Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Džeinė Meko Rugsėjo 05, 2015, 12:38:34 pm
-
Džeinė Meko įėjo į savo naująjį Kerėjimo kabinetą. Jaunoji aurorų štabo vadovė paprašė, kad jai duotų didelį kabinetą, nes didžiąją pamokų dalį sudarys praktikos darbai. Vienoje kabineto pusėje stovėjo mokinių suolai bei knygų spinta, o kita kabineto pusė buvo paaukštinta ant pakylos, kad visi aiškiai galėtų matyti kas ant jos vyksta. O pačiame kabineto gale, tiesiai priešais milžinišką langą (pro jį matėsi mokyklos ežeras bei Uždraustasis miškas) stovėjo naujosios šiais mokslo metais kerėjimą mokysiančios profesorės stalas ir kėdė. Visi daiktai per vasarą buvo apdulkėję, tad devyniolikmetė mostelėjo savąja juoda burtų lazdele ir netrukus visas kabinetas jau spindėjo švara. Kabinete beveik viskas buvo raudona, ir mergina susiraukė. Tikrai neketino visko palikti nudažyta šia spalva. Sienas Džeinė užbūrė kad jos būtų visiškai baltos, grindys ir pakyla-tamsiai rudo ąžuolo, o stalai, lentynos ir kėdės-juodos. Tada nusišypsojo. Taip jau buvo kur kas geriau. Turbūt jums galėtų pasirodyti keista, kad aurorų vadė atvykusi į Hogvartsą dėsto mokiniams Kerėjimą ir Magiškųjų gyvūnų priežiūrą-tačiau aplinkybės privertė ją trumpam apsistoti Hogvartse. Netrukus nuskambėjo skambutis, kviečiantis mokinius į pamoką. Džeinė pasivertė baltąja tigre ir atsisėdo priešais mokinių suolus. Šalia jos it šėšėlis atsisėdo jos juodoji pantera Naktis. Visiems mokiniams susirinkus, baltoji plėšrūnė skvarbiai nužvelgė visus savo skaisčiai žaliomis akimis. Tada pasipurtė ir pavirto į liekną, dailią juodaplaukę devyniolikmetę merginą. Džeinė dėvėjo mokytojai neįprastos drabužius-džinsus, juodus "martins" batelius, raudonus berankovius marškinėlius ir juodą odinį švarką. Ji susidėjo rankas ant krūtinės ir prabilo:
-Sveiki visi. Dauguma jūsų turbūt jau pažysta mane kaip aurorų štabo vadovę Džeinę. Šiais metais aš jums dėstysiu kerėjimą bei magiškųjų gyvūnų priežiūrą,-šyptelėjo mokiniams mergina.-šiandien mokysimės apie sprogimus bei ugnį. Taigi, kokius burtažodžius žinote, galinčius juos sukelti?
Juodaplaukė pasirėmė į stalą ir ėmė laukti mokinių atsakymų.
-
Luna pastebėjo, kad pirmoji atėjo į kerėjimo pamoką. Sklido gandai, kad dėstys aurorų vadė Džeinė Meko. Atėjusi į klasę apsidairė, bet nieko nebuvo. Įsižiūrėjusi pamatė du plėšrūnus. Baltąjį tigrą ir panterą. Tiedu buvo ramiai. Luna gūžtelėjusi petimis ir nupėdino link pirmo suolo. Luna pasidėjo kuprinę ir atsargiai ėjo apžiūrėti plėšrūnų. Luna stebėjosi, kad nėra profesorės. Jai kilo mintis nesąmoninga, jog profesorę suėdė. Ji atsiminė, kad gali būti jog profesorė yra animagė. Panterą ji pažinojo. Luna priėjusi nedrąsiai pakėlė ranką ir atsargiai per nugaros vietą paglostė. Kailis buvo švelnus, minkštas, gražus, pūkuotas. Luna atitraukė ranką ir pasisveikino:
— Labas rytas, profesore, — Luna pasakiusi nužingsniavo link savojo suolo. Tigras atvirto į žmogišką pavidalą. Prasidėjus pamokai ji išgirdo klausimų. Žydraplaukė greitai pakėlė ranką ir išpoškino:
— Pavyzdžiui Bombardus Maxima, — greitai pasakiusi ji sugriuvo ant suolo...
-
Atėjusi į pamoką Jekateirna pasisveikino ir plestelėjusi į suolą atsiduso. Dar viena eilinė ir labai jau niekuom neišsiskirianti pamoka, bet tokią temą turinčioje jau buvo dalyvavusi, tik ne tame dalyke. Atsikvėpusi Klastuolė šiek tiek tingiai, bet vis tiek pakėlė ranką.
- Avis paleidžia ugnies paukščius iš lazdelės, Bombardo susprogdina pasirinktą daiktą, Bombardo Maximmum susprogdina pasirinktą daiktą daug stipriau, nei kerai Bombardo, Confringo susprogdina nurodytą daiktą su ugnimi, Incendio paleidžia ugnį iš lazdelės galo ir Reducto susprogdina pasirinktą daiktą į gabalėlius, - gana tradicinis atsakymas su tradiciniais žudymo burtažodžiais. Pala, o Džeinė... kodėl ji pernai neprisistatinėjo kaip aurorų štabo vadė ir tai laikė paslaptimi, kas be ko? susidomėjo juodaplaukė, bet nieko nepasakiusi laukė praktikos, kuri jai sekėsi gerai, kaip ir teorija, bet buvo smagesnė.
