniai, iškart juos atpažino: skubrūs, nekantrūs, lengvi bei tylučiai kaip katės... širdį sugniaužė baisus nerimas, Negi Marina? dar nesuspėjo Beatričė pakilti nuo stalo, ant kurio sėdėjo, kai įgriudamas į kabinetą vyras išsklaidė visus nuogąstavimus dėl dukters, bet išvydusi nešulį jo rankose tikrai ramesnė nepasijuto. Trinktelėjus durims, pašoko iš vietos, šaukiamaisiais kerais atsisiuntė medicindėžę ir nelaukdama, tiksliau, net nemėgindama kviesti hilerio pradėjo darbuotis. Jei dabar būtų turėjusi širdį, ši daužytųsi kaip pašėlusi, tačiau vien iš skubrių judesių ir raukšlelės virš kairiojo antakio galėjai nuspėti aštuoniolikmetę nervinantis. Pirma operacija gyvenime ir trūks plįš ji privalo būti teisinga, jau prarado sūnų, negali prarasti ir draugo. Nors jei būtų žinojusi, jog sūnų prarado būtent per draugą... greičiausiai būtų... ne, vis tiek būtų gydžiusi tą šuns išperą. O gal ne? Kas dabar žino kaip būtų jeigu būtų... miglotos raidės. Baigusi siūti žaizdas vėl atsisėdo ant stalo, pasėdėjo minutę kitą, bet pacientas vis dar neatsibudo. Galvą it žaibas perskrodė aiški mintis: Sapnų burtai, jį atgal įtraukė sapnas. virpėdama nelyginant epušės lapelis, jaunutė vampyrė priklaupė prie lovos, palietė degančią vaikino kaktą ir spėlionės pasitvirtino. Desperatiškai varstydama kūną akimis, ar kur neatsiranda naujų žaizdų ėmė grifą kalbinti, ši scena jai priminė kitą, prieš metus įvykusią, pasibaigusią tragiškai. Bet tai negali būti Slapstūnai, jie juk nenorėtų juo atsikratyti... O kodėl ne? grūmėsi pasąmonė su blaiviu protu.
-Džei? – nedrąsus balselis virpėjo. – Džei, sugrįžk, kai kas tavęs pasiilgo. – dvi ledinės moteriškos plaštakos karštligiškai spaudė nuospaudų pilną, degantį it ugnis vyrišką delną. Galvoje iškilo baltaplaūkės Andželikos veidas, ką ji jai padarys, jei neišvys Džeimso Greywindo, kurio taip ieško?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 22, 2017, 10:20:34 pm

Suvirpėjo blakstienos ir Džeimsas atmerkė akis. Melsvos rainelės neatpažino aplinkos, atsiduodančios sterilia švara, o ypač merginos, sėdinčios šalia. Gėlė koją. Karštis kaustė kūną. Galvoje tarsi viskas išluota. Nežinojo kur yra, kas su juo ir kas atsitiko. Atmintis kaip į vandenį. Minutes spoksojo į daliosios brunetės veidą, stengdamasis atgaminti bent jau jos reikšmę. Nieko. Tuščia. Juoda skylė. Supratęs, kad jinai laiko jo ranką savosiose sutriko.
Kas tu?- norėjo paklausti. Melsvosios susitiko su kitomis, vos vos pravėrė burną it ruošdamas mintis išpildyti garsiai, bet žodžius nutraukė žiaugčiojimas. Plaštaką skubiai ištraukė iš, berods, aštuoniolikmetės saujos, kaip mat atsikėlė iš spyruoklinės ligoninės lovos, nuo staigaus judesio susvaigo galva, patamsėjęs susisuko regos laukas. Ūmai atsuko laukiančiąjai nugarą. Iš burnos pasipylė kraujas, vaikinas kosėjo, duso. Akys išsiplėtė iš baimės, spėjo suinkšti, sulopytai kojai užkliudžius metalinį lovos kraštą. Rankomis susiėmė už gerklės. Akyse kaupėsi ašaros. Kojos kaip ir visas kūnas nevaldomai drebėjo.
O dieve,- spėjo sau galvoje sušnabždėti, kai sąmonė ir vėl ruošėsi temti, aplinka sukosi priešais it patrakusi karuselė iš siaubo filmo. Abiejomis rankomis įsitvėrė į balta patalyne padabinto gulto kraštą, suleisdamas nagus į audinį. Nunarino galvą, įtempė visus raumenis. Trūksmingai gaudė orą tarsi skestantysis, troško, kad viskas pasibaigtų. Nesvarbu kokia pabaiga. Svarbiausia ramybė. Stipriai suspaudė vokus, užmerkė akis, kad tiknematytų tamsių dėmių priešais jį. Ausyse ėmė spengti. Septyniolikmetis dar labiau palinko, grindys nusidažė kraujo potėpiais. Nieko nebejautė aplink- iš galvos pabėgo toji mergina, lūkuriavusi šalia jo, nežinoma aplinka. Viskas patapo nebesvarbiais faktais.
Įkvėpė švaraus deguonies. Tirštas skystis jau nebelipino burnos bei gerklės. Šaltis perliejo nuo galvos iki kojų panagių. Vis dar tebedrebėjo, bet palaimingai gaudė orą pro burną. Šiek tiek atpalaidavo nugarą, atbula ranka nusivalė kruvinas lūpas, taip pat ir neištryškusias ašaras. Ant odos liko akį rėžianti žymė. Kilstelėjo smakrą, apsiblaususį, tačiau savotiškai ramų žvilgsnį įbesdamas į ligoninės lubas. Pagaliau, pagaliau žino kur jis. Sielių ir kito mišinį sunkiai nugurgė. Tamsios dėmės po truputį slopo, nyko, kol galiausiai dingo. Liko tik tas pats iškydęs vaizdas, sena gera dovana iš Antrojo Hogvartso mūšio.
- Kas tu?- tyliai paklausė merginos su žydromis akimis ir tamsiai rudais plaukais. Vangiai dirstelėjo pro petį. Bijojo, kažko, bet nežinojo ko. Galbūt tai nuskambėjo kaip absurdiškas klausimas, bandymas pajuokauti, bet tylus, duslus balsas, sumišusęs akių kontaktas ir neįpasta, pasimetusio žmogaus elgsina sakė ką kitą.
Džeimsas Greywindas tikrai nežinojo kur tiksliai yra, kas pats yra ir kas ta mergina šalia.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Lapkričio 08, 2017, 11:43:41 am

Ir kodėl šiandien tam, kad jį kur Varnanagės ereliai nuneštų, Tvardovskiui prireikė išlėkti į žiobarų pasaulį? Negi tas filmavimas sudegs? Negi tai svarbiau už žmogaus gyvybę! Kodėl turėjau dirbti būtent aš? kodėl Džeimsas turėjo susižeisti per pamoką? Daugybė „Kodėl“ stingdė jos mintis į vieną, neaiškų šalčio gniutulą, užvaldantį bejėgę širdį tarsi tūkstantinės armijos negailestingų durklų papliupa, it visa kavalkada būtų užgriuvusi priešininkų stovyklą be prižiūrėtojo ir sumanę juos išskersti po vieną. Tą akimirką, kai supranti, jog gali neišsigelbėt, jog mirtis tyko čia pat, už kelių žingsnių... jei jos širdis dar būtų plakusi, dūžių tempas pagreitėtų, rausvi skruostai išbaltų... o dabar ir taip viskas buvo balta, širdis tylėjo užmigusi amžiams. Jos žydros akys pagavo kitų krustelėjimą, Džeimsas pagaliau atsimerkė. Ji instinktyviai apsidairė palatoje, ar neparsivilko su savimi iš sapnų burtų kokio aborigeno kaip kadais mama. Vien apie tai pagalvojus it replėmis sugniaužė krūtinę. Tiesiog dėl visko, dėl to, kai paskutinįkart susiriejo su Džeimsu Tomo kabinette, dėl to, kad juodu nesimatė daug laiko, dėl to, kad išdavė draugą, nors niekada nejautė jam to, ką visąlaik jautė viduje glūdinčiai dalelei. Šį grifą Beatričė mylėjo kaip brolį, ne kaip vyrą, bet su broliais irgi taip nesielgiama. O gal ji paprasčiausiai bijojo Greywindo protrūkio? Viską nustūmė užmarštin keistas šviesių akių žvilgsnis, jis buvo tuščias, tarsi skanuojantis naujai sutiktą  būtybę. Nė nepajuto kai šis ištraukė ranką iš jos sustingusių, įsitvėrė į lovos kraštą ir ėmė vemti kraujais. Pašokusi nulėkė prie vaistų lentynėlės, susirado reikiamą buteliuką pilka etikete, Galbūt jį pykina po sapnų kerų...? pamintijo, kol grįžo, šis nustojo vemti, tačiau žvilgsnis tebebuvo tuščias, pasimetęs, o klausimas, nuskambėjęs garsiai apskritai suglumino. Rudaplaukė ištiesė jam buteliuką.
-Išgerk tris lašus, pagerės. – tada suvokusi, kad draugui kažkokia atminties duobė paklausė:
-Koks tavo vardas? – tikėjosi, jog šis atgaus atmintį, o jei ne, tam turėjo dar vieną buteliuką, labai stiprių vaistų, su geltona etikete, pilną raudonosios gėlelės viralo. Tik tam pirmiau reiks patikrinti jo rasę, ar duoti paprastą žmogišką eliksyrą, ar tą, kurio sultinys žinoma, neigiamos grupės kraujas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Džeimsas Greywindas Lapkričio 13, 2017, 10:57:46 pm

Prieš nosį nepažįstamoji ištiesė kažkokį butelaitį, sklidiną akį rėžinačios geltonos spalvos skysčio.
- Tu taip ir neatsakei į mano klausimą. Tai aš turėčiau klausti koks tavo vardas,- suniurzgė primerkdamas akis ir atsargiai sušnairuodamas indo pusėn.
Rodos, tas pats charakteris niekur nedingo net jei ir visa atmintis nulėkė į laukus, atostogų.
Kelias minutes intensyviai svąrstydamas ar paiimti siūlomo eliksyro, kovojo su savimi. Atsargumas ar palengvėjimas? Kol kas nepasitikėjo tąja mergina sėdinčia priešais. Kas, jei ji nori jį nunuodyti? O kas, jei iš tikrųjų tasai skystis panaikins nemalonų šleikštulį ir silpnumą, apėmusį visą kūną, nuo galvos plaukų iki kojų panagių? Kas geriau? Galiausiai, patraukęs pečiais pasilenkė priimti butelaitį į rankas. Šilti pirštai prilietė šalto stiklo paviršių - net nepastebimai nupurtė. Kaip ir irzulį keliantis dilgčiojimas kojoje, ten kur tvarstis siekėsi su žaizda. Kur jis susižeidė? Tiek daug klausimų, tiek daug užsispyrimo ir taip mažai atsakymų. Drąsiau pagriebė indelį, atsisukęs sekundes padvejojo, lyg per pakankamai tolimą atstumą ketintų užuosti to birzalo kvapą, o įbestas apsiblausęs žvilgsnis pasakytų ar tinkamas gerti, ar kur neplaukioja koks įtartinas sutvėrimas. Atsiduso, tvirčiau suspaudė stiklą ir užsivertė. Stemple nuslydus trims lašams, staigiai atitraukė nuo lūpų. Ir taip jau rizikavo bandydamas pasitikėti ta būtybe. Šaltis perbėgo oda, krūptelėjo sugrieždamas dantimis. Kažkoks karštis įsisegė į žaizdą, vėliau atšalo, o skaumas ėmė trauktis. Sugriežė dantimis darsyk, nemalonus jausmas buvo - ir nepjuto, kai stipriai suspaudęs pirštus privertė eliksyro buteliuko stiklą trūkti. Smulkios, stambios šukės smigo į minkštą, žmogišką odą. Smigo taip, kad suspindo raudonis.
- Velnias, - nusikeikė. Užsimerkė atlenkdamas plaštaką, neįsmigusios šukės dzinkstelėjusios atsimušė į ligoninės palatų grindis. Likusios kūrė skausmingą, ne itin gražų stiklo ir kraujo paveikslą dešinės plaštkos delne. Atmerkęs akis susiraukė. Ak, ir vėl maži randeliai. Iš kur jie?... Neaiškiai numykė, aiškiai nepatenkintas. Nieko nelaukęs kaire atsargiai traukinėjo stambias šukes iš sužeistosios ir nesirūpindamas palatos švara metė ant naktinio staliuko šalia lovos. Vienąsyk, prieš akis išryškėjo, o tiksliau pastebėjo, dar vienus randelius ant kairiosios plaštakos. "Nė negalvok".
Dar vienos smigusios šukės į rankas. Šįsyk Nuodų ir vaistų kabinete per Soreno von Sjuardo pamoką. Berods, jo ketvirtas kursas. Pamoka apie kalėdinius eliksyras ir Beatričės išpažintis apie štukametį profesorių vampyrą? Kokie jie jauni buvo, kaip jie nežinojo kas lauks jų ateityje, susirūpine tik artėjančiu kitu karu, Antrojo Hogvartso mūšiu, o ne šituo, nusprensiančiu jų likimus...
Beatričės kraujas...
Nė negalvok.
Kaip ir per Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką su magišku vandeniu... vėl tas pats ketvirtas kursas.
Draugai. Vis dar.
Vaikinas plačiai atmerkė akis. Prisiminimai sujungti su skausmu, su randais it pašėlęs filmas ėmė suktis prieš akis. Kerėjimo pamoka, Junko aka Karasuna, Pelėdynas, susitikimas su Igoriu Karališkoje Grinvičo observatorijoje, treniruotė prieš mūšį, mūšis Uždraustąjame miške, Delfinė, akių skausmas, Žviegianti būda, Londono Demonų metro, Solveiga, Akromantulų lizdas, Integruota Žiobarotyros ir Transfigūracijos pamoka su Caroline ir Claudie, "Vidurnaktis", Tomas... tiek daug prisiminimų, tiek daug atsakymų, bet tiek mažai drąsos. Kalbėti. Nusimesti paslaptis.
- Aš...
Džeimsas nuleido akis, staigiai pašokdamas. Ne, ar jis tiems prisiminimams priklauso? Ar Hogvartsas jo namai? Skausmas sukaustė koją, suinkštė. Sužalodama ranka ūmiai užtraukdamas kairės riešą, slėpdamas švystelėjusį taturiuotės kampą. Pasigriebė savo lazdelę nuo naktinio stalelio. Susitvarkys ranką pakeliui.
Grandinės.
Beatričė buvo šalia jo. O ką jis? Skausmas spindėjo akyse. Tiek daug klaidų, tiek mažai laiko.
Palik mane ramybėj,- mintyse sušvokštė ir dingo iš palatų. Jam reikia ramios vietos. Uždraustojo skyriaus. Vienumos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 16, 2018, 08:07:49 pm

Čia eiti ji neturėjo noro. Nežinojo ką sakys. Ar išvis sugebės prabilti. Bethany pasimetusi įžengė į ligoninės sparną. Mergaičiukė nebuvo daug girdėjusi kas nutiko, tačiau pakako vieno - žinoti, jog jos draugė čia. Galvoje aidėjo begalė prisiminimų. Visas traukinys, visas kambarys ar stalčius. Ta pati, kuri nenustygo vietoje, apsikabino vos tik pamačiusi instrumentų salėje, kurioje vėliau lakstė nuo psichų, dabar gulėjo šioje vietoje. Varniukei neatrodė, jog jos abi buvo artimos. Tebuvo keletas nuotykių, keistokų nutikimų, kuriuose jos buvo kartu. Bethany žingsniavo toliau, dabar ji jau beveik pasiekė palatas. Pirmą kartą susitiko uždraustajame miške. Varniukei parodė testralius, o vėliau ir savo gynėją, uoloje, kurioje kabėjo nuostabūs vijokliai. Smegenys pačios nukirpo prisiminimo dalį, kurioje jas pričiupo profesorė.
Varniukė sustojo. Ji stovėjo prie pat lovos, netoliese matėsi kėdė, tačiau mergaičiukė sustingo. Tesugebėjo sugniaužti du kumščius. Galop, pagriebė tą seną taburetę, bei pastatė čia pat.
- Juk tu girdi, tiesa? - balso aidas pasklido po tylią patalpą, - tik negali atsakyti...
Bethany ištiesų nežinojo ką atėjo pasakyti ar pareikšti. Ji težinojo, jog atėjo pas draugę, praktiškai pas pirmąjį asmenį, parodžiusį smagias, kartais neleistinas galimybes šioje pilyje ir už jos ribų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Lovegood Sausio 17, 2018, 05:07:42 pm

 Tamsa. Vėl tamsa. Viskas ką Grifė dabar matė, tai tik juodą spalvą. Pajudėti Elena niekaip negalėjo. Atmerkti akis jai buvo be galo sunku. Tačiau LoveGood galėjo jausti, girdėti ir mąstyti.
,,Ir vėl aš negaliu judėti, ir matyti. Negi aš komoj?” Staiga Grifė išgirdo kaip atsidaro durys. Kad ir kaip Elena norėjo pamatyti kas ten, ji negalėjo. Atmerkti akis jai buvo labai sunku. Atrodė, kad akių vokai sveria tona.
 Pasigirdo sunkūs žingsniai. Jie vis artėjo. Žmogus sustojo ten, kur guli Elena. Žinoma, pilkaplaukė tai jautė, bet kas ten buvo ji visiškai nežinojo. Staiga nežinomasis prakalbo. Vien tik iš jo balso Grifė žinojo kas ten.
,,Bethany! Ačiū Dievui bent kažkas! Aš tave girdžiu. Bet... Negaliu tau atsakyti.” Grifė norėjo tai pasakyti Bethany, ji tikrai stengėsi, bet viskas nuėjo veltui. LoveGood negalėjo nieko padaryti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 17, 2018, 05:45:54 pm

Bethany sėdėjo ant senos, ne itin tvirtos taburetės. Jos kūnas buvo visiškai įsitempęs, o plaukai, supinti į kasą, gulėjo ant dešiniojo peties. Atrodė, kad petį spaudė žemyn.
- Aš nežinau nuo ko pradėti, - savo delnais menkai prilietė lovą, pirštai ant lovos krašto patys pasiliko, - nežinau kas iš tiesų nutiko. Bet, kad ir kas buvo, nemanau, jog būtų geriausia apie tai kalbėti.
Mergaičiukė giliai iškvėpė susikaupusį orą pro menkai pravertas lūpas. Kiekvienas jos raumenėlis sustingęs bei įsitempęs vertė ją jaustis keistai. Pakankamai keistai, kad imtų nemėgti tylos palatose ir pačios ligoninės. Liežuvis burnoje tingiai apsivertė. Varniukė girdėjo savo pačios kvėpavimą. Rusvos akys žvelgė į aplink buvusius daiktus, nors jų praktiškai nebuvo.
- Senai norėjau pasakyti kam nors, - senas, kaltės bei beviltiškumo jausmas vėl atsirado viduje ir kėlė chaosą jos pačios galvoje, - neradau nei vieno, kam galėčiau pasakyti tai. Nežinau, ką galvosi, bet... Dabar esi vienintelis žmogus, tiksliau, ragana. Taip pat ir žmogus/ragana, tiek to. Nesvarbu. Aš tenoriu kam nors išsipasakoti.
Gilus atodūsis. Nedidelės ašaros kaupėsi riešuto atspalvio akyse, tačiau ji žinojo, jog nori kam nors tai papasakoti. Ir tas kas nors buvo Elena.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Lovegood Sausio 17, 2018, 10:09:48 pm

 Elena jautė Bethany šalia savęs. Grifei svarbiausia buvo jog su ja kažkas pradėtų kalbėti, arba nors paimtų ją už rankos. Pilkaplaukė norėjo jausti, girdėti. Bet labiau norėjo judėti. Kiek laiko turės praeiti, kol Elena vėl galės judėti? Jeigu Bethany yra vienintelė, kuri jos pasigędo?
 Staiga pasigirdo liūdnas balsas, kuris kalbėjo apie tos dienos įvykį. Apie jį,  Elena mažiausiai norėjo girdėti. ,,Bethany, nekalbėk apie tai. Prašau...” Ketvirtakursė labai norėjo tai pasakyti, bet ji negalėjo. Kad ir kaip raudonakė stengėsi pajudinti bet kokią savo kūno vietą, jai tas visiškai nesisekė. Varnė kalbėjo toliau, o Elena jos vis klausėsi. ,,Bethany, aš klausau tavęs, puikiai tave girdžiu. Bet paguosti negalėsiu...” Išgirdusi kiek sumišusį ir liūdna Beth balsą, Grifės širdis pradėjo plakti labai greitai, o kvėpavimas taip pat pagreitėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 17, 2018, 10:39:15 pm

Pamačiusi padažnėjusį Elenos kvėpavimą, Bethany pati ėmė kvėpuoti greičiau. Ji nervinosi, nors ir stengėsi neparodyti. Jos pirštai lėtai judėjo per lovą, kol viena ranka pasiekė Grifės ranką. Ji ją suėmė ir laikė. Nežinojo kodėl ar kam. Tejautė, jog tai galėtų kažkaip veikti.
- Žinai, nesvarbu, - nuvijo visas mintis, norą išsipasakoti bei liūdesio ir nevilties audrą, - nors mes ir nebendravome labai artimai, vis tiek esi tas žmogus, kuriuo pasitikiu labiausiai iš čia sutiktų.
Akimirkai varniukė nutilo. Jai užspaudė gerklę didelis įkvėpto oro grukšnis. Mergaičiukė pasistengė jį nustumti giliau, o tokiu būdu jai ėmė skaudėti krūtinės sritį. Tačiau Bethany tai ignoravo. Ašaros dingo iš akių, nors aplink vyravo nejauki tyla, mergaičiukė toliau sėdėjo ant taburetės bei laikė jos ranką.
- Neseniai Varno Nagas rengė savo koledžo rinkimus, - nusprendėme papasakoti ką nors gražaus, - galbūt buvai girdėjusi, - balsas stengėsi išlikti stabilus bei švelnus, - salėje po koledžo bokštu vyko pokylis, kaukių balius. Buvau jame. Iš tiesų, viskas atrodė gražu, tačiau man visos tos kaukės atrodė pernelyg netikros. Gražiau matyti žmogaus veidą bei žinoti su kuo kalbiesi, o ne kaskart klausti vardo, - nusišypsojo, tačiau žinojo, kad ji jos šypsenos nepamatys, - ir Varno Nago rinkimuose, buvau išrinkta kaip gudriausia ir sumaniausia Varna. Negalėjau patikėti tuo. Lyg šiol turiu ant spintelės tą statulėlę su savo vardu ir netikiu.
Ji vis dar šypsosi, bet dabar varniukės akys žvelgė tiesiai į ją. Tiesiai į Eleną.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Lovegood Sausio 18, 2018, 01:37:21 pm

 Grifė klausėsi Bethany. Laukė, kad tik pradėtų ji kalbėt. Staiga LoveGood pajautė kaip ji ją paima už rankos. Per Elenos kūną lyg perėjo tokia elektra, kuri ketvirtakursės širdį privertė plakti vis greičiau. ,,Kalbėk, Bethany, netylėk.” Nors Elena nejautė nei vienos savo kūno vietos, tas prisilietimas lyg privertė kažką pajusti. Staiga mergina prakalbo. Jos balsas buvo linksmesnis. Grifė džiaugėsi, kad Bethany neverkia. LoveGood niekada nepatiko girdėti arba matyti kaip verkia žmogus.
 Netrukus ji pradėjo pasakoti apie jos koledžo rinkimus. Grifė tikrai apie juos buvo girdėjusi. Bet kad mergina laimėjo gudriausios ir sumaniausios varnos statulėlę nežinojo. Ketvirtakursė džiaugėsi dėl Bethany, bet negalėjo to jai pasakyti. Kad ir kaip stengėsi...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 18, 2018, 10:23:43 pm

Ji sėdėjo. Sėdėjo ant tos senos, beveik klibančios taburetės ir laikė draugės ranką. Nežinojo, ar ji tai jautė, bet vylėsi, kad Elena bent jau girdi ją.
- Pamenu, kaip pirmą kartą susitikome, - žiūrėjo į ranką, kurią laikė, - testralius, kuriuos man parodei. Tą olą, pilną nuostabių vijoklių. Net mačiau tavąjį gynėją, - šie prisiminimai Bethany buvo brangūs, - na, tai buvo ir pirmasis mano kartas kuomet laužiau taisykles, - ties žodžiu taisyklės, jos balsas suvirpėjo, - ir taip pat mane pagavo. Tiksliau mus. Iš tiesų, pasisekė, kad neskyrė arešto. Ir... Aš vis dar turiu vieną tavo žvakę.
Mergaičiukei buvo sunku. Sunku sėdėti ramiai, žinoti, jog padaryti nieko negali.
- Pamenu, kaip su Eleizija sėdėjome instrumentų salėje. Ten pat, kur iškviečiau pirmąjį savo gynėją. Turbūt nei viena iš judviejų nesupratot, tačiau tuo metu buvau visiškai be nuotaikos. Išties, psichai ją praskaidrino, - net nepajuto švelnesnio savo balso ir tik kartą nusijuokė, besitvartydama.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 18, 2018, 11:16:05 pm

 Grifė viską jautė, viską girdėjo. Elenai jau atsibodo. Atsibodo gulėti ir nieko nedaryti. Ji norėjo judėti, kalbėti, matyti. Bet viskas ką galėjo daryti, tai tik jausti ir girdėti.
,,Niekada nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo, Bethany. Man jis reiškia tikrai daug.” Kad ir kaip norėjo nusišypsoti Varnei, LoveGoo negalėjo to padaryti. Ketvirtakursė prisiminė viską, ką buvo patyrusi su Bethany. Pilkaplaukė girdėjo kaip merginos balsas suvirpa.
,,Bethany, aš viską pamenu. Niekada to nepamiršiu. Man šie prisiminimai per daug brangūs, jog galėčiau juos pamiršti.” Prisiminus instrumentų salę, Eleizija, psichus ir Bethany pirmą kartą iškviestą gynėją, Elena sukaupusi visas savo jėgas bandė pajudinti lūpų kampučius. Pagaliau! Pagaliau jai pavyko pajudinti bent vieną kūno vietą! Nors jos lūpų kampučiai vos, vos pakilo, Grifė tikėjosi jog Bethany tai reikš išties daug.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 19, 2018, 02:50:03 pm

Bethany nežinojo ko išvis čia troško. Visas palatos oras veikė mergaičiukę, priversdamas ją nerimauti. Nerimauti neaišku dėl ko.
Trumpai pasklidęs švelnus juokas nutilo taip staigiai, kaip ir prasidėjęs. Tyla sugrįžo. Varniukė pasimuistė ant taburetės, norėdama atrasti ne tokią kietą vietą, sėdėti patogiau. Bent kažkiek. Taburetė, kuri ir taip atrodė ne itin nauja, sugirgždėjo. Išleido tą senoms kėdėms priklausantį garsą. Keturios jos kojos nebuvo tvirtos, dvi iš jų jau vos laikėsi išklerusios, privertusios sėdimąją dalį ne tik sugirgždėti, bet ir susvyruoti.
- Sėdžiu šalia tavęs ant klibančios taburetės, kuri turbūt arba labai sena, arba ją kažkas trenkė į sieną.  Laikau tavo ranką, - nežinojo ką sakyti, - ir kalbu ekspromtu. Nes nežinau ką pasakyti.
Iš savo idiotiškumo, Bethany nuleido galvą sau ant rankų. Galbūt taip būtų sėdėjusi ir ilgiau, tačiau kažką pajuto. Pajuto, kad turi pasižiūrėti į draugę.
- Tu šypsaisi, - pati nusišypsojo, nors Elena negalėjo to matyti, - tai labai didelis pasiekimas.
Nors draugės lūpų kampučiai buvo tik vos vos pakelti, tai varniukei jau ėmė teikti vilties, jog jos draugė, kurios taip pasiilgo, greitu metu pabus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Lovegood Sausio 19, 2018, 06:08:02 pm

 Elena pagaliau bent kažką padarė. Grifė tuom džiaugėsi. Labai. Bet kaip išgirdo jog Bethany pasakė jog tai labai didelis pasiekimas, LoveGood dar labiau apsidžiaugė. Pilkaplaukė pajautė kaip šypsena jau dingsta, nes jau dingsta ir jėgos. Tam, kad išspraustų vos vos matomą šypseną, ketvirtakursei prireikė labai daug jėgų. ,,Patikėk Bethany, aš viską jaučiu ir girdžiu.” Girgždančių kėdžių garsai LoveGood niekada nepatiko. Bet vis geriau kažką girdėti, negu tyloj gulėt. ,,Bethany, patarčiau tau eiti pas savo draugus, kurie neguli komoj kaip aš. Nemanau kad tau įdomu čia sėdėti, laikyti mane už rankos ir laukti kol aš pagaliau pabusiu.” Elenai ištiesų nelabai patiko jog ji neleidžia laiko su savo draugais, o sėdi čia ir žiūri į Grifę kuri negali nei judėti, nei kalbėti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 19, 2018, 09:08:15 pm

Net ir menkutis Elenos šypsnis pakėlė Bethany iš liūdnumo gelmių bei privertė nusimesti keistoką slogumo šydą. Ji lėtai paleido draugės ranką, visiskai to nenorėdama. Mergaičiukė dar norėjo sėdėti, žiūrėti į savo pirmąją draugę šioje pilyje. Tačiau spaudė bėgantis laikas, galvoje jau spėjo atsirasti visas sąrašas nepadarytų darbų.
- Atleisk man, - pakilo nuo taburetės, o tiksliau, atsistodama ją užkliudė bei nuvertė, - turiu visą kalną nepadarytą namų darbų. Dar šiandien ruošiausi bent kažkiek perskaityti vienos senos knygos. Mąstau apie galimybę auginti vieną tokį augaliuką savo miegamajame, - pakėlė taburetę ir pastatė ją kiek toliau, - bet paskui, jei dar turėsiu laiko, grįšiu. Pažadu. O dabar turiu lėkti.
Taip baigusi keistoką susitikimą ir dar trumpai pastovėjusi vietoje, žiūrėdama į Eleną, Bethany prisivertė pajudėti iš palatų. Ji žingsniavo per visą ligoninės sparną, bandydama kuo mažiau žiūrėti į šalis. Jos bateliai negarsiai dungsėjo į grindinį, tačiau tai buvo vienas labiausiai pažįstamų garsų varniukei. Viskas baigėsi. Ji išėjo iš šios pilies dalies. Bethany atsidūrė koridoriuje. Kvėpavimas vis dar buvo padažnėjęs. Pati nesuvokė, tačiau itin daug mąstė apie Eleną.
- Geriau bandysiu užauginti tą augalą ant spintelės, - sumurmėjo pati sau toldama nuo palatų ir pačio ligoninės sparno.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 19, 2018, 11:36:50 pm

 Vaikinas jau gan ilgai vis norėjo aplankyti Eleną, jam buvo įdomu, kaip ji, kaip jos sveikata, bet po jų paskutinio susitikimo, Kristoferis jautė kažkokią kaltę, todėl vis klastuolis turėjo visokias "atmazkes", kad tik neaplankyti grifę.
 Bet tik ne šiandien. Šiandien jis turėjo jau labai daug laisvo laiko ir čia visokius išsisukinėjimus tikrai nesugalvot. Nagi, tu privalai ten nueiti. Tokias mintis turėjo viena Kristoferio pusė. Tai gal vėliau... O vat čia jau kita Kristoferio pusė. Lyg ant vieno pečio sėdi angeliukas, o ant kito velnias kurie lyg pataria ką daryti. Tai šita vaikinui situaciją buvo labai panaši.
 Na, bet šita diena vis gi buvo tokia, kur Kristoferis ėjo link palatų kur guli Elena. Viena mintis buvo vaikinui keista, kad kodėl ji guli būtent Hogvartso ligoninės sparne, o ne kokioje nors Londono ligoninėje kur tinkamos aplinkybės tiems žmonėms kurie yra komos būsenoje. Bet yra kaip yra. Gal netgi klastuoliui taip patogiau aplankyti ją, kur ji yra šalia.
 Atėjus į tas palatas, vaikinas iškarto galėjo pastebėt kur guli Elena. Vaikinas tik prarijo seiles, sugniaužė kumštį ir prisiartino prie jos. Elena atrodė tada ne kaip. Tokia visa "išdžiuvus". Tikiuosi čia ne mano kaltė...
 Kaip ne keista, bet tada Kristoferis rimtai gailėjosi ir kaltino save. Kas buvo visiška retenybe. Dažniausiai vaikinas yra pasikėlęs, nedraugiškas su visais ir niekada niekam neleidžia sau nusileisti iki žemo lygio. Bet čia, jis be visokių prieštaravimu nusileido. Tai tikrai nebuvo kokia nors meilė, tai buvo kažkas kito, lyg Robertui Elena pasidarė labai brangi draugė ar netgi kaip sesė. Gal todėl Robis ir negalėjo susitikinėt su Elę? Nes vaikinas jaučia jausmus jai kaip kokiai sesei? Turbūt tai ir buvo ta Kristoferio problema.
 Vaikinas priėjęs prie Elenos, švelniai ir lengvai su savo ranka 'perbraukė' pro Elenos skruostą bei pats Krisas kiek nuliūdo.
- Tu nežinai, ant kiek stipriai apgailestauju dėl tavo įvykio... - Aprimusiu ir su tokiu gailestingu balsu ištarė. Vaikinas niekada neleistu, kad kažkas tada jį tokį matytu, tokį kuris lengvai įsižeistu, tokį 'trapų' ir jautrų. Bet turbūt tas atsitikimas kiek pakeitė jį.....

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Lovegood Sausio 20, 2018, 12:04:18 am

 Praėjo savaitė po Bethany apsilankymo. Visą savaitę Grifė negirdėjo jokio balso. Nejautė jokių prisilietimų. Nieko. Vieninteliai garsai kuriuos Elena girdėjo, tai tik pereinantys žmonės ir visoks šurmulys. Piklaplaukei ištiesų nusibodo čia gulėti. O dar kaip negali nei judėti, nei matyti tai išvis. Raudonakė jau buvo praradusi viltį jog šiandien kažkas pas ją ateis. Tačiau prasivėrusios ligoninės sparno durys visas tokias mintis išvaikė lauk. ,,Pagaliau po savaitės kažkas atėjo.” Pasigirdo lengvi žingsniai kurie vis artėjo prie Elenos. Galiausiai žmogus sustojo. Elena tikrai norėjo žinoti kas čia, bet kaip visada jai pritrūko jėgų atsimerkti. Staiga šalta ranka perbraukė per raudonakės skruostą. Ketvirtakursės širdis pradėjo smarkiai plakti, nes pagaliau ji kažką pajautė. Ištiesų tokie veiksmai Elenai reiškė daug ką. Jeigu ji galėjo jausti, bent žinojo kad yra nemirus. Netrukus žmogus prakalbo. Pasigirdo metamorfmagei iki kaulų pažįstamas balsas. ,,Labas ir tau, Kristoferi. Negi mano įvykis privertė tave kalbėti gailestingu balsu? Keista labai.” Gulėjusios Grifės kvepavimas padažnėjo. Atrodė, kad Kristoferio apsilankymas Elenai suteikė daugiau jėgų, bet jų vistiek nepakako. Pilkaplaukei vistiek buvo sunku kažką padaryti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 20, 2018, 01:29:17 pm

Kristoferis nežinojo ką dar sakyti ar daryti. Kaip pamena iš visokiausių filmų, reikia tik kalbėti. Bet to Robertas tada nelabai ir mokėjo. Jis nežinojo ką sakyt ir daryt. Lyg tada visa jo fantazija 'išėmė'. Gal man tai tada ir pasakyti?...
- Žinai.. Aš netgi neturiu žodžių, kad ką ir pasakyti. Aš apgailestauju, kad taip atsitiko. Nors žinai, savus žodžius tikrai neatsiimsiu atgal, kad ir kokia dabar realybė yra... - Galima buvo išgirsti, kad Kristoferis yra gal netgi ir nepatenkintas ir tuo metu jaučia gailestį. Lyg jausmai būtu permaišyti. Aš negaliu čia ilgai pasilikti. Vaikinas su visom abejonėm tiesiog negalėjo būti toje vietoje. Lyg jam pačiam darytus bloga ir lyg pats tuoj bus kažkokioje komos būsenoje... Negaliu daugiau... Dar kartą sau pakartojo tuos žodžius ir atsistojo iš lovos.
- Aš.. Nežinau net ką dar pasakyt, dėl to manau, geriau man išeidinėt.. - Kiek atsiduso ir dar kartą liūdnai pažiūrėjo į Eleną.
- Na, ate. - Atsisveikino ir jau norėjo išeidinėt iš šitos ligoninės sparno kas nelabai jam čia patiko,  bet jam pasirodė kažkas keisto, lyg Elena pajudėjo ar lyg prakalbėjo. Gal Kristoferiui tik vaidenasi? Bet tada jis tikrai atsisuko ir.....

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Lovegood Sausio 20, 2018, 02:12:51 pm

 Grifė gulėjo. Elena jautė prie savęs stovintį arba sėdintį Kristoferį. Šis kurį laiką tylėjo ir visiškai nieko nesakė. Jo buvimas šalia pilkaplaukei suteikdavo vis daugiau ir daugiau jėgų. Elena tai jautė nes vos vos pajudino savo pirštus. Ištiesų tai net nesimatė, bet Grifė jautė jog ji kažką judina.
,,Krisai, žodžių nereikia. Užtenka tik prisilietimo kuris man suteiks daugiau jėgų atsimerkti arba kažką pajudinti." Staiga Elena suprato, jog jai trūksta labai mažai norint atsimerkti. Akių vokai jau neatrodė tokie ir sunkūs. Pajudinti bent vieną kūno vietą darėsi vis lengviau. Tik trūko vos kelių prisilietimų arba žodžių ir raudonakė jau galės atsimerkti. Netrukus Kristoferis pareiškė jog jau išeina. Elenos širdis pradėjo plakti dar smarkiau. ,,Na jau ne, tu niekur neisi." Dabar Grifė sukaupė visas savo jėgas. Raudonakė labai stengėsi atsimerkti. Tačiau tos jėgos vis dingo ir dingo... Bet ketvirtakursė nepasidavė. Staiga Elena vėl išvydo šviesą. LoveGood norėjo šaukti, klykti jog pagaliau atsimerkė, bet jautėsi taip, lug ką tik prarado balsą. Vos vos pasukusi galvą į šoną, metamorfmagė išvydo išeidinėjantį Kristoferį. Sukaupusi visas likusias jėgas, Grifė giliai įkvėpė.
 -Kad tu įsivaizduotum, kaip man nusibodo čia gulėti,- tai pasakiusi LoveGood nusišypsojo ir vėl
 įkvėpė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 20, 2018, 08:59:10 pm

Jau prieš išeinant, Kristoferis išgirdo, kaip kažkas pradėjo kalbėti. Atsisukus, pamatė kalbančią Eleną, bei atmerkusią. Kvėpuok Krisai, kvėpuok.. Nusiramink, man tik vaidenasi.. Bet tai galima buvo atskirti nuo realybės. Vaikinas tiesiog sutriko ir lyg prarado balsą. Jis sustingo ir išpūtė akis ir pats negalėjo pajudėti. Jis tada tiesiog stovėjo ir pradėjo žiūrėti ir neišlaikęs tokio šoko, Kristoferis nualpo..
 Tas nualpimas truko tik kokią minutę, nes tada Robertas greitai atsikėlė ir pas jį prasidėjo kažkokie panikos priepuoliai.
- Vaiduoklis! - Vos nesurėkė net. O po to prisiminė, ką ji pasakė. Bet tas nežinojo kaip į tai atsakyti, nes jautė, kad tuoj pats pateks į komos būsena su tokiu netikėtumu ir šoku. Tai turbūt sapnas.. Už ką man tai? Bet čia tikrai sapnas... Aš turbūt prakeiktas... Robertas net pats nežinojo kaip reaguot, ką galvot. Tai buvo tiesiog tikrų tikriausia "pasimetimo" būsena, kur Kristoferis net jautė panikos ir šoko jausmus...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Lovegood Sausio 21, 2018, 04:29:53 pm

Grifė stebėjo išeinantį Kriatoferį. Bet jai prakalbus, jis sustojo ir greitai atsisuko. Pamačiusi jį, Elena nusišypsojo ir bandė atsisėst. Nors jėgų turėjo tikrai mažai, LoveGood vistiek bandė tai padaryti.
 Vos jai normaliai atsisėdus, Krisas nualpo. Raudonakė jau norėjo šokti iš lovos ir bėgti pas Kristoferį, bet tam jėgų jau neturėjo. Pilkaplaukės širdis pradėjo plakti labai greitai. Mergina nerimavo jog vaikinui galėjo atsitikti tas pats kaip ir Elenai. Tačiau Grifė bijojo neilgai. Tas Klastuolio nualpimas truko labai trumpai. Vos jam atsikėlus, Kristoferis pradėjo šaukti jog Elena yra vaiduoklis. Metamorfmagė pakėlusi antakius pradėjo į jį žiūrėti.
 -Žinok Krisai kaip geras draugas tu man tikrai rūpi, bet gal negąsdink taip?- prunkštelėjo ketvirtakursė ir sukryžiavo ant krūtinės rankas,- bėja nesu aš joks vaiduoklis. Negi aš labai panaši į juos?- balsu nusijuokė pilkaplaukė ir pažiūrėjo į Kristoferį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 22, 2018, 11:10:12 pm

 Kristoferis negalėjo patikėti, kad Elena atsikėlė. Tai lyg susprogdino vaikino visas jo smegenis kartu su jo sveiku protu, kuris mat jau jam pasirodė visiškai sugadintas, turbūt tokius netikėtus atsitikimus, Kristoferis negali priimti kaip adekvatus žmogus. Na, ką jau padarysi, kol Kristoferis viską suprato, jau net Elena spėtu dar kartą patekt į komos būseną ir dar kartą atsikelti.. Bet po nualpimo, Robertas po truputi vis suprato, kad tas yra tiesa, kad Elena atsikėlė ir kaip tyčia, kai klastuolis atėjo ją aplankyti. Aš turbūt prakeiktas. Reikėjo man tada tikėti tom bobutėm, kurioms aš nepadėdavau praeiti saugiai kelią. Eh, turbūt tai mano nuodėmių limitas, jeigu viskas dabar yra taip.. Kiek pesimistiškai pradėjo galvoti. Ar vaikinas išėjo iš proto? Rodos, kad taip. Tik po penkių minučių, tiesiog žiūrėdamas į tašką ir tylėdamas, vaikinas sugebėjo viską priimti realistiškai ir greitai pradėjo kviesti daktarų.
- Palauk Elena, tuoj tau daktarai padės, aš greitai nubėgsiu juos pakviesti. - Kiek šyptelėjo ir surado priežastį, kad galėtu ir išeiti iš ten kuo greičiau na, bet pažadus jis vistiek laikys ir tuo pat metu, Kristoferis nubėgo link tu visų hilerių kurie tada buvo ir pradėjo aiškinti, kad Elena - Grifė atsikėlė iš komos. Hileriai tada greitai visus savo kitus darbus paliko - numetė, ir greitai pradėjo bėgti paskui Kristoferį, bet Kristoferis tik sustojo ir neėjo atgal į palatas. Tai gydytojų darbas.. Pagalvojo ir nusisuko, tada pradėjo eiti link savo kambario ir galvoti apie tai, ant kiek kvailai jis pasielgė. O tuo tarpu, hileriams atėjus į palatas, Elenos jau nepastebėjo...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elena Lovegood Sausio 23, 2018, 10:08:36 pm

 Elena žiūrėdama į Kristoferį nieko nesuprato. Atrodė, jog vaikinas yra pasimetęs ir šoko būsenoje. Tačiau taip ir nesuprato kodėl. Galbūt dėl to, jog Grifė atsikėlė iš komos? Na, greičiausiai taip ir bus. Bet vistiek, žmonės greičiau ar vėliau iš jos atsibunda. Bet nevisi..
 Staiga Krisas pareiškė jog eina pakviest hilerių. Metamorfmagė taip išsigando, jog išlipus iš lovos pradėjo purtyt galvą.
 -Na jau ne, Klastuoli. Nieko tu nekviesi,- pradėjo rėkt ant jo raudonakė. Tačiau tai Kriso nesulaikė, jis vistiek išėjo. Greitai pagriebusi kažkokius rūbus, metamorfmagė juos apsirengė ir išbėgo pro duris iš ligoninės sparno. Po tokios komos, ketvirtakursė net pamiršo kur kas yra, tačiau vistiek bėgo kur akys veda. LoveGood visiškai nenorėjo jog prie jos lystų hileriai ir jai kažką darytų. Išvis, Elei niekuomet nepatikdavo kaip prie jos lenda nepažįstamieji.
Kelias, kurį metamorfmagė geriausiai atsiminė, tai tik į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Ten ketvirtakursė dabar ir bėgo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alenya Ryan Kovo 11, 2018, 10:58:10 am

