Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Godriko Dauba => Temą pradėjo: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 23, 2015, 10:00:06 pm
-
Namas stovėjo anaiptol ne pagrindinėje gražaus, sutvarkyto Godriko Daubos miestelio gatvėje. Priešingai - labiau į vakarinį pakraštį, netoli didelės, paslaptingos, bet kažkuo jaukios ir kažkuo magišku kvepiančios girios, kuri pietryčiuose jungėsi su Godriko Daubos parku. O galgi tiksliau nusakytum, kad miškas pietryčiuose buvo iškirstas ir išvalytas, ir įkurtas tikrai gražus parkas, bet visgi - medžių ir miško gyvūnų gyvybių kaina.
Didelis ir erdvus kiemas buvo aptvertas aukšta tamsia medine tvora. Pats namas tikrai nebuvo didelis, bet modernus, šviesus ir jaukus. Apatinė namo dalis, pirmas aukštas, iš išorės buvo apkalta juodomis ploštėmis, buvo įrengtas garažas. Antro aukšto akį traukiantį detalė - apkalimas natūralios spalvos medinėmis lentelėmis, ir didžiuliai langai, juodais rėmais. Visos spalvos tarpusavy harmoningai derėjo, nė viena nebuvo įsimaišiusi netyčia. Visas namas skleiste skleidė šilumą ir šviesą.
Pirmame aukšte buvo įrengta virtuvė, vonia ir didelė svetainė. Antrame aukšte - sutuoktinių bendras kambarys ir miegamasis. Reikia dar pasakyt, kad kambariai įrengti buvo skoningai, baldų, sienų spalvos harmoningai derėjo, kaip ir paveikslai, kabantys ant sienų.
-
Pagaliau išsiropščiusi iš mašinos ir padėkojusi kažkokiam svečiui, maloniai pasiūliusiam ją pavežti, Kasiopėja perbraukė rankomis per suknelės sijoną ir atsidususi ištiesė pečius. Pakėlus akis ji išsižiojo. Namas buvo nuostabus.
Kas žino, kiek laiko ji taip būtų praleidusi žiopsodama į pastatą, jei ne tas pats svetelis, kumštelėjęs jai pašonėn ir pažadinęs iš svajų. Laimei, tokių žmonių dar yra. Dar kartą padėkojusi, Kasiopėja kartu su kitais nusekė į namą, morališkai besiryždama išvysti ir interjerą.
Taigi, tiek išorė, tiek vidus, Kasiopėjai kėlė susižavėjimą. Jaunieji tikrai pasistengė įsirengdama šitokį ,,kuklų" būstą.
Neujaukiai atsistojusi kažkur už kitų svečių, ir retkarčiais patrypčiodama kulniuku, Kesė sunėrusi rankas žvalgėsi aplinkui.
-
Į kiemą įvažiavo baltas gėlėmis ir balionais išpuoštas limuzinas (šiaip jau Sorenas tikrai neatstūminėjo prabangos ir gerų automobilių, o per vestuves nevengė ir kiek daugiau paišlaidauti). Automobiliui sustojus, Sorenas išlipo pirmas, o tada dureles atidarė Gabriellai ir žiopsant būriui svečių, paslaugiai padėjo išlipti (,,kažkokia keista vestuvių tradicija, nes paprastai po to retai kada vyras beatidarinėja duris" - Pamanė Sorenas, bet visgi nusiteikė dureles atidarinėti net ir po vestuvių). Jaunasis su jaunąja žengė į priekį - Sorenas vis žvilgčiojo į Gabriellą, norėdamas pamatyti jos reakciją, ar jai patiks namai. Atidarius duris, kurios buvo neužrakintos, svečius, sugužančius vidun, pasitiko gardžiausi kvapai - Sorenas mokėjo gaminti, bet vis tiek didžiąją patiekalų dalį paruošė nusamdyta šeimininkė ir Soreno mama, atvykusi iš Rusijos (deja, Soreno pusiau tikras brolis nesiteikė atvykti).
Visi sugužėjo į didelę svetainę, iš kurios buvo galima išeiti į lauke, kiemo vidinėje pusėje esančią terasą, kur skambėjo nmuzika ir buvo galima šokti.
-
Gabriella važiavo patogiai įsitaisiusi limuzine, visu lieknu kūnu prisiglaudusi prie tvirto Soreno. Važiavo ji užsimerkusi, mėgavosi ramybe ir po truputį atslūgstančia įtampa ir nerimu. Tiesa, jos naujasis vyras jai nepasakė kur jie važiuoja, tad retkarčiais ji žvilgtelėdavo pro užtamsintą limuzino langą. Merginai buvo smalsu, kokia šįkart staigmena laukia. "Ir Sorenas vėl mane stebina..." jau nebe pirmą ir nebe dešimtą kartą pagalvojo Hogvartse dėstytojaujanti profesorė.
Limuzinui sustojus, Gabriella išlipo iš automobilio ir prieš akis išvydo modernų, medinį namą su dideliais langais - tokį, apie kurį visą gyvenimą svajojo Gabriella. Kas čia? Nejaugi tai... mūsų namas?
- Sorenai... ar jis mūsų? - droviai paklausė mergina, sunerdama savo ir vyro pirštus.
-
Jekaterina tiesiai iš bažnyčios atbėgo kartu atsivilkdama ir priekaištaujančią Amelia. Jokiu būdu jos negalėjo praleisti dovanos įteikimo - fantastiško namo. Klastuolė net strikinėjo iš džiaugsmo, dailiai įtipenusi pro duris (mat labai jau nenorėjo išpurvinto jokių kilimų ar pritrypti žemių ar kažko panašaus). Išleidusi tokį prislopintą garselį ji grožėjosi tiesiog fantastišku namu ir von Sjuard'ų skoniu. Tas švelnutis medžio kvapas buvo mėgstamiausias dalykas iš viso pasakiško namo, o dar tas sodas... viskas gniaužė kvapą. Tu tiiik nepergyvenk, vis vien niekada neištekėsi ir visada būsi laisva kaip paukštis, ne tiesiog... nespėjus vidiniam balseliui įsivažiuoti ji pritrenkė jį ir nusišypsojo jaunavedžiams. Gabriellos veido išraiška buvo kaip tik prie to nerealaus namo ir viso kito.
-
Amelia, pagaliau visgi nusprendusi eiti į šventę (o jei vis dėlto ten bus šokoladinių keksiukų?), šiek tiek - dėl vaizdo - pabambėjusi, atvyko į šventės vietą - naująjį Von Sjuardų šeimos namą. Pagaliau atbėgusi (o teisingiau - atvilkta nekantraujančios Jekaterinos), mergaitė neteko žado. Namas buvo nuostabus - šiek tiek primenantis žiobarišką, su sodu, o ką jau bekalbėti apie šalia esantį mišką...
Atsigręžusi į Gabriellą ir Soreną, varniukė net nusijuokė - regis, Gabriella taip pat šį namą matė pirmą kartą. Ir nenuostabu. Juk kokia gali būti geresnė vestuvių dovana?
Paskui draugę įėjusi į namo vidų, trečiakursė šyptelėjo - iš vidaus jis buvo nė kiek ne prastesnis, negu išorėje. Užuodusi šokoladinių keksų kvapą, raudonplaukė nusišypsojo dar plačiau - šventė turėjo būti tikrai nuostabi.
-
Sorenas von Sjuardas stovėjo prie namo durų, kai išgirdo Gabriellos klausimą. Veide kažkaip keistai išdygo šypsena - ne sarkastiška, ne ppilna tramdomų nervų, ne kokia kitokia, netikroviška - gryna linksma šypsena. Kaip reklamoj: ,,Natūrali, be jokių priemaišų".
- Taip, Gabriella,- tarė jis, praleisdamas merginą pirmą.- Ar patinka?
Jaunąjį linksmino ir svečių reakcijos. Tarp svečių jis pastebėjo ir kelias mokines iš Hogvartso - greičiausiai su jomis Gabriella turėjo ypatingą ryšį. O gal ir ne. Vestuvės - didelė šventė, ja reikia leisti, jeigu tik yra galimybių, džiaugtis visiem artimiesiems.
Svetainėje jau grojo vestuvių muzikantai - gan paprastas, bet gražias dainas - negi tokiu laiku kažkam reikia kažko ypatingo. Visi siekia tik atsipalaiduoti ir atšvęsti...
-
Mergina įsmuko pro duris į namą ir net apstulbo nuo jo grožio - visos spalvos buvo suderintos, baldai modernūs, virtuvė didelė, tokia, kokios ir norėjo Gabriella. Juk jai beprotiškai patinka kepti įvairiausius keksiukus ar pyragus... Laiptais vos ne šviesos greičiu užskridusi mergina prieš save išvydo didžiules duris, už kurių buvo jaunavedžių miegamasis.
- Ak, kokie dideli langai, kiek daug saulės šviesos! - suspigo šviesiaplaukė. Nors ir buvo vampyrė, šviesą ir saulę mėgo ne mažiau, nei paprastas mirtingasis.
Nuskriejusi laiptais žemyn ji karštai pabučiavo vyrą į lūpas ir apsikabino.
- Ačiū, Sorenai, tu nuostabus! - vis dar negalėdama patikėti, kad jie turės didžiulį nuosavą namą, padėkojo mergina. - Tai... Einam į terasą?
Gabriella nuėjo prie Amelios ir Jekaterinos.
- Na, mergaitės, kaip vestuvės? Ar iš šono gerai atrodė, ar aš nesuklydau? - pilna emocijų paklausė ji.
