Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Amabel Ray Rugsėjo 10, 2015, 09:06:33 pm
-
Tai buvo tiesiog kalva, mokinių tarpe žinoma kaip Kalnas. Aplink ją vešėjo tanki pieva, kurios žolės siekdavo vidutinio pirmakursio pečius. Aplink įvairiausių spalvų gėles dūgzdavo bitės, drugeliai ir kitokie vabzdžiai - kiaurą parą viskas čia alsavo gyvybe. Jeigu eitum ir eitum net nepajustum, kaip pradėtum kopti į kalvą, o užlipęs rastum seną sutrūnijusį suolelį. Niekas nežinojo, kodėl jis čia ir kaip jis atsirado, daug kas bandė jį sunaikinti, bet kaskart atėjus jis visada stovėdavo toje pačioje vietoje, lygiai taip pat supuvęs ir pasviręs į šalį. Todėl viskas taip ir liko - vešli pieva, „kalnas“ ir nesunaikinamas suolelis.
Hinata lyg išsilaisvino nuo sunkių pamokų. Dabar ji gali laisvai pavaikščioti, pabūti užsidariusiai ir džiaugtis šiltu orų.
Dabar mielai makteltų į ežerą, tačiau ne ta nuotaika
Lyg ir norėtųsi pasikalbėti, pasiūlyti ir nuoširdžiai pasijuokti su kuo nors. Na, kartais būti užsidariusiai irgi neblogai, tačiau Ne dabar. Pamačiusi kalną, apaugusį aukštomis, vešliomis žolėmis, nusprendė apžiūrėti apylinkes aplink jį. Apeidama kalną pažiūrėjo su nuostaba. Pirmą kartą, per tiek kartų, kol čia vaikščiojo, nebuvo jokio suolelio. Vis dėl to jis taip staigiai nebūtų sugebėjęs atsirasti. Tuoj patikrinsim.. Pasiėmusi lazdelę, suvinguriavo riešu ir ištarė:
-Bombardo!
Suoliukas sprogo per vidurį, tačiau jokių įtartinų ženklų. Galvodama, kad ten apsilankys vėliau, apsisuko ir nuėjo link pilies.
-
Luna išėjo iš Hogvartso pilies. Buvo saulėta, graži diena. Mergina klausėsi princesių dvynukių dialogo. Jos kalbėjosi apiie vardus. Luna vos paruošė namų darbus išėjo į lauką. Viena dvynukė sėdėjo Lunai ant peties ir laikėsi įsikibusi į merginos žydrus plaukus. O kita tą patį darė. Jos kalbėjosi:
- Kodėl mums neduoda vardų? Man atsibodo kai mane vadina ,,Pikčiurna''.
- Nebijok tuoj gausi vardus. Ar ne, šeimininke? - linksmoji dvynė linksmai paklausė. Optimistiška būtybė buvo iš dešinės pusės. O pikčiurna kairėje. Luna sodriai nusijuokė. Žaliaakė priėjo gražią, naują, neištyrinėtą vietovę. Aplinkui matėsi vien mežiai, netoli gurgaliavo upeliūkštis sutekantis į didijį ežerą. Luna tyliai pasakė:
- Kuri iš dešinės pusės sėdi ta bus Alisa, o iš kitos Alexandra. Patenkintos? Be to mane vadinkite Luna. Toks mano vardas.
- Valio! Aš Alisa. Taip.
- Fuii. Niekam tikęs vardas. Norėčiau...Soana!
- Eff gerai, - Luna atsiduso. Bet ir Soana gražus vardas. Luna abu delnus pakėlė iki pečių. Sesės nulipo nuo peties. Nuo herbologijos pamokos jos paaugo dar apie penkis centimetrus. Žydraplaukė pajutusi, kad nykštukės sulipo, švelniai atsuko, atsisėdo ant žolės. Delnus nuleido ant žolelių. Dvynės nulipo. Luna pradėjo ganyti jas...
-
Ameli pasišokinėdama lyg kokia blusa keliavo į vietą, hogvartsiečių pramintą Rojaus Kampeliu - taip, ji tikrai buvo nusipelniusi tokio vardo. Ypač rudenį - auksaspalviai, raudoni ir dar bala žino kokių spalvų lapai vis dar laikėsi įsikibę šakos kaip kokie prielipos, o saldūs (arba nelabai) obuoliai jau taikėsi nukristi (bet nekrito, nes nenorėjo - o gal tiesiog dar buvo neprinokę). Varnanagė nešėsi savo ypač raudonkepuraitišką krepšelį (didesnį iš vidaus), kuris paprastai buvo naudojamas iškyloms. Šį kartą jis buvo panaudotas žymiai svarbesniam ir prasmingesniam tikslui - jame jaukiai įsitaisiusios sėdėjo princesės dvynės. Dairydamasi, kur galėtų pasidėti krepšelį ir išleisti princeses, mergaitė pastebėjo Ksaveri - draugė, kad ir kaip keista, taip pat buvo su savo princesėmis - ir taip pat su dvynėmis.
-Labas, Ksaveri!-iš tolo mojuodama sušuko Amy, jau artėdama prie draugės.
-
Ksaveri jas ganė akimis. Ši veikla buvo nuobodi. Mergina ilgėjosi brolio, draugų. Per vasarą ji susipažino su užsienio žiobarais: Lietuvių Agne, Rusijos Nikita. Ksaveri buvo su šeima keliavę Po Lietuvą. Lankėsi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Druskininkuose, Klaipėdoje, Palangoje ir kitur. Jos šeima buvo turtinga. Palangoje spėjo susipažinti su rusu. Susikalbėjo kažkaip.(Realybėje kur susidraugavau su Nikita tai tiesa) Ksaveri ir Konory tėvai mokėjo gerai užsienio kalbas. Begalvodama ji šyppsojosi. Po to išgirdo kaip kažkuri princesė sušuko:
- Ksaveri, kažkas ateina!
- Ką? Kas? Kur? Kaip? - Ksaveri apsidairė ir pamatė draugelę Amelią. Mergina nusišypsojo davė hugą. - Labas. - Žydraplaukė greitai pastvėrė savo princeses. Kad jos nebūtų sumindytos. Luna įsižiūrėjusi pamatė, kad Amelia kažką turi rankose. Luna stebėjo ką ji darys.
-
Amelia su šypsena veide apsikabino klastuolę. Jau seniai buvo ją mačiusi - vasarą jos, žinoma, nesimatė, o po mokslų metų pradžios kažkodėl taip ir nesusitiko. Mergaitė, tiesiog nekantraudama pamatyti Ksaveri reakciją, padėjo krepšelį ant žemės ir atidarė abu dangtelius. Princesės vienu metu ir išlipo - viena iš vienos, kita iš kitos.
-Taigi tu taip pat turi princeses dvynes?-sukrykštavo varnanagė. Atėjus šiems mokslo metams, ji buvo gana pasikeitusi - tylesnė ir, tarkime, tamsesnė - bet sutikus Ksaveri, ji tapo tokia, kokia ir buvo anksčiau. Besijuokiančia, viskuo besidžiaugiančia varniuke su savo jau gerokai apdėvėtu ir nutrankytu, bet vistiek labai mylimu iškylų krepšeliu, didesniu iš vidaus. Na, beveik.
-
Ksaveri šiltai šypsojosi kai jos draugė ją apkabino. Negniaužė pernelyg smarkiai dvynukių princesių. Pamatė taip pat kitas dvynes. Skambiai nusijuokė. Ir pajuokavo :
- Mes senos mamos. Ar ne, Ami?
- Ką? Tu mano mama? - nepatikėjusi paklausė Alisa. Ksaveri juokėsi toliau net jau buvo paraudonavusi kaip burokas. Žydraplaukė tebe juokdamasi atsakė:
- Juokauju.
- Labai jau čia juokinga, - burbtelėjo, atšovė Soana. Mergina paklausė:
- Ką veikiam? Su dvynėmis? - tai tarusi ji atsisėdo ir ant kelių paleido princeses. Mergaitės buvo nepatenkintos. Ksaveri paguodė:
-Turėsit ką vekti. Susipažinsite su draugėmis. Tiesa, Ami, kuo tavo panelės vardu? Mano kur linksmoji tai Alisa, o kita pesimistė Soana, - smagiai mirktelėjo trečiakursė.
-
-Jos mane labiau mėgsta vadinti tiesiog drauge,-nusijuokė Amelia.-Noriu valgyti... Todėl galime pavalgyti! Pažiūrėėk, kokie skanūs obuoliai. Tiksliai, dė to mes čia ir atėjome! Wingardium leviosa.
Varniukei atsiskraidinus obuolį, prabilo ir princesės.
-Aš Jeanette,-mandagi tūptelėjo pirmoji. Ji atrodė gana daili - šviesūs, ilgi, banguoti plaukai ir gražus, didelių akių veidelis. Ji labai skyrėsi nuo savo sesers dvynės, kuri buvo tamsių, labai trumpų plaukų. Šią galėjai palaikyti berniuku.
-Aš Scarlett,-pagaliau prisistatė ir juodaplaukė, smalsiai žvilgčiodama į Soaną ir Alisą, bet joms atsisukus, kaskart nusukdama žvilgsnį. Nors jos išvaizda tiesiog rėkte rėkė, kad ji - sarkastiška, berniukiška mergaitė, drąsesnė už daugelį pastarųjų ir nieko nenutuokianti apie mandagumą ir etiketą, ši princesė visgi buvo visiška savo išvaizdos priešingybė - išdrįsęs jai pasakyti švelnų žodelį išgirstum ne sarkastišką toną/grąsinimą susidoroti, o mandagią padėką ir galbūt net galėtum pastebėti švelnų raustelėjimą.
-
Dvynukės princesės susižvelgė į vieną į kitą nepatikliu žvilgsniu. Alisa nustebusi paklausė:
- Kas yra pesimistė? Turbūt koks nors smagus žaidimas, - ji viltingai bandė atspėti. Ksaveri juokėsi iš jų nustebusių minų:
- Nežinai kas yra pesimistė? Ogi, tas žmogus kur visada būna viskuo neptenkintas, bamba nuolat, - Ksaveri gailėjosi jau, kad pasakė kas yra pesimistas. Soana gana smarkokai įsižeidė:
- Atsiprašau? - Soana muistėsi. Bandė įkąsti Ksaveri. Ksaveri perspėjo:
- Pabandysi įkąst tuoj pat numirsi, - tai pašnibždomis perspėjo, jog neišgirstų Amelia su savo princesėms. Žydraplaukė atsisėdo ant žolės. Paleido princeses. Tos savo žvilgsniais piktai žiūrėjo į vampyrę. Mergina nekreipė dėmesio. Alisa su Soana užsikabariojo ant rožės. Jos spygliai buvo joms kaip kopėtėlės. Tų dygliukų buvo gana daug. Užkopusios atsargiai įsitaisė lyg karaliaus soste ir stebėjo. Ksaveri paėmė obuolį, padėkojo draugei ir ėmė graužti saldų obuolį...
-
Amelia nusijuokė. Princesės buvo mielos - ypač, kai supyksta. Atsiskraidinusi dar vieną obuolį ir burtų pagalba padalinusi jį į keletą dalių, trečiakursė jį padėjo ant žolės - princesėms. Galiausiai trečiąjį, paskutinį, pasiėmė pati - obuoliai buvo vienas iš mėgstamiausių raudonplaukės vaisių. Varnanagė nagu jame išraižė veidelį - niekaip kitaip ji obuolių nevalgė. Taip seniau darydavo jos tėtis, vėliau - ir teta. Užsisvajojusi Amy atsikando vaisiaus. Skonis buvo visiškai kitoks, nei žiobariškų - tarsi stipresnis, saldesnis, bet tuo pačiu ir rūgštesnis. Tokie obuoliai galėjo augti tik su burtų pagalba.
-Jeanette, gali eiti, taip pat pasikarstyti,-draugiškai tarė varniukė, žinodama, kad princesė tikrai to nori, tiesiog nedrįsta jos neklausyti - Amy ir pati nežinojo, kodėl. Tuo tarpu Scarlett nė už jokius pinigus nebūtum privertęs daryti ko nors nutrūktgalviško ar pavojingo.
-
Ksaveri stebėjo Amelios princeses. Soana piktdžiugiškai žiūrėjo į Jeanettes dvynę ir paklausė:
- Ko nelipi į viršų? Mat atsirado bailė, - ji bambėjo sau panosy. Alisa smarkiai kumštelėjo kai ketindama užčiaupti jai burną, kad nebambėtų bjaurių dalykų. Ksaveri nusijuokė. Ir pradėjo kalbėtis su Amelia:
- Kaip manai, ar verta augint princeses? Įdomu ar jos augs. Hmm, gal man reiks paklaust vadovės apie tai. Taigi, kaip tau mokykla? Koledžai? Draugai? Mmm...Sakyk nematei Emily? Senai pamokoj besilanko. Kaip Vivian su Jekute? O tavo brolis jau mokosi Hogvartse? Jei taip tai į kokį koledžą pakliūvo? Kažkaip keista, jog tie patys mokytojai. Kaip noriu grįžt į Klastūnyną... - atsiduso Ksaveri. Ilgesingai pažvelgė į savo draugę. Žydraplaukė jautė jog, kažkaip pati pasikeitė. Pradėjo vertint gyvenimą, gerbti ir mylėti...
-
-Užlipai ant mažytės nutriušusios rožės ir drįsti sakyti, kad aš bailė?-nusišaipė Jeanette, atsakydama Soanai. Priėjusi prie vienos iš obelų, ji vėl atsigręžė į iš jos pasišaipyti išdrįsusią princesę.-Nagi, užlipk čia, jei išdrįsi. Ko tu nepadarysi.
Jeanette įžūliai nusijuokė ir, net nebelaukdama atsakymo, pati pradėjo keberiotis į medį. Tai buvo tas iššūkis, kurio ji jau seniai laukė. Princesė lengvai kopė medžiu, tarsi būtų ėjusi lygiu keliu - tai ji mokėjo nuo pat atsiskyrimo nuo augalo.
Amelia su nerimu pažvelgė į savo princesę, bet greitai nusiramino. Net jei ir būtų draudusi jai ten lipti, Jeanette nebūtų paklausiusi - be to, ji žinojo, ką daro. Bent jau varniukė tikėjosi, kad žinojo.
-Manau, kad verta. Su jomis tikrai nenuobodu,-nusišypsojo raudonplaukė.-Nemanau, kad jos dar augs. Bent jau manosios nebelabai auga. Mokykla puiki, kaip ir visada. Tiesa, norėjau kažkada pereiti į Klastūnyną, bet Arisė mane perkalbėjo. Varno Nagas tikrai puikus koledžas. Emily... Ne, nieko apie ją nežinau,-sumelavo trečiakursė. Ji nenorėjo, kad Ksaveri kažką sužinotų apie jos ir Jekaterinos paieškas.-Galbūt ji tiesiog išvažiavo? Ir ne, mano brolis dar nesimoko Hogvartse, bet kitais, ne, dar kitais metais jau mokysis. Jis turėtų patekti į Grifų Gūžtą arba Švilpynę - tiksliai dar nežinau. Ir jis pats nemanau, kad žino. O tau kaip mokykla? Kodėl vėl nori grįžti?
-
Lewis tingiai žingsniavo ežero pakrante tolyn, o užkopęs ant žolėmis apaugusdio kalnelio išvydo ir suolelį. Deja, ant jo sėdėti jam visiškai nebuvo nuotaikos, tad Varnis paprasičiausiai įsitaisė ant žolės (aišku, prieš tai išbūrė ir paklotą sėdėjimui, nebešilta juk) ir įniko skaityti knygą, kuri buvo pavadinta ,,Japonų kultūra". Jis augo Anglijoje, Londone jau būdamas vos kelerių mėnesių amžiaus, tad labai domėjosi savo gimtinės kultūra. Gaila, kad dar negalėjo ten nuvykti, bet kai tik galės - būtinai tą padarys, sakė jis sau. Varnis įniko versti knygos lapus ir susitelkęs skaitė apie viską, kas vyko Japonijoje. Išties, tai buvo įdomus užsiėmimas Varno Nago koledže esančiam vaikinui, juolab ketvirtakursiui, kada pradedama arba suaugti į protą, arba išprotėti dėl visko išvis.
-
Dakota neramiai ir smagiai šuoliavo, strakaliavo ir darė dar nežinia ką. Vis gi tai jos galbūt jau antra savaitė laisvėje. Gal ne visiškoje. Profesorių pamokos, laisvalaikio - nėra, kur dar papildomos pamokos ar pasislampinėjimas koridoriais blogu oru.. Ir štai - puikiausias rudeninis oras! Jeigu neskaitysi lietaus.. Ir krentančių šlapių lapų bei balų.. Tačiau vis tiek džiaugdamasi, kad pagaliau ištrūko į gryną orą ir deguonį traukdama visais plaučiais. Kai priėjo nuošalią vietelę šiaip taip perklimpusi per dumbliną kalnelį, Dako dar nusistebėjo, kad kažkas ten sėdi ant patiesto pleduko. Pasipurenusi savo šokoladinės spalvos papurusius plaukus ir švelniai nusišypsojusi, taip tik paryškindama savo dantų ir neiprastą odos spalvą, ji greit nubėgo prie paslaptingo žmogaus ir užsimerkusi padarė reveransą. Maloniai stovėdama vietoje Dakota palaimingai sumurmėjo:
-Naujos pažintys visada įdomios..
-
Jackson pakėlė galvą išgirdęs tylius žodžius ir pamatė tik pačią mergaitės judesių pabaigą, tad gana greitai psrendė, jog ką tik prieš jo akis čia būta reveranso. Jis keistai pasižiūrėjo ir šyptelėjo tai merginai (o ji lyg ir iš Varno Nago koledžo, lyg tarpi kitko švietėsi japonui). Jis mąsliai linktelėjo tai naujai pažįstamai ir jam kilo noras atsistoti ir taip pasveikinti ją, bet vaikinas nieko nedarė.
- Hm, labas... gal norėtum prisėsti? - pasiteiravo jos Jackson ir mąsliai pažvelgė į ją. Vis dar buvo užsigalvojęs apie tą japonų kultūrą. Apie tai, ką buvo perskaitęs ir dar ruošėsi skaityti. Juk kas žino, kokie dalykai slypi toje knygoje ir pačiam Varniui tai buvo labai įdomu. Kaip ir naujoji opašnekovė, kas be ko.
-
[[jau tikriausiai pastebėjot, kad Dakotos charakteris pasikeitė, tai tebūnie]]
Išklausydama Dakota niūriai linkčiojo, vis dėl to smegenys širdžiai siuntė signalus, kad su šituo žmogeliuku gerokai susibendraus, nes Dako tiesiog geriau sekasi kalbėtis su azijiečiais ar kokiais juodaodžiais. Vis dėl to taip pat nutarusi, kad vaikinui gali labai nusibosti filosofiška ir neįdomi mergina, Frida užsisvajojusi neišgirdo vaikino pasiūlymo ir toliau stovėjo tuščiomis akimis į dangų. Varniukė, buvo, kaip keista, protinga, kaip Megamaindas, tad vis dar stebėjosi, kodėl nepakliuvo į Grifų Gūžtą, nors nemanė, kad šiais laikais kas nors dar norėtų į Grifų Gūžtą. Visi grifiukai šiais laikais jau nuo pat 2010 metų mieliau renkasi Klastūnyną,-mintyse Dakota pacitavo seną sakinį iš vieno Magijos žinių numerio, kurį išmoko atmintinai. Dako jautėsi tiesiog nuostabiai, kad kažkas, protingesnis už patį Megamaindą (nors ir pats buvo kvailokas) dar apsiima rašyti įvairias žinias.Aš norėčiau tapti profesore, magijos ministre, aurore arba "Magijos žinių" rašytoja ir turėti pačią automatinę plunksną.. Frida taip įsisvajojo, kad nekreipė dėmesio į aplinką ir nekantraujantį berniuką.
-
Niekuomet nebuvo girdėjusi būdo kaip leisti laiką su kate, tačiau močiutės katinas Vivaldis (taip, pavadintas žiobaro Antonijaus Vivaldžio garbei) puikiai sutaria su senąją, nors viskas ką močiutė daro, tai - maitina ir glosto. Tačiau juk tai gyvūnas, neturi būti kažkas įmantraus. Išbūrusi melsvą antkakliuką ir nuo pietų stalo paėmusi pašteto, patraukė su jaunąją brite į kiemą.
Baikšti katė nedrąsiai uostinėjo žemę, dairėsi aplinkui ir krūpčiodavo nuo kiekvieno kiek garsesnio šnaresio. Melody lėtai padėjo paštetą ant žemės ir prisėdo ant vos pastovinčio suolelio. Katė netrukus užuodė gardėsį ir patraukė kvapo link. Praėjus geroms dešimt minučių pilkakailė pakėlė savo geltonas akis į klastuolę ir tarytum be žodžių padėkojusi užšoko ant suolelio šalimais.
Taip tylėdamos jos žvelgė priešais save, nei viena nenusuko žvilgsnio viena į kitą:
- Žinai, man patiktų išgirsti tavo istoriją,- staiga prakalbo antrakursė,- turėtų būti įdomu. Bet kas, kas yra ne šios mokyklos sienos, yra tiesiog kvapą gniaužiančios istorijos.
Nuo Hogvartso atsklidęs malonus kvapą reiškė vakarienės pradžią, nenorėdama likti tuščiu skrandžiu, Melody atsistojo ir patraukė kvapo link, visai kaip jaunoji katė prie pašteto. Britų trumpaplaukė tik po gerų dešimties minučių nusekė paskui.
-
Melisa nusprendė, kad tai bus puiki vieta gėlei pakvėpuoti grynu oru. Mergaitė prisėdo ant suolelio ir pasidėjo vazoną su augalu šalia. Jis neturėjo lapų, tik raudoną žiedą, kotą ir šaknis.
-Na, gėle, kuo tu vardu? Nesakysi? Kokia tu nedraugiška, neveltui esi nuodinga.
Varniukė paslinko augalą toliau nuo savęs ir apsižvalgė, ar nieko šalia nėra.
-Ir būk tokia. Tu juk... nenunuodysi manęs, ar ne? Aš tavęs neišrausiu. Tikriausiai.
Melisa mėgo kalbėtis su augalais ir gyvūnais. Ji žinojo, kad daiktui vis tiek nerūpi, ką ji sako.
-Pagamink man šviežio deguonies.
Mergaitė atsiduso ir apsižvalgė. Jai patiko ši vieta. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, o tai tamsiaplaukei patiko. Niekas nematys ir negirdės, kaip kalbuosi su nuodinga gėle. Tada nuo ežero pusės papūtė vėsus vėjas ir varniukei pasidarė šalta. Ji atsistojo, pasiėmė vazoną su augalu ir pasuko link mokyklos.
-
Adira atėjo į šią vietą prisikrovusi kišenes visokių dalykėlių - lapelių, kuriuose surašytos augalo sąlygos, nosinių, padidinimo stiklą, išplėštą knygos lapą. Ji buvo visada pasiruošusi. Jai reikėjo išlaikyti augalą gyvą. Dabar jis atrodė puikiai - ryškiai žalia spalva, vienas žiedas.
Adira norėjo kažkur atsisėsti, bet pamačius seną suolelį, nusprendė užlipti ant kalno.
Uždususi ji užlipo, tada padėjo tą nelemtingą augalą ir atsisėdo pati, minutę tiesiog kvėpavo.
-Tu, augalėli, man jau nusibodai. Nemeluosiu,-ji žvilgtelėjo į tą nuodingą žolę ir pavartė akis.
Tada išsitraukė vieną lapelį iš kišenės, perskaitė, kad jam reikia kvėpuoti vieną kartą per dieną, gryname ore. „Bent tiek šaunu. Per šį namų darbą aš išeinu į lauką“
Tuo metu iš augalo lapų vėl pradėjo bėgti blizgus pilkas skystis. Mergaitė greitai sureagavo ir išsitraukė nosinę, palaikė ją prie kiekvieno lapo, ir viskas baigėsi. „Greičiau ta herbologijos pamoka ateitų...“ susinervavusi pagalvojo ji ir greitai paliko šią vietą, neleisdama augalui daugiau pakvėpuoti.
-
Šiandien Melisa nusprendė sugrįžti prie suolelio. Šįkart ji sugrįžo čia ne dėl herbologijos, o dėl magijos istorijos namų darbų. Turėsime ieškoti senovinės relikvijos? Juk bus galima kuistis nors ir amžinybę. Melisa apsižvalgė ir atsisėdo ant suolelio. Bent jau oras neblogas. Varniukė giliai įkvėpė ir užsimerkė. Šitas suolelis senas, kodėl jis negali būti relikvija? Tamsiaplaukė nusijuokė ir atsimerkė. Ji atsistojo ir porą kartų apėjo suoliuką. Nepastebėjo nieko įdomaus. Melisa keistai nužvelgė žemę ir atsargiai atsisėdo ant žolės. Pagaliuku mėgino kažką krapšyti, nors žinojo, kad, norėdama kažką rasti, turi pasistengti labiau.
-Ei, relikvija, kur tu? Melisa kviečia relikviją,-šypsodamasi tyliai paklausė varnanagė.
Nuostabu, dabar aš kalbuosi su daiktais, kurių ieškau.
-
Susikrimtęs Edgar'as, jog negali rasti jokio partnerio savo Magijos Istorijos namų darbams išėjo vėlgi pasivaikščioti ežero pakrante. Tik šį sykį pasirinko kiek atokesnę vietą ir šį sykį, kaip ne būtų keista, tai darė nesant puikiam orui. Dabar jautėsi besikandžiojantis šaltukas. Eidamas per kažkokius žolynus, kojomis spardė išaugusias žoles, kad nesimaišytų jo kelyje. Supratęs, kad atsidūrė šalia nuokalnės truputėlį kilstelėjo savo galvą aukštyn ir priešais pamatė tolumoje ties įkalnę kažką besikrapštant. O, esu matęs ją Magijos Istorijos pamokose,- atpažino varnę, pusiautekinomis nusileidęs nuo kalnelio. Priėjęs arčiau sušuko: - Sveika!,- ir iškart pradėjo teirautis, - Ką gi čia išdarinėji? Sliekus rankioji? Mačiau, jog Magijos Istorijoje lankaisi. Tai gal neturi namų darbų draugo?
-
Melisa nustebo išgirdusi berniuko balsą ir krūptelėjo. Ji nesitikėjo, kad kas nors čia ateis.
-Labas. Na taip, namų darbų draugo neturiu. Nori sliekų ieškoti kartu?- nužvelgdama grifą atsakė tamsiaplaukė.-Beje, aš Melisa. Kuo tu vardu?
Varniukė greitai atsistojo ir pasitaisė apsiaustą. Ji nusišypsojo ir prisiminė, kad grifą yra mačiusi anksčiau, bet vardo nežinojo. Šią savaitę mačiau daugybę nepažįstamų mokinių, galbūt vieną dieną juos visus įsiminsiu.
-Atsinešei kokių nors įrankių, ar ieškosime vien rankų ir akių pagalba? Aš, tiesą sakant, nieko neturiu, nes tik visai neseniai nusprendžiau ko nors ieškoti,-nusijuokė Melisa.- Čia yra visai neblogų nulūžusių šakų, jos gali praversti.
-
- Aš Edgar'as, malonu,- prisistatė mergaitei. - Ne sliekų nenoriu ieškoti, noriu rasti relikvija kokią, nors tiesiog,- šaltoku ir ramiu veidu išrėžė berniukas Melisai. Jis pasitrynė savo šąlančias rankytes susinėręs po savo apsiaustu. - Kam mums įrankiai, kai ir taip galime rasti, o be to Tu tikrai tikiesi čia ką nors rasti? Nemanau, jog čia ką nors aptiksi, juolab žemė šiuo metu gerokai pašalusi yra, tai vien pagaliukai čia nepadės,- gudriai besišypsodamas išdėstė grifiukas, nors manė jog varnanagė galbūt ir daugiau turėtų išmanyti apie tokius reikalus, kadangi pagal idėją varnai, kiek jam žinoma, yra daugiau apsiskaitę. - Nebent Tu įsitikinusi šimtu procentų, jog čia mes galime kažką rasti,- dar pridėjo pats nelabai tuo tikėdamas.
-
Melisa nepatenkinta žiūrėjo į Edgar'ą. Jei nemano, kad čia galima ką nors rasti, tai kokio velnio atėjo?
-Šitas suoliukas atrodo labai senas. Galbūt prieš daugybę metų kas nors ant jo sėdėjo ir kažką pametė... Juk galimas variantas, ar ne?
Varnanagė susirado didednį pagalį ir pritūpusi ėmė juo kapstyti žemę po suoleliu. Nagi, relikvija, kur tu? Melisa ėmė kasinėti smarkiau, ir netrukus šaka lūžo pusiau. Mergaitė pavartė akis, susiraukė, numetė pagalius į šalį ir atsisėdo ant šaltos žemės. Tiesiog nuostabu, dabar tas grifas laikys mane visiška nevykėle. Varniukė pažiūrėjo po suoleliu, bet ten nieko nebuvo. Ji atsistojo, papurtė apsiaustą ir pažvelgė į Edgar'ą.
-Na, tai kur tuomet siūlai ieškoti relikvijos?
-
- Tu teisi, galimas, bet manau, jog tai mažas šansas, juk šioje vietoje greičiausiai ir lankėsi beveik vien moksleiviai, o relikviją kažin ar turėjo, kuris nors iš jų,- bandė logiškai mąstyti Edgar'as. Jis žiūrėdamas į vargstančią mergaitę gailėjo jos mintyse Tikrai mažas šansas Tau kažką čia iškasti. Ir greičiausiai tik be reikalo šali čia ant žemės. Melisai baigus kasinėti, grifiukas prisėdo ant suolo ir pakėlęs akis į dangų atsiduso: - Galėtų būti ir puikesnė diena relikvijų paieškoms,- po to glausdamas savo galvelę prie peties parąžė savo kaklą išklausydamas varnės klausimo. - Siūlyčiau kokią, nors labiau mistiškesnę vietą, kaip Uždraustasis miškas ar koks nors pilyje apleistas kampelis. Ką manai? Ten tikriausiai didesnė tikimybė rasti ką nors pamesto nei prie šio suolelio,- žiūrėdamas savo degančiomis akimis į bendrakursę pateikė jai kelias idėjas.
-
-Aha... Jei čia kas nors ir buvo, tikriausiai kiti mokiniai relikviją tikrai surado.
Melisa atsiduso. Ji irgi nebemanė, kad čia galima surasti kažką tinkamo ar bent panašaus į relikviją. Tamsiaplaukė apsižvalgė, dar kartą pasilenkė, tačiau po suoleliu nebuvo nieko, vien tik žolės ir nukritusios šakos.
-Uždraustasis miškas būtų tikrai puiki vieta paieškoms, bet ar tikrai nieko blogo, jei į jį užsuksime?-susiraukė varniukė.
Melisai patiko miškai, bet apie Uždraustąjį ji nebuvo girdėjusi nieko gero. Ten tikriausiai nemažai nuodingų augalų. Be to, nenoriu gauti įspėjimų už taisyklių nesilaikymą. Mergaitė pasipurtė ir susimąstė. Galbūt nieko nenutiks ir nepažeisime taisyklių, jei į patį mišką neisime, o tik pasižvalgysime šalia? Tamsiauplakė nusišypsojo ir pasižiūrėjo į Edagr'ą.
-Na ką, eime?-paklausė ji.
-
- O kas galėtų būti blogo? Ten dar daugiau nuotykių ir viso kito,- pareiškė grifiukas Melisai greit pakildamas nuo suoliuko. Tik ten manau tokiu oru bus, kaip naktį. Na, bet kaip nors išsiversime pasvarstė berniukas ir linkteldamas varniukei atsakė jai: - Jo, eime, nėra ko tempti į naktį.
Pirmakursis dar labiau susisiautė į savo juodą apsiaustą, kad šaltis turėtų kuo menkesnes galimybes jį pasiekti ir iš kišenės išsitraukęs savo taip pat juodos spalvos pirštines užsimaukšlino jas ant rankų. Tuomet pirmuosius metus besimokantys Hogvartse moksleiviai pradėjo vienu žingsniu greta vienas kito traukti link Uždraustojo Miško, kur planavo rasti bent kokią relikviją, nes namų darbams atlikti jau buvo likę ne per daugiausiai laiko.
-
Būdama žolėmis apaugusio kalno papėdėje, Juliet pamatė sutręšusi suoliuką. Kiel liūdnai klestelėjusi savo raudonomis garbanomis nupuoštą galvą.
Nieko nėra amžino. Kas buvo to jau nebebus. Kaip ir vakarykštės dienos.
Tarsi apsėsta minčių apie pasaulio neilgaamžiškumą, kas mergaitei buvo visai nemadinga, klastuolė iš kišenės išsitraukė juodmedžio lazdelę ir pabaksnojo per suoliuką
Jis atsinaujino - tarsi būtų pagamintas tik šiandien. Aišku, Juliet žinojo, kad šis burtas trumpalaikis. Vos tik ji išeis, suoliukas vėl taps sutrešusiu, šlapiu rąstagliu.
Juliet atsisėdo ant suoliuko ir savo ilgus, raudonus, ant pečių laisvai krintančius plaukus supynė į kasą. Įkvėpusi gaivaus lauko oro mergaitė atgręžė veidą į saulę.
-
Ginta išėjo Hogvartso kieman. Kadangi čia būta nemažai vaikų ji patraukė prie ežero pakrantės. Čia jos laukė senas, sutriušęs suolelis. Bet šįkart Gintai atėjus jis nebebuvo senas ir sutriušęs. Suolelis buvo naujut naujutėlis. O ant jo sėdėjo žavi raudonplaukė. Tauškalei ir taip nepatiko suolelio restauravimas, o čia dar ir kažkas jos vietą užėmė! Ginta jau žadėjo eit iš čia, bet ją sulaikė pyktis ir smalsumas kas gi ta mergaitė ir kodėl ji taip pasielgė su suoleliu. (Jeigu tai padarė ji). Priėjusi arčiau suoliuko Tauškalė tarė:
- Labas,- tvirtai pradėjo ji,- koks tavo vardas? Ir ar tu taip pasielgei su suoleliu?- greit išpyškino Ginta.
Vėliau šiek tiek jautė gėdą. Gal ji visai nekalta dėl Gintos mylimo suoliuko?
-
Išgirdusi balsą, Juliet dar kelias širdžiai mielas akimirkas pabuvo užimerkusi, o tada pramerkė akis ir pažvelgė į pašnekovę
- Labas - gana daugiškai atsakė mergaitė - Aš Juliet, o tu kuo vardu?
Raudonplaukė nužvelgė nepažįstąmają - ji buvo gal metais, o gal dvejais vyresnė už Juliet
- Oooo... dėl suoliuko? Nebijok, tai tik laikinas burtas...
Klastuolė susirinko savo daiktus, pakilo iš savo vietos ir, atgręžusi veidą į suoliuką, paėėjo kelis žingsnius atgal. Suoliukas vėl tapo senas ir apkerpėjęs
- Štai, jis vėl kaip seniau. Nenoriu būti įžuli, bet man labiau prie širdies buvo restauruota jo versija...- klastuolė draugiškai nusišypsojo nepažįstamajai
- Kokiame koledže mokaisi? Kelintame tu kurse?
Apibėrusi klausimais ką tik sutiktąją mergaitę, Juliet numetė savo kuprinę ant žemės, o pati atsisėdo ant žolės, laukdama atsakymo.
-
- Ginta, oh tai tik laikina. Aišku.
Juliet mostelėjo savo lazdele ir suoliukas tapo vėl toks pat sutriušęs.
- Na, tu pirmakursė jei neklystu? O aš antrakursė. Čia aš visą laiką ateidavau ir sėdėdavau, tad gal ir keistai pasirodys, jis man brangus. O tau galbūt pirmą kart atėjus žinoma labiau patiks naujesnis suolelis... Ah, taip, aš mokausi Grifų Gūžtoje ir esu antrakursė. Jau sakiau gal neišgirdai,- šiek tiek pyktelėjusi, kad jos nesiklausė tarė Ginta,- o tu kokiame koledže ir kelintam kurse? Be to, gali sėstis ant suolelio. Jei patinka padaryk jį vėl gražiu, tik nepamiršk po to grąžinti jo išvaizdą!
Tauškalė pasidėjo savus daiktus ant žemės ir atsisėdo ant suolelio.
- Nesi alergiška riešutams? Turiu sausainių su jais, norėtum?
-
- Nieko keisto, jeigu seni daiktai tau brangūs ir sukeliantys prisiminimų.
Mostelėjusi ranka, tarsi nubaidydama įkyrų vabaliūkštį, klastuolė prakalbo
- Grifų Gūžta? Įdomu...
Apie savo koledžą raudonplaukė stengėsi neužsiminti, bet išgirdus naują grifiukės klausimą, to nuslėpti buvo nebeįmanoma
- Aš esu pirmakursė ir... mokausi Klastūnyne.- kiek patylėjusi, mergaitė prabilo tarsi bandydama teisintis - Ten nėra jau taip blogai. Žinau, kad visi yra nusistatę priešais tą koledžą, bet teisą sakant, ten man patinka.
Kiek nudžiugusį dėl sausainių, Juliet paėmė vieną gardumynų.
- Ačiū. Aš irgi turiu sausainių, bet jie su šokoladu. Nori? - raudonplaukė klastuolė padėjo priešais Gintą dėžutę su sausainiais - taigi kokia tavo mėgstamiausia pamoka?
-
- Klastūnyne?- užspringusi sausainiu tarė Ginta.
Jos draugai dažnai sakydavo, kad bet ką padarytu dėl garantijos nepatekti į Klastūnyną. Ir šiaip, apie šį koledžą niekados gerai neatsiliepdavo. Ką jie pasakys jei sužinos, kad draugauju su klastuole?- mąstė Tauškalė. Bet galiausiai nutarusi, kad nevisi klastūnyno mokiniai blogi prakalbo:
- Na, taip. Daugelis šneka, kad ten mokosi pašaipūnų ir turtingų šeimų vaikai. Bet sprendžiant iš tavęs, manau nevisi ten jau tokie blogi,- greit pridūrė ji,- taip, labai norėčiau su šokoladu,- tarė kai Juliet pasiūlė šokoladinių sausainių.
Jai juos išsitraukus Ginta tarė:
-Ačiū. Mano mėgstamiausia pamoka seniau buvo kerėjimas, bet dabar atėjus mokyti Tyler mane ši pamoka "atbaidė". Šiuo metu gal mėgstamiausia pamoka būtų magiškų gyvūnų priežiūra. O tau kuri labiausiai patinka?
-
- Taip, klastūnyne ne visi blogi. Taip pat, ne visi tokie geručiai Varno Nage ar Grifų Gūžtoje. Tiesa, nelabai įsivaizduoju pikto Švilpynuko.
Raudonplaukė nusijuokė, įsivaizduodama rėkaujantį ir visus įžeidinėjantį Švilpynuką...
- O kodėl tau nepatinka naujas kerėjimo profesorius? Mano mėgstamiausia pamoka - nuodai ir vaistai bei herbatologija. Šitie dalykai geriausiai sekasi, tiesa, magiškųjų gyvūnų priežiūra man irgi labai patinka.
Joms bevalgant sausainius klastuolė nusprendė ar kiek paklausinėti
- O tau patinka Grifų Gūžtos koledžas? Tavo tėvai burtininkai ar žiobarai? Tiesa, neturiu nieko prieš žiobarų kilmės burtininkus, ir nesuprantu juos niekinančių žmonių.
O tokių mūsų koledže gana daug.
-
Ginta nusijuokė.
- Aš taip pat neįsivaizduoju pikto švilpiaus,- juokdamasi tarė,- Nežinau. Tiesiog labai norėjau, kad liktų mokytojauti profesorė Poter. Naujasis mokytojas man kaip sakant ne prie širdies. Man kaip tik herbologija nelabai patinka ir galiu pasakyt sekasi irgi nelabai.
Ginta pasiėmė kuprinę ir išsitraukė apelsinų sulčių.
- Užmiršau pasiūlyti, nori prie sausainių?- tarė Ginta rodydama į sultis.
Išgirdusi klausimą mergaitė vėl pradėjo tauškėti:
- Ah, taip. Grifų Gūžta man patinka. Bet pasakysiu atvirai: labiau norėjau patekti į Varno Nagą. Mano tėtis burtininkas, o mama kilusi iš žiobarų šeimos. Bet ji burtininkė. Man taip pat atrodo nieko blogo turėti žiobariško kraujo. Be to girdėjau gandų, kad klastūnynas mažiau niekina žiobariško kraujo vaikus. Netiesa?
-
- Taip, profesorė Poter man irgi labai patiko.
Raudonplaukė lėtai atsigulė ant žolės, pamažu nukreipdama žvilgnsį nuo Gintos ir pradedama žiūrėti į danguje viens po kito plaukiančius debesis.
Hm... tas debesis man primena pelėdą...
- Ne, bet ačiū. Nesu ištroškusi.
Nenukreipdama žvilgsnio nuo dangaus žydrynės klastuolė kiek pasiknisusi kuprinėje rado šokoladinių varlių paketėlį. Paėmusi vieną numetė Gintai į rankas, o kitą paėmė sau
- Žinoma, nieko blogo turėti žiobarų karaujo. Tiesa sakant, tai netgi visai šaunu. Šauniau, negu būti iš ilgos grynakraujų dinastijos...