Vis dėl to žiemos speigas galiausiai įveikė Rebeccą ir dabar ją didžiąją dalį laiko krėtė šaltis. Jai siaubingai skaudėjo galvą ir gerklę. Vieną ankstų šeštadienio rytą grifė nusprendė, jog peršalimas taip savaime nepraeis, todėl nieko nelaukusi išskubėjo į ligoninės sparną. Rebecca tikėjosi, kad seselė duos kokių nors lengvų vaistų ar bent jau pamatuos temperatūrą. Eidama koridoriais raudonplaukė pamatė kelis vaikus ir iš jų veido išraiškos suprato, kad atrodo prastai. Galiausiai pasiekusi palatos duris negarsiai pasibeldė ir žengė vidun. Palata atrodė niekuo neišsiskirianti. Viena šalia kitos stovėjo baltos lovos, o šalia jų po mažą naktinį staliuką.
-Ar čia kas nors yra?- nedrąsiai paklausė Rebecca. Seselė išėjo iš už kampo ir paklausė kuo skundžiasi ketvirtakursė.
- Visą laiką krečia šaltis, labai peršti gerklę ir skaudą gerkę,- savo nusiskundimus išdėstė grifė. Seselė tuoj pat, išsitraukusi termometrą, pamatavo temperatūrą ir kai skaičiukai pasirodė esantys 38, ji tuoj pat paguldė ketvirtakursę į lovą. Trumpam išbėgusi ir atgal grįžusi nešina buteliu neaiškaus gėrimo, seselė jį supylė į stiklinaitę ir liepė išgert. Rebecca nenorėjo klausti nuo ko jis ir kodėl tokios geltonos spalvos, todėl tiesiog susipylė visą gėralą į burną. Kad ir kaip ji maldavo leisti eiti į bendrąjį kambarį, seselė nenusileido ir naktį liepė praleisti ligoninėje.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 14, 2018, 04:43:15 pm

Kai Luke pradėjo blaškytis ir panikuoti, Mayra buvo beveik jį nuskraidinusi iki Ligoninės Sparno. Kažkaip suradusi kelią iki jo (ji pasikliovė daugiausiai nuojauta, kuri niekada jos neapvilia) klastūnė kuo greičiau paguldė grifiuką ant vienos iš daugybės lovų milžiniškoje patalpoje ir nubėgo pakviesti seselės. Mergaitei greitakalbe nupasakojus visą situaciją, seselė nuskubėjo prie Luke ir patikrino ar jis dar reaguoja. Berniukas tai prarasdavo, tai atgaudavo sąmonę. Seselė burtais užgydė žaizdą galvoje ir nuėjo į kabinetą. Iš kabineto grįžo nešina diržų rinkiniu.
-Reikia jį pririšti, nes atsigavęs jis pradės čia siautėti. Žinai, kokie būna tie grifai,-seselė maloniai šypsodamasi tarė. Bet Mayrą staiga užklupus drąsos antplūdžiui ji tarė:
-Manau, kad jų jam nereikės. Aš jį prižiūrėsiu ir pabudėsiu prie jo. Juk pamokos jau pasibaigę.
Seselė nepatikimai nužvelgė klastūnę ir nuėjo atgal į kabinetą ir grįžo nešina stikline pieno baltumo skysčiu.
-Tai padės jam atsigauti po sutrenkimo ir nusiraminti. Imk, sugirdyk,-tai tarusi seselė padavė Mayrai stiklinę. Mergaitė atsargiai pakėlė Luke galvą ir sugirdė jam skystį. Baigusi, padėjo stiklinę ant spintelės ir atsisėdo laukdama, kada atsigaus Luke.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luke Ronan Hale Kovo 18, 2018, 05:11:33 pm

Luke pabandė atmerkt akis, tačiau ryški šviesa privertė berniuką vėl užsimerkti. Gulėdamas jis vis dar jautė pulsuojantį galvos skausmą, tačiau jau žymiai silpnesnį nei anksčiau. Pagulėjęs dar kelias akimirkas berniukas vėl pabandė atsimerkti. Tai padaręs jis išvydo Mayra, kuri anksčiau matyt sėdėjo ant kėdės, pastatytos šalia lovos, tačiau dabar buvo užsigulusi ant lovos ir ramiai snaudė. Kiek laiko ji čia laukia... Luke pabandė atsisėsti, pasiremdamas ant rankų, tačiau aštrus skausmas pervėrė jo galvą ir privertė berniuką gulėti ramiai. Taip gulėdamas jis po kurio laiko užsnūdo, o kai vėl pabudo galvos skausmas jau buvo dingęs. Grifiukas lėtai pakėlė ranką prie kaktos, kuri anksčiau buvo šlapia -  kruvina - bet tai jis suvokė tik dabar, tačiau ji buvo sausa ir berniukas nejautė jokios žaizdos ar siūlių. Jis lėtai atsisėdo, pažvelgė į vis dar snaudžiančią klastuolę ir nieko nelaukęs ją švelniai pajudino, bandydamas pažadinti ir jau gailėdamasis šio savo poelgio. Pamatęs, kad mergaitė prabudo Luke silpnu ir mieguistu balsu paklausė:
-Kas atsitiko?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 18, 2018, 05:37:39 pm

Mayra net nepajuto, kaip ji užmigo,o pabudo tik kažkieno purtoma. Dar apsimiegojusi, mergaitė pasitrynė akis ir pamatė Luke, jau atsibudusį. Klastuolė nusišypsojusi pašaipiai tarė:
-Tai jau princesė pamiegojo grožio miego? Ar žirniukas nenuspaudė jos jautrių šonų?
Tada (per) greitai atsistojo ir akyse viskas aptemo. Tam, kad nepargriūtų, jai teko atsiremti į kėdę, bet mergaitei atsirėmus kėdė išsibarstė dalimis. Gerai, kad Mayra laiku atsitokėjo ir suprato rankoje laikanti tik kėdės atlošo dalį. Atsargiai ją padėjusi prie kitų kėdės dalių, Mayra išsitraukė lazdelę ir tarė:
-Reparo.
Juodaplaukei burtas pavyko iš pirmo karto ir kėdė greitai magijos pagalba buvo grąžinta į pradinę būklę. Didžiuodamasi savimi, Mayra atsisuko į berniuką:
-Na, tai kaip jautiesi?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luke Ronan Hale Kovo 18, 2018, 08:39:34 pm

Luke jau ruošėsi atsikirst į klastuolės pašaipą, tačiau jo dėmesį išblaškė staiga į šipulius subyrėjusi kėdė. Berniukas sėdėjo lovoje kelias akimirkas tiesiog spoksodamas į kėdę ir negalėdamas patikėti savo akimis. Kol jis taip žiopsojo Mayra sutvarkė kėdę ir atsisukusi paklausė kaip jis jaučiasi. Berniukas pora kartų sumirksėjo ir pažvelgė į ją vis dar negalėdamas patikėti kas ką tik atsitiko, o tada lėtai, lyg dar nebūtų tikras, ištarė:
-Man... Uh... Viskas gerai, - ir po trumpos pauzės pridūrė - turbūt. - trumpai pagalvojęs tarė - Tai kas atsitiko? Kur mes esam? Ilgai buvau atsijungęs? - griufiukas turėjo dar daugiau klausimų, tačiau pagalvojęs, kad ši vieta jam per daug primena ligonines (kurios jam, beje, labai nepatiko) nusprendė pateikti Mayrai pasiūlymą:
-Žinai, gal pirma einam iš čia kur nors, kur galėčiau gaut šiltos arbatos, ten man viską ir papasakosi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alisa Faun Balandžio 03, 2018, 08:59:03 pm

Faun vos ne visą laiką lovoje snaudė. Liga ją alino kaip reikiant, dar tik žiemos pradžia, o septintakursė jau guli ligoninėje šniurpčiodama nosimi ir čiulpdama kažkokias magiškas piliules nuo gerklės skausmo, kurios mažai kuo gelbėjo. Temperatūra jau po truputį mažėjo, bet vis tiek švilpė jautėsi taip, lyg kažkas joje degtų, o tuo pačiu purtė drebulys, ji tikrai jautėsi prastai, ir mažų mažiausia ką norėjo daryti tai sėdėti pamokose, bet paskui reikės visus pasivyti, nors dabar ne tai Faun buvo galvoje. Buvo šiek tiek nuobodoka gulėti, tačiau ji nė negalvojo kuo nors užsiimti.
Kraipydama galvą ir stebėdama ligoninės palatos sienas tik po kelių valandų atkreipė dėmesį į kitas palatos lovas. Čia nieko nebuvo tik netoliese gulėjo jai iš pamokų pažįstamas šeštakursis klastuolis. Dar kartą jį apžvelgusi tarė:
- Ne pati maloniausia vieta susitikti. Tave irgi kažkoks tai virusas ar kitas nepageidaujamas daiktas prigavo? - paklausė pasukusi galvą į vaikiną. Jis nebuvo labai jau ten kažkoks gražuoliukas, bet toks, visai nieko - pamanė Alisa. Kiek pažinojo jis buvo linksmas, geras, bei buvo malonu bendrauti. Visai geras palatos kompanionas, - padėjusi galvą atgal ant pagalvės paguodė save švilpė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 03, 2018, 10:13:40 pm

 Remarkas niekada nebuvo paveiktas kokiu nors rimtu burtažodžiu kuris privertė jį atsidurti ligoninės sparne. Net nesitikėjo, kad kažkoks menkas burtažodis į kurį paleido per vieną pamoką, privers Krisą gulėti lovoje susiraičius į pledą. Visi tie galvos skausmai ir sunkus kosėjimas, bei pastovūs tie 'padidinti efektai' nuo vaistų tiesiog privertė vaikiną norėti lankyti pamokas ir daryti namų darbus, kad tik nepajustų tų padidintų efektų, kuriuos suteikdavo vaistai, o nuo jų jis jausdavosi pernelyg silpnas ir ramus.
 Gulėti kasdien lovoje buvo itin nuobodu. Netgi liūdna, kas neįprasta vaikinui. Todėl vis žvalgydamas su kuo pabendrauti, buvo pastebėjęs vieną švilpę iš septinto kurso. Nežinojo ar pradėti su ja pokalbį ar ne, nes buvo netinkama vieta bendravimui, kai pastoviai kosėji ir galvoji, kada gi galima nešdintis iš šios vietos. Deja, sėkmė buvo Kriso pusėje, mat ji pradėjo pirma pokalbį su Kristoferiu.
- Na, man blogiau. Per pamoką buvau paveiktas vienu burtažodžiu. Kurį blogai ištarė matyt.. O tu? Rodos, esi ilgiau už mane šioje palatoje. - Pabandė kažkaip pratęsti pokalbį. Atsisukęs į merginos pusę pradėjo į ją žiūrėti. Kaip serganti, ji atrodė visai gerai. Nepalyginsi su Krisu, kai jis buvo pabalęs ir turintis juodus paakius. Ir dar atrodo it narkomanas. Gal čia toks vaistų poveikis?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alisa Faun Balandžio 05, 2018, 09:52:12 pm

- Kažin kam čia blogiau, - šyptelėjo Faun, - o aš susirgau kažkokiu virusu, labai šalta ir karšta, - nusijuokė, - taip iš tikro, be to aš nežinau kuris čia pirmiau, nes aš esu tokia pastabi, kad net tik dabar tave pastebėjau.
Mergina šilčiau susisupo į patalą, ta visa temperatūrų maišatis mažėjo, bet vis tiek jautėsi lyg žarija. Truputėlį atsisėdusi lovoje paėmė stiklinę vandens nuo šalimos spintelės ir gurkštelėjo. Grįžusi atgal į gulimą poziciją žiūrėdama į lubas tarė:
- Aš kad ir kaip keista būtų dar niekada negulėjau ligoninėje. Jos visada atrodo tokios nejaukios ir nemielos. Nežinau ar tai tik Hogvartso bruožas, bet čia man kaip ir patinka. Nuobodoka, bet gali visą dieną snausti nedarydama namų darbų ir dėl nieko nesirūpindama, - pasuko galvą į šeštakursį ir vėl, - atleisk, kad tiek daug šneku, tiesiog ne itin mėgstu tylos kai aplinkui yra koks nors žmogus. Gal norėtum vaisių? Turiu du obuolius, apelsiną ir bananą, draugė viena atnešė. O aš apetitu nepasižymiu, - pasiūlė Kristoferiui.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 10, 2018, 11:07:09 pm

 - Eh, nepavydžiu. - Pabandė užjausti švilpę, - Na, pas mane labai keisti ligos poveikiai. Dažnai matau įvairius vaizdinius ir pilve būna tie 'drugeliai', bet toks jausmas, kad tie 'drugeliai' jau visi išmirę. - Papasakojo savo ligos simptomus. - Same. Jeigu nepradėtum kalbėti, turbūt tave ir nepastebėčiau, tad nežinau kas čia ankščiau iš mūsų atsirado. - Šyptelėjo.
  Kristoferis gulėdamas jautė, kaip jam buvo vis geriau ir geriau. Buvo netgi šansas pagalvoti, kad jis išsigydys ir jam nereikės ir vėl jausti kančių, kuriuos buvo patyręs per pastarąjį laiką. Optimistiškai nusiteikęs, jam ir pagerėjo nuotaika, todėl neprieštaravo ir toliau pabendrauti su švilpę.
 - Aš atvirkščiai, gan dažnai gulėdavau ligoninėse. Tai truputi esu įpratęs netgi. - Atsisuko į merginos pusę. - Nieko tokio, kad tiek daug kalbi. Taigi vis tiek nuobodu tiesiog gulėti. O, aš apetitu irgi nepasižymiu. Kaip ir sakiau, nenoriu valgyti, nes mano visas skrandis pilnas 'numirusių drugelių'. - Nusijuokė. - Beje, koks tavo vardas? Žinau iš kokio tu koledžo ir kurso, bet vardo prisiminti negaliu.. - Pasiteiravo rudų plaukų savininkės. - Iškarto perspėju, kad esu plepus, tad dabar turbūt mane neužčiaupsi. - Dar kartą nusijuokęs, perspėjo ją. - Tai kaip taip išėjo, kad susirgai virusu? - Paklausė jos bandydamas pratęsti dialogą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Alisa Faun Balandžio 26, 2018, 02:18:39 pm

- Aš Alisa, - šyptelėjo švilpė, - o tu Kristoferis, jei neklystu? - uždavė klausimą vaikinui Faun.
Išgirdusi, kad jos palatos kaimynas yra plepus, Faun šyptelėjo ir nusprendė, kad šįkart tikrai nenuobodžiaus.
- Pati tiksliai nežinau. Vakar buvau nuodų ir vaistų pamokoje, ten išbandžiau vieną savo pagamintą eliksyrą, o tada mane pradėjo pykinti. Galvojau, kad nuo eliksyro, bet pasirodo, kad buvo nuo pakilusios temperatūros. Tikriausiai peršalau prieš kelias dienas mokyklos kieme, kai neįsivaizduoju kaip man tai atėjo į galvą, bet būnant beveik minusinei temperatūrai išėjau be jokio palto ar striukės, tiesiog su mokykline uniformą. Buvau tik penkias minutes, bet to užteko, - atsiduso Alisa.
Mergina paėmė dar vieną tabletę ir įsikišusi į burną pajuto kartų saldumą.
- O tu, kokie kerai taip tave paveikė? - šyptelėjo septyniolikmetė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lavena Marlow Rugpjūčio 25, 2018, 09:09:55 pm

Kiek apsiblausęs, Vasaris neramiai žingsniavo ligoninės sparno link.
Tikriausiai sergu, - vis kartojo sau mintyse baltaplaukis, nervuodamasis dėl pastaruoju metu labai keistėjančių įvykių. Rodos, paranoja ir baltapūkiui neaiškių bei baisių padarų vaidenimasis pirmąkart pasireiškė prieš keletą mėnesių, vos meniškos sielos vaikinukas pradėjo savo šešioliktuosius gyvenimo metus.
Iš pradžių viskas atrodė it nuostabus įkvėpimas - berniūkščio paveikslai ėmė tapti įdomesniais vis pasižymėdami paslaptingų runų raštais. Tačiau vėliau tai pasidarė nebevaldoma. Netrukus tie brėžiniai persikėlė už lapo ribų ir vaikinas juos ėmė piešti visur: ant rūbų, lovos, sienų, vadovėlių net buvo pagavęs save nesąmoningai tai darant ir ant odos lopinėlių: riešų, kojų čiurnų.
Tik dar viena fazė. Paauglystė. - Kaip įstengdamas mintyse ramino save jaunasis Laventis. Tačiau menkai tai tebepadėjo. Iš tikrųjų, išorėje klastuolis neatrodė labai susidomėjęs tokiomis keistenybėmis, veikiau šaltas ir nejausmingas, tik viduje puikiai slepiantis kylančią paniką. O dar tas neaiškių ginklų arsenalas ir krūvą knygų su nemalonių ir gan šiurpių būtybių piešinėliais bei aprašymais kaip dovana gauta gimtadienio proga.
Manydamas, kad reikia tai aptarti, ko negalėjo padaryti su visai ne į temą dingusiais tėvais, su specialistais, šiuo metu Hogvartse dirbančiais hileriais, ir tikėtis, kad jam bus paskirtas koks nors gydymo kursas, Vasaris kaip tik pasiekė ligoninės sparną ir įsitaisęs vienoje iš lovų, laukė, kol jo ateis pasitikti kuris nors iš gydytojų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 25, 2018, 10:23:53 pm

Mela, septyniolikmetė rudaplaukė švilpė, patylomis išėjo iš Švilpynės bendrojo kambario. Merginai šie metai buvo paskutiniai, tačiau tai nereiškė, kad  Hogvartsas jai žinomas. Nors ir buvusi drumštrangietė iš savo kalbos išsigynė švedišką akcentą, išmoko pasislėpti balančius randus bei išsisukti iš keblių klausimų ko kas kiekvieną mėnesį pradingsta iš pamokų, visgi per penkerius metus Melijandrai nepavyko išniukštinėti visos pilies.
Ne, ji nebuvo iš tų, kurie svarstė grįžti į Hogvartsą, kaip profesoriai. Ji žinojo, kad darbo vietą po Hogvartso baigimo jau turės. Geriau pasirinks visą dieną lankstyti su padėklais link ir nuo orkaičių, nei kiurksos kabinete su krūva neištaisytų namų darbų.
Lorijan taip bemąstydama, nė nepastebėjo, kai atsidūrė prie ligoninės sparno. Paradoksalu ar ne, ji niekad nebuvo atsidūrusi čionai, nors ir privalėjo atsidurti.
Įdomu, kiek kartų buvo čia atsidūręs Igis? - pagalvojo jo sesuo, atidarydama palatų duris. Buvo kvaila taip pasielgti - paprastai švilpė netrukdydavo kitiems ilsėtis ir sveikti, tačiau stipri, moteriška nuojauta pakuždėjo dirstelti nors viena akimi į vidų. Galbūt po kokių dviejų metų tai bus Igorio darbovietė. Arba ne. Buvo girdėjusi apie anksčiau dirbusį hilerį- pastarasis kovėsi Demonų mūšyje, deja, kiek girdėjo, vyriškis dingo ir daugiau nebegrįžo į savo slaugo pareigas Hogvartse. Galbūt grįžo, o po to dingo- nežinia, tačiau, dabar Ligoninės sparne šeimininkavo kažkokie kiti laikini hileriai.
Dvivardė įsmuko pro durų tarpą į palatas ir iškart pastebėjo šešiolikmetį vaikinuką.
Baltaplaukis. Klastuolis.
Melijandra sustingo- to nesitikėjo.
Nesitikėjo išvysiantį klastuolį, kuris lyg priverstinai vertė prisiminti Anabetę Liz, klastuolę, žuvusią nuo Slapstūnų rankos. Turbūt buvęs bendrakoledžis Frankas taip ir nesužinos, kas buvo draugės žudikai.
Septintakursė pakėlė antakius - klastuolis atrodė sveikut sveikutėlis. Deja, patirtis sakė nepasitikėti pirmuoju žvilgsniu. Mela pasitraukė link sienos -įpročiai niekur nedingsta. Ji pasijuto tąja nedrąsiąja trylikametė švilpuke, kuri per apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje neitin norėjo susipažinti su kitais, kolei nesuieškos savo brolio. Ar ne tik tada pastebėjo ir susipažino su tuoju vampyru? Toji situacija priminė ir šią-  Melijandra neketino išvysti šio šešiolikmečio baltaplaukio, kolei neišnukštinės Hogvartso iki galo.
-Labas, turbūt kvaila klausti, ar nelauki hilerių,- vyptelėjo rudai pilkų akių savininkė,- Kas nutiko tau?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lavena Marlow Rugpjūčio 26, 2018, 05:50:20 pm

Ramiai atsisėdęs ant minkšto, spiritu atsiduodančio, akinamai baltos spalvos, matomai ką tik iš valyklos pargabento patalo ir atsirėmęs į dvi, kiek nepatogias, tačiau dydžiu pusei bernioko kūno prilygstančias pagalves, Vasaris kantriai laukė jį aplankysiančio mediko pagalbos, tik vietoj jos kaži kodėl gavo netikėtą, išties dailutės mergaičiukės dėmesį.
- Taip, tai turėtų būti akivaizdu, - pasisveikinti užmiršęs, ne itin draugiškai, bet tikrai ne iš piktos valios atitarė Melis ir įdėmiu, safyrinių akių žvilgsniu nuskenavo pašnekovę. Ilgi, tamsūs josios plaukai, rudos, bene šokoladinio atspalvio akys ir kiti tikrai simpatiški veido bruožai nei kiek nežavėjo šešiolikmečio. Na, bent jau dabar, kai šis buvo tokioje situacijoje.
- Nemanai, kad jei tai žinočiau, nesilankyčiau čia ir jau seniai būčiau sau padėjęs? - Kiek irzlokai, dėl viduje tūnančio sumišimo, atkirto jaunasis burtininkas. Žinoma, niekuo nekaltino smalsios, galimos bendraamžės, tačiau juk ant kažko reikėjo išlieti per šitiek laiko susikaupusią tulžį, o čia dar ir proga ideali pasitaikė. 
- Net jei papasakočiau, vis tiek nesuprastum... - Po trumputės tylos pauzės, ramesniu tonu numykė Švilpynės koledžo uniformą dėvinčiai mergaičiukei mėlynakis ir atsisagstęs kelias baltinių sagutes, atidengė dar neišblukusią, vieną iš juodu rašalu nusibraižytų runų ant kaklo, - žinai, kas čia?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugsėjo 02, 2018, 08:12:44 pm

Mela į klastuolio irzlumą  atsakė su santūria šypsena, bet nieko neatsakė. Mėlynaakis buvo teisius.
-Galbūt nesuprasčiau,- gūžtelėjo pečiais. Staiga, merginos antakiai pakilo, kai išvydo ant jaunuolio kaklo juodus ženklus, -Ne,- Lorijan susiraukė ir atidžiau nužvelgė klastuolį,- Atrodo, kaip skandinavų runos, bet nežinau. Jei tai runos, lyg apie jas kalbėjo Kerėjimo profesorius - varčiau jo namų darbus, susijusius su runų magija, ar kaip viskas tenai vadinasi- seniai lankau jo ir kitų profesorių pamokas. Ką jos tau blogai daro?
Lorijan atisėdo ant kitos lovos, šalimais klastuolio. Užsikišusi rudą plaukų sruogą už ausies, žvilgtelėjo į klastuolio safyrines akis. Norėjosi tyliai atsidusiti ir išsitiesti ant šios lovos. Nežinojo ką manyti. Manė ir tikėjosi, kad paskutiniai mokslo metai Hogvartse praeis ramiai be jokių paslapčių. Tačiau atrodo, visi ir gyvena vien tik dėl paslapčių ir jų išsiaiškinimo.
-Esu Melijndra, jei nori žinoti,- galiausiai rudai pilkų akių savininkė prisistatė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lavena Marlow Rugsėjo 07, 2018, 11:39:48 pm

- Hm, manai? - Merginai užsiminus apie skandinavų runas, tyliau numykė baltapūkis, o šiai ėmus pasakoti ir apie kerėjimo profesoriaus pamokas, kiek susiraukė. Na, žinoma, kad jis turėtų apie tai nusimanyti, - nebyliai pamintijo sau Vasaris ir atmintį užsirašęs, kad reiks su juo susitikt, toliau klusėsi ilgakasės.
- Kol kas nieko, tačiau niekada negali žinoti, kas nutiks. Aš tiesiog jas matau visur, vaidenasi net naktimis, - prisiminęs ne kokius sapnus ir šaltą prakaitą vidury nakties, atitarė šviesiaakiai, - manau, kad kraustausi iš proto, besąlygiškai  noriu sužinoti kas man iš tikrųjų darosi, - dar  pridūrė.
Nenorėjo labai išplėstai aptarinėti visokių savo asmeninių smulkmenų su nepažįstamąja. Atsargumas gėdos nedaro - visada sakydavo vaikinuko tėvas ir jis tam visiškai pritarė. Tačiau smalsaus mergaitės žvilgsnio patenkinti vien keliomis frazėmis, rodos, galėjo ir nepavykti.
Kiek pasitaisęs pagalvę po nugara, mėlynakis menkai vyptelėjo pašnekovei, šiai pagaliau prisistačius.
- Gražus vardas. Aš - Vasaris, - švelniai atitarė šešiolikmetis ir mažumėlę palūkėjęs, smalsiau pridūrė, - o ką tu čia veiki?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugsėjo 08, 2018, 05:56:00 pm

Mergina pavartė akis.
-Taip, manau.
Išgirdusi, kad baltapūkiui runos vaidenasi, matosi visur, Mela jau pati susiraukė. Nežinojo ką sakyti - su tokiu atveju niekada nebuvo susidūrusi ir nebuvo girdėjusi.
-Na,- buvusi drumštrangietė, mąsliai nužvelgusi klastuolį, tarė,- abejoju ar tau vaidenasi. Gal kažkas tave apkerėjo,- prisiminė brolio atvejį, kai šis per pilnatis nesugebėdavo sutramdyti pykčio,- arba išgirei kokį eliksyrą, kad taip matai. Tiesiog, gal kalbu nesąmones - pati tiksliai net nežinau.
O kas jeigu, prie to prikišo nagus Slapstūnai? Dvivardė pasijuto šaltu vandeniu aplieta. Ne, ne, taip negali būti. Apie juos nieko negirdėjau kokius du metus. Jie kažkur dingo, jie nelįstų dar sykį į Hogvartsą. Slapstūnai neturi ką čia veikti. Igorio, Džeimso, Caroline ir kitų jau čia nebėra,- švilpė nejuto, kaip stipriai sugniaužė kumštį. Sumišusi ji pabandė atsipalaiduoti.
Ferumos gi neskraido po Hogvartsą. Turbūt čia kažkas kitas taip padarė klastuoliui, o ne Slapstūnai. Gal jo bendrakoledžiai iškrėtė išdaigą ir tiek. Galbūt tai ir tiesa.
-Ačiū, Vasari,- išsiblaškiusi padėkojo rudai pilkų akių savininkė.
Tik šešiolikmečio kitas klausimas privertė merginą susikaupti ir išvyti iš minčių Slapstūnus.
-Man paskutiniai metai Hogvartse, tad nusprendžiau pasivaikščioti po pilį,- Melijandra persirišo plaukus į arklio uodegą,- Matai, anksčiau mokinausi Drumštrange, o perėjusi į Hogvartsą, pradėjau čia mokintis tik nuo trečio kurso,- paaiškino rudaplaukė ir atsiduso. Kiek prisiminė - išskyrus Vasarį - ji niekam apie tai nekalbėjo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lavena Marlow Rugsėjo 11, 2018, 09:54:43 pm

- Nemanau, kad yra reikalas kerėti tokį nuobodų vaikinuką kaip aš, net jei ir dėl keršto, - kiek suraukęs tamsesnius antakius, suburbėjo baltapūkis, kai staiga ant šio kelių atsirado jo pačio triušis.
Baltakailis retai kada teleportuodavosi vienas be šeimininko leidimo ir priežiūros, dažniausiai pavyzdingai sėdėdavo savam narvely, grauždamas kopūsto lapus.
- Slibine, kas nutiko? - It gyvūnėlis mokėtų kalbėti kaip žmogus, visiškai sumišęs paklausė šio Vasaris, nors pasirodęs augintinis akivaizdžiai buvo sužeistas. Tik po kelių akimirkų pastebėjęs ant savųjų delnų graužiko kraujo pėdsakus ir nervingai apžvelgęs juos, Vasaris vos suvaldė beimančią tekėti ašarą ir skubiai atsigręžęs į merginą, nemandagiai praklausęs jos paskutinius žodžius, vis dar slėpdamas savąjį nervingumą ir kylančią baimę, ėmė šiai įsakinėti:
- Pakviesk pagalbos! Velnias, juk čia ligoninės sparnas, kur visi hileriai?! Mums reikia šilto vandens, rankšluosčių, nežinau, ko nors... Nagi judėk, judėk!
Priglaudęs prie savęs vargšą triušiuką, Laventis sukandęs dantis, atsargiai ėmė bandyti atidengti ant gilios, įstrižai ties pilvu einančios įpjovos užkritusį kailiuką ir įdėmiau apžiūrėti klaikią žaizdą. Darėsi koktu. Vien mintis apie artimojo draugo mirtį jaunuoliui buvo visiškai nepakeliama. Juk jis su Slibinu patyrė tiek daug visko, o dabar šis vos kvėpuodamas, leisgyvis guli šio švelniose rankose, dėl neaiškių priežasčių.
- Viskas bus gerai, viskas bus gerai... - pašnibždom ilgaausiui kartojo jaunuolis, kai staiga it apimtas transo išsitraukė savąją burtų lazdelę ir ties žaizda nubrėžė visai nežinomą ornamentą, panašų į anas runas.
Netikėtai sidabrinkailio žaizda ėmė trauktis ir gyvūnėliui, rodos, kiek palengvėjo. Netardamas nė žodžio, graikas nustebęs žvilgtelėjo į tamsiaplaukę mergaičiukę, tarsi tikėdamasis iš josios kokio nors paaiškinimo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugsėjo 21, 2018, 08:20:02 am

-Tau tik taip, atrodo, kad esi nuobodus. Antraip aš su tavim nešnekėčiau,- paprieštaravo Mela, susiraukdama. Ji nemėgo girdėti, kad žmonės save laiko nuobodžiais. Jau norėjusi tai pasakyti, išvydo balo kailio trušį ant Vasario kelių. Tai buvo gražaus kailio, keisto vardo, kaip graužikui, gyvūnas. Viskas būtų gerai su juo, jei ne nemalonus, ore tvyrojantis, vos užuodžiamas kraujo kvapas. Lorijan sustingo.
Ji taip seniai užuodė kraujo kvapą.Taip senai. Tolumoje, per miglą išgirdo nervingą klastuolio balsą.
Mela, judinkis! Jei dar sėdėsi taip, jis supras, kad užuodi kraują! Staiga, mergina pašoko ant kojų, traukdamasi iš kišenės lazdelę. Merginos lūpos virptelėjo , bet iki galo šaukiamųjų kerų pavadinimo nepasakė - sustingo it iš akmens iškalta.
Vasario lazdelės judesys, nežinomas ornamentas, Slibino žaizdos užsitraukimas - kartais Magijos pasaulyje, pasirodo, būna dar magiškesnių atsitikimų.
-Aš...aš.. nežinau,- išlemeno dvivardė rudaplaukė, į ją atsisukusiam klastuoliui, kuris nebyliai klausė, kas čia įvyko,- Nežinau.
Atsargiai atsisėdo ant lovos šalia Vasario, nužvelgė Slibiną.
-Mano brolis, Igoris, jis hileris praktikantas Skutelyje, galbūt dirbs antrame aukšte, chirurginiame skyruje. Jis nutuokia apie gydymą, o gal Sorenas von Sjuardas žinos.
Gal jie žinos, kas čia nutiko, nes nutuokia apie magiškus gyvūnus,- Melijandra buvo išmušta iš vėžių.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lavena Marlow Rugsėjo 23, 2018, 10:01:34 pm

Akimirką berniokui pasirodė, kad dailiam mergaitės veiduke atsispindėjo geidulys ar net koks stiprus troškulys it hipnozė sukaustęs jos kūną, tačiau labai to nesureikšmino, nes mat tai galėjo būti po patirto lengvo šoko susidaręs susimaišiusių minčių ir vaizdinių kratinys. Tad pasukiojęs baltą galvą į šonus ir atsargiai sekundę vėliau vėlei pažvelgęs į žaviąją pašnekovę, Vasaris išvydo paprastą sumišimą, o po to kartu jo ausis pasiekė ir šiosios balse atsispindintis tokia pat nuostabos gaidelė.
- Mhm, - nežinodamas ką beatsakyti į staigų idėjų lietų, bet ir nenorėdamas nemandagiai pratylėti, numykė graikas. Visgi dėkingas už bent šiokią tokią pagalbą ir palaikymą, maloniau vyptelėjo Melijandrai, kad ši nesijustų itin nejaukiai ir safyrinėmis akutėmis nuskenavo jėgas atgaunantį ar net jau atgavusį augintinį.
- Manau, būtų neprošal susitikt su bent vienu iš jų. Gal žinai, kuris laisvesnis? Nesinori sutrukdyti, bet reikalas tikrai skubus...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Spalio 08, 2018, 03:29:27 pm

-Hmmm,- numykė, galvodama Mela, kuris iš jų - ar Sorenas ar jos brolis bus laisvesnis,- Neturiu jokios spalvos supratimo, kuris galės apžiūrėti Slibiną. Bet vis vien aš pasistengsiu pasikalbėti savo brolii, ar jis negalėtų apžiūrėti tavo triušio, gerai? - mergina žvilgtelėjo į Laventį,- O dabar...- rudaplaukė nespėjo pasiūlyti, ką galėtų imtis klastuolis, kai į palatas skubiai įžengė hilerė.
Mela skubiai dirstelėjo dar sykį į jaunesnįjį hogietį.
-Kai sužinosiu iš Igorio, duosiu tau žinią,- greitai išbėrė dvivardė mergina ir patraukė link durų,- Iki kito susitikimo, Vasari,- taip tariusi dingo Hogvartso koridoriuose, palikdama klastuolį safyrinėmis akimis vieną su atskubėjusia hilere.
Vos tik ligoninės sparnui likus už nugaros, Melijandra pradėjo bėgti.
Mintys šėlo, kaip jūros bangos.
Runos... Negi jis priklauso Medžiotojams!?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Eleizija Stigler Spalio 09, 2018, 10:40:47 am

  Kvidičo rungtynės pasibaigė. Laimėjo Elytės koledžas - Varno Nagas. Visas šio koledžo bendrasis kambarys šėlo kaip pakvaišęs. Juk vis dėlto tai pergalė. Kas nešvęstų? Žinoma, laimėjimas atnešė ne tik šėlsmą, džiugesį, svajonių išsipildymą. Elei jis padovanojo problemas su sveikata. Antrasis muštuko smūgis nemaloniai trenkėsi į pilvą. Pastarąją kūno vietą dar iki šiol maudžia, skaudžia. Tas skausmas net neleidžia padoriai įkvėpti ar prakalbėti. Ar tik nebus kokio šonkaulio susilaužusi ar įskėlusi... Juk visko gali būti. Dėl visa ko reikia apsilankyti Hogvartso ligoninės sparne.
  Vis dar su pižama, kuri buvo išmarginta levandų žiedais, ir nešukuotais juodo medaus atspalvio plaukais Eleizija ranka prilaikė savo skaudančią vietą ir lėtu žingsniu patraukė link reikiamo mokyklos sparno. Kiekvienas kojos pakėlimas taip vargino merginą, kad vargšiukei vis tekdavo sustoti ir atgauti kvapą. Žinoma, atgavimas kvapo sukeldavo labai nemalonų jausmą po krūtine. Nuostabu. Tačiau juk panelė Pomfri sugrąžins muštuko apdaužytai mergaitei energingumą ir norą vėl sėsti ant tos Franko šluotos.
  Pasiekusi slaugės kabineto duris, tyliai pasibeldė ir užėjo vidun. Išties, tai buvo tik kabinetukas. Vietos nebuvo per daug. Ir taip vos tipo pati Pomfri čia. Prisėdusi mergiotė, kuri atrodė lyg būtų tik pakilusi iš karsto, išaiškino visą situaciją. Seselė akylai klausėsi varnės, pirštu vis braukdama per savo skruostą. Gal toks įprotis? Pirmoji seselės hipotezė buvo tai, kad muštukas tikriausiai sulaužė šonkaulį. Pomfri paprašė atsisėsti ant apžiūros gulto. Deja, tai reiškė, kad jos rankos turės liesti tą skaudantį sumušimą. Velnias.

  Po gero pusvalandžio.

  Išgirdusi seselės nuosprendį, varnė tik linktelėjo ir pradėjo vykdyti jos duotus nurodymus. Pirmasis buvo nors parą pagulėti ligoninės sparne esančiose palatose. Nuostabu. Be jokios veiklos praleisti visą dieną? Juk diena, praleista be mokymosi, yra veltui praleista diena.
  Įėjusi vidun, nustebo. Čia buvo tik vienas žmogus - berniukas, kuris prisivalgė magiškų pupų. O dabar tos pupos pradėjo augti jo pilve, pūsdamos ir kutendamos jį iš vidaus. Štai kas atsitinka, kai valgai viską be saiko. Lengvai linktelėjo berniokui ir, praėjusi pro jį, nupėdino prie lovos, stovinčios prie pat lango. Jei varnė čia praleis visą parą, nors žiūrės pro langą, o ne į tą keistą vaikinuką. Visas šis vaikščiojimas tikrai išvargino Elytę, tad ji nieko nelaukusi ir atsigulė į savo laikiną lovą. Iškart net nepatikėjo. Čiužinys buvo toks minkštas, kad pasijautė lyg plūduriuotų Negyvojoje jūroje.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nico Maquet Spalio 09, 2018, 08:12:54 pm

  Vos pasigirdus švilpukui, skelbiančiam rungtynių pabaigą, Nikas troško pašokti ir pribėgti prie Elės. Ne tik tam, kad pasveikintų, ne: jam daug svarbiau buvo įsitikinti, kad ji nenukentėjo. Matė, kaip muštukas bent porą sykių pataikė į jo mažutę, greičiausiai skaudžiai trenkdamasis. Iš tiesų: po antrojo smūgio ji bene parkrito nuo šluotos.
  Tačiau ji nubėgo švęsti pergalės su savo koledžu. Klastuolis negalėjo jos kaltinti: ne visi gi tokie atsiskyrėliai kaip jis. Nutarė duoti jai laiko pasidžiaugti su saviškiais: ji to nusipelnė.
  Po gero pusvalandžio vis dėlto nutarė ją susirasti. Tačiau paaiškėjo, kad tai daug sunkiau negu atrodytų: rodo visą komandą, tačiau jos – nė kvapo. Tik iš jų kapitonės įkyria šypsena išgirdo, kad Eleizija nubėgo į ligoninės sparną. Greičiausiai būtų subaręs tą gaudytoją: juk ji buvo tokia neatidi, nežiūrėjo aplinkui ir tai dėl jo Elytė rizikavo sveikata, tačiau mažoji jau verkė, atrodė tikrai susikrimtusi dėl esamų aplinkybių.
  Nikas, nieko nelaukęs, nubėgo į ligoninęs sparną. Slaugė kreivai jį nužiūrėjo, burbėdama po nosimi, kad neleidžia ligoniams ramiai ilsėtis, tačiau įleido jį. Tamsiaakis iškart ją susirado akimis: štai ji gulėjo ant lovos šalia lango, o rieštutinių akių žvilgsnis klaidžiojo kažkur už horizonto.
  – Eleizija! Kaip tu? – susirūpinęs pasiteiravo, pripuolęs prie jos gulto, – Sveikinu su pergale, žinoma, bet ar turėjai taip rizikuoti? Tu gi ir užsimušti galėjai! – švelniai paglostė jos delną, tačiau gili susijaudinimo raukšlė nedingo nuo jo kaktos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lavena Marlow Spalio 10, 2018, 12:59:52 pm

- Mhm, būčiau dėkingas, - įdėmiai skenuodamas jaunosios pašnekovės akis, baltaplaukis pritariamai linktelėjo galva ir jau buvo besiruošiąs klausytis šios naujojo pasiūlymo ar ką ten buvo bepanorėjusi pridurti ilgakasė, kai į vėsoką patalpą pagaliau, tačiau visai ne laiku, įžengė senyvo amžiaus hilerė.
- Lauksiu žinios tuomet. Iki greito, - dar paskubom spėjo suberti graikas prieš merginos greitą pasišalinimą iš palatos ir atsigręžė į kiek nesusipratusią bei irzloką, matomai kur nors skubančią, vyresnę burtininkę.
- Taip, ponaiti, kuo skundžiatės? - Pradėjo baltachalatė moteriškė, tačiau Vasaris tik greitai striktelėjo iš lovos ir labiau suspaudęs pūkuotąjį Slibiną savam glėby, mažumėlę susiraukęs, nieko neatsakė ir pasuko link išėjimo.
- Eee... Viso gero, - vis tik menkai suburbėjo prieš pat žengdamas pro duris ir visai jam nebūdingai pasimetęs bei kiek labiau susimintijęs, patraukė Hogvartso pilies koridoriais tolyn savo koledžo kambarių link.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Eleizija Stigler Spalio 15, 2018, 07:37:39 am

  Nors lova ir buvo patogi, tačiau pati patalpa buvo kažkokia keista. Ji skleidė nemalonius pojūčius merginai. Vaistų kvapas, baltos sienos, metaliniai lovos rėmai, tos užuolaidos, skiriančios pacientus - viskas tiesiog dvokė senelio Stiglerio laboratorija. Taip, dabar ji suprato, kodėl jautėsi taip keistai. Jos protas mano, kad ji vėl yra toje prakeiktoje laboratorijoje, kad vėl viską išgyvena iš pradžių.
  - Tai tik prisiminimai, - tyliai sumurmėjo sau po nosimi, bandydama nors šiek tiek nusiraminti.
  Prisiminimai... Kodėl jie yra tokie galingi, stiprūs? Kaip jie, būdami nematerialūs, sugeba kišti koją mums, mūsų likimui? Žinoma, nieko nesakau apie gerus prisiminimus. Pastarieji vietoje to, kad pakištų koją, ištiesia pagalbos ranką.
  Giliai įkvėpė ir krimstelėjo sau į lūpą. Krimstelėjau... Taip pat man padarė senelis. Jis savo vilkolakiškomis iltimis įkando man į dilbį. Instinktai iškart privertė suimti už dilbio. Žinoma, įkandimo žymė buvo jau seniai pasišalinusi nuo jos kūno. Kartu išėjo ir tie prakeikti nuodai, kurie vos nepražudė varniukės. Tikriausiai tikitės, kad Elė pradės raudoti? Na, turiu jus nuvilti. Ji tik suraukė savo nosį ir tyliai suburbėjo:
  - Nekenčiu tavęs. Dabar suprantu, kad tas žmogus, kuris atėmė iš tavęs magiją, buvo pasaulio gelbėtojas. Juk kas ten žino, ką būtum iškrėtęs su magijos pagalba.
  Jau kėlė ranką ir prie vertikalaus randelio ant sprando, tačiau kaip tik tada į patalpą įsiveržė toks vaikinukas, kurio pakaušį puošė tankūs ir tamsūs plaukai.
  - Nikai? - suglumusi ištarė jo vardą. - Ką tu čia darai?
  Elezija akimis palydėjo klastuolį prie savo lovos. Iš kur jis sužinojo, kad aš čia? Iš kur?
  - Viskas man gerai, - mielai perbraukė per jo skruostą. - Tik įskilo šonkaulis. Nieko tokio. Panelė Ponfri liepė vieną dienelę pagulėti čia, kol šonkaulis sugis.
  Pasveikinta su pergale, varniukė išsišiepė iki ausų. Ji vis dar buvo euforijoje. Juk laimėjo prieš švilpius, o ta Franko šluota neišdavė jo. Dabar tereiks taip puikiai sužaisti prieš grifus.
  - Užsimušti... Manęs taip lengvai neatsikratysi, klastuoli, - iškėlusi galvą tarė. - Be to tai atnešė naudos. Man nereiks žaisti prieš Klastūnyną - savo meilės koledžą.
  Pajutusi jo švelnius pirštus ant savo delno, trumpam užsimerkė ir sumurkė. Po tokių šiurkščių muštuko smūgių, Niko prisilietimai buvo kaip kutenimas su plunksna.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nico Maquet Spalio 15, 2018, 10:45:30 pm