-
Kai Emily atkėpino į pamoką klasėje jau buvo keli mokiniai, pantera ir baltasis tigras. Mergaitė numanė, kad vienas iš gyvūnų iš tikrųjų yra animagas, mat paprastai kabinete nesutiksi dviejų plėšrių gyvūnų sėdinčių priešais suolus, kur turėtų stovėti profesorius. Be to, mergaitė pastebėjo, kad niekur nėra jokio mokytojo. Nepaisant to, antrakursė stengėsi nekreipti dėmesio į klasės priekyje esančius plėšrūnus ir pastebėjusi, kad viena iš atėjusių mergaičių yra Jakaterina priėjo pasisveikinti.
- Sveika, - nusišypsojo draugei klastuolė. - Galiu šalia tavęs atsisėsti?
Įsitaisiusi suole mergaitė laukė pamokos pradžios, o tuo tarpu apžiūrinėjo visiškai kitaip nei praėjusiais metais atrodantį kabinetą.
Pamokai prasidėjus mergaitė nusišypsojo, pamačiusi tigrą virstant į dailią merginą. Žinojau - pagalvojo. Vėliau, profesorė prisistatė ir uždavė pirmąjį klausimą. Emily buvo girdėjusi porą burtažodžių susprogdinančių daiktą, tačiau nebuvo tikra ar jie skamba tiksliai taip, kaip prisiminė, todėl klastuolė ilgai dvejojo sakyti juos ar ne. Kai mergaitė galiausiai pasiryžo atsakyti į klausimą, visus jos žinomus burtažodžiu jau buvo pasakiusi draugė. Ką gi, galbūt į kitą klausimą atsakysiu ir aš - pagalvojo Emily.
-
Jekaterina išvydo, kaip į klasę įeina Emily ir nuoširdžiai jai nusišypsojo.
- Labas, žinoma, kad gali, - šyptelėjo juodaplaukė, vartydama plunksną tarp pirštų, nes atsakius į klausimą nebelabai buvo ką ir veikti, tik išsidirbinėti iš vargšės plunksnos, kuri buvo nauja, kaip ir kiekvieną kartą atkeliaujant į Hogvartsą naujiems metams. Visada reikėdavo pasirūpinti plunknų atsargomis, nes šios, kaip nekeista, dažnai lūždavo. Nuvijusi paikas mintis į šoną Klastuolė laukė daugiau atsakinėjančių, nors ir pati žinojo, kad išvardino lyg ir visus burtažodžius. Ką gal žinoti - gal atsirado koks naujas arba buvo jai nežinomas. Juodaplaukė iškvėpusi orą pasižiūrėjo pro langą ir toliau laukė praktinės dalies. Kažin ką mes šiandien sprogdinsim... vyptelėjusi juodaplaukė parėmė galvą ant rankos ir ėmė žvelgti pro langą, kaip per miglą klausydama kitų atsakymų.
((O kuom blogai 643? :DD))
-
Hinata greitu žingsniu "įplaukė" į klasę. Jos balsas buvo kimus, taigi ji tik nusišypsojo ir pamojo mokytojai. Susiradusi suolą, su kita sėdinčia mokine, kurios ji anksčiau nematė, pasiruošė atidžiai klausytis mokytojos. Atsargiai nuo kaktos nubraukusi plaukus ir valgydama mėtinę virvelę, kilstelėjo ranką.
-Pagalvokim. Tikriausiai Incendio iš lazdelės paleidžia liepsnas, Reducto susprogdina daiktą į gabalėlius, na, o Bombardo Maximmum susprogdina daiktą daug stipriau nei kerai Bombardo ?- truputį neužtikrinta užmaskavusi teiginį klausime, pasiėmė popieriaus lapą, ir pamirkiusi plunksną į rašalą, kažką paskrebeno, ir pasiėmusi pieštuką, pradėjo kažką piešti. Nupiešusi piešinį patraukė nuo savęs. Būtų galėjusi jį pažiūrėti burtais pakėlusi piešinį nuo savęs, tačiau nenorėjo nubraukti taškų už nereikalingus burtus pamokoje.
-
Antrakursė klausydamasi mokinių atsakymų (arba greičiau pakartojimo to, ką jau sakė Jakaterina) ir laukdama praktinės dalies nejučia nuklydo į prisiminimus. Ji vėl prisiminė tą ypatingą naktį, kai kalbėjosi su dabartine suolo drauge, ir jos pažadą pamokyti groti kokiu nors instrumentu. Kažin ar ji dar išvis prisimena tai žadėjusi? O gal nebenori su manimi niekur eiti? - susimąstė mergaitė. Ji nenorėjo versti juodaplaukės daryti kažko, ko ji nenori, vien dėl to, kad pažadėjo, tačiau nusprendė surizikuoti. Juk jei ji nenorės, matysiu tai iš jos kalbos, išraiškos ar išsisukinėjimų.
- Klausyk, pameni praeitais metai žadėjai nusivesti mane į muzikos salę, -kreipėsi į ketvirtakursę mergaitė. - Gal galime šiandien ten nueiti? Žinoma jei nori ir neturi kitų planų.
Klastuolė su viltimi pažvelgė į draugės akis. Ji vylėsi, kad Jakaterina sutiks ten eiti, mat rudenį Hogvartse buvo kiek niūru ir mergaitę dažnai apimdavo nežinia iš kur kilęs liūdesys. Tuo tarpu muzika ir buvimas kartu su šiuo nuostabiu žmogumi buvo tie dalykai, kurie galėjo išblaškyti tamsias mintis ir vėl sugrąžinti džiaugsmą gyvenimu.