Išpakavusi varlių paketėlį raudonplaukė kiek nusivylė
- Ech, vėl Haris Poteris, man regis, turiu jų virs dvidešimties. Man atrodo, kad kitokių paveikslėlių į varles jau net nebededa... O beja, koks paveikslėlis pas tave?
-
Juliet atsisakius sulčių Ginta pati jas išmaukė prie sausainių.
- Ką gi, nebėra sausainių.
Grifiukė paėmė pakelį kur buvo sausainiai ir išmetė į šalia esančią šiukšlinę. Kiek vėliau klastuolė jai pametė šokoladinę varlę.
- O, ačiū! Aš jas labai mėgstu.
Ginta atsargiai ją išlupo ir rado Severo Sneipo paveiksliuką.
- Aš radau profesorių Sneipą. Pirmą kart. Daugiausia turiu A. Dumbuldoro paveikslėlių.
Juliet pasakius, kad ji daugiausiai turi H.Poterio paveiksliukų Ginta nustebo.
- Rimtai? Aš dar nei vieno Hario paveiksliuko neturiu! Nors visada Kiauliasodyje perku šokoladinių varlių...
Ginta suvalgiusi šokoladinę varlę tarė:
- Na gerai, jau vakaroja, o antrakursiams negalima ilgai vaikščioti koridoriais. Iki ir sėkmės.
Tauškalė nubėgo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.
-
Pasimetusi ir suglumusi, tarsi iš lizdo iškritęs paukštis, Gabriella von Sjuard bėgo Uždraustuoju mišku. Klupo, kilo ir vėl klupo, rankomis plonyte srovele tekėjo kraujas, kojos buvo subraižytos medžių šakų ir krūmų. Šviesiose garbanose - lapų ir samanų vainikas. Galiausiai palikusi Uždraustąjį mišką toli už nugaros, mergina pribėgo prie ežero. Na, jei tiksliau, suklupo ties sutriušusiu, niekieno neprižiūrimu suoleliu.
Merginos skruostais nepaliaujamai bėgo ašaros. Ji kniūpsčia griuvo ant žolės ir pradėjo kūkčioti. Jai nebuvo gaila savęs, ji bjaurėjosi, nekentė savęs už tai, ką padarė. Šviesiaplaukė atrodė tragiškai, tačiau jautėsi dar blogiau. Galvoje dar kartą išvydo nužudytos Gabijos Poter kūną ir girdėjo jos paskutinius žodžius...
-
Kasiopėja tyliai naktį išlindo iš pilies - ar tai jau tapo jos įprotis per visus tuos metus dėstant astronomiją, o gal ji lunatikavo - nieks gerai ir nežino. Kad ir kaip ten bebūtų, garbanė visa širdimi juto, kad kažkas ne taip.
Taigi, ji leido savo nuojautai rodyti jai kelią.
Tvirtai susisupusi į pūkuotą violetinį chalatą, įsispyrusi į ugus ir trindama akis, Kasiopėja slinko prie ežero. Jos nuojauta retai kada meluodavo, tad moteris ((huehuehue)) buvo linkusi ja pasikliauti.
Ir išties, išgirdus verksmą, garbanėlė suvokė, kad ir šįkart neklydo.
-Gabriella?-tyliai kreipėsi į draugę ji. Atsiklaupusi šalia ji pažvelgė į šviesiaplaukę. Jos akys greitai apsiprasdavo su tamsa - dar vienas privalumas dėstant astronomiją - tad nenuostabu, kad Kasiopėja buvo gerokai sunerimusi, kai išvydo tamsias dėmes ant Gabriellos kūno, kurios labai panašėjo į kraują.
Nedrąsiai palietusi jos petį, ji apkabino draugę.
-
Gabriella nepaliaujamai verkė, tačiau nė nematė prasmės šluostyti ašarų - jos ritosi skruostais žemyn ir kapsėjo ant vėsaus žolių patalo. Iš merginos lūpų išsiveržė tylus atodūsis ir garsesnis sukūkčiojimas, kurio jai nepavyko sulaikyti viduje. Buvusi Hogvartso profesorė tvirčiau suspaudė Gabijos Poter pakabuką - šį daiktą paėmė tarsi prisiminimą, kad nepamirštų, kokia ji yra iš tiesų.
Gabriella von Sjuard sukluso ir išgirdo tarsi medžių šakų traškesį ar kažką panašaus į lapų šnaresį, tačiau nepakėlė galvos. Galbūt ji jautėsi išsekusi, o gal tiesiog nekreipė į aplinkinį pasaulį dėmesio. Jos pačios mintys ją žudė viduje.
Galiausiai Gabriella prisivertė pakelti akis, kai pajuto vėsų delną ant savo peties, o paskui ir šiltą apkabinimą.
- Aš... - tik tiek tesugebėjo pasakyti žaliaakė ir jos pečiai vėl sutrūkčiojo.
-
Kasiopėja tvirtai suspaudė draugę glėbyje, sūpuodama ją pirmyn ir atgal. Ji juto, kad po šios nakties jos chalatas bus ašarotas ir snarglinas (laimei, ji bent plaukus susirišusi buvo), tačiau jai tai visiškai nerūpėjo - kaip gi gali rūpėti chalatas, kai geriausia draugė baigia akis išverkti?
Taigi, Kasiopėja laikė ją apkabinusi, leisdama Gabriellai verkti ant jos peties. Jai knietėjo sužinoti, kas gi atsitiko, bet nenorėjo spausti. Garbanei taip pat norėjosi pasakyti, jog viskas bus gerai, bet šiuo pažadu taip švaistantis į kairę ir į dešinę jis tapo visai bereikšmiu, o ir tie du žodeliai taip visiems nusibodę, kad net per gerklę lipo.
O gal nieko sakyti ir nereikėjo? Bent jau Kasiopėja tikėjosi, kad ne.
-
- Palik mane vieną, - sukuždėjo Gabriella, sutelkusi visas jėgas, kad vėl nepraskystų. - Aš nenusipelniau tavo kompanijos, aš nieko neverta, - pasakė vampyrė ir švelniai patraukė draugės rankas nuo savęs.
Žaliaakė susisuko į kamuoliuką (būtų susisukusi ir į liūdesio lavašą / kebabą, jei tik būtų tokį turėjusi) ir pakreipė galvą tos pusės link, kur Kasiopėja negalėtų matyti jos raudonų akių, paburkusios odos ir raudonų dėmelių ant veido. Gabriella verkdavo nedaug, tačiau jei verkdavo, tam būdavo labai didelė priežastis ir Kasiopėja tai tikriausiai žinojo.
- Supranti? Aš neverta tokio gyvenimo, kai pati esu tokia... - Gabriella net pati nerado žodžių apibūdinimui užbaigti, tačiau jos geriausia draugė suprasdavo merginą iš pusės žodžio. Supras ir dabar.
-
-Nepaliksiu,-tyliai sukuždėjo ji, pasitrindrama rankas, kai draugė patraukė jas nuo savęs. Arčiau prisislinkusi, ji vėl prisiglaudė prie Gabriellos, šįkart stipriau ir tvirčiau.-Ne, Gabriella, aš tavęs nepaliksiu.
Kasiopėja kiek suraukė antakius. Jai pačiai buvo skaudu matyti savo geriausią draugę tokią - ji hau spėjo pasiilgti žavios blondinės šypsenos. Bet, vargeli, Kasiopėja nebuvo iš tų, kurie mokėtų žmones paguosti.
-Gabriella, tu verta visos visatos ir dar daugiau,-tyliai tarė garbanė.-Žinau, gal dabar ir nepasakysi, kas buvo, bet aš tavęs nepaleisiu.
Jeigu įmanoma, dar tvirčiau suspaudusi Gabriellą, Kasiopėja kaip koks katinas įsigrūdo į mažą gabriellišką kebabiuką.
-Niekada,-iškvepė ji.
-
- Jei tu žinotum, ką aš padariau... - Gabriella sušniurkščiojo ir atsiduso. - ...su manim taip tikrai nekalbėtum. Gal ir tave veikia vampyriški apžavai? Kai žiūri į mane, ką galvoji?
Von Sjuard atsilošė ir gerai įsižiūrėjo į rudas kaip šokoladas Kasiopėjos akis.
- Ar jauti baimę, bet kartu ir keistą trauką? Ar jauti prieštaringus jausmus? - rimtai paklausė šviesiaplaukė ir delne dar tvirčiau suspaudė Gabijos Poter pakabuką. - Ką aš padariau...
Buvusi Hogvartso profesorė tvirčiau įsikabino į geriausios draugė pečius ir stengėsi užsimiršti, nors akimirką pasijusti gerai, pasijusti taip, tarsi būtų krauju nesutepta, mažytė Gabriella. Kai didžiausia problema buvo nusipirktas ne tas pudros atspalvis ar per daug blizgūs akių šešėliai.
- Kaip tu išvis sugebi mane pakęst? - pro ašaras paklausė Gabriella ir dar kartą sukūkčiojo.
-
Kasiopėja iškišo galvą ir padėjo smakrą ant šviesiaplaukės pakaušio. Ji negalėjo didžiuotis gebėjimu guosti, tad viskas, ką šiuo metu jos smegenys sumąstė, buvo tiesiog ramus sūpavimas.
- Neveikia manęs jokie apžavai, - atsiduso ji, ir švelniai pakštelėjo į draugės viršugalvį. - Aš tave matau kaip savo geriausią draugę. Nebijau tavęs. Abejoju, ar kada nors išvis bijosiu, - tęsė garbanė, nors pati nežinojo ką sakyti. Jos lūpos šnibždėjo tuos žodžius, kurie nuskambėdavo jos mintyse. - Žinai, visada gali man išsipasakot, - laimei, Kasiopėja nebuvo ta, kuri spaudžia, tačiau giliai širdyje tikėjosi, kad Gabriella atsivers. - Gabriella, tu mano pati geriausia draugė, kokią man tik teko turėti gyvenime. Pakęsti tave? Brangioji, tave turėti yra kažkas, ką ne kiekvienas gauna. Esi man be galo brangi.
-
Oras tądien nebuvo itin geras. Kai kas pasakytų, jog jis buvo tiesiog siaubingas. Pūtė žvarbus vėjas, dangaus per debesis visiškai nesimatė, galėjai pamanyti, jog jis niekada ir nebuvo baltas, jame niekada nebuvo saulės. O kai kam tai buvo nusispjauti. Apsivilkusi paltą ir apsimuturiavusi storu Varno Nago šaliku, Džiulieta sėdėjo ant suoliuko netoli kalvos ir skaitė knygą. Dauguma mokinių buvo Didžiojoje salėje arba bendravo su vasarą nematytais draugais, o šviežiai iškeptai antrakursei mokslo metų pradžia nekėlė itin didelio džiaugsmo. Kol mergaitė bandė storomis pirštinėmis perversti knygos lapą, ant suolelio atlošo purptelėjo mažas paukštelis.
-Sveikas, mažyli. Ruošiesi skristi žiemoti?- paklausė ji paukščio, nors jis ir negalėjo suprasti. -Tu išskrisi, o aš pasiliksiu. Sėdėsiu čia ir lauksiu tavęs sugrįžtant...
Džiulieta ištiesė ranką ir švelniai perbraukė per pilkšvas jo plunksnas. Keista, bet jos nebijojo net ir patys baikščiausi gyvūnai. Tik prisiartinus svetimiems žingsniams mažylis staigiai nuskrido tolyn.
-
Nežinodama ką daugiau veikti Elna nusprendė pasivaikščioti ežero pakrante. Klumpar atvirkščiai negu kiti mėgo tokį orą. Jai patiko kaip žvarbus vėjas talžo jos pilkšvus plaukus, kaip saulė netvieskia į išbalusį jos veidą...Pamačiusi iš tolo suoliuką varnanagė nusprendė nutrepsėti link jo. Kai staga išgirdo balsą, kuris su kažkuo kalbėjosi. Stabtelėjusi mergaitė bandė įsiklausyti ką balsas kalba. Dar šiek tiek pažingsniavusi ji bandė įžiūrėti kas ten. Staiga jai virš galvos praskrido paukštelis. Elna jį visiškai ignoravo. Nusprendusi, kad nėra reikalo čia slapstytis Klumpar drąsiu žingsniu nužingsniavo prie suoliuko. Ant suoliuko pamatė mergaitę skaitančią knygą. Klestelėjusi šalia nepažįstamosios Elna atsisuko į ją ir šyptelėjusi tarė:
-Sveika. Tu iš Varno Nago?
Dar kartą pažiūrėjusi į jos storą šaliką Klumpar įsmeigė akis į nepžįstamosios akis.
-
Bespardydama pavienius, purvinus, mergaitės kelyje netyčiomis pasitaikiusius akmenukus Ramen nerūpestingai žingsniavo Hogvartso kiemu. Nors mergaitė vis iš naujo susižeisdavo pėdą, kuri ir taip buvo visai stiprokai susižeista praeito vakaro, kai netyčiomis užmynusi ant spygliuoto gyvūnėlio, Ramen kiaurai pervėrė sau koją, tai nekliudė mergaitei džiaugtis pasivaikščiojimo teikiamais malonumais. Šiandien mergaitė nusprendė patyrinėti mokyklos valdas prie ežero. Gaivus vėjelis žaidė su neklusniomis, iš tvarkingo kuodo išnirusiomis, sruogelėmis. Plaukai įkyriai plaikstėsi aplink veidą ir lindo į akis bei burną, tačiau mergaitei tai buvo nė motais.
Rankose švilpiukė nešėsi keletą knygų, ant peties tabalavo nerūpestingai permesta drakono odos kuprinėlė, kurioje teliūškavo dar šiltas mėtų gėralas.
Šiomis dienomis mergaitės sveikata itin suprastėjo - nosis buvo tarsi užimta pašalinių gyventojų ir, rodosi, tie gyvetojai pakankamai greitai sugebėjo išvystyti kvėpavimo takuose visą koloniją! Galūnės buvo aptirpusios, o galva sunki. Akys atrodė taip, tarsi Ramen būtų ištisas paras liejanti ašaras, tačiau viduje mergaitė nors ir jautėsi silpnokai, buvo pilna gyvenimo džiaugsmo ir norėjo patirti kuo daugiau dalykų. Šiuo metu Ramen tiesiog degte degė noru susirasti naujų draugų ir ištyrinėti visas Hogvartso valdas, tad nykian sirguliavimui pilies viduje visai nebuvo laiko.
Tyliai niūniuodama kažkokią atmintyje įstrigusią melodiją, Ramen kaip tik dairėsi kur galėtų prisėsti. Ir štai ten, šiek tiek toliau, užu medžio, pasirodė senas, trupėti bepradedąs vienišas suolelis. Švilpiukė šiek tiek pagreitino savo žingsnių tempą.
Pagaliau pasiekusi suoliuką, tekštelėjo knygas ant sutriušusios ir vietomis šerpetojančios medienos. Kartu su dusliu knygų dunktelėjimu pasigirdo ir itin keistas, neįprastas ausiai garsas. Ramen pasilenkė ir suprato, kad ką tik vadovėlius įmerkė į keistą, lipnią ir it želė besitampančią, masę.
"Na štai... Ir vėl... Tiesiog traukiu nelaimes!" - mintyse besikeiksnojanti mergaitė čiupo už knygų šonų ir bandė jas atitraukti nuo suoliuko paprastuoju būdu, tačiau suvokė, jog be magijos pagalbos čia neapsieis. Šiek tiek geriau apžiūrėjusi medžiagą, suprato, jog tai tikriausiai kažkokio mokinio pokštas - matyt, kažkas tikėjęsis, jog į šią lipnią masę kas nors įlipdys savo pasturgalį, o ne knygas! Mergaitė pakėlė galvą ir atidžiai apsidairė ar kur nors nesimato gardžiai kvatojančių vaikų.
Ramen iš nevilties krestelėjo prie suoliuko ir susiėmusi už galvos stengėsi atkasti kokį nors burtažodį, padėsiantį mergaitei panaikinti lipnią masę.
Deja, nieko negalėdama sumąstyti, mergaitė atsitraukė kuprinėlę ir ištraukusi dar šilto, maloniai dvelkiančio gėralo, gurkštelėjo.
-
Įspūdingai niūrus, pilkais peršlapusios vatos gumulais nuo žemės gyventojų užsidengęs dangus, šaltas vanduo, kartkartėmis prasisunkiantis per debesis it rūgpienis per medžiagėlę, kai gamini varškę, prošvaistėmis pro debesis pasirodantys tai Saulė, tai Mėnulis, niūrūs, medžiai, apdrėbti sniegu, nuo kritulių (nesuprasi, ar šlapdriba, ar lietus gi ten) beprarandančiu žiemišką spalvą ir kvapą - štai, kokie orai viešpatavo Hogvartso apylinkėse, didžiojoje Anglijos, ir, ko gero, netgi didžiojoje Europos dalyse. Kai tik šventės - orai subjūra, tik pasibaigs - ir vėl žiema su visais savo privalumais sugrįš. Gal ir ji, žiema žiemužė, pagal rusišką madą (rusišką, nes Rusijoje daugiausia ir tenka tūnoti) atšventinėjo Kalėdas ir Naujuosius metus - todėl ir neatliko savo žiemiškos pareigos džiuginti žmones, saugoti augalus nuo šalčio ir vėjų paberiant krūvas greit tirpstančio, nepavagiamo sidabro. Juolab, kad šit ir ateina slaviškųjų švenčių metas, o sniego kaip nėr - taip nėr.
Per tokias žiem-ruden-pavasariškas balas su rudu vandeniu ir tirpstančiu sniegu žygiavo neaukšto ūgio šviesiaplaukis antrakursis, spardydamas vargšus akmenukus, kuriuos jau ir prieš tai kažkas spardė. Pastebėjęs akmenukų pakilimo takų žymes, Taenral Faamsurjad gūžtelėjo pečiais ir žygiavo toliau, tai užversdamas galvą į depresija dėl girtuoklės žiemos šunybių netikėtai susirgusį dangų, tai į žemę, atrodančią kaip po dangaus smurto išpuolio. Būtent dėl to, kad grifiukui labiau rūpėjo dangiški reikalai, jis visai nepastebėjo švilpiukės, papuolusios į bėdą - ir vos į ją neatsitrenkė, o juk tokiu atveju šią bėdą dar ir padvigubinęs būtų.
- Oi, labas,- pasisveikino sutrikęs, ir skubiai atsitraukė, tarsi apsimesdamas, kad čia viskas gerai, jis nežioplas, jis nenukrito iš Mėnulio ir puikiausiai išmano žemės reikalus, ypač tuos, kas vyksta jam prieš nosį.- Kas tau čia nutiko? O fui...- išsprūdo nevalingai. Grifiukas sutrikęs išsitraukė lazdelę, bet greit suprato, kad mažai ji čia kuo tepadės.
- Hmm, pernai mokiaus kažkokį burtažodį išvalymo, kad tave Angrbodos kumštis, neatsimenu...- keiktelėjo grifiukas, nuoširdžiai atgailaudamas.
-
Ramen stebėjo tolumoje boluojančią figūrą. Galbūt dėl rūko ir prastų matymo sąlygų, o galbūt tiesiog dėl to, jog mergaitės regėjimas buvo stipriai pasilpnėjęs nuo skaitymo patamsyje, norint įžiūrėti, kokios lyties toji figūra tolyje, reikėjo kaip reikiant prisimerkti įtempiant akies raumenis. Po kelių nesėkmingų bandymų identifikuoti personą, švilpiukė gailiai atsiduso ir toliau susikoncentravo į karštą mėtų arbatą. Vis dar bandydama atminti kokį nors burtažodį, Ramen pajuto keistą jausmą po savo minkštąja sėdyne. "Jūs tikriausiai juokaujat... Nejaugi aš tikrai visą laiką sėdėjau... Baloje?! Kodėl, po galais, aš tokia nevykėlė?" - betampydama už peršlapusių apsiausto skvernų, galvoje ant savęs burnojo mergaitė. Supratusi, jog esančios situacijos ji niekaip nebepakeis, Ramen dar kartą giliai atsiduso ir susiėmė už galvos. Na, žinoma, Ramen tuoj pat galėjo atsistoti iš balos, tačiau šiuo metu ji buvo pernelyg užsiėmusi savigrauža - visos galūnės buvo nutirpusios, tarsi ir jos sakytų kūno šeimininkei, jog ji yra siaubinga nevykėlė.
Netyčiomis pakėlusi akis ir pažvelgusi pro savo sulenktus kelius, ji pastebėjo, jog toji žmogaus figūra vis artėja. Tiksliau, ji buvo taip arti, jog Ramen, žinoma, labiau pasistengusi, netgi galėjo įžiūrėti vaikino veido bruožus! Labiausiai akin mergaitei krito šviesūs, nerūpestingai sutaršyti plaukai - kelios sruogelės, žaviai užkritusios ant kaktos, sudarė itin valiūkiškos šukuosenos įvaizdį. Ryškūs ir aukšti skruostikauliai buvo dailiai išsišovę ir taip tarsi įrėmino vaikino veidą. Gaila, tačiau švilpiukė niekaip negalėjo nusakyti kokios spalvos šio vaikino akys. Šiuo metu tai buvo vienintelis rūpimas klausimas, į kurį Ramen žūtbūt turėjo gauti atsakymą. Visai pamiršusi tai, jog knygos prilipusios prie suolelio, o pati mergaitė sėdi baloje, švilpė svajingai dėbsojo į nepažįstamąjį. Kai pagaliau atsitokėjo - vaikinas buvo visiškai šalia, tačiau besidairydamas į dangų, jis visiškai jos nepastebėjo! "Puikumėlis - esu ne tik šlapia višta, tačiau dar blogiau - NEMATOMA šlapia višta!"
Ramen nežinojo, kaip elgtis tokioje situacijoje - stotis ir pamoti vaikinui tiesiai prieš veidą, tarsi senam, pusakliam pažįstamui ar, veikiau, toliau sėdėti ten, kur yra įstrigusi ir leisti sau užminti ant galvos? Vos sujudėjusi, švilpė prisiminė šlapią savo pasturgalį - šis, su visu jau spėjusio įsisunkti vandens sunkumu, tarsi bloškė mergaitę atgalios.
Didžiai Ramen nuostabai - vaikinas išties buvo toks išsiblaškęs ir vos į ją neatsirenkė! Žinoma, kaip galima pastebėti prie suolo susirangiusią mergaitę. Tikriausiai misija neįmanoma, ar ne?
Nepažįstamajam prakalbus, švilpė dal labiau nustebo, tačiau stengėsi to kaip įmanydama neparodyti. Niekad nebūtų pagalvojusi, jog tokio tvirto sudėjimo vaikinas galėtų šnekėti tokiu sodriu balsu. Kiekvienas ištartas žodis Ramen ausiai buvo tarsi angelų giesmės. Sėdinti baloje švilpė žvelgė į vaikiną susižavėjimo kupinu žvilgsniu, nors mintyse stengėsi save tramdyti - kūnas tarsi jos neklausė ir išdarinėjo su jos veidu tai, kas tuo metu jam atrodė priimtiniausia. Mergaitė bent jau tikėjosi, jog vaikinas neims tyčiotis iš švilpės veido grimasų.
Pamačiusi vaikino veide menką susikrimtimą dėl to, jog negalėjo ištiesti pagalbos rankos, ar, veikiau, pagalbinio burtažodžio, mergaitė ėmė jį raminti:
-O ne, tai niekis... Na... Aš kaip nors... Bet... Galbūt galėtum man padėti atsistoti? - mintyse perkračiusi tai, ką pasakė, Ramen susigėdo. Skruostai iškart buvo išpliekti raudonio, o veide pasirodė gailesčio verta šypsenėlė.
-
Taenralis maigė rankomis kažką kišenėse, pilnose straigtelių, varžtelių ir kitokio metalinio šlamšto. Švedas vaikinukas galėdavo palikti namuose, lovoje galvą, bet visuomet su savimi nešiodavosi paprasčiausią nediduką, patogų atsuktuvėlį. Atsuktuvas - vienas iš geriausių išradimų pasaulyje. Šių paprastų įrankių pagalba galima padaryti kone bet ką, tinkamai šį stebuklėlį naudojant, galima pasaulį nuversti. Pavyzdžiui, jeigu turi atsuktuvą, po skanaus margasparnio iglio kepsnio, taip puikiai Hogvartse patiekiamo pietums su magiškojo pelėdenio padažu, tau nebereikės ieškotis dantų krapštuko. Taip pat, jeigu turi atsuktuvą, o mokytoja išėjo iš klasės penkioms minutėms paplepėti su kokiu mokyklos svečiu ar reikalais, gali sutvarkyti jos kėdę taip, kad jai atsisėdus, galėtum turėti bent savaitę laisvės per tos mokytojos pamokas, kiek jau slaugė Wright ją gydys, o ypač, jeigu kaulai silpnesni. Neabejotinai su atsuktuvu gali ir kažką atsukti, ir užsukti, pasikrapštyti ausį, panaudoti įrankį gynybos ar puolimo sumetimais, mirkyti į rašalą, jei pamiršai miegamajame plunksną, nusiplovęs susignaibyti skilandžio gabalėlius... svaiginančių galimybių - marių marios, vandenynų vandenynai!
Štai, kuo buvo užimtos kalvio sūnaus mintys, bestovint prieš mergaitę, didvyriškai besigalinėjančią su žemės trauka nelygioje dvikovoje (ir vanduo turėtų būti pažymėtas kaip to nelygumo sudarytojas).
- Taip, be abejo,- Taenral irgi raustelėjo, ištiesdamas merginai ranką, na, tiksliau jau imdamas ją už rankos ir statydamas ant žemės.
- Man atrodo... prisiminiau burtažodį...- nedrąsiai tarė grifiukas.- Aš bent tikiuos...
Taenral, atsistojęs prieš žalią pliurzę, nukreipė į ją lazdelę.
- Reducto!- šūktelėjo, bemaž patenkintas savimi. Pliurzė garsiai sprogo, išsitaškydama ir aplipdama Taenralio, o kartu ir mergaitės, stovinčios šalia, drabužius ir veidus.
- Oi...- Taenralis nuraudo tirštai ir spragtelėjo pirštais- Scourgify!
Ir pajuodavusi pliurzė dingo nuo vadovėlių. Antrakursis pakartojo burtažodį, nukreipęs lazdelę ir į mergaitę. O save netyčia ir pamiršo - ir ėmė šlykštynę valytis rankiniu būdu.
- Atsiprašau, kad bėdų sukėliau...- Taenral paėmė vadovėlius nuo suolo ir įteikęė švilpiukei.- Oi, ir beje... aš Taenralis, iš Grifų Gūžtos... nors, turbūt, tu jau iš šaliko supratai... O kuo tu vardu? - pasidomėjo, nedrąsiai šyptelėdamas. Nė pats nesiprato, kodėl staiga tapo mikčium topčium.
- Ar tau nešalta?- paklausė tada, prisiminęs, kad ištraukė merginą iš balos.
-
Ramen niekaip negalėjo nustoti vėpsojusi į vaikiną. Švilpė bent jau tikėjosi, jog jos lūpa nėra pasidygėtinai atvipusi iš susižavėjimo. Tuo metu, kai jis tiesė ranką ir Taenralio ilgi pirštai palietė merginos odą, Ramen galėjo prisiekti, jog jos kojos ties keliais tikrai šiek tiek linktelėjo. Tai buvo mažytė silpnumo akimirka.
Švilpės galvoje naujasis pažįstamas buvo tarsi didvyris. Taenralio sudarytas pirmasis įspūdis nė kiek nesumenko net tada, kai šis, per savo nediduką neapsižiūrėjimą aptaškė mergaitę purvu nuo galvos iki kojų. Tiesą sakant, būtent šią akimirką, Ramen reakcija buvo itin keista ir kiek neadekvati - mergaitė taip prapliupo juoktis, jog sunkai sekėsi valdytis. Vaikino veidas atrodė neįtikėtinai dailus, netgi ir su mažomis purvo dėmelėmis - būtent tai mergaitei pasirodė taip tyra ir gražu, jog tai ir iššaukė tokias netikėtas emocijas.
Kol Taenralis rūpinosi jos pačios švara, švilpė nė sekundėlei neatitraukė akių nuo šio mielo grifo. "Žydros! Jo akys žydros! Nuostabu! Tikiuosi, kad pats - ne toksai" - laidydama kvailus ir nebrandžius juokelius mintyse, švilpė stengėsi nežvilgtelėti į Taenralio žvitrias akis dar kartelį, jog ir vėl neužkluptų netikėtas juoko priepolis. Ramen buvo sunku apibūdinti savo savijautą net jai pačiai, tai, ką ji jautė - visi keisti virpuliai pilvo apačioje ir jautrūs odos dygsėjimai - buvo neįprasta.
Dar sekundėlė ir Ramen buvo visiškai švari, o drabužiai - sausut sausutėliai. Vis dar besigėrėdama bendramokslio puikiais sugebėjimais, švilpiukė jau žiojosi dėkoti, tačiau pirmesnis už ją vis dėlto buvo grifiukas.
-Kokių gi bėdų? - linksmai suklegėjo Ramen, - Neapsakomai tau dėkoju, Taenrali, - mergaitės akys sužybsėjo it du stiklo gabaliukai saulės šviesoje, - Aš - Ramen. Kaipgi tau atsidėkoti? Viskas, ką šiuo metu galiu pasiūlyti tėra atšalusi mėtų arbata ir pasivaikščiojimas ežero pakrante. Sutinki? - neįtikėtinai greitai išdrąsėjusi švilpė nusprendė kortas dėlioti kiek kitaip. Ji dar nebuvo sutikusi tokio mielo ir, žinoma, dailaus vaikino.
- Nešalta? Ne, ką tu... Viskas tiesiog nuostabu, - Ramen dar kartelį šyptelėjo vaikinui ir prilietusi vaikino alkūnę, atsistojo truputėlį arčiau, - Luktelk šiek tiek, - neįtikėtinai rimtu balso tonu tarė mergaitė. Tarp akių, ant kaktos susimetė raukšlė, kuri atsirasdavo tik tuomet, kada Ramen būdavo itin susikaupusi, - Leisk man nuvalyti tavo veidą.
Mergaitė švelniais rankos mostais, apsiausto rankovės pagalba, atsargiai valė mažytes purvo dėmeles. Nenorėdama sužeisti vaikino veido aštroka ir stora apsiausto medžiaga, Ramen stengėsi būti itin švelni.
- Na va, - švilpė dar kartą pasigėrėjo savo atliktu darbu ir skandinaviškais Taenralio bruožais, - Tai kaip su tuo pasivaikščiojimu?
-
Taenralis Suinamic išpūtęs akis žvelgė į švilpiukę - juokiasi? Iš tų juodų patiškusių snarglių, tarsi koks trolis angliakasys būtų nusičiaudėjęs per baisingą slogą? Oooo, ko tik nebūna, kai sloga užpuola nekaltą padarą su tyra (arba ne visai) siela (arba visai be sielos ir nekaltą, nors tokių padarų egzistencija kai kas būtų linkęs abejoti)...
- Kokių gi bėdų...- tarė ir pats truputį pralinksmėjęs, bet tebejausdamas gėdą ir nepatogumą.- Su šitais šlykštynėm aptaškiau. Na, bet dabar kaip nauja.
Faamsurjad staiga prisiminė, kad burtais ir pats galėjo apsivalyti - bet tuo momentu pati švilpiukė atsistojo ir paaukojo savo rankoves. Švedas vėl nudelbė akis žemėn susigėdęs, bet nesipriešino. Gal ir visai smagu, kai tavim kažkas pasirūpina, ypač tokioj žioploj situacijoj.
- Be abejo, galim išeiti, jeigu tu nori ir tau nešalta,- gūžtelėjo pečiais grifas. O kažkoks septintakursis, praeidamas pro šalį, nusikvatojo iš švilpės: ,,Geroj vietoj sušlapai... Ar tas vaikis tikrai to vertas?"
-
Lyg vidinės savigraužos dar būtų negana, kažkoks pašalinis, matomai vyresnis, bernužėlis, kurio Ramen anksčiau nė akyse nebuvo regėjusi, nesugebėjo palaikyti savo liežuvio už dantų. Visa mergaitės drąsa kartu su pašaipiais vaikino žodžiais buvo numesta ant purvinos žemės ir negailestingai sutrypta. Švilpė jautėsi it vėl sėdinti toje pačioje baloje, iš kurios ją ką tik ištraukė Taenralis.
"Ar tas vaikis tikrai to vertas?" - vis įkyriai it užsikirtusi sena ir traškanti plokštelė aidėjo Ramen galvoje. "Ko vertas? Šlapios, purvinos nevykėlės švilpės draugijos?" - nors mergaitė ir nebuvo viena iš karingųjų chimerų, kaip mėgdavo sakyti Ramen senelė, nejučiomis pradėjo megzti savo galvoje baisiausius keršto planus nebraustaburniui prašalaičiui.
Nuleidusi akis žemyn ir lyg tarp kitko trindama purvinas mantijos rankoves, mergaitė tiesiog jautė pulsuojantį karštį savo skruostuose. Baisiausia šioje situacijoje buvo įsivyravusi tyla - ji, rodosi, vis labiau spengė ausyse, nors iš tikrųjų viskas tetruko tik keletą sekundžių. Nors Ramen iš paskutiniųjų stengėsi nukreipti savo mintis ir sugalvoti kažką, kas puikiausiai tiktų šiai susiklosčiusiai situacijai ir bent per pus sumažintų įsivyravusią įtampą, nepaklūstančios mergaitės mintys vis sugrįždavo prie baisiausių žinomų kerų. Atrodo, jog noras iškrėsti nepataisomą eibę vis labiau augo ir augo, netrukus tapo tokio dydžio, kad nebetilpo vien tik Ramen galvoje ir kūne - mergaitė turėjo žūtbūt padaryti tai, ką buvo sumaniusi.
-Dabar aš tau taip parody... - besispjaudydama seilėmis iš susikaupusio pykčio, švilpė sviedė laikomas glėbyje knygas ant žemės ir nukreipusi lazdelę į, ko gero, gerais šešeriais metais vyresnį mokinį, pasileido bėgti, kol tas padugnė, niekaip nesugebantis išlaikyti liežuvio už dantų, nespėjo per toli nueiti.
Tą akimirką Ramen nebuvo svarbu, jog ji atrodo kaip visiška beprotė. Tą akimirką galėjo įvykti ir visiška katastrofa. Mergaitė neturėjo aiškaus plano - taip elgėsi vedina aklo pykčio ir gėdos.
-Furnunculus! - visa apniukusia pakrante nuskardėjo įsiaudrinusios pirmakursės balsas. Velniai žino, iš kur mergaitė mokėjo tokį burtažodį, tačiau jis neabejotinai pravertė.
Stovėdama kelis metrus tolėliau nuo vaikino, kuriam teko šie pasibaisėtini kerai, Ramen stebėjo siaubingą vaizdą - persikreipęs nuo pykčio vaikino veidas ir liesos rankos bestebint pasidengė pūlingomis, raudonomis, šlykščiomis votimis.
-...siu, - ramesniu tonu pabaigė savo sakinį švilpė.
Pykčio jaumas pamažu dingo palikdamas vietoj savęs baimę, pasibjaurėjimą ir suvokimą, jog Taenralis ir Ramen tuoj pat turėjo sprukti iš ežero pakrantės, nes votimis, it didžiulėmis strazdanomis, aplipęs vaikinas jau rausėsi apsiausto kišenėje, ko gero, ieškodamas savosios burtų lazdelės...
"Košės priviriau tiek, jog teks sriuobti visus metus"
-
Pavasarinė saulutė šildė antrakursės Grantacijos rankas.Gaivus vėjelis kedeno jos kaštoninius,ilgus plaukus.Grifė ėjo per miško takelį lausydamasi paukštelių giesmių.Aplinkui medžiai skleidė savo pumpurus,žolė žaliavo,o gėlės po mažu lindo iš žiemos miego.Grantacijos suknelė pleveseno,taip suteikdama pranašumą vėjui.Gran žiūrėdama į visas puses ir ieškodama žvėrelių užmatė tolumoje kažką juodo.Priėjusi arčiau,ji pamatė,kad tai suolelis,bet jis buvo sutręšęs,prie jo nebuvo žolės,bet Gran tai patiko,nes ji čia galėjo būti savimi ir nesislėpti nuo kasdienybės.Gran atsisėdo ant sveikos suolelio dalies ir žvelgė į medžių viršūnes.Jau buvo vakaras,tad mergaitė norėjo išsilaisvinti ir palietė savo amuletą su vilku.Jos plaukai tapo juodu kailiu,o dvikoja mergaitė tapo juodu plėšrūnu vilku.
Juk Gran ne vilkolakis,ji vilkas,kuris nieko nedaro,gal netgi nori susirasti draugų?Gran pajutusi molonumą, būti vilku lakstė po pievą kuri buvo prie suolelio.Gran malonumus nutraukė tolumoje šviečianti lazdelė.Gran staigiai nubėgo prie suolelio ir palietusi amuletą vėl tapo antrakurse,grifiuke.
-
Ką? jau egzaminai? Taip greitai? Eiprilė negalėjo patikėti. Vien pats žodis egzaminai skambėjo baugiai. O galbūt jai dar nereikės jų laikyti? Mergaitė nežinojo, tačiau tai skambėjo gana viltingai.
O pirmieji jos metai Hogvartse praskriejo išties nepastebimai, bet laukė dar šešeri. Regis, neturėtų prailgti. Rudaplaukė nekantravo. Juk kiek įdomaus dar nutiks, kiek draugų susiras! Net jei iki šiol ir nespėjo užmegzti jokios labai ypatingos draugystės. Bet tik kol kas.
Oras buvo tikrai gražus, kvepėjo pavasariu. Gal ši vieta ir nebuvo toji jauki pievelė iš sapnų ar pasakų, tačiau prabudusi gamta nebuvo jos apleidusi. O ir suolelis čia! Tai kas, kad neatrodo visai sveikas. Eiprilė pritūpė šalia jo, išsitraukė žalsvą dežutę su sumuštiniais ir nugara atsirėmė į suskilusią medieną, o visai ne mokykliniu sijonu pridengtas kojas ištiesė prieš save taip, kad tarp batelių kyšotų ramunę primenanti gėlė. Ne, mergaitė visai nenorėjo jos kliudyti ar skinti (nors pastarasis variantas atrodė neblogas - deja, nežinojo, kur galėtų gauti vazelę). Čia dvylikametė jautėsi apsupta gamtos, ir niekas negalėjo šio malonumo sutrikdyti.
-
Kiek galima pūti bendrajame kambary, besėdint tarp knygų ir bandant įkalti beprasmes frazes? Taip, beprasmes, nes Nora mažai ką suprato iš sunkių vadovėliuose parašytų sakinių apie jos protui nesuvokiamas permainas, naudojant transfigūracinius kerus ar bandans apskaičiuoti planetų atstumus ar dar ką.
Nusprendė, kad reikia prasimankštinti. Palinkusi virš vadovėlių bei užrašų praleido beveik dvi valandas, o jai tai tikrai daug, dažniausiai ir penkiolikos minučių vietoje nusėdėt negalėdavo.
Energingu žingsniu nužygiavo link ežero. Praėjusi jį pasuko žemyn nuo kalno, kur matė esant aptriušusį, jau daug visko mačiusį suoliuką.
Tačiau prie jo jau sėdėjo kažkokia mergaitė, iš pirmo žvilgsnio, Noros bendraamžė. Norėjo pabūti tyloje (taip, tokios akimirkos irgi būna), tačiau neatsisakys kompanijos. Žvaliai pašokinėdama priartėjo prie nepažįstamosios.
- Labas, - skardžiu balsu pasisveikino ir nusijuokė, žvelgdama žemyn į mergaitę, - aš Nora. Netrukdysiu, jei pabūsiu čia? - nė nelaukdama atsakymo klestelėjo šalia. - Ką veiki čia? Neturėtum ruoštis egzaminams? O gal tau irgi nusibodo sėdėti apsuptai knygų? - greitakalbe išbėrė.
-
Likimas lėmė, kad ir čia Eiprilė negalėjo pasidžiaugti vien gamtos garsais. Tiesa, tą ramybę sutrikdęs balsas nebuvo nemalonus - netgi priešingai - atrodė draugiškas ir šiltas. Nors ir iš pradžių akimirką buvo nusigandusi, kad jau atėjo koks vyresnysis mokinys ar net profesorius ir nieko nelaukdamas piktai išvys mergaitę iš šios ramios pasisėdėjimo vietos.
Pakreipusi galvą link atėjūnės, švilpiukė šyptelėjo. Jau norėjo žiotis pasisveikinti ir pasiūlyti prisėsti šalia, bet mergaitė tai padarė ir be kvietimo. Pirmakursė drąsiau nusišypsojo. Klausimų pasirodė gana nemažai, bet dvylikametė džiaugėsi, kad turės naują draugę.
- Labas. Žinoma, ne. O aš Eiprilė. Na, - kiek nutęsė, - atėjau šiek tiek užkrimsti gamtoje. Beje, gal ir tu nori? - žvilgsniu parodė į sumuštinių dėžutę. - Oi, ne. Net nepradėjau jiems ruoštis. A-ar jaunesniesiems jie irgi bus? - susirūpinusi paklausė ir nuleido galvą žemyn.
Ne, Eiprilei nebuvo nusibodę taip sėdėti. Kaip gali nusibosti veikla, kurios nė nepradėjai? Mažylė jautė, kaip žlunga jos viltys. Teliko viena: gal vis tiek mokslo metų pabaiga nebus tokia baisi?
-
- Ne, aš tik pavalgiau, - nusijuokė, trumpai pažvelgusi į dėžutę su sumuštiniais, - nors čia maistas toks skanus, kad galėčiau valgyti be pertraukos, jei tik pilve būtų vietos, - vėl palydėjo savo žodžius juoku.