-
Jekaterina buvo itin linksma tą dieną, jeigu nebūtų su aukštakulniais, tikriausiai būtų šokinėjusi dabar ant pirštų galiukų. Amelia kaip tyčia turėjo mažesnio kulno batelius, tad dabar galėjo nors ir kokį tvistą šokti. Tik faktas, kad Klastuolė jau senai buvo pratusi prie tokių aukštų kulnelių.
Gabriella tikriausiai buvo laimingiausias žmogus šventėje. Ne tikriausiai, o tikrai. Tiesa, nors Jekaterina buvo itin linksma, lūpose žaidė santūri šypsenėlė ir tai - kaip tokiai niūriai personai, tai buvo daug. Kažkur namo gilumoje užgrojo linksmesnė muzika ir mergina pamatė ateinant Gabriellą.
- Suklydai, ar ne, svarbiausia, kad ištekėjai, - linksmai paskelbė juodaplaukė. - Bet ne, nesulklydai, gali nurimti. Kai kas verkė iš laimės ir džiaugsmo, bet atrodė tikrai iškilmingai, jei to klausi. Bet ir tavo vyro skonis namams...
Nutęsė Jekaterina. Namas buvo amazing, kitaip nepasakysi. Kas Klastuolei gadino nuotaiką - mėlyna aprangą. Jai norėjosi juodos, bent dabar, bet per tokią gražią šventę... pakentės.
-
Gabriellos veide spindėjo didžiulė šypsena, skruostai buvo lengvai raustelėję.
- Aww, ačiū, Jekaterina, kad dalyvavai mūsų vestuvėse, mes labai dėkingi kartu su Sorenu, - padėkojo profesorė ir žvilgtelėjo į Soreną. - Gražiai atrodot, mergaitės, - pagyrė ji. - Įdomu, kur Kasiopėja, Keitė ir Džeinė, gal nerado namų, gal kur užstrigo, ar gal iš viso neateis... Kad ir kaip bebūtų, kviečiu vaišintis tortu ir keksiukais, vistiek jau vakaras, mokinių negaliu ilgai užlaikyti. Kavos, arbatos? - pasiteiravo ir nuėjo į virtuvę, kur sukosi Soreno mama. Pasišnekučiavusi su naująja anyta ji paėmė puodelius ir išdėliojo ant stalo į eilutę. Pasitvarkiusi šukuoseną ji išėjo į terasą, kur skambėjo muzika ir buvo galima šokti. Mergina pakvietė svečius išeiti į lauką ir prisijungti prie jaunavedžių.
-
Džeinė, žinoma, kaip visada vėlavo. O jūs pamėginkite atvykti laiku, kai kažkokių burtininkėlių namus užpuola trys troliai. Na, bent jau jų kova su Džeine ir pabaisų patupdymas į kalėjimą užsitarnavo pirmo puslapio straipsnį rytojaus "Magijos žiniose". Iki naujojo von Sjuardų namo juodaplaukė atlėkė savo juoduoju motociklu, o tą padaryti irgi buvo nelabai lengva, dėvint ilgą, gražią juodą suknelę ir tokios pačios spalvos aukštakulnius. Ko gero, ji šiek tiek išsiskirs iš minios vestuvių puotoje dėvėdama juodai, tačiau atrodė žaliaakė tikrai pribloškiamai. Sustojusi ir nulipusi nuo savo transporto priemonės aurorų vadė mostelėjo savo burtų lazdele, taip panaikindama bet kokius nuo pasivažinėjimo padarytus nuostolius. Tada palinko prie motociklo veidrodėlio, pasidažė savo lūpas raudonai ir perbraukė ranka savo ilgus juodus plaukus. Džeinė jautėsi gana keistai, kadangi šalia nebuvo jos juodosios panteros Nakties. Teko ją palikti namie, nes mergina abejojo, ar kas nors būtų apsidžiaugęs išvydęs vestuvėse lakstančią plėšrūnę. Juodaplaukė paėmė dvi nedideles atsivežtas sidabrines dovanų dėžutes nuskubėjo į draugų namus. Tada stabtelėjo ir apsižvalgė, ieškodama jaunavedžių.
(Suknelė- http://i59.tinypic.com/351wl6q.jpg )
-
Gabriella išėjo iš terasos, išgirdusi kažkieno motociklo garsą. Pasirodo, tai atvažiavo Džeinė Meko - Gabriellos sena, gera draugė.
- Sveika, Džeine! - apkabino mergina juodaplaukę. atrodai kaip per laidotuves... nejučiom pagalvojo šviesiaplaukė.
Profesorės skyrėsi kaip diena ir naktis - Gabriellos suknelė buvo balta, Džeinės - juoda; von Sjuard plaukai šviesūs, o kitos merginos - tamsūs. Džeinė kaip visad atrodė kaip "bloga mergaitė".
- Gerai atrodai, - pagyrė ji. - Bet, lyg ir tarėmės, kad visos rengsis mėlynai... Kodėl nebuvai vestuvėse? - kiek nuliūdusiu balsu paklausė Gabriella, kviesdama Džeinę užeiti į vidų.
- Motociklą palik kieme, vistiek niekas nepavogs, - nusijuokė šviesiaplaukė, uždarydama po savęs duris.
-
Išvydusi Gabriellą Džeinė išsišiepė ir čiupo ją į glėbį. Jos nesimatė taip ilgai!
-Labas, Gabe!-nusijuokė mergina.
Gabriella atrodė tiesiog nuostabiai. Iš tiesų, Džeinė buvo kaip naktis, o von Sjuard- diena.
-Nenusišnekėk. Tu pati atrodai tarytum deivė,-nusišypsojo juodaplaukė.
Šviesiaplaukei paminėjus mėlynos spalvos aprangos kodą, aurorė atsiduso ir prikando lūpą.
-Taip, žinau, bet... Na, nemalonu sakyti, bet savo spintoje neturiu nei vieno mėlyno drabužio. Beveik visos mano suknelės juodos. Laiko apsipirkti nebuvo, o spalvos keitimo burtai man niekada nesisekė,-paaiškino Džeinė.-dėl vestuvių- skubėjau kaip tik galėjau, tačiau turėjau skubų iškvietimą, pora trolių gerokai nusiaubė poros burtininkų namus. Atleisk, tikrai norėjau pasirodyti čia anksčiau.
Gabriellai pasakius apie motociklą, Džeinė papurtė galvą.
-Ten yra tikrai gera apsaugos sistema, sukurta manęs pačios. Tam, kuris bandytų pavogti, tikrai būtų ne pyragai-sukikeno žaliaakė.
Įėjusi vidun juodaplaukė apsižvalgė.
-Gražu,-pagyrė.-stiliumi primena mano dvarą, tačiau turiu pripažinti, kad pas jus viskas padaryta naujoviškiau.
Staiga aurorų vadė susivokė, kad rankose vis dar laiko dvi sidabrines dėžutes. Padavė jas Gabriellai.
-Čia nedidelės dovanėlės tau ir Sorenui vestuvių proga,-nusišypsojo juodaplaukė.-iš išvaizdos du paprasti sidabriniai žiedai, tačiau jei tik kuris nors iš jūsų pateks į bėdą, kitas žiedas nušvis raudonai. Per jį galite ir susisiekti. Apie viską parašiau dėžučių viduje. Naudingas daiktas, užkerėjau pati ir užtikrinau kad veiks bent du šimtus metų, be to, užkodavau specialiai jums-niekas negalės jų pavogti. Žinoma, jei nepatiks, nenaudokite.
Džeinė šyptelėjo.
-Ir, aišku, aurorų paslaugos jums visada pasiekiamos ranka, tik parašyk man. Šiuo metu turiu daugiau valdžios nei ko gero ministras, tad jei ko tik prireiktų, rašyk,-tarė mergina.
Ji pažvelgė į Gabriellą ir nusijuokė.
-Žinai, tu jau vyrą turi, o aš dar ir vaikino ne,-sukikeno.
-
- Ačiū! - beveik sucypė Gabriella, gavusi komplimentą. - Kaip tai neturi nei vieno mėlyno rūbo? - nustebo profesorė ir suraukė antakius. - Bent kažką tikrai turėtum turėti, na bet ką padarysi, - numojo ranka į tą nereikšmingą detalėlę. Juk dabar jos vestuvės ir tokios mažos problemėlės neturėtų sukelti kokių nors didesnių nepatogumų. - Svarbiausia, kad atėjai. Kavos, arbatos?
Gabriella paėmė dėžutę iš Džeinės rankų ir išpakavo.
- Aww, kokia tu miela, net dovanas pati padarei... beveik, - pridūrė ji ir nusijuokė. - Ačiū!
Von Sjuard užsimovė draugės dovanotą žiedą ant rankos ir dar kartą nusišypsojo.
- Gal einam prie visų? - paklausė ji, parodydama į terasą, kur dabar skambėjo kažkokia lėta, romantiška muzika. - Gausi tu dar ir vaikiną, ir vyrą, anksčiau ar vėliau, tikrai turėsi, juk buvo Liucijus... Kempinis? Kampinis? Ar aš klystu?
-
Džeinė papurtė galvą.
-Ne, rimtai! Neturiu nei vieno mėlyno rūbo. Dauguma mano drabužių juodi,-šyptelėjo mergina.-ne, dėkui. Nenoriu nei kavos, nei arbatos. Žinoma, eime prie visų. Noriu pagaliau gi pamatyti ko dar prisikvietei ir svarbiausia- tavo vyrą.
Gabriellai paminėjus Liucijų, juodaplaukė nusijuokė.