  Išgirdęs diagnozę, jis kaip reikiant išbalo – dievaži, galėjai pamanyti, kad jau reikės vežti pas patologoanatomą.
  – Tik įskilo šonkaulis? TIK?! – nejučia pyktelėjo ir šūktelėjo kiek garsiau nei ruošėsi, atkreipdamas į save slaugės dėmesį, kuri dabar apliejo jį rūščiu žvilgsniu: tokį piktą žvilgsnį mokėjo išgauti tik Elė. Na, kaip pasirodo, dar ir slaugė.
  Ruošėsi pašokti nuo kėdės ir mauti iš čia: negalėjo žiūrėti į tokią sulopytą, sumuštą jo mergaitę. Tik kam pirmam išrašyti velnių – tai neužsičiaupiančiai mergiūkštei ar švilpių puolėjui, kurio niekas nemokė, kaip elgtis su damomis?
  Žinoma, žinia, kad ji praleis rungtynes su Klastūnynu, jį džiugino. Tačiau ne dėl to, kad jis neapsispręstų, už ką sirgti, kaip galėtų pasirodyti. Nesijautė itin artimas savo koledžui, tad sirgtų už Elę. Net ne už jos komandą. Jam palengvėjo išgirdus, kad nesitraumuos dar labiau.
  Tiesa, laukė dar Grifo Gūžta.
  – Galėtum visai nebežaisti, – burbtelėjo, – Tai toks pavojingas sportas, nežinau... Man nepatinka, kad žaidi, – pagaliau leido savo mintim ištrūkti laukan.
  Žinojo, kad jo žodžiai gali paveikti vulkaną, tūnantį Stigler viduje ir išprovokuoti jį ištrūkti: Eleizija tikrai nebuvo ta, kuriai galėtum sakyti, ką ji gali daryti ir ko ne. Jos drąsa ir savarankiškumas kartais net gąsdino Niką, pratusį prie tokio šeimos modelio, kur moteris yra, švelniai tariant, namų tvarkytoja, virėja, vaikų gimdytoja ir auklė. Trumpiau – vyro belaisvė. Jo toks modelis netenkino ir neįsivaizdavo savęs kažkada turint tokią ateitį, tačiau visiška to priešingybė klastuolio taip pat nežavėjo.
  Norėdamas kaip nors nuslopintį jos pyktį, kurį jautė tuoj ištrūksiant, pradėjo glostyti jos plaukus, prilipusius prie vis dar šlapios nuo prakaito kaktos, pečius ir kaklą. Kol taip švelniai ją lietė, ploni pirštai apčiuopė randą ant sprando. Žinojo, kas buvo to rando kaltininkas ir kokius prisiminimus jis Elei kėlė, tad nieko nepasakė. Tačiau, prie jo prisilietus, dar labiau pagilėjo raukšlė jo kaktoje.
  – Nenoriu, kad tau skaudėtų... dar labiau, – švelniau pridūrė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Eleizija Stigler Spalio 18, 2018, 08:45:34 pm

  Pastebėjusi, kaip tas perdėtai reaguojantis klastuolis pakėlė balsą, varniukė tik caktelėjo liežuviu ir iškėlė pirštą prieš jo akis. Išsitiesė kiek galėjo.
  - Nuleisk balsą, Nikai Maquet. Aš tau ne koks vienos nakties nuotykis, kad tokiu tonu galėtum kalbėti su manimi. Už tai galiu ir apkerėti ne tokiais ir maloniais kerais.
  Juokaudama išbarė burokėlį ir nusišypsojo akimis. Jai buvo taip gera. Kodėl? Na, juk jis taip stipriai sureagavo į jos šonkaulio įskėlimą. Atrodė, kad muštukas "pabučiavo" ne pilvą, o trenkėsi į jos molinę puodynę - galvą. Bet juk viskas su ja gerai. Jos kūnas veikia kaip veikęs - širdis varinėja kraują, kvėpavimo takai neužsikimšę, smegenų žievė nepažeista, galimybė turėti vaikų nesumažėjusi. Ji yra pernelyg sveika, kad būtų tiesa. Juk Elė po senio Stiglerio eksperimento ir tos sunkios ligos niekada nebesirgo. Tad šis apsilankymas pas seselę yra pirmas po daugybės metų.
  - Man nepatinka, kad žaidi, - žemesniu balso tonu atkartojo klastuolį. - O jūs, ponaiti, manote, kad aš savo noru atsisėdau ant šluotos? Jei taip, tad turiu jus nuvilti. Sutikau žaisti beveik paskutinę minutę, nes komandai trūko žaidėjo. O juk nepaliksi koledžo tokiame įspūdingame renginyje, - pasilenkė arčiau Niko ausies. - Žinoma, suviliojo galimybė nupešioti grifus.
  Netikėtai pajuto jojo ranką, glostančią jos drėgnokus plaukus ir kaktą. Iš tiesų... Tai tiesiog glostė Elės ir išorę, ir vidų. Tik tas vaikinukas, kvepiantis skalbimo milteliais, sugebėdavo tai padaryti. Pala... Ar jis bando mane nuraminti? Ar nori nuslopinti drakono pabudimą? Mhmm... Įdomu.... Pajutusi švelnius ir ne tik glostymui skirtus pirštus ant kaklo, išsirietė kaip katė ir tyliai atsiduso, sumurkė. Net nepastebėjo, kaip jo pirštai perbraukė per randelį. Eleizija net nesureagavo. Tuo metu tai buvo tik menkniekis.
  Norėdama išmušti vaikiną iš vėžių, priartėjo arčiau jo ir tyliai pašnibždėjo:
  - Nikai... Aš prarandu kontrolę.
  Tada netikėtai pradėjo braukti per jo vidinę šlaunies pusę bei vis grėsmingai artėti prie... Ir kai bebuvo likęs tik centimetras iki super finalo, Elė staigia sugriebė už jo riešų. Pažvelgė tiesiai jam į akis, į tas akinančiai nuostabias akis.
  - Švelnūs prisilietimai nenutolins drakono pabudimo, Nikuti... Na, gal tik šį sykį... - nespėjo padoriai baigti savo mintis, kai jau buvo įsisiurbusi į jo saldžias lūpas. Žinoma, nuo tokio staigaus judesio suskaudo smūgio vietą. Ji tik giliau įkvėpė, bet bučinio nenutraukė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nico Maquet Spalio 24, 2018, 04:53:44 pm

  Nors žinojo ją esant ugningo temperamento ir impulsyvaus būdu, visgi nustebo išgirdęs jos toną. Jis gi niekad ir nepagalvotų vadint jos vienos nakties nuotykiu – ne, čia jau buvo panašu į vieno gyvenimo nuotykį. Žinot, tokį, kuris tęsiasi bent kelis dešimtmečius, o visi jie yra lydimi gausybės dramų, pakilimų ir nuosmukių. Kaip kokioje telenovelėje.
  Nervingai nusijuokė, atsakydamas į pastabą apie grifus. Girdėjo tarp šių koledžų esant įtampai ir dažniems nesutarimams, tačiau pats į tokias kovas nesivėlė; tiesą pasakius, net nelabai žinojo kodėl jie pešėsi. Ir ar jo koledžas palaiko kurią pusę – jam buvo vienodai. Jis palaikė Elę ir to užteko, kad varniai jam rodytųsi visai nieko. Na, jei Stigler juos mėgsta, tai jie negali būti blogi, ar ne?
  – Net jei ir ne savo noru, man vis tiek neramu. Gali susižeisti ir... na, jau gi susižeidei, – sumurmėjo panosėje, labiau sau negu jai.
  O ir tas rankos glostymas: jis veikiau ramino jį patį negu tą drąsią ir be galo ryžtingą tamsiaplaukę, dabar gulinčią šitoj sterilioj patalpoj.
  – Prarandi kontr-, ką? Kaip suprast? – sumišo.
  Tiesa, labai greitai varniukė paaiškino, ką turinti omenyje. Nikas tik išraudonavo, pajūto į veidą suplūstant pusei viso organizmo kraujo (antra pusė turėjo kitų reikalų) ir nedrąsiai pašnairavo link durų, kur paskutinįsyk matė krebždant seselei.
  – El-lyt, k-ką tu darai? G-gi ne čia... – išlemeno, netvirtai pastumdamas jos ranką šalin, bet ji buvo greitesnė ir suėmė jį patį už riešų.
  Klastuoliui beliko nudelbti žemyn žvilgsnį ir melstis, kas prasmegtų skraidžiai žemę. Bet nebuvo kaip: Eleizija jau jį bučiavo. Atsakė atsainiai ir trumpai, švelniai atsitraukdamas.
  – D-dabar tau reik-kia ilsėtis, – tarstelėjo, ranka braukdamas per jos plaukus, vis dar neatgavęs kvepėjimo, – Bučiniams bus laiko tik tada, kai visiškai pasveiksi, – šelmiškai šyptelėjo, suveldamas tamsias sruogas ant merginos viršugalvio, tačiau kaip mat surimtėjo, – O ir šiaip, mums turbūt derėtų pasikalbėti... apie viską, – pažvelgė tiesiai jai į akis, tikėdamasis, kad ji supras kokį „viską“ jis turi omeny.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 11, 2018, 07:10:28 pm

  Ką jau ką, bet Elė tikrai žinojo, ką jos akys, lūpos bei gležni pirštai geba išdarinėti su klastuoliu, jo kūnu. Ši akimirka nebuvo išimtis. Tereikėjo erzinamai perbraukti per vidinę šlaunies pusę ir palengva kilti aukštyn. Ir volia. Kelią pastojo kalnas. Veiduką papuošė šelmiška šypsena. Ji dievino turėti tokią galią. Tik perbrauk ranka ir Nikas jau suskystėjęs. Idealu.
  Nikas iškart atsakė į varniukės bučinį. Žinoma, kurgi jis dėsis? Na, nebent pasislėps pas tą raguotą bestiją, tūnančią giliai giliai pragare, bet ir ten Elė turi draugelių. Blogos žinios klastuoliui. Nuo mergiotės jis niekur nepabėgs.
  Pasitraukė į šalį ir pradėjo burbėti, kad visų pirma Elytei reikia pasveikti. Pastaroji tamsių plaukų savininkė pavartė akis ir iškišo liežuvio galiuką. Sekundei pasielgė kaip vaikas, bet gi kam rūpi?
  - Nepamokslauk, o geriau atnešk man kokią knygą, nes visos paros čia neištversiu viena. Juk nebūsi su manimi visą laiką. Na... O jei ir pasiliktum, tai tas bernužėlis, - mostelėjo galva link pupomis apsirijusio vaikigalio. - Ganėtinai anksti sužinotų apie lytinius santykius. - Akimirką tylėjo, delsė. Norėjo pamatyti, kaip ponaičio Maquet skruostai nusidažo dar tirštesniu raudoniu. -  Gi juokauju. Nesu tokia dar trenkta.
  Išgirdusi tą nelemtą sakinį, įsitempė kaip styga. Visas linksmumas išgaravo. Ji tik nurijo seiles ir šiek tiek atšlijo nuo uniforma pasidabinusio vaikino.
  - Dabar? Nemanai, kad tas pupų berniukas gali mums trukdyti? - pabandė išvengti rimto pokalbio taip.
  Ko jau ko, bet tokių rimtų pokalbių Elė bijojo išties. Geriau jau būtų ištremta į Sibirą, kaip po Stalino padu pritrinti žmonės, nei šnekėtis rimtomis temomis. Žinoma, toks palyginimas yra pernelyg žiaurus, bet Elė išties nekentė rimtų pašnekesių.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 11, 2018, 07:36:14 pm

  Šalia Eleizijos jis visada išskysdavo: prarasdavo bet kokią galimybę kontroliuoti savas mintis ar net kūną. Tačiau blogiausia buvo su artikuliacija. Taip įsimikčiodavo, kad nė pats savęs nesuprasdavo, o kur dar tas kraujas, suplūdęs į skruostus ir pavertęs iš blyškaus vaikigalio burokėlį. Visame pasaulyje egzistavo tik du žmonės, kurie versdavo jį pamiršti, kaip reikia kalbėti: tėvas ir štai šioji trumpaplaukė. Ir tai, kad ji jį veikė identiškai kaip Maquetas vyresnysis, tikrai nebuvo gerai.
  Net tie vaikiški, išdykėliški dalykėliai, kaip pavyzdžiui liežuvio parodymas, versdavo Niką muistytis, tarsi sėdėtų ant adatų. Nemokėdavo išlikti ramus, o mintys nukeliaudavo kitur. Žinot, kas blogiausia? Kad kartais jiedu turėdavo ir pamokas kartu.
  Šiaip ar taip, dabar jie buvo beveik vieni (tas berniukas turėjo įdomesnės veiklos negu dviejų įsimylėjėlių klausymasis), tad bent jau neleptelės kokios nesąmonės prieš visą klasę ir neapsijuoks. Deja, tai nelabai guodė. Žinoma, jis atneš jai knygą – kaip burtininkė, tikriausiai nebus susipažinusi su žiobarų literatūra, o Nikas jautė pareigą pakeisti šį faktą. Kaip tyčia, kaip tik vieną knygą turėjo su savimi – vieną iš mėgstamiausių skaitinių. Buvo pradėjęs ją skaityti ketvirtą kartą, bet baigs kitą sykį.
 – K-kad jau t-taip nori skaityti, še, imk, – ištiesė varniukei paprasta juoda oda įrištą knygą, ant kurios puikavosi kuklus, sidabrinis užrašas: Michailas Bulhakovas „Meistras ir Margarita“, – tai viena iš mano favoričių. Tau turėtų patikti, – žibtelėjo akimis, turėdamas omenyje visas raganystes, pragarus ir nuogybių scenas.
  Ir nors tik spėjo pamąstyti apie nuogybes, tačiau tolesni Elės žodžiai vėl privertė grįžti kraujui veidan, o jam pačiam – sumišti. Dar sykį.
 – Lytin--, n-ne, k-ką t-tu čia kalb-bi, – išlemeno, nesuvokęs, kad ji juokauja.
  Nikas pats suvokė, kad dabar greičiausiai nėra tinkamiausias metas rimtiems pokalbiams. Kita vertus – Elė yra sulopyta, mažiau šansų, kad pradės prie jo lįsti ir blaškyti (tiesa, jai tam užtekdavo ir žodžių; nė judesių nereikėdavo). 
  Nieko nelaukęs, nutarė suteikti sau ir varnei privatumo. Užtraukė užuolaidas, skiriančias Stigler lovą nuo kitų.
 – Muffliato, – kerėjo, lazdele braukdamas orą aplink juos.
 – Na, štai, nieks netrukdys, – šyptelėjo. Nenorėdamas blaškytis, pats pasitraukė truputį toliau nuo Elės, tiek, kad šioji negalėtų jo pasiekti neatsistojusi, – Man atrodo, šiam kartui mums reikėtų nusibrėžti taisykles, – prakalbo jau rimčiau, – kad vėl abudu neliktume sužeisti ir be reikalo supykę viens ant kito. Ką manai?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 13, 2018, 08:01:57 pm

  Sukando dantis, pajutusi šaltą geležinis lovos rėmą. Tai privertė dar labiau sunerimti. Stiglerių atžala net nedrįso užmegzti akių kontakto su žaliu kaklaraiščiu pasidabinusiu Niku. Tad lakstė akimis į visas šalis. Tai į artimai esantį langą, tai į palatos gilumoje esančią koloną. Žiūrėjo visur, bet tik ne į Niką.
  Akimirksniu kažkas viduje sukrebždėjo. Jis turi knygą. Paėmė ir iškart priglaudė prie krūtinės. Giliai įkvėpė jos kvapo.
  - Juk jis ir „Šuns širdį" parašė, taip? - pasiteiravo dėdama knygą ant spintelės.
  Varniukė vaikiškai tikėjosi, kad tas berniokas, gulintis kitame patalpos gale, išgelbės jos sveiką kailį, bet kur tau. Nikui jis mažiausiai rūpėjo. Kaip matau... Jei nusprendei, taip ir bus, klastuoli. Išdrąsėjai. Įdomu... Labai įdomu. Jau manė, kad Nikas išvarys tą pupeliuką iš patalpos, bet vietoje to išsitraukė burtų lazdelę ir pradėjo brėžti oru. Elei tai paliko didelį įspūdį. Kodėl? Tiesiog, seniai bebuvo mačiusi klastuolį naudojant magiją.
  Elytės drąsa kažkur akimirksniu išgaravo. Ji tik perbraukė ranka per savo drėgnus tamsius plaukus ir giliai įkvėpė. Prisitraukė kelius prie krūtinės ir iškart pasigailėjo. Įskilęs šonkaulis priminė apie savo egzistenciją skausmu. Mergiotė tik suraukė akimirkai nosytę, tačiau negalėjo pasirodyti silpna. Juk ji ta pati Eleizija, kuri savo galvą jau seniai pametė pragaro ratuose.
  - Tai... Pradėkime, - kimiu balsu prakalbo.  - Taisykles? Hmmm... Gerai. Pirma taisyklė, - nudelbė akis į patalynę. - Kalbėti turime ramiu tonu. Negalime užsidegti ir pradėti šaukti vienas ant kito.
  Ji kuo puikiausiai žinojo, kad pastaroji taisyklė skirta yra tik jai pačiai. Elytė buvo tikra karštakošė. Net pats šėtonas jos nesutramdytų.
  - Antrą taisyklė turėtum sugalvoti... - nespėjo užbaigti savo minties, nes seselė išdygo šalimais kaip koks velniūkštis.
  Panelė Pomfri nebuvo patenkinta Niko apsilankymo, tad gerą minutę grūmojo pirštu. Išvarykit jį, prašau. Išgelbėsit nuo rimto pokalbio. Prašau.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 13, 2018, 08:11:09 pm

  Jis nustebo išgirdęs kitą šo paties autoriaus knygą. Na va, net nustebinti nepavyko. Paslėpęs savy kartėlį, šyptelėjo ir linktelėjo.
  – Aha, jis. Nors man „Šuns širdis“ tokio įspūdžio nepaliko.
  Buvo visai smagu šnekučiuotis apie knygas lyg įprastiems paaugliams. Netyčia prisiminė jų pirmąjį susitikimą, kai jiedu susipažino. Kažin kodėl, prisiminimas kaip reikiant jį sušildė, net ant lūpų atsirado lengva šypsena. Kodėl visada viskas negalėtų būti taip paprasta?
  Tačiau santykiuose buvo ir liūdnoji pusė. Pykčiai, barniai, nesutarimai. Ir nors šįsyk jie susitaikė, visgi negali leisti itin dažnai rietis – tik ne su karštu Elės būdu.
  Linktelėjo.
  – Antra, nors turbūt turėtų būti pirma, – tarstelėjo, – yra atvirumas. Manau, kad jokie slėpimai ir nutylėjimai nebus į gera, ypač kalbant apie rimtus dalykus.
  Gal būtų dar pridūręs šį bei tą, tačiau tą akimirką prasiskleidė jo užskleistos užuolaidos ir tarp jų pasirodė slaugė.
  – Nagi nagi, kas čia dabar? Marš iš čia, jaunuoli, pacientei būtina ramybė, – piktai subarė šioji.
  Klastuolis tik kaltai šyptelėjo. Pasilenkė virš Elės, lengvai ją pakštelėjo į skruostą.
  – Gerai, aš lėksiu. Bet mes dar pokalbio nebaigėme. Ilsėkis tik, – sutaršė jai plaukus ir, linktelėjęs madam Pomfri, pasuko durų link.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 02, 2019, 10:43:27 pm

Elijah skubomis bėgo į šią vietą, bijojo dėl merginos gyvybės labiau nei dėl savo, dabar jam svarbiausia buvo tai, kad jo mylima mergina atsigautu ir paaiškintu, kas jai nutiko ir išvis, kaip ji ten atsidūrė, kai turėjo būti mokykloje, nors buvo pilnatis, tad šis greit susiprato, kur ji klaidžiojo, tačiau dabar kaži ar kada paliks ją vieną net ir tada, kai ši bus saugi.
Vos tik įžengė į palatą, paguldė merginą į lovą..
- Sesele! - Šuktelėjo šis bandydamas dar kaip nors atgaivinti Gardner, tačiau šioji rodos, nė nenori to daryti.
Praėjus kelioms minutėms prisistatė ir slaugė, kuris jis atrodo laukė visą amžinybę, tačiau šiai paklausus kas nutiko jis pasimetė, nežinojo ką atsakyti, jis ir pats nežino, kaip jai padės, kai net nežino, kas galėjo nutikti.
- Aš nežinau, aš ją radau, - išlemeno šis ir puolė prie Lunos, o visą darbą paliko seselei, tačiau šioji buvo per daug lėta, - galit greičiau? - Šis nerimaudamas klaustelėjo moters su baltu chalatu ir trindamas vilkiūkštės delną savuosiuose bandė nors, kaip nors ją prabudinti, tačiau ši nė negalvojo to daryti.
Po kelių akimirkų slaugė jai kažką sušniurkštė į veną, aišku, Dawson' as jau ir nebesidomėjo ką, jam svarbu, kad ji greičiau atgautu sąmonę.  Taip, seselei pavyko, Luna ėmė judėti, jos akys po biškį ėmė merktis. Berniūkštis nieko nelaukdamas prisėdo ant kėdės esančios šalimais ir žvelgė į ją išgąsčio pilnomis akimis.
- Kaip tu mane išgąsdinai..

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 02, 2019, 11:05:43 pm

Tamsa, apgobusi mėlynakę leido pamiršti apie krečiantį šaltį ir aplinkui esančius žmones. Atrodo, jog įprastai pavojinga tamsa dabar tapo geriausia drauge. Ši leido pamiršti viską aplinkui ir pasinerti į ją. Nė nemėgindama priešintis juodaplaukė taip ir padarė. Klaidžiodama tamsoje Luna klausėsi šios mirtinai keistos, tačiau malonios tylos, kai staiga, tarsi tolumoje skambantis aidas, pro tamsą prasiskverbė balsas. Iš pradžių šis atrodė tolimas ir nepasiekiamas, kai vos po kelių akimirkų mergina pajuto keistą skausmą. Tarsi kažkas būtų suvaręs adatą į ranką. Visą šį laiką juodaplaukę gobusi tamsa pamažu ėmė trauktis. Neseniai tyliai ir nesuprantamai skambėjęs balsas dabar tapo aiškus. Elijah'us... Kryptelėjusi galvą Luna pasisuko šio link ir sunkiai atmerkė ryškiai mėlynas akis. Balsas ir širdies plakimas neapgavo šešiolikmetės. Šalia sėdėjo jaunasis vampyras. Kelis kartus sumirksėjusi mergina žvilgtelėjo į netoliese stovinčią slaugę. Štai tau ir rytas... Pravėrusi rausvas lūpas mėlynakė vos šyptelėjo išgirdusi vaikino žodžius.
-Maniau, vampyrų neįmanoma išgąsdinti,-tyliu balsu atsakė juodaplaukė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 05, 2019, 12:44:21 am

Elijah tikrai buvo išsigandęs, turbūt pirmą kartą per savo dar gana trumpą gyvenimą, jis taip bijojo prarasti Luną..
- Gal aš ir vampyras, gražuole, tačiau dėl tavęs aš visada bijau.. - pasilenkęs arčiau merginos pakštelėjo į kaktą.
Prisiminęs, kad palatoje yra ir seselė, šis jai linktelėjo atsidėkodamas, o šioji liepė merginai ilsėtis, aišku, Elijah nė neketino jos varginti.
- Klausyk, jei nori pabūti viena aš galiu išeiti... tikrai dabar nesiruošiu tavęs varginti, - kilstelėjo lupų kampučius, džiaugdamasis, kad vilkiūkštė atgavo sąmonė, nors jam buvo smalsu sužinoti, kas ir kodėl jai nutiko, tačiau mąstė, kad paklaus vėliau, dabar labiau rūpėjo jos sveikata ir poilsis..
- Be to, daugiau manęs taip negąsdink, - mirktelėjęs akimi šyptelėjo Dawson' as, abiems delnais paėmęs merginos ranką jis džiaugėsi, kad ir vėl gali šalia savęs jausti jos kvėpavimą, girdėti normalią širdies veiklą, bei laikyti jos šiltą delną, o ne matyti sušalusią ir drebančią juodaplaukę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 05, 2019, 01:07:27 pm

Išgirdusi Elijah'aus žodžius mėlynakė tik kilstelėjo lūpų kampučius. Šalia sėdintis vaikinas išties atrodė išsigandęs ir sunerimęs. Kryptelėjusi galvą Luna perbėgo žvilgsniu per palatą ir safyrinėms, it brangakmeniai, akims sustojus prie grifo, ši pravėrė rausvas lūpas ketindama klausti, kas nutiko, tačiau nė nespėjus ištarti pirmojo žodžio prisiminimai sugrįžo. Atmintyje iškilo vaizdas, kaip krečiama šalčio mergina susmuko Elijah'aus glėbyje praradusi sąmonę. Regis, šis nieko nelaukdamas atnešė ją pas seselę. Patogiau susirangiusi šiltoje lovoje juodaplaukė žvilgtelėjo į priešais stovinčią moterį, kuri liepusi jai ilsėtis, paliko abu jaunuolius vienus. Trumpam užmerkusi akis mėlynakė klausėsi, kaip seselės žingsniai pamažu nutolsta, kol galiausiai tampa negirdimi.
-Ne, nenoriu,-papurtė galvą žvelgdama į šalia sėdintį vaikiną. Nuo mažens nemėgdama ligoninių ir jų keisto kvapo, dabar mergina visiškai netroško likti čia viena. Žinoma, neketino čia ilgam pasilikti, net jei šalia liks ir Elijah'us. Tikėjosi artimiausiu metu šokti iš lovos ir skuosti, kuo toliau nuo čia. Pajutusi grifo prisilietimą Luna šyptelėjo šiam. Juodi, ilgi plaukai draikėsi ant baltos ligoninės pagalvės.
-Pasistengsiu,-linktelėjo vis dar šypsodamasi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 06, 2019, 05:10:34 pm

Elijah buvo šiek tiek pasimetęs nežinojo ar klausti merginos kas nutiko ar geriau kol kas patylėti.. Sunku buvo nuspręsti, tačiau kol kas nusprendė merginos labai neblaškyti su savo kvailais klausimėliais, nors jie turbūt ir nebuvo kvaili, vistiek kažkada reiks sužinoti.
- Jei nenori, kad išeičiau, pasiliksiu, - šis jai šyptelėjo ir prisėdo šalia merginos vis dar jos ranką laikydamas savo delne, nes žinojo, kad jos prarasti nė už ką neketina.
- Dabar bus turbūt taip, kad niekur viena neišeisi, nes matai, kas nutinka tą akimirką, kai manęs nėra šalia, susergi, - mirktelėjo Dawson' as, tačiau šnekėjo tiesą, nenorėjo palikti jos vienos nė sekundei..
- Pasistengsi? - Klausiamai pažvelgė į Luną, - man reikia, kad nesistengtum, o tai ir darytum, aš tiesiog įsakau tau, - su šypsena veide atšovė Grifas ir šiltu žvilgsniu nužvelgė vilkiūkštę, kai staiga jo žalsvai melsvų akių žvilgsnis nuslydo ties šios lupomis, o ranka nevalingai braukė per jos skruostą, Elijah žinojo, kad čia ligoninė, todėl tik priglaudė savo kaktą prie Lunos ir užsimerkė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 06, 2019, 06:00:01 pm

Gulėdama šiltoje ligoninės lovoje Luna jautė nuo vaikino rankų sklindančią šilumą. Delnas, kurį laikė Elijah'us, įkaito, kaip ką tik iš židinio ištrauktas metalas. Vis dėl to mėlynakė rankos neištraukė. Šiluma sklindanti nuo jaunojo vampyro maloniai šildė juodaplaukės kūną. Sulaukusi žaliaakio atsakymo mergina šyptelėjo, o šiam atsisėdus šalia, sulenkė kojas padarydama daugiau vietos.
-Vadinasi, dabar su manimi visur vaikščios asmens sargybinis?-tyliai nusijuokė įsmeigdama žvilgsnį į žaliai melsvas vaikino akis. Šiose vis dar šokčiojo baimės šešėliai.
-Aš nevykdau įsakymų,-žaismingai kilstelėjo lūpų kampučius. Nors neseniai mėlynakės kūną krėtė šaltis, tačiau dabar šios veide žaidė šypsena. Pastebėjusi, kaip Elijah'aus žvilgsnis nukrypsta į jos rausvas lūpas, juodaplaukė prisikando apatinę lūpą. Netrukus šis pasilenkė prie merginos, tačiau užuot pabučiavęs ją, tik priglaudė savo kaktą prie jos.
-Man viskas gerai, kažkam teks labiau pasistengi, jei nori mane pribaigti,-šyptelėjo ir kryptelėjusi galvą pakštelėjo jaunajam vampyrui į skruostą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 06, 2019, 06:55:26 pm

Elijah buvo smagu, kad mergina atsigavo, o jos veidą puošia šypsena.
- Taip asmens sargybinis, kuris stengsis tave saugoti nuo tokių nesąmonių, kaip šįkart, be to ne tik sargybinis, kartu ir vaikinas, - šyptelėjo šis ir pažvelgė savo žalsvai - melsvomis akimis į Luną, kur jų žvilgsniai susitiko.
- Nevykdai įsakymų? - Klausiamai pažvelgė į vilkiūkštę, - žinai ką, gražuole, reiks pradėt, nes kitaip, matau, jei ne aš, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigia, turbūt būtum likus tame tamsiame koridoriuje, kol kažkas būtų atradęs, - kiek sunerimęs išlemeno Elijah ir vėl pažvelgė į merginą, nors jų kaktos ir lietėsi, vaikinas labai norėjo ją pabučiuoti, tačiau negalima pamiršti, kad tai ligoninė.
- O tu žinai kas čia ką tik buvo, kerai? Bandė tave kažkas užkerėti? - Susidomėjęs klaustelėjo Dawson' as labiau pasislinkęs link merginos, nes buvo labai nepatogu, o tai padaręs, jautė merginą labai arti savęs, tad nieko nelaukęs, kad ir kaip bandė tvardytis, aistringai ją pabučiavo ir greit atsitraukė, leisdamas merginai kalbėti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 06, 2019, 07:38:15 pm

-Vadinasi mano vaikinas bus dvigubas agentas?-nusijuokė žvelgdama į žaliai melsvas jaunojo vampyro akis. Po velnių, kas tau darosi? Nustok taip kalbėti, nes elgiesi taip, tarsi vaidintum romantiniame filme. Galvoje nuskambėjęs vidinis balsas sukėlė juoką, tačiau Luna tik prikando lūpą bandydama šį sustabdyti. Iš tiesų jautėsi, tarsi vaidintų romantiniame filme. Dabar tetrūko, jog kas nors įsiveržtų į palatą ir imtų šaukti. Mintis apie tai nustumti į šalį privertė vaikino balsas.
-Ne, nevykdau,-papurtė galvą,-jei būtum nepasirodęs, būčiau pati sugrįžusi į kambarį, tik...kiek vėliau,-tyliai nusijuokė, tačiau netrukus surimtėjo išgirdusi Elijah'aus klausimą. Kelias akimirkas dvejojusi juodaplaukė ruošėsi atsakyti, kai ant savųjų lūpų pajuto vaikino. Juokdamasi mergina atsakė į šio bučinį ir šyptelėjo.
-Ne, ne kerai, po Naujųjų metų kartu su keliais jaunesniais vilkolakiais klaidžiojom po mišką, tik užuot likę savo teritorijoje, nusprendėm paklaidžioti niekam nepriklausančioje teritorijoje. Visi žinojom, jog ten galim būti užpulti, tik nuotykių troškimas neleido apsisukti ir grįžti atgal,-žvilgtelėdama į šalia sėdintį vaikiną juodaplaukė kilstelėjo lūpų kampučius. Žinojo, jog Elijah'us supras, apie ką ši kalba.-Kelias valandas klaidžioję galiausiai nusprendėm grįžti namo, kai netoliese išgirdom žmogaus širdies plakimą ir šalia jo vilkolakio. Nieko nelaukdama puoliau jų link, o mane pastebėjęs vilkolakis pasileido priešinga kryptimi. Nors niekam nepriklausančioje teritorijoje negalioja vilkolakių įstatymai, tačiau net ir ten mes negalim rodys ar pulti žmones. Neleisdama jam pasprukti nusekiau šį iki ežero, o tuomet įvyko tai ko nesitikėjau. Staigiai apsisukęs jis atsispyrė nuo ledo ir visa jėga šoko ant manęs. Po manimi buvęs ledas sulūžo ir mes kartu įkritom į ledinį vandenį. Turbūt dėl to ir krėtė šaltis,-gūžtelėjo pečiais nuleidusi žvilgsnį į savo rankas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 06, 2019, 09:46:34 pm

- Ne dvigubas, o trigubas, - šyptelėjo Chris' as, žinodamas, kad jis nebus nei dvigubas nei trigubas agentas, tačiau saugos merginą lyg savo akį, nes jos prarasti nenorėjo ir apie tai net negalvojo.
- Tik kiek vėliau? Pablūdai? - Klausiamai pažiūrėjo į šią ir pridėjęs delną prie jos kaktos, pažiūrėjo ar nekarščiuoja. - Tu nebūtum grįžusi, tau čia buvo ne šiaip peršalimas, gražuole tu, seselė suleido mačiau kažkokį priešnuodį, dėl to pirma mintis šovusi į galvą ir buvo apnuodijimas, tačiau dabar galvoju ir apie kieno nors įkandimą ar įdreskimą.. Taip nebūna, - atkirto Elijah kiek pyktelėdamas ant Lunos, jis žinojo, kad ji pati tikrai nebūtų parsiradusi, o išgirdęs ir kitą dalį atsakymo šyptelėjo.
- Tiesą sakyk, aš mačiau ką leido seselė, be to ir tu esi vilkolakė, sirgti tau nebūdinga nuo vandens, - kiek pamąstęs atsikosėjo Chris' as, - Gal tu kažko neatsimeni, gal atsitiko kažkas daugiau nei sakai? - Šis toliau tęsė savo domėjimasi, jam buvo smalsu, nes šios istorija atrodė netikra..
- Be to Luna myliu tave, tikrai nenoriu tavęs prarasti dėl tavo nuotykių troškimų, turėt reikia truputį saiko, - maloningai šyptelėjo ir pakštelėjo šiai į kaktą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 06, 2019, 10:19:07 pm

-Trigubas?-klausiamai kilstelėjo antakį. Žinojo, jog dabar Elijah'us nepaliks šios vienos nė akimirkai. Bent jau artimiausiu metu, tik tikėjosi, jog tai neišves jos iš kantrybės. Juodaplaukė nemėgo, kai kas nors imdavo kontroliuoti jos veiksmus.
-Juk anksčiau ar vėliau būčiau atgavusi sąmonę,-gūžtelėjo pečiais jausdama ant savo kaktos šiltą jaunojo vampyro ranką.-Aš nebekarščiuoju,-atkirto ši supratusi, jog Elijah'us ima pykti. Žvelgdama į savo rankas mėlynakė klausėsi vaikino balso. Puikiai suprato, jog Elijah'us nepatikėjo ką tik papasakota istorija. Na, žinoma, kad nepatiko, jog tai tebuvo tik dalis istorijos. Supratusi, jog jaunasis vampyras taip lengvai nepasiduos ir nuo atsakymo neišsisuks, Luna giliai įkvėpė.
-Atsidūrusi vandenyje pajutau, kaip aštrūs vilkolakio nasrai sugniaužia dešinę koją. Iš pradžių nesupratau, jog mano kūnu pasklido nuodai. Nieko nelaukdama puoliau jį perkąsdama minkštą kaklo odą. Mačiau, kaip jo sunkus kūnas ima skęsti grimzdamas žemyn. Išlipusi iš vandens pastebėjau Džesiką su kitais vilkolakiais. Tik grįžusi namo supratau, jog mano kūnu pasklido nuodai...-prisikandusi lūpą Luna žvilgtelėjo į vaikiną. Jautėsi, kaip maža mergaitė, kuri aiškinosi savo vyresniam broliui. Nejaukiai pasimuisčiusi mergina nusuko žvilgsnį į šalį.
-Kas prakalbo,-atkirto juodaplaukė vis dar nepakeldama galvos. Ryškiai mėlynos akys buvo įsmigusios į palatos grindis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 06, 2019, 11:21:50 pm

- Taip trigubas, vaikinas ir dvigubas apsauginis, - šyptelėjo Elijah. Dabar jis žinojo vieną, kad nė akimirką Luna nebus viena, o jei norės nerti į pavojus, tai tik kartu su jaunuoju vampyru.
- Arba nebūtum, - atšovė vaikinukas, jausdamas, kad dabar čia vyrauja tikrai ne romantika.. - O aš galvojau, kad tu jau karščiuoji, nes tikrai ėmei nusišnekėti, - išlemeno Dawson' as, - sakyk tiesa, - švelniu balso tonu pasiteiravo Chris' as ir mergina pagaliau prabilo. Elijah buvo nustebęs, kad netgi iš pradžių vilkiūkštė jam melavo, tas jam kėlė nedidelį pykčio pliupsnį, tačiau stengėsi valdytis.
- Taigi, melavai man, gražu, bet nieko, turbūt reik prie to priprasti? - Klaustelėjo Lunos paleidęs jos ranką ir atsisėdęs ant kėdės. Buvo keista, kad mergina dalį istorijos nuslėpė, tačiau Dawson' as ir nebūtų sužinojęs, jei nebūtų reikalavęs..
- Prakalbo tas, kuris veliasi į situacijas, kurios jo jėgoms, - kilstelėjo, per prievartą, lupų kampučius ir pažvelgė į merginą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 06, 2019, 11:37:59 pm

Išgirdusi vaikino atsakymą Luna linksmai nusijuokė. Regis, jaunasis vampyras buvo rimtai nusiteikęs tesėti savo duotąjį žodį saugoti merginą. Ką gi, jam teks pasistengti... Juodaplaukė puikiai žinojo, jog pavojos jos tyko už kiekvieno kampo. Neseniai įvykęs įvykis tai tik pavirtino. Eilinį sykį mėlynakei teko nerti stačia galva į pavojus.
-Man viskas gerai,-švelniu balsu atsakė mergina žvilgtelėdama į žaliai melsvas Elijah'aus akis. Šiose neseniai spindėjusią baimę pakeitė pyktis. Nenuleisdama žvilgsnio juodaplaukė klausėsi jaunojo vampyro balso. Šis akivaiždžiai buvo nepatenkintas, jog mėlynakė nepapsakojo visos istorijos iki galo. Tiesa, ji pati nė nežinojo, kodėl nuslėpė antrąją pasakojimo dalį. Pajutusi kaltės jausmą mergina nusuko žvilgsnį nuo Elijah'aus.
-Ne, neketinu tau meluoti,-šįkart juodaplaukė šiuos žodžius ištarė nuoširdžiai. Vaikinui pasitraukus ant šalia stovinčios kėdės Luna suprato, jog šis supyko, tačiau nė nežvilgtelėjo į šį.
-Ką gi, atsiprašau, tačiau nė nenumaniau, kad tas vilkolakis nuspręs man įkąsti,-šaltai atkirto mėlynakė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 06, 2019, 11:49:31 pm

Dabar Elijah buvo tikrai piktas, labiausiai erzino tai, kad ji nepasakė tiesos, o melavo, gal jie ir nebuvo tvirta pora, tačiau jis jau spėjo ją pamilti, kas turbūt yra blogiausia, tačiau turbūt nieko nepakeisi, toks jau tas gyvenimas.
- Matai kaip, neketini man meluoti? Bet jau pamelavai, kam to reikėjo, kas nuo to būtų pasikeite? - Švelniai klaustelėjo jaunasis vampyras ir nepažvelgė į ją, tik susiėmė abiems rankomis už galvos, o vėliau pakeitė pozą jas sukryžiavęs.
- Atsiprašai? Baisu, - išlemeno Elijah nepakeldamas akių, - tu negalvojai, kad tau įkas, tačiau kaip tai susiję su tuom, kad man melavai, - atsitojęs klaustelėjo vaikinas, - tikrai nesuprantu, kodėl? Galėjai iškart pasakyti, kad įkando, o nepasakoti juokingų istorijų ir mane mulkinti, kaip tikrą neišmanelį ar kvailį, - ramiu balso tonu ištarė Grifas. Dabar jis buvo tikrai susirupinęs, jis ją mylėjo, ji jam rūpėjo, tačiau jos poelgis buvo keistas.. Kam slėpti tai, juk ne su vaikinu bučiavosi, kad slėptu.. 