-
Kadangi mokytoja arba užmigo atmerktomis akimis, arba nebekreipė dėmesio į mokinius, Klastuolė nukreipė dėmesį į šalia sėdinčią Emily.
- Žinoma, kad galėsim. Iškart po šitos pamokos, jeigu tau jų daugiau nėra, nes man tai tarpas. Nėra jokios pamokos. Manau, kad galėsim eiti iškart, gerai? - šyptelėjo juodaplaukė, jau susidėliodama planą, kuo groti reikės mokinti Emily ir ką reikės sakyti. Iškart pasijuto smagiau ir linksmiau, nes kažkaip visada būdavo taip, jog pabendravusi su mažąja drauge Jekaterina pasijusdavo geriau. Klastuoliukė buvo tarsi demonės Bora Antekcepius, bet visai nesvarbu, ką tai reiškė išvertus iš visokių demonų naudojamų frazių. Klastuolė nusišypsojusi vėl pasižiūrėjo į labai jau pamoka nesidominčia profesorę ir atsiduso - kada gi prasidės ta praktinė dalis, kurios Jekaterina laukė labiausiai.
-
Taigi, vis dėlto nepamiršo ir nori! Klastuolė vėl jautėsi be galo laiminga. Jakute, kaip gerai, kad turiu tokią draugę kaip tu.
-Aš turiu pamoką, - apgailestaudama atsakė Jakaterinai mergaitė. - Tačiau galime susitikti vakare, pavyzdžiui aštuntą valantą bendrąjame kambaryje, juk visvien nei viena nemiegam. Tau tiktų?
Mergaitė nusišypsojo. Ji jau buvo seniai pastebėjusi, kad Jakaterina, kaip ir ji, retai kada nueina miegoti anksti. Žymiai dažniau nenueina išvis...
Antrakursei atrodė smagu išeiti kažkur naktį - ją visada truputį traukė nuotykiai, tamsa ir pavojai, nors... Kokie pavojai gali tykoti muzikos salėje? Mergaitė tyliai nusijuokė. Ji pažvelgė pro kabineto langą. Lauke švietė saulė, oras buvo gražus, kas buvo gana keista rudenį. Taip, tokią dieną nieko blogo negali nutikti... Ar bent jau Emily taip manė...
-
Jekaterina susimąstė. Jeigu Emily bus pamoka, tai ji negali... visgi išties geriau vakare viską daryti. Būtų tikrai patogiau, ten niekas jų nerastų, taigi ir laiko jos būtų turėjusios žymiai daugiau, negu per Jekaterinos pamokų tarpą. Nutarusi, kad išties taip geriau, Klastuolė linktelėjo.
- Taip, galime susitikti aštuntą. Kambaryje, gerai. Vis tiek jau bus pamokos baigtos, vakarienė irgi bus pasibaigusi, nors tikriausiai neisiu ten, būsiu užsiėmusi. Gerai, galim, aš sutinku, - nusišypsojo juodaplaukė ir metė piktoką žvilgsnį į Džeinę. Ji ką - pokštus mėgsta? Na, bet bent merginos ir visi kiti gali pasikalbėti. Klastuolei staiga šovė galvon, kad jai būnant pirmame kurse irgi buvo tokia pamoka, tik bėda ta, kad mergina neprisiminė jos galo. Taigi galima sakyti, kad jos jos net nebuvo, nes išsilavinimas ir buvo tai, kas lieka, kai užmiršti, ko mokeisi mokykloje.
-
Džeinė Meko pratylėjo gal penkias minutes, tiesiog žvelgdama į mokinius. Dauguma jų tikriausiai pagalvojo, kad mokytoją arba paniro į komą, arba tiesiog iš jų šaiposi. Tačiau ne, taip nebuvo. Na, nebent šiek tiek antras variantas. Bet tik šiek tiek.
-Ksaveri, teisingai, gauni du taškus. Jekaterina, labai ačiū už papildymą, gauni aštuonis taškus,-galiausiai prabilo mokytoja taip išgąsdindama keletą mokinių, kad jie šoktelėjo.
Juodaplaukė nusišypsojo, švelgdama į sutrikusius mokinių veidus.
-Tikriausiai jums atrodė keista, kad čia tiesiog stovėjau keletą minučių. Ne, aš neišprotėjau. Bent jau kol kas. Tačiau jums tikrai reikėtų išmokti apsisaugoti savo protus. Dabar jau žinau beveik visų čia esančių didžiausias paslaptis ir nė nemirktelėdama galėčiau jas papasakoti. Tačiau to nedarysiu. Iki tol, kol manęs nesunervinsite,-nusijuokė Džeinė.-neabejoju, kad beveik visi cia esantys mokate tuos paprastučius sprogmenų ir ugnies burtažodžius. Tad šiais metais mes susitelksime prie būrimo mintimis ir jų apsaugojimo. Kitaip tariant, legilimantijos.
Profesorei mostelėjus, ant stalų atsirado po vieną didelę juodą žvakę.
-Susiskirstykite poromis ir vienas iš jūsų mėginkite uždekti žvakę, o kitas mintimis sutrukdyti tai padaryti. Galite pradėti,-pasakė Džeinė.
Tada nuėjusi prie savo stalo ji atsisėdo ir pasiėmusi laikraštį atsivertė nelaimių skyrių. Taip, be jos pagalbos aurorų štabe buvo ne pyragai.