-Juokauji? Tas buvo prieš kelis metus. Jis net nebuvo mano kaip ir tikras vaikinas. Po jo buvo ir dar keli su kuriais susitikinėjau, bet nei su vienu ilgiau nei kelis metus. Turint tokį darbą sunku susirasti sau vaikiną,-atsiduso Džeinė.
Merginoms priėjus prie visų kitų žmonių, aurorų vadė sulaukė daugybės žvilgsnių-kreivų, susižavėjusių, baukščių, pagarbių, matyt daug kas ją atpažino. Tačiau žaliaakė tiesiog nekreipė į juos dėmesio ir nusišypsojo Gabriellai.
-Tiesa, gal kai turėsi laiko norėsi kur nors su manimi nulėkti? Galėčiau pasiimti keletą laisvų dienų,-pasiūlė burtininkė.
-
- O Dieve, tau reikia spalvotų rūbų! Tu tuoj būsi kaip kokia gotė, vaje vaje, turėsi vaikščioti į kapines, aukoti savo kraują, į jas neštis raudoną vyną, turėsi nustot šypsotis ir panašiai, ne, Džeine, tau reikia spalvų. Aš irgi atsipalaiduosiu dar kelias dieneles, pabūsiu su vyru, galėsim ir į parduotuvę nueit, ar dar kur nors. O kam tau taip knieti pamatyt mano vyrą? - nusijuokė šviesiaplaukė, atmesdama savo garbanas ant nugaros. - Tai kas tada buvo Liucijus? Berniukas, kuris dovanojo tau visokias dovanėles ir buvo kaip koks šuniukas prie kojų..? Negalima taip elgtis su vyrais, Džeine, nežaisk jų jausmais, jei myli - mylėk, jei ne - paleisk, galbūt dėl to, dėl karmos, dabar neturi to, kurį galėtum apkabinti šaltais žiemos vakarais, ar degintis kartu vasarą, - šyptelėjo ji, tuo ypatingu savo žvilgsniu žvelgdama į savo mylimąjį.
-
Amelia kaip užhipnotizuota uostė orą. Kvepėjo keksiukais - nuostabiais, šokoladiniais keksiukais su šokolado gabaliukais. Mergaitės mintis užvaldė šokoladas - ji jau įsivaizdavo, kaip džiaugiasi, juokiasi, tada valgo, valgo, valgo... Varniukę iš susimąstymo pažadino Gabriellos balsas - jau besirengdama pagirti suknelę ir viską kitką, trečiakursė suprato, kad pavėlavo. Profesorė Morris - dabar jau von Sjuard - regis, jau buvo užsiėmusi Džeine, kurios vestuvėse kažkodėl nebuvo. Nusprendusi, kad vis dėlto reiktų su ja pasikalbėti, raudonplaukė tiesiai link jos ir patraukė.
-Sveika, profesore Meko,-mandagiai kreipėsi į naują viešnią Amy. Atsigręžusi į nuotaką, mergaitė visą dėmesį sutelkė tik į ją, stengdamasi nekreipti dėmesio į nuostabų keksiukų dvelksmą.-Jūs nuostabiai atrodote, profesore Morris. Sveikinu pradėjus naują... Emm... Pradėjus naują šeimyninį gyvenimą.
Supratusi, kad šiek tiek nusišnekėjo, varniukė šyptelėjo. Kągi, sveikinimas buvo ne itin vykęs, bet ji bent jau buvo nuoširdi.
-Beje, kokių skonių yra keksiukų kepurėlės?-pagaliau labiausiai rūpimą klausimą uždavė mergaitė. Ji ne itin mėgo braškines kepurėles, mat buvo joms alergiška, todėl tikėjosi, kad bent jau galės keksiukus valgyti. Nebūtų itin malonu, jei ji staiga pradėtų dusti vidury vestuvių šventės.
-
- Ačiū, Amelia, bet aš jau... profesorė von Sjuard? - nusijuokė Gabriella. - Bet vadink mane paprasčiausiai Gabriella. Nemėgstu, kai tarp mokytojų ir mokinių yra kažkokia riba. Žinoma, pagarba yra būtina, bet nesu aš kokia nors Anglijos karalienė, kad į mane kreiptųsi pavarde ir pareigomis. - Oi, net nežinau, visokių keksiukų yra. Ir vanillinių, ir šokoladinių, ir su karamelės įdaru, ir su riešutais, o kepurėlės... Hmm, yra šokoladinės, karamelinės gal, vanilinės... Pasirinkimas platus, nežinau, kas tiek suvalgys, bet pasirinkimo laisvė yra svarbi. O Dieve, kodėl aš tiek daug kalbu, gal dėl to, kad aš labai laiminga? - visa švytėdama iš laimės apsikabino varniukę profesorė ir vos neapsiverkė iš laimės.
- Juk čia mano vestuvės... Niekada nesitikėjau, kad ištekėsiu taip anksti...
-
Per visą tą laiką kažkur prašapusi, bet vis dėlto laiku atsiradusi, Kasiopėja prasibrovė link Gabriellos.
-Gabriella!-sucypė garbanė tvirtai suspausdama geriausią draugę glėbyje. Atsitraukusi, tačiau vis dar laikydama rankas šviesiaplaukei už rankų, Kasiopėja įkvėpė, prieš pradėdama visą monologą.-Aš labai labai labai labai labai labai labai labai...-dar kelias minutes kartodama žodį "Labai" Kasiopėja užvertė akis.-Labai džiaugiuosi dėl tavęs. Sveikinu iš visos širdies, dūšenka mano. Myliu tave, padėsiu kuo tik galėdama jei reikės,-Kasiopėja dar kartą suspaudė nuotaką glėbyje, prieš atsitraukdama.-O dabar manoji prigimtis mane šaukia,-garbanė nusijuokė ir nuėjo link saldaus stalo.
-
Gabriellai vardinant keksiukų ir jų kepurėlių rūšis bei skonius, Amelios akys išsiplėtė, taip leisdamos suprasti, kad jai ši tema itin "skani".
-Aš Rojuj,-pagaliau sušnibždėjo mergaitė, vis labiau ir labiau pasiduodama keksiukų svaiginamam aromatui.-Beje, jums devyniolika? O Sorenui tikriausiai irgi panašiai?
Turėtų būti panašiai, dingtelėjo varniukei. Jie abu buvo graži pora, ypač dabar, jau susituokus - visas Hogvartsas šią porą šipino. Apsidairiusi Jekaterinos ir aplink jos nepastebėjusi, trečiakursė gūžtelėjo pečiais. Kągi, pasikalbės su profesore, kol atsiras jos draugė. Ne bėda.
-Aš suvalgysiu,-lyg tarp kitko, juokaudama, bet iš tiesų - visiškai rimtai pratarė raudonplaukė.
-
Jekaterina tikriausiai viena pirmųjų išgirdo motociklo ūžesį. Kas gi daugiau taip dramatiškai pasirodys, jei ne Džeinė Meko, nušvilpdama visą dėmesį iš nuotakos. Pavarčiusi akis Klastuolė nusprendė kur nors pvaikštinėti ir pasižvalgyti po namus. Vedama nuojautos ketvirtakursė susirado galines duris ir trumpai pavaikštinėjo po galinį sodą ir sumanė dar vieną dalyką - na, jai juoda spalva tiko dėl snieguoliškos išvaizdos, bet mėlyna irgi buvo ,,iš tos serijos". Tereikėjo ją patamsinti. Jekaterina kėlė lazdelę, kai prisiminė, kad už Hogvartso ribų negalinti burti. Trinktelėjusi sau į kaktą tyliai kikendama parėjo į vidų, nuo stalo nusigriebusi keksiuką, šviesiai geltonos, citrinų spalvos. Nežymiai kramsnodama prikaukšėjo prie Amelios.
- Žinai, aš galvojau, kad tau labai patinka keksiukai ir, žinai, keksiukai čia nuostabūs. Ypatingai citrinininiai, - pastebėjimą išreiškė Klastuolė. - Beje, Gabriella, jei tau patinka gamta... jūsų galinis sodas fantastiškas.
-
- Kasiopėjaaa!! - stipriai apkabino savo geriausią draugę Gabriella. - Aww, man teks dalinti savo meilę Sorenui ir tau... Aš irgi tave myliu! - dar stipriau apsikabino Kasiopėją ji ir jai nueinant dar spėjo palinkėti skanaus, kai jos dėmesį vėl atitraukė Amelia ir Jekaterina.
- Man devyniolika, o Sorenui... - mergina greitai nukreipė temą. - Taip, mergaitės, valgykit ką norit, - maloniai pasiūlė šviesiaplaukė. - Amm, mes turim galinį sodą? - nustebo ji.
Mergina priėjo prie vaišių stalo ir nugriebė vieną šokoladinį kesiuką su karameliniu įdaru. Jaunoji prisigretino prie Kasiopėjos ir pradėjo pokalbį:
- Tai pasakok, kaip tau sekasi? Ką nuveikei per tas dienas, kol aš ruošiausi ir nesusitikom? Kaip tau su širdies reikalais? - draugiškai patraukė per dantį garbanėlę, nesmarkiai kumštelėdama į petį. - Skanūs keksiukai?
-
Sorenas von Sjuardas pilnai sutikdamas linktelėjo.