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 07, 2019, 12:06:41 am

Nė nereikėjo žvilgtelėti į žaliai melsvas akis, jo suprastum, kad jaunasis vampyras rimtai įpyko. Gulėdama šiltoje lovoje Luna jautė, nuo jo sklindantį pyktį. Šio ramiai plakusi širdis suplakė kelis kartus greičiau. Tarsi atsakydama į tai mėlynakės širdis taip pat suplakė kelis kartus greičiau.
-Nežinau, nenorėjau...aš atsiprašau...-tylus varnanagės balsas perskrodė palatą. Ką tik atsigavusi po krėtusio šalčio juodaplaukė visiškai netroško susipykti su Elijah'ų. Troško, jog šis ir vėl susirangytų šalia, tik regis, kol kas vaikinas nė neketino to daryti. Pastebėjusi, kaip jaunasis vampyras pakyla nuo kėdės ir atsistoja mergina kilstelėjo galvą. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į žaliai melsvas. Regis, vaikinas buvo pasiruošęs išeiti ir palikti juodaplaukę vieną. Štai tau ir pažadas...
-Žinojau, kaip sureaguosi,-kur kas švelnesniu balsu atsakė mergina. Neketino sulaikyti Elijah'aus prašydama pasilikti. Abejojo, jog šis sutiks.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 07, 2019, 12:15:12 am

- Nežinai, nenorėjai ir atsiprašai? - Klaustelėjo Elijah, tačiau turbūt tai nebuvo klausimas, jam buvo malonu tai girdėti, tačiau jis buvo ambicingas, o atleisti tikrai nelengva, žinojo, kad Luna jam atleido tikrai daug, tačiau melas - ne, daug didesnė išdavystė, tačiau po tų žodžių, jis nematomai šyptelėjo, buvo gera tai girdėti, bet trumpam, atsisukęs į merginą jis buvo vėl supykęs ir irzlus.
- Žinojai, kaip sureaguosiu? Tai reikėjo iškart sakyti tiesą, būtų buve kitaip, dabar, kad ir kaip būtų gaila pamelavai, o aš to nekenčiu labiau už išdavystę, net jei ir permiegotum su kitu, nebūtų taip pykta, kaip dabar, - išpylė Dawson' as, tačiau jau po kelių akimirkų gailėjosi savo žodžių..
Vietoj šito chaoso jis dabar su mielu noru atsigultu prie merginos ir ją tvirtai apkabintų, tačiau ne jis nesiruošė nei išeiti nei gulti šalia vilkiūkštės.
Išbandysiu ją, aš niekur neisiu, tik link durų nužingsniuosiu ir pažiūrėsiu ar sustabdys ar ne, tada sužinosiu ar jai esu reikalingas, - pamąstė Grifas ir nutipeno prie durų, tačiau net nesiruošė jų atidadyti. Net jei ji nesustabdys jo, jis vistiek niekur neis, juk žadėjo saugoti ją, kad ir piksta, tačiau myli.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 07, 2019, 12:31:43 am

Palatoje nuskambėjus Elijah'aus balsui mėlynakė tik nusuko ryškiai mėlynas akis į šalį. Neketino daugiau aiškintis kodėl iškart nepasakė tiesios. Juk nė pati neturėjo atsakymo, tad ką galėjo pasakyti jaunajam vampyrui? Vis dar keistai jautėsi atsiprašiusi vaikino, tik regis, šio tai nė kiek nenuramino. Netrukus Luną pasiekė piktas Elijah'aus balsas. Išgirdusi šio žodžius juodaplaukė staigiai kilstelėjo galvą. Nesitikėjo, jog grifas taip jautriai sureaguos į nuslėptą tiesą. Štai, mieloji, prisidirbai, dabar sukis, kaip išmanai. Galvoje nuskambėjus savo pačios balsui mergina tik prikando lūpą. Suprato, jog Elijah'us taip reagavo dėl ankstesnių įvykių su motina. Panašu, jog sugebu ne tik įsivelti į pavojingas situacijas, bet ir sugadinti kitų gyvenimą...Šaunu... Staiga mintyse ištarti žodžiai keistai persmeigė šešiolikmetės širdį. Atrodė, jog ji pati ką tik būtų susivariusi sau durklą į širdį. Neklysdama dėl vaikino planų mėlynakė stebėjo, kaip šis pasuka prie durų.
-Elijah'au...-nė pati juodaplaukė nepajuto, kaip vaikino vardas išsprūdo iš rausvų lūpų. Įsikandusi sau į lūpą, jog daugiau nieko nelepteltų, stebėjo grifo veiksmus. Žinojo, jog neturėjo prašyti pasilikti Elijah'aus, tačiau visiškai netroško likti viena. Šalia jaunojo vampyro mergina jautėsi saugi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 07, 2019, 12:38:36 am

Elijah stovėjo prie durų, nežinojo nei ką daryti nei ką sakyti, o merginos lupoms ištarus jo vardą, tik kūnų perbėgo šiurpuliukai, jis žinojo, kad pyktis su ja dabar tikrai buvo blogiausias laikas, tačiau viskas vyko dėl motinos, jos melo, praeities šešėliai neleido blaiviai mąstyti, tačiau ji erzino tai, kad jei jis nebūtų prieštaravęs, būtų likęs pakvailintu.
- Ką? - Paskutinį kartą išlemeno Chris' as ir pravėrė duris, norėdamas išeiti, tačiau kažkas jį sustabdė, gal jo širdis, tačiau jautė, kad tai neteisinga, tačiau dar paerzino merginą..
- Ne, - trinktelėjo duris, jas uždarydamas, - niekur aš neisiu, kad ir pykstu savo pažado laikisiuosi ir tavęs tikrai nepaliksiu, - numykė Dawson' as ir prisėdo vel ant kėdės, sukryžiuodamas rankas ant krutinės, o žvilgsnį nukreipdamas į stiklinę su vandeniu, nenorėjo, kad jo ir Lunos žvilgsniai susitiktu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 07, 2019, 03:29:59 pm

Gulėdama šiltoje ligoninės lovoje Luna stebėjo, kaip prie durų stovintis vaikinas nulenkia rankeną ketindamas išeiti. Regis, merginos prašymas pasilikti nesustabdė jaunojo vampyro. Nebebandydama daugiau sulaikyti Elijah'aus mėlynakė užmerkė ryškiai mėlynas akis priversdama šias paskęsti tamsoje. Kodėl niekas neperspėjo, jog aiškintis santykius su vaikinu bus taip sudėtinga? Maloni tamsa apgobusi juodaplaukę leido atsipalaiduoti, tačiau mintys apie jaunąjį vampyrą niekur nedingo. Laukdama, kol palatos durys užsivers ir ši liks viena, Luna klausėsi Elijah'aus širdies plakimo, tik šis, regis, nė neketino išeiti. Trinktelėjus durims mergina staigiai atmerkė safyrines akis. Paleidęs durų rankeną grifas ir vėl susirangė ant kėdės. Pastebėjusi, jog vaikinas nė neketina kalbėtis ir žiūrėti į mėlynakę, ši tik trumpai žvilgtelėjusi į šalia sėdintį jaunąjį vampyrą apsivertė ant kito šonu atsukdama šiam nugarą. Patogiau susirangiusi šiltoje lovoje mergina įsmeigė žvilgsnį į priešais stovinčią sieną. Nebeketino daugiau atsiprašinėti ar nusileisti. Žinojo, jog pasielgė blogai, kai nepasakė visos tiesos iškarto, tačiau juk savo klaidą ištaisė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 07, 2019, 07:15:52 pm

Elijah niekada nemokėjo nusileisti, o ypač čia, kur jis jautėsi apgautas, na jis Luna pasitikėjo, tačiau dabar bus sunku, gal tai ir nėra svarbus dalykas, tačiau viskas prasideda nuo menkiausių pasisakymų, o ne nuo melo.
Jis sėdėjo sukryžiavęs rankas ir atrodė gana pyktai, nežinojo ką sakyti ar ką daryti. O šiai nusisukus jis tik kilstelėjo galvą ir vėl ją nuleido, kur akys galėjo matyti tik grindis. Kodėl aš taip jaučiuosi? Kodėl niekas nesakė, kad melas yra toks žiaurus, nors jausmą tą jau kartą patyriau, nesitikėjau patirti dar kartą. O ką dabar sakyti, gal geriau tylėti, juk ji užsispyrusi kaip ir šis, be to ne jis prasikalto, o ji, gal ji savo klaidą ir ištaisė, tačiau po to kai pamelavo, aš turėjau reikalauti tiesos, ar taip gali būti?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 07, 2019, 07:54:55 pm

Žvelgdama į vieną iš palatos sienų Luna girdėjo šalia sėdinčio jaunojo vampyro kvėpavimą ir ramiai plakančios širdies dūžius. Ryškiai mėlynos akys žvelgiančios į sieną, regis, žvelgė kiaurai, tarsi priešais esanti siena nė ne egzistuotų. Žinodama, jog Elijah'us vis dar pyksta ir artimiausiu metu nė neketina atleisti už tai, jog šešiolikmetė iš karto nepasakė tiesos, mergina nusuko žvilgsnį nuo sienos ir nustūmusi taip maloniai šildžiusį pledą nuleido kojas ant žemės. Nors kūno jau nebekrėtė šaltis, tačiau palatos vėsa akimirksniu apgobė žaviąją anglę. Nekreipdama į tai dėmesio Luna stryktelėjo ant kojų. Džiaugdamsi, jog nesusvyravo, varnanagė persibraukė ranka per juodus, ilgus plaukus.
-Jei vis dar ketini būti paniuręs, nebetrukdysiu tau,-nė nežvilgtelėdama į vaikiną mergina patraukė prie išėjimo. Neketino ir toliau būti su Elijah'u, kai šis nė nesiruošė kalbėtis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 07, 2019, 10:18:44 pm

Elijah pirmą kartą gyvenime jautėsi pasimetęs gal jis ir pyko ant merginos, tačiau ar tas pyktis galėjo būti stipresnis už jo jausmus? Tikrai, kad ne, gal jis ir tylėjo, tačiau norėjo apkabinti, pabučiuoti merginą ir jos vienos nepaleisti, o šiai striktelėjus iš lovos Elijah kilstelėjo galvą ir pažvelgė į merginą, kuri rodos tikrai apgailestavo dėl to, tad Dawson' ui nebuvo kitos išeities, kaip tik jai atleisti ir pasakyti, kad daugiau taip nesielgtu.
Merginai patraukus link durų ir ištarus žodžius jis tylėjo, tačiau jai palietus rankeną, jis ją sustabdė sugriebęs už rankos, kuri vos neatidarė durų..
- Nereikia, prašau, nereikia, - kiek sunerimęs dėl jos sveikatos išlemeno Chris' as žinojo, kad jai dar reikia truputį čia pabūti, - neskubėk, jei vėl kas atsitiks.. - vėl pergyvendamas dėl Lunos išspaudė Elijah ir pažvelgė į merginos akis.
- Atleidžiu, bet daugiau, kad man niekada nemeluotum, kad ir kas bus, žinot sakyk tiesą, nes ji visada išlenda iš maišo..   

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 07, 2019, 10:36:34 pm

Nesulaukusi jokios vaikino reakcijos į savo žodžius Luna nė nedvejodama palietė durų rankeną. Šaltas metalas maloniai atvėsino įkaitusią delno odą. Galbūt taip staigiai palikti minkštą palatos lovą ir nebuvo geriausia mintis, tačiau kur kas geresnė, nei pasilikti mirtinoje tyloje. Nors dažniausiai juodaplaukei tyla netrukdydavo ir užtekdavo klausytis tik šalia plakančių širdžių, tačiau tyla, kylanti dėl kvailo barnio lėtai žudė iš vidaus. Sugniaužusi šaltą, metalinę durų rankeną mėlynakė ketino šią nulenkti, kai pajuto ant savo riešo šiltą jaunojo vampyro delną. Kilstelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į žaliai melsvas grifo akis, tačiau nepraėjus nė akimirkai ryškiai mėlynos akys ir vėl žvelgė į grindis.
-Man viskas gerai, gali nesirūpinti,-ištraukusi ranką mergina žengė kelis žingsnius atatupsta vis dar nepakeldama galvos. Juodi, ilgi plaukai paslėpė mėlynakės veidą. Klausydamasi jaunojo vampyro balso juodaplaukė tik linktelėjo. Abejojo, jog buvo verta, ką nors atsakyti. Elijah'us aiškiai parodė, kad dėl viso to kalta liko ji.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 07, 2019, 11:05:16 pm

- Nesirūpinti, o kas pyktauja, - ištarė Elijah dar sykį paimdamas merginą už rankos, tačiau šįkart sugriebė tvirčiau, ši piktesnė buvo daug patrauklesnė nei kada, net ir su ta raudona suknele.
- Sakyk, ko tu pyksti, aš dėl to, kad man melavai, o tu pala, - apsimetė begalvojantis, - o tu dėl to, kad apkaltinau tave? - Šmėstelėjo žvilgsnį į Luną, jis žinojo, kad dėl visko kas blogai su jo nervų sistema kalta motina ir turbūt tas, kad ji - vampyras, juk emocijos, jausmai trigubai sustiprėja.
- Aš, nepakeisiu savo nuomonės, nereikėjo meluoti, tačiau ar tu nori pyktis? - Šyptelėjo Elijah prisitraukdamas ją arčiau ir aistringai pabučiuodamas, žinojo, kad ligoninė, tačiau greit atsitraukė. - ups, pamiršau, kad čia taip daryti negalima, - išlemeno Chris' as ir įsistebeilijo į vilkiūkštę, kuri rodos tikrai pyko, tačiau kas kaltas?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 07, 2019, 11:33:47 pm

Stovėdama kiek toliau nuo Elijah'aus mėlynakė žvelgė į neseniai išplautas palatos grindis. Nuo šių vis dar sklido silpnas chemikalų kvapas. Kilstelėjusi galvą juodaplaukė pajuto, kaip riešą ir vėl sugniaužia vaikino ranka, tik šįkart kur kas stipriau.
-Paleisk mane,-šaltai atkirto šešiolikmetė stengdamasi ištraukti riešą, tačiau, regis, jaunasis vampyras nė neketino taip lengvai atleisti savo gniaužtų. Tyliai suurzgusi Luna žvilgtelėjo į priešais stovintį grifą.
-Man, regis, tu nori pyktis, nes ką tik sėdėjai paniuręs ir pasiruošęs perkąsti man gerklę,-dar kartą pabandė ištraukti ranką, tačiau nesėkmingai. Netrukus pastangos ištraukti riešą buvo pakeistos į ištrūkti pačiai. Nė nekreipdamas dėmesio į mėlynakės veiksmus vaikinas prisitraukė šią arčiau ir apdovanojo aistringu bučiniu. Nė pati nenumanė ar į jį atsakė iš įpročio ar dėl jausmų grifui. Puikiai žinai, kad gali panaudoti vilkolakės jėgą, tad neapsimetinėk, kad nesugebi ištrūkti iš jo gniaužtų. Galvoje nuskambėjęs balsas privertė atitraukti lūpas nuo vaikino, tačiau mergina taip ir liko stovėti šio glėbyje. Kilstelėjusi galvą Luna įžūliai žvilgtelėjo į žaliai melsvas jaunojo vampyro akis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 08, 2019, 03:40:47 pm

- Paleist tave? - Klausiamai pažvelgė, - norėtum pabėgtum, tačiau pati nenori, - nejučia šyptelėjo Chris' as. Jis žinojo, kad ši kai nori gali būt stipresnė už jį, tačiau šįkart nebuvo panašu, o kai Dawson' as ją prisitraukė arčiau savęs, ją pabučiavo, ši rodos dar ir į bučinį atsakė, o vaidina, kad priešinasi, tačiau turbūt tai keistas panelių įprotis.
- Aš pyktis nenorėjau ir nereikia perdėti, gerklės nesiruošiau tau perkąsti, nes negalėčiau, o antra pykau dėl to, jog melavai, jei taip nesielgsi viskas bus gerai, aš tau ne kartą sakiau, kad melas man yra skaudžiausia, kad ir koks jis yra, - prisimindamas vaikystės nuoskaudą, jis vos galėdavo tvardytis, nekentė mamos, kad ši jį paliko su tėvu ir tai buvo didžiausia išdavystė ir melas, kuris galėjo jam nutikti.
Taip, mergina niekur nepabėgo, taip ir liko stovėti įsispaudusi vaikino glėbį, tačiau jos žvilgsnis tikrai nebuvo mielas, aišku, kas jai yra jis nesuprato, tačiau suprato viena, kad su merginomis nelengva.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Luna Gardner Sausio 08, 2019, 04:15:56 pm

Palatoje nuskambėjus Elijah'aus balsui mėlynakė švelniai įsikando į apatinę lūpą. Žinojo, jog vaikinas sakė tiesą. Ši lengvai galėjo ištrūkti iš jaunojo vampyro gniaužtų, tik regis, visiškai to nenorėjo. Jausmai, kuriuos jautė priešais stovinčiam grifui, buvo stipresni už principus ar užsispyrimą.
-Elijah'au, ne visi žmonės, kurie tau meluoja nori tik blogo. Nepasakiau tiesos iš karto, nes maniau, kad pradėsi pamokslauti ar aiškinti, kaip turiu elgtis, tik regis, suklydau. Nepasakius tiesos tave tik supykdžiau...O dabar baigiam visa tai, nebent esi pasiruošęs ir toliau tai tęsti,-šviesiai mėlynos akys ir vėl tapo švelnios. Įžūlus žvilgsnis buvo spėjęs dingti. Giliai įkvėpusi Luna nužvelgė palatą, tačiau netrukus žvilgsnis ir vėl sugrįžo prie vaikino.
-Eime, nebenoriu daugiau čia būti,-vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius nulenkdama durų rankeną. Atsivėręs ilgas koridorius skendėjo prietemoje. Regis, nuo to laiko, kai juodaplaukė sugrįžo į pilį ir neteko sąmonės spėjo prabėgti beveik visa diena. Žvilgtelėjusi į vaikiną Luna pasuko prietemoje skendinčiu koridoriumi nė pati nežinodama, kur eina, tik tai nebuvo svarbu. Kol kas svarbiausia buvo ištrūkti iš palatos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 08, 2019, 11:29:30 pm

- Luna, tačiau, kad ir kokie tikslai, žmogus turi sakyti tiesą, aš juk vampyras, ką tu ketini apgauti mane? Nuojauta daug stipresnė nei paprasto individo, tad daugiau, kad negirdėčiau jokio melo iš tavo lupų, - išlemeno Chris' as vos praverta burna ir pažvelgė merginai į akis. - Ne, tikrai nebenoriu to tęsti, manau, užteks. - Šyptelėjo vos matoma šypsena ir džiaugėsi, kad mergina vėl į jį žiūri be to keisto įžūlumo.
- Eime, - kilstelėjo lupų kampučius, dar spėdamas sugauti merginą už rankos, nenorėjo, kad šiai vėl kas nutiktu, jam atrodė daug saugiau, kai ši yra su juo, jis tikrai nenorėjo taip greit "išrūkti" iš ligoninės kaip vilkiūkštė, tačiau kito pasirinkimo nelabai turėjo. Pravėrė duris ir patraukė tolyn nuo šios pusės ir net nepastebėjo, kaip palydėjo Luną iki jos kambario ir pats grįžo į savąjį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Cora Winslow Vasario 10, 2019, 02:05:01 pm

Cora ir Irma nusprendė pažaisti slėpynes tuščioje palatoje. Cora daug negalvojusi įlindo į spintą, bet greit išlėkė pamačiusi negyvą pelę.
-Aaa...Irma ten pelė!
-Cora tyliau dar kažkas išgirs...
Sulig tais žodžiais į duris pabeldė vienas iš mokytojų.
-Ar ten kas nors yra?
Abi mergaitės šoko po lova, bet įėjęs mokytojas jas surado ir apibarė, jog vėluoja į pamoką.
-Atleiskit daugiau taip nedarysim...
-Greičiau eikit.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                               













                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    .

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kaya Yew Kovo 10, 2019, 11:54:24 am

Kayai pasidarė silpna ir mergaitė išėjusi iš bendrojo kambario, patraukė tiesiai į ligoninę. Jai įėjus slaugė iškarto liepė gultis ir davė kažkokio beskonio šaltibarščių spalvos eliksyro. Mergaitei nuo jo nepagerėjo, bet seselė pasakė, kad eliksyras yra uždelsto veikimo. Kaya atsigulė ant nugaros ir užsimerkė. Norėjo pamiegoti, bet negalėjo užmigti. Mergaitė stengėsi kvėpuoti giliai, kad neapsivemtų. Po kokio pusvalandžio mergaitei pagerėjo ir ji pakvietė seselę, kad išleistų ją. Bet ji pasakė, kad Kaya niekur negali eiti ir mergaitei dar reikia ilsėtis. Pirmakursė nusiklojo, nes po kaldra ji jautėsi kaip ligonis. Jai tai niekada nepatiko.
 Staiga ligoninės durys prasivėrė ir į vidų įėjo kažkoks berniukas. Jis atsisuko į Kayą, mergaitė šyptelėjo ir pamojavo jam.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Augustas Ethanas Weston Kovo 10, 2019, 05:43:29 pm

Augustas, kaip visada turėjo  susižeisti. Pargriuvo bėgdamas ežero pakrante. Iš pradžių galvojo, kad skausmas praeis, bet kur tau. Jis susierzinęs įvirto į ligoninę, kai priėjusi seselė berniuką apžiūrėjo ir vedė per palatas. Ji visą kelią bambėjo po nosimi, kad ligoninėje reikia elgtis gražiai ir netrankyti durų, mat ligoniams reikalinga ramybė. Pagaliau slaugė atvėrė duris į dar didesnę gausybę palatų ir paleido jį vieną susirasti tinkamos vietos. Augusto akis užkliudė vienoje lovoje gulinti iš išvaizdos panašaus amžiaus mergaitė su Grifų Gūžtos apsiaustu. Pirmakursis kiek sutriko, kai šviesiaplaukė jam pamojo.
- Ee... Labas, - nedrąsiai pasisveikino Ethanas, vildamasis, kad iš tikrųjų nieko nepasakė.
 Jis atsargiai nužirgliojo į gretimą palatą, sveika ranka laikydamas sužeistąją, apsiaustas buvo suplyšęs ir kruvinas. Tamsiaplaukis tyliai krestelėjo ant lovos krašto ir laukė seselės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kaya Yew Kovo 19, 2019, 07:25:33 pm

 -Sveikas,- drąsiai pasisveikino mergaitė, nes niekad nebijojo kalbėti,- kaip sekasi?
Kaya atsisėdo ant lovos krašto ir iš kuprinės išsitraukė draugės duotą knygą apie mineralus. Na va, pagaliau bus proga ją perskaityti. Mergaitė greit pervertė knygą. Niekada nemėgo skaityti, tiesiog nesugebėjo sukaupti dėmesio todėl padėjo knygą ir pažvelgė pro langą. Ten irgi nieko įdomaus. Vienintelė viltis išsklaidyti nuobodulį buvo tas berniukas.
 -Tai tu kaip matau iš švilpynės,- konstatavo ir taip akivaizdų faktą grifė,- tavo tėvai taip pat mokėsi švilpynėje?
Ji nežinojo ką sakyti, todėl to ir paklausė. Nemėgo tylos ir bet kokiu būdu norėjo ją išsklaidyti.
 - Turi brolių ar seserų? - vėl paklausė mergaitė pirmo dalyko atėjusio į galvą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Augustas Ethanas Weston Kovo 19, 2019, 07:40:40 pm

Berniukas kurį laiką tylėjo, bet tuomet nusprendė užkąsti ir iš gilios apsiausto kišenės išsitraukė visokio skonio pupelių, bei kelias šokoladines varles. Atsargiai išlupo iš popierėlio varlę ir greit įsimetė į burną.
- Sekasi neblogai, tačiau galėtų būti ir geriau, - pagaliau sukramtęs tarė, - o tau? Kas nutiko, kad lindi ligoninėje?
 Jis pasiėmė kitą šokoladinę roplę, jau norėjo išridenti ir suvalgyti, bet prisiminė esąs ne vienas.
- Nori varlės? - Paprastai paklausė Augustas, - Mano tėvai, tiesą sakant mama, mokėsi Klastūnyne. Tėtis Žiobaras. - Pridūrė ir atkišo šokolado mergaitei.
- O tavieji? - Greit pridūrė pirmakursis, - Seserų ar brolių neturiu, esu vienturtis.
 Už lango pradėjo lynoti, o palatose pasidarė tik šilčiau, tad švilpis nusimetė apsiaustą ir padėjo lovos gale.
- Ar turi gyvūnų?
  Į palatas atžygiavo seselė ir įvarvino kelis lašus bjauraus, žalio skysčio ant žaizdos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kaya Yew Kovo 20, 2019, 07:49:20 am

 -Ai, nieko įpatingo,- mergaitė šyptelėjo,- pasidarė bloga, pradėjo svaigti galva ir viskas. Man dažnai taip būna.
 -Kada aš nenorėjau maisto,- nusijuokė pirmakursė ir priėmė varlę,- ačiū.
 - Mano tėvai žiobarai,- tarė Kaya,- tiksliau mama, tėtis dingęs be žinios...
 - Aš turiu dvynį brolį Maiklą ir sesę Mia.
Mergaitės mama viena augino tris vaikus. Du iš jų buvo sunkiai auklėjami ir nuo gimimo sirgo ADHD sindromu, taip pat Kaya'i nesenai buvo nustatyta ir dislekcija.             
 - Aha, turiu du,- grifiukė šyptelėjo,- belgų aviganio kalytę Kičę ir juodąją mambą, kuriai vardo nesugalvojom, todėl liko Mamba, nors yra patinėlis.
Kaya liūdnokai šyptelėjo prisiminusi savo kalytę ir gyvačiuką. Be galo ilgėjosi jų.
 - Iš kur tu atvykai?- po gan ilgos tylos galiausiai paklausė mergaitė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Augustas Ethanas Weston Kovo 20, 2019, 02:12:57 pm

- Taigi, kad, mano mama dingusi be žinios taip pat kaip ir tavo tėtis, - liūdnai nutęsė jis ir puolė kitos temos, mat šita nelabai norėjosi kalbėtis: - Mambą? Turiu omenyje, tikrą mambą? - Berniukas nusistebėjo, mat niekada nebuvo iš arti matęs mambos ir net nenorėjo pamatyti.
 Staiga pro langą pūstelėjo šaltas oras, Augustas nusuko galvą pažiūrėti kas nutiko, o pasirodo, tai buvo pirmakursio Uralinė pelėda Bingo. Ji snape laikė nedidelį voką.
- Tai mano pelėda, Bingo, - linksmai tarė švilpis. Jis paglostė pelėdžiukę ir ištraukė laišką. „Hogvartsas, Augustui Ethanui Weston”. Berniukas skubiai atplėšė voką ir ištraukė nedidelį pergamento lapelį. Apačioje dailiai pasvirusiu raštu buvo užrašyta „Tėtis”. Jis nusišypsojo ir puolė skaityti. „Tik norėjau išbandyti pelėdų sistemą. Kaip sekasi? P.S. tavo pelėda labai kandžiojasi” Augustas padėjo laišką ant stalelio ir atsisuko į Kayą.
- Tai laiškas nuo tėčio, - nerūpestingai tarė, - na, esu iš Londono, o tu?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kaya Yew Kovo 20, 2019, 05:18:08 pm

 - Taip, tikrą juodąją mambą,- pirmakursė šyptelėjo,- mama jį parvežė iš ekspedicijos, jis buvo sužeistas ir visai mažiukas...
 - Aš taip pat turiu laplandinę pelėdą vardu Alfa ,- Kaya nusišypsojo,- bet taviškė gražesnė.
 - Geras... Mano mama nemoka naudotis pelėdų paštu... - mergaitė pažvelgė pro langą,- aš iš Montauk'o. Jūra, bangos, vėjas... Bet mes gan dažnai važinėdavom į Long Island'ą, ten aš lankiau internatą.
Mergaitė trumpam mintimis sugrįžo  į vaikystę saulė, smėlis...
 - Ten aš išmokau vairuoti... Esi kažkada ten buvęs?- susidomėjo grifiukė.
Kaya žinojo, kad kaip visada ji per daug kalba apie save, bet ji negalėjo to pakeisti.
 - Ką mėgsti veikti laisvalaikiu,- dar paklausė Kaya.
Mergaitė mėgo viską sužinoti apie žmogų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Augustas Ethanas Weston Kovo 20, 2019, 08:05:04 pm

- Na, manau tavoji irgi labai graži, - berniukas nusišypsojo ir pasiėmė visokio skonio pupelių, mintyse melsdamas, kad nepasitaikytų neskani. - Ne, niekada nesu ten buvęs. Ar smagu?
 Pelėda suplasnojo sparnais ir pakilo. Kelios sekundės ir jos nė kvapo.
- Laisvalaikiu, prieš Hogvartsą, aš lankiau paprastą mokyklą. Žinojau, kad yra tokia burtininkų mokykla, bet nesitikėjau ten patekti. Taigi, lankiau sporto būrelį. Nei ten, nei mokykloje draugų neturėjau, - liūdnai kalbėjo berniukas, - tikiuosi, kad bent čia susirasiu draugų. Na, o apie tave? Ką veikei prieš Hogvartsą?
 Jam buvo įdomu klausytis ką kalba grifiukė, bet pats nelabai mėgo šnekėti. Manė, kad Kaya'i nepatinka, kai jis visada tyli, todėl nusprendė ir pats kažko paklausti.
- Ar... Gerai sutari su sese ir broliu? - Klausiamai pažvelgė į naująją pažįstamą švilpis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kaya Yew Kovo 28, 2019, 07:42:07 am

 - Montauk'e nuostabu! Mūsų namas stovėjo prie pat jūros Pro mano miegamojo langą galima buvo matyti šėlstančią, o kartais ramią, jūrą...- Kaya nutilo užsisvajojusi,- dėl Long Island'o... Na ką, didelis miestas, mašinų ūžesys... Nelabai. Ir man dar visada asocijuojasi su nelabai gerais prisiminimais iš sunkiai auklėjamų vaikų internato, kurį lankiau keturis metus.
Iš tiesų Kaya iš  internato neturėjo vien blogų prisiminimų. Atmintyje išliko ir vienas jos labai artimas draugas.
 - Kaip ir sakiau lankiau internatą ir šaudymo iš lanko būrelį. Labai patiko šaudyti. Buvau ten geriausia,- su pasididžiavimo gaidele balse pasakė pirmakursė.
 - Jo labai puikiai. Jie taip pat lanko hogvartsą. Mano sesuo iš švilpynės. Gal kartais pažysti tokią Mia Moon? Ji taip pat pirmakursė,- Kaya šyptelėjo.
 

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Liepos 12, 2019, 11:14:19 pm

  Lėti tačiau garsūs širdies dūžiai drumstė aplink panikos priepuolio auką esančią ramybę. Jaunoji menininkė ir girdėjo, ir jautė. Adelė lėtai, atsargiai pramerkė akis. Dangaus mėlynė buvo išblėsus, dominavo tik pilkuma ir paraudimas, galvoje pasigirdo vėl vienas iš klasikos dievų kūrinių, širdis vėl nurimo. Trumpaplaukė kilstelėjo galvą, giliai įkvėpė. Drebančiomis rankomis suėmė savo kaklą, apčiupinėjo.
- Bet,- kimiu balsu prabilo.- Bet čia buvo,- kostelėjo. Prakaitas išpylęs varnę atšalo.- Čia vėl buvo tos rankos,- smulkiais delnais perbraukė sau per kaklą.
  Žvilgsniu sugaudė aplinką, kurioje atsidūrė. Kol kas buvo viena. Lyg ir. Paraudusiose akyse susikaupė ašaros. Adelės rankos nuslydo prie kojų. Skauda. Kodėl man taip viską skauda? Pažvelgė į lubas, kelis kartus sumirksėjo, kad neverktų. O tada užsimerkė. Kūną nukrėtė šaltis. Ginger nuklydo į savo pasaulėlį, ten, kur galėjo matyti kaip mama tokiais atvejais ja pasirūpindavo. Skausmas, skeliantis jos galvą pusiau, dar vis tebesilaikė, niekur nesiruošė trauktis. Nutirpo kojos, šįkart ši varnė nieko nebenuslėpė. Nei savo sutrikimo, nei praeities randų. Vis dar širdyje jautė kažką deginančio, lyg tai būtų tūkstančiai adatėlių, kurios stengtųsi susprogdinti blondinės gyvybę palaikantį aparačiuką.
Sunkiai pasikėlusi, atsiduso. Nejautė gėdos dėl to, kas ką tik įvyko. Nejautė nieko, tik skausmą, fizinį skausmą, raižantį jos kiekvieną kūno dalelę. Psichologinis skausmas jau buvo ją pribaigęs. Kaip kadaise buvo negailestingai pribaigtas jos brolis, deja, Adelė buvo stipresnė. Žinoma, ne dabar, o apskritai. Dabar ji jautėsi kaip paprastas mėsos gabalas, šonkaulių mėsa, bet be pačių kaulų. Viskas viduje subliuškę, viskas supuvę. Ir mergina tylėjo. Tylėjo kaip visad. Tylėjo kaip žemė po lietaus tyliai leisdama atgyti žolei. Tylėjo lyg skęstu, jei prabils - greičiau mirs.
Sudrebėjo dar kartelį. Liko įsmeigusi tuščia žvilgsnį į kojas. Visai kaip tą vakarą, kai sėdėjo ant pievos šalia namų, kai žiūrėjo į nudegimus ant tos kojos, kai duso dūmais. Akyse sušmėžavo ir vaizdas Londone, atokiajame skersgatvyje, kai stiprios rankos suėmė merginos kaklą. Stipriai užsimerkusi papurtė galvą. Dink. Prašau dink. Meldžiu. Išnyk. Tylus niūniavimas pasigirdo palatoje. Tai buvo žemaūgė, ji ir vėl girdėjo Bethoveno mėnesieną.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kajus Arno Wintersas Liepos 13, 2019, 09:11:28 pm

Sustojo prie įėjimo į palatas. Liūdesio pritvinkusios juodos akys stebėjo gulinčią varnę, kuri tyliai niūnavo. Nenutuokė kokia tai melodija, bet jam tai nerūpėjo.
Kažkur trynėsi Pomfri, tačiau palatose jos nebuvo.
Kajus nedrąsiai žengtelėjo į šviesią patalpą. Švilpis, pabėgęs iš transfigūracijos pamokos, prisiartino prie draugės.
-Adele? - prisėdo ant lovos krašto. Balsas truputuką virptelėjo,- Adele, kaip tu? Kaip jautiesi?
Šešiolikmetis, Londone besimalantis dėl kovų su žiobarais, dabar jautėsi nė per kojos mažylio ilgį drąsus ar tvirtas. Jis vėl buvo tas pats mažylis (ne)padūkęs švilpukas, kuris nė nepagalvotų apie tai, kokių draugų/vaikinų/vyrų nori dauguma merginų: fiziškai ir psicholigiškai stiprių, išvaizdžių, kurių glėbyje galėtų išsilydyti kaip sviestas ant gerai įkaitusios keptuvės.
Jis vėl buvo tas pats, kuris dreba ir niršta dėl kovų, bet nedrįsta žengti žingsnio puolimui ar gynybai. Jis vėl bijo. Bijo būti paliktas ir sudaužytas, dėl to, kad nukentėjo žmogus, kuris jam rūpi.
Viduje kilo tokia sumaištis, kad net pats velnias nusisuktų kojas.
-Adele?
Ji buvo jo draugė, o jis tiesiog sustingęs stypsojo. Nieko nedarė, kol Džeimsas ir Mela su Pomfri atliko visą darbą.
Aš nesu toks kaip Igoris,- liūdesys sugniaužė širdį,- Ką aš tada darysiu, jei kažkas nutiks Wrenai? Irgi stypsosiu vietoje?
Wrena...Wrena, Wrena, Wrena...kad tu čia būtum...
Jis toks vienas.
Adelė čia, guli ligoninės sparne, Wrenos nematė, o Ro ir Gaja kažkur prašapusios.
Jis toks vienas.
-Adele? - tyliau pakartojo,- Ar tau reikia kokios nors pagalbos? Kas tau nutiko? Kalbėk, prašau, jei tik gali.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Liepos 13, 2019, 09:51:38 pm

  Taip ir būna, kai niekas nežino, kas tau nutiko, kodėl taip pasielgei. Tik kartoja vardą ir klausinėja. Bijo. Nesupranta.
  Šviesiaplaukė susirangė lyg katė ir nusisuko. Smulkios, vos matomos ašaros nusirito jos skruostu. Smulkia ranka jas nusibraukė. Tokia maža būtybė tokiame dideliame pasaulyje. Ir beveik viena. Nesuprasta ir palikta. Su savomis problemomis, kurias netyčiom užkrauna kitiems. Priverčianti kitus nerimauti. Bet vis tiek besijaučianti viena. Visai kaip tada, kai širdį slėgė vienatvės skausmas, neapleidęs iki šiol, ko Adelė nežinojo iki šiandienos.
- Nekartok mano vardo,-sumurmėjo. Adelė. Ir koks jis... Šlykštus? O turėtų reikšti, jog aš kilnaus būdo. Nebesijaučiu tokia.- Nesijaučiu savimi, Kajau. Man reikia mamos, man reikia tėčio. Jie žinojo, ką tokiais atvejais daryti, o dabar... Patys patupdė į šitą mėšlą,- pilni neapykantos žodžiai išėjo iš merginos lūpų.
  Blondinukė atsilenkė, atsisuko į vaikiną. Rankomis dar kartą persibraukė per veidą. Ašaros, kurias laikė nuo praeitų mokslo metų pabaigos, išvydo dienos šviesą. Tai nebuvo kelios, tai nebuvo upeliukas, tai buvo vandenynas. Visas suknistas vandenynas. Ir ji negalėjo susivaldyti. Skausmas, nudiegiantis ties kiekvienu širdies dūžiu, privertė varnę susiriesti.
- Kad tave kur velniai, rodos, tuoj sprogsiu,- stipriai užmerkė akis.- Tai buvo tik eilinė panikos ataka,- lyg niekur nieko tarė. Melavo pati sau. Nebuvo eilinė. Tokio smūgio dar niekada neturėjo.
  Skausmas buvo deginantis, visai kaip ugnis, palietusi mažikės koją. Ir ji niekada nesijautė dar labiau subjaurota. Dar labiau sutepta ir sumušta psichologiškai. Per daug skaudžiai. Visaip kaip Dubline. Toks suknistas jausmas. Toks varginantis. Atsidususi pažvelgė Kajui į akis.
- Kodėl tu čia?
  Tai nebuvo klausimas, kuris sakė 'išeik, nenoriu tavęs matyti' ar 'turėtum sėdėt pamokoje, parazite'. Adelės balse buvo girdėti nuostabos nuotrupos. Ko jau ko, bet nesitikėjo, kad kažkas teiksis pas ją užeiti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kajus Arno Wintersas Liepos 16, 2019, 10:12:55 am

Kajus sukando dantis ir  nieko nepasakė, nes neturėjo kaip paguosti. Adelė pyko, o jis nė nežinojo kaip ką daryti. Bijojo jos pyktį tik dar labiau pakurstyti.
Adelė kentėjo, tą puikiai matė; širdį pervėrė dieglys - Kajus suprato,  kaip viską pakeistų Adelei globa. Jog jis turi globėją, turi nors netikrą šeimą, o ji - ničnieko. Globa jį pakeitė. Adelę? Turėtų pakeisti.
Wintersas pažvelgė į varnanagės išverktą veidą. Širdis suplakė stipriau ir greičiau. Ji kenčia, o aš nieko nedarau.
-Atleisk, bet...-įkvėpė oro,-Kodėl...tau...jų....nesusiradus?
Švilpis stipriai suspaudė lūpas. Laukti pykčio tirados? Galima.
-Nesiginčysiu,- sumurmėjo, nors ir norėjo sudvejoti ar tai buvo eilinė panikos ataka, tačiau priminė sau, jog su ja nebuvo ir nebūna dvidešimt keturias valandas per septynes dienas per savaitę.
Kajus sunkiai atsiduso.
-Mes draugai, ar ne? - liūdnai vyptelėjo. Nelaimėje tikrą draugą pažinsi.- Tikiuosi, kai grįšiu ar grįšim abudu, profesorius Džeimsas man neduos arešto, jog palikau pamoką,- tyliai pridūrė,- nors ir žadėjau grįžti.
Vėl tyla.
-Kiek tave laiko laikys ligoninės sparne?- pakeitė temą, nors pakeitimas buvo nežymus - vis vien bemaž apie tą patį - Adelę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Liepos 16, 2019, 11:32:41 am

  Adelė netvirtai pakėlė akis nuo kojų prie Kajaus. Lyg ir suprato, kad nenorėjo jos pykdyti, bet kita dalis dabar kaltino visus aplinkui, viską, kas egzistuoja. Varnės lūpas paliko juokas. Jis nebuvo linksmas ar nuoširdus. Tik pilnas skausmo.
- Vau,- sumurmėjo.- Kaip lengva tau tai sakyti,- susiraukė.- Tikriausiai,- pridūrė. Iš tikro nežinojo ar jis šiaip leptelėjo, ar vos tai išspaudė bijodamas blondinės pykčio protrūkio,- Esu per silpna ir visada pasiduodu emocijoms. Kas manęs tokios norėtų? Dėl to tėvai mane ir paliko,- papurtė galvą. Tikrai nerastų, kas ją priimtų. Gali jau dabar išieškoti visą pasaulį. Nebent Melisa Keyes. Bet tai pačiai reikėtų priežiūros su tokiu priplaukusiu požiūriu į viską.
  Šviesiaplaukė lengvai šyptelėjo. Pritarė rudaplaukio sprendimui, su ja ginčytis būtų beviltiška.
  Ir vėl nudiegė širdį. Šįkart dėl klausimo. Juk niekada nesuprasdavo tų draugų reikšmės. Visai kaip prefektų vonioje, Adelė susimąstė. Kai man buvo blogai nieko nepadėjo, o dabar tikisi išlikti draugais? Vau, stebina. Pala, juk tai aš užsispyrus ožka atsisakiau jo pagalbos. Niekas nežinojo ką vėliau daryti.
- Draugai, Kajau, žinoma, draugai,- lengvai šyptelėjo.
  Dabar pagalvojus, jam net nereikėjo to klausti, ši vis tiek būtų atsakiusi teigiamai. Ko jau ko, bet kai šis vaikinas matė ją visokią, sunku būtų atsakyti ‘ne’ ir atsisakyti draugystės su juo. Sekundėlei Adelės veidas nušvito.
- Manau, grįšim abu,- linktelėjo.- O kiek laikys? Nežinau. Tiesą pasakius, galim eiti ir dabar, su skausmu susitvarkysiu vėliau,- gūžtelėjo pečiais lyg niekur nieko, nors vidų tiesiog raižė peiliais.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Kajus Arno Wintersas Liepos 18, 2019, 04:16:27 pm

Kajus liūdnai papurtė galvą.
-Ne, nelengva. Patys mano tėvai mane paliko mažą,- pasakė, nė neprisimindamas ar tai jau sakė varnanagei, bet šiuo metu jam tai neberūpėjo.
Tamios akys apžvelgė ligoninės sparną. Nenorėjo sutikti su Adelės išsakytais žodžiais apie ją pačią.
Jis nemėgo vienos savybės: kai žmonės patys save nuvertina, na, kas jau kas - jis šią savybę irgi turėjo, profesoriaus Greywindo dėka, šiam dar nepardėjus dėstyti transfigūracijos. Prieš akis iškilo Ūdrų Žabangų senoji kvidičo aikštė ir žodžiai, jog jis nėra vertas, nėra lygus kaip jo paties globėjas.
Šį psichologinį rėžį širdyje dar skaudėjo, tačiau Kajus išliko užsispyręs - jis išmoks tų kerų, bet kokia kaina ir taps lygus savo globėjui.
Tačiau ar galėtų tokį užsispyrimą ir tikėjimą duoti Adelei dėl jos padėties šeimos dalyke?
-Adele, nenusišnekėk. Galima tapti stipria, tai įmanoma,- švelniai nusišypsojo Kajus,- todėl nebandyk toliau sakyti ar galvoti, jog esi silpna, o dėl emocijų....nematau problemos tame. Va, kai žmogus yra beširdis ir neemocingas, tada yra problemų, bet kai jis yra emocingas,- papurtė galvą,- Adele, ši savybė yra gerai. Jei tavo tėvams tai nepatiko, jiems su savimis yra problemų, o ne su tavo savybėmis.
Kajus atsisuko į Ginger. Ir nusišypsojo.
-Nereiškia, kad visi žmonės yra kaip tavo tėvai, todėl guldau galvą, jog būtinai atsiras kažkas, kas norės tave pasiimti į šeimą,- jis buvo beviltiškas optimistas.
Igoris? Gal, ne, ne, ne, jis labai užsiėmęs, o ir savo santykiuose su Emi skęsta.   Kajus mažai detaliai žinojo apie Igorio ir Emilijanos santykius - daug nesigilino, jam užteko žinoti, jog jie kartais pasipykdavo, o ir klausinėti nebūdavo jauku vien dėl fakto, jog jie buvo antgamtikai. Mela? Pf, jai mintyse apie tai nebūtų kilę.
Nors ir neradęs tarp saviškių pretedentų į Adelės globą, Kajus nenuliūdo - pasaulis didelis ir platus, nors ir kaip tai vaikiškai nuskambėtų.
Kajus lengviau atsiduso ir šyptelėjo. Linktelėjo.
-Gerai,- bet tada šiek tiek nustebo ir paniuro dėl tolimesnio Ginger atsakymo,- Ne, skausmu susitvarkysi dabar. Nenoriu matyti tavęs, skausmo plėšomos, pamokoje! Čia turi būti kokių nors nuskausminamųjų,- sumurmėjo, pakildamas. Jam patiko mintis, jog Adelė su juo kartu grįš į transfigūracijos praktiką.
Ieškoti ilgokai teko: prakuitęs pro spinteles ir nukliūtinęs į kitas ligoninės sparno patalpas, jis sunkiai ieškojo Adelei reikiamų vaistų. Acio kerų nenaudojo, tiesiog nenorėjo sukelti triukšmo (triukšmas prikviestų Pomfri ir ji greitai supakuotų Adelę į lovą) ir kažko nesudaužyti.
-Pagaliau radau!- tyliai apsidžiaugė šeštakursis, rankoje laikydamas butelaitį su eliksyru, kuris slopino skausmą, vienu žodžiu, veikė kaip žiobarų nuskausnaminieji,- Štai čia yra etiketė,- Kajus pasijuto kaip hileris, bet tuo pat metu taip, lyg bet kurią akimirką palatose galėtų atsirasti Igoris ir smagiai užvošti per jo makufelį dėl šio poelgio.
Tada rimtai pažvelgė į draugę varnę.
-Jei kas nors blogai, pasakyk man ar profesoriams ar vadovei, gerai? Nenoriu, kad kentėtum toliau.- ir padavė butelaitį,- O dabar jau galim eiti į transfigūraciją,- šiek tiek linksmiau pridūrė ir palaukęs Ginger, išėjo iš ligoninės sparno.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Liepos 18, 2019, 08:14:21 pm

  Adelės veide dominavo lengva šypsena. Spindinčiom akim stebėjo vaikiną. Jo optimizmas ją žavėjo. Sekundėmis Kajus pasirodydavo kaip visiškas naivuolis, o kartais tiesiog mielas padarėlis.
  Šviesiaplaukei tai buvo pirmas kartas. Ji pirmą kartą apie save pasakė kažką neigiamo, juk buvo baisi savimyla, visada savyje matė tik pliusus, bet įvykus kelioms tragedijoms kartais ir susimąstydavo apie save. Gal kažkas joje negerai? Jos charakteris? Galbūt ji per daug hiperbolizuoja savo teigiamas savybes ir užgožia neigiamas, jų nebepastebi?
- Ačiū,- paprasčiausiai ištarė. Bent kažkas nusprendžia palaikyti ją.
  Mėlynakė visad norėjo išsiaiškinti priežastis. Kodėl ją metė tėvai? Pats aukščiausias nežino kas jiems susišvietė, todėl Adelė pradėjo ieškoti tų neigiamų savybių savyje ir laikyti tai priežastimi. Arba jos tėvai buvo gerokai pavažiavę ir nematė šito tobulo Dievo kūrinio jos akimis.
- Pasistengsiu,- nuoširdžiai nusišypsojo, tačiau nenorėjo apkrauti tiek Kajaus, tiek kitų, todėl nusprendė, kad pakentės. Nors kiti švilpio žodžiai jos mintis pakeitė. Nenori, kad kentėčiau.- Gerai, eime.
  Kajui belaukiant lėtai išsiropštė iš lovos, pasitraukė sijoną žemyn ir pasitaisė megztinį. Prieš išeidama žvilgtelėjo į palatą. Šmėstelėjo vaizdas, kai dar buvo kvailai įsimylėjusi švilpį, ne Kajų, o Keitą. Papurtė galvą. Ne šiandien. Ir paliko ligoninės sparną.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 06, 2019, 07:55:06 pm

Po Herbologijos pamokos merginai labai pradėjo skaudėti nudegusia vietą. Norėjosi atsigulti ant šaltų grindų ir vartytis nuo skausmo. Bet lėtais ir sunkiais žingsniais ji sugebėjo nueiti iki palatų. Camilla jautėsi silpnai, bet tai galėjo būti net nuo nudegimo, nors kas žino koks skysčio poveikis ant mergaitės. Klastuolę siūbavo į visas puses pamačiusi madam Pomfri pirmakursė vos nenukrito. Ji pasodino ją ant vienos iš lovų ir pradėjo apžiūrinėti žaizda. Vienuolikmetė nieko beveik neprisimena iš tos akimirkos kai madam Pomfri jei valė žaizda , bet Milla gulėjo kaip lavonas vos vos jausdama ką seselė darė. Jei davė kažkokia tabletę ir Cornet pradėjo merktis akys.  Gal tai buvo migdomieji tai buvo paskutinė tamsiaplaukės mintis prieš užmigdama.
Po valandėlės Camilla pradėjo busti į akys švietė ryški šviesa. Mergina pamatė šalia lapelį nuo Pomfri

Citata

Labas
Ateik paimti vaistų vakare arba rytoj ryte tau viska papasakosiu, bet jeigu dar nelabai gerai jautiesi gali pagulėti iki vakaro. Ir jeigu šalia tavęs nėra dar tavo draugų tai reiškia jie dar ateis
Madam Pofri

Juodaplaukė nusijuokė na įdomu ar ji žino kas mano draugai ar ateis penktakursiai
. Padėjusi lapeli kur jis gulėjo Milla atsigulė ir užsiklojo, bet staiga pirmakursė išgirdo kažką ateinant. Mėlynakė pašoko ir pradėjo stebėti kas ten. Giliai įkvėpusi ji pradėjo laukti. 