((Yayyyy postinu per savo gimtadienį! :D ))
-
Sedėdama nuobodžiai parėmusi savo galvą į ranką, ji staiga pamatė atsirudasią ant jos stalo juodą žvakę. Nė kiek nesusidomėjusi pakreipė lazdelę į žvakę, vos vos beišvependama pasakė burtažodį.
-Incendio!
Ir prunkštelėjo. Jokio efekto. Tik dūmų sruogelė iš lazdelės galo.Jau greičiau čia lazdelę sudeginsiu, nei uždegsiu ugnį. Specialiai pasukusi lazdelę į save, griežčiau ir su piktdžiuga išniurnėjo:
-Incendio!
Į ją atlėkė viena žarija. Truputį skaudėjo, bet tiek to. Tada, jau be juokų, nusuko lazdelę į žvakę. Bent jau žarija išlėkė,-su piktdžiuga išsiviepė.-Kadangi bent jau žarija, dabar turėtų pasisekti labiau.
-Incendio, Incendio, Incendio, Incendio, Incendio!
Ant žvakės galiuko atsirado maža, silpna švieselė ir, lyg nupūsta, staigiai užgeso. Tai padariau tikrai tikrai ne aš. Taip staigiai ugnelė užgesti negalėjo, taigi lieka tik kitas variantas.. Ta užduotis, apie kurią kalbėjo mokytoja. Taigi, tuo pačiu reikia ir bandyti užgesinti kito žvakę, bet uždegti ir savo!
Dar nepabandžiusi Kurenai išvepeno:
-Su gimtadieniu, profesore Meko.
Tada pagaliau, susitelkdama mintimis, kad užgesintų draugo žvakę ir uždegtų savo, (jokiu būdu ne atvirkščiai!) ji vėl pabandė.
-Incendio!
Padegta ugnelė vos vos suplevesavo, ir vėl staigiai užgeso. Na ką gi, pamiršau, kad čia teks grumtis,-Ir išsiviepusi iššiepė smailius dantukus.
-
Mergina šyptelėjo ir staigiu judesiu atsisuko į bendrasuolę, nusprendusi, kad geriausia būtų ne klausti kuri pirma bandys uždengti, bet netikėtai pulti, staigiu judesiu išsitraukė burtų lazdelę ir atkišo į juodą žvakę ir pakiliu tonu pasakė:
- Incendio
Na deja iš jos lazdelės vos dvelktelėjo. Mergina nusišypsojo supratusi, kad teks pakovoti dėl liepsnos. Pakreipusi galvą apsimetė mastą, bet vėlgi netikėtai atsisuko ir švystelėjo lazdele:
- Incendio
Ir jos didžiausiam nustebimui - nieko! Apsimestinai supykusi atsiduso ir nusijuokusi dar kartą pabandė:
- Incendio
Akimirką atrodė, kad pamatė kibirkštį, bet ji staigiai dingo.
-
Danielė, sudribusi suole, leido pro ausis kitų tariamus žodžius. Žinojo, kad profesorė uždavė klausimą ir visi mokiniai šiuo metu bando į jį atsakyti dėl keleto papildomų taškų, bet varniukei tai nė maž nerūpėjo. Iš tiesų, net nežinojo ko čia ėjo jei vis tik nieko nedaro.
Visi balsai susiliejo į visumą ir ji klausėsi to keisto ūžesio, nors pati paskendo savose mintyse. Staiga, jos ausys išskyrė ne tokį spigų, žemesnį balsą - profesorės. Išklausiusi praktinės dalies, nusprendė, jog galbūt užteks tuščiai leisti laiką, tad pakilo ir ir nužingsniavo link Victorios. Jekaterinos. Prisimink tu pagauliau, subarė save mintyse, nors nematė prasmės. Vistiek greičiausiai nepavyks to įsikalti į galvą - per daug pripratusi prie senojo vardo.
- Sveika, Vic... Jekaterina,- laiku susipratusi pasisveikino.- Dirbam kartu?- paklausė, bet nelabai laukdama atsakymo, klestelėjo į vietą šalia jos.
-
Išgirdusi, kad užduotį reiks daryti dviese Emily pasisuko į šalia sėdinčią Jakateriną. Kadangi mergaitės sėdėjo viename suole ir šiaip neblogai sutarė būtų buvę gana logiška užduotį atlikti kartu. Kita vertus, jos buvo iš labai skirtingų kursų, dėl to skyrėsi ir jų gebėjimai. Galbūt Jakaterina norės susirasti kažką labiau "savo lygio" - susimąstė mergaitė. - Vis dėlto nežinosiu, kol pati jos nepaklausiu.
- Darome užduotį kartu? - galiausiai prabilo mergaitė. - Jei nori susirasti ką nors protingesnį, aš suprasiu, - dar pridėjo.
Kol laukė ketvirtakursės atsakymo Emily pamatė pro jų prieinant kitą mokinę. Panašu, ji irgi turėjo tokį patį pasiūlymą jos suolo draugei. Ji nusišypsojo atėjusiąjai ir laukė ką pasakys Jakaterina.
-
Jekaterina mintyse nusišaipė iš profesorės prakalbos. Na, neveltui juk Klastūnynas, kitaip kodėl ji ten būtų paskirta. Aišku, galima ir pačiam bent pakoreguoti paskyrimą, bet vis tiek, kur netiksi, ten tavęs kepurė nenutėkš. Tyliai barškendama nagais į stalą ji pakėlė akis. Šalia jos atkeliavo Danielė ir Klastuolė šyptelėjo jai. Tiesa, dabar sunkiai sekėsi būti linksmai, kai už lango toks niūrus dangus, pranašaujantis lietų be abejo.