- Eikim,- tarė jis Gabriellai, apkabindamas per liemenį. Nuo svečių gausos vaikinas kartais suglumdavo, bet vis vien to neparodydamas šypsojosi ir su visais kalbėjo, nusišypsojęs padėkojo Jekaterinai, kai ši išsijuosusi gyrė namus. Po kiek laiko jis pastebėjo į vestuves su trenksmu atvažiavusią ir Džeinę Meko - prisiminė gyvybės ir linksmumo pilną jos veidą iš senų Burtų Trikovės Turnyro, o vėliau ir iš profesoriavimo Hogvartse pradžios laikų. Supratęs, kad Gabriella nori pasikalbėti su draugėmis, vyras atsitraukė, nuėjo į virtuvę pasisveikint su mama, susirado dar kelis senokai bematytus giminaičius. Praeidamas išgirdo savo žmonos ir moksleivės pokalbį: ir labiausiai įstrigo Gabriellos keista pauzė, nutylint, kiek gi metų Sorenui. Liūdnai šyptelėjęs, vyras nužygiavo pro duris į svetainę.
Po dar kelių valandų muzikos, pokalbių, juoko, vestuvinių žaidimų ir panašiai, šventė baigėsi.
-
Gabriella laisvai skraidžiojo po namus vis šnekteldama su kokia geresne drauge, mokine, ar Soreno gimine. Deja, jos pačios giminaičiai negalėjo atvykti, į jos naująjį vyrą pažiūrėti atvažiavo tik jos mama. Jaunoji, ilgai nekalbėjusi ir labai jos išsiilgusi, atpasakojo kiekvieną jos ir jos vyro pasimatymą, papasakojo kaip šiaip klostosi reikalai Hogvartse.
Laikas, tos kelios valandos, prabėgo greitai kaip vienas akimirksnis ir Gabriellai jau teko atsisveikinti su svečiais. Palinkėjusi visiems sėkmės ir įdėjusi po nemažą torto gabaliuką (o mokinėms ir kelis keksiukus), mergina išlydėjo visus į lauką ir atsisveikino.
Lengviau atsidususi ir grįžusi vidun, von Sjuard atsipjovė torto gabaliuką (kurio taip ir nespėjo paragauti šventės metu).
- Keista, kad mes turim savo bendrą namą... - kažkaip keistai pokalbį pradėjo žaliaakė.
-
Sorenas, grįžęs kartu su Gabriella namo po Helovino šventės, veikiai nusimetė sunkią požemių dievo Hado kaukę - ji buvo visapusiškai įgrįsusi. Helovinas praėjo visai neblogai, juolab, kad jis šventė (jeigu taip galima pasakyti) Heloviną su savo žmona. Sorenas prisėdo ant sofos šalia Gabriellos ir užčiuopė kišenėje medalioną.
- Keista, bet smagu,- nuoširdžiai, gal kiek išdidžiai šyptelėjo Sorenas. - Beje, ką tada darom su šituo?- parodė į ištrauktą iš kišenės amuletą.
Sorenas pasijuto keistai - ant riešo vis dar nebuvo pranykusi lyg ir magiška kompaso tatuiruotė nuo Burtų Trikovės Turnyro, ir ant delno tebeegzistavo svastika. Lyg tai dauguma jo svarbesnių gyvenimo įvykių būtų sužymėti paveikslėliais ant rankų. Pastebėjęs tebesmilkstančią barzdą, Sorenas mostelėjo lazdele, užgesindamas, ir suteikdamas jai įprastinę išvaizdą.
-
((Pas Soreną ant delno svastika))
Gabriella kartu su vyru grįžo namo ir iš karto nuėjo prie veidrodžio - reikėjo susigrąžint įprastą veido spalvą ir nusiimti kaukę bei ragus. Po keleto minučių, kai viskas buvo baigta (ir mergina net pati savimi stebėjosi), šviesiaplaukė prisėdo šalia Soreno ir padėjo jam galvą ant peties. Visai buvo pamiršusi apie auksinį žaibą ant delno. Mergina įdėjo savo delną į Soreno ir laukė, kas nutiks. Šįkart jausmas buvo kitoks, šilta srovelė nebedegino ir perbėgo nebe per odos paviršių, bet nutekėjo kažkur viduje.
- Keista... - tarstelėjo Gabriella von Sjuard. - Ar šis medalionas gali būti susijęs su mūsų vestuvėmis? Juk tai būtų neįtikėtina.
Von Sjuard pakėlė žalias akis į vyrą ir kažkokiu baimę slepiančiu žvilgsniu jo akyse ieškojo atsakymo.
-
((Dėkui, pamiršęs buvau...))
Sorenas žvilgtelėjo į žaibą ant Gabriellos rankos - spėjo žvilgtelti, jai dedant delną į Soreno. Pajuto keistą šilumą, kurios niekad anksčiau nebuvo jutęs ir nusistebėjo.
- Nežinau, bet abejoju,- atsakė vyras, žiūrėdamas žmonai į akis.- Apskritai buvau visą šitą reikalą su medalionu primiršęs. Galgi būtų pats laikas išsiaiškinti? - šyptelėjo jis, smalsiai nužvelgdamas Gabriellos veidą. Mostelėjęs lazdele, židinyje užkūrė ugnį. Iš tirkųjų mėgo ugnį įžiebti žiobarišku būdu, jausti gyvą ją... bet dabar nenorėjo kažkur trauktis nuo Gabriellos.
- Nereikia bijot.- švelniai šypteldamas pasakė Sorenas.- Nemanau, kad mums gali kas nors nutikti. O išsiaiškinti tai turėtume.
-
- Bet tos datos ant medaliono... Jos turi kažką reikšti. Ir būtų visai neblogai, jei atsiminčiau kodėl man jį padovanojo močiutė, kokia proga, kaip aš jį vėl radau ir kodėl... O kad galėčiau dabar paklausti savo močiutės, - liūdnai tarė Gabriella ir atsiduso.
Mergina prisiglaudė prie vyro, jos kūną užliejo šiluma ir ramybė. Galbūt tai buvo pati saugiausia vieta žemėje, kai visi rūpesčiai nuplaukia it debesys po lietaus. Von Sjuard buvo dėkinga savo mylimajam, tik jis suprasdavo jos jausmus iš akių, žinodavo, kada jai neramu, ar baugu, visada mokėjo paguosti, rūpinosi ja ir suteikė pačias gražiausias akimirkas jos gyvenime. Gabriella pakėlė akis ir ilgai stebėjo ramų, užtikrintą tamsiaplaukio žvilgsnį.
- Myliu tave, - sušnabždėjo Gabriella von Sjuard ir priglaudė lūpas prie Soreno. Mylėsiu tave amžinai...
-
Sorenas gūžtelėjo pečiais - ,,iš kurgi aš galiu žinot..." - mintyse sumurmėjo jis.
- Neįsivaizduoju, bet greičiausiai taip ir yra. - tarstelėjo vyras, apversdamas medalioną kita puse. Čia buvo itin dailiai išgraviruotas kažkoks įdomus ženklas - lyg senovinė germaniška runa, lyg kažkas kita...
- Užjaučiu, Gabriella... labai sutarei su močiute?- paklausė Sorenas, kaip įmanydamas švelniau, kad jos neįžeistų, nesukeltų blogų prisiminimų. Tiesą sakant, vaikinas niekad nemokėjo kalbėti apie tuos dalykus, kurie žmones skaudina, graudina.
Von Sjuardas dėbsojo į tai į kompaso tatuiruotėje besisukančią žavingą rodyklę - jau seniai ji nebeveikė pagal savo funkciją, buvo tragiškai išsiderinusi, nors dėl šito jis ir nepergyveno.
-
- Gerai? Aš pas ją praleisdavau kiekvieną vasarą, mes daug kalbėdavomės, dainuodavom dainas, kartu eidavom pasivaikščioti, turėjom daug bendra. Man visi sakė, kad aš į ją panašesnė labiau, nei į mamą... Ji buvo mano idealas, visuomet norėjau būti panaši į ją, - kalbėjo von Sjuard, sunkiai beslėpdama ašaras, tačiau buvo pasižadėjusi sau, kad nebebus tokia emocionali. - Šį medalioną ji man įteikė prieš pat mirtį, - atsiminė ji. - Sakė, kad kai kažkas atsitiks... Kaip norėčiau viską atsiminti... Medalionas pradės veikt. Ta jos šypsena - tokia nuoširdi, bet kartu ir kažkuo paslaptinga...
Mergina prisiglaudė prie vyro ir nusiramino.
- Reikia kažką daryti, pameni, bibliotekoj buvom radę kažkokią knygą. Taip ir neišsiaiškinom iki galo.
-
Sorenas nebyliai apkabino žmoną, jausdamas jos liūdesį. Jam buvo klaikiai gėda, kad jis tiek mažai žino apie Gabriellos artimuosius, kad ją pavertė... vampyre, net beveik nepagalvojęs. Visgi kiek daug mergina paaukojo dėl jo, dėl jų abiejų...
- Jeigu jūs taip gerai sutarėt, ji tą medalioną tau paliko tikrai ne blgou tikslu. - tarė Sorenas, bjauriai kankinamas dežavu jausmo - tarsi šitą frazę jau būtų kažkada sakęs, galbūt kitam žmogui, galbūt tam pačiam.
- Išsiaiškinsim, bet galbūt kiek vėliau?- paklausė netvirtai Sorenas, stodamasis. - Eikim dabar mažumėlę atšvęst atostogų nuo mokinių ir pasidžiaugt artėjančių Kalėdų laukimu...- šyptelėjo jis. Gabriellai atsistojus, jis praleido ją į svetainę pirmą.
-
Gabriella prisiglaudė prie Soreno - tik juo galėjo pilnai pasitikėti ir tik jis turėjo kažkokių keistų galių "išsiurbti" jos liūdesį ir blogą nuotaiką.
- Ačiū tau, - sušnabždėjo mergina. - Tai aš irgi taip manau, tikrai nelinkėtų man nieko blogo.