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Paul Rugpjūčio 06, 2019, 09:24:11 pm

Per herbalogijos pamoką Emma pamatė Millos keistą nudegimą ir labai susirūpino. Dar labiau išaugo baimė dėl draugės, kai ši po pamokos pasuko į ligoninės sparną. Tačiau varnanagė iš karto negalėjo jos aplankyti, nes matė, kad klastuolei reikia pailsėti ir atsigauti.
Po kelių valandų mergaitė pasuko link palatų, abejodama, ar ją kas nors įleis. Rudaplaukė čia lankėsi pirmą kartą. Įžengusi į ligoninės sparną Emmą pasitiko tyla. Staiga jos dėmesį patraukė lovos girgždesys ir pirmakursė pasuko galvą ten.
Lovoje sėdėjo Camille, o nudegimo nebuvo taip ryškiai matyti.
-Labas, kaip jautiesi?-varnanagė pasisveikino dar nespėjus prieiti prie lovos.
Nuėjus prie draugės Emma apsidairė ieškodama kėdės. Deja, jos nebuvo, tad mergaitė atsisėdo ant paties lovos kraštuko ir pažvelgė į Millą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 08, 2019, 01:48:25 pm

Sužinojęs kas nutiko Millai, Aleksas greitai atsidūrė ligoninės sparne, palatose.  Susiradęs reikiamą palatą Gilbert nedrąsiai pasibeldė. Vis dėl to prikelti mergaitės, jai ši miega nesinorėjo. Atidaręs duris rudaplaukis sutriko. Prie Camillos dar sėdėjo pora kartų varnanagių bendrajame kambaryje matyta mergaitė. Vis dėl to Gilbert išlaikė rimtą veidą ir nusprendė pagaliau susipažinti.
-Labas, aš Aleksas Gilbert,-maloniai pasisveikino vaikis,-tas pats išsišokėlis.
Paminėjus save kaip išsišokėlį Alekso veidas automatiškai apniuko, bet vaikinas vėl greitai nustatė rimtumą. Galiausiai varnanagio akis grįžo prie Cami. Mergaitė iš pažiūros atrodė sveika. Tai šiek tiek apramino vienuolikmetį.
-Kaip tu? Labai skauda? - paklausė Aleksas prisiminęs ir savo nedegimą. Vis gi, pagal esmę jis skysčio turėjo gauti daugiau. Nudegusią vietą ir jam skaudėjo, bet varniukas tylėjo ir kentė .

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 08, 2019, 07:13:21 pm

Tik užėjus Emmai mergaitė plačiai nusišypsojo. Širdyje iškart pasidarė gera. Minutėlę pražiopsojus į draugę klastuolė pagaliau tarė:
-  Na jau geriau,- Camilla palietė žaizda, ji skaudėjo daug mažiau,- galima sakyti, kad jau neskauda.
Pirmakursė žiūrėjo į šalia gulintį lapelį ir galvojo kada jei ateiti pas madam Pomfri. Norėjus tarti merginai staiga ji išgirdo dar kažką ateinant. Atsidarė duris. Tai buvo Aleksas Millos veide atsirado dar viena plati šypseną. Tik jos patys geriausi draugai nebuvo niekada susitikę. Mėlynos akys nužvelgė į draugų pusę. Vienuolikmetė prisistačius Aleksui tyliai sau tarė:
- Mano du geriausi draugai susitiko,- bet pakėlus nosį ji atsakė į Alekso klausimus.- Na man jau tikrai geriau ir nesiruošiu čia sėdėti iki vakaro. Gal norit kažkur nueiti? Kartu?
Klastuolė žiūrėjo į savo draugus ir kažko laukė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Paul Rugpjūčio 08, 2019, 09:18:42 pm

Laukdama Millos atsakymo Emma išgirdo kažką ateinant ir atsisuko. Link jų artėjo tas pats "išsišokėlis", kaip jį mintyse vadino rudaplaukė. Vis dėlto mergaitė nustebo, kad berniukas pats save ir pavadino išsišokėliu. Aleksas... Manau iš jo visko bus galima tikėtis. Tačiau mandagus pasisveikinimas Aleksą iš karto pakėlė varnanagės akyse ir nenuteikė priešiškai.
-Labas,- taip pat draugiškai atsakė varnanagė,- aš Emma Shade.
Išgirdusi klastuolės balsą pirmakursė vėl atsisuko į draugę.
-Žinoma, galėtume. Amm... Gal prie ežero?- rudaplaukė viltingai pažvelgė į Camille ir tik po to į Aleksą.- Aš neketinu čia praleisti daugiau laiko, negu reikia. Ši vieta nėra labai maloni, nors būtina.
Emma šyptelėjo ir pakilo nuo lovos. Nuo nepatogaus sėdėjimo ant lovos krašto kojos buvo sustingusios, tad mergaitė norėjo jas kiek pramankštinti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 09, 2019, 03:21:51 am

Aleksas tik nusišypsojo mergaitėms ir tyliai klausėsi jų pokalbio. Varniukas šiuo metu būtų sutikęs eiti, bet kur su Emma ir Milla.
-Taip, ežeras tiks kuo puikiausiai, - taip pat viltingsi pritarė rudaplaukis išgirdęs Shade pasiūlymą. Sėdėjimas palatoje kėlė jam blogus jausmus. Vaistų kvapas, balta patalynė, baltos sienos ir baltos lubos vertė jaustis kaip psichiatrinėj ligoninėj. Dabar Aleksas būtų atidavęs visus savo pinigus, kad tik galėtų iš čia kuo greičiau išsineždinti. Gal dėl tokios priežasties varniukas ir nėjo į ligoninės sparną dėl savo nudegimo. Vis dėl to prisiminus nudegimą, Aleksas instinktyviai pasikasė ryškiai raudonos odos lopinėlį ant savo rankos. Jai tokie vyresniokų išpuoliai dar kartosis, Gilbert tikrai nebelankis mokyklos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 09, 2019, 12:40:50 pm

Mergina žiūrėjo į savo draugus. Ji buvo užsiklojus balta antklode. Viskas buvo balta kartais klastuolė galvojo kodėl palatos ne pastelinės spalvos, o baltos. Didesnė tikimybė patekti į rojų? O gal žmogus tiki demonu, o ne dievu? Be to jeigu vaikai tai baltos palatos nelabai atrodo jiems priimtinos. Camilla pasiėmė burtų lazdelė ir vėl užsigalvojo. Bet jeigu esame mes. Burtininkai. Tai gal žemėje yra ir demonų su angelais? Supratus, kad ji jau fantazuoja neįmanumus dalykus klastuolė atsistojo nuo lovos ir ant lapelio užrašė.

Citata

Ateisiu dar vakare ačiū
Camilla Cornet

Pažvelgus į draugus Juodaplaukė tarė:
- Tai einam prie ežero?
Mėlynakė išėjo iš palatos ir nusišypsojo draugas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Paul Rugpjūčio 09, 2019, 01:44:58 pm

Palatoje pirmakursė ant varnanagio rankos pastebėjo tokį patį nudegimą. Susiraukė, bet nieko nesakė. Nujautė, kad jis tylės, kol negalės iškentėti. Pati Emma kreiptųsi kuo greičiau, kad mažiau laiko praleistų ligoninėje.
Stebėdama Camille varnanagė buvo paskendusi savo mintyse. Prie ežero, tai prie ežero, bet kuo toliau nuo miško. Vis dar nenoriu ten atsidurti, kas nors vistiek nutiks, nors dabar ir diena.
-Ko gi dar laukiam? Eime!-Emma nudžiugusi nuėjo paskui pagaliau pakilusią draugę.-Eini?- rudaplaukė atsisuko į Aleksą ir nieko nelaukdama su klastuole išėjo iš ligoninės sparno ir apsidairė. Debesys buvo užtraukę dangų, tačiau nebuvo matyti, kad lis. Nesijautė vėjo, bet varnanagė sudrebėjo, pažvelgusi į Uždraustąjį mišką. Neveltui jį vadina Uždraustuoju. Po pirmo apsilankymo jau nesinori į nė pažvelgti. Tačiau kada nors teks ten dar kartą pabuvoti. Emma atsirėmė į sieną ir susidėjo rankas, laukdama Alekso. Ar jį ir jo nudegimą ant rankos pastebėjo Madam Pomfri ir dabar jo nepaleis?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 10, 2019, 03:18:42 am

Mergaitėms išėjus Aleksas dar pastovėjęs taip pat greitai dingo iš palatų. To betrūko, kad Pomfri prisiknistų prie jo sveikatos. Nudegimų skausmą dar buvo galima iškesti, o jai situacija pablogės Aleksas galės pasiskolinti vaistų iš Cami. Net jai Aleksas merdėtų, tikriausiai vis tiek atsisakytų apsilankyti ligoninėje. Faktas tas, kad kada nors varnanagio mokiniui ten tikrai apsilankyti reikės. Gal dabar jis ir jaučiasi puikiai apart erzinančio skausmo, bet po kelių valandų vaikis gali nualpti. Savo tokios įgimtos ligos, Aleksas nelaikė rimta. Jai kas tai ir pastebėdavo, Gilbert tik gūžteldavo pečias ir pasakydavo, kad papraščiausiai užmigo. Geriau gauti nuobaudą ar areštą, nei apsilankymą pas gydytojus.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 23, 2019, 01:56:05 pm

Po ilgų bandymų užtempti ėjimą Aleksas vis tiek pasiekė ligoninės sparną ir tuo pačiu palatas. Vaikinas ir vėl net nepasisveikinęs nusiemė savo ranką nuo brolio kaklo ir atsisėdo ant vienos iš lovų.
Buvo gan keista lankytis čia kaip pacientui, bet jai brolis dabar pradės su juo bendrauti, nuo kiekvieno ir menko sužeidimo berniukas bus priverstas apsilankyti ligoninėje.
-Štai ir atėjom,-tarė Aleksas Julianui,-o dabar jau galim eit. Pažadą tesėjau ir ligoninėje apsilankiau.
Tai pasakęs vyresnėlis nušoko nuo lovos ir greitu žingsniu, kuris kainavo skausmo aimanas patraukė durų link. Gilbert tikrai nežadėjo žaisti daktarų ir ligonių žaidimo. Jis nuo sužeidimu nemirs, o gyvybei pavojus negresia. Aleksas nematė jokio reikalo trukdyti Madam, tad nusprendė muilą kol dar niekas jo tokio čia nepamatė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 23, 2019, 02:15:35 pm

Galiausiai broliams dvyniams priėjus Hogwartco ligoninę Julian lengviau atsiduso. Jaunąjam klastuoliui buvo tikrai nelengva laikyti puse brolio svorio. Bet svarbu, kas Aleksui buvo lengviau eiti. Galiausiai Aleksui nebesispyriojus vaikinukas apsidžiaugė, nes ir taip visą kelią iki čia jo brolis dvynis bandė atkalbėti Julian, kad šis tik nenuvistų Alekso į ligoninę sparną. Bet pasirodo klastuolis peranksti apsidžiaugė. Šio brolis pasileido "tekinomis" eiti prie durų. Julian iškart suregavęs nubėgo ir užstojo jam kelią ir tuoj pat parvedė jį bei pasodino atgal ant lovos. Galiausiai atėjus madam ir pradėjus tvarkyti brolio žaizdas rudaplaukis lengviau atsiduso. Tai reiškė, kad jo brolis daugiau negalėjo pabėgti, dėl ko Julian džiaugėsi. Jam daugiau nieko kito neliko tik stebėti kaip madam tvarko Alekso žaizdas

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 23, 2019, 02:26:10 pm

Pabėgimo planas neišdegė ir Aleksas brolio vėl buvo nuvestas ir pasodintas kaip mažas vaikas ant lovos. Galiausiau ilgai laukti nebereikėjo ir pro palatos duris įėjo ir pati Madam. Vyresnėlis net nepasisveikino, o tik sunkiai atsiduso. Jos pasirodymas reiškė, kad egzekucija prieš varniuką tuoj prasidės. Gavęs paliepimą iš seselės nusivilkti suplyšusius savo marškinėlius Aleksas nenorom juo sunkiai nusimetė nuo savo kūno atidengdamas dar daugiau įbrėžimų, žaizdų ir smulkių randelių. Skystis kurį seselė pylė ant berniuko žaizdų degino ir vertė varnanagį aimanuoti.
-Gal jau baigėm? - sumurmėjo berniukas pažvgdamas tai į Jul, tai į Madam. Daugiau jis kentėti nesiruošė, tad staigiai vėlnušoko nuo lovos. Jokių pleistrų, bintų ar tvarsčių Aleksas nebesulaukė. Ši gydymo dalis jau ir taip išvargino pirmakursį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 23, 2019, 02:30:31 pm

Pabėgimo planas neišdegė ir Aleksas brolio vėl buvo nuvestas ir pasodintas kaip mažas vaikas ant lovos. Galiausiau ilgai laukti nebereikėjo ir pro palatos duris įėjo ir pati Madam. Vyresnėlis net nepasisveikino, o tik sunkiai atsiduso. Jos pasirodymas reiškė, kad egzekucija prieš varniuką tuoj prasidės. Gavęs paliepimą iš seselės nusivilkti suplyšusius savo marškinėlius Aleksas nenorom juo sunkiai nusimetė nuo savo kūno atidengdamas dar daugiau įbrėžimų, žaizdų ir smulkių randelių. Skystis kurį seselė pylė ant berniuko žaizdų degino ir vertė varnanagį aimanuoti.
-Gal jau baigėm? - sumurmėjo berniukas pažvgdamas tai į Jul, tai į Madam. Daugiau jis kentėti nesiruošė, tad staigiai vėl nušoko nuo lovos. Jokių pleistrų, bintų ar tvarsčių Aleksas nebesulaukė. Ši gydymo dalis jau ir taip išvargino pirmakursį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 23, 2019, 03:01:35 pm

Vos Aleksui nusimovus suplėšytus ir kiek kruvinus marškinėlius Julian sukando dantis. Jis suprato koks skausmas turėtų kamuoti jo vyresnėlį brolį. Visur buvo pilna sužeidimų, įbrėžimų. Iš kaikurių mažais lašeliais sunkėsi kraujas, o ant kaikurių jau buvo susidaren krešuliai. Madam nieko nelaukusi pradėjo valyti ir "tvarkyti" žaizdas. Iškart pasigirdo Alekso skausmo aimanos ir inkštimai. Kai žaizdos jau buvo sutvarkytos Aleksas greitai atsistojo kas tikrai nepatiko jo broliui Julian.
- Sėdi čia. Jeigu jų tau neapibintuos arba neuždės pleistrų tau bus tik blogiau. - Tarė jaunasis klastuolis vėl pasodindamas brolī ant lovos ir duodamas savo ranką.
- Imk. Jeigu skaudės gnypk arba spausk. Žinok padeda. - Vėl gi tarė rudų plaukų savininkas griežtoku žvilgsniu pažvelgdamas į brolį. Jo žvilgsnis ir tesakė : "Sėdi kaip didelis ir net nebandai bėgti.".

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 23, 2019, 04:08:43 pm

Dar kartą pabėgimo planas buvo sugriautas. Arba Aleksas tikrai tragiškai kūrė planus, arba jo broliukas sugebėjo viską sugadinti. Julian pasiūlius savo ranką Aleksas garsiai nusijuokė
-Gal dar ir mane vesi? - žaismingai kilstelėjo antakius jis. Aišku žaismingus tuoj dingo seselei vėl pradėjus tvarkyti vargšo varniaus žaizdas. Buvo gerai, kad Madam nieko neklausinėjo, o tiesiog tyliai darbavosi toliau. Jai baigus ir sutvarkius visas net ir menkiausas žaizdeles Aleksas su palengvėjimu atsiduso.
-Ar dabar jau galiu eit? - pažvelgęs į brolš paklausė ir jau trečią kartą šiandien nušoko nuo tos pačios lovos. Ant vyresnėlio Gilbert kaktos puikavosi gan didelis jo odos pleistras nervinantis jaunuolį. Pirmoji užduotis iš čia išėjus jau buvo aiški. Vaikis norėjo kuo greičiau nusilipdyti tą lipnų poperėlį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Angelina Presley Rugpjūčio 23, 2019, 05:13:45 pm

Vaikinukas visą laiką stebėjo savo brolį. Jis aiškiai matė, kad jam skaudėjo.
- Kodėl gi ne? Ar tekėsi už manęs? - Paklausė jaunasis klastuolis pats nusijuokdamas ir pažvelgdamas į brolį. Jo žaizdos jau buvo sutvarkytos. Julian kiek lengviau atsiduso ir mandagiai padėkojo Madam. Ši atsakė jam šypsena. Berniūkštis kaip mat pasiveja savo brolį dvynį bei kartu su juo išėjo iš ligoninės apleisdamas patalpas.
- Tik pabandyk nusiplėšti bent vieną pleistrą ar atsibintuoti bintą užvyniosiu taip, kad nebepajudėsi. Ir aš nejuokauju. - Kiek griežtokai tarė Julian'as pažvelgdamas į brolį. Jis tikrai nejuokavo. Tada nebūtų prireiken net Madam, o klastuolis būtų pats apibintaves brolį. Na tik daug daugiau. Galiausiai vaikinukai kartu nužygiavo kolidoriu tolyn.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elzė Merė Smitherson Rugpjūčio 24, 2019, 09:56:36 am

Mergina nė nepastebėjo kaip viskas pasikeitė ir mokiniai dingo. Liko tik ji ir pomfri. Slaugė netruko paguldyti pacientę į artimiausią lovą ir apžiūrėti Elzę. O šioji, tiek atkentėjusi bandydama neužmigti dabar sau leido tuo pasimėgauti. Žinojo, kad Pomfri niekam neleis čia numirti.
Tokia idėja nesužavėjo senolės ir jai teko net kelis kartus gaivinti Smitherson.
Tuo metu mokyklos seselė visur viską spaudėliojo ir ieškojo kas šiai švilpei negerai, priversdama ligonę aikčioti ir dūsauti. Radusi šonkaulio ir pėdos lūžius senutė nubėgo iki sandeliuko, ko nors paimti lūžiams ir įkandimui subintuoti.
-Siaubas. Kaip vaikai taip sugeba šiais laikais, dabar net vaikščiot nebeišgali, - visą kelią burbėjo Madam, - nuo kada mokiniai tokie ploni pasidarė? Taip ir gaunasi tada, kad be sąmonės lieka. Anais laikais visi daug normalesni buvo. Pasisekė mergiotei, kad iš vis gyva pasiliko.
Taip, Elzei tikrai pasisekė, kad apsiėjo tik lūžiais, įbrėžimais ir mėlynėmis. Gerai, kad žmonės turi tokį dalyką kaip kaukolė, nes tada mergina būtų iš miško išėjusi be smegenų. Nepaisant to, kad žalos, palyginti, mažai, iš išorės vaizdas buvo klaikus. Apiplyšę ir pomfri prakirpti rūbai, daug tvarsčių, kūnas nusėtas mėlynėmis. Veidas taip pat. Prakirsta lūpa ir kraujais apsinešęs baltas veidelis buvo sutvarkytas ir dezinfekuotas. Gerai, kad niekas šalia negulėjo.
Po kelių valandų perrengta, išprausta ir mieganti švilpė atrodė prideramai, kad gulėtų šioje vietoje ar netgi eitų iš čia, bet Pomfri neleido. Be to ir Elzė turėjo keistą savybę - mėgo ligonines, taigi viskas gerai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugsėjo 08, 2019, 04:26:26 pm

Kai iš pradžių sužinojo, jog nukentėjusi yra Elzė Merė Smitherson, Igorio atmintyje iškilo Antrojo Hogvartso mūšio pirmoji žūtis - nežinomo švilpio kūnas buvo rastas prie užšalusio ežero.
Tą kartą jo įbrolis nutempė lavoną į ligoninės sparną. Šį kartą kažkokie mokiniai surado ir ją nutempė į ligoninės sparną. Skirtumas tik tas, jog Elzę aptrankė kentaurai.
Buvęs magiškų gyvūnų priežiūros profesorius ir Švilpynės vadovas sparčiais žingsniais lėkė link ligoninės sparno. Galvoje pralėkdavo įvairios dvejonės, įtarimai, nuogastavimai. Viskas jau prasidėjo.
Galbūt Iano vilkolakių judėjimas nebūtų pastebėtas ir taip stipriai sureikšmintas šių įvykių stebėtojų, tačiau kaip cunamio bangai užkritus ant pakrantės kitiems keistiems įvykiams - nori nenori apie tai susimąstai ir pradedi lengvai panikuoti.
Mela atportavo apie agresyvius arkomantulus, tris paslaptingai nužudytus vienaragius, trolis - mokykloje, Kajus pagaliau teikėsi prisiminti apie chimerą grotoje. Dabar kentaurai, o prieš tai - žinia, jog Ahailo dokumentai, užbaigsiantys priešpriešą tarp Lorijanų, Emousų ir Senato, Medžiotojų, yra sunakinti. Mintys, jog seni priešai kažkaip siejasi su magiškų gyvūnų šėlionėmis, tampa neapkenčiamai skaudžios. Kas jiems iš to? Ko jie siekia?
Nuspaudęs rankeną, Igoris atsidūrė palatose. Mėlynai pilkos akys kaip mat nukrypo į miegančią švilpaitę. Hileris kietai sučiaupė lūpas, akimis nuskenuodamas mergaitės sužalojimus. Dešinės pėdos lūžis, kelių šonkaulių lūžiai, milžiniškos mėlynės ant rankų, krūtinės - buvo tik iš nedaugėlio Pomfri sutvarstytų sužalojimų, o ir mergaitė atrodė kaip gyva mumija.
Nieko nelaukdamas Igoris padėjo hilerio krepšį ant staliuko ir pradėjo jame kuistis.
-Erikai, sutvarkyk jos lūžius,- nepakeldamas akių nuo vieno kraujo papildomojo eliksyro butelaičio.
Tuo tarpu prisiartino Pomfri. Senoji slaugė glaustai ir aiškiai dar kartą pakartojo kas mergaitei nutiko, o Igoris vis niaukėsi ir niaukėsi. Šiuo atveju Erikas turėjo atlikti didžiausią darbą - lūžiai jo specialybė, tačiau Igoris vis neapsiprato su ta mintimi, kodėl taip kentaurai pasielgė su Smitherson. Kai ji pabus - tada Erikas jam perduos rolę. Dabar tegalėjo tik išgydyti įbrėžimus.
Mergaitė buvo pablyškusi, tačiau neprarado tiek kraujo, jog reiktų griebtis eliksyrų. Igoris padėjo kraujo papildomąjį eliksyrą šalia krepšio ir arčiau prisiartinęs prie nukentėjusios mostelėjo lazdele. Įbrėžimai pabalo ir galiausiai dingo, o lūpų oda išsilygino - nė nebūsi pagalvojęs, jog prieš keliolika minučių buvo praskeltos. Vėl sugrįžo prie krepšio ir išsitraukė žalio stiklo butelaitį. Atkimšęs buteliuką su eliksyru, paėmęs švilpės galvą, ją atsargiai pakėlė ir sugirdė eliksyrą.
-Stevie, - tyliai prabilo,- kažkas mokino tave episkey?- paklausė, atsitraukdamas nuo lovos. Lorijanas nužvelgė miegančią mergaitę, kuri turės tuoj atsibusti. Ką dabar galėjo, jau padarė. Dabar Erikui laikas pasipuikuoti su savo sugebėjimais.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Eric Nocturn Rugsėjo 29, 2019, 05:55:00 pm

Erikas skubėjo kaip galėdamas, keista jam buvo būti vėl Hogvartse, bet tokiu metu tikrai nebuvo laikas svarstyti apie savo praleistus metus ten. Jis niekaip negalėjo suvokti, kas galėjo atsitikti tokioje vietoje, kad tektų vykti jiems? Vaikinuko galva puikiai nedirbo. Pasaulio suvokimas dingo ir praktikantas liko pasimetęs savyje.
Bet net ir tokioje būsenoje reikėjo kažką daryti. Nužvelgęs merginą palatoje jis šiek tiek pašiurpo. Nebuvo praėję daug laiko, garbanius niekaip negalėjo apsiprasti su tokiu vaizdu. O juk atrodo, visko gali prisižiūrėti... Ypač po įdomesnių Kvidičo rungtynių.
Iš šiek tiek nuošaliau pasiklausęs kas nutiko merginai Erikas susiraukė. Šonkaulių gydyti jam nepatiko... Ir žinok tu, kurį šonkaulį reikia gydyti! Jis dar nebuvo toks gabus, o juo labiau... tvarsčiai. Bet nusprendęs, kad gali pasinaudoti nuojauta vaikinukas susikaupė Igoriui leidus po truputį ėmė vykdyti savo darbą. Jautė baimę, jautė sumišimą, bet, rodos, atlikinėjo viską sėkmingai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: kablelis Spalio 06, 2019, 07:17:44 pm

Stevie nė nesusiprato, kaip atsidūrė mokykloje. Tai buvo labai keista: dar ką tik ji čia lankėsi kaip eilinė mokinė, o dabar skuodžia į ligoninės sparną kaip Šventojo Skutelio praktikantė... Ką gi, su šia mintimi reikės apsiprasti.
Pamačiusi gulinčią merginą Green pašiurpo. Ji neatrodė taip blogai, tačiau kažkas grifę išgąsdino. Galbūt tai, kad nors vardo nežinojo, Green žinojo, kad ši mergina yra švilpė. Tikrai buvo mačiusi ją koridoriuose. Ir tikriausiai pamokose. O dabar turi ją gydyti?!
Savaime aišku, niekas neketino Stevei duoti kažkokių užduočių, kurios lemtų sužeistos merginos likimą. Savaime suprantama, Igoris viską atliks pats. Erikas tikriausiai jam padės. Stevie kiek paspoksos ir tiek... Vis dėlto tai pirmoji "jos" pacientė. Niekas praktikantams sudėtingų užduočių iš karto neduoda. Hileriai mokosi be galo ilgai, juk toks atsakingas darbas... O ji - tik paaugliukė, pati nesuprantanti, kokio velnio atsibastė į tą ligoninę praktikai. Argi ji planavo kada nors tapti hilere? Nesąmonė!
Vis dėlto reikėjo ne mąstyti apie tokius dalykus, o atidžiai stebėti, kas vyksta. Juk kada nors ir ji gali gauti kokią nors užduotį. Kad ir visai menką. Ir tada visai nesinorės prisiminti, kaip pirmąją dieną užuot atidžiai stebėjusi, kas vyksta, apie kažką mąstė...
Ir tada Igoris Lorijanas Greywindas uždavė klausimą. Klausimą, kuris Stevei pakišo mintį, kad jis iš merginos kažko tikisi.
- Na... - net sutriko Green. - Aš esu tuos kerus bandžiusi. Bet... Tai buvo pelė. Aš tikrai nenoriu bandyti šitų kerų su... Su ja, - tyliai užbaigė Stevie, kiek sutrikusi, kad nežino sužeistosios merginos vardo. Mintis, kad jai gali tekti bandyti kerus su šia lovoje gulinčia mergina, buvo baisi. Stevie norėjo sprukti į savo kambarį ir ten pasislėpti. O juk tas kambarys buvo ne taip jau ir toli! Juk jie ne Londone. Jie toje pačioje pilyje, kurioje Stevies laukia jos lova.
Mergina stovėjo nuleidusi akis ir bijojo pažvelgti Igoriui į akis. Eriko grifė stengėsi nepaisyti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elzė Merė Smitherson Spalio 13, 2019, 07:49:58 pm

Elzytė sapnavo. Tai buvo gražus sapnas. Smegenys jai kūrė daug vaizdų, jie keitėsi vienas po kito taip nuguldami į vietą, kur gulasi niekada neketinantys apie savo egzistenciją priminti vaizdiniai ir mintys.
Balta siena.
Vaiko piešinys.
Vyras su raudona barzda.
Lapė.
Sesė.
Kalėdų stalas.
Jeigu Elzė būtų blaiviu protu apžvelgusi šią situaciją, būtinai nubėgtų bibliotekon išsiaiškinti visus sapnus.
Tačiau švilpė nieko nematė ir negirdėjo kas vyko aplinkui. Geras buvo jausmas. Nežinoti, kad sapnuoji, bet sapnuoti. Nežinoti kur esi, bet egzistuoti. Ar toks pats jausmas ir numirti?
Plaukiojant ežero vandeny, dvi rausvos žuvys prisisiurbė prie šonų. Pasidarė lengva. Ir gera. Šešiolikmetės juokas pasklido per visus kalnus.
Mergina nežymiai šyptelėjo per miegus. Tegu tai būna ženklas, kad  mokinei pasidarė geriau.
Tada staiga ji paskendo. Elzė prigėrė skaidriame ežere. Skonis buvo siaubingas. Kartus. Saldus. Kartu ir neežeriškas. Su poskoniu.
Švilpė pro savo dideles pilkas akis pamatė šviesos tarpelį juodoje oazėje. Šviesa tunelio gale. Pradėjo mirksėti ir atsimerkė. Norėjo pašokti, bet suprato, kad yra tvirtai subintuota. Pajudėti galėjo, bet ne taip staigiai, kad pradėtų šokinėti. Tad smarkiai krūptelėjo. Per bintą nesimatė, bet žąsies oda uždominavo visą kūną ir šviesaplaukė pradėjo drebėti.
Ji atsibudo.
Norėjo apsikloti antklode, kad matytųsi tik akys. Nors geriau būtų nematyti nieko. Panoro grįžti į tą sapną, kurį jau pamiršo.
Keturios žmogystos stebėjo ją. Nežinojo, ar jos visos norėjo nužudyti, ar tiesiog aštuonios akys buvo tokios pat sumišusios iš baimės.
Igoris. Buvęs Švilpynės vadovas neleis būti nužudomai.
Kas čia įvyko?
Po miego Elzė buvo praradusi visą trumpąją atmintį. Ne viską, bet kas įvyko per pastarąsias valandas liko dar neatskleista paslaptis.
-K-kas...- savo dar silpnesniu ir tylesniu nei įprastai balseliu prašneko. Kalbėti buvo sunku. Nesugebėjo tęsti sakinio.
Visi išstatyti eliksyrai baugino. Didelis krepšys ir išimtas kažkoks raudonas kraujinis skystis. Mano kraujas! Jie išsiurbė mano kraują!
-Ar... - vėl bandė kažką pasakyti, bet neišėjo joks į balsą panašus garsas. Teks kolei kas patylėti. Jeigu jie ir ištraukė kraują, reiškia to reikėjo. Nusiramink.
Lyg mažas vaikas naujoje vietoje mergina siaubingai išsigandusiomis akimis greitai lakstė po sterilumu kvepiančią aplinką. Vyzdžiai judėjo labai greitai. Kvepavimas tankėjo panašiu greičiu. Neturės jėgų panikos priepuoliui.
Reikia apsiraminti, kol spygimas krūtinėje nepasiuntė greitai atostogauti išeinančios merginos anaiptol. Ar iš vis taip įmanoma?
Aš guliu su Pomfri ir Igoriu, ir dar dviem žmonėm. Negaliu parodyti, kad esu sužeista ar bijau. Man viskas gerai. Man viskas gerai.
Ei, aš mirsiu tik per savo lavoną.
Mintis apie mirtį reikėjo pakeisti visai įmanomais būdais. Kad ir dramblys. Jis yra avokadas. Man reikia būti gyvai, kad Arnolda pradėtų eiti į karą, o šitas man kažką darantis žmogus būtų pilkas.
Vargšelė Elzytė! Bandydama atsiriboti ir nemąstyti apie savo mirtį pati susisuko savo mintyse.
Jeigu kažkas kažko paklaustų, gautų atsakymą apie boružėles ir jų antakius. Reikėjo tikėtis, kad niekas iš čia nesugalvos nusiųsti Elzės į Skutelio vaikų ir paauglių psichiatrinį skyrių.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Spalio 20, 2019, 12:01:14 pm

Kol nesusipatoginęs Erikas atlikinėjo savo darbus, Igoris dirstelėjo tiriančiu žvilgsniu į besutrikančią Stevie.
-Šiandien tau nereiks, nes tiksliai nežinau kokie yra realūs tavo kerėjimo įgūdžiai. Ramiai, aš tik paklausiau.
Tada nusisuko. Jis nežinojo kiek laiko praėjo, kol Elzė atsibudo.
Išbąlusi, sutrikusi, išsigandusi švilpaitė atrodė kaip išgąsdinta pelytė, užspausta kampelyje didelio ir grėsmingo katino.
-Ei, nurimk,- staigiai pabandė nuraminti buvusio savo koledžo narę savo ramiu balsu- Esi gyva ir saugi.
Klausimų apie užpuolimą bent šiai akimirkai nė negalėjo būti - mergaitė atrodė beviltiškai. Hileris švelniai palietė Smitherson petį
-Elze? Nurimk, mergyt. Tavęs niekas daugiau nesužeis,- ramino kiek mokėjo.
Jaunas vyras skubiai dirstelėjo į į Stevie.
-Surask mano krepšyje mėlyno skysčio eliksyrą su užrašu "raminamieji".
Taip, žiobarai turėjo savo raminamuosius, burtininkai - savo. Tik burtiniškieji buvo mėlynos spalvos skystis, kurio sudėtyje buvo levandų, pipirmetės ir krokodilo širdies - apie jo sudėtį geriau garsiai nekalbėti.
Laukdamas kol naujoji praktikantė susigaudys ir pradės ieškoti, Igoris klausianančiai žvilgtelėjo į Eriką, tarsi klausdamas ar šis jau iki galo atliko savo darbą.
-Elze, prisimeni mane? Esu Igoris, čia Erikas, o čia - Stevie, - trumpai pristatė mergaitei savo darbo kolegas, vildamasis, jog ši neprisibijos jų ir leisis jų išgydoma.
Širdyje troško viską kas nutiko išgirsti iš pačių Elzės lūpų, tačiau susilaikė neskubėti, nors kaip gerai įsivaizdavo lenkiantis link Magijos Ministerijos ketvirtą lygį, kur yra įsikūręs su kentaurų ryšiais dirbanti valdyba.
-Kaip jautiesi? Kur nors jauti skausmą? Nesvaigsta galva? - klausimai savaime išsprydo iš lūpų ir tą akimirką Igoriui dingtelėjo mintis ar viltis, jog jaunoji raganaitė dar labiau nesutriktų. Rupke, kaip jis galėjo užmiršti, jog ši vos prakalba?
-Jei kur skauda - surauk antakius, gerai?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Eric Nocturn Lapkričio 10, 2019, 02:26:36 pm

Kol vaikinas darbavosi mergina spėjo ir pabusti. Tai jį sutrikdė ir išgąsdino, bet, darbas, regis, buvo jau atliktas. Linktelėjęs Igoriui vaikinukas dar geriau įsižiūrėjo į pacientę ieškodamas kažkokių skausmo ženklų, tik, deja, matė tik baimę. Tokia situacija jį trikdė, siaubingai trikdė. Jis norėjo žinoti kas čia nutiko. Norėjo žinoti, kaip po velnių ši mergina nukentėjo. Juk čia Hogvartsas, čia žmonės kenčia vieni nuo kitų, o ne nuo gyvūnų...
Erikas jau ruošėsi pasitikslinti, ar merginai dar kažką skauda, tačiau jį pralenkė Igoris. Pabandęs išsprausti šypsenėlę vaikis nužvelgė nepažįstamąją ir vėl ėmė tyrinėti ją. Gal jam nepavyko tinkamai atlikti visko, kas buvo liepta? Gal ji dabar kenčia ir būtent dėl to yra tokia išsigandusi?
-Tik nemeluok...-ne per garsiausiai ištaręs Erikas žvelgė į merginą. Nežinia kodėl, bet jis nujautė, kad tokioje būsenoje esantis žmogus gali pradėti meluoti, kad jam viskas gerai iš baimės. Iš noro likti vienam.  Vis dėl to, mergina nebuvo pirmoji jo paciente, nors šioji labiausiai gąsdino vaikį...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: kablelis Lapkričio 16, 2019, 01:52:32 pm

Praktikos vadovui pasakius, kad nereikės atlikinėti kerų, Stevei gerokai atlėgo širdis. Ji tik dabar suprato, kaip buvo išsigandusi. Iš viso... Ko ji lindo į tą praktiką? Juk ji tik... Nežinanti ką daryti su gyvenimu paauglė!
- Gerai, - labai tyliai sumurmėjo mergina. Visiškai nebuvo pasiruošusi kažką daryti.
Tada sužeistoji mergina atsibudo. Elzė? nustebusi paklausė savęs rudaplaukė. Susimąstė, ar kada teko girdėti šį vardą. Gal ta mergina niekada neina į pamokas? Vis dėlto juk jos greičiausiai panašaus amžiaus, atrodo, per tiek laiko bent vardą tikrai turėjo girdėti.
Nespėjus daugiau nieko pamąstyti Igoris davė užduotį. Atrodo, visiškai paprastą ir suprantamą užduotį. Netgi nemagišką. Deja, net ir toks paprastas prašymas sutrikdė Stevię. Ji kelias akimirkas spoksojo į vyriškį nieko nesuprasdama.
- Ak, taip, - galiausiai atsitokėjo ir prisiartino prie krepšio. Laimei, reikalingą eliksyrą rado netikėtai lengvai ir netrukus įteikė jį Igoriui.
- Jai viskas bus gerai? - dar tyliai paklausė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elzė Merė Smitherson Lapkričio 24, 2019, 11:08:35 pm

Sakytum keturi nepažįstami žudikai prievarta pasodinti šalia ir dabar jiems reikia iškęsti kelis mėnesius kartu. Visi bijo vienas kito. Niekas nenorėjo čia būti. Tai buvo patys skausmingiausi ir labiausiai baimės perpildyti kitų matyti žvilgsniai Elzės gyvenime.
Sunki Igorio ranka dar labiau išgąsdino mergaitę. Tuo pačiu ir pažadino iš savo boružiškų minčių.
Jie juk negali taip bijoti manęs. Ar aš taip baisiai atrodau? Šešios siaubu persmelktos akys žiūrinčios į bejėgę ją. Kaip jai reikėjo jaustis, kai ji bijojo lygiai taip pat? Gal ir ne prošal tie raminamieji.
Mėlyna. Graži spalva. Dangus mėlynas. Vandenynai mėlyni. Mano raminamieji mėlyni. Nemalonu buvo laukti, kol jai atkimš butelaitį ir sugirdys skystį kaip ką tik gimusiai pandai. Geriau bus apsimesti, kad ji nežino, jog to padaryt negali ir pradėti vangiai judinti subintuotas rankas. Nieko neišėjo, juo labiau švilpė negalėjo įsivaizduoti kaip atsigeria to skysčio neapsilaisčiusi. Praradusi viltis sunkiai, bet negirdimai atsiduso. Gėda buvo žiūrėti į žmones žvilgsniu, rėkiančiu ''pamaitinkite mane''.
Einant kitiems žodžiams palinksėjo. Prisimena Igorį. Rodos, į rutiną įsimaišė dar du nauji pažįstami vedai, kuriems nukentėjusioji bus dėkinga visą savo gyvenimą. Erikas ir Stevie. Malonu, draugeliai.
Mintys dar nebuvo visiškai išsivaliusios nuo migdomųjų vaistų, kas yra gana būdinga žiobarams po narkozės. Elzė abejojo, kad tai būna ir burtininkams su migdomaisiais iki dabar. Arba švilpė tiesiog labai silpna vaistams.
Palinksėjo. Ne, jai nieko neskauda. Nieko nejautė. Kaip neįdomu. Viskas buvo aptirpę ir nutirpę, kas jai galė skaudėti? Nebent galvą šiek tiek diegė, bet tai atrodė normalu. AŠ NEMELUOJU, ERIKAI.
Stevie paklausė labai svarbaus klausimo. Ar jai bus viskas gerai. Tai rupėjo pačiai Elzei labai labai. Ar jai liks randų? Ar ji liks gyva? Kodėl ji buvo užpulta?
Ne, mergina negalėjo tylėti. Tiesiog neįmanoma tylėti.
Per palatą nuaidėjo virtinė silpnų kosulių.
-Ghm, ma-hm, man viskas ger, - jai pavyko. Elzė prašneko ir tegul tie žmonės supranta viską iš pusės žodžio. Ar ne imbierinė arbata padeda nuo kosėjimo? Nors tie žmonės vistiek mane girdys eliksyrais.
Visas tas kalbėjimas siurbė jėgas, tačiau vistiek mergina rinkosi netylėti:
-Ačiū, ergh, jums, - šį kart sujudinti balso stygas buvo kur kas lengviau. Žiū, gal po kelių sakinukų pradėsiu normaliai pasakas sekti?
Kas dabar? Gal Igoris su pagalbininkais pagaliau pradės dirbti normalius darbus, o ne sedės įklimpę čia su kažkokia savižude mergaite. Gal ją pagaliau paliks Pomfri priežiūros valiai?
Visgi, kai toji senolė rūpinosi švilpe, nebuvo tokia jausmo širdelėje. Jausmo, kad ji kažkam trugdo. Ir apskritai Igorio šiek tiek bijojo. Tai buvo pagarbi baimė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Lapkričio 25, 2019, 10:25:43 am

Erikas, rodos, panikavo, tačiau jaunas vyras tik dėbtelėjo į šį, kad pastarasis bent jau nusiramintų - Elzė išgyvens ir taškas.
Stevie padavius raminamuosius, Igoris mikliai atsuko butelaitį, tuo pat metu nenuleisdamas akių nuo pacientės. Mintyse dėliojosi žodžius ką pasakys praktikantams, kai grįš į Skutelį. Pastabos apie darbą, ir apie šią vykstančią velniavą su magiškais gyvūnais. Jis nutuokė, kad greitu metu į Skutelį pradės plūsti sužeistųjų jūra ir reiks imtis visų priemonių visiems padėti. Vylėsi, kad tai bent jau nutiks po jo ir Melos stažuotės Brazilijoje - hilerių ir taip mažai.
Lorijanas atspėjo į merginos akių jos mintis. Išvaizda. Vyptelėjo. Svarbiausia sveikatai, o ne išvaizda, Elze.Tačiau nieko nesakė, tik švelniai paėmė jos galvą (prisiminė Emi) ir atsargiai jai sugirdė raminamuosius. Kai viskas buvo baigta, tuščią butelaitį pastatė ant staliuko.
-Elzė išgis, jai viskas bus gerai,- ramiu balsu pabandė išsklaidyti trijulės dvejones ir baimes, - Turėsi daug ilsėtis, Elze,- griežtai tarė, tačiau balsas vėl tapo ramus.
Už lango pradėjo lyti. Buvo visiškai pamirštas laikas. Kiek jie čia laiko praleido? Kur dabar yra kentaurai? Ką Hogvartso vadovybė nusprendė daryti po šio įvykio?
Neapsikentęs nuo klausimų, Igoris grįžtelėjo į kolegas.
-Stevie, Erikai, eikit pas Pomfri ir sueiškok mokinius, atnešusius Elzę. Išklausinėk jų ar nematė kentaurų ar ko nors dar. Jei kas, nueikite į įvykio vietą. Viskas aišku? - mėlynai pilkos akys pervėrė šiuos du,-  Liksiu prie Elzės ir jos išklausinėsiu. Visos šios informacijos reiks keliaujant į Magijos Ministerijos ketvirtą aukštą,- paaiškino. Tada žvilgtelėjo į švilpę.
-Gali man papasakoti viską, ką prisimini?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Eric Nocturn Lapkričio 29, 2019, 08:14:34 pm

