Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pamokos => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Temą pradėjo: Gabriella von Sjuard Birželio 08, 2015, 09:22:21 pm

Antraštė: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 08, 2015, 09:22:21 pm
Klaidžiuose Hogvartso koridoriuose, šalia kitų profesorių kabinetų buvo ir naujai įkurtas, Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas. Durys buvo tamsaus medžio, ant kurių buvo užrašyta profesoriaujančio profesoriaus pavardė. Į šį kabinetą atklysdavo norintys apsiginti nuo visur esančios juodosios magijos, pasikonsultuoti apie juodąsias būtybes, atlikti bausmių, arba tiesiog pasikalbėti su mokytoju.
Kabinetas buvo erdvus, sienos buvo šviesios ir puikiai atspindėjo saulės šviesą, sklindančią iš langų. Dešinėje stovėjo keletas lentynų su įvairiomis knygomis, kurios buvo tvarkingai išdėliotos pagal nugarėlių spalvas. Kitoje lentynoje buvo sudėti puodeliai, sausainiai ir saldainiai, arbata, cukrus. Prie lentynų stovėjo darbo stalas, ant kurio buvo krūvelė lapų, pieštukai, parkeriai ir vanilės kvapo žvakė. Kairėje stovėjo keletas odinių krėslų, o šalia jų buvo stiklinis staliukas.
Čia ir mokinys, ir profesorius yra visada laukiamas, jam suteikiama visa norima informacija, maloniai ir šiltai bendraujama.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Džeinė Meko Birželio 08, 2015, 10:27:27 pm
Džeinė Meko ėjo koridoriumi. Jos juodoji pantera Naktis, žinoma, žingsniavo šalia. Buvo vidurdienis, dauguma mokinių valgė pietus didžiojoje salėje arba buvo lauke. Profesorė vilkėjo juodas odines kelnes ir raudonus marškinius atraituotomis rankovėmis ir šiek tiek prasagstyta iškirpte, nors įprasta mokytojo apranga buvo juodas apsiaustas. Oh hell no. Džeinė nekentė juodų, dulkslių apsiaustų, su kuriais buvo nepaprastai karšta. Mergina jau buvo neseniai pavalgiusi, tad dabar tiesiog vaikštinėjo pilies koridoriais. Ji pati baigė šią mokyklą vos prieš du metus, tad jai buvo linksma gryžti. Staiga jos akys užkliuvo už vienų durų. Džeinė stabtelėjo ties jomis, ir šyptelėjo. Nežinojau, kad Gabriella čia mokytojauja... Juodaplaukė pabeldė į duris, tačiau nesulaukė jokio atsako. Džeinė nebūtų Džeinė, ji tiesiog ėmė ir įėjo vidun. Gabriellos kabinetas buvo labai dailus ir jaukus, tačiau pačios šeimininkės nesimatė. Mergina atsisėdo į draugei priklausančią kėdę. Jos pantera prisėdo šalia ir nusižiovavo.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 08, 2015, 10:36:40 pm
Gabriella žingsniavo ilgais Hogvartso koridoriais. Pavalgiusi sočius ir skanius pietus, profesorė ėjo šypsodama ir galvodama apie širdžiai malonius dalykus. Tikrąja to žodžio prasme, užuodusi žmogaus kraują, šviesiaplaukė trumpam sustojo, bet atsikvėpusi ėjo toliau.
Pravėrusi savo kabineto duris, šviesiaplaukė išvydo į jos kėdę įsitaisiusią draugę - taip pat profesorę, Džeinę Meko. Ir kaipgi ji be Nakties... pagalvojo Gabriella ir šyptelėjo.
- Labas, - pasisveikino mergina ir apkabino draugę. - Ką čia veiki? Mokytojauji? Palauk, tuoj arbatos padarysiu. Ar kavos? Žinau, kad kava tau labiau patinka, - nusijuokė ji.
Gabriella priėjo prie lentynos su arbata ir kitais gardumynais ir pradėjo ruošti šiokias tokias vaišes.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Džeinė Meko Birželio 08, 2015, 10:55:58 pm
Džeinė nusišypsojo išvydusi, kad Gabriella pagaliau atėjo.
-Sveika!-nusijuokė mergina ir taip pat apkabino draugę.-žinoma, kad noriu kavos. Tu juk pažysti mane-kava yra mano gyvenimo meilė. Juodos, be cukraus.
Gabriellai padavus puodelį, pilną juodos kavos, Džeinė nusišypsojo.
-Šiaip jau aš aurorė. Astronomijos mokytojos darbas-tik priedanga. Magijos ministerija bijo, kad gresia pavojus Hogvartso saugumui, tad atsiuntė mane,-paaiškino juodaplaukė.-nebijok, kol kas jaudintis nėra ko.
Žaliaakė gurkštelėjo kavos iš dailaus rausvo puodelio ir pažvelgė į Gabriellą.
-O tu ką čia veiki? Ką dėstytojauji? Kaip sekasi? Ką veikei?-Džeinė Meko sukikeno.-Dievulėliau, turiu tiek daug klausimų. Tu kalbėk, o man leisk pasimėgauti šia tobula juoda kava.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 08, 2015, 11:14:50 pm
Gabriella išmaišė juodą kavą ir ištiesė puodelį Džeinei. Pati sau pasidarė juodos arbatos su pienu. Iš lentynos ištraukė padėklą su šokoladiniais keksiukais ir padėjo netoli kitos profesorės.
- Prašom, - šyptelėjo šviesiaplaukė ir prisėdo ant vieno iš krėslų. - O vat grįžau į Hogvartsą, mokytojauju apsigynime nuo juodosios magijos ir magiškų gyvūnų priežiūroje. Aš tavęs taip ilgai nemačiau, kur tu buvai dingusi? Sekasi visai neblogai, labai gerai, netgi pasakyčiau, - nusijuokė ji. - Keliavau, susipažinau su naujomis kultūromis, gilinau žinias ir mokiausi. O tu ką veikei? Kaip tau sekasi? - Gabriella suraukė antakius ir tylesniu balsu pridūrė. - Sakai, neverta kol kas jaudintis? Jei kas nors atsitiks, sakyk man, kaip galėdama padėsiu.
Profesorė atsistojo ir padėjo puodelį ant stiklinio staliuko. Priėjo prie Džeinės ir pasakė:
- Kažkas pasikeitė. Ar tu sulieknėjai? - nusijuokė mergina.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Džeinė Meko Birželio 09, 2015, 01:48:33 pm
Džeinė nusišypsojo ir gurkštelėjo savo juodos kavos.
-Kad visą laiką buvau darbe. Tiesa, lankiausi Azkabane. Kraupi vieta. Bet šiaip daugiau nieko naujo. Sekasi man puikiai, dievinu aurorės darbą,-pasakojo juodaplaukė,-tačiau pasiilgau Hogvartso. Žinoma, ne Astronomijos. Negalėjau patikėti, kai man pasakė, jog liko tik Astronomijos mokytojos vieta. Tikėjausi, kad galėsiu mokyti apsigynimą nuo juodosios magijos arba kerėjimą-juk su tuo susiduriu kiekvieną dieną darbe. Eh. Na, bent jau ne herbologija arba ateities būrimas. Mielai ateičiau pasėdėti į tavo pamokas, jei priimtum. Norėčiau pasižiūrėti, kaip mokai. Pasiilgau apsigynimo nuo juodosios magijos pamokų.
Aurorė padėjo savo kavos puodelį ir išgirdusi klausimą juokais griebėsi už širdies.
-Tai sakai, kad aš buvau stora?! Tu skaudini mane!-sukikeno profesorė.-o šiaip jau... Gal ir pasikeičiau. Aurorų treniruotės būna du kart į dieną, todėl tapau sportiškesnė. Ir... Pažvelk čia.
Džeinė parodė Gabriellai vidinę savo kairiojo riešo pusę. Ten buvo tatuiruotė-skrendantys paukščiai. Tie paukščiai buvo juodi varnai, ir jie pastoviai judėjo, skraidžiojo šen bei ten aurorei ant odos.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 09, 2015, 01:56:27 pm
- Aš irgi buvau Azkabane. Neklausk, ką ten dariau, - nusijuokė profesorė. - Na, astronomija tikrai nėra taip blogai, man patikdavo. Visada reikia įžvelgti ir gerąją pusę, - mirktelėjo ji. - Žinoma, kad gali ateiti, tu visada pas mane laukiama. Tik, kol kas, kaip profesorė aš esu nepatyrusi, prieš klasę taip pat sunkoka kalbėti. Bijau, kad jiems nepatiksiu.
Gabriella su pasimėgavimu gurkštelėjo tradicinės angliškos arbatos ir žvilgtelėjo pro langą. Ją šiek tiek erzino saulės šviesa, krintanti ant jos šviesios odos, bet šviesiaplaukė nieko nedarė. Paglosčiusi panterą, profesorė atsisuko į Džeinę.
- Ne, niekada nebuvai stora, - nusijuokė. - Vistiek sulieknėjai. Oho, kokia graži, - nusistebėjo tatuiruote. - Aš irgi šiek tiek pasikeičiau. Pastebėjai?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Džeinė Meko Birželio 10, 2015, 09:23:40 am
Džeinė nusijuokė.
-Tu bijai, kad nepatiksi mokiniams?.. Cha. Tu dar gana normali. Gerąja prasme. O štai pusė mano mokinių manęs nekenčia, o kita pusė myli. Kitaip nebūna,-sukikeno juodaplaukė.-Bet... Jei turėsi problemų kalbant su jais, reiks patarimo ar kalbėsite apie aurorus ar dar kurią nors temą kuria galėčiau tau padėti, gali kreiptis į mane. Visada padėsiu.
Mergina išgėrė savo kavą ir pažvelgė į jos likučius rausvame puodelyje. Profesorė prisiminė, kad Kasiopėja šiais metais veda ateities būrimą. Ko gero, dabar išburtų ką nors iš šių juodų tirščių.
-Jei kalbi apie tai, kad esi vampyrė, tada mačiau tai jau tada, kai įėjai į šį kambarį,-šyptelėjo Džeinė.-aurorai privalo išmokti atpažinti vampyrus. Tai nėra taip akivaizdžiai matyti, bet... Tu kitaip judi, pasikeitė tavo oda ir akys. Nesijaudink, tau tinka.
Juodaplaukę pažvelgė į laikrodį, kabantį ant sienos ir krūptelėjo. Ji jau vėlavo į vieną susitikimą. Mergina dar sykį apkabino Gabriellą ir atsiprašomai šyptelėjo.
-Atleisk, tačiau jau turiu eiti. Tačiau gali užsukti pas mane kada tik nori,-pasakė Džeinė.-iki!
Prie durų mergina pavirto baltąja tigre, ir jos nušuoliavo koridoriumi kartu su Naktimi.
...................
Buvo saulėta popietė, kai Džeinė Meko ir jos juodoji pantera Naktis ėjo Hogvartso mokyklos kotidoriumi. Koridoriai buvo pilni šurmuliuojančių mokinių. Profesorė paprastai nevaikščiodavo mokyklos koridoriais dieną-juk buvo Astronomijos mokytoja, tad sulaukė smalsių žvilgsnių. Aurorė vilkėjo paprastus juodus džinsus, juodą odinį švarką ir raudonus marškinėlius, o avėjo juodus martinsus. Tai buvo jos įprasta apranga. Mergina stabtelėjo priešais Gabriellos Morris kabineto duris ir pasibeldusi įėjo.
-Sveika,-pasisveikino su drauge Džeinė.-šiandien buvau kiauliasodyje. Nori saldainių?
Juodaplaukė nusiemė nuo peties kuprinę, pilną saldumynų ir nusijuokė. Na ir kas, kad jau devyniolika? Saldumynus visi mėgsta.
((Neturėjau ką veikt, tai atėjau. :D ))
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 24, 2015, 05:10:52 pm
Luna Įkyrėlė iš savo koledžo ėjo pas savo Klastūnyno vadovės kabinetą. Luna susitarė, kad po pamokų ji ateis pasimokyti gynėjo kerus. Ji eidama galiausiai surado koledžo vadovės kabinetą. Luna nedrąsiai  pasibeldė. Ji išgirdo leidimą.Luna įžengusi į kabinetą pasisveikino su profesore - vadove :
- Laba diena štai ir atėjau kaip buvome susitarusios, - Luna narsiai kalbėjo bei paklausė :
- Kada galime pradėti praktiką ? Gal dabar ?- Luna pasiūlė. Ji nusivilko mantiją. Iš kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Davė profesorei ženklą. Burtų lazdele sumosavo ir sušuko :
- Expecto patronum !- sušukdama iš lazdelės išlindo tik  nedidelis dujų kamuolys. Luna vėl bando. Ji taria:
- Expecto patronum !- tardama jau didesnis dujų kamuolys. Luna savimi nusivylė. Ji nutarė atsisukti į profesorės - vadovės pusę ir laukti ką jai pasakys. Taip ji ir padarė ...
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 24, 2015, 05:30:57 pm
((Džeine, Džeinyt, galėjai pranešt, kad ateini. Dabar teks laukt. ;D))
Gabriella Morris sėdėjo savo kabinete ir skaitė dienos naujienas laikraščiuose. Noras skaityti ir domėtis pasaulį užgriuvusiomis problemomis buvo mažas, taigi netrukus profesorės žvilgsnis nuklydo į už lango ramiai plaukiančius debesėlius ir medžių viršūnes.
- O, sveika, Džeine, - lyg pabudusi iš miego tarė Gabriella. - Nesitikėjau, kad ateisi. Žinoma, kad noriu. Arbatos? Kavos?
Netrukus nuo šviesiaplaukės veido šypsena dingo lyg raukšlės nuo išlyginto rūbo, kai profesorė išgirdo beldimą į duris.
- Tiksliai, praktikavimasis... - sumurmėjo sau po nosim. - Užeikit. Luna, pasipraktikuok, o mes su Džeine pažiūrėsim, gerai? Daug laiko tau skirti negaliu, atsiprašau.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 24, 2015, 05:53:10 pm
Luna Įkyrėlė išgirdusi profesorės žodžius ji įsitempė. Be to pasijuto nejaukiai, nes ji pamatė astronomijos pamokos profesorę Džeinę Meko. Luna susikaupė labiau , pasirinko laimingesnį įvykį. Ji sušuko :
- Expecto patronum!- su lig jos žodžiais dar didesnis dujų kamuolys pasidarė. Luna vėl nusivylė. Ji giežė apmaudą ant savęs, bet to neparodė profesorėmis. Luna mąsto ... Kokį įvykį pasirinkti man ? Jau regis žinau. Aną dieną pagaliau sutikau brolį. Luna, šį įvykį pasirink ... Jai sukuždėjo vidinis jos balsiukas. Luna širdyje sutiko. Ji mąsto tik apie tą įvykį. Luna Įkyrėlė sumosavo  burtų lazdele ir sušuko :
- Expecto patronum ! - kai jos balsas išsiveržė iš lazdelės išlindo jos gynėja - katė. Jos gynėja liuoksėjo  prie profesorių užšoko ant profesorės Meko kojų , susirangė ir sumurkė. Baigdama murkti Lunos gynėja išnyko. Luna apsidžiaugė bei nusijuokė mat jos gynėja - katė krėtė pokštą.Luna klausia profesorės :
- Ar jau viskas ? Beje iš anksto visada sakau viso gero. Ką man dar norėsite pasakyti ?- Luna paklausiusi jau ėjo prie išėjimo durų, bet ją sustabdė profesorės Morris balsą. Luna išklausiusi atsisveikino su profesorėmis, išėjo pro duris. Uždarė duris ir nupėdino link savo koledžo. 
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 26, 2015, 10:46:06 pm
   Gabi pasibeldė į Klastūnyno vadovės kabineto duris.
- Laba diena, - tarė įėjusi. - Atėjau pasipraktikuoti gynėjo kerų.
   Iš tikrųjų tai Gabi visai netroško praktikuotis kerų, o juolab gynėjo, bet ką jau padarysi - profesorė patarė tai padaryti, o jeigu Gabi padarys, galbūt atrodys gera, pavyzdinga mokinė. O ko gi dar reikia? Jeigu koledžo vadovė Gabi gerbs, tuomet tikrai nesitikės, kad ji pridirbs kokių nors nesąmonių ir gal nelabai Gabi įtarinės. O tai antrakursei būtų be galo naudinga, nes ji tikrai ruošėsi ko nors pridirbti ir būtų tiesiog šaunu, jeigu ji sukeltų kuo mažiau įtarimų.
   Laukdama, ką atsakys profesorė, mergaitė įvairius planus ir varstė akimis Klastūnyno profesorę galvodama, ar ši, sužinojusi, kad jos koledžo mokinė ko nors pridirbtų, ją išduotų.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 26, 2015, 11:37:29 pm
Gabriella stebėjo Lunos pastangas gynėjo kvietime ir komentavo, ką mergaitė daro ne taip. Kai klastuolei pavyko, profesorė linktelėjo galva ir pasakė:
- Gynėjo kerus reikia nuolatos praktikuoti - nežinai, kada jo prireiks. O šiaip viskas gerai, bet kai situacija būna reali, gynėją iškviesti būna žymiai sunkiau.
Gabriella Morris lengviau atsipūtė, bet nespėjusi su Džeine paplepėti, išgirdo dar vieną beldimą į duris. Mergina atsiduso ir šyptelėjo. Na, popietė tikrai nenusimato nuobodi. Ir tikrai nepanašu, kad galėčiau pailsėti ir paplepėti su sena drauge...
- Labas, Gabi, tikėjausi, kad užsuksi pas mane. Gal nori prisėst, ar atėjai čia tik dėl to, kad reikia..? - keistu balso tonu paklausė šviesiaplaukė. - Na, gal nori arbatos? Kakavos? Kavos?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 12:01:24 am
   Gabi nesitikėjo, kad Gabriella pasiūlys Gabi ko nors atsigerti. Apskritai, Gabi labai nustebo išgirdusi klausimą, ar ji atėjo čia tik dėl to, kad reikia. Ir mergaitė tik dabar pastebėjo, kad kabinete yra Džeinė. Kiek pasimetusi, mergaitė vėl prabilo:
- Ee, labas, - tarė Džeinei. - Na, gal ir išgersiu kavos, - su pasididžiavimu tarė, niekas dar nėra Gabi siūlęs kavos, juk tai ne vaikų gėrimas, tad Gabi pasijuto suaugusi. - Na, ne, tikrai ne, atėjau čia ne tik dėl to, kad reikia, - atsisėdo ant kėdės. - Žinoma, atėjau ir pasipraktikuoti gynėjo kerų, bet tuo pačiu tai ir proga ateiti ir šiaip, šyptelėjo.
   Laukė, ką sakys Gabriella. Gabi nežinojo, ar merginos pradės nuo gynėjo kerų praktikavimosi, ar nuo pokalbio ir kavos.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 27, 2015, 12:16:24 am
- Gerai, Gabi, tai kol darysiu tau kavos, pasipraktikuok gynėjo kvietimo kerus. Mes su Džeine pažiūrėsim. Kiek mačiau, tavo gynėjas šiek tiek skiriasi nuo kitų, ar ne? Pastebėjau klasėje, jog kažkas ne taip. Pabandysime šiandien tą problemą panaikinti, - profesorė draugiškai nusišypsojo ir nuėjo link lentynos su puodeliais ir kava.
Šviesiaplaukė paėmė puodelį su garuojančiu gėrimu, į atskirą indą įpylė pieno ir pastatė ant stalelio.
- Prisėsk. Papasakok, kaip čia atsitiko, kad gynėjas kitoks? Kada tai pastebėjai? Kada jis pradėjo tamsėti? Tai gali būti rimta problema, jei laiko nutekėjo daug po pasikeitimo... - Gabriella Morris šiek tiek sunerimo - profesorė tikrai nenorėjo, kad Gabi būtų sunkiau apsiginti.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 12:25:08 am
   Gabi sutriko. Ji matė, kad mano gynėjas pilkesnis nei kitų. Ir dabar tai žinos ne tik ji, bet ir Džeinė. O gal tai matė visi. Tik niekas nieko nesakė. Kol Gabriella ruošė kavą, Gabi atsistojo viduryje kabineto ir sušuko:
- Expecto patronum!
   Iš burtų lazdelės iššoko katė. Kaip visada - didelė, išdidi ir grakšti. Ir kaip jau antrą kartą - ne visai balta, kiek pilka ir labai pikta. Ji tiesiu taikymu movė pro duris ir dingo. Gabi grįžo prie stalo ir atsisėdo ant kėdės. Gabriella paprašė papasakoti apie tai, kaip pasikeitė jos gynėjas.
- Eee... - numykė.
   Sakyti tiesą ar nesakyti? Tai kas, kad Gabriella mano koledžo vadovė ir tikrai nori man gero? Juk tame ir esmė - Gabriella tikrai gera... Ji nesupras to, kaip aš galiu džiaugtis sužinojusi, kad mano tėvai nėra mano tėvai... Ji tada ims mane stebėti... O gal ir ne? Aš nežinau, kaip elgtis, nežinau...
- Na, suprantat, - ėmė pasakoti Gabriellai ir Džeinei, - šios atostogos buvo gana sunkios... Aš sužinojau, kad mano tėvai iš tiesų nėra mano tėvai, o mano prisiminimas, kai gynėją iššaukdavau praeitais metais, buvo susijęs su mano tėčiu, - kalbėjo mergaitė. - Tad gal dabar, kai aš sužinojau tiesą, man paprasčiausiai sunkiau gynėją iššaukti todėl, kad aš žinau, jog tas prisiminimas susijęs su netikru mano tėčiu...
   Gabi šį tą papasakojo, bet ne iki galo. Ji nesakė, kad iššaukti tokį gynėją, kaip dabar, padėjo prisiminimas, kai Gabi sužinojo, kad yra grynakraujė. Bet juk aš ir nemelavau, juk mano gynėjo pasikeitimas tikrai susijęs su tuo prisiminimu apie netikrą tėtį, pateisino save mergaitė. Gabi paėmė puodelį kavos, nesidėjo nei cukraus, nei pieno nesipylė. Gurkštelėjo. Buvo neskanu, bet vadino, jog skonis jai įprastas.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 27, 2015, 12:37:21 am
   Jekaterina ramiai žingsniavo į kabinetą atlikti namų darbų, o gal kiek dėl to, kad norėjo komunikuoti su žmonėmis kaip ir kiekviena... dažniausiai kiekviena būtybė. Vos priėjus prie durų pro jas išmovė pilka ir arši katė, kuri tiesiu taikymu rėžėsi į merginą ir ją pargriovė. Klastuolė suprunkštusi atsistojo ir nusivakė dulkes nuo juodos aprangos bei plaukų - šimtu procentų žinojo, kas sėdėjo kabinete. Tuomet pasibeldė į praviras duris.
 - Laba diena, - pasisveikino su profesorėmis. - Labas, Gabi. Tramdyk savo katę, nes ji visiems plaukus nuraus, - pasakė Jekaterina. Juk vis dėlto šios jaunos morerytės visos buvo jos koledžo mokinės praeituose kursuose.
 - Atėjau pasioraktikuoti gynėjo kerų. Ir tikriausiai šiaip pabendrauti, - šyptelėjo Klastuolė matydama, kad Gabi geria kavą. Merginai pasirodė, kad ji gal kiek sutrukdė atmosferą, bet nesijaudino - visi čia buvo savi ir pažįstami.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 12:47:08 am
   Gabi labai nudžiugo pamačiusi, kad į kabinetą atėjo Jekaterina - tai turbūt nukreips dėmesį nuo pastebėjimo, kad Gabi gynėjas yra kiek pilkokas.
- Labas, Jekaterina, - išsišiepė pamačiusi draugę. - Štai, pas geriausius profesorius renkasi geriausi mokiniai, - nusijuokė. - Ech, mano katė... Na, vadinasi, mano gynėjas nėra silpnas, jeigu jau jį pastebėjai, - bandė paversti viską juokais.
   Gabi dar kartelį atsistojo ir sušuko:
- Expecto patronum!
   Iš burtų lazdelės vėl išlindo katė, šįkart, kaip ir apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, ji iššoko pro langą jį sudaužiusi, bet langas, kaip ir aną kartą, akimirksniu susitvarkė. Gabi vėl atsisėdo ant kėdės.
- Tai va, galbūt jis pilkokas ir piktas, nes mano atsiminimas kiek sutrikdytas, - neva samprotavo Gabi. - Bet ar tai reiškia, kad mano gynėjas gali būti silpnas? - paklausė profesorės. - Regis, jis labai drąsus, - nusijuokė. - O aš pati juk klastuolė, tad ko norėti... Gal jis atspindi mane...
   Akimirką Gabi ir pati patikėjo tuo, ką sako. Tai visai realu. Bet Gabi nutuokė, kad vis dėlto taip yra todėl, kad Gabi prisiminimas apskritai pasikeitė. Ir kad jis nėra tyras, kad nėra doras. Jis gana piktdžiugiškas. Juk turbūt todėl Gabi gynėjas ir yra pilkokas bei piktas. Kaip ir kažkas sakė, kuo blogesnis žmogus, tuo gynėjas pilkesnis. Bet Gabi nenorėjo, kad tai žinotų kiti, o ypač profesoriai, tad nesiruošė to pasakoti, o istorija, kurioje buvo dalis tiesos, regis, visai reali. Tad Gabi tik skvarbiai žvilgtelėjo į Jekateriną, kad ši neprasitartų, nes ji visą tiesą žinojo, ir laukė,  ką pasakys Gabriella.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 27, 2015, 01:07:02 am
- Supratau... - susimąsčiusi tarė profesorė, užsikeldama koją ant kojos ir nervingai pradėdama ją judinti. - Nieko, mes tai sutvarkysim ir žinau kaip. Bet kai būsim vienos, gerai? Pasakysiu, kada kitą kartą ir kur susitiksim, - mokytoja paslaptingai mirktelėjo, bet nieko daugiau neišdavė.
Šviesiaplaukė išgirdo vėl atsidarant duris ir pakreipė galvą jų link. Žinoma, kas daugiau ateis skųsdamasis, jei ne Jekaterinutė? sarkastiškai, bet linksmai pagalvojo Gabriella ir šyptelėjo.
- Sveika, Jekaterina, tu irgi čia atėjai pasipraktikuoti gynėjo kerų? - draugiškai paklausė. - Tai padarysime vėliau, o dabar, pakalbėkim, - nusijuokė. - Kaip jums sekasi? Kaip kiti profesoriai?
Devyniolikmetė padarė dar vieną puodelį kavos ir davė Jekaterinai.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 02:37:25 am
   Gabi susinervino. Gabriella buvo pasiruošusi padėti Gabi panaikinti gynėjo pilkumą ir pyktį. Per gera tavo širdis, Gabriella, per gera, ir ką tu veikei Klastūnyne, pagalvojo Gabi. Iš tikrųjų Gabi visai nenorėjo, kad jos gynėjas atsitaisytų ir būtų, kaip sakant, normalus, toks, kaip grifų, varnių, švilpių ar šventų klastuolių... Jai patiko tai, kad jos gynėjas kitoks, kad jis atspindi kažką ne itin gero. Kam gynėjas tam, kuris nėra nusiteikęs prieš juodąją magiją? Bent jau taip galvojo Gabi.
   Gabriella paklausė, kaip sekasi Hogvartse, kaip kiti profesoriai.
- Na, kol kas sekasi tikrai gerai, - pradėjo pasakoti Gabi. - Jaučiuosi gerai, nes per praeitus mokslo metus ir atostogas daug išmokau, tad jau nusimanau apie magiją kur kas daugiau nei anksčiau, - nusijuokė. - Na, turbūt suprantat, kad, ee, tas toks mokėjimas padeda iškrėst kokią vieną kitą išdaigėlę kokiam grifiūkščiui ir panašiai, - klastingai šyptelėjo. - Na, o profesoriai šiais metais nuostabūs, nes juk mokot tu, Džeinė, Kasiopėja, ko gi dar gali trūkti, - šyptelėjo. - O kaip jums sekasi? - paklausė Džeinės ir Gabriellos.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 27, 2015, 05:28:16 pm
   Jekaterina nusišypsojo. Nors Gabriella elgėsi su jomis kaip su draugėmis, bet nori nenori tas oficialumas buvo justi. Ir dar gana ryškiai, nes juk profesorius ne tas pats, kas mokinys. Oi ne, jūs čia manęs nesidrovėkit, ponios, burbtelėjo tas šizofrenikas balsiukas Klastuolės galvoje. Užvožusi jam su keptuve mintyse trečiakursė šyptelėjo.
 - Na, kaip ir atėjau pasipraktikuoti, bet kad jau čia vyksta pokalbiai, tai atidėsim, - šyptelėjo ir atsikvėpė mergina. Iš dalies svarstė, kurį gynėją kvies, nes jų buvo du. Bent jau ji galėjo išsikviesti du skirtingus. Tai jai patiko ir kartu nelabai.
 - Kaip ir normalūs metai, tik tiek, kad dabar vyresnius mokinius surasti sunkiau, nei adatas šieno kupetoje. Katerina dingusi kažkur, jūs visos trys baigėt Hogvartsą... pilna pirmakursių, kurie dar nelabai suvokia, kaip reikia elgtis jų koledžo atstovams. Pamatysi kaip Varnių Švilpuką arba kaip Grifą Klastuolį ir atvirkščiai. kartais man atrodo, o dabar vis dažniau, kad aš ir Gabi esam vienintelės tikros Klastūnės, - pasakojo situaciją tar koledžų mergina. Aplink buvo vien Klastūnyne besimokančios ir kažkada jame buvojusios merginos.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 05:33:37 pm
   Gabi įdėmiai klausėsi Jekaterinos.
- O taip, - tarė, kai Jekaterina baigė pasakoti. - Visi klastuoliai kuo toliau, tuo labiau darosi meilūs ir lipšnūs, kad net patikėti sunku, - susiraukė. - Švilpukai dabar išvis beveik nesirodo, o štai varniai tikrai labai aktyvūs, vis laksto Hogvartso koridoriais. Ir, labai sunku ir gaila pripažinti, bet kai kurie varniai daug labiau primena klastuolius nei patys klastuoliai, - gurkštelėjo kavos. - Kažkuri klastuolė, mačiau, turi raudoną pledą! Ar jūs įsivaizduojate? Raudoną! Pamačiau ir negalėjau patikėti savo akimis... Sakiau, dar kada pamatysiu, tai atimsiu tą pledą, nunešiu prie storulės paveikslo ir padegsiu, - nusijuokė.
   Ši tema Gabi buvo labai aktuali - ji norėjo, kad klastuoliai ir būtų klastuoliais.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 27, 2015, 06:42:38 pm
- Ech, - atsiduso Gabriella. - Gali būti, bet, žinot, su tokiais neklastuoliškais klastuoliais lengviau tvarkytis, - nusijuokė. - O šiaip, labai keista, kad aš pati patekau į Klastūnyną. Visada maniau, kad pateksiu į varno nagą. Ar kada nors matėte mane besielgiančią klastuoliškai? Na, bet dabar tos patekimo istorijos nepasakosiu, nebent labai norėtumėt.
Profesorė ranka perbraukė per ilgus, šviesius, ir kaip bebūtų keista, natūraliai tiesius plaukus. Uždegusi vanilės kvapo žvakę, ji atidengė užuolaidas ir į kabinetą prasiveržė šilti saulės spinduliai. Nors šilumos Gabriella nemėgo, vis dėlto galvojo, kad šviesa ir šiluma padarys kabinetą jaukesnį.
- Gal šiais metais paskirstymas buvo suklaidintas? - pajuokavo profesorė, nors tai buvo gana svarstytinas klausimas.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 06:48:01 pm
- O aš norėčiau išgirsti istoriją, kaip buvusi Klastūnyno mokinė ir dabartinė Klastūnyno vadovė turėjo patekti į Varno Nagą, bet pateko į Klastūnyną, - nusijuokė. - Kad ir kaip bebūtų, Varno Nagas, žinoma, nieko gero, bet jis pats normaliausias iš tų trijų koledžų, - gūžtelėjo pečiais. - Varniai dažnai sugeba taikliai ir objektyviai mąstyti, ko nepasakysi apie grifus, kurių protas visuomet užtemdytas gėrio, drąsos, pagalbos jausmo ir taip toliau. O apie švilpius išvis nėra ką kalbėti, - nusivaipė.
   Gabriella uždegė vanilės kvapo žvakę, atskleidė užuolaidas. Gabi kiek susiraukė - tas jaukumas nebuvo skirtas jai... Gabi jaukiausiai jausdavosi požemiuose, o ne kažkur, kur čiulbėjo paukšteliai ar švietė saulutė.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 29, 2015, 04:22:39 am
- Oi, ilga istorija, - nusijuokė. - Bet jeigu jau labai norit, galiu papasakoti. Žodžiu, visada buvau gera mergaitė, išdaigų nekrėsdavau, visada elgdavausi atsakingai, buvau "auksinis" vaikas. Su visais sutariau, turėjau daug draugų, o pažįstamų dar daugiau. Na, tarp tų draugų buvo toks vienas vampyras. Mes su juo gana artimai sutarėm, buvome vos ne geriausiais draugais. Tačiau, vieną dieną kai ėjome į miestą, buvo ganėtinai tamsu ir jis mane užpuolė. Jo iltys buvo taip arti mano kaklo, aš nežinojau ką daryti. Aš greitai išsitraukiau pieštuką, kurį kažkodėl turėjau savo švarkelio kišenėje, ir smeigiau jam į širdį. Na, o toliau viskas aišku, - pabaigė devyniolikmetė. - Koks gyvenimas ironiškas, ar ne? Juk aš dabar pati esu vampyrė.
Profesorė gurkštelėjo kavos, nors gėrimas neturėjo jokio skonio, ir stebėjo kitų reakcijas.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 29, 2015, 08:36:18 pm
   Gabi tikėjosi išgirsti kokį įdomų pasakojimą. Pradžioje pasakojimo buvo išties įdomu. Vėliau - taip pat įdomu. Bet... bet Gabi tuo netikėjo, ji išvis netikėjo vampyrais. Pieštuką? Nužudyti su pieštuku? O kai Gabi išgirdo apie tai, kad Gabriella yra vampyrė, apsiliejo savo apsiaustą kava.
- Vampyrė? Tu? - mergaitė ėmė kvatoti. - Juokus mėgsti, juk vampyrų nėra! O jeigu ir yra, tai jie tikri kraujasiurbiai ir daugiau nieko, tikrai nedėstytų Hogvartse, - vis dar juokėsi.
   Gabi vis dar tikėjosi, kad Gabriella papasakos tikrąją istoriją, nes nuoširdžiai manė, jog ši istorija išgalvota ir skirta mergaitėms prajuokinti. Klastuolė nusivalė apsiaustą, kurį apliejo kava, ir laukė, ką gi pasakys kitos.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 29, 2015, 09:43:44 pm
   Jekaterina klausėsi istorijos. Ar man vaidenasi, ar kažkada ją girdėjau... taaaip... man atrodo, kad Gabriella ją pasakojo prie ežero. Bet negi būtinai tai nulėmė, kad Gabriella pateko į Klastūnyną? Kaaažkaip nelabai tikiu, smintyse kalbėjo su savimi Klastuolė.
 - Gabi... vampyrai egzistuoja ir jie atrodo kaip normalūs žmonės... beveik, - pasakė juodaplaukė tikėdamasi, kad bent jau Gabriella neįsižeis, nes Gabi dar nebuvo pratusi, kad magiškame pasaulyje yra visokių padarų. Net mokančių kalbėti ir mąstyti šikšnosparnių. Juodaplaukė vis dar sėdėjo rimta, bet stengėsi nesijuokti iš draugės tokios išraiškos. Ir Jekaterinai puikiai tai sekėsi, emocijas valdyti buvo tas pats, kaip lėlę už virvučių tampyti.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 29, 2015, 10:04:53 pm
Gabriella nusijuokė iš Gabi reakcijos.
- Taip, vampyrai egzistuoja, - sunkiai galėdama kvėpuoti, tarė šviesiaplaukė. - Na, gal jau metas praktikuotis. Jau gana vėlu, o pas mane ruošiasi ateiti dar viena mokinė. Stokitės, iškvieskit gynėją ir marš iš mano kabineto.
Devyniolikmetė baigė gerti kavą, patogiai įsitaisė juodos odos fotelyje ir stebėjo kaip mergaitėms sekasi. Nors jaunoji moteris ir akimis sekė klastuoles, jos mintys buvo kažkur toliau.
- Jums puikiai sekėsi, - pagyrė profesorė ir atidariusi duris išlydėjo mergaites ir Džeinę iš kabineto. - Ilgai nenaktinėkit ir nekrėskit šunybių, - labiau draugiškai įspėjo mergina ir atsidususi uždarė kabineto duris.
((Postinkit kaip kviečiat gynėją, nes aš vėliau tingėsiu rašyt :D))
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 29, 2015, 10:13:43 pm
   Jekaterina ramiai padėjo tuščia kavos puodelį ir atsistojo.
 - Taip, juk praktikuotis atėjom, - vyptelėjo mergina ir ištiesė lazdelę. Kuriam laikui suabejojo, ar kviesti savo blogosios pusės gynėją, ar gerosios. Nes blogoji pusė irgi norėjo pasireikšti... nusprendusi neišsišokinėti su ne itin trylikamečiams skirta magija ji atpalaidavo pečius, kurie buvo nežymiai įsitempę ir iškėlė lazdelę.
 - Expecto Patronum! - šūktelėjo ir išsiveržęs spindintis ir visiškai baltas žirgas žvengdamas apšuoliavo klasę, o tuomet trenkęs kanopa į žemę išnyko. Juodaplaukė buvo supanikavusi, nes akimirkai žirdo žvengimas pasidarė košmariškai klaikus, o akys paraudonavo, bet tai truko gal sekundę ir Gabriella greičiausiai nepastebėjo. Linktelėjusi mergina išėjo pro duris ir atsisveikinusi su profesore nuėjo link Klastūnyno mergaičių kambario.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Birželio 29, 2015, 10:18:59 pm
- Neegzistuoja tie vampyrai, jūs tiesiog norint įbauginti vargšę antrakursę mergaitę, augusią su žiobarais, - nusijuokė Gabi.
   Po to, kai Jekaterina iškvietė savo gynėją, tą patį bandė padaryti ir Gabi.
- Expecto patronum!
   Iš lazdelės galo, kaip visuomet, iššoko ta pati katė. Šįkart ji atsisuko į Gabi, žvelgdama į ją sušnypštė, tuomet nėrė po stalu ir pradingo. Matyt pyksta, kad jau trečią kartą kviečiu be reikalo, pamanė Gabi. Tikiuosi, Gabriella užmirš, kad ketino pabandyti panaikinti mano gynėjo pilkumą. O man tas pikumas visai nieko, mintyse šyptelėjo mergaitė.
- Na, tikriausiai tiek, - tarė Gabi ir nusišypsojo. - Ačiū už kavą, praktiką ir... vampyrus, - nusivaipė. - Viso gero, - išėjo.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 29, 2015, 10:42:25 pm
Afroditė, slinkdama šešėliais ir pakampiais (nors nežmogiška balta oda ją išdavė) slinko link profesorės kabineto. Išgirdusi kažką einant mokinė greitai šmurkštelėjo už šarvų, laukdama kol praeis klegančios mokinės. Įsitikinusi kad saugu, Afroditė tyliai pabeldė į kabineto duris. Nelaukdama atsako ji pravėrė jas ir įkišo violetinę galvą į vidų. Akimis susirasdama profesorč, ji tarsi nebyliai paklausė ar galinti užeiti. Galiausiai užėjusi ji tyliai uždarė duris ir sužiuro į profesorę.
-Labas vakaras,-ji pasisveikino, pati kiek išsigąsdama savo balso. Visi pastebėdavo, kad jos balsas buvo per sodrus tokiai smulkiai mažai mergaičiukei.-Atėjau pasipraktikuoti gynėjo kerų,-ji galiausiai ištarė, violetinėmis akimis skvarbiai žvelgdama į profesorę. Ji suvokė, kad šioji buvo kitokia, kaip ir pati Afroditė. Profesorė buvo vampyrė, kitai vampyrei buvo gana paprasta tai pastebėti. Nors tiesą sakant, Afroditė buvo kitokia kubu. Juk ne kasdien sutiksi violetinplaukę homoseksualią vampyrę.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 29, 2015, 11:29:49 pm
- "Myliu, turbūt aš tave myliu, kažkoks keistas jaudulys dabar, mano krūtinėj, mano meilė, jos širdis neapgaus, mano siela priklauso nuo šiol tik tau. Myliu...", - niūniavo profesorė, o jos skambus, melodingas balsas užliejo kiekvieną jos kabineto kampelį. Net ir patį atokiausią, kurio nepasiekdavo net saulės šviesa, nors langai buvo dideli ir pro juos patekdavo itin daug šiltos saulės spinduliukų.
Į kabinetą užsuko violetinplaukė mergaitė ir iš karto buvo apdovanota plačia, šilta šypsena.
- Sveika, - dar vis lyg dainuodama pasisveikino Gabriella. - Užeik, Afrodite, nesidrovėk. Gali mane vadinti Gabriella. Atėjai čia pasipraktikuoti gynėjo kerų? Gal nori arbatos? Spėju, kad ne. nes vis dėlto esi vampyrė...
Profesorė maloniai nusišypsojo ir pažvelgė Afroditei į akis.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 29, 2015, 11:40:05 pm
Afroditė nesmagiai pažvelgė į profesorę. Ši daimavo. Pirmakursė kažką panosei suburbėjo (,,Negi aš čia vienintelė Hogvartse nemoku dainuoti?"), tačiau šiai atsisukus, mergaitė greitai pasislėpė po šypsenos kauke. Jos rankose tyliai snaudė triušiukas Mėnulis, suglaudęs ilgas baltas ausytes ir sapnuodamas tikriausiai kokias morkas ar salotų lapus.
-Taip, profesore,-ji kiek per iškilmingai pasakė net nekindama jos vadinti vardu, vos nepadariusi tūpsnio. Prunkštelėjusi ji violetinėnis akimis bandė perprasti Gabriellą.- Matote, man niekaip nesiseka Gynėjo kerai,-Gal dėl to, kad mano gyvenime nėra nieko laimingo?-Man išeina tik mažas, varganas debesėlis. Jo tikrai nepalyginčiau su Chinatsu drakonu ar Lunos kate. Vargu ar su tokiu silpnu gynėju gebėčiau apsiginti,-violetinplaukė oficialiai šnekėjo nesąmones.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 29, 2015, 11:52:54 pm
- Kokia tau profesorė? Man tik devyniolika, vadink mane vardu, - nusijuokė Morris ir nužengė link Afroditės. - O, koks gražus, - ir skanus. - triušiukas, koks jo vardas?
Gabriella paglostė mažą padarėlį ir šyptelėjo Afroditei.
- Manimi gali pasitikėti, nieko blogo tau nepadarysiu, nereikia į mane žiūrėti tokiu žvilgsniu, - profesorė padarė šiokią tokią pauzę. - Na, tai padėk triušį kur nors ir trauk lazdelę į dienos šviesą. Iš pradžių niekam nesiseka kviesti gynėjo. Viskas ateina su laiku, taipogi ir patirtis. Niekas negimsta mokėdamas, - paguodė devyniolikmetė. - Taigi. Galvok apie labai stiprų įvykį. Geriausia, kad jausmai būtų teigiami, nes jei bus neigiami, gynėjas gali būti tamsus ir blogas. Tokiais gynėjais negalima pasitikėti, jie kartais susivienija su juodaja magija.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Birželio 30, 2015, 12:52:47 am
Sirėja net neketindama belstis, atplėšė profesorės Morris kabineto duris ir vėsteldama raudonais lyg kraujas plaukais įgriuvo vidun. Išvydusi ten Afroditę Darkblūm, naujausią savo kūrinį, mergaitė sustojo lyg įbesta vidury lauko ir kaip kaliausė palikta varnų baidyti. Po kelių sekundžių tylos, užklupusios kabinetą, Sirėja atsipeikėjo ir prisiminusi mandagumą atsiprašė:
- Atsiprašau, mem, - tarė ji Gabriellai. - Šiaip ar taip, nors ir nebuvau jūsų pamokoje (kažin, kodėl..?), išgirdau, jog čia galima išmokti gynėjo kerų. Taigi, - trumpai drūtai pasiaiškino Sirėja ir skersu keistu žvilgsniu nužvelgė lillą, violetinių plaukų nešiotoją. Šioji, Sirėjos akimis, nuo paskutinio jų susitikimo buvo gerokai sulieknėjusi, tarytum laikiusis specialios dietos. Priėjusi prie Afroditės, varniukė jai piktai sušnypštė (be abejonės, profesorė išgirdo):
- Dite, tu bent kokį skrebutį retkarčiais suvalgai? Nes atrodo, kad iš tavęs liks tik dūmas.
Dirbtinai šyptelėjusi profesorei Sirėja pastebėjo įtartinos spalvos jos akis. Pati pavarčiusi savąsias samanų žalumo, atsiduso.
- Mem, aš iš Velso, savo gimdytojų kūrinėlis. O jūs? - nieko nebandydama nuslėpti išpyškino mergaitė.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 30, 2015, 01:04:46 am
Ir kur mandagumas šiais laikais dingsta... pagalvojo jaunoji profesorė ir šyptelėjo į kabinetą užsukusiai Sirėjai.
- Labas, tu pataikei kaip tik ten, kur reikia. Kodėl nebuvai pamokoje? Esi kada nors bandžiusi iškviesti gynėją? - apibėrė klausimais profesorė.
- Aš? - visa, rodos, nutirpo Gabriella. - Nesvarbu. Galų gale, argi tai tau įdomu? - paslaptingai šyptelėjo.
Ar čia tik ne toji, nuo kurios Sorenas mane apsaugojo miške?
- Tai jei jau čia susirinko vampyrai, galvoju, gal norit užkąsti? Arba šiaip paplepėti apie vampyriškus dalykėlius? Afrodite, kada tave pavertė ir kas? - nelaukdama atsakymo, mat grifė atrodė lyg kažkur nuklydusi, savo žaliai auksinį žvilgsnį nukreipė į Sirėjos pusę.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Birželio 30, 2015, 01:22:55 am
- Man? Neįdomu? Na jau atsiprašau, mem... - pasipūtė Sirėja ir grėsmingai sužybčiojo dantukais. Palauk, o argi tave ne tasai, kurį iš visos širdies bučiavai ten kakur pamiškėj, perkūrė iš naujo? pamintijo Sirėja, tačiau garsiai to nepasakė. Nutarusi atsakyti į klausimą apie gynėjus, apsimetė minutėlę mąstanti, o paskui išsišiepė visu gražumu parodydama smailius dantukus.
- Iškviesti? Žinoma, kad ne. Turbūt net burtažodžio gerai nemoku, - linksmai tarė mergaičiukė. - Espresso patronum, ar kažkas panašaus, manyčiau.
Pasisukinėjusi vietoje Sirėja raudono konverso kulnu pabandė išsukti skylę profeorės kilime, tačiau suvokė, kad tam prireiktų kone visos dienos darbo. Morris uždavus klausimėlį apie maistą, Sirėjos giliose žaliose akyse sužybčiojo alkio kibirkštėlės.
- Nejaugi, mem, turite kraujo? Dar šilto galbūt? - maldajaumai pažvelgė į profesorę.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 30, 2015, 01:33:00 am
- Na, jei jau taip prašai... - Gabriella sekundę pagalvojo. - Vistiek nepasakysiu, tebūnie mažytė paslaptis, - kurią visada nešiosiu savo širdyje. Užbaigė mintyse šviesiaplaukė. - Galiu pasakyti tik tai, kad tikrai tokia negimiau, o ir pasikeičiau savo noru. Dėl kito žmogaus...
Devyniolikmetė perėjo per savo kabinetą ir iš spintos gilumos išsitraukė narvą su keliais rudų plunksnų paukščiais jame. Gabriella atidarė juodą metalinį narvą ir iš jo atsargiai išėmė gyvūną.
- Aš jums ne koks maisto bankas, - nusijuokė profesorė. - Bet turiu šviežio ir šilto kraujo. Gaudyk.
Mergina metė Sirėjai ne didelį, bet ir ne mažą, vidutinio dydžio paukštį, o pati įsitaisė krėsle.
- Skanaus. O tu, Afrodite, nori?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 30, 2015, 06:22:46 am
Afroditė kreivai vyptelėjo į atėjusią Sirėją. Nors jas siejo didis reikalas, Afroditė dar negalėjo pasigirti tvirtai pasitikinti varnanage.
-Mėnulis. Ir ji nevalgomas,-ji galiausiai pratarė profesorei paklausus triušiuko vardo. Piktai ištarusi žodį ,,nevalgomas" ir dar grėsmingai žybtelėjusi violetinėmis akimis, Afroditė padėjo triušiuką ant mokytojos stalo, palikdama paglosčiusi baltą gyvūnėlio kailiuką.-Nesijaudink. Dėl mano mitybos tau mažiausiai derėtų rūpintis,-ji sušnypštė Sirėjai, Gabriellai dar nusisukus. -O, kas mane sukūrė laikau paslaptyje, profesore Morris,-ji vėl kreipėsi į profesorę. Šiai ten kažkur besikuičiant, Afro lyg ir nugirdo viliojančią frazę.-Žinoma, šiek tiek kraujo neatsisakyčiau, profesore.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 30, 2015, 12:38:18 pm
Sirėja, įdomu, ar tik ne pati padarei šį violetinį kūrinėlį..? Kitaip taip nesirūpintum.
- Afrodite, tave pavertė ši miela raudonplaukė mergužėlė? - kreivai šyptelėjo šviesiaplaukė. - Imk.
Gabriella Morris padavė dar vieną rudomis plunksnomis dengtą paukštelį ir nuėjo prie savo stalo. Akimis permetusi kelias šūsnis lapų, pagaliau rado reikiamą krūvą ir per ją perbraukė pirštais. Radusi jos ieškomą lapą, profesorė atsisėdo į savo darbo kėdę. Ji peržvelgė jį ir šyptelėjo. Paskui stebuklingai padariusi lapo kopijas, vieną davė Afroditei, o kitą Sirėjai.
- Kokiu būdu tave, Afrodite, pavertė į vampyre? Kada tai įvyko? Manimi gali pasitikėti, aš niekam neprasitarsiu, - užtikrino profesorė Morris. - Šiuos lapus perskaitykite, kai jūsų nestebės mirtingieji. Kad ir dabar, - tarė tyliau, kad niekas neišgirstų, nors buvo tikra, kad jos niekas kitas nesiklauso.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 30, 2015, 12:58:33 pm
Nepraėjo nė penkios minutės, kai bekraujis paukščio kūnelis ilsėjosi vienuolikmetės rankose. Nieko neklausdama Afroditė priėjo prie lango, plačiai jį atlapojo, ir su nežmogiška jėga sviedė negyvą paukštį tolyn.
-Ups, netyčia iškrito,-ji uždarė langą. Grįžusi atgal prie stalo, Afroditė pastvėrė savo triušiuką - ji pati jo nesuvalgys, tačiau prie kito vampyro tikrai neprileis. Paėmusi į laisvą ranką lapus, ji skeptiškai į juos pažvelgė. Puiku. Mokykimės būti vampyrais.-Atleiskite, profesore, bet nemanote, kad kas mane pavertė tai tik mano ir to asmens reikalas?-buvusi žaliaakė piktai pažvelgė į profesorė. Šios net klaust nereikėjo kas ją pavertė. Visas Hogvartsas skamba nuo jos ir kito profesoriaus meilės istorijos. Ak, kaip romantiška.-Įkando,-ji pavartė akis. Įkandimas buvo pats paprasčiausias pasivertimo vampyru būdas, profesorė juk turėjo tai žinoti. Afroditė perbraukė per savo visada tiesius, violetinius plaukus.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Birželio 30, 2015, 02:00:58 pm
Taip ir yra. Ten tasai, dailiosios lyties vampyres laikantis kone gyvuliais. mintyse burbtelėjo Sirėja ir gavusi paukštį paprasčiausiai nusuko jam sprandą, o tada... Na, toliau buvo šlykštu paprasto žmogaus akims.
- Ak, sakai nederėtų! - net nesistengdama šnypšti, šūktelėjo raudonplaukė, vaizduodama didžiai pasipiktinusią. Nusekusi akimis pro langą ,,skrendantį" paukštelio lavoną, ji tik pavartė akis dėl tokio Ditės neatsargumo, tačiau nieko nesakė. Šiaip ar taip, tai tikrai buvo ganėtinai neatsargu. Juk bekraujai paukšteliai lyg niekur nieko iš dangaus nekrenta...
Paėmusi iš profesorės įtartinai atrodantį pergamento lapą, pasižiūrėjo. Permetusi akimis tik prunkštelėjo ir grąžino lapą profesorei.
- Mem, jau minėjau, kad esu tokia mažiausiai dešimt metų, o man dvylika žmogiškaisiais mąstais, taigi... - pakraipė galvą Sirėja. - Šiaip ar taip... Expecto patronum! - prisiminusi kažką laimingo, šūktelėjo mergaitė. Iš jos lazdelės išlėkė plonutis sidabrinis dūmelis ir tuoj pat išnyko.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 30, 2015, 02:15:15 pm
- Rodos, vampyrės kaip vampyrės, bet elgtis visiškai nemokat. Norit, kad jus atpažintų? Ir taip užtenka, kai pusė Hogvartso (ar dar daugiau) į mus su Sorenu žiūri kaip į kokius "tautos priešus", - neteko kantrybės profesorė. - Mergaitės, aš įžvelgiu jumyse kažką... tokio. Jūs geros mergaitės, tiesiog atsiribojate nuo viso pasaulio jį kaltindamos. Bet nėra taip blogai. Viskas turi ir šviesiąją pusę. Afrodite, turi labai gražius plaukus ir akis. Bet tų akių nuostabaus žvilgsnio nesimato po pykčiu. Matau, kaip į mane žaibuoji akimis. Sirėja, tu taip pat gero charakterio, aš jį įžvelgiu. Bet tu taip priešiškai nusistačiusi prieš mane, kad jei būčiau žmogus, bijočiau, kad tuojau pat nusuksi man sprandą. Pasaulis nėra blogas ir žiaurus. Tai tėra tiesiog jūsų nuomonė, kuri gali pasikeisti.
Nusiraminusi profesorė negalėjo ilgai būti rami, nes ją suerzino grąžinti lapai:
- Jūs bent jau perskaitot lapus, prieš juos grąžindamos?! - suraukė antakius moteris. - Čia nerašoma, kaip būti vampyru, ar kaip elgtis. Čia parašyta informacija, kurią turi žinoti vampyrai, gyvenantys Hogvartso teritorijoje. Taip sakant, vampyriškosios taisyklės, - nusivaipė susarkazmindama. - Geriau kvieskit gynėjus ir čiuožkit iš mano kabineto. - Teisingai Sorenas sakė, kad tokios mergaitės visada būna nepatenkintos gyvenimu...
Nieko neišeis, kai toks nervų kamuolys bando iškviesti gynėją net nenusiraminęs, pagalvojo Morris, bet nusprendė nieko nesakyti ir leido mergaitei susikaupti.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 30, 2015, 03:56:25 pm
Afroditė pažvelgė į Gabriellą. Keista, tačiau atrodė, kad moteris ją suprato. Afroditė niekada dar nebuvo patyrusi tokio tyro, švelnaus jausmo. Rodos, šitas, mažas Gabriellos ištartas sakinys pasakė daugiau nei grifės vyresnėlė sesuo Liusė kada nors galėjo pasakyti. Pagaliau kažkas Afrodite tikėjo.
Pirmą kartą nusišypsojusi tikra šypsena, Afroditė vėl paleido Mėnulį, šalia padėdama gautus lapus. Jos akys spindėjo džiugesiu, regis, pirmąkart.
Dėkingai žvilgtelėjusi į profesorę, Afroditė pagaliau išsitraukė lazdelę.
-Expecto patronum!-ji galiausiai ištarė burtažodį, galvodama apie šią akimirką. Iš lazdelės galo siūbtelėjo beformis debėsėlis - žymiai didesnis nei tasai pamokoje. Šiaip ir nėra ko stebėtis, juk tada, kaip ir visuomet, ji buvo surūgusi kaip saulėkaitoje paliktas pienas.
 Afroditė tvirtai įsikibo lazdelės, kol Gynėjas išblėso, ji taip nenorėjo paleisti to beformio debesėlio.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 30, 2015, 04:13:08 pm
Gabriella nuoširdžiai nusišypsojo Afroditei, skvarbiai pažiūrėdama į jos violetines akis, kuriose šį kartą spindėjo laimės, o ne pykčio kibirkštėlės.
- Šaunuolė, Afrodite, - pagyrė mokytoja. - Tik pasarei kelias smulkias klaidas, dėl kurių tavo gynėjas neįgavo savo formos. Pirma, tavo jausmas buvo trumpalaikis, beveik emocija. Turi tą jausmą išpuoselėti, saugoti, sustoti pačioje stipriausioje ir daugiausiai energijos turinčioje akimirkoje. Antra, lazdelę spausk ne taip stipriai. Atpalaiduok ranką.
Profesorė priėjo prie grifiukės ir suėmusi jos šaltą, smulkią ranką, parodė kaip reikia valdyti lazdelę, jei nori iškviesti gynėją. - Na, tau pavyks, bandyk dar kartą.
Gabriella drąsinamai nusišypsojo ir atsistojo greta mergaitės.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 30, 2015, 04:22:36 pm
Afroditė Linktelėjo profesorei, labiau tikėdama savimi, nei kada nors anksčiau. Tai buvo visiškai nepatirtas, neįprastas ir naujas jausmas, įnešęs saulės spindulėlių į jos rūškaną ir varganą kasdienybę.
-Expecto patronum!-ji vėl ištarė burtažodį, tačiau išlindo tas pats debesėlis. Afroditė giliai giliai įkvėpė į plaučius, bandydama nuraminti mėginančią nervuotis širdį. Nagi, pasistenk. Kažkas tavim tiki. Tu gali tai padaryti. Ji atmerkė savo violetines akis, žibančias pasitikėjimu ir laime. Ji išgyveno tą laimingą akimirką.-Expecto patronum!-iš lazdelės galo išsiveržė iki šiol nematytas žvėris. Jis buvo didelis, vien tik jo galva siekė smulkios mergaitė pečius. Iš esmės tai buvo vilkas, tačiau nepaprastas vilkas. Jis buvo didesnis, pūkuotesnis, o pagrindinis skirtumas skiriantis jį nuo vilko, buvo jo ausys. Šio padaro ausys pamažu perėjo į galingus elnio ragus.
Afroditė žiopsojo į žvėrį net nežinodama jo pavadinimo.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Birželio 30, 2015, 05:11:09 pm
Sirėja susiraukusi klausėsi profesorės tirados apoe kažkokius gerus charakterius ir žaidė kraujo raudonumo sruogele tarp pirštų. Morris kalba jai nepadarė jokio įspūdžio, per daug gerai mergaitė save pažinojo ir suvokė nenorinti išlaisvinti kažkur giliai nukišto to gerojo savosios aš gabalėlio. Tad profesorei baigus varniukė tik garsiai burbtelėjo:
- Lol.
Žalios vampyriukės iš Velso akys stebėjo Afroditę, kuriai, rodos profesorės Morris kalba padarė įtakos. Kai iš grifiukės lazdelės iššoko baisaus didumo keistas žvėris su ragais, Sirėja tyliai, taip kad nieks negirdėtų, atsiduso ir sukryžiavusi kojas atsisėdo ant kabineto grindų. Nudelbusi akis į grindis bandė mintyse atkurti mirusios mamos veidą. Skaisčiai žydros kaip vasarinis dangus akys, stori banguoti raudoni kaip Sirėjos plaukai ir švelnių, beveik vaikiškų bruožų veidas.
Sirėjos galvoje išplaukė vaizdas, kaip ji, šešerių metų mergytė su mama sėdi ant vienos iš žaliųjų Velso kalvų ir spokso į besileidžiančią saulę.
- Kai saulutė leidžias, aš į ją nežiūriu, nes mano širdelė savo saulę tuuuriii... - tylutėliai sudainavo Sirėja. - Expecto patronum. - pasigirdo šnabždesys ir iš varniukės lazdelės siūbtelėjęs kerų debesys įgavo sidabrinės lapės formą.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 30, 2015, 06:45:14 pm
Gabriella sukryžiavusi rankas ant krūtinės, stebėjo kaip dirba Afroditė. Iš mergaitės lazdelės galo išsiveržė profesorei dar nematytas gynėjas. Nors šviesiaplaukė buvo mačiusi ir pačių keisčiausių, tačiau tokio dar neteko sutikti.
- Turi galingą gynėją. Turėtum didžiuotis tuo, - pagyrė devyniolikmetė. - Sirėja, tu taip pat viską darai gerai, tiesiog aukščiau nosį, pasaulis nėra vien tik juodas ir pilkas. Yra spalvų, tiesiog jas reikia įžvelgti. Jei ne akimis, tai širdimi, - profesorė pažvelgė į laikrodį. - Jau gana vėlu, manyčiau, jums jau metas eiti.
Gabriella Morris atidarė savo kabineto duris.
- Afrodite, jei dar nori pakalbėti, gali pasilikti, o šiaip, abi esate čia laukiamos. Labanakt, Sirėja. Afrodite, pasiliksi?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Tae Yeon Min Birželio 30, 2015, 07:09:54 pm
Iškelk aukščiau savo apgailėtiną snukutį, išsiplėšk širdį, įstatyk jai akis ir priversk apkeliauti pasaulį. Kurgi ne. mintyse išsidirbinėjo Sirėja glostydama savo sidabrinį kūnišką lapės pavidalo gynėją. Nematė reikalo ir nenorėjo tapti geresne ir išdrįsti pamatyti spalvas. Vistiek jai viskas po mamos mirties tapo pilka ir dvylikametė nenorėjo gyventi kitaip. Tad kai apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė vėl ėmė taukšti savo įsitikinimus apie geresnį gyvenimą su spalvomis, Sirėja tik atsistojo, nutraukė burtus ir tyliai, tačiau kietai nukirto:
- Mes neturime sielų, mem.
Mergaitė mostelėjo Afroditei atsisveikindama, padarė paniekos pilną tūpsnį į Morris pusę ir išsinešdino pro duris. Po kelių minutėlių Sirėjos jau nebebuvo. Dar po penkiolikos pažvelgęs į ežerą galėjai išvysti ant vandens besisūpuojantį laivelį iš medžio žievės su degančia žvakute ir ore burtais išrašytus švytinčius žodžius: mes neturime sielos.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 30, 2015, 08:07:40 pm
Afroditė lėtai ištiesė ranką link žvėries. Šis neskubėdamas pribėgo, nulenkęs savo didžiulę gauruotą galvą. Afroditė lėtai palietė savo gynėją.
Jausmas buvo tarsi ji būtų įmerkusi ranką į tyrą, gaivinantį vandenį. Gynėjas buvo sukaupęs visą jos teigiamą energiją, nenuostabu kodėl Afroditės pečiai nusviro, tarsi ji būtų atsipalaidavusi. Nespėjus ilgiau pasidžiaugti Gynėjo teikiama ramybe, keistasis vilkas ištirpo ore.
-Oi,-ji atsiduso, kai jos pirštai nevalingai sugriebė orą, kur prieš minutę stovėjo didingas sidabriškai baltas padaras.- Aš?-ji atsisuko į profesorę kiek suglumusi. Matyt, dar nelabai susivokė aplinkoje po kerų.-Am.. Žinoma, kodėl gi ne,-ji burbtelėjo po nosim, atsainiai mostelėdama ranka Sirėjai atsisveikindama. Afroditė vėl paėmė į rankas savo triušiuką (vargšas, buvo tampomas visą dieną) ir atsisuko į profesorę.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 30, 2015, 09:08:08 pm
- Sielas turi visi, tik atranda ne kiekvienas, - Gabriella dabar jau rimtai supyko ant Sirėjos ir viduje džiaugėsi, kad pagaliau ši išėjo.
Na ir vaikai šiais laikais, dar po langais man "siurprizų" palieka. Tiesiog nuostabu, kitaip nepasakysi. Žmogui normaliai nori padėt, o čia spyriojasi kiek tik laibas kūnelis jai leidžia... Pagalvojo profesorė, bet išorėje neatrodė susimąsčiusi. Nuo jos veido nedingo nuoširdi šypsena, kai šviesiaplaukė stebėjo mergaitę. Ši atrodė laiminga, liesdama savo gerų jausmų ir emocijų kūrinį - gynėją.
- Afrodite, kiek kartų... Prisėsk, - įterpė Gabriella. - Kiek kartų per savo visą gyvenimą jauteisi laiminga? Ar visada tave slegia niūrūs jausmai? Nuo kada tu tapai tokia apatiška visam pasauliui? - švelniai paklausė, nenorėdama, kad grifiukė užsisklęstų.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 30, 2015, 09:51:26 pm
Ištirpus gynėjui, ištirpo ir visa Afroditė pakili nuotaika ir nuoširdumas. Tarsi ranka kas būtų nuėmęs. Ji vėl paniurusi prisėdo ir įsmeigė vėl beviltiškas violetines akis į profesorę.
-Du,-ji trumpai atsakė, glostydama parpiantį triušiuką. besikartojantis, monotoniškas judesys kiek aptramdė viduje tūnančią neviltį.-Visada,-ji vėl trumpai vienu žodžiu atsakė.-Nuo pat vaikystės. Ir jūs būtumėt tokia, jeigu jus kažkas pastoviai kaltintų,-ji niūriai nusijuokė, kiek per smarkiai užglostydama triušiuką. Mėnulis nesuprasdamas pakėlė mažą galvelę, ir virpančia nosimi pauostęs orą aplinkui, vėl nurimo, kai glostymas vėl tapo švelnus ir tolygus. Laisva ranka pakedenusi savo šviesius pastelinius plaukus, Afroditė įsispoksojo į Gabriellą.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 30, 2015, 10:29:29 pm
- Supratau... - užjaučiamai pasakė Gabriella. - Kas tave kaltina ir dėl ko? Galbūt jie kaltina, nežinodami tavęs, tavo vidaus, tavo praeities..? Galbūt jie tai daro netikslingai, norėdami tave pažeminti? Gal jiems patinka, kad tu liūdna, nesidžiaugi gyvenimu? Gal jie mėgaujasi tuo? Viskas nėra taip blogai. Gal tau pavyktų man išsipasakoti? Tada palengvės, viskas bus gerai, - nusišypsojo devyniolikmetė ir patapšnojo Afroditei per petį. - Gal nori arbatos, arba sausainių? Keksiukų? Beje, vos nepamiršau! Paskaityk tuos lapus dabar. Lapo apačioje raštelis tau ir tik tau. Jo negavo Sirėja. Visada žinok, kad gali manimi pasitikėti ir tavo paslaptys liks tik tarp mūsų. Tikiuosi bent kiek tau padėti.
Gabriella Morris kalbėjo rūpestingai ir tikrai tikėjo, kad gali išgelbėti nors vieną liūdinčią sielą.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Birželio 30, 2015, 11:22:44 pm
Afroditė nejaukiai pasimuistė, tarsi ją tardytų aukščiausiojo teismo teisėjas, o ji būtų kaltinamoji.
-Ooo, ji mano praeitį žino geriau nei bet kas kitas,-niūriai sukikeno vienuolikametė.-Ji vis kaltina ir kaltina, tarsi dėl jos visų nelaimių būčiau kalta aš,-ji atsainiai mostelėjo ranka, duodama ženklą, kad jai nieko nereikia, nors iš tiesų ji visai norėtų puodelio arbatos.- Ir jai tikrai patinka matyti mane tokią,- jibvis dar kalbėjo užuolankomis, paimdama lapus į rankas. Vieno lapo gale dailiai pasvirę atsirado žodžiai. Kovok dėl savęs. Neleisk kitiems užtemdyti tavo akių šviesos. Tikėk savimi ir niekada nepasiduok be kovos. tyliai perskaitė mintyse Afroditė. Ji pažvelgė į profesorę, vėl nudelbė žvilgsnį į lapus, tačiau žodžių nebebuvo. - Ji yra mano vyresnioji sesuo. Liusė.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 01, 2015, 01:18:08 pm
Gabriella mostelėjo į vieną iš krėslų ir parodė Afroditei sėstis. Padariusi šiltos vaisinės arbatos, profesorė mergaitei padavė puodelį ir įsipatogino šalia jos.
- Tai dėl ko ji tave būtent kaltina? Dėl to, kad jai nepasisekė diena, ar apskritai, kad tu egzistuoji kaip asmenybė? Žinoma, jei nenori pasakot, jei dar manimi nepasitiki, aš suprasiu, gali nekalbėt, jei tau nepatogu.
Devyniolikmetė pasitaisė savo rausvą, kelius siekiančią suknelę ir rankas padėjo ant kelių. Užsikėlusi koją ant kojos ir atsiduso.
- Kaip sesuo taip gali žeminti savo jaunesnę seserį..? Galbūt ji bando tau atstoti mamą? Gal tai jos geri ketinimai, tik ji nemoka to parodyt švelniai? Gal visada ji buvo tokia šiurkšti, pikta? - vėl apibėrė klausimais Gabriella Morris.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 01, 2015, 01:26:58 pm
Violetinėse Afroditės akyse kažkas sužibėjo. Grifiukė ėmė tankiai mirksėti, juk ji nenori, kad prieš profesorę apsipiltų ašaromis.
-Ačiū,-ji kimiai padėkojo, nurijusi gumulą gerklėje ir paėmusi arbatos puodelį. Šiek tiek gurkštelėjusi ji atsiduso. Maža ašarėlė bandė ridentis jos skruostu, tačiau buvo nuvalyta dar nepastebėta.-Ji mane kaltina dėl mamos mirties. Suprantate, mane gimdydama motina numirė. Mes nuo skirtingų tėvų, tiek vienas tiek kitas pabėgo mamai pastojus. Liusė visada man primeta, jeigu ne aš, mamą tebeturėtume. Ji turėtų savo gyvenimą ir jai netektų rūpintis manimi,-ji galiausiai šį tą papasakojo, kiek lūžinėjančiu balsu. Gal man pabėgti iš namų,-nuskambėjo vienuolikmetės galvoje. Nebereikės kęsti tos kaltės.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 01, 2015, 01:51:27 pm
Gabriella lyg ir pastebėjo kažką besikaupiant grifiukės akyse ir suglumo. Mergina nemokėjo gerai guosti, tačiau stengėsi iš visų jėgų:
- Afrodite, viskas gerai, neverk. Tikrai ne tu kalta dėl savo mamos mirties. Daug kam atsitinka taip, kaip nutiko ir tau. Tu gali perimt visą stiprybę iš savo mamos. Susikaupk ir vieną kartą Liusei pasakyk ne. Ne tu kalta dėl mamos mirties, patikėk. Gyvenimas toks yra... Kai man buvo treji, - Gabriella nusprendė, kad atėjo jos eilė atsiverti. - Mano tėtis žuvo. Jis buvo burtininkas. Jis visada tikėjo manimi, sakė, kad gerai įvaldysiu magiją. Bet paliko mane. Jis žuvo nespėjęs apsisaugoti nuo juodosios magijos. Štai dėl ko aš esu šio dalyko profesorė. Taip tikiuosi kažko iš savęs. Tik nesuprantu ko... - šviesiaplaukės akys sublizgo ir ši pažiūrėjo į lubas, kad nepradėtų verkti.
- Suprantu tave...
Profesorė per pečius apkabino liauną mergaitės kūną ir tylėjo.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 01, 2015, 03:40:45 pm
Afroditė sumirksėjo, slėpdama ašaras. Ji užmetė priekines sruogas ant akių, jausdamasi kaip kokia Samara Morgan.
Nespėjus normaliai susitvardyti, ją apkibino. Tai buvo nepatirtas, nežinomas jausmas. Justi kitą šalia. Nors ji nejuto plakančios širdies, nejuto kūno šilumos, būti apkabintai jai patiko.
-Ačiū,-ji sumurmėjo, nedrąsiai priglausdama savo violetinę galvą prie profesorės peties. Ranka glostanti Mėnulį nurimo ir sustojo ties triušiuko baltu kūneliu. Mėnulis pakėlė ilgaausę galvelę, uosdamas orą ir įsirausdamas kažkur po Afroditės delnu, tarsi jusdamas širdgėlą, kuri kankino jo šeimininkę.
Afroditė užmerkė savo violetines akis, trokšdama išvyti visą tą kankinantį jausmą sau iš krūtinės.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 01, 2015, 04:15:02 pm
Keista... mąstė devyniolikmetė. Keista, kad tai pirmoji mokinė man atsivėrusi... O aš niekuo daugiau negaliu padėti, tik paguosti ir pasakyti, kad viskas bus gerai..? Ne, geriau nebus, jei ji nepasakys Liusei, kad ji pavargo nuo jos kaltinimų.
- Žinai, galėtum gyventi pas mane, jei nenori matyti sesės. Bet vistiek, manyčiau, kad būtų geriau, jei su ja pasikalbėtum ir pasakytum ką manai apie visą situaciją. Žinai ką sugalvojau? Gali "pasipraktikuoti" ką vėliau sakysi sesei. Kai kalbėsi, bus sunku, svarbiausia nepalūžti ir neparodyti savo silpnybės. Nagi, pabandyk.
Šviesiaplaukė atleido grifiukės pečius, sudėjo rankas ant šlaunų ir pasiruošė klausytis Afroditės bei duoti jai patarimų.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 01, 2015, 04:23:09 pm
-Jūs rimtai?-Akimirką džiaugsmas užplūdo Afroditę, išgirdus neįtikėtiną profesorės pasiūlymą. Nors būtų kažkaip nejauku gyventi su profesore, Afroditė padarytų bet ką, kad tik būtų kuo toliau nuo Liusės. Afroditė sutrikusi pašnairavo tai į vieną, tai į kitą šoną, išgirdusi pasipraktikavimo dalį. Ji ką? Visai jau?-Neįsižeiskit, bet ji ne tokia,-ji sukikeno ir pakėlė galvą.-Jos mimika dažniausiai būna va kokia,-Afroditė iškėlė abu antakius, kiek suspausdama, bet tuo pačiu ir atkišdama savo lūpas. Liusė visada nutaisydavo šitą mimiką žiūrėdama į tai, ko ji nekenčia. Sliekus, vorus, Afroditę. Mergaitė atleido savo veido raumenis. Tikriausiai, jeigu būtų įmanoma, Liusė išsižadėtų Afroditės, jeigu ši tik žengtų žingsnį ne ten.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 01, 2015, 04:54:56 pm
- Taip, visiškai rimtai, - nusišypsojo Gabriella.
Mergina nusijuokė iš to, kaip Afroditė parodijavo savo seserį.
- Na, manau, kad aš jos taip tobulai neparodijuosiu. Taip kaip tu, niekas neparodys, - sukikeno ir dirstelėjo į laikrodį. - Oi, užsisėdėjom mes čia... Jau metas miegot, žiūrėk, kad nepagautų tavęs koks George. O jei jau ir sutiksi kažką, sakyk, kad užlaikiau tave, kaip nors jau pati išsiaiškinsiu...
Profesorė nusibraukė šviesių plaukų sruogą, užkritusią ant veido ir pakilo nuo krėslo. Priėjusi prie durų, jas plačiai atidarė ir dar kartą nuoširdžiai nusišypsojo Afroditei.
- Labanakt, nesapnuok košmarų, - palinkėjo Gabriella Morris ir dar kartą apžvelgusi kabinetą, pati nuėjo link Klastūnyno kambarių.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 01, 2015, 09:46:46 pm
   Jekaterina (tradiciškai jau kai kur praminta The Black Lady ir žinoma tuo vardu dėl juodos aprangos ir išvaizdos) ramiai ėjo link Gabriellos Morris kabineto. Negalėjo įprasti nesielgti oficialiai, kol ji nepaprašydavo, tad dažniausaii apie ją mergina galvojo kaip apie profesorę arba netgi kokią tolimą pusseserę. Priėjusi prie kabineto durų ji akimirkai sustojo. Kažkada buvo gavusi areštą (o gal nebuvo - neprisiminė), bet jai jo atlikti taip ir nereikėjo. Žinodama, kad dabar taip nebus ir kad yra šlykštesnių dalykų, ji pasibeldė į duris ir gavusi leidimą įėjo.
 - Labas vakaras, - ji nurijo žodžius ,,Sveika, kaip sekas?". - Buvau lyg ir areštuota kartu su kitomis draugėmis, - nežymiai vyptelėjo ji. Žodžiai ,,Atėjau atlikti arešto" skambėjo pernelyg oficialiai.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 01, 2015, 10:15:51 pm
Gabriella, užsikėlusi juodomis timpomis aptemptą koją ant kitos kojos, sėdėjo prie savo darbo su atversta knyga. Už lango stipriai lijo lietus ir pūtė žvarbus vėjas. Lauke nebuvo nei mokinių, nei profesorių. Padangėje neskraidė nei vienas paukštis, tik vieniša katė spėjo pasislėpti tarp krūmų, neperšlapusi savo juodo kailio. Išgirdusi beldimą, šviesiaplaukė kilstelėjo galvą nuo knygos ir išvydo pro duris įžengusią Jekateriną Lutterworth.
- Labas, Jekaterina, ko tokia oficiali? - nusijuokė. - Na, tai galiu duoti darbo. Štai čia yra knygų spinta, su įvairiais leidiniais. Norėčiau, kad juos surikiuotum pagal nugarėlių spalvas. Kadangi neturiu ką tvarkyt, telieka duoti tokius darbus. Taigi, Jekaterina, kaip sekasi tau? Kaip mūsų koledžo vaikai? Matai, prie manęs jie visi elgiasi gražiai, tačiau žinai, tie klastuoliai... Charakteriai sudėtingi, dažnai klastuoliai būna dviveidžiai...
Profesorė susuko savo plaukus į kuodą ir laukė kol į jos kabinetą užsuks Gabi ir grifiukė Zara.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 01, 2015, 10:28:06 pm
   Jekaterina blausiai šyptelėjo, kai Gabriella ,,prikišo" jai oficialumą. Klastuolės nuomone, oficialumas dažnai buvo reikalingas dalykas, amžinai pakišantis koją bendravime. Daugelis padarytų išvadą, kad jeigu jau taip trukdo, galbūt nereikia, bet mergina buvo kitokios nuomonės ((kokia aš filosofiška dabar...)).
 - Įprotis, iš senų laikų, - draugiškai atsiliepė Jekaterina ir nusibraukė nuo veido juodų plaukų sruogą, bet už ausies neužkišo. Ausų niekada neatidengdavo. Koks ,,sunkus" darbelis. Toptelėjo jai. - Na, jie visi tokie geručiai. Du ar trys tik dviveidžiai, kiti kaip kokie švilpinukai palikę, mieli, draugiški, linksmi ir tragiškai malonūs, - vėl išėjo kalba apie neklastuolišką klastuoliškumą. Trečiakursė pirmiausiai išrinko baltas knygų nugarėles turinčias knygas ir ėmė jas dėlioti nuo šviesiausios baltos iki tamsiausios baltos. Dirbdama ėmė tyliai niūniuoti seną dainelę. Balsą turėjo gražų, bet garsiai dainuodavo išskirtiniais atvejais.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Liepos 02, 2015, 09:17:36 pm
   Gabi tipeno atlikti arešto pas Gabriellą Morris už tai, kad ėjo miškan, nors tai griežtai draudžiama. Mergaitei nesinorėjo matyti Gabriellos, nes ji prieš ją jautė didžiulę gėdą - juk Gabi prieš ją žliumbė... Klastuolė, eidama atlikti arešto, stengiasi atrodyti šalta ir vaidinti, lyg jai tai nė kiek nerūpėtų, tačiau dabar bus sunku. Kaip vaidinti bejausmę prieš tą, kuri tave ramino? Gabi dėl to buvo didžiulė gėda. Pasibeldusi į kabineto duris mergaitė įžengė į patalpą. Joje jau buvo Jekaterina, kuri kažką darė su knygomis.
- Labas vakaras, atėjau atlikti arešto, - ramiai tarė Gabi.
   Jai buvo įdomu, kokį darbą gaus pati - ar reiks prisijungti prie Jekaterinos, ar daryti kažką kito? Kad ir kaip ten bebūtų, nuojauta kuždėjo, kad darbas bus nuobodus...
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 02, 2015, 10:44:19 pm
Gabriella stebėjo kaip dirba Jekaterina. Merginai nepatiko pyktis ir rėkti ant kitų žmonių, tačiau dėl pareigos tai turėjo daryti beveik nuolat. O dar kai reikia skirti areštą - šviesiaplaukei būdavo tikra kančia. Tas apmaudus jausmas, kai žinai, kad nieko negali padaryti... Profesorė atsiduso, vėl įniko į knygą ir klausėsi tylaus Jekaterinos niūniavimo. Tačiau ilgam atsipalaiduoti negalėjo - pas ją turėjo ateiti dar dvi merginos.
- Sveika, Gabi, - nusišypsojo į kabinetą ką tik atėjusiai klastuolei. - Jei nori, gali prisidėti prie Jekaterinos. Arba... - mergina nuėjo link spintos su knygomis ir atrakino joje esantį stalčių. - Čia yra eliksyrai, kuriuos visai reikėtų sudėlioti pagal paskirtį. Kai kurie gali būti "įtartini", tai juos atnešk man, o jei nežinosi, kur kurį dėti, gali manęs klaust. Aš atsiprašau mergaitės, privalėjau jums paskirti areštą, - apmaudžiai tarė jaunoji moteris.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Liepos 03, 2015, 02:39:56 pm
   Gabi jau pradėjo dūsauti išgirdusi, kad teks kažką daryti su knygomis. Nuobodžiau ir būti negali, jau geriau žiobarišku būdu visą kabinetą iššveisčiau, pagalvojo mergaitė. Tačiau profesorė pasiūlė ir kitą darbelį - sudėlioti eliksyrus pagal paskirtį. Gabi akys sublizgo. Turėsiu galimybę paskaitinėti, kokių eliksyrų turi Gabriella ir pamatyti, kaip jie atrodo, džiaugėsi.
- Gerai, profesore, dėliosiu eliksyrus, - kuo liūdniau pasistengė ištarti Gabi, tačiau turbūt iš balso girdėjosi, kad jai visai ne liūdna.
   Klastuolė atsistojo šalia didžiulio stalčiaus, kurį atrakino Gabriella, ir į jį pažvelgė. Ten buvo gausybė eliksyrų, kai kurie iš jų gerokai apdulkėję, matėsi, kad stovi čia ne vienerius metus. Turbūt Gabriella net nežino, kokių čia yra eliksyrų. Tikriausiai jie ankstesnių profesorių, nusprendė Gabi, žvelgdama į dulkių sluoksnį ant buteliukų.
   Gabi išėmė visus buteliukus iš stalčiaus ir pirmiausia ėmė nuo jų valyti dulkes.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 14, 2015, 04:10:56 pm
Luna Įkyrėlė ėjo pas profesorę Morris. Luna jautėsi kalta. Nujautė, kad per juos Luną ir Draką profesorės susipyko. Luna žingsniavo pas profesorę patarimo dėl vampyrų. Luna susimąsčiusi vos nepraėjo  profesorės Morris kabineto. Žydraplaukė atsargiai pasibeldė. Išgirdusi leidimą įeiti. Vampyrė pirma atidarė duris, įžengė pro jas, uždarė duris. Luna atsisuko į profesorės pusę. Žydraplaukė išgirdo ir tarsi pažįstamus balsus : Jekaterinos ir Gabi. Luna pasisveikino su merginomis. Luna tiesiai nudrožė prie profesorės. Žydraplaukė išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę ir sumosavo ja ore tardama burtažodį :
- Accio vieną sėdmaišį, - Luna ištarusi burtažodį pamatė į ją skriejančią sėdmaišį. Ji pirmiau įsikišo į kišenę lazdelę. Po to Luna pagavo ore sėdmaišį. Jį pasidėjo ant grindų. Žydraplaukė atsisėdo. Įsitaisė jaukiai. Ir pasilenkė prie profesorės ausies. Sušnabždėjo :
- Galit man patarti apie vampyrų gyvenimą. Nes aš naujokė. Mano tėvai yra paprasti mirtingieji, - sušnibždėjo Luna. Pradėjo laukti patarimo iš Morris.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 14, 2015, 07:37:21 pm
Gabriella atsiduso, kai išgirdo dar vieną beldimą į duris. tai tikriausiai bus Zara, ji irgi turi atlikti areštą... Tačiau mergina šiek tiek nustebo, kai pro duris įžengė Luna Įkyrėlė.
- Luna, tau areštas paskirtas pas Kasiop... - tarė šviesiaplaukė, bet nepabaigusi sakinio įsiklausė į Lunos žodžius ir šyptelėjo. - Aš irgi nauja vampyrė. Dar tik... - devyniolikmetė suabejojo, ar sakyti tiesą, ar lengvai pameluoti. - ...du metus.
Nors vampyrė nusprendė meluoti, ji vistiek stengėsi būti kuo atviresnė Lunai.
- Tu neprivalai šnibždėti man į ausį. Vampyrų klausa labai jautri, - profesorė tarė tyliai, tačiau neabejojo, kad Luna ją išgirs. - Mes, vampyrai, negalim skelbtis, kas tokie esam. Kaip tu tapai vampyre? Ką būtent nori iš manęs sužinoti?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 14, 2015, 07:50:09 pm
Luna šyptelėjo kai mokytoja baigė kalbėti apie areštą ir išklausė Lunos. Žydraplaukė išklausė profesorės klausimus. Ir stengės kaip nors atsakyt į klausimą tyliai :
- Profesore, ką tik atlikau areštą. Gi neisiu antrą kartą atlikti arešto. Nebent profesorė Evers apsidžiaugtų. Nebijokite manimi galite pasitikėti gi draugų neturiu. Tik brolį. Pastebėjau. Jau antrą šiaip tą patį sakot. Vieną kartą kai buvo man septyneri metai aš naktį nusprendžiau išeiti pasivaikščioti po mišką. Vaikščiojau vaikščiojau staiga mane užpuolė moteris. Ji man įkando į kaklo arterijas. Aš pradėjau verkti. Ta vampyrė man buvo sušnabždėjusi, kad susitiksime kai man bus septyniolika. Po to mane pasigriebė ir nunešė į namus. Tyliai paguldė mane į lovą ir pabėgo. Noriu žinoti apie taisykles, žodžiu apie vampyrų gyvenimą, - Luna nerodė jausmų. Bet išsipasakojo profesorei...
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 14, 2015, 10:51:06 pm
- Supratau jau, - mandagiai nutraukė moteris mergaitę. - Aš pasitikiu tavimi, - tik tikrai ne taip, kad galėčiau tau pasakyti tiesą... pagalvojo Gabriella. - Kai tau buvo septyneri? Gali būti nelabai gerai... Septyni - magiškas skaičius, taip pat ir septyniolika. Aš pabandysiu tai išsiaiškinti, - pažadėjo šviesiaplaukė. - Taisyklės paprastos. Gyveni kaip paprastas mirtingasis, stengiesi, kad tavęs niekas nesučiuptų ir neįtartų. Niekada negerk mirusio padaro kraujo. Niekada, įsidėmėjai? Medžioji tik tada, kai būtina. Na, patariu medžioti tik gyvūnus. Stenkis neprasitarti niekam apie savo egzistavimą. Na, o jei kurią nors taisyklę sulaužysi, tave pradės persekioti mūsų vadai. Paprasta.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 15, 2015, 08:06:07 pm
- Mano broliui irgi tas pats. Profesore, uždarykit mintis, nes aš minčių skaitymo negaliu valdyti. Žino brolis. Jis manęs neišdavė. Galite man užrašyti visas taisykles ? Būčiau jums labai dėkinga. O kodėl turėtų persekioti ? Kas jie ? Man neatsitiko kai truputėlį  išsiplepėjau Jekaterinai. O kaip jūs tapote vampyre ? Aš gi ne plepė. Kol kas neturiu draugų. Kodėl negaliu laisvai išeiti į Uždraustąjį mišką ? Juk aš saugi iltimis. Kokias galias gali turėti vampyrai ? Aš turiu galią mintis skaityti, greitai bėgioti, būti stipri. Žinote, aš kartą per ateities būrimo pamoką turėjau sapnuoti ateitį ar panašiai. Tai sapnavau, kad atsidūriau rūmuose, turiu septynis vaikus, mano vyras turtuolis. Sapne buvau raudonai apsirengusi, norėjosi kraujo. Norėjau vienam tokiam savo vaikui įkąsti į kaklo arteriją,bet nedrįsau, nes vidinis balsas man kuždėjo, jog nevalia įkąsti. Aš sunkiai tvardžiausi, bet su kiekvienu tvardymusi  palengva virtau vilkolake.
Po minutės  nusiplėšiau sapne raudonus it kraujas drabužius, nes man trukdė iš odos lendantis kailis. Veidas virto snukiu, žydri plaukai kailiu,
kojos letenomis, rankos letenomis. Jau nebegalėjau stovėti ant užpakalinių kojų. Vaikai su vyru jos išsigando, bet vienas vaikas mažiausias neišsigando tarė man :
- Mama, aš tavęs nebijau man nesvarbu kokia tu esi. Prašau pasilik visam laikui pas mus, negrįžk į magišką pasaulį. Jeigu grįši į tą magišką pasaulį duosiu tau tų simbolių,- vaikas taip gražiai prašė ir pažadėjo. Ssapne pavirtusi į vilkolakį virtau po truputį į žmogų. Visai atvirtusi į žmogų susigraudinau ir tariau:
- Atleisk negaliu, bet privalau grįžti į savo magišką pasaulį ir jeigu tau nesunku prašau duok man tuos simbolius.Kai baigsis man mokslo metai vėl grįšiu pas tave,- pažadėjau aš. Vaikas man pakluso ir su ašaromis atidavė man lapelį su simboliais. Kaip manote ką reiškia ? Išverčiau simbolius gavau tik vieną atsakymą : Išrinktoji.  Realiai man iš tikrųjų pildosi. Ką man daryti ? - Luna papasakojo su rūpesčiais.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Liepos 15, 2015, 09:23:13 pm
Viv vaikščiojo per koridorius braukdama per sienas. Tas sienų braukymas buvo tartum pasižymėjimas, kad ji čia buvo, tartum šuo ar katė pasižymi teritorija. Staiga jos pirštai užkliuvo už pakankamai naujų durų. Tamsus medis. Viduje kažkas buvo. Na, aišku, kad kažkas buvo! Čia gi profesorės kabinetas! Bet pala...ten buvo ne vien tik profesorė. Ten buvo dar kažkokia mokinė. Kaip visad kapišone miegojusi Bella, pabudo. Kiekvieną kartą kai Bella, jos degu, norėdavo kažką "pasakyti" Vivei užeidavo noras tapti animage. Ar šiaip kažkuom, kad suprastų apie ką ji šneka. Vis dėl to geriau tapti animage taip Vivian visad manydavo. Bella pabudus nulipo ant grindų ir truputį pravėrė duris. Jau Bella norėjo įsmukti vidun, bet Viv ją staigiai sugavo ir atsisėdo ant grindų. Nusprendė paklausyti apie ką jos šneka. Sprendžiant iš pokalbio jos buvo... Vampyrės! Arba viena iš jų. Vivian širdis nuriedėjo į kulnis, o akys tapo šviesiai geltonos. Jos akys visad keisdavo spalvą pagal nuotaiką. Jeigu ji pikta ar išsigandųsi akys pašviesėdavo. O jeigu laiminga patamsėdavo, o kai būdavo neutrali nuotaiką akys būdavo sodriai rudos spalvos. Šįkart jos buvo beveik baltos. Vivė atsišlijo į sieną ir ėmė toliau klausytis. Išgąstis pagaliau atlėgo ir Vivi pasijuto lyg kokia šnipė ar ką.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 15, 2015, 09:36:04 pm
Skubus žingsniai dunksėjo kolidoriumi, gerai įsiklausęs galėjai išgirsti ir tylų šniokštimą. Afroditė skubėjo pas profesorę Morris, gniauždama rankoje popierėlį. Suglamžytame popieriuke vis dar galėjai įžvelgti parašą "Liusė". Kiečiau suspaudusi raštelyje kumštyje, Afroditė tik paspartino žingsnį, dabar keliaudama vos nebėgomis.
Ir staiga ji sustojo tarsi įbesta, iš inervijos kiek pasvirdama pirmyn. Prie profesorės durų sėdėjo mergaitė. Iš pažiūros nepažįstama, tačiau matyta. Durys buvo vos pravertos, jos įleido ploną šviesos ruoželį į koridorių. Afroditė krestelėjo atgal kaip visada tiesius violetinius plaukus, ir įsmeigė violetines akis į atėjūnę, paskubomis brukdama raštelį į džinsų kišenę.
-Ką čia darai?-ji paklausė. Jos balsas, per sodrus vienuolikametei nuaidėjo koridoriumi.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Liepos 15, 2015, 09:54:43 pm
Vivė taip ir toliau sėdėjo, besijausdama vis linksmiau ir linksmiau. Žodžių negaudė jei tiesiog patiko ten būti sėdėti ir "šnipinėti" pamažu jos akys tapo beveik sodriai oranžinės. Bella saugiai tupėjo ant žemės ir visur uostinėjo, šniukštinėjo. Deja, iš to šniukštinėjimo nebuvo jokios naudos, pačiai Vivei reikėdavo vis augintinę pasikviesti atgal, kad per daug nenuklystų. Taip Vivian ir sėdėjo išsišiepusi iki ausų visiškai nieko daugiau negirdėdama, bet galėjo daug ką išgirsti. Pavyzdžiui tikrai skubius ir garsius žingsnius nuo kurių aidėjo visas koridorius. Taigi Viv tikrai turėjo tą išgirsti, bet ne išgirdo. Staiga nuaidėjo sodrus mergaitiškas balsas.
-Ką čia darai?
Na, aišku visiškai to nesitikėdama Vivė sukliko ir pašoko ant kojų. Deje tuoj pat vėl nukrito. Akys iš išgasčio buvo beveik baltos, tik vos vos gelstelėjusios. Supratusi, kad joks vaiduoklis neatvyko jos pasiimti į savo požeminį pasaulį, Vivian pagavo pyktis, todėl jos akių spalvai tik dar truputį pageltonavo ir tapo šviesiai geltonos.
-O tu ką čia darai, a? Norėjai man infarktą įvaryti, ar ką?!- iš pykčio šiuos žodžius ji kone išrėkė, bet greitai susitvardė. Tuo pačiu ir akys tapo tiesiog rudos.
-Aš Vivian Darkbloom, o tu?- apsimesdama paniurusi burbtelėjo.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 15, 2015, 10:07:46 pm
-Ane? Infarktą?- ji pakėlė vieną antakį.-Hmm, ko galima eiti į profesorės kabinetą? Tikriausiai, kad miegoti...-ji sarkastiškai pažvelgė į mergaitę. Violetinis Afroditės žvilgsnis grežte gręžė Vivian, skvarbiai žvelgdamas į jos sielos gelmes. Afroditė atsidususi pavartė akis.-Aišku, kad einu pas profesore, prote,-ji sušnypštė sunerdama porceliano baltumo rankas ant krūtinės. Afroditė vilkėjo paprastą juodą palaidinę trumpomis rankovėmis, tačiau žvarbos, nuo kurios megztiniais slėpėsi pusė mokinių šiuo metu, nejuto. Kurgi jusi, kai esi... na, geriau apie tai neužsiminti.-Aš Afroditė. Afroditė Darkbloom,-ji galiausiai prisistatė, vėl įkyriai įsispoksodama į mergaitę. Skubiai užsikišusi violetinę sruogą už ausies, Afroditė nenuleido žvilgsnio nuo Vivian.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Liepos 15, 2015, 10:28:43 pm
Vivė stovėjo ir klausėsi, su kiekvienu jos sarkastišku posakiu Vivian skambiai nusikvatodavo, o jos akys tapo sodriai oranžinės. Matėsi, kad ši mergužėlė yra gan piktoka, bet ji pati šitaip elgtųsi jos vietoje. Vis dėl to Viv nusprendė ją paerzinti vaidindama kvailele. Šypsojosi, kvailai kikeno kol pati nenusijuokdavo pati iš savęs ir pastoviai komentuodavo. "Taip, taip tu atėjai specialiai man infarktą įvaryti ir man čia į akis nemeluok!", "Tai aišku, kad megoti nuėjai pas profesorę. Beje girdėjau ten jie turi slaptas ir labai patogias lovas!", "Ne tu neini pas profesorę! Aš tau neleidžiu! Drožk iš čia! Ne, juokauju eik kur nori.". Šitaip kurį laiką ir atsakinėjo vartydama akis, žaisdama su juodais lyg varno plunksnos plaukais kol neišgirdo violetinplaukės vardo.
-Pala pala, Fėjuke Violetinuke, tavo vardas Afroditė Darkbloom? Rimtai? Mano irgi! Tiksliau mano pavardė tokia. Beje, sorry, kad vaidinau kvailelę,- Vivian nusijuokė,- ir vadink mane Viv okey? Nori draugauti?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 15, 2015, 10:39:19 pm
Kiekvieną kartą Vivian kažką pakomentavus, Afroditė tik pavartydavo akis ir atsodusdavo. Jos sarkazmas liedavosi per kraštus, vos jai pražiojus burną, o veido išraiškos būdavo nesuvokiamos - ar ji nori rave nužudyti, ar ji tik dar planuoja.
-Žinoma, draugaujam apsuptos vaivorykščių, jodinėjam vienaragiais su blizgučiais karčiuose!-ji vėl (shocker) sarkastiškai nusivaipė, pakeldama balsą or kalbėdama tarsi aštuonmetė. Galiausiai surimtėjusi ji atsiduso.-Gerai. Galim,-ji rimtai pažiūrėjo į Vivian akis. -Afro,-ji pridūrė, leisdama varnei ją taip vadinti.
Žengtelėjusi arčiau ji pašnairavo per durų tarpelį, pieš vėl atsisukdama į Viv. Per visą šį pokalbį Afro neišspaudė nė dorbtinės šypsenėlės. Kaip ir visada.
-Tai sakai Darkbloom, ane?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Liepos 15, 2015, 10:53:40 pm
Išgirdųsi ir pamačiusi Afro reakcijas Viv neištverdavo ir pradėdavo juoktis išgirdųsi paskutinius jos sarkazminį atsakymą Viv juokėsi kol nukrito ant grindų ir paskaudo pilvą.
-O dieve tu turėtum dirbti teatre arba cirke,- pro juoką pasakė Viv.
Kurį laiką pasėdėjusi palaukusi kol praeis juokas Vivė atsistojo ir švilptelėjo. Nesitikėjo, kad suveiks, bet Bella grįžo. Paėmusi ant rankų degu juodplaukė atsisuko į Violetinukę.
-Taip, Fėjukę Violetinukę, aš Darkbloom. Ką žinai apie savo tėvą? Maniškis turėjo tris santuokas pirmojoje turi dvi dukras, bet jo žmona mirė gimdydama antrąją. Antrojoje santokoje gimiau aš, bet mano mama irgi mirė gimdydama. Dabar turiu pamotę. O kaip pas tave?
Ko jau ko, bet Vivian nesitikėjo, kad visą tai papasakos. Tai tiesiog išsprūdo jai iš burnos. Bella užšoko ant Fėjukės.
-Tik nenumesk jos!- staigiai perspėjo Viv.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 15, 2015, 11:02:52 pm
Afroditė niūriai pažvelgė į Vivian.
-Ha ha,-visiškai be intonacijos nuskambėjo again sarkastiškas juokas, lydimas niūraus žvilgsnio.-Na, kągi. Nesuvokiu, kaip greitai jis taip apsisuko, bet matyt, esam netikros seserys. Ir geriau apie tai neužsimink...-jibstaiga nutilo, pašnairuodama į šoną ir bijodama garsiai ištarti tą prakeiktą vardą.-Tiesiog... laikyk tai paslaptyje, gerai?-ji suburbėjo, akivaizdžiai vengdama pokalbio apie raganą, gyvenančią su ja.
Afroditė spigtelėjo kažkam užšokus ant jos. Greitai pagriebusi šoklę savo smulkiais delnais, ji pažvelgė į rankas. Ten krutėjo (matyt bandė įsitaisyti poguliui) kažkoks graužikas. Sprendžiant iš uodegos, tai buvo degu. Afroditė lėtai pakėlė akis į Viv, iškeldama vieną antakį.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 15, 2015, 11:05:03 pm

Gabriella linktelėjo Lunai ir, žinoma, buvo apversta klausimų lavina, bet susierzinimo neparodė. Tik mintyse prakeikė visus naujokus vampyrus, nesvarbu, kad ir pati tokia kadaise buvo.
- Imk šitą lapą, - pakilusi nuo kėdės pradėjo raustis po lapus, kol rado reikiamą - baltą lapą su ryškiai raudonu kraujo antspaudu apačioje. - Čia parašyta viskas, ką turėtum žinoti apie savo padermę.
Profesorė išgirdo garsus, sklindančius iš už kabineto durų ir atsiduso. kiek čia gali tie vaikai žaist, nei ramiai su žmogum pakalbėt neįmanoma... pagalvojo šviesiaplaukė ir tyliai, žaibo greičiu prisiartino prie durų.
- Khem... - atsikrenkštė. - Na, panelytės, kokie vėjai mus čia atpūtė?
Atpažinusi Afroditę, Gabriella jai šiltai nusišypsojo ir pakvietė mergaites užeiti vidun.
"Slėpk lapą" galėjai įskaityti iš Gabriellos lūpų. Šie žodžiai buvo skirti ne kam kitam, o Lunai.
- Luna, apie tave baigsim kalbėti vėliau, gerai?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Vivian DarkBloom Liepos 15, 2015, 11:29:31 pm
Kas per niūrumas pas tą Fėjukę? pamanė Vivian, bet pamačiusi jos reakcija neištvėrė nenusijuokus.
-Ji su tavim šitaip susipažino... Tu jai patinki,- pro juoką pasakė Viv ir dar kokias keletą minučių šitaip juokėsi.
-Gal jau grąžink man ją,- nesulaukus atsakymo pasiemė Bellą ir toji iškart iššoko iš rankų.
-Nenuklysk per toli!- šūktelėjo degu, bet nevertėjo-šioji iš karto grįžo.
-Ai, ir beje mes turėtume vadintis įseserėmis.
Kurį laiką pašnairavusi į įseserę pasakė.
-Tu jo niekad nebuvai sutikus ar ne? Geičiausiai ilgiesi jo... Pala pala o pas ką tu gyveni? Pas savo seserį? A, taip man tėtis pasakojo, kad turi vyresniąją seserį, o dieve! Tau tikriausiai labai smagu su ja gyventi! Amžini pižamų vakarėliai, paslaptys, pokalbiai apie berniukus! Oi man jau laikas bėgti iki, Fėjuke Violetinuke! Susitikim ryt čionais!
Ir Vivian išlėkė į koridorius kol pradingo.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 15, 2015, 11:41:38 pm
-Nebuvau,-ji pasakė, ignoruodama jos kitus klausimus. O taip, party hard nonstopu... lad viskas būtų taip paprasta, kaip tau atrodo... Atsidususi, Afroditė suraukė šviesius amtakius. Ji abejojo, ar jai patinka naujoji jos pravardė.
Jos mintis nutraukė girgždančios durys, šviesos pliūpsnis ir malonus profesorės veidas. Afroditė neatsakė į mokytojos šypsnį, tik pažvelgė į jau besiruošiančią keliauti Vivian.
-Labas vakaras, profesore,-ji galiausiai pasisveikino užeidama į kabinetą ir nulydėdama tolstančią Vivian akimis. -Aš... aš gavau šį tą,-ji kiek šiurkštokai suėmė jos ranką, įbrukdama raštelį nuo sesers į delną. Giliai įkvėpusi, Afroditė sunėrė rankas ant krūtinės, laukdama profesorės reakcijos.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 16, 2015, 02:55:48 pm
Luna Įkyrėlė laukdama profesorės atsakymo staiga išgirdo kažkieno balsus. Luna norėjo sušukti žmogui kuris ją šnipinėjo.  Luna paskubomis apsakė mokytojai ką išgirdo. Staiga išgirdo dar vieno žmogaus žingsnius ir balsus. Luna suprato, kad vienas balsas priklauso Afroditei kitas nepažįstamai mergaitei. Luna sako mokytojai :
- Prašom nesikeikti. Aha, ačiū labai, bet dar nepabėgsiu. Ir taip nereikia sakyti ,, Slėpk ''.Aha, kantriai palauksiu, - Luna tyliai apsakė profesorei bei šyptelėjo mirktelėdama. Ir stebėjo kaip mokytoja žaibo greitumu prie durų atsirado, pravėrė duris ir paklausė pirmakursių. Iš ūgio buvo galima suprasti, kad jos jaunesnės. Išgirdo, kad jos yra netikros sesės ar kas panašiai. Luna pradėjo niūnuoti dainą ,, Cola song''. Luna greitai atsibudo tarsi ką tik būtų užmigusi. Luna pamatė kaip mergaitė kuri ką tik stovėjo šalia Afroditės pabėgo. Luna tyliai pasakė :
- Labas, Afrodite, - tarsi jos būtų pažįstamos. Iš tiesų jos nepažįstamos. Neabejojo, kad Afroditė išgirs. Gi matėsi, kad ji vampyrė. Luna laukė kada galės pratęsti pokalbį ir galvojo kaip pagauti tą nedorėlę Vivian ...
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 16, 2015, 08:31:42 pm
- Aš nesikeikiau, Luna, - maloniai tarė profesorė, mintyse nusijuokdama iš mergaitės. - O dėl tos vizijos pasikalbėsiu su Kasiopėja ir tau vėliau tau parašysiu laiškutį, arba paaiškinsiu, gerai? O dabar gali palikt mus su Afrodite vienas? - tarė nuoširdžiai nusišypsodama.
Profesorė atsisuko į Darkbloom ir drąsinamai nusišypsojo, paimdama raštelį į rankas. Ji jį išvyniojo ir įdėmiai perskaitė. Perskaičius, jos pečiai nusviro, o pati profesorė atsiduso. Šviesiaplaukė uždėjo mergaitei ranką ant peties ir pasakė:
- Juk tu žinai, kad nesi tokia, kokią ji tave vaizduoja savo rašteliuose. Tu esi labai gera, nuoširdi, tačiau šiek tiek uždara asmenybė. Bet tai nėra blogai - taip save apsaugai nuo aplinkinių apkalbų. O dėl grasinimų nebijok, ji tau nieko nepadarys, kol esi Hogvartse. Vasarą tikrai galėsi gyventi su manimi kartu.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Marina Sfinks Liepos 21, 2015, 05:25:00 pm
Afroditė sušnairavo į Luną, šiai pasisveikinus. Galiausiai tik linktelėjusi galva pasisveikindama, nesistengdama atrodyti nors kiek draugiškesnė, o juo labiau įtikti jai. Iš tolo švietė, kad Luna vampyrė, šiai net ir nesisekė tai slėpti. Afroditė tik pavartė akis ir mokytojai išvarius Luną iš kabineto, dėjo žingsnį link mokytojos.
-Ooo, ji daug gali. Ji gali atsiųsti Žvieglį. Arba Pūsliagumbių pūlių, muo kurių mano rankos bus vos ne viena didelė puslė. Ji gali atsiųati negyvų žiurkių. Ji daug ką gali,-ji atsiduso, pakeldama savo violetines akis į profesorės žaliąsias. Afroditės akyse beveik visada neįžvelgdavai jokių emocijų - praktiškai galėjai įžiūrėti raudonų plytų sieną, saugančią vidinę ją nuo pasaulio. Tačiau dabar matės mažytis lašelis išgąsčio.-Belieka tik laukti.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 23, 2015, 06:08:16 pm
Gabriella Morris uždėjo plaštaką Afroditei ant peties ir raminamai jį patrynė.
- Na jau, nebijok gi taip, - profesorė skvarbiu žvilgsniu pažiūrėjo jai į violetines akis. - Tavo vietoje aš irgi jaudinčiausi, bijočiau. Bet žinok, tavo sesė tave myli, rūpinasi tavimi, taigi tikrai nenužudys tavęs. Be to, tu turi galių, kurios tau padės lengviau viską pamiršti. Juk tu vampyrė.
Aštuoniolikmetė kalbėjo tyliai. Tik taip, kad ją galėjo suprasti tik Afroditė.
- Turėtum žinoti, o jeigu nežinai, pasakysiu tau dabar. Taigi, vampyrai gali ignoruoti savo jausmus. Mes galime "išsirinkti" iš daugelio jausmų, kuriuos mes norime išgyventi, ir kuriuos mes norime nuslėpti. Aš pati neseniai išgyvenau daug jausmų, tačiau nepraradau savitvardos. Kai jausmai mus užvaldo, pradedame žudyti visus iš eilės. Štai kodėl vampyrai yra nenuspėjami, mūsų jausmai dažnai keičiasi ir tai kiša koją mūsų bendravimui.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Ariana Butera Liepos 23, 2015, 08:32:21 pm
Ariana ėjo koridoriumi ir pamatė duris. Ant jų buvo parašyta ,,Gabriellos Morris Kabinetas". Nusprendė užeiti vidun. Pravėrusi duris pamatė mokytoją, bent ji taip galvojo, kad ten mokytoja.
- Labas vakaras. Jūs apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja, taip?- nedrąsiai paklausė Ariana.
Ji pagaliau įėjo į kabinetą. Kabinetas buvo jaukus, gražus. Arianai iš karto jis pradėjo patikti. Ji labai norėjo pasikalbėti su mokytoja.
- Aš tik norėjau pasikalbėti. Aš norėčiau, kad jūs man skirtumėte kokių nors namų darbų? Ir dar norėjau paklausti... Kada vyktų ANJM pamoka? Būtų puiku jei pasakytumėte. Suprantate mane, aš truputį pasiklydus. Juk aš naujokė. Labai norėčiau susirasti draugių. Bet nežinau kaip.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 29, 2015, 11:45:21 am
- Afrodite, susitinkam Kiauliasodyje, ten viską aptarsime, mano kabinetas pasidarė mokinių traukos objektu, - nusijuokė Gabriella Morris. - Užsuk į "Tris šluotas", ten ir pakalbėsime, - pasiūlė profesorė ir nuoširdžiai nusišypsojo grifiukei.
Šviesiaplaukė atsisuko į naująją atklydėlę ir maloniai pasisveikino:
- Labas vakaras ir tau, Ariana. Aš esu apsigynimo nuo juodosios magijos ir magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorė arba tiesiog Gabriella. Kreipkis kaip tau patogiau. Namų darbai skiriami visiems bendrai, o pamokos vyksta, tik ateik į apsigynimo nuo juodosios magijos klasę ir viskas. Mokiniai čia draugiški ir paslaugūs, greitai susirasi draugių. Na, pavyzdžiui abi su Afrodite galite eiti kur nors susipažinti, pas mane dabar vyksta areštas, - nusijuokė profesorė ir išlydėjo abi mergaites iš kabineto. Tikėjosi, kad jos susipažins ir taps draugėmis, nors giliai širdyje jautė, kad Afroditė užsisklęs.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 29, 2015, 11:54:54 am
   Jekaterina dėliojo kygas labai greitai, kai niekas nematė. Buvo priėję mokinių, tad Klastuolė tik sukando dantis ir knygas ėmė dėlioti dar greičiau. Kurį laiką dalinai ją dengė spinta, tad mergina galėjo spalvas išrinkti ir gražiai sudėlioti į lentynas. Nuo baltos ėmė geltona, tuomet oranžinė, raudona, violetinė, purpurinė, mėlyna, žalia ir galiausiai pilka bei juoda. Visos knygos buvo tvarkingai sudėliotos pagal spalvas ir š vietė spalvų gama iš toli. Šyptelėjusi iš savo darbo, kuris gal ir nebuvo toks jau beprasmiškas. Klastuolė uždarė spintą ir ramiai susitvarkė atsmauktas odinio švarkelio rankoves. Darbas buvo baigtas.
 - Na, ką. Spinta jau tvarkinga, - šyptelėjo juodaplaukė ir vėl užsidėjo savo šaltąją kaukę. - Iki!