Jai patiko juoktis. Net jei tai nevisada būdavo laiku ir vietoje. Tačiau negalėtų visąlaik būti rimta, taip tik raukšlės kaktoj ir aplink akis susidarys. Jai labiau patiko raukšlės aplink burną, susidarančios nuo šypsenų ir juoko. Jos net atrodė gražiau.
- Taip, bus, bet tu nesijaudink, jie tikrai nesudėtingi, - padrąsinamai nusišypsojo, - Bent jau praeitąmet pirmakursiams jie buvo lengvi, - gūžtelėjo pečiais, - Man visai patinka egzaminai, tik kad reikia labai ilgai sėdėti vienoje vietoje ir negalima kalbėtis, - liūdnai atsiduso. - Mama sako, kad man burna neužsidaro, neva be perstojo plepu. Gal ir taip, bet ar tai blogai? - paklausė neaišku ko. - Bet kartais moku ir tylėti, tik kad tai taaaaip neįdomu, - nutęsė, nutaisiusi nepatenkintą veido išraišką ir tuojau pat nusijuokė.
-
Išgirdusi, kad daugiau sumuštinių atiteks jai, Eiprilė palingavo galva. O mergaitė taip norėjo pasidalinti - juk ir tėtis taip mokė! Na, galbūt pasiseks kitą kartą. Dabar teliko juoktis kartu su Nora.
- Aš irgi! Čia tiek visko daug, - linksmai pritarė varniukei.
Tačiau kiti naujosios draugės žodžiai, nors ir lydimi padrąsinimo, privertė kiek sunerimti. Pirmieji Eiprilės egzaminai! Ji neturėjo nė žalio supratimo, kaip jie vyks, kada ir kur reikės ateiti, ką atsinešti, ar leidžiama naudotis žiobariškais tušinukais - tiek daug ir dar daugiau klausimų nesiruošė duoti dvylikametei ramybės, nors tylus vidinis balselis kuždėjo, kad ji bus ne viena, yra ir daugiau pirmakursių, o ir kažkas iš vyresnėlių turėtų paaiškinti.
Švilpiukė susidomėjusi klausėsi Noros kalbos.
- Bet juk galima į valias išsišnekėti po egzaminų, taip? - vis mėgindama visur surasti pliusų ir šypsodamasi paklausė. - Ne, tai visai neblogai. Netgi labai gerai! Klausyk, o ką dar mėgsti čia veikti be plepėjimo? Nepagalvok, kad tai bloga veikla, tiesiog manau, kad būtų smagu kartu ką nors nuveikti. Kad ir po tų egzaminų! - linksmai pridūrė.
-
Nora energingai palingavo galva. Taip, čia tiek visko daug! Iš pradžių jai tas atrodė labai keista, namie mama neleisdavo net iš dviejų valgių rinktis, o čia visada būdavo tiek visko, jog kartais per ilgai svarstydavo, ką čia suvalgius, kad galiausiai likdavo be pietų, nes jau reikėdavo bėgti į pamoką.
Nora pastebėjo, kaip jos naujoji draugė apmąsto liūdną žinią apie egzaminus. Mažai betrūko, kad jos kaktoj atsirastų besisukantys laikrodžio mechanizmai - įnirtingas mąstymas atsispindėjo visame švilpės veide. Varniukė jau net pasigailėjo savo žodžių. Bet ji gi negalėjo meluoti, meluoti yra negražu ir taip daryti nevalia - mama visada sakė, kad meluoja tik didžiausi nenaudėliai. Ji gi tokia nebuvo.
- Taip, taip, galima, - nusijuokė.
O tada susimąstė. Jai patiko viskas - nesvarbu, kokia veikla, svarbu, kad nereikėtų sėdėti vietoje ir tylėti. Bet argi galima išrinkti mėgstamiausią? Tai tas pats, kaip išsirinkti mėgstamiausią lėlę - neįmanoma.
- Kad net nežinau, - nusijuokė, - mėgstu viską, jei tik nereikia būti tyloje, - gūžtelėjo petukais, - turbūt labiausiai mėgstu visur landžioti, bėgioti, ieškoti naujų vietų. Žinai, Hogvarsto pilį beveik visą pažįstu! - pasigyrė, - Tik dar nei sykio nesilankiau Uždraustajame Miške, niekas nenori ten su manimi eiti, o pačiai baisu, - nuleido galvą, prieš tai suraukusi kaktą. Visgi nepraėjo nė kelios sekundės, kai vėl pažvelgė į Eiprilę ir nusijuokė, - Ei, o gal tu norėtum su manim nueit į mišką?
-
Dabar sumuštinių nebenorėjo. O ir kaip čia atrodytų, jei valgytų viena? Eiprilė uždarė priešpiečių dėžutę ir įsimetė ją į kuprinę.
Linksmai juokėsi kartu su Nora. Švilpiukė visada norėjo turėti bendraamžę ar bent vyresnę seserį - ką gi ta jaunėlė supranta? Jos galvoje vien kūdikių žaidimai (Eiprilė tarsi pamiršo faktą, jog dažniausiai visai smagu pažaisti kartu su seserimi). O štai su šia varniuke galima smagiai pasijuokti - ir ne tik.
Dabar mergaitė susižavėjusi klausėsi naujosios draugės. Pati nebuvo aplankiusi dar daugybės vietų, - ką bekalbėti apie Uždraustąjį mišką - bet tokių planų turėjo.
- Galbūt... niekas kartu neina todėl, kad bijo? Juk pavadinimas būtent toks tikriausiai ne be reikalo? Nors man irgi baisoka, žinai, mielai nueisiu su tavimi! - entuziastingai sušuko.
Eiprilė visai nesusimąstė apie tai, kas gali laukti tame miške. Juk nenutiks nieko blogo, jeigu eis ne viena, o dar ir su vyresne drauge, tiesa?
- Jei nori, galime eiti kad ir dabar. Užkandžių turiu, - galvos linktelėjimu parodė į kuprinę, kurioje slypėjo ne tik sumuštinių dėžutė.
-
Iš nuostabos bei džiugesio mažoji net išpūtė akis.
- Tikrai? Tikrai nueitum su manimi? - ji net pašoko. - Jergau, tai džiaugiuosi, tu net neįsivaizduoji! - nieko nelaukdama puolė prie švilpės ir stipriai ją apkabino, - Jau maniau, nerasiu nieko, kas norėtų su manimi net eiti, tu tokia nuostabi, tu neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad su tavimi susipažinau, tu dabar mano pati pati nuoširdžiausia draugė, tokia arčiausia širdies! - painiojosi savo mintyse ir žodžiuose, tačiau šią akimirką jai tas buvo nesvarbu (iš tikrųjų niekada nebuvo svarbu).
Jos vaikiška širdelė buvo perpildyta džiaugsmo. Aišku, ją nudžiuginti nebuvo sunku, tačiau šį sykį jautėsi dar laimingesnė nei įprastai.
Pašoko ant kojų - nuo staigumo net susvirduliavo.
- Taip, taip! Einam dabar pat. Gal sutiksim kokį vienaragį ar dar ką nors, taip norėčiau! - iš entuziazmo net negalėjo normaliai įkvėpti.
-
- Taip, taip, taip! - linksmai šūkavo švilpiukė, taip pat apkabindama Norą.
Eiprilė buvo tokia laiminga, girdėdama visus tuos žodžius. Prieš atvykdama čia mokytis kiek nerimavo, jog nepritaps, o draugų turėjimas mokykloje - pats svarbiausias dalykas, be kurio nė iš vietos, bet dabar, spindinčiomis akimis žvelgdama į varniukę, nė neįsivaizdavo, ar gali kas nors būti geriau. Laukė tiek daug nuotykių!
- Būtent dabar ir ne vėliau! - visa širdimi pritarė Eiprilė.
Ji niekada nebuvo mačiusi vienaragio ir šiaip visus vienuolika savo gyvenimo metų tik vylėsi, kad jie egzistuoja, o dabar pasitaikė puiki galimybė vieną jų sutikti! Įdomu, ar jais galima jodinėti?
- Nora, o ar mums leistų su vienaragiu susidraugauti ir jį parsivesti į mokyklą? - staiga toptelėjo vienuolikametei paklausti.
Atsakymo sulaukti mergaitė tikėjosi pakeliui, mat jau buvo čiupusi savo naujai geriausiai draugei už rankos, kuprinę užsimetusi tik ant vieno peties ir bekeliaujanti Uždraustojo miško pusėn. Juk uždrausti būna ne vien blogi dalykai, tiesa?
-
Dažniausiai ruduo yra purvinas. Taip kažkada sakė Marthelle, purvinas kaip šuo. Na, bet gera žinia ta, kad už keletos dienų jau žiema, tik keista, sniego nematyti, kaip mergaitė džiaugsis juo? Sniegas turi užkloti purvą, turi. Niekada nenorėjo būti apmėtyta purvo, susimaišiusio su lapais gniūžtėm. Bjauru. Net nuo tos minties, švilpė nusipurtė. Tiesą sakant, šį, ne itin malonų rudens vakarą, pirmakursė išėjo iš pilies. Pagaliau. Apsaugai nuo vėjo, užsirišo geltonai juodą šaliką bei užsimovė savo taip mėgiamas geltonas pirštines. Nors, net nežino kodėl jas taip mėgsta, kai pati spalva tikrai ne prie širdies. Priešais išvydusi suolelį, pasišokinėdama priėjo arčiau. Atsisėdo ir atsiduso, žvelgdama į tolį, kur danguj kvarkė varnos. Iš kišenės išsitraukė sulamdytą lapelį ir pabandė įskaityti mamos rašyseną. Ar bent tikėjosi, kad ten jos.
-Aš noriu paklausti tavęs vieno klausimo, mama,- ji pažvelgė į dangų,- ar tu mirusi?- bet atsako ji nesulaukė. Atrodo, plyšo širdis. Jei neatsako iš dangaus, ji gyva, ji paliko ją vaikų namuose kentėti šiaip sau, būdama gyva. Gyva. Pradėjo verkti.
-
Šalta ir šlapia - du žodžiai, kuriais Europa nesakytų besibaigiantį rudenį. Negalėtų sakyti, kad žiema buvo geriau, tačiau mergaitė jau laukė, kol visus purvynus uždengs storas sniego sluoksnis, ir, grįžus iš lauko, neteks kaskart valyti purvo nuo batų.
Susikišusi rankas į pilko, beveik kelius siekiančio palto kišenes, baltpūkė žingsniavo ežero link. Kol kas ten buvo jos mėgstamiausia vieta (išskyrus tą minkštą lovą, žinoma) visame Hogvartse ir jo apylinkėse. Vėlyvą rudenį, kai lapai nuo medžių jau seniausiai nukritę, žolė patamsėjusi, o dangų ir akis erzinančią saulę užstoja pilki bei niūrūs debesys, oras Klastūnyno globotinei buvo pats artimiausias. Pati mėgo tik tamsias, niūrias ir neišsiskiriančias spalvas, o ir temperatūra, rodos, buvo pats tas. Tik vėjelis šiek tiek kando į skruostus ir nosį, vėlė baltus vienuolikmetės plaukus.
Europa visai netoli, ant ant suolelio pamatė mergaitę taip gerai pažįstamais ugniniais plaukais.
-Verčiau jau būtų mirusi. Bent būtų aišku, jog ne savo noru paliko tave tame net ir velnio apleistame pastate,- rimtai, gal net kiek piktokai pasakė ir klestelėjo šalia Martelės. Geriau pagalvojusi, Europa džiaugdavosi, kad tėvai sumanė atsikratyti dukra. Mergaitė nepajėgė įsivaizduoti, su kokiais žmonėmis būtų tekę gyventi.
-
Ašaros birėjo mažais lašeliais, keista, šįkart ne upeliais. Vėjas sykiu pabandė jas nupūsti, deja, netrukus atsirado naujų. Kitai mergaitei priėjus, Marcelė pašoko iš vietos. Tiesiogiai. Staigiai paslėpė popieriaus lapelį plačioje apsiausto kišenėje bei atgalia ranka nusivalė ašaras. Akyse tarsi prašviesėjo - ak, kur ta mergaitė matyta? - ji prisiminė.
-Sveika,- tyliai pratarė, pabandė prisiminti josios vardą. Įprastai jos atmintis nesaugo vardų, bet šiosios buvo ypatingas. Toks, kaip žemynas, kuriame mergaitės gyvena ir mokosi. Na, anksčiau Marta gyveno Azijoje. Na, gerai, blogi prisiminimai.
-Tu Europa, taip?- balsas drebėjo, bijojo suklysti,- atrodo, tu iš vaikų namų? Buvom pažįstamos. Kadaise... Matau, patekai į klastūnyną. Sveikinu.- stengėsi negalvoti apie žodžius, kuriuos pasakė stereotipinė klastuolė. Nenuostabu. Tyla, vėl. Ar jai reikėtų pirmai pradėti pokalbį? Ne? Tiek to, švilpė numojo į tai ranka ir pradėjo dairytis po dangų, akims užkliūnant už aitrių saulės spindulių, besileidžiančių už balkšvo debesies.
-
-Jaučiuosi beveik nusiminusi, kad taip neužtikrintai, tarsi būtum pamiršusi, tari mano vardą, Marthelle,- atlošė pečius į suolo atramą ir užsikėlė koją ant kojos, nuo tamsiai mėlynų džinsų nuimdama juodą augintinės plauką.- Ačiū, o pačią kur paskyrė? Tikrai ne klastuolė, per jautri ir nedrąsi Grifų Gūžtai...- Europa pažvelgė į kairįjį delną, ant kurio puikavosi vis dar po klastuolių krykštynų neišnykęs randas,- tai visgi kokios spalvos šalikėlis puikuojasi ant tavo kaklo – mėlynai baltas ar geltonai juodas?- Po šiokios tokios tylos baltapūkė švelniai suėmė Marcelės smakrą ir atsuko jos veidelį į save,- verkei?- Atsiduso ir užkišo raudoną plaukų sruogą draugei už ausies.- Tegul ši saulė, pamažu besiskverbianti pro storus pilkus debesis, žadėjusius lietų, nutvieskia tavo veidą,- linktelėjo vienuolikmetė, delnu perbraukdama per Marcelės plaukus,- o dabar nusišypsok ir papasakok, kaip tau sekėsi su nauja šeima,- rankas sudėjo ant šlaunų ir įdėmiai laukdama bendraamžės pasakojimo.
-
-Nes gal ir esu pamiršusi,- liūdnai tarė ji,- pastaruoju metu ne vardai pas mane galvoje sukasi, kaip ir visada, nepameni?
-Geltonai juodas, o dar spėjai jog mėlyna čia kur įtraukta?- atsiduso pirmakursė,- net nesu panaši į tokią. Akivaizdu.
Marcelė pabandė nusukti veidą, tačiau jai nepavyko. Nuo to prisilietimo, atrodė, vėl verks, tačiau ji pasistengė to neparodyti klastuolei. Apskritai, visos jos draugystės ir prasideda nuo karštų, sūrių ašarų ir mergaitės silpnumo. Tai buvo, tarkim, neišvengiama.
-Nežinau, nesuprantu savęs. Nesuprantu gyvenimo.- nutilo, nes Europa paklausė. Paklausė blogo dalyko. Ji pravirko mintyse. Barė save. Nusišypsojo. Bet tai tebuvo kaukė.
-Aš neturiu šeimos,- ką sugebėjo ištarti, tą ir turėjo išgirsti baltaplaukė, tačiau likusius neištartus žodžius ji pasiliko širdyje, o ją, kaip ir kūną priglaudė prie draugės. Ak, kaip jai trūko apsikabinimo...
-
-Na, o iš kur man žinoti, a?- paklausė Europa, už kairiosios ausies užkišdama baltai pilkšvą plaukų sruogą,- gal pasikeitei per tą laiką, per kurį nesimatėme, ir išmokai prisiminti vardus?
Pirmakursė gailiai žvelgė į Marthellę, rodos, tuoj tuoj visai pratrūksiančią. Deja, gailumas atsispindėjo tik jos veide. Per visus vienuolika metų Europėlė išmoko nejausti jausmų. Visai jokių... Nei džiaugsmas, nei liūdesys jos neaplanko. Tik pyktis. Pyktis, kurį dažniausiai sukelia kitų žmonių kvailumas ir jautrumas. Ir šįkart vienuolikmetė pyko, tik tyliai, stengdamasi dar labiau nepažeisti vargšės švilpės. Nors gal tai padėtų jai užsigrūdinti?
-O kam jį suprasti? Yra kaip yra, viskas teka savo vaga. Kaip žmonės iš Indijos pasakytų, viskas jau seniausiai įrašyta tavo likime. Viskas. Taškas.- Klastūnyno globotinė dar kartą perbraukė delnu per raudonus šalia sėdinčios mergaitės plaukus.
-Tiesa. Neturi,- visiškai ramiai atsakė,- O globėjai? Kaip jie? Ar pakankamai tavimi rūpinosi?- baltapūkė pažėrė klausimų laviną ir nugarą atrėmė į suoliuko atkaltę, ramiai žvelgdama į draugės veidą.
-
-Nežinau,- atsiduso šioji, vis dar prisigkaudusi prie klastuolės. Kaip jos seniai matėsi, bet tuo pačiu ir taip neseniai. Toks keistas jausmas. Ir jos nebėra tos pačios draugės kaip anksčiau. Viskas pasikeitė. Viskas, išskyrus Martelę.
-Na, jie nėra man globėjai. Net ne žmonės. Man nepatinka ši tema,- tarė mergaitė, kuri atėjo pakalbėti viena, su savimi, su mama, o štai atsibeldė čia Europa ir viską sutrukdė, savo jautriais Martos širdžiai klausimais.
-Manim nesirūpina ir ak, tu nesupranti, kad vaikų namai ne tik gera vieta, bet pati geriausia,- švilpė lengvai pasakė, kažkur giliai krūtinėj žinodama, jog klastuolė tą žino. Tik nėra patyrusi to, kad iš tiesų žinotų, nes gyvenimas yra vienas labai didelis melas.
-Kaip tu jautiesi čia, atvykus į Hogvartsą?- pirmakursė pradėjo tabaluoti kojomis, kai saulė džiovino senesnes ašaras, o vėjas nešiojo josios plaukus tiesiai į Europos veidą,- atsiprašau, mieloji,- nuoširdžiai nusijuokė Marthelle.
-
Tyliai krenta treštantys rudenio lapai, subyra į dulkeles kai paliečia žemę. Trapu, tylu, ramu. Šiltas, rasotas rytas, tačiau vis tiek su vėju ir spalvomis maišytas. Po kojomis gali girdėti lūžtančius per pusę medžių spyglius. Tik, jei įsiklausai. Liuoksi voveraitės, slėpdamos riešutus. Kuom ne ruduo? Kuom ne geriausias metų laikas? Nors kiek apsiniaukę, matosi saulės spinduliai kamputyje – laukia tinkamiausio momento išlįsti.
Airina šypsojosi sau, pečius apdengusi tamsiai mėlynu pledu. Šiandien ji dėvėjo džinsinį sijoną, geltoną maikutę, rankose laikė puodelį imbierinės arbatos, o plaukus pagaliau padabino baltu lankeliu su saulėgrąžomis. Jei gera nuotaika, kodėl jos neparodyti kitiems?
Išžengusi iš pilies, priėjo ežero pakrantę, nusileido žemyn ir susirado suoliuką, puoštą gilėmis. Atsisėdo. Ir žvalgėsi. Galbūt norėjo draugijos, galbūt ramybės.
-
Nihal po pamokų tipeno Hogvartso koridoriais link išėjimo, norėjo pajusti tą rudenišką kvapą ir truputį pailsėti nuo triukšmo, kurį kėlė mokiniai..
Vos tik viena koja įžengė į lauką mergina gyliai įkvėpė ir atsidūso.. Oras buvo gan geras, neįskaitant vėjo kuris buvo gan atšiaurus, bet nieko keisto, juk ruduo.. Mėlynplaukė mažais žingsneliais žingsniavo link ežero pakrantės ar kažkur ten, kur tviskuliuoja koks nors vandens telkinys ir nuo jo keliauja gaivus kvapas lyg pasakoje..
Priartėjus prie ežero mergina tik apsidairė po apylinkes ir savo violetinėmis akimis užmatė, suolelį gan sutriušusį, tačiau papuoštą gėlėmis ir žmogų, Nihal nežinojo ar prieiti ar tiesiog eiti kur nors kitur, nežinojo ar tas žmogus norės, kad dar kažkas maišytus jam po kojomis, tačiau grifė buvo gan nagla, tad nieko nelaukusi pribėgo prie merginos..
- Sveika, - šyptelėjo ir atsisėdo šalimais..
-
Sorenas pasidėjo lagaminą su visu savo turtu ant suolelio. Šis pavojingai sutraškėjo, grasindamas neišlaikyti. Profesorius su gailesčiu nužvelgė bebaigiantį atgyventi baldą, bet lagamino nenukėlė. Jeigu jis sulūš, galbūt kažkas pasirūpins jį pataisyti. Galų gale, jei jis sulūš, neatlaikęs lagamino svorio, niekas nenukentės. Jeigu sulūš, kai kas nors bus padėjęs ant jo savo užpakalį, tada jau velniaižin, ko gali tikėtis. Ir dubens kaulų lūžių, ir gėdos prieš klasiokus, ir dar nežinia ko. Tad vyras pats ant suolelio nebesisėdo, bet kažkodėl stipriau susisupo į ploną tamsiai žalią apsiaustą ir įsižvelgė į blizgantį ežero paviršių.
- Na, išsibudinsi tam momentui? Galbūt paskutinįsyk matai Hogvartsą, žinai, - sumurmėjo profesorius Spaikui - mieguistam vorui, tupinčiam ant peties. Šis pasilypėjo ant viršugalvio, lyg ten dar gražiau matytųsi ežeras ir Hogvartso pilis tolumoje. Pasižvalgė tylėdamas. Sorenas susikišo rankas į apsiausto kišenes.
,,Kažin, ar aš jo pasiilgsiu", - skeptiškai pareiškė Spaikas, nors abudu jie žinojo, kad tai buvo melas. Ir abudu gėrė akimis tą vaizdą. Kaip sako, jeigu prieš išeidamas į kažką kurį laiką labai susikaupęs pažiūrėsi, po to tas vaizdas išliks visam gyvenimui. Savo atmintyje Sorenas saugojo jau ne vieną tokį paveikslą, bet šis vakarinio, pavasarinio vaizdo Hogvartso apylinkių natiurmortas užims kolekcijoje garbingą vietą.
Dar kurį laiką pastoviniavę jiedu išsiskirstė. Na, kaip čia išsiskirstė - tik pasakymas toks. Spaikas nulipo nuo galvos ir grįžo ant peties, o Sorenas vėl nusisuko prie lagamino, atsargiai jį atidarė, įkišo vidun ranką ir išsitraukė pergamento bei plunksną.
Jeigu keliausi, ateik prie ežero iki 16 valandos. Sorenas
- Galgi dar tos valandos jai užteks, - garsiai pasvarstė profesorius ir lazdele palietė popiergalį. Šis susilankstė į nelabai grakštų paukščiuką ir išskrido į Grifų Gūžtos bokštą. Eliksyrininkas palydėjo jį akimis, luktelėjo, kol jis dingo už netoliese augančių medžių. Tuomet atsiraitojo rankovę ir stipriai, kaip tik galėdamas susikaupė ir nukreipė burtų lazdelę į besisukantį kompasą.
- Portus, - aiškiai ištarė. Iš lazdelės pažiro kibirkštys ir susigėrė į kompasą. Šio rodyklė vis dar chaotiškai sukiojosi aplink savo ašį. Nieko nerodė. Absoliučiai nieko. Net Elridės atnešta žinia nesugebėjo sutvarkyti to chaoso. Nors... Ko gi jis galėjo tikėtis?
Sudirgęs tik užraitojo rankovę atgal. Atsargiai, neliesdamas tatuiruotės. Galėjo ir nevargti, bet... Dar per anksti išsiduoti.
-
Mergaičiukė eiti neskubėjo, kadangi laiko buvo labai daug. Elridė neturėjo jokių lagaminų, ar kažkokių krepšių, jos rankose buvo tik paprasčiausia burtų lazdelė, atsargai, kadangi tuo vyruku ji visiškai nepasitikėjo, o su burtų lazdele jautėsi saugesnė. Lėtai žingsniuodama baltapūkė dairėsi aplink, vėjelis plaikstė jos plaukus, bet šalčio paauglė nejautė.
Išvydusi Soreną Grifiukė susiraukė, pajautė šiokią tokią neapykantą tam žmogeliui, tačiau tvardėsi. Juk jei iš tikrųjų ji vyks pas Edgarą, nereiktų parodyti to, kadangi, šis gerbė Nuodų ir Vaistų profesorių. Mergaičiukė prisiartino prie vyriškio ir be jokio draugiškumo nužvelgė jį.
-Na, tai keliausim? Ir... Kaip mes čia turėsim keliauti?-ji klausiamai nužvelgė Soreno mantą, tačiau nieko nesakė, gal tas sugalvojo pagaliau išsinešdinti iš Hogvartso?
-
Žuvytės lenktyniavo bangomis su vis šiltėjančiais ir ilgėjančiais leviatanauodegiais saulės spinduliais, vėjas kartkartėmis paglostydavo medžių viršūnes. Čia buvo neregėtai ramu ir šilta. Sorenui netgi kilo ūpas prisėsti šiaip ant gana drėgnos, dar šviežiai žalios žolės, ką jis išsyk ir padarė. Pritūpė, perbraukė ranka per žolę ir kaip senis dribtelėjo ant jos. Minkštai. Ištiesė ir sukryžiavo kojas, nuskynė po ranka augusią smilgą. ,,Šioji puikiai tiktų Amnezijos eliksyrui..." - pamintijo sau. Anas viralas reikalaudavo šviežio ir neseniai nuskinto bet kokio nežydinčio augalo.
Tolumoje trinktelėjo Hogvartso laukujės durys. Kaip tik atsiveriančios į šią pusę. Eliksyrininkas, vis dar susimąstęs apie Amnezijos eliksyro galią, nejučia kryptelėjo galvą į mokyklos pusę ir užmatė baltuojantį pakaušį. ,,Štai, mūsų laikas baiginėjasi", - pamintijo von Sjuardas. Dabar jau oficialiai nebe profesorius. Į galvą vėl ėmė lįsti išvaikytos neramios mintys apie Fasirą. Seniai jie bebuvo susitikę. Gal prieš dvejus metus. Taip, ko gero. Ne mažiau ir ne daugiau.
Elridė eiti neskubėjo. Galbūt ir pati pasiilgs Hogvartso. Sorenas pasijuto mažumėlę kaltas, kad atėmė iš jos galimybę pabūti mokykloje paskutinėmis dienomis bei parvažiuoti į Londoną traukiniu. Nors gal Endlercat to ir nepasiges. Vyras atsistojo, kad, grifei atkėblinus iki jo, nebereikėtų gaišti laiko. Nepripažino to sau, bet jis laukė susitikimo su Edgar'u ir Fasiru.
- Taip, keliausim, - linktelėjęs galva patvirtino barzdotasis, raitodamasis rankoves. Pasekė jos akis, tyrinėjančias mažumėlę apsitrynusį, nedidelį lagaminą ir paėmė šį į rankas. - Esi keliavusi nešykle? - pasiteiravo jis jos. Pasirodo, klausimas buvo retorinis, nes netikėtai vyras paėmė ją už rankos ir abudu iš ten pranyko.
Kad ir pusę tūkstančio metų pragyvenęs, Sorenas vis dar turėjo kvailų, savotišką jaunatviškumą (bent jo paties akimis) parodančių įpročių. Pavyzdžiui, gąsdinti jaunimą. Nors šituo atveju tai labiau atrodytų nusikaltėliška, mat mergaitė bemaž niekaip nebuvo įspėta, o keliavo velniaižin kur. Mat niekada nesi tikras, kad pateksi ten, kur nori patekti.
,,Lažinamės, kad tau reikės aiškintis dėl tokio elgesio?" - tingiai pasiūlė Spaikas, jiems paliekant Hogvartso ežero krantą.
-
Paskubomis pavalgiusi pusryčius, Ella išbėgo į kiemą su Dešrainiu. Šis linksmai vizgino trumpą uodegėlę.
- Šiandien ieškosim naujos vietos pasivaikščiojimams, - tyliai pasakė mergaitė, žvelgdama į išsišiepusį taksą.
Ji leidosi nuo kalno, apaugusio žolėmis. Gerai, kad čia yra takelis. Paskęsčiau tarp šitų žolių.
Pagaliau nusileidus, atsivėrė nuostabus vaizdas. Ežeras atspindėjo mėlyną rugsėjo dangų, o šen bei ten krito raudoni lapai. Ella atsisėdo ant seno, apsamanojusio suolelio, ir žiūrėjo į aplink lakstantį šunelį. Švilpė atsistojo ir nužingsniavo apžiūrėti šalia esančio seno medžio.
Staiga vienuolikmetė išgirdo žingsnius. Ji staigiai atsisuko, o ten stovėjo panašaus amžiaus mergaitė.
- Labas, - prabilo Ella. - Kuo tu vardu?
-
Prasidėjo nauji mokslo metai, o Fiadh vis dar jautėsi kaip nesava. Labai lauktos atostogos virto tikru išbandymu, nes motina tikrai nebuvo patenkinta mergaitės egzaminų pažymiais. Tad grifiukė grįžo į Hogvartsą netgi dar liūdnesnė nei išvažiavo.
Porą kartų kalbėjo su viena mergaite, kokį kartą - su kita. Tačiau draugėmis jų tikrai negalėjo pavadinti. Tiesa, Fiadh ir nežinojo, kas iš tikrųjų yra draugas, nes niekad tokio neturėjo.
Su tokiomis ne pačiomis šviesiausiomis mintimis šiaurės airė patraukė pasivaikščioti palei ežerą. Jai čia buvo smagu, tačiau dažniausiai jautėsi vieniša. Šį kartą pavyko rasti kažkokią kalvą, kurios iki šiol Fiadh nebuvo mačiusi. Ji buvo visa apaugusi žolėmis. Mergaitė tikėjosi, kad galės čia atsigulti ir pasislėpti. Tačiau neišdegė: vos ji nusileido žemyn, pamatė, kad ten jau kažkas yra. Fiadh taikėsi sprukti, tačiau mergaitė, anksčiau radusi šią puikią vietą, ją užkalbino. Grifiukė nedrąsiai atsiliepė:
- Labas. Aš Fiadh. O tu?
Kurį laiką patylėjusi lininių plaukų savininkė paklausė:
- Ar tai tau pirmi metai Hogvartse?
-
- Aš Ella, - tarė mergaitė, ir apžiūrėjo atvykėlę. - Man tai pirmi...
Ji nutilo, nes už savęs išgirdo amsėjimą. Pirmakursė apsisuko, o šuo jau lėkė pro Ellą. Kai vienuolikmetė apsisuko atgal, Dešrainis jau glaudėsi prie Fiadh ir vizgino mažą uodegą.
- A-a-atsiprašau. - tik sugebėjo išlementi mergaitė. - Gal tu a-a-alergiška šunims?
Ella visai nenorėjo, kad taip prasidėtų pokalbis. Ji bandė atitraukti taksą nuo mergaitės, bet šis nė krust.
- Tikrai labai atsiprašau, kad mano šuo tave... eee... užsipuolė.
Švilpė bandė atrodyti rimta, bet Dešrainio išraiška jai sukėlė juoką. Ella suprunkštė.
- Aš prieš tai norėjau pasakyti, kad esu pirmakursė. O tu? - Vis dar žvelgdama į šunį paklausė mergaitė. - Beje, kodėl kai atėjai buvai tokia nusiminusi? Ar kažkas atsitiko?
-
Kažkas, prilėkęs prie Fiadh, gerokai išgąsdino mergaitę. Laimei, tai buvo tik šuo.
- Nee... Viskas gerai. Aš nieko neturiu prieš šunis, - sumurmėjo grifiukė, visai patenkinta, kad bent šuniui ji patiko. Ella bandė jį atitraukti, tačiau Fiadh netgi džiaugėsi, kad šuo nenorėjo klausyti. Ji kiek nedrąsiai pasilenkė ir paglostė jam nugarą.
Ellai nusijuokus Fiadh taip pat nedrąsiai šyptelėjo.
- Tikrai, viskas gerai. Kuo jis vardu?
Grifiukė pasvarstė, ar ji turėtų kažkaip nuraminti mergaitę, kad ji tikrai neturi nieko prieš šuniuką. Tačiau Fiadh nežinojo, kokiais žodžiais turėtų tą pasakyti. Tad ji tik atsakė į užduotą klausimą:
- Man jau antri metai čia. O liūdna dėl to, kad labai laukiau atostogų, tačiau jos manęs nepradžiugino...
Fiadh neturėjo noro nepažįstamai, nors ir maloniai, mergaitei pasakoti visų savo jausmų, tad ji daugiau neišsiplėtė.
- Ar tu nieko prieš, jeigu tavo šuo mane nuseks į žolę? Aš labai noriu atsigulti.
Fiadh patraukė link aukštų žolių, protarpiais vis žvilgtelėdama, ar šuo atseka iš paskos. Netrukus ji jau gulėjo žolėje ir žvelgė į žydrą dangų.
-
- Žinoma, tik jis gali pradėti laižyt veidą, - nusijuokė Ella. - Aš pabūsiu čia. - Parodė į sutriušusį suolelį. - Jei neprieštarausi.
Mergaitė žiūrėjo, kaip Fiadh su šalia žingsniuojančiu taksu keliavo tolyn į žolę.
- Jo vardas Dešrainis! - Susizgribusi, kad pamiršo atsakyti į klausimą, sušaukė švilpė. Turbūt neišgirdo. Pasakysiu vėliau.
Ji atsargiai atsisėdo ant seno suoliuko ir pradėjo tyrinėti. Čia - pažiūrėjo į nemažą skylę viduryje. - Turbūt buvo panaudoti kerai. Taip nutarusi, pirmakursė išsitraukė iš apsiausto šiek tiek suplyšusią, smėlio spalvos knygą apie Siamo kates. Mergaitė dar nedaug žinojo apie savo katę, Luną.
Išgirdusi amsintį šunį, ji išvydo aplink Fiadh šokinėjantį jos taksą. Ella paliko knygą ant suoliuko ir nuėjo pažiūrėti, ką tie du veikia.
-
Naujoji pažįstama buvo teisi. Vos tik Fiadh atsigulė į žolę, Dešrainis puolė laižyti jos veidą. Namie mergaitė augintinių neturėjo, dėl to nebuvo pripratusi prie tokio elgesio. Ji buvo jau beišsigąstanti, tačiau prisiminė, jog Ella užsiminė, kad šuo gali pradėti tą daryti. Tikiuosi, neįkąs pagalvojo Fiadh, bandydama save nuraminti. Jai visai patiko jausmas, kai šuo laižo veidą.
Vis dėlto po kurio laiko grifiukė atsisėdo žolėje ir pamatė besiartinančią Ellą. Ji iš karto pamanė, kad daro kažką ne taip.
- Ar aš ką nors padariau tavo šuniui? - sutrikusi skubiai paklausė ir atsistojo. Ji pažvelgė į taksą. Atrodė, kad jam viskas gerai, tačiau ką čia gali žinoti... Fiadh kiek prisibijodama - pati nežinojo, ko, - grįžo atgal prie suoliuko ir pamatė ten gulinčią knygą.
- Siamo katės? - grifiukė nebuvo apie tokias girdėjusi. - Galbūt turi ir katę?
-
- Ne, viskas gerai, - nusijuokė mergaitė. - Tik atėjau pažiūrėti, ar dar nesuvalgė iš meilės.
Ji pasižiūrėjo į juodaakį taksą, ir šyptelėjo. Fiadh atsistojus, Ella kartu su šuniu nuėjo paskui. Šalia stovinčiai grifei pasiėmus knygą apie kates, mergaitė prabilo:
- Aš turiu Siamo katę, nesenai nusipirkau, kad nusivežčiau Hogvartsan. - atsakė švilpė. - Galėsiu ją atsivesti, jei dar kada norėsi susitikti. Mane labiausiai žavi šitų kačių akys. Beje, Dešrainiui 2 metai, - parodė į lekuojantį taksą, - o Lunai, mano katei, tik 2 mėnesiai.
Ella atvertė knygą, ir parodė į nedidelį katiną, kuris judančioje nuotraukoje žaidė su siūlų kamuoliuku.
- Mano katytė panaši į šitą. O tu turi gyvūnų? Jei turi, norėčiau pamatyti ir tavo gyvūnėlį.
-
Jis gali suvalgyti iš meilės? sutrikusi pagalvojo Fiadh, priėmusi Ellos žodžius už gryną pinigą. Vis dėlto ji neišdrįso paklausti garsiai, nes nutarė, kad tada atrodys kaip visiška kvaišą. Nors tokia ir esi niūriai pasakė sau grifiukė, tačiau tylėjo.
- Aš nesu girdėjusi apie Siamo kates, - negarsiai pratarė Fiadh. - Tad tikrai norėčiau pamatyti. Man patinka katės.
Grifiukė niekada neturėjo jokio augintinio, nes tai jos mamai atrodė laiko švaistymas. Tad buvo labai smagu, kad sutiko kažką, kas augintinių turi ir nori juos parodyti. Aišku, jie vis tiek ne mano... liūdnai pagalvojo Fiadh ir prisiminė, kad neatsakė Ellai į klausimą.
- Aš augintinio neturiu. Mano mama nenori. Bet tavo katė tokia jauna! Aš tikriausiai nesu net mačiusi tokio jauno kačiuko. Jai nėra baisu čia, pilyje?
Fiadh net pati nustebo, kiek daug vienu kartu pasakė. Ją tai šiek tiek sutrikdė, tačiau Ella atrodė maloni, tad šiaurės airė pabandė bent šiek tiek atsipalaiduoti.
-
Išklausiusi Fiadh, Ella nustebo.
- Neturi gyvūno? Na, tuomet užjaučiu tave, bet kol būsime Hogvartse, galėsi pažaisti ir su mano gyvūnais. Galėtume nueiti ir pasiimti. - Pasiūlė mergaitė. - Kad ir dabar.
Dešrainis, pirmakursės augintinis taksas, išgirdęs apie Luną, pradėjo loti.
- Jis visada taip, kai išgirsta apie katytę. Gal einam pasivaikščioti ežero pakrante?
Tiek daug ji turbūt niekada nėra kalbėjusi. Tauškė be sustojimo, kol pagaliau suprato, kad reikia patylėti. Tamsiaplaukė žingsniavo palei ežerą, klausydamasi ką kalba grifė.
- Ne, nebaisu. Laikau ją atokiau nuo visų. Ypač Dešrainio. - Ji pažvelgė į taksą ir šyptelėjo.
Toliau Ella žingsniavo tyliai ir dairėsi aplink. Žiūrėjo į mažas žuveles, ungurius, tolumoje išvysdavo kažką iššokant iš vandens.
-
- Aš visada norėjau kokio nors augintinio, - liūdnai pasakė Fiadh. Ji jautėsi labai dėkinga, kad Ella leistų jai pažaisti su jos augintiniais. Tačiau grifiukė šiek tiek bijojo, kad tokiu atveju bus dar liūdniau grįžti namo, kur nebus nei šuniuko, nei kačiuko... Ji nežinojo, kaip paaiškinti šią problemą Ellai, tad tiesiog nutylėjo. Nors pamažu Fiadh pratinosi daugiau bendrauti, kol kas vis dar dažnai griebdavosi taktikos patylėti.
Mergaitėms patraukus ežero pakrante Fiadh mąstė. Ji galvojo apie tai, ką reikėtų pasakyti. Ella šnekėjo nemažai ir tai Fiadh tiko - ji paprasčiausiai galėjo tylėti. Tačiau ar tuomet kita mergaitė nesijaučia prastai, kai visą laiką šneka viena? Fiadh šiek tiek kankino tokios mintys, tačiau ji niekaip nesugalvojo, ką galėtų pasakyti.
- Ar Dešrainis puola Luną? - galiausiai paklausė Fiadh. - Jis atrodo toks mielas, tikiu, kad jie galėtų būti draugai.
Fiadh pažvelgė į ežero vandenį ir suprato, kad labai norėtų išsimaudyti. Tačiau ji turėjo problemą - nemokėjo plaukti, tačiau nieku gyvu nebūtų norėjusi to prisipažinti Ellai. Grifiukė svarstė, ką daryti, kol netyčia leptelėjo:
- Gal nori išsimaudyti?
-
Kurį laiką jos tiesiog žingsniavo pakrante ir žvalgėsi. Ella žiūrėjo į vandenį, prisimindama vasaros vakarus, kuomet ji su šeima maudydavosi, taškydavosi vandeniu ir daug daug juokdavosi. Pasidarė šiek tiek liūdna, kad iki vasaros liko metai. Žinoma, šie metai prabėgs tikrai greitai, tad mergaitė dabar pradėjo galvoti ką ji veiks pirmus metus Hogvartse. Užsisvajojusi ji išgirdo kažką kalbant.
- Aa, ne, nesipyksta, tik Dešrainis persistengia žaisdamas, dėl to dar neleidžiu jiems kartu būti. O kokio tu gyvūno norėtum? Manau, kad pavyktų įtikinti tėvus nupirkti gyvūną, jei pažadėtum prižiūrėti gyvūną ir pasistengti moksluose. - Rimtai pasakė Ella ir nusišypsojo, kad neatrodytų kaip sena boba, kuri aiškina kaip elgtis.