Stebėdamas Elzė vaikinukas nuplaukė kažkur į savą pasaulį. O ką jame darė - neaišku. Lyg ir mąstė, lyg ir nemąstė... Aišku tik tiek, kad kai vėl atkreipė dėmesį į veiksmą, vykstantį šalia jo, jis visiškai neatsiminė kas buvo jo galvoje.
Gauti dar vieni nurodymai Eriką sutrikdė, bet ką padarysi. Linktelėjęs Igoriui šis atsisuko į Stevie.
-Tu eini mokinių, aš į įvykio vietą, ar darome viską kartu?- tada geriau pamąstės numojo ranka.-Tiek tos... Einam pas Pomfri,-ir nieko nelaukęs garbaniukas pasišalino iš palatos. Kažkaip nesinorėjo jam ten būti. Galbūt nuo praeitų pacientų, galbūt būtent nuo šios, palata buvo permirkusi ne pačiais maloniausiais jausmais. Kažkam skaudėjo, bet ne žaizdas, o vidų, kažkas pyko... Erikas tai jautė, nors nesuvokė, kodėl.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Elzė Merė Smitherson Gruodžio 09, 2019, 12:30:26 am

Ne, nereikia. Aš pati. Nereikia. Nelieskite manęs, prašau. Gal kur nors yra šaukštelis. Bendrai, aš jau visai rami.
Elzė kaip visada vengė fizinio artumo kaip mirties ir nenorėjo būti liečiama jokio žmogaus, net jeigu tai būtų ją gelbėjantis buvęs koledžo vadovas.
Per kūną, nuo galvos iki kojų, perėjo šiurpuliukai. Švilpė stengėsi kuo matomiau nesiraukyti, tačiau stipriai sumerkė akis. Vos neužspringdama raminamaisiais (bet neužspringo!) mergina atsimerkė ir lengviau atsipūtė, vos hileriui patraukus rankas. Ar eliksyras veikia taip greitai?
Tačiau rodėsi, kad dar vienam čia esančiam žmogui irgi reikėjo raminamųjų. Nejaugi niekas negali pasiūlyti Erikui vaistų, kol šis neįvarė mergytei kokio širdies permušimo. Tačiau net Eriko buvimas nehileriškai nedrąsiu negalėjo kelti didesnės hormonų reakcijos, negu tai, kad labai netikėta žinia, jog ji bus gyva.
Dabar raminamųjų girdymas atrodė tikras vaistų švaistymas, o Elzytė labiau rūpinosi sutrikusiu suaugusiu vyru ir visai nepastebėjo nei jokio lietaus, nei laiko, nei langų esančių čia. Pastebėtų, kad pastaruoju metu labai daug lija ir keičiasi oras, visgi prieš kelias valandas ar dienas, ar savaites buvo siaubingai nuostabus oras. Visgi, galėtjo ir nebūti toks nuostabus, bet eh, nelankė švilpė ateities būrimo pamokų, nieko nežinojo.
O ir ilsėtis jai visai patiko. Kiek atsakomybių nukrito nuo pečių.
Visiškai aprimusi šviesiaplaukė akimis palydėjo, arba geriau, išlydėjo du žmonės iš palatos. Normaliomis aplinkybėmis mergaitė pradėtų panikuoti dėl to, kad yra palikta viena kambary su nelabai artimu žmogumi, kuris dar turi ją ir gydyti, bet dabar rodėsi visko per daug, kad dėl to stresuoti. Nors tikriausiai čia buvo viralo pasekmė.
-Aš, aš. Neprisimenu dėl ko atsidūriau miške. Tikriausiai ten nereikėjo eiti, tačiau man rodėsi, kad reikėjo ir kažkaip ten atsidūriau, ir tada, jo, - čia buvo kaip ir tiesa, į mišką atvedė tikrai ne smegenys, ypač kai švilpė yra taip bijanti pakliūti bėdon už taisyklių nepaisymą, - tada aš tieisog buvau, ir tada išgirdau didelį girdėjimą, garsą, kir nežinau kas man atsitiko. Supanikavau, sustingau. Nebeliko ką man daryt ir tada pamačiau juos. Jų buvo keli ir jie, am, gal netyčia, - nebuvo labai linkusi apskųsti kitų, - o gal ir tyčia pralėkė į mane, pro mane ir ant manęs. Tada kažkoks bebras, - kalbėdama suvokė, kad ten buvo mokinys, o gyvūnas - tik didelio kraujo praradimo sukelta haliucinacija, - ne, ten buvo mokinys, kuris irgi kažkaip ten buvo, bet mes buvome ne kartu. atitempė mane, o tada dar ir kiti mokiniai mane pamatė. Beat aš labai, atsiprašau, jokių vardų ar veidų neprisimenu. Aš, atleiskite, nelabai ką tiksliai ir pamenu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Gruodžio 24, 2019, 01:03:34 pm

Igoriui su Elzei likus dviese, hileris žvilgtelėjo į liauną švilpę. Kai ši pasakojo, jis karts nuo karto linktelėjo.
-Aišku, ačiū, kad papasakojai. Nepergyvenk. Tai normalu,- ramiu balsu pabandė nuraminti  Smitherson.
Mergaitės kalba buvo šiek tiek sujaukta, neaiški, tačiau to ir buvo galima tikėtis. Lorijanas žinojo tik viena - kentaurai buvo ir jie tikrai sužeidė mergaitę. Reikės apsilankyti ketvirtame Magijos Ministerijos lygyje. Kaip vilkolakis, jis nemėgo to aukšto, užteko to karto, kai ten užsiregistravo savo rasę sąraše. Atmintyje iškilo vieno darbuotojo ledinis, niūrus žvilgsnis, buvęs Švilpynės vadovas skubiai mintis nukreipė kita linkme.
Ar kentaurai bandys susirasiti Elzę? Ar ji buvo atsitiktinė auka? Kodėl kentaurai taip pasielgė? Ar tai yra susiję su Ianu ar ir su Magijos Ministerija? Elzė neatrodė pavojinga ar kuo nors gąsdinanti, tuo labiau, kažką slėptų itin svarbaus - Igoris nežinojo ką daryti.
-Tau reiks kelias dienas pailsėti, pabūti čia,- po tylos prabilo,- Pomfri paliksiu vaistų sąrašą, ir...Venk kiek gali Uždraustojo Miško, gerai? Beje, jei ką prisiminsi, susiek su manimi - nusiųsk pelėdą į Ūdrų Žabangus ar į Skutelį. O dabar, ilsėkis Elze, - su šiais žodžiais jaunas vyras pakilo. Šiltai nusišypsojo mergaitei.-Pasveiksi. Dėl randų neprgyvenk -jų neliks. Perduok linkėjimų švilpiams,- susidėjęs daiktus į krepšį, atsisveikino su jaunąja raganaite.
Tyliai uždaręs palatų duris už savęs, jis pasiuntė gynėją bendradarbiams su žinia, jog keliausiąs į Skutelį, kai šie atliks savo darbą, tegul susiranda jį.
Igoris susirado kelionmilčių židinį. Po kelių minučių jo jau nebuvo Hogvartse.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 25, 2020, 01:22:40 pm

 Mayra plūduriavo pusiau sąmoningoje būsenoje. Ji juto, kaip ją kažkas kėlė, nes tuo metu smarkiai suskaudo nugarą. Tada nieko. Tada kažkas ją panardino į rūgštį. Ji klykė, arba tik norėjo klykti. Nebeatsimena. Arba ji tik įsivaizdavo tą rūgšties vonią. Bet po kankinimo sekė palaimingas miegas.
 Pramerkus akis, Mayrą pasitiko akinančiai balta aplinka. Tuščioje galvoje nesivartė jokia mintis ir mergina nesistengė to pakeisti. Mėgaudamasi ramybe, juodaplaukė giliai kvėpavo, jausdama, kaip jos krūtinė kilnojasi be skausmo. Tyla, kuri po turnyro užduoties sprogimų bei chimerų riaumojimo atrodė kurtinanti, dabar buvo tokia brangi. Mayra šioje būsenoje norėjo pasilikti amžinai. Be jokios atsakomybės, pavojaus ar nerimo... Tiesiog gulėti pusiau nesvarioje būsenoje, kvėpuoti ir mėgautis ramybe. Taip gera...
 Ant spintelės klinktelėjo seselės padėtas buteliukas su rausvu skysčiu ir stiklinė. Moteris, keistai nužvelgusi Mayrą, dingo už užuolaidų, kurios skyrė merginą nuo kitų pacientų. Klastuolė lėtai ištiesė rankas ir pajudino pirštus. Regis, šie veikė pilnai. Pabandžius atsisėsti, merginai teko sukąsti dantis - nugarą vis dar skaudėjo. Tiksliau, nugaros odą, kuri nuo kiekvieno įsitempimo tarsi grasino suplyšti. Atsirėmusi į nebe tokią minkštą pagalvę, Mayra pradėjo raustis netoliese buvusioje spintelėje. Ten rado jos apdegusius ir kruvinus rūbus, burtų lazdelę ir... Tą nelemtą popiergalį. Išlanksčiusi lapelį, Mayra tikėjosi ką nors pamatyti, bet pergamento skiautelė buvo tuščia kaip ir jos galva. Paėmusi lazdelę, Mayra bakstelėjo ja pergamentą ir sušnabždėjo:
-Revelio.
Ant popieriaus išryškėjo ketureilis. Kelis kartus perskaičiusi jį, Mayra taip nieko ir nesuprato. Žodis voratinkly jai iškart kėlė asociaciją su vorais, o vaikščioti tamsoje arba su užrištomis akimis tarp vorų atrodė kaip kažkoks nevykęs košmaras. Uždrausta tikrovė? Mirtis? Ar jiems lieps nusileisti į Hadą? Tada būtų logiška, kad jiems reikia vedlio ir dar tos nesąmonės su liepsna...
 Mayrai besigilinant į ketureilį, sugrįžo seselė.
-Panele Wallflower, jeigu jaučiatės pakankamai gerai, galite eiti. Eliksyrą reikia išgerti per šiandieną, bet ne visą vienu metu. Ir norėčiau priminti, kad burtų naudoti palatose negalima,-moteris priekaištingai nužvelgė lazdelę merginos rankoje. Mayra linktelėjo ir paėmusi buteliuką nurijo kelis gurkšnius klampaus bei saldaus skysčio, kuris paliko šlykštų poskonį burnoje. Šiaip ne taip išlipusi iš lovos (kada ją spėjo aprengti pižama?), Mayra susirinko daiktus ir, nepamiršdama šlykštaus gėralo, nušlepsėjo Klastūnyno bendrojo kambario link.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 01:32:11 am

 Tokiu metu Hogvartso koridoriai buvo tuštut tuštutėliai. Apšviestas blankios žibintų šviesos, Markas neskubėdamas nunešė Adelę iki Ligoninės sparno. Nors mergina buvo maža, nuo jos svorio vyriškiui vis tiek paskaudo petį ir jis nekantravo pasodint ją į lovą po akyla hilerės priežiūra.
 Įsiveržęs, ne, įgriuvęs į baltų ligoninės lovyčių kambarėlį, Markas sušuko:
-Hilere, galit šitą pastebėt?!
Vargšė moterytė, turbūt visą vakarą pildžiusi popierius, išlindo iš kabineto, nužvelgė mokinę ant garbaniaus peties ir mostelėjusi ranka atsakė:
-Pats atitempei, pats ir prižiūrėk. Aš užsiėmus.
Taip, trinktelėjus hilerio kabineto durims, Adelė ir Markas liko vieni. Paguldęs merginą ant lovos prie lango, pro kurį matėsi ežeras, profesorius paėmė netoliese buvusią kėdę ir atsisėdo šalia, kartu taip ir užtverdamas vienintelį pabėgimo kelią.
-Bandyk užmigti. Aš čia šiek tiek pabūsiu,-šyptelėjęs tarė Markas, nenuleisdamas savo tamsių akių nuo Adelės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 01:47:09 am

  Tuo metu, kai Adelė buvo nešama, Markui jau skylė tikriausiai buvo išdaužyta nugaroje. Galiausiai, vaikinas ją atitempė į ligoninę, tačiau šįkart garsiai nusikvatoti galėjo žaliaplaukė. Hilerės atsakymas jai patiko labiausiai.
- Ji puikiai tave suvartė, pone šikniau,- tarė, šiam ją paguldžius lovon.
  Pažvelgė į Marką, kaip į aukščiausios klasės idiotą. Miegoti? Skuba, jau čiučia liulia varo. Op op. Papurtė galvą. Atsidususi leido sau nužiūrėti profesorių. Nesuprato, iš kur čia tiek tamsiaakių ir tamsiaplaukių garbanių priviso. Kasdieną bent po vieną. Tuomet nusuko akis į lubas, kilstelėjo kojas, pamakalavo. Apsivertė ant pilvo. Įrėmė veidą į patalus. Miegoti jai šiąnakt, matyt, nelabai pavyks.
- Tau atsibos mane stebėt,- suburbėjo į pagalvę.
  Pasuko galvelę į tamsiaplaukį, susiraukė. O tuomet nusišypsojo. Kad ir kokia tarp jų buvo vykusi nejauki akimirka, vaikinas Adelei atrodė visai normalus. Ir kaip bebūtų keista, jis tatuiruotajai dar ir karštokas vyrukas pasirodė. Juanas būtų išsiuntęs ją už tokias mintis skint braškių į vienuolyną. Ir čia jos šypsenas subliuško. Juano nebuvo ir dar ilgai nebus. Vėl sugrūdo savo veidą į pagalvę, ji greit ašaras sugeria.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 02:00:35 am

 Adelė, akivaizdu, miegoti nesiruošė. Bet Marko tai nebetrikdė. Vadovaudamas Klastūnynui išmoko laukti ir nesinervinti. Bus dar dėl ko. Ligoninės kėdės nebuvo labai patogios (galbūt hilerė jas taip užkerėjo, kad lankytojai per ilgai neužsisėdėtų), tad mokytojas šiek tiek pasimuistė, kol įsitaisė patogiau. Varnei prabilus, Klastūnyno vadovas tik šyptelėjo:
-Naktis ilga. Jei nusibos, mokinių darbus prisišauksiu, tad dėl manęs nesijaudink. Jei neužmigsi iki pirmos, hilerė duos migdomųjų. Tie padeda,-pasikasęs savo garbanotą galvą tarė vaikinas. Merginos šypsena buvo keistoka, ypač šioje situacijoje, bet maloni. Markas pasistengė jai atsakyti savąja. Ir, vis dėlto, kažkokia liūdna mintis prastriksėjo Adelės galva ir ji nusiminusi sulindo į pagalvę. Gal paguosti? Šioje situacijoje profesoriui būtų pravertęs merginų guodimo žinynas. Dažniausiai vaikinas išsisukdavo tik išklausydamas kitų bėdas ir bėdeles, kartais kažką patardamas, bet dabar Adelė jam nieko nesakė. Ir nepanašu, kad norėtų kalbėtis.
-Ką prisiminei?-po kurio laiko, bandė spėti Markas. Prisiminimai - dažniausi liūdesio kaltininkai. Gaila, kad sau trinti atmintį yra pavojinga.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 02:17:55 am

  Varnė žaismingai pavartė akis, žinojo ji tuos migdomuosius, ne vieną kartą jau per prievartą buvo sugrūsti iki pat skrandžio.
- Aš tuos jos migdomuosius sugrūsiu ten, kur daugelį metų niekas nematė,- prunkštelėjo.
  Stebėjo, kaip vaikinas muistosi kėdėje, susilaikė nesusijuoks ir vėl. Galvoje kirbėjo mintis, tačiau pati su savimi dar ginčijosi. Jau buvo beveik prasižiojusi sakyti, kai vėl užsičiaupė, suraukė eilinį kartą savo dailius antakius. Nu, gerai.
- Jeigu nepatogu, čia yra vietos,- prašneko ir šiek tiek pasislinko.
  Ir vėl jos ašaros, ir vėl liečiamas asmeninis gyvenimas. Po to, kai Kajus baigė mokyklą, dažytoji nebeturėjo kam šioje vietoje išsiverkti ant peties. Kilstelėjo gana liūdnai apsiblaususias akis į Marką. Sumirksėjo kelia kartus, tačiau tylėjo. Iš marškinėlių kišenėlės išsitraukė sulankstytą pergamento lapeliūkštį (o iš kur kitur, kai kelnių nėr). Atkišo jį vaikinui.
- Juaną,- pagaliau sumurmėjo.
  Nebuvo paslaptis, kad ji velniškai mylėjo tą puskvaišį kunigą ir jo tėvus, o tokios naujienos viską tik traukdavo žemyn. Mergina pasivertė ant šono, be jokio tikslo nagais braukė per patalynę. Jai kiekvieną akimirką trūko meksikiečio, kiekvieną sekundėlę, nes jis ją pasirinko globoti, taip išgelbėdamas nuo visiškos baigties.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 11:30:56 am

 Gal Markas tikrai šiek tiek perdėjo ir nereikėjo Adelės tempti į Ligoninės sparną? Na, kas padaryta, to nepakeisi. O ir mergina jau atrodė šiek tiek žvalesnė, tad galbūt tas kraujo subėgimas į smegenis nešant jai padėjo.
 Varnei pasiūlius mokytojui atsisėsti šalia, vienas Marko antakis nevalingai pakilo į viršų. Nesvarbu, kad tarp jų tik metų skirtumas - jam su mokiniais per daug bičiuliautis nederėtų. Nors kartais ir norėjosi kokiam buvusiam bendrakoledžiui vožtelėti knyga. Draugiškai, kaip moka klastuoliai.
 Vis dėlto, Markas nuo kėdės nepasijudino, kad ir kaip viliojo Adelės pasiūlymas prisėsti šalia ant lovos. Merginai atkišus pergamento lapelį, garbanius šiek tiek abejodamas jį paėmė.
 Laiškas. Ir žinios, parašytos juodu ant balto, tikrai ne vienos iš maloniausių. Markas nelabai žinojo kaip reaguot ir ką sakyt, tad tiesiog tylėjo. Jis vėl gražiai sulankstė pergamento lapą ir ištiesė atgal Adelei.
 Ir ką jis galėjo pasakyti? Oi, kaip blogai, kaip tau liūdna? Tokiais atvejais jau geriau nieko, bent jau taip atrodė mokytojui.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 12:54:30 pm

  Žaliaplaukė paėmė lapelį iš Marko rankų, sukišo jį atgal kišenėn. Baisingai garsiai atsiduso, vėl pakeitė gulėjimo poziciją, išsitiesė ant nugaros ir apkeitė galvą su kojom vietomis. Jai nepatiko čia kaip kokiam nesveikam katinui voliotis (jau geriau ant grindų voliotųsi, bent kokia nauda dulkėtoms grindims būtų), mergina norėjo grįžti kambarin ar bet kur kitur, pavyzdžiui, į kokį balkoną ar ant kokio stogo ir griežti smuiku, drumsti tą ramybę. Jai reikėjo tik dingti iš šios ligoninės palatos.
- Aš vėl po ilgo laiko liksiu čia,- suburbėjo.- Tai knisa,- sugniaužė nedidelius kumštukus.
  Prispaudė juos prie šonų, valdydama gerklėje užstrigusį dar vieną ašarų išprovokuotą gumulą. Lėtai pakilo, prisitraukė tas kojas, nusėtas didžiuliais ugnies randais, panardino galvą į kelius. Gal tarp jų. Velniai žino, kaip ji ten skandinosi. Smulkutis kūnas suvirpėjo, šalčio banga perėjo per visą odą, nejučiomis nusipurtė.
  Giliai širdyje skaudėjo. Jai tik reikėjo tų vandenyno bangų ir kaitrios saulės, reikėjo linksmai klegenančių vaikų gatvėse, fiestų ir vakarų su draugais, kuriuos pažino Juano dėka. Čia, Hogvartse, Adelė neturėjo nieko, na, išskyrus tą asilo galvą ryžiką Dafydd, kuris ir tai buvo blogiausias kompanijos pasirinkimas,
- Meksikoje karšta,- kilstelėjo stiklines akis.- Juanas mane moko ispanų kalbos,- persibraukė per plaukus, tatuiruotą kaklą.- Ten tiesiog viskas kitaip, žinai? Viskas artima.
  Ginger būtent šią akimirką ir trūko artumo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 03:51:43 pm

 Markas, nenuleisdamas savo tamsių akių nuo Adelės, klausėsi merginos. Neigiami jausmai buvo dažnas svečias garbaniaus širdyje, tad šis beveik suprato varnės būseną. O buvusio klastuolio gyvenime liūdnų žinių irgi netrūko. Pažįstama situacija. Ir vis tiek, stebėdamas tą mažą būtybę, susirietusią į kamuoliuką, tokią mažą ir pažeidžiamą, profesorius viduje pajuto sukirbant gailesčio likučius. Nebuvo pratęs dalinti gailestį kitiems. Jo niekada niekas nesigailėjo, tad ilgai užtruko, kol vaikinas suprato, kad normaliems žmonėms visiškai to nereikia. O jis giliai viduje taip ir liko dėmesio auka.
 Nusiėmęs tamsų paltą ir pasikabinęs ant kėdės, Markas prisėdo prie Adelės. Rankomis apglėbęs merginą, prisiglaudė prie savęs. Jei ji jau suverks marškinius, bus priežastis perkratyti spintą. O žmones fizinis artumas guodžia. Vieni pliusai.
 Lėtai braukydamas pirštais per merginos ranką, Klastūnyno vadovas prabilo:
-Visa tai laikina. Praeis.
Tie keturi žodžiai padėjo jam išgyventi visus šiuos metus. Markas tikėjosi, kad jie bent kažkiek ir Adelei padės.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 04:24:22 pm

  Pajutusi įdubimą šalia, susvyravo į tą pusę, atsirėmė į vyruko krūtinę. Jautėsi tokia maža ir nepastebima, kad dar labiau susigūžė. Suktelėjo galvą, įmūrijo permirkusį skruostą į Marko marškinius, dar tyliai kūkčiojo, vienos rankos pirštus lėtai sukando, tai padėdavo nusiraminti, bent nebeverkti.
- Labai daug dalykų, kurie pas mane turėtų būti laikini, dažnai kartojasi. Tai knisa dar labiau,- žvilgtelėjo į svetimus pirštus, bėgančius per jos švelnias, šaltas ir pamėlusias rankas.
  Bet ar ji melavo? Tikrai ne. Visada atvira ir nuoširdi. Dažnai įskaudinta, nors pastaruosius metus viskas klostėsi gerai, bet prieš tai buvo daug, khem, mėšlo. Smulkios rankos apsivyniojo profesoriaus liemenį. Kažkaip šią akimirką, ji negalvojo, jog tai negerai, šis santykis ir turėtų užsibaigti ties mokinės ir profesoriaus neperžengiamos ribos. Adelei nerūpėjo, jog čia gali užklysti ta suvargusi hilerė, nebemąstė ir apie Juano reakciją, nors šis būtų dar numetęs, jog tai tebuvo būtinas prisiglaudimas.
  Nusvirusi galva pakilo, dangaus mėlynės akys susiliejo į vyro tamsiąsias. Ir ši vis dėlto spėjo save iškeikti prieš beveik pasidalindama oru su juo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 04:38:11 pm

 Markas nežinojo, ar čia jau taip genetiškai, ar jo patirties užkoduota, bet jį prie nelabai psichiškai stabilių moterų traukdavo kaip drugį prie liepsnos. Ir dabar vaikiną buvo apėmęs nenumaldomas noras prigulti, prisiglausti Adelę prie savęs ir... Egzistuoti. Paguosti merginą. Ją rūpintis. Būti šalia.
 Štai kaip žaidžia Likimas savo vaikais.
 Kaip tyčia pakiša akmenis ten, kur suklupsi.
 Kad prasmegtum į bedugnę. Ir mėgautaisi kiekviena nuopolio akimirka.
 Tvirtai laikydamas varnę prie savęs, Markas nebegalvojo apie neištaisytus mokinių darbus ant stalo, apie pavargusią hilerę vampyriška klausa ar kolegas, kurių neretas keistu žvilgsniu nulydėdavo jaunuolį.
 Jis matė tik neįtikinai mėlynas Adelės akis, kurios kaip dangaus mėlynė viduje išjudino ilgai jo sielos dugne nusėdusius jausmus. Mergina buvo taip arti, kad jis galėjo užuosti avietes. Jų nosių galiukai beveik lietėsi.
 Negalvodamas apie pasekmes, Markas priglaudė savo lūpas prie merginos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 04:59:49 pm

  Keistas jausmas nuvilnijo per kūną, tačiau pakankamai šiltas, kad Adelė sugebėjo savo racionalų protą nugrūsti pakampėn ir pasimėgauti. Artumu. Šaltas, smulkus delnas prigludo prie vaikino skruosto, žaliaplaukė/juodaplaukė atsitraukė. Pati neslėpė menko šypsnio nuverktame veide, kam galėtų nepatikti būti bučiuojamai vieno iš karščiausio vyro pasaulyje. Čia Juanas jau nepasakytų, kad tai buvo pagalbos prisilietimas, čia jis būtų abu siuntęs į vienuolyną išpirkinėti nuodėmių.
  Pravėrė nubučiuotas lūpas, norėdama kažką tarti, tačiau neišleido nė garselio ir užsičiaupė. Dabar jau galvojo, kad visa tai negerai, kad visa tai labai labai negerai. Galbūt ta hilerė juos paslapčiom stebėjo, tik ir laukė, kada galės papletkavoti su kitom moterytėm, egzistuojančiom pilyje. Akys nuklydo už Marko, vis dėlto, saugumo instinktas paėmė viršų, Adelė lengviau atsipūtė, įsitikinusi, jog jie čia vienu du.
- Atsiprašau,- nunarino galvą, paslėpdama raudonio išmuštus skruostus krintančiuose plaukuose bei atremdama kaktą į vyro krūtinę.
  Jautėsi šiek tiek kalta, jog pasielgė neapgalvotai ir, matyt, išprovokavo Marko lūpas atsidurti ant josios.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 05:27:55 pm

 Bučinys buvo malonus. Markas būtų Adelę dar kartą pabučiavęs, kad tik galėtų vėl pajusti merginą taip arti savęs. Bet šiek tiek atsitraukė, norėdamas pamatyti jos reakciją.
 Avietės. Varnė kvepėjo avietėmis, o ir ant garbaniaus lūpų liko švelnus tų pačių rausvų uogų skonis. Avietėlė... Nuo tokios minties Markas šyptelėjo.
 Ir Adelė, ne kaip kokia normali mokinė, jam netrenkė, nepradėjo klykti ar dar kaip nors kitaip priešintis. Tik merginos melsvos akys įtariai kažkur lakstė. Su tuo įtarumu Marką užgriuvo ir realybė. Jis greitai žvilgtelėjo už savęs, bet hilerė nestovėjo už kampo, spoksodama į jaunuolius žudikišku žvilgsniu. Viskas gerai.
 Merginai atsirėmus į vaikino krūtinę, jis nieko jai kurį laiką neatsakė. Tiesiog švelniai pirštais braukė per jos dvispalvius plaukus. Jis nežinojo, ką turėtų atsakyt. Irgi atsiprašyt? Nieko tokio? Galiausiai tiesiog pasidavė ir tarė:
-Tai aš turėjau atsiprašyt.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 05:54:31 pm

  Septyniolikinė varnė virptelėjo nuo švelnaus prisilietimo plaukuos. Prisivertė vėl kilstelėti galvą ir pasirodyti visu gražumu savo blyškiame veide puikiai besimatančiam raudoniui. Pirštų pagalvėlėmis nuslydo per vyruko veidą. Markas buvo išvaizdus vaikinas, negalėjo sau meluoti, o jo akys, kai įsmigdavo į josios, vertė kūliais verstis kiekvieną ląstelę.
- Nieko tokio,- tyliai nusijuokė.
  Rodos, prieš vos akimirką verkusiai Adelei viskas buvo gerai, gyvenime vėl šokinėjo vienaragiai su pandomis, kurios vėmė vaivorykštėmis. Tačiau aplinka, kurioje jie buvo, netenkino. Lėtai atsitraukė nuo Marko, atsistojo jau ant atsigavusių kojų (haha, matai, Markas gydo), plaukų gumytėje įkalino plaukus, taip atidengdama dalį tatuiruotės.
- Varom iš čia, man dar kelnių reikia,- mostelėjo į savo nuogas kojas.
  Norėjo dar prikišt, kad aha, vis dėlto jis planavo jos pagrobimą į savo spintą/lovą/kambarį/ar dar, velniai žino, ką. Suėmė vyruko ranką ir menkai timptelėjo, ragindama jį atsistot.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 06:36:10 pm

 Kai Adelė pakėlė veidą nuo Marko krūtinės, jos žandus puošė raudonis. Tikrai avietėlė. Regis, mergina dabar garbaniui visada asocijuosis su rausva, saldžia uoga. O galbūt ir atvirkščiai. Varnės pirštų galiukams lengvai slystant jo veidu, vyriškis užsimerkė. Tai buvo labai keistas jausmas, kai kažkas tave švelniai liečia. Ir labai pasiilgtas.
 Adelei prakalbus, Markas vėl sugrįžo į realybę atmerkdamas akis. Stebėdamas besistojančią merginą, profesorius buvo pasiruošęs bet kurią akimirką ją pagauti, jeigu kojos vėl sugalvotų neišlaikyti. Bet to neprireikė.
 Dėl kelnių Markas nieko nesakė, tik ramiai linktelėjo ir varnės raginamas atsistojo. Eidamas pro kėdę, profesorius, žinoma, nepaliko savo ištikimojo palto. Tiesą sakant, Markas vis dar nežinojo, kur yra Varno Nago bokštas. Jo valdos buvo gyvatėlių požemiai ir koridoriai netoli jo kabineto, todėl leidosi vedamas merginos.
 Jaunuoliams išėjus, tyliai užsidarė baltų ligoninės lovyčių kambario durys.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Frydenlund Balandžio 23, 2020, 01:08:39 pm

Aurora neverkė. Jai žiauriai skaudėjo, bet verkti dėl šitaip suraižytų delnų, kuriuose įstrigę koks milijonas magiško veidrodžio šukių, turbūt buvo nesąmonė. Ji neverkė, tik baisingai susirauksi ir tyliai inkšdama koja atspyrė palatų duris ir ištiesusi rankas priešais save delnais į viršų, nubindzeno tarpu tarp lovų į priekį, link hilerių kabineto durų. Delnai buvo raudoni nuo kraujo, kuris lašėjo ant grindų ir jos batų, degė, plieskė skausmu. Klastuoliukė prikando lūpą.
Jos neabejotinai paklaus, kokį velnią ji darė, kad magiško veidrodėlio šukės atsidūrė jos delnuose. Ir paskutiniais skausmo neužtemdytais smegenų likučiais ji bežingsniuodama mėgino sukurpti kokią nors šaunesnę istorija nei bandymus veidrodį paversti portalu, nes ji, matot, buvo kažkokioj ryškiai nepatikimoj knygoj skaičiusi, kad magiški veidrodžiai gali jais virsti. Ir, žinoma, veidrodis dužo, o ji kaip pusdurnė ėmė srėbti šukes plikomis rankomis. Aurora kartais abejodavo savo kompetencija mokytis šitoj mokykloj.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Anmeya Balandžio 25, 2020, 01:23:42 am

Būnant ligoninės sparne galima buvo leisti sau numigti. Žinoma, darbas atsakingas, Pomfri išeiginė, bet palatos buvo tuščios. Čia viskas buvo kitaip nei Skutelyje. Čia kas penkias minutes neatsirasdavo naujo paciento. Ramu ir tylu. Puiki vieta pamiegoti, kai (net ant pirštų teko paskaičiuoti) nemiegojus esi jau 32 valandas. Kam tai atrodo beprotybė, o kam žiauri realybė. Jautri katės uoslė ir klausa greit pajuto kažką negero. Palatose pasirodė naujas pacientas. Animagė, gulinti ant kėdės išleido duslų garsą ir atvirto.
Iškart priėjo prie mokinės ir pasižiūrėjo į delnus. Nežinojo kuo ši užsiiminėjo, tačiau prisiminė rūko veidrodžius. Galbūt ši klastuolė bandė sau išsiburti ateitį veidrodžio pagalba, tačiau šis dužo. Klausinėti nebuvo laiko. Žalios akys iškart pastebėjo besitiesiantį kraujo lašų takelį. - Sėskis. - Parodė į kėdę, o pati nuskubėjo į vaistų sandėlį. Iš ten grįžo nešina buteliukais. Vieno buteliuko turinį iškart išpylė ant Auroros rankų. Nuskausminamieji. - Reikia palaukti kol suveiks, tada ištrauksiu šukes ir subintuosiu rankas. - Nedaugžodžiavo pačios madam Pomfri patarimu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Frydenlund Balandžio 27, 2020, 02:29:33 pm

Aurora pro skausmo paklodę, dengiančią bet kokius mąstymo pajėgumus, spėjo nustebti, kad madam Pomfri nėra ir vietoj jos - tikrų tikriausia hilerė žaliu apdaru, ryškiai visai neseniai atsikrausčiusi tiesiai iš šv. Skutelio ligoninės. Aurora akimirką pajuto nepasitikėjimo bangelę, senoji ir, regis, nemirtinga mokyklos slaugė jai buvo daug labiau prie širdies. Leistis tvarstomai nepažįstamos, kad ir visai maloniai atrodančios moterr klastuoliukė nenorėjo.
Tačiau kitą akimirką jos nuomonė apie hilerę pasikeitė į teigiamą - ji neuždavė jokių bjaurių ir landžių klausimų, rodytųs, vien akimis išisaiškindama subjaurotų mergaitės delnų priežastis.
Ant žaizdų išpiltas skystis graužė ir mergaitė pajuto norą rėkti, tačiau greitai atlėgo ir teliko vien nutirpusių galūnių jausmas. Kaip įdomu.
- Kodėl nuskausminamieji ant žaizdos, o ne į burną? - paklausė ji, nebejausdama skausmo, ir, tiesą sakant, abiejų plaštakų nuo pat riešo. Lyg darydama kokį bandymą, Aurora apvertė delnus ir papurtė. Neapgalvotai, kraujo dėmelės išmargino jos apsiausto priekį ir batus. Baltaplaukė prikando keiksmą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Anmeya Balandžio 29, 2020, 02:23:42 pm

Mintys apie miegą iškart išgaravo. Gal ligoninės sparne nebuvo taip ramu, kaip pasirodė iš pradžių, tačiau ramiau nei Skutelyje. Vien nuo kolegų aprangų pradeda visur vaidentis ta prakeikta žalia spalva.
Kraujas. Buvo nemėgstamiausias vaizdinys. Taip, net hileriai gali nemaloniai jaustis matydami kraują. Visi žmonės individualūs. Išsiplovusi rankas patikrino Popės Pomfri inventorių. Pasisekė, kad sugebėjo rasti pincetą ir metalinį indelį, tinkamą sudėti šukėms. Rado taip pat ir tvarsčių. Žvilgtelėjo į Aurorą. Atrodo mergaitė buvo susidomėjusi savo rankomis.
- Šie greičiau suveikia, - trumpai atsakė ir grįžo prie mergaitės su visais reikalingais daiktais. Apžiūrėjo jos rankas. Pastebėjo, kad jau vaistai buvo suveikę, nusiplovė rankas dar kartą, paėmė švarų pincetą ir pradėjo traukti šukes iš klastuolės rankų. Šias iškart dėjo į metalinį indelį. Vėliau nuneš ir išmes, - pasakyk, jei skaudės, - tarė tęsdama savo darbą. Dėmesį patraukė kraujo dėmės ant mergaitės rūbų. Nuvalys kerais, kai subintuos rankas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Frydenlund Gegužės 06, 2020, 09:59:17 pm

Aurora nesuprato, kodėl greičiau suveikia, jei pilama tiesiai ant žaizdos, tačiau neklausė. Galėjo paklausti, bet jai atrodė nelabai tinkama kamantinėti hilerę, kuri štai užsiėmusi tokiu kruopščiu darbi kaip šukelių traukiojimas pincetu iš sužeistų mergaitės rankų. Baltaplaukei neskaudėjo, matyt, anas tirpalas viralas skystis tikrai suveikė. Ji pamėgino sulenkti pirštą, tačiau rodėsi, kad šio pajudinti negali nė per plauką. Akimirką mergaitė išsigando:
- Ar galėsiu judinti pirštus? - Ak, be pirštų jau ir neišgyventų. Rankos tai rankos, bet argi sugriebsi ką nors be pirštų, kaip trenksi kam nors nesugniaužęs šių į kumštį? Klastuoliukė negalėjo savų pirštų prarasti, o jos ir taip jau kvailas poelgis su tais nelemtais veidrodžiais ėmė rodytis buvęs dar kvailesnis.
Po gąsdinančios minties apie nebeveikiančius pirštus sekė kita. Aurora su nerimu prisiminė, ką jai buvo sakiusi motina ir seserys vos ant virtuvės grindų pasipildavo šukės - magiškos ar ne. "Neik basa," sakydavo jos, o paklausus kodėl paaiškindavo, kad net ir mažytė šukelė kraujagyslėm nukeliaus iki pat širdies, o ten jau ir žiūrėk, įsmigs.
- O jeigu šukės pateks į kraują? Jeigu pasieks širdį? Ak, nenoriu, kad šukė įstrigtų širdy, - sudejavo mergaitė, o laikomos ištiestos rankelės ėmė drebėti nerimu.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Anmeya Gegužės 15, 2020, 12:31:45 am

Nebuvo pripratusi atsakinėti į pacientų klausimus. Dažniausiai Skutelyje šiek klausimų ir neturėjo. Pasisekė, panelė Frydenlund nesigilino. Būtų sunku paaiškinti vaikui kodėl yra taip, o ne anaip. Veidrodžio šukė viena po kitos krito į metalinį indelį. Reikėjo viską atlikti greitai ir kruopščiai. To jau buvo išmokusi Skutelyje. Amneta susimąstė kaip taip buvo įmanoma sugebėti. Prisiminė ir pati tokiame amžiuje buvusi neatidi, ne visada žiūrėjo kur žengia.
  - Taip, galėsi, – atsakė. Vaistai, labiau žinomi kaip anestetikai tik kuriam laikui paversdavo vietą nejautria. Žiobarų pasaulyje tokį skystį suleisdavo į raumenis, tačiau magijos pasaulis turi savo taisykles ir, žinoma, magiją. Žvilgtelėjo į pirštus. Viena, kita šukė. Liks gal maži randai, bet gyventi tikrai netrukdys.
Visos šukės jau buvo beveik ištrauktos. Kraujo vaizdas nebuvo pats maloniausias. Slapčia pažvelgė į tą vargšelę. Atrodė susimąsčiusi. Keista, bet geriau nei matyti panikos pilną žvilgsnį. Panika dažnai sugadina viską. Žmogus pabėga. Pablogina situaciją. Nebeleidžia jam padėti. Žmonės tikrai keisti padarai. Bet tokiais jau sukūrė Dievas. 
Roana pažiūrėjo į kitą baltaplaukę. Ak, kaip klastuolė buvo panaši į ją iš išvaizdos, - Ne. Šukės yra per didelės, kad patektų į tavo venas. – Menkai šyptelėjo ir ištraukusi paskutinę šukę, pradėjo bintuoti paauglės rankas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Frydenlund Birželio 20, 2020, 09:12:46 pm

Akimirkai nusiramino. Mirktelėjo savo po baltu bintu slepiamoms rankoms. Vienareikšmiškai bet koks mandresnis mosavimas lazdele bus neįmanomas bent kelias savaites, o apie žemių kapstymą paežerėj ir pamiškėj bei daiktų rankiojimą iš apleistų koridorių ir klasių negalėjo būti nė kalbos. Tyliai, labiau rankomis ir kumščiais nei žodžiais besinaudojančiai klastuolei nusimatė keletas ramių, nuobodžių mėnesių. O jeigu ekstrasensiškai pažvelgtume į mergiotės ateitį, išvystume, kad ir tuos kelis mėnesius ji ramiai nesėdėjo.
Taigi net ir su visu žinojimu, kad delnams sugijus pirštai bus kaip buvę, o ir širdi jos nuo šukių apsaugota, Aurorai vidujai įsižiebė mažulytė nerimo liepsnelė, kad ak, o jeigu ją per tas savaites vėl, koridoriuse atliekančią eksperimentus, užsipuls koks nors nepageidaujamas asmuo ir ji neturės kumščių? Dievaži, mergaitei reiks išmokti pasikliauti liežuviu ir kojomis, ne kitaip. Bet argi drįstų šitaip išduoti protėvius vikingus, bėgdama iš mūšio lauko? Paskui jau ir sau į akis nepažiūrėtų. Nuo tokios minties ir kvėpavimas padažnėjo, mergaitė nejaukiai pasimuistė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Cristal Daunt Lapkričio 07, 2020, 11:17:48 pm

Kad šitaip skaudės nusiritus nuo laiptų, Cristal nesitikėjo. Na, jeigu mergaitė būtų nuo jų nukritusi kaip įprastai žmonės daro, gal ir nereiktų sėdėti dabar palatoje su krūva visokių eliksyrų ant stalo, nuo kurių tik galva svaigsta, tačiau trylikametė juk turėjo ir kelis kartus galvą, kuri buvo subintuota mat šiai atėjus į palatą ji nemenkai kraujavo, trenkt į sieną, o vėliau savo pačios koją. Pati ant savęs pykdama grifė sielojosi, mat labai blogai jautėsi jau antrą dieną gulinti palatoje. Ne dėl pamokų, jai pamokos visiškai buvo nusispjaut, bet labiausiai bijojo, kad po šių kelių dienų su ja nebenorės draugaut jos draugai, kurių ir taip daug neturėjo.
Burnodama mergaitė visiškai netikėjo seselės paistalais, kad jai reikia ilsėtis, juk ji ne taip stipriai ir susitrenkė tas visa savo kūno dalis. Nors keltis iš lovos jai buvo griežtai uždrausta, žaliaakė vis tiek manėsi esanti teisi ir nusimetusi antklodę į šoną padėjo kojas ant šaltų ir nešvarių palatos grindų. Sutelkusi visą dėmesį į savo abi lūžusias kojas mergaitė atsikėlė nuo lovos ir tą pačią sekundę nukrito. Blogiausia buvo tai, kad palatoje be Cristal daugiau nieko nebuvo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 08, 2020, 04:17:47 pm

Kad ir kaip mėgo laiką leisti ramybėje ar gamtoje, tačiau taip pat mėgo nueiti ir į ligoninės sparno pusę. Grifiukė karts nuo karto mėgdavo padėti kitiems, kai tik prireikdavo pagalbos. Aišku, ją užklupdavo mintys tokios kaip ar tikrai mėlynplaukė mergaitė papuolė į tą koledžą, tačiau dėl to nesiskundė ir vis dėl to buvo patenkinta.
Seselės prašymu, Violeta sunešė bintus į reikiamą kabinetą, o tuomet žadėjo grįžti į mergaičių kambarį, norėjo pabūti kur ramiau jau ir gal net užpildyti šios dienos įvykius dienoraštyje, kurių nebuvo tiek daug, tačiau už akių užkliuvo palatoje nukritusi mergina. Bent jau taip tikrai jai atrodė. Nesibeldusi ar ką, įėjo vidun bei paėmusi už pečių ir rankų pakėlė ją ir pasodino ant lovos. Negalėjo tiesiog imti ir praeiti lyg niekur nieko, aplinkui nebuvo daug asmenų, kurie galėtų pagelbėti.
- Neturėtum lipti iš lovos tokios būklės, - pasakė, kilstelėjusi antakius. - pasistenk pirmiau užgyti, o tik tada eik kažkur, - pridūrė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Cristal Daunt Lapkričio 08, 2020, 04:59:50 pm