Šviesiaplaukė pasuko plaukų sruogelę ant piršto ir šyptelėjo. Kad ir kaip jaukiai buvo įsitaisiusi ant minkštutėlės sofos, reikėjo pakilti, nes nujautė, kad svetainėje bus kažkas įdomesnio. Kaip ir daugelį kartų, jos nuojauta tikrai neklydo. Vampyrė, įėjusi į kambarį, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir negalėjo nuslėpti džiugesio bei netikėtumo.
- Sorenai.. - besišypsodama ištarė ji ir kaip kokia pantera užšoko vyrui ant kaklo. - Kodėl? Už ką? - nustebusi paklausė ji ir dar kartą apžvelgė kiek pakitusį kambarį.
-
Sorenas švelniai mostelėjo burtų lazdele, paleisdamas tylią, ramią muziką. Pasigirdus įžanginiams įmantriems akordams, vyras padėjo lazdelę ant židinio - dabar jos jau nebeprireiks kuriam laikui, gal net visoms Kalėdoms.
- Bet tada iškyla klausimas, ko linkėtų - gūžtelėjo Sorenas, vis dar susimąstęs apie keistą net tokios gilios magiškos bendruomenės nariams kaip von Sjuardai, amuletą. Dar puošdamas svetainę Sorenas apgalvojo, kur stovės, kad gerai matytų Gabriellą, ar tikrai ją nustebins - juk ji, kaip ir jis pats - puikiai girdi ir mato, ir kažką nuslėpti, ar padaryti paslapčia (visais galimais atvejais) yra labai sunku (bet ne neįmanoma). Vampyras mirktelėjo vorui Spaikui, neseniai užbaigusiam puošti šviestuvą rožėmis (savaime aišku, pritvirtino su voratinkliais. Praktiška, greita, patikima, nors didele romantika ir nekvepia).
Čia jaunųjų von Sjuardų šeima ir praleido šiltas, ramias Kalėdas.
O štai po kone pusės metų, pavasarį, Sorenas pagaliau grįžo į namus po ilgos ir varginančios kelionės po Afriką žinių gilinimo ir profesinio tobulėjimo tikslu. Sorenas buvo klaikiai išsiilgęs namų (taip, Anglija jam jau buvo tapusi namais ir jo namai buvo Godriko Dauboje), įprastinio niūraus ir lietingo oro, normalaus maisto, ir, be abejonės, savo žmonos, kuri visą šitą laiką jo kantriai laukė. Pastatęs sunkų griozdišką lagaminą prie durų, prie kojų, Sorenas pasižvalgė pro langus ir garsiai pabeldė į duris krumpliais.
-
Gabriella von Sjuard ramiai kuitėsi po namus, tuo metu valė dulkes nuo stalo paviršiaus virtuvėje, kai už durų išgirdo keistą krebždesį, kuris buvo visiškai nebūdingas kokius penkis mėnesius. Žaliaakė iškart sukluso ir pažiūrėjo pro langą, nors pro jį nieko nepamatė. Mergina padėjo skudurėlį, nusivalė rankas į kelnes ir nuskubėjo prie durų. Jos galvoje dar vis tebeskambėjo ta pati nuostabi prancūziškos dainos, kurią profesorė dainavo visą dieną, melodija. Netrukus jos ausis pasiekė ir aiškus beldimas į duris, tad buvo aišku viena - kažkas nusprendė ją aplankyti. Tačiau žaliaakė neturėjo žalio supratimo (koks žodžių žaismas), kas galėjo ją čia aplankyti tokią, rodos, paprastą pavasario dieną. Von Sjuard atvėrė duris ir išvydo prieš save žmogų, kurio tikrai nesitikėjo išvysti. Šviesiaplaukė šiek tiek raustelėjo, o jos veidą papuošė platus šypsnis.
-
Sorenas neilgai, deja, tegavo pastovėti už durų, nors akimirkai jau buvo suabejojęs, ar namuose apskritai kažkas yra, ar jo kas nors laukia. ,,Pagaliau, pagaliau namie." - krūtinę užliejo šiokia tokia ramybė, kokios seniai Sorenas nejuto. Durys svetingai prasivėrė, o tarpduryje stovėjo Gabriella - Soreno žmona, tiek laiko nematyta. Palikęs lagaminus prie durų (susirinks vėliau) profesorius paklydėlis peržengė namų slenkstį ir šiltai apkabino žmoną, o ši kažko stovėjo labai tyliai.
- Labas, grįžau...- tyliai tarė Sorenas. Lagaminai su mažytėmis užburtomis kojelėmis tipeno į namus po sutuoktinių porą.
Nežinia, ko labiausiai buvo von Sjuardas pasiilgęs - ar žmonos, ar namų, ar Godriko daubos, mat po tiek laiko daug kas buvo pasikeitę.
-
- Aš irgi tavęs, - tyliai atsakė Gabriella, uždėdama delną ant skruosto, ir tyrinėjo kiekvieną savo vyro veido bruožą, o akyse galėjai įžvelgti rūpestį. - Tau viskas gerai? Tu sveikas? Nesusižeidęs? Kaip jautiesi? - paklausė mergina, bet Soreno šypsena ją nuramino, prasismelkdama iki pačios širdies, ir taip buvo aišku, kad viskas nuostabu.
Von Sjuard stipriai prisiglaudė prie mylimojo, kurio neregėjo beveik pusę metų, spėjo ir pasiilgti, ir suabejoti, ar jis išvis kada nors sugrįš. Vienintelis užsiėmimas, kuris ją ramindavo, tai buvo laiškų, kuriuos jos mylimasis davė vakarą, kai pasipiršo. Tačiau ilgai laukta diena atėjo ir Sorenas pagaliau grįžo namo.
Profesorius von Sjuardas visada ir viskam pasitelkdavo magiją, o Gabriellai, nors dabar jau ir ji pradėjo dažniau burtus naudoti, dar vis tebebuvo keista matyti pasiklojančias lovas ar kur nors palubėje persisukinėjančias lemputes. Tad ir pro porą praeinantys lagaminai sekundę išgąsdino merginą. Palydėjusi lagaminus žvilgsniu, Gabriellos žvilgsnis vėl susidūrė su von Sjuardo auksiniu.
-
Sorenas kuo nerūpestingiau mirktelėjo žmonai, uždėdamas savo ranką ant šiltos jos rankos. Realiai - kokia šiluma gali sklisti iš vampyrės rankų? Bet Sorenas kažkodėl tą šilumą visgi juto, galbūt dėl kažkur Gabriellos širdy dar išlikusios žmogiškos šilumos, žmogiškų jausmų.
- Viskas gerai man, nesijaudink...- nuramino Sorenas, šiltai tebesišypsodamas.- Dar geriau, kad vėl būsim kartu...
Sorenas peržengė slenkstį.
- Atleisk, kad taip ilgai negrįžau ir nerašiau...- nutraukė ne pačią jaukiausią tylą Sorenas.- Nebuvo jokių susisiekimo galimybių. O kaip man sekasi buitiniai kerai, kurie pravarčiausi tokiose situacijose, pati žinai,- kreivai vyptelėjo jis.
- Papasakok, kas čia naujo įvyko, kol manęs nebuvo? Kaip tau sekėsi? Kaip darbe?
-
Gabriella ir pati drąsiau ir plačiau nusišypsojo nuraminta Soreno šypsnio ir to žvilgsnio, kurio niekas kitas net ir bandydamas nesugebėtų atkartoti. Mylimo žmogaus akių šviesa - kone pats gražiausias reginys, kurio neatstoja jokie pilvo presai ar V linijos.
- O tu man atleisk, kad neparuošiau tau sutikimo vaišių, nebaigiau tvarkyti namų ir dar daug ko nepadariau, net nepasipuošiau, - tarė Gabriella, priglausdama savo šviesią galvą ant Soreno peties ir įkvėpdama su niekuo nesumaišomo jo kvapo.
Išties, vampyrė nebuvo pasiruošusi vyro grįžimui, tad namuose vaikščiojo su paprastais džinsais ir niekuo neypatinga balta palaidine, plaukus sukėlusi į netvarkingą kuoduką. Net vestuvinis žiedas buvo saugiai padėtas ant valgomojo stalo, kad nepasimestų bešluojant namus.
- Na, lyg ir nieko neįvyko, - paprastai atsakė šviesiaplaukė, aplenkdama faktą, kad beveik kiekvieną dieną susitikdavo su savo mokiniu ir kad vos nepaskerdė merginos Uždraustajame miške. - Tik trūko tavęs... Kartais visą naktį užsilikdavau pilyje, užsikroviau įvairiausiais darbais. Kažkada netyčia užtikau Jekateriną, berepetuojančią savo šokį, kaip supratau, ji kvietė į savo pasirodymą, ne tik į repeticiją. Ji šoka nuostabiai, o kokia ji grakšti... Pamenu, ir aš lankiau baletą, bet dabar tikriausiai nieko neprisiminčiau. Na, geriau tu papasakok, kaip sekėsi tau? Ką naujo sužinojai? - paklausė von Sjuard, skubiai užsimaudama vestuvinį žiedą ant piršto.
-
Sorenas von Sjuardas kažkaip nevalingai apsidairė, vos įžengęs į savo šeimos namus. Viskas visur blizgėjo, švytėjo, buvo iščiustyta ir sutvarkyta, kad po dulkių pilnų dykumų, karštos saulės ir kitokio diskomforto vyriškiui kone skaudėjo galvą ir plaučius - tai skaudėjo, kai skauda tiems, kas iš gatvės staiga įžengia į kokią nors biochemijos laboratoriją, kur švaros ir tvarkos palaikymas yra gyvybiškai, ar net didesne reikšme, svarbu. Nors reikėtų gerokai pagalvoti, kas gali būti svarbiau už gyvybę.