Pamojavo ir ramiai išėjo iš kabineto.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabi Meyl Rugpjūčio 02, 2015, 12:14:12 pm
   Betvarkant buteliukus į Gabriellos Morris kabinetą prigūžėjo mokinių. Gabi į juos stengėsi nekreipti dėmesio ir bandė sparčiai dirbti. Nuvaliusi dulkes nuo buteliukų ir išvaliusi tą milžinišką stalčių, Gabi stalčių suskirstė į kelias dalis, kad galėtų eliksyrų buteliukus dėlioti pagal paskirtį. Darbas nebuvo sunkus, Gabi buteliukus suskirstė į eliksyrus, kurie yra vaistai, į eliksyrus, kurie nuodija, į eliksyrus, kurie susiję su tiesos sakymu, nes tokių buvo labai daug, ir į eliksyrus, kurių paskirtis nežinoma. Baigusi darbą mergaitė į rankinę įsidėjo vieną eliksyrą, kuris gali nunuodyti žmogų. Eliksyras buvo juodas su tamsiai raudonomis nuosėdomis. Atleisk, profesore Morris, negaliu tokio gėrio palikti... Uždariusi stalčių Gabi pranešė profesorei, kad darbą jau baigė, atsisveikino ir išėjo.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 02, 2015, 12:21:03 pm
Gabriella Morris palinkėjo Jekaterinai sėkmės ir atsidususi atsisėdo į savo darbo kėdę. Pervertusi kelias šūsnis lapų, jas sudėjo į lentynas, suskirsčiusi lapus pagal datas ir visa kita. Lapų buvo nemažai, taigi ir darbo nusimatė daug, sunkaus ir ilgo. Pasidariusi puodelį kavos su karameliniu sirupu ji grįžo prie stalo ir atsivertė knygą, kurioje buvo rašoma apie juodąją magiją ir įniko ją nagrinėti. Ieškojo informacijos apie vilkolakių ir vampyrų santykius. Iš galvos jai neišėjo tai, kaip Luna bendrauja su savo broliu. Jie privalo turėti kažkokią paslaptį ir aš ją išsiaiškinsiu. mintyse nusprendė profesorė ir toliau vertė knygos lapus. Iš susikaupimo ją kaip šaltas vanduo perliejo Gabi balsas.
- Ką? Ai, taip, Gabi, gerai, eik, - sutrikusi pasakė Gabriella ir atsisveikino su Gabi. - Būk gerutė, gerai uždaryk duris.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 12, 2015, 11:11:27 am
Benedict stovėjo prieš Gabriellos Morris kabineto duris jau dešimt minučių. Jis vis dar svarstė - daryti duris ar nedaryti? Bandyti kalbėti su profesore, ar nerizikuoti ir išeiti iš karto?
Pagaliau nusprendęs surizikuoti, berniukas vis dėlto įėjo į kabinetą ir mandagiai pasisveikino.
-Laba diena,-nedrąsiai pradėjo pirmakursis.-Norėjau paklausti, gal turite papildomo darbo? Turiu omeny, norėčiau kuo nors padėti, jei žinoma, galima.
Varniukas, laukdamas atsakymo, atsargiai apsižvalgė po kabinetą. Šis buvo gana erdvus, bet jaukus. Benedict jis patiko. Gal ir visai neblogai dirbti Hogvartse? Ir kas geriau, būti auroru ar profesoriumi?
Jei būtų gyvenęs tarp žiobarų, veikiausiai būtų dirbęs mokslininku ar rinktųsi panašią profesiją - apie tokias jam pasakojo tėtis. Vėl susidūręs su keista dilema, visiškai netinkančia jo amžiui, berniukas grįžo į realybę. Jis vis dar stypsojo ir laukė Gabriellos atsakymo.

Sulaužytos kėdės, stalai,
Nebenaudojami nereikalingi katilai,
Suplėšytos knygos, rašiniai,
Sudužę stebuklingi veidrodžiai...
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 13, 2015, 12:13:57 am
Gabriella Morris su savo ypatingai gera klausa jau keletą minučių klausėsi, kaip kažkoks vaikas svarsto sunkią dilemą - ar užsukti pas ją, ar ne. Galų gale mokinys nusprendė užeiti. Pasirodo, tai buvo Varno nago moksleivis - Benedict Greasley.
- Sveikas, Benediktai, kas čia tave atgynė? - maloniai šypsodamasi paklausė profesorė, ant piršto sukdama šviesių plaukų stuogelę. Ji išklausė berniuko prašymo ir netrukus atsakė. - Darbo tikrai yra, tik didesnis klausimas - kokio. O kokio tu norėtum? Čia ne areštas, taigi nenoriu užduoti labai nuobodaus, varginančio ir neįdomaus darbo. Knygas man sutvarkė, eliksyrus taipogi. Langai kaip visada švarūs, grindys išblizgintos, spintas irgi ne per seniausiai susitvarkiau.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 19, 2015, 03:01:30 pm
-Nesijaudinkit, profesore, labai nuobodaus, varginančio ar neįdomaus darbo nebijau, nors, žinoma, geriau būtų nenuobodus, nevarginantis ar įdomus,-visiškai rimtu veidu, bet su linksma gaidele balse atsakė Benedict ir dar kartą apsidairė po kabinetą.-Paskinti žolelių ir kitų ingredientų būsimų pamokų eliksyrams? Papuošti kabinetą? Pabūti pasiuntinuku? Rimtai, tinka bet koks darbas,-berniukas vos ne nusijuokė, laiku prisiminęs, kad prieš suaugusiuosius reikia elgtis mandagiai ir pagarbiai. Ji vistiek atrodo dar jauna, todėl kaip ir nereikia su ja elgtis taip, kaip, pavyzdžiui, su keturiasdešimtmečiu, mintyse lyg pasiguodė sau tamsiaplaukis.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 20, 2015, 10:30:19 am
- Nevadink manęs profesore, labai jau sena pasijaučiu. Geriau kreipkis vardu, - maloniai nusišypsojo profesorė. - Na, gali nubėgt į ežero pakrantę ir priskint ten tokių žolelių. Jos nėra didelės, turi smulkius raudonus žiedelius, yra iš vijoklinių augalų šeimos. Na, o jei nenori skinti, arba tingi eiti iki ežero pakrantės, tai galim kartu eiti į biblioteką ir tu man padėtum parsinešti knygas į kabinetą. Rinksiu medžiagą būsimoms savo pamokoms. Žinoma, galėčiau ir burtų būdu parsinešt, bet kartais nelabai pavyksta jas gražiai nuleist, - nusijuokė moteris, prisimindama, kai kalnas knygų išsimėtė po jos visą kabinetą, kai paskutinį kartą ėmė knygas iš bibliotekos. - O ką tu nori daryti? Gal sunkius darbus tau duodu?
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 20, 2015, 12:07:23 pm
-Gerai, profe... Gabriella,-nusišypsojo varniukas.-Na, iš pradžių galėčiau padėti nunešti knygas, o vėliau paskinti žolelių. Laiko turiu gana daug, vis geriau, nei dykam slampinėti po pilį nieko neveikiant,-šiek tiek pamąstęs atsakė Benedict. Berniukas džiaugėsi, kad profesorei gera nuotaika (jei būtų buvusi bloga, jam būtų buvę šakės, šakutės, šaukštai, peiliai ir dar bala žino kas, kaip jis pats įsivaizdavo). Džiaugėsi, kad gaus darbo, kad šiandien toks gražus oras ir kad... Na, apskritai šiandien jam buvo gera nuotaika.
-Žinoma, galite duoti ir sunkių darbų,-berniukas dar kartą nusišypsojo, prisiminęs savo žiobarės senelės priežodį "visgi ne kiaulę skersti". Gal tą kiaulę skersti baisiai sudėtinga būdavo? Nedovanotinų kerų prieš paršelį gi nepanaudosi, nejučia filosofuoti pradėjo pirmakursis.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 20, 2015, 04:51:08 pm
- O jūs, mokiniai, matau neturit ką veikt? Gal per mažai namų darbų užduodam? - nusijuokė profesorė. - Aš galiu ir daugiau užduoti, jei nuobodžiaujat, man nesunku. Tai, sakai, nori knygas padėt sunešti? Gerai, galim eiti, tik palauk, kai ką padarysiu...
Gabriella Morris pakilo iš savo patogios darbo kėdės ir nuėjo prie lango. Užtraukė sunkias šviesias užuolaidas, kad saulė neprikaitintų viso kabineto.
- Tik paimu raktą, knygų sąrašą ir galim eiti. Bet, žinok, reikės jas ir surasti, čia dar daugiau darbo, nei nešti, - nusijuokė dar kartą moteris.
Šviesiaplaukė nuo stalo paėmė raktą su širdelės formos pakabuku ir nuėjo prie durų.
- Einam, - tarė ji, eidama pro kabineto duris. Jas užrakino ir patraukė link bibliotekos.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 20, 2015, 09:35:47 pm
-Tiesiog kai kada namų darbai tiesiog atsilieka greičiau,-šyptelėjo berniukas. Vienas iš Hogvartso privalumų buvo tai, kad čia profesoriai visada palikdavo laiko ir laisvalaikiui. Deja, šįkart jis tiesiog neturėjo ką veikti - iš visų pirmakursių pažinojo tik Chinatsu, o su ja susitikimas buvo suplanuotas tik šeštadieniui. Varniukas nusprendė, kad reiks susipažinti su kitais. Gi dar žmonės pradės kalbėti, šmėkštelėjo mintis pirmakursiui ir šis nejučia tyliai nusijuokė.
-Na, knygų ieškojime turiu pakankamai patirties,-šyptelėjo Benedict. Dar prieš Hogvartsą tuo metu, kai žiobarų vaikai, anot jo tėčio, eidavo į kažkokią "pradinę mokyklą", tamsiaplaukis dienas leisdavo bibliotekoje, gamtoje ir, žinoma, ant šluotos - daugiausia bibliotekoje. Sugrįžęs iš prisiminimų, berniukas nusekė paskui  Gabriellą, beveik džiaugdamasis, kad gaus bent užuominą, apie ką bus kita pamoka.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 26, 2015, 03:59:02 pm
Amelia, vis dar puikios nuotaikos, pasibeldusi įžengė į Gabriellos Morris kabinetą. Areštas pas Gabriellą - kas gali būti geriau? Tuo labiau, kad mergaitė ar taip, ar taip neturėjo ką veikti, o Apsigynimą nuo juodosios magijos mėgo. O kabinetas kaip tik tuo apsigynimu net kvėpėjo - ar bent jau varniukei taip atrodė.
-Laba diena, profesore Morris!-su šypsena veide reveransą padarė raudonplaukė, jau svarstydama, ką turės padaryti. Kartoti pamokos teoriją arba praktiką ar atlikti tai, ką profesorė tingėjo/nenorėjo daryti? Abu variantai varnanagei buvo prie širdies.
Pagaliau supratusi, kad galbūt per areštą nedera būti geros nuotaikos ir šypsotis kaip kokiai nenormaliai, Amelia mandagiai šypseną nup veido nubraukė. Dabar jos puikų nusiteikimą galėjai atpažinti tik iš šelmiškai žybsinčių akių, vis lakstančių po kabinetą ir vertinančių daiktus.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 26, 2015, 04:19:01 pm
Gabriella buvo patogiai įsitaisiusi odiniame krėsle ir vartė žurnalą, vis perskaitydama kokį įdomesnį, labiau į akį kritusį straipsnį. Ant stalo stovėjo kavos puodelis, skleisdamas tobulą kavos aromatą. Kabinete skambėjo kažkokio vaikino atliekama daina ir mergina į ritmą barbeno pirštais. Šiandien čia buvo ypatingai jauku, o profesorės nuotaika buvo nesugadinamai gera. Į kabinetą pasibeldus ir įėjus mergaitei, Gabriella pakilo nuo krėslo ir apkabinusi ją per pečius pasisveikino:
- Labas, Amelia, kaip gyveni? Prisėsk, jei nori, sunkaus darbo šiandien neduosiu, nes kaip tik neseniai susitvarkiau kabinetą, nebėra sunkių darbų. Ir apskritai nemanau, kad nusipelnei kažko sunkesnio. Čia narvelyje turiu blogojo pasaulio gyventojus. Gal žinai kas čia? - ištiesė rankas su narveliu, kuriame buvo nedidelės, tačiau piktos būtybės.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 26, 2015, 05:30:25 pm
Apsižvalgius Amelia padarė išvadą, kad šiandien profesorės kabinetas atrodo puikiai - jaukus (nors taip tikriausiai būdavo visada), šiuolaikiška muzika, o kur dar tas kavos aromatas... Jaukumo jausmą dar sustiprino tai, akd už lango tuo metu kaip tik lijo.
-Ačiū, gerai,-vėl neištvėrusi nusišypsojo mergaitė. Regis, profesorei taip pat buvo nebloga nuotaika - slėpti šypseną tiesiog nebebuvo prasmės. Varnanagė dirstelėjo į profesorės laikomą narvelį ir dar labiau išsišiepė. Ji žinojo, kas čia yra - šiuos pabaisiūkščius būtų atpažinusi ir iš miego prikelta.
-Mini akromantulai,-tvirtai atsakė trečiakursė, prisiminusi savo pirmąjį žygį į Uždraustąjį Mišką kartu su Jekaterina. Atmintyje jai išniro šiek tiek išsigandęs, pasibjaurėjęs akromantulo veidas - taip, jos puikiai su juo susitvarkė.
Antraštė: Re: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 27, 2015, 08:10:58 pm
- Šaunuolė, Amelia, džiaugiuosi, kad esi labai stropi mano mokinė, - patapšnojo per petį Gabriella, viena ranka laikydama mini akromantulų narvelį. - Žinai, ką turėsi padaryt? Reiktų išvalyt ir sutvarkyt narvą, o aš atsinešiu knygas ir pasižymėsiu kitos pamokos temas, susidarysiu planą. Imk pirštines, užsidėk ir, žiūrėk, dirbk atsargiai, kad nesusižeistum. Prisėsk ant bet kurio iš šių fotelių ir gali pradėt dirbti. Imk, laikyk narvelį, tik atsargiai, neišmesk, - atsargiai perduodama mini akromantulus Ameliai į rankas. - O aš einu, atsinešiu knygas.
Gabriella Morris nuėjo prie lentynos su knygomis apie apsigynimą nuo juodosios magijos ir pasiėmė mažiausiai penkias storas knygas ir pasidėjo ant savo darbo stalo.
- Nagi, Amelia, papasakok, kaip su tavo mamos piešiniais baigėsi? Radai visus? - draugiškai paklausė šviesiaplaukė.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Meibelė Casarano Spalio 06, 2015, 05:03:07 pm
Amelia droviai šyptelėjo. Stropi. Taip, žinoma. Galbūt.
-Akromantulaaai,-tyliai išdainavo mergaitė, nusišypsodama velniška šypsena. Ji paėmė narvelį ir atsargiai nusinešė ant vieno iš fotelių. Negi ne paprasčiau būtų tiesiog išvalyti jį su Scourgify keru? Nors... Taip juk tik dar įdomiau. Mergaitė užsimovė pirštines, jau nekantraudama susitikti su voriukais. Nagi, nėra jie jau tokie ir pavojingi... Jie juk visai mažuliukai, mintyse nusišaipė varnanagė. Maži, mieli padarėliai... Kas gali nutikti blogo?
-Dar kol kas ne,-pagaliau atsakė profesorei trečiakursė, pažvelgdama į Gabriellą dėkingu žvilgsniu. Ji nuolat kalbėdavosi su paveiksle gyvenančia moterėle - na, gerai, kol kas spėjo pasikalbėti tik kartą, bet mergaitės vis neapleido viltis, kad mama šį kūrinį tapė ne žiobarų, o burtininkų pasaulyje. Tiesa, tam patikrinti dar nebuvo laiko - raudonplaukės galva buvo užimta detektyvu dėl Emily dingimo. Varniukė mėgo įsivaizduoti, kad ji - Šerlokas Holmsas, kad ši byla - labai svarbi, ir kad ji su ištikimuoju Votsonu a.k.a. Jekaterina, išaiškinusios, kur šiuo metu yra Emily... Na, tiek toli mergaitė dar nemąstė.
-Tiesą sakant, po kiek laiko ketinu į galeriją nueiti dar kartą... Ir, aišku, surasti visus paveikslus,-nusišypsojo Amy, pasiruošdama lazdelę.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 10, 2015, 09:42:44 pm
- Bet prašau, būk atsargi, - dar kartą perspėjo Gabriella, nors suprato, kad mergaitė tikrai susikaups ir jai nieko blogo neatsitiks. - Žinau, kad galvoji, kad jie mieli, bet iš tiesų jie yra labai pavojingi. Gerai, kad dirbi su pirštinėmis ir saugaisi, esi labai stropi mergaitė, - pagyrė ji. - Gal norėsi kartu nueiti į paveikslų galeriją? Ruošiesi išsinešti visus mamos paveikslus? Kas, jei jų ten bus daugiau, negu daug? - nusijuokė von Sjuard. - Gali man priminti, kuo tavo mama buvo susijusi su burtininkų pasauliu? Ar ji baigė Hogvartsą?
Gabriella kumščiu parėmė galvą ir įsiskaitė į vadovėlio tekstą, paskui iš stalčiaus išsitraukė kažkokią storą, seną knygą ir pradėjo greitai versti jos lapus. Suradusi, matyt, reikiamą informaciją, ji kažką užsirašė savo užrašų knygutėje.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Meibelė Casarano Spalio 18, 2015, 10:41:50 am
Amelia, atidariusi narvelį, sugriebė kelis akromantulus už kojyčių.
-Profesore, kur juos dėti?-paklausė mergaitė, stengdamasi pernelyg kojyčių nespausti. Nusprendusi, kad juos tikriausiai reikia įkišti į kažkokią dėžutę su skylutėmis orui, varniukė taip ir padarė. Švelniai paguldžiusi akromantulus ir greitai užvožusi dėžutę, mergaitė į šiukšliadėžę sukratė visas samanas ir šakeles.
-Žinoma, galime eiti ir kartu!-kratydama narvelio pagrindą apsidžiaugė trečiakursė. Vienai paveikslų galerijoje jai buvo šiek tiek nejauku.-Ne, tegul jie lieka ten... Nemanau, kad pavyktų susinešti visus, o jei ir taip, jiems žymiai saugiau būtų galerijoje. Varno Nago mergaičių miegamajane juos dar kas nors aplies rašalu ar panašiai. O man užtenka ir vieno, kad pajusčiau mamos buvimą šalia. Labiau norėčiau tiesiog juos visus rasti. Mano mama buvo žiobarė... Bet kažkodėl moteriškė iš paveikslo nemažai apie ją žino. Svarstau, kad ji galėjo tą paveikslą nutapyti burtininkų pasaulyje. O tokiu atveju paaiškėtų, kad ji galbūt taip pat buvo kaip nors su tuo susijusi... Žodžiu, norėčiau gerai pasiklausinėti visų paveikslų. Ta moteriškė iš kaimo vaizdelio nėra labai plepi.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Spalio 24, 2015, 12:38:16 am
- Atsargiai su kojytėmis, nesužalok, nes šie voriukai kartais gali būti netgi labai kerštingi. Dėk juos į tą dėžutę, kur netoli stalo, tik nesugrūsk, dėk atsargiai, jų gana gera atmintis, jie prisimintų ką jiems padarei net jei jie būtų nugyvenę jau visą savo gyvenimą.
Gabriella atsiduso, papasakojusi šiek tiek apie mini akromantulus ir vėl kibo į darbą. Pirmiausia, į užrašų knygutę ji nusibraižė įvairias lenteles ir grafikus, kuriuos turės užpildyti skirtingų kursų mokiniai. Paskui, pati užsipildžiusi ką nubraižė, profesorė pasižymėjo svarbiausią pamokos informaciją. Praktiniam darbui reikės daug laiko, negaliu užtęsti teorijos, kitaip nespėsim...
- Aha, į paveikslų galeriją galėsim kurį vakarą nueiti, - įsikandusi tušinuką pasakė žaliaakė.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Melody Gruodžio 05, 2015, 08:56:45 pm
 Abejodama ar mokytojos pasirinkimas yra geras, mergaitė ėjo link profesorės von Sjuard kabineto, kuriame dar švelniai ruseno šviesa iš po apačios durų. Skausmas nudilgė taip netikėtai, kad mergina susirietusi iš skausmo nugara atsirėmė į sieną ir iš visų jėgų stengėsi sulaikyti aimaną. Šiaip ne taip atskleidusi delną pamatė šlykštų ir jau pradedantį dvokti vaizdą, nieko panašaus nėra regėjusi per visą savo gyvenimą. Šis baisus rūgšties nudegimas plito, kilo aukštyn ranka ir šiuo metu jau buvo pasiekęs šiek tiek aukščiau virš alkūnės. Sutelkusi paskutines jėgas mergina atsistojo stačiai ir suspaudusi delną į kumštį, sveikąja ranka, nepasibeldusi, atvėrė sunkias kabineto duris. Greitai peržvelgusi kabinetą, Melody ieškojo profesorės, o šis darbas buvo sunkokas atsižvelgiant į tą faktą, kad akys buvo pilnos ašarų, kurios palikdamos sūrius ruoželius keliavo žemyn skruostais. Nebegalėdama ištverti tos nesustabdomos kančios klastuolė atsirėmė į durų staktą ir išleisdama iš gerklės galo sklindantį maldavimą padėti susmuko ant žemės sėdom.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 05, 2015, 09:05:06 pm
Gabriella von Sjuard stovėjo prie didelės spintos su knygomis ir tarp jų ieškojo paslėpto raštelio. Mergina atrodė susirūpinusi ir kažko skubėjo. Išgirdusi kažką už durų, mergina staigiai uždarė duris ir atsirėmė į jas nugara, lyg kažką slėpdama.
- O, Melody, - sutrikusi pasakė ji, bet pamatė, kad mergaitė netenka jėgų ir suglemba ant grindų.
Šviesiaplaukė išsitraukė lazdelę ir prilietė prie mergaitės rankos.
- O varge, kas nutiko? - su dar didesniu rūpesčiu paklausė ji Melody.
Žinoma, ji taip tau ir pasakys... pagalvojo Gabriella von Sjuard. Suprato, kad klastuolė šį sužeidimą "gavo" tikrai ne leistinoje vietoje, o darydama kažką slapta. Gal bent sumeluos kaip tikra Klastūnyno atstovė, mintyse pridūrė ji.
Mergaitės ranka pradėjo po truputį gyti.
- Ar dar vis labai skauda? - paklausė Gabriella ir laisva ranka nuvalė ašaras mergaitei.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Melody Gruodžio 05, 2015, 09:17:57 pm
 Merginą apėmė toks begalinis palengvėjimas kuomet skausmas dingo ir ji pakėlusi savo išvargusią galvą į profesorę jau žiojosi aiškintis apie visą tai, bet tuomet atrodo, lyg jos visas organizmas apvirto aukštyn kojomis ir vos spėjus nusukti ir palenkti galvą jos skrandis paruošė staigmenėlę išmesdamas visą vakarienę, kartu su kažkuo kas nemaloniu aštriu kampu lipdamas aukštyn, brėžė stemplę. Kuomet tas daiktas dzingtelėjo ant žemės, Melody atpažino jį, tai buvo segė kurią ji gavo su siuntiniu, tik kažkur bevaikščiodama pametė. Ji buvo skydo formos su trim viršuje susipainiojusiomis gyvatėmis. Ir lyg to šoko būtų negana, senasis skausmas staigiai lyg kokia strėlė pervėrė šį kartą visą kūną ir buvo du kartus stipresnis už praėjusį. Tikėdamasi, kad bent rankai viskas gerai, klastuolė žvilgtelėjo į plaštaką kuri, kaip ir jau visa ranką iki peties buvo juodą, pūslėta, smirdanti ir kraujuota:
 - Burtai nepadeda,- vos girdimu balsu atsiduso mergina,- Atrodo jie tik blogina padėtį,- tuomet visai nebesusilaikydama sukliko ir susirietusi į kokonėlį bandė galvoti apie gerus dalykus, bet viskas baigdavosi kūkčiojimu ir ašarų liejimu.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 05, 2015, 09:38:17 pm
Mergina kiek su palengvėjimu atsiduso, regis, mergaitei pasidarė geriau. Bet be abejo, juk niekas nesibaigs laiminga pabaiga. Taigi, netrukus ant profesorės raudono sijono atsirado beveik visas Melody skrandžio turinys. Bet Gabriellai tai buvo nė motais. Dabar svarbiausia buvo klastuolės žaizda ir klausimas, kaip ją išgydyti. Kadangi burtai nepadėjo, profesorė greitai juos atšaukė ir situacija liko nei kiek nepagerėjusi. Klastūnyno vadovė paguldė mergaitę ant fotelio ir nuskubėjo prie stalčiaus su įvairiausiais eliksyrais. Ji greitai ištraukė reikiamą stiklinį buteliuką ir nunešė jį mergaitei, priglaudė prie lūpų.
- Gerk, turėtų laikinai sumažinti skausmą, o su delnu ką darysim?.. Jei burtai nepadeda, teks imtis žiobariškų metodų. Mano mama mane daug ko išmokė, - kai Melody pasidarė geriau, pradėjo pasakoti von Sjuard.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Melody Gruodžio 05, 2015, 09:58:15 pm
 Kuomet pirmakursė atsigėrė eliksyro, buvo be galo keistą, mat juto kaip jis keliauja žemyn link skrandžio. Nebejausdama skausmo mergina gulėjo purtoma šalčio ant fotelio. Atrodė lyg ji būtų medūza, išsekusi ir nebeturinti jėgų nė pirštelio pajudinti. Kadangi galva buvo pasukta į durų pusę Melody stebėjo karts nuo karto blykstelėjančią segę. Kas po velniais darosi su manimi? Visiškai nesvarbu, ar klastuolė norėtų, ar nenorėtų kalbėti, tiesiog neįstengė nieko padaryti, kartais nuo nuovargio pamiršdavo įkvėpti. Tai turėtu reikšti, kad organizmas kovoja su liga, ar kad ir kas tai būtų. Galiausiai kai eliksyras pasiekė skrandį, Melody užmigo, bet vos pakliuvusi į sapnų karalystę pajuto, kad kažkas ne taip. Jos kūnas įgavo jėgų, buvo žvali ir energinga ir pašoko, bet kas keisčiausia, kad ji nė nenorėjo to padaryti, atrodė, kad ji nebevaldo savo kūno. Atsistojusi mergina žvelgė į savo rankas ir judindama pirštus, staigiai atsisuko į profesorę, tuomet mirktelėjusi pakeitė savo akis į visiškai juodas, tokias, kaip jos ranka ir pradėjo juoktis, bet ne savu, mergaitišku juoku, bet tokiu baisiu ir gąsdinančiu, kokiu juokiasi tik filmuose pakeistais balsais:
 - Men, albatta, men yer chuvalchangni to'xtatish, deb o'ylayman?- švokštė nesavu balsu pabaisa esanti Melody kūne, kalba kurios niekad nėra girdėjusi mergaitė,- Tikrai manei, kad mane sustabdysi žemės kirmine?- Vienu mostu profesorės link parbloškė ją ant žemės,- Sen mening hokimiyatga nisbatan hech narsa odamsiz! Niekas manęs nesustabdys!!- paskutinius žodžius tiesiog išklykė, bet aukštu nežmonišku balsu priversdama palikti vėją, sumirgėti šviesai ir įvartyti ganėtinai didelės baimės. Tuomet kitu rankos judesiu, nė neliečiant von Sjuard pradėjo smaugiant kelti į viršų moters kūną,- Neprasidėk su tuo, ko nesustabdysi, Gabriella,- moters vardą pilnu pasimėgavimo balsu tarė monstas.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 05, 2015, 10:25:36 pm
Gabriella lėtai glostė galvą Melody ir stebėjo, kaip greitai jai pagerėja. Kai mergaitė užmigo, von Sjuard šyptelėjo ir nuėjo prie savo knygų spintos ir užrakino duris. Per tą laiką mergaitei kažkas nutiko ir atsisukusi, mergina pamatė nebe tą pačią klastuolę, bet demoną. Tuomet profesorė susivokė ir viskas atsistatė į vietas. Žinoma, buvai naivi, o dabar pati ir tvarkysies... Žinau tą kalbą.
- Adrianai, turėjau suprasti, kad tu ateisi. Anksčiau ar vėliau, - tarė šaltu balsu ir dar šaltesniu veidu, nerodančiu jausmų.
Šviesiaplaukė net nenustebo, kai pakilo į orą ir skaudžiai išsiplojo ant grindų. Nors ji ir buvo vampyrė, skausmas buvo nepakeliamas, Gabriella susiėmė už galvos ir susmuko ant grindų, kol demonas, "apsigyvenęs" klastuolės kūne, pasišalino iš merginos kabineto.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Melody Gruodžio 16, 2015, 09:37:25 pm
 Įėjusi į mokyklą mergina pasileido koridoriais bėgte. Laiptai, koridoriai, posūkiai ir keliai susiliejo į vieną vaizdų jūrą. Galiausiai atsitrenkusi į profesorės duris, Melody net nustebo. Krenkštelėjusi pabeldė duris. Nusprendusi, kad gan rimtas dalykas, lėtai atvėrė duris ir sustojo. Klastuolė nebuvo apgalvojusi, kaip visa tai vyks dabar, kaip pasakyti tokius dalykus:
 - Nutiko rimtas dalykas,- antrakursę apėmė deja vu,- Prie ežero. Ant tiltelio. Manau turėtume paskubėti,- staiga visi tie išbyrėję, pavieniai žodžiai susijungė į tekstą. Na va, ji tai padarė. Tai ką mergaitė jautė dabar buvo labai keista. Jokios baimės, išgąsčio ar nuostabos, tiesiog vienas nutikimas. Tol kol ji nepripažins jo kaip tikro, nieko nenutiks. Taip geriau, argi ne?- Gali būti jau per vėlu,- su lyg šiais žodžiai Melody apsisuko iš nubėgo atgal į tą pačią vietą, tiksliai nežinodama kodėl kartoja tą pačią klaidą.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 16, 2015, 09:46:45 pm
Gabriella ramiai sėdėjo savo darbo kėdėje ir klausėsi stebuklingu būdu sklindančių klasikinės muzikos garsų. Profesorė pritardama muzikai, niūniavo ir auksine spalva lakavosi nagus. Staiga netikėtai ir nelauktai pro duris įsiveržė Melody. Gabriella kilstelėjo galvą ir pažiūrėjo į Melody šaltu žvilgsniu.
- Adrianai... - ji susivokė, kad vis dėlto, jos buvęs yra nužudytas ir kiek šyptelėjo iš palengvėjimo. - Oh, Melody, atsiprašau, netyčia, - atsiprašė šviesiaplaukė ir įsiklausė nebe į muziką, bet į tolesnius klastuolės žodžius. - Kaip tai? Kur? - nesuprasdama paklausė Gabriella ir pakilo iš savo vietos. Ji greitai, tačiau ne žaibišku greičiu nubėgo paskui mergaitę, o jos apsiaustas jai bebėgant plazdėjo į visas puses tarytum koks nakties šydas ar rūkas. Bebėgdama mergina dar kažkiek abejojo ar Melody tikrai yra Melody, bet noras ir pareiga padėti kitiems, nugalėjo.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Kamile Vizgaudyte Vasario 17, 2016, 09:19:54 am
Kai Kamilė pavalgė pietus valgykloje ji norėjo nueiti pas profesore Gabriella Morrris, nes norėjo pasipraktikuoti apsigynimo nuo juodosios magijos. Kamilė vis vaikščiojo po ilgus, tamsius ir baugius koridorius. Ji pagaliau pamatė tą kabinetą kurį norėjo. Kamilė atsipūtė ir nedrąsiai įėjo į kabinetą. Kabinete buvo labai tylu, nebuvo nė mokytojos, nė gyvos dvasios. Ten buvo prie sienos sudėlioti keli foteliai. Kamilė atsisėdo ant fotelio ir laukė profesorės. Ji mintyse galvojo, kad galėtu sėdėti ir laukti profesorės, kad ir visą dieną, nes labai norėjo pasipraktikuoti apsigynimo nuo juodosios magijos. Kai Kamilė apsižvalgė po kabinetaą ant palangės pamatė gėles kurių pavadinimų Kamilė nežinojo, bet jos skleidė nuostabų aromatą.  Ji priėjo arčiau tų gėlių, nes negalėjo atsispirti kvapui. Štai jau girdi regis profesorė grįžta į kabinetą.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 20, 2016, 03:32:34 pm
Gabriella von Sjuard greitai bėgo pilies koridoriumi, rankose laikydama kelias storas ir apdulkėjusias knygas. Greitai pasiekusi savo kabineto duris, mergina staigiai jas uždarė ir atsirėmė į jas nugara. Regis, devyniolikmetė kažko skubėjo ir tik pasiekusi savo kabinetą galėjo lengviau atsikvėpti. Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete jau sėdėjo kažkokia mergaitė ir laukė profesorės.
- O... Sveika, nemačiau, kad čia atėjai, - atsidusdama tyliai pasakė Gabriella ir į lentyną padėjo knygas, kurios visą laiką buvo saugiai laikomos glėbyje. - Atėjai pasimokyti apsigynimo nuo juodosios magijos kerų? - paklausė žaliaakė, uždegė žvakes ant savo stalo, kad būtų jaukiau ir prisėdo prie grifiukės ant greta stovėjusio fotelio.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Kamile Vizgaudyte Vasario 21, 2016, 11:38:12 am
Kamilė nudžiugo pamačiusi, kad pagaliau grįžo profesorė.
-Laba diena, profesore,- pasisveikino Kamilė.
-Pagaliau atėjote. Taip, norėčiau pasimokyti Apsigynimo nuo juodosios magijos kerų. Jai dabar neturite laiko galiu ateiti vėliau ar kitą dieną,- supasakojo žydraakė.
-Štai atsinešiau su savimi burtų lazdelę ir vadovėlį,- nedrąsiai sakė Grifukė.
Kamilė taip troško mokytis Apsigynimo nuo juodosios magijos kerų. Ji tikėjosi, kad profesorė turės laiko ir pamokys Kamile. Bet kadangi mokytoja parsinešė šitiek knygų tai galbūt profesorė neturės laiko jos pamokyti. Kamilė taip galvojo. Kamilė lankė visas pamokas, nors jau stengėsi lankyti visas pamokas.
-Profesore, dievinu šią pamoką, todėl tikiuosi, kad atsiras laiko jai ne šiandien tai rytoj ar poryt,- sakė ilgakasė.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 23, 2016, 04:40:23 pm
Gabriella ranką panardino šviesiuose plaukuose ir apgailestaudama atsiduso.
- Na... - pradėjo ji. - Kaip čia pasakius.. Dabar nelabai turiu laiko, bet jei nori, galim ir šiandien nors šiek tiek pasimokyti, - nusišypsojo profesorė ir Accio kerais pasišaukė sau vieną labai įdomią knygą senais ir aptriušusiais viršeliais.
Greitai versdama puslapius ji vis susirasdavo kokią informaciją, pasižymėdavo ją savo užrašų knygutėje, bet tuo pačiu metu ir klausėsi mergaitės pageidavimų, ko ji nori pas ją išmokti kabinete.
- Tai ką nori mokytis? - paklausė šviesiaplaukė. - Apsauginiai kerai (paskutinės pamokos tema), gynėjo kerai, skydiniai kerai? Kas labiausiai domina ar nesiseka? - klausinėjo Gabriella, vartydama storąją knygą.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Vasario 27, 2016, 04:34:27 pm
Ketvirtakursės vaiduokliukės galvoje šiandien sužibo viltis. Tiek laiko liūdesio iškreiptą veidą vėl puošė nuoširdi šypsena - tiesa dar nedrąsi - mergina labai bijojo patikėti naujai užgimusia viltimi, mat šioji galėjo skaudžiai nudeginusi vėl užgesti. Tačiau žibančios akys ir spindintis, nors ir peršviečiamas, veidas kiekvienam praeiviui išdavė, kad šiandien kažkas buvo kitaip. O tiesa buvo ta, kad Emily kilo mintis, kas galėtų žinoti kaip ją vėl paversti žmogumi ar bent gražinti dalelę to žmogiškojo gyvenimo, kurį dar taip neseniai turėjo, gal net gi mirtingumą. Ji buvo tikra, kad kažkoks būdas to pasiekti vis vien yra - galbūt ne visai legalus, galbūt reikalaujantis šio to brangaus, tačiau ji buvo pasirengusi paaukoti viską ką turi (tiesa ne tiek daug ji teturėjo, bet visgi). Ji jau buvo bandžiusi klausinėti kitų mokinių, tačiau nieko stebėtina, kad tokių sudėtingų burtų jie nežinojo. Tačiau tai nereiškė, kad jų nežinos ir šitiek visko patyrę profesoriai, matę keisčiausių bei galingiausių šio pasaulio burtų. Taigi, jos mintis buvo paprasta, bet visgi viltinga - paprašyti pagalbos ne vaikų, o patyrusių mokytojų.
Ilgai nesvarsčiusi nuo ko pradėti vaiduokliukė atskriejo į žmogaus (nors sąvoka "žmogaus" čia nebuvo labai tinkama) kuriuo kone labiausiai pasitikėjo Hogvartse kabinetą. Įskriejusi per sieną mergina jau buvo bepradedanti sakyti dėl ko atkeliavo, kai jos žvilgsnis užkliuvo už netoliese sėdinčios pirmakursės.
- O, atleiskite, Jūs ne viena? Sutrukdžiau? - sutriko ketvirtakursė.
Ji prisiminė kažkada profesorę sakius į ją kreiptis "tu", bet bendravimas su vyresniu kaip su sau lygiu jai vis dar buvo keistas.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Kamile Vizgaudyte Vasario 27, 2016, 06:39:38 pm
Mokinė pagalvojo visgi gal netrukdys profesorės ir ateis kitą dieną:
-Tai tada jai sakote, kad nelabai turite laiko tai gal visai jūsų netrukdysiu ir ateisiu kitą dieną. Tik pasakykite kada turėsite laiko ir galiu ateiti pasimokyti?- klausė Kamilė.
-Dar iškarto pasakysiu ko norėčiau pamokoje pasimokyti, kad iš karto galėtume pradėti kitą dieną. Tai va aš norėčiau pasimokyti gynėjo kerų. Aš šia tema esu susižavėjusi, bet beveik visai nieko nežinau apie gynėjo kerus,- ilgakasė pasakojo ko norėtu pasimokyti.
Kamilė jau taip nedrąsiai kalbėjo, nes matė, kad profesorė yra labai susimąsčiusi:
-Profesore, apie ką šitiek mąstote?- labai nedrąsiai paklausė mokinė.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Melody Vasario 27, 2016, 07:25:37 pm
  Ryžtingai nusprendusi, kad nebegali nė sekundės laukti ilgiau, patraukė koridoriais pirmyn. Junko sekanti už nugaros buvo sakiusi, kad reikia pagalvoti prieš tėkšiant tokius dalykus, tačiau nebebuvo laiko. Atrodo, kad galėjo girdėti skaudžias raudas gedinčiųjų iš kito pasaulio krašto.
  - Jei profesorė nesutiks ar blogiau - pradės kaltinti mane, skirs bausmę, ar panašiai, tai susitarkim, kad sakysim, jog viską sugalvojau tik aš viena. O tu tiesiog buvai...- sekundei užsikirto galvodama,- sugraudinta mano pasakojimo ir pagalvojai, kad gal yra vilties. Arba gali sakyti, kad aš tave verčiu,- priėjusi prie profesorės von Sjuard durų stabtelėjo dar sykį,- Tiesiog nenoriu, kad kentėtum per mane.
  Palenkusi durų rankeną ir žengusi vidun išvydo dvi merginas. Kažkokią, labai matytą, pirmakursę ir Emily. Supratusi, kad trukdo, norėjo atsiprašiusi apsisukti ir staigiai dingti, tačiau kojos priaugo prie žemės, tartum suprastų ir primintų, kad dabar gali būti paskutinis šansas:
  - Labas vakaras profesore, labas vakaras Emily ir labas vakaras... Tau,- pradėjo kalbėti antrakursė,- Matau, kad esate užsiėmusi, tačiau būtų labai malonu iš jūsų sulaukti pagalbos. Šį vakarą. Tai kaip ir skubu. Tačiau žinoma, netrukdysiu susitvarkyti visus reikalus.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 27, 2016, 08:12:58 pm
-Maniau, kad jau sakiau taip nedarysianti. Įsivėliau į tai žinodama, kas manęs galimai laukia, todėl jei bus kokia bausmė pasidalinsim ją abidvi. Ir kas čia per nesąmonės, "sugraudinta pasakojimo", dar nesu tokia apgailėtina, žinai,- nusišaipė klastuolė, tačiau tuojaus pat pritildė balsą, nes Melody atvėrė profesorės von Sjuard kabineto duris. Pamačiusi, kad kabinete nėra viena profėsorė, o dar dvi nepažįstamos merginos, klastuolė pabandė pasisveikinti, nors balso tonas skambėjo nenatūraliai ir lyg išspaustas per prievartą,- Laba vakarą, atleiskite už sutrukdymą.
Šiek tiek stovėdama už vyresniosios klastuolės nugaros, Junko nusprendė, kad geriau šioji ir tekalba, o pirmakursė tyliai pastovės šalia. Kas dar bus, jei kažką nereikiamo pridėsiu? galvojo Junko, žiūrėdama į kalbančią Melody.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 28, 2016, 09:16:30 am
Gabriella atsiduso.
- Atleisk man, tikrai, - tarė ji ir pasitrynė smilkinius. - Ateik pas mane kitą savaitę, gerai?
Gabriella apgailestaujamai pasižiūrėjo į grifiukę ir savo užrašų knygutėje pasižymėjo, kad kitą savaitę mergaitę reikės pamokyti gynėjo kerų.
- Aš? Apie nieką, tiesiog galvoju... - profesorei nespėjus užbaigti sakinio, pro sieną įskrido Emily. Tiesą pasakius, šviesiaplaukė ir nujautė, kad kažkam prireiks jos pagalbos ir jai teks savo reikalus palikti antrame plane. - Sveika, Emily, - pasisveikino mergina ir apdovanojo ją plačia šypsena. - Tai, Kamile, susitiksim kitą savaitę, gerai?
Gabriella atsisveikino su grifiuke ir pažvelgė į Emily. Jos veide matė laimę ir džiaugsmą ir profesorė pati nusišypsojo. Nors kaltės jausmas dar vis gulėjo ant jos ledinės širdies, Gabriella mylėjo tą mergaitę ir norėjo jai kaip tik galėdama padėti, stengėsi kaip nors atpirkti tą kaltę, nors tai, tikriausiai, buvo neįmanoma. Von Sjuard jau norėjo klausti klastuolės kaip jai sekasi, tačiau ją pertraukė durų atidarymo garsas ir pro jas įžengusių kitų dviejų klastuolių žingsniai.
- Sveikos mergaitės, - pasisveikino mergina ir šyptelėjo. - Suprantu, kad nei viena iš jūsų neatėjote su manimi tiesiog pasišnekučiuoti ir išgerti kavos, tad rėžkit, kuo galiu padėti? - Gabriella greitai perprato mergaites ir nusprendė kiekvienai jų padėti. Ji tikriausiai buvo vienintelė mokytoja, kuri vietoj arešto paskyrimo įsivelia į taisyklėms nusižengiantį nuotykį kartu su mokiniais.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Vasario 28, 2016, 12:23:10 pm
Pamačius nuostabią šypseną profesorės veide tie maži nerimo kirminėliai, vis griaužę ją čia keliaujant, galutinai prarado bet kokią savo galią. Mergina suprato, kad gali visiškai pasitikėti Gabriella ir kad toji visada yra linkusi padėti mokiniams. Vaiduokliukė, sulaukusi kol grifiukė paliks kabinetą, jau ketino sakyti kodėl atėjo, tačiau sunkios durys vėl sugirgždėjo ir pro jas įėjo dvi klastuolės - Melody ir mergaitė, kurią Emily žinojo tik iš matymo. Atsidususi mokinė pasisveikino su mergaitėmis ir išgirdusi mokytojos skatinimą kalbėti tarė:
- Jūs sakykite pirmos, nes mano reikalas... Na, aš galiu užtrukti ilgai.
Vėliau, pagalvojusi, kad jų reikalas galbūt irgi asmeniškas dar pridėjo:
- Aš galiu palaukti už durų, jei norite.
Visgi, nors jos pokalbis ir buvo sutrukdytas, nei šypsena, nei spindintis veidas ar žibančios akys niekur nedingo. Visa tai buvo čia, kaip ir viltis, kaip ir tikėjimas, kad jos planas pavyks, kaip ir šypsena profesorės veide, kuri neleido tuo abejoti.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 28, 2016, 02:12:47 pm
Nukreipusį žvilgsnį link Melody, pirmakursė klausiamai į ją pasižiūrėjo, link klausdama "Ir ką gi dabar daryti?" Tačiau grifiukė pati išėjo iš kabineto, o vyresnioji klastuolė ne tik užleido joms vietą kalbėti, bet ir lyg suprasdama paliko jas vienas. Šiai einant po šalį, klastuolė dar suspėjo greitakalbe prabilti:
-Atleisk, tu irgi čia tikriausiai kokiu nors svarbiu reikalu, o dabar mes tau sutrukdėm.. Bet ačiū, tai yra gan skubu.
Atsisukusi į profesorę von Sjuard, Junko pradėjo įtemptai mąstyti ką sakyti. Na, geriau jai visko iš eilės nepliurpsiu, tai Melody darbas atrinkti ką sakyt, o ko - ne.. Bet jeigu tylėsiu čia, tai pagalvos, kad dar iš vis nereikalinga esu.. Erm, ką daryt, ką daryt?
-Na, profesore, noriu atsiprašyt kad jus taip trukdome, ypač kai turite ir kitų mokinių, kurie kažko iš jūsų norėjo, bet.. Erm, na, tai tikrai labai skubu, tai būtų gerai, jeigu galėtumėte mums padėti,- išstenėjo klastuolė, pati nesuprasdama kodėl kalba taip baikščiai ir striginėdama su žodžiais . Nusprendusi, kad būtų pats laikas antrakursei įsikišti, Junko alkūne bakstelėjo Melody,- Jums geriau papasakos Melody, dėl ko mums reikia jūsų skubios pagalbos.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Melody Vasario 28, 2016, 02:25:26 pm
  Akimis nusekusi pirmakursę pažvelgė į Junko ir linktelėjusi lūpomis ištarė: "viskas gerai". Tuomet atsisukusi į Emily labai apgailestaudama atsiprašė ir pridūrė:
  - Tai kaip ir mirties ar gyvybės klausimas. Tiesiogine šių žodžių prasme,- krenkštelėjusi pažvelgė į laukiančią profesorę. Sekundei užsimerkė apgalvoti dabar vykstančią situaciją ir ir giliausių nepasitikėjimo savimi kampelių ištraukusi tą likusią kruopelytę ryžto pasakė:
  - Žinau, kad tai gali skambėti beprotiškai, bet mums reikia įsibrauti į nuodų ir vaistų profesoriaus sandėliuką kur jis laiko visus eliksyrus bei sudedamąsias dalis,- pradėdama tempti žemyn savo megztinio rankoves kalbėjo klastuolė,- Žinoma, tik tam neprašytume jūsų pagalbos, bet ruošiamės vogti dalyką kuris yra apsaugotas pakankamai griežtai ir nesame įsitikinusios ar galėtume įveikti juos be pagalbos,- kuo aiškiau ir apstrakčiau dėstė planą Melody. Tuomet žvilgtelėjo į šalimais stovinčią Junko. 
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 28, 2016, 02:59:53 pm
Klausydamasi bekalbančios Melody pirmakursė galvojo, ką dar būtų galima pridurti. Aišku, jeigu profesorė nesutiks, tuomet šaukštai po pietų, nieko neišeis ir jos gali prarasti vienintelę galimybę, kurią turi. Bet kažkas klastuolės mintyse šnabždėjo, kad viskas bus gerai, gal ne tobulai gerai, bet tiesiog kad susiklostys kažkuo palankiai merginoms, norinčioms atlikti neleistinus veiksmus. Pažvelgus į antrakursę, Junko pastebėjo, kad šioji taipogi žvelgia į ją, ir greitai sugalvojusi kažką papildomai pridurti pravėrė burną:
-Profesore, mes abi žinom kokios gali būti to pasekmės, ir abidvi tai darom savo pilnu noru, be jokios prievartos. Suprantam, kad prašom daug, ir kad gal jums tiesiog bus daug lengviau mums paskirti bausmę ar palikti likimo valioje, bet mums labai, labai praverstų jūsų pagalba.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 28, 2016, 05:11:27 pm
Gabriella, išgirdusi apie Nuodų ir Vaistų sandėliuką, prikando lūpą. Juk tai reiškė, kad tektų laužtis į mylimo vyro darbovietę.
- Ne, mergaitės, - atsiduso profesorė. - Aš negaliu laužtis į Re... Profesoriaus von Sjuardo sandėliuką.
Kol mergaitės nespėjo labai nusivilti (juk vis dėl to tai buvo gyvybės ar mirties klausimas), šviesiaplaukė pasisodino jiedvi ant sofos ir prisėdo šalia jų.
- Bet jei pasakytumėt man, kam jums reikia to eliksyro ir kokiu tikslu... - Gabriella paskutinius žodžius tarė pašnibždomis. - Aš galbūt galėčiau jums padėti.
Savaime suprantama, tas galbūt iš Gabriellos lūpų nuskambėjo kaip šimtaprocentinis užtikrintumas, kad ši padės mergaitėms. Su sąlyga, jei žinos, kodėl joms to eliksyro reikia. Viskas paprasta.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Melody Vasario 28, 2016, 06:34:16 pm
  Merginos širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi, suprato, kad nepaisant profesorės neleidimo ji vis tiek tai padarys. Pajautė sunkų gniužulą kylantį jos gerkle aukštyn. Net nebandyk apsiverkti! Vangiai nuvilkusi kojas link sofos, prisėdo neliesdama atlošo:
  - Mano brolis Polas dirba Egipte, tyrinėja požemines piramides prieš aptinkant jas žiobarams, ten viskas saugoma dvigubai,- pradėjo kalbėti Melody,- Egiptiečiai netgi jungdami DNR sukūrė amžiui atsparias pabaisas, viena iš jų užpuolė mano brolį. Jis buvo arti mirties slenksčio, kuomet jo bendradarbiai panarino jį į laikiną komą,- nuleidusi žvilgsnį į rankas, kad netyčia nepravirktų toliau pasakojo klastuolė,- Išnaršiau viską ką galėjau, kol galiausiai sužinojau apie vieną iš penkių egzistuojančių priešnuodžių, įsibroviau naktį į uždraustąją biblioteką, susiradau knygą rašančią apie tai, išverčiau šimtus lotyniškų puslapių, išsprendžiau dešimtis mįslių ir užuominų ir visa tai privedė prie konkrečios Hogvartso vietos,- prisivertusi pažvelgė profesorei von Sjuard į akis,- jūsų vyro, nuodų ir vaistų profesoriaus sandėliuką. Tačiau, aš manau, visa tai buvo taip keblu ne tam, kad tiesiog atėję pasiimtume ko reikia, kažkur turi būti kabliukas. Knygoje minima priešnuodį serginti paukštė.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 29, 2016, 11:35:09 am
- Gerai, aš turiu raktą nuo von Sjuardo sandėliuko, bet jei kas nors sužinos, kad aš jums padėjau... - Gabriella pažvelgė į mergaites grėsmingesniu žvilgsniu, nes nesugalvojo, kokią bausmę joms galėtų paskirti. Net tapusi vampyre, mergina liko tokia pati šilta (vidumi), draugiška, visuomet ir visiems norėjo padėti, netgi rizikuodama savo vieta Hogvarste, ar užsitarnaudama vietelę Azkabane.
- Bet, žinot, jūs galėjot apskaičiuoti vietą netiksliai. Soreno sandėliuke tikrai nesislepia joks paukštis ir nesaugo jokio eliksyro. Jei parodytumėt man knygą, apskaičiuočiau tiksliau.
Profesorė padėjo sunkiąją ir storąją knygą ant savo darbo stalo, pasiėmė raktus, užrakino visas spinteles su knygomis bei kitais rakandais ir atsitojo prie durų, laukdama mergaičių.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 29, 2016, 12:15:02 pm
Negi štai ką ji turėjo galvoje minėdama, kad "būsiu sugraudinta jos pasakojimo, todėl jai ir padėjau"? mąstę klastuolė smarkiai dantimis prikandusi lūpą, bet tuo pačiu metu ir klausydamasi Melody pasakojimo. Nors ir žinodama, kad klastuolei tai gali ir nepatikti, smarkiai sugniaužė šios ranką, kol ji pasakojo savo istorija - tai buvo lyg Junko bandymas be žodžių pasakyti "Viskas bus gerai, net jeigu ir apsiverksi niekas tavęs neteis. Aš su tavimi, ir vistiek tau padėsiu bet kokiu atveju". Melody baigus pasakoti, Junko dar kurį laiką laikė suspaudusi jos ranką, bet vos prabilus profesorei von Sjuard, kuri pranešė bent šiek tiek padėsianti, pirmakursė ją paleido, ir pradėjo eiti link durų, tuo pačiu momentu ir pradėdama kalbėti:
-Gal ir nesislepia, o gal ir slepiasi, todėl ir atėjome paprašyti jūsų pagalbos. Tai vienintelis siūlo galas, už kurio sugebėjome užsikabinti, todėl bent tai patikrinti yra ganėtinai svarbu. Žinome, kad rizikuojate mums padėdama, bet bent jau aš esu labai dėkinga jums dėl to, profesore.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Melody Vasario 29, 2016, 08:33:12 pm
  Veikiausiai buvo dažniausiai besilankantis mokinys profesorės kabinete, galbūt turėtų jaustis kalta, kad taip begėdiškai išnaudoja moterį, tačiau tiesiog nieko negalėjo padaryti, viskas užgriūdavo ant nieko neišmanančios merginos pečių. O dėl kažkokių neaiškių priežasčių von Sjuard pasitikėjo labiausiai.
  - Žinoma, gali būti klaidų, tačiau knygos nėra,- kiek pasijutusi kalta prabilo mergina,- Na ji buvo, tačiau kažkas nusprendė pavogti iš manęs pavogtą knygą,- klastuolė atsistojo nuo sofos,- Bet aš turiu svarbiausią, vietą nusakantį, eilėraštį,- įkišusi ranką į kišenę išsitraukė sąsiuvinuką,-  Tu ten ieškoti negali, nes draudžiama didžių Dievų. Tačiau jei jau radai mane, mažai tai bus tau problema. Tamsu, baisu ir drėgna, niekam neleidžiama ten eit. Po begalybe užraktų, kerų ir burtų, tarp buteliukų krištolinių. Ramiai sau miega aukso paukštis. Nežadink jo, tik pakutenk. Baltoj kaip sniegas akies dugne, jis slepią paslaptį didingą,- baigusi skaityi Melody pažvelgė į profesorę.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 29, 2016, 08:55:28 pm
Gabriella pažvelgė į Melody ir kilstelėjo antakį. Žinoma, tiesiogiai eilėraštis reiškė viena - priešnuodis yra profesoriaus von Sjuardo sandėliuke. Tačiau taip pat nekvaila profesorė suprato, kad tokių užuominų niekas nerašo tiesiogiai. Šviesiaplaukė šyptelėjo ir prikando lūpą galvodama. Galiausiai ji tik vėl pasidėjo daiktus ant stalo ir prisėdo iš Melody prieš tai pasiėmusi eilėraštį. Po gero pusvalandžio eilėraščio narpliojimo, Gabriella pakėlė akis į mergaites ir nusišypsojo.
- Jei sakytumėm, kad draudžiama dievų - tai Uždraustasis miškas. Į jį negalima eit, ten tamsu, baisu ir drėgna. Krištolinės žvaigždės? - Nors šviesiaplaukė suprato, kad galbūt mergaitės netikės ja, bet kaip nors netiesiogiai išsiaiškinti kažkaip juk reikėjo. O aukso paukštis... Niekada Uždraustajame miške nieko panašaus nemačiau. Bet pabandykim. Eime į Uždraustąjį mišką.
Prieš išeinant, Gabriella dar pasakė Emily, kad užsuktų kurią nors dieną, gal, pavyzdžiui, rytoj, ir palinkėjusi geros jai dienos bei atsiprašiusi, profesorė von Sjuard su kitomis dvejomis mergaitėmis nuėjo Uždraustojo miško link.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Kovo 25, 2016, 12:02:31 am
Dar vienas gražus vakaras aplankė Hogvartso pilį. Nors dar nebuvo labai vėlu, tačiau dangus jau ėmė temti ir pavargusi saulė po truputį užleido vietą jau beįsižiebiančioms nakties kelrodėms. Tiesa, jaunoji vaiduokliukė to nematė - ji tyliai niūniuodama kažkokią jausmingą melodiją vėl keliavo į profesorės kabinetą, tikėdamasi šį kartą galėsianti ramiai pasikalbėti. Atskridusi mergina apsidairė - mokinių kabinete nebuvo, tik visa bėda, kad jame nebuvo ir pačios profesorės. Truputį nusiminusi, kad ir vėl viskas įvyko ne taip, kaip  tikėjosi, Emily nusprendė kurį laiką dar pabūti - juk visai galėjo būti, jog mokytoja tik trumpam išėjo ir netrukus sugrįš. O tuo tarpu klastuolė turėjo puikią galimybę apžiūrėti įvairiausias knygas kurių Von Sjuard kabinetas buvo pilnut pilnutėlis - juk ką gali žinoti, gal vienoje jų ras būtent tai, ko jai reikia.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Luna Moonlight Balandžio 14, 2016, 04:46:45 pm
Luna įėjo į kabinetą. Apsižvalgė, bet nieko įdomaus nepamatė. Bet jau jai taip atrodė. Šiaip Hogvartse mokytis visai įdomu, nes reikia žiūrėti į pačią pamokos esmę, o ne į kabinetą ar mokytojų. Bet negalima sakyti, kad šis kabinetas negražus. Tiesą sakant jis labai gražus. Tik labai daug lentynų.
-Tai bent. Galima sakyti, čia biblioteka, o ne Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas...
Ji pasiėmė vieną knygą, kuri buvo padėta ant stalelio gražiai atremta į sieną. Turbūt ji buvo pati svarbiausia šiam kabinete, nes jos pavadinimas buvo "Apsigynimas nuo juodosios magijos". O gal dėl to, kad autorius pats mokytojas? Turbūt tinka abu atsakymai. Taigi, Luna pasiėmė tą knygą. Perskaitė puslapį.
-Nelabai įdomi,-nusprendė.
Pasiėmė kitą. Taip pat neįdomi. Neįdomi, neįdomi, neįdomi...
-Kaip suprast? Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos įdomios, o knygos ne?
Ji išėjo iš kabineto ir patraukė tiesiai į biblioteką. Gal būt ten bus įdomesnių knygų?..
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 18, 2016, 08:22:30 pm
((Emily, malonu tave matyt :) )
Gabriella, jau visai sutemus ir prasidėjus nakčiai, grįžo į Hogvartso pilį, o jei tiksliau - į savo kabinetą, kadangi pamiršo pasiimti savo slaptų užrašų knygą. Užrašai buvo padėti pačioje aukščiausioje lentynoje ir kaip reikiant apkerėti pačiais įvairiausiais burtais, kad jos niekas nerastų. Ką aiškinosi ir tyrinėjo profesorė, žinojo tik ji ir jos užrašų knygos lapai, tačiau ten užrašyta informacija tikriausiai buvo labai vertinga.
Šviesiaplaukė neatrodė pavargusi ar nusikalusi po sunkios dienos, jos veide buvo matyti šioks toks šypsnis, o ir apranga bei šukuosena irgi atrodė nepriekaištingai. Ką padarysi, kad ji tokia buvo ir neleido sau nei akimirką būti netvarkingai. Von Sjuard nustebo savo kabinete išvydusi Emily.
- Sveika, - pasisveikino žaliaakė ir nusišypsojo. - Atleisk, jei reikėjo ilgai laukti... Turėjau daug darbų. Kaip sekasi?
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Luna Moonlight Balandžio 21, 2016, 05:17:56 pm
Luna įėjo į kabinetą ir ten užtiko Emily ir profesorę Gabriellą.
-Laba diena. -pasisveikino. Emily ir profesorė atsakė tuo pačiu. -Gal... sakau... Čia juk tiek daug knygų... Ką skaitysit? Aš gal... apie juoduosius magus... O jūs ką? -nedrąsiai ištarė grifė. Gabriella nusisuko prie savo dienoraščio, kurio, aišku Luna nematė, o Emily nuėjo prie lentynos. Luna pasiėmė savo mėgstamiausią knygą "Viduramžių ir šių laikų Juodųjų magų palyginimai", nuėjo prie sienos, atsirėmė į ją ir pradėjo skaityti. O puslapių visai nemažai buvo. Kažkur virš tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt devynių. Bet Luna kažkodėl tokią knygą sukirto per savaitę. Mergaitei ši knyga labai patiko, tad rekomendavo ją draugams, bet šie, pamatę, kiek daug puslapių, žinoma neimdavo. Luna perskaitė virš keturiasdešimties puslapių ir pakėlė akis į profesorę ir Emily.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 20, 2016, 09:39:10 am
Lėja tyliai žingsnaivo koridoriumi .Nuo jos šlapių plaukų varvėjo vanduo , visur po jos palikdamas balutes .Už lango barbeno lietus.
Jos galvoje mašėsi liudnos mintys. Nežinomybė , baimė.
Tamsūs neapšviesti mokyklos koridoriai Lejai visai neatrodė baugūs.Ją tai kaip tik ramino .Juk taip gera pabūti vienai su savo mintimis .
Eidama pro visokiausias duris Lėja stabtelėjo prie durų su užrašu "Gabriellos Morris kabinetas " .
Ji sustojo.
Galvoje knibždėjo tik vienas klausimas - belstis ,ar nesibelsti....
Sukaupusi visą drąsą Lėja susikaupė , pasibeldė ir atidarė duris.
Ir ižengė į tvarkingą profesorės kabineta.
-Laba diena - išlemeno - galiu užeiti ?
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 20, 2016, 09:48:47 am
Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, dantyse sukandusi tušinuką (plunksnos jai nebuvo prie širdies) ir skaitydama savo užrašus, už stalo sėdėjo Klastūnyno vadovė Gabriella Morris. Nors dar vis buvo dienos metas, o ne koks vėlus vakaras, po visų mokslo metų mergina jautėsi pavargusi ir nusikalusi. Nuolatinės pamokos, mokinių srautai, naujų temų dėstymas bei burtų mokymas šviesiaplaukę iškamavo ir išblaškė. Dabar tikriausiai kiekvienas Hogvartse dėstytojaujantis profesorius meldė, kad vasara ateitų greičiau.
- Labas, - pasisveikino von Sjuard maloniai nusišypsodama. - Tau nešalta? - paklausė, pamačiusi, kad klastuoliukė nuo galvos iki kojų permirkusi. Pati Gabriella jau seniai nebesirūpino šalčiu, žiemą galėdavo vaikščioti nors ir su šortais, vienintelė bėda vampyrei buvo permainingas Anglijos klimatas, galintis sukelti slogą ar dar kokį tai velnią.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 20, 2016, 09:59:36 am
Išgirdusi susirūpinusį profesorės balsą Lėja kiek nustebo.
-Ne - ištarė - nalabai .Buvau lauke , ėjau iki ežero .Bet upuolė lietus....Tikiuosi , labai nesupyksite , jeigu kiek sušlapinsiu jūsu kabinetą...
Eidama prie kėdės priešais profesorės stalą Leją žvalgėsi po kabinetą.Ją žavėjo tokia tvarka ir kažkokia
įpatinga atmosfera , tvyranti čia .
"Įdomu-pamanė Lėja - jeigu čia būtų mano kabinetas , jis tikrai nebūtų toks tvarkingas....''
Priėjusi prie kėdės Lėja paklausė :
-Aš , jeigu galima, prisėsiu...
Prisėdusi Lėja pradėjo pokalbį
-Gerbiama profesore,Tikuosi jums , kaip mūsų koledžo , Klastūnyno vadovei galiu sakyti viska ? Visas savo problemas ir tikėtis pagalbos ?Juk taip ?
Mergaitė pakėlė akis į profesorę ir laukė atsakymo.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 20, 2016, 11:35:00 am
Von Sjuard nusijuokė.
- Na, nieko tokio, juk čia tik vanduo, - atsakė profesorė. - Žinoma, kad gali. Sakyk viską, kas susikaupė širdelėje. Vien tai, kad esu Klastūnyno vadovė, nepadaro manęs bjauria ragana, ar ne? - šviesiaplaukė švelniai nusišypsojo Lėjai ir užvertė savo užrašus - vis tiek nieko gero be susikaupimo nebūtų nuveikusi.
Žaliaakė nuėjo link didelės spintos, kurioje turėjo kelis puodelius, arbatos, netgi savo geriausios draugės Kasiopėjos kepto pyrago gabaliukas buvo likęs (pasisekė mergaitei, profesorės Evers kepiniai vieni skaniausių Hogvartse). Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė padėjo karštos arbatos puodelį klastuolei prieš nosį ir maloniai nusišypsojo.
- Jauskis kaip namie.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 20, 2016, 11:44:22 am
Lėja sunišypsojo profesorei ir paėmė puodelį
-Ačiū , jūs labai gera.
Gurkštelėjusi arbatos mergaitė pastatė puodelį ant stalo ( ne todėl kad būtų neskanu , tai buvo vienas skaniausių gėrimų turbūt visame pasaulyje) ir prabilo
-Aš nuo pat mažens gyvenau žiobarų šeimoje. Dar net visai neseniai sužionojau , kad esu ragana ir manaiu , kad tai tikroji mano šeima , bet....
Lėjai išdžiuvo gerklė , JI dar sykį gurštelėjo gėrimo ir tęsė :
- Bet tame laiške , kuriame rašoma , kad aš burtininkė , ir ką reikia susipirkti , buvo parašyta..._Mergaitė padarė pauzę_..kad aš esu įvaikinta
Lėjos akys sudrėko , bet ji nenorėjo apsiverkti matant profesorei
-Ten buvo parašyta , kad mano tėvai burtininkai.Bet kas jie tokie , ten parašyta nebuvo.Ar jūs...Ar jūs negalėtumet man padėti išsiaiškinti , kas yra mano tikrieji tėvai..?
Lėja pakėlė savo rudas akis į profesoę. Nrs mergaitė to namatė , bet vieną akimirka jos akių spalva bu pasikeitųsi- jos tapo raudonos , vyzdžai susiaurėjo. Bet po sekundės viskas vėl buvo kaip buvę.
- Ar galėtumėte man padėti ?

Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 20, 2016, 10:54:52 pm
Gabriella vėl atsisėdo į savo kėdę, prieš tai šiek tiek pravėrusi langą. Ji nusišypsojo Lėjai - nežinia, kodėl visi bijosi Klastūnyno vadovų ir kodėl mano, kad jie visuomet turi būti pikti bei atšiaurūs. Vampyrė skvarbiai pažvelgė klastuolei į akis. Jose galėjo įžvelgti liūdesį, susijaudinimą, gal šiokią tokią baimę (juk klastuoliai irgi gyvi padarai ir tikrai nėra bejausmiai).
- Suprantu tave, - pasakė Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė ir nuvalė skruostu bepradančią ristis ašarą. - Padėsiu kaip tik galėsiu, tačiau, deja, nežinau, kaip... - atsiduso mergina.
Von Sjuard pasirausė tarp savo sąsiuvinių bei užrašų knygučių, tačiau nieko naudingo nerado. - Galėtumėm nueiti į biblioteką ir ten paieškoti informacijos... - pasiūlė šviesiaplaukė.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 21, 2016, 09:51:26 am
Lėją tai mažumėlę nustebino. Ji tikrai nesitikėjo tokio supratingumo.
-Tikrai ? Jūs nejuokaujate ? - jos balse galima buvo išgirsti džiaugsmą - Galime eiti kad ir iškart !
Lėja vėl pasijautė laiminga, ašarų kaip nebūta
Bet ji pasistengė nusiraminti ir vėl nustatė ramią veido išraišką ir ramų toną.
- Aš turiu kelias versijas - pradėjo mergaitė - manau , tai turėtų būti grynakraujai burtininkai , nes hogvartso istorijoje , skyriuje apie mokyklos sūkurimą skaičiau , kaip visų koledžų įkūrėjai rinkosi vaikus. Varnanagei tiko tik protingieji , Grifui - drąsuoliai , Švilpynei - visi , kurie tik ateis , o Klastuolis...jis sakė kad jis priims tik gryno kraujo vaikus. Tai aš turbūt grynakraujė , tiesa ? Ar pasitaiko , kad klastūnyne mokosi ir negryno kraujo vaikai ?
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 22, 2016, 08:50:12 pm
- O kodėl tu manai, kad turėčiau juokauti? - nusijuokė mergina, pažvelgdama pirmakursei į akis. - Žinoma, kad mokosi. Nuo to laiko nutekėjo daug vandenų, dabar Klastūnyne mokosi ne tik grynakraujai burtininkų vaikai, bet ir tie, kurio tik vienas tėvas buvo burtininkas.
Žinoma, Gabriella nenorėjo ištarti to bjauraus žodžio, kuria pati buvo vadinama pirmuose kursuose. Prieš jos akis vėl stojo tie besityčiojančių klastuolių vaizdai, įkyriai į šoną baksnojama burtų lazdelė, visos kalbos, visi juokai... Profesorei dažnai buvo teigiama, kad ji yra pati prasčiausia, kad ji nieko nepasieks. Profesorė pakilo nuo savo kėdės ir priėjo prie lango, galvojo apie literatūrą, kuri galėtų padėti mergaitei bent kažką sužinoti apie tėvus.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 22, 2016, 08:59:22 pm
- Na...tuomet atkrenta versija , kad reikėtų ieškoti tik knygose apie grynakraujus burtininkus. -pasakė klastūnyno mokinė , akimis sekdama profesorę - tiesa , dar turiu vieną versiją. Aš , man regis , esu metamorfmagė.Na , dar tiksliai nežinau , nes kol kas tesugebu tik kiek patamsint ar pašvieisnt plaukus ar vos vos pakeisti akių spalvą. Tiesa , nevisada išeina. O ar tiesa  , kad vienas metamorfmagų tevų irgi turi būti metamorfmagas ? Ar tai gali pasitaikyti bet kur , bet kokioje giminėje , kurioje iki tol nėra buvę metamorfmagų ? Mat jei tai paveldima , tai gali būti lengva .Juk tai reta , tiesa ? Reikėtų peržiūrėti tik tas giminių linijas , kuriose yra metamorfmagų . Atleiskite , aš taip greit viską sumaliau , kad turbūt Jūs nė nesupratot ką noriu pasakyti.
Antraštė: Ats: Gabriellos Morris kabinetas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 24, 2016, 07:08:27 pm
- Metamorfmagė? - nustebo Gabriella, o jos žvilgsnis paliko Uždraustojo miško tankmes, mergina pažvelgė į mergaitę. - Na, metamorfmagu gimstama, o ne tampama, tas tiesa. Tačiau tavo tėvai nebūtinai turėjo būti metamorfmagai. Taigi... Mes vėl sau apsisunkiname darbą, - pagalvojo profesorė von Sjuard. - Manau, geriausia mums būtų tiesiog eiti iki bibliotekos ir paklausti bibliotekininkės. Gal bus koks nors burtas aprašytas, - pasiūlė šviesiaplaukė. - Nors ir esu profesorė, tikrai nesu tobula ir visų burtų tikrai nemoku, kad ir kaip to kiekvienas norėtų.
Vampyrė susidėjo savo daiktus, apsitvarkė prieš išeidama, nes jau nebežadėjo grįžti į savo kabinetą šiandieną. Praleidusi mergaitę pirmą ir užvėrusi duris po savęs, Gabriella kartu su Lėja nuėjo link bibliotekos.
((Gali iškart ten rašyt, į pm nuorodą nusiųsk))
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Birželio 05, 2016, 12:00:47 pm
Visa pilis miegojo, buvo gili naktis. Kažkurio aukšto koridoriumi greitai ir beveik be garso nužingsniavo pilkai apsisiautusi būtybė, veikiai susiliejusi su sienomis ir tamsa. Netrukus ji pasiekė uždarytas, galbūt užrakintas duris, pasišvitino lazdele į ant jų prilipintą lentelę. ,,Gabriellos Morris kabinetas" perskaitė. Morris kabinetas, mat. Dabar jis mano. Elfė bakstelėjo lazdele tą paprastutę lentelę, užrašas ant jos pakito į ,,Kasandra". Šitokiu vardu ji nusprendė vadintis Hogvartse, nieko tokio, jeigu bus žmonių ar būtybių, prisimenančių ją kitu vardu.
Galiausiai Lučiena pravėrė duris ir pro mažutėlaitį tarpelį įsmuko vidun. Padarius porą nereikšmingų mostelėjimų, palubėj įsižiebė šviestuvas, rodos, tik jis vienas tebuvo likęs iš visos buvusios kabineto savininkės mantos. Firielė patenkinta apžvelgė dailių proporcijų kambarį. O tada ėmė įnirtingai makaluoti lazdele ir murmėti įvairius burtaodžius.
Po gerų dešimties minučių viskas buvo savo vietose. Elfė nusišypsojo nuvargusia šypsena. Liko padaryti tik dar vieną mažutėlytį darbelį. Iš kišenės, esančios kažkur apsiausto gilumoje, išsitraukė iš juodo kristalo pagamintą mažutį durklą, priėjusi prie durų ant jų ir ant staktos įrėžė dvi vienodas, tačiau atbulas runas, kažką murmtelėjo ir jos sužibo rusvai raudonai, pažibėjo keletą sekundžių, paskui švytėjimas išnyko.
Elfė pavargusi nusižiovavo ir sudribo į fotelį. Po kelių minutėlių ji jau miegojo.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Rubby Sara Gorwin Birželio 05, 2016, 08:23:04 pm
 Dar vieni metai Hogvartse - geriausioje pasaulio burtų ir kerėjimo mokykloje į kurią vienišiui buvo nusispjaut. Na, nevisai į mokyklą, bet į pamokas, o tuo labiau taisykles tai jau tikrai. Bet kaip ir visur, šių, ateinančių, kankynę žadančių mokslo metų pradžioje nušvito pragiedrulys.
 Po paskutinio, tai yra pirmo ir paskutinio elfės ir pamišėlio susitikimo praėjo vos keletas dienų, nors yra didelė tikimybė, kad po baisiai migloto vaikino galvoje likusio išsiskyrimo ir dar neaiškesnio būtybės, tarsi skradžiai žemėn išnykimo iš akiračio praėjo keli dailūs tūkstantmečiai. Bet štai, prasagstytais marškiniais, atraitotomis rankovėmis, kiek žemėtais batais, pašonėje karant kalavijui, iš paskos skuodžiant kovinei pelei, savo keistai inteligentiška ir tuo pačiu tikrai ne šiais laikais dvelkiančia išvaizda išsiskiriantis sutvėrimas žingsniavo tamsoje skendinčiu koridoriumi link savo šviesos. Koks skirtumas kiek praėjo laiko, koks skirtumas, kad protas vis prikaišioja prigimtį, koks skirtumas? Svarbiausia, kad viduje išliko tas jausmas, ta pabudinta šiluma verčianti kraują trykšte trykšti gyslomis.
 Sunkiai besikilnojančia krūtine, jaunuolis ryžtingai, bet tyliai ir atsargiai pasuko, seniai nelankyto, nenorėto lankyti kabineto, besiskelbiančio priklausant Kasandrai durų rankeną. Ši švelniai trekštelėjo, lengva ranka įleisdama nekviestą įsibrovėlį. Keista buvo čia sugrįžti, keista savo noru peržengti slenkstį, keista priežastis buvo jo savininkė. Akys prilipo prie snaudžiančios žemės dukros, medinės durys tyliai užsivėrė už tvirtos nugaros, kojos nunešė artyn, rankos pačiupo kėdę ir parimęs pamišėlis tiesiog stebėjo savo miegančią žaltvykslę, lyg matydamas didžiausią stebuklą.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Birželio 05, 2016, 09:06:34 pm
Gili naktis apgaubė miegančią elfę, ji nieko nesapnavo. Rodos, miegas buvo tetrukęs kelias minutes, kai ausis pagavo sapnais alsuojančiam kabinetui nebūdingą garselį. Firielė iškart prabudo, tačiau akių neatmerkė, kvėpavimas vis dar buvo toks pat lygus, lyg ji miegotų. Pasigirdo be galo tylūs žingsniai, durys vėl užsivėrė.
Labai lėtai baltaplaukė įtraukė delną į rankovę, susirado prie dilbio pritvirtintą mažąjį juodojo kristalo durklą, pirštais suspaudė jo rankeną. Tada vėl sukluso.
Įsibrovėlis perėjo per kambarį, nusičiupęs kėdę atvilko priešais Lučieną ir atsisėdo. Tuomet garsai nutyko, kambaryje tebuvo girdėti dviejų būtybių kvėpavimas. Kažkodėl Firielei pasirodė, kad per apsiausto medžiagą sava oda junta be galo įdėmų žvilgsnį. Vos vos pramerkusi akis ji išvydo tamsų siluetą įsibrovėlio, įsiminė, maždaug kurioje vietoje jo kaklas, o po akimirkos ji stryktelėjo iš minkšto krėslo ir tuo pat metu užsimojusi rėžė ton vieton, kur buvo miego arterija. Tačiau kažin kokia žmogiška jėga sustabdė jos ranką, Firielė išplėtusi akis riktelėjo.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Rubby Sara Gorwin Birželio 07, 2016, 02:38:44 pm
 Nakties tyluma ir danguje pabirusios žvaigždės. Didelis spindintis dangaus šviesulys savo sidabrinės šviesos upę plukdantis pro pravirą langą. Ir žvynuotas Nakties Siuto sparnas užkliudęs siena kopiantį vijoklį. Į klasės kampą šmurkštelėjęs kailinis padarėlis ir... Ach, kritimas į glėbį. Su durklu. Kaip romantiška. Noras perpjauti arterijas yra romantiškas. O ko galėjai tikėtis? Sutemus ateini į kartą sutiktos, bet lyg ir jau pamiltos žemės dukros, dabar laisvai po žemę nebeklaidžiojančios, profesorės titulu pasidabinusios būtybės kabinetą ir spigini į snaudžiančią savo rudomis akimis. Tetrūko, kad įliptum pro langą. Bet kas pamanytų, kad tu maniakas. Bet maniakai dažniausiai būna pamišėliai, o tai derėjo prie vienišiaus asmenybės. Ir šis mažas išpuolis jam netgi patiko.
 Kad romantiškumo nebūtų pernelyg daug, šalta vaikino ranka sustabdė žaižaruojantį juodą durklą, jam nespėjus pabučiuoti tvinksinčių kraujo keliukų.
 -Pasikeitei vardą? - sukrizeno nuleisdamas peilį gniaužiančią merginos rankelę ten, kur ji ir turėtų būti. -O žaltvykslė karinga. - vėl sukikeno atsistodamas, pakeldamas ir paskandindamas šviesiaplaukę vien tik savo šerkšnotame glėbyje bei nesusilaikydamas ir pasisukdamas negirdimo valso šešėlyje.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Birželio 08, 2016, 12:36:47 pm
Šešėliai, sukurti reginčių akių iš tamsos, tarytum šokio žingsniu sukosi aplink elfę ir žvaigždės sūnų. Lyg apšerkšniję pirštai sugriebė josios riešą sustabdydami ir sunaikindami akimirką, kai juodasis durklas turėjo pasiekti ir nutraukti gyvybę.
- Dorianai? - vien lūpomis ištarė. Tą pačią sekundę Firielę tarytum pasiglemžė milžiniškos ledinės bangos, siautulingai kylančios iš juodumu švytinčios jūros, ji visu kūnu prigludo prie mylimojo.  Tarp tų šalčiu dvelkiančių rankų bet koks nesaugumo jausmas išnyko. Išties, kokia nesaugi ir nuolatos pavojuje turėjo jaustis žemės dukra, jeigu šitaip, nė nežinodama, kieno spinduliuojančios akys gręžia kiaurai miegantį kūną, nei akimirkos nedvejodama, gali nudurti gyvą būtybę?
Lučiena priglaudė lūpas prie ją persekiojančio mylimo maniako peties, be galo tyliai, kaip najadė, besislepianti bangose, atsiduso ir nusišypsojusi tamsai sumurmėjo:
- Dar pasakyk, kad gražiai miegu... Beje, tavoji žaltvykslė vos neperrėžė tau gerklės.
Tamsoje skendintis kambarys, pakampėse slepiantis daugybę nepapasakotų, užmirštų ir nutylėtų istorijų, žavingai pasisuko, pilkaakė Lučiena tyliai aiktelėjo ir pasimuisčiusi išsilaisvino.
- Rimtai, kitą kartą pasibelsk, ar kažką, - piktokai suburbėjo elfė. - Aš... - visiškai nenoriu, kad vieną dieną išvysčiau tave paplūdusį krauju, kurį pati išlaisvinau, mintyse pabaigė Firielė, kažko staiga nutilusi. Beviltiškai papurčiusi galvą, ji priėjo prie stalo ir jo stalčiuje paslėpė vos žudymo įrankiu netapusį durklą. Iš tiesų, ji kiekvieną sekundę turėjo baimintis dėl savo apgailėtinos gyvybės, mat ką gali žinot, gal iš spintos ims ir iššoks koks senas, pamirštas priešas, trokštantis atkeršyti už šį bei tą. Tam tikra prasme, baltaplaukė elfė jautėsi išsekinta nuolatinio saugojimosi, tačiau nė už ką nebūtų atsisakiusi tokio nuotykingo gyvenimo. Ji tyliai ir giliai atsiduso.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Rubby Sara Gorwin Birželio 10, 2016, 05:55:00 pm
 -Aš. - trumpai atsakė, tarp tūkstančio besisukančių dukelių, kuždančių amžių paskalas.
 Tarsi nurtūkusi styga, ryte, gal naktį pažadino visus... Visai nevisus. Tik vieną. Šaltą, uždarą veikėją. Kai iš šerkšnoto jo glėbio, išsprūdo laimė, kurios per amžius iš rankų nepaleistų. Jeigu jis būtų alavinis kareivėlis, o ji - porcelianinė jo fėja, narsaus metalo gabaliuky kažkas spurdėtų ir jis netverdamas skaičiuotų minutes iki nakties, kai žaislų lentyna atlaisvės ir jis iššokęs iš dėžutės, nukritęs žemėn kaip medžio lapas, užkopęs atšiauria kito pasienio lentyna , pasiektų ją.
 Bet čia ne vaikiško kambario lobynai, tai keistas daiktas sutartinai vadinamas gyvenimu. Visi mano ir sako, kad jis tikras, bet niekas niekada to nesužinos. Vieni jo turi tik truputį, kitiems jo duota daugiau, bet visi mes turim tik po vieną, ir kas ten žino ar tik ne tą patį.
 -Žavinga. - pritilo. -Ach, o aš norėjau lipt pro langą. - nusijuokė sudegusio cukraus akimis sekdamas švieselę.
  Ore ištirpus tam pačiam, tik jausmo pilnui orui, žemėje besisukiojantis sutvėrimas prisispaudė prie savęs kitą - tos pačios planetos dukterį. Apsivijo ledokšnių rankomis, stipriai, kad niekada nebepaleistų, kad niekada nebeišsprūstų, nejuntamai priglaudė savo veidą prie šviesių plaukų.
 Belieka įsijaust į Romeo rolę. Įsivaizduot, kad šioji - Džiuljeta. Suvaidint Šekspyro pjesę, tik pabaigą sukurti laimingesnę, kad neateitų šitaip greitai, kad dar būtų progų mesti akmenuką į lango stiklą, kad, lyg sename kino filme, mėnulio šviesoje elfė išeitų į vijokliais apaugusį balkoną...
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Birželio 14, 2016, 02:06:02 pm
Baltaplaukė gražuolė subtiliai ir žavingai nekreipė dėmesio nei į išsakytus ketinimus ropštis pro langą, nei į pastebėjimą, kad ji to niekada nepadarytų. O, kiek gi abejonių sklandė aplinkui, nuo jų oras pasidarė tirštas tarytum kisielius ar... kraujas. Ir kaip gi jis to nejuto? 
Galbūt todėl, kad nežinojo. Neįsivaizdavo, kiek niekingų arba pagarbos vertų gyvybių atėmė, jas puoselėjusių gyvenimų nutraukė šaltakraujiška ir romantiškai racionali, iš pažiūros taikinga elfė. Ji pati pakrauptų, jei likimas būtų žiaurus ir jai tektų išklausyti kiekvieno nužudyto žmogaus ar būtybės mirties istoriją. 
Kaip norėčiau, kad būtum teisus, mintyse pratarė Lučiena ir dar kartą atsiduso. Dievai rautų, kas per atodūsių naktis..? Sakytum, net ir baltas mėnulio veidas atsidusdamas išlindo iš už debesies. Išties, kodėl naktis tokia atodūsinga?
Firielė priėjo prie lango ir pažvelgė į naktį. O tada tarytum pati naktis ją apglėbė, stipriai, tarytum kabintųsi skęstantysis už gelbėjimosi lyno.
Visa tai spinduliavo tokį troškimą, nepakeliamai keistą jausmą, pageidavimą būti kuo arčiau. Elfė atsisuko veidu į mylimąjį, akimirką žvilgtelėjo į akis ir taip pat tarsi lianomis apsivijusi rankomis, ėmė bučiuoti.
- Kodėl tu čia? - tyliai paklausė. Spindinčiomis pilkomis akimis ryte rydama nuostabius žvaigždės sūnaus veido bruožus, ji piršteliu palytėjo joskruostą, perbraukė ranka per tamsius plaukus.
Kas tu per būtybė, kad per šitokį kietą ir viską atmušantį apvalkalą sugebėjai be jokio patirto skausmo prasiskverbti iki pat mano mažutės širdies?
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Rubby Sara Gorwin Birželio 27, 2016, 09:42:43 pm
 Virš nuostabiųjų Hogvartso pilies apylinkių, plevėsuodamas savo liepsnotu apsiaustu, lėtai sklendė ankstyvas ruduo. Medžiai, palytėti lediniais jo pirštų galiukais, vis labiau rausvėjo ir kas nakt artėjo prie lapų raudonio kaitros. Niūrūs ežero vandenys kiek nuskaidrėjo, o visi smulkūs ir didesni Uždraustojo miško ir šiaip visų apylinkių padarėliai, radę laisvesnę minutę tarp atsargų rinkimo ir gabenimo savotiškon sandėliukan, žvalgėsi į padanges, patys savęs, o gal vėl į pilies vartus, kabinetų duris, mokinių bei profesorių galvas ir širdis pasibeldusio neregimo, bet visiems pažįstamo burtininko Rudens, - ar šiandien dar išlaikys besikandžiojančias šalnas savo narve, ar jos jau baigia pragraužti matus jas kalinusias grotas ir tuoj tuoj ištrūks?
 Bet šią akimirką visi snaudžia, knarkia, miega, pučia į akį ir kitaip ilsisi po didžių ir mažų dienos darbų ir darbelių. Nemiega tik vienas burtų ir kerėjimo mokyklos langas - tas už kurio, gal nedrąsiai, o gal kaip tik, net tik pats Aukščiausiasis težino kaip ten yra iš tikrųjų, galbūt milimetru per stipriai pamišęs žvaigždės sūnus, it priešingas magneto polius, rymo prilipęs, apkabinęs tą keistenybę, kartą sutiktą vieno miesto aikštėj, pagavusią žvilgsnį ir... Kad ir kaip keistai bei nederančiai skambėtų būtent šiame pasakojime, apie būtent šį vaikiną, pavergusią širdį?
 Giliai, bet tyliai ir nepastebimai iškvėpęs, lygiai taip pat giliai, tyliai ir nepastebimai pasinėrė į vienintelę tarp tūkstančio kitų nepasiklydusią mintį. Paskutiniame burtininkų mokyklos kampelyje įsivyravo tyla. Bet nakties ramybė ilgai trukti nepajėgė.
 -Turbūt apsimetinėju Šerloku Holmsu ir aiškinuosi paslaptį. - iškvėpdamas sukuždėjo į šviesius elfės plaukus. -Kas tu ir ką padarei... - dar tyliau pridūrė. Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete vėl įsivyravo nebyli rimastis.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Liepos 03, 2016, 04:37:43 pm
- Kas tas Šerlokas Holmsas? - šypsodama paklausė Firielė. Nors nebežinia kiek metų ji gyveno tarp tų keistų sutvėrimų, vadinamų žmonėmis, visai nesidomėjo nei jų rašytojais, nei išgalvotais personažais. Retkarčiais, kai pilkas akeles patraukdavo koks ryškus ar kaip tik vos įžiūrimas dalykėlis, toks kaip rausvai išsidabinusi barbė, ji paprasčiausiai įsidėdavo galvon visą informaciją apie dalyką, kuri būdavo po akimis. O kadangi to paslaptingojo Holmso niekada niekur neužtiko, ir jis jai rūpėjo tiek pat, kiek pelės šūdukas kambario kampe.
Oo, kažkas aiškinasi, kas aš ir ką padariau... Firielė prajuko. Skambus jos juokas beveik nuaidėjo kabinete, pro durų apačią rūko 7244 sruogelėmis išsiveržė į koridorių, pakilo sienomis, įsiskverbė į pilies akmenis, pažadino daugelį miegojusių paslapčių, per pilies atmintį prasiskverbė į dar šiltą nakties orą ir suvirpinęs vijoklius išsisklaidė po žvaigždėtu skliautu.
O tada kažkas pabudo. Kažkas grėsmingo ir baugaus pabudo už akmeninių sienų. Būtybė neturėjo aiškaus pavidalo. Kol kas. Ji tik slinko aukštyn į pilies kalną tarytum pilkas debesis, tarytum rūkas. Ir galiausiai rado tai, ko ieškojo, sienomis nuvinguriavęs juokas jartu su savimi atsinešė magišką pėdsaką, kurio ieškodama būtybė šlaistėsi nuo tada, kai elfė pabaigė šeštą kursą.
Padaras prilingavo prie sienos ir dūmų sruogomis it kubiais pirštais kabindamasis už vijoklių ėmė neįtikėtinai greitai slinkti aukštyn.
Firielė jį pajuto. Ethél runa ant kairiosios rankos sušvito, įkaito. Elfė suvirpėjo, šypsena garuote išgaravo nuo veido, ji stipriau prisiglaudė prie Doriano.
- Jie ateina. Manęs, - sušnabždėjo. Tarp laibų pirštelių jau blykčiojo runa.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Rubby Sara Gorwin Liepos 04, 2016, 08:31:54 pm
 -Kad aš žinočiau. - vos nusijuokė ir meiliai bakstelėjęs šerkšno neštu ir pamestu pirštu į dailų nosies galiuką, nesusilaikė nenusišypsojęs.
 Šaltus ir atšiaurius geriausios burtų ir kerėjimo mokyklos akmenis akimirkai užplūdo šiluma alsuojantis, nejuntamas karšto šokolado ir žaltvykslės kvapas. Nuvilnijo tais niūriais gniutulais sukrautais vienas ant kito tarsi pati tikriausia neregimos ugnelės skleidžiama šiluma.
 Užhipnotizuotas nežemiško žemės dukters juoko, nejuntamai ir pačiam nesuprantamai pasisukęs ir atsidūręs šviesiaplaukei už nugaros, negalvodamas, nes visas mintis išvaikė ir jų vietą užėmė tik aidinčios to nuostabaus garso natos, vėl prisišliejo prie Firielės. Ledinės rankos vėl, tarytum artumo ištroškę vijokliai priaugo prie švelnaus drabužio audinio, o šaltakraujės, bet anaiptol neabejingos lūpos prigludo prie šiluma ir vanile dvelkiančio, viduje stipraus, bet išorėje tokio gležno peties.
 Nesuskaičiuojamą galybę trukusi, bet pernelyg trumpa akimirka baigėsi su lig išgąstingu būtybės balsu.
 Jai nerimastingai žengtelėjus ir vėl sugrįžus į šaltą glėbį, vaikinas nenoromis, bet proto ir širdies vedamas atšlijo įdėmiai ir užslėptai rūpestingai pažvelgdamas į baikščias savo švieselės akis.
 -Cara Mia, kas tavęs ateina? - įbedė imbierinių ledinukų vyzdžius į pilkas geidžiamas akis.
 Kažkokia keista prieblanda ėmė brautis pro menkiausius plyšelius tarp kerpėtų plytų, samanotų akmenų ir tingiai yrančio mūro, slinko per neįžiūrimiausius stiklo įtrūkimus, plaukė per kiekvieną smulkiausią kertelę... Taip lėtai ir taip kankinančiai, kad jaunuolis vos laikėsi nešokęs mosikuoti savuoju ginklu tuščiame ore.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Liepos 16, 2016, 06:10:17 pm
Kad ir išsigandusi, Firielė savęs nepametė ir sugebėjo kilstelėti antakius.
- Štai šita migla, kuria pasivertė piktas dėdė (arba teta), - sušnabždėjo. Išties, rūkas ėmė rinktis į vieną vietą, suktis keldamas iš pakampių dulkes ir voratinklius, gal net vieną kitą vorą. Aukšto verpeto viduryje ėmė aiškėti apsiaustuotos būtybės kontūrai, dar pilnai neatsiradęs, jis jau ėmė artintis link maniako ir elfės, tiesdamas savo kraupias rankas link jų.
Firielė išsilaisvino iš jokiu kitu, išskyrus šiuo atveju varžančio glėbio, delnais pastūmė Dorianą toliau nuo savęs, tarp kairiosios, taigi paženklintos, rankos pirštu atsirado blykčiojanti runa. Ji jau pakėlė ranką kerų ženklą sviesti link visiškai pavidalą atgavusios būtybės, tačiau šioji tik kilstelėjo delną, nematoma jėga tarytum apkabino, sugriebė, Firielė it virve traukiama oru priskriejo prie piktų dalykų trokštančio burtininko. Elfė žinoma, persigando, nors labai stengėsi neišsiduoti. Jau būdama visai prie pat, jau galėdama užuosti kvapą (oo, patikėkit, kvapą turėjo. Kvepėjo kapų žemėm ir yrančiais lavonais. Ar geriau sakyti - dvelkė.), ji atgavo sveikas mintis ir švystelėjo runą į iškeltą piktadario ranką, iš kurios ir sruvo keistoji jėga. Ženklas nudegino delną, kažkaip keistai sušnypštusi būtybė ranką nuleido, išsilaisvinusi elfė atsitraukė per keletą žingsnių atgal.
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Rubby Sara Gorwin Liepos 26, 2016, 03:49:17 pm
Iš tiesų... Tai žiauriai keista... Kartą, karštą vidurvasarį sugavo žvilgsnį ir... Įsimylėjo? Ir jį taip pat įsimylėjo? Likimas? Tikroji meilė? Ar piktas patiklaus atskalūno naudojimas kerštui?..
 Tie tamsūs, lyg deginamų padangų dūmai tai sklaidėsi tai vėl rinksi vienon vieton. Ta dramatiškumo perpildyta taurė nepakenčiamai nenormaliai delsė keldama iš pakmpių šokančiū dulkių, voratinklių ir keletos voriukų armiją. Rodos paimtum dulkių siurblį ir viso to siaubo bei visos didingos jo armijos lyg nebūta. Jis tiesiog stovėjo. Trumpalaikis susirūpinimas akimirkai išgaravo ir visas šis spektaklis priminė tik nepavykusį siaubo filmo scenarijų kuris dabar kėlė tik šypseną.
 -Leisk atspėti. - tarė nenuleisdamas akių nuo verpetuose besisukančių vargšų nariuotakojų. Kažkodėl laukęs milžiniško goblino, ar ugnimi besispjaudančio slibino vadeliojamo kokio nors vieno ar kito priešo ir gavęs tik varganai formą palaikantį rūką jaunuolis pernelyg nesiruošė imtis jokių veiksmų apart lango atidarymo. -Esi pasienio grafaitė, kurią tėvas augino atskirtą nuo žmonių ir apsuptą prabangos. Galiausiai sumąstė, kad esi pakankamai suaugusi ir pasišovė ištekinti už kažkokio seno ir juodo barzdočiaus. Tu pabėgai, pasikeitei pavardę, keletą metų ramiai gyvenai, bet štai - jis čia! - prilipino žvilgsnį prie šviesiaplaukės viduje užgniauždamas krizenimą, nes jo fėjos krikštamotės pasiųsta siela, atrodė, tikrai baiminasi. -...ir tas molis nelabai sugeba susirinkt kaulų.
 Bet šešėliui pagaliau pavyko susirinkti visus kaulus, sąnarius, sausgysles ir dar kažką ko reikia, kad neliktum vien tik net puodams netinkamu tižalu.
 -Na, ir kas po velnių čia bus?
Antraštė: Ats: Firielės a.k.a. Kasandros kabinetas
Parašė: Victoria Meschino Gruodžio 15, 2016, 08:03:07 pm
Juodoji magija visiem mokiniam yra įdomi. Kažkuo išskirtinė pamoka. Pirmą kartą įėjus į kabineta, ne į pamoką, bet pas pačią profesorę asmeniniam pokalbiui. Įėjus Mary užuodė vanilę. Turbūt uždegta žvakė. Profesorės dar nebuvo, todėl Mary vaikščiojo per klasę, žiūrėjo įdomius dalykelius. Atėjus profesorė iš kart pasidomėjo kokiu klausimu. Mary pasisakė, kad turi problemų, ir nori su kažkuo suaugusiu pasikalbėti. Profesorė mielai sutiko.
- Galbūt prie pokalbio norėtum pasivaišinti kakava, kavos o gal arbatos?
- Taip, neatsisakyčiau kakavos. - tarė Mary.
Profesorė užkaitus Mary kakavos o sau kavos, padėjo ant stalo ir sausainių su saldiniukais.
Mary buvo pasimetusi, pirmai nedrįso pradėti kalbėti esmės. Ėjo per aplinkeliais, kol profesorė neparodė, kad ją tikrai galima pasitikėti. Ji buvo be galo maloni.
Pabaigusios pokalbį, Mary-Kate veido mimika pasikeitė, mergaitė atrodė ramesnė kažkam išsikalbėjusi. Jos problema ar tiesiog nerimas ją labai rimtai buvo sukrėtę.
-Kai kada reikės vėl išsikalbėti, būtinai užsuk. Tu visada laukiama. - šyptelėjusi pasakė profesorė.
-Labai ačiū jums už pokalbį, profesore, labai man padėjote. Iki. 

((Eliza: visų pirma, rašei už kitą veikėją, nors jis, t.y. aš, tikrai tokių žodžių nesakė. Be to, yra tarsi nerašyta taisyklė, kad į kitų RPG įsiterpti negalima. Post'ą taisyk arba paprašyk, kad ištrinčiau ))
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Liepos 18, 2017, 08:50:27 pm
Leiskite pasitiksinti- pokalbis su Voldžiu? Rimtai?
Pirmoji pamoka tikrai neskrido lauk iš grifo per brūkšnelį beveik karts nuo karto klastuolio atminties. Geriausia strategija... ir ta žinutė. „Vis jau geriau būti šlapiu ciuckiu grifu, nei sentimentaliu žliumba grifu.“- prisiminė.
Čia tipo pagyra? Vau.
Na, bet jei profesorius Ridlis sako, ne visada bus taip kaip sako: minėjo, kad ateitų po tos pamokos vakare, bet. Bet. Bet. Ateina po kelių dienų, bet vis tiek kaip ir anas prašė- vakare. Bent jau viena antroji išpildyta, bent jau tai gerai. Jei Ridlis ims putotis- jam nesvarbu, buvo išvykęs iš Hogvartso, o tą pačią dieną eiti nenorėjo- ei, negi jau negali savo nervų prižiūrėti?
Tylūs, bet vampyro ausiai girdimi žingsniai, aidėjo koridoriume vedančiame į Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Koridoriuose žaidė šešėliai, kas tikrai buvo neįprasta dienai. Panašus neįskaitomas šešėlis buvo užslinkęs ir ant šešiolikmečio jaunuolio veido, ne, ne nuovargis, ne dar kažkas... Buvo tikras net iki rankų panagių- bijojo. Nors ir ėjo pasitikinačia savimi mimika, nenunarinęs galvos, bet krūtinėje glūdėjo nerimas, panika. Ko jam tikėtis? Geriausio? Absurdas. Blogiausio? Čia tikresnis variantas.
Sustojo prie durų.
Na ir kas, kad jo baimę pastebės.
Na ir kas, kad galbūt čia viskas žlugs.
Svarbiausia, kad grįžtų gyvas. Be nervų, bet gyvas.
Galvojat, šika į kelnias be reikalo? Yra tas reikalas, nes čia ne paprastas žmogus ar tuo labiau kažkas kitas. Čia profesorius Tomas Viljamas Ridlis.
Pabeldė, nelaukęs pakvietimo, atsakymo atgalios, nulenkė nugludintą rankeną kitų mokinių ir įžengė į kabinetą.
- Kvietei,- pratarė klausiamai pakeldamas antakius, kiek apsidairydamas po kabinetą. Toks jausmas, kad seniai čia buvo. Paskui save uždarė duris, atsisuko į dėstytoją, bandydamas iš veido sužinoti kokio velnio šis jį pakvietė. Bet daugiau iš vietos nepasijudino.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Tom William Riddle Liepos 20, 2017, 08:25:06 pm
Buvo nepatenkintas kai nesulaukė vaikėzo lieptu jam ateiti laiku, tačiau skaitydamas pono Tvardovskio laišką visgi išgirdo tylius antgamtiko žingsnius, artėjančius link jo kabineto. Garbingas dziedulia vaikino kūne skubiai sugrūdo skaitalą stalčiun ir sužiuro į duris, kurios netrukus nežymiai suvirpo nuo beldimo. Tarpduryje stovėjo šuniūkštis, Viljamas neklydo kaip visada.
-kviečiau drauge mielas, užeikite, sėskitės, gal kartais arbatos? – nepaisant to, jog šis pašlemėkas čiut prieš dvi ar tris dienas užmušė jo paties augintinį, profesorius laikėsi kaip ir pridera jo padėties žmogui: santūriai, oriai, šeimininkiškai. Juk šunims reikia šeimininko, šuo, geriausias žmogaus draugas. Na ir kas, kad Tomas nežmogus, Džeimsas irgi ne Chihuahua.
-tikriausiai nori sužinoti kodėl esi pakviestas? Tai jau tikrai, kad ne dėl mano netikėlės augintinės. Aš nesentimentalas kaip tas Edgariukas iš jūsų raudonųjų irštvos, taip man neatkeršysi mažasis bičiuli. O žinau, kad norėtum, netgi labai. – juodplaukis apsilaižė lūpas lyg mėgintų nulaižyti paskutines baisiai skanaus saldainio buvimo užuomazgas.
-ir vis dėl to, gal arbatos? Žinau kaip tokios žinios veikia jautrius jaunus berniukus. Taip taip, pasikviečiau čia tave dėl Beatričės Georgianos Riddle, dėl savo žmonos, tavo draugės. – tarsi nesureikšmindamas paskutiniųjų žodžių, lyg neleisdamas priešais stovinčiam vaikui įkvėpti gryno oro, suvokti kas įvyko, vyras negailestingai tęsė toliau. – ją puola, Nataša von Sjuard jau žuvo, žus ir Tričė, jei niekas nieko nesiims. Tu pats geriau nei kas kitas prisimeni tą vakarą privačioje palatoje, kai ji pabudo iš košmarų perpjauta ranka, ir numanau, jog įsivaizduoji kokie tai burtai, ar bent jau esi ką nors girdėjęs, o jei ne, tam turi patį nuostabiausią apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių. Tačiau, yra vienas tačiau... aš nesu toks nuostabus, toks galingas, jog sugebėčiau pats vienas įveikti tokią seną klastingą magiją, man reikalinga kariauna. Taip brangus drauge, ir vėl kariauna. – po šio pareiškimo Tomas padarė pauzę, tarsi leisdamas pakabėti žodžiams ore, kad šie įgautų svarią, mistinę, patrauklią dvasią. – esu parinkęs kelis talentingus mokinius, bet tu, esi vienas talentingiausių, vienas galingiausių, tik pats to neatrandi. Pagalvok Džeimsai, atverčiau tavo galias, išlaisvinčiau jas, tas, kurių nė nenutuoki turįs, tau nereiktų daugiau jaustis beverčiu, beginkliu, prieš nieką, net prieš patį save. – su kiekvienu žodžiu profesoriaus balsas slopo, tilo, žemėjo... smelkdamasis gilyn į vaikinuko mintis ir jaukdamas protą. – išmokyčiau tokių triukų: legilimantijos, oklumantijos... juk nori, kad ji nešmaižiotų po tavo galvą tiesa? – paskutinis klausimas nuskambėjo beveik pašnibždomis. Viljamas juto čia atėjusio mokinio baimę ir ja naudojosi.
-ji tave myli... jai tavęs reikia... – įtikinamai aidėjo po kabineto skliautais gyvatiškas kuždesys.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Liepos 25, 2017, 07:41:10 pm
Patvirtino klausimą, pasiūlė sėstis, pasiūlė arbatos- kaip koks tipinis profesoriūkštis, nors anokiu tikrai ponas Ridlis nebuvo.
- Nereikia,- trumpai atsisakė ir liko stovėti beveik šalia vampyro stalo. Pirma, jei viskas pasisuktų ne ta linkme, greitai galėtų pasišalinti. O kol atsistos nuo kėdės, tai dar nespėjus susivokti pasmeigs vyras kokiais kerais, pats Džeimsas jau nebe toks greitas kaip anksčiau. Antra, nah, jis visai neseniai sedėjo.
- Būtų puiku žinoti,- pratarė, vos profesorius pateikė klausimą. Blausiai šyptelėjo, išgirdęs keršto sąvoką. Pats nenustebtų, jei kas pasakytų, kad jis pagyvėja kai kas ištaria tą žodį. Galbūt net ir dabar taip nutiko. Tiesa buvo ta, kad būtent kerštas buvo pagrindinis grifo varikliukas stumiantis gyvenime kažką daryti,- na, gal ne, kita vertus, tai buvo kaip apšilimas. Kiekvienas darbas prašo to,- melsvos akys drąsiai susitiko su profesoriaus. Tačiau šios greitai nuslydo nuo šio veido, nepajėgusios atlaikyti to kontakto.
- Jūs gal kurčias ar ne? Sakiau, kad nenoriu,- ėmė irzti. Tas vampyro tonas ir jo padėties valdymas vertė pulti į juodą neviltį. Rodės, akimirka ir išlėks iš čia. Tačiau liko tvirtai stovėti, rankas sudėjęs už nugaros it eilinis kareivėlis prieš didį generolą. Sukando dantis ir sustingo, ėmus toliau porinti Marvolui.
ŽMONA?!- vidinis balsas rėkė taip garsiai, kad rodos išgirs jį Tomas, net jei ir šeštakursis nepravers burnos.
Pasaulis apsivertė. Bet profesoriukas toliau tratėjo, neleisdamas suvokti kas ką tik čia įvyko. Stovėjo sustingęs, bet noras užvošti priešais jį sėdinčiam vaikinui buvo toks didelis, kad teko gniaužti kumščius už nugaros.
- Natalie mirė?...- šešiolikmetis pakartojo nesuvokdamas kas čia vyksta. Gailestis neėmė, per mažai su ja bendravo. Visgi, jai tempė tik numirėlius, bei leisgyvius į ligoninę. Kas čia per ryšys? Menkas. Lyg praradęs liežuvį tylėjo, toliau dėstant Viljamui faktus,- Prisimenu,- pakėlė akis į vyrą, šiose grėsmingai spindėjo kažkas ką būtų sunku apibūdinti tik vienu žodžiu,- ir taip, girdėjau apie juos. Tačiau nieko negaliu padėti, nieko nenusimanau apie tuos kerus. Pasikvietėt ne tą žmogų,- bandė liaudiškai tariant "nusimuilinti", be to, viską ką sakė buvo gryniausia tiesa. Jau norėjo kažką bepridurti, bet ore pakibę žodžiai privertė noromis nenoromis suklusti. Galvoje suskambėjo pavojaus varpelis. Kariauna? Rimtai? Bet, tylėjo. Leido toliau pasireikšti juodaplaukiui. Su kiekvienu žodžiu šypsena šešiolikmečio randuočio veide platėjo. Kol galiausiai pratrūko kvatoti iš visų plaučių. Nuoširdžiai ir paniekindamas Tomo pastangas. Nusibraukė dirbtinę ašarą.
- Kad tave hipogrifėliai medy, rimtai, Voldi? Rimtai? Pašnekėsi ir jau manysi, kad pabrukęs uodegą pas tave atšliaušiu? Man nusišikti ant tavo norų kurti kariauną, kaip tau nusišikti ant kitų gyvybių, kurios tau nebrangios,- tiesiai šviesiai išrėžė,- kita vertus,- primerkė akis,- moki tikrai gražiai šnekėti. Politiku nenori būti?- atsainiai paklausė. Bet visa ši jo kalba taip ir nepasakė, kad, visgi, vaikinas užkibo. Nekentė šio dėstytojo, bet jei bent trumpam pamirštų pyktį, ta siūloma jėga padėtų šešiolikmečiu išpildyti didžiausius troškimus.
"Ji tave myli"- šie išgirsti žodžiai privertė dar sykį atkusti.
- Ji tavo žmona,- tyliai atsiduso užmerkdamas akis. Visa ši situacija baisiai priminė tą, kai buvo pas Soreną von Sjuardą. Tada pats Džeimsas naudojo psichologinį spaudimą, jei galima tai kas ten vyko tuo pavadinti. Ratas apsisuko ir tas spaudimas naudojamas prieš jį patį. Trumpai pasidžiaugė ta malonia tamsa akimis, bet atsimerkė vėl išvysdamas vampyro snukį. Ne, nebeužuodė jo dvoko, kas nebevertė dusti. Bent jau tai gerai.
- Gerai,- žengė žingsį artyn profesoriaus. Rankas įrėmė į stalą, dabar abiejų akys buvo tame pačiame aukštyje, bet jų nenusuko, žvelgė su išūkiu ir laukiniu kerštu, - tarkim aš sutinku. Kas po to?- žodžiai pakibo ore.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Tom William Riddle Liepos 26, 2017, 02:33:30 pm
Tomas Viljamas Ridlis sėdėjo prie stalo lyg niekur nieko, ramiai žvelgdamas į besikvatojantį, iš visų jėgų besiardantį šešiolikmetį. Pats viską pergyveno savo laiku ir žinojo kaip tai klaiku. Nors meilės? Meilės niekada. Beatričė buvo pirmoji suminkštinusi jo smegenėles, o gal jau senatvė prabilo? Kad ir kaip ten bebūtų mylėjo feniksę, turėjo su ja sūnų, gražų, talentingą vaikį, todėl dabar ir pakibo ant tokios skardžio atbrailos, ant kurios niekada nebūtų pakibęs, jei tik nebūtų klausęsis jausmų. Štai ką duoda penkiolika metų, pragyventų tikros grifiukės kūne. Dar minutė ir galbūt būtų nusižiovavęs, arba pasiūlęs priešais stovinčiam vaikinukui sulošti kortomis kokią partiją, kitą... bet žvilgsnis į laikrodėlį privertė paskubėti, mat už valandėlės čia turėtų pradėti rinktis kiti kviestiniai mokiniai.
-ak, Džeimsai, aš net ir dabar matau, kad kalbi visai ką kitą, negu galvoji. Negi nenorėtumei to išvengti? Negi taip ir nori visą laiką pasilikti atversta knyga visiems, kas tik mokės legilimantiją? – aštuoniolikmetis blausiai šyptelėjo, lyg visa tai jam būtų ėmę nusibosti. – taip, aš suprantu, tavo ambicijos bei principai verčia tave juoktis, išdėti mane į šuns dienas, nes žinai – dinamiškai pritildė balsą – daugiau nieko negali man padaryti. Esi per silpnas šiuo metu. – užbaigė tvirtai, pašaipiai ir šaltai. Tada atsistojo ir nuėjęs pažvelgė pro langą į tamsą.
-tu pažįsti mūsų priešus vaikine, - mįslingai tarė – laaabai gerai juos pažįsti. Ir nemanau, kad šiame mūšyje liktum neutralus, arba stotum prieš mane, prieš ją. – tas „prieš ją“ buvo ištartas tarsi nenuginčijamas verdiktas teisme, pasmerkiant nekaltą žmogų kalėti iki gyvos galvos.