Cristal suėmė lovos rėmą ir pabandė atsikelti, bet jos rankų raumenys nebuvo tokie stiprūs, kaip žaliaakė tikėjosi. Ir madam Pomfri šlykštaus skonio gėralai neveikė taip puikiai, kaip visi šnekėjo ir brunetė tikėjosi. Dešiniosios kojos kaulas, nors ir buvo lūžęs, visiškai nebeskaudėjo, tačiau negi trečiakursė žinojo, kad jis toks nusilpęs.
Netikėtai atsidarius durims ir pro jas įžengus nematytai mėlynplaukei, Cristal pasijautė išgelbėta. Potenciali seselės padėjėja nieko nesakiusi jai padėjo atsikelti atgal į lovą.
- Ačiū, - padėkojo Cristal ir tarp merginų iškart stojo nejauki tyla, kol mėlynplaukė ją išsklaidė imdama pamokslauti, kaip trečiakursei reikia elgtis. Paskutiniu metu visi tik tą ir tedarė, o juk Cristal nebuvo tokia didelė ligonė. Šiek tiek suerzinta brunetė atsakė:
- Ačiū už patarimą, bet manau žinau ką reikia daryti. Nesu aš jau taip baisiai susižeidusi, kad negalėčiau pajudėti, tik vat, kad kojos nebelaiko.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 08, 2020, 10:39:03 pm

Linktelėjo į merginos padėką. Šiek tiek pastovėjusi, norėjo jau eiti, prieš tai įsitikindama, kad nieko gal blogo ir nenutiks su brunete. Tačiau kiti jos žodžiai kone privertė ją likti.
- Tai tik patarimas, - šyptelėjo. - neprivalai klausyti, bet ir vėl... patariu tai padaryti, nes nors ir nelaiko kojos, vadinasi dar tau reikia pailsėti, - patrūkčiojo pečiais. - bet aišku, gali ir tai paisyti ir lėkti kur nori, šiaip ne taip, tai tavo pasirinkimas, - pridūrė, nenorėdama sulaukti neigiamų komentarų ar net gi prisikalbėti iki pykčių, o tą ji sugebėjo visai neblogai, mat kartais būdavo, jog ką nors pasakydavo negalvodama, o iš tiesų kitą asmenį tai žeidžia arba sunervina iki negalėjimo. Todėl pirmakursė gan nuoširdžiai nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Cristal Daunt Lapkričio 11, 2020, 10:31:37 pm

Į pašaipią Cristal pastabą jaunesnioji mokinė reagavo labao ramiai. Net per ramiai. Šiek tiek sutrikusi brunetė neatitraukė nuo jos akių, kai ši dėstė savo šiek tiek ilgą patarimą. Nenorėdama pasirodyti nemandagi žaliaakė nieko nebesakė, tik vis linkčiojo galva. Šiai pagaliau baigus šnekėt trečiakursė prabilo.
- Na, o kas pati būsi? Seselės padėjėja? - tikėdamasi, kad klausimas neskambės lyg kamantinėjimas, trylikametė uždavė klausimą, kuris kirbėjo jos galvoje nuo mat mergaičių atsitiktinio susitikimą.
Per pastarąsias dienas Cristal nesulaukė daug lankytojų, tad šis mergaitės apsireiškimas buvo tarsi išsigelbėjimas nuo tapimo nebemokančia bendrauti asmenybe per tas kelias dienas, kurias grifė jau leido ligoninėje. Norėdama, kad jaunesnioji mergaitė nors truputį ilgiau pasiliktų Cristal bandė tęsti pokalbį.
- Ar galėtum man padėti atsistoti? Labai norčiau iš čia dingti, manau, kad prie pietų stalo mano kojos gis taip pat gerai kaip ir čia, - šyptelėjusi paklausė žaliaakė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 14, 2020, 08:55:56 pm

- Manau, kad galima ir taip pavadinti, bet ateinu retkarčiais čia, kai labiau pritrūksta veiklos ir tiek, - atsakė į šios klausimą. - be to, aš Violeta, - prisistatė iš karto, mat mėlynų plaukų savininkei kažkodėl parūpo sužinoti ir susižeidusios mergaitės vardo.
- O gal šiek tiek palauktum? - paklausė, kai rudaplaukė baigė kalbėti. - turiu omeny, ne palaukti, kol sugysi, bet ta prasme, kad kol apmažės seselės šiame aukšte, nes jeigu kuri nors pamatys tave tokią bandančią išeiti, tuomet mums manau abiem klius, - pažvelgė į durų pusę, už kurių girdėjosi vaikštantys asmenys, kurių nebuvo tiek daug, bet galėjo numanyti, jog bet kada galėjo jas aptikti, klaidžiojančias koridoriais. Atsisuko atgal į kiek vyresnę mergaitę, o tada šyptelėjo. - neilgai trukus jos mažiau čia vaikščios, bus lengviau ingti iš čia, gerai? - paklausė. Violetai kartais pritrūkavo nuotykių, todėl tam tikrai negalėjo atsisakyti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Cristal Daunt Lapkričio 21, 2020, 11:21:22 pm

Cristal ėmė svaigti galva, tad ilgos Violetos kalbos nelabai pajėgė sutelkusi dėmesį klausytis. Bus čia viskas per jos karštakošiškumą ir būtinybę išlipti iš lovos. Brunetė buvo kiek sutrikusi, nes jai pasirodė keista, kodėl mėlynplaukė pirmakursė savo laisvą laiką leidžia slankiodama po ligoninę ir bičiuliaudamasi su pacientais. Žaliaakei išgirdus, kad Violeta visai sutinka su trečiakursės planu, žaliaakė vis dėl to neapsidžiaugė, kad reikės laukti kol seselės išsinešdins. Kita vertus, gal taip ji galės geriau susipažinti su jaunesne mokine. Nors žaliaakei mergaitė pasirodė keistoka, tačiau tuo pačiu ji buvo ir labai įdomi, ypač kodėl ji sutiko su Cristal planu ar kodėl ji renkasi būti tarp kitų ligonių, o ne mieliau po pilį valkiotis su draugais.
- Na, o kada jos maždaug išeis? - žinodama, kad darosi įkyri, bet tuo pačiu ir labai nekantraujanti Cristal paklausė Violetos, vildamasi, kad ši nesusierzins dėl grifės nekantrumo ir nepaliks jos vienos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 24, 2020, 09:41:17 pm

Violeta vyresnės mergaitės akyse lyg matė nekantrumą. Tikriausiai iš čia greičiau išsinešdinti. Ji tik tegalėjo suprasti tai, tačiau pati taip niekad nesielgė. Jau labiau nešiojosi su savimi geros mergaitės įvaizdį. Kartais taip pagalvodavo. Pažvelgė į durų pusę, o tuomet vėl į pašnekovę. Galėtų ir dabar tiesiog padėti ji išeit iš čia, bet mėlynplaukę veikė šiokia tokia baimė, jog jas pagaus, o toliau nenumanė kas galėjo nutikti. Todėl dažniausiai ir laikėsi atsargumo, nenorėdama nukentėti ar prisidirbti. Po Cristal klausimo, šiek tiek palaukė, mat pati niekur neskubėjo.
- Turėtų... - nutęsė žodį, vėl pažvelgdama į duris. Praėjo kokia minutė, tuomet šyptelėjo. - jau. Jau galim eiti, - tarė nusišypsodama ir pažvelgė į mergaitę. Mintyse pagalvojo, kad ir pati save nustebino, kadangi nieko panašaus dažniausiai tikrai nebūtų padariusi. Nebent kažko smulkaus, bet ir tai nenorėdavo rizikuoti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Cristal Daunt Lapkričio 28, 2020, 11:03:16 pm

Violetą aiškiai suerzino Cristal nekantrumas, nes mėlynplaukės akyse atsispindėjo abejonė, lyg pati to nenorėtų daryti, bet darys, nes įkyri grifė labai prašo. Žaliaakė ir pati blogai jaučiasi taip spausdama mergaitę eiti su ja. Juk Violeta turi ir savų reikalų. Nors dėl šito reiktų pagalvoti, nes kaži ar daug reikalų turintis žmogus eina pro palatas ir kalbasi su ligoniais. Kad ir kaip bebūtų, Cristal labai džiaugėsi, kad nors ir ne su dideliu entuziazmu, Violeta visgi sutiko.
Pauzė kol mergaitė kurpė atsakymą šiek tiek užsitesė bet jos atsakymas privertė brunetę nusišypsoti. Puiku, kad neteks laukti nė minutės ilgiau. Nors Violeta ji pasitikėjo, grifė nepuolė iškart kažko atskyti ir nutilus pati įsiklausė ar negirdi pašalinių balsų.
- Puiku, - beveik piktdžiugiška šypsena iškreipė Cristal veidą kai ji neišgirdo jokio kito garso, kaip tik savo kvėpavimą.
Nieko nelaukus ir užmiršus kas buvo prieš mėlynplaukei ateinant, Cristal iškėlė abi kojas iš lovos ir jau buvo pasirengusi stotis.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Violeta Stephenson Gruodžio 01, 2020, 06:49:55 pm

Nekantrūs žmonės, kaip Cristal, kartais erzino, tačiau to pakeisti juk negalėjo. Žinojo ir suprato, kad kiekvienas yra skirtingas.
Nors tai atrodė kiek keistoka, bet Violeta apsidžiaugė, jog koridoriuje įsivyravo tyla. Kas reiškė, kad mergaitės jau gali judėti iš palatos. Nors ir iš išvaizdos atrodė tokia, kur į jokius pavojus ar dar ką nelįstų, tačiau kai kada mėlynų plaukų savininkei trūkdavo kokių nors nuotykių. Todėl šios progos negalėjo atsisakyti, bet galvoje vis tiek lįsdavo mintys, tokios kaip - kas nutiks, jeigu rudaplaukei pasidarys blogiau?
Vos vėl pažvelgusi į Cristal, spėjo sulaikyti, jog vėl neapdairiai bei per staigiai atsistotų.
- Atsargiai, nepamiršk kas buvo prieš tai... - rūpestingu balsu tarė. Tuomet apglėbė ją per pečius bei šiek tiek šyptelėjo. - pasiruošusi? - paklausė, turėdama omenyje apie atsistojimą ant kojų. Aišku, Violeta nesiruošė jos paleisti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Cristal Daunt Gruodžio 04, 2020, 11:04:08 pm

Judinti savo kojas Cristal galėjo. Bet ar jos buvo pajėgios išlaikyti grifės kūno masę, buvo geresnis klausimas. Dekui Merlinui, kad bent jos mėlynplaukė draugė buvo šalia ir buvo pasiruošusi visokeriopai padėti nekantraujančiai mergaitei. Linktelėjusi Violetai, Cristal pajautė kaip mokinės tvirtos rankos ją laiko ir nieko nelaukusi perkėlė visą svorį ant kojų.
Suklupti buvo gana lengva, tačiau su lyg kiekvienu žingsniu žaliaakė vis tvirčiau jautėsi ant savo pačios kojų. Mergaitėms artėjant vis arčiau išėjimo, brunetė ėmė pilve jausti jai puikiai pažįstamą jausmą, kuris atsiranda kai ketvirtakursė žada iškrėsti kokią šunybę.
Koja už kojos ir mergaitės jau buvo prie pat durų. Cristal nelabai patiko būti arti prie žmonių, dažnai ji jausdavosi nepatogiai, bet kažkodėl su Violeta taip nebuvo. Galbūt dėl to nes buvo labai susikaupusi ties mokinimusi vaikščioti, kaip koks dvimetis vaikas. Įveiktas kelias nuo palatos lovos iki palatos durų buvo visai nedidelis, bet mergaitės užtruko truputėlį ilgiau nei Cristal tikėjosi. O jų dar laukė laiptai. Viduje atsidususi mergaitė nieko nesakė kai mokinės pasuko iš ligoninės ir patraukė Didžiosios salės link.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Violeta Stephenson Gruodžio 05, 2020, 04:51:14 pm

Violeta laikė tvirtai mergaitę, kai pajuto, jog ji stojosi. Pakankamai neskubant ėjo link durų, nors numanė, kad tai gali užtrukti. Nuvijo visas mintis šalin, nenorėdama apie ką nors galvoti net gi neigiamo, todėl susikaupė ties dingimu iš palatos bei pačio ligoninės sparno. Nebuvo jutusi tokio adrenalino, nors dabar viskas buvo kiek lėtokai.
Galiausiai Priėjo abi duris. Apsižvalgė koridoriuje ar tikrai nieko nėra bei judėjo Didžiosios salės link. Regis, baimė kilo, kurios stengėsi kaip nors atsikratyti. Kad tik niekas čia nevaikščiotų, kad tik niekas čia nevaikščiotų..., vis kartojo tai sau mintyse. Mėlynų plaukų savininkė pirmą kartą taip elgėsi, tad nieko keista, kad galėjo jausti šiokią tokią baimę, būti užkluptoms.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Laura Brack Zurita Gruodžio 11, 2020, 01:46:44 pm

Laura niekados nemanė, kad jai teks apsilankyti Ligoninėje, bet deja tai įvyko. Šiaip jai tai būtų rūpėję, bet kadangi tai nutiko taip kvailai ji negalėjo ištverti to spaudimo ir gėdos jausmo.
Tai buvo įprasta diena Hogvartse. Laura pasišokinėdama ėjo kabineto link. Ji kalbėjo su keliais jos draugais. Kvailutė Laurutė užsisvajojo ir neatkreipė dėmesio į stačius bokšto laiptus. Ji taip skaudžiai jais nukrito, bet tai būtų niekis palyginus su tuo, kad ji krito nuo ketvirto iki antrojo aukšto. Visi mokiniai tai matė, taip pat kaip ir mokytojai ar keli kiti mokykloje dirbantys žmonės.
Ji susilaužė Kairiąją koją bei šiek tiek persibrėžė ranką. Ji dažnai pažvelgus pro durų tarpelį mato praeinant mokinius kurie į ją keistais žvilgsniais žiūri ir pradeda kikenti. Tai Lauros širdį plėšė į skutelius, bet pragulėjus tenai pirmąją dieną ji jau pradėjo nekreipti dėmesio. Ji gulėjo dar kelias dienas kol koją visiškai sugijo. Laurai net buvo keista pagalvojus, kad ji tiesą sakant pasiilgs vartymosi lovoje visą dieną. Kartais net jai iššokdavo mintis, kad vertėtų dar kartą nusiridenti nuo laiptų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Veronica Spellman Vasario 25, 2021, 08:21:49 pm

Panašu, kad po žuvies įkandimo, klastuolė tikrai išprotėjo.
- Aurora, tiu tiu tiuu, kur mes einame? Galėsime po to alučio?- Nusišnekėdama kalbėjo Spellman.
Seselė paguldė ją į šaltą, baltą lovelę ir apklojo antklode.
- Oi ne, nemėgstu aš ligoninių, padėkit, išvežkit mane lauk! Nemėgstu ligoninių!
Veronica tik rėkė ir galiausiai iš viso to išprotėjimo, metė stiklainį kuriame buvo vaistai, į seselę.
- AAAA!! Dinkite jus visi! Aš, aš noriu...
Nebepasakiusi daugiau nė žodžio, Veronicai akys užsimerkė, o smegenys atsijungė. Ji nei sapnavo, nei buvo atsikėlusi, bet žinoma, jog ir nebuvo mirusi. Palatoje tikriausiai tebuvo tik Aurora ir ji, o seselė buvo apdaužyta vaistais, tad tikriausiai nuėjo pasiskųsti tikrai gydytojai. Po dešimt minučių atėjo ir pati gydytoja.
- Laba diena, kas čia dabar vyksta? Ar ji įgavusi pasiutligės? Panele, prašom atsitraukti, noriu su savo dukra pati pasišnekėti, ir taip ji mano dukra, aš įsidarbinau gydytoja, beje, esu Zelda Spellman, tad jei kas, visada gali mane pakviesti.
Gydytoja pradėjo į mergaitę leisti kažkokius vaistus, o ši jau buvo pramerkusi akis.
- Mama?
Veronica žvilgtelėjo dar kartą į Aurorą ir ištarė:
- Noriu ŠAŠLYKŲŲ- rėkė ji.
prot, protmūšis, tiu tiu tiuu........

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Gler Kovo 01, 2021, 10:35:09 am

Regis Veronica tikrai išprotėjo. Ligoninėje ji pliauškė visokias nesamones ir Aurorai pasidarė baugu, jog draugei tikrai kažkas baisaus atsitiko.
- Tiu tiu tiuu, Veronica, viskas bus gerai. Nusiramink,- susirūpinusi kalbėjo Gler.
- Leisk aš tau atnešiu vandens. Gulėk, Veronica, gulėk,- tarė grifė ir pakilusi nuo kėdutės šalia lovos, nuėjo atnešti klastuolei vandens.
- Štai... atsargiai, neapsipilk,- kalbėjo Gler. Jai buvo gaila draugės klastuolės ir ji jautėsi už tai atsakinga.
- Kaip jautiesi?- paklausė grifiukė.
- Nekokia diena,- dar pridūrė ji.
Sėdėdama ligoninėje Aurora susipažino ir su Veronicos mama, mat ji dirbo vyriausiaja gydytoja Hogvartso mokykloje. Ponia Spellman jai iš pirmo žvilgsnio pasirodė visai maloni.
Seselė nutarė, kad Veronicai teks bent porą dienų pagulėti ligoninėje.
Kelias dienas iš eilės Aurora ateidavo iki ligoninės sparno pasimatyti su drauge. Ji sėdėdavo ant mažos, sukrypusios kėdutės prie Veronicos lovos. Jos žaisdavo šachmatais ir kikendavo. Kelis kartus Gler pro seselę net prasinešė šokoladinių varlių, kuriomis mergaitės mėgavosi pasakodamos įvairias istorijas. Būdavo smagu, nepaisant to, kad į lauką kartu išeiti negalėjo.
Tos kelios dienos prabėgo nejučia, bet kartu jos tikrai nuostabiai praleido laiką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Veronica Spellman Kovo 01, 2021, 05:25:43 pm

- Šachas ir matas, aš ne piratas! - Kvatojusi surėkė Veronica.
Mergaitė nebuvo atsigavusi visiškai. Jai reikėjo tik gulėti ir gulėti, na ir žinoma gerti vaistus nuo pasiutligės. Klastuolė kramsnojo tas pasakiško skonio šokoladines varles ir dainavo ir meldėsi.
- Tiu tiu tiuu, Šėtone, suteiki galios, stiprios galios, kelkis, kelkis, RAIS!
Kiekvieną dieną, šitaip darydavo ritualą mergaitė ir bandė išsikviesti šėtoną.
- Aurora? Tu esi mano pati geriausia draugė, tad einame melstis!
Pasimeldusi išprotėjusi mergaitė, nuėjo prie spintelės kurioje buvo visokiausių lobių. Žinoma, ėjo tenai kai net nebuvo gydytojos mamos. Spintelėje iš kažkur buvo butelis šampano.
- Ė, Aurora, aš radau čia šampanėlio kažkokio, einame gert.
Veronica išsitraukė taures ir pripilstė į jas šampano.
- Į sveikatą.
Kažkas m.. man ne taip, o.. o kur mano Pėpa?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Gler Kovo 01, 2021, 06:03:27 pm

- Nee... tu ir vėl laimėjai!- kvatodama kalbėjo Aurora.
- Tau puikiai sekasi,- pasakė grifiukė ir mielai nusišypsojo Veronicai. Jos nuostabiai leido laiką.
- Šios varlės tiesiog tirpsta burnoje,- mėgaudamasi šokoladinėmis varlėmis pasakė Gler.
- Veronica, nepradėk ir vėl... nusiramink, atsigulk... ramiai,- kalbėjo grifiukė, kai draugė vėl ėmė nusišnekėti ir "melstis šėtonui".
- Taip, tiu tiu tiuu, pagulėk ramiai.
Šios kelios dienos Aurorai buvo sunkios, nes reikėjo rūpintis drauge, bet tuo pačiu buvo ir linksmos, nes galėjo kartu su Veronica leisti laiką.
Klastuolė vis bandydavo prikalbinti grifę melstis, bet ji tokiems dalykams savo laiko nešvaistydavo.
Aurorai ramiai sėdint ir svajojant staiga draugė pakilo iš lovos ir nubindzeno iki spintelės stovinčios netoli seselės stalo. Veronica radusi spintelėje butelį šampano ėmė siūlyti grifiukei, bet Aurora griežtai atsisakė:
- Ne, aš negeriu Ver, o tau irgi nederėtų,- kiek surimtėjusi prašneko Gler. Klastuolė net įpylė gėralo į taures, bet grifė savosios taurės nė nepalietė.
- Veronica, šiandien atnešiau tau nedidelę dovanėlę. Še, pasižiūrėk,- bandydama nukreipti temą, tarė Aurora.
- Tikiuosi tau patiks.
Gler prie dovanos buvo pridėjusi ir laiškelį kuris atrodė gan kukliai, bet dailiai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Veronica Spellman Kovo 02, 2021, 05:22:08 pm

Auroros atsakymas, mergaitę supykdė.
- Kaip tai negersi? Aurora, čia klasiškiausias šampanas, vertas milijono, geriam.
Spellman gurkštelėjo šampano ir iš to skonio susiraukė. Po minutės ji pamatė, kad draugė laiko kažkokią dovanėlę.
- Čia man? Kaip miela! - Šūktelėjo Veronica.
Ši atidarė labai tvarkingai dovaną ir pamatė gyvūną. Klastuolei išsipūtė akys, o veide atsirado plati šypsena.
- Barzdotoji agama, medžiai šlama!
Veronica apkabino Aurorą ir atsiklaupė.
- Ačiū, ačiū.
Mergaitė net nebežinojo kaip elgtis, bet išprotėjusi ji vis dar tebebuvo. Agama, tu būsi Senjoris, mano mažasis drauge, o tavo net spalva pasikeitė. Klastuolė glostė savo naująjį gyvūnėlį, kol neatėjo jos motina Zelda.
- Labas mergaites, na kaip Aurora, gal ji jau sveiksta? Beje, aš laukiuosi... tai tik tą norėjau pranešti, o... o kas svarbiausia man pranešė, kad mano vaikas gali greitai gimti, labai jaudinuosi ar prižiūrėtumėte kažkuri mano vaiką, aš negalėsiu jo auginti, aš išsikraustau į užsienį, o vaiko su savimi negaliu imti.
Veronica klausėsi savo mamos ir ištarė:
- Hakūna matata! Aurora yra Hakūna matata!
Zelda tik pliaukštelėjo su ranka sau per kaktą ir žvilgtelėjo į grifiukę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Gler Kovo 04, 2021, 11:43:14 am

Veronica, kaip Aurora suprato, begalo džiaugėsi naujuoju augintiniu.
- Viskas gerai, prašom, dabar stokis,- pasakė Gler ir padėjo klupinčiai draugei atsistoti.
- Sveiki, ponia Spellman, taip, ji žymiai sveiksta,- tarė grifė, katik atėjusiai Veronicos motinai- gydytojai.
- Oo! Sveikinu!- sušuko Aurora, katik naujienas pranešusiai, Zeldai Spellman.
- Jūs... ką!? Aš... mes... aš negaliu... na, supraskite,- mikčiodama išspaudė Aurora.
- Kaip tai išvykstate? Kodėl... kaip jūsų vaikai?- nesuprasdama ir šokiruota toliau kalbėjo Gler.
- Jūs negalite taip pasielgti! Jis jūsų vaikas!- išsigandusi, kalbėjo grifė.
Aurora nelabai suprasdama kas vyksta, vaikščiojo pirmyn, atgal po kambarį, mąstydama. Ką gi man dabar daryti... man tik 11... teta su dėde vaiko įsivaikinti nenorės... ji negali išvykti! Kaip ji drįsta apie tai bent pagalvoti!- pasipiktinusi, savo mintyse blaškėsi Gler, ją stebėjo kelios poros akių. Ji negalėjo patikėti, kad Zelda taip pasielgtų ir paliktų savo vaiką, kažkieno kito priežiūrai. Tai begalo neatsakinga!
- Zelda... ponia Spellman, jūs negalite šitaip pasielgti su savo vaikais. Nepamirškite, kad Veronica bei jos brolis ir sesuo augtų be mamos,- jau nusiraminusi, labai rimtu ir susirūpinusiu balsu pradėjo.
- Jūs negalite savo vaikų taip palikti...,- dar pridūrė ji.
- Prigulk, Ver, viskas gerai, nusiramink,- priėjusi prie draugės tarė grifiukė.
Aurora buvo labai susirūpinusi dėl Veronicos, jos mamos ir kitų reikalų, jai buvo neramu. Gler apsisuko ir nutrepsėjo atsinešti stiklinės vandens.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Veronica Spellman Kovo 08, 2021, 07:19:16 pm

Šis pokalbis, mokinei pasirodė keistokas, jos mintyse tūnojo tik linksmybės, o klausytis išsigandusios draugės, buvo keista. Tačiau, mergaitės mama toliau kalbėjosi su Aurora ir aiškino visą situaciją.
- Aurora, taip? Viskas yra gerai, Veronica yra jau nebe maža mergaitė, susitvarkys pati, kiek žinau gyvens su Sabrina, kerėjimo profesore, o šis kūdikėlis kuris greit pasirodys, turės ateitį be manęs, prižiūrėsite jus jį, galėsite vesti jį į visokias pamokas, kai paaugs, prižiūrės gal jūsų kokia močiutė ar dar kažkas, Aurora, aš išvykstu į Italiją, ten dirbsiu įžymiausia pyragaičių kepėja, čia man geros ateities nėra, manęs netraukia magiškas pasaulis, taip pat, nustosiu dirbti gydytoja, o dabar man labai skauda pilvą!
Veronica klausėsi liūdnos mamos ir kažkaip atgavo protą. Visi prisiminimai ir normalūs įvykiai sugrįžo. Mergaitė ir vėl tebuvo normali ir apsikabino draugę.
- Aš ir vėl sveika! Neįsivaizduoju kaip. - Sušuko klastuolė.
Zelda pradėjo kristi ant žemės, lyg miršdama.
- Kas mano mamai? Jos kūdikis, jis gimsta!
Į palatą atėjo visi susirūpinę daktarai, kurie ruošėsi kuo skubiau padėti šiai moteriai. Spellman nesusivokdama, atsigėrė vandens ir susirūpinus, žvilgtelėjo į Aurorą. Vos pasakiusi žodžius, Zeldos mama ištarė:
- V e r o n i c a, a i škia re gė.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Gler Kovo 14, 2021, 09:23:14 pm

- Ponia Spellman!- supykusi sušuko Aurora.
- Aš jums neleisiu palikti savo vaikų. Norite to ar ne, bet liksite čia ir užauginsite savo vaikus!- kalbėjo Gler.
- Jūs esate savanaudė! Jokia motina neturėtų palikti savo atžalų. Pagalvokite apie naujagimį, jam teks augti be biologinės motinos ir esu užtikrinta, kad tas kūdikis užaugęs jūsų nekęs,- griežtai pabaigė kalbėti grifė. Jai buvo begalo pikta kaip Zelda galėjo apie tokį dalyką net pagalvoti.
- Prisėskite Zelda, dėl dievo meilės, būkite atsargesnė,- padėjo Veronicos motinai atsisėsti Gler.
- Ak, Veronica! Tai nuostabu, kaip jaut...,- nespėjus užbaigti sakinio, merginos balsą užgožė aimana ir duktelėjimas. Aurora pamačiusi ponią Spellman gulinčią ant grindinio, pašoko ir nulėkė pakviesti pagalbos. Netrukus čia sugūžėjo visi ligoninės darbuotojai ir nieko nelaukę, pakėlė moteriškę nuo grindų ir užkėlę ant neštuvų, nunešė link uždaros palatos. Zelda dar spėjo kažką sumurmėti ir Aurora liko viena su Veronica. Veronica yra aiškiaregė?- susimąsčiusi mintyse pakartojo Gler. Įdomu...
- Viskas bus gerai,- ramino grifė draugę, kol jai pačiai širdis atrodė tuoj iššoks.
Aurora buvo tikrai susirūpinusi dėl Spellmanų rūpesčių ir dėl Zeldos Spellman planų...

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Veronica Spellman Kovo 16, 2021, 08:18:10 pm

Galbūt kažkiek draugė ir nuramino, bet motina... tikriausiai greitai turėjo pradėti gimdyti.
- Aurora, ką daryti? Mano barzdotoji agama neištvers šito chaoso ir garso..- Išsigandusi tarė klastuolė.
Tą patį šampaną atsigėrė iš viso jaudulio, nors buvo ir pasveikus ir stebėjo kas greitai įvyks, nors ir buvo priėjusių pilną daktarų. Daktarai užmigdė klykiančią kaip karvę motiną ir bandė tyrinėti kas ten vyksta. Panašu, buvo tiesa, ji laukiasi. Gydytoja pradėjo traukti kūdikį, o Veronica užsimerkusi gėrė šampaną. Po trisdešimt minučių, kūdikis buvo pas Zeldą rankose, gražus, mielas berniukas. Buvo kiek keista, bet tas berniūkštis įkando motinai į pirštą, kuris pradėjo kraujuoti. Mokinė nusitempė Aurorą iki motinos ir vis rodė pirštais į tą vaiką.
- Koks mielutis.
Spellman greitai paslėpė šampaną ir laikė savo broliuką. Koks mielas..

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Aurora Gler Kovo 18, 2021, 09:36:52 pm

Zeldai sunegalavus liko šioks toks nerimas širdyje ir buvo baisu. Kas jai atsitiko...?
- Esu įsitikinusi, kad viskas bus gerai, Veronica,- ramiai kvėpuodama kalbėjo Aurora.- Regis ji tuoj gimdys!- apsidžiaugusi pranešė žinią Gler.
- Tuojaus turėsi broliuką arba sesutę!- laiminga aiškino grifė. Ji apkabino draugę ir sėdėdama su ja laukė kas įvyks.
Po gerų trisdešimties minučių daktaras pakvietė mergaites pažiūrėti. Zeldai Spellman gimė berniukas. Jis buvo labai žavus ir mielas, neskaitant to, kad sužalojo motiną per pirmas minutes...
Nuostabu...
- Pasidėk tą šampaną ir geriau paimk savo brolį, Ver,- pasakė Aurora ir pasislinko toliau, pažiūrėti.
- Taip, jis tikrai žavus,- nusišypsodama tarė mergaitė.
- Jūs šaunuolė, ponia Spellman,- prieidama arčiau išsekusios ponios Zeldos, tarė ir nuoširdžiai nusišypsojo panelė.
- Ar jau sugalvojote koks bus šio mielo vaikinuko vardas?- pasiteiravo Aurora. Jai buvo tikrai smagu matyti naujagimį.
- Ponia Spellman, nenoriu jūsų dabar jaudinti, bet... aš... aš tikrai negaliu pasiimti berniuko...,- šiek tiek mikčiodama ir nusiminusi išpyškino Gler. Jai buvo liūdna tai sakyti Zeldai, bet Aurora ir jos šeima jo tikrai negalėjo priimti.
Daktaras pranešė, kad Veronicos rodikliai žymiai pagerėję ir, kad išleidžią ją iš ligoninės ir ji gali grįžti į miegamąjį. Buvo smagi diena, tikrai smagi. Viskas atrodė neįtikėtinai.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Veronica Spellman Balandžio 05, 2021, 08:37:02 pm

Vis dar laikiusi kūdikėlį rankose, klausėsi ką draugė šnekėjo. Tegu per daug nenusišneka. Mergaitė tik klausėsi ką mama ir draugė šnekasi.
- Taip, sugalvojau, jis bus, jis bus Edgaras. Tikriausiai, na reikės dar tėčio tiksliai pasiklausti.- Šyptelėjo Aurorai, Veronicos mama.
Veronicai šis vardas per daug atrodė keistas, bet visai ir fainas, juk keistumas- privalumas, o didelio skirtumo dėl vardo nebuvo.
- Negalėsite? O jėzuliau, kaip gaila, ir kur man dabar tą vaiką palikti? Ar vežtis kartu į, į vieną salą? Ar atiduoti į vaikų namus?
Išgirdusi tokį sakinį, Spellman sustabdė mamą ir sutrikdama šnektelėjo.
- Mama, tu nedrįsk! Tu manai, kad jam bus smagu gyventi be mamos, šeimos? Ką tu sau leidi, išvis kas tu per motina? Tu ne motina, tu višta!- Riktelėjo per visą ligoninę, mergaitė.
Jai jau nebebuvo svarbu ką toji mama darys su savo vaiku, ar nušaus ar paliks, visa apsiverkšlenusi šokėja, nupėdino iš palatos.
- Viso, Aurora, esi pati geriausia mano draugė, tikiuosi, kad dar kažkada susimatysime.
Dabar jau tikrai, buvo užtrenkusi duris.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 05, 2021, 04:13:54 pm

- Oi, oi, oi, prilaikyk duris, - paprašė Dori Meg, - atsargiai, atsargiai, - dabar jau lyg ir sau sakė.
Šiaip ne taip Dori kerais atskraidino Diną į ligoninės palatą ir paguldė jį lovon, deja, bumbtelėjo stipriau, nei reikėjo. Rankoje iškart atslūgo. Netrukus prie vaikų prilėkė madam Pomfri.
- O Merlinai! Kad jį kur galai! Kas atsitiko? - sušuko ji.
- Nežinome, - greitai pamelavo Dori nenorėdama išsiduoti dėl Apelsino.
- Nejaugi? Kas jį čia sutvarstė? - Dori parodė į Meg. - Oho, šaunuolė, - nustebo žvilgtelėjo į ją. - Ir dar atgabenote pačios čia! - vis dar stebėjosi. - Gerai, gerai, tuoj čia sutvarkysim, patepsim.
Madam Pomfri atrišo raiščius, pamurmėjo kažkokių kerų, pritepė dvokiančio tepalo.
- Na, na, tegul bunda. Tuoj tuoj, - laukė. - Dėl šventų elfų, jam kažkas įkando, kaži kas? Žaizda keista, - spoksojo į nykštį.
Mergaitė meldėsi, kad tik Dinas neišduotų Apelsino. Dori dar mielai būtų jį patyrinėjusi, juk jis uždarytas toje klasėje. Kaži, ar pats iš ten išeis. 

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 05, 2021, 04:39:14 pm

Meg, eidama šalia Dori ir skraidinamo Dino, padėjo klastuolei sudėtingesnėse vietose, pavyzdžiui, prie laiptų ar durų. Dabar, pasiekus ligoninę, įvykdė draugės prašymą ir prilaikė duris, praleisdama ją ir Eriką Diną, kuris vis dar buvo be sąmonės. Dori paguldė Diną į laisvą lovą, o Meg tuo tarpu pabeldė į madam Pomfri kabinetą ir pakvietė ją. Seselė, ilgai netrukusi, stovėjo prie lovos ir apžiūrinėjo Diną. Dori paaiškino medicinos seselei kas atsitiko, kaip pastebėjo švilpiukė, šį tą nutylėdama ir madam Pomfri kaip mat ėmėsi darbo. Nuėmė tvarsčius, kažką sumurmėjo, patepė kažkokiu tamsiu smirdančiu tepalu ir vėl sutvarstė. Patikinusi, kad Dinas tuoj pat atsipabus, seselė nuėjo dar kažko atnešti. Meg priėjo arčiau Dino lovos ir prisėdo šalimais ant kėdės. Mergaitė jautėsi kiek pavargusi po tiek bėgimo, ėjimo ir jaudulio. Po poros sekundėlių Meg pastebėjo, kad Dino skruostai parausvėjo, o akių vokai virptelėjo.
- Dinai! - susijaudinusi sušnabždėjo rudaplaukė atsisukdama į jį.  - Dori, jis bunda!

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Erikas Dinas Miglaputys Rugpjūčio 05, 2021, 05:14:04 pm

Dinas pramerkė plačias akis ir pasijuto taip keistai, o dar tas dvokas aplinkui... Jis gulėjo ant nugaros, veidas išblyškęs, skaudėjo galvą ir vietas, iš kurių bėgo kraujas. Berniukas girdėjo Meg balsą, nors kiek pisiminė, buvo su Dinu. Jo nosis vėl nejučia suvirpėjo. Užuodė ir Meg, malonų, gaivinantį levandų kvapą ir tą keistą, tačiau viliojantį Dori kvapą.
- Taip, bundu. - jis vėl švelniai nusišypsojo pakreipdamas galvą į Meg, o tada pabandė akimis surasti Dori, na štai, ji stovėjo lovos kojūgalį. - Ačiū, o jau galvojau, kad tik nenueitum. Kur Apel... Am, kur mano ,,apelsinas''? - jis nežinojo, ką daugiau pasakyti, atrodo galvą skaudėjo ir nuo mąstymo. - Kaip aš čia atsiradau? Iš kur tu atsiradai, Meg? Kas po galais čia per dvokas? Kaip man atsisėsti?.. - jam suskaudo gerklę ir jis vėl kostelėjo krauju. Iš kito palatos galo atskubėjo panelė pomfri su kažkokiom dviem tambletėm ir stikline vandens.
- Berniuk, gal proto netekai? Nekalbėk! - paliepė seselė. - O dabar išgerk vieną po kitos tambletes.
Dinas nurijo abi tambletes ir net susiraukė, kaip buvo neskanu. - Negi galvojai, kad saldainių atnešiu. Dievulėliau, na ir kur tu radai tokį padarą, kad tau taip pakenktų? - Vadinasi, ji jau išsiaiškino, kad tai padarė gyvūnas. Na ir ko daugiau turėčiau tikėtis, juk čia panelė Pomfri pagalvojo Dinas. - Tu tik nedrįsk dar kvailiau elgtis, atsisėsi - gausi migdomūjų, kad tik būtum man ramiai. Šventos Merlino kelnės!..
Dinui ant kairiojo šono, virš smilkinio pradėjo kažkas raižytis, o Dinas tarsi užmuštas, nė cypt, nors baisiai muistėsi. Galiausiai, jam ant kaktos, virš smilkinio liko gili žaizda - šiašekampė žvaigždė. Pagaliau jis galėjo kalbėti, berniukas susiėmė už kaktos, tačiau seselė patraukė jo rankas nuo atviros žaizdos ir lėkdama kažko atnešti sušuko. - Neimk, užkrėsi žaizdą! Iš kur man žinoti ką ėmei ir kada rankas ploveisi? Dinas nuleido rankas ir giliai įkvėpdamas ir iškošdamas atgal orą per sukąstus dantis, įsikniaubė į patalynę. Tadavėl atbėgo panelė pomfri su šlapiu rankšluosčiu, bintu, baisuliniu pleistru ir kažkokiu ( keista, nedvokenčiu ) tepalu. Seselė geitai nušluostė jam nuo žaizdos kraują ir užklijavo pleistrą ir apibintavo jį visą, beveik kaip mumiją. Seselė viską uždarė, nes kilo įtartinumas, iš kurgi atsirado kažkas, kas galėjo taip išraižyti ant kaktos gražiai žvaigždę. Prieš uždarydama duris, ji paragino išeiti abi mergaites.
- Aplankykit mane paskui, jeigu čia užsibūsiu. - tarė jis ir durys jau vėrėsi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 06, 2021, 07:56:11 am

Dori su gailesčiu žiūrėjo į Diną.
- Apelsinas savo vietoj, - sausai atsakė. - Mes viskuo pasirūpinsim, - žvilgtelėjo į Meg.
Pirmakursė tikėjosi, kad draugė palydės ją iki to padaro.
- Tas gyvūnėlis kažkoks keistas, - dabar jau tylutėliai pasakė, kad neišgirstų madam Pomfri. - Pažiūrėk, ką jis tau padarė, o įkando tik į nykštį... - metė žvilgsnį į abu draugus.
Madam Pomfri ir toliau gydė Diną, o šis kalbėjo ir muistėsi. Ant jo kaktos ėmė rastis kažkokia žvaigždės formos žaizda ir Mendel spoksojo išpūtusi akis. Kas per... Mergaitė pamanė, kad prieš einant pas kenkėją galbūt pirmiau reikėtų kur nors pabandyti paieškoti informacijos apie jį. Klastuolė tikrai nenorėjo, kad jai nutiktų kažkas panašaus.
Galiausiai moteris liepė mergaitėms išeiti. Mąsliu veidu Dori žvilgtelėjo į Diną.
- Sveik, - tepasakė.
Tada pasižiūrėjo į Meg ir išėjo iš ligoninės. Joms reikėtų tiesiu taikymu lėkti į biblioteką.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 06, 2021, 11:37:09 am

Pabudęs Dinas iš karto ėmė visko klausinėti.
- Mudvi su Dori tave čia atgabenom, nes tu netekai sąmonės. - paaiškino Meg su akivaizdžiu palengvėjimu balse. - O aš tiesiog ėjau pro šalį. Tiesą pasakius, tau pasisekė, kad išgyvenai. Galėjo baigtis žymiai blogiau, nes akivaizdu, kad Dori nemoka tvarstyti. - rudaplaukė nusišypsojo ir pažvelgė į draugę. - Jei norėtum, galėsiu pamokyti.
Meg nutilo, nes pastebėjo kažką keisto. Įsižiūrėjusi pamatė, kad ant Dino kaktos ėmė kažkas rastis. Berniukas neišleido nė garso, kol ant jo kaktos išryškėjo šešiakampė žvaigždė. Kas čia per velnias? Koks ten padaras? Ką dar jo įkandimas gali padaryti?
Atėjusi madam Pomfri toliau ėmė tupinėti apie Diną ir jo žaizdas, tuomet liepė mergaitėms nešdintis ir leisti Dinui sveikti.
Dori išėjo iš ligoninės.
- Greičiau sveik. - palinkėjo Dinui švilpiukė ir nusekė paskui klastuolę.
Meg galvoje virė mažiausiai pora trilijonų klausimų ir ji tikėjosi, kad Dori bent į dalį jų atsakys. Ristele pasivijo draugę ir, sučiupusi už rankos ir atgręžusi į save, pasakė:
- Dabar papasakok man viską nuo pradžių. Koks ten padaras? Kas nutiko? Kur jūs jį radot? Ką jis padarė? Ką toliau darysit? Tikiuosi, neketini dabar pas jį eiti?