- Viskas gerai,- kiek sutrikęs gūžtelėjo pečiais Sorenas. Jis dar nepamiršo, kad Gabriellai greičiausiai jų maitinimosi būdas neatrodo itin etiškas, veikiau gana vulgarus, nors organizmui jau priimtinas. Kokios gi būtų tos ,,vaišės"?- Viskas puiku, svarbiausia, kad tu čia, ir jokių sutiktuvių man daugiau nereikia.
Gabriella Sorenui atrodė tokia žavi, kai jos kuodukas netobulas, o mažumėlę pasišiaušęs, kai ji pati apsirengus ne kokiomis iščiustytomis išpustytomis suknelėmis, kurios tampa svarbesnės už žmogų, o paprastai, gražiausiai. Klausydamasis skambaus merginos balso, Sorenas žvelgė į jos akis, kurias galėtų nupiešti užsimerkęs, į niekur nežiūrėdamas, iš atminties. Plačiai nusišypsojo, kai žmona skubiai užsimovė vestuvinį žiedą, ir jiems abiem prisėdus ant sofos, sunėrė savo rankų pirštus su josios.
- Na, domėjaus dykumų klajoklių alchemijos pagrindais, tenykščių burtininkų magiškųjų viralų gamybos principais ir papročiais. Taip pat ir dykumų gyvūnais... tu dar vedi magiškuosius gyvūnus? Galėčiau kokį įdomesnį pristatyt,- šyptelėjo Sorenas. Nedaugžodžiavo, nujausdamas, kad žmonai eliksyrai visgi nėra labai labai įdomūs.
-
Gabriella pasižiūrėjo į Soreną ir kukliai nusišypsojo. Žinoma, vyras būtų kur kas labiau nustebęs, jei ši būtų išsipusčiusi lyg ruoštųsi į kokį nors pobūvį.
- O kas būtų, jei manęs nebūtų? - paklausė mergina ir jos skambus juokas užpildė ir taip jaukią namų tylą. Kitaip nei, pavyzdžiui, morge, von Sjuardų namai visuomet buvo jaukūs, juose skambėdavo arba Gabriellos niūniavimas, arba sutuoktinių balsai ir juokas.
Žaliaakė apsivijo vyrui aplink kaklą, pabučiavo į skruostą ir atsigulė mylimajam ant kelių. Žiūrėdama į judviejų sunertas rankas, šviesiaplaukė šypsojosi, žaidė su vampyro pirštais ir sukinėjo jo vestuvinį žiedą.
- Tai... - šyptelėjo vampyrė. - Kaip suprantu, gerai praleidai laiką? - paklausė ji. - Ne, šiais mokslo metais pasilikau tik Apsigynimą nuo juodosios magijos, papasakok man apie tuos gyvūnus, - paprašė žaliaakė ir jaukiau įsitaisė ant Soreno kelių.
-
[[Turiu pastebėt, norint pabrėžti jaukumą Von Sjuardų namuose, palyginimui morgas yra tobulas variantas :D ]]
Sorenas von Sjuardas irgi nusijuokė, jį užplūdo šilti prisiminimai. Neparadoksalu ir nekeista, kad daugelis jų asocijavosi tik su šia mergina, tik su mergina, kurios vardas buvo Gabriella, su Soreno žmona. Nejučia, išgirdęs josios juoką, nusijuokė ir Sorenas - o rodos, paskutiniu metu šypsena nebenušvisdavo jo veide, ir jis pats pastebėdavo, kad niekas jo nebedžiugina.
- O kas gi galėtų būt? - paklausė retoriškai Sorenas.- Nebūtų net šių namų.- Šyptelėjo jis, apipildamas bučiniais Gabriellos kaklą. Beveik visą laiką, veikiai atsigrožėjęs tvarkingais, išpuoselėtais savo ir Gabriellos namais, von Sjuardas jau žvelgė į vampyrės veidą.
- Na,- numykė Sorenas,- Nelabai kaip. Visą laiką man trūko tavęs, trūko namų. Ten sumautas klimatas. Vos pakenčiamas net mūsų rasei. Na, tik įdomu šiaip, pasižvalgyt po dykumas, sužinot šį tą aną naujo.
Sorenas gūžtelėjo pečiais.
- Apie ką čia papasakojus dabar? Juk vis vien tu nemažai tų gyvūnų žinai, jeigu ne daugiau už mane. Ir kaip sekasi dėstyti apsigynimą nuo Juodosios magijos?
-
((Žinau, mielasis, žinau (: ))
Soreno lūpoms kutenant jos tokiems bučiniams neatsparų kaklą, Gabriella tyliai sukikeno ir pasimuistė. Mergina buvo velniškai išsiilgusi savo mylimojo ir būtent jo prisilietimo bei bučinių. Žaliaakė prikando lūpą ir jos žvilgsnis susidūrė su vyro žvilgsniu. Vampyrė plačiai nusišypsojo, vis dar bandydama suvokti, kad jos vyras grįžo iš ilgų kelionių, klajonių ir negailestingą klimatą pakeitė išsiilgtu Anglijos klimatu.
- Aš irgi tavęs labai pasiilgau, Renai, - švelniai atsakė šviesiaplaukė ir akimirką jos akys nukrypo į žemę, bet tai įvyko taip greitai, kad vargu ar Sorenas pastebėjo. Vien mintis, kad ji galėjo būti (tiksliau, buvo) neištikima, nedavė merginai šventos ramybės ir kažkur giliai krūtinėje ten degino vis didesnį kaltės jausmą.
Von Sjuard mikliai, kaip kokia žuvelė vandenyje sprunka nuo bandančių sugauti ją vaikų rankų, išslydo iš Soreno glėbio (nenuvertinkime vampyrių jėgų) ir prispaudė vyro rankas delnais prie sofos.
- Sakai, neapsiginu? - su lengva pašaipėle balse sumurkė žaliaakė ir pasilenkė prie vampyro, o jų lūpos buvo taip arti, kad net mažiausia musytė nebūtų praskridusi pro tą tarpelį. Tačiau Gabriella kažko delsė, šypsodamasi žiūrėjo Sorenui į akis, ir kankino mylimąjį bučinio laukimu.
-
Sorenas šypsojosi, žvelgdamas į Gabriellą. Visgi jam buvo įgrysęs tas sumautai karštas ir sausas dykumų klimatas, ir nors jam nevisai patiko nuolatiniai Angliją plaunantys lietūs ir ganėtinai niūrūs debesys, jaukiausias buvo namų ,,mikroklimatas". Namų jaukuma, gardūs kvapai iš virtuvės, netgi augalų sukuriama gaiva namuose... to niekada nepalyginsi su niekuo kitu pasaulyje. ,,Renai.." - nuskambėjo vyro mintyse Gabriellos balsas darsyk. Sorenas kvatojosi, lyg būtų tas pats keturiolikametis vaikėzas, Durmštrango vagykloje į tortus prikaišiojęs bombikių. Dar labiau Sorenas pradėjo kvatoti, kai Gabriella mikliai išsiveržė iš jo glėbio. Taikliai apibūdinta - kaip žuvelė vandeny. Bet turint minty, jog šio posto autoriui ,,diela" gaudant žuvelę vandenyje buvo pasisekusi (deja, toji žuvelė buvo ešerys. Tvirtas ešeriokas).
- Tikrai neapsigini, Gabriella, - burbtelėjo von Sjuardas. - Ir ko gi tu tuos vaikus išmokai?- švelniai pasišaipydamas paklausė juodabarzdis.
-
Gabriella von Sjuard nusijuokė staiga vėl atsidūrusi tvirtuose vampyro gniaužtuose. Mergina nusišypsojo ir, vos tik gavusi galimybę, ji sugavo Soreno žvilgsnį. Gabriella mylėjo tas rūpestingas, ramias, žaižaruojančias šiluma akis. Mylėjo kiekvieną vyro nuo šypsenos atsirandančią raukšlelę kartu su raukšlelėmis prie akių jam besišypsant ir besijuokiant. Ji tiesiog negalėdavo atsispirti jo prisilietimams, apkabinimams, bučiniams... Vampyrė prisiglaudė prie Soreno visu kūnu, rankomis apsivijo jo kaklą ir nesiliovė šypsotis.
- Na, šio bei to... išmokau, - kukliai šyptelėjo Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė ir, prisitraukusi arčiau mylimojo, karštai pabučiavo jį į lūpas. Keista, bet net ir tūkstantąjį, ir dešimttūkstantąjį kartą jos pilve plazdėjo drugelių sparneliai, ji jautėsi pakylėta ir laiminga. Gabriellos meilė buvo ypatinga ir žymiai stipresnė už juodąją magiją, už bet kokį joninį ryšį ir kitus stiprius dalykus pasaulyje.