- Žinoma, galime dirbti kartu, - pasakė Danielei, savo draugei iš labai senų laikų. - Atleisk, Emily, mes senai besimatėm su ja, - apgailestavo ketvirtakursė.
Pasisukusi į Danielę Klastuolė atsiduso.
- Ugnies kerus išmokau pirmam kurse, o va su minties galia dar nedirbau. Tai galbūt tu dek ugnį, o aš trukdysiu? - pasiūlė Jekaterina. Absoliučiai neturėjo jokio noro uždeginėti žvakės tais kerais, kuriuos jau mokėjo.
-
Danielė savo bejausmes akis nukreipė į prieš tai nepastebėtą mergaitę, iš pažiūros pirmakursę. Mažytę sekundės dalelę varniukė viduje sumišo, nes nė nebuvo pagalvojusi, jog galbūt kas kitas norėjo daryti šią užduotį su Jekaterina. Bet šis retai užklystantis jausmas užsibuvo per trumpai, kad Dani pradėtų gailėtis, tad tik gūžtelėjo pečiais apgailestaudama ir vėl sutelkė žvilgsnį į Jekateriną.
- Kodėl gi ne,- atsakė ir apsižvalgė po klasę. Varniukė pamatė, kad kiti mokiniai bando naudoti gan sudėtingus kerus, kurie iš lazdelės paleidžia pačią ugnį, o ne ką nors uždega. Ji nusprendė pasirinkti kiek lengvesnius kerus - savaiminio užsidegimo. Juos naudojant daiktas tiesiog užsidega iš lazdelės nepaleidus jokios matomos liepsnos.
- Ignitio,- bakstelėjo į žvakę, tačiau nieko neįvyko.- Ignitio,- pakartotinai mostelėjo link žvakės, bet staiga, nei iš šio, nei iš to užsidegė knygą, gulėjusi netoliese. Greitai ją užgesino, jog per daug nenukentėtų ir apgailestaudama gūžtelėjo.
- Tai kaip sekasi? Kas nors naujo yra?- bandė užmegzti pokalbį, bet ji puikiai žinojo, kad visiškai nemoka kalbėti tuščiai, taip sakant „apie orą“. Dani apskritai nelabai mėgo kalbėti ir žodžių nevertino, nes jie per dažnai būna melagingi. Tačiau darbai - čia jau kita kalbą.
- Ignitio,- šįkart mostelėjo tiesiai į žvakę ir stebėjo.
-
Suskambėjo skambutis į pamoką. Lukas kaip visada ieškojo vietos atsisėsti, nes dažniausiai vietos buvo užimtos. Berniukas apsidairė ką gi kiti daro, o kiti kalbasi, kiti bando uždegti žvakę. Berniukas nesiruošė nieko daryti, bet staiga išgirdo, kad reikės dirbti poroms tada Lukas susimąstė su kuo gi man reikės daryti šitą darbą Lukas Linkolnas užsidavė sau klausimą kurio turbūt pats atsakyt negalėtu. Nieko ilgai negalvodamas jis ėmėsi ieškotis poros su kurio(a) galima būtu dirbti. Ilgai žiurinėjosi, bet nerado Berniukas jau norėjo mesti viska ir daryti pačiam.
- Incendio. Berniukas išgirdo šiuos žodžius ilgai nelaukdamas atsivertė knygą susirado burtažodį Incendio ir skaito. Incendio tai burtažodis kuris gali uždegti žvakele. Paskaitė ir staiga pamatė mergaitę kuri dar neturėjo poros, bet Lukas nedrįso prie jos eiti...
-
Laira, kaip ir dažniausiai, atsisėdo į suolą apie vidurį klasės. Ji tyliai klausėsi pamokos pradžioje kalbančių mokinių ir stengėsi viską įsiminti. Mergaitė su nuostaba ir net gi pagarba žvelgė į vieną vyresnių klasių moksleivę, kuri atsakė itin išsamiai ir rodos išvadino visus galimus burtažodžius. Vėliau mokytojai uždavus praktinę dalį klastuolę vėl apėmė nerimas. Ji tikrai nemėgo darbo grupėse, nes jo metu mergaitę būtinai kas nors bandydavo kalbinti, o galiausiai imdavo į ją žiūrėti kaip į kokią nenormalią ir beveik visada išeidavo ieškoti kito kompanijono. Taigi - darbas porose sukeldavo daug nemalonių jausmų ir paprastai duodavo mažai naudos. Žinoma, mergaitė liko sėdėti suole ir tuo tarpu stebėjo trijų mergaičių pokalbį. Jo metu spėjo išsiaiškinti, kad protingosios vyresniokės vardas Jakaterina, o kitų dviejų mergaičių panašu buvo Danielė ir Emily. Pirmakursė stebėjo situaciją ir supratusi, kad viena jų liko be poros vylėsi, kad toji neateitų pas ją.
-
Iki tol, sau ramiausiai sėdėjusi galiniame suole, Gabija turėjo persikelti sėsti su kažkuo. Ji pamatė merginą, kuri liko be poros ir nutarė persikelti pas ją, tik pirmiausia žinoma paklausė jos:
- Ar galiu sėsti su tavim?
Išgirdusi atsakymą blondinė atsisėdo ir susidėjo knygas. Ji pažvelgė į merginą ir bandė prisiminti jos vardą. Ji tikrai jį žinojo... Emily Arcanus! Kas su ta mano atmintimi...