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 13, 2021, 09:52:30 pm

Levanda niekaip nenorėjo pramerkti akių, nors buvo įsitikinusi, kad tuoj pramiegos pamokas. Šilti patalai, kurie, mergina nesuprato kodėl, atsidavė vaistais nuo kosulio, ir minkšta išpurenta pagalvė klastuolei teikė nemažai laimės. Taip įsikniaupusi į savo guolį, ji pramerkė akis tik tuomet, kai už lango šviečianti saulė pradėjo šildyti jai žandą.
Raudonplaukė dar kelias minutes markstėsi ir žnaibė sau į ranką, kol įsitikino, jog visa tai ne sapnas. Tas sirupo nuo kosulio kvapas buvo įsigėręs į jos patalus ne šiaip sau. Ji gulėjo vienoje iš ligoninės palatos lovų. Mergina bandė prisiminti, kas nutiko ir kaip ji čia atsidūrė. Nejau taip ilgai miegojo mergaičių Klastūnyno kambaryje, kad kažkas pagalvojo, jog ji nesveikuoja? Rupūžė... Po gero pusvalandžio, spoksodama į lubas, ketvirtakursė prisiminė "incidentą" ant stogo ir ją vėl užplūdo begalinis gėdos jausmas, mat jei ketvirtakursė atsidūrė palatos lovoje, vadinasi, visi žino apie tas muštynes. Dabar mane visas Hogvartsas žinos kaip muštukę, kuri nusirito nuo stogo... Tapsiu tokiu pat nusivylimu kaip ir ta animagė!
Levanda, šiek tiek svaigstančia galva, atsisėdo ir apsidarė aplinkui. Jau, kai atrodė, kad viskas, kas galėjo būti blogiausia, jau į vyko... Prie jos lovoje gulėjo ta bjauri pasipūtėlė. Ką aš tokio padariau, kad lemtis taip iš manęs tyčiojasi? Aš stengiausi išvengti ginčų iki sutikdama šitą rupūžę, aš... Na, aš nebuvau pati pavyzdingiausia mokinė, bet toli gražu ir ne pati blogiausia.
- Prakeikta rupūžė... - suniurnėjo raudonplaukė ir atsigulusi apsiklojo veidą antklode.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 15, 2021, 01:40:17 pm

Skaudėjo nugarą. Samanos, ant kurių Deoiridh tebegulėjo, buvo keistai minkštos, bet nugara vis tiek protestavo prieš menkiausią krustelėjimą. Grifiukė pabandė kilstelėti ranką, kad pasikasytų antakį, bet pirštai už kažko užkliuvo. Prireikė ištisos amžinybės, kad Deoiridh susivoktų - tai antklodė. Tiesą sakant, buvo įdomu, iš kur kažkokiame pasienyje galėjo atsirasti antklodė, tačiau galų gale ji suprato esanti jau ne lauke. Kažkokiu būdu ją pargabeno į Grifų Gūžtos mergaičių miegamąjį.
Bet ne. Čia kažkas buvo ne taip. Pagaliau praplėšusi akis animagė nužvelgė patalpą. Sukant galvą skaudėjo, tad stengėsi papildomų judesių išvengti, tačiau to užteko, kad suprastų: ji ligoninėje. Viskas per tą… nepasitenkinimo kupina mintis praplaukė grifiukės smegeninėje. Kiek daugiau kryptelėjusi galvą pamatė raudonas kudlas. Tai privertė susiraukti: viską ir taip skaudėjo, o čia dar kęsti šitos draugiją?! Pradėjau gal ir aš, bet paskraidyti nusprendė ji! Tai buvo nuostabus argumentas, jeigu ta kvaiša nuspręstų priekaištauti. Muštynės, kurias inicijavo vyresnioji mergaitė, tikrai nebūtų privedusios prie šių dviejų ligoninės lovų. Bet tada genialioji raudongaurė sugalvojo nušokti nuo stogo! Ir, dar blogiau, nušokdino ir ją, Deoiridh. Už tokius veiksmus būtinai reikės atkeršyti, tik kol kas nebuvo nei jėgų tai atlikti, nei gerų idėjų.
- Tikiuosi, nusilaužei savo kvailą galvą, - suburbėjo Deoiridh. Balsas skambėjo silpnai, ir tikrai nebuvo aišku, ar kvėša ją išgirs. Grifiukė bandė nusižiovauti, tačiau nuo šio veiksmo suskaudo visą kūną. Atsargiai pasivertusi ant šono įsispoksojo į leisgyvę priešininkę. Leismirė, ko gero, būtų geriau, bet nepanašu, kad jai šią akimirką itin sekėsi gyvenime. Visai patenkinta savuoju Deoiridh nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 15, 2021, 03:09:06 pm

Nors klastuolė ir turėjo žiupsnelį vilties, kad animagė po tokio smūgio bus praradus atmintį, tačiau ši širdį glostanti mintis greitai išsisklaidė, mat mergina išgirdo silpną palatos "draugės" nepatenkintą murmesį.
Kodėl visa šita nesąmonė nepasibaigia, kad ir kaip ją stengčiausi užbaigti. Ta prakeikta rupūžė turbūt nemirtinga. Na, jei ji nemirtinga, tai nereiškia, kad jai negalima sukelti amžino skausmo. Levanda akimis ieškojo savo burtų lazdelės, tačiau nei kojūgalyje, nei ant naktinio staliuko jos nebuvo. Gal madam Pomfri bus paėmusi?.. Kažkas gi turi būti šioje palatoje naudingo. Merginos akiratyje atsidūrė kito ligonio burtų lazdelė, gulinti ant priešais esančio naktinio staliuko. Merginos trumparegystė jai neleido gerai susivokti, ar ten šiaip koks kitas daiktas, ar jai tikrai nuskilo ir ten kažkieno burtų lazdelė. Tad ši geras 10 minučių į ją spoksojo, vildamasi, jog jos akys susifokusuos ir matomas vaizdas pasidarys aiškesnis.
Nors ketvirtakursė puikiai žinojo, kad burti su svetima lazdele tikrai nėra gera mintis, tačiau po šitos pasipūtėlės atsiradimo, atrodo, kad visi jos sprendimai nebuvo labai vykę. Tad vienu mažiau, ar vienu daugiau, nėra taip svarbu, kai yra bent menkutis šansas įkrėsti tai peštukei.
Mergina, lėtai slinko prie naktinio staliuko su tariama burtų lazdele. Ji jau buvo sukurpusi visą planą, ką sakys, jei madam Pomfri paklaus, ką ji veikianti prie Merlinas žino kieno lovos. Ta moteriškė žinojo, kad Levandos regėjimas prastas, tad ši tik paniurnės, kad jai pasirodė, kad toje lovoje guli viena jos draugė.
Dėkui Merlinui, ji prisėlino prie lovos neatkreipdama didelio dėmesio į save. Tačiau priartėjusi suprato, kad tai tebuvo medinis šaukštas. Ji su skaudančiu šonu ir negalėdama pilnai atsitiesti, tokį kelią sukorė dėl medinio šaukšto! Visgi, šalimais gulėjo maža degtukų dėžutė. Levandos kelnės buvo pilnos džiaugsmo.
Paslėpusi dėžutę rankovėje, ji tiesiu taikymu nutipeno prie gulinčios animagės.
- Manau, mes tądien abi buvom išlipusios iš lovos ne ta koja. Gal užkasam karo kirvį ir susitaikom? Beje, aš Levanda, - nusišypsojo mergina, abiem rankom už nugaros bandydama uždegti degtuką. Vos šiam užsiliepsnojus, ji prikišo jį prie rupūžės rudos ševeliūros.
- O, tavo plaukai dega. Deja po ranka neturiu nieko, kuo galėčiau juos užgesinti. Einu pakviesiu madam Pomfri, - vaizdžiai suvaidinusi susirūpinusią mokinę ir mintyje šokanti savo pergalės šokį, klastuolė nušlubavo link savo lovos.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 16, 2021, 01:22:33 am

Deoiridh atrodė, kad ji pati nusilaužė savo kvailą (arba ne) galvą. Kiekvienas judesys ir toliau reikalavo didžiausių pastangų, tad teko nejudėti. Problema ta, kad sustingti sugalvojo tokioje pozicijoje, kad nori nenori spoksai į tą raudonais gaurais apsitaisiusią kvėšą. Galiausiai grifiukė užsimerkė ir suprato, kad taip gyvenimas tikrai yra gražesnis. Kai nematai visokių kvailų mergiočių, bandančių apsimesti protingesnėmis nei yra, viskas tampa daug paprasčiau.
Galbūt ji būtų ir užmigusi, bet po kurio laiko išgirdo, kad kažkas juda. Beveik pašoko iš lovos, bet visą kūną varstantis skausmas skubiai priminė apie save, tad teko vėl išsitiesi lovoje. Galvoje skriejo visi įmanomi prakeiksmai tai bukaprotei. Nors kokia ten bukaprotė - ji visiška beprotė. Galų gale susitelkusi ties tuo, kas čia vyksta, Deoiridh suvokė, kad kvėša kažkur eina. Nešdinkis ir daugiau niekada negrįžk mintyse maldavo animagė, nors to tikėtis buvo naivu. Neatrodė, kad šita mažylė būtų iš tų, kurie taip paprastai pasiduoda. Buvo šiek tiek smalsu, kur ji eina, bet grifiukė tikrai neketino eikvoti jėgų tam, kad išsiaiškintų.
Kartkartėmis užsimerkdama Deoiridh stebėjo raudongaurę. Kartą, ko gero, užsimerkė pernelyg ilgam, mat pravėrusi akis pamatė, kad ta mergiotė yra visai šalia jos.
- Ko tau... - pradėjo klausimą grifiukė nė akimirkai nepatikėjusi, kad Levanda nori taikytis. Kur jau ten!
Ir, pasirodo, netikėjo ne be reikalo. Pajutusi nemalonų kvapą Deoiridh sutriko, bet neprireikė daug laiko, kad suprastų, kas atsitiko. Laimei, pavyko nepasiduoti panikai, tad tiesiog pagriebusi stiklinį butelį, stovėjusį ant stalelio prie lovos, išpylė vandenį sau ant galvos. Jausmas, švelniai tariant, nebuvo malonus, tačiau plaukai ir taip nukentėjo. Ką pasakys Matthew?! Nenoromis prisiminusi nutikimą ant... To nelemto stogo! Deoiridh susiraukė. Ne, dabar tikrai reikėjo pamokyti tą visišką idiotę. Kelias akimirkas mąsčiusi suprato patį geriausią ginklą turinti savo rankose. Judėti vis dar buvo sunku, bet grifiukė prisivertė atsisėsti. Ilgokai žiūrėjusi į Levandą galų gale nusitaikė. Daugiau nebemąsčiusi paleido butelį jos link. Vaizduotė jau piešė vaizdus, kaip jis trenkiasi tiesiai į tą kvailą snukį. O štai pati grifiukė atsigulė ir palindo po antklode taip, tarsi čia nieko nebūtų įvykę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 18, 2021, 09:15:45 pm

Levanda vis dar jausdama pergalės skonį ant liežuvio galo, mažučiais žingsneliais ir susilenkusi per juosmenį, iš tolo, turbūt, atrodydama net blogiau, nei jos šimtametė senelė, bandė nusigauti iki madam Pomfri kabineto, kad šią perkeltų į kitą palatą arba bent jau duotų kitą lova. Mat po šito "incidento" vargu ar animagė nemėgins atkeršyti.
Merginai nespėjus net dorai atsitraukti nuo liepsnojančios pasipūtėlės, ši jau atkeršijo sviesdama į ją stiklinį butelį. Tiesą pasakius, prireikė nemažai laiko, kol Levanda suprato, jog skausmas, pervėręs jos makaulę, buvo ne kas kita, kaip butelio šukė. Na ir stipri mano makaulė, kad į ją atsitrenkęs butelis dūžta... Ji dar kurį laiką, nejautė iš po pulsuojančios žaizdos sruvančio kraujo, mat buvo taip įniršusi ant prakeiktos rupūžės, jog skaudanti galva, kur buvus, kur nebuvus.
Levanda, atsigręžusi į animagę, jau žiojosi ją išplūsti, nutaisiusi savo aristokratišką veidelį ir užrietusi nosytę. Tačiau, nespėjus tarstelėti nei žodžio, ketvirtakursės regėjimo lauke pasipylė žiežirbos ir žvaigždutės it iš kokio animacinio žiobarų filmuko. Ji susiėmė už raudonos makaulės ir suprato, jog žaizda kur kas rimtesnė, nei ji manė. Tik dabar, pradėjusi suvokti pasipūtėlės niekšybės mastą, klastuolei apsisuko galva, o žaizdą pradėjo skaudėti dvigubai smarkiau.
Keturiolikmetė, pasilenkusi prie savo lovos ir suspaudusi žaizdą pirštais, iš visų jėgų stengėsi nepravirkti. Dabar jai rūpėjo ne tai, kaip greičiau sustabdyti srovele bėgantį kraują, bet kaip neišspausti ašarėlės ar nesukūkčioti priešės akivaizdoje. Levanda net nesiruošė pasirodyti silpna, o tuo labiau, prašyti jos pagalbos, nors, akivazidu, pati susitvarkyti nelabai pajėgs, mat nuo kraujo slidžiai pirštais, galėjo užčiuopti lyg ir stiklo šukę, sukėlusią kraujavimą.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 25, 2021, 01:57:25 pm

Pergalės skonis buvo toks saldus, kad Deoiridh pamiršo skausmą ir diskomfortą, kurį pati jautė dėl sužeidimų. Pagaliau raudongaurė gavo ko nusipelniusi, nors grifiukė pamažu pradėjo suprasti, kad pradėjo šitą nesąmonę visiškai be reikalo. Tiesą sakant, priešininkė jai visiškai nieko nepadarė, nebent parodė pasišlykštėjimą varlėmis.
Vis dėlto išdidumas dabar neleido pripažinti, kad priežasčių muštis nebuvo. Tuo labiau, kad raudongaurė atsakė ne itin draugiškai. Jei būtų norėjusi, būtų galėjusi neatsakyti tuo pačiu. Vis dėlto ir ji nebuvo angelėlis, tad dabar ramiai buvo galima džiaugtis pergale.
Ko gero, Deoiridh tai ir būtų dariusi, bet po kiek laiko suprato, kad priešei iš pakaušio bėga kraujas. Iš pradžių norėjosi sukikenti, bet galiausiai grifiukė suprato pati esanti dėl to kalta. Kad ir kaip ten būtų, rimtai sužeisti raudongaurės ji nenorėjo. Vis dėlto ne aš mus numečiau nuo stogo irzo Deoiridh tarsi bandydama pasiteisinti. Ko gero, prieš save, nes neatrodė, kad kam nors kitam itin rūpėtų jos savijauta. Tik jau ne raudongaurei, kurią, panašu, dabar teks gelbėti.
Sunkiai atsidususi Deoiridh pakilo iš lovos. Galva šiek tiek apsvaigo, bet mergaitė stengėsi to nepaisyti. Žengusi kelis žingsnius priešininkės link ji vos nenugriuvo ant žemės, bet susvyravusi vis dėlto išsilaikė ant kojų. Situacija buvo daugiau nei kvaila, bet pagaliau pavyko prieiti prie raudongaurės lovos. Laimei, Deoiridh nepamiršo nuo stalelio prie lovos pasiimti lazdelę, tad dabar galėjo iš karto imtis veiksmų. Nukreipė magiškąjį įrankį į raudongaurę ir pradėjo raustis atmintyje. Priešininkė turbūt galvojo, kad grifiukė mąsto, kokiais kerais trinktelėti, bet ji teištarė:
- Episkey.
Neįsivaizdavo, ar šis burtažodis yra pats tinkamiausias tokioje situacijoje, bet joks kitas į galvą neatėjo. Kai atrodė, kad viskas ne taip ir blogai, Deoiridh nieko daugiau nesakiusi pasuko link savo lovos. Tegul raudongaurė nesitiki atsiprašymo! Šiaip ar taip, ligoninėje jos atsidūrė tik per ją.
Pasiekusi nepaprastai viliojančius patalus grifiukė lengviau atsiduso. Nesitikėjo susitaikyti su raudongaure, bet gal ji supras, kad Deoiridh nėra kažkokia velnio išpera?..

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 05, 2021, 05:05:03 pm

Levanda jau norėjo šauktis madam Pomfri, kad ši jai sutvarkytų dabar kraujuojančią raudoną makaulę, tačiau mergina suprato, jog kviesdama burtininkę, ne tik parodys rupūžei, jog yra smarkokai sužeista, bet gaus į kailį nuo Pomfri. Žinoma, ne klastuolės kaltė, kad dabar jos galvoj styro stiklo šukė, bet ji padegė pasipūtėlės suveltus plaukus. Ne, jos abi tikrai taip lengvai nebūtų išsisukusios. Žinant tai, jog madam Pomfri nelabai mėgsta ketvirtakursę, o ir ši nelabai žavisi jos susiraukusiu veidu, mergina buvo įsitikinusi, jog už tokį chaosą bus atimti ne keli, bet keliasdešimt koledžo taškų, o to jau būtų per daug.
Levandos savigarba neleido jai nieko kito daryti, kaip tik bandyti sustabdyti kraujavimą pačiai. Ji apsidairiusi nerado savo burtų lazdelės, o galva vis nepaliaujamai tvinksėjo. Skausmas, kuris logiškai mąstant, turėtų apmalšti, dabar dar labiau kankino keturiolikmetę. Ji negalvodama bandė išsitraukti svetimkūnį iš makaulės, tačiau kruvini pirštai vis nuslysdavo stiklo paviršiumi, tad ši užduotis pasirodė ne iš lengvųjų. Šiaip ne taip, surauktu veidu ir suspaustomis lūpomis ji išsitraukė stiklo gabaliuką, kuris styrojo pasimetęs tarp jos sukruvintų plaukų.
Dabar kraujas dar labiau plūstelėjo iš žaizdos. Žinoma, to ir reikėjo tikėtis. Jei Levanda bent sekundę būtų pagalvojusi, prieš kažką darant, gal dabar nestovėtų sustingusi ir velniškai išsigandusi, bet galvoti su plyštančia iš skausmo galva buvo misija neįmanoma. Vienintelė ją guodžianti mintis buvo ta, kad ši, bijodama atsimerkti, nemato žaizdos ir krauju susitepusių pirštų.
Staiga skausmas pamažu atslūgo. Tarp raudonų plaukų besislepiantis randas pamažu traukėsi. Mergina lėtai atmerkė akis ir nusistebėjo, jog nemato jokių žiežirbų ir tų paukštelių, kuriuos rodo žiobarų filmukuose, kai kažkas susižeidžia, skraidančių regos lauke. Dar kartą gerai apsičiupinėjusi makaulę ir įsitikinusi, jog ta nekraujuoja, atsisuko į priešę. Nors klastuolė buvo per daug apkvaitusi nuo skausmo, kad galėtų pastebėti, kaip rupūžė jai padeda, tačiau buvo įsitikinusi, jog tai tos mergiūkštės darbas. Juk kraujuojanti makaulė pati magiškai nesusitvarko, deja.
Nors Levanda suvokė, jog toks poelgis vertas atsiprašymo, tačiau jos liežusi neapsivertė pasakyti kažką malonaus. Mergina tylomis įsiropštė į savo lovą, taip, kad mėlynės kuo mažiau liestųsi su čiužiniu, nors tai buvo vargiai įmanoma. Atsikvošėjusi keturiolikmetė pastebėjo, jog jos marškiniai sukruvinti ir staigiai pakėlė galvą nuo pagalvės, vildamasi, jog ši dar nespėjo išsitepti krauju.
Ji pažvelgė rupūžei į akis. Tik dabar suprato, kad nežino jos vardo. Nors neketino atsiprašinėti ar padėkoti už sutaisytą makaulę, mat vis dar jautė pagiežą ir pyktį dėl to, jog būtent ši mergiūkštė pradėjo muštynes, tačiau sugavusi priešininkės akis išspaudė vos pastebimą šypsenėlę. Taip, dabar viskas baigta. Žinoma, neaišku ar ilgam, mat pasipūtėlė yra neprognozuojama. Klastuolė pasidėjusi dilbį po galva, taip vildamasi nesutepti pagalvės užvalkalo, nusisukusi nuo merginos užsimerkė. Tik dabar pajautė visą nuovargio ir ritimosi nuo stogo sukeltą skausmą. Kai žiobarai sako, kad jaučiasi kaip partrenkti traukinio, ar mašinos, ji galėjo drąsiai ištarti, jog jaučiasi kaip nukritusi nuo stogo ar išsitėškusi ant žemės. Keršto jausmas, staiga užleido vietą gėdai. Tad ši dabar lėtai kankinosi apie tai galvodama ir bandydama užmigti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 18, 2021, 07:30:48 pm

Deoiridh neprisiminė, kada paskutinį kartą degė tokia juoda neapykanta. Net Želatina buvo geriau nei šita kvėša. O tai reiškė tikrai daug. Deoiridh seniai neprisiminė, nuo ko viskas prasidėjo. Lyg ir viską pradėjo būtent ji, tačiau tai dabar nebuvo svarbu. Raudongaurė ne tik atsakė tuo pačiu, bet dar ir numetė jas abi nuo stogo. Tai, kad reikia gaišti laiką kvailoje ligoninėje, yra tik jos kaltė. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl grifiukė degė juoda neapykanta raudongaurei. Galbūt ir ne. Nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji tiesiog pavargo būti gera ir mandagi, kokia stengėsi būti prie Sigurdo. Tikriausiai jai tereikėjo vietos išsilieti, o šita kvėša pakliuvo po ranka.
Šios mintys gal ir būtų padėjusios Deoiridh aprimti ir galbūt netgi atsiprašyti. Vis dėlto faktas, kad toji nieko nepasakė apie pagydytą galvą, buvo pernelyg įžūlus. Nepaisant to, kad Deoiridh pati tą galvą praskėlė, dabar tikėjosi bent kokio malonesnio žodžio. Galėjo palikti raudongaurę čia nukraujuoti! Bet ne. Ji parodė šiokį tokį gerumą, o ta net nereaguoja!
Škotė stebėjo, kaip priešė lipa iš lovos ir mintyse linkėjo jai kuo skaudžiau iškristi. Deja, noras neišsipildė, o raudongaurė dar ir įsispoksojo į Deoiridh. Pastaroji susiraukė. Noro spoksoti į kvėšą ir kvailai tylėti nebuvo, bet o ką daryti? Akivaizdu, kad su ja kalbėtis neįmanoma. Net atsiprašiusi ir pripažinusi kaltę Deoiridh garantuotai būtų apkaltinta dar dviem šimtais trisdešimčia dalykų.
Vis dėlto kol kas kvėša tylėjo, o tai jau buvo nemaža pažanga. Turbūt buvo galima tikėtis, kad netrukus bus paskelbtos paliaubos. Aišku, raudongaurė nesiteiks to pasakyti garsiai, tad viską teks tik spėlioti. Jeigu po to bandys aiškinti, kad Deoiridh yra bailė, dar atsiims. Grifiukė susitaikyti nenorėjo, bet toliau muštis nebeturėjo jėgų. Kol kas. Kai gerai išsimiegos, o sužeidimai užgis, istorija prasidės iš naujo.
Panašu, kad kvėša taikėsi miegoti. Deoiridh patenkinta kilstelėjo antakius ir atsargiai atsisėdo. Galva vis dar svaigo, tačiau grifiukė to nepaisė. Kurį laiką pasėdėjusi nutarė, kad raudongaurė užmigo. Puiku. Nebuvo lengva, bet Deoiridh atsistojo iš lovos ir patraukė priešės link. Sustojusi kiek pasvarstė, ar verta ką nors daryti, bet nutarė, kad šiam kartui gana. Ir taip ji liko nugalėtoja. Nors ir skauda visą kūną, kuo ramiausiai eina lauk iš ligoninės. Na, gal ir ne “kuo ramiausiai”, mat mergaitė gerokai prisibijojo sutikti seselę. Vis dėlto ji lėtai, tačiau ryžtingai keliavo palatos durų link. Jas pasiekusi dar kartą žvilgtelėjo į lovoje drybsančią kvėšą. Lūpas iškreipė nežymi šypsenėlė, ir Deoiridh galiausiai paliko palatą. Gal ir klius nuo seselės, bet prieš akis nestovintis kvėšos vaizdas buvo to vertas.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Danas de Breinas Gruodžio 30, 2022, 08:11:50 pm

  Danas iš tos prakeiktos laukymės visgi nukulniavo iki ligoninės sparno. Ten jį pasitiko madam Pomfri.
- Dar viena kerų auka. Gulkis į palatą, - pasakė ji ir padėjo jam nueiti. Tai nebuvo labai sunku, nes Danas jau priprato vaikščioti su skausmu. Jis atsigulė bei pradėjo laukti. Taip, gal jei būčiau sutikęs, kad ta klastuolė mane pagydytų nebūtų reikėję kentėti to skausmo, tačiau... Ne, tai pernelyg pavojina. Pagalvojo penktakursis. Na, dabar jau vis tiek nebuvo įmanoma ko nors pakeisti, todėl jam teliko džiaugtis, kad pagaliau čia atėjo.
- Galite tai pagydyti? - vis dėlto paklausė vaikinas. Tikėjosi, kad tai įmanoma be kerų pagalbos. Šiandien jis daugiau nenorėjo girdėti nei vieno burtažodžio.
- Taip, jei tinka be kerų. Galėčiau ir kerų pagalba, žinoma, bet manau, kad be kerų veiksmingiau. Šitai pagydyti lengva.
- Taip, žinoma.
  Madam Pomfri pradėjo kažko ieškoti, todėl Danui beliko laukti ir pamiršti, kad skauda. Nors, tiesą sakant, dabar jam atrodė, kad tai tiesiog neįmanoma.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sofi Barbierato Sausio 18, 2023, 04:09:59 pm

   Sofi jau žingsniavo, tiksliau bėgo Hogvartso koridoriais. Bet netoli palatų ji sustojo, supratusi, kad jeigu kažkas patikrins paskutinius jos naudotus kerus lazdelėje, tai bus atkeikimas prieš jos pirmiau panaudotus kerus. Jeigu kažkas tai sužinotų, tikrai išsiaiškintų ir kas įsivėlė į šį reikalą, tad ji sau po nosim sušnibždėjo Lumos, o po to Nox, kas nebūtų visiškai susijusi.
   Ji priėjo prie palatos, sustojo prie pat jos ir prisiglaudė prie sienos. Mergina klausė apie ką jie kalbasi. Savo vardo kol kas ji neišgirdo. Tai buvo geras ženklas. Ji stebėjo pro kraštelį kaip madam Pamfri kažko ieškojo, o neradusi išėjo. Sofi suprato, kad geresnės galimybės neras ir įėjo į palatą.
 - Visgi priėjai. Žinau, kad nenori manęs čia matyti, taigi tuoj išeisiu. Tik noriu paklausti, dabar ką būtum pasirinkęs? Užsičiaupti ir išskristi velniop iš laukymės, neišskristi, bet leisti, kad sugydyčiau ar šliaužti čia kaip visiškas kvailys? Tik klausiu,- ji nutilo ir tada pasakė,- Tu turbūt manai, kad aš beprotė? Ir žinok, yra teisybės, bet ir tavo smegeninė ne didžiausia, tik man rūpi, kas nutiks tau, žinau, kad pasveiksi, bet vis tiek, juk nuo to priklausau ir aš.- klastuolė išliejo visas mintis susikaupusias šiandien.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Danas de Breinas Sausio 18, 2023, 04:22:17 pm

  Madam Pomfri kažko ieškojo, o neradusi išėjo. Tiesa, nuo to buvo tik blogiau, nes tada atėjo kaltininkė. Tiesą sakant, Danas tikrai nesitikėjo, jog ji čia pasirodys. Manė, kad tiesiog nueis. Tačiau išgirsti žodžiai viską paaiškino. Švilpis pasimuistė.
- Ačiū, kad rūpi tik dėl to, jog niekas tavęs neįtartų, - užvertė akis. - Turbūt jau panaudojai kitus kerus jei kas nors tikrintų, ar ne? - paklausė. Dabar nenorėjo turėti jokių reikalų su šita persona. Į jos klausimą atsakyti tikrai neketino. Dabar Švilpynės koledžo atstovas tik norėjo, kad pagaliau sugrįžti madam Pomfri ir klastuolė išsigandusi išeitų. Žinojo, kad ji čia neužsiliks. Jai juk svarbiausia išsaugoti savo kailį. Pagalvojo Danas suirzęs.
- Eik iš čia, - piktai sumurmėjo. Tikėjosi, kad to užteks, jog klastuolė paliktų jį ramybėje. Nenorėjo nei dabar, nei kada nors ateityje daugiau jos matyti.
- Madam Pomfri pasitikiu labiau nei tavimi, - sumurmėjo. Bet nuėjo į ligoninę ne todėl, kad abejotų merginos kerėjimo sugebėjimais. Tiesiog nenorėjo, kad ji lyg niekur nieko nesugalvotų jam toliau kenkti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sofi Barbierato Sausio 22, 2023, 12:26:04 pm

   Šiek tiek palaukusi Sofi išgirdo švilpio žodžius. Iš tikro, jie ją šiek tiek įskaudino, nes nebuvo taip, kad jai rūpėjo tik dėl savęs. Ji taip pasakė tik todėl, kad nenorėjo pasirodyti per "gera" ir "išduoti" Klastūnyną. Sofi buvo užsispyręs žmogus. Dabar ji nusprendė pratūnoti čia kiek galima ilgiau ir įtikinti jį, kad jai bent kiek svarbu ir jo sveikata.
 - Kodėl tūrėčiau? Niekur neisiu. Kas mane išvis?- greitai atėjo madam Pomfri. Ši atsisuko į Sofi ir paklausė:
 - O tu mergaite, kas būsi? - paklausė madam Pomfri.
 - Pažįstama,- ji atrodė visiškai rami, nenorėjo išsiduoti.
 - Tada aišku, gali pasilikti, kol ieškosiu tokio vieno...Tai dar pusvalanduką gali pabūvoti, o aš per tą laiką dar kitus nelaimėlius aplankysiu ir vaistus surasiu. Po to teks išeiti, nes pradėsiu gydymą.
 - Žinoma, ačiū,- mergina tai pasakė Pomfri ir palaukė kol ši išėjo. Ji atsisėdo ant šalia lovos esančios lankytojų kėdutės ir susikėlė koją ant kojos. Lauksiu. Negaliu išduoti principų. Kaip keistai nuskambėjo žodis "nelaimėlis". Juk jis man tiek prikiaulino, kad jeigu Pomfri pamatytų, jo net negydytų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Danas de Breinas Sausio 22, 2023, 12:45:00 pm

  Klastuolė užsispyrė niekur neiti. Tai Daną dar labiau suerzino.
- O kokia tau nauda iš buvimo čia? Juk ir taip jau neišsidavei. Nors manau, kad tą tikrai padarysiu, - pasakė jis tvirtai. Tiesą sakant, jos išduoti tikrai neketino. Bent jau prieš tai. Dabar jai čia atsibeldus ši mintis tikrai viliojo.
  Netrukus sugrįžo madan Pomfri ir mergina be jokios širdgėlos melavo. O jai pasakius, kad ji pažįstama Danas tyliai suburbėjo:
- Kurgi ne.
  Tiesa, madam Pomfri arba to negirdėjo arba nekreipė į tai dėmesio, nes leido jai pasilikti. Tai Danui buvo visiškai nesuprantamas dalykas. Negi neatrodo įtartina, kad ji ateina po kelių minučių ir visiškai nesijaudina dėl manęs? Pagalvojo Švilpynės koledžo atstovas.
  Klastuolė atsisėdo ir užsidėjo koją ant kojos. Tai Daną supykdė.
- Gali atstoti nuo manęs?! Ačiū labai, kad pridarei daug bėdos! Laisva. Bėk kol neišdaviau. Spėju, kad madam Pomfri nesidžiaugs, jog prie manęs kaltininkė, - piktai pasakė. Tikrai nebenorėjo jos čia matyti.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sofi Barbierato Sausio 29, 2023, 08:25:39 pm

   Sofi vis dar sėdėjo ant tos kedės. Bet netrukus vaikinas išklojo ką apie ją galvoja. Tai buvo aišku suprantama, bet Sofi neketino išeiti. Klastuuolė nenorėjo, kad vaikinas laimėtų, bet nenorėjo jo ir nervinti.
 - Ne,- atsakė į berniuko klausimą mergina. Ji buvo visiškai įsitikinus, kad jis jos neišduos. Bet nuo tos minutės Sofi nusprendė tylėti. Ji nenorėjo nieko sakyti. Taip pat nenorėjo nervinti ligonio. Ji gan patogiai atlošė galvą ant kėdės ir užsimerkė. Pamanė, kad ten ramiai ir tyliai bus tol, kol ji jai atleis arba bent jau supras dėl ko ji čia. Mergina nemažai laiko viską praleido pro ausis ir net neišgirdo ar švilpis jai ką nors sakė.- Pabuvosiu kol ateis Pomfri. Tuomet tavo laimei pasišalinsiu.- ji saldžiai nusižiovavo ir užsnūdo ant kėdės. Miegoti ji norėjo nuo pat ryto, o tie ginčai ir visa diena labai išvargino, tad buvo labai pravartu pamiegoti. Ji miegojo neilgai, mat nenorėjo, kad miegančia ją pamatytų madam Pomfri. Ji vis dar buvo užsimerkusi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Danas de Breinas Vasario 03, 2023, 06:21:10 pm

  Klastuolė ir toliau sėdėjo ir tikrai nežadėjo niekur eiti. Tuo labiau dar ir pradėjo miegoti! Tai Daną visiškai suerzino, tačiau jis nusprendė į tai nekreipti jokio dėmesio. Žinojo, kad jos nesugebės išvaryti. Žinojo, kad ji specialiai sėdės, jog toliau jį nervintų.
  Vis dėlto po kiek laiko jis nebenorėjo jausti jos šalia. Norėjo pabūti vienui vienas.
- Kaip matau esi per kvaila eiti, - suburbėjo jis, bet garsiai, kad klastuolė girdėtų. Taip, ji jam netrukdė, tačiau vien nuo minties, jog ji yra šalia ir gali lengvai padaryti tą patį švilpiui darėsi bloga.
- Madam Pomfri, atsiprašau, bet gal galėčiau pabūti vienas? Manau, jog poilsis man padėtų, o iš mergina labai trukdo, - pasakė Danas.
- Taip, žinoma. Tu teisus. Tau reikia ilsėtis. Nagi, mergužėle.
  Danas tikėjosi, kad klastuolė bent per madam Pomfri išeis. Nenorėjo ir nežadėjo jos išduoti. Na, gal truputį ir norėjo, tačiau tikrai neketino to padaryti. Norėjo, kad ji tiesiog išeitų.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Sofi Barbierato Vasario 06, 2023, 07:14:19 pm

   Greitai atėjo Pomfri. Sofi šiek tiek palengvėjo. Ji atsimerkė lyg niekada nemiegojusi ir išgirdusi madam Pomfri žodžius leptelėjo:
 - Savaime suprantama. Paliksiu ramybėje.- ji atsistojo nuo kėdės ir tyliai bei lėtai išėjo. Ji nelabai norėjo to daryti. Merginos veide buvo labai daug išgąsčio. Ji nežinojo ką daryti. Nei ką nei kaip. Vienintelė išeitis turbūt buvo eiti į Klastūnyno bendrąjį kambarį ir tyliai išsiverkti. Bet ji net jo nepriėjo. Klastuolė paėjusi vos kelius žingsnius atsisėdo ant greta esančio suoliuko ir verkšleno. Ji net pati gerai nesuprato dėl ko ji verkė. Ji tiesiog suprato kaip blogai padarė ir labai stipriai gailėjosi. Sofi ant to suoliuko praleido daug laiko. Ji girdėjo, kad Pomfri dar neišėjo iš Dano palatos, bet jautė, kad laikas slenka ir matė, kad temsta. Taigi ji sėdėjo keletą valandų ant suoliuko ir verkė, skaitė, rašė, tiesiog veikė bet ką, kad užsimirštų. Bet nenorėjo niekur eiti, nes nenorėjo sutikti žmonių, kurie ją tokią pamatytų. Bet Sofi liūdesys blėso ir dabar ji tiesiog paišaliojo kažką į sąsiuvinį.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Danas de Breinas Vasario 09, 2023, 09:47:58 am

  Laimei, mandam Pomfri susiprato, kad jam reikia ramybės. Neatrodė, kad ji suprato, jog klastuolė ir buvo to kaltininkė, tačiau tai buvo gerai. Švilpis nenorėjo įskųsti jos. Taip, pyko ant merginos, tačiau buvo ne toks. Stengėsi būti draugiškas net ir savo priešams, todėl norėjo, kad jai baigtųsi gerai.
  Viską susiradusi madam Pomfri išvirė eliksyrą, kuris turėjo nuo to padėti ir davė Danui išgerti. Vos po kelių minučių visos žaizdos jau buvo užsitraukusios, todėl švilpis galėjo išeiti.
- Ačiū jums, - pasakė jis.
- Nėra už ką. Daugiau su draugais nebandykite šių kerų.
- Žinoma, - nors ir dabar ne mano kaltė. Dar pagalvojo jis, tačiau daugiau nieko nesakė. Buvo pernelyg dėkingas madan Pomfri, kad ši padėjo.
  Danas atsistojo ir jausdamasis daug geriau pradėjo eiti ligoninės sparno išėjimo link. Nusprendė traukti į Švilpynės bendrąjį kambarį arba biblioteką. Sugalvosiu pakeliui. Pagalvojo jis ir greitai išsinešdino iš ligoninės sparno.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Brita Hedwig Balandžio 16, 2023, 12:20:08 pm

 Ieškodama Orėjos Brita neužsuko tik į ligoninės sparną. Mergaitė vylėsi, kad ten jos neras. Nes ji jaustusi labai kalta dėl to Juk ji tavo draugė, Bri. Kodėl atėmei iš savęs paskutinį šansą? Dabar jos niekada nebepamatysi. Galvojo nuliūdusi grifiukė. Atbėgusi į ligoninę nuskubėjo prie slaugės.
- Ar čia nėra Orėjos Rimtgal?
Paklausė mergaitė. Slaugė tik mostelėjo ranka į vieną iš palatų. Brita suprato tai kaip teigiamą atsakymą. Ji nubėgo į palatą į kurią rogė slaugė. Ten gulėjo Orėja. Jos visas kūnas buvo subraižytas. Kadaise ilgi balti plaukai dabar buvo išvagoti kraujo dėmėmis. Prie jos lovos sedėjo tėvai ir brolis su sese.  Ponia Rimtgal liūdnai pasisveikino ir parodė į suniokotą kūną.
- Kas čia nutiko?
Paklausė raudonplaukė. Į ligoninę įėjo Britos sesė Arven. Jos veidas neslepė liūdesio. Pamačiusi Britą ji skubiai nusisuko ir patraukė prie kitos palatos. Ten gulėjo irgi suniokota klastuolė. Orėjos sesuo Eva pasivedė Britą į šoną. Ten pradėjo aiškinti, kas nutiko. Pasirodo, kad kai Brita nuliūdino Orėją, ji nubėgo į uždraustajį mišką. Ir ten sutiko tą klastuolę kuri irgi guli ligoninėje. Tada jos pradėjo pyktis dėl Britos, klastuolė sakė, kad Brita yra lamaiva ir kvailelė. O Orėja sakė, kad Brita yra labai gera draugė. Bet kartais labai susinervina, ir tada geriau pasisaugok. Tada klastuolė labai supyko ir panaudojo Sectumsempra kerus.
Tai išgirdusi Brita pasijuto kalta. Ir labai nuliūdusi nubego koridoriumi.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 30, 2023, 01:27:15 pm

  Mergina greitai judėjo koridoriais, tempdama varniukę už rankos. Nors ir pavyko ją atgaivinti dar klasėje, tai vis tiek nebuvo gerai. Ir baisiausia buvo ne tai, kas jai iki šiol nutiko, o tai, kas jai galėjo nutikti. Pamokos, nors ir dažniausiai būdavo ramios, galėjo tapti didžiausiu košmaru vos kelių mokinių dėka, todėl buvo aišku, kad palikti vaiką jau ir taip blogai besijaučiantį gera nebus. Tad buvo gerai, kad pamoka greitai pasibaigė. Erka net ir durų neuždarė, nusprendė, kad niekas nieko neturėtų vogti. Bet violetinplaukė šiaip jaudinosi. Norėjo, kad bent jau jai neskaudėtų. Tačiau žinant, ką eteriniai aliejai galėjo padaryti odai, nebuvo panašu, kad Lilith nieko nejaučia.
  Įėjusi į ligoninės sparną, Erka apsidairė. Vienintelis baisiausias dalykas, kuris galėjo nutikti, tai kad Pomfri tuo metu nebus palatose. Iš Erkos likimas pasijuokti mėgdavo, tačiau dabar tam buvo pati blogiausia akimirka.
  Laimei, po kelių akimirkų išlindo moterėlė, tad Erka nusišypsojo.
- Pasirodo eteriniai aliejai pamokoje nebuvo gera mintis, - atsiduso ir susiraukusi pažvelgė į Lilith. Taip, kad stipriau prisikvėpavo, gal buvo kam alergiška, nebuvo jos kaltė, bet... Puikiai matė, kaip ši maišė pirštu mišinį ir nejautė kažkokio noro paskui nusiplauti ranką. Gal ji nejaučia skausmo? Šmėkštelėjo mintis ir sekundei Erka netgi tuo patikėjo, tačiau paskui smegenys privertė suprasti, kokia kvaila tai mintis ir pranešė, kad tokių Erka turi per daug. Ar kas tuo abejojo? Nelabai.
- Nagi, mergužėle, gulk, - nusišypsojo senutė, tad Erka paleido mokinę.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Lilith Morgenstern Gruodžio 30, 2023, 10:43:46 pm

  Velniškai skaudėjo galvą. Lilith nebesusigaudė, kas vyksta. Gi ką tik tiesė ranką link vetiverijų eterinio aliejaus, o dabar jau buvo vedama nežinia kur. Jeigu nebūtų skaudėję galvos, o protas būtų veikęs sklandžiai, Morgenstern dar būtų paklaususi moters, vedusios ją už rankos, kur ji keliauja, tačiau dabar tik vylėsi, kad pusiaukelėje link kažkur neapsivems ir neapvems tos moters, į kurios ranką varna buvo įsikibusi.
  Įėjus į kažkokią patalpą, Morgenstern bandė apsidairyti, tačiau vietos neatpažino. Aplinkui liejosi vaizdas, mergaitė vis smarkiai užmerkdavo akis ir staigiai atsimerkdavo, jog tas besiliejantis vaizdas nebetaptų aklina tamsa, o net ir iš kažkur išlindusi moterytė, Morgenstern neįstengė sutrikdyti. Matyt, nebuvo jėgų, tad paliepimui gulti Lilith nesipriešino.
  - Labai skauda galva, - kažką išvepleno ir tą pačią sekundę pažvelgė į ranką, kurią pamatė pirmąjį kartą po nuotykio klasėje, mat ta moteris, regis, Magijos Istorijos profesorė, ją buvo visąlaik suėmusi. - MAMA LILITH GELBĖK, MAN LUPASI ODA! - pradėjo klykti, vos pamačiusi, kad pirštas, kuriuo maišė praktikos darbui atlikti reikalingą mišinį, buvo raudonas ir kažko susigarankščiavęs.
  - Ramiai. Dar ne tokios bėdos čia buvo sutvarkytos, - nesirūpindama tarė Madam Pomfri ir išsitraukė reikalingo viralo. - Išgerk. Po poros dienų pirštas bus kaip naujas. Na, o su skaudančia galva dar teks šiek tiek pakentėt, vaistinių eliksyrų maišymas jaunam organizmui tikrai ne į naudą, - hilerė ištiesė Lilitai kolbelę su neaiškios kilmės eliksyru pirštui sutvarkyti, tuomet palaukė, kol varna jį išgers ir tolumoje išgirdo kažkokį pagalbos šauksmą, tad susirūpinusi nulėkė jo krypties link.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Erka Forrm Sausio 07, 2024, 08:37:44 pm

  Priėjus ligoninės sparną, visos mintys pasitvirtino, Lilith tikrai blogai jautėsi. Ir nors Erka kiek pyko, kad ji specialiai maišė mišinį pirštu, jai dabar jos buvo taip gaila... Buvo skaudu žiūrėti, kaip šiai skauda ir labai norėjosi kaltinti save.
  Tačiau Lilith pradėjus klykti, dar puikiau pasimatė skausmas. Erka palaukė, kol Madam Pomfri jai davė kažkokio eliksyro, o tada nubėgo prie kito paciento. Tada violetinplaukė pritūpė prie mokinės lovos.
- Viskas gerai, tai privalo praeiti, - švelniai pasakė ir šyptelėjo, nors viduje nesijautė taip ramiai, laimė, per pusmetį jau išmoko slėpti jausmus ir visada palaikyti švelnų toną. Tada prisiminė, ką ji sakė. - Mama Lilith? Ar tavo mamos vardas irgi Lilith? - pasidomėjo, mat norėjo nukreipti jos mintis nuo skausmo. Žinojo, kad taip visada mažiau skaudės. Jei tik pavyks, žinoma.

Antraštė: Ats: Palatos
Parašė: Autumn Harper Kovo 02, 2024, 11:06:18 am

Autumn atsikėlė. Jos skaisčios akys dar negreitai apsiprato su ryškia palatos šviesa. Ir tada ji viską atsiminė. Kaip vakar jai pritrūko oro einant koridorium, ir ji apalpo. Tada prie jos priėjo madam Pomfri. Ji atrodė kaip visada: griežta, bet rūpestinga.
- Na, Autumn vėl ligoninėj.
Taip ji jau daug kartų buvus ligoninėj. Jau pirmą dieną ji pradėjo dusti būdama Varnanagės bendrajame kambaryje. O ketvirtą dieną, jai su koja įspyrė Malia Res. Koja sparčiai pradėjo tinti ir pasidarė mėlyna. Aišku madam Pomfri per keturias minutes ją išgydė. O Malia Res liko po pamokų mėnesiui. Ir taip dabar ji vėl ligoninėj. Autumn viskas buvo pažįstama. Vaikystėje, ji beveik visą laiką oraleido ligoninėj, nes sirgo kaulų vėžiu. Jos kairė koja dar i dabar sunykus. Kai Autumn buvo dešimt, viskas vėl smogė. Ir koja pasidarė dra baisesnė ir dar prisidėjo plaučių vėžys. Ji visus mokslo metus pragulėjo ligoninėj, bet tada grįžo namo. Na, štai dabar uždusau. Ką man dabar darys? Juk tėvai žino, kad magai nemoka išgydyti vėžio. Jos skaisčiu veidu pradėjo bėgti karštos ašaros.
- Na, na neverk. Viskas gerai. Jau ponia Evenstar susisiekė su tavo tėveliais. Viskas bus gerai.
Autumn žinojo, kad niekas nebus gerai. Jai visi taip sakydavo. Ir žiobarai ir hileriai.
Vakare atvažiavo Autumn tėvai.
- Viskas bus gerai, - tarė jos mama.
Autumn norėjosi sušukti, ne niekas nebus gerai, bet liežuvis neapsivertė. Mama ją gražiai pakėlė paglostė jos riešutinius plaukus.
Tada jie visi susėdo į žiobarų traukinį. Ten buvo tvaiku. O gal tik Autumn plaučiai vėl regresuoja. Ten zujo vaikai su laimingais įraudusiais veideliais ir didėlem šypsenom. Ak jie nežino kas manęs laukia. Jie linksmai sau gyvena, o aš…
Po sunkios nakties traukinį, ryte pradėjo pypsėti ir skleistis dūmai. Autumn atvyko į Londoną. Viskas bus gerai, viskas bus gerai. Ber ji tik sau melavo. Net pati netikėjo ką jos avietinės lūpos murma.