-
Sorenas von Sjuardas juokėsi kartu su Gabriella, glausdamas ją prie savęs. Dabar jis jau tikrai jautėsi grįžęs į savo namus: nors Anglijos klimatas, Godriko daubos nuolatiniai lietūs ir von Sjuardų namų kikrokliatas ir buvo sudedamoji Soreno gyvenimo dalis, galbūt ir taip pavadinamos laimės dalis, bet kokie gi Soreno namai būtų be Gabriellos? O dabar tai - Soreno ir Gabriellos namai, ir kursyvu šriftu prirašytas povestuvinis užrašas namus darė šimtus kartų jaukesniais. Apskritai tik dėl Gabriellos vyras turėjo namus, nes iki tol mėgo gyventi žymiai laisviau. Be namų, su krepšiu būtiniausių daiktų. O ką - vampyrui bepigu taip ir gyventi - nei susirgs, nei įdegs per daug, nei iš bado numirs... bet nenukrypstant nuo temos ir grįžtant į jaukius vampyrų namus (skamba... hm.. keistokai...), galima pasakyti, kad Sorenas norėjo dar užlenkti kokią ironišką pastabėlę apie žmonos mokytojavimą, bet tasai saldus, tiek lauktas bučinys sarkazmą ištirpdė kaip cukrų arbatoje, lyg ličio oksidą vandenyje, it pinigus politiko kišenėje.
- Gal dabar ir tikiu, - tarstelėjo Sorenas. Šis sakinys buvo kažkuo dviprasmiškas.
-
Po šitiek laiko, kai Sorenas grįžo, Gabriella vėl juto tas tvirtas rankas aplink savo liemenį, matė, kaip jos mylimas žmogus šypsosi ir juokiasi, o tai jai pačiai kėlė šypseną ir darė ją laimingą. O dar tos lūpos, kurias po tiek mėnesių galėjo vėl pajusti ant savųjų... Von Sjuard tikriausiai buvo pati laimingiausia mergina ir aš kalbu ne tik apie šią akimirką. Žaliaakė akimirką susimąstė, ką tuo sakiniu norėjo pasakyti Sorenas, bet per daug to neėmė į galvą. Profesorė ir pati vyrui metė kandžią pastabėlę:
- Man įdomiau, kaip tu vaikus mokai, mielasis, - žvelgdama vyrui į akis paklausė Gabriella ir nusijuokė. - Juk "profesoriaus von Sjuardo kaip nėra, taip nėra"... - nutęsė šviesiaplaukė, pacituodama išgirstą pirmakursėlio frazę, ir prikando lūpą.
-
Sorenas budriai žvilgtelėjo į Gabriellą. Jau nesyk pastebėjo keistą jos žvilgsnį, lyg sunkų akmenį staiga bumbtelintį į žemę, o tada atšokantį lyg nuo gero batuto ir sugrįžtant prie Soreno. Vyras pasijuto keistai - lyg tai sunkus akmuo vis atakuotų jį, o jis visai jam nesipriešintų, netgi norėtų, kad akmuo ir toliau jį talžytų. Bet juk kaipgi mano žmonos žvilgsnis gali būti akmuo... - nejučia šovė į galvą Sorenui. Bet kol kas jis tylėjo - nenorėjo, kad tai, kas jam vaidenasi, sugadintų vakarą. Dar turint mintyje, kad jis galbūt užmiršo, arba primiršo tą žalių Gabriellos akių spindesį, tarytum gražiausių smaragdų, ar kokių kitų brangakmenių.
- Ko gero, mažiau išmokiau, negu tu,- nusileido Sorenas.- Bet dabar vėl imsiuosi to darbo. Beje... gal norėtum šiandien kur nors kartu nueiti? Kaip senais... gerais.. laikais?- nusišypsojo von Sjuardas žmonai.
-
Vis dėl to, regis, nei Sorenui, nei Gabriellai šis vakaras nebuvo tobulas. Gabriella prieš savo vyrą jautėsi kalta, o Sorenas, pažinodamas ją kaip niekas kitas, žinoma, suprato, kad kažkas negerai. Tačiau abu sutuoktiniai nedrįso kartu išsiaiškinti, kas pasikeitė. Nors jei bent vienas iš jų būtų drąsesnis, viskas žymiai greičiau išsispręstų.
- Mhm, - apsikabinusi vyrą per kaklą pritarė šviesiaplaukė, priglaudė lūpas prie jo nosies ir švelniai pabučiavo. - Kaip senais gerais laikais, sakai... - pakartojo mergina, prikąsdama lūpą. - Man tinka. Tik duok kelias minutes.
Netrukus von Sjuard, apsirengusi gėlėtu sijonu iki kelių ir pasileidusi plaukus, jau stovėjo įsikibusi į Soreno parankę. Kartu sutuoktiniai žengė pro savų, mylimų namų duris.
...
Po vakarienės, linksmai besišnekučiuodami, sutuoktiniai Gabriella ir Sorenas von Sjuardai grįžo į namus, esančius Godriko Dauboje. Gabriellos veide, kaip ir visad, švietė šypsena, ji įžengė pro namų duris ir įkvėpė. Merginos nosį palietė salsvas vanilės kvapas.
- Nuostabus vakaras, - tyliai, tebesišypsodama pasakė Gabriella ir apkabino vyrą per kaklą ir padėjo galvą ant jam peties. - Kol tavęs nebuvo, jaučiausi tokia vieniša... Bet kai tu vėl šalia, aš ir vėl jaučiuosi tarsi būčiau devintame danguje, - tarė šviesiaplaukė ir priglaudė savąsias lūpas prie savo gyvenimo vyro.
-
Sorenas von Sjuardas įžengė į savo namus su Gabriella, įsikibusia už parankės. Namuose kvepėjo vanile (,,Hmm, galbūt Gabriella kokį pyragą iškepė?" - kone apsilaižė vyras), bet buvo pravėsę.
- O gal mums būtų neprošal namų elfas? - garsiai pamąstė von Sjuardas, bet kažkodėl pasigailėjo, pamanęs, kad kaip tokiai burtininkų/ vampyrų šeimai galbūt jis visiškai nereikalingas.
Sorenas, kaip ir dar būdamas jaunuolis, taip ir dabar vis dar tebesijausdavo turįs pilną sielą, kai Gabriella būdavo šalia, kai jį apkabindavo.
- Yra tik penki dangūs,- sarkastiškai atsiliepė vyras, atsakydamas bučiniu.- Troposfera, statosfera, mezosfera, termosfera bei egzosfera. O virš jų tik atviras kosmosas. Bent taip aiškina žiobarai, ar ne?
-
- Namų elfas? - nustebusi kilstelėjo antakį Gabriella von Sjuard. - Įdomi mintis...
Šviesiaplaukė paniro į saldų, meilės ir aistros pripildytą bučinį, jos pirštai bėgiojo nuo Soreno pečių link nugaros ir atgal, ji pati buvo laiminga.
- Kad ir kiek jų būtų, man nesvarbu, - atsakė Gabriella ir dar kartą švelniai pabučiavo Sorenui į skruostą. - Aš iškepiau sausainių. Nori? - paklausė mergina ir erzindama vyrą pakraipė klubus.
Žaliaakė atidengė lėkštę su sausainiais ir paėmė vieną. Vėl grįžusi prie mylimojo, Gabriella jį apsivijo rankomis ir nusijuokė, paduodama sausainį.
- Išbandžiau kelis naujus receptus, galvojau, kad tau patiks, - su šypsena akyse sumurkė von Sjuard. Jos lūpos dar kartą prigludo prie Soreno skruosto.
-
Sorenas šyptelėjo, ko gero, nesitikėjęs iš Gabriellos tokių žodžių. Tikėjosi ,,O kam mums jo išvis reikia? Ir taip visko turim ir su viskuo susitvarkom.". Vyras kilstelėjo antakį, nors ir stengėsi neišsiduoti - ,,Iš kur čia šiandien toks švelnumas?" - mintijo jis, mąstydamas, kad galbūt vėliau reikės to paklausti garsiai.
- Būtų neprošal, aš ir užuodžiau, kad skaniai kažkas kvepia... Kada tu spėjai?- paklausė jis, paimdamas kvepiantį, dar šiltą sausainį iš šaltokų Gabriellos rankų, kai ši atsisėdo jam ant kelių. Sausainis greit pradingo vampyro nasruose, o šis susirūpinęs prabilo:
- Tavo rankos šaltos, sušalai važiuojant? - paklausė labai jau nelogiškai, tarsi vampyrai nebūtų šaltakraujės būtybės. Gal sarkazmas.
-
- Na, aš greita, Renai, - toliau murkė šviesiaplaukė gražuolė, stebėdama, kaip vyras valgo jos kepinuką. - Skanūs išėjo? - šyptelėjo mergina ir patogiau įsitaisė mylimajam ant kelių.
Žaliaakė už ausies užsikišo plaukų sruogą ir prikando lūpą. Ji dar kartą peržvelgė visus Soreno veido bruožus, užkliuvo už nuo šypsenos susimetusių raukšlelių, susidariusių jam besišypsant. Vyras yra laimingas, turėdamas Gabriellą, o Gabriella jaučiasi, tarsi pakylėta meilės sparnų. Bučinys uždegė aistrą merginos širdyje ir ji prisitraukė vyrą dar arčiau savęs, tarp jų palikdama kelių milimetrų tarpą. Vampyrė pažvelgė į Soreno akis ir nusijuokė.
- Su tavimi man niekada nešalta, - po šio sakinio sekė dar vienas bučinys į Soreno lūpų kamputį.
-
Sorenas von Sjuardas nusišypsojo. Nei per plačiai, nei per siaurai, turbūt šiaip sau kažko, mat nelabai ko kita buvo veikti. Sėdėt ant sofos, ėst, stebeilyt pro langus ir panašius grybus daryt... Turbūt veikiai jis vėl dings iš namų, mat juose galgi buvo kiek nuobodoka.
- Žinau, kad tu greita,- tarstelėjo vyras,- bet sausainiukų greitumu esu linkęs abejoti. Beje, jie nuostabūs.- burbtelėjo.