- Maudytis? Tu gal juokauji? - Rudaakė nusimetė apsiaustą ir su rūbais šoko į vandenį. - Čia šilta. Šok!
-
- Maniau, kad šunys ir katės visada pykstasi, - susimąsčiusi pratarė Fiadh. Ji ilgai svarstė, ką atsakyti į klausimą, kokio gyvūno norėtų. Tai buvo pernelyg sudėtinga. Galiausiai ji kiek užsikirsdama pratarė: - Net nežinau. Gal katės. Ar kokio paukščio. Tačiau tai beviltiška. Tik ne su mano mama...
Nuo šių žodžių mergaitė susigraudino. Ji stengėsi neparodyti to Ellai, tačiau grifiukė buvo įsitikinusi, kad ji viską mato.
- Nepadėtų nei mano pažadai, nei aukščiausi balai, - liūdnai pratarė Fiadh po kurio laiko.
Jau ko ji nesitikėjo, tai kad Ella taip staigiai įšoks į vandenį. Kitą kartą patylėk piktokai pagalvojo grifiukė. Dabar pasijuto įklimpusi į bėdą. Visų pirma, ji su rūbais nebūtų drįsusi maudytis - motina kailį nuluptų. O nusirengti ji tikrai neketino. Tačiau vanduo atrodė tikrai viliojančiai. Tad galiausiai šviesiaplaukė pasiryžo lipti su visais rūbais. Tik nusiėmė apsiaustą ir padėjo šalia Ellos. Į vandenį lipo ne taip greitai, kaip naujoji draugė, tačiau galiausiai ir Fiadh buvo ežere. Mergaitei buvo šiek tiek nejauku, nes prisipažinti visai nenorėjo. Po kelių akimirkų ji nedrąsiai pratarė:
- Man nėra labai šilta... Gal lipsiu lauk...
Tačiau Fiadh nenorėjo atrodyti kaip surūgėlė, tad liko vandenyje ir karštligiškai mąstė, ką gi jai daryti.
-
- Kas nutiko? - Neramiai ištarė Ella, grifei pasakius, kad vanduo šaltas, mat jis anaiptol nebuvo šaltas. - Ar... Tikrai šalta? - Kiek neužtikrintai paklausė mergaitė. Ji stebėjo kaip nejaukiai Fiadh jaučiasi vandenyje, ir pasijuto kvailai, kam taip šoko į vandenį. Pirmakursė nelabai žinojo ką toliau daryti, todėl tiesiog lėtai slinko į krantą. Jai nekilo idėja ką galėtų pasakyti, tad tiesiog laukė naujosios pažįstamos atsakymo. Pastaroji atrodė susirūpinusi, atrodė tuoj tuoj verks.
Laimei, tylą nutraukė Dešrainio lojimas. Neilgai trukus jis nusivijo pakrante bėgančią pelę ir toliau buvo tyku.
- Atsiprašau, kad taip šokau į vandenį. Kokia aš kvaila. - Savo mintis išdėsčiusi ji sustojo. Tamsiaakei norėjosi dar kažką pridurti, bet ji kaip visada, pasirinko patylėti.
-
- Nelabai šalta, - tyliai pratarė Fiadh, jausdamasi vis kvailiau ir kvailiau. Na, kodėl tu turi nuolat įsipainioti į tokias situacijas? karštligiškai galvojo šviesiaplaukė. Ji stovėjo ir tylėjo. Ir nežinojo, ką daryti.
Trumpam tylą nutraukė Ellos šuo, tačiau, deja, jis greit nutilo ir vėl įsivyravo nejauki tyla. Fiadh mėgo tylėti. Tačiau kartais tyla būdavo tiesiog nepakenčiama.
- Viskas gerai, - pratarė Fiadh, kai Ella pradėjo atsiprašinėti. - Juk tai aš pasiūliau išsimaudyti. Man tiesiog buvo netikėta, kad tu taip staigiai įšokai.
Fiadh vėl nutilo ir galvojo, ar verta ką nors pridurti. Galiausiai ji sumurmėjo:
- Aš nešokinėju į vandenį. Ir, be to, nemoku plaukti.
Grifiukė buvo įsitikinusi, kad paskutinio sakinio garsiai neištarė, kad tik pagalvojo. Tačiau netrukus ji suprato, kad ji tai ištarė balsu. Be galo susigėdusi Fiadh paraudo ir skubiai nusisuko nuo Ellos.
-
Ella suprato, kad ir kita mergaitė jaučiasi kvailai, ypač kai abi tyli. Valandėlę jos abi tiesiog stovėjo atokiau viena nuo kitos, kai Fiadh pradėjo kalbėti. Pirmakursei buvo svarbu, kad pokalbyje nebūtų nejaukios tylos, bet šį kartą ji nieko negalėjo padaryti.
- Žinau, visada taip būna. - Ji pažiūrėjo grifei į akis, o po to jas nusuko į šoną. - Nemoki plaukti? Ne bėda, dar ne vėlu išmokti, - suprato, kad Fiadh gėdijasi nemokėjimo plaukti. - Jeigu kada norėtum išmokt plaukti, galėsi paprašyti. Na o dabar, lipam?
Švilpiukė yrėsi į krantą, kai prisiminė ežere kiurksančią Grifę.
- Ar reikia pagalbos? - Pašaukė ji ir priėjo arčiau. Dešrainis įšoko į vandenį ir vos nepaskendo giliame vandenyje. - Dešraini, einam pas Fiadh.
Šunelis lyg viską supratęs plaukė paskui šeimininkę.
-
Fiadh nustebo, kai Švilpynės koledžo mokinė labai ramiai reagavo į tai, kad vyresnė mergaitė nemoka plaukti. Grifiukė nebuvo prie to pripratusi. Tad ji keistai pažvelgė į Ellą, tačiau jautėsi labai dėkinga. Vienintelė problema buvo ta, kad ji nemokėjo to dėkingumo perteikti žodžiais.
- Gal ir ne vėlu, tu teisi, - galiausiai pasakė šviesiaplaukė. - Aš... Galbūt kada nors norėsiu. Bet gal ne dabar.
Fiadh visai sutriko, nebežinojo, ką sakyti ar daryti. Laimei, Ella pasiūlė lipti iš vandens. Fiadh sunkiai siekė dugną, tad judėjo labai lėtai. Kai pamatė, kad Ella artėja, Fiadh visai susijaudino.
- Aš... Ačiū, man viskas gerai, - bandė įtikinti ją Fiadh. - Bet ar Dešrainiui viskas gerai?
Grifiukei pasirodė, kad šuniukas skęsta, tad gerokai dėl jo išsigando. Šiaurės airė kiek galėdama greičiau pasileido Dešrainio link. Beskubėdama mergaitė užkliuvo už kažkokio akmens, gulėjusio ant dugno, ir visa paniro po vandeniu. Gerokai išsigandusi Fiadh iškėlė galvą ir skubiai paklausė:
- Ar Dešrainis sveikas?
-
Iš pradžių Ella lėtai yrėsi, bet pamatė, kad grifė grimzta gilyn.
- Palauk čia, Dešraini. - Tyliai sumurmėjo mergaitė ir pasileido plaukti. Ją nustebino Fiadh klausimas.
- Dešrainis nepaskęs, jis šuo, tik vaidina. - Tarė dvylikametei, kai iškėlė ją iš vandens. - O tu galėjai. Neužspringai vandeniu? - Susirūpinusi ištarė.
Jos pasiekė taksą, o tas linksmai lekavo.
- Einam į krantą. - Negarsiai pasakė švilpė ir šyptelėjo.
Šunelis nuliūdo, mat nespėjo normaliai pasimaudyti, o jau reikia eiti iš vandens. Pasiekus krantą, taksas nusipurtė, aptaškydamas mergaites ir linksmai sulojo.
- Aš turbūt eisiu persirengti, o tu? - Klausiamai pažvelgė į savo naują pažįstamąją. - Na, tau tikrai reiktų persirengti, visa šlapia. - Ji nusijuokė, norėdama pataisyti situaciją.
-
Fiadh buvo keista, kad Ella taip atsainiai atsiliepia apie šunį. Žinoma, tai jos šuo ir ji geriau jį pažįsta, bet vis tiek buvo sunku suprasti. Tačiau mergaitei patiko tai, kad Švilpynės mokinė, atrodo, rimtai susirūpino ja.
- Ne, neužspringau. Man... Viskas gerai, - pratarė Fiadh. - Tiesiog truputį išsigandau. Atsiprašau, kad aš tokia nevėkšla.
Šiaip ne taip išlipusi į krantą grifiukė lengviau atsikvėpė. Ji visada mėgdavo taškytis, tačiau niekada neprireikdavo net bandyti plaukti. O šį kartą vandenyje nuotykių ryškiai buvo per daug. Tad kurį laiką šviesiaplaukė tiesiog stovėjo ant kranto ir bandė nusiraminti.
- Aha, turbūt reikės persirengti. Nesinori sušalti ir susirgti mokslo metų pradžioje. Nesinori iš karto praleisti daug pamokų. Aš jau pernai vos išlaikiau egzaminus...
Fiadh prisiminė, kiek vargo turėjo pirmaisiais mokslo metais. Ji labai tikėjosi, kad šiemet bus bent kiek lengviau. O tai skatino daryti viską, kad nesusirgtų ir galėtų lankyti pamokas. Tad ji suprato, kad geriausias variantas yra keliauti tiesiai į Grifų Gūžtos mergaičių bendrabutį ir ten persirengti.
- Geriau skubiai nueisiu, darosi vėsu, - pasakė Fiadh. - Buvo malonu susipažinti. Gal dar susitiksime. Iki!
Grifiukė pamojo naujajai pažįstamai ir greitu žingsniu patraukė pilies link.
-
- Žinoma, geriau nesušalti, - Ellai buvo šiek tiek keista, kad grifė taip rūpinasi mokslais, bet vėliau suprato kodėl.
Pagaliau išlipusi į krantą, ji užsimetė apsiaustą, stipriai susisuko ir paėmė šlapią taksą. Jai dabar labiausiai norėjosi sėdėti Švilpynės bendrajame kambaryje ir gurkšnoti karštą šokoladą su zefyrais. Beje, vakarienė sparčiai artėjo, o vien pagalvojus apie desertą pilvas pradėjo tyliai urgzti.
Pamačiusi, kad naujoji draugė atsisveikinusi apsisuka eiti, Ella pribėgo arčiau ir prabilo:
- Man irgi buvo smagu susipažinti, be to, jei kada norėsi pamatyti Luną, pranešk, - ji nusišypsojo jau norėdama eiti, bet pridūrė dar kai ką. - Dešrainiui buvo smagu su tavim. Iki!
Vienuolikmetė su Dešrainiu rankose bėgte parbėgo į pilį.
-
Pasinaudodama galbūt paskutine saulėta diena Stevie išsmuko iš pilies į kiemą. Neturėjo konkrečių idėjų, ką veiks, tačiau žinojo viena: tokios dienos praleisti viduje tiesiog negalima. Grifė dažnai visą dieną tiesiog prasėdėdavo miške atsirėmusi į medį.
Jos pačios nuostabai, šiandien į mišką nesinorėjo. Tad šešiolikmetė patraukė link ežero. Kadangi vakarai jau buvo vėsūs, žinojo, kad vanduo taip pat nebebus šiltas. Tai reiškė, kad Stevie nesimaudys. Tačiau ir šiaip pasėdėt prie ežero yra smagu. Tad grifė linksmai pasišokinėdama nubėjo prie vandens.
Kadangi buvo ankstyvas rytas, mergina, atrodo, prie ežero buvo viena. Kiti mokiniai, ko gero, sėdėjo herbologijos pamokoje, tačiau Stevie nutarė, kad šį laiką galima praleisti prasmingiau. Į pamokas ji spės nueiti žiemą, kai lauke nesinorės būti. O kol yra šitaip saulėta, reikia naudotis proga.
Eidama palei ežerą Stevie mąstė, kur ir ar norėtų prisėsti, ar šiandien geriau pasivaikščioti. Prieš kelerius metus ji be problemų pralakstydavo visą dieną. O dabar, tarsi būtų sena moteris, visą dieną vaikščioti tingėjo. Geriau būdavo kur nors prisėsti ir pailsėti. Tačiau šiandien Stevie buvo tikra, kad pavyks gerai pasivaikščioti. Tad nutarė, kad tikrai niekur nesės, o vaikščios iki pat tol, kol saulė nusileis.
Planas galbūt buvo gražus ir geras. Tačiau jis labai sėkmingai neišdegė. Leisdamasi nuo žolėto kalno Stevie paslydo. Iš pradžių atrodė, kad nieko neatsitiko, tačiau po kelių minučių pajuto, kad, ko gero, vis tik šiek tiek pasuko koją, nes ją pradėjo bjauriai mausti. Keiksnodama Stevie apsižvalgė. Netoliese pamatė nutriušusį suolelį. Rudaplaukė labai tikėjosi, kad pavyks iki jo nuklibinkščiuoti. Per nepadoriai ilgą laiką, bet vis tik tą padaryti pavyko. Grifė dūsaudama atsisėdo ir neskubėdama nusiėmė batą. Nežinojo, ką ten tikisi pamatyti, tačiau juk kažkaip reikės ir iki pilies paršliaužti, ar ne? Net nenusimovusi kojinės, suprato, kad koja labai ištinusi.
- Nuostabu, - sumurmėjo Stevie.
Dabar jau tikrai nežinojo, ką daryti. Kaip tik šiandien dvyniai buvo sugalvoję kažkokią veiklą. Elrodo nematė jau kelias dienas. Tad netikėjo, kad ją čia kas nors ras. Gali tekti ilgai sėdėti ant to suolelio... Maža to, jo būklė atrodė tokia, tarsi jis tuoj pat sugrius. Stevie mintyse svajojo, kad taip nebus. Tačiau kas ten žino... Juk visi puikiai žino kiaulystės dėsnį - dėsnį, kuris veikia didžiausiu tikslumu pasaulyje.
Stevie sėdėjo ant suoliuko ir nieko negalvojo. Koją skaudėjo, tačiau skausmas netrukdė nemąstyti. Tačiau anksčiau ar vėliau mintys turėjo grįžti į galvą. Ir jos nebuvo labai malonios: kaip, po velnių, aš pareisiu į pilį?
Rudaplaukė sėdėjo ir piktai spoksojo į savo koją. Apmaudžiausia buvo tai, kad ji tikrai norėjo pasivaikščioti. O, ko gero, jau nuo rytojaus prasidės lietūs. O kol koją varstantis skausmas išsinešdins savais keliais, praeis bent kelios dienos. Ir tada bus ir šalta, ir šlapia, ir tamsu... Stevei labai norėjosi rėkti. Tačiau suprato, kad net ir esant vienai to daryti nereikia. Būtinai išgirs koks profesorius. Ir tada prasidės klausimai, kodėl ji sėdi prie ežero, o ne šiltnamyje...
Po keliolikos valandų, kaip atrodė grifei, ji nutarė, kad reikia bandyti stotis ir eiti. Ji negalėjo čia sėdėti visą dieną. Nieko neveikiančią merginą užpuolė alkis. Stevie žinojo, kad jeigu ji turėtų veiklos, į tokį menkniekį nekreiptų dėmesio. Tačiau sėdint ir nuobodžiaujant alkis panoro pareikšti savo teises. Tad teks grįžti į pilį. Ir tikėtis, kad pamoka jau pasibaigusi (Stevei atrodė, kad tai turėjo įvykti jau seniai. Gal jau ir kita prasidėjusi?). Ir tikėtis, kad didžiojoje salėje bus ko nors valgomo.
Rudaplaukė atsistojo. Tai pasisekė visai neblogai. Tačiau vos pabandžiusi priminti skaudančią koją Stevie suprato, kad nebus taip paprasta. Tarsi būtų maža to, ji užlipo ant kažkokio akmenuko. Tai buvo taip netikėta, kad Stevie neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo. Ir, be viso kito, trinktelėjo galvą į tą patį suoliuką. Iš jos burnos pasipylė merginai ne itin tinkamų žodžių lavina. Pagaliau grifė vėl atsistojo. Prie skaudančios kojos prisidėjo ir maudžianti galva. Puiku.
Tačiau eiti reikėjo. Arba paršokinėti ant vienos kojos. Deja, Stevie labai nenorėjo kristi į akis. Tačiau kaip nekrisi kitiems į akis, kai vos paeini? Ir, be to, kai pareini iš priešingos pusės nei šiltnamiai? Nebuvo ką daryti. Šešiolikmetė apsiavė kojinę, tačiau batą nutarė parsinešti rankoje. Skausmui varstant tiek pėdą, tiek galvą ji patraukė pilies link. Kiekvienas žingsnis kainavo begalę jėgų. Tačiau Stevie buvo užsispyrusi. Ir po keleto dienų, kaip atrodė jai pačiai, pagaliau pasiekė Hogvartso pilį.
-
Pavasariškas gaivus vėjas pūtė islandui į veidą, bet jis tik prisimerkęs pėdino kažkokiu takeliu, vedančiu link ežero. Šviesių plaukų kupetą dengė ryškiai raudona kepurė, kurią laisvai galėjai pamatyti iš tolo. Tiesą sakant, tai buvo vienintelis šiltas daiktas ant grifo kūno. Sigurdas buvo apsivilkęs ploną tamsią striukę, kuri menkai tesaugojo nuo dar kiek šaltoko vėjo. Jis niekaip negalėjo sutarti su burtininkų apsiaustais: vaikinukas susipainiodavo žemę siekiančiuose padalkuose ir jausdavosi kaip mergaitė. Tad mokinys dažnai trekdavo šį apdarą į šoną ir apsirengdavo normalius žiobariškus drabužius.
Žengdamas sausu ir purvyne nevirtusiu takeliu šiaurietis nesižvalgė. Jis keliavo su savo niūriomis mintimis ir nerūpėjo jokie nuostabūs ežero vaizdai. Oi, daug kas islandą slėgė. Jau už kelių kalnų atskubantys egzaminai, testralių klausimas ir jis pats. Vienuolikmetis jautėsi toks...tuščias, toks...vienišas, toks...
Ledinės akys lėtai pakilo ir nužvelgė ežero panoramą. Žvilgsnis užkliuvo už apačioje stovinčio suklypusio suoliuko. Neturėdamas ko prarasti, paniurėlis atsiduso ir pradėjo leistis. Deja, tai pasakyti buvo daug lengviau, nei padaryti. Galiausiai kiek papūškavęs ir pasvirduliavęs šviesiaplaukis atsidūrė prie suolelio ir atsisėdo.
Tik dabar pirmakursio mintys nurimo, Sigurdas leido joms pasireikšti. Reikia dar vieną vakarą pasėdėti prie knygų... Reikia pasiruošti egzaminams... Bet jie dar toli... Man jau gana! Vaikinukas paslėpė savo veidą delnuose. Aš noriu pakeisti kažką, man jau nusibodo tos pačios pilkos dienos. Kažką... Save...?
-
Gerda drebėjo. Ne, ne nuo šalčio. Vokietė drebėjo nuo nesupratimo, kam ji išvis reikalinga šiame pasaulyje. Per visą laiką, praleistą Hogvartse, kaštonplaukė (beveik) nesusirado draugų, todėl nebuvo reikalo bandyti su kuo nors naujai susidraugauti.
Taip, ankstyvoji depresijos stadija slėgė merginos pečius. Dar buvo įmanoma kažką keisti, bandyti padėti pirmakursei, bet niekas nieko nedarė. Greičiausiai todėl, kad žalsvai pilkų akių savininkė į kiekvieną klausimą ''Kaip gyveni?'' atsakydavo ''Gerai.'' net nesistengdama parodyti tikrosios savo būsenos.
Gerda į pasaulį žiūrėjo aklai, nematydama ankstyvo pavasario grožio. Kaštonplaukė ėjo savo galvą prikimšusi mintimis, kurios tik dar labiau liūdino. Oi, neklauskit, kur Varno Nago uniformą vilikinčioji ėjo. Niekas to nežinojo, net pati.
Beeinant nosies tiesumu jaunoji vokietė mąstė, kaip išlaikyti egzaminus, kol nepamatė raudoną kepurę vilkinčio žmogaus. Iš matymo Gerda žinojo suprato, kas ten. Sigurdas. Išėjau iš pilies ne tam, kad su kuo nors pasikalbėti. Geriau tylėsiu. Mergina nuleido akis. Kai vėl jas pakėlė, Sigurdo niekur nebesimatė. Ar baigsi? pati savęs paklausė vienuolikmetė. Atėjai čia tam, kad pabėgtum nuo pasaulio, o ne tam, kad kažką sekiotum. Vis dėlto, smalsumas nugalėjo ir varniukė nužingsniavo link tos vietos, kur paskutinį kart matė vaikinuką. Ir ji pamatė... Pamatė Sigurdą. Jis buvo toks... vienišas. Be to, Gerdai atrodė, kad bendraamžiui tiesiog trūksta žmogaus kuris jį išklausytų. Bet gal nereikia kištis į jo gyvenimą? susimąstė žalsvai pilkų akių savininkė ir iš tolo pažvelgė į asmenį, kuris atrodė toks prislėgtas.
-
Ah, iš galvojimo nieko gero neišeis. Sigurdas atsidusęs iš lėto nuleido blyškius delnus. Prieš akis atsivėrė pavasariškas vaizdas, privertęs jį susimąstyti apie tai, kiek daug mokiniai praleidžia, besiruošdami egzaminams. Vis dėlto požiemiška panorama priminė vaikinukui artėjančių mokslo metų pabaigą. Kaip greitai praėjo... Net nespėjau susirasti draugų... O ko tu norėjai?! Kad tęstum savo gyvenimą lyg niekur nieko? Grifas pravėrė burną, norėdamas atsikirsti, bet susilaikė. Kažkas jam to neleido daryti. Tas jausmas, kai kas nors tave stebi. Kas?
Islandas atsisuko ir pakėlė galvą. Kaip jis ir manė, mokinys nebuvo vienas. Ant kalvelės, virš pirmakursio, stovėjo rudaplaukė mergaitė, tikriausiai tokio paties amžiaus kaip ir raudonkepuris. Veide nesujudėjo nė vienas raumenėlis, rodantis jo nuostabą ar akivaizdų nepasitenkinimą. Tik to dar betrūko... Niekur negalima pabūti vienam... Visur kas nors tave stebi. Lygiai taip pat neskubėdamas šiaurietis užsisuko. Nei pasisveikino, nei parodė, kad nenori jokio žmogaus matyti. Paliko nepažįstamajai laisvę pasirinkti.
Tačiau kažkodėl Halgrimo sūnus nusiėmė raudonąją kepurę ir paliko šviesius plaukus taršyti pavasariškam vėjeliui. Lyg kviesdamas prieiti. O gal ne?
-
Tylus žiūrėjimas į Sigurdą Gerdai suteikė kažkokį keistą jausmą. Ne, tai nebuvo kažkoks malonus jausmas, bet tai nebuvo ir toks jausmas, nuo kurio pirmakursė norėjo pabėgti. Net jei būtų norėjusi pabėgti, ji nebūtų to padariusi. Gal dėl to, kad depresija atėmė visas jėgas?
Ir tada Sigurdas atsisuko. Turbūt pajuto mano žvilgsnį.. Ak, kodėl visi jį jaučia? Kai žalsvai pilkos akys susitiko su šviesiai mėlynomis akimis, pirmakursę nukrėtė šiurpulys. Tas pojūtis vokietę privertė labai greitai permąstyti visą savo gyvenimą, nors jo tiek tebuvo galima prisiminti. Nežinia kodėl visa tai įvyko, bet Gerdos širdyje šitai neturėjo jokios reikšmės. Niekas Gerdos širdyje neturėjo reikšmės, visiškai niekas, todėl net nesumirksėjo žiūrėdama į šviesiai mėlynas bendraamžio akis, kurios sakė, kad Marqeen čia neturėtų būti. Ne, aš iš čia neišeisiu.
Kai Sigurdas nusisuko ir nusiėmė savo raudonąją kepurę, kaštonplaukė dar stipriau pajuto, koks prislėgtas jis yra. Vienuolikmetė norėjo nueiti prie Grifų Gūžtos mokinio, bet kažkokia jos sielos dalelė jai to padaryti neleido.
Gerda toliau ramiai stovėjo ir žiūrėjo į Sigurdą, jos lūpose galėjai įžvelgti mažą šypsenėlę, bet šios, dar visai jaunos, paauglės akyse matėsi tuštuma.
-
Islandas jautė, kad rudaplaukė nepasišalino. Priešingai, juto į pakaušį įsmeigtų akių žvilgsnį. Ir jis nebuvo malonus. Deginantis.
Norėdamas mokine atsikratyti, o gal pasikviesti arčiau, Sigurdas prabilo:
-Ko ieškai?- jaunas, tačiau skambus balsas nuskriejo ežero paviršiumi, aiškiai kreipdamasis į mergaitę.
Nutilęs vaikinukas atsisuko ir darkart pažvelgė jai tiesiai į akis. Žvilgsniai susitiko, tačiau grifas nenuleido ledo mėlynumo akių. Šios įdėmiai ieškojo atsakymo žalsvai pilkose.
-Jei manęs, tai kodėl nenusileidi nuo kalno ir...,-šviesiaplaukis nutilo, leisdamas rudaplaukei pačiai pabaigti mintį. Tuo tarpu šiaurietis stebėjosi savimi, kiek jis turi įžūlumo taip kalbėti.
Visą tą laiką islandas nenukreipė žvilgsnio, tikėdamasis pirmiau išskaityti atsakymą iš akių, nei iš lūpų. Nepažįstamosios akyse kažkas slypėjo. Kažkas jos sieloje buvo ne taip. Ir greičiau ten buvo dar blogiau nei pas Sigurdą. Taip, jis buvo, galima sakyti, trumpam išvestas iš kelio, o mokinė to kelio net akyse neregėjusi.
Turbūt tai ir paskatino vaikinuką darkart prabilti:
-Ką tu ten darai? Ateik čia!
Balsas tikrai nebuvo valdingas ar reikalaujantis, veikiau prašantis. Bet vėlgi nustebinantis pirmakursį. Ir iš kur aš turiu tiek drąsos kreiptis į nepažįstamą žmogų, na ir kas, kad bendraamžį? Tačiau tokiu balsu, regis, jis dar į nieką nebuvo kreipęsis, nes paskutiniai žodžiai buvo ištarti kiek tyliau, bet su tokiu pačiu užtikrintumu.
-
Kai vaikinukas Gerdos paklausė, ko ji ieško, kaštonplaukė nieko neatsakė, Veikiausiai todėl, kad vienuolikmetė pati nežinojo, ko ji ieško ar tuo labiau, nori.
- Ne, ieškojau tikrai ne tavęs. Greičiausiai ieškojau ramybės, tylos arba žmogaus, su kuriuo galėčiau kartu tylėti ir jaustis nematoma, - labai depresuotai atsakė varniukė. Na, kito atsakymo nebuvo.
Žalvai pilkų akių savininkės galvoje siautė pačios įvairiausios mintys. Vienos norėjo kuo greičiau Sigurdui išpasakoti visą joje susikaupusį nerimą, bet kitos leido toliau stovėti, žiūrėti į bedraamžį ir laukti. Kažko laukti.
Šviesiaplaukiui paklausus, ką ji ten daro, Marqeen vėl neatsakė neatsakė į klausimą. Sigurdui sušukus, Gerda grįžo į realybę. Aš negaliu ignoruoti žmogaus, kuris... išgyvena panašią situaciją į maniškę...
Ji lėtai nusileido nuo kalnelio ir atsidūrė prie seno, sutriušusio suolelio, ant kurio sėdėjo žmogus, vis bandantis prakalbinti Gerdą. Žalsvai pilkos akys dar kartą pažvelgė į švelniai mėlynas, kurios bandė ką nors išskaityti. Bet ką išskaityti? Tuštumą?
-
Bendraamžei nusileidus šiaurietis netaręs nė žodžio nusisuko, taip suteikdamas mergaitei išsvajotąją tylą. Iš pradžių buvo visai smagu, tačiau vėliau tarp mokinių tvyranti tyla darėsi nepakeliama, panaši į jaustą vizijoje. Kai suvoki praradęs tau artimą žmogų. Ir ko aš čia sėdžiu ir tyliu? Juk galiu išeiti. Galiu išsivaduoti iš jos. Sigurdas pažvelgė į rudaplaukę. Jai reikėjo pagalbos. Tylaus pasisėdėjimo neužtenka. Bet nei šviesiaplaukis, nei pirmakursė to garsiai neištarė. Pokalbiui, o juo labiau ilgam, Hallgrimssonas nebuvo nusiteikęs, tad tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo ežerą. Ir, jei taip galima sakyti, apie nieką negalvojo.
Galiausiai islandas pakilo, debesų apsuptai saulei jau leidžiantis link horizonto. Grifas pravėrė burną, tačiau joks garsas iš jos neišėjo. Atsisveikinti? Kažkas to padaryti neleido. Tačiau pasilikti ir bandyti kalbėtis taip pat nebuvo noro.
-Jei kada nors tau manęs reikės... Esu Sigurdas iš Grifų Gūžtos,-blyškiaodis nebuvo tikras, ar pirmakursė jį pažinojo,-Iki...
Vaikinukui ištarti paskutinį žodį pasirodė labai sudėtinga, tad nelaukdamas atsakymo jis ėmė kopti stačiu kalno šlaitu. Tuo metu veide grūmėsi daug emocijų: liūdesys, ta pati šalta kaukė ir netgi džiaugsmas, išsivadavus iš tos slegiančios tylos.
Tik atsidūręs viršuje šiaurietis atsisuko į suoliuką ir ant jo sėdinčią vienišą figūrą. Ir ne tik. Iš jos sklido dar kažkas, vienus priverčiantis nekreipti į ją dėmesio ir tik keletą sulaikantis bei neleidžiantis praeiti pro šalį. Šviesiaplaukis, regis, buvo vienas iš tokių. Net nusisukti pasirodė sudėtingiau, nei pirmakursiui iššaukti Gynėjo kerus. Islandas dar sunkesne širdimi žingsniavo į pilį. Jo minčių vis nepaliko ta, vieniša ir tyli figūrėlė. Nepaisant to, į sielą įsimetė nerimas. Kad kitą kartą tos rudaplaukės gali nebebūti.
Atėjus šiam suvokimui į galvą, grifas net sustojo. Po to vėl pradėjo eiti, tik kur kas lėčiau. Jis nenorėjo prisipažinti, kad labai susirūpino dėl pirmą kartą sutiktos mergaitės likimo, tačiau taip buvo. Kažkas vaikinuką ragino apsisukti ir skuosti atgal. Tačiau tuomet šiaurietis pasiekė Hogvartsą giliai atsidusęs įžengė į pilį.
Tik peržengus slenkstį Sigurdas atsisuko. Ledo mėlynumo akys paskutinį kartą pažvelgė į kalvą, už kurios jis susitiko su rudaplauke. Veide negalėjai matyti nei skausmo, nei liūdesio ženklų, tačiau šviesios akys paslaptingai žibėjo, pamažu dingdamos tamsiuose Hogvartso koridoriuose. Ir tik jos atskleidė tikruosius žvejo sūnaus jausmus.
-
Pagaliau prasidėjo pavasaris. Ilgos ir šaltos žiemos naktys neleido pernelyg ilgai mėgautis varliška draugija, tad Deoiridh džiaugėsi atėjusiu pavasariu. Neseniai buvo gavusi laišką iš Matthew, pranešantį, kad jiedu tikriausiai galės keliauti į Meksiką. Tad nereikia stebėtis, kad grifiukė buvo laiminga. Be to, laimės teikė ir paskutinė kerėjimo pamoka, kurioje teko sudalyvauti. Naktimis varlių kompanija jau buvo įprasta. Bet su penkiomis draugėmis laiką leisti kabinete? Tai buvo labai neįprasta, tačiau kartu ir be galo malonu.
Ne tokią didelę laimę teikė mintys apie tai, kas nutiko prieš Kalėdų atostogas. Keistas susitikimas Grifų Gūžtos bibliotekoje. Nepaisant to, kad jis kaip ir nebuvo ypatingas, Deoiridh niekaip negalėjo pamiršti. Galvoje vis perkratydavo visus įmanomus scenarijus. Kaip viskas galėjo būti, jeigu ji būtų pasakiusi ar nepasakiusi to ar ano...
Būtent apie tai galvodama Deoiridh vieną pavakarę patraukė palei ežero krantą. Mintys nebuvo malonios. Labiausiai dėl to, kad nežinojo, ką galėjo padaryti kitaip. O tokia nežinia mergaitę erzino. Dėl visa ko apsižvalgė, ar aplinkui nesimato minčių objekto. Laimei, ne.
Nepastebėdama, kur eina, Deoiridh priėjo žolėtą kalną, kuriuo besileisdama nusileistų prie ežero. Šiuo momentu varliškos kompanijos nesinorėjo, tačiau grifiukė vis tiek patraukė žemyn. Prie vandens ji visada ras, ką veikti - kad ir kiek turėtų kojų.
Galiausiai priėjo kažkokį suoliuką. Jis atrodė senas ir gyvenantis ne pačius laimingiausius gyvenimo metus. Vis dėlto mergaitė nutarė prisėsti. Tikėjosi, kad taip geriau seksis mąstyti. Tad ji klestelėjo ant suoliuko ir stengėsi sudėlioti mintis. Sekėsi, reikia pastebėti, nekaip.
-
Šilta pavasario pavakarė Sigurdui reiškė dar vieną pasivaikščiojimą po Hogvartso apylinkes. Tik šįkart - jau su augintine. Jis iki šiol nesuprato, ko taip delsė, neįsigydamas gyvūno. Dabar daug smagiau ir linksmiau. Ypač po to, kai kerėjimo pamokoje užtiko tikrą varlių vakarėlį.
Norėdamas pradžiuginti Eylfą, vaikinukas pasuko link ežero. Ten jis rečiau lankydavosi, bet šiandien padarė išimtį. Žaliaodė ramiai tupėjo ant peties, kol šviesiaplaukis neskubriai žingsniavo vandens telkinio link. Jo galvoje sukosi įvairiausios mintys: nuo vasaros atostogų iki prieš Kalėdas susitiktos Deoiridh. Ji jam pasirodė gan keista,
kai grifė, netarusi nė žodžio, išlėkė iš bibliotekos. Vis dėlto islandas neketino analizuoti jos poelgių. Taip gaišti laiką buvo visiška nesąmonė.
Beklaidžiodamas po pilį kelis kartus jis apsilankė toje knygų prikrautoje patalpoje, bet jos nebuvo. Vieną sykį net užėjo į virtuvę, tačiau namų elfai jį tiek prišėrė, kad Sigurdas daugiau tą dieną nieko nevalgė.
Eidamas pro žolėmis apaugusį kalnelį, jis žvalgėsi tinkamos vietos prieiti prie ežero. Todėl iš karto pastebėjo vienišą žmogystą, sėdinčią ant suoliuko. Deoiridh? Taip, tai buvo ji. Tačiau nusileidimas prie vandens buvo tragiškas. Vaikinukas sustojo, nežinodamas, ar eiti toliau, ar bandyti leistis žemyn. Be to, jis atsiminė, kaip prieš kelis metus čia susitiko kažkokią depresijos apimtą mergaitę. Užplūdo prisiminimai. Greičiausiai jis taip ir būtų visą vakarą prastovėjęs, jei ne sunerimusios ir gal net pasipiktinusios Eylfos kurktelėjimas.
Kiek atsitokėjęs, ketvirtakursis pradėjo leistis. Žinoma, dabar varlė buvo saugiai laikoma rankose, kad nenudribtų ir nesusižeistų. Atsidūręs šalia suoliuko, jis paleido augintinę. Ši greitai pradingo tarp žolių.
-Labas, - gan tyliai pasisveikino Sigurdas, lyg nenorėdamas išgąsdinti Deoiridh, nors ji tikriausiai jau ilgą laiką stebėjo jį.
-
Mintys skraidžiojo po smegenis be jokios tvarkos. Vienu momentu atrodė, kad jau viskas permąstyta. Tačiau tuo metu į galvą ateidavo dar kokia smulki detalė, ir viskas dar labiau susimaišydavo. Deoiridh buvo sutrikusi. Ir tai jai labai nepatiko. Juk ši mergaitė jau nuo pat ankstyvos vaikystės turėjo pati išgyventi ir savimi pasirūpinti. Tad kodėl ją trikdo kažkoks keistas susitikimas?!
Nespėjus atsakyti į šitą klausimą kažkas pasisveikino. Deoiridh papurtė galvą. Suprato: nors ji žiūrėjo į tą pusę, iš kurios kažkas atėjo, ateinančiojo nematė. Tad teko pažiūrėti dabar. Pamačiusi, kas stovi priešais ją, škotė nustėro. Įmanoma mintimis prisikviesti žmogų? paklausė ji savęs, tačiau greitai griežtai sau pasakė negalvojusi apie Sigurdą. Apie susitikimą galvojo - taip. Bet tik jau ne apie patį vaikiną! Po to būsiu kaip Matthew, kuris tik ir svaigsta apie tą savo paslaptingą mokinę griežtai pasakė sau mergaitė. Tik tuo momentu prisiminė taip nieko ir neatsakiusi koledžo draugui.
- Labas, - galiausiai tarstelėjo ji. Susidarė įspūdis, kad šitas susitikimas gali būti toks pat keistas. Reikėjo kažkaip išsklaidyti įtampą. Rudaplaukė paklausė: - Nori prisėsti? O gal eini prie ežero?
Tikrai atrodysi kaip super įdomus žmogus, sugebantis įdomiai pasišnekėti subarė pati save. Kita vertus, koks skirtumas, ką pagalvos kažkoks mokinys? Tai visiškai nėra svarbu! Deoiridh suprato, kad Sigurdui esant netoliese ji minčių tikrai nesudėlios į joms skirtas vietas, tad laukė, kol jis ką nors padarys. Geriausiu atveju pasišalins.
-
Sigurdui pasirodė, kad išgąsdino ar kitaip nustebino mergaitę savo netikėtu pasirodymu, nes jos veidas pasakė viską: šito ji tikrai nelaukė. Kita vertus, ir šviesiaplaukis visai negalvojo susitikti ją šiltą pavasario pavakarę ežero pakrantėje. Ką ji čia veikia?
Jos nuostaba ir tik po gero laiko tarpo ištartas pasisveikinimas sukūrė nemalonią įtampą. Regis, laukė panašaus keistumo pokalbis kaip ir bibliotekoje. Ilgokos pauzės... ir visa kita.
-Aha, prisėsiu. - atsisėdo ant suoliuko Sigurdas, nors jautė (ir matė), kad jai toks poelgis buvo ne prie širdies. Ką gi, palauks, kol grįš Eylfá ir iš karto trauks į pilį, jeigu yra toks nepageidaujamas. - Prie ežero greičiausiai nušokavo mano varlytė, - jis nukreipė žvilgsnį ten, kur paskutinį kartą matė augintinę, - Kai ji pasirodys, jei jau taip nori, išeisiu.
Nutilęs šviesiaplaukis nuleido akis, lyg pasibaisėjęs savo ištartais žodžiais, nes pasakė tai, ką galvojo. Ko ji kvietė prisėsti, jei žinojo, kad nori pabūti viena? tokia mintis praskriejo jo galvoje. Bet šįkart to jis balsiai neištarė, tad vėl įsivyravo tyla. Vis dėlto ji ilgai netruko.
-O tu turi kokį augintinį? - Sigurdas kol kas nenutuokė, kad įsigijo tokį gyvūną, kokį turėjo Deoiridh ir kokiu ji galėjo pasiversti. Kažkada į vieną ausį buvo tai įėję, bet tuomet jis dar nebuvo susipažinęs su grife. Todėl ši, anuomet nenaudinga informacija, jau seniai išdulkėjo iš vaikinuko galvos. - Gal varlę? - spėjo.
-
Aišku, Sigurdas atsisėdo šalia. Įdomu, kodėl? pasvarstė Deoiridh, tačiau atsakymo į šitą klausimą nežinojo. Reikėjo kažkaip pradėti pokalbį. Nepaisant to, kad štai jau dvejus su puse metų ją visi tikriausiai laiko keistuole, anksčiau ar vėliau reikėjo pradėti bendrauti. Tikėtina, kad tokį požiūrį įdiegė pažintis su Matthew. Tikrai ne jis griežtai pasakė sau mergaitė, turėdama omenyje šalia sėdintį islandą.
Jau žiojosi jo paklausti, kaip sekėsi atostogos šiaurėje, kai vaikinas pats užvedė pokalbį.
- Tu turi varlę?! - garsiai suriko mergaitė. Ir tuoj pat susigėdo dėl tokios reakcijos. Dabar tikrai pamanys, kad aš esu kažkokia kvaiša liūdnai pagalvojo grifiukė. Bandė save įtikinti, kad visiškai nėra svarbu, ką mano Sigurdas, tačiau sekėsi sunkiai. O kaip dabar paaiškinti tokią kvailą reakciją? Jai pasirodė, kad tyli ištisą amžinybę, net nustebo, kad vaikinas niekur nepaspruko nuo tokios idiotės.
- Atsiprašau, - galiausiai ištarė ji. - Tiesiog...
Suprato, kad dabar imti ir pasakyti, kad pati yra animagė, virstanti į varlę, yra gana sunku. Nepaisant to, kad tarp šių gyvūnų jautėsi be galo laiminga, dabar šiek tiek susigėdo. Argi nebūtų didingiau pasakyti, kad jos pavidalas yra, pavyzdžiui, liūtas.