- Emily, kadangi man nelabai patinka visi tie ugnies burtažodžiai ir pati ugnis tai gal aš geriau bandysiu trukdyti, o tu dek žvakę, gerai? - pasiūlė mėlynakė.
Ji nemelavo. Ji paniškai bijojo ugnies ir bet ko kas susiję su ja, po to kai vos išgyveno gaisro metu. Liepsna buvo gerai įsisiautėjus, bet ji per kažkokį stebuklą išgyveno...
-
Išklausiusi Jakateriną klastuolė supratingai linktelėjo.
- Žinoma dirbk su ja. Susitiksim vėliau.
Tuomet mokinė patraukė tolyn nuo mergaičių. Ji pastebėjo naujokę, kuri rodos neturėjo poros ir gan liūdnu žvilgsniu žvelgė į antrakursę, tad ketino prie jos prieiti ir pasiūlyti dirbti kartu, tačiau tuo metu prie Emily atėjo kita mergaitė ir paklausė ar toji gali sėdėti šalia. Klastuolė nusišypsojo :
- Žinoma gali, - linksmai atsakė.
Vėliau išklausiusi porininkę mergaitė sutriko. Ji taip pat tikėjosi, galėsianti bandyti trukdyti, mat ugnis jai kėlė baimę nuo pat vaikystės. Tiesą sakant, per visą gyvenimą mergaitė nei karto nebuvo uždengusi nei vieno žiobariško degtuko, nei kitokiu būdu uždengusi ugnies. Kita vertus, iššūkiai mokinukei patiko, todėl kiek padvejojusi ji sutiko:
- Na... Na gerai. Tik... Aš neturiu daug praktikos padeginėjant. Tai yra uždeginėjant. Na, įžiebiant ugnį. Žodžiu supratai.
Vėliau mergaitė išsitraukė lazdelę ir nukreipusi į žvakę tarė:
- Incendio.
Žvakė liko šalta.
- Incendio, - pakartojo mergaitė.
Tačiau vargu ar tai davė bent menkiausią rezultatą. Klastuolė pakartojo burtažodį dar keletą kartų, tačiau taip laukiamos (arba nelabai) liepsnos nepasimatė. Galiausiai, kiek susinervinusi mergaitė ištarė:
- Confringo.
Ir nukreipė lazdelę į žvakę. Beveik. Na, bent jau burtažodis suveikė...
-
Jekaterinai mintyse ėmė skambėti visokios juokingos melodijos, o dar tie prisiminimai, kurie sugrįžta šalia esant Danielei.
- Ne, tu juk rimtai nežadi padegti tos parduotuvės, - nusijuokė mergina.
- Bet aš šokolado noriu, o piniginę tai namie pamiršau, - suklapsėjo blakstienomis angeliuko žvilgsnį nutaisiusi raudonakė.
Klastuolė tyliai sukikeno ir nukreipė niekaip negalintį susikaupti juodų akių žvilgsnį į žvakę. Kai pamatė kibirkšnis, kurios kėsinosi uždegti žvakę, mergina susikaupė. Nedek, nedek... bet vėl suprunkštė ir žvakė patenkinta sau užsiliepsnojo. Jekaterina užsimanė trenkti galvą į stalą, bet negalėjo taip imti ir padaryti.
- Astiprašau... tas parduotuvės padegimas, - sukikeno ji vėl. - Nieko naujo kaip ir nevyksta, viskas po senovei. Uždek vėl, šįkart reikia susikaupti.
Vyptelėjo juodaplaukė ir nukreipė deginantį žvilgsnį į žvakės dagtį ir lengvu pūstelėjimu ją užgesino.
-
Jekaterinai per daug išsiblaškius, liepsnelė suplazdėjusi užsidegė ir Danielė negalėjo neapsidžiaugti.
- Taip, linksma buvo,- šyptelėjo puse lūpų,- o ir šokoladas neblogas, tik gal kiek aptirpęs,- nusijuokė. Dabar, klastuolei priminus, Dani prieš akis iškilo degančio namo vaizdas, bei ausyse nugriaudėjo ugnies ūžimas. Žinoma, po viso to, ji nesusilaikė šeimininkams nepalikusi gražios sumelės nuostoliams atlyginti, bet... Tąkart jai patiko atitrūkti nuo pilkos kasdienybės į kurią per daug panirdavo būdama viena.
Danielė, galiausiai grįžusi iš prisiminimų, padėjo kairę ranką ant stalo ir sutelkė savo energiją tik į vieną tikslą - žvakę, stovinčią priešais.
- Ignitio,- ištarė ir mostelėjo jos link.
-
Amelia "pramiegojo" visą teorinę dalį. Ji buvo pernelyg mieguista ir pavargusi, kad galėtų mąstyti - būtent todėl to ir nedarė.
Mergaitė, pastebėjusi, kad Jekaterina jau užimta, o Emily taip pat spėjo susirasti partnerę, apsidairė. Daugiau jos draugių klasėje lyg ir nebuvo (arba ji tiesiog jų nepastebėjo), tad varniukė nusprendė darbą bandyti atlikti su kokiu naujoku - jų, rodosi, šiais metais buvo nemažai. Pastebėjusi šviesiaplaukę pirmakursę, kuri dar neturėjo poros, trečiakursė prie jos ir patraukė. Jau seniai nebuvo susipažinusi su nauju žmogumi - tikriausiai paskutinį kartą naują draugę susirado tada, kai nenaudojamoje klasėje užtiko Vivian ir Leilą.
-Sveika,-šyptelėjo mergaitei raudonplaukė, jau nekantraudama pradėti darbą.-Nori dirbti kartu? Ar jau esi su kuo nors susitarusi?