-taip, ji mano žmona, to nenuginčysi, ir myli mane kaip vyrą, tas tiesa. Bet su didžiausiu liūdesiu turiu pranešti, kad ji myli ir tave, brangina kaip savo geriausią draugą, ir išūžė Man per vasarą smegenis savo žliumbimu dėl tavęs... – Tomo balsas akmenėjo, aukštėjo išduodamas neslepiamą nusivylimą. – viešpatie, aš net nesugebėjau priversti jos nusiimti tą prakeiktą vilko su mėlynu akmeniu amuletą, kurį kadaise jai davei. – tada, dar minutėlę pastovėjęs, patylėjęs tarsi susitvardė, nebuvo įpratęs taip reikšti jausmų, nebuvo pratęs, kad jie apskritai taip prasiveržtų. Viljamas grįžo prie savo stalo ir įsmeigė akis į Džeimsą.
-tarkim tu sutinki ir kas po to? – įdėmiai įsistebeilydamas perklausė – ką būtent nori sužinoti Džei? Sakyk tiesiai, daug laiko mudu nebeturim, nes netrukus čia pradės rinktis kiti mano naujosios kariaunos nariai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Liepos 26, 2017, 05:56:25 pm
To "ne" nepasakė garsiai. Tačiau žvilgsnio užteko pasakyti tai ko neištarė. Vietoj to atkirto profesoriui:
- O tu nenorėtum visą likusį gyvenimą būti vadinamas šunsnukiu, a?
Tolimesni aštuoniolikmečio žodžiai lyg ir taip nedarydami jokio poveikio, dar labiau sutraiškė vaikino savivertę. Silpnas.
- Kodėl tu manai, kad tai Slapstūnai?- paklausė neatsisukdamas į nuėjusiojo prie lango pusėn. Pašaipūs, šalti žodžiai vis dar aidėjo juodaplaukio galvoje, rodės, niekada jų nepamirš,- juk tokius kerus galėtų užleisti kiekvienas kerštaujantis,- apsisuko ant kulno atsisukdamas į jau stovintį Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių,- bet kas. O tai nereiškia, kad turiu juos pažinoti,- pateikė faktą. Aišku, tikslią informaciją būtų galima sužinoti, jo žinios tai leido, bet sugalvok pirma kaip išsmukti iš Hogvartso mokslo metais, kai nė vienas iš pažįstamų kitapus negali suregzsti prašymo laiško. Bus per daug įtartina, o jei visgi čia Slapstūnai, visi aplinkui su jais bent čiut čiut susiję. Negaliu pasitikėti taip aklai. O melą akimirksiu perpras.
- Pateik bent dvi priežastis kodėl taip manai, kad aš juos pažįstu,- iš apmąstymų išniręs šešiolikmetis paprašė. Sekundę pagalvojo ar būtų patogu pasitikėti Marvolu ir paprašyti jo pagalbos išsmunkant iš pilies. Bet, ar verta dėtis? Ar verta pasakoti tai, ką būtų galima atsukti prieš jį patį? Pasitikėjimo- apvalus, riebus nulis.
- Gyvenimas klaidus, niekuo negali būti tikras,- abstrakčiai atitarė. Tačiau, kaip ir aštuoniolikmetis sakė, maža tikimybė, kad Džeimsas atsisuks prieš Beatričę. Pats irgi tuo tikėjo.
- Tik nereikia,- nepatikliai suniurzgė nepatikėdamas nė lašeliu tuo ką sakė vyras. Melas,- trumpai nukirto mintyse,- net jeigu tai ir tiesa, tai kodėl ji nepasirodo pamokose, koridoriuose? Nebendrauja su nė vienu iš mūsų taip kaip norėtume, kaip anksčiau?- dėliodamas žodžius ramiai rėkė, niršo nekeldamas balso. Akimirkai užsičiaupė pritrūkęs žodžių. Profesorius susitvardė. Ir pokalbis pasisuko kita linkme. Širdyje iš dalies pyko ir džiaugėsi, galbūt džiaugsmas ir buvo ta pusė, kuri kėrejo didesnė. Tema apie Tričę buvo nejauki. Nepatogi. Keista.
- Ką tu darysi toliau?- perfrazavo savo ankstesnius žodžius, nesuprato ko čia nesuprasti, juk aiškiai pasakė. O gal jam iš tikrųjų senatvė. Kiek jam? Devyniasdešimt vieneri?,- kiek tavo kariaunoj bus narių? - susigrizbo paklausti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Tom William Riddle Liepos 30, 2017, 09:26:38 pm
-ne, mano berniuk. – tarė puikiai pamėkdžiodamas profesoriaus Trimito balsą, kadaise dėsčiusio jam nuodus ir vaistus. – šių kerų negali užleisti bet kas ar tuo labiau, bet kada užsimanęs pakerštauti. Tai be galo sena, galinga magija, kurią net man pačiam dar reiktų pasimokyt suvaldyti, šią magiją geba panaudoti tik labai seni burtininkai arba jų organizacijos. – mįslingai nutęsė. – be to, tu iškart pataikei, jog tai slapstūnai, nors ir nepaminėjau tau jų vardo, tiesiog sakiau, jog tu tuos žmones labai gerai pažįsti. Tai ko gi man dvejoti, kad esi su jais pažįstamas? – išsiviepė it sulošęs nedidukę monopolio partiją. – o šiaip iš anksčiau turėjau įtarimą, juk sekiau tave, domėjausi savo varžovu. – paniekinamai pridūrė, į veidą vėl sugrįžo šalta rūsti mina. Apėjęs du kartus aplink klasę mąstė, ar kirsti Džeimsui tą dar vieną skaudų smūgį pasakant kuo virto jo žmogiškoji mergaitė, ar visgi pamėėginti išsisukti? Bet po galais, jam juk neturi rūpėti kažkokio vaikigalio dvasinė savijauta! Ne po perkūnais, turi! Juk jis vienintelis dabar gali pagelbėti prieš tą fanatikų gvardiją!
-Beatričė – pradėjo atsargiai rinkdamas žodžius – na, ji šiemet turi truputėlį kitokias pamokas, privačias, už tai ir nesutinki jos klasėse. O kodėl su niekuo nebendrauja? Kad ji ir nelabai su kuo bendraudavo, išskyrus tave, patikėk, rūpi jai. – jau šilčiau pridūrė paskutinius žodžius. Dievaži, tapęs tėvu pasidarė kur kas supratingesnis jaunoms maištingoms sieloms. Vėl sugrįžęs atgal prie stalo atsakė į djeveleno klausimą visiškai sąžiningai.
-nežinau. Patikėk, nežinau ką darysiu toliau. Pirmiausia reikia surinkti pakankamą kiekį ambicingų žmonių, norinčių kovoti, tada padalinti jiems užduotis, sumažinti jų impulsyvumą, įdedant truputėlį proto... be to, dar nežinau kiek jų sutiks... Tričė nebuvo tas asmuo, kuris turėjo daug draugų... kolkas turiu du patikimus žmones, na ir žinoma ją, Feniksę, jei sutiksi, turėsiu ir tave, visi kiti bus tik mūsų pavaldiniai, kai tuo tarpu, mes užimsime administracines pareigas. Nors daugiau ar mažiau šičia visi svarbūs, nesurinksiu daugiau nei penkiolikos narių iš Hogvartso, tačiau kitur pasistengsiu atrasti ir daugiau. Žinai, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl slapstūnai ją persekioja, kodėl jiems reikalinga Beatričė? Ir man rodos tu žinai į tai atsakymą, o jei ne, tavo pirmoji misija ir būtų tai sužinoti. – staiga, baigęs kalbėti, Ridlis įsitempė it gavęs elektros smūgį, koridoriuje pasigirdo tylūs, greiti, dar vieną antgamtinę būtybę išduodantys žingsniai. Vaikinas, iš tolo užuodęs pažįstamą kvapą, atsiprašomai pažvelgė į Džeimsą, tačiau daugiau nieko nesuspėjo pasakyti, kabineto durys su trenksmu atsivėrė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Liepos 30, 2017, 09:55:02 pm
Persmelkta nesuvaldomo įsiūčio nuo galvos iki kojų, Beatričė Džordžiana riddle lėkė Hogvartso koridoriais. negi tas beširdis sugalvojo į tai įvelti mūsų sūnų? Mūsų mažąjį Donaldą Roką? Ar jis ne tik savo sielą, bet ir protelį į aštuonias daleles sudrąskė! ji tūžo, niršo, jei tik būtų mokėjusi, būtų pradėjusi spjaudytis ugnimi, tačiau dabar tik sušnypštė ant kažkokio pirmakursio pasipainiojusio po kojomis. Gaila, kad mokėjo tik kalbėti šnypštūniškai, o ne gelti. Be jokių ceremonijų abiturientė atplėšė apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabineto duris.
Ant slenksčio pasirodė jauna moteris, nebe mergaitė, o moteris. Jos stipriai subrendę, suvargusio veido bruožai bet kam jau būtų kažkur matyti, kadais tokiais pačiais pasižymėjo vienas žymiausių Hogvartso direktorių, tik tamsiai raudonos akys, per tokį trumpą laiką nuo persikeitimo dar nespėjusios įgauti geltono atspalvio, gadino gana tiksliai atkartotą Albo Dumbldoro fizionomiją. Ilgi, tiesūs, tamsiai rudi vampyrės plaukai buvo išsipūtę iš pasiutimo, o auksaspalviai kirpčiukai ant kaktos stojosi tiesiog piestu. Deja, po šoko, patirto motinos nužudymo metu, Beatričė nebegalėjo reguliuoti savo plaukų spalvos. Vietoj stambiai banguotų jie liko tiesūs, šiek tiek išsipūtę, bet vis dėl to, spalva nepakito, išskyrus kirpčiukus, kurie visam laikui pasiliko auksiniai ir kaip jau minėta, dailiai ant kaktos tikrai negulė. Moteris skriete perskriejo kambarį, įsmeigusi akis į vienintelį objektą, į jį, savo vyrą, Tomą Viljamą Ridlį. Prišokusi artyn staigiu mostu žiebė profesoriui į žandikaulį, tik metalinis trenksmas nuaidėjo per kabinetą.
-tu! – netverdama pykčiu iškošė pro dantis – kaip tau šovė į galvą tokia mintis! – ji neklausė, ji kaltino – niekada neleisiu tau įtraukti į tai Donaldo! Girdi? Nie.ka.da! – mikli balta moteriška ranka darkart kirto. – tu beširdis gyvulys! Štai kas tu! – moteris sučiupo Ridlį už marškinių apykaklės ir smarkiai pastūmė pasodindama į mokytojo kėdę. Jai buvo nė motais, jog po akimis boluoja tamsūs ratilai, nė motais, jog užpuolė profesorių, jog užpuolė savo vyrą. Dži žinojo, kad bet kurią akimirką Wiljamas atsitokės ir tada jau ją pervvers nežmoniškas jo bausmės žiaurumas, tačiau kol gali, kol stovi ant kojų, ji pasirūpins savo sūnumi, apgins jį! Jaunoji vampyrė nė nepastebėjo, kad jiedu su vyru čia ne vieni. Ak, jei tik ji būtų pastebėjus...
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugpjūčio 02, 2017, 06:03:48 pm
Galėtumėt ir nesimokyti. Visiems nuo to būtų geriau.
Toks jausmas lyg profesorius seniausiai žinojo, kad egzistuoja Slapstūnai, visa jo kalbėsina tai puikiai atskleidė. Įtariai primerkė akis ir suraukė kaktą.
- Iš kur žinote, kad egzistuoja Slapstūnai? Aš jums tikrai to nesakiau,- pridūrė,- sekėt?- iš nuostabos pakėlė antakius. Grifas tikrai to nesitikėjo. Tylus prunkštelėjimas nuaidėjo kabinete. Va čia tai tau, neturi ką veikti, tad tik laksto paskui jo prasmirdusią puvėsiais uodegą, - nemanau, kad vien sekdami galėjot tai suprasti. Nėra jokių lengvai prieinamų knygų, kad šitai galėtum patvirtinti. Ar sužinoti apie brolijos egzistavimą. Jos gyvavimo linija seniausiai prašapusi tarp istorijos puslapių.
Ir ne, tu nepasiekei Kronikos, nes jei būtum pasiekęs, tavo galva pūtų kažkur griovy. Blogiausiu atveju ta knyga susidegintų. Kadangi nesi su jais susijęs. O jeigu visgi būtum, dabar taip nemyžtum į kelnes ir neprašytum mano pagalbos,- tokia litanija skambėjo šešiolikmečio galvoje, kai akys klaidžiojo kažkur už lango, stebėdamos šnarančius vasariškus medžių lapus. Pro juos į kabinetą prasiskverbė keli stambesni saulės spinduliai. Profesorius vaikščiojo aplink klasę, rodos, rinkdamasis tinkamus žodžius. Negi vėl kirs savo gyvatišku liežuviu?
- Privačios pamokos... A, aišku,- abejingai pratarė skaisčiai mėlynas akis nusukdamas į grįžusį Ridlį,- nežinai? Puiku, tai bent turėsi laiko apsispręsti kurioj vietoj pūs tavo kūnas, jei ir toliau taip vaikščiosi tuščia galva. Penkiolika žmonių? Tai trupiniai, Voldi. Slapstūnai jei norės tai ir pusšimtį pasiųs dėl vieno žmogaus,- rankas sunėrė sau ant krūtinės,- o be plano visus saviškius pasmerksi žūčiai, kvaily. Na ir kas, kad sumažinsi impuslyvumą ir paskirstysi kitą šūdą. Tai irgi tik trupiniai. O kodėl Tričę medžioja čia ne galvosūkis. Ir medžioja ne vien tik ją. Seka tave, Soreną, Igorį, Melą, Margo Diuken, Franką Stiglerį, galbūt ir Caroline Wilding. Mus visus. Visus, kurie tik turi kokį išsiskirtinumą. O kai sukviesi dar penkioliką snukių, Sąrašas dar labiau išsiplės,- balsas ėmė pavojingai kilti,- Jei imsi knistis šitam mėšle giliau, gali pradėti atvirą karą. Karą į kurį įsitrauks visi. Tiek daug žmonių neturi sužinoti apie juos,- paskutinius žodžius grėsmingai išurzgė,- vardant tylos. Karas viską dar labiau nusiaubs ir sunaikins daugeliui gyvenimus. Geriau viską atlikti tyliai.
Atsitraukė per žingsį ir nervingai ranka persibraukė per grynai juodus plaukus. Bandė lygiau kvėpuoti nuraminant sukilusį karščiavamasį. Vos susinervinu imu šnekėti pirmą pasitaikiusią nesąmonę ir sau priešarauti. Šaunu,- įgėlė sau. Sučiaupė lūpas, kad dar ko nedrėbtelėtų. Mintyse sugėdino, kad pamiršo emocijų kontrolę. Po pauzės prabilo:
- Pamiršk. Tiesiog norėjau pasakyti, kad reikia viską apmąstyti. O Tričei užleido tuos kerus vien dėl to, kad nori sužinoti ar tavo žmona- pabrėžė tuos du žodžius,- verta būti pas juos. Tai vadinama Bandymu. Tave stebi kurį laiką, o po to kai pasirodai įdomus, užleidžia kokią nesąmonę, ligą ar nužudo artimąjį, ir stebi kaip tau einasi. Jei miršti, palūžti- tau neverta būti Slapstūnu. Išgyveni- tavęs gviešis tik dar labiau. Nesvarbu ar su psichologiniu spaudimu ir grasinimais pas save turės ar apsuks aplink pirštą gražiomis pasakomis, bet jie viską padarys, kad tik savo tikslą pasiektų,- atsiduso. Nebuvo pratęs tiek daug šnekėti,- gali būti, kad ne vien Tričę bando,- jau tyliau pridūrė, taip, tarsi kažkas nepageidaujamo galėtų tai išgirsti ir sugriauti visus sukurtus, bei dar nesukurtus planus.
Siaubingai garsiai atsiplėšė Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto durys. Ne atsiplėšė, o tiesiog suvaitojo nuo tokios jėgos, atvėrusios jas. Džeimsas krūptelėjo ir ūmiai atsisuko į garso šaltinį, įsmeigė neaiškios nuotaikos, gal irzulio pilnas akis į atėjūną, nutraukusį jo pokalbį su vampyru. Tiksliau atėjūnę. Tarpdurį stovėjo jauna moteris nuo patirtų sunkumų suvargusiu veidu. Tačiau nereikėjo būti astrologu, kad suprastų kokia pasipiktinimo ir įniršio aura supo šią atvykėlę- viskas puikiai matėsi ir iš emocijų perkreipto veido. Pats veidas labai priminė visiems gerai pažįstamą garbingąjį Albą Dumbuldorą, aišku tik moteriškos versijos su akį rėžinčiomis raudonomis rainelėmis aplink vyzdžius. Tačiau tas įniršio kupinas veidas Džeimsui priminė ne vien tik buvusį direktorių, bet ir šį tą daugiau, bet atmintis nesugebėjo atgaminti tiksliai ką. Moteris kaip viesulas perskriejo kabinetą ir kumščiu smogė Tomui į žandikaulį. Po to dar kartą, be perstojo šaukdama, rėkdama, kaltindama. Pastūmė šį į jo kėdę, minėdama kažkokį Donaldą Roką, kažkokį įtraukimą. Vaikinas šiai praskriejus spėjo atšokti, nes jei ne, perpykusioji šeštakursį jau būtų seniau iškirtusi iš vaizdo. Stovėjo sutrikęs, antrąsyk iš nuostabos nebevaldantis emcijų. Nepuolė gelbėti profesoriaus, jam jis nerūpėjo. Kita vertus džiaugėsi, kad net jei jis negali Marvolui įkąsti, tai bent kitas gali užvošti. Trumpai nusijuokė, ko gero atkreipdamas tų dviejų dėmesį.
- Na va, Voldi, aš tau gal neįkasiu, tai bent kitas tai padarys,- žodžiu pakartojo savo mintis,- o je- užsikirto, per galvą trenkė suvokimas kas čia ką tik įvyko, tik dabar užuodė antrą siaubingą  jauno vampyro kvapą,- Tri...če? Tu?...- lyg avinas į naujus varus žiopsojo į neatpažįstamai pasikeitusią draugę,- vampyrė,- paskutinės septynios raidės buvo pagiežingai išspjautos, pilnos šaltumo ir pykčio. Šeštakursio Greywindo sužalotas veidas iš sumišiusio persikeitė į įniršusį. Raumenys įsitempė ir nepajuto kaip išsiepęs iltinius dantis suurzgė, nors pas jį atgamtiškumo vis mažiau buvo. Akimirksniu iš bato aulo išsitraukė peilį su sidabro priemaišų ašmenimis. Apsuko tarp pirštų ir suspaudė delne taip, kad net krumpliai pabalo. Vos susilaikė nepaleidęs peilio profesoriui į galvą.
- Kaip tu tikiesi, kad aš tau padėsiu, jei tu šitaip pasielgei?- tylus, grėsmingas urzgimas pasigirdo iš vaikino pusės,- paliesi dar sykį ją ir mano pagalbą matysi kaip savo ausis. Ne, ir jos paminėjimas neprivers manęs sugrįžti. Lavonų aš negelbsčiu,- atšriai nukirto,- sakyk,- balsas dabar jau buvo aukštas, tuoj rodos pradės rėkti,- ką dar pavertei vampyrais, a? Ką dar nužudei?! Tai ne, užsimanei vampyrų armijos. Visas atgamtikų būrelis susirinko,- nusispjovė, o po to nusivaipė,- kaip linksma. Ne Hogvartsas, o monstrų akademija.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Tom William Riddle Rugpjūčio 03, 2017, 04:41:13 pm
Staigus skausmas nutvilkė žandikaulį atsiliepdamas aidu smegenyse, tada dar vienas smūgis, tvirtos blyškios rankos, privertusios Tomą Viljamą Ridlį, ne bet ką kitą, o apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių, netekus pusiausvyros išvirsti iš kojų. Štai taip feniksė gynė savo atžalą, štai tokia brangi jai buvo šeima. Ir vis dėlto jis jos vyras, galų gale profesorius, be to, niekam neleis su savimi šitaip elgtis. Susiėmęs ranka trakštelėjusį žandikaulį atsistojo. ak, kokie stiprūs bei impulsyvūs tie naujagimiai atsiduso mintyse prikaldamas žmoną žvilgsniu, šioji buvo persigandusi it mažas vaikiūkštis, užkluptas tėvų rūkant už kampo.
-esate nerafinuota mužikė mano brangioji. – šaltai konstatavo sugriebdamas ilgus tamsius moters plaukus. – ar Dievas ir bažnyčia nemokė jūsų paklusti vyrui? Ne tik, kad leidžiate sau kištis į ne savo reikalus, bet ir dar gadinate sudaromas sąjungas dėl jūsų! – Tomo balsas truputį pakilo – jūs nemokate belstis! jūs akiplėša. – iškošė pro dantis stipriai supurtydamas nesipriešinantį kūną. – sėskitės ponia Riddle, su jumis išsiaiškinsiu vėliau, pažadu. – deja, tasai pažadas ištartas tokiu ramiu tonu nežadėjo nieko gero bet kam, kas tik pažinojo valdovą Voldemortą. Baigęs su nesutramdoma žmona vėlei atsisuko į ankstesnį pašnekovą.
-dėl velnio meilės, Džeimsai, susidėk tą peilį. Niekas čia nesiruošia tavęs pulti. Be to, atleisk man už tuos, tavo ausiai nemielus kelis religinius žodelius, juk turiu teisę išauklėti savo žmoną. – profesorius dabar bendravo kaip ir anksčiau, tarsi atėjūnės čia nė kvapo nebūtų. – kiek suprantu sutinki pagelbėti, jau labai daug pasakei, ačiū. O iš kur aš žinau apie slapstūnus? – gudriai primerkė akį – ogi iš jos. – mostelėjo jaunosios moters pusėn. – ilgą laiką mąsčiau, kas galėjo užleisti sapnų burtus ant mano žmonos, iš pradžių pamaniau, jog kažką praeitį padariau netaip, kažko iki galo nesunaikinau, ir tas kažkas dabar man keršija. Netgi pasiskolinau mulfidę iš profesorės Lordess, kad niekieno netrukdomas galėčiau išnaršyti savo praeitį. Deja, klydau, ten viską, kaip ir visur sutvarkiau iki galo, nepriekaištingai. Tai va, galvojau kelis mėnesius, kai štai ji atsakė į tą klausimą per vieną vakarą. – vaikinas vėl ranka nurodė jaunąją Riddle. – nebijau, jog turime trupinius, nes aš niekada nededu kortos, prieš tai neįsitikinęs, kad ji, tai jokeris20. – klastingai šyptelėjęs Tomas pridūrė – beje, vaikine, kaip mokytojas privalau tau pasakyti šiokią tokią pastabėlę. Taip, šitoje mokykloje yra daug antgamtinių galių turinčių asmenų, tačiau kiekviena jų, taip pat ir tu, yra ypatinga bei savaip žavi. Reiktų gerbti jų būvį, net ir savo paties. Jei nekenti savęs Greywindai, nekęsk, tačiau neturi teisės nekęsti tų, kurie patys pasirinko tai, arba neturėjo pasirinkimo. Negali priversti visų neapkęsti savęs. Pasimokyk tolerancijos, jei nori, padėsiu. Ir aš nieko nenužudžiau, aš tik išpildžiau mylimos moters svajonę. – tada tėviškai uždėjo ranką juodaplaukiui ant peties. – tavyje be galo daug neapykantos... – nutęsė įr paskendęs žydrose akyse perdavė tik jam vienam girdimą, mintimis konstatuotą faktą, nenorėjo, jog tai išgirstų Tris. Rodės jos galia slypėjo ausyse. Tokia ten ir galia, tačiau reikėjo atsiminti, kad mergina yra ne tik naujagimė vampyrė, bet ir pianistė. tavyje Džei, atpažįstu save. Žvelgdamas į tave matau tą patį šešiolikmetį juodaplaukį vaikiną, vieną, išduotą, netekusį visko, prisisunkusį ambicijų, skausmo, ir už tai nekenčiantį savęs, norintį, kad visi kiti jo nekęstų. Štai kodėl jai patinkame abu, štai kodėl jai taip sunku. Nes mudu vienodi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Rugpjūčio 03, 2017, 05:28:24 pm
Jos jautrias ausis pasiekė juokas, po to balsas, gerai atpažįstamas balsas, balsas, dėl kurio būtų atidavusi daug, kad vėl jį išgirstų. Ir išgirdo, tik dabar ji to mažiausiai norėjo. Mergina su siaubu atsisuko į tą pusę ir išvydo peilį geriausio draugo rankose. aš lavonų negelbsčiu, negelbsčiu, negelbsčiu... aidėjo mintyse nugirsti žodžiai, jie vieninteliai. lavonų negelbsčiu. Negelbsčių lavonų, lavonų... tie pragariški balsai galvoje iškraipė frazę, visaip kikeno, juokėsi, darkėsi... čia kildami, čia vėl leisdamiesi. Dar viena sekundė ir tuoj tuoj jie ims šaukti.
-aš ne lavonas! – sukliko naujagimė, krūtinę pervėrė skausmas. Plaukus sugniaužė tvirta ranka. Jos vyro ranka. Beatričė pasidavė, leidosi tampoma it skudurinė Onutė. Jei neantgamtiškumas, būtų pajutusi akis graužiančias ašaras, gumulą gerklėje, tačiau dabar tebuvo plyštanti širdis ir balsas galvoje, vis kartojantis: aš negelbsčiu lavonų.
-aš ta pati Džei, – sušnabždėjo tylomis, tačiau puikiai suvokė, jog nebėra ta pati. Šokas po šoko atvedė ją iki beprotybės. Sūnus. O dabar dar ir duktė, mergaitė, kurią jiedu su vyru tuoj tuoj pasiims kaip savo. Feniksė prisiminė tą naktį, kada užsimezgė Donaldo Roko gyvybė ir sudrebėjo. Šaltas vyro tonas paliepęs sėstis bei pažadėjęs išsiaiškinti su ja vėliau tarsi paralyžavo prieš tai buvusią tokią narsią būtybę. Kažką nerišliai vapėdama ji padarė taip, kaip buvo liepta. Užsidengusi veidą kūkčiojo, nebyli rauda galėjo pasiekti net vampyro akmeninę širdį. Netrukus nedrįso net raudoti, sėdėjo tyli, išblyškusi, beginklė. Švelnus, nelyginant bailaus kiškio maldaujamas žvilgsnis it medžiotoją palietė jaunąjį profesorių. Vyrui baigus kalbėti pakėlė dar labiau suvargusį veidą ir prabilo.
-Tomas sako tiesą Džei. – kreipėsi į draugą, o jos balsas virpėjo iš nevilties – aš niekada nenorėjau būti žmogumi, puikiai žinai tai, sakiau tau ne kartą. Nuo pat mažens mokėjau kalbėti šnypštūniškai, nes jis tūnojo manyje. Tačiau aš privalėjau paleisti kitą gyvybę į laisvę, neturėjau teisės jos kalinti ir praradau dovaną kartu su ja. Todėl ir norėjau, jog būtent Tomas mane perkeistų, vyliausi, kad vėl galėsiu kalbėti gyvačių kalba. Tos kalbos skambesys, man tarsi muzika, tarsi kažkas nepaprasto, kažkas stebuklingo, kažkas neišmatuojamo visatoje. Aš gyvenau be to metus, metus be jo, metus net be kalbos, kurią mylėjau kaip gimtąją. Aš kankinausi negalėdama jo pavyti, būti visur kartu, aš nekenčiau savęs, nes negalėjau išstovėti ant kojų net kelias suknistas paras be miego! – kuo toliau, tuo labiau Tričės balsas kilo, suteikdamas tembrui kažkokio žemo atspalvio, o veidui pykčio išraiškos. – nėra nieko blogiau kaip būti žmogumi! Nieko! Nes kažkokie prakeikti slapstūnai persekioja tave! Verčia kas naktį susitikti su tavo praitais gyvenimais! O galų gale jie nužudo tavo motiną! Nes įsivaizduok, jie jaučiasi turintys kažkokių surūdijusių teisių į tave!  - tamsiaplaukė nusispjovė ant grindų – Aš neapkenčiaų būti žmogumi taip, kaip Salazaras Klastuolis neapkentė žiobarų kilmės burtininkų! Aš!... – ji užsikirto ir vėl įkniaubusi šizofremiko ugnimi žibantį veidą į delnus nutilo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugpjūčio 10, 2017, 11:19:43 pm
- Jėgos naudojimas problemoms spręsti – labai prasta išeitis. Ją naudoja tik maži vaikai ir didelės nacijos. Deividas Frydmenas,- pacitavo vieno žiobaro mintį,- o tos nacijos linkusios tragiškai griūti,- pridūrė savo. Patraukė pečiais, taip abejingai atsakydamas į minimus religinius žodelius. Keista, bet jau nejautė tos baimės, kai kažkas juos pamini.
- Nesi,- trumpai nukirto,- bet tuoj greitai būsi, jei nieko nedarysime ir tik žliumbsime atsisėdę,- žiauriai drėbė,- ta pati? Nejuokink.
Puikiai žinojo, kad užgaus jauniklę, žinojo, kad sutryps ego ir kitus jausmus. Bet tai nesvarbu prieš tai kas laukia. Geriau jausti pyktį, pagiežą net ir pažįstamam, jei tik taip išlaikysi sveiką kailį. Pats grifas irgi jautė pagiežą, negatyvius jausmus nukreiptus Tomo pusėn, nors šis artimiausiu metu turėtų tapti vaikino vadu. Negalėjo žiūrėti kaip šis "mokė" savo žmoną. Prieš akis kilo vaizdiniai, vieta Marvolo atsirado jo tėvas, o vieta Beatričės Džeimsas. Gerklę užspaudė gumulas, judesius sustingdė sąstingis. Ir baimė. Tai buvo absurdiška. Tai buvo it psichologinis kankinimas. Tačiau nejudino jokio piršto, nieko nepratarė, nors norėjo kažką padaryti, nujautė, kad vyras nenusileis. Čia jis vadas. Čia jis karalius, o aplinkiniai tik skruzdės, kurias sutryps didelis jo batas. Darsyk stipriai suspaudę durklo rankeną delne. Pavartęs akis, įkišo į dėklą, paslėptą aule. Bus dar tų akimirkų tave nudėti. Miegok ramiai, Tomai. Šešiolikmečiui profesoriaus tonas ryškiai nepatiko, toks, lyg nieko nebūtų nutikę, lyg pakratyti žmoną aplinkinių akyse buvo tas pats, kaip apkalbinėti orus. Be to, ramus tenoras rėžė ausį.
- Taip, sutinku,- kiek papykusiu tonu patvirtino. Apsimestiniu abejingai žvilgtelėjo į raudančios Tris pusę. Taigi, tu viską jam pasakei,- kažkiek pyko, kažkiek ne, kažkiek bijojo, kad ši galbūt bus pasakiusi ko netinkamo, kas pakenks jam pačiam, galbūt toks pasisakymas vertė mažiau pasitikėti drauge. Bet kas iš jų tarpusavio pasitikėjimo? Nulis, o juos skiria paslapčių sienos, kurios negriūna. Bet pripažino, kad kitos išeities gi nebuvo, viską reikia aukoti vardant išgyvenimo, vardant kitos dienos,- dabar lygiosios. Aš irgi buvau tave išdavęs Sorenui. Linktelėjo profesoriaus pusėn sutikdamas, kad šio pamąstymai teisingi apie praeitį. Tačiau, klastinga Tomo šypsenėlė privertė susiraukti, o vėliau atpalaiduoti veido raumenis, tyliai nusijuokti.
- Šnekėk nešnekėjęs, bet ir tau tolerancijos trūksta, ypač su purvakraujais, - Džeimsas taip pat kreivai šyptelėjo,- O žinai kas blogai su tolerancija? Su garbe? - padarė pauzę, skėstelėjo rankomis,- jos trukdo laimėti. Geriau nekęsti ir lengviau žudysi, negu gerbti ir ištiesti pagalbos ranką. Gerieji visada miršta pirmi,- ir tik dabar suprato koks yra sugadintas Slapstūnų, tėvo mokymo. Koks perpuvęs, be pavyzdingos moralės. Suvokimas netaranavo kaip ankstesni patirti šią dieną. Priėmė ramiai. Jei tik tai padės išgyventi- tebūnie,- pamintijo,- Mylimos moters svajonę? Kurią dabar muši? Kokia nuostabi meilė,- sarkastiškai išspjovė. Vien tai prisiminus vertė apsivemti.
Abejingai klausėsi jau vėl ėmusios kūkčioti merginos kalbos, nors širdis draskėsi iš skausmo. Bet su kiekvienu žodžiu skaumsas augo į pyktį.
- Galvok ką šneki. Galvok galva, o ne kažkokiais norais! Jei būtum likusi žmogumi, Slapstūnai nebūtų prie tavęs prisikabinę. Savaitę kokią pratupėtum Sąraše vien dėl to, kad buvai horokrusu, o po to dingtum. Galėjai gyventi ramiai, o dabar visus sušokdinai ir verti mirti! Man rankos nenukris dėl pagalbos, bet per tave mirs žmonės, ar pamąstei apie tai?!
Krūptelėjo, žengė pusę žingsnio atgal, vos nelauktai ant šeštakursio peties atsirado tėviška, bet vampyriška letena. Įsitempė lyg laukdamas smūgio.
- Tai ne žinok, gyvenimo džiaugsmo pilnas esu,- iškošė. Ir tada nei iš šio, nei iš to išgirdo vyro balsą savo galvoje. Panašūs?- vaikinas prisiekė, kad ką tik paspringo savo pačio liežuviu,- Ne, Voldi, ne. Mes skirtingi. Nes aš branginu savo draugus, o tu jų neturi. Aš grynakraujis, o tu puskraujis,- nubloškė juodaplaukio ranką ir atšlijo atgalios.
-- Surink tuos penkiolika žmonių, jei neturi daugiau ko pasakyti. Pradėkim kuo anksčiau, galbūt kiti ko išmoks kas juos išgelbės,- nebekreipė dėmesio į raudančią vampyrę, į nieką. Tik spoksojo į  tamsiai rudas tariamojo aštuoniolikmečio akis,- Kas mus visus išgelbės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Rugpjūčio 11, 2017, 11:17:12 am
Bjaurūs Džeimso žodžiai, metami jai tiesiai į veidą, skirti sutriuškinti, sunaikinti, sutrypti... tarsi įkvėpė jėgų, tarsi uždegė priblėsusią liepsną jos krūtinėje, kuri jau ilgai neliepsnojo. Ji pyko nebe kaip naujagimė, dabar ji siuto kaip asmenybė. Nežinojo kodėl, bet skausmas suteikdavo jai pykčio, o tik dar labiau kurstomas, jėgų. Ne, grifė nebesėdėjo, ji atsistojo, vienu staigiu judesiu ir žengė žingsnį artyn draugo, o gal buvusio draugo? Deja, brangių žmonių paveikslai taip greit neišdyla. liūdnai pamąstė, tada puolė.
-nutilk! – bedė jam pirštu krūtinėn taip, lyg norėtų nusmeigti kardu. – kaip tavo liežuvis apsiverčia kalbėti tokius dalykus. Esi pašlemėkas, visiškas, ne tik prigimtimi, kuriai toks silpnas būdamas pasiduodi, bet ir vidumi. O jei ten dar liko kokia dalelė to švelnumo, kurį mačiau anksčiau, jis išnyko kaip dūmas neblaškomas vėjo. Siūlai man galvoti galva? Aš ir galvoju galva, o ne subine, kaip kai kurie. Nes nesu bailė, nepaklūstu jokiom organizacijom ar prigimtim, ir niekada nepaklusiu! – paskutinį sakinį mergina kone išskiemenavo. – aš turiu šeimą Džei, šeimą, kurią myliu! Ir tu manai aš noriu pasenti, tapti jam nebereikalinga ir visus juos palikti? Esi savanaudis vaikas, štai kas tu esi! – grifė stiprokai pastūmė šešiolikmetį. – tu visada nori, jog būtų taip,kaip tu įsivaizduoji, bet taip nėra, nes žmonės turi kiekvienas savo vizijas, todėl gyvenimas ir yra kupinas netikėtumų. Neslėpkim, jog visą laiką norėjai ir tebenori Tomo mirties. Ar bent kada pagalvojai, kaip jį myliu? Ar bent susimąstei, ką padarytum savo tariamai draugei, jį pražudęs? Bet ne, tau nė motais, svarbu pats būtum laimingas ir gautum tai ko nori. Nors kuo toliau, tuo labiau man atrodo, jog čia tik aš tave laikau geriausiu draugu,  tik aš tave branginu, o tau nusišikti ant manęs, nes visų pirma, esi tu pats. Neprašau, kad mirtum už mane, nes aš nebijau numirti, man užtenka savų jėgų, svetimų nereikia. Nebent eisi į mūšį, kad apsaugotum save. Suprantu, ką tau Tomas pasakė vien mintimis, tačiau, taip, jis teisus, judu abu vienodi. – pareiškusi tokį neginčyjamą verdiktą išdidžiai apsisuko ant kulno ir išėjo pro duris iškelta galva. – aš einu namo Tomai, - dar grįžtelėjusi per petį mestelėjo, o tada pradingo koridorių vingiuose.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugpjūčio 12, 2017, 10:58:17 pm
Mergina užpyko. Už tai sau mintyse pasiplojo. Bent jau turės parako tam, kas laukia ateityje. Tik taip išgyvensi,- sumojo. Tiesą sakant, buvo nemalonu klausytis viso to pykčio priepuoliaus skiedalų. Ne, nemanė, kad tai melas, tai ką išrėkė Tris buvo daugiau mažiau tiesa. Ir ji pagaliau sužinojo,- stiklinėmis akimis žiūrėdamas į tikrai jau buvusią draugę galvojo,- Sužinojo, koks aš supuvęs. Bent jau neverks kai nebevaikščiosiu šia žeme. Ji rėkė ir stumdėsi, liejo pyktį it sugriuvusi upės užtvanka. Vaikinas tik stovėjo ir klausėsi. Kalbai pasisukusi apie nepaklusimą, sugriebė vampyrę už riešo.
- Net ir stipriausi palūžta. Žiūrėk, kad nereiktų po to su grandine vaikščioti, - suurzgė prisikišęs merginą prie veido,- taip, aš savanaudis, pagaliau atspėjai. O galvojau kada susiprotėsi,- atstūmė Tričė nuo savęs,- Tu klysti. Aš tave branginu. Štai kodėl dabar su tavim riejuosi. Bet ne tau spręsti dėl ko eisiu į tą mūšį. Dar klausimas ar tai tik mūšis bus. Turbūt karą teks man vienam iškęsti, - užbaigė mintyse, o ir vėliau pridėjo: Vienodi? Nesąmonė. Trič, tu nusišneki. Melas,- negalėjo susigyventi su ta mintimi, vis mintyse be perstojo kartojo, kad tai melas. Liūdnu žvilgsniu nusekė rudaplaukę išdidžiai išėjusią ir dingusią koridorių labirinte. Įniršusios jos paveikslas dar ilgai stovėjo prieš akis. Namai. Aš seniai jau saviškiuosi nebuvau. Bet niekada ir negrįšiu,- pasižadėjo sau giliai smegenų kertelėje. Kabinete įsivyravo spengianti tyla. Už lango nerūpestingai čiulbėjo tik paukštukai. Štai kas lieka iš audrų. Tik tyla. Tik apmąstymai.
- Tomai,- išdžiūvusia burna, neatsisukdamas tarė, vis dar spoksodamas į duris pro kurias tiek dramatiškai įėjo, tiek dramatiškai išėjo Beatričė. O gal mes ir vienodi. Abudu supykdėme ją,- pamintijo,- man reikia tavo paslaugos,- visgi surizikavo prasidėti su šiuo tipu. Grįžtelėjo į vyresnio vyro pusėn, taip, kad net batai sucypė į medieną. Susikišo rankas į kišenes,- man reikia melo, kad išsmukčiau iš pilies. Ir kuo greičiau. Tu žinai dėl ko,- blausiai šyptelėjo,- laikas išsiaiškinti kam dar svyla užpakaliai.
Bandė atrodyti ramus, lyg nieko nebūtų įvykę. Ir pavyko. Melsvos akys apsitraukė savo šaltumu, o veidas pasipuošė ta maža, kreiva šypsenėle.
Laikas veikti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 13, 2017, 03:14:19 pm
Vilkolakiški žingsniai tylut tylutėliai nuaidėjo per visą koridorių, vedantį link Apsigynio nuo juodosios magijos. Igoris dairydamasis į visas puses, lėkė link Ridlio kabineto, svarstydamas ar tik nereikėjo pasirinkti šios pusės, ir neisikišti į tuos reikalus. Nors... Visgi, kas atmestų pasiūlymą kokį kartą užvožt Slapstūnui? Atrodo, man net neužteko Antrojo Hogvartso mūšio,- šypteldamas pamintijo Igis, atsisukdamas sau už nugaros. Norėjo patikrinti ar neatsilieka jo sesuo Mela Julija.
Švilpis sustojo prie tamsaus medžio durų, kurios slėpė vampyro profesoriaus valdas. Lorijanui-Greywindui mintyse iškilo Elaizos, gražios mifritės,  paveikslas nakties miško fone, portalo ir kitos velniavos, vykusios per sirenų, barakudų, dezirų, mifritų pažinitinę pamoką. Švilpis tai prisiminęs vyptelėjo. Tikėjosi, kad kada nors nereiks to pakartoti.
Antgamtikas pasibeldė ir nuspaudė rankeną žemyn.
-Lyg kvietėt, Ridli,- prašneko, įžengdamas į kabinetą. Igoris nužvelgė profesorių ir Džeimsą, įbrolį, kuris šį tą slėpė nuo švilpio. Apie tai šešiolikmetis sužinojo iš Myšos, būnant kartu su bendrakoledže Koukvorto kavinėje "Fazene".
-Senai matytas, Džeimsai,- su užslėpta susierzinimo gaida pasisveikino. Mėlynai pilkų akių savininkui nepatiko, kad grifas yra toks....
Šaltas
Savanaudis
Šiknius
Bet tai išsakyti Igoriui neleido jo paties principai, nusistatymai ir švilpiškumas. Lyg to nebūtų gana.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 13, 2017, 03:36:47 pm
Mela sparčiai sekė Igorį. Jis neketino atsilikti ir pačiai, vienai, slinkti link Tomo kabineto. (Neesmė, kad iki durų linko vos keliolika žingsnių.)
Keturiolikmetė santūriai šyptelėjo ir linktelėjo atsisukusiam broliui. Kad ir kas be būtų, aš su tavim.-mintyse drąsindama save pasakė švilpė.
Atstumas mažėjo, durys artėjo, balsai garsėjo. Kaip ir kvapai. Djevelenas, vampyras,-Igis Melai buvo papasakojęs apie Džeimso kilmę, kaip ir pokalbį su Myša Lorijanu. Mes būsim vieni iš pirmųjų atėjusių,-pamintijo du vardus nešiojanti mergina.
Ji nekantravo, mat norėjo kuo greičiau susitikti su Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi, bei su Igio įbroliu, apie kurį irgi Melijandra buvo girdėjusi.
Prasmukus tarp durų tarpo, buvusi Drumštrangietė atsidūrė nematytoje patalpoje, kuri, aišku, priklausė merginos pažįstamai personai. Tomui.
-Sveiki,- švediškas akcentas nuaidėjo per kabinetą, ir Lorijan pasijuto kaip Oktavija Bleik, lyg visą laiką būtų prabuvusi po grindimis ir mačiusi vis savo brolį.
Ketvirtakursė apsidairė. Kambarys buvo paprastas, tvarkingas, kaip sakant Hogvartsietiško stiliaus. Ko tikėjaisi, Mela? Čia Hogvartsas, o ne Drumštrangas,- sau įgėlė vilkolakė, pilkai rudų akių. Ne ilgai trukus ketvirtakursė nužvelgė profesorių ir kitą šešiolikmetį- juodaplaukį, su randu ir Grifų Gūžtos uniforma. Melijandra iš karto susivokė į ką žvelgia- į Džeimsą Greywindą.
Djeleveną.
Antgamtiką, kaip ir ji, ir Igoris.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Vocalist Rugpjūčio 13, 2017, 05:36:17 pm
((Yeah, žinau, kad rodo IV kursą, bet tebūnie šias pora savaičių  mano veikėjas dar trečiakursis))

Romus kaip graikų Dievas, dailus it Arkangelas, Klodas de Lomenie-Šamboras žingsniavo link apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabineto. Nei nežinia iš kur, nei kokiu būdu vaikinukas sužinojo apie pasiruošimą mūšiui. Mūšiui, kurį organizavo vyras, jog apgintų savo mažą vaiką bei mylimą moterį. Tai buvo be galo riteriškas poelgis ir vien todėl, auksaplaukis norėjo prisidėti prie to kilnaus darbo, juk dar dvi rankos ir viena burtų lazdelė visuomet pravers, o drąsi širdis tuo labiau. Švilpis, spinduliuojantis drąsa bei didybe, atvėrė kabineto duris. Labai nenustebo išvydęs net du švilpynės mokinius, juk šio koledžo nariai visada pasirengę pagelbėti patekusiems į bėdą savo draugams. Kiti du jaunuoliai atrodė kitaip, vienas raudona uniforma, žinoma grifas, o kitas, tikriausiai tas profesorius, visa ko organizatorius. Trečiakursis pirmąkart matė šį jauną veidą, nes per pamokas dažniausiai žiūrėdavo į lentą, o ne į dėstančiojo veidą. Dar berniukui įstrigo švilpynės koledžo mergaitė, vienintelė bestovinti čia mergaitė, ir ramiai apžiūrinėjanti kabineto apstatymą. Jos tamsūs plaukai dailiai derėjo prie geltonos uniformos, ir pilkai rudos akys, vertė įsivaizduoti, jog būtent ji ir yra puolamoji, kurią reikia ginti. Tačiau švilpinukė buvo gal tik metais vyresnė už jį patį, todėl mėlynakis suprato, ginti teks tikrai ne ją. Na ir kas? O jis įsivaizduos, kad gina ją, jei ji eis į mūšį, gins ją.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 13, 2017, 09:32:54 pm
Švelnūs aukštakulnių batelių žingsniai nuaidėjo per visą koridorių. Senokai Caroline Wilding domėjosi viskuo, kas yra už kasdienybės, apvilktos nuolatiniu apsvaigimu, už kurį dėkoti reikėtų kiek stipresniems nei vidutiniai žiobariškiems medikamentams. Na, laikai keičiasi. Iš galvos sunkokai ėjo ta per Ateities būrimo pamoką matyta kvaila vizija, bet pasistengusi šešiolikmetė sugebėdavo Ašo Klastūnyno uniforma portretą ištrinti iš minčių. Likimo ironija - Carol žingsniavo į karą. Į pasiruošimą karui. Ir dar žadėjo kovoti už Ridlių šeimą. Gavusi Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo Tomo Vilijamo kvietimą mergina jau ruošėsi vienareikšmiškai atsakyti "Ne". Kovoti už tą, kuris per pamoką tikrai negailėjo įžeidimų? Tikrai ne. Tačiau Carol nebūtų Carol, jei atsisakytų dalyvauti kokiame įvykyje. Juolab, jei jis padėtų išnarplioti įtartiną Donaldo Roko ir profesoriaus pavardžių panašumą. Tačiau visgi ne pati sau mintyse tarstelėjo Caroline. Ne dėl to. Tiesiog jaučiu, jog man reikia ten būti. Reikia, ir viskas.
Priėjusi jaunojo profesoriaus kabineto duris mergina siektelėjo šone prikabinto peilio. Nors juk kabinete niekas pulti kaip ir neturėtų, Carol kažkodėl jautėsi neryžtingai. Tarsi įėjusi vidun išeitų jau žinodama tai, ko nenorėtų. Mergyt, nebeik į Ateities būrimą, ką? prabilo vidinis balselis. O tai jau visai nuprotėjai, nereikia ir tablečių. Giliau įkvėpusi ji pasitaisė juodą suknelę ir įžengė vidun. Tomas Vilijamas, kaip ir reikėjo manyti, jau stovėjo savo vietoje. Kabinete taip pat buvo kažkoks nematytas jaunesnis vaikinukas. Tolėliau matėsi ir broliai Greywindai, kurie, kaip Carol nustebusi pastebėjo, į vienas kitą žiūrėjo nelabai draugiškai. Bent jau Igoris. O netoliese stypsojo kaip ir nepažįstama mergina kuri Carol atrodė labai matyta. Galiausiai vėl pažvelgusi į Igorį suprato, jog panelė labai panaši į jį. Taigi šešiolikmetė grifė ir nepažįstamoji buvo kolkas vienintelės moteriškos lyties būtybės kabinete.
 - Laba,- negarsiai tarstelėjo Caroline ir dar kartelį apsidairiusi patraukė prie merginos, Atsistojo prie sienos ir išsitraukė savo baltakriaunį peilį. Tiesiog vartaliojo jį rankose, retsykiais pasikedendama juodas garbanas. Kažkodėl jautėsi taip, tarsi tuoj įvyks kažkas labai labai negero.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Ashalain Blackmore Rugpjūčio 13, 2017, 10:18:48 pm
Jau kelinta diena po šitą velnio neštą ir pamestą pilį slankiojo it vaiduoklis. Ką Caroline joje tokio pamatė? Niūrūs pilki koridoriai, kažkokie juokingi šarvai, nieko įdomaus. O mokytojai... dauguma jaunesni už patį Ašą. Jeigu ne Carol, vaikinas jau seniausiai būtų pasipustęs padus kalnų link. Tačiau toji rudaakė juodaplaukė laikė jį čia pririšusi ir pati to nesuvokė. Ak, jis negalėdavo pakęsti, kai kas nors eidavo ne pagal planą. Ne, viskas turi būti kontroliuojama. Įkvėpti, iškvėpti. Ne, merginos jis neskriaus. Bent jau kol kas. Nei vienos merginos šitoje pilyje. Taip. Tačiau juk reikia kaip nors pasotinti savo kraujo troškimą? Na žinoma. Išeitis atsirado greičiau nei buvo galima tikėtis ir visai palanki. Karas, kraujas, klyksmai... Ak, būtent to ir reikėjo tamsiausiam jo sielos demonui pasotinti, nuraminti ir vėl trumpam įkišti į narvą.
Koridorius, laiptai, tamsus koridorius, kreivi laiptai, perėjimas... dar kelios durys.... Štai ir jis - Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas. Persibraukė ranka tamsiai rudus plaukus, tvirčiau susisiautė odinį švarkelį ir įėjo vidun, kas kelias akimirkas patikrindamas, ar sąmonė vis dar priklauso jam.
Patalpos viduje iškart į akis krito jaunasis mokytojas, kurį pastebėjo pačią pirmą atvykimo dieną. Šalia - kažkoks nežmogiškumu dvelkiantis rūstus vaikinukas. Kraujo troškimas, atrodė, jam irgi buvo nesvetimas. Toliau pastebėjo pastarąjį vaikinuką piktokai akimis varstantį kitą jaunuolį mėlynai pilkomis akimis. Šalia - į jį panašią merginą. O tolėliau... Kaip žinodamas pasiliko pabaigai - Caroline. Juodaplaukė, rūsčiomis šaltomis akimis, bet vis tiek graži, labai graži net ir su peiliu rankose. Tik ji galėjo į karinį pasitarimą apsiauti aukštakulnius. Nurijo seiles ir giliai įkvėpė. Įkvėpti, iškvėpti. Kraujas... klyksmas... randai... ne, tam bus karas. Negali dabar apie tai galvoti. Linktelėjęs pasitraukė į į kertę toliau stebėdamas visus kitus, tačiau žvilgsnis vis nevalingai nuklysdavo prie Carol.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Rugpjūčio 14, 2017, 07:06:58 pm
Rusvas sruogas bepūsdama nuo safyrinių, gudriomis liepsnelėmis degančių akių, Ana skrieste skriejo koridoriais. Klastuolės nauja kelnėta apranga, išsitaršiusi plaukų kupeta ir nerūpestingai atlaisvintas tamsus, žalias kaklaraištis tiko Liz labiau nei įprastinė, geros bei pavyzdingos mokinukės uniforma.
Pravėrusi plačias, medines ir kiek girgždančias Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabineto duris, Betė kilstelėjo antakius.
Įdomu ko tuos švilpius susikvietė... Susimąstė Anabetė ir šyptelėjo žmogėnams kambaryje.
- Laba diena, valdove, - padarė mini reveransą ketvirtakursė, kreipdamasi į Ridlių šeimos galvą.
- Matau susikvietėte net švilpius. Klastuolių neužteko ar norite aukų mūšyje? - valiūkiškai šyptelėjo Liz. Mergaičiokė nė nesistengė būti mandagia, o ir progos įgelti ji nepraleido.
Na, taip... Ir grifų prikvietė.. Gal, kad švilpiams ne taip liūdna būtų pasiraivyti agonijose. Pamintijo mėlynakė ir vyptelėjo dar keletui žmogystų.
- Ko visi tokie nusiminę, juk bus smagu! - ėmė vaipytis Anytė, pastebėjusi, jog daugelis tuoj mirs čia pat vietoje iš niūrumo ir nuobodulio.
- Nu jo.. Su tokia nuotaika, tai nors ir nusišauk, - įsistačiusi rankas į klubus sumurmėjo Betsė ir vėl atsigręžė į poną Marvolą.
- Taigi koks planas?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lilith Toujou Rugpjūčio 14, 2017, 09:47:11 pm
Žinot tą jausmą, kai visiškai nežinai kas darosi aplinkui? Kai maždaug ateini į vakarėlį tik todėl, kad žinojai, kad ten bus vakarėlis-- su kuo, kaip, kada, kam, kodėl nežinai, tačiau vistiek ateini. Panašiai dabar jautėsi Lilith; linksmai apdujus nuo gyvenimo ir jo džiaugsmų, besišypsanti putliomis lūpomis ir žvelgianti į visus esančius aplink smaragdų gilumų akimis. Tokie visi pasimetę savo problemose ir kvailystėse; žmonės buvo tokie nuspėjami ir primityvūs, kaip lietus rudens pabaigoje; žinai, kad liūtys vis vien tave prigaus, bet vaidini nustebęs kai taip atsitinka, paslapčia džiaugiesi kasdienišku, tačiau magišku gamtos ciklu.
Švilpė linguodama kojomis nuo suolo tylėjo it vandens į burną prisiėmusi, tik stebėdama aplinkinius ir jų nuotaiką, jų replikas ir kūno kalbą. Tiek daug emocijų aplink, tačiau merginos tai nei kiek neviliojo-- tyro, nesutepto džiaugsmo niekur negalėjo rasti, o tik šis sugebėdavo numalšinti liūdesį Lilith sieloje. Žmonės niekad nesugebėdavo nusiraminti ir žvelgti į gyvenimą pro rožinius akinius, ne, jiems labiau patikdavo klampoti pro purvus ir ašaroti nuo dulkių. Tykiai šyptelėjo ir tiesiog toliau klausèsi, ką svarbaus turi kai kas pasakyti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 14, 2017, 10:43:46 pm
Tylutėliai stovėjo nišoje, pasislėpęs už šarvų ir sekė visą situaciją: šeimyniniai barniai, įbėganti ir išbėganti žmona, tada pradėję rinktis mūšio nariai... Tvardovskis laukė, laukė, kol susirinks visi, o tada jau atėjo ir pats, paskui save uždarydamas duris. Dar kartą apžvelgė jau koridoriuje matytus praeinančius veidus, tik vienas buvo naujas. galbūt anksčiau atėjo? O, tikriausiai prarado akių nekaltybę prisižiūrėjęs šeimyninių pykčių. sukikeno mintyse aukštaūgis ir atsirėmęs į sieną šalia durų pasakė Ridliui.
-na Tomai, susirinko visi. – tada mostelėjęs tuo prakeiktuoju gluosnio gabalu užrakino duris bei užkeikė jas mufliato kerais. Matė du veidus, du švilpius, kurių nebuvo Ridlio paduotame sąraše. Jaunutį šviesiaplaukį berniuką, bet atrodantį tvirtai bei rįžtingai, ir kažkokią jau suaugusią, bet dar niolikinę barbę, maskatuojančią kojomis nuo suolo. Praleido juos, ką jis žino?  Galbūt apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius pasikvietė šituos paskutinę akimirką? O jei anie ir įsliūkino savavališkai, tai tikrai norėdami padėti, o ne pašniukštinėti. Švilpiai ne išdavikai, švilpiai savo draugų gelbėtojai. Alchemikui nereikėjo ilgai išbūti Hogvartse, jog tai suvoktų, jog suvoktų, kokie skirtingi yra visi keturi koledžai. Laiške jau perskaitė, žinojo, apie ką vyks kalba, kas ką puola, kokiu būdu, ir kam reiks pasipriešinti, ką ginti. Visa tai Johanui buvo ne naujiena. Paprasčiausiai atėjo dėl dviejų papildomų akių, vieno tiriamo, skvarbaus žvilgsnio, nes jei tokiam mūšy atsiras išdavikų, perbėgėlių, arba kokių vidinių nesutarimų, jie lavonai, visi, iki vieno.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Tom William Riddle Rugpjūčio 15, 2017, 01:07:29 am
Vieni garsiai čiauškėjo, sveikinosi, kiti tyliai tūnojo susiradę savo kampą, visi laukė jo paaiškinimo. Visai viskas kaip pamokose. Kažin, ar liks dėstyti kitais metais? Dievaži, net graudulys šioks toks suėmė vien pagalvojus, jog gali tekti palikti šiuos žavius mokinius. Nors ir atrodė, kad niekas nekentė jo pamokų, gal vis dėlto gerbė? Mat ir dabar su šypsena skaičiavo susirinkusius, tarp kurių buvo daugiausiai švilpių, du net nematyti, kuriems nesiuntė laiškelio. taip, švilpiai visada pasiruošę padėti savo draugams, arba žmonėms patekusiems į bėdą. šią minutę Tomas Viljamas Ridlis kėlė  švilpius aukščiau visų. Na, bet visgi labiausiai širdį paglostė klastuolės įsiveržimas, ji pavadino jį valdovu. ak, kaip senais gerais laikais... ir ko gi daugiau gali reikėti žmogui iki pilnos laimės? su didžiule nostalgija atsiminė visus tuos prieš jį keliaklupsčiavusius žmones, dabar jų nebėra. juos visus įveikė berniūkštis, paprastas berniūkštis! O čia slapstūnai! Sena organizacija, sunaikinusi ištisas šeimas! vieną akimirką juodaplaukio vos neužvaldė panika, tačiau jis susitvardė ir ta proga nusprendė pajuokauti.
-na jei tik sugebėčiau įsiterpti į tavo tokį nuotaikingą čiauškėjimą Liz, būtinai papasakočiau planą, bet kadangi negaliu, plano nebus. – jis nusijuokė savo skambiu tenoru. Perėjo į vienaskaitos kreipinį, nėr čia ko, ne pamoka gi, o susirinkimas, naujos gvardijos organizavimas. Ne, šįkart jis nenaudos fizinio gąsdinimo priemonių, kad prisišauktų juos visus, šįkart jie visi kovos vardan kilnaus tikslo.
-taigi, - kreipėsi jau į visus susirinkusiuosius. – daugelis gavote iš manęs laiškelius ir jei jau esate čia, sutinkate prisidėti. Matau tik du žmones, kurių nekviečiau, tai ponaitis de Lomenie ir panelė Toujou, bet kadangi esate čia, pasiklausykite kas vyksta, galbūt norėsite pagelbėti kitiems prisijungdami prie neišvengiamos kovos, taip sumažindami priešams galimybę sudoroti Hogvartsiečius. – tada padarė pauzelę ir vėl prabilo apie artėjantį pavojų. – manau daugelis iš jūsų esate girdėję žodį Slapstūnai, o gal kaip tik atvirkščiai? Tai labai sena organizacija, egoistiškai siekianti savo tikslų. Tarkim, kad ir talentingų bei stiprių žmonių, kuriuos nori patraukti į savo pusę, kad jiems dirbtų. Dėl tokių žmonių Slapstūnai išžudo ištisas šeimas, klanus, kad tik juos gautų. Naudoja ant pasirinktųjų spaudimą, visokius senovinius burtus ar kerus, galingus užkeikimus bei kitokius metodus norėdami juos palenkti į savo pusę. Slapstūnai nesupranta pasakymo „ne“, jie vis vien gviešiasi pasirinktojo, o jei negauna, nužudo. Žodžiu, arba jų, arba niekieno, vienareikšmiškai. Jų sąraše be galo daug pavardžių, mat lengvai susidomi kokiu nors asmeniu, užtenka tik būti prie išrinktojo ar panašiai, ir gali būti įtartas. Taigi, jei seka vieną šeimos narį, pavojus iškart kyla ne tik visai šeimai, bet ir visai giminei. Reikia juos stabdyti, nes tuoj mus išguldys, po vieną. Taip. Ir net aš persilpnas būsiu vienas jiems pasipriešinti. Tiesą pasakius, tik gerbiamas ponas Tvardovskis, naujasis mūsų mokyklos hileris. – profesorius ranka mostelėjo į aukštaūgį pusamžį vyriškį, bestoviniuojantį prie kabineto durų. – išmano tą pačią senovinę magiją, kuria naudojasi Slapstūnai ir geba nuo jos apsisaugoti. Juo ta organizacija nesusidomėjo tik todėl, kad ilgą laiką savanoriškai praleido žiobarų pasaulyje, protingai saugodamas gyvybę. Bet mes juk negalim nei mirti, nei išsilakstyti kur nors po žiobarų pasaulį vien dėlto, kad esam talentingi. – vaikinas suprunkštė. – štai, grožėkitės, naujas hileris, naujas! – garsiau pakartojo, tarsi visi kabinete būtų apkurtę. – todėl, kad senąją gerąją mūsų Natalie von Sjuard nužudė Slapstūnai! – jis nusikvatojo it beprotis iš to beviltiškumo, tarsi iš to absurdo, supančio juos, kybančio Damoklo kardu virš galvų. – čia tik menka mūsų sauja, sekamų daug daugiau, bet aš vis tiek išvardinsiu kabinete esančių pavardes, kurie jau pakliuvo į Slapstūnų sąrašą. Pirmiausiai mano šeima: Ridliai. Toliau: Ašas Blackmoras ir tavo draugė branguti, taip taip, Caroline Wilding, ji, ne kas kitas. – kreipėsi į vaikiną klastūnyno uniforma – kiti kandidatai Lorijanai. – tarškėjo tarsi apie kasdienius dalykus. – tavęs Liz, dar neseka, bet jei prisidedi, irgi seks. Viskas bus gerai! – džiūgavo it užragavęs narkotikų, tada surimtėjo. – mūšis laukia tikrai kruvinas, nelengvas, žinoma, aš mėginsiu jį nuslopint kiek įmanoma, bet... pirmiausiai treniruotės. Manau, per pamokas psichologiškai tvirtai jus parengiau, dabar reikia pasirengti fiziškai, susipažinti su Slapstūnų taktikomis. Pirma treniruotė greitai, apie jos laiką bei vietą, pranešiu kiekvienam asmeniškai pasiųsdamas fenikso plunksną. Taip, už tai bus atsakinga  mano žmona, todėl visi laukit jos žinios. Toliau: čia mūsų yra nevisi, kai kurie jau išsiųsti su užduotimis. Nes bus ir taip, kad siųsiu jus su viena ar kita misija, privalot būt pasirengę bet kada išvykt iš pilies. Johanai – jau kreipėsi vien į alchemiką. – tavo užduotis surasti derybininkę, juk nenorim, jog jie perpjautų mums gerkles nė nesustoję išklausyti, pasitarti. Taip, geriausia būtų moteris, graži moteris ir tu žinai apie ką aš kalbu, ko noriu. Ji tavimi pasitiki, įkalbėk panelę, o aš savo ruožtu tau pažadu išsaugoti jos gyvybę. – baigęs postringauti nuėjo prie stalo, išsitraukė plunksną, pamirkė ją į rašąlo buteliuką stovėjusį netoli ir kažką pakraigaliojęs dailutėle rašysena ant nedidelės pergamento skiautelės įdavė Džeimsui. – o čia tai, ko reikia tau, leidimas. Dabar keliauk iš pilies, negaišk vaikine. Nes tuoj ir tave suvystys Slapstūnai. – Tomas vėl tėviškai uždėjo ranką vaikiui ant peties ir švelniai, ((nu rimtai švelniai,)) jam nusišypsojo. – šiam kartui susirinkimas baigtas, ar turi kas nors kokių klausimų? Jei taip, klausau. O kiti: marš į lovas čiučia liulia. – pakartojo kadais Dumbldoro pasakytą frazę. – be to, ponaiti Lomenie ir panele Toujou, jei sutinkate dėtis prie mūsų, būtų gerai, jog dabar apsispręstumėte ir pasakytumėte man savo verdiktą. Nu, o tu, Ana, juk žinau, kad niekur nepabėgsi. – valiūkiškai mirktelėjo mėlynakei klastuolei.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 15, 2017, 03:11:48 pm
Nors draugo Ridlio kalbos buvo ilgos, Tvardovskis gėrė į save kiekvieną žodelį, nepraklausydamas net mažiausio kvėptelėjimo. Šimtąkart girdėjo visa tai iš kitų žmonių, puikiai žinojo, kas yra Slapstūnai, tačiau vis dėlto, kniurksoti prie durų kaip kokiam sarggybiniui ir netyčiomis ką svarbaus praleisti... ne, tai buvo ne jam. Patiko šito jauno, nors viduje jau gerokai subrendusio kaip ir jis pats, vyro šnekos. Kadais jiedu buvo pikčiausi priešai. Na kaip priešai, Johanas tiesiog nemėgo to juodojo raganiaus, bet dabar, rodos, pastarasis ruošiasi kilniai misijai, tai ko gi nesusivienijus? Ko gi nesusidraugavus? Nepalaikius vienas kito? Apžvelgė tuos vaikiukus geltonomis uniformomis, juk jie kaip tik tą ir daro, palaiko kitus žmones. Hileris klausėsi iki tos minutės, kol buvo paminėta jo užduotis, tada įsitempė kaip styga.
-jos niekas neseka, ji švari! Ji šviesi ir tyra asmenybė ir manau, supranti tai. Tai kodėl? – užsikirto, tos nuostabios auksaplaukės įtraukimas į mūšį jo nežavėjo. kurgi, Celeste, kaip gi ji ten? Ji pražus, išprotės! daužėsi desperatiškos mintys tvinksinčioje jo galvoje. – gali prašyti Tomai mano pagalbos, aš padėsiu, bet tik ne ji, ji, ji tokia trapi. – mėgino užstoti kilmingos šeimos atstovę. – nebent, - kilo jam valiūkiška mintis, nes pats irgi puikiai suprato, jog panelė Lavenza šitoj situacijoj tinkamiausia, negalėjo to nepripažinti kaip specialistas. – nebent jie nesužinotų, jog ten ji. – greitomis apsisprendęs pamerkė apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui pilkai mėlyną savo akį, tada vienu lazdelės mostu atrakinęs duris išsmuko pro jas lauk.
-labos nakties visiems. – palinkėjo, pradingdamas už posukio.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugpjūčio 15, 2017, 06:06:10 pm
Pradėjo rinktis būsimos kariaunos nariai. Krūptelėjo išgirdęs Igorio balsą. Net ir jis čia? Nenuostabu, jam irgi svyla padai. Dar vienas Slenkčio Peržengėlis.
- Seniai,- sutiko atsisukdamas į įbrolį. Nejučia nusistebėjo išgirdęs susierzinimo gaidelę, kuri tikrai nepraslydo pro Džeimso ausis. Kas tau užėjo, Igi? Negi žinai?- su nerimu mąstė. Patalpoje pasigirdo pilnas švediško akcento pasisveikinimas ir pro durų plyšį prasmuko rudai pilkų akių, bet velniškai į įbrolį panaši mergina. Ir čia vaikinas dalinai apmirė. Prieš jį stovėjo Igio sesuo, Melijandra Julija. Linktelėjo šiai galva pasisveikindamas, nors daugiau žodžio neištarė. Taigi jie žino,- iškėlė hipotezę, kuri, deja- klaidinga. Lorijanai nežinojo, bet buvo visai arti tikrosios tiesos. Tereikėjo tik paklausti. Nusuko žvilgsnį nuo švilpių, kurie grifui neatsidavė vilkolakiais. Po kelių akimirkų atsidangino dar kažkoks malonios išvaizdos švilpiukas, be galo svajingu žvilgsniu badantis Melą. "Rimtai, Voldi? Susikviesi visą Švilpynę?... Ar tu nori lavonų?" - vien akių kontaktu permetė savo mintis Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui,- aišku kad tu nori lavonų- pridūrė jau sau minčių kertėje.
Caroline Wilding irgi čia atėjo, kaip visada apsirengusi ta nepamainoma juoda suknele, o rankose- tas pats nepamainomas baltakriaunis peilis. Lyg aš tavęs kitokios nemačiau. Mergina buvo kaip visada šalta ir rūsti, kas savaime tapo jos vizitine kortele. Bet Greywindas nesuvokė kokia vizitinė kortelė atvedė ją čionai. Kokių ryšių ji turi su Ridliais? (O gal tai tik jos įkyrus smalsumas?) Kita vertus, visi čia juos turėjo arba su Ridliais, arba su Slapstūnais- kitaip čia nė vieno nebūtų. Na, išskyrus tą svajingąjį šviesaplaukį. Kaip čia jis atsirado- neturėjo nei žalio, nei raudono supratimo.
Taigi, trys švilpiai, du grifai.
Ir vienas klastuolis. Ašas Blackmoras įėjo kaip ciūckis, sekantis Caroline. Didelis, kraujo ištroškęs ciūckis. Pajuto giminingą sielą, arba jos nebuvimą. Tiesą sakant, nežinojo kuri tiesa tikra. Apie šį individą sužinojo iš Sąrašo, kur Ašas išspyrė Margo Diuken iš ketvirtosios vietos, ir ėmė sparčiai kilti viršun. Turbūt Slapstūnus sudomino alter ego. Maždaug dvidešimties metų vaikinas nebyliai linktelėjo susirinkusiemsiams ir patraukė į nuošalesnę kertę, nevalingai vis žvilgčiodamas šešiolikmetės pusėn.
Tikėkimės jis per mūšį taip nežvilgčios, nes užsisvajojęs tikrai atsitrenks į stulpą,- pamanė nusukdamas tiriamąjį melsvų akių žvilgsnį nuo rudaplaukio baltaodžio. Kariaunos padėtis ėmė gerėti vos tiedu pasirodė, na, papildomo pliuso uždėjo ir Anabetės Liz pasirodymas. Na žinoma, kaipgi be jos. Gandai apie klastuolės nesutarimus su Sorenu von Sjuardu, jau seniausiai buvo patapę vienu žinomiausiu faktu tarp Hogvartso mokinių. Pakeitusi išvaizdą, be galo čiaučkėdama mėgino pakelti slogią nuotaiką, nors už tokius veiksmus šeštakursis būtų neprošal užvožęs vardant palaimingos tylos.
- Aš būčiau nieko prieš jei nusišautum, Liz,- pavartęs akis tarė. Netrukus pastebėjo dar vienos būtybės - švilpės, maskatuojančios kojomis nuo suolo - egzistenciją. Kaip ši atsirado nenuotuokė. Voldis tikrai nori aukų.
Durys atsidarė ir įėjo paskutinis kariaunos narys. Naujasis hileris Tvardovskis. Vos užkeikė patalpą mufliato kerais, pasitarimas prasidėjo. Tomas beviltiškai juokėsi, postringavo ir dievagojosi, kad bandys nuslopinti mūšį, nors tam šansų nė lašo. Vaikinas stovėjo sunėręs rankas, akis įbedęs į grindis ir klausėsi. Buvo kiek nubodoka, nes Slapstūnus pažinojo beveik vos kaip penkis savo pirštus, o treniruotės... dabar nedomino. Įsidėmėjęs visus reikiamus dalykus, pakėlęs šaltą akių žvilgsnį, paėmė iš profesoriaus leidimą keliauti iš Hogvartso. Linktelėjo.
- Vargu, bet visko gali nutikti. Galiu užtrukti savaitę, ilgiau. Pats tiksliai nežinau,- antrąsyk krūptelėjo, kai Tomas tėviškai uždėjo ranką nusišypsodamas. Atsitraukė, -  Tikiuosi kol manęs nebus išgyvensit,- mestelėjo užsisukdamas ir praklausęs Tvardovskio šnekas, prasibrovė pro jį ir dingo iš akių.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Rugpjūčio 15, 2017, 08:40:38 pm
 Mergaičiokė sunėrusi rankas klausėsi profesoriaus litanijų.
Na, taip... Atrodo nebus taip smagu kaip galvojau.. - Kiek susimintijo klastuolė ir linktelėjo Voldžiui paminėjus, jog jos minkštąjai kol kas pavojus negresia. Kol kas.. Na, bet kas norėtų nuskriausti tokią mielą, mažą ir nekaltą mergaičiukę (žinoma, visokie dėdės Filai nesiskaito).
Mėlynakė vėl apžvelgė bendražygius. Pražiopsojau ne tik naująjį klastuolį, bet ir visiškai šviežią hilerį.. Na, kaip šviežią, šviežiu jis buvo prieš gerų penkioliką metelių. - Šyptelėjo sau Ana.
Nepatenkinto grifioko balsui pasiekus strazdanės ausis, rusvaplaukė susiraukė.
- Man net nusišaut nereikia, mirštu vietoj nuo tavo nuobodumo, Greywindai, - alkūne kumštelėjo šeštakursiui. Dar vienas Edgaro draugas atsirado.. Geriau snukelį susitvarkytų kol pati nepatvarkiau.. - burbėjo mintyse Liz ir lengviau atsikvėpė vos tas bernužėlis paliko patalpą. Naujų priešų Anabetei nereikėjo, tačiau būti stumdoma it koks namų elfas irgi nenorėjo. Klastuolės charakteris tikrai nebuvo iš saldųjų, tą pajautė ne vienas dėstytojas. Tačiau ką belieka daryti, jei prie tavęs prilimpa, o tu tik nori atsirevanšuoti?
Įdomu, ką tas švilpiokas Stigleris įžvelgė joje...
- Žinoma, nepabėgsiu, - šyptelėjo vyriokui, - padėsiu jums kuo galėsiu, valdove, - dar pridūrė ir  pasišalino iš kabineto.

Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 15, 2017, 09:04:05 pm
Visiškai paskendusi savo mintyse Caroline nelabai kreipė dėmesį į ateinančius mokinius, naujosios Ridlio kariaunos narius. Tikėkimės, mūsų brangus mokytojas mokosi iš savo klaidų... neduokdie istorija ims kartotis. Tikrai nenorėčiau dar galvos padėti. Tačiau garsiau apsireiškus vienai panelei Carol pakėlė galvą ir staigiai vėl ją nuleido. Ne, tai neįmanomas dalykas. Jai vėl vaidenasi. Vaidenasi tas pats senas košmaras, galintis prisisapnuoti dieną. Carol, taip nebegalima. Ašas ramiausiai sau kirmija kalnuose, o gal susigavo kokią kitą naivią mergaitė. Jo. Čia. Nėra. Supratai? Nėra. Deja. Iš merginos buvo tokia prasta melagė, kad net nesugebėjo įtikinamai sumeluoti sau. Šešiolikmetė pakėlė akis ir nusibraukė juodas garbanas atgal. Ne, jai nesivaideno. Ašas stovėjo čia kuo tikriausias, susisupęs į juodą odinį švarkelį, nudelbęs akis žemėn ir retsykiais pakeldamas jas Carol link. Toks pat, kokį šešiolikmetė prisiminė - rudaplaukis, tamsių akių be krislelio šilumos, marmurinės baltos odos. Dabar Caroline būtų atidavusi viską - viską, kad tiktai galėtų sprukti, bėgti, lėkti kiek tik galima toliau nuo jo. Mėnesių mėnesius praklaidžiojo ne savyje, naktimis neužmigdavo kankinant košmarams ir vis dar peršint karštų adatų paliktiems randams, kol atgavo save. Ir štai jis vėl čia. Mergaites gaudyt nusibodo paeiliui, ką? Ar užsibrėžei tikslą visas nuvaryt į kapus? Tvirtai sugniaužusi peilį Caroline prikando lūpą ir nežinojo kur dingti.
Laimei, iš minčių išgelbėjo prabilęs profesorius. Klabėjo linksmai ir nerūpestingai, tarsi apie rytdienos orus. Na va, pagaliau man aišku kas tie Slapstūnai. Tik kad viena problema - žinojimas nelabai padės kautis su, regis itin pavojingais priešais. Sugebėti nudėti vampyrę, antgamtikę, ir dar ne bet kokią - va čia tai užduotis. Natalie Catherine tikrai nebuvo silpnutė slaugė, tegalinti tvarkytis su sužeistaisiais. O, nuogirdų apie ją Carol buvo visokių prisiklausiusi - kad ir šis, jog dalyvavo dviejuose mūšiuose.
Toliau linksmai ir nerūpestingai čiauškėdamas Tomas Vilijamas Ridlis pradėjo vardinti patekusius į balažin kokį sąrašą. Ridliai savaime aišku, kam kitu atveju šitas karas mintyse pakomentavo Carol ir nustėro. Ašas? Ką jis turi bendro su Slapstūnais? Na, jo įtakos galia tikrai praverstų - tai juk galingas ginklas. Tačiau išgirdusi savo pavardę mergina apsidžiaugė, kad stovi prie sienos - kitu atveju tikrai būtų dribusi žemėn.
Jei kas paklaustų, koks jausmas yra stovėti per metrą nuo žmogaus, kurio pasaulyje labiausiai bijai, bet kartu tave traukia, Caroline nebūtų atsakiusi. Nuo tos akimirkos, kai pamatė Ašą, jai viskas buvo, liaudiškai pasakius, dzin. Tarsi koks transas, kuriame viskas atrodė netikra. Toliau, profesoriui ėmus aptarinėti kažką su naujuoju hileriu Tvardovskiu, Carol atsistojo tiesiai, kiek atsitraukė nuo sienos ir pasiruošė bet kurią akimirką sprukti. Sveiko proto žmogus būtų pasakęs, jog nėra ko bijoti, kai kambarys pilnas žmonių, tarp kurių yra galingų burtininku, tačiau šešiolikmetė ir geriausiomis aplinkybėmis sveika nuovoka nepasižymėjo. Todėl vos išklausiusi profesoriaus nurodymų dėl kito susitikimo ji nekantriai perbraukė ranka juodas garbanas. Praleido pro ausis net ir profesoriaus Ridlio ištartą legendinę Dumbldoro frazę, kuri, matyt, turėjo nuskambėti labai linksmai ir pakelti nuotaiką. Greitomis linktelėjusi mokytojui Caroline greitais žingsniais išėjo iš kabineto, o vos tik nutolusi nuo jo pakankamai, kad neišgirstų žmogaus ausys (Hogvartse juk beviltiška slėptis nuo antgamtikų), pasileido bėgte taip greitai, kiek tik leido aukštakulniai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 18, 2017, 04:43:54 pm
Suabejoti – reiškia prarasti jėgą. Onorė de Balzako žodžiai,- pagalvojo Igoris, žvelgdamas kaip į Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą lenda Ridlio kariaunos kareivukai. Grifai, švilpiai, klastuoliai. Šiandien jie atrodė kaip paprasti mokiniai. Bet galbūt rytoj jie bus tie, kurie išgelbės nekaltus.-pamintijo kartą švilpis, įdėmiai įsiklausydamas į profesoriaus vampyro žodžius. Pastarasis stengėsi pliurpti lyg niekur nieko, lyg bobutė apie savo pamidorus, agurkus ir nenusisekusį gyvenimėlį. Buvo gerai tik viena- Tomas kalbėjo intin daug. Atrodė, kad per vampyro kalbą, visi galėjo kuo lengviausiai užkopti į Everestą ir laiku grįžti čionai.
Lorijanas-Greywindas nutylėjęs į įbrolio kandžius žodžius, skirtus Anabetei, dirstelėjo į Voldį, kuris visai neseniai paskelbė  Slapstūnų sąraše esančias personas. Aišku, vilkolakiui tai nesukėlė jokių jausmų, mat pats žinojo, kad yra tame sąrašiukyje. Dėl Dievo meilės, juk esu Slenksčio Peržengėlis. Kuris Slapstūnas nesektų tokio kaip aš ar Džeimsas?-prunkštejo mintyse  mėlynai pilkų akių savininkas. Daugiau nieko gero neišgirdęs, apart treniruočių, Igis  atsigręžė į savo seserį.
-Keliaukim,- tyliai tarė, ir išėjo iš kabineto, tyliai uždarydamas duris.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 18, 2017, 06:08:20 pm
Melijandra neitin žiūrėjo kas atėjo, neitin klausėsi kas ką kalba, mat keturiolikmetė buvo įsigilinusi į visus mūšio su Slapstūnais scenarijus, ieškodama to, kuris būtų palankiausias Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui ir jo bendražygiams. Nežinia, ar ką nors švilpė sumąstė, iki tol kol prakalbo Tomas Viljamas Ridlis. Jo žodžius gaudyte gaudė rudai pilkų akių savininkė, kuri viską  ką išgirdo, kalėsi sau į galvą. Atrodė jai vieninteliai šios kalbos nebuvo neįdomios, nes apie Slapstūnus ji ničnieko nežinojo. Du vardus nešiojančiai merginai netrukdė nė vampyro lengvabūdiškas balsas, kuris netiko prie artėjančių nelaimių su galingąja organizacija. Laikas slinko, kalbos-taip pat, kol galiausiai jau nebeliko nė apie ką kalbėt.  Išskyrus Sąrašą. Ši žinia, kaip Melijandra matė pritrenkė šeštakursę grifę, o Igorio- ne. Vilkolakė būtų irgi pasimetusi, sutrikusi, tačiau žinojimas kad ji tame sąraše ne viena- ramino, lyg smuiko muzika naktyje. Tad, mažoji Lorijan išliko rami, nepalūžusi, žinanti, kas jos laukia ateityje.
Staiga, išgirdusi tylų Igio balsą, Mela atsisuko į jį.
-Žinoma,- tokiu pat balsu prašneko, ir nusekė paskui, palikdama likusiuosius sau už nugaros.  Nors, pripažinkim, Melijandra norėjo dar likti šiame kabinete.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Ashalain Blackmore Rugpjūčio 18, 2017, 08:08:10 pm
Ak, tas nelemtas žvilgsnis, turėjęs laikytis ties jaunuoju mokytoju, ko gera, teoriškai už jį patį jaunesniu, bet ne, kur tau - kas kelias sekundes tarsi nesusilaikydamas pakeldavo akis į merginą. Negalėjo ja nesižavėti net ir tokia abejinga. Tačiau visgi tai atsitiko - o to reikėjo tikėtis nuo pat tada, kai peržengė pilies slenkstį - Caroline jį pastebėjo. Negalėjo tikėtis, kad mergina bus laiminga pamačiusi savo baisiausią košmarą. O taip, jis žinojo savo elgesio padarinius, žinojo, kaip mėnesių mėnesius auka vaikšto tuščiomis akimis, kol o truputėlį praranda norą gyventi. Kol gyvastis palieka ją po trupinėlį, po labai mažai, matė, kaip iš akių pasitraukia bet kokie gyvybės požymiai, kaip suglemba kūnas. Girdėjo, kaip įtraukiamas paskutinis oro gurkšnis, kol galiausiai telieka tik bejausmis kiautas. Jam tai rodės tarsi koks paslaptingas, antgamtinis ir be proto galingas procesas, pasižymintis nežemišku grožiu. Mirtis - vienas žavingiausių dalykų. Negailestinga, stipri.
O štai jaunasis mokytojas apie karą, kuris neabejotinai reiškė tikrą puotą mirčiai. (na ir žinoma jam. Kraujas... Randai... Klyksmai... Taip, tai reiškė tikrą šventę juodžiausiam jo sielos demonui), kalbėjo taip pat linksmai ir nerūpestingai, kaip aiškintų kokia apvalutė turgaus bobulytė apie vietinės reikšmės skandalą. Susiraukė - jei tas Ridlis iš tiesų tas, kuo dedasi, galėtų nors lašiuką pagarbos parodyti Mirčiai.
Griežtame veide nė raumenėlis nevirptelėjo - apie Slapstūnus girdėjęs nebuvo nuo tada, kai gavo kvietimą susitikti Šerno galvoje. Nieko nuostabaus, kad po atsisakymo jo pavardė atsidūrė jų sąraše. Kas tas sąrašas - tik lapas popieriaus. Ne, tam kas mėgsta žaisti mirtimi sąrašas nieko nereiškia. Tačiau reiškė kiti vardai jame - kad ir Caroline. Ką ji padarė? Sukryžiavo rankas ant krūtinės - tai štai ką mergina čia veikia. Kiti jo nedomino. Bent jau kol kas.
Vos tik profesorius baigė savo paskaitą, Carol pašoko ir nudūmė kaip akis išdegus. Bėk bėk, nepabėgsi. Ne, ne dabar. Dabar jis nieko nedarys. Įkvėpti, iškvėpti. Laukia karas. Išsišiepė kaip grobį užuodęs vilkas. Dar bus laiko išsiaiškinti, kaip šioji gražuolė pabėgo iš Mirties gniaužtų. Linktelėjimu parodęs, jog suprato visus nurodymus paskui įtartinai panašiuosius švilpius išsekė į koridorių. Nuo sienų sklindanti marmurinė vėsa priminė kalnus. Giliai įkvėpė ir vėl išsišiepė, tik šypseną buvo panašesnė į pasiruošimą pulti. Jau užuodžia kraują. Karas artėjo šimtamyliais žingsniais ir sotino vidinius demonus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Vocalist Rugpjūčio 20, 2017, 02:33:45 pm
Nenustebo palaikytas neprašytu svečiu, juk kiekvienas turi apsidrausti nuo visokių apsimetėlių, o ypač kai atėjo tokie laikai. Klodui vaidenos, jog sugrįžo damų ir riterių laikai, nors moterys  ir nenešiojo šimtakvoldžių sijonų ar tiarų, vyrai tebeturėjo žygiuoti į mūšį apsiginklavę kardais. Šioje situacijoje buvo du „bet“ vienas: jie eis nešini burtų lazdelėmis, veikiau panašesnėmis į ietį nei į kalaviją, o antras: kartu kariaut keliaus damos. Tai va, mąstydamas apie tokius niuansus švilpis klausėsi ką aiškina apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, taip primenantis jam jauną karalių, ką tik gavusį sostą po staigios tėvo mirties ir nežinantį, kaip valdyti šalį, todėl pokštaujantį apie kruviną karą kaip apie dar vieną pokylį, skirtą princesės Rozalindos Mari Montoe Fiore atvykimo garbei. Nieko, apginti šalį ne jo darbas, tegu sau pokštauja. mąstė jaunasis de Lomenie, žvilgčiodamas rudaplaukės švilpiukės pusėn, kuri berods, kaip tik domėjosi tuo jaunu karalium. et, tos mergos! Nu ir velniai jas. nusispjovė sau. Nulindęs į kampą, kad vėl nekristų niekam į akis, ir taip jau šįkart per daug dėmesio sulaukė, Klodas palaukė kol visi išsiskirstys, tada priėjęs prie kabineto savininko pažvelgė ir tarė.
-aš prisidedu. – nebuvo gerai įvaldęs gražbylystės meno, todėl savo žodžius dar sutvirtino rankos paspaudimu ir apsisukęs ant kulno išsineždino lauk.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lucy Lewins Sausio 10, 2019, 11:14:25 pm
Lucy sėdėjo savajame kabinėte su knyga rankose. Apsigynimą nuo Juodosios Magijos ji dėste jau nebe pirmus metus, tačiau, jos manymu, pasikartoti ir papildyti savo galvelę žinių nebuvo blogas dalykas.
Jai liko vos keli puslapiai ir knyga bus pabaigta, o ką tada daryti moteriškė neįsivaizdavo. Kažkokių įdomesnių knygų, kuriose žinios jai būtų reikalingos ji neturėjo, o pėdinti iki bibliotekos labai tingėjo. Nors, rodos, Lucy nebuvo didžiulė tinginė, bet, regis, ir jai užeina tokių dienų, kai nebesinori nieko tik tinginiauti. Tik, deja, egzistavo toks dalykas kaip darbas, laukiančios pamokos vertė ruoštis, o ne tinginiauti, o dar sugalvoti, kaip viską pateikti vaikams... Per tiek metų merginos fantazija buvo tuštut tuštutėlė, ji nieko įdomesnio, ar šaunaus negalėjo sugalvoti, o ir pati nežinia, kada paskutinį kartą treniravo savo gebėjimus ginti.
-Reikės man šiandien kažką geresnio nuveigti...-tyliai sumurmėjusi Lucy perskaitė paskutinį sakynį ir atsidususi padėjo knygą ant savo stalo prie burtų lazdelės. Jos žvilgsnis nukrypo būtent į ją ir mergina ėmė svarstyti, ką ypatingesnio ji visgi gali nuveikti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 11, 2019, 11:28:40 am
Elijah' ui buvo labai nuobodu, nežinojo ką nuveikti, tad gulėjo ant lovos ir mąstė apie paskutinę pamoką, kurioje dalyvavo - Apsigynimas nuo Juodosios magijos, jis gal ir įvykdė praktikos dalį, tačiau žinojo tik du burtažodžius, o jų norėjo mokėti kur kas daugiau. Jau senai mąstė apie papildomas pamokas, tačiau nenumanė, ar profesorė, kuri jį taip žavėjo, sutiks jį pamokinti, tačiau nepabandyti jaunasis vampyras negalėjo. Tad pakilęs nuo lovos apsitvarkė ir nužingsniavo link profesorės Lucy kabineto.
Šis atsistojęs prieš duris nežinojo ar tikrai yra tam pasiruošęs, tačiau kiti metai jau paskutiniai, o jam visiškai nesiseka. Tad šis kilstelėjo ranką, sugniaužė kumštuką ir tris kartus pabeldė, o tada pravėręs duris kištelėjo galvą.
- Galima užeiti? - Pasiteiravo Dawson' as ir įsliukino į klasę. - Aš atėjau čia, na.. - šyptelėjo, - žodžiu.. sunkiai sekasi man su šiuo mokslu, tad norėčiau papildomų pamokų jei tai įmanoma, jūsų pamokų originalumas labai patinka, tačiau man labai nesiseka, nors nelabai malonu prisipažinti, nes kaltas aš, nelankiau pamokų ir visa kita,- išlemeno Chris' as ir apsižvalgė po klasę, kažkodėl, jis jautė, kad koledžo vadovė nėra paprasta burtininkė, nes tas kartas, kai ji be jokių šiltų apdangalų atėjo į mišką privertė vaikiną mąstyti, kad ši vampyrė, bet to klausti būtų buve labai nemandagu, tačiau smalsumas, neaišku, kada jis pasireikš.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lucy Lewins Sausio 14, 2019, 08:42:21 pm
Lucy akys nukrypo ties durimis, kai ši išgirdo dar tolėliau esančius žingsnius. Merginos klausa buvo tobula, gal netgi geresnė už tobulą, o ir į tokius garselius mergina kreipė didelį dėmesį. Ji smalsiai laukė, kol rankenėlė bus palenkta ir kažkas įžengs į jos kabinetą ir svarstė, kas ją nusprendė aplankyti. Kad tai bus mokinys mergina negalvojo, manė, kad ateis kažkoks kitas profesorius, bet ne...
Pasigirdo beldimas, Lucy šyptelėjo, dvejojimai, kad žmogutis eina ne pas ją pranyko, nors, toks ir žmogutis... Vaikinukui kištelėjus galvą mergina linktelėjo ir kurį laiką jį stebėjo. Mokinuką ji atsiminė, netgi puikiai, juolab, mergina lengvai galėjo atpažinti, kad šis buvo ne šiaip sau žmogiukas ir jai iš tikrųjų tas patiko. Tik atvykusi profesoriauti mergina manė, kad Hogvartse nesutiks jokių panašių gyvių, kad gyvenimas čia bus visiškai ramus, bet dar praeitais metais susipažino su dar vienu ypatingesniu profesoriumi ir suvokė, kad Hogvartsas turbūt magiškiausia vieta, kokioje ji buvo.
-Na, na... Ir kodėl nelankei pamokų?-Lucy žvilgsnis nukrypo nuo mokinuko ties knyga, kurią neseniai skaitė. Ji atsistojo ir pasiėmusi knygą padėjo ją ant vienos iš kabinete esančių lentynos.
-Ir ko tikiesi iš manęs?-juodaplaukė pakėlė akis ir dar kartą nužvelgė vaikinuką. Jos manymu, kas mokytųsi, tam jokios pagalbos nereiktų, tačiau, jei jau žmogutis prašo tebunie. Ji vis dar jį tyrinėjo, bet jos galvoje, kažkur kamputyje, jau ėmė kurtis planai, ką galėtų nuveikti su tuo Grifiuku.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elijah Chris Dawson Sausio 15, 2019, 09:52:05 pm
Rodos vaikino įtarimai pasiteisino, nesunku buvo pajusti, kad profesorė - vampyrė, vien tik jos išvaizda tą sakė. Na ką Elijah bus tik smagiau, juk ne kasdien pabendrausi su koledžo vadove, apsiginymo nuo juodosios magijos profesore ir dar vampyre, čia gaunasi trys viename, nors džiugauti per daug nereikėtu.
Vos tik šis įžengė į klasę, profesorė Lucy neatrodė labai patenkinta, tačiau, kaip nors teks jiems čia susibendrauti, nors bent išeis iš šio kabineto Chris' as kažką pramokęs, tačiau gal jis ir klydo.
- Dėl to, kad tiesiog, hormonai truputį sumišo, tad nieko nesinorėjo, o be to nebuvo, kad visiškai nelankiau, lankiau, tik daug praleidęs, o burtažodžių kokių norėtusi daugiau pramokti, - bandydamas suktis iš padėties, kažką ten tyliai murmėjo Elijah, norėdamas įsitikinti, kad neapsigavo sakęs, kad ši vampyrė.
- Iš jūsų ko tikiuosi? Turbūt, kad praktikos ir kažko naujo, kas galėtu įstrigti mano smegenėlėse, nes apsiginti aš dažniausiai galiu ir be burtų pagalbos, tačiau norėtusi mokėti kažką, kas ir su tuom būtų susiję. - Išlemeno Chris' as žvilgtelėdamas į Lucy.
- Be to jūsų paskutinė pamokos praktika buvo tikrai išradinga, - šyptelėjo Dawson' as, gal truputį ir bandė įsiteigti, tačiau pasakė tiesą. Grifų Gūžtos vadovė buvo griežta, tačiau kūrybinga.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lucy Lewins Sausio 22, 2019, 04:29:17 pm
Lucy pavartė akis.
-Nors ir girdžiu, galėtum kalbėti aiškiai. Išvardinti dalykai nėra pasiteisinimas...-mergina savo minties nepabaigė išsakyti, tačiau jai nepatiko, kad globojamo koledžo mokinys buvo toks... apsileidęs. Ir kaip pamokyti ji jau žinojo. Savotiška pamoka, nors, turbūt jos visos pamokos tokios buvo.
Profesorė šyptelėjo dėl komplimento, o tada apsidairė aplink klasę, lyg kažko ieškotų. Jos galvoje sukosi planas, ką ji turės atlikti su tuo vargšu vaiku.
Gaila, bet norimo daikto mergina nesurado, atsidususi ji suėmė burtų lazdelę ir po kelių mostų ant Elijah veido atsirado juodas raištis, kurio pagalba šis neturėjo nieko matyti.
-Neišsigąsk, man taip bus linksmiau-Lucy kalbėjo tyliai, bet žinojo, kad jos žodžius vaikis girdi puikiai. Ji vėl mostelėjo burtų lazdele ir kabineto vaizdas pasikeitė. Išnyko visi baldai, visos lentynos, išnyko ir sienos. Liko balta erdvė su dviem... vampyrais.
-Na, sakyk, koks, tavo manymu, burtažodis geriausias, kurį žinai?-kažkur tolumoje pasigirdo žmogaus riksmas, bet Lucy nekreipė dėmesio.-Beje, raiščio nenusiimk.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elijah Chris Dawson Vasario 03, 2019, 02:05:28 am
Elijah suprato, kad su šia profesore nebus lengva, tačiau jis pasistengs, kad ši nepyktu ant jo labai už apsileidimą, tačiau šiais metais jis stengiasi, net rodosi pamokų nepraleido.
- Žinau, tačiau taip nutinka ir turbūt ne man vienam, juk dabar aš stengiuosi.. - kiek liūdnokai išlemeno Chris' as, tačiau stengėsi per daug neprisikalbėti, nenorėjo, kad profesorė ant jo pyktu, taip, jos būdas sunkus, o pyktis su ja būtų blogai, labai blogai.
Profesorė ėmė dairytis po klasę, Elijah kiek supanikavo, žinojo, kad gero dabar nelauk, juk jis tikrai buvo prisidirbęs, nors atėjo čia ne arešto atlikti, tačiau jautė, kad tą ir darys.
Staiga ant vaikino akių atsirado raištis, tačiau jis labai dėl to nesinervavo, nes viską jautė..
- Pasilinksminkit, profesore.. - ramiu balso tonu atsakė šis, tačiau taip pat tyliai, jis jautė, kad aplink jį viskas išnyksta, jis stengėsi susikaupti ir susikoncentruoti dabar į tą vietą, kurioje jis esąs, mat, kad galėtu viską išsivaizduoti, o pagrindiniai dalykai, kurie jam buvo reikalingi - klausa ir jutimas.
- Kurį žinau ir moku naudoti turbūt būtų, expelliarmus - tarstelėjo Chris' as ir išgirdo riksmą sklindantį iš kažkur toliau, tačiau nekreipė dėmesio, nes komandos jokios negavo, - klausau, - nežymiai kilstelėjo lupų kampučius ir laukė kažko įdomaus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lucy Lewins Vasario 11, 2019, 04:22:30 pm
-Aha... Tada turbūt puikiai jį turėtum mokėti...-tyliai kalbėdama mergina ėmė vaikščioti. Tolumoje girdėjosi dar daugiau garsų, bet kol kas merginai jie nebuvo reikalingi.
-Užduosiu dar kelis klausimus, o tada pradėsim... Kaip sekasi kitose pamokose? Nuodų ir Vaistų pavyzdžiui?-profesorė rinkosi informaciją, kokią tik galėjo gauti, kadangi norėjo parodyti, kad nebūtina puikiai valdyti burtų lazdelės, kad galėtum nukenksminti priešininką, ar galbūt jį sugluminti.
-Kur žadi naudoti tai, ką išmoksi?-ramiai paklaususi Lucy sustojo ir įsistebeilijo į Elijah. Ji stebėjo jo kūno kalbą, norėjo įsitikinti, kad šis sakys tiesą. Aišku, ji tikėjosi kažkokio nuoširdaus atsakymo, norėjo žinoti tik tiesa, nors čia galėjo viskas užsibaigti, arba pagerėti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elijah Chris Dawson Vasario 18, 2019, 12:46:58 pm
- Na nežinau, ką reiškia tas jūsų puikiai, ne kartą esu jį naudojęs ir kiek pamenu visi tie kartai buvo sėkmingi, tad toks ten ir puikiai, - kažką ten po nosimi burbtelėjo Dawson' as ir stengėsi mažai judėti, nes jo akys matė tamsą, kuri sklido nuo raiščio ant akių, o tuo metu jo ausys gaudė garsus sklindančius iš kažkur toliau.
- Profesore.. - tarstelėjo Chris' as, - kas ten per garsai? - Stengėsi nebūti labai smalsus, tačiau jam tas visiškai nesisekė.
Išgirdęs sekantį profesorės klausimą šis visiškai pasimetė, tik jis vienas žinojo, kad su mokslais jam labai prastai, tačiau ką jam ši padarys.
- Visiškai nesiseka, - išlemeno Chris' as, tačiau gana garsiai. Vos tik įžengęs į šį kabinetą bijojo, tačiau bendraujant su Grifų Gūžtos vadove jaudulys dingo.
- Kur kitur jei ne per egzaminus, na, gal prireiks ir apsigynimui kada, juk gyvenimas nenuspėjamas, - kilstelėjo lupų kampučius vampyras ir stengėsi įsijausti į aplinką ir ją įsivaizduoti, kaupėsi kiek tik įmanydamas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lucy Lewins Kovo 04, 2019, 08:49:35 pm
Mergina linktelėjo, nors ir žinojo, kad vaikinukas to nepastebės dėl raiščio. Gal aš perspaudžiu? Savęs klausdama Lucy nužvelgė mokinuką ir susimąstė, kad kitos pamokos nebus tokios "dramatiškos".
-Pamatysi...-paslaptingai tarstelėjusi juodaplaukė šyptelėjo sau. Jai iš tikrųjų buvo įdomu, ar vaikinukas sugebės išnaudoti turimas galimybes.
-Hm... Nei Ateities būrimas, nei Transfigūracijos pamokos? Niekas?-Nusivylusi mokinuko atsakymu Lucy pasitaisė plaukus ir susimąstė, kaip žmogui gali nesisekti viskas? Juk taip nebūna, kažkurioj srity turėtų tikrai mokėti daugiau nei kitose, nebent... Nebent tingi.
-Taigi... Nenuspėjamas, gerai, pradėsim rimtai dirbti, užteks tave tardyti,-padariusi pauzę mergina išgirdo sprogimą, ji net pati dėl jo krūptelėjo, bet ką gi.
-Jei jau taip patinka expelliarmus, su juo ir pažaisime...-Lucy paėjo šiek tiek į šoną, kad būtų Elijah iš dešinės ir išsitraukė burtų lazdelę.
-Pataikyk į mane nenusiėmęs raiščio,-jos manymu, užduotis, kaip vampyrui, buvo visiškai lengva, tad ji pasiruošė gynybai ir laukė, kol berniukas ims kažką daryti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Maja Patvel Sausio 06, 2020, 07:25:11 pm
 Aplinkui hogvartso pilį snigo ir buvo kiek apsiniaukę, bet šalta nebuvo, tad sniegas vos pasiekęs žemę virsdavo vandeniu. Pilies koridoriumi, link apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto ėjo Maja. Ją matyt veikė toks oras, tad juodaplaukė bandydama neįsileisti į galvą slogių minčių tyliai niūniavo vaikystės laikų dainelę. Šiandien profesorė ten ėjo arešto tikslu. Ji jautė, kad daug mieliau pasėdėtų su arbatos puodeliu rankoje, juo labiau, kad nežinia ar mokinys iš viso teiksis ateiti. Bet jei paskyrei areštą, tai reikia ir eiti. Pasiekus kabinetą Maja negarsiai atsiduso ir atidarė duris. Pasižiūrėjus pro langą profesorė atsisėdo į savo kėdę ir pradėjo laukti. Buvo nuobodu. Tikrinti mokinių darbus ar ruošti užduotis juodaplaukė neturėjo nei noro, nei jėgų, tad kurį laiką tiesiog žiūrėjo į laikrodį. Galiausiai Maja atsivertė ant stalo gulėjusį laikraštį ir pradėjo skaityti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 07, 2020, 06:33:27 am
Dafydd nesuprato, už ką gavo eilinį areštą. Atrodo, nieko tokio per pamoką nedarė. Tikėtina, kad iš viso nieko nedarė, bet negi už tokias smulkmenas reikia skirti areštą? Aišku, kai profesorė yra kažkoks vaikas, nėra ko stebėtis. Tiesą sakant, klastuolis dažnai negalėdavo atsistebėti Hogvartso profesorių jaunumu. Kita vertus, galbūt ne jo reikalas...
Ilgokai svarstęs nutarė į areštą nueiti. Nepaisant to, kad Klastūnyno vadovas buvo pasikeitęs, velsietis nebenorėjo prisidaryti dar daugiau problemų. Tuo labiau, kad niekada negali žinoti, ar profesoriai sugalvos šį kartą rašyti tėvams, ar ne...
Taigi vieną nešaltą žiemos rytą Dafydd pėdino apsigynimo nuo juodosios magijos profesorės kabineto link. Svajojo būti kur nors kitur, tik ne čia, deja, pasirinkimo nelabai buvo. Atsistojęs už kabineto durų žvilgtelėjo į laikrodį. Turėjo dar tris minutes. Dar to betrūko, kad Dafydd į areštą ateitų anksčiau nei reikia! Tad jis atsisėdo ant grindų ir pradėjo laukti. Labai tikėjosi, kad profesorė jau yra viduje - jeigu ji dabar ateitų, vaikinas atrodytų tikrai juokingai.
Po kurio laiko vėl žvilgtelėjęs į laikrodį pamatė, kad jau vėluoja penkias minutes. Bus gerai pasakė sau klastuolis ir atsistojęs atidarė duris. Nepasisveikino su profesore. Neįėjo į kabineto vidų. Tik stovėjo tarpduryje ir tylėjo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Maja Patvel Sausio 08, 2020, 04:20:33 pm
 Po kiek laiko Maja vėl pakėlė akis į laikrodį. Areštas turėjo prasidėti jau prieš dvi minutes. Neateis? Paklausė savęs juodaplaukė. Iš ties ją visai viliojo mintis pagaliau išeiti iš šito kabineto. Vis dėlto profesorė nusprendė dar truputį palaukti. Juk nelabai grerai atrodytų jei mokinys atėjęs į areštą nerastų profesorės - nors ir vėluodamas. Maja dar kartą apsižvalgė. Tuo metu atsivėrė kabineto durys ir tarpduryje pasirodė klastūnyno auklėtinis. Dar minutėlę juodaplaukė delsė laukdama mokinio pasisveikinimo ar dar ko nors. Galiausiai supratusi, kad nieko nesulauks Maja linktelėjo ir prabilo pati:
- Įeik, - profesorė padarė trumpą pauzę. - be to neblogai būtų jei pasisveikintum, - truputį tyliau pridūrė ji. Mėlynų akių savininkė apsižvalėgė. Sakyti moralų dėl pavėlavimo, sveikinimosi ar dar ko nors Maja tikrai nesiruošė. Galiausiai juodaplaukė mostelėjo lazdele ir ant jos stalo atsirado paprasta drėgna šluostė.
- Tavo areštas - nuimk nuo lentynų visus daigtus bei knygas, tada nuvalyk nuo lentynų dulkes ir vėl sukrauk daigtus atgal. Burtų nenaudok, - pasakė Maja ir pažiūrėjo į Daffyd spėliodama ką jis darys ar sakys, nes kad šis paprasčiausiai imsis darbo ji tikrai nesitikėjo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 09, 2020, 04:23:36 pm
Profesorei liepus (paprašius?) įeiti, Dafydd taip ir padarė. Tačiau pastaba apie pasisveikinimą buvo ištarta tylesniu balsu, tad velsietis apsimetė neišgirdęs. Jis čia atėjo - tai jau buvo didelis nuopelnas. Dar betrūko pradėti švaistytis mandagybėmis! Klastuolis plačiai nusižiovavo. Jis uždarė duris ir laukė, kokią užduotį skirs profesorė. Įsivaizdavo, kad tai bus kokia nors eilinė nesąmonė - juk profesoriai daugiau nieko ir nesugeba, kaip tik liepti atlikti kokias nors kvailas žiobariškas užduotis.
Ant profesorės Patvel stalo pamatęs ką tik atsiradusią šluostę velsietis jau įtarė, ką ji lieps daryti. Ir netrukus įsitikino esąs teisus.
- Ką? - klaustelėjo jis. Šį žodį palydėjo keiksmažodis. Paprastai klastuolis prie profesorių taip nekalbėdavo, tad dabar kiek gąstelėjo, tačiau netrukus nutarė, kad neverta kreipti dėmesio. Juk jis jau nubaustas, ar ne? Nereikia apsimetinėti, kad yra kažkoks mandaguolis. Tai velsietį privertė susimąstyti: jeigu prie kokio naujo profesoriaus jis dirbtų kaip geras berniukas, tas profesorius patikėtų? Ar jis jau pernelyg gerai žinomas?
Dafydd mąstė ilgokai. Galiausiai atsitokėjo ir prisiminė, kur esąs.
- Ne, - garsiai pratarė velsietis. Daugiau nieko nepridūrė. Ir nė nekrustelėjo. Vaikinas nė neketino atlikinėti tokios purvinos ir visiškai bereikalingos užduoties.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Maja Patvel Sausio 10, 2020, 04:42:36 pm
Vos paaiškinus užduotį Maja iš klastuolio burnos išgirdo ne itin gražius žodžius.
- Prašau taip nekalbėti, - griežtokai pasakė ji. Regis Dafydd apie pradėjo apie kažką galvoti. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė, kaip ir klastuolis, tylėjo laugdama tolesnių mokinio veiksmų. Klastūnyno auklėtinis ilgokai tylėjo ir Maja pati pradėjo mąstyti. Tokie užsispyrę mokiniai kiek glumino, bet kita vertus vien tik su tyliais ir paklusniais mokinukais gal ir nebūtų įdomu dirbti. Vis dėlto kaip galima būti tokiu užsispyrusiu ir į viską atmestinai žiūrinčiu žmogumi juodaplaukė nesuvokė. Maja užsigalvojo kokie dalykai, be aplinkos prieš vykstant į hogvartsą, ir kaip veikia žmogaus charakterį. Jos mintis nutraukė paprastas Dafydd atsisakymas. Akimirką profesorė neįsivaizdavo ką daryti. Žinoma ji nemanė, kad mokinys ramiai atliks užduotį ir išeis, bet tokio kategoriško "ne" nesitikėjo.
- Kodėl gi? - apsimestinai maloniu ir mandagiu balsu paklausė Maja. Tuo pat metu ji burtų lazdelės pagalba atskraidino šluostę į klastuolio rankas. Juodaplaukė žiūrėjo ką šis darys, o jos galvoje sukosi mitys apie tolesnę arešto eigą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 11, 2020, 02:21:13 pm
Be be be, prašau taip nekalbėti mintyse nusivaipė Dafydd, tačiau iš pažiūros atrodė, kad į žodžius nereagavo. Ar bent jau to tikėjosi velsietis.
Užsitęsusi tyla, ko gero, nustebino abu. Susidarė įspūdis, kad profesorė nelabai žino, kaip reaguoti į klastuolio kategorišką "ne". Tai velsiečiui patiko. Jis jau norėjo piktai išsišiepti. Deja, kaip tik tuo metu profesorė burtų lazdele nukreipė šluostę tiesiai jam į rankas. Ką gi, vis dėlto juk ji profesorė. Ir ne kokios nors nesąmonės, kur magija net nereikalinga, o mokslo, kuris gali būti visai pravartus. Tačiau tai nepridėjo noro atlikti tai, ką liepė profesorė Patvel.
- Todėl, kad šita užduotis kvaila, - rėžė raudonplaukis. Jis priėjo prie lentynos. Padėjo šluostę ant artimiausio stalo ir išėmė kelias knygas ir kitus daiktus. Nežinodamas, ką su jais daryti, paprasčiausiai numetė ant žemės. Kažkodėl vaikiną tai taip supykdė, kad jis skubiai čiupo dar porą knygų ir jas ant žemės šveitė gerokai stipriau. Matė, kad vienai knygai nuplyšo viršelis. Tikėjosi, kad profesorė to nepastebės - nenorėjo klausytis daugiau moralų.
Lentyna buvo tuščia, tačiau šluostė ir toliau gulėjo ant stalo nė nepajudinta.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Maja Patvel Sausio 15, 2020, 05:00:04 pm
- O kokia užduotis tau atrodo nekvaila? - ne itin griežtu balsu paklausė Maja vos klastuoliui atsakius. Juodų plaukų savininkė žiūrėjo kaip Dafydd prieina prie lentynos. Gal jis pagaliau pradės darbą. Maja pati nelabai mėgo areštų, ypač, kai mokiniai spyriojasi ir daro kone viską išskyrus paskirtą areštą, o juk neimsi ir nepaleisi mokinio vidury dar net nepradėto darbo - reikia aiškintis, visokiais būdais versti atlikti areštą. O tokia veikla profesirei malonumo nekėlė. Ji net pradėjo galvoti apie kitokio stiliaus areštą - paprasčiausią pokalbį su mokiniu. Gal tai bent kiek padėtų, arba padėtų bent kiek daugiau negu visi šitie areštai.