- Na, taip, tiesą sakant, atspėjai. Turiu varlę, - po dar vienos amžinybės pratęsė ji. - Ji neturi vardo, nes... Na...
Minties Deoiridh taip ir neužbaigė. Neišdrįso pasakyti, kad ir pati yra varlė. Kažkaip reikėjo nukreipti pokalbį.
- Gali pasilikti, jeigu nori, - stengėsi kalbėti kuo draugiškiau, tačiau juto, kaip kaista veidas. Trumpam žvilgtelėjo į vaikinuką, tačiau skubiai nusuko akis. Na ir idiotė...
-
Sigurdas nežinojo ką ir begalvoti, kai Deoiridh taip audringai sureagavo į jo žodžius. Vieną akimirką ji ramiai klausėsi, o kitą - jau rėkė. Jis turėjo būti pripratęs prie tokios greitos emocijų kaitos. Bet ne. Islandas iš tiesų nustebo. Tik nesuvokė, ar jos šūksnis buvo kupinas džiaugsmo, ar pasibjaurėjimo.
-Na taip... O kas čia tokio? - taip tyliai sumurmėjo, kad grifė tikriausiai net neišgirdo.
Iškilo klausimas: ko jis sėdi? Juk galėtų atsistoti ir nueiti. Ak taip, Eylfá dar negrįžo. Todėl ir liko. Šiuo metu šviesiaplaukis gailėjosi, kad taip pasielgė. Sėdėti šalia kažkokios...
Apmąstymus staiga nutraukė Deoiridh atsiprašymas, jis sukluso ir žvilgtelėjo į ją. Juk rudaplaukė tokį žodį gana retai tardavo. Matėsi, kad ji norėtų dar kažką pasakyti, bet... Dėl nežinomų priežasčių to nepadarė. Sigurdas neketino jos raginti, linktelėjo, atleisdamas jai. Neleidęs užsitęsti tylai, pasiteiravo apie grifės augintinį. Gal iš to kas nors paaiškės? Be to, neprailgs laikas laukiant Eylfos.
Išgirdęs, kad ir ji turi varlę, jis apsidžiaugė, nes pamanė, kad jos keista reakcija bei atsiprašymas gali būti paaiškinti taip paprastai. Veide atsirado šypsenos užuomina. Tačiau toliau islandas sutriko. Negi ir vėl užkliudžiau kažkokią neleistiną temą? Jis iš škotės padrikų žodžių nieko nesuprato. Kad ir kaip stengėsi, neišėjo. Rodės, kad ji kažko nedrįsta, o gal bijo ar nepasitiki vaikinuku.
Trumputę tylą sudrebino draugiškas tonas. Sigurdas ne žvilgtelėjo, bet pasisuko į ją, pasijautęs gan maloniai. Ką jau, net širdis sušilo. Na ir kas, kad nukreipė temą. Kaip tik tuomet dar spėjo pamatyti raustančius skruostus ir akimirką į jį įsmeigtas mėlynas akis. Bet ir vaikinukas greitai nuleido žvilgsnį į žemę ir ėmėsi tyrinėti jos ypatumus: ropinėjančias skruzdėles, žolės kuokštus ir netikėtai pasirodžiusią varlę...
Eylfá! Jis įsispoksojo į žaliaodę draugę ir sustingo. Tačiau dabar netraukė išeiti. Po Deoiridh žvilgsnio ketvirtakursis pasijuto...nejaukiai. Ne, tai nebuvo nemalonu. Tik...šiek tiek keista, nepatirta. Bet vėl. Ta spengianti tyla gundė būti nutraukta.
-Gal galėčiau duoti tavo varlei vardą? - žinoma, toks klausimas galėjo įžeisti, papiktinti škotę, jai vėl priminti tai, ko nedrįso pasakyti. Bet Sigurdas viso to nežinojo. Jis tiesiog manė, kad ji varlę nusipirko visai neseniai arba nesugalvojo tinkamo vardo. - Ką manai? Neprieštarauji? - jis pabandė draugiškai šyptelėti.
-
Trumpas žvilgsnis ir linktelėjimas. Iš kur Deoiridh žinoti, ką tai reiškia? Mergaitė susimąstė. Arba vaikinukas tiesiog neteko vilties, kad ji ką nors normaliai paaiškins, arba jai atleido, arba...
Kai Sigurdas atsisuko į ją, Deoiridh nežinojo, kur dėtis. Iš pradžių atrodo, kad jiedu bijo vienas į kitą net žvilgtelėti. Kartais nukreipia akis į kitą, tačiau staigiai nusisuka ir apsimeta, kad nieko nebuvo. Toks variantas animagei labai tiko. Deja, dabar vaikinas visas pasisuko į ją. Rudaplaukė nežinojo, kur dėtis.
Ir tuo metu prie jų prišokavo varlė. Deoiridh įsistebeilijo į ją. Neatrodė matyta, tačiau žmogiškomis akimis visos varlės buvo gana panašios. Vis dėlto dabar verstis į gyvūną ji tikrai neketino, tad teliko spėlioti, ar yra mačiusi šią varlę, ar ne. Netrukus į galvą atėjo mintis, kad tai gali būti Sigurdo augintinė. Ar jis dabar išeis? patenkinta paklausė savęs mergaitė. Vis dėlto vos tik baigė klausimą, suprato, kad jai ne itin norisi, kad Sigurdas dabar pasiimtų varlę ir išeitų. Tai dėl varlės! griežtai pasakė sau rudaplaukė. Jokios kitos mintys nebuvo įmanomos, nors vaizduotė ir piešė ką kita.
Islando klausimas gerokai pribloškė Deoiridh. Visų pirma, jis buvo labai netikėtas. Be to, kam jos varlei vardas? Juk jos daugiausia bendrauja tada, kai abi turi po vienodai kojų. O tokiu atveju vardai tikrai nėra reikalingi. Vis dėlto Sigurdas, atrodo, ir pats išsigando tokio pasiūlymo - ar Deoiridh reakcijos. Anksčiau ar vėliau turėsi pasakyti jam tiesą liūdnai pripažino sau Deoiridh, tačiau iš karto pertraukė pati save: koks dar anksčiau ar vėliau? Kodėl jie turėtų dar kada nors bendrauti? Tikriausiai daugiau niekada gyvenime nesusitiks!
- O visi augintiniai turi turėti vardus? - paklausė ji. - Tai yra mano pirmas gyvūnėlis (kaip buvo keista savo geriausią draugę vadinti "gyvūnėliu"!)...
Rudaplaukė vėl nutilo. Dar kartą žvilgtelėjo į Sigurdą ir vėl pajuto kaistantį veidą. Galvoje praskriejo daugybė klausimų, kol galiausiai Deoiridh sumurmėjo:
- Na, jeigu nori, tai prašom... Ji yra mergaitė.
Pasijuto kaip visiška idiotė. Bet ką daryti, kai šalia sėdintis žmogus šitaip trikdo?!
-
Nepavykęs kreivas šypsnys greitai pavirto į pakeltus lūpų kampučius. Bet ir ši išraiška netrukus pradingo. Viso to priežastis buvo Deoiridh: šįkart ji gavo nemenkai nustebti. O džiaugtis, tiksliau šypsotis dėl to, kad ją beveik išvertė iš kojų su savo klausimu, išties buvo nelabai mandagu. Dar paims ir nuvys nuo suoliuko. pagalvojo Sigurdas, prisimindamas grifę, kokia ji buvo virtuvėje. Tolesnes mintis nutraukė prabilusi Deoiridh.
-Taip, turi! - netikėtai energingai atsiliepė jis, akyse žybčiojant mėlynoms ugnelėms, - Juk ir Eylfá yra mano pirma varlė, tai yra augintinė. - tariant paskutinius žodžius vaikinukas nukreipė žvilgsnį nuo gyvūno į škotę. Ak, kodėl kaip tik tada ji irgi sumanė pakelti akis? Islandas tuomet galėjo prisiekti, kad ne tik mergaitė paraudo, bet ir jis. Kiek galima greičiau nusisuko, bandydamas apsimesti, kad nieko nenutiko. Kvaily tu! Ko iš karto iš čia neišsinešdinai, kai turėjai galimybę? pasigirdo įkyrus balselis galvoje. Taip, taip. Dabar jau per vėlu. Be to, man čia patin... Šviesiaplaukis bato kulnu ėmė baksnoti žemę, taip slėpdamas savo sutrikimą, kurį sukėlė užplūdusios mintys.
Pagaliau nuskambėjus tyliam leidimui, jis lengviau atsikvėpė, pasijautė lyg laimėjęs kažkokį ginčą. Juk Deoiridh anksčiau kaip ir nebuvo susižavėjusi šiuo nelauktu pasiūlymu.
-Gerai... Kaip tau šie: Silja, Mýra, Sylg... - vaikinukas staiga nutilo, susigriebęs, kad pradėjo vardinti islandiškus mergaičių vardus. Škotei jie galėjo pasirodyti neįprasti, gal net negražūs. Koks aš subingalvis! netikėtai pagalvojo, akimis įnirtingai rausdamas žoles ir dabar net nežvilgčiodamas jos pusėn. Jis atsiduso. - Ai, tiek to. Vis tiek tau nė vienas nepatiko...
Sigurdas kaip ir gailėjosi, kad pasisiūlė duoti varlei vardą, tačiau vylėsi, kad grifė suprato to svarbą. Juk kaip šauksi savo augintinę, kai ji prapuls ar kai po dvidešimt metų pasakosi apie ją savo vaikams?
-O ką veiksi per atostogas? - pasiteiravo islandas, sunerdamas pirštus ir akimis sekdamas vėl žolėse pradingstančią Eylfą.
-
Netikėtai garsus Sigurdo šūktelėjimas privertė Deoiridh sunerimti: ar ji yra visiška kvaiša, kad nežino tokių dalykų? Juk aš tik atvykusi į Hogvartsą sužinojau, kad žmonės iš viso turi augintinių... liūdnai pagalvojo mergaitė, tačiau tam laiko nebuvo, mat islandas ir toliau kalbėjo. Pasidžiaugti buvo galima bent jau tuo, kad ir jo pirmoji augintinė buvo ne kas kitas, o varlė. Gal kada išdrįsiu jam pasakyti, kad ir aš esu varlė pasvarstė rudaplaukė, tačiau kaip tik tuo metu jų žvilgsniai susidūrė. Škotę gerokai nustebino, kad, kiek spėjo pastebėti, Sigurdo veidas irgi nukaito. Tai buvo keista, tačiau kartu ir malonu. Tik, žinoma, kėlė klausimą, kodėl taip yra.
Vardai, kuriuos pasiūlė šviesiaplaukis, buvo itin keisti. Neskambėjo žmogiškai. Kita vertus, o kas varlei duotų žmogaus vardą? paklausė savęs Deoiridh ir nejučia susimąstė: juk ir pačios vardas tikriausiai daug kam skamba keistai. O jeigu tai tiesiog vardai, įprasti Islandijoje? Sulig tais žodžiais Sigurdas pertraukė pats save.
- Kodėl taip manai? - nustebusi paklausė ji. Kadangi vaikinui tuo momentu akivaizdžiai daug labiau rūpėjo žolė po kojomis, rudaplaukė išdrįso dar kartą žvilgtelėti į jį. - Kokie vardai, tavo nuomone, man būtų gražūs?
Kvaiša tu mintyse išbarė save mergaitė. Klausinėjo čia kažkokių nesąmonių, kai tikrai būtų galima rasti įdomesnių temų! Juk būtų galima paklausti bet ko, kas nėra šitaip kvaila! Deja, joks "bet kas" į galvą neatėjo. Laimei, Sigurdas, atrodo, buvo nusiteikęs tęsti pokalbį. Deoiridh žvilgtelėjo į judančias žoles, kur tikriausiai nardė jo varlė. Pajuto žaliaodei didelį dėkingumą: jos buvimas čia ne tik atvedė vaikinuką, bet ir nukreipė jo žvilgsnį į ją, varlę. Vadinasi, Deoiridh galbūt galės daugiau neberausti?
- Tikriausiai keliausiu į Meksiką, - atsakė ji į užduotą klausimą. - Matth... Kai kas pakvietė keliauti kartu, - šiaip ne taip užbaigė ji. Nepaisant to, kad Matthew amžiumi jiems abiems tiktų į tėvus, Deoiridh nežinojo, kad vaikinas suprastų, jog tas kai kas yra vyriškosios lyties. - O tu? Keliausi į Islandiją?
Ko gero, pirmą kartą mergaitė ne tik paklausė pakankamai normalaus klausimo, bet padarė tai nuoširdžiai susidomėjusi.
-
Kilstelėjo antakius. Deoiridh paklausė jo nuomonės! Neįtikėtina! Po to, kai Sigurdas taip susimovė, siūlydamas vardus! Juk turėjo nujausti, kad tokie šiaurietiški jos tikrai nesužavės. Ir išvis, ko jis užvedė šitokią idiotišką temą? Ech, laiko neatsuksi atgal. Vis dėlto rudaplaukė, regis, jo nekaltino. Greičiau save, kad savo kvailu klausimu pratęsė dar kvailesnį pokalbį (kurį jis pats ir pradėjo). Šiaip ar taip, teks jai atsakyti.
-Man tavo vardas gana keistas, todėl pagalvojau, kad ir tau islandiški gali pasirodyti...keisti. - jis tebežiūrėjo žemyn ir pamažu, lyg nenoromis spaudė žodžius (nors iš tikrųjų nežinojo, ką sakyti), - Man atrodo, tau labiausiai patiktų kokie nors...škotiški vardai.
Tai pasakęs, vaikinukas labai tyliai atsiduso. Kuo toliau, tuo gražiau! Kai kitą kartą susitiksim, bijosim net žodį ištarti. Tyla nelauktai užsitęsė, nes galvoje buvo tuščia kaip pirmakursio makaulėje per egzaminą. Islandui pasisekė, kad netrukus atsirado kažkokia mintis. Beliko tikėtis, kad toks klausimas nepablogins padėties.
-Ooo. Geras. - susidomėjęs klausėsi jis, kol Deoiridh vėl ėmė kažką slėpti. Tai suprasti buvo lengviau negu lengva: koks žmogus ima ir nutraukia pradėtą žodį? Net kvailys tai suvoktų. Kas gi tokio baisaus, o gal liūdno, o gal..., kad reikėtų vengti vien to dalyko paminėjimo? Sigurdas, būdamas smalsus iš prigimties, norėjo to paklausti, bet grifė (ne)laiku įsiterpė, pasiteiraudama apie jį. Šviesiaplaukis šiek tiek susierzino, tačiau tik balse girdėjosi šis pokytis:
-Taip. Kurgi kitur.
Jis jau kokią minutę atkakliai spoksojo į žolės stiebelį. Su kiekviena sekunde vis labiau gailėjosi, kad tokiu tonu kalbėjo su Deoiridh. Na ir kas? Ar ji tau rūpi? Ar ji tau svarbi? balselis galvoje staiga prabilo ir neatstojo.
-Ei...! - grifas gan garsiai prašneko, ketindamas tam įkyriam balsui atsikirsti, bet taip pat greitai ir nutilo, suvokęs, kur dabar yra. Ir su kuo yra. Dabar reikėjo skubiai suktis iš padėties. Laimei, visai gerą mintį pakišo savo vietoje nenustygstanti Eylfá. - Kodėl nusipirkai varlę, o ne kokį kitą gyvūną? Tau jos patinka, kaip ir man? - jis pats nustebo, kaip tvirtai ir net kiek užsidegusiai nuskambėjo jo balsas. Vis dėlto paskutiniai žodžiai buvo ištarti kur kas tyliau.
-
Viskas buvo taip kvaila! Deoiridh nieko neturėjo prieš šiaurietiškai skambančius vardus, tačiau nebenorėjo nieko sakyti. Norėjosi, kad Sigurdas bent akimirkai pakeltų akis (jai rimtai to norėjosi?!), tačiau jam, atrodo, labiau rūpėjo žolės. Ką gi, gal ir normalu, juk kažkur ten yra jo varlė...
Išgirdusi tai, kas nuskambėjo kaip pasiteisinimas, Deoiridh paniuro. Ji ir pati mielai būtų Siuzana ar Ema! Tačiau ką daryti, kad gavo tokį kvailą vardą iš tėvų, kurių net nepažįsta?.. Mintys nuklydo prie Matthew: jis tikrai būtų davęs jai normalų vardą, tuo labiau, kad ir pats yra škotas. Atsakymas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Taip! Kuo puikiausias vardas varlei!
Rudaplaukė beveik nebegirdėjo, ką šneka vaikinukas. Jautėsi patenkinta. Iki to momento, kai prisiminė, kad būtent Sigurdas pasisiūlė sugalvoti jos varlei vardą. Vis dėlto sprendimas jau buvo priimtas.
- Ačiū už idėją, - galiausiai pratarė ji. - Bet vardas staiga atėjo į galvą. Pavadinsiu ją Matthew.
Panašu, kad Sigurdui išties buvo įdomu, ką ji planuoja veikti. Vis dėlto net ir kvailiui būtų buvę aišku, kad ji kažko nepasakė iki galo. Tik tuo momentu susivokė, kad ką tik pavadino varlę tuo vardu, kurį atkakliai bandė nuslėpti. Deja, buvo per vėlu: varlė tikrai atrodė kaip Matthew. Deja, pats šviesiaplaukis nebuvo nusiteikęs daugžodžiauti. Deoiridh pasigirdo, kad jis supyko ar įsižeidė. Labai tyliai atsidususi mergaitė trumpam žvilgtelėjo į jį, tačiau greit nusuko akis. O ko jam neįsižeisti, kai ji akivaizdžiai kažko nesako? Gal pasakyti apie Matthew? paklausė savęs grifiukė, kai Sigurdas staiga keistai riktelėjo. Nustebusi Deoiridh atsisuko į jį laukdama kokio nors paaiškinimo. O tada jau jis nutarė kažko nepasakyti. Bent jau taip nutarė trylikametė. Skubus temos pakeitimas, m?
- Tau patinka varlės? - perklausė ji. Įtarė, kad balso tonas yra itin keistas, bet buvo per vėlu. Juk jeigu jam patinka varlės, galbūt neišsigąstų sužinojęs tiesą! - Tiesą sakant, aš savo varlės nepirkau. Mes tiesiog susipažinome prie ežero.
Tik ištarusi žodžius suprato, ką pasakė. Ką gi, netrukus paaiškės, ar Sigurdui tikrai patinka žaliaodės...
-
Sigurdas beveik nesureagavo, kai grifė pati sugalvojo vardą savo varlei (regis, škotišką), tik tylomis nurijo nuoskaudą. Ką gi, pats kaltas, kad pakišo tokią mintį. Bet trumpam jis tai užmiršo ir kryptelėjo akis Deoiridh pusėn, vos tik suvokė, kad neseniai buvo ištartas to paslaptingojo žmogaus (dabar jau ir varliaus) vardas. Matth... Matthew? Vaikinukas buvo beveik tikras, kad taip būtent ir išgirdo. Na, ką taip slėpti? Jam tas vardas nieko nereiškė. Ketino taip ir pasakyti, tačiau akies krašteliu pamatė, kaip ji vėl greitai žvilgtelėjo šviesiaplaukio pusėn. Per tą porą akimirkų škotė pavirto į drovią, atsargią mergaitę. Žodžiai liko neištarti.
Kai Deoiridh dar kartą perklausė islandą, šis atsigręžė į ją, šįsyk nebenukreipinėdamas akių. Jis žvelgė gana įdėmiai, lyg tyrinėdamas, lyg klausdamas.
-Taip. - patvirtino Sigurdas tokiu tonu, it būtų sakęs ,,na, ir kas čia neaišku?". Tačiau balsas pasikeitė, kai ji papasakojo, kaip gavo Matthew. - Kaip?! - jis žiūrėjo į grifę atvirai, tiesiai - kaip dar niekada gyvenime. Išsiplėtusios akys spinduliavo smalsumą ir nuostabą. Sveikas protas dar bandė užsiminti, kad rudaplaukė gali meluoti: buvo tokia tikimybė, bet vaikinukas į tai nekreipė dėmesio. - Ką tu padarei? Kaip?
Po kelių sekundžių jis vėl tapo santūrus, nors tik akys ir balsas išdavė jausmus. Ir kas man darės? Šviesiaplaukis pagaliau nukreipė žvilgsnį nuo Deoiridh. Susilaikė neatsidusęs.
-
Sigurdas lyg ir nesureagavo į naująjį varlės vardą. Būtent tai kažkodėl privertė Deoiridh norėti atsiprašyti už tai, kad nesuteikė progos pačiam vaikinukui sugalvoti daugiau vardų. Tuo labiau, kad ir jo minėtieji nebuvo tokie blogi... Grifiukė pakėlė akis ir žiojosi atsiprašyti, tačiau tuo metu Sigurdas įsmeigė akis tiesiai į ją. Tai gerokai išgąsdino škotę, ji norėjo susigūžti ir pasislėpti.
Trumpas ir griežtas "taip". O išties, kas gi čia tokio netikėto, kad kažkam patinka varlės? Jeigu kam nors patinka paukščiai, vorai ar žuvys, kuo blogesni šie gyvūnai. Deja, faktas, kad ji susipažino su varle buvo gerokai keistesnis. Tad nenuostabu, kad šviesiaplaukis bandė sužinoti daugiau. Ir ką tu padarei, kvėša tu?! Ar tu gali kada nors laiku užsičiaupti?! labai supyko ant savęs Deoiridh. Išties - ką jai daryti dabar? Ko gero, kitos išeities nebuvo - teks pasisakyti, kas ji iš tiesų yra. Mergaitė jautė įsmeigtas į save akis. Dėl tos priežasties nė už ką nebūtų sutikusi pakelti savųjų. Sėdėjo ir žiūrėjo į žolę, kurioje galbūt straksėjo Eylfá. Ir mąstė. Po kelių šimtmečių negirdimai atsiduso ir prabilo:
- Kažkada esu sakiusi: jeigu viską žinotum apie mane, taip ramiai šalia nesėdėtum. Aš... Nejuokavau. Taip, tikrai galiu sakyti, kad susipažinau su Matthew. - Deoiridh vos susilaikė nepridūrusi, kad tai įvyko Italijoje, kur ji susipažino su kitu šį vardą turinčiu asmeniu. - Aš...
Ji ir vėl nutilo. Nežinojo, ką daryti. Ar tikrai reikia dabar paimti ir išsiplepėti? Bent virstų į kokį šuniuką ar elnią... Turbūt pirmą kartą gyvenime ji pasijuto nepatenkinta dėl gyvūno, į kurį virsta. Tiek to. Jeigu pabėgs, tai pabėgs. Anksčiau ar vėliau vis tiek sužinotų...
- Aš esu animagė. Ir virstu... Varle.
Veidas degte degė. Vis dėlto mergaitė išdrįso pakelti akis į Sigurdą. Ar dabar jis staigiai atsistos ir dings iš akiračio? Deoiridh suprato besitikinti, kad taip nebus.
-
Deoiridh išsigando. Štai ką pastebėjo Sigurdas, pakėlęs akis. Tačiau ką jam daryti, jei turi šaltą ir nepajudinamą it ledkalnis žvilgsnį? Islandas be žodžių stebėjo ją, tikriausiai tuo dar labiau baugindamas mergaitę.
Dar kartą patvirtinęs savo nuomonę ir uždavęs klausimą škotei, trumpam nuleido smalsias bei tiriančias akis. Vylėsi, kad greitai sužinos, kaip ji susipažino su varle. Tačiau, rodės, reikės laukti amžinybę, kol Deoiridh prabils. Ji net nesiteikė žvilgtelėti šviesiaplaukio pusėn, tik stebėjo judančius žolių kuokštus ir greičiausiai mąstė. Įsivyravo tyla. Ko ji nieko nesako? Kas atsitiko? Jis pradėjo nervintis. Gal vėl (jau kokį tūkstantąjį kartą) kažką ne taip pasakė, paklausė? Vis dėlto Sigurdas nekantravo ir daugiau neatitraukė nuo jos akių, todėl rudaplaukė galėjo pasijausti nejaukiai.
Jį buvo apėmusi gana lengva ir šviesi nuotaika, kol pamatė, kad mergaitė atsiduso. Tik tuomet suprato, kad bus kalbama apie rimtus dalykus. Jei tik tai įmanoma, vaikinuko žvilgsnis dar labiau sugriežtėjo. Protarpiais nusukdavo akis, tačiau visą laiką atidžiai klausėsi. Gal net truputėlį buvo palinkęs jos pusėn. Jis kiek atšlijo, vos tik Deoiridh pasakė, kad nejuokavo. Bet ir Sigurdas anuomet bibliotekoje nebuvo nusiteikęs pokštauti. Kodėl mes abudu vienas nuo kito nepabėgom? šmėkštelėjo mintyse. Sulaikęs kvapą laukė, kol ji pratęs savo pasakojimą. Tačiau grifė vėl tylėjo. Jis norėjo pasiteirauti, ar jai viskas gerai. Gal net jai (ir pačiam sau) priminti, kad nebūtina taip visko atskleisti apie save, jei nenori. Įkvepė. Iškvėpė. Klausimas jau buvo paruoštas, lūpos vėrėsi, kad jį ištartų.
Tik štai uždelsti Deoiridh žodžiai tai sugriovė. Ne, Sigurdas nepuolė paknopstom bėgti kalno šlaitu, kuo toliau nuo animagės, ar tuo labiau rėkti visa gerkle iš siaubo (o gal džiaugsmo? Jis nežinojo, kaip jaustis). Sprogo visa jausmų paletė. Jis tiesiog sėdėjo lyg apmiręs, vis dar įsmeigęs akis į škotę ir akimirką virškino informaciją.
-Eee... Šaunu. - galiausiai tarstelėjo islandas, nerasdamas žodžių savijautai išreikšti. Jį buvo apėmusi nuostaba ir keistas džiaugsmas.
Šiek tiek sutriko, kai mergaitė atsuko smarkai paraudusį veidą. Akyse buvę ledkalniai kiek aptirpo, tačiau jis nenutuokė, ką daryti toliau.
-Ar...tau viskas gerai? - susirūpinęs paklausė šviesiaplaukis. Tuo pat metu mintyse pasigirdo tas pats įkyrus balselis: o ar tau viskas gerai?
-
Sunkiai ištarti žodžiai, regis, turėjo pakibti ore. Bent jau to tikėjosi Deoiridh. Įtarė, kad Sigurdas geriausiu atveju liks sėdėti nieko nesakydamas. O dar labiau tikėtina tai, kad jis tiesiog staiga dings.
Trumpas atsakymas, kurio vis tik sulaukė grifiukė, privertė ją sutrikti. Pati nebesuprato, kas dedasi. Atrodo, islandas nepasakė nieko ypatingo. Tiesą sakant, atsakė taip trumpai, kaip tik buvo įmanoma. Vis dėlto dabar Deoiridh nežinojo, ką sakyti ar daryti. Džiaugsmą, kad vaikinukas staiga nedingo, gerokai temdė nelemtas sutrikimas. Susidūrus jų akims ir Sigurdui pasiteiravus, ar jai viskas gerai, Deoiridh nežinojo, kur dėtis. Klausimas atrodė nuoširdus, bet nuo to nebuvo lengviau. Ir kaip tu į visa tai įsivėlei? eilinį kartą paprieštaravo pati sau škotė. Nenoromis pradėjo lyginti bendravimą su Matthew ir šitą sudėtingą situaciją su Sigurdu. Nežinojo, kuris atvejis sunkesnis.
- Žinoma, - tarstelėjo ji, tačiau iš karto pajuto, kad to neužtenka: toks atsakymas tarsi parodo, kad ji ir vėl kažką slepia. - Nedaug kas žino, kad esu animagė, - pridūrė ji. Na, profesoriai žino, bet kam jie rūpi? paklausė pati savęs. Suprato, kad šis šviesiaplaukis tapo pirmuoju mokiniu, kuriam pasisakė šį faktą. Ką tai galėjo reikšti? Nieko! Išėjo iš kalbos, ir tiek! griežtai pasakė sau rudaplaukė. Pati nežinojo, kodėl ją taip gąsdino bet kokia kita galimybė. Žiūrėjo į žoles ir tylėjo. Prisiminė pirmąjį susitikimą virtuvėje, kuris baigėsi ne itin draugiškai. Dabar viskas atrodė labai pasikeitę. O vis dėlto, pasirodo, kiaušinį į žmogų paleisti lengviau negu jam pasakyti kažką draugiško.
- Ačiū, kad neišsigandai ir nepabėgai, - po kiek laiko pratarė Deoiridh. Žvilgsnis liko įsmeigtas į žolę, tačiau padėka yra pakankamai didelis žingsnis, ar ne?
-
Ar reikėjo taip trumpai atsakyti? Jis taip tik sutrikdė Deoiridh ir visai nepadėjo bendrai pokalbio atmosferai. Nors Sigurdas pasijuto nejaukiai, nenuleido akių. Vylėsi, kad animagė (kaip keista taip apie ją galvoti!) greitai prabils. Kuo ilgiau ji tylėjo, tuo ilgiau vaikinukas galvojo, kad iš tiesų kažkas negerai. Jam rodėsi, kad tyla trunka ištisą amžinybę, tačiau buvo praėjusios vos pora sekundžių. Laimei, škotė netrukus atsakė.
Išgirdus jos balsą kiek palengvėjo. Tačiau jo nepakako, kad įsitikintų, kad jai tikrai viskas gerai. Neužteko ir vienintelio žodžio, kurį ištarė. Bet ji ir pati susiprato.
-A. - tik tiek teištarė islandas ir linktelėjo. Pagaliau nusuko akis nuo Deoiridh bei įsispoksojo į žolę. Buvo kilusi mintis pasiteirauti apie Matthew, ar jis tai žino, bet susilaikė. Nenutuokė, kas jis. Tėvas? Brolis? Draugas? Globėjas? Bet ir to nepaklausė. Nors kažkas viduje truputėlį nemaloniai dungtelėjo, pagalvojus apie draugą. Klausti? Sigurdas abejojo. Ir gerai, nes vis dėlto grifei ne tai buvo galvoje.
Nustebo, nuskambėjus padėkos žodžiams, tačiau jau nepakėlė žvilgsnio. Dar vieni retai tariami žodžiai. Kiek daug reiškė Deoiridh, kad šviesiaplaukis nepabėgo. Kažin, ar ji bent nutuokė, ką jis tuomet mąstė, jautė? Net ir priverstas nebūtų sugebėjęs apibūdinti. Tačiau pasijuto svarbus, gal net reikalingas. Širdis vėl nežymiai sušilo.
Nenumaldomai artėjo laikas prabilti. Tik ką jam sakyti? Dėkoti nebuvo už ką, atsiprašyti taip pat. Nebent už kvailus klausimus, bet jis niekad nebūtų taip pasakęs. Taip, kartais gailėjosi, bet tik tiek. Juokauti irgi nesinorėjo.
-Prašom, - lakoniškai tarė vaikinukas. Pajuto, kad ir jam reikėtų apie save kažką pasakyti. Juk Deoiridh atskleidė, kad yra animagė. Jis atsitiesė, bet nepažvelgė jos pusėn.
-Aš... - islandas giliai įkvėpė, ketindamas ištarti kai ką svarbaus, - ...turiu naują lazdelę. - paskutinę akimirką jis apsisprendė to nesakyti. Dar ne. Vėliau.
-
Ak, tie trumpi ir nieko neatskleidžiantys atsakymai! Kaip man suprasti tą tavo "a"? klausimo garsiai neuždavė Deoiridh. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl Sigurdas pasirenka būtent tokius atsakymus. Arba šiaip yra tylenis, arba jam neįdomu su manimi šnekėtis, arba... Vis dėlto vaikinukas pats nusprendė čia pasilikti. Visų pirma, tai jis priėjo! Tad galbūt buvo galima tikėtis, kad variantas, jog jam neįdomu, nebuvo tinkamas. Bet nuo to nepasidarė lengviau. Juk virtuvėje susipliekė neblogai. Deoiridh jautėsi visiškai pasimetusi.
Neką ilgesnis atsakymas į padėką kiek įskaudino mergaitę. Atrodė, kad Sigurdas jau žino apie ją pakankamai daug, kad suprastų, kaip nelengva buvo padėkoti. Deoiridh nežinojo, kokio atsakymo tikėjosi, tačiau suprato: kažko ilgesnio nei vienas žodis. Ji tik gūžtelėjo pečiais ir toliau stebėjo žolę.
Akies krašteliu grifiukė pastebėjo islando judesį. Sunkiai susilaikė nepažvelgusi į jį. Vis dėlto pavyko susikaupimą išlaikyti ties žolėmis. Ar jis pagaliau teiksis ką nors pasakyti? paklausė savęs grifiukė. Sigurdas netrukus pateikė atsakymą į šį klausimą.
- Ee... Sveikinu, - pratarė Deoiridh. Suprato, kad dabar ir pati numetė vienažodį atsakymą, tačiau nuoširdžiai nežinojo, ką galėtų pridurti. Vis dėlto pauzė sakinio viduryje, tiksliau, pradžioje nepraslydo pro rudaplaukės ausis. Kilo įtarimas, kad koledžo draugas norėjo pasakyti ką kita. Tiesiai klausti buvo kiek nejauku. Tad Deoiridh tiesiog įsidrąsinusi atsisuko į vaikiną ir įdėmiai nužvelgė. Jeigu jis dabar, kai ji pasisakė esanti animagė, kažką nuslėpė, būtų tikrai nesąžininga. Škotė mąstė: ar ką nors sakyti, ar vis dėlto ne? Jis tavęs nevertė kalbėti. Tą padarei savo noru. Galbūt reikėtų palikti tokią teisę ir jam? bandė save įtikinti mergaitė. Vis dėlto po akimirkos nesusilaikiusi paklausė:
- Ar tai tikrai buvo tai, ką norėjai pasakyti?
-
Sigurdas pradėjo kvailėti. Juk jau nesugebėjo regzti normalių sakinių, tik vienažodžius atsakymus. Ne, jis nesidrovėjo. Ne, grifas tai darė nepiktybiškai. Tiesiog eilinį kartą nežinojo, ką dar galėtų pridurti. Dėl to ir greičiausiai pradėjo nykti smegenų ląstelės. Tačiau prispyrus reikalui, jis pasakė daugiau. Tik...visai ne tai, ko tikėjosi ar vylėsi Deoiridh.
Vaikinukas net nežymiai krūptelėjo, kai škotė irgi pasidarė tokia nešneki kaip jis, bet neatsisuko. Kodėl? Galvoje kirbėjo toks klausimas, tačiau nedrįso jo užduoti. Tokią paslaptį apie save atskleidusios Deoiridh kol kas nereikėjo kalbinti. Tikriausiai ji paskendusi savo mintyse, kad neranda žodžių atsakyti. Vis dėlto jos įdėmus žvilgsnis bylojo ką kitą. Sigurdas jautė jį, bet neturėjo jokio noro susitikti su mėlynomis mergaitės akimis. Tuo momentu kilo mintis, kad ji viską žino, kad islandas pasakė ne tai, ką turėjo. Pasigirdęs klausimas patvirtino apmąstymus. Jau iš kelių susitikimų jiedu pradėjo kone puikiai suprasti, kada kitas ką nors slepia ir panašiai. Užėjo noras liūdnai nusijuokti, tačiau net nešyptelėjo. Tik atsiduso.
-Ne... - lėtai pratarė jis ir nuleido galvą. - Aš... - vieną akimirką pasirodė, kad pasikartos ta pati situacija. Dar sykį ištars kažkokį nereikšmingą dalyką, o Deoiridh vėl tarsi skaitys jo mintis. Šįkart bus kitaip. - ...Mano tėvas yra žvejys. - pradėjo Sigurdas. Taip, tai buvo baisiai nevykusi pradžia. Negana to, pasijuto kaip kvailys, nors surezgė visą sakinį. Bet vis dėlto, jis kalbėjo. Tiksliau, jei taip galima išsireikšti, jį privertė. - Jis, kai buvau dar visai mažiukas, mane su mama pasiėmė į laivą. Kilo audra. - dusliu balsu pasakojo grifas. Kankinančiai lėtai sunkėsi žodžiai. Šviesios akys buvo įsmeigtos į ežerą, lyg ramus vandens telkinys būtų pavirtęs į šėlstančią jūrą. - Ji ir aš iškritom už borto. Laimei, buvom su gelbėjimo liemenėmis, bet buvo tik vienas gelbėjimosi ratas. Mama... - vis tylėjantis balsas staiga visai nutrūko.
Sigurdas dabar visiškai nekreipė dėmesio į animagę, rodės, kad kalba tik sau. Giliai įkvėpęs prabilo:
- ...leido man išsigelbėti pirmam. Mačiau, kaip ją užliejo banga. Vieną akimirką ji dar buvo, o kitą ne. Dingo. Dingo visiems laikams. - vaikinukas norėjo kažką pridurti, paaiškinti, bet pristigo žodžių. Nukreipti akis į Deoiridh neturėjo jėgų. Tik užmerkė jas, ketindamas sustabdyti pradedančias plūsti ašaras.
-
Atrodė, kad kažkas tarp judviejų staiga pasikeitė. Ar vienažodžiai atsakymai, taip nepatikę Deoiridh, užkliuvo ir Sigurdui? O juk ji tai padarė visai netyčia. Ar ji kalta, kad vaikinas ryškiai pasakė ne tą, ką ketino?! Grifiukė pajuto susierzinimą, tačiau stengėsi to neparodyti. Kaip visada, jos jausmų negalima žinoti niekam. Tuo labiau šitam - keistai ją jaustis verčiančiam - žmogui.
Išgirdusi Sigurdo "ne" Deoiridh visai sutriko. Na taip, ji labai lengvai pastebėjo, kad šviesiaplaukis kažką nuslėpė. Vis dėlto ji nesitikėjo, kad jis ims ir viską taip paprastai pripažins. Ar ji gali tikėtis, kad jis dabar pasakys tai, ką ketino? Vis dėlto pertraukiami sakiniai (ir vėl!) kišo mintį, kad jis ir vėl sako ne tai, ką norėjo. Deoiridh užvertė akis. Kelis kartus turėjo sau pakartoti, kad jos kalbėti niekas nevertė. Sigurdas jos nespaudė. Vadinasi, ji ir pati turi palikti tokią teisę. Bet jeigu kalbi, kam sakyti tai, ko nenori? užsispyrėliškai paklausė savęs. Vis dėlto dabar reikėjo susitelkti ties tuo, ką kalbėjo islandas. O jis kalbėjo be galo liūdnus dalykus. Rudaplaukė klausėsi nuleidusi galvą ir neįsivaizdavo, kaip reikėtų reaguoti. Tuo labiau, kad pati niekada nebuvo nieko praradusi. Juk negali sakyti, kad praradai šeimą, jeigu jos niekada nematei, ar ne?
Sigurdui nutilus Deoiridh pažvelgė į jį. Visiškai nežinojo, ką sakyti. Įsivaizdavo, kad normalus žmogus apkabintų vaikinuką, kad jis galėtų pajusti kito artumą. Tačiau ši mergaitė nebuvo "normalus žmogus". Ji gyvenime nieko nebuvo apkabinusi, tad dabar pabijojo tai padaryti. Vis dėlto kažkaip reaguoti reikėjo. Ir būtų labai gerai ištarti daugiau nei vieną žodį.
- Eee... - tiesiog nuostabią pradžią pateikė Deoiridh. Mergaitė vis dar žiūrėjo į šviesiaplaukį. Ir įtemptai mąstė. Labai nelaiku į galvą atėjo mintis, kad ir tai nebuvo tai, ką norėjo pasakyti Sigurdas. - Tikriausiai tau buvo labai sunku, - po kelių šimtmečių pridūrė mergaitė. Nutilusi apsižvalgė. Pasidarė šiek tiek apmaudu, mat apie savo šeimą net tiek nebūtų galėjusi pasakyti. Gal, pavyzdžiui, jos tėtis irgi buvo žvejys? Deja, ji to nežinojo.
Po kurio laiko įsidrąsinusi rudaplaukė vėl prabilo:
- Jeigu... Na... Kada nors norėsi daugiau papasakoti apie mamą... Aš išklausysiu.
Visą tą laiką ji nenuleido nuo vaikinuko akių. Turbūt pirmą kartą gyvenime panoro susidurti su jo žvilgsniu.
-
Sigurdas tylomis bandė sulaikyti ašaras, visos jo mintys buvo sutelktos į save, dėl to net neišgirdo, kaip Deoiridh kažką pasakė. Tiksliau, išreiškė savo sutrikimą. Kiti žodžiai islandui pasirodė gana skaudūs ir truputį įžeidūs, mat jis nematė jos pasimetimo, nežinojimo ką daryti. Tik kitoks balso tonas leido tuo suabejoti. Vis dėlto jis ištarė tai, ką iš pat pradžių norėjo, negalvodamas apie galimas pasekmes.
-Ką tu supranti apie tai... - sušvogždė kiek užkimusiu nuo kalbėjimo balsu, bet greitai nutilo. Tik tada suvokė, kad galėjo Deoiridh įskaudinti ar supykdyti. Ginčytis ir rietis kaip šuniui jam nebuvo nuotaikos. Šiaurietis sutrikęs krimstelėjo lūpą. Dabar, kai papasakojo kone visą savo gyvenimo istoriją, jis pasijautė išsekęs. Na ir kas, kad skruostu nenuriedėjo nė viena ašara, jas sustabdyti kainavo daug jėgų. O apsiverkti šalia mergaitės?! Tai tiesiog neleistina! Vis dėlto širdis tankiai plasdėjo lyg į tinklą sugautas drugelis, grifas vis dar giliai kvėpavo. Atmintyje vėl gyvavo ką tik atgaivinta jo vaikystės istorija, prieš akis tebebangavo jūra, ausyse tebešniokštė audra.