-
Vos Laira spėjo apsidžiaugti, kad Emily nusprendė dibti su kita mergaite, prie jos jau atsirado kita mokinė ir pasiūlė dirbti kartu. Laira pasislinko priimdama mokinę atsisėsti šalia ir taip parodydama, kad nieko nelaukia. Vis dėlto jai buvo jabai nejauku, mat numanė išgirsianti dar ne vieną klausimą iki darbas prasidės. Norėdama kiek galima to išvengti Laira pati padėjo ant stalo žvakę ir atsisukusi į porininkę parodė į tą daiktą ranka, taip kviesdama mokitę pradėti. Nors ji ir truputį mokėjo bežodžius kerus, bet žymiai labiau jai patiko mintis stengtis mintimis neleisti uždegti žvakės, negu bandyti tą padaryti. Laira nedrąsiai stebėjo šalia sėdinčią mergaitę, spėliodama ar ji supras šito gesto reikšmę ir priežastį, kodėl klastuolė paprasčiausiai nepasakė "pradėk tu".
-
Gabija žinojo, jog norint mintimis kažką daryti, jas reikia pirmiausia "apvalyti". Ji labai stengėsi, bet mintys vis tiek užkimštos viskuo, kuo tik įmanoma. Ak nemaniau, kad yra kažkas sunkiau, nei perskaityti visiškai neįdomų romaną...
Pagaliau "apvalius" mintis blondinė bandė sutrukdyti Emily uždegti žvakę. Mergina nesuprato ar darbo partnerei nesiseka uždegti, ar jai tiesiog sekasi, bet bandė toliau. Visas procesas Grifę nervino... Vis bandyti, bandyti, bandyti, bandyti ir dar kartą bandyti... Atrodo galima numirti tokioje nuobodybėje, tačiau mėlynakė norėjo išmokti. Tada ją rimtai sunervino nežinia dėl to ar jai sekasi, ar tiesiog, jos draugei nesiseka, tad ji nustojo bandžiusi ir įsmeigė žvilgsnį į žvakę laukdama kol ji užsidegs, arba ne.
-
Praėjo kelios sekundės, kol mokinė suprato ką padariusi. Po mergaitės ištarto burtažodžio pasigirdo sprogimas ir pasimatė ugnies liežuvėliai. Tačiau sprogo ne žvakė - pasirodo mergaitė buvo netyčia pakreipusi lazdelę kiek į šoną ir sprogimas įvyko kažkur netoliese. Kurį laiką dėl pasklidusių dūmų mergaitė nematė ką tiksliai burtas kliudė, bet netrukus suvokė, kad tai buvo ne šiaip koks daiktas, bet netoliese sėdėjusios mokinės plaštaka. Apimta siaubo Emily kurį laiką negalėjo net pajudėti. Ji tik išplėtusi akis žiūrėjo į šį krapų vaizdą. Rankoje laikyta lazdelė išslydo iš sustingusios rankos ir tyliai trinkteldama nukrito ant žemės. Praėjo laiko, kol klastuolė atsikvošėjo, tačiau net ir tada ji negalėjo nieko padaryti. Tokia magija, kuri galėtų pagydyti šitaip sužeistą ranką buvo tiesiog ne jos jėgoms. Mokinė tiesiog beviltiškai stebėjo kas vyksta suvokdama, kad yra bejėgė ką nors pakeisti.
-
Gabija išgirdo sprogimą. Visur buvo pilna dūmų ir vaizdas buvo toks lyg žiūrėtum per popierių, galiausiai ji susiprato, jog jaučia skausmą plaštakoje ir žvilgtelėjo - ranka buvo apdegusi, raudona ir visaip kitaip šlykšti.
-Aaaauč... skaudaa... Taip ir mirsiu nesulaukus bent 14- vos neverkdama suinkštė mergina. Blondinė stengėsi, neparodyti savo kančių ir skausmo, nors taip baisiai skaudėjo... Tačiau išdidumas, išdidumas ir dar kart išdidumas trukdė jai viską parodyti. Tada Grifė prisiminė, jog klasėj yra ne viena ir su baime pažvelgė į Emily - jai, ačiū Dievui, viskas buvo gerai. Ji greitai apžvelgė kitus mokinius - jie irgi sveiki. Bent jau tas gerai. Ji tikrai nenori eit į ligoninę, tad nutarė išsigydyti čia vietoje. Pala, aš gi nežinau jokių gydymo kerų!. Tada ji kreipėsi į Emily:
- Gal žinai kokių gydymo kerų? Man šiek tiek skauda...
Gabija Poter pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu lyg būtų pirmokė, kuri maldauja mokytojos išleisti į tualetą per pamoką. O tas šiek tiek net nebuvo arti to skausmo, kurį ji jautė.
-
Dūmams išsisklaidžius ir Emily galutinai atgavus žadą mergaitė nužvelgė suolo draugės ranką. Viskas nebuvo taip blogai kaip ji manė - ranka buvo tikrai stipriai nudeginta, bet bent jau nesprogo. Mokinė turbūt pirmą kartą gyvenime taip nudžiugo, kad jos burtas ne visiškai pavyko. Klastuolė suprato, kad Gabijai tikrai labai stipriai skauda, nors grifiukė to ir nesakė. Išgirdusi klausimą mergaitė papurtė galvą - kaip žiobarė ji žinojo, kad ranką dabar reikia atšaldyti geriausia pakišus po šaltu vandeniu, bet buvo tikra, kad burtininkų pasaulyje egzistuoja kokie nors veiksmingesni burtai, nei ši žiobariška pirmoji pagalba - ir garsiai pakvietė mokytoją, kuri turbūt jau ir taip ėjo pas mokines. Emily net neabejojo, kad profesorė žinos ką daryti - juk jei tapo Aurorų štabo vade, tikriausiai yra labai galinga burtininkė, o jei ir nežinotų, tai visada galima mokinę nuvesti pas seselę. Kol laukė profesorės Meko antrakursė visą laiką be perstojo atsiprašinėjo grifiukės už tai, ką padarė ir gal milijoną kartų pasakė, kad tai įvyko netyčia.