Kurį laiką tęsėsi ganėtinai jauki tyla, iš kambario į kambarį tyliai pertipeno lagaminai, kurių Sorenas dar nebuvo iškraustęs.
- Kartais norisi ir daugiau šilumos...- negarsiai tarė Sorenas prisipažindamas (o negi rėksi, kai mylimo žmogaus ausis visai čia pat, dar apkurs netyčia, visaip nutinka gi ant šitų plačių velnio valdomų žemių...).
-
Gabriella laisva ranka paleido kuoduką ir dabar ant jos pečių gulėjo šviesi plaukų skraistė. Mergina paėmė sruogelę ir pakuteno vyrui skruostą tyliai nusijuokdama. Žaliaakė nuo mylimojo žodžių ištirpo tarsi nerūpestingo vaiko šokoladas, karštą vasaros dieną paliktas kaitrioje saulėje. Renas jos niekada nenustojo stebinęs, ne tik veiksmais, tačiau ir žodžiais. Jos dienos buvo kupinos siurprizų ir netikėtumų, o daugiausiai - nuoširdžios šypsenos.
- Tik pasakyk man, kaip tau tos šilumos suteikti, branguti, - sumurkė mergina, nusėdama vyro lūpas mažais bučinukais, o tada visą puokštę pagražino vienu ilgu, kvapą gniaužiančiu bučiniu ir rūpestingu, meilės kupinu žvilgsniu į gelsvas savo gyvenimo vyro akis.
Gabriellos siela, visa esybė tarsi susiliejo su vyru, ji priklausė tik jam. Mergina pasidavė jausmui, žaliaakės pirštai nubėgo Soreno pečiu žemyn ir susijungė su jo pirštais. Von Sjuard žvilgsnis nukrypo į judviejų rankas.
-
Sorenas von Sjuardas nutaisė susikrimtusią, susimąsčiusią veido išraišką. Gal net ir neapsimetė, visgi namai jau atrodė keistai šalti ir nebesmagūs.
- Pavyzdžiui... su dar daugiau sausainių?- nekaltai tarė vyras, įkvėpdamas oro, pilno, sklidino gardžiausių kvapų. Vyras užsimerkė ir atsiduso. Kai atsimerkė, pažvelgė žemyn - į jų rankas. Aštri vampyro klausa jau seniau neužfiksavo žiedų skimbtelėjimų. Ant Gabriellos rankų žiedo nebuvo, o ant jo - buvo.
- O kur tavasis žiedas? - taip pat nepiktai ir nekaltai paklausė vyras, giliai širdyje, sarkofage užverdamas ir užkasdamas juodą liūdesį ir nusivylimą - įtarė gal, kad žmona veltui viena laiko neleido. Gal mažai kas ir leistų, jei jau sėdėtų tiek ilgai vienas.
-
Gabriella tyliai sumurkė, šaltai vampyro rankai prilietus skruostą.
- Tave nors ir kalnais sausainių galiu užverst, tik paprašyk, - švelniai nusišypsojo ir grakščiai nuslydo nuo Soreno kelių.
Ant virtuvinio stalo stovėjo nedidukė lėkštė su krūvele sausainėlių, kuriuos magijos ministrė planavo nusinešti į darbą. Šviesiaplaukė paėmė visą lėkštelę ir grįžo prie mylimojo. Pakeliui nuo stalo prigriebė vestuvinį žiedą (tikriausiai pamiršo užsidėti, kai baigė kepti keksiukus).
- Tai kuo mes baigėm? - paklausė vampyrė ir atsikando sausainio. Kitą pusę ji davė vyrui.
Rausvu laku lakuoti nagai bėgiojo vyro kaklu ir pečiais, Gabriella tyliai šypsojosi savo nekaltai miela šypsenėle. Mergina galvojo, kaip paįvairinti judviejų vakarą, juk taip ilgai sutuoktiniai nesimatė...
-
Sorenas von Sjuardas neiškart suprato, kur pasuko Gabriella, bet pašokti iš šiltos savo vietos ant sofos, kai ji grįžo, jau buvo vėlu.
- Ne, baik tu, aš juokavau,- susigėdęs tarė vyras ir lazdele privertė padėklą grįžti, nuskristi į savo vietą.- Tu juk buvai minėjus, atrodo, kad šiuos sausainius nešiesi į darbą. Nesu aš toks klaikus besotis.
Pastebėjęs žiedą ant merginos piršto, vyras paniuro - šypsena iš veido dingo, nors jis pats beviltiškai mėgino išlaikyti gerą nuotaiką ir jos bent paskutinįsyk negadinti žmonai. ,,Ji spėjo pasiimti ir klastotę? O gal aš visgi klystu? Bet negaliu klysti..."
- Nežinau, atrodo, ties sausainiais,- vyptelėjo Sorenas, žvelgdamas į žiedo klastotę, vėliau žvilgsnis nuslydo aukštyn, prie Gabriellos veido. ,,Negaliu klysti, bet kas man iš to?" Vampyras giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė, plaučius pilnus pripildydamas oro ir po to tą visą orą iš ten ,,išvarydamas". Na, ne visą. Bet nemažą dalį. ,,Kas iš to? Bet man ir tiesa brangi, kiek galėčiau tai leisti su pilnu savo supratimu?"
- Noriu paklausti...- atrodo, galutinai apsisprendęs, bet vis dar nedrąsiu balsu prabilo Sorenas ir, kiek patraukęs Gabriellos ranką nuo krūtinės, pakišo ranką po savo apsiaustu link širdies. Ištraukė iš vidinės kišenėlės kažką mažą ir blizgantį. Vestuvinį žmonos žiedą. Soreno gerklę užgniaužė, jis dar pravėrė burną kažko klausti, bet susičiaupė, nusprendęs, kad žodžių čia nereikia.
-
- Man jų tikrai tau negaila, - švelniai tarė Gabriella, delnu braukdama per Soreno skruostą.
Šviesiaplaukė kaipmat pastebėjo subjurusią vyro nuotaiką ir pati patempė lūpą. Paskui nudūrė žvilgsnį į savo žiedą, vėliau jos akys pakilo link mylimojo delno su vestuviniu žiedu.
Merginos akys sublizgo ir Gabriella nurijo sunkų gumulą gerklėje. Žalios akys apsitraukė kaltės šydu, vampyrės delnas nuslydo žemyn Soreno krūtine. Šiam tyliai šleptelėjus ant Gabriellos kelių, šviesiaplaukė atsisėdo ant sofos šalia vyro ir susiėmė galvą delnais.
- Renai... - teištarė von Sjuard, o jos skruostu nuriedėjo pirmoji ašara. Skaudu buvo matyti vyrą tokį sugniuždytą ir liūdną, o dar skaudesnis buvo jausmas, kad taip jį jaustis privertė ne kas kitas, kaip būtent pati Gabriella. Magijos ministrė šniurpštelėjo. Visa vakaro romantika, geismas užgeso tartum žvakė ir liko tik tamsa ir liūdesys.
-
Sorenas von Sjuardas liūdnai žvelgė į Gabriellą, susiėmusią rankomis už galvos. Atsidusęs nuleido galvą, nejaukiai spoksodamas į grindis, dideliais, sugrubusiais nuo šalčio delnais pasirėmė į sofos kraštą.
- Ką Renai, ką Renai,- priekaištingai klausinėjo juodabarzdis vyras.- Atsiprašau, kad apie tai dabar prakalbau, bet tylėt ilgai nenorėjau.
Namai buvo tylūs ir šilti, tokie, kaip visada, tik be Gabriellos juoko ir kažko daugiau - be tos šiltos, jaukios atmosferos, paverčiančios namus daugiau, negu pastatu - tikrais namais. Į langą ėmė bilsnoti šlapdribos taškomos patežusios, beformės snaigės, nors veikiau ne snaigės, o besibaigiančio rudens gerai apkramtyti ir išspjauti sniego kąsniai. Vyras tyliai atsistojo, it užhipnotizuotas žvelgdamas į tą sniegą, aplimpantį namų langus.
- Išeinu,- tarstelėjo jis, staiga atsidūręs koridoriuje, jau apsirengęs nešiltą, pernelyg ploną, kaip tokiam orui, juodą apsiaustą.- Kuriam laikui. Grįšiu.- konstatavo faktą ramiu balsu. Abejojo, ar tai buvo geras jo poelgis, bet kažkas jo viduje stūgavo ir kaukė it šiaurys, it vilkas ar kitas koks išbadėjęs žvėris, ir tam žvėriui išlaisvinti ir nuraminti reikėjo gryno oro.
-
- Aš atsiprašau... - sukuždėjo Gabriella von Sjuard ir atsiduso. - Žinau, aš padariau klaidą, man labai gėda ir skaudu.
Šviesiaplaukė atžagaria ranka nubraukė ašarą ir sukūkčiojo. Šią minutę ji prakeikė visas valandas ir minutes, kurias praleido su Džeisonu. Ji norėjo atsukti laiką atgal ir nedaryti tokios nedovanotinos klaidos, tačiau kas padaryta, tas. Vampyrė nejaukiai kostelėjo ir namuose nuaidėjo ta pačia, nejaukia banga. Gabriella susigūžė į kamuoliuką.
- Apsirenk šilčiau, - tyliai pasakė mergina, vyrui šaltai praeinant pro ją. Kad ir kaip norėjo prisitraukti vyrą arčiau, apkabint ir įtikint, kad nieko, ką jis galvoja, neįvyko, rankas, ir apskritai, visą kūną buvo apleidusios jėgos. Gabriellos skruostais tekėjo sūrios ašaros, tačiau mergina buvo jų nusipelniusi.