Nors iš išorės vaikinukas atrodė toks pat santūrus bei kiek liūdnas, viduje jis jautėsi nuogas ir pažeidžiamas. Viskas priklausė nuo kitų animagės žodžių, ar ji išvis drįs ką nors tarti po neapgalvoto Sigurdo pareiškimo.
Nežinia ko tikėjosi, tačiau jai prakalbus, atsisuko ir pažvelgė į mergaitę nežymiai paraudusiomis akimis. Rankos gan stipriai suspaudė suoliuko kraštą.
Paskutinis sakinys viską pakeitė. Jis suprato, kad jau labai seniai reikėjo kažko, kam galėtų išsipasakoti. Ir štai - tas žmogus buvo Deoiridh, ja buvo galima pasitikėti. Tai patvirtino ir žvilgsnis, kupinas kažko... Ko, šviesiaplaukis negalėjo pasakyti, tačiau jautė, kad ji kalbėjo nuoširdžiai.
To paskatintas, jis nelauktai pasilenkė ir truputį nerangiai apkabino škotę. Kone visiškoje tyloje nuskambėjo vienas vienintelis žodis:
-Ačiū.
-
Deoiridh jau buvo beįsižeidžianti, tačiau suprato, kad dabar Sigurdui buvo be galo sunku, tad patylėjo. Tuo labiau, kad jis, ko gero, buvo teisus: o ką ji galėjo žinoti apie tokius dalykus? Juk nežinant, kas yra skausmas, sunku suprasti kitą, jį jaučiantį...
Vis dėlto netrukus visa tai teko pamiršti. Vaikinukui atsisukus Deoiridh suprato: jam be galo norisi verkti. Labai norėjo pasakyti jam, kad gali tai daryti, ji supras ir tikrai nesijuoks. Vis dėlto taip ir nepasiryžo. Sėdėjo tylomis. Neįsivaizdavo, ar tai yra geras sprendimas, deja, prie tokių sudėtingų situacijų škotė nebuvo pratusi.
Dar vienas dalykas, kuris buvo visiška naujiena rudaplaukei, buvo apkabinimas. Vos tik Sigurdas tai padarė, Deoiridh pasijuto įsitempusi. Net ir Matthew niekad nebuvo jos apkabinęs, ką jau kalbėti apie globėjus ar kaimynus Uig miestelyje. Škotė pasijuto labai nejaukiai. Vienintelis žodis - padėka - tarsi parodė, kad šis poelgis parodo, kad ji vaikinui yra svarbi. Vis dėlto rudaplaukė pernelyg išsigando. Ji išsivadavo iš šviesiaplaukio glėbio ir skubiai atsistojo. Deja, tik tuo momentu suprato, kaip tai turėjo įskaudinti koledžo draugą. Reikėjo kažkaip pasiaiškinti. Vis dėlto Deoiridh tikrai neketino visko dabar paimti ir jam išpasakoti. Galvoje skriejo mintys. Galiausiai pažvelgė į Sigurdą ir ištarė:
- Aš... Atsiprašau, bet...
Vėl nutilo. Nežinojo, kaip paaiškinti, kad prie tokio artumo ji nėra pratusi. Ką ten nėra pratusi - ji gyvenime to nebuvo patyrusi. Ilgokai žvelgė į vaikiną, kol galiausiai pajuto, kad pačią smaugia ašaros. Juk tai buvo žmogus, kuriam reikėjo jos! Labai norėjosi vėl atsisėsti šalia jo. Galbūt netgi pačiai jį apkabinti. Vis dėlto Deoiridh puikiai suprato: ji neišdrįs.
- Atsiprašau, - labai tyliai sumurmėjo rudaplaukė. Net nežinojo, ar Sigurdas galėjo ją išgirsti. Kelias akimirkas žvelgusi į vaikiną ji galiausiai nusisuko ir nužingsniavo pilies link. Kai buvo tikra, kad vaikinukas jos nebegirdės, pasileido bėgte. Akis smaugė ašaros.
-
Buvo gera. Bet visgi nejauku. Ką pagalvos, kaip pasielgs Deoiridh? O ir pats Sigurdas paprastai nieko neapkabinėdavo. Vis dėlto jis pasijautė šiek tiek geriau.
Jau ketino atsitraukti, kai ji staiga išsilaisvino iš jo glėbio. Tą akimirką kažin kas dūrė širdin, tačiau vaikinukas rado jėgų pažvelgti į škotę. Kaip tik tada ji irgi išdrįso pakelti akis...vien tam, kad ištartų dar vieną atsiprašymą? Kodėl? Galbūt mergaitei iš tiesų buvo nesmagu, o jis kaip kvailys nieko nesuprato? Nors islandas labiau kaltino save, kam taip neapgalvotai pasielgė, vis dėlto truputį pyko ir ant jos.
Jis tikėjosi kažką pasakyti, tikriausiai pasipiktinti, o gal prašyti atleidimo ar net atleisti Deoiridh, bet nutilo. Lūpas užčiaupė jos išvaizda. Tik dabar pastebėjo, kad rudaplaukė vos laikosi neprapliupusi raudoti. Kiek sutrikęs grifas nuleido galvą. Suprato, kad jai irgi sunku, ji negalėjo priimti apkabinimo, kažko dar nebuvo pasakiusi. Kažko svarbaus.
Nuskambėjus dar vienam atsiprašymui po kurio laiko įsidrasinęs kilstelėjo akis, bet pamatė tik pradingstantį siluetą. Stojusią tylą suvirpino atodūsis. To, kas vyko ant suoliuko, niekam nederėjo žinoti. Nei tada, kai ten buvo du žmonės, nei tada, kai liko vienas Sigurdas. O jis animagei išėjus vis dar sėdėjo. Palinkęs į priekį, akys paslėptos delnuose, kurie...buvo sudrėkę nuo ašarų.
Beveik negirdimai jis išreiškė skausmą, pastaruosius metus glūdėję upeliai pasipylė būtent dabar. Mintyse kol kas buvo tuščia, viską jautė širdis. O to, ką jis išgyveno, niekas nebūtų galėjęs apsakyti.
-Kurkt. - tamsą netikėtai praplėšė puikiai pažįstamas ir kiek nelauktas garsas.
Praskleidęs delnus jis apačioje išvydo tupinčią Eylfą. Lūpose po kurio laiko pasirodė menka ir vangi šypsena, bet vis dėlto - šypsena. Kelis kartus giliai įkvėpęs vaikinukas pagaliau atsistojo, lyg nusimesdamas sunkią naštą. Tačiau taip galėjo atrodyti tik iš šalies. Pasitrynęs pirštais akis ir perbraukęs ranka veidą, jis pasiėmė varlę. Švelniai laikydamas ją rankose lėtai patraukė į pilį.
-
Spalio vidurdnienio vėjo kedenančios žolės primenė žalią jūrą, kurios viduryje sėdėjo juodai geltonas kamuolius. Berniukas buvo apsitaisęs Švilpynės uniforma ir abejingai vartė "Fantastiniai gyvūnai ir kaip juos rasti" vadovėlį čia, ant kalvos, šalia seno sutrūnijusio suolelio.
Etanas neskaičiavo kiek dienų praėjo, nuo to laiko, kai atsitrenkė į grifę Silverstone, o po to - visą miglotą velniavą su Dulksna-Pandora. Pastrasias dienas miegojo kaip užmuštas, todėl nenuostabu, kad kokybiškas miegas padėdavo primiršti problemas. Visgi, pilki Lorijano plaukai niekur nedingo, kaip ir jaučiamas savotiškas sunkumas ant širdies.
Švilpis pervertė puslapį apie vienaragius. Jei įgaučiau mergaitės pavidalą, vienaragis elgtųsi ramiau? - iš kažkut toli ataidėjo mintys. Kad ir kaip jautėsi psichologiškai "primuštas", jo mintys karts nuo karto vėl atsigaivalėdavo ir vėl dirbdavo mokymosi rėžimu. Žiūrėk tasai, įsidėmėk aną, šitas panašus į tą, va visa tai reikia pasikartoti, ei, šitą užmiršai - tai padėjo per visus šis trejus metus, bet dabar Etaną tai ėdė iš vidaus. Dėl Helgos keksiukų, kažkas užčiaupkit jo mintis!
Pro žoles prasibrovė juodčkis knisius. Sindris kaip visados atrodė geros nuotaikos, mažasai pinigų ir blizgučių mylėtojas, rodės, vėl gastroliavo po ežero apylinkę, ieškodamas hogiečių pamestų gėrybių.
Etanas pakėlė antakius, kai Sindris atropojo pas jį ir įsitaisė ant kelių. Švilpis po šitiek laiko silpnai nusišypsojo. Laisvais pirštais perbraukė per švelnų, juodą gyvūnėlio kailiuką, Sindris palaimingai sucepsėjo.
Vis dėl to, jis džiaugėsi, kad papuolė į Švilpynę. Gyvūnai, augalai, hobitų kambariukai, cinamono ir vanilės kvapai - berniukas jautėsi kaip namie, nekreipiant į faktą, kad vis dar buvo vienų vienas - be draugų. Giliai širdyje pagalvojo apie Ūdrų Žabangus. Ar atostogoms grįš tenais?
Širdis nusirito į kulnus. Tada neišsisuksiu. Teks pasakyti.
Žinoma, namiškiams kris į akis, kad jo kniubutė Dulksna nepargrįš su juo. Apie okamės Arbatžolės sprendimą pasilikti pas naująjį šeimininką, namiškiai žinojo, bet apie Dulksną - ničnieko. Be to, jam ne tik tą reiks pasakyti...
Berniukas nerimastingai, lyg bėgdamas nuo savo minčių, pervertė keletą magiškų gyvūnų priežiūros vadovėlio puslapių atgal.
Taip, jis norėjo pasakyti tiesą, bet nežinojo kaip! Be to, dar bijojo! Bijojo jų reakcijų, klausimų, tos kraupios tylos. Kas jeigu Pandora buvo teisi? Kas jei jie manimi nepatikės?!
Saulės spinduliai nuauksino Etano pilkšvas metamorfmagiškas garbanas, jo liesą, nuvargusį kūnelį.
Knisius miegojo ant jo kojų, o pats šeimininkas vėl smigo į nežinomybės baimės liūną.
Švilpis papurtė galvą. Susiimk. Nereikia. Viskas bus gerai. Norėjo tikėti savo melu. Pabandė įsigilinti į vadovėlį ir jį toliau skaityti.
Buvo praversti dar keli puslapiai į priekį.
Berniuko žvilgsnis užstrigo ant vienos antraštės.
Vilkolakiai
Magijos Ministerijos klasifikacija- XXXXX
Vilkolakiai randami visame pasaulyje, tačiau manoma, kad jų orginali atsiradimo vieta yra Šiaurės Europa. Žmonės virsta į vilkolakius tik jiems įkandus.
Rudos švilpio akys šokinėjo per atmintinai žinomas eilutes, bet kiekvieną kartą vis ateidavo naujas suvokimas. Negi todėl, pasirinkai Horned Serpent koledžą? Negi todėl pasirinkai tapti hileriu?
Skubiai pervertė visą knygą, tada pagal abecėlę, tačiau nerado aprašo apie sirenas. Etanas sutriko. Tada sunkiai atsiduso. Kentaurai buvo, vilkolakiai buvo... Turbūt Miglapūtys dar nebuvo sutikęs sirenų.
-
Diena tikrai nebuvo viena iš "saulėčiausių". Spalis atnešė daugiau lietaus ir dabar jau retai galėdvai išeiti iš pilies be mantijos. Tačiau štai pasitaikė geresnė diena ir kaip tik savaitgalis. Saulė nors tik truputi išlindusi iš už debesų vis tiek neblogai apšvietė Hogvartso apylinkes.
Evelina naudodamasi gražia diena ir savaitgaliu, drauge su augintiniu feneku Morfiu išėjo pasyvaikščioti. Po pažastimi ji nešėsi knygą paimta iš bibliotekos. Norėjo pasinaudojusi proga paskaityti gryname ore. Morfis laisvai bėgiojo, o Evelina ėjo paskui jį. Jai nebuvo svarbu kur eina, ji tik nenorėjo pažeisti taisykliu, "nežinia kaip" atsidurdama Uždraustajame miške ar už Hogvartso rybų. Jie apvaikščiojo daugybe Hogvartso vietelių. Galiausiai po valandos vaikščiojimo Evelina pailso. Gal ir nebūtu buvusi tokia nusikamavus jeigu ne Morfis. Jis buvo toks greitas. Visur eidavo dvigubai greičiau nei reikėjo pasivaikščiojimuose. Fenekas atrodo visai nenuvargo. Jis labai mėgo "vaikščioti" todėl visai nepastebėjo kaip šeimininkė vilkosi paskui jį.
- Morfi, sustok, - pagaliau neištvėrė Evelina. Ne todėl, kad būtų labai nuilsusi, bet todėl, kad norėjo paskaityti knygą. Kam galėjo būti neįdomu kas atsitiks mergaotei Erikai tame vampyrų pilname name? Tikriausiai tiems kuriie nėra tokie knygų graužikai kaip Evelina.
Evelina suprato, kad net neapsidairė kur ji ir nežino ar tai tinkama vieta skaitymui. Apsižvalgė. Ji stovėjo prie ežero. Tolėliau kilo kalniukas, bet Evelina nesiruošė ten eiti. Ji prisėdo ant žolės. Išsitraukė knygą. Aplink atrodo nieko nebuvo. Šalia jos iškart prisistatė Morfis. Jo žvilgsnis žvelgė įį ją smerkiamai. Jis lyg prieštaravo: nagi, eime vaikščioti, ko čia tinginiauji? Bet Evelina nesikėlė.
- Eik, pabėgiok dar. Vėliau aš eisiu su tavim, - tarė jam.
Morfis lyg supratęs jos žodžius nubėgo sau. Evelina nesijaudino dėl augintinio. Juk kartą jau buvo pasiklydęs kvidičo aikštėj ir žino ką tai reiškia. Grifiukė patogiau įsitaisė ant žolės. Atsivertė nuotykių knygą ir ėmė mintyse skaityti. Erikos širdis smarkiai daužėsi kai ji įėjo į vampyrų buveinę.
-
Etanas kiūtojo ant kalniuko viršaus. Vienišas. Jis belenkiek kartų pervertė magiškų gyvūnų priežiūros knygą ir galiausiai neapsikentė - jis daugiau neturėjo, ką skaityti. Pilkvašplaukis tyliai atsiduso, pasigriebė raudonu viršeliu vadovėlį, į kitą ranką - snūduriuojantį (ar apsimetantį tokiu, mat išdaigininkui patiko būti myluojamu) Sindrį ir palengva leidosi kalva žemyn.
Berniukas buvo aukštokas, bet ir tai tarp senai šienaujamų žolių nebuvo matomas. Tik nusileidęs daug žemiau, padėtis pasitaisė ir pats švilpis galėjo matyti, kas yra priešais jį. O ką gi išvydo, tai - primakursę gan gražios išvaizdos rudaplaukę su žiemos dangaus pilkumos akimkis. Visai panašiomis, į mano plaukus. Grifiukė irgi skaitė ir, rodos, nekreipė dėmesio, kas vyksta aplinkui ir Etanas pateko į keblią padėtį.
Pasisveikinti, ar nueiti, ar tiesiog nieko nesakyti? Švilpis nesijautė norįs su kuo bendrauti, susipažinti (net ir kaip gražiai ir mielai atrodė toji grifiukė), bet ir nemandangiu nesinorėjo pasirodyti.
Knisius kaip tik tada teikėsi atsimerkti ir tada pašoko kaip audrapaukščio išgąsdytas - pradėjo maltis, tarsi sprukti. Etanui iš rankų iškrito Njuto Miglapūčio knyga, vos tik metamorfmagas pabandė vietoje išlaikyti įsišėlusį augintinį.
Kas tau yra, Sindri?!
Etanas nė nenutuokė, kad kažkur šalimais buvo ir grifiukės augintinis, kurį kaip tik ir pajuto Sindris. Galiausiai pastarasis kovą ir laimėjo, šmurkštelėjo iš Etano rankų ir nuskuodė kaip turbo raketa į artimiausią urvelį, o Etanas liko kvailio vietoje. Tasai kiek išraudo. Nesusipatogino. Šią akimirką turbūt jo plaukai būtų pakeitę spalvą į purpurinę ar alyvinę, bet ne tokioie situacijoje, į kurią buvo papuolęs jaunasis burtininkėlis.
-Ach...- skubiai pasigriebė pamestą knygniūštę,- Labas?
Visiškai nesuprato, kodėl pasisveikino. Ką man dabar sakyti?!
-Kokią knygą skaitai? - Kvaily! Gi puikiai žinai, kad skaitytojų netrukdyti, kai jie skaito! Pats gi žinai iš savo patirties! Kur galvą padėjai?!
O, taip tai buvo juokinga situacija. Berniukas, kuris pergyvena, kaip jam gyventi, kaip elgtis, dabar, štai, netikėtai pameta galvą dėl kažkokios nepažįstamosios, visiškai užmiršta, kaip kankinosi per praėjusias kelias savaites!
[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai (https://www.google.com/amp/s/aminoapps.com/c/harry-potter/amp/item/metamorphmagi/V2Tv_IPWkbGbnbdBjK2aplVY6KgQ4o)]
-
Evelina ramiausai sėdėjo ant žolės. Buvo susitelkusi į knygą. Vertė kai kur įplėštus nuo naudojimo puslapius, vienas po kito. Jos kojos buvo ištiestos ant žolės, o rankos laikė knygą. Netoli jos šėlo Morfis. Jis gaudė užsilikusius laumžirgius prie ežero. Vis pašokdavo ir pagaudavo po vabzdį. Poto vėl nerdavo į žolę ir tikriausiai tik kitas augintinis galėjo užuosti feneką. Evelina dar kartą pervertė puslapį. Tai padarius pažvelgė į laikrodį. Nenorėjo vėluoti pietų. Nors ir nebuvo išalkusi knyga ėjo prie pabaigos, todėl Evelinai reikėjo pasiimti antrąją dalį. Dar buvo likę apie tris valandas iki pietų. Mergaitė nusiramino ir toliau skaitė knygą. Saulė tai išlysdavo, tai vėl įlysdavo į debesis, ežero paviršius lengvai raibuliavo, o žolė šiek tiek nulinkdavo pajutusi vėją. Grifiukė perskaičiusi dar vieną puslapį norėjo jį versti, bet netoli išgirdo triukšmą. Pasisuko. Iš pradžių nieko nepamatė, nes aukšta žolė uždengė vaizdą. Evelina palaukė kol žolė praretės ir išvydo mokynį. Evelina įsižiūrėjo atidžiau. Ji nežinojo ar jis ją pastebėjo, bet tą akimirką kai grifiukė jį pamatė jis grūmėsi su kažkokiu padaru rankose kurio mergaitė negalė ižiūrėti. Evelina nusisuko. Jei jis ją iš tikrųjų pastebėjo tai nežinia ar prieis ar ne. Jei pastebėjo tegu pats renkasi eiti ar ne. Geriau tiesiog apsimesiu, kad jo nepamačiau. Ir ji nulenkė galvą į knygą. Toliau skaitė nors ir nebe taip susitelkusi. Laukė kas atsitiks. Staiga viskas nutilo ir Evelina pagalvojo, kad mokinys nutolo. Bet tada ir vėl pasigrdo žingsniai, jie artėjo. Po kiek laiko grifiukė išgirdo pasisveikinimą.
- Labas, - atsakė ir pažvelgė į mokynį.
Tai buvo berniukas. Jis vilkėjo Švilpynės uniformą, o rankose laikė knygą.
- Tai "Vampyrų namo paslaptis", - atsakė į antrąjį švilpio klausimą. - Nebloga knyga.
Nežinojo ką toliau sakyti. Evelina nedryso įdėti žymeklio į knygą ir jos užversti. Jei jis tuo metu nueitu ji liktu kvailės vietoj. Nors ir dabar nedrįso atsistoti ir jautėsi nejaukiai. Laukė, ar jis nueis, ar dar ką nors pasakys.
-
Oi, ji tik atsakė...
Etanas kvailai stypsojo, nežinodamas, ką dar pasakyti.
-O, aišku...
Niekas nebuvo aišku! Nė karto nebuvo girdėjęs nei pavadinimo (ji nė autoriaus nepasakė!), tuo labiau, pavadinimas aiškiai nepasakė, koks čia vadovėlis buvo. Vienintelis dalykas, ant ko galėjo "užsikabinti", tai žodis "vampyrai".
-Vampyrai tau įdomūs? - bandydamas kažkaip išgelbėti jau begriūvantį pokalbį (suprato, kad ir toji grifė, kaip ir jis, nėra kalbi), paklausė švilpis.
Knisius buvo pradingęs, o be jo grįžti į Hogvartsą buvo kvaila. Akies krašteliu užmatė kažkokį žvėriūkštį su gelsvu kailiuku (Gal jo išsigando Sindris?). Sučiaupė lūpas. Turbūt teks plepėti, kol atsiras jo augintinis.
-Tai....Apie ką tą knyga?
Klausti jos vardo šiuo metu buvo be proto kvaila, nes atrodytų kaip robotas, uždavinėjantis klausimus ir nerodantis kitokių jausmų nei tik dirbtinį susidomėjimą!
O varge, man reikia, kuo greičiau atsisveikinti ir nešdintis iš čia!
-
Evelina nežinojo ką daryti. Ji sėdėjo ant žolės ir jautėsi labai kvailai. Atsistoti?.. Likti?.. Suprato, kad iškart pasirodė nekalbi. Gal rekėjo daugiau paaiškinti apie knygą? Grifiukė tik sedėjo nuleidusi akis į knygą. Netoli viena ausimi išgirdo, kad Morfis sugavo dar kelis laumžirgius. Gal reik ką nors sakyti? pagalvojo Evelina tačiau ką? Po kelių minučių pasigirdo berniuko klausimas. Evelina nusprendė atsitoti, nes knygos vis tiek nepapasakosi per sekundę. Ji atsistojo. Koja buvo silpnai nutirpusi, bet neskaudėjo.
- Tai knyga apie... Mergaitę, - pasakė, - kuri patenkaį apleistą vaiduoklų namą, o ten ją ištinka įvairiausi noutykiai, - išvardino. - Šios knygos autorius Džoelis Hanteris, - dar pridūrė rašytoją.
tikiuosi tai patenkino jo nuogastavimus pagalvojo šiandien aš nelabai nusiteikusi kalbėtis...
Po kojomis vėl nuliinko žolė. Evelina geriau įsižiūrėjo į berniuką. Jis buvo aukštesnis ir viresnis. Maždaug trečio kurso. Rankoje kaip Evelina buvo pastebėjusi anksčiau buvo knyga. Tai buvo magiškųjų gyvūnų vadovėlis. Mergaitė pastebėjo, kad kai kurie puslapiai pervartyti jau kelis šimtus kartų. Evelina nusuko žalias akis nuo berniuko ir pradėjo žiūrėti į savo mokyklinius batelius. Šie buvo šiek tiek drėgni nuo žolės. Ant drėgmės atsispindėjo šeimininkės veidas. Teliko kvailai stovėti ir laukti kokio nors jo atsako.
-
-O...
Čia ne vadovėlis! Etanas išraudo. Oh, reiškias normalūs žmonės skaito ne tik vadovėlius, bet ir kitą literatūrą. O taip, Etanas niekados nebuvo skaitęs kitokių kūrinių be skirtų mokyklai. Todėl ir stovėjo kvailio vietoje, nežinodamas, ką toliau paklausti. Nei autorius girdėtas, nei kas...Iš viso, berniukas nesuprato, kas galėjo būti parašyta tokiame kūrinyje, laikomame grifiukės rankose. Pala, jis net jos vardo nepaklausė! O štai, ji apžiūrinėja savo batelius...! O velniai! Etanas norėjo prasmegti skardžiai žemėn - pats prasčiausias pokalbis su kitu žmogumi! Bet ką padarysi, tai, rodos, buvo vienintelis iš viso "normalus" pašnekesys per visus trejus metus, kiurksojant prie knygų ištisas valandas.
-Aamm...Aš esu Etanas, o tu kuo vardu? Am, ten tavo gyvūnėlis? - parodė į stryksiojantį feneką.
Kurgi Sindris pasidėjo?!
-
Evelina nelbai žinojo ar gerai paaiškino. Juk išviso beveik nekalbėdavo su nepažystamais Hogvartso mokiniais. Tuo labiau vyresniais. Nežinojo jo vardo, nežinojo ką mėgstą iš viso nežinojo ar turi ką nors bendro. Norėjo, kad tai kuo greičiau baigtusi. Tai buvo pats blogiausais pokalbis! Tenorėjo sugrįžti prie ramaus skaitymo. Jos akys niekaip nesirįžo dar kartą pažvelgti į berniuką. Jos vis nukrypdavo tai į ežerą, tai į feneką kuris puikiu metu nuliuoksėjo priešais, kad būtu patogu jį stebėti. Morfis vis šokdavo, o tada kai visad nusileisdavo. Evelina jautėsi labai nejaukiai. Kas galėjo pamanyti įvyksiant tokiam incidentui. Jau geriau vertėjo pasilikti bendrajame kambaryje.
Dangus virš galvos vis mainydavosi kai kada pievelę nušviesdavo saulė, o vėliau tankus debesys ją pridengdavo. Paskutiniai paukščiai skrido į pietus. Jų pulkai vis kur ne kur pasimatydavo. Po dar minutės pasigirdo Švilpynės mokinio klausimas.
- Aš Evelina, - atsakė grifiukė. - Taip, ten mano augintinis. Tai Morfis, jis fenekas.
Evelina galvojo ko paklausti jo. Gal ji atrodo kaip tokia kuri tik atsakinėja, bet pati negali nieko normalaus sumastyti? Aš šiandien tikrai nenusiteikusi kalbėtis pamanė.
- o, tu turi augintinį? - paklausė.
Klausiams buvo labai vaikiškas ir kvailas. Evelina net pasigailėjo iš ivs pravėrusi burną. Bet žodis ne paukštis, jo jau nebe pagausi. Mergaitei teliko laukti atsakymo. O, gal ir iš viso jo nesulaukti, juk klausiams buvo toks kvailas.
-
Evelina. Ką gi, teks įsidėmėti.
Berniukas retai kalbėdavo su kitais, todėl jam tekdavo mažai įsidėmėti kitų vardus. Nėra taip žiauriu, kaip pamatyti kažkur matytą žmogų ir pamiršti, kuo jis vardu.
Taip ir maniau. Fenekas buvo jos. Bet, keista, fenekai populiarėja.
-Gražus jis,- leptelėjo nuvalkiotą sakinį švilpis, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, ar tai tiesa, ar melas. Jam buvo daug svarbiau suprasti, kokia trajektorija Morfis lekioja, tada susirasto Sindrį ir nešti kudašių.
Jį iš minčių atbudino Evelinos klausimas.
-Oh, ai, aha, aš irgi turiu,- kiek kvailokai įsišiepė,- Knisius Sindris. Aš čionais atsinešiau kartu, bet, vat, turbūt išsigando taviškio ir kažkur pasislėpė. Bet, nesirūpink, jis atsiras.
Ir iš tiesų, juodas kailiuko lopinėlis pasirodė tarp žolių ir Etanas pagaliau nuoširdžiai nusišypsojo.
-Ech, kur tu prazyliojai, - pasičiupo knisį laisva ranka ir šį pasitupdė ant Njuto Miglapūčio vadovėlio. Sindris atrodė daug ramesnis, turbūt, susitaikė su Morfio egzistencija šalimais.
Tolimoje silpnai suskambo varpas.
Metammorfmagas iš karto persimainė. Varge! Jis visiškai užmiršo!
-Atsiprašau, Evelina! Aš jau turiu lėkti! Pavėluosiu į transfigūraciją! Iki!
Ir kiek tik galėjo, nuskuodė Hogvartso pusėn. Sindris visą tą laiką pyko, nes nemėgo būti kratomas.
-
Saulė vėl pasisuko. Ji pašvietė Evelinai į veidą, bet poto spinduliai vėl nusileido. Ji vis dar stovėo su... Etanas, ar koks ten jo vardas?.. Ech, juk jis ką tik pasakė, tikriausai nuormau neatsiminti naujo vardo. O, gal mano atmintis tiesiog suprastėjo? Ji šyptelėjo dėl savęs. Mergaitė nežinojo kiek laiko jie čia prabuvo, bet tai nebuvo kelios minutės. Norėjo tiesiog baigti skaityti knygą ir keliauti į Hogvartso pilį. Matė, kad ne viena jaučiasi nejaukiai. Po kelių sekundžių pasigirdo Etano atsaymas į jos klausimą. Gal vis dėlto pats klausimas nebuvo toks kvailas. Juk man patinka gyvūnai. Knisius... Nėra jie jau tokie blogi... Gal net visai mieli? Tačiau fenekai man vis tiek labiau patinka.
- O, na, tikiuosi Morfis jo neišgasdino, - Evelina puikiai žinojo, kad būtent jos fenekas išgasdino švilpio knisių, bet juk reikėjo ką nors atsakyti. - Morfis paprastai draugiškas su panašiais padarais, - Kam pasakiau padarais, tikriausiai nuskambėjo labai nemandagiai... - Gyvūnais, - greitai pasitaisė. - Jis tikriausiai nesuprato, kad tavo Sindris netoliese, - O, gal suprato? Gal nejautė jokio pavojaus? Bet ne, jis smalsus padaras, vis tiek būtu išlindes patikrinti.
Netoli suteliuškavo vanduo. Grifiukė nuoširdžiai tikėjosi, kad tai ne Morfis, bet tai tebuvo iššokusi žuvis. Mergaitėęs galva vėl nusisuko nuo vadens. Dabar ji apsidairė kokio nors juodo gumulo žolėje (knisiaus). Jis tikriausai turėjo būti kažkur netoli. Na, bent jau Morfio charakteris toks... Staiga iš žolės kažkas iššoko. Etano rankose atsidūrė knisius. Evelina tyliai atsiduso. Tikriausai tuoj grįšiu į pilį. Po kelių minučių švilpis ką tik atrodo stovėjes čia pat lėkė į pilį. Evelina išgirdo atsisveikinimą.
- Ate! - sušuko garsiau, kad ją išgirstu, bet dėl to suabejojo.
Ji taip pt nusprendė eiti į pilį. Nuo ežero pasikvietė feneką ir po kelių sekundžių spurdantis iš nekantrumo gumuliukas buvo jos rankose. Neskubėdama ji ėjo į pilį.
-
Nauji mokslo metai - nauja pradžia. Tolimoje buvo matyti orandžinės, rudos lapų spalvų mišynis, o pati žolė buvo tanki ir vešli. Nestiprus vėjelis glostė jaunosios grifės trumpus plaukus, kurie buvo nukirpti iki pečių su atšipusiomis žirklėmis, o juodas megztinis nuo saulės spindulių leido kiek sušilti, kaip prie šiltos juodos arbatos puodelio.
Ant kairiojo peties buvo laikomas mėlynas graibstas, o ant dešiniojo kabėjo naujoji kobra Fortūna, kuria priglaudė prie savo kitų gyvačių terariume. Po truputi baltų plaukų savininkė pradėjo kopti į kalną. Vienų metų mėlynų akučių savininkė pasijuto, netgi jaunausioji alpinistė, bet kaip alpinistės jausmas greitai atsirado, taip pat ir greitai ir išgaravo.
Mergaitė užkopusi į nedidelį kalnelį, jau giliai pradėjo kvėpuoti. Jaunoji trečiakursė nebuvo sportiška mergaitė, dėl astmos, nors ir kaip viduje norėtu sudalyvautu bėgimo varžybose ir laimėti, pajusti tą pergalės jausmą savo jėgomis.
Numetusi į šali mėlyną graibstą susiėmė už kelių ir giliai iš lėto pradėjo kvėpuoti. Įkvėpusi gryno orą vėl išsitiesė ir stvėrė tinklelį. Mėlynos akutės aplinkui apsižvalgė ar niekas neseka jos, jog nenorėjo, kad kasnors sutrikdytu tas mažas stebuklingas akimirkas, kai sugauta drugelį paleidžia iš savo mažyčių rankučių.
Po kelių minučių atgavusi atokvėpį priėjo prie seno pasvirusio suoliuko. Dar karta numetusi tinklelį ant žemės po truputi pradėjo nuleisti gyvatėlę ant suoliuko. Kobra ramiai rangėsi ant suoliuko, o gyvačių mylėtoja su ramia širdimi paėmė mėlyną tinklelį ir pradingo aukštoje, bei tankioje žolėje gaudydama spalvotuosius drugelius.
-
Vakarykštė paskirstymo ceremonija varniukei paliko milžinišką įspūdį ir mergaitė nujautė, jog šis prisiminimas lydės ją visą likusį gyvenimą. Vien tik pagalvojus apie tai, kas tą vakarą nutiko užplūsdavo noras dar kartą tai patirti, grįžti laiku į Didžiąją salę ir dar kartą pamatyti kiekvieno pirmakursio veido išraiškas, galvoje įsivaizduoti, kaip jautėsi kiekvienas, tas kelias minutes, kada buvo vykdomas nuosprendis, į kurį gi koledžą pateks burtų ir kerėjimo mokykloje turintis pradėti mokslus mokinys.
Panašios mintys skraidžiojo ir Arletės galvoje, kol ši užsivilkusi mantiją pasišokinėdama lėkė laukan. Pirma galvojo užsukti pas Luką, gal šis būtų praleidęs laiką su ja ar aprodęs visą pasakišką pilį. Galiausiai nusprendusi neapkrauti problemomis profesoriaus vaikštinėjo palei ežerą ir žalsvomis akutėmis stebėjo dailiai ir sinchroniškai plaukiojančias žuvytes. Toptelėjo, jog galėjo kokią vieną pasigauti, tačiau juk bandė šimtus kartų, o pavykę buvo vos kelis... Taip pat ir sušlapti tą dien nesinorėjo. Nors skruostus, ir šildė saulutė, vėjelis Russell primindavo, jog šiuo metu vyravo ankstyvas ruduo, o ne vasara pasibaigusi prieš keletą dienų.
Šviesiaplaukės veidą puošė šypsena, tačiau kažkur giliai širdyje vienuolikmetė visko šiek tiek prisibijojo. Nereikėjo ir minėti to, kad mamos šalia nebuvo, o su niekuo susipažinti žalsvų akių savininkei dar neteko. Nenorėjo būti atsiskyrėlė, ji norėjo pritapti prie visų ir būti apsupta draugų būriu, tik per pastarąsias valandas tai atrodė vis sunkiau, ir sunkiau...
Pirmakursė nepastebėjo, kaip ėmė kopti kalva, aišku neketino nuo jos nulipti, tik vylėsi, kad užkopus ant kalvos neteks pasimesti. Hogvartso teritorijos Russell ištyrinėjusi nebuvo, tačiau jai nebuvo verta dėl to jaudintis, kadangi žalsvos akutės vis nukrypdavo pilies link ir ji stebuklingu būdu neišgaravo.
Nors žolė atrodė siekė jaunosios burtininkės ausis mergaitė nesiruošė nulipti nuo šios kalvos, ji kaip tik drąsiau žengė porą žingsnių pirmyn ir pastebėjo senoką, pasvirusį suoliuką. Žalsvos akutės nepraėjus nė sekundei nukrypo prie gyvatės, kuri rangėsi ant jo. Visgi ne be reikalo žmonės dažnokai minėjo, jog kurčiųjų regėjimas yra puikus, kadangi Arletės atveju taip ir buvo.
Vienuolikmetė pažvelgė į gyvatę ir nuoširdžiai šyptelėjusi paėmė į rankas ir užsikabino ant kaklo. Ji visiškai jos nebijojo ir minutėlę mąstė apie tai, kad galėtų ją pasiimti kartu su savimi, tačiau pirma reikėjo su gyvūnėliu susibendrauti, todėl Russell paguldė gyvatę ant žolės ir pradėjo su ja bendrauti. Gestais žinoma, jai tai buvo daug kartų paprasčiau.
-
Pirmi keli bandymai pagauti gražiuosiuos drugelius - nepasisekė, kol šalimais neišgirdo kažkokį bruzdesį, bet saulė spigino į akis, aplinkui zvimbė vabaliukai, o baltų palukų savininkė nesiruošė eiti palei garsą, kai buvo užkrauta jai ypatingų darbų kurio negalėtų lengvai palikti. Norėjo dar karta pajusti tas kelias sekundes malonumo, kai savo rankelėse laiko nekalta drugelį ir jį paleisti, o mėlynos akutės stebėtų kur jis skrenda saulei šviečiant, toks vaizdas nebuvo prilygstamas kerėjimo pamokose.
Pritūpusi Silverstone tykojo laukdama menkiausio drugeliuko, kol prieš akis nepraskriejo niekuo ypatingas mėlynas paprastasis drugelis. Grifų gūžtos mokinė greitai suregavusi su mėlynų graibstų stvėrė mėlyną beskraidanti drugelį, o gležna rankute jau tinklelyje bandė pagauti išsiblaškusi drugelį. Kairėje rankoje nesuspaudusi laikė drugelį ir viduje kuo greičiau norėjo parodyti kobrai Fortūnai apie pagauta laikimį, kurį artimiausiu metų būtų paleidusi.
Dešinia ranka atleidusi mėlyną graibstą, atsargiai priglaudė kita ranką prie kairiosios, kad būtų daugiau vietos drugeliukui tarp rankos ir nesijustu, taip nejaukiai pagautas į ''nasrus''. Pati ištiesė nugarą ir pamatė, kaip prie suolelio yra nežinoma mergiūkštė, kuri buvo iš nugaros matyti lindo prie jos gyvatėles. Ši norėdama iškart perspėti nežinoma žmogutį, kad neliestu jos gyvūno šūktelėjo:
- Ei! Kablianose, ko lindi prie Fortūnos?
Pašaukusios mergaitė atrodo, kad nieko neišgirdo, net menkiausio šnabždesį, kad toliau lindo prie jos gyvūno ir nenujusdama paleido drugelį negalvodama ir greitai brovėsi pro aukštus žolynus, kurie siekė mergaitės liemenį.
Priėjusi prie nežinomo individo suraukė antakius ir agresyviai patraukė jaunosios mokinukės petį į save ir pradėjo šaukti iš visų plaučių:
- KĄ TU ČIA DARAI PRIE FORTŪNOS?? KAIP TU DRĮSTI LIESTI NEKALTA GYVŪNĖLĮ? - po paskutinio jos klausimo trumpam susimąstė: Kas jei čia tas pats, kaip su drugeliais?, bet įniršis didėjo, kad palietė jos gyvūną, kurį priglaudė, o dar ir mosikavo rankomis priešais gyvatę. - KO ČIA MOSIKUOJASI RANKOMIS? TU KĄ MARSIETIS? - mergaitės balsas girdėjosi aplink kalvą, kad net tolimoje buvo išgirsta, kaip juodoji varna sukranksėjo ir nuskrido į nežinomybę, kad pabėgtu nuo garso kurį skleidė grifų gūžtos mokinė.
Po kelių akimirkų jau juto pasunkėjusi kvapą ir iš kišenės greitai pagriebė inhaliatorių ir vos keli įkvėpimai, vėl jautėsi, kaip įprastai, bet įsikišusi į kišenę inhaliatorių, neleidusi daugiau nė sekundes žvilgtelti Kalbanosei į Fortūną pagriebė kobrą ir užsidėjo sau ant pečių, kur buvo saugiausia vieta gyvatei šiuo metų.
-
Žalsvos akutės nepakilo nuo gyvatės. Iš tiesų šviesiaplaukei labai patiko bendrauti su gyvūnėliu, kadangi jis išklausydavo, niekad neprieštaraudavo ir nepaliko Russell vienos. Gyvatėlė buvo draugija, kurios per porą dieną Arletei ėmė trūkti.
Ji nedrąsiai ištiesė ranką ir perbraukė per šiurkščią ir žvynais padengtą gyvatės odą. Tuo pat metu galvojo, kad pati turės užsiminti Anyai, jog mergaitei labai reikėjo augintinio. Aišku, burtininkė nebuvo nusprendusi koks gyvūnėlis jai buvo labiausiai prie širdies, tačiau tai, kad varniukei jo reikėjo buvo neginčytinas teiginys.
- O, labas, - atsisuko į šviesiaplaukę mergaitę, ką tik prilietusią jos petį ir tarstelėjo. Arletės veidą papuošė nekalta, nuoširdi šypsena ir vienuolikmetė kelias minutes stengėsi suprasti ką jai bandė pasakyti vyresnė mokinė. - Jeigu gali, nerėk. Taip suprasti tave yra daug sunkiau, o ar taip, ar taip neišgirsiu ką nori pasakyti, - ilgiau nelaukusi pridūrė grifiukei ir dar kartą šyptelėjo. Negi šioji mokinė galėjo būti pirmoji jos draugė? Panašus klausimas vyravo ir mergaitės galvoje, tačiau ji šiek tiek tuo abejojo. Grifų Gūžtos koledžą atstovaujanti persona atrodė šiek tiek agresyvi ir nemaloni, tačiau Russell stengėsi nesusidaryti nuomonės apie baltaplaukę iš karto. Galbūt jai tik pasirodė, o ir pati varniukė netroško pasirodyti netolerantiška asmenybe.