 Maja vėl pažvelgė į klastūnyno auklėtinį, šis iš lentynos ištrauktas knygas tiesiog numetė ant žemės. Juodaplaukė tyliai atsiduso ir trumpai pakėlė akis aukštyn. Klastuoliui dar kartą metus knygas, tik regis daug stipriau kažkuriai knygai nuplyšo viršelis. Maja kilstelėjo burtų lazdelę ir ištarė:
- Reparo, - ant knygos neliko jokios įplyšimo žymės. Dafydd nieko nebedarė, tad apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė priėjusi prie klastuolio prabilo:
- Ar nelengviau būtų paprasčiausiai atlikti užduotį ir išeiti? Kokia nauda iš tokio stovėjimo ir išsidirbinėjimo? - paklausė ji ir mostelėjo ranka į ant stalo gulinčią šluostę.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 22, 2020, 02:44:35 pm
- Ne tokia, kurią tu galėtum sugalvoti, - tyliai sumurmėjo Dafydd, vis tik tikėdamasis, kad profesorė šių žodžių neišgirs.
Laimei, ši profesorė buvo ne iš tų, kurie greit užsiplieskia. Taip pat ji nėra tokia baisi, koks yra buvęs Klastūnyno vadovas. Atrodė, kad jis gali daryti bet ką, profesorė Patvel vis tiek šnekėjo ramiai ir netgi beveik draugiškai. Vis dėlto šis tonas pakišo mintį, kad gal ir pačiam reikia pradėti kažką daryti. Atlikti tą prakeiktą užduotį.
Tarsi perskaičiusi mintis profesorė paklausė to paties. Ir tada visas Dafydd "gerumas" išnyko kaip nebuvęs. Juk daug smagiau būti geram, kai pats to nori, o ne kai kas nors tavęs prašo.
- Ne, nebūtų lengviau. Aš nesu namų elfas! - riktelėjo Dafydd. Po kelių akimirkų vis tik paėmė šluostę. Paskubomis nuvalė lentyną. Ir pats matė, kad paliko nemažai dulkių. Koks skirtumas - sudės daiktus atgal ir nieko nebesimatys. Velsietis surinko knygas ir sukišo atgal. Sudėjo ne taip tvarkingai, kaip jos buvo prieš tai, tačiau, reikia pastebėti, sukišo ne bet kaip.
Garsiai ir demonstratyviai atsidusęs patraukė prie kitos lentynos.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Maja Patvel Sausio 24, 2020, 09:41:26 pm
 Į klastuolio neigiamą riktelėjimą Maja nusprendė neatsakyti, jį nuleisti negirdomis ir tiesiog palaukti ką šis darys. Daffydd vis dėl to paėmus šluostę juodaplaukė nepastebimai šyptelėjo. Gal įmanoma susitvarkyti ir su tokiais mokiniais. Mokinys pradėjo šluostyti dulkes ir Maja visai patenkinta žiūrėjo į jį. Dulkės tikrai nebuvo nuvalytos tobulai, bet profesorė jautė, kad pasakius dėl to paskabą tik viską sugadintų. Juk vis gi klastuolis dirba. Daffydd į lentyną sudėjus knygas buvusi grifė suprato, kad klastuoliui išėjus turės viską pertvarkyti. Bet tai nebus sunku - keli lazdelės mostai ir tvarka... Mokinys garsiai atsidusęs nuėjo prie kitos lentynos.
- Labai gerai... - negarsiai pasakė Maja. Ji grįžo prie savo stalo ir vėl pradėjo žvilgsniu sekti Daffydd.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 25, 2020, 07:22:14 pm
Panašu, kad viskas aprimo. Dafydd ramiai pabaigs savo areštą ir galės eiti savo keliais. Tai, ko gero, buvo geriausias variantas iš čia įmanomų. O ko dar norėti, kai kažkokia kvaila profesorė skiria areštą?
Tad klastuolis jau buvo nusiteikęs nebumbėdamas atlikti viską, ką liepė profesorė. Žinoma, darbo kokybė nesiruošė pagerėti - juk jeigu profesorė nieko nesakė dėl pirmos lentynos, kodėl staiga turėtų skųstis, kad antra nešvari? Būtų pernelyg nelogiška, ar ne? Tad galima viską atlikti lygiai taip pat atmestinai. Ir tada velsietis bus laisvas ir galės šitos kvailos mergiūkštės, vadinančios save profesore, ir akyse nebematyti.
Ir tada Maja Patvel padarė milžinišką klaidą. Ji pasakė "labai gerai". Ir tuo metu tikriausiai turėjo omenyje raudonplaukio darbą. O pastarajam nereikėjo kažkokios profesoriūštės pritarimo. Dafydd supyko. Žinoma, jis neparodė profesorei, kad yra itin nepatenkintas. Paprasčiausiai paėmęs šluostę priėjo prie lentynos ir "netyčia" už jos užkliuvo. Ir tą padarė pakankamai stipriai, kad lentyna nugriūtų. Nereikia ir sakyti, kad didžioji dalis knygų nudribo tiesiai ant raudonplaukės galvos.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Maja Patvel Sausio 26, 2020, 06:05:25 pm
 Areštas pradėjo eitis kur kas sklandžiau. Maja nieko nekalbėdama žiūrėjo į raudonplaukį bandydama mintimis nenuklysti kur nors tolyn. Daffydd dirbo, atrodo visai paklusniai, nors žinoma niekada negali žinoti, kas dedasi mokinio galvelėje. Juodaplaukės žvilgsnis pamažu nukrypo nuo klastuolio prie lango.
 Bet žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis viskas negalėjo tiesiog praeiti ir baigtis sklandžiai. Tad staiga kaip lietus iš giedro dangaus ant Daffydd galvos pabiro knygos. Lentyna nugriuvus gulėjo šalia. Maja išplėtus akis ir truputį sutrikus žiūėjo į visą šitą maišatį. Galiausiai ji atsistojo ir priėjo arčiau klastūnyno auklėtinio.
- Neužsigavai? - po keleto sekundžių tylos paklausė buvusi grifė ir kiek suabejojo savo žodžių tinkamumu šioje situacijoje. Vis gi negalėjai žinoti ką daryti toliau neišsiaiškinęs situacijos, tad Maja pradėjo laukti žiūrėdama į klastuolį.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 27, 2020, 05:01:43 pm
Ko gero, neverta nė sakyti, kad galvą itin skaudėjo. Bent pora knygų pataikė kampais ir, kaip atrodė Dafydd, galimai galvą ir prakirto. Jis pasičiupinėjo pakaušį, tačiau kraujo neužčiuopė - gal vis tik ne viskas taip jau ir blogai.
Bet kuriuo atveju panelės Pavel rūpesčio klastuoliui nereikėjo.
- Ne, - piktai rėžė velsietis. Labiausiai jis pyko dėl to, kad profesorei, atrodo, nekilo nė menkiausias įtarimas, kad tai galėjo būti padaryta tyčia. Ji iš viso keistai ramiai į viską reagavo. Ar ji neturi jausmų? piktai pagalvojo Dafydd. Nežinojo, ką daryti su nugriuvusia lentyna. Juk ji, ko gero, įėjo į valytinų lentynų sąrašą. Ne, klastuolis tikrai prie jos nebelįs. Jis apsimestinai ramiai nuėjo prie kitos lentynos ir paėmė kelias ten buvusias knygas. Ilgokai laikė jas rankoje. Galiausiai sugalvojo dar vieną nesąmonę: priėjo prie lango ir švystelėjo knygas laukan. Grįžęs prie lentynos išėmė iš jos kelis ten buvusius apsigynimui nuo juodosios magijos reikalingus dalykėlius ir atsargiai padėjo ant žemės. Bet kaip pavalė lentyną ir tada pradėjo dairytis: kurgi dingo knygos, kurias jam reikia padėti į vietą?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Maja Patvel Sausio 29, 2020, 04:56:38 pm
 Klastuoliui atsakius neigiamai Maja kiek įtariu žvilgsniu pasižiūrėjo į jį, tačiau žvilgsnį tuojau nusuko. Juk jei sakė, kad neskauda, vadinasi pagalbos neriaikia, o jei reikia - pats kaltas, kad to nepasakė. Daffydd nuėjo prie kitos lentynos nuvirtusiąją tiesiog palikęs gulėti. Juodaplaukė kol kas tylėjo žiūrėdama ką šis daro. Ar bent vienas areštas galėtų praeiti ramiai? Pagalvojo. Atrodo areštai profesoriams, bent jau kai kuriems, buvo nė kiek ne geriau nei juos atliekantiems mokiniams.
 Klastuolis paėmė knygas ir ilgokai jas laukė rankoje. Maja jau norėjo ką nors sakyti, bet tuo metu mokinys pradėjo kažką daryti. Profesorė lengviau atsikvėpė, tačiau tuojau pat knygos iškeliavo pro langą. Buvusi grifė nebeištvėrė.
- Tuoj pat paimk savo burtų lazdelę ir sutvarkyk visą šitą, - griežtai ir gana garsiai pasakė Maja. Tai jau buvo nelabai panašu į kalbėjimą, nors rėkimu to irgi dar negalėjai pavadinti. Ji pardė į lentyną bei langą. - O paskui galėsi viską išvalyti, - nusisukdama ir eidama prie savo stalo pridėjo juodaplaukė. Pats prisiprašė daugiau darbo. Piktai pamintijo ji. Atsisėdus profesorė atsivertė laikraštį ir pabandė skaityti, bet mintys skrajojo visai kitur.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 30, 2020, 03:21:57 pm
Panašu, kad Dafydd pagaliau sugebėjo sunervinti šitą keistai nepykstančią mergužėlę, vadinančią save profesore. Jai liepus viską sutvarkyti klastuolis išsišiepė. Panašu, kad tikslas pasiektas. Ji supyko! Nuostabu.
Velsietis klusniai paėmė lazdelę ir priėjo prie lango. Jau ketino panaudoti accio kerus, kad pargabentų knygas. Dabar, kai tikslas buvo pasiektas, neliko prasmės daryti daugiau nesąmonių. Galima atlikti tą idiotišką užduotį ir traukti savo keliais.
Ir tada Dafydd prisiminė tos pačios profesorės žodžius. Jis sustingo, lazdelė kyšojo lauke. Rankai buvo kiek šalta, tačiau velsietis ilgokai mąstė.
- Profesore, - apsimestinai mandagiu balsu ištarė raudonplaukis. - Prieš kurį laiką man sakėte, kad viską turiu atlikti be magijos. Kaip aš turėčiau pasinaudoti savo lazdele be magijos?
Dafydd suprato, kad gali tik dar labiau supykdyti profesorę. Deja (laimei?) dėl savo jauno amžiaus juodaplaukė visiškai nebuvo baisi ar verta pagarbos.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Maja Patvel Vasario 02, 2020, 08:48:04 pm
 Daffydd priėjus prie lango Maja žvilgtelėjo į jį. Bent jau nesispyrioja. Tačiau klastuolio ranka su lazdele ilgokam laikui sustingo iškišta pro langą. Mokinys regis kažką mąstė. Maja su menka viltimi tikėjosi, kad jis nesugalvos daugiau kvailysčių. Klastuolio balsui pasiekus juodaplaukės profesorės ausis šios galvoje įsiplieskė dar kažkokia ugnelė. Ji atsistojusi priėjo prie Daffydd ir tokiu tonu, lyg aiškintų mažam vaikui prakalbo:
- Su burtų lazdele ir magija pritaisyk tą lentyną ir gražink į klasę knygas, o visą kitą padaryk be magijos. - Maja trumpai užvertė akis viršun. Ginčytis ji visai nebeturėjo jėgų, tačiau į galvą šovus dar vienai minčiai griežtoku tonu tuoj pat ją ir pasakė:
- Na bet jeigu taip nori, tai gali viską padaryti ir be magijos, - nelabai garsiai nuskambėjo profesorės balsas kabinete.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 03, 2020, 04:56:15 pm
- Accio, - staigiai burbtelėjo Dafydd, profesorei pradėjus sakinį, kad jis gali tai atlikti ir be magijos. To betrūko! Jeigu jau ta profesoriūkštė leido, klastuolis būtinai pasinaudos. Tačiau kokį burtažodį reikia naudoti norint sutvarkyti tą prakeiktą lentyną. Velsietis ilgokai spoksojo į ją, kol galiausiai prisiminė. Garsiai ištarė: - Reparo.
Laimei, pavyko. Raudonplaukis labai tingėjo naudoti burtus kelis kartus.
Likusias kelias lentynas jis sutvarkė nebepriešgyniaudamas. Norėjosi greičiau iš čia dingti. Savaime aišku, darbo kokybė buvo labai žema, tačiau mokinys padarė, ko prašė ta mergiūkštė. Ji neturi dėl ko prieštarauti! Savaime aišku, šis areštas neketino pakeisti Dafydd požiūrio į Mają Patvel ir jos kvailas pamokas. Jeigu jis norės, ir toliau darys nesąmones. Nors tikriausiai ten nė nesirodys.
Sumetęs knygas į paskutinę lentyną Dafydd patraukė kabineto durų link. Eidamas galvojo, ar reikėtų ką nors sakyti. Gal sulaukti leidimo išeiti? Tiek jau to. Klastuolis taip nieko ir nepasakė, neatsisveikino. Tik išėjęs garsiai trenkė durimis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Kovo 06, 2020, 09:46:57 pm
 Nykūs ir ilgi žiemos vakarai Marko nuotaikos nepakėlė. Pats neseniai sėdėjęs mokinio suole profesorius turėjo žinoti, kad su paaugliais susitvarkyti nelengva. Niūriai įsisupęs į juodą žieminį apsiaustą ir dar niūriau jausdamasis, vaikinas atrakino girgždančias kabineto duris. Jo kampas. Vieta, kurios be jo leidimo negali trikdyti nė vienas mažas parazitas. Durų trinktelėjimui nuaidėjus tuščiais koridoriais, Markas net nesivargino jų užrakinti - kas tokiu metu trenksis pas jį ir dar per žiemos atostogas? Kaip vadovas, gal turėjo pasielgti atsakingiau ir sugaudyt savo po pilį lakstančius auklėtinius, bet šiandien Marko viduje siautė liūdesys, o bet kokį pareigos jausmą gesino išsekimas. Kas geriausias liūdesio ir smegenų tirpiklis? Panele Kokia Ten Tavo Pavardė, du taškai! Mažas buteliukas, kurį mirktelėjusi jam įgrūdo pusseserė, norėdama palinkėti sėkmės profesoriaus vietoje, nuo pat rugsėjo gulėjo pamirštas stalčiuje. Negi alkoholizmas užkrečiamas? Balsu nusijuokęs iš tokios kvailos minties, jaunasis profesorius nusprendė, kad jam nuo streso visai galvelėje pasimaišė. Dar kelias minutes tyliai paspoksojęs į neaiškaus skysčio pilną indą, Markas sukaupė visą drąsą ir atsidaręs nurijo gurkšnį. Alkoholis nudegino gerklę ir kosėdamas buvęs klastuolis šleptelėjo ant kėdės. Markas susiraukė ir dar kartą pažiūrėjo į teliūškuojantį bronzinį skystį, bet nusprendęs, kad vakaras ilgas, o jis gali prarasti tik darbą, dar kartą užsivertė buteliuką. Kas bus, tas bus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Verna Cox Kovo 06, 2020, 11:35:23 pm
Verna apsvaigusi lingavo koridoriumi, visgi bandydama pasigerinti nuotaiką padaugino gero ir dabar nežinojo ne tik, kurioje pilies dalyje randasi, bet ar ji iš tiesų turi kūną, apie kurį priminė tik lengvas pykinimas. Besvirduliuodama klastuolė išgirdo nuaidėjusį durų trinktelėjimą ir patraukė link šio garso šaltinio. Kad ir kaip ji besistengtų demonstruoti, kad kitų jai nereikia, mergina iš tiesų nekentė būti viena ir tokioje būsenoje jos troškimas rati bet kokią kompaniją stūmė ją į priekį.
Įslinkusi pro duris, kurios neseniai buvo užvertos, Verna jas švelniai uždarė ir, klestelėjus ten pat kur stovėjo, apsidairė. Jos apsiblaususį žvilgsnį sutiko jaunuolis su buteliu rankose. Mergina išsišiepė ir šiaip ne taip apversdama liežuvį ištarė:
-O... Labas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Kovo 06, 2020, 11:54:28 pm
 Pusė butelio jau buvo dingę, bet Markas nesijautė per daug apsvaigęs. Tyliai teliūškuodamas aitrų skystį buteliuke, profesorius mąstė. Mąstė apie savo nevykusį karjeros pasirinkimą, kuris jam, deja, tokioje būsenoje visai pradėjo patikti, apie kažkokias buvusias svajones, Luką... Atsidusęs vaikinas išgėrė dar. Šiąnakt nenorėjo mąstyti. Gal taip ir būtų sėdėjęs, jei ne prasivėrusios kabineto durys. Netikėtas sujudimas privertė Marką įsitempti, kai adrenalino banga užgriuvo jį. Jaunasis profesorius buvo pasiruošęs pašokti ant kojų ir bandyti suregzti kokį apgailėtiną pasiteisinimą, bet pro jo kabineto duris įžengusi mergina tik atsisėdo ant žemės ir pradėjo kažką vos suprantamai kalbėti. Markas norėjo sau su netoliese gulėjusiu vadovėliu trinktelėti - negi čia koks košmaras? Jam nuo darbo tikrai stogas pačiuožė...
-Ak, Verna,-atpažinęs auklėtinę, Markas truputėlį atsileido, bet nuo kėdės bijojo atsistoti, nes bijojo, kad kojos neatlaikys ir jis apsivers.-Neturėtum būti... Blaivesnė ir bendrajame kambaryje?
Jausdamasis lyg vaikas, kurį mama užklupo valgant sausainius be leidimo, profesorius nelabai koordinuotu, bet greitu, judesiu paslėpė beveik tuščią buteliuką stalčiuje. Neblaivas protas leido visokioms mintims lįsti į galvą, o vaikino žvilgsnis lėtai keliavo merginos kūnu. Šešiolika, Viešpatie, Markai, ką tu galvoji, jai tik šešiolika. Tylėdamas profesorius prisidengė dar labiau išraudusį veidą rankomis ir pats nebesusigaudė savo jausmuose ir noruose.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Verna Cox Kovo 07, 2020, 12:01:50 pm
Verna išgirdusi savo vardą apsidžiaugė sulaukusi dėmesio ir pabandė atsistoti. Deja, tai padaryti pasirodė daug sunkiau nei ji tikėjosi - mergina jautė kaip gravitacija ją traukia žemyn , nors tuo pačiu metu jai atrodė, kad jos kūnas plūduriuoja nesvarumo būsenoje, atsiskyręs nuo smegenų. Visgi įdėjusi daugiau pastangų ji sutramdė neklusnias kojas ir beveik keturpėsčia nulingavo link sutrikusio profesoriaus, pakeliui murmėdama:
-Aš ne girta, tik truputį parūkiau haha... Ir turbūt pasiklydau hehe... - su šiais žodžiais Verna užkliuvo už savo kojų ir visai negrakščiai sudribo Markui ant kelių. Pakėlusi akis mergina nužvelgė jaunuolio veidą ir nusijuokė. - Profesoriau, jūsų veidas toks raudonas.
Klastuolė sekundę susimastė. Profesorius? Kodėl aš taip jį pavadinau? Jis juk mokinys... Ar ne? Tačiau greitai šios mintys nuplaukė ir merginos galva vėl liko tuščia.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Kovo 07, 2020, 01:05:19 pm
 Vernai nepasilaikant ant kojų net ir Markui pasidarė aišku, kad mergina tikrai kažko vartojo. Jis norėjo atsistoti, nutempti ją į požemius ir rytoj paskirti kokią bausmę, bet pats nelabai pastovėjo, o keliais ropojanti Verna tikrai jam nepadėtų išlaikyti pusiausvyros. Gėda. Klastuolė klastelėjo jam ant kelių, sujudindama ilgai miegojusius jausmus. Profesoriaus veidas dar labiau išraudo, mintyse suskambo visi pavojaus varpai, o ranka ,,netyčia" nuslydo ant merginos kojos.
-Panele Cox,-maloniai šyptelėjęs mokinei tarė Markas.-Tokiu metu turėtumėte būti lovoje, o ne pas mane ant kelių. Ir taip, pilyje pasiklysti lengva, bet kodėl atėjote čia?
Kad ir kaip nenorėjo sau to pripažinti, visa ši situacija jam patiko. Jaunasis profesorius pirmą kartą galėjo atidžiai įsižiūrėti į Vernos veidą iš arti. Šviesios, šiek tiek apsiblaususios akys, Markui priminė tas dienas, kai kapinėse jis gulėdavo duobėje ir žiūrėdavo į dangų. Ramybė, kurios jis taip pasiilgo. Jeigu prieš tai skambėjo tik pavojaus varpai, dabar sukaukė visos ,,profesoriaus ir mokinio santykių" ribos peržengimo sirenos. Kažkurioje smegenų kartelėje suvokdamas, kad kam nors juos užklupus dabar, jis lėktų iš Hogvartso kartu su skandalu ir skambia antrašte laikraštyje, Markas tyliai nusikeikė ir, patraukęs ranką nuo merginos kojos, susirado nebaigtą gerti buteliuką ir susivertė gėrimo likučius į gerklę. Kas bus, tas bus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Verna Cox Kovo 11, 2020, 12:11:35 am
Klastuolė šiek tiek pasimuistė ir patogiau įsitaisė Markui ant kelių. Mergina buvo pasiilgusi artumo ir šilumos, kurią galėjo suteikt tik kitas žmogus. Išgirdusi profesoriaus klausimą Verna pakėlė sudrėkusias akis ir maldaujamai pažiūrėjo į tamsias Marko akis, kurios atrodo tarsi žadėjo ją godžiai praryti.
-Aš žinau, kad turėčiau būt lovoj, bet ten taip šalta ir vieniša ir aš nežinau kaip čia atsidūriau. Tik išgirdau užsidarančias duris ir nusekiau tą garsą. Prašau profesoriau, nenubauskit manęs, aš tik nenorėjau būti viena.
Klastuolė jautė, kad tuoj apsiverks, tad įsikniaubė Markui į krūtinę ir paslėpė veidą. Maloni šiluma greitai nuramino merginą. Ji šiek tiek atitraukė galvą. Perbraukus per kelias ašarų ant profesoriaus drabužių paliktas dėmeles mergina leido rankai slysti vis žemiau ir žemiau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Kovo 11, 2020, 01:14:52 pm
 Vernai įsikniaubus į jo krūtinę, Marką apėmė nepažįstamas, bet malonus jausmas. Ne, tai buvo pažįstamas jausmas, tik jo seniai niekas nebuvo iššaukę. Profesorius pajuto, kaip Vernos ranka slysta žemyn.
-Ne,-jis ją sustabdė ir prisiglaudė arčiau.-Tu verta daugiau nei girtas mokytojas. Susirask... Ką nors savo amžiaus,-Markui truputėlį vėlėsi liežuvis. Vaikinas papurtė galvą,-Ne, ne...
Buvo malonu, laikyti kažką savo rankose ir apie nieką negalvoti. Švelniai nykščiu braukydamas ratus klastuolei ant nugaros, profesorius atsilošė ir įsitaisė šiek tiek patogiau. Ant lubų matėsi nuo sniego atsispindėjusi šviesa. Žiema - šalčiausiai metų laikas, kalbant ne tik apie temperatūrą. Bet dabar Markas nebuvo vienas, o mergina, besiglaudžianti prie jo, darė šį vakarą geresiu Gal reiktų ją palydėt iki bendrojo kambario?.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Verna Cox Balandžio 01, 2020, 06:40:13 pm
Iš visų Marko ištartų žodžių Verna pilnai suprato tik paskutiniuosius. Ne, ne... Šis trumpas žodis vis sukosi Vernos galvoje, kaip užstrigusi plokštelė, kiekvieną sykį besikartodamas vis labiau ir labiau praskaidrindamas tarsi rūko aptrauktą merginos protą, kol galiausi ji atgavo užtektinai sveikos nuovokos, kad suprastų kur ji yra ir kas dedasi. Klastuolė šiek tiek išsigandusi pažvelgė į apsiblaususias profesoriaus akis. Nors jos mintys dar tarsi plaukiojo, o pasaulis atrodė lyg padarytas iš vatos Verna suprato, kad ši situacija ne tik buvo visiška to, ko ji norėjo priešingybė, bet ir dvelkė didelėmis problemomis.
Skubiai stryktelėjusi ant tarsi nutirpusių kojų mergina susvyravo, tačiau atgavo pusiausvyrą ir išbėrusi: "Atsiprašau, kad sutrukdžiau, Profesoriau." išlėkė iš kabineto taip greitai, kiek netvirtos kojos leido.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 02, 2020, 09:27:55 am
 Markas jau pradėjo susitaikyti su savo nederamais norais ir įgeidžiais, kai Verna lyg lediniu vandeniu apipilta pašoko nuo jo kojų, išsilaisvindama iš vaikino glėbio. Matydamas netvirtai ant kojų stovinčią auklėtinę, profesorius norėjo jai padėti, kad tik ši nenusiverstų ir nesusižeistų. Deja, jam nespėjus sureaguoti, mergina kažką išbėrė ir dingo už kabineto durų, palikdama rudaplaukį vieną su savo nedoromis mintimis.
 Markas sėdėjo, bandydamas suvokti, kas čia ką tik įvyko. Jis vaikščiojo plona linija, kurią peržengus būtų priverstas užsiregistruoti kaip nusikaltėlis ir visi vaikai būtų laikomi nuo jo dešimties metrų atstumu. Bet kas neįvyko, tas neįvyko. Jaunasis profesorius tikėjosi, kad Verna nenueis pasiskųsti direktorei ar kitam mokytojui. Būtų gėda. Ir jis labai greitai būtų bedarbis, o grįžti į vienišą butuką Dubline nesinorėjo. Gal jau pradėti krautis daiktus? Nusprendęs, kad jam pirma reikia prasiblaivyt ir susitvarkyt, Markas išlėkė į dušą. Problemas spręs vėliau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 17, 2020, 09:35:18 pm
  Vakaras pilyje neatrodė niekuo ypatingas, ji net neturėjo išsliūkinti iš miegamojo, iš bendrojo kambario ir trainiotis koridoriais. Pasimetusi, verkianti ir suskaudančia krūtine. Ji ir neturėjo perskaityti globėjo laiško, kuriame buvo parašyta, kad jo tėvui Meksikoje nelabai gerai su sveikata ir Juanas turi grįžti, o jos negalės paimti per atostogas į Fleglį arba į tą pačią Meridą, ji privalės likti Hogvartse. O to Adelė nenorėjo. Nekentė fakto likti ten, kur visada būdavo, ten, kur sienos jau spaudė nesveikai, kurios stūmė ją šalin. Negalėjo pakęsti ir jaudulio visame kūne, mylėjo savo globėjo tėvus, kurie atstojo jai senelius bei antrąją, tačiau pirmoje vietoje, šeimą.
  Prikando apatinę lūpą, jautė skausmą ties tatuiruotėmis, sugniaužė dažytus plaukus, garsiai šnopavo. Kojos pradėjo nenumaldomai drebėti, delnas įsirėmė į sienos lyg į vienintelę gelbėtoją, lėtai nuslydo iki ilgų marškinėlių kraštų. Ginger galvoje atsklido paskutiniojo panikos priepuolio klyksmas, tai nežmoniškai spaudė iš vidaus, nuslydo ant žemės. Suvarė nagus į nuogas, randuotas ir pamėlusias kojas. Sunkiai gaudė, rodos, jau paskutiniuosius šviežio oro gurkšnius, pajuto norą ištuštinti skrandį, darėsi per karšta, prakaitas tekėjo per visą kūną. Apsiblaususios akys bandė dar kažką sutikti, kažkieno prašyti pagalbos. Skausmas krūtinėje tapo dar aštresnis, dar skaudžiau dūrė ir Bethoveno mylėtoja suklykė kaip tada pamokoje, ir vėl visas klyksmas atsidaužė į visas sienas, langus, grįžo atgal ir susigėrė gal į lubas, gal į grindis, gal į ją pačią, velniai žino. Akių vokai apsunko, dangaus mėlynės akys, išgraužtos ašarų, pasislėpė po jais. Liko tik suglebęs žaliaplaukės/juodaplaukės kūnas netoli kažkurio profesoriaus kabineto.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 17, 2020, 09:54:56 pm
 Buvimo mokytoju pliusas - alga ir savas kampelis. Minusas - padykę auklėtiniai ir patruliavimas koridoriais. Kaip ir bet kurį eilinį vakarą aplankęs savo mažąsias gyvates bei atskaitęs joms savotišką moralą, Markas grįžinėjo atgal į savo kabinetą, kurio spintoje jau ir šiokį tokį miegamąjį įsirengė.
 Vyriškio mintyse pagalvė šoko susikibusi su migdomuoju eliksyru, o jiems plojo knygos apie juodąją magiją, kai koridorių perskrodė panikos kupinas klyksmas.
 Profesoriaus kūnas sureagavo greičiau nei smegenys ir net nespėjęs susivokti, kas, kur ir kaip, Markas buvo prie savo kabineto.
 Prie durų gulėjo mergina. Ne klastuolė - savo auklėtinius visus jau mintinai išvardintų. Sužeista neatrodė, tai yra, negulėjo kraujo baloj ir prie jos nebuvo prisikabinęs joks padaras.
 Gyva. Markas matė, kad ji kvėpuoja, o kažkaip liesti nelabai norėjosi - užteko praeito karto kabinete su Verna, kad savim nustotų pasitikėti.
 Atsargiai pakėlęs merginą dažytais plaukais, profesorius koja atidarė duris. Ant suolo neguldysi - ten net sėdėt nepatogu. Nepatenkintas, garbanius atsiduso.
 Pravėręs savo gyvenamosios spintos duris, merginą atsinešė į savo kampelį, apie kurio egzistavimą iki šiol mokiniai nenutuokė. Paguldęs paauglę ant lovos, Markas pritūpė ir pradėjo raustis spintelėje, ieškodamas raminančio eliksyro sau ir budinančio mokinei.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 17, 2020, 10:10:11 pm
  Merginos galva sunkiai vertėsi sugrįžti į normalų gyvenimą, juk, žinoma, kad geriau būti ten, nežinia kur, kaipgi kitaip. Nejautė nei pakėlimo, nei nešimo, nei paguldymo, na, supratome, kad nieko nejautė, važiuojam toliau.
  Jos akių vokai lėtai pakilo, užmatė kažką ir vėl nusileido, ausyse skambėjo kažkokių buteliūkščių dunksėjimai, jog Adelė pagalvojo, kad jai vaidenasi, todėl priglaudė delnus prie ausų. Nesuprato kas vyksta ar, juolab, kur ji randasi, dar visiškai nesiorientavo. Vėl pramerktos akys užmatė tamsiaplaukį, akimirksniu išpūtė tą dangaus mėlynę, sunkiai pasikėlė. Karčio banga nuvilnijo per visą kūną, ši prisiminė, neturinti kažko, kas dengtų jos randuotas kojas, tad pajautė menką raudonį, išmušantį jos skruostus. Norėjo prabilti, gal norėjo ir užrėkti, kad kas jis per velnias, kur ją atsitempė ir dar apkaltinti, kad neužmovė jai kelnių, nors apie kelnių nebuvimą vyruko ir negalėjo kaltinti. Dar akimirką patylėjo, tyliai atsiduso. Alkūnėmis pasirėmė į minkštą paviršių, pakilo, lėtai pasisuko šonan, nuleido kojas ant grindinio, kaip idiotė pamėgino stotis, kai susvyravo ir dirbo atgal ant lovos.
- Kur aš,- sumurmėjo sau, priglaudė savo mažą delną prie kaktos.
  Trenkė suvokimas makaulėn, jog išgyveno dar vieną ataką po ilgo laikas. Apėmė noras nesveikai žliumbti, tačiau leido tik kelioms ašaroms nuriedėti jos skruostais.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 17, 2020, 10:35:30 pm
 Buteliukai tyliai viens į kitą dzingsėjo. Marko galvoje buvo tuščia, nes smegenys vis dar buvo persijungę į pavojaus rėžimą. Profesorius jau greičiau būtų ką nors negalvodamas nuginklavęs nei surezgęs pusiau logišką sakinį.
 Mergina, gulinti jo sujauktoje lovoje, atgavo sąmonę. Budinančio eliksyro nebereiks. Pateliūškavęs melsvą skystį buteliuke, Markas nusprendė, kad eliksyre neplaukioja jokios musės skenduolės ir jis vis dar tinkamas vartojimui.
 Kai atsisuko į mokinę, galėjo pagaliau geriau į ją įsižiūrėti. Pastebėjęs randus ant kojų sureagavo... Niekaip. Buvo panašių atsižiūrėjęs ant pusseserės rankų nuo savižalos, tad tokie dalykai vaikino nebestebino. Greičiau kėlė gailestį, kurio niekam nereikėjo.
 Ištiesęs merginai buteliuką su raminamuoju eliksyru, tarė:
-Išgerk, pasijusi geriau. Koks tavo vardas? Iš kokio koledžo?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 17, 2020, 10:56:34 pm
  Mergina nepatikliai pažiūrėjo į mėlyną skystį, tuomet į vaikiną, tada vėl į tą mėlyną dalyką. Išrietė antakį.
- Ir iš kur man žinot, kad manęs nenumarinsi su šituo,- mostelėjo ranka.- Skystalu,- nesugalvojo kito tinkamo žodžio.
  Tačiau jau pagalvojo, kad blogiau gal ir nebus, tad paėmė iš jo rankų tą buteliuką ir dalį jo turinio susivertė sau. Perbraukė per sausas lūpas, papurtė galvą, nusibraukė žalią sruogą, krintančią ant akių. Sugaudė kitus šaudomus klausimus.
- Adelė, varnė,- sumurmėjo.- O tu kas?
  Ir galbūt tai buvo baisiai kvailas klausimas, tačiau juk ji rimtai nežinojo, nenutuokė ar dar išvis egzistuoja pilyje, gal čia koks pagrobėjas, tik ir laukęs, kada ši sukniubs ir galės ją parsinešti pas save. Sugirdyti ne aiškų marmalą ir apsimesti geru vyruku. Pati nusipurtė nuo tokių teorijų, mintyse sužiaukčiojo. Įsistebeilijo į jo tamsias akis.
- Ir ačiū, turbūt,- nejučiom gūžtelėjo pečiais ir sudėjo delnus ant šlaunų, nesmarkiai varydama nagus į jas. 
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 17, 2020, 11:37:10 pm
 Merginos Markas tikrai nebuvo matęs pamokoje - mokinę, tokiais neįprastais plaukais tikrai atsimintų. O ir ji į mokytoją žiūrėjo įtariai, tarsi pirmą kartą gyvenime matytų, o turbūt taip ir buvo. Merginai eliksyrą pavadinus ,,skystalu", vaikinas šyptelėjo. Vis dėlto, melsvo gėrimo Adelei neatsisakius, profesorius patenkintas linktelėjo.
-Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius Markas. Malonu susipažinti antroje mokslo metų pusėje, Adele. Gyvačiokiai mano auklėtiniai, tai jei kuris kels problemų, žinosi, kur kreiptis,-prisistatė garbanius.-Kaip jautiesi? Nenori nueiti pas seselę? Palydėčiau.
Tamsiose vyruko akyse atsispindėjo rūpestis. Mokinė, kad ir ne klastuolė, bet mokinė ir jis turi jai padėti. Kad ir kaip nesmagu ją matyti savo lovoje plikomis kojomis. Gal jai kelnes duot?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 12:05:36 am
  Adelė silpnokai nusišypsojo vyrukui. Pakraipė galvą, suraukė nosį, išgirdusi kas jis per vienas. Pagalvojo, gal reikėtų kreiptis kaip tinkama į profesorių, bet numojo ranka, neapsiverks gi. Timptelėjo marškinėlių apačią, susimąstė, jog jau būtų visai laikas parnešt savo subinę į miegamąjį, dar paprašyt, kad vaikinas labai nemuštų, kad ne laiku trainiojosi, kur nereikia.
- Ne, ne pirmas kartas, viskas gerai,- sumirksėjo, nusivalė paburkusius skruostus.
  Mergina vėl pamėgino laimę stotis, tačiau dar vis nusilpusios kojos neišlaikė svorio ir žemaūgė pajuto krintanti, norėdama kažkokios atramos nesąmoningai sugriebė už profesoriaus rankos ir visai netyčia nusitempė jį kartu. Adelė nugara šiek tiek skausmingai susidūrė su grindiniu, o virš jos vietą užėmė Markas. Akys automatiškai išsipūtė, mat beveik liestis nosimis ir dalintis bendru oru su profesoriumi nebuvo labai jauki akimirka.
- Aš, um, atsiprašau,-sumikčiojo nesitikėjusi, jog kažkada ant savęs užsivers tokį vaikiną.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 12:17:13 am
 Adelei atsisakius eiti į Ligoninės sparną, Markas susiraukė. Kad ir ne pirmas kartas, kaip sakė mergina, jis vis tiek norėjo, kad kažkas ją per naktį prižiūrėtų. Pamatęs, kaip varnanagė bando stotis, garbanius jau norėjo sakyti, kad ji dar palauktų, bet nespėjo. Mergina susvyravo ir, įsikibusi į profesoriaus ranką, nusivertė žemyn, kartu nusitempdama ir Marką.
 Jie buvo labai arti. Per daug arti. Dabar vaikinas matė, kokia smulki, palyginus su juo, buvo Adelė. Beveik kaip vaikas. Dangaus mėlynumo akys jam priminė tyrą ežerą, į kurio gaivų vandenį galėtum pasinerti.
 Toks netikėtas artumas buvo... Šiek tiek malonus. Bet mokytojas sau nenorėjo to pripažinti. Netinkama. Jis - profesorius, ji - mokinė. Ir dar ji atrodė labai jauna.
 Negalima.
 Markas, trumpas sulaikęs kvėpavimą, tyrinėjo Adelės veidą. Jis buvo taip sulindęs į savo mintis, kad net neišgirdo, ką mergina jam pasakė. Galiausiai pats pašoko, atsitraukdamas.
-Nesusižeidei? Viskas gerai? Aš tave tikrai į Ligoninės sparną nunešiu,-ištiesęs ranką, po rūpestingumo kauke savo sumišimą bandė paslėpti Markas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 12:32:14 am
  Tai tikriausiai buvo pati nejaukiausia akimirka merginos gyvenime per septyniolika metų, tačiau, pripažinkime, gana maloni. Tad ji dar kantriai išlaukė, kol vaikino tamsios akys baigs tyrinėti šiosios išblyškusį veidą. Pasijautė lengviau, kai jis atsitraukė. Pasirėmė alkūnėmis į grindis, stipriau užsimerkė, viena ranka pasitrynė akis, o tuomet pažvelgė į ištiestą profesoriaus ranką. Leido sau į jo delną įdėti savąjį smulkutį, sunkokai atsistojo.
- Man viskas gerai,- dar kartą pakartojo.- Manęs niekur nešti nereikia, turiu kojas,- nutilo akimirkai.- Ir visai nesvarbu, kad jos šiek tiek nenulaiko manęs. Septyniolika metų susitvarkiau su viskuo pati,- melavo pati sau.
  Ji nemokėjo susitvarkyti pati, be niekieno pagalbos. O tariant visus žodžius, Adelė turėjo taip kilstelėjo galvą, kad, atrodė, kaklas užluš atgalios. Bet taip būdavo visados, ji visada buvo ta žemaūgė mergina, miela ir žema. Kojos dar vis drebėjo, tik šįkart nežinia, ar dėl silpnumo, ar dėl dar vis menko šoko.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 18, 2020, 01:00:28 am
 Adelė atrodė tokia smulki ir maža palyginus su Marku. Jos delnas buvo miniatiūrinis. Varnei netvirtai stovint ant kojų, profesorius susiraukęs klausėsi to ,,man viskas gerai". Kai žmogus taip sako, niekada nebūna ,,viskas gerai". Marką nustebino tai, kad Adelei, pasirodo, septyniolika. Mergina atrodė kaip penkiolikmetė, nors turbūt tokią iliuziją sukūrė tik jos ūgis.
-Ne, tu eisi į Ligoninės sparną. Niekas čia negerai ir nenormalu,-užsispyręs tvirtino mokytojas. Varnė irgi buvo užsispyrus kaip ožka su tuo ,,gerai" ir net garbanius suprato, kad mokinė pati iki Ligoninės sparno nenueis. Markas buvo žymiai didesnis už Adelę, tad jam nebuvo sunku pritūpti ir tiesiog pakėlus merginą persimesti ją per petį kaip kokį maišą.
-Einam į Ligoninės sparną,-šiek tiek linksmai taręs mokytojas atsargiai, stengdamasis nesusitrenkti galvos, išlipo iš spintos ir su mergina ant peties nukeliavo Ligoninės sparno link.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 18, 2020, 01:19:40 am
  Susiraukusi mergina klausėsi Marko paistalų, jau buvo besukryžiuojanti rankas ant krūtinės, beiškelianti galvą ir didžiai besisukanti eiti, kai buvo staigiai permesta per vyruko petį. Trinktelėjo jam už tokias nesąmones per nugarą.
- Tai jau tikrai, kad niekas čia negerai ir nenormalu, ypač tu,- muistėsi, norėdama ištrūkt. Haha, sunkiai.
  Adelei nelabai kaip sekėsi stebėti kur jie eina, tačiau pastebėjus, jog jie išlindo iš spintos, išpūtė akis. Papurtė galvą, kiba, bus susitrenkus ir jopapa, kokias čia haliucinacijas matys.
- Tu mane į spintą buvai sugrūdęs?- nepatenkinta suburbėjo.- Padedi mano šikną žemėn, profesoriau.
  Nei muistymasis, nei kumščiai, trankantys vyro nugarą, nei rėkimas jos negelbėjo. Ginger susiraukusi atsiduso, kojom pasimakalavo prieš Marko nosį ir galiausiai pasidavė. Leidosi nešina į ligoninės sparną, su mintimi, kad iškart ten spruks, vos bus nuleista ant kojų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 19, 2020, 01:39:44 am
 Markas ir Adelė į pilį grįžo tylėdami. Dangus pamažu šviesėjo, pranešdamas, kad liko vos kelios pamokos iki pirmą pamoką skelbiančių varpo dūžių. Profesorius jautėsi pavargęs. Ši naktis buvo spalvota kaip kaleidoskopas, o ir jokių įprastų darbų jis nepasidarė.
 Kabineto durys tyliai po jų užsidarė. Visur dar degė paliktos žvakės, o ir jo spintos-kambario durys demonstratyviai buvo atidarytos. Markas nusiėmė purviną paltą ir pakabino ant spintos kampo. Įėjęs į kambarėlį, atsinešė arbatinuką, du puodelius ir dėžutę juodos arbatos.
-Cukraus neturiu,-iškart įspėjo Adelę garbanius, pildydamas arbatinuką vandeniu. Vos magiškasis daiktas pajuto savyje skystį, iškart pradėjo kaisti ir tyliai burbuliuoti. Šiek tiek paspoksojęs į nupieštas mėlynas gėlytes ant metalo, mokytojas iš dėžutės pradėjo berti arbatą. Adelei įpylė truputį, o sau kratė ir kratė. Buvo toks pavargęs, kad nepastebėjo, kad pusė puodelio buvo vien arbatžolės. Ant profesoriaus stalo stovintis arbatinukas pradėjo švilpti, bet Markas nesijudino, o tik bėrė ir bėrė arbatžoles į beveik pilną puodelį.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 19, 2020, 01:58:48 am
  Sugrįžus į kabinetą, Adelė dar vis sunkiai tikėjo savo akimis, kad šios mato suknistą kambariuką spintoje. Papurtė galvą. Priėjo prie spintos, esančios spintoje (sviestas sviestuotas), pasikniso joje, norėdama rasti kažką patogaus. Tokiu metu sugrįžti į savąjį kambarį nebežadėjo, o ir jėgos nesiruošė jos leisti. Susirado paprastus marškinėlius ir jai tikrai per plačius šortus, tačiau miegoti savose kelnėse nežadėjo, tad greit pakeitė savo apdarus, tuo metu kaip tik pradėjo švilpti arbatinis. Mėlynakė atsisuko į Marką, kuris lyg užhipnotizuotas bėrė žoleles į puodelį.
- Markai,- prabilo.
  Ramiai nutraukė jo atliekamą veiksmą, supylė padaugintas žoleles atgal į dėžutę ir pripildė puodelius verdančio vandens. Nenorėdama gerti tokio karštu gėralo, sugrįžo prie spintos. Surado joje dar vienus šortus, numetė juos ant lovos. Priėjusi prie garbaniaus, atsegė jo marškinių sagas, stumtelėjo ant minkštųjų patalų ir sunkiai, bet pašalino tuos marškinius nuo vaikino kūno. Kad ir koks vaizdas sekė vėliau, kelnės buvo taip pat nuimtos, o vietoj jų atsirado šortai.
- Tau reiktų pamiegoti,- priglaudė lūpas prie vaikino kaktos.
  Pati varnė jautėsi ne ką mažiau išsekusi, tad pasiėmusi puodelį, įsirangė į jau anksčiau aplankytą lovą. Rodos, ši diena/naktis praėjo per milijonus metų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 19, 2020, 02:25:14 am
 Markas nepajuto, kaip švelni Adelės ranka atėmė iš jo dėžutę. Ir nepastebėjo, kaip mergina užplikė arbatą. Šiek tiek nuovargio iškankintos smegenys atsigavo, kai buvo pasodintas ant lovos. Spoksodamas tamsiomis akimis į marškinius atseginėjančią merginą, garbanius pasijuto kaip koks vaikas. Kelnes jau pats nusimovė, nors nelabai ir norėjo jo rankos klausyti. Apkvaišęs, Markas pajuto lengvą kaip vasaros vėjelis lūpų prisilietimą prie kaktos. Į baklažaninius plaukus nejučiomis įvelti jo pirštai pastrigo visiškoje garbanų makalynėj. Ryte reiks išsišukuot.
 Markas įsitaisė prie Adelės. Jo pamirštas arbatos puodelis ramiai garavo ant stalo prie mokinių darbų. Tamsios vaikino akys įdėmiai žiūrėjo į merginą, tarsi jis bandytų įsidėmėti kiekvieną jos veido dalelę. Šiluma, ramuma ir saugumas - visi trys lipdė profesoriaus akis. Sugraibęs ant grindų buvusią savo lazdelę, Markas kerų pagalba uždarė spintos duris, paėmė iš Adelės rankų puodelį, pastatė jį ant grindų, ir dar vienu lazdelės mostu užgesino žvakes.
 Viską apgaubė tamsa. Vaikinas įsitaisė patogiau (nors koks tas patogumas siaurokoje lovoje) ir prisitraukė Adelę arčiau.
 Netrukus Miegas priėmė mokytoją į savo karalystę.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 19, 2020, 04:08:23 pm
  Nežinojo, kiek valandų miegojo, o juo labiau, kiek jų buvo šiuo metu. Įkalinta garbaniaus glėbyje Adelė pasimuistė, lėtai nukėlė jo rankas nuo savęs. Pasirėmusi alkūnėmis pasikėlė, pasitrynė užtraiškanojusias akis. Nujautė, jog jau laikas nešt kudašių iš čia į savąjį kambarį, nes grįžusi paryčiai porelė, galėjo netyčia viską ir pramiegoti. Žvilgtelėjo į Marką, miegantį kaip kūdikį ar mielą kačiuką. Norėjo prasivolioti su jo šioje super duper mega extra mažoje lovoje visą likusią dieną, tačiau privalėjo eiti.
  Išsirioglino iš minkštučių pataliukų, pasirąžė, tyliai pravėrė spintos duris. Akimis užmatė arbatinuką, o tuomet dar kartą pažvelgė į miegantį savo (tikriausiai) baklažaninį berniuką. Pripildė arbatinį vandeniu, kuris iškart pradėjo kaisti, šiek tiek nutildė kerais garsą, kad neprižadintų vaikino.
  Pasikniso jo kabinete tarp stalčių ir lentynų, surado pergamento skiautę ir gražiai suraitė kelis žodžius, sakančius, jog ji nepabėgo ir tai tikrai nepaskutinis jų susitikimas. Sugrįžo prie švilpti pradėjusio arbatinio, užplikė arbatą. Nuo grindų susirinko vakarykščius rūbus, jau ruošėsi praverti kabineto duris ir sprukti pro jas link Varno Nago kambario žaibiškai greitai, kad liktų nepastebėtą, tačiau dar sugrįžo prie miegaliaus. Perbraukė per jo baisiai susivėlusias garbanas, paliko šlapią bučinį kažkur ties žandikauliu.
- Jau laikas keltis, Markai,- sušnabždėjo.
  Palikusi raštelį prie garuojančios arbatos, Adelė apleido jo kabinetą dar garsiau trenkdama duris, kad profesorius užtikrintai atsibustų. O pati bėgom pasileido per koridorius link savosios būstinės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 19, 2020, 05:02:57 pm
 Markas miegojo ramiai. Ką sapnavo, neprisiminė, bet jam atrodė, kad pasąmonės kampeliuose šmėkščiojo žalia spalva bei tos nuostabios mėlynos akys. Vaikinas net nepajuto, kaip Adelė paspruko iš jo glėbio. Negirdėjo ir tyliai švilpiančio arbatinuko. Prabudo tik pajutęs švelnų merginos bučinį, bet kai pagaliau atmerkė akis, jos nebebuvo.
 Dar šiek tiek mieguistas, Markas pabandė persibraukti per plaukus, bet ant galvos rado tik tragišką, baklažano spalvos veltinį. Prieš akis prabėgo visi nakties įvykiai. Tada mokytojo akys nukrypo į kaltinančiai į jį spoksančią pergamentų lapų krūvą, o šalia jos - garuojantį šviežios arbatos puodelį. Raštelis, rastas netoli jo, užžiebė šypseną, kurios, regis, nesugebėtų numušti ir pirmakursių klasė.
 Ir po tokios romantiškos nakties prasidėjo niūri kasdienybė. Pusryčius profesorius praleido tvarkydamas jovalą ant savo galvos (čia jau jokie kerai nepadeda) bei besimėgaujant kambarėlyje užsilikusiu Adelės kvapu. Greitai akimis permesti mokinių darbai, jau penktas tuščias puodelis ant stalo, vis dar šiek tiek susivėlę baklažaniniai plaukai ir Markas kabinete stovėjo atrodydamas kaip prastai išsimiegojęs profesorius. Prasideda dar viena ilga darbo diena.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 24, 2020, 09:57:30 pm
  Žaliaplaukė stebėjo kaip visi neša savo subines iš kabineto, kaip durys užsitrenkia. Tuomet šiek tiek šviesesnės akys nukeliavo iki po smūgio dar vis sunkiai atsigaunančio Marko. Prisipažino sau, jog šiek tiek persistengė. Leidosi užvaldoma emocijų. Atsiduso, ranka perbėgo per susivėlusius, nuo prakaito sulipusius plaukus. Šoktelėjo nuo stalo. Dar kovojo su noru atsiprašyti už nelabai pamokoje tinkamą elgesį. Kol kas dar vis ruseno pykčio ugnelė.
  Lėtai perbėgo žvilgsniu per patalpą, dėjo žingsnį atgalios, apsisuko, vis artėjo prie vaikino. Su nedidelė baime visiškai prisiartino, klubu įsirėmė į stalo briauną. Stebėjo vargšą Markusio. Siaubas, kam baladot ten, kur nereikia.
- Rimtai iškviestum Starką?- kažkaip kvailai paklausė, mėgindama išsklaidyti orė tvyrančią įtampą.
  Galiausiai pasidavė, pavargo su savimi ginčytis, o ilgai pykti nemokėjo. Pykdavo trumpai, tačiau visiškai užvaldoma jausmų makalynės, kad ne pyragai tam, kuris pasitaikys kelyje. Atsistojo prie vaikiną, rankomis truktelėjo beveik peršviečiamą kelnių medžiagą aukštyn, pritūpė. Delnus priglaudė prie jo kelių, savo mėlynomis akimis bandė sutikti mėgstamiausias rudas.
- Klausyk, atsiprašau,- sumurmėjo.- Bet man tikrai buvo labai baisu.
  Atrėmė vieną veido pusę į Marko šlaunį, dešinė ranka nukeliavo aukščiau, susirasdama vaikino, lengvai sukabino pirštus. Nesitikėjo sulaukti kažkokio malonaus gesto iš jo po visko, ką pridirbo pamokos metu, tad su šiek tiek didesne baimės kibirkštėle sudrebėjo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 24, 2020, 10:28:39 pm
 Mokiniai kėlė savo užpakalius nuo kėdžių ir išsinešdino iš kabineto, palikdami Adelę ir Marką vienus. Piramidės bet kaip mėtėsi ant suolų - retas kuris susiprotėjo jas padėti atgal į dėžę. Profesorius atsiminė, kad kažkurioje dar ir mokinė yra, bet tingėjo keltis ir ją išlaisvinti. Laikas viduje jai neprailgs, o galės būt kaip bausmė už instrukcijų nesilaikymą. Eh...
 Markas sėdėjo savo kėdėje ir spoksojo į lubas. Skausmas jau buvo beveik praėjęs - liko tik sužeistas ego. Štai tau ir po atostogų... Profesorius matė, kaip Adelė priėjo prie stalo ir atsirėmė į jį. Nieko jai nesakė. Vis dar jautėsi pažemintas tokio merginos elgesio per pamoką. Pajuto ir kaip jos veidas prisiglaudė prie kojos, o pirštai susinėrė su jo. Ir vis tiek pyktis ėmė viršų.
-Aš tave jo šiltnamyje užrakinsiu, jeigu tai įkrės tau nors šiek tiek proto. Tu nori, kad mane prieš pat mokslo metų pabaigą iš darbo išmestų? Man užtenka to kvailio Dafydd su savo principais, dar ir tu!-Markas pagaliau teikėsi pažvelgti Adelei į akis. Ištraukęs savo ranką iš josios, šiek tiek pastūmė merginą nuo savęs.
-Ar tu šitaip... Bandai manimi atsikratyti, Adele? Pasakyk tiesą,-kažkokia nepažįstama emocija pakeitė pyktį ir dabar atsispindėjo skvarbiame vaikino žvilgsnyje. Beveik nemirksėdamas, jis žiūrėjo tiesiai į melsvas merginos akis ir pasilenkęs sušnabždėjo:
-Ar tu manęs ir vėl nekenti?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 24, 2020, 10:49:05 pm
  Mergina krūptelėjo nuo griaudėjančio vaikino balso. Pasijautė tokia maža, menka, miniatiūrinė mergaitė, kvailai išsišokusi prieš profesorių. Atstumiantis vaikino elgesys per širdį rėžė lyg įkaitinti peilio ašmenys. Nuo pastūmimo susvyravo, sėdimoji pasisveikino su grindiniu. Susigraudinusi žaliaplaukė šiek tiek atsitraukė nuo Marko, drebančiais delnais įsirėmė žemėn. Nesuprato, kaip vaikino galvoje galėjo perskristi tokios absurdiškos mintys. Nesuvokė, kaip jis galėjo manyti, jog Adelė sugebėtų jį palikti, atstumti, numesti.
- Ką tu šneki, Markai?- sušniurkštė nosim.- Niekada, prašau patikėk,- jau rijo savo veidu tekančias ašaras.- Kodėl vėl? Niekada nejaučiau tau neapykantos.
  Skaudančia širdimi norėjo priglausti delnus prie jo skruostų, vėl vedžioti pirštų pagalvėlėmis per jo švelniausią odą pasaulyje. Troško sujungti jų taip tarpusavyje derančias lūpas, tačiau nedrįso. Baimė dėl dar vieno atstūmimo vertė gūžtis, norėti pradingti, tai būtų buvę skaudžiausia. Ne kartą buvo atstumta, sutrypta. Ji nenorėjo būti skaudinama ar tuo labiau skaudinti jos širdį virpinantį asmenį. Nebepakėlė Marko žvilgsnio, kaltai nuleido akis, užsidarydama savo nematomoje dėžutėje. Vėl. Nesuvokė šių žodžių. Tik žaibiškai pralėkė prisiminimai, kai verkianti atsigavo kapinėse, kai baklažaninis berniukas ramino ją, sakydamas, kad viskas gerai ir tai tik panikos ataka. Prisiminė ir tuštumą galvoje. Tačiau dar vis naiviai tikėjo anuomet pasakytais raminančiais žodžiais.
- Markai, meldžiu, nesielk, nesakyk taip,- sukūkčiojusi sumurmėjo.
  Žaliaplaukei taip nepakeliamai skaudėjo, o krūtinėje susikaupęs emocijų gniutulas ją dusino.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 24, 2020, 11:03:56 pm
 Markas matė Adelės veidu riedančias ašaras. Ši iškreipta jų santykių jėgos dinamika vaikinui patiko, vertė jaustis... maloniai. Matė merginos veide sumišimą, kai ji nesuprato pilnos jo žodžių reikšmės. Ne, Markas nebijotų vėl jai pratrinti atmintį. Padarytų viską, kad tik mergina liktų su juo. Net jei tai reikštų, kad reiktų sužeisti ją. Viskas gi jos labui, ar ne taip? Su juo jai bus geriausia. Jis ją apsaugos. Jie bus kartu...
 Šypsodamasis kaip beprotis, garbanius stebėjo verkiančią varnę. Paspyręs kėdę, atsiklaupė prie grindų prie jos. Švelniai suėmė veidą ir dar švelnesniu balsu tarė:
-Viskas bus gerai, kol tu su manimi.
Markas nubraukė pro šalį bėgusią ašarą ir suglaudė judviejų lūpas. Bučinys buvo šiek tiek kitoks nei praeiti - šiurkštesnis, su šiokiu tokiu paslėptu alkiu, tarsi Markas nenorėtų niekada paleisti Adelės. Dešinė vaikino ranka įsivėlė į merginos plaukus ir jis truktelėjo juos, atidengdamas kaklą. Palikęs keletą bučinių ten, sušnabždėjo:
-Tu mano. Tik mano.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 24, 2020, 11:36:29 pm
  Merginos kūnu nusirito milijonai šiurpuliukų, Markui suėmus šiosios veidą. Norėjo žiotis ir pagaliau išbubenti kaip suknistai jį dieviną, tačiau nespėjo, kai jo lūpos šiurkščiau, ne taip švelniai kaip įprastai susitiko su josios. Karščio banga nuvilnijo jos kūnu, papilvėje pradėjo suktis šilumos kamuoliukas. Lūpas paliko atodūsis.
  Dar vis trūkčiodama dėl verkimo, stumtelėjo vaikiną, taip, kad šis susiliestų su grindimis. Atsirado virš jo, pirštais perbėgo per jo glotnius skruostus, negalėjo susilaikyti vaikiškai necaptelėjus už jų. Galbūt pernelyg švelniai, delikačiai vėl panaikino tarpą, buvusį tarp jų, o po to sekė ekstravagantiškas jam priklausančių marškinėlių pašalinimas nuo Adelės.
- Dievinu tave,- sušnabždėjo palikdama prisilietimą ties žandikauliu.
  Juodaplaukės/žaliaplaukės širdis prie šio vyruko pasidarydavo nerealiai jautri, viduriuose pradėdavo suktis šiltas bei šlapias skuduras. Jau susivokė negalinti be jo, jog buvo apsėsta ir ištroškusi vaikino prisilietimų. Atidavė savo kiekvieną dalelę, pasirašė suknistą sutartį su pačiu velniu ir pripažino priklausanti jam. Galėjo kiekvieną akimirką skendėti jo akyse, būti įkalinta jo glėbyje. Ir nenorėjo, jog jų toksiškas nuotykis kada nors pasibaigtų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 25, 2020, 12:09:50 am
 Tas išsiilgtas, švelniai avietinis Adelės lūpų skonis svaigino Marką kaip koks narkotikas. Vaikinas norėjo niekada nesiskirti su mergina. Kartais, slenkant darbo kupinoms dienoms, kai jiedu nesusimatydavo, jis spėdavo pamiršti kerintį merginos prisilietimą, bet užtekdavo tik prisiminti giedras Adelės akis ir tas slaptas poreikis sugrįždavo visu stiprumu.
 Jo Adelė. Jei galėtų, niekada nepaleistų. Pasiliktų sau, kaip mažą talismaną. Jos melsvos akys žiūrėtų tik į jį, o švelnus balsas skambėtų tik jam.
 Vos pajutęs švelnų merginos prilietimą, Markas užsimerkė ir atsiduso. Jo rankos nuslydo varnės kūnu, galiausiai apsistodamos ties jos liemeniu.
-Einam ant lovos-tyliai sušnabždėjo, šiek tiek sugadindamas aplink tvyrojusią nuotaiką. Juk durys buvo neužrakintos ir profesoriaus vidury dienos galėjo prireikti bet kam, o jų maža paslaptėlė ir turėjo likt paslėpta.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 25, 2020, 12:38:21 am
  Pavarčiusi akis, tačiau suprantanti riziką, varnė atsilipino nuo vaikino, suėmusi ranką, truktelėjo padėdama atsistoti. Pasilenkusi sugraibė marškinėlius nuo žemės, o tuomet, surakinusi savo mažo delno pirštus su Marko, pradėjo pėdinti jau link jai žinomo tikslo.
  Spinta. Vis tiek niekaip nedašilo, kad jis sugebėjo iš spintos kambariuką pasidaryt. Beprotystė. Norėtų ir ji taip, jeigu sugebėtų, miegamajame su varnėm. Nors velniam ten to ir reikia, kai jau ar taip, ar kitaip beveik įsikraustė pas Marką. Netrukus, nelegali (labai fun žodis) porelė jau buvo tos spintos viduje. Žaliaplaukė krito ant lovos, ant savęs užsitempdama ir garbanių.
  Čia viskas ir prasidėjo. Ore tvyrojo šiltų jausmų košės užuomazgos, Adelės protas beviltiškai atsijunginėjo. Niekas nematė, niekas negirdėjo. Egzistavo tik jie, baisiai rizikuodami, tačiau vienu du. Tyros lyg kalnų upelio vanduo akys skverbėsi į vyro per daug šokoladines, per daug saldžiai atrodančias. Šįkart buvo kitaip. Šįkart aplink nebuvo numirėliu, nebuvo Saliamono, trokštančio paerzinti Marką ir iki panikos nuvaryti Adelę (nors to vaiduoklio ji net nepamena), nebuvo šalčio, besiskverbiančio pro odą ir stingdančio kaulus. Tik jie. Savo norais, gal ir amžinai.
  Septyniolikmetė atsiduso, nusibraukė dvispalvių plaukų sruogas nuo įkaitusio veido. Pirštais bėgiojo per profesoriaus krūtinę, akimis šypsojosi, o lūpas pravėrė:
- Ar dar tebepyksti?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 25, 2020, 05:56:04 pm
 Markas atsistojo ir jo akys iškart užkliuvo už netvarkos kabinete. Nors akys matė, smegenys užfiksavo tik vieną dalyką - švelnų Adelės delną, traukiantį jį spintos-kambario link.
 Uždaręs po savęs spintos duris, vaikinas užsklendė jas skląsčiu. Dabar joks neprašytas svečias netyčiomis jų neužtiks. Netrukus ir Adelė jį įsitempė į lovą. Žiūrėdamas į šiek tiek įraudusį merginos veidą, Markas dar spėjo pagalvoti, kad niekada nesugebėtų ant jos ilgai pykti, kai vėl jausmų užvaldytos atsijungė smegenys.
 Ir kad Adelė niekada nesužinotų, kad ji jį valdo stipriau nei Imperius ar amortencija! Kad ji būtų šalia, Markas padarytų bet ką - nužudytų, atsisakytų ar surastų... Bandytų padaryti neįmanomą, kad tik mergina spindėtų laime, kaip dabar.
 Lėtai pirštais braukydamas merginos nugara aukštyn ir žemyn, garbanius mėgavosi trumpalaike ramybe. Norėtų šitaip praleisti visą likusią dieną, bet jau pasisekė vien tai, kad ši pamoka buvo paskutinė - daugiau Likimo prašyti nevalia. Išgirdęs merginos klausimą tik atsiduso.
-Ar aš galėčiau ant tavęs ilgai pykti?-šyptelėjęs varnei, profesorius priglaudė prie jos kaktos lūpas. Norėjo ją laikyti savo glėbyje amžinai.
-Žinau, kad nedrįstum manęs palikti,-tyliai sušnabždėjo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 25, 2020, 07:18:20 pm
  Padėjo galvą ant vaikino krūtinės, malonūs šiurpuliukai perbėgo per nugarą, jo pirštams keliaujant po ją. Dar akimirką glaudėsi prie Marko, kitą jau su visa paklode pakilo iš lovos. Galvoje kaip užstrigusi plokštelė vis sukosi vaikino žodžiai, jog ši nedrįstų jo palikti. Tai buvo visiška tiesa, tačiau tas jo pasitikėjimas savimi šiek tiek erzino varnę, tad nepagalvojusi leptelėjo:
- Ar esi tuo tikras?
  Ta moterų logika keistas dalykas. Viskas einasi čikito, be jokių dramos pribambasų, tačiau joms būtinai reikia kažkokiu būdu išprovokuoti iš vyrų pykčio užuomazgas. Arba kitas variantas, Ginger tiesiog susiraukęs kaip šikna, tačiau graži šikna, Markas atrodė velniškai patraukliai.
  Pravėrė spintoje esančios normalios spintos dureles, pradėjo knistis ieškodama kokių nors dar jai patinkančių drabužių. Surado, matyt, šimtą metų jau nenešiotus paprastus juodus marškinėlius, mat jie atrodė kaip iš pačios šiknos ištraukti. Šmurkštelėjo. Sugrįžo lovon pas savo dievaitį.
- Tai kaip su Starku? Kviesi dar jį?- vėl leptelėjo, žinoma, juokais.
  Nuo tokios minties pati susiraukė ir net jautė šleikštulį, tačiau mintis paerzinti ir kažkokiu būdu išprovokuoti Moore nugalėjo ir žaliaplaukė tik pavėlė profesoriaus garbanas, prieš tai palikdama žymę kaklo linkyje. Priklausoma, nesveiko proto, provokuojanti ir max miela panelė. 
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 25, 2020, 11:09:42 pm
 Viskas būtų ėję ir praėję ramiai, jeigu ne Adelės ištartas klausimas. Ar jis buvo tikras, kad Adelė jo nedrįstų palikti? Ne. Bet žinojo, kad jeigu reikėtų, privertų ją bijoti jį palikti. Sugebėtų. Vien dėl jos.
 Traukdamas paklodę atgal į lovą, Markas tylėjo. Bandė suformuluoti atsakymą, bet nieko nesigavo. Stebėjo, kaip atsiveria jo rūbų spintos durys. Suskaičiavo kabančius marškinius, vienintelį turimą švarką (su juo tėvas eidavo į laidotuves, kol nesustorėjo) ir paprastų žiobariškų rūbų krūvą ant grindų prie batų.
-Žinau, kad jei prireiktų, priversčiau tave bijoti mane palikti,-šiek tiek maniakiškai šyptelėjęs, tarė Markas. Adelė vėl grįžo į lovą ir vaikinas savininkiškai apglėbė ją rankomis. Merginai paminėjus Starką, profesorius vien nuo minties apie Varno Nago vadovą susiraukė.
-Jei tikėčiausi, kad jis bent kiek įkrės tau proto, užrakinčiau tave viename iš šiltnamių. Galėtų visokios varlės ir Velnio raizgai tavimi truputį pasidžiaugti,-kalbėdamas, vaikinas priglaudė merginą dar arčiau savęs. Žiūrėdamas į jos mėlynas akis prisiminė jose buvusią baimę. Saldžią saldžią baimę, kuria galėtum valdyti žmogų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 26, 2020, 12:36:21 am
  Mergina mielai suraukė nosį išgirsdama tokius žodžius, kurie jos, deja, kažkaip negąsdino, ko tikriausiai nepasakytum apie kitas, kurios tai išgirstų. Pusę lūpų šyptelėjo. Keista tai buvo šypsenėlė, gal tam tikra prasme ir kiek iškrypus, kvailai besidžiaugianti.
- Tu žinai, kad tave dievinu, o taip besišypsodamas atrodai kaip tikras krypalas,- žaismingai pavartė akis.
  Norėdama numušti tą maniakišką šypseną nuo Marko veido, vaikiškai priglaudė savo delną prie jo lūpų ir sukikeno. Septyniolika, o dar vis proto nerasta. Pasimuistė vaikino glėbyje, bukai vėpsojo į laisvos rankos nagus, šmėstelėjo mintis, jog blizgučiai jau atsibodo.
- Tau nebūtina manim atsikratyti tokiu siaubingu būdu,- dramatiškai atsisėdo, išskietė rankas į šonus ir pamosavo.
  Tarp varlių būti uždarytai visai nesinorėjo, apsivemtų ir nudvėstų pačią pirmąją sekundę. Užsivertė visu kūnu ant profesoriaus. Nustatė žvilgsnį, kuriam neįmanoma atsispirti, kai tatuiruotoji kažko nori.
- Išeikim kur nors, voliojamės čia, uždusiu tuoj,- neturėjo omenyje, kad jai nepatiko nardymas pataluose, tačiau buvo atsibodę tūnoti pilyje.- Pavyzdžiui, galėtum kaip nors mane nugabenti į Londoną, kaip tik ten blusturgio savaitė,- nagais užkabino kone kiekvieną jo kūno lopinėlį, kaip kūdikis sučepsėjo ir lūpos vėl savaime sugaudė Marko.
  Ir kokia kvaila ji buvo, pasirinkdama atsiduoti baklažinčikui. Tačiau bent jau jautėsi kažkam rūpinti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 26, 2020, 01:17:01 am
 Adelei po tokio atsakymo vartant akis, Markas pakėlė antakį. Kaip jį vis dar mergina sugebėdavo nustebinti! Kitos seniai būtų pabėgę, o ji, kaip kokia beprotė, žiūri į jį savo spindinčiomis akutėmis ir kikena. Tiesiog nuostabu. O štai mintis apie varles varnei aiškiai nepatiko, nes ši tuoj išsirangė iš vaikino glėbio, atsisėdo ir pradėjo mosuoti rankomis. Visa tai garbaniui kėlė tik juoką.
 Adelei užsivertus ant jo ir pasižiūrėjus būtent taip, Markas nujautė kažką blogo. O tas blogis ir pasirodė besąs merginos prašymas. Mokytoją viliojo mintis dingti kelioms valandoms iš pilies, pasitrinti Londone, gal naujus batus nusipirkti, nes praeitą gerą porą kriptoje paliko... Adelės lūpoms pasitraukus nuo jo, Markas sunkiai atsiduso ir tarė:
-Adele, negaliu. Darbo kalnai, o dar vakare susirinkimas. Jeigu dingsim, kažkas būtinai pastebės. Nebent savaitgalį...
 Vaikinas, norėdamas sutrukdyti bet kokiems merginos prieštaravimams, pabučiavo ją. O savaitgalį būtinai atsiras dar kokio darbo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 26, 2020, 01:36:09 am
  Mergina nenoriai atsitraaukė, bumtelėjo galvą į vaikino krūtinę. Gal visai ir logiškai skambėjo jo pasiteisinimas, kodėl jie negalėjo išeiti, bent jau šiandien. Tačiau Adelė nebūtų Adelė, jeigu nepradėtų pilti pliurpalų, nežinia, kodėl norėdama priversti Marką bent kiek pavydėti.
- Savaitgalį užsiėmusi,- sumurmėjo galvodama, ką sakyti toliau.- Martinas galbūt vis dėlto sugebės atsilaisvinti ir sugrįš,- pasinaudojo antruoju Juano vardu.
  Smarkiai rizikavo panelytė su tokiom zbitkom, tačiau jai velniškai reikėjo dėmesio iš profesoriaus, o ir ne faktas, kad jis savaitgalį taip pat bus atsilaisvinęs. Gal jai teks drybsot jo lovoj ir stebėt, kaip vyras taiso kokius nors darbus arba šiaip užsivertęs visom mokyklinėm nesąmonėm. Tai aiškiai įsivaizdavo tokį vaizdelį, kad net pati nepatenkinta suurzgė.
  Nusirideno nuo garbaniaus, kažkur pakampėse, dar specialiai kraipydama sėdimąją prieš rudas vaikino akis, susirado kelnes, užsimetė ant peties. Atsisuko. Laukė jo reakcijos ir pavydo scenos. Nuoširdžiai, neapsakomai laukė. 
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 26, 2020, 11:22:31 am
 Adelė nebūtų Adelė jei pamirksėjusi savo melsvomis akutėmis toliau nebandytų pasiekti savo. Išgirdęs apie tariamą merginos susitikimą, Markas susiraukė. Pavydas, kaip koks mažas, bjaurus žvėrelis, vėl pradėjo draskyti savo smulkiais nuodingais nagučiais vaikino vidų.
-Ak, taip. Kas jis toks?-akivaizdžiai nepatenkintu balsu paklausė garbanius, keldamasis iš lovos. Rinkdamas savo rūbus nuo žemės, bandė gesinti vaizduotę, kuri piešė įvairiausius scenarijus - nuo susitikimo su giminaičiu iki išdavystės su kitu vyru. Ir visgi Markui nepavyko nusiraminti - tai matėsi iš to, kaip greitai jis apsirengė ir susiraukęs pradėjo vaikščioti iš vieno mažo kambarėlio kampo į kitą.
-Niekur tu neisi,-galiausiai nusprendė jis. Jeigu Adelė tam prieštaraus, penktadienį tik migdomųjų į kokią arbatą įpils ir ji praleis visą savaitgalį su juo. Ne, neleis jai susitikt.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 26, 2020, 12:12:37 pm
  Patenkinta bei triumfuojanti šypsenėlė sužaidė jos blyškiame veide. Ha, vis dėlto pavyko. Iš už nugaros apglėbė vaikiną, miniatiūriniu delnu perbraukė per krūtinę.
- Jis karštas,- pasistiebusi paliko lūpų prisilietimą ant sprando.- Garbanius,- toliau dėliojo smulkius, švelnius savo pirštų pagalvėlių prisilietimus.- Ir kunigas,- galiausiai atsitraukusi trinktelėjo per jo sėdimąją.
  Sukikenus įpuolė atgal į patalus. Pasivertė ant pilvo, kojos žaismingai tabalavo ore. Pasirėmė alkūnėmis, galvą padėjo ant delnų ir prikando lūpą, laikydama juoką viduje. Mėlynose akyse galima buvo įžvelgti nesveikai besitaškantį velniūkštį.
- Negi rimtai manim nepasitiki?- prunkštelėjo pagriebdama vaikino ranką ir prisitraukdama prie savęs, kad galėtų vėl pasimėgauti tik jai skirtais privalumais.
 Ir galbūt šis nelegalus porelės reikalas buvo visai čiotkas, neskaitant to, kad žaliaplaukėje galvoje sukirbėjo mintis: nežinia, ar Markas norės tęsti visą šitą jovalą, kai Adelė iškeliaus iš Hogvartso. O širdis suvirpėjo nuo dvejonės, kad jau legalūs santykiai, be jokios rizikos, jam bus per daug nuobodūs ir tatuiruotoji tikrai buvo tik nuotykis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 26, 2020, 01:00:21 pm
 Adelei priėjus iš už nugaros ir jį apsikabinus, Markas sustingo. Merginai pradėjus apibūdinti nepažįstamąjį, vaikino viduje tik dar labiau sukilo pyktis ir jis tvirtai sugniaužė kumštį, nenorėdamas leisti jam išsiveržti pro kraštus. Net nesureagavo į varnės žaismingą pliaukštelėjimą. Iš jos elgesio buvo akivaizdu, kad mėlynakė jį tik erzina, bet emocijų malūnėlis jau sukosi pilnu greičiu ir net nesiruošė sustoti. Ir kaip tai kvaila - mergina šitaip jį sugeba valdyti, o pati ta galia nemoka pasinaudoti!
 Kai pasijuto tempiamas atgal į lovą, Markas nesipriešino, bet vos tik išgirdęs Adelės klausimą, šiek tiek skaudžiai sugriebė jos rankas už riešų ir prispaudė merginą prie lovos.
-Nepasitikiu juo,-sušnabždėjo vaikinas merginai į ausį. Iš pykčio ir pavydo, Marko balsas šiek tiek pažemėjo. Norėdamas palikti bent kažkokią žymę, kad Adelė priklauso jam, priglaudė lūpas prie jos kaklo. Visi žinos, kad ji kažkieno. Kad ji jo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 26, 2020, 02:05:16 pm
  Septyniolikmetės lūpas paliko aiktelėjimas nuo nesitikėtų Marko veiksmų. Širdis kaip patrakusi pradėjo daužytis į visas įmanomas puses, o merginos plaučiai turėjo staigiai prisipildyti deguonies. Muistytis buvo bergždžias reikalas, kai šiosios riešai buvo įkalinti. Prikąsta lūpa buvo išlaisvinta, menkai pravertos suvirpėjo.
  Čia suklysti nebebuvo įmanoma, Ginger buvo visiškai nesveika ir apsėsta visko, kas siejosi su šiuo garbaniumi. Leidosi suviliojama pačio beprotiškiausio ir pavojingiausio vyro. O pasiduoti  buvo per silpna, per daug įjunkus į priklausomybę, profesoriui puikiai sekėsi užvaldyti jos širdį ir kūną. Lyg kas trinktelėdavo žaliaplaukei per jos mažą galvelę, išjungdavo racionalaus mąstymo centrus vos tik mėlynosios akys užkabindavo baklažinplaukį.
  Dar vis panirusi į neišsenkamą ekstazę, apsiblaususios akys truputėlį prasivėrė, nenumaldomas troškulys, noras pačiai sugebėti pasinaudoti savo galia valdyti ją pasisavinusį vaikiną. O pažymėjimas kakle lyg buvo paskutinė malonumo riba. Mentaliai nestabilios merginos veide atsispindėjo jausmų mišinys. Ir staiga dingtelėjo, kad čia ir buvo tas revoliucinis momentas, kuomet galėjo pareikšti savus reikalavimus.
- Savaitgalis. Londonas. Tik mes,- sunkiai ištarė pasigavusi jo šokoladines akis.- Beje, atrodai velniškai patraukliai, kai pyksti.
  Pasimuistė, riešus jau buvo pradėję nesveikai mausti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 27, 2020, 03:17:05 pm
 Adelės švelni oda bei malonumo kupini aiktelėjimai vedė Marką iš proto. Mielai būtų vėl nurengęs merginą, bet dar šiek tiek susivaldė. Dar tvirčiau suspaudęs mėlynakės riešus, vaikinas nusprendė ją švelniai pakankinti. Norėjo pagaliau iššaukti joje baimę. Saldžią saldžią, jo kontroliuojamą baimę. Nežinią varnės akyse. Švelniai dantimis krimstelėjęs jautrią merginos kaklo odą, Markas šyptelėjo sau ir švelniai sušnabždėjo Adelei į ausį:
-Nuo kada sąlygas diktuoji tu, avietėle?
Atsitraukęs, godžiu žvilgsniu nužvelgė merginos kūną, slepiamą tik jo senų marškinėlių. Šyptelėjęs pagalvojo, kaip jis norėtų suplėšyti tamsų audinį, bet galvoje užgimė geresnis planas. Abu merginos riešus prispausdamas jai virš galvos viena ranka, kita švelniai bei lėtai braukdamas palindo po marškinėliais. Atsargiai, vos vos liedamas merginos odą, nukeliavo pirštais žemyn jos pilvu, nuo geismo patamsėjusiomis akimis gaudydamas kiekvieną mėlynakės reakciją.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 27, 2020, 05:54:34 pm
  Faktas kaip blynas. Ginger buvo absoliučiai jautri bet kokiam vaikino prisilietimui. Dar kartą pasigavo šviežią, įkaitusio oro gurkšnį į plaučius.
- Nuo tada.., kai žinau, kaip vedu tave iš proto,- ir vėl vangiai apvertė liežuvį suregzdamą atsakymą, tikusį apibūdinti jų toksiškiems santykiams.
  Galbūt viskas būtų klostęsi gerai, tačiau įkalinti riešai nemaloniai siuntė per rankas skausmo signalus. Žaliaplaukė dar kartą pasimuistė, negalėjo patikėti, jog Markui visai nerūpi, kaip jautėsi ji. Tik savanaudiškai erzino ir vertė virpėti iš palengva ateinančios baimės. Susiraukusi suinkštė. Vyriška ranka, keliavusi savojo tikslo link, pastūmėjo Adelę netikėtai įtraukti pilvą ir dar labiau pasimuistyti. Gal būtų įspyrus ir pabėgus, jeigu turėtų laisvas kojas, o gal, jeigu būtų buvusi fiziškai stipresnė, jau seniai išsivaduotų iš garbaniaus gniaužtų.
- Markai, skauda,- neramiai suverkšleno, kai šią pradėjo spausti ne tik fizinis skausmas, tačiau ir psichologinis.
  Žemaūgė dievino viską, kas buvo susiję su Moore, tačiau tikrai visai netroško būti jo prievartaujama. Randuotosios kojos savaime nutirpo, ir taip blyškus veidas prarado visišką savo spalvą, mėlynosios akys lyg įdubo, rainelės išbluko. Kampučius graužė besiartinantis cunamis, o širdį spaudė baimė. Nesveika baimė. Galvoje skriejo mintys, jog jis tik juokauja taip besielgdamas, juk niekada jos nenuskriaustų. Ir įmanoma, jog klydo. Padažnėjęs kvėpavimas, nuo kūną užvaldančios panikos, virto žvėrišku ir nekontroliuojama. Mergina dar bandė muistytis, norėjo klykti, tačiau jausmas buvo lyg į gerklas kas sukišo vatos gumulus ir visiškai jas išdžiovino. Akimirką, atrodė, akys užsivertė kiton pusėn, pravertos lūpos išleido neaiškų murmtelėjimą, panašų į maldaujantį 'pasigailėk'.
  O, rodos, ir švelnūs prisilietimai ne visada iššaukdavo teigiamą reakciją.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 28, 2020, 11:18:47 am
 Adelės veidas įgavo tą nuostabų rausvą atspalvį vos nuo švelnaus Marko prisilietimo. Vaikinas klausėsi nuo malonumo apsvaigusios merginos žodžių su mąslia šypsena veide. Varnei reikės priimti ir tą faktą, kad ne tik ji taip sugeba jį paveikti - garbaniaus rankose ir mergina beveik ištirpdavo. Adelei pradėjus muistytis, Markas dar laibiau išsišiepė. Štai ta baimė. Ir skausmas. Panika merginos akyse suvokus, kad Markas jos nepaleis, negilūs, dažnis įkvėpimai ir bevaisės pastangos ištrūkti - visa tai vaikinui kėlė nesveiką malonumą. Kažkuri jo ankščiau giliai paslėpta dalis troško pamatyti mėlynakę apsiverkusią ir maldaujančią jo pasigailėjimo. Ir išties - Adelė buvo ant protą atimančios panikos ribos. Visai kaip jis ir norėjo.
 Paleidęs merginą, atsargiai pasisodino ją sau ant kelių ir prisiglaudė, šnabždėdamas raminančius žodžius. Ne, prieš kelias sekundes jis visiškai nejuokavo, bet dabar tam ne laikas. Adelė kol kas dar niekuo nenusikalto.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 28, 2020, 12:30:02 pm
  Adelė nebuvo spėjusi atsikvošėti, jog riešai buvo laisvi, kažkur po marškinėliais nebesivaideno Marko rankos. Tik beviltiškai absurdiškai kojomis, pagaliau taip pat išlaisvintomis, apsivyniojo vaikiną, drebėdama suvarė netyčiom nagus į šio nugarą. Matyt, tikrai nesveika buvo, jog ir po to, kai šis vyrukas jai sukėlė tiek baimės, ši vis tiek ramųjį prieglobstį rado pas jį. Ir kaip turėjo veikti žmogaus prisilietimai, žodžiai, kvapas ar dar, bala žino, kas, jog mergina taip pametė savo protą dėl profesoriaus.
  Apgraibomis susirado ant kaklo kabėjusį kryželį, dovanotą Juano per jų pirmą susitikimą. Stipriai suspaudė, nubučiuotos lūpos persiliejo į tiesią liniją, o ašarotos akys smarkiau užsimerkė.
- Aš, man reikia eiti,- sumikčiojo.- Turiu darbų.
  Tačiau visi žinome, jog septyniolikmetei niekur nereikėjo eiti, o darbai arba galėjo palaukti, arba juos kaip nors sugebėtų pasidaryti ir čia. Ši galėjo tūnoti šioje spintoje-kambarėlyje kiauras dienas, jeigu nereiktų baimintis dėl nelauktų bei nesveikų garbaniaus veiksmų.
  Prasimerkė. Užmatė paraudusius riešus, ir taip apsiblaususios akys dar ir užrasojo. Skaudėjo. Ne tiek, kiek fiziškai, kiek maudė visą jos egzistencijos sielos dalelę. Tačiau vis tiek susitaikė su faktu, kad tapo visiškai pamišusia dėl vaikino.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 29, 2020, 12:14:54 am
 Adelės nagai skaudžiai susmigo Markui į nugarą. Vaikinas susiraukė, bet nieko nesakė. Mėlynakė nuo jo nepabėgo - merginai vis dar jo reikėjo, tad garbanius tik prisiglaudė jos šiltą kūną arčiau savęs. Vos vos juntamas aviečių kvapas, dabar jau amžiams susietas su mėlynake, pakuteno profesoriaus nosį ir jis palinko arčiau merginos plaukų, norėdamas tame aromate paskęsti. Adelė kažką sumikčiojo apie ėjimą, bet Markas tik nusišypsojo ir, švelniai bei trumpam prisiglaudęs prie jos žando, tarė:
-Kad visi tave tokią pamatytų? Kad viskas išaiškėtų ir mane išmestų iš darbo? Niekur tu neisi, Adele.
Amžinai mano. Profesorius nužvelgė paraudusius merginos riešus ir susiraukė. Galbūt šiek tiek persistengė.
-Labai skauda?-susirūpinusiu balsu paklausė, nors jam visai patiko, kad Adelė atrodo būtent taip ir kad viskas - jo darbas. Pastebėjęs sugniaužtą ranką, smalsumo vedamas pabandė atlenkti pirštus. Tiesiog vaikiškas smalsumas - nieko ypatingo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 29, 2020, 12:41:02 am
  Užsimerkusi mergina sunkokai pavartė akis. Galvoje tik ir skambėjo vieninteliai žodžiai vaikinui. Ne, keiksmažodis, laikei taip stipriai, kad ten kraujas nepratekėjo, bet viskas nuostabu. Tačiau patylėjo, nežinia, kokią reakciją galėjo tokie žodžiai iššaukti. Paprasčiausiai linktelėjo. Ir durniui aišku, kad skaudėtų. Tačiau Markas, matyt, buvo tiesiog į sadizmą linkęs vyrukas su savais norais, o protas įsijungdavo tik šiek tiek vėliau. Ką gi, Adelei dar teks su tuo apsiprasti.
  Švelnioms jo rankoms pradėjus atlenkinėti sugniaužto kumščio pirštus, nedvejodama atpalaidavo ir paleido juos pati, medinis kryželis atsitrenkė į jos krūtinę. Ten nebuvo nieko ypatingo. Tik griebdavosi jo, kai, rodės, tai paskutinis ir tvirčiausias gyvenimo šiaudas. Pažvelgė į šokoladines Marko akis, priglaudė lūpas prie skruosto. Atsitraukė nuo vaikino ir palindo po patalais, nuovargis jau buvo beužvaldąs kūną, kai dar akimirką pasigirdo sausas jos balas:
- Vis tiek tave dievinu.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Balandžio 29, 2020, 01:00:01 am
 Paprastas medinis kryželis - krikščionybės tikėjimo ženklas. O Adelės elgesys sakė kitaip. Markas nebuvo krikščionis, kiek atsiminė, net pakrikštytas nebuvo, bet šis tikėjimas nebuvo jam visiškai nepažįstamas. Bet bandant sujungti merginos elgesį su tuo paprastu mediniu kryželiu, kažkur įvyko klaida. Kažko dar trūko. Visa ši informacija, dailiai apdorota, nugulė į smegenų skyrelį, pavadinimu Adelė. Prie jos vaikinas sugrįš vėliau.
 Adelė dėl rankų nieko nesakė. O Markas jau būtų radęs kaip sumažinti, ne panaikinti, skausmą, bet jeigu mergina pati nesugeba pasisakyti, tai gaus pakentėti. Varnės lūpoms švelniai prigludus prie skruosto, garbanius atsiduso ir užsimerkė. Ankščiau negalėjo įsivaizduoti, kiek daug gali reikšti paprastas švelnumas ir meilė. Kaip jis pasiilgo to jausmo. Meilė.
 Adelė vėl palindo po patalais, o, dar šiek tiek pasėdėjęs, Markas atsargiai užkišo merginai plaukų sruogą už ausies. Visa šitai buvo taip nepažįstama, taip keista.
-Aš tave myliu,-žodžiai savaime ištrūko iš jo lūpų. Ir tik dabar garbanius suprato, niekada jų nepasakęs merginai, tad švelniai priglaudė lūpas prie jos žando ir vėl sušnabždėjo tuos keistus tris žodžius, kurie jo viduje tarsi vėl viską išjudindavo.
 Meilė. Koks keistas jausmas. Ir kur riba tarp jos ir beprotybės?
 Laikrodis rodė pusę penkių. Markas nesijautė pavargęs, o gulėt be darbo nenorėjo, tad atsisėdo prie stalo ir pajudino taip ilgai į jį kaltinamu žvilgsniu spoksojusią neištaisytų mokinių namų darbų krūvą. Darbas, kai Adelė buvo šalia, ėjosi greičiau. Ir ramiau. Štai ko jam visą gyvenimą trūko. Adelės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 01, 2020, 01:44:42 pm
  Diena buvo neįprasta. Juanas jau buvo užmiršęs, koks gali būti atstumiantis oras šiaurinėje Europos dalyje, ypač, kai grįžo iš Meksikos, kur amžinai, na, gerai, dažniausiai, veidą kepina kaitri saulytė. Vaikinas (taip, dar vaikinas, jis atrodė septyniolikos, jeigu ne kelios raukšlelės, kurios atsirado tik besiginčijant su užsispyrusia Adele) iš Meridos parvyko su tikslais apsilankyti Ministerijoje ir pasiimti svarbiausius dokumentus, sėdėti tik slaugant tėvus buvo užsiknisimas, net ir jam, kaip kunigui, jau buvo pabodę ir norėjosi keikti visus aplinkui.  O ir globotinės lankomumas pamokose nebuvo labai stebinantis. Ant pirštų galima suskaičiuoti, keliose pamokose apsilankė. Tikriausiai, dvejose. O dar sako, kad jai reikia transfigūracijos egzą laikyt. Nepatenkintas mulatas mintyse paburnojo ant jį iš proto varančios merginos. Nemokėjo ant jos pykti, nesveikai ją mylėjo, kaip savo dukrą, nors ne, labiau kaip seserį.
  Pasitaisydama žiedus, dvidešimt šešerių garbanius, žingsniavo Hogvartso koridoriais. Link Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto. Bent jau pagal tvarkaraštį ten turėjo būtų jo varnei paskutinioji pamoka. Jeigu vėl neiškrėtė zbitkų ir neprimelavo. Pažinojo ją kaip nuluptą, galėjo susigalvot savą pamokų tvarką, nes tikrosios neprisiminė. Buvo keistoka vėl būti pilyje, kurią paliko prieš devynerius metus, kunigas niekada negalvojo, jog teks sugrįžti. Na, va, Ginger pasimaišė ir prisivertė. Norėjo nustebinti savo globotinę, vis dėlto, žinojo, kaip ji buvo prisirišusi prie visos de la Cruz šeimynos bei neabejojo, jog ir apsiverkė dėl jo gauto laiško apie ilgesnį pasilikimą Meksikoj. Prie kabineto buvo tuščia, kiek vėliau atvyko nei planavo, taičiau tikėjosi, jog ten dar bus užsilikusi nors kokia gyvybė. Pabeldė į duris ir nelaukęs atsakymo įžengė į patalpą.
- Ar čia jau seniai pasibaigė pamoka? Ieškau varnės Adelės,- ryškus akcentas perbėgo bekalbant. Prieš tatuiruotojo akis buvo gana jaunas vaikinukas, kad Juanas net akimirką suabejojo, jog šis galėtų būti profesorius.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 01, 2020, 02:04:05 pm
 Adelė palaimingai miegojo ir Markas tuo džiaugėsi mat jo plunksnos skrebenimas jau varė ir patį profesorių iš proto. Jis niekaip nesuprato, kodėl mokiniai tokie durni - kiek pats prisiminė, apsigynimo nuo juodosios magijos kursas nėra ir nebuvo sunkus, o ir pamokas jis veda pagal visus kvailus reikalavimus. Išbraukęs dar vieną nesąmonę apie vilkolakius mokinio darbe, Markas jau svajojo, kaip tą grifą išspiria į Uždraustąjį mišką ,,praktikai" per pilnatį. Eh, deja, Ministerija vaikų spardyti į pavojingas situacijas neleidžia.
 Persibraukęs delnais per pavargusias akis, profesorius atsistojo ir išlindo iš savo spintos. Duris paliko šiek tiek praviras, kad nuo savo stalo matytų Adelę. Surinkęs piramides ir sudėjęs jas atgal į dėžę, vaikinas išsivalė smėlį ir pradėjo kuistis stalčiuose, ieškodamas tų kvailų vertinimo normų ir kitų oficialių, jį varžančių popierių. Šiems atsiradus ant stalo, išgėrė atvėsusios arbatos ir, paėmęs knygą apie antgamtikus, bandė suformuluoti paaiškinimą eiliniam bukapročiui, kuris net vadovėlio neatsiverčia.
 Deja, Marko akys nepasiekė skyrelio apie vilkolakių virsmą, kai prasivėrė kabineto durys. Profesorius nužvelgė pasirodžiusį vyriškį ir, kaip atsakingas mokytojas, paklausė:
-O kas jūs toks būsit? Adelės globėjas?
Ak, po velnių, geriau sakytų ne. Marko akys nejučiomis sugrįžo prie miegančios merginos, bet greitai vėl įsispoksojo į vyriškio veidą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 01, 2020, 02:46:25 pm
  Meksikietis kilstelėjo antakius, kiek prisiminė, jo Adelė nebuvo linkus skelbtis visiems, jog ją labai dramatiškai metė šeima ir šiuo metu esanti globojama kunigo. Rudų akių savininkas persibraukė tatuiruota ranka per garbanas, atsidūsėjo.
- Taip, Juanas,- prašneko.- Jai čia turėjo būti paskutinioji pamoka, tačiau šiek tiek vėluoju,- pasikasė pakaušį jausdamasis kaip šūdiniausias globėjas pasaulyje.
  Bet ir vėlavimas nebuvo jo kaltė. Na, gal kažkiek ir jo, mat buvo nusprendęs keliauti žiobariškais lėktuvais, kurie visada vėluoja mažiausiai penkiolika minučių, o dar ir žiobarų spūstis prie metro, jog patektų į Londono centrą. Siaubas, jam tikrai šiandien nervai sunkiai laikė, ypač po bemiegės nakties lėktuve. Turėjo sėdėti prie klykiančio ir vemiančio vaiko. O ir visos maldos nepadėjo.
  Pasitaisė juodų marškinių apykaklę ir ant kaklo kabantį kryželį, lygiai tokį patį kaip ir pas žaliaplaukę. Jautėsi šiek tiek nejaukiai, kaip durnius stoviniavo vidury kabineto vietoj to, kad išeitų ir pats kaip nors susirastų merginą. Ir kodėl čia neveikė tie žiobariški telefonai, kai to labiausiai reikia? Mintyse pavartė akis, kvailys, reikėjo pranešti, jog atvyksta. Dabar dar visą dieną veltui praknis.
- Gal žinai, kur galėčiau ją rasti?- ir vėl pasiliko idioto vietoje.
  Pasąmonės kamputyje jau buvo prismaugtas savo kvailumo ir neapdairumo. Nužvelgė vaikiną, menkai susiraukė. Neatrodė labai patikimas, o dar ir mintis, jog Adelė pas jį mokėsi visai nežavėjo. Tačiau šis nežinojo dar ir blogiausio. Nes jau seniausiai būtų gavęs infarktą, numiręs ir varytųsi grabe.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 01, 2020, 03:02:31 pm
 Juanas. Adelės globėjas. Visi ankščiau padrikai išsimėtę taškiukai kaip skruzdėlės subėgiojo ir susijungė. Kryželis ant kunigo kaklo, identiškas tam, kurį turėjo mergina, laiškas, jos parodytas Ligoninės sparne. Ak, negi Adelė jį apibūdino, bandydama erzinti garbanių? Jų ryšys nepaneigiamas. Ir, vis dėlto, Markas nenorėjo atiduoti mėlynakės vyriškiui. Profesorius nuleido akis į dokumentus ant stalo. Norėjo, kad Adelė susitiktų su globėju - vis dar prisiminė, kokia mergina buvo nuliūdusi dėl laiško, bet kartu viduje bijojo, kad tas kunigas atims mylimąją iš jo. Jų santykiai tikrai nėra tokie priimtini, o kas jeigu mergina netyčia užsimins apie juos? Plius, po velnių, kaip jis galėjo pamiršti, kas įvyko prieš kelias dešimtis minučių? Ne, tokios Adelės Juanui pamatyti negalėjo leisti. Pažvelgęs kunigui į akis, pamelavo:
-Deja, nežinau. Pabandykit paieškoti Varno Nago bokšte. Pamokos baigėsi senokai, o jeigu nerasit, paklauskit Ramsay. Jis savo auklėtinius geriau pažįsta nei aš.
Garsiai užvertęs knygą, profesorius pasiėmė popierius ir ruošėsi grįžti į savo kampelį. Apie globėjo trumpą atvykimą, žinoma, merginai neužsimins. Tebūnie tai dar viena jo maža paslaptis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 01, 2020, 03:32:34 pm
  Mergina sunkiai pramerkė sulipusias akis, žiovaudama sučepsėjo. Pirmiausia užfiksavo pravertas spintos duris. Dar pasivoliojo lovoje, nesiskundė pietų miegeliu. Išsiropštė iš patalų. Pagriebė pirmus pasitaikiusius drabužius, kurie buvo panašūs į kelnes, deja, ir vėl plačiausi Marko šortai. Nieko, sueis.
  Užgulusias ausis pasiekė Marko balsas, vėliau kažkokio nepažįstamojo. Tačiau labai girdėtas. Tylomis prisėlino prie spintos durų, miniatiūrinei sekundės daliai kyštelėjo savo dažytą galvą ir staigiai sulindo atgal. Šūdas. Širdis nusirito į kulnus. Galėjo lažintis, jog ką tik matė Juaną, savo karštąjį kunigą.
- Velnias.
  Meldėsi, jog jos kvailos galvos žalių plaukų kupeta nepasimatė, nes Martinas ją tikrai išsiųs į vienuolyną, Markui sukels bėdų ir dar skandins pašventintame vandenyje, jog išpirktų visas nuodėmes. O dar ir blogiausia mintis, praskriejusi galvą buvo tokia: meksikiečiui susišvies, jog ja naudojosi profesorius per prievartą. O tu durnumo įsikūnijimas, Adele. Susiparinusi mergina jau buvo bepradedanti graužti nagus ir ruošėsi slėpti bet kur, po lova, į spintą spintoje. Pranykti. Visiškai. O galbūt Markas dar ir atmintį Martinui ištrintų? Visai nieko idėja. Nu, ir iš kur aš tokia kvaila? Iš šimpanzės užpakalio gal gimiau?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 01, 2020, 03:54:30 pm
  Kunigas susiraukė. Jam dar nebuvo taip blogai, jog sumaišytų plaukų spalvas. Buvo visiškai įsitikinęs, jog spintoje sušmėžavo jo žaliaplaukės globotinės galvelė. Širdis keista šoktelėjo iš vietos. Jautė nerimą, pyktį ir nusivylimą, kylančius iš visų įmanomų gelmių. Griausmingais žingsniais priartėjo prie profesoriaus, tačiau nieko nesakė, visi religiniai dalykai jam neleido iškeikti jo. Įsirioglino į spintą, kurioje, kad ir kaip to nenorėjo, sutiko savo Ginger mergaitę. Vyriškuose drabužiuose. Juano taip mylima, globojama Adelė. Praėjo akimirka, kita. Sunkiai, nenoriai dėliojosi visus taškus. Kol galiausiai priverstinai sau leido suprasti, jog mergina tikrai čia, profesoriaus spintoje, su paraudusiais riešais, žymėmis ant kaklo. Sutrikęs įvėlė pirštus į plaukus, juos timptelėjo. Dar vis nenorėjo priimti tokios naujienos.
  Suėmė septyniolikmetės ranką, negrubiai, švelniai, nebūtų drįsęs kitaip. Truktelėjo prie savęs, kita ranka apglėbė per liemenį ir be jokių ceremonijų išnešė iš to spintinio kambariuko. Pasodino ant vieno iš stalų.
- Kas, dėl visų šventųjų, čia vyksta?!- piktas kunigo balsas nusvilino per visą kabinetą.- Ar jis prie tavęs lindo, Adele? Kalbėk. Ne, patylėk, žinoma, kad taip,- susinervinęs suėmė merginos skruostus, pažvelgė į akis.- Juk tu negalėtum, ar ne?
  Meksikietis jautėsi įskaudintas ir sudaužytas, piktas ir nusivylęs. O ir nenorėjo pripažinti fakto, jog čia tikrai ji, dar blogiau, jeigu savu noru. Geltonosios dėmelės išryškėjo tamsiose akyse, kunigas buvo beveik praradęs visą savitvardą. Persibraukė per veidą. Persižegnojo, peržegnojo Adelę. O tuomet sugrįžo ties kitu vaikinu.
- Tik pasakyk,- drebančiu balsu, tvardydamas kylantį norą rėkti, prabilo.- Ar pas tave yra smegenų, jog drįsti liesti ją?
  Devyneriais metais jaunesnė mergina jam buvo viskas, kuo rūpinosi labiausiai, netgi tėvai kartais eidavo po jos. O dabar, matydamas tokį vaizdą, jautėsi siaubingai. Jam buvo nesvarbu, šie jaunuoliai galėjo ir būti kvailai įsimylėję, svarbiausia, jog jo varnė nekentėtų tiek fiziškai, tiek emociškai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 01, 2020, 04:12:05 pm
 O ne... Ne, ne, ne, ne. Markas pastebėjo Adelę už spintos durų. Štai tau ir nieko nesakys. Kunigėlis, regis, irgi dar neapako nuo Biblijos studijavimo. Vyrui įsiveržus į jo šventą spintos erdvę, Markas numetė rankoje laikytus popierius ant stalo ir atsiduso. Visiškas kvailys, o ir jo lazdelė vis dar spintoje ant stalo, tad Juanui sugalvojus jį nutėkšti, didesnių problemų jam nekiltų. Pragarą, atneštą Dievo tarno, jau galėjai pajusti artėjant. Pamatęs Juano rankas ant Adelės kūno, Markas susiraukė. Ir vėl tas nelemtas pavydas, nors smegenys kuo puikiausiai suprato, kad vyriškis tik rūpinasi savo globotine. Profesorius bandė atrodyti ramus, nors viduje maišėsi ir kunkuliavo visokiausi jausmai. Jis nenorėjo matyti Juano rankų ant Adelės veido. Ne, nenorėjo vyro išvis arti jos. Bet stovėjo kaip įkaltas į žemę. Ne, jis neskaudins merginos, susimušdamas su jos globėju. Ne.
-Kunige, ne bažnyčia čia tau, tad pamokslus pasilik mišiom,-Markas atsirėmė į stalą ir sukryžiavo rankas, o jo akys susirado Adelės,-Ji sutiko, ar ne tiesa, Adele? Jokios prievartos čia nėra, ar dabar jau tu neleisi jai pačiai priimti sprendimų?
Markas pažiūrėjo į įsiutusį Juaną ir lėtai priėjo prie Adelės. Švelniai palietė jos ranką ir pasilenkęs sušnabždėjo:
-Atsiprašau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 01, 2020, 04:42:28 pm
  Visa ši kvaila situacija merginai nepatiko, vertė gūžtis ir pranykti. Pažinojo savo globėją, jis ją mylėjo ir saugojo tikriausiai labiausiai iš visų, na, dabar dar ir Markas toks buvo. Pasodinta ant stalo, kaltai nunarino galvą, vėl jautėsi kaip maža mergaitė. Kaip ir vos prieš kelias valandas. Nelabai ir žinojo, kiek valandų, nesigaudė laike. Tačiau juk visai neseniai jautėsi dar ir taip kvailai prieš Marką. Du kartus per dieną taip jaustis prieš abu vyrus, kuriuos mylėjo. Absurdas. Matydama, kaip Marinas ją peržegnoja, tarstelėjo tylų amen.
- Aš jį myliu,- sumurmėjo tyliai. Žaibiškai besidaužanti širdis akimirkai nurimo, pajutusi švelnų Marko prisilietimą.- Čia viskas gerai, Juanai, tau nėra ko nerimauti.
  Ir kaip naiviai tikėjosi, jog meksikietis viską taip ir paliks. Kilstelėjo galvą, kaip katinas pasitrynė į pasilenkusio vaikino baklažanines garbanas. O tuomet nusuko akis į kunigą. Jie buvo panašūs tuo, jog nemokėjo ilgai pykti, ypač vienas ant kito. Na, ir dar tokiu menku nuprotėjimu. Ir dar taip įsiskverbė į jo rudas akis, tokiu žvilgsniu, kuriam jis nesugebėdavo atsispirti. Tai nebuvo kažkokio troškimo žvilgsnis, ne, tai buvo neapbūdinamas žodžiais, skvarbus ir sujudinantis kiekvieną kunigo dalelę.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 01, 2020, 04:58:14 pm
  Vyras stebėjo, kaip Adelės 'išrinktasis' prisiartino. Viena jo dalis norėjo nuspirt jį į Antarktidos vienuolynus, kita - priimti viską taip, kaip jau yra. O dar ir Adelės žodžiai, tas žvilgsnis. Visus jo mąstymus dar labiau apsunkino. Priklaupė, suėmė merginos kitą ranką. Ak, ir kaip tai atrodė kvaila. Septyniolikmetė vaikinų apsuptyje, profesoriaus ir kunigo. Ne kiekvieną dieną gausi tokio dėmesio.
- Tikiu, tu nuoširdžiausiais žmogus, pats man svarbiausias,- su nenusakoma meile, ta broliška, prabilo.- Tik nenoriu, jog kentėtum.
  Paleido ranką. Atsitiesė. Atėjo laikas pasikalbėti su kitu veikėju šiame balagane. Bandė kaip nors gražiai susidėlioti mintis. Nenorėjo užsipulti vaikino. Jeigu Ginger su juo laiminga, tebūnie, tačiau negalėjo visko palikti neatskaitęs moralo. Nužvelgė vaikiną, gerai, suprato, kodėl Adelė pasirinko jį, visiškai toks, apie kokį kažkada svajojo ir iki paryčių pasakodavo Meridoje, jų balkone su arbatos puodeliais rankose. Tikėjosi, kad nenuspręs įskaudinti jo mažosios būtybės, tokios trapios ir viską per skaudžiai priimančios.
- Ji suaugusi, tegu daro ką nori, tačiau tu,- įsikibo savo akimis į jo.- Nemėgink jos skaudinti. Adelė yra jautrumo įsikūnijimas,- nutilo. Jautė, jog įskaudintos ir nuverktos septyniolikmetės akys būtų skaudžiausia ir Juanas netgi atsisakytų kunigystės, kad galėtų nudėti Marką.- Kitas dalykas, ar tu pakrikštytas?
  Giliai širdyje tikėjosi, kad ne. Labai norėjo pamurkdyti jo galvą į šventą vandenį, vien dėl to, jog pakirto žaliaplaukei mergaitei širdį.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 01, 2020, 06:02:56 pm
 Markas akimis sekė kunigą. Matė, kaip jis priklaupė ir paėmė Adelės ranką. Profesoriui norėjosi atplėšti tą kūtvėlą nuo merginos, bet jis tik sukandęs dantis sunėrė savo ir varnės rankų pirštus ir stebėjo, kas vyks toliau. Nesitikėjo, kad Adelės žodžiai taip greitai paveiks Juaną. Nors ko galėjo tikėtis - šį vyrą jis mato pirmą kartą gyvenime, o su mėlynake apie šeimą ir kitus panašaus pobūdžio dalykus nesikalbėjo - matyt, tai buvo abiems pernelyg skaudi tema. Juanui įsispiginus į jį kaip katinui į mėsos gabalą, Markas atsakė vyrui tokiu pat spoksančiu žvilgsniu. Nepatiko jam tas kunigas, oi kaip nepatiko. Mielai jį su visais bažnytiniais pamokslais (negi todėl jis ir pasirinko būtent šią profesiją?) būtų išgrūdęs iš savo kabineto, ne, iš Hogvartso. Tegul keliauja į savo Meksiką ir sėdi tarp tarp kryžių. Išgirdęs klausimą, Markas išleido garsą, panašų į nevykusiai tramdomą juoką ir klausiamai pakėlęs antakį atsakė:
-Ne, o ką? Jau mus sutuokt žadi?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 01, 2020, 06:50:54 pm
  Žvilgtelėjo į sunertus jo globotinės ir vaikino pirštus. Labai trumpam. Buvo sunku žvelgti į tokį vaizdą, kai nesimatė su mergina tiek laiko. Jautė ir įtampą, sumišusią su pykčiu, pavydu (?), tvyrančią ore. Išpūtė akis po garbaniaus numeris du atsakymo. Nekrikštytas ir duodasi su mano Adele?
- Nuskandint šventam vandeny,- burbtelėjo nepatenkintas.- Jei nenuskęsi, gal vis dėlto ir nesi toks siaubūnas kaip įsivaizduoju.
  Mintis apie jų vedybas išvis neviliojo. Tegu pasitrina kartu kelis mėnesius ir skiriasi, nereikėjo kunigui tokio jovalo. O, siaubeli, vyrukas visada buvo globėjiškas, ypač Adelei, tačiau, kai prie jos prisistatydavo personos, norinčios pasivogti josios širdį, tapdavo žvėriškai globėjiškas, be jokio noro kažkam įduoti jo globotinę prižiūrėti. O švenčiausioji Marijėle, Juanas niekada nebuvo atsidūręs tokioje situacijoje, nebuvo pasiruošęs kažkam leisti pasisavinti žaliaplaukę. Dar negalėjo apsiprasti su mintimi, jog ši suaugusi, galinti savimi (beveik) pasirūpinti. O ir dar tas nuoširdus prisipažinimas, jog myli jo visai nežavintį vaikiną, kirto į paširdžius. Juano akys septyniolikmetę matė kaip dar tą pačią penkiolikmetę, kažkada atėjusią pas jį ir iškart nusikeikusią viduryje bažnyčios iš nevilties, jog ne ten pataikė. Dar tada ji buvo peroksidiniais plaukais, visiškai nurėžtais virš pečių, ir dar su tuo nerimu ir skausmu išblukusiose akyse. Ji jau suaugo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 01, 2020, 07:13:48 pm
 Išgirdęs Juano atsakymą, Markas prapliupo juokais. Jį. Pakrikštys. Net tų šventų Marijų ar dar ko nemoka, o jį krikščioniu nori padaryt? Ak, juokingiau nei prastos kokybės cirkas per jo pamokas.
-Oi, kunigėli, tau smegenys su smilkalais išgaravo ar ką? Aš? Krikščionis? Aš net žegnotis nemoku! Kam man jūsų Dievas? Ar tikslingiau klausti - kam aš toks reikalingas jam? Aštuoniolika metų be jo pragyvenau ir nejutau, kad kažko trūktų!-Markas vėl nusijuokė. Ne, jis krikštysis tik tuo atveju, jei Adelė to pareikalaus. Dėl merginos padarys viską, bet dėl durnų jos globėjo užgaidų? Pff, tegul svajoja toliau!
 Ir visgi antras Juano ištartas sakinys nusėdo viduje kaip akmuo. Siaubūnas, štai kaip jis mane mato, hm.