-
Jekaterina tyliai sukikeno - nuo to, kad ji padegė tą vargšę parduotuvę, šokoladas tikrai buvo aptirpęs. Ir ne bet kaip, bet praplėšus popierėlį iš vidaus išbėgo skystas šokoladas. Na, buvo gerai, nes iš parduotuvės juodaplaukė pasičiupo puodelį ir pieno bei pasitaisė šokolado su pienu.
Grįžusi į savą protą ir išnirusi iš prisiminimų mergina susitelkė ties žvake. Ji jau ruošėsi užsidegti, bet Klastuolė aktyviai tam priešinosi. Rodos, akyse mirgėjo liepsnos ir grasino ketvirtakursę nutempti kažkur į nežinią. Galva tiesiog sprogo nuo karščio joje, o kur dar šalta jos oda su karštu ugnies alsavimu. Paskutinį kartą iškvėpus liepsnos dingo ir Jekaterina greit pamirksėjo kelis kartus. Toks jausmas, lyg katinui į akis automobilio šviesos šviestų, bet žvakė nedegė. Viskas. Ji apgynė žvakę ir dagtis neužsiliepsnojo.
-
Gabija nusprendė užšaldyt ranką tad nusitaikė lazdele į ranką ir be žodžių ją užšaldė. Tačiau tą pačią akimirką išsigando, kad visiškai nenušaltų rankos. O velnias, teks sušildyt... tada vėl nukreipė lazdelę į sužeistą ranką ir sušildė, tik nuo to visai nepagerėjo. Po velnių Gabija mąstyk! Juk lankei žiobarų mokyklą ir dar gydytoja norėjai būt! - pati sau mintyse tarė. Žinau! Ji su lazdele ėmė mosuoti virš rankos prisimindama kaip tiksliai kerėti mintimis. Atrodo, jog pavyksta. Mergina pajautė kai karštis tarsi "palieka" ranką ir kyla aukštyn kaip ji norėjo.
- O jop...
Ir staiga prisiminė, jog klasė pilna vaikų, ir kad mokytoja ateina tiesiai prie jų tikriausiai.
Ranka jau buvo normalios spalvos. Na gal dar vos vos rausva, bet jau nebeskaudėjo.
- Gal geriau keiskimės užduotimis? Aš padegsiu, o tu trukdyk, - pasakė besišypsodama.
-
Emily, pamačiusi kad draugei jau geriau, kiek nusiramino. Išgirdus draugės pasiūlymą apsikeisti užduotimis mokinei tarsi akmuo nuo pečių nusirito.
- Taip, tai bus kur kas geriau! - entuziastingai pritarė antrakursė.
Ji tikrai nenorėjo dar kartą ko nors sužeisti. Mergaitė pakėlė akis ir įsistebeilijo į dar vis ant stalo padėtą žvakę. Ji mintimis stengėsi sutrukdyti ugniai įsiplieksti susitapatindama su žvake ir neįsileisdama ugnies į save tarsi pati būtų šis mažas vaško kūrinėlis. Klastuolė įsivaizdavo apgaubianti žvakę vandens skydu, kuris turėtų sulaikyti ugnį ir taip neleisti jai užsidegti. Kol kas, buvo panašu, kad tai veikia, mat liepsna nepasirodė. Kita vertus, neaišku buvo ar Gabija moka šitą burtažodį ar kaip ir Emily naudoja jį pirmą kartą.
-
Džeinė atbėgo prie mergaičių vos tik išvydusi kad kažkas atsitiko ir išgirdusi sprogimą. Nieko netardama atsargiai paėmė į rankas jau prigijusią Gabijos ranka ir kruopščiai ją apžiūrėjo, stengdamasi nepasukti plaštakos taip, kad grifiukei skaudėtų.
-Gydimo kerus atlikai tikrai neblogai, tačiau bijau, kad kaulas gali būti šiek tiek kreivai suaugęs,-tarė mergaitei aurorų vadė.-padėčiau tau, tačiau tai nelabai mano sritis. Aš specilizuojuosi kažkur ties spardant trolių, drakonų ir burtininkų subines. Geriau bus, jei tavo ranką patikrins gydimo profesionalas-nuvesiu tave pas panelę Pomfri.
Juodaplaukė pažvelgė į Emily.
-Už tokį dalyką galėčiau pašalinti tave iš mokyklos. Tačiau tikiu, kad tai padarei netyčia. Tiesiog... Kitą kartą būk atsargesnė, gerai?-atsiduso mergina.
Tada profesorė atsisuko į klasę. Daugumai mokinių nepavyko uždegti žvakės, tačiau buvo ir keletas laimingųjų.
-Pamoka baigta!-paskelbė Džeinė.-Taškai bus paskelbti ryt, galite eiti!
Vėl atsisukusi į mergaites ji mostelėjo į duris.
-Nagi, eime į ligoninę.