Aplaidumu pirmakursė nepasižymėjo, tačiau iš tiesų nepastebėjo, kaip gyvatėlė neseniai dar besiranganti ant žemės atsidūrė pas grifiukę ant kaklo. Nors nuo veido šypsena nedingo, mergaitė šiek tiek nusiminė. Ne paslaptis, kad pabendrauti su gyvūnėliu Arletė vis dar norėjo, nors prie jos stovėjo ir kitas asmuo, tik na, jis aiškiai nemokėjo gestų kalbos.
Kas čia? - sumišusia veido išraiška pažvelgė į kažkokį daiktą šviesiaplaukės rankoje ir mąstė, kas tai. Kilo idėja, kad tas daiktas koks saldainis, tačiau tokių savo minčių garsiai neišreiškė. Nors klysti pirmakursė nebijojo, nes žinojo, kad kiekvienas individas turėjo tokią teisę ir visi ja naudodavosi.
Rudeninis vėjelis lengvai taršė Varno Nago koledže besimokančios mergaitės šviesius plaukus ir dar kartą priminė, kaip gera laisvalaikiu lakstyti po pievas, mėgautis gėlių skleidžiamu aromatu ir stebėti lengvai sparneliais mosuojančius drugelius. Tą Arletė ir būtų dariusi, jei visas jos planas nebūtų apsivertęs aukštyn kojom.
-
Nežinomos mergiūkštės reakcija, kiek nustebino trečiakursę. Tokia rami reakcija, o veide matėsi taika ir laimė, kurios Katherine nebuvo patyrusi, bet pavydos scenai nebuvo laikas pasirodyti ir ne vietoje, kai jauna šviesiaplaukė spindėjo nekaltumų ir tyrumų, bet gyvačių mylėtoja jau buvo išmokusi pamoką, kad nekaltas veidelis, netikra šypsenėlė ir tamsoje žybančios akutės buvo tik naujas manipuliavimo būdas suaugusiais, kad gautų to ko trokšta ir būtų nesvarbu, ką įskaudintu ir kiek reikėtų nueiti, tokie vaikai buvo užsibrėže savo tikslą ir gauti, per lengvesnius kelius - sukčiaudami, manipuliuodami, o priešais sėdinti mergaitė atrodė kaip iš veido lupta į tuos vaikus Katherine's akimis.
Grifė tik suraukė antakius ir jau davė nuostabia pravardę sutiktai mokinukei, kaip jai, o pati prisėdo ant suoliuko ant kurio styrojo burtininkė ir įdėmiai žvelgė į nepažįstamosios veidą, akis, buvo sakoma trečiakursei nuo mažens, kad akys buvo sielos atspindis ir nuo to laiko gyvačių savininkė žvilgteldavo į akutes.
Mergiūkštė be burtų lazdelės bandė įsidėmėti kiekvienos varniukės veido bruožą, kad galėtų perprasti žalsvų akučių savininke ir sužinoti, ką gi slepia po nekaltų veidelių, kad galėtų vėliau panaudoti informaciją prieš vaiką ir sužlugdyti jo svajones, kaip kadaise padarė jai pačiai su piešimo karjerą buvusi astronomijos profesorė - Žana Mokslinčė.
Vagilė giliai įkvėpė ir padėjo gyvūnėlį prie mergaitės kuri apsimetė, kad jos negirdėjo iš tolumos, kai šaukė visų balsų. Mėlynos akutės stabtelėjo ties kobra, o dešinės rankos pirštukų galūnėmis perbraukė per kobros žvynuotą odą, kol po kelių sekundžių suprato, kad tai buvo nuostabi proga susipažinti:
- Taigi tau patinkta gyvatės? - žvilgtelėjo į Die Königin1, - Atleisk neprisistačiau, mano vardas Lili, o koks tavo vardas?
Po kurio laiko emocijos per greitai pasikeitė, kaip iš geros ir nuoširdžios apsimetusios mergaitės su Lili vardų, jau norėjo jaunesnei už save mokinei nurauti plaukų sruogas, kad turėtų kuo pasigirti grįžusi gyvatėms, bet taip akivaizdžiai negalėjo pavaizduoti, turėjo sugalvoti lengva gudrybę, kad galėtų, bent kiek apsimesti padedanti kitiems ir nuoširdi, kaip bevardė.
Baltaplaukė staigiai patraukė už sruoguos ir pamojo rankomis, lyg vydama musę. Atitraukė ranką link savęs ir prabilo:
- Oi, atsiprašau. Ten buvo musė. Ar tau viskas gerai? Nesužeidžiau?
((*1 - Karalaitė arba Karalienė))
-
Tolumoje savo trapiais sparneliais suplasnojo įvairiaspalvis drugelis, atrodė, trykštantis noru ištyrinėti visą Hogvarsto teritoriją ir nustebinti tiek profesorius, tiek mokinius šią saulėtą, tačiau vėjuotą ankstyvo rudens dieną. Panašiai jautėsi ir jaunoji Russell, tačiau stengėsi susikoncentruoti į pokalbį su vyresne šviesiaplauke.
Žalsvų akučių savininkė apdovanojo savo žvilgsniu grifę patogiai įsitaisiusią ant suoliuko, tačiau tai, kad jis buvo sutriušęs ir lengvai galėjo sulūžti nedavė mergaitei ramybės. Nors su trečiakurse Arletė nebuvo susipažinusi jai vis tiek rūpėjo merginos saugumas, tad kelis kart giliai įkvėpusi gėlių aromatu kvepiančio oro pirmakursė, kurios akyse atsispindėjo ne menkas nerimas tarė:
- Šis suoliukas senas ir jis gali, bet kada sulūžti. Gal verčiau atsisėsk ant žolės arba pastovėk, juk nenori likusios dienos praleisti Ligoninės Sparne apsupta gydytojų ir įvairiausių šlykščių eliksyrų?..
Arletė stengėsi nenudelbti savo žalsvų akučių į žemę, bet šią akimirką tai padaryti buvo labai sunku.. Ji nerimavo, kad tokiais žodžiais galėjo įžeisti galbūt būsimąją draugę ir taip nutraukti, tikriausiai, nuotykių kupiną draugystę, kuri nė nebuvo prasidėjusi..
- Jos labai mielos ir atrodo, gan draugiškos, - visiškai nuoširdžiai tarstelėjo ir porą sekundžių stebėjo tą padarėlį. - Aš esu Arletė iš Varno Nago koledžo, malonu susipažinti Lili, - nejaukiai šyptelėjusi per vėlai prisistatė įsmeigusi akis į gyvates. Šios vis dar atrodė daug įdomiau, nei pati grifiukė, tačiau varniukė nenorėdama pasirodyti nemaloni pažvelgė į Lili, kurios atšiaurus žvilgsnis atbaidė nuo noro ištyrinėti jos melsvas it dangaus žydrynė akis, kurios, visgi tiek daug pasakydavo apie žmogų.
- Viskas gerai, - nesusigaudžiusi, kas įvyko tarstelėjo ir perbraukė per saulutėje spindinčius plaukus.
-
Viskas ėjosi, kaip per sviestą. Tokia sklindanti ramybė, nepatiko mergaitei. Jau geriau sudrumstų ramybę, nei ją mėgautusi, jog pasaulye niekada nebuvo ramybės miestuose praeinantys ir skubdantis žmonės į nežinia kur, visi tik lekia šalin, garsiai mąsto, o taikos net nebuvo mačiusi vokietė. Ją visada kažkas sudurmsdavo. Ar dabar atėjo ir tas pats laikas sudrumsti ramybę Katherine Silverstone?
Besimuistydama vietoje, lyg būtų gniaužtuose, kaip paukštis nenutyko vietoje ir galvojo, kaip gi padaryti iš ramios vietos į cirką. Pati negalėjo apsirengti klounų, bet... Arletė galėtų. Ji jau iš žvilgsnio priminė kosmonautę. Tik reikėjo surasti būda trečiakursei, kaip padaryti, kad pati norėtų.
Po kelių sekundžių baltaplaukei įvyko apšvietimas, kad ir menkas, jau turėjo idėją, kaip palengvinti Arletės gyvenimą ir pridėti šmaikščių akimirkų. Pažvelgė į šviesiaplauke, palenkė galvą ir vėl sugrįžo į savo pradine pozą ir ramiai sėdėjus paklausės varniukės:
-Kosmonaute, gal norėtum pažaisti vieną žaidimą? Jis labai lengvas, o ir įdomus. Yra paprastos taisyklės, kurias tau galiu papasakoti. Ar nori išbandyti?
Kai tik Katherine pasakė žodžius, tolumoje matėsi, kaip judėjo žolė. Ne nuo vėjo, bet lyg bruzdantis gyvūnas ar persekiojantis žmogus pasislėpė žolynuose. Silverstone tai pastebėjo ir manė, kad tai buvo paprastas pasiklydęs gyvūniukas, kuris neranda savo šeimininko ar namų atsistojusi ir pasitvarkiusi savo rankoves tarstelėjo pirmakursei:
-Einam patikrinti kas tenais. Pakeliui tau paaiškinsiu taisykles, jeigu nori žaisti.
-
Jau buvo pavasaris. Nepaisant to, oras pasitaikė bjaurus. Šlapia ir šalta, apsiniaukę, o vietomis dar stūksojo tirpstančio sniego. Tai reiškė, kad visa pilis buvo tiesiog užgulta mokinių ir Mendel niekaip nerado vietelės, kuri būtų tuščia. Tiek mergaičių miegamasis, tiek Klastūnyno bendrasis kambarys knibždėte knibždėjo mokinių ir atrodė, jog kiekvienas Hogvartso kampelis yra jais užsėstas. Todėl antrakursei neliko nieko kito, kaip tik pėdinti į lauką, kur mokinių susitiko vos kelis.
Tamsiaplaukė patraukė ežero link ir užlipo ant kalvos, kurios viršūnėje puikavosi sutriušęs suolelis. Atsistojusi prie suolelio Mendel apsidairė. Tuščia, pamanė dvylikmetė, tačiau džiaugsmu vis tik netryško: juk ji buvo nutarusi šią klastuolišką knygą, kurią jai paskolino Alanas, skaityti Klastūnyno bendrajame kambaryje prie židinio, o ne ant kažkokio palūžusio suolo. Dūsaudama ji susirado sausiausią suoliuko vietelę ir atsisėdo. Sukryžiavusi kojas iš kuprinės išsitraukė seną, storą, prabangią odinę knygą aukso raidėmis ant viršelio. Šiek tiek ją paglostinėjusi ir įkvėpusi aukštuomenės kvapo, kuriuo ji buvo persismelkusi, antrakursė atsargiai ją atvertė. Jai buvo svarbu, kad knygos neišterliotų. Labai ją saugojo.
-
Diena pasitaikė tikrai ne viena šilčiausių. Nors buvo pavasaris, ore tvyravo šaltis, o kur ne kur lauke buvo matyti tirpstančio sniego pliurzė... Be žieminių batų ir mantijos, ko gero betkuris mokinys akimirksniu pavirstų ,,ledo kubeliu"- pamanė Melodė ir jos veide atsirado nedidelė, vos matoma šypsenėlė. Kadangi pilyje grifė niekaip nerado sau vietos, beliko keliauti į lauką, nors oras buvo visai nekoks.
Pirmakursė apsisiautus šilta žiemine mantija žengė į šaltą, bei drėgną Hogvartso pilies kiemą. Buvo tylu ir ramu, nesimatė nė vieno gyvo triukšmaujančio padaro, išskyrus kelias varnas ir danguje skraidančią pelėdą. Buvo tikrai keista, kad lauke be jos pačios nieko nebuvo, tad mėlinakė patraukė prie ežero pakrantės stūkstančios kalvos. Po kelių minučių ji jau buvo prie pat viršūnės. Tačiau tada pastebėjo kiek vyresnę nepažystamąją tamsiais trumpais plaukais su sena niekad nematyta Melodei knyga. Pasirodo ne aš vienintelė neradau sau vietos pilyje...- pagalvojo Melodė ir kelias minutes atidžiai stebėjo merginą. Bet buvo panašu, jog šioji jos nė nepastebėjo, o tik įdėmiai naršė akimis knygos puslapius. Galiausiai grifiukė nusprendė prisistatyti:
-Sveika, aš Melodė. Kaip tau šiandienos oras?- paklausė ji, nes daugiau nieko nesugalvojo. Nepažystamoji atrodė nustebusi, netikėtai pamačiusi grifę. Tada Melodė vėl prabilo:
-Mano nuomone jis- šlykštus. Bėje, kokia čia knyga? Jos dar niekad neesu regėjus, nei bibliotekoje, nei kur kitur...
Grifiukė tyliai prisėdo šalia ant suoliuko ir ėmė laukti atsakymo.
-
Jau nuo pat pirmų knygos puslapių per klastuolės kūną perėjo malonūs šiurpuliukai. Knyga pasakojo apie seniausias grynakraujų burtininkų šeimas, joje buvo giminės medžių, judančių nuotraukų. Kažkur toliau puikavosi pasakojimai apie tam tikrus tų šeimų gyvenimo įvykius, o knygos antrojoje dalyje šnibždėjo juodosios magijos paslaptys. Virpančiomis iš jaudulio rankomis Mendel vertė knygos puslapius, bet kažkas jai sutrukdė.
Pakėlusi akis antrakursė pamatė iki šiol neregėtą grifę mergaitę. Ir vėl iš Grifų gūžtos, pavartė akis Dori. Kodėl mane šitas koledžas persekioja?
- Dievinu tokį orą, - pamelavo klastuolė. - Jeigu tau jis šlykštus, kodėl išėjai iš pilies? - pakėlė antakį. - Gal kažką rezgi?
Sekundėlę stebėjusi atėjūnę tamsiaplaukė pridūrė:
- Aš, beje, Dori.
Kai Dori išgirdo klausimą apie knygą, netikėtai ją užvertė ir prispaudė prie savęs. Ji nebuvo tikra, ar tokios knygos nekonfiskuotų koks profesorius. Ar tokią mokykloje išvis galima turėti.
- O, - atsakė. - Šita knyga... e... apie grynakraujų burtininkų istoriją. Šitą knygą man paskolino vienas grynakraujis burtininkas, - gyrėsi.
Juk tai tiesa, ar ne? Tai tiesiog veikalas apie grynakraujus. Melodei buvo nebūtina žinoti apie juodąją magiją.
- O kaip tu, ar grynakraujė? - įkyriai įsistebeilijo grifei į akis.
-
Tokio atsakymo Melodė nesitikėjo. Rezgu? Aš? Juk tai ant jos kelių gulėjo paslaptinga knyga, ne ant mano...-pamanė grifė. Kažkodėl Melodei pasirodė, kad oras staiga atvėso ir tapo dar žvarbesnis.
-Visų pirma, nereikia vos pamačius žmogų jį įtarinėti. Antra- tavo žiniai, ne, nieko nerezgu. Tiesiog pilis pilnutėlė, prisikimšusi begale nekokios nuotaikos Hogvartso mokinių, nuolat niurzgiančių ir keikiančių blogą orą. Tas gan erzina, tad nusprendžiau prasiblaškyti Hogvartso kieme.
Paklausus apie knygą Melodė išvydo gan keistą merginos reakciją, kas šįsyk jau grifei sukėlė nedidelį įtarimą. Kodėl ji taip greitai užvertė savo paslaptingąją knygą? Ką gi jai slėpti? Kokią pasaką, istoriją ar butažodžiais prikimštą knygą? Nemanau. O gal tai viena iš uždraustų knygų? Tai būtų visai logiška, jei ji klastuolė... O galbūt tiesiog drovi švilpė? Arba viena iš varnių slepiančių savo gudrumo paslaptis kaip tik šioje knygoje... Melodės galvoje mirgėjo daugybė minčių. Dori paaiškinus iš kur ištraukė tą keistą knygą ir apie ką ji, Melodė jos paklausė:
-Sakai knyga apie apie grynakraujus burtininkus? Tai gal kada leistum pasiskolinti? (Dabar tai visa tiesa ir išaiškės...) Mane taip pat labai domina grynakraujai burtininkai, esu perskaičius ne vieną knygą apie juos,-pradėjo meluoti grifė. Taip, grifė. Nors buvo paskirta į Grifo Gūžtą, vis tik turėjo keletą klastuolių bruožų. Vienas tokių- silpnybė melavimui. Juk viskas dėl gero tikslo!
Sužinojusi, jog Dori knygą paskolino grynakraujis burtininkas, Melodė vėl paskendo savo mintyse: abejonėse, spėliojimuose ir įtarimuose. Paskolino grynakraujis burtininkas... Dori balso tonas buvo kiek pakilus ir išdidus, iš ko galima buvo spręsti, jog ji tuo didžiuojasi. Tad ko gero ji- klastuolė. Tačiau reikia įsitikinti Tvirtai nusprendusi tamsiaplaukė grifė uždavė Dori klausimą, kurio atsakymas (kaip Melodė tikėjosi) galbūt kiek apramins grifės mintis:
-Bėje, taip ir nesužinojau iš kokio tu koledžo. Savąjį jau atskleidžiau- Grifo Gūžta, dabar tavo laikas atskleisti savąjį.
Tačiau vos baigiusi sakinį Melodė sudvejojo: Gal aš klydau? Gal ji nieko neslepia? Tikriausiai taip ir yra. Na, manau reiktų užkast, nes šįryt nepusryčiavau. Gal dėl to aš tokia irzli ir įtari? Tačiau pusryčiams nebuvo kada, nes grifė staiga išgirdo dar vieną Dori klausimą ir priešais save išvydo Dori akis. Nuo to žvilgsnio Melodei pasidarė kiek kraupu, tad ji nedelsdama atsakė į klausimą:
-Taip aš grynakraujė. Tokie buvo ir mano tėvai... (Mergaitės akyse pradėjo kauptis ašaros, tačiau drąsioji grifė susiėmė ir paslėpė liūdesį giliai širdyje) Vaikystėje augau su mama ir dviem broliais, tėvo niekad nemačiau, kadangi tėvai vos prieš mano gimimą išsiskyrė. Man suėjus dvejiems metams susirgo ir mama. Po metų su broliais atsidūrėme burtininkų vaikų namuose. O tu? Ar tu taip pat grynakraujė?- užgožusi liūdnus prisiminimus paklausė Melodė.
-
Melody iš karto ėmė aiškintis, kad ji nieko nerezga ir kodėl atsidūrė lauke. Tai Dori patiko, mat didesnė dalis jos sutiktų mokinių Hogvartse nesiteikdavo atsakyti į klausimus ar juolab išsiplėsti pasakojant apie save ar savo veiksmus. Tas slapukavimas dvylikmetę stipriai erzino, nes ji pati norėdavo pasipasakoti, tačiau negalėjo. Kaip aš atrodysiu besipasakodama tiems, kurie patys apie save nieko nesako? Jau ir taip pernelyg daug išpliurpiau Deoiridh. Dėl šios priežasties, jeigu Dori kas nors užkalbindavo, mergaitė iškart užsidėdavo šiek tiek piktesnę kaukę.
- O taip, prigrūsta pilis iš tiesų erzina, - pritarė Mendel vartydama akis. - Kadangi šią knygą pati pasiskolinau, tai skolinti kažkam kitam neturiu teisės, - atsakė įsidėdama veikalą į kuprinę.
Kai pašnekovė pasakė, kad yra skaičiusi ne vieną knygą apie grynakraujus burtininkus, Dori iš tiesų labai susidomėjo.
- Nejaugi? Gal pasakytum, kokios tai knygos? Būtų įdomu sužinoti. O, aš iš Klastūnyno, - ranka patraukė mantiją ir parodė koledžo emblemą.
Kai Melody papasakojo apie savo tėvus, Dori užsimanė apskritai nusiimti prieš ją visas kaukes. Ji jautėsi gerai, kad kažkas jai taip atvirai pasakojasi. Mendel matė, kaip grifiukei jautru kalbėti apie savo tėvus. Ir vėl našlaitė? Dėl Merlino barzdos, Hogvartse beveik niekas neauga su tėvais, pamanė galvodama apie savo draugus ir pažįstamus.
- O kokio amžiaus tavo broliai? Ar jie irgi mokosi Hogvartse? Niekada nekilo mintis susirasti tėvą?
Klastuolei išgirdus klausimą apie savo kraują, ji viduje pajuto kartėlį. Tačiau suprato, kad pati užvedė šią temą.
- Deja, mano tėvai yra suknisti žiobarai, kurių aš nekenčiu, - dvylikmetės akys sužaibavo.
-
Dori atsakius, jog knygos negali paskolinti Melodė kiek nusivylė, nes knygos paslaptis taip ir liko neišaiškinta. Bet ji žinojo, kad vistiek išsiaiškins, bet kokia kaina. Gal būt ir nederėjo kištis į ne savo reikalus, tačiau smalsumas darė savo. Melodei patiko, jog Dori sutiko su jos nuomone ir nebekamantinėjo kodėl ji ne pilyje. O tada grifės ausis pasiekė naujas klausimas. Iškart po jo Dori atskleidė savo koledžą. Ji buvo klastuolė, tačiau ši žinia grifės per daug nenustebino. Knygos paslaptį ji tikrai išaiškins ir galės tam skirti visą savaitgalį, tačiau dabar turėjo didesnių bėdų. Grifė įklimpo į didelę melo klampynę. O iš jos išbristi buvo vos du keliai: tiesos ir melo. Grifė Melodės viduje jau aiškiai buvo pasirinkus tiesos kelią, tačiau mažas užsispyręs velniūkštis taip pat tvyrojantis Melodės viduje, rinkosi melą. Kurią pusę pasirinkus? Tiesą ar melą?-kirbėjo svarbiausias klausymas Melodės galvoje. Jei pasirinksiu tiesą- Dori akyse virsiu melage (o juk tik ką pradėjom bendrauti!). Bet jei pasirinksiu melą- Dori gal ir nesužinos, tačiau tiesa vis tiek išaiškės, o plius tapsiu niekam tikusia grife-melage... Ir kaip bebūtų sunku pasirinkti, tamsiaplaukė vis tik pasirinko žengti melo keliu (Kol tiesa iškils į paviršių laimėsiu nors truputį laiko labiau susibendrauti su Dori, nes ji atrodo tikrai įdomi ir verta dėmesio asmenybė. O vėliau kai ji žinos tiesą, gal jau būsim artimesnės ir ji man atleis? Tuo labiau, kad ji klastuolė- tikriausiai ir pati ne kartą melavo). Todėl Melodės atsakymas į klausymą skambėjo taip:
-Hm... Įdomu kokias knygas apie grynakraujus burtininkus skaičiau? Na... Vieną iš burtininkų vaikų namų darbuotojų taip pat labai viliojo ši tema, tad ji labai domėjosi ir pati rašė knygas apie grynakraujus burtininkus. Ji dažnai sirgdavo, tad į jos kambarėlį vaikai vaikščiojo tarsi į biblioteką. Ten ir prisiskaičiau,-grifė jautė, kad klimpsta vis giliau į melo klampynę. - Prisimenu vos kelis pavadinimus, tačiau tau jie tikriausiai nebus girdėti, nes toji moteris visų savo knygų turėjo ti po vieną ar du egzempliorius dulkančius jos knygų lentynoje. Knygų pavadinimai kuriuos prisimenu yra ,,Žymiausi grynakraujai burtininkai"; ,,Smirdžių giminės paslaptys" ir dar keli, kurių geriau neminėsiu.
Melodė sukryžiavo pirštus už nugaros ir mintyse meldėsi, kad Dori ja patikėtų ir daugiau nebeklausinėtų. Ji nuoširdžiai apsidžiaugė, kai kalba pasuko kita linkme ir klastuolė jos paklausė apie brolius, bei tėvą.
-Vienas brolis yra vardu Alexas ir jis vos vieneriais metais vyresnis už mane. Deja jis gimė paprastu berniuku, ne burtininku, tad į Hogvartsą nepateko ir iki pilnametystės tikriausiai praleis vaikų namuose. Na o kitas brolis- Williamas, bėje pavadintas tėvo vardu, jau baigė Hogvartsą ir dabar studijuoja Olandijoje. Na, o tėvo nė nekiltų mintis ieškoti. Visų pirma neįsivaizduoju kur galėtų būti, o visų antra- jis paliko mūsų šeimą, paliko besilaukiančią mamą vieną kankintis su trimis vaikais. Ir nors žinojo, kad tuoj jam gims vienintelė jo dukra, jis vis vien drįso išeiti! Tad man jis jau nebeegzistuoja ir net jei galėčiau, nenorėčiau matyti jo savo akyse...
Viduje užvirė pyktis ir neapykanta tėvui. Tačiau, kai Dori prabilo apie savo šeimą ir juos esant suknistais žiobarais (ką Melodė puikiausiai galėjo suprast, nes žiobarai tikrai daug ko nesupranta apie burtininkus ir magijos pasaulį, be to kaip ir daugumai žmonių sutverta- peikia kitokius nei jie patys) neapykanta kažkur išgaravo. Melodė juto kaip iš lėto byra stiklinė siena tarp Dori ir jos pačios, ir kaip kiekvieną minutę Melodė vis daugiau sužino apie šios klastuolės gyvenimą...
-
Dori įdėmiai klausėsi Melody pasakojimo apie vaikų namų darbuotoją, kuri rašė knygas grynakraujų burtininkų tema. Tai dvylikmetei pasirodė labai keista. Jeigu jau tą moterį domino toks dalykas, kurių galų ji dirbo vaikų namuose, kur sena, grynakraujė tvirta šeima apskritai neegzistavo? Mendel antakiai ėmė rauktis. Kokio velnio vaikams, neturintiems tėvų, brukti informaciją šitomis temomis? Čia kažkas neaišku.
- Gal galėtum plačiau papasakoti apie burtininkų vaikų namus? Tiesą pasakius, nesu apie tokius girdėjusi. Žinau ne vieną, kuris gyvena vaikų namuose, tačiau žiobariškose. Ar magiškuose yra puoselėjama pagarba grynakraujiškumui? - stebėjosi.
Dėl išrinktojo Poterio, jeigu taip, tuomet ten man tikriausiai gyventi būtų geriau nei su tais nevykusiais žiobarais.
- O klausyk, koks tos moters vardas ir pavardė? Tikriausiai turėtų būti kažkas apie ją kur nors parašyta. Kaip vadinasi vaikų namai, kuriuose gyveni?
Dori dabar jautė smalsumą daugiau tiems vaikų namams, nei knygoms apie grynakraujus. Kas nenorėtų namų aplinkoje turėti žmogaus, kurį domintų ši aristokratiška, nuostabi tema. Ji jau įsivaizdavo, kad su ta moterimi būtų draugės. O ir apie Delleghardžių šeima ji tikriausiai kažką žinotų.
Antrakursė išklausė grifiukės pasakojimo apie jos šeimą. Nevertėlis burtininkų šeimoje? Mendel nebuvo tikra, kas geriau - žiobarai tėvai ar toks brolis. Mergaitė tik gūžtelėjo pečiais.
- Na, tai tavo tėvą galbūt reikėtų pamokyti, - lyg juokais, lyg rimtai pasakė mergaitė. - Kaip ir maniškius, mat jie laiko mus nenormaliais. Todėl ir įdomūs man tie vaikų namai, nes tikriausiai juose labiau pritapčiau, nei ten, kur prakenčiu atostogas, - nusijuokė.
-
Panašu, jog Dori smarkiai sudomino burtininkų vaikų namai... Na, jei jau pradėjau pasakoti apie savo gyvenimą, tai teks ir pabaigti. Tik tikiuosi daugiau nebeklausinės manęs knygų apie grynakraujus tema. Melodė užtektinai prisimelavo ir daugiau meluoti nebenorėjo (Šiandien jau pakankamai prisimelavau. Šita klastuolė gan nuvargino su savo klausimais). Tad gavusi progą papasakoti tiesą- apie gyvenimą su broliais iki Hogvartso, pirmakursė lengviau atsikvėpė. Tačiau nuo ko pradėti? Mergaitė prisiminė visas išdaigas, kivirčus ir nelaimingąsias jų auklėtojas. Kaip siautėdavo su broliais ir kiek vargo pridarydavo vargšėms vaikų namų darbuotojoms... Melodės veide atsirado šypsena. Ką gi, pagaliau pasitaikė proga kažkam pasipasakoti apie savo vaikystę. Tačiau mergaitė dvejojo, ar tikrai nori viską išpasakoti beveik nepažįstamai klastuolei? Juk Dori pati apie save taip nieko ir nepapasakojo. Bet jau buvo per vėlu, grifė jau spėjo atskleisti savo istorijos pradžią, tad dabar reikėjo pabaigti.
- Burtininkų vaikų namai daugybę amžių tebuvo legenda ir būdas neklusniems burtininkėliams ir raganaitėms pagąsdinti. Tačiau ši legenda paskatino kažkokį niekam nežinomą burtininką įkurti tikrus vien tik burtininkų vaikų namus. Bet savaime suprantama, visų į burtininkų vaikų namus priimti negalėjo. Pirmosiomis dienomis vaikai būdavo atrenkami pagal kilmę. Vėliau tapo atsižvelgiama į kitus kriterijus ir burtininkų vaikų namuose augo tiek grynakraujai, tiek maišyto kraujo ir netgi žiobarų šeimose užaugę jaunieji burtininkai. Bet kai patalpos tapo perpildytos, pasklido gandai, jog šie vaikų namai uždaromi. Tačiau tai nebuvo tiesa, o tik būdas sureguliuoti vaikų skaičių. Nuo tada į BVN (burtininkų vaikų namus) vaikai patekdavo tik per pažįstamus. Ir BVN tapo nedidele paslaptimi. Nežinau kiek šios istorijos yra tiesa, nes savo akimis nemačiau, o tik girdėjau ją pasakojant auklėtojų vaikų namuose. Dabar ši vieta užmaskuota magijos pagalba ir nežinodamas tikslios burtininkų vaikų namų vietos, niekaip jų nesurasi.
Melodei išgirdus klausimą apie moterį rašančią knygas apie grynakraujus, ši ir vėl buvo priversta meluoti. Bet tada prisiminė vieną iš tikrų (neišgalvotų) auklėtojų vaikų namuose, kuri taip pat domėjosi grynakraujais. Nuolat peikdavo žiobarus ir maišyto kraujo burtininkų šeimas.
- Ta moteris apie kurią ką tik klausei yra Katie Adams. Tačiau nežinau ar apie ją rasi kokios nors naudingos informacijos...
Grifė nusprendė pati kada nors nueiti į biblioteką ir paieškoti ko nors apie Katie Adams, nors ir žinojo, kad tai beprasmiška. Bet panašu, jog jos melas iš dalies tapo tiesa. BVN tikrai buvo darbuotoja, kuri domėjosi grynakraujais. Melodė išgalvojo tik tiek, kad ji rašė knygas šia tema ir tai, jog dalį tų knygų Melodė yra skaičiusi.O Dori užsiminus, jog BVN tikriausiai labiau pritaptų, nei namuose, Melodė susimąstė. Gal jai taip tik atrodo, o gal tai ir tiesa. Tačiau ji bent turi tėvus, namus ir jai neteko matyti kaip miršta jos artimieji...
-
Dori įdėmiai klausėsi Melody pasakojimo apie vaikų namus. Akimirką ji pamanė: dėl Merlino barzdos, ar ji mane mausto? Vaikų namus, nesvarbu, žiobariškus ar burtininkų, dvylikmetė įsivaizdavo kaip visiems vargšams atvirą ir saugų prieglobstį. Ji ir pagalvojusi nebūtų, kad tokie vaikų namai gali būti slapti, kad tenais vaikai galėtų patekti tik per pažįstamus. O ir tas skirstymas pagal kraują, na, tai tikrai stebino. Tačiau vien dėl to darėsi įdomiau. Mergaitė užsirašė ant pergamento skiautelės grifės paminėtą vardą ir pavardę. Ji būtinai ta moterimi pasidomės. Nors jeigu tie vaikų namai tikrai tokie slapti, kaži, ar pavyks ką nors rasti.
- O tuose vaikų namuose jus moko kokių nors magiškų dalykėlių? - toliau, vedina smalsumo, domėjosi klastuolė. - Na, skraidymas ir panašiai.
Dabar jau Dori kažkodėl įtariai žiūrėjo į mergaitę. Nebesinorėjo nusiimti prieš ją visų kaukių. Jeigu ji tau kažką pasakoja, tai nebūtinai turi būti tiesa. Nebūk naivi.
- Žinai, darosi kažkaip šaltoka, - Mendel patrynė savo delnus vieną į kitą. - Galbūt eikime kur nors pasivaikščioti?
Antrakursė atsistojo nuo suoliuko ir apsidairė. Tuščia kaip ir prieš tai.
- Galime eiti nuo kalno antai ten, - parodė pirštu į tolį.
Įsikišusi rankas į kišenes Dori pradėjo eiti. Tačiau kažkas buvo ne taip. Kažko trūko.
- Po velnių, kur mano lazdelė? - supanikavusi ėmė dairytis aplink.
-
Melodė kuo toliau, tuo labiau Dori atskleidė savo gyvenimo istoriją. Deje, dar nieko nepavyko išpešti iš Dori, nebent tai, kad jos tėvai žiobarai. Tačiau ji bent įdėmiai klausėsi ir klausinėjo. Paminėjus moters dirbančios BVN ir besidominčios grynakraujais vardą ir pavardę, mergaitė stebėjo, kaip Dori kažką užsirašė nedidelėje pergamento skiautelėje. Panašu, jog ir Dori keliaus į biblioteką iekoti informacijos apie Katie Adams... Tik vargu ar ras. Ir vėl išgirdo dar vieną Dori klausimą. Ar moko magiškų dalykėlių? Hm... Tai, kad niekam mes ten per daug ir nerūpėjom. Sakydavo, kad viską ko reikia išmoksim Hogvartse, o joms pačioms esą nėra reikalo tuo užsiimti. Aišku, kai kada parodydavo kokį magišką triuką, tačiau kad mokytų? Kažin. O skraidyti? Gal vaikų namuose ir rastum kokią vieną sutriušusią magišką šluotą, tačiau jos neužtektų išmokinti skraidyti keliems šimtams vaikų.
- Ne, mokint nemokino, manė, kad viską kas svarbiausia išmoksim Hogvartse. Tačiau kai kada išvysdavom kurią nors auklėtoją naudojantis magija. O dėl skraidymo, tai vėl gi- ne. Buvo kelios vaikiškos, žaislinės vos metrą į orą pakeliančios šluotos, tačiau niekuo rimtesniu skraidyti neteko.
Buvo akivaizdu, jog Dori ja netiki. Juk aišku- ji klastuolė, normalu kad netiki bet kuo kas jai sakoma. Tačiau Melodė dabar sakė tiesą, o ji gali tikėt, gali ne. Klastuolė parodė pirštu į tolį ir pasiūlė Melodei pasivaikščioti. Aišku, ši sutiko:
- Žinoma, galim eiti. Ištiesų darosi gan šalta.
Grifė pažvelgė ten, kur ką tik rodė Dori pirštas ir tikrai, ten beveik nebuvo tirpstančio sniego, o ir mokinių ten dar vis nė kvapo. Tačiau žengus vos porą žingsnių Dori pasigedo savo lazdelės ir grifė staiga prisiminė. Juk vakar, beveik kerėjimo pamokos pabaigoje ji rado burtų lazdelę. Tačiau j nežinojo ar gali atiduoti klastuolei lazdelę, nežinojo ar tai jos, nežinojo ar klastuolė sakė tiesą tad nusprendė pirma įsitikinti, o tada grąžinti:
- O kaip atrodė tavoji lazdelė?
-
Dori nebežinojo, tikėti Melode ar ne, kas liečia tuos paslaptinguosius burtininkų vaikų namus, tačiau tai dabar jai neberūpėjo. Ji pametė savo burtų lazdelę. Dvylikmetė ėmė svarstyti, kiek gi laiko jos nematė ir neturėjo rankose. Dėl Merlino barzdos, ji nebūrė nuo vakar vakaro! Tai įvyksta itin retai, kad antrakursė tiek laiko neburtų. O jeigu ji pasidėjo savo burtų lazdelę prie lovos ir ją pamiršo? Ne, tai neįmanoma! Dėl išrinktojo Poterio, kaip tai galėjo nutikti! Jeigu Mendel būtų būrusi dar šiandien, reikalai netaptų tokiais kebliais, nes būtų galima už kažko užsikabinti. O dabar... Ji nežinojo, kur paskutinį kartą matė savo lazdelę. Gal ją pamatė dar vakar kur nors pilyje, o gal šiandien eidama šito suolo link?
Tamsiaplaukė iškrėtė visas savo kišenes, bet nieko nerado. Po to ėmėsi kuprinės. Gal ji kažkur ten? Gal per klaidą įsidėjau? Deja, kuprinėje lazdelės - nei kvapo. Tai gal ją kažkas pavogė? Mendel širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ji jautėsi tarsi be dalelės savęs.
Kažkur, tarsi tolumoje, smegenys atsiuntė signalą, jog mergaitės kažkas kažko klausia. Tai suvokusi Mendel prisiminė, kad šalia yra ir Melodė. Kurių galų jai reikia žinoti, kaip atrodo mano lazdelė? Juk burtų lazdelės po kojom nesimėto, ir taip aišku, kad jeigu ji ją dabar pamatys, ta lazdelė bus mano!
- Mano lazdelė iš kriaušės! Keturiolikos colių!
-
Melodė neįsivaizdavo kaip elgtis. Dori atrodė išties stipriai sunerimusi, dėl savo lazdelės, tačiau ar tai tik nebus viena iš jos genialiai, iki pat smulkmenų suplanuotų apgavysčių? Melodė beveik patikėjo, jog klastuolė pradėjo panikuoti. Vardan Gordriko kardo, ji išvertė visas savo kišenes ir net kuprinę!? Čia tai kaip reikiant pasistengė. Gal lankė kokį teatro būrelį? Vis tik kažkodėl grifė dar abejojo, ar Dori jos tik nebando apmulkint. Klastuolės apibudinimas kaip ir tiko Melodės rastai lazdelei, tačiau ilgis ir medžio rūšis dar ne viską nulemia. Tačiau, kad ir kaip pirmakursė bandė tai nuslėpti, kiekvieną sekundę ji vis labiau ir labiau pradėjo tikėti klastuolę sakant tiesą. Mergaitės nuo suolelio buvo nutolusios vos per kelis žingsnius, o oras darėsi vis žvarbesnis. Prisiekiu, kai tik gausiu pirmą pasitaikiusią progą, tiesiu taikymu keliausiu į Skersinį skerstgatvį nusipirkti žieminių pirštinių. Grifė visa drebėjo. O, kad tūnočiau dabar didžiojoje salėje ir galėčiau atsigerti karštos kakavos... Ir kokio velnio man parūpo tokiu oru išeit į lauką? Apsirišusi raudonai auksiniu Grifo Gūžtos šaliku tamsiaplaukė pažvelgė į susirūpinusią ir įtemptai mąstančią Dori. Gana čia apie kakavą galvoti. Reikia kuo greičiau išspręsti šią lazdelės mįslę, o tai į varveklius pavirsim. Pala, manau žinau kaip išsiaiškinti ar toji lazdelė yra Dori. Melodė savo lediniais pirštais apčiuopė savo burtų lazdelę ir ištraukusi, sunkiai judindama sušalusias lūpas ištarė:
- Accio "Dori burtų lazdelę"!
Tuščiame Hogvartso kieme nuaidėjo Melodės ištartas burtažodis ir nuo vienos nedidelės medžio šakos nuskrido pulkelis juodų varnų. Dideliam mergaitės nustebimui kerai suveikė ir iš kitos grifės kišenės "išskrido" Dori burtų lazdelė ir lėtai nusileido kitoje Melodės rankoje. Visa laimė, panašu, jog Dori nepastebėjo iš kur atskrido jos lazdelė, nes tik dabar grifė išvydo atsuktą tamsiaplaukės veidą. Taip, pasirodo klastuolė vis dėlto nemelavo.
- Štai, ji tikriausiai priklauso tau,- mergaitė atkišo jai ranką ir padavė lazdelę. - Nesitikėjau, kad iš pirmo kart pavyks, bet suveikė. Tai gal jau eime? Baigiu sušalti į ragą...
Grifės balsas kiek drebėjo ir jai buvo be galo šalta, tačiau veide vis tiek švytėjo draugiška šypsenėlė. Mergaitė apsisuko ir ramiu žingsniu pasileido nuo kalvos. Neatsigręžė atgal, tad nežinojo ar Dori seka iš paskos, kol priėjo anksčiau klastuolės rodytą vietą, kur turėjo būti mažiau tirpstančio sniego ir ko gero šilčiau.
-
Kol Dori panikavo, Melodė panaudojo šaukiamuosius kerus. Kas čia per įdomybės, jau antrą pirmakursį matau naudojant šiuos kerus. Tikriausiai nesi tokia ypatinga, Dori. Tikėjaisi, kad būsi viena iš nedaugelio, pirmame kurse gebėjusi naudoti šiuos kerus. Galbūt nesi tokia gera kerėtoja, kaip manei. Turbūt kiekvienam vaikui šie kerai pavyktų. Tuo pačiu metu Mendel ėmė suktis į Melodę ir akies krašteliu pamatė, kad klastuolės burtų lazdelė išskrido iš... iš Melodės kišenės?
Antrakursė jautėsi pasimetusi. Ji paėmė burtų lazdelę. Nesugebėjo ištarti nei žodžio. Ką jau kalbėti apie kokią nors padėką ar panašiai.