-Ir, Juanai, deja, tavo Bažnyčia sako, kad raganos neskęsta. Turėsi pasistengt,-šyptelėjęs, Markas žvilgtelėjo kunigui į akis. Garbanius prisiglaudė Adelę arčiau, lyg norėdamas parodyti, kad ji - jo, ir švelniai nubraukė nuo veido kelias užkritusias plaukų sruogas. Norėjo dar ir greitai pabučiuot, bet suprato, kad merginos globėjui jau vien jų tokio artimumo pakanka - nereikia švento žmogaus per daug gąsdinti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 01, 2020, 07:34:27 pm
  Žaliaplaukė pavartė akis jau tikriausiai tūkstantąjį kartą. Po pietų miego niekas nemėgsta gauti dramos tiesiai į veidą. Ypač iš dviejų mylimų vyrukų. Nušoko nuo stalo, susierzinusi nusimetė ir mylimo Marko rankas nuo savęs, jau buvo įgrisę.
- Užsičiaupkit,- prabilo.- Abu. Juanai, aš esu bikinai suaugusi, o tu, Markai, bent prieš mane nedėk skerso ant mano tikėjimo.
  Ją nervino jau abu vyrai, kaip maži vaikai nesutarė dėl jai net nesuprantamų dalykų. Juanas su savo krikštijimais, Markas su religijos niekinimu. Jautė kaip kyla pyktis. Akys patamsėjo, praėjo pro abu, jos akimis, idiotus.
- Atsikniskit nuo manęs ir tvarkykitės savo reikalus patys,- žemaūgė pravėrusi kabineto duris, pranyko koridoriuose, dar prieš tai garsiai trenkdama durimis.
 Nebebuvo svarbu, kad ją kas pamatys, šiuo metu tik nenorėjo matyti nei vieno iš vaikinų. Abu stipriai pasistengė, jog įžeistų ją. Vienas vėl nepastebimai prikišdamas jos amžių, o kitas prieš akis išsidirbinėdamas iš religijos. Asilai, kad juos kur velnias. 
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 01, 2020, 07:50:32 pm
  Juanas, kone išsižiojęs, spoksojo į marką. Pamosavo rankomis į šonus. Taip sakydamas, kaip tuomet jis drįso liestis prie merginos. Tas mažas šiknius tik kvatojosi. O ir kunigas susilaikė nepasakęs, jog jis vyriškosios lyties atstovas jo akimis, tad nebuvo ragana. Tačiau pabijojo gauti atgal vėl tik jo juoką, kuris tėkštu kaip šlapias skuduras.
  Norėjo nuplėšti tą profesoriūkštį nuo merginos, tačiau tik šyptelėjo, pamatęs, kai šioji pati nuo jo pasitraukė. Na, bet ta šypsena greit subliūško, kai Adelė, viską išsakiusi, ką galvojo, išdrožė pro duris. Prireikė pasiknisti prisiminimų stalčiukuose, ar kada buvo matęs žaliaplaukę įsiutusią ir kaip ji tuo metu elgėsi. Bingo. Rado, buvo. Ir tai nieko gero nežadėjo, tačiau Martinas neįsivaizdavo, kur ji galėjo nukeliauti, tad šįkart nusprendė kreiptis į Marką šiek tiek maloniau:
- Tu turėtum geriau žinoti, kur ji nuskuodė. Tokioje būsenoje ją palikti vieną, prasta mintis,- atsidūsdamas įvėlė pirštus į garbanas ir šiek tiek timptelėjo. Ne tokio susitikimo su Adele tikėjosi, o ir staigmena kiek kitokia turėjo gautis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 01, 2020, 08:10:21 pm
 Adelei jį atstūmus, Markas susiraukė. Merginos elgesys skaudino ir jam nepatiko jos priešiškumas, o ir netrukus buvo pateikta tokio elgesio priežastis. Vaikinas sau pripažino, kad, galbūt, šiek tiek persistengė, bet žala jau buvo padaryta. Kabineto durys garsiai užsitrenkė.
-Ak, ačiū už mintį, genijau,-nusikeikęs, sarkastiškai Juanui numetė Markas. Trakštelėjęs krumplius, greitai pradingo spintoje. Ten, ant stalo, kur ir buvo palikęs, gulėjo jo lazdelė, nors profesorius abejojo, kad tokį jausmų persmelktą prisiminimą sugebėtų pakeisti ar ištrinti. Ne, šįkart nerizikuos, bet lazdelę vis tiek pasiims. Įsispyręs į batus, uždarė duris į savo kambarėlį ir priėjęs prie Adelės globėjo, įsikibo į rankovę ir pradėjo tempti link durų. Nebuvo laiko mandagybėm.
-Aš ją surasiu, o mes dar pasikalbėsim,-profesorius paleido kunigą ir uždarė kabineto duris. Jam tikrai reikės su Juanu pasikalbėt. Be Adelės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Mayra Llewellyn Gegužės 02, 2020, 12:45:14 pm
 Dienos slinko lėtai, kaip koks pamirštas šliužas herbologijos šiltnamyje. Ir vis keisčiau elgėsi brangusis jos koledžo vadovas-pusbrolis-Markas. Mayra galėjo prisiekti savo šlubuojančia atmintimi, kad matė jį sėdintį koridoriuj ir kažką murmantį sau po nosimi. Taip pat profesorius nebesirodė vakarais Klastūnyno bendrajame kambaryje parėkauti. Bendrakoledžiai tuo džiaugėsi, bet Mayrai tai tik įrodė, kad kažkas labai labai negerai.
 O žinant jų šeimos istoriją, kažkas negerai galėjo būti nuo nelaimingos meilės iki sunkios psichozės priepuolio.
 Nuskambėjus varpui iš paskutinės tos dienos pamokos, klastuolė sparčiu žingsniu nulėkė iki kabineto. Šiandien būtinai turi pasikalbėti su pusbroliu. Greitai pasibeldusi į duris, Mayra, nelaukdama atsakymo, jas atidarė ir įžengė į kabinetą.
-Markai, mums reikia pasikalbėti,-nelaukdama, kol profesorius sureaguos, mergina tarė, artindamasi prie jos stalo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 02, 2020, 12:53:03 pm
 Be Adelės visos dienos buvo vienodos. Markas net kerais nesugebėjo išsaugoti jos kvapo savo pataluose. Koks nevykėlis. Ir ką tu veiki Hogvartse, jei pats nieko nemoki? Pamokos irgi buvo kančia. Profesorius tiesiog nurodydavo puslapį, iš kurio reikėdavo išmokti informaciją, kažką pakomentuodavo ir sėdėdavo prie savo stalo, spoksodamas į tuščią pergamento lapą. Norėjo būti menininku - sugebėtų bent dalelę jos įamžinti popieriuje. O dabar jam neliko nieko.
 Į nuskambėjusį varpą sureagavo tik mokiniai, norėdami dingti kuo toliau nuo keistai besielgiančio mokytojo. Markas juos suprato - dabar net pats nebegalėjo į save pažvelgti. Plaukams gražino natūralią tamsiai rudą spalvą - violetinė per daug priminė Adelės ryškiai žalią. Į dangų akių nebepakeldavo - Adelės akys buvo tokio mėlynumo. Koridoriuose irgi nebevaikščiojo - vis dar kartais užuosdavo jos švelnų avietinį kvapą ar išgirsdavo ją šaukiant jį vardu.
 Košmaras.
 Markas susiėmė už galvos. Taip nebegali. Jis arba pats nusižudys arba susigrąžins Adelę. Be jos negyvens.
 Beldimas išblaškė niūrias vaikino mintis. Pakėlęs akis jis pamatė žmogystą, kurią mažiausiai tikėjosi sutikti šiuo metu.
-Apie ką, Mayra?-apsimesdamas, kad jo tragiška būsena nėra akivaizdi, prikimusi balsu paklausė rudaplaukis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Mayra Llewellyn Gegužės 02, 2020, 01:00:29 pm
 Net nepriėjusi profesoriaus stalo, Mayra sustojo. Klasėje aplink buvo justi tokia tiršta neviltis, kad, regis, galėjai ją su peiliu pjauti, o iš arti Markas atrodė dar prasčiau - pajuodę paakiai, išblyškusi oda ir dar tie beprotybės žiburėliai akyse. Nuovargis ir kančia, regis, buvo persmelkę kiekvieną jo esybės dalelę. Paėmusi kėdę iš pirmo suolo, mergina pasidėjo ją ir atsisėdo priešais Marką.
-Kas nutiko? Žinai, kad gali manimi pasitikėti,-jausdamasi, tari kalbasi su mažu, nuskriaustu vaiku, prabilo klastuolė. Jie ankščiau pasitikėjo vienas kitu, kaip dabar - nežinia. Giminaičių gyvenimo keliai išsiskyrė ir net gyvenant po vienu stogu jie atitolo. Ar seniai buvo tos dienos, kai Markas praeidamas stumtelėdavo pusseserę ar ji suveldavo jo plaukus? Ir kiek dar visko ji neatsimena! Ir vis tiek, rūpestis neišnyko.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 02, 2020, 01:08:21 pm
 Markas tamsiomis, pavargusiomis akimis stebėjo kiekvieną Mayros judesį. Jam buvo keista, kad kažkas juo rūpinasi. Pusseserei atsisėdus priešais jo stalą, vaikinas toliau žiūrėjo į jos tamsias akis. Beveik identiškas jo. Profesorius persibraukė delnais veidą. Ar jis pasitikėjo Mayra? Turbūt. Ar norėjo jai pasipasakoti? Na, jis nežino, ką daugiau daryti, tad gali pabandyti ir tai.
-Adelė,-atsikrenkštęs pagaliau pratarė jis.-Ją išsivežė. Kas jeigu... Jos daugiau nepamatysiu? Cha... Pragaras. Taip net gyvent nesinori, juk mane suprati, Mayra? Pasakyk, kad supranti, prašau.
Jo balsas buvo persmelktas nevilties. Vaikinas tikėjosi, kad mergina jį supras - pati neseniai susižadėjo su Luku, o koks normalus žmogus taip elgtųsi? Vos baigi mokyklą ir vestuvės? Ji privalo jį suprasti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Mayra Llewellyn Gegužės 02, 2020, 01:13:08 pm
 Jeigu dar abejojo, ar Markui kažkas negerai, jo žodžiai visas tas abejones išsklaidė. Tai buvo dar viena sielos liga, kankinanti jų šeimą ir kažkaip aplenkusi Mayrą. Galbūt Dievas nusprendė, kad merginai ir taip pakanka kančios. Adelės vardas klastuolei buvo girdėtas - ar ne ji per piramidžių pamoką trenkė Markui... Oi, žinoma. Tik Mayra nesitikėjo, kad jų santykiai tokie. Nors turbūt, išėmus juos iš mokyklinės aplinkos, viskas atrodytų normaliau nei ji su Luku. Mąstydama apie pusbrolio žodžius, mergina nejučiomis pradėjo sukioti ant piršto buvusį sužadėtuvių žiedą.
-Tu mokytojas. Gali pažiūrėti dokumentuose, kur ji gyvena,-galiausiai prabilo klastuolė, nors nė velnio nesuprato, apie kokią į savižudybę stumiančią neviltį jis kalba. Na, bet pusbroliui gali pasiūlyti idėjų?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gegužės 02, 2020, 01:18:33 pm
 Jus juk mokytojas, žinoma! Jis žino Adelės pavardę, gali susirasti ir oficialiai globėjo įrašytą adresą. Puiki pradžia, nereikės po visą Meksiką klaidžioti.
-Tu genijus!-pašokęs iš kėdės, Markas pasilenkė per stalą ir apkabino pusseserę. Nenustebo, kai pajuto vis dar kyšančius kaulus, bet šįkart nieko apie tai nesakė. Ankščiau viduje tvyrojusią neviltį išstūmė džiaugsmas. Taip, jis susiras Adelę. Dar turi ir jos plaukų, gali pasinaudoti sekimo kerais. Taip, taip, viskas įmanoma. Paspyręs kėdę atgal, Markas pritūpė ir pradėjo raustis po stalčius. Jam reikės paso, pinigų, keleto knygų... Taip, viskas bus gerai. Beprotybės kupinos akys lakstė po kabinetą, kol profesorius chaotiškai vaikščiojo, rinkdamasis daiktus. Jis jau pamiršo apie netoliese esančią pusseserę - vaikino galvoje dabar buvo tik Adelė ir viltis dar ją bent kartą gyvenime pamatyti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Mayra Llewellyn Gegužės 02, 2020, 01:24:55 pm
 Apkabinimo iš Marko nesitikėjo. Nejaukiai apglėbusi pusbrolį, Mayra galiausiai buvo paleista be jokių komentarų. Jos įtarimai buvo patvirtinti staigaus nuotaikos pokyčio. Su švelnia šypsena veide, Mayra stebėjo kažką sau po nosimi burbuliuojantį pusbrolį. Mergina tikėjosi, kad jis bus laimingas, o ir Adelė nevirs paklusniu zombiu. Nors retai tokie jausmai sukuria tvirtą pagrindą santykiams. Kaip amortencija - čia ne tikra meilė, o tik beprotiška obsesyvi manija. Tyliai stebėdama po kabinetą besiblaškantį garbanių, Mayra galiausiai atsistojo ir, stengdamasi jam nekliudyti,  priėjo prie durų. Ką galėjo, tą padarė. Dabar viskas jo rankose. Pro plyšį dar pastebėjusi, kaip šis mėto ant grindų knygas, uždarė kabineto duris. Dabar tai jau ne jos rūpestis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: domutis Birželio 01, 2020, 09:17:24 am
Vieną dieną Domantas atėjo pas profesorių Marką Moore.Skūstis dėl profesoriaus pamokų.
-Profesoriau.
Domantas prapliūpo:.
-Jūs rūkote per savo pamokas,Sere.Tai labai neetiška ir Domantas paprašė daugiau to nebedaryti.
-Dar jūs tyčiojatės iš savo mokinių savo kvailais juokeliais.Pareiškė Domantas.Domantas vėl pasireiškė.
-Jūs norite visus savo pirmakursius užkonservuoti į stiklainį nors nekalti pirmakursiai to visai nenusipelnė.
-Jūs kiekvieną pamoką leidžiate tą savo kvailą klykiančių kačių dainą.
-Jūs mėtote į mokinius popierių ir taippat iš jų tyčiojatės.
-Jūsų pamokų nebutų be lazdelių mosavimo.Domantas pasakė jog tai nieko blogo bet kai jau paleidžiate vandens kerus.Tai jau nekažkas.Domantas pasakė jog pretenzijų nebeturi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 01, 2020, 01:40:25 pm
 Na, štai, pagaliau pamokos pasibaigė ir visi mažvaikiai išsilakstė. Norėdamas dar save pakankinti, Markas atsivertė ,,Magijos Žinias". Žinoma, kokios čia žinios, kai pusė yra niekiniai gandai, o kita - propaganda. Kaip koks mažvaikis nupiešęs senai ministro von Sjuardo nuotraukai ūsus, Markas šyptelėjo. Mažo gyvenimo maži malonumai.
 Gal ir būtų taip profesorius sėdėjęs su arbatos puodeliu ir vėdinęs tą rūkalų smarvę iš kabineto, jei ne prasivėrę kabineto durys. Garbanius nustebo, kai pamatė ne savo auklėtinį, o dar blogiau - grifą. Ir kuo šis spirgas ilgiau kalbėjo, tuo aukščiau lipo antakiai Marko veidu. Tai jį čia serina, tai kažkokias neegzistuojančias bėdas kelia. Gražiai sulankstęs laikraštį, mokytojas atsistojo ir atsirėmė į stalą.
-Taigi, tu, ką man siūlai dėl to daryti? Atsivesti vienaragių ir leist jiems prišikti man ant stalo kartu su tokiais mokiniais kaip tu? Sėskis. Atnešei problemų - jas ir spręsi,-dar kartą nužvelgęs tą bėdą, Markas spragtelėjo pirštais. Netoliese buvęs arbatinis pradėjo kaisti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: domutis Birželio 01, 2020, 02:43:56 pm
Domantas iš profesoriaus tokios reakcijos nesitikėjo.Domantas paklausė:
-Kodėl Domantas jam nuolatos neitinka ir kodėl gerbiamam profesoriui taip nepatinka Grifų Gūžta.
Domantas dar paklausė:
-Kokie mokiniai kaip Domantas.
Domantas drąsiai pareiškė jog gerbiamas profesorius Markas Moore yra tikras Klastuolis ir ,kad paskirstymo kepurė pirmą kartą priemė teisingą sprendimą.Domantas suprato jog to geriau buvo nesakyti ,bet Domantas visai nesigailėjo dėl to ką pasakė Markui.Domantas drąsiai pareiškė ,kad tokiems tipams kaip Markas išvis netinka Hogvartso profesoriaus vieta.Domantas buvo įtūžes tiesa sakant labai.Ir paklausė ar nori eiti į dvikovą ar vis dėl to Markas yra bailys.Ir Domantas nusišypsojo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 01, 2020, 03:47:05 pm
 Markas dabar labai norėjo tos juodos arbatos su braškėmis nervams nuraminti. Gal prie jos ir nikotino dozės. Arba tiesiog išspirti tą vaikį pro langą. Ramybės.
-Grifų Gūžtoj pilna išsišokinėjančių kvailių kaip tu,-virduliui pradėjus žviegti kaip skerdžiamam mažvaikiui, Markas nuėjo pasiimti pikto vandens. Šiek tiek linguodamas galva, klausėsi grifo nesąmonių. Na, žinoma, kad jis klastuolis. Kitaip tas vaikis seniai būt išsiųstas kur nors kitur. O jis čia va terliojasi su juo it koks šventasis.
 Žolelės, plaukiodamos karštame vandenyje, pamažu dažė jį ta nuostabia raudonai ruda spalva, o nosį pakuteno malonus braškių kvapas. Berniukui mokytojas net nepasiūlė arbatos - negalvojo, kad šis tokio gėrio nusipelno. Dėl pakvietimo į dvikovą tik pažiūrėjo į grifą kaip į besmegenį. Markas dar nebuvo toks sadistas, kad mažus vaikus muštų, tad padėjo virdulį ant stalo ir, priėjęs prie berniuko, patikrino jo kišenes, kol rado lazdelę.
-Pamiršai, kad ne su kambarioku kalbiesi,-įsidėjęs grifo lazdelę į vieną iš daugybės stalčių, tarė profesorius ir atsisėdo. Šaukšteliu pamaišė puodelyje skęstančias žoleles.
-Sėskis,-piktai burbtelėjo. Susiradęs kišenėje cigarečių pakelį, vieną iš jų prisidegė.
-Tai kokių nusiskundimų turėjai ten?-išpūtęs dūmus, atsainiai žiūrėjo į berniuką Markas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: domutis Birželio 01, 2020, 04:11:35 pm
Domantas pakartojo visas pretenzijas:
-Jūs rūkote per savo pamokas,Sere.Tai labai neetiška ir Domantas dar kart paprašė daugiau to nebedaryti.
-Dar jūs tyčiojatės iš savo mokinių savo kvailais juokeliais.Pareiškė Domantas.
-Jūs norite visus savo pirmakursius užkonservuoti į stiklainį nors nekalti pirmakursiai to visai nenusipelnė.
-Jūs kiekvieną pamoką leidžiate tą savo kvailą klykiančių kačių dainą.
-Jūs mėtote į mokinius popierių ir taippat iš jų tyčiojatės.
Štai tokios mano pretenzijos gerbiamas profesoriau Markai Moore.Domantas stebėjo profesorių
.Ir pridūrė:
-Jūs vistiek bailys jei nesutikote eiti į dvikovą ,profesoriau ir tikrai nešventasis ,kaip jūs manote gerbiamas profesoriau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 01, 2020, 08:30:48 pm
 Markas rūkė ir, klausydamasis mokinio, linksėjo galva. Dauguma jo priekaištų buvo iš piršto laužti. Bandydamas apsvarstyti ką tik išgirstus žodžiu, garbanius pridėjo puodelį prie lūpų ir gurkštelėjo karštos arbatos, šiek tiek nusidegindamas liežuvį. Atsakymų į šituos kaltinimus neturėjo. Taip pat neturėjo teisintis prieš kažkokį pienburnį. Ypač kai šis vadina jį bailiu, tarsi profesoriaus savitvarda negelbėtų jo nesusiformavusių smegenų nuo neatitaisomos žalos. Nukratęs cigaretės pelenus į peleninę, Markas prabilo:
-Neturiu teisintis priešais mokinį dėl neteisingų kaltinimų ir tavo lindimas man į akis tikrai nieko nepakeis. O tau neatrodo, kad stipresniojo erzinimas yra kvaila? Tu net lazdelės neturi, grifiūkšti.
Palikęs cigaretę smilkti peleninėje, profesorius atsistojo ir pagriebė mokinį už pakarpos. Pristūmęs prie atviro lango, persvėrė per jį, vis dar tvirtai laikydamas vaikiščią už jo uniformos. Kabinetas buvo trečiame aukšte, tad vaizdas apačioje labai nežavėjo.
-Taigi, drąsuoli, ką matai?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: domutis Birželio 01, 2020, 08:46:32 pm
Domantas kabėdamas prabilo:
-Jūs neturite teisės mane nei liesti nei atimti mano lazdelės gerbiamas profesoriau ,o juo labiau pakabinti mokinį už lango ,nes Hogvartse tokia tvarka negalima ir bet koks profesorius negali daryti ką tik panorėjęs.Domantas su užsidegimu paklausė na ką manai?Ir beje neturi teisės šmeižti tauraus Grifų Gūžtos koledžo vardo!Domantas profesoriaus paprašė jį paleisti.Nes Domantas galėjo ranka trenkti jam į pilvą tai buvo grasinimas.Domantas pasakė ir pagrasino
-Jei Profesorius Domanto tuoj pat nepaleis Domantas pavogs Profesoriaus lazdelę.
Tuo metu atsidarė durys greičiausiai dėl bjauraus skersvėjo.Bet staiga oras apsiniaukė ir pradėjo lyti kaip iš kibiro ir Domantas sunerimo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 01, 2020, 09:42:55 pm
 Lyg erzindamas, Markas dar papurtė grifą.
-Ir ką tu žinai apie Hogvartso tvarką, pienburni?-susierzinęs dar išburbėjo, krestelėdamas vaikį. Kuo toliau, tuo labiau šis padaras profesorių erzino - mielai būtų leidęs skristi tam gaideliui pro langą. Na, bet kaip berniūkštis ir minėjo, tokia yra Hogvartso tvarka. Mokinių užmušti nevalia.
-Nuo kada į save kreipiesi trečiu asmeniu ar jau į namų elfą pavirtai?-mokytojas nusijuokė. Ak, kokie keisti ir juokingi padarai tie vaikai. Iš lauko pūstelėjo stiprus vėjas ir atsidarė durys, bet Markas nesijaudino, kad koks kolega galėjo pamatyti šį vaizdelį. Pamažu iš dangaus pradėjo leistis lietaus lašai, kai kurie užtikdami mokiniui ant galvos. Tik kai lietis visai įsisiautė, Markas įtraukė jį taip ilgai erzinusį vaiką į kabinetą. Visas pyktis buvo išgaravęs, liko tik apatija. Profesorius nutempė berniūkštį prie durų ir išstūmė iš kabineto.
-Lazdelę atiduosiu tavo koledžo vadovei. Dabar dink iš akių.
Markas užtrenkė duris ir grįžo prie lango. Nuostabus oras.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 04, 2020, 12:08:50 am
 Markas jautėsi pažemintas. Koks kvailys. Ir kaip jis dar tikėjosi atleidimo po to, kai šitaip išdavė Adelę? Profesorius nebežinojo ką daryt. Nebežinojo ar išvis dar nori ką nors daryti, tad tiesiog paspyrė savo kėdę toliau ir atsisėdo po stalu.
 Cigarečių dūmai tingiai plaukiojo ore kartu su neviltimi. Adelės pamoka seniai pasibaigė, o Markas, nuo ašarų šlapiu veidu, vis dar sėdėjo po stalu ir spoksojo pro langą. Saulė lindo iš po debesų žadėdama geresnį rytojų, bet vaikinui jau buvo nė motais. Jis šlykštėjosi savimi. Neapykanta draskė vidų, norėdama prasiveržti ir sunaikinti savo šeimininką.
 Ir jai pavyko. Markas nebeturėjo priežasties, dėl kurios galėtų kovoti su savimi. Jo vienintelė priežastis gyventi dar kartą atstūmė jį. Ir vaikinas vėl liko vienas.
 Markas ilgai galvojo, kaip galėtų pabaigti savo beprasmį gyvenimą. Nuodai? Ne, per daug rizikos, kad jeigu jį ras - atgaivins. Hm, kerai? Irgi ne, suveiks savisaugos instinktas ir nieko nebus. Galiausiai prie stalo buvo pritvirtintas diržas. Na, žinoma, galėjo kaip žmogus virvę išsiburti, bet garbanius net nenorėjo liesti savo lazdelės vien dėl to, kad be kokie kerai primindavo jam Adelę. Taigi, surūkęs paskutinę cigaretę, Markas jautėsi pasiruošęs. Kam? Nežiniai. Mirčiai. Amžinai tamsai.
 Stalas nuo vaikino svorio šiek tiek slystelėjo ir pradėjo tiksėti paskutinės Marko gyvenimo minutės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 04, 2020, 12:34:34 am
  Praėjus kelioms valandoms, kai išmušė Marką, sutrukdžiusį pamoką, iš kabineto, teko tvarkyti duris. Rankų pagalba, be jokios magijos įstatė į vietą. Baisulingai verkdama. Kaip įprasta, kaip tomis bemiegėmis dienomis ir naktimis, kai vienintelis barjeras tarp gyvo ir negyvo būdavo tarp lūpų įsprausta cigaretę. Tačiau dar laikydavosi. Na, kaip laikydavosi, sūdė savas akis ašaromis. Ne, tądien ji nenorėjo išgirsti tiesos, bijojo būtent šitokio jausmo, kankinančio krūtinę, smegenų vingius ir tiltus. Skruostuose jau buvo išgraužti akvedukai jūros sūrumo lašeliams, paakiai tapę ežerais. Jos iššokę skruostikauliai užnešė į kordiljerus ar kokius nors apalačus. Visas blykškusis visage patapo vietove visiems geografiniams (ir ne tik) objektams.
  Ir štai ji čia. Stoviniavo prie jo kabineto durų. Racionalus protas negebėjo suvokti tokio jos veiksmo, negebėjo apdoroti, nes vis mesdavo error. Tik širdis suvokė, tik ji žaibiškai plakė. Adelė kilstelėjo ranką, prisilietė prie rankenos ir atsitraukė. Bijojo, bijojo, jog viskas jau amžiams užsibaigė, viskas nebegrįžtamai pasikeitė. Ir bijojo pripažinti pati sau, jog tai tikriausiai buvo pirmasis ir paskutinysis maldavimas priimti jį atgalios. Ir ji būtų priėmusi. Tik jai taip skausmingai skaudėjo, skaudžiau negu chimeros rėžiai per kojas, negu skaudus trenksmas į drėgną ir šlykščiai šaltą grotos sieną, negu bjaurūs dūmai gerklėje, negu, negu. Daugybė negu. Eilinį kartą kilstelėjo ranką, priglaudė delną prie durų, visu kūnų atsirėmė. Pažymėjo jas savo Nilo upe, prasidedančia dangaus mėlynės ištakose. Ir pasidavusi pravėrė, įžengė vidun. Gyvenimo džiaugsmų nebematančios akys sustojo ties juo vienu. Žaidžiančiu su diržu gyvenimo ir mirties žaidimą.
- M-markai,- suvirpėjusi sugebėjo ištartu tik tiek. Tiek mažai ir taip sunkiai. Ir net neįstengė pripulti prie dar vis savo berniuko. Dar vis. Tik kaip nušluota nuo žemės paviršiaus egzistavo mėsa ir kaulais. O smegenys mėtė tūkstančius įspėjimų, šįkart širdis prisiėmė error funkciją.- Širdie mano,- atsigavusi paniko gyslelė sviedė merginą prie bežadžio vyro kūno. Dar vis negalvojo racionaliai, dar vis nesuprato, kas vyksta. Diržas atsikabino jos smulkių rankų pagalba, vėl tik rankos. Motiniškai suėmusios ir priglaudusios Marko aviniškų plaukų apdėtą galvą prie krūtinės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 04, 2020, 01:19:16 am
 Kelios sekundės kovos su savimi ir pasaulis aptemo. Gal taip ir turėjo pasibaigti Marko gyvenimas. Iš jo būtų likęs tik straipsnis Magijos Žiniose ir šnabždesiai tarp mokinių. Nusižudė mokytojas. Hm, įdomi istorija, tik, deja, nieko čia nebuvo įdomaus ar ypatingo. Dar viena nevykusi meilės istorija.
 Plaučiai ir gerklė degė. Markas kostelėjo, bandydamas įkvėpti, bet turbūt panašėjo į ant kranto išmestą žuvį. Lūpos ir rankų pirštai buvo nutirpę, o visas pasaulis sukosi aplink. Nepavyko. Jis dar gyvas. Garbanius, vis dar kvėpuodamas kaip maratoną nubėgęs sportininkas, atsimerkė, norėdamas pamatyti jo kančių pratęsėjo veidą. Adelė. Jo Adelė. Jo saulės spindulėlis šiame gyvenime. Merginos prisilietimą atpažintų bet kada.
-Tu mano... Angelas,-išspaudė Markas ir atsirėmė į blondinę. Kaip jis buvo išsiilgęs jos. Vaikino galva dūzgė kaip bičių pilnas avilys, bet pasaulis pamažu nustojo siūbuoti.
-Atsiprašau,-tyliai sumurmėjo profesorius. Kaip gėda. Nevykėlis savižudis, o dar jį rado ta, dėl kurios jis ir norėjo savo apgailėtiną gyvenimą pabaigti. Rudaplaukis norėjo palįsti po lova ir ten supūti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 04, 2020, 09:19:42 am
  Smulkios rankos nepaleido iš glėbio vaikino, prabilusio savo vis dar nuostabiu, vis dar tobulu balsu. Tik švelniai glostė, pynė pirštus į garbanas. Ir tylėjo. Braukė ir per skruostą, permirkusį nuo ašarų, švelniai švelniai per kaklą. Lyg bijodama suskaldyti, sutrupinti, sudaužyti vyrą. Pora vėl atrodė taip pačiai sudaužyta kaip ir Meksikoje. Apgailėtinai, varganai. Mergina sukūkčiojo, priglaudusi nosį prie Marko viršugalvio. Laikė jį lyg saugodama paskutinį vandens gurkšnį, likusį visatoje. Gal kažkuria prasme jis toks ir buvo, vienintelis, kurį mylėjo. Niekada nedrįso nustoti.
  Tragiškojoje veido vietovėje vėl vyko audra, trūko tik lietaus, upės vertė viską, ką sutikdavo pakeliui, nebuvo žiočių, buvo tik krioklys, virstantis ant nuostabiųjų jo garbanų. Laikė jį kaip ką tik gimusį kūdikį, ką tik įkvėpusį pirmąjį oro gurkšnį. Ir kiek daug gurkšnių buvo galima surasti šiuo momentu. Tatuiruotoji kilstelėjo šį už smakro, priglaudė nuo visai negėlo vandens šlapias lūpas. Prie kaktos. Vėl kažkaip motiniškai, dievaži.
- Myliu,- virptelėjo taip tyliai, jog net pati negirdėjo. Vėl širdis krėtė pokštus, vėl protas perėmė klaidų funkciją.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 04, 2020, 03:30:05 pm
 Kartais gydytojai mėgsta pajuokauti, kad gyvenimas kaip kardiograma. Lygi linija būna tik kai viskas sustoja, o taip tais kalneliai banguoja aukštyn ir žemyn. Bet jeigu Marko gyvenimas kardiograma, tai tokios širdies savininkui reiktų apsilankyti pas gydytoją, mat staigūs šokinėjimai aukštyn ir žemyn nieko gero nežada.
 Ir dėl tokių staigių pasikeitimų vyras bijojo, kad viskas netrukus vėl pasisuks blogyn. Ir vėl tik dėl jo kaltės. Jeigu būtų sustojęs ir pagalvojęs, jeigu tik būtų paklausęs savo proto, o ne gyvuliškų instinktų, viso šito nebūtų buvę. Nebūtų tekę skristi pro transfigūracijos kabineto duris ir nebūt tekę išgyvent tokio beveik mirtino pažeminimo.
 Bet yra kaip yra. Gyvenimas, surikęs, kad išriedam auštant, lekia toliau. Markas jautė Adelės pirštus žaidžiančius jo plaukais ir švelniai liečiančius odą. Profesorius norėjo paguosti merginą, bet smegenys vis dar atsisakė mąstyti. O gal jos tik haliucinacijas ir tesugebėjo kurti? Galbūt dabar bėga paskutinės jo gyvenimo minutės, o jis čia įsivaizduoja, kad Adelė jo atėjo išgelbėti. Skamba per daug gerai, kad būtų realybė.
 Išsivadavęs iš apsiverkusios blondinės glėbio, Markas atsisėdo ir įsispoksojo į merginą. Tada švelniai suėmė jos veidą delnais ir sumurmėjo:
-Aš irgi tave myliu. Visados mylėjau ir mylėsiu. Adele, atsiprašau.
Vaikino kvėpavimas jau aprimo, liko tik galvos skausmas. Dar kelias sekundes pažiūrėjęs į Adelės paraudusias akis, Markas ją pabučiavo. Ir įsitikino, kad mergina nebuvo tik haliucinacija.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 04, 2020, 04:19:11 pm
  Dar vis laikydama jį savame glėbyje, lyg kokiam lopšy, galvojo. Daug ir skaudžiai. Beribės mintys spraudėsi į šiosios smegenis, neseniai perkrautas, kad vėl funkcionuotų kaip reikiamos. Mąstė apie, turėjusi užmigti tąnakt su Marku, neišlesti jo į barą. Tuomet nebūtų buvę ir viso šito, o gal ir būtų, kas ten žino, bet vis tiek. Ši nekliūtų už kiekvieno slenksčio, skaudžiai krisdama nesusitrenktų kelių, nenusibrozdintų alkūnių. Blondinė mąstė ir apie tai, kaip myli šį šlykščiai įskaudinusį ją vaikiną, kaip nebeišgalėjo gyventi be jo. Prisiminė, kai kaip kokia nesveikuojanti, kliedinti išsivertė iš jo buto su visais daiktais. Tiek savo, tiek jo. Kaip jausdama norą būti ten, kur kažkada leido laiką kartu, nusitarabanijo į Londoną, Kiaurą katilą ir užsisakė tą bikiną vienuoliktą kambarį. Buvo gyva vien vandeniu, girdėjo beldimus į duris ir verkė. Tik gal penktąją dieną atvėrė langus, nors ir to nebūtų dariusi, tetroško uždusti nuo rūkalų ir pasrūti kraujais nuo smilkstančios cigaretės, deginančios odą. Bet kitaip grasinimai nebūtų užsibaigę, o gyvent jai kažkur juk reikėjo.
  Ir, na, prašom. Dabar aptekusi visokiais kitokiais skysčiais žvelgė į jį, širdies daužytoją, gyvenimo meilę. Galima seilėtis kiek nori, jų istoriją buvo nesveika, tačiau savotiškai žavi. Smulkus, kaulėtas delnas prigludo prie šio aštraus žandikaulio. Jie kaip du šlapi skudurėliai, beplevėsuojantys kažkur pažeme, vėl susijungė. Ir ši nesugebėjo nieko išspausti jam atsiprašant. Dar vis nesugebėjo. Galbūt principai, galbūt dar vis tas akmuo, badantis nugarą, galbūt, šiaip, dužus širdis, bandoma klijuoti iš naujo. Jos maža, blondiniška galvelė lengvai nusileido ant vyro kelių.
- Nemoku, negaliu be tavęs,- per stipriai sukando lūpą, pajuto geležies skonį burnoje, tačiau nesuvilgė jų liežuviu, paliko pulsuojantį kraują pulti lauk.- Markai, aš,- išsigandusi nebetarė, ką norėjo, tik stipriau užmerkė akis. Jis čia. O Adelė namie. Vėl.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 05, 2020, 01:15:59 am
 Markas visa savo esybe pajuto, kaip buvo pasiilgęs Adelės. Ir vėl jis nebenorėjo jos paleisti, tik šįkart kitaip, ne savininkiškai. Tiesiog norėjo atsigulti šalia jos, prisiglausti ir užmigti. Pabusti ryte, kai tie nuperoksidinti vargšai plaukai guli ant jo veido trukdydami kvėpuoti, o ir pati Adelė užsivertusi ant viršaus. Ryte, laukiant, kol atsibus mėlynakė, padaryti kavos ir kesadilijų, kad galėtų vėliau jas atnešti savo apsimiegojusiai princesei į lovą.
 Tiesiog jausti, kad Adelė šalia.
 Markas pirštais švelniai braukė per merginos plaukus. Tik dabar atėjo suvokimas, ko jis vos nepadarė.
-Adele, niekam apie tai nesakyk,-tyliai pratarė profesorius lyg bijodamas, kad garsiau kalbant paslaptis ištrūks ir pasklis po visą pilį. Švelniai pakėlęs merginą nuo kelių, rankove nuvalė iš lūpos išbėgusį kraują.
-Einam atsigult. Tau reikia pailsėti,-bandydamas į šoną faktą, kad Adelė jį neseniai ištraukė iš mirties nagų, pasiūlė Markas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 05, 2020, 10:14:55 am
  Išleido tylų atodūsį, tik jam leido taip laisvai liesti šiosios plaukus. Šiurpuliukai bėgiojo per visą kūną. Norėjo glaustis prie vaikino visą amžinybę, nesijudinti. Tačiau klausą suvirpino šiek tiek baimės palaužytas balsas. Prasimerkė. Po to sekė kilstelėjimas, perbraukimas per lūpas, vėl užslėpė akis už vokų. Šiuo metu jau norėjo įsiminti kiekvieną prisilietimą, kiekvieną virptelėjimą, efektą.
- Nedrįsčiau,- atvėrusi išblukusią mėlynę pratarė. Palinko link vaikino, lūpomis susivaideno ties jo.
  Pasiūlymas viliojo. Galbūt tai bus pirmasis kartais, kai miegos ilgiau nei įprastai per šiuos mėnesius. Galbūt neteks vėl prabudus verkti, jog ši liko viena. Atsistojo. Iš bliuzono sterblinės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį su žiebtuvėliu, padėjo juos ant stalo. Besivartant lovoj nenorėjo sumalti jų į vieną košę. Ir nesulaukusi Marko, patraukė į jo diy kambarėlį. Nusispyrė batus. Labai sunkiai, jėgų nebebuvo. Sijonas nemaloniai spaudė, veržė, rodos, per vieną dieną šiosios šlaunys išsipūtė. Tad išsinėrė ir iš languotosios medžiagos. Ir atsigulė. Ant šono, lyg atsukdama savo berniukui nugarą. Nors to neturėjo minty, mergina tiesiog buvo pavargusi. Slegiamai pavargusi. Bei negebanti suvaldyti dar vieno sūrių ašarų protrūkio.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 05, 2020, 10:54:04 am
 Markas Adele pasitikėjo. Žinojo, kad mergina tikrai niekam apie šiandieną neprasitars. Vaikinas akimis nulydėjo iš kišenės ištrauktus tuos mirties įrankius, bandydamas išmesti iš galvos rūkančios blondinės vaizdą. Jam užteko to, kaip pats nusivažiavo per tas savaites.
 Adelei dingus itin parankiame ir logiškame spintos kambarėlyje, Markas vis dar sėdėjo ant grindų. Kažkas galvoje dar buvo užsilikę, kad dusus ir skendus reiktų vis tiek pasitikrint, bet jis nebeturėjo nei jėgų, nei noro prisiminti kas ten ir kaip. Galiausiai pasikėlęs nuo žemės, spyrė į tą nelemtą stalą ir nusliūkino pas Adelę.
 Markas atsisėdo ant lovos, vis dar šiek tiek apdujęs. Viskas, kas įvyko per pastarąjį pusvalandį atrodė šiek tiek neįtikėtina. Smegenys, baigiančios atsigauti nuo deguonies trūkumo, reikalavo poilsio, tad profesorius tik nusimovė batus ir atsigulė šalia Adelės, nepamiršdamas prisitraukti jos arčiau.
 Miegas garbanių pasiglemžė beveik iškart. Jis sapnavo savo motiną, Adelę, jų rankas, surištas kažkokiu raudonu raiščiu ir raminančius mamos žodžius: jūsų niekas neišskirs.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 05, 2020, 11:30:58 am
  Buvo pagaliau ramu, pagaliau liko tik jie. O Adelė pagaliau namie. Švelniai glostė jo ranką, užmestą ant liemens, beveik spaudžiančią, gal šiek tiek dusinančią. Mergina nemiegojo, gal tik kartkartėmis knaptelėdavo, tačiau realiai užmigti negalėjo. Per daug mąstė. O gal bijojo, jog užmigus viskas pranyks. Vėl. Kliedesiai apie motiną pasiekė tatuiruotosios ausis, ši sukluso. Vyriškos rankos, besiilsinčios ant Adelės, pradėjo stipriau spausti. Profesorė nagais stipriau įsirėžė į jo delnus, bandė atkabinti.
- Markai,- prabilo. Tačiau kol kas šis, rodos, nesiruošė prasimerkti.- Markai!- galiausiai mergina grasiau riktelėjo, ne piktai, tik su baime. Tiek dėl savęs, tiek dėl jo.
  Nusitraukė vaikino rankas nuo savęs, staigiai atsisuko į miegantį, kliedintį josios berniuką. Atsirado viršuj, tiksliau, tiesiog virš garbaniaus. Pridėjo smulkius delnus prie šlapios kaktos. Nebuvo kažkokia ekspertė, tačiau jau buvo įsitikinusi, jog šis karščiuoja. Ir vėl su tuo motinišku švelnumu ir panikos gyslele tėkštelėjo per jo skruostą. Kitu delnu maniakiškai, neramiai braukė per jo, kliedinčio, kaktą, garbanas, užkabino ausies kraštelį.
- Pabusk, Markai,- perbėgo per paakius, širdis nerimo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 05, 2020, 05:32:40 pm
 Markai, ar nematai? Ji skirta tau. Tik tau. Jūsų niekas neišskirs, net mirtis. Kad ir kiek bėgsi, vis tiek grįši pas ją. Nebekovok su tuo ir viskas bus gerai.
 Pamiškė. Markas po basomis kojomis juto drėgną žemę. Nebesusigaudė kur ir kada buvo, tiesiog bėgo į priekį. Medžiai retėjo ir galiausiai pasirodė akmenų statinys. Vaikinas nesuprato, kodėl jis atsidūrė būtent prie kažkokio keistai netikslaus Stounhendžo, bet iškart atpažino motinos siluetą. Palaidos garbanos, besiplaikstančios vėjyje, vestuvinė suknelė ir akys, kurios žiūri į jį kiekvieną kartą pažvelgus į veidrodį. Ištiesusi rankas apkabinimui, Emilija tarė:
-Markai. Pagaliau supranti.
Vaikinas sustojo. Suprantu ką?
-Kad negalima jų paleisti,-motinos šypsena buvo kažkokia ne tokia, nenatūrali.
Markas krūptelėjo. Viskas buvo gerai. Jis vis dar savo kambarėlyje, o šalia miega Adelė. Adelė. Sapnas, ne, košmaras tęsėsi toliau. Emilija pasilenkė virš miegančios Adelės ir nubraukė šviesią sruogą jai nuo akių.
-Kokia graži. Bet protinga. Negerai,-tarsi kalbėtų apie ingredientus obuolių pyragui, analizavimo merginą moteris.-Įsivaizduok, kas būtų, jeigu šalia jos dabar būtų kitas? Markai, ar tu bent supranti, kaip aš jaučiuosi? Kol Dylan nebus su manimi, tol ir tu nebūsi su Adele. Neleisiu. Žinai, ką turi padaryti.
 Pliaukštelėjimas ir vaikinas atsimerkė. Skaudėjo žandą. Adelė irgi nepatogiai kažkaip užsilipus. Nerimas sklido nuo merginos.
-Adele,-gergždžiančiu balsu prabilo profesorius,-Pasakyk, kad nebuvai su kuo nors kitu susimetusi.
Ir pažadėk, kad niekada nepaliksi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 05, 2020, 06:22:13 pm
  Išpūstos akys stebėjo bundantį vyrą, lyg akmuo nuo širdies nusirito, apleido nerimas ir baimė. Mergina nusiropštė nuo profesoriaus, patogiau atsiklaupė šalia. Švelniai nubraukė garbaną, užkritusią ant akių. Su kažkokia ypatinga meile ar meilumu, gal abejais įsispitrino į jo pačias nuostabiausias akis. Tik greit šiosios mėlynė vėl apniuko.
- Nebuvau, Markai, kaip tau dar kyla tokios mintys? Aš nesu tu,- ir tik susiprotėjusi, ką pasakė, užsičiaupė. Atsigulė, priglaudė nuperoksidintą šieno kupetą prie krūtinės, smulkias rankas kyštelėjo po nugara.- Atsiprašau,- tyliai murmtelėjo.- Žinai, jog myliu tave ir niekad su kitu nebūčiau, daugiau niekada nepalikčiau tavęs, nuostabume mano,- pabučiavo smakrą, gal netyčiom ir lyžtelėjo kaip kokia katė, šuo, o gal ir ta pati salamandra.
  Užmerkė akis. Ranka, įsprausta tarp lovos ir Marko nugaros, pakilo viršun. Nagais, lyg kutendama, braukė per jo kaklą.
- Ką sapnavai?- pakibo jam virš akių.- Ir nesakyk, jog nieko,- net durniam aišku (jog metalas neskraido), jog profesorius nesapnavo vienaragių, vemiančių mini pandomis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 06, 2020, 12:09:20 am
 Adelės žodžiai buvo skaudūs. Markas norėjo pamiršti Emetą. Tą kvailą kvailą klaidą, kainavusią santykius su nuostabiausia mergina pasaulyje. Vaikinas apsivijo blondinę rankomis. Jos atsiprašymas niekaip nesumažino skausmo, kurį garbanius jautė dėl savo poelgio. Pats kaltas. Markas norėjo tikėti Adelės žodžiais, bet pats žinojo, kaip lengvai galima tokius pažadus sulaužyti. Ir kaip lengvai prarandamas pasitikėjimas.
 Adelės pirštai kuteno jo kaklą, tad Markas pasimuistė, bandydamas atsikratyti to nemalonaus jausmo.
-Sapnavau košmarą. Ir savo motiną. Dar ir tą prakeiktą akmenų ratą. Žodžiu, nesąmonė,-profesorius bandė pasakyti kuo mažiau informacijos, bet pakankamai, kad nekiltų kokių klausimų. Žinoma, nutylėjo apie tai, kaip jo motina analizavo Adelę kaip kokį daiktą arba kaip ji grasino neleisianti jiems būti kartu, kol jo tėvas bus gyvas. Ak, Viešpatie, tos moters dvasiai laikas nurimti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 06, 2020, 12:27:51 am
  Adelė ramiai ilsėjosi ant vaikino. Užteko vien jo šilumos, plakančios širdies. Ak, kaip siaubingai jį mylėjo bei niekad nenorėjo nustoti to dariusi. Tik tas sapnas jai nedavė ramybės, netikėjo, kad tik tiek. Dievaži, vaikinas kone karščiavo ir kliedėjo. Prisiminė ir savus košmarus, kurie sugrįžo po jų nelaimingo išsiskyrimo. Atsidususi supynė vieną nuogą koją su Markusio.
- Pasiilgau tavęs,- profesorė pasitrynė nosimi į garbanius kaklą.- Kad tu įsivaizduotum kokie jie visi buožgalviai transfigūracijoj,- pavartė akis.
  Ginger mylėjo vaikus, o siaubeli, dievino juos. Tačiau šie Hogvartso vaikai buvo kažkokie kitokie. Haha, kaip ir Adelė. Ir ją erzino tas jų bukumas, negalvojimas apie pasekmes (vėlgi, ar Adelė galvojo apie pasekmes pati susidėdama su profesorium? Taigi), įsivaizdavimas, jog jie tokie nerealūs vunderkindai. Adelė vunderkindė buvo tik transfigūracijoj. Kitur arba žalia, arba nepatiko, arba tekdavo ilgai ir nuobodžiai mokytis.
  Blondinė susimąstė. Apie vaikus. Galbūt josios su Marku. Nežinojo, ar šis išvis troško palikuonių nuo Adelės. Ir nesusivaldžiusi paklausė:
- Ar aš būčiau gera mama?- nenorėjo nei savęs, nei jo, nei dar kažko išmušti iš vėžių. Tai tiesiog buvo klausimas, kažkur gal ir vedantis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 06, 2020, 05:24:34 pm
 Markas juto, kad Adelė juo nepatikėjo, bet džiaugėsi, kad mergina daugiau šios temos nelietė. Labiausiai jis dabar norėjo pamiršti tą negyvą motinos žvilgsnį ir grasinimus. Galbūt kada dar atsisėdęs permąstys visą tai (jam neatrodė, kad košmaras taip greitai neišsitrins iš atminties), bet dabar troško paprasčiausios ramybės.
-Žinau apie ką kalbi,-iš komentaro apie mokinius-buožgalvius nusijuokė profesorius.-O pas mane ateina vaikai ir nemoka net kibirkščių iš lazdelės paleisti, tai po to tokius tik ir gaudyk po piramides.
Markas susimąstė, kiek pats išmokdavo per pamokas. Kiek prisiminė, kai kuriose mažai, o kai kur viską. Profesoriai jau tada kaitaliojosi greičiau nei metų laikai ir visi skirtingai įsivaizduodavo mokinių pasiruošimą. Reikėtų Magijos Ministerijai patvirtinti kokį normalų švietimo planą.
 Bet va kitas Adelės klausimas visai išvertė Marką iš vėžių. Vaikinas dar nelabai galvojo apie vaikus, nors ir visai norėtų kokių dviejų, trijų ar net penkių mažų pyplių namuose. Jo ir Adelės mažų kūrinukų.
-Tu? Tu būsi nuostabi mama. Jeigu jau su manim susitvarkai, tai ir su apsiseilėjusiu lėliuku susidorosi. Ir aš tau padėsiu. Kieme pastatysiu sūpynes, kad galėtum juos vyti į lauką, o po to susirūpinusi lakstytum iš paskos su kremu nuo saulės ir kepurėm. O aš vakarais jiems skaitysiu pasakas ir išsigalvosiu visokias nesąmones apie piramides ir ten karaliaujančias rupūžes, o tu klausysiesi už durų ir bandysi nesijuokti. Tada prieš išleisdami juos į Hogvartsą abu apsiverksim, nors puikiai suprantam, kaip greitai tie rupūžiokai auga,-Markas visai nusivažiavo į šalį su savo fantazijomis ir tik dabar susigriebė.-Ai, o tai ką galvoji apie vaikus? Na, ne dabar, dabar dar žymiai per anksti, bet, na, jeigu jau taip atsitiktų... Nieko neprisigalvok tik, prašau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 06, 2020, 06:37:34 pm
  Blondinė šyptelėjo. Buvimas su juo ir negalėjo suteikti kitokio efekto (pamirškim bent akimirkai, kas vyko vos prieš pusvalandį, ar kiek ten Markas miegojo). Mergina mielai sukikeno, niekad nematė tokio fantazuojančio Marko. Fantazuojančio apie tobulą gyvenimą su mažiukais daugiau imbiero kleckiukais. Kažkaip per daug jau jis ten tobulas buvo.
- Nežinojau, jog jų nori,- ramiai prabilo, nelabai entuziastingai, visai paprastai.- Kažkada ir atsitiks, Markai. Kažkada turėsim šviesiaplaukę garbanotą Marcelę ir tave panašų vyruką Benjaminą. O kai tingėsi jau kitiems galvot vardus, tai vienas bus Moore, kitas Ginger, dar kitas Ginger-Moore. Na, supratai,- prisislinkusi pabučiavo vyruką. Tobulą vyruką.
  Išsiridenusi iš lovos nutipeno iki savo paliktų draugužių. Išsiėmė vieną iš pakelio, prisidegė. Atsirėmė į stalą taip, kad ją matytų jos būsimas vyras (nežadėjo jau paleisti kažkam kitam). Jos nuogos kojos kaip visad atrodė žaviai, nors ir randai gadino vaizdą, žinojo, Markui tai nerūpi. Ir viskas būtų buvę dar žaviau, jeigu ne ta smilkstanti cigaretė. Susiraukusi nugesino, nesuprato, kokio velnio. Matyt, įprotis jau. Dar vis susiraukusi grįžo pas savo dievaitį. Atsisėdo jam ant liemens.
- Markusio,- nagais perbraukė per kaklą.- Tikrai dar per anksti?- erzindama, o gal ir rimtai, provokuojančiai paklausė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 06, 2020, 11:31:52 pm
 Markas apsidžiaugė, kad Adelė nepuolė prieštaraut jo kvailiems išsigalvojimams, tik dėl vardų truputėlį susiraukė - šie kažkaip nelabai viliojo. Galbūt jam norėjosi kažko paprastesnio ir trumpesnio, kad šaukiant atžalą nereiktų susilaužyti liežuvio, bet ką jau padarysi. Nesijautė turįs teisę kažką dėl šito dalyko sakyti.
 Čia, prie pat veido, pasivaidenusi blondinė kažkur dingo. Pro praviras patogiosios spintos duris Markas matė ją prisidegant cigaretę. Negalėjo nusakyti, koks jausmas jį apėmė pamačius tokį vaizdelį. Toks keistas ir nemalonus. Bet ir vėl nieko nei norėjo, nei galėjo sakyti, nes ir pats pastarąsias savaites praleido besinuodydamas. Taip pat bijojo įkyrėti Adelei su savo replikomis.
-Kol rūkysi ir bus per anksti,-vėl ant jo užsilipusiai blondinei atsakė garbanius.-O dabar... Nemanau, kad būtų gera mintis susilaukti vaiko. Neturim nei kur gyvent, nei stabilaus darbo... Nieko. Bent palaukim, kol pasibaigsiu mokslus. Tada jau galėsim žiūrėti,-švelniai šypsodamasis, kalbėjo Markas, švelniai užkišdamas sruogą blondinei už ausies-O jei jau Dievas numes mums ant galvos vaikutį, tai tik teks tai priimti kaip kažkokį ženklą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 06, 2020, 11:53:43 pm
  Pavartė tas nuostabiosios mėlynės akis.
- Nei aš rūkau, nei ką. Vaidenasi tau,- suprunkštė.
  Žavioji blondinė negalėjo atsigrožėti po jos akimis buvusiu vaikinu. Visaip ten glostė, maigė jo veidą, pešė ir pynė plaukus tarp pirštų. Giliai įkvėpė jo pirštams vos vos prisilietus, tik norint užkišti tą šieno sruogą. Užsimerkė. Koks nepaprastas, tačiau tuo pačiu ir itin paprastas tai buvo veiksmas, verčiantis jausti. Jausti tirpstančias kojas, šilumos saulę papilvėje, drebančius pirštus. Taip vertė Adelę jaustis profesorius. Nuo pat pirmosios jų pažinties akimirkos, kai pusnuogė atsirado šioje lovoje, kai netyčiom nusitempė jį su savimi žemėn. Ir kaip neseniai tai, atrodo, vyko. Lyg vakar. Lyg prieš tas kelias valandas. Jeigu ištrintų tuos mėnesiu nebuvimo kartu, viskas vis dar būtų tobula. Vaikystės sekamos pasakos apie visas geradares princeses su princais būtų išsipildžiusios.
  Nebyliai tyrinėjo Marko veidą, jo bruožus. Ir nebesistebėjo, jog pasirinko būtent jį. Jame buvo viskas, ko šiai visad trūko. Prisirišimas, rūpestingos ir kiek skilusios akys, savotišką meilės išraišką atskleidžiančios lūpos. Kurias apie tai bemąstydama ir sugaudė.
- Džiaugiuosi, atradusi tave,- nejučiomis išskrido žodžiai. Atsidususi prisiminė, ką dar norėjo pasakyti.- Tądien, kai išėjau,- nepaminėjo kaip palikimo.- Pasiėmius iš tavęs pinigų. Vos gausiu algą, grąžinsiu,- nelabai žinojo, ar jų pinigai buvo dedami į vieną sąskaita, tad nusprendė viską grąžinti. Galėjo tai padaryti ir ne tik pinigais.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 07, 2020, 12:45:02 am
 Markas tik prunkštelėjo iš Adelės atsakymo. Taip, jis tikrai nematė, ką ji darė prieš kelias minutes, o ir jos rūbai tikrai nebuvo prisigėrę tos smarvės. Profesoriaus rankos nuslinko ant merginos liemens, o akys atidžiai stebėjo veidą. Jo saulės spindulėlis, išsklaidęs visus debesis, kurie jį kankino pastarąsias savaites. Avietėlė. Profesoriaus lūpas iškreipė šypsena, kuri tuoj dingo, jam susimąsčius apie pinigus. Kai Adelė išėjo jis tikrai nepastebėjo dingusių pinigų, nors... Tuo metu jis nepastebėjo apipelyjusios lėkštės (neatleistina) ir net kai iš akiračio dingo Emetas, kas šiek tiek turėjo priversti jį susirūpinti, bet buvo kaip buvo. Gal ir gerai, kad tas kortų genijus kuriam laikui dingo, mat Markas neįsivaizdavo, kaip būtų pažvelgęs jam į akis. Arba kaip turėjo jaustis pats Emetas, matydamas jų nakties pasekmes. O vėliau Markas tik vaikščiojo klejodamas, tad, kas vyko toliau, jau neatsiminė. Tiesiog tikėjosi, kad Emetui viskas gerai.
 Išmetęs visus pašalinius asmenis iš minčių, profesorius atsiduso ir tarė:
-Nereikia. Svarbu, kad dabar esi šalia.
Garbanius parvertė merginą ant lovos ir dabar jie apsikeitė vietomis. Markas pasilenkė ir švelniai lūpomis perbraukė per Adelės žandą, galiausiai sustodamas ties jos lūpomis. Pamažu jo viduje budo ilgai miegoję jausmai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 07, 2020, 01:03:51 pm
  Rodos, rankoms nukeliavus liemeniu, pilvas susitraukė nuo neįprastai išsiilgto prisilietimo. Nespėjo net prasižioti, kai virš jos jau kabėjo garbanius. Aha, tai dabar jau vaiko gaminimo pasiūlymas buvo priimtas. Jau akys vertėsi kiton pusėn nuo dieviškųjų lūpų ant skruosto, josios lūpų. Apsiblaususiomis akimis stebėjo Marką, jo veiksmus ir jautė kraują, bėgiojantį per kraujagysles kaip kokį maratonininką.
  Naujos gyvybės gaminimas buvo visai kaip kesadilijų. Su daug meilės ir ingredientų (nors gal ir nebuvo jų tiek daug). Ir visai greitai ir ramiai viskas baigėsi. Nieko ten sunkaus tame meksikietiškame patiekale. Tik palauki kol sūris (Adelė) išsilydis, suberi kitus ingredientus, o tuomet dar sūrio ir tortiliją. Belieka tik apversti ir vėl plaukti kol sūris taps klampia mase. Ten sūris pagaliau susikibo su tortilija (Marku), nuo karštos keptuvės šiek tiek degino, tačiau maloniai.
  Blondinė dar tingiai voliojosi ant paklodės, tada vėl sugrįžo prie garbaniaus.
- Na, tai pažiūrėsim po dviejų savaičių ar turėsim mažąjį diablitą,- lyžtelėjo diržo nuospaudas ant vaikino kaklo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 07, 2020, 06:13:06 pm
 Ne visi moka taip skaniai ir išraiškingai aprašyti kesadilijų vaikų darymą. Žinoma, visą tą procesą galima pateikti be romantiškų fejerverkų Vikipedijos straipsnio ištrauka (ką padaryti ne kartą buvo kilusi pagunda), bet vasariško karščio iškankintos autorės smegenys tesugeba išspausti: įsivaizduokite patys. Du žmonės, seniai vienas kito nematę ir nelietę, na, to ir užtenka, kad romantikos galbūt būtų mažiau nei proto pas žmones, kurie parduotuvėse vaikšto nosies neprisidengę kauke.
 Ir kai tai buvo padaryta ir kelias savaites trukęs šių nelaimingų sielų išsiskyrimas - užmirštas, Markas labai norėjo pasikeisti paklodę, mat jokiam į psichopatiją nelinkusiam padarui nebuvo malonu gulėt šiokioje tokioje baloje. Tik va, jo mintis apie paklodes, balas ir gyvenimo klaidas pertraukė Adelės žodžiai. Vaikinas, panikos kupinomis akimis, atsisuko į blondinę:
-Pala, tu rimtai?-ak, tik spėjo pasijusti šis kvailys laimingu,-Tu... Na.. Šūdas. Ne ne, vaikas dabar būtų tragiškai negerai. Kaip tu nėščia dirbtum su tais parazitais?
Markas jau norėjo šokti iš lovos ir kažką daryti, bet tiesiog nutilo ir sušnabždėjo:
-Tai ką darysim, jei bus?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 07, 2020, 06:47:36 pm
  Vaikino reakcija Adelei pasirodė kiek juokinga, tad ši tyliai prunkštelėjo. Lėtai pasikėlė nuo lovos, graibstė nuo grindų visokius matytus ir nematytus drabužius, juk vis tiek visada bendra ta jų spinta būdavo. Na, gal tik Markas nelabai nešiojo blondinės sijonus. Veržė kiek gebėjo plačiųjų šortų raištelį, ant profesorės jie atrodė kaip klouno kelnės.
- Visų pirma, aš nesu šūdas, Markai,- puikiai žinojo, jog šis ne ją ten tada taip pavadino. Tiesiog labai norėjo numeruoti sakomus dalykus.- Antra, pf, dirbčiau tik tol kol pajusčiau, jog tas kleckutis gimdoj irgi galvoja apie juos kaip apie besmegenius buožgalvius,- priėjo arčiau profesoriaus.- Trečia, mano tam žiobariškame telefone dar nerodė, jog šiandien hai čens tu get pregnant, taip, kad nusiramink. Ir užveržk, krenta mane jie,- atkišo raištelius prieš šio nosį.
  Kol laukė, susimąstė apie apsilankymą pas gydytoją, profilaktiškai, gal kokius tyrimus atliktų ir įsitikintų, jog ši sveika. Po pradėtų santykių su Marku, taip ir nesilankė toje šlykščioje aplinkoje, nors turėjo. Ką gi, dar buvo į valias laiko, žinant, jog šiosios berniukas galvojo, kad vaiko idėja visai tragiška. O blondinė tam pritarė. Dievaži, ji su savimi vos susitvarko, nieko neišmano apie tuos mažus padarėlius, kuriuos tik ir norisi suvalgyt.
- Galėsim kurią dieną pas gydytoją apsilankyt? Jaučiu, pasiilgo jis manęs,- nusipūtė sruogą, krentančią ant akių.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 08, 2020, 02:51:18 pm
 Siaubas, Markas čia gulėjo, galvoje sukdamas blogiausius scenarijus apie neplanuotą vaiką, o ta motera tik prunkštelėjo, tarsi visa tai būtų niekis. Eh, gaila, kad neįmanoma atsuki laiko atgal ir duoti sau į galvą už negalvojimą apie pasekmes, tad dabar belieka prisiimt atsakomybę už savo durnus veiksmus kaip normaliam suaugusiam žmogui. Košmaras.
 Adelei pajudėjus, liūdnai sugirgždėjo čiužinys. Markas akimis nusekė jam tobulai atrodančią merginos figūrą. Mėlynakė, žinoma, pirmai progai pasitaikius pradėjo raustis jo rūbuose ir netrukus prisistatė su kalba ir paliepimais. Verždamas itin per didelius savo šortus blondinei ant liemens, vaikinas tik atsiduso ir tarė:
-Adele, po velnių, tai negąsdink taip. Ir kai vaikas pradės galvoti, jis seniai bus iš tavęs išropojęs.
Kad ir kiek ten nelabai nutuokė apie moterų anatomijos subtilybes, Markas norėjo tikėti, kad mergina jam iš oro nenumes mažo klykiančio pabaisiuko ant galvos. Ne, jau tada geriau eit pajodinėt ant chimeros arba maudytis su laumėm.
-Mes? Nori, kad už rankos palaikyčiau?-vaikinas nusijuokė. Nieko apie gydytoją nesakė - žmogus tiesiog daro savo darbą, panašiai kaip ir balzamuotojas, dirbdamas su lavonais. Net nežiūri kur kas ir kaip, tiesiog dirbi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Adelė Ginger Birželio 08, 2020, 06:39:29 pm
  Pavarčiusi akis nieko neatsakė. Pati pažiūrėtų kaip jam malonu būtų skerėčiotis prieš nepažįstamo diedo akis. Burbtelėjo tylų ‘ačiū’ šiam baigus rišti šortų raištelius, o vaikų temą nustūmė už smegenų spintos. Bus laikas, bus ir vaikas. O tam dar nebuvo laiko. Nupėdino atgal prie spintos. Joje buvo siaubingas jovalas, khem, kažkas nesitvarkė dar nuo pirmojo Adelės apsilankymo, kai baldo turinys buvo išverstas smulkių jos rankų. Nu, o ką, vis tiek Markas bent pusės jų nenešioja. Ir pati blondinė prisiėmusi iš jo tiek rūbų, jog suabejotum, kad pati savų turi. Sukikeno pamačiusi savus apatinius.
- Ehehei, jie mano!- pamosavo apatiniu trikotažu.- Jėga, pasiimsiu, galvojau, kur aš juos praganiau.
  Prisėlino prie vis dar drybsančio garbaniaus, įsispraudė į megztinį. Pasilenkusi apdovanojo savo dievaitį dar vienu bučiniu, o tuomet truktelėjo už rankų, tačiau tas visiškai atsipalaidavęs mėsos gabalas kažkaip sunkiai kėlėsi. Dar akimirką stengėsi, o tuomet sudribo kaip maišas ant sėdimosios. Užmatė šalia kažkokį drabužį, gal ir batą, nelabai tuo metu gilinosi. Tik griebusi į rankas paleido į savo vyrą.
- Kelkis jau, noriu valgyt,- lyg kokia pasaulio karalienė išsakė savo norus. Ir tikrai suabejotum, kad jai jau aštuoniolika. Proto dar vis nebuvo rasta.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Birželio 08, 2020, 11:31:56 pm
 Trumpas ačiū ir Markas vėl buvo pamirštas kai Adelės dėmesys sugrįžo prie spintos. Pasinaudodamas proga, vaikinas pasigriebė ant žemės buvusius apatinius. Bet vis tiek tingėjo keltis. Norėjo nebent nušliaužti iki dušo ir tai, verčiau jau kur ant grindų pagulėtų.
 Adelei pradėjus mosuot savo triusikėliais, Marko akys išsiplėtė. Ne, jis tikrai nepasiliko jų specialiai - pačiam tokio daikto egzistavimas jo aplinkoje buvo naujiena. Vis tiek, šiek tiek susigėdęs, profesorius nukreipė akis į šalį. Tik kai blondinė prisiglaudė savo lūpomis prie jo, vaikinas vėl drįso pažvelgti į tą nuostabią būtybę. Tik ji nebebuvo tokia nuostabi, kai bandė jį kaip kokį maišą pakelti. Gerai buvo bent tiek, kad Adelė greitai pasidavė. Na, nepasidavė, mat netrukus į garbaniaus pusę atskrido batas. Sugavęs jį, Markas iškart numetė ant grindų ir pašoko iš lovos.
-Gerai, gerai, tik neužmušk manęs,-rinkdamasis rūbus, kalbėjo profesorius.
 Kai jau atrodė beveik kaip žmogus, garbanius paėmė Adelę ant rankų ir nukulniavo iki Didžiosios salės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 30, 2020, 09:53:06 pm
Gavęs Moorepalaikio raštelį su pranešimu, kad reikia ateiti į kabinetą, Dafydd suirzo. Ir ko tam kvailiui gali reikėti? Ilgą laiką vaikinas galvojo ten tiesiog neiti, tačiau nutarė, kad arešto geriau neužsidirbti. Ne dėl to, kad tokios nesąmonės jam rūpėjo. Tiesiog areštas pas Moorepalaikį reikštų daugiau laiko, kada tas idiotas yra netoliese.
Tad klastuolis nenoromis pėdino apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto link. Neįsivaizdavo, kodėl profesoriūkštis nori jį matyti. Tiesą sakant, kažin ar tai galima apibūdinti kaip "nori", tačiau ką daryti, kai laiškelyje buvo tiesiog reikalaujama pasirodyti?
Pakeliui Dafydd apmąstė visus įmanomus variantus. Tiksliau, jam atrodė, kad apmąstė visus, nors kas ten žino? Raudonplaukis įtikinėjo save, kad profesoriūkštis nežino nieko apie tai, kas vyksta Kiauliasodyje. Žinoma, turėjo pastebėti, kad per pamokas Dafydd nėra pats darbščiausias žmogus, tačiau negi dėl tokio menkniekio kviesis pas save? Nesąmonė!
Sunkiai atsidusęs Dafydd nė nesibeldęs paklebeno durų rankeną. Tos atsidarė.
- Viso gero, - burbtelėjo vaikinas ir įėjo į kabinetą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 01, 2020, 09:10:24 am
 Buvo tik laiko klausimas, kada Markas gaus iš dangaus tokius raštus apie Šeušelą. Profesorius, iš tiesų, pats stebėjosi, kaip ši tragedija žmonijai dar nelėkė iš Hogvartso, kad ir kiek kartų jo elgesį jis buvo iškėlęs su prašymu, kad būtų daroma kažkas. Regis, Dievas jo šiokias tokias maldas išklausė ir dabar visi raštai, kaltinimai ir nurodymai gulėjo priešais Klastūnyno vadovo akis. Žinoma, kam gi daugiau pavesi tokį darbą?
 Su jam nebūdingu greitumu, klastuolis pasirodė kabinete. O mokytojas jau buvo pasiruošęs kerais tą velnio neštą ir pamestą vaikį atsitempti pas save.
-Sėskis,-net nepakėlęs akių nuo popierių šaltai tarė Dafydd Markas. Jis nesiruošė terliotis su tuo vaikėzu.-Lazdelę ant stalo. Dukart neprašysiu.
Pakėlęs porcelianinį puodelį (pasirodo, motinos servizą tėvas jam įkišo kartu su kitais jos daiktais. Kaip patogu) prie lūpų, profesorius nurijo gurkšnį arbatos. Jam šiandien prireiks jos suteikiamos kantrybės, ypač po to, kai cigaretės buvo labai gražiai išmestos iš gyvenimo.
-Dafydd Carwyn Lllewellyn, sveikinu. Hogvartso vadovybės sprendimu, esi išmetamas iš mokyklos.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 01, 2020, 12:08:58 pm
Atrodo, Moorepalaikis buvo nusiteikęs rimtai. Kaip jis čia praleido progą įgelti dėl ne itin mandagaus pasisveikinimo. Dafydd atsisėdo, nors ir nebūtų pripažinęs, kad tą padarė dėl profesoriaus prašymo. Tuo labiau, kad antras prašymas (galbūt reikėtų sakyti reikalavimas?) vaikinui visiškai nepatiko.
- Ne tavo reikalas, kur aš laikau lazdelę, - burbtelėjo Dafydd, nė neketinantis dabar traukti ginklo. Tikrai neprovokuos nežinia kokių šito idioto veiksmų!
Klastuolis nekantriai laukė, kada gi kas nors paaiškės. Juk tikrai nebuvo griežtai iškviestas tam, kad pažiūrėtų, kaip Moorepalaikis laka savo arbatą! Velsietis jau užvertė akis, kai jo ausis pasiekė nauji žodžiai. O jie buvo tokie netikėti, kad Dafydd nežinojo, kaip reaguoti.
- Už ką? - galiausiai išspaudė jis. Labai norėjosi tikėti, kad kvailys sugalvojo šitaip idiotiškai pajuokauti. Vis dėlto nusiteikęs atrodė rimtai. Be to... Net ir šitam idiotui neateitų į galvą švaistytis tokiais juokeliais. - Aš nieko nepadariau, - pridūrė Dafydd.
Galvoje praskriejo gal penkiasdešimt variantų, už ką galėtų grėsti išmetimas iš mokyklos. Vis dėlto klastuolis neabejojo, kad nei direktorė, nei šitas prakeiktas profesorpalaikis daugelio iš tų dalykų nežino. Kas, po galais, čia vyksta?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 01, 2020, 05:32:36 pm
 Panašu, kad ir Dafydd suvokė situacijos rimtumą, mat per daug neburbėjęs klestelėjo į priešais stalą pastatytą kėdę. Bet vis tiek tais keliais smegenų vingiais informacija dar pilnai nesuvaikščiojo.
-Padedi lazdelę arba nutempsiu į Ministeriją, kur išieškos ir tokias skyles, apie kurių egzistavimą dar nežinojai!-Markas nerėkė, ne, bet kalbėjo pakankamai garsiai, kad visu gražumu pasirodytų jo nepasitenkinimas ir kantrybės trūkumas. Dar čia ko! Sveikas atvykęs į suaugusiųjų pasaulį, Dafydd. Niekas daugiau su tavimi nesicackys.
-Ak, malonu, kad paklausei,-Markas vėl gurkštelėjo arbatos ir atvertė pirmą lapą,-Pradėkim nuo smulkesnių, pasikartojančių nusižengimų. Nepagarbus elgesys kitų mokinių ir mokyklos personalo atžvilgiu. Pamokų praleidinėjimas be pateisinamos priežasties,-profesorius pervertė kitą lapą. Tingėjo vardinti visus pasiskundusius.-Pasikartojantys konfliktai su mokiniais ir profesoriais. Klastūnyno bendrojo kambario suniokojimas ir pavojaus kitų mokinių gyvybei sukėlimas,-dar kartą pervertė lapą ir vardino toliau,-Įsilaužimas į magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriaus kabinetą ir, vyšnaitė ant šitos šūdo krūvos, nelegali prekyba narkotinėmis medžiagomis ir lazdelėmis,-Markas atsigėrė arbatos. Nuo kalbėjimo be pertraukos troškino.-Taigi, Dafydd, kokių nors klausimų turi?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 02, 2020, 12:06:13 am
- Kam tau ta mano lazdelė, idiote tu neraliuotas? - burbtelėjo Dafydd, tačiau vis dėlto padėjo ją ant stalo - visiškai šalia savęs. Itin nesinorėjo prarasti ir šito ginklo. Ir iš viso - kokias čia nesąmones tas Moorepalaikis tauškia? Dafydd sunkiai ir demonstratyviai atsiduso.
- Koks dar nepagarbus elgesys?! - nesusilaikęs užriko velsietis. Sukirbėjo mintis, kad jeigu sprendimas priimtas, jis nieko nepakeis, tačiau šitas kvailys su tokiu paaiškinimu neišsisuks. - O tą prakeiktą kambarį sugriovė ta isterikė. Kaip ten ją... Na ta... Wallflower ar kokia ten. Na, žinot, ta beprotė.
Raudonplaukis puse ausies klausėsi toliau ir nutirpo. Iš kur jis sužinojo apie lazdeles? Kaidenas tikrai negalėjo išpliurpti - juk įkliūtų ir pats. O apie kokias medžiagas jis kalba? Ne, Dafydd šito taip praleisti negalėjo.
- Klausykit, - gerokai ramiau vėl prabilo jis, žiūrėdamas, kaip kvailys Moore gurkšnoja dar kvailesnę savo arbatą. Vis dėlto tikėjosi, kad ramus balsas šiek tiek nuramins tą idiotą. Gal net teiksis išklausyti? - Nežinau, iš kur jūs traukiate tokius skiedalus, tačiau galiu prisiekti, kad jokiomis nesąmonėmis neprekiauju.
Burtų lazdelės nėra nesąmonė, ar ne? paklausė savęs vaikinas, tačiau garsiai to, žinoma, nepasakė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 02, 2020, 01:24:21 pm
 Su Dafydd nebus lengva, tą Markas suprato, ypač kai klastuoliui į akis teškiama tokia nelabai maloni žinia. Bet ką jis tikėjosi su savo tokiu elgesiu pasiekti? Paglostymo ir padrąsinančio žodžio? Pakartotinai nusižengus bausmė didėja, tas parašyta net taisyklėse. Todėl galiausiai Hogvartso vadovybė ir priėmė tokį sprendimą. Ir dar su Magijos Ministerijos pritarimu. Taigi, Dafydd pakeisti savo likimą šansų beveik nebuvo.
-Visų pirma, kad nepradėtum įtūžęs švaistytis kerais. O antra, šį kartą nuoširdžiai sveikinu, Ministerija tau leido pasilikti lazdelę ir toliau naudotis magija. Tokia malonė retai suteikiama iš mokyklos išmetamam mokiniui.
 O kaltinimų sąrašiukas matyt užgavo kokią jautresnę stygą, mat Dafydd nuotaika pasikeitė neįtikėtinai greitai. Jis net drįso tai neigti!
-Dafydd, ne aš dariau tyrimą, ne aš rinkau įrodymus ir ne aš priėmiau galutinį sprendimą. Jei nepatinka, gali eiti pas direktorę arba kad ir į pačią Ministeriją. O kuo tu užsiimi po pamokų, ne mano reikalas. Kad ir Bezoaro akmenis į užpakalį kišk, man nei šilta, nei šalta. Dėl nelegalios prekybos žygiuosi į Ministeriją ir tarsiesi ten. Kadangi esi pilnametis, tikėkis teismo. Geriausiu atveju įtikinsi, kad nepakanka įrodymų ir kelis metus nieko nedarysi, kad vėl nepapultum į jų akiratį. Pasirašysi, kad supažindinau su viskuo?
Markas paskutinį lapą apsuko ir pastūmė Dafydd link, kartu tiesdamas jam plunksną.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 02, 2020, 02:10:07 pm
Išgirdus, kad lazdelės nepraras, Dafydd atlėgo širdis. Žinoma, nebūtų problemos gauti naują lazdelę, bet iš kur gali žinoti, kokios kokybės ji būtų? Ne, geriau jau pasilikti šitą.
Vis dėlto tai nereiškė, kad vaikinas ketino sutikti su visomis nesąmonėmis, kurias šnekėjo Moorepalaikis.
- Ak, ne jūs darėte tyrimą? Neatrodo! - suirzo vaikinas. Negi tikrai Magijos ministerija kišasi į tokias nesąmones? Buvo kažkaip sunku patikėti. Nors argi šitas idiotas, vadinantis save profesoriumi, tiesiog meluotų? Atrodė lygiai taip pat keistai. Žinoma, teismai, kuriais maloningai pradėjo grasinti Klastūnyno vadovas, nebuvo itin viliojanti mintis. Vis dėlto ir pati ateitis neatrodė labai viliojanti. Dafydd tik dabar susiprato, kad visiškai nežino, kas jo dabar laukia. Juk namo grįžti negalės! Dabar vaikinas bus ne tik niekam nereikalingas, bet neturės net ir kur dėtis. Situacija atrodė tokia beviltiška, kad Dafydd griebėsi vienintelio "tinkamo" metodo su ja tvarkytis - pykčio. Jis čiupo lapą, kurį jo pusėn pastūmė Moore ir permetė akimis.
- Nieko aš nepasirašinėsiu, - rėžė vaikinas. Plunksnos jis net nepalietė, o štai labas perplyšo per pusę ir nukrito ant žemės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 02, 2020, 02:27:38 pm
 Tam kvailiui sekėsi taip, kad praeiti mokiniai, kuriuos išmetė už pusiau mažesnius nusižengimus, galėjo tik pasvajoti! O jis dar ožiuojasi!
-Kaip tau kas atrodo man nerūpi. Kontrabanda pilyje nepraslysta pro profesorių akis, o ir pats esi kaltas, kad įkliuvai.
 Mažvaikis. Markas tikėjosi, kad Dafydd bent per daug nesispyriojęs pasirašys, bet kur tau! Turbūt greičiau panaikins Slaptumo statutą, nei šis vaikis suaugs. Lapas, kurį profesorius pastūmė klastuolio link, išleido bjaurų garsą ir dvejomis dalimis nusileido ant grindų. Labai dažnas elgesys tų, kuriems jis pakišamas, tad popierius trūktelėjo, vėl gražiai sulipo ir nugulė ant stalo.
-Jei nepasirašai, tai pažymėsiu ir tada skųskis kiek nori,-mokytojas plunksną grąžino į rašalinę.-Pirmą kartą gyvenime įjunk smegenis, Dafydd. Jei dabar tyliai ramiai pasirašai, susikrauni daiktus ir dingsti, tada mažiau problemų ateityje. Gal net darbą rasi. Jei labai norėsi, apskųsi sprendimą. Nepasirašai ir visų akyse lieki besiožiuojančiu vaiku. Nenustebčiau, jei tokiu atveju būtų peržiūrėtas sprendimas ir iš tavęs atimta lazdelė. O tada legaliai magijos negalėsi naudoti. Ir tos, kurias čia pardavinėji, tikrai nėra geriausios kokybės. Galėsi iškart į kerų traumų skyrių užsirašyti. O normaliai lazdelei vargu ar sukrapštysi pinigų. Gerai dar kartą pagalvok.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 02, 2020, 04:15:21 pm
Dafydd iš nevilties dūsavo. Atrodo, tas nelemtas Moorepalaikis mėgaujasi šita akimirka. Klastuolis puikiai suprato, kad nieko negalės pakeisti, tad bandymas priešintis tėra mažo vaiko rodomi ožiai. Bet negi taip imsi ir pasiduosi šitam kvailiui, kuris kažkokiais būdais tapo ne tik profesoriumi, bet ir Klastūnyno vadovu?
Kokia dar kontrabanda? Apie ką tu kalbi, idiote? norėjo garsiai paklausti raudonplaukis, bet vis dėlto šį kartą pasiliko šiuos žodžius sau. Mintys nebuvo pačios maloniausios, dėl to ant stalo grįžusį ir "pasveikusį" lapą vaikinas nulydėjo ne pačiu maloniausiu žvilgsniu. Vis dėlto tai, ką kalbėjo koledžo vadovas, skambėjo logiškai - tą teko pripažinti.
Žinia, kad galėtų skųsti sprendimą, atrodo, turėjo būti gera, tačiau velsietis suprato, kad jeigu jis išties išmestas iš mokyklos, grįžti čia nebenorės. Juk jeigu sutiktų bet kokį pažįstamą asmenį, kad ir šitą kvailį, sėdintį priešais, jis būtų žeminamas visais įmanomais būdais. Ne, jis geriau ramiai pasišalins ir pamirš, kad Hogvartsas iš viso egzistuoja. Kas dėl darbo... Gal pavyks pagyvinti prakeiktą lazdelių verslą. Jeigu ne, jis ką nors sugalvos. Juk jau devyniolika metų kankinasi šiame pasaulyje, pripratęs.
Dafydd piktai ištraukė plunksną iš rašalinės ir atsidusęs išraitė parašą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 02, 2020, 08:49:53 pm
 Regis, Dafydd tikrai įjungė smegenis ir nebesispyriodamas suraitė savo parašą. Markas iškart atsiėmė lapą ir plunksną. Kabinete stojo tyla, mat dėdamas paskutinius taškus ant i dokumentuose profesorius susimąstęs tylėjo. Kurį laiką girdėjosi tik plunksnos skrebenimas.
-Iki devintos vakaro turi susikrauti daiktus ir išvykti. Vakarienė tau nebepriklauso. Prieš išeidamas paskutinį kartą ateini pas mane, turėsiu išlydėti iš mokyklos teritorijos,-baigęs tvarkyti popierius prabilo Markas. Negalėjo pasakyti, kad visas šis susitikimas jam buvo labai malonus. Žinoma, norėjo, kad kažkas būtų padaryta dėl Dafydd, bet išmetimas iš mokyklos? Tai buvo... Stipru. Matyt tikrai nesuveikė jokios tramdymo priemonės. Bet Markui dabar jau buvusio mokinio nebuvo gaila, mat vaikėzas pats sau išsikasė tokią duobę.
-Viskas. Laisvas,-sulygiuodamas popierius, tarė profesorius, nebepakeldamas akių į Dafydd. Jį viduje truputį graužė sąžinė. Negi tikrai nieko negalėjo padaryti, kad vaikinas bent pabaigtų mokyklą? Kiek liko, pusmetis?
 Vis dar paskendęs savo apmąstymuose, mokytojas gurkštelėjo jau atšalusios arbatos. Tikėjosi, kad Dafydd išmetimas iš Hogvartso jam ilgai ant sąžinės negulės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 02, 2020, 10:12:17 pm
- Ar dar nepakankamai mane pažeminai? - pasipiktinęs paklausė Dafydd, supratęs, kad idiotas koledžo vadovas dar ir turės išvesti jį iš pilies. - Pats žinau kelią.
Vis dėlto vaikinas suprato, kad dabar ginčytis nebėra prasmės. Viskas. Jis pralaimėjo šitą kovą. Moorepalaikis galės mėgautis prisimindamas, kad būtent jis buvo tas, kuris pranešė auklėtiniui naujieną. Direktorė net ir tokiu atveju nesiteikia man parodyti dėmesio piktai pagalvojo velsietis. Ką gi. Daugiau nelieka kas daryti. Teks atlikti paskutinį darbą - susidėti menkus daiktus. Vos tik Moore apie tai užsiminė, Dafydd suprato, kad vadovėlių su savim nesitemps. Nė karto neatversti per visus tuos... kiek ten?.. metų jam tikrai jie nepravers ir gyvenant "laisvėje". Tik kur ta laisvė bus? Pinigai, deja, greitai baigsis, pas motiną grįžti tikrai negali. Ką jam, po galais dabar daryti?
- Ačiū, - pagiežingai burbtelėjo raudonplaukis. Atsistojęs sustingo - ar gali tikėtis, kad niekas nenusiųs pelėdos į jo namus? Jau geriau motina tegul mano, kad jis ir toliau mokosi mokykloje - geras vaikutis. Vasarą gal ir susimąstys, kad sūnelis tarsi turėjo baigti Hogvartsą. Ar pasiges? Tai jau buvo geras klausimas. Dafydd atsakymo į jį nežinojo - ir nenorėjo žinoti.
Stengdamasis negalvoti apie jo laukiančią ateitį vaikinas lėtai išdūlino iš kabineto.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 25, 2020, 01:31:30 am
Elliw neprisiminė, kodėl, tačiau žinojo, kad jai reikia atvykti į kažkokį kabinetą. Nebūtų žinojusi, kur reikia eiti, jeigu ne amžina gelbėtoja Liucija. Vis dėlto draugė, ko gero, paliko Elliw per anksti. Rudaplaukė nesusiprato atsidaryti durų, tad atsitrenkė į jas. Ką turėjo pagalvoti tas, kas buvo viduje? Nebent ten nieko nėra, tačiau tai irgi nebūtų logiška: kam ją kviesti į tuščią kabinetą? Apsižiūrėjusi velsietė lengviau atsiduso: teleskopas nenukentėjo.
Mergaitė pabeldė į duris ir ilgokai laukė, kol kas nors atsakys. Atsakymo nebuvo - arba Elliw jo neišgirdo. Galiausiai nutarė, kad reikia atidaryti tas duris ir įeiti. Pirmiausia, ką pamatė kabinete, buvo profesorius... Koks jis ten? Koore? Na, tas, kuris daužo per galvas teleskopais. Mergaitė kiek išsigando: juk dabar jos niekas nematys ir negalės apsaugoti. Ką daryti, kad profesorius vėl nepradėtų daužyti teleskopo jai į galvą? Elliw apsižvalgė. Kaži, kur ji galėtų paslėpti teleskopą, kad būtų saugu? Ir, kas svarbiausia, kad po to nepamirštų pasiimti?
Nieko nesugalvojusi velsietė nutarė tiesiog pasidėti jį ant stalo. Priėjusi prie jo švilpė atsargiai pastatė prietaisą. Tas nenukrito. Deja, tokia laimė neištiko pačios Elliw - bandydama atsisėsti ant kėdės, stovėjusios prie stalo, ji nudribo ant žemės. Nieko nesakydama skubiai atsistojo, užkliudė stalą (ir kaip tas teleskopas nenukrito?!) ir galiausiai atsisėdo. Pažvelgė į profesorių ir susimąstė, kodėl jai čia reikėjo ateiti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 29, 2020, 04:11:41 pm
 Į kabinetą sugrįžo sena tvarka, regis, paskutinės pamokos net nebuvo. Susitvarkęs su saltarių ir mokinių padaryta žala, Markas sėdėjo prie savo stalo vėl apsikrovęs popieriais. Visgi, reikėjo šias mažas bjaurybes išsiųsti utilizavimo tarnybai. Greitai suraitęs dar vieną parašą, profesorius išgirdo, kaip prasiveria jo kabineto durys. Pakėlęs akis nuo mirguliuoti pradėjusių raidžių, išvydo ne ką kitą, o tą suknistą teleskopų mylėtoją Elliw. Markas, sunkiai atsidusęs, žvilgtelėjo į laikrodį.
-Vėluojate... Beveik šešias valandas, panele Goff, o aš jums liepiau neišeiti iš kabineto. Ir teleskopo mums neprireiks. Ką gi, bent pakankamai smegenų turite, kad vis tiek pasirodytumėte,-šiek tiek susierzinęs pabumbėjo Markas ir pakilo iš kėdės.
-Seniai valgėte?-kuo ramiausiai priėjęs prie dėžės, kuri vis dar stovėjo kabineto gale, kalbėjo garbanius. Iš jos išėmė du saltarius ir padėjo priešais Elliw ant stalo.
-Nebijok, jie užmigdyti. Šiandien darysime mažą eksperimentą. Užsidėkite pirštines ir prijuostę, jos trečiame nuo viršaus stalčiuje jūsų dešinėje, už jūsų uniformos švarą neatsakau,-dėdamasis lateksinęs pirštines kalbėjo profesorius ir grįžo prie stalo pasiimti įrankių.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 30, 2020, 01:41:35 pm
Neprireiks teleskopo? kuo nuoširdžiausiai nusistebėjo Elliw. Kartais ji tikrai nesuprasdavo, ką veikia šitoje mokykloje. Ypač dabar - kai nežinojo, kodėl reikėjo čia atsirasti. Ji sėdėjo ant kėdės ir bijojo net krustelėti - kaip galėjo žinoti, kuo visa tai pasibaigs? Profesoriaus Koore klausimas pasirodė nei į tvorą, nei į mietą, tad nutarė į jį neatsakyti. Jeigu ką, visada galės pasakyti, kad pamiršo, ko buvo klausta. Dažniausiai tai būtų tiesa.
Ant stalo prieš save pamačiusi kažkokius padarus velsietė susiraukė. Neprisiminė, kad būtų juos kada mačiusi (nors gal, kitaip kam profesoriui vargintis ir ją nuraminti, kad tie miega?), tačiau neatrodė itin malonūs. Kadangi Elliw vis dar nesuprato, ką jai reikės čia daryti, ir AR reikės kažką daryti, pernelyg neišsigando. Vis dėlto kai profesorius Koore visiškai konkrečiai liepė kažką užsidėti, švilpė susimąstė. Ar man reikės liestis prie šito daikto? paklausė ji savęs. Vis dėlto nenorėjo erzinti profesoriaus (teleskopo smūgis į galvą buvo įstrigęs į atmintį), tad nieko nelaukusi atsistojo. Stalas kiek suvirpėjo, tačiau teleskopo nenumetė. Elliw neprisiminė, ar į kairę, ar į dešinę jai reikia suktis norint kažką rasti, be to, vis dar nemokėjo jų atskirti. Vis dėlto pavyko įsidėmėti, kad reikia stalčiaus, kurių bent keletas buvo dešinėje. Neskubėdama prisiartino prie jų. Deja, kadangi jų ten buvo "bent keletas", Elliw nežinojo, kuriame yra tai, ko jai reikia (kad ir kas tai būtų). Jeigu profesorius Koore ir minėjo tokią informaciją, jos velsietės atmintyje jau seniai nebuvo. Ką gi, reikia bandyti iš eilės. Elliw patraukė viršutinį stalčių, tačiau, ko gero, trūktelėjo per stipriai, mat jis iš karto atsidūrė ant grindų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Rugpjūčio 02, 2020, 08:15:32 pm
 Tyliai sau kažką niūniuodamas, Markas atsidarė stalčių ir pradėjo ant padėklo dėti įrankius: žirkles, naujus, dar iš pakuotės net neišimtus skalpelių antgalius, žnyples... Pincetų jau nespėjo išsiimti, mat sutrukdė Elliw keliamas triukšmas. Susierzinęs, profesorius atsisuko į tą nevėkšlą ir keliais lazdelės judesiais grąžino stalčių ir jo turinį į vietą.
-Pirštines ir prijuostę. Trečias stalčius nuo viršaus, pažymėtas 4B. Panele Goff, aš jums ne mama, kad ir užpakalį nuvalyčiau. Kol neatliksit mano užduoties, tol iš kabineto neišeisit,-piktai išrėžė mokytojas ir įrodydamas, kad jo grasinimai ne tušti, kerais užrakino kabineto duris. Visai kaip ir per pamoką.
 Tikėdamasis, kad švilpė dabar sugebės pasiimti pirštines ir su prijuoste nepasikart, šią besirišdama, Markas baigė rinktis daiktus ir grįžo prie suolo su saltariais. Lengvai patraukęs stalą į klasės priekį, kur galėjo laisvai aplink jį vaikščioti, patiesė paklotą ir padėjo kenkėjus ant jo. Taip pat kabinete užsegė visas žvakes, kad netyčiom nenusipjautų šioje amžinos prieblandos šalyje pirštų.
 Na, beliko sulaukti, ar Elliw išgyvent paprasčiausią šiandienos užduotį.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 03, 2020, 10:33:18 pm
Nespėjus atsisukti į profesorių ir paprašyti pagalbos, viską sutvarkė jis pats. Gal vis tik jis ne toks ir blogas? Svarbiausia, kad nesudaužytų teleskopo. Profesorius Koore teikėsi netgi pakartoti užduotį.
- Pirštinės ir prijuostė, pirštinės ir prijuostė, - tyliai kartojo sau švilpė. Nelabai žinojo, kas ta prijuostė yra, tad teliko tikėtis, kad visi reikalingi daiktai yra viename stalčiuje. Mergaitė ir vėl pamiršo, kuriame, tad atidarė antrąjį. Šį kartą tai atliko daug atsargiau, tad nieko blogo neatsitiko. Viduje buvo kažkokie stikliniai ar  panašaus pobūdžio daikčiukai. Ryškiai dužūs. Kadangi jie tikrai nepanėšėjo į tas "prijuostes", Elliw skubiai uždarė stalčių. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, tačiau velsietė to nepaisė ir atidarė trečiąjį stalčių. Atrodo, pavyko. Pasiėmusi porą pirštinių ir tris prijuostes grįžo prie stalo. Kadangi tas buvo pajudėjęs link klasės priekio, Elliw nespėjo į tai sureaguoti ir atsitrenkė į jį. Laimei, viskas baigėsi laimingai. Lyg ir.
Šiaip ne taip pasiekusi savo kėdę atsargiai atsisėdo. Kelias akimirkas nejudėjo, tarsi laukdama, kol kėdė subyrės. Mergaitės nuostabai, kėdei nieko neatsitiko. Ji pajuto pasididžiavimą savimi. Apsižvalgė po klasę ir padėjo prijuostes ant stalo, viena iš jų nukrito ant žemės. Žvilgtelėjo į pirštines. Kelias akimirkas pasvarsčiusi galiausiai pasilenkė iš užsitempė jas ant batų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Rugpjūčio 08, 2020, 08:51:49 pm
 Netrukus grįžo ir panelė Goff. Akivaizdžiai nesupratusi nieko. Markas nepatenkintas atsiduso, o tada, šventieji padėkit, pamatė, ką ta snarglė daro su pirštinėmis.
-Tu gal ir valgai per užpakalį?!-neišlaikęs, sušuko profesorius ir, pasičiupęs pirmą pasitaikiusią knygą, kuri, Elliw nelaimei, buvo storoji ,,Antgamtinių būtybių enciklopedija", vožė ją mergaitei per galvą, tikėdamasis bent su smegenų sutrenkimu įkrėsti proto.
-Pirštinės ant rankų, besmegene! Ir prijuostę užsidedi, o kitas atgal į vietą!-dar pašūkavęs, profesorius trenkė knygą ant stalo. Ne, ne, tik į Švilpynę galėjo tokią bukaprotę paskirti.
 Markas, pasiėmęs puodelį, gurkštelėjo arbatos, bandydamas nusiraminti. Kad ir kiek kildavo problemų su klastuoliais, jie visi, net kartu sudėjus, neprilygo šiai mažai pabaisai. Akies krašteliu bestebint švilpę, mokytojui kilo geresnė idėja nei saltarių pjaustymas. Pasirausęs stalčiuje, išsitraukė migdomojo eliksyro (vis dar buvo likęs nuo nemigos dienų) ir priėjo prie rudaplaukės.
-Išsižiok. Nuo šito eliksyro mažiau kliuvinėsi,-tarė garbanius ir atkimšo buteliuką, bet jo mergaitei nedavė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 13, 2020, 12:47:58 am
Profesoriui Koore pradėjus šaukti, Elliw visai sutriko. Maža to, jis, pasirodo, daužosi ne tik teleskopais, bet ir knygomis! Reikia pastebėti, kad pastarosios smūgis buvo skaudesnis nei tas, kurį jai išrašė astronominis prietaisas.
- Pirštines ant rankų? - galiausiai sugebėjo pasitikslinti ji. Galiausiai suprato, ką Koore turėjo omenyje. Užsitempusi abi pirštines ant kairės rankos pasijuto patenkinta. Gal pagaliau įtiks šitam baisiam žmogui? Tačiau ką jai daryti su prijuostėmis? Ji užsirišo vieną ant juosmens, tačiau nežinojo, ką daryti su viršutine dalimi. Kiek padvejojusi velsietė užsirišo dar vieną ir ant kaklo. Likusią berods reikėjo nunešti į vietą. Elliw atsistojo, nes norėjo kaip tik tai ir padaryti. Deja, ji jau neprisiminė, kur tos prijuostės buvo padėtos, tad grąžino nereikalingą ant stalo ir vėl atsisėdo. Norėjo pagaliau pradėti daryti tai, ką jai liepė profesorius Koore (kad ir kas tai bebūtų, ar jis jau užsiminė apie tai?).
- Kas čia? - įtariai paklausė ji, kai apsigynimo nuo... ko ten? profesorius prisiartino prie jos nešinas kažkokiu daiktu. Net jeigu ji ir mažiau kliuvinėtų, gerti to daikto visai nesinorėjo. Maža ką sugalvos šitas profesorius Koore! Ne, geriau jau nereikia.
Elliw atsistojo. Norėjo paeiti šiek tiek toliau nuo šito baisaus teleskopais ir knygomis besitrankančio žmogaus. Deja, vos tik žengusi žingsnį ji užkliuvo ne už ko kito, bet už to paties profesoriaus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Rugpjūčio 15, 2020, 02:38:05 am
 Markas kantriai stovėjo su eliksyro buteliuku rankoje. Dėl savo šventos ramybės nusprendė ignoruoti chaosą, kurį ta maža pabaisa kėlė jo kabinete. Jau geriau susigrumtų su chimera, nei leistų Elliw likti Hogvartse. Deja, ji- ne Dafydd ir jokių taisyklių nepažeidė. Tiesiog buvo tikra rakštis subinėje. Ne, kokios penkios.
 Švilpei einant pro jį, ji sugalvojo nusiversti. Ar bent jau pabandyti tai padaryti. Šiukščiai sučiupęs mergaitę už rankos, profesorius pastatė ją ant kojų. Nieko nesakė, nes suprato, kad tai būtų bereikšmis deguonies švaistymas.
 Išties, kokia genų ir aplinkos veiksnių kombinacija sukūrė tokią tragediją? Marką Elliw tuo ir žavėjo. Buvimu kažkokia gamtos anomalija. Garbanių dar stebino ir tai, kad mergaitė buvo gyva ir, regis, sveika, jei nekreiptume dėmesio į akivaizdžius neurologinius defektus. Tiesiog gamtos paslaptis, meldžianti, kad ją kas nors atskleistų.
 Mokytojas suėmė Elliw už žandikaulio ir pražiodino. Nieko nelaukdamas, suvertė rankoje laikomo buteliuko turinį švilpei į gerklę ir tvirtai užspaudė burną, kartu pirštais užspausdamas ir nosį. Ji arba nuris eliksyrą, arba bandys uždusti, kas jai nepavyks, nes organizmas vis tiek bandys įkvėpti.
 Galų gale, Elliw nuris eliksyrą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 22, 2020, 02:24:41 pm
Profesorius Koore, atrodo, nebuvo nusiteikęs ilgiau žaisti. Šiurkštus pastatymas ant grindų nelabai patiko Elliw, bet negalėjo nieko padaryti. Deja, baisusis vyriškis buvo pasiryžęs sugirdyti tą daiktą per prievartą. Elliw muistėsi ir bandė spardytis. Bet ką gali smulkutė vienuolikametė prieš suaugusį vyrą? Anksčiau ar vėliau teks pasiduoti, bet Elliw nusprendė, kad tai bus vėliau. Ji atkakliai (!) nerijo to daikto, kol galiausiai pradėjo springti ir dusti. Buvo labai baisu, tuo labiau, kad ji neprisiminė, kodėl vyko tai, kas vyko.
Galiausiai ji netyčia nurijo skystį, supiltą jai į burną. Nuo to nepasijuto nė kiek geriau, tačiau bent jau nebeduso. Lyg ir. Mergaitė iš paskutiniųjų bandė įkąsti profesoriui į ranką - tikėjosi, kad jis bent šitaip susipras ją paleisti.
Vėl pradėjusi judinti kojas stengėsi įspirti Koore. Nežinojo, ar pavyko, tačiau staiga plojosi ant grindų. Buvo tokia persigandusi, kad įsivaizdavo vis dar esanti dusinama - o gal taip ir buvo?
Galų gale iš Elliw akių pasipylė ašaros. O juk ji nieko blogo nepadarė. Argi tai jos kaltė, kai profesoriai nesupranta, kad mokinei pamokose yra reikalingas teleskopas? Švilpė neįsivaizdavo, kokia dar galėjo būti jos buvimo čia priežastis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Rugpjūčio 24, 2020, 12:19:18 pm
 Galiausiai Elliw nurijo eliksyrą. Tai pamatęs, Markas dar bandė nulaikyti visaip besimuistančią mergiotę, kuri sugebėjo dar ir išpurvinti jo kelnes. Galiausiai, pasišlykštėjęs, profesorius paleido švilpę, atsitraukė ir nusivalė nuo mažosios pabaisos seilių šlapią pirštinėtą delną į tas pačias nelaimingas kelnes. Trumpam žvilgtelėjo į ant sienos kabojusį laikrodį - eliksyras turėtų pradėti veikti netrukus. Na, jam užtekdavo dešimties minučių, kad panirtų į miegą, kurį kas nors galėtų palaikyti komą, o kaip tokia dozė paveiks pirmakursę - nežinia.
 Palikęs žliumbiančią Elliw ant grindų, Markas priėjo prie stalo su saltariais. Mažiesiems parazitams pasisekė, kad jis rado įdomesnį tyrimų objektą, tad juos grąžino į dėžę, kuri buvo atskirai nuo jų kitų, gyvų, padarų. Per naują patiesęs stalą (kurį dar teko ir kerais prailginti) profesorius vėl pradėjo ruoštis. Pirštines teko pasiimti naujas, na, bent jau įrankių ta kerėpla neišvartė. Pakėlęs Elliw nuo grindų, garbanius paguldė ją į saltarių vietą.
 Užkerėti sustingdymo kerais mergaitės jis nepasivargino, kas, greičiausiai, tuoj skaudžiai jam atsilieps. Vietoj to, tiesiog pradėjo atseginėti jos uniformą. ((nes norėjo ją prapjauti gyvą))
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 24, 2020, 10:08:09 pm
Elliw pajuto, kad ją paliko ramybėje. Norėjo stryktelėti ir bėgti lauk, tačiau nebuvo jėgų. Ji vis dar nesuprato, koks buvo tas eliksyras, kurį sugrūdo Koore, tačiau pradėjo įtarti, kad tai kažkas, kas ją vertė taip jaustis. O jautėsi mergaitė pavargusi ir apsnūdusi.
Beveik nejuto, kaip profesorius pakėlė ją ir kažkur nunešė. Netrukus suvokė esanti kažkur paguldyta. Atrodė, kad gal viskas klojasi ne taip ir blogai. Galbūt šitas Koore paliks ją ramybėje? Velsietė spėjo apsidžiaugti, kai pajuto, kad pabaisa kažką jai daro. Liečia uniformą?! Elliw staiga atmerkė akis. Apsnūdimo kaip nebuvę.
- Ne! - klyktelėjo ji, nors ir nesuprato, kas vyksta. Žinojo tik tiek, kad profesorius neturėtų taip elgtis. Staigiai spyrė į priekį. Lyg ir pataikė, nors nebuvo dėl to tikra. Dabar jau tikrai reikėjo sprukti. Elliw įsivaizdavo, kaip profesorius Koore raitosi iš skausmo. Nežinojo, ar tai tiesa, ar ne, tačiau ta mintis suteikė jėgų. Elliw bandė nulipti nuo stalo, tačiau tik nusirito ant grindų. Nepaisydama to, kad skaudžiai prisitrenkė Elliw pusiau nuropojo, pusiau nušliaužė kabineto durų link. Pamiršusi jas atsidaryti atsitrenkė, tad puolė apgraibomis ieškoti rankenos. Šiaip ne taip atidariusi nelemtas duris išvirto iš kabineto. Tik ten galėjo lengviau atsikvėpti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Rugpjūčio 25, 2020, 02:23:06 pm
 Markas jau buvo spėjęs atrišti Elliw kaklaraištį ir dabar vargo su sagomis, kurios visiškai nenorėjo paklusti pirštinėmis padengtiems pirštams. Profesorius buvo taip susikaupęs ties šia maža užduotimis, kad net šiek tiek suraukė antakius ir nepastebėjo, kad mergaitė visai nemiegojo, o priešingai - buvo atsimerkusi ir pasiruošusi bėgti. Deja tas susikaupimas neapsaugojo jo nuo švilpės, o klaida, kuri buvo minėta praeitame įraše, dabar skaudžiai atsiliepė profesoriui.
 Spyris pataikė Markui į krūtinę. Skaudėt, žinoma, neskaudėjo labai, bet labiausiai tai buvo netikėta. Šiek tiek sustingęs, kol jo smegenys apdorojo informaciją, garbanius atsitraukė nuo Elliw ir stebėjo, kaip ši nukrito nuo stalo ant grindų. Kokia gamtos anomalija! Jos net arkliška migdančiojo eliksyro dozė, regis, neveikė! Visa tai, žinoma, kurstė profesoriaus smalsumą, bet netrukus švilpė dingo, o mokytojo rankose liko tik jos kaklaraištis.
 Markas nepyko. Jam visa ši patirties suteikė tam tikrų žinių, kurių jis nebūtų kitaip gavęs. Vis dar giliai susimąstęs, jis išsitraukė pergamento lapą ir pradėjo smulkiu raštu aprašinėti savo patirtį su Elliw. Jeigu pasiseks, dar ją pasigaus ir ištyrinės.
 O parazitų skrodimą atidės kitam laikui.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Sabrina von Sjuard Rugsėjo 14, 2020, 06:12:15 pm
   Kiek pravėrė rausvas lūpas stebėdama, kaip Elliw, o tiksliau gamtos anomalija, plojasi į duris. Niekaip suprato, kokio mikroskopinio dydžio turi būti smegenys, kad šitai sugebėti. Juk net ir stipriai apsvaigęs, ar jausdamas silpnumą supranti, kad neatidaręs durų - pro jas nepraeisi. Visgi čia ne kokie demenciniai vartai.
   Papurtė galvą žvilgtelėdama į ant stalo stovintį teleskopą. Kilo klausimas, kaip šio mergaitė sugebėjo nesudaužyti, nenusisukti sprando ir kam nors kitam nesutraiškyti smegenų.
   Pasuko galvą į profesorių. Iš pradžių negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo.
   Prižiūrėti Elliw? Su ja aš ir pražilti spėsiu!
   Kurį laiką spoksojo į Marką atsisakydama patikėti jo žodžiais, galiausiai linktelėjo. Jei taip apsaugos vargšę švilpę nuo bjauraus gyvio egzistavimo, tuomet ji sutinka.
   -Žinoma,-šyptelėjo,-pasiliksiu, kad įsitikinčiau, kad mano prižiūrimai švilpei nieko nenutiktų ir arešto metu. Akivaizdu, kad jūs ja nė nesivarginat pasirūpinti,-gūžtelėjo pečiais. Auksinės akys žybtelėjo. Ant peties tupintis Marso sakalas kiek pakreipęs galvą pasikedeno plunksnas, tuomet nužvelgė kiekvieną, likusį kabinete.
   Atsisėdusi ant vieno iš suolų paviršiaus, susirado akimis nuo smūgio į duris, regis, kenčiančią Elliw. O gal taip tik pasirodė? Ar ši bent kartais suprasdavo, kaip kvailai atrodo?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 14, 2020, 08:46:48 pm
Elliw pastebėjo, kad visi mokiniai išėjo iš klasės, bet pati kažkodėl vis dar buvo čia. Nežinojo, ar profesorius Soore jos prašė, kad pasiliktų. Šiek tiek keista buvo tai, kad pasiliko ir Ta, kuri ją apmėtė knygomis Sabrina. Dabar jau ji buvo nusipelniusi, kad Elliw atsimintų jos vardą - juk sutaisė teleskopą.
- Arešto metu? - nugirdusi vyresnės merginos žodžius pasitikslino švilpė. Kaži kas gavo tą areštą, negi ji? Apsižvalgė. Jie čia buvo trise: Soore, Sabrina ir ji pati. Soore juk negalėjo gauti arešto, ar ne? susirūpinusi pagalvojo Elliw. Į atmintį grįžo pirmojo arešto vaizdai, ir rudaplaukė persigando: juk ji tą kartą profesoriaus kabinete paliko savo teleskopą! Gal ir gerai, kad šiuo metu čia yra ir Sabrina - galima tikėtis, kad antrą kartą tokios klaidos nepadarys. O jeigu padarys, vyresnė mokinė primins jai. Būtinai primins.
Ir vis dėlto nesinorėjo būti vienoje patalpoje su Soore ilgiau nei reikia. Ne, reikėjo nešdintis iš čia. Ir tą padaryti kuo greičiau. Jeigu kiti mokiniai ramiausiai išėjo, kuo ji prastesnė? Tereikėjo pasiimti teleskopą. Velsietė taip ir padarė, dabar prietaisas buvo saugus (?) jos rankose. Ji patraukė durų link. Priėjusi prie jų atsisuko į Sabriną ir nustebusi paklausė:
- Ar tu nori pasilikti čia? Su Soore?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 19, 2020, 12:18:00 pm
 Taip ilgai laukta popamokinė ramybė net nesiruošė aplankyti šio jau spėjusio pavargti profesoriaus. Sunkiai dar kartą atsidusęs, Markas užkaitė arbatinį ir paėmė tris puodelius.
-Sėskit. Arbatos? Kavos?-pavargusiu balsu pasiteiravo mergaičių, bandydamas ignoruoti jų pokalbį ir išsidirbinėjimus. Sau mokytojas įsidėjo sau du kaušelius kavos, mintyse dar aplankydamas kambaryje paliktą pusiau nugertą viskio butelį.
-Panele von Sjuard, tai, kaip suprantu, sutinkate prižiūrėti panelę Goff per mano pamokas, nors ji nėra jūsų bendrakoledžė, o aš nesu nė vienos iš jūsų koledžo vadovas?-nuobodulio perpildytu balsu išbėrė Markas, pripildamas puodelius verdančio vandens. Keliais lazdelės mostelėjimais, nuskraidino porcelianinius indus bei arbatos ir kavos dėžutes ant suolo pirmoje eilėje.
-Ech, von Sjuard, pirma užduotis būtų pažiūrėti, kad Goff neužsimuštų su puodeliu arbatos ir kartu neužmuštų ir mūsų. O tu, Elliw. Jeigu toliau pamokose nevykdysi mano nurodymų ir nesimokysi, neišlaikysi egzamino ir liksi kartoti kurso. Kaip mokytojas, turiu tave išmokyti bent pagrindų. Kadangi per bendras pamokas tai yra neįmanoma, galiu pasiūlyti tik papildomas individualias konsultacijas. O dėl to prakeikto teleskopo,-mostas, mintyse ištartas Accio, ir žvaigždinių stebėjimo prietaisas atsirado ant mokytojo stalo.-Ateik pasiimti. Ir daugiau nepalikinėk pas mane savo šlamšto.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Sabrina von Sjuard Rugsėjo 19, 2020, 01:55:12 pm
   -Taip, Elliw, tau areštas, paskirtas Marko Moore,-linktelėjo grįžtelėdama į mergaitę, beviltiškai besiruošiančią nešdintis iš kabineto. Švilpei akivaizdžiai nepatiko mintis, kad teks praleisti čia dar kelias minutes kartu su apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi. Tokia mintis nepatiko ir Sabrinai, tik bėgti niekur neketino.
   Tylėdama stebėjo, kaip Markas užkaičia arbatinį. Į klausimą nieko neatsakė. Profesorius ėmėsi veiksmų anksčiau nei ji ar Elliw spėjo prasitarti. Galbūt areštas nebus toks ir prastas su puodeliu arbatos. Vaizduotė nupiešė vyresnįjį brolį.
   Krūtinę permelkė keistai nemalonus jausmus. Paskutiniai mokslo metai, o tuomet... Teks pasirinkti ar likti su Sorenu, ar keliauti savo keliu. Antrasis variantas nekėlė jokio susižavėjimo. Ji nenorėjo atsiriboti nuo savo brolio. Pernelyg stipriai buvo prisirišusi.
   -Kas nors turi užtikrinti, kad ji būtų saugi,-gūžtelėjo pečiais nuvydama visas mintis apie Hogvartso baigimą šalin. Per anksti apie tai galvoti.
   -Dideliu noru pasilikti čia netrykštu, bet pasirinkimo, deja, neturiu,-šyptelėjo jaunėlei,-nagi, pasiimk teleskopą, profesorius tau nieko nepadarys,-užtiktintai išbėrusi žodžius žvilgtelėjo į ant stalo stovintį teleskopą. Žvilgsnis trumpam užsilaikęs ties šiuo nuslydo prie puodelių su arbata. Nenoromis prisiminė vasarą ir visus įvykius, kuriuos be jokio noro teko išgyventi. Bent jau prisiminti buvo ką.
   -Kodėl sugrįžot?-staigiai kilstelėjusi galvą pažvelgė į profesorių. Šis nebeatrodė toks paniuręs ir pasipūtęs povas. Nuovargis veikė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 25, 2020, 08:18:07 pm
Elliw buvo visiškai pasimetusi. Ji nežinojo, kodėl turi čia likti su šituo profesoriumi. Jeigu gerai suprato, Sabrina pasiliko tik dėl to, kad Soore liepė likti jai. Tai buvo... Keista, tačiau kartu ir smagu: galbūt pasaulyje yra ir daugiau gerų žmonių, ne tik Liucija ir Bastiano? Žinoma, Soore į šią kategoriją nepateko, tačiau faktą, kad Sabriną dar neseniai vadino Ta, kuri ją apmėtė knygomis, Elliw jau buvo pamiršusi. Dabar ši vyresnė mergina buvo viena iš tų, kurių vardus velsietė sugeba prisiminti.
Nei kavos, nei arbatos Elliw nenorėjo, tačiau nedrįso to pasakyti garsiai. Ką gali žinoti, kaip Soore reaguos? Jo pykdyti tikrai nesinorėjo - kai kas nors teleskopu trenkia per galvą, skauda. Tad ji žiūrėjo į puodelį ir svarstė, ką daryti toliau. Kol kas nesuprato, ką turės čia daryti. Juk jeigu niekas daugiau čia neliko, vadinasi, ji ir vėl kažko prisidirbo. O tokiu atveju Soore ir vėl duos kokį nors bjaurų darbą. Tačiau kol kas jis tik pavaišino arbata ir, svarbiausia, iš kažkur atgabeno pavogtą teleskopą! Ką profesorius šnekėjo, rudaplaukė negirdėjo, tačiau tai nebebuvo svarbu. Juk jos didžiausia brangenybė buvo visiškai arti! Tereikėjo ją pasiimti. Kelias akimirkas Elliw tvardėsi, nes nenorėjo parodyti, kaip trokšta pasiimti savąjį teleskopą. Vis dėlto galiausiai ji neištvėrusi pašoko. Žinoma, užkliudė stalą, ir jos puodelis nulėkė ant grindų. Didžioji dalis arbatos atsidūrė tiesiai mergaitei ant kojų, tad ji pradėjo klykti. Kažkokiu būdu pavyko išsilaikyti nepargriuvus ir netgi ateiti iki profesoriaus stalo. Pagriebusi teleskopą švilpė galiausiai neatlaikė deginančio skausmo ir nusivertė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Spalio 03, 2020, 04:55:57 pm
 Teleskopas stovėjo ant sta.... Ne, tai netinkamas sakinys. Juoda kava buvo porcelianiniame puodelyje, o jo kraštuose besiglaudžiantys burbuliukai pranašavo apie žemą slėgį bei kritulius. Tai buvo vienintelis būrimas, kuris iš dalies sekėsi Markui, nes jis, kiek prisiminė, net mokykloje, na, pjaudavo grybą ateities būrimo pamokose. Žvilgtelėjęs pro langą, profesorius sau linktelėjo - dangumi išties tingiai plaukė tamsūs ir debesys.
-Na, tas kas nors turėčiau būti aš, von Sjuard. Bet manau, kad su tavimi panelė Goff būtų saugesnė. Ir prašau, daugiau jokių šnypšimų per pamokas. Nereikia išgąsdintų tėvelių ir mamyčių būrio prie vartų,-pavargusiu ir mieguistu balsu kalbėjo profesorius ir atsigėrė gurkšnį karštos kavos, kuri nudegino liežuvį. Kurį laiką pamąstė apie tai, kodėl jis čia - juk galėjo eit mokytis, o po to ir dirbti. Ir pernai prisiekinėjo, kad daugiau kojos į mokyklą nekels. Bet štai.
-Nežinau,-mokytojas atsiduso.-Ne visada gyvenime darai tai, ką nori. Dažniausiai tiesiog reikia. Reikia dirbti, reikia mokytis, reikia mokėti mokesčius ir nusipirkti duonos bei pieno. Ech...-Markas nutęsė ir norėjo vėl pakelti puodelį prie lūpų, kai pastebėjo Elliw krustelėjimą. Švilpė, žinoma, apsiliejo arbata, vos nenusivertė, pasičiupo teleskopą, stovėjusį ant profesoriaus stalo ir galiausiai nukrito. Visą šią sceną Markas stebėjo abejingai, dar abejingiau pasiėmė lazdelę ir priėjo prie nelaimėlės.
-Viešpatie, suteik man kantrybės,-tyliai pasimeldė jis ir priklaupęs ėmėsi magiškosios pirmosios pagalbos. Keleto burtažodžių nudegimams atvėsinti ir sumažinti skausmą turėjo užtekti, kol ta nelaimė nusigaus į Ligoninės sparną.
-Štai, von Sjuard, matai,-atsistojęs, mostelėjo ranka į švilpę garbanius,-Pirmoji užduotis. Nunešk ją į Ligoninės sparną, nes eidama ji užsimuš pati ir sunaikins Hogvartsą. Ir, manau, čia bus pakankama bausmė jums abiems, tad esat laisvos.
Markas grįžo prie savo stalo ir, žvilgtelėjęs į tvarkaraštį, dar kartą atsigėrė kavos.
-Neplik teleskopo, Elliw,-priminė mergaitei mokytojas net nepakeldamas akių.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 04, 2020, 10:42:47 pm
   Visą kabinetą sudrebino klyksmas, vos netrukus ir vampyrišką klausą. Sabrina susiraukė užsidengdama ausis. Toks garsas visai nepatiko jaunajai von Sjuard, ypač, kai nė nežinojo dėl ko Elliw klykia. Sutelkusi visą dėmesį į profesorių paleido iš akių švilpę, o ši, kaip jau įprasta, tapo dar kelių nelaimių auka. Karšta arbata nudegino, auksaakė užuojautos kupinomis akimis pažvelgė į antrakursę, ketino pulti šiai padėti, tačiau mergaitė lyg niekur nieko, visai nesvarbu, kad ką tik klykė, nužingsniavo iki savo teleskopo ir pasiėmė savo nuosavybę. Deja, turbūt karšta arbata išties nudegino stipriai, Elliw krito ant grindų.
   Į Marko žodžius neatsakė, dėl šnypštimo irgi nepažadėjo, profesorius merginai nepatiko, tad neketino apsimetinėti, kad jaučia bent menkiausią simpatiją.
   -Vargu ar čia padės ir jis,-papurtė galvą giliai įkvėpdama, tarsi pati semdamasi ramybės iš Visatos. Bandė suprasti, kodėl prisiėmė atsakomybę už šią švilpę ir iš kur ją parovė šis pasaulis.
   Ateinančias kelias akimirkas stebėjo, kaip Moore kiek apgydo nudegimus. Auksinių akių žvilgsnis buvo tiriantis ir akylus, tarsi laukė, kol Markas padarys, ką nors netinkamo.
   -Nenuvertink jos,-dviprasmiškas sakinys, nuskambėjęs iš varnės lūpų, buvo paskutinis žodžių darinys profesoriui.
   -Eikš,-įdavusi švilpei josios teleskopą ėmė žingsniuoti durų link. Giliai viduje džiūgavo, kad nebeteks toliau leisti laiko su Marku. Visgi dabar turės palydėti ir likti šalia su Elliw Ligoninės sparne. Tyliai atsiduso.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 23, 2020, 06:42:20 pm
Pamokai pasibaigus, Žaneta įžengė į apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabinetą jau buvo pradėję ilgėti šešėliai, dar nebuvo taip vėlu, bet jau prasidėjo ilgų vakarų ir trumpų dienų laikotarpis. Merginos keista būsena jau buvo prasisklaidžiusi, ir jau aiškiai galėjo suprasti ir valdyti savo veiksmus. Pamokos gale atsiradęs nerimas dabar tik dar labiau sustiprėjo, jai niekada nebuvo skirtas areštas, tuo labiau ne šio profesoriaus. Per jo pamokas gal ir būdavo sunku susikaupti, tačiau visada stengdavosi išlikti rami ir nekelti didelio šurmulio. Žinojo, kad negalėtų ištverti neraudonavus tiesiai į ją nukreipto jo žvilgsnio. Apie jo akis, kad ir kaip bebūtų keista yra galvojusi gana daug, tas rudas, beveik juodas, skvarbaus žvilgsnio akis.
Grifiukė labai nemėgo raudonuoti, žinojo, kad tai labai sunku suvaldyti, bet dėdavo visas jėgas to nedaryti. Kai susigėsdavo jos veide atsirasdavo keistos beformės raudonos dėmės, atrodė šlykščiai, lyg išberta. Supratusi, kad rausta dar net nematydama profesoriaus, ji greitai pabandė nukreipti mintis. Ėmė mastyti kokią bausmę jai skirs. Vėl gi niekada nebuvo iškrėtusi nieko panašaus ir apie areštų veiklas yra girdėjusi tik nuotrupas iš kitų mokinių. Ar man lieps perrašinėti taisykles? O gal kaip nors mane užkerės? Visgi apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, tai butų jo sritis. O gal išsives į Uždraustąjį mišką? Yra girdėjusi nekaip pagarsėjusių kelionių į tamsią girią po kurių mokiniai dar iki šiol nėra atsigavę. Apie tai galvodama ji save gąsdino tik dar labiau, tačiau geroji pusė ta, kad jos skruostai nebebuvo šlykščiai raudoni.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Gruodžio 30, 2020, 12:59:08 am
 Ryan Jones buvo gyvas, gal nelabai sveikas, bet svarbiausia - gyvas. Kelios valandos praleistos murmant užkalbėjimus bei maišant viralus tikrai nesuteikė profesoriui energijos ar geros nuotaikos. Maža to, Froz po pamokos pasiplovė kaip kokia gliti rupūžė ir garbanius keikėsi penkiskart daugiau nei įprastai, mat būtų tą mergiščią pasodinęs prie darbo.
 Šešėliai vis ilgėjo, primindami apie negailestingą laiko tėkmę. Markas, apėjęs pilies apylinkes, grįžo į kabinetą. Pravėrus duris, mokytoją pasitiko maloniai nemalonus vaizdas - Žaneta Froz.
-Tai galiausiai teikeisi pasirodyti, ką?-susierzinimas aštriai skambėjo rudaplaukio balse.-Atitempė prefektas ar sąžinė? Nesvarbu. Trauk lazdelę. Kadangi pamokos metu parodei savo nuostabius kerėjimo sugebėjimus...-nustūmęs stalą prie sienos, profesorius atsiduso.-Pasirūpink, kad rūbai netrukdytų,-dar keli vaikino mostai kerėjimo įrankiu ir suolai atsitraukė, palikdami didžiąją dalį klasės laisvą. Numetęs apsiaustą ant laiptų, Markas pasiraitojo rankovęs ir prasisegė marškinius, mat ištisas laiptais aukštyn žemyn ne tik kaip pavertė jo plaukus varnų lizdu, bet ir privertė sušilti. Atsistojęs beveik priešais Žanetą, Markas mostelėjo lazdele. Expelliarmus. Norėdamas patikrinti mokinės pasiruošimą, mokytojas specialiai panaudojo bežodžius kerus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Žaneta Froz Sausio 11, 2021, 07:58:38 pm
Žaneta stebėjo į kabinetą įžengiantį profesorių. Ją tuoj turėjo nubausti, o ji tegalvojo, kokie jo plaukai, nors ir susivėlę buvo gražūs. Vyro peikimas kiek graužė merginos sąžinę, bet ji vis dėl to pasirodė ir neverčiama kieno nors kito, jai reikėjo laiko nusiraminti ir išlieti emocijas po pamokos. Todėl visą laiką iki bausmės atlikimo liejo ašaras tualete.
Lazdelė? Kad rūbai netrukdytų? O ne, o ne. Mergina ištikta mažyčio šoko stovėjo nejudėdama. O profesorius ėmė raitotis rankoves. Veiksmas vienas pats privertė jos vidurius šokinėti, jos veidą išmušė karštis, o galūnės atšalo. Jausmai sustiprėjo tik dar labiau, kai jis prasisagstė savus marškinius. Suprato, kad spokso, kažkur giliai tai suprato, tačiau visas jos kūnas ėjo prieš jos loginį mąstymą. Atsitokėjo tik profesoriui atsistojus prieš ją, ji vos spėjo išsitraukti lazdelę ir jau juto kaip ji beviltiškai slysta iš jos rankų. Apgailėtina. Turėjai vieną užduoti ir vietoje to seilėjiesi. Atėjai į areštą tai ir dirbk. Tokios mintys sukosi kol šviesiaplaukė stebėjo link vyro sklendžiančią lazdelę.
- Aš... - ji jau buvo pasiruošusi pulti teisintis, bet tas loginis balselis jos galvoje ją sulaikė. Gerai nežinojo kodėl taip galvojo, bet manė, kad pasiteisindama tik dar labiau pablogins savo situaciją. Nusprendė imtis kitos taktikos ir sukryžiavusi rankas pažiūrėjo tiesiai į profesoriaus akis. Buvo žemesnė, bet stovėjo pakankamai toli, kad nereikėtu labai užversti galvos. Velnias, mergina negalėjo negalvoti apie gražias juodas akis apsuptas ilgų blakstienų. Norėjo atrodyti stipri, nepažeidžiama ir užsispyrus, bet jautė kaip veidą ėmė supti raudonis. Nesuprato kodėl, nes akių kontaktas numušė kūno temperatūra keliais laipsniais tai tikrai. Bet, kad ir kaip painiai jautėsi, žvilgsnio nenusuko.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Hayato Shinohara Vasario 28, 2021, 10:34:57 pm
   Kabineto sienos, o gal koridorius, gal bokštas, velniop - visas Hogvartsas! - drebėjo nuo kraupaus rėkimo, čaižaus kaip velos, varančio iš proto, gimstantį iš beviltiško skausmo ir nevilties, iš nieko kito ir negalėtų gi tatai gimti. Esama tamsiųjų būtybių, kurios atsirado iš per stipriai išjaustų burtininkų emocijų, tik kieno emocijos buvo tai - ir kokius ktulus, kokius drakonus, kokias godzilas galėtų jis išspjauti?
   Praverta burna, išplėstom akim jis stebeilijo į lubas. Pilis jį pasitiko šitaip, su baime ir neapykanta... Juk niekas kitas negirdėjo to riksmo, tiesa? Pilis bandė jį įbauginti, jį, civilizacijos nešėją, imperatorių pasiuntinį, šviesos mesiją. Ne ką kitą. Tik kodėl - to Hayato niekaip nesuprato.
   Kabinetas kvepėjo mėtomis ir silpnų, prastų cigarečių dūmais. Visi jie prasti, kai prisidegi lazdele. Shinohara pamiršo degtukus, paskutinįjį spaudė pirštuose, kažkur viduj matuodamas savo galimybes sutelkti žvilgsnį į spurdančią, savo gyvasties sekundėles skaičiuojančią beviltišką liepsnelę. Šia gyvastėle būtų buvę užmokėta už vieną cigaretę - didelio čia daikto.
   Hayato užsikosėjo, mat gerklę keistai perštėjo. Lyg nuo rėkimo, sakytum, bet jis juk jau seniai ir burnos pravėręs nebuvo. Juk nebuvo, tikrai.
   - Ai!...
   Japoniškos balso stygos girgžtelėjo tarytumei nesutepti durų vyriai - užmirštas degtukas nemaloniai priminė apie save, tik instinktyviai išmestas ant grindų ore ir užgeso. Shinohara batu patraukė degtuką į kambario vidurį, kurį laiką dėbsojo į jį.
   „Iš turto į šiukšlę, iš civilizacijos į pelenus, iš misionieriaus į vargetą“, - karčiai mintijo jis, užversdamas galvą aukštyn.
   Nugaroje ištatuiruoti sukosi lietaus debesys. Atsispindėjo sidabriniam paviršiuj už jaunuolio, sėdinčio savo - jau savo! - kabinete netgi be marškinių, netgi be kimono. Sidabriniai paviršiai jam patiko. Pigus pasas kelionei į faktą, jog esi švarus ir nesuterštas jokios purvinos rasės...
   Į Hogvartsą atvedė buka nuojauta - tik tiek. Neaišku, kaip jau buvo su ta misija.
   „Kodėl ji vedė čia?..“ - apsiblaususios akys stebėjo pilkas lubas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 26, 2021, 09:21:41 pm
Naktis, apie trečia ryto. Juodaplaukis kaip ir įprastai klaidžiojo mokykloje. Rankoje vaikinas laikė lazdelę kuri paveikta Lumos kerų apšvietė koridorių. Vegard nežinojo kokiame aukšte esąs tik žinojo jog kažkur netoli profesorių kabinetai. Kaip būtų smagu įsilaužti į kokio profesoriūkščio kabinetą ir jame padūkti. Link tų durų liko tik keletas šimtų metrų. Astronomijos profesorius, Žiobarotyros profesorius, Kerėjimo profesorius...Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. Bingo! Vegard dievino Apsigynimą nuo juodosios magijos, tai tikriausiai buvo vienintelė jam įdomi pamoka, tik šiemet profesorius buvo nuobodus. Klastuolis labai laukė ketvirtojo kurso, kuomet susipažins su nedovanotinais kerais, kuriuos jau panaudojo. Keista jog jo dar nesupakavo ministerija. Atsidusęs ir užgesinęs lazdelę, tamsoje vaikinas nukreipė magišką prietaisą į spyną.
- Alohomora. - Tyliai ištarė trylikametis. Durų spyna trakštelėjo ir vaikinas jau buvo klasėje, įkvėpęs senų knygų ir specifinio kabineto kvapo, juodaplaukis patraukė link tų durų, kuriame greičiausiai miegojo profesorius. Durys buvo neužrakintos.
- Aberto. - Vos girdimai sulemeno ir įžengė vidun. Buvo keista, nes profesoriaus viduje nebuvo. Garsiai nusijuokęs jis lazdelės pagalba pabandė užžiebti šviesą kabinete, tik labai gaila nesėkmingai. Antras kartas buvo kaip ir pirmasis, nesėkmingas. Na ir nereikia. Atsisėdęs į profesoriaus krėslą jis uždėjo kojas ant stalo ir įsivaizdavo jog po maždaug 5-6 metų šis kabinetas bent keliems semestrams priklausys jam. Jo fantazijas ir svajones išblaškė žvilgsniai. Jis nukreipė lazdelę į duris ir ruošėsi pulti, jam buvo vienodai ar tai buvo profesorius ar koks mokinukas sekęs Vegard, ar šiaip užklydęs į kabinetą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: avianawallflower Liepos 26, 2021, 09:34:20 pm
Aviana gulėjo mergaičių kambaryje ir negalėjo sudėti bluosto, vis galvojo apie tą merginą iš Varno Nago. Jos mintis nutraukė šaukimas, tarsi kažkas šauktų išeiti iš kambario ir paslampinėti po pilį. Nors ir tai buvo kvaila, Aviana šoko iš lovos, nuo spintelės griebė guobos lazdelę ir užsidėjo mantiją, ji turėjo paslėpti mokinukės kūną ant kurio maloniai gulėjo raudono aksomo pižama. Į mantijos vidinę kišenę ji įsidėjo lazdelę ir tyliai paliko mergaičių kambarį, o netrukus ir Grifų Gūžtos bokštą. Pirmakursė išbėgo į koridorių ir pasileido bėgti, pro atvirus langus švilpiantis vėjas kedeno rudaplaukės mantiją bei švelnius plaukus. Ji pribėgo koridorių pilną durų ant kurių buvo užrašyti magiškų mokslo šakų pavadinimai ir profesorių pavardės. Kažkodėl labai stipriai traukė Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą, Wallflower drebėjo, greičiausiai iš baimės, ji baisiai bijojo netekti keletą taškų ir taip suteršti garbingą Grifų Gūžtos vardą, dievaži jau ir taip Grifų Gūžta nusirito į trečią vietą, pirmauja tie kvailiai klastuoliai. Aviana nekentė Klastūnyno ir šiąnakt tikėjosi nesutikti kokio bjauraus klastuoliuko. Išsitraukusi lazdelę mergaitė jau ruošėsi panaudoti Alohomora kai suprato jog durys atrakintos ir labai menkai pravertos. Grfiukė tyliai įžengė vidun ir ją pasitiko erdvus kambarys su daug suolų, kitaip pasakius - Apsigynimo nuo juodosios magijos klasė. Tas šauksmas liovėsi, bet rudaplaukę viliojo durys, profesoriaus kabinetas. Mergaitė jaudinosi ir tikėjosi ten neišvysti nei profesoriaus, nei kokio mokinio. Užlipusi laiptais ji pravėrė duris ir apsižvalgė, akinančioje tamsoje nesimatė nieko, tik vienas langas paslaptingai apšvietė nedidelę dalį kabineto.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 26, 2021, 10:06:09 pm
Durys atsidarė, kažkas įėjo. Ar jau galime pripažinti Vegard kaip burtininką turintį beveik visas magiškąsias galias? Greičiausiai. Vegard vis dar laikė lazdelę ir nenorėjo bėdos, ką gi, lieka tik panauodoti kerus. Vaikinas dar kartelį pabandė užžiebti šviesą, na šįkart pavyko, kabinete pasidarė daug šviesiau ir Vegard galėjo įmatyti jog prieš jį stovi mokinukė, greičiausiai pirmakursė, rodos taip pat laikydama lazdelę. Juodaplaukis atsiduso ir lėtai papurtė galvą. Na, jis tikrai pasilinksmins, jo laukia dvikova, galbūt su nedovanotinais kerais. Saeterhaug nenorėjo naudoti nedovanotinų kerų, dar kartą, jis tiesiog neįstengtų. Reiks kovoti ir iš širdies pasilinksminti kitais kerais. Sukaupęs visas jėgas, Vegard sukriokė:
- Expelliarmus! - Štai, pavyko, raudona kerų srovė lėkė tiesiai į merginą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: avianawallflower Liepos 26, 2021, 10:17:02 pm
Avianos skruostais bėgo kelios ašaros, išgasties ašaros. Buvo nejauku stovėti drebant iš šalčio, rudaplaukė buvo pavargusi, alkana, sušalusi ir išsigandusi. Staiga, kambaryje pasidarė šviesu ir ji priešais save išvydo berniuką, jau galima sakyti vaikiną, vyrą. Ji pastebėjo jog jis laiko lazdelę ir ji nukreipta tiesiai į šią nekaltą grifiukę. Ji dar labiau išsigando ir užsimerkė kai jos ausis pasiekė burtažodis, sklindantis tikriausiai iš to vaikino lūpų. Ji atsimerkė, bet nieko nebegalėjo padaryti, kerai pataikė į Avianą ir iš jos delno išsprūdo lazdelė, jos mylimoji lazdelė. O ne, ką daryti dabar? Pirmakursė tikėjosi jog jos lazdelei nieko neatsitiks ir ji pati liks sveika, bet buvo naivu to tikėtis. Ji pravirko dar labiau, išbalusiais skruostais sruvo ašaros, ji netikėjo jog bus išgelbėta, ar panašiai. Mergaitė tik norėjo pabėgti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 26, 2021, 10:57:29 pm
Vegard nuginklavo tą merginą ir jau kitoje rankoje laikė jos lazdelę, savo trumpam įsikišęs į kelnių kišenę į abi rankas paėmė merginos lazdelę ir ją įdėmiai apžiūrėjo. Į galvą atėjo kiek kvaila ,bet nuostabi idėja. Giliai įkvėpęs jis perlaužė lazdelę pusiau ir metė ją ant stalo.
- Pažiūrėk, kas liko iš tavo lazdelės, dabar galingesnis aš, o tu neturi jokio šanso laimėti ar likti gyva, dabar patirsi daug skausmo. - Kiek maniakiškai ištarė vaikėzas.
Jis greitai išsitraukė savo lazdelę ir nukreipė ją į mergiūkštę, bet staiga ant mantijos pamatė jos koledžo emblemą, tai paskatino kuo greičiau pradėti darbą.
- Kvaila pirmakursė grifė.
Juodaplaukis susikaupė ir ruošėsi pradėti kovą. Giliai įkvėpęs ir atsidusęs suprato jog nelabai nori šios kovos, bet jau užsidegė tad reikia pradėti.
- Aqua Eructo! - Sukriokė vaikinas, bet nieko neįvyko. Tikriausiai per daug jaudinosi. Jis pabandė vėl, tik panaudojo kitus kerus, tik iš lūpų išsiveržė tai ,kas neturėjo:
- Crucio!
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Aviana Wallflower Liepos 27, 2021, 12:32:34 pm
Aviana drebėjo ir su kiekviena minute vis labiau. Buvo skaudu žiūrėti kaip sulaužoma jos lazdelė. Man nepavyko su ja išbūti nei metų... Grifė norėjo sužinoti iš kokio koledžo šis pasipūtėlis ir pamatė tai ko labiausiai nenorėjo, Klastūnyno emblema puikavosi ant vaikino apsiausto.
- Tu...Tu klastuolis... - Virpančiu balsu tylokai pasakė mergaitė ir pasipiktino. Wallflower išgirdo burtažodį ir pasilenkė, bet rodos tam klastuoliui ,net nepavyko kerai. Rudaplaukė jau ruošėsi pašiepti vaikinuką kai suprato jog panaudotas dar vienas burtažodis ir rodos...Tai buvo nedovanotini kerai. Aviana nespėjo išsisukti į ją pataikė Crucio kerai. Mergaitė šaukė ir raitėsi iš skausmo.
- Gyvulys. AAA. - Rėkė mergaitė. Kerų efektas po truputį slūgo ir Aviana atsistojo, tik nuo drebėjimo parklupo vėl, ji nenorėjo pažvelgti tam menkystai į akis ji norėjo tik pabėgti, bet negalėjo, neįstengė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 27, 2021, 12:45:12 pm
Buvo labai smagu žiūrėti kaip ta mergiotė raitėsi iš skausmo ir rėkė. Būtų labai blogai jeigu ,kas būtų išgirdęs rėkimą. Klastūnyno prefektas įsikišo lazdelę į apsiaustą. Šiandien užteks, vaikai jau labai neištvermingi. Juodaplaukis norėjo išeiti ir palikti tą mergiotę vieną, bet jeigu ateis koks profesorius ar dar kas ji viską papasakos, na jau ne, to leisti nebuvo galima. Vegard vėl išsitraukė lazdelę. Taip, taip, aš gyvulys. Mintyse iš savęs "pasišaipė" vaikinas. Jis stebėjo kaip grifiukę, jos nesėkmingą bandymą atsistoti. Saeterhaug suprato jog visgi yra šlykštynė kokių reta, įdomu ar buvo didesnių šlykštynių visame magijos pasaulyje? Galbūt.
- Deletrius. - Ištarė vaikinas, jis norėjo ištrinti nedovanotinų kerų įrodymus. Nors Ministerija ne tokia kvaila jog nesužinotų. Vegard prieštaravo savo mintims, juk jis jau yra panaudojęs nedovanotinus kerus ir nei karto nebuvo sugautas. Klastūnyno prefektas laikydamas lazdelę ėjo link išėjimo, jis dar kartą paniekinamai pažvelgė į grifę, atidaręs duris stovėjo ant laiptų ir nukreipęs lazdelę į merginą, paskutinį kartą tyliai ištarė:
- Obliviate... - Žalia šviesa blankiai apšvietė kabinetą, ji nebeprisimins kas čia benutikę. Vegard paskubomis paliko profesoriaus kabinetą ir Apsigynimo nuo juodosios magijos klasę.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Aviana Wallflower Liepos 27, 2021, 07:52:41 pm
Aviana visgi išdrįso pašvelgti į tas suktas, žalias akis. Jos spinduliavo panieka ir buvo labai piktos. Mergaitė atsistojo, šį kart sėkmingai. Rudaplaukė negalėjo atsidžiaugti jog tas vaikinas įsikišo lazdelę į apsiaustą, bet netrukus turėjo pakraupti vėl. Iš jo lūpų pasigirdo burtažodis, tik Wallflower nežinojo ką jis daro. Pirmakursės laimei į ją neskrido jokios spalvos žaibas, tai leido nurimti. Drebulys vis dar kankino grifę, bylojantis apie jos baimę ir šaltas naktis. Tas menkysta artėjo, Aviana išsigando. Jeigu jis mane dabar sumuš? Tie žingsniai varė į neviltį ir gąsdino. Aviana ,net nesuprato jog ją palietė burtažodis. Praėjo keletas akimirkų. Vienuolikmetė atsipeikėjo ir nežinojo kur esanti, ji neprisiminė nieko ,kas vyko prieš valandžiukę. Mergaitė nežinojo ,kas nutiko ir apsisukusi ėjo link išėjimo, buvo gerai jog ji bent atsiminė kelią iki Grifų Gūžtos bokšto.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 12, 2021, 02:10:44 am
Vakaras. Auris Senkleris nuo vakar dienos pamokos neturėjo ramybės. Ką po visais šventaisiais jis norėjo tada padaryti? Laukdamas Elliw, jautėsi labai kaltas. Juk vos nesigriebė prieš ją magijos. Ir kokios? Nežinojo ką konkrečiai tada norėjo padaryti.
Gyvenime Auris buvo iškrėtęs daug dalykų, dėl kurių kartais suko galvą. Jo gyvenimas amžinai būdavo pilnas kažkokių abejonių. Gal nuo tada, kai prieš daug metų taip ilgai laukė savo paskyrimo į koledžą. Kepurė tą kartą pratylėjo penkias minutes ir tik tada paskyrė jį į Klastūnyną. O paskui. Bėgo laikas. Auris eksperimentavo su kerais, buvo užkerėjęs ne vieną žmogų. O dabar... Na o dabar sėdėjo mokykloje. Gal čia jį atvedė tos visos abejonės savo veiksmais.
Ant stalo jis turėjo kelis senus žvaigždėlapius. Jie buvo reikalingi sugalvotam Elliw arešto leidimo laikui. Žinoma, dar stovėjo teleskopas, kurį jis jai planavo gražinti.  Bet šiaip. Nenorėjo Auris bausti Merginos, Norėjo su ja pasikalbėti, jeigu tas bus įmanoma. Jam buvo įdomu pažinti savo mokinius. Koks jau Senkleris bebuvo, į darbą, kurį pasirinkdavo, nesvarbu ar blogą ar gerą įdėdavo visą sielą. Gal kartais tai ir nebuvo gerai. Taigi, dabar sėdėjo prie stalo ir laukė tos keistos mergaitės, kuri sutrikdė jį per pat pirmą pamoką.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gruodžio 13, 2021, 01:57:53 pm
Elliw kažkur ėjo. Kiekvienoje rankoje laikė po teleskopą ir juto, kad kažkas yra negerai. Kurį laiką niekaip nesuprato, kas, tačiau galiausiai prisiminė: ji turi tris teleskopus. Vadinasi, vienam iš jų neužtenka rankų. Kadangi nė vienas teleskopas nėjo iš paskos, jai rankų užteko. Dėl visa ko pasitikrinusi, ar iš kur nors negavo trečios galūnės, Elliw priėjo siaubingą išvadą: vienas iš trijų teleskopų buvo dingęs. Tai be galo išgąsdino, kas privertė velsietę lakstyti mokyklos koridoriais.
Mergaitė neįsivaizdavo kur esanti, ir tai gerokai trikdė. Bandė atidaryti visas pasitaikančias duris, tačiau daugelis iš jų buvo užrakintos. Kaip jai žinoti, kad didžiausia brangenybė nesislepia už vienų iš tų durų? Po kiek laiko Elliw pamiršo, ko čia bėgioja, bet vis tiek atkakliai lakstė po visą pilį. Kelis kartus išmetė vieną ar abu teleskopus iš rankų, jie dužo ir buvo pakeliami vėl ir vėl. Tai nė kiek nesumažino klastuolės išgąsčio, nors ji neprisiminė, dėl ko taip jaudinasi.
Įpuolusi į kažkokią tuščią klasę rudaplaukė spėjo apsidžiaugti, bet susiprato, kad astronomijos prietaisų ten nėra, tad nusiminusi išėjo. Situacija atrodė visiškai be išeities. Elliw norėjo verkti. Kodėl jai taip nesiseka? Argi Liucija, Sabrina ar  Joana trečioji negalėjo padėti surasti teleskopo? Kur tos trys geros mergaitės iš viso yra?
Su šiomis liūdnomis mintimis velsietė atsirėmė į kažkokias dar neišbandytas duris. Netyčia užkliudė rankeną, ir tos durys atsidarė. Elliw to nesitikėjo, tad iš karto plojosi ant žemės, net teleskopai išsprūdo iš rankų.
- Tai tu kalta! - suriko ir pabandė atsistoti. Tai bedarydama kaukštelėjo galvą į stalą ir iš karto pamatė ant jo stovintį teleskopą.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw. Tuos du, kurie sudužę mėtėsi ant grindų, ji buvo visiškai pamiršusi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 14, 2021, 05:07:46 pm
Ji jau vėlavo. Gal išvis nepasirodys? Bet tada už durų pasigirdo žingsniai ir jos staigiai prasivėrė. Kiek kartų ši mergaitė krenta? Kiek kartų susitrenkia galvą kur nors? Reikėjo užburti klasę sušvelninimo kerais.
Jai įvirtus vidun sužvangėję sudužo du teleskopai. Dar du? Tai už ką man ją bausti? Kad žaloja save amžinai kur nors atsitrenkdama? Dabar Senkleris dar labiau siuto ant savęs. Gerai, kad taip nieko ir nepadariau. Svarstė Antrą kartą ištiesdamas mergaitei ranką, kad padėtų atsikelti nuo žemės.
- Tik prašau niekur nesijudink. - Ramiai pasakė. Nuo stalo paėmė lazdelę ir apvedė ja ratą apie klasę. Panaudodamas bežodžius kerus ir apiburdamas kabinetą sušvelninimo kerais. Auris nė kiek neabejojo, kad kritimų dar gali tikrai pasitaikyti.
- Reparo. - Sutaisė tuos du sudaužytus teleskopus ir pastatė prie trečiojo.
- Sėskis.  Pasakė atstumdamas jai kėdę.
- Taip. Tai tikrai tavo teleskopas. Vakar paėmiau jį iš tavęs. Elliw, ar tu man galėtum papasakoti kodėl teleskopai tau tokie svarbūs?
Keista tema. Bet gal taip reikia pradėti? Auris nežinojo ką daryti. Niekada nemanė, kad ateidamas į mokyklą gali sutikti tokį žmogų.
- Gal tu norėtum arbatos? - Pridūrė. Gal arbata suteiks jaukumo? Pasvarstė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gruodžio 20, 2021, 01:03:42 pm
Elliw ignoravo ištiestą ranką, nes pamiršo, kaip ta ranka prie jos iš viso atsidūrė. Supykusi atsistojo ir iš karto atsitrenkę į iš kažkur atsiradusį žmogų. Mergaitė dar labiau supyko, tačiau pamačiusi, kad tai nėra kažkuri iš trijų bjaurių mergiūkščių šiek tiek aprimo. Tuo labiau, kad šitas žmogus pataisė teleskopus!
- Liucija! - apsidžiaugė Elliw, tačiau netrukus teko nusivilti: gal tas žmogus ir buvo geras, bet jis tikrai nebuvo geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Nė kiek nesutrikusi velsietė priėjo prie kėdės ir atsargiai atsisėdo. Deja, panašu, kad padarė tai nepakankamai atsargiai “ kėdė sudrebėjo ir perlūžo. Elliw iš karto atsidūrė ant žemės. Gerai buvo bent tai, kad neužkliudė stalo, tad visi trys teleskopai liko stovėti.
Kol rudaplaukė bandė atsistoti nuo žemės, nors darė tai labai nesėkmingai, tas keistas žmogus, kuris nebuvo nei Liucija, nei neLiucija, kažką šnekėjo.
- Teleskopai? - skubiai perklausė velsietė, sugebėjusi išgirsti tą vienintelį žodį. - Kur mano teleskopai?!
Apsižvalgiusi pamatė, kad visi trys (trys?!) prietaisai tebestovi ant stalo. Tai padėjo šiek tiek aprimti, nors Elliw jau buvo pamiršusi, kad ką tik išsigando. Dabar reikėjo pabaigti atsistoti, nors velsietė neprisiminė, kodėl voliojasi ant žemės.
Kaukštelėjusi galvą į stalą ji šiaip ne taip atsistojo. Du teleskopai virpėjo, tačiau nenugriuvo. Atsargiai apžiūrinėdama brangenybes Elliw pamiršo, kad yra kažkokiame kambaryje su kitu žmogumi. Taigi išgirdusi klausimą ji net pašoko ir užkliudė vieną iš teleskopų. Jis nuvirto, bet kiti du, laimei, liko stovėti. Velsietė neprisiminė, kodėl atsitiko tai, kas atsitiko, tad pakėlusi  galvą ir pamačiusi kažkokį raudonplaukį sutriko. Neįsivaizdavo, ką jis čia daro, tad nutarė, kad bus paprasčiausia susirinkti teleskopus ir tiesiog išeiti. Pirmąją šios misijos dalį įvykdyti pavyko. Deja, mergaitė neprisiminė, kurioje pusėje yra durys, tad sparčiu žingsniu žygiavo sienos link, kol galiausiai skaudžiai į ją atsitrenkė.
- AUČ! - garsus šūksnis nuaidėjo kabinete.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 23, 2021, 07:09:20 pm
Atrodo kiekvienas žodis ar veiksmas ją išblaško ir gąsdina. Dar vienas kritimas. Auris atsiduso. Jis negalėjo visko išburti sušvelninimo kerais, tam reikėtų daugiau laiko. Regis jais reikėjo padengti kiekvieną klasės milimetrą.
Raudonplaukis pasijuto visiškai pasimetęs. Neturėjo supratimo kaip su ja elgtis. Kas ta Liucija? Atrodo jos vienintelis girdimas žodis yra teleskopas.
Gal ji akla? Šovė mintis į galvą, kai mergaitė rėžėsi į sieną. Bet nesąmonė, juk teleskopus tai mato. Ir dar ta kėdė... Kaip ji galėjo sulūžti? kažkoks beprotnamis.
Ne, ga
na čia galvoti.
Auris susikaupė. Susiėmė, turėjo kantrybės, juk tiek metų prižiūrėjo alkoholiką savo tėvą. O kai tas apsinešdavo nuo visokio gėralo ir kažkokių kitų preparatų reikėdavo paplušėti.
Dabar jam rūpėjo ar ji labai susitrenkė. Faktas, kad tikrai smarkiai. Jis Nebesiartino prie mergaitės, nes nenorėjo vėl išgąsdinti ar kad ji užsigautų. Auris išsitraukė lazdelę ir užkerėjo visus tris teleskopus taip, kad ant jų turėjo atsirasti užrašas.
Citata
Elliw, tu ir tavo teleskopai čia saugūs. Ar galiu prieiti prie tavęs? Man atrodo tu smarkiai susitrenkei. Aš esu tavo mokytojas Auris.
Tai atrodė labai keista. Bet nieko geriau jis nesugalvojo. Jeigu ši mergaitė regis mato tik savo teleskopus, gal pamatys užrašą ant jų. O jeigu ji neskaito?
Jei viskas pavyko gerai, žodžiai ant teleskopų turėjo išlikti penkias minutes.
Jis ėmė laukti ar tai duos kokį rezultatą. Mintyse jau kūrė tolimesnį planą, jeigu šis neišdegtų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gruodžio 29, 2021, 12:54:16 pm
Šį kartą teleskopai išliko sveiki ir gyvi (?). Nors ar jie tikrai buvo sveiki? Įdėmiai apžiūrinėdama brangenybes Elliw pastebėjo, kad ant jų kažkas parašyta. To ji tikrai nedarė! Ar gali būti, kad trys bjaurios mergiūkštės ir toliau trukdė jai gyventi bei gadino teleskopus? Taip, ko gero, nutiko būtent taip. Velsietė supyko.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko ji nė nežiūrėdama į bjauriąsias mergiūkštes, kurių, žinoma, čia ir nebuvo. Nepaisant to, kaltos buvo būtent jos.
Vis tik reikėjo perskaityti, kas ten buvo parašyta.
- Teleskopai saugūs? - garsiai perklausė ji kiek išsigandusi. O kodėl jie turėtų būti nesaugūs? Su ja teleskopams tikrai nieko nenutiks! Na, gal suduš ar dings, bet dėl to Elliw nebus kalta, tai būtų tik neLiucijos, ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos kaltė! Vadinasi, prietaisai buvo tikrai saugūs, ir dėl to rūpintis nereikėjo.
Kas yra tas Auris, klastuolė nė neįsivaizdavo, bet ir nesistengė gilintis. Gal kokią akimirką pasvarstė, kas jis galėtų būti, tačiau tai tikrai nebuvo Voore, tad prisiminti nebuvo verta. Nenuostabu, kad Auris skubiai išnyko iš mergaitės atminties. Reikėjo tik prisiminti, ką ji čia veikianti ir kodėl visi trys teleskopai yra su ja.
Nusisukusi nuo sienos (kad į ją ką tik trenkėsi, suprantama, jau buvo pamiršusi) Elliw pamatė kažkokį neaiškų žmogų. Tai šiek tiek gąsdino. Galbūt teleskopai yra saugūs nuo to žmogaus? Tiesa, tai tikrai nebuvo viena iš trijų bjaurių mergiūkščių, bet ką čia gali žinoti, ką šitas žmogus sugalvos.
- Kas tu? - paklausė velsietė ir tą pačią akimirką klausimą pamiršo. Nusprendė grįžti prie stalo ir ten pasistatyti teleskopus. Pirmąją šio veiksmo dalį atlikti pavyko: Elliw priėjo prie stalo. Deja, nepataikė pasistatyti teleskopų, ir jie visi nukrito ant žemės.
- Tai tu kalta! - piktai suriko klastuolė, visai pamiršusi, kad su ja esanti mergiūkštė yra visai ne mergiūkštė, o berniūkštis. Ir, maža to, keistai senas. Ak, ir kodėl jai nuolat taip nesiseka gyvenime?..
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 30, 2021, 05:25:16 pm
Ilgai laukti neteko. Ir iš pradžių, Auri apėmė nusivylimas. Kalta? Ką? Aš? Pralėkė mintis. Bet tada ledai truputį pajudėjo priekin.
Vadinasi, ji skaito. Aišku skaito mulki, juk kažkaip mokosi ir egzaminus juk laiko. Bet kaip? Kaip ji juos laiko? Kaip ją mokyti? Kaip su šia mergaite dirba kiti Profesoriai?
Jam bekuriant vis naujus klausimus, Elliw atrodo pirmą kartą jį pastebėjo ir paklausė kas gi jis toks yra. Ar ji nesieja manęs ir užrašo ant teleskopų? Be to juk aš prisistačiau daug kartų. Ar ji neprisimena? Ar nepamena tos pamokos, kai pataikė teleskopu man galvon? Bet... Na tarkim. O jei ji manęs neprisimena, kaip prisimena raides, kaip tada skaito? O gal visos mano prielaidos yra kvailystė?
Ką gi, vis tiek aišku, kad teleskopus tai tikrai prisimena. Ir kai mergaitė priėjo prie stalo ir ištėškė visus juos ant žemės, Auris pakėlė juos ir prabilo.
- Elliw, Aš esu Auris. Esu tavo mokytojas. Aš palikau užrašus ant tavo teleskopų matai? - Jis parodė tuos įrašus. Gaila, kad jie greitai pradings.
- Tavo teleskopai iškrito tau iš rankų, aš juos dabar padėsiu ant stalo gerai? Kad jiems nieko neatsitiktų. - Apie tai, kad pradės jai aiškinti kodėl ji išvis čia yra, ar kad paskyrė jai arešta jis jau seniai negalvojo.
- Ar tau nieko neskauda? Tu kelis kartus nukritai ir atsitrenkei į sieną. - Paklausė ir tada jau atsargiai sustatė teleskopus ant stalo. Jeigu mums kada pavyktų susikalbėti, gal tada galėčiau kažko ją pamokyti? Svarstė jis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Sausio 09, 2022, 09:20:06 pm
Elliw kuo nuoširdžiausiai neįsivaizdavo, ką čia daranti. Jeigu tik atmintis neapgavo, atėjo nešina dviem teleskopais. Dabar žinojo visų trijų lokaciją. Visiškai logiška išvada, kad ėjo susirinkti teleskopų. Bet kodėl ji vis dar čia? Viskas aišku: dėl to kalta yra tik ta bjauri mergiūkštė! Elliw atsisuko į bjaurybę ir gavo baisiausiai nustebti: tai nebuvo mergiūkštė. Tai buvo kažkoks nepažįstamas žmogus, kurį klastuolė matė pirmą kartą gyvenime.
Auris? mintyse pasitikslino velsietė. Tai kiek sutrikdė, tačiau netrukus tas nesuprantamas žodis išnyko iš atminties, taigi buvo galima ramiai pamiršti ir sutrikimą.
- Mano teleskopai?! - net pašoko mergaitė ir apsižvalgė. Pamatė visą trejetą ant stalo. Prietaisai atrodė esantys visiškai sveiki. Ar gali būti, kad jie šiandien dar nė karto nesudužo? O gal šitas keistas žmogus juos sutaisė? Situacija buvo daugiau nei sudėtinga, ir Elliw visai nebežinojo, ką daryti.
- Aš nesitrenkiau į sieną! - įsižeidusi rėžė velsietė ir iš karto pamiršo tuos žodžius. Kaip ir tai, kad keistuolis kažką jai sakė. Situacija buvo sunkiai suprantama, ir mergaitė nutarė, kad reikia viską išsiaiškinti. Ji atsistojo prie stalo, ant kurio buvo visi trys teleskopai ir atsisuko į keistą žmogų, apie kurio egzistavimą vis dar nepamiršo. Ilgokai spoksojo į jį, kol to priežastis dingo iš atminties lyg ten nė nebuvusi. O gal ir nebuvo. Kas supaisys tą Elliw.
- Ką mes čia darome? - neutraliu tonu pasidomėjo mergaitė. Nesuprato, kam jai reikia čia stypsoti ir veikti nežinia ką, kai gali pasiimti teleskopus ir keliauti... Kur nors, kur nebus šito keisto ir kiek gąsdinančio žmogaus. Gal pagaliau pavyks rasti Liuciją, Sabriną ar Joaną trečiąją? Taip! Būtent tai ir reikia padaryti?
- Kur Liucija? - po kiek laiko pridūrė Elliw.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 11, 2022, 07:43:45 pm
Kaip nesitrenkei? Juk trenkeisi... Pagalvojo jis. Bet nieko nesakė. Gerai, vadinasi, neskauda jai. Jei skaudėtų, tai gal prisimintų, kad rėžėsi. Taip. Tai vadinasi, tikriausiai prisiminimai tiesiog išdūksta Elliw iš galvos. Bet kai kas lieka... Įdomu ar... Hm... Kodėl teleskopai?
Ji įsižiūrėjo į Senklerį. Ir paklausė ką jie čia daro. Kad aš pats dabar nebežinau. Nusišypsojo jis mintyse. Areštas. Nereikia jokio arešto. Už ką. Tai kaip jai dabar paaiškint ką gi mes čia veikiam... O gal man ją tiesiog paleisti? Ne. Bet aš norėčiau. Aš tikrai norėčiau ją suprasti.
- Liucijos čia nėra. Aš jos nepažįstu. O mes... - Jis trumpam nutilo. Akys vėl užkliuvo už teleskopo.
- Ar norėtum pasimokyti teleskopų kalbos? - Staiga paklausė Auris. Įdomu, ar ji domisi astronomija? Ar žino, kad su teleskopu reikia žvelgti į dangų?
Iš pradžių, dar prieš jai ateinant, jis paruošė kelis senus žvaigždėlapius ir norėjo, kad Elliw juos perbraižytų, atnaujintų. Bet tai dabar jau tikrai nebuvo svarbu. Dabar jam šovė mintis, kad galėtų Elliw parodyti naktinį dangų. Nors tikriausiai ji juk mokėsi Astronomijos ar ne?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Sausio 17, 2022, 06:45:17 pm
Kaip galima nepažinoti Liucijos? Juk ji yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje! Tokie keisti šio neaiškaus žmogaus žodžiai gerokai trikdė. Ar gali būti, kad jis meluoja? Liucijos nepažinoti yra tiesiog neįmanoma. Ją žino visi! Šitas žmogus buvo visiškas nesusipratimas, ir Elliw jautėsi baisiausiai nepatenkinta.
- Tai mano teleskopai! - suirzusi riktelėjo velsietė, nors neprisiminė, ką tiksliai apie astronomijos prietaisus šnekėjo tas nesuprantamas žmogus. Kodėl ji turi būti su kažkuo, kas nepažįsta Liucijos ir nusišneka?! Pradėjo atrodyti, kad čia likti gali būti paprasčiausiai nesaugu. Tas žmogus kėlė pernelyg didelį pavojų tiek teleskopams, tiek jai pačiai. Ir, žinoma, Liucijai.
- O gal žinote, kur yra Sabrina arba Joana trečioji? - uždavė dar vieną klausimą Elliw. Šis žmogus atrodė visiškai beviltiškas, bet gal jis bent kažkuo sugebės padėti? Juk negali visiškai nesisekti, ar ne?
Velsietė čiupo teleskopus ir dar kartą atsisuko į raudonplaukį. Jis tikrai nebuvo nė viena iš draugių. Tai turbūt reiškė, kad su tuo žmogumi daugiau nėra ką veikti. Bet kaip jai sužinoti, kur rasti tas tris geras mergaites? Ar jos iš viso buvo šioje mokykloje (juk Elliw mokykloje, ar ne?)?!
Problema buvo ta, kad klastuolė vis dar nežinojo, ką daro ten, kur dabar buvo. Atkakliai bandė tą prisiminti, bet galiausiai pamiršo, ką čia bandė, tad liovėsi. Dar kartą pažvelgė į tą, kuris nebuvo jos draugė. Pasidarė kiek liūdna. Guodė nebent tai, kad šis žmogus nėra nei neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija. Taip, ji visai nenorėjo matyti tų trijų bjaurių mergiūkščių!
Vis dėlto Elliw nenorėjo matyti nieko, nebent teleskopus. Taigi reikėjo išeiti iš čia. Pasipatoginusi visus tris prietaisus ryžtingai nužygiavo iki durų. Pakeliui užkliuvo už stalo ir vos neišmetė savo brangenybių. Laimei, galiausiai pavyko pasiekti duris. Pamiršusi jas atidaryti Elliw pirmiausia atsitrenkė, bet pagaliau prisiminė, kad durys paprastai turi rankenas. Šiaip ne taip ją nuspaudusi išgriuvo pro duris ir iš karto nusivertė ant grindų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 20, 2022, 08:27:55 pm
Iš viso to nieko nesigavo. Elliw paklausė jo kažko apie kitas, matyt savo drauges, bet Auris ir jų nepažinojo. Jį sudomino tas antrasis vardas Joana trečioji. O kodėl trečioji? Pasvarstė. Dar ji pasakė, kad teleskopai jos. Na taip, juk ir neprieštarauju dėl to.
Jam taip daugiau nieko nespėjus pasakyti ar paklausti, toji mergaitė susirinko visus savo teleskopus ir išėjo. Keistai žinoma, vos neatsitrenkė. Auris jos nebelaikė. Buvo gerokai suglumęs. Pirma savaitė mokykloje ir še tau kad nori.
Jis sukišo nepanaudotus žvaigždėlapius į spintą. Tada atsisėdo ant kėdės. Bet šitaip nesimąstė. Negalėdamas nustygti vietoje Senkleris pradėjo minti po kambarį. Vaikščiodamas svarstė, ką gi dar atneš šie tik prasidėję mokslo metai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 23, 2022, 01:17:35 pm
Labai, labai daug laiko buvo sugaišta. Viskas per tas prakeiktas dvejones, kurios kamavo Alaną. Bet juk negalėjo tęsti šito iki metų galo ar ne?
Prabėgo žiemos atostogos. Jos buvo klaikios. Bet apie jas Senkleris negalvojo, dabar  nesvarbu. Gal tada, kai pabaigs su Vendigo galės ir dėl kitų dalykų pasukti galvą.
Taigi šeštadienį, po pusryčių jis ir Henrieta nuėjo tiesiai į Aurio kabinetą. Tai, kad vaikai ateis Auriui neturėjo būti naujiena, nes Alanas jam pasakė, kad jiems reikia pasikalbėti ir kad lauktų jų šeštadienį po pusryčių.
Jis atidarė duris ir įėjo vidun.
- Labas Auri. - Pasakė. Tada atsisėdo ant kėdės. Iš kišenės išsitraukė veidrodėlį su siela ir padėjo ant stalo.
- Mums reikia pasikalbėti. Auri, mes įkliuvom į bėdą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Henrieta Poter Sausio 31, 2022, 08:45:32 am
  Šeštadienio rytas. Daugumai mokinių tai asocijuotusi su prasidedančiu savaitgaliu ir laiku, kai gali daryti ką nori, nesijaudindamas dėl namų darbų. Tačiau Henrieta kartu su Alanu sėdėdama prie pusryčių stalo nesidžiaugė. Mergina šiandien negalėjo išmesti iš galvos per paskutinę ateities būrimo pamoką Dori jai išpranašautos pranašystės. Rytojus tau gali būti pranašinga diena. Tave gali bandyti... užvaldyti. Sugrąžinti į kažkokį kitą pasaulį... Būk atsargi, Henrieta, Viskas priklauso nuo tavęs pačios. Tiesiog turėjau tave įspėti. Šie draugės žodžiai ištarti per vakarykštę pamoką niekaip nedingo iš Poter galvos. Trečiakursė nesunkiai suvokė, kad viso to priežastis buvo Vendigo. Todėl tądien grifė stengėsi kuo mažiau galvoti apie demoną.
  Po pusryčių draugai patraukė į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Grifė nežinojo ar Auris dar prisimena jos klausimą apie Vendigo, kurį uždavė trečiosios apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos metu. Tikriausiai ne, juk tuomet jis negalėjo žinoti koks šis klausimas svarbus. Pabandžiusi susitelkti į dabartinius įvykius, trečiakursė kartu su draugu įžengė į profesoriaus kabinetą ir atsisėdo ant kėdžių priešais Aurį.
  Alanui pradėjus pokalbį, Henrieta atsisuko į Aurį. Grifė tikėjosi, kad šiandien visa ši istorija su Vendigo baigsis. Tai nebegalėjo tęstis. 
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 01, 2022, 08:02:23 pm
Rytas. Aurį kaip visada pažadino bjauri katė Kipšė Padauža. Jis ją nuvijo, bet tas padaras vis tiek nenurimo tol, kol išvertė Ne vietoje jo paliktą arbatos puodelį. Tas stovėjo dar nuo vakar vakaro. Tiksliau sakant nakties, nes Šią naktį raudonplaukis niekaip negalėjo užmigti. Per daug rūpesčių spaudė makaulę. Dingusi užkerėta šluota, Simonas ir Grėtė Dolohovai ir dar šis tas. O tada jam teko prisiminti, kad šiandien pas jį turi ateiti pusbrolis ir Henrieta Poter. Ko jiems reikia? Iš pradžių Auris manė, kad Alanui reikia pagalbos dėl tėvo. Tas, per žiemos atostogas pareiškė, kad Alanas kitais metais tikriausiai išvyks į Durmštrango institutą. Tereikia sutvarkyti formalumus. Taigi Auris manė, kad pusbrolis paprašys, kad jis atkalbėtų jo tėvą nuo šitos idėjos. Auris jau tai žinojo ir žinojo dar tai, kad jokiu būdu Alanas nevyks į tą mokyklą. Bet aišku čia nebuvo šitas reikalas, nes jie ateina dviese. Taigi, jis greitai apsirengė, sutvarkė viską ir pagaliau atsisėdo prie savo stalo. Belaukdamas tų dviejų taisė mokinių darbus. Ir pagaliau jie pasirodė.
- Tai kas jums atsitiko? - Paklausė jis. Piktai šnairuodamas į veidrodėlį ant stalo. Dar vienas galvos skausmas. Taip kažkaip ir nesupleškino jo, o juk ketino.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Alanas Senkleris Vasario 01, 2022, 08:16:42 pm
Alanas pastebėjo kaip pusbrolis žvelgia į Adriją. Tai jam nepatiko.
- Auri, Adrijas nėra blogas. Ir tu tuo įsitikinsi, kai viską tau papasakosim. - Ir jis pradėjo tą istoriją. Klojo viską apie tai, kaip juodu su Henrieta nuėjo pasibastyti į biblioteką, kaip pateko į tą keistą vietą po grindimis, kaip paskui abu pakliuvo į knygą. Tada stabtelėjo. Nenorėjo prisiminti to siaubo, kurį patyrė išplėštas iš savo kūno. Kol jis nepradėjo kalbėti, estafetę perėmė Adrijas. Jis drąsiai ir ramiai žvelgė į Alano giminaitį.
- Vaikai pateko į trobelę, o ten aš apsėdau tavo pusbrolį. Mudu susikeitėm, aš gavau jo kūną, o jis pateko į veidrodį. Užkerėtą taip, kad ten buvome aš ir mano motina. - Ramiai pasakė jis. Alanui neliko ko sakyti, tuo labiau, kad Tuo metu, kol Adrijas su Henrieta buvo kartu, jis nieko nematė. Nes miegojo veidrodyje. Žinoma, viską žinojo kas ir kaip, bet jo juk ten ilgą laiką nebuvo. Adrijui nutilus Alanas pasakė.
- Tada, kai taip nutiko, toliau Henrieta keliavo kartu su Adrijumi. - Jis nutilo. Norėjo, kad ji pati papasakotų kaip ten viskas buvo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Henrieta Poter Vasario 05, 2022, 03:36:25 pm
  Draugams pradėjus pasakoti istoriją apie įvykius eilėraščių knygelėje Henrieta įsiklausė. Akyse vėl skriejo vaizdai kaip jiedu su Alanu nukeliavo į biblioteką. Mergina nepastebimai šyptelėjo prisiminusi kaip Alanas ėmė šokinėti ant liuko durų ir įvirto į tamsą, o vėliau ji šoko paskui jį. Tačiau tolimesnė istorija džiaugsmo nekėlė. Juk jų vos neužmušė mantikora, o vėliau jie buvo priversti sprukti nuo Vendigo.
  Alanui nustojus pasakoti į kalbą įsitraukė Adrijas. Jis papasakojo kaip pakeitė Alaną ir čia istorija trumpam sustojo, tačiau dabar ją tęsė jau Henrieta:
- Adrijui pakeitus Alano sielą mes su juo ėmėm kristi grindyse atsiradusia ertme ir tuomet aš pabandžiau išvyti jį iš Alano kūno, supratusi, kad tai ne jis. Tačiau Adrijas vis tiek ten grįžo, tik šįkart neparodė, kad ten ne Alanas. Vėliau mes ėmėm eiti koridoriais, nes Adrijas troško kuo greičiau dingti iš eilėraščių knygelės. Tačiau mano žvilgsnį patraukė sena spinta, kurioje buvo kaukas, tačiau jis nesistengė manęs išgąsdinti, o perspėjo, kad Alano vietoje buvo Adrijas. Man nespėjus nieko padaryti pasigirdo keisti garsai lyg  iš po žemių griaudėtų griaustinis ir kaukas pasivertęs migla paslėpė mane. Tuomet mums su Adriju pasirodė Vendigo. - Henrieta trumpam nutilo nenorėdama prisiminti to kas vyko tą naktį, tačiau neužilgo tęsė. - Jis pastebėjo kauką ir pavertė jį balą, o tuomet pastebėjo ir mane. Kaukas pavirto žarijų spiečiumi ir laikinai apakino demoną, aš išsigandusi paleidau į jį kerus ir Vendigo trumpam dingo. Adrijas ėmė vestis mane koridoriais ir galiausiai mes pakliuvome į kambarį pilną miglos. Neužilgo ten atskubėjo ir Vendigo su savo tarnais. Adrijas man suteikė laikiną apsaugą nuo demono ir nurodė kokiu keliu turėtume grįžti į Hogvartsą. Mudviem nespėjus išeiti iš tos miglos, į savo vietą sugrįžo Alanas ir mes ėmėm bėgti koridoriumi link durų, kurios mus turėjo grąžinti į mokyklą.
  Henrieta nutilo. Toliau ji nebelabai galėjo ką papasakoti, juk ji tiksliai nežinojo kaip Adrijas pakliuvo į veidrodį ir iš kur Alanas tą sužinojo. Jei draugams ši informacija pasirodys tikrai svarbi, jie patys tai papasakos. 
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Alanas Senkleris Vasario 06, 2022, 07:36:23 pm
Henrietai baigus pasakoti savo dalį Alanas tylėjo. Tiesą pasakius pats nelabai suprato kaip ir iš kur sužinojo, kad Adrijas pakliuvo į veidrodėlį. Juk kai sugrįžo į save buvo visiškai be kondicijos. Bent jau kurį laiką tai tikrai. Jam tylint prašneko siela.
- Vendigo pasaulio dėsniai neleidžia ilgam apsėsti svetimo žmogaus kūno. Mes ten labai ilgai užtrukome ir todėl aš žinojau, kad turėsiu jį palikti. Ir kai taip nutiko pakliuvau į veidrodėlį, kuriame aš esu dabar. Alanas jį prisišaukė atgal. Kai pavyko išlėkti iš miglos kambario. Kadangi mudu buvome susiję, jis paprasčiausiai galėjo jausti kur esu ir kas man nutiko. Juk pasikeitėme vietomis. Žodžiu viskas tarytum pasibaigė geruoju, mes pabėgome. Bet štai didžioji problema ir jeigu nebūsi užsispyręs mulkis, padėsi savo mokinei ištrūkti iš Vendigo gniaužtų. - Alanas galvojo ar pastarasis sakinys buvo pats tinkamiausias. Bet, kadangi pats nežinojo kodėl demonas gainiojasi Henrietą tylėjo ir leido Adrijui toliau aiškinti kas ir kaip.
- Gal taip yra todėl, kad Henrieta kalbėjosi su Vendigo, gal todėl, kad mėgino jį užkerėti. Supranti, po to išėjimo iš knygelės jis pamažu bando ją prisišaukti ir pražudyti. Ji vis apie jį galvoja, o tai blogai. Jis gali ir nori ją pasiekti. Mes turime padarę sapnų gaudyklę, bet kažin ar ji veiks amžinai. Be to kas nors gali nutikti ir dieną. Alanas sakė, kad tu renki senovines knygas ir kad gal turi vieną, kurios mums reikia. Tai senas juodųjų magų leidinys. Knyga parašyta senovinėmis kalbomis. Atrodo kaip nauja, bet taip išties nėra. - Alanas sėdėjo ir jaudinosi klausydamasis ką pasakoja Adrijas. Jis toliau kalbėjo apie tai kaip atrodo toji knyga, papasakojo, kad jai atversti reikia burtažodžio, kurio jie nežino. Paaiškino kuo jis pats susijęs su demonu. Jis papasakojo kaip pateko į tą pasaulį, kai jo mama sudarė sandėrį su Vendigo. Kalbėjo jis gana ilgai, bet pagaliau liovėsi šnekėti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 06, 2022, 08:09:21 pm
Ir taip jau užgrūstą makaulę pradėjo semti dar didesnis informacijos srautas. Viskas nuo pat pradžių jam absoliučiai nepatiko. Norėjo juos nutraukti kelis kartus, bet nieko nesakė. Sėdėjo, klausė ir raukėsi. Pirmą kartą išgirdo tiek daug kalbant tą padarą veidrodyje. Piktai į jį žvelgė ir galvojo, kad tie vaikigaliai per daug juo pasitiki. Bet jis atrodo mėgino jiems padėti. Keista, kokie to motyvai? Pagaliau visi baigė kalbėti. Knyga apie kurią pasakojo tas veidrodyje, Auriui buvo tikrai pažįstama. Senas, puikus leidinys. Nelegalus jo perliukas kolekcijoje. Bet ar jis norėjo lįsti į reikalą su kažkokiu demonu? Jeigu reiktų traukti pusbrolį tada... Bet regis demonui reikia ne Alano, o Henrietos. Geriausia dabar paimti tą veidrodėlį ir jį sudeginti, kad nebeliktų. Bet tada pranyks didžiosios žinios apie Vendigo. Bet kam man to reikia? Poter. Tai matyt ta pati Poter, kurios tėvai žuvo. Kažkada gal kokį kartelį jie net lankėsi šeimos dvare. Na ir ką? Jų nepažinojau. Tada dar mokiausi Hogvartse. Našlaitė ji Auri. Po galais, jeigu viskas pasisuks bloguoju, minėsi ją ilgai. Tu juk save gerai pažįsti. Kalbėjosi pats su savimi mintyse. Našlaičiai buvo opi jo gyvenimo tema. Na ir ką? galiu gyventi su savo sąžinės priekaištais. Ir? Ne pirmas kartas. O Alanas, tada jau viskas, kaip galėčiau pažiūrėti jam į akis, jeigu leisčiau pražūti jo draugei? Ne, ne vien jam, kaip galėčiau dirbti po to mokykloje? Bet čia demonas Senkleri. Čia ne šiaip kas, senas siaubingas demonas.
Auris vis dar nepratarė nė žodžio, o tyla vyravo jau kuris laikas. Bet ar jis gali pažadėti, kad padės? Jis liūdnai nužvelgė Henrietą. Stropi kruopšti mergaitė, niekada nekėlė man problemų, gerai dirbo per visas pamokas. Bet kas iš to? Mokyklą aš kažkada paliksiu. Pamiršiu jos mokinius. Gerai jau, tikrai ne visus. Kažin, ar išeitų taip išbraukti Mendel pavyzdžiui. Jis giliai atsiduso. Bet ji nieko neturi. Jei tai ta pati mergaitė, kurios tėvai žuvo, tai ji viena, be tėvų, giminių. Tu irgi kažkada buvai vienas. Bet kiek jie laiko gaišo, kol sugalvojo ateiti pas mane. Alanas tikriausiai visai nenorėjo ateiti. Jeigu dabar pasakysi ne, tada jau viskas.
Po tos sunkios ir slegiančios tylos pagaliau jis prabilo. Ne, nebuvo dar tvirtai pasirengęs lįstį į šį reikalą. Bet...
- Turiu knygą, bet ji ne čia. Man reikės ją pasiimti. Henrieta, sugrįžk vakare, apie aštuonias. Būsiu išsivertęs tekstą apie Vendigo, tada matysim, ką daryti toliau. Alanai, gali negrįžti. Jei demonui tavęs nereikia, tai ir nesikišk, jau užtektinai prisidirbai. Palik veidrodį su siela čia. Manau jis pravers kai susidursime su Vendigo. - Jei aš iki vakaro nepersigalvosiu.
- Viskas. eikit. Man reikia paimti knygą ir rasti vietą, apie demoną.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Henrieta Poter Vasario 06, 2022, 08:36:25 pm
  Atėjo vakaras ir Henrieta Hogvartso pilies koridoriais, kaip ir ryte, patraukė į apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabinetą. Galvoje sukosi begalės minčių. Per pasisėdėjimą su Auriu ir Alanu ryte neatrodė, kad profesorius būtų labai susižavėjęs mintimi, kad Poter persekioja Vendigo ir dabar reikės jai padėti. Tačiau daugiau nebebuvo į ką kreiptis, ypač žinant, kad Auris turi knygą kurioje buvo nurodytą kaip atsikratyti demono.
  Henrieta kiek nerimavo ateinant vakarui, nes iš galvos buvo vis sunkiau išmesti Dori pranašystę dėl Vendigo ir šiaip visas su juo susijusias mintis. Padėtis darėsi vis kėblesnė. Grifė kažkur viduje jautė, kad demonas ją stebi. Gal tai buvo tik iliuzija, o gal jis sužinojo apie pokalbį su Auriu ir nori dar kartą pasistengti ją užvaldyti? Tai buvo vaisai realu, nes praeitą kartą jam kelią pastojo Adrijo užkalbėjimai, jam pasikeitus su Alanu. Tačiau šįkart Alanas pokalbyje greičiausiai nedalyvaus ir vargu ar Adrijas iš veidrodžio sugebės ką nors padaryti. Kita vertus, klasėje bus Auris ir jeigu kas galbūt pavyks išsilaisvinti iš demono gniaužtų.
  Henrietos mintis pertraukė prieitos durys. Pasibeldusi grifė atidarė duris ir įžengė į apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabinetą. Galbūt šiąnakt istorija su demonu bus baikta?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 07, 2022, 10:52:00 am
Diena prasidėjo nykiai. Ir vakare Senkleris jau jautėsi išvargęs. Stalas panėšėjo į šiukšlyną. Nes buvo apkreiktas juodraštiniais lapais, jo užrašais, stovėjo rašalo buteliukas, keli dideli išgerti kavos puodeliai.
Taigi ryte Naudodamasis kelionmilčiais jis nuvyko į dvarą. Iš ten pasiėmė savo knygą ir visokius užrašus apie ją, nes kitaip nieko iš tos knygos nebūtų gero. Tada dar šnektelėjo su Alano mama apie šį bei tą ir dingo atgal. Tuomet jau sėdėjo, skaitė užrašus, kur buvo daugmaž parašyta kuriuose puslapiuose ir ką galima aptikti. Pagaliau jis surado informaciją apie demonus. Tada prasidėjo pats smagumas. Kartu su tą šmėkla veidrodyje ėmė bristi per lotynų kalbos liūną. Na, kadangi Auris rinko tokio tipo leidinius ir juos skaitė, tai kažkiek mokėjo šią kalbą, bet tas kažkiek nebuvo labai jau daug. Ir tikrai ne viską, ką turėjo savo kolekcijoje jis buvo perskaitęs. Į tokias knygas reikia ilgai gilintis. Ypač, jeigu kalba, kuria skaitai nėra visiškai suprantama. Kalbų jis mokėsi dar mokyklos laikais. Kai pradėjo žavėtis senais leidiniais. O tai įvyko besimokant trečiame kurse.
Su Adrijo pagalba, kadangi jis juk nusimanė apie tą demoną, išsiversti kaip ir pavyko. Tai, ką gavo visiškai nedžiugino Senklerio. Pirmas būdas. Pasidaryti durklą. Reiktų rasti kas jį nukaldintų, paskui apkerėti, užgrūdinti. Ilgas procesas. Nebuvo verta dabar šito bandyti. Užtruktų ne vieną mėnesį, kol pabaigtų. O dar tie ritualai, juos reikėtų išsiversti tiksliau, nei dabar turėjo Auris. Kitas būdas, kurio jis ir nusprendė imtis reikalavo visiško susikaupimo bei aktorinių gebėjimų ir turėjo užtrukti visą šią naktį. Juodu su Adriju aptarė visą planą. Auriui pradėjo patikti tas žmogus. Jis dar papasakojo apie antrą jų susidūrimą su demonu ir kaip jie vėl pasikeitė vietomis, o paskui apsikeitė atgal. Ką gi, o juk galėjo jis neleisti Alanui grįžti. Svarstė vaikinas.
Kai į klasę įžengė Henrieta, Auris į kuprinę krovėsi reikalingus daiktus. Žvakės, peilis, keli stikliniai indeliai, sąsiuvinis su paskubom užrašytu kvietimo užkalbėjimu, kreida. Regis viską paėmiau.
- Labas Henrieta. - Tarstelėjo jai įžengus vidun.
- Gali nesisėsti, čia vis tiek neliksim, eisim į mišką. Nekviesiu demono mokykloje. Dabar atsakyk man ar jauti jį šalia? Kaip tau atrodo, ar dabar jis tave girdi? Stebi?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Henrieta Poter Vasario 08, 2022, 10:53:41 am
  Įžengusi pro duris Henrieta apžvelgė apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Dabar čia buvo daug daugiau netvarkos nei ryte. Ant stalo mėtėsi popieriai, rašymo reikmenys ir begalės kitų daiktų, nors pats kabinetas nebuvo labai pasikeitęs. Pažvelgusi į profesorių grifė spėjo pastebėti keletą daiktų kurių greičiausiai prireiks norint atsikratyti Vendigo.
  Poter vis aiškiau jautė, kad demonas ją stebi. Kuo toliau tuo sunkiau buvo nukreipti mintis nuo jo. Trečiakursė suprato, kad jei šiandien nepavyks atsikratyti demono, gali nutikti ir taip, kad jis ją užvaldys. Trylikametė nežinojo kodėl Vendigo ją taip veikia. Tačiau dabar reikėjo demono atsikratyti. Kitu atveju, gali tekti patirti tai, ką šimtą metų iškentėjo Adrijas.
  Išgirdusi Aurio balsą Henrieta išniro iš apmąstymų ir ėmė klausytis ką jis sako. Mergina perdaug nesitikėjo, kad jie liks klasėje, tad žinia, jog teks eiti į mišką pernelyg nenustebino. Toliau besiklausydama profesoriaus grifė išgirdo ir klausimą apie Vendigo. Atsakydama mergina linktelėjo ir tarė:
- Esu tikra, kad jis kažkur netoliese. Negaliu atsikratyti to jausmo, kad jis mane stebi. 
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 08, 2022, 03:42:47 pm
Stebi matai bjaurybė. Gerai, tegul. Juodu susižvelgė su Adrijumi, Veidrodėlį jis laikė rankoje. Gerai, ištaisysim jam spektakliuką.
- Aišku, supratau. Gerai, galim eiti, nematau prasmės gaišti. - Pasakė. Tada užsivilko striukę ir įsidėjo veidrodį į jos kišenę. Užsidėjo kuprinę ant pečių ir patraukė link durų.
- Tu sušalsi, nubėk pasiimk ką nors šiltesnio, palauksiu tavęs prie mokyklos išėjimo durų. - Pasakė Henrietai.
Laukė tokia sudėtinga naktis. Kam man to reikia? Dar kartą paklausė savęs. Auri, tu darai vieną kvailystę po kitos. Ši viena didesnių. Ne, reikia jai sakyti, kad nieko nebus. Bet žodžiai taip ir nepaliko jo lūpų. Pasiliko mintyse. Jie išėjo pro duris ir jis užrakino kabinetą. Kažin ar išeis sugrįžti į mokyklą? Staiga pagalvojo. Aš beprotis. Aš visai to nenoriu. Aš negelbėju vaikų nuo demonų. Aš savanaudis. Viskas, grįžtu.
Jis trumpam sustojo. Jau tikrai pasirengė viską mesti. Bet vaizduotė prikūrė visokių siaubingų dalykų ir mintyse keikdamasis bei plūsdamas savo kvailumą jis patraukė tolyn.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Athena OConnor Liepos 09, 2022, 07:32:47 pm
Nedrąsiais žingsniais klastuolė judėjo vadovo kabineto link. Žinoma, ten ji keliavo su prašymu, kadangi suprato, jog namuose gyventi tikrai bus sunku. Galbūt jei brolis jos nematytų visus metus viskas būtų lengviau? Galbūt tada Brett užmirštų viską kas nutiko ir rečiau skriaustų Atheną? Gal tada viskas pasikeistų ir būtų geriau...
Nors ir lėtai eidama, rudaplaukė galiausiai pasiekė profesoriaus, kuris mokė Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Dabar atėjo pati baisiausia akimirka - jai reikėjo pasibelsti į duris ir paprašyti, jog profesorius ją įleistų. Būtent dabar ją sukaustė baimė. Kas jei vadovas praneš tėvams ar broliui? Tada jai visai bus riesta... Ji greičiausiai ir į Hogvartsą nebegrįš... Tačiau Athenai profesorius nepasirodė kaip skundikas. Plius jis juk kunigas, išklauso tiek išpažinčių ir niekam neišduoda, tad neturėtų išduoti ir jos.
Galiausiai smaragdinių akių savininkė sukaupė visą drąsą ir pasibeldė tikėdamasi, jog durys bus atidarytos.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 10, 2022, 12:10:38 am
 Buvo ramus vakaras. Šį pilies užkampį, kurį Markas galėjo beveik pavadinti namais, kaip visada daužė vakariniai vėjai. Kelios žvakės, apšviečiančios popieriaus apkrautą profesoriaus stalą, savo virpančia liepsna tarsi prikėlė šešėlius, besislepiančius kabineto kampuose. Nežinia, kokios būtybės, demonstruojamos per pamokas, ten tupėjo.
 Tačiau Markas jautėsi saugus. Ant kaklo kabantis sidabrinis kryželis ir lengvai pasiekiama lazdelė buvo viskas, ko jam reikėjo. Padėjęs plunksną į šalį, kunigas pajudino sustingusius bei traškančius pirštus. Senatvė. Darbo irgi buvo daug. Jis jau buvo beveik pamiršęs, kiek sielos ir vargo mokytojai iš tiesų įdeda į savo profesiją. Tačiau savo sprendimo nesigailėjo. Vaikščioti pilies koridoriais ir vaikyti klastuolius kažkaip teikė savitą malonumą.
 Ištuštinęs paskutinius arbatos lašelius puodelyje, mokytojas pakilo užkaisti arbatinuko, kai pasigirdo tylus beldimas. Iš pradžių rudaplaukis pagalvojo, kad tai tik eiliniai seno pastato garsai, tačiau galiausiai vis tiek prabilo:
-Užeikite.
 Arbatinukas, pripildytas vandens iš čiaupo, netrukus grįžo ant stalo ir pradėjo tyliai ūžti, kol Markas stalčiuje ieškojo arbatos pakelių.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Athena OConnor Liepos 10, 2022, 10:07:11 pm
Jaunoji klastuolė tiesiog paklusniai stovėjo prie durų laukdama kol bus pakviesta į vidų.  Tiesa, laukimas darėsi kiek baugus, kadangi buvo žiemos vakaras, o tai reiškė tamsą. Na, bet kartais jai tekdavo pabūvoti tamsoje slepiantis nuo brolio, tad tamsą toleruoti ji galėjo.
Galiausiai O'Connor kvietimo užeiti sulaukė. Rudaplaukė lengviau atsikvėpė ir įėjo vidun.
- Labas vakaras, gerbiamas profesoriau, - pasakė ji pabandydama paslėpti suplyšusį apsiausto kraštą. Reparo kerai bent kol kas jai nesisekė, tad klastuolė negalėjo magijos pagalba susitaisyti savo apsiausto. Apskritai jei būtų viską susitaisiusi šeima greičiausiai būtų iš jos atėmusi visus sutaisytus daiktus.
- Profesoriau, aš atėjau su labai rimtu klausimu, - ištarė mergaitė gana nedrąsiai ir tyliai, kadangi bijojo, jog po šios frazės ji bus išvaryta iš čia.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 10, 2022, 10:29:49 pm
 Tarpduryje pasirodė jo auklėtinė. Nusišypsojęs jai savo kunigiška ramia šypsena, Markas lazdele pritraukė kampe stovėjusią kėdę ir, pastatęs ją prie savo stalo, mostelėjo mergaitei atsisėsti.
-Labas vakaras, Athena. Sėskis. Cukraus ar pieno į arbatą reikės?
 Iš spintelės paėmęs antrą puodelį, pastatė jį priešais klastuolę, įdėjo vieną iš nuostabiosios Barry's arbatos pakelių į ją ir padarė abiems arbatos.
 Gyvenimas gražesnis su juodosios arbatos puodeliu skrandyje. Ypač žiemą, kai regis visi pradėdavo ilgėtis modernaus šildymo.
 Apie pačią Atheną Markas daug nežinojo. Kiek skaitė mokinių dokumentus, jam susidarė vaizdas, kad mergaitė buvo ne iš itin geros šeimos. Mokyklos taip ir nebaigęs brolis tik dar labiau įtvirtino tą pačią nuostatą profesoriaus mintyse. Žinoma, Dafydd, kurio išmetimu pats pasirūpino, oficialiai Hogvartso irgi nebaigė, o tapo aurorų vadu, susituokė ir susilaukė vaikų. Tad, gal padėtis ne tokia beviltiška?
 Tačiau tik vienas Viešpats težino, kas dedasi už uždarų durų. Markas turėtų būti pasiruošęs viskam.
-Koks klausimas tave kankina?-patraukęs popierius bei rašalo buteliukus į šalį, ramiu balsu prabilo kunigas, vėjui fone besidaužant pilies sienomis.
 Tikrai ne pats jaukiausias kambarys pilyje.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Athena OConnor Liepos 11, 2022, 09:25:23 pm
Mergaitė sulaukė šypsenos. Ji buvo nustebusi dėl to, kadangi jai beveik niekas niekada nesišypsodavo. Retas O'Connor apdovanodavo šypsena. Nuoširdžia šypsena, kuri nebūdavo pilna gailęsčio. Visi jos tik gailėdavosi, mat ji buvo gatvėse dažniau nei namuose. Paskutinę vasarą jai taip buvo saugiau nei būti namuose. Tačiau brolis ją vis tiek surasdavo, o tada jai baigdavosi labai blogai...
- Ne, nieko nereikia, ačiū, - ištarė mergaitė ir vėl nedrąsiu tonu. Ji nebuvo pratusi, jog kas nors jai siūlytų arbatos ar vietą atsisėsti, tad ji atsisėdo ir ėmė laukti arbatos. Na, kol ji bus tinkama gerti. Iš tiesų ji būtų visai norėjusi ir cukraus, tačiau niekas negeria arbatos su cukrumi. Na, bent jos aplinkinių rate. Plius jos tėvai sakydavo, jog cukrus yra pati didžiausia blogybė, bet gali būti, kad taip jie sakydavo, nes paprasčiausiai neturėjo pinigų cukrui nusipirkti.
- Ar nėra galimybės ir vasarą pasilikti Hogvartse? - paklausė smaragdinių akių savininkė pasiveldama savo plaukus, kurie kerų pagalba ir vėl buvo gražūs. Jos plaukai pastaruoju metu labai kentėjo, tad jai reikėjo burtų, jog jie būtų tokie kokie buvo ir anksčiau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 12, 2022, 03:08:11 pm
 Nors auklėtinė ir atsisakė priedų į arbatą, Markas vis tiek išsitraukė mažą cukrinę ir pieno pakelį. Šliūkštelėjęs pieno į arbatą, šaukšteliu įsibėrė baltojo saldumo ir gerai išsimaišė. Dėl visa ko abu dalykus paliko ant stalo. Galbūt Athena susivilios.
 Mergaitės klausimas šiek tiek nustebino kunigą. Retas mokinys trokšdavo pasilikti tuščioje pilyje pasibaigus mokslo metams. Mokytojai, net ir tie, dumdavo lauk pirmai progai pasitaikius.
 Gurkštelėjęs arbatos, Markas baigė galvot ir tarė:
-Įprastai tokios galimybės nėra. Tačiau, jei priežastis rimta, galiu pasiūlyti vasarą praleisti Kiauliasodžio piligrimų namuose. Reikėtų tik kartais paravėti darželį, nupjauti žolę ir nušluoti bažnyčios laiptus. Pačių piligrimų labai mažai, tačiau jei koks vienas kitas užsuktų, tereiktų tik po jų sutvarkyti kambarį. Pats gyvenu netoliese, mat daugiausiai laiko praleidžiu bažnyčioje, tad maistu ir kitomis būtinybėmis aprūpinčiau. Kito varianto nelabai ir sugalvoju. Tačiau, jeigu galima sužinoti, kodėl nenori vasaros praleisti namuose?
 Nuo kalbėjimo išdžiuvo burna, tad kunigas vėl gurkštelėjo arbatos. Akimis atidžiai sekė Athenos reakciją. Jeigu mergaitei reikia pagalbos (niekada nežinai, kas dedasi namuose), jis norėjo būti pasiruošęs ją suteikti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Athena OConnor Liepos 15, 2022, 08:45:02 pm
O'Connor pavardės nešiotoja gurkštelėjo arbatos. Prieš tai, žinoma, išsiėmė arbatos pakelį, kadangi nesinorėjo gerti per stiprios arbatos. Plius arbatą ji gerdavo tik Hogvartse, tad nenorėjo įprasti prie stipriaus skonio. Namie geriausiu atveju gaudavo penkis kartus išmirkytą pakelį kitų žmonių arbatose. Tad tai ką ji gerdavo tebūdavo kažkoks keistas ir tikrai nelabai skanus birzgalas. O'Connor tyliai atsiduso eilinį kartą gailėdamasi, jog gimė būtent tokioje šeimoje. Kodėl ji negalėjo gimti kokioje nors turtigų burtininkų šeimoje ar bent jau turtingų žiobarų šeimoje? Kodėl jai taip nepasisekė?
Išgirdusi profesoriaus atsakymą, klastuolė susimąstė. Nežinojo ką turėtų atsakyti. Ji galėtų padirbėti, kadangi buvo įpratusi prie darbo, bet jei vėliau jei tektų susimokėti? Nors ji abejojo, jog piligrimų namuose jai reikėtų mokėti. Na, nebent palikti auką... Tiek ji tikrai kaip nors sukrapštytų.
- Man svarbu vasarą leisti kuo toliau nuo namų, - galiausiai kiek pamąsčiusi ištarė mergaitė. Kol mąstė kaip galėtų išsisukti nuo klausimo, kurią jos koledžo vadovas jai uždavė, tačiau nesugalvojo. Galiausiai giliai įkvėpė ir pasiruošė atsakyti.
- Mano brolis mane muša ir bijau, kad jei grįšiu namo šią vasarą, greičiausiai nebegalėsiu sugrįžti į Hogvartsą, - išbėrė viską greitai, bet labai tyliai rudaplaukė. Tada gurkštelėjo arbatos, nes suprato, jog gali turėti dar daugiau pasisakyti apie tai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 19, 2022, 05:27:03 pm
 Įtarimai, kad Athenos namai nebuvo itin gera vieta, deja, pasitvirtino. Išgirdęs apie smurtą, Markas paspringo arbatos gurkšniu ir pasilenkęs ėmė garsiai kosėti. Kai šiek tiek atgavo kvapą, bandė atrodyti ramus, tačiau kunigo galvoje skambėjo visi pavojaus varpai.
 Klastuolės ištarti žodžiai tarsi paaiškino viską. Tą jos nedrąsų ir baikštų elgesį. Ir prašymą negrįžti namo. Tačiau ką jam, visiškai su tuo nesusijusiam žmogui, apie tai padaryti? Ar jis gali kaip nors padėti auklėtinei? Žinoma, galėtų ją priimti gyventi svečių namuose, tačiau ji - nepilnametė ir jei kas nors pasiskųstų, kad mergaitė dingo... Na, tuomet jis nieko negalėtų padaryti. Athenai tektų grįžti namo.
 Ir turbūt po tokio akibrokšto ir visiems laikams palikti Hogvartsą.
 Istorija mėgsta kartotis, ane?
 Iš įpročio pasitaisęs kolaretę, Markas prabilo:
-Na, taip, situacija rimta. Athena, žinok, kad visada būsi laukiama bažnyčioje. Vasarą gali pasilikti piligrimų namuose, daug vargti nereikės, tik kartais padėti su aplinkos tvarkymu. Maistu, drabužiais, jei dar ko nors reikės pasirūpinsiu. Tik žinok, kad jei tavo tėvai pareikalaus tave grąžinti namo, mano rankos surištos. Niekuo padėti negalėsiu, nebent pranešti žiobariškosioms įstaigoms. O dabar kitas klausimas... Ar tu krikštyta?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Athena OConnor Liepos 22, 2022, 10:53:50 pm
Dar keli gurkšniai nuriedėjo Athenos gerkle. Ji nebežinojo ką galėtų pridurti, kadangi viską kaip ir pasakė. Jos brolis tiesiog buvo beprotis, kuris niekaip neleisdavo rudaplaukei pabūti ramiai. Niekada neleisdavo jai būti tiesiog paprastu vaiku, vien todėl, kad ji mokosi Hogvartse, o jis ne. Smaragdinių akių savininkė tyliai atsiduso nuleisdama savo akis į žemę.
- Man tinka gyvenimas piligrimų namuose, - pasakė O'Connor pavardės savininkė, nors labiau ir norėjo likti Hogvartse. O jei liktų viena pilyje? Kaip būtų smagu ir įdomu vienai tyrinėti Hogvartsą... Na, bet ir gyvenimas piligrimų namuose jai skambėjo gerai, kadangi tai buvo ne jos namai, tai buvo stogas be brolio. tas vaikiškas gyvenimas apie kurį ji svajojo buvo tiesiog ranka pasiekiamas. Gyvenimas be brolio skriaudų ir panašių dalykų...
- Ne, aš nesu krikštyta. Mano šeima to neišgalėjo, - tarė rudaplaukė nuleisdama savo akis ir pabaigdama arbatą. Jai buvo gėda dėl savo šeimos neturtingumo ir neišprūsimo. Ir buvo gėda netgi dėl jos brolio elgesio su ja, tačiau jaunuolė negalėjo nieko pakeisti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 23, 2022, 09:53:31 pm
 Markas galvojo apie piligrimų namus. Žinoma, leisti mergaitei gyventi nykiame kambaryje, kur miega po tris žmones, jis nenorėjo. Galėtų vieną mažesnįjį dvigulį padaryti į jos asmeninį. Perdažytų sienas Athenos pasirinkta spalva, įstatytų užraktą (visiems juk reikia privatumo), gal net kokią mažą spintelę užkandžiams rastų. Jei reikės, nusiveš į Londoną ir nupirks rūbų. O jei dar labai graudžiai papasakotų sugalvotą istoriją, kaimo bobutės mergaitę pačios išmyluotų, aprengtų ir dar nušertų.
 Kaip tikros močiutės.
-O moki nors kokią maldą? Kad ir Tėve mūsų?-pabaigęs arbatą prabilo Markas. Dabar jau pabudo ir kunigiška pareiga - mergaitę būtinai reikėjo pakrikštyti ir mokyti krikščioniško gyvenimo. Nors dauguma anglų nebuvo katalikai, krikščionybės pamatas vis tiek toks pat.
 Tačiau, žinoma, jei Athena pasakys ne, jis jos krikštytis nevers. Tačiau pro duris ir nemis. Reikėjo tik tikėtis, kad mergaitė išdrįs pasakyti savo nuomonę.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Athena OConnor Liepos 24, 2022, 12:35:04 am
Baimė ir vėl pasklido po Athenos kūną. Ji nežinojo ko bijojo, tačiau bijojo. Galbūt bijojo, jog profesorius būtent dabar ims ir apsigalvos. Būtent dabar nuspręs ją paskųsti jos tėvams ir išsiųs namo. Rudaplaukė tyliai atsiduso ir pradėjo žaisti su savo pirštais.
- Na, aš moku Tėve mūsų. Mes keliskart buvome bažnyčioje, bet daugiau maldų nemoku, - ištarė po užduoto klausimo klastuolė. Ji per daug nesureikšmino tikėjimo, kadangi nemanė, jog bažnyčia gali jai padėti - kunigas, kuris ten buvo viršiausias buvo labai nemalonus ir nedraugiškas. Kartais O'Connor jo netgi prisibijojo.
Smaragdinių akių savininkė pasitvarkė savo plaukus. Bijojo, kad jei jau nemoka maldų, ji bus išmesta ir nepriimta.
- Jei reikia, aš galiu greitai išmokti ir daug kitų maldų, - pridūrė ilgaplaukė trumpai šypteldama.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Markas Moore Liepos 27, 2022, 01:28:43 pm
 Markas nusišypsojo. Tėve mūsų buvo gera pradžia. Vadinasi, ir tikėjimo pagrindus klastuolė greičiausiai žino. Pakilęs nuo kėdės, kunigas trumpam dingo savo kambaryje. Kilnodamas storus lotyniškus raštus, jis ieškojo vienos, plonos knygelės anglų kalba. Naujausiasis leidimas.
 Katekizmas.
 Patenkintas, jis grįžo pas auklėtinę ir padėjo priešais ją knygutę. Žinojo, kad teksto ten mažiau nei įvairių paveikslėlių, o ir viskas, ką mergaitė turėjo žinoti prieš krikštą buvo gražiai ir glaudžiai aprašyta.
-Čia katekizmas. Naujausio leidimo, skirtas Jungtinei Karalystei ir Airijai. Jeigu norėtum pasikrikštyti, siūlyčiau jį perskaityti. Kai iškyla koks nors klausimas, gali belstis į mano duris kad ir naktį. Taip pat, jeigu nori, sekmadienį galiu nusivesti į Kiauliasodžio bažnyčią, kur laikysiu mišias. Galėtum susipažinti su bendruomene. Garantuoju, kad tos senos bobutės tave iškart pamils ir įgysi visą kaimelį močiučių. Jei nenori, vis tiek esi laukiama tiek mano kabinete, tiek bažnyčioje. Padėsiu kuo galėsiu. Ar dar yra kokių klausimų?-kalbėjo kunigas, darydamasis dar vieną arbatos puodelį. Ir nuoširdžiai šypsodamasis.
 Galbūt pasaulis nebuvo toks beviltiškas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Birželio 12, 2023, 02:54:24 pm
Pagaliau ta pamoka pasibaigė. Eion regis ketino sprukti. Todėl Auriui teko atsistoti ir kaip apsauginiui išleisti po vieną mokinį iš kabineto vorele. Nei nesvajok, kad pabėgsi šį kartą. Tai jau ne.
Kai pagaliau kabinetas pasiliko tuščias. Auris uždarė duris. Rankoje laikė lazdelę. Juk pamokoje daug kartų teko ją naudoti. Pasinaudojęs bežodžiais kerais užrakino duris. Manė, kad Eion gali bandyti tiesiog išeiti ir nenorėjo to. Ne. Šį kartą jis rimtai prisidirbo ir mes turime pašnekėti kaip bus toliau šiais metais.
- Sėskis. - Pasakė ramiai ir net sugebėjo nusišypsoti. Atrodė lyg niekur nieko. Nors taip toli gražu nesijautė. Turi rinktis kas tu. Ar emocijų kamuolys Auris ar profesorius Senkleris. Taigi deja, bet reikia valdytis.
- Tai gal arbatos? Kaip ar pagalvojai apie tai ką iškrėtei šiandien? Aš tau moralo neskaitysiu. Mano galva tai daryta jau ne kartą ar ne Eion? Aš noriu, kad pats prieitum prie išvados kas būtų, jeigu man nepavyktų išleisti tos mergaitės iš knygos. Be to noriu suprasti kodėl išvis taip padarei? - Dar labiau už viską norėjo žinoti kodėl Eion dingo iš namų. Bet prie to jie prieis gal vėliau. Jeigu aš pasiruošiu. Pagalvojo dar.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Birželio 14, 2023, 03:29:46 pm
Grasinimas pasišnekėti po pamokos tikrai negalėjo būti rimtas. Taigi Eion kuo ketino kuo ramiausiai išeiti iš klasės ir turbūt daugiau niekada čia negrįžti. Deja, profesorius Senkleris į viską žiūrėjo gerokai rimčiau - išeiti nepavyko, ir visai netrukus jie liko dviese. Tai buvo gerokai baisu - visą mėnesį klastuolis šito žmogaus vengė. Ir dabar tikrai neketino su juo šnekėtis. Priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Pasvarstė, ar pavyktų atidaryti ir tiesiog iššokti. Taip, tai, ko gero, būtų paprasčiausias būdas išvengti buvimo vienoje erdvėje su profesoriumi Senkleriu.
Į pasiūlymą ar prašymą sėstis nereagavo. Ir toliau spoksojo pro langą. Lygiai taip pat ignoravo ir pasiūlymą išgerti arbatos. Ne to jam reikėjo, tik profesorius nieko nesuprato. Taigi tiesiog sukryžiavo rankas ir toliau tylėjo. Tiesa, netrukus abejingumą pakeitė pasipiktinimas. Profesorius pasakė, kad nepamokslaus, bet darė kaip tik taip. Visi mokytojai vienodi! mintyse siuto. Kodėl jam turi rūpėti, kas atsitiks kažkokiai bjauriai mergiotei? Ne, jis iš viso nieko nesakys. Nieko šitam profesoriui neskolingas. Nei prašė maisto, nei gyventi jo bute. Gal jis jau gali išeiti?
Taip ir liko stovėti ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis ir į lauką nukreiptu žvilgsniu.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Birželio 14, 2023, 08:31:35 pm
Klasėje spengė tyla. Viena sekundė, dvi, trys. Jos biro ir biro atrodė, kad Eion nutarė užtilti amžiams. Na gerai. Auris irgi nieko nesakė. Pasiėmė kažkokius senus rašinius ir ėmė taisyti. Mes pažiūrėsim kam pirmiau nusibos. Bet tu iš čia neišeisi tol, kol mes nepasišnekėsim kaip du suaugę žmonės. Va taip. Taškas. Durys neatsivers, jeigu Eion užsinorės bėgti. Galėsim sėdėti čia iki vakarienės.
Taigi ramiai sėdėjo ir skaitė tuos rašinius. Norėjo nubrėžti Eion tam tikras ribas ką galima daryti ar kaip elgtis. Ir kaip negalima. Situaciją privalėjo likti Aurio rankose, nes kitaip žinojo, kad nebus įmanoma dirbti su šiuo vaiku. O jis nenorėjo, kad Eion žalotų kitus mokinius ar pats sau kenktų tokiu elgesiu. Norėjo jį išmokyti ko nors. Bet ne vien to, ko mokoma per pamokas. Norėjo jam duoti daugiau. Kaip ir kitiems savo mokiniams. Buvo pasiruošęs atiduoti jam daug laiko. Juk mes čia ne šiaip sėdim šitoje mokykloje. Iš jos išeina žmonės. Ir kokie išeina tai mūsų, mokytojų reikalas ar ne? Juk kažką su Eion reikia daryti. Bet ką tiksliai? Ko reikia šitam berniukui. Švelnumo ar griežtumo ir disciplinos? Regis bandė su juo gražiai elgtis vasarą. Bet gavosi blogai. Tai gal reikia elgtis kitaip?
Pats būdamas Eion metų norėjo dėmesio iš suaugusiųjų. Deja gavo jo labai nemažai iš Dolohovų ir nukeliavo kur nereikia. O ko nori Eion? Aišku, kad paliktum jį ramybėje. Bet ar tikrai tik to jam reikia? Būtų taip gerai, kad atsirastų dar koks mokytojas norintis jam padėti. O ne vien matantis Eion kaip problemų kėlėją. Kaip gaila, kad tą kartą kalbantis su Juzefu neišėjo jo įtikinti, kad Eion reikia pagalbos. Na aš labai ir nesistengiau. Tą dieną pats numojau į jį ranka.
Auris nebuvo tikras dėl savo dabartinio elgesio. Gal turėtų kažką pasakyti. Gal tyla dar blogiau. Bet kol kas tylėjo kaip ir prie lango stovintis berniukas. Kažkuris juk turėsime imti kalbėti pirmas. O jeigu ne? Ką darysi tada? Nežinau. Svarstė pats su savimi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Birželio 17, 2023, 05:41:21 pm
Tyla užsistovėjo. Eion neketino šnekėti, bet ir profesorius užsičiaupė. Pagaliau, žinoma, bet kokia iš to nauda? Eion aiškiai parodė, kad nenori čia būti, o profesorius Senkleris privertė likti klasėje. Vadinasi, jis ir turi kalbėti, ar ne? Na, ir kalbėjo, bet visiškai trylikamečio nesudomino. Neketino pliurpti apie pamoką ar kitus kvailus dalykus. Bėda ta, kad jam niekas nebuvo įdomu.
Profesoriui pradėjus taisyti darbus ar šiaip ką skaityti, klastuolis apstulbo. Ar gali būti, kad šitam žmogui visai nerūpi, ar mokinys tebėra klasėje? Bet kam tada taip demonstratyviai jo neišleisti? Kažkoks absurdas.
Kiek paspoksojęs į profesorių Eion nutarė tiesiog išeiti. Akivaizdu: niekam neįdomu, ar jis čia yra. Neverta švaistyti laiko. Stengdamasis atrodyti kuo ryžtingiau nužygiavo prie durų ir pabandė atidaryti. Nepavyko. Ko gero, profesorius jas užrakino.
- Išleiskite, - ramiai pratarė. Tai buvo pirmas ištartas žodis po to, kai apsirėkavo pamokos metu. Bet negi Senkleris nesupranta, kad Eion reikia visai kitų dalykų? Jis ne iš tų, kurie apsiverkę pasako, kaip jaučiasi. Jaunasis airis tiesiog norėjo likti vienas.
- Išleiskite, - pakartojo. Šį kartą balsas skambėjo kiečiau ir atšiauriau. Eion patampė duris bei taip jų ir neatidaręs pažvelgė į sieną už profesoriaus Senklerio.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Birželio 20, 2023, 04:44:09 pm
- Aišku išleisiu Eion. - Prakalbo kaip niekur nieko. - Kai baigsime viską aptarti. - Jis padėjo rašinį, kurį skaitaliojo ant stalo.
- Jei jau pats nenori kalbėti gerai. Aš tau pasakysiu kaip viskas bus šiais metais. - balsas skambėjo gana atšiauriai, nepermaldaujamai, tvirtai.
- Taigi. Pagal taisykles mudu turėtume čiuožti pas direktorę. Tu vos nenužudei žmogaus. Vos nepradėjai žudiko karjeros kaip tau skamba? Tada jei mes paplepėtume su direktore tu lėktum iš mokyklos. Gal į Askabaną ir nesėstum. Dar per jaunas. Ar žinai kas yra Askabanas? O psichai? - Padarė pauzę. Nagi, susimąstyk žmogau. Pagalvojo.
- Bet nenorėčiau griauti tavo gyvenimo. Viskas pasibaigė gerai, tau pasisekė. Mergaitė liko sveika. Sveikinu. Tik žinoma be pasekmių tavo poelgis nepraeis. - Vėl trumpa pauzė. - Per likusias pamokas sėdėsi pirmame suole. Kaip sakoma man po akimis. Stebėsiu tave. Tu darysi pamokos darbus ir tik tiek. Jokių nesąmomių. Nes jeigu ne... - Vėl nutilo. - Jeigu ne, tada imsiuosi veiksmu. Iš pradžių imsimės buities darbų. Savo laisvą laiką, tai yra savaitgalius. Paaukosi pilies tvarkymui, virtuvės darbams ir panašiai. Sėdėsi areštuose kitaip sakant. Jei tai nepadės ir tavo išsišokimai tęsis toliau eisime pas direktorę ir aš prisiminsiu šiandien nutikusią istoriją. Ar supranti mane? - Ir vėl tyla. Tada vėl ėmė kalbėti. Šį kartą balsas skambėjo švelniau.
- Bet jeigu tu man dabar pažadėsi, kad tokie dalykai nepasikartos. Jei per kitą pamoką normaliai dirbsi. Šito kalėjimo rėžimo aš netaikysiu. Galėsi toliau sėdėti kur tau patinka, ramiai dirbti kaip kiti vaikai. Be to jei labai nenorėsi dirbti poroje su kitu tiesiog pasakyk man ir aš tau skirsiu individualią užduotį. Žinoma, jei po kurio laiko tu vėl pradėsi kvailioti man teks imtis pirminio plano. Žodžiu Eion, tau rinktis. Aš visai nenoriu būti tavo priešu. Man daug labiau patinka draugiškas bendravimas. Bet jei tu man nepaliksi kitos išeities... Ką gi...
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Birželio 28, 2023, 08:08:45 pm
Ar tikrai bus taip paprasta? Eion išgirdo, kaip profesorius sutiko jį išleisti, ir nusišypsojo. Deja, viskas netrukus žlugo. Pasirodo, profesorius Senkleris labai jau gudriai pašnekėjo, o trečiakursis liko kvailio vietoje. Susiraukęs atsiduso ir nusisuko nuo to žmogaus. Nešnekės daugiau su juo, nors to nė nepradėjo daryti.
Bėda ta, kad jam tylint Senkleris tuo pačiu neatsakė - pradėjo pliurpti kaip turgaus boba, besistengianti brangiau parduoti savo bulves. Ir buvo lygiai taip pat nuobodu. Negi tu manai, kad jeigu man rūpėtų ta kvėša, būčiau tai padaręs? Pasirodo, tu visai kvailas! mintyse atsakė profesoriui Eion, tačiau balso ir toliau nerodė. Tylės tol, kol prakeiktas Senkleris atidarys duris, ir jis galės nešdintis.
Toliau jis pradėjo dėstyti sąlygas, o tai klastuoliui taip pat visiškai nepatiko. Nesusilaikęs tyliai prunkštelėjo. Neabejojo, kad joks profesorius nenorės švaistyti savaitgalių areštams. O kažin kas būtų tada, jeigu jis nieko per tą areštą nedarytų? Negi profesorius Senkleris kviestų direktorę, kad žiūrėtų, kaip jis plauna koridorių? Tikra nesąmonė, ar ne? Pasirodo, žmonės su amžiumi tikrai kvailėja, o profesorius Senkleris buvo jau visai senas.
- Gerai, - galiausiai burbtelėjo Eion, nors visai nebuvo aišku, su kuo jis sutinka. Vylėsi, kad to užteks ir kad jis galės pagaliau iš čia nešdintis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Birželio 29, 2023, 08:06:23 pm
Kol kalbėjo atidžiai jį stebėjo. Nepastebėjo nieko. Jokios atgailos, jokio nerimo. Nieko. Ne. Žodžiai išvis buvo neveiksminga priemonė. Ar jam rimtai teks imtis kalėjiminio rėžimo? Deja taip ir padarytų. Dėl Eion ir dėl kitų vaikų saugumo taip pat. Abejojo, kad taip galėtų sukurti su berniuku kažkokį ryšį, nebent tik neapykantą. Bet ar turėjo kokį kitą pasirinkimą? Ignoruoti jo elgesio tiesiog negalėjo.
- Kas gerai? Ką tu renkiesi? Žaisim kalėjimą ar nori gražiuoju tartis? Aš tikiuosi tau viskas aišku. Jei tu neklausysi sėdėsi areštuose. Jei juose nieko nedarysi aš papasakosiu direktorei kas dėjosi per šią pamoką ir ji jau spręs kas bus su tavimi. Ar tu visgi nori bandyti kažką keisti? - Tas jo atžarumas nervino. Bet Auris sėdėjo ir toliau ledine veido išraiška. Pačiam visai nepatiko idėja, kad jeigu Eion toliau darys savo jam tikrai teks eiti pas direktorę ir pasakyti jai, kad Klastuolis įkišo kitą merginą į užkeiktą knygą žinodamas, kad to daryti negalima. Tai jaudino. Nes Auriui atrodė, kad tada Eion lėks iš mokyklos ir leis dienas tuose vaikų namuose. O tada kažin ar kas nors pasikeis į gerą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Liepos 08, 2023, 10:16:12 pm
Atrodė, kad sutikus viskas baigsis. Bus galima eiti sau ir pamiršti šitą pokalbį. O iki kitos pamokos nuspręsti, ką daryti toliau. Bėda ta, kad profesorius Senkleris nutarė įrodyti esąs neką geresnis už Levinsą. Na, geresnis - tas plikis jį radęs gatvėje būtų pats pastūmęs po automobilio ratais. Bet ne, apie tai galvoti negalima, o tai dar ims ir suskys. Reikia kažkaip užbaigti šitą kvailą situaciją.
- Aš nenoriu areštų, - galiausiai burbtelėjo klastuolis. Lyg ir nepažadėjo gražiai elgtis per pamokas, tik ar profesorius atkreips į tai dėmesį? Turbūt - kai nereikia, suaugusieji kažkodėl pastebi ir išgirsta absoliučiai viską. Bet Eion irgi nekvailas. Tikrai suras būdą, kaip neduoti tokio kvailo pažado.
Vėl priėjęs prie lango įsispoksojo pro langą. Norėjo dar kartą paprašyti profesoriaus, kad jį išleistų, tačiau įtarė, kad tai tik paskatins jį daugiau šnekėti. Ne, reikia elgtis tyliai ir tiesiog sulaukti, kada Senkleris atrakins duris. Tada jau ners iš kabineto visu įmanomu greičiu. Ir daugiau niekada čia nesugrįš.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Liepos 12, 2023, 01:55:04 pm
- Nuostabu. Nenori ir negausi. Jei nesukelsi man dingsties skirti tau tuos areštus. - Auris jautėsi nelaimingas. Ėjosi blogai. O jie net nepriėjo prie vasaros atostogų temos. Ką tu pats dabar darytum trylikameti Auri? Kur tu? Man reikia tavęs. Žinojo atsakymą į tą klausimą. Jis sėdėtų ir niūriai dėbsotų į profesorių. Bet ar tikrai? Kas būtų jei koks mokytojas rastų jį vasaros metu gatvėje ir pasikartotų tokia pat istorija kaip su Eion? Auris susimąstė ar spruktų iš saugaus prieglobsčio. Gal. Gal bėgtų pas kokius draugus. O ar Eion jų turi? Auris nežinojo. Žinojo, kad jeigu jau spruktų atėjus rudeniui vengtų tokio mokytojo. Gal bijotų, kad jis kitiems papasakos apie vasaros nuotykius. Kad rado mokinį vieną besibastantį gatvėse. Tada gal dar būtų iškastas jo girtuoklis tėvas. Turbūt Eion tokio tėvo neturi. Gal tėvų jis visai neturi ir jų nespėjo pažinti ir visada augo tik vaikų namuose. Jų situacija kiek skirtinga. Bet Auriui buvo aišku, kad Eion kaip ir jis pats patyrė kitų žmonių smurtavimą. Nežinojo kas ten buvo. Ar vaikų namų darbuotojai, kiti vaikai ar dar kas. Bet vis tiek esmės tai nekeitė. Kažkas Eion skriaudė kaip ir jį patį. Ir Eion kaip ir jis nepasitikėjo žmonėmis.
Gal geriau man jį dabar išleisti iš kabineto? Ar verta klausti kur buvo dingęs vasarą? Dabar jie priešai. Tiksliau Eion turbūt mato jį kaip priešiškai nusiteikusį žmogų. Tai ar tikrai verta dabar jį čia laikyti ir spausti kažką pasakyti? Aš noriu tau padėti Eion. Galvojo. Galbūt jam beliko tikėtis kažkokio įvykio, kuris pakreiptų viską į gerąją pusę. Kaip su Erka. Galėjo nutikti ir taip, kad jie taip ir nepajudės iš vietos. Galbūt atsiras koks kitas žmogus, kuriam pavyks geriau.
- Ką gi Eion. Tu žinai mano sąlygas. - Kalbėdamas jis paėmė lazdelę ir atrakino duris.
- Norėčiau tavęs paklausti dar vieno dalyko. Kur tu praleidai vasaros dalį, kai išėjai iš to buto? Ar tau nieko neatsitiko? Gal buvai pas kokius draugus? - Buvo įsitikinęs devyniasdešimt devyniais procentais, kad atsakymo nesulauks. Bet neketino laikyti užrakintų durų. Labai abejojo, kad kamantinėdamas ir neleisdamas jam išeiti kažko pasieks.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Liepos 19, 2023, 09:22:41 am
Panašu, kad situacija išsisprendė. Profesorius Senkleris sutiko neskirti areštų. O Eion ne toks kvailas, kad stengtųsi juos užsidirbti. Sugalvos, kaip smagiai praleisti laiką ir nekristi šitam žmogui į akis. Vis dėlto ne jo kaltė, kad aplinkiniai mokiniai erzina. Tik suaugęs žmogus to tikrai nesupras. Jo niekas nesuprasdavo.
Atrodė, kad profesorius Senkleris tarsi baigė pokalbį, bet vis tiek nieko nevyksta. Ar reikia kažkokio atsakymo? Eion visai nenorėjo šnekėti, bet pradėjo galvoti, kad tylomis gali tekti čia stypsoti ištisas valandas. Taigi nenoromis ištarė:
- Gerai.
Ar to užteks? Turbūt, mat profesorius Senkleris atrakino kabineto duris. Kaip ir planavo, Eion skubiu žingsniu pasileido durų link, tačiau staiga sustojo. Jį sustabdė netikėtas klausimas, ir berniukas nenoromis atsisuko į suaugusį žmogų. Bijojo pažvelgti jam į akis, tad spoksojo į sieną už nugaros. Buvo gerokai sutrikdytas ir nežinojo, ką daryti dabar. Pasakoti, kad išvyko su profesore Keit, nenorėjo visai. Ir kodėl Senkleris šito klausia?
- O jums rūpi, kur aš buvau? - nuoširdžiai nustebęs paklausė Eion. Gal be reikalo dingo nieko nepasakęs? Bet ne, negali būti. Turbūt kas nors pastebėjo profesorių Senklerį su juo, tad profesorius tiesiog bijojo būti apkaltintas dėl mokinio mirties ar kokios nelaimės. Negali būti, kad jis, Eion, kažkam rūpi kaip žmogus.
- Man viskas gerai, - dar pridėjo klastuolis. Vylėsi, kad to užteks, ir profesorius Senkleris nustos klausinėti nepatogių klausimų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Liepos 19, 2023, 09:31:08 pm
Vos tik Auris atrakino duris Eion patraukė link jų. Senkleris neketino stabdyti berniuko. Bet visgi jis sustojo. Ir kai pradėjo kalbėti Auris dar kartą suprato koks yra įsitempęs.
- Na žinoma, kad man rūpi. Ieškojau tavęs. Visur. Nepadėjo niekas. Nei kerai, nei mano pažįstami. Niekas. Aš maniau, kad kas nors atsitiko. Bijojau, kad esi sužeistas ir kad negaliu tau padėti. - Bijojo kur kas daugiau ir dar baisesnių dalykų. Bet pakako ir šito.
Jis šiaip jau buvo linkęs visada užgniaužti emocijas. Bet ne šį kartą. Buvo per daug pavargęs, jį graužė sąžinė, kad dėl priimto sprendimo Eion kažkur pradingo.
- Ar tu gyvenai pas kokius pažįstamus? Nejau tiesiog išėjai ir tau buvo geriau tiesiog gyventi kažkur gatvėse? - Mintyse vėl pergyveno tą siaubą, kurį jautė šią vasarą. Blogiausia, kad nesugebėjo to nuslėpti ir visos emocijos atsispindėjo veide. Turi tuojau pat suimti save į rankas. Kažkur girdėjo savo įsakmųjį balselį. Pabandė susikaupti.
- Svarbiausia, kad grįžai į mokyklą. Ir kad tikrai viskas gerai ir nieko nenutiko tuo metu, kai išėjai iš to buto. - Pasakė jau ramiau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Liepos 25, 2023, 12:26:50 pm
Tiesiog paimti ir išeiti. Negi tai taip sudėtinga? Tarsi ne, bet kažkodėl Eion vis tiek stovėjo šioje klasėje ir nežinojo, ką daryti toliau. Tuo labiau, kad profesorius Senkleris jį labai nustebino. Sunku patikėti, kad kažkas iš tiesų dėl jo jaudinosi ir nerimavo. Gal reikėjo bent jau palikti raštelį? Eion nebuvo pripratęs jaustis kaltas, bet dabar pasijuto būtent taip.
- Aš buvau suplanavęs kelionę su profesore... - pradėjo ir skubiai užtilo. Šito tikrai neketino pasakoti, bet jau buvo per vėlu. Ar profesorius Senkleris supras? Ar jam labai parūps? Ir, žinoma, turbūt iškels klausimą, kodėl jis negrįžo po kelionės - iš buto dingo bene vasaros viduryje.
- Aš nepagalvojau, - dar sumurmėjo, ir tai buvo visiška tiesa. Ir į galvą neatėjo, kad profesorius Senkleris grįš į butą ir jo pasiges. Jautėsi kvailai, bet nenorėjo to pripažinti. Nedrąsiai pažvelgė į profesorių ir galvojo, kaip suktis iš padėties. Žinoma, lengviausia būtų išeiti, bet labai norėjosi bent kiek sumažinti tą slegiančią kaltę.
- Aš atsiprašau, - galiausiai vos girdimai ištarė. Neįprasti tai buvo žodžiai, bet šį kartą jie buvo visiškai nuoširdūs.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Liepos 27, 2023, 04:25:37 pm
Eion tebebuvo kabinete. O Aurio galvoje kaip pūga ūžė tie siaubingi vasaros prisiminimai.
- Su profesore? Tai tu visą laiką, kai buvai išėjęs leidai laiką su kažkuria profesore? - Vyro veide pamažu pasirodė palengvėjimo išraiška. Tai jis visą laiką buvo kažkur saugiai. Bet kodėl ta profesorė nepasiėmė jo iškart? Kaip būtų radusi Eion kažkur gatvėje? Kažkodėl nemanė, jog taip jie susitarė. Kad vaikis pabėgs iš vaiknamio ir jie kažkur susitiks.
- O su kuria profesore susitikai? Ir ar buvote kažkur toli? Turbūt buvote. Nes neveikė jokie paieškos kerai. Štai kodėl neveikė. Nes buvai kažkur toli. - Ak. Jei Eion neišsigalvoja, tai kur kas geriau, nei jo vaizduotės sukelti siaubai. Bet turbūt neišsigalvoja. Nes vaikinuko paaiškinimas logiškai paaiškina kodėl neveikė Aurio kerai.
Aš nepagalvojau. Pasakė Eion. O Auris pagalvojo, jog pats dažnai taip pamano ar pasako kam nors po neapgalvotų savo paties poelgių.
- Pažįstamas jausmas. - Ištarė jis. - Tikrai mane labai išgąsdinai Eion. - Jis išgirdo ką taip tyliai pasakė Klastuolis. Nebuvo tikras ar tai tiesiog atsiprašymas, kad jie greičiau baigtų. Ar jis tai daro nuoširdžiai. Paskui pamanė, kad Eion gali išeiti. Juk dabar jokie užraktai jo nelaikė. Norėjosi tikėti, kad atsiprašymas tikras.
- Žinok, kad labai džiaugiuosi dėl to, kad esi mokykloje, o ne kažkur toli. Prisigalvojau visokių dalykų. - Vaizduotė dingus Eion pasižymėjo kaip reikiant. - Žinai Eion, prisimenu tą pokalbį kavinėje. Kai susitikom pirmą dieną. Turbūt nežinai ko iš manęs tikėtis ir ko noriu ar ne? Ir vis dar nepasitiki manimi. Bet žinok, kad kaip ir aną dieną, taip ir dabar aš esu tavo pusėje. Ir kad gali kreiptis jei prireiks.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Rugpjūčio 03, 2023, 09:25:49 am
Žinoma, profesorius Senkleris norėjo žinoti daugiau. Bet koks jam skirtumas, su kuria profesore jis keliavo? To prisipažinti kažkodėl nesinorėjo. Na, ne kažkodėl - atrodė, kad patikslinus tą žmogų, jie mokytojų kambaryje daugiau nieko neveiks, tik ir plepės apie Eion ir jo vasarą. Et, ir kodėl jis negalėjo patylėti?
- Ne, ne visą laiką, - galiausiai atsakė vis galvodamas, kiek reikėtų pasakyti. - Keliavome gal dvi savaites, po to grįžau į... Londoną. Buvome Australijoje, - dabar visas džiaugsmas dėl ten praleisto laiko kažkur išnyko. Mielai atsisakytų tos buvusios kelionės, kad tik galėtų užbaigti šitą pokalbį. - Tai buvo profesorė... Profesorė... Aš nenoriu, kad jūs mane aptarinėtumėte! - staiga sušuko taip ir nepasakęs reikiamos pavardės. Jeigu jis pasakys, kad tai buvo profesorė Keit, jie būtinai iš jo juoksis. Aptarinės tai, kaip jam buvo nejauku, ir šaipysis. Taip daro visi, net ir profesorius Senkleris, kurio gerais norais Eion beveik buvo patikėjęs.
- Nenorėjau, kad nerimautumėte, - nuoširdžiai sumurmėjo klastuolis nuleidęs akis. Ir pats neturėjo tikro paaiškinimo, kodėl negrįžo į butą. Turbūt bijojo pylos, kurios būtinai būtų susilaukęs. - Bet aš jau nemažas. Galiu pabūti ir vienas, - dar pridūrė vildamasis, kad profesorius supras: kad ir kas būtų kitą vasarą, jam pagalba visai nėra būtina.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 04, 2023, 11:20:05 am
Ak, jau geriau būtų nežinojęs. Trumpam atėjęs palengvėjimo jausmas pranyko. Kaip po galais toji profesorė leido jam likti vienam? O gal ji nežinojo. Bet vis tiek. Kodėl nepristatė jo iki pat vaiknamio durų? Gal ji visko tiksliai nežino. Turbūt nežino.
Auris nusprendė nekamantinėti kuri ten profesorė tiksliai buvo. Tos žinios būtų pravertusios. Gal su ja galėtų suvienyti jėgas ir kažkaip ištraukti Eion iš duobės, kurioje jis buvo. Bet atrodė, kad tai galėtų išsiaiškinti pats. Reikėjo tik pakalbėti su profesorėmis dirbusiomis praeitais metais.
- Gerai Eion, kaip nori. Nepasakok jeigu tau atrodo, kad taip geriau. - Dar norėjosi pasiteirauti kodėl jis negrįžo atgal. Bet pagalvojo, kad klausinėdamas prišauks tik pasipiktinimą ir dar didesnę priešiškumo bangą. O dabar štai jie bent jau kalbėjosi kiek tai įmanoma normaliai.
- Gaila, kad negrįžai atgal. - Tepasakė. Bet tada dar atėjo mintis, kad gal ir gerai. Juk pagyvenęs vienas berniukas turbūt aiškiai suprato koks tai atšiaurus gyvenimas. Tai gal nenorės to pakartoti.
- Taip. Tu jau ne mažas. Bet vienam taip gyventi juk nelengva ar ne? - Taip. Auris norėjo jam padėti. Norėjo su juo pasikalbėti, pastūmėtį į geresnę pusę taip sakant. Taip. Vasarą aikštėje susitikęs su Dafydd nusprendė vėl stengtis gyventi kaip gyveno seniau. Bet štai dabar vėl suko galvą dėl Eion. Na, tai bus man kaip koks išbandymas. Galiu su juo pasikalbėti, užsiimti, užstoti jei reikės. Toks yra mokytojo darbas. Bet reikia išmokti atsiriboti nuo mokinių. Mokiniai nebeturi man išties tiek reikšti. Jie tik mano darbas. Ar galės taip išties galvoti jau kitas klausimas. Bet privalės pasistengti. Privalės pasistengti tapti tokiu, koks buvo seniau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Rugpjūčio 05, 2023, 09:48:07 pm
Tai, kad profesorius nebekamantinėjo, tarsi nuramino. Bet kartu kilo ir daugiau klausimų. Kodėl jis taip ramiai į viską žiūri? Galbūt jam niekas nerūpi? Galbūt susilažino su kokiu kitu mokytoju, kad per vasarą pasirūpins bent vienu benamiu? Tai, ko gero, taip ir bus.
- Negalėjau per ilgai naudotis jūsų pagalba, - pabandė paaiškinti savo dingimo priežastį. Tiesą sakant buvo įdomu, ar Auris būtų sutikęs jį šerti visą vasarą. Kodėl turėtų tai daryti? Juk Eion tebuvo bjauriai besielgiantis mokinys.
- Vienam gyventi yra pats geriausias dalykas pasaulyje, - paprieštaravo profesoriui ir pakėlė į jį akis. Kažkodėl pasidarė pikta. Negi šis žmogus galvoja, kad žino viską? - Ar jums kada nors teko gyventi viename kambaryje su vyresniais už save berniukais? Hogvartse miegamajame visi vienmečiai. Keturiolikos metų paauglys neturi galimybės kankinti aštuonmečio. Todėl patikėkite manimi - daugiau niekada nenorėsiu gyventi su kuo nors kitu. Mielai ir Hogvarste išsikraustyčiau iš savo miegamojo.
Gal jau vis dėlto galima išeiti? Eion ilgesingai žvilgtelėjo į duris, tačiau suprato: jam smalsu, ką dabar pasakys profesoriui. Taigi žengė porą žingsnių laisvės link, tačiau vėl sustojo. Vis dėlto nė kiek neabejojo: paskutinį kartą paklausys profesoriaus Senklerio žodžių, o tada keliaus sau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 07, 2023, 01:05:01 pm
- Per ilgai? Vasaros atostogos nėra jau tokios ilgos. Bet dabar jau laiko neatsuksi. Svarbiausia, kad esi mokykloje. - Auris nenorėjo nei pagalvoti kas būtų, jei būtų pasitvirtinusios jo siaubingos mintys kankinusios per baisias atostogas.
- Aš irgi taip maniau. O gal kartais taip ir manau. Bet visgi gyventi taip, kai gali į kažką pasiremti yra gerai. Tau nepasisekė, nes gavai žmones, su kuriais gyventi buvo sunku. Kaip suprantu iš tavo žodžių. Bet yra ir kitoks gyvenimas su kažko gero tau linkinčiais žmonėmis. - Ir taip kalba didžiausias neprisirišimo prie kitų šalininkas. Nusivaipė mintyse. Bet visai nenorėjo grūsti Eion galvon savos pasaulėžiūros. Dabar jau net nebuvo tikras ko išties norėtų. Savisauga vertė galvoti ir elgtis vienaip. Jausmai diktavo ką kitą. Žodžiu jis įstrigo savo paties susikurtuose apribojimuose.
- Ir ne. Aš taip negyvenau. Bet aš irgi gyvenau taip, kad nenorėjau gyventi su kitais žmonėmis. Bet laikas bėga ir daug kas gyvenime keičiasi. - Galbūt ir į tavo gyvenimą ateis pokyčių, kurie atneš kitokią mąstyseną. Pamanė jis. Žinojo, kad tam reikia laiko. Ir norėjo, kad Eion gyvenime kas nors pasikeistų. Pavyzdžiui, kad susirastų savo amžiaus draugų, kurie pakeistų tokį požiūrį.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Rugpjūčio 10, 2023, 01:03:40 am
Ar gali būti, kad profesorius Senkleris tikrai norėjo juo rūpintis? Bet kodėl? Šitas klausimas vis dar nedavė ramybės. Ir visai nesvarbu, kad apie tai galvojo daugybę laiko.
- Žinoma, esu mokykloje, - tarstelėjo vien tik tam, kad profesorius suprastų jį klausantis. Turbūt atėjo laikas tiesiog išeiti iš čia. Bet Senkleris vėl prašneko. Norėjosi rėkti, kad jis nieko nesupranta, bet kol kas Eion nesakė iš viso nieko. Buvo apmaudu. Jis suprato kartais besielgiantis nelabai gražiai, bet niekam niekada nerūpėjo, kodėl jis tai daro. Profesoriui Senkleriui rūpėjo ar bent buvo įdomu. Dėl to klastuolis buvo beveik tikras. Deja, jis vis tiek negalėjo pasitikėti šituo žmogumi. Negalėjo, ir tiek.
- Taip, gyvenime daug kas keičiasi, - neprieštaravo berniukas, kai profesorius baigė kalbėti. Liūdnai pažvelgė į jį ir įsidrąsino paklausti: - Tik kur man rasti žmones, kurie linki gero? Kaip man žinoti, kad jie neapsimetinėja?
Pats išsigandęs savo atvirumo Eion skubiai nusisuko nuo profesoriaus Senklerio. Supratęs, kad daugiau neturi čia ką veikti, galų gale movė iš klasės ir nuskubėjo į Klastūnyno bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 12, 2023, 06:17:55 pm
Eion išėjo. O Auris galvojo apie jo užduotą klausimą. Neturėjo ką atsakyti. Tiksliau sakant nežinojo. Prieš jam išeinant tik ištarė.
- Nežinau Eion kur rasti. O patikėti žmonėmis dar sunkiau. - Tyla. Dabar kabinete tvyrojo tyla. Aš pats darau tą patį. Pamanė. Juk neturėjo priežasties, tikros priežasties. Ir vis tiek pabėgo nuo Dafydd. Nenuėjo su juo pasikalbėti po to susitikimo su vaikais. O ir dabar ketino daugiau nebendrauti. Draugystė jam atrodė per sunkus išbandymas. Per baisus ir per sunkus. Ir kaip galėčiau padėti tokiam berniukui, kaip Eion? Uždavė sau klausimą. Jei aš pats darau nežinia ką.
Mintys privertė jį atsikelti nuo kėdės ir Auris išėjo iš kabineto. Jam reikėjo pasivaikščioti. O gal pabėgioti. Reikėjo išbėgioti tas mintis. Aš tik mokytojas. Tai tik darbas. Eion ir kiti yra tik mano darbas. Kalė sau į galvą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 17, 2023, 09:42:15 am
Buvo mokslo metų pabaiga ir Lina ieškojo profesoriaus Senklerio kabineto. Ji visdar nebuvo tikra ar tai gera mintis, ar tai iš tikro būtina, bet kažkodėl negalėjo išmesti jos iš galvos. Ji planavo paprašyti profesoriaus patarimo ir pagalbos ieškant jos biologinio tėvo. Ji buvo tikrai patenkinta savo gyvenimu dabar, mylėjo savo mamą ir patėvį, kurį nuoširdžiai laikė tėčiu. Bet… Prieš Hogvartsą ji buvo susitaikiusi, kad niekada nepažins savo tėvo ir, kad jis buvo niekšas palikęs, ją su mama, kai ji buvo dar kūdikis. Bet dabar, kai ji sužinojo, kad egzistuoja magija, kad ji pati yra ragana, jai vis dažniau iškildavo mintis, kad galbūt jos tėvas, nebuvo bailys, o jas turėjo palikti, kad apsaugotų. Juk jos mama ne burtininkė, o jai būnant tokiai mažai niekas negalėjo pasakyti ar ji bus stebuklinga ar ne. Aišku, tai nebūtinai tiesa ir jos tėvas galėjo būti durnas žiobaras, bėgantis nuo atsakomybės. Kas žino. Ji nenorėjo, kad jos tėvas būtinai sugrįžtų į jos gyvenimą, ne, to jai tikrai nereikėjo. Ji tiesiog norėjo tiesos. Gal jos tėvas buvo koks piktasis burtininkas, o gal geras ir rūpestingas, gal  tiesiog bailys žiobaras. Ji norėjo tai išsiaiškinti. Būtent todėl ji žingsniavo link profesoriaus kabineto. Jai reikėjo patarimo, ir kažkodėl, dėl kažkokios keistos priežąsties, ji pasitikėjo šiuo profesoriu pakankamai, kad jo paprašytų. Dėl to priėjusi prie kabineto durų, ant kurių kabančioje lentelėje buvo parašyta „Prof. Auris Senkleris“, ji priėjusi gyliai įkvėpė ir pasibeldė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 17, 2023, 03:42:43 pm
Auris neveikė nieko ypatingo. Sėdėjo kojas susikrovęs ant stalo, patogiai ir vartė žurnalą. Jame buvo aprašytos visokios motociklų lenktynės, naujausi modeliai, patobulinimai ir taip toliau. Žurnalas buvo žiobariškas ir Auris prenumeravo jį jau nuo senų laikų.
Dabar raudonplaukis skaitė straipsnį apie neseniai vykusias motociklų lenktynes Londone. Įsivaizdavo save ten. Beskaitant pradėjo galvoti, kad gal reiktų eiti į lauką, užsikurti savo motociklą ir prasilėkti kur nors. Mokslo metai juk jau ėjo į pabaigą, vaikų namų darbais jis neužkraudavo. Juk skleidėsi pavasaris. Ir laiko dėl to jam atsirado kur kas daugiau. Bet taip ir nespėjo nieko padaryti, nes kažkas pabeldė į duris. Jis skubiai nukėlė kojas nuo stalo, padėjo žurnalą ant jo ir šūktelėjo.
- Prašom užeiti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 17, 2023, 04:13:58 pm
Išgirdusi kvietimą įeiti Lina droviai atidarė duris ir šmurkštelėjo į kabinetą. Pirma, kad be reikalo netrukdytų profesoriui kokių svarbių reikalų paklausė:
- Sveiki, ar turėtume šiek tiek laiko? Nesutrukdysiu kažko svarbaus? Norėčiau šiokio tokio patarimo ir … Žodžiu tiesiog pasikalbėti.
Nusprendė be reikalo iš karto neišsiplėsti. Jei profesorius laiko neturės tai išeis ir jam nereikės poto apgalvoti pradėto pokalbio ir galvoti kogi iš jo ji nori, o jei turės laiko tai ir pasipasakos. Laukdama atsakymo ji smalsiai apsidairė kabinete. Jis buvo visai jaukus ir įdomus. Prie vienos sienos stovėjo knygų lentyna prigrūsta įvairiausių knygų, kurią turėdama laiko Lina mielai apžiūrėtų. Joje buvo ir senų ir palaptingų, net žiobariškų. Toliau buvo gana tvarkingas profesoriaus stalas ant, kurio gulėjo kažkoks žiurnalas, ant kurio jei Lina gerai įžiūrėjo buvo pavaizduotas… MOTOCIKLAS?!? Profesorius Linai iš karto pasirodė dar įdomesnis ir daugiasluoknis. Dėl to jos ryžtas pasipasakoti tapo dar tvirtesnis, ir ji su nerimu ir viltimi laukė profesoriaus atsakymo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 17, 2023, 07:25:21 pm
Pro duris įžengė pirmakursė Varniukė. Kuri kažkada turėjo ne pačios geriausios patirties su žemesniosiomis formomis.
- Turiu marias laiko. Sėskis. - Įdomu apie ką ji norės papasakoti? Gal apie egzaminus turi klausimų. Tie Varno Nago mokiniai visada į tai labai rimtai žiūri.
- Na, tai ką nori man papasakoti Lina? - Auris buvo nusiteikęs išgirsti virtinę klausimų apie egzaminą. Arba prašymą jam papildomai pasiruošti. Turbūt jai įdomu kokias papildomas knygas galėtų paskaityti. Auris turbūt pasakytų, jog tegul pasinaudoja geru pavasario oru ir atsipalaiduoja. Pirmakursiams apsigynimo nuo juodosios magijos egzaminas nebūdavo labai sunkus.
Jam laukiant ką mergaitė papasakos pabudo Kipšė Padauža jo katė. Kuri snaudė ant palangės. Ji nušoko nuo jos ir pritipeno prie jų. Galėjo ir pamiegoti. Ji visada prikrėsdavo kokių nesąmonių. Nors jau buvo senoka.
- Jei šitas padaras pradės versti kabinetą tiesiog nekreipk į ją dėmesio. - Šyptelėjo Senkleris.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 17, 2023, 08:08:15 pm
Profesoriui pasakius, kad turi marias laiko, Lina kiek atsipalaidavo ir šyptelėjo. Vadinasi nei sutrukdys, nei turės skubėti jei profesorius turėtų mažai laiko. Tas buvo jai tikrai palanku. Todėl…
- Profesoriau, atėjau čia kaip su tokiu asmeniniu prašymu… Nu gal greičiau ieškoti patarimo. Na… Žodžiu jei būtų įmanoma, norėčiau sužinoti, kas buvo mano tėvas. Jis mane ir mamą paliko kai buvau kūdikis ir aš visada maniau, kad jis buvo tiesiog bailys, kuris nenorėjo atsakomybės, nes mano mamai pasirodo pasakė net neegzistuojantį vardą. Bet dabar kai sužinojau, kad esu ragana, o niekas iš mano mamos šeimos neturi magiškų galių, pradėjau galvoti, kad galbūt čia yra kitokia istorija. Nežinau, gal jis galėjo būti ir blogasis burtininkas, galėjo būti ir gerasis, kuris norėjo apsaugoti šeimą, galėjo ir žiobaras būti. Nesupraskite neteisingai, aš nenoriu, kad mano biologinis tėvas grįžtų į mano gyvenimą, man užtenka mamos vyro, kurį nuoširdžiai laikau tėčiu, bet… Norėčiau žinoti tiesą. Todėl man reikėtų, kad patartumėt ar tai daryti verta. Nežinau, gal egzistuoja kokie DNR burtai gal kas o gal man išvis praeitį vertėtų palikti ten kur jos vieta. Žodžiu tikiuosi, kad labai nenugąsdinau, bet man tikrai reikėjo su kuo nors pasikalbėti…
Pabaigusi tokią kalbelę Lina pradėjo nervintis ir šiek tiek gailėtis, juk pirma asmeninių dalykų atskleidė, o jis juk tik profesorius, mokiniai jo darbas tik. Ir šiaip juk labai gerai nepažįsta tik šiaip mokosi. Gal tai buvo ir prasta mintis, jeigu jis ją išjuoks arba kitiem profesoriams pasakys. Ir ką ji galvojo… Tokioms baimingoms mintims sukantis galvoje Lina pakėlė galvą nuo rankų, į kurias žiūrėjo kalbėdama, ir baimingai, bet ir su menkute viltimi būti suprastai pažvelgė į profesorių laukdama atsako.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 19, 2023, 10:40:34 pm
O jis visiškai prašovė. Mergaitė ne apie egzaminus norėjo pasikalbėti. Auris galvojo ar viskas, ką išgirdo tikra. Ir šiaip kodėl ji sugalvojo ateiti būtent pas jį. Gal ir nieko, kai mokiniai ateina su visokiais prašymais. Bet tik ne dabar. Dabar jo laukė vasara. Praeitą vasarą vos neišėjo iš proto, kai Eion pabėgo iš namų. O šią vasarėlę, tik pamanykit jis ir vėl pasiūlė Eion pagyventi pas save. Tiesiog viršijo savo trenktumo lygį. Kodėl vėlėsi į tai antrą kartą? Na, gal buvo ne viena priežastis. Bet visgi. Juk turėjo kitą, tūkstantį kartų paprastesnę išeitį. Bet ne... Jis kaip visada sugalvojo imtis kažko neįmanomo. O dabar šita Varniukė atėjo čia su savo klausimais apie dingusį tėvą. Tai yra pabėgusį tėvą. Jau jaučiu, kad tai bus dar vienas skyrius mano karjeroje. Pagalvojo Senkleris.
- Žinai, yra dvi medalio pusės. Arba tavo praeitis gali tave nuvilti ar išgąsdinti. Jei sužinosi, kad tavo tėvas buvo blogas žmogus. Arba tiesiog, kad jis išėjo dėl kažkokių savanaudiškų priežasčių. Arba galbūt jei rastum savo tėvą sužinotum kažką gero. Galbūt jis turėjo kažkokią priežastį, dėl kurios negalėjo būti su tavimi. Ar tu nebijai, kad tavo praeitis gali tave įskaudinti? Pagalvok. Jei sakai, kad dabar jautiesi gerai. Kad myli savo patėvį. Ar tikrai nori atskleisti tai, ko nežinai. Pamąstyk.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 20, 2023, 11:12:18 am
Išgirdusi, ką pasakė profesorius ji suprato, kad jis yra visiškai teisus. Dabar ištikro turiu gerą gyvenimą, mylinčius tėvus. Ar iš tikro esu pasiruošusi tiesai arba kaip tik nusivylimui, jei nieko nerasiu. Šito deja nežinau…
- Na jūs teisus. Aš iš tiesų nelabai žinau ar gera mintis tiesą sužinot. Ir ar tai išvis įmanoma… Dėl to ir atėjau čia labiau patarimo o ne idėjų kaip ieškot… Kartais atrodo, kad gal ir neturėčiau daryti, nes ir dabar turiu puikią šeimą ir viską… Bet, kažkaip turiu įtarimą, kad vėliau galbūt jausiuosi kaip praleidusi progą kažką išsiaiškinti. O ką jūs pasiūlytumėte daryt? Ar bandyti išsiaiškinti ar tiesiog gyventi kaip gyvenusi?
Lina paklausė su nuoširdžia viltimi, kad profesorius gal ką patars, bet tada jai į galvą dar kartą atėjo, kad… Na kodėl jis man labai padėti norėtų… Juk aš tik įprastinė mokinė, o ir problema ne jo. Tai gal nelabai ir rūpės. Juk tik mokyti jis tikisi, o ne šeimos problemas spręsti. Juk nei moka jam už tai nei ką… Todėl ji pasakė:
- Nors nuoširdžiai profesoriau, nežinau ar jums tai turėtų būti jums labai svarbu… Juk aš viena iš daugelio mokinių ir čia nekasdienis dalykas. Suprasiu jei nei padėti norėsit, nei labai klausytis. Juk nei jums už tai moka, nei turėtų. Atsiprašau, kad taip atėjau. Juk vistiek turbūt svarbesnių dalykų turit ir atostogos ant nosies. Man tiesiog pasirodėte geras, dėl to ir atėjau, bet tikrai neturėjau problemų užkrauti… Atsiprašau.
Tai pasakiusi ji nuoširdžiai svarstė iškart išeiti, bet pamanė, kad nemandagu būtų todėl pasiliko, kad išgirstų reakciją. Bet jau nieko nebesitikėjo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 21, 2023, 02:42:30 pm
- Pasidėliok savo mintyse už ir prieš teiginius. Pagalvok kodėl nori ir kodėl gal nereiktų ieškoti savo tėvo. Kokių minčių bus daugiau, taip galbūt ir elkis. Jei visgi nuspręsi, kad minčių už tėvo paieškas yra daugiau turi susitaikyti ir su tuo, kad gali nusivilti. Nusivilti juo pačiu arba tuo, kad jo nerasi. - Ar jis pats turėdamas mylinčią šeimą ieškotų dingusio tėvo? Gal ir taip. Norėtųsi jam pažiūrėti į akis. Norėtųsi paklausti kodėl nebuvo šalia.
- Progą rasti tėvą manau turėsi visuomet. Suaugusi gal net lengviau galėsi tai padaryti. Bet jeigu labai nori, gal ir įmanoma kažką padaryti. - Tu kasi sau duobę Senkleri. Aš tik dalinu patarimus. Kas sakė, kad aš darysiu ką nors daugaiu? Bet kita vertus, Auriui patiko, kad mokiniai juo pasitiki. Na užsiversdavo kalnus problemų. Bet tada negalvodavo apie savo reikalus. Užsisukdavo darbuose ir negalvodavo apie tai, kas slėgė jį patį. Ir šiaip suprato, jog užsiliko Hogvartse taip ilgai todėl, kad jam patinka dirbti su vaikais.
- Viskas gerai. Pasikalbėti mes tikrai galime. - Pinigai Auriui ne kažin ką reiškė. Jei norėtų, galėtų dirbti nemokamai. Juk yra visa Senklerių Gringotso saugykla. Na taip. Dabar ja nesinaudojo, stengėsi atsiriboti nuo šeimos. Bet visgi pinigai jam nebuvo svarbus dalykas. Ir mokykloje dirbo jis ne vien dėl atlyginimo. Aš geras. Mat kaip. Kad tu žinotum kas aš per vienas. Pagalvojo jis.
- Esu mokykloje, nes mokiniai man yra svarbūs. Taigi jeigu nori su manimi pasikalbėti mes tai tikrai galime ir padaryti. - Dar kartą patikino ją. - Negaliu tau pasakyti kaip geriau elgtis. Tu pati turi susidėlioti savo galvoje kodėl norėtum rasti tėvą. O ar kalbėjai apie tai su savo mama? Ką ji tau pasakojo apie tavo tikrą tėvą?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 26, 2023, 09:51:38 am
Na profesorius iš tikro protingai šneka… Juk iš tikro reikėtų dar pagalvoti. Kas žino ką atrasiu, ir ar man tikrai to reikia… Taip būtų įdomu sužinoti kas buvo mano biologinis tėvas, bet ar vardas ar profesiją kažką jau labai pakeistų? Juk tai nieko nepasakytų, jis vistiek būtų palikęs šeimą… Bet vien sužinoti priežastį kodėl jis mus ir ypač mane paliko… Na tai būtų svarbu. Juk aš tada dar kūdikis buvau, negalėjau būti per prasta… O gal? Galėjo tiesiog norėti sūnaus arba jei burtininkas buvo galėjo tikėtis, kad iš kart parodysiu magiškus sugebėjimus…
- Na jūs teisus. Tikrai reikia labiau viską apgalvoti. Ačiū, kad stengiatės padėti… Tai tikrai malonu. Ačiū.
Ir tai iš ties buvo labai malonu. Buvo smagu būti įvertintai kaip svarbiai, versti dėmesio ir laiko… Ir ta mintis vertė pagalvoti apie vieną iš priežasčių… Na gal svarbiausią… Ji norėjo sužinoti ar tėvas šeimą paliko dėl jos… Ar ji buvo per prasta, ar kad ne berniukas, kad neparodė magiškų sugebėjimų anksčiau ar tiesiog nebuvo pakankamai gera, tokia kokios tikėtasi… Bet ji nuoširdžiai nežinojo ar tai verta sužinoti. Juk jau tokios mintys žeidžia. O jei tai pasirodytų tiesa… Jos širdis būtų sudaužyta daug labiau negu kada galėjo būti sudaužyta iki šiol…
- Na man mama man daug nepasakojo. Tiksliau papasakojo viską ką pati žinojo. O pasirodė, kad ne viskas tiesa buvo. Jie susipažino universitete. Ji studijavo buhalteriją, o jis tariamai kitame universitete teisę. Prisistatė Johno Willsono vardu. Buvo mielas ir jie greitai susidraugavo ir įsimylėjo. Mama sakė, kad jis ją sužavėjo buvo kitoks nei kiti. Po kurio laiko ji pradėjo lauktis manęs. Viskas buvo gerai, bet po kelių mėnesių jis išėjo į darbą ir dingo. Mama kreipėsi į policiją, bet greitai paaiškėjo, kad visi jo dokumentai buvo netikri. Toks žmogus kaip Johnas Willsonas niekada neegzistavo, nelankė teisės universiteto, nebuvo advokatas kaip sakė mamai. Tai buvo keista, nes mama tikrai matydavo ir mokantis ir ruošiantis teismams. Bet juk viską galima suklastoti. Po kurio laiko visi pasidavė ieškoti, nes nebuvo aptinkama jokių pėdsakų. Atrodė, kad toks žmogus niekada neegzistavo. Mama buvo įskaudinta, bet kai man buvo septyneri ji susipažino su mano dabartiniu tėčiu ir po kelių metų susituokė.
Tai pasakiusi Lina apžvelgė savo mintis ir suprato, kad ji daugiau tikrai nieko nežino. Bet tada, lyg kas būtų truktelėjęs už liežuvio, ji beveik be garso sumurmėjo:
- Man nėra labai svarbu kas buvo mano tėvas. Aš tik norėčiau sužinoti ar jis šeimos nepaliko dėl manęs, ar nebuvau jam per prasta, ne berniukas, gal nepakankamai magiška…
Vos tai pasakiusi ji ėmė melstis, kad profesorius nebūtų to išgirdęs… Juk tai viena iš jos didžiausių baimių, nuvilti, nebūti pakankamai gerai… Na ji to atskleisti tikrai nenorėjo…
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 26, 2023, 08:45:46 pm
Dabar jis susitelkęs klausėsi istorijos apie Linos tėvą. Viskas pasirodė kažkaip keista. Kodėl tas žmogus staiga kažkur ėmė ir išrūko? Galvojo raudonplaukis. Ir to žmogaus pavardė lyg ir kažką priminė. Ar tik negalėjo jos kartais matyti ministerijoje? Kažkuriuose sąrašuose. Auris pabandė prisiminti savo darbą ministerijoje. Dokumentus,kuriuos vartė. Ir tuos, kuriuos turėjo matyti. Ir tuos, kuriuos gaudavo neteisėtais būdais.
- Ar tavo mama burtininkė? Ar ji ką nors žinojo apie magijos pasaulį? - Pasitikslino. Auris buvo susitelkęs į mergaitę ir išgirdo jos tyliai tariamus žodžius. Pasidarė gaila jos. Net pats, būdamas jau beveik dvidešimt devynerių metų amžiaus pagalvodavo apie tai, kad tėvas mirus motinai jo ėmė nekęsti. Kodėl? Kodėl Amyras pasirinko alkoholį, kodėl nebandė kabintis. Kodėl nebandė jo išlaikyti. Kartais kai būdavo blogai nusiteikęs tokios mintys užklysdavo į makaulę.
- Lina, negalvok taip. Tavo tėvas galėjo dingti dėl labai svarbios priežasties. Galbūt jis tikrai neturėjo kito pasirinkimo. Neabejoju, kad mylėjo tave. Bet kažkodėl negalėjo pasilikti. - Auris pradėjo galvoti, kad ji labai jauna. Ir dar ją kamuoja tokios mintys. Taigi tėvo paieškos jei nuviltų galėtų labai pakenkti.
- Gal norėtum arbatos arba kakavos? - Pasiūlė manydamas, kad galbūt ji norės dar pakalbėti apie visą tai. O gal net apie ką kitą. Galbūt nukreipti mintis nuo tėvo būtų geras sprendimas. Juk Linai tik vienuolika. Ir priimti tokius svarbius sprendimus dar gal ankstoka.
- Žinai, pagalvok dar gerai. Gal pasitark su mama. Ir jei labai norėsi, apie tėvo paieškas galėsime padiskutuoti kitais metais. - Tiesą sakant buvęs Klastuolis tikėjosi, kad ji kitais metais nenorės liesti šios temos. Dvylika juk irgi dar jaunas amžius.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugpjūčio 26, 2023, 09:18:31 pm
Supratusi, kad profesorius tikrai rimtai vertina jos istoriją Lina kiek lengviau atsikvėpė. Na aišku dabar teks su pasekmėmis tvarkytis, bet geriau nei išjuoktai būt… Išgirdusi profesoriaus klausimą ji suprato, kad savo kilmės nepaminėjo, todėl ištaisė klaidą:
- Ne. Nei mano mama, nei patėvis nėra burtininkai ir nieko nežinojo apie magijos pasaulį iki tol kol negavau kvietimo į Hogvartsą. Ir aš tikrai neprisimenu, kad būčiau atlikusi kažką labai magiško iki Hogvartso.
Paskutinę dalį ji ištarė jau liūdniau ir kiek tyliau. Supratusi, kad profesorius išgirdo ką ji pasakė apie galimą tėvo pabėgimą, Lina tyliai nusikeikė ir kiek susigūžė. Kai pakėlė akis jose maišėsi baimė, netikėjimas, skausmas ir menkutė viltis. Noras tikėti, kad ji yra kam nors pakankamai gera, kad gali būti mylima nebandant įrodyti, kad yra geresnė, gabesnė nei yra. Paprastas bet tuo pačiu ir toks sudėtingai įgyvendinamas noras būti mylimai vien dėl už egzistavimą. Bet ji netikėjo. Jau seniai nustojo tikėti, kad tai bus įmanoma. Todėl tiesiog pasistengė nuvalyti visas emocijas ir suvaldyti balsą.
- Taip visai norėčiau kakavos. Su cinamonu jei nebus per daug vargo.
Jai pasisekė, balsas beveik nedrebėjo. Nors ji ir nebuvo tikra, kad galės ką nors suvalgyti ir išgerti šią akimirką suprato, kad nėra mandagu atsisakyti, beto jei galės išgerti tai jei tikrai pravers cukrus ir šiluma. Įprastai būtų prašiusi žolelių arbatos, bet šį kart jei tikrai reikėjo ko nors stipresnio ir daugiau jėgų suteikiančio. Išgirdusi, kad reikėtų pasitarti apie tai su mama ji tyliai sudrebėjo. Kažkaip jautė, kad jos geriau gal čia nevelti, bent jau kol nieko neišsiaiškins.
- Na nežinau. Nenorėčiau čia mamos velti. Bent kolkas.
Pridūrė supratusi, kad tai neskamba gerai. Juk jai tik vienuolika tai gal ir neleis vienai tvarkytis.
- Nenoriu jos skaudinti ir šitai priminti. Ji mano tėvą tikrai mylėjo, tai nereikia manau jos čia velti kol neaišku ar išvis kas įmanoma išsiaiškinti. Ji dabar laiminga. Negaliu dėl savo smalsumo, ar gal labiau durno proto, kuris nenori palikti praeities, griauti jos laimės burbulo. Ji ir tai nebuvo labai laiminga dėl Hogvartso. Toli nuo namų, pavojinga gali būt. Negaliu taip savanaudiškai daužyt jos širdies.
Tai pasakiusi ji suprato, kad tai tiesa. Gal niekada nejautė pilnos visiškos laimės šeimoje ir kiekvieno žingsnio palaikymo, bet… Tai viskas ką ji turėjo, o ir nebuvo tikra, kad yra verta daugiau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 30, 2023, 12:55:01 pm
Jei mama žiobarė, o tėvas galbūt burtininkas tai ir nekeista, kad žiobariškoji policija jo nerado. Pagalvojo. Bet kol kas savo išvadų nesakė.
- Aš galiu kai ką patikrinti. Bet apie tai pakalbėsim galbūt vėliau. - O gal ir niekada. Pridėjo mintyse.
- Na, bet tu esi šioje mokykloje ir mokytis tau sekasi neblogai. Jauni dar nemokantys naudoti galių burtininkai ir neturi kažin kokių galių demonstruoti. - Būna išimčių. Bet nebūtinai. Pagalvojo Auris.
- Tikrai manau, kad dėl tavo tėvo dingimo nesi kalta. Deja, kartais būna, kad nutinka kas nors netikėto, neplanuoto. Dėl ko turi palikti artimą žmogų. - Matydamas jos nerimą toliau mėgino apraminti. Tada pasiėmė lazdelę ir ėmėsi virti kakavą. Kerais užsivirino vandens. Atsiskraidino puodelį ir visą kitą. Tada suruošė kakavą su cinamonu ir pastūmė puodelį Varniukei.
Ji nebuvo pirmas vaikas norintis nuo kažko apsaugoti savo motiną ar tėvą. Jis pažinojo vaikų, kurie kažko nesakydavo tėvams nenorėdami jų skaudinti. Auriui neatrodė, kad tai labai gerai. Jis manė, kad tėvai ir vaikai turėtų dalintis ne vien džiaugsmingomis akimirkomis. Bet pažinojo ne vieną vaiką, kuris nenorėdamas įskaudinti tėvų slėpė ką nors svarbaus.
- Tai, kad tu nori rasti tėvą nėra kvaila. Tai tau labai svarbu. Suprantu, kad nenori skaudinti mamos tokiais klausinėjimais. Bet ji tavo mama. Ir manau, kad turėtum su ja pasitarti. Aš turiu ryšių ir aš galiu peržvelgti kai kuriuos dokumentus. Gal tavo tėvas buvo burtininkas ir informacija apie jį slypi tik magijos pasaulyje. Ir aš galiu ją gauti. Bent pabandyti pasikapstyti. Bet noriu, kad apie tai gerai pagalvotum. Ir pasikalbėtum su tau artimu žmogumi. Mama. - Ne. Jis pats neketino nieko spręsti. Gal seniau būtų spjovęs į atsargumą. Bet kai anais metais dėl jo sprendimo iš namų paspruko Eion ėmė daugiau apgalvoti tai, ką daro.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugsėjo 02, 2023, 08:50:14 pm
Išgirdusi, kad profesorius gali šį tą patikrinti ir sužinoti Linos mintyse blykstelėjo trumputė vilties gija. Gal visdėlto įmanoma išsiaiškinti, kas nutiko... Dar per anksti kažko tikėtis, bet... Gal? Gal sužinosiu tiesą. Gal jis išvyko ne dėl manęs, gal buvo priverstas... Pagalvojo ir toliau klausėsi, ką kalbėjo profesorius. Ji nebuvo tikra ar jis norėdamas ją paguosti taip kalbėjo, bet ji pasijuto kiek ramiau profesoriui pasakius, kad jauni burtininkėliai nerodo daug magiškų požymių. Taip pat ji kilstelėjo antakius išgirdusi profesorių sakant, kad jai sekasi neblogai. Na taip ji čia mokosi, bet kad neblogai... Nu kažin čia... Išgirdusi, kad profesorius tiki, kad ją tėvas paliko tikrai ne dėl jos kaltės Lina... Na ji negalėjo pasakyti, kad tuo tikėjo. Ne tai būtų per smarku. Bet ji trumpai akimirką leido sau tuo patikėti ir padvejoti. Juk gal? Viskas įmanoma... Turbūt.
Lina stebėjo, kaip profesorius vos keliais lazdelės mostais pagamino kakavą ir tuo žavėjosi. Tai tikrai įspūdinga.
- Ačiū, ... už kakavą.
Lina norėjo padėti už viską, bet paskutinę akimirką sudvejojo ir pasirinko lengvesnę išeitį. Tada nusprendė vis dėlto paklausti.
- Ar jūs nuoširdžiai tikite, kad aš mokausi pakankamai gerai?... Juk... Nei man sekasi pakankamai gerai nei ką... Ir jūsų pamoką pagadinau...
Tai prisiminusi ji paraudo ir susigėdo. Visdar negalėjo sau atleisti. Ji nuoširdžiai nemanė, kad yra verta profesoriaus pagyrimo ar atleidimo, bet mažytė jos sielos dalis, kurios ji nepaisė, norėjo patikinimo, kad ji pakankamai gera, nors kažką daranti gerai, verta šypsenos. Gal ir kokio rūpesčio ar meilės už elementarų egzistavimą, o ne neįveikiamus šeimos reikalavimus ir lūkesčius.
Išgirdusi tai ką profesorius pasakė toliau ji mintyse nusikeikė ir skausmingai užsimerkė. Ne. Ji negali į tai painioti mamos. Nei daužyti širdies nei nuvilti labiau tikrai negali.
- Profesoriau... Aš nežinau, ar tai tikrai tokia gera mintis. Na taip tai man svarbu, bet... Tai nėra kažkas dėl ko manau galinti mamą trukdyti. Juk ji ir tai daug paaukojo, kad geresnį gyvenimą sukurtų, o aš jau ir tai ją nuvyliau... Ir į Hogvartsą patekusi, nes negausiu pripažinto išsilavinimo, kurį galėčiau panaudoti. Nei šansų susirasti tinkamą vyrą, nei dar, bet ką ko ji iš manęs tikėjosi. Neturiu teisės dar ir atimti iš jos tikėjimą susikurtu tobulu gyvenimu ir normalia šeima. Negaliu to padaryti. Atsiprašau...
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugsėjo 07, 2023, 06:21:59 pm
- Nėra už ką. - Nusišypsojo. Ir toliau klausėsi jos. Nusprendė, kad Linai kiek stinga pasitikėjimo savimi. Keista. Ar tai prišaukė tos mintys apie tėvą ar šiaip kas. Ėmė svarstyti.
- O, aš manau, kad tau sekasi gerai. Nesu nei tavo koledžo vadovas ir nežinau kaip tau einasi kitose pamokose. Bet mano pamokoje tau sekasi gerai. Tu puikiai susitvarkei su nakties klajūnais ir šiaip. O dėl tos pamokos tai nesirūpink. Nieko tu ten nesugadinai. Ne tu sugriovei šventyklą. O tai, kad nukeliavai ten anksčiau tebuvo paprasta klaidelė, kuri bet kam galėjo pasitaikyti. - Na, per Aurio pamokas Linai sekdavosi jo nuomone gerai. Tada prisiminė dar šį tą ir pridėjo.
- Sakei, kad kriptose panaudojai bombarda kerus. Tu tik pirmakursė ir tau jie pasisekė. Tai nėra labai paprasti kerai. Ir tai, kad jie tau pavyko rodo, jog tu tapsi gera kerėtoja. - Auris negalėjo suprasti ką jau tokio paaukojo Linos motina dėl geresnio gyvenimo. Aišku, nelabai ką žinojo apie ją. Taigi negalėjo nieko ir sakyti. Bet kol kas nesuprato šito. Ar Lina turi galvoje tai, kad motina ją augino kurį laiką viena? Bet juk kaip motina ir turėjo tai daryti. Auginti savo dukterį. Žinoma, kad labai gaila, jog turėjo auginti dukrą viena. Žinoma, kad turbūt buvo sunku. Ir dar iš mergaitės kalbų jam atrodė, kad motina labai nusivylusi tuo, kad turi dukterį raganą. Gal ji nelabai supranta, kad ir magijos pasaulyje galima pasiekti labai daug dalykų? Auriui pasidarė baugu, kad visas šis reikalas netaptų panašus į Dori atvejį. Bet apie tai galvoti nesinorėjo.
- Lina, magijos pasaulyje tu gali sukurti tokį pat puikų gyvenimą, kaip ir įprastame pasaulyje. Gausi ir išsilavinimą ir darbą. Galbūt atėjus laikui pamilsi kažką ir ištekėsi. Tai, kad tu ragana nėra gero šeimos gyvenimo pabaiga. Jei tavo mamai kyla kokių abejonių dėl tavo gyvenimo pokyčių tai pasakyk jai, kad galiu su ja apie visą tai pasikalbėti. Paaiškinti apie gyvenimą burtininkų pasaulyje ir atsakyti į jos klausimus. Na, o dėl tavo tėvo... Negaliu kažko spręsti. O tu dar labai jauna ir aš nenorėčiau, kad tos paieškos nuviltų tave. Jeigu nenori pasikalbėti su mama. Tada šį klausimą galėsime iškelti kai būsi vyresnė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugsėjo 12, 2023, 12:18:16 pm
Lina karpydama ausimis klausėsi kaip profesorius apibūdina jos darbą pamokose. Ir stebėjosi gerokai. Na taip, ji sugebėjo sutvarkyti su nakties klajūnais. Nu, bet lengva nebuvo. Ji norėjo pasijusti laiminga. Nors trumpai. Kad ir kaip tai būtų pavojinga. Už minutę ramybės, meilės ir palaikymo ji būtų pardavusi sielą. Bet ji žinojo, kad to nebus. Mamai ji nebus pakankamai gera, o ir magijos ji nesupras. Patėvį ji myli. Ir jis ją. Tuo ji buvo tikra. Bet nuo mamos ir močiutės skaudžių žodžių jis gi apsaugot negali...
Tai, kad jai pavyko atsispirti tebuvo įgytas įtarumas, kad niekas negali būti taip gerai ir taip ramu. Na bet dar profesorius patikino, kad ne ji šventyklą sugriovė. Tas gerai. Reiks patikėti. Tai pasirodo profesorius linkęs atleist ir pamiršti. Net keista kažkaip... Nu bet patikėsim. Tai pasirodo, kad bombarda sudėtingi kerai. Nu gal... Aš tik prisiminiau juos iš kažkur. Skaičiau, nepamenu kur...
- Na dėl klajūnų. Taip man pavyko. Bet spėju čia atsitiktinumas. Aš tiesiog nesu tikėti laime ar jos sulaukti. Turbūt įtarumas padėjo. Nėra čia įgūdžiai. Bet ačiū. O dėl bombarda kerų, tai buvau kažkur apie juos skaičiusi. Tiesiog strese prisiminiau...
Ji toliau klausėsi profesoriaus. Nu buvo malonu girdėti, kad jis tikėjo, kad Lina turi šansą tapti gera kerėtoja. O poto jis pradėjo kalbėti apie Linos mamą.
Ir Lina nuoširdžiai pasigailėjo, kad apie tai prasitarė. Nu tai asmeninis reikalas ir nereikia profesoriui į santykius nosies kišti. Nu bet tu čia atėjai su prašymu dėl tėvo. Bet ne. Dėl mamos tai neturi teisės nosies kišti. Ot ir galva.- mintyse ją pašiepė piktas balselis. Na ir buvo jis teisus. Neturi ji teisės nieko sakyt.
- Na aš suprantu, kad buvimas ragana nesugriauna nei šansų šeimą sukurti nei ką. Bet... Tiesiog tai nesutampa su mamos mano gyvenimo vizija. Nei močiutės, nei kitos šeimos. Jie tikėjosi, kad puikiai pabaigsiu mokyklą, poto stosiu į mediciną ar buhalteriją ir tesiu šeimos tradiciją. Tobula dukra su tobula šeima, išsilavinimu, draugais, reputacija, elgesiu.-
Paskutinė dalis nuskambėjo su kartėliu pagieža ir iš visų jėgų slepiamu liūdesiu.
- O gavo jie keistuolę kažkokią. Nei protinga, nei gabi, nei draugų turėjo. O dabar dar drįso išvažiuoti į kažkokią mokyklą keistuoliams. Tai sugrioviau visus lūkesčius. Nors niekada ir neturėjau šansų įtikti...
Paskutinė dalis buvo šnabždesys pro ašaras.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugsėjo 14, 2023, 07:08:18 pm
- Nakties Klajūnai sunkiai veikia valingus žmones. Tai nėra atsitiktinumas. Kartais tiesiog kai kurie turi gebėjimų jiems atsispirti. Ir taip. Bombarda sunkūs kerai ir mažai pirmakursių net stresinėmis aplinkybėmis galėtų juos iššaukti. - Dabar Auris matė antrakursę Dori. Lina jam priminė tą mergaitę. Iškilo prisiminimas, kaip vedė ją į vaikų nnamus. Bet aš tada tikrai negalėjau pasirūpinti Dori. Pats buvau įklimpęs. Dabar Dori jau užaugo. Na, bent jau ūgtelėjo. Bet prisiminimai apie ją jaunesnę niekur nedingo. Dabar Lina juos prišaukė. Kodėl tėvai taip elgesi su savo vaikais? Kokį tūkstantąjį kartą paklausė savęs mintyse.
- lina, tavo mama nepažįsta magijos pasaulio. Gal ji nesupranta ko gali jame pasiekti. Juk čia irgi gali studijuoti mediciną. O ar išvis tu norėjai kada nors ją studijuoti? Ir čia gali visko siekti. Su tavo mama gali pasikalbėti bet kuris mokytojas, nebūtinai aš. Tai mūsų darbas. Gal ji turi klausimų apie magijos pasaulį ir būtų galima į juos atsakyti. Ir ji suprastų, kad viskas yra gerai.
Buvo gaila mergaitės. Būtų ją apkabinęs, paguodęs. Bet to nedarė. Nes neturėjo artimo ryšio su ja. Šitiek daug su ja kalbėjosi pirmą kartą gyvenime. Ir kol kas Auris nebuvo tikras kaip geriau galėtų Varniukei padėti.
- Nebūna tobulų žmonių Lina. Niekas nėra tobulas. Man atrodo, kad tavo mama nerimauja nes nežino kur tu patekai. Tai ir jai nauja. Bet tai tikrai galima pataisyti. Reikia tik jai paaiškinti. - Gal ir Dori tėvams buvo galima paaiškinti. Bet gaila, kad tais laikais, kai Dori tėvai dar ją augino Aurio nebuvo mokykloje. O jei ir būtų buvęs kažin ar būtų ką keitęs.
- Visi žmonės turi kokių nors baimių, kas nors jiems nesiseka, visi turi dvejonių dėl ko nors. Niekas nėra tobulas. Ir negalvok, kad tu kuo nors blogesnė už kitus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Rugsėjo 18, 2023, 04:14:04 pm
Išgirdusi, kad Nakties Klajūnai sunkiai veikia valingus žmones Lina kiek nustebo. Nelaikė ji savęs valinga, net priešingai. Juk nei tėvų spaudimui ir norams priešinosi, nei ką. Nu bet negi čia pradėsi su profesoriumi ginčytis... Nepagarbu gi. O ir sutikti lengviau. Gal net pabandyti tikėti. Nors ne. To jau perdaug...
- Na taip... Spėju, kad mama nesupranta magijos pasaulio. Bet nemanau, kad ji nori suprasti. Tai tiesiog kertasi su jos įsivaizduojamu gyvenimu, kurį turėčiau gyventi. Todėl jai tai ir nepatinka, jai aš turėčiau būti tobula dukra, niekad neprieštaraujanti, gyvenanti pagal jos nustatytą planą su puikia karjera ir šeima. O aš to gi nepasieksiu dabar. Vadinasi neįtinku jai taip kaip turėčiau. Nesvarbu, kad niekada to nesugebėjau... Ir ne, aš niekada nenorėjau studijuoti medicinos. Niekada manęs netraukė nei ligos, nei gydymas, nei padėjimas žmonėms. Aš tiesiog norėjau būti laiminga ir nors kažkam būti pakankama... Ir visdar to norėčiau... Bet jei šeimai tai mamai su močiute niekad neįtiksiu, net jei sakysiu ir darysiu viską ką nori jos girdėti... Niekada to nepakaks. Na bent patėvis mane nuoširdžiai myli... Tikiuosi.
Tai pasakiusi Lina kiek pasigailėjo, kad tiek atviravo, bet... Nu žodžių neatsiimsi. O ir kažkodėl ji pasitikėjo profesoriumi. Todėl nesigailėjo labai baisiai tai atskleidusi.
Toliau klausydama ji pasijautė taip lyg profesorius skaitytų jos mintis.
- Aš suprantu, kad niekas nėrą tobulas. Bet ką daryti jei reikalaujama tobulumo ir net nesvarstoma, kad gali būt kitaip?...
Paskutinis sakinys nuskambėjo, kai retorinis klausimas, bet Lina ištiesų norėjo sužinoti atsakymą į jį. Ji žinojo, kad tobula nebus, bet gal įmanoma būti užtektina? Nors kažkam?...
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Rugsėjo 22, 2023, 09:40:22 pm
Norėjosi pasakyti, kad tai Linos, o ne mamos ar močiutės gyvenimas. Kad jai reikės jį gyventi, eiti savu keliu. Bet nežinojo ar gali taip kalbėti.
Ar Linos mama nori, kad dukra pildytų jos neišsipildžiusias svajones? Atrodė būtent taip. Matyt pati be tėvo augindama vaiką gyveno ne per lengviausiai. Gal nepasiekė ko norėjo ir dabar reikalavo kažko iš savo vaiko. Bet taip negalima. Juk negalima.
- Žinau, kad norėtum,kad mamai patiktų tai, ką tu darai. Gal taip ir bus. Gal dabar ji nesupranta, kad net būdama ragana tu turi visas galimybes kažko pasiekti. Man visgi atrodo, kad tavo mamai reiktų pakalbėti su kažkuo iš magijos pasaulio. Tavo mama suaugęs žmogus ir galbūt supras, kad gyvenime nebūna viskas kaip suplanuota, kaip labai norėtųsi. - Galbūt jos mama užsidarys savo noruose ir niekas nepasikeis. Bet Senkleris nenorėjo taip šnekėti. Baisu. Juk jei taip ir toliau Lina ir mama nutols viena nuo kitos. Turbūt abi jausis vienišos.
Į jos klausimą norėjo atsakyti taip. Spjauk į visus, kurie reikalauja iš tavęs tobulumo. Gyvenk taip, kad pačiai patiktų. Siek to, ko pati nori. Nes tai tavo gyvenimas. Bet irgi juk negalėjo šitaip šnekėti.
- Lina, suprantu, kad nesijaustum laiminga jei negyventum taip, kaip nori mama. Nesijaustum laiminga ir tada, jei gyventum kaip ji norėtų. Bet žinai, tu turi savo gyvenimą. Dabar dar tik mokaisi, bet ateis laikas ir tu gyvensi savarankiškai. Niekas kitas už tave nenugyvens tavo gyvenimo. Labai skaudu, kai atrodo, jog neišpildai mamos norų. Bet ir tu esi žmogus su savo norais, svajonėmis. Rasi žmonių, savo bendraminčių. Tada nereikės siekti kažko, ko nenori, nereikės verstis per galvą, kad taptum kažkam tobulu žmogumi. Jūs su mama turite pasistengti rasti kažkokį sprendimą, kuris patiktų abiem. Ir tavo mama turi derintis prie tavo norų. Ne vien tu prie jos.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Spalio 01, 2023, 11:10:33 am
Lina klausėsi profesoriaus. Buvo nuoširdžiai baisu, kad dabar jis žino jos baimes, šeimos bėdas ir nesaugumo priežastis. Bet šiek tiek buvo ir lengviau. Pirmą kartą gyvenime išsipasakoti, pasipasakoti suaugusiajam. Ir sulaukti išklausymo, nuoširdaus patarimo. Kad ir kaip tai buvo keista ji jautėsi šiek tiek geriau. Galėjo blaiviau vertinti situaciją, įsiklausyti į profesoriaus žodžius.
Ji pasiklausė, pasistengė įsiklausyti ir nuoširdžiai priimti į širdį. Ji suprato, kad atėjusi patarimo ir turi jį išklausyti. O jei pavyks ir pasivadovauti. Jei to nepadaryčiau, tai kam švaistau profesoriaus laiką. Tai teks pasimokyt pabandyti. Juk to ir norėjau... Taip galvodama ji gurkšnojo kakavą, klausėsi profesoriaus ir galvojo. Na taip, gal mamai ir reikėtų su kokiu profesoriumi pasikalbėti. Juk gali ji nesuprasti, nemėgti to, kad aš ragana, juk ne to norėjo man... Bet juk į Hogvartsą išleido. Aišku neįtin noriai, juk ne įdealus gyvenimas "normaliame ir saugiame pasaulyje". Bet ji mano mama yra... Gal jai tai praverstų? Na bent abejoju ar pakenktų.
- Na profesoriau, man atrodo, kad gal jūs ir teisus... Gal iš tiesų mamai reikėtų su kažkuo iš magijos pasaulio pasikalbėti. Nežinau aš ar tai ką pakeis. Gal jai vistiek atrodys, kad netaip gyvenu. Bet gal tai jai padės su tuo susitaikyti? Gal nieko iš manęs nebesitikės? Galėsiu gyventi ramiau?
Ji to nuoširdžiai norėjo. Lašelio laisvės. Priėmimo ir nuoširdaus palaikymo nesitikėjo. Tik ne iš mamos. Kam neįmanomo tikėtis. Bet susitaikymo viltis dar drįso. Gal tai ir bus įmanoma, gal ne. Bet ji dar leido sau tikėtis.
- Na o dėl laimės... Na jūs teisus. Nesijausčiau aš laiminga taip gyvendama, bet... Nuoširdžiai... Aš suprantu, kad užaugsiu. Ir, kad gyvenimą turėsiu. Bet kiek jis bus mano? Juk vistiek su mama dažnai matytis turėsiu. Nesitikiu, kad kas pasikeis. Vistiek turėsiu jai kiekvieną žingsnį atsiskaitinėti, dažnai lankytis ir panašiai. Gal pas mus taip įprasta. Mama dabar irgi neišsikėlė nuo savo tėvų. Reguliariai lankytis privalu yra. Pakvietus pavalgyti ar dar kažko viską mesti ir šokti yra kaip ir tikimasi. Net nesvarstoma kitaip... Beto, kartais atrodo, kad pasidavus mamai gyvenimas lengvesnis būtų... Mažiau sprendimų, mažiau atsakomybės. O jei ir pavyktų išsilaisvinti iš mamos kontrolės. Ar tai verta? Sunaikinti pakenčiami ryšiai su šeima ir gyvenimas kurio norėčiau. O jei be nurodymų nemokėsiu jo sukurt? Pasimesiu, susimausiu. Galiausiai teks grįžti pas tėvus. Juk šiaip... Abejoju ar aš egzistuoju be jų leidimo. Visada galvoti, ar neklystu, nepažeidžiu kažko. Kasdienybė. Gal ir negera, bet įprasta. Saugi...
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Spalio 09, 2023, 04:57:17 pm
- Taip. Tu bent pabandysi. Svarbiausia yra pabandyti kažką keisti. Todėl man atrodo tikrai reikėtų, kad tavo mama susisiektų su kuriuo nors mokytoju ar direktore. O ką žinai, gal jai tikrai palengvės ir ji supras, kad tavo gyvenimas gal bus ir kitoks, nei ji planavo. Bet irgi geras. - Žinoma, galėjo būti ir taip, kad Linos mama užsispyrusi nenorės nieko kito girdėti. Bet vis tiek pabandyti jo nuomone tikrai reikėjo.
Išklausęs ką dar Lina norėjo pasakyti susimąstė. Galvojo, kad Linos mama neišsikraustė ir nesusikūrė labiau atriboto gyvenimo nuo savo pačios motinos todėl, kad viena augino vaiką. Ir turbūt buvo priklausoma nuo savo mamos. Kažin kas bus toliau. Juk ji dabar jau turi vyrą. Ir tas vyras gali panorėti išsikelti kur kitur. Ir šiaip lengviau. Nes dabar Linos mama turi daugiau laisvės. Pirma, turi vyrą, kuris gali jai padėti, o ji gali jam pagelbėti kai reikia. O antra, Lina daug laiko leidžia mokykloje. Todėl jos mama gali daryti kažką, ko negalėjo seniau. Gal mokytis, dirbti. Kažką keisti savo gyvenime. Juk nereikia prižiūrėti mažos dukrelės. Taigi galėjo nutikti ir taip, kad Linos mama pati išsilaisvins iš Linos močiutės kontrolės. Bet tuos apmąstymus vaikinas pasiliko sau. Jau ir taip jam pasirodė, kad mergaitė kaltina save dėl to, kad mama turėjo rūpesčių. Taigi jei pateiktų jai viską, ką čia apgalvojo turbūt tik pagilintų tą jausmą.
- Tu dar labai jauna. Ir laikas, kada tau teks sukti galvą kaip ir kur gyventi dar ateis ne greitai. Nežinia ką tu galvosi po pavyzdžiui penkerių metų. Arba vėliau. Žinoma, kad saugu ir ramu gyventi įprastai, kai svarbius sprendimus už tave priima kas kitas. Bet gal paaugusi tu visai to nenorėsi. Kartais žmonės padaro kažką klaidingą. Tada bando iš naujo ir iš naujo. Aš pavyzdžiui savo gyvenime irgi priėmiau tokių sprendimų, kurių gailiuosi dabar. Nereikia bijoti klysti. Svarbu iš klaidų kažko išmokti. Man atrodo, kad dabar tau reiktų taip smarkiai nesijaudinti. Žinok, kad jei kas pasisuks ne taip, kaip tu planavai tikrai nebūtinai turėsi grįžti pas mamą ir gyventi kaip ji nuspręs. Užaugusi ir turėdama daugiau laisvės tu galbūt rasi kitokių sprendimų. Mama visada tau galės patarti, žinoma. Bet sprendimą galėsi priimti tu pati. Taip. Tavo tėvai suteikė tau gyvybę. Tavo mama tave užaugino. Bet ir tu esi žmogus. Turi savo nuomonę ir norus. Ir aš jau sakiau, kad mama turėtų pabandyti derintis ir prie tavęs. Ne vien tu. - Pabaigė ilgą kalbą Senkleris.
- Tu dar nežinai kaip viskas bus, kai užaugsi ir sulauksi pilnametystės. Kol kas man atrodo reikia pabandyti išspręsti tą problemą, kad mamai nepatinka tai, jog tu raganaitė. Ir jos nuomonę turėtų pabandyti pakeisti koks nors burtininkas iš Hogvartso.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Lina Catamans Spalio 12, 2023, 01:03:59 pm
Liną profesorius tikino, kad kažką keisti reikia ir ji po truputį ėmė tuo tikėti. Ji didėlės vilties neturėjo, kad kažkas keisis bet visdėlto nusprendė pabandyti. Kiek pasvarsčiusi nusprendė parašyti mamai laišką ir pasakyti, kad su ja norėtų pasikalbėti profesorius. Bet kaip tai suformuluoti? Juk negali tiesiog rašyti, kad profesorius nori aptarti jos per griežtą požiūrį ir nelabai didelį džiaugsmą, kad Lina yra ragana. Ne ji to daryti negali... Tai kaip čia padarius? Profesoriaus nuvilti ji nenorėjo. Jis gi stengėsi padėti. Todėl ji pasakė:
- Gerai, profesoriau. Aš parašysiu mamai ir pasakysiu, kad norėtumėte, kad jūs ar koks kitas profesorius su ja pasikalbėtų. Tik kaip man tai suformuluoti? Juk negaliu rašyti, kad norite pasikalbėti apie jos griežtumą ar nelabai didelį pritarimą magijos pasauliui ir mano gyvenimui jame...
Tai iš tiesų buvo geras klausimas. Juk ji neturėjo labai gero ryšio su mama. Na taip atostogoms grįždavo, kelis laiškus parašė, bet vistiek. Negalėjo tokio dalyko kaip niekur nieko parašyti. Mama iš karto pagalvotų, kad Lina susimovė ar kažką prisidirbo. Taip nuviltų dar labiau. Atrodytų, kad netik negyvena įprasto gyvenimo, bet ir neįprastame sugeba susimauti. Nelabai gerai...
- Na ir dėlto jūs teisus. Pabandysiu nebijoti klysti. Gal pavyks. O gal pasimokysiu. Negaliu to pažadėti. Bet pažadu, kad pabandysiu.
Tada ji išklausė ką profesorius turėjo pasakyti ir padėkusi atsisveikino ir patraukė į pelėdyną išsiųsti laiško mamai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Spalio 12, 2023, 01:53:17 pm
- Ir gerai. Pabandyk. - Auris susimąstė kaip ji viską galėtų savo mamai pateikti. Po minutėlės pasakė.
- Tiesiog parašyk jai, kad Hogvartse praleidai visus metus. Na beveik metus. Ir tiesiog paklausk, ar jai būtų įdomu ką nors išgirsti apie tavo pažangą per tuos metus iš kurio nors tave mokiusio mokytojo. Dar gali parašyti, kad tas mokytojas galėtų atsakyti į tavo mamai kilsiančius klausimus. Apie tavo ateitį, karjerą magijos pasaulyje. Tada tau nereikėtų sakyti, kad mes apie tai kalbėjomės. Jei to nenori. Taip ir išsivystytų tas pokalbis su tavo mama ir būtų galima aptarti viską, kas ją neramina. - Žinojo, kad jei reikės pats ir pakalbės su Linos mama. Juk vis tiek nebevyks niekur su savo draugais muzikantais. Taigi jei reikės galės ir pakalbėti su jos šeima. Vis tiek reikės mokyti Kają, be to yra Eion. Taigi kodėl negalėtų ir Linos įterpti į kurią nors dieną. Be to juk gerai žino kas konkrečiai dedasi jos šeimoje. Nes Lina pati papasakojo. Taigi gal galėtų viską Varniukės mamai paaiškinti suprantamiau.
- Viskas gerai. Pažadėti nieko ir nereikia. Tiesiog pagalvok apie viską. Ir prisimink, kad klysti gali visi. - Pabaigė pokalbį.
- Iki. Ir jei dar ko nors reikės užeik. - Lina išėjo. Auris išplovė jos puodelį ir išėjo pasivaikščioti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Timotis Senkleris Spalio 12, 2023, 04:59:04 pm
Timotis Hogvartse gyveno jau beveik šešis mėnesius. Iš esmės tiek pat laiko - ir be tėvų. Dabar Timotis žinojo, kad niekas jo neturėtų mušti. Tačiau vis tiek to bijojo. Viduje nuolat būdavo tam pasiruošęs, o jei kažką pasakydavo ar padarydavo ne taip - iškart laukdavo smūgio.
Jis negalėjo pasakyti, kad jam nepatiko gyventi su broliu Auriu ir leisti laiką Hogvartso pilyje, kuri, pasirodo, yra žymiai didesnė nei salė, kurioje jie valgo. Tačiau Timotis vis tiek buvo labai pasiilgęs mamos, tėčio ir namų.
Vaikas atrodė nekalbus ir baikštus. Ypatingai jis prisibijojo to, kas juo labiausiai rūpinosi - savo brolio Aurio. Todėl, kad anksčiau jį stipriausiai mušdavo vienas artimiausių žmonių - didelis raudonplaukis vyras. Auris irgi toks buvo, nors ir ne tėtis.
Brolis stengėsi mokyti Timotį įvairiausių dalykų. Ir jis mokė berniuką ne taip, kaip tai darydavo tėtis ir mama. Jis vaikučio nebardavo, nebausdavo, o stengdavosi jam viską paaiškinti ir parodyti ramiai, neskubėdamas. Ir įdomiai.
Timočiui patiko sužinoti naujų dalykų, tačiau jis vis tiek labai bijojo suklysti, todėl ne visada išeidavo tinkamai susikaupti. Bet dabar Timotis žinojo daug daugiau žodžių, net galėjo įvardinti augalus, maistą, gyvūnus, spalvas. Nors dar ne visus, žinoma. Ir dabar Timotis žinojo, kiek jam metų. O šiuo metu buvo penkeri.
Penkiamečiui ypatingai patiko vienas dalykas. Magija. Širdyje jis buvo smalsus vaikas. Tačiau baimės, jos užlipusios laipteliu aukštyn, tad to susidomėjimo Timotis kitiems, o ypač broliui Auriui, nerodė. Be to, atmintyje sukirbėdavo atsiminimai apie tai, jog tėtis, prakalbęs apie magiją, labai supykdavo.
Vaiko mintyse nuolat kildavo įvairių klausimų, kurie susiję ne tik su magija. Bet tie klausimai likdavo garsiai nepaklausti. Tad Timotis tenkinosi tuo, ką jam pats papasakodavo Auris. Nors kelis kartus Timotis yra ir pats paklausęs, bet ne Aurio, o sutiktų vaikų ligoninės sparne arba bibliotekoje, kai brolis nuvesdavo jį pabūti pas tetas, nes turėdavo reikalų.
Dar Timotis labai mylėjo gerų plaukų berniuką, kuris gyveno brolio Aurio namuose. Timotis niekada nepamirš, kaip gerų plaukų berniukas Eion jam davė saldainį ir pasakė suvalgęs cukrų dar patį pirmą kartą, kai jie susitiko. Tačiau Timotis nelabai matydavo Eion, nors ir kaip norėtų. Beveik jo nesutikdavo nei pilyje, nei brolio namuose, kai visi juose būdavo.
Timočiui patiko naktis. Taip, jis buvo mažas vaikas. Bet ta ramybė, kuomet jis atsiguldavo į lovelę. Tamsu, tylu ir saugu. Mėgstamiausias vaiko metas. Timotis norėdavo, jog Auris užmigtų pirmas. Tačiau taip nutikę buvo vos kelis kartus. Tiksliau - tris. Aišku, Timotis nemokėjo suskaičiuoti, bet buvo trys kartai.
Pirmą kartą Timotis išgirdo, kad brolis giliai kvėpavo ir suprato, kad šis pirmas užmigo. Tada vaikas pasivaikščiojo po miegamąjį ir pats nuėjo miegoti.
Bet po to ryte jam kilo mintis. Jis visada žiūrėdavo į Aurio burtų lazdelę ir ja žavėdavosi. Buvo net įsiminęs kelis burtažodžius. O jeigu broliui Auriui užmigus Timotis nueitų į kabinetą ir ten pažaistų su lazdele? Nuo tos dienos vaikas stengėsi kiekvieną naktį pirmas neužmigti, bet jam tai padaryti pasisekė tik po maždaug mėnesio. Tada penkiametis nuėjo į kabinetą ir paleido iš burtų lazdelės žiežirbas. Išsigandęs, jog brolis Auris neišgirstų, nepabustų, tada Timotis grįžo miegoti.
O trečias kartas, jis buvo pats geriausias. Timotis kabinete pabandė uždegti burtų lazdelės gale šviesą. O tada - ją užgesinti. Ir jam pavyko! Ir tuomet vaikas vaikščiojo Hogvartso koridoriais. Kalbėjosi su paveikslais. Kurie jam net padėjo surasti apsigynimo nuo juodosios klasę, nes buvo paklydęs.
Apie dar vieną tokį nuotykį Timotis svajojo kas vakarą, bet nuolat užmigdavo pirmas. Tačiau ne šiandien. Šiandien Timotis gerai numigo vakarop. Nes dieną brolis turėjo reikalų ir nuvedė Timotį į biblioteką. Bibliotekoje vaikui labai patiko, nes ten dirbo labai gera teta, ateidavo gerų žmonių ir buvo vaikiškų knygų lentyna. Bet penkiametis ten pavargdavo, todėl po apsilankymo bibliotekoje užmigo. O Auris atrodė itin pavargęs. Regis, jis vos padėjo galvą ant pagalvės ir užmigo.
Timotis nežinojo, tačiau šią akimirką buvo be dvidešimt minučių vienuolika. Jis tyliai išlipo iš lovos, atsargiai paėmė brolio burtų lazdelę nuo spintelės prie brolio lovos. Tada išsliūkino iš miegamojo, o galiausiai - iš kabineto bei klasės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Spalio 14, 2023, 05:48:38 pm
Kažkokiu būdu praėjo jau pusmetis, kaip jie gyveno Hogvartse. Tai buvo labiausiai Aurį išvarginęs laikotarpis. Nes vis dar stengėsi palaikyti ryšius su mokiniais, vesti pamokas ir aišku rūpintis broliu. Kurį reikėjo išmokyti visokiausių dalykų. Turbūt blogiausia buvo, kad Timotis dar bijojo Aurio. O jam beliko tikėtis, kad laikas tai pakeis. Dėl tų baimių mokyti vaiką buvo sunku. Nes jis jaudindavosi, bijojo klysti.
Dabar jei reikdavo kažkur išeiti vaikutį palikdavo bibliotekoje. Neįtikėtina, bet jie su bibliotekininke atrodo paskelbė tylias bežodes paliaubas. Tai rodė pora dalykų.
Kartą, vieną dieną, kai neturėjo pamokų sėdėjo su Timočiu bibliotekoje. Jam davė pavartyti knygelę. O pats taisė vaikų rašinius. Ir užmigo vidurį dienos. Pasiguldęs galvą ant stalo. Kai po neilgo laiko krūptelėjęs pabudo rašinius rado gražiai sudėtus. Nuo žemės buvo pakeltas ir tas, kurį per miegus išmetė, kurį ir taisė prieš užmigdamas. Pats buvo apklotas užtiesalu, kurių būdavo padėta bibliotekoja ant krėslų. Nutarė, kad tai bus bibliotekininkės darbas ir nustebo.
O dar kitą kartą surinko būrelį knygų nekenčiančių vaikų. Su jais įsteigė lyg ir kokį skaitytojų klubą. Pats rinko jiems knygas, kurias turėtų perskaityti per tam tikrą laiką. O paskui apdiskutuoti. Manė, kad gal taip vaikus pripratins prie knygų. Taigi vieną kartą jie įsitriukšmavo. Nes aptarinėjo knygą apie kvidičą. Į tą skyrių, kur jie sėdėjo užsuko bibliotekininkė. Bet šį kartą nesiraukė, neprunkštavo ir nežiūrėjo į Aurį žudančiu žvilgsniu. Tiesiog pasiėmė kažkokią knygą, kurios matyt paprašė koks mokinys ir paliko juos ramybėje. Taigi Auriui atrodė, kad dabar tarp jų paliaubos.
Senklerio nelaimei teko nemažai bendrauti su tėvu. Nes tas kartais pamiršdavo atsakyti į kokius nors Aurio klausimus. Taigi siųsti laiškus turėdavo dar ir dar kartą. Bandė aiškintis ką vaikas mėgsta, dar klausinėjo apie jo mąmą ir visokias kitokias smulkmenas. Stengėsi neišlieti neapykantos tėvui tuose laiškuose. Nes jei rašydavo jam normaliai, be kažkokių kaltinimų, tai tada gaudavo išsamesnius atsakymus į savo laiškus.
Sužinojo, kad Laura buvo rudenį atsidūrusi ligoninėje dėl perdozavimo. Paskui ją paleido. Dabar ji prastos sveikatos. Ir kaip rašė tėvas visai nusilpusi.
Citata
Tikra rakštis, prakeikta narkomanė. Per dienas tyso lovoje ir spokso į lubas ir seilėjasi. Visai nesveika jau. Jokios naudos. Net pinigų nebeparneša. Išgabenk ją iš namų. Pasiimk ją, man ji trukdo. Aš jos nebemaitinsiu už savo pinigus. Arba atsiųsk man pinigų Auri. Man reikia pinigų ar tu nesupranti?
Ir taip toliau. Ir taip toliau. Ir kai Amyras taip rašinėdavo Auris turėdavo kantriai ką nors jam aiškinti. Nes kitaip tėvas užsiraukdavo ir dingdavo. Na, bet atrodo daugmaž išsiaiškino viską apie Timotį. Taigi tą susirašinėjimą galės ir pabaigti. Svarstė apie tą moterį Laurą. Kuri galimai skaičiavo paskutinias savo dienas. Paimti jos tikrai neketino. Galvojo, kad gal iškvies žiobarišką policiją. Turbūt tėvas mušą ją. Taigi sės į kalėjimą. O ją gal išveš į kokį centrą. Juk tėvas negalės nieko pakeisti. Neturi burtų lazdelės, todėl ir žiobarai su juo susidoros. O likę Senkleriai jo nuomone nesidomės žiobariškos policijos darbais ir nežinos, kad Amyras kalėjime.
Buvo naktis. Šį kartą atsigulė ir vos ne iškart užmigo. Miegojo ramiai. Nieko nesapnavo. O būdavo naktų, kai sapnuodavo, kad vėl yra vaikas ir viskas sukasi iš pradžių. Tada vartydavosi, blaškydavosi ir kalbėdavo per miegus.
Bet dabar maloniai užmigo.
Bet greitai pabudo. Pasiražė. Atsisėdo lovoje. Buvo įpratęs kartais pažiūrėti ar Timotis miega. Pataisydavo jo antklodėlę, paglostydavo galvą, jei matydavo, kad neramiai vartosi. Senkleris žvilgtelėjo į brolio lovą ir krūptelėjo. Ji buvo tuščia.
- Timoti, - Tyla. Jis norėjo pasišviesti. Ant spintelės turėjo būti lazdelė, bet nebuvo. Nebuvo nei jos nei brolio.
Auris išlipo iš lovos. Be burtų negalėjo užsidegti šviesos. Negalėjo uždegti deglų, nes neturėjo degtukų. Bet tada prisiminė, kad turi kažkur žieptuvėlį. Jį rado greitai ir uždegė žvakę. Ja pasišviesdamas aplakstė kambarį. Gal Timotis pasislėpė po lova ar spintoje. Gal susapnavo košmarą. Bet ne. Nubėgo laiptais žemyn, bet irgi aptiko tuštumą. Klasėje jo irgi nebuvo. Taigi vaikinas išdūmė iš kabineto. Vilkėjo tik pižamą. Atrodė apsimiegojęs ir išsigandęs.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 11, 2023, 08:11:50 pm
Timotį paliko viršuje pažaisti. O pats sėdėjo kabinete ir laukė Eion. Nežinojo koks šį kartą vaikinukas ateis. Ar labai piktas, o gal jau aprimęs. Žinojo tai, kad šį vakarą jų kurtasis ryšys turbūt turės išlaikyti egzaminą.
Kaip ir sakė pamokoje tai nebuvo areštas. Tai turėjo būti pokalbis apie tai, kad savo veiksmus reikia valdyti. Per dieną prisiminė ir tai, kad kaip tik į tą patį Ikelą, dėl kurio kilo kivirčas Eion sviedė varžtą jau seniai per vieną žiobarotyros pamoką. Tai papasakojo Juzefas. Ir kodėl gi vaikinukas taip padarė? Kokiu tikslu vedinas? Auris buvo tikras, kad šiandien ne Ikelas nudažė jam plaukus. Ir net jeigu tai jis. Mesti bombelės į veidą negalima. Ir Eion tai turės suprasti. Taigi sėdėjo ir laukė jo. Buvo tikras, kad Eion pasirodys.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 11, 2023, 10:07:27 pm
Ne areštas. O tai kas, jeigu ne areštas? Jeigu jis turi ateiti į profesoriaus kabinetą, kai to nenori, vadinasi, tai yra areštas. Ir Auris... Ne. Profesorius Senkleris turės paaiškinti, už ką skyrė tokią bausmę. Ir kažkodėl Eion negirdėjo, kad profesorius pokalbiui būtų pasikvietęs ir Ikelą. O tai jau buvo visai nesąžininga. Anas gali tyčiotis ir žemintis, bet štai Eion vos tik pabando apsiginti, iš karto yra baudžiamas? Žymiai geriau apie šitą profesorių galvojęs klastuolis dabar jautėsi ne tik nusivylęs, bet ir išduotas. Akivaizdu, kad artėjančias atostogas teks praleisti kažkur. Et, ir kam jis pirko tas smarvines bombeles? Būtų žinojęs, kad viskas pasisuks šitaip, būtų pinigus pataupęs.
Sulig ta mintimi prisiminė, kad nepaėmė bombelės su savimi. Ketino atkeršyti profesoriui, bet grįžti į kambarį nenorėjo. Po to turbūt dar liktų kaltas, kad neatėjo.
Pasiekęs kabinetą sustojo. Prisiminė pokalbius prieš Kalėdų atostogas. Taip pat ir pačias atostogas Aurio bute. Atrodė, kad viskas yra gerai, ryšys tvirtėja. Jis beveik pasitikėjo profesoriumi. Ir viskas per vieną vienintelę pamoką visiškai sugriuvo.
Nepasibeldęs Eion atidarė duris ir įžengė vidun. Jų neuždarė. Šiandien viskas apsivertė taip, kad jis ir vėl nebegalėjo pasitikėti profesoriumi Senkleriu. Reikėjo saugumo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 11, 2023, 11:26:28 pm
Atsivėrė durys ir berniukas įžengė į klasę. Kažkodėl durų neuždarė. Na, tegul sau būna atviros. Galvojo Senkleris.
- Labas Eion. - Kuo ramiausiai prašneko. Žvelgdamas į jį galvojo kokios gi dabar jis nuotaikos. Kažin ar bus apsiraminęs per tas valandas nuo pamokos.
- Labai džiaugiuosi, kad atėjai. Turbūt galvojai ateiti ar ne. - Kaip čia pradėjus visą tą pašnekesį? Svarstė.
- Žinok nenoriu kalbėti apie šiandienos nutikimą. Mes aišku galėsime jį aptarti jeigu norėsi. Bet aš noriu su tavim pasikalbėti apie tai, kur gali nuvesti kai kurie mūsų sprendimai. - Taip. Jam atrodė, kad turi iš pradžių paaiškinti Eion kodėl gi šį vakarą jie yra čia.
- Pyksti? Turbūt tam, kad pasakyčiau tau ką norėjau turėtume susitaikyti. - kad Eion klausytųsi ką jis kalba būtinai reikėjo išsiaiškinti ką jis galvoja dabar, kaip jaučiasi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 12, 2023, 04:15:24 am
Profesorius Senkleris atrodė ramus. Taip, turbūt šitas apibūdinimas tiko. Kita vertus, o ko jam atrodyti kitaip? Jo gyvenimo visa šita niekaip nepakeis, jam nėra ko gailėtis. Nebent to, kad švaistė laiką ir pinigus tokiam kaip Eion. Dabar berniukas nejučia prisiminė kokius trejus marškinėlius, kuriuos paliko profesoriaus bute. Norėjo juos pataupyti vasarai. Ir štai. Nebepamatys jų iš viso. Pasidarė apmaudu, bet prašyti, kad profesorius leistų dar vieną kartą ten nueiti jų susirinkti, neketino. Kada nors bus Timočiui, jis vis tiek užaugs.
- Neketinau neateiti, - abejingai atsiliepė, nors kažin ar profesorius tuo patikės. Tie žodžiai tik parodo, kaip blogai Senkleris apie jį galvoja.
Apie kokius sprendimus jis dabar kalba? Taip, aiškiai ketina išsiųsti Eion atgal į Airiją. Reikia iš karto pradėti galvoti, kaip nuo to išsisukti. Kažkokiu būdu reikės pabėgti nuo profesoriaus. Turbūt kai tik baigsis egzaminai, pasislėps miške ir paslapčia nueis iki Hogvartso ekspreso. Gal niekas nepasiges? Žinoma, šitų planų atskleisti tikrai neketino, todėl dabar tylėjo. Neketino kalbėti apie Ikelą ir tai, kaip siaubingai jis erzina.
- Taip nesąžininga, - dar pasakė Eion. Gal tai ir neatsakė į užduotą klausimą, ar jis pyksta, bet šis trumpas sakinys geriausiai apibūdino jo būseną. Jeigu po šio pokalbio eis keršyti Ikelui, viskas bus dar blogiau. Ką jam daryti, kad situacija išsispręstų?..
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 13, 2023, 11:14:26 pm
- Tada gerai. Tiesiog manau, kad pyksti. O kai pyksti nesinori kalbėtis. - Į galvą atėjo mintis, kad štai jie vėl žengs į tą seną būseną. Tą užsiskleidimo kupiną būseną. Bet Auris visgi gerai žinojo, kad vieną dieną kaip buvo ir su Erka ateis toks pokalbis, kuris nebus labai malonus.
- Gal nori prisėsti? Eion, aš tiesiog noriu pasikalbėti. - Draugiškai pasakė Senkleris.
- Nesąžininga? Ar galėtum paaiškinti kodėl taip manai? - Kaip kitaip galėtų paaiškinti vaikinukui kodėl kai kurie jo veiksmai gali pakenkti ir kitiems ir jam pačiam. Iš pradžių visgi turbūt reikės išnagrinėti šiandienos nutikimą.
- Eion, ar supranti, kad taip, kaip šiandien pasielgei. Tai galėjo tą vaiką sužeisti. Kas būtų, jeigu skeveldros pakliūtų jam į akis? O tokių nutikimų, kai pasikarščiavęs kažką padarai juk yra daugiau. Tu gali kažką sužeisti ir kartu pats taip įklimpti, kad susigadinsi visą savo gyvenimą. Būtent apie tai ir noriu su tavimi pasikalbėti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 14, 2023, 03:28:04 am
Aišku, kad jis pyksta. Dėl šito profesorius buvo visiškai teisus. O ir kaip gali nepykti, kai net ir šis žmogus specialiai kenkia? Turbūt taip ir reikėtų pasakyti, bet Eion tylėjo. Tik papurtė galvą, kai Senkleris pasiūlė atsisėsti. Nenorėjo suteikti šitam pokalbiui nieko, kas gali atrodyti jauku. Tegul profesorius supranta, kad jis nepatenkintas. Nė neketino keisti šitos nuostatos.
- Nes tai ir yra nesąžininga, - piktokai atsakė į dar vieną klausimą. - Kodėl jis gali daryti bet ką, o aš nė nepakenkęs esu baudžiamas?
Būtent tuo ir laikė šį pokalbį - bausme. Jeigu tik būtų išdrįsęs, mielai rėžtų, kad tegul profesorius pasako, kad jis, Eion, niekada negalės nuvykti į butą. Taip būtų išspręsti visi klausimai. Kam šitas pokalbis reikalingas? Kokia jo prasmė? Vis dėlto kažkur viduje rusenanti viltis, kad tą butą dar pamatys, neleido išdėti visko, kas gulėjo ant širdies. Eion tylėjo ir norėjo daugiau nieko nesakyti. Tačiau kai profesorius Senkleris pradėjo pamokslauti apie smarvinę bombelę, klastuolis neištvėrė:
- Vadinasi, iš manęs galima tyčiotis, o aš turiu leisti kitiems mane žeminti?
Klausimas buvo užduotas tyliai, tačiau išdavė skausmą ir nusivylimą. O nusivylęs Eion buvo šituo žmogumi, kurį labai norėjo laikyti artimu.
- Aš maniau, kad bent jūs mane suprantate... - po kiek laiko dar pridūrė.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 18, 2023, 12:19:11 pm
- Gerai Eion, kaip nori. - Pats irgi atsikėlė nuo kėdės ir nuėjęs atsirėmė į palangę.
- Aš tavęs nebaudžiu. Aš neskirsiu tau arešto, ar dar kažko nedarysiu. Aš tik noriu su tavimi pasikalbėti, nes tu vieną dieną taip susigadinsi sau gyvenimą, kad aš negalėsiu ištraukti. Net jeigu labai norėsiu ar supranti? Ir aš visai nenoriu, kad tokiu elgesiu pats sau kenktum. - Vieną dieną neapsikęs tėvai, kiti mokytojai, ir direktorė, kad ir kokia bus supratinga turės Eion pašalinti iš mokyklos. Tokia išeitis Aurį labai jaudino. Na, į vaikų namus jis negrįš. Auris to niekada neleis. Nebent Eion pareikštų tokį norą. Bet jeigu vaikinuką kada pašalins iš mokyklos, jis eis į paprastą, kur Auris negalės jo prižiūrėti. Ir jeigu taip ir toliau elgsis pateks į tokią mokyklą, kur ir surenkami tokie nesuvaldomi probleminiai vaikai. O tai Auriui atrodė visiška pražūtis Eion. Na, o jeigu jis ir pabaigs Hogvartsą, jei suaugęs padarys ką nors tokio ir sės į kalėjimą? Tada irgi pražus ten. Taip. Tai buvo blogiausi scenarijai. Galėjo nieko nenutikti, kažkaip Eion praslystų. Bet kam to reikia? Jeigu galima pasistengti elgtis kitaip.
- Ar tu matei, kad Ikelas nudažė tau plaukus? Atsakyk man ar tai matei? Ar tu tiki, kad antrakursis berniukas taip švariai kerais ir dar iš tolo nudažė tau plaukus? Taip. Jis tave užkabino. Bet juk galėjo netyčia atsitrenkti. Aš jo paklausinėsiu. Bet Eion, turi suprasti, kad žmonių žaloti negalima. Lygiai, kaip ir tavęs negalima žaloti. - Erka ir Eion turėjo tam tikrą bendrybę. Abu nelabai suprato kas yra elgesio ribos. Na, Erka gal ir nustojo svaidytis kerais šiaip sau. Bet visgi. O Eion tai darė gindamasis, nors kažin ar to reikėjo.
- Ne. Negalima iš tavęs tyčiotis. Bet jeigu taip darysi, tai žmonės blogiečiu laikys tave, o ne tą, kas pradėjo patyčias. O, aš irgi labai mėgau spręsti konfliktus tokiais metodais. Jeigu man pasirodydavo, kad mane kas užkabino, ką nors pasakė. Arba jei tikrai taip ir būdavo tam žmogui atkeršydavau kaip nors. Ir kas iš to? Nieko. Už save pastovėti reikia, visada. Bet ne tokiais būdais. Jeigu tau atrodo, kad kas nors negerai, gali pasisakyti man ar dar kažkam. Taip žinoma, kartais žodžiais reikia ir pačiam atsikirsti. Bet žaloti negalima. - Blogiausia, kad juk kartais Eion taip pasielgdavo šiaip sau. Kodėl šveitė varžtą į Ikelą? Kodėl ant mergaitės užmetė tą užkeiktą knygą? Kodėl vožė per galvą stikliniu buteliu?
- Ir dar Eion. Pagalvok sau vienas kada. Ar tikrai visada pradeda kiti? Ar tikrai nebūna taip, kad ir tu pradedi ką nors tokio? Eion, kartais tokie sprendimai gali atnešti blogų padarinių. Ar norėtum išlėkti iš mokyklos? O ar įsivaizduoji, ką toks tavo elgesys tau atneš suaugus? Kalu tau visa tai į galvą, nes man rūpi kaip tu gyveni ir gyvensi. - O kas būtų, jeigu Eion sutiktų tokius kaip Dolohovai ir jie pasikinkytų jo pyktį savo reikalams?
- Eion, aš suprantu, kad galbūt gyvendamas vaikų namuose išmokai, kad reikia visada gintis. Bet pasaulis gali būti kitoks. Nereikia dėl kiekvieno nesusipratimo imtis tokių pavojingų veiksmų. Aš daug kartų mačiau, koks gali būti malonus, draugiškas. Tokiu elgesiu susirastum tikrų draugų. Kurie užstotų, padėtų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 19, 2023, 06:33:29 pm
Vos tik Auris atsistojo, Eion nevalingai atsitraukė per žingsnį. Neleis profesoriui jo skriausti. Tik ne dabar, kai beveik patikėjo, kad jis gali būti geras žmogus. Tik argi geri žmonės taip elgiasi? Kodėl Auris akivaizdžiai palaiko tą kvailį?
Taip taip, nebaudžia. Kurgi ne. Eion vos neprunkštelėjo. Akivaizdu, kad jie skirtingai supranta, kas yra bausmė. Blogiausia tai, kad Auris buvo vienintelis žmogus, su kuriuo klastuolis jautėsi galintis kalbėti. Dabar viskas sugriuvo.
- Nemačiau, - burbtelėjo į eilinį klausimą. Meluoti nebuvo prasmės, bet išsiplėsti Eion irgi neketino. Pradėjo klausti, kodėl iš viso čia atėjo. Jeigu tai išties ne areštas, Auris jo nepamatęs nebaustų, ar ne? Bet kažkas čia buvo ne taip.
- Kas iš to, kad aš jums pasakysiu, jeigu manimi niekas netiki? Aš visada lieku kaltas. Profesorius Levinsas visada mane kaltina. Nesvarbu, kas atsitinka, kaltas aš! Taip yra nesąžininga! - staiga prapliupo Eion. Žinojo, kad kai kurių dalykų nereikėjo daryti, tačiau dabar neketino to pripažinti. Bet išsilieti norėjo, todėl tęsė: - Tikrai yra buvę, kad kas nors atsitinka, kur aš niekuo dėtas, bet vis tiek esu apkaltinamas. Gal tada geriau iš tiesų kažką padaryti, kad bent būtų už ką kaltinti? Kiti tik džiaugiasi, kai darau kažką blogo, nes tada galima mane peikti ir bausti! Kiti man trukdo atlikti pamokos darbą, o kaltas lieku aš! Geriau tada iš viso mesiu Hogvartsą.
Eion žvilgtelėjo į duris tarsi ketindamas dabar pat išeiti iš mokyklos ir daugiau niekada į ją negrįžti. Bet taip ir liko stovėti vietoje. Auris ir toliau pamokslavo, bet klastuolis beveik nesiklausė. Žinojo nieko neturintis ir niekada neturėsiantis. Kodėl jis pagalvojo, kad Aurio bute likę marškinėliai yra jo? Visai kvaila mintis, nors toks supratimas gerokai skaudino.
- Aš tik noriu... - gerokai tyliau pradėjo Eion, tačiau skubiai nutilo. Daugiau prie Aurio jis tikrai neatviraus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 19, 2023, 08:19:39 pm
Auris pastebėjo, kaip jam atsistojus Eion paėjo šalin. Senkleris ir nesiruošė prie jo artintis. Bet tą judesį užfiksavo. Nejaugi tikrai jam atrodo, kad dabar kažką darysiu? Nejau vis dar taip mano?
- Bet aš ir noriu su tavim pasikalbėti, noriu išsiaiškinti kaip viskas atrodo iš tavo pusės. Pagalvok ar kada nors tave šiaip sau kaltinau dėl kažko savo pamokose? Nors per jas kas nors nutikdavo? Aš žinau, kad yra daug mokinių krečiančių išdaigas. Bet dabar yra realus faktas. Tu paleidai bombelę į Ikelą. Aš suprantu, kad tu taip bandai save apginti. Bet Eion, aš tau noriu paaiškinti, kad tokiais metodais nieko nepasieksi. Tik dar labiau prisidarysi problemų. - Kaip šitai Eion paaiškinti, kad jis suprastų? - Taip. Neabejoju, kad taip yra buvę. Bet Eion, kiti mokytojai tave dėl visko kaltina todėl, kad deja yra buvę ir taip, kad ir tu pats per pamokas kartais perlenki lazdą. Todėl taip yra. Pas mane pamokose gražiausiai dirbi. Kodėl? Kodėl pas mane beveik niekada nenutinka jokių blogų nutikimų, neskaitant šito. Visus metus puikiai dirbai. O jeigu yra mokinių, kurie tave tyčia užkabinėja tai pasakyk kurie ir aš su jais pakalbėsiu arba parašysiu jų tėvams apie jų elgesį. Kad galėtum ir kitose pamokose ramiai dirbti. - Kol kas abu stovėjo akligatvyje, kaip kartais nutikdavo. Tik dabar Auris neleido sau užsiimti abejojimais ir panika.
- Labai gaila, bet dėl savo elgesio užsidėjai tokią etiketę ir kiti kaltina tave. Taip negerai. Negerai iškart dėl visko kaltinti būtent tave. Bet žmonės taip kartais daro. Pakeisti jų nuomonę sunku, bet tu galėtum. Jei pasistengtum. Niekas nesidžiaugia, kai padarai kažką negero. Kaip tik labiau pyksta ir pyksta. - Paauglystė ir sudėtingas Eion gyvenimas darė savo. Dėl vaikinuko amžiaus pokalbis turbūt buvo dar sudėtingesnis.
- Nurimk prašau gerai? Nereikia mesti mokyklos. Nėra dėl ko jos mesti. Kartais tiesiog pagalvok apie savo elgesį. Ką daryti verta ir ko nereikėtų daryti ir išvengsi visokių kaltinimų ir problemų. Eion, tu gali puikiai mokytis ir esi geras vaikinas. Tik reiktų pritramdyti savo karštakošišką būdą. O su profesoriumi Levinsu aš galiu pasikalbėti. Aš jį labai seniai pažįstu. Ir jeigu su juo pasišnekėčiau galbūt pasidarytų lengviau. - Eion dar kažką norėjo sakyti. Bet nepabaigė. Auris galėjo tik spėlioti kas liko neišsakyta.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 19, 2023, 08:43:25 pm
Auris ir toliau dėstė savo pamokslus ir, regis, nė neketino suprasti, kad jie Eion yra visai neįdomūs. Norėjosi išeiti ir daugiau niekada čia negrįžti.
- Jūs nesuprantate, - ramiai pasakė. Taip, šito joks suaugęs žmogus negali suprasti. Ypač toks, kuriam neteko gyventi tokioje klaikioje vietoje, kokioje Eion praleido pirmuosius vienuolika savo gyvenimo metų. Jis privalėjo įrodyti savo jėgą. Kiti turėjo jo bijoti, tik visokie auriai ir ikelai to negali žinoti.
- Per jūsų pamokas... - pradėjo ir staiga nutilo. Kodėl jis Aurio kabinete elgėsi gražiai, priežastys buvo dvi. Visų pirma, šis profesorius prigrasino. Kita, svarbesnė, priežastis buvo ta, kad Auris tapo kažkuria prasme svarbus ir brangus. Levinsas galėtų sau grasinti kiek tik nori, Eion jo nepaisytų. Bet Auris... Jis buvo kitoks. Jis patikėjo ir padėjo. O ne tyčiojosi ir engė.
- Aš per jūsų pamokas stengiuosi, nes jūs leidžiate tą daryti. Per žiobarotyrą suklijavau batą, o Levinsas jį panaikino ir pasakė, kad už darbą gaunu trolį! Kam man stengtis? Gerai, anksčiau nesielgiau gražiai, bet batą suklijavau. O jam vis tiek neįtinka! Daugiau neisiu į tas kvailas pamokas.
Negerai visada kaltinti jį, bet žmonės tą daro. Negerai mesti bombelę į Ikelą, bet Eion tą padarė. Ar Auris šnekasi su visais, kurie jį kaltina? Turbūt ne, ir čia buvo didžioji gyvenimo neteisybė. Eion sunkiai atsiduso, o išgirdęs, kad Auris gali pasišnekėti su Levinsu, krūptelėjo. Kažkada seniai tą patį siūlė ir Gruodė. Kas čia darosi? Ar gali būti, kad tas kvailas plikis rezga kažką daugiau?
- Su Levinsu nereikia kalbėti, - kuo ramiau ištarė Eion ir mintyse pridūrė: jis pernelyg beviltiškas. - Gerai, aš nebemėtysiu bombelių į Ikelą ir nedarysiu nieko blogo per žiobarotyros pamokas, - abejingai kalbėjo toliau. - Gal jau galiu eiti? Ar dar turėsiu išklausyti, kad manęs laukia kelionė į Airiją?
Ir vėl išsidavė. Išpliurpė didžiausią baimę ir nerimo priežastį. Deja, buvo per vėlu. Eion nusisuko nuo profesoriaus ir pažadėjo sau daugiau nieko nesakyti. Auris vis tiek jo nesupranta, tik sugeba kažkaip ištraukti labiausiai slėptinus dalykus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 19, 2023, 09:10:59 pm
- Galbūt. Tai gal gali pabandyti man paaiškinti, o aš pabandysiu suprasti? - Paklausė.
- Eion, - Atsargiai pradėjo. - Aš girdėjau apie tą pamoką. Tikrai šiaip sau apie tave nešneku su Juzefu. Bet kaip jau sakiau aš jį seniai pažįstu ir kartais jis man ką nors papasakoja. - Dabar buvo labai svarbu, kad berniukas patikėtų, jog jis nepliurpia šiaip su Juzefu apie Eion ir jo reikalus.
- Žinau, kad per tą pamoką metei varžtą į Ikelą. Kodėl? Ir man atrodo, kad kaip tik dėl to Juzefas tau ir parašė tą blogą pažymį. Turbūt jam atrodo, kad taip tu šitaip nebesielgsi. Kaip tik todėl ir norėčiau su juo pakalbėti apie tave, įtikinti, kad būtų galima elgtis visai kitaip, kad jūs imtumėt bent jau pakenčiamai sutarti. Niekada su juo nekalbėjau apie tave ir save. Jis nežino, kad gyveni pas mane, nežino kaip atsiradai pas mane. Bet tu pagalvok, gal praverstų su juo pasikalbėti? - Kaip pavyktų įtikinti Juzefą rasti savyje kantrybės tikrai nežinojo. Bet pabandytų. Jeigu tik Eion leistų jam taip pasielgti.
- Tai ne areštas, tu gali eiti. Nes jeigu nenori paklausyti ir pagalvoti apie tai, ką tau sakau, tada neverta man kalbėti. - Dėl to buvo liūdna, bet deja negalėjo tiesiog kažko kalti Eion į galvą, nes tai neneštų jokios prasmės.
- Į Airiją? Eion, aš niekada niekur tavęs neiškraustysiu. Niekada gyvenime niekur tavęs neišsiųsiu.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 20, 2023, 03:17:10 am
Gal Auris tikrai gali jį suprasti? Kas ten žino. Blogiau tai, kad Eion nebuvo tikras, ar nori kalbėti. Laikas šitame kabinete iš viso tapo kažkokia nesąmone. Nelabai suprato, kodėl turėjo čia ateiti, ir ką Auris norėjo jam pasakyti. Bet nespėjo nieko pasakyti - nesugalvojo, ką. Bet Auris ir vėl pradėjo kalbėti apie prakeiktą profesorių Levinsą.
- Maniau, kad pažymiai rašomi už pamokos darbą, - nepatenkintas ištarė Eion. Gal tada ir jis gali rašyti pažymius profesoriams? Keit ir Levinsui prirašytų galybę trolių už blogą elgesį su mokiniais. Ir tada direktorė turėtų juos išmesti iš mokyklos.
- Jis manęs nekenčia. Galite negaišti laiko, - abejingai pasakė. Išties nebebuvo skirtumo, ar Auris kalbėsis su Levinsu, ar ne. Jeigu nori, tegul pasakoja, kad Eion gyvena jo namuose. Viskas per daug beprasmiška. Kaip ir šitas pokalbis.
Buvo šiek tiek keista, kad Auris nereagavo į pažadą nedaryti nieko blogo, bet gavęs leidimą išeiti Eion sutriko. Neabejojo, kad profesorius papils dar galybę pamokslų, todėl dabar nebežinojo ką daryti. Galiausiai pasielgė priešingai - priėjo prie artimiausios kėdės ir atsisėdo. Turbūt ką nors reikėjo pasakyti apie Airiją, tad Eion galiausiai ištarė:
- Negi jūs man atleistumėte bet ką?
Ne, daugiau blogai nesielgs per Aurio pamokas. Gal iš viso pasistengs negadinti profesorių gyvenimo. Bet tą suprasti vis tiek buvo sunku. Kaip ir Auris jo niekada nesupras, nors taip ir nepabandė paaiškinti, kodėl elgiasi būtent taip.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 21, 2023, 11:04:10 pm
Gaila, bet berniukas taip ir nepaaiškino ko jis nesupranta. Pats Senkleris buvo įsitikinęs, kad Eion elgesi taip, kaip elgesi dėl to, kad nepatyrė kitokio bendravimo. Tik per smurtą, barnius, patyčias. Kažkada jis užsiminė apie didesnius vaikus, kurie šaiposi iš mažesnių gyvenančių tame pačiame kambaryje. Tai buvo labai seniai. Taigi Eion pasidarė toks kerštingas. Koks daugiau galėtų būti? Na. Bet galbūt jam atrodė neteisingai ir tai norėjosi suprasti. Labai norėjosi suvokti tokio elgesio teisingas priežastis.
- Žinai Eion, kai aš buvau tavo amžiaus ar dar jaunesnis. Nors ką čia... Ir kai suaugau maniau, kad aš turiu kontroliuoti situaciją, kad niekas ir niekaip negalėtų manęs įskaudinti, įžeisti. Kai buvau paauglys dėl to, kad man pasirodydavo, jog kažkas kaip tik ir taikosi man ką nors pasakyti ar padaryti galėdavau pasielgti tikrai žiauriai. Visai kaip tu dabar. Kai suaugau buvau toks pat. Bet tik supratau, kad toks būdas, toks atviras kerštingumas nieko gero neneš. Ir tam, kad į žmones imčiau žiūrėti kitaip prireikė nemažai laiko. - Pradėjo tą temą, nors Eion neketino atsakyti į tą klausimą. Bet galbūt Auriui pradėjus Eion panorės pratęsti ir tada jis galės suprasti daugiau.
- Taip. Pažymiai rašomi už pamokos darbą. Bet ar nemanai, kad profesorius Levinsas jau nebežino kaip turėtų elgtis? Aš nesakau, kad tai gerai, jog gadina tau pažymį. Bet tiesiog jam atrodo, kad taip tavo elgesys pasikeis. Na taip. Jis tavęs nemėgsta, nes nežino ką su tavimi daryti. Bet juk ta problema niekur nedings ar ne? Reikia ją spręsti ir galiu pabandyti tai padaryti. Štai tu sakei, kad pasistengsi gražiai elgtis per žiobarotyrą. Aš tikiu, kad tą ir padarysi ir tuo pabandyčiau įtikinti ir Juzefą. - Auris beveik manė, kad Eion išeis. Bet matyt suveikė atvirkščias efektas. Nes vaikinukas turbūt nesitikėjo, kad Auris leis jam išeiti. Jis pasiliko.
- Eion, tu ne žaisliukas, kad pažadėčiau tau ką nors, gyventume kartu, o paskui nutikus kažkam, kas man nepatinka išmesčiau tave lauk. Aš noriu tave suprasti, noriu tau padėti kiek pakeisti savo elgesį. Noriu, kad tu suprastum kodėl negalima daryti vienų ar kitų dalykų. Ir aš žinau, kaip sunku pakeisti savo nuostatus. Eion, aš pats jų turiu daugybę. Ir su kai kuriais kovoti reikia iki pat dabar. Tarp mūsų gali kilti kokių nesusipratimų, pasipykimų. Bet tai juk normalu. Ir aš dėl to niekur tavęs neišsiųsiu. Apskritai neturiu tokių minčių.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 22, 2023, 09:48:19 pm
Auris pradėjo pasakoti apie savo jaunystę, o tai Eion patiko. Visų pirma, taip profesorius tarsi parodė pasitikintis. Nelaikantis jo kažkokiu blogiu, kurį reikia kuo greičiau sunaikinti. Be to, vis išlendantys panašumai leido pačiam labiau pasitikėti Auriu. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kaip dabar jaustųsi, norėjo tai daryti.
- Gal man irgi reikia daugiau laiko, - tarstelėjo, nors nė kiek neabejojo, kad niekada nepasikeis. Žmonės yra blogi, ir reikia daryti viską, kad nuo jų apsisaugotum. Kiti turi jo bijoti, gal bent taip nekenks. Bet jeigu Auris jau pakeitė nuomonę, turbūt neverta bandyti jo įtikinti, kad teisus buvo anksčiau. Kada nors ir pats tai supras.
- Bet kodėl jūs su manimi kalbatės, o profesorius Levinsas tik rėkia ir pradangina mano pamokos darbą? Jis nė nebando su manimi kalbėtis! Jūs patikėjote, kad kalbėti verta. Jis ne. Vadinasi, ir man nėra prasmės stengtis prie jo kitaip elgtis.
Jis ne žaisliukas. Ar tikrai? Kaip tik tuo visą gyvenimą ir buvo. Žaislu kitų norams ir poreikiams patenkinti. Dar kartais skuduru. Kodėl dabar Auris sako kitaip? Tai buvo dalykas, kuriuo patikėti turbūt sunkiausia iš visko, ką šis profesorius kada nors sakė. Negali būti, kad Auris priimtų jį į savo namus net tada, jeigu jis, Eion, padarytų kažką labai blogo.
- Aš norėčiau ateinančią vasarą praleisti su jumis, - vos girdimai ištarė klastuolis. Ir ne, jis ne tik norėjo pasiimti marškinėlius. Jam iš tiesų patiko būti su Auriu ir netgi Timočiu.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 25, 2023, 09:41:25 pm
- Taip. Tokiems dalykams reikia labai daug laiko. Šitokius nusistatymus pakeisti yra sunku. Aš nesakau, kad reikia pasitikėti visais žmonėmis. Jų būna ir tikrai labai blogo linkinčių. Bet yra ir kitokių. - Tik kaip gaila, kad žmonių pažinimo pamokos kartais gali labai daug kainuoti. Juk būna ir taip, kad pasitiki ne tuo, kuo reikia ir labai skaudžiai nusivili.
- Nežinau Eion. Visi žmonės skirtingi. Kodėl? Kaip tik verta. Tada jis suprastų, kad labai klydo dėl tavęs. O be to. Jis vyresnis, o dar ir tavo mokytojas. Tu neprivalai jo mėgti, bet negalima išsišokti. Reikia rodyti tą elementariausią pagarbą. Tiesiog ramiai dirbti per pamokas ir tiek. Na, o jei net tada Juzefas ką nors darytų, rašytų tau blogus pažymius ar dar ką nors vien todėl, kad tai tu. Tada jau tektų jam atsakyti. - Draugai jie ar ne. Bet jeigu Auris žinotų, kad Juzefas tyčia sukirtinėja Eion. Tada turbūt tektų eiti pas direktorę. O gal iš pradžių kalbėtis su pačiu Juzefu. Juk norėtų žinoti viską iš jo pusės.
- Aš irgi noriu, kad vėl kartu vyktume namo. Tikrai Eion. - Taip. Būtų keista, jei kurio nors iš jų nebeliktų. O Auris norėjo Eion parodyti kitą gyvenimo pusę. Norėjo jam gražinti bent dalį vaikystės. Norėjo su juo visą tai atrasti. Išvykos, veiklos kartu, pokalbiai. Paprasčiausios kitiems taip įprastos buitiškos akimirkos.
- Tai, jog šiandien tave sudraudžiau visai nereiškia, kad norėjau išsiųsti. Gal tau atrodo, kad elgeisi teisingai. Kad bandei taip už save pastovėti ar parodyti, kad prie tavęs lįsti neverta. Bet šiuo pokalbiu tau tiesiog noriu pasakyti, kad šitaip sau atneši tik daugiau bėdos.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 26, 2023, 06:56:43 pm
Kodėl Auris toks įsitikinęs, kad jis pakeis savo nusistatymą? Jeigu pasikeitė pats, nereiškia, kad tą patį padarys ir Eion. Bet daugiau nesiginčijo. Jeigu čia ne areštas, o jie atėjo tiesiog pasikalbėti, geriau per daug nesidraskyti.
Deja, Auris ir toliau atkakliai gynė bjauriausią šitos mokyklos profesorių. Eion tiesiog negalėjo patikėti. Kaip šis žmogus gali taip gerai galvoti apie tą kvailį? Gal profesorius Levinsas Aurį papirko? Turbūt taip ir yra. Dėl to Auriui ir nereikia pinigų iš Eion, nes viską jau apmokėjo žiobarotyros profesorius.
- O kodėl suaugusieji neturi gerbti vaikų? - ramiai paklausė. Turėjo omenyje Levinsą, bet nejučia prisiminė ir kitus žmones, kurie tikrai nerodė pagarbos jaunesniems už save. Šiaip ne taip susilaikė nenusipurtęs ir vėl sutelkė mintis ties nemėgstamu profesoriumi. Auris žino, kad jis, Eion, nemėgsta Levinso, tad, jeigu ką, galės apsimesti, kad tiesiog pyksta. Apie nemalonius prisiminimus tikrai nepasakos.
- Aš pamaniau... - neužtikrintai pradėjo Eion, kai profesorius tarsi pažadėjo, kad jis galės grįžti į tą butą. - Maniau, kad jūs nenorite manęs daugiau matyti, - nedrąsiai užbaigė. Keista, kad Auris jam atleistų, regis, viską. Gal vis dėlto ne be reikalo norėjo jį vadinti tėčiu ir, maža to, prisipažino? Šiuo žmogumi galima pasitikėti, ar ne? Juk galima, ar ne?
Eion atsistojo ir priėjo prie Aurio. Kiek padvejojęs apkabino jį. Vis dar nenorėjo, kad profesorius jį neatsiklausęs leidimo liestų, bet pačiam apsikabinti buvo netikėtai gera.
- Aš noriu, kad jūs būtumėte mano tėtis, - sumurmėjo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 01, 2023, 06:05:12 pm
- Turi Eion. Bet kartais suaugę visai to nepaiso. Jeigu kalbant apie Juzefą. Tai ko pasiekei per jo pamokas? Juk išties nieko tokiu elgesiu nepasiekei. Nieko gero. Tik tiek, kad dabar dar sunkiau sutarti. Tiesiog pasistenk ten tik mokytis. O jeigu net ir tada Juzefas norės tave sukirsti. Kaip ir sakiau jam teks atsiskaityti už tai. - Labai rimtai kalbėjo Senkleris. Jautė, kad pribrendo laikas kada tikrai su Juzefu pasikalbėti apie Eion ir jo ryšį. Auris šiaip abejojo, kad Juzefas tyčia imtų jį sukirtinėti. Kam jam to reikia? Ne. Auris tikrai nemanė, kad Juzefas imtųsi tokių žaidimų. Bet pakalbėti gal reikės.
- Tikrai niekada niekur tavęs neišsiųsiu. Nenoriu taip daryti. Ir žinau, kaip skauda, kai kas nors išmeta lauk. - Vaikinukui jį apkabinus ramiai stovėjo. Kaip visada elgėsi su juo atsargiai. Žvelgė į Eion šiltai ir draugiškai. Kaip norėčiau, kad tu suprastum, kad jau gali sustoti, nereikia galvoti apie tai kur pasprukti. Nereikia bijoti.
- Aš noriu būti tavo tėtis. Ir aš niekada tavęs niekur neišsiųsiu. - Tai vis dar gąsdino. Žodis tėtis gąsdino. Bet Auris norėjo suteikti Eion viską, ką galėjo. Tik nežinojo ar mokės tai padaryti. O tai, kad po šiandienos nesusipratimo Eion dar vis nori jį matyti, kaip savo tėvą labai šildė ir džiugino ir nustelbė visus siaubus.
- Atsiprašau, jei tave išgąsdinau ar nuvyliau per tą pamoką. Bet aš tik noriu, kad neprisidarytum bėdų. - Ir kad niekam kitam dėl to netektų nukentėti. Pagalvojo.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gruodžio 01, 2023, 07:25:36 pm
Norėjosi paklausti, ar Auris eina aiškintis su kiekvienu suaugusiu, kuris nerodo pagarbos vaikams. Ar rėžia pamokslus ir taip švaisto jų laiką? O gal tai daro tik su jaunesniais už save? Bet tada ir jis pats nesąžiningas. Bet viso šito Eion nepasakė. Auris būtinai rastų būdą atsikirsti, ir viskas pasidarytų dar blogiau. Vietoj to tiesiog pakartojo jau anksčiau sakytus žodžius:
- Jūs nesuprantate.
Bet vieną dalyką profesorius suprato puikiai. Bent jau taip atrodė Eion. Jis tikrai suprato, kaip baisu būti išmestam. Suprato, kad tai yra didžiausia baimė. Gal dėl to per daug ir nepyko už bjaurų elgesį. Už jį atsiprašyti Eion, tiesa, neketino. Tasai Ikelas buvo labai bjaurus ir turi tą žinoti.
- Ačiū, - neužtikrintai pratarė klastuolis ir atsitraukė nuo profesoriaus. Keistas tai buvo pokalbis. Ir nežinia, ko Auris tikėjosi. Galbūt ne to. Bent jau pats Eion buvo įsitikinęs, kad jie vienas kitą aprėks, o jis išeis iš kabineto trenkdamas durimis. Bet šis žmogus mokėjo jį nuraminti ir paveikti teigiamai.
Taip, Auris jį ir išgąsdino, ir nuvylė, bet Eion nenorėjo to prisipažinti. Nežinojo, ką atsakyti į atsiprašymą, nes jo nesitikėjo. Mokytojai niekada neatsiprašo mokinių, nes yra įsitikinę, kad jie visada teisūs. Šis profesorius buvo kitoks. Ką gi, jį ir norėjo vadinti tėčiu, o štai Keit parodė tikrąjį veidą.
- Nemaniau, kad jums tai rūpi, - staiga leptelėjo. Ir pats nustebo dėl šių žodžių. Nenorėjo susidurti su Aurio žvilgsniu, tad nuleido akis. Pasijuto keistai ir nejaukiai, bet prie šito jau baigė priprasti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 01, 2023, 08:26:01 pm
Ta frazę Eion buvo tiesiog įsikalęs į galvą. Taip. Auris tikrai galėjo nesuprasti. Galbūt laikui einant jie išsiaiškins ko Auris nesupranta. Eion deja turbūt irgi jo nesuprato. Kažin ar jam atrodė, kad Auris teisus ir kad nereikia kiekvienam lupti akių dėl kiekvieno nepatikusio žvilgsnio, žodžio, poelgio. Bet tokie dalykai nepersikeisdavo vos pirštu pamojus. Jam pačiam tuojau trisdešimt. O dievai žino kas būtų, jeigu tikrai pasijustų įvarytas į kampą.
- Gali būti Eion. Labai tikiuosi, kad kada nors tu man paaiškinsi viską iš savo pusės. - O kam ginčytis, kam įrodinėti, kad kažką supranta? Ne. Kažin ar tuo ką išvis pasiektų.
- Tikrai rūpi. Man svarbu kaip tu jautiesi vienoje ar kitoje situacijoje. - Liko užduoti dar vieną klausimą. Šiaip nemanė, kad šiandien jiems pavyks apie tai pakalbėti. Bet galbūt visgi ir pavyks. Šitas pokalbis nusisekė geriau, nei galėjai tikėtis. Nors savo tiesos Auris turbūt neįrodė. Bet Roma kaip sakant nebuvo per minutę pastatyta. Ar tikrai taip tas posakis skambėjo Auris nežinojo ir tai nebuvo svarbu.
- Eion, norėjau tavęs paklausti. Supranti, ateis atostogos ir man reikės pildyti dokumentus dėl to, kad noriu trumpam pasiimti tave iš vaikų namų. Bet aš pagalvojau. Kad jeigu nori aš galiu užpildyti dokumentus dėl ilgalaikės globos. Tada tie vaikų namai daug labiau atitoltų, tiesiog tai kaip žingsnis iš jų. - Apie tikrinimus nenorėjo nei galvoti. Ne, tuos procesus tai paskubins magija. Labai tingėjo kalbėtis su socialiniais darbuotojais ar darbuotojais iš vaikų teisių.
- Tiesiog tada tai tau tikrai niekada nereiktų ten grįžti. - O svarbiausia Auris turėtų daugiau teisių. Pavyzdžiui, galėtų pats registruoti Eion pas psichologus ar kitus gydytojus. Apie psichologą beje kada irgi reikėjo pakalbėti. Bet gal šiandienai jau užteks.
- Jeigu nori, kad tai sutvarkyčiau. Man reikia žinoti ar neturi kokių giminaičių, kurie galėtų pradėti dėl to prieštarauti. Jeigu nori apie visą tai pagalvoti, tai pagalvok. Neprivalai man dabar atsakyti. Jeigu norėsi, pildysiu senuosius dokumentus ir tiek.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gruodžio 01, 2023, 08:51:30 pm
Ar verta bandyti viską paaiškinti? Galbūt. Eion norėjo tai parodyti ir pažiūrėti, ar Auris tikrai jį gali bent pabandyti suprasti. Tik kad atvirai kalbėti vis tiek buvo baisu. Gal kada nors, kaip profesorius ir sakė. Bet tikrai ne dabar.
- Gerai, - atsargiai ištarė klastuolis vildamasis, kad taip neįsipareigoja kažko pasakoti rytoj. Gal po šimtmečio ir bus tam pasiruošęs, bet tikrai ne dabar.
Dabar norėjo padaryti kitką. Paklausti Aurio, kodėl jam rūpi. Na gerai. Vieną vasarą netyčia susitiko gatvėje. Pamačius alkaną vaiką (taip, tada jis tikrai buvo vaikas) gera širdis liepė padėti. Bet po to? Galėjo ramiai palikti mokinį pūti vaikų namuose. Bet ne tik suteikė vietą gyventi, bet ir, regis, iš tiesų rūpinasi jo savijauta. Tai stebino, bet tokį klausimą užduoti buvo dar baisiau nei kalbėti apie save. Taigi Eion nieko nesakė, o išgirdęs vėlesnius profesoriaus žodžius apstulbo. Neįsivaizdavo, kaip veikia tokie dalykai. Galvojo, kad gali tiesiog negrįžti į Airiją ir gyventi pas Aurį. Į galvą neatėjo, kad reikia tvarkyti kažkokius dokumentus. Negi Auris dėl jo užsiims tokiomis nesąmonėmis? Eion nurijo seilę.
- Aš... Norėčiau, - išdrįso sumurmėti. Su giminėmis jau buvo sunkiau. Nežinojo, ar tie žmonės, kuriems tekdavo vergauti, buvo jo kraujo giminės, ar ne. Na, bet jau porą metų jo niekas nepasigedo. Norėjo rėžti, kad ten negrįš jokiu atveju. Kad nieko tvarkyti nereikia. Bet buvo per vėlu - jau pasakė, kad norėtų, jog Auris viską sutvarkytų. Reikėjo tęsti. - Aš neturiu giminių. Tie žmonės man niekas.
Ar to Auriui užteks, neaišku, bet Eion tikrai nenorėjo kalbėti apie juos daugiau nei buvo būtina.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 03, 2023, 06:42:45 pm
- Na ir puiku. Sutvarkysiu tuos dokumentus. Kartui ir visiems laikams. - Nusišypsojo. Ir gerai. Pamažu, po truputį kažkaip gal dar prikalbins Eion dėl psichologo. Galės atidaryti sąskaitą jo vardu, pakaupti pinigų ateičiai. Daug ką galės padaryti. Bet tada truputį sunerimo.
- Kokius žmones? - Nejau vaikinukas visgi turi giminaičių? Aišku, tai jeigu ką galės pasiaiškinti vaikų namuose. Turės juk sužinoti ar negali kažkas užprotestuoti dėl Eion gyvenimo pokyčių. Gal tarkim iš jų atimtos teisės ar dar kas. O gal tik apribotos. Taip. Buvo labai aišku, kad daugybės dalykų apie Eion tikrai nežino. Turės dar laiko išsiaiškinti. Galvojo. Bet ar kas nors paima vaiką, kurio beveik nepažįsta? Tarkim taip. Jiedu kūrė kažką naujo. Grojo, kalbėdavosi ar dar kažką veikė. O Eion praeitis Auriui visai buvo neaiški. Lyg berniukas jos net neturėtų. Erka tarkim kitas reikalas. Daug ką anksti apie ją sužinojo. APie mirusius tėvus tarkim. Na, bet tada prisiminė Džiugą ir Ramintą. Tuos žmones, kurie jį priglaudė tada, kai paspruko nuo tėvo. Kai buvo šešiametis. Jie irgi nebandė ištraukti iš Aurio viso jo gyvenimo. Jie jį tiesiog priėmė, priglaudė, leido gyventi kartu, atsigauti. Ir jis ten gyveno dvejus metus, kol atsibeldė Senkleriai ir išplėšė iš namų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gruodžio 09, 2023, 11:52:28 pm
Kodėl? Kodėl? Kodėl? aidėjo Eion galvoje. Šis klausimas niekaip nedavė ramybės, bet klastuolis taip ir neišdrįso jo užduoti. Atrodė, kad taip sugriautų viską. Na, gal ne viską, bet bent jau tą ryšį, kuris šiandien juos tarsi susiejo dar stipriau. Eion atėjo čia piktas. Norėjo išrėžti profesoriui ne pačius gražiausius dalykus ir pasakyti, kad bute Londone likusius marškinėlius tegul pasiima Timotis. O štai dabar... Garsiai pasakė norintis, kad Auris būtų jo tėtis. Pykčio visai neliko, nors kai kuriais klausimais jie niekada nesutars. Ką šitas profesorius daro, kad paveikia jį šitaip?
- Nėra jokių žmonių, - staiga išsigandęs sumurmėjo Eion. Negi dabar Auris apsigalvos? Jis nė už ką nesirinktų Airijos ir tų "namų", o ne gyvenimo su Auriu. Jau geriau Erka negu vergovė. - Aš nieko neturiu ir tikrai noriu gyventi su jumis, - užtvirtino Eion. Kiek pasvarstęs pridūrė: - Ir Timočiu.
Erkos neminėjo specialiai. Ji jau suaugusi, gali kurti savo gyvenimą. Neprivalo gadinti kitiems. Bet viso šito, žinoma, taip ir nepasakė. Bandė suprasti kaip jaučiasi. O jautėsi netikėtai gerai. Tikrai ne su tokia nuotaika ėjo į šį kabinetą.
- Ačiū, - dar pasakė ir žvilgtelėjo į vis dar atidarytas duris. Taip bandė paklausti, ar nebūtų per daug nemandagu dabar išeiti. Tik nežinia, kam klausimas skirtas - Auriui ar jam pačiam.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 10, 2023, 02:57:16 pm
Auriui visai nepatiko tie esami nesami žmonės. Aišku, kad jie buvo. Tik dabar Eion turbūt nenorėjo pasakoti. Niekai, sužinos vaiknamyje kas ten per situacija. Tik dabar ar galėjo žadėti, kad tikrai pavyks sutvarkyti tuos dokumentus?
- Na gerai Eion. Sutvarkysiu visus tuos reikalus. - Juk jau kelis metus niekas Eion neieškojo. Jei tie giminaičiai yra, tai kažkur dingę. Ir tegul sau būna dingę. Auris nenorėjo, kad jie dabar atsirastų, įsikištų. Kai jiems jau kiek geriau ėmė sektis. Ne, ką nors sugalvotų, pats irgi imtų protestuoti, jeigu tie žmonės, kurių nebuvo šimtą metų atsirastų ir pradėtų kažko reikalauti. Ir neatrodė, kad Eion labai ten veržtųsi. O tai juk svarbiausia. Jam jau greitai penkiolika, tokio amžiaus paaugliu juk turi atsiklausti kur jie nori gyventi. Ne, Auris taip nenusileistų tiems žmonėms.
- Ir gyvensim kartu. - Labai tikiuosi, kad tie žmonės toliau miegos žiemos miegu ir nesikiš.
Gaila, bet Erkos į šeimos lygtį Eion vis dar neįtraukė. Ji pati turbūt irgi jo ne. O Auris manė, kad mėgindamas juos priversti daugiau bendrauti padarytų tik blogiau.
- Jei nori, gali eiti. Tik norėčiau, kad truputį pagalvotum apie tai, ką sakiau gerai? Apie tai, kad kartais reikia save pristabdyti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gruodžio 15, 2023, 09:14:02 pm
Auris dar kartą patvirtino viską sutvarkysiantis, ir Eion linktelėjo. Tikrai nebūtų patikėjęs, kad kas nors gali dėl jo stengtis ir netgi kažką daryti. Visą laiką galvojo Aurio namuose esantis pakenčiamas. Kad prie to nemažai prisideda tai, jog jie sutaria su Timočiu, nors tai irgi atrodė kaip stebuklas.
- Man sunku tuo patikėti, - išdrįso prisipažinti. Išties viskas čia atrodė kaip sapnas. Atėjo būdamas piktas, o dabar norėjo ir vėl apkabinti profesorių. Bet to nepadarė. Nereikėjo, kad Auris galvotų esą šis veiksmas taps dažnas ir normalus. Nė už ką.
Auris leido išeiti. Tik, aišku, būtinai įkišo ir moralą. Argi būtina sugriauti tokį tarpusavio supratimą ir artumą? Ką gi, tai turbūt suaugusio žmogaus bruožas. Amžinai prikaišioti ir moralizuoti. Bet Eion apie tai nieko nesakė. Nenorėjo ir pats visko gadinti. Dar kartą linktelėjo ir atsistojo. Norėjo sprukti kaip galima greičiau, bet tai turbūt būtų labai nemandagu. Taigi išėjo iš kabineto neskubėdamas, o tik išlindęs į koridorių pasileido bėgte.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 16, 2023, 06:25:41 pm
- Suprantu, kad taip jautiesi. - Rimtai pasakė. - Labai džiaugiuosi, kad taip toli pasistūmėjome Eion. - Kai jis išėjo lengviau atsikvėpė. Dėl to, kad šiandieninis įvykis nesugriovė visko, ką kūrė per pastaruosius metus. Taip. Nepasiekė, ko norėjo. Bet kaip pamažu tvirtino pasitikėjimo pamatus, taip pamažu tikėjosi, kad pavyks įaiškinti Eion kodėl negalima elgtis šitaip smurtingai.
Tik tie giminaičiai... Raminosi tik tuo, kad vaikinukas niekada apie juos nekalbėjo, o kai bėgo iš namų ar tada, kai klajojo gatvėje irgi nekeliavo pas tuos žmones. Viena vertus gaila. Jeigu ten tikrai giminės, tai berniukui būtų geriausia šeimoje. Savo artimųjų aplinkoje. Bet kita vertus. Jei tiems žmonėms tas pats, o gal jie net skriaudė Eion. Tai jam tada nėra ką ten veikti.
Bemąstydamas apie visą tai pradėjo taisyti užsilikusius mokinių namų darbus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 18, 2023, 11:00:47 pm
Auris sėdėjo ir laukė Elioto. Pokalbis neturėjo būti malonus. Vaikas prastai mokėsi, jo rezultatai buvo prasti ir ne vien iš Senklerio pamokų. O dar namų darbai... Jų berniukas nedarė. Atėjo laikas su juo griežtai pakalbėti. Auris pasiruošė net užduotį, norėjo patikrinti kiek Eliotui trūksta žinių bent iš jo paties dalyko.
Labai keista ir neįprasta tai buvo situacija. Juk Eliotas Dafydd sūnus. Galimai vasarą ar kada jie visi susitiks. Keista buvo būti ir jų mokytoju ir šiaip žaidimų draugu. Bet kažkaip reikėjo derinti.
Pokalbiui jį pakvietė šiandien per pietus. Pasistengė pasakyti tokiu tonu, kad Eliotui pasidarytų aišku. Tai nebus smagus klausimų vakarėlis. Ir ne. Jie niekur neiss pažaisti ar patyrinėti. Eliotas turi pradėti mokytis. Teks ir su Dafydd labai rimtai šnektelėti apie viską.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Gruodžio 19, 2023, 12:00:47 am
Šiandien teko skubiai pavalgyti. Jis eis kalbėtis su Auriu, o tai buvo ypatingai smagu. Žinoma, tėčio draugas pokalbiui pakvietė rimtu tonu, bet vienuolikmetis neabejojo: jie smagiai praleis laiką, galbūt pasimokys kovoti su kokiomis nors būtybėmis, su kuriomis kiti mokiniai nesusidurs. Tiesiog puiku.
Šį kartą netgi pasakė Oliveriui, kad eina kalbėti su tėčio draugu. Pasirodė, kad akyse šmėstelėjo pavydas, bet, tiesą sakant, nėra čia ko pavydėti. Oliveris vienas ėjo su Auriu į Kiauliasodį. Kad buvo kviestas ir pats, Eliotas stengėsi negalvoti. Jis ne koks mažius, kuris negali pabūti be tėčio. Tik kad brolis irgi ne mažius. Na, bet apie tai pagalvos vėliau. Dabar džiaugėsi būsimu pokalbiu, kuris būtinai pavirs į nuotykį.
Kelią iki geriausio kabineto mokykloje jau buvo puikiai išmokęs, tad nesunkiai jį pasiekė. Nepasibeldęs įsmuko vidun ir uždarė duris.
- Labas, Auri! - entuziastingai pasisveikino ir išsitraukė burtų lazdelę. Jos būtinai prireiks, tik reikėjo, kad profesorius greičiau papasakotų, ką jie čia veiks.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 20, 2023, 11:05:35 pm
Eliotas įžengė į kabinetą kupinas entuziazmo ir energijos. Kurią deja Auriui teks užgesinti.
- Sėskis ir pasidėk savo  burtų lazdelę. Tau jos neprireiks. - Kalbėjo ne piktai, ne irzliai. Tiesiog gal kiek įsakmiai. Taip, kad berniukui būtų aišku. Tai ne bus smagus pasisėdėjimas.
- Eliotai, man aišku, kad pamokos ir namų darbai užknisa. Yra nuobodūs ir panašiai. Ir kad tu susigalvotum tūkstantį linksmesnių dalykų. Bet... Mokykloje tu turi ne vien pramogauti. Reikia ir mokytis. - Pradėjo tą nelabai malonų pokalbį. Dievaži pats tokių nemėgo.
- Supranti, jeigu toliau taip nesistengsi, pasiliksi antriems metams ir vis būsi pirmakursis. Argi tau patiktų? Na, gal laikas mokykloje pailgėtų. Bet šiaip. Nejau tokiam dideliam berniukui būtų smagu vis likti pirmakursiu ir mokytis to, ko mokysis mažyliai?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Gruodžio 23, 2023, 12:51:47 am
Auris nepasisveikino. Ir kalbėjo kažkaip... Piktai? Ne, lyg ir ne. Bet ne taip kaip visada. Eliotas klestelėjo į artimiausią kėdę ir bandė suprasti, kas galėjo nutikti. Gal kas nors namuose? Mamai?! Bet ne - tada pokalbyje dalyvautų ir Oliveris. Nebent tėčio draugas bijo, kad jautrus brolis apsiverks, ir paliko nemalonią užduotį jam. Dabar jau ir pats gerokai išsigando. Spoksojo į Aurį ir bandė ką nors suprasti. Tik burtų lazdelės nepasidėjo - vis dar laikė ją rankoje.
Netrukus tėčio draugas prabilo, ir Eliotas pajuto palengvėjimą. Nieko neatsitiko. Nieko blogo, dėl ko tektų važiuoti namo.
- Man patinka tavo pamokos! - skubiai pranešė sumaniai nutylėdamas apie namų darbus. Aurio užduotis paprastai nusirašydavo nuo Oliverio ar bendrakursių. Tik, deja, neretu atveju pamiršdavo jas pasiimti ir atiduoti profesoriui. Galvoje sukdavosi koks tūkstantis klausimų, tik ir laukiančių, kada bus užduoti. Mintys apie tokius nuobodžius dalykus kaip namų darbai paprasčiausiai netilpdavo toje galvoje.
- Aš mokausi ir stengiuosi, - nekaltu balseliu pasakė Eliotas. Jis išties mokėsi ir stengėsi. Tik tai nesusiję su pamokų medžiaga. Eliotas labai nuoširdžiai mokėsi visus koridorius ir paveikslus. Nemažą dalį jau mokėjo surasti. Argi tai blogai?
- Aš neliksiu pirmame kurse, - ryžtingai pasakė. Iš viso, kodėl Auris taip panikuoja? Iki egzaminų dar ištisa amžinybė. Jis išmoks. Arba nusirašys nuo Oliverio.
- O ką mes veiksime? - galiausiai paklausė taip ir nesulaukęs tėčio draugo paaiškinimo, kokia pramoga numatyta šiandienai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 25, 2023, 11:07:34 pm
Kurį laiką berniukas gal atrodė išsigandęs ar sunerimęs. Auris ėmė svarstyti, kad gal reikėjo kiek kitaip pradėti. Ne. Šiandien jokių nuolaidų nebus. Pertarė save.
- Puiku, kad tau patinka. Bet yra ne vien mano pamokos. O negalėčiau pasakyti, kad ir per maniškes tu stengiesi. - Kalbėjo toliau tuo pačiu tonu, kokiu ir pradėjo.
- Puiku. Aš patikrinsiu tavo pastangas. Mes tuojau pamatysime, ką gi tu išmokai per laiką mokykloje. - Auris išsiėmė iš stalčiaus užduočių lapą. Klausimai skambėjo taip.
Citata
Ko labiausiai bijo velnio raizgai?
Kokie kerai yra stipriausia Lumos forma?
Ar tiesa, kad kerai Feraveruto paverčia paukštį į taurę?
Kuo pavojingi kaukai?
Kur ieškotum bezoaro akmens?
Kokiu dar pavadinimu žinomi drontai?
Kas toks buvo Gelertas Grindelvaldas?
Parašyk tris ateities būrimo būdus.
Ar tiesa, kad mėnulis yra žemės palydovas?
Tai buvo trumpas klausimynas iš visų dalykų. Žiobarotyrą praleido todėl, kad Eliotas lankė žiobarų mokyklą, gyveno neišskirtas iš to pasaulio ir Auris neabejojo, kad čia jam keblumų kilti neturėtų.
- Liksi, jeigu taip ir toliau nesimokysi. Kol kas prašau atsakyti į šiuos klausimus. Neveiksime nieko smagaus, kol nepradėsi stengtis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Gruodžio 26, 2023, 08:00:39 pm
Kodėl Auris jam tiek priekaištauja? Argi jis padarė ką nors blogo? Per tėčio draugo pamokas tikrai stengėsi - kiekvienos pamokos užduotis būdavo pateikti kiek galima daugiau klausimų. Retais atvejais jie netgi būdavo susiję su pamokos tema.
- Bet tavo pamokos pačios geriausios! O tu - geriausias šios mokyklos profesorius! - nepasidavė berniukas. Taip, kai reikėdavo, jis tikrai sugebėdavo saldžiai pakalbėti. Tik ar nebus taip, kad Auris jį pernelyg gerai pažįsta? Juk ir apsimesdamas Oliveriu nepergudravo. Na nieko - ši diena būtinai virs pramoga.
Deja, kol kas šio tikslo pasiekti sekėsi sunkiai. Tėčio draugas dar ir apklausti sugalvojo. Eliotas smalsiai paėmė lapą, bet netrukus gavo labai nusivilti. Klausimai buvo siaubingai neįdomūs, be to, nežinojo nė vieno atsakymo.
- Bet aš stengiuosi, - visai kitu tonu sumurmėjo berniukas, kai Auris pagrasino, kad neveiks nieko smagaus. Dabar jis skambėjo taip, tarsi būtų itin nuskriaustas vaikas, kuriam negalima pramogauti. Taip jis ir jautėsi, tik kad ir toliau neketino mokytis. Kam įdomūs kažkokie grindevaldai ir mėnuliai, kai Hogvartse galima patirti galybę nuotykių? Dabar spoksojo į lapą ir stengėsi atrodyti esantis labai nelaimingas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 04, 2024, 10:38:34 pm
- Visi mokytojai mokykloje puikūs ir žino ką daro. - Nei nesiruošė nusileisti. Eliotas peržvelgė klausimus. Kol kas neatsakinėjo. O Auryje vėl ėmė busti kūrybinė gyslelė. Kas iš to, jeigu dabar vers jį atsakinėti? Nuo to mokytis jis nepradės.
- O taip. Stengiesi įsivelti kur nereikia. Kad ir tada su drėbtiniais. Kam bandei jį paliesti, jei sakiau to nedaryti? - Kaip geriau mokyti šį vaiką, kad jam būtų įdomu? Galvojo. Kol pagaliau nusišypsojo.
- Ar žinai, kad kai Haris Poteris buvo pirmakursis jis ėjo ieškoti išminties akmens? Ar žinai, kaip jam pavyko praeiti pro pirmą akmenį saugančią kliūtį? Jau tada, kai užmigdė šunį, kuris jį saugojo? - Gal jį sudomins įdomūs faktai, nuotykiai nuo pat pirmo kurso. Juk išminties akmuo Eliotui turbūt didelis įdomus nuotykis. Su kliūtimis ir pavojais.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 07, 2024, 08:45:53 pm
Na jau ne. Tikrai ne visi mokytojai buvo tokie jau puikūs. Profesorius Smudge buvo griežtas ir nenorintis plepėti. Jau vien dėl to nebuvo toks jau puikus. Vis tik viso šito Eliotas nedėstė. Panašu, kad Auris nusiteikęs šiandien jo visai nesuprasti.
- Aš stengiuosi mokytis! - suzyzė. Akivaizdu: niekas niekada nesupras, kad nuotykiai yra pats įdomumas. Žinoma, įdomiau drėbtinį paliesti, o ne mesti ten kažkokį daiktą. - Norėjau pamatyti, kaip jis padaro mano kopiją. Tu būtum viską sutvarkęs, - užtikrintai pridūrė. Vis dar norėjo pačiupinėti tą daiktą ir pamatyti, kaip šalia atsiranda antras Eliotas. O gal Oliveris? O gal iš viso Lorenas?
Auriui pradėjus uždavinėti kitus klausimus Eliotas kiek pasimetė. Neįsivaizdavo nei kas ta Haris Poteris, nei kas yra išminties akmuo. Jeigu tai buvo tikra, turbūt turėjo mokytis per magijos istoriją. Tos pamokos buvo netikėtai įdomios, bet tai tikrai nereiškė, kad ne itin pavyzdingas pirmakursis viską girdėdavo.
- Mes eisim ieškoti išminties akmens? - skubiai paklausė Aurio. Kad ir ką tai tiksliai reikštų, skambėjo kaip kuo puikiausias nuotykis. Eliotas pašoko nuo kėdės ir buvo pasiruošęs dabar pat leistis į paieškas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 10, 2024, 08:00:46 pm
- Jei tikrai stengiesi, šitas klausimynas tau turėtų būti vienas juokas. O dėl drėbtinio. Nesvarbu, kad būčiau viską sutvarkęs. Bet jeigu pasakiau, kad jo liesti negalima, tai ir negalima. Tai vis tiek pavojinga. Būna visokių atsitiktinumų. Drėbtinis yra piktas padaras ir jam patiktų sužeisti žmogų į kurį pavirto. - Berniukas susiruošė išminties akmens ieškoti. Auris į tai nieko nesakė. Tik paklausė.
- Bet kaip mes jo ieškotume, jeigu tu net nesusidorotum su pirma jį saugančia kliūtimi? O gal visgi prisiminsi ko labiausiai bijo velnio raizgai? Jie saugo išminties akmenį ir jeigu į juos pakliūsi ir nežinosi ką daryti nepavyks išeiti. - Aišku jis galėjo sugalvoti žaidimą, per kurį jie ieškotų išminties akmens. Paslėptų ką nors ir prikurtų kliūčių, nepavojingų aišku. Bet dabar norėjo pažiūrėti kas išeis iš ne visai sausai pateiktų klausimų. Gal su faktais jam mokytis bus įdomiau. Jei taip, tada galimai tektų tikrinti ir kartu daryti namų darbus vis papasakojant ką įdomaus. Taip sugaištų dar daugiau savo laiko. Bet jeigu Eliotui tai padėtų mokytis, tada kol išaugtų šį etapą galėtų taip bandyti. Nes kol kas berniuko rezultatai buvo prasti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 14, 2024, 07:03:13 am
Tie suaugusieji kartais tikrai būdavo visiškas nesusipratimas. Jeigu jis stengiasi, nereiškia, kad gali prisiminti visiškai viską, ką pasakoja profesoriai. Net ir per to paties Aurio pamokas ne viską išgirsdavo. Ypač jeigu sėdėdavo su Džefu.
- Bet man įdomu jį paliesti, - vėl suzyzė. Ir pasinaudojo proga dar paklausinėti: - O koks jausmas, kai drėbtinis prisiliečia? Aš ką nors jausčiau? Ar galėčiau paliesti savo kopiją?
Taip, visa tai labai įdomu, tik šiandien tėčio draugas kažkodėl nekaip nusiteikęs. Na nieko, dar privers jį patirti įdomiausių nuotykių.
- Juk mes kartu ieškosime to daikto, o tu viską puikiai žinai, - gudriai atsakė į dar vieną klausimą. Deja, atslinko nusivylimas - pradėjo atrodyti, kad Auris apie tą išminties akmenį užsiminė šiaip sau. Negi jie visai neis jo ieškoti? Berniukas spoksojo į profesorių ir bandė ką nors suprasti. Ko jie iš viso čia susirinko, jeigu nenusimato joks nuotykis? Žinoma, paplepėti irgi smagu, bet reikėtų susirasti įdomesnę veiklą nei mokslai ir kažkokie velnio raizgai. Nors jie skambėjo visai įdomiai, taigi Eliotas nekaltu balseliu paklausė:
- O kas yra tie velnio raizgai?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 17, 2024, 09:08:56 pm
- Nesvarbu, kad įdomu. Bet to daryti aš tau neleidau. Neleidau ir pasakiau priežastis kodėl negalima to daryti. Aš galėčiau nesuspėti tau padėti, jeigu tavimi virtęs drėbtinis tave užpultų. - Eliotas jo klausinėjo toliau. Ar atsakyti?
- Aš tau atsakysiu į klausimus tik tada, jeigu ir tu dėl mano klausimų pasistengsi.  - Ramiai dėstė savo sąlygas.
- O jei mes išsiskirtume? Visko būna. Ką darytum tada? Įsivaizduokime, kad tu esi vedlys šiose paieškose. O aš nežinau ką daryti. Velnio raizgai susiję su herbologija. Pagalvok Eliotai. Juk esi protingas, pabandyk prisiminti kas jie ir ko jie bijo. - Jie nei į pirmą klausimą neatsakė. Elioto žinios Aurį gąsdino. Jei taip ir toliau, jis išvis neišeis iš pirmojo kurso. Nusprendė rimtai iškamantinėti Dafydd apie Elioto mokymąsi paprastoje mokykloje.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 17, 2024, 11:32:48 pm
Auris turbūt šiandien išgėrė kažkokio kvailinančio eliksyro, jeigu toks yra. Kaip jis nesupranta, kad smalsiam pirmakursiui reikia išbandyti viską? Juk akivaizdu, kad pamokose negali nutikti nieko blogo. Bet Eliotas jau prarado kantrybę vėl ir vėl aiškinti tą patį, taigi nieko nebesakė. Visai nereikėjo dar kartą pražilti.
- Bet aš klausiu apie tavo pamoką, - kuo nekalčiausiai pratarė berniukas. Visai nenorėjo kalbėti apie tuos nuobodžius klausimus, kuriuos pateikė Auris. O štai tie, kuriuos uždavė pats, buvo netgi labai įdomūs. Negali būti, kad tėčio draugas nežino atsakymų. Eliotas pabandė dar vieną argumentą: - Ar ir per pamoką sakysi tą patį? Man tai padėtų geriau suprasti temą!
Na jau ne, jie tikrai neišsiskirtų. Kai tik eis patirti to nuotykio, jis būtinai seks paskui Aurį. Bus be galo smagu. Anksčiau ar vėliau jie vis tiek pabaigs šitą nuobodų pokalbį. O tam turbūt reikia pagalvoti apie tuos velnio raizgus. Eliotas ilgam laikui nutilo. Ir pagaliau prisiminė: vieną vėlų vakarą jis nusirašinėjo Oliverio namų darbą, kuriame buvo paminėti tie velnio raizgai. Atsiminė, kur sėdėjo. Ir kad perrašinėdamas tą namų darbą taršė šokoladines varles. Taip, dar ir gerokai išterliojo Oliverio pergamentą. Bet kas ten buvo rašoma?
- Velnio raizgai yra augalas, - drąsiai pareiškė Eliotas. Na, tai buvo visai logiška - jeigu susiję su herbologija, turi būti augalas. Deja, baimės prisiminti taip ir nepavyko. Berniukas abejingai gūžtelėjo pečiais ir gudriai pažvelgė į Aurį.
- Eime susirasti to augalo. Tada iš karto prisiminsiu, ko jie bijo!
Tai būtų žymiai įdomiau už pokalbį kabinete. Kad ir kaip Eliotas mėgo plepėti, paprastai jo pokalbių temos buvo visai kitokios.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 20, 2024, 12:45:06 pm
- Nesvarbu. Dabar mes šiaip kalbamės apie tavo mokymąsi visose pamokose. Apie mano pamokas klausinėk tada, kai jos vyks. Klausinėti per jas gali, bet nesilaikyti saugumo priemonių negali. Ir tai galioje visoms pamokoms. Ši tema baigta Eliotai. - Paskutinis sakinys nuskambėjo gana griežtai ir kategoriškai.
Paskui jis atrodo susimąstė ir pažėrė tiesiog didžiulį išminties perlą. Auris atsiduso. O kas dar galėjo būti velnio raizgai, jei ne augalas? Juk sakė, kad jie susiję su herbologija.
- Jei tik tiek parašytum egzamine, negautum teigiamo pažymio. Taip. Tai augalas. - Nusprendė papasakoti apie jį plačiau. - Jis pavojingas, nes gali pasmaugti žmogų. Apsiraizgyti apie jį. Todėl yra vadinamas velnio raizgais. O bijo šviesos. Geriausiai padėtų stipriausia Lumos kerų forma. Gal žinai kokia ji yra? Mudu, jeigu jau eitume ieškoti išminties akmens pražūtume. Nes tu esi šitos kelionės vedlys. Nagi, pabandyk dabar mus išgelbėti. Reikia prisiminti burtažodį. - Tai jau ne. Nei už ką neprileistų jo prie tikrų velnio raizgų. Nes Eliotas kištų prie  jų rankas ir tada jau blogai baigtųsi. Bet pagyvinti šį reikalą galėjo ar ne. Panašiai kaip tada, kai piešė drakoną dabar išraitė čiuptuvus. Kurie pradėjo suktis aplink Eliotą ir jį patį. Supo juos per atstumą, kad nepranyktų. Dūminiai čiuptuvai vis rangėsi aukštyn.
- Nagi, greičiau, prisimink burtažodį. Aš jo nežinau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 20, 2024, 08:29:23 pm
Nosis pati susiraukė, o Eliotas buvo vis labiau nusivylęs gyvenimu. Auris buvo pats įdomiausias žmogus šioje mokykloje, bet kažkodėl dabar reikėjo kalbėti apie tokius nuobodžius dalykus. Pliurpti apie mokymąsi yra tikra nesąmonė.
- Bet taip nesąžininga! Aš nespėjau visko paklausti! O kas bus, jeigu tu egzamine paklausi apie drėbtinius ko nors, ko dabar nepaaiškinai? - nekalto vaiko balseliu paklausė berniukas.
Netrukus geriausias Hogvartso profesorius pradėjo pasakoti apie tuos velnio raizgus. Eliotas susižavėjo. Iš viso, kaip jis sugebėjo pamiršti tokį nuostabų augalą? Dabar dar labiau norėjo jį surasti ir, žinoma, paliesti.
- O kodėl aš vedlys? - paklausė svarstydamas, kur geriausia ieškoti velnio raizgų. Bet dabar suprato, kokia gali būti stipriausia kerų forma. Žinojo ne apie lumos, bet apie bombarda kerus. Jų, tiesa, vis dar neišbandė, bet labai norėjo tai padaryti. Ir nutarė, kad ta stipriausia forma turėtų būti tokia pati.
- Netikiu, kad nežinai burtažodžio, - pareiškė Eliotas. Stebėjo aplinkui esančius daiktus, kurie turbūt turėjo atstoti tuos velnio raizgus. Tiesą sakant, visai nenorėjo jų sunaikinti, bet į klausimą teikėsi atsakyti: - Lumos maxima!
Patenkintas pažvelgė į Aurį. Neabejojo atsakęs teisingai, taigi dabar bus galima eiti patirti kokio nors nuotykio ir nustoti kalbėti tokiomis nuobodžiomis temomis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 21, 2024, 08:10:59 pm
Auris svarstė, kad gal nereikėjo bandyti pasakoti Eliotui istorijų. Reikėjo kalbėti griežčiau. Daug griežčiau. Bet ar būtų kas iš to išėję? O dabar kas iš to?
- Neklausiu nesijaudink. Klausimai bus apie tai, ką pasakojau ir kas pateikta vadovėlyje. Niekas nedraudžia papildomai domėtis pamokose. Bet dabar aš čia tave pasikviečiau tam, kad pasikalbėtume apie tavo mokslus. O jie jaunikaiti, labai prastai tau einasi. - Auriui visai nesinorėjo paskui Dafydd aiškinti, kad negalėjo Eliotui rašyti teigiamo balo ir jis susikirto jo dalyke. Kaip susikirto ir kitų. Neabejojo, kad taip gali būti.
- Nes tai pamoka. Nes šitas žaidimas pamoka ir tu vedlys. Tu turi žinoti ką daryti. Jei mokeisi per pamokas, tai juk tau turėtų būti labai paprasta. - Dūminiai čiuptuvai augo ir raizgėsi aplink juodu. - Nepamenu, visai neprisimenu. Daryk ką nors. - Pasistengė įnešti į savo toną bent kiek baimės, kad būtų įdomiau. - Ne. Čia antroji kerų forma. Prisiminiau stipriųjų kerų dalį. Lumos So... - Jau beveik viską pasakiau. Jei tai būtų tikri raizgai, mudviem jau tektų užsipirkti mišias. Beveik.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 21, 2024, 08:37:19 pm
Aišku, Auris pasakė neklausiantis šitų dalykų. Bet jis ir neišplepėtų, kas bus egzamine. Eliotas susiraukė.
- Aš domėjausi! Ir nespėjau visko paklausti! - tarsi nuskriaustas vaikas kalbėjo vienuolikmetis. Visai nenorėjo kalbėti apie kitas pamokas. Dabar domino tik drėbtiniai, taigi nutarė pabūti užsispyręs ir tęsti tą temą: - Aš noriu apie juos sužinoti daugiau. Apie mokslus kalbėti neįdomu, o aš klausiu apie tavo dėstomą dalyką!
Žinoma, Auris bet kada galėjo pasakyti perskaityti vadovėlį, bet to daryti Eliotas neketino. Kam skaityti, kai galima užversti klausimais protingiausią mokykloje esantį žmogų?
- Dabar ne pamoka! - nuoširdžiai apstulbo Eliotas. Tai buvo pramogų ir nuotykių su Auriu laikas, o ne kažkokia kvaila pamoka, kurios metu reikia stengtis. Taigi berniukas nutarė paklausti: - O kada mes eisime ko nors tyrinėti?
Na jau ne. Jis nė už ką nepatikės, kad Auris neprisimena kerų. Taigi dabar išplėstoms akimis spoksojo į tėčio draugą ir bandė suprasti, ar jie iš tiesų čia sėdės tol, kol jis pasakys tuos kerus. Ir atsakys į visus kitus klausimus. Tai jau gerokai pabodo, tad gal verta pasistengti.
- Aišku, kad prisiminei! Tu žinai visą burtažodį! - sušuko Eliotas. Ir toli gražu ne taip užtikrintai kaip prieš tai pratarė: - Lumos solem?
Vėl paėmė klausimų sąrašą ir pradėjo ieškoti bent vieno, į kurį galėtų atsakyti. Galiausiai nusivylęs šia diena ir nuotykiu sumurmėjo:
- Taip, Mėnulis yra Žemės palydovas. O paukštį į taurę galima paversti vera verto kerais.
Nuotaika toli gražu nebebuvo tokia gera, ir Eliotas to neslėpė. Jis čia atėjo ne mokytis, o patirti nuotykių, tik kol kas, deja, viskas klostėsi priešingai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 23, 2024, 10:08:58 am
- Puiku. Kai tau prisikaups klausimų apie pamokas galėsi man surašyti ir duoti. Atsakysiu. O dabar mane domina kitas dalykas. Labai svarbus beje. Dabar labai rimtai paklausyk manęs. Suprantu, kad mokytis tau nelabai įdomu, kad nemėgsti sausos teorijos. Jeigu nori, galime mokytis kiek kitaip. Galime kartu daryti namų darbus ir tada papasakočiau tau kokių įdomesnių istorijų apie tai, ką mokomės. O dabar tokia tamsioji dalis. Jeigu tu ir toliau visiškai nesistengsi, užkerėsiu Oliverio namų darbus antisukčiavimo kerais. Kaip manai, kas tada bus? O tu sėdėsi vakarais mano kabinete ir ruoši vienas namų darbus. Aš čia labai rimtai Eliotai tau sakau. Todėl prašau pabandyti susiimti. - Išdėstė Senkleris. Nes berniukas aiškiai vis dar įsivaizdavo, kad čia šiaip tik toks pasiplepėjimas.
- Pamoka. Tai pamoka, gal kiek kitokia. O tyrinėti eisim tik tada, kai pamatysiu, kad pakilę tavo pažymiai. - Čiuptuvai rangėsi, o berniukas ginčijosi. Viskas, juodu abudu jau tikrai neturėtų šansų išsivaduoti.
- O jei tikrai nežinočiau kerų, kas tada? Tu pabandyk įsivaizduoti kas būtų, jei tai būtų tikri raizgai. - Pagaliau berniukas pasakė kerus ir Auris panaikino čiuptuvus. - Puiku. pasirodo žinai juos. Dabar manau jau įsidėmėsi visas tris Lumos formas. - Paskui jis pažėrė dar kelis teisingus atsakymus. - Matai, kai nori gali Eliotai. - Tada ėmė svarstyti kaip čia toliau pasielgus. - Gerai. Gali daugiau šiandien į klausimus neatsakinėti. Bet per šeštadienį ir sekmadienį turėsi pasiruošti ir ateiti ir atsakyti į juos. Dar noriu, kad pagalvotum ar bandysi mokytis ar man teks daryti kaip sakiau. Užkerėti Oliverio namų darbus ir atimti tavo laisvus vakarus. Man patinka ir nuotykiai ir žaidimai. Bet tu čia atvykai ir mokytis. Labiausiai tai ir turi daryti mokykloje. - Labai ramiai dėstė jam visas sąlygas.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 24, 2024, 12:35:43 am
Surašyti klausimus? Kas dar čia per nesąmonė? Eliotas tikrai neketino egzaminuoti Aurio. Kodėl tėčio draugas nesupranta, kad jam patinka plepėti? Dar betrūko, kad į gautus klausimus irgi atsakytų raštu. Eliotas tikrai neskaitys ir vylėsi, kad Auris tai žino.
- Bet aš noriu žinoti dabar, - suzyzė berniukas ir pakartojo: - Koks jausmas, kai drėbtinis prisiliečia? Ar įmanoma paliesti savo kopiją?
Kiti tėčio draugo žodžiai privertė pakraupti. Jis ketino užkerėti Oliverio namų darbus? Ir dar vers sėdėti čia ir mokytis?! Na jau ne, Eliotas savo gyvenimą Hogvartse įsivaizdavo visiškai ne taip. Taigi nutaisęs kuo labiau nuskriausto vaiko balselį priminė:
- Bet aš stengiuosi.
Ir kaip jie gali eiti tyrinėti tik tada, kai pakils pažymiai? Juk jie šią minutę nepasikeis. Ar tai reiškia, kad jie iš viso šiandien netyrinės ir nepatirs jokio nuotykio? Ko tada jis atėjo? Visiškai nusivylė tėčio draugu ir nepatenkintas sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Bet čia nėra tikri velnio raizgai. Tai ir yra problema, - nuoširdžiai nusiminęs sumurmėjo. Pasirodo, Auris ne toks jau ir geras. Būtinai pasakys tėčiui, kad jo draugas skriaudžia. Ir dar tie nuobodūs klausimai... Panašu, kad jeigu į juos neatsakys, teks prarasti dar daugiau nuotykiams skirto laiko.
- Nepanašu, kad tau patinka nuotykiai ir žaidimai. Tau patinka gadinti kitiems nuotaiką, - išrėžė Eliotas. Šią akimirką Auris tikrai neatrodė esąs geriausias šios mokyklos profesorius. Nutaręs, kad reikia pabandyti laimėti geresnes sąlygas manipuliacijos metodais, pridūrė: - Man nebepatinka Hogvartsas. Aš noriu namo.
Žinoma, tai nebuvo tiesa. Bet jeigu pasiseks, Auris supras persistengęs ir leis ir toliau per pamokas veikti kažką įdomesnio nei mokslai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 28, 2024, 11:40:55 am
- Eliotai, ar tu girdi ką tau sakau? Tu visai nesimokai ir blogiausiu atveju liksi kartoti kurso. Nei tavo tėvai, nei aš to visai nenorime. Aš neatsakysiu į šiuos tavo klausimus, nebent ruoštume namų darbus apie drėbtinius. Bet dabar aš į juos tikrai neatsakysiu. Jei nori pats gali surasti informacijos. Tai tau bus tikrai į naudą. - Jis vis dar nekėlė balso, kalbėjo ramiai, bet kategoriškai. Į šalutinius Elioto klausimus tikrai nesiruošė šiuo metu atsakinėti.
- Kaip? Šiandien iš paprasto testo atsakei į kelis klausimus. Gerai, tai jau šis tas. Bet tau tie klausimai neturėtų išvis kelti kažkokių problemų. Tai lengvi klausimai. Egzamine bus sunkesnių Eliotai. Todėl per savaitgalį turi pasiruošti ir paskui vėl čia atėjęs užtikrintai atsakyti man į šituos klausimus. Tada galėsi sakyti, kad stengiesi. - Eliotas toliau rodė kaprizus, o Auris norėjo piktai nusijuokti. Jei tai būtų tikri velnio raizgai... Na, jis jau sakė kas tada būtų. Mišios ir laidotuvės.
- Jei tai būtų tikri raizgai jie mus jau taip apvyniotų, kad blogai baigtųsi. Todėl džiaukis, kad jie netikri. Aš sutinku kažkaip paįvairinti tavo mokslus, va taip kaip dabar. Bet Eliotai, jei nesimokysi ir amžinai sėdėsi viename kurse vieną kartą būsi pašalintas iš mokyklos už nepažangumą. - Toliau prasidėjo tikri gražumynai. Ar Dafydd ir Mayra viską jam leidžia? Todėl jis toks? Ar kodėl taip yra?
- Eliotai, tai mokykla. Mokykloje reikia mokytis. Ir išvis taip jau yra. Yra laikas pramogoms, žaidimai yra svarbus dalykas ir smagu yra linksmai leisti laiką. Bet reikia mokytis. Kaip manai ką veiksi užaugęs, jei nieko kaip dabar nežinosi? - O tada paklausė. - Ar todėl, kad pradėsiu versti tave mokytis? Jei grįši namo, ten tėtis ir mama irgi vers tave mokytis. Nemanau, kad iš to ką laimėsi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 28, 2024, 11:03:19 pm
Taip, Eliotas girdėjo, ką Auris jam sakė, bet akivaizdu, kad pats Auris negirdi iš viso nieko. Berniukas norėjo žinoti dabar. Ne rytoj, ne po trijų dienų ar mėnesių. Nors atėjo čia patirti kokio nors nuotykio, dabar svarbiausiu tikslu tapo gauti atsakymus į rūpimus klausimus apie drėbtinius.
- Pasakysiu tėčiui, kad tu manęs nemokai! - nepatenkintas pasakė jis. Nė už ką neketino pats ieškoti informacijos. Jo nuomone, profesoriai tam ir egzistavo, kad būtų ką apipilti daugybe klausimų. O nuotaika bjuro vis labiau ir labiau. Smalsus ir energingas vaikas tikrai neketino švaistyti savo savaitgalio tokiems niekams kaip lapelyje pateikti klausimai. Jo laukė gausybė nuotykių ir neištyrinėtų Hogvartso vietų.
- Galvojau, kad galėsime kartu eiti ką nors surasti. Bet panašu, kad eisime be tavęs, - drąsiai ištarė Eliotas. Nieko nesakė apie savaitgalio švaistymą. Tik jau planavo ką veiks, kai pagaliau iš čia ištrūks. O gal Džefas pasiūlys kokią nors pramogą?
Kodėl tie suaugę kartais tokie užsispyrę ir kvaili? Eliotas pavartė akis ir neslėpdamas susierzinimo atsakė:
- Mums nieko nebūtų atsitikę, nes tu mus išgelbėtum! O su tikrais velnio raizgais mokytis žymiai įdomiau. Ir neliksiu aš pirmame kurse! Išlaikysiu egzaminus ir kitą rudenį būsiu antrakursis!
Pašalinimo iš mokyklos grėsmė skambėjo šiurpiai, bet jis negalėjo to atskleisti. Juk ką tik pasakė nebenorintis čia būti, tad tarsi turėtų tuo džiaugtis, ar ne? Daugiau meluoti tėčio draugui, kuris dažniausiai būna labai įdomus ir smagus, nenorėjo. Geriau iš viso nieko nesakyti.
- Kai užaugsiu, žaisiu kvidičą, skraidysiu lėktuvais ir gaminsiu burtų lazdeles! - nedvejodamas atsakė į klausimą. Aišku, veikti norėtų dar daugybę dalykų, bet šie trys užsiėmimai buvo favoritai. Mielai būtų ėjęs kažkurio iš jų veikti dabar pat, bet prieš tai reikėjo atsakyti į dar vieną klausimą: - Taip. Nemaniau, kad tu šitaip mane skriausi. O mama ir tėtis geri ir mane myli. Jie nevers manęs daryti visokių nuobodžių dalykų.
Sukryžiavęs rankas ant krūtinės berniukas ir toliau tyliai piktinosi. Gyvenime nebūtų pagalvojęs, kad didžiausiu Hogvartso nusivylimu taps ne kas kitas, o Auris.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 29, 2024, 07:20:47 pm
- Gerai, pasakyk. - Kuo ramiausiai rėžė Senkleris. Auris pats irgi ketino pakalbėti su Dafydd ir kuo greičiau. Nors ir nelabai norėjo, ne pats maloniausias tai turėjo būti pokalbis. Būti žaidimų draugu jam labiau patiko, nei griežtu mokytoju.
- Kada gi tu eisi? Savaitgalį teks mokytis Eliotai, nes juk aš regis minėjau, kad jei į mano klausimus neatsakysi, tai teks namų darbus vakarais ruošti pas mane. Ir savaitgaliais manau mokysimės papildomai. Gal ir neminėjau, bet sakau dabar. Todėl tu geriau pasiruošk. - Koks užtikrintumas. Auris nenorėjo žlugdyti tokio užtikrintumo savimi, bet juk arkliui aišku, kad egzaminų Eliotas neišlaikys.
- Eliotai, tu neatsakai net į šituos paprastus klausimus. Tai kaip tu atsakysi į egzaminų klausimus? Kodėl negalima derinti mokslų ir žaidimų? O jei vėl grįžtant prie velnio raizgų. Man gal kas galėtų nutikti, jei tai būtų tikras žygis. Ir ką darytum, jei su jais tektų vienam dorotis? Juk turi vaizduotę, tai pabandyk įsivaizduoti ką darytum, jei vienas turėtum atremti tuos augalus. - Taip. Jie tikrai kalbėsis su Dafydd.
- Kad galėtum pilotuoti lėktuvą reikia mokytis. Gaminti lazdeles irgi nelengva ir tam reikia mokslo. O kad taptum geru kvidičininku reikia treniruotis. Ir daug ir atsakingai. Jei nori kažko pasiekti turi į tai dėti pastangų. Ir ne vien apsimesti, kad jų dedi. - Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad namie Eliotui leidžiama viskas ir kad ten visko pasiekia be pastangų. Ko nori, tą gauna. Bet juk Oliveris kitoks. Svarstė. Oliveris sau buvo gerokai per griežtas.
- Na ką gi. Aš jau toks. Bet jeigu jau pasakiau, tai ir bus kaip sakau. Jei nesimokysi mes tą darysim čia ir tu prarasi savo laisvalaikį. Gali pykti kiek nori Eliotai. Bet prisimink. Jei nori gaminti lazdeles ar pilotuoti ar bet ką kitą daryti turi pasimokyti ir vien noru nieko nepasieksi. Taip, pasitikėjimas savimi puikus dalykas. Bet žinios irgi reikalingos.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 29, 2024, 07:57:05 pm
Jis ir pasakys. Tiksliau, parašys. Ir padarys tą šiandien. Netgi dabar pat. Ruošėsi pašokti ant kojų ir išeiti iš kabineto, bet sustabdė save. Nors dabar pyko ant Aurio, jis vis dėlto buvo smagus žmogus. Dabar turbūt tiesiog blogos nuotaikos, užtat ir kalba visokias nesąmones. Visai nenorėjo prarasti draugo, su kuriuo galima ką nors nuveikti. Pavyzdžiui, gal vasarą eis plaukti kokiomis baidarėmis ar leisis į kokį kitą nuotykį. Teko likti vietoje ir stengtis per daug nepykti.
- Savaitgaliai skirti poilsiui! - nesusilaikęs riktelėjo. Na jau ne. Gerai, vakarais gal ir pasimokys (nors žymiai labiau viliojo mintis laisvą laiką leisti su Auriu. Ypač jeigu bus galima pasikviesti ir Džefą), bet savaitgaliai? Na jau ne. Planuose vis dar buvo naktį praleisti kur nors lauke, tad tikrai negali leisti laisvos dienos čia. Nebent, žinoma, Auris sutiks nakvoti su jais. Deja, neatrodė, kad dabar būtų tinkamiausias laikas apie tai paklausti, tad Eliotas paliko šią užduotį kitam kartui.
- Dabar ne egzaminas. Todėl ir neatsakau, - nekantriai paaiškino. Ar jis jau gali eiti? Dirstelėjo į duris, bet Auris ir toliau šnekėjo. Eliotas garsiai atsiduso.
- Jeigu man reikėtų vienam kautis su velnio raizgais, panaudočiau lumos solem! - be galo išdidžiai pranešė. Bet tada Auris išties įskaudino. Negi jis tikrai galvoja, kad Eliotas tik apsimetinėja? Jis tikrai dėjo pastangas. Džefas bibliotekoje rado visokių juokingų kerų knygą, tad labai stengėsi juos išmokti. Kaip ir įsidėmėti visus koridorius Hogvartse. Ir draugiškiausius paveikslus. Ką daryti, kad tai, kas yra aiškinama per pamokas, jam dažniausiai nelabai įdomu?
- Aš stengiuosi ir mokausi, - liūdnai pasakė. Ir šį kartą tas liūdesys buvo visiškai nuoširdus. Kvidičo dar nesitreniravo, bet ketino tą pradėti. Galbūt kitais metais, kai nebus toks mažas. Ir čia jau tikrai stengsis. Kodėl Auris nesupranta, kad ten, kur įdomu, jis tikrai gali dėti pastangų?
- Galime pažaisti kvidičą. Tada pamatysi, kad aš stengiuosi, - dar ištarė, nors nuotaika visai subjuro. Taip, jis tikrai prarado patį smagiausią žmogų Hogvartse.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 29, 2024, 08:28:43 pm
- Taip, jie skirti poilsiui. Ir jeigu tu pradėsi mokytis ir pagerinsi pažymius galėsi per juos veikti ir toliau ką smagaus. Juk galėtum per savaitgalį skirti po porą valandų mokslams. Kruopščiai paruošti namų darbus, paskaityti kas užduota. Aš visai nenoriu kankinti tavęs nelaisvais savaitgaliais ir vakarais. Aš daug mieliau eičiau su tavimi pasivaikščioti kur nors ar pažaisti. Bet negalėsiu to daryti, jeigu nesimokysi. - Po šimts jis tikrai visai nenorėjo atimti iš Elioto smagių akimirkų. Bet juk mokytis jam reikia. Mokykla yra mokykla. - Aš galiu kaip nors įdomiau tau pateikti namų darbų užduotis. Galiu papasakoti kažką įdomaus, gal taip lengviau įsimintum. Bet Eliotai, reikia pasistengti ir dėl šių dalykų. Ne vien dėl to, ką tu mėgsti. Na gal tarkim išlaikysi šiuos egzaminus. Bet paskui bus rimtesni ir rimtesni ir tu pats gailėsiesi, kad neskirdavai seniau kiek daugiau laiko mokslams. - Stengėsi, kad jo balsas skambėtų švelniai, draugiškai. Prisiminė Eion su knygų krūva. Ir tai koks jis neišsimiegojęs, pavargęs.
- Bet gi tu iš pradžių nežinojai apie tuos kerus. Dabar jau tikrai žinai, bet tada nežinojai ir turėjai prisiminti juos. Matai, išmokai ar prisiminei kai ką iš pamokų. Mes galėtume ir daugiau visko prisigalvoti, kad tau būtų įdomiau ir įsimintum tai, kas reikalinga mokslams. - Būtų daug lengviau, jeigu Elioto liūdesys, kuris dabar buvo tikrai pastebimas Auriui taip nerūpėtų.
- Jei tu truputį labiau susitelksi į mokslus tai man visai nereikės liepti tau čia ruošti namų darbų ar mokytis savaitgalį kiaurą dieną. Įdėk truputį pastangų į mokslus ir viskas bus gerai. O kvidičą mes galėsim pažaisti, jei kada turėsi šluotą.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 29, 2024, 09:06:21 pm
Pažymiai. Taip, Auriui pernelyg rūpi pažymiai. Ką gi, jis susiras būdą, kaip gauti geresnius pažymius ir, žinoma, nedėti per daug pastangų.
- Gerai. Aš pasistengsiu, - sumurmėjo. Bandė atrodyti prasikaltęs ir suprantantis situaciją. Labai norėjo iš čia sprukti ir veikti kažką smagesnio, bet reikėjo kažkaip užbaigti pokalbį. - Jeigu gali padaryti kažką, kad namų darbai nebūtų tokie nuobodūs, dar geriau. Bet tavo namų darbai visai nenuobodūs! - teko skubiai pridurti. Tai nebuvo visiška tiesa - Aurio namų darbai berniukui nebuvo kažkuo ypatingi. Nebent tuo, kad retkarčiais bent pasistengdavo juos padaryti pats. - Aš mokysiuosi, - dar lengva ranka pažadėjo. Neabejojo kaip nors praslysiantis, o kai egzaminai pasidarys sunkesni, tada ir galvos ką daryti.
- Bet dabar tikrai žinosiu kerus! - pranešė. Išties neabejojo, kad juos tikrai prisimins. Gal Auris vis dėlto teisus? Taip mokytis tikrai įdomiau, ir Eliotas pažadėjo sau išties pasistengti, jeigu tik tėčio (ir, žinoma, jo paties) draugas sutiks paįvairinti namų darbus. Tik ką daryti, kad nereikėtų aukoti savaitgalių?
Gal vis dėlto Auris nėra toks blogas? Ir ar jis turi savo šluotą? Eliotas neįsivaizdavo, ar mama ir tėtis jam nupirks tą nuostabų daiktą. Bet jeigu pateks į koledžo komandą, kurioje kitąmet būtinai žais, jie turės tai padaryti!
- Aš stengsiuosi, - dar pakartojo. Taip, labai pasistengs padaryti viską, kad Auris daugiau taip nepyktų. Gal net šiek tiek ir pasimokys. Paties nuotaika nebuvo labai gera, bet šiek tiek berniukas pralinksmėjo. Dar ką tik atrodė, kad ši diena iš viso virs tikra katastrofa. Ne to tikėdamasis jis čia atėjo, bet Auris vis tiek smagus. Ir taip, jie būtinai pažais kvidičą.
- Man ne viskas įdomu, - dar pasiteisino Eliotas ir gūžtelėjo pečiais. Kam stengtis per ateities būrimą, jis labai nuoširdžiai nesuprato.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 30, 2024, 10:07:19 am
Eliotas kelis kart patikino, kad stengsis. Na, parodys tik laikas.
- Labai tikiuosi kad pasistengsi. Pirmas žingsnis pasimokyti ir atsakyti į mano klausimus pirmadienį. Ir žinoma nepamiršti namų darbų. - Buvo labai įdomu ką gaus iš šito pokalbio. Norėjosi, kad Eliotas tikrai pagalvotų ir susiimtų.
- Tai kad jie visi gana nesiskiria nuo kitų. - Nusijuokė, kai Eliotas ėmė kalbėti apie jo namų darbus. Jie ne kažin kuo skyrėsi nuo kitų. Na nebent Auris daug dažniau liepdavo konspektuotis skyrius ar pamokos medžiagą, o ne užduodavo rašinius rašyti. Bet giliai abejojo, kad Eliotui įdomu konspektuotis.
- Gerai ką nors sugalvosim, kad visus namų darbus ruošti pasidarytų įdomiau. Galime kartais susitikti bibliotekoje. Jeigu nori, gali pasikviesti savo brolį ir Džefą ar dar kažką. Taip irgi bus įdomiau. - Kažin ar bibliotekininkė neišgrūs jų triukšmingos kompanijos iš bibliotekos? Tiesa atsiradus Timočiui jie susitaikė, bet Auris abejojo, kad jos kantrybės taurė negalėtų iš naujo persipildyti. Nors ji toleravo kartais garsių ginčų kupinus protmušius, aršias diskusijas apie knygas ar triukšmingus žaidimus bibliotekoje su pirmakursiais. Na, gal kaip nors. Pamanė.
- Neabejoju, kad šiuos kerus įsiminei. - Nusišypsojo.
- Žinau. Man irgi ne visos pamokos buvo įdomios. Bet taip jau yra, kad ne visada viskas, kas naudinga yra įdomu. Ateis laikas, kai paaugsi ir kai ko galėsi atsisakyti ir koncentruotis tik į tai, kas tau įdomiausia. - Daugiau spausti kol kas neketino. Norėjo suteikti berniukui progą laikytis duotų pažadų. Pats savo ruoštu kaip jam ir sakė ketino pagyvinti namų darbų ruošą.
- Manau, kad šiam kartui užteks. Jei nori gali eiti Eliotai. Labai tikiuosi, kad laikysiesi savo žodžių.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Sausio 31, 2024, 12:28:12 am
Auris aiškiai nebuvo nusiteikęs pamiršti tų neįdomių klausimų, kuriuos pateikė šio keisto susitikimo pradžioje. Eliotas jau rinkosi židinį, į kurį lėks lapelis, kai tik jis paliks kabinetą, bet, regis, to padaryti nepavyks. O gal Oliveris žino tuos atsakymus? Taip, jis tikrai žinos viską. Energingas berniukas norėjo gudriai nusišypsoti, bet šį kartą pavyko to nepadaryti. Auriui visai nebūtina žinoti jo planų.
- Bet tai tavo namų darbai! Jie įdomūs jau vien dėl to, - užtikrintai atsakė. Tėčio draugas turi žinoti esantis pats geriausias mokytojas šioje mokykloje. Ir visose kitose mokyklose, žinoma. Ne veltui Hogvartsas - pati geriausia mokykla visame pasaulyje.
Bibliotekoje daryti namų darbus neskambėjo kaip labai įdomi perspektyva, bet su Auriu bus visai kitaip. O jeigu dar bus ir Džefas... Na, arba Oliveris, nors su juo mokytis turbūt negali įdomu. Brolis per daug... Na, mokosi. Vis dėlto nieko apie visa tai nepasakęs Eliotas tiesiog energingai sulinksėjo. Tiesą sakant, jis ir pats norėjo, kad sektųsi geriau, tik kad pastangų nenorėjo dėti. O mokantis su Auriu kaip tik taip ir bus.
- Galėsiu atsisakyti ateities būrimo ir astronomijos? - beveik pertraukė tėčio draugą išgirdęs, kad kažkada galės pasilikti tik tuos dalykus, kurie jam įdomūs. Norėjo paklausti, ar galima pasilikti tik tuos profesorius, kurie įdomūs. Tiesą sakant, tada liktų tik Auris. Ir gal dar profesorė Forrm. Bet Eliotas visai neprieštarautų, kad visas pamokas mokytų šie du profesoriai.
Netrukus Auris leido eiti. Vadinasi, nuotykio šiandien iš tiesų nebus. Tai nuvylė. Berniukas tikėjosi, kad jie susitaikė ir jau netrukus eis ko nors tyrinėti. Deja, panašu, kad yra ne taip. Jau žiojosi apie tai paklausti, bet suprato, kad geriau neperlenkti lazdos. Negalėjo būti tikras, kad Auris nesugalvos liepti jam pasilikti čia ir mokytis kokios nors nesąmonės. Nutaręs pirmiausia susirasti Oliverį ir paprašyti atsakymų į tuos nuobodžius klausimus Eliotas ir vėl sulinksėjo, tik, žinoma, toli gražu ne taip energingai kaip tada, kai pritarė namų darbams kartu su profesoriumi ir draugu. Lėtai nuslinko prie durų ir sustojęs prie jų dar atsisuko į Aurį. Giliai įkvėpė paklausti apie nuotykį, bet taip to ir nepadaręs nėrė pro duris ir jau netrukus patraukė ieškoti brolio dvynio.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 31, 2024, 12:02:33 pm
Ką gi, jis matys, kai jie vėl susitiks kiek Eliotas stengėsi. Užteks paklausti poros papildomų klausimėlių apie pagrindinius klausimus ir tai sužinos.
Ar jis man pataikauja? Ar taip šneka dėl to, kad nuoširdžiai taip galvoja vien todėl, kad tai mano namų darbai? Nors realiai jie niekuo neypatingi. Na, šitai gal kada ir supras.
- Taip, galėsi jeigu norėsi. Po penkto kurso įmanoma pasirinkti norimus dalykus. - Paaiškino berniukui.
Kai jis išėjo, nors iš pradžių dar atrodė, kad kažko nori paklausti, bet išėjo Auris ėmė rašyti.
Citata
Sveikutis Oliveri,
Gali būti, kad tavo brolis ims tavęs klausinėti įvairių klausimų apie pamokas. Pateikiu tau klausimų sąrašą. Jeigu taip bus prašau nesakyk jam gerai? Noriu, kad jis pats pasimokytų ir rastų atsakymus. Gali jam padėti, bet nesakyk atsakymų. Taip padėsi savo broliui mokytis.
Auris.
Dar ten surašė klausimus, kurių Eliotas gali klausti. Sulankstė lapelį į lėktuvėlį ir užkerėjęs išsiuntė Oliveriui.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 02, 2024, 11:04:13 am
Jau buvo gilus pavasaris, gegužė. Auris pabaigė pamoką ir išleido visus mokinius iš klasės. Tik Eion paprašė pasilikti. Tas jau kurį laiką atrodė perdėtai baisiai laimingas, gal išsiblaškęs. Ir Auris manė, kad vengia jį sutikti. O dar mokslai. Nebelabai matė, kad Eion mokytųsi. Taigi pasidarė svarbu išsiaiškinti kas jam tokio atsitiko.
- Na, tai kaip tau sekasi? - Paklausė dėliodamas mokinių rašinėlius į krūvą. Kabineto kampe dideliame narve vaipėsi raudonkepuris, apie kurį jie šiandien mokėsi. Jis mosavo kumščiais.
- Atrodo jautiesi geriau. Ar kas nutiko? Aišku puiku, jei geriau jautiesi. - Senkleris baigė su rašiniais. Stengėsi, kad atrodytų, jog tai kasdieniškas trumpas pokalbis. Bet išties buvo suklusęs ir budrus. Akies kraštu stebėjo vaikinuką.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 02, 2024, 10:05:35 pm
Jeigu jau Auris paprašo pasilikti po pamokos, gero nelauk. Žinoma, nebe tie laikai, kai jie pykstasi ar Eion griauna pamokas ir skriaudžia jaunesnius mokinius. Bet ir dabar nelabai tenorėjo atvirauti. Per apsigynimą nuo juodosios magijos stengėsi bent apsimesti, kad dirba, nors motyvuoti save pasidarė be proto sunku. Deja, panašu, kad Auris kažką pastebėjo, ir Eion galvoje jau sukosi koks tūkstantis variantų, ką galėtų pasakyti. Iš pradžių galvojo nė neslėpti, bet vėliau suprato, kad Auriui tai gali ir nepatikti. Jis galimai nesupras, kad Eion rūpi tik kažkaip išlaikyti egzaminus. Akademinės žinios... Na, jos vaikinuką nelabai tedomino.
- Gerai sekasi, - gūžtelėjęs pečiais atsakė į klausimą. Tiesą sakant, norėjo, kad pokalbis pereitų prie esmės. Abu žinojo, apie ką kalbės, bet Auris kažkodėl nutarė eiti užuolankomis.
- Nieko nenutiko. Nebegalvoju apie egzaminus, ir tiek, - stengdamasis atrodyti kuo neutralesnis ir abejingesnis dar pasakė. Niekaip nenusprendė, ar turėtų atskleisti šiek tiek daugiau, ar ne. Tiesą sakant, ta mintis labai neviliojo, bet tikrai nereikia, kad Auris prisigalvotų kokių nors nesąmonių. Na, bet jeigu nori, tegul klausia, o kol kas jis tiesiog patylės.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 06, 2024, 11:35:04 am
Eion atrodė... Auris galvojo kaip čia geriau įvardinus. Ramus, abejingas galbūt. O gal man tikrai rodosi, kad jis kažkoks pasikeitęs? Tiek buvo įpratęs prie labai pavargusio, mokslais užsikrovusio vaikinuko, kad dabar, kai jo nuotaika pasikeitė pradėjo prisigalvoti nežinia ko. Nors Auris ir nežinojo dar ko prisigalvoti. Bet ar gali žmogaus nuotaika šitaip mikliai pasikeisti? Atsakymas buvo gali. O kaip tu pats? Vieną sekundę viskas gerai, kitą jau esi gyvenimo dugne. Aurio emocijos jo paties tikrai nedžiugino. Nes šokinėjo amžinai nuo šimto prie nulio. Jo gyvenime beveik niekada nebuvo viduriuko.
- Žinai, jau teko pagauti kelis mokinius su tais marmalais. Jie perka prieš egzaminus visokius ten eliksyrus. Vieni nuotaiką kelia, kiti dar ką. Vieni yra tik vandenėlis, už kurį sumoki ir nieko negauni. Nieko tikro. O kiti gal ir tikri eliksyrai, bet irgi nieko gero iš jų. Aš tikiuosi nesugalvojai jų pabandyti nusipirkti? Amžinai mokykloje kas nors platina tas nesąmones. - Šiaip užklausė. Labai tikėjosi, kad Eion neišleidžia savo pinigų tiems niekams. Bet juk jau ne pirmus metus čia dirbo ir žinojo apie tokius dalykus. Tų platintojų visada atsirazdavo. Ir pirkėjų irgi.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 08, 2024, 09:38:28 pm
Ar gali būti, kad Auris daugiau nieko nesakys? Jam užteks patikinimo, kad viskas gerai? Bet negali būti - tokį pokalbį galima turėti ir pamokos metu. Atrodė, kad profesorius nebebijo parodyti jų bendravimo. O gal taip tik atrodė pačiam. Dabar, kai nebebijojo egzaminų, viskas pasidarė žymiai paprasčiau. Tik apmaudu, kad apie eliksyrus nesužinojo anksčiau.
Ir tada Auris eilinį kartą parodė, kad tikriausiai skaito mintis. Gąstelėjęs Eion žvilgtelėjo į jį, bet skubiai nuleido akis. Nenorėjo išsiduosi, nors žodžiai tiesiog šiurpino. Kita vertus, tai, ką pardavinėjo jis pats, veikė. Tikrai veikė. Negali būti, kad Gruodės draugas jį apgaudinėtų. Tiesa, pats vis dar neišbandė savo eliksyro - nutarė tai padaryti prieš pat pirmąjį egzaminą. Ką gali žinoti, gal dažnai jį geriant sumažėja poveikis, tad geriau nerizikuoti.
- Nepirkau jokių eliksyrų, - ramiai pasakė ir netgi pažvelgė Auriui į akis. Ką gi, tai buvo visiška tiesa - bent jau kol kas jis iš tiesų nemokėjo už pavyzdėlį. Ir jau porą pardavė. Viskas klojosi neblogai, tad visai nereikėjo, kad Auris ką nors sugadintų. O gal jis žino ir dabar bando atseit gudriai išklausti?
- O jie padeda išlaikyti egzaminus? - apsimestinai susidomėjęs paklausė. Dabar jau turbūt išmanė tuos reikalus geriau nei profesorius, tik to kol kas neatskleis.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 15, 2024, 12:52:23 pm
Ar gali būti, kad trumputę akimirką matė jo akyse išgąstį? Paskui Eion kalbėjo ramiai. Bent atrodė, kad ramiai. Auris nutarė paspausti jį truputėlį.
- Labai gerai, kad nepirkai. Nes tai sveikatos ir pinigų švaistymas. Taip, kažkokio poveikio jie turi. Bet egzaminų išlaikyti nepadės. Tą padarys tik tavo žinios. - Jis atsikėlė ir iš spintelės išsiėmė buteliuką žvalinamojo eliksyro. Pustuštį.
- Va, ką vakar atėmiau iš vienos tokios panelės. Ar jis tau nėra matytas? - Parodė jį Eion. - Dar kol kas ji nesakė man iš kur jį gavo. Kas pardavė. Bet aš jau parašiau jos tėvams ir jie manau tikrai išklaus kas pardavė šį buteliuką. O be to paskyriau jai areštą, tai manau irgi pasikalbėsime apie tai. - Dėstė ramiai, kaip niekur nieko.
- Ar tu niekada nematei ko nors prekiaujant bendrajame kambaryje ar tarkim tualetuose? Ar panašiose vietose?
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 16, 2024, 12:00:49 am
Jis žino. Tikrai žino. Kitaip negali būti. Tik iš kur gavo informaciją? Negi tasai Milanas toks nepatikimas? Bet būtent jis pradėjo visą šitą reikalą. Jeigu kažkam bus riesta, tai būtent tam vyresniam ir jau pilnametystės sulaukusiam vaikinui. Tiesą sakant, įdomu, ar už tai galima sėsti į Azkabaną. Bet viso šito Eion, žinoma, nepasakė. Kol galėjo manyti, kad tai viso labo įtarimai, tikrai neišsiduos.
Su slepiamu siaubu Eion stebėjo, kaip Auris iš spintelės ištraukia buteliuką. Mintyse melsdamas, kad tai nebūtų vienas iš tų, kuriuos pardavė jis pats, netrukus gavo labai nusivilti - buvo būtent taip.
- O už ką jai areštas? Nemanau, kad nusipirkti tokį daiktą prieštarauja mokyklos taisyklėms, - stengdamasis atrodyti labai nekaltas kalbėjo Eion. Mintyse jau kūrė scenarijus, kaip turės pasiaiškinti Milanui, jeigu Auris atims visas prekes. Po velnių, tai ne jo reikalas! Aš noriu užsidirbti pinigų! mintyse piktinosi klastuolis, tačiau išoriškai to niekaip neparodė.
- Aš nesuprantu, - ramiai pasakė. Viduje besimaišančios emocijos privertė kiek patylėti, bet netrukus pratęsė: - Kodėl mes apie tai kalbamės? Aš tokių dalykų nepirkau. Ir nepastebėjau, kad kas prekiautų. Ar tu manai, kad aš tuo užsiimu?
Nuleido galvą. Norėjo atrodyti nusiminęs - Auris juo nepasitiki, tad jam liūdna. Deja, turbūt nepasisekė, nes baimė kamavo vis stipriau. Ką reikės daryti, jeigu...
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 16, 2024, 06:07:10 pm
Auris įdėmiai stebėjo Eion. Ne, jis tikrai nei negalvojo apie tai, kad jis prekiautų tais gėralais. Auris manė, kad Eion juos perka ir vartoja. Kaip kitaip galėtų taip staigiai pasikeisti?
- Aišku prieštarauja mokyklos taisyklėms. Tai yra vienas iš daiktų kurių negalima įnešti į mokyklą, pardavinėti ar vartoti. Todėl aš tikiuosi, kad tu niekada nebandei jų vartoti.
O jei Eion tiesiog staiga pasitaisė ūpas? Na gerai. Tik geriau. Bet norėjo tuo būti visiškai tikras.
- Todėl, kad tu labai staiga pasikeitei. Aišku nemanau, kad juos pardavinėji. Bet prisimenu ir žinau kaip buvai nusiteikęs pastaruoju metu. Ir žinau, kad kai esi tokios prastos nuotaikos labai lengva būtų kam nors pasiūlyti tau tokio eliksyro. Bijau, kad galėjai sugalvoti pabandyti tokį nusipirkti ir išmėginti. Jie juk turi visokio neaiškaus šalutinio poveikio. O be to jei kas rastų pas tave tokį gėrimą,kas nors iš mokytojų, tai galėtų nuvesti tave pas direktorę. O jei tada tave nušalintų nuo egzaminų ir neleistų šiais metais jų laikyti? Arba blogiau išmestų iš mokyklos. - Eion ir taip jau buvo tiek prisidirbęs. Ne šiais metais žinoma. Bet seniau. Todėl bet kokie nesusipratimai jam juk galėjo labai pakenkti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 20, 2024, 04:59:47 am
Pamokslai pradėjo stipriai erzinti, ir Eion jautė tuoj nebesugebėsiantis to nuslėpti. Kad ir koks Auris jam buvo svarbus, vis tiek neturėtų aiškinti, ką jam daryti ir ko - ne.
- Tai ir kalbėk su mergina, kuri tą daiktą bandė, - ištarė, nors ir pats juto, kad balsas virpa. Baisiausia buvo tai, kad ji tikrai gali jį įduoti. Pati jau nukentėjo, tad kam saugoti kitą žmogų? Nebent, žinoma, po arešto nusipirks dar vieną buteliuką. Deja, Auris jau turbūt pasakė, kad tie eliksyrai neveikia. Tuo Eion, tiesa, labai abejojo - atrodė, kad visi tik bando jį įtikinti, koks  tai blogis.
- Niekas pas mane nieko neras, nes aš neturiu, - nepatenkintas pratarė klastuolis. Į galvą atėjo dar viena mintis, tad jis pasistengė suvaidinti nustebusį ir pratęsė: - Vadinasi, tu nori, kad aš būčiau pervargęs ir nelaimingas? Stengiuosi nebesigraužti dėl egzaminų ir veikti kažką daugiau nei sėdėjimas prie knygų. O tada jau kažkas nebegerai! Gerai, tada pasistengsiu būti liūdnesnis.
Taip, turbūt teks iš tiesų tokį vaidinti, tik ar Auris juo patikės? O gal net ir vaidinti neteks - šis pokalbis iš tiesų vertė graužtis. Viduje plito kaltė, bet ją vaikinukas atkakliai stūmė į šoną. Tiesiog negalėjo sau leisti prarasti visai neblogo pajamų šaltinio.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 20, 2024, 08:51:05 pm
- Ir kalbėsiu Eion. - Ramiausiai atsakė.
Auris labai norėjo tikėti, kad taip ir yra. Kad Eion jų tikrai neturi. Galbūt jo nuotaika tiesiog pasitaisė. Gal ją pataisė koks pažįstamas iš mokyklos, kokia nors mintis ar žinojimas, kad penktas kursas greitai bus pabaigtas.
- Tada gerai Eion. Jeigu tu man sakai, kad jų neturi ir neturėjai labai gerai. Aš tavimi tikiu.
Ir vis tiek jautė nerimą širdyje. Bet juk neturėjo jokių įrodymų. O juk Eion taip dažnai kamavosi, sakė Auriui, kad juo niekas netiki ir kaltina. Auris norėjo tikėtis, kad jam Eion tikrai nemeluoja.
- Ne, visai ne. Aš visai nenoriu, kad būtum blogos nuotaikos. Man tik neramu. Tu staigiai pasikeitei. O visada metų gale tie eliksyrai išeina į prekyba. Man tiesiog neramu, kad jeigu juos gertum susigadintum sveikatą. Nes kartais gal jie būna ir kokybiškesni, o kartais ten išvis nežinia ką pardavinėja.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 20, 2024, 11:22:29 pm
Kad ir kaip stengėsi apsimesti, kad viskas čia gerai, kad Auris gali apie ką tik nori kalbėti su ta mergina, iš tiesų vaikinukas jautėsi visiškai ne taip. Ji tikriausiai viską išplepės, o kas tada? Net jeigu nepaskųstų direktorei, Auris juo labai nusiviltų. Gal netgi ne dėl bandymo užsidirbti, o dėl melo ir negebėjimo prisipažinti. Bet negi dabar ims ir pasakys, kad taip, aš tau melavau? Negalėjo to padaryti. Todėl Auriui pasakius, kad kalbėsis su ta mokine, Eion apsimestinai abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Ir vis tiek nesuprantu, kuo aš čia dėtas, - tarstelėjo.
Deja, išgirdęs, kad profesorius juo tiki, pajuto kaltę. Kiek anksčiau tekdavo meluoti, niekada apie tai negalvodavo. Bet dabar... Nuleido galvą, tačiau taip nieko ir nepasakė. Paprasčiausiai nedrįso.
- Aš norėčiau paragauti tokio eliksyro, - pratarė bandydamas bent šiek tiek sumažinti kaltę. Nenordamas, kad Auris kažko prisigalvotų, skubiai pratęsė: - Nuo vieno karto juk nieko neatsitiktų. O įdomu, ar jaučiasi bent kažkoks poveikis. Būtų įdomu...
Kalbėjo beveik bet ką, kad tik nesijaustų taip bjauriai kaltas. Bijojo, kad anksčiau ar vėliau Auris supras tiesą, o tada viskas pasidarys dar blogiau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 21, 2024, 11:23:49 am
- Niekuo nedėtas. Tik pagalvojau, kad galėjai pabandyti tų gėralų. Ypač, kai buvai taip prastai nusiteikęs. Kas nors galėjo pasiūlyti ir įtikinti, kad tau padės tie eliksyrai. - Jis turi patikėti Eion. Juk turi pasitikėti jo žodžiais. Kaip kitaip tada paskui galėtų aiškinti, kad juo tiki ir panašiai. Gal tikrai kas nors jį pradžiugino. Kodėl taip negalėtų būti? Bet jis kiaurus metus atrodė kaip pusmiris. Sakė sau Senkleris. Tu turėtum labiau pasiaiškinti. Bet ko galėtų paklausti? Kažkaip itin keistai juk Eion nesielgė. Taigi kažkokių įrodymų tikrai nebuvo.
- Nieko įdomaus čia nėra. Kai kurie mokiniai išvis parduoda doksių kiaušinių tinktūras, nuo kurių supykina ir panašias nesąmones. Ir teigia, kad čia būtent tie eliksyrai. O net jeigu gautum tikrų gėralų kas iš jų? Jie turi krūva šalutinių poveikių. - Gal apriboti jo kišianpinigius iki vasaros? Susimąstė.
- Ir kam tau jo išvis reikia, jei sakai, kad tiesiog esi linksmesnis ir ne toks pavargęs? Tada tau jų tikrai visai ir nereikia.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 26, 2024, 05:55:24 am
Kažkaip čia viskas buvo keistai. Auris aiškino, kad juo tiki, bet vis tiek pliurpė apie tuos eliksyrus. Vis labiau atrodė, kad jis tikrai žino, tik labai jau įdomiai bando išklausti. Deja, Eion dabar jau nedrįso prisipažinti. Tyliai atsiduso.
- Aš jų dar nebandžiau, - pasakė. Tai nebuvo prisipažinimas, bet jeigu Auris atkreips dėmesį į žodį “dar”, tai bus žingsnis tiesos link. Ne taip ir blogai. Nors gal ir blogai - vaikinukas norėjo sprukti iš šito kabineto ir daugiau į jį nesugrįžti. Kažkodėl atrodė, kad kitose vietose su Auriu kalbėtis yra žymiai paprasčiau.
- Aš ne… - užtikrintai pradėjo, bet staiga nutilo. Vos neišsipliurpė pats tikrai nepardavinėjantis doksių tinktūrų (nors šito žodžio Eion nė nesuprato). Staiga nutilo ir nutarė bent jau kol kas nieko nesakyti. Kažkaip reikėjo suktis iš situacijos, nors ji su kiekvienu sakiniu darėsi vis sudėtingesnė.
- Nutariau, kad nereikia per daug galvoti apie egzaminus, - paaiškino linksmumo priežastį. Tokią priežastį, kuri, regis, turėtų būti visai įtikinama. - Bet jeigu tie gėralai padeda juos išlaikyti, kodėl neišgėrus? Vis tiek man ateityje to nereikės. Ypač nuodų ir vaistų.
Taip, to egzamino jis specialiai neišlaikys. Kaip ir žiobarotyros bei magijos istorijos. Bet viso šito Auriui žinoti tikrai nebūtina.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 27, 2024, 04:34:54 pm
- Kam reikia to dar? Ir nebandyk. Aš tau jau pasakiau kodėl yra geriau jų nebandyt. - Kartotis nesiruošė. Jau išdėstė viską, kodėl tų eliksyrų geriau nepirkti. Mintis užraukti Eion kišenpinigius tik smarkėjo. Tu perdedi. Juk tai kvailystė. Jeigu taip padarysi jis tikrai kaip nors tų eliksyrų prasimanys. O dabar visai nėra pagrindo to imtis. Apimtas tų kaip visada į nežinomybę ko griebtis vedančių minčių atsiduso.
- Ką tu ne? - Sukluso Senkleris.
- Na gerai. Jei šitaip yra, jei pagaliau save įtikinai, kad viskas bus gerai ir kad nereikia taip sukti galvos dėl tų egzaminų tada puiku. - Bet kiaurus metus tai buvo visai kitaip. Kas galėjo pasikeisti? Bet gi būna kartais tokių pokyčių. Gal Eion ilgai apie tai galvojo. Ir vis tiek nežinojo ar tikrai nurimo.
- Aš tau jau pasakiau kodėl nereikia jų gerti. Pirma, nežinia ką įsigysi. O antra, neverta kenkti sau pačiam su nežinia kokiais gėralais. - Norėjosi pasiteirauti ar Eion įsivaizduoja kur norėtų darbuotis. Norėjosi pasakyti, kad dar nelaidotų nuodų ir vaistų. Bet nusprendė šitą pašnekesį perkelti kitam kartui. Bijojo, kad tokios kalbos vėl prišauks tą didžiulį nerimą dėl egzaminų.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Kovo 05, 2024, 04:24:45 am
Keletą eliksyrų parduoti jau pavyko, bet vis tiek atrodė, kad reikėtų oficialiai išbandyti juos pačiam, kad būtų lengviau iškišti juos mokiniams. Vienas buteliukas laukė, kol Eion jį išgers pats. Ar tai buvo tikras eliksyras, neaišku, bet vaikinukas tikėjosi, kad taip.
- Man reikia juos išbandyti, - ramiai pasakė, nors įtarė, kad tai sukels dar daugiau klausimų. Kiek pasvarstęs pridūrė: - Aš nepardavinėju doksių tinktūrų.
Ir pats nepastebėjo, kaip pabrėžė paskutinius du žodžius. Sakinys labai jau aiškiai parodė, kad kažką jis pardavinėja, tik, deja, Eion to nesuprato.
- Reikia elikyrus pirkti iš patikimo šaltinio, ir tiek, - abejingai tarstelėjo. Kodėl jis turėtų nežinoti, ką geria? Taip, Milanas irgi sakė, kad jie nepadeda, bet jis tikrai tiesiog taupė pinigus. Gal nepasiges to vieno buteliuko? Blogiausiu atveju į taupyklę Eion įmes kokius tris knutus ir pasakys, kad dėl kažkokios priežasties teko parduoti itin pigiai.
- Ar jau galim baigti šnekėti apie tuos eliksyrus? - galiausiai atvirai paprašė. Keistas tai buvo pokalbis, kuris aiškiai niekur nevedė. Dabar Eion norėjo išeiti į lauką ir pailsėti. Nuo visko, o labiausiai nuo minčių apie egzaminus.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 11, 2024, 03:07:41 pm
- Aš tau draudžiu juos bandyti. - Rimtai pasakė. - Nepardavinėji doksių tinktūrų? - Ką tai turėtų reikšti? Ar tai išvis ką reiškia? Kad pardavinėja ką kitą? Auriui visai nepatiko šitas pokalbis.
- Aš tikiuos, kad ir be doksių tinktūrų nieko kito nepardavinėji. - Ar Eion kas galėtų jais aprūpinti? Iš kur?
- Visi, kas pardavinėja tas nesąmones sakys, kad yra patikimi. Ar manai, kad kas nors, kas pardavinėja, kad ir tą pačią doksių tinktūrą sakytų, kad yra nepatikimas? Aišku ne.
Auris nebuvo tikras ar jie gali ar negali baigti šį pašnekesį. Trumpai pasvarstęs visgi linktelėjo. Iš pradžių paplepės su mergina iš kurios atėmė eliksyrą. Tada jau  matys verta ar neverta pratęsti šitą pokalbį.
Prie visų problemų betrūktų dar tų prakeiktų eliksyrų. Jeigu sužinotų kas mokiniams juos tiekia... Buvo tikras, kad tiems, kurie pardavinėja juos tikrai kažkas duoda. Gal per išvykas į miestelį tarkim. Norėjo tą žmogų prigriebti.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Kovo 13, 2024, 05:54:30 am
Tu man ne tėvas, kad ką nors draustum! nuaidėjo mintyse, ir Eion krūptelėjo. Būtent tuo Aurį ir laikė - tėčiu. Ar tai reiškia, kad šis žmogus gali apsiimti vaidmenį ir nemaloniose situacijose? Drausti kažką veikti, pasakyti, kad šita mergina tau netinka, tu per jaunas alui ir panašiai? Eion iš tėvo norėjo ne to, bet, ko gero, jeigu tokį turi, tenka jį priimti ir tada, kai tas tėvas kažko neleidžia.
- Aš nepardavinėju doksių tinktūrų, - negyvu balsu patvirtino Eion tikėdamasis, kad Auris pagaliau pabaigs šitą pokalbį. Žinoma, visai neaišku, ką papasakos ta mergina, su kuria profesorius dar tik kalbės, bet, jeigu ką, jis neigs. O jeigu ir prisipažins, pakreips viską taip, kad kaltas liktų kas nors kitas. Ką jau ką, bet kaltės permetimą kitam vaikinukui teko išmokti.
Profesoriaus linktelėjimas sutrikdė. Kažkodėl atrodė, kad tai yra leidimas iš viso eiti sau, nors pats Eion klausė tik apie eliksyrus. Žinoma, neketino praleisti progos iš čia išsinešdinti. Taigi klastuolis dar kokią sekundę luktelėjo, ar Auris neužduos dar kokio kvailo ir nepatogaus klausimo, ir galiausiai pasileido durų link. Vos jas uždarė, nurūko Klastūnyno bendrojo kambario link - reikėjo patikrinti, ar nedingo nė viena prekė, ir jis galės darbuotis toliau.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 16, 2024, 04:09:02 pm
Aiškiau netapo. Auriui kilo klausimas, o tai ką gi tada pardavinėja Eion? Bet kadangi neturėjo tikrų įrodymų. Jų gautų nebent po pašnekesio su ta mergina. Tai nieko nesakė. Nesiruošė dabar susirieti su Eion.
Jam išėjus ramiau tai jau tikrai nepasidarė. Taip nenorėjo išgirsti, kad Eion pardavinėja kai ką. Ne doksių tinktūras, o tuos prakeiktus eliksyrus. Jeigu jau dabar melavo, tai kaip Auris galės juo pasitikėti vėliau? Na gerai. Kiek pavaikščiojęs ratu po kabinetą nusprendė. Tu irgi ne angelėlis buvai tokio amžiaus. Jei ką reikės ramiai reaguoti. Ir kažkaip galvoti kaip spręsti šitą problemą. Bet pagalvos apie viską po to, kai pakalbės su sugautaja mergina. Dabar nereikėjo prisigalvoti. Jis prisėdo ant kėdės ir ėmė rašytis planą likusioms pamokoms.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 18, 2024, 09:19:24 am
Auris laukė Elioto. Jau tuojau turėjo jis užeiti. Baisiai nepatiko jam skirti areštą po pirmosios pamokos. Bet reikėjo šitaip pasielgti.
Buvo liūdna, kad Eliotas tiesiog pašėlusiai nepaklusnus vaikas. Toks nerūpestingas ir savo ir kitų atžvilgiu. Ar vėl jam teks apie tai šnekėti su Dafydd? Ar jis į tai rimtai žiūri? Ar pastebi, kaip Eliotas elgiasi?
Žinoma gerai, puiku, kai vaikas viskuo domisi. Bet Eliotas nesisaugo ir kitų nesaugo. Auriui niekada netrukdė berniuko pašėlę klausinėjimai, bet kai kurie veiksmai tikrai neramino.
Šiandien neketino į jokius klausimus atsakyti. Aplamai turėjo beveik visą laiką tylėti. Norėjo parodyti Eliotui koks jausmas amžinai atsimušti į tokią ignoravimo sieną. Senkleris vylėsi, kad gal tada jis supras. Bent kiek susimąstys.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Kovo 18, 2024, 08:48:12 pm
Ir vėl teks eiti į Aurio kabinetą. Sužinojęs tokią naujieną praėjusiais metais Eliotas baisiausiai apsidžiaugė. Tas susitikimas baigėsi kažkokia nesąmone su krūva klausimų, į kuriuos jis turėjo atsakyti. Šį kartą... Tėčio draugas sakė, kad tai bus areštas, bet dvylikametis berniukas buvo nusiteikęs tą laiką paversti kuo puikiausiu nuotykiu. Dar nežinojo, ką veiks, bet eidamas į geriausią kabinetą mokykloje tikrai nesiskundė. Tiesa, Oliveris šį kartą atrodė keistai sunerimęs, tačiau jo brolis to nepaisė. Jis džiaugėsi eidamas susitikti su įdomiausiu žmogumi Hogvartse.
Priėjęs reikiamas duris netgi teikėsi pasibelsti ir netrukus įsmuko vidun. Plačiai šypsodamasis spoksojo į Aurį ir galiausiai teikėsi pranešti tai, kas ir taip buvo akivaizdu:
- Aš atėjau!
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 20, 2024, 04:59:52 pm
Po galais jį tikrai gniuždė griežtojo mokytojo rolė. Bet o ką daryti? Nenorėjo prarasti tų smagių akimirkų su vaikais. Bet...
- Labas. Sėskis. - Pasakė ramiai, be šypsenos. Eliotas kuo plačiausiai šypsojosi ir Auris žinojo, kad greitai nustos.
- Aš tau pasakiau, kad užvaldymo kerai nelegalūs, kad už juos sėstum į kalėjimą. Kad jų tiesiog negalima naudoti. Man liūdna, kad niekada nenori išgirsti draudimų. Ir kada nors šitaip gali ir tu susižeisti ir kitus sužeisti. Bet aš jau tau tą sakiau praeitais metais. Dabar bus kitaip. Per mano pamokas jokio sėdėjimo su Džefu nebus. Jeigu atneši atsainiai atliktus namų darbus teks juos ruošti mano kabinete. Galvoje turiu visų dalykų namų darbus. Tikrinsiu juos kiekvieną vakarą. - Eliotas turėjo kada pajusti savo elgesio pasekmes. Praeitais metais nesiėmė tokių priemonių. Stengėsi su juo ir jo draugais mokytis bibliotekoje, kaip nors smagiai, įdomiai. Su faktais ir istorijomis. Bet Eliotas ir toliau elgės savaip.
- Ant suolo yra pergamentas su visais Hogvartse draudžiamais daryti dalykais. Perrašyk jį į tuščią pergamentą. Rašydamas pagalvok kiek jų sulaužei.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Kovo 21, 2024, 05:11:02 am
Auris atrodė kažkoks... Nusiminęs? Galbūt ir taip, tad Eliotas suprato turėsiantis jį pralinksminti. Atsisėdo kaip lieptas ir nekantravo greičiau sužinoti, ką jie šiandien veiks. Bet tėčio draugas kažkodėl pradėjo nuo moralų. O po jų sekė ir dar didesnės nesąmonės. Kodėl jis turėtų negalėti sėdėti su Džefu? Su kuo jam tada sėdėti? Negi su Oliveriu ir Miriam? Ką tada veiks per pamokas? Mokysis? Skambėjo kaip visiškas absurdas, ir Eliotas pabandė įjungti nuskriausto vaiko režimą ir apsimestinai liūdnai prakalbo:
- Bet aš tik norėjau pabandyti... Koks jausmas, kai esi užkerėtas užvaldymo kerais? Ar kai jie nebeveikia, viską prisimeni? O gal tu gali mane užkerėti? Aš niekam nesakysiu! Niekas nesužinos, todėl nesėsi į kalėjimą. Man labai įdomu.
Didesnės nesąmonės už kas vakarą tikrinamus namų darbus Eliotas gyvenime nebūtų sugalvojęs. Kodėl Auriui turi rūpėti, pavyzdžiui, astronomijos rašiniai? Tuo labiau, kad šiemet jis stengėsi šiek tiek labiau. Na, bent jau nusirašydavo taip, kad tai nebūtų akivaizdu. Ir dažniau pasiskolindavo ne Oliverio, o Džefo užduotis.
Paėmė į ranką pergamentą ir peržvelgė sąrašą. Jis buvo ganėtinai netrumpas, tad jį perrašyti užtruktų pernelyg ilgai. Taigi padėjęs lapą atgal ant suolo kuo ramiausiai ištarė:
- Bet tai neįdomu, Auri...
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 22, 2024, 03:18:35 pm
- Rašydamas pagalvok ir apie žodžio negalima reikšmę. - Nei nesiruošė nusileisti Senkleris. Eliotui jau daug kartų aiškino kas gali būti darant negalimus dalykus. O jo liūdnam balsui nusileisti tikrai neketino. Į kitus žodžius nereagavo. Jie čia susirinko ne paplepėti. O be to pats metas Eliotui parodyti kaip jautiesi, kai esi negirdimas. Kitaip sakant norėjo jam parodyti kaip kartais jaučiasi, kai berniukas nesiteikia išgirsti jo ar tėvo ar Oliverio prašymų.
- Ir neturi būti įdomu. - Pasakė ir nusisuko nuo  jo taip parodydamas, kad kalba baigta. Senkleris išsitraukė iš stalčiaus kelis rašinius ir ėmė juos skaityti. Eliotas kol kas vis dar nesuprato ribų. Reikėjo jas parodyti. Nors jis nenorėjo taip elgtis. Išties labai nepaprasta mokyti vaikus, kurie artimi ir gerai pažįstami. Su kuriais pramogauji ir išdykauji.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Kovo 25, 2024, 05:16:20 pm
Rašydamas? Tai Auris tikrai tikisi, kad jis čia sėdės ir perrašinės tą sąrašą?
- Bet, Auri... - dar kartą be galo liūdnai pabandė. Į galvą atėjo puiki mintis, ir dvylikametis entuziastingai pasiūlė: - Tu galėtum mane užkerėti užvaldymo kerais ir priversti perrašyti tą sąrašą! Aš niekam nesakysiu! - dar priminė ir gudriai paaiškino: - Taip aš sužinosiu, ką reiškia būti užkerėtam, ir atliksiu užduotį!
Deja, nepanašu, kad Auris šiandien gerai nusiteikęs, ir Eliotas tyliai atsiduso. Negi jam tikrai teks tiesiog perrašinėti? Jis čia visai susens iš nuobodulio. Ir turbūt vėl pražils. Dabar Hogvartsas jam visai nepatiko.
- Bet, Auri, - vėl ėmėsi tos pačios nuskriausto vaiko taktikos. Išsitraukė rašymo priemones taip parodydamas, kad sutinka atlikti užduotį. Ar bent jau Auris turėtų taip pagalvoti. Tik kad kažką rašyti pernelyg neįdomu. Eliotas norėjo nuotykių.
- Kai perrašysiu, ar eisime ko nors tyrinėti? - dar gailiai paklausė paimdamas plunksną į rankas. Iš tiesų buvo liūdna ir nesmagu. Tik kad to priežastys buvo visai ne tokios, kokių būtų norėjęs šitas piktas profesorius.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 26, 2024, 06:10:50 pm
Auris ramiai sėdėjo ir darbavosi. Į Elioto pasiūlymus nekreipė dėmesio. Lygiai taip pat, kaip jis nekreipdavo dėmesio į jo prašymus. Tylėjo. Bet Eliotas vis nepradėjo dirbti. Taigi Auris trumpam į jį atsisuko.
- Ne. Mes neisime nieko smagaus tyrinėti. Tu čia šiuo metu esi dėl savo netinkamo elgesio. Ir toliau darai tą patį ragindamas mane užkerėti tave tais kerais. Ir jei negali suprasti gražiuoju, tai gal pradėsi galvoti dabar? - Auris vėl sugrįžo prie savo darbo. Arešto pabaigoje ketino dar su juo šnektelėti. Berniuką nubaudęs turėjo paskui paaiškinti savo motyvus. Nors ir taip jau tą darė.
Vis dar manė, kad Dafydd ir Mayra visai niekaip jo netramdė. Kitaip negalėjo įsivaizduoti kodėl Eliotas taip elgiasi. Kodėl išvis nepaiso draudimų. Visiškai.
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Eliotas Llewellyn Kovo 28, 2024, 06:53:01 am
Regis, Auris sugalvojo dar ir jį ignoruoti, o tai Eliotui visiškai nepatiko. Argi čia tas pats tėčio draugas, su kuriuo vasaromis jie leidžia laiką? Tas pats draugas, su kuriuo nori susipažinti visi broliukai ir sesutės? Taip negali būti. Gal čia koks pikčiurna išgėrė to eliksyro, kurio pavadinimo berniukas neprisiminė. Na to, kur keičia išvaizdą. Turbūt taip ir yra, tad Eliotas paklausė:
- Kas tu toks? Ir kur yra tikrasis Auris?
Tiesa, šį kartą profesorius teikėsi į jį reaguoti, bet vis tiek nieko gero nepasakė. Eliotas visai nusiminė. Žinoma, su Džefu visur landžioti visų įdomiausia. Ypač dabar, kai kartais prie jų prisideda ir Maiklas. Bet turėti suaugusį nuotykių draugą vis tiek buvo labai smagu. Tad ką daryti dabar, kai to draugo staiga nebėra? Nuleidęs galvą Eliotas nieko neatsakė į žodžius ir pradėjo lėtai perrašinėti tą sąrašą. Po kelių eilučių nusibodo, tad pabandė dar kartą:
- Auri? Ar mes eisime ko nors tyrinėti?
Perrašė dar kelis draudžiamus dalykus ir galiausiai padėjo plunksną ant stalo. Sėdėjo nuleidęs galvą ir stengėsi atrodyti kuo nelaimingesnis ir nuskriaustas. Gal bent taip šitas profesorius supras jį kankinantis?..
Antraštė: Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
Parašė: Auris Senkleris Kovo 28, 2024, 02:55:05 pm
- Aš esu Auris Eliotai. O tai, koks dabar esu tėra tavo paties elgesio pasekmės. Tam, kad gerai sutartume prašau tik retkarčiais paklausyti ko prašau ar ką sakau. Tada man nereikės taip elgtis. - Atsakė nepakeldamas akių nuo savo darbo.
Į dar sykį pakartotą klausimą nieko neatsakė. Gana. Jau aiškino Eliotui, kad niekur neis. Ir nesiruošė to kartoti dar sykį, Jam turi ir taip pasidaryti aišku. Juk berniukas ne kvailas. O girdi kuo puikiausiai. Tiesiog nenori išgirsti to, kas nepatinka ir tiek. O į liūdną berniuko išraišką niekaip nebereagavo. Tik žvilgtelėjo ar jis dirba ir nusisuko.
Vakaras ilgas. Šitam spyriojimuisi jie turėjo daug laiko. O Auris kantrybės nenusileisti ir to nemesti. Deja, jau teko suprasti, kad norint ko nors pamokyti neišvengsi ir tokių karčių ir nelaimingų akimirkų. Kad ir kaip jos nepatiktų.