Grifiukė lyg niekur nieko nusileido nuo kalno, ten, kur prieš tai siūlė eiti pati Dori. Šiek tiek atsitokėjusi Mendel patraukė iš paskos.
Čia jau buvo kur kas mažiau šalta, mat ant kalno pūtė stiprus vėjus. Netoliese buvo daug medžių, tai - tartum užuovėja. Tačiau Dori oras tą akimirką mažiausiai rūpėjo. Ar ji pavogė mano burtų lazdelę? Ar kažkokia Grifų gūžtos pirmakursė būtų sugebėjusi tai padaryti sėdėdama šalia manęs? Bet tada kurių galų ji man ją atidavė... Kas, dėl išrinktojo Poterio, čia vyksta?
- Iš kur tu gavai mano burtų lazdelę? - įtariai paklausė.
Dabar jau Mendel laikė ranką mantijos kišenėje, o kumštis tvirtai spaudė tą patį reikalingiausią ir mylimiausią daiktą - burtų lazdelę - be kurio mergaitė būtų buvusi bejėgė.
-
Nusileidus nuo kalno, ant kurio esančio suolelio atrodo dar prieš akimirką sedėjo dvi nepažįstamosios, grifė pagaliau atsigręžė į klastuolę. Tačiau tikrai ne tokios Dori išraiškos ji tikėjosi. Deja, bet priešais stovėjo vėl įtartinu žvilgsniu į ją žvelgianti Hogvartso mokinė. Melodei iškart dingtelėjo siaubinga mintis: Po šimts, ar man tik taip atrodo, ar ši klastuolė tikrai pamatė, jog jos lazdelė išskrido iš mano kišenės? Bet kodėl? Kodėl ir vėl Dori pastato į nepatogią padėtį? Kodėl aš ir vėl priversta jaustis kalta? Nejaugi negaliu turėti nė mažiausios paslaptėlės nuo klastuolės, o ši tai turi jų tikriausiai visą gausybę! Juk Dori pati man dar nieko beveik nepapasakojo ir neatskleidė! Pirmakursės viduje ir vėl sukilo susierzinimas. Atrodo dar ką tik ji džiaugėsi šiltesniu oru, pavykusiais Accio kerais ir išsisprendusiais nesusipratimais, o štai dabar įtemptai suko galvą kaip pasiteisinti šiai pernelyg pastabiai smalsuolei.
- Tikriausiai būsi pametusi savo lazdelę kerėjimo klasėje,- tarsi spėliodama pradėjo kalbą Melodė. - Kerėjimo pamokai einant link galo, aš netyčiom radau kažkieno nukritusią burtų lazdelę besimėtančią šalia vieno iš suolų. Kadangi lazdelė buvo ne mano, jos nė neketinau pasisavinti, tad padėjau gerai matomoje vietoje. Beveik pačioje kerėjimo pamokos pabaigoje pastebėjau, jog niekas lazdelės nė nepasigędo, todėl prieš pamokai baigiantis pasiemiau lazdelę ir ketinau pasibaigus pamokai grąžinti jos savininkui. Bet niekas taip ir nepuolė jos ieškoti, o aš neįsivaizdavau kieno ji galėtų būti, tad nusprendžiau vos gavusi kokios su dingusia lazdele susijusios informacijos, iškart atiduoti ją jos šeimininkui. Tada lauke sutikau burtų lazdelę pametusią klastuolę ir nusprendžiau jai grąžinti jos lazdelę, tačiau taip, kad šioji neįtartų ją buvus pas mane (nes žinoma kiekvienas klastuolis apkaltintų mane vagyste). Tačiau panašu, jog man nekaip pavyko...
Melodė kaltai šyptelėjo ir nejaukiai tylėdama patraukė link ežero.
-
Dori klausėsi Melodės pasakojimo, tačiau buvo itin įtari. Jeigu grifiukė tą lazdelę rado tikrai per kerėjimo pamoką, kurių galų ji to nepasakė profesorei? Kodėl jai nenunešė tos burtų lazdelės? Profesorė būtų garsiai paklaususi, ar niekas nepametė burtų lazdelės ir visi būtų apsižiūrėję. Ar galėjo Dori pamesti lazdelę kerėjimo pamokoje? Galėjo. Juk ji ir Zoey bandė susiūti tas dvi palaidines vieną su kita, Dori baigė darbus, ir tada metė tuos skarmalus ant profesorės stalo... Galbūt kažkokiu keistu būdu ji numetė kartu ir burtų lazdelę, kuri nuskriejo kaži kur? Mendel jautėsi tokia nuotaikinga ir svarbi per tą pamoką. Negi norėjo, kad viskas eitųsi taip skalndžiai... Še tau, nejau sugebėjo pamesti burtų lazdelę ir nepastebėti to per naktį?
Apie tai galvodama klastuolė vis dar stipriai gniaužė savo lazdelę. Ne, ji daugiau niekada, niekada taip neapsižioplins! Kaip taip išvis įmanoma?! Turbūt mergaitei reikia nuo visko pailsėti... O, tą daryti ir ketinau, tačiau man sutrukdė grifė. Tačiau jeigu ne ji, aš nebūčiau atgavusi lazdelės... Na, jeigu ji tikrai iš manęs jos nepavogė sėdėdama ant suolelio. Dori suprato, kaip ji automatiškai atlieka visus veiksmus, susijusius su burtų lazdele. Deda ją į kišenes. Į mantijos, į apsiaustų. Reikia labiau saugoti savo daiktus.
Kad ir kaip bebūtų, mergaitė skaityti jau nenorėjo. Nusiteikė šiandienos popietę praleisti su Melode ir abi nuėjo ežero link.
-
Šį nuostabų ir gražų vakarą Victoria Julia kartu su savo katinėliu Damiano nusprendė išeiti į lauką pasivaikščioti. Ji ėjo su savimi nešdama katiną ant rankų ir galvojo. Tikiuosi ,kad aš čia aš nieko nesutiksiu kuo mažiau kontaktų tuo geriau....- Jaunoji Saeterhaug ėjo pati nežinodama kur ir taip ji galvojo apie tai , kad gali pasimesti , bet Victoriai Juliai tai nėi kiek nerūpėjo ji vis tiek nekentė šitos vietos labiausiai mergaitė dabar norėjo būti namuose kartu su mama Italijoje , bet varniukė suprato , kad tai yra neįmanoma. Victoria norėjo verkti , bet laikėsi ji nenorėjo pasirodyti silpna net gi būdama viena. Julia šiek tiek pavargo eidama per nežinia kur ir nežinia per kur. Pagaliau mergina pamatė suoliuką ir jos akys nušvito Victoria Julia prisispaudė savo katinuką arčiau savęs ir pasileido bėgti. Pagaliau kai ji atsisėdo ji atsiduso ir atsisėdusi pasisodino Dami ant kelių ir pasidėjo savo burtų lazdelę šalia. Kiek pasvajojusi Vic lyg kalbėtų su savo katinu ar pati su savimi ištarė:
- Kaip gera , pagaliau pabėgti iš to viso pragaro ir būti čia vienai. Aišku namo aš vis vien negrįšiu čia bent jau šis tas , bet nesuprantu kaip kiti gali sakyti , kad čia namai? ,- Victoria Julia atsiduso jai buvo liūdna , bet ne verkė. Ir kokio velnio aš visą tai pasakiau...?
-
Ruduo. Dar vieni mokslo metai, dar vieni pragaro metai. Sugrįžti į Hogvartsą buvo keistoka, nemalonu ir baisu. Ko gi Vegard gali bijoti? Nežinios, kankinančios ir smaugiančios. Galbūt vieną rytą atsikėlęs, išvys nebe Hogvartsą, o pragaro liepsnas? Galbūt vėl prabus toje pačioje nepatogioje lovoje? Su metais klastuolis pradėjo vertinti miegą, klaidžiojimas Hogvartse naktimis tapo kančia, o ne maloniu laiko praleidimu. Pradėjo leistis saulė, o šiltas rudenio oras kvietė išeiti pasivaikščioti. Užsidėjęs mantiją ant išdarkytų baltų marškinių, vaikinas patraukė link išėjimo iš pilies. Vegard tapo atsiskyrėliu, nors toks buvo visą laiką. Homofobija lydėjo visur. Kas per gyvenimas? Agh, kiek daug klausimų kankino Saeterhaug. Draugai? Kam reikalingas šis žodis. Draugai moka tik įskaudinti ir palikti. Skaudžios patirtys iki dabar žudė. Klastuolis ėjo neskubėdamas, nors tai jam buvo labai neįprastas dalykas. Kišenėje susirado aplamdytą "Marlboro" cigarečių pakelį ir aptrintą žiebtuvėlį, užsidegęs cigaretę, Vegard pasuko link ežero, vietos, kuri gali suprasti. Dantyse rūko cigaretė, kurios dūmai graužė žalias akis. Patraukęs link Seno suolelio, kuris lydėjo tiek daug prisiminimų, Vegard išgirdo merginos dėjones. Klastuolis iš dalies suprato mergaitę, pirmieji metai Hogvartse nėra lengvi.
- Labas vakaras. - Gražiai pasisveikinęs, vaikinas prisėdo šalia.
-
Taip jaunoji Victoria Julia Saeterhaug viena su savo katinėliu Damiano prasėdėjo gana neilgai. Arba bent jau taip atrodė pačiai mergaitei. Kad ir kaip ten bebūtų po kurio laiko varniukė išgirdo kažkieno žingsnius ir tai reiškė ji čia nebe viena. Po velnių būtinai dabar čia turi kas nors eiti kai aš tiesiog noriu pabūti viena? Kodėl būtent ši vieta turi būti tokia užknisanti? Vieną minutę Victoriai buvo atėjusi mintis kuo greičiau iš čia dingti , bet deja tam jau buvo gerokai per vėlu ir Julia pati pamatė tą kas ėjo. ir tai buvo kažkoks vaikinas kuris aiškiai buvo keliais metais vyresnis už pačią Victoria Julia ir nenuostabu , kad mergaitė pati jo nė kartą nebuvo mačiusi. dėtis nebebuvo kur todėl teko apsimesti lyg viskas gerai. Po kiek laiko kai vaikinas prisėdo prie varniukės ji pati iš mandagumo ištarė:
- Labas vakaras ir tau ..- Po šių žodžių jaunoji Saeterhaug net negalvodama pasiėmė savo burtų lazdelę ir net negalvodama vėl pasakė:
- Kas tu iš vis? Aš tave žinok perspėju paliesi mane arba mano katinėlį Damiano tai tau bus galas aš tave perspėju...- Tokio elgesio net pati Victoria Julia iš savęs nesitikėjo , bet Varno nago mokinėi tai nė kiek nerūpėjo viskas jau buvo pasakytą ir padarytą jo kaltė jeigu jis čia atėjo...
-
Vakaras iš ties buvo nuostabus. Depresija ėdė protą ir sielą kaip niekaip kada. Vegard norėjo tiesiog kažkam išsipasakoti ar atrasti giminingą sielą, arba bent žmogų, kuris sugebėtų suprasti Saeterhaug skausmą, bet tai buvo beviltiška. Hogvartse lindėjo vieni kvailiai, nesuprantantys apie kitų skausmą. Sulaukęs atsako į pasisveikinimą, klastuolis nebyliai šyptelėjo.
- Aš Vegard. Vegard Mark Lysfjord Saeterhaug. Klastūnyno prefektas, buvęs... Kodėl turėčiau tave skriausti, o ypač tavo katiną? Be to, jis labai mielas. - Prisistatė jaunuolis. - Beja, kuo gi tu vardu, mažoji pikčiurna? Tai nuskambėjo labai keistai, bet Vegard tai buvo nė motais. Penktakursis vis savęs klausdavo, dėl ko, kodėl jam prasidėjo stipraus lygio depresija. Dėl brolio mirties, kuri buvo prieš ketveris metus? Ar dėl pareigų netekties? Ar dėl dar kažko. Atsakymo į šį klausimą, kaip jau galima suprasti, Vegard neatrado.
- Tu iš Varno Nago, tiesa? - Paklausė vaikinas pastebėjęs šaliko spalvas pilnaties šviesoje. - Nuostabus vakaras, tiesa?
-
Victoria Julia tikrai neplanavo taip lengvai pasitikėti šiuo vaikinu ypač šitam prakeiktam pragare kur Varno nago mokinė visiškai netroško būti. Kuriam laikui jaunoji Saeterhaug buvo nuklydusi kažkur į savo mintis , nes jai visiškai nerūpėjo ką sakė tas vaikinas... Vegard Mark Lysfjord Saeterhaug...Pala ką?... Pirmakursė visiškai sutriko. - Na, o aš esu Victoria Julia S..Saeterhaug..Kurio vardu į mane kreipsiesi man nesvarbu... O beje katiną su mano leidimu gali jeigu nori gali paglostyti jį man padovanojo mama....Atleisk užsišnekėjau..- Baigusi viską sakyti Varniukė pagaliau padėjo savo burtų lazdelę į šalį bent jau kuriam laikui. Nu nieko aš čia nesuprantu kaip gali būti..? Taip kiek laiko Vic sedėjo savo apmastymuose kol galų gale neišgirdo Vegardo klausiant...- O taip aš iš Varno nago tiktai iki šiol nevisai sugebu suprasti kaip aš ten patekau...Na ,o tu klastuolis tiesa? - Tuo pačiu ir atsakė ir paklausė mergaitė kiek patylėjusi vėl tyliai sušnibždėjo:
- Taip, vakaras išties labai gražus...- Baigusi sakyti Victoria Julia Saeterhaug nežymiai šyptelėjo tuo pačiu pasodindama katiną Vegardui ant kelių ir dar kartą šyptelėjo. Laikyk jį jeigu nori..
-
Išgirdęs mergaitės pavardę, Vegard išputė akis ir išsižiojo.
- T-t-u SAETERHAUG? Kaip tai įmanoma, tai labai reta pavardė, nebent... AR TAVO TĖVAS MARK SAETERHAUG? ATSAKYK. - Rėkte išrėkė Vegard ir atsiduso. - Atsiprašau, aš ne specialiai. Galimai tu viena iš mano sesių, netikrų, nuo to pačio tėvo. Ha, ne viena tu su šita pavarde. Galimai, aš tavo brolis, Victoria.
Ant Vegard kelių susirangė mergaitės katinas, nuo jo sklido šiluma ir meilė ir Vegard pasijuto mylimas. Jo perbalusiame veide atsirado nebyli šypsena. Agh, tu toks mielas... Vaikinas pradėjo galvoti apie katinėlio "įsitaisymą", tik žinoma po keletos metų, Hogvarste jis pražus, ypač kai čia pilna mulkių, o ir gyvenimas ne vienas lengviausių.
- Primink, kuo jis vardu? Ar galiu į tave kreiptis Vikė? - Maloniai paklausė vaikinas.
-
Pagaliau pasodinusi katiną vaikinui ant kelių Victoria Julia atsiduso ir pradėjo sau ramiai galvoti , bet deja jos ramybė truko neilgai , nes Vegard kažkokio velnio pradėjo rėkti ant jos ar ant ko varniukė deja ne iš karto sugebėjo suprasti ir žinoma baisiai persigando. Na ir keisti gi kai kurie iš šitos mokyklos ,o greičiausia dauguma jų. Juk sakiau , kad kuo mažiau kontaktų su visais šioje mokykloje tuo geriau... Kai pagaliau Vegard Mark šiek tiek aprimo nurimo ir pati Varno nago mokinukė ir pagaliau ištarė:
- Ko tu taip nustebai? Na taip aš Saeterhaug mano tėvas Mark Saeterhaug ,o mama Vanesa Flower beveik Saeterhaug ir jokios čia nusotabos...Nors gal kiek ir keista..- Baigusi viską sakyti Jaunoji Saeterhaug mergaitė nusišypsojo. Ir nors pati ji ką tik visiškai buvo šokiruota net iki dabar tai iš paskutiniųjų bandė tai nuslėpti. Tikiuosi čia viskas mes baigėm ir daugiau klausimų nebus ir aš galėsiu visam laikui apie tai pamiršti ir apie tai niekas nesužinos..Būtų labai šaunu..Bet kaip bebūtų gaila Victorios mąstymas truko neilgai ,nes ją vėl užkalbino Vegard. - Na jis Damiano arba tiesiog Dami.- Julia atsiduso ir laukė kas toliau ir vėl sulaukė klausimo. - Taip, gali tik per daug su tuo neužknisk prašau.- atsakė į vaikino klusimą mergaitė.
-
Vegard po beveik metų jautėsi laimingas. Ant kelių raitėsi katinėlis, šalia sėdėjo sesuo. Jis pajuto tokį ilgai lauktą švelnumą, kurio jau nejautė jau senai. Saeterhaug pasikeitė, tas vidinis egoizmas ir pyktis kažkur dingo. Jis pasikeitė ir į gerąją pusę ir tai išties nuostabu, pasirodo, Vegard gali tapti geru žmogumi. Jam labai stipriai reikėjo terapijos, labai. Švelnus vėjelis kedeno vaikino plaukus, tyloje girdėjosi katino murkimas, kuris vertė nusišypsoti. Ankščiau, paleisti nukryžiavimo kerus ar iš kažko pasišaipyti, Vegard tai buvo neapsakoma euforija, bet dabar... Jis negalėtų taip pasielgti. Galbūt viskas pasikeis ir tai laikinas proto aptemimas, bet norisi tikėti, jog taip nebus.
- Vanesa Flaetower? Čia mano tėvo meilužės vardas ir pavardė, dėl jos mama ir tėtis išsiskyrė. Taip išeina, jog tu Victoria Julia Saeterhaug esi mano sesė, o aš tavo brolis. Smagu, ar ne?
Vegard pridėjo ranką prie pakabuko, pakabuko kurį jam paliko brolis. Eh, kad ir koks buvai kvailas, buvai nuostabus, norėčiau, jog grįžtum, brangus John...
- Galbūt nori pasivaikščioti? Nejaugi čia taip sėdėsime ir tylėsime? Galbūt nori sausainio? Galėčiau tave pavaišinti, mama atsiuntė.
-
Tiesa sakant Victorija Julija jautėsi kiek keistai visoje šitoje situacijoje, juk visą gyvenimą ji manė, kad buvo šeimoje viena ir nei mama nei tėvas mergaitėi gyvenime apie Vegard nepasokojo. Tada Varniukėi parūpino vienas klausimas. - Vegard, o ar šeimoje dar kas yra be tavęs yra broliai ar sesės? - Kiek įmanomas mandagiai paklausė mergaitė. Po kiek laiko pirmakursė Julia supratome, kad Vegard Mark apie kažką mąstė, bet apie ką jaunoji Saeterhaug klausti nedrįso. Po dar kurio laiko Vic išgirdo vaikiną jos kažko klausant ir Varno nago mokinė nusišypsojo. Taip, Vegard žinoma galime eiti ir sausainiai būtų puiku. Eime? - Džiaugsmingai į brolio klausimus atsakė mergaitė. O paskui paklausę pati:
-O kas neš katiną? Tu ar aš? Man tiesa sakant nesvarbu. - Jaunoji Saeterhaug nusijuokė nors ji ir be galo nekentėm šios vietos ir šią mokyklą laikė visišku pragaru galbūt pagaliau jos gyvenime atsirado tai kas šią nuomonė sugeėtų pakeisti..? Po kiek laiko mergaitė nužvelgė ši brolį paėmė jį už rankos ir žiūrėjo Vegardui į akis. - Galiu? - Su šypsena veide paklausę Victorija Julija Seterhaug.
Nors ir šita vieta yra visiškas pragaras pagaliau aš ir čia turiu žmogų kurį myliu savo brolį Vegard Saeterhaug.
-
- O taip, šeimoje yra daug daug seserų ir brolių. Jau miręs John Saeterhaug, tuomet nelabai mėgiamas Jacob Saeterhaug ir panašaus likimo kaip tavo, sesuo Gabrielle Selena Saeterhaug. Mūsų šeima labai didelė. - Atsakė į sesers klausimą Vegard. Vegard išties džiaugėsi, jog surado savo seserį, beliko sulaukti, kol į Hogvartsą atvyks Gabrielle, tuomet bus galima su ja susipažinti daugiau, apie ją Vegard žino tik iš tėvo pasakojimų.
- Damulį? Galiu panešti aš, man jis patinka. Labai meilus katinukas. - Šyptelėjo Saeterhaug.
Naktis pradėjo šiltėti, nuostabus oras pasivaikščioti, klastuolis džiaugėsi, jog sesuo sutiko pasivaikščioti, juodaplaukis mėgo pasivaikščiojimus. Vegard sutriko, kuomet pajuto, jog jo ranka paliesta, tačiau nesakė nieko. Išgirdęs Victorios klausimą sutriko dar stipriau, ilgai negalvojęs, atkirto:
- Gali.
Ant rankos pasidėjęs ir prie savęs lengvai prisispaudęs katinėlį, Vegard pradėjo eiti.
- Gaila, jog tu iš Varno Nago, sausainius galėtumėme krimsti bendrajame kambaryje, tačiau, aš paiimsiu sausainių iš kambario, tau teks luktelėti ir tuomet galėsime pasislėpti bibliotekoje, krimsti sausainius ir šnekučiuotis. - Maloniai pasakė Saeterhaug.
Vegard ir Victoria patraukė link Hogvartso, mėnulis apšvietė juos, o švelnus vėjelis kuteno skruostus.
-
Tai buvo diena, kai sužlugo Leticijos viltis pabėgti iš atrakcionų parko iš žiobarotyros pamokos. Mergaitė nebeėjo į likusias pamokas. Ji visą dieną praleido vaikštinėdama po mokyklos teritoriją. Ir dabar brovėsi per žoles. Mergaitė ji buvo ne labai aukšta, todėl galima sakyti skendo tame erkyne. Bet tai buvo puiki vieta, kur nesimatė mokinių ir ji galėjo pasivaikščioti viena su savo mintimis.
Leticija užsilipo ant kalno, čia jau buvo geriau. Tik stovėjo labai varganas, baisus suoliukas. Nesinorėjo ant jo sėstis. Todėl atsisėdo ant žemės. Tik atsirėmė į tą griuveną suolą.
Kiek nuvargo. Brautis per tą džiunglyną, o paskui kopti į kalną. Buvo ką veikti. Negalvok apie tą bėgimą. Sakė sau, bet negalėjo apie tai nemąstyti. Bijojo grįžti į bendrąjį kambarį, nes manė, kad profesorius Levinsas jau bus ją paskundęs tam kitam keistam profesoriui. Kuris į ją dėbsojo kaip į vaiduoklį. Teks nakvoti čia. Nusprendė. Baisi vieta, bet tuščia. Įdomu ar čia neateina kokių baisių gyvūnų? O jei naktį sušalsiu? Bet ne. Taip gal bus geriau. Liksiu čia. O rytoj gal bėgimas bus pamirštas. Ir tas kraupus profesorius, Grifų koledžo vadovas nekvies kalbėtis. Bet juk tai kvaila. Jei negrįšiu į bendrabutį naktį, tada tikrai užsitrauksiu dar didesnę problemą ant galvos. Bet gal tada jau teks kalbėtis ne su koledžo vadovu, o su direktore. Ir gerai. Kuo daugiau bus kviečiama pas direktorę, tuo didesnis šansas kada būti išmestai iš mokyklos. Taigi nutarta. Liks čia iki rytojaus. Kol kas neturėdama ką veikti ant supuvusio suolo pasidėjo knygas ir užrašus ir pradėjo ruošti namų darbus. Kol dar buvo šviesu.
Pamažu vis labiau ir labiau užsinorėjo valgyti. Vakarėjo. Ir ji jau pradėjo krautis savo namų darbus į kuprinę.
-
Vakarėjo. Juzefas dar taip ir nespėjo pranešti Auriui, jog toji mergaitė, Leticija, bandė pabėgti iš pamokos Londone. Praneš rytoj, o dabar yra rimtesnių reikalų. Danielius iš trečio kurso paporino, jog septintakursiai varniai vakarais linksminasi ant kalno. Neva ten yra kažkoks suolelis, kur jie girtauja.
Koledžo vadovo kėdė nebuvo jau tokia šilta, ar ne? Štai, pavasarį plikiui teko traukti į uždraustąjį mišką ieškoti Linos, o dabar reikia pričiupti tuos vyresnėlius. Danielius tiksliai negalėjo pasakyti, kurie konkrečiai septintakursiai tai daro, be to, norėjosi juos pričiupti nusikaltimo vietoje ir dar įamžinti, tad Levinsas rankose nešėsi fotoaparatą.
Lipdamas paduso, tada pagalvojo, jog reikėtų dažniau apsilankyti sporto klube. Dar girdėjo, jog Kiauliasodyje neužilgo atsidarys kažoks SPA. Juzefui niekada neteko būti magiškame SPA. Reikės apsilankyti. Jei kišenė leis, mat vasarą nešvarių darbelių gavo labai jau nedaug.
Grįžus į pilį teks apsižiūrėt ir nuo erkių. Čia - kažkokie brūzgynai. Kai pasigaus erkinį encefalitą, tada žinos, burbėjo sau mintyse. O kas man sumokės už šitą riziką?
Kai Juzefas jau atsidūrė ant kalno ir ėjo suolelio link, čia iš tiesų pamatė žmogų. Bet tai buvo ne varnių būrelis, o... ta pati Leticija.
- O, - nustebęs tarstelėjo Juzefas. - Ką čia veiki?
-
Kažkas ėjo, tikrai. Ji tai išgirdo ir įtempusi ausis klausėsi. Tada pamatė atėjūną ir susiraukė.
- Dariau namų darbus. - Atsainiai pasakė. Kam jam tas fotoaparatas?
- O jūs ką čia veiksit? Gražių vaizdų, kuriuos galima fotografuoti nėra. - Štai ir negalės likti čia nakvoti. Kodėl šitas žmogus amžinai suknisa mano planus?
- Jūs pasirodot ne laiku. Visada. Žinojot? - Pareiškė ir baigė krautis savo užrašus į kuprinę. Tik nepastebėjo, kad beskubant pametė mažą užrašų knygelę. Užsegusi kuprinę atsistojo. Ketino išeiti.
- Viso. Linkiu rasti labai gražių vaizdų nuotraukoms. - Pasakė kaip niekur nieko ir jau žengė kelis žingsnius priekin. Ketino paisieškoti kokios kitos geros slaptos vietelės. Gal tada šitas profesorius neatsiras ir nesugadins jai planų.
Buvo baisu šitaip elgtis, ji nebuvo pratusi. Bet įtėviai pažadino joje kažką, ko nemanė turinti.
-
- Tiesą pasakius, gaudau nepaklusnius vyresnius varnanagius, - pasakė Juzefas. - Ar nematei čia jokių mokinių? Ir geriau viena šioje vietoje nevaikščiok, - įspėjo.
Ne, Levinsui tikrai nereikėjo, jog Leticija susitiktų su jo geriančiais septintakursiais.
- Visada pasirodau ne laikui? - kilstelėjo savo šviesius antakius vyras. - Na, jeigu tu šiandien būtum pabėgusi, tuomet tikriausiai jau būčiau atleistas iš darbo. Kasdien tėvams gali pasiųsti pelėdą. Be to, pamatysi, kaip greitai pralėks laikas. Nei nepastebėsi, o jau bus žiemos atostogos, - šyptelėjo. - Palauk! - pirmakursei nueinant šūktelėjo Juzefas, nes pamatė, jog ji pametė užrašų knygutę. - Pametei, - jis pakėlė knygelę nuo žemės ir priėjęs prie mergaitės ją jai padavė.
Tada ir vėl pagalvojo apie Dori. Negi jos gali būti viena su kita kuo nors susijusios? Leticija ir Dori? Na, tiksliau buvę Dori įtėviai. Ar gali būti susiję jie? Su šia mergaite? Kaip išsiaškinti?
- O esi kada nors fotografavusi tokiu fotoaparatu? - norėdamas daugiau sužinoti apie mokinę paklausė Juzefas. - Nežinau, iš kokios tu šeimos kilusi, ar iš žiobariškos, ar iš burtininkų. Žiobarai dabar dažniausiai fotografuoja savo telefonais, bet magiškų fotoaparatų nuotraukos daug šaunesnės, nes jų vaizdas juda.
Levinsas nufotografavo praskrendantį paukštį. Tuomet iš fotoaparato išlindo nuotrauka. Joje vis kartojosi skrendančio paukščio epizodas. Profesorius tą nuotrauką parodė Leticijai.
- Šaunu, ar ne? - paklausė.
-
- Nemačiau čia jokių mokinių. - Tiesą pasakė. Ir tada pyktelėjo kam gi buvo tokia šventa. Reikėjo sakyti, kad matė mokinius, kad jie pasakė net kur eis. Juk galėjo profesorių taip pasiųsti į kokią atkampią pilies vietą. O tada ramiai galėtų likti šioje vietoje.
- Kodėl? Ar čia ateiną baisių gyvūnų? - Balse pasijuto truputis baimės.
- Taip. Ir dabar ir tada pasirodėt ne laiku. - Drąsiai išpyškino žvelgdama tiesiai jam į akis.
- Man reikia namo. Bet jūs nesuprasit. - Dar pridėjo. Neaiškino apie tai, kad bijo prarasti tėvus, kad jau siuntė jiems laiškus. Kad privalo jiems įrodyti, jog nėra ragana.
Mergaitė sustojo. Pasirodo, kad pametė knygelę.
- Ačiū. - Ji įsimetė ją į kuprinę. Profesorius užvertė dar klausimų ir Leticija nenorėdama susidomėjo tuo fotoaparatu. Turi eiti, tai tavęs neliečia. Tai magiška. Sakė tas atkaklusis balsas jos viduje. Bet pati juk labai norėjo pažiūrėti kuo tas daiktas ypatingas.
- Aš iš žiobarų šeimos. Ar jis stebuklingas? - Greitai gavo atsakymą į savo klausimą. Mendel visai nepatiko tas telefoninių kamerų peikimas. Vėl tie burtininkai giriasi. Piktai pamanė. Ir visai nesvarbu, kad tas paukštis juda.
- Ne. Ne šaunu. - Atrėžė ji.
-
Tai arba buvau apgautas dėl tų girtaujančių mokinių, arba jie susirado kokią dar nuošalesnę vietelę savo vakarojimams, mintyse pagalvojo plikis. Deja, bet teks tai aiškintis. Nors šiandien Juzefas mielai praleistų vakarą kaip viengungis žiobaras. Televizorius, pica ir alus. Gal savaitgalį parvykti namo?
- Būna, kad užklysta, - pamelavo plikis prisiminęs Kajos ir Linos nuotykius miške. - Bet kol esi su manimi, nieko nenutiks. O šiaip, baisūs gyvūnai laiką leidžia uždraustajame miške. Štai ten kojos kišti negalima. O kodėl dabar pasirodžiau ne laiku? - paklausė beplaukis. - Juk jau ruošeisi eiti į pilį.
O gal nesiruošė, pagalvojo ir apsidairė.
- Ar tu kažko lauki? - paklausė. - Suprantu, kad pirmieji mėnesiai Hogvartse gali būti išties sunkūs, kai anksčiau tėvus matei kiekvieną dieną, o dabar nebe. Bet jeigu augai žiobarų pasaulyje, juk viskas turėtų būti nauja, įdomu, tiesa? Nejau taip nėra? Turi tiesiog nuostabią dovaną, - kalbėjo. - Ne vienas žiobaras viską atiduotų, jog galėtų burti. O tu gali, - nusišypsojo. - Tikrai ne šaunu? Nori, nufotografuosiu tave ir duosiu tau nuotrauką? Vaizdas joje judės taip, kaip judėsi tu. Burtininkai nuotraukose mirksi, juokiasi, mojuoja. Ir visa tai matosi nuotraukose.
-
Baisūs gyvūnai? Ar tikrai? Tai kaip ji tada nakvos čia? Ak tiesa. Jau nepavyks. Ji turės ieškotis kitos vietos.
- O kokie gyvūnai čia pasirodo? - Miškas dabar nebuvo svarbus. Norėjosi žinoti ko šioje vietoje turėtų saugotis.
- Nesvarbu. Tiesiog atėjot ne laiku ir viskas. - Argi ji dabar aiškins, kad planavo čia nakvoti?
- Kaip tik visai nieko nelaukiau. - Atkakliai pasakė. Ne, ji kaip tik troško vienatvės. Nors ne. Troško būti namie su tėvais. Eiti su drauge pasivaižinėti dviračiais ar dar ką paveikti.
- O jei aš nenoriu šios dovanos kas tada? Aš noriu namo ir noriu gyventi savo gyvenimą. - Piktai pasakė. Ir pyktelėjo, kam veliasi su profesoriumi į kalbas?
- Mano tėvai nemėgsta magijos. Ir aš ne. Aš noriu namo. O jūs šiandien man neleidot grįžti. Ir ne. Nenoriu, kad mane fotografuotumėt. - Tai labai domino, bet ji neleis tiems norams prasiveržti. Nereikėjo Leticijai jokių magiškų nuotraukų.
-
Ir ką man dabar jai sakyti? Paskui išgąsdinsiu ir bijos vaikščioti palei pilį, pasakė sau mintyse plikis.
- Na, čia būna lankučių, - nežinodamas kokį gyvūną daugiau paminėti, tarė Juzefas. - Lankučiai panašūs į šakeles, todėl juos sunku pastebėti. O jeigu netyčia užkabinsi, gali bandyti iškabinti akį, todėl reikia būti atsargiam, - papasakojo.
Šaunuolis, Juzefai. Mokai pirmakursę bijoti šakelių, ir toliau šnekėjosi su savimi galvoje.
Levinsas nusprendė nesigilinti, kodėl, pasak šitos mergaitės, jis atėjo ne laiku. Nebuvo panašu, kad pirmakursė, kuri bando parodyti, jog magija jai nėra įdomi, užsiiminėtų kokiais nors negerais dalykais. O gal ji sugalvojo pabėgti namo? Bet iš Hogvartso nepaspruks. Be to, rado ją ant paprasčiausio suolelio.
Profesorius jau norėjo sakyti, kad palydės Leticiją į pilį. Tačiau ji prabilo apie sudėtingus dalykus. Sudėtingi pokalbiai Juzefui simpatijos nekėlė. Tačiau kartais tekdavo su kitais kalbėtis ir gana nelengvomis temomis. Ar taip bus ir šį kartą? Vyras atsisėdo ant suoliuko.
- Galbūt tik dabar tau taip atrodo, - pasakė Juzefas. - Pamatysi, kaip magija padeda kasdienėse veiklose. Žiobarų pasaulis irgi nėra blogas. Jis man patinka. Nereikėtų kažkurio iš šių pasaulių nemėgti. Abu turi pliusų, - kalbėjo. - Galbūt tavo tėvai išsigando? Galbūt tiek tau, tiek jiems yra šokas. Pagalvok, tavo tėvai yra suaugę žmonės ir jie visą gyvenimą nenutuokė, kad egzistuoja magija. Jiems reikia priprasti prie to. Kaip ir tau pačiai.
Beplaukis padėjo fotoaparatą ant suolo.
-
- Ar tie lankučiai gyvena ant žemės? Ar jie patys gali pulti, jei tarkim aš čia sėdėsiu nakties metu? - Pasiteiravo. Norėjo, kad profesorius nesigilintų į žodžių nakties metu junginį.
- Visai ne. Jie seniai žinojo apie magiją ir jos nemėgo. Aš jiems sakiau, kad nenoriu čia vykti, bet jie man liepė. Mama sakė, kad turiu būti tarp savų ir neleido man likti. Bet aš vis tiek iš čia arba pabėgsiu, arba pasistengsiu, kad mane išmestų iš mokyklos. Jeigu aš nenoriu kerėti, vadinasi nenoriu.
Tegul sau profesorius Levinsas galvoja ką nori. Gali ją bandyti atkalbinėti ir sakyti, kad abu pasauliai turi pliusų ir taip toliau. Bet ji tiesiog norėjo gyventi įprastai. Ir pamiršti Hogvartsą ir viską, ką jis siūlė. Bet dar ir tėvus turėjo įtikinti, kad ji ta pati. Kad magai nėra savi. Tik Leticija nežinojo kaip reiktų perkalbėti juos. Ypač mamą.
-
- Nakties metu? - nustebo Juzefas. - Ką tu ketini čia veikti nakties metu?
Reikės būtinai informuoti Aurį, mintyse pagalvojo.
- Lankutis nepuls, jeigu tu prie jo nelįsi, - tarė. - Tačiau aš tau tikrai negaliu garantuoti, kad nakties metu čia neužklysta jokie plėšrūs gyvūnai iš uždraustojo miško, - kilstelėjo antakį. - Supratau, - linktelėjo Juzefas. - Gal ir įmanoma padaryti taip, kad tave išmestų iš mokyklos. Tačiau net neįsivaizduoju, ką reikėtų prisidirbti. Pabėgti, na, tikrai nepabėgsi. Tai neįmanoma. Žinai, o jei tiesiog nesimokysi, prisidarysi nemenkai bėdos. Mat tave tiesiog paliks kartoti kursą ir Hogvartse praleisi dar daugiau laiko, - šnekėjo.
Plikis automatiškai pagalvojo apie Dori įtėvius. Paskaičiavo, kad Dori dabar turėtų būti dvidešimt vieneri. Jeigu Leticijai - vienuolika metų... Ne, šita mergaitė negali būti tų žmonių dukra. Dori neturėjo sesers.
- O kodėl jiems nepatinka magija? - paklausė profesorius.
-
- Aišku nieko neketinu daryti čia naktį. - Atsakė gal kiek per greitai, ir nusišypsojo per daug plačiai ir dirbtinokai. Prakeikimas, šitas profesorius vis labiau siutino. Kas jam darbo? Koks jam skirtumas ką ji čia darys nakties metu?
- Na, kadangi aš čia nebūsiu naktį, tai man ir tie miško gyvūnai nieko nepadarys. - Ak, nejau teks nakvoti namelyje medyje? Ten tai tikrai jos neras jokie gyvūnai. Nebent šitas seklys morka užtiks. Nejučia nusišypsojo prisiminusi herojų iš vaikiškos pasakaitės.
- Jei visada neklausysiu mane išmes. - Užtikrintai pasakė. - Gal jūs ir teisus. Teks truputį mokytis, nenoriu kartoti kurso. Bet jau tikrai rasiu kaip dingti iš čia. - Pareiškė dar ryžtingiau.
- Nežinau. Gal todėl, kad turėjo įdukrą, kuri buvo burtininkė. Aš jos beveik nepažįstu. - Tada nutilo. O jeigu jis paklaus ar ir ji įvaikinta? Kaip gali nepažinoti tos įdukros. Na, daugiau išvis nieko jam nepasakos.
-
Leticija taip juokingai nusišypsojo, kad Juzefas nusijuokė.
- Na, tai ir puiku, kad nebūsi čia naktį, - pasakė. - O aš tave stebėsiu, - pridūrė sakinuką sau mintyse.
Dėl neklausymo, dėl dingimo iš Hogvartso nutarė nesakyti nieko. Pagalvojo, kad jeigu mergaitė dabar tai įsikalusi į galvą, niekas jos nuomonės nepakeis. Tiesiog stebės ją ir jeigu matys, kad elgiasi labai netinkamai, tada imsis kokių nors priemonių. Bet, po velnių, Juzefai, koks tau skirtumas? Juk ji nėra iš Varno Nago. Tai ne tavo, o Aurio reikalas. Kurių galų apie tai išvis galvoji, šnekėjosi su savimi mintyse.
O tada tiesiog išsižiojo. Nes tai, kad Leticijos tėvai turėjo įdukrą, kuri buvo burtininkė, pasakė viską. Tai žinoma, Leticija yra įvaikinta, nesvarbu, žino tai ar ne, galvoje pamanė plikis. Visi taškai susidėliojo ant i. Ji ją užmaršino. Juk Dori pasakojo, kad ją užmaršino, toliau kalbėjosi su savimi mintyse. Na, bent jau buvo aišku, jog viskas baigėsi sėkmingai. Leticija nėra išprotėjusi. Bet... Po velnių. Tie žmonės. Mendel. Jie tavęs neaugins, pasakė, bet, aišku, ir vėl sau mintyse. Po velnių, jie tikrai jos neaugins. Reikia parašyti Dori, galvojo.
Dabar jau Juzefas nežinojo, ką atsakyti Leticijai. Nes puikiai suprato, kad niekas čia nepadės. Visi patarimai - beverčiai, o laikas neišspręs nieko.
- Aišku, - pasakė Juzefas. - Žinai, palydėsiu tave į pilį, - plikis pasiėmė savo fotoaparatą.
-
- Taip labai puiku. - Dabar jau niūrokai ištarė. Galėjo ir toliau sau jis eiti ir fotografuoti paukščius ar dar ką ir ją tiesiog palikti ramybėje.
Buvo taip keista, kad tas seklys nieko daugiau jos neklausinėjo. O juk atrodė, kad yra pasišovęs viską išpešti. Na, bet ir gerai. To juk ji ir norėjo.
- Aš ne maža mergaitė, pati galiu ten eiti. Bet kaip sau norit. - Atrėžė ir dar kartą mintyse pasiuntė jį eiti fotografuoti paukščių.
Aišku ji suprato, kad būtų tik labiau įtartina jeigu imtų ginčytis dėl tos nemalonios palydos. Taigi supratusi, kad ir vėliau spės pabėgti iš pilies tiesiog ramiai nuėjo su juo per tuos bruzgynus.
Bent jau jai nereikės susidurti su piktai padarais. Tai guodė. Nereikės čia bijoti ir šalti. Bet aš visai nebijojau čia likti. Kad sau tai įrodytų kada nutarė čia vėl apsilankyti ir praleisti